Žvirbliai
()
About this ebook
Vincas Kudirka
Lekarz, litewski epik, poeta, publicysta, krytyk, tłumacz, redaktor gazety „Varpas“, jeden z ideologów ruchu narodowego, autor tekstu hymnu litewskiego.
Vincas Kudirka naukę pobierał w szkole początkowej w Pojeziorach, później w gimnazjum w Mariampolu. Zdolny do nauki, miłośnik sztuki, tańca, kultury polskiej. Po ukończeniu sześciu klas zmuszony przez ojca wstąpił do Sejneńskiego Seminarium Duchownego. Stamtąd jednak po dwóch latach został usunięty z powodu „braku powołania“. Ukończywszy gimnazjum na srebrny medal przyszły działacz udał się na studia do Warszawy. Tam przez rok naukę pobierał na Wydziale Filologiczno-Historycznym Uniwersytetu Warszawskiego, później przeszedł na Wydział Medycyny. Na życie zarabiał udzielając prywatnych lekcji oraz przepisując rękopisy. Brał czynny udział w działalności Partii Proletariackiej. W 1888 r. założył nielegalne Towarzystwo Litewskich Studentów w Warszawie pt. „Lietuva“. Od 1889 r. towarzystwo owo wydaje gazetę „Varpas“, którego redaktorem był sam V. Kudirka oraz w którym prowadził rubrykę „Tėvynės varpai”. Po roku z inicjatywy V. Kudirki zaczęto wydawać gazetę chłopską „Ūkininkas” („Rolnik”). W 1895 r. V. Kudirka został oskarżony i zatrzymany za działalność litewską. Mimo iż szybko odzyskał wolność, coraz wyraźniej dawał się we znaki gorszy stan zdrowia. W tym samym roku poeta wyjechał do Sewastopolu. W 1896 r. wraca na ojczyznę.
Zm. 16 listopada 1899 r. w Nowym Mieście (lt. Naumiestis)
Najważniejsze dzieła: tłumaczenia: Dziewica Orleańska oraz Vilius Telis F.Schillera, III cz. Dziadów A.Mickiewicza, i in., poezja: zbiór Laisvos valandos (Wolne godziny), satyry, publicystyka: publikował je w specjalnym dziale gazety Varpas (Dzwon) pt. Tėvynės varpai (Dzwony Ojczyzny), dzieła folklorystyczne: zbiór pieśni ludowych Kanklės.
Related to Žvirbliai
Related ebooks
Liūdna pasaka Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsĮvairūs apsakymėliai Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsJaunoji Lietuva Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsGražina Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsKas teisybė - tai ne melas Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsMindaugas Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsMėnulio Fėjų Nunešta Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsKonradas Valenrodas Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsKartu Kelyje Rating: 5 out of 5 stars5/5Gladiolės gladiatorei Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsLigoninė Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsMišelis Montenis "Esė" Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsModernizmo Dvasia: Lietuva 1918-1940 Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsKrymo sonetai Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsKunigas Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsApie tironiją: Dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsIšpažinimai Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsApgultis. Pirmoji knyga Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsSenovės didvyriai ( Lietuvių kalba - Lithuanian Edition) Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsElfų likimas III. Užmirštieji kapai Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsŠunadvokatis Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsElfų likimas IV. Stebuklingoji fleita Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsElfų likimas II. Akmeninė širdis Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsPasakos Hanso Christiano Anderseno Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsElfų likimas I. Šarvuotieji kariai Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsTarp skausmų į garbę Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsKunigas Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsSifilitikų ligoninė Rating: 0 out of 5 stars0 ratingsRozmarinas Rating: 5 out of 5 stars5/5Lietuvaitės Rating: 0 out of 5 stars0 ratings
Reviews for Žvirbliai
0 ratings0 reviews
Book preview
Žvirbliai - Vincas Kudirka
2016
Žvirbliai
¹
Dvaro pakluonyje² augo senas gluosnis — gal vyriškos veislės, o gal ir moteriškos. Kam kaime rūpi, kokius žiedus gluosnis turi pavasarį — vyriškus, ar moteriškus. O vienok medis buvo patėmytinas.³
Kas antri metai, pradžioje rudens, imdavo bernas kirvį, įlipdavo kopėčiomis į gluosnį ir labai rūpestingai nugenėdavo visas šakas.
Nuo randų, padarytų kirviu, per ilgą laiką gluosnio viršūnė sustorėjo, lyg didi galva, ant kurios sugulė dulkės nuo kelio, sukeltos vėjo, genamų galvijų, pravažiuojančių vežimų. Tose dulkėse tunėjo⁴ tūkstančiai gyvasties diegų, kurie tiktai laukė pritinkančios valandos, kad užgimtų ir pradėtų valgyt. Lietus suplakė ant gluosnio galvos sluoksnį derlingų purvų ir tas medis, sutemus vakare, išrodė⁵ lyg kokia baidyklė — taip buvo išmirkęs ir pajuodęs.
Atėjo ruduo su darganomis ir vėjais; gluosnis tada neošė, kaip kiti medžiai, su šakomis — stovėjo tarytum negyvas. Iš pradžių balzganavo ant jo galvos randai nuo nukirstų šakų; bet pagalios tie balti žymiai apdžiuvo, pagelto, ant galo pajuodo.
Atėjo žiema ir gluosnio galvą, tarytum apkirptą galvą žmogaus, pridengė stora, balta kepure sniego, kuri užslėpė visas žaizdas ir skyles. Dabar tiktai kada ne kada varna, pabaidyta nuo kiemo, tūpdavo ant gluosnio, kad nereiktų palėkėt šiek tiek aukščiaus ant kluono kraigo. Tiktai pavasaryje iš pribrinkusios, skylėtos ir gumbuotos galvos išsprogdavo daug atžalų, kurios apsisagindavo pumpurais, dabinančiais⁶ medžio viršūnę. O pro tarpus, kvepiančių jaunų atžalų, da žiūrėjo į svietą⁷ apsiblausę išpurę uoksai⁸, tarytum duobės, iš kurių išluptos akys. Sugelta, sopanti⁹ galva ir joms traukė į save syvus, reikšdama vidurinę gyvastį.
Atgimdavo gluosnis ne tik paties savo gyvastimi: ant sužeistos jo galvos įvykdavo šeimyna mažesnių ir didesnių augalų, kurie čia dygdavo ir tarpdavo, nekalbant jau apie samanas ir grybelius, augančius ant žievės. Pavasarį ir vasarą galima buvo matyti įvairius vainikus žaliuojančių parazitų; tūli augo iš juodų ištrandijusių uoksų ir puikiais posmais dribo žemyn.
Kokia galybė varnalėšų, dilgėlių, drignių, usnių augte augo aplink medį!
Iš kur ten, iš gilumos skylių, iš žievės plyšių, pradėjo lyst keisti gyvulėliai: menki amaro vabalėliai, muselės su ilgomis lyg stiebai kojomis. Argi iš tikro viskas tai gyvena? Turi savyje prietaisas jausmo? Vieni aplipo jauną atžalą, kiti lapą ir siurbia syvus. Dievo jautukai, poniškos — tai vaikštinėja, tai ilsisi, tai lakioja aukštyn. Tai vėl kokios musės stiprios, guvios, mitros lakioja čia kas valandėlę ir vėl pašokusios lekia toliau. Tokių svečių laukė vorai ir voreliai visokiose pakampėse. Štai ilgakojis uodas įsipainiojo su viena koja į voratinklį, veltui šoka, daužosi lyg pasiutęs, ir gailiai, kiek galėdamas, dūzgia.
Nuo ryto iki vakaro keliauja po gluosnį eilėmis skruzdės, kurių darbui nepakanka, matyt, žemės pakalnių. Lipa aukštyn, stabteli, uosto lyg šunes, o kitos vėl grįžta jau žemyn