ISSN 13921126. PROBLEMOS.

2005 67

Filosofija ir kalba TIKROV IR GRAMATIKA

Saulen Puiliauskait
Vytauto Didiojo universiteto Filosofijos katedra Donelaiio g. 52, LT-44244 Kaunas Tel. (8 37) 32 78 34

Wittgensteino filosofijoje gramatika yra svok tvarka, kuri diktuoja ms kalba. Gramatins taisykls odi vartojimo normos yra arbitralios, todl filosofai neturt kelti klausimo apie kalbos ir tikrovs ry. Taiau, velgiant i kalbaniojo vidins perspektyvos, gramatins taisykls pasirodo kaip btina prasms slyga. Todl manoma kalbti apie tikrov kaip apie gramatinio kalbjimo atitikmen. Gramatinis netikslumas iuo atveju reikia kalbjim be tikrovs arba kalbjim apie niek. Prasminiai odiai: tikrov, gramatika, gramatinis netikslumas.

Bijau, kad mano mintys nebt gramatikai netikslios.

A. Gide

Gramatik mes esame link suvokti kaip ms kalb valdani taisykli sistemin visum. Tai yra tam tikras rankis kalba reikti savo mintis; technika, kuri saugo taisyklingo vartojimo standart. Nekelsime klausimo, kas ir kaip standart tvirtino. Veikiausiai gramatik dert laikyti bendru keleto didiai isilavinusi moni kalbinink ir vis kit kalbos vartotoj darbo, t. y. paties kalbos vartojimo, rezultatu, saugomu vadinamosios kalbos tradicijos. Taiau kodl toks dalykas kaip gramatika gali tapti filosofinio domjimosi objektu ar netgi filosofini problem sprendimo raktu? Tok minties judes mes aptinkame vlyvojo Wittgensteino kalbos filosofijoje.

Wi t t g e n s t e i n o g r a m a t i k o s samprata
Wittgensteinas plaiajai visuomenei inomas kaip kalbos filosofas, t. y. filosofas, filosofines problemas suvoks kaip kalbos problemas. Todl natralu, kad savo vlyvojoje filosofijoje atsisaks grietos kalbos logikos idjos, jis savo mintyse turjo iekoti kako, kas j pakeist, svokos, kuri ir pateikt filosofini problem paaikinim, ir laiduot kalboje tvark, nors ir kaip laisvai pastarj svok suprastume. Todl Wittgensteino filosofijoje gramatikos samprata gyja ir kit prasm, kuri nra bdinga vien kalbininkikam poiriui kalb. Paprasiausia i prasm vadinti tiesiog filosofine.

88

Gramatikos klausimas Wittgensteinui nra nei neurofiziologinis, nei psichosomatinis, nors kai kurie filosofai (pvz., Quineas) kalbos veikim yra link aikinti btent taip. Kad geriau suvoktume io klausimo prasm, pasitelkime paprast pavyzd: Kodl a sakau, kad is vaisius yra raudonas, ir esu linkusi rytingai laikytis io odio raudonas? Kas mane veria taip sakyti? (inoma, jeigu vaisius i tikrj yra toks.) Anot Wittgensteino, vienas i atsakym bt: Mokiausi lietuvi kalbos ir inau, kad i spalva vadinama raudona (pagal Wittgenstein 1958b: 381). itaip atsiremiama konvencij ir ms kastuvas ulinksta. Tiek mes ir tegalime pasakyti, kad ms kalboje i spalva vadinama iuo odiu ir kad ivis kalbama apie spalvas. Tai, kad mes galime kalbti apie spalvas ir apie skirtingas spalvas, yra ms kalbos gramatikos ypatyb: odi reikm nurodo, kad mes turime tok dalyk kaip spalvos svoka. Kaip ir matematini problem sprendimui, anot Wittgensteino, pati kalba ia teikia btin intuicij (Wittgenstein 1974b: 6.233), tarytum ji pati savaime kalbt ms lpomis. ia kyla pagunda mistifikuoti kalbos vyksm ir kalbti apie Kalb, kuri pati visk u mus pasako. Taiau tokiu bdu inyksta ir visi filosofiniai klausimai. O Wittgensteino filosofijoje filosofiniai klausimai lieka alia kalbos yra ir jos veikimo refleksija. Todl klausimas Kodl a sakau, kad is vaisius yra raudonas? turi prasm tiek, kad kalbos veikimo problem leidia suvokti ne antropologikai, neurofiziologikai ar psichosomatikai, bet kaip btinumo problem. Btinumas ia reikia mums diktuojam iraikos bd, kurio negalime savavalikai pasirinkti, jei norime bti suprasti. Btinumas slypi gramatikoje gramatika ireikia t btinum, kuris yra kalboje. Filosofai

btinumo yra iekoj daug kur: Aukiausioje Esybje, logikos dsniuose, matematikos teiginiuose. Btinumas paprastai yra prieinamas tam, kas kontingentika, o tai, kas kontingentika, filosofai paprastai skiria prie empirijos. Svarbus btinumo mstymo aspektas priklauso Kantui, btinum priskyrusiam prie mogaus intelekto struktros, kuri mums leidia mstyti dsning pasaul. Taiau jeigu mes Kanto transcendentalin posk apmstysime kaip pakartot kalbos atvilgiu, ir pasaul suvoksime kaip duot ne intelekto kategorijomis, bet kalba ir per j, btinumo teks iekoti kalboje. Tokiu bdu kalboje iekosime to, kas yra a priori. Loginio-filosofinio traktato autorius tai, kas yra kalboje a priori, suprato kaip btin kalbos ir pasaulio sry, gyvendinam kalbai ir pasauliui bendra logine forma. Taiau vlyvajam Wittgensteinui atsisakius kalbos ir tikrovs sryio idjos, btinumo tenka iekoti nebe ms kalbos logikoje. Regis, bt neklaidinga pasakyti, kad vlyvojo Wittgensteino filosofijoje ankstyv logikos samprat keiia gramatikos samprata. Taiau jeigu ms kalbos logika reikalavo, kad vardas reikt objekt, o sakinys fiksuot tikrov Taip arba Ne bdu, jo teisingumo galimybms esant apskaiiuojamoms pagal formul, tai gramatika nereikalauja joki formuli. Gramatinis veiksmas yra sekimas taisykle, kuri niek nesiremia (ar sakysime, kad ji remiasi sutarimu, bet juk sutarimas ir taisykl reikia beveik t pat: odis sutarimas ir odis taisykl yra vienas kitam giminingi; Wittgenstein 1958b: 224). Taigi gramatika ir tikrov neturi bendros struktros, kadangi mes prie tikrovs priartjame tik per gramatik ir vienintel struktra yra gramatin. Russellas pasakyt, kad mes galime painti tikrov, tyrindami ms kalbos sintaks (Rus-

89

sell 1999: 251). Wittgensteinas tai atsakyt, kad tyrindami sintaks mes paintume tik kalb ms santykio su pasauliu bd, bet ne pat pasaul. Pagal gamtinio natralaus btinumo analogij mums yra prasta isigandus suukti Oi!, kaip lidno veido pavyzd lietuvi kalboje sieti su odiu lidna. Todl Wittgensteinas ms kalbos taisykles lygina su aidimo taisyklmis, kurios akivaizdiai neturi joki pagrind ar atram tikrovje, bet paios sukuria aidimo tikrov: Laikytis taisykls, padaryti praneim, paliepti, aisti achmat partij yra proiai (Wittgenstein 1958b: 199). proio turinys pateisinamas vien pakartotiniu savo atlikimu. Nra prasms klausti apie proio tikrov anapus proio; jame arbitralumas sutampa su tikrove. Tai yra grynoji konvencija. Grynosios konvencijos svok dert suprasti kaip nekvestionuojam susitarim. Tam tikrus sakinius Wittgensteinas pavadino gramatiniais. Tai sakiniai, eksponuojantys kalbos aidimo taisykles: K filosofai vadino btinomis tiesomis, Wittgensteino poiriu, paprastai yra gramatikos taisykls, reprezentacijos normos, t. y. svok tvirtinimas (Baker, Hacker 1985: 271). Tokie sakiniai kaip Niekas negali bti itisai alias ir raudonas, A negaliu turti tavo skausmo yra ne metafizins tiesos, bet taisykli apie spalv pavadinimus bei skausmas ir turti vartojimo pavyzdiai. Skirtingai nuo empirini sakini, kurie konstatuoja faktus ar aprao pasaulio situacijas, ie sakiniai aprao kalbos vartojim i vidaus (panaiai kaip achmat taisykls yra aidimo apraymai i aidimo situacijos): Kai mes sakome, kad kakas privalo bti, mes vartojame iraikos norm (Wittgenstein 1958a: 16). Btinyb priklauso ms atvaizdavimo technikai.

ios technikos saugotoja bei reguliatyvus veiksnys yra kalbin bendruomen mons, kurie kalba tam tikra kalba. Taisykls (susitarimas) ir yra ta vietov, kur gali bti aptinkamas btinumas. Jeigu kas perkreipia savo veid, jam teka kraujas, jis rkia, mes sakysime od skausmas; taiau jis reikia ne vien atvej. odio pasirinkim diktuoja io odio siejimas su tam tikra iorinio vaizdo paradigma. Taigi btinum diktuoja konvencija. Taiau od pagal konvencij bt galima pakeisti ir kitu odiu, reikianiu t pat (nors odio skambesys gali geriau ar blogiau tikti vardijamam dalykui). Wittgensteinas jokiu bdu neneigia, kad reikm turi fizionomij (pagal Wittgenstein 1958b: 568). pastab apie vardijamo dalyko ir vardo sry bt galima atsakyti taip: konvencijas kuria kalbanios btybs. Todl ir kalbins konvencijos turi savo veid. Ypa turtinga mini yra Wittgensteino pastaba: Gramatika sako, kokios ries objektas yra bet kas. (Teologija kaip gramatika) (Wittgenstein 1958b: 373). Gramatika sako, kad obuolys yra vaisius, lap yra vris, o mogus protinga btyb. Ji taip pat sako, kad vaiuoti reikia veiksm, o raudona spalv. Gramatika pasako, kas yra daiktas, o kas ne. I to iplaukia nepaprastai gili teologijos kaip gramatikos valga. Teologija, mstanti ir nagrinjanti Dievo svok, Jam priskiria vairius atributus: bt, visagalyb, gailestingum, teisingum, aminum, gyvyb, vientisum, gr (tokiu mstymo bdu pasiymjo bene visa vidurami filosofija su savo rykiausiais atribut dedukcijos pavyzdiais Anzelmo Kenterberieio ir Tomo Akvinieio filosofijoje). Anot Wittgensteino, tokio pobdio savybi priskyrimai yra gramatins pastabos, eksplikuojanios Dievo svok. I to ieit, kad Anzelmo Kenterberieio Dievo buvimo rodymas (An-

90

zelmas Kenterberietis 1996: 45) pasako madaug t pat, k ir lap yra vris, btent pasako kak apie msikj odio Dievas vartojimo pobd, bet ne apie pat dalyk. Jam mes negalime nepriskirti egzistavimo, kitaip tai jau bt ne Dievas, o kakas kita. Tai prietaraut odio Dievas vartojimo taisyklei. Anzelmo Kenterberieio argumente, galima sakyti, yra pateikiama puiki Dievo svokos ekspozicija, bet apie tikrj dalyk padt (kuri nurodyt tai, kas i tikrj yra) tai pasako ne daugiau, nei apie tai pasako achmat aidimo taisykls. (Kita vertus, achmat taisykls reikalingos tiems, kurie nori aisti achmatais. O kam reikalinga Dievo svoka ? Galbt tiems, kurie nori gyventi.) Gali ikilti klausimas, kas sukr tokias odio Dievas vartojimo taisykles (kas sukr tokias odio objektas vartojimo taisykles)? Kas sukr pirmj konvencij? Kas buvo Pirmasis Gramatikas? Visa tai mes galime skirti Aleksandrijos kalbininkams, kuri poveik jauiame ligi iolei. Betgi aiku, kad reikjo tikrai krybingo mogaus pastang. O gal tos pastangos sutampa su tuo, k vadiname dieviku kvpimu arba Apreikimu? Sukurti galing ir amiais galiojani konvencij dalykas ne maesnis, nei k atrasti. Teologijos kaip gramatikos pavyzdys ne sumenkina teologij, bet parodo gramatikos reikm. Iradimai galimi ir gramatikos srityje, o gramatinio iradimo vert parodo jo reikm moni gyvenime. Tai patvirtina kita Wittgensteino pastaba: Esm yra isakoma gramatikoje (Wittgenstein 1958b: 371). Filosofai itisus amius galvojo, kad esms reikia iekoti, kad ji turi slypti atsitiktini daikt savybi kevale ir, gerai siirjus bei ityrus, gali bti iluktenta kaip tikrasis to daikto branduolys. Wittgensteino sprendimas iuo klausimu labai paprastas: daikto

esm yra tai, dl ko mes vartojame t od jam pavadinti. Taip gramatinis nagrinjimas istumia esmir viskas, k mums reikia suinoti apie pasaul ir apie mus paius, slypi bduose, kuriais mes vartojame kalb. Gramatiniai sakiniai, tokie kaip Balta yra viesesn u juod, eksplikuoja ms kalbos konvencijas ir pakeiia esm. Anot Hackerio, bruoas, kuris paaikina filosofo susiavjim Proto tiesomis, yra tai, kad jos atrodo labai giliai irint visikai suprantamos. Suprasti btin sakin yra pamatyti, kodl taip turi bti; tai yra velgti tikrj daikt prigimt ir suvokti ne tik kaip i tikrj yra, bet ir kodl negali bti kitaip (Baker, Hacker 1985: 273). Bet ar sakinys Balta yra viesesn u juod yra proto tiesa? Empirin sakin, teigiant kontingentik dalyk padt, galima paneigti ir jo neigimas turs prasm. Lyja bus teisinga, kai lyja; Nelyja, kai lyja, bus klaidinga, bet taip pat turs prasm. Nors iuo metu klaidingas, sakinys Nelyja yra potencialiai teisingas jis bus teisingas, kai nustos lyti. Empirini sakini neiginiai priklauso tai paiai prasms struktrai, kaip ir j teiginiai. Mes puikiausiai galime nurodyti, kodl Lyja arba Nelyja yra teisinga arba klaidinga. O kaip su gramatiniais sakiniais? Jeigu gramatinius sakinius laikysime Proto tiesomis, kuri kodl? mums visikai skaidrus, susidursime, viena vertus, su akivaizdia savaime suprantamybe (juk visikai aiku, kodl balta yra viesesn u juod), kita vertus, su savo nepajgumu paaikinti, kodl? is kodl? atsitrenkia tam tikr tutum mes negalime pateikti atsakymo. Ar tuomet gramatinis sakinys, bdamas btinas, nra Proto tiesa? O k, galtume paklausti, ia protas dar gali pridurti? Pamstyti jo neigin? Taiau sakin Juoda yra

91

viesesn u balt mes galime priimti kaip poetin sakin eilratyje, kaip fotografijos negatyvo apraym ar paprasiausi nesmon. Mes jokiu bdu nepriimame jo kaip tiesos, kuri dert apmstyti rimtai. Tad jeigu ms protas negali pamstyti neiginio, ar gali jis i tikrj pamstyti teigin? Taigi ar gramatin sakin ms protas gali pamstyti (o juk tai yra btina slyga j laikyti proto tiesa)? Atsakymas yra neigiamas. Gramatinis sakinys, bdamas reprezentacijos norma, pats yra nepamstomas: Wittgensteinas pakartotinai naudoja semantin princip, kad prasmingo sakinio neigimas yra prasmingas, o nesmons neigimas yra nesmon (Hacker 1972: 275). Ar tuomet mes turtume jo skaidrum laikyti apgaulingu? O kam to reikia? Jeigu mes suvokiame visas io sakinio implikacijas (t. y. jo prasm), neturime jokio motyvo jo laikyti neskaidriu (i implikacij pavyzdiai bt, kad spalv, artimesn juodai, vadinsime tamsesne, o dien viesesne u nakt. io sakinio pritaikymas mums yra visikai aikus). Tai veria pasakyti, kad gramatiniai sakiniai yra skaidrs, bet nepermatomi (kaip kad skaidrus ir nepermatomas yra daugiabriaunis kristalas, kuriame viesa lta tiek daug kart, kad padaro nemanom pervelgti). Tokiu bdu yra paaikinama grynosios konvencijos svoka. Gramatiniai sakiniai yra ne tiek btinai teisingi, kiek superteisingi. J teisingumas nra kvestionuojamas ar tikrinamas lyginant juos su realybe, kadangi jie t realyb ir konstruoja tiek, kiek ji yra galima ireikti ar apkalbti. (Paira nra visikai nauja panaiai man ir Aristotelis sakydamas, kad kalbos taisykls nra mstymo objektas Nesvarstome ir tiksli bei savarankik moksl, pavyzdiui, rato, juk gerai inome, kaip rayti (1112b); Aristotelis 1990: 105). Gramatika yra inojimo (imanymo arba treniruots), o ne mstymo dalykas. Todl individualus protas gramatini

sakini negali laikyti savo tiesomis, kadangi negali j pervelgti ir pagrsti. ioje mstymo situacijoje nuoseklu yra kelti klausim, apie k yra gramatiniai sakiniai. ia gali padti Wittgensteino filosofijoje pltojama matematinio ir gramatinio sakinio analogija. Juk, kaip sak Wittgensteinas, aritmetika yra skaii gramatika (Wittgenstein 1975: 170). Taigi apie k yra aritmetikos sakiniai? Apie raalo ymes (enklus popieriuje)? Apie k yra sakinys Viengungis yra neveds vyras? Apie odio viengungis vartojim? Bet ar vartodama od viengungis a kiekvien kart noriu pasakyti neveds vyras? Wittgensteinas iuo klausimu taria: A sakau, kad matematikoje mes suteikme enkl vartojimui tam tikr bd; kad matematikos sakiniai eksponuoja tam tikr enkl valdymo technik. Tai yra tai, k mums suteikia matematika. Ar i to seka, kad matematika mums apie tuos enklus kak pasako? (Rhees 1970: 128). Tiksliau bt pasakyti, kad matematikos ir gramatikos sakiniai ne kak pasako apie enklus, bet parodo enkl vartojimo technik (tai paneigia tez, kad bet koks kalbjimas yra kalbjimas-apie. Wittgensteinas man, kad bet koks kalbjimas yra kalbjimas apie k nors. A galiu tik kalbti apie juos [objektus, S. P.], a negaliu j ireikti; Wittgenstein 1974b: 3.221). Jie pateikia enkl vartojimo taisykles, bet nra ir apie enkl vartojim. Jie yra enkl vartojimo paradigmos, o kiti sakiniai yra t paradigm taikymas. Jie yra kalbos aparato dalis, ne io aparato vartojimas (Wittgenstein 1976: 250). 2 + 2 = 4 yra taisykl, kad prie dviej obuoli pridjus du obuolius gausiu keturis obuolius. Taiau tai nra sakinys apie skaii 2 ar skaii 4: 2 + 2 = 4 ireikia sakin, kuris yra j sudarani simboli reikms dalis, ir nra ia prasme apie skaiius (Baker, Hacker 1985: 282); taip, kaip

92

Du mons sdi ant mlynos sofos yra apie du mones, o Litas yra msdis yra apie lit. Todl yra beprasmika kalbti ir apie kok nors gramatini sakini ir tikrovs atitikim. Toliau pltodami gramatini ir matematini sakini analogij, paklauskime, kokiu bdu realyb atitinka sakinys 2 + 2 = 4. Ar kas nors realybje lemia jo teisingum? is sakinys nra atsakingas niekam kitam, tik kompleksinei ms skaiiavimo praktikai. Lygiai taip pat ir gramatiniai sakiniai bei tikrov neturi jokio atitikimo. Jie yra ms kalbos vartojimo normos. Klausti, ar jie atitinka tikrov, ar ne, reikt klausti, ar arklio uolius atitinka achmat irgo jimai. Tiesiog per gramatini sakini prizm mes regime ms pasaul, ir nuo gramatini sakini priklauso, k mes ten matome. Gramatini sakini paeidimai paeidia ms supratim. Todl mes juos ir paliekame u ribos. Jie yra ne-prasm (Un-sinn). Nors ir bdama supertiesos vieta, gramatika, anot Wittgensteino, yra arbitrali: Vienintelis gamtikos btinybs koreliatas kalboje yra arbitrali taisykl. Ji yra vienintelis dalykas, kur galima ispausti (abziehen, milk out) i tos btinybs sakin (Wittgenstein 1958b: 372). Kaip suderinti gramatikos btinum su jos arbitralumu? Cituota pastaba nurodo, kad arbitralumas ir btinumas nra prieingos svokos, taiau jos skiriamos prie kalbos skirtingais aspektais. Arbitralumo nereikia suprasti kaip to, kas priklauso nuo geidi. Tardamas, kad gramatin taisykl yra arbitrali, Wittgensteinas siekia pabrti, kad Gramatika neturi pateikti tikrovei jokios ataskaitos. Tai, kas determinuoja reikm (j sudaro), yra gramatins taisykls ir jos paios nra atsakingos prie joki reikm ir iuo atvilgiu yra arbitralios (Wittgenstein 1974a: 186). Taisykls btinumas ir arbitralumas dera

tapusavyje, kadangi irykja skirtingais atvilgiais. Jeigu gramatin taisykl velgsime i iors (pasaulio), ten tikrai nerasime, k j atremti. ia gali padti mintis, kad gramatik gali bti daug, todl ioriniu poiriu ji neturi jokio btinumo nra jokios btinybs kalbti vienaip, o ne kitaip. Sekdamas taisykle Wittgensteinas sako: Paprasiausiai tai itaip ir elgiuosi (Wittgenstein 1958b: 217), nors neturiu jokio paaikinimo, kodl negaliau elgtis kitaip (ar a turiu paaikinim, kodl sakau Balta yra viesesn u juod?). Taiau btinumas yra vidin gramatins taisykls savyb: taisykl mus veda btent ta kryptimi ir mes neturime kito pasirinkimo: Kai laikausi taisykls, nesirenku. A laikausi taisykls aklai (Wittgenstein 1958b: 219). Vartodami konkrei gramatik, mes turime laikytis jos taisykli kaip btin. Svarbu siklausyti Wittgensteino pateikt gramatins taisykls arbitralumo palyginim su ta prasme, kuria eilrat galima vadinti arbitraliu: mogui, kuris irado achmatus, viskas juose galjo bti labai svarbu ne daugiau arbitralu nei arbitralus yra eilratis. (Negali bti pakeistas joks kablelis) (Wittgenstein 1976: 143). Nra jokios gamtins btinybs, kuri verst eilrat bti btent tok. ia prasme eilratis yra arbitralus. Taiau jeigu velgsime i vidins paties eilraio situacijos, mes jame (jei eilratis geras) matysime visk susiet btinu ryiu. Palygink svok su tapybos bdu: ar ir ms tapybos bdas yra savavalikas? Ar galime savo nuoira pasirinkti kok nors kit (pvz., egiptietikj)? Ar tai tra grau ir bjauru klausimas? (Wittgenstein 1958b: p. 392). Kalboje yra kai kas, ko mes nesirenkame, taiau nra jokio reikalo tai priskirti prie iorins neivengiamybs. Kalbins priemons yra arbitralios ta prasme, kad jos atitinka kalbos tiksl ko ia kalba siekiama, o ne koki nors metafizin jos esm. Taiau savavali-

93

kumas sutampa su btinumu tuomet, kai tiksl norima pasiekti tobulai. Tuomet kalbame tai, kas esminga tikslui pasiekti. Wittgensteino gramatikos samprata, matematikos ir metafizikos sakinius laikanti gramatikos sakiniais, konfrontuoja su btin ties, priklausani paiai tikrovs esmei, samprata. Pasaulyje nieko nra btina tol, kol ms kalba neturi tvarkos. Btinumas priklauso kalbai. Mooreui bdas, kuriuo Wittgensteinas vartojo gramatikos svok, atrod keistas ir nesuprantamas. Taiau Wittgensteino mintis ia paprasta: gramatika yra ms kalbos svok tvarka. Tokiu bdu gramatika tampa reguliatyviu ms paios kasdienikiausios patirties veiksniu.

Gramatika ir tikrov
Filosofija, atsigrianti gramatik kaip pirmin mstymo uolien, jo prielaid ir galimyb, kartu paskelbia ir mstymo pabaig. Jeigu kalboje reikia iekoti vis filosofini problem sprendimo, tuomet nebelieka ir problem. Kelti klausim Kaip yra su tikrove? reikia uduoti keist, galbt paveldt filosofin klausim klausim, kuris pavlavo madaug por imt met, jeigu skaiiuosime nuo Nietzsches. Povitgenteinikoje filosofijoje is klausimas paprasiausiai yra sunkiai suprantamas. O klausim keliant neva-metafizik turbt labai ugaut povitgenteinikas praymas pabandyti atsakyti klausim kas yra vadinama tikrove. Tikrove gali bti vadinama daug dalyk. Taiau niekas nepaneigs, kad iais laikais yra daug tikrovi, o galbt taip buvo visuomet tik filosofas, prisiris prie savo svokos, vizijos, tradicijos ar mokytojo, nenorjo tuo patikti. Bt galima pasakyti: Tavo tikrov atspindi tai, kaip tu kalbi; o kaip nra vieno visuotinio kalbjimo bdo, taip nra ir tos vienos vienintels tik-

rovs. Be to, kelti klausim apie tikrov visai nereikia prie jos priartti. Su ia pastaba ikyla viena problema. Paprastai manoma, kad mogaus odiai ir jo darbai sudaro vienov. Tuomet prielaida, kad apie mogaus tikrov galima sprsti i jo kalbos, tikrai veikia. Taiau niekam ne paslaptis, kad daugelio moni ir netgi filosof darbai ir odiai smarkiai skiriasi. (Pavyzdiui, k pasakytume apie melagio ar aktoriaus tikrov? Akivaizdu, jog atsakymas nebus vienareikmis.) Ir k daryti su ia problema, nra aiku. Kalba, tariame Wittgensteinui, gali ir neparodyti gyvenimo formos. Taiau yra viena tikrovs svokos galimyb ir Wittgensteino filosofijoje. Tikrov sutampa su gramatiniu kalbjimu ir tuo, k jis nurodo. Jo prieyb bt negramatinis kalbjimas, t. y. kalbjimas, stokojantis vidini ryi. Priartti prie tikrovs tra metafora pasakymui teisingai (taisyklingai) kalbti. Kalbti kitaip, kalbti negramatikai, reikia nuo jos nutolti. Nutolti kur? Veikiausiai niekur. Pasakius visai paprastai, tai reikt kalbti nesuprantamai.

Gramatinis netikslumas
Tai, kad pastarasis dalykas nra toks jau paprastas, galime sprsti i epigrafui pasirinkt paskutini garsaus raytojo odi. Ko bijojo A. Gideas? Gramatinio netikslumo. Gana keista tai suvokti kaip baims objekt, ir galime nuspti, kad baims prieastis ia gilesn. Gideas, pripaintas ir puikus literatas, isigando, kad jo literatra nebt palinkusi ne-tikrov, o tam pakakt vieno, bet dsningo polinkio gramatin netikslum (pavyzdiui, polinkio dsningai netiksliai vartoti vien od, konstrukcij ar skyrybos enkl). Kaip moko vaikikos pasakos, gramatiniai netikslumai kartais gali kainuoti gyvyb. Raytojui gramatins klaidos kainuoja ties.

94

Ivados
1. Wittgensteino filosofin gramatikos samprata nurodo, kad gramatika yra ms kalb ir mstym determinuojantis veiksnys. Dl ios prieasties ji lemia ir ms santyk su pasauliu, kadangi determinuoja mstym ir jo raik. 2. velgiant i gramatikos perspektyvos, filosofijoje nebelieka tikrovs problemos. Tikrov yra tai, k nurodo tam tikras kalbos vartojiLITERATRA Aristotelis. 1990. Nikomacho etika, in Rinktiniai ratai . Vilnius: Mintis. Anzelmas Kenterberietis. 1996. Proslogionas. Vilnius: Aidai. Baker, G. P.; Hacker, P. M. S. 1985. Wittgenstein: Rules, Grammar and Necessity, Volume 2 of an Analytical Commentary on the Philosophical Investigations . Oxford and New York: Blackwell. Hacker P. M. S. 1972. Frege and the Private Language Argument, in Idealistic Studies, II. Rhees, R. 1970. Discussions of Wittgenstein. London: Routledge and Kegan Paul. Russell, B. 1999. Language and Metaphysics, in An Inquiry into Meaning and Truth . The Basic Writings of Bertrand Russell. London: Routledge. Wittgenstein, L. 1958a. Wittgensteins Lectures, Cambridge 193235, from the Notes of Alice Ambrose and Margaret Macdonald , ed. A. Ambrose. Oxford: Blackwell. REALITY Saulen AND GRAMMAR

mo bdas (tikrov su spalvos svoka yra turtingesn nei tikrov be ios svokos). 3. Siekiant isaugoti metafizin tikrovs svokos reikm kaip tai, kas prieinga netikriems dalykams, galima pripainti, kad tikrov yra tai, kas atitinka gramatin kalbjimo bd. Jo prieyb bt negramatikumas, kuris nenurodo nieko. 4. Todl gramatikos epochoje nutolti nuo tikrovs reikia nutolti nuo gramatikos.

Wittgenstein, L. 1976. Wittgensteins Lectures on the Foundations of Mathematics, Cambridge 1939 , ed. C. Diamond. Hassocks, Sussex: Harvester Press. Wittgenstein, L. 1974a. Philosophische Grammatik / Philosophical Grammar, ed. R. Rhees, transl. A. J. P. Kenny. Oxford: Blackwell. Wittgenstein, L. 1975. Philosophical Remarks, ed. R. Rhees, transl. R. Hargreaves and R. White. Oxford: Blackwell. Wittgenstein, L. 1958b. Philosophische Untersuchungen / Philosophical Investigations, eds. G. E. M. Anscombe and R. Rhees, transl. G. E. M. Anscombe. 2nd ed. Oxford: Blackwell. Wittgenstein, L. 1974b. Tractatus logico-philosophicus . The german text of Ludwig Wittgensteins Logisch-philsophische Abhandlung with a new edition of the translation by D. F. Pears and B. F. McGuiness. London; New York: Routledge and Kegan Paul, The Humanities Press.

Puiliauskait

Summary In Wittgensteins philosophy grammar is the conceptual order, suggested by our language. The rules of grammar or the norms of use are arbitral, therefore philosophers should not trouble themselves with the question of the language-reality relation. However, seen from the inner perspective of the teikta 2004 06 20 speaker, the rules of language show themselves as a necessary condition of meaning. Therefore it is possible to speak about reality as that, which corresponds to the grammatical use of language. Grammatical inaccuracy in this sense corresponds to nothing. Keywords: reality, grammar, gramatical inaccuracy.

95