Rainer Maria Rilke Laikai jaunam raytojui

PARYIUS, 1903 m. vasario 17 d. Didiai gerbiamas pone, Js laikas pasiek mane vos prie kelias dienas. Noriu padkoti Jums u jame pareikt didel ir miel pasitikjim. Daugiau ne k ir tegaliu. Negaliu gilintis Js eilrai pobd; mat bet kokie kritiko ketinimai man pernelyg svetimi. Nra nieko, kas paliest meno krin menkiau nei kritinis odis: pabaiga ia visuomet bna tik daugiau ar maiau pavyks nesusipratimas. Daiktai nra tokie apiuopiami ir nusakomi, kaip mes daniausiai esame tikinjami; dauguma vyki yra nenusakomi, jie vyksta erdvje, kurion odis niekados nra engs, o labiau u visk nenusakomi yra meno kriniai, slpiningi padarai, kuri gyvenimas tveria greta ms laikino gyvenimo. Praddamas laik tokiomis pastabomis, galiu tiktai dar pasakyti, kad Js eilraiai nra saviti, taiau juose esama tyli ir paslpt asmenybs uuomazg. Labiausiai tatai jauiu paskutiniam eilraty "Mano siela". Jame is tas savita ieko odio ir iraikos. O graiame eilraty "Skiriu Leopardi" galbt brsta tam tikra giminyst su tuo didiuoju vieniium. Ir vis dlto tie eilraiai savaime dar yra niekas, jie dar nesavarankiki, taip pat ir paskutinysis, ir Leopardi skirtasis. Eiles palydjs Js malonus laikas tikrai padjo man suprasti vien kit yd, kuri, nors ir negaldamas apibdinti odiais, jauiau, kai skaiiau Js eilraius. Klausiate, ar Js eils geros. Klausiate mane. Anksiau klauste kitus. Siuntinjate jas urnalams. Lyginate jas su kitais eilraiais ir nerimaujate, kai kuri nors redakcija Js eili atsisako. Tai tai (kadangi leidote man Jums patarinti), praau Jus, liaukits. Js dairots iorn, o dabar to Jums vis pirmiausia nevalia daryti. Niekas negali Jums patarti ir padti, niekas. Yra tiktai vienas bdas. Eikite save. Itirkite prieast, veriani Jus rayti; itirkite, ar ji suleidusi savo aknis giliausioje Js irdies vietoje, prisipainkite pats sau, ar mirtumte, jeigu Jums bt neleidiama rayti. Tatai vis pirmiausia: paklauskite pats save tyliausi savo nakties valand - ar privalau rayti? Kaskits save, iki rasite gil atsakym. Ir jeigu jis bt teigiamas, jeigu galtumte atsiliepti it rimt klausim tvirtu ir paprastu "Privalau", tai kurkite savo gyvenim vadovaudamiesi ia btinybe. Js gyvenimas ligi pat savo nereikmingiausios ir menkiausios valandos turi tapti to siekio enklu ir liudijimu. Tada artinkits prie gamtos. Tada pamginkite, lyg btumt pirmasis mogus, pasakyti, k matot ir patiriat, k mylit ir k prarandat. Neraykite meils eilrai; i pradi venkite t form, kurios pernelyg danos ir prastos: jos paios sunkiausios, nes reikalinga didi, subrendusi galia duoti t sava ten, kur esama gausios ir geros, i dalies tiesiog puikios tradicijos. Tad gelbkits nuo bendrj motyv ir imkits t, kuriuos Jums pateikia Js pai kasdiena; vaizduokite savo lidnumus ir trokimus, mktelinias mintis ir tikjim kokiu nors groiu - vaizduokite visa tai su meiliu, tyliu, nuolankiu nuoirdumu, o ireikti save naudokite savo aplinkos daiktus, savo sapn vaizdus ir savo prisiminim objektus. Jeigu Js kasdiena pasirodyt Jums skurdi, nekaltinkit jos; kaltinkit save, sakykite sau, kad esat per menkas poetas, jei nesugebat prisiaukti jos turt; mat kurianiam mogui neegzistuoja skurdas ir nra skurdi nedomi viet. Juk net jeigu Js btumt kaljime, kurio sienos neleidia n vienam pasaulio naresiui pasiekti Js jusli, - argi Js ir tuomet vis dlto neturtumt dar savo vaikysts, to stabaus, karaliko turto, to atsiminim lobyno? Nukreipkite j savo dmes. Pamginkit ikelti paviriun nuskendusias tos plaios praeities sensacijas; Js asmenyb sutvirts, Js vienatv prasipls ir taps prieblandoj skendiniu

bstu, kur kit triukmas praeina toli pro al. Ir jeigu i to poskio vid, i to nugrimzdimo sav pasaul kils eils, tada Jums n galvon neateis k nors klausti, ar tai geros eils. Js taip pat nemginsite sudominti itais darbais urnal: mat laikysite juos savo miela natralia nuosavybe, savo gyvenimo dalimi ir balsu. Meno krinys yra geras, jeigu jis gims i btinybs. is jo kilms pobdis lemia jo vertinim; jokio kito nra. Todl, didiai gerbiamas pone, a neinau, k daugiau Jums patarti, tik tiek: eiti save ir tyrinti gelmes, kuriose yra Js gyvenimo itakos; prie jo versmi Js rasite atsakym, ar privalote rayti. Priimkite j tok, koks pasigirs, ir nieko nesiaikinkite. Galbt pasirodys, kad esate paauktas bti menininku. Tada prisiimkite i lemt. ir nekite j, jos nat ir didyb, niekados neklausdamas, koks atlygis u tai galt ateiti i iors. Juk kuriantis mogus turi bti atskiras pasaulis ir visk rasti savyje ir gamtoj, prie kurios yra prisiliejs. Bet galbt, itaip nuengs save ir savo vienatv, tursit atsiadti minties tapti poetu (utenka, kaip sakiau, pajusti, kad gali gyventi neraydamas, ir jau apskritai neturi teiss rayti). Bet ir tada tas grimas save, kurio Jus praau, nebus veltui. Js gyvenimas nuo to laiko bet kuriuo atveju atras savus kelius, o kad jie bt geri, turtingi ir tolimi, to a Jums linkiu labiau, nei galiu apsakyti. K dar galiau Jums pasakyti? Man regis, kad bsiu pasaks visk, kad teisingai bsiu sudjs visus akcentus; gal gale juk norjau Jums tik patarti, kad tyliai ir rimtai augdamas nugyventumt savo raid; tiesiog negalite jos smarkiau sutrikdyti, kaip vis dairydamasis iorn ir i iors tikdamasis atsakymo tuos klausimus, kuriuos galbt gali atsakyti vien Js slapiausias jausmas tyliausij Js valand. Apsidiaugiau, Js laike aptiks pono profesoriaus Horaceko pavard; ligi iol isaugojau itam mielam mokslininkui didi pagarb ir daugel met tebetveriant dkingum. Gal galtumt pasakyti jam apie tuos mano jausmus; labai miela, kad jis mane dar tebemena, ir a gebu tatai vertinti. Eiles, kurias man maloniai patikjote, grinu su iuo laiku Ir dar kart dkoju u tok did ir irding pasitikjim, kuriuo, kuo nuoirdiau atsakydamas, kaip manoma mginau pasidaryti nors truputl labiau vertas negu, kaip praalaitis, i tikrj esu. Su didiausiu atsidavimu ir prielankumu RAINER MARIA RILKE VIAREGGIO prie Pisa'os (Italija), 19O3 m. balandio 5 d. Malonkite man, mielasis ir gerbiamas pone, atleisti, kad tik dabar su dkingumu prisimenu Js vasario 24 dienos laik: vis t laik negalavau, nepasakytum, kad i tikrj sirgau, bet buvau prislgtas influenc panaaus alsumo, neleidusio man nieko imtis. Ir pagaliau, jau visai nebegaldamas atsigauti, ivaiavau prie itos Piet jros, kurios atgaiva syk jau yra mane igelbjusi. Bet dar nesu pasveiks, rayti man sunku, tad Jums teks pasitenkinti ne kuo daugiau, kaip tik iomis keliomis eilutmis. Be abejo, turite inoti, kad kiekvienu savo laiku mane visados pradiuginsite, bet drauge tursite bti ir atlaidus, gavs atsakym, kuris Jus tikriausiai ne syk paliks bestovint tuiomis rankomis; mat i esms, ir kaip tik giliausi ir svarbiausi dalyk atvejais, mes esame neapsakomai vienii, ir daug kas turi nutikti, kad vienas kitam galtume patarti ar juolab padti, daug kas turi pasisekti, itisa dalyk konsteliacija turi susidstyti, idant vien syk tatai pavykt. iandien Jums norjau pasakyti tiktai du dalykus. Ironija: Nesiduokite jos uvaldomas, ypa nekrybingais momentais. Krybingaisiais mginkite j taikyti, veikiau kaip vien priemoni gyvenimui suvokti. Tyrai naudojama, ji ir pati tyra, ir nra reikalo josios gdytis; o jeigu jauiats pernelyg su ja susigyvens, jeigu bijots vis didjanio susigyvenimo su ja, tai atsigrkite didius ir rimtus objektus, prie kuriuos ji pasidarys menka ir bejg. iekokite daikt

gelms: tenai ironija niekados nenuengia, - o itaip privesdamas j prie didybs pakraio, drauge ir imginsite, ar is suvokimo bdas kyla i Js prigimtins btinybs. Mat rimt dalyk takoje ji arba atsimes nuo Js (jeigu yra atsitiktin), arba (jeigu nuo prigimimo yra Js savastis) sutvirts ir pavirs rimtu rankiu, stodama alia t priemoni, kuriomis Js tursite formuoti savj men. O antrasis dalykas, kur Jums iandien norjau papasakoti, yra tai koks: I vis mano knyg tik kelios man yra btinai reikalingos, o dvi netgi visuomet esti tarp mano daikt, kad ir kur a biau. Jos ir iia alia mans: Biblija ir didiojo dan raytojo Jenso Peterio Jacobseno knygos. Man topteljo mintis, kad Js gal neinote jo veikal. Lengvai galite sigyti, nes dalis, labai gerai iversta, ijusi Reclamo leidyklos "Universaliosios bibliotekos" serijoje. sigykite J.P. Jacobseno tomel "eios novels" ir jo roman "Nilsas Lin" ir pradkite nuo pirmosios pirmojo tomelio novels, kuri vadinasi "Mogens". Pasaulis pagaus Jus, pasaulio palaima, turtingumas, nesuvokiama jo didyb. Pagyvenkite valandl tose knygose, pasimokykite i j, ko Jums pasirodys verta pasimokyti, bet pirmiausia pamilkite jas. U t meil Jums bus imteriopai ir tkstanteriopai atlyginta, kad ir kaip susiklostyt Js gyvenimas, - ji, esu tikras, eis per Js tapsmo audin, kaip viena i svarbiausi gij tarp vis kit Js patirties, nusivylim ir diaugsmo gij. Jeigu privaliau pasakyti, i ko suinojau t apie krybos esm, apie jos gelm ir aminum, galiau paminti tik du vardus: Jacobseno, to didio, didio raytojo, ir Auguste'o Rodino, skulptoriaus, kuriam nra lygi tarp gyvj meninink. Ir tegul visokeriopa skm lydi Js kelius! Js RAINER MARIA RILKE VIAREGGIO prie Pisa'os (Italija), 19O3 m. balandio 23 d. Labai mane, mielasis ir gerbiamasis pone, pradiugino Js velykinis laikas; mat jis byloja daug gero apie Jus, o tai, kaip Js kalbjote apie did ir miel Jacobseno men, parod man, kad neapsirikau, privesdamas Js gyvenim ir daugyb jo klausim prie ito gausybs altinio. Dabar Jums atsivers "Nilsas Lin", stabum ir gelmi knyga; juo daniau j skaitai, atrodo, lyg joje bt visa - nuo menkiausio gyvenimo dvelkteljimo ligi pat sodraus, didingo jo sunki vaisi skonio. ia nra nieko, kas nebt buv suprasta, suvokta, patirta ir atpainta virpulingame atminties nuaidjime; joks igyvenimas nebuvo per menkas, ir smulkiausias vykis atsiskleidia kaip likimas, o pats likimas yra tarytum nuostabus erdvus audinys, kurio kiekviena gija vediojama ir prie kit glaudiama neapsakomai velnios rankos, ir daugybs kit vis palaikoma ir neama. Js patirsite didi laim pirmsyk perskaityti i knyg ir lyg naujame sapne eisite perjos nesuskaiiuojamus netiktumus. Bet galiu Jums pasakyti, kad ir vliau kiekvienkart toks pat nustebs eini per ias knygas, ir jos nepraranda n truputlio savo nuostabios galios ir pasakikumo, kuriais pirm syk verste uveriamas skaitytojas. Kiekvien kart tik vis labiau jomis mgaujiesi, daraisi vis dkingesnis ir kakoks geresnis, ir paprasiau visk matai, ir tavo tikjimas gyvenim darosi gilesnis, ir pats jautiesi gyvenime laimingesnis ir didesnis. O vliau Js tursite perskaityti nuostabi knyg apie "Marie Grubbe" likim ir ilges bei Jacobseno laikus, ir dienoraius, ir fragmentus, pagaliau - ir jo eilraius, kurie (nors tik pakeniamai iversti) gyvi begaliniu skambesiu. (ia Jums patariau nusipirkti gra vis Jacobseno rat leidim, kuriame visa tai sudta. Trys t rat tomai, beje, geri vertimai, ijo Leipcige Eugeno Diederichso leidykloje, o kiekvienas tomas, kaip man regisi, kainuoja tik 5 arba 6 markes.)

Kalbdamas apie "ia turt stovti ros.." (t neprilygstamai subtilios formos krin), Jus, inoma, esate visikai, visikai ir nenuginijamai teisus, kad nepritariate tam, kas para angos od. Ir tebnie ia isyk idstytas praymas: Skaitykite kuo maiau estetini kritini veikal, tai arba alikos nuomons, suakmenjusios ir jau visai beprasms dl savo negyvo stingulio, arba mitrus odi aidimai, kuriuose vien syk laimi viena nuomon, o kit - staiai prieinga. Meno krinius gaubia begalin vienatv, ir kritikai jie maiau nei bet kam pasiekiami. Tik meil juos gali pastverti ir ilaikyti, ir bti jiems teisinga. Visada manykite, kad teisyb Js paties ir Js nuojautos, o ne vis t nagrinjim, aptarim ir vad pusje; jeigu vis dlto pasirodyt, kad Js neteisus, natralus Js vidinio gyvenimo augimas palengva ir laikui bgant nuves Jus prie kit poiri. Nevarykite savitos, tylios ir nekliudomos savo sprendim raidos, kuri, kaip ir kiekviena paanga, turi kilti paiose vidinse gelmse ir kurios niekaip negalima paskubinti ar pagreitinti. Visk lemia gebjimas ineioti ir paskui pagimdyti. Leisti kiekvienam spdiui ir kiekvieno jausmo daigui pasiekti pilnatv vien savo viduje, nenusakomoje, nesuvokiamoje, savo intelektui neprieinamoje tamsoje, ir su begaliniu nuolankumu ir kantrybe laukti, kada ateis valanda gimti naujam aikumui: tik tai ir reikia gyventi menininko gyvenim - ir mginant suprasti, ir kuriant. ia nieko nepamatuosi laiku, ia nieko nereikia metai, ir deimt met ia visai niekas. Bti menininku - vadinasi, neskaiiuoti ir neusiiminti aritmetika, nokti kaip mediui, kuris neskubina savo syv ir ramiai stovi per pavasario audras, nebgtaudamas, kad po j gali neateiti vasara. Vasara vis dlto ateina. Bet ji ateina tik pas kantriuosius, kurie gyvena taip, lyg prie juos plytt aminyb, tokie jie tyks ir erdvs. A to kasdien mokausi, mokausi per skausmus, kuriems esu dkingas. Kantryb nulemia visk!.. RICHARD DEHMEL: man su jo knygomis (beje, ir su paiu mogum, man truputl pastamu) bna taip, kad a, utiks vien jo graij puslapi, visados bijausi kito, visk galinio pagadinti ir mielus dalykus paversti niekingus. Gana gerai j apibdinote odiais: "gosliai gyventi ir kurti". Ir juk tikrai meninis igyvenimas yra toks netiktinai artimas lytiniam igyvenimui, jo skausmui ir saldybei, kad abu ie reikiniai i ties tra skirtingos to paties ilgesio ir tos paios palaimos formos. Ir jeigu vietoj odio "goslumas" bt leistina pasakyti "lytis", "lytis" didija, plaija, tyrja, jokios banytins klaidos taringai nepersekiojama prasme, tai jo menas bt labai didis ir be galo svarbus. Dehmelio menin galia yra didi ir stipri kaip koks pirmyktis instinktas, joje gldi savi, nieko nepaisantys ritmai, ta galia veriasi i Dehmelio nelyg i kaln. Bet atrodo, kad toji galia ne visados yra visai nuoirdi ir be pozos. (Taiau tai juk ir yra vienas pai sunkiausi krjo imginim: jis visados privalo likti nesuvokiantis savo geriausi dorybi, n nenutuokiantis apie jas, jeigu nori, kad ios dorybs neprarast savo natralumo ir nekaltybs!) O paskui, kai toji galia, niokdama ir verdamasi pro jo esyb, pasiekia lyties sfer, ji atranda ne tok visai tyr mog, koks bt jai reikalingas. Tai yra ne visai brandus ir tyras lyties pasaulis, jis nra pakankamai mogikas, jis tik vyrikas, jis - tik goslumas, svaigulys ir nenustygimas, slegiamas senj prietar ir puikybi, kuriomis vyras subjaurojo ir prislg meil. Jis myli tiktai kaip vyras, o ne kaip mogus, todl ir jo lyties pajauta yra kakokia siaura, tariamai patrakusi, kaupina patyios, laikina, neamina, o dl to jo menas sumenkja ir darosi dviprasmikas ir abejotinas. Tas menas nra be dms, jis paymtas laiko ir aistros enklais, tad nedaug kas i jo itvers ir iliks. (Bet juk tokia yra didesnioji meno dalis!) Ir vis dlto galima giliai grtis tuo, kas jame didu, tik nevalia jam visikai atsiduoti, nevalia tapti alininku to Dehmelio pasaulio, kuris toks be galo baugus, pilnas svetimoterysts ir sumaities ir tolimas tikriesiems likimams, veriantiems labiau kentti nei tos laikinos negandos, bet duodantiems daugiau didybs prog ir aminybs drsos. O jei pagaliau kalbsime apie mano knygas, tai a uvis mieliausiai atsisiau visas tas, kurios tik galt bent kiek Jus pradiuginti. Bet esu labai neturtingas, ir mano knygos, vos syk pasirodiusios,

man nebepriklauso. A pats negaliu j nusipirkti ir, kaip man labai danai nortsi, padovanoti tiems, kuriems jos bt mielos. Todl suraau Jums lapelyje pavadinimus (ir leidyklas) savo pastaraisiais metais ijusi knyg (naujausi, i viso esu paskelbs kokias 12 ar 13), ir jau Jums, mielasis pone, teks pasitaikius progai gal kuri vien ar kit usisakyti. Man malonu inoti, kad pas Jus esama mano knyg. Likite sveikas Js RAINER MARIA RILKE Laikinai WORPSWEDE prie BREMENO, 19O3 m. liepos 16 d. Madaug prie deimt dien palikau Paryi, palikau gerokai negaluodamas ir nuvargs, ir ivaiavau didi iaurin lygum, kurios erdv ir tyla, ir dangus turi mane igydyti. Taiau atvaiavau ilg liet, kuris tik iandien, regis, truput blaivosi virum neramaus vjuoto krato; ir naudodamasis ita pirmja viesos akimirka, noriu Jus, mielasis pone, pasveikinti. Didiai mielas pone Kappusai: ilgai neatsakiau vien Js laik, bet ne todl, kad biau j pamirs - prieingai: jis buvo i t laik, kuriuos, rads tarp kit, dar syk perskaitai, ir a velgiau Jus tame laike, lyg btumt buvs visai alia. Tai buvo gegus 2 d. laikas, Js j, be abejo, prisimenate. Skaitant j kaip dabar tai, didioje it platum tyloje, graus Js rpestis dl gyvenimo avi mane net labiau, nei buvau tai patyrs jau Paryiuje, nes ten viskas kitaip skamba ir aidi dl per didelio triukmo, nuo kurio dreba visi daiktai. ia, supamas didingo krato, per kur nuo jr keliauja vjai, - ia a jauiu, kad tuos klausimus ir jausmus, kurie gyvena sav gyvenim Js gelmse, niekados joks mogus negals atsakyti; mat ir vis geriausiems odiai pradeda pintis, kai jie mgina prabilti apie tyliausius ir mane nenusakomus dalykus. Vis dlto esu sitikins, kad Js rasite atsakym, jei laikysits daikt, panai tuos, kurie dabar teikia atgaiv mano akims. Jeigu laikysits gamtos, to, kas joje paprasta, maa ir mane niekieno nematoma ir kas taip netiktai gali pavirsti tiesiog neimatuojama didybe; jeigu moksite mylti, kas menka, ir kukliai kaip tarnas stengsits pelnyti pasitikjim to, kas i pairos skurdu: tuomet viskas Jums pasidarys lengviau, vieningiau ir kakaip taikingiau, - galbt ne protui, kuris nustebs nebesusps engti drauge, bet paioms Js smons gelmms, Js budjimui ir inojimui. Js dar toks jaunas, dar stovite prie visas pradias, tad ir noriu Jus, mielasis pone, kaip manydamas taigiau paprayti, kad turtumt kantrybs viskam, kas Js irdyje dar neirita, ir kad mgintumt pamgti paius klausimus nelyg urakintus kambarius arba nelyg knygas, paraytas be galo svetima kalba. Neiekokite dabar atsakym, kurie Jums negali bti duoti, nes Jus negaltumte j gyventi. O juk svarbu kaip tik visk gyventi. Gyvenkite dabar klausimus. Tuomet galbt palengva, n pats nepastebdamas, vien tolim dien pasijusite begyvens atsakym. Galbt Jumyse, kaip itin palaiminga ir tyra gyvenimo ris, slypi galimyb kurti ir formuoti; ugdykite save tam, - taiau tai, kas ateina, priimkite su didiu pasitikjimu ir jeigu tik tai kyla i Js valios, i kokios nors Js vidins btinybs, imkits to ir nepradkite ko nors neksti. Lytis yra sunki; teisyb. Taiau tai, kas mums pavesta, yra sunku, mane visa, kas rimta, yra sunku, o visa yra rimta. Jeigu tik suprasite tai ir pradsite, remdamasis savimi, savo prigimtimi ir bdu, savo patirtim ir vaikyste, savo galiomis, grumtis dl grynai savito (konvencij ir paproi neveikiamo) poirio lyt, Jums nebereiks bgtauti, kad galite prarasti save ir pasidaryti nevertas savo geriausio turto.

Pasitenkinimas dl fizinio suartjimo yra juslinis igyvenimas, niekuo nesiskiriantis nuo gryno stebjimo ar gryno pojio, kuriuo graus vaisius ulieja lieuv; tai mums duotas didis ir begalinis patyrimas, inia apie pasaul, viso inojimo pilnatv ir paiba. Ir bloga ne tai, kad mes j patiriame; bloga, kad beveik visi ta patirtim piktnaudiauja, j vaisto ir griebiasi jos kaip dirgiklio alsiose gyvenimo vietose ir kaip pramogos, - nors ji yra susitelkimas kulminacijoms. Juk mons ir valgym pavert kuo kitu: skurdas vienoje pusje, perteklius - kitoje sudrumst skaidr poreik; panaiai susidrumst yra ir visi gils, paprasti ir btini poreikiai, kuriais atsinaujina gyvenimas. Taiau paskiras mogus gali juos pats sau praskaidrinti ir skaidriai juos gyventi (o jeigu ir ne paskiras mogus, kuris pernelyg priklausomas, tai bent vieniasis). Jis gali prisiminti, kad visas gyvn ir augal grois yra tyliai tverianti meils ir ilgesio forma, ir, irdamas gyvn lygiai taip pat kaip augal, gali velgti, kaip is jungiasi ir dauginasi, ir auga ne dl fizinio smagumo ir ne dl fizins kanios, vien lenkdamasis btinybms, didesnms u smagum ir kani ir galingesnms u vali ir prieinimsi. O, kad mogus nuolankiau priimt ir rimiau net ir laikyt i paslapt, kurios pilna em ligi pai menkiausi daikt, kad mogus pajust, kokia siaubingai sunki toji paslaptis, uuot j laiks lengva! Kad jis pajust pagarb savo vaisingumui, kuris yra tiktai vienas, ar rodytsi ess dvasinis ar fizinis; juk ir dvasin kryba kyla i fizins ir i esms su ja tapati, juk ir ji tra tik tylesnis, stabesnis ir aminesnis kniko pasitenkinimo atkartojimas. "Mintis, kad esi krjas, kad duodi pradi, formuoji", nieko neverta, jeigu ji nuolatos didiai nepatvirtinama ir negyvendinama pasaulyje, jeigu jai tkstanteriopai nepritaria daiktai ir gyvnai, - o tos minties teikiamas malonumas tik todl toks neapraomai graus ir gausus, kad jis kaupinas paveldt prisiminim apie milijon pradjim ir gimdym. Vienoje krjo mintyje atgyja tkstantis umirt meils nakt, pripildydamos j auktos didybs. O tie, kas, naktimis suj draugn, susijungia, spuojami pasitenkinimo, - tie rimtai trisia ir kaupia saldybes, gelm ir galyb giesmei kokio nors bsimo poeto, kuris pakils apsakyti neapsakom diaugsm. Ir priartina ateit; ir net jeigu klysta ir aklomis puola kits kitam glb, ateitis vis tiek ateina, naujas mogus pakyla, ir i pairos ia vykstanio atsitiktinumo fone pradeda veikti dsnis, kurio valdoma atspari ir guvi skla prasiskverbia ligi atviros kiauialsts, keliaujanios jos pasitikti. Nesiduokite suklaidinamas paviri; gelmse viskas dsninga. Ir tie, kas klaidingai ir netinkamai gyvena paslapt (o toki labai daug), tik patys jos nebetenka, taiau vis tiek, n patys to neinodami, perduoda j toliau lyg neatplt laik. Ir nesutrikite dl vard daugybs ir atvej sudtingumo. Galbt virum visko kaip visuotinis ilgesys yra didi motinyst. Grois nekaltos merginos, "dar nieko (kaip Js graiai sakote) nenuveikusios" btybs, yra motinyst, kuri pati save nu jauia ir ruoiasi, bgtauja ir ilgisi. O motin grois yra tarnaujanti motinyst, o senut kupina didi prisiminim. Ir vyro gelmje, kaip man regisi, slypi motinyst - ir knika, ir dvasin; praddamas kdik jis irgi sakytumei gimdo, ir gimdymas yra tuomet, kai jis kuria i slapiausios vidins pilnatvs. Ir galbt lytys yra giminingesns, negu paprastai manoma, galbt didysis pasaulio atsinaujinimas bus tas, kad vyras ir mergina, isivadav nuo vis klaiding jausm ir neprielankum, iekos kits kito nebe kaip prieingybs, o kaip brolio ar sesers ir kaimyno ir sueis draugn kaip mons, idant paprastai, rimtai ir kantriai drauge net jiems udtj sunki lyt. Taiau visk, kas galbt ateity bus daugeliui, vieniasis jau dabar gali ruoti ir statyti savo rankomis, kurios nebe taip smarkiai klysta. Todl, mielasis pone, mylkite savo vienatv ir kskite jos keliam skausm su dailiabalse rauda. Juk tie, kas Jums artimi, kaip Js sakote, yra toli, o tatai rodo, kad aplink Jus pradeda darytis erdvu. Ir jeigu Js artuma yra toli, tai Js erdvuma jau siekia vaigdes ir yra labai didi; diaukits savo augimu, kur juk nieko negalite pasiimti drauge, ir bkite geras tiems, kurie atsilieka, ir tvirtai ir ramiai irkite juos, ir nekamuokite savs j abejonmis, ir negsdinkite j savo pasitikjimu ar diaugsmu, kuri jie negalt suprasti. Iekokite su jais kokios nors paprastos ir itikimos bendrumos, kuri nebtinai turi kisti, kai Js darysits vis kitoks, vis kitoks; mylkite juose kitos formos gyvenim ir bkite atlaidus senstantiems monms, bijantiems vienumos, kuria Js pasikliaujate. Venkite duoti peno tai dramai, kuri visada usimezga tarp tv ir vaik; jai ieikvojama

daug vaik jg, ji praryja tv meil, kuri veikia ir ildo, net nestengdama suvokti. Nereikalaukite i j patarimo ir nesitikkite supratimo; taiau tikkite meile, kuri jums saugoma kaip palikimas, ir bkite tikras, kad itoje meilje gldi galia ir palaiminimas, i kuri Jums nereikia ieiti net jei leidiats labai plaias erdves! Gerai, kad i pradi engiate toki profesij, kuri padarys Jus savarankik ir visais atvilgiais vers pasikliauti tik savimi. Kantriai laukite, ar Js slapiausias gyvenimas pasijus varomas itos profesijos formos. Man ji atrodo labai sunki ir kelianti labai daug reikalavim, nes j slegia daugyb konvencij, ir ji mane nepalieka erdvs asmeniniam savo uduoi supratimui. Taiau Js vienatv net ir labai atiaurioje aplinkoje bus Js atrama ir prieglobstis, ir per j Js atrasite visus savo kelius. Visi mano linkjimai pasireng Jus lydti, a visikai pasikliauju Jumis. Js RAINER MARIA RILKE ROMA, 19O3 m. spalio 29 d. Mielas ir gerbiamas pone, Js rugpjio 29 d. laik gavau Florencijoje ir dabar - tik po dviej mnesi - praneu Jums tatai Atleiskit u tok delsim, - mat kelionse nemgstu rayti laik, nes laik raymui man reikia ne vien btiniausi nagi, bet ir io to daugiau: truputlio tylos ir vienatvs, ir ne itin nemielos valandos. Rom mes atvykom madaug prie eias savaites, tokiu metu, kada tai dar buvo tuioji, tvankioji, kartlige nelemtai pagarsjusi Roma, i aplinkyb kartu su kitais praktiniais krimosi vargais buvo i dalies kalta dl to, kad sambrzdis aplink mus niekaip nenorjo baigtis, ir sveia alis prislg mus benamysts nata. Be to, reikia dar turti galvoje, kad Roma (jeigu jos nepasti) pirmomis dienomis atrodo slogiai lidna: dl negyvos ir blankios muziejaus atmosferos, kuri nuo jos dvelkia, dl gausybs paviriun itraukt ir per vargus palaikom jos praeii (kuriomis, minta menka dabartis), dl nenusakomo, mokslinink ir filolog remiamo ir i proio Italijon traukiani keliaunink mgdiojamo perdto auktinimo vis t subjaurot ir sugadint daikt, kurie i esms juk yra vien atsitiktins liekanos kit laik ir kito gyvenimo, nesanio ir neturinio bti ms gyvenimu. Pagaliau, po savaites trukusios kasdienins gynybos, tu, nors iek tiek sutriks, vlei grti pats save ir sakai sau: Ne, ia nra daugiau groio negu kitur, ir visi tie i kartos kart su susiavjimu perduodami daiktai, negudusi rank taisyti ir vis papildyti, nieko nereikia, jie - niekas, jie neturi irdies ir verts; taiau ia daugyb groio, nes groio visur daugyb. Be galo gyvybingi vandenys teka senais akvedukais didj miest ir krinta daugybje aiki per balt akmenini tauri kratus, ir plaiai isilieja erdviuose, talpiuose baseinuose, ir niokia dien, ir kelia savo nioktim nakties padang, kuri ia didi ir vaigdta, ir glostoma velni vj. Ir sod ia esama, nepamirtam alj ir laipt, sumanyt Michelangelo, laipt, pastatyt pagal emyn srvanio vandens pavyzd, - plaiai krisdami jie gimdo pakop i pakopos lyg bang i bangos. 'Toki spdi pagautas, susitelki, susigrini save i pretenzingos daugybs, kur ia vis neka ir plepa (o kokia ji neki), ir pamale pradedi velgti tuos labai retus daiktus, kuriuose tveria aminyb, - j tu gali mylti, - ir vieniumas, - jo tykiu dalininku ir tu gali bti. Kol kas tebegyvenu mieste ant Kapitolijaus kalvos, netoli graiausios raitelio statulos, ilikusios i romn meno, - Marko Aurelijaus paminklo; taiau po keli savaii sikursiu tykioje, kuklioje buveinje, senoje altanoje, kuri vienia stovi didiulio parko gilumoje, pasislpusi nuo miesto, jo triukmo ir atsitiktinum. Ten gyvensiu vis iem ir mgausiuos didia tyla, i kurios tikiuosi gauti kaip dovan ger ir darbi valand...

I ten, kur bsiu labiau namie, paraysiu Jums ilgesn laik, o jame dar pakalbsiu ir apie tai, k man rate. iandien turiu Jums tik pasakyti (ir galbt negerai, kad nepadariau to jau anksiau), kad Js laike minta knyga (kurioje turjo bti ir Js darb) mans nepasiek. Ar ji buvo grinta Jums, galbt i Worpswede's? (Mat usien siuntini nevalia persisti) Tai bt geriausias atvejis, ir noriau, kad man tai patvirtintumte. Tikiuosi, kad knyga nebus pradingusi, o tai -deja - nra iimtis, turint galvoje Italijos pato bkl. Man bt buv malonu gauti t knyg (kaip ir visk, kas duoda man ini apie Jus); o eiles, kurios per t laik atsirado, a visados, jei tik man jas patiksite, skaitysiu ir perskaitinsiu, ir gyvensiu jomis taip nuoirdiai, kaip tik stengsiu. Su linkjimais ir sveikinimais Js RAINER MARIA RILKE ROMA, 19O3 m. gruodio 23 d. Mielas pone Kappusai, Nelikite be mano pasveikinimo, kai ateis Kaldos ir kai Jums vents apsupty sunkiau negu iaip bus neti savo vienatv. Taiau jeigu tuomet pastebsite, kad ji didel, diaukits tuo: ko gi (paklauskit save) bt verta vienatv, jeigu ji nebt didi; yra tik viena vienatv, ir ji yra didi ir nelengva neti, ir mane visiems kartais ateina toki valand, kai jie mielu noru ikeist j kok nors net kain kaip banal ir pig bendrum, regimyb menko sutarimo su pirmu pasitaikiusiu, labiausiai to nevertu... Bet galbt tai kaip tik tos valandos, kada vienatv auga; juk jos augimas yra skausmingas kaip berniuk augimas ir lidnas kaip pavasari pradia. Taiau tai neturi Js imuti i kelio. Juk reikia tik vieno: vienatvs, didios vidins vienatvs. Nueiti save ir valand valandas su niekuo nesusitikti - tai k privalu pasiekti. Bti vieniam, kaip buvai vienias vaikystje, kai suaugusieji vaikiojo aplink, susipyn su daiktais, kurie regjosi svarbs ir dideli, nes didieji atrod tokie usim, o tu visai nesupratai, k jie veikia. O kai vien dien pamatai, kad j usimimai skurds, kad j profesijos sustabarjusios ir nebesusijusios su gyvenimu, - kodl gi ir toliau neirti visa tai kaip vaikui ir tarytum svetim dalyk i savo pasaulio gelmi, i savo vienatvs erdvi, kuri pati yra trisas ir rangas, ir profesija? Kam gi neiminting vaiko nesupratim keisti gynyb ir paniek, - juk nesupratimas -tai vieniumas, o gindamasis ir niekindamas tu gausini tai, nuo ko itomis priemonmis mgini atsiriboti. Prisiminkite, mielasis pone, pasaul kur neiojats savyje, ir vadinkite tuos apmstymus kaip Jums patiks, tegu tai bus prisiminimai apie savo vaikyst ar elgesys, nukreiptas ateitin, - tik atidiai stebkite, kas Jumyse sukyla, ir vertinkite tatai labiau u visk, k pastebite aplink save. Js vidinis vyksmas vertas visos Js meils, turite prie jo tristi ir neeikvoti per daug laiko ir ryto, aikindamasis savo santykius su monmis. Kas gi Jums sak, kad toki santyki apskritai turite? inau, Js profesija rsti ir smarkiai Jums prieinga, tad i anksto numaiau Js skund ir inojau, kad jis pasigirs. O dabar, kai jis pasigirdo, negaliu Js nuraminti, galiu tik patarti, kad pasvarstytumt, ar ne visos profesijos yra tokios pat - kupinos reikalavim, kupinos prieikumo paskiram mogui, sakytumei prisigrusios neapykantos t, kurie tylomis ir niauriai susitaik su blaivia pareiga. Luomas, kuriame Js dabar priverstas gyventi, ne labiau slegiamas konvencij, prietar ir paklydim nei visi kiti luomai, ir jeigu net esama toki, kuriuose lyg ir gali velgti didesn laisv, tai nra n vieno, kuris bt erdviai ir plaiai susijs su didiausiais dalykais, sudaraniais tikrj gyvenim. Tik paskiras mogus, bdamas vienias, nelyg daiktas yra valdomas gilij dsni, ir kai kas nors ieina vos bevintant rytmet arba

velgia vakar, kupin vyki, ir pajunta, kas ia dedasi, tai bet koks luomas nukrinta nuo jo lyg nuo numirlio, nors jis stovi paiame gryniausio gyvenimo vidury. Tai, k Js, mielasis pone Kappusai, dabar priverstas patirti kaip karininkas, tatai Js btumt daugma pajuts ir kiekvienoje i esam profesij, ir net jeigu, nestodamas jokion tarnybon, Js btumt iekojs su visuomene vien lengvo ir nepriklausomo slyio, - vis tiek nebtumt ivengs iokio tokio anktumos jausmo. Visur tas pat; taiau tai nra prieastis bijoti ar lidti; jeigu nra bendrumo tarp Js ir moni, stenkits bti artimas daiktams, kurie Js neapleis, juk dar esama nakt ir vj, keliaujani per medi virnes ir per daugyb krat; daikt ir gyvn pasaulyje visur dar gausu vyksmo, kurio dalyviu Jums leidiama bti; ir vaikai dar tebra tokie pat, koks Js buvot vaikystje, tokie pat lidni ir laimingi, -ir kai Js mstot apie savo vaikyst, tai ir vlei gyvenat tarp j, tarp vieni vaik, ir suaugusieji yra niekis, ir j orumas yra bevertis. O jeigu Jums baugu ir kania mstyti apie vaikyst ir apie t paprastum ir tyl, kuri su vaikyste susijusi, nes Js nebegalite tikti Diev, kurio ten visur pilna, tai paklauskite save, mielasis pone Kappusai, ar Js i tikrj praradote Diev? Argi veikiau nebus taip, kad Js dar niekados jo neturjote? O ir kada gi galjote turti? Nejau manote, kad vaikas gali j ilaikyti - j, kur vyrai tik vos vos bepanea ir kurio svoris prislegia senelius? Nejau manote, kad tas, kas j tikrai turi, galt j pamesti nelyg akmenuk, nejaugi drauge nepagalvojate, kad tas, kas j turt, tik pats galt bti jo pamestas? Taiau jeigu suvoksite, kad jo nebuvo Js vaikystje, kad Krist suklaidino jo ilgesys, o Mahomet apgavo jo ididumas, - ir jeigu Js su siaubu jauiate, kad jo nra ir dabar, tai i valand, kai mudu apie j kalbam, Nejau manote, kad vaikas gali j ilaikyti - j, kur vyrai tik vos vos bepanea ir kurio svoris prislegia senelius? Nejau manote, kad tas, kas j tikrai turi, galt j pamesti nelyg akmenuk, nejaugi drauge nepagalvojate, kad tas, kas j turt, tik pats galt bti jo pamestas? Taiau jeigu suvoksite, kad jo nebuvo Js vaikystje, kad Krist suklaidino jo ilgesys, o Mahomet apgavo jo ididumas, - ir jeigu Js su siaubu jauiate, kad jo nra ir dabar, tai i valand, kai mudu apie j kalbam, tai kok gi pagrind turite jo, niekados nebuvusio, pasigesti kaip prajusio ir iekoti lyg pamesto? Kodl gi nemanote, kad jis yra bsimasis, nuo ami stovintis priekyje, kad jis - ateitis, galutinis vaisius medio, kurio lapija mes esame? Kas gi kliudo Jums nukelti jo gimim bsimus laikus ir gyventi savo gyvenim kaip skaudi ir grai didingo ntumo istorijos dien? Nejau nematote, kad viskas, kas vyksta, visados yra pradia, ir argi tai negalt bti Jo pradia, - juk prasidjimas visados toks graus? Jeigu jis yra tobulas, tai ar neturi bti menkesni pirma jo, idant jis galt rinktis i gausybs ir pertekliaus? Argi jis neturi bti paskutinysis, idant visk savim aprpt, ir kokia gi bt ms prasm, jeigu tas, kurio mes troktame, jau bt buvs? Kaip bits nea med, taip mes renkam didiausi saldyb i visur ir statome J. Net menkais, nepastebimais ingsniais (jei tik jie daromi i meils) mes pradedam, darbu ir poilsiu, tyljimu ar mauiu vieniu diaugsmu, visa kuo, k mes darom vieni be dalyvi ir pasekj, mes duodame pradi Jam, nors Jo nepatirsim, kaip ir ms protviai negaljo ms patirti. Ir vis dlto jie, seniai praj, yra mumyse, kaip prigimtis, kaip svoris, slegiantis ms lemt, kaip niokiantis kraujas ir mostas, pakils i laik gilumos. Argi kas nors gali atimti i Js vilt kada nors itaip bti Jame, tolimiausiame, galutiniame? vskite, mielasis pone Kappusai, Kaldas su ituo pamaldiu jausmu, kad Jam, idant Jis prasidt, galbt reikalinga kaip tik i Js gyvenimo baim; galbt kaip tik itos Js pereinamosios dienos yra tasai laikas, kai visa Js esyb trisia prie Jo, kaip kitados jau kart, vaikystje, neatgaudamas kvapo esate prie Jo triss. Bkite kantrus ir vykite alin nepasitenkinim, ir pagalvokite apie tai, kad maiausia, k mes galime padaryti, yra neapsunkinti Jam tapsmo labiau, negu em apsunkina tapsm pavasariui, kai is susiruoia ateiti. Ir tegu Jums nepristinga diaugsmo ir paguodos.

Js RAINER MARIA RILKE ROMA, 19O4 m. gegus 14 d. Mielasis pone Kappusai, Daug laiko prajo nuo tos dienos, kai gavau Js paskutin laik. Nerstaukite ant mans dl to; i pradi darbas, paskui visokie trukdymai, o pagaliau negalavimas neleido man ssti prie ito atsakymo, kuris (kaip a norjau) turjo pasiekti Jus i rami ir ger dien. Dabar it vlei jauiuosi truput sveikesnis (pavasario pradia su jos piktomis, ugaidiomis permainomis ir ia buvo nelemtai jauiama), tad prisirengiau pasveikinti Jus, mielasis pone Kappusai, ir, kaip mokdamas, bei t atsakyti (darau tatai tikrai nuoirdiai ir mielai) Js laik. Kaip matote, perraiau Js sonet, nes man pasirod, kad jis graus ir paprastas, ir gims tos formos, kuri taip tykiai ir dorai dvi. Tai geriausios Js eils i t, kurias man buvo leista skaityti. O dabar siuniu t nuora Jums, nes inau, kiek daug svarbios ir naujos patirties duoda galimyb i naujo atrasti kito mogaus perrayt savo darb. Perskaitykite tas eiles, lyg jos bt svetimos, ir slapiausiomis savo gelmmis pajusite, kaip labai jos yra Js. Diugu man buvo danai skaitinti it sonet ir Js laik; dkui Jums ir u vien, ir u antr. Ir nesiduokite sutrikdomas savo vienatvje dl to, kad Jumyse esama kako, kas veriasi i jos laukan. Kaip tik tasai verimasis, jeigu naudosits juo ramiai ir apgalvotai tarytumei nagiu, pads Jums iplsti savo vienatv ir aprpti ja plaius plotus. mons (padedami konvencij) visur rado lengvus sprendimus ir net lengviausius t lengv sprendim aspektus; o juk yra aiku, kad mums reikia laikytis to, kas sunku; visa gyvastis laikosi to, visi gamtos padarai auga ir ginasi pagal savo r ir yra savaime saviti, stengiasi bet kokia kaina tokie bti, net jei reikia grumtis su kain kokiu pasiprieinimu. Maai mes teinom, bet kad turime remtis tuo, kas sunku, yra tikras dalykas, kuris niekados ms nepaliks: gera bti vieniam, nes vienatv sunki; o jei kas nors yra sunku - tai tik dar viena prieastis tatai padaryti. Ir mylti gera; mat meil sunki. mogui mylti mog: tai galbt mums vis sunkiausia, kratutin uduotis, paskutinis ibandymas ir imginimas, trisas, kuriam visas kitas trisas tra tik pasirengimas. Todl jauni mons, visk vos pradedantys, dar nesugeba mylti: jie turi mokytis meils. Visa esybe, visomis igalmis, sutelktomis aplink savo vieni, baugi, auktyn plakani ird, turi jie mokytis mylti. Taiau mokymosi metas visuomet yra ilgas, udaras laikas, tad ir meil ilgam laikui priek ir ligi tolimo gyvenimo tako yra: vienatv, padidjusi ir pagiljusi vienuma tam, kuris myli Meil i pradi visai nra tai, k vadiname isiadjimu, atsidavimu ir susiliejimu su kitu (ko gi bt vertas nenuskaidrjusi ir neubaigt, dar nesutvarkyt prad susiliejimas?), tai kilni proga individui brsti, tapti iuo tuo savyje, tapti pasauliu, pasauliu sau ir vardan kito, tai didis, nekuklus reikalavimas jam, reikis irinkim ir paaukim plaias erdves, Tik ta prasme, kaip uduotimi tristi prie savs ("klausyt ir belsti dien ir nakia"), jauni mons turi teis naudotis jiems duodama meile. Isiadjimas ir atsidavimas ir visoks bendrumas visai jiems nederamas (juk jie dar ilgai ilgai turi taupyti ir kaupti), tatai - galutinis tikslas, kuriam dabar dar kain ar ivis utenka mogaus gyvenimo. Bet tai ia taip danai ir taip sunkiai klysta jaunimas (mat esminis j bruoas yra neturti kantrybs): meilei upldus, jie sviedia save vienas antram, vaisto save, nors dar tebra nesusidst, nesusitvark, susijauk... Ir kas gi bus paskui? K gi veikti gyvenimui su ita krva pusiau sudauyt daikt, kuri jie vadina savo bendrumu ir kuri, jei tik bt manoma, mielai vadint savja laime ir

savja ateitimi? itaip kiekvienas vardan kito praranda save, praranda ir kit ir daugyb kit, kurie dar buvo beatein. Ir praranda platumas ir galimybes, imaino tyki, nuojautos kupin daikt artjim ir lkim alin nevaising sumiim, i kurio nieko nebegali ieiti: nieko, tik truputlis pasidygjimo, nusivylimo ir skurdo ir dar gelbjimasis, stveriantis kurios nors i daugybs konvencij, kuri lyg vie uuoglaud tiek daug pristatyta palei it vis pavojingiausi keli. Jokia moni igyvenimo sritis nra taip gausiai aprpinta konvencijomis kaip ita; imoningiausi form gelbjimosi iedai, valtys ir pripuiamos pagalvs yra po ranka; visokiausi priebg mokjo prigalvoti vieoji nuomon, mat ji, linkusi meils gyvenim laikyti pramoga, turjo ir rengti j taip, kad jis bt lengvas, pigus, nepavojingas ir saugus kaip visos vieosios pramogos. Tiesa, daugel jaun moni, kurie myli neteisingai, t.y. tiesiog atsiduodami ir isiaddami vienatvs (didioji dauguma juk visados tokia liks), slegia klaidos nuojauta, jie mgina savu, asmeniniu bdu pasiekti, kad bsena, kurion jie patek, tapt gyvybinga ir vaisinga; mat j pai prigimtis jiems sako, kad meils klausim, net labiau nei visko, kas iaip dar svarbu, nemanoma isprsti vieai, pagal tok ar kitok susitarim; kad tai yra klausimai, panaus vieno mogaus klausimus kitam, ir kad kiekvienu atveju jiems btinas naujas, ypatingas, tiktai asmeninis atsakymas; bet kaipgi jie, jau susimet krvon, nebeskiriami jokios ribos ir nebesiskiriantys vienas nuo kito, taigi nebetur jau nieko savo, gali rasti ieit i pai savs, i po emmis jau palaidotos vienatvs gelmi? J elges diktuoja bendras bejgikumas, ir jeigu tada, kupini kuo geriausi nor, jie mgina ivengti jiems tartinos konvencijos (sakysim, santuokos), tai patenka ne tokio aikaus, bet lygiai tokio pat mirtino konvencionalaus sprendimo pinkles; mat tuomet aplink juos plaiu ratu vien konvencijos, o ten, kur veiklos paskata yra anksti susiliejs, drumstas bendrumas, kiekvienas veiksmas konvencionalus: kiekvienam santykiui, kur. nuveda toks suglumimas, esama savos konvencijos, kad ir kokia ji bt netinkama (t.y. prastine prasme nemorali); ir net isiskyrimas ia bt konvencionalus ingsnis, neasmenikas atsitiktinis apsisprendimas, bejgikas ir nevaisingas. Kas rimtai pasiirs, pamatys, kad, kaip miriai, kuri yra sunki, sunkiai meilei irgi dar nra jokio pamokymo, jokio sprendimo, jokio nurodymo ar kelio; ir nepavyks tom dviem uduotims, kurias mes neam kaip paslapt ir neatpltas perduodam toliau, surasti koki nors bendr, susitarimu paremt taisykli. Taiau tiek, kiek mes pradedam mginti gyvenim kaip individai, ie dids dalykai mums, individams, darosi artimesni. Reikalavimai, kuriuos ms raidai kelia sunkus meils trisas, yra nemonikai dideli, ir mes, pradiamoksliai, nepajgs su jais susidoroti. Bet jeigu vis dlto itversim ir priimsim t meil kaip nat ir mokymosi laik, uuot sileid visus tuos lengvus ir lengvabdikus aidimus, u kuri mons pasislp nuo rimt rimiausios savo bties esms, - tai galbt tie, kurie ateis gerokai vliau u mus, pajus bent maut paang ir palengvjim; tai jau bt daug. Juk mes tik vos vos tepradedame irti atskiro mogaus santyk su kitu atskiru mogumi be prietar ir dalykikai, ir mgindami tvirtinti tokius santykius, gyvenime neturime prie akis jokio pavyzdio. Ir vis dlto laik permainose jau esama io to, kas gali padti ms droviems pirmamoksli ingsniams. Mergait ir moteris, pradjusios naujai, savitai skleistis, tik laikinai mgdios blogus ir gerus vyr bruous ir kartos vyr profesijas. Po toki pereinamj laik netikrumo pasirodys, kad moterys tik tam imgino ito (danai juokingo) maskarado gausyb ir vairov, idant apvalyt savo gryniausi esyb nuo bjaurojani kitos lyties tak. Juk moterys, kuriose tveria ir gyvuoja labiau tiesioginis, vaisingesnis ir daugiau pasitikjimo turs gyvenimas, turi i principo pasidaryti brandesniais monmis, mogikesniais monmis nei lengvas, kniko vaisiaus svorio po gyvenimo pavirium netraukiamas vyras, kuris per savo puikyb ir skub nemoka vertinti to, k tariasi myls. Kai moteris savo iorins padties kaitoje atsikratys gryno moterikumo konvencij, itas skausmuose ir paeminimuose ineiotas josios mogikumas pasirodys dienos viesoje, ir vyrai, iandien dar nenujaui to mogikumo artjimo, bus jo nustebinti ir priblokti. Vien dien (iandien apie tai, bent iaurs

kratuose, jau byloja patikimi ir ryks enklai), vien dien atsiras mergina ir moteris, kurios vardas bus jau ne vien vyrikumo antitez, o kakas savarankika, kakas, kas adins mintis ne apie papildym ir atsiribojim, o vien apie gyvenim ir esat: moterikos lyties mogus. i paanga (i pradi net visai prie nespjani koj vyr vali) permainys meils igyvenim, kuris dabar kaupinas paklydim, pakeis j i pai pamat, padarys j santykiu, siejaniu jau nebe vyr su moterike, bet mog su mogum. Ir ta mogika meil (kuri ir suridama, ir paleisdama bus pilna begalins atodairos, bus tyli ir gera, ir tyra) pans t meil, kuri mes grumdamiesi per vargus ruoiam, meil, kurios pagrindas yra tas, kad dvi vienatvs viena kit saugo ir sveikina, nesibraudamos viena kitos valdas. Ir dar vienas dalykas: nemanykite, kad toji didi meil, kuri Jums, dar vaikui, kitados buvo ukrauta, tuiai prauvo; i kur inote, gal anuomet Jumyse subrendo dideli ir geri trokimai ir pasiryimai, kuriais Js ir iandien dar gyvas? Manau, kad anoji meil todl tokia stipri ir galinga iliko Js atmintyje, kad ji buvo Js pirmasis didis vieniumas ir pirmasis Js vidinis trisas prie savo gyvenimo. Kuo geriausi linkjimai Jums, mielasis pone Kappusai! Js RAINER MARIA RILKE BORGEBY GARD, FLADIE, VEDIJA, 19O4 m. rugpjio 12 d. Vlei noriu valandiuk pasikalbti su Jumis, mielasis pone Kappusai, nors negaliu pasakyti bema nieko, kas galt padti, kas bent kiek bt naudinga. Patyrte daug ir didi lidnum, kurie prajo. Ir sakote, kad net tas prajimas buvo Jums sunkus ir slegiantis. Bet praau Jus pagalvoti, ar tik nebus taip, kad tie dideli lidnumai veikiau perjo kiaurai perJus? Kad daug kas Jumyse persimain, kad Jus kakur, kakurioje savo esybs kertje, pakitote, kol buvote lidnas? Pavojingi ir blogi yra tiktai tie lidnumai, kurie neami mones, troktant juos nuslopinti; kaip pavirutinikai ir paikai gydomos ligos jie tiktai atsitraukia ir po trumpo atokvpio dar iurpiau prasiveria; ir kaupiasi Js viduje, ir yra gyvenimas, negyventas, paniekintas, prarastas gyvenimas, nuo kurio ir numirti galima. Jei stengtumm pavelgti toliau, nei siekia ms inojimas, ir dar truputl dirstelti anapus ms nuojautos pylim, galbt tada savo lidnumus kstumm su didesniu pasitikjimu nei savo diaugsmus. Mat jie - tai akimirkos, kai mus engia kakas nauja, kakas neinoma; ms jausmai sulaiko kvap droviai sumi, viskas mumyse susigia, stoja tyla, o naujumas, niekam nepastamas, stovi paiam vidury ir tyli. Manau, kad beveik visi ms lidnumai yra tampos momentai, kai mums regisi, jog esam sukaustyti, nes nebegirdim, kaip gyvena ms suglum jausmai. Nes esam vieni su svetimumu, engusiu mus; nes viskas, kas mums artima ir prasta, valandiuk i ms atimama; nes stovime pereinamojoj akimirkoj, kur negalime likti stovti. Todl lidnumas ir praeina: tasai naujumas, tasai ms papildymas, eng ms ird, nukeliavo jos slapiausi ertm ir net ten jo nebra, - jis jau ms kraujyje. Ir mes nesuinome, kas tai buvo. Nesunku bt mus tikinti, kad nieko nenutiko, o vis dlto mes pasikeit, kaip pasikeiia namai, kuriuos eng sveias. Negalime pasakyti, galbt ir niekuomet nesuinosime, kas ten atjo, taiau daugyb enkl byloja, kad itaip mus engia ateitis, idant pavirst mumis daug anksiau, negu turs nutikti. Todl ir yra taip svarbu bti vieniam ir atidiam, kai esi lidnas: mat tas tariamai sustings ir be joki vyki akimirksnis, kai mus engia ms ateitis, gyvenimui kur kas artimesnis nei anas antrasis, triukmingas ir atsitiktinis momentas, kai ji mums, tarytum i iors atjusi, nutinka. Juo tylesni, kantresni ir atviresni esam liddami, juo giliau ir juo

tvirtesniu ingsniu eina mus tai, kas nauja, juo geriau mes tatai perimam, juo labiau bus tatai ms lemtis, ir mes jai, kai ji vien dien "nutiks" (tai yra: i ms engs pas kitus), jausims be galo giminingi ir artimi. O tai yra reikalinga. Reikalinga, - ir ta kryptimi palengva klostysis ms raida, -kad tai, kas mus itinka, bt ne svetima, o vien jau nuo seno mums priklaus dalykai. Mums teko permstyti jau tiek daug judjimo svok, palengva tursime velgti, kad ir tai, k mes vadiname lemtimi, kyla i moni, ne i iors juos engia. Tik todl, kad tiek daug moni nesiurb save ir nevert savimi savo lemi, kol ios juose gyveno, jie nesteng velgti, kas kyla i j; tatai buvo monms taip svetima, kad jie, pagauti igsio ir sutrik, man, jog tai turjo kaip tik i akimirk engti juos, mat tvirtino gal net prisiekti, kad anksiau nieko panaaus savyje nebuvo aptik. Ilgai buvo klaidingai manoma apie sauls judjim, lygiai taip pat klaidingai ligi iol tebemanoma apie bsim dalyk judjim. Ateitis stovi vietoje, mielasis pone Kappusai, o mes judame begalinje erdvje.Kaipgi mums gali nebti sunku? O jeigu ir vl praneksime apie vienatv, tai darosi vis aikiau, kad ji i esms nra dalykas, kur galima rinktis ar atmesti. Mes esam vienii. Galima apsigaudinti ir apsimetinti, tarytum nebtumm. Tai ir viskas. Bet juk kur kas geriau suprasti, kad esam, net laikyti tai ieities taku. Aiku, tada pasitaikys akimirk, kai mums ims suktis galva; mat visi takai, ties kuriais buvo pratus stabtelti ms akis, bus atimti i ms, nebeliks nieko, kas bt arti, o visa, kas toli, pasidarys be galo toli. mogus, mane be jokio pasiruoimo ir perjimo i savo kambario perkeltas aukt kalnyn virnn, turt panaiai jaustis: neapsakomas netikrumas, jausmas, kad jis visikai pateks bevardi galybi malonn, j kone sugniudyt. Jis tartsi krints ar manyt ess isviestas erdvn arba iskaidytas tkstant dali: kok netiktin mel turt igalvoti jo smegenys, kad is atitikt ir praskaidrint jo sielos bsen. Taip ir tam, kuris tampa vienias, pasikeiia visi atstumai, visi matai; staiga vyksta daugyb toki pokyi, ir tuomet, nelyginant anam mogui kalno virnje, jam kyla neprast vaizdini ir keist poji, kurie, regis virija visas itveriamumo ribas. Taiau btina, kad mes ir tai patirtume. Turime priimti savj bt taip plaiai, kaip tik manoma; viskas, net netiktini dalykai turi bti joje galimi. Tai i esms vienintel drsa, kurios i ms reikalaujama: bti drsiems net akivaizdoje keisiausi, stabiausi, visikai nepaaikinam dalyk, su kuriais galime susidurti. Kad mons ia prasme buvo bailiai - tatai labai pakenk gyvenimui; igyvenimai, kurie vadinami "pasirodymais", visas vadinamasis "dvasi pasaulis", mirtis - visi tie mums tokie giminingi dalykai kasdienins gynybos taip labai istumti i gyvenimo, kad jusls, kuriomis juos galtumm pagauti, dabar jau atbukusios. O k ten bekalbti apie Diev. Taiau nepaaikinam dalyk baim ne tik nuskurdino individ; ir moni santykius ji apribojo, sakytum ikl i begalini galimybi ups vagos dyk krant, kur nieko nevyksta. Mat ne vien dl tingumo moni santykiai, pasidar tokie neapsakomai monotoniki, be jokio atsinaujinimo kartojasi nuo vieno atvejo ligi kito, - ia kaltas ir bgtavimas, kad gali patirti nauj, nenumatyt igyvenim, kuriam mogus tariasi ness subrends. Taiau tik tas, kuris viskam pasirengs, kuris neatmeta nieko, net pai mslingiausi dalyk, gyvens savo santyk su kitu mogum kaip gyv ir stengs isemti pats savo bt. Mat jeigu sivaizduosime it individo bt kaip didesn ar maesn patalp, tai pasirodys, kad dauguma pasta tik savo patalpos kertel, tik viet palangje, tik nedidel atkarp, kuria jie vaikto pirmyn ir atgal itaip jie gyja iokio tokio tikrumo. Ir vis dlto kur kas mogikesnis tasai pavojingas netikrumas, kuris Poe apsakymuose veria kalinius apgraibomis aikintis savo iurpi kaljim formas ir iekoti slyio su neapsakomais savo buveins siaubais. O mes juk ne kaliniai. Aplink mus ne kilpos ir pinkls paspstos, ir nra nieko, kas mus turt bauginti ar kamuoti. Mes esame paleisti gyvenim kaip t stichij, kuriai labiausiai tinkame, be to, dl tkstantmeius trukusio prisitaikymo esame pasidar tokie t gyvenim panas, kad dl skmingos mimikrijos mus vos begalima atskirti nuo vis aplinkini daikt, jei tik laikoms tykiai. Neturime pagrindo nepasitikti savo pasauliu, nes jis nra mums prieikas. Jeigu jame esama siaub, tai ia ms siaubai, jeigu jame esama bedugni, tai tos bedugns mums priklauso, jeigu tyko

pavojai, tai turime mginti juos mylti. Ir jeigu tik kursime savo gyvenim remdamiesi principu, patarianiu visados laikytis to, kas sunku, tai tie dalykai, kurie dabar dar atrodo itin svetimi, pasidarys ms intymiausiais ir itikimiausiais biiuliais. Kaipgi mes galime pamirti tuos senus mitus, stovinius vis taut pradioje, - mitus apie slibinus, kurie lemiam akimirk pavirsta princesmis; galbt visi ms gyvenimo slibinai yra princess, vien ir telaukianios, kada mes vien dien pasirodysim es gras ir drss. Galbt visi iurpai slapiausioje gelmje tra bejgyst, besiaukianti ms pagalbos. Tad nevalia, mielasis pone Kappusai, isigsti, jeigu prie Jus ikyla toks didelis lidnumas, kokio dar niekados nebuvot regjs; jeigu nerimas nelyg viesa ir debes eliai slenka per Js rankas ir visus Js darbus. Turite galvoti, kad Jums kakas darosi, kad gyvenimas Js nepamiro, kad jis laiko Jus rankoje; jis neleis Jums nukristi. Kodl gi norite paalinti i savo gyvenimo kok nors neramum, kok sielvart, kok ilges, jeigu neinote, k tos bsenos Jumyse nuveikia? Kam kamuojate save klausimu, i kur visa tai gali kilti ir kur visa tai veda? Juk inote, kad esate pereinamosiose stadijose ir uvis labiausiai troktumte pasikeisti. Jeigu Jumyse vykstantys procesai kokiu nors atvilgiu liguisti, tai prisiminkite bent, kad liga yra priemon, kuria organizmas vaduojasi nuo svetimkni; tad reikia tiktai padti jam sirgti, isisirgti iki galo ir isiverti laisv, nes tai - jo paanga. Jumyse, mielasis pone Kappusai, dabar vyksta tiek daug dalyk; turite bti kantrus kaip ligonis ir pasitikti kaip besveikstantis; juk galbt esate ir vienas, ir antras. Maa to: esate ir gydytojas, turs pats save priirti. O kiekvienoje ligoje bna daugyb dien, kai gydytojas nieko daugiau negali paveikti ir turi tik laukti. Kaip tik tai dabar pirmiausia turite daryti ir Js, bdamas pats savo gydytoju. Nestebkite savs pernelyg atidiai Nedarykite pernelyg skubot ivad i to, kas vyksta su Jumis; tegu tatai sau paprasiausiai vyksta. Prieingu atveju pernelyg lengvai pradsite su priekaitais (tai yra: moralikai) irti savo praeit, kurios dalel, be abejo, slypi visuose dalykuose, su kuriais susiduriate. Taiau berniukik klaidiojim, potrauki ir trokim atbalsiai, veikiantys Jumyse, nra tai, k Js prisimenate ir smerkiate. Nepaprasta vienios ir bejgs vaikysts situacija yra tokia sunki, tokia sudtinga, tokia priklausoma nuo daugybs tak ir kartu tokia atskirta nuo vis tikr gyvenimo sait, kad ten, kur j siskverbia yda, nevalia isyk apie yd kalbti Apskritai reikia bti labai atsargiam su vardais; taip danai gyvenimas sudta, atsimus nusikaltimo vard, o ne pat bevard ir asmenik veiksm, kuris galbt buvo itin konkreti to gyvenimo btinyb ir kur gyvenimas galjo be vargo priimti O tiek daug jg ieikvojs tariats tik todl, kad pervertinat pergal; ne ji yra tasai "didis dalykas", kur manots nuveiks, nors Js nuojauta ir teisinga; didis dalykas yra tai, kad jau buvo kakas, kuo Js galjote pakeisti an apgaul, kakas tikra ir realu. Be to ir Js pergal bt buvusi tik moralin reakcija, neturinti platesns reikms, o dabar ji tapo Js gyvenimo atkarpa. Js gyvenimo, mielasis pone Kappusai, apie kur a mstau, tiek daug jam visko linkdamas. Ar pamenate, kaip tasai gyvenimas versi itrkti i vaikysts ir ilgjosi "didi dalyk"? A matau, kaip jis dabar, paliks didius, ilgisi dar didesni. Todl jis ir nesiliauja buvs sunkus, bet todl jis ir nesiliaus augs. Ir jeigu dar k nors turiau ia pridurti, tai it k: nemanykit, kad tas, kuris Jus mgina guosti, pats be joki varg gyvena tarp paprast ir tyli odi, kartais maloni Jums. Jo gyvenimas kaupinas varg ir lidnumo ir smarkiai atsilieka nuo Jsikio. Bet jeigu bt kitaip, jis niekados nebt stengs t odi surasti. Js RAINER MARIA RILKE FURUBORG, JONSERED, VEDIJOJ, 19O4 m. lapkriio 4 d.

Mielasis pone Kappusai, Per laik, praslinkus be laik, a i dalies keliavau, o i dalies buvau toks usims, kad negaljau parayti. Ir net iandien rayti man sunku, nes jau turjau parayti tiek daug laik, kad net ranka pailso. Jei galiau diktuoti, daug k Jums pasakyiau, o dabar tai tik keli odiai, atsakant Js ilg laik. A taip danai ir su tokiais koncentruotais linkjimais galvoju apie Jus, mielasis pone Kappusai, kad Jums tatai i teisybs turt kaip nors padti. Ar mano laikai i tikrj gali bti kokia nors pagalba, a danai abejoju. Tik nesakykit: taip, jie man pagalba. Priimkite juos ramiai ir be didels padkos, ir palkkime, kas i to bus. Turbt nebus naudos, jei imsiu ia gilintis Js paskirus odius; mat tai, k galiau pasakyti apie Js polink dvejoti arba apie Js nesugebjim suderinti iorin gyvenim su vidiniu, arba apie visk, kas Jus dar iaip kamuoja, - tai vis bus tas pat, k jau esu kalbjs: tas pats trokimas, kad turtumte pakankamai kantrybs itverti ir pakankamai naivumo tikti; kad kasdien vis labiau pasikliautumte tuo, kas sunku, ir savo vienatve tarp kit. O apskritai leiskite gyvenimui tekti sava vaga. Patikkite: gyvenimas teisus bet kuriuo atveju. Ir apie jausmus: tyri visi jausmai, kurie Jus sutelkia ir pakylja; netyras tas jausmas, kuris apima tik vien Js esybs pus ir j itaip perkreipia. Viskas, k galite mstyti savo vaikysts akivaizdoje, yra gera. Viskas, kas padaro i Js daugiau, nei esate buvs savo geriausiomis valandomis, yra teisinga. Kiekvienas padidjimas yra gris, jeigu tik jis tvinksi visame Js kraujyje, jeigu tik jis yra ne svaigulys, ne drumzls, o diaugsmas, kurio net dugn gali velgti Ar suprantate, k turiu galvoje? O Js dvejon gali tapti gera savybe, jeigu j ugdysit. Ji turi pasidaryti nusimananti, turi pavirsti kritik. Kai tik ji nors Jums k nors sugadinti, klauskite j, kodl kas nors yra lyktu, reikalaukite ijos rodym, tikrinkite j, ir pamatysite, kad ji galbt suglums ir sutriks, o galbt nirtingai prieinsis. Taiau nenusileiskite, reikalaukite argument, elkits taip atidiai ir nuosekliai kiekvien paskir syk, ir ateis diena, kai ji i griovjos pasidarys viena geriausi Js darbininki, - galbt net paia protingiausia i vis, statani Js gyvenim. it ir viskas, mielasis pone Kappusai, k iandien stengiau Jums pasakyti. Taiau drauge siuniu Jums atspaud nedidelio krinio, k tik pasirodiusio prahikiame "Vokiei darbe". Ten a toliau kalbuosi su Jumis apie gyvenim ir mirt ir apie tai, kad abu jie didingi ir puiks. Js RAINER MARIA RILKE PARYIUS, 19O8 m., antrj Kald dien Turite suinoti, mielasis pone Kappusai, kaip labai a apsidiaugiau gavs i Js it gra laik. Js pranetos naujienos, it ir vl tikros ir odiais ireikiamos, man regisi geros; kuo ilgiau apie jas galvojau, tuo labiau man rodsi, kad jos i ties geros. Tatai i teisybs ir norjau Jums parayti Ki dienai; taiau per darb, kuriuo i iem gyvenu visokeriopai ir be paliovos apsikrovs, senoji vent taip greit atjo, kad mane neturjau laiko net btiniausi dalyk nusipirkti - juo labiau rayti. Taiau a danai msiau apie Jus per itas veni dienas ir vaizdavausi, koks tylus Js turite bti savo vieniam forte tarp dyk kaln, kuriuos didieji piet vjai taip puola, lyg ketint juos dideliais gabalais praryti. Tyla, kurioje esama erdvs tokiems garsams ir tokiam judjimui, turi bti neaprpiama, ir kai pagalvoji, kad visa tai dar papildo ir, galbt kaip slapiausias itos prieistorins harmonijos tonas,

drauge oia tolima jra, tai gali Jums tik palinkti, kad kantriai ir su pasitikjimu leistumt tristi prie Js nuostabiajai vienatvei, kurios jau niekados nebebus galima itrinti i Js gyvenimo; kuri visuose dalykuose, skirtuose Jums dar patirti ir nuveikti, bus pratsta ir patyliukais veiks lyg anonimika lemiama taka, - madaug taip, kaip ms protvi kraujas be paliovos tvinksi mumyse, susiliedamas su ms pai krauju ir padarydamas mus tokius vienatinius ir nepakartojamus, kokie mes esam kiekviename savo gyvenimo vingyje. Taip, a diaugiuosi, kad Js turite it tvirt, nusakom egzistencij, t laipsn, t uniform, t tarnyb, visus tuos apiuopiamus ir apibrtus dalykus, kurie tokioje aplinkoje, alia lygiai taip pat izoliuoto ir negausaus brio, darosi rimti ir btini, kurie reikia ne vien kario profesijai bding aidim ir laiko stmim, bet ir budr pritaikym ir kurie ne tik leidia gyvuoti savarankikam dmesingumui, bet ir staiai ugdo j. O juk bti situacijose, kurios prie ms trist, kurios mus retkariais pastatyt didi gamtos dalyk akivaizdon - tai ir yra viskas, ko mums btinai reikia. Ir menas tra vienas i gyvenimo bd, ir jam galima ruotis iaip sau gyvenant, net paiam to neinant; kiekvienoje tikrovje mes esame artimesni jo kaimynai nei tuomet, kai sigyjame kuri nors i t netikrovik, pusiau artistini profesij, kurios, demonstruodamos tariam artum menui, praktikai neigia ir puola bet kokio meno egzistencij, kaip, sakysim, daro visa urnalistika ir beveik visa kritika, ir trys ketvirtadaliai to, kas vadinasi ir geidia vadintis literatra. odiu, diaugiuosi, kad atsispyrt pavojui patekti tas sferas ir gyvenate vienias ir drsus kakur rsioje realybje. Tegu beprasidedantys metai Jus ia palaiko ir stiprina. Visada Js R.M.RILKE