Šauksmas

Šauksmas

By Rita Latvėnaitė-Kairienė

Copyright 2007 Rita Latvėnaitė-Kairienė

Smashwords Edition

ISBN 9789955542902

UDK 888.23 La432

This ebook is licensed for your personal enjoyment only. This ebook may not be resold or given away to other people. If you would like to share this book with another person, please purchase an additional copy for each recipient. If you’re reading this book and did not purchase it, or it was not purchased for your use only, then please return to your favorite ebook retailer and purchase your own copy. Thank you for respecting the hard work of this author.

Mano kalbėjimą galima priimti arba ne

– kaip nepasisekusį amžių,

kaip nenudrožtą knygą, nes

aš netarnauju meilei ir nieko apie ją neišmanau,

Turiu tik sūnų ir dukrą,

dar tebesergančius jaunystės gripu.

1

Jis mėgo knygas ir mėgo mokyklos šiukšlynus.

Žvarbiam vėjui pučiant, persisverdavo per išmargintos šiukšliadėžės kraštą ir uosdavo aptrintų mokyklinių vadovėlių, sąsiuvinių, rašalo, kreidos, degintos gumos, klijų, džiovintų slyvų kauliukų, patižusių Golden obuolių, supelijusių bandelių, riebaluotų pirštų kvapą.

Atradęs apsidairydavo ir, įsitikinęs, kad niekas nemato, įsikniaubdavo.

Patikdavo.

Ir kartais aptikdavo.

Referatų. Konspektų. Rašinių.

Apie.

Tėvynę. Mokyklą. Kalbą.

Pavyzdžiui,

„Kodėl reikia gerai mokėti savo kalbą."

„Menka garbė svetimomis kalbomis kalbėti,

Didi gėda – savosios gerai nemokėti."

„Eik švilpt, Juozai Balčikoni...

Eik švilpt, Jonai Jablonski..."

Do you know, what was this guy’s name?

Johny... Johny... Johny...

WHY?

WHY?

WHY?....................................................................................

2

Klausi, KODĖL?

Kalnuose?

(Jis švelniai glostydavo mano pilvą, bambos salelę ir jai dedikuodavo įžymaus gruzinų poeto eiles. Po to pirštų galiukais liesdavo pečius, gundydavo kaklą...)

Miške?

(Sėskis tarp žvakių. Atsisuk į mane. /?../ Tavo plaukai kvepia liepų medumi. / Meluoji. / Tavo krūtys kaip rojaus obuoliai. / Gražiai meluoji. / Tavo...)

Kopose?

(Aš žinau... Tau patiks. Tau patiko mano karamelinių saldainių kvapas, tau patiko mano žaidimai. Čia, kopose, prie JO altoriaus...)

Kai... ji...

Kur... ji...

Ji matė švyturio bokštą. Ir Karolio skrydį.

Ir Justo atodūsį. Ir smūgius.

Ir mirtį.

Ir neapykantą.

Tekstas buvo absurdiškas.

Smūgiai krito tyloje.

Akmenys.

Bangos.

Jos tyliai ošė.

Ir ji.

Tyliai atsiminė.

Tyliai šypsojosi.

Tyliai.

Norėjo mylėti?

Norėjo meluoti?

Audroje?

Tuomet siautė audra.

Tas tekstas sąžiningas.

Kodėl tada?..

Tada...

Nereikia diskusijų apie gyvenimą...

Nereikia suvokti priežasčių ir padarinių...

Nereikia kodėl... (Dėl... Dėl...)

..............................................................................................

3

Mokykla buvo miesto pakrašty, prie giraitės. Štai ten jie ir atbėgdavo – dažniausiai poromis. Per „langus" ir ilgąsias pertraukas.

Išdarinėdavo įvairiausius triukus, bijodami patys savęs: užsimerkę, įsitempę, nekvėpuodami, neuosdami lyties kvapų, gal nežinodami, kad tokie yra, – kad yra knygos, kad visai šalia yra jis, „M"okytojas, išmanantis šiuolaikinio paauglio psichologiją ir galintis padėti.

„Visada atlikite visa, kas įmanoma, ir nepūskite miglos vienas kitam į akis."

„Darau, vadinasi, myliu."

„Galvok apie seksą – būsi laimingas."

„Iškirpk iš popieriaus dideles raides ir prisisek smeigtukais: „Aš galiu išmokti valdyti savo kūną, nes NORIU!".

„Aistra turi savo filosofiją – Kristus jau atkentėjo dėl mūsų nuodėmių, todėl nereikia kentėti iš naujo."

Taip ar panašiai parašydavo pamirštų sąsiuvinių paraštėse, o radęs šiukšliadėžėje tuščią lapą, nupiešdavo. Išdėliodavo giraitėje ir pasislėpęs stebėdavo.

Tačiau paaugliai jo piešinių nešifravo, patarimų neklausė. Gal ir svajojo apie švelniai gundantį mėnulį, seksualiąsias žvaigždes, tačiau degančio dangaus nepastebėdavo.

„Jie nerimsta, jie blaškosi, jie nieko neišmano nei apie literatūrą, nei apie kultūrą, nei apie seksą. Toli jiems iki dangiškos manos,–mąstė jis, dėliodamas ant žolės naujus lapus ir rinkdamas senus.– Tai ne aš: turiu ir dangų, ir aukštybėse palaimintą šventą vardą. Net mokyklos direktorius pagarbiai kreipiasi, „Povilai ir gimtadienių neužmiršta.

O ta ilgakojė... Ta žydraakė garbanė... Ji, ko gero, vienintelė žino jo vardą. Sveikinasi. Kasdien sveikinasi. Keistai sveikinasi. Lyg šnabždėtų, lyg tylomis tartų, lyg savimi išraitytų – PoViLaii...

Ji, matyt, skaitė jo patarimus, jaučia tikrą „M"okytoją, tik nedrįsta paklausti, nedrįsta dėlioti dangaus.

„Na, atverk savo sielą, žaisk su ja. Bėk iš vaikystės. Patirk palaimą. Išgirsk..."

Ir mergaitė išgirdo, išdrįso – į giraitę, prie senojo ąžuolo, ateidavo viena, svajodavo viena ir rašydavo viena.

Kam?

Jam.

Atradusi gyvenimo dalį. (Kai ji šypsodamasi pakildavo nuo žolės ir neskubėdama palikdavo giraitę, jis ieškodavo tarp pasislėpusių ąžuolo šakų, net šaknų, bet nieko palikta nerasdavo.) Keistas pažinimas. Keistas matymas. Keistas vaikas.

Bet tądien... Tądien po pamokų (ojojoj... jis puikiai prisimena tą popietę), kai ji stovėjo prie šiukšlių konteinerio ir raukydama nosį spitrijosi į jo turinį, visai nebuvo panaši į keistą vaiką – sruogelėmis dažyti plaukai, manikiūras, makiažas ir... seksualus balsas:

– Atsiprašau... Aš ieškau... (Aūūū!..) Atrodo... Klasėje ant suolo palikau... Gal valytoja netyčia... Su šiukšlėmis... Ji... Ji turbūt išmetė... Ten... Ten mano kūryba... Tas sąsiuvinis... Gal jūs radote... O jūs... (Oooo...)

– (Ojojoj...) Knistis po šiukšlių konteinerius – ne mano darbas! (Tsss...)

– Atsiprašau... Viso labo... Nenorėjau jūsų įžeisti, pone PoViLaii... (Hm... Ka! Ka! Ka!..)

– Viso labo, gražuole... Viso labo... Ir iki pasimatymo... (Taip!)

4

Tądien iš tikrųjų viskas atrodė „nieko bloga ir netgi labai „nieko bloga! Nes jai duotas pažadas buvo sąžiningai ir nuoširdžiai vykdomas.

„Tuoj... Tuoj... Paieškosiu. Surasiu tavo dangų... Na, kur jis? Nėra?.. Nėra... nėra..."

Kaip jaunystėje.

Kada jis nedirbo kiemsargiu, nestebėjo paauglių žaidimų, nesirausė po šiukšlines – skaitė fantastikos knygas, kūrė meilės dainas, grojo restoranuose, turėjo daugybę pinigų ir iki paryčių linksminosi.

Kaip jaunystėje.

Jaunystėje, kada jis gyveno su motina, besidžiaugiančia šauniu sūnumi.

Na, ir kas, kad kaimynės geldavo,– motina nesutrikdavo, atšaudavo:

„Mano vaikas – ne jūsų. Jums tik liežuviais malti. Vaikystėje tėvo stumdomas, vien siaubą regėjo. Abu prisikentėjom, abu privargom nuo amžinatilsį triukšmadario. Bet mano Povilėlis nepalūžo – ne į tėvą. Ir vidurinę, ir muzikos mokyklą baigė. Dar suspės, dar padarys karjerą. Nepavydėkit. Tegul pagyvena."

Ir Povilas gyveno. Nežiūrėdamas į gyvenimą, nežiūrėdamas į laiką – kol šis nepažvelgė į jį. Tuomet atpažinęs priežastį žilstelėjęs vyriškis pakeitė visus takus, sudaužė visus veidrodžius ir įsivėlė į dalybas dėl nepilnametės. Sunerimusi motina ketino sustabdyti – nespėjo. Susimušė jis su tais pienburniais: kruvinus dantis ir užtinusius skruostus saujoj parnešė, bet mergiotę gavo (kartais verta pabūti nuskriaustojo kailyje). Jautėsi laimingas, liepsnojo, degė jos glėbyje, pirko brangias dovanas ir kūrė naują gyvenimo prasmę.

Atsitokėjo suvokęs, jog ji labai panaši į jo motiną: aikčioja, šokinėja, kaišioja nosį visur, ypač ten, kur nereikia.

Hm.

Povilas įspėjo.

Ji neklausė.

Jis pakartojo.

Ji vis tiek neklausė.

Jis trenkė – ji apsipylė.

Tragedija?

Žinoma, ne.

Truputį pažliumbė, bet nudžiūvus ašaroms vėl glaustėsi bei murkė kaip katė: „Miasss... Mannn... Mannnno... Mannn..."

Teko dirstelėti kairėn, o ją pasiūlyti draugui. Pavyko. Išsiskyrė gražiuoju. Ir nors motina burbėjo, netrukus susirado kitą.

Šita buvo oho! Visoms miesto kekšėms iki jos – kaip iki Tailando: mokytis ir mokytis – iš prigimties superkekšytė. Tokia privalu dalintis. O jis nesuprato.

Paprotino... „protingesni" – tiesiog restorane. Tiesiog ant scenos.

Grojantį. Dainuojantį. Šokantį.

Tai kas, kad atidūmė policija, tai kas, kad atkaukė „Greitoji" – muzikuoti sužalota ranka nebeįstengė, kurti nuolatos tvinksinčia galva irgi nevaliojo.

Ištuštėjo.

Gerai, kad motina, dirbusi mokykloje budėtoja, šnektelėjo su direktoriumi. Priėmė kiemsargiu.

O ką? Visai neblogai. Šiuolaikinis kiemsargis šiuolaikinėje mokykloje! Išmanantis ne tik kastuvo ir šluotos technologiją.

Kamasutra lietuviškai?

Indiškai?

Kitoniškai?

Svarbu – YES!

O’KEY!

T(k?)AS!

T(k?)Ą!

T(k?)AIP!

Iš kuprinių... Iš pasuolių... Iš šiukšliadėžių...

Sveikų jaunų vidurių konteineris ir... bet... Šiukšlės... Šiukšlės... Šiukšlės... Šiukšlės...

Jų kvapas... Jų virpėjimas... Garsas...

Sudegintų nuotraukų šešėlyje sudegęs mobilusis telefonas...

TRAKŠT...

BRAKŠT...

Negyvi judesiai gieda Kalėdų giesmę. Pamišėlio giesmę į anapus?

ANAPUS.

Valioje. Aukoje. Šventėje. Nežinioje.

Extreme!..

Nustelbtų riksmų šventovėje.

Potekstės eilutėje.

Čia tai bent! Šių laikų panelė rašo dienoraštį? Nešasi į mokyklą? Slepia šiukšlinėje?

Arba jis nebepažįsta šiuolaikinio jaunimo, arba...

Šis dienoraštis skirtas jam.

Taip! Taip ir yra. Jis vibruoja – kaip ir jo prirašyti popieriaus lapai.

Negi?.. Kaipgi?.. Ar?..

Ar Karolis iš tikrųjų mane mylėjo?

O gal jis tik norėjo pakartoti mokykloje išmoktas pamokas? Aš atspėjau, aš supratau: kapinėse lankėsi anglų kalbos mokytoja. Karolis tą vėlų vakarą nefantazavo.

O aš? O mano jausmai?

Viskas ir niekas nesvarbu – mes abu su Karoliu prisimelavome...

Ką ji čia paisto? Žaidžia slėpynių? Juk pastebėjo... Pastebėjo „M"okytoją!.. Balsiai nedrįso, tačiau tyliai...

Tyliai sušuko: HELLO!

5

HELLO!

Tu būsi aš, net jei ir nepatinka.

Kodėl?

Todėl, kad aš tavęs nebijau.

Todėl, kad tu moki saugoti paslaptis.

Moki TYLĖTI! Moki kurti ateitį be praeities.

Nesu aš ilgakojė, neturiu kerinčių ilgų blakstienų, didelių žydrų akių, vešlių, įspūdingų plaukų (dažniausiai jie siekia ausis, yra liesikaip močiutės, tiesūs ir kartas nuo karto kankinasi pleiskanodami), bet vaikinai dėl manęs varžosi. Turbūt supranti – man reikia išsipasakoti. Argi sąžininga tiek daug trokšti, tiek daug žinoti, tiek daug patirti ir nepaskęsti?

Šiandien šeštadienis: draugės nardo naktiniuose klubuose, o aš sėdžiu namuose ir skaitau „Doriano Grėjaus portretą".

Nesupranti, kodėl niekur neinu? Paklausyk.

Knyga – ne šūdas (vien ko verta citata: „Bet koks menas visiškai nenaudingas"), bet Dorianas – išlavintas niekšas.

Žinok, manęs į kojinę neįmausi! Pradžia visada būna žavi, užtat pabaiga... – visos pradžios mezga suskretusią pabaigą.

Kaip ir mano draugužis Robertas, temokantis deklamuoti vieną vienintelį, seniai visam pasauliui žinomą trijų žodžių junginį:

Aš tave myliu.

Aš love you.

Aš тебя люблю.

Aš liebe Dich.

Aš aš aš...

Į taktą... Į taktą...

Nebelinguoti?

Keista?

Nesinervink.

Senas mano tėvų ir protėvių atsakymas: tu – aš, aš – tai tu. Viskas labai paprasta, tereikia įdėmiai skaityti savąsias mintis bei prisipažinti.

Tai ir darau: prisipažįstu, kad išsidirbinėjau skautų stovykloje, nors Liudas simpatiškas, malonus vaikinas. Įsimylėjęs mane iki ausų galiukų!

Ir tąsyk po šėlsmo nakties (vadovai išradingi: visokios – keistos, juokingos, kvailos, protingos, azartiškos, pikantiškos – užduotys mūsų išalkusiems kūnams ir sieloms) padovanojo aštuoniolika rožių! Nedėkojau ir neklausinėjau: tiesiog liepiau nupinti iš jų vainiką. Jis pynė, o jo šilkinių marškinių vietelės ir pirštų pagalvėlės buvo šlapios ir raudonos. Man patiko. Prigludau prie kitaip kvepiančio kūno – išsikruvinau drabužius. Jis uždėjo man rožių vainiką ant galvos. Apkabino. Kvapnūs žiedai svaigino. Suėmiau jo rankas, prispaudžiau prie žiedkočių: spygliai kandžiojo jojo delnus ir ieškojo manosios kaktos.

Skaudėjo abiem.

Norėjosi rėkti.

Todėl pasakiau:

– Kaip Marija Magdalietė..

– ...?

– Myliu ir kenčiu.

– Kodėl ji?

– Tiesiog kitų nesutinku, o ji atitutina traukiniu į mano sapnus ir šnabžda apie Kristų, jo nuodėmę.

– Kristus nebuvo nuodėmingas.

– Bet Marija Magdalietė. Ji mylėjo nuodėminga meile. Jis gundė. Jo kojos buvo vyriškos.

– Netaukšk nesąmonių. Jis negundė. – Į jį žiūrėti saldu. Paleisk, skauda.

– Nepaleisiu. Tu saldi. Ir tavo kojos moteriškos.

– Žinau. Todėl pagimdysiu kūdikį. Nesidžiauk. Jis bus ne tavo. Kūdikis. Aklas, bet gražus. Kūdikis juoksis. Kaip Hugo romane „Žmogus, kuris juokiasi". Netiki? Nesipurtyk. Palauk. Perbrisiu upę toje saloje, truktelsiu virvę, ir Ursus atneš kūdikį. Tada aš. Aš nesijausiu vieniša: kas vakarą niūniuosiu neregio lopšinę ir guosiuos visiems, koks tu nevykęs tėvas. Mane užjaus – tave pasmerks. Teisybės neieškos.

– Patinka kvailioti?

– Eik šalin, man kaktą skauda – kraujas iš žaizdos laša.

– Tu pati norėjai.

– Nieko aš nenorėjau. Man PMS.

Žinai, kol vaikinas nekreipia į mane jokio dėmesio, jis man įdomus. Kai suliepsnoja, jis man – niekas. Tai va, Liudui pasakiau ate, o žaizdos ir įdrėskimai greit užgijo. Vos vos pastebimi randeliai liko. Nekliudo. Dargi atvirkščiai: kai čiupinėji, ramina ir gundo.

Robertas vis klausia, kas čia. Aš juokiuosi: Dangaus ženklai. O jis: originaliau nei tatuiruotė, nors... galėtum kai kur išsitatuiruoti – romantiškai atrodytų.

Tik ne dėl jo. Jis patinka tėvams – mandagus, paslaugus, gabus, perspektyvus ir t.t., ir pan., ir apskritai labai vykęs vaikinas studentas – bet ne mano skrandžiui.

Kodėl?

Aiškintis anatomijos, genetikos ar chemijos subtilybes neketinu, tačiau įsitikinau, kad skrandis turi niekaip neužblokuojamą atmintį. Tą, kuri sako, kad Robertas... Robertas tik savo išvaizda – žaliaakis, rusvu apgamu ties akimi, garbanotas ilgšis – primena Karolį, mano pirmąją meilę.

Mano pusbrolį – mamos sesers sūnų.

Amžiną jūrininką, išvykusį ieškoti nenutylančių laivų šventės.

Savosios „Monos Lizos".

6

Tikiu.

Buvimas įgimtas.

Todėl visai neketinu kurti ramybės ar triukšmo, visai nerūpi įsiamžinti ar išgelbėti vaikystės atmintį bei meilę. Bet kadangi esu ir buvau, privalau pasinerti laike, surikiuoti netvarkingus pageidavimus ir troškimus, sapnus ir svajones, skausmą ir džiaugsmą, tiesą ir melą, gyvenimą ir mirtį. Nenoriu likti melagė, tapti pamišėle ar baile, kamuojama nešvarios nakties,– noriu rasti savo vietą, kur bręstų tik mano nesukirmiję riešutai, šokinėtų mano žydra jūra, skambėtų mano molinis ąsotis – talpinantis praeities dalį su ateities visuma.

Tikėk. Patikėk.

Aš nepirksiu indulgencijos, neprašysiu nuodėmių atleidimo, o rašysiu. Rašysiu ir kartosiu, kad ieškojimai – gražu,