Žvaigždžių laukas (Gyvenimo keliu)

PROLOGAS

Knyga „Žvaigždžių laukas" ─ tai padėka gyvenimui. Šiuo kūriniu, pirmiausia, noriu įkvėpti skaitytojus, svajojančius eiti piligriminiu Keliu Ispanijoje, Santjago de Kompostelo mieste, arba kviečiu ramiai pasimėgauti įkvėpiančia bei kupina stebuklų istorija...

Istorija, paremta tikrais faktais ir asmeniniais išgyvenimais,. keliaujant „meilės keliu", kuriuo kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip einame. Tai ne turistinis, istorinis ar nuotykių vadovas, nors čia rasite daug įdomių ir svarbių faktų, susijusių su Šv. Jokūbo Keliu.

Noriu padėkoti dviems dalykams: pirma, pasitaikiusiai galimybei nueiti piligriminį Kelią ir užfiksuoti savo išgyvenimus šiame kūrinyje, ir, antra, kad galiu nutiesti bendravimo tiltą tarp savęs ir šią knygą skaitysiančių žmonių.

Knygą parašiau eidamas Šv. Jokūbo piligriminiu Keliu, todėl pagrindinė dvasinės kūrybos idėja gimė iš šios kelionės. Žinoma, perteikiant mintis, perpinant japonų haiku ir ilgas istorijas, renkant žodžius, skleidžiančius pozityvią energiją iš jų gausos, patirta ir sunkumų. Turiu prisipažinti, rašyti man niekada nebuvo lengva, tačiau šios knygos rašymas nekėlė sunkumų, atvirkščiai, paskyriau labai daug valandų besąlygiškai atsiduodamas kūrybai, kad šis leidinys išvystų dienos šviesą.

Tikiuosi, kad šis trumpas pasakojimas leis jums atsiskleisti ir dar labiau pažinti save, ir kad jūs mėgausitės skaitydami taip kaip aš rašydamas.

Dante García

PRADŽIA

Norėjau nukeliauti į Indiją. Ši šalis man buvo lyg stebuklas, pilna svajonių - kaip nė viena iš šalių, kurias buvau aplankęs. Tai buvo iliuzija. Peržiūrėjau daugybę nuotraukų ir video įrašų, išklausiau daugybę pasakojimų apie šalį, kurios vis dar neaplankiau. Be to, Indija ─ tai dvasingumo centras. Tuo metu jau užsiėmiau dvasine meditacija, skaičiau knygas apie šią neįtikėtiną veiklą. Persikeldavau į siurrealistinį įsivaizduojamą Dievišką pasaulį, kur laikas ir erdvė tapdavo begaliniais. Kelionė į Indiją, atrodė, padėtų man, pirmiausia, susikaupti gyvybiškai svarbiai kelionei į save. Tai neturėjo nieko bendro tarp sąvokų: drąsus aš ar nedrąsus, išgyvensiu tai giliai ar nelabai, ar išvis atsisakysiu kelionės. Atvirkščiai, vis abejojau, ar įgyčiau norimos dvasinės patirties. Tuo metu dirbau su savimi, siekdamas dvasinės tobulybės, kad geriau pažinčiau save. Labai norėjau pasiekti utopinį aukščiausio dvasingumo tikslą, kai, tuo pačiu, aplinkiniams atrodė, kad aš visai nesikeičiu.

Norėjau pakeisti savo neišvengiamą ir nenutrūkstamą rutiną į kažką naujo, nors ir žinojau, kad susidursiu su daugybe žmonių, kurie bandys kalbėti apie gėrį ir blogį. Turiu prisipažinti, tai kėlė dar daugiau neaiškumo, nes jie mąsto visiškai kitaip, nei aš, bet aš jų požiūrį gerbiau, ypač savo artimųjų. Turėjau gerą darbą, nuostabią merginą, nepamainomus draugus ─ viskas buvo sudėliota tvarkingai į mano gyvenimo lentynas. Tačiau staiga šį idealų gyvenimo voratinklį ėmė draskyti nuotykių troškimas ir maištingumas. Atrodė, net ir Visata buvo prieš mane susimokiusi, kadangi pasą norėjau pasigaminti per tris savaites, tačiau dėl administracinių nesklandumų tai užtruko ilgiau nei tris mėnesius. Šis mano spontaniškas proveržis kilo iš kvailumo, kai kas jį pavadino entuziazmu arba amžiaus vidurio krize. Nesvarbu, kaip pavadinsi, bet tai buvo stiprus jausmas, tekantis mano kūnu, į kurį žiūrėjau kaip į kažkokį stebuklą, nors man taip anksčiau niekada nėra nutikę. Negalėjau nešiotis savyje neišpildytos šios gyvenimo duotos galimybės. Tai buvo ne man. Klausiausi savo širdies ir žinojau, kad mano jausmai yra stiprūs ir šis pasirinkimas nėra klaida.

Tik Dievas žino kodėl, kai atėjo laikas apsispręsti, mano vidinis balsas rėkė stipriai - tarsi šimtai balsų. Jaučiausi lyg neįkainojamo lobio savininkas. Jo vertė buvo mano rankose. Tačiau, iki dabar vertė buvo tik įsivaizduojama, kadangi nebuvo jokių sandorių. Įsipareigojimas sau tapo svarbiausiu iššūkiu. Benaršydamas internete, atradau tinkamą skrydį į Londoną už trijų mėnesių. Buvo nelengva, užpildžius elektroninį lėktuvo bilietą, paspausti ENTER mygtuką. Taigi pradėjau dar neatrastą kelionę. Dėl kažkokio nepaaiškinamo atsitiktinumo nenusipirkau bilieto į Indiją. Nusprendžiau skristi į Londoną, o iš ten, sausuma ar oru, nusigauti iki Rytų.

Tuo metu namuose gyvenimas dar tebetekėjo ta pačia ramia tėkme, kol vieną vakarą, sėdėdami su draugais bare prie alaus, išsišnekėjome apie ateities planus. Vienas iš draugų