You are on page 1of 462

CULTURE, PHILOSOPHY A N D A R T S R E S E A R C H I N S T I T U T E Department of Comparative Cultural Studies Center for Comparative Studies of Civilizations and Cultures Centre for

Research on Lithuanian Jewish Culture

SERIES: Studies of Lithuanian Jewish Culture

JEWISH CULTURE: HISTORY AND THE PRESENT

Edited by Prof. Antanas Andrijauskas

Reviewed by Prof (h.p.) Algis Udavinys Dr. Lara Lempertien Dr. Marija Rupeikien

KRONTA

K U L T R O S , F I L O S O F I J O S IR M E N O I N S T I T U T A S Komparatyvistini kultros studij skyrius Civilizacij ir kultr komparatyvistini studij centras Lietuvos yd kultros tyrinjim centras

SERIJA: L i e t u v o s y d k u l t u r o s t y r i n j i m a i

YD KULTRA: ISTORIJA IR DABARTIS

S u d a r y t o j a s ir m o k s l i n i s r e d a k t o r i u s prof. Antanas Andrijauskas

Recenzavo: prof (h.p.) Algis Udavinys dr. Lara Lempertien dr. Marija Rupeikien

Leidinys rekomenduotas spaudai Kultros, filosofijos ir meno instituto tarybos Leidin parm Lietuvos kultros ministerija ir Tkstantmeio komisija

KRONTA

UDK 008(=924:474.5)(091) i21

Leidin remia:

Lietuvos tkstantmeio minjimo programa

Sudarytojas ir mokslinis redaktorius prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas Redakcin kolegija: prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, dr. Vilma Gradinskait, prof. habil. dr. Bronislavas Kuzmickas, dr. Lara Lempertien, dr. Aist Niunkait-Rainien, dr. Aivaras Stepukonis, prof. (h.p.) Algis Udavinys Virelio dailininkas Adomas Matuliauskas Virelyje: Chaime Soutine, Sugrimas namus po audros, 1939, aliejus, drob, 43,1x49,5 cm.

ISBN 978-609-401-068-2 Sudarymas, Antanas Andrijauskas, 2009 Kultros, filosofijos ir meno institutas Kronta leidykla, 2009

TURINYS

Pratarm KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Aura PARAIT. umer himnas Inanai, biblinis Pesachas, krikionika Pascha: pavasario vents ir dievikas smurtas 17 Aivaras STEPUKONIS. Teksto vertimas - tarp Biblijos ir flamand kilimo 33 Tomas SODEIKA. Apie ydikj graiki ko mstymo" alternatyv, arba apie kreipin ir pasakojimo tekst 53 Bronislavas KUZMICKAS. yd vidurami filosofija: tikjimas ir protas 97 Gintautas MAEIKIS. Simbolinio mstymo raida: Vakar kabalos versij statusas ir klasifikacijos 109 Dalia Marija STANIEN. Mo Maimonidas: scholastinis intelektualizmas .. 139 Leonidas DONSKIS. Balsas prie moderni demonologij: briant Tomo Venclovos Lietuvos antisemitizmo kritikos emlap 151

ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA


Arnas SVERDIOLAS. Atvaizdo riba: nedirbsi droinio Vilma GRADINSKAIT. XX a. pirmos puss naujieji meno reikiniai: tautinio ir modernaus yd meno sintez Aist NIUNKAIT-RAINIEN. Simboliniai atvaizdai Lietuvos yd tradiciniame mene: itakos ir altiniai Rta GUZEVIIT. yd kostiumo kelias LDK Kamil RUPEIKAIT. Muzikos instrumentai lietuvikuose Senojo Testamento vertimuose 175 207 217 229 257

LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE


Antanas ANDRIJAUSKAS. Soutine'as - prakeiktojo menininko tipas L'ecole de Paris tragikojo modernizmo estetikos kontekste Geda BAAUSKAIT. Litvakika kilm ir Bernardo Berensono naas Vakar renesanso dails studijas Gediminas DEGSYS. Zamenhofas, Lietuva ir pasaulins kalbos idja Lilijana ASTRA. Josifo Levino metafizinis simbolizmas ir religin idja Basia NIKIFOROVA. Laikas ir laikai pagal Abraom Joshua Heschel 273 347 391 403 415

Summaries Apie autorius Asmenvardi rodykl Turinys angl kalba Turinys rus kalba

429 445 449 459 461

I. Bereznickas. Hebrajiki motyvai I

PRATARM

Lietuvai atsivrus pasauliui ir integruojantis Europos Sjung vis aktualesn multikultrin ir polikonfesin Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts (toliau - LDK) patirtis, kuri gali bti puikus taikaus vairi taut, religij ir kultros tradicij sugyvenimo pavyzdys. Tarp taut, tvirtai susiejusi savo likim su Lietuvos valstybe, iskirtinis vaidmuo priklaus yd tautai, kurios atstovai imtmeiais - nuo Vytauto Didiojo laik - vaidino svarb vaidmen LDK ekonominiame ir kultriniame gyvenime. Lyginant su kitais Vakar Europos kratais, LDK kultrinje erdvje buvo daug tolerantikesnis skirting taut ir religij bendrabvis, teisintas Lietuvos Statut teisinmis normomis ir vairiomis valdov privilegijomis, neturiniomis analog Europoje. Panaios tolerancijos kitataui tikybai tuomet nebuvo jokioje kitoje Europos valstybje. Todl antisemitizmo recidyv Vakar Europoje persekiojami ydai (i Anglijos ydai buvo itremti 1290-aisiais, i Pranczijos - 1394-aisiais, i Ispanijos - 1492-aisiais metais) skmingai leido aknis LDK ir prim Lietuv kaip antrj savo tvyn, kurioje spariai gausjanios yd bendruomens galjo pltoti savo kultros ir religijos tradicijas. Milinikoje LDK teritorijoje Ryt ir Vakar civilizacini pasauli sandroje imtmeiais formavosi, o vliau isiskleid savita Lietuvos yd, vadinam litvakais, kultra. yd pasaulyje LDK kultrins erdvs teritorija tradicikai buvo vadinama Lite (jidi kalba), arba Lita (hebraj kalba), t. y. Lietuva, o ia gyven ydai - Lietuvos ydais, arba litvakais, kurie kalbjo jidi lietuvika tarme. i yd etnin grup LDK teritorijoje susiformavo XVI-XVIII a. Jos atstovai religini priesak, kultros tradicij laiksi grieiau, nei kituose kratuose gyvenantys ydai. Ypa daug dmesio jie skyr vietimui ir isilavinimui. Btent dl to daug imtmei, pradedant nuo LDK gyvavimo laik iki holokausto, besikeiianti Lietuvos valstybs teritorija buvo

Radvil Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts emlapis (XVII a. pradia)

8
PRATARM

vienas pagrindini pasaulyje yd kultros sklaidos centr, kuriame isirutuliojo turtingos judaizmo tradicijos ir savita litvak kultra. Vilnius nuo XVIII a. buvo pripaintas ne tik litvak, bet ir pasauliniu yd kultros, judaistins religijos ir intelektualini bei menini iekojim centru. Daugelio yd akyse Vilnius buvo laikomas jidi kalbos takoje esanti yd politin, kultrin bei religin metropolija Centrins ir Ryt Europos regione. Lietuvos ydai (litvakai), ilgai gyven Lietuvos Statut galiojimo erdvje, turjo istorikai siaknijusias kultros, religijos, socialinio gyvenimo tradicijas, laisvai naudojasi LDK valdov jiems suteiktomis gausiomis privilegijomis, taiau po Abiej Taut Respublikos padalijimo patek Rusijos imperijos jurisdikcij greitai pajuto antisemitinio poveikio ir diskriminacijos pasekmes. 1791 m. beveik su LDK raidos apogjumi sutampanioje geografinje erdvje, vadinamoje yd s slumo zona , gyveno apie 1,5, o prie 1917 m. Rusijos revoliucij - apie 7 milijonus yd, i j 95-97 proc. kalbjo jidi kalba. i teritorija neretai yra vadinama Jidilandu ( Yiddishland ). Yra alis, - ra Gerardas Silvainas ir Henris Minczelesas, - kurios nesurasite jokiame pasaulio emlapyje, alis nepripainta ir keista, berib ir beveik nereali su nuolatos besikeiianiomis sienomis, kertanti visus emynus ir visas jras - jidi alis. ... Jidilandas, yra jis ar ne. Mitin alis. inoma, labai sunku pasakyti, kokia Jidilando sostin. Jis neturi nei vyriausybs, nei ministerij, nei kanceliarijos, nei administracijos, nei biurokratijos. Jidilandas yra kultrinis konceptas, susiklosts veikiant vienai yd kalbai - jidi (Silvain, Minczeles, Yiddishland, d. Hazan. Paris, 1999, 7). Btent jidi kalbos iplitimo erdvje isiskleid savita yd kultra, kurios pagrindinis religinis, kultrinis centras buvo Litos teritorija ir jos dvasinis branduolys - Vilnius. Didiulje multikultrinje ir polikonfesinje LDK erdvje Rusijos imperijos sudt pakliuv ydai atkakliai siek isaugoti amiais puoseltas judaizmo ir jau susiformavusias litvak kultros tradicijas. Vilniuje buvo sukaupti unikals yd knygins kultros lobiai, manuskriptai hebraj ir jidi kalbomis. Mieste buvo turting yd knyg rinkini, privai bibliotek, ypa viena garsiausi yd kultros pasaulyje Mato Strano (Mattityahu Strashun) biblioteka. Jau nuo XVIII a. pabaigos veik leidyklos, kuriuose buvo leidiama reikming religinio, pasaulietinio ir mokomojo pobdio leidini. Literatrin jidi kalba, kuria kalba ir kuria ar kr didel dalis Vakar Europos, JAV ir kit ali intelektual yd, susiformavo taip pat Lietuvos sostins kultrins takos erdvje.

Vilniaus kultriniame gyvenime ydai vaidino labai svarb vaidmen (kaip minjome, Vilnius buvo vienas ymiausi pasaulyje yd kultros centr, vadinam Siaurs Jeruzale). 1897 m. gyventoj suraymo duomenimis, Vilniaus mieste ydai sudar 38,8 proc. XIX pab.-XX a. pr. Lietuvos sostinje, kur gyveno gana daug isilavinusi vairi idjini krypi yd, susiformavo du takingiausi Ryt ir

9
PRATARM

yd gatv Vilniuje,

1913

Centrinje Europoje yd sjdiai - sionizmas ir Bundas (Visuotin Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos yd darbinink sjunga, kurta Vilniuje 1897 m.). Po 1905 m. revoliucijos, silpnjant carini institucij kontrolei, Vilniuje smarkiai pagyvjo vairi pasaulietini yd organizacij gyvenimas, krsi meno sjdiai. Netrukus prasidjo yd muziejaus krimo Vilniuje kampanija, kuri netrukus savo galiojimus perdav 1912 m. susikrusiai Vilniaus yd senovs myltoj draugijai. Vliau ia kurtas Kultur-lygos draugijos filialas, sisteig Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) jaunj literat ir dailinink draugija. Neatsitiktinai btent Vilniuje 1925 m. buvo kurtas yd mokslo institutas (Das Jiddische Wissenschaftliche Institut), kuris buvo didiausia ir svarbiausia pasaulyje yd mokslo staiga. Kita vertus, Vilnius, visuotinai pripaintas yd kultros centras, trauk daugyb yd kilms meninink i buvusi LDK teritorij Baltarusijos ir Ukrainos. Bene svarbiausias yd kilms meninink traukos centras buvo garsioji Vilniaus pieimo mokykla, kuri turjo tvirt vienos stipriausi Rusijos imperijos dails institucij reputacij.

10
PRATARM

Litos kultrinje erdvje, ypa Vilniuje, ikilo daug talenting litvak dailinink, kurie gavo puik profesin isilavinim prestiinse dails akademijose, ir dalis j, dirbdami pedagogin darb, ruo ar kitais bdais veik nauj litvak dailinink bang, vliau siliejusi Vcole de Paris. Vertt priminti, kad keturi i etnins Lietuvos kil litvakai - Levas Antokolskis, Uja Ginzburgas, Jahuda Penas ir Beras Schatzas - atliko didiul organizacin darb, kuriant pirmsias pasaulyje yd dails institucijas, konsoliduojant tautikai angauotas yd dails pajgas, formuojant garsij Vilniaus, Vitebsko ir Jaruzals Bezalel dails mokykl strategij bei tvirtinant tautinio yd meno idealus. Visikai suprantama, kad litvak kultros paveldas, tyrinjant Lietuvos kultros istorij, tampa ypa svarbus dl reikmingo yd bendruomeni nao beveik vis svarbiausi LDK kultrins erdvs miest ir daugybs gausiai yd apgyvent miesteli gyvenim. Nepaisant to, kad litvakai daugel imtmei gyveno greta lietuvi, su jais bendravo, sudar nema alies gyventoj dal ir padar didiul na alies kultrinio, socialinio, ekonominio, meninio gyvenimo raid, garsino Lietuvos vard pasaulyje, visgi stulbina, jog mes, lietuviai, tiek maai teinome apie yd kultros, religijos, filosofijos, meno ir literatros tradicijas, gyvenimo bd, j svarb Lietuvos kultros istorijoje. Tenka su apgailestavimu pripainti, kad litvak kultra ir religija didia dalimi tebra menkai pastamas (nors ir egzotikas) reikinys, kur gaubia i kart kartas perduodami vairs mstymo stereotipai. Tai i dalies lm tiek lietuvi susitelkimas kovai dl nepriklausomybs, savos kultros ilikimo, tiek ir litvak bendruomens udarumas, tradicionalizmas, skirtinga religija ir paproiai. imtmeius trukusi lovinga litvak kultros istorija nutrko per holokaust, kai buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos yd bendruomen, o kartu ir unikalus kultrinis jos paveldas. Sovietins okupacijos metais glaudiai su judaizmo tradicija susijusios litvak kultros, religijos, filosofijos, meno ir literatros problemos smoningai buvo nutylimos arba nustumtos akademinio mokslo ar kultrinio gyvenimo periferij. Atkrus nepriklausomyb, esmingai keitsi sovietiniais laikais susiformavusios ir Lietuvos kultros tradicijoje vyravusios ideologins nuostatos, todl savaime atgim dmesys anksiau smoningai nutylimai multikultrinei ir polikonfesinei LDK kultros ir tarpukario Lietuvos istorijai, kurioje litvak kultra uima reikming viet. Neatsitiktinai vairiuose institucijose spontanikai pradjo burtis vairios litvak kultros istorijos problemas tyrinjani moni grups, steigsi centrai, kuriuose susibr mokslininkai siek

upildyti Lietuvos ir litvak kultros tyrinjimuose irykjusias baltsias dmes. Taiau litvak kultrai tirti iki iol ilik objektyvs kliuviniai, i kuri vienas svarbiausi - negyjanios holokausto aizdos, nutyljimai, dviprasmybs, likusios litvak ir lietuvi santykiuose, vengiant abiems pusms kalbti apie yd tautos katastrofos Lietuvoje prieastis, atvirai vardinant ir pasmerkiant kaltininkus. Minti istoriniai sukrtimai, palik gilius pdsakus Lietuvos ir litvak kultros istorijoje, skausmingai paliet taip pat akademin bendruomen, kadangi didioji dauguma Lietuvoje gyvenusi autentikos litvak kultros tradicijos sergtoj uvo per holokaust, o nedidel j dalis emigravo ir isiblak po pasaul, kiti sikr protvi emje. Tad po vis sukrtim Lietuvoje liko tik vienetai yd kultros tradicij inov, pajgiani kvalifikuotai dirbti archyvuose su autentikais senosios yd ir litvak kultros, religijos, filosofijos, meno bei literatros tekstais. Tuo tarpu litvak kultros paveldas LDK teritorijoje nepaprastai platus ir turtingas religins minties, filosofijos, architektros, dails, literatros ir kitose srityse. Kita vertus, toki padt lm ir yd kultros mokslini tyrim stoka bei vietimo sistemos spragos Lietuvoje. Tad iandien btina isamiai ir kompleksikai tyrinti yd kultros apraikas, ypa litvak kultr, kaip neatskiriam Lietuvos istorijos ir kultros paveldo dal. io naujos knyg serijos krj ir pirmj dviej jau parengt knyg autori udavinys - aptarti kai kuriuos svarbesnius yd, ypa litvak, kultros, religijos, filosofijos, meno bei literatros aspektus, remiantis bendresniais yd tautos kultros srii tyrinjimais. Ms akademin bendruomen ir inteligentija pamau isivaduoja i siauros nacionalistins Lietuvos kultros istorijos sampratos ir suvokia LDK kultrins energetikos daugiabalsikum, jos vairov. iuo aspektu velgiant reikia atiduoti duokl jaunosios kartos lietuvi tyrjams, kurie ir labai sunkiomis i dien slygomis kibo rimtas akademines yd kultros, religijos, meno, jidi ir hebraj kalb studijas, vyko stauotis garsius judaikos centrus Vakaruose ir Izraelyje. ios naujos kartos moni pastangos paskatino 2006 m. Kultros, filosofijos ir meno institute kurti prie Komparatyvistini kultros studij skyriaus yd kultros tyrinjim centr, kurio vienas svarbiausi udavini - naujj negausi judaikos tyrj subrimas, siekiant upildyti mintas baltsias dmes litvak kultros tyrinjimuose. Skaitytoj dmesiui pateikiamo tstinio leidinio yd kultra: istorija ir dabartis" pirmasis tomas savo tematika ir dalyvi kompetencija

12
PRATARM

yra kompleksinis,

tarpdalykinis,

lyginamasis

tyrimas, a p i m a n t i s p a g r i n d i -

nes yd kultros, vis pirma unikalios LDK teritorijoje susiformavusios litvak bendruomens, egzistencijos ir krybins saviraikos sritis - filosofij, religij, architektr, dail, literatr, teatr, muzik. Svarbiausias dmesys sutelkiamas Lietuvos yd, vadinam litvakais,
vairi kultros form savitumui irykinti, tradicijoms ir jos istorini trans-

formacij svokoms atskleisti, pateikiant plai dabartini lyginamj studij perspektyv. Knygos autoriai tyrinja tiek yd apskritai, tiek ir LDK teritorijoje gyvenusi litvak kultros, religijos, filosofijos, literatros, muzikos, dails ir architektros paveld. Si knyga pagrindinmis metodologinmis nuostatomis ir tyrinjimo strategijomis yra kompleksinis ir tarpdalykinis veikalas, kuriame lyginamuoju poiriu ir vairiais aspektais analizuojamas Lietuvos yd kultrinis paveldas platesniame kultros pltots kontekste, ypating dmes sutelkiant litvak kultros savitumui. Autoriai savo darbuose pasitelkia vairias komparatyvistines tyrinjimo strategijas ir metodus, suteikianius galimyb geriau painti litvak kultr kaip sudedamj pasaulins civilizacijos istorijos dal. Lietuvos yd kultros savitumas rykinamas per santyk ir tarpusavio ryius su kitose alyse gyvenusi yd bendruomeni kultros tradicijomis ir savitum lmusiais tradicins yd ratijos tekstais. Knyg sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje skelbiami Auros Paraits, Aivaro Stepukonio, Tomo Sodeikos, Bronislavo Kuzmicko, Gintauto Maeikio, Dalios Marijos Staniens, Leonido Donskio straipsniai, kuriuose pagrindinis dmesys sutelkiamas kultrologines, religijotyrines ir filosofines problemas. Antrosios dalies Arno Sverdiolo, Vilmos Gradinskaits, Aists Niunkaits-Rainiens, Rtos Guzeviits, Kamils Rupeikaits straipsniuose aptariami vairs yd estetikos, menotyros ir muzikologijos aspektai. Treiojoje knygos dalyje Antano Andrijausko, Gedos Baauskaits, Gedimino Degsio, Lilijanos Astros ir Basios Nikiforovos tekstuose gvildenami vairs su litvak kultros ir meno sklaida susij aspektai. Lietuvos mokslo apyvart vedamas daugelio garsi litvak krybinis palikimas. Tikims, kad is pirmasis tstinio leidinio yd kultra tomas, kuriame reikiasi ir nauja nepriklausomybs metais subrendusi jaun mokslinink karta, sudomins ne tik specialistus, bet ir platesn skaitytoj rat, kuris domisi yd civilizacijos, Lietuvos ir litvak kultros

istorijos problemomis. Kvieiame visus bendradarbiauti, pareikti savo nuomon apie leidin bei atskirus jame skelbiamus tekstus. Tuo tikslu knygos pabaigoje pateikiamuose autori pristatymuose skelbiami ir elektroniniai j adresai. Dkojame visiems, prisidjusiems prie ios knygos parengimo ir ileidimo, ypa redaktorei Palmyrai Katinaitei, maketuotojui Albertui Rinkeviiui, dailininkui Adomui Matuliauskui, Kultros, filosofijos ir meno instituto Komparatyvistini kultros studij skyriaus darbuotojoms Salomjai Jastrumskytei, Vaidai Asakaviitei ir Kristinai Garalytei. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas

13
PRATARM

KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

I. Bereznickas. Hebrajiki motyvai II

Aura

PARAIT

Kultros, filosofijos ir meno institutas

UMER HIMNAS INANAI, BIBLINIS PESACHAS, KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS
R a k t i n i a i o d i a i : umerai, Inana, Enheduanna, Biblija, Pesachas, Pascha, mieiapjt, dievyb, smurtas.

vadas
Senovs umer, kaip ir senovs Egipto bei jos paveld permusi senovs Artimj Ryt semitini civilizacij (Akado, Babilonijos, Asyrijos), taka krikionikos Europos civilizacijai iandien nekelia didesni abejoni. Neumirtant, inoma, ir senovs graik bei romn. tak, santyki, paveldjim daugiaplanikumas ir kompleksikumas sunkiai galt bti apiuopiamas viename straipsnyje. io straipsnio tikslas ir nra visaapimantis lyginimas. Tyrimo tikslas - ianalizuoti III tkstantmeio pr. m. e. vien himno fragment, siekiant apiuopti iame himne atrandam vaizdini ssajas su galimomis senovs semitini Artimj Ryt kultr arealuose gyvavusiomis religinmis praktikomis ir mitologiniais vaizdiniais, susijusiais su ankstyv pavasar prasiddavusia mieiapjte ir pirmien aukojimu. Judjikos io met laiko vents - Pesachas ir Savaii vent (avuot, Sekmins), atsikartoja, kaip inia, ir krikionikame veni cikle - Paschoje ir Sekminse. Krikionik veni teologins interpretacijos neleidia velgti j ssaj su pirmykte mieiapjts pradia ir pirmien aukojimu. Judjiko Pesacho, Omero skaiiavimo ir Sekmini ssajos su nauju derliumi bei pirmienomis yra visuotinai priimtos ir niekam nekelia abejoni, tik nuolat pabriama, kad ias senovines emdirbysts ventes ukloja istorinis matmuo - jos siejamos ir su kertiniais senovs izraelit istoriniais momentais, kaip jie papasakoti Biblijoje - Ijimu i Egipto (nors pati vent vadinama ne Ijimo vente, o Pesacho, t. y. Perjimo, arba Mac, t. y. Neraugintos duonos, vente) ir Toros primimu prie Sinajaus kalno (nors vents pavadinimas avuot apeliuoja septyni savaii laikotarp tarp Pesacho ir avuot). Taiau

18
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

viena ssaja daniausiai nepastebima, prisilaikant nuostatos, kad tas istorinis matmuo yra nepriklausomas nuo emdirbysts cikl. iame straipsnyje pabandysime apiuopti galim biblini istorini naratyv ssaj su ritualiniais paproiais. Metodologikai tokia ssaja labai problemika. Argi galima istorin vyk, kuris yra vienkartinis ir paklsta istorijos dsniams, sieti su ritualine praktika? Juk ritualin praktika savo prigimtimi reikalauja nuolatinio veiksmo atkartojimo. is sitikinimas iki iol neleido biblistams toki ssaj iekoti. Taiau iame straipsnyje bus prisilaikoma dviej - interpretacins ir komparatyvistins - metodologij.
Pagal interpretacin metodologij b u s ana-

Cornelis Cort. Naujasis Testamentas. Ijimas i Egipto. Senovinis raiinys

lizuojama, prisilaikant nuostatos, kad biblinis pasakojimas bus suvokiamas ne kaip istorija modernija io odio prasme, t. y. ne kaip pasakojimas, kurio reikms atrandamos anapus teksto, konkreioje istorinje erdvje vykusiuose faktuose, o kaip sau pakankamas naratyvas, t. y. naratyvas, kurio tikslas - atskleisti prasm, remiantis tik paiu tekstu kaip vyki kontekstu. Tai mums leidia ivengti kontraversik klausim ir atsakym, susijusi su vyki, apie kuriuos pasakojama Biblijoje, istoriniu relevantikumu, dl kurio iandienin biblist bei senovs izraelit istorik akademin bendruomen yra giliai susiprieinusi. Be abejo, ipltas i istorikumo Biblijos teksto aikinimas gali pasirodyti priartins pasakojim prie mitologinio naratyvo. Taiau tiksliau bt tok prijimo bd vardinti interpretaciniu. Turint omenyje tai, kad istorija visada yra interpretacija. vykiai, apie kuriuos kalba istorikai, nra patiriami ia ir dabar, eksperimentikai nepatikrinami. Visa, k istorikai turi, - tai paliktas fakt interpretacijas ar j nuotrupas, artifaktus kaip pdsakus, kuriuos tenka kritikai vertinti (arba vertinimo atsisakyti), ir i vis turim nuotrup bei pdsak pabandyti sudlioti vientis tikinant paveiksl. Bet kuri istoriografija, kad ir kaip siekt atkurti, restauruoti, nustatyti tikslius faktus, visada yra tam tikra interpretacija, siekianti sukonstruoti i turim fakt, liudijim ar j nuotrup (danai prietaring) tam tikr naratyv. Sukonstravimas visada priklauso nuo konstruotojo nuostat, sitikinim, turim ini, isilavinimo bei vaizduots galimybi. Tai ypa akivaizdu ideologikai orientuotoje istoriografijoje, kuri, kaip

inia, linkusi vienus dalykus nutylti, o kitus interpretuoti taip, kad ideologikai bt nepriekaitinga. Biblijos tekstas taip pat negali bti laikomas objektyvia istoriografija, lygiai kaip ir daugelis senovini vairi politini galybi metrai, valdov nuopelnus auktinani stel ir kit panai krini. Biblijos teksto istorini naratyv autorius, autoriai ar redaktoriai, ra, pavyzdiui, Izraelio ir Judo karali kronikas, danai prasitaria, kad vykiai, apie kuriuos ia pasakojama, buvo aprayti Izraelio ir Judo karali metraiuose, tad galima daryti ivad, kad biblini tekst autoriai i t metrai atsirinko ir perinterpretavo faktus, kurie jiems atrod svarbs. Perinterpretavo, vertindami i ideologins perspektyvos, kuri daugelis biblist vadina deuteronomine. Kad ir kok istorikumo spd sudaryt bibliniai pasakojimai, dl j istorinio relevantikumo iandien labai daug diskutuojama. Yra kelios knygos, kurios pagal anr labai artimos istoriniam pasakojimui, - j o s e minimos istorins asmenybs, vykiai, taiau i ties tai tra tik vaizduots produktai, artimi istoriniams romanams ar apsakymams. Pavyzdiui, Juditos, Esteros, Tobito knygos. Jose kai kurie veikjai yra lyg ir istoriniai asmenys - Babilonijos karalius Nebukadnezaras Juditos knygoje, Persijos karalius Artakserksas Esteros knygoje, - taiau pagrindini veikj ir vyki istorikumas labai abejotinas. Kai kurie tyrintojai mano, kad, pavyzdiui, Esteros knygos pagrindiniai veikjai Estera ir Mordechajus yra sumitologintos ir suistorintos Babilonijos dievybs Itar ir Mariukas, o papasakota istorija - istorijos anr atitinkantis mitologinio babilonietiko mitologinio naratyvo perpasakojimas, j herojus paveriant istoriniais judj herojais, gelbtojais (r. Harvey 1991,149-151). Bt neatsargu visus Biblijos naratyvus, ypa istorinius, laikyti suistorintais mitais, taiau pasakojimai, kurie tapo kertiniais pasakojimais, paaikinaniais ir prasminaniais tradicijas bei religinius ritualus, net jeigu Biblijoje ir pateikti kaip istoriniai, struktrikai atlieka t pat vaidmen, kaip ir daugelyje kultr gyvav ar tebegyvuojantys mitai, paaikinantys ritualus ir paproius.

19
Aura Parait UMER H I M N A S INANAI, BIBLINIS PESACHAS, KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

Pasirengimas pesacho ventei. Senovinis raiinys

20
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Komparatyvistin metodologija bus taikoma, lyginant vien umer himno fragment su bibliniais naratyvais. Skirtingai nuo daugelio Sen o v g S Artimj Ryt tyrinjim, kuriuose bandoma aptikti, iluktenti, rekonstruoti senovs umero, Akado, Babilonijos, Asirijos, finikiei, kanaanit ir kit kultr takas Biblijos naratyvams ir teisiniams tekstams, a iame straipsnyje pabandysiu atlikti prieing veiksm: remdamasi bibliniais naratyvais, stengsiuosi pasilyti galim vieno umer akad himno deivei Inanai fragmento perskaitym. Toks prijimo bdas gali atrodyti anachronistinis, nes bibliniai tekstai ateina i daug vlesnio laikotarpio, nei umer. Taiau mano tikslas - ne parodyti tekstines takas, o pabandyti apiuopti tam tikr mitologemin paradigm, susijusi su iuose kratuose ankstyv pavasar prasiddavusia miei derliaus numimo pradia. Naujausi archeologiniai atradimai rodo, kad Artimieji Rytai buvo tas regionas, kuriam pasisek sukultrinti mieius ir lius, nors bta bandym sukultrinti ir avias bei kitas grdines kultras. Jordano slnyje, netoli neolitinio Gilgalio, bandym sukultrinti mieius ir avias bta jau prie 11000 met. Pastebsiu, kad Europoje avios buvo sukultrintos tik po 7000 met. Rugius neolito laikotarpiu skmingai pradjo kultrinti Turkijos teritorijoje gyvenusios moni bendruomens. I ten, matyt, rugiai nukeliavo Europ, kur augo miei ir kviei laukuose (r. Siegel-Itzkovich2006). Liai buvo pradti kultrinti ankstyvajame neolite Sirijoje, Jerf el-Ahmar emse, o i ten nuslinko pietus, Jordano sln. Mieiai ir dvigrdiai kvieiai Artimuosiuose Rytuose, kaip ir Tarpupyje, buvo pagrindins grdins kultros (i kuri buvo imtas daryti ir alus). Didiosios civilizacijos, kaip inia, ikilo emdirbysts pagrindu. Todl nenuostabu, kad derliaus pirmienos, su jomis susijusios ritualins praktikos ir pasakojimai turjo bti ypa reikmingi. Bibliniai tekstai yra gana vlyvi (ia nra galimybs aptarti j labai sudtingo susiformavimo, redagavimo ir transmisijos problem), ankstesns tradicijos pateikiamos juose gana fragmentikai. Ritualiniai senovs izraelit paproiai vos apiuopiami tekstuose pro redaktori, siekusi ankstesnes tradicijas, pasakojimus, legendas pateikti persijojant per pobabilonikojo periodo (nuo VI a. pr. m. e.) pasauliros prizm, o galbt ir perinterpre tuoj ant Babilonijoje gyt kultrin paveld. Taiau lygiai taip pat sunkiai suprantami ir autentiki umer tekstai, kurie daniausiai interpretuojami, remiantis krikionikos Vakar civilizacijos iugdytais moraliniais, lyi skirtum ir dievybs sampratos kriterijais, kurie danai neleidia suprasti deivs Inanos fenomeno umero-Akado himnuose, - daniausiai apsiribojama tik pavirutiniku atpasakojimu jos meils nuotyki, dram

ir, kaip manoma, visikai nesiderinani su jos, ios meils viepats, vaizdiu, t. y. jos kraugerikumu ir smurtingumu, ireiktais kai kuriuose kituose himnuose. Jos paveikslas daniausiai tiriamas ne kaip dievybs apraika, bet kaip vienas Senovs Mesopotamijos moterikumo sampratos pavyzdi, atskleidiant seksualinius santykius, netradicinio seksualumo apraikas ir pan.* Tokia prieiga prie Inanos vaizdinio sumenkina jos dievikum, o himnus ir mitologinius pasakojimus, ignoruojant j metaforin kalbos pobd, paveria pavirutinikais diev ar tiesiog dievais vadint vyr ir moter nuotyki apsakymais. Siame straipsnyje prisilaikysiu metodologins nuostatos, kad is himnas (kaip ir visi kiti umero himnai ar pasakojimai) skirtas ne apdainuoti Inanos moteriksias savybes, su jomis nesiderinant kraugerikum ir smurtingum, ne jos kaip transvestit globjos ar transseksuals, hermafrodits vaizd, bet dievikum par excellence. Himnas poetine kalba bando atskleisti dievybs veikimo pobd ir dinamik. Problemos itirtumas. iame straipsnyje keliamos problemos aspektai nebuvo tyrinti. Jau buvo pastebta, kad himnai Inanai, Inanos vaizdinys iki iol aptariamas labai pavirutinikai, deskriptyviai. Iekant umero literatrinio palikimo tak Biblijai, is himnas apeinamas, tyrinjant tik pasaulio, mogaus sukrimo, nemirtingumo praradimo ir tvano pasakojimus. Tuo labiau neiekoma joki galim vaizdini ir ritual, susijusi su pavasario ventmis ir juos prasminaniais naratyvais, pasikartojimo tiek umer literatroje, tiek ir bibliniuose pasakojimuose, vaizdini ir ritual, kurie gali bti susij su emdirbysts Senovs Artimuosiuose Rytuose ir Tarpupyje itakomis, pagimdiusiomis Tarpupio civilizacij. Netyrintos ir smurtini biblinio Pesacho bei Naujojo Testamento Jzaus kanios naratyv ssajos su ankstyv pavasar prasiddavusia mieiapjte ir pirmien aukojimu, pirmuosius laikant vienkartiniais istoriniais vykiais, o antruosius - emdirbikais ir ritualiniais kasmetiniais paproiais. Tyrinjimo altinis. Bus tiriamas vyriausiajai mnulio dievo Nannos re kunigei Enheduannai priskiriamas vienas i trij jos parayt deivei Inanai himn, kuris vadinamas Inninsagurra (Narsiaird Viepar., pavyzdiui, Ochshorn, Judith. Sumer. Gender, gender roles, gender role reversals". In Gender reversals and gender Cultures, ed. by Sabrina Petra Ramet. Routledge: London, 1996, p. 52-65; Leick, Gwendolyn. Sex and eroticism in Mesopotamian Literature. Routledge: London and New York, 1996; Kinsley, David. The Goddesses' Mirror. Visions of the Divine from East and West. State University of New York Press, Albany, 1989; AlZubaidi, Layla. Tracing women in Early Sumer". In Ungendering Civilization, ed. by K. Ann Pyburn. Routledge: New York and London, 2004, p. 117-135; Bahrani, Zainab. Women of Babylon. Gender and representation in Mesopotamia. Routledge: New York and London, 2001.

21
Aura Parait UMER HIMNAS INANAI, BIBLINIS PESACHAS, KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

22
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

t). E n h e d u a n n a (vardas, reikiantis Dangaus papuoalo vyriausioji

kuni-

ge) buvo Sargono i Akado (Kio miesto), pirmojo iaurins ir pietins Mesopotamijos miest suvienytojo, dukt (r. Leick 1999, 52), gyvenusi apie 2285-2250 m. pr. m. e. Ji pirmoji inoma pasaulio istorijoje literatrini tekst autor. Siame straipsnyje bus remiamasi Oxfordo universiteto elektronine umero tekst biblioteka (r. http://etcsl.orinst. ox.ac.uk), kur sudti transliteruoti ir iversti umero tekstai. ioje bibliotekoje, pasak jos sudarytoj, pateiktos daugelio originali dantiraio tekst enkl atnaujintos transliteracijos, atsivelgiant naujausius tyrimus, bei naujesni j vertimai. Himnas, kurio iame straipsnyje bus imtasi, ioje bibliotekoje pavadintas A Hymn to Inana (Inana C)(r. Transliteracija: http://etcsl.orinst.ox.ac.uk/cgibin/etcsl.cgi?text=c.4.07 .3&charenc=gcirc#, vertimas: http://etcsl.orinst.ox.ac.uk/cgi-bin/etcsl. cgi?text=t.4.07.3#).

Himno !nariai (C) fragmentas


18-28. Ji kelia smy ir chaos tiems, kurie jai nepaklsta, skubina skerdynes ir sukelia siaubiant potvyn, ji apsisiautusi siaub kelianiu vytjimu. Ji aidia, sukeldama kov ir m, nepavargdama, pasiriusi sandalus. Apsisiautusi(?) smarkia vtra, viesulu, ji [...] rbus viepats. Kada ji palieia [...] neviltis, piet vjas, padengs [...] Inana sdi ant pakinkyt (?) lit, sukapodama gabalus tuos, kurie nerodo jai pagarbos. Auktum leopardas, ieinantis (?) keli, nirs (?)[...], viepat - didysis bulius, pasitikintis savo jga; niekas nedrsta atsigrti prie j. [...], pirmiausia tarp Didij Kunigaiki, spstai nepaklusniam, abangos blogam [...], prieikam, kuriam ji ilieja savo nuodus [...]. 29-38. Jos niris yra [...]siaubiantis tvanas, prie kur niekas negali atsilaikyti. Didysis vandens srautas [...], ji paemina tuos, kuriuos niekina. Viepat - erelis, kuris niekam neleidia pasprukti [...], Inana - vanagas, tykojantis diev, Inana sukapoja gabalus erdvius gyvuli gardus. Miesto, kur Inana atsigr su pykiu, laukai [...]. Lauk, kuriuos viepat, ... vagose augalai. Anas prietarauja jai [...].Ugn dega auktumose viepat [...]. Inana ...Viepat ... m [...] skubina kov [...]. 39-48. Jai [...] i burnos liejasi daina. [i daina] [...] sumanymas, raudojimas, mirties valgis ir pienas. Kas tik valgys [...] Inanos mirties valgis ir pienas nesibaigs. Tulis sukels deginant skausm tiems, kuriems ji tai duos valgyti [...] j burnose.. .Savo digau-

janioje irdyje ji dainuoja mirties dain atvirame lauke. Ji dainuoja savo irdies dain. Ji plauna j ginklus krauju ir kreuliu [...]. Kirviai skaldo galvas, ietys smeigia ir vzdai apsipila krauju. J piktos burnos [...] karygiai [...]. Ant j pirmj atna ji pila krauj, uliedama juos mirtimi. 48je eilutje odiai pirmosios atnaos" umerikame tekste - nisan(2) (kitas odio variantas nesan (2)). Kitos io odio reikms - pavasario laikas (mnuo), hebraj tradicijoje iliks Nisano mnesio pavadinimu; tela, vyno rsys (?); pirmasis; valdovas (nuo n i (,pats, ,smarkumas )+ s a g (pirmas( )pagal John A. Halorran. Sumerian Lexicon. Version 3.1). Taigi akivaizdu, kad himnas susijs su tuo pavasario laiku, kur galima bt pavadinti Nisano mnesiu, ir su iuo laiku vykusiomis pirmien atnaomis. Anglikame vertime, i kurio aukiau pateiktas lietuvikas vertimas, 34je eilutje randame od augalas (ang. variante plant). Taiau transliteruotame umerikame tekste pavartotas u 2 (arba ). Halloranas pateikia tokias jo reikmes: augalas, darov, valgis, ol, duona, ganykla, nata. Pagal veiksmaodin form jis gali reikti ,maitinti, ,palaikyti, o pagal bdvardin - , s t i p r u s 4 0.ir 41 eilutse od ,valgis umerikai ireikia ta pati ideograma u2. Taigi galima teigti, kad kalba eina apie miei derliaus pirmien atnaas. I fragmento, kaip ir viso himno, i pirmo vilgsnio atrodo, kad apraoma Inanos, karo deivs,veikla: ji ia aidia, sukeldama m, kar, skubindama skerdynes, ji mgaujasi liejamu krauju, dalina mirties duon /valg ir pien. Taiau ie nuomaus mio, skerdyni vaizdiniai persipina su emdirbikais lauk, vag, augal vagose, duonos ir pieno, pirmien vaizdiniais. Kyla klausimas, ar Enheduanna iame himne aprao kok nors real istorin vyk, pavyzdiui, savo tvo Sargono m arba vykius, nuo kuri jai paiai teko labai nukentti, ar tai jos, kaip kunigs, sudtas religinis himnas, pripildytas pirmiausia ritualini veiksm prasmi? Kai kas galt atsakyti, kad himne atsispindi

23
Aura Parait UMER H I M N A S INANAI, BIBLINIS PESACHAS, KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

umer karo deiv Inana

24
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kakokie reals istoriniai vykiai, juo labiau, kad himno pabaigoje autor asmenikai kreipiasi deiv, praydama pasigailjimo ir pagalbos. Atrodo, kad ji ra himn, itikta dideli nelaimi, sukrsta kakoki vyki. Kita vertus, visas himnas apgieda Inan kaip stulbinani dievyb. Naudojami isireikimai, lyg pabriantys jos nars, nir, smurtingum, nuomum, - tai isireikimai, kuriais siekiama apsakyti tai, kas esmikai yra dievika, tai, k iuolaikiniai religijotyrininkai vadina mysterium tremendum ir numinosum. Tokio pobdio dievybs vaizdi, pasakym randame ir Biblijoje, ir daugelyje senj, herojini ep laikus siekiani tradicij ir tekst tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Pakanka prisiminti Ilijad " ir Odisj" (jos heroj ir kai kuri dievybi, toki kaip Atn ir Artas, dorybi apraymus), Mahabharat, Indros, Rudros vaizdinius vedose, deivs Kali figr. Visi tie vaizdiniai ateina i t laik, kai herojikumas, karalikumas, dievikumas buvo matuojamas ne dekaloginmis moralinio dualizmo kategorijomis, bet karygika narsa, galia, sugebjimu nugalti, palenkti prieus. Dievikumas pasireikia kaip galia. Didel io himno dalis (115-173 eiluts) skirta Inanos dievikoms galioms aprayti, vardijant gausyb dalyk, kurie yra jos valioje, k ji gali paversti kuo nori (pavyzdiui, baim - narsa, nars - baime, vyr - moterimi, moter - vyru, priversti pabgti, inykti, bet lygiai taip pat ir stoti m, tapti ididiu ir bti paniekintu, ir t. t.). Jos galios faktikai apima kone visas gyvenimo ir veiklos sritis. Galbt tai bdas nusakyti tai, k reikia odis d i g i r , d i n g i r (dievas, dievyb), s u s i d e d a n t i s i i d e o g r a m d i (sprendimas) + gar (neti,

vykdyti, suteikti). Dievyb - tai tas ar ta, kuri turi gali sprsti, priimti sprendim. Tai artima ir hebrajikam odio Elohim (Dievas) vartojimui Biblijoje. Pradios knygos 3me skyriuje gyvat gundo moter paragauti udrausto vaisiaus, addama, kad taip ji pains gr ir blog (t. y. galios paiai nusprsti, kas yra gera ir bloga) ir taip taps panai Elohim. odis Elohim kai kuriose vietose Biblijoje vartojamas, kalbant apie teisjus, t. y. tuos, kurie turi gali priimti sprendimus, taip pat ir valdovus, kilminguosius. Jo etimologijoje yra reikms galia. Turint omenyje vis himno kontekst - Inanos dievikumo kaip mysterium tremendum ir numinosum apraym, jos dievikj sprendimo gali ivardijim, ms analizuojam himno fragment, kuriame mio vaizdiniai persipina su pirmien derliaus (numimo?) ir atnaavimo vaizdiniais, - perasi ivada, kad is fragmentas, o greiiausiai ir visas himnas, yra ritualinio pobdio ir susijs su pavasarinio miei (?) derliaus numimo pradia ir pirmien aukojimu. ia, be abejo, kyla klausimas, kaip galima derliaus numim ir pirmien aukojim sieti

su tokiais smurtingais vaizdiniais? Vienas atsakym gali bti toks, kad derliaus numimo veiksmas metaforikai nupasakojamas kaip nuomi kova, skerdyns, galv kapojimas, guldymas. Tai leist betarpikai susieti Inanos, ios vaisingumo ir kartu karo deivs, vaizdius. Sakralini jos tuoktuvi su karaliumi ritualai ir himnai, kuriuose ji irykja kaip viepat vis tip seksualumo ir lytini santyki, o tuo paiu ir visapusiko vaisingumo, neturt bti atsiejama ir nuo to vaisingumo pasekmi - gyvuli prieaugio ir derliaus. Galima teigti, kad iame himne Enheduanna siekia Inanai apibdinti sukreiani vaisingumo isipildymo realyb, kurioje mirtis, kraujas (mirties valgis, mirties duona ir pienas )yra btina vaisingumo, naujos gyvybs atsiradimo slyga, lygiai kaip kituose himnuose, kuriuose pasakojami lyg ir jos meils nuotykiai, - kalbama apie gyvybs ir vaisingumo slpinius, o ne apie bulvarinius skandalus. Taiau net ir bandant nuomius karo ir mio himno vaizdinius interpretuoti kaip metafor, j rykumas ir galimos istorini realij aliuzijos gali nukreipti ir kit interpretacij - istorin, kok nors real vykus m arba stichin nelaim, katastrof, vaizdingai apraant juos kaip Inanos siautjim. Pirmien atna paminjimas galt bti interpretuojamas kaip konkretaus to istorinio vykio laiko nuoroda. Galbt tai atsitiktinumas, kad viskas vyko kaip tik tuo metu. Taiau labai panaiai istorinis naratyvas persipina su kruvinu ritualikumu bei miei derliaus numimo pradia ir kai kuriuose Biblijos tekstuose. 2 Sam 21 skyriuje yra pasakojimas apie gibeoniei ker t : krat itikus badui, gibeonieai (Gibeono miesto gyventojai) ateina pas Dovyd ir reikalauja, kad bt atkeryta Sauliaus giminei u tai, kad Saulius, nors ir buvo paadjs juos palikti ramybje, naikino juos ar leido naikinti. Dovydas, pagalvojs, kad galbt badas krat itiko dl ios nuodms, sutinka atiduoti gibeonieiams septynis vyrikos lyties Sauliaus palikuonis, kurie buvo nuudyti, pakabinant juos ant medio arba pasodinant ant kuolo. Veiksmas vyksta miei pjties pradioje. Mieiapjts pradia, kita vertus, siejasi su Pesacho vente. Macai - pir-

25
Aura Parait UMER HIMNAS INANAI, BIBLINIS PESACHAS, KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

Jom Kippuro vent

26
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

mieji io derliaus paplotliai, dar nerauginti, nes visai viei. Antr Peacho dien prasideda taip vadinamas omero skaiiavimas - miei derliaus omeras atneamas ventykl: tai pirmosios met pirmienos. Biblijoje sakytos trys vents, per kurias buvo privaloma (bent jau potremtiniais laikais) vyrams keliauti Jeruzals ventykl: per Pesach, per Savuot (Savaii vent) ir per Jom Kippur (Atpirkimo dien). Taiau pirmien atnaavimas kils, matyt, gerokai anksiau. Jis turt siekti pai emdirbysts pradi. Pesachas, kiek jis siejamas su avinlio aukojimu, galt bti giminingas gyvulininkysts tradicijoms. Taiau praktikai ssliose ar pusiau ssliose visuomense, usiimaniose emdirbyste, viena nuo kito neatsiejama. Analizuojamo himno fragmente gyvuli gardai taip pat minimi. Biblinis Pesacho naratyvas, kaip ir himnas Inanai, taip pat gana brutalus. Panaiai ir Naujojo Testamento Jzaus kanios naratyvas, taps krikionikos Paschos pagrindu.

Pesachas ir Pascha
Pascha teologikai pirmiausia suprantama kaip atpirkimo monijai Paschos avinlio (Mesijo / Kristaus) - paaukojimas. i tradicin teologij paskutini met tyrinjimai bando iek tiek paklibinti. Problema ta, kad, tiriant Jzaus gyvenamojo laiko judj Paschos ventimo paproius, aikja, jog tie paproiai gerokai skyrsi nuo paproi, palengva susikristalizavusi laikotarpiu, prasidjusiu po Jeruzals ventyklos sugriovimo (apie 70 m. e. m.), ir tssi maiausiai iki ankstyvj vidurami, vairiuose kratuose ir vliau, vis patirdami neymi pokyi (r. Tabory 1981, 32-43). Prie solidiausius argumentus vokiei biblisto J. Jeremiaso (r. Jeremias 1972), kuris, remdamasis rabinikaisiais talmudinio laikotarpio tekstais (kuri kompiliacija prasidjo apie II m. e. a. vidur ir baigsi apie VI a.), paband pagrsti tradicin nuostat, kad paskutin Jzaus vakarien su mokiniais buvo Seder (Pesacho vent pradedanti) vakarien, ne maiau solidiai kontrargumentavo tyrintojai Etienne'as Nodet'as ir Charlesas Tyloras (r. Nodet, Tylor 1998). Jie tradicinei nuostatai priepastat argumentus, kad paskutin vakarien buvo ne Pesacho Sederas, bet vakarien, artimiausia tarp esj gyvavusiai praktikai. I kai kuri esj tekst aikja, kad j bendruomense bta Sekmini cikl, t. y. 50 dien cikl, kuri paskutin diena visada ikrisdavo sekmadien, kada kaskart i naujo paruoti mogaus rank darbo produktai - duona, aliejus ir vynas - bdavo vis i naujo atnaaujami. Pagal esj Pried Taisyklms (1 QSa 2,11-22), kur apraytas mesianistinis valgymas, puota, kurioje sdi du mesijai, laiminantys

prie valgym duon ir vyn, aikja, kad toks valgymas galjo vykti bet kuri dien, nebtinai Pesachui prasidedant ar per Savuot vent. Juozapas Flavijus (Judj karas 2 133f.) ra, kad tai bdavo daroma netgi du kartus per dien. Prisiminkime paskutin vakarien, kai Jzus laimina ir dalina tik vien taur vyno, ir tai, kad viena duona yra atlauiama ir dalinama, galjo reikti ne iaip paprast gest, bet ritualinio pirmien atidjimo, atskyrimo Dievui gest. Gal panaus gestas ir Himne Inanai, kuriame 40oje eilutje parayta: [ir3-bi] gi-hur gar-bi-a MUNUS 7 A BI A N1 er2 u 2 ga nam-u 2 -a Paodiui but: [i daina] ... umojis, raudojimas, MUNUS? A BI A N1 lauta duona <?>, pienas, mirtis/ies. Isireikimas MUNUS A BI A N1 Oxfordo vertime paliktas neiverstas. iaip MUNUS (i ideogram mi, moteris, + n u z / n u s , kiauinis), matyt, reikia, kad kalbama apie moterikos lyties btyb. A BI A, ko gero, galima susieti su aba, reikianiu kuris / kuri( susideda i ideogram a + b i + a). N1 reikia aliej. Tada isireikim MUNUS A BI A N1 gal galima bt versti kaip kuri aliej ar ji aliej? O er2 reikia traukti, tempti, plti, lauti. Nors ir sunku i fraz iversti, bet tarp j sudarani odi pagal turim transliteracij galima iskirti odius aliejus, lauti, duona, pienas, mirtis. Gal bt galima kelti hipotez, kad ia turimas omenyje duonos lauimo veiksmas? Taiau sunku pasakyti, k galt reikti isireikimas mirties duona. Gal jis analogikas Pesacho kontekste vartojamam isireikimui nerauginta duona( I 12-14 skyriuose)? Esjik vakarieni, kurios vykdavo kas penkiasdeimt dien, metu buvo lauoma duona ir geriamas vyno grimas ar jaunas vynas (itiro). Tiek penkiasdeimtoji diena, tiek duonos atlauimas, tiek ir vyno grimo (arba jauno vyno ragavimas) siejosi su pirmien aukojimu. Naujo grd, vyno ir aliejaus derliaus pirmienos bdavo seikjamos ventyklai per septynias savaites po Pesacho, o penkiasdeimt dien per Sekmines veniama pirmien vent. Visas is laikotarpis vadina-

27
Aura Parait UMER HIMNAS INANAI, BIBLINIS PESACHAS, KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

Portugalijos ydai prie stalo venia pesach. Senovinis raiinys

28
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

mas Omero skaiiavimo laikotarpiu. Omeras - tai saikas, kuriuo bdavo seikjamas grd derlius ventyklai. Tokiu bdu ie tyrintojai Pasch, K krikionybei, sugrina prie judjikos ir biblins pirmien aukojimui teiktos ypatingos reikms. J hipotez gali patvirtinti ir Naujajame Testamente pasitaikantis Kristaus bei jo pasekj lyginimas su pirmienomis (Rom 8:23): Juk mes inome, kad visa krinija tebedsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios
E R T N

p r a d m e n i s [tiksliau b t versti kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius. -

A. P.], - ir mes dejuojame, laukdami snijimo ir ms kno atpirkimo( r. . Kavaliausko Naujojo Testamento vertim); arba 2 Tes 2:13: Mes jauiame pareig visuomet dkoti Dievui u jus, Viepaties numylti broliai, kad Dievas jus kaip pirmienas irinko iganymui Dvasios paventinimu ir tiesos tikjimu ;Jok 1:18: Savo valia jis pagimd mus tiesos odiu, kad mes btume tarsi pirmienos jo krini t a r p e 1;Kor 15:20: Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas i numirusi, kaip pirmgimis [pirmienos] umigusij tarpe. Kaip Adome visi mirta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, taiau kiekvienas pagal savo eil. Pirmasis [pirmiena] bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atjimo metu ;Apr 14:4: Tai tie, kurie nesusitep su moterimis, nes jie mergels. Jie lydi Avinl, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti i monijos, pirmienos Dievui ir Avinliui . Yra daugyb nesklandum, susijusi su Naujojo Testamento pasakojimais ir uuominomis, kuriuos analizuoja ir bando isprsti daugelis kit autori, taiau iame straipsnyje nra galimybs tai detaliau aptarti. Nepaisant vis t nesklandum aiku, kad pati paskutin vakarien vyksta bent jau Pesacho kontekste, nors apraymuose visikai nepaminti nei avinlis, nei kiti Pesacho atributai, pavyzdiui, kariosios ols (r. C. Kavaliausko Naujojo Testamento vertim). Duona tiek Biblijoje, tiek apskritai Artimj Ryt taut odynuose reikia maist, valg, kuris, kaip ir aliejus bei vynas, yra mogaus darbo vaisius. Skaii knygoje (18, 12-13) apie pirmien aukojim raoma: Kas geriausia i vieio aliejaus, kas geriausia i naujo vyno ir jav - geriausi derli, kur jie atnaauja VIEPAIUI, daviau tau [t. y. levitams ir kunigams]. Visos krato pirmienos, kurias jie atnea VIEPAIUI, bus tavo*. Hebrajikai paodiui bt: vis vieio aliejaus riebum, vis naujo vyno riebum, ir jav: pirmienos, kurias jie atne VIEPAIUI, bus tavo. Ijimo knygoje Pesachas vadinamas tik neraugintos duonos valgymo vente.
* ia ir kitur remiamasi A. Rubio vertimu. Ekumeninis Biblijos leidimas. Vilnius, 2001.

iaip bibliniame naratyve Pesachas susijs su dviem vykiais: Egipto pirmagimius itikusia katastrofa bei j igelbjimu dl avinlio kraujo, kuriuo izraelitai patep savo nam dur staktas, igelbdami juos i mirties angelo rank, ir jim Paadtj em (vadovaujant Jehouai ben Nunui (Jozuei, Nno snui), kada baigsi mana i dangaus ir izraelitai m valgyti pirmuosius Paadtosios ems vaisius, praddami nerauginta duona. Taiau pastaroji prasm jau pereina avuot prasm. avuot alia Toros primimo (o kartu ir Sandoros su Dievu) buvo ir derliaus pirmien vent, kada bdavo atneami trij ri mogaus rank darbo produktai: vieias aliejus, naujas vynas ir nauja duona. Ir tai irgi labiau susij ne su Egipto vykiais, bet su jimu Paadtj em, kada, kaip jau minta, liovsi mana i dangaus ir izraelitai valg pirmuosius naujosios tvyns vaisius. Matome, kad Pesachas ir avuot, kuriuos jungia septynios Omero skaiiavimo savaits, yra glaudiai susijusios vents, j reikms persipynusios, dengia viena kit. Yra vienas jas jungiantis odis - pirmienos (jis apima ir derliaus pirmienas, ir gyvuli bandos bei moni pirmagimius). Egipt itikusi kraupi negand kulminacija - Egipto galvij ir moni pirmagimi mirtis per vien nakt, kuri ir vadinama Pesacho naktimi (Perjimo naktimi), kada Mirties angelas perjo vis Egipto em. Izraelitai ir norjusieji prie j prisidti buvo apsaugoti, papjaut avinli krauju patepus dur staktas. Sk 3,11-13 Dievas atskleidia pirmagimi religin / ritualin svarb: tai i izraelit vietoj motinos sias atvrusi pirmagimi a paimu levitus. Levitai bus mano, nes man priklauso visi pirmagimiai. Kai imarinau visus pirmagimius Egipto emje, padariau sau ventus Izraelyje visus pirmagimius - ir moni, ir gyvuli pirmagimius. Jie yra mano". Ijimo knygos 4 skyriuje Dievas, sisdamas Moz pas faraon su misija, kad tas ileist izraelitus dykum jo pagarbinti, liepia, kad Moz faraonui pasakyt (I 4,23): A tau liepiau: leisk mano snui ieiti, kad galt mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam ieiti; tikk manimi, a umuiu tavo pirmagim sn". Kadangi Egiptas nenori Dievui atiduoti to, kas jam yra jo (jam priklausanias pirmienas"), bet, atvirkiai, bando j sunaikinti, jo Mirties angelas, kaip Inana Enheduannos himne, sunaikina visus Egipto pirma girnius, ipuikusius ir nenorinius paklusti prieininkus. Taip vyksta

29
Aura Parait UMER HIMNAS INANAI, BIBLINIS P E S A C H A S , KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

Cornelis Cort. Senojo Testamento motyvai. Moz ir Aronas prieais faraon. Senovinis raiinys

30
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

tam tikras ritualinis Egipto pirmagimi paaukojimas, kad but igelbtas Izraelis, arba, prisilaikant mstymo logikos, kad Dievas galt pa. . . . . , . . . .

snmti sau, kas jam priklauso - savo pirmienas, pirmagimius. Izraelit pirmagimius atperka Egipto pirmagimiai, o avinlio kraujas, kuriuo patepamos dur staktos, yra enklas, kad iuose namuose gyvenantys pirmagimiai jau atpirkti. ios pirmienos, pasak Enheduannos himno, ulietos krauju. Ssajoje su Pesacho naktimi duotas nurodymas (I 13,2): Pavsk man visus pirmagimius! Kas tik tarp izraelit pirmas atveria motinos sias, mogaus ar gyvulio vaikas, tas yra mano. Ijimo knygos pasakojimas apie Pesacho (Dievo kaip Mirties angelo perjimo per Egipto em) vyk gali bti skaitomas ir kaip perspjimas kiekvienam, nepaisaniam Dievo teisi tai, kas yra jo - visa, kas jam yra irinkta , kas turi bti paskirta jam, - tai, kas geriausia, vadinasi, visa tai, kas nauja: derliaus pirmienos, gyvuli ir moni pirmagimiai. Jo teisi nepaisantys gali susilaukti tik vieno likimo - pasmerkti sunaikinti. Taiau tie, kurie jam paskirti ir k jis pasiima, gyja igelbtj status. Jie patiria prievart ir priespaud, aukiasi Dievo, ir galiausiai igelbstimi. Galbt is veni ciklas iame areale jo atsiradimo pradioje buvo susijs su kokiais nors aukojimais - ne tik derliaus pirmien, bet ir gyvuli (o gal ir moni) pirmagimi? Tuo bdu krikionika Didioji savait prie Pasch atspindt senovines io laiko veni ssajas su aukojim tradicijomis. Gal ir nusikaltli bausmmis? Enheduannos Himne labai neaikiose 80-90 eilutse usimenama apie kakok bausms ritual, nuodms paalinimo ritual. Gal I Samuelio knygoje papasakota gibeoniei kerto istorija taip pat atspindi toki praktik? Mato Evangelijos 27 skyriuje teigiama, kad buvo toks judj paprotys: t dien (pirmj Pesacho, nors i ties toks paprotys buvo dien prie Pesach) paleisti kok nors pasmerkt myriop nusikaltl - nuimant nuo jo kalt. Be abejo, tai splions, kurios reikalauja nuodugnesni tyrim.

Ivados
Enheduannos himne Inanai apraomi karo, mio, ipuikli sunaikinimo, lauk, derliaus pirmien, besiliejanio kraujo, Inanos siuniamos (mirties) duonos ir pieno vaizdai leidia manyti, kad is himnas skirtas pavasario mieiapjts pradios ir pirmien aukojimo ritualams. Smurtingas Inanos paveikslas mieiapjts kontekste ireikia ir jos dievikum, ir ssaj su jos kaip deivs atliekama vaisingumo funkcija.

Panai smurtinio naratyvo ir pirmien aukojimo praktikos ssaja randama ir bibliniuose Pesacho-Savuot veni naratyvuose bei praktikoje (susijusiuose su pirmagimi ir pirmien atskyrimu (paventimu) Dievui, j aukojimu, atnaavimu). Hebraj Biblijos naraty vuose ioms ventms, savo ritualine prigimtimi siaknijusioms gyvuli augintoj ir emdirbi pasauljautoje bei religiniuose paproiuose, suteiktas tam tikras persmelktas smurtu istorinis precedentas, suteikiantis aukiausi prasm iems paproiams ir ritualams. Kol kas neaiku, kaip mirties duon galima bt susieti su nerauginta duona, taiau hipotetikai galima spti, kad jas sieja tai, jog tai duona i derliaus pirmien, o tokia duona turi ypating ventumo, t. y atskirtumo dievybei, status. Sis statusas visada yra prietaringas artjant ar naudojantis daiktu, turiniu tok status, gali grsti mirtis. Todl yd tradicijoje ji vadinama ir vargo duona.

31
Aura Parait UMER HIMNAS INANAI, BIBLINIS P E S A C H A S , KRIKIONIKA PASCHA: PAVASARIO VENTS IR DIEVIKAS SMURTAS

Literatura
Al-Zubaidi, Layla. Tracing women in Early Sumer". In Ungendering Civilization, ed. by K. Ann Pyburn. Routledge: New York and London, 2004, p. 117-135. Bahrani, Zainab. Women of Babylon. Gender and representation in Mesopotamia. Routledge: New York and London, 2001. Halorran, John A. Sumerian Lexicon. Version 3.1 (elektronin versija). Harvey D. Esther, Book of". In The Interpreter's Dictionary of the Bible. Abingdon Press, 1991 (Nineteenth printing), Volume 2, p. 149-151. Jeremias, J. La Dernire Cne. Les paroles de Jsus. Les Editions du Cerf, 1972. Kinsley, David. The Goddesses' Mirror. Visions of the Divine from East and West. State University of New York Press, Albany, 1989. Leick, Gwendolyn. Sex and eroticism in Mesopotamian Literature. Routledge: London and New York, 1996. Leick, Gwendolyn. Who's Who in the Ancient Near East. Routledge: New York, 1999. Naujasis Testamentas, ekumeninis leidimas, is graikij kalbos vert Ceslovas Kavaliauskas. Lietuvos Biblijos Draugija, 2002. Nodet, Etienne; Tylor, Justin. The Origins of Christianity. An exploration. The Liturgical Press: A Collegeville, Minnesota, 1998. Ochshorn, Judith. Sumer: Gender, gender roles, gender role reversals. In Gender reversals and gender Cultures, ed. by Sabrina Petra Ramet. Routledge: London, 1996, p. 52-65. Siegel-Itzkovich, Judy. 11,000-year-old grain shakes u p beliefs on beginnings of agriculture". Jerusalem Post, June 21, 2006.

32
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Tabory, Joseph. The Passover Eve Ceremony- An Historical outline". In Imma-

U2 (Spring 1981), p. 32-43. altiniai


Himnas Inanai Oxfordo elektroninje umer bibliotekoje. Prieiga per internet : <http://etcsl.orinst.ox.ac.uk/cgi-bin/etcsl.cgi?text=c.4.07.3&charenc=gcirc # http://etcsl.orinst.ox.ac.uk/cgi-bin/etcsl.cgi?text=t.4.07.3#>.

Aivaras

STEPUKONIS

Kultros, filosofijos ir meno institutas

TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR FLAMAND KILIMO


E s m i n i a i o d i a i : Biblins vertimo tradicijos ir strategijos, literatrins kritikos metodai, egzegez, hermeneutika, filosofiniai vertimo ypatumai.

Vietoj angos
Imoningasis bajoras Don Kichotas Lamanietis, maloniais odiais sugebjs perteikti opias tiesas apie tuometinius vertimus ispan - o gal ir kitas - kalbas, kandiai pastebi: Bet, iaip ar taip, esu tos nuomons, jog vertimas i vienos kalbos kit (...)- tai nelyginant flamand kilimo ivirkioji pus: figros, kas be ko, matyti, taiau gausyb gij goia j apribus, nebra nei rykumo, nei t spalv, kuriomis grims irdami i gerosios puss*. Jeigu tiksime, kad meils romanais persisotinusio bajoro lpomis Miguelis de Cervantesas byloja ne tik apie vaizduots pasaul, bet ir apie tuometin padt literatrinje rinkoje, tai ivysime, jog Lietuva XX-XXI a. sandroje nuo XVII a. Ispanijos maai kuo skiriasi. Pastaraisiais deimtmeiais Lietuv i svetur plsteljo ne tik buitins preks, bet ir dvasios dalykai - ypa idjos. Atsigabent daikt - bald, kosmetikos priemon ar avalyn - nieko nelaukiant galima imti ir vartoti, taiau idjos ne tokios lanksios ir paklusnios. Perkeliant jas i vienos kultrins bei kalbins terps kit tarsi elmenis, reikia mokti persodinti, o to nepadarysi, bet kaip raudamas ir vl kidamas em, - tam reikalingos tikros inios: darams - sodininkyst, kalboms - vertimas. Nesakau, kad Lietuvoje nesama ger vertim - j yra, ypa groinje literatroje, taiau mokslin ir filosofin ratija - ta, kurios turime maiausiai, danai nuvilia skaitytojus, kurie ieko flaman* Migelis de Servantesas Saavedra. Imoningasis bajoras Don Kichotas Lamanietis, i ispan kalbos vert Valdas Petrauskas. Vilnius: Vaga, 1995, II, p. 429^30.

34
KULTURA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

d kilimo, o randa tikai ivirkij pus: veriama nenagingai, deramai nepasiruous, mokant kalb, bet neimanant dalyko, ir atvirkiai. A, kaip ir Don Kichotas, neku apskritai, nors galvoje kirba ne vienas pavyzdys. Vertimo klausim galima nagrinti dviem skirtingomis linkmmis: viena - kiek filosofikesne, teiraujantis, kas sudaro vertimo esm, ar jis galimas, kokios praktins ir teorins slygos, koks ryys su bendriausiomis mogaus painimo, kalbos, simbolinio bendravimo problemomis; antra - kiek praktikesne, stebint ir apibendrinant vertimo proces bei pateikiant dalykik patarim esamiems ir bsimiems vertjams, kaip geriau atlikti savo uduotis, kaip susidoroti su vairiais amatininko sunkumais, tokiais kaip istorins ir kultrins raytinio altinio prielaidos, svetimos kalbos ypatybs, gimtosios kalbos normos, pagaliau, skaitytojo, kuriam skiriamas vertimas, reikms bei lkesiai. Taip pat atmintina, jog istorikai susiklosiusios vertimo taisykls - netgi tikslai tvirtai suaugusios su tam tikra literatrine tradicija ir danai nuo ios neatskiriamos. Ten, kur tokios tradicijos nra, vertimo klausimais apskritai keblu nekti, mat nesant nusistovjusios praktikos danai nesama ir problemos, arba viskas tampa msle, ir neinia, nuo ko pradti. ia kaip su vaikais: pirma jie auga, semiasi spdi, patiria gamtos ir moni aplink, o tik vliau ima visa tai apmstyti - tai ir yra skiriamoji riba tarp vaik ir suaugusi. Vadinasi, daug tikslingiau vertimo klausimus svarstyti konkreios literatrins tradicijos fone. Nors toki tradicij emje ne viena, jos skiriasi amiumi ir kultrinmis itakomis, - senovs graikai liaupsino Iliad ir Odisj, indai - Vedas, kinai - Konfucijaus imint, japonai dzen budizmo koanus, italai - Dievikj komedij, vokieiai - Faust, anglai - Hamlet. Brandiausi j kriniai iversti kitas kalbas, nes juose isakytomis mintimis ir raikos formomis didiuojasi ne tik tautos-krjos, bet ir visa monija. Vakar pasaulyje seniausia ir nuosekliausia vertimo istorija susijusi su Biblijos literatrine tradicija. Ji svarbi keliais poiriais, kuriuos ia trumpai idstysiu.

Moi Maimonidas. Mine Tora. 1180

1. Biblija - vienas pamatini Vakar kultros ir ratijos paminkl, neatskiriam nuo groins, filosofins, mokslins ir apskritai bendrins kalbos formavimosi Senojo ir Naujojo emyno kratuose. Literatriniu poiriu Biblijos taka tokia milinika, jog, daugelio vertinimu, - tai esminis Vakar pasaulio dokumentas. Antai Vokietijoje Martino Lutherio vertimas, seks kanceliariniu Saksonijos stiliumi, padjo pamatus dabartinei bendrinei vokiei kalbai (r. Heinegg 1993,447). Panaiai buvo ir Anglijoje, kai 1611-aisiais, pristaius garsj Karaliaus Jokbo variant (King James Version),

35
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D KILIMO

angl literatrinje prozoje buvo pasiektas itin auktas lygis, o pati Biblija ia ligi iol laikoma pamatiniu angl literatros tekstu( Jeffrey 1993, 438-439, 441). 2. Literatriniu ir istoriniu poiriu Biblija nra vienalytis krinys. vairs ia ne tik raytojai bei sudarytojai, pluj skirtingais laikotarpiais (1200 met prie Krist - 100 met po Kristaus) skirtingose vietose, bet ir kalbos (hebraj, aramj, graik), anrai bei kitos literatrins raikos ir vaizdavimo priemons, kurias taik ie raytojai bei sudarytojai. Todl Biblijos ^|gi|if mwfm ftik mt^A puslapiuose randame pakankamai plai ffSJfl^^ anrinio pasirinkimo laisv. 3. Ilgaam Biblijos vertim ( lotyn ir ypa gimtsias kalbas) istorija puikiai iliustruoja, kaip i vertimo praktikos palengva randasi esminius jos principus apibendrinanti metodologija, gvildenanti teorines vertimo prielaidas, vertimo kokybs kriterijus ir slygas. Istorija ities ilga: pirmasis hebrajikosios Biblijos, bent jau Penkiaknygs, vertimas senovs graik kalb, vadinamoji Septuaginta, atliktas dar III a. prie Krist Egipte; vertimas sir kalb, vadinamoji Peita, pasirod I-II a. po Kristaus; Jeronimo lotynikoji Vulgata ubaigta IV a. po Kristaus (r. Brock 1993, 752-753). ventojo Rato vertim istorija tsiasi iki pat ms dien. Pavyzdiui, nuo to laiko, kai 1611 m. pirmkart buvo ileistas Karaliaus Jokbo variantas, jau pasirod per 250 Naujojo Testamento vertim vien angl kalb (r. Bratcher 1993, 760). 4. Ne maiau ilgaams pastangos suvokti ventajame Rate urayt odi reikm mus supaindina su interpretacinmis ir herme-

<

Nojaus Arka. Oksfordo Biblija

36
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

neutinmis problemomis, apsunkinaniomis, bet kartu ir patikslinaniomis, teksto supratim ir vertim. ^ G ^ ^ ra daniausiai veriama ir spausdinama knyga pasaulyje, - iandien ji iversta daugiau kaip 40 dabartini europini kalb. Indijoje ventj Rat - vis arba dalimis - galima skaityti 142 skirtingomis kalbomis bei dialektais, Filipinuose - 83 (r. Rhodes 1993, 764; Loh 1993, 774). Jos gauss leidimai, kuriems bdingi ne tik skirtingi tikslai, bet ir skirtingos kalbins priemons, suteikia puiki galimyb lyginamiesiems vertim tyrimams, kuriems gelbsti dar ir tai, kad ventojo Rato tekstas padalytas skyrius ir eilutes" danai su papildomomis kryminmis nuorodomis. 6. Galima teigti, jog dauguma filosof vienu ar kitu savo gyvenimo tarpsniu gilinosi biblin literatr interpretuodami, komentuodami ar polemizuodami. Tas pats tinka ir Azijos mstytojams, tik ventraiai ten jau kiti - Vedos, Brahmanai, budizmo, moizmo, daoizmo ar konfucianizmo kanoniniai tekstai.

Literatrins kritikos rankiai


Paprastai tariant, literatrin kritika yra atidaus skaitymo gdi lavinimas. Skaitymo, tiksliau, deramo skaitymo, galutinis tikslas - atskleisti krybin raytojo sumanym. Udavinys, rodos, aikus: akylas skaitytojas stengiasi suprasti, k jam stengiasi pasakyti autorius. Kad ias pastangas vainikuot apiuopiami rezultatai, Biblijos tyrjai ir inovai, per amius nagrindami Rat, prato kelti tam tikrus klausimus - tuos paius, kuriuos kelia ir dirbantieji literatros srityje: kaip kalba ireikia mint, koks literatrini sandar santykis su reikmmis, koks ryys tarp turinio ir literatrins formos. Trumpai apvelkime iuo metu plaiai taikomus literatrins kritikos metodus. Teksto kritika. Yra inoma, kad ms dien nepasiek n viena Biblijos knyga, kuri bt urayta paties autoriaus ranka, taiau turime daugyb patikim nuora, kurie daniausiai vieni nuo kit skiriasi tik nereikmingomis gramatinmis smulkmenomis, nors pasitaiko ir rykesni svokini nesutapim: pavyzdiui, vienur raoma ie kok jo karalysts , kitur - ie kok Dievo karalysts arba ie kok dangaus karalysts . Tokius neatitikimus alina teksto kritikas, pasitelkdamas
* iuolaikin Biblijos skyri sistem dieg Kenterberio arkivyskupas Stephenas Langtonas 1228 m., eilui - Paryiaus spaustuvininkas Robertas Stephanusas Estienne'as 1551 m. (r. Walter, F. Specht. Chapter and Verse Divisions In The Oxford Companion to the Bible. New York: Oxford University Press, 1993, p. 105-107.)

senovinius Biblijos rankraius ir nustatydamas, ar skiriasi rankrai tekstai; jei jie skiriasi, tai kuo; kuriuos i skirtum bt galima paaikinti kaip smoningas arba nesmoningas ratinink pataisas; kurios i reikmi geriau atspindi dokumento visum, jo kalb, anr bei kontekst. Filosofinje ratijoje teksto kritika labiau taikytina i ami gldumos atkeliavusiems antikiniams graik ir romn veikalams.

37
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D KILIMO

Formos kritika. Kalba turi savo morfologin ir sintaksin srang, be kurios negalt atlikti savo paskirties, nes mintys, idjos bei vaizdiniai - norint skmingai juos perteikti - reikalauja tam tikr raikos form. Nesvarbu, k skaitome - urnalo vedamj ar painaus siueto roman - mintis kiekvienu atveju uraoma pagal tam tikras taisykles, kuri dsningas taikymas vadinamas literatrine forma, arba anru. Biblija, kaip minjau, yra toki anr lobynas. ia randame ir filosofini traktat, ir posaki rinkini, ir istorini liudijim, ir metrai, ir didaktini laik, ir pamoksl, taiau greta j aptinkame itin stor ir turting groins literatros klod - poezijos, dramos krini, kuriems bdingi vairs poanriai: epas, tragedija, palyginimas, satyra, pastoral, oratorija, rauda, poema, himnas ir taip toliau. Tirti literatrines formas ir anrus - itin svarbu, nes kiekvienas anras turi savitas taisykles, pateisina vienokius, bet ne kitokius, lkesius, reikalauja tam tikros interpretuosenos. Pasakojimas, tarkim, yra vyki, o ne idj, seka. Jo branduol sudaro siuetinis konfliktas, o ne loginis argumentas. Jis grindiamas epizodais, veikjais, nuotykiais, o ne teiginiais. Kitaip sakant, norint suprasti, kas sakoma viename ar kitame tekste, pirma reikia j atrakinti, o itai galima padaryti tiktai isiaikinus, koks teksto anras ir kokiomis retorinmis priemonmis jis yra urakintas .

Frankfurto bibliotekoje saugomos Toros manuskripto skyri pradios

38
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

M E N O S

inoma, kalbant apie literatrinius anrus galima nusistebti, kuo ia dta filosofija, kuriai rpi tiesa ir tik tiesa, o visos estetins puo pagrainimai tik trukdo. Taiau tokios nuostabos gali bti tik tiek, kiek istorinio naivumo. Meil s ir neapykantos" ryiai tarp filosofijos ir sofistinio ikalbos meno istoriniu poiriu pernelyg akivaizds, kad neuiuoptume tvirt, beveik nesuardom gij, siejani filosofin ratij, kaip ir teologin, su prastinmis literatrinmis formomis bei vairiais retoriniais utaisais. Palikime nuoalyje antikin Graikij ir prisiminkime, k veik filosofai Romos viepatavimo laikais, II-VI amiais po Kristaus: dauguma j tuo metu dirbo vieosiose arba privaiose gramatikos ir retorikos, o ne filosofijos, mokyklose. Taigi dauguma senovs filosof pagal profesij buvo retorikai, o ne filosofai. Antai Augustinas baig garsij Kartaginos retorikos mokykl, vliau tarnavo retorikos mokytoju Milano savivaldybje. Kadangi Milanas tuo laiku buvo Romos sostin, viena i Augustino pareig buvo kasmet sukurti ir vieai perskaityti panegirikas, skirtas imperatoriui bei konsulams". Renesanso laikais filosofijos ryiai su klasikine literatra dar labiau sustiprjo. Humanistai vis pirma buvo tekst inovai, redaktoriai ir vertjai ( Collins 1998, 499). Laimei ar nelaimei, is Randallo Collinso apibdinimas puikiai apibria ir dabartin filosofijos padt - liguist mstymo susitapatinim su tekst skaitymu, raymu, perpasakojimu bei kitais kalbini simboli perdirbimo bdais - tas ryys tarp filosofijos ir teksto toks glaudus, jog nusistovjo kone tiesmukas kiekybinis santykis tarp grafomanijos ir iminties: pirmoji tapo antrosios rodikliu. Nors po vietimo reformos XIX a. pradios Vokietijoje mane visi ymesni Vakar filosofai kilo i akademinio luomo, o j pamgtais anrais tapo straipsnis, traktatas ir sistemin monografija, vis dlto is akademinei filosofijai bding literatrini form sraas tiek praeities, tiek dabarties poiriu yra susiaurintas, netgi alikas, nes i tikrj filosofin ratija yra turtinga ir anr, ir stili, ir alegorij, o tarp filosof visuomet bta neprilygstam plunksnos meistr. Parmenidas sukr didaktin eilrat Apie gamt, Platonas ra dialogus, Lukrecijus sudjo filosofin poem Apie daikt prigimt, Ciceronas sak aistringas prakalbas, Seneka ra laikus, Tomas Akvinietis konstravo sisteminius vadovlius, Friedrichas Nietzsche ir Ludwigas Wittgensteinas bylojo
R

* Plaiau apie tai r.: Collins, Randall. The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Change. Cambridge, Massachusetts, and London, England: The Belknap Press of Harvard University Press, 1998, p. 115; Brown, Peter. Augustine of Hippo: A Biography. Berkeley: University of California Press, 1967, p. 69.

pranaikomis uuominomis, erzinaniais orakulais ir rapsodikais minties proveriais, jau nekalbant apie tokius groins literatros, filosofijos ir religijos mirnus, kaip Fiodoras Dostojevskis ar Levas Tolstojus. Kartais i filosofinio anro iauga itisa groins literatros aka, kaip atsitiko XIV a. Japonijoje, kur dzen budizmo koanai - glaustos paradoksalios valgos - ir juos komentuojantys metakoanai sukr to-

39
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D KILIMO

ki graki kalb, jog ilgainiui literatrine koano forma imta naudotis kuriant pasaulietik poezij (r. ten pat, 342). Dera paminti ir svajinguosius indus, kuri tradicinje ratijoje eilmis sudti itisi moksliniai veikalai i religijos, filosofijos, politikos, teiss, ekonomikos, matematikos bei kit paintini bar (r. Nakamura 1964,144). iais laikais, kai daugelis literat vis daniau kelia filosofines problemas, o daugelis mstytoj vis laisviau taiko vairius anrus savo tiesoms perteikti, filosofui, kaip ir Biblijos egzegetui, turi rpti klausimai, kokios literatros anrui priklauso tekstas, kas bdinga tokiam anrui, kokiomis taisyklmis jis vadovaujasi, kokiomis sutartinmis formomis perteikia idjin turin. Redagavimo kritikas Biblij aikina kaip surinkt, apdorot ir tam tikra tvarka surikiuot literatrini atkarp rinkin. Teigiama, jog tekst atrinkimas ir pertvarkymas yra savaime reikmingas. ventojo Rato autoriai iuo poiriu tampa religini tradicij uraytojais ir perdavjais, taiau j veikla nuo, pvz., etnografijai bdingo objektyvaus liaudies krybos dokumentavimo skiriasi vienu svarbiu dalyku Biblijos knyg sudarytojai yra aliki, j darbe rykja asmeninis religini vyki interpretavimas, jie siekia, kad atskiros tradicijos skiauts

Jeanas Colombe'as. Luko, Morkaus evangelij iliustracijos

40
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

bt suaustos bendr teologin ties apie galutin Jzaus odi ir darb prasm, vadinasi, Evangelij autoriai kuria, suteikdami tradi m e ( iagai naujus teologinius apribus,- kuria kaip redaktoriai. Taigi redagavimo kritikas klausia, kodl Mato, Luko, Morkaus ir Jono evangelijose Jzaus gyvenimas idstomas vienokia, o ne kitokia tvarka, kodl vienas evangelistas savo pasakojim traukia faktus, kuri nemini kitas, kodl vienur labiau pabriami emikieji, kitur - dangikieji Kristaus epitetai, kodl vienur cituojamos vienos, kitur - kitos Senojo Testamento itraukos. ie skirtumai atspindi ventojo autoriaus teologines pairas ir tikslus, sudarant evangelijos plan,- pairas ir tikslus, kurie virsta sudedamja biblins literatros aikinimo dalimi. Ar redagavimo kritikos nagius galima pritaikyti filosofinei ratijai? Be abejons. Pradkime nuo to, kad filosofas, kaip ir ventasis autorius, yra veikiamas konkreios mstymo tradicijos, skaito tam tikras knygas bei leidinius, gvildena tam tikr diskutant ikeltas problemas, vartoja terminij, bding atskirai filosofinei mokyklai, cituoja vienus autorius, bet ne kitus. Absoliutaus originalumo - jei apskritai tokio esama - filosof, kaip ir kit mokslinink, darbuose yra maa, - tai ne priekaitas, o tikrovikas padties vertinimas. Ties sakant, didioji filosofins ratijos dalis - tai daugiau ar maiau smoninga pastanga savaip - kiek leidia ikalba ir vaizduot - atkartoti pamatinius filosofijos klausimus, imokti juos savarankikai formuluoti ir nagrinti suasmenintoje egzistencinje terpje. Skaitome, pavyzdiui, Davido Hume'o mogaus proto tyrinjim ir klausiame, ar anksiau bta kokio nors veikalo, kurio pagrindu vliau buvo parayta mintoji apybraia. Ities suinome, kad tokio bta, - tai Traktatas apie mogaus prigimt. Kodl D. Hume'as nusprend vien Traktato knyg pateikti atskiru leidiniu? Kuo skiriasi Tyrinjimo turinys nuo Traktato? Kodl esama net keli Tyrinjimo leidim, kokias pataisas kiekvien j nea D. Hume'as? Kokius autorius savo veikale D. Hume'as daniausiai mini ir kokiame kontekste? Kokia literatrine tradicija jis remiasi? Ar D. Hume'as kuria radikaliai nauj terminij, ar veikiau skolinasi i savo pirmtak? Kiek atsakymai iuos klausimus veikia ms poir D. Hume'o filosofij, kalbos stili, atskleistus ir nuslptus teorinius sumanymus?
C N E

Itin artimai su redagavimo kritika yra susijusios tradicijos ir kanono kritikos. Pirmoji tiria odines bei raytines tradicijas, i kuri sudaryti Biblijos padavimai. Antroji pabria ibaigto, galutinio varianto, arba kanono, vaidmen, interpretuojant tiek Biblijos visum, tiek atskiras jos dalis. Tradicijos ir kanono kritikas galima laikyti redagavimo kritikos poriais.

Paralelins kritikos siekis - tai panaybi tarp biblinio teksto ir kokio nors kito literatrinio krinio nustatymas ir tyrimas. Kadangi kalbame apie paraleles, o ne prieastinius ryius, paymsime, kad lyginamuosius tekstus sieja tik temos arba turinio panaybs, taiau kilms poiriu jie negiminingi. Paraleliniai tyrimai ypa vaisingi, kai sugretinama to paties laikmeio ratija. itaip irykja ne tik skirtingi poiriai tuometinius kultrinius, religinius ir visuomeninius reikinius (autoriai gali priklausyti skirtingoms kultroms, politinms partijoms, religinms bendruomenms), bet ir kitokia svok naudosena, kuri dabartiniam teksto skaitytojui gali pasirodyti visikai svetima. Todl greta Biblijos egzegetas skaito Kumrano ritinius, Filono Aleksandrieio komentarus, Josefo istorijas, gnostik ratus. eslovas Kavaliauskas Naujojo Testamento vade paymi, jog ventieji autoriai tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame kalbjo savo meto kalba ir kreipsi pirmiausia savo amininkus jiems suprantamu bdu" (Kavaliauskas 1988, 14). Kokia ta kalba ir koks tas bdas - itai padeda nustatyti paralelin literatros apvalga ir kritika.

41
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D KILIMO

Daugiasluoksns reikms teorija


Literatrins kritikos metodai pajungti vienam kertiniam tikslui - vairiais poiriais nagrinjant ventrat nustatyti, k autorius turjo galvoje, kak sakydamas, k jis galvojo, itardamas vienus ar kitus odius, ir kaip juos suprato tuometinis klausytojas ar skaitytojas. Vadinasi, literatrin kritika i esms sutampa su kalbine egzegeze ir jos usibrtais udaviniais - Senajame ir Naujajame Testamentuose gldiniomis tiesiogins reikms paiekomis. Kadangi biblin ratija buvo kuriama ilgus amius (apie 1300 met) skirtingose kultrinse aplinkose (Egipte, Palestinoje, Babilone, Maojoje Azijoje), kintant mstymo paradigmoms (nuo mitins pasauliros pereinant prie istorins), vlesnms skaitytoj kartoms, uaugusioms savitame reikmi ir paproi pasaulyje, darsi vis sunkiau suvokti ventj autori mintis. Reikjo moni, kurie biblins literatros tyrinjim paverst pagrindiniu usimimu, - reikjo Rato inov ir aikintoj, odiu, egzeget.

Kumrano ritiniai

42
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Tomas Akvinietis

Ankstyvieji hebrajikosios Biblijos komentarai apima laikotarp madaug nuo 250 m. prie Krist iki 500 m. po Kristaus. Juos sudaro TIP . Biblijos perraymai, mantikiniai Kumrano pearimai, platonikieji Filono Aleksandrieio komentarai, targumai, arba vertimai aramj kalb, ir midraimai, arba itin argumentuoti Biblijos dstymai (r. Alexander 1993, 305). V-VI imtmeius galima pavadinti ventojo Rato komentar aukso amiumi (r. Froehlich 1993, 315), kai egzegezs metodus Jeronimas papildo antikins literatros tyrimo rankiais, kelia biblins chronologijos, prosopografijos, geografijos klausimus, naudojasi poliglotiniais savo sugebjimais. i biblins kritikos tradicij tsia Jonas kotas Erigena (mirs 877 m.), ventuosius tekstus ir toliau aikindamas kalbiniu poiriu. XIII a. steigti scholastiniai universitetai toliau skatina profesionalesn, mokslikesn Biblijos interpretavim, prie kurio drausminimo prisideda naujai skiepijama Aristotelio filosofija, kuria Albertas Didysis (1193-1280) ir jo mokinys Tomas Akvinietis (1225-1274) pakausto scholastin teologij. iuolaikin Biblijos, ypa Naujojo Testamento, aikinimo tradicij pradeda Erasmas Roterdamietis (1466-1536), atmets scholastin teologij ir grs prie literatrini ventojo Rato itak. Naujj Testament jis skaito graikikai, pateikdamas daug skvarbi kalbinio, filologinio bei istorinio pobdio svarstym. i biblins egzegezs tradicija nukreipta ventojo teksto sensus litteralis, arba tiesiogin reikm. Taiau greta kalbins egzegezs, kurios istorins itakos siekia Antiochijos mokykl bei vien ymiausi jos atstov Diodor Tarsiet (mir apie 390 m.), nuosekliai randasi dar ir dvasinis, perkeltinis, arba alegorinis, aikinimo bdas, kur pltoja Aleksandrijos mokykla, ypa Origenas (186-254), ir kuris nuo seno vadinamas sensus plenior, arba pilnesne prasme. domu pastebti, jog antiochai, itin nemg aleksandrams bdingo alegorizmo, pastarj vadino teorija( ten pat, 313). Pamatin perkeltinio Biblijos aikinimo prielaida yra ta, kad Dievas, tikrasis Rato Autorius ir kvpjas, gali numatyti gilesn prasm, kuri pranoksta tiesiogin reikm arba t, kuri numat mogikasis ventojo teksto autorius. Graikikieji ir lotynikieji banyios tvai kalba apie tipologij arba tam tikrus prasminius ryius tarp vairi veikj, reikini bei vyki, minim biblinje literatroje: pavyzdiui, Adomas, iganymo istorijoje atliekantis ypating teologin paskirt, tampa Kristaus pirmavaizdiu (Rom 5,6). Kiek laisvesnis biblini persona ar nutikim siejimas su kitais bibliniais ar nebibliniais personaais ir nutikimais ankstyvj
A

banyios egzeget vadinamas alegorija. ia svarbesns ne istorins, o idjins paralels. Viduramiais siviepatauja ketveriopa biblins reikms teorija, kuri pirmasis egzegezs istorijoje pamini Jonas Kasianas (V a., Conferences 14.8), iskirdamas tiesiogin, alegorin, tropologin ir anagogin ventojo Rato reikmes. itaip Jeruzal biblinje literatroje galima suprasti kaip tikr miest, kaip banyi, kaip mogaus siel ir kaip dangikj miest arba ms galutinius namus (r. ten Oti? / pat, 314). Vidurami teologai ketveriop reikm skaid taip: m i tiesiogin, arba istorin, reikm (konkretusis lygmuo); tropoi(; m login, arba dorovin, reikm (konkretusis lygmuo); alegorin, arba tipologin, reikm (dvasikasis lygmuo); anagogin, arba eschatologin, reikm (dvasikasis lygmuo). Siekdamas, u kad ias interpretavimo pakopas paprastam mogui bt lengviau siminti, Augustinas Dakietis sukuria dvieil:
Raid faktus idsto, kuo tikti - moko alegorija, Dorov - kaip turi elgtis, ko siekti - rodo anagogija. Umberto Eco 1997,182, i ital kalbos vert Jonas Vilimas.

Dabartin Biblijos egzegez vengia tikslaus reikmini sluoksni skaiiaus, ji tik pripasta, kad toki sluoksni yra ne vienas. ventieji tekstai ia prasme laikomi polivalentikais, arba daugiareikmiais (r. Alexander 1993, 307), taiau tokio daugiareikmikumo pagrindu vis dar pripastamas konkretusis biblins literatros lygmuo. Perkeltins prasms paiekos suprantamos, kai kalbame apie ratij, kuriai bdinga dviautoryst - Dievo ir mogaus, taiau ko vertos tokios paiekos, gilinantis filosofinius veikalus, kuriuose kain ar aptinkame dievikojo siterpimo pdsak? I pirmo vilgsnio ryys, regis, tikrai menkas. Taiau geriau siirjus ssaj vis dlto randame. Jeigu filosofin apybrai interpretuosime i vidaus, pamatysime, jog filosofams visai nesvetimos metaforinio ir alegorinio pobdio minties asociacijos: mogaus ir visatos santykiai vaizduojami kaip mikrokosmas ir makrokosmas, mogaus ir visuomens - kaip organas ir organizmas, mogaus ir likusios gyvnijos - kaip valdovo ir pavaldini. Koki, jei ne perkeltin, reikm tokiems sugretinimams turtume suteikti? Tauriausiomis filosofinio mstymo akimirkomis mes stveriams ne tiesiogins, o aplinkins kalbos, simbolini iraik, poetini vaizduots metafor, vadinasi, grimztame mitins smons gelmes. Negana to, ms dienomis filosofin apybrai labai madinga aikinti ne tuo,

44
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kas joje pasakyta, o tuo, kas joje nutylta. Kiekvienas sociologinis arba psichologinis bandymas atskleisti tai, kas tekste slypi tarp eilui, griniamas n e tiesiogins, o perkeltins reikms paiekomis, tai yra tokios reikms, kurios autorius, raydamas savo darb, nebuvo numats. Visiems mums gerai inomos mesianistin s Marxo filosofijos interpretuots. Taip pat pastamos psichoanalitins pastangos Friedricho Nietzsche's sutrikusi psichik kildinti i jo filosofini traktat, ir atvirkiai, filosofinius traktatus kildinti i sutrikusios psichikos. Pasklaidius postmodernistin literatr kartais ne juokais apima nuotaika, jog Vakar filosofin tradicija, kai kuri mstytoj sitikinimu,tai tik puslapi puslapiai nevalingo froidiko apsinuoginimo. Mums jau seniai neberpi tai, kas dedasi ant scenos, ramp viesoje, mums knieti vieojo ir privataus gyvenimo kuluarai, ten, kur daugiausia interpretavimo laisvs.

Arba, pavyzdiui, Georgas Friedrichas Hegelis ar Martinas Heideggeris, - pirmojo polinkis misticizm, antrojo - silpnyb etimologizuoti ir hipostazuoti odi reikmes. Tai mons, kuri ratuose kirbte kirba teologini uuomin, kai kuriuose j darbuose beveik nemanoma uiuopti tiesiogins reikms lygmen, taiau gana lengva panirti daugiaplotm prasmi pasaul, kuriame tyia alinamasi apibrt svok, ibaigt formuluoi, kuriame alsuoja paslapties, neinios nuotaikos ir atviras kvietimas daugeriopiems aikinimams danai, kaip kam tinka. Pastaroji savyb, ko gero, labiausiai masina daugum tokios filosofijos myltoj. Tad klausim, ar manomas alegorinis filosofini veikal aikinimas, nedvejodami atsakome: manomas ir - nuo to laiko, kai Marxo visuomenin politin teorija aikinama pagal eschatologin krikionybs schem - daugeliu atvej netgi btinas.

Hermeneutika: bendrosios vertimo nuostatos ir strategijos


Viduramiais ketveriopos reikms teorijos atgarsi randame ir yd biblistikoje. Moz Leonietis ivardija keturis savitus, vienas kit papildanius interpretavimo lygmenis: tiesiogin aikinim, vadinam psat, alegorin aikinim, vadinam remez; homiletin aikinim, vadinam deras, ir mistin aikinim, vadinam sod. Ispan mokslininkas Bahya ben Asheris (XIII a.) interpretavimo poirius skirsto iek tiek kitaip: tiesioginis aikinimas, arba psat; homiletinis, arba midra; filosofinis, arba sekei, mistinis, arba qabbalah (Viepaties kelias arba bdas ) (r. ten pat, 309). Siame daugialypi reikmi verpete usimezga her-

meneutinis klausimas: kuris prasmini sluoksni yra pamatinis, svarbiausias, kuri reikm tampa atskaitos taku visoms kitoms? Vertjui btina apsibrti, kuria minties gija veriant vadovautis - tiesiogine ar perkeltine. K ir kaip versti - su iomis i pairos nesudtingomis problemomis susidurta jau III a. prie Krist, kai (pagal legend) faraono Ptolemajo II pavedimu septyniasdeimt du Izraelio vyresnieji per septyniasdeimt dvi dienas Egipto Aleksandrijoje hebrajikj Biblij iveria graik kalb. Tuometins yd bendruomens tiek Palestinoje, tiek diasporoje prietaringai vertino Septuagintos vertimus. Vieniems graikikasis vertimas pasirod pernelyg laisvas, todl jis buvo taisomas, derinamas prie tuo metu dar nenusistovjusio hebrajikojo teksto. i vertimo tradicij, grindiam paodiniu, literalistiniu metodu, vainikuoja Akvilos graikikasis vertimo variantas, atliktas II a. pradioje. Kiti, ypatingai Filonas, tikjo, kad graik vertjai buvo kvpti ir kad Septuaginta turjo vienod gali, kaip ir hebrajikoji Biblija (r. Gordon 1993, 754-755). Vadinasi, vertjo darbas ne maiau krybingas negu raytojo. Greta hebrajikosios Biblijos atsirado targumai, arba interpretuojamieji ventojo Rato vertimai aramj kalb. Pats odis targm reikia vertim arba aikinim . Ir nors kiekvienas vertimas i dalies yra ir aikinimas, taiau targumai savo aikinimais smoningai siek iplsti ir praturtinti originalo kalb (r. Brock 1993, 752). Taigi jau i pai pradi hebrajikojo ir krikionikojo Biblijos kanon vertimuose velgiame tam tikr principin takoskyr. Vieni tekst traktuoja paodiui, kiti - pareikmiui, vieni link perteikti kalbins raikos formas, kurios, manoma, savaime atskleidia minties turin, kiti - svokas bei sampratas, kurios, manoma, savaime diktuoja apibrtas kalbins raikos formas. Panaiai ir dabartiniams ventojo Rato leidimams daugiau ar maiau bdinga viena i dviej galim vertimo strategij: lanksiojo atitikmens arba grietojo atitikmens. Anot Danielo Harringtono, pagrindinis ikis biblins literatros tyrjui ir vertjui - veikti esmin hermeneutin klit: Senojo ir Naujojo Testament dokumentai isirutuliojo i kultros, labai skirtingos nuo XX amiaus kultros, ir kaskart nelengva nusprsti, kiek priartinti iuos dokumentus prie ndienos moni suvokimo( Harrington 1990, 38). ia ir isiskiria lanksiosios ir grietosios vertimo strategij poiriai. Lanksioji, arba dinamikoji, strategija senovs autoriaus odius stengiasi taip iversti, kad dabartinis skaitytojas juos priimt taip, kaip kadaise juos prim pirmykt auditorija. Lanksioji strategija vis

45
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D KILIMO

46
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

pirma siekia suprasti, kas sakoma originale, pradin autoriaus mint apvalyti nuo dabartinei kalbai ir mstysenai svetim morfologini s n taksini senien, kad dabartiniam skaitytojui tekstas bt kuo labiau suprantamas. iuo tikslu lanksioji strategija nevengia pagalbini aikinamj svok, kuri nra originale, nes pirmiesiems Biblijos skaitytojams jos buvo savaime suprantamos ir todl nemintinos, taiau be kuri ndienos skaitytojas, siekdamas teisingo interpretavimo, rodos, neisiverst. Eugene'o A. Nida'os odiais, teorinis lanksiosios strategijos idealas yra toks: Vertimo skaitytojai tekst turt suprasti ir igyventi i esms taip pat, kaip ir pirmykt auditorija( Nida 1993, 750). Taiau visiems gerai inoma, kad kultros ir laikmeiai itin skiriasi, sunku net sivaizduoti, kaip i tikrj mst ir jaut tautos ir bendruomens, nuo ms atitolusios imtmeiais ir net tkstantmeiais. Todl praktikesn lanksiosios strategijos tiksl E. Nida apibria taip: Vertimo skaitytojai ar klausytojai turt suvokti, kaip pirmieji teksto skaitytojai ar klausytojai tikriausiai j suprato ir igyveno" (ten pat). Grietoji, arba formalioji, vertimo strategija visais poiriais gerokai atsargesn. Ji stengiasi kuo maiau keisti gramatin originalo sandar; vadovaujasi principu - versti kalb, o ne mintis; isaugoti teksto dviprasmybes, jeigu toki esama, neaikias vietas palikti skaitytojo interpretuojamj! nuoirai; vengti visko, kas galt palengvinti skaitym, taiau atitolint nuo originalo kalbos ypatum. Vienas lanksiosios strategijos privalum - tai galimyb vertime atspindti naujausius biblini tyrim rezultatus, paremtus pastarojo meto archeologiniais ir literatriniais radiniais, egzegezs valgomis, istoriografinmis pastabomis. Taiau is, i pirmo vilgsnio sveikintinas, mokslinis naas Biblijos vertimus kelia rimt pavoj: juk tikimyb apsirikti, interpretuojant ventj Rat, tikrai nemenka, tad nemenka ir tikimyb suklaidinti skaitytoj. Be to, lanksiosios strategijos alininkai priima interpretavimo sprendimus, kuriuos skaitytojas i principo galt priimti savarankikai, naudodamasis pagalbine kritine literatra. Btent i galimyb isaugoja grietoji strategija, susilaikydama nuo pastang su iuolaikinti ar sudabartinti tekst, palikdama daugiau erdvs individualioms skaitytojo supratimo ir aikinimo galioms. i strategija remiasi taisykle: kiek galima - versti tiesiogiai, kiek btina - laisvai( Bratcher 1993, 762). Pairkime, kaip vardija savo metodines nuostatas keletas Biblijos vertim dabartin angl kalb vertj, kuri tikslai ir strategijos labai skirtingi( Harrington 1990, 26). Kartu pabandykime nustatyti, kokiai strateginei pakraipai kiekvienas vertimas priklauso.

tai k sako vadinse pastabose Gerosios Naujienos Biblijos (Good


News Bible) vertjai:

47
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D

Gerosios Naujienos Biblija (dabartins angl kalbos variantas) - tai vertimas, siekiantis aikiai ir tiksliai perteikti originalo prasm odiais ir formomis, kurias plaiai ino mons, naudojantys angl kalb kaip bendravimo priemon. (...) ios Biblijos siekis - padti dabartiniam skaitytojui kuo geriau suprasti originalo turin ( r. Foreword 1976, v). Toliau io vertimo autoriai nurodo: Vertjai veng odi ir form, kurios iuo metu nebenaudojamos arba naudojamos nepakankamai plaiai. (...) Visokeriopai stengtasi, kad kalba bt natrali, aiki, paprasta ir nedviprasmika. Todl nesistengta anglikame vertime atspindti originalo kalbos dalis, sakinio sandar, odi tvark ir gramatines ypatybes( Preface 1976, vii-viii). Naujosios angl kalbos Biblijos (New English Bible) vertj kolegijos pirmininkas prof. C. H. Doddas Naujojo Testamento pratarmje aikina: Sau iklme udavin kuo tiksliau suprasti original (pasitelkiant visas manomas pagalbines priemones) ir po to persakyti savo gimtja kalba tai, k, ms sitikinimu, autorius sak savja( r. Bratcher 1993, 762). Pataisytasis standartinis variantas (Revised Standard Version) savo tikslus vardija taip: Vertjas privalo siekti, kad tai, k jis dl svari kritini prieasi laiko teksto originalu arba artimiausiu jo atitikmeniu, bt iversta

KILIMO

Naujoji Jeruzals Biblija

48
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kuo suprantamesne ir tikslesne kalba. Kai kuriais atvejais originalas ms nepasiek, taiau nepaisant to, vertjo priederm - tyrinjant seniausius [Rato] variantus kuo labiau priartti prie originalo( Introduction 1966, viii-ix). tai kokiomis nuostatomis vadovaujasi Naujosios Jeruzals Biblijos (New Jerusalem Bible) vertjai: iame leidime vengta atskir originalo od ar pasakym versti vairiais odiais ar pasakymais. Kartais buvo nemanoma surasti vien anglik atitikmen, kuris ireikt visus hebrajikojo arba graikikojo originalo prasms atspalvius. Kartais dl pernelyg tiesioginio vertimo frazs ar pasakymo reikm tam tikrame kontekste bt nuskurdinta. Kai reikjo rinktis vienoki ar kitoki alternatyv, pirmenyb atiduota teksto tikslumui, o ne literatrinei kokybei, kuria originalas nepasiymjo( Preface 1985, xii). ia pateiktose i pratarmi keturiems vertimams dabartin angl kalb itraukose, kuriose vertjai apibria savo darbo principus bei nuostatas, aikiai matyti, kuri vertimo strategija - lanksioji ar grietoji - vyrauja. Pirmuose dviejuose leidimuose - Gerosios Naujienos
Biblijoje ir Naujojoje angl kalbos Biblijoje - ieities taku t a m p a vertjo gi-

linimasis autoriaus mintis, o galutiniu - autoriaus mini persakymas dabartine gimtja kalba. Originalo tekstas, kaip tam tikr gramatini ir leksini bruo visuma, laikomas barjeru, kur btina veikti, kad dabartiniam skaitytojui atsiskleist pirmykt Biblijos reikm. Veriamos ne kalbos formos, o jomis ireiktos idjos. Pagrindinis dmesys sutelkiamas dabartins kalbos reikalavimus ir normas, o ne originalo savitumus.
A n t r a vertus, Pataisytajame standartiniame variante ir Naujojoje Je-

ruzals Biblijoje stebime akcent perkeitim. ia svarbiausia problema tampa klausimas: kaip atkurti originalo tekst ir kaip j iversti dabartins kalbos galimybmis. Vadinasi, pirmaprads reikms paiekos vertjo darbe, nors ir labai svarbios, traukiasi antr plan, vertjas, kiek leidia slygos, alinasi interpretuojamj ivad, jis, regis, itikimesnis originalui, negu dabartiniam skaitytojui, kuris, jo manymu, vertim skaito, ar bent jau turt skaityti, kaip tik dl originalo, o ne
nepaisant jo.

sidmtina, jog, nagrindami konkreius Biblijos vertimus, kain ar susidursime su lanksiosios ar grietosios strategijos grynuoliais. Tai

greiiau teoriniai idealai, kuriems praktinje veikloje neretai tenka nu- 49 siengti. Aklas princip karas vertimui duot daugiau alos, negu nau- Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP dos, nes juk principai pajungti vertimui, o ne vertimas - principams. BIBLIJOS IR F L A M A N D manomas ir kitas teorinis poiris, kuriuo apibdinama ir sche- KILIMO matizuojama pati vertimo eiga. Ms dienomis plaiausiai inomos dvi tokios schemos. Vadinamoji lingvistin schema vertimo eig skirsto keturis etapus: analiz, kai nustatoma biblinio teksto prasm; perteikim, kai nuo altinio atsigriama vertimo kalb; pertvarkym, kai turinys perteikiamas tam tikrai skaitytoj auditorijai skirta kalba; patikrinim, kai i skaitytoj atsiliepim sprendiama apie vertimo tikslum ir kokyb (r. Nida 1993, 750). Vadinamoji komunikacin schema, didija dalimi pagrsta komunikacine arba simbolinio bendravimo teorija, vertimo eig skaido taip: altinis, Biblijos atveju - dievikasis ir mogikasis; inia, skaitant form ir turin; gavjas arba tas, kur kreipiamasi, kartu su platesnija auditorija; triukmas, kur sudaro teksto pokyiai, vyk perdavimo metu, pavyzdiui, ratininkui arba kopijuotojui vlus klaid; atsiliepimai, atspindintys moni reakcij ini; aplinka, tai yra pirmykts ir dabartins aplinkybs, kuriomis perduodama inia (ten pat, 751). Abi schemos, ypa komunikacin, remiasi kultrins antropologijos valgomis, jos pade- Amsterdame 1768 m. da suvokti, kas dedasi veriant, kokie mstymo procesai lydi vertjo ileistos Biblijos titulinis lapas darb, taiau jomis nedert naudotis kaip instrukcijomis, iam tikslui jos pernelyg supaprastintos. Taigi vertimo strategij lemia didesnis arba maesnis biblins egzegezs rezultat traukimas vertim bei didesns arba maesns pastangos dabartinje kalboje atspindti originalo kalbos leksik ir gramatik. Taikant vien ar kit strategij, akivaizdi pasirinkimo laisv, nelygu kokius tikslus usibria vertjas. Taiau yra dalyk, kurie braute braunasi vertim, ikraipydami ir gadindami j, kol vertjas j neikelia smons vieson ir nepaalina. ias alingas takas pastaraisiais metais uoliai tyrinjo hermeneutika - humanitarini moksl aplinkoje susiformavs kritinis metodas, irykinantis literatroje slypinias autori, vertj, kritik ir aikintoj iankstines nuostatas, nu-

50
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

tyltas prielaidas, neisakytus lkesius. Plaija prasme hermeneutika yra interpretavimo teorija. Siauresne prasme, kalbant apie vertim, herm e n e u t k a svarsto slygas, kuriomis vertimas yra galimas, atitinkantis reikalavimus, tikslus, atsakingas, pateisinantis usibrtus siekius. Hermeneutika taip pat domisi, k reikia praeityje urayt praeit suvokti dabarties kategorijomis, k reikia atgaivinti ir prikelti senovs autori ratus bei mintis. Hermeneutin savikritika vertjus primygtinai ragina itirti ideologini samprat, kuriomis vadovaujamasi darbe, itakas, kontekst, kritikai savs pasiteirauti, ar vairios kultrins, visuomenins, politins, religins, psichologins ir kitokios prielaidos, kuriomis persisunks kasdienis vertjo gyvenimas ir veikla, neikraipo originalo esms, ar leidia isaugoti pastarojo literatrin ir pasaulirin savitum. Vertjai, kaip ir kiti intelektiniai darbuotojai, apsiginklav vairiausio plauko teorijomis, ilaisvinimo teologijomis, psichoanalizmis, semiotikomis, struktralizmais ir panaiai. Nebtina viso to isiginti. Reikia tik inoti, jog asmeninis skonis, teoriniai sitikinimai, kultrins ir istorins slygos danai ne tik nesutampa su aplinkybmis, kuriomis buvo sukurti ventieji ar kitokie tekstai, bet ir tampa joms i esms svetimos. Pernelyg radikalioje hermeneutikoje tyko ir grsmi. Biblistikoje enklios dvi kratutinybs: liberalizmas, kai teigiama, kad tekstas dabartiniam skaitytojui nieko nereikis (demitologizavimas) arba kad simbolinis bendravimas apskritai negalimas (dekonstravimas), arba kad skaitytojas yra nutols nuo teksto (susvetimjimas); ir fundamentalizmas, kai laikomasi pernelyg grieto literalizmo, naivaus ir neapdairaus sitikinimo, jog, norint suprasti tekst, utenka mokti skaityti - papildomos kultrins, istorins, kalbins bei kritins inios iam tikslui nereikalingos. Filosofija, deja, negali pasigirti tokia ilga, tolydia ir paangia vertimo tradicija, kaip ventasis Ratas. Todl Biblijos vertimo principai ir tradicijos, kurios su laiku gavo vis rykesni teorini kontr, nepaprastai praturtina ne tik filosofin diskusij apie vertim, bet ir pat filosofins literatros vertim.

Vietoj baigiamojo odio


io straipsnio rykiausias akimirkas galima pavaizduoti krymine schema, kurioje ivardyti pagrindiniai veiksniai, lemiantys vertimo skm.

51
Aivaras Stepukonis TEKSTO VERTIMAS - TARP BIBLIJOS IR F L A M A N D KILIMO

Literatra
Alexander, Philip S. History of Interpretation: Jewish Interpretation. In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 305-310. Bratcher, Robert G. Translations: English Language". In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 758-763. Brock, S. P. Translations: Ancient Languages". In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 752-754. Brown, Peter. Augustine of Hippo: A Biography. Berkeley: University of California Press, 1967. Eco, Umberto. Menas ir grois vidurami estetikoje, i ital kalbos vert Jonas Vilimas. Vilnius: Baltos lankos, 1997. Collins, Randall. The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Chan:z. Cambridge, Massachusetts, and London, England: The Belknap Press of Harvard University Press, 1998.

52
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Foreword. In Good News Bible. Today's English Version. Stonehill Green, Westlea: Bible Society, Collins, 1976, p. v. Froehlich, Karlfried. History of Interpretation: Early Christian Interpretation. In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 310-315. Gordon, Robert P. Translations: Targums". In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 754-755. Harrington, Daniel J. Interpreting the New Testament. Collegeville, Minnesota: The Liturgical Press, 1990. Heinegg, Peter D. Literature and the Bible: European Literature. In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 446-454. Introduction. The Holy Bible. Revised Standard Version, Catholic Edition. San Francisco: Ignatius Press, 1966 p. v-ix. Jeffrey, David Lyle. Literature and the Bible: English Literature. In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 438-445. Kavaliauskas, eslovas. Evangelijos ir j tyrinjimai . I Naujasis Testamentas. Antrasis pataisytas leidimas. Kaunas-Vilnius: Lietuvos vyskup konferencija, 1988. Loh, IJin. Translations: Asiatic Languages . In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 773-775. Nakamura, Hajime. Ways of Thinking of Eastern Peoples: India-China-Tibet-Japan. Delhi: Motilal Banarsidass Publishers, Private Limited, 1964. Nida, Eugene A. Translations: Theory and Practice . In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 749-752. Preface. In Good News Bible. Today's English Version. Stonehill Green, Westlea: Bible Society, Collins, 1976, p. vii-ix. Rhodes, Erroll F. Translations: Modern European Languages. In The Oxford Companion to the Bible, ed. Bruce M. Metzger & Michael D. Coogan. New York: Oxford University Press, 1993, p. 763-771. Wansbrough, Henry (ed.). Preface. In The New Jerusalem Bible. New York, London, Toronto, Sydney, Auckland: Doubleday, 1985, p. xi-xv.

Tomas

SODEIKA

Kauno technologijos universitetas

APIE YDIKJ GRAIKIKO MSTYMO" ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST
E s m i n i a i o d i a i : yd mstymas, graik filosofija, pasakojimas, tekstas.

Merkabah, arba Dievo sosto-vei regjimas


I a. pabaigoje Palestinoje m plisti nuoraai teksto, kuris vliau buvo pavadintas Abraomo apokalipse. Siame tekste pasakojama, kaip angelas Jahoelis pakylja Abraom dang ir parodo jam ugnies apsupt Dievo sost (r. Abelson, 1913, 41-42). Teksto autoriumi laikomas rabis Jochananas ben Zakajus, gyvens I a. ir Talmude minimas kaip vienas t rabi, kurie dar gyvi buvo pakylti dang ir regjo dievikuosius slpinius. Abraomo apokalips dav pradi mistinei tradicijai, inomai merkabah maase vardu. Mat pats Abraomo kelions dang apraymas primena pranao Ezekielio knygoje (Ez 1, 4-28) aprayt nuostabaus Dievo sosto-vei (merkabah) regjim. Ilgainiui susiformavo itisas tekst korpusas, vadinamosios Hekhaloth knygos( galutinai suredaguotos V-VI a.), kuriose apraomos panaios prana bei regtoj kelions dausas. Hekhaloth - tai dangaus rmai, kuriuose stovi Dievo sostas. Rengiantis keliauti iuo rmus reikdavo grietos askezs, o ekstaz bdavo pasiekiama kartojant Dievo Vard arba giedant himnus: Jo sostas spinduliuoja prieais J ir Jo rmai pilni tviskesio [...] Savj spinduli viesa Jis aprpia dang, ir To vytjimas spinduliuoja i auktybi. Nuo Jo burnos usiliepsnoja bedugns, ir skliautai ruoja nuo Jo kno ( Scholem 1946, 59). Svarbus merkabah mistins patirties bruoas yra tai, kad net ir ekstazs metu tarp mistiko ir Dievo ilieka begalinis atstumas. Pasak Gershomo Scholemo, begalin praraja, skirianti siel nuo Dievo, neugrindiama net aukiausiame mistins ekstazs take ( ten pat, 56). Tad galima sakyti, jog merkabah kelias veda visio beatifica: kai aukiausiame mistins ekstazs take patiriama Dievo didyb, tai ji patiriama kaip tam tikras objektas, kaip atokiai nuo regtojo esantis daiktas.

54
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Vargu ar toki mistin patirt galtume laikyti specifikai ydika. Juk ji gerai inoma ir graikams. Antai filosofinje Parmenido poemoje Apie prigimt taip pat pasakojama apie kelion dausas dangikomis veiomis (r. Parmenidas 1991, 3). Atsidrs dausose, Parmenidas stojasi prie Dik (= Teisyb), o i moko j, dstydama tai, kas filosofijos istorijoje inoma kaip Eljos mokyklos doktrina. Tokia filosofo stovsena prieais ir pamokomas deivs kalb turinys sukuria situacij, labai panai merkabah mistik patirt. Kai kurie tyrintojai netgi velgia graikikosios pasauljautos ir mstysenos tak iai yd mistikos srovei (plg. Finkelstein, 1923, 99). Kad ir kaip bt, tokia mistin patirtis vargu ar gali bti laikoma apraika to, k Martinas Buberis pavadino pirmapradikai ydika . Taiau kartu su merkabah maase formuojasi ir kita mistikos tradicija, kurioje mogaus ir Dievo santykis gyja visai kitok pobd tok, kuris graik filosofams nra inomas. Antai I a. Egipte paraytoje Enocho slpini knygoje pasakojama: kai pranaas Enochas pakilo septintj dangt, Dievas sak arkangelui Mykolui nuvilkti jo emikuosius rbus ir apvilkti j Viepaties love. Vlesn tradicija itaip perrengt Enoch tapatina su Metatronu - angelu, uimaniu iskirtin padt tarp angel. Nordamas pabrti iskirtinum, vidurami yd filosofas Judas HaLevi Metatron vadina nesukurtuoju angelu arba emesniuoju Jahve( Abelson 1913, 64; plg. Scholem 1974,377-381) ir j tapatina su angelu, apie kur Ijimo knygoje sakoma: Tikk manim, a siuniu angel pirma tavs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave viet, kuri paruoiau. Bk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaitauk prie j, nes jis neatleis js nusikaltimo. Mano vardas yra jame( I 23, 20-21). Dievo Vardas yra pats Dievas, tad aiku, kad Enocho slpini knygoje aprayta mistin patirtis yra i esms kitokia, negu merkabah mistikoje. Tai unio mystica - mistiko susitapatinimas su Dievu. Taiau k reikia is susitapatinimas? Ar galtume j suprasti graikikai - kaip substancijos tapatyb, kai du daiktai( Dievas ir mistin ekstaz igyvenantis mogus) susiliedami tampa vienu daiktu ?ydams toks substancinis susitapatinimas reikt didiausi ventvagyst. Subs-

Kabalos mistiniai simboliai

tancijos" poiriu Dievas yra absoliuiai transcendentikas bet kokio daikto atvilgiu. Tad aiku, kad pranao Enocho susitapatinimas su Metatronu ar kita panai mistin patirtis negali bti dviej substancij susiliejimas vien daikt . Taiau kaip tok ar pana susitapatinim bt galima suprasti kitaip, nesubstancikai , nedaiktikai ?

55
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " ALTERNATYV, A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Sefer Jecirah", arba ydika pasaulio krimo simbolika


Atsakym klausim, atrodo, randame Sefer Jecirah - Krimo knygoje, uimanioje nepaprastai svarbi viet yd mistikos kontekste. I pirmo vilgsnio gali atrodyti, kad iame tarp III ir VI ami paraytame nedideliame veikale pateikiama ne kas kita, o tik tam tikras spekuliatyvus pasaulio modelis. Skaitant greitomis, susidaro spdis, kad knygoje pateikiama savita teorin pasaulio rekonstrukcija. Antai pirmame knygos skyriuje ivardijamos pasaulio sudedamosios dalys - trisdeimt du keliai, kuriuose Dievas amino savo vard . Tie keliai - tai dvideimt dvi hebraj abcls raids ir deimt sefir ( *Ksiga... 1994, 7) - Dievo Vardo (JHWH) raidi kombinacij, simbolizuojani pasaulio e l e m e n t u s 1 ):)J - Gyvojo Dievo DVASIA, (2) H - i ventosios DVASIOS kils ORAS, (3) W - VANDUO i ORO, (4) H - ugnis i vandens, (5) JHW virus, (6) JWH - apaia, (7) HJW - Rytai, (8) HWJ - Vakarai, (9) WJH - Piets, (10) WHJ - iaur (ten pat, 28-29). Pervelgus sra, gali kilti mintis, kad Sefer Jecirah autorius ia taiko savotik algebrin simbolik , dl trumpumo sudedamsias pasaulio dalis ymdamas raidmis bei pastarj kombinacijomis. Juo labiau, kad vlesnje tradicijoje, apauginusioje Sefer Jecirah storu komentar sluoksniu, i simbolika tarsi iifruojama ir sykiu ipleiaSefir pavadinimas paprastai siejamas su odiu safyras ir su Ezekielio knygoje aptinkamu bei merkabah mistikai nepaprastai reikmingo Viepaties sosto apibdinimu: Virum dangaus skliauto, kurs buvo vir j galv, matsi lyg sosto pavidalas, panaus safyr ( Ez 1, 26).

Sefer Jecirah Krimo knyga"

56
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

ma. I deimties sefir suformuojamas sefir medis", simbolizuoja!! tis" vairius Dievo ir Jo santykio su pasauliu aspektus. Sefir medis G Y J savotikos metafizins ( ar metachemins )formuls pavidal. tai vienas tos formuls variant. Sefir reikms: Keter - Aukiausia Dievo Karna; Dievo slaptumas ir slpinys; Chokmah - Dievo imintis; kilimas i Niekio, vis dalyk potencialyb; tarpininkas tarp niekio ir bties; Binah - Dievo protas, i kurio kyla visos mintys ir visos perskyros; Chesed - Dievo meil ir gailestingumas; Geburah - Dievo jga, besireikianti teismu ir atskyrimu; Tifereth - Dievo grois ir uuojauta, tarpininkaujanios tarp Jo pakantumo ir apribojimo; Nezach - Dievo pergal, pasireikianti amina Jo tverme; Hod - Dievo didyb ir lov; Jesod - Dievas kaip visko, kas egzistuoja, pamatas ir atrama; Dangikasis Suadtinis; Karalius; Malkuth - Dievo karalyst; Dievo buvimas krinijoje (echina); Dangikoji Suadtin; Karalien; Izraelio bendruomen (Scholem 1974, 106-107) (r. Kravcov 1994, 260-261). ios sefir reikms kelia mint, jog ia turime reikal su savotiko pasaulio modeliu. Bet jei taip, tai yra pagrindo suabejoti, ar iame modelyje yra kas nors specifikai ydika ?Juk panai sefir med , tik labiau ipltot modeli, galima rasti ir graikikose gnostik doktrinose, plaiai paplitusiose pirmaisiais krikionybs imtmeiais, t. y. tuo paiu metu, kai buvo parayta ir Sefer Jecirah.
A

Antai gnostikas Valentinas* ipltojo spekuliatyvi kosmogonij, daugeliu poiri primenani sefir med . Valentino sistema sudaryta i trisdeimties aion , tam tikrais ryiais susiet pilnat ( plroma). Kaip ir sefiros, eonai yra vyriki ir moteriki , todl suskirstyti poromis. Pirmoji pora, sudaryta i aukiausio aiono Arrethos (Neisakomasis) / Bythos (Gilusis) ir jo partners Sig (Tyla), gimdo antrj por: Nous (Protas) / Pather (Tvas) ir Aletheia (Tiesa), i kurios savo ruotu gimsta dar dvi poros: Logos (odis) ir Zo (Gyvyb) bei Anthropos (mogus) ir Ekklesia (Banyia). Pastarosios poros gimdo dvi gali ( dynameis) grupes - deimt , kuri sudaro Bythos (Gilusis) ir Mixis (Miinys), Agerathos (Nesenstantysis) ir Heno-

sis (Vienyb), Autophyes (Savigimdis) ir Hedone (Malonumas), Akintos (Nejudrusis) ir Synkrasis (Susiliejimas), Monogenes (Viengimis) ir Makaria

* Valentinas save laik krikioniu, taiau su gnostikais intensyviai polemizavs Hipolitas j vadino Pytagoro ir Platono mokiniu, o ... ne krikioniu ( Refutatio VI, 29).

(Palaimintoji), ir tuzin , kur sudaro Parakletos (Guodjas) ir Pistis (Tikjimas), Patrikos (Tvinis) ir Elpis (Viltis), Metrikos (Motininis) ir Agape (Meil), Aeinous (Aminasis) ir Synesis (Supratimas), Ekklesiastikos (Banytinis) ir Makariotes (Palaima), Theletos (Geidiamasis) ir Sophia (Imintis) (Gnosis 1989,154-157; plg.: Reizenstein... 1904, 271; Kohler 1911). Sugretinus i pilnat su sefir mediu , atsiveria platus spekuliacij apie graik filosofijos tak yd mistikai (ir / arba atvirkiai) laukas, kuriame nebelieka prasms skirti tai, kas ydika , ir tai, kas graikika - abiejose schemose, atrodo, vaizduojami tam tikri spekuliatyvs pasaulio modeliai. Vis dlto skirtum yra, ir jie ima rykti atidiau siirjus bene geriausiai mums inom graikik pasaulio krimo apraym, pateikt Platono Timajuje. Siame dialoge pitagorininko Timajo lpomis Platonas pasakoja ar net seka pasak" (pats pasakotojas pabria tik tiktin pasakojimo pobd) apie pasaulio sukrim. Pasaulis ia apmstomas kaip poiema - gaminys, t. y. daiktas, kur pagal tam tikr projekt i tam tikros mediagos gamina amatininkai. Krjas, kur Platonas / Timajas vadina demiurgu =( amatininku, gamintoju), velgdamas amin Provaizd (paradeigma), pirmiausia sukuria ideal pasaulio model , o po to j materializuoja, t. y. suteikia jo pavidal materijai, kuri pati savaime neturi joki pastovi apibri: ji ir srva drgme, ir liepsnoja ugnimi, ir gyja ems bei oro pavidalus, ir patiria vis panai bsen kait ( Platonas 1995, 98). sidmtina, kad, praddamas savj pasakojim, Timajas perspja, jog odi vais ( ten pat, 63), kuriomis jis ketina vaiinti klausytojus, nebus visur ir visais atvilgiais neprietaringos ir tikslios, ir silo pasitenkinti tiktinu mitu apie svarstomus dalykus( ten pat, 66). Tad aiku, jog paiam Timajui ir jo klausantiems iminties mgjams =( filosofams) pasakojimas apie pasaulio krim yra tik savotika pramoga (odi vais ). Nei pasakotojas, nei jo klausytojai nepre:enduoja pasakojam dalyk atitikim tikrovei, nes jie puikai suvokia, kad filosofinis pasakojimas yra viena, o tikrov - visikai kas kita. Tai Epika graikika nuostata, kuri vargiai derinasi su ydams bdingu santykiu su tikrove. inoma, niekas nekliudo ir Sefer Jecirah tekst skaityti kaip tam :ikras neprastai pikantikas odi vaies . Panorj galime sefir rr.ed studijuoti kaip savotik egzotikai-spekuliatyv pasaulio mo-

57
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Platonas

58
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

del , kuriame paymti svarbiausi Dievo sukurto pasaulio elementai bei svarbiausi paties krimo etapai. Galima net kelti klausim, kokiu G / / m odelis atitinka tikrov, ir bandyti gretinti atitinkamas jo ir tikrovs dalis, iekant atitikim ir neatitikim. Pasaulis ir jo modelis tada tampa dviem vienas alia kito padtais daiktais( panaiai kaip gaublys ir ems rutulys), o mes, stovdami alia j, galime svarstyti, ar Sefer Jecirah autorius gali pasilyti t geresnio (= gardesnio )?u odi vaies , kurias silo Platonas, Timajas, Valentinas ir dar gausyb graikikoje tradicijoje sikrusi mstytoj, savo sukurtas filosofines doktrinas aikinani btent kaip savotikus metafizinius pasaulio modelius (metafizinius gaublius arba emlapius ). Tad jei Sefer Jecirah rikiuosime vien gret su Platono Timaju ar gnostiniais Valentino tekstais, t. y jei i knyg laikysime vien spekuliatyvia teoontokosmologija, tai nieko pirmapradikai ydiko joje nerasime. Dar daugiau, tursime pripainti, kad Sefer Jecirah vargu ar prilygsta graikikiesiems konkurentams. Antai literatriniu poiriu tekst toli pralenkia Platono dialogai, o sistemos sudtingumu ji, ko gero, nusileidia gnostik doktrinoms.
M A S T U S

Taiau ar Sefer Jecirah autorius i ties ketino dalyvauti teoonto-kosmo-logins spekuliacijos konkurse? Suabejoti tokiu ketinimu veria kad ir labai neprastas ios knygos spekuliatyvumas. Krinta akis, jog Sefer Jecirah nerandame nei graik itobulinto deduktyvaus teigini ivedimo, nei induktyvaus empirini fakt apibendrinimo, nei pagaliau prastos egzegetins interpretacijos, kai aikinami kokio nors autoritetingo teksto sakiniai, frazs ar bent odiai. Sefer Jecirah autorius vis dmes sutelkia ... atskiras raides (tiksliau tariant, garsus). Graikikos tradicijos suformuotas skaitytojas toki elementari teksto dali nelaikyt prasmingomis*. Tad Sefer Jecirah sugestionuojamas teksto traktavimas atrodys keistas ir nesuprantamas, kol neatkreipsime dmesio, kad pati teksto sudedamj dali reikmingumo samprata ia i esms kitokia, negu graik filosofijos tvirtintoje tradicijoje. Sakinio, odio ar garso reikm ia nustato ne jo referencija, t. y. ne nuoroda kalbam dalyk ir net ne nuoroda kitus odius ar sakinius, o greiiau pats to sakinio, odio ar net atskiro garso tarimo veiksmas. Tai ne kalbjimas apie k nors, kai svarbiausia yra sakymu perteikiama informacija, o kalbjimas su kuo nors, kai sakymo reikmingum nulemia santykis su tuo, k kreipiams.

* Antai Platonas prasms pradmenimis( stoicheia), t. y. elementariais tiek vard, tiek kalb ( Kratilas, 422a) vienetais laiko ne raides, bet odius.

Tok kalbos prasminimo bd tarsi savaime sugestionuoja ta daugeliui semit kalb bdinga raybos ypatyb, kad raant uraomos tik priebalss. itaip uraytas tekstas yra nevienareikmis, nes kiekvienas odis gali bti perskaitytas vairiai, nelygu kokias balses itars skaitytojas. Tai galioja visiems hebrajikiems tekstams, neiskiriant n tekst teksto - Toros. Antai XIII a. gyvens rabis Jokbas ben eetas pastebi: Sefer Torah nra balsinta, tad kiekvien jos od galime interpretuoti kaip tinkami, nelygu kokiu bdu j skaitysime( Meshiv... 1585, fol. 24b. Cit. pagal The VVisdom... 1994,1081). Tok rato nevienareikmikum ir skaitymo arbitralum graikas laikys neabejotinu hebraj raybos netobulumo ar net yd tautos antrarikumo rodymu. Taiau ar toks vertinimas nebus pernelyg skubotas ir padiktuotas tam tikro apriorinio poirio kalbos prigimt ir esmines funkcijas? inoma, jei kalb laikysime enkl sistema, kurios svarbiausia funkcija yra re-prezentuoti daiktus, tai teks pripainti, kad mintas hebraj raybos savitumas yra esminis trkumas. Taiau ar daikt reprezentavimas, t. y. atstovavimas, pavadavimas i ties yra svarbiausia kalbos funkcija? Ar prasm tra tik enklo nuorodoje enklinamj dalyk? Imkime kiek neprast tekst - muzikos krinio partitr. Kad partitra prabilt, reikia gyvo garso - muzik atlikti ir gyvai jos klausytis, t. y. dalyvauti gyvai jai skambant, gyventi skambaniame balse. Bet ar tas balsas yra nuoroda k nors kita, kas nra pats skambantis balsas? Jei nekreipsime dmesio iaip jau marginalinius programins muzikos krinius, tai tursime pripainti, kad muzikos prasm yra ji pati*. Muzika yra prasminga tik tada, kai ji skamba kaip grynas kreipinys - be joki daiktikumo priemai, be joki nuorod gars prasminant referent. Skambanti muzika yra ne re-prezentacija, kai garsas atstovauja kokiam nors daiktui, o gryna prezentacija, gryna esamyb. Taiau juk muzikos niekas nelaiko beprasmybe (gal iskyrus vien kit filosof, savj muzikins klausos stygi paveriant filosofine dorybe). Ar is pastebjimas neveria suabejoti graikikosios mstymo tradicijos teigta savaime-suprantamybe, es prasm manoma tik enkl sistemose, t. y. es bet kokio kalbjimo prasmingum nulemia vien sakom ar urayt odi bei sakini referencijos - nuorodos daiktus, apie kuriuos kalbama?
Antai vienas XX amiaus muzikos korifj kompozitorius I. Stravinskis (ydas?) :eigia, kad muzika pagal pai savo esm negali nieko ,ireikti, nesvarbu, kas tai rt: jausmas, nuostata, psichologin bsena, gamtos reikinys ar dar kas nors" (cit. r = gal Morgenstern 1956, 369).

59
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " A L T E R N A T Y V ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

60
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA FILOSOFIJA

Skaitydami Sefer Jecirah tokios enklins kalbos poiriu, t. y. iekodami teksto enkl referent, nerasime nieko, iskyrus keist J ^ kombinatorik, kurios atitikmenys daiktinje tikrovje yra atsitiktiniai arba arbitrals. Tad itaip iekomas Krimo slpinys liks arba neminta msle, arba ydika keistenybe. Taiau jei Sefer Jecirah skaitysime kaip muzikos krinio partitr, t. y. pirmiausia kreipdami dmes priebalsmis urayto teksto balsinim, jei iekosime ne simbolins to teksto reikms, jei mums rps ne sakini, odi ar raidi nuorodos kok nors konkret ar abstrakt daikt , tai galbt patirsime, jog ios knygos skaitymas Krimo slpin atskleidia kaip gyv gars tarim. Juk Dievas kuria pasaul kalbdamas, todl ir Krimas, ir Krinys negali bti suvokti nei kaip daiktikas vyksmas, nei kaip daiktikas santykis, nei kaip daiktas( net jei ir pripaintume, kad daiktas ia yra idealus, anapusinis, toks, kaip, pavyzdiui, Platono demiurgo naudojamas pasaulio projektas). Juk jei tai bt manoma, tai reikt, kad Krimo slpinys tra paprasta msl, kuri galima minti, nurodant teising atsakym. O juk bet koks objektinis, daiktikas santykis su slpiniu t slpin sunaikina, paveria msle arba problema*. Tik dalyvavimas slpinyje nepanaikina jo slpiningumo, nepaveria jo msle, o vis dlto j atskleidia - btent kaip slpin. Tad ir tam, kas tinkamu bdu taria ventuosius garsus, krimas yra ne koks daiktikas vyksmas, kurio atvilgiu btume tik objekt i alies stebintys subjektai, o gyvas vyksmas, kuriame jis dalyvauja. Taip itariami garsai yra ne enklai, ymintys pasaul, jo Krj ar pat krimo akt, o vardai. Juk vardas nra enklas, pavaduojantis daikt . Vardas pirmiausia yra kreipinys. Pirminis jo linksnis yra ne vardininkas, o auksmininkas, nes pavadindami k nors vardu tarsi pa-vadiname savsp, tarsi kvieiame: Ateik. Tardami vard ne pasakojame apie k nors, o kreipiams t, kam is vardas priklauso. Vardas yra ne enklas, pavaduojantis dar nesant daikt, nra to daikto provaizdis ar projektas, pagal kur daiktas bus sukurtas. Dievas kuria pasaul ne nuolat irdamas tai, kas aminai tapatu sau, ir naudodamasis tuo tarsi kokiu Provaizdiu (Platonas 1995, 64), kaip daro Platono demiurgas, o paaukdamas j i nebties, paaukdamas vardu. Krimo aktas yra vent odi-vard tarimas - vardijimas.
RA (

* Plg. Marcei, 1935, 69: Problema yra tai, su kuo susiduriu, kas stovi prie mane ir k a kaip tik dl to galiu aprpti ir pajungti sau, o paslaptis yra tai, kam esu usiangaavs ir kas dl to gali bti suvokiama tik kaip tokia sritis, kurioje skyrimas to, kas yra manyje, ir to, kas yra u mano rib, netenka reikms ir verts".

Tad ar negaltume sakyti, jog esminis Sefer Jecirah savitas bruoas yra tas, kad, atsivert i Krimo slpinius atskleidiani knyg, matome ne enklus , pavaduojanius dievikj tikrov, o veikiau enklus , kurie, kaip muzikos natos, yra tik gyvo garsinimo nuorodos? Ar ne is skirtingas enkl pobdis ireikia esmin skirtum tarp graikiko ir ydiko simbolizmo? Tikroji t simboli prasm m u m s atsiskleidia tik tada, kai juos iifruojame ne nustatydami j atitikmenis tikrovje, o realizuodami juos gyvu kreipinio aktu. Tad ir Sefer Jecirah pirmame skyriuje minimi trisdeimt du keliai, kuriuose Dievas amino savo vard - dvideimt dvi hebraj abcls raids ir deimt sefir - simbolizuoja tik gyv odio tarim, gyv gars, kuriame tas, kas tuos simbolius itaria, dalyvauja. Matyt, kaip tik todl raids ir sefiros yra ne uraytos emiku raalu ir ne velgiamos grynuoju mstymu platonikoje idj karalijoje, bet ikaltos garse, iskaptuotos kvpavime, talpintos burnoje penkiose vietose, umegztos ant lieuvio galo, kaip liepsna ruojaniose anglyse*. Kitaip, negu graikiki simboliai, kurie, anot Platono, siria atmintin tarsi ugnim idegintas raas ( ten pat, 62) (ir kaip tik dl to yra tik nudegimo randas, tik mirusi kno dalis), ydika simbolika vra pati gyva ugnis. Sis gyvai igyventas tarimas, o ne daiktiki gars ar ramen atitikmenys, yra pasaulio slpinio sklaida**. Taiau kad garsai virst liepsna ruojaniose anglyse, kad, tardami juos, kreiptums Vardu Diev ir taip pakartotume kuriamj To kalbjim, nepakanka vien balsu perskaityti tai, kas parayta. ia reikalinga tam tikra vidin laikysena - meditacinis nugrimzdimas, kai kalbantysis visikai susitapatina su garso tarimo aktu, itirpsta jame. Tik tada inyksta itariamo garso ar odio objektikumas ir lieka tik grynas vien irdies burna sakomas vardas, gryna, jokio daiktikumo neuterta intencija (kavvanah).
* Ksiga... 1994, 35: Skirtumas tarp ydiko" ir graikiko kalbjimo labiau irykja, kai i Sefer Jecirah citat sugretiname su graiko Rolando Bartheso raymu balsu, kuris, siekdamas mgavimosi, [...] svajoja apie vykius-impulsus, apie galimyb prisiliesti prie velnios lieuvio odels, apie tekst, leidiant pajusti gerkl faktr, priebalsi patin, balsi galum, vis slaptojo kno stereofonij ( Bartas 1991, 315). Nepaisant krintanio akis i dviej citat panaumo, tarp j lieka esminis skirtumas. R. Bartheso raymas balsu yra i esms infantilikai-monologinis mgavimasis gars tarimu, tuo tarpu Sefer Jecirah kalba yra absoliuiai angauotas, at-sakingas kreipinys. Skirtumas tampa dar rykesnis, kai imame domn skirtingas - graikik ir ydik - meils kalbsenas, kurios bus aptartos kiek vliau. ** Neatsitiktinai i Sefer Jecirah iaugusioje tradicijoje sefiros vadinamos sakymais ma'amarot arba dibburim), vardais( emot), viesomis ( orot), jgomis ( kochot), ..veidrodiais ( marot), viais ( neti'ot), altiniais ( mekorot), pirmapradmis dienomis( yamim elyonim arba yemei kedem) ar net vidiniais Dievo veidais( ha-panim ':i-penimiyyot). Plg. Scholem, G. Kabbalah 1974,100).

61
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

62
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Btent tokia meditacin praktika aprayta penktame Sefer Jecirah skyriuje: Sutur k savo ird nuo vaizd, suturk savo burn ^ ^ kalbjimo. O kai tik tavo irdis nukryps al, tuojau vl grk viet, kurioje ijai i Jo, ir atmink, kaip Rate parayta Gyvnai vitrjo priekin ir atgal" (Ksiga... 1994, 16). irdies suturjimas reikia, kad sustabdomas bet koki daiktik vaizdini produkavimas, kylantis i atminties arba vaizduots. Jis yra btinas, nes tik taip veiksime ms pai sukurtas minties konstrukcijas, ugoianias tikr tikrov, iliuzijas. Burnos suturjimas yra nuiuvimas, tyljimas. Tai vienintel adekvati laikysena ios tikrovs glbyje. Toks tyljimas nra kap tyla, kuria tyli numirliai. Tai gyva tyla - ta, i kurios kyla kiekvienas garsas ir kuri yra kiekviename garse kaip jo gyvybs pamatas ir laidas. Gyvnai , apie kuriuos ia kalbama, yra Ezekielio knygoje minimi paslaptingi Viepaties vei-sosto palydovai (Ez 1, 14). Jie moko medituojantj nuolatos grti pradi, nes patys nuolatos pradi grta, nors ir juda vis laik pirmyn ta paia kryptimi. mogus dl prigimties silpnumo nuolatos yra gundomas klaidiojani mini ir iam gundymui paprastai neatsispiria. Tada jo smon uplsta prisiminimai arba vaizduots sukurtos iliuzijos, ir odiai, kuriuos jis tokios bsenos itaria, nepasako nieko tikra (plg., pvz.: Taisen... 1985,108; Lotz 1973, 95-130; Enomiya-Lassalle 1973,123-124). Tokiam mogui Sefer Jecirah autorius pataria: kai tavo irdis vitrja priekin ir atgal (kai esi isiblaks), eik tik pirmyn ir grk pas T, i kurio viskas randasi, elkis taip, kaip elgiasi Viepaties veias-sost lydintys gyvnai , kurie, eidami pirmyn, nuolatos grta Nebylj, T, kurio Tyljimas yra kiekvienos kalbos ir kiekvienos bties pamatas. Tik tas, kas gali sugrti i Tyl, suvokia ir pai Garso bt bei jo prasm. Toks santykis su kalba, kai odiai nebra daikt enklai-pavaduotojai, o yra nedaiktiki kreipiniai, nureikmina ir graik tradicijai nepaprastai reikming klausim apie gyvo odio ( logos empsychos) ir rato ( gramma) santyk. Kartais manoma, kad esminis skirtumas tarp i dviej odio modus yra skirtumas tarp dvasios ir raids : es gyvas odis ireikia dvasios tikrov, o ratas - tai tik tos tikrovs elis, negyva kopija, esanti tikrovs nuoalje. Taiau ar i tikro graikams taip rpi klausimas apie odio tikrovikum? Antai viename Platono dialog Sokratas taip aikina skirtum tarp kalbjimo gyvu balsu ir rato: Ratas, Faidrai, turi kak siaubinga, kuo jis i ties yra panaus tapyb - mat jos palikuonys stovi kaip gyvi, o jei j ko nors paklaustume!, jie labai ikilmingai tyli. [...] Kie-

kviena kalba, kart urayta, yra mtoma ir vtoma visur kur - tiek tarp 63 imanani moni, tiek tarp t, kuriems visikai nedera [jos skaityti], Tomas Sodeika APIE YDIKJ tad ji neino, su kuo privalo kalbtis, o su kuo - ne. O jei tja kalba ne- GRAIKI KO M S T Y M O ALTERNATYV, ARBA APIE sirpina ar neteistai j peikia, jai visuomet reikia savo tvo pagalbos, KREIPIN IR PASAKOJIMO nes pati nestengia nei apsiginti, nei atskubti sau paiam pagalb TEKST (Platonas 1996,89-90). Taiau toliau rainiui Sokratas prieina ne gyv kalbjim , kaip bt galima tiktis, o kit rain - tok, kuris raomas to, kas mokosi, siel , - mat jis stengia apsiginti, be to, moka kalbtis [btent] su tuo, su kuriuo dera, taiau moka ir patylti (ten pat, 90). Tad Platono / Sokrato poiriu, esminis raytins kalbos trkumas yra tas, kad raytas odis neatsako klausimus, kad jis yra atviras visiems ir negali apsiginti, kai j kas nors ima kritikuoti. Tokie argumentai rodo, kad Platonui, kaip ir dera tikram graikui, rpi Julius Schnooras. ne tiek odio ryys su tikrove, kiek retorinis to odio efektingumas ir Ezikielis. Raiinys efektyvumas. Matyt, kaip tik todl jis nepastebi, kad esminis kalbjimo nuostolis randasi ne tada, kai gyvu balsu pasakyti odiai uraomi bet tada, kai jie liaujasi bti kreipiniais ir tampa pasakojimu. Juk tik kreipinys aidi paioje tikrovje. O pasakojimas visuomet pateikia tik tikrovs reprezentacij, tik jos substitut. O tai reikia, kad jis sukuria tik tikrovs iliuzij - nesvarbu, ar tai gyvu balsu sakomas odis, ar tik uraas. Pasakotojas ir jo klausytojas neiri vienas kit, galima sakyti, jie vienas kitam nerpi. J abiej vilgsniai nukreipti pasakojamj dalyk - iliuzin, pasakojimo sukurt tarsi-tikrov . Tuo tarpu kreipinys tiesiog reikalauja, kad, tardamas j atsigriau t, k kreipiuosi. O atsigrdamas ir stodamasis veidas veid patiriu t beslygik rimtum, kurio neperteiks joks pasakojimas. Graikai kalba pasakodami, ydai - pirmiausia kreipdamiesi. Matyt, todl graikams filosofiniai j pasakojimai apie pasaulio sukrim yra tik pramoga, tik odi vais , taiau ydams kreipinys yra dalykas, kuriam pridera beslygikas rimtumas.

_
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Kabala, arba kreipinys vietoj pasakojimo


^vaiintis odiais yra didiul pagunda, kuriai sunku atsispirti. Galima sakyti, kad dvasiniame kiekvienos tautos (neiskiriant nei yd, nei graik) gyvenime nuolat vyksta kova tarp pasakojimo raid s ir kreipinio dvasios. Nepaprastai turtinga Sefer Jecirah komentar istorija rodo, kaip greitai kreipinys apauga pasakojimais, kurie ilgainiui nustelbia pirmaprad kreipinio gyvum (plg. Scholem 1946, 41-79). Silpstant gyvo kreipinio balsui, gyvybingum praranda ir dvasinis gyvenimas, - jis stabarja, ritualizuojamas, institucionalizuojamas, legalizuojamas, ir galiausiai i dvasios lieka tik ideologiniai pasakojimai apie dvasingum . Kai tai vyksta, dvasiai atgaivinti btinos sutelktos pastangos moni, kurie dar nra prarad gyvo tikrovs jausmo. Tokia prie sustabarjus, ideologizuot, institucionalizuot ir legalizuot judaizm nukreipta pastanga radosi XII a. Ispanijos (vliau ir Vokietijos) yd bendruomense. Legenda pasakoja, kad angelas Razielis (Slpini angelas) buvo atskleids pasaulio slpinius Adomui, kuris, savo ruotu, juos perteik savo palikuonims. Kaip tik i slaptj tradicij apeliavo naujo religinio sjdio - kabalos (hebr. kabbalah tradicija, paveldas) iniciatoriai ir j sekjai. Kabalist doktrinos pagrind sudaro poiris, jog esama esminio ryio tarp vidinio mogaus gyvenimo ir to, kas vyksta ioriniame pasaulyje. Kiekvienas mogaus viduje vykstantis pokytis daro tak ir iorinio pasaulio bkls pokyiams. O jei taip, tai ir pasaulio iganymas tiesiog priklauso nuo mogaus gyvo religingumo, nuo to, kaip labai mogaus siela ilgisi Mesijo, kiek siela susivienija su Dievu. Kabalistai pabria, jog nepakanka vien uoliai paisyti taisykli, reglamentuojani iorin ir vidin religin gyvenim. Antai nepakanka vien nustatytu laiku kalbti nustatytas maldas. Juk malda pirmiausia yra mogaus pokalbis su Dievu, t. y. kreipinys. Todl maldoje svarbu ne jos turinys, ne tai, apie k kalbama, ko praoma, kas lovinama ar u k dkojama. Svarbiausia ia yra pats kreipimosi Diev aktas. Tai reikia, kad lemiam reikm turi tai, ar kalbu apie Diev, ar J kreipiuosi. Svarbiau u bet kok klusnum statymui yra tai, kad t taisykli bt paisoma smoningai, su atitinkama intencija. Kabalistai i intencij vadina hebrajiku odiu kavvanah (daugiskaita: kavvanot), kuris siejamas su dmesio sutelkimu kiekvien maldos od ar net atskir gars. Nurodoma, kad tokio susitelkimo tikslas - atverti keli vidinei maldos odiuose gldiniai viesai, kuri turi i vidaus nuviesti kiekvien itariam od. Taiau ia svarbi

ne tik (ir ne tiek) dmesio kryptis, kiek greiiau tam tikras susitelkimo bdas. Tikra malda - tai ne vien atidus maldos odi kartojimas ir net ne dmesio nukreipimas t odi turinius. Nepakanka vien standartizuotos pamald ios laikysenos, kuri labai greitai virsta vien savotiku priedu, beveik mechanikai pridedamu prie maldos odi; nepakanka meldiantis nuolankiai nusilenkti, ilgesingai tiesti rankas, maldingai dsauti arba giedant suteikti balsui graudiai maloni intonacij . Tam, kad suvist maldos odiuose slypinti vidin viesa, tie odiai turi bti tinkamai itariami. O tinkamai itariami maldos odiai tik tada, kai jie nebra pasakojimas apie tuos ar kitus dalykus, o yra kreipinys. Tad galima sakyti, kad kavvanah - tai pirmiausia odio objektikumo veikimas, kai odis liaujasi bti enklas , liaujasi bti daiktas, nurodantis kit kok nors daikt , jis tampa grynu kreipinio aktu, tikru vardu. Tik tada malda nebra vien pamaldus pasakojimas. Ji virsta tuo, kas ji i tikro yra - gyvu pokalbiu. Tik tada maldininkas yra nebe nuoalje stovintis stebtojas, pasakojantis apie Diev ir Jo krinius, o pokalbio su Dievu dalyvis. Tai, kad vardo tarimas pirmiausia yra kreipinys, leidia suprasti kabaloje taikomos sefir medio meditacins praktikos (.hitbonenut) esm. Kai mistins maldos kavvanot nukreipiamos t ar kit sefir, sefiros suvokiamos kaip Dievo Vardai. Medituodamas sefiras, kabalistas kreipiasi Diev, vadindamas J vardais. Todl itokia malda yra ne pamaldus susimstymas , o vidin veikla. Taiau tai jokiu bdu nra priemon, kuria stengiamasi paveikti Dievo vali, pakreipti j maldininkui naudinga linkme (r. Scholem 1974, 176). Meditacin pastanga nukreipta pirmiausia tai, kad odis-enklas virst odiu-kreipiniu, kad paprastas Dievo paminjimas tapt gyvu kreipimusi Diev: Dievo Vardai nra sakomi taip, kaip tai daroma prastoe operacinje magijoje. Vardai patys iauga i meditacinio aktyvumo, nukreipto juos. Besimeldiantis individas stabteli prie kiekvieno odio ir iki galo pasveria tam odiui priklausani kavvanah. Tad tas ar kitas maldos tekstas yra tarsi turklai, kuri laikydamasis kabalistas aistringai kopia auktyn, odiuose uiuopdamas keli. Kitaip tariant, :.rcvanot maldos odius paveria ventaisiais vardais, kurie, kopiant auktyn, atlieka kelrodi funkcij ( ten pat, 177). Kabalistai aikina mald kaip mogaus dvasios kelion auk:esnius pasaulius. Taiau kitaip, negu merkabah mistikoje, ios kelions nkslas yra ne grtis Dievo didybe, stebint j i tolo, o dalyvauti k-

65
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKIKO M S T Y M O ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Gershomas Scholemas

66
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

rinijos visumoje ir taip atkurti paeist pasaulio harmonij. Kadangi pasaulio pagrindas yra Dievo odis, tai kabalistas, maldoje kartodamas ) e v o odius, dalyvauja slpininguose pasaulio vyksmuose ir atlieka jam, kaip mogui, skirt pasaulio iganymo misij. Taigi maldos odi mistin prasm" yra ne kokie nors slapti, neregimi daiktai( kai odissimbolis nurodo koki nors slapt daiktik reikm), o tam tikras t odi itarimo bdas - kai jie tariami kaip kreipiniai, t. y. visa esybe dalyvaujant tame tarime. Kabalist poiriu, tai galioja ne tik specialiems mald tekstams, bet ir visai Torai. Kitaip, negu alegorizuojanti filosofin egzegez, kabalistai velgia mistin prasm kiekvienoje Toros raidje ir kiekviename odi balsinimo bde. Jie aikiai suvokia, jog Tora nra vien informacija apie Diev ar pasaul, nra pasakojim rinkinys: Vargas mogui, kuris sako, jog Toros tikslas - tik pateikti istorijas ir pasakyti kasdienius odius, mat jei taip bt, tai mes patys dabar galtume pasigaminti Tor i kasdieni odi ir padarytume tai geriau. Jei Toros tikslas bt kalbti apie [io] pasaulio reikalus, tai [pasaulietinse] knygose yra pasakyta geresni dalyk ( Zohar III, 152a: The Wisdom... 1994,1126). Todl tikroji Toros prasm atsiskleidia tik tada, kai meditaciniame nugrimzdime jos tekstas itariamas kaip Dievo Vardai (r. Scholem 1960, 49-116). Aikindamas tok Toros skaitymo bd, vienas ymiausi vidurami kabalist rabis Moz Nachmanidas (1194-1270) teigia: Esama patikimos tradicijos, pagal kuri visa Tora [sudaryta] i ventojo, tebnie Jis palaimintas, vard, mat odiai gali bti suskirstyti kitaip - taip, kad sudaryt vardus. Pavyzdiui, sivaizduokime, kad pirma Pradios knygos eilut suskaidoma kitokius odius, kaip antai Ba-ro jitbara Elohim (= pradioje Dievas sukr Save, vietoj Be-reit bara Elohim = Pradioje Dievas sukr [ )...] Tada paaiks, kad visa Tora, kuri buvo parayta juoda ugnimi ant baltos ugnies, buvo btent tokia: ratas buvo nenutrkstamas, be tarp tarp odi, ir kiekvienas gali j skaityti arba kaip dievikuosius vardus, arba taip, kaip tai daroma norint suprasti Tor ir jos priesakus. Juk Mozei, ms mokytojui, ji buvo duota pagal priesak skaitym, o vard skaitymas jam buvo perteiktas odiu ( cit. pagal The Wisdom... 1994,1080). Tai, kad Tora yra Dievo Vard sraas, anot kabalist, tik ir daro manom kreipimsi Diev - juk tik inodamas Dievo Vard galiu kreiptis J. Tada vardas jau nebra vien enklas , ymintis tam tikr Dievo aspekt, ir pats Dievas nebra vien tam tikras daiktas, apie kur galima pasakoti vairius pasakojimus. Maldoje Dievo Vardas pirmiausia yra kreipinys.

Tad skaitydamas Tor kabalistas skaito ne pasakojimus apie Dievo ir jo tautos istorij, o kalbasi su Dievu, kreipiasi J, vadindamas J Vardais. Vadindamas iuo atveju reikia ne pa enklindamas , o pakviesdamas. Kreipinys, kitaip negu pasakojimas, yra ne neutralus kalbamo dalyko atvilgiu kalbjimo aktas, o aktas, susiejantis kalbtoj ir ukalbintj: tai kalbjimas, kuris skleidiasi toje paioje bties plotmje, kurioje yra ir patys pokalbio dalyviai - Dievas ir besimeldiantis mogus. Kaip tik todl klausim I kur galtume inoti, kad Dievas Pats meldiasi? kabalistai atsako: mistin malda pakylja maldinink ir veda j slaptj vidin Dievo gyvenim, todl, kai maldininkas meldiasi, meldiasi ir Dievas (r. Scholem 1974,171). itaip meldiantis mogaus protas ir valia susilieja su Dievo protu ir valia. Taiau tai ne tas substancij susiliejimas, kur ia, matyt, bt link velgti graikai, bet kok skirtum ar tapatyb suvokiantys kaip daikt skirtum ar tapatyb. Kabalistai ia greiiau mato tikr dialogo santyk, kai apskritai nelieka jokio daiktiko atskaitos tako, kurio atvilgiu bt galima k nors atskirti ar sutapatinti kaip daiktus. Bti tokiame santykyje ir yra kavvanah. Tai tokia intencija, kai, uuot velg prieais stovint od-daikt, tampame odio-vyksmo dalyviais - sakytojais ir drauge klausytojais. Tik tada randasi esminis dialoginis odio aspektas - odis tampa veiksmu, kuriame a pats dalyvauju. Taiau dalyvauju ypatingu bdu: Kavvanah nra valia. Jai nerpi perkelti vaizdin tikr daikt pasaul; nerpi paversti sapn fiksuotu objektu, kad is galt bti parankus naudojimui, galt bti kiek panorjus kart patirtas kartojant iki soties. Jai nerpi mesti veiksmo akmen vyksmo vilnis, kad ios akimirkai subanguot ( Buber 1928,149). Tobulas dalyvavimas vento Vardo tarime - tai visika tyla. Kaip pastebi rabis Azrielis i Geronos, besimelsdamas mistikas atmeta visus trikdius bei visas klitis ir kiekvien od redukuoja jo niek :en pat, 178). Tarsi komentuodamas msling pastebjim, Azrielis aikina toliau: Mintis pleiasi ir kyla auktyn savj itak link, tad ^ai ji jas pasiekia, nebegali kilti be galo auktai, [...] todl pamaldus mogus nuo seno keldavo savj mint jos itak link tardamas maldos ramokymus ar odius. ios procedros ir traukos (devekuth), kuri jo mintis pasiekdavo, rezultatas bdavo tai, kad jo odiai tapdavo palaiminti, padauginti, pripildyti dievikojo turinio, kuris atitekdavo i r senos, vadinamos ,minties nieku, kaip kad vandenys i tvenkinio rasrva visomis kryptimis, kai tik mogus juos paleidia laisv ( ten ra:. 370-371).

67
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " ALTERNATYV, A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

68
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Ir vis dlto toks pirmapradi kai ydikas ir sykiu pirmapradikai mogikas" kabalistinis Toros skaitymo bdas nebuvo vienin^ ^ nebuvo vyraujantis. Kreipinio nuostat nuolatos go ir slopino mogaus silpnybms pataikaujantis, abejing nusiraminim silantis ir drauge skirtum tarp to, kas ydika", ir to, kas graikika", naikinantis daikti kas" Dievo ir anapusyb s" vaizdis. Vir dar tik besifomuojanios kabalos pakibo grsm - virsti dar vienu pasakojimu (pasaka?) ir itirpti begalinje vairiais laikais ir vairiose tautose sukurt pasakojim gausybje. Juk, pavertus Diev teologini pasakojim personau, isilaisvinama nuo pareigos at-sakingai girdti nuolatin Jo kreipin ir galima leisti sau atsip sti" nuo kyraus panekovo. Daugelis kabalist iai pagundai nesteng atsispirti, tad ilgainiui kabala gijo labai ryki magijos bruo. Kabalist dmesys nuolat krypo vaizduots sukurt daiktikos antgamt s" (vairiausi dvasi, paslapting gali, slapt sryi ir pan.) pasaul. Ukeikimai, amuletai ir kitos dvasias valdanios priemons ilgainiui tapo bene svarbiausiais kabalos atributais, tvirtinaniais kabalisto kaip mago vaizd ne tik prietaringos prastuomens smonje, bet ir pai kabalist savimonje*.

Chasidei askenaz, arba ydikasis

panteizmas"

Prie toki kabalos orientacij daikti k anapusyb" buvo nukreiptas XII ir XIII ami sandroje vidurio Reino regione (Vormse, peyeryje, Maince) susiformavs religinis sjdis, kurio dalyviai save vadino chasidei askenaz (vokie i chasidais"). G. Scholemas teigia, kad chasidizmo atsiradimas buvo lemiamas vykis Vokietijos yd religingumo raidoje" (Scholem 1946, 81). Kitaip, negu merkabah mistika, didiausi reikm teikusi ekstazei ir neemikiems regjimams ir taip i esms nusigrusi nuo emikosios tikrovs, vokiei chasidai stengsi sitvirtinti iapusiniame gyvenime, kur laiko tikriausia Dievo meils iraika. Sefer Chasidim" (Pamaldij knygoje) pamatinis chasido gyvenimo orientyras nusakomas kaip chasidut - pamaldumas, besireikiantis pirmiausia nuolatinio Dievo artumo, Jo buvimo pasaulyje patyrimu. Dievo imanencija pasaulyje vokiei chasidams buvo visika akivaizdyb. Antai Moz Azrielis (XIII a.) teigia: Dievas pripildo vis gai-

* taig btent tokio kabalisto paveiksl aptinkame grafo Jano Potockio knygoje Rankra tis, rastas Saragosoje" (Potocki, J. 1805).

s ir visk, kas yra pasaulyje. [...] Viskas yra Jame ir Jis mato visk, nes 69 Jis galingas regti Visat velgdamas save Pat ( ten pat, 109). Tomas Sodeika APIE YDIKJ Eleazaras Vormsietis, tarsi antrindamas Mokytojui Eckhartui, skel- GRAIKI KO M S T Y M O ALTERNATYV, A R B A APIE bia, jog Dievas yra artimesnis mogaus sielai, negu ji pati sau, ir vadina KREIPIN IR PASAKOJIMO Diev sielos Siela( ten pat, 110). O viename himn, vliau traukt TEKST sinagogos liturgij, giedama: Viskas yra Tavyje ir Tu esi visame kame; Tu pripildai visk, ir Tu visk apglbi ( ten pat, 108). Savaime kyla klausimas, ar tokia nuostata neprietarauja, atrodyt, svarbiausiam yd religijos bruoui - beslygikam Dievo anapusybs iklimui vir visko, kas emika ?Ar, pabrdami Dievo buvim visame kame, vokiei chasidai nepamirta esmingiausio pirmapradikai ydikos Dievo sampratos bruoo - absoliuios Dievo transcendencijos? Trumpai tariant: ar tai, k jie skelbia, nra panteizmas, Eleazaro Vormsieio knygos puslapis kuriuo danai kaltinami mistikai? itaip keliam klausim pagal yd prot galima atsakyti kitu klausimu: kas yra panteizmas? Ar pats klausimas apie vokiei chasid panteizm nra nulemtas graikikos pasaulio schematikos, kuri iapusybs ir anapusybs, pasaulio ir Dievo perskyr traktuoja kaip dviej daikt , dviej objektini sfer perskyr? Bene rykiausi :okios schematikos pavyzd galima rasti Platono filosofijoje, konkreiai - jo idj teorijoje. Kalbdamas apie idjas kaip apie anapusybs srit, Platonas t anapusyb traktuoja kaip objektin , daiktik . : uk idjos yra ne kas kita, tik tam tikri daiktai( plg., pvz., Platonas :999, 86-91; Platonas 1996, 41-57). O tai, k, matyt, turjo omenyje vokiei chasidai, kalbdami apie Dievo buvim pasaulyje, atsirado ne i dviej objektini srii (juslins :r idealiosios) perskyros, o greiiau i objektikumo ir neobjektikumo rerskvros. Jie puikiai suvok, jog tikroji antgamt nra koks nors neregim daikt pasaulis. Tikroji antgamt yra tai, kas neturi ir negali rti daiktiko pavidalo. Juk kai kyla klausimas apie imanencijos ir Transcendencijos, gamtos ir antgamts perskyr, svarbu yra ne tai, ar s:rbiu materiali tikrov , ar platonikj idj dang - esminges-

70
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

nis klausimas, ar t srii atvilgiu esu praalaitis stebtojas, ar dalyvis. Tik pastaruoju atveju anapusyb man atsiveria kaip slpinys, t. y. kaip K J anapusyb. Bet jei taip, tai Dievo buvimas pasaulyje neprietarauja absoliuiai Jo transcendencijai: Dievo nra pasaulyje kaip daikto, taiau kiekvienam, kas pasaulyje dalyvauja, Dievas atsiveria kaip giliausias slpinys. Todl, teigia vokiei chasidai, tobulumo siekiantis mogus privalo ne nugrimzti svajose apie an pasaul , o, gyvendamas iame pasaulyje, savuoju gyvenimu t pasaul paventinti. Paventinti iuo atveju reikia: ne gyventi alia pasaulio ir net ne gyventi pasaulyje, bet gyventi pasaul. Paventintas pasaulis yra ne daiktas, kur galima apirinti i alies arba naudoti tam tikriems tikslams, ir net ne toki daikt talpykla, o gyvas vyksmas, kuriame a pats dalyvauju. Toks mogaus ir pasaulio santykis daro beprasmes visokias kalbas apie vokiei chasid panteizm . Panteizmas buvo ir yra svetimas ydo sielai. Dievo imanencija, apie kuri kalba Moz Azrielis ar Eleazaras Vormsietis ir kuri lovina cituotasis himnas, reikia ne daiktik Dievo sutapim su pasauliu, bet greiiau tai, kad Dievas yra pasaulio btis, kurioje dalyvauja ir mogus. Skelbdami toki Dievo ir pasaulio tapatyb, vokiei chasidai atsiriboja ir nuo merkabah mistikos, kurioje Dievo lov ( kavod) yra tik tai, k pranaai ir regtojai regi ekstazje. Juk tai, kad lov ia yra regima (o regjimas visuomet suponuoja atstum, kuris manomas tik tarp daikt ), reikia, jog merkabah mistik santykis su love yra veikiau graikikas , o ne specifikai ydikas, t. y. i esms toks pats, kaip Diks akivaizdoje stovinio Parmenido arba kontempliuojanio idjas Platono. Tai iorin, daiktika , objektin lov. O vokiei chasidams labiau rpi vidin lov, kuri suvinta tada, kai Dievas prabyla mogaus siel, t. y. kai pasireikia esmikai neobjektiniu bdu.
T RO

i vidin lov vokiei chasidai tapatina su Dievo Valia ar odiu, ventja Dvasia. Vidin Dievo lov - tai Jo esamyb, slapta gldinti visame kame, visuose daiktuose (r. Scholem 1946,112). lovs aspekt vokiei chasidai tapatina su Dievo ventybe ir skiria j nuo Dievo didybs ( arba karalysts ), sutampanios su Jo regimja, iorine, daiktika love. Dievo ventyb yra begalin, didyb - baigtin. Taiau dar svarbesnis skirtumas tas, kad didyb yra tam tikras objektas, kur galima kontempliuoti i objektinio nuotolio, o ventyb yra slpinys, atsiveriantis tik neobjektiniame santykyje. Todl vokiei chasidams pats is skyrimas yra ne teorinis, spekuliatyviai teologinis, o veikiau praktinis - reikmingas pirmiausia maldos praktikai. Mintasis

Eleazaras Vormsietis pabria - nors melsdamasis chasidas kreipiasi Diev kaip Valdov, t. y. kreipiasi tarsi iorin Dievo lov, taiau malda pirmiausia yra kreipinys, todl krepiamasi ventyb - slapt, begalin ir neobjektin Dievo lov, persmelkiani vis pasaul. Tokios neobjektins Dievo imanencijos pasaulyje iraika yra meil. Btent ji yra tokia btis, kuriai negalioja neprietaringumo principas ir kuri kaip tik dl to perengia bet kok (gamtin ar antgamtin, regim ar neregim) objektikum, sykiu veikdama ir svarbiausi to objektikumo bruo - pasaulio (nesvarbu, iapusinio ar anapusinio) svetimum bei prieikum. Tik mylintis Dievas gali bti pasaulyje( tiksliau bt sakyti: bti pasaul") tokiu bdu, kad savuoju buvimu to pasaulio nepaneigt. Tik mylintis mogus gali bti pasaulyje (ir ia geriau tikt odiai: bti pasaul") taip, kad iame buvime bt ir Dievas. Tai meils buvimas, apie kur Eleazaras Vormsietis sako: Siela sklidina Dievo meils ir meils paniai tvirtai laiko j diaugsme ir irdies viesoje. [...] Niekas jai neberpi, tik vykdyti Krjo vali, daryti gera kitiems ir ventai saugoti Dievo Vard [...] Ir visos mintys sudega Jo meils liepsnose( ten pat, 95). Erotika Eleazarui, kaip ir daugeliui mistik - hinduist, musulmon, krikioni - yra neisenkama mistinio igyvenimo simboli talpykla. Taiau dar rykesni erotins simbolikos pavyzdi pateikia Zoharas =( Spindesys, vytjimas , Pavaist )- knyga, kurios reikm yd mistikai galt bti sulyginta nebent tik su Sefer Tecirah reikme*.

71
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " A L T E R N A T Y V A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Zoharas", arba ydikoji meils kalba


Zohare atpasakoti legendinio yd asketo ir mistiko rabio imono ben Jochajaus, gyvenusio II a. Palestinoje, pokalbiai, kuri tema - misdn-simbolin ventojo Rato interpretacija. Anot ios interpretacijos, rats savaime Dievas yra Begalinis ( En-Sof ). Jis neturi joki savybi ir drauge yra visai nepainus, tad nusakomas kaip Niekis (Ayin). Taiau sykiu Jis gali bti nusakytas ir kaip Begalin viesa (Or En-Sof), kurios deimt spinduli ir yra jau Sefer Jecirah autoriui gerai inomos sefinuvieianios mogaus prot ir leidianios mogui painti Diev. >efiros - tai Dievo slaptojo gyvenimo momentai ir sykiu Jo apsirei^ m a s mogui, Dievo Vardai, kuriuos tardamas Jis kuria pasaul. Tad
Zoharo" autorius ir paraymo laikas nra tiksliai inomi. Vieno autoritetingiausi kabalos tyrintoj G. Scholemo nuomone, ios knygos autorius yra XII a. Ispanijoje r.-vens kabalistas Moz Leonietis. Plg. Scholem 1974, 233-235.

72
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

sefiros yra dievikosios viesos emanacijos, per kurias transcendentikas Dievas tampa imanentikas. Kita vertus, jos yra aktyvios mogaus I O J ^ todl mogus tampa Dievo kuriamosios veiklos dalyviu. Visos sefiros sudaro Dievo Vard (JHVH), kuris sutampa su paia Dievo esamybe, besireikiania krinijos harmonija, o pastaroji yra ne kas kita, tik Dievo meils pasauliui apraika. i meil simbolizuoja deimtoji sefir medio sefira Malchut (Dievo karalyst) arba echina (Dievo buvimas krinijoje) - Dangikoji Suadtin , tarianti Giesmi giesms odius: Tepabuiuoja jis mane savo burnos buiniais . Kadangi mums pirmiausia rpi M. Buberio pasilyta graik ir yd priestata, tai paranku Zohare pateikiam ydik i odi interpretacij sugretinti su kita interpretacija, kurios autorius yra Origenas mstytojas, daug padirbjs, kad krikionims atiteks ydikas Senojo Testamento paveldas bt vilktas dail graikikos mstysenos rb. Vienas valgus Origeno komentatorius pastebjo, kad Giesmi giesm yra meils pokalbis, o meils pokalbio praalaitis suprasti negali. Vienintelis bdas j suvokti - j sitraukti *. Su iuo teiginiu negalima nesutikti. Taiau knieti paklausti, k reikia sitraukti meils pokalb? Ar i ties, kaip teigia k tik pacituoto teiginio autorius, teksto interpretacija irgi yra pokalbio atmaina( Origenas, 1976, vii). Ir ar i pokalbio atmaina tikrai yra sitraukimas pokalb, o ne tapimas dar didesniu praalaiiu , kuris, pats to nesuvokdamas, tik tariasi ess pokalbio dalyvis? Paiam Origenui ventojo Rato interpretacija pirmiausia yra mstymo atgrtis nuo raids dvasi ( Comm. In Matth. X, 14, 71-72, cit. i: Origenas 1976, xii). Jei nesuprasime viso to [= ventajame Rate minim realij. - T. S.] dvasine prasme, ar nebus tai panau pasakas? retorikai klausia jis. - Jei ia nra jokios paslapties, argi nra tai neverta Dievo? Taigi btina, kad tas, kuris moka igirsti Ratus dvasikai, arba bent jau tas, kuris nemoka, bet trokta imokti, visomis jgomis stengtsi negyventi pagal kn ir krauj, idant galt pasidaryti vertas dvasios paslapi ir, sakant kiek stipriau, degt dvasiku geismu ir meile, nes juk yra ir dvasika meil ( Origenas 1976, 6). Pagirtinas ir visokeriopai skatintinas Origeno rpestis isaugoti ventojo Rato odiuose gldinias dvasios paslaptis. Negalima nepritarti ir jo rytui atsiriboti nuo pasak , kurias silo paodinis teksto
S E E

* Aliauskas, V. Igirsk ,Giesmi giesm , skubk j suprasti...: Origeno hermeneutikos vadiniai fragmentai I Origenas 1976, vii. Verta atkreipti dmes Nijols Keryts pastabas, irykinanias kai kuriuos abejotinus tokios hermeneutikos aspektus (r. Keryt 1996, 729-739).

supratimas. Abejoni kelia tik bdas, kuriuo Origenas bando atsigrti nuo raids dvasi bei origenikoji paios ios dvasios samprata. Daugel Giesmi giesms tyrintoj trikdo ir glumina faktas, kad ios ventojo Rato knygos tekstas yra itisinis , nesuskirstytas vaidmenis, nors pagal prasm atrodo, kad tai pokalbis*. Origenas nekelia klausimo dl tokios keistokos teksto sandaros ir rytingai imasi skaidyti tekst vaidmenis. Vienintelis dalykas, dl ko jis dvejoja, yra Giesmi giesms vaidmen skaiius. I keli vaidmen ji susideda, nesu tikras, - rao Origenas ir pamaldiai priduria: - Dl js mald ir dl to, k man leidia pamatyti Dievas, manau gals atrasti keturis vaidmenis: Suadtin ir Suadtin, alia Suadtins - mergaites, alia Suadtinio - jo bendr br. Vienus odius sako Suadtin, kitus Suadtinis, viena - jaunos mergaits, kita - Suadtinio bendrai. Taigi, keturios, regis, sudtins dalys: Jis ir Ji bei du chorai, darniai tarpusavy giedantys; Suadtin gieda su jaunomis mergaitmis, Suadtinis - su biiuliais ( Origenas, 1976, 3-4). itaip suskaidius tekst vaidmenis ieina palyginti rilus, pagal graikikos dramos kanonus sukonstruotas siuetas, kuris neblogai tinka vaidinti scenoje. Taiau tok siueto rekonstravim Origenas laiko tik perjimo nuo raids prie dvasios prielaida. Pats perjimas atliekamas tuos vaidmenis alegorikai iifruojant . Iifravus Origeno rekonstruotoje ir sureisuotoje scenoje pasirodo ne iaip etnografin vestuvi eisena, o alegorins figros: Suadtinis - Kristus, Suadtin - Banyia, Suadtin lydinios mergaits - tikinij sielos, kurios iganymo keliu tra nuj trump atkarp ( ten pat, 4), Suadtinio palyda - angelai ir tie, kurie tapo :obulais vyrais( ten pat). Origeno sumanymas atrodo gerai apgalvotas ir visikai pagrstas. Tai ingsnis nuo rato prie balso, nuo raids prie dvasios. Juk 5kaitvdami vaidmenis nesuskaldyt ir alegorikai neinterpretuot

73
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O ALTERNATYV, A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Origenas

rranzas Dornseiffas net kelia mint, jog visas Giesmi giesms tekstas yra vieno asmens ibjimas. Zr. gyptische...1959,194 .

74
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Giesmi giesm, matome tik negyvas raides. Skaitome odius, bet raids, i kuri jie sudti, neiduoda, kas tuos odius taria ir k kreipia A ! . . . , , . .

masi. Atrodyt, jei girdetume gyvus balsus, j intonacij, tembr, galetume aikiau skirti panekovus ir geriau suvoktume pokalbio prasm. Tad ir bandome, sekdami Origenu, vaizduotje kurti pokalbio scen, rekonstruoti dramos siuet ir taip skubame igirsti , kas k sako. Taiau ar itaip elgdamiesi i ties imame geriau suprasti pokalbio dvasin prasm ?Ar neprarandame io to esmikai svarbaus? Pasvarstykime. Juk siueto (ypa alegorinio) suvokimo slyga yra jo stebjimas i alies - tik toks stebjimas leidia aprpti siueto visum. O stebtojas i alies ir yra praalaitis , kurio kalba neivengiamai yra ne dalyvaujantis pokalbyje sakymas ir atsakymas, o veikiau pasakojimas ir aikinimas . Todl kyla rimta abejon, ar Origeno silomu bdu balsindami rat i ties pereiname nuo raids prie dvasios. Ir apskritai, ar raids-dvasios priestata sutampa su rato-balso priestata? Ar, mginant raid atgaivinti dvasia, nedert labiau pasirpinti, kaip pasakojim paversti kreipiniu? Juk pasakojant ir ratas, ir gyvas balsas yra vienodai bedvass iraikos - vienodai paalins to, k jos ireikia, atvilgiu. Pasakotojas visuomet yra pasakojamojo vyksmo praalaitis , nesvarbu, ar tas pasakojimas uraytas, ar pasakojamas balsu. Nra esminio skirtumo ir tarp urayto teksto skaitytojo bei irovo, besigrinio scenoje (ar ekrane) vaidinamosiomis meils scenomis - ir vienas, ir kitas yra tie patys praalaiiai . Gyvasis odis, kuriuo taip rpinasi Origenas, yra gyvas ne todl, kad jis sakomas gyvu balsu, o todl, kad yra kreipinys. Tik toks kreipinys gali bti Gyvasis odis, o ne alegorins odio figros vaidmuo alegorins egzegezs spektaklyje. Bet Origeno siloma Giesmi giesms inerpretacija ir yra ne kas kita, o tik tokio spektaklio scenarijus. Tad nesvarbu, ar tas scenarijus bus uraytas negyvomis raidmis , ar pasakojamas gyvu balsu. Kad tuo sitikintume, pakanka atidiau siklausyti Origeno silom Giesmi giesms pirmos eiluts odi Tepabuiuoja jis mane savo burnos buiniais interpretacij. Origenas i eilut aikina taip: Prasm i odi tokia: ar dar ilgai mano suadtinis sis savo buinius per Moz, sis buinius per pranaus? Troktu jau pati jo lpas palytti, kad jis pats ateit, pats nuengt ( ten pat, 5). Krinta akis, kad, itaip interpretuojant Suadtins odius, lengva Origeno ranka kreipin paveria pasakojimu. Tolesnje interpretacijoje pasakojamoji intonacija dar stipresn: Taigi [Suadtin] meldia Suadtinio Tv ir jam sako: Tepabuiuoja jis mane savo burnos buiniais.

O kadangi Suadtin verta, idant jai isipildyt pranayst, kurioje

pasakyta: Tau dar kalbant, atsiliepsiu: tai a, j Suadtinio Tvas iklauso, pasiunia savo Sn ( ten pat). Bet ar toki interpretacij galima vadinti sitraukimu pokalb ?Vargu. Juk itaip interpretuojant vietoj ilgesingo mylinios sielos auksmo-kreipinio (jo nuoirdumas nesiderina su jokia objektinania refleksija) randasi tik gerai reflektuotas pasakojimas apie abstraktok artumo / nuotolio, betarpikumo / tarpininkavimo santyk. Krinta akis, kad Origeno siloma ventojo Rato skaitymo strategija (skaidymas vaidmenis ir alegorizavimas) yra visikai prieinga tai, kuri silo mintasis kabalistas, ydas Nachmanidas, ne tik neskirstantis Toros teksto vaidmenis, bet ir skaitantis j taip, kad nelieka net tarp tarp odi. Anot Nachmanido, visas ventojo Rato tekstas yra Dievo Vardai, tad ir skaityti j dera kaip kreipin. Todl skaitymas virsta pokalbiu su Dievu, o skaitytojas - Dievo panekovu. O Origenas, suskaidydamas itisin Giesmi giesms tekst vaidmenis, greiiau tampa irovu, stebiniu ir komentuojaniu scenoje vykstant
vaidinim.

75
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " A L T E R N A T Y V ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Tad jei vis dlto darysime prielaid, kad, interpretuodamas Giesmi giesm, Origenas sitraukia meils pokalb , tai teks pripainti, jog pat sitraukim jis supranta pagal teatro iradjams graikams gerai inom model - kaip sitraukim irovo, kuris mato scenoje \vkstant vyksm. Vargu ar reikia daug aikinti, kuo iuo bdu patiriamas estetinis igyvenimas (kuris savaime gal ir yra vertingas) skiriasi nuo tikrosios meils patirties. Juk k bendra turi scenoje vaidinama meil su tikra meile, kuri veria nusieminti ir aukotis, tapti klusniu iki mirties, iki kryiaus mirties( Fil 2, 8)? Dar daugiau, ar origenikasis sitraukimas Giesmi giesms meils pokalb neprimena elgesio tam tikros ries irovo , kur rranczai vadina voyeur ir kuris kaip tik dl to mylinij draugijoje vargiai pageidaujamas? Bet ms uolusis egzegetas tikriausiai nemoka rranczikai, tad, nuolat kartodamas: Iekau, kur tas guolis, kuriame ilsisi Suadtinis ir Suadtin ( ten pat, 27), nepalieka varg simyljli ramybje ir dar vedasi i paskos didiul br mokini bei iaip smalsuoli... Vis dlto jei nekreipsime dmesio Origeno dvasin geism , rjrsime pripainti, kad dvasins meils , kuri Origenas prieina knikajai", provaizdis yra ne kas kita, o ta platonikoji meil , kurios ?!atono Puotoje Sokrat mok Diotima. Juk, pagal moksl, tiesus velias i meil yra toks: pradjus nuo pavieni groio apraik, nuolat vi!ri vardan ano auktesnio groio, lyg laiptais lipant nuo vieno graaus

76
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kuno prie dviej, nuo dviej - prie vis, o paskui nuo grai kun prie graaus gyvenimo bdo, nuo graaus gyvenimo bdo prie grai paV

!V

zinim, galiausiai nuo painim prie ano painimo, kuris ir yra aukiausiojo groio painimas, - tam, kad gal gale paintum, kas tai yra grois ( Platonas 2000,18). Tad nekeista, kad platonikam-origenikam simyljliui galiausiai rpi ne nykstamas tikros, gyvos mylimosios grois, o nenykstama groio idja. O ir pati buini itrokusi mylimoji jam yra tik pavienis atvejis, atskiras egzempliorius, reikmingas tik tiek, kiek, sugretintas su kitais tos paios ries egzemplioriais, leidia atlikti apibendrinimo veiksm, pereiti grynj esmi teorins iros bsen ir galiausiai patirti teksto malonum *. Tad, matyt, galima sakyti, kad, iekodamas Giesmi giesms dvasins prasms , Origenas kalba kaip uolus Platono mokinys, kaip tikras graikas, kuriam meil pirmiausia reikia grjimsi , mgavimsi meils objektu. Bet jei taip, tai aiku, kad tikras (t. y. pripastantis tik objektini daiktik santyk) graikas rinksis aukiausios kokybs meils objekt - tok, kuris suteiks intensyviausi ir ilgiausiai (gal net aminai) trunkant pasigrjim (Origenas tada kalba apie dvasin meil ). Taiau tokiam grjimuisi reikia pakeisti optik - juk dvasia regima ne kno akimis, o dvasios akimis. Todl Origenas jauiasi pareigotas mokyti: nesistenk vien kno akimis suprasti to, kas buvo pasakyta; nors jomis suprasti irgi nra nenaudinga, enk savo irdies vid ir dvasioje rask kitas akis( Origenas 1976, 26). Bet juk tai, k regime (nesvarbu, kokiomis akimis), regime tik stovdami atokiai, per optikos dsni nustatyt atstum; o kas stovi atokiai, yra praalaitis, o ne dalyvis. Tai reikia, kad ir Origeno skelbiama metanoia (mstymo pakeitimas, nusigriant nuo knik dalyk ir atsigriant dvasinius) yra tik kopimas platonikosios meils pakopomis, kai abstrahuojamasi nuo gyvos konkretybs ir kylama bendryb. Btent toki mstymo pakeitimo samprat sugestionuoja Origeno taikoma alegorin Giesmi giesms interpretacija: nuo itisinio teksto tkms, simyljli smons srauto, kuriame kalbjimas ir klausymas susilieja viena, kai nebeinia, kas k sako, prie aikaus, pagal Aristotelio poetikos principus sukonstruoto, siueto, nuo konkrei vaizdini prie abstraki svok bei j ideali atitikmen - alegorini figr. Dabar paklausykime, kaip ta pati Giesmi giesm komentuojama Zohare.
* Toki pagalbin mylimos btybs funkcij labai atvirai idst Rolandas Barthesas: Bnant su mylima btybe ir galvojant apie kak kita, mane aplanko geriausios mintys, tada a iradingiausiai dirbu( Bartas 1991, 286).

Zoharo autoriui, kaip ir Origenui, rpi dvasin prasm , taiau jos iekodamas jis nesiima skaidyti nerilaus Giesmi giesms teksto vaidmenis, nebando rekonstruoti siueto ir nesistengia alegorikai jo interpretuoti, o pasuka greiiau kabalisto Nachmanido pasilyta kryptimi - skaityti Tor kaip Dievo Vardus, t. y. kaip kreipin. Zoharo autorius suvokia, jog tikrame meils pokalbyje nra ir negali bti joki vaidmen . Juk meils kalba tuo ir skiriasi nuo nemylinio, objektyvaus kalbjimo, kad kai mylintieji kreipiasi vienas kit, nerpi, kas k pasako. Juk mylintieji kalba ne tam, kad vienas kitam (ar juo labiau - praalaiiams )k nors papasakot ir papasakoj isaugot savo, kaip pasakotoj, autoryst. Greiiau kalba, kad balsu vardyt savj meil ir vardydami kreiptsi vienas kit, ir dar - kad gyvent tame kreipinyje, gyvent aminai. Todl j kreipiniai susipina, susilieja, aidi vieni kituose, gaivindami vienas kit, tarsi buinyje susiliejusios lpos - taip, kaip jie ir urayti Origeno interpretacijos dar nepalyttame, t. y. vaidmenis nesuskaldytame ir alegorikai neinterpretuotame Giesmi giesms tekste. Matyt, Zoharo autorius geriau u Origen suvokia, kad ne interpretuotojo odiai, pasakojantys apie alegorin buinio prasm, padaro prasming t buin, kurio aukiasi Giesmi giesm: Tepabuiuoja jis mane savo burnos buiniais . Greiiau atvirkiai - gyvas buinys yra svarbesnis u bet koki hermeneutik: Neatsiejama dvasios meil dvasiai gali bti [ireikta] tik buiavimu; buiuojama burna, nes burna yra dvasios altinis ir vieta, pro kuri dvasia ieina. Ir kai jie buiuoja vienas kit, dvasios priglunda viena prie kitos, ir dvasia tampa viena, ir tada meil yra viena. [...] Meils buinys isiskleidia keturiomis dvasiomis ir keturios dvasios rriglunda viena prie kitos, ir jos sudaro tikjimo slpin, ir jos pakyla keturiomis raidmis, kuriomis remiasi ventasis Vardas ir nuo kuri rriklauso auktutinis ir emutinis pasauliai. Ir kokios tai raids? Alef, '-.c, bet, he. Jos yra aukiausiosios veios ir jos yra bendryst, santarv ir visa ko visyb. ios raids yra keturios dvasios; tai meils ir palaimos dvasios, nes visi j kno nariai nra patyr skausmo. Tai keturios dvasios, [susiliejusios] buinyje, ir kiekvien i j apglbia jos bendre. Ir kai viena dvasia apglbia kit, o ta kita - pirmj, tai dvi dvasios tampa viena, ir tada visos keturios yra visikai susijungusios vienoje vieninte-

77
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O A L T E R N A T Y V ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Zoharo pirmo 1558 m. leidinio Mantujoje titulinis lapas

78
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

lje dermje, tekdamos viena kit ir viena kit aprpdamos" (Zohar II,146a146b: The Wisdom... 1994, 365). Hebraj kalbos odis ruah, kuris ioje citatoje iverstas kaip dvasia, dar gali reikti ir kvpavim , ir krypt ( ten pat), t. y. tam tikr knik veiksm ir pasaulio schemos pamat. Tad dvasin prasm , kuri Origenas taip uoliai prieina knui , Zoharo autoriui nra knikos prasms prieyb. ia turime prog dar kart sitikinti, kad kno ir dvasios perskyra yra ne kokia nors universali savaimesuprantamyb, o kyla i graikams bdingo proio visk mstyti kaip tam tikr daikt . io proio paveikta ir dvasia virsta daiktu, t. y. tuo, k galima suvokti tik stovint atokiai. Todl, apmstant dvasi graikikai , tenka j prieinti knui. Zoharo autorius suvokia, jog knas gali ir turi bti ne atmestas dl dvasios, ne paverstas kontrastiniu dvasios fonu, o greiiau sudvasintas. Bet tai manoma ne priklijuojant prie kno j alegorizuojani etiket , kurioje bt paaikinta kno dvasin prasm , o greiiau buiuojant savo burnos buiniais . Galima sakyti, kad graikikj dvasios ir kno kaip dviej substancij priestat ydai pakeiia skirtingais savo esybs igyvenimo intensyvumo laipsniais (r. Pedersen 1929, 100-101. Plg. Murtonen 1958, 11-25; Kohler 1953; Bomann 1954). Keturios raids, minimos cituotame Zoharo fragmente, yra priebalss, sudaranios od AHaVaH (= meil). Jose nesunkiai galima velgti kabalistikai pakeist Dievo Vardo tetragram JHVH. Sykiu tai gyvas buinio tarimas: A - lpos, iekanios kit lp, H - artumo nuojauta, V - susijungimas, H - artumo isipildymas. AHaVaH, meil, yra ne simbolis, nurodantis kok nors ideal objekt , o pats buiavimo veiksmas, prasmingas ne todl, kad k nors reikia , o pats savaime. Juk tikrai buiuojame ne tam, kad k nors ireiktume, bet todl, kad mylime, o mylime ne todl, kad..., o tiesiog mylime. Zoharo autorius ia tarsi sako: Giesmi giesm suprasi tik tada, kai, buiuodamas t, kuri / kur visa irdimi myli, itarsi Dievo Vard, nes tik tokia meil priartina mog prie Dievo - priartina ne prie daikto, o prie paios Dievo meils, kuria (ar kuri) gyvenu. Tad tokia interpretacija yra ne vien odi pakeitimas kitais, simboliniais odiais, vien siuet - kitais, simboliniais siuetais, o tarsi nuoroda t pirmaprad tikrov, kuri tik ir gali bti bet kokios simbolikos pamatas - gyv buin-meil: AHaVaH. Tad ir Suadtins tariamas tepabuiuoja yra ne odis, kur reikia aikinti kitais odiais, o gyvas vyksmas, kurio prasm atsisklei-

dia tik tam, kas iame vyksme dalyvauja visa irdimi, t. y. be jokios objektinanios intencijos itardamas pat buin. Tai, matyt, nujauia ir Origenas, sakydamas skubk ... su Suadtine kartoti, k ji sako, kad igirstum, k igirdo ir Suadtin ( Origenas 1976, 4). Taiau dramatizuotas origenikas pasakojimas pat Suadtins odi kartojim paveria tik vaidinimu, tik regimybe. Graikui Origenui sunku suvokti, kad po jo pasakojamosios interpretacijos bet koks Suadtins odi kartojimas, nors ir koks skubus jis bt, bus tik inscenizacija, tik meils scenos, kuriomis, tiesa, galsime grotis ar net mgautis, taiau tai bus netikra, suvaidinta meil. Galbt jis net tiki, kad jo silomas Giesmi giesms komentaras kam nors sukels tikr dvasins meils aistr, t. y. taps meils prieastimi. Taiau prieast gali turti tik graikika meil, kylanti dl mylimo objekto groio. Mat graikas myli tik tai, kas jam grau, o ydui grau tai, k jis myli. Matyt, todl ir svarbiausias Zoharo erotinis simbolis Sechina niekur nepasirodo kaip grjimosi objektas. Origenas tikriausiai ia vl pasigest aikesnio vaidmen paskirstymo ir vest scen alegorin figr . Taiau echina apskritai nra figra , o yra gyvas, konkretus vyksmas, Dievo Vardas, kuriuo mogus kreipiasi Diev, ir sykiu paties Dievo kreipinys, kur mogus igirsta tik gyvendamas visikai konkret meils santyk. Kad tuo sitikintume, imkim i Zoharo dar vien pavyzd. tai jis: Vis laik, kol mogus yra kelionje, teiri jis savo pareig - kad nenutrkt aukiausias artumas ir nelikt jis nuostolyje, be vyrikojo ir moterikojo prad. ... Grs namo jis privalo diuginti savo moter, nes moteris buvo to aukiausio artumo pamatas. Kai jis ateina pas j, tai dl dviej prieasi privalo j diuginti. Pirmiausia todl, kad io artumo malonumai yra palaimos paadas, o palaimos paadai diugina echin. Ir dar: jie didina santarv apaioje, kaip pasakyta: Ir suinosi, kad taika :avo palapinje, ir aplankysi savo savast, ir nenusidsi ( Zohar I, 49b: Tie Wisdom... 1994,1397-1398). ioje citatoje paminti kelion, grimas namo, vyro ir moters arrmas nra metaforos ar alegorijos, nra nuorodos k nors kita, ne raius tuos dalykus. Kelion yra kelion, grimas yra grimas, ar:mas yra artumas, taiau kai visi ie prasti, netgi kasdieniai dalykai igyvenami visikai jiems atsidjus, sitvirtinus meils santykyje, jie :ampa konkreiomis Dievo artumo dinamikos apraikomis. Tai jau nere daiktai, apie kuriuos galima pasakoti, o aukiausio intensyvumo v-:viniai. Meils santykis nra objektinis. Erotin simbolika tuo ir reikminga mistikai, kad eroso simboliai, grietai kalbant, nra jo-

79
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " ALTERNATYV, A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

80
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kie simboliai prasta, graiki kja prasme - jie nra vien daikt pavadavimas kitais. Simbolizavimas ia pirmiausia reikia simb o l i z u o j a m o j o " dalyko idaiktinim , iobjektinim ( plg. Sodeika 1992). Mylintysis yra ne tas, kuris grisi mylimja, ne tas, kuris paveria j objektu, daiktu( kad ir tobulu), o tas, kuris diugina j, t. y. bendrauja su ja ir dalijasi su ja savuoju diaugsmu. Tai pirmapradikai ydika simbolizavimo prasm, kurios neino graikai. emika, knika meil gali bti prieinama dvasinei meilei( kaip daro Origenas) tik tol, kol kn suvokiame graikikai - kaip daikt . Taiau argi tikras nuoirdios meils buinys nerodo, kad mylintis / mylimas knas nra joks daiktas ?Argi ugnis, kuri persmelkia ir sulydo buinyje susijungusius myliniuosius, nesudegina bet kokio daiktikumo ? Kaip tik ia matyti esminis Zoharo erotikos skirtumas, palyginti su graikikja erotika, kuri aptinkame Origeno Giesmi giesms homilijose arba jo mokytojo, dievikojo Platono dialoguose (pirmiausia Puotoje ir Faidre )ir kurioje mylintysis traktuoja mylimj pirmiausia kaip grjimosi objekt . O ir pats grjimasis graikui Platonui, atrodo, svarbus tik tiek, kiek jis tampa domaus, intriguojanio, graaus pasakojimo apie dvasinius dalykus turiniu - aukiausi erotin ekstaz graikas patiria tik pasakodamas apie meils (nesvarbu - dvasins ar knikos )nuotykius, t. y. i esms tik susidvejins su erotins dramos aktoriumi ir irovu-komentatoriumi. Zoharo autorius tokiam susidvejinimui prieina pirmaprad Vien. tai pavyzdys - Zoharo fragmentas, kuriame rabis Abba aikina Kunig knygos devyniolikto skyriaus antrj eilut Bkite venti, nes a VIEPATS, js Dievas, esu ventas : Karalius ieko tik toki, kurie prie jo dera. Todl ventasis, tebnie Jis palaimintas, gyvena tik tame, kuris, kaip ir Jis pats, yra Vienis. Kai mogus tobulja per did ventum, kad bt Vienis, tai Jis rymo tame ,Vienyje. Bet kada mogus vadinamas ,Vieniu ?- Kai vyras ir moteris yra lytikai susijung. [...] Ir tai, ateik ir pavelk! Tuo metu, kai mogus, - vyras ir moteris, yra susijungs ir paiso, kad jo mintys bt ventos, tada jis yra tobulas, jame nra ydos, ir tada jis vadinamas ,Vieniu. Todl t valand vyras turi diuginti savo moter, kad ji bt su juo vienos valios, ir jie abu susijung turi kreipti savo mintis viena. [...] O kai vyras ir moteris susijung, tai jie yra vienas knas: vienas knas ir viena siela, - tada mogus vadinamas ,Vieniu. Tada rymo ventasis, tebnie Jis palaimintas, tame Vienyje ir atsiunia iam Vieniui ventj Dvasi ( Zohar III, 81a: Langer 1989,19-20).

ventoji Dvasia", apie kuri kalba rabis Abba, ir yra echina, Dievo artumas, Jo esamyb, o ventos mintys, kurios vyro ir moters sueities metu suteikia mogui Vien, kyla i kavvanah - meditatyvaus susilaikymo nuo objektyvavimo. Juk btent objektyvuojantis vilgsnis, parodantis tai, kas iaip yra neobjektika (t. y. ne-regima), vyro ir moters sueit paveria arba mokslikai apraomu prokreacijos aktu, arba pornografijos objektu. Pranczas Jeanas Baudrillardas: Nevankyb (l'obscne) ... tai vilgsnis i pernelyg arti: matote tai, ko niekados nematte - juk niekados nematte, kaip funkcionuoja js lytis, niekados nematte to funkcionavimo i taip arti, js laimei, apskritai jo nematte( Baudrillard 1990, 47). Kaip ir mokslininkas, pornografas paveria objektu tai, kas savaime nra objektas, ir taip pasiekia netikt efekt: daiktik pavidal gyja tai, kas i prigimties nra daiktika, tai, kas gali bti tik gyva (= nedaiktika) patirtis, ia paveriama daiktu, kuris gali bti stebimas, tyrinjamas, kuriuo gali bti grimasi ir mgaujamasi. ia nieko nepakeis apeliacija mokslininko (ir graikiko egzegeto) interes idealum . Tas pats k tik cituotas J. Baudrillardas taikliai pastebjo, kad ir pornografui i tikro rpi idealus, t. y. neatsirads, nekintantis, nenykstamas realybs provaizdis, kaip tik iuo savuoju provaizdikumu realesnis u pai realyb - hiperrealyb: pornografijos vujarizmas nra seksualinis vujarizmas; tai greiiau vaizdinio bei jo netekties vujarizmas, svaigulys, kylantis tada, kai dingsta scena (scne) ir jos vieton siveria nevankyb (obscne)" (ten pat). Erotika ia atsiejama nuo knikumo , bet virsta ne dvasine meile, o teksto malonumu.

81
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " A L T E R N A T Y V A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Izaokas Lurija ir Naujj laik yd

mesianizmas

yd mistikos raidoje lemiam reikm turjo yd itrmimas i Ispanijos 1492 m. Kabaloje gldj mesianistiniai motyvai gavo nauj impuls. Mistika gijo Mesijo greito atjimo laukimo pobd. Kabala, kuri tuo metu buvo svarbiausia yd religingumo forma ir m stabarti bei institucionalizuotis, m i nauj tendencij. Daugelis yd gro turk valdom Palestin. Antroje XVI a. pusje ia radosi svarbus kabalist centras, kurio atstovai telksi apie Izaok Lurij (1534-1572). Lurija save laik Zoharo interpretuotoju. Legenda pasakoja, jog, aikindamas Zohar , jis rmsi apreikimu, gautu i pranao Elijo. Anot kitos legendos, Lurijos globjas ir dvasios vadovas buvs pats legendinis Zoharo autorius rabis imonas ben Jochajus, nurods jam apsistoti Safede ir kurti Pamaldij bendruomen.

82
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Lurija i esms modifikavo jau vokiei chasid ir Zoharo visapusikai apmstyto Dievo buvimo visame kame samprat, suteikda^ ^ Dievo ir pasaulio santykiui dinamin pobd. Anot Lurijos, visata kyla i Dievo savs apribojimo (cimcum). Dievas pasitrauk i savo paties bties ir taip sukr tutum tam, kad paskui galt grti t tutum, kurdamas pasaul. Nors, palyginti su Dievo begalybe, ta tutuma yra tik menkas takelis, vis dlto joje isitenka visas sukurtasis pasaulis. Kiekviename pasaulio krimo proceso tarpsnyje tas dvilypis pasialinimo ir apsireikimo judesys yra nuolatos atnaujinamas: viesa cirkuliuoja sklisdama i Dievo ir vl sugrdama J tarsi Dievo kvpavimas (r. Scholem 1946, 253). Dievikoji viesa pasklido tutumoje sefir pavidalu, o i i stin vytjimo buvo suformuotas pirmasis, kosminis mogus Adomas Kadmonas. Tada viesa nutekjo tam tikrus indus, skirtus tai viesai saugoti. Trims pirmosioms sefiroms skirti indai prisipild dievikosios viesos, taiau kiti septyni suskilo, ir dievikosios viesos kibirktys pairo po visat, apviesdamos tik dal krinijos. Taigi visatos harmonija buvo paeista ir radosi kovojani kosmini gali - viesos ir tamsos, grio ir blogio priestata. Taiau t pai akimirk radosi ir prieingos krypties judjimas tikkun. Sefiros vl m rikiuotis harmoning visum ir kiekviena tapo Dievo manifestacija ( parcuf ). Suskilus dievikosios viesos indams, Sechina, Dievo esamyb pasaulyje, atsidr tremtyje ir tapo Rachele dangikja Suadtine, besiilginia savojo Suadtinio. Taiau, moko Lurija, i pasaulio bkl nra galutin. Itremti i rojaus mons gavo uduot - irankioti su materija susimaiiusias dievikosios viesos kibirktis. Btent tok priesak Lurija velgia Toroje. Kai dievikosios viesos kibirktys vl bus surinktos, ateis Mesijas ir iganys pasaul, o Sechina gr pas Diev. Lurija naujai interpretuoja ir Zohare aptinkam reinkarnacijos (gilgul) idj. Jo koncepcijoje reinkarnacija gyja atkrimo proceso (tikkun) momento pobd - galutinio pasaulio susivienijimo laido prasm. Visos sielos i pradi gldjo Adomo sieloje, todl reinkarnacija yra i esms vienos Adomo sielos kelion. Taiau universalioje Adomo sieloje sielos sudar tam tikras gimining siel eimas, kuri nariai gali padti vieni kitiems siel kelionje. Kiekviena siela keliauja tol, kol galiausiai sugrta pas Diev, susivienija su pirmaprade Adomo siela. Sykiu tai bus echinos tremties pabaiga ir Mesijo karalysts pradia. Spekuliatyvus, pasakikas ios mitins-poetins kosmogonijos pobdis gali kelti mint, es Izaokas Lurija buvo pasakotojas, preten-

duojantis atsidurti vienoje gretoje su Homeru, Hesiodu, Platonu, Valentinu, Origenu bei kitais graikais. Taiau i tikro jo doktrina buvo tik tam tikros praktikos papildinys ar net alutinis produktas. Lurija traktuoja mog kaip Dievo bendradarb pasaulio iganymo procese. Bet toks bendradarbiavimas yra manomas tik tada, kai mogus ne tik vykdo Toros priesakus, bet vykdo juos teisingai nusiteiks. O is nusiteikimas jau nebra pasakojimo turinys. Todl Lurijai, kaip ir Zoharo autoriui, rpi ne pasakoti, kaip atsirado pasaulis, o veikiau mokyti mistins maldos ir meditacijos. Kaip ir visi kabalistai, jis pabria, jog kiekviename Dievo garbinimo akte mogus privalo specialiomis mistinmis intencijomis (kavvanot) pasinerti gilesn to akto prasm. Meditacija yra bdas, kuriuo mogaus siela artja prie Dievo, o artdama atkuria paeist pasaulio harmonij. Tad medituodamas mogus aktyviai dalyvauja pasaulio atkrimo (tikkun) procese. Tai manoma todl, kad meditacija yra ne kas kita, o meils auginimo ir puoseljimo bdas. Btent artimo meil yra ta visa vienijanti galia, susiejanti ibarstytas po pasaul moni sielas ir i suduusi ind pairusias dieviksias kibirktis. Lurijos bendramintis ir bendraygis Moz Kordovero i nuostat idsto taip: Kiekviename \ra tam tikra dalis jo artimo. Todl kai kas nors nusideda, tai nusideda ne tik jis pats, bet nusideda ir ta jo dalis, kuri priklauso kitam mogui i Eptein 1959,250). Reikalavimas mylti artim kaip save pat nra vien graus pageidavimas. Artimas ir esu a pats. Taiau suvokti itai galima tik nuolatos praktikuojant meditacij ir meldiantis. Kaip tik todl Lurija pabria, jog malda yra ne pasyvi laikysena, bet veikla - po pasaul pairusi dievikj kibirki rinkimas. Bet tokia veikla gali kilti tik i visikai individualios kiekvieno mogaus pastangos. Kiekviena kavvanah yra individuali ir nepakartojama. Kiekviena malda, net jei meldiamasi tais paiais odiais, yra kita, visikai asmenika. Todl praktikuojantys jichudim - meditacin Dievo Vardo :aidi derini balsinim - mokiniai gaudavo i Lurijos individualias uduotis, kiekvienas pagal jo sielos akn ( r. Scholem 1974,179; plg.: ?ine 1987; Abcassis, 1977). Nors paiam Lurijai pasaulio atkrimo vyksmas buvo ne daiktika , ne pasakojamoji, o asmeninio kreipinio pobd turinti praktika, :s dlto mesianistinis lurijins kabalos patosas netruko objektyvuous politinio mesianizmo pavidalu. io sjdio iniciatorius abatajus Cvi (1626-1665) jaunystje saksi patyrs apreikim, kuriuo buvo apreikta, jog jis yra Mesijas (r. Scholem 1946,295). Daugelis yd entuziastingai prim abataj kaip yd karali , neant tautai iganym.

83
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O ALTERNATYV, A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

84
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Taiau tuo metu Palestin vald turkai, bgtaudami dl galim politini neramum, j sum ir, grasindami mirtimi, privert priimti islam. p^ deimties met jis mir tremtyje Albanijoje. Taiau niekas negaljo sutrukdyti entuziastingiems Sabatajaus sekjams ir toliau j laikyti Mesiju. Jie tikjo, kad perjimas islam yra ne idavyst, o venta auka, ir kad prisikls Sabatajus dar gr Palestin kaip iganym neantis valdovas. XVII-XVIII ami sandroje mesianistines Sabatajaus idjas m aktyviai propaguoti ir savaip pltoti Jokbas Frankas (1726-1791): jis skelb, kad pasaulio dvasinio atsinaujinimo procesas jau baigtas, tad btina radikaliai nutraukti visus ryius, dar siejanius mog su senuoju pasauliu, t. y. be ilyg atmesti visas tradicines religingumo bei morals formas. Anot Franko, sakymai, kuriuos Dievas ant Sinajaus kalno teik Mozei, buvo reikalingi tik tol, kol pasaulis nebuvo iganytas. Tai buvo tarsi vaistai ligoniui. Taiau vliau, kai pasaulio negal buvo veikta, tie vaistai gal tik pakenkti. Franko silomas radikalus statymo ir pasaulio atmetimas toli grau ne visiems buvo priimtinas. Tad dalis buvusi Sabatajaus sekj susitelk apie Baal em Tov - lenk chasid" sjdio iniciatori.

Izraelis Baal em Tovas ir lenk chasidai"


Izraelis Baal em Tovas gim 1700 metais Volynje-Podolje ir vis gyvenim praleido Karpatuose, kur turjo ueigos namus. Mokiniai laik Baal m ypatingo ventumo mogumi. Jie tikjo, jog btent jis yra Mesijas, atjs pasaul parengti iganymo ir iganysis j per antrj savo atjim. Baal em Tovas, kaip ir Frankas, mat atotrk tarp Dievo ir pasaulio. Kaip ir Frankas, jis dl to kaltino sustabarjusi rabinikj judaizmo tradicij, taiau prieingai, negu Frankas, neman, kad ioje situacijoje reikia nusigrti nuo pasaulio. Dar daugiau - pat Frank bei jo sekjus Baal em Tovas laik viena didiausi pasaul itikusi negand. Kitaip, negu Frankas, Baal em Tovas pripaino Toros draudimus daryti pikta, taiau sykiu laiksi poirio, jog Toros nustatyta ventybs ir profanybs sfer perskyra nebegalioja: tarp to, kas sakyta, ir to, kas laikoma nereikminga iganymui, nebra esminio skirtumo. Pltodamas Lurijos poir mogaus ir Dievo bendradarbiavim, Baal em Tovas mok, jog mogaus udavinys yra ventybs sfer iplsti taip, kad ji apimt vis pasaul, kad viskas tapt venta. Anot Baal mo,

btent sakymas visk paventinti yra svarbiausias (nors niekur aikiai nesuformuluotas) Toros reikalavimas. Sis pamatinis reikalavimas turi tapti raktu, kuriuo atrakinami visi kiti sakymai, ifru, kuriuo iifruojama tikroji j prasm. Tok poir chasidai grind pirmuoju Dekalogo sakymu: Neturk kit diev tiktai Mane vien! . Jie laiksi poirio, kad, suabsoliutin t ar kit konkret draudim ar nurodym, mes paveriame j stabu, kuriam imame aukoti aukas ir taip pamirtame gyvj Diev, kurio vienintelio valia yra venta. Todl svarbesnis u bet kokio konkretaus priesako ar draudimo paisym yra atsidavimas Dievo valiai, kuri mums liepia: Paventink visk . Taip interpretuojamas statymas gyja santykin reikm. Gris yra tai, kas atitinka Dievo vali, t. y. tai, kas pasauliui nea iganym. Mat nra nieko, kas savaime btu gera ar bloga. Juk bet koks odis, daiktas ar veiksmas gali bti geras ar blogas, atsivelgiant vali mogaus, kuris t od taria, t daikt naudoja ar t veiksm atlieka (r. Buber 1963, 983). Pltodamas Lurijos dievikj kibirki doktrin, Baal mas prijo ivad, kad blogio nra. Tai, k mons laiko blogiu, i tikro yra tik giliausiai paslptas gris - kai dievikj kibirkt gaubia storiausias materijos sluoksnis. is sluoksnis ir suteikia dalykams tariamo blogio pavidal, taiau chasidas privalo gebti velgti dievikj kibirkt ir j ilaisvinti. Vienintel jga, kuri veikia pasaulyie, yra dievikj kibirki verimasis laisv. Kaip tik tas verimasis suteikia tariamam blogiui veikimo gali, kuri i tikro yra grio galia, nes blogis yra bejgis - btent jo bejgikumas ir daro j blogiu: blogis vra bejgikumas, negalia bti. Todl net ir nusiengimas statymui ar net nuodmingi veiksmai yra grio apraikos: net jei mogus nusideda, u jo nuodms slypi Dievo lov (echina), nes be jos mogus negalt n pirto pajudinti( r. Buber 1928,15). mogaus aistros yra tikrasis pasaulio iganymo rankis. Stipri aisrra negali bti bloga jau vien todl, kad joje reikiasi ne kas kita, o dievikosios kibirktys. Kaip tik dl to Baal mas didiul reikm teikia nuodmingoms mintims: visose blogose ir piktose mintyse, kurios yra niekaijai ir vagys, sustabarjusios blogio galios, gyvena ventosios lovs kibirktys. [...] Kai besimeldiant mog uklumpa pikta ar nedora mintis, tai ji ateina tam, kad mogus j iganyt ir pakylt Dievop

85
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O " ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Izraelis Baal em Tovas

86
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

(ten pat, 16). Kaip tik per jas mog daniausiai ir aplanko echina, reikalaudama ilaisvinti j i materijos apna sluoksni ir grinti pas ) E V T a c a mogus privalo atplti savo nuodming aistr nuo jos objekto ir nukreipti Diev. Bet kokia mintis, odis ar veiksmas gali tapti venti , jei juos paventina gera intencija - kavvanah. Dievo lov yra visame kame ir i visko ji kreipiasi mog praydama ir reikalaudama, kad is j ilaisvint ir grint pas Diev. Ir mogaus pareiga - atsiliepti auksm, t. y. stengtis paventinti visk, su kuo tik jis susiduria pasaulyje, net jei tai bt ir nereikmingiausi, kasdienikiausi dalykai. Tik taip mogus dalyvaus iganymo vyksme ir priartins galutin pasaulio iganym. Anot chasid, tikrasis blogis yra ne stiprus blogis, bet silpnas gris , todl ir tikras grio siekimas pirmiausia sietinas su stiprjimu, galios augimu. Todl blogio veikimas apsimarinimu yra tik tariamas veikimas, nes apsimarinant nusilpsta ir gris. Taiau tai nereikia, kad kiekvienas, kas atsiduoda nevaldomam aistr siautjimui, sykiu jau tampa Dievo rankiu ar bendradarbiu. Tik vento mogaus, cadiko aistros turi i gali. Tik cadikas, kurio elgesys i pairos gali atrodyti smerktinas prast dorovs norm poiriu, gali pakilti vir prastos morals. Kitiems to daryti nevalia. Kaip ir vokiei chasidams, Baal em Tovui pasaulis gyja ypating reikm. Gyvendamas pasaulyje, chasidas gyvena tarsi tarp dviej poli - ekstazs (hitlahavut) ir tarnavimo (avoda): Hitlahavut yra Dievo apglbimas anapus laiko ir erdvs. Avoda yra tarnavimas Dievui erdvje ir laike. Hitlahavut yra mistin puota. Avoda yra mistin auka. Tai du poliai, tarp kuri sibuoja ventojo gyvenimas( ten pat, 140). Chasidas regi gyv Dievo esamyb, echin kaip giliausi vis daikt esm, j bties pamat. Taiau toks regjimas yra ne tam tikr objekt nukreipta teorin ira , o veikiau beobjektis begalinio diaugsmo, ekstazs igyvenimas. is igyvenimas pasiekiamas ne moraliniu rigorizm u ar grieta askeze, o i irdies grynumo kylaniu giedru vilgsniu pasaul, nuoirdia malda ir meditacija. Melsdamasis ir medituodamas mogus visa esybe atsigria Diev. Sykiu jis girdi pasaulyje itremtos echinos bals: Tepabuiuoja jis mane savo burnos buiniais ir meldiasi, kad echinos trokimas bt patenkintas ir kad per j, besimeldiant mog, Dievas ir Jo echina susijungt ( ten pat, 143). Chasido malda yra vyksmas, kuriuo turi bti atkurta paeista vienyb, atkurta ia ir dabar. Toks poiris mald enklina esmin iganymo sampratos pokyt. Laikas, kuriame gyvena chasidas, yra ne neapibrta eschatologin ateitis, projektuojama neaik horizont, bet absoliuti dabartis,

kurioje pasiekiamas aukiausias igyvenimo intensyvumas. Besimeldianio ir medituojanio mogaus siela ia ir dabar realizuoja visos Izraelio bendruomens vienyb, nelaukdama ateisianios Mesijo karalysts . Meditacijoje patiriamas realus ryys su kitais bendruomens nariais. Sis ryys sustiprina maldos poveik. Kita vertus, tas ryys yra ne tik horizontalus, susiejantis tos paios bendruomens ir toje paioje dvasinio tobulumo pakopoje esanius maldininkus, bet ir vertikalus, t. y. aprpiantis vis bendruomen. Vienas chasid cadikas sako: A susieju save su visu Izraeliu - su tais, kurie yra didesni u mane, per kuriuos mano mintis pakyla aukiau, ir su tais, kurie yra maesni u mane, kurie turi bti per mane pakylti ( ten pat, 145). Svarbiausias tikros maldos bruoas - nesavanaudikas usimirimas, laipsnikai peraugantis ekstaz, kai pavien mogaus egzistencija visikai itirpsta Dieve. Tai aukiausia mistin patirtis. Ilgainiui chasidai, siekdami ios patirties, m taikyti tokias nuo seno inomas ekstazs technikas( plg. Eliade 1968, Ch. X), kaip garsus giedojimas ar okis, kol galiausiai is techninis aspektas nustelb svarbiausias vienybs su Dievu patirties slygas - nuolankum ir meil. Ankstyvojo chasidizmo patosas yra visuotin ir beslygika meil - nesvarbu, koks bus mylimo mogaus charakteris arba asmens savybs. Chasidas privalo mylti net savo prieus. Pasakojama, jog Baal Semas biiuliavosi su tais, kuriuos kiti dl ko nors buvo atstm. Tokios nuostatos pagrindas yra Dievo esamybs patirtis visame kame, t. y. aikus, gyvas patirtinis suvokimas, kad Dievas gyvena ne tik geruosiuose ir teisiuosiuose, bet ir nusidjliuose bei valkatose. Todl net didiausias nusidjlis neturi abejoti Dievo gailestingumu. Po Baal Sem Tovo mirties 1760 m. lenk chasid sjdio dvasios vadovu tapo rabis Dovas Baeras i Meseric, pramintas didiuoju magidu( maggid = keliaujantis pamokslininkas). Jo dka chasidizmas paplito Ryt Europoje. Chasidai gyv igyvenim visuomet kl aukiau u doktrin, taiau dabar gyvas ryys su mokytoju tapo lemiamu dvasinio tobuljimo veiksniu. Daugelyje viet radosi grups chasid, susitelkusi apie mokytojus - cadikus. Pastarj vaidmuo tapo panaus hinduist guru, dzenbudist roi ar sufij eicho vaidmen. Buvo tikima, kad tik cadikas, t. y tobulai teisus mogus , apdovanotas ypatinga galia patirti vienyb su Dievu, gali padti monms ipltoti uose gldinias galias ir vesti juos Dievop. Todl cadiko autoritetas ilgainiui susilygino su Toros autoritetu, o kartais net j virydavo.

87
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKIKO M S T Y M O " ALTERNATYV, A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Vilniaus Gaonas

88
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Kaip tik dl to chasidizmas usitrauk ortodoksikj rabin nemalon. Vienas uoliausi chasid persekiotoj buvo rabis Eliahu (1720-1797), pramintas Vilniaus Gaonu (r. ubas 1997, 118-125). Jam neskmingai band prieintis CHaBaD (santrumpa, sudaryta i sefir vard: Chokmah, Binah ir Daath)* mokyklos steigjas rabis neuras Zalmanas i Liad (1746-1813). 1772 m. Vilniaus Gaono iniciatyva visos naujovi prieinink (misnagidim) bendruomens tuo metu dar gyvavusioje Lietuvos Didiojoje Kunigaiktystje paskelb chasidams prakeikim (cherem) ir m juos aktyviai persekioti. Persekiojimas baigsi tuo, kad chasidai Lietuvoje beveik inyko. Isibarsiusios j bendruomens dar kur laik gyvavo tik Vakar Ukrainoje. Taiau ir ia chasidizm itiko vis religini sjdi likimas. Ilgainiui cadik autoritetui neribotai augant, bendruomenms vis labiau institucionalizuojantis, o dvasiniam gyvenimui gyjant vis daikti kesn pavidal, chasidizmas m stabarti ir virsti savo prieybe. Institucija m vir prie dvasi, kazuistika prie meil, formalizuoti ritualai bei mokyklins doktrinos - prie gyv igyvenim.

Chasidizmas ir Martino Buberio religijos filosofija


Kaip tik toki blstani chasidizmo tradicij ir aptiko vienas dialogo filosofijos korifj Martinas Buberis XX a. pradios Galicijoje. Viskas prasidjo nuo to, kad laimingo atsitiktinumo dka Buberio rankas pateko knygel, kurioje buvo idstytas rabio Baal Sem Tovo mokslas. Apie vyk M. Buberis rao: velgiau tai, kas yra pirmapradikai ydika - mogaus ir Dievo panaum, suvokt kaip veiksmas, kaip tapsmas, kaip uduotis. is pirmapradis ydikumas man tapo tuo, kas yra ir pirmapradikai mogika, tapo mogikiausio religingumo turiniu. Pamaiau judaizm kaip pamaldum , kaip chasidut. Ir staiga atmintyje ikilo vaikysts prisiminimai, cadiko ir jo bendruomens vaizdai, kurie nuviet mane: suvokiau tobulo mogaus idj ir igirdau kvietim skelbti t idj pasauliui**.
* Daath yra papildoma" sefira, tarpininkaujanti tarp chochmah ir binah sefir (r. Scholem 1974,107). ** Buber, M. Autobiografische Fragmente. In Philosophy of Martin Buber. Evanstone, 1963, 11, 665-666. odis Chasid" (daugiskaita chasidim") aptinkamas jau Biblijoje. Psalmi knygoje taip vadinamas pamaldus, dievobaimingas mogus. II a. pr. Kr. taip buvo vadinami ydai, kurie itin atsidav praktikavo tradicin pamaldum ir taip prieinosi svetimtaui takai. Taiau ypating prasm jis gijo viduramiais susiformavusios yd mistikos tradicijos - vadinamos kabala - kontekste (plg. Gulkowitsch 1934,17-23).

i valga paskatino Buber imtis didiulio darbo - rinkti ir skelbti Volynje-Podolje pasklidusi chasid bendruomense vis dar prisimenamas trumpas istorijas apie didiuosius mokytojus. Taiau, rinkdamas ias chasid legendas, jis rpinosi ne etnografija ar religijos istorija. Labiau jam rpjo galimyb chasidizm atgaivinti, paversti j gyvu dabarties turiniu. Dl to jis ir band esminius chasidizmo momentus pavelgti per asmenin patirt. Chasidizme M. Buberis pirmiausia rado mogaus ir Dievo dialogo galimyb. Gilindamasis chasid tradicij, jis suvok, kad Dievo ir mogaus santykis nesibaigia vien tuo, kad Dievas perteikia mogui tam tikr turin. mogaus ir Dievo bendravimas yra ne tekstu ireikiamas turinys, ne kadaise gauti sakymai, bet ia ir dabar gyvenamas gyvenimas, esamoji, tikra tikrov, igyvenama kaip kreipinys ir kaip atsakymas t kreipin. I ties, chasidikosios tradicijos radimas M. Buberiui buvo radimas esmins alternatyvos nusistovjusiai graikikojo mstymo tradicijai - tradicijai, kurioje daugelis nepaprastai svarbi dalyk negali bti adekvaiai apmstyta ir suvokta. Graikikos ir ydikos pasauljautos priestat pats M. Buberis suformulavo taip: Graikas nori pasaul veikti, ydas nori ji ibaigti; graikui pasaulis tiesiog yra, ydui jis tampa; graikas stovi prie pasaul, ydas yra pasaul pintas; graikas pasta pasaul mato aspektu, ydas - prasms aspektu; graikui veiksmas yra pasaulyje, ydui pasaulis yra veiksme( Buber 1916, 27). Remdamasis ia priestata, M. Buberis jauiasi gals chasidizmo esm nusakyti vienu vieninteliu sakiniu: Regti Diev kiekviename daikte ir palytti J kiekvienu grynu veiksmu( Buber 1928, 658). Tarsi komentuodamas teigin (beje, labai primenant garsj v. Ignoto Lojolos k: Rasti Diev visame kame), jis priduria: Tokio poirio jokiu bdu nedera tapatinti su panteizmu, kaip paprastai daroma. Anot chasid mokslo, visas pasaulis tra vienas odis i Dievo burnos; vis dlto net ir menkiausias pasaulio daiktas yra vertas, kad Dievas per ii atsivert mogui, kuris tikrai Dievo ieko, nes n vienas daiktas negali bti be dievikosios kibirkties, ir t kibirkt kiekvienas mogus gali kiekvienu metu, kiekvienu, kad ir prasiausiu, veiksmu aptikti ir ilaisvinti, jei tik jis t veiksm atlieka visikai tyrai, susitelks ir atsigrs Diev ( ten pat). G. Scholemas prikia M. Buberiui, es jo siloma chasid paveldo traktuot primena, pavyzdiui, pastang pateikti islamo mistik, remiantis vien didij sufij epigramomis ir neimant domn gausios

89
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKIKO M S T Y M O " ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

Martinas Buberis

90
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

teologins literatros, arba katalikybs apraym, remiantis tais ar kitais ventj teiginiais ir neatsivelgiant dogmin teologij ( Martin G^GJ-G 1960,179). Toks priekaitas nra nepagrstas. Vis dlto vargu ar galima sakyti, kad jis pataiko tiksl. Greiiau galima ginytis, ar i ties dogmin teologija yra pagrindas, kuriuo remdamiesi galime teisingai suprasti tuos ar kitus ventj teiginius. O gal atvirkiai, gal tikroji dogmatikos prasm atsiskleidia, nagrinjant tik konkrei ventj gyvenim, gal be tikjimo j gyvenimu dogmos virsta vien tam tikros logins sistemos aksiomomis? Savotiku atsakymu G. Scholemo priekait galtume laikyti iuos M. Buberio odius: Negaliu ir nenoriu perengti savo patyrimo rib. Tik liudiju patyrim ir apeliuoju patyrim. inoma, patyrimas, kur liudiju, yra baigtinis, taiau nedera jo laikyti ,subjektyviu[ ...] Tam, kas mans klausosi, sakau: ,tai tavo patirtis. Apmstyk j, o tai, ko negali apmstyti, rykis gyti patirties bdu . Dar ir dar kart kartoju: neturiu jokios doktrinos. Tik rodau kai kuriuos dalykus. Rodau tikrov, rodau tikrovje tai, kas nebuvo pastebta ar buvo pastebta pernelyg menkai. Imu u rankos t, kas mans klausosi, ir vedu j prie lango. Atidarau lang ir rodau. Neskelbiu jokios doktrinos, tik kalbuosi( Philosophy... 1963, 592 ir 1.1.). Tai, k Buberis, liudydamas patyrim ir apeliuodamas patyrim , pirmiausia randa chasidizme ir k jis vadina pirmapradikai ydika , filosofine kalba galima nusakyti tik negatyviai - kaip neobjektin nuostat. Pozityvus ios nuostatos turinys neatsiskleidia tol, kol kalbame graikikai , t. y. kol pasakojame apie daiktus. Taiau neobjektin nuostata tampa savaime suprantama, kai tik visa esybe itariame kreipin - vienaskaitos antrojo asmens vard Tu. Tu yra odis, i pamat griaunantis graik filosofins tradicijos tvirtint objektin, pasakojamj kalbsen, nes prasmingai j itarti galima tik kaip kreipin. Pasakojime is odis nemanomas, nes kai sakau Tu, pati kalba man neleidia likti praalaiiu , stebtoju, o juk tik kaip praalaitis ir galiu apie k nors pasakoti. Kaip tik i pasakojanio praalaiio nuostat ir stengiasi veikti chasidai, teigdami, jog Dievas byloja mog visais daiktais, visomis pasaulio btybmis, viskuo, kas mogaus gyvenime nutinka. Chasido pasaulis yra ne daikt ar daiktik santyki pasaulis, o gyvas Dievo ir mogaus pokalbis. Todl, anot M. Buberio, ne teo-logija", ne mokslas apie Diev kaip pasaulio Krj ir galutin tiksl yra chasidizmo dovana monijai, o Krimo ir Krinio igyvenimas kaip kreipinio, kaip kvietimo pokalbiui, pagaliau - kaip paties pokalbio. Dievas kaip

kalbtojas, krinys kaip Dievo kalba; Dievo kreipinys niek ir daikt atsakymas atsiradimu; kiekvienos btybs gyvenimas kaip pokalbis, pasaulis kaip odis - tai kas buvo judaizmo misija. Judaizmas rodo ir moko, jog tikrasis Dievas yra Tas, kur galima kreiptis, nes Jis pats kreipiasi( Buber 1963, 742). mogaus gyvenimas - tai atsakymas Dievo kreipin. Tas atsakymas yra mogaus laisvs iraika, todl jis gali bti arba teigiamas, arba neigiamas. mogus gali atsiliepti Dievo od arba nusigrti nuo jo, bet net ir nusigrdamas jis dalyvauja pokalbyje. Kitaip sakant, kiekvieno mogaus gyvenimas yra dalyvavimas pokalbyje su Dievu. Bet kaip tik todl Diev galima sutikti tik ten, kur i tikrj esama, tik ten, kur gyvenama tikr gyvenim ( ten pat, 738), t. y. ne platonikajame idj danguje, o tik tikrame pasaulyje. M. Buberiui visikai svetimas idealistinis, platonikas , graikikas Dievo ir mogaus santykis. Drauge jis grietai atsiriboja ir nuo bet kokio misticizmo, kvieianio ar net reikalaujanio nusigrti nuo io pasaulio. Taip, pasaulio triukmas nustelbia Dievo bals, taip, pasaulio baigtinyb ir praeinamyb ustoja Jo Veid, taiau idealistikai nusigrdami nuo pasaulio susiduriame su dar didesne blogybe - aptinkame ne gyvj Diev , o tik Dievo regimyb, filosofin konstrukcij, Pascalio odiais tariant, ne Abraomo, Izaoko ir Jokbo, o filosof ir mokslinink Diev . Ir vargas mums, jei to nesuvokiame. Esamyb, esamasis laikas, konkretus, pasaulikas ia ir dabar tai btina susitikimo su Dievu slyga. Todl io susitikimo iekantis chasidas ne nusigria nuo pasaulio, ne tampa kurias jo triukmui, o prieingai - sikuria pasaulyje, siklauso j ir girdi j kaip Dievo od. Pasaulis pirmiausia yra Dievo krinys ir jau vien todl neteisinga nuo jo nusigrti. Taiau dar svarbiau suvokti, kad pasaulis nra daiktas ar daikt visuma, kuri Dievas, tarsi koks Platono demiurgas, kadaise pagamino. Pasaulis nra daiktas, apie kur bt galima pasakoti filosofinius ar mokslinius pasakojimus. Pasaulis yra Dievo kreipinys, ir, gyvendami pasaul, atsakome t kreipin, o nusigrdami nuo jo nusigriame nuo Dievo, kuris pasauliu kreipiasi mog. Anot M. Buberio, ortodoksikasis judaizmas ikreip t pirmaprad dialogin santykio su Dievu pobd. Taiau tai ne tik judaizmo bda. Visose religijose galima pastebti i esms t pai tendencij - nor susitikti su Dievu anapus pasaulio. nor M. Buberis laiko didiausiu pavojumi, gresianiu bet kokiai religijai. Suprieinus iapusyb ir anapusyb , randasi institucij simbolizmas, kai institucins formos bei j atributai prieinami profanikajai tikrovei ir traktuojami

91
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O ALTERNATYV, ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

92
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kaip iskirtiniai anapusybs reprezentantai, net nepastebint, kad i ties prieinamos tik dvi daikti kos sferos. Fatalikas tokio religijos institucionalizavimo padarinys yra mogaus gyvenimo religins srities formalizmas ir sustabarjimas. Gyvas, kreipinio ir atsakymo bdu besiskleidiantis religinis impulsas ia pakeiiamas vien ritualins formos paisymu, tad vietoj tikro santykio su Dievu, santykio tikrame pasaulyje randasi tariamas santykis - santykis su mogaus vaizduots sukurta anapusybe. Anot M. Buberio, i tendencija - tendencija pakeisti tikr mogaus ir Dievo pokalb tariamu pokalbiu - bdinga visoms religijoms. Tas tariamas pokalbis i tikro yra mogaus pokalbis su savimi paiu, vidinis monologas. Sykiu tai ne kas kita, o priemons pavertimas tikslu. Juk kultas, sakramentai, dorovins normos - visa tai yra tik priemons, kuriomis mogus turt paventinti savj kasdienyb - vienintel tikrovs tikrumo srit. Taiau ilgainiui ios priemons netenka savo pirmaprads prasms - uuot suteikusios ventybs matmen kasdienybei, jos tampa savarankika tariamos ventybs sritimi ir drauge savitiksliu. Perspti apie tok pavoj ir prieintis jam - tai, anot M. Buberio, ir yra chasidizmo misija. Vykdydamas i misij, chasidizmas gyja universali, ne tik pirmapradikai ydik , bet ir pirmapradikai mogik prasm. Svarbiausias chasidizmo pranaumas prie sustabarjusi statymo religij yra tas, kad jis silo atsvar institucionalizuotai, ritualizuotai, idealistinei Dievo ir pasaulio perskyrai. Tik gyvendami pasaul chasidai tarnauja Dievui, ir prieingai: tik tarnaudami - gyvena pasaul. Chasidizmas pirmiausia yra gyvoji mistika. Kai tampa abejotini religij turiniai bei sistemos, kai tampa abejotinas atsakas ik, kur meta individo ir tautos gyvenimas, daniausiai btent mistika pasiprieina auganioms abejonms ir nusivylimui. Pamatinius mistins spekuliacijos motyvus ji paveria gyvenimo motyvais. Tai ne mistins doktrinos, bet greiiau paties mistik gyvenimo motyvai. Semdamasi kvpimo i religinio konteksto, kuriame ji susiformavo, suteikia religijai nauj gyvybs gali, sutvirtina palijusi sistem, tuias formas pripildo naujos prasms ir taip grina religijai jos saistani gali ( ten pat, 784). Taiau, kaip akivaizdiai rodo judaizmo (ir ne tik judaizmo) istorija, ir mistika nra apdrausta nuo sustabarjimo ir irimo: tai, kas pirmapradikai ydika , ilgainiui virsta tuo, kas pirmapradikai graikika . Tyrindamas lenk chasid sjd, M. Buberis turjo progos sitikinti, kaip greitai (per kelet cadik kart) chasidizmas sustabarjo ir tapo institucionalizuota, formalizuota religingumo forma. Tor vl

imta interpretuoti ne kaip Dievo kreipin, o kaip pasakojim, pamokym, draudim bei sakym rinkin, i esms niekuo nesiskiriant nuo moni sukurt pasakojim, pamokym, draudim ir sakym. Kaip tik ia M. Buberis ir velgia didiausi pavoj, gresiant ne tik chasidizmui, bet ir religinei smonei apskritai. Jo poiriu, teisingai Apreikim suprasime tik tada, kai j priimsime kaip Dievo esamybs apraik, kaip Dievo bylojimo mums fakt. Juk Mozei apreiktas Dievo Vardas yra esu, kuris esu, t. y. ne tam tikras vardas-turinys, o greiiau absoliutus ikylantis vir bet kokio turinio esamybs faktas. Ir tas faktas pareigoja Izrael itikimybei. ia galima pasimokyti tik i meils: juk mylime ne todl, kad ...,o tiesiog mylime. Tad ir bet kokia teofanija svarbi ne dl joje atsiverianio draudianio, sakanio ar pamokanio turinio, bet dl paties Dievo apsireikimo fakto. Grynoji Dievo esamyb yra aukiausias ir galutinis bet kokios teofanijos turinys, nes Dievas apsireikia ne tam, kad udraust, sakyt ar pamokyt (tokia Dievo samprata bt greiiau graikika, o ne ydika), o tam, kad apsireikt tiems, kas Jo ilgisi ir ieko. Dievo santykis su pasauliu yra ne mokytojo ir mokinio, ne valdovo ir valdinio santykis, o greiiau meils santykis, mylinij bendravimas. Todl M. Buberis tvirtai sitikins, jog i Dievo apsireikimo neseka jokie reikalavimai ar draudimai, jokios normos ar prievols, kurias bt galima ireikti bendraisiais principais ir vliau taikyti nusigrus nuo tiesiogins Dievo esamybs patirties. Tik tiesioginis santykis su Dievu atveria tikrojo dievikumo prasm - nuolatin ir absoliui esamyb. Tik taip suprasdami Dievo apsireikim suprasime ir tai, kad jis yra ir lieka giliausiu slpiniu: juk bet koks turinys visuomet jau yra islaptinimas, o apsireikimo faktas, kur dera priimti su tikjimu, meile ir itikimybe, yra aukiausias slpinys. Bet kokie teolog ar filosof bandymai t paslapt bent i dalies minti paveria Diev daiktu ir sykiu panaikina bet koki susitikimo su Juo galimyb. Tikrasis religingumas yra neatsiejamas nuo gyvo asmeniko santykio su Dievu. Taip pat ir tikra dorov nra vien etikos taisykli paisymas, o yra individualia Dievo esamybs patirtimi pagrstas ethos. Kiekvienas dorovinis apsisprendimas yra visikai individualus ir todl neisitenka visuotini taisykli sistemoje. Tad kai kyla konfliktas tarp bendros normos ir individualaus apreikimo, pastarasis, anot M. Buberio, turi beslygik prioritet. Mat toks konfliktas i esms yra konfliktas tarp raids ir dvasios - tarp anoniminio, beasmenio statymo ir asmenins atsakomybs. Bet juk u vienok ar kitok pasirinkim atsako ne morals normos, ne statymai , o konkretus asmuo,

93
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKI KO M S T Y M O A L T E R N A T Y V A R B A APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

94
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

tad aiku, kad tik jis, jo sins balsas ia ir turi bti imamas domn. Abstrakts morals principai ugoia konkreios situacijos ir konkretaus mogaus individualum, sykiu jie automatizuoja mogaus elges, daro nebereikaling ir nebemanom asmenin individo atsakomyb (kalt ar nuopelnas tenka atitinkamai normai, kuri automati kai motyvuoja vienok ar kitok mogaus poelg). Ir atvirkiai - jei ,privalai arba ,neprivalai sakoma asmenikai man, tai normos netenka mane saistanios galios, ir paklusti dera tik tam, kuris kalba( Philosophy... 1963, 324; plg. Kierkegaard 1996). Taiau bt klaidinga M. Buber laikyti etiniu anarchistu. Jis neneigia, jog visuomens gyvenimas nemanomas be vienoki ar kitoki norm, moni bendrabvis reikalauja, kad moni santykiai bt normuojami ir reguliuojami. M. Buberis tik nori pabrti, kad toks norminimas (o jo tikslas gali bti tik asmenin nauda arba visuomens gerov) jokiu bdu negali bti painiojamas su tikru doroviniu apsisprendimu, kuris turi bti absoliutus, t. y. turi bti beslygikas atsakymas Dievo kreipin. Tad ir klausimas apie grio ir blogio perskyr yra klausimas, adresuotas tiesiogiai Dievui. Galutinis dorovinis orientyras mogui gali bti tik duotas, bet ne paties mogaus sukurtas, o tai manoma tik tiesioginiame susitikime su Dievu. Tik Dievo esamyb (Sechina) suteikia pagrind moraliniam mogaus apsisprendimui, nes Dievas sukr mog kaip savj Tu, kur Jis kreipiasi ir laukia atsakymo. Taiau nei is kreipinys, nei juo labiau atsakymas j negali bti pateikti graikiku pavidalu, t. y. kaip pasakojamasis tekstas. Juk, pateks tekst, gyvas pokalbis numarinamas - jis virsta vien savotiku muziejiniu eksponatu, kuris geriausiu atveju gali tenkinti turisto smalsul. Tam, kad odio prasmje pulsuot gyvyb, reikalingas gyvas Tu, kur atsigrdamas perengiu pasakojimo teksto ploktum ir engiu kreipinio matmen. Atrodo, kad kaip tik tok matmen ir galtume aptikti ydikame mstyme , galtume - jei pavykt veikti mus saistani graikik tradicij, reikalaujani gaminti panaius ar kitokius tekstus. O tai yra vienas sunkiausi udavini.

Literatra
gyptische Liebeslieder, Hoheslied, Sappho, Theokrit". In Dornseiff, F. Kleine Schriften, I: Antike und alter Orient. Leipzig, 1959. Martin Bubers Deutung des Chasidismus". In Scholem, G. Judaica II. Frankfurt a. M., 1960. Abcassis, A.; Nadaf, G. (Ed.). Encyclopdie de la mystique juive. Paris, 1977.

Abelson, J. Jewish Mysticism. London, 1913. Bartas, R. Teksto malonumas. Vilnius, 1991. Baudrillard, J. De la sduction. Paris, 1990. Bomann, Th. Das hebrische Denken im Vergleich mit dem griechischen. Gttingen, 1954. Bright, W. Language and Music. Ethno-Musicology, no. 7,1963. Buber, M. Die chassidischen Bcher. Jakob Hegner Vlg., 1928. Buber, M. Vom Geist des Judentums. Leipzig, 1916. Buber, M. Werke, Bd. III: Schriften zum Chasidismus. Mnchen / Heidelberg, 1963. Eliade, M. Le chamanisme et les techniques archaques de l'extase. Paris, 1968. Enomiya-Lassalle, H. M. Zen Weg zur Erleuchtung. Wien / Freiburg / Basel, 1973. Epstein, I. Judaism. Harmonsworth, 1959. Faltin, P. Widerspr che bei der Interpretation des Kunstwerks als Zeichen. International Review of the Aesthetics and Sociology of Music, no. 3,1972. Fine, L. The Contemplative Practice of Yihudim in Lurianic Kabbalah. In Jewish Spirituality, Vol. II: From the sixteeth-century revival to the present. New York, 1987. Finkelstein, S. Outlines of Jewish Though. New York, 1923. Gnosis. Das Buch der verborgenen Evangelien. Hrsg. und bers von Werner Hrmann, Pattloch Vlg, 1989. Gulkowitsch, L. Die Entwicklung des Begriffes Hasid im Alten Testament. Tartu, 1934. Keryt, N. Sambalsiai. Naujasis idinys, 1996, nr. / 12. Kierkegaard, S. Baim ir drebjimas. Vilnius, 1996. Khler, W. Die Gnosis. Tbingen, 1911. Khler. L. Der hebrische Mensch. Tbingen, 1953. Kravcov, 1990: , M. . . In - , (). , 1990. Ksiga Jecirah. Warszawa, 1994. Ltz, J. . Kurze Anleitung zum Meditieren. Frankfurt . M., 1973. Marcel, G. Etre et Avoir. Paris, 1935. Meshiv Devarim Nekhohim. Oxford MS, 1585, fol. 24b. Morgenstern, S. Komponisten ber Musik. Mnchen, 1956. Murtonen, A. The Living Soul: A Study of the Meaning of the Word naefaes in the Old Testament Hebrew Language. In Studia Orientalia XXIII. Helsinki 1958.

95
Tomas Sodeika APIE YDIKJ GRAIKIKO M S T Y M O " A L T E R N A T Y V ARBA APIE KREIPIN IR PASAKOJIMO TEKST

96
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Origenas. Giesmi giesms homilijos. Vilnius, 1976. Parmenidas. Apie Prigimt . Naujasis idinys, 1991, nr. 10, p. 3-6. Pedersen, J. Israel. Copenhagen / London, 1929. Philosophy of Martin Buber. Evanstone, 1963. Platonas. Faidonas. Vilnius, 1999. Platonas. Faidras. Vilnius, 1996. Platonas. Puota. Vilnius, 2000. Platonas. Timajas. Kriti jas. Vilnius, 1995. Potocki, J. Manuscrit trouv a Sarragosse. St.-Petersbourg, 1805. Rabi imon, 1994: . . , 1994. Reizenstein, R. Poimandres. Leipzig, 1904. Scholem, G. Kabbalah. New York, 1974. Scholem, G. Major Trends in Jewish Mysticism. New York, 1946. Scholem, G. Zur Kabbala und ihrer Symbolik. Zurich, 1960. Cit. pagal: The Wisdom of the Zohar, 1994,1080. Sodeika, T. ...Simbolis vien? Naujasis idinys, 1992, nr. 4, p. 36^13. ubas, M. Talmudinio mokslo vaigd. Vilnius, 1997. Taisen Deshimaru. Questions to a Zen Master. Leipzig, 1985. The Wisdom of the Zohar. An Anthology of Texts. London / Washington, 1994, vol. III. Zohar III, 81a, Langer, G. Die Erotik der Kabbala. Miinchen, 1989.

Bronislavas

KUZMICKAS

Mykolo Romerio universitetas

YD VIDURAMI FILOSOFIJA: TIKJIMAS IR PROTAS


E s m i n i a i o d i a i : judaizmas, tikjimas, protas, substancija, materija, forma.

yd filosofija ir judaizmas
Kalbant apie yd filosofij viduramiais, tikslinga atkreipti dmes vien metodologin klausim, kylant io laikotarpio filosofijos tyrintojams, - tai filosofijos ir religijos santykio klausimas. Turimas galvoje viduramius pasieks senovs graik filosofijos palikimas ir monoteistini religij (judaizmo, krikionybs, islamo) doktrinos, j sveikos ir interpretacijos. To klausimo aspektas - religij ir j ipainj tautikumo (etnikumo) santykis. io straipsnio temos atveju - tai klausimas apie svok yd filosofija" ir judaizmas" santyk, analogikai bt galima svarstyti klausim apie arab filosofijos" ir islamo" santyk. Taip kelti klausim skatina ta aplinkyb, kad moni tautins (etnins) ir religins priklausomybs santykiai istorikai klostsi vairiai - kai kada svarbiausias taut formavimosi veiksnys buvo religija, vienijanti skirtingos etnins kilms mones, o kai kada paios religijos, kaip dvasin j bties raika, formavosi per imtus ar tkstanius etnos patirties met. Filosofija, kaip ir kitos dvasins kultros sritys, atsiduria dviej referencij - tautins ir konfesins - sankryoje. Kuriai teiktinas pirmumas, kalbant apie yd filosofij? Teikiant pirmum tautinei referencijai, bt netiesiogiai pasakoma, kad ta filosofija yra religikai indiferentika ir i esms nepriklauso nuo judaizmo kaip konfesijos. Savo ruotu tai reikt, kad yd filosofija buvo kuriama kaip laisvas ir atviras tiesos iekojimas, besiremiantis vien prigimtinmis mogus proto galiomis. Atskirai svarstytinas klausimas, ar tokia filosofija, skaitant ir tarpinius variantus, viduramiais buvo manoma i viso. Laikant, kad yd filosofija buvo kuriama, atsivelgiant, pirmiausia, biblinius judaizmo altinius, tekt j kvalifikuoti labiau kaip teologij, negu filosofij, nes tai bt toks tiesos iekojimas, kurio kryptis ir esminiai dalykai inomi i anksto.

98
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Siekiant aikumo, galima klausti toliau: kokiu laipsniu judaizmas yra btinas ydikojo tautinio tapatumo komponentas, ar esama pag kalbti apie ydikum, kaip ir apie yd filosofij, atsietai nuo judaizmo? Kita vertus, ar judaizmas savo konfesine, etine, kultrine reikme yra analogikas kitoms monoteistinms religijoms - krikionybei ir islamui? Mokslinje judaikos literatroje galima rasti svarstym, ar judaizmas i viso yra religija (r. De Lange 1996,14, 16, 18) ir paaikinim, kad ydai danai apibdina judaizm ne tiek kaip religij, kiek gyvenimo bd", teigiant, kad ydo dvasinje struktroje religinis tikjimas yra tik vienas ingredientas. Remiantis iais teiginiais, judaizm bt galima aikinti ne vien siaurai, t. y. konfesine prasme, bet ir kaip labai reikming yd kultrins tradicijos, suprantamos plaija prasme, dal, lemiani vairias yd dvasinio gyvenimo - gyvenimo bdo - sritis. Toks poveikis ir yra laikytinas aplinkybe, neleidiania jokiai yd dvasins kultros sriiai, skaitant ir filosofij, labiau atitrkti nuo judaizmo, kitaip tariant, sekuliarizuotis. Nors dalis yd bendruomens nari, ypa dabartiniais laikais, yra veikiami sekuliarios kultros, kas reikia, kad jie tampa praktikai nereligingi, vis dlto galima neabejojant teigti, kad apskritai yd dvasin kultra yra ymiai maiau sekuliarizuota, negu tradicikai krikionik Vakar pasaulio taut kultros. Todl bt labai sudtinga pamatuotai kalbti apie yd filosofij tokia paia prasme, kokia (beje, tik nuo naujj laik pradios) galima kalbti apie vokiei, prancz ar brit filosofijas. Pastarosios, pirma, atspindjo t taut kultrini tradicij savitum, k rodo, pvz., brit filosofijai bdingas empirizmas, vokiei - spekuliatyvumas ir pan; antra, jos buvo pltojamos i esms savarankikos mstymo kultros terpje, j konceptualiai nesaist, arba saist tik gan formaliai, atitinkamos konfesins doktrinos. Taigi ar esama pagrindo kalbti apie toki filosofij, kuri bt indiferentika judaizmui ir kuri vis dlto bt laikoma yd filosofija? Gerai inomi faktai duoda neigiam atsakym. Ne tik antikos laik, pradedant Filonu Aleksandrieiu (apie 28-21 m. pr. Kr.-apie 41^:9 po Kr.), kuris laikomas yd filosofijos pradininku, ir vidurami yd filosof, apie kuriuos bus kalbama toliau, kryba, bet ir iuolaikini mstytoj Franzo Rosenzweigo (1886-1929) ir Martyno Buberio (1878-1965) pair visuma yra orientuota judaizm, turi stipriau ar silpniau ireikt religin potekst. ydikos kilms autoriai, atitrk nuo judaizmo,
R N ( 0

paprastai atsidurdavo kit taut kultriniuose kontekstuose (H. Bergsonas - prancz, E. Husserlis - vokiei, L. Sestovas - rus). Be to, kaip pastebsime toliau, viduramiais yd filosofiniai tekstai buvo raomi daugiausia arabikai, taigi neveik vienas esmini tautikumo element - kalba, dl to pagrindinis ydikumo ramstis buvo judaizmas, lms irinktosios tautos savimon, lemtingai paveiks filosofijos problem klim ir sprendim. Mokslinje literatroje yra priimtas poiris, kad yd filosofija prasidjo vlyvosios antikos laikotarpiu, madaug kartu su krikionybs pradia bei krikionybs filosofijos uuomazgomis, ir iaugo i dviej idjini altini - yd senj religini tekst ir graik filosofijos. Kaip inoma, pirmieji krikioni autoriai kartu su graik kalba perm ir kai kurias senovs graik filosofijos svokas, kurias vartojo, aikindami Apreikimo tiesas, polemizuodami su gnosticizmo, stoicizmo, epikrizmo idjomis. Tuo pat metu ir yd autoriai pradjo graik filosofijos svokas ir metodus naudoti, interpretuojant reikmingiausius Senojo Testamento ir yd istorijos vykius (r. The Encyclopedia of Philosophy 1972, 261). J ratuose religin simbolika bei vaizdiniai persipyn su filosofijos svokomis, greta rabinistinio tikjimo aikinimo buvo pltojama ir intelektualizuota aikinimo versija, vartojanti pitagorizmo, platonizmo, aristotelizmo svokas bei metodus. Viduramiais yd filosofija labiausiai suklestjo XI-XII amiais. Ji buvo kuriama ne istorinje yd tvynje - Izraelyje, bet tuomet islamikame Pirn pusiasalyje, dabartinje Ispanijoje. Kai arabai, plsdami savo ukariavimus, VIII a. pradioje um didij dal Ispanijos, ten jau gyvenusios judaizmo ipainj bendruomens sutiko juos kaip ilaisvintojus i imtmeius trukusios vestgot priespaudos. Imintingi kalifato valdytojai nepersekiojo nei judj, nei krikioni, motyvuodami tuo, kad ios religijos savo kilme susijusios su ventuoju Ratu. Susidar palankios slygos kultriniam yd ir musulmon bendradarbiavimui, kuris ypa suklestjo X a., kai vieninga buvusi islamika valstyb suskilo ir pietinje pusiasalio dalyje susikr nauja valstyb Kordobos kalifatas. Tolerantikas valdovas Abd ar Rachmanas III sugebjo sukurti pusiau feodalin, materialiai pasiturini valstyb, kurioje klestjo amatai, prekyba, architektra, pltojosi astronomija, matematika, medicina, filosofija, poezija. Daugiau kaip 200 met tai buvo labiausiai isivysiusi ir kultringiausia valstyb visoje tuometinje Europoje, ne tik islamikajame pasaulyje.

99
Bronislavas Kuzmickas YD VIDURAMI FILOSOFIJA: TIKJIMAS IR PROTAS

Filonas

100
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Nors valstybje vyravo islamas ir arab kultra, ydai, kaip ir krikionys, turjo religin kultrin autonomij ir galjo krybikai dirbti. Arab ir yd kuriamoje kultrinje aplinkoje rykjo humanistiniai pradai, duodantys pagrindo kalbti apie XI a. islamikj renesans, kilus trejetu imtmei anksiau u italikj. yd filosofija, poezija, teologija buvo sudtin ios valstybs kultrinio gyvenimo dalis. Tiek ankstesniojo, tiek ir io laikotarpio yd filosofijos turin ir savitum lm bei inspiravo, kaip jau minta, dviej altini - Senojo Testamento ir graik filosofijos - idjos. Rykjo dvi pagrindins kryptys. Vienos atstovai svarbiausiu idjiniu altiniu laik Senj Testament, rabinistin jos interpretavimo tradicij, yd istorijos vykius, pripaino Apreikimo pirmum tikjime, pabr tikjimo ir proto atskirt; kitos tvirtai rmsi graik filosofijos, daugiausia aristotelizmo, principais, laiksi poirio, kad prot ir tikjim sieja harmonija, kai kuriais aspektais pripaino proto virenyb.

Jehuda Halevi
Ikiliausias pirmosios pakraipos krjas buvo Jehuda Halevi (10751141) - mstytojas ir poetas, praturtins yd poezij nauja tematika ir arab poetinmis formomis, praktikuojantis gydytojas, gyds mones krikionikoje ir islamikoje Ispanijos dalyse. Jo pagrindinis filosofinis veikalas Kuzari( hebrajikas Chazar karaliaus vardas), vertimuose kitas kalbas vadinamas Chazaro knyga, buvo skirtas judaizmui niekinamajam tikjimui - aikinti ir ginti. Remdamasis istoriniu faktu - Chazar karaliaus Bulano II atsivertimu judaizm - Halevi parodo, jog tam ingsniui lemiamos reikms turjo ilgos diskusijos religijos klausimais. Veikale dstoma, kad karalius, paragintas sapne apsireikusio angelo surasti tinkamiausi gyvenimo keli, diskutavo su filosofais aristotelininkais, su krikionybs, islamo ipainjais, bet liko nepatenkintas n vieno j imintimi. Nors i pradi ir nebuvo numats kviesti judaizmo atstovo, pagaliau jis susitiko su rabinu, kuris j tikino savo tikjimo pranaumu. Karaliaus pokalbis su rabinu ir sudaro pagrindin veikalo turin. Veikale parodoma, kaip rabinas, apibdindamas judaizm, pabria, jog tai tikjimas Abraomo, Izaoko ir Jokbo Diev, kuris ived izraelitus i Egipto, o io vykio poveikis Izraelio istorijai jauiamas iki iol. Rabinas atskiria judaizm nuo aristotelikojo racionalizmo, bdingo daugeliui ne tik yd, bet ir krikioni bei islamo filosof. Filosof

Diev kaip beasmen absoliut, gryn intelekt, kuriam nerpi moni reikalai, grietai atskiria nuo asmenybiko, istoriko Biblijos Dievo, kuris atsiliepia kiekvieno tikiniojo maldas ir praymus. Pabria, kad kenianiai monijai, ypa nuolatos persekiojamiems ydams, loginiais argumentais rodinjamas Dievas yra svetimas ir negali pakeisti tiesiogins asmenybikos patirties Dievo. Todl judaizmas, ne proto argumentais, bet Apreikimu ir apatal liudijimais besiremianti religija, yra pranaesn u kitas religijas ir u graik imint". Judaizmo ipainjai yra vienintel tauta, girdjusi Dievo bals. Ar girdjo kuri nors tauta Dievo bals? ir Ar siunt jai Aukiausiasis ibandym? - klausia mstytojas (r. Religij istorijos antologija 2000, 49). Teigdamas Dievo asmenybikum, Halevi kritikai pastebi, kad dauguma Biblijoje vartojam odi taigoja sumogint Dievo vaizd, net suteikiant jam knik pavidal. Bet ir perspja, kad reikia vengti ir prieingo atvejo, kada i viso vengiama kalbti apie Diev antropologiniais terminais. I mogui suvokiam atribut Dievui taikytini tik asmenybikumas, valia ir gebjimas prabilti mog. Veikale pabriama, kad tarp tikiniojo ir filosofo yra labai didelis skirtumas, tikjimo prielaida yra ne intelektinis kosmokontempliavimas, kuo usiima filosofai, bet Apreikimas ir yd tautos istorijos painimas. Dievui, kuris tiesiogiai apsireikia Izraelio istorijoje, proto argumentai yra per menki, tikjimas yra ne proto, bet prana liudijim ir dvasins patirties bei intuicijos dalykas. Intuityviai galima suvokti vykius, priklausanius tiesiogiai nuo Dievo valios. Prietaringi filosof aikinimai parodo tik tai, kad mogaus protas yra per silpnas suprasti tikjimo tiesas. rodymas gimdo tik paklydimus, tai kelias, vedantis netikjim ir pratingus sprendimus( r. ten pat, 50). Ant Sinajaus kalno Dievas kreipsi vyr, moter ir vaik mini, vieas apsireikimas yra garantas nuo apgauls ir klaid, kurios galimos, apsireikiant vienam ar keliems asmenims. Filosofas tiki visatos aminumu, yra sitikins, kad pasaulis visada buvo ir visada bus, net nenumatydamas, kad is pasaulis buvo sukurtas laike, o iki sukrimo jo i viso nebuvo. Taiau negalima kaltinti filosof tuo, kad jiems toli iki Dievo painimo, pasiekiamo pranaams.

101
Bronislovas Kuzmickas YD VIDURAMI FILOSOFIJA: TIKJIMAS IR PROTAS

Jehuda Halevi

102
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Atsiliepdamas prieikum, kur adina judaizmo doktrina apie vienintel Dievo irinkt taut, Halevi teig, jog tai, kaip ir daugelis tikjimo dalyk, yra protu nepaaikinama paslaptis.

Solomonas ibn Gabirolis


Vienas krybikiausi to laikotarpio yd autori buvo filosofas ir poetas Solomonas ibn Gabirolis (1021-1058 ar 1070), lotynikoje ratijoje inomas Avicebrono vardu ir iuo vardu igarsjs Vidurami Europos filosof aplinkoje. Gabirolis pirmiausia buvo plaiai inomas kaip poetas, senja yd kalba (ivrit) krs lyrinius eilraius, balades, poemas. I ios krybos inomiausia yra poema Karali kasis vainikas, kurioje poetiniais simboliais idstyta metafizin bties samprata. ios poemos pagrindu arab kalba para savo pagrindin filosofin traktat Gyvenimo altinis", vliau iverst lotyn kalb. Ms laikus pasiek tik lotynikasis vertimas - Fons Vitae". Traktate yra uuomin ir apie kitus neilikusius mstytojo veikalus, skirtus valios ir pirmosios esaties painimui, sielos tobulinimui. Filosofins Gabirolio pairos formavosi aristotelizmo, augustinizmo ir neoplatonizmo idj sandros kontekste. Apie aristotelizmo poveik liudija substancijos, materijos ir formos kategorijos, kurias jis naudojo aikindamas bties srang. Apie artimum neoplatonistinei tradicijai kalba Dievo valios, kaip bties altinio, pripainimas, dmesys individo subjektyvumui, tokiems igyvenimams, kaip tikjimas, malons praymas, atgaila. Dievikoji valia laikoma begaline savo esme ir baigtine savo veiksmais, i Dievo esms kyla materija, i Dievo valios - forma. Su biblinio judaizmo tradicija io mstytojo pairos siejosi ne tiesiogiai, o i esms per neoplatonistin tikjimo interpretacij, ir tai yd filosofijoje nebuvo nauja, jeigu prisiminsime mistin Filono Aleksandrieio filosofij. Paymtina, kad Gabirolio darbuose nra nuorod pirminius judaizmo tekstus - Tor (Penkiaknyg), Talmud, Midra. Jis vienas nedaugelio yd mstytoj, kurio pairos brendo daugiausia veikiant graik kultrinei tradicijai, dl to palyginti silpnai atsispindjo judaistin religin tradicija. Veikalo Gyvenimo altinis" turinys - mokytojo ir mokinio pokalbis apie Diev ir bties srang, jos painim ir teising gyvenimo keli. I pokalbio aikja, kad btis yra hierarchika, aukiausios jos pakopos vardijamos Pirmojo krjo, Pirmosios esaties (Esse), Dievo svokomis, taiau j tarpusavio ryiai yra pains, neaiks, o vietomis net prietaringi.

Mokytojas aikina, kad bties painimas, kaip ir teisingas inojimas apskritai, yra pasiekiamas, gilinantis moksl apie substancijas, jas sudaranias materij ir formas. Substancijos bna paprastos ir sudtins. Iskiriama pirmin visuotin substancija - devyni kategorij pagrindas (kalbama apie Aristotelio substancijas), pabriant, kad tarp Pirmojo krjo ir substancijos - kategorij pagrindo - yra ne viena, bet daug substancij" (Filosofijos istorijos chrestomatija 1980, 288). Rykja tokia bties sandaros visuma: Pirmasis krjas yra vis daikt pradia. O daikt pradia skiriasi nuo j pabaigos. Substancija - devyni kategorij pagrindas - yra daikt pabaiga( ten pat, 271). Toliau aikinama, kad substancijas sudaranios materija ir forma taip pat yra daugeriopos - jutimins ir dvasins, atskiros ir universalios. Gilinantis jutimik daikt savybes, randami keturi materijos ir formos laipsniai. Vis daikt ir substancij pamatuose slypi universali materija ir universali forma, o universalioji materija yra pranaesn u universalij form. Visa, kas egzistuoja, - ar tai bt universalyb, ar individualyb, iskyrus tik Diev, - yra dviej prad - materijos ir formos - vienov. Tikrov, apmstoma formos poiriu, yra vadinama substancija, o kada suvokiama kaip tai, kas gauna form, vadinama materija. Jutimins formos reikalauja tsios knikos substancijos, dvasins formos - sau adekvaios dvasins substancijos. Materija ir forma, kokios bebt, - yra neatsiejamos viena nuo kitos. Tai neabejotinai aristotelikas teiginys. Aukiausio lygmens formos ir aukiausios materijos jungtis sudaro intelekt, kurio esminis savitumas yra dualumas, todl intelektas apima ir talpina savyje visus daiktus. Intelektas yra aukiausioji tikrov, einanti po Pirmojo krjo. emiau isidsto racionalioji, jutimikoji, vegetatyvioji sielos, dar emiau - negyvj daikt pasaulis. Aikindamas mogaus bt, Gabirolis vadovavosi teiginiu, kad tarp universaliosios pasaulio ir individualiosios mogaus sandaros esama atitikimo, kiekviename moguje miniatirikai slypi pasaulins krybins jgos, kuri visum sudaro materija, forma, valia, protas ir siela. J derm lemia universalios pasaulio tvarkos ir mogaus bties harmonij. mogikojo painimo tikslas ess artti prie Dievo kaip gyvenimo altinio. Etinius mogaus bruous, polink dorybes ar ydas jis siejo su penkiais pojiais, kurie kildinami i keturi kno element. Taigi mogaus siela, pagal j, yra materiali, nors nebtinai knika. K-

103
Bronislavas Kuzmickas YD VIDURAMI FILOSOFIJA: TIKJIMAS IR PROTAS

Solomonas ibn Gabirolis

104
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

no elementai, isidstydami vairiais deriniais, sudaro skirtingus moni temperamentus. Etiniai Gabirolio filosofijos aspektai yra vertinami P bandymas sisteminti pagrindinius yd etikos principus, nesiejant j su judaizmo religiniais priesakais. Gabirolio pairose nesunkiai velgiamos dvi idjins linijos - graikikoji (aristotelin, neoplatonistin) ir judaistin, - kurios vietomis sunkiai derinasi viena su kita. Neabejotinai neoplatonistinis teiginys, kad visi daiktai btinybs keliu atsiranda i Pirmojo krjo, kaip jo emanacijos, yra nesuderinamas su judaistin transcendentiko Dievo ir jo laisvos krybins valios idja. Kita vertus, aristotelin nuostata apie formos (in actu) pirmum materijos atvilgiu nesiderina su neoplatonistins tradicijos teiginiu, kad materija, bdama pirmapradikai neapibrta, yra laikoma universalesne, labiau visaapimania, negu forma. Bet nesuderinamum ir prietaravim sprendimas, pasak mstytojo, galimas intuityviai suvokiant vis daikt ry su Pirmuoju krju. Nepaisant vidinio prietaringumo, kuris, beje, gali bti velgiamas tik filosofikai gana iprususio religij inovo, Gabirolio filosofija, ypa veikalas Gyvenimo altinis", buvo populiarus ne tik tarp Ispanijos yd intelektual, - ji dar poveik ir vidurami krikionikajai filosofijai. iuo veikalu rmsi ne vienas daugiausia augustinistins pakraipos krikioni scholastas, netardamas, kad jo autorius - ydas. Nebuvo ivengta ir kritikos i aristotelizmo pasekj dl materijos ir formos svok interpretacijos. Vlesniais amiais Gabirolio filosofija turjo takos G. Bruno, B. Spinozos pairoms, taip pat savitai yd filosofijos krypiai - kabalistikai.
R M A S S

Mo

Maimonidas

Kordobos mieste gim ir ymiausias vidurami yd filosofas Mo Maimonidas (1135-1204), dar inomas Rambam vardu (akronimas i Rabbi Moses ben Maimon). Tuo metu gyvenimo slygos ir kultrin aplinka Ispanijoje spariai prastjo. Islamo pasaulis rytuose kent nuo krikioni sukelt Kryiaus kar, o vakaruose - nuo tarpusavio nesantaikos. Persekiojim neiveng ir Ispanijos ydai. Kada Kordob um i iaurs Afrikos atjusi radikalios islamo atmainos - almohad - kariuomen, religins tolerancijos laikai baigsi. Naujieji valdovai buvo nepakants filosofijai ir kitokiai kultrinei veiklai. Nemalonn pateko ne tik yd, bet ir pai arab mstytojai, nors skirtumas tarp j buvo slyginis, yd ir arab filosofins tradicijos buvo panaios (r.

Tatarkiewicz 2001, 283), yd filosofai ra arabikai ir buvo arabiko kultrinio konteksto dalis. M. Maimonidas, vengdamas persekiojim, kartu su eima turjo palikti gimtj miest. Kur laik gyveno vairiose Ispanijos vietose, po to persikl dabartin Marok, galiausiai apsigyveno Egipte, kurio nepaliko iki gyvenimo pabaigos, buvo valdovo rm gydytojas ir yd bendruomens vadovas. Ten jis peln lov kaip gydytojas ir mokslininkas filosofas. Labai anksti pasireik M. Maimonido neeiliniai gabumai, kuriuos jis, nepaisant gyvenimo sunkum, be paliovos lavino, atkakliai studijuodamas vairius mokslus - matematik, astronomij, medicin, teis. Studijuodamas arab filosofus, jis susipaino su islamikojo pasaulio mokslinink tyrinjama ir komentuojama Aristotelio filosofija. Jo bendraamis ir emietis (gims Kordoboje) Averojus (arabikai - Ibn Rudas) garsjo plaiais Aristotelio filosofijos komentarais, o imtmeiu anksiau gyvenusio Avicenos veikalai pateik neoplatonistin Aristotelio Dievo ir pasaulio santykio interpretacij. i mstytoj veikalus M. Maimonidas uoliai studijavo, Aristotelio filosofija j patrauk savo racionalumu ir visuotinumu, jis liko itikimas iems principams vis gyvenim. M. Maimonidas anksti pradjo rayti mokslinius darbus i medicinos, teologijos, teiss. Medicinos darbuose vadovavosi teiginiu apie kno ir sielos, smons ir materijos vienyb, analogikai vliau krikionikoje scholastikoje (tomizme) sitvirtinusia mogaus, kaip substancialios kno ir sielos vienybs, koncepcija. Iskirtins svarbos judaizmui turjo jo atlikti Talmudo tekst komentarai, judaizmo statym tvarkymas, jo suformuluoti trylika teigini, tapusi galutine judaistinio tikjimo ipainimo forma (r. Johnson 1999, 244). Veikalas, kuris peln M. Maimonidui ikilaus mstytojo garb, buvo arabikai paraytas Vadovas pasimetusiems, autoriui dar gyvam esant iverstas senj yd, vliau - lotyn kalb. Pasimetusieji, kuriems buvo skirtas veikalas, - tai judaizmo ipainjai, susipain su logika ir matematika, bet nenusimanantys metafizikos klausimais. Jie pasimet savo tikjime, nes nesupranta filosofijos svarbos, galvoja, kad graik mokslas prietarauja tikjimui, svyruoja tarp viena kitai prietaraujani tikjimo ir filosofijos ties. Veikalo paskirtis - padti pasimetusiems teisingai suprasti metafizikos teiginius ir ilaikyti tvirt religin tikjim. Taip pat parodyti, jog yd tikjim sudaro ne koks

105
Bronislavas Kuzmickas YD VIDURAMI FILOSOFIJA: TIKJIMAS IR PROTAS

Mo Maimonidas

106
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

rinkinys savarankik teigini, primest dievikojo statymo bei rabin autoriteto, bet kad jis taip pat gali bti iprotaujamas ir protu patvir. , __

tinamas (ten pat, 286). Tematikos poiriu M. Maimonido darbuose rykjo pagrindin intencija - sufilosofinti judaizm ir judaizuoti filosofij . Toki intencij inspiravo aristotelikasis racionalizmas, kita vertus, tai daryti vert judaizmo, kaip konfesijos, adaptacijos tuometinje kultrinje aplinkoje ir apsivalymo nuo prietar reikm. Tai reik tam tikr tikjimo racionalizavim, nors judaizmo tradicijoje racionalizmas turi gilias aknis. Analogik reikm ir siek - tikjimo tiesas dstyti racionaliais filosofijos argumentais - kiek vliau, XIII a., suvok ir krikionikoji scholastika. T reikm realizavo dominikonai - vokietis Albertas Boltetietis, pramintas Albertu Didiuoju (1193-1280) ir italas Tomas Akvinietis (1225-1274). Pastarojo sukurtoje scholastinje sistemoje buvo harmonizuota teologija ir filosofija, tikjimas ir inojimas, intuicija ir logika. Taiau pasirod, kad harmonizuoti judaizmo tradicijoje dvi skirtingas idjines linijas - tikjim ir prot, religij ir filosofij - yra daug sunkiau, negu krikionybje. Derms sunkumai, kaip nurodoma literatroje, labiausiai atsiskleidia prietaringoje Dievo sampratoje (r. The Encyclopedia...,268). Judaizmo teologas M. Maimonidas teigia, kad Dievas savo valia, laisva nuo prieastins btinybs, sukr pasaul laike ir suteik jam natrali tvark. Tai pats didiausias stebuklas, kurio tikrum primus galima laikyti tikrais ir kitus stebuklus, tokius, kaip Dievo kiimasis gamtos ir istorijos prieasi lemiamus vykius. Nepriimdami stebuklus daranio Dievo, pakertame tikjimo aknis. Taiau mstytojas M. Maimonidas, atstovaujantis aristotelikai pakraipai, neatmeta ir racionalistinio poirio, Dievo vali sutapdina su dievikuoju intelektu, prilygina loginio prieastingumo sklaidai. Tuo paiu paneigiama Dievo laisv atlikti net menkiausi veiksm, tikjimo poiriu tokia Dievo samprata nepriimtina. Didiausi sunkumai kyla aikinant Dievo painum. M. Maimonidas teigia, kad mogus negali inoti, pasakyti apie Diev nieko pozityvaus, nes negali rasti toki jam priskirtin savybi, kurios nebt bdingos ir jo sukurtosioms btybms. Kalboje nra toki odi, kurie ireikt kak visikai skirtingo nuo to, kas bdinga sukurtajam pasauliui. mogus negali priskirti Dievui net toki esmini atribut, kaip imintis ir gyvenimas, nes tai reikt Dievo savybi prilyginim jo sukurt btybi - moni - savybms. Todl Dievas gali bti apibdinamas tik neigiamai, pasakant tik tai, kas jis nra. Nuosekliai ms-

tant, tai turt bti taikoma net teiginiui, kad Dievas yra. Toks poiris, vardinamas negatyviosios teologijos terminu, buvo inomas taip pat arab filosofijoje (Avicena). Vienintelis galimas Dievo pozityvaus painimo kelias yra toks, kuris pasiekiamas, sprendiant apie Diev pagal jo darbus ir j padarinius. Pastarieji yra tapats gamtos reikiniams, i dalies istorijos vykiams, vykstantiems dl natrali prieasi. Todl mogikasis Dievo painimas manomas tik dviej moksl, tiriani natralj pasaul - fizikos ir metafizikos - priemonmis. Taiau gamtos reikiniai, kuriais siknija Dievo darbai, mogaus atvilgiu yra labai skirtingi, - vieni j suteikia ir palaiko moni gyvenim (gamtos grybs, instinktyvus gimdytoj impulsas rpintis palikuonimis), kiti, prieingai, yra destruktyvs, gresia moni gyvenimui (ems drebjimai, potvyniai). Tai leidia, vertinant monikuoju poiriu, Diev laikyti tai maloningu, tai piktu ir kertingu. Taigi ir toks Dievo painimas yra ribotas ir prietaringas. Dievo painumo aikinimo poiriu itin svarbus Apreikimo aikinimas. M. Maimonido nuomone, Apreikimas negali bti laikomas prana virprotinio inojimo altiniu, nors pranaai ir pasiymjo ypatingais proto ir vaizduots gebjimais. Proto galia pranaai prilygsta filosofams, o vaizduots gebjimais juos pralenkia, vis dlto pranaysts, kaip ir filosofin kryba, yra natralios prigimties dalykai, tik pranaai savo ypating inojim gali gyti labai greitai. Tokia pranaysi samprata M. Maimonidas maino judaizme iracionalumo srit, taiau jo visai nepaalino, nes man, kad kai kuri tikjimo srii mogaus protas negali paaikinti (r. Johnson 1999,287). I prana jis iskyr Moz, jau pasiekus aukiausi moni giminei prieinam tobulumo laipsn. M. Maimonidas vis dlto man esant galimu priskirti Dievui vien atribut - prot. Tad Dievas yra protas, pastantis ne k kita, o tik pats save. Kaip painimo subjektas, dievikasis protas yra tapatus sau paiam kaip objektui ir painimo vyksmui. Aikindamas dievikj saviin plaiau, M. Maimonidas, kaip ir kai kurie tuometiniai Aristotelio pasekjai, teig, kad Dievas, paindamas save, pasta ir visa, kas yra racionaliai painu, vadinasi, ir pats yra racionaliosios pasaulio prigimties dalis. Tai veda prie poirio, tapatinanio Diev su racionalija pasaulio sandara. Toks aikinimas taip pat reikia pripainim esant analogijos tarp dievikojo ir mogikojo proto, kas nesuderinama su anksiau idsty:a negatyviosios teologijos doktrina. Be to, apibdindamas Diev proto svoka, M. Maimonidas tarsi paneigia kit pamatin judaizmo teigin, Dievo valia yra pasaulio (kosmo) ir jo dsni altinis.

107
Bronislovas Kuzmickas YD VIDURAMI FILOSOFIJA: TIKJIMAS IR PROTAS

108
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

itokie prietaringi poiriai atspindi M. Maimonido filosofij veikusi judaistins ir graikikosios filosofins Dievo samprat nesu< e r n a m U m , kurio aknys slypi dviej pasaulvalg skirtumuose. Graikai atrado kosm, erdv, o judjai - patyr istorij, gyveno laiko pasaulyje. Judaizmo terminas Abraomo, Izaoko ir Jokbo Dievas sako visai k kita, negu graik filosofijos terminas - tiesos, grio ir groio Dievas( r. Heschel 1987, 201,207). Abraomas, Izaokas ir Jokbas yra asmenys, bet ne idjos, ne abstrakts principai. Poiris, teigiantis, kad protas yra esminis Dievo atributas, - neabejotinai aristotelikojo racionalizmo apraika yd mstytojo filosofijoje. Kita vertus, tai paradoksikai derinasi su tam tikra tikjimo sampratos intelektualizacija, bdinga judaizmo tradicijai nuo pat jos pradios. yd racionalizacijos procesas prasidjo monoteizmo atsiradimu ir jo sjunga su etika( Johnson 1999, 281). Tai liudija tkstantmet pirmini tekst komentar tradicija, rodanti, kad intelektualizmas buvo vienas pagrindini tuometins, ir ne tik, yd savimons akcent. yd bendruomenje mokslininkams teiktina iskirtin reikm: jis privals vadovauti pastangoms paversti laukin bei iracional pasaul protingu, paklstaniu dievikajam ir tobulam intelektui( ten pat). M. Maimonido filosofija, ypa jo veikalas Vadovas pasimetusiems, buvo labai populiari Europos yd bendruomense, kl atrias diskusijas. Buvo oponent, vertinusi jo pairas kaip agnostikas ir antireligikas, bet nestokojo ir alinink. Jo filosofija buvo svarbi yd mentalitetui, reikmingai veik tolesn yd filosofij, jos teiginiais rmsi ikiliausias XVIII a. yd mstytojas Mo Mendelssohnas (1729-1786). Maimonido idj poveikis pasiek ir didiuosius vidurami scholastus - Albert Didj ir Tom Akviniet. M. Maimonido, kaip ir kit vidurami yd mstytoj, tekst studijomis pradjo savo filosofin veikl B. Spinoza.

Literatra
De Lange, Nicholas. Judaizmas. Vilnius: Aidai, 1996. The Encyclopedia of Philosophy, Vol. 4. New York-London, 1972. Religij istorijos antologija, I dalis. Judaizmas. Krikionyb. Vilnius: Vaga, 2000. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramiai. Vilnius: Mintis, 1980. Tatarkiewicz,Wadysaw. Filosofijos istorija, 1.1. Vilnius: Alma littera, 2001. Johnson, Paul. yd istorija. Vilnius: Aidai, 1999. Heschel, Abraham Joshua. God in Search of Man. London, 1987.

Gintautas

MAEIKIS

109

iauli universitetas

SIMBOLINIO MSTYMO RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS


E s m i n i a i o d i a i : dialogo filosofija, simbolinis mstymas, mistinis simbolizmas, krybin interpretacija, judj kabala, krikionika kabala, hermetizmas, rozenkreiceri kabala, teosofija, sinkretin kabala.

XX a. pradioje, pltojantis meniniam simbolizmui, poetiniam hermetizmui, skleidiantis nacionalistinms mesianistinms vizijoms, sustiprjo dialogo filosofijos, neokantins filosofijos bei idj istorik dmesys simbolinio mstymo istorinms formoms ir j raidai. Tai lm didesn dmes yd filosofijai bei misticizmui, taip pat Europos renesanso sjdiui dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Padidjo akademinis interesas aktyviau nagrinti vairiausias tuo metu gyvavusias kabalos formas: krikionikj, hermetin 1 , rozenkreiceri 2 , teosofin, o XIX a. pabaigoje-XX a. pradioje - paplitusias sinkretins kabalos versijas. Buvo aikinamas j santykis su klasikine judjika kabala, bandoma igryninti j nuo vairi laikotarpi neoplatonizmo tak, atpainti yd filosofijos ypatumus, suprasti j mistins filosofijos simbolines ir metaforines figras. Palaipsniui buvo atpastama ir pripastama vairiausi kabalos pavidal taka klasikinei naujj ami filosofijai, jos garsiausiems atstovams: Franciui Baconui (1561-1626), Baruchui de Spinozai (1632-1677), Isaacui Newtonui (1643-1727), Gottfriedui Wilhelmui Leibnizui (1646-1716). Kabalistiniai-mistiniai samprotavimai tapo ypa aktuals iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukariu, siekiant pagrsti nacionalistin mesianizm. Simbolinis mstymas, artimai susijs su vairiausiomis misticizmo, mitologij formomis, buvo parankus naujoms taut misijoms aikinti ir turjo propagandini tiksl, padjo formuoti naujus valstybs mitus. Akademiniai kabalos versij tyrinjimai suintensyvjo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo siekiama suprasti mesianistinio nacionalizmo itakas, paaikinti renesansin naujj ami mokslo raid, parodyti yd mstymo ir pasauljautos specifik. Dmes alternatyviems racionalumo tipams skatino ir vietjiko vakarietiko proto krinka, bandiusi paaikinti, kokios klasikinio europietiko racionalaus

110
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

N A C

mstymo ydos paskatino du didiausius ir iauriausius pasaulinius karus. Be to, tai buvo savotika duokl holokausto aukoms atminti, nes n u u d y t i ydai isine anapilin ir milinik literatrin, filosofin pasaul. Galima manyti, kad platesni Vakar ir judj kabalos tyrinjimai Vakar akademiniame pasaulyje neprasidjo iki pat XX a. vidurio dl neigiamo oficialios krikionikosios, ypatingai protestantikos, kultros bei j atitikusio Vakar filosofijos poirio judj religij, kultr bei filosofij. ias negatyvias tendencijas stimuliavo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770-1831) istorijos ir religijos filosofija bei filosofijos istorijos paskaitos.

Hegelio taka akademiniams samprotavimams apie kabal


Hegelio filosofija nuosekliai ts vietjik racionalaus proto tradicij, taiau suteik jai dinamikos, atskleisdama svokos prietaravimus, konfliktus ir tuo paiu istorin raid. Taiau Hegelis ir toliau laiksi nuostatos apie vieningo principo ir mokslikumo tapatum. Vieningas principas turjo utikrinti teigini apodiktikum bei istorikum ir ivengti pliuralizmo ar reliatyvizmo. Taiau toks monologinis samprotavimas panaikino dialogo, Kito bei klaidingos interpretacijos ir in variant galimybes. Taip hegelikas istorizmas puikiai papild kolonijin, itin agresyv ir segreguojant, europietik mstym, kuris emino kin, ind, yd bei kit taut filosofin ir pasaulirin patirt. Hegelis teig, kad judaizmas suvaidino svarbiausi vaidmen, tvirtinant monoteizm, veikiant pagonyb, kad monijos dvasia atpaino save kaip vienov, nors vis dar susvetimjusiu mogui ir gamtai pavidalu. Jis tvirtino, kad judaizmas buvo veiktas 3 ir dialektikai paneigtas (verneinen) labiau isivysiusi religijos ir filosofijos form: krikionybs bei graik filosofijos. Hegelis, dialektikai nagrindamas istorin save pastanios dvasios kaip svokos raid, paymjo kelet labai svarbi judaizmui bding bruo. Jo manymu, judaizmo religija pirmoji apibdino Dievo krinius ne kaip galios realizacijas (k pastebsime pagonikose ir kai kuriose Ryt religijose), o kaip iminties (r. Hegelis 1977, 99), mstymo, vadinasi, ir svokos jai bdingu mentaliniu pavidalu iskyrim. Imintis reik, kad Dievo veikla nra atsitiktin, ji tikslinga, susijusi su raida ir procesu, todl Dievas buvo laikomas smone (r. ten pat, 100). Tiesa, iuolaikin kabala Diev aikina daugiau nei smon ir net daugiau nei bt. Taiau Hegelis pabr btent tai, kad Dievas yra s-

mon ir svoka. Jis pastebjo judaizmo puoseljam asmenin mogaus ir Dievo santyk, intelektin abipusio supratimo ry, taiau nevertino dialogo galimybs, suvokdamas tai kaip prieyb, kaip svokos sau susvetimjim. Prieingai Hegeliui, btent personalin santyk Franzas Rosenzweigas 4 ir Martynas Buberis ipltojo kaip dialogo filosofijos prielaid. Daugelis io dialogo filosofijos element jau buvo realizuota yd kabaloje, ko Hegelis nepastebjo ir nevertino. Todl Hegelio filosofija yra vertintina kaip dialektin monologizmo forma, kuri i esms skiriasi nuo dialogins filosofijos ir jos samprotavimo bd. Hegelio poiriu, Senojo Testamento Dievas buvo Vienis ir Protas. Kadangi pagal prigimt mogui taip pat bdingas smoningumas, suvokiamas tarsi dievikumo iraika, tai visuotinumas ir vieningumas turi bti bdingas jiems visiems. Smoningumas iuo atveju reikia bendro tikslingumo bei moralumo suvokim. Taiau ios vienovs, pasak vokiei mstytojo, ydai nevertino, nesuvok vidins smoningumo prieybs. Jie tik perprato iorin ir svetim Sandoros kilm, kuri, vedini prietar apie tautos irinktum, pavert sava. moni smoningumas buvo patikrinamas, nuolat lyginant savo elges su dievikaisiais pamokymais. Tai bdinga Talmude ireiktam judjikam poiriui Tor. Laisv yd buvo suvokiama kaip gebjimas apibrti save ir savo vali pagal visuotinum ( ten pat). Hegelis Istorijos filosofijoje suvaro ir i judjik laisv, pastebdamas: ioje tautoje mes matome rst kult - kaip santyk su grynja mintimi. Konkretus subjektas netampa laisvas, nes pats absoliutus pradas nesuvokiamas kaip konkreti dvasia: dvasia dar pasirodo bedvasika. Tiesa, ia mes turime vidujyb, gryn ird, atgail, pamaldum, taiau pavienis konkretus subjektas dar netaps objektyvus sau absoliuiame prade ir todl jis privalo grietai laikytis apeig ir statymo, kuri pagrindas yra kaip tik gryna, taiau abstrakti laisv Hegelis 1999, 221). Nepaisant ios, pasak Hegelio, dar abstrakios laisvs sampratos, protingo visuotinumo, vienio atpainimas jau prielaidauja moralum ir teis. Nors i judjika proto, vienio, santykio samprata yra vidin bei tikslinga, veikusi svetim sau pagonik animistin form, vis dl:o i svoka tarp yd dar nesivysto( Hegelis 1977,104). Judjika visuotinyb yra abstrakti, neturininga kit taut ir istorijos poiriu, :odl ji neturi savo skirtybs, o tik betarpikum, tiesioginius santykius.

111
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

Hegelis

112
K U L T U S , RELIGIJA, FILOSOFIJA

i religija, pasak Hegelio, skirtybs nesupranta turiningai, o tautos Irinktum aikina ne istorikai ar racionaliai, o kaip prigimtin duot. Hegelio istorijos filosofij modifikav vyresnieji ir jaunieji (kairieji) hegelininkai bei jais seks marksizmas ir takinga marksistin istoriografija nemat reikalo skirti dmesio yd mistins filosofijos raidai viduramiais, juo labiau - naujaisiais amiais. Panaiai elgsi ir pozityvistin istoriografin tradicija, laikiusi visus religinius, mistinius samprotavimus nevertais didesnio dmesio, pasenusios pasauliros formomis. Geoffrey H. Hartmanas dl toki samprotavim padaro Hegeliui hegelik pastab, nurodydamas, kad is autorius nepakankamai kritikai vertina vienio form vairov: Anot Hegelio, dievikasis vienis buvo ne tiek vienyb, kiek tutoka transcendencija, paprastas antagonizmas visam kam, skaitant ir paties savs krim. Hegelikas poiris judaizm yra pernelyg poleminis, nes pats jis avisi visai kitomis vienovs formomis, estetiniu dvasios ir kno balansu helenizmo 5 mene ir intymesne krikionika inkarnacijos misterija( Hartman 1987, 455). Todl ir hegelik judjikos visuotinybs formos veika yra daugiau filosofinis aidimas. Hegelis mano, kad i tr kum veikimas yra susietas su visuotinybs skirtybs atradimu, kuris pirmiausia pasireikia estetiniu groio religijos pavidalu, t. y. kaip vaizduots ir samprotavim subjektyvumas, kur apiuopiame senovs graik religijoje ir mene. Dar tobulesne religijos forma Hegelis laiko Romos imperijos religij, kuri jis vadina tikslingumo ir intelekto religija. Pagaliau visus j trkumus veikia katalikyb ir protestantizmas. Hegelis judaizm nagrinja ne tik kaip religijos raidos moment, bet vis pirma kaip svokos vystymosi pakop, kur, atsivelgiant jos grynum, vienov ir vairov, moralum ir estetikum, laisv ir btinyb, svarbiausi vaidmen vaidina valia ir vaizduot. Kitaip sakant, atstovaujama Vakar akademin tradicija nagrinja judaizm ir kabal dekartikoje To Paties"6 raidos perspektyvoje, kuri nemato galimybs bendradarbiauti ne tik su ydais, bet ir su jokia kita pasaulio tauta nei kin, nei ind - bei j filosofija ar kultra. I ties visa tai buvo ne kas kita, kaip racionali kolonializmo ir kultr segregacijos teorija, panaikinusi Kito galimyb ir baisiausi eugenikos procedr, bding nacizmui ir kiek maiau - komunizmui, taikym. Beveik visa naujj ami Vakar Europos racionalizmo ir empirizmo filosofija apmst ne tiek judaizm ir kabal kaip judjikos pasaulvokos fenomenus, kiek savo pai sukurtus abstrakius racionalumo arba To Paties hipostazi modelius, kuriems nepagrstai, atsitiktinai buvo suteikiami tai judaizmo, tai kabalos, tai senovs graik religijos ar filosofijos vardai,

cituojami ias religijas ir filosofijas atstovaujantys autoriai. Visa tai turi maai k bendra su senovs graik misterijomis, talmudistiniais samprotavimais, kabalos raida 7 ar Ryt filosofijomis. Kabalos filosofij Hegelis nagrinja savo Filosofijos istorijos paskaitose, kur kabalos turin ir filosofin reikm prilygina Filono Aleksandrieio 8 krybai. Hegelis kabaloje iskiria samprotavimus apie vien ir Adom Kadmon 9 bei apie dvasi ir viesos pasaulius, apie pasaulio sferas ir ratus, apie emanacij pakopas. Taiau Hegelis kabal vertina ir pasmerkia panaiai kaip ir judaizm: Iki kabalos yd mokymuose nerasime vaizdini apie Diev kaip viesos esyb, apie jo prieingyb - blog ir tams, kuri kovoja su viesa, nerasime vaizdini apie gerus ir blogus angelus, apie pastarj nuopuol, j pasmerkim, j buvim pragare, apie pasaulio bsimj gerj ir blogj teisim, apie kno nuodmingum. ia yd mintys dar tik pakyla u savosios tikrovs rib, ia jiems dar tik atsiveria dvasios, arba bent jau dvasi, pasaulis, nes anksiau jie, ie ydai, buvo usim tik savimi, buvo paskend savo kasdienybs purve, savo ipuikime ir savo tautos bei gimins ilaikymo rpestyje ( Hegel 2000, 384-385). Hegelis kabal vertina pozityviau nei judaizm, taiau susieja tai ne su istoriniu jos raidos procesu I-XIX amiais, o su neoplatonizmu ir gnosticizmu. Si idj istorijos ir intelektins istorijos poiriu daroma klaida vliau buvo kartojama Hegelio ir marksizmo istoriografijoje. Tokia stipri buvo Hegelio filosofijos istorijos taka, palaikiusi ir stimuliavusi europin antisemitizm. Negatyvus yd mistins filosofijos vertinimas pasmerk j akademinei umariai beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o buvusioje Soviet Sjungoje - iki pat jos subyrjimo, t. y. 1990 m. Kartu buvo ignoruojama vidurami pabaigos, renesanso ir naujj ami europin mistika, kuri save artimai siejo su hermetizmu bei kabala ir kuri turjo takos Nicolauso von Cueso, Mikolajaus Koperniko, Johanneso Keplerio, Tycho Braheso, Newtono, Leibnizo, Friedricho VVilhelmo Josepho von Schellingo samprotavimams bei j veikiamai mokslo raidai. Be to, vakarietikos kabalos versijos buvo pltojamos mason ir iliuminizmo 10 literatriniuose bei mistikos kriniuose, nesibaigianiuose XIX a. romantik ir ezoterik11 romanuose. Taiau Hegelis apie tai nedaug k buvo girdjs. Tad susiklost paradoksali situacija, kai akademin, pirmiausia filosofin ir religijotyrinink, bendruomen ignoravo reikin, kuris jau ruvo padars didiul tak Europos filosofins minties raidai ir kuris vis dar veik Europos literatros raid, br tautinio smoningumo Trajektorijas.

113
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

114
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Ramonas Lullijus

Nutyltas arba neipltotas savikritikas kabalos aikinimas Vakar kultroje ilgai buvo realizuojamas paniekos, paeminimo, igno B D U . ioje aplinkoje ne tik krikionyb, bet kartais ir hermetizmas buvo laikomi pranaesnmis koncepcijomis, filosofinmis ir religinmis doktrinomis. Tokio pobdio santykiai pradjo formuotis jau nuo Ramono Lullijaus (1232-1315) (kartais vadinamo Raymondu Lully) laikotarpio, kai is ispan mstytojas sugalvojo sutaikyti visas pasaulio religijas ir filosofijas, bet paemindamas, paneigdamas kabalos bei islamo reikm. Paradoksalu, taiau, esant tokiam neadekvaiam vertinimui, is nelygiavertis, bet tstinis dialogas, jo vieinimas, nuolatinis judj kabalos teigini gretinimas su krikionikais teiginiais, vizijomis (vizionieriais)12 padjo skleistis tarpusavio supratimui. vairi Vakar kabalos versij puoseljimas padjo plstis tarpkultriniams intelektiniams, filosofiniams interesams ir teorijoms, skatino egzistencin, menin vaizduot ir poetin tarpusavio supratimo kalb. Tad jau XX a. tai padjo atsirasti ydo, judjo, kaip Kito, vertinimui bei pastangai suprasti vienas kit, anapus To Paties, doktrinos bei svokos mono-logikos. yd kabalos ir Vakar kabalos tradicij tyrinjimai bei juos vykd mokslininkai buvo kaltinami ezoterizmu, masonikumu bei kitais, daniausiai nebtais, dalykais, jie pamau buvo istumiami i oficialios akademins visuomens. Taiau anapus akademinio pasaulio ir karingos krikionikosios ideologijos bei propagandos visi aukiau vardyti kabalos variantai gyvavo, buvo nagrinjami, klasifikuojami, pltojami ir dar didiul tak simbolistams bei religiniam nacionalistiniam mesianizmui (Lietuvoje, pavyzdiui, Oskarui Milaiui13, vokiei nacionalizmui -Thule 14 ). Vakarietikas kabalos versijas galima vertinti kaip nelygiaverio dialogo pradi. Jis pradjo gana audringai vystytis Europoje nuo XV a. pradios. Kiekviena kabalos aka vienaip ar kitaip veik kit raid ir polemik. Pavyzdiui, krikionikoji kabala nuolatos keit savo poir svarbiausius judjikos kabalos krinius: Zohar, Abulafijos 15 krinius, chasidizm. Taiau lygiaverio dialogo uuomazgomis galima laikyti nebent Martyno Buberio16 filosofij ir jo atviras chasidikas judj mistikos interpretacijas.
R A V M O

Kulturinis yd - Vakar Europos dialogas ir santykis su kabalos interpretacijomis


Kultrinis, tikslingai orientuotas, nors ir nelygiavertis, yd ir Vakar Europos (pirmiausia vokiei) dialogas prasideda nuo apvietos laikotarpio, nuo Mozs Mendelsono veiklos17. Jis visokeriopai skatino tarp yd ne tik Haskalos idj, bet ir ragino atverti getus. is dialogas nebuvo lygiavertis, nes vis pirma siek atversti, tikinti ydus vakarietikos apvietos idealais. Tai neabejotinai jau buvo kryptingas atsivrimas. Tiesa, ir iki Mendelsono pakriktyti ydai vienaip ar kitaip dalyvavo Vakar krikionikojoje kultroje ir skatino dialog religinio, mistinio simbolinio mstymo erdvje. Pastebsime, kad skirtingos simbolins mstymo formos - mitin, religin, estetin, kalbin, mokslin - skatina ir kitokias dialogo bei interpretavimo, krybingos ir nesibaigianios diskusijos formas. XV-XVIII amiais tok yd ir Vakar kultr dialog skatino pokalbiai kabalos inspiruotomis temomis. Taiau dialogas nebuvo lygus ir galimas tik atvertus vienus ar kitus yd mstytojus krikionyb. Pavyzdiui, renesanso neoplatonizmo raidai didel tak padar atverstas krikionyb Leone'as Ebreo'as, kuris vert yd kabalos dalis lotyn kalb. Platesns pastangos integruoti yd kultr - literatr, muzik, filosofij - Vakar Europos kontekst prasideda tik XVIII a. pabaigoje, bet ir tai ne visados skmingai. Prisiminkime istorij tuo metu gyvenusio Vilniaus Gaono, litvak ortodoks genijaus, kuris taip ir nebuvo priimtas lietuvi kultros. Mendelsono pastangos atverti get kultr nebuvo vaisinga pastanga, nes vokiei kultros puoseltojai ijuok yd kultrin paveld, laik j atsilikusiu, senamadiku. i paniekos tradicija nusits iki pat Hegelio ir jo mintos citatos. Realus ir produktyvus dialogas prasideda tik XX a. pirmojoje ir ypatingai antrojoje pusje. Dialog paskatino M. Buberio, Gershomo Scholemo 1897-1982), Emmanuelio Lvino (1906-1995) kryba. XX a. pradioje daug dmesio buvo skiriama graik (Vakar Euroros) ir yd mstymo tapatybms bei skirtumams apibdinti. Panaias komparatyvistines idjas pltojo M. Buberis, Levas estovas (1866-1938), Levas Karsavinas (1882-1952). Pavyzdiui, M. Buberis ra: Graikas nori pasaul veikti, ydas nori j ibaigti; graikui pasaulis tiesiog yra, ydui :s tampa; graikas stovi prie pasaul, ydas yra pasaul pintas; graikas

115
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

Moz Mendelsonas

116
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

pasta pasaul tam tikru mato aspektu, ydas - prasms aspektu; graikui veiksmas yra pasaulyje, ydui pasaulis yra veiksme( Buber 1998,13). K J ydui yra veiksmo pasaulis, pastebi ir E. Levinas, aikindamas Kito veido pasirodym. ia svarbu prisiminti ir tai, kad kabala aikina Diev per jo Sefiroto manifestacijas, arba pavidalus. Nijol Keryt rao: Todl Levinas kalba ne tiek apie veido reikm [signification], kiek apie reikt [significance]. Reiktis yra pati reikms gimimo slyga, bet kokios reikms, bet kokios komunikacijos (apsikeitimo reikmmis) radimosi galimyb. Reiktis veikia kaip grynas aktas konkreiame susitikimo vykyje ( Keryt, cit. pagal Levinas 2000, 50). M. Buberis atranda, kad kabala pltoja dialoginius santykio su Dievu bdus, kurie i esms skiriasi nuo dialektini. Hegelis nepastebjo io asmeninio, ne objektinio, veidas prie veid sutelkto ir atsakingo pokalbio, kur pltoja yd filosofija. M. Buberis, krinyje A ir Tu atskiria pokalb apie tai, kur pltoja Vakar mokslas, nuo pokalbio su Tu, kuris numano vis percepcij atvertum ir imlum Tu kalbai, net jei ji bt prieinga, ir ypatingai kai ji Kita. M. Buberis, remdamasis Nikolajumi Kuzieiu, rao: Sielos poiriu tobul santyk galima suvokti tik bipoliarikai, tik kaip coincidentia oppositorum, kaip prieing jausm vienyb ( Buber 1998,148). Pastebtina, kad M. Buberis N. Kuziet aikina dialoginiu, o ne dialektiniu, poiriu, ivengia svokos monologizmo ir isaugo prieybs turin. Visai kitaip N. Kuziet interpretuoja garsus rus mstytojas Aleksandras Losevas (1893-1988), kuris vadovaujasi hegelika-marksistine paradigma ir pateikia dialektin
AC

coincidentium

oppositorum interpretacij.

M. Buberis nebuvo vienias, jis kartais remdavosi kitu dialogo filosofijos atstovu, daugiau raiusiu yd filosofijos klausimais, F. Rosenzvveigu. Pagaliau, graikiko ir ydiko filosofavimo, To Paties filosofijos ir dialogo, pokalbi Apie tai ir su Tu perskyrimai tik sustiprjo. Taigi yd filosofija padar milinik tak XX a. filosofijos raidai ir ypatingai jos konfigracijoms po Antrojo pasaulinio karo18. Btent i dialogo, intymaus pokalbio su Tu, To Paties ideologijos vengimo perspektyva ir atveria keli yd ir Vakar kabalos versij santykiams tyrinti. Nagrindami yd mistikos likim ir sandr su naujj ami europietika filosofija, pirmiausia turtume remtis ne hegeline ar marksistine istoriografija, o M. Buberio, F. Rosenzweigo, Dovo Soloveitchiko19, Scholemo, E. Levino, Moshe dlio bei j pasekj ir komentatori kryba. Kita vertus, reikt atsivelgti ir didjant dmes Vakar kabalos versijoms XIX a. pabaigoje-XX a. pradioje, kai klasikiniam liberaliz

mui (su jo laizer fire idja) ir socializmui (su jo polinkiu revoliucijas ir 117 proletariato diktatr) buvo bandoma prieinti kit, nacionalistin, isto- Gintautas Maeikis SIMBOLINIO rijos raid bei kit filosofij ir politin ideologij, pagaliau, kultros pa- M S T Y M O RAIDA: V A K A R KABALOS minklus ir men. Pavyzdiui, rykus lenk mesianizmo atstovas buvo VERSIJ STATUSAS IR poetas, romantikas istorikas Adamas Mickiewiczius20, savo istoriniuose KLASIFIKACIJOS samprotavimuose Lenkij prilygins Jzui Kristui, kuris mirdamas ir prisikeldamas turt prikelti ir igelbti visas Europos tautas. A. Mickiewicziaus ankstyvajai poezijai bdingi ryks hermetizmo elementai, polinkis slaptas misterijas ir tikjim dievika istorine valga. Panaias hermetines su kabalistikos elementais istorijos vizijas pltojo Risorgimento sjdis (1815-1875) bei j takoje vliau reiksi Italijos atstovai. Visas is hermetinis XX a. pradios sjdis ir jo ssajos su Vakar kabalos versijomis skatina kalbti maiausiai apie tris hermetizmo pavidalus:
Corpus Hermeticum m u par exelence; ir jo ankstyvoCorpus Hermeticum

sios gnostins interpretacijos. ie tekstai yra laikomi hermetiz istorinis hermetizmas, su kuriuo artimai susijusios Vakar kabalos istorins formos. Istorin hermetizm galima sieti su jo islamikomis interpretacijomis, pavyzdiui, Abu Ali Ibn-Sinos (Avicenos, apie 980-1037) ir jo pasekjo, iliuministo Shahab aiDin Yahya asSuhrawardi (1155-1191) kryba bei ankstyvj ir brandi vidurami kriniais su alcheminiu XII-XVI a. hermetizmu, renesanso hermetizmu ir okultizmu, persmelktais kabalos idj; masonikas hermetizmas, artimai siejamas su Raimundo Lullijaus ir Jakobo Bohmes (1575-1624) mistika. XX a. pradios hermetizmo raidai lemiam tak padar Hermetinio auksinio auros ordino (The Hermetic Order of Golden Dawn) veikla bei su iuo sjdiu susijs Aleisterio Crowley o (1875-1947) Ryt banyios ordinas (Ordo Templi Orientis). Pastebsime, kad Auksins auros ordino atstovai atliko daugel labai kruopi tekstologini vlyvojo hermetizmo tyrinjim, ivert ir paskelb nemaa hermetini XV-XIUI a. tekst ir taip atvr galimyb vertinti i intelektini sjdi svarb. Daugelis i tekst, popieiui Klementui XII 1738 m. udrau-

118
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

dus masonyb, liko gulti asmeniniuose ar valstybiniuose archyvuose ir nebuvo analizuojami. Reikt atskirai paminti Samuelio Liddellio / MacGregor" Mathers'o (1854-1978) bei Williamo Wynno Westcotto (1848-1925) veikl. Pavyzdiui, W. Westcottas inicijavo plai diskusij ne tik tarp ordino nari, bet ir tarp akademik apie krikionikosios ir permetins kabalos santyk. ios diskusijos metu sukaupta mediaga vliau vienaip ar kitaip veik naujj ami filosofijos istorijos interpretacijas, skatino papildyti hegelikus ar pozityvistinius filosofijos istorijos apraymus skyriais apie kabalos, alchemijos vaidmen, vystantis europietikam simboliniam pasaulio suvokimui. Poetinis hermetizmas siejamas su simbolizmo poezija bei italikja hermetine 21 poezija. Visos ios hermetizmo bangos sveikavo su kabalos filosofija arba skatino susidomjim ja. Tai turjo takos religiniam dialogui bei skatino versti religinius, filosofinius yd mstytoj krinius ir juos interpretuoti. Tik po Antrojo pasaulinio karo pradta plaiai interpretuoti kabal simbolins filosofijos, dialogo filosofijos, fenomenologijos bei hermeneutikos bdais, taip pat pasirod vienos ar kitos kabalos interpretacijos analitins antropologijos metodais, traukiant psichoanalitines Gustavo Jungo ir jo pasekj pastabas ia tema. Btent iuo laikotarpiu pastebimas bendras europiei mstytoj ir iuolaikins yd istoriografijos atstov bandymas apvalyti yd kabal nuo vlesni platonik ar hermetini interpretacij ir tuo paiu irykinti santyk su Vakar kabalos versijomis. Lyginamuosius judjikos, krikionikos, hermetizmo kabalos versij akademinius tyrinjimus pltojo Lynnas Thorndike'as (18821965), Aby Warburgas (1866-1929), Josephas Leonas Blau (1909-1986) (r. Blau 1944), Danielis Pickeringas Walkeris (1914-1985) (r. Walker 2000), Franois Scrtas (1911-2003) (r. Secret 1964), Chaimas Wirszubskis (r. Wirszubski 1989, 231). Ir net Izaoko Casaubono 22 argumentas apie hermetins filosofijos neoriginalum bei vlyv gnostin kilm anaiptol netapo prieastimi, neigiania permetins kabalos tyrinjimus, kuriuos pltojo Ernstas Cassireris (r. Cassirer 1942,123-144, 319-346), Charles G. Nauertas ir Francesas A. Yatesas (1899-1981). Btent jie parod, kad norint aikinti Vakar mokslo raid XV-XVII imtmeiais bei politini idj pltr XV-XVIII amiais btina sigilinti permetins, rozenkreiceri (vliau mason mistikos) kabal. Daugelis naujj ami mokslinink ir mokslo atradim anaiptol nesek kartezikosios filosofijos teiginiais ir nebuvo nuolatos veikiami protestantizmo ar kontrreformacijos ideologijos, o gana laisvai iekojo kvpimo

bei savo misij aikino, remdamiesi vienais ar kitais Vakar kabalos postulatais. Pavyzdiui, E. Cassireris ir F. Yatesas parod, kad adekvatus Koperniko, Keplerio, Bruno, Bacono filosofini pair aikinimas negalimas be hermetinio ir kabalistinio simbolizmo imanymo. Pagaliau hermetin kabala susieta su kabalistinio simbolizmo elementais tiesiogiai veik Newtono teologinius samprotavimus, o kabala - Leibnizo 23 monodologijos teiginius. Vakar kabalistiniai tekstai ne aikina yd pasauliros, filosofijos, mistikos ypatumus, ne bando atskleisti autentik ydik mitologij, o neaplatonikai ir gnostikai transformuoja, adaptuoja, interpretuoja i tekst teiginius. Pagaliau, taip perskaityta kabala veik vlesnius yd mistikus, ir taip interpretacij taka, i idj difuzija veik yd kultr. Vlesnis yd kabalos apsivalymo nuo europietikos takos apna procesas buvo negalimas be nuosekli Vakar kabalos studij ir j teigini hermeneutinio ir religinio, filosofinio aikinimo. ios interpretacijos, kaip jau minjome, veik vis tarpkultrin ir tarpfilosofin dialog. Vakar kabala ne tik ikreip yd mistikos teiginius, bet ir sudar prielaidas europietikai kultrai suprasti yd kabal, sukr aib metafor, simbolini vaizdini, yd ir europietikos mistikos ssaj, be kuri vertimo ir supratimo procesas bt negalimas. Taip teigdamas laikausi Marshallo Davido Sahlinso ipltotos kultr interpretacijos teorijos, kuri teigia, kad supratimo evoliucija vyksta tik kuriant klaidingas, taiau vis artimesnes interpretacijas bei bendradarbiaujant, laipsnikai alinant klaidas. Vis dlto bandyiau susieti M. D. Sahlinso tarpkultrin interpretacij su Richardo Rorty'io krybine interpretacija (creative misreading) kaip viena pamatini dialogo ir abipusio supratimo slyg. Kita slyga, kuri paymi E. Levinas, yra gebjimas bti pasyviu ir patirti kitos kultros spd be iankstinio nusiteikimo. Taiau i slyga judj kabalos atveju nebuvo gyvendinama iki pat XX a. Todl tenka kalbti tik apie nelygiavert dialog ir vienpuses, europietikas krybingas interpretacijas. Tokia, mano poiriu, buvo ir yd kabalos aikinim bei adaptacij istorija. Vakar kabala sukr daugyb nauj mistini vaizd, literatrini, poetini simboli, kurie praturtino Vakar kultr. Todl Vakar kabala turi bti nagrinjama ne kaip klaid ir nesusipratim istorija, o kaip dialogo ir interpretacin veikla, kuri sukr labai svarbius Vakar poetins ir religins vaizduots iteklius. Norint paaikinti ir vertinti tarpkultrin dialog, kuris vyko daugiausia remiantis mistinmis simbolinmis figromis, giliais ir neskaidriais tropais, nuorodomis slaptas ceremonijas ir praktikas, reika-

119
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

120
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

linga atsisakyti bandymo diskredituoti i simboli iracionalum ir nemokslikum. Veikiausiai tik iuolaikin interpretacin antropologija, k u r o s pradininku galima laikyti Clifford Geertz, pastebi, kad daugelio pasaulio taut bendravim utikrino iracionali simboli, kvepiani ir motyvuojani vaizd difuzija ir adaptacija vietos mitologijose reikmms. Panaiai savo samprotavimus apie simbolini vaizd, mitologini figr, idj pasaulin apytak pltojo Nikolajus Konradas, o Lietuvoje - Antanas Andrijauskas. Terminas Vakar kabala yra dirbtinis, sktinis, pasiymintis intelektine erdve, kuri aprpia hermetins kabalos ir krikionikos kabalos sjdius. Dar daugiau, io termino slygin reikm pabria ir tai, kad ir hermetizmas, ir kabala yra veikiau ne Vakar, o Ryt kultr kriniai. iuo atveju reikia atminti ne tik yd Talmudo santyk su Babilono kultra, bet ir hermetizmo ry su Egipto, nors ir gnostinio laikotarpio, mitologija, taip pat apie vlesnes arab, islamo vidurami hermetizmo interpretacijas, islamo alchemij, kuri transformavo ir poetikai laisvai ipltojo hermetin ir kabalistin simbolizm. Pavyzdiui, alcheminiuose traktatuose Merkurijaus figra laipsnikai gijo universalaus materialaus ir dvasinio tarpininko vaizd, vykdant transsubstancialias, psichologines ir poetines transformacijas. Pagaliau Vakar kabalos termin ir jo versijas savo teosofinje doktrinoje vartoja Jelena Blavatskaja, nordama paymti sintetin poir vairiausi kabalos pavidal vidinius prietaravimus. Mano vartojamas Vakar kabalos termino versijos parodo tik bendriausi istoriografin ir analitin poir simbolinio mstymo raid, kuriai pastebim tak dar vieni ar kiti kabalos pavidalai, kurie nra judjika kabala, ypa renesanso laikotarpiu. Vieningas terminas nurodo tikimyb, kad kai kurie Vakar kabalos versij teiginiai, simboliai, mitologiniai vaizdiniai sutampa, turi bendras reikmes ir atveria keli komparatyvistinms Ryt-Vakar civilizacijos studijoms, susijusioms su kabalos ir hermetizmo transformacijomis iose kultrose. Tokia analiz atveria keli pasinaudoti metodologiniais komparatyvistini civilizacijos studij sprendimais, ipltotais Norberto Eliaso, Shmuelio N. Eisenstadto, Vytauto Kavolio, A. Andrijausko kriniuose. Nagrindami istorinius Vakar kabalos pavidalus Vakar kultroje, galime iskirti keturis penkis poirius.

Krikionikoji kabala
Jai bdingas siekis parodyti, kad Jzus buvo Dievo Snus, Mesijas. Jo gimim ir veikl ipranaavo Senojo Testamento (pirmiausia Toros arba Penkiaknygs) autoriai. Tad kabala, jos simboliai ir interpretaciniai metodai buvo vartojami kaip tam tikras papildomas techninis argumentacijos arsenalas naujoms egzegetinms 24 Biblijos interpretacijos. Turima galvoje, kad kiekvienam Toros teiginiui gali bti taikomi notarikono 25 , gematrijos26 ir temuros 27 metodai. Judjikos ir krikionikos kabalos skirtumus akademiniu poiriu isamiai nagrinja Ch. Wirszubskis (Wirszubski 1989, 231) ir M. dlis (Idel 1998, 89), kurie teigia, kad krikionikosios kabalos prielaida tapo Abulafijos (M. dlis nurodo: Sefer haTzeruf 774, fol. 192b) kabala ir jos samprotavimai apie Metatron28 bei apie Sn, kurie buvo iversti lotyn kalb ir tuo paiu turjo nemaos takos krikionikosios egzegetikos raidai. Pirmaisiais krikionikosios kabalos atstovais yra laikomi Raimundas Lullijus (apie 1235-apie 1315), Giovanni Pico della Mirandola 29 (1463-1494) ir Johannas Reuchlinas. Visi jie rmsi knygomis Bahir30, Liber de Radicibus
seu Terminis Cabala (Sefer ha-Shorashim), Abulafijos kriniais, Josepho

121
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: V A K A R KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

ben Abrahamo Gikatillos kriniu Sha'are Orah", taip pat itraukomis i jau prarasto Menahemoben Benjamino Recanati rankraio Komentarai Penkiaknygei (r. Wirszubski 1989,19). Recanati'o rankratis gausiai lotynikai citavo Zohar, kuris tuo laikotarpiu ne tik nebuvo iverstas lotyn kalb, bet nebuvo ir pasiekiamas hebraj kalba (tuo metu buvo paplit daugelis atskir Zoharo dali - labai plataus kabalistinio teksto itrauk, kurios vliau buvo sukauptos ir pavadintos vienu Zoharo - vardu). Vliau krikionikos kabalos idjas, idstytas Pico della Mirandolos kriniuose, ipltojo H. K. Agrippa Neteishemietis31, Paulus Ricius (Ricijus)32, Jehuda Abravanelis33, Johannes Pistorijus34. Jie, aikindami kabalos teiginius, vis laisviau jung juos su vairiausiais maginiais tekstais, teiginiais, su astrologija, medicina.

Hermetin kabala
Hermetin kabal skiria nuo krikionikos ne tik ssajos su Corpus hermeticum (kas yra svarbiausia), bet ir didesnis dmesys vairiausiai maginei emblematikai ir kabalos schematizmui. Hermetins kabalos raidai taip pat tak padar Yohananas Alemanno'as - vienas i Pico della Mirandolos mokytoj. Hermetizmo kabal pltojo ir Ludovico'as Lazarelli's savo Paskyrime Ferdinandui Aragonieiui (r. Idel 1988).

122
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Francesas Yatesas knygoje Atminties menas" (r. Yates 1966) parodo, kad senovs graik retorik atminties menas paveik XVII a. filosofi. . . . . . _ . , _ . . .

Athanasius Kircheris

j ir pavirto maginiu atminties teatru Giulio Camillo detto Delmmio (1480-1544) kryboje, kurioje buvo realizuojama numerologin bei kosmologin hermetin-kabalistin atmintin vaizd idstymo tvarka. Taip kabalistiniai filosofiniai samprotavimai buvo paversti praktine magija, kurios pagalba manipuliuojama jausmais ir atmintimi, protu sukuriant tobulesn mog. ios schemos turjo paskatinti meils jausm, estetin susiavjim, herojik entuziazm, bding irinktiesiems monms ir angelams. Buvo manoma, kad is dvasios paklimas nra pasiekiamas savaimingai, - tai reikalauja tiek asmeninio ryto (paralels tarp N. Machiavellio virtu - nors poezijoje jau nuo Petrarcos buvo paplitusi ir eroica virtu idjos, - ir Bruno eroicifurori principo), tiek ir atsakomojo kabalistinio buinio, dieviko palaiminimo (kabalistinis kreipimosi bei asmeninio, abipusio dialogo principas). Bruno atveju kabalistinis buinys ymi transcendentalins ir ontins transformacijos moment. Dieviki apsireikimai turi sustiprinti entuziasto verlum ir drs, saugoti j nuo klaid, kopiant Jakobo dangikaisiais laiptais. Hermetizmo ir kabalos emblemins, schemins saukos padar didel tak Renesanso atminties meno (Ars memoria) raidai, ypa Bruno krybai. Vis pirma buvo labai vairiai, neoplatonikai ir Ars memoria prasme aikinamas Sefiroto medis, suteikiant jam daugiau transcendentalin, o ne transcendentin, pavidal ir laipsnikai keiiant simbolinio mstymo form ir turin. Kabalistin simbolika buvo papildyta bei transformuojama remiantis vairiausiais senovs graik numerologijos35 traktatais, kuri autoryst kartais buvo priskiriama Hermiui Trismegistui, Pitagorui bei Aleksandrijos numerologijos mistik mokyklai. XVII-XVIII a. mstytojai, remdamiesi iais numerologiniais, hermetiniais-kabalistiniais samprotavimais, pltojo mikrokosmo ir makrokosmo atitikmen bei balanso teorijas, aikino universumo muzikins harmonijos principus (Fluddas). Apie specifins - hermetins - kabalos buvim kalba savo akademiniuose tyrinjimuose F. Yates, ypa krinyje G. Bruno ir hermetin tradicija (Yates 1964). Teigiama, kad Bruno, kvptas Pico della Mirandolos Kabalistins magijos bei okultini Agrippos samprotavim, ipltojo specifin krikionikos kabalos ir hermetizmo sintez. Brunui buvo svarbus ne tik maginis, mistinis atminties menas, bet ir statul magija, kurioje jis hermetinius samprotavimus

apie Egipto statul sudvasinim ir atgaivinim papild kabalistiniais samprotavimais apie krin Enoch (Enoch arba Sefer Hekhalot). Hermetin kabal taip pat pltojo Johnas Dee (r.Yates 1972). Pastebtina, kad jo mistiniai, alcheminiai argumentai smarkiai paveik ir rozenkreiceri kabalos raid bei tapo vienu pirmj pavyzdi, kai okultin mistin interpretacija buvo panaudota Elbietos I imperiniais laikais nacionalistinei brit ideologijai kurti. J. Dee, remdamasis mitiniais, hermetiniais, kabalistiniais argumentais, parod, kad Brit imperijos prielaida yra ne Romos imperija ir jos ideologija, ne Sv. Sosto teritoriniai siekiai, o specifin karaliaus Artro mitologija, paaikinta, panaudojant vairiausius egzegetinius metodus. Vliau, po J. Dee, panai argumentacija vis labiau buvo pltojama Vakar Europoje ir pik pasiek Thule nacistinje mitologijoje, lenk-lietuvi misticizme (pvz., jau minto O. Milaiaus). Labiausiai inomi darbai, kuriuose bandoma kabalistin numerologij, artim gematrijai ir Sefiroto egzegetinms interpretacijoms, susieti su Aleksandrijos pitagorietika numerologij, buvo Athanasijaus Kircherio (1602-1680) kriniai. ios tendencijos taip pat buvo pltojamos Roberto Fluddo (1574-1637), nors jo kriniai daugiau priskirtini rozenkreiceri kabalai, kuri maiau dmesio skyr hermetiniam okultizmui ir rykiau pabr specifin krikionik mitologij ir misticizm, grindiamus kabalistiniais argumentais. Hermetizmas kalba apie vis esybi vienyb, taiau iki naujj ami i vienyb aikino atitikim (korespondencij) logika. i tendencija pastebima ir Emanuelio Swedenborgo (1688-1772) kriniuose, nors jau nuo XVII a. Descarteso kriniuose pastebima ir kita - intelektinio monizmo - tendencija, siekianti visa ko vienov aikinti bendra svokos logika. Taiau kartezikosios ir vlesns naujj ami empirizmo ir racionalizmo tendencijos Vakar kabalos raid maai paveik, - ji daugiau atstovauja vis dar renesansinei simbolinei-maginei epistemologijai. I ia ir nesutapimai, nes XIV-XVII a. tokius kabalistinius samprotavimus laik mokslu, band juos sieti su eksperimentais (J. Dee, F. Baconas), o jau XVIII a. pabaigoje ir nuo XIX a. tokio pat pobdio tekstai laikomi paramoksliniais, kvazieksperimentiniais, arba ezoteriniais. Hermetizmas, kaip ir Vakar kabala, aikindamas vairiausius universumo atitikmenis, danai kalbdavo apie daugelio pasauli egzistavim (pvz., Nicolaus von Cuesas, Bruno). Jie ir j komentatoriai, alchemikai kalbjo apie povandenin, mineralin, augalin, gyvn, moni,

123
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

Pico delia Mirandola

124
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

dangaus viesuli, angel, nevelgiamus Dievo pasaulius, j ryius. Tokios ontologins lygiagrets bei specifin ssaj logika sukr itin palanki erdv maginiams-praktiniams, religiniams- simboliniams bei imperiniams-mitologiniams samprotavimams plisti. Intelektin aplinka buvo palanki maginiam okultiniam ir kartu moksliniam filosofiniam dialogui. Si intelektin erdv i esms buvo nediferencijuota iuolaikiniu moksliniu poiriu, ji tebuvo maginio-simbolinio mstymo kontinuumas. Btent jis tvirtino simbolinio, taip pat kabalistinio mstymo priimtinum, argument suprantamum ir legalum. ioje aplinkoje hermetins kabalos atstovai pltojo dieviko mogaus idj, kuri apjung Poimandro ir Asklepijaus, dviej svarbiausi Corpus hermeticum

dialog, dievikos mogaus kilms mitologij su Adomo Kadmono kabalistine vizija. Svarbi renesanso hermetizmui buvo atminties meno idja. Atmintis buvo aikinama kaip ontin galia, gebanti veikti emikj umart ir tams, ilaisvinti dievikj mogaus prigimt, prikelti j aminam lovs ir palaimos gyvenimui. is mogaus atvirtimas, jo esms iskleidimas, transformacija buvo aikinama kabalistinio, taip pat alcheminio pabuiavimo simboline metafora. Siekiant sustiprinti didiosios malons veiksm, buvo naudojamos vairios kabalistins anagramos, susijusios su Jahvs vardo raymo bdais.

Robertas Fluddas

Rozenkreiceri kabala
Rozenkreiceri kabala skiriasi nuo hermetins kabalos dviem aspektais: didesniu dmesingumu krikionikajai mistikai (Gralio taurs mitologijai) bei su ja susijusiam alcheminiam simbolizmui bei poetikai (bet ne Hermio Trismegisto tekstams). Taiau rozenkreiceri kabalos skyrimas nuo hermetins kabalos yra slyginis, nes hermetizmo ir rozenkreiceri pasekjai - vairi mason loi atstovai - vliau i dviej krypi beveik neskyr. Rozenkreiceri kabala susiformavo XVI a. pabaigoje-XVII a. pirmojoje pusje, aktyviai naudojant ir transformuojant krikionikj, krikionikosios kabalos ir hermetizmo simbolizm bei emblematik, islamo ir Vidurami Europos alchemijos patirt. Rykiausiais ios mistins filosofijos krypties atstovais yra laikomi jau mintas R. Fluddas bei Thomas Vaughanas (1622-1666). Fluddas jo ymiausioje knygoje Mikrokosmo istorija, kuri XVII-XVIII a. buvo platinama ir Lietuvoje, Vilniaus

universitete, aikina Sefiroto med, remdamasis chiromantija - kairs rankos platakos analogijomis ir paralelmis (korespondencijomis). Jis teigia, kad platak (kurioje reikiasi sielos simptomai) ir kosm bei Diev sieja deimt dangikos viesos spinduli, kurie persmelkia emiausi - geism ir nuodmi - pasaul, mog-mikrokosm bei auktesnj pasaul - makrokosm. iandien Fluddo tekstus galima aikint kaip rozenkreicerik individualizacijos men, kuris apjung alchemin bei kabalistin patirt ir simbolikai pagrind dar nesmoning, neatpainus savosios verts savs aktualizacijos men (pagal C. G. Jung ir Johannes Fabricius) bei europietik individualizm.

125
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

Teosofins kabalos interpretacijos


Jos apjung, susintetino krikionikosios, hermetins, rozenkreiceri kabalos valgas bei principus. Teosofin kabal kr XVII a. pabaigos-XVIII a. masonai, XIX a. teosofini draugij atstovai, nors danai pirmuoju teosofins kabalos autoritetu, rykiai veikusiu masonybs simbolizm, yra laikomas Jakobas Bhme. Jis ne tik mistikai ir kartu dialektikai (Hegelio nuomone) sintetino vairiausi mistik patirt, siedamas j su Ryt misticizmo elementais, bet ir pltojo reinkarnacijos, metempsichozs, karmos idjas, aikino spiritizmo galimybes. Vliau teosofins kabalos atstovai, ypa XVIII-XIX a., pradjo didiul europin projekt, siekdami iversti visus kabalistinius tekstus labiausiai paplitusias Europos kalbas, - lotyn, vokiei, prancz, rus. iandien didiosios Europos bibliotekos, archyvai slepia daugyb toki masonik vertimo pavyzdi. ie vertimai vliau buvo komentuojami, interpretuojami, lyginami su vairiomis rytietikomis mistinmis tradicijomis. Taip buvo kuriamas tarpkultrinis dialogas, kur bene rykiausiai atspindjo Johanno Wolfgango von Goethe's (1749-1832) West-stlichen Diwan (Ryt -Vakar kilimas"). Vlyvojo renesanso ir baroko laikotarpiu teosofins kabalos argumentai masonikosios kilms mstytoj buvo nuolat naudojami diskutuojant, kritikuojant naujj ami racionalizmo ir empirizmo atstovus: R. Descartes, B. Spinoz, J. Lock, Deivid Hume'. iuo poiriu reikmingi yra Christiano von Rosenrotho parengti vairi vertim ir kritikos darb rinkiniai bei jo paties intelektin kryba 36 . Jis sudar 16 kabalistini diagram ir j simbolini reikmi bei gali komentar, kurie buvo labai populiars ir iki iol perspausdinami daugelyje dids-

Jakobas Bhme

126
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

M E

ni hermetins, alchemins ar Vakar kabalistins literatros rinkini. ie komentarai susieja teosofins kabalos poirius su ankstesne her rozenkreiceri kabalistine emblematika. Rykiausia naujj ami filosofijos kritike, remiantis teosofine kabala, galima laikyti Anne Conway (1631-1679)37. Vadovaujama neoplatoniko Henry Moro (1614-1687), ji studijavo filosofij ir kabal Kembrido universitete. Jos orientacijoms turjo takos Franciscus Mercurius van Helmontas (1614-1698) bei Knoras von Rosenrothas. A. Conway idst savo poirius vienintelje jos paskelbtoje knygoje Ankstyvosios
N E R

antikos ir iuolaikins filosofijos principai: apmstymai apie Diev, Krist ir krinius arba bendras poiris apie dvasi ir materij. Po autors mirties

is krinys buvo iverstas i lotyn angl kalb ir 1690 m. paskelbtas Amsterdame. A. Conway kalba apie dievik vis esybi vienov ir nenutrkstam judjim. Jos teigimu, visos gyvos btybs, vis pirma mons, dl ios prieasties patiria reinkarnacij. Prieingai Descartesui, skyrusiam dvi substancijas, A. Conway skyr tris substancijas: a) dievikj, arba aukiausij; b) Kristaus substancij, arba miri; c) sukurt btybi substancij. Sukurtosioms btybms bdingos vairios monad 38 kombinacijos, kurios skirstomos dvasines ir materialias. Abiems monad rims bdingas tsumas: dvasios tsum realizuoja viesos, arba eterio, elementai, o materialiosioms monadoms bdinga tamsa ir sunkis. Ir materialiosios, ir dvasins monados reikiasi erdvje ir laike, jos yra dalios ir kinta. Be to, A. Conway pastebi, kad dvasinms ir materialioms substancijoms bdingas tsumas ir skvarbumas, t. y. apibrtos fizins charakteristikos, k neig dekartika tradicija. Galima manyti, kad A. Conway ne visai suprato dekartikosios filosofijos prasm, kuri daugiau dmesio skyr ne ontologijai, ne substancij koncepcijai, o refleksyviojo proto analitikai. Ji nori apginti dar alchemijos bei renesanso laikais irykint pasaulio vairovs ir panaybi samprat. Todl ji kalba apie skirtumus tarp akmen, augal, gyvn ir moni substancij, kuri R. Descartes neskiria. Pasak A. Convey, svarbus substancij skirtumas yra dvasingumo mastas. Btent jo stoka trukdo akmenims mstyti. A. Conway apjungia aristotelikos kilms vitalizm ir rensesansin panpsichizm su kabalistine koncepcija apie tris dvasios sudtines dalis bei apie kn dvasingum. Taigi A. Conway apjung vis aib krikionikos kabalos, hermetins kabalos bei aristotelikos filosofijos teigini. Jos darbe galime apiuopti teosofins kabalos pagrindus, kurie vliau jau kit autori buvo papildyti spiritizmo vizijomis ir atitinkama kalba. Tam pagrindo suteik A. Conway vitalizmas, panpsichizmas, paaikintas kabalistiniu bdu.

Panaia linkme teosofin kabal pltojo poetas ir vizionierius Williamas Blake'as (1757-1827) bei spiritualistas E. Swedenborgas. A. Conway savo krinyje kalba apie dvejop monad pagrind - dvasin ir materialj - bei i prad derm. iomis monizmo pastangomis ji aprao dalykus, kuriuos vliau ipltojo Leibnizas39. XIX a. teosofin kabal pltojo J. Blavatskaja, Eliphas Levi's (Alphonse Louis Constant), Papiusas (Gerard Encausse).

127
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

iuolaikins, sinkretins, sinkretins mistins kabalistins praktikos


iandieninei Vakar kabalai bdinga ne tik jungti visas vakarietikas kabalos versijas ir pltoti dialog su judj kabalistais, bet ir sintetinti ias mistines filosofines pairas su vairiais New Age tipo religiniais sjdiais, amanistine ir neoamanistine mistika (r. Maeikis 2005, 188 -211). Pavyzdiui, hermetinis ordinas The Hermetic Order of Golden Dawn pabria specifin poir kabal bei jos raid, bando kabalos koncepcij simbolikai, ortografikai atskirti nuo prastini judjikos ar vakarietik kabalos versij. Jie vietoje angliko termino Kabbalah vartoja kit rayb: Qabalah. Terminas Qabalah ymi okultin, magin, teosofin, sintetin kabal, kuri yra grietai atskirta nuo judjikosios kabalos. Tad pagrindinis sinkretins, atviros kabalos principas yra aikus savs atskyrimas nuo judjikosios tradicijos ir atvirumas vairiausiems moderniems okultiniams sjdiams. Kita vertus, judjika kabala nra vertinama kaip kakas klaidingo, - ji tiesiog paalinama i dmesio lauko, suskliaudiama, taiau visados ilieka dialogo galimyb, kuri daniau realizuojama su iuo ordinu susijusiuose internetiniuose forumuose.
Sjd The Hermetic Order of Golden Dawn 1880 m. kr

S. L. M. Mathersas, W. W. Westcottas ir Williamas Robertas Woodmanas (1828 -1891). S. Mathersas ir W. Westcottas pateik gana eklektik ordino vizij ir veiklos program, remdamiesi vairiomis kabalistinmis, hermetinmis, kitomis okultinmis mintimis i Agrippos, Dee, Rozenroto ir kit, jau mint, autori krybos. Vliau daugelis Golden Dawn teigini buvo idstyti Franciso Kingo, Roberto A. Gilberto ir kt. kriniuose. Bet labiausiai ipltota io ordino teorija buvo idstyta bei i dalies sukurta Israelio Regardie (1907-1985) keturi tom veikale Auksin Aura (r. Regardie 1937-1940). Vakar kabalos versijos ignoruoja svarbiausi judaizmo esm: talmudizmo tradicij, poir statymus, Dievo ir Izraelio sandor,

128
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Dievo irinktosios Izraelio tautos koncepcij. Analogikai iuolaikin sinkretin kabal aikino ir Gerschomas Scholemas, nurods, kad iuoI IK V K kabalai yra bdingas polinkis transformuoti, sintetinti, laisvai interpretuoti, kurti, engti individualizmo keliu. Nagrindamas Ein-Sof40 ir Sefiroto santyk bei atskir sefir interpretacijas, jis pastebi, kad Vakar tradicija ir toliau linkusi visa tai aikinti neoplatonikomis emanacijomis41, sekti monistine Vakar tradicija ir parodyti, kad visa tai Vienio manifestacijos. Jis teigia, kad knygoje Sefer Jezirah sefirotai pirmiausia buvo tiesiog skaiiai (r. olem 1989, 9), kurie rod santyk su Merkabah pasauliu, su jo Dangi ku Sostu, dangikais rmais ir jo skliautais, kuriais keliauja piligrimas( ten pat). Taiau ir vliau, susilpnjus Merkabah simbolizmo svarbai judjikoje kabaloje, Sefirotas anaiptol netapo neaplatonikomis Vieningo, neregimo Dievo emanacijomis. G. Scholemas, pasitelkdamas Zohar, rao: Mistiniai Dievo atributai yra tokie pat viesos pasauliai, kuriuose pasireikia tamsioji Ein Sof prigimtis. Toliau jis pastebi apie Sefirot: Zoharo autorius nemato joki ,tarpini laipsni , kuriuos neoplatinik sistemos patalpina tarp absoliutaus vienio ir juslinio pasaulio( ten pat, 11-12). Teosofai, pradedant J. Bhme, W. Blake'u, J. Blavatskaja, Rudolfu Steineriu (1861-1925) ir baigiant iuolaikine sinkretine kabala, akcentuoja daugiausia emanacin Sefiroto kilm. Analogiki interpretaciniai skirtumai bdingi ir kitoms kabalistinms figroms. Pavyzdiui, Adomo Kadmono, kabalistinio buinio, dievikosios nuotakos. Taiau, kaip minjau vadinje dalyje, ie skirtumai atveria keli dialogui, vaizdini ir metafor kultrinei adaptacijai ir tarpkultriniam, tarpfilosofiniam bendravimui. Skirtybi demonstravimas ir aikinimas reikalauja jau kitokio pobdio analizs: lyginamj civilizacij, idj istorijos ar hermeneutikos.
A N E A A R

Pavyzdiui, M. dlis nagrinja paraleles ir skirtumus tarp mistini E. Swedenborgo vizij, Toros talmudini interpretacij bei Zoharo teigini (r. Idel 1988, 229). E. Swedenborgas vaizduoja dievikojo odio manifestacij moters juodu spindiniu apsiaustu pavidalu. Nuostabi, kaip velniausias iedas, moteris per regjim atskleid E. Swedenborgui, kad jos drabuiai atitinka dievikojo odio reikm. Taiau i reikm patiriama tik vidiniu regjimu, kur vliau galima racionaliai suvokti ir aikinti (r. Swedenborg 1998). M. dlis pastebi, kad is moters vaizdas panaus apsirengusios moters vaizdius Toroje bei zoharikj tiesos lyginim su moters drabuiais. Taiau, pastebi M. dlis, krikionikajai mistikai is vaizdas rodo kakoki ventojo Rato paslapt, o kabalisto dmes patraukia ios reikms patirtis bei tapimo Toros vyru patirtis( ten pat, 230).

Krikionikoji protorenesanso, renesanso ir naujj ami misti- 129 ka vis didesn dmes skiria meils filosofijai, kur meil aikinama kaip Gintautas Maeikis SIMBOLINIO tam tikra ontin galia, persmelkianti visus visatos knus (r. Maeikis M S T Y M O RAIDA: V A K A R KABALOS 1998, 86-95). Pavyzdiui, kurtuazin meil bei meils pavidalai Dan- VERSIJ STATUSAS IR ts ir Petrarcos poezijoje vaizduojami kaip aukiausia bties venta KLASIFIKACIJOS galia, kuri perveda heroj per pragaro ugnies prarajas, skaistyklos aar slnius ir rojaus palaimos auktumas. Petrarcai meil - tai galia, kuri iebia asmenyje pilietin heroizm, o Brunui tai transformuojanti hermetin jga, kuri prabunda kartu su vidiniu herojikojo entuziasto regjimu. Visa ia minta Vakar magin mistin meils tradicija moter sieja su vairiai transformuotais dangikojo moterikumo pavidalais: Guido'as Cavalcantis vaizduoja savo pareigos moter, o juo sekdamas Dant - jau Donna angelicata bei jos personifikacij Beatri. Petrarca, sekdamas Dante, Laur paveria Donna angelicata, o Bruno vaizduoja dievikj Dian, kuri yra vidins dievikumo patirties parabol, Dievikojo odio regimasis simbolis. Pamau Donna angelicata istorija aprpia vis hermetin literatr, skaitant ir rus Visuotinybs filosofij (V. Solovjovas, L. Karsavinas) bei O. Milai. Emanuelis Taip meils samprata gyja transcendentalini-ekstatini ir magini-semiotini bruo. Pasaulio ir Dievo esm atskleidia ekstatins meils galia, t. y. meil dangikai moteriai, Sofijai, ir tai yra uraoma kaip tekstas, reprezentuojamas poetiniu odiu. Btent taip i tema pltojama J. Bhmes, Goethes, V. Solovjovo, L. Karsavino sofiologijoje. Judjikos kabalos vaizdai, tap vienu svarbiausi impuls, paskatinusi Vakar mistin vaizduot pltoti meils moteriai ir tiesos ssaj simbolizm, vis dlto vliau buvo neatpastamai transformuoti, kol pagaliau gijo vis daugiau specifini semiotini-ekstatini bruo. Taigi vairios vakarietikos Zoharo ir Abulafijos interpretacijos per ilgus imtmeius tapo pagrindu kitokiam, hermetiniam, teosofiniam, magikam-ekstatiniam Biblijos skaitymui ir interpretacijoms bei naujos, sofiologins Adomo Kadmono mistikos krimui. Taip buvo transformuojama ne tik kabala, bet, veikiant ir judjikos kabalos skaitymui bei interpretacijoms, buvo kuriama specifin krikionikoji v. Rato interpretacij tradicija. Ortodoksiniai Talmudo interpretatoriai ir klasikins kabalos apologetai grietai neigia panai vakarietik interpretacij galimyb. Viename es apie judaizm E. Levinas rao: Judaikoje nra tos amiSwedenborgas

130
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

nosios moters, kuriai visumins meils patirt regime visais viduramiais bei Dants ir Goethes kryboje. Moteris judaikoje nra suvokiama J G apraika, nei kaip Dievo Motina, nei kaip Beatri. Judaika atskleidia intymum, o ne iauktinim. Be abejo, vidins moterikosios egzistencijos misterijos yra patiriama vestuvi, abo ceremonij metu ar paioje Toroje. Taip pat patiriama kaip Dievikumo buvimas alia moni (Shina). Taiau ir is vaizdas nevirsta moters pavidalais. Jo negalima patirti akivaizdiai. Meils santykius judaika aikina simbolikai, paymdama mistinius ryius ( Levinas 1990, 37). Kabalistinis moterikumas nra dangikos, neemikos meils kultas, kaip tai atsitinka Dants, Petrarcos, Bruno ar O. Milaiaus kryboje. Tai nra taip pat stokos ir dangiko simbolizmo patirtis. E. Levino poiriu, kabalistine meil, kaip ir Toros suponuojama, visados virsta konkreia vyro ir moters meile bei etika ir teise be joki transcendavimo judesi. Gyvasis, praktinis ryys, tsiant sandoros sipareigojimus, laikomas svarbesniu, nei metafiziniai io simbolizmo aikinimai. Taiau tai, kad is kabalistinis vaizdas pateikiamas simbolikai, metaforikai, sukr poetinio perskaitymo galimybes, kurias realizuoja teosofin ir sinkretin kabala bei sofiologin semiotika. Taigi kabalistini altini metaforin interpretacija, kuri Vakar kabalos tradicija pleia ir gilina, tuo paiu skatina ir tarpkultrin dialog.
( E V C U M O

Literatura
Blau, J. L. The Christian Interpretation of the Cabala in the Renaissance. New York: Columbia University Press, 1944. Buber, M. Dialogo principas I. As ir Tu. Vilnius: Kataliki! pasaulis, ALK, 1998. Cassirer, E. Giovanni Pico della Mirandola. A Study in the History of Renaissance Ideas. Journal of the History of Ideas 3,1942. Conway, A. The Principles of the Most Ancient and Modern Philosophy. Cambridge Texts in the History of Philosophy. Cambridge University Press, 1996. Coudert, A. Leibniz and the Kabbalah. Dordrecht & Boston: Kluwer Academic Publishers, 1995. Coudert, A. Impact of the Kabbalah in the 17 th Century: The live and thought of Francis Mercury van Helmont, 1614 -1698. Leyden: Brill Academic Publishers, 1997. Coudert, A. Leibniz, Mysticism, and religion. Dordrecht-Boston: Kluwer Academic Publishers, 1998. Hartman, G. H. Imagination. Contemporary Jewich religious thought. Ed. A. A. Cohen, P. Mendes-Flohr. New York: The Free Press, 1987.

Hgelis, G. Istorijos filosofija, t.l. Vilnius: Mintis, 1999. Hegel, G. W. F. Filosofijos istorijos paskaitos. Vilnius: ALK, Alma litera, 2000. Hegelis,1977: . . : , 1977, . 2. Idel, M. Kabbalah: new perspectives. New Haven and London: Yale University Press, 1988. Idel, M. Hermeticism and Judaism. In Hermetism and the Renaissance: Intellectual history and the occult in Early Modern Europe, ed. I. Merkei, A. G. Debus. Washington, 1988. Idel, M. Messianic Mystics. New Haven-London, 1998. Keryt, N. vadas . I Levinas, E. Apie Diev, ateinant mstym. Vilnius: Aidai, 2000. Koyr, A. La Philosophie de Jacob Boehme. Neuausgabe, 2002. Levinas, E. Difficult freedom. London: The Athlone Press, 1990. Levinas, E. Apie Diev, ateinant mstym. Vilnius: Aidai, 2000. Maeikis, G. Renesanso simbolinis mstymas. iauliai: iauli universiteto leidykla, 1998. Maeikis, G. Filosofins antropologijos pragmatika ir analitika. iauliai: iauli universiteto leidykla, 2005. Maeikis, G. Trys - herme: Elinos Naujokaitiens hermetinis Oskaras Milaius . I Hermeneutin literatrologija. Vilnius: Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2006, p. 141-164. Maeikis, 2002: , . . In Homo philosophans. 60- . . . , . 12. .: - , 2002. Naujokaitien, E. Oskaras Milaius: mistikas ir hermetinis poetas. Kaunas: VDU leidykla, 2001. Regardie, I. The Golden Dawn. Chicago: The Aries Press, 1937-1940. Secret, F. Les kabbalistes Chretiens de la Renaissance. Paris: Dunod, 1964. Sodeika, T. Martinas Buberis ir ydikoji ,graikikojo mstymo alternatyva. I Buber, M. Dialogo principas I. A ir TU. Vilnius: Katalik pasaulis, 1998. Sverdiolas, A. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996. Swedenborg, E. Heavenly Arcana (.Arcana Caelestia). New York: Swedenborg Foundation, 1998. olem, 1989: , . . , 1989.

131
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: V A K A R KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

132
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Yates, F. Giordano Bruno and the hermetic tradition. Chicago and London: The

University of Chicago Press, 1964.


Yates, F. The art of memory. London: The University of Chicago Press, 1966.
Yates, F. The Rosicrucian Enlightenment. London, New York: Routledge, 1972.
Walker, D. P. Spiritual and Demonic Magic: From Ficino to Campanella. Pennsylva-

nia State University Press, 2000.


Wirszubski, Ch. Pico della Mirandola: Encounter with Jewish Mysticism. Cambrid-

ge: Harvard University Press, 1989.

Inaos
1

Hermetizmas - terminas, kuriuo ymimas gnostini, filosofini ir religini-mistini tekst rinkinys Corpus hermeticum bei iuos tekstus pltojanios interpretacijos. Daugelis Corpus hermeticum ir jam artim tekst yra siejami su helenizmo bei vlyvosios antikos laikais. Tekstuose pastebimi populiariosios graik filosofijos, pirmiausia pitagorizmo ir platonizmo, chaldj astrologijos (vis pirma Babilono kilms), pers magijos, Egipto alchemijos elementai. Ilg laik, o kai kurie ezoterikai iki iol, i tekst autoriumi laik / laiko Herm Trismegist. Juo daniausiai yra vadinamas legendinis Egipto ventikas (kartais asocijuojamas net su Moze), nors kai kada is vardas laikomas Egipto dievo Toto sinonimu. sivaizduojamas Hermio dievikumas ir tariamas jo mokym senumas dav pagrindo laikyti Corpus Hermeticum seniausiu ir todl teisingausiu filosofiniu tekstu, kuriuo, pagal tradicij, turt sekti, i jo kilti kiti filosofiniai samprotavimai. Legenda apie ios filosofijos" senum paskatino vidurami ir renesanso mstytojus lyginti tekst ne tik su Platono ar Aristotelio teiginiais, bet ir su v. Rato pamokymais bei istorijomis. Pagaliau judj-krikionikoji tradicija skatino nuolatos lyginti kabalos teiginius (kuriuos taip pat kartais linkstama kildinti nuo Mozs) ir hermetizmo samprotavimus, juos derinti, alinti prietaravimus. Renesanso laik mstytojai Marsilio'as Ficinoas (1433-1499), Giovannis Pico della Mirandola (1463-1494), Heinrichas Cornelius Agrippa von Nettesheimietis (1486-1535), Paracelsas (Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim (1493-1541), Giordano'as Bruno'as (1548-1600), Johnas Dee (1527-1608) padar didiul tak krikionikos kabalos ir hermetizmo raidai, o Robertas Fluidas stipriai paveik baroko laik rozenkreiceri kabalistinius samprotavimus. Naujaisiais laikais, ypa XX a., hermetizmo terminas vartojamas gerokai plaiau, iuo vardu kartais paymint vis kultini men (moksl ") kompleks: magij, astrologij, alchemij, numerologij, vairias kitas gnostines ir sinkretines vizijas. Rozenkreiceriai - XVII-XVIII a. slapt bendruomeni (daugiausia religini-mistini) nariai, legendinio Christiano Rosenkreutzo, kuris es gyveno XIV-XV a., pasekjai. Buvo paskelbtas garsusis io mitologinio autoriaus vardu traktatas ChymischeHochzeit Christiani Rosencreutz anno 1459 (Chemins Christiano Rosenkreutzo vedybos"). io anoniminio traktato autoryst yra priskiriama Johannesui Valentinusui Andreae'ui (1586-1654). Rozenkreiceri bendruomens buvo paplitusios Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijos-Lietuvos valstybje, Rusijoje ir kai kuriose kitose alyse. i organizacij daniausiai ymjo emblemos su ros ir kryiaus deriniu. Didiausi tak rozenkreiceri raidai padar Dee ir Fluddo tekstai. Rozenkreiceriai save laik neregimos bendruomens nariais bei tamplieri ordino palikuonimis, Gralio taurs ir alchemini paslapi saugotojais. Jie tapo vienais pirmj, pltojusi specifin Vakar kabalos versij. Aufhebung - veika - viena svarbiausi Hegelio filosofijos samprat, kuri reikia, kad tam tikros formos dominavimas buvo patirtas ir pakeistas kita - tobulesne - forma, isaugant ankstesns formos turinio turtingum. Franzas Rosenzweigas (1886-1923) - yd-vokiei mstytojas, dialogo filosofijos atstovas, nuoseklus Hegelio filosofijos kritikas. Jo tekstai simboliki, persmelkti

kabalistini ir filosofini figr sampyn, religins dvasios, todl ilgai nebuvo deramai vertinti Europos filosofijoje. Jis teig, es yd tauta yra amiais Dievo karalystje, anapus istorins raidos, o kitos tautos tik siekia, stengiasi patekti Dievo karalyst, ir jiems iame kelyje padeda krikionikas tikjimas, kuris aikina visoms pasaulio tautoms tas tiesas, kurias yd tauta paino i Dievo. Pagrindiniai kriniai: Hegelis ir valstyb" (1921), Lai kai ir dienoraiai, 1909-1918( paskelbti 1979) ir kt. Helenizmas (sen. gr. "EAAr)v - graikas) - Ryt Viduramio jros, Artimj Ryt, Juodosios jros pakrants teritorij istorinis laikotarpis, kuris buvo nulemtas Aleksandro Makedonieio ukariavim (334-324 m. pr. m. e.) iki 30 m. e. m. (kai Roma ukariauja Egipt). Helenizmo kultr sudar graik ir vietini ryt kultr vairiausios sintezs bei spartus graik kalbos paplitimas. Helenizmo laikotarpis buvo palankus naujoms religijoms atsirasti ir joms keistis. Spjama, kad tuo laikotarpiu galjo susiformuoti pagrindins hermetizmo bei gnosticizmo teorijos. Svok To Paties filosofija pasiskolinau i E. Levino filosofijos. Jis To Paties filosofija vadino vis Vakar metafizik, pradedant Platonu ir baigiant Husserliu, naujj ami bei XIX a. vokiei klasikin filosofij, kuri siek bti monistika, rmsi svokos logika ir tapatybs principais. To Paties filosofins nuostatos stipriai paveik ir pozityvizmo bei i dalies ankstyvosios fenomenologijos filosofij (r. Levinas, E. Apie Diev, ateinant mstym. Vilnius: Aidai, 2000, p. 254-255). Misterija (sen.gr. |auaxr|QLOV - slaptumas) - slaptos, kultins religins ceremonijos, kuriose dalyvaudavo tik pavstieji. Senovs Graikijoje bei Romoje buvo manoma, kad tik pavstieji slaptsias misterijas patiria palaim po mirties. Geriausiai inomos Izids ir Ozirio misterijos Senovs Egipte, Tamuzo misterijos - Babilone, taip pat senovs graik misterijos: eleusinijos, orfik, Samotrakijos, Dionisijaus, Apolono. Krikionyb, kabala bei hermetizmas perm ir krybingai ipltojo bei pltoja iki iandien (pavyzdiui, tai daro vairios The Hermetic Order of Golden Dawn sjdio srovs) daugel vis i misterij element. Be to, misterijomis viduramiais Vakar Europoje buvo vadinamas religinio teatro anras. Filonas Judjas arba Filonas Aleksandrietis (apie 25 m. pr. m. e.-apie 50 m. m. e.) helenizuotas yd filosofas mistikas. Jis siek suderinti judaizm, gal bt ankstyvuosius kabalistikos elementus su graik, ypatingai neoplatonizmo bei stoicizmo, filosofija. Jis ipltojo pirmuosius krikionikosios egzegetikos principus, daugiausia dmesio skirdamas filosofiniam alegoriniam Sv. Rato aikinimui, derino aikinim su platonika ir stoik filosofija. Filonas padar didel tak vlesnei krikionybs filosofijai, ypatingai egzegetikai, bei sukr prielaidas yd kabalos ir krikioni misticizmo ryiams. Adomas Kadmonas - kabaloje tai tobulos btybs kosminis knas. Tai pirmojo mogaus idja, kurioje slypi pasaulio bties galimybs. Labiausiai Adomo Kadmono idj ipltojo rabinas Izaokas Lurija (Rabbi Isaac Luria) bei gauss jo pasekjai. Adomo Kadmono ir, atitinkamai, Lurijo kabalos idjos padar tak rus visuotinybs filosofijos raidai, pavyzdiui, Lietuv atvykusio Levo Karsavino mistiniams samprotavimams. Iluministai (lot. illuminati - apvietimas: tiesiog, prasme apviestieji"; pranc. illuminer) - artima masonams slapta organizacija, kuri 1776 m. Bavarijoje kr Adamas VVeishauptas. Jis pltojo iliuminacijos" koncepcij ir teig, kad natralios, prigimtins mogaus proto galios nepakanka, siekiant painti aminj ties. Tam reikalingas nuvitimas, kuris nutinka, kai mogaus prot apvieia dievikojo apreikimo malon. Bavarijos iluministai ir j pasekjai XVII-XVIII a. tapo radikaliais masonikosios apvietos idjos platintojais. Ezoterinis (sen.graik. acoTQLKo - vidinis) - giluminis, slaptas, paslaptingas, skirtas tik pavstiesiems. Opozicija ezoteriniam - atviras, akivaizdus. Bet kokie slapti mokymai apie dvasios gyvenim tam tikra prasme yra ezoteriniai, kaip ir Vakar kabalos versijos. odis vizionierius kils nuo regjimas, vizijos, imaginacijos. Tai - ypatinga vairi mistik, taip pat kabalist, praktika bei j ireikiantis diskursas. Kabalistai nuolat kalba apie regimas nuostabias ir ryki vaizd pripildytas dangikosios Jeruzals menes, kam-

133
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

barius, dangikas upes ir kvapnius sodus, dievik spinduliavim ir protus valani archangel ugn. Rykiu vizionieriumi laikomas Swedenborgas. Oskaras Milaius (Oscar Milosz) savo mistinje, hermetinje poezijoje plaiai rmsi kabalistine patirtimi. Pavyzdiui, Sl piniuose" (Arcanes) jis aptaria Simeono ben Jochaijo Kurianisias raides( Milaius, O. Ars Magna. Slpiniai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 123). Krinyje Lietuvi tautos kilm" lietuvius jis sieja su vaigds Aurins, arba aramj Hesperijos, mitologija, kuri hermetikai apjungia su iberika arba hiperborjika kilme (apie tai isamiau r. Naujokaitien, E. Oskaras Milaius: mistikas ir hermetinis poetas. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 222-223). Thule - is odis Senovs Graikijoje (pradedant keliautoju Pytheu), Romoje ymjo inomo pasaulio ribas, daniausiai siejamas su dabartine Islandija, vliau - Grenlandija. Thule mitologija tuo metu buvo siejama su pasakojimais apie viet, kur nra nei jros, nei ems, bet kur gyvena keisti gyvnai. Naci mistikai teig, kad Thule, arba Hiperborj (prie Borj - prie Siaurs vj; tai vieta kuri buvo suvokiama kaip toli u Trakijos), yra senovin arij rass kilms vieta. Nacistin Thule bendruomen buvo sukurta 1919 m., o vienas jos krj buvs Lanzas von Liebenfelsas (1874-1954). Thule teig, kad paslaptingoje iaurs emje gyveno gigantai atlantai, kurie saugojo em ir i kuri vliau kilo arijai. Thule - atlant, arij mitologija, ir ji nra susijusi su kabala, taiau mstymo principai yra susij su ta kabalistine-hermetine tradicija, kurios pradi aikiai apiuopsime Dee kurtoje renesansinje Brit imperijos mitologijoje, kuri save siejo su karaliaus Artro vardu. Abulafija Abraomas ben Samuelis (Abrakam ben Samuel Abulafia, saina n! in1? sa^ysTT, apie 1220-1298), kitur dar vadinamas Abulafija Tadrosu ben Jeguda Gale vi, rabinas, garsus kabalistas, Mozs Maimonido mokinys, ekstatins kabalos, kuri jis siejo su gematrijos menu, pradininkas. Jo kriniai: Sefer ha Yashar (Teisuoli knyga"), Sefer ha-Ot (enkl knyga"), Imre Shefer (Nuostabs odiai") ir kt. Buberis Martynas (Mordehajus, a 77:o) (1878-1965) - austr yd religinis mstytojas, filosofas, raytojas. Jo dialogo filosofija yra pagrsta dievo ir mogaus akistata, asmeniniu, artimu egzistenciniam, visuotinio proto ir mogaus pokalbiu; jis taip pat artimas dialektinei teologijai. M. Buberio filosofinius samprotavimus veik hasid religinis sjdis, j padavimai, legendos bei hasidikos kabalos filosofija. Viena svarbesni M. Buberio idj - pasaulio ir gyvenimo esm suponuojantis ir tuo paiu gyvame procese atsiskleidiantis Dievo ir mogaus, mogaus ir kito mogaus bei mogaus ir pasaulio pokalbis. M. Buberio politiniai poiriai yra artimi socialiniam komunitarizmui. Svarbesni kriniai: yd valstyb" (1902), yd atsinaujinimas" (1919), A ir Tu" (1922), Dialogas" (1930), Gogas ir Magogas" (1941), Slapiausia viesa" (1941), Prana pamokymai" (1942), Hasid sodas" (1945), Moz" (1946), mogaus problema" (1947), Du tikjimo pavidalai" (1951), Grio ir blogio pavidalai" (1952), Dievo utemimas" (1952) ir kt. Moz Mendelsonas (Moses Mendelssohn, 1729-1786) - yd-vokiei filosofas, rykus vokiei ir yd apvietos laikotarpio atstovas. Jis siek suartinti yd ir vokiei kultrinius, simbolinius pasaulius, pasisak u yd geto atvirum, siek aikinti yd intelektin tradicij naujj ami proto religijos" poiriu. Jis tapo pradiniu yd Haskalos dvasiniu tvu. M. Mendelsono veikla tapo pavyzdiu G. E. Lesingo dramai Natanas Imintingasis" (1779). Jo praneimu Kas yra vietimas?" (1784) prasidjo plati diskusija, kurioje dalyvavo jo draugas I. Kantas, J. H. Herderis bei kiti ir kuri tsiasi ligi iol. Lietuvoje yd kabalos ir hasidizmo santyk bei ssajas su M. Buberio filosofija plaiai nagrinjo filosofai: Sodeika, T. Martinas Buberis ir ydikoji ,graikikojo mstymo alternatyva". I Buber, M. Dialogo principas I. A ir TU. Vilnius: Katalik pasaulis, 1998; Sverdiolas, A. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996. Yosefas Dovas Soloveitchikas (1903-1993) - rabinas, filosofas, vienas rykiausi litvak tradicijos talmudistas, Halakha ideologas ir yd mstytojas. I jo daugelio krini galima paminti: Vienias tikintis mogus" (1967), Halakchos mogus" (1983), Etikos mogaus kilm" (2005). Halakha yra kolektyvinis yd religini statym rinkinys, kur eina 613 mitzvot ir vlesni talmudiniai bei rabin sukurti statymai.

20

Adamas Bernardas Mickiewiczius (1798-1855) - lenk poetas, artimai susijs su Lietuva, pltojs poetin Lenkijos-Lietuvos simbolizm, romantikas. Jis ipltojo lenkikj mesianizm, sukr i ideologij ir j adaptavo lenkikajai romantinei nostalgijos kultrai. Istorinio hermetizmo, hermetins poezijos bei hermeneutikos santykis yra nagrinjamas straipsnyje: Maeikis, G. Trys - herme: Elinos Naujokaitiens hermetinis Oskaras Milaius". I Hermeneutin literatrologija. Vilnius: Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2006, p. 141-164. Izaokas Casaubonas (1559-1614) - prancz filologas-helenistas, teologas. Jis bendradarbiavo su kardinolu C. Baronio'u, rengdamas spaudai 12 tom darb Annales ecclestiastici". C. Baronio'as ir jo biiuliai tyrintojai ipltojo metod: verifler les dates (pranc. tikrinti datas"), remdamiesi krinio stiliumi, tekstologinmis nuorodomis, ekstra-tekstologiniais aminink paminjimais ir kt. Prie mirt 1614 m. Casaubonas paskelb apie tai, kad kriniai, kuriuos neva paras Hermis Trismegistas, i ties buvo parayti ne senovs Egipto laikais, o po Kristaus mirties. Casaubonas taip pat paneig Sibils pranaysi knygos originalum. Minti teiginiai ir rodymai buvo paskelbti krinyje: Casaubon, I. Des rebus sacris et ecclestiasticis exercitationes XVI: Ad Cardinalis Baronii Prolegomena in Annales. London, 1614. Priminsiu, kad Sibils knygos - Libri sibyllini - buvo kultiniai senovs Romos religiniai tekstai, vartojami oficialiose ateities numatymo apeigose. Tekstai buvo saugomi Kapitolijaus kalvoje. Pagal turin tai rinkinys pranaysi, posaki, kit ateities numatymo enkl, kuriuos sukr graik orakulai ir kunigai VI a. pr. m. e. ir kurie buvo priskirti legendinei pranaei Kumano Sibilei. Vakar kabalos raid XVII a. ir jos tak Leibnizo filosofijai nuosekliai nagrinja: Alison Coudert knygose: Coudert, A. Impact ofthe Kabbalah in the 17th Century: The live and thought of Francis Mercury van Helmont, 1614-1698. Leyden: Brill Academic Publishers, 1997; Coudert, A. Leibniz and the Kabbalah. Dordrecht & Boston: Kluwer Academic Publishers, 1995; Coudert, A. Leibniz, Mysticism, and religion. Dordrecht-Boston: Kluwer Academic Publishers, 1998. Egzegez (sen.gr. - aikinimas) - neaiki senovs, pirmiausia religini, vent, tekst interpretavimas, siekiant atskleisti pirmin, neaik, paslaptingos prasms religin turin ir taip parodyti dievik, esmin ties. vairiais istoriniais laikais egzegetiniai aikinimo bdai buvo taikomi nagrinjant Tor, Talmud, Senj ir Naujj Testament, Koran. Egzegetika buvo paplitusi judaizme, krikionybje, islame, tai buvo bdas iskleisti simbolinius vaizdus, metaforas, iplstinius pavyzdius. Egzegez visada buvo naudojama kaip vienas metod visose Vakar kabalos versijose. Egzegezs, taip pat kabalistikos, raida padar didiul tak hermeneutikos atsiradimui ir pltrai XVIII-XIX a. Notarikonas (hebr. - sutrumpintas uraas) - abreviatr, arba odi kaip abreviatr, aikinimas. Notarikono metodas leidia kiekvien odio raid laikyti pradine naujo odio raide. Pavyzdiui, Tora arba Mozs penkiaknyg prasideda odiu BRAShlTh. io odio raids galt reikti teigin: Prad ioje Elochimas ivydo, kad Izraelis turi priimti statym". Gematrija (hebr. ;rauTn, taip pat, gal bt, sen.gr. - skaitmenins manipuliacijos) odio arba odi grups aikinimas pagal jiems priskiriamus skaitmeninius atitikmenis (daniausiai vietos abclje) ir skaiiavimo taisykli bei raidi, taip pat skaii pergrupavimo ir keitimo taisykles. Pavyzdiui, Dievo YHWH (tiesiog. Jahv) skaitmeninis atitikmuo yra: 10+5+6+5 = 26. Gematrija taikoma, siekiant apibrti bet kokios esybs mistinius tikslus, kosmin ir eschatologin j paskirt. Pabriamas gematrijos ir numerologijos abipusis panaumas. Numerologija daniausiai yra naudojama maginiais ir mantikos (ateities spjimo) tikslais, o gematrija sukuria prielaidas filosofiniams apmstymams ir tekst interpretacijoms. Gematrijos element galima surasti Talmude, is metodas kartais taikomas Midrae, taip pat sutinkamas posttalmudiniuose komentaruose. Rabinas Jacobas ben Asheras (1270-1340) para knyg Baal ha-Turim, skirt gematrijai. Gematrijos ir numerologijos menai suteik impuls simbolinei logikai atsirasti.

135
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

21

22

23

24

25

26

136
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

27

Temura (hebr. - Themurah) - raidi sukeitimo ir pakeitimo metodas. Tariama, kad gali egzistuoti prasminis ir kartu esmingas ryys tarp odi, kurie kilo vienas i kito Biblijos ar Toros logikos poiriu arba etimologiniu poiriu. Temur galima tirti dviem bdais: 1) taikant Cirup" technik (hebr. xmi - TzIRVP). iuo atveju yd abcl dalinama dvi dalis. Viena j raoma apaioje, kita viruje taip, kad virutins raids galt pakeisti apatines, o apatins - virutines. Sis metodas perkeliamas odiams aikinti; 2) tarak" technika - atbulas (i galo) odio perskaitymas. Metatronas - (tiesiog. - meta-sostas", vir sost esantis). Kalbama apie artimiausi Viepaiui angel. Jis yra minimas Agadoje, Talmude, apie j nuolat samprotauja Abulafijos kabalos krypties atstovai. Kartais linkstama Metatron tapatinti su arkangelu Mykolu arba su Enochu. Dievas siunia Enoch em, jis siknija, gyja mogaus pavidal, o pasikeitus situacijai vl tampa angelika ugnimi. Apie Mirandolos krikionikj kabal galima rasti: , . . In Homo philosophans. 60- . . . , . 12. .: - , 2002, . 74-94. Bahiras (hebr. Bahir - rykumas , viesa )vienas seniausi literatrini kabalos altini. Apie j kalba kabalistiniai Provanso laikotarpio altiniai. Pavyzdiui, kai kurie Bahiro fragmentai yra minimi ankstyvuosiuose rabino Izaoko Aklojo i Provanso (Rabbi Yitzhak Saggi Nehor, 1160-1235) kriniuose. Bahiro teksto atsiradimas siejamas su rabino Nehunya (gyveno apie 100 m. e.) veikla ir ratais. Izaokas Aklasis laik Bahir pirmuoju kabalistiniu tekstu. Vidurami Ispanijos kabalistai danai rmsi Bahiro tekstu, iki pat pasirodant Zoharui. Pavyzdiui, Izaokas Jokbas i Sirijos (Isaak ben Jakob Cohen von Soria) taip pat kalba apie mint knyg. Manoma, kad daugelis Bahiro teigini ir metafor buvo panaudoti raant Zohar. Taiau iki Mirandolos knyga Bahiras buvo platinamas kaip atskiras krinys. Agrippa Neteishemietis (Henricus Cornelius Agrippa) (1456-1535) - vokiei humanistas, neoplatonikas, okultins filosofijos atstovas. Geriausiai inomas jo krinys De occulta philosophia (1550). Skirtingai, nei Pico della Mirandola ir Ruhlinas, Agrippa susipaino su kabala ne i pirmj altini, o skaitydamas vairius komentarus.Taiau jo knyga Apie okultin filosofij tapo viena takingiausi ios krypties knyg. Joje buvo pateikiami praktiniai patarimai, kaip galima pasinaudoti vairiausiomis magijomis bei slaptaisiais mokslais - hermetizmu ir kabala. Nepaisant to, kad kabalos elementai jau senai buvo naudojami alcheminiuose traktatuose, btent Agrippos krinys pavert kabal naujai kuriam okultini moksl dalimi. Tiesa, Agrippa nagrinjo tik praktin kabal, neskirdamas didesnio dmesio teorinms diskusijoms ar metafor bei palyginim religinms interpretacijoms. Toks praktinis, paramokslinis, kabalos interpretavimas susiformavo tik renesanso laikotarpiu ir buvo susijs su simboliniu mstymu, kuris vienodai aprp tiek moksl, tiek okultins filosofijas. Tai savo kryboje nuosekliai parodo mokslo istorikas, istoriografas ir filosofas Alexandreas (1892-1964). Tiesa, A. Koyr daugiau dmesio skiria ne Agrippai, o Paracelsui bei Jakobui Bohmei (r. Koyr, A. La Philosophie de Jacob Boehme. Neuausgabe, 2002). Daugiausia inomi yra ie P. Riciuso kriniai: Talmudica novissime in latinum versa periocunda commentariola" (1519) ir De sexcentum et tredecim mosaice sanctionis edicis" (1515). Paulus Israelita vliau buvo pakriktytas Pauliaus Ricijaus (Paulus Ricius) vardu (?-1541). Kartais jis vadinamas didiausiu krikionikos kabalos architektu. Pasikriktijs jis diskutavo, pasiremdamas judj argumentais, dl savo naujojo tikjimo ir band tok atsivertim pagrsti savaip, krikionikai aikinama kabala. Jis teig, kad atrado kabalistinius dievikosios Trejybs rodymus, taip pat kit krikionik dogmat patvirtinim judj mistikoje. Jehuda Abravanelis, vliau pakriktytas Leone Ebreo vardu (1460-mir po 1523). ymiausias jo krinys - Dialoghi d'amore (Dialogai apie meil ), parayti 1505 m., pirm kart paskelbti 1541 m.. Jo Dialogai ..." tapo vienais pirmj specializuot samprotavim, kur renesanso meils filosofija tiesiogiai buvo siejama su jos judjika, yd kultrine bei kabalistine interpretacija. Vliau Johannes Pistoriaus paskelbt

28

29

30

31

32

33

rinkin De arte cabalisticae" buvo traukti J. Abravanelio dialogai. Taigi J. Abravanelio dialogai buvo skaitomi, vertinami, o Mirandolos ir vlesni tekst analiz rodo, kad XV a. pabaigos ir XVI a. mstytojai tekst atsivelgdavo.
34

137
Gintautas Maeikis SIMBOLINIO M S T Y M O RAIDA: VAKAR KABALOS VERSIJ STATUSAS IR KLASIFIKACIJOS

Johannes Pistorius (1546-1608) - knyg leidjas, kabalistini tekst komentatorius. Geriausiai inoma yra jo sudaryta kabalistini darb rinktin De arte cabalisticae (Kabalistinis menas"), pirm kart paskelbta 1587 m. Rinktin sudaro ymiausi jam inomi to laikotarpio krikionikosios kabalos kriniai: Ricius, P. De coelesti agricultura; Gikatilla, J. Sha'are Orah; Ebre, L. Dialoghi d'amore; Reuchlin, J. De arte cabalisticaa ir De verbo mirifico, taip pat knygos Sefer Jezirah vertimas, Archangelus (Puteus) de Burgonova (?-1571) komentarai apie Mirandolos kabalistines ivadas (manoma, kad jos buvo paraytos jo mokytojo, krikionikosios kabalos tyrintojo ir propaguotojo prancikono Francesco Giorgio (Franciscus Giorgius, 1466-1540). Numerologija - vlyva pitagoriei teorija, kurioje kalbama apie vairius, taip pat ontinius skaitmeninius atitikmenis. ios teorijos teiginiai kartais buvo siejami su hebraj, senovs graik ir samariei abcli skaitmeniniu ymjimu. Numerologija seka Platono bei Aristotelio filosofijomis ir teigia, kad skaiiams bdinga ontin esyb forminanti, ribas ir apibrt suteikianti galia. Todl skaitmenini atitikmen analiz gali padti suvokti vykstani proces esm, krypt, tiksl. Numerologija naudojasi kabalistinis gematrijos metodas. Numerologija padar didiul tak Mathesis universalis princip raidai XIV-XVII a. Christian Freiherr Knorr von Rosenroth (1636-1689) paskelb du tomus: Kabbala denundatae seu doctrina Hebraeorum transcendentalis et metaphysica (1677) ir Kabbalae denundatae tomus secundus, Id est Liber Sohar restitutus (1684). Pirmajame tome atspausdinti Mozs Kordovero Pardes Rimonim (Granat sodas), Josifo Gikatillos Scha'are Orach - Die Tore des Lichts, Lurijaus kabala, Zoharo itraukos, baigiamosios pastabos i Aesch Mezareph (Auksakali ugnis"). Antrajame tome sukaupti krikioni kabalist dialogai bei komentarai jam. Pavyzdiui, paskelbtas tekstas Adumbratio Kabbalae Christianae... ad conversionem Judaeorum (Apybraia apie krikionik k a b a l . . . i pokalbio su judjais"). Mano pastabos apie A. Conway remiasi Derksen, Louise D. disertacija apie Conwey darb The Principles of the Most Ancient and Modern Philosophy. Cambridge Texts in the History of Philosophy. Cambridge University Press, 1996. Monada (sen.gr. monos - vienis, nedalus) - vieneto vardas graik, pitagoriei filosofijoje. Kai kurie filosofai monad laiko struktriniu bties elementu, taiau j metafizikai interpretavo skirtingai. Leibnizo filosofijoje tai - nedals pirminiai elementai, i kuri sudarytas visas pasaulis. A. Convey taka Leibnizo Monodologijai" yra labai neapibrta, hipotetin. Pavyzdiui, Merchantas mano, kad tokios takos esama, ir bando tai rodyti, taiau A. Courdet tai neigia (r. Coudert, A. Leibniz and the Kabbalah. Dordrecht&BostonLondon, 1995, p. 4 3 ^ 6 . Ein-Sof - bekratis, beribis. Haldj kabalistai iuo vardu ymjo tai, kas neturi formos, neegzistuoja esybms bdingu bdu, kas niek nepanaus ir ko negalima pavadinti jokiu vardu. Todl Ein-Sof nra Krjas. Taiau Krjas ir Sefirotas kyla i Ein-Sof. Emanacija (lot. Emanatio - isiliejimas) - neplatonikos ir gnostins filosofijos kategorija, kuria ymimi laipsniki perjimai nuo aukiausios Vienio pakopos iki emiausi - materijos - pavidal. Emanacij teorija - specifin platoniko monizmo forma. Prieingai nei judjika-krikionika Krinio idja, platonizmas teigia, kad Vienis ne kuria, o iskleidia bei sutraukia vis bt ir btybes. Todl pasaulis yra sudarytas i hierarchikai susaistyt isiskleidim, isiliejim. Emanacij teorij kartais palaiko atskiros krikionikosios teologijos akos. Ji stipriai paveik renesansinio neoplatonizmo raid.

35

36

37

38

39

40

41

Dalia MARIJA

STANIEN

139

Klaipdos universitetas

MO MAIMONIDAS: SCHOLASTINIS INTELEKTUALIZMAS


E s m i n i a i o d i a i : Mo Maimonidas, intelektas, Apreikimas, teologija, filosofija, egzegez.

vadas
yd filosofija suklestjo XI-XII a. Ispanijoje. Sis laikotarpis, paenklintas menais, iliustruotais rankraiais, vertimais, daniausiai vadinamas kultros aukso amiumi. Tada Kordoboje sveikavo tris monoteistins religijos: krikionyb, islamas ir judaizmas. Filosofai, priklausantys skirtingoms religijoms, dalyvaudavo disputuose, kuriuose buvo analizuojamos galimybs interpretuoti biblinius tekstus, buvo raomi ginytin Biblijos viet filosofiniai komentarai. ydai, bendradarbiaudami su arab ir krikioni mokslininkais, poetais, filosofais, pltojo humanistin judaizmo kultros tradicij. Vidurami yd kultra skirstoma tris laikotarpius: pirmasis, vadinamas gaon (autoritet), Talmudu akademij vadov, tssi iki XI a.; tuo laikotarpiu pagrindinis dmesys buvo skiriamas teisei; antrasis (XI-XII a.) - ispanikasis, pasiymjs klestinia yd filosofija, Biblijos komentarais ir poezija; treiasis, apimantis XIII a., buvo paymtas klasikiniu yd misticizmu, iliustruotais rankraiais. yd religinje filosofijoje pastebima islamo taka. Sekdami arab filosofais, yd mstytojai band parodyti, kad tarp religijos ir proto nra konflikto, kad proto galia manoma suvokti tikjimo tiesas bei pasiekti dievikojo apreikimo ties. Racionalistins filosofijos taikymas teologiniams tekstams ugd filologin ir hermeneutin krini interpretavimo metodus. Arab takos veikiama, besipltojanti hebraj gramatika dar poveik Biblijos tyrinjimui, o is buvo perduotas krikionikajai miniai. Visas yd religinis mokymas plaija prasme yra idstytas Toroje, o siaurja prasme - Penkiose Mozs knygose. Liturgijoje vartojama fraz - kaip parayta Toroje - rodo neginijam apreikimo ties. Mo-

140
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kymas, perduodamas per autoritetus raytiniu ir neraytiniu bdu i kartos kart, kuris nekyla tiesiogiai i dievikojo apreikimo, vadinamas tradicija. Perimta tradicija yd kalba ireikiama odiu kabala. Dl Toros ir tradicijos perduodam ties tarp yd teolog vyksta ginai. Taip senovs laikais atsirado nesutarimai tarp fariziej ir sadukiej (dl tradicijos prigimties ir autoritetingumo). Fariziejai gerb kai

Kordoba. Pagrindinis islamo, judaizmo ir krikionybs XI-XII a. sveikos centras. Raiinys

kurias elgesio taisykles, neuraytas Mozs statymuose, ir vadino jas i mini tradicija", arba prot vi tradicija. Sadukiejai tvirtino, jog tik raytiniai statymai laikytini autoritetingais, o taisykls, atjusios i imini, nebtinai priimtinos ir nebtinai j reikia laikytis. Tuo bdu odis tradicija yd teologiniame diskurse tampa tikjimo ir praktikos verts matu. Apmstymai ir aikinimai biblinmis temomis vadinami Midraine literatra, o Biblijos teksto komentaras - Midraas. Biblini tekst, Talmudo, Midrains literatros nuolatinis studijavimas ir komentavimas laidavo ydikojo tapatumo ilikim. Taimudikuoju periodu rabinai tradicij padar svarbia teologijos dalimi, kurios pagrindinis akcentas - apreikimas ant Sinajaus kalno. To apreikimo metu buvo perduota ne tik Tora, bet ir daugelis kit mokym. Gaon laikotarpiu atsirado kitamini yd religiniai sjdiai. Didesn populiarum turjo karaizmas, reikalavs grti prie Biblijos autoriteto, o ne tradicijos ir talmudo. Karaitams buvo labai svarbus bendruomens sutarimas, vadinamas idzma. Panas reikiniai pastebimi ir islame, kurie pasireikia prietaravimais tarp idmos ir tradicijos.

Islamo taka yd mstytojams pastebima jau X a. Remdamasis arab filosofija, gaonas Saadija (882-942), vadovavs rabin akademijai Suroj, Irake, idst tikjimo ir painimo samprat. Savo aikinime jis ved, alia stebjimo, juslinio suvokimo ir mstymo ketvirt element: autentik tradicij, t. y. apreikim, knyt Rate, su jo tradicine interpretacija. Tradicija, Saadijos poiriu, yra judaizmo pagrindas, kaip ir apreikimas bei protas. Saadijos tikjimo ir painimo samprata tapo pagrindu tolimesnei religins filosofijos pltotei. Be to, Saadija ivert Biblij arab kalb ir para komentarus kai kurioms Biblijos knygoms. Jis pritaik nauj mokslin metod Biblijos tekst analizei, vesdamas hebraj gramatik ir filosofij, tuo ubaigdamas midrains literatros laikotarp. Saadija laikomas komentaro tradicijos pradininku. Vlesni yd komentatoriai turjo takos krikioni Biblijos tyrintojams. inomiausias vidurami epochos yd komentatorius yra Rai (1040-1105). Jis vadovavo Sampans akademijai, kurioje laisvai interpretavo midrao mediag. Rai komentavo kiekvien eilut, aikindamas sunkias vietas, todl jo tekstai spariai paplito, buvo perrainjami ir ypa danai naudojami vaikams mokyti. Tora, tiek sakytin, tiek raytin, amina Izraelio tautos Diev ir moralin statym, ilaiko yd gyvenimo istorines normas ir siekia pateikti grio bei ventumo pavyzdius. Kiekviename amiuje, nenukrypstant nuo judaizmo, Toros mokymas yra taikomas prie to laikotarpio poreiki. Taiau nekintamos tokios dorybs, kaip siningumas, teisingumas ir atjauta. Jas turi tie, kurie paklsta Dievo valiai, nes ios dorybs yra suprantamos kaip paties Dievo atributai. mogus yra skatinamas sekti Dievu ir tapti dorybingu (cadik). Biblijos nuostata apibendrinama pranao Michjo frazje: Marusis, jis tau pasak, kas yra gera ir ko i tavs VIEPATS reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylti itikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu( Mch 6,8). XII a. prie yd religijos filosofijos suklestjimo daug prisidjo Mo Maimonidas - filosofas, mokslininkas, gydytojas, kodifikatorius, rabinas, gims 1135 m. Kordoboje teisjo eimoje. Mir 1204 m. Kaire.

141
Dalia Marija Stanien MO M A I M O N I D A S : SCHOLASTINIS INTELEKTUALIZMAS

Mo Maimonidas

Scholastin teologijos suma: Pasimetusij


KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

vadovas

Maimonido traktatas Pasimetusij vadovas*, kur jis para savo mokiniui Jozefui ben Judai, - vienas geriausi vidurami filosofijos krini. Etienne'as Gilsonas paymi, kad Pasimetusij vadovas - ne metafizinis traktatas, bet yd scholastins teologijos suma (r. Gilson 1989, 229), kurioje bandoma suderinti filosofin painim su Apreikimo tiesa, kitaip sakant, yd teologij su Aristotelio filosofija. Maimonidas Aristotelio filosofij, greta Prana Rat, laik didiausia mogaus intelekto galios apraika (r. Maimon 2003,11-12). Traktatas, paraytas arabikai, buvo iverstas hebraj kalb, o apie 1230 m. pasirod lotynikas vertimas, pavadintas Dux neutrorum (arba Dux seu director dubitantium aut perplexorum). Vadovas pasimetusiems - racionalios ventojo

Rato egzegezs prototipas. Autorius siekia u iorins prasms, kuri tik ir tegali suvokti neimanliai ir isiblakliai, velgti ezoterin prasm,
galini uvesti ant kelio ir i abejoni lino itraukti tikrai apsivietus mo-

g, kur sutrikd Prana knyg tamsumas (r. ten pat, 14-15). Vadov pasimetusiems Maimonidas skyr ne pradedantiesiems filosofams, o legistams (ir, galbt, kai kuriems paprastiems monms), kurie, kaip sakoma Vadove, sukiojasi aplink rmus, nerasdami jimo. Taiau io traktato tikslas, pasak Salomono Pinso, ne parodyti t jim, o perduoti tam tikras teisingas pairas, tam tikras dogmas, kurias legistai tur priimti i pagarbos autoritetui, o ne intelekto aktu( r. Pins 1961,10). Kitaip tariant, Maimonidas siek sukurti kuo universalesn yd teologij. Traktate sujungtos arab filosofija ir religin bei intelektualin judaizmo tradicija. i teologijos sintez, paymi Alainas de Libera, pranoko ir filosofijos, ir yd bei musulmon kalamo (islamo scholastin teologija. - D. M. S.) ribas( Alainas de Libera 1993, 214) ir padar didiul tak XIII ir XIV a. krikioni egzegezei (Tomui Akvinieiui, mokytojui Johannui Eckhartui). Maimonido laikais musulmon sunit alyse toki bandym bta nemaa. Taiau, kaip paymi Colette Sirat (r. ten pat), teologinis Vadovo metodas pasimetusius skaitytojus gali dar labiau imuti i vi, nes i pairos i knyga - tikras mini kratinys, be nuoseklaus plano, nors jos ir dstomos apgalvotai. Traktato I knygos pirmojoje dalyje yra ap-

* Raant straipsn naudotasi Mos Maimonido Pasimetusij vadovo I knyga (j rus kalb su isamiais komentarais ivert Michailas neideris). Knyga i serijos Bibliotheca Judaica. Jeruzal-Maskva, 2003, taip pat Arthuro Hymano ir Jameso J. Walsho II ir III knyg skyri vertimais angl kalb, paskelbtais knygoje Philosophy in the Middle Ages, ed. Arthur Hyman and James J. Walsh. Indianapolis: Hackett, 1973.

velgiami Biblijos ir Talmudo posakiai, kuri negalima suprasti paodiui, o antrojoje dalyje apraomos Dievo savybs ir, pasitelkus dvylika j teigini, sudarani kalamo pagrind, kritikuojami mutakalimai (spekuliatyvieji islamo teologai). Traktato II knygoje nagrinjamos filosofins doktrinos ir pranaysts. Maimonidas ivardija 25 teiginius, kuriais remdamiesi filosofai gali rodyti Dievo buvim ir neknikum. III knyga prasideda alegorinio Pasakojimo apie veim (Mina, Tora) aikinimu, toliau aptariami vairs klausimai: apvaizda, pasaulio tikslingumas ir kt., psichologikai aikinama Jobo knyga, pateikiama istorin religij ir ritual apvalga bei nagrinjamos religins taisykls. Todl kyla klausimas: kodl, atrodyt, taip netvarkingai ir nelogikai, Maimonidas idst traktato tekstus? I ties Vadove pasimetusiems esanti netvarka nra netvarka. Pasak A. de Liberos, tai kitokia tvarka, verianti skaitytojus suvokti ir perprasti intertekstualum (r. ten pat, 215). Maimonidui svarbus kiekvienas odis, ir kiekvienas diskurso vienetas turi bti interpretuojamas, atsivelgiant jo ry su kitais vienetais. A. de Libera pabria, kad Maimonidas sukuria nauj hermeneutikos taisykl: Pasakyti
kok nors dalyk ne vietoje ir juo paaikinti kok kit dalyk kaip tik ten, kur

143
Dalia Marija Stanien MO M A I M O N I D A S : SCHOLASTINIS INTELEKTUALIZMAS

J. Eckhartas

reikia, - neaik bd kai kurie autoriai vliau pavert taisykle" (ten pat, 215). A. de Liberos teigimu, ger tokios Maimonido hermeneutikos pavyzd pateikia Mokytojas J. Eckhartas Liber expositionum (Aikinim knygos) antrajame prologe, kur teigiama, kad bet koks cituojamas epizodas, kuriuo siekiama paaikinti kit ventojo Rato epizod, pats turi bti paaikintas ten, kur jis yra (r. ten pat). Vadove pasimetusiems Maimonidas, kaip egzegetas ir filosofas, pateikia pavyzdin Dievo buvimo rodym, taiau, anot A. de Liberos, jis ilg laik buvo klaidingai suprantamas (r. ten pat). Maimonidas, tolerantikai atsiliepdamas apie islamo teologus, savo mokiniui Jozefui ben Judai aikina, kad jei tikima, jog mutakalimams pavyko rodyti pasaulio sukurtum, kaip gerai! (ironikai. - D. M. S.). Taiau jei, tavo poiriu, jie tokio rodymo neturi, bet teigin apie pasaulio sukrim tu priimi i prana, remdamasis j autoritetu, tai nieko bloga. (...) Bet tu turi inoti, kad t, t. y. mutakalim, kurie usiima pradais, nordami rodyti pasaulio sukurtum, j postulatuose pasaulio krimo vaizdas yra apverstas ir bties pirmapradikumo tvarka yra ikreipta" (Maimon 2003, 389). Toliau Maimonidas aikina, kad Dievo egzistavim, jo vientisum ir neknikum galima rodyti, remiantis tik pasaulio am-

144
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

inybs hipoteze. Samprotavimus jis pradeda, pateikdamas du teiginius: arba pasaulis buvo sukurtas, arba jis yra aminas. Maimonidas n a g r n j a kiekvien teigin atskirai. Jeigu pasaulis buvo sukurtas, jis neabejotinai turi krj - Diev. Tai Maimonidui aiku i paprasto topinio argumento: nra pasekms be prieasties, o visa, kas sukurta, turi iorin prieast. Kitu atveju, jeigu pasaulis yra aminas, tai neabejotinai, pasak Maimonido, reikia, kad egzistuoja kakokia btyb, kuri yra kitokia, nei visi Visatos knai, ji nra nei knas, nei kne gldinti savyb, ji yra vientisa, nuolatin, amina, be prieasties ir nekintanti. i btyb yra Dievas, nes Maimonidas toki ivad daro i vis filosofini btinos Btybs egzistavimo rodym. Kad ir kokia bt hipotez, savo mokiniui Maimonidas tvirtina, jog aiku, kad pirmuoju atveju egzistuoja Krjas, o antruoju - btyb be prieasties, amina ir nekintanti. Vadove pasimetusiems ir Talmud aikinaniuose kriniuose Maimonidas pirmenyb teikia antrajam teiginiui, nordamas rodyti ne krjo egzistavim, bet Dievo vientisum ir neknikum. Maimonidas kritikuoja mutakalimus, kurie laikosi pirmosios hipotezs. Jo nuomone, i hipotez filosofiniu poiriu nepriimtina, nes yra rodym siekianio samprotavimo premisa. Jis teigia, kad, pasak Aristotelio, rodymas negali remtis neakivaizdiu ir nerodomu teiginiu. O teiginys, kad pasaulis buvo sukurtas, dl mutakalim argument nra nei akivaizdus, nei rodomas, nes rodymas nra mokslinis, o tra topinis ar dialektinis. Atrodyt, kad antrasis teiginys apie pasaulio aminum taip pat nra nei akivaizdus, nei rodomas. Taiau, pasak A. de Liberos (Alain de Libera 1993, 217), ia ir irykja Maimonido originalumas bei atsiskleidia jo naujas metodas. Atskirdamas svokas nerodoma ir neikraipoma, Maimonidas teigia, kad pasaulio sukurtumo negalima rodyti, bet iuo atveju gali bti atmesti mutakalim pateikiami pasaulio krimo rodymai. Pasaulio aminumo taip pat negalima nei rodyti, nei ikraipyti. Maimonidas teigia, kad kalamo teologas ir filosofas renkasi prieingus, prie skirting rezultat vedanius kelius. Pirmasis kelias pragaitingas teologijai, nes ieities taku pasirenkamas teiginys, kurio negalima laikyti mokslinio rodymo premisa: joks rodymas negali jo patikrinti. Tik antrasis kelias Maimonidui yra produktyvus, nes jis gali bti premisa: joks rodymas negali jo ikraipyti. A. de Liberos teigimu, visais vadinamaisiais pasaulio sukurtumo rodymais galima abejoti, o kas tuos rodymus laiko lemiamais, tas neskiria rodymo, dialektikos ir sofistikos. Taiau tam, kuris skiria iuos skirtingus menus, aiku ir akivaizdu, kad visi ie rodymai abejotini ir kad buvo remtasi nerodytomis premisomis( ten pat). A. de Liberos manymu, tiesos iekantis

teologas turt siekti parodyti, ar bergdi rodymai, kuriais filosofai grindia pasaulio aminum, ir jeigu tai pavykt, bt nuostabu" (ten pat). Apie tai mst ir Maimonidas. Jis padar ivad, kad asmenikai netiki pasaulio aminumu. Maimonidas teig, kad jis tik siekia sukurti teising dogm, kurios niekas negals nei ijudinti, nei sunaikinti, nei laikyti neegzistuojania. Todl jis kaip premis pasirinko teigin apie pasaulio aminum, o ne jo sukurtum. A. de Libera pabria, jog Maimonido laimjimas - teiginys, kad teologijos nemanoma kurti remiantis tikjimo dogma. Teologij galima grsti tik filosofiniu poiriu patikima premisa( ten pat). Taigi, neatkreip dmesio ias Maimonido pastabas, XIII ir vlesnij ami mstytojai nesuprato Maimonido argumentacijos. Maimonidas
tenorjo pasakyti, k a d teigini pasaulis buvo sukurtas ir pasaulis yra am-

145
Dalia Marija Stanien MO M A I M O N I D A S : SCHOLASTINIS INTELEKTUALIZMAS

inas tikrinti nebtina, nes tai nemanoma. O teiginys pasaulis yra aminas grindiamas tik tuo, kad io teiginio negalima ikraipyti. Todl Maimonidas teigia, kad egzistuoja du pavojai: paodikumas ir netikjimas. Paodikumas, pasak Maimonido, turi du padarinius: sutvirtina pasimetusi ir trikdo apsivietus mog. Paodiui suprasti alegorij nesuvokiant, kad tai - alegorija, yra apgaul, kuria yra pagrstas mogaus elgesys. Apsivietusiam mogui, teigia Maimonidas, galima paaikinti tai, ko nemanoma paaikinti neimanliui. Paaikinti pasimetusiajam ezoterin alegorijos prasm tra vienintelis bdas - paalinti jo sutrikim. Taigi Vadovo pasimetusiems paskirtis - atskleisti ezoterin ventojo Rato interpretacij. Vis dlto jo skaitytoj brys labai siauras, todl Maimonidas maldauja nekalbti apie krin: Vardan Aukiausiojo maldauju t, kurie perskait traktat, kitiems nekomentuoti n vieno odio ir nieko neaikinti! ( Maimon 2003, 36).

Maimonido

aristotelizmas

Prisilaikydamas Aristotelio filosofijos, Maimonidas aikina, kad privalu tvirtai laikytis to, kas mums duota per jusles, ir to, k galime grietai rodyti intelektu: jeigu Senojo Testamento teiginiai akivaizdiai prietarauja tam, kas rodyta protu, tai tuos teiginius reikia aikinti alegorikai. Taiau nereikia klaidingai suprasti Maimonido ir manyti, kad jis atmet visus Aristoteliui prietaravusius teologijos ir ventojo Rato teiginius. Pa\yzdiui, teologija teigia, kad pasaulis buvo sukurtas laike i nieko, o :ai reikia, kad Dievas yra ir materijos, ir formos krjas ir kad pasaulis r.egali bti aminas. Jeigu protu bt galima rodyti pasaulio aminum taip, kad prieingas teiginys bt akivaizdiai nemanomas, tai to-

146
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

kiu atveju ventojo Rato mokym reikt aikinti alegorikai. Taiau iuo atveju ventojo Rato teiginiai yra aiks, o filosofijos argumentai u pasaulio aminum - pains ir netikimi, todl Maimonidas atmeta su iuo klausimu susijusius Aristotelio teiginius. Pasak Maimonido, btina, kad Dievas bt ir materijos, ir formos krjas, jeigu norima paaikinti, kaip galjo vykti stebuklai, apie kuriuos raoma Senajame Testamente. Juk tam, kad Dievas galt sustabdyti gamtos dsni veikim, jis turi bti absoliutus gamtos Valdovas, o juo jis negalt bti, nebdamas pasaulio Krju tikrja io odio prasme. Pranczijos yd dogmatikams atrod, kad Maimonido pateikta kai kuri ventajame Rate esani Dievo paveiksl alegorin interpretacija prilygo paties ventojo Rato pardavimui graikams. Jie kreipsi inkvizicij dl ios Maimonido erezijos. I ties Maimonidas tenorjo parodyti, kad, be teologijos, yra ir kit iminties altini. Kitaip tariant, jis teisino filosofij ir paskatino Ispanijos ydus ja domtis. Be to, Maimonidas, nors ir avdamasis Aristoteliu, vis dlto ne visus jo teiginius pripaino. rodindamas Dievo, kaip pirmojo Judintojo, btinos Esybs ir pirmosios Prieasties buvim, Maimonidas rmsi Al Farabio ir Avicenos prigimtins teologijos koncepcija bei Aristotelio Fizikos ir Metafizikos teiginiais. iems rodymams Maimonidas panaudojo via negativa, pabrdamas, kad Dievui negalima priskirti teigiam predikat. Dievas yra grynas Aktas, be materijos ir galimybs, be galo nutols nuo krini, todl, kalbdami apie Jo savybes, galime sakyti tik kas Dievas nra, o ne kas Jis yra. Jis yra vienas ir transcendentinis (tarp Dievo ir pasaulio siterpusi Inteligencij, arba grynj dvasi, hierarchija), ir mes negalime susiformuoti jokios pozityvios Dievo idjos. Taiau mes galime priskirti Dievui, pvz., krimo ir apvaizdos veiklas, turdami galvoje, kad veiklos pavadinim skirtingumas neturi joki atitikmen Dieve ir kad Dievas nekinta. Reikt paymti, kad Maimonidas pripaino ypating Dievo apvaizd kai kuri krini atvilgiu. Materialiame pasaulyje tokie kriniai yra mons. Aktyvusis intelektas yra deimtoji Inteligencija (visos Inteligencijos yra nematerialios), bet pasyvusis teisuoli intelektas yra nemarus. Taigi Maimonidas pripaino ribot vien teisingj nemirtingum, teig valios laisv, dl kurios mogus tampa teisingas, ir neig lemiam dangaus kn ir sfer tak mogaus elgesiui. Vliau panaiai rays Tomas Akvinietis.

Al Farabis

Intelektins ir etins nuostatos


Oficiali yd teologija buvo kuriama tiek Vakaruose, kur Almohadai (berber grup) jga platino savo tikjim, tiek Egipte, kur vald sultonas Saladinas ir kurio gydytoju buvo Maimonidas, bei Bagdade, kur Nizamijos universitete buvo pltojama sunit teologija (r. Pins 1961,10). Veikiamas islamo teolog ir filosof, Maimonidas formulavo judaizmo dogmas, reikalaudamas, kad visi yd bendruomens nariai kaip dogm priimt Dievo neknikumo postulat bei tikt dvasinink skelbiamomis tiesomis, kurios nra rodomos, bet atkartoja pagrindines Aristotelio filosofijos ir graik mokslo doktrinas. Taiau, Pinso teigimu, i i reikalavim nereikt daryti klaiding ivad, nes Maimonidas neman, kad kylantys ne i intelekto sitikinimai yra vertingi patys savaime. Iganymas (...) tai amina intelekto veikla, arba vienyb su Aktyviuoju Intelektu, slypi ne tikjime, kuris, net bdamas teisingas, yra didia dalimi pasyvus, o mstyme, kuris yra kuo tikriausias aktas ir savaiminis tikslas( ten pat, 11). Be to, Maimonidas nemano, kad dstant religij reikia kalbti tik apie ties ir ignoruoti mel: religijos mokymas
turi apimti btinus sitikinimus", net ir neteisingus (r. M a i m o n i d e s 1973,

147
Dalia Marija Stanien MO M A I M O N I D A S : SCHOLASTINIS INTELEKTUALIZMAS

Avicena

419). Taiau jis pats daugiausia dmesio skiria teisingoms pairoms. Filosofai, pasak Maimonido, turi suprantamai perteikti metafizines tiesas ir taip isklaidyti paprast tikinij iliuzijas, kurias sukelia paodikumas, o filosofija turi perduoti ini bendruomenei. Maimonidas teigia, kad pagrindinis metafizikos laimjimas - Dievo vientisumo ir neknikumo rodymas - turi bti dstomas vaikams ir masms. Jeigu neimanlis, paodiui suprats kok nors epizod, atsisako patikti Dievo neknikumu, tai jam, teigia Maimonidas, reikia pasakyti, kad
tekst suprato isimokslin mons, todl jam paprasiausiai tereikia inoti, kad Dievas nra knas (r. ten pat, 402).

Kadangi pranaas kreipiasi visus mones, tai nelengva suvokti skirtum tarp pranao ir filosofo. Tam tikru atvilgiu pranaas yra tobulas filosofas, nes inok, - rao Maimonidas, - kad pranaavimas i tikrj yra Dievo emanacija, per aktyvj intelekt i pradi pasiekianti racionalaus mstymo gebjim, vliau - vaizduots gebjim; tai aukiausias mogaus laipsnis ir didiausias tobulumas, kok tik jo paderm gali pasiekti. (...) Pranaavimo slygos - tai tobulas racionalaus mstymo gebjimas, tobulas pradinis vaizduots gebjimas ir tobuli paproiai, kurie gyjami nukreipus savo mintis nuo vis knik malonum

148
KULTRA, RELIGIJA , FILOSOFIJA

ir nuslopinus kvailos ir pratingos didybs trokim ( ten pat, 403). Maimonidas atskiria pranaysts atsiradim ir slygas. Pranaas yra tas,
fcur0
s m e

e n

substancija yra i pat pradi susiformavusi tinkam proporcij

(r. ten pat, 404), ir jis msto tik apie Diev; jis ima pranaauti, kai kiek tik manoma tobulas jo vaizduots gebjimas veikia visikai aktyviai ir kai aktyvusis intelektas liejasi j dl spekuliatyvinio tobulumo, kur pasiek (ten pat, 405). Be to, paymi Maimonidas, pranaesni mons skiriasi pagal tai, koki gebjim jie gijo, isiliejus juose Dievui: jei aktyviojo intelekto emanacija palieia tik racionalaus mstymo gebjim, nesiekdama vaizduots gebjimo, tokie mons sudarys spekuliacijomis usiimani moksli-

nink klas; jeigu ji apima abu gebjimus, o antrasis, vaizduots, buvo sukurtas tobulas, - tai
prana klas; o kai palieiamas
Kiolno tora

tik vaizduots gebjimas, toki klas sudaro statymus kuriantys valstybs veikjai, iniuoniai, pranaautojai, tie, kurie sapnuoja teisingus sapnus, ir net tie, kurie daro stebuklus nepaprastomis gudrybmis ir okultiniais menais, bet nra mokslininkai( ten pat, 407). Mokslininkas, pranaas, magas (taip pat ir politikos magas), - tokius tris moni tipus galima iskirti pagal aktyviojo intelekto skleidimsi. Apie moni elgesio taisykles Vadove pasimetusiems Maimonidas kalba labai trumpai, daugiau jas aprao Painimo knygoje. Jis aikina, kad etins nuostatos, kuri dauguma paimtos i oficialiai pripaint judaizmo tekst, turi kit - teorin - pagrind. Sis pagrindas - beveik medicininio pobdio, nes daugelis vidurami filosof etik laik
siel medicina: siel sveikat reikia saugoti, o susirgusias sielas gydyti.

Vadovaudamasis Aristotelio teiginiu, kad btina siekti aukso vidurio, Maimonidas pabria, kad vairi elgesio taisykli paskirtis - padti ivengti bet kokio kratutinumo, pavyzdiui, kratutinio asketizmo, ir netinkam veiksm, kadangi negali bti jokios kalbos apie morals statym, rayt kiekvieno gimstanio mogaus irdyje. Laikytis tinkam elgesio nuostat, pasak Maimonido, padeda praktinis protas, kuris turi kuo labiau slopinti geidulingum ir kitas aistras. Praktin prot Maimonidas grietai skiria nuo spekuliatyvaus.

Maimonidas Vadove pasimetusiems skyriuje apie stabmeldyst pa- 149 teikia grietus statym atitinkanius nuostatus dl pagoni elgesio. Dalia Marija Stanien MO M A I M O N I D A S : Pirmiausia reikia nepamirti, kad Dievo sakymams reikjo rasti pateisi- SCHOLASTINIS nim: argumentai, kuriais buvo grindiamos stabmeldi bausms, nebe- INTELEKTUALIZMAS patenkino apsivietusi visuomens atstov. Todl Vadovo pasimetusiems skaitytojams Maimonidas negaljo aikinti apie Dievo rstyb ar pavyd, nes jis teig, kad tokie jausmai Dievui nebdingi. Kadangi Maimonidas siek parodyti judaizmo pranaum prie pagonyb, jis isamiai apibdino pagonis, j pairas ir skyr jiems tiksli viet religijos istorijoje. Kalbdamas apie stabmeldysts udraudim, apie Mozs, Abraomo ar dar senesnius laikus, Maimonidas nesiek pasmerkti graik J ' I pagonybs, nes istorija jam padjo apginti Mozs statym. Jis teig, kad Mozs statymo paskirtis palengvinti sunki vairiausi religini taisykli nat, kuri turjo ksti pagonys. Taiau jie, anot Maimonido, nepaisydami daugybs sunkum, buvo priprat prie savo religijos ir nenorjo jos atsisakyti. Vadinasi, reikjo sistemos, kuri bt viwfwpr m sikai nauja, bet ilaikyt tam tikr tstinum. Kita vertus, kadangi reikjo sukurti nauj bendruomen, Mozs statymas turjo skirtis nuo Senojo statymo. Be to, Mozs laikais k tik sukurt ben- gggji druomen reikjo apsaugoti nuo senj proi ir iors pasaulio pagund, todl grieti reikalavimai i bendruomen padar iskirtin, o religij - pranaesn u kitas. Maimonido laikais slygos buvo kitos ir, pasak S. Pinso, pagal doktrinos logik grie ti sakymai atrodo ne kas kita, kaip prajusios istorins situacijos ekstrapoliacija: juk senajam pasauliui bdinga stabmeldyst beveik nebeegzistavo. Taiau juos pakeitus bt paeistas statymo nekintamumas ir kartu pats yd tautos egzistavimas( Pins 1961,17). Maimonidas sitikins, jog isaugoti i bendruomen ir toliau yra svarbiausias udavinys dl dviej labai skirting prieasi: viena vertus, tai jo, kaip itikimo bendruomens nario, pareiga, kita vertus, kaip filosofas jis pripasta, kad i bendruomen yra geriausia i vis egzistuojani ar manom bendruomeni, ir, sutikdamas su Platonu, mano, jog filosofui dera svarstyti valstybs klausimus. Vis dlto Vadove pasimetusiems kalbama ir apie grynai dvasin religij, kurioje pasnink ir aukojimus pakeist meditacija.

Maimonido knygos Vadovas pasimetusiems 1348 m. leidinio iliuminacija

150
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Maimonido nuomone, tokia religija bt pranaesn u judaizm tiek, kiek judaizmas yra pranaesnis u pagonyb. Taiau ji, be abejo, p r a ktikai negyvendinama, nes, atmesdama visas pagalbines priemones, bt neveiksminga, valdant moni dvasi. Maimonidas teigia, kad ios dvi prieastys viena kitai neprietarauja. Jos papildo viena kit taip, kaip vienas kit papildo statym apvelgianti Tora ir traktatas Vadovas pasimetusiems, kurio paskirtis - apibrti to statymo ir filosofijos santyk. is ir kiti Maimonido traktatai turjo didel tak yd filosofijos raidai.

Ivados
Vienas svarbiausi Maimonido vykdyt perversm judaizme - tvirtintas poiris, kad teologija kuriama, remiantis ne tikjimo dogmomis, o filosofikai pagrstomis prielaidomis. Tad skaitant Ratus transcendencijos apreikimas per aktyvj intelekt susisieja su interpretuojaniojo protu ir leidia pasiekti pranaik dimensij. teisins filosofij kaip hermeneutinio metodo pagrind teologijos studijoms, Maimonidas Dievo buvimo rodym argumentuoja pasaulio aminumo hipoteze, o Dievo atributus aikina via negativa bdu. Pritaiks aristotelizmo, neoplatonizmo bei arab mstytoj idjas scholastinje teologijoje, Maimonidas krikionikajai vidurami Europai nurod intelektualin strategij. Maimonido traktatai viduramiais tapo vienu svarbiausi krikioni filosofijos altiniu: Albertas Didysis i jo perm dal arab filosof kritikos, Tomas Akvinietis - treij Dievo egzistavimo rodym, Mokytojas Eckhartas - natraliomis filosofinmis prieastimis grindiamos egzegezs samprat.

Literatra
Alain de Libera. La philosophie mdivale. Paris: PUF, 1993. Gilson, Etienne. History of Christian Philosophy in the Middle Ages. London: Sheed and Ward, 1989. Maimonides, Moses. The Guide of the Perplexed", Book III. In Philosophy in the Middle Ages, ed. Arthur Hyman and James J. Walsh. Indianapolis: Hackett, 1973. Maimon, 2003: , M. (), . . -: - , 2003. Pins, S. Quelques rflexions sur Mamonide en guise de prface . In Mose Mamonide. Le livre de la connaissance. Paris: PUF, 1961.

Leonidas

DONSKIS

Vytauto Didiojo universitetas

BALSAS PRIE MODERNI DEMONOLOGIJ: BRIANT TOMO VENCLOVOS LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAP
E s m i n i a i o d i a i : antisemitizmas, Lietuva, Tomas Venclova, nekaltumas, viktimizacija.

Nekaltumas ir viktimizacija, arba determinizmo

kultura

Nekaltumo bei savs viktimizavimo reikinys yra instrumentas, formuojantis determinizmo ir skurdo kultras. Viktimizuot smon veikia tikjimas, jog egzistuoja tariamai pasireikianios per slaptus, neapiuopiamus asmenis grsmingos ir bloga lemianios pasaulio galios, kurios manipuliuoja pasauliu bei valdo j ikreiptais veiksmais, tiesiogiai nusitaikydamos pavienius paius trapiausius ir paeidiamiausius veikjus. Blogio principas visuomet priskiriamas kakam dideliam bei galingam, tuo tarpu gris iskirtinai siejamas su tuo, kas maa bei paeidiama. Tai skatina mint, jog a negaliu suklysti ar nusidti, jei priklausau maai, paeidiamai bei trapiai grupei, ir, prieingai, - negaliu bti teisus, jei dl kilms ar aukljimo esu priskiriamas privilegijuotj bei galingj luomui. Mano mogikoji vert ir pasiekimai determinuoti, taigi gali bti lengvai vertinami, remiantis rase, lytimi, tautybe ar klase. Toks mstymas, kai visi mons aikinami kaip negrtamai suformuoti ir veikiami biologini ar socialini jg, neatsivelgiant jokius moralinius ar intelektualinius pasirinkimus, yra galingas smokslo teorijos elementas. Tenka pripainti, jog tokia moderniosios barbarybs atmaina, kai i monijos atimamas bendrumo jausmas, j kryptingai pakeiiant natralaus prieikumo koncepcija ir niekada nesibaigiania kova tarp nesutaikom grupi ar jg, tendencingai inyra bei paskleidia savo tak anapus smons poemi. Ji toli grau nekvalifikuojama kaip socialin patologija, ji prisidengia statusu, bylojaniu apie kak normalaus ir netgi paangaus. Smokslo teorija nepalieka vietos kritikai savirefleksijai, neleidia kritikai save atrasti. iuo poiriu ji yra mirtinas moralins filo-

152
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

sofijos prieas. Tinkamai suprasta moderni politin filosofija pratsia moralin filosofij, tuo tarpu smokslo teorijos atskaitos takas - radik a i u s teorins refleksijos, kritiko vertinimo ir moralins atskaitomybs neigimas. Begalin manipuliacija ir neribota galia - tai galutiniai tikslai, motyvuojantys blogio galias. Pasaulis - pernelyg naivus, paeidiamas bei trapus, kad galt nuplti kaukes nuo tikrj valdov bei cinik manipuliatori, kurie palaiko neimanymo, tamsos pasaul, propaguoja kvailum bei saviapgaul, - tok praneim smokslo teorija perduoda savo gerbjams. Vytautas Kavolis knygoje Moralizing Cultures" (Dorovinanios kultros) teigia, jog toks reikinys yra giliai siaknijs modernioje moralizavimo sistemoje, autoriaus vadinamoje determinizmo kultra. V. Kavolis j apibdina taip: Modernioji amorali kultra, - ta prasme, kad ji linkusi paalinti individualios moralins atsakomybs samprat, rimtai netraktuodama kolektyvins atsakomybs, - yra determinizmo kultra. ioje kultroje vadovaujamasi prielaida, kad individus formuoja ir valdo biologins arba socialins jgos, visomis savo esminmis ypatybmis nepavaldios j veikiamiems individams, kurie net neturi reikmingo pasirinkimo galimybs. Keturi pagrindiniai ios kultros intelektiniai akcentai yra ie: teorija, kad ,biologija (arba rasinis paveldjimas) yra likimas ;tikjimas, kad mogus yra ir turt bti ne kas kita kaip naud skaiiuojanti, malonumus maksimizuojanti maina; sitikinimas, kad iuo metu egzistuojaniose visuomense individas tra ,engjik , ,nuskurdint , ,atimani gyvybingum arba ,tradicij suvaryt savo egzistencijos socialini slyg auka (neturinti galimybs tapti savo lemties veiksniu ir prisiimti atsakomyb u savo veiksmus); manymas, kad iomis slygomis jam gali padti tik ,ekspert vadovavimas remiantis j turima ,racionalia socialine strategija, o j nustatant tie, kuriems padedama, dalyvauja tik kaip ekspert rankiai ( Kavolis
1993, 48).

V. Kavolio modernios amoralios kultros koncepcija paaikina, kodl viktimizuotos grups ar visuomens sietinos su valdaniuoju elitu, kaip kad pacientai - su diagnoz nustataniais bei gydym paskirianiais specialistais. Kartu tai mums atskleidia pai esm, nes leidia suprasti, kaip ir kodl viktimizuota kultra manifestuoja save kaip likimo bei determinizmo kultra, prieingai laisvs ir pasirinkimo kultrai. Amoralios kultros koncepcija atskleidia ry tarp vairi determinizmo teorijos ri, ypa socialiniuose moksluose. V. Kavolis pra-

deda nuo Sigmundo Freudo posakio: biologija - tai likimas, po to 153 nuvieia kitus diskurso modusus, bylojanius apie nepalenkiamus ra- Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I sinio paveldimumo dsnius, istorij, aplink, visuomenin gyvenim ir DEMONOLOGIJ: TOMO socialin organizacij. Moderni amorali kultra, neigianti individuali BRIANT V E N C L O V O S LIETUVOS KRITIKOS atsakomyb bei moralin pasirinkim, arba determinizmo kultra, yra, ANTISEMITIZMO EMLAP pasak V. Kavolio, modernioje moralinje vaizduotje pasta moralizavimo sistema. Tokiai kultrai bdingos antimodernistins reakcijos, skaitant rasizm, technokratij bei kitas deterministins smons formas. ia taip pat traukiamas tikjimas nepalenkiamais istorijos dsniais - fenomenas, kur Karlas R. Popperis pavadino istoricizmu. Neverta n minti, jog determinizmo kultra bei dvasia yra pagrindins totalitarini reim jgos: totalitarizmas be deterministins smons paprasiausiai prietaraut sau. Kartu determinizmo kultra persmelkia visas gretutines organizuotos neapykantos formas. Ji pasirodo, kur tik siekiama ukariauti prieus. Determinizmo kultra - tai ne tik tobuli vis atspalvi smokslo teorijos namai; ji taip pat - kitas modernios barbarybs terminas. I ties galima teigti, jog totalitarizmas bei tech- Vytautas Kavolis nologijos dvasia yra tokios barbarybs atalos*. Sigmundo Freudo Determinizmo kultra yra paveikusi ne tik modernj antisemitizm, bet ir daugel kit antimodernizmo apraik. Ji akivaizdiai yra inkorporavusi tam tikrus vidurami kvazianimistinius ir egzorcistinius principus, kurie be vargo buvo priskirti svetimavimui bei prievartavimui dl tariamos demonikos moter galios vilioti. Simbolikas (anti)logikumas primena dar senesnius maleficium kaltinimus, kurie buvo nukreipti prie pirmuosius krikionis Romos imperijoje, bet vliau krikioni pasilikti taikyti ydams. Mes apsigautume tvirtindami, kad maleficium - praeities balsas ir kad jis nemanomas iandien, - toks ritualas, kaip Beiliso byla 1913-aisiais (Mendelis Beilisas, smulkus yd kilms tarnautojas, buvo teisiamas Kijeve u tariam ritualin krikioni berniuko nuudym - i byla sukl tarptautin skandal, bet Beilisas buvo iteisintas) arba Stalino kurstyta Gydytoj b y l a 1 9 5 3 - i a i s i a i s gali sugriauti tok naiv tvirtinim it kort namel.
* Leszekas Koakowskis totalitarizm ir technologijos dvasi aprao kaip modernios barbarybs formas. Daugiau iuo klausimu r. Koakowski, Leszek. Modernity on Endless Trial. London & Chicago: University of Chicago Press, 1990, p. 14-31.

154
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Imperin rus antisemitizmo tradicija Soviet Sjungoje iliko iki pokario. Ortodoksikam sovietiniam komunizmui buvo nepriimtinas
. , . , . . . , . . I 1 1 . A

judaizmas, sykiu ir sionizmas - tiek religinis, tiek sekuliarus. Po Antrojo pasaulinio karo stiprjanti Stalino paranoja pasireik jo masinio naikinimo planais. 1953-ij saus Stalinas sak aretuoti grup Kremliaus gydytoj, kaltindamas juos planavimu medicinos priemonmis nuudyti auktus soviet pareignus. Penkiolika daktar - dauguma j ydai - buvo suimti ir apkaltinti nunuodij partijos lyderius, vykdydami nurodymus, atjusius i Jungtinio Amerikos yd paramos komiteto (Joint Distribution Committee) - sionistins organizacijos. Kaltinimai buvo ataukti dar tais paiais metais, kai tik Stalinas mir. Vis dlto soviet kampanija prie ydus suaktyvjo - ji baigsi yd spaudos slopinimu, pagrindini jidi raytoj nutildymu, galiausiai pritaikytas lidnai pagarsjs imperins Rusijos principas numerus clausus, taip apribojant yd jaunuomens galimybes lavintis. Vargu ar tai gali stebinti, turint galvoje sovietins valdios neapykant yd religijai bei kultrai. Soviet reimas brutaliai sugriov didel dal Ryt Vidurio Europos yd kultros, panaikino yd mokyklas, sinagogas ir kultrines institucijas, taip pat itrm arba iud rabinus bei yd intelektualus. Negana to, esama rodym, jog Stalinas pats rengsi galutinai isprsti yd klausim. Gydytoj smokslas - tai jo nuolat stiprjusio antisemitizmo bei antiizraelietikumo atrama. Tomas Venclova savo es apie gars sovietin raytoj Ilj Erenburg pastebi: Karui pasibaigus, Stalinas dar visk, kad izoliuot savo al nuo buvusi sjunginink. Tarybiniai ydai, karo metu sugebj palaikyti tam tikrus ryius su yd diaspora Vakaruose, tapo u sienio agentais. Stalino neapykanta jiems iaugo krus Izrael ir ypa po Goldos Meir vizito Maskv, kur j sveikino minios, aiku, be Politbiuro sankcijos. (...) 1948 m. prasidjo visuotinis puolimas prie yd bendruomen ir yd kultr. Jo nuomum galima lyginti su Kristallnacht ir kitais naci darbais, nors jis buvo vykdomas grsmingoje tyloje. Beveik visi per kar aktyviai veikusio yd antifaistinio komiteto nariai buvo suimti ir jiems slapta vykdyta mirties bausm. Vienas j, Solomonas Michoelsas, Stalinui sakius buvo nuudytas, o paskui pagerbtas valstybinmis laidotuvmis. Aktorius, pasieks pasaulinio garso lyg, jis buvo beveik toks ymus kaip Erenburgas, matyt, per daug ymus, kad bt paverstas niekuo. Bet Erenburgas ... igyveno ( Venclova 1999, 253). ia galime pateikti deram politin Gydytoj bylos kontekst. Rengiantis karui, kuris Vakarams taps coup de grace, Stalinas nusprend

pats galutinai isprsti yd klausim. iam politiniam veikjui reikjo preteksto, ir jis j rado, klastodamas Gydytoj byl . Tuo pat metu sovietin propaganda odiui ydai" nukal daug eufemizm, pavyzdiui, kosmopolitai, udikai baltais drabuiais arba sionist samdiniai. Kadangi Kremliaus gydytojai - mat dauguma j buvo ydai - buvo apkaltinti nunuodij partijos lyderius, ydai tiek partijos, tiek Soviet valstybs turjo bti apsaugoti nuo teisto moni kerto. To buvo galima pasiekti tik visus sovietinius ydus isiuniant Birobidan Tolimuosiuose Rytuose. Tiktai Stalino mirtis sutrukd realizuoti bais scenarij. Jo paranojikoje vaizduotje Gydytoj byla turjo logikai pratsti bloga lemiant global trockist smoksl ir susidorojim su juo, trockistus likvidavus sovietinje Rusijoje, o pat Trock nuudius. Gydytoj byla Stalinas prisidjo prie smokslo teorijos istorijos, taiau tai, be abejo, nebuvo vienintelis jo antisemitinis veiksmas. Pakanka paminti kov prie beaknius kosmopolitus, ir i kova buvo ne kas kita, kaip Stalino priemon sustiprinti antisemitizm. is politinis veikjas vienareikmikai nemgo beakni kosmopolit grynas yd eufemizmas, - taip atskleisdamas flirtuojs (nesvarbu, smoningai ar atsitiktinai) su Blut-und-Boden nacionalizmu. Turint galvoje tarptautin komunizmo pobd - kad ir kaip i koncepcija bt ikreipta sovietins propagandos, - bdvardis, Stalino pridtas prie kosmopolitizmo, skamba priblokianiai. Kosmopolitizmas menkinamuoju terminu tapo XIX ir XX a. Vokietijoje, Pranczijoje bei Rusijoje - ia j vartojo konservatoriai ir radikals nacionalistai, nordami nubrti, pasak Ferdinando Tnnieso, aiki rib tarp Gemeinschaft ir Gesellschaft. Kosmopolitizmas buvo priskirtas mechanikam, atomizuotam, beakniam ir besieliam Gesellschaft. O bdvardis beaknis atkeliavo tiesiai i j odyno. Stalinas tvirtino smokslo teorijos ir savo kraujo-ir-dirvos nacionalizmo santuok kovoje prie kosmopolitizm, nors jis sigudrino tuo pat metu kariauti ir prie yd buruazijos nacionalistus. Stebtina, jog niekas nepamgino stalinizmo patyrinti kaip kratutini ir pai blogiausi modernizmo ir antimodernizmo komponent rinkinio. Faktas tas, kad sovietinis komunizmas stalinizmo metais ltai, bet utikrintai dreifavo komarik kairs ir deins kratutinum link. Nors lygiai taip pat teisinga bt stalinizm aprayti kaip totalitarizmo kulminacijos tak, kai kairij ir deinij skirianioji riba dingsta. Maleficium koncepcija giliai siaknijusi populiariojoje Ryt Europos smonje, - pradedant prietaringumu, kai manoma, jog ydai sa-

155
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAPI

156
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

vo apeigoms naudoja krikioni kdiki krauj, ir baigiant politiniais teismais ar manifestacijomis, kuriose ydija aikiai apibdinama kaip nelegali ir idavikika jga*. Vadovaujantis natralaus nekaltumo logika ir viktimizacijos teorija, manoma, kad mons negali kontroliuoti biologini ar socialini jg - prieingai, tam tikri individai ir netgi itisos visuomens yra t gali suformuoti bei valdomi. Kadangi galingos grups, slaptos tarptautins organizacijos ar neaiks agentai bei neapiuopiami ekspertai dominuoja pasaulyje, eiliniai individai negali prisiimti moralins atsakomybs u savo veiksmus, taip pat neturi galios paveikti ar pakeisti valstybini reikal. Neverta ir sakyti, jog determinizmo kultra yra giliai siaknijusi Lietuvoje - alyje, igyvenanioje pereinamj laik, kur visi seni ir patikrinti faktai nesunkiai sugriaunami, kur pernelyg daug pagund iekoti prie, tariamai kalt dl sunkum, imginim, dramatik socialini permain ir globalizacijos.

Ekskursas: paralelin dviej kultur

egzistencija

Taiau kalbant apie daugiakultrs ir politins tolerancijos tradicijas, Lietuva nebejotinai gerbia daugiaetnin, daugiareligin ir daugiakultrin renesansins bei barokins Europos atminim. Kad ir kaip Lietuvos politin vaizduot skirtsi nuo realybs, kad ir koks iojt plyys tarp istorini fakt ir selektyvios atminties, neginijamas yra faktas, kad Lietuvos politin kultra, pradedant 1990-aisiais, pademonstravo nauj politin vali bei gebjim priimti maumas, j kalbas bei kultras. Pagrindin Lietuvos politika skmingai apglb rus, ukrainiei ir gud maumas (ar bent jau j neatstm). Lietuva netgi tapo prieglauda nuo cenzros bei politinio persekiojimo kaimyninse emse. Pavyzdiui, ma grupi - karaim ir igon - egzistavimas ia nesukelia konfliktini situacij. Taiau lietuvi ir yd kultr sugyvenimas kartais problemikesnis. Lietuviams, be joki abejoni, negali bti priskiriama vienintel nuostata yd klausimu - antisemitizmas. Gerokai tiksliau bt tarti, kad ia dominuoja nejautrumas praeiiai ir gynybin pozicija dl nepatogi praeities dalyk. yd atstmimas nuo j nam, ali ir kultr
* Daugiau apie maleficium r.: Cohn, N. Europe's Inner Demons: An Enquiry Inspired by the Great Witch-Hunt. London: Sussex University Press & Heinemann Education Books, 1975; Cohn, N. Warrant for Genocide: The Myth of the Jewish World-Conspiracy and the Protocols of the Elders of Zion. Chico, Calif.: Scholars Press, 1981; Donskis, L. Forms of Hatred: The Troubled Imagination in Modern Philosophy and Literature. Amsterdam / New York: Rodopi, 2003.

greiiausiai tapo ne tik Lietuvos, bet ir visos Vidurio bei Ryt Europos tragedija. Vienas labiausiai gluminani bei nerim keliani reikini modernioje Lietuvoje - tai paraleliai egzistavusios lietuvi ir yd kultros. Galbt ios dvi kultros niekada nepasiek abipusio supratimo, jau nekalbant apie interpretacin sandar, kurioje jos viena kit apglbt ar kritikai reflektuot. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuva garsjo didele yd bendruomene (Lietuvoje gyveno apie 250 tkstani yd, taiau tik 20 tkstani j liko gyvi po holokausto). Lietuvos sostin Vilnius - nuo 1920 m. iki 1939 m. okupuota Lenkijos - visame pasaulyje buvo inoma kaip iaurs Jeruzal. I ia kilo ir ioje vietoje gyveno daug pasaulyje inom yd, tarp j: filosofai Emmanuelis Lvinas ir Aronas Gurwitschas, tapytojai Chaimas Soutine'as (artimas Amedeo Modigliani'o draugas Paryiuje), Pinkus Krmgne'as, Michelis Kikoine'as ir Neemija Arbitblatas, skulptorius Jacquesas Lipchitzas, smuikininkas Jascha Heifetzas, meno kritikas Bernardas Berensonas, vienas rafinuoiausi Italijos renesanso dails tyrj XX amiuje. Vis dlto n vienas i asmen niekada nebuvo priimamas kaip reikmingas Lietuvos kultros veikjas, nors jie ra Lietuvos vard XX amiaus intelektualin ir kultros pasaulio emlap. Kodl? Atsakymas labai paprastas: rusikai ir jidi kalbanti yd bendruomen Lietuvoje visada buvo atstumta tarpukario inteligentijos, kuri, savo ruotu, kultivavo lingvistin ir kultrin nacionalizm - tiek kaip savs apibrties priemon, tiek kaip bd atskirti kaim orientuotus lietuvikus tvynainius (organikoji bendruomen, arba Gemeinschaft) nuo be akni , kosmopolitini miesto profesional (mechanizuota, fragmentuota, vairi visuomen, t. y. Gesellschaft). Neatsivelgiant tai, jog ne vienas Lietuvos inteligentas ir paprastas mogus jaut palankum ydams, ie ir kiti svetimtauiai buvo paalinti i pagrindinio Lietuvos kultrinio bei intelektualinio gyvenimo. Lietuvos inteligentija nusprend, kas priklauso tautai, kuri jie suprato kaip istorinio-kultrinio projekto knijim, o ne kaip empirikai identifikuojam socialin realyb.

157
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRLANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAP

Chaimas Soutine'as. Pasiuntinukas, 1928

_
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Istorins atminties dilemos: auka ar blogio veikjas?


_ .
V 1

. ,

,.

, . T

Lietuvos yd problema yra ta, jog gana didele Lietuvos visuomenes dalis - skaitant ir ne vien inteligentijos atstov - vis dar yra link laikyti ydus kolektyviai atsakingais u masinius udymus bei civili deportacijas, taip pat kaltinti juos dl kit iaurum, vykdyt per sovietin okupacij Antrojo pasaulinio karo ivakarse. Tai susij su gdingu naci retorikos, komunizm sulyginusios su ydais, primimu. Kai kurie lietuviai, stengdamiesi modifikuoti kaltinimus tautieiams, kurie 1941-aisiais ir vliau dalyvavo masinse yd udynse, prabilo apie du genocidus, arba - kaip kai kurie yd raytojai it pavadino - simetrij abiej taut kanios sferoje*. Lidnai pagarsjusi Lietuvos yd istorins kalts dl tautos nelaims teorija, kuri iki iol giliai siaknijusi Lietuvos politiniame diskurse bei populiariojoje smonje, daugiausia susijusi su sovietinio reimo ydais. Kartu i teorija traukia svarstymus apie tariamai ardomuosius ir idavikikus vietins ydijos veiksmus Antrojo pasaulinio karo ivakarse, suvokiant i taut kaip stokojani lojalumo, patriotizmo ir pilietinio mstymo. I ia kyla dviej genocid teorija, kurioje holokaustas ir vietini naci kolaborant veiksmai suvokiami kaip kertas u sovietin vietini gyventoj genocid. Maai stebina, jog i dviej genocid teorija, kuri tra kitas terminas kolektyvinei yd kalts teorijai vardyti, T. Venclovos buvo nusakyta kaip trogloditi ka , kartu kaip moralinius trogloditus apibdinant mones, kurie vis dar link tai praktikuoti (r. Donskis 2005, 80-85). Apgailestaujant tenka pripainti, jog Lietuva po 1990-j nesugebjo nubausti karo nusikaltli ir nedviprasmikai teisikai vertinti holokausto metu aktyviai besireikusi lietuvi. Vargu ar tik dl atgailos bei jautrumo stokos. Esm ta, jog dauguma lietuvi yra link pateikti savo al kaip absoliui XX amiaus auk, nesivargindami svarstyti tvynaini politini klaid ir padaryto moralinio blogio bendrapilieiams ydams (r.: ilbajoris 1983; Donskis 2002). Lietuvikam antisemitizmui maiau artimos rafinuotesns ir labiau umaskuotos formos, pavyzdiui, holokausto neigimas ar istorinis revizionizmas, vertinant Antrj pasaulin kar; jos lieka giliai siaknijusios ideologinje ir politinje demonologijoje, kuri buvo bdinga
* Daugiau iuo klausimu r.: Venclova, T. Forms of Hope. Riverdale-on-Hudson, NY: The Sheep Meadow Press, 1999; Shtromas, A. Totalitarianism and the Prospects for World Order: Closing the Door on the Twentieth Century, ed. Robert Faulkner and Daniel J. Mahoney. New York et al: Lexington Books, 2003.

XIX a. antrojoje pusje ir XX a. pradioje, arba, sociologikai kalbant, jos persmelkusios visas modernybs dilemas bei netikrumus (r. Nikentatitis 2004).

159
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAP

eidimas prie aizdos: antisemitizmas politikoje bei kultroje

Lietuvos

Antanas Maceina, klasikinis moderniosios Lietuvos filosofas, tuomet dar jaunas Vytauto Didiojo universiteto docentas, Antrojo pasaulinio karo ivakarse ypa sviro link bolevizmo ir nacionalinio socializmo, kurie, pasak autoriaus, knijo prometjik dvasi, nederani su buruazija. Neaiku, kas gldi u tokios intelektualins bei moralins pozicijos, nors esminga tai, kad A. Maceina smoningai prim naci ideologines idiomas bei propagand. Filosofas pats buvo Lietuvos aktyvist fronto (LAF) ideologins programos architektas. i programa kvp Lietuvos laikinj vyriausyb ir palaik j per antisovietin 1941-j sukilim. I ties indl LAF ideologijos platform pripaino Kazys kirpa, Lietuvos ambasadorius naci Vokietijoje prie Antrj pasaulin kar, kuriam priirint LAF ir buvo steigtas (r. kirpa 1973, 573). 1941-aisiais, sukrus LAF program Lietuvai ivaduoti i Soviet Sjungos, A. Maceina identifikavo iuos prioritetus: isaugoti lietuvi tautos rasin grynum (jo paties terminu, rasin tyrum); skatinti Lietuvos moteris atlikti pirmaeil savo misij - pagimdyti tautai kuo daugiau sveik kdiki; remti lietuvi etnin dominavim didiausiuose alies miestuose; grietai ir be kompromis kovoti prie Lietuvos kultroje sitvirtinusi nepakankamo lojalumo ir pagarbos lietuvybei tendencij arba prie tuos, kurie tautos ir tautins vienybs nelaiko viso ko prioritetu (r. ten pat, 567-572). A. Maceina ias mintis aikiausiai idst savo straipsnyje Tauta ir valstyb , kuris pasirod urnale Naujoji R o m u v a 1 9 3 9 ) 19): Pirmas tautins valstybs bruoas yra josios totalumas (...) naujoji valstyb savo egzistencij grindia ne pilieiu, bet tautieiu. (...) Valstyb, bdama tautos objektyvacija, negali vienodai traktuoti ir tautieius, ir svetim tautybi pilieius arba vad. Tautines maumas ( cit. i Kavolis 1995, 36-37).

Antanas Maceina

kovo

160
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

A. Maceina savo doktrinine laikysena ir reakcingomis idjomis toli grau nebuvo unikalus tarpukario Europos kontekste. Galime
. . . . . . . . I - A I. . I I

prisiminti, kaip vystsi Europa iki Antrojo pasaulinio karo, kai tokios ideologijos dar tak, ir masin indoktrinacija buvo iplitusi po vis Vakar bei Vidurio ir Ryt Europ. Tad bt pravartu i ariau pavelgti kai kuriuos stereotipus, kuriais pasinaudojo inomas Lietuvos politinis emigrantas Juozas Girnius. Sis autorius pokario es Lietuvikojo charakterio problema panaudojo stereotipus sutvirtinani teorij. Tie stereotipai ma maiausiai turi gan nemaloni politini bei moralini poteksi. Pavyzdiui, pakomentavs garsi Niccolo Machiavellio lito ir laps metafor, J. Girnius teigia, jog lietuviai nra tokie klastingi kaip laps nei tokie bauginantys kaip litai, kitaip tariant, lietuvikoji mogaus materija yra pernelyg kilni, kad patvirtint cinikus teorinius Machiavellio argumentus. I ia kyla J. Girniaus valga apie tam tikr lietuvi tolerancij usienieiams, ypa ydams: M s gi monikam charakteriui nemanoma bti nei vienu, nei antru, - nei litu, nei lape. Negalime bti litais ne vien dl to, kad nesame didel tauta, bet vis pirma dl to, kad vertindami savo laisv negalime nevertinti ir kit laisvs. Kad ms neli tikumas neplaukia vien i ms tautos maumo ir tuo paiu jos valstybins jgos silpnumo, nepaneigiamai liudija ms valstybs vestoji maum politika. Jei ir nebt pakak jg kaimynams pulti, bet maumoms prievartauti bt jos utek. Taiau n vienai maumai (nors kai kuri j lojalumas mums buvo labai problematikas) nepaneigme teiss laisvai gyventi savit gyvenim. Ypatingai ms politin tolerantikum liudija ms santykiai su yd mauma. Nors itos maumos vienaalikas siviepatavimas raktinse kinio gyvenimo srityse (prekyboje ir pramonje) ir bt galjs bti antisemitizmo pagrindu, taiau net ir paiu antisemitins aistros kaimyniniame Reiche siautjimo metu antisemitizmas nerado lietuviuose jokio rykesnio atgarsio. yd mauma gyveno laisvai. Tiesa, pirmosios okupacijos metu daugelis itos maumos moni neilaik lietuvi tautai lojalumo egzamino, tapdami okupanto pagalbininkais lietuvi tautai niokoti. Taiau kada po met antrasis okupantas pradjo nemonik teror prie ydus, lietuvi tauta tai sutiko giliu pasibaisjimo jausmu, nes, ms supratimu, kas nemonika, yra nemonika, ar tai liest savj, svetimj ar pagaliau prie ( Girnius 1991). Pademonstravus tok mstym ir toki tolerancijos samprat, lieka vienas klausimas: ar turtume nustebti, jog i pozicija yd klausimu, juodai ant balto idstyta Lietuvos filosofo bei kultros herojaus, ms

Lietuvoje bei ieivijoje beveik visuotinai priimta? Juk J. Girniaus argumentavimo logika yra persmelkta keli stereotip, kurie buvo naudojami, konstruojant vie diskurs ir dstant yd nelojalumo Lietuvai bei jos idavimo teorij. Trumpai tariant, ia tvirtinama, jog Lietuvoje antisemitizmo nebta - buvo tik nelojali yd, idavusi savo al ir en bloc jusi pirmyn su bolevik okupacija. ydai neilaik lojalumo egzamino - pamyn savo al, bet net ir tai neleido pakilti antisemitizmo bangai Lietuvoje. Prieingai: karo metais vykusios yd udyns lietuviams suadino didel sielvart ir gili uuojaut (nors ydai buvo prieai, be to, dar ir inaudojo lietuvius ekonomikai). Deja, J. Girniaus pasilyta XX a. istorijos interpretacija tra paprasiausias Josepho Goebbelso propagandos brangakmeni bei lietuvikj antisemitini stereotip kompendiumas. domu, kaip tai pateko J. Girniaus diskurso lauk? Ar filosofas galjo nuoirdiai tikti tuo, k ra? O gal jis slapta jaut (kaip ne vienas ano meto Lietuvos inteligentas), jog masin, racionaliai nepaaikinama ir priblokianiai greita, sykiu technikai efektyvi Lietuvos yd anihiliacija Lietuvoje ir ieivijoje kels baim, kad lietuvi bendradarbiavimas su naciais galt sugriauti bet koki Vakar sjunginink uuojaut Lietuvai dl j itikusios tragedijos? Kita pastraipa atskleidia nupuolim nacionalin savigyr, vienpus propagand, prietaring pasaulir ir, galiausiai, beslygik savo krato bei tautos gynim (net atvirai ignoruojant faktus bei istorin, taip pat ir politin, realyb): Tai, k laikome teisinga, giname atviroje kovoje, nors galbt oportunistiniu lankstumu ir bt galima tiktis ivengti vienos ar kitos aukos. Nemokame bti realisti ki . Neraudonjome ir nerudjome, kaip realistikesnieji kratai. Nemokjome lenkt galvos prie neteisyb. Ms galvos per daug tiesiai ikilusios, kad pajgtume pagal kiekvien vj sibuoti. Ms irdys per daug jautrios neteisybei, kad galtume, umerk akis ir ukim ausis, neteisyb toleruoti. Ms krtins visada buvo atviros visiems okupantiniams kiriams. Ar nesame alia lenk vienintel naci okupuota tauta,

161
Leonidas Donskis B A L S A S PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAP

Viktoras Vizgirda. Juozo Girniaus portretas

162
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

i kurios n (!) rudasis teroras neispaud n vieno SS legiono?! (r.ten pat, 140; taip pat r. Donskis 2005).
* . 1 1 .. , , I T . . , .

iandien tokia istorine interpretacija sukelt tik Lietuvos ir kit ali istorik ypsen. Vis dlto J. Girniaus pasilyta XX a. smyio samprata visikai persmelk populiarij smon ir tapo kone visuotinai priimta (danai net oficialia) Lietuvos visuomens pozicija, vertinant Antrj pasaulin kar ir socialin bei politin Europos katastrof sumai t. Tuo tarpu mginimas persvarstyti moralin ir politin kai kuri naci okupacijos meto Lietuvos pareign ir inteligent pozicij Antrojo pasaulinio karo metu tuoj pat pasmerkiama kaip nelojalumo ar nepatriotikumo iraika. Deja, faktai byloja visai k kita - k gi, juo blogiau tiems faktams... Nieko nuostabaus, kad, uuot prim atvir vakarietik stili ir kritik XX a. interpretacij, mes iki ios dienos tenkinams pusiau tiesa, itin selektyvia istorine atmintimi ir jos pagrsta faktografija, kuri yra gynybins mitologijos pagrindas. Deja, J. Girnius ities pagalbos rank, konstruojant i gynybin daryk-arba-mirk paradigm, kuria stengtasi apsaugoti al nuo nepalankios (ar nepatriotikos ir todl es prieikos) istorins interpretacijos. Lietuviai, anot J. Girniaus, niekada neraudonjo ir nerudavo, taigi aiku, kad visas XX amiuje Lietuvoje vyks socialinis bei politinis smyis buvo prieik jg ir ms tautoje veikusios penktosios kolonos idavysts padarinys. Belieka vardyti tas nelojalias ir idavikikas jgas. Neverta n minti: jos buvo ydai. Perskaiius J. Girniaus Lietuvikojo charakterio problem lieka neaiku, kaip to meto lietuviai, gim griui ir puoselj gr, patys sukr autoritarin reim, taip pat suformavo mstytojus, atvirai simpatizuojanius totalitarinms ideologijoms, pagaliau, vadinant dalykus tikrais j vardais, savo politikoje bei kultroje pagimd gana taking pronacistin srov. Taip naujai ivystame J. Girniaus mginimus atskleisti iankstines nuostatas, prietaringumus ir tabu, giliai siaknijusius modernioje Lietuvos politikoje bei kultroje. Vienas toki tabu Lietuvos istorijoje bei jos istorinje atmintyje vis dar yra LAF, 1941-aisiais sukils atkovoti Lietuvos nepriklausomybs, skleisdamas antisemitin propagand Lietuvoje. 1941-aisiais laikinoji Lietuvos vyriausyb pradjo sudting aidim su naciais, nuoirdiai tikdamasi atkurti Lietuvos nepriklausomyb. Sis aidimas, kaip pastebjo T. Venclova, buvo nepermaldaujamai pasmerktas neskmei. Sunku sivaizduoti k nors labiau tartina u pasirinkim tarp Stalino ir Hitlerio. Niekas nepaneigs, jog laikinoji

vyriausyb buvo kvpta LAF. LAF nariai, kurie skleid antisemitin propagand, panaudojo tokius naci retorikos perlus, kaip jud jbolevik smokslas, yd bankinink ir komunist planas, yd jungas ir inaudojimas etc. Pavyzdiui, T. Venclova cituoja i leidinio Naujoji Lietuva (1941, liepos 4): Didiausias Lietuvos, kaip ir kit taut, parazitas ir inaudotojas buvo ir kai kur tebra ydas (...). Lietuvos ydija, kurios tikslas - tas pats ydikiausias imperializmas, buvo unrusi kilp ant kiekvieno lietuvio kaklo ir tykojo j galutinai pribaigti. iandien, Adolfo Hitlerio genijaus ir auniosios vokiei kariuomens dka, esame laisvi nuo ydikojo jungo. Bet to dar maa. ydija ir iandien dar nenurimsta, ji visur kenkia. ydija komunist yra palikta kelti neramumams, ydai yra komunist nipai (...). Su tokiu prieu turi bti kovojama griei grieiausiai (...). Kova prie komunizm - tai kova prie ydij. (...) Komunizmui - galas, ydijai - galas! Naujoji Lietuva, sijungusi Adolfo Hitlerio Naujj Europ, privalo bti vari nuo yd. (...) Inaikinti ydij, o kartu su ja ir komunizm, yra pirmasis Naujosios Lietuvos udavinys ( cit. i Venclova 1994, 38). Tai nereikia, jog visas 1941-j sukilimas turt bti traktuojamas kaip holokausto anga. Bet jo ydingi sitikinimai bei rimtos klaidos turi bti pripainti. T. Venclova tai padar pirmasis. Savo straipsnyje jis atvirai sukritikavo romantizuot bei ultrapatriotik Antrojo pasaulinio karo istorijos versij, kuria linkstama lovinti tiek LAF, tiek 1941-j sukilim, sykiu kviesdamas perkainoti kai kurias vertybes. T. Venclova, cituodamas karo laik straipsnius, parod, jog kai kurie Lietuvos politikai, inteligentai bei eiliniai lietuviai Antrojo pasaulinio karo ivakarse buvo paveikti nacizmo. Maa to, is autorius teig, jog jie, pasirinkdami nacizm, idav Lietuv ir pamyn demokratinio pasaulio vertybes. Neverta n minti, jog konservatoriai ir ultrapatriotai, ypa ieivijoje, triukmingai reagavo priblokiani T. Venclovos lietuviko antisemitizmo kritik.

163
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJA: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAP

Sovietinis antisemitizmas

ir jo palikimas

Soviet Sjungoje - daugeliu atveju kaip ir carinje Rusijoje, kurioje statymai buvo pagrsti segregacija, diskriminacika ir numerus clausus taisykle bei praktika - antisemitizmas buvo pakyltas valstybins politikos rang, pradedant nuolatiniu holokausto neigimu ir bandymu perrayti Antrojo pasaulinio karo istorij (naci inaikintus ydus pakeiiant sovietiniais pilieiais).

164
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Tai neturt kelti nuostabos mogui, kuris bent iek tiek susipains su Soviet Sjungos istorija, ypa turint galvoje Stalino antisemitiz^ ^ yd rabin bei inteligentijos persekiojim 1950-aisiais. Pakanka prisiminti t pat pagarsjus numerus clausus princip, kur pritaik imperin Rusija, siekdama apriboti yd jaunuomens galimybes lavintis. Vargu ar tai turt stebinti, inant paranojik sovietins valdios neapykant yd religijai bei kultrai. Soviet reimas brutaliai sunaikino didel dal Ryt Vidurio Europos yd kultros: sugriov yd mokyklas, sinagogas ir kultrines institucijas, taip pat itrm arba iud rabinus bei yd inteligentij. Soviet respublikos vargiai galjo ivengti ios centralizuotos bekompromiss politikos bei iauraus yd traktavimo. Vis dlto net ir tais laikais sovietin Lietuva buvo inoma kaip gan minktai traktuojanti ydus - tai buvo viea paslaptis, pavyzdiui, kad repatrijuoti Izrael i Lietuvos buvo lengviau, nei i bet kurios kitos Soviet Sjungos dalies. Labai maai litvak ar j palikuoni liko Lietuvoje, taiau rusakalbiai ydai 1960-1970-aisiais ms alyje sikr dl mogikesnio poirio juos. tai domi detal: kai 1967-aisiais prasidjo ei dien karas tarp Izraelio ir Egipto, nemaai paprast lietuvi atvirai parm Izrael, taip ireikdami savo palankum maai valstybei, neapkeniamai ir demonizuojamai soviet. Nors antisemitizmo klausimas intensyviai svarstytas kaimyninje Lenkijoje, alyje, kuri Lietuva buvo panai kultrine atmintimi bei istoriniu-politiniu poiriu, sovietinje Lietuvoje ivengta atresni debat. Nepaisant to, kad abiej ali socialin bei kultrin pltra gana panai, antisemitizmas pokarinje Lietuvoje niekada nebuvo toks intensyvus kaip Lenkijoje, kur kulminacija pasiekta vlyvaisiais 1960-aisiais, kai prasidjo net yd kilms mokslinink valymai (lygiai kaip Rusijoje 1970-aisiais). Antisemitizmo skirtumo Lenkijoje ir Lietuvoje veriau reikt iekoti kitur: Lietuvos antisemitizmas buvo artimesnis sovietiniam, tuo tarpu lenk antisemitizmas daugiau primin tipik modernios Europos antisemitizm. Soviet Sjungoje po Antrojo pasaulinio karo visa yd istorija, taip pat ir Shoah, tiesiog inyko ore, dingo i vieojo gyvenimo, nepalikdama pdsak. ydai buvo visur stigmatizuojami, terminas ydas tapo paniekinamas, o visas yd bendruomens gyvenimas buvo marginalizuotas bei irautas su aknimis. Maai stebina, jog daug lietuvi neinojo ir dabar i esms dar nieko neino apie Antrojo pasaulinio karo yd tragedij - ypa jaunoji karta. Dar blogiau tai, kad j neinojim nuolat eksploatuoja ir cinikai inaudoja kai kurie amorals Lietuvos i-

niasklaidos atstovai. Geriausias tokios tendencijos pavyzdys bt Vitas Tomkus, Respublikos leidini grups vadovas. Bet apie j - kiek vliau. 1990-aisiais prasidjo naujas istorijos etapas, atnedamas savo diaugsm ir sunkum. Lietuva tapo nepriklausoma. Taiau politinis ir moralinis 1980-j entuziazmas ilgainiui pasidav politinei apatijai bei frustracijai. Prasidjo socioekonomins ir sociopolitins transformacijos era. Kartu maai inanij apie holokaust bei tragik dvideimtojo amiaus istorij frustracija ir pyktis buvo pakurstyti politini debat informacijos, jog kai kurie lietuviai dalyvavo masinse savo politini tautiei ir bendrapiliei - Lietuvos yd - udynse.

165
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAPI

Neventa modernybs trejyb: netikrumas, nepasitikjimas

nesaugumas,

Patyrus sudting ir kartais skaudi socioekonomini li, igyvenus sociopolitin transformacij, griuvus Soviet Sjungai, Lietuvoje imta kentti nuo, Zygmunto Baumano odiais, netikrumo, nesaugumo ir neutikrintumo. alis atsidr netikrumo, nesaugumo ir neutikrintumo persmelktame modernybs pasaulyje. Tai sutapo su emociniu neutikrintumu, kai trauksi senosios tikrenybs, kadaise knytos nenusisekusios Soviet Sjungos modernizacijos. V. Kavolis 1996-aisiais retorikai klaus, ar Lietuvoje egzistuoja skurdo kultra Oscaro Lewiso prasme (r. Lewis 1996, 217-224). Daugyb pavyzdi liudija, jog tokia kultra tvirtinta: pastarieji sociologiniai tyrimai atskleidia, jog stiprus bejgikumo jausmas, fatalizmas ir nevyklio bsena susij su auganiu prieikumu liberaliai demokratijai bei demokratinms institucijoms. Nemaai lietuvi autoritarizm palankiau vertina nei parlamentin demokratij, tvirto lyderio reglamentus laikydami priimtinesniais u statymin tvark bei paskirstytas galias. Asocijavimosi galios enkliai sumenko, tuo tarpu auganti socialin atomizacija ir fragmentacija nurodo naujas kultrins kolonizacijos, izoliacijos bei marginalizacijos formas. Sovietinis reimas, atrodo, transformavo Lietuv emo pasitikjimo lygio taut, kur tikjimo egzistuojaniomis institucijomis stoka grasina trapiems pilietins visuomens pagrindams, taiau - kad ir keista - mons pasitiki iniasklaida, ypa televizija. Priblokiantis ekonomini bei sociokultrini pokyi tempas per pastaruosius penkiolika met sustiprino tokias tendencijas.

166
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Vyresns kartos mons danai jauia, kad j gyvenimas sugriuvo, o gal net pasidar visikai tuias. Daugelis j neteko darbo ir sanP J v a kai, palik al, apsigyveno Airijoje, Jungtinje Karalystje arba Ispanijoje, o jie turi likti ia ir gyventi i vargingos pensijos. Vargu ar manoma tikinti tokius mones, jog Lietuvos ekonomika yra veiksminga ar kad ms alis yra Baltijos tigras( kaip Leszekas Balcerowiczius yra mus apibdins). Taiau tokie tvirtinimai yra teisingi tam tikroms grupms: gana didel Lietuvos visuomens dalis iandien gyvena anapus Europos Sjungos realybs . Daug k pasako tai, kad per sociologin apklaus 2004-j saus 34 proc. respondent 1990-2004 m. laikotarp apibdino kaip maiausiai skming Lietuvos istorijoje. Tik 30 proc. paliko i garb sovietmeiui ir maiau kaip 23 proc. balsus atidav u carins Rusijos laikotarp (1795-1915) (r. Rait, http://www.rait.lt). Lietuvoje iandien aukiausias pasaulyje saviudi skaiius tai kelia nerim, kartu atskleidia, jog ms tauta persmelkta depresijos, susvetimjimo bei visuomenins nevilties. Maa to, auganti emigracija atm i alies daug jaun bei kvalifikuot moni: per pastarj deimtmet daugiau kaip 500 tkstani moni paliko Lietuvos Respublik, sikurdami JAV, Airijoje, Jungtinje Karalystje, Ispanijoje ir kitose Vakar Europos valstybse. Taip alis neteko daug savo potencialo. Be to, ypa alies kaimas nebuvo trauktas greito ekonominio bei socialinio vystymosi planus. Pastaraisiais metais politiniai komentatoriai bei politikai pradjo kalbti apie dvi Lietuvas: velgiani Vakarus, ekonomikai gyv Lietuv, kuri venia savo dinamikum, atgijusi digauja stojusi Europos Sjung bei NATO, ir elito apleist, daug ikentusi, suskaldyt ir vilties netekusi Lietuv, kuri yra isiilgusi prispaustj lygybs, patirtos Soviet Sjungoje. Stebdami toki pltr, daugelis komentatori yra diagnozav, kad Lietuva kenia nuo naujos socialins ligos - tapatybs krizs, amnezijos, politinio neratingumo, kad tauta neteko istorinio nuovokumo ir galiausiai prarado tautin pasididiavim. Lietuvos visuomens fragmentacija bei segmentacija pasiek demokratijai, santarvei bei pilietins visuomens solidarumui pavojing rib. Vis didjantis socialinis pasiskirstymas suakjo derli em populizmui - tai liudija vykiai po 2002-j. Tokie valstybiniai reikalai nieko gero Lietuvos ydams neada. Politin frustracija bei pyktis, sumi su netikrumu bei emociniu nesaugumu, danai ieko simbolins kompensacijos bei atpirkimo oi.
T A U

ydai visuomet buvo tobulas taikinys iekant kaltj. Rodos, turime tok atvej iandieninje Lietuvoje. Neigti, kad iandieninje Lietuvoje yra antisemitizmo, bt daugiau nei naivu - jis vis dar tsiasi ir yra gajus. Negraus jo veidas links pasirodyti, prisidengs paia paprasiausia bei primityviausia antikomunistine versija, jau neminint to, kad jis mkioja su vairiais smokslo teorijos atspalviais; taip pat reikt pastebti ir nauj Europos lig - atvirai antiizraelik laikysen, ikraipani Palestinos-Izraelio konflikt bei mginim delegitimuoti Izraelio valstyb. Nauj antisemitini form pradi galime atsekti ir Lietuvoje. Kak panaaus rastume Vakar Europoje ir iaurs Amerikoje, kur kamufliain, antiglobalistin, kairuolika, politikai korektika, antiizraelietika nuostatos eina koja kojon su tradicini antisemitini prietar kompleksu. Deja, i nauja laiko liga neaplenk ir ms krato. Kiekvien kart, kai oficials Izraelio atstovai ar asmuo i Simono Wiesenthalio centro Jeruzalje pamini, kad Lietuva nesugebjo nubausti Antrojo pasaulinio karo nusikaltli ar kad Lietuvos iniasklaidoje vis dar daug antisemitizmo, laikraiai ir tinklapi urnalai prisipildo pikt komentar bei kari pastab Palestinos-Izraelio atvilgiu, kuri didioji dauguma tra blankiai susijusi su problema. Po oficialaus Izraelio Kneseto spaudos atstovo 2004-aisiais vizito, kuris nuo pradi iki pat paskutins minuts turjo politin utais, Aras Lukas, urnalistas, diskutavs su anoniminiais pokalbi komentatoriais internete ir svieds jiems atiauri odi bei pasiprieins j nuodingoms antisemitinms potekstms, vliau buvo apkaltintas kursts etnin konflikt, taigi turjs bti nubaustas. Tik tada, kai vieoji nuomon stojosi A. Luko pusje, tuometinis generalinis prokuroras Antanas Klimaviius pripaino prokuratros klaid, pavadindamas j grio ir blogio supainiojimu. Tais paiais 2004-aisiais mintasis V. Tomkus, Respublikos leidini grups vadovas, publikavo serij straipsni, kuriuose isityiojo i yd ir homoseksual, apraydamas juos kaip galingiausi interes grup, vis dar valdani pasaul. ios kvailos pastabos nebt vertos dmesio, jei ne viena domi detal: prie straipsnio buvo pridtos kelios karikatros, - jose kaultas, kumpuota nosimi ydas, pavaizduotas alia gjaus, atrod tarsi i naci Julijaus Streicherio Der Strmer karikatros. Lietuvos yd bendruomen apkaltino V. Tomk, tai sukl didel politin skandal, bet rezultatas buvo priblokiantis. V. Tomkus, kuris buvo nubaustas 3000 Lt bauda u odin Lietuvos yd eidinjim, kiek vliau para apeliacij ir buvo iteisintas. Sunku ia k ir pridurti,

167
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAP

168
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

gal tik tiek, kad niekas negali labiau diskredituoti Lietuvos Respublikos, kaip tokie veiksmai. Taiau tuo vaiduokli vaikymasis nesibaig. 2005-aisiais Respublika paleido serij masini ipuoli prie nevyriausybines organizacijas ir Lietuvos piliei (mogaus teisi) aktyvistus, paaipiai vadindama juos sorosologais, t. y. George'o Soroso atviros visuomens idjos pasekjais, kvptais Atviros Lietuvos Fondo, kur Sorosas steig Ryt ir Vidurio Europoje. iose antisemitinse insinuacijose buvo akivaizdu, kad idavikik ir griaunamj jg veikla, tariamai inspiruota beakni, kosmopolit ir turting yd, atitolinant Lietuv nuo jos istorinio-kultrinio paveldo bei etninio supratingumo, kilo tiesiai i XIX a. ideologijos repertuaro - yd kapitalist, bankinink ir liberal mitologijos bei demonologijos. Sprendiant i lengvai nustatom idiom bei politinio odyno, vargu ar turt stebinti, jog minta pamflet serija pasirod beveik tuo pat metu, kai Rusijos valdia pradjo kaltinti G. Soros ir visas nevyriausybines organizacijas dl roins revoliucijos Gruzijoje ir oranins revoliucijos Ukrainoje.

Post Scriptum: Tomo Venclovos alternatyva


Bt netikslu, o gal net nesininga, tvirtinti, kad modernioji Lietuva bei kultra visikai negebjo pripainti Lietuvos antisemitizmo. Kai kurie ms inteligentai ir vieieji asmenys pastaraisiais metais parod nuoird susidomjim tiek yd istorija, tiek bendrapilieiais ydais. Tai skatina manyti, kad ateina nauja epocha, o sykiu ikyla ir nauja moralin kultra. T. Venclova stebjo proces, tikdamasis, jog gims nauja ms kultra, gebanti kritikai velgti save ir pasaul. Vis dlto jis savo pozicija isiskyr i tarpukario Lietuvos inteligent, raytoj Vinco KrvsMickeviiaus ir Juozo Tumo-Vaiganto ar filosofo Stasio alkauskio, kurie simpatizavo ydams ir velg juos vis pirma i krikionikos perspektyvos. T. Venclova taip pat tam tikra prasme skiriasi nuo pokario liberal humanist, atsiskleidusi lietuvi ieivijoje JAV, pavyzdiui, poeto Algimanto Mackaus, kuris vienoje savo poem apra tragik yd berniuko likim. Holokaustas bei Lietuvos ydijos kankinyst T. Venclovai yra ne tik supratimo bei uuojautos reikalas, bet esminis Lietuvos dabarties ir ateities klausimas. is intelektualas yd bendruomens iardym Lietuvoje suvokia kaip pilietini bei moralini Lietuvos pamat sugriovim. Metafizins kalts pajauta ia aikiai reikia suvokim, jog a esu

tragikos istorijos dalis, kadangi priklausau aliai, kurioje vyko nelaim ir nusikaltimas prie monij; a dalijuosi kalba, istorine atmintimi bei alies, kurioje vykdytas nusikaltimas prie monij, kultra. ydus ud lietuviai, o a lietuvis. ydus ud Kaune, o Kaunas - mano miestas, a inau kiekvien jo nam, kiekvien med Laisvs aljoje, inau jo dulktus sodus, jo anktus kino teatrus. Negaliu gyvuoti be lietuvi kalbos, tai mano natralioji erdv: eiles raau tik lietuvikai. Yra kultr, ymiai galingesni u lietuvikj, bet man ji vis dlto nesulyginama su jokia kita. inau, apie j galima pasakyti daug gero. Mano tauta imtus met pasiymjo savo verts jutimu, dorove, atkaklumu, gerumu. Ji turi istorijos pojt, kuris gal bdingas ne kiekvienai tautai - atsimena savo praeit ir paprastai moka pagal j matuoti dabart. Didiuojuos ir tuo, kad lietuviai beveik visi kaip vienas garbingai laiksi lageriuose: tai paliudijo garsiausias dabartinis rus raytojas - o jis, be abejo, ino (T. Venclova turi galvoje, be abejo, Aleksandr Solenycin. - L. D.). Myliu ir yd taut. Jos kultrinis vaidmuo ir pats jos likimas tokie didiuliai, jog, mano manymu, geriausiai rodo esant transcendentin plan, rminant ms istorin bt. Tai, kas vyko pirmosiomis karo dienomis, buvo katastrofa ydams, bet ymiai blogesn katastrofa lietuviams( Venclova 1991,133). T. Venclovos humanizmas pasireikia ne tik dideliu jo jautrumu, bet ir tuo, kad jis atmeta racionalistin bei deterministin holokausto paaikinim. Kitur is autorius mums primena, jog kiekvienas nusikaltimas, kaip ir kiekvienas herojikas veiksmas, turi metafizin liekan , kuri galingai prieinasi visiems racionalaus veiksmo ar racionalaus pasirinkimo paaikinimams. Galiausiai tokie paaikinimai tampa beveriais. Lietuvos ir yd kultr paralel tarpukario Lietuvoje atveria bedugn tarp lietuvi ir yd prie Antrj pasaulin kar. Tas pats gali bti pasakyta apie neydus ir ydus kitose Ryt Vidurio Europos dalyse, pripastant slygik Rusijos iimt, kur ydams ne tik buvo pasiekiama modernioji rus kultra, bet kur jie taip pat vaidino svarb vaidmen literatroje, teatre ir apskritai mene. Kultr susvetimjimas, pasak T. Venclovos, gali turti pavojing politini implikacij. Svarbiausia, kad visa tai pasibaigia dvasine izoliacija, kuri tampa daugybs nelaimi prieastimi. Nors i abiej pusi buvo mginta veikti i abipusio indiferentikumo bei izoliacijos sien, labiausiai atkreipiantys dmes pasiekimai bei kultriniai laimjimai vienoje pusje liko beveik nepastebti kitoje. Tarpukario Lietuvoje net labai isilavin

169
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRI A N T T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAPI

Tomas Venclova

170
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

etniniai lietuviai ne kak inojo apie yd vietim, Haskalah ir kitus yd emancipacijos reikinius, o k jau kalbti apie tokius dalykus, kaip J D G S T sjdis bei apskritai jidiist modernizmas. Kita vertus, Lietuvos ydai, pripastant nedideles iimtis, maai domjosi savo neyd tvynaini dramomis bei kultriniais pabudimais. T. Venclova pastebi: Vis dlto nepaisant ilgaams bendravimo patirties lietuviai ir ydai praktikai gyveno tarpusavyje nesusilieianiuose pasauliuose. Mes, lietuviai, nemaai inojome apie lenk kultr, t apie vokiei ir rus, bet apie yd kultr, besikuriani ms akivaizdoje, ms alyje, neturjome jokio supratimo. Religija, kalba, raidynas, paproiai pasirod es per didele klitimi. yd bendruomen buvo suvokiama kaip egzotikas intarpas, neturs su mumis jokio dvasinio ryio. Be abejo, tai buvo sunki klaida. ydai irgi maai teinojo apie lietuvi tradicij bei kultr. Tie, kurie asimiliuodavosi, paprastai imdavo kalbti rusikai, kartais vokikai. Du tautiniai atgimimai - lietuvi ir yd - vyko vienu metu ir greta, bet skirtingose erdvse. Tatai primena Bradbury'o apsakym (jo literatrin pus iuo atveju mans nedomina) apie kolonistus i ems ir marsieius, kurie gyvena vienoje ir toje paioje planetoje, bet susitikti gali tik reto laimingo sutapimo dka. Pirmi nedrss bandymai veikti neperengiam barjer, painti kits kito kultrin potencial sutampa su tarpukario laikais. Iniciatyva tada kilo i yd. Pastaruoju metu atsirado ir yd, lietuvikai raani apie savo problemas. inomiausias i j yra Icchokas Meras. Jis ivaiavo i Lietuvos Izraelin, ir jo vardas Lietuvos spaudoje dabar neminimas( ten pat, 133-134). T. Venclova laikosi nuomons, kad i dvasin izoliacija, indiferentikumas bei susvetimjimas padjo Antrojo pasaulinio karo ivakarse tarp lietuvi ir yd pastatyti lemting abipusio nesusipratimo sien. inoma, kas nors gali pasakyti, jog nemaai lietuvikojo antisemitizmo buvo ir tebra veikiau indiferentizmas arba gynybin pozicija dl tam tikr praeities aspekt. Taip pat galima pastebti, jog visa tai kilo i modernybs - ypa toki neivengiam jos aspekt, kaip kosmopolitizmas, sekuliarizacija ir bedievyst - baims. Es visi ie aspektai - daugiausia reprezentuoti ir net knyti Europos yd - trukdo isaugoti lietuvikj tapatyb bei tautin kultr. Taiau T. Venclova nepateisina ir negina savo tautos. Jis veriau prasiskverbia iki problemos esms, pasiekdamas pai svarbiausi etini klausim slenkst. T. Venclovos holokausto diskursas yra unikalus Lietuvos akademinio pasaulio, literatros bei socialins kritikos kontekste. Jis pirmasis visikai atvirai pareik, jog yd sunaikinimas prilygo Lietuvos sugriovimui ir kad yd pogromai Lietuvoje buvo ymiai didesn nelai-

m lietuviams nei ydams. is intelektualas pabr, kad holokaustas tai pamatinis lietuvikojo nacionalizmo brandos egzaminas. Taip pat jis akcentavo, jog holokaustas yra takoskyra tarp vakarietikos, liberaliosdemokratins bei kosmopolitins lietuvybs ir agresyvios savigynos, kitus iskirianio etninio homogenikumo bei gentins subordinacijos. Galiausiai T. Venclova paskelb, jog holokaustas - tai didis ikis pervertinti modernybs baim lietuvikoje tradicijoje. Permstydamas holokaust ir kurdamas nauj etin jo diskurs, jis pasil ir naujos tapatybs bei laisvs mstymo rmus. Svarbiausia yra tai, kad T. Venclovos diskursas apie holokaust yra kaip orientyras, atkuriant simbolin yd-lietuvi dialog. Simbolin, nes kasdieniame gyvenime nra realaus yd-lietuvi dialogo. Lietuvos ydai, kurie aktyviai sitrauk Lietuvos politik bei kultr, taip pasielg ne todl, kad buvo susitelk ties tam tikru sivaizduojamos bendruomens dialogu, o dl to, kad laik save ne vien ydais, bet ir lietuviais. Simbolin, nes toks dialogas bt nemanomas alyje, kurioje mayt yd mauma nuolat silpnja ir tampa nebepajgi palaikyti dialogo ar intelektualini bei kultrini main su pagrindine kultra. Todl yd-lietuvi dialogas yra simbolin nuoroda Lietuvos politin bei etin savs atradim ir jos dialog su savimi, nukreipt istorin savo praeit bei dabart. Tai nurodo Lietuvos dialog su savo modernia istorija, tokia, kokia ji i buvo tikrj. yd-lietuvi dialogas taip pat pasitarnauja kaip simbolinis kodas, padedantis atrasti lietuvikas obsesijas, fobijas, lkesius, nusivylimus bei traumas. Ties sakant, yd-lietuvi dialogas nereikia nieko kita, kaip dialog su savimi ar savs atradim. T. Venclova nubria etinius mstymo orientyrus, padedanius iam dialogui atgyti. Galima sakyti, jog T. Venclova kartu su V. Kavoli bei A. tromu inicijavo vis srov Lietuvos intelektualiniame gyvenime ir kultroje, kuri pastaruoju metu prim daug Lietuvos istorik bei humanitar. Tai - lyginamosios bei kritins Lietuvos visuomens ir kultros studijos, kurias lydi etins tapatybs ir laisvs diskurso, pasireikianio per vis moderniosios Lietuvos istorij, refleksija.

171
Leonidas Donskis BALSAS PRIE M O D E R N I DEMONOLOGIJ: BRIANT T O M O V E N C L O V O S LIETUVOS ANTISEMITIZMO KRITIKOS EMLAPI

Literatura
Cohn, Norman. Europe's Inner Demons: An Enquiry Inspired by the Great WitchHunt. London: Sussex University Press & Heinemann Education Books, 1975. Cohn, Norman. Warrant for Genocide: The Myth of the Jewish World-Conspiracy and the Protocols of the Elders ofZion. Chico, Calif.: Scholars Press, 1981.

172
KULTRA, RELIGIJA, FILOSOFIJA

Donskis, Leonidas. The Vanished World of the Litvaks". In Zeitschrift fur Ostmitteleuropa-Forschung, vol. 54, no. 1, 2005, p. 80-85. Donskis, Leonidas. Forms of Hatred: The Troubled Imagination in Modern Philosophy and Literature. Amsterdam / New York: Rodopi, 2003. Donskis, Leonidas. Identity and Freedom: Mapping Nationalism and Social Criticism in Twentieth-Century Lithuania. London & New York: Routledge, 2002. Donskis, Leonidas. Loyalty, Dissent, and Betrayal: Modern Lithuania and East-Central European Moral Imagination. Amsterdam / New York: Rodopi, 2005. Girnius, Juozas. Lietuvi kojo charakterio problema. Metai, 1991, nr. 12. Kavolis, Vytautas. Moralizing Cultures. Lanham, Md.: University Press of America, 1993. Kavolis, Vytautas. Centrai ir apytakos kultros dirbtuvse . Metmenys, 1995, nr. 68. Koakowski, Leszek. Modernity on Endless Trial. London & Chicago: University of Chicago Press, 1990. Lewis, Oscar. The Culture of Poverty. In Richard, T.; LeGates and Stout, Frederic, eds. The City Reader. London & New York: Routledge, 1996. Nikentaitis, Alvydas; Schreiner, Stefan; Stalinas, Darius, eds. The Vanished World of Lithuanian Jews. Amsterdam / New York: Rodopi, 2004. Rait. Daugiau duomen iuo klausimu, kuriuos pateik rinkos analitikai ir tyrimo grup. Prieiga per internet: http://www.rait.lt. Shtromas, Aleksandras. Totalitarianism and the Prospects for World Order: Closing the Door on the Twentieth Century, ed. Robert Faulkner and Daniel J. Mahoney. New York et al: Lexington Books, 2003. ilbajoris, Rimvydas, ed. Mind against the Wall: Essays on Lithuanian Culture under Soviet Occupation. Chicago, IL: Institute of Lithuanian Studies Press, 1983. kirpa, Kazys. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Washington, D.C.: Franciscan Fathers Press, 1973. Venclova, Tomas. Penktieji laisvs metai. Metmenys, 1994, nr. 67. Venclova, Tomas. Vilties formos: eseistika ir publicistika. Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos leidykla, 1991. Venclova, Tomas. Forms of Hope: Essays. Riverdale-on-Hudson, NY: The Sheep Meadow Press, 1999.

ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

I. Bereznickas. Hebrajiki motyvai III

Arnas

SVERDIOLAS

175

Kultros, filosofijos ir meno institutas

ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO"


Nur eine schmale Wand ist zwischen uns, durch Zufall [...] Aus deinen Bildern ist sie aufgebaut. (Reiner Maria Rilke, Du, Nachbar Gott", in Das Stunden-Buch)

E s m i n i a i o d i a i : anikonika, atvaizdas, Biblija, ikonika, ikonoklastika, vaizdinimas, judaizmas, stabas.

Atvaizdo draudimas ir atmetimas


Nagrinjant filosofin atvaizdo problematik, mginant suiuopti ir apibdinti jo esm, butin status ar tvark, vis susiduriama su daugeriopais, vairialypiais atvaizdo paribiais, ribomis ir uribiais*. Viena pai svarbiausi atvaizdo rib yra daugiau ar maiau radikalus jo draudimas ir atsisakymas. Draudimas vaizduoti tam tikrus dalykus ar bent jau gin as dl paveiksl , aptinkamas labai vairiose senosiose kultrose, pradedant anksiau vadintomis pirmyktmis (dabartin kultros antropologija, nutolusi nuo evoliucionizmo, j taip nebevadina) ir baigiant tomis, kuriose atsiranda ir gyvuoja didiosios monoteistins religijos: judaizmas, krikionyb ir islamas, taip pat politeizmas, kurio pagrindu skleidiasi visai Vakar tradicijai lemtingas graik filosofinis kritinis atvaizdo apmstymas. Kultros antropologas Jackas Goody teigia, kad Ikonoklastikos klausimas nra tiesiog Vakar tradicijos unikalumo ir netgi ne prastins intelektualins istorijos [...], bet paios atvaizdo prigimties, dargi kultros form kilms dalykas**. Anikonikos ir ikonoklastikos prasm skirtinguose ir istorikai esmikai kintaniuose prasmi ansambliuose anaiptol nra tapati ir j reikia kaskart konkreiai ir kruopiai aikintis. Vis dlto labai vairiems
* r. Arnas Sverdiolas, Atvaizdo tvarka. Gombrichiniai svarstymai", in Antanas Andrijauskas (sud.), Estetikos ir meno filosofijos transformacijos, Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas, 2005. Jack Goody, Representations and Contradictions. Ambivalence Toward Images, Theatre, Fiction, Relics and Sexuality, Oxford: Blackwell Publishers, 1997, p. 30.

atvaizd draudimams ar j kritikoms bdingas ir tam tikras sunkiai suiuopiamas bei nusakomas, taiau neabejotinai pastebimas vitgenteinikasis eimyninis panaumas": tai viena pai svarbij mstymo apie atvaizdus ir veikimo, susijusio su atvaizdais, tendencij. Taigi btina kelti kantik atvaizdo ir atvaizdavimo rib klausim. Taiau kelti j mginsime visai ne kantiku stiliumi, - atvaizdo apskritai patirties plotmje, - o veikiau fenomenologiniu hermeneutiniu, remdamiesi daugiskaitine konkrei ir skirting atvaizd gyvavimo ir j apmstymo patirtimi, pasitelkdami gana vairi kultros istorijos ir topografijos mediag. Vis dlto klausimo akiratis liks transcendentalinis: mums rps ios margos patirties slygos, jos prielaidos.

Magija ir atvaizdas. Ris ir magin tapatyb


Senosioms kultroms mstant apie atvaizd, vairiose plotmse pasirodo magija kaip tam tikra esmin meninio atvaizdo panayb, o kartu skirtyb nuo jo. Be to, maginis atvaizdas sudaro meninio atvaizdo rasties kontekst ir substrat. Tad abiem iais atvilgiais svarbs ir meno bei magijos panaumai, ir j skirtumai. Magijos srit nelengva teorikai korektikai atskirti nuo religijos. velgiant evoliucionistikai, ji danai laikoma ikireligine smons stadija arba siejama su pirmykte grubia religija. Ji taip pat neretai suprantama kaip religijos prieyb, savotika jos praktika, technika ar pseudotechnika, naudojama siekiant paveikti nedalom fizin-dvasin pasaul ne mechanikai ir prieastingai traktuojamais veiksmais, o atsiremiant paslaptingas jgas ir atliekant ritualus. Abi ios prieprieos, kuriamos i religijos, savo ruotu siejamos pirmiausia su dvasinio pobdio santykiu, kontempliacija, perspektyvos. Taiau ms svarstymo kontekste mums rpimoje bendriausioje plotmje ios prieprieos nesvarbios ar bent jau jos nra lemiamos. Magija - tai savotika praktika, vienaip ar kitaip suponuojanti atitinkam supratim apie tikrovs prigimt, pirmiausia - fizins ir dvasins bties vienov. Mums dabar rpi tai, kaip magijoje reikiasi atvaizdavimo ir atvaizdo problematika. Maginis veikimas yra labai glaudiai susijs su ypatingais dirbiniais, kuriuos modernyb priskiria meno sriiai. Siame kontekste svarbus jau seniai pastebtas magins ir menins veiklos, maginio objekto ir meninio objekto artumas. Kalbant apie atvaizd, svarbiausias iuo atvilgiu yra jo panaumas atvaizduojam daikt, suvokiamas kaip vienoks ar kitoks esminis j ryys ar netgi kaip tapatyb. Tai labai gerai matyti veidrodio - savotiko savaiminio atvaiz-

do, kuris buvo laikomas maginiu rankiu, atveju. Paleolito mediotoj freskos taip pat turjo magin paskirt: su iais atvaizdais atliekam veiksm tikslas buvo paveikti tai, kas juose atvaizduota. Gali bti, kad ne visuomet pastebimas, bet daugiau ar maiau veiklus ir atsikartojantis vis vlesni pastang apmstyti vienaip ar kitaip atvaizdo bt bei prasm ir vaizdo (provaizdio) - atvaizdo san-

177
Arnas Sverdiolas A T V A I Z D O RIBA: NEDIRBSI DROINIO

tyk fonas yra kaip tik archajinis atvaizdo tapatinimas arba tiesioginis siejimas su tuo, kas jame vaizduojama. Vadinamasis maginis atvaizdas suponuoja tiesiogin substitucij, kai vienas, tiesiogiai, ia ir dabar nesamas daiktas pakeiiamas kitu, tiesiogiai esamu, kuris laikomas tapai pirmajam ir visikai j atstojaniu. Magijos esm yra paradoksalus dviej dalyk tapatinimas, tartum teigiant: itai yra tai, viena yra kita. Tai paradoksali tapatyb: pakaitalas yra kitas, bet kartu ir tas pats, tas pats kitame, per kit. Sis paradoksas gldi ir atvaizdavimo bei atvaizdo pagrinde. Tasai pakaitalas gali bti visikai mslingas enklas - glyphe, glifas - ris, pjova ar karta - daikto paviriuje. Bendriausiai kalbant, ris - tai pdsakas, kur kietas daiktas palieka minktame, kietesnis minktesniame, jiems susilietus. Be galo plaiame gebjimo rti ir bti rtam spektre isidsto bet kokie fiziniai knai, bet kokios mediagos. is universalus daiktikas santykis turi daugyb variant ir atmain, kurie kaip tik yra esminiai ir reikalauja analitiko dmesio. Deimantas ria visas mediagas, o pats riamas labai sunkiai; peilis lengvai pereina per sviest, taiau rianiojo palikto pdsako tvarumas priklauso nuo riamojo gebjimo ilaikyti gyt form. Dalgis gali atsitrenkti akmen ir atipti, o aks palieka enkl vandenyje labai trumpam. R-

Albrechtas Dreris. Apokalips. Raiiniai

178
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOG A

io, yms, pdsako, kaip pasaulio ypatingo prafenomeno pati pamatin, elementin, stichij plotms atmaina yra nat ralus , nemogikas,
. . _ . .
V

. .

nekulturmis enklas. Sis daiktikas santykis bdingas taip pat ir pasaulio - rankos santykiui, nors jis anaiptol neisemia io santykio. Ris yra daikto daugeriopo apdirbimo, dirbinio dirbimo ir krinio krimo pradia ir pradas. Fiziniams knams suteikti pavidalai yra mogikumo pdsakai juose. Petroglifu vadinama prieistorini laik uola ar akmuo su irtu enklu ar pieiniu. Sis rimo aspektas visokeriopai pltojamas dirbant dirbinius, formuojant mediagas. ia kaip pradas gldi ir pirminis rimo gestas: ris pratsia meistro kno judes ir yra jo paliktas daikte pdsakas. Riantys rankiai - peilis, grtas, pjklas, oblius, freza - visi turi amenis. Taip pat ir dailininko rankiai - pietukas, teptukas, rtukas, kaltas - yra skirti palikti vienokius ar kitokius pdsakus vienokioje ar kitokioje mediagoje. Pagaliau is daiktikas santykis turi atitikmen taip pat ir vadinamojoje transcendentalinje, smons ir patirties srityje: jis bdingas pasaulio ir akies santykiui. Kalbama apie regimuosius spdius, kartais netgi apie regimj spdi paliekamus pdsakus aki tinklainje ar sieloje: dvi galingos lygiagreios ir tankiai persipynusios metaforikos. Praktinis rimo gestas taip pat yra kuo glaudiausiai susijs su atitinkamu teoriniu, kontempliaciniu akies santykiu su regimuoju pasauliu. Akis, savo ruotu, atstovauja visai juslinei jausminei patiriai. Taiau rimas yra ne tiktai dirbinio dirbimo, bet ir enklinimo, simbolizavimo, atpainimo, inios ar itisos inijos perdavimo ir permimo pradmuo. iuo atveju paties pasaulio stichij ar mediag plotms santykyje ir juo paremtame mediagos - rankio santykyje reikiasi pirmiausia kita, enklin ar simbolin, tvarka, kuri mums dabar kaip tik ir rpi. Mediagos formavimas sudaro daiktin, substratin pastarosios tvarkos pagrind, bet ne pai i tvark. Hieroglifas etimologikai yra ventas ris . Glifas yra ventas, tai signifikantas paslapties, kuri jis manifestuoja neatskleisdamas ir neartikuliuodamas; tai hierarchikai auktesns nepakeliamos prasms neiifruojamas, enigmatikas enklas; jis kaip tarpininkas aminai liudija nesuvokiamyb transcendentins generuojanios paslapties, kuri jis signifikuoja netgi ne tiek metaforikai, kiek kriptoforikai, nepajgdamas jos reflektuoti*. ios kriptoforins signifikacijos, kaip jas yra pavadins filosofas Jeanas Josephas Goux, yra slpin neanio enklinimo pagrindas, per j sklei* Jean-Joseph Goux, Les iconoclastes, Paris: Seuill, 1978, p. 69.

diasi ir visos kitos, kitokios signifikacijos, kitokie enklinimai: metaforinis, simbolinis, alegorinis, ikoninis. Taiau ios svokos bna naudojamos taip plaiai ir daugiaprasmikai, kad reikia bent trumpai aptarti, kaip jas suprantame iame darbe. Salia magijos pagrind sudaranio paradoksalaus tapatinimo - kitas mginimas aptarti ypating dviej skirting dalyk santyk yra jo apibdinamas kaip simbolinio, simbolizavimo santykio. Bendriausia prasme simbolis - tai vaizdinis ar koks kitoks juslikai suvokiamas enklas, atstovaujantis kitai, mums rpimu atveju - nejuslinei ir nesvokinei tikrovei. Simbolis daro dvasin ar mstymin turin prieinam jusliniam suvokimui, arba estezei. Kultros antropologas Raymondas Firthas rao: Simbolizmo esm gldi pripainime, kad vienas dalykas atstoja [standfor] (re-prezentuoja) kit, o j santykiai paprastai yra tokie, kaip konkretaus ir abstraktaus, paskiro ir bendro. [i dviej dalyk] santykis yra toks, kad pats simbolis pajgus daryti ir patirti poveikius, iaipjau bdingus tiktai objektui, kur is simbolis nurodo [...]".* Reprezentavimas gali turti labai vairias prasmes, yra daugyb simboli. Be to, tokioms svokoms, kaip palyginimas, metafora, emblema, paveikslas [image], alegorija, - visoms yra bendra su simboliu tam tikra kalbos reprezentacini veiksm savyb ir formalus atitikimas tarp signans ir significatum. Kalbinje ir loginje plotmje simbolis nra pavienis**. Vaizdo, enklo, simbolio, emblemos, figros, ikonos ir kiti artimi terminai labai danai yra naudojami j nediferencijuojant. Labiausiai ipltota simboli sistema ir itis j grandini generavimo bdas yra kalba. Kalbos esm yra simbolizavimas, o odiai plaiausiai naudojami simboliai. Taiau gana danai kalbama apie simbolius taip pat ir vaizduojamajame mene, be kita ko, siejant juos su vizualiai perduodamu teologiniu turiniu, t. y. apie ikonografinius simbolius".*** Nusakant simbolio, kaip tam tikro enklo, specifik galima pridurti, kad tai savotikas nesutartinis enklas: jis yra tiesiogiai susijs su simbolizuojamu dalyku, savaime j atitinka, yra kone tapatus jam. Kitaip sakant, simbolis yra neatsiejamas nuo dalyko, kur jis savaip perteikia, dalyvauja tame, k nurodo. itai palietme, kalbdami apie magij: pirmapradis simbolis pakeiia daikt ir tiesiogiai j btina. Tarp simbolio ir simbolizuojamojo yra ypatingas ryys, kuris ir vadinamas
* Raymond Firth, Symbols. Public and Private, London: George Allen and Unwin Ltd, 1973, p. 15-16. Ten pat, p. 70-71. Gilbert Durand, L'imagination symbolique, Paris: PUF, 1993, p. 16.

179
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

180
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

simboliniu, o aptariamas kaip dalyvavimas. D l io dalyvavimo santykio veiksmas su simboliu tiesiogiai lieia simbolizuojamj: spjauti vliav - reikia tyiotis i alies, kuri ji simbolizuoja, mojuoti kryiumi - reikia tapti kovojanios krikionybs skelbju; puolant kulto objektus, eidiama religija*. Kriptoforin signifikacija, paslapt neantis enklinimas - tai bene pati tolimiausia ribin svoka, kuri prieina atvaizdo apmstymas. Ris, atspaudas, spaudas ir kita - skirtingi pdsakai. O kartu visuose juose yra sudvigubjimo, atvaizdavimo uuomazga: palikdamas pdsak, daiktas (pasaulis) tartum pats save atvaizduoja, pasirodo kitame ne veidrodikai, efemerikai, o daugiau ar maiau stabiliai. Tai tartum paties pasaulio atmintis, istorin jo gelm. Kaip tik iame kontekste atsiranda menas, perimantis pamatines religines magines intencijas, o paskui palaipsniui, bet esmikai jas transformuojantis - vien intencij netekdamas ir gydamas kitas, taiau galbt niekad galutinai neisiveriantis i savo kilms trajektorijos. Dailtyrininkas Rudolfas Wittkoweris kalba apie plai pereinamj srit tarp magikos ir estetikos, toki plai, kad ji apima ir abu iuos polius. Pasak jo, daugelis meno krini potencialiai yra ir maginiai, ir estetiniai. Stabas gali tapti estetinio stebjimo objektu ir atvirkiai. [...] Apie ilgus meno istorijos laikotarpius sunku pasakyti, kaip ir kur brti rib tarp estetins ir magins funkcijos**. Magija tokia, kaip j supranta R. Wittkoweris, apima ir religinius dalykus. Ryium su tuo ikyla visa eil klausim, kurie ia negali bti isprsti, bet kuriuos reikia bent jau ufiksuoti. Magija ir maginis atvaizdas virsta menu ir meniniu atvaizdu, kain kaip silpnjant tikjimui magine galia ar jos baimei. Taiau kodl maginis atvaizdas tada paprasiausiai nenunyksta, kodl atsiranda ar stiprja tai, kas vadinama savita meninio atvaizdo galia? Kitaip sakant, kas pakeiia magin gali menine ir kas vis dlto lieka bendra joms abiems taip, kad galima kalbti apie vienos virsm kitu? Atvaizdo jungtis su vaizduojamuoju darosi tartum netiesiogin, tarpinta meno priemoni, kurios pradeda gyti savarankik reikm. Diev atvaizdai darosi kelio link diev enklais, pagalbininkais. Dievo ir stabo vienyb apmstymui pasirodo ar pasidaro paradoksali, atsiranda sudtingi dialektiniai jos aptarimai. Vaizduojamajame mene magija sekuliarizuojasi, pradedama netiesiogine
* Cham Perelman, L'empire rhtorique. Rhtorique et argumentation, Paris: Vrin, 2002, p. 130. ** Rudolf Wittkower, Interprtation of Visual Symbols", in Allegory and the Migration of Symbols, London: Thames and Hudson, 1977, p. 187.

prasme, taiau nuolat kalba apie meno magij. Paveikslo magija, kuri aptaria Ernstas Gombrichas, inoma, yra kas kita, negu magija, kuri trumpai aptarme, bet ne visikai kas kita. Pasak jo, nebuvo tokio pirmykio mogaus evoliucijos etapo, kai viskas buvo magija; niekada vlesnioji faz visikai neitrindavo ankstesniosios. Naujus poirius veikiau ikelia vairios institucijos ir situacijos; juos atsiliepti imoksta tiek dailininkas, tiek ir jo publika. Taiau po iais naujais poiriais ar nuostatomis ilieka senieji, ir, tyia ar nejuia, jie ikyla paviri *. Menui bdinga tarsi burt galia **nra vien tiktai metaforinis pasakymas, nors jis ir atvirai netiesioginis - tarsi. Kvazireligin kalba lieka svarbi estetikai. Hansas Georgas Gadameris, aptardamas meno patirties savitum, ragina atsisakyti grynai estetinio modernybs poirio ir griebiasi senojo religinio meno patirtiesbei teologins leksikos***. Taip pat svarbus meno apmstymui darosi aidimas ir jo tikrybs-netikrybs dialektika. Vaizduojamojo meno krinys yra daiktikas, o kartu - simbolikai veiksmingas. Senosiose civilizacijose buvo manoma, kad pomirtin asmens egzistencija gali bti pratsta remiantis jo pavidalo panaumu. ias funkcijas atliko skulptrinis ar kitoks mirusiojo atvaizdas. Logine prasme pirmesnis toks mginimas yra paties kno, pirmiausia - jo pavidalo isaugojimas. Kaukol, aplipdyta moliu, nuspalvinta ar inkrustuota taip, kad atsiranda paradoksalus faktas-artefaktas, daiktas-atvaizdas, aptikta prie 9500 met Afrikoje. Egipto laidotuvi menas utikrino pomirtin ka, arba sielos gyvenim. Bet esmines eternizuoto kno - mumijos - dalis tuoj pat atkartoja dar ir atvaizdai: auksin kauk, dengianti veid, koj pd atvaizdai audinyje, prisitame atitinkamoje vietoje prie mumij dengiani raii. Tas pats kartojasi keli kits kit talpinani sarkofag

181
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

Tutankhamono sarkofagas

* Ernst Gombrich, Dail ir iliuzija, vert Rasa Antanaviit, Vilnius: Alma littera, 2000, p. 96. Ernst Gombrich, Meno istorija, vert Irena Jomantien, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 179. r. Arnas Sverdiolas, aidimo, simbolio ir vents ilgesys", in Aikinimo ratas. Hermeneutins filosofijos studijos - 2, Vilnius: Strofa, 2003.

182
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

dangiuose. Pagaliau alia mumijos, kuri jau yra dvilyp - ir natrali, ir dirbtin, ir knas, ir artefaktas, - atsiranda dar ir mirusiojo statula, taip pat sudaranti jo sielai pomirtinio buvimo slygas, suteikianti jai dirbtin kn. Nuo kapi, paties kno ruoimo veda kelias men kaip jo pakaital. Tai matyti netgi gyvn mumijose: kats palaik ryullis su jos veidu, atvaizduotu ant audinio, o alia to - j statulls, savarankiki kno substitutai. Siame kontekste tarpsta ir ikonin dievogarba. Teologas Karl-Heinzas Bernhardtas, apvelgs gausi Artimj Ryt religij mediag, formuluoja ivad: dievo paveikslui esminis dalykas yra [...] j upildantis ir dievo bstu paveriantis dievikasis fluidas. Taiau isireikimas ,dievo paveikslas nepadeda suprasti btent io ypatumo; juk mes, moderns mons, visuomet suprantame ,paveiksl pirmiausia kaip atvaizd [Darstellung], kurio tikslas yra parodyti irovui vyk, asmen ar objekt, atkurt itikimai gamtai. Taiau senajam dievo paveikslui is udavinys buvo svetimas. Kultinis paveikslas ventykloje visada yra gyvas knas (Krper), taiau danai nra ,paveikslas atvaizdo prasme. Dievo paveikslas senuosiuose Rytuose [...] yra knas, kur sielina (beselt) atitinkamas dievas, o io kno meniniam pavidalinimui (Gestaltung), kaip ,paveikslui, tenka antraeilis vaidmuo . Dievo atvaizd Bernhardtas laiko savotiku dievikumo substratu, dargi vienu i keli nagrinjam jo substrat**. Taigi atvaizdas - ne tiesiog pasaulio sudvejinimas, o veiksminga, generuojanti pasaulio dalis. Kartu menas i pat pradi slepia savyje skirt, netapatyb. iai tendencijai pltojantis, krinys pradeda darytis fikcinis, nebtikas, pamau praranda religin magin status, kartu gydamas kit, ontologin. Apskritai imant, tapatyb ir reprezentacija yra skirtingi, gal netgi prieingi dalykai, taiau j santykiai dinamiki: antrasis istumia pirmj, uima jo viet. Polemizuodamas su Hansu Sedlmayr'iu, pasak kurio, Buvusi ventybs esat krinyje [in the work] pakeiia naujoji krinio [of the work] esatis , Hansas Beltingas teigia, kad pastaroji esatis yra ne kas kita, kaip esatis idjos, kuri padaroma regima krinyje: meno idja, koki menininkas j turi galvoje Taiau atrodo, kad itaip prairima esmin kaita, kuri patiria tikro* Karl-Heinz Bernhardt, Gott und Bild. Ein Beitrag zur Begrndung und Deutung des Bilderverbotes im Alten Testament, Berlin: Evangelische Verlagsanstalt GmbH, 1956, p. 31. ** Ten pat, p. 84. *** Hans Belting, Likeness and Presence: A History of the Image before the Era of Art, Chicago and London: The University of Chicago Press, 1994, p. 459. **** Ten pat.

sios, savaimins ir dirbtins, perkeltins esaties apmstymas modernizacijos vyksme. Siame ribiniame kontekste krinta akis ir praosi apmstymo tai, kad kai kuriose archajinse ir senosiose kultrose bei civilizacijose labai svarb vaidmen vaidina draudimas daryti atvaizdus arba toki atvaizd krimo apribojimas. Paprastai tai diev atvaizdai, bet ne tiktai. Tiesa, mginimai vaizdinti dievybes vis atsinaujina, ir tai lygiai taip pat svarbu. Bet jie kaskart bna apibdinami kaip esmikai ydingi ar, religine kalba kalbant, bedieviki ir nuodmingi. Daugiau ar maiau grieta ikonoklastika vairiomis kultrinmis istorinmis aplinkybmis atsiranda krikionybje: ankstyvojoje atvaizd nra, paskui jie atsiranda, Bizantijoje labai paplinta, bet yra udraudiami ir naikinami, o dar vliau vl sitvirtina. Vakar Europoje vadinamasis ginas dl paveiksl siliepsnoja ryium su protestantizmu. Atsisakymas atvaizduoti - bene pats svarbiausias, atsirandant dabartiniam bedaikiam ar abstrakiam menui. Kalbama, pavyzdiui, apie Vasilijaus Kandinskio ikonoklastik*. Si ikonoklastika yra radikali, galbt radikaliausia i vis kada buvusi: atmetamas bet koks, bet koki dalyk vaizdavimas, pats atvaizdavimo principas. Mat ir ikona dabartiniame mstyme taip pat praranda specifinio dievybs atvaizdo reikm, ji suprantama kaip atvaizdas apskritai, kaip bet kokios vaizduojamosios dails krinys ar netgi masins komunikacijos priemoni pateikiamas vaizdas. Atri polemin tampa vliau iblsta, susidaro tiesiog anikonins, ne vaizduojamosios, abstrakios dails sritis. Abstraktas - tai savotika glifo prieyb, kitas polius, tuo pat metu paradoksaliai jam artimas - kriptoforin signifikacija. ia prisilieja ir ekspresionizmas, taip pat pratsdamas jau seniausioje archajikoje aptinkam problematik: gestas yra kno ekspresija, kuri pratsia impresija, -spdis", spaudas mediagoje, ris. Galima sakyti, kad ikonika ir anikonika sudaro esmin dvipol struktr, gldini paiuose atvaizd krimo ir apmstymo pamatuose. Tarp i poli isidsto polemins tampos ir dinamikos: ikonizacija, ikonoklastika, ikonodulija, ikonomachija, ikonofilija, ikonofobija (vadinamasis Bilderfurcht) ir kitos, daugiau ar maiau sukonkretinanios ir kartu kaskart patvirtinanios i poli reikm. Atvaizdo ribas galime pradti nagrinti nuo kategoriko atvaizd draudimo judaizme. Kitos artimos ir giminingos temos bt: toks pats

183
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO"

" Zr. Rgis Debray, Vie et mort de l'image. Une histoire du regard en Occident, Paris: Gallimard, 1992.

184
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

kategorikas atvaizdo draudimas islame ir sudtingas, prietaringas, tampos kupinas bei kintantis santykis su juo krikionybje: vairiose
, . .v, , v. 1 1 . 1 1

plotmese skylanios ikonoklastines tendencijos ir mginimai jas !veikti, aptariant ir grindiant ventybs atvaizdo status. Vis i trij bandym aknys gldi judaizme.

yd senasis atvaizdo

apmstymas

yd senasis atvaizdo apmstymas atveria kai kuriuos savitus bruous, pratsdamas ir kartu apribodamas, lokalizuodamas dalykus, paaikjanius svarstant graik meno apmstym, lemting visai vlesnei Vakar istorijai. Nagrinjant atvaizdo kritik Vakar tradicijoje, paprastai pirmiausia remiamasi Platonu, taip pat dabartiniais filosofiniais jo analitikais: Martinu Heideggeriu, Jacues'u Derrida, Gilles'iu Deleuze'u ir kitais. Tuo tarpu Biblija pateikia gretutin problematik, kuri ipleia ir kartu gerokai sukomplikuoja atvaizdo byl: aptinkame neabejotinus, kartais netgi gluminanius panaumus ar atitikmenis, bet taip pat ir svarbius skirtumus bei alternatyvas. Ar panaumus lemia universalios, abiems ioms tradicijoms bendros mstymo struktros? Ar tokios struktros apskritai bna gatavos, o gal jos veikiau turi bti konstruojamos kaip transcendentalins, ne vienai, bet abiems tradicijoms pateikiant klausimus i tam tikro tako? Reikia taip pat svarstyti, ar abiej tradicij skirtumai nagrintini bendrybs fone, ar atvirkiai, reikia parodyti, kaip ta bendryb susidaro skirtybi ar paskirybi pagrindu? iaip ar taip, vlesnje Vakar istorijoje abi ios tradicijos sudtingai susimezg. Pats transcendentalizmas yra Vakar mstymo istorijos vaisius. Meno krinio judjikojo apmstymo pirmiausia iekotina paties pamatinio teksto - Biblijos - norminiuose reikalavimuose, kronikiniuose pasakojimuose ir pranaikuose numatymuose, taip pat Talmude ipltotuose jos komentaruose. Atvaizdo problematikos poiriu Biblija yra ypa svarbus tekstas: jis grindia stor ir labai nevienalyt vlesns kultrins tradicijos, dargi keli gana savarankik ir skirting tradicij klod. Krikionybs ir islamo istorijose aptinkame yd Biblijos silomos meno apmstymo problematikos ts bei transformacijas, ia irykjusios alternatyvos ir prietaravimai skleidiasi moderniojoje Vakar istorijoje. Biblija yra vienas labiausiai interpretuot ir interpretuojam tekst apskritai. Atvaizdo draudimo sampratos nemanoma tiesiog irankioti po gaball i Biblijos tekst visumos ir sudlioti, - j tenka rekonstruoti,

o tam tikru mastu ir sukonstruoti savo paties atsakomybe. Be kita ko, Biblija nra daugiau ar maiau nuoseklus teorinis tekstas, kurio
, , - , . V . V , . ^ . J , , I I . I !_ . I .

185
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

svokos but saiskmtos ir suderintos, - tai labai skirting tekst korpusas. Pradios knygos diskursas ne argumentacinis, o naracinis: tai etiologinis pasakojimas apie tai, kas buvo pradioje, kaip atsirado visa tai, kas yra, pasaulis ir monija. Ijimo ir Pakartoto statymo

knygos vis pirma normins: tai vadinamoji Mozs teis. Pagaliau prana diskursas apie atvaizdus yra, sakyiau, pirmiausia retorinis: jie ne tiek postuluoja ar argumentuoja draudim, kiek ijuokia stab dirbim ir i jo aiposi. Atvaizdo klausimas Biblijoje ikyla keliose skirtingose teminse plotmse, be to, susijusiose su istorikai skirtingais judj religins bendrijos smons klodais, nulmusiais judaizmo mstymo istorij. Negalima tiesiog teigti, kad Biblijoje svarstoma atvaizdo ir vaizdavimo problematika ar formuluojamos j sampratos. Nagrindami iuos dalykus, tekstams keliame kitus klausimus, negu jie patys dst, tarpdami savame gyvenamajame pasaulyje. Tai analitins perspektyvos dalykas, kuris reikia, kad tam tikru bdu centruojame tekst prasmi visum. Sitai, inoma, pasakytina ir apie visus tuos interpretatorius, kurie vienais ar kitais sumetimais kreipsi tekst, taip pat ir mums rpim tematik. itaip velgiant galima teigti, kad atvaizdo samprata Biblijoje pasirodo dviejose svarbiausiose plotmse: viena vertus, mogus yra sukurtas kaip Dievo atvaizdas, kita vertus, jam grieiausiai draudiama kurti diev, Dievo, taip pat moni ir kit gyv btybi atvaizdus. Bi-

JeanbColombe'o Biblijos motyv iliustracijos

186
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

blijos tekste iedu planai niekaip nesiejami tarpusavyje, j sugretinimas reikalauja analitinio konstrukcinio darbo. Be to, visokiausios skirtys ir niuansai aio ir suproblemina i prieprie, paveria j veikiau dalini ar netgi paskir prieprie pluotu.

Pagal paveiksl ir panaum


mogaus sukrimas keliose Pradios knygos vietose idstomas kaip jo sukrimas pagal pat krj: Tuomet Dievas tar: ,Padarykime mog pagal ms paveiksl ir panaum; tevaldo jie [mons] ir jros uvis, ir padangi sparnuoius, ir galvijus, ir visus laukinius ems gyvulius, ir visus emje liauiojanius roplius! Dievas sukr mog pagal savo paveiksl, pagal savo paveiksl sukr j; vyr ir moter; sukr juos( Pr 1, 26-27). Beje, lietuvikojo vertimo pagal nelabai aikus gramatikai. Taiau tai, matyti, btinas, neivengiamas odis, apmstant santyk. Jame jau gldi paveikslikumas, panaumas, ikonikumas: pagal numato provaizdio, ankstesnio vaizdo buvim. Kitoje vietoje tai dstoma kiek kitaip: Kai Dievas sukr mog, jis padar j pana Diev, kaip vyr ir moter juos sukr ( Pr 5, 1-2; pakartota Pr 9, 6). Vyras ir moteris yra Dievo paveikslas ar atvaizdas plastika ir gyva Dievo kopija, ne paradoksaliai magikai tapati jam, bet j panai. Panayb yra susilpninta tapatyb. Paveikslo (hebraj tselem, plastinis atvaizdas ;graik eikon; lotyn imago) ir panaumo (hebraj demuth; graik homoiosis; lotyn similitudo) samprata grindiama judjikoji, o vliau ir krikionikoji, antropologija: mogus yra imago Dei, Dievo atvaizdas. Tai vienintelis krinys, kurio kilm nusakoma itaip; kitiems tiesiog paliepiama bti. Nors tekste ios dvi temos niekaip nra siejamos, pasakojimas apie mogaus, kaip Dievo atvaizdo, krim savaime atsistoja greta Penkiaknygs draudimo daryti diev ir Dievo atvaizdus (tema, kuri mums ia tiesiogiai rpi), ir t draudim radikalizuoja. Juk jeigu mogus panaus Diev, tai ir Dievas turt bti panaus mog. Taiau Biblijoje i minties eiga kaip tik kategorikai atmetama, teigiant paradoksal, prietaring vienakrypt panaum: a izomorfikas b, bet b neizomorfikas a. Viena minties kryptis udraudiama. Tai patvirtina ymaus teologijos istoriko Gerhardo von Rado prieita ivada: Izraelis i ties netgi pat Jahv suvok kaip turint mogaus pavidal. Bet pagal Senojo Testamento idjas is ms suvokimo bdas juda kaip tik klaidinga kryptimi, nes, pasak jahvizmo idj, negalima sakyti, kad Izraelis suvok Diev antropomorfikai, bet prieingai, kad jis laik mog

teomorfiku"* . Tai svarbu teologinje plotmje. Taiau nagrinjant msikuoju, atvaizdo ir pavidalo, atvilgiu, svarbiausias dalykas yra ne tai, ar mogaus pavidalas grindiamas teomorfikai, ar Dievo pavidalas - antropomorfikai, bet pats izomorfijos principas. Esminis atvaizdo bruoas yra tas, kad jis izomorfikas tam, k vaizduoja. Kalbant grietai, izomorfija yra vienareikm ir abipusika dviej aibi element atitiktis, ilaikanti visas j srangos ypatybes. Kitaip sakant, vienas dalykas atitinka, tapaiai atvaizduoja kito dalyko ypatybes. Kaip tik abipusikum ar netgi pai bendr horizontali svarstymo plotm blokuoja teksto atliekamas veiksmas - draudimas. Juk draudimas suponuoja galimyb, antraip jis bt absurdikas ar netgi nesivaizduojamas. Dievo atvaizdas draudiamas kaip tik todl, kad jis manomas. Juk draudimas - tai ne loginio pobdio neigimas, o veikiau savitas valios sprendinys.

187
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

Penkiaknyg: nedirbsi droinio


Draudimas kurti atvaizd tvirtinamas kertiniame judaizmo istorijos take: Sinajaus kalne Mozs gauto Dekalogo antrasis reikalavimas, einantis ikart po iskirtins viendievysts reikalavimo, grietai draudia kurti bet kokius atvaizdus: Nedirbsi sau droinio nei jokio paveikslo, panaaus tai, kas yra auktai danguje ir kas yra ia, emje, ir kas yra vandenyse po eme. Jiems nesilenksi ir j negarbinsi, nes a VIEPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausm u tv kalt vaikams - treiajai ir ketvirtajai kartai t, kurie mane atmeta, bet rodantis itikim meil iki tkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano sakym ( I 20, 4-6). Tas pats paodiui pakartojama Pakartoto statymo knygoje (5,8-10). Atvaizdo udraudim centruojantis prasminis kontekstas yra btent Jahvs deramo iskirtinio garbinimo aptarimas. iame draudime svarbu pastebti kelis dalykus. Pirma, jame ivardinamos svarbiausios kosmologins sritys ir atitinkami buviniai,

Gustave'as Dor. Adomo ir Ievos ivijimas i Edeno. Raiinys

* Gerhard von Rad, Old Testament Theology, vol.1, The Theology of Israel's Historical Traditions, New York, Evanston: Harper and Row, 1962, p. 145.

188
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOCIJA

kuriuos visus draudiama atvaizduoti. Juozapas Flavijus, kuris, be Penkiaknygs, vadovavosi dar ir sakytine judaizmo tradicija, draudim idst kaip draudim daryti gyv btybi (iskirta mano. - A. S.) atvaizdus ir juos garbinti( Juozapas Flavijus, yd senybs, 1,5,5)* . patikslinim patvirtina kitos Biblijos knygos, taip pat vlesn interpretacin tradicija. Draudimas vaizduoti btent gyvas btybes aptinkamas ir kitose archajikose kultrose. Jis taip pat rykus islamo sunnoje, kur sidmtinai grindiamas: pasaulio gale atvaizdai pareikalaus i meistro savo siel. Vadinasi, taip padaryti buviniai laikomi realiais ir netgi pretenduojaniais gyvyb. Kaip tik dl ios j pretenzijos realumo jie ir neturi bti daromi, nes dailininkas nepajgs suteikti jiems sielos, ir itaip paaiks jo krybos neveiksmingumas, fikcinis pobdis. ia suponuojamas buvini esms bendrumas, o kartu visikai skirtingos, nepalyginamos j dievikojo ir mogikojo krj galios. Antra, atvaizdavimas Penkiaknygs draudime tiesiogiai siejamas, galima sakyti, tapatinamas su garbinimu. Tai jau minto archajinio maginio tapatinimo, tiesiogins substitucijos, provaizdio realaus buvimo atvaizde pripainimo pdsakas: dievas yra savo atvaizde. Atvaizdo darymas ir dievo garbinimas siejami taip savaime suprantamai, kad j perskyr tenka daryti specialiai. Judaizmo istorijoje ie du dalykai isiskyr ir tapo alternatyvomis daug vliau, kai atsirado pasaulietiki, ne garbinimui skirti ir negarbinami atvaizdai ir kai itai buvo atitinkamai apmstyta ir suformuluota. tai tokio pasaulietiko atvaizdo patirties ir sampratos atsiradimo pavyzdys i Talmudo: Rabbanas Simeonas ben Gamalielis sako: Jeigu figros aptinkamos ant gerbiam daikt, tai jie yra udrausti, o jeigu ant negerbiam, tai jie yra leidiami ( Avoda Zarah 3)**. Toseftoje komentuojama, kad papuoalai yra gerbiami daiktai, o rykai ir monetos - negerbiami. Penkiaknygje ios perskyros nra todl, kad nra atitinkamos grynai puoybini figr patirties. Atvaizdavimas, figratyvizavimas savaime suprantamas kaip stab - svetim diev atvaizd - dirbimas ir tuo paiu j garbinimas. Prie io tuo paiu dar teks sugrti. Kol kas pakaks pastebti, kad Martinas Lutheris, kuris rmsi modernybs gerokai sekuliarizuota atvaizdo patirtimi, tiesiog nesuvok krimo ir garbinimo tapatinimo, komentuodamas i Biblijos viet. Jam buvo savaime aiku, kad galima atvaizduoti, bet negarbinti. Pasaulietikose

* , , : , 1994,1.1, . 123. ** Talmud, 1903: , t. 4, -: . . , 1903, . 432.

vietose es leistini visokie atvaizdai*. Paveiksl patirtis isiskleidia, diferencijuojasi, pirmin jos vienyb suyra. Ir tai atsitinka ne tiktai Vakaruose naujaisiais laikais, bet ir judaizmo tradicijos raidoje. Pagaliau, ryium su tuo kyla klausimas, ar per iuos vairias gyvas btybes panaius antropomorfinius ir zoomorfinius atvaizdus nra siekiama (nederamai) garbinti Jahv? Atrodo, filologikai is klausimas neisprendiamas ar bent jau kol kas neisprstas: dabartiniai biblistai nra tikri, ar dekaloginiame draudime kalbama apie svetimus dievus, ar apie Jahv**. Pastaruoju atveju draudimas liest kaip tik Jahvs netiesiogin vaizdinim per atvaizduojamas gyvas btybes, tai yra simbolinius jo atvaizdus.

189
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO"

Stabmeldyst. Dievai ir stabai


Stabmeldysts, idololatrijos (graikikai - eidolon latreia) terminas pasirodo tiktai yd Biblijos krikionikame papildinyje - Naujajame Testamente. Latreia yra b e n d r a s odis,

reikiantis dievogarb, kult. Septuagintoje graikiku odiu eidolon iversta net keliolika skirting hebrajik odi***. Todl gali kilti keblum aikinantis, k i ties reikia judjikasis stabmeldysts draudimas. Tiesa, krikionikai stabmeldysts sampratai tai nebesvarbu, nes iversta buvo btent itaip ir stabo svoka suvienodinta, taiau verta atkreipti dmes, kad kaip tik vertimas ir sukuria ios svokos tapatyb, kuri pakeiia buvusi neapibrtai sinonimin hebrajikojo originalo vairov. ios svokos archeologija atveria ar bent jau signalizuoja apie ventybs atvaizdo sampratoje pirmapradikai slypint daug ir skirtis. Toliau, po keliolikos eilui, draudimas dar kart nusakomas kiek konkreiau: Nedirbsite kit diev i sidabro, nei diev i aukso

Gustave'as Dor. Moz skelbia dekalog. Raiinys

* r. Sergiusz Michalski, The Reformation and the Visual Arts: The Protestant Image Question in Western and Eastern Europe, London, New York: Routledge, 1993, p. 71. ** r. Friedrich Vinzenz Reiterer, Dievo teisynas ir gyvenimas, Vilnius: Aidai, 1997, p. 173. r. Alain Besanon, L'image interdit. Une histoire intellectuelle de l'iconoclasme, Paris: Gallimard, 1994, p. 127.

190
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

nesidirbsite( I 20, 23). ia tikrai kalbama ne apie Jahv, atvaizdas draudiamas, ukertant keli stab - diev regim pavidal - garbi. __ .
1 V.

nimui. Kaip tik S atvaizd draudimo aspekt tsia ir yra kuo glaudiausiai su juo susijusi labai danai Biblijoje atsikartojanti, nors ne taip aktyviai ipltota tema - stab ir j garbinimo smerkimas. I esms tai viena dvilyp tema: iame kontekste stabai neabejotinai yra kit diev pavidalai ir kaip tik todl draudiama tuos pavidalus kurti, siejant itai su Jahvs pavydu - jausmu kitiems dievams ir j garbinimu bei atvaizdams kaip j garbinimo bdui. iuos dalykus - dievus ir stabus - galima iskirti tik retrospektyviai ir analitikai: tekste kalbama apie pai diev, savotik diev-stab dirbim. Tai daroma jau aptartu pagrindu: magikai tapatinant. Plaiau formuluojant, tai daikt-enkl, vaizd-atvaizd, provaizdi-atvaizd pripainimas. Dievas-stabas - tai savotikas daiktas-enklas. Panaus yra ir vaizdo (ivaizdos)-atvaizdo santykis. Tai vis mirios, dvilyps, prietaringos, paradoksalios tikrovs. Biblijoje daugyb kart draudiama perimti kit kaimynini taut diev garbinim ir reikalaujama sunaikinti j stabus. Kai mano angelas, eidamas pirma tavs, atves tave pas amorieius, hetitus, perizitus, kanaanieius, hivitus bei jebusitus, ir a juos inaikinsiu, tu nesilenksi j dievams, j negarbinsi ir neseksi j apeig, bet juos nuversi ir j stulpus sutrupinsi( I 23,23-24). Atvaizdai ia pasirodo intensyviame svetimos dievogarbos atmetimo ir naikinimo kontekste. Nugriaukite j aukurus, sudauykite j paminklinius akmenis, nukirskite j ventuosius stulpus. Negarbinsite kito dievo, nes VIEPATS, vardu Pavydusis, yra pavydus Dievas( I 34, 13-14). Pabriamas Jahvs pavydumas anaiptol nereikia, kad kit diev buvimas, j realumas paneigiamas, veikiau prieingai. Tai vadinamasis henoteizmas, arba monolatrija: Jahv reikalauja i savosios, irinktosios tautos atitinkamo atsako - iskirtinio garbinimo ir iskirtins itikimybs sau. Anaiptol neneigiamas ir ikonins dievogarbos, arba stabmeldysts, veiksmingumas. Naikinant svetimus stabus ir alkus, vieta buvo dargi smoningai suteriama moni kaulais - desakralizacija kaip tik suponuoja svetimo sakralumo pripainim realiu dalyku. Tiesa, tai sunkiai pasveriamas ir kiekvienu atveju kruopiai nagrintinas dalykas, nes ia usikloja dvi logikos: viena, desakralizavimas bei sakralumo paneigimas ir savotika retorin demonstracin kritika, antra, akivaizdus stabo ir atitinkamo dievo silpnumo rodymas jo garbintojams. Taiau netgi naikinant atvaizdus, negatyviai pripastama j galia, izomorfikumas su atitinkamais provaizdiais, o naikinimas turi simboli-

n matmen. Jau cituotoje Sergiuszo Michalskio knygoje net yra skyrius, pavadintas Ikonoklastika: naikinimo ritualai.

191
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

Jahv ir atvaizdas
Kita vertus, daugelyje Biblijos viet minimi vis atsinaujinantys pai yd mginimai kurti vaizdus-atvaizdus. Kategorikas draudimas juos kurti paeidiamas tuoj pat po to, kai tik buvo paskelbtas. Kadangi Moz dels nusileisti nuo Sinajaus kalno, mons papra Aarono: Eik, padirbk mums diev, kuris mus vest. Juk mes neinome, kas nutiko Mozei - tam vyrui, kuris ived mus i Egipto ems ( I 32, 1). Aaronas surinko moni papuoalus, juos sulyd ir padirbdino aukso ver. Tada jie suuko: ,Izraeli, is yra tavo Dievas, kuris ived tave i Egipto ems! ( I 32, 5). Matyt, is zoomorfinis skulptrinis atvaizdas buvo skirtas ne kam kitam, kaip paiam Jahvei garbinti. Taip supranta tekst ir vertjas lietuvi kalb, todl rao Dievas didija raide. Taiau pirmojoje i cituot viet tas pats odis raomas maja, nes padirbti Diev bt stilistin nuodm. iaip ar taip, ia vlgi matyti, kad d / Dievo garbinimas ir jo atvaizdo dirbimas neskiriami. Prie aukso verio tuoj buvo pastatytas altorius, pradtos aukoti aukos. Taiau Jahv palaik tai sunkiu nusiengimu prie k tik paskelbt statym ir norjo sunaikinti taut. Tik Moz j permaldavo ir nusileids nuo kalno sudau statul. Pakartoto statymo knygoje jau aikiai sakoma, kad negalima daryti joki paiam Jahvei garbinti skirt atvaizd, ir dargi paaikinama, kodl: Kadangi js nematte jokio pavidalo, kai VIEPATS kalbjo i ugnies prie Horebo, bkite atids ir nuoirdiai saugokits, kad nesielgtumte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios ivaizdos stab, ar vyr, ar moter pana, ar pana bet kok gyvul emje, ar bet kok paukt, skraidant padangse, ar bet kok gyvn, liauiojant eme, ar bet koki uv, plaukiojani vandenyse po eme ( Pak 4, 15-18). Krinta akis, kad ia ivardinami ir udraudiami kaip Jahvs vaizdinimo pavidalai visi Ijimo knygoje (20, 4-6) minimi buviniai, Pradios knygoje vadinami mogaus valdiniais. Draudiami taip pat ir mogikieji pavidalai - vyrikasis ir moterikasis, - kurie buvo minimi aptariant mogaus krim pagal paveiksl ir panaum . ie atvaizdai bt panas mones ar kitas gyvas btybes, bet vaizduot Jahv, tai yra bt netiesioginiai, simboliniai atvaizdai. Bet ir tokie draudiami. Bendresn ir gilesn plotm - atvaizdavimas kaip toks, pats atvaizdavimo santykis. ia remiamasi jau minta paradoksalia vienakrypts izomorfijos logika:

192
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGTJA

Dievui atvaizduojantis krimas pridera, o mogui - ne. Antropomorfizmas ar zoomorfizmas - antraeilis dalykas, negali bti jokio paties Dievo vaizdinimo, - nei panaaus, kuris, ties sakant, n neiskiriamas (tiktai nurodoma provaizdio neduotis: nemat te ), nei simbolinio. Ne tiktai diev, Dievo, bet ir gyv btybi atvaizd draudimas tapo skiriamuoju judaizmo bruou, pastebimu ir kitiems. Net Tacitas, kurio inios apie judaizm iaipjau labai netikslios ir atspindi veikiau paplitusias romnikas nuomones i nuogird, ne kart mini, kad ydai atmeta atvaizdus. Egiptieiai daugiausia garbina gyvulius ir sukurtus j atvaizdus i gyvulio ir mogaus (tai yra teriomorfinius - mirius zoomorfinius ir antropomorfinius. - A. S.), o judjai - vien dievyb, suvokiam vien tik protu, ir kvailiais laiko tuos, kurie kuria dievus mogaus pavidalu i nykstamos mediagos. Dievas jiems aukiausia, amina, nesikeiianti ir nesibaigianti btyb. Dl to savo miestuose, ir juo labiau ventyklose, jie nestato joki statul: nei teiklumo karaliams, nei pagarbos Cezariams judjai neturi( Istorija, 5, 5)* . yd anikonika ir j Dievo samprata ia paaikinta romnikomis svokomis. Pamatinje judaizmo tradicijoje menas negali bti vaizduojamasis. Atvaizd nebuvo nei Saliamono pastatytoje, nei antrojoje Zerubabelio, nei Erodo atstatytoje ventykloje. (Kai kurias iimtis ir ribinius atvejus reikt nagrinti atskirai.) Pirmasis i romn Gnjus Pompjus paverg judjus ir nugaltojo teismis eng Jeruzals ventov. Tada paaikjo, kad jos viduje nra jokio dievo atvaizdo, kad dievo buvein tuia ir veniausioj jos daly nieko nes ( Istorija, 5, 9)**. Graik ar romn ventykloje buvo dievo statula, per kuri jis pasirodydavo, tapdavo regimas, nors niekad su ja visikai nesutapdamas. Taip buvo ir daugelio kit senj taut kultrose, kur dievybs buvo vienu ar kitu bdu vaizduojamos. Bet judj ventykla buvo tuia, Dievas tiktai pats galjo reiktis jos gaubiamoje erdvje. Jis neregimai pasirodydavo Dievo namuose, garbinamas bendrijos apeigoje. Nebuvo statulos ar kitokio atvaizdo, bet buvo altorius, aukuras. Taiau dabartiniai autoriai atkreipia dmes prietaringus iuo atvilgiu momentus. Mozs teiss inovas F. V. Reitereris rao, jog Biblijos tekst pagalba galima aikiai rodyti, kad bta JHVH atvaizd***.

* Publijus Kornelijus Tacitas, Istorija, vert Janina Maiulien, Rinktiniai ratai, Vilnius: Vaga, 1972, p. 129. ** Ten pat, p. 132. *** Friedrich Vinzenz Reiterer, Dievo teisynas ir gyvenimas, Vilnius: Aidai, 1997, p. 173. r. t. p. Gerhard von Rad, Old Testament Theology, vol.1, The Tlieology of Israel's Historical Traditions, New York, Evanston: Harper and Row, 1962, p. 216.

Archeologiniai tyrimai taip pat liudija buvus Jahvs statul ir pieini. Tiesa, lieka neaiku, koks laikotarpis iuo atveju turimas omenyje, o tai svarbu. Andr Grabaris rao: Krik ionyb, atmetusi dviej ami praktik ir netiktai musis kurti vaizduojamj dail, kelia nusistebjim. Bet analogikas procesas judaizme stebina dar labiau. Daug vandens nutekjo per ilgus amius nuo Mozs iki Septimo Severo, per kuriuos ydai daniausiai atmesdavo bet kokius religin sfer lieianius atvaizdus ir net atsisakydavo vaizduoti bet koki gyv btyb. Taiau III a. pirmoje pusje vienas po kito ant yd pastat atsiranda religinio turinio atvaizd. Toks spdis, lyg netiktai taptume yd religins ikonografijos gimimo liudininkais*. i archeologikai aptinkam praktik atitinka to paties laikotarpio Talmudo imini svarstymai, kuri vienas pavyzdys buvo pateiktas aukiau. Talmude leidiamas ir grindiamas III-ojo ms eros amiaus sinagog figratyvinis menas**. Atkreiptinas dmesys tai, kaip itai daroma: atvaizdai es priimtini kaip papuoalai. Puoimas ir garbinimas subtiliai atskiriami, papuoalas pasidaro ypatingos, galima sakyti, estetins patirties dalykas, garbinimo alternatyva. Taip bna anaiptol ne visuomet, - puoyba irgi gali bti susijusi su garbinimu, bet iuo atveju turime liudijim, kad ji sekuliarizavosi anksiau, negu atvaizdavimas. Atsakydamas priekait, kodl jis maudosi vadinamojoje Afrodits pirtyje Akre, kurioje pastatyta pagoni deivs statula, Rabbanas Gamalielis atsak: Nesakoma: ,papuotume Afrodit baseinu, o sakoma ,papuokime basein Afrodite[ .. .]***. Pasirms Pakartoto statymo knygos odiais apie j stabus( Pak 7, 25), R. Gamalielis patikslino: Tai, su kuo elgiamasi kaip su dievu, yra udrausta, o tai, su kuo nesiel* Andr Grabar, Krikionikoji ikonografija. Antika ir Viduramiai, vert Aura Grigaraviit, Vilnius: Aidai, 2003, p. 44. Tai buvo simboliniai ir kitokie atvaizdai. r. ten pat, p. 44-50. ** Zr. Aist Niunkait-Rainien, Tradicinis yd menas: atvaizdo problemos transformacijos. Tekstai ir kontekstai, in Antanas Andrijauskas (sud.), Estetikos ir meno filosofijos transformacijos, Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 558-559. *** Talmudas, 1903: , t 4, -: .. , . 433.

193
Arnas Sverdiolas A T V A I Z D O RIBA: NEDIRBSI DROINIO

Dura Europos sinagogos freska, III a.

194
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

giama kaip su dievu, leidiama [...]"*. Puoybos srit valdo nebe tiesiogiai ir beslygikai draudianti tez, o kas dl ko", tikslo ir priemons
, , . .

dialektinis svarstymas. iaip ar taip, pamatinis dekaloginis atvaizd draudimas atsiranda poleminiame kontekste kaip pastanga paneigti jau esamus mginimus vaizdinti Diev. is poleminio, o ne grynai postulacinio, diskurso aptikimas paiame vento atvaizdo apmstymo (norminimo, draudimo) pamate suteikia kit prasm visoms vlesnms pastangoms sprsti problem, pasiremiant ne tiktai judjika, bet ir krikionika bei islamika tradicijomis, taip pat Vakar atvaizdo krimo ir apmstymo istorija: visa tai ne tiesiog nukrypimai nuo gryno anikonikos principo, o veikiau sugrimai prie tos paios pamatins ikonikos - anikonikos alternatyvos. Polemin struktra pasirodo ir kitose teminse plotmse. Kunig knygoje tuoj po ydingo (svetim diev) garbinimo, kuriant atvaizdus, aptariamas deramas (savojo Dievo) garbinimas: veni ventimas ir ventyklos, Dievo nam prieira. Reikalaujama: Nedirbsite sau stab. Nesistatysite statul ar ventj stulp, nesistatysite savo krate akmen su iraiytais [stabais], kad juos garbintumte, nes a esu VIEPATS, js Dievas. vskite mano abus ir laikykite pagarboje mano ventykl: a esu VIEPATS( Kun 26,1-2). ia persikerta dvi plotms: dominuojanti savo / svetimo ir ne tokia raiki, bet kituose kontekstuose aikesn, garbinimo pobdio - atvaizdo / vents bei ventyklos - plotm. Pirmoji priestatos plotm neabejotinai vyrauja, taiau analitiniais sumetimais pamus j skliaustus galima pastebti, kad draudiamai sakralinei skulptrai prieinama ne tiktai leidiama, bet ir liepiama kurti sakralin architektra bei sakralinis dizainas, taip pat anikonin apeiga, o atvaizdavimui - konstravimas, formavimas. Vaizduojamieji menai draudiami, o tai formuojantys ne tiktai leidiami, bet ir yra sakmiai paliepiami.

Regimoji ir girdimoji dievoraika. Nepakeliamas vaizdas


Vlesnje judaizmo, taip pat j pratsusi krikionybs bei islamo tradicijose atsiranda ir sitvirtina universalaus, anapusinio ir vienintelio tikro dievo, Dievo samprata. Teksto klode, kuriam priklauso iki iol ms pasitelktos Biblijos itaros, ios sampratos dar nerandame, veikiau kalbtina apie tam tikr henoteizmo variant: iskirtinio bendrijos
* Ten pat, p. 433.

dievo garbinimas talpinamas alia ydams draudiam, bet anaiptol neneigiam kit taut kit diev. Nra anapusybs sensu stricto, tai yra filosofins transcendencijos svokos. Taiau vlesnse prana ir iminties knygose, taip pat prana laikais redaguotose Penkiaknygs vietose jau aptinkame universalistin monoteizm, mokym apie vienintelio Dievo egzistavim. [...] VIEPATS yra Dievas - alia jo nra kito( st 4, 35). Ir dar kart kiek toliau: inok tat iandien ir dkis ird, kad VIEPATS yra Dievas ir auktai, danguje, ir ia, emje, - nra kito. (st 4, 39). i samprat mginama artikuliuoti kasdienins patirties ir kasdienini odi pagalba, ms svarstomu atveju - vizualumo ir jo rib, milinikos galios terminais ar dar kitaip. ia atsiranda saito su helenistine filosofija galimyb: Dievas - tai absoliuti, begalin, dvasin, asmenin, vienintel btyb. Su iuo religins smons klodu yra susijs naujas, kitoks draudimo kurti Jahvs atvaizd grindimas: Dievas ess nepasiekiamas per atvaizd. Tacitas teig, kad ydai garbina vien dievyb, suvokiam vien tik protu, ir kvailiais laiko tuos, kurie kuria dievus mogaus pavidalo i nykstamos mediagos . ios formuluots yra susijusios su helenistiniu ir romniku racionalizmu, jos suponuoja filosofin idealistin transcendencijos samprat. Taiau judaizmo tradicijoje transcendencijos samprata i pradi neturjo teorinio pamato, o jau vliau ji pritaikyta juslinio suvokimo (estezs) sriiai, be kita ko, ir regos bei regimybs sriiai. Ji taip pat nebuvo tiesiog perimta gatava i kitos tradicijos. Netgi pati filosofin, graikika transcendencijos svoka gali bti atsargiai pritaikyta aikinti iki-helenistiniam judaizmui tiktai retrospektyviai ir analogikai, remiantis multikultrine patirtimi ir peraikinimu. Tokia filosofin samprata traukia, kanalizuoja daugyb konkrei vaizdini, atsiranda teologija - filosofiniais pagrindais paremta Dievo ir diev doktrina. Transcendencijos samprata kristalizavosi skirtingose plotmse, taip pat ir patiriant bei apmstant Dievo regimybs-neregimybs, atvaizduojamybs-neatvaizduojamybs ir kitas ribines smons galimybes. Su atvaizdavimu susijusi esmini tamp laukas irykja nagrinjant platesn kontekst, kuriame tarpsta Dievo atvaizdo problematika - regimoji dievoraika. Jau minta, kaip Jahvs atvaizdo draudimas grindiamas Penkiaknygje: Kadangi js nematte ivaizdos, kai VIEPATS kalbjo jums i ugnies prie Horebo, bkite atids ir saugokits nuoirdiai, kad nesielgtumte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios ivaizdos stab [...]( st 4,15-16). Horebo kalnas yra tas pats, kaip Sinajaus. Taigi nurodoma tiesiogin, taiau neregim, dievoraik iame

195
Arnas Sverdiolas A T V A I Z D O RIBA: NEDIRBSI DROINIO"

196
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

kalne. Tiesa, Dievas duoda mogui regimus enklus: Nojus regi vaivorykt, Abraomas - ugn, praeinani tarp aukos msos gabal, visa tauta - debesis ir aibus vir Sinajaus kalno, o paskui dm ir ugnies stulpus, vedanius j dykumoje, ir daugel kit. Taiau visa tai btent enklai: jie nurodo Dievo esat, bet nra jo esatis. Dievas taip pat pasirodo kaip angelas, kaip vyras ir dar kitaip. Taiau pasirodyti kaip reikia pasirodyti pagal panaum *. Tai nra tiesiogin regimoji esatis, tikras, savastingas pavidalas, ivaizda. Pati dievoraika yra esmikai enklin ar simbolin, regimoji, taiau netiesiogin esatis - prezencija per prezentacij, saviprezentacija. Tuo tarpu tiesiogin regimoji Dievo esatis yra nepakeliamas mogui dalykas: pamats Diev jis turi mirti. Mozei draudiama regti Dievo veid. Veidas, beje, yra mogikos ivaizdos, regimo kno kvintesencija. Biblinis tekstas anaiptol ne visada ivengia antropomorfizmo ir vizualizavimo, nors i izomorfins interpretacijos krypt jis ir atmeta, neigia. Taiau ir neigimas dar yra ryys, nors ir ribinis. Tada Moz tar: ,Prayiau parodyti man savo lov . O jis [Jahv] atsak: ,A padarysiu, kad praeis prie tave visas mano gerumas ir itarsiu prie tave vard ,VIEPATS ;a esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu t, kuri pasigailiu. Bet, - jis tar, - mano veido negali pamatyti, nes mogus negali mans pamatyti ir likti gyvas. Ir VIEPATS ts: ,tai arti mans yra vieta. Atsistok ant uolos. Praeinant mano lovei, nukelsiu tave uolos ply ir udengsiu ranka, kol praeisiu. Tuomet nukelsiu rank ir tu pamatysi mano nugar. Bet mano veido niekas negali matyti( I 33, 18-23). i situacija labai vizualiai raiki ir knika, aiki fokalizacija ir antropomorfinio kno lokalizacija. Veidas ir nugara - tai paties biblinio teksto Jahvs savojo antropomorfinio kno vardijimas. Taiau tai ribiniai ir iimtiniai atvejai. Biblijos tekste ne kart ikyla irjimo ir klausymo asimetrija. Kai Moz ino, jog Dievas yra alia, jis paslepia savo veid, kad nepamatyt Dievo veido, bet tuo pat metu klauso jo balso. tai bene raikiausia atkarpa: Viepaties angelas jam pasirod deganio krmo ugnies liepsnoje. Moz irjo nustebs, nes krmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudeg. Moz sau tar: ,Turiu eiti pasiirti nuostab regin ir pamatyti, kodl tas krmas nesudega. Kai VIEPATS pamat, kad Moz pasuko pasiirti, Dievas paauk j i deganio krmo: ,Moze, Moze! - ,A ia! - tas atsiliep.

* Zr. Alain Besanon, L'image interdit. Une histoire intellectuelle de l'iconoclasme, Paris: Gallimard, 1994, p. 136.

Tada jis tar: ,Neik ariau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra venta em! A esu Dievas tavo tvo, - jis toliau kalbjo, - Dievas
A1

197
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIB A: NEDIRBSI DROINIO

T^.

1 - r ^

1 -1

if

. ,

Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokbo . Moze uzsidenge veid, nes bijojo pavelgti Diev ( I 3, 2-6). Dievas, pasirodydamas netiesiogiai, pasisako, kas ess, identifikuoja save odiu. Vardas ir tapatybs apibdinimas gali bti tam tikromis aplinkybmis paskelbti, bet veidas negali bti parodytas. Taiau aus Moz neusikimo, nors Dievo odis turt bti toks pat baisus: odiu sukuriamas pasaulis ir visi buviniai, taigi odiu jie ir sunaikinami. Vis dlto kreipimasis ir atsakas, dialogo umezgimas utikrina tiesiogin bendr esat. mogaus ir Dievo bendra esatis usimezga ir skleidiasi nekamojoje girdimojoje plotmje, dievoraika kone itisai patikima kalbai. Judjikas bdas santykiauti su Dievu yra klausytis jo kalbos, o regimasis ryys udraudiamas. Tai juolab svarbu, kad iaipjau akivaizdos metaforika judaizme, o vliau ir krikionybje, yra labai intensyvi. Akivaizda tokia pati asimetrika, vienpus, kaip ir panaumas: bti Dievo akivaizdoje, bet ne j regti. Regjimo metaforika apskritai yra koprezencijos, bendros esaties utikrinimo priemon: bti kits kito akivaizdoje - reikia bti santykyje veidas veid arba akis ak, kaip prasiau sakyti lietuvikai. Matyti kits kit ir kalbtis - tokia yra gryna, eidetin dialogo situacija. Taiau ms nagrinjamu atveju bendra esatis rykiai vienpus: mogus esti Dievo akivaizdoje, bet pats negali jo regti. Michelis Foucault yra labai aikiai parods, kad vienpusis regjimas yra galios, viepatavimo enklas*. Tiesa, jis nagrinjo tiktai sekuliarios valdios veikimo reikinius, bdingus tam tikrai Naujj laik istorijos atkarpai. Bet vizualins galios asimetrija labai bdinga bibliniam mogaus ir Dievo santykiui ir btent ia kristalizuojasi. Moderniosios valdios / galios vienpusis panoptikumas - matyti, esant nematomam - yra mginimas imituoti asimetrik santyk. Tuo tarpu nekamoji bendra esatis yra abipus: Dievo ne tiktai klausomasi, bet ir aukiamasi bei klausiama, o jis atsiliepia ir atsako. nek, savo ruotu, pratsia ratas, ventratis ir j sluoksnis po sluoksnio gaubiantys komentar tekstai: teksto skaitymas yra balso klausymo tsinys ir btinas pakaitalas tada, kai nra tiesiogins nekamosios dievoraikos. Tuo, beje, remiasi iskirtin hermeneutikos svarba: tai pastanga utikrinti netiesiogin bendr esat ir komunikacij teksto, arba raytins reprezentacijos pagalb tada, kai tiesiogins koprezencijos ir
* r. Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti, vert Marius Dakus, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 206-213, 232-247.

198
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

nekamosios prezentacijos nra. O tai kita, vaizdins reprezentacijos, vaizdavimo arba atvaizdavimo galimyb, kuri iaipjau bt simetrika
,
V

1 V

V.

1 V

ar lygiaverte ratui, draudiama nuo paios pradios - nuo paties nepakeliamo vaizdo regjimo. Kai kuriuos iuo atvilgiu reikmingus dalykus yra irykins Erichas Auerbachas savo garsiojoje knygoje apie literatrinio vaizdavimo bdus Mimesis. Jau matme, kad teksto problematika tam tikru atvilgiu lygiagreti paveikslo problematikai: ir viename, ir kitame pamatinis dalykas yra vaizdavimas (nors Biblija i principo nepripasta ios simetrijos, j atmeta). E. Auerbachas pastebi tai, k jau trumpai aptarme: kad jau j [yd] pirmyktis dykumos Dievas neturjo apibrto pavidalo ir gyvenamosios vietos, jis buvo vienatinis; savo vienatin, be pavidalo ir vietos, egzistavim jis galiausiai ne tik tvirtino grumtynse su palyginti daug akivaizdesniais aplinkinio Artimj Ryt pasaulio dievais, bet ilgainiui padar net dar rykesn *. Sitai atitinka ypatingas Dievo ir mogaus dialogo vaizdavimo bdas Biblijoje, kuris E. Auerbachui labiausiai ir rpi. Kurgi yra Abraomas? To mes neinome. Tiesa, jis sako: A ia , taiau is hebraj kalbos odis reikia madaug tik tai a arba, kaip veria Gunkelis, a klausau, ir juo, iaip ar taip, nusakoma ne tikroji (tai yra konkreti ir regima. - A. S.) vieta, kurioje Abraomas stovi, o moralin (ar konceptualin . - A. S.) Abraomo vieta j paaukusio Dievo atvilgiu: esu ia, pasirengs klausytis tavo liepim. Taiau mums nra praneama, kur tuo metu Abraomas i ties yra - ar Beer-eboje, ar kur kitur, ar namuose, ar po plynu dangumi; pasakotojo tas nedomina, skaitytojas to nesuino; neaiku lieka ir tai, k Abraomas veik tuo metu, kai Dievas j paauk**. Taip atsiveria bdingi pasakojamosios, tekstins regimybs-neregimybs paradoksai. Biblijoje. [...] Dievas pasirodo be pavidalo (ir vis dlto jis pasirodo), pasirodo i kain kur, mes girdime vien jo bals, ir tas balsas suunka tik vard: be bdvardio, be kalbinamojo asmens apraymo, kur visados aptinkame kiekviename Homero kreipinyje; o apie Abraom irgi nepraneama nieko daugiau, iskyrus odius, kuriais jis atsiliepia, Dievo paauktas: Hinneni, ivysk mane ia, - nors ie odiai, teisyb, adina itin taigaus, klusnum ir pasirengim ireikianio gesto spd, taiau mintyse (tai yra vaizduotje. - A. S.) t gest nusipieti paliekama skaitytojui. [...] Ir dar privalu nepamirti, kad abu panekovai stovi ne vienoje ploktumoje: jei tarsime Abrao* Erich Auerbach, Mimesis. Tikrovs vaizdavimas Vakar pasaulio literatroje, vert Antanas Gailius, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p.13. Vertimas kiek pakeistas. ** Ten pat, p. 13.

m esant priekiniame plane, kur galtume vaizduotis jo emn parpuolusi, klpani, iskstomis rankomis besilenkiani arba auktyn akis keliani figr, tai Dievas juk ne tenai; Abraomo odiai ir gestai krypsta arba paveikslo gilum, arba auktybes, neapibrt, patamsyje skendini, iaip ar taip, ne priekiniame plane esani viet, i kurios j pasiekia balsas*. Literatrologas priverstas griebtis ikonografinio apraymo, savotiko paveikslo projekto tam, kad nusakyt biblinio teksto perteikiam vaizd, jo vizualin paveikslin topologij.

199
Arnas Sverdiolas A T V A I Z D O RIBA: NEDIRBSI DROINIO

Ikonoklastin retorika: bejgiai stabai


Ant Penkiaknygs atvaizd draudimo usikloja vlesnis ir gerokai skirtingas nuo jo prana ikonoklastikos klodas, ubaigdamas j ir suteikdamas judjikajai ikonoklastikai bding dvisluoksn pavidal. Du skirtingi ir tam tikra prasme netgi prieingi mstymo bdai tarpsta tame paiame pamatiniame tekste ir paradoksaliai derinami toje paioje tradicijoje. Abu ie klodai vairiais bdais aktualizuojami ir tsiami Vakar istorijoje. Prana argumentacijos kryptis ir pobdis esmikai keiiasi, lyginant su Dekalogu ir kitais j pltojaniais draudimais. Jie nuolat bara ydus u stabmeldyst, bet j kritikos taikinys visai kitoks: pranaai kalba apie stab - btent kaip atvaizd - melagingum. Sis argumento pakeitimas siejasi su tuo, kad paneigiama kit diev dievyst: jie es bejgiai, o tai judaizmo naudojam galios kategorij kontekste reikia pana dalyk, kaip graik filosofiniame ontologiniame kontekste - nesami, neturintys bties, netikri, fikciniai. Kitaip sakant, prana ikonoklastika jau remiasi sitvirtinusia transcendentinio Dievo samprata bei vis kit diev nudievinimu. Stabai, pasirodo, bes vien tiktai mogaus rank dirbiniai, neturintys jokio realaus ryio su provaizdiais, su atitinkamais niekiniais dievais, kitaip sakant, nesam dalyk, niekio atvaizdai. Stab nebtikumas darosi suprantamas bties klausimo,
* Ten pat, p. 13-14.

Gustave'as Dor. Abraomas. Raiinys

200
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

vienokio ar kitokio dalyvavimo btyje (platonikai kalbant) kontekste. Pranaai kalba apie mogaus krini krinikum ir j peikia bei
- . . I I .V, . . .. .

ijuokia: tai, kad stabai dirbtiniai, reikia, jog jie netikri, tai yra grynai fikciniai, imaginaciniai nebties, niekio enklai. Taigi modernybs poiriu paradoksali daikto-enklo vienyb prana kategorikai perskiriama. mogika stab kilm dabar laikoma kaip tik j nesakralumo, neveiksmingumo, tutumo, gryno enklikumo poymiu. Viskas susitelkia atvaizd kritik, tiksliau sakant - j ijuokim. Beje, kaip tik su tuo siejasi jau cituotas Tacito aikinimas, kad jud jai [garbina] vien dievyb, suvokiam vien tik protu, ir kvailiais laiko tuos, kurie kuria mogaus pavidalo dievus i nykstamos mediagos . Romnikas racionalizmas, idealizmas ir filosofikumas gana adekvatus iam judaizmo religins smons klodui. Tiesa, kone spinozikas ar kantikas avant le lettre tikjimo siejimas su vien tiktai proto instancija labai abejotinas. Taiau pamatin grindiant judes - taut diev nudievinim ar nudievjim - aptinkame ir kituose smons registruose, iuo atveju juslins, regimosios patirties ir jos konstrukt. Jeremijas rao: K tautos tiki - gryna apgaul, nes stabai - tik rstgalys i miko medio, iskobtas meistro skaptuku, auksu ar sidabru papuotas, prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nepargrit. It pauki baidykl melion dare, - kalbti jie negali. Juos reikia neioti, - mat patys nepaeina. Nebijokite j, nes jie negali nei alos padaryti, nei naudos atneti" (Jer 10, 3-5). Panaiai Izaijas: I tikrj, VIEPATIE, Asirijos karaliai nusiaub visas tautas ir j kratus, o j dievus (t. y. stabus. A. S.) ugn sumet; jie sunaikino juos, nes jie nebuvo dievai, bet tik mogaus rank padarai, medis ir akmuo"(Iz 37, 19). Tai netgi ne yd darbas, - asiriei ikonoklastiniai veiksmai taip pat yra transcendentinio Dievo galioje. Ilieka miri kalbsena, negatyviai ir polemikai vis dar suponuojanti dievo ir stabo vienyb, taiau magin j tapatinim pakeiia visikas atskyrimas, priepriea: stabai - tai kaip tik ne dievai. Bet taip yra todl, kad ir patys dievai pranaams nra jokie dievai. Medis ir akmuo, beje, ne rank darbo padarai. Pranaai tapatina stab su amatininko formuojama mediaga. alia pamintina meistro meistryst. Pranaai nemaai ironikai kalba apie technologijas ir egzistencin pragmatin amato kontekst. Dirbinio dirbimo apraymas dabar kartu yra dirbinio statuso - jo dirbinikumo, mogikos kilms - demaskavimas. Niekingi tie visi, kurie daro stab statulas, - j branginamieji negali jiems nieko padti. J garbintojai yra akli, stinga jiems imanymo, - tik patys save kvailina. Kas diev daro ar liedina stab nenordamas usidirbti? Stebk, kaip jo

garbintojai bus sugdinti, nes j meistrai tik mars mons! [...] Kalvis 201 daro j i geleies, puia anglis, kju kala stab. Tvirta ranka j doroja, Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI kol ialksta ir pavargsta. Vandens negeria, todl visikai nusilpsta. Sta- D R O I N I O lius pamatuoja med virvute ir nubraio stab raikliu. Jis obliuoja med obliumi, apria j skriestuvu ir iskobia i jo atvaizd vyro - dailaus mogaus, tinkam stovti ventovje. Jis kertasi kedrus, pasirenka dar kiparis ar uol i medi mike, o gal net kedr pasodina, kad lietus j uaugint. Dal kamieno mogus sunaudoja kurui: ilv tfu! dosi prie degani malk ir jomis pakuria ugn krosnyje duonai kepti. mogus i rsto isidroia net diev ir garbina j, i medio pasidaro stab ir knibsias puola prie j. Rstgal mogus sudegina ugny, ant jos arij kepasi ms, sotinasi kepsniu, vis ildydamasis prie ugnies ir kartodamas: 'O, kaip ilta man, net karta darosi! O kas dar liko i medio, diev - savj stab - drodinasi, klpioja ir knibsias puola prie j, maldaudamas: Gelb k, nes tu esi mano dievas! Stabai nieko neino, nieko negalvoja, nes j akys apvilktos, - nemato jie akimis, nesupranta jie irdimi ( Iz 44, 9-18). Diev ir Dievo priestata ia kuo rykiausia. J tikrumo-netikrumo, buvimonebuvimo klausimas dstomas naudojant galios svokas. Vienintelis Jahv stiprus. Belis sukiuo, Nebas susig- Gustave'as Dor. ia, - j stabai pakrauti ant asil ir galvij. Tie, kurie turt neti jus, Izaijas. Raiinys dabar kaip natos kraunami ant nuvargusi gyvuli. Giasi, kita ir jie drauge, nuo natos isigelbt negali, - jie patys eina nelaisv. Klausykits mans, Jokbo namai, ir js, kurie likote gyvi i Izraelio nam, nuo pat gimimo esate mano nata, ilaikiau jus nuo pat vaikysts. Liksiu vis tas pats, kai js pasensite, kai js prailsite, neiosiu ir tada. A - tas, kuris neiojau, a - tas, kuris neios, a - tas, kuris jus ne ir igelbs. K sugretinsite su manimi ir laikysite man lygiu? Arba k sulyginsite su manimi, ir btume panas? Dosnieji i kapo auks ipila, svarstyklmis sidabr atsveria ir auksakal pasisamdo, kad i to jiems padaryt diev, kur jie garbint, emn knibsiom puldami. Dedas ji ant pei, neiojas visur, kai pastato j vieton, ten stovi sustings, i vietos nepajuda. Nors jie aukiasi, negali jis atsiliepti nei j i nelaims

202
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

igelbti"(Iz 46, 1-7). Tas pats psalmje: J stabai i sidabro ir aukso, padaryti moni rankomis. Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi, turi nosis, bet neuuodia. Rankas turi, bet lytti negali, turi kojas, bet nevaikto ( Ps 115, 4-7). Izraelio Dievas yra neregimas ir galingas. Jis lovinamas paia psalme. Prana priekaitai lieia ir paties Dievo atvaizd krim. iuo atveju kitonikai tsiama Penkiaknygje pradta artikuliuoti Dievo neregimumo ir todl neatvaizduojamumo tema. Izaijas retorikai, o kartu aistringai ir ironikai, klausia: k laikysit Diev panaiu ir kok jo paveiksl susikursit? stab statul, meistro nuliet, auksakalio paauksuot ir sidabro grandinlmis apvediot? ( Iz 40,18-19). Toliau - jau prastin ironija; pranaui visai nesvarbu tai, kad iuo atveju kalbama apie Dievo statul, galbt netgi atvirkiai, tai skatina jo ikonoklastin nir ir patyi: Kas nuskurds, nepuv ilkmed pasirinks, naging meistr susiras, kad pastatyt nedljant stab. Kiekvienas j padeda kitiems, kiekvienas drsina savo biiul. Meistras skatina auksakal, svidintojas - kalv prie priekalo. Iliedinta gerai, - jis sako ir sutvirtina kniedmis, kad nesvyruot alis ( Iz 40, 20-21). Biblistas Johannas Jakobas Stammas ra apie prana ironij dl stab dirbj ir garbintoj: i tekst poiriu stab garbinimas tampa sauvalika kvailyste. Tai vlyvas, racionalus poiris, teisingas, nors ir nevelgiantis dvasinio turinio, kuris buvo bdingas diev atvaizdo garbinimui*. Pastarasis vertinimas keistokas: jei esamas dvasinis turinys nevelgiamas, tai kaip poiris j gali bti teisingas? Nebent ta teisingoji samprata bt semiama i kito altinio. Matyt, iuo atveju taip ir yra. Bet tada prana argumentavimo kokyb darosi apskritai nebesvarbi. Kitas Biblijos inovas - Frankas Crsemannas rao, kad ir aplinkini taut religijose visada buvo suvokiama, jog diev atvaizdas niekada negali ir neturi visikai knyti dievo esybs. Dievyb niekada nra tapati atvaizdui**. Gerhardas von Radas taip pat mano, kad paveikslai niekad nebuvo tapatinami su dievais, kuriuos jie vaizdavo. Pagoni religijos lygiai gerai kaip Izraelis inojo, kad dievyb yra neregima, kad ji perengia bet kok mogaus gebjim j suprasti ir kad materialus objektas negali jos pagauti arba sutalpinti ***. F. V. Reitereris rao pa* Cit. i Friedrich Vinzenz Reiterer, Dievo teisynas ir gyvenimas, Vilnius: Aidai, 1997, p. 174. ** Ten pat. *** Gerhard von Rad, Old Testament Theology, vol.l, The Theology of Israel's Historical Traditions, New York, Evanston: Harper and Row, 1962, p. 214.

naiai: Babilonijos ir Egipto tekstai rodo, kad dievikumas, dievikumo pajutimas galimi bnant prie dievo atvaizdo: galimas tiesioginis susitikimas su dievikumu, taiau tai nra dievo pilnatvs iraika*. Polemistai (iuo atveju pranaai) danai kritikuoja ir demaskuoja stab dievinim bei garbinim kaip savo paties rank dirbinio dievinim ir garbinim. Taiau toks argumentas nepataiko tiksl: savo pirminiame prasminiame kontekste stabas garbinamas ne kaip jis pats, o kaip nuoroda k kita - diev, kur jis vaizduoja, jis funkcionuoja ne kaip daiktas, o kaip enklas. Tiksliau sakant, kaip paradoksalus daiktas-enklas. Nuosekliai paneigiant dievus, stabai darosi tuti enklai, klaidinanios nuorodos nesamyb, niek. F. V. Reitereris, itai pripaindamas ir svarstydamas, vis dlto pasitelkia gana keist, nors ir labai paplitus tarp dabartini kultros istorik bei teoretik sociologin argument. Pasak jo, toks igrynintas (t. y. grynas ikonoklastinis. - A. S.) poiris galjo bti paplits isimokslinusi moni ir kunig sluoksniuose. Vidutinis izraelitas ar kanaanietis vargu ar steng subtiliai skirti iuos dalykus**. Panai nuomon ir ms ratijoje: Aist Niunkait-Rainien teigia, kad iauktinta Vieno Neregimojo Dievo samprata buvo prieinama tik nedaugeliui. Kaip paymi dauguma Biblijos tyrintoj, didel tautos dalis, Kanaane aptikusi nusistovjusius stabmeldikus kultus, visikai juos perm, ir tik vliau pamau prasidjo ltas i kult istmimo, pertraktavimo, pertvarkymo ir apvalymo procesas***. Matyt, faktikai taip ir buvo. Taiau pastebtina, kad nedaugelio ir daugumos priestata negali tapti pakankamu nurodyto daugiamaio proceso paaikinimo pagrindu. Kaip tik maumos pastangos dka prasidjo ir vyko tas procesas, daugeliui imtmei apms taip pat ir daugum, perengs vieno ar kito konkretaus laikotarpio bei vietovs sociologini, politini ir kitoki funkcionalum ribas. Pagaliau apie apvalym galima kalbti tiktai suponuojant var, iuo atveju - grynos anikonikos samprat. Apvalymas nuo atvaizd grindia (bent jau kaip perspektyv) grynai anikonins dievybs ir anikoninio kulto samprat. Kitas dalykas, kad istorikai velgiant ikonoklastika sustiprja poleminse situacijose, susiduriant ir susilieiant su kitokiomis ikoninmis dievogarbomis. Kaip tik tada ikyla gyvas reikalas gryninti ir
* Friedrich Vinzenz Reiterer, Dievo teisynas ir gyvenimas, Vilnius: Aidai, 1997, p. 175. Ten pat, p. 174. Aist Niunkait-Rainien, Tradicinis yd menas: atvaizdo problemos transformacijos. Tekstai ir kontekstai", in Antanas Andrijauskas (sud.), Estetikos ir meno filosofijos transformacijos, Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 554.

203
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

204
ESTETIKA, DAILTYRA, LITE^^OLOGIJA

tikslinti savosios pobd, pabriant jos skirt nuo kit. Poleminis kontekstas yra realioji, istorin dialektika, konkretus tezi ir antitezi susidrimas. Atvaizdo draudimas judaizme nebuvo totalus, skirtingais laikotarpiais jis buvo daugiau ar maiau radikaliai suprantamas bei taikomas. Tyrinjant konkreius kultros istorijos reikinius, ilygos btinos. Bet tai anaiptol nereikia, kad negalima rekonstruoti anikonikos ir ikonoklastikos eidoso, iaip ar taip viepataujanio judaizme. Tai netgi btina, kad galima bt vertinti jo kultrines istorines variacijas bei transformacijas. Taiau numanomas vidutinio mogaus ar daugumos poiris ir supratimas negali bti pagrindas, aikinantis atvaizdoprovaizdio santykio eidetik. Ji turi bti analitikai igryninta, jei aptinkama negryna, kad galtume realiai gyvavusias sampratas suvokti, svarstyti (beje, ir vertinti kaip gryn ar negryn) vienomis ar kitomis istorinmis aplinkybmis, viename ar kitame visuomens sluoksnyje. Tai ypa svarbu, nagrinjant to paties teksto prasms sklaidos ir variacij galimybes, realizuojamas ilgos ir daugiaaks tradicijos labai vairiomis ir skirtingomis laiko ir vietos aplinkybmis, perengianias vieno ar kito sociumo ribas, netgi judaizmo ribas, tampanias galinga argumentacine instancija ir retorine bendra vieta kitose - krikionikoje ir musulmonikoje - tradicijose. Vidutinio kanaanieio, izraelito, taip pat babilonieio ar egiptieio nuomon akivaizdiai negali bti tam tikras matas - turime atverti eidetin fenomeno svarstymo plotm. Kitomis svokomis tai idst Martinas Buberis: jis grind atvaizdo draudim Penkiaknygje bevaizde neregimybs btimi [bildlose Dasein
des Unsichtbaren]"*.

Kitas F. V. Reitererio teiginys, man regis, daug svarbesnis, - jis uiuopia Dievo atvaizdo judaizme esmin dialektik ar esmin paradoks: Ten, kur galima sitverti atvaizdo, galima susikurti tikjimo atram, nors ir apgauling, kadangi ji sprausta mogikj ribotum. Tikrumo trokimas daugel moni veria tai daryti. Taiau tuomet dingsta jahvistinio tikjimo pamatas ir atsiduriama ant kito, kur viepatauja kiti dievai**. Tiesa, mogikasis ribotumas - pernelyg platus argumentas, nes jis tinka kiekvienam mogui ir kiekvienai jo pastangai, taigi iuo atveju pritaikoma arbitralin teologo nuoira. Bet antroji argumento dalis palieia pai d / Dievo vaizduojamumo-nevaizduojamumo dilemos erd. Jahvistinio tikjimo savitumas mums rpimoje plotmje b* Martin Buber, Moses, Heidelberg, 1952, p. 151, cit. i Karl-Heinz Bernhardt, Gott und Bild. Ein Beitrag zur Begrundung und Deutung des Bilderverbotes im Alten Testament, Berlin: Evangelische Verlagsanstalt GmbH, 1956, p. 79. ** Friedrich Vinzenz Reiterer, Dievo teisynas ir gyvenimas, Vilnius: Aidai, 1997, p. 177.

t kaip tik radikalus anikonizmas ir bet kokio atvaizdo draudimas. io draudimo velninimai ir pastangos vaizdinti d / Diev ne tiktai galimos, bet ir istorikai realios, vl ir vl realizuojamos. Taiau jos kaskart reikia imanentin ir sunkiai pastebim tikjimo transformacij kitok, nebetapat sau, nebespecifik tikjim. Klastingiausias dalykas - kaip tik ios slinkties nepastebimumas. Bejgikoms pastangoms vaizdinti Diev pranaas Izaijas prieina grsming Dievo anapusybs ir galybs apraym (Iz 40, 21-26), taip pat pasislpusio (Iz 45,15; Ps
89, 47) ar n e p a s t a m o Dievo ( Vulgatos Deus absconditus)

205
Arnas Sverdiolas ATVAIZDO RIBA: NEDIRBSI DROINIO

samprat, kuri tokia svarbi Koheletui, Jobui, o daug vliau - Blase'ui Pascaliui, Sorenui Kierkegaardui ir kitiems radikaliems moderniesiems religiniams mstytojams. Tikrai, tu esi pasislps Dievas, Izraelio Dieve, Ivaduotojau! Gda ir nemalon kris ant j vis; stab dirbjai nemalonje praus ( Iz 45,15-16). i radikali Dievo samprata turi galing potencial, kaskart i naujo lemiant ikonoklastin pastang. Reinerio Marijos Rilkes odiai, pasirinkti ms analizs epigrafu, anikonik sieja su intymia (Du, Nachbar Gott; zwischen uns) kaimyno Dievo patirtimi. Vien tiktai plonos skirianios sienos jutimas skatina griauti j, pastatyt btent i paveiksl, mginim atvaizduoti ar vaizdinti kaimyn, uuot prie jo priartjus, pamaius ar palietus j pat. Taiau net ir labai fragmentikai atlikta i analiz skatina abejoti, kad ta siena yra iaugusi atsitiktinai (durch Zufall). Nebent manytume, kad tai toks atsitiktinumas, toks esminis vykis, kuris sudaro Vakar civilizacijos, ir ne tiktai jos, vien esmingiausi tem. Be to, artimybs patirt gali pakeisti kratutinio nuotolio bei visikos neinios apie Visikai Kit patirtis. Kaip tik tada ir ikonizavimo, ir ikonoklastikos pastangos pasidaro paios radikaliausios ir rizikingiausios, o ikonikos-anikonikos tampa - pati didiausia.

Michelangelas. Jahv

Vilma

GRADINSKAIT

207

XX A. PIRMOSIOS PUSS NAUJIEJI MENO REIKINIAI: TAUTINIO IR MODERNAUS YD MENO SINTEZ


E s m i n i a i o d i a i : yd dail, prancz ekspresionizmas, vokiei ekspresionizmas, konstruktyvizmas, Bauhausas, L'cole de Paris, Bezalel mokykla, pranczikojo ekspresionizmo kryptis Tel Avive, vokikojo ekspresionizmo kryptis Jeruzalje.

Nemaa dalis Ryt Europos yd dailinink, gav isilavinim Sankt Peterburge, Kijeve, Vitebske, Vilniuje ar kitose Ryt Europos mokslo staigose, toliau studijuoti ir dirbti vykdavo kitas usienio alis. Iki iol Ryt Europos yd dails istorijoje skiriama maai dmesio meninink migracijai, todl iuo straipsniu siekiama nubrti Ryt Europos yd dailinink sklaidos kelius, aptarti yd tautinio meno ir moderni meno krypi sintez bei io proceso eigoje susiformavusius naujus meno reikinius. Mokslai usienyje turjo svarbios reikms Ryt Europos yd dailinink identitetui formuotis, nes gyvenimas toli nuo gimtj viet padjo yd menininkams ne tik susipainti su naujomis meno kryptimis ir prisidti prie j krimo, bet ir leido pavelgti yd gyvenim i kitos perspektyvos: Kelis metus pagyven laisvi ir susidr su asimiliacijos procesu Vakaruose, sugr Rusij yd dailininkai bdavo okiruoti atnaujint kontakt su tradicine yd bendruomene, kuri audrino meninink vaizduot. Jie galjo i naujo apvelgti ir interpretuoti savo praeit bei priklausomyb yd bendruomenei( Amishai-Maisels 1995, 56). Kai kurie menininkai iki j pabuvojimo Vakar Europoje neeksploatavo ydik tem ir nesidomjo savo ydika aplinka, taiau, sugr i Vakar tetlus, t. y. maus Ryt Europos miestelius, kuriuose didioji gyventoj dalis buvo ydai, jie smsi i j gyvenimo kvpimo*. Ivyk mokytis ar gyventi usien yd dailininkai atsine savit tetlo kultr ir tautinio meno supratim, persipynus su moder* Pavyzdiui, Natanas Altmanas (1889-1970), tik sugrs i Paryiaus gimtj Vinic, pradjo tapyti ydika tematika.

208
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOG A

Soutine'as. artro laiptai, 1933

niomis usienio ali meno kryptimis ir vietos tradicijomis. i sintez padjo susiformuoti specifiniams meno reikiniams, i kuri pamintini rykiausi: Bauhauso meno mokykla Veimare, L'cole de Paris mokykla Paryiuje ir Bezalel meno mokykla Jeruzalje. i mokykl takos dka gim pranczikojo ekspresionizmo kryptis Tel Avive ir vokikojo ekspresionizmo kryptis Jeruzalje. L'cole de Paris - Paryiaus mokykla (1910-1940) susiformavo yd ieivi i Ryt Europos pastangomis. Prancz intelektualai ir spauda danai ignoravo ieivius i Ryt Europos, o Paryiaus meninink mokykl vadino kort nameliu Montparmase*. Tai vert Ryt Europos menininkus laikytis ivien ir suburti La Ruche komun, i kurios gim L'cole de Paris - unikalus ir spalvingas reikinys prancz dails istorijoje. Paryiaus mokyklos branduol sudar buv Vilniaus pieimo mokyklos mokiniai Chaimas Soutine'as (1894-1943), Pinchus Krmgne , as(1890-1981),Michaelis Kikone'as (1892-1968), Lasaris Segallas (1890-1957), Emanuelis Man-Katzas (1894-1962), Mejeris Mironas Kodkine'as (1887-1940), Moses Bagelis (1908-1995) ir kiti. L'cole de Paris dirbo apie 60 yd i Ryt Europos ir daugiau nei 150 yd tautybs dailinink i Vakar ir Centrins Europos. Jie atstovavo pranczikojo ekspresionizmo stilistikai. Paryiaus mokyklos dailinink krybai buvo bdingas santrumas ir elegancija, monumentali plokia forma, viesi spalv niuansai. Dails kriniuose stebima melancholija, lyrizmas, nostalgija, poetikumas, intymumas bei ydiki ir slaviki simboliai. Vienas veiksni, lmusi L'cole de Paris iskirtinum europiniame meno kontekste, buvo tai, kad jos branduol sudar jau minti Ryt Europos yd dailininkai. Kiekvienas j atsine Paryi savo svajones, proius ir prisiminimus. ia, veikiant postimpresionizmui, kubizmui, futurizmui ir fovizmui, susipyn ir kristalizavosi nauja meno koncepcija ir raikos forma pranczikasis ekspresionizmas.
* Plaiau apie yd ieivi gyvenim La Ruche komunoje Paryiuje r.: Pourchier, S. Nuo Vilniausiki Montparnaso. " I Lietuvos ydai1918 1940.Vilnius : Bal tos lankos, 2000, p. 254278; Nieszawer, N.; Boy, M.; Fogel, P Peintres Juifs Paris 1905-1939, Paris: Denoel, 2000.

XX a. pradioje Vokietijoje ypa ryki buvo vokikojo ekspresionizmo kryptis, kuriai atstovavo Vakar Europos yd dailininkai. Juos jaudino skurdas, kanios ir smurtas. Vokiei ekspresionistai, grupi
Tiltas (Die Brcke, 1905, Drezdene) ir Mlynasis raitelis (Die Blaue Reiter,

209
Vilma Gradinskait XX A. PIRMOSIOS PUSS NAUJIEJI M E N O REIKINIAI: T A U T I N I O IR M O D E R N A U S Y D M E N O SINTEZ

1911-1912, Miunchene) nariai savo kryboje deformavo bei transformavo reali tikrov, supaprastino piein, irykino kampuotus kontrus, daug dmesio skyr ritmo ir kolorito ekspresijai, naudojo grynas, rykias, kontrastingas spalvas, dinamik faktr. J kriniuose jauiama nervin tampa, nerimas. Vokikojo ekspresionizmo krypiai atstovavo yd tautybs dailininkai Maxas Pechsteinas (1881-1955), Emilis Nolde (1867-1956), Ernstas Ludwigas Kirchneris (1880-1938), Oskaras Kokoschka (1886-1980), Francas Marcas (1880-1916), Ludwigas Meidneris (1884-1966) ir kiti. Rusijos revoliucija ir pilietinis karas sukl yd migrant bang i Ryt Europos Vakarus*. Sis migracijos kelias ved per Vokietij, dl to 1920-1925 m. Berlynas tapo yd literatros ir meno centru**. M. Dmitrijeva-Aingorn pabr situacijos paradoksalum: Berlynas, buvs koordinacinis sionizmo centras ir Haskalos miestas, XX a. pradioje tapo jidi kultros, atjusios i Ryt, centru. (...) Vakar ydai, pergyven asimiliacijos tragedij, atgavo savo aknis ^( MMTpneBa-AiiHropH 1995,169). Kai kurie Ryt Europos yd menininkai - EI Lissitzkis (1890-1941), Natanas Altmanas (1889-1970), Naumas Gabo (1890-1977), Davidas terenbergas (1881-1948), Jozefas Taikovas (1888-1986), Borisas Aronsonas (1898-1980), Marcas Chagallas (1887-1985) ir kiti - atvyko Berlyn dalyvauti 1922 m. spalio mnes vykusioje rus meno parodoje. ioje parodoje pristatytas konstruktyvizmas pakeit bendr futurizmo supratim, tapo parodos sensacija, pakreip Vakar meno tkm ir padar ymi tak vokiei dailininkams( ten pat, 172). Vokietijos yd eks1881-1930 m. i Rusijos i viso emigravo 2.285.000 yd, i Lenkijos - 952.000; 18811930 m. Palestin i viso imigravo 120.000 yd, Vakar Europ - 490.000 yd. r. . 1939 . : ; : , 2002, . 374-378. 1901-1923 m. Berlyne buvo leidiamas yd literatros ir meno urnalas Ost und West, daugyb laikrai ir urnal jidi kalba, ileista yd enciklopedija ir odynas, atidarytas yd muziejus.

E. L. Kirchner. iemos mnulio peizaas!, 1919. Detroito meno institutas, Curto Valentino dovana

210
ESTETIKA, DAILTYRA , LITERATROLCX!IJA

presionizmas ir Ryt Europos yd konstruktyvizmas inspiravo nauj avangardinio meno raid Bauhauso mokykloje (1919-1933) Veimare*. Bauhauso mokyklos veikl siliejo yd emigrant banga i Ryt Europos, kuri, vadovaudamasi konstruktyvizmo idjomis, siek estetikai prasminti naujus techninius laimjimus, konstrukcijas ir mediagas, propaguoti paprastum, patogum ir racionalum. 1933 m. Bauhausas buvo udarytas, nes ydikas ir i sigims menas buvo nepriimtinas valdi atjusiai Hitlerio nacionalsocialist partijai. 1937 m. liepos 19 d. Miunchene buvo atidaryta Hitlerio inicijuota modernaus meno
p a r o d a Entartete Kunst (Isigims menas")**. P r o p a g a n d o s ministras Jo-

sephas Goebbelsas taip pristat parod: Kiek giliai ydinga yd dvasia prasiskverb Vokietijos kultrin gyvenim, mes matome baisiose ir iurp kelianiose formose Isigimusio meno parodoje Miunchene... (Goebbels 1937,152-153). Dalis Bauhauso mokini, daugiausia ieivi i Ryt Europos, paliko Vokietij ir ivyko Izrael. Veikiama sionizmo ideologijos, nemaa Ryt Europos yd dalis, emigravusi Erec Israel emes, kaip ir kiekviena yd ieivi banga, atsine Palestin savaip romantizuot Paadtosios ems vaizd. Vieniems tai buvo mitin alis, legendin vieta, kitiems - svajoni kratas, tretiems - vilties em, galimyb atgimti ir sukurti nauj bendruomen. Palestina, Erec Israel, ventoji em, Paadtoji em, Izraelis - vieta, teikusi didiul kvpim yd dailininkams. Ryt Europos yd meninink - Davido Bekkerio (1897-1956), Pincho Abramoviiaus (19051983), Jakobo Eisenbergo (1897-1966), Davido Labkovskio (1906-1998) ir kit - kryboje vyravus ypa populiar buitin anr***, jiems atvykus Palestin, pakeit peizaas. Dabar jau Palestinos peizaas reik saviidentifikacij su yd tauta. 1925 m. dailininkas Nahumas Gutmanas (1898-1978) ra: Mes nebenorime tapyti susikaupusi yd sinagogose ar prie Raud sienos. Mes troktame vaizduoti alies peiza ir jo vairius atspalvius. (...) Mes jauiame, kad tik vienas dalykas gali mus suvienyti (...) tai meil peizaui, (...) peizao tapymas rykiomis, variomis spalvomis( Gutman 1998, 48).

* Plaiau apie Bauhauso mokyklos veikl r. Bauhaus, ed. J. Fiedler, P. Feierabend. Cologne: Knemann, 2000. ** Plaiau apie parod Isigims menas r.: Busch, G. Entartete Kunst. Geschichte und Moral. Frankfurt, 1969; Barron, St. Degenerate Art: The Fate ofthe Avant-Garde in Nazi German. Los Angeles, New York, 1991; Peter, A. Art of the Third Reich. New York: Harry N. Abrams, 1995. *** Ryt Europos yd bendruomens saviidentifikacij lm glaudus ryys su vietine aplinka, todl yd dail eksploatavo buitin anr. Vienas tautinio meno kriterij buvo tikrovikas kasdienio yd gyvenimo vaizdavimas.

Iki Bezalel mokyklos krimo religins yd bendruomens Erec 211 Israel emse nors ir epizodikai, taiau inojo apie Vakar kultr ir Vilma Gradinskait XX A. PIRMOSIOS PUSS dail*. yd emigrant banga i Europos ia atne modernias meno NAUJIEJI M E N O REIKINIAI: T A U T I N I O IR M O D E R N A U S kryptis. Varniuose gims, studijavs Vilniaus pieimo mokykloje ir Var- Y D M E N O SINTEZ uvoje, tobulinsis Paryiuje pas skulptori Mark Antokolsk (18421902), skulptorius Borisas Schatzas (1866-1932) kr Jeruzalje pirmj meno mokykl Bezalel**. Si mokykla veik 1906-1929 m., t. y. 25 metus. Didioji dalis ios mokyklos dstytoj buvo emigrantai i Ryt Europos, palaikantys sionistines idjas. Shmuelis Hirschenbergas (1865-1908), Abelis Panas (Pfeffermanas) (1883-1963), Itzchakas Frenkelis (1900-1981), Ariechas Elhananis (18981985), Pinchus Litvino vskis (1894-1985), Jozefas Zaritskis (1891-1985) atsine Erec Israel emes modernias meno kryptis; ypating dmes jie skyr kubizmui ir rus avangardui***. Dailininkai sionistai savo kryboje ydik turin vilko ne ydik form , o pat men priartino prie visuomens, pajungdami j tarnauti sionizmo propagandai (r. Ofrat 1998, 22). Bezalel mokykla buvo laikoma sionistinio meno centru, taiau palaipsniui sionist menas iki kratutinumo mitologizavo Paadtosios
* XIX a. pradioje Vakar Europoje prasidjs domjimasis Ryt kultromis inspiravo vis eil romantini ir piligrimini kelioni Palestin. ia atvyk dailininkai pasilikdavo ilgesniam laikui, sirengdavo tapybos studijas, vykdavo ilgalaikius plenerus po Erec Israel emes. Tuo paiu jie propagavo vakarietikj meno kultr, pirmiausia - akademin romantizm. Plaiau r. Gradinskait, V. ventosios ems vaizdai XIX a. Vakar Europos dailje/ I Kultrologija, Rytai-Vakarai, Komparatyvistins studijos IV. Vilnius, 2005, nr. 12, p. 567-579. I pradi Bezalel mokykla turjo amat mokyklos status, o jos vadovai sionistai i Europos ia iekojo pigios darbo jgos, nordami aprpinti Vokietijos ydus ,persikais kilimais u prieinam k a i n 1 9 1 1.m. mokykloje jau veik 32 cechai: sidabrini ind graviravimo, medini rm darymo, vario reljef liejybos, nrini, keramikos, emalio ir t .t. Plaiau r.: Ofrat, G. One Hundred Years of Art in Israel. USA: \Vestview Press, 1998; Shiloh-Cohen, N.; Ofrat, G.; Zalmona, I. Bezalel ofSchatz, 19061929. Israel Museum, 1982. Borisas Schatzas nepalaik modernizmo, pirmenyb teik akademinio realizmo ir vietins ornamentikos sintezei. Ilgainiui tai lm skilim tarp jo ir kit Bezalel mokytoj bei student, siekusi kurti moderni dail. S. Hirschenberg'as. ventyklos kalnas, 1908. Jozefo Hackmeyo kolekcija, Tel Avivas

212
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

A. Avni. Peizaas, 1940. Jozefo Hackmey'o kolekcija, Tel Avivas

ems peiza ir jos gyventojus. Atvyk Palestin menininkai pamat ne tik mitin al su istoriniais paminklais, bet ir realiai egzistuojani kultr, verdant gyvenim, todl dailininkai J. Zaritskis, Avigdoras Stematskis (1908-1989), Jezekielis Streichmanas (1906-1993) ir kiti savo kryba siek sugriauti utopin, mitologizuot, idealistin Erec Israel ems vaizd, jie ved dail abstraki kompozicij ir spalvin raik. XIX-XX a. sandroje yd dailinink kryb Europoje inspiravo Senojo Testamento pasakojimai ir yd folklorinis menas. Vaizduojamiems personaams dailininkai danai suteikdavo Ryt gyventoj bruo, o orientalistiniai vaizdai simbolizavo Senojo Testamento tikrovs atgimim ir susiliejim su pradi pradia, t. y. savo kilms reprezentavim ir sugrim prie akn. Sis romantinis tautikumas savitai pasireik yd dailinink, palikusi Ryt Europ ir persiklusi Palestin, kryboje. Dailininkai Jozefas Budko (1888-1940), Jakobas Steinhardtas (1887-1968) sujung skaist Viduremio jros peiza su emocine patirtimi ir gyvenimo tetle prisiminimais. XX a. treiojo deimtmeio pabaigoje m keistis demografin, ekonomin ir politin Palestinos situacija*. Tai lm meno turinio ir form kait. Didjantis gyventoj kraustymasis i kaim miestus skatino dailininkus vaizduoti kryboje naujus motyvus. Menininkus m dominti urbanistiniai vaizdai, miesto gyvenimas ir jo gyventojai. Naiv optimizm ir idealizm pakeit gyvenimo realijos, o arab ipuoliai kl pesimistines nuotaikas. Urbanistiniai motyvai ir pakitusios
* yd skaiius Palestinoje padidjo: 1808 m. Palestin i Ryt Europos ivyko pirmosios yd emigrant grups. 1881-1925 m. Palestin i Ryt Europos ivyko apie 95.000 yd, arba 2,6 proc. vis tuo metu emigruojani yd i Ryt Europos. 19261935 m. ivyko 177.700 yd, arba 40,6 proc. vis tuo metu emigruojani yd i Ryt Europos. 1928 m. Palestinoje gyveno 156.000 ydai, arba 17 proc. vis gyventoj, o 1936 m. Palestinoje jau gyveno 350.000 yd. Arabai vis intensyviau m puldinti yd gyvenvietes. Vis daugiau yd m keltis gyventi miestus, susiformavo vidurinioji miestiei klas, prasidjo spekuliacijos eme. r. . 1939 . : , : , 2002, . 270-387.

nuotaikos vert dailininkus iekoti mene nauj raikos form. Jie m remtis Paryiaus mokyklos atstov kryba: nedideli Tel Avivo parkai virto Paryiaus sodais, upeliai - plaia Senos upe, o siauros gatvels - Eliziejaus laukais( Ofrat 1998, 66). Ryki spalv peiza pakeit rusvai pilko kolorito miesto vaizdai, patos ir energij - melancholija ir lyrizmas. Palestinos yd dailininkai pasirinko pranczikojo ekspresionizmo krypt, nes jie jautsi artimi L'cole de Paris atstovams: pirma, juos siejo ta pati tautyb, antra, jie buvo panaaus amiaus, treia, didel j dalis buvo ieiviai i Ryt Europos. Dalis Palestinos meninink ivyko studijuoti Paryi, o gro vald Ch. Soutine'o, P.Krmgne'o, M.Kikone'o, L.Segallo, E. Mane-Katzo tapybos manieras. Ypa madingas buvo Ch.Soutine'o dramatikas, tragikas potpis. Tai liudija dailinink Aharono Avni (1906-1951), Jozefo Kossonogi'o (1908-1981), Chaimo Gliksbergo (1904-1970), Menahemo Shemi'o (Schmidt) (1897-1951), Moses Mokady'o (1902-1975), Chaimo Ataro (Apteker) ( 1902-1953) darbai. L'cole de Paris atstov raikos bdas Palestinos dailininkams tapo tautinio yd meno krimo pagrindu, - taip gim pranczikojo ekspresionizmo kryptis Tel Avive. 1932 m. Tel Avive buvo suorganizuota L'cole de Paris atstov paroda, kuria siekta, kad menininkai, nebuv Paryiuje, galt painti yd ekspresionizm, studijuoti j ir semtis i jo kvpimo ( ten pat, 1998, 73). Pranczikasis ekspresionizmas Palestinoje buvo populiarus iki 1939 m. pradios. Prasidjus Antrajam pasauliniam karui, kultriniai kontaktai tarp Paryiaus yd dailinink ir Palestinos meninink nutrko. Nuo 1933 m. vis gausjanti yd emigracija i Vokietijos Palestin* lm didjant Palestinos dailinink susidomjim vokikuoju ekspresionizmu. Vokikoji ekspresionizmo kryptis buvo ypa populiari tuo metu, kai Antras pasaulinis karas nutrauk Paryiaus ir Palestinos
* 1933-1935 m. j Palestin i Vokietijos persikl 22.000 yd, 1939 m. emigravo 40.000 yd. r. . 1939 . : , : , 2002, . 270-387.

213
Vilma Gradinskait XX A. PIRMOSIOS PUSS NAUJIEJI M E N O REIKINIAI: TAUTINIO IR M O D E R N A U S Y D M E N O SINTEZ

J. Steinhardtas. Besimeldiantys ydai, 1918. Nelly Frank kolekcija, eneva

214
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

Zvi Lipmanas. Trys metai (Naujasis Bezalel), 1938. Bezalelio archyvas, Jeruzal

meninink bendradarbiavim. Kadangi pranczikoji ekspresionizmo kryptis dominavo Tel Avive, tai vokikojo ekspresionizmo atstovai Jakobas Steinhardtas (1887-1968), Mironas Sima (1902-1999) ir kiti m telktis Jeruzalje. Paskendusios eliuose Jeruzals aljos ir mistin miesto viesa labiau atitiko Vokietijos yd ekspresionistin dvasi ir Bauhauso student teosofines idjas. Atvykusiems Vokietijos yd menininkams Jeruzal atrod dramatika, mistika, poetika ir viliojo labiau nei prozikas Tel Avivas( ten pat, 90). Menininkai i Vokietijos padjo skleistis Jeruzalje vokikajai ekspresionizmo krypiai, o 1906-1929 m. veikusios Bezalel mokyklos patalpose 1935 m. buvo atgaivinta Naujoji Bezalel mokykla, kurios branduol sudar vokikojo ekspresionizmo atstovai ir Bauhauso idj skleidjai - Anna Ticho (1894-1980), Hermanas Struckas (1876-1944), Mordechajus Ardonas (Maxas Bronsteinas) (1896-1992), Zvi Lipmanas, alomas Zigfridas Sebba (1897-1975) ir kiti. Siekdami meno, mokslo ir technologij sintezs, jie troko paversti mokykl mini-Bauhausu. Vokikojo ekspresionizmo taka ir konstruktyvistins Bauhauso idjos isilaik iki 1953 m., kai naujos meno kryptys, ypa amerikietikasis popmenas, pasiek Izrael. Apibendrinant galima teigti, kad Ryt Europos yd dailinink migracija Vakar Europ suvaidino ypating vaidmen L'cole de Paris krypties ir Bauhauso mokyklos veikloje. Tiesiogin Ryt Europos dailinink migracija Palestin lm Bezalel meno mokyklos Jeruzalje steigim. Istorins ir politins aplinkybs sukl didiul yd migracij i Vakar Europos ali Palestin. Pranczijos ir Palestinos dailinink bendradarbiavimas kvp pranczikojo ekspresionizmo pltr Tel Avive, o i Vokietijos Palestin emigrav Bauhauso atstovai kr Naujj Bezalel - mini-Bauhauso mokykl ir tvirtino vokikojo ekspresionizmo krypt Jeruzalje. Kiekvienoje mint mokykl savaip buvo apjungtas Ryt Europos yd folklorinis paveldas su moderniomis meno formomis. Taip gim naujosios meno kryptys, praturtinusios pasaulin dails istorijos raid.

Literatra
Amishai-Maisels, Z. The Jewish Awakening: A Search for National Identity. In Russian Jewish Artists in a Century of Change 1890-1990, ed. S. T. Goodman. New York: Prestel, 1995. Dmitrijeva-Aingorn, 1995: -, M. 20- . In . , 1995, . 2 (9). Goebbels, J. Von der Grossmacht zur Weltmacht, 193711 26. In Mosse G. L. Die Nationalisierung der Massen: Von der Befreiungskrieden bis zum Dritten Reich. Berlin, 1976. Gutman, N. Between Sand and Blue Skies. Tel Aviv, 1980 (hebraj kalba). In Ofrat, G. One Hundred Years of Art in Israel. USA: Westview Press, 1998. Ofrat, G. One Hundred Years of Art in Israel. USA: Westview Press, 1998.

215
Vilma Gradinskait XX A. PIRMOSIOS PUSS NAUJIEJI M E N O REIKINIAI: T A U T I N I O IR M O D E R N A U S Y D M E N O SINTEZ

Aist

NIUNKAIT-RAINIEN

217

Kultros, filosofijos ir m e n o institutas, Lietuvos y d k u l t r o s tyrinjim centras, Valstybinis Vilniaus G a o n o y d m u z i e j u s

SIMBOLINIAI ATVAIZDAI LIETUVOS YD TRADICINIAME MENE: ITAKOS IR ALTINIAI


E s m i n i a i o d i a i : simboliniai atvaizdai, Lietuvos yd tradicinis menas, yd meno altiniai.

Straipsnyje pagrindinis dmesys sutelkiamas Lietuvos yd tradicinio meno simbolini atvaizd itakoms ir juos grindiantiems altiniams tyrinti. Svoka Lietuvos ydai vartojama taip, kaip priimta yd istoriografijoje - t. y. ydai gyven teritorijoje, kuri didia dalimi sutapo su LDK valdomis Abiej Taut Respublikos laikais. yd pasaulyje i teritorija visais laikais buvo vadinama Lite (jidi kalba) arba Lita (hebraj kalba), t. y. Lietuva, o ia gyven ydai - Lietuvos ydais. ioje teritorijoje per amius skleidsi Lietuvos yd kultra ir menas. Pagal jidi kalbos ir Lietuvos yd kultros tyrintojo profesoriaus D. Katzo sudaryt emlap, i ydikoji Lietuva (Lite, Lita) apima dabartin Lietuvos teritorij, Baltarusij, Lenkijos ir Latvijos pakraius*. Simbolini atvaizd Lietuvos yd tradiciniame mene tyrim grindiantys altiniai skirstytini dvi pagrindines grupes - vizualinius
ir raytinius.

Pirmj grup sudaro semantin ir simbolin reikm turintys ilik autentiki meno kriniai ir ikonografin mediaga, suteikianti ini apie neilikusius krinius. yd meno krini Lietuvoje iliko labai nedaug - tai ritualiniai objektai, saugomi Valstybiniame Vilniaus Gaono yd muziejuje ir kituose Lietuvos muziejuose bei privaiose kolekcijose, ir vos keletas fragmentikai ilikusi autentik sinagog interjer dabartinje Lietuvos teritorijoje ir Baltarusijoje. Todl didesn ios grups altini dal sudaro ikonografin mediaga - XIX-XX a. pirmosios puss fotograf, yd meno tyrintoj ir etnografini ekspedicij dalyvi darytos sinagog ir atskir ritualini objekt fotografijos, pieiniai ir akvarels, kuri dalis paskelbta vairiuose leidiniuose, da* Profesoriaus D. Katzo sudaryt emlap r. Katz, D. Lithuanian Jeivish Culture. Vilnius, 2004.

218
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

lis saugoma muziej fonduose, archyvuose ir privaiuose rinkiniuose. Ypa daug ini suteik S. Zaiiko, Ch. Lemcheno, B. Burao, BerelsoT

Trr^

.v,

... V1

TT

no, Ivanausko, b. Vaitkaus, V. Dvarikio, P. Bugailiskio, J. Hopeno ir kt. tarpukario sinagog interjer ir ritualini objekt fotografijos, dailinink EI Lissickio ir Issacharo Ber Ribako 1916 m. atlikti Mogiliavo sinagogos interjero pieiniai, tarpukario lenk tyrintoj sinagog matavimai ir briniai. Labai svarbios Vytauto Didiojo kultros muziejaus Lietuvos kultros paminkl konservatoriaus [konservavimo] skyriaus bendradarbi V. Ramanausko, Sneideraiio ir V. K. Jonyno 1936-1940 m. darytos Lietuvos miest ir miesteli sinagog nuotraukos. Pristatant antrj - raytini altini - grup reikia paymti dvejop jos pobd. Tai neilikusi Lietuvos yd meno krini apraomieji tekstai, naratyviniu bdu papildantys vizualinius altinius: XX a. pradios etnografini ekspedicij dalyvi - dailinink, keliautoj ir tyrintoj sinagog apraymai. Daug informacijos apie neilikusias Lietuvos sinagogas, j interjerus ir dekor suteik profesoriaus P. Galauns mokini Kauno universiteto student 1931-1936 m. kursiniai darbai yd meno tema, saugomi P. Galauns archyve Kaune. Svarbus altinis - po Antrojo pasaulinio karo pradti skelbti isigelbjusi Lietuvos yd prisiminimai apie savo gimtuosius miestelius - Sefer Izkor (hebr. Atminimo knyga). Itin vertingi dailininko EI Lissickio Mogiliavo sinagogos apraymai, pirm kart paskelbti 1923 m. ydikame urnale Rimon Berlyne. 1916 m. kartu su dailininku Issacharu Ber Ribaku aplanks senj medin Mogiliavo sinagog, tuo metu jau garsjusi kaip ypatingas yd liaudies meno edevras, sukrstas jos spalvingo interjero vaizdo, imarginto augaliniais, animalistiniais atvaizdais, EI Lissickis ne tik perpai dal i atvaizd, bet ir isamiai apra sinagog. Apraymas kartu su ilikusiomis ios sinagogos interjero fotografijomis ir abiej dailinink pieiniais leidia susidaryti gana piln Mogiliavo sinagogos interjero sienins tapybos vaizd. Kitas retas pavyzdys, kai kruoptus sinagogos apraymas papildo gausi tos paios sinagogos ikonografin mediag, - ilikusi Pakruojo sinagogos dokumentacija, kuri 1938 m. buvo parengta tuometinio iauli Au ros muziejaus direktoriaus S. Vaitkaus, kalbininko profesoriaus Ch. Lemcheno ir kratotyrininko S. Braikio. ios 1801 m. statytos medins sinagogos interjeras visikai sunaikintas, bet iliko sinagogos pastatas, stovjs Pakruojyje iki 2009 m. gegu kilusio gaisro. Raytinis altinis, leidiantis detaliau rekonstruoti Pakruojo sinagogos interjero vaizd, jau mintas Ch. Lemcheno sinagogos apraymas, atliktas jos dokumentacijos metu ir pirm kart paskelbtas 1938 m. Gim-

tajame krate (Pakruojo medin sinagoga, Gimtasis kratas, 1938, nr. 3-4, p. 416^21). Ch. Lemcheno apraymas kartu su iauli Auros muziejuje saugomomis S. Vaitkaus sinagogos interjero fotografijomis leidia rekonstruoti jos vaizd. Svarbu paymti, kad toki isami, vienas kit papildani to paties objekto apraym ir gausios ikonografins mediagos ilik labai nedaug. Daniausiai tenka remtis tik fragmentikais apraymais ir negausia ikonografine mediaga, kuri neleidia susidaryti isamaus interjer vaizdo, taiau ir tai yra labai vertingas altinis atskir simbolini atvaizd ir vaizdini tyrimui. Antroji raytini altini grups dalis, susijusi su Lietuvos yd tradicinio meno simbolini atvaizd turiniu, - tai esminiai tradicins yd ratijos tekstai (Biblija, arba Tanachas, Talmudas ir Zoharas, midra rinkiniai, taip pat vairi autoriteting imini komentarai ir rabin responsai*), kurie visais laikais buvo ir pagrindiniai yd tradicinio meno altiniai. Remiantis mintais altiniais galima vienareikmikai teigti, kad Lietuvos sinagog interjerai ir ritualiniai objektai, nepaisant stereotipins nuomons apie Antrj sakym ir vaizduojamojo meno nebuvim yd kultroje**, buvo puoiami vairiais atvaizdais - embleminiais,
* Responsai (lot. responsa - atsakymai), hebraj kalba vadinami eelot u-tuvot (hebr. ,ucua,u ,kta - klausimai ir atsakymai) - tai atskira plati halachins literatros ris. Klasikin respons statymini tekst form sudaro uraytas klausimas, adresuotas rabinui, laikomam autoritetingiausiu Halachos inovu, ir io rabino atsakymas, daniausiai isamus ir argumentuotas. Klausim ir atsakym forma uraytuose respons tekstuose daugiausia svarstomi civiliniai ir visuomeniniai statymai bei religins ir egzegetins temos. responsus traukta teisin terminologija bei diskusijos i Minos ir Talmudo. XX a. vairi srii mokslininkai pradjo rinkti ir analizuoti respons literatr, atkreipdami dmes juose ufiksuot vertintin mediag, susijusi ne tik su teologonmis, bet ir su istorinmis bei kultrinmis temomis. XX a. antrojoje pusje responsai pradjo atsirasti ir menotyriniame diskurse kaip svarbs altiniai, tyrinjant vairius yd meno klausimus.
>>

219
A is t bliu nkait- Rai n ien SIMBOLINIAI ATVAIZDAI LIETUVOS Y D T R A D I C I N I A M E MENE: ITAKOS IR ALTINIAI

Pakruojo sinagogos aron kodeo virutiniai tarpsniai, 1938 S. Vaitkaus nuotrauka. iauli Au ros muziejus

Apie stereotipin atvaizdo ir vizuali men nebuvimo yd kultroje koncepcij plaiau r.: Niunkait-Rainien, A. Tradicinis yd menas: atvaizdo problemos transformacijos. Tekstai ir kontekstai. I Estetikos ir meno filosofijos transformacijos, Vilnius : Kultros, filosofijos ir meno institutas, 2005.

220
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGU A

architektriniais, augaliniais ir animalistiniais, iskyrus mogaus atvaizd, kuris veikiausiai visais laikais buvo tabu. mogaus atvaizd
. . I I . R R

neaptinkame nei kokiame nors fotografijose ufiksuotame sinagog interjere, nei ritualini objekt dekore, jie neminimi ir raytiniuose altiniuose. Retais atvejais mogaus atvaizdai pasitaiko tik XIX a. Lietuvoje ileist ydik knyg tituliniuose lapuose. Dl duomen stokos negalime tiksliai pasakyti, ar vairs augaliniai ir animalistiniai motyvai Lietuvos sinagog puoyb buvo integruoti kuriuo nors konkreiu metu, ar jie atkeliavo ia kartu su pirmosiomis yd bendruomenmis. Ankstyvj pavyzdi neiliko, o pavieniai ikonografinje mediagoje ufiksuoti XVII a. pavyzdiai rodo, kad iuo laikotarpiu sinagog interjerai jau puoiami augaliniais motyvais (pvz., mrins Bychovo sinagogos aron kodeas*). Ikonografin mediaga ir ilik XVIII a. tradicinio Lietuvos yd meno pavyzdiai rodo, kad iuo laikotarpiu sinagog interjer puoyboje (ypa aron kode ir ritualini objekt dekore) gausu ne tik emblemini ir augalini motyv, bet ir gyvn atvaizd. Lenkijos ir Lietuvos sinagog tyrintojai M. ir K. Piechotkos mano, kad vaizduojamojo meno motyvus LDK ir Lenkijos sinagog interjer puoyboje kadaise sankcionavo vietiniai religiniai autoritetai, kurie, kaip rao Piechotkos, i pradi veikiausiai abejojo dl atvaizd galimybs sinagog interjeruose, nordami, viena vertus, suteikti ikilmingo puonumo bendr mald vietai, kita vertus, bijodami, kad atvaizdai gali blakyti tikinij dmes ar net dar blogiau - kelti ssaj su atvaizd garbinimo kultu( Piechotkowie 1997, 87).Tai, kad vliausiai XVI ir XVII a. sandroje LDK ir Lenkijos emse nugaljo pirmoji tendencija, rodo, pasak M. ir K. Piechotk, iliks XVII a. Krokuvos rabino Menachemo Mendelio Krochmalio patvirtinimas, kad tapybinmis kompozicijomis leidiama puoti sinagog sienas, ir ufiksuota antrosios to paties amiaus puss rabino Abrachamo Abele Gombinerio (1637-1683) pastaba, pagal kuri draudiama tokias kompozicijas tapyti besimeldianij veid lygyje, taiau leidiama vir j (r. ten pat, 88). Vis dlto nra akivaizdu, kad ios XVII a. rabin pastabos vienareikmikai rodo, jog atvaizdai Lietuvos ir Lenkijos sinagogose kadaise buvo draudiami, o sankcionuoti tik XVII a. pradioje. Labiau
* Aron kodeas (hebr. asue iurt (aron kode) - venta spinta) - svarbiausias funkcionalus ir simbolinis sinagogos elementas. Spinta arba nia su durelmis skirta Toros ritiniams saugoti. Aron kodeas sinagogoje rengiamas prie sienos, kuri yra orientuota Jeruzals pus. Lietuvos sinagogose tai daniausiai prie rytins arba pietryi sienos.

tiktina, kad ios pastabos tra yd kultroje nuolatos atsinaujinani abejoni dl atvaizdo galimybs iraika, susijusi su kintaniomis Antrojo sakymo interpretacijomis. Vertt prisiminti - ta pati problema jaudino vidurami sefard, ypa akenazi, religinius autoritetus. Yra ilik nemaai vidurami respons, kuriuose religiniai autoritetai svarsto Antrojo sakymo ir atvaizdo suderinamumo problem (r. Niunkait-Rainien 2005). Panaios abejons buvo prastos ir visoms Ryt Europos yd bendruomenms ne tik XVII a., bet ir vliau, kai atvaizd tradicija jau buvo giliai siaknijusi. Apie tai byloja ir XIX a. rabino Minkiso i Zitomiro (Podol) responsas: Pra mans suinoti visi tie, kurie meldiasi sinagogoje, kurioje ir a meldiuosi, i kur atsirado ie atvaizdai, kodl ms tvai dideliuose tetluose* visose sinagogose vaizdavo tiek apimtinius, tiek plokius gyvnus ir paukius apie aron kode, kurie veikiausiai buvo sukurti pagal imint pirmj kart Didij, savo imintimi panai angelus**. Kodl sinagogose ant vis sien yra gyvn ir pauki, ir dvylikos zodiako enkl atvaizdai? O kai per kiekvien abat ir jom tov (hebr. - gera diena, vent) atidengiam parochet (aron kodeo udangal) ir Sefer Tor (hebr. - Toros knyga), susukt meil (ritinio udangal), [matome], kad abu juos (t. y. parochet ir meil) puoia gyvnai ir paukiai, pavyzdiui, ilku, auksu ir sidabru isiuvinti litai ir ereliai. Juk i pirmo vilgsnio atrodo, [taip] lauom statym Nekurk sau atvaizdo ar statulos, ir tuo esame tariami. Kaipgi tada lenkiams aron kodeo pus, eidami sinagog? Ir buiuojame parochet, lyg lenktums atvaizdui ant parocheto? Jeigu i tikrj, neduok Dieve, tai bt draudiama, n u k [su tuo nebt sutik] Didieji i kartos kart, juk viskas buvo daroma suderinus su aukiausija mokytoj nuomone. Ir akivaizdu - ne tik neudrausta, bet, atvirkiai, micva (religinis paliepimas) yra kurti nuostabius atvaizdus ir gles ms sinagogose, ir tai nra uslptas pa-

221
Aist Niunkait-Rainien SIMBOLINIAI ATVAIZDAI LIETUVOS Y D T R A D I C I N I A M E MENE: ITAKOS IR ALTINIAI

Izabelino sinagogos aron kodeo vidurinieji tarpsniai. XX a. I p. nuotrauka. Lenkijos moksl akademijos meno institutas.

* tetl (jidi. - miestelis) - Ryt Europos miesteliai, kuriuose reikming gyventoj dali (danai ir daugum) sudar ydai. XX a. pr. tetlai buvo pradti vertinti kaip Ryt Europos yd kultros, originalios etnins krybos centrai, vertingas kultrinis reikinys. Turima omenyje autoritetingi praeities iminiai, halachistai, kuri sprendimai visuotinai priimami.

222
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

vojus. Taip pat darome spalvingus ipaiytus mizrachus* visose ms sinagogose su vairi gyvn, pauki ir augal atvaizdais ir ramiai juos - tiek plokius, tiek apimtinius atvaizdus - reaguoja i ms bendruomeni kiekvienas, kuris stovi prieais mizrach . Sis responsas ypa domus tuo, kad jame patvirtinama, jog mald sals ir ritualini objekt puoyba vairiais atvaizdais suvokiama kaip hidur micva (religinio paliepimo grainimas) ir kad i tradicija buvo perduodama i kartos kart, grindiant j praeities imini nuomone. Kita vertus, tekste ryki tampa tarp i kartos kart perduodamos tradicijos puoti ritualin erdv bei ritualinius objektus atvaizdais ir kiekvienoje kartoje atsinaujinani abejoni dl ios praktikos pagrstumo. Vis dlto, kaip ir ankstesnje yd istorijoje, ias abejones nugali tvirtinimas, kad atvaizdai leidiami, pagrindiant tai praeities imini nuomone, nes, kaip pabria rabis Minkisas: jeigu i tikrj, neduok Dieve, tai bt draudiama, n u k [su tuo nebt sutik] Didieji i kartos kart, [nes] juk viskas buvo daroma suderinus su aukiausija mokytoj nuomone( Rabbi Y. Z. Kahane 1973, 366). Duomen, kaip religiniai Lietuvos yd autoritetai reagavo sinagog interjer ir ritualini objekt dekoravim augaliniais ir animalistiniais motyvais, labai nedaug. ia tema pavyko rasti tik vien XVIII a. respons, kuriame Lietuvos yd rabinas E. Kacenelenbogenas (16671749) rao, kad tikrai leidiama puoti parochetus augaliniais ir animalistiniais motyvais**. E. Kacenelenbogenas, kaip ir kiti mintieji rabinai, savo odius grindia praeities imini autoritetu. Tai leidia manyti, kad i tradicija Lietuvos yd kultroje, kaip ir visoje Ryt Europoje, buvo visuotinai paplitusi nuo sen laik. Prielaid, kad visame LDK ir Lenkijos regione galiojo panai religini autoritet nuomon, leidianti puoti sinagog interjer ir ritualinius objektus augaliniais motyvais ar gyvn atvaizdais, sudaro prielaidas ir skirting io regiono vietovi sinagog bei ritualini objekt sugretinimui - ikonografin mediaga rodo, kad augaliniai ir animalistiniai atvaizdai bdingi viso minto regiono tradiciniam yd menui.
* Mizrachas - ornamentuota ploktel su raais, kabinama namuose ir sinagogoje ant rytins sienos, kaip enklas Jeruzalei ir Jeruzals ventyklai atminti ir nurodyti krypt, kuri reikia pasisukti meldiantis. io objekto semantik paaikina jame raomas odis mizrach (hebr. jrzhn - rytai). Simbolin io objekto reikm dar labiau sustiprina paplitusi interpretacija, pagal kuria mizrach - tai abreviatra sakinio Micad ze ruach chaim" (hebr. ohhj jur vz smn), reikianio i ios puss gyvenimo dvasia (dvelksmas)". ** Plaiau apie rabin E. Kacelenbogen ir vis jo respono tekst r. Ezekiel Katzenellenbogen, Kneset Yehezkel". In Mann, Vivian B.(ed) Jewish Texts on the Visual Arts.(Rabbinic texts translated by Diamond, E.). New York:Cambridge University Press, 2000, p. 63-66.

Vis dlto svarbu atkreipti dmes, kad Lietuvos yd bendruomenje 223 galjo bti ir savit, vietini, nuostat. Si mintis kyla todl, kad tradi- Aist Niunkait-Rainien SIMBOLINIAI ATVAIZDAI ciniame Lietuvos yd mene atvaizd gerokai maiau nei, pavyzdiui, LIETUVOS Y D T R A D I C I N I A M E MENE: Galicijos ar Podols yd mene tiek kiekybs, tiek pagrindini motyv ITAKOS IR ALTINIAI atvilgiu. Atkreiptinas dmesys ir tai, kad Galicijos bei Podols yd mene daugiausia atvaizd turtingoje sinagog interjer sieninje tapyboje bei antkapi dekore, tuo tarpu Lietuvos yd sina: gogose jie sutelkti aron kode:;i^.. : ;v:., v: y puoyboje. Lietuvos yd Mr- antkapi dekore atvaizd pav ; -:v- ,.:3 sitaiko gana retai. Religini f Lietuvos yd autoritet pasisakym ia tema aptikti daugiau nepavyko, todl galima tik manyti, kad Lietuvos yd bendruomenje galiojo kiek kitokios halachins antkapi puoybos nuostatos. Remiantis aptartais pavyzdiais galima daryti priev ils SS * . laid, kad atvaizdai Lietuvos ir Lenkijos yd sinagog bei ritualini objekt dekore yra susij su ankstesne tradicija, vyravusia Karpinys Mizrach. 1869. Autorius - Tor vidurami akenazi mene. Jeigu taip, tai prieingai, nei mano M. ir ritini perraintojas K. Piechotkos, augaliniai ir animalistiniai motyvai LDK ir Lenkijos si- i Balstogs Rabis Susmanas nagog mene nebuvo pasitelkti kokiu nors konkreiu metu, bet gyvavo nuo pat pradi, t. y. atkeliavo ia kartu su yd bendruomenmis i \ okietijos kaip ankstesns akenazikosios tradicijos tsa. i prielaid pagrindia ir ilik XIII a. Vokietijos rabin responsai, nurodantys, kad Vokietijos sinagogos buvo puotos augaliniais ir animalistiniais motyvais. Responsuose minima, jog Kiolno, Mainco ir Regensburgo sinagogose yra gyvn, pauki ir medi atvaizd, paminint, jog toki atvaizd buv ir anksiau (r. Rabbi Y.Z. Kahane 1973, 352-355). Be to, iliko daugyb vidurami akenazik manuskript su gausiomis gyvn ir augal kompozicijomis, leidianiomis manyti, kad panai atvaizd bta ir to meto sinagogose. Taigi veikiausiai paprotys dekoruoti sinagog interjerus augaliniais ir animalistiniais motyvais LDK ir Lenkij atkeliavo kartu su akenazi bendruomenmis, o tai byloja apie gyv nepertraukiam tradicij, kuri rutuliojosi imtmeiais,

I J

ii i m m

224
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOCIJA

nepaisant nuolatini abejoni dl atvaizdo buvimo / nebuvimo yd kultroje. Lietuvos yd bendruomenje, kaip ir kitose yd bendruomense, meno egzistencijos pagrind sudar noras vizualinmis priemonmis ireikti sudting religijos esm. Antrasis sakymas nebuvo lauomas, nes gyvn atvaizdai nebuvo suvokiami kaip garbinami ventieji paveikslai, o tik kaip perkeltins prasms atvaizdai. Lietuvos yd sinagog interjeruose buvo leista vaizduoti augalus ir gyvnus veikiausiai dl to, kad, kaip ir ankstesnje yd kultroje Vakar ir Centrinje Europoje, ie atvaizdai nebuvo suvokiami kaip konkrei gyv btybi atvaizdai, o tik kaip simboliai, ireikiantys vairius tradicijoje cirkuliuojanius turinius, kaip, pavyzdiui, metaforos, uuominos ir nuorodos vaizdinius ir idjas, slypinias religins ratijos tekstuose. Svarbiausia ia yra simbolinio atvaizdo altinis arba keli altiniai, kuri idjas ir turinius ie atvaizdai prasmino. Tradiciniam Lietuvos yd menui bdinga amato ir dvasinio mokymo sintez - menin raika grindiama tiesomis, sudaraniomis religins tradicijos turin. Religiniu mokymu ir tradicija grsta gyvenimo samprata lm pagrindinius simbolini atvaizd altinius, - tai buvo Biblija, Talmudas, vlesni autoriteting imini tekst rinkiniai ir juose gldinti agada - spalvingiausi vaizdini ir metafor prisodrintos sakms ir legendos, su kuriomis per skaitomus tekstus mogus susidurdavo kasdien nuo pat vaikysts. Kai kuriose Lietuvos yd bendruomense, ypa tose, kuriose buvo paplits chasidizmas, svarbus simbolins kalbos altinis buvo kabala ir mistiniai tekstai, daniausiai Zoharas ir Rabi Isaako Lurijos (Ari) mokymas. Per religinio mokymo sistem vedamas turting ir vairialyp gausi tekst pasaul mogus jau vaikystje gauna ne tik religinio mokymo pagrind, svarbias gyvenimik orientyr pamokas (per nuorodas, kaip elgtis kiekvienoje gyvenimikoje situacijoje, kaip vykdyti micvot ir pan.), bet ir perpranta fantastini vaizdini, legend, paraboli ir simboli kupin spalving agadin tradicij, kuri teik peno visoms yd meninink kartoms ir buvo vienas svarbiausi meno simbolikos altini. ioje aplinkoje brendusi liaudies meninink k-

Penkiaknygs manuskripto Due of Sussex German Pentateuch lapas. Piet Vokietija, 1300 m. Brit biblioteka, Londonas

ryboje tradicins yd ratijos vaizdiniai gijo vizual pavidal tiek ritualini objekt, tiek sinagog interjero puoyboje. Veikiausiai btent todl skirtingo tipo tradicinio Lietuvos yd meno objektai glaudiai susij ikonografikai ir atspindi vientis menin patirt, tam tikr iame regione susiformavus stilistin ir ikonografin kanon. Skirtingos paskirties ritualinius objektus sieja pasikartojanios panaios dekorins kompozicijos, tie patys simboliniai motyvai, vaizdiai, atvaizdai bei tam tikros atvaizd kombinacijos. vairiose Lietuvos yd tradicinio meno srityse - sinagog interjeruose, skirting ritualini objekt formose bei dekore kartojasi tie patys simboliniai atvaizdai: gauss augalijos motyvai, susij su Gyvenimo medio ir Rojaus vaizdiniais, menora, kurios semantikoje persipina Rojaus medio, ventyklos ir Toros vaizdiniai, Jeruzals miesto ir ventyklos atvaizdai arba daniau juos nurodanios architektrini motyv replikos, pavyzdiui, du stulpai (Jachinas ir Boazas) ir vartai, taip pat muzikos instrumentai, laiminanios kohen rankos, karnos, statymo plokts ir Dovydo vaigd. Atskir grup sudaro daugiaprasme semantika pasiymintys zoomorfiniai motyvai. Nagrinjant iuos simbolinius atvaizdus atsiskleidia, kad kiekviename j tarp daugybs reikmini konotacij ikyla tam tikri vyraujantys biblinio judaizmo ir komentatorikosios tradicijos vaizdiniai, kurie pagrindia vis bendruomens egzistencij, nurodydami dvi pagrindines kryptis: praeit per Sandoros patirt ir ateit per ipranaautosios mesijanins ateities vizij. Daugelis simboli ireikia eschatologin ir mesijanin turin. yd tautos Sandoros su Dievu, ventyklos ir Paadtosios ems patirtis, Jeruzals ilgesys Tremtyje, nuolatos puoseljama Sugrimo viltis bei mesijaniniai vaizdiniai lm ir pagrindini ritualini objekt, ir juos puoiani atvaizd simbolikos savitum. Svarbu paymti, kad yd tradicins literatros knygose gldi ne tik Lietuvos yd meno simbolini atvaizd ir motyv idjiniai altiniai, bet danai ir grafiniai j pirmavaizdiai. dom Ryt Europos

225
Aist Niunkait-Rainieii SIMBOLINIAI ATVAIZDAI LIETUVOS Y D T R A D I C I N I A M E MENE: ITAKOS IR ALTINIAI

Karpinys Mizrach. XIX a. Minskas

226
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

Valkinink sinagogos droinys Mizrach, apie 1936 m. . Zaiiko nuotrauka. Lenkijos moksl akademijos meno institutas

tradicinio yd meno aspekt vienas pirmj atkreip dmes yd menininkas avangardistas EI Lissickis (1890-1941), 1916 m. aplanks nuostabiu interjeru garsjusi senj medin Mogiliavo sinagog. Spalvingas interjeras, imargintas gausiais augaliniais ir animalistiniais atvaizdais, taip suavjo meninink, kad jis ne tik perpai dal sienas ir skliaut puousi atvaizd, bet ir nuodugniai apra bendr interjero vaizd. Gyvame ir spalvingame aprayme EI Lissickis pateik labai verting valg: I kur is menas atkeliavo? I kokio altinio is Vulkanas (menininkas. - A. N.-R.) gr, kad isiliet tokiu keriniu bdu? Tegul mokslininkai ieko ir liauioja meno istorijos jroje - a galiu tik praneti, k pats maiau. Kiekvienoje sinagogoje visada yra maa biblioteka. Knygos senj sinagog spintose - tai senieji Gemaros, Chuma (Penkiaknygi) leidimai ir kiti leidiniai su nuostabiomis iliustracijomis tituliniuose puslapiuose, su papuoimais bei vinjetmis spausdintame tekste. ie puslapiai kakada atliko t pai funkcij, kaip ir ms iliustruoti urnalai, supaindinantys mones su naujausiais meno stiliais. Kart a maiau antkap su ikaltu reljefu, vaizduojaniu ant upakalini leten stovini mek, apsikabinusi ornamentin glmis puot akant. Drujos sinagogos mansardoje tarp daugybs knyg, spausdint Amsterdame XVI-XVII amiuje, vienos j paskutiniame puslapyje radau lygiai tok pat motyv. Nra abejoni, kad is paveiksllis padar tak antkapio skulptoriui, kuris juo ir vadovavosi. Kitas pavyzdys - daugiatarpsni aron kode droiniai bei itisos j kompozicijos ir tituliniai renesansiniai-barokiniai ydik knyg puslapiai. yd medio drojai iuos puslapius naudojo kaip modelius taip pat, kaip architektai naudoja Andre Palladio Keturias architektros knygas ir kitus stilizuoto dekoratyvini motyv dizaino vadovlius" (Lissitzky 1990, 234). Remiantis vizualiniais ir raytiniais altiniais galima teigti, kad judaizmo simboli, tapai vizualini form migracij ir pasklidim skirtingose bendruomense nulm j prototipai iliuminuotuose vidurami rankraiuose, migruojaniuose kartu su yd bendruomen-

mis, o atsiradus spaudai - ir spausdint knyg gravirose. Dl yd bendruomens tradicionalizmo ir konservatyvumo kai kurie vaizdiniai, tam tikru istoriniu etapu gij fiksuotus vizuali atvaizd kontrus, keliavo i kartos kart, i vienos alies kit - i pradi per rankrai miniatiras, o vliau ir per spausdint knyg iliustracijas. itaip dalis senj simbolini atvaizd atsirado ir Lietuvos yd mene. Pavyzdiui, septynaks menoros atvaizdas i Izraelio Antrosios ventyklos laikotarpio be dideli pakitim pasiek XVII a. Lietuv, kur, kaip ir kit ali yd bendruomense, iliko iki pat XX amiaus ir sugro Erec Izrael kaip atsikrusios Izraelio valstybs simbolis. Apibendrinant pabrtina, kad tradicinio Lietuvos yd meno, kuris i esms buvo liaudies menas, simbolika formavosi i apaios . Ji nebuvo nei kokios nors konkreios sustabarjusios ir nekintanios doktrinos ar didaktini metod pasekm, nei i viraus nuleista sistema, nei knyga beraiams , koks ilg laik buvo krikionikasis menas, bet veikiau prieingai - nuolatos tarp knyg tarpstani rating moni tikjimo ir savirefleksijos iraika. Savitoje dvasinje aplinkoje isirutulioj vaizdiniai, net itraukti i kanonik visuotinai inom tekst ir atkurti vizualiais atvaizdais, toje paioje dvasinje aplinkoje tarpusiems monms buvo lengvai atpastami, aiks ir suprantami. Puodami sinagog interjerus, dekoruodami aron kodeus, bimas ir ritualinius objektus, yd menininkai naudojosi tam tikru sutartiniu, ioje kultroje susiformavusiu ifru savitu dvasiniu kodu, kuris perduoda konkret religin turin. Tradicins ratijos vaizdiniai, tam tikru momentu gij fiksuoto atvaizdo kontrus, sudar atpastam kod visum - rinkin uifruot enkl, susijusi su tais paiais studijuojamais tekstais. Todl tos paios kultros atstovams i simbolini atvaizd kalba buvo lengvai suprantama, o paaliniams (asmenims, nepriklausantiems iai tikjimo bendrijai) - tarytum uantspauduota, neiskaitoma knyga.

227
Aist Niunkait-Rainien SIMBOLINIAI ATVAIZDAI LIETUVOS Y D T R A D I C I N I A M E MENE: ITAKOS IR ALTINIAI

Toros ritinio ploktel Tas. XIX a. Valstybinis Vilniaus Gaono yd muziejus

228
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATOROLOGIJA

Nra pagrindo grietai teigti, kad antikos ar vidurami yd menas dar tiesiogin tak Lietuvos yd meninei kultrai, bet iki ms dien ilikusi Vokietijos yd miniatir sulyginimas su Lietuvos yd meno pavyzdiais kartais atskleidia kai kuri vaizduojamj form panaum. T pat galima teigti ir apie kai kuriuos seniausius simbolius, inomus i antikos laik, bei j formal ir kompozicin panaum su t pai motyv vaizdavimu tiek vidurami, tiek Lietuvos yd meno tradicijoje. Pavyzdiui, seniausieji, su ventyklos kultu susij simboliai - menora, ofaras, etrogas ir lulavas - ar kai kurios simbolins gyvn figros persikelia vidurami ydik rankrai miniatiras, o i viduramik rankrai - Lietuvos yd sinagog ir ritualini objekt puoyb. Erdvje ir laike smarkiai nutolusi antikos yd, vidurami akenazi ir Lietuvos yd meninis paveldas atskleidia vienos tradicijos perimamum.

Chanukos vents vakid. XIX a. antroji pus. Valstybinis Vilniaus Gaono yd muziejus

Literatura
Katz, D. Lithuanian Jewish Culture. Vilnius, 2004. Niunkait-Rainien, A. Tradicinis yd menas: atvaizdo problemos transformacijos. Tekstai ir kontekstai. I Estetikos ir meno filosofijos transformacijos. Vilnius: Kultros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 542-571. Lissitzky, E. Memoirs Concerning the Mohilev Synagogue. In Tradition and Revolutionise Jewish Renaissance in Russian Avant-Garde Art, ed. by Wolitz, S. Jerusalem, 1990. Piechotkowie, M. i K. Bramy Nieba: Bonice drewniane na ziemiach dawnej Rzeczypospolitej. Warszawa, 1997. Rabbi Y. Z. Kahane. Omanut Beit Ha'knesset Be'sifrut Ha'halachah". In Mehkarim Be'sifrut Ha'tshuvot. Jerusalem, 1973 (hebr. k.). Cit. pagal. Khaimovich, B. The Jewish Bestiary of the 18-th Century in the Dome Mural of the Khodorow Synagogue. In Jews and Slavs, ed.by Moskovich, W., Finberg, L., Feller, M., vol. 7, Jerusalem: The Hebrew University of Jerusalem.

Rta

GUZEVIIT

229

Lietuvos istorijos institutas

YD KOSTIUMO KELIAS LDK


E s m i n i a i o d i a i : komparatyvistin kulturologija, yd kostiumas, LDK kostiumo istorija.

Straipsnis skirtas yd kostiumo keli Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts (toliau - LDK) kultros erdv tyrinjimui. io tyrimo objektas - Lietuvos etnins grups aprangos per kelis imtmeius evoliucionavimas. Aprangos istorinis kismas yra kintanios LDK socialins, psichologins, ekonomins padties atspindys. Pagrindinis dmesys jame skiriamas LDK susiformavusio specifinio yd kostiumo svarbiausi sudtini dali bei pagrindini komponent atsiradimo kryptims, tarpkultrinms takoms, patirtoms sudtingame savo formavimosi kelyje. Gilinantis mus dominanios problemos sprendim pirmiausia reikt pradti nuo kai kuri svarbesni su yd bendruomens atsiradimu LDK teritorijoje istorini fakt aptarimo. Nors dl tikslios yd atvykimo datos Lietuv mokslininkai dar ginijasi, taiau akivaizdu, kad dar 1388 m. Vytautas suteik Bresto ydams tam tikr laisvi, kurios buvo nuraytos i XIII a. jiems suteiktos privilegijos (r. Lazutka, Gudaviius 1993, 32). Pagal i 1264 m. kunigaikio Boleslovo Pamaldiojo Lenkijos ydams suteikt privilegij (r. Atamukas 1998,14) ydai tapo kunigaikio monmis - visikai priklaus kunigaikiui ir buvo jo ginami nuo krikioni persekiojim. Lenkijos ir LDK emse sikr madaug 20 tkstani nauj yd bendruomeni moni. Taip LDK tapo Europos emyne iauriausia ir ryiausia yd apsigyvenimo vieta. Paioje Lietuvoje XIV a. viduryje buvo apie pus milijono vietini gyventoj. Valstybei, XIV-XV a. isipltusiai nuo Baltijos ligi Juodosios jros, buvo btini pirkliai, amatininkai, finansininkai. Dar 1323 m. kunigaiktis Gediminas, kreipdamasis laiku Hanzos miestus, kvietsi miestieius, addamas: (...) tegul ateina ir ieina pagal savo nor visikai be jokio trukdymo; tai iuo savo laiku utikrindami priadame, kad jie bus saugs ir nelieiami joki neteist mano pavaldini pretenzij ( ten pat, 15). Nuo XVII a. pabaigos Lietuvos ir Lenkijos yd bendruomen buvo didiausia Europoje. XVIII a. pabai-

230
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

Dura Europos sinagogos freska, vaizduojanti ydus helenizmo epochoje III a.

goje ydai sudar 20-25 proc. Lietuvos miest gyventoj skaiiaus, o kai kuriuose j buvo pus ir daugiau (r. ten pat, 25). ydai masikai tapo miestieiais dar VII a. Babilonijoje, kai po arab ukariavimo buvo priversti keltis miestus ir tapti amatininkais, prekeiviais, prekybos agentais. Nuo XII a. ydai buvo vien miestiei tauta: jie buvo stikliai Alepe, ilkaaudiai Tbuose, odminiai Konstantinopolyje, o pirkliai visur. Todl kur tik kurdavosi miestai, ten sitvirtindavo ir ydai kaip aiki ekonomin naud teikianti diaspora. Vakar Europos miest pakilimo procesas vyko keliais imtmeiais anksiau nei Lietuvoje: tarp X ir XIII a. i primityvi miesteli, kuriuose tebuvo keli tkstaniai gyventoj, Paryius tapo atuoniasdeimttkstantiniu miestu, Gentas, Tulza, Londonas, Hamburgas prasiplt nuo 20 iki 40 tkstani. Kad ir gyvendami pusiau kaimietikai, minti miestai vyraujani reikm jau teik prekybai ir pinigams. Ankstyvosios krikionybs laikais prekins-pinigins veiklos etika nestokojo ambivalentikumo. Vidurami pasmonje dar gyvavo visa eil atavistini tabu, tarp to ir tabu pinigams. Monetos, pagrobtos i labiau isivysiusi krat (Bizantijoje iki XI a. buvo naudojama pilnavert auksin moneta - bizantas - vidurami doleris), barbarams europieiams dar nebuvo komercijos priemon: jas perlydydavo iedus, apyrankes, sages ir kitokius papuoalus arba slp monetas emje, pelkse. Brangenybse siknijo savininko asmenins savybs, jos buvo laims ir skms iraika. Remdamiesi iais vaizdiniais, normanai stengsi slpti surinktas monetas, bet neketino j atkasti: lobis, kol jis nejudinamas guljo emje arba pelks dugne, saugojo savo eimininko laim ir todl buvo nenusavinamas. Barbarams auksas ir sidabras turjo sakralin magik gali ( Gureviius 1989, 191). Kadangi europietikoje kultroje poiris pinigus keitsi labai ltai, tad mons, susisaist pinigais arba, kaip ydai, besiveriantys i j, buvo laikomi velnio eima . Lupikavimas vidurami visuomenje buvo draudiamas, taiau ydams daryta ilyga, u kuri juos dar ir persekiojo. Tie, kas sjo ir pjov jav, t. y. savo prakaitu usidirbo duo-

n, buvo laikomi garbingais; tuo tarpu gebantys gauti naudos i pinig ir gyvenantys i neudirbto pelno - parazitais. ydai kaip kapitalistinio kio atstovai vert Europ sismoninti pinig reikm bei gali ir laikyti juos preke, kaip ir kitas prekes (r. Johnson 1999, 371). Pamau pinigai buvo demistifikuojami, ir feodalin visuomen palaipsniui atsisakinjo vis prietar, susijusi su jais; ioje srityje aktyviai veik ydai. Banyia stingd pinig apyvart, drausdama imti palkanas u paskolintus pinigus. Lupikautojus ekskomunikuodavo, smerk popieiai, niekino visuomen. ydams grs patyios, nepopuliarumas, nepakanta, moralinis pasmerkimas. Krikionikos morals normos skatino nuoguosius sekti paskui nuog Krist , t. y. buvo auktinamas ne turtas, o skurdas, kaip vidurami visuomens idealas. Taiau Banyia savaip leido perskirstyti grybes, kompensuodama nelygybs neteisyb ir teigdama, jog Turtingi mons sukurti gelbti vargus, o vargai - turtinguosius. Duodamas imald, turtingasis gelbjo savo siel ir mokjo engiamiesiems moralin duokl, nes jiems iki rojaus toliau, negu vargams (r. Gureviius 1989, 208, 232). Kita ypa lengvai paeidiama yd gyvenimo pus buvo ta, kad ydai kraustsi beveik vis savo istorij. Jokiai kitai etninei grupei (iskyrus igonus) nebuvo bdingas toks stiprus poreikis migruoti. Sis lengvumas migruoti siejamas su nuostata, kad Dievas neturi jokios nuolatins buveins, jis yra visur (r. Johnson 1999, 70). ydai nuolat gyveno u savo teritorijos rib, visuomet ir visur buvo svetimaliai, ateiviai, namiai, ir taip jie suvok save patys. Tuo tarpu jau XIV a. Europoje pastovumas su laiku tapo tikrja vidurami dorybe, nes vystymasis ir kismas buvo be galo lti, o pasaulis atrod labai stabilus, statikas. Primityvi, udara visuomen prieikai prim svetimus , nepriklausanius inomoms visuomenms atskalnus arba marginalus. Svetimi buvo laikomi neinomybs ir nerimo nejais. Svetimalis - tai tas, kurio nesaisto giminysts, itikimybs santykiai, kas neprisiekinjo senjorui, kas viduramiais buvo niekieno mogus . odiai vargas , ligotas, valkata viduramiais suvokiami kaip sinonimai. ydai, onglieriai, valkatos sudar smerktin velnio eim ( r. Le Goff 1992, 298). yd pirkliai nukeliaudavo milinikus atstumus, prekiaudami vairausiomis prekmis: jie galjo specializuotis prekyba daais, bet

231
Rta Guzeviiut Y D KOSTIUMO KELIAS LDK

Aronas. iaurs Pranczijoje pasirodiusio religini, gramatikos, astrologini tekst rinkinio iliustracija, 1280

232
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

Senovs yd tradiciniai kostiumai

kartu vertsi ir tekstils, medikament, brangij akmen, metal ir kvepal bei diovint vaisi, popieriaus, aliejaus, oleli, monet prekyba. yd slytis su pinigais formavo juos kaip unikali grup, disponavusi grynais pinigais ir gebjusi skolinti juos galingiesiems, kuriems nuolatos stigo grynj. Jau nuo II a. ydai buvo pasmerk prieinimsi jga. J taktika buvo tarpininkavimas: tarp antikinio pasaulio ir vidurami, tarp musulmon ir krikioni, tarp Ryt ir Vakar, tarp Piet ir iaurs (turint omeny iaurin Lietuvos isidstym kit Europos valstybi atvilgiu). Ilaikyti gerus santykius su dviem skirtingom pusm, racionaliai ir metodikai veikti, prisitaikant prie modernej ani ir kintani slyg, tokia buvo yd igyvenimo strategija. gud miest kolonizatoriai", turintys plaius ir naudingus prekybos tinklus, ydai buvo naudingi besiformuojaniam vidurami pasauliui. Taiau j unikals gebjimai apgyventi miestus, vystyti prekyb ir tvarkyti finansus palaipsniui nustojo iimtinumo, nes krikionikos bendruomens pamau periminjo ias funkcijas. Taip ydai veikiai isemdavo savo pai atveriamas socialines bei ekonomines galimybes ir bdavo ipraomi. Kai tik ie gebjimai bdavo perimami, patys ydai tapdavo nebepageidautinais monmis vairiose Europos alyse, juolab kad gebjimas kaupti turt visuomet atsisukdavo prie paius ydus ir tapo nuolatinio j paeidiamumo prieastimi. Nuo XI a. daugjo yd pogrom. Pirmieji pogromai prasidjo jau apie tkstantuosius metus, o XIV a. pirmojo kryiaus ygio metu pogrom beveik padvigubjo. Be to, Europ atjs maras nusine pus jos gyventoj. Juodoji mirtis tapo pretekstu masikai udyti ydus, es jie unuodijo ulini vanden. 1350 m. Karolis IV paskubjo paskelbti atleidis nuo bausms miestus, kur buvo iudyti ydai: Atleidimas [garantuojamas] u kiekvien nusikaltim, susijus su yd udymu ir naikinimu, vykdyt neinant miesto vadovybei arba per j neimanym, ar dar kokiu nors bdu ( Johnson 1999, 325).

Krikionims sisavinus gebjim atlikti prekybines pinigines operacijas, yd problema buvo sprendiama yd ivarymo bdu. Vienas yd ivarymas iprovokuodavo kit. Bgliai uplsdavo miestus, kuriuose susiburdavo daugiau yd, negu bdavo pageidautina. Krikioni gildijoms pakankamai sustiprjus, j nariai isireikalaudavo, kad ydams bt udrausta verstis bankininkyste ir amatais. Taiau menkiau isivysiusiuose regionuose yd sugebjimai dar buvo reikalingi. ydai skmingai konkuravo, nuolat maindami kainius ir kainas, o naujoje vietoje nauja karta perimdavo iniciatyv ir greitai reaguodavo visikai naujus reikinius bei situacijas. yd padties iskirtinumas buvo tas, kad n su viena vietine visuomene j nesiejo prieraiumas, emociniai sipareigojimai, j nepaliet nei sen tradicij griovimo procesai, nei to griovimo metodai (r. ten pat, 370). Varomi ir persekiojami ydai slinko tolyn Rytus, maiau isivysiusius kratus. ydai besiformuojanioje Lietuvos Didiojoje Kunigaiktystje buvo ypa pageidaujami miestams apgyvendinti kaip prekybos inovai, grynj pinig altinis. Pa ymtina vietos valdov imintis ir drsa kviesti svetimalius - kitatauius ir kitatikius - pasitikti jais. Paymtinas taip pat per imtmeius isiugdytas ir yd pasiryimas be baims leistis vis naujus kratus, iekoti pragyvenimo altini tarp nepastam taut, prisitaikyti prie j, tapti jiems priimtinais ir naudingais, nusipelnyti j pasitikjim (Atamukas 1998,13). Klestintis viduramiais iracionalus visuomens elgesys Vytauto suteiktas ydams privilegijas vertino su uslptu (iki tam tikro laiko) pavydu ir pykiu, prikiant, kad mieliau svetimus, pavyzdiui, ydus ir totorius, apdovanodavo laisvmis negu savo pus ( r. Kraevskis 1994, 26). Vytauto Didiojo privilegijos Trak, Bresto, Gardino, Lucko, Volyns, Vladimiro ydams tapo ilgaamiu pagrindu, kuriuo remiantis buvo reguliuojami teisiniai, kiniai ir ekonominiai, socialiniai bei visuomeniniai santykiai tarp valdovo ir yd, yd ir miestiei krikioni bei tarp pai yd. Privilegijos prilygino ydus bajorams, t. y. i esms paskelb juos laisvais monmis, pavaldiais tik didiajam kunigaikiui. Jos tapo yd teisi gynimo kodeksu, taip pat j traukimo valstybs kin gyvenim bei santyki su LDK valdovu ir vairiais socialiniais gyventoj sluoksniais reguliavimo mechanizmu( r. ten pat, 16).

233
Rta Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS LDK

yd pirklys

234
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

1507 m. ygimantas Senasis privilegij ydams tekst pakartojo, jo nepakeisdamas, ir patvirtino visai LDK yd bendruomenei. Did iojo kunigaikio ir karaliaus, jo milosti ygimanto, privilegija, duota visiems ydams, gyvenantiems jo didenybs valstybje, Lietuvos Didiojoje Kunigaiktystje ( r. Lazutka, Gudaviius 1993, 82). Be kit privilegij, pvz., 34 straipsnyje buvo nurodoma, kad (...) taip pat mes nustatme, kad ydai laisvai pardavint bet kokius daiktus ir galt pirkti, ir liesti duon, kaip ir krikionys. O draudiantys jiems, mums turi sumokti baud ( r. ten pat, 88). 25 straipsnyje raoma: (...) taip pat jei ydas u dvar ar ustatomus ymi pon ratus skolint pinig, ir tai savo ratais ir antspaudais rodyt, mes ydui, vietoj kit ustat, ustatyt dvar skiriame ir jam dvar nuo prievartos norime apsaugoti( r. ten pat, 86). 14 straipsnyje raoma: (...) ir taip pat ydas galt kaip ustat imti vairius daiktus, kurie jam bt ustatyti, kaip jie nesivadint, nesiprieindamas, iskyrus - sukruvintus, lapius drabuius ir banytinius apdarus, kuri jokiais bdais priimti nedera (r. ten pat, 84). Visuose trisdeimt keturiuose straipsniuose nenurodoma, kas leidiama, o kas draudiama yd diasporai dvti. Susidaro spdis, kad vardinami punktai skirti tik vietini gyventoj ir ateivi santykiams gerinti, ydams nuo pasiksinim apsaugoti. Tiktina, kad beveik per du imtus met, skiriani Vytauto Didiojo ir ygimanto Senojo privilegijas (per t laik 1495 m. didysis kunigaiktis Aleksandras itrm visus ydus, reikalaudamas apsikriktyti, bet ydai ir vl sugro, kokie buv), nebuvo reikalo k nors drausti, dvint ydik kostium, nes jis visikai sira vietin dvsen, todl ir nebuvo reikalo prieintis. Kas tai buvo - ypatingas Lietuvos religinis pakantumas ar pasaulietinis demokratikumas? tai XVIII a. atsak Saliamonas Maimonas: Nra kitos tokios alies, kur religijos laisv ir neapykanta pasireikia vienodai( r. iauinait-Verbickien 2001, 809). XVI a., renesanso laikotarpiu, buvo ileisti trys Lietuvos Statutai, kurie, kaip inia, yra pagrindiniai Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts statym svadai. Juose ufiksuotos ir visos vieninteli Lietuvos piliei - bajor - laisvs, teiss ir pareigos. Antrajame Lietuvos Statute, priimtame 1566 m., jau kategorikai nurodomi draudimai yd aprangai. XII skyriaus 4 straipsnyje raoma: (...) ydai patys ir j monos brangiais apdarais bei auksini ir sidabrini grandini, bei auksu ir sidabru puot dir ir ant kard (aukso ir sidabro. - R. G.) neturi neioti; o j neiosena turi bti paenklinta: kepur ar beret geltona (vyrams. R. G.), o taip pat dabar ir baltagalvi ( t. y. moter. - R. G.) zavivan-

je (tiktina - nuometas ar panaaus tipo galvos dangalas. - R. G.) - i geltonos drobs ar ko panaaus, kad galima bt tuo enklu aikiai atskirti krikion nuo ydo ( r. Statutas... 1855,167). Bet jau Treiojo Lietuvos Statuto, priimto 1588 m., XII skyriaus 8 straipsnyje, skirtame yd dvimiems papuoalams, apie t pat raoma itaip: (..) ydai neturi vaikioti su auksinmis grandinmis ir brangenybmis, o taip pat ant dir ir kard sidabro neturi neioti (taigi 1566 m. Lietuvos Statuto pozicija pakartojama, bet tik kaip apribojimas, o ne prievartin iskirtin dvsenos - galvodangos - pozicija. - R. G.). Taiau ied ant pirto su antspaudu ir dar vien ied kiekvienam j turti, o ydms leidiama neioti iedus, dirus ir apdarus pagal savo turtines igales ( Statutas... 1989, 442). Palygin Antrojo ir Treiojo Lietuvos Statut stili matome, jog draudiamoji 1566 m. intonacija buvo pakeista rekomendacine. Kas lm tokias permainas vos vienos kartos gyvenime? Istoriniai faktai byloja, kad Statuto statymai nebuvo vykdomi pirmiausia pai jo sudarytoj ir kit pon didik, pritarusi j svarstant ir priimant, o valstybs aparatas, teismai, vykdomoji valdia buvo pernelyg silpni. Prieingai, kiekvienas stambus feodalas turjo savo gana didel prievartos aparat ar net kariuomen. (...) Visikai nepaisydami Statuto statym, jie nuolat smurtavo vieni prie kitus. (...) Tai erzino bajorus, kl j nepasitenkinim, juolab, kad urdijose, nors tada dar neskaitlingose, daug buvo vilkinimo, sauvals, atviro iplimo pinig i tvarkani savo reikalus bajor ( Lazutka 1994, 26, 28). Kalbama apie bajor luom kaip apie vienintel LDK luom, turint pilietines teises, kurios ir suraytos Lietuvos Statutuose bei kituose dokumentuose. Taiau kodl ypatingas dmesys skiriamas ydams ir j klausimas trauktas net Antr ir Trei Lietuvos Statutus? Atsakymas aikja i 7 straipsnio, kur raoma, kad jei koks ydas ar yd priimt krikionik tikjim, tai kiekviena tokia asaba ir j palikuonys bt laikomi u bajorus( Statutas... 1989, 442). Taigi ydai LDK labai arti bajor luomo ir, anot Statuto, tik j religins nuostatos parodo ios bendrijos savotikum, savivok. P. Johnsonas, analizuodamas Toros tekst, paymi: Kadangi visi mons sukurti pagal Dievo paveiksl,

235
Rta Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS LDK

Pirmojo Lietuvos Statuto, sudaryto 1529 m, Lauryno nuorao teksto pirmasis puslapis

236
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

jie bet kuria fundamentalia prasme turi lygias teises. (...) visi lieka lygs - karalius, auktas kunigas, laisvas mogus ar vergas. (...) karalyst nelipo prie judaizmo: mat ydai norjo karaliaus, kuris turt visas karalikas pareigas, bet joki teisi. I tikrj irdies gilumoje daugelis niekad ir netikjo karaliaus pateptumu, bet irinktumu, kuris, pasirodo, vykdavs pirmiau( Johnson 1999, 235). Ssajos su LDK bajorijos nusiteikimu akivaizdios: vyko kova tarp karaliaus ir politins tautos - kilmingos bajorijos, renkanios valdov. Bajorai, pagal savo padt visuomenje isidst nuo aukiausio lygmens iki pat apaios, pretendavo teis valdyti valstyb. Laisva politin sistema suteik galimyb galvoti k nori ir sakyti k galvoja, bet tik laisviems monms , LDK bajorams. Pretendentas Jungtins Respublikos sost Henrikas Valua 1574 m. pasira Henriko atrikulus, kuri nuostatas paeidus jo valdiniai - bajorija - turjo teis jam nepaklusti ir paalinti j i sosto. Valdovas turjo bti tik renkamas (r. Kiaupa 1995, 273). Tad buvo pasiektas aukiausias demokratijos laipsnis, apribojantis centrins valdios prerogatyvas. Kita vertus, teisinta lygyb tarp lygi praktikai reik t pai Statutuose surayt statym nepaisym ir nevykdym. Tad tiktina, kad toks teisinio nihilizmo fonas LDK skatino nepaisyti ir aukiau ivardint specialij draudim yd aprangai straipsni Antrajame ir Treiajame Lietuvos Statutuose. Tarp autentik istorini dokument, byl neaptinkame n vieno, kur ydai bt apsksti dl Statutuose skelbt straipsni nesilaikymo Lietuvoje. Maa to, savo enciklopedijoje ydai paymi, jog iki XVII a. Ryt Europoje nebuvo specifini ydik galvos apdangal, tuo tarpu likusioje Europoje jie buvo tap vienu gdingiausi yd atpainimo enkl (r. Trumpoji yd enciklopedija 1992, 111). Tiktina, kad jei XVII a. LDK speciali galvos dangal, kuri reikalavo 1566 m. Statutas, nebuvo, tai ir Antrojo Statuto straipsniai, veikiausiai, niekad nebuvo vykdomi, nes neaptikta joki rodym, kad bt buv kitaip. Tuo tarpu bandymai reglamentuoti yd aprang ne Lietuvoje prasidjo pakankamai anksti. tai nuo 1266 m. Banyios soboras Breslau pareigojo Ryt Europos ydus neioti speciali kepur; 1279 m. Ofene buvo vestas btinas ydiko skiriamojo enklo - geltonos gdos d-

Antrojo Lietuvos Statuto, sudaryto 1566 m. Lucko nuorao teksto pirmasis puslapis

ms - dvjimas. Taiau tiktina, jog LDK ie reikalavimai nepaplito, nes ydika apranga ia nesiskyr nuo neydikos. Pagal 1331 m. apraym, ydai rengsi taip, kaip rengsi lkta, t. y. bajorija, be to (!) - neiojosi pasijuos kardus ir pasidabin krtines auksinmis grandinmis (r. ten pat, 111). Visa tai ir visai taip buvo neiojama ir po dviej imt trisdeimties penkeri met, t. y. ir po 1566 m. Antrojo Lietuvos Statuto, nors juo ir bandyta apriboti ydams aukso ir sidabro naudojim puoybos tikslais. Taigi Lietuvos Didiojoje Kunigaiktystje imtmeiais nekito yd aprangos pobdis. Didiausias spaudimas yd patiriamas i Banyios: btent popieiaus legato spiriamas Vladislovas II Jogailaitis (1456-1516) statymikai tvirtino yd kostiumo iskirtinum - gdos dms - skritulio lopo i raudonos gelumbs neiojim. Vykdydamas popieiaus vali, Kazimieras IV Jogailaitis 1454 m. patvirtino sprendim dl yd iskirtini drabui . Bet vargu ar i sprendim buvo bent kiek laikomasi, jei ir po imto vienuolikos, ir po imto trisdeimt ketveri met, kaip minta, vl prireik speciali draudiamj straipsni dviejuose Lietuvos Statutuose. Neioti brangius drabuius ir brangenybes ydams taip pat buvo formaliai draudiama ir 1595 m. Lenkijos Statute. yd bendrijos valdia, siekdama ivengti nuo ms aki nenuleidiani neyd pavydo ir neapykantos, stengsi nekonfliktuoti ir siek apriboti yd drabui prabang (r. Johnson 1999, 355). 1628 m. yd savivalda prim sprendim, draudiant savo gentainiams dvti aksominius ir atlasinius drabuius ir puoti rbus perlais (r. Trumpoji...1992, 107). Tai, kaip Lietuvos Statutai reglamentavo yd dvsen, tra menkas Vakar Europos valstybi yd drausminimo priemoni atspindys. Kadangi esmini skirtum tarp yd ir neyd dvim viduramiais ir renesanso laikais kostium, rengimosi bdo, spalvini ar kitoki preferencij Vakar Europos valstybse nebuvo, situacija, besiklostanti krikionikoje visuomenje, krikionikos minios pavydas, neigiamas poiris svetimus, kitonikos religijos, bet identikos dvsenos

237
Rta I LDK Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS

yd gyvenimo motyvai, iliuminacija, Ispanija, XIV a.

238
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

mones buvo skatinamas valdios bei Banyios. Valdia nuolat jaut ideologin spaudim imtis priemoni prie ydus: Abstrakiai, plaija
, . . . . . _
V.

.,

, .

prasme, mums leista juos mylti. Taiau j atvilgiu negalima jokia konkreti meil ( r. Johnson 1999, 324). Banyia Inocento III lpomis teig, kad ydai, be skrupul naudodamiesi pinig teikiama galia, apvert natrali tvark auktyn kojom, - laisvasis krikionis tapo vergo ydo tarnu, tad valdia turinti grinti prigimtin tvark, primesdama gali apribojimus( r. ten pat, 320). Pirmieji diskriminuojantys potvarkiai prie ydus krikionybje atsirado po Laterano (popieiaus rm) konsiliumo, kuris ileido daugyb popieiaus buli, konsiliumo edikt, karali stat ir miest statut, kur nemaa nuostat skirta ydams dl j aprangos. Draudimai dvti vienokius ar kitokius kostiumo elementus buvo skelbiami daugyb kart. Siekiant sugrietinti diskriminuojanias priemones, 1222 m. emutinje Italijoje ir 1412 m. Ispanijoje ydams buvo prisakyta auginti barzdas ir nesikirpti plauk, kad juos galima bt lengvai atskirti nuo neyd. 1254 m. Albos konsiliumas udraud ydams vilkti didel apvalaus kirpimo apsiaust, kad j nesumaiyt su krikioni dvasininkais. Apsiaustas, dvimas turtingj bajor, taip pat buvo udraustas dvti 1413 m. Maljorkoje. Grietai buvo apribojama aprangos prabanga. 1412 m. Valadolido statymai nustat aukiausi visos aprangos verts rib, o 1404 m. Kiolne buvo tiksliai nustatyta ydams neiotinos mediagos ris, rbo ilgis, rankovi plotis ir apvado sudtis, be to, papuoal skaiius ir vert. 1268 m. Aragone buvo atnaujinta nuostata, pareigojanti dvti apval apsiaust. XIV a. Aragone, o 1412 m. Valadolido statymai Kastilijoje nustat dvti vir kit apdar ilg ligi pd drabu; i nuostata buvo atnaujinta 1413 m., papildius j tam tikro pavidalo chaperon (galvos dangalo) formos neiojimu. 1360 m. Romoje ydai privaljo dvti tam tikros dalmatins vilnos ries trump raudon apsiaust tabard, o moterys - tos paios spalvos apdar (r. Trumpoji... 1992,141). 1218 m. Henrikas III prim, o 1222 m. Oksfordo vyskupija patvirtino sprendim visiems ydams ir saracnams dvti ant drabui iskirtinius enklus. 1257 m. popieiaus bule buvo nurodyta ydms neioti vienu ar dviem mlynais kaspinais paymtus ydus. 1266 m. banyios soboras Breslau pareigojo ydus neioti ypating kepur. 1267 m. Vienos banytin taryba pareigojo Silezijos, Lenkijos ir Austrijos ydus vietoje skiriamojo enklo ant drabui dvti kepur atriu galu, koki ir patys ydai anksiau neiojo laisvu pasirinkimu. XIV a. kai kuri Europos ali valdantieji nustat yd kepurs spalv - gelton arba geltonai raudon (r. Metzger 1983, 306).

Geltona spalva iki pat XII a. buvo vertinama tik teigiamai: suvo- 239 kiama kaip auksas, ji simbolizavo sauls vies. Negatyvi prasm tu- Rta Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS rjo tik blauss, blanks, dulsvi geltonos spalvos atspalviai. Palaips- I LDK niui ambivalentiki viduramiai suteik mgstamai geltonai spalvai kit simbolik, susijusi su emikais, emais blog ketinim jausmais, tokiais kaip pavydas, tarumas, idavyst, melas, parsidavlikumas, begdyst. Judas, kaip Kristaus davjas, pradtas vaizduoti geltonais apdarais. Judo spalva simbolizavo dalykus u proto rib edikt - beprotyst, kvailyst, juokdaryst (r. ernova 1987,110). Gana sudtingi aikinimai susij su raudona spalva: suimtas Kristus buvo apvilktas raudonais markiniais, turjusiais simbolizuoti paiepiam romn poir Judjos karali ( mat Bizantijoje purpuras - imperatori spalva, kontroliuojama valstybs) (r. Mironov 1984, 83). 968 m. Bizantijos muitininkai pagrob i Kremonto vyskupo penkis purpurinius apsiaustus, kuri iveimas u valstybs sien buvo grietai draudiamas. Tokia muitins sistema buvo absoliuiai nesuprantama tuomet dar visikai barbarikos Vakar Europos visuomens atstovui, kuris gyveno rudimentins ekonomins organizacijos slygomis ir mat iame poelgyje tik asmenin eidim: ie iglebliai, ilepliai, plaiomis rankovmis ir tiaromis bei turbanais Jeanas-Baptiste'as Vanmouras. yd ant galv, kvailiai, kastratai, dykaduoniai, vaikto vilkdami purpur, moteris, 1714 o didvyriai, mons, pilni energijos, pain kar, persim tikjimu ir gailestingumu, nuolanks Dievui, dorybingi - ne!. Ne u kaln buvo Konstantinopolio ukariavimas, o kai 1204 m. Konstantinopol pam turmu, nukariautojai pirmiausia pasipuo purpuriniais aulinukais ir isimiegojo purpurinse palapinse (r. Le Goff 1992,100). ydai, pajungti ir ekonomikai nesaugs, buvo veriami dvimos aprangos elementus rodyti kaip skiriamj ydams bding gdos enkl. Taigi prievartos, plikavimo ir persekiojimo laikais yd diskriminavimo tendencijos tik giljo. Bendriausias ir nemaloniausias dl skritulio formos geltonos gdos dms (kartais baltos, reiau - raudonos, tvirtinamos ant kairs rb puss - irdies vietoje, bet pasitaikanios ir deinje) neiojimo

240
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

potvarkis, kuris paskelbtas Pranczijoje po Laterano konsiliumo XIII a. pabaigoje, iplito daugybje karalysi ir miest. Gdos dm, arba
. . . . . . . V V . V , ! .

geltonoji deme, ypa zeide yd orum, jie jautsi kaip raupsuotieji, paeminti ir svetimi tarp krikionikos daugumos. io diskriminacinio gdos enklo reikm buvo tokia atri, kad ydai stengsi, danai skmingai, isivaduoti i prievartos j neioti, isipirkti, gana brangiai mokdami u vien asmen ar net vis bendruomen. Tai liet ir kitus draudiamus ar privalomus aprangos elementus: turtingi ydai, o ir itisos bendruomens, isilaisvindavo i i prievoli, susimokj ypating mokest. Bet visuomen kaskart buvo kurstoma, atnaujinamos diskriminacins priemons, vedamos naujos ir vl reikalaujama ipirkos i pavaldios ir nesaugios yd bendruomens. I ydik enkl isiskyr ypatinga skrybl, kuri buvo aikiai matoma ir negaljo bti paslpta, nepaisant baud ir fizini bausmi. Bet kaip gdos dm ji nekl tiek neapykantos, kiek kiti atributai. Tai stebina tyrintojus, nes ndienos akimis yd skrybl atrodo mantri ir netgi juokinga (r. Trumpoji... 1992,147; Metzger 1983,103). Ji kildinama i antikins iaudins skrybls petasos, kuri neiojo tiek senovs Graikijos vyrai - kelionse, tiek moterys - pholia - nuo sauls. Panaias skrybles neiojo ir vidurami valstieiai, dirbdami lauko darbus, usidj po skryble dar ir balt drobin epiuk. Kgio, arba apversto piltuvo, formos skrybl ydams buvo tokia svarbi, kad XIV a. Ciuricho ir Uberlingeno antspaude ji buvo naudojama kaip herbo figra. Tokios skrybls galjo bti neiojamos (bet nebtinai) ir per kdikio apipjaustymo ceremonij. XV a. speciali skrybli pavidalas kiek pakito, ant smailo stiebo formos kgio atsirado rutulys, ubaigiantis konstrukcij. Ilgainiui ikonografijoje toki skrybli pasitaiko vis reiau; tiktina, jog tai lm neigiamas jos vertinimas, susijs su valdios primestomis prievartos priemonmis, kurios, drausdamos arba versdamos neioti prast kostiumo element, dar j eminania uniforma. Siekdamos apsidrausti nuo persekiojim ir kiek apmalinti krikionikos minios pavyd, yd bendruomens paios siek mainti savo drabui prabang, diaugsming ydams vyki, - vestuvi ar apipjaustymo - pompastik. 1418 m. Italijos yd bendruomens sprendimu buvo ileistas ilaid statymas. Ispanijos ydai moralistai skatino savo tikjimo brolius neioti juodos spalvos drabuius kaip tautos tremties simbol. Taiau domu, kad 1397 m. karalien Marija i Aragono siek primesti dvti juodus drabuius kaip yd u sispyrusios sielos juodumo simbol"_(r. Metzger 1983, 149). 1432 m. Kastilijos y-

d bendruomeni suvaiavime buvo priimta nuostata apriboti besaik prabang ir jos demonstravim, privalomai dvti tam tikrus drabuius, pasitus i leistin audini ri, tip bei spalv. Italijoje viena vidini drausminimo priemoni tapo pareigojimas vilkti plat juod virutin apsiaust, kuris turjo pridengti apaioje dvimos aprangos spalvingum ir puonum. Karingi arabai, VII-VIII a. uvald pus pasaulio, nepaveldjo graik pagoni antisemitizmo ir skmingai naudojosi yd bendruomeni gebjimais: rayti dalykinius laikus (ydai kalbjo arabikai), reguliuoti valiut santykius, prekiauti praktikai su visu pasauliu, - i Ryt - ilku, prieskoniais ir kitomis brangiomis prekmis, i Vakar - vergais pagonimis. ydams tarsi ir geriau seksi gyventi islamo emse, bet patys buvo veikiai aklinai apsupti neaprpiamos islamo teokratijos, o islamas labai spariai susikr prievartinio islaminimo" sistem. Ryt kratuose yd aprangos reglamentai inomi nuo Egipto laik: 850 m. kalifas al-Mutavakila nurod ydams vilkti gelton persik apsiaust taichasa ir virvin dir zunar. ydai galjo neioti persik kepur kapansuva tik tam tikr atspalvi, o turban - tik gelton. Jie turjo vengti dryuot audini i dviej ar trij spalv dryi (r. Trumpoji... 1992, 106). 1121 m. Bagdade paskelbti dekretai, veriantys ydus dvti du geltonus enklus: vien - ant galvos apdangalo, kit - po kaklu. Kiekvienas ydas dar turjo pasikabinti apie tris gramus sveriant vino gaball su jame spaustu odiu dhimmi (pers. ydas). Taip pat jis privaljo juosti dir. Moterys turjo avti vien raudon bat, kit - juod, o ant kaklo ar prie bat pritvirtinti varpel, kad ne tik spalva ar forma skelbt ateinant yd, bet ir garsas (r. Johnson 1999, 306). Yra inoma, jog yd auktj dvasinink prie rb dvti varpeliai turjo baidyti velnius, ir tai tarsi suteik pagrind pasityioti i yd (r. ten pat, 394). XVI a. Turkijoje vietiniai ydai neiojo gelton turban, o tremtiniai i Ispanijos - sefardai - raudon kgio pavidalo kepur. 1663 m. Maltoje, verg turguje, kur ydai buvo veriami vergais, jie privaljo isiskirti i kit geltono audeklo skiautele prie skrybls ar kepurs. Islamo kultroje nra aiki antinomij, iskyrus ipastanius ir neipastanius islam, bet ir jie lengvai galjo tapti kitokiais. Korane :ai, kas emika, neatskiriama nuo to, kas dangika, kas materialu, neatsiejama nuo dvasiko. viesa ir elis etikai ir estetikai lygiaveriai.

241
Rta I LDK Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS

Solonik yds apranga

242
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

Rembrandtas. ydai sinagogoje, 1635

Todl ir geltonos spalvos ambivalentikumas arab Rytuose kur kas maiau juntamas, nei Vakar kultroje. Keiiantis Artimuosiuose Rytuose senj prana pasauliui, auktai vertinama auksin spalva buvo pasmerkta kaip niekintinas auksinio verio" stabo vaizdis, kuriam meldsi Izraelio tauta ir per kur buvo pralieta gausyb kraujo. Bet pirmja Alacho auka buvo geltona karv, nes geltona - aukso pakaitalas, o auksas - tai gyvyb ir sveikata, nes auksas nesensta ir nedlja. Neturjo aikiai neigiamo atspalvio Rytuose ir kitos spalvos, kurias ydai privaljo neioti. Pavyzdiui, melsva, mlyna ir violetin - tai labai vertingos ir karto klimato slygomis ypa raminanios elio spalvos. Btent dl raminanio poveikio dangiki ir kiti mlynos spalvos atspalviai musulmonikoje Indijoje buvo laikomi gedulo spalvomis. Joms artima i mlynos raudon pereinanti violetin spalva, gijusi paslaptingumo, galinti bti ir gedulo spalva (r. Mironov 1984, 74). Visos ios spalvos buvo pritaikomos Rytuose yd kostiumui, iskirianiam ydus i neyd: XVIII a. prasta Turkijos yd apranga buvo juodas ar violetinis turbanas ir violetinis be ukulnio apavas. Panaiai rengsi ir Mezopotamijos, ir Sirijos ydai. Bucharoje nuo seno yd aprangoje vyravo juodos ir geltonos spalvos audiniai, buvo neiojamos apkratuotos kailiu kepurs tellak. 1781 m. Maroke rabinas dvjo virutin apdar labai plaiomis rankovmis ir kepur, aplik kuri buvo apriamas melsvas alis. 1860 m. Stambule rabinas dvjo tamsiai mlyn fetrin skrybl, parit baltu ali, arba turban su melsvomis tasmomis. 1873 m. Smirnoje rabinas neiojo ypating turban, paplitus tarp gydytoj. Smirnoje ir Salonikuose ydi aprangoje buvo mvimi turkiki arovarai, vir kuri dvti du-trys chalatai su prakarpomis nuo klub ligi grind; gatv buvo ieinama ilgomis tamsiai raudonomis mantilijomis; XIX a. buvo madingas aketo tipo trumpas virutinis apdaras. Turkijos yds neiojo ant galvos chotoz - pagalv primenant galvos dangal su balta muslinine skraiste, bet vliau jis buvo udraustas vizirio, kai be saiko ididjo.

Tipiki Maroko, Alyro, Tuniso ir Tripolio yd apdarai buvo juodi. Tai buvo: jarmulkos, tunikos, pantalonai ir humusai bei lepets. Ypatingais atvejais Maroko ydai usivilkdavo kseva kbara (didelius drabuius ): apdar, siuvint auksu (yd siuvintojos i Tetuano buvo ypa garsios). Alyre ir Tunise yd moterys kaip dal ventinio kostiumo neiojo ypating aukt galvos dangal, neiot ir neydi, is dangalas ijo i mados dar XIX a. Tunise yd apdar sudar laisva palaidin ligi klub, trumpas, puotas auksu aksominis aketas, aptempiantys kojas balti pantalonai ir aksomins kufijos - konuso formos galvos dangalas. Jemene kasdieniu gatvs apdaru buvo juodas apsiaustas su kapionu. ventiniai drabuiai isiskyr rykiu siuvinjimu ilkais, vilna bei sidabriniu arba auksiniu silu. Btinas apdaro elementas buvo auktas moterikas kapionas (gargus), papuotas auksinmis monetomis, sidabriniais ir auksiniais pakabukais, biseriu; neioti masyvs vriniai i paauksuoto sidabro (labble abi); eiolikos eili filigranini sidabrini paauksuot karuli vriniai su ikalintomis trikampmis ploktelmis i on (ma'nadt); siuvinti antblauzdiai, usimaunami ant arovar (kebir). Etiopijos ydai per ventes dvjo baltus drabuius ir plat apsiaust, ant galvos - balt turban. Moter apdarams buvo bdingas spalvotas siuvinjimas. Kaukazo yd kostiumas praktikai nesiskyr nuo vietini gyventoj, pvz., erkeska (iocha), nors yd dvta be durklo. \IX-XX a. sandroje galvos dangalas papacha buvo pakeistas kartzu (r. Trumpoji... 1992,111). Patyrusi visuose pasaulio kratuose iauriausius persekiojimus, vd tauta imoko idealiai prisitaikyti prie susiklosiusi aplinkybi: ten, kur slygos leido, draudimus galima buvo ignoruoti, kitur - isipirkti. Kovoje u savo egzistencij buvo apeinami atrs kampai, prisitaikoma prie aplinkos, apsisaugant nuo ipuoli. Pasitaikydavo ir iki, nors retai, kai ydai savo neiosena priepastatydavo save visuomenei, kitiems - to meto irinktiesiems . XVII a. Europoje dvaro yd padtis, kaip padka u j materialin pagalb permaining gausi kar ir taikos laikotarpiais, buvo iskirtin. ydai galjo lengvai

243
Rta Guzeviit Y D K O S T I U M O KELIAS I LDK

Bernardas Picartas. yd akenazi vestuvs, 1712

244
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

prieiti prie suvereno (Liudviko, Habsburgo ar kit); turjo teis kliauti kur nori ir kada nori; priklaus ne yd teism ir ne vietos teism
. . , . , . . . , ,
VV.

M-

jurisdikcijai, bet kunigaikio teismui (zr. Johnson 1999, 383). Tiesa, ias teises ydai bet kada galjo prarasti, - globjui mirus ar patekus nemalon, minia tik ir lauk galimybs susidoroti. Matyt, todl dvaro yd poiris kai kurias jiems teikiamas privilegijas, pvz., turti arvus, dvti kard, neiotis pistolet, joti irgu ar vaiuoti karieta, t. y. turti visa tai, kas buvo visai nepasiekiama eiliniam yd bendruomens nariui, buvo santrus. Dvaro ydai galjo ne tik gyventi, kur ir kaip pageidavo, t. y. u yd kvartalo rib, bet jie patys ir j eim moterys galjo rengtis kaip tinkami. Kai kuriuos ydus ios privilegijos skatino atsisakyti bti ydais, bet ne visus. tai, pvz., Samsonas Wetheimeris isaugojo savo barzd ( kuri ksinosi Saksonijos kurfiurstas, samds savo dvare 20 yd eim, be to, susidorojo su vienu usispyrliu, pats prievarta nukirps barzd, kadangi jos savininkas net u 5000 taleri nesutiko su ja skirtis), bet svarbiausia, kad, anot dvariki, S. VVetheimeris rengsi kaip lenkas( r. ten pat, 86). Taip jis identifikavosi su Abiej Taut Respublikos yd bendruomene, priepastatydamas save vertybinms Europos dvaro nuostatoms, pagal kurias dvaro ydui buvo neprivalu dvti taip, kaip LDK ir Lenkijos karalysts bajorijai, kuri rengsi rytietikai. XVII a. Abiej Taut Respublikoje liaudies" kostiumu buvo laikomas apdaras, susidedantis i komplekto: apatinio drabuio, vadinto iponu, ir virutinio - kontuu. iame amiuje, kaip ir ankstesniais, LDK liaudimi buvo laikomas tik vienas luomas, turjs pilietines teises, bajorija (visi kiti buvo u statymo rib). Bet yd teiss nuo Vytauto laik rmsi didij kunigaiki jiems suteiktomis ir vis paskesnij kunigaiki nuolat patvirtinamomis specialiomis privilegijomis, kurios priartino yd padt prie bajorijos (vienintel lemtinga klitis ydams patekti irinktj luom buvo j religija). Tad ir yd apranga Lietuvoje atitiko visus to meto valdaniojo luomo, vadinamojo bajor tautos, kriterijus. Lenkikas kostiumas atspindjo identiteto sumaityje atsidrusios Lietuvos, kur dominavo sampratos gente Lituani, natione Poloni, sudvejint savimon. Nykstant nuo antrosios XVI a. puss i oficiali LDK dokument (byl, testament, inventori) savja laikytai senovs baltarusi kalbai, keitsi ir kostiumas, - vis aktyviau sitvirtina taip vadinamas lenkikas kostiumas. Paradoksalu, taiau istorikai lenkikas kostiumas sigaljo imtmei istorij turinioje erdvje ir laike. io kostiumo itakos prasidt Persijos-Bizantijos jungtimi (vlesniais amiais - Turkijos-Vengrijos),

toliau - Rusijos-Lietuvos ir tik vliausiai usibaigt Lenkija. Savo struktra, stilistika vadinamasis lenki kas kostiumas yra visikai orientalistinis: nuo galvos, padengtos kalpoku, ligi koj, apaut riestanosiais auliniais batais, ir apdaro, pajuosto persika juosta (XVIII a., trumpam atsiradus vietinms LDK manufaktroms, gaminusioms panaaus tipo juostas, jos buvo pavadintos Slucko juostomis). Lenk kostiumologai

245
Rta Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS LDK

XVI-XVII a. Lenkijos yd apranga. Knygos Yeven Metzulah iliustracija

pripasta, jog atskiri aprangos elementai - apsijuosimas, minkti ilkiniai dirai, susegimas kilpomis, apavas riestais galais - susijs su Ryt tikjimais, kad, pvz., riestanosiai batai neeidia motinos-ems. Svarbiausia - bendra orientalistin vyrik lenkik apdar stilistika sigaljo po Liublino unijos (1569 m.), be to, kontakt su Turkija keliu (per betarpikus kontaktus su Vengrija, Lietuva ir Rusija) (r. ModynskaNawotka 2003, 30, 37, 41). LDK rytietiko tipo kostiumas buvo plaiai dvimas ir dominavo dar ikirenesansiniu laikotarpiu, t. y. ymiai anksiau, negu Lietuva ir Lenkija susiliejo Respublik. Dvinarje valstybje Lietuva stengsi isaugoti savo politin nepriklausomyb ir teises, bet kultriniu poiriu antagonizmo su Lenkijos karalyste nebuvo. Bergdios buvo pastangos iskirti Abiej Taut Respublikos kilms teorijoje lenkik - sarmatik ir lietuvik - romnik savo akn hipotez, nes ie savos istorijos mitai tik papildo vienas kit, susiliedami vientis. Kalbant apie kostium, sarmatika kilms hipotez yra gana produktyvi: juk vienintelis ligi iol dvimas nacionalinis kostiumas, artimas istoriniam lenkikam , arba sarmatikam, yra vairi iaurs Kaukazo :aut apdaras. Sekant renesanso europietikais genealogini akn paiekos pavyzdiais, visuomens elito garbs kodeksas reikalavo, kad praboiai bt kil i legendini etnos, pageidautina, gyvenusi pakankamai toli nuo esam teritorij, kur vyravo kitos kins, eimos ir visuomeninio gyvenimo slygos. Ypatingos slygos turjo pateisinti iskirtin bajor luomo, kaip legendins tautos aini, padt. Pagal sar-

246
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGI

matik ideologij, Abiej Taut Respublikos bajorija kaip tik ir dvjo rytietik apdar, nes jis buvo tos senosios, atsinetos i tolim krat,
. V

orientalistines kulturos iraika. Orientalizmas klestjo ms kultroje anaiptol ne vien tik mikroarchitektroje - kostiume, jis spalvingai reiksi ir makro architektroje - gyvenamojo namo, dvaro - interjere bei eksterjere. Nedideli kiemeliai su augmenija ir vandens altiniais, paplit visuose priekins Azijos kratuose, atjo ir Vakar Europ. Ir jei musulmonikuose kratuose sodas buvo rojaus vaizdis emje, tai ia jis palaipsniui atliko vien estetin funkcij, prarasdamas sakralin. Gyvenamasis bstas LDK, kaip buvo prasta ir Rytuose, dalinosi dvi puses: kair - skirt vyrams, dein - moterims, kurias jung priemen. Rytietiki elementai buvo ryks interjere, jiems bdinga sodri spalvin gama su dominuojaniu augaliniu ornamentu. Koklins krosnys, statomos beveik visose gyvenamosiose patalpose, buvo dengiamos ornamentuotomis turki ko darbo" plytelmis (r. Kilbas 2004, 49). Jose vyravo Maosios Azijos alims bdingi ornamentinio paviriaus organizavimo principai: aikus pieinys (daniausiai vaizduojantis vynuogi kek arba gvazdiko ied), grieta simetrija, realistinis augalinis motyvas, kontrastingas spalv derinys. Aminas gyvybs medio motyvas fiksuojamas spalvingoje skryni tapyboje. Dekoruojamos buvo ir grindys, sienos, lubos. Kilimuose (odis mums tiek prastas, kad pamirtame, jog jis yra pers-tiurk kilms), kurie buvo naudojami tiek vertikaliems, tiek ir horizontaliems paviriams padengti (pvz., stalo), atsispindjo sakralinio rojaus sodo vaizdis. Tokioje aplinkoje orientalistinis kostiumas tapo visikai organiku elementu, o ne svetimkniu. Kaip inia, kostiumas ne tik tenkina dviniojo praktinius poreikius, bet turi derti ir prie aplinkos. Tuo bdu rytietiki elementai reiksi visose bajor kultros sferose. Jie sudar reikming vietins tradicins bajor kultros dal, ir tuo bajorai skyrsi nuo Vakar Europos elito. Bajor kultros struktroje visi jos elementai buvo tarpusavyje susieti, fiksuojami ir perduodami i kartos kart. Orientalistin tiek interjero, tiek kostiumo iraika nebuvo sarmatizmo ideologijos pasekm, - ji ireik tik sustiprint ir prailgint jos egzistencij. Terminas bajorai, susijs su odiu bojary, kildinamas i odio , reikusio kar, taigi jis apibdino vis luom pagal jo pagrindin usimim - kariavim. io usimimo dka Lietuva pasiek Juodj jr, t. y. pltsi Ryt kryptimi. Nuo seno Rusia Lietuvai ir Lietuva ukariautai Rusiai dar abipus tak. Ryt apeig krikionyb skverbsi

Lietuv per rus kunigaiktyi, kurias ved Lietuvos kunigaikiai, rmus, rus pirklius ir nuolatinius, tolydio besipleianius ryius" (r. Kraevskis 1994,19). Skiriamasis bajor kultros bruoas buvo labai stiprs giminiki santykiai ios socialins grups viduje, kurie skverbsi ir visuomeninius bei valstybinius santykius. is bruoas taip pat buvo bdingas rytietikoms visuomenms (r. Kilbas 2004, 30). Ms visuomens elitas ne kart keit savo konfesin priklausomyb, ir tai norom nenorom paveik ir kitas kultrinio gyvenimo sferas. Konfesinis netolygumas ir daugiakonfesikumas atspindjo vairi kultrini tradicij susidrim ir susimaiym LDK teritorijoje. Lietuva nuolat jaut tiesiogin Rusios poveik dl nuolatini kontakt su jos kunigaiktystmis, tampaniomis ms emmis. Taiau Lietuva patyr ir didiul Bizantijos kultros poveik, - bizantikoji kultra pas mus skleidsi vairiose kultros sferose, ji turjo takos ir kostiumo formavimuisi. Sintetin Bizantijos kultra buvo orientuota universalizm: menu buvo siekiama dvasinio mogaus pertvarkymo pakeliui absoliut amin gro - dievikj Idj. Sudtingoje simboli sistemoje kiekvienas daiktas atliko trejop funkcij: materialiniuose daiktuose irykino spiritualistin esm, kl ligi j pat mog ir realiai ireik buitiniame lygyje virbtin pasaul, tuo bdu sujungiant regim pasaul su neregimu dievikuoju. Subtilus krikionikas spiritualizmas ir asketizmas, Banyios sankcionuotas autoritarinis imperatori kultas ir antikins mitologijos reminiscencijos bei magizmas - visa tai buvo bdinga bizantiko meno etalonams, kurie sklido po didiul Bizantijos imperij ir jos poveikio zonas (r. Bizantijos kultra 1989, 520, 556). Atsisakiusi antikinio apsinuoginimo, Bizantijos imperija kr kitok groio ideal, kur tobulas galjo bti vien veidas, nes mogaus dvasinis vilgsis pasaul akimis pasta gr bei blog; tuo tarpu knas, kuriame telkiasi nuodm, turi bti suniveliuotas daugiaspalvikumu, audinio kokybe bei rat virtuozikumu. Bizantiki audiniai buvo tekstils meno edevrai, o standumu, beveik nelankstumu, tobulai tiko bti antvalkiais knikumui suvystyti. imtmeiais Bizantijoje buvo tobuli-

247
Rta I LDK Guzeviiut Y D KOSTIUMO KELIAS

Rytietiki elementai Lenkijos ir Lietuvos yd aprangoje

248
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

nama tiesiai i Kinijos (kontrabandos keliu) ia patekusio ilko gamyba, kuri tapo valstybs monopolija ir kurioje aktyviai dalyvavo didel dalis
_. ... . v , , , ..

Bizantijoje gyvenusios yd kolonuos. Taiau Bizantijos menas buvo stipriai veikiamas Persijos kultros. Aktyvs prekybiniai ir diplomatiniai Bizantijos santykiai su Maja Azija, ypa su Persija, lm tai, kad rytietika, i esms persika, taka smarkiai paveik jos kultr ir siskverb buit bei kostium. Pagal Bizantijos i Romos imperijos paveldt antikins aprangos tradicij knas bdavo vyniojamas drapiruot audekl, susegant atskirus audinio gabalus puoniomis fibulomis, arba dengiamas tunika, usimaunama per galv. Tuo tarpu rytietiki, pirmiausia persiki, apdarai isiskyr tuo, kad buvo usivelkami kaip chalatai ir susegami sagomis ar strypeliais su virvelinmis kilpomis arba susiauiami, perkeiiant skvernus. Tokie persiko kaftano tipo neplatus, su ilgomis rankovmis ir pajuosti dirais apdarai atsirado bizantik imperatori aprangoje (r. Mercalova 1993,134). Bizantijos meno etalonai sklido po didiul Bizantijos imperij ir jos poveikio zonas. Bizantija sukr naujus vidurami papuoal tipus - stiklines apyrankes ir stiklo iedus, kurie plito Kryme, Kaukaze, Chazarijoje, Rusijoje. Bizantiki stikliniai papuoalai patekdavo Vengrij, Lenkij, Pavolgio Bulgarij; juos mgdiojo Gruzijoj, Bulgarijoj, Lenkijoj, Rusijoj. Pvz., Pabaltijyje, atkartodami bizantikas formas, lifuodavo karolius i gintaro, suteikdami jiems statinaii, gervuogi, citrinaii pavidalus. Kartu Persijos kultros taka buvo tokia paveiki, kad pasiek Siaurs tautas, Skandinavij, palikdama savo ymes vairioje meninje iraikoje, susipindama mantriose romaninio laikotarpio ornamentinse pynse. Tiktina, jog i kultr sklaidai didels takos turjo stepi mons , klajokliai. Vlyvojo helenizmo laikotarpiu iaurins Juodosios jros pakrants buvo nustos vairiausi geni, kuri religinis sinkretizmas skleidsi tikjim bei vis kit kultrini reikini maiymusi. Mums domi i geografin erdv tuo, kad Abiej Taut Respublikos bajorai kildino save nuo iaurini Juodosios jros pakrantse gyvenani sarmat (irann kalb grupi geni: alan, roksolan, jazyg ir kit), kurie III a. p. m. e. pajudjo i stepi link Tobolo ir Dunojaus, Prieurals ir Pavolgio. Paverg ia anksiau gyvenusias ir aktyviai bendravusias su Persijos imperija skit gentis, um j apgyvent teritorij iaurinse Juodosios jros pakrantse, pasiek Dunojaus iotis ir Karpat kalnus bei Vysl. 274 m. siver Romos provincij Dakij, susikov su romnais, IV m. e. a. buvo sutriukinti hun, bet viena sarmat gentis - ala-

nai - drauge su gotais ir hunais dalyvavo didiajame taut kraustymesi ir prisidjo prie Romos imperijos lugimo. (tai taip logikai susilieja dviej sudedamj Abiej Taut Respublikos dali sarmatikos bei romnikos kilms legendos). VI a. Priekaukazje atsirado tiurkiut gentys, kurios pajung hunus; VIII a. hunai isivadavo i tiurk kaganato jungo, o i hun geni isiskyr bulgarai, Azovo stepse kr Didij Bulgarij. VII a. dalis bulgar pasitrauk prie Dunojaus; lik buvo nukariauti chazar. Klajokli chazar kaganatas isilaik ligi 965 m., kai buvo nukariautas kunigaikio Sviatoslavo Igoreviiaus. Po X a. Chazarija vadinta rytin Krymo dalis. Pirmojoje VIII a. pusje Chazar kaganatas atsivert judaizm. Teigiama, jog ydai ne tik aktyviai prekiavo, bet ir atvertinjo savo tikjim milinikoje pietins Euroazijos teritorijos juostoje (r. Johnson 1999, 374). Galima bt teigti, jog Lietuvos teritorij ydai galjo patekti ne vien ivarym i Europos metu, bet ir i Ryt, nuo Juodosios jros pakrani. Tam tikra grandis visoje ssaj grandinje yra ir karaim, ipastani judaizm, atgabenimas Lietuv. Kai kas daro ivad, kad karaimai, nors i privilegija j neliet, pamat, kaip svetingai buvo priimti totoriai, Vytauto valdymo laikais pradjo plaukti i Ryt Lietuv ( Kraevskis 1994, 27). Materialin ias hipotezes patvirtinanti iraika galt bti galvos dangalas, pavaizduotas ant LDK didiojo kunigaikio ygimanto Augusto galvos. Anot Adomo Mickeviiaus, ygimantas Augustas, senoviku paproiu pakeltas LDK sost, prisijuos kalavij, vainikavosi kalpoku ir buvo paskutinis karalius, kurs alm Vytauto neiojo ( r. Mickeviius 1998, 350). Kitas altinis - Motiejus Strijkovskis, kuris ra, kad senovs lietuvis, vries galv nulups, usimaudavo j vietoje lyko" (Gloger 1985, 331). lykas - tai trumpinys aukto galvos dangalo pavadinimo - balykas, kur bas - pers kalba reik galva, o lyk - iemas. Neabejotina, jog ydika kepur lik yra artimiausia lyko, arba balyko, giminait. Lenkai pabria, kad lykas buvo bdingas btent lietuviams (tokiais buvo laikomi visi LDK teritorijos gyventojai), nes 1325 m. Krokuv buvo atvyk Lietuvos ponai, vilkintys loki kaili skrandas ir su vilko kailio lykais ant galv. Ilgainiui i kepur prarado kunigaiktiko vainiko aureol, nusirito socialiniais laiptais emyn ir XIX a. jau buvo neiojama valstiei. domu, jog vlesniais imtmeiais ji vadinta krymka (Krymo totorikas pavadinimas), lygiai taip pat vadintas totori nuotakos kontuas (r. Gobiowski 1830, 180). I tos paios aknies kildinama ir ydika kepur micka.

249
Rta Guzeviit

^DK kostiu *

250
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOCIJA

Tad galima yd migracija i Ryt galjo buti laidininke, perimant persikus aprangos pavidalus, kurie buvo tiek universals, kad vai. . , . , . , . . . , . . . .

riais laikais tarnavo skirtingiems etnosams ir buvo priimtini, nepaisant konfesij ir valstybini struktr skirtum. I skund autentikose bylose, dokument, autentikos ikonografijos aikja ne tik LDK yd aprangos pobdis, bet ir didiulis kelias, kur praeina kiekvienas j aprangos elementas, minimas skunduose. Pavyzdiui, inoma, jog pagal LDK statymus Lietuvos bajorai buvo atleisti nuo muitini mokesi ir negaljo usiiminti jokia prekybine veikla, todl visa, kas buvo btina iam luomui, pradedant druska, silkmis, cukrumi ir vynu bei brangiais audiniais, patekdavo i usienio be muit. ydai upild tutum, kuri bajorai paliko prekybos ir finans srityse. LDK muitininkai beveik be iimi bdavo ydai, kurie aktyviai prieinosi valdios savivalei, o interes nesutapimas sukeldavo ginus, barnius, mutynes, piktnaudiavimus (r. Aktai... 1865-1915, XLIV). Istorija isaugojo mums 1562 m. Brastos muitininko tarno ydo Zelmano Isakoviiaus skund, apraant, kaip jis antr valand nakties js i savo pono Pinsko muitininko Chelmijaus Rubinoviiaus namo, bet i emieio pono Matiejaus Voitiechoviiaus nam ioks parankinis Mikita su padjjais ir, j sumus, atm juod aukt kepur, apkratuot kiaune, nuvilko gvazdikinio parpjano odnoriadk su 8 sidabriniais knafliais, nurov kalit su 6 raudonaisiais auksinais ir 4 kapomis lietuvik grai (r. ten pat, nr. 26). Taigi muitininkas ydas Zelmanas Isakoviius vilkjo gvazdikinio porpjano odnoriadk. Odnoriadka - tai vienas LDK bajor populiaresni virutini apdar. Sis drabuis ypa mgtas Rusijoje (pavadinimas rodo, kad rbo bta vienaeilio, t. y. be pamualo), odnoriadka vilkima lauke XIII-XVII a. (r. Rabinovi 1986, 76). Tai, kad jis buvo dvimas vyr ir moter, rodo archajik jo kilm. is demisezoninis rbas buvo laisvo itisinio kirpimo su atmetamomis sparninmis rankovmis ir prakarpomis rankoms. Susegimas pagal to meto paprot danai buvo pagrindinis dekoratyvinis drabuio akcentas. Tai bdavo horizontalios kilp juostos, usegamos strypeliais arba stambiomis, puoniomis sagomis. Minimu atveju odnoriadka susegta 8 sidabriniais knafliais (lenk. knafel, vok. Knopf). inant, kad tokio tipo drabuyje bdavo ir 15-18 sag, galima manyti, jog sidabriniai knafliai buvo gana stambs. Audinys, i kurio pasita odnoriadka, vadinamas porpjanu. Marija Matuakait j veria kaip purpurin ", kuris priskirtinas prie branges-

ni i usienio importuojam gelumbs ri, kurios uolektis XVI a. viduryje kainavo 22-23 lietuvikus graius (r. Kirsanova 1995, 28). odis gvazdikinis apibdino audinio atspalv. Paprastai patys pavadinimai nusakydavo mediagos spalv, taigi gvazdikinis reik oranin atspalv (r. Rabinovi 1986, 65). Kodl pagal pavadinim turjusi bti purpurin gelumb buvo vis dlto oranin - sunku paaikinti; tiktina, kad ypa populiarios gerbtinos renesanso laikais raudonos spalvos atspalvi buvo gana daug. Zelmanui Isakoviiui buvo atimta juoda aukta kepur, apkratuota kiauns kailiu. Btent galvos dangalas kostiumo struktroje atlieka pagrindin etnodiferencijuojant vaidmen. Viduramiais galva yra gerbtiniausia, ikiliausia ir geriausiai apvelgiama kno dalis. Visos ios iskirtins savybs persikelia ir dangal. Taiau ydo Zelmano Isakoviiaus atveju ir ia nerandame jokio etninio iskirtinumo poymi. Lenk akimis irint, auktomis kepurmis, arba kalpokais, lietuviai isiskyr nuo seno, ir seime ie kalpokai vadinami lietuvi kais" (r. Gutkowska-Rychlewska 1968, 299). Dar buvo nutraukta kalita su 6 raudonais auksinais ir 4 lietvikomis kapomis. Populiarus Lietuvoje kalitos pavadinimas taip pat atjs i Rusijos (Maskvos kunigaiktis Kalita buvo taip pramintas u savo yktum) ir reik odin pinigin, prisegt prie diro. Kaip inoma, drabuiuose iki XVII a. dar nebuvo kieni, taiau odis Kuiuem (rus.) jau vartojamas, ir ki en" paprastai prisegama prie aprangos (r. Rabinovi 1986, 85). Nei is sumuimo atvejis, nei tokia apranga nebuvo unikali LDK teritorijoje. tai kitas skundas. 1585 m. Slanime ydas Chaimas Janusoviius, vaiavs viekeliu, buvo pavytas, sumutas, sueistas ir apipltas bajoro emieio Bogdano Ivanoviiaus Jacnyiaus priklausomo mogaus Griniaus Chodoroviiaus su parankiniais. I veimo buvo iplta skrynel, kurioje buv 30 kap lietuvik grai, 2 auksiniai iedai, kainav 7 kapas lietuvik grai; skolos lapas apie ydo Kleco 10 kap skol Davydui Mokoviiui; juodas uterfino jermakas, pirktas u 3 kapas lietu-

251
Ruta Guzeviit Y D KOSTIUMO KELIAS LDK

Lietuvos ydaits. Pieinys. XIX a. pr.

252
ESTETIKA, DAILTYRA , LITERATROLC^IJA

vik grai; sukmanas uterfino, pirktas u 3 kapas lietuvik grai; 2 gabalai Kelno drobs po 7 kapas lietuvik grai. Tiktina, kad jermakas, apie kur kalbama skunde, priklaus paiam ydui Chaimui Janusoviiui. Jermakas (lenk. - giermak, balt. - armiak, rus. - ormiak; XVI-XVII a. LDK bylose dar sutinkami
p a v a d i n i m a i : kgermiak, jermiak, ermiak, jermk). Rusijoje d v i m o armia-

ko pavadinimas kildinamas i irann odio urmak (r. ten pat, 76). Paprasiausi jermakai buvo siuvami i namuose austo milo, vadinto armiacina (tiurkikai armak - drabuis i kupranugario vilnos) (r. Kirsanova 1995, 22). io apdaro pavadinimuose susikertanios indoeuroiei-irann prokalbs su tiurkikomis aikiausiai parodo, kad, tiktina, Persijoje atsirads drabuis, patekus ios buvusios didios imperijos daliai Turkijos valdion, lengvai asimiliuojamas naujai susiformavusio krato aprangos sistem. Lenkai teigia, jog perm ilgo juodo giermako dvjim dar Jogailos laikais. Gvagninis tikslina, kad Maskvoje ie rbai siekia net kulnis, siuvami i vilnos ar gelumbs (r. Gloger 1985, 184). Iskirtinis poymis - susegimas nuo viraus ligi apaios puoniais guzais ir didiul kailin apykakl. Kuriuo metu armiakas ateina Rusij, - sunku nustatyti, taiau ia jis igyvena gana ilgai. 1830 m. slavofil judjimo dka bandoma grinti buit rusiko tautinio kostiumo element: yms literatai persirenginja armiakais ar kitais liaudyje dvtais apdarais, bet pernelyg didelis istorinis nuotolis ir sitvirtinusi bendraeuropietika dvsena laiko juos tos paios liaudies akyse viso labo tik svetimaliais persais (r. Kirsanova 1995, 22). Armiako kelion Rusijoje nesibaigia. Jis priimamas Lietuvoje ir toliau keliauja Lenkij. Jam netaikomi netgi lytiniai apribojimai. tai ygimanto Augusto sesers Kotrynos, susituokusios su Suomijos kunigaikiu Jonu III Vaza, isiveto kraiio srae praktikai visos kostiumo sistemos dalys - nuo galvodangos ir papuoal ligi virutini drabui - yra pernelyg renesansikos, t. y. vakarietikos. Bet alia ios vesternizacijos staiga irykja ir rytietiki Jogailaits virutiniai apdarai: subels, azukos, jermkai, pusjermks (r. Janonien 2005, 23).

XVI a. Rusijoje armiakas - laisvas, chalato tipo virutinis drabuis, dvimas gatvje. Lietuvoje, bent jau renesanso laikotarpiu, jis galjo bti pakankamai itaigingas - jo nevengdavo usivilkti ir pats ygimantas Augustas. M. Matuakait rao: Praktik, ne vien reprezentacijai skirt drabu dvdavo ir aukiausiam sluoksniui priklausantys feodalai, ir smulkieji bajorai bei tarnai( Matuakait 2003, 66). Lietuvoje jo pavidalas kiek pramatnesnis: jis itisinio kirpimo, pusiau prigluds,

su didele apykakle ir ilgomis rankovmis. Pramatni armiak rankovs kabanios, o i apaios matomos komplektinio apatinio drabuio rankovs, danai kontrastingos spalvos. tai tarpkultrini tak poveikis realiam daiktui - dvimam drabuiui, kuris skmingai nukeliauja tok keli: Persija - Turkija - Rusija Lietuva - Lenkija, visur palikdamas aik pdsak. Jis keliauja ne tik geografikai i Ryt Vakarus, bet ir politikai, skmingai perengdamas labai skirting valstybi sienas. Jis keliauja per kelis imtmeius, tenkindamas vairi kart, taut, luom, lyi ir konfesij atstovus. Netiktina, taiau nra jokios prieprieos kaimynini ali ir j taut estetinje smonje, kuri galt it judjim sustabdyti. Tokiu pat keliu LDK atkeliavo beveik visi apdar tipai, kurie vliau apibendrintai pavadinami sarmatiku kostiumu, o dar vliau - tiesiog
lenkiku.

253
Rta I LDK Guzeviit Y D K O S T I U M O KELIAS

Grkime prie Chaimo Janusoviiaus atvejo, kur minimas armiakas i juodo uterfino. M. Matuakait apie rb rao: Lietuvoje jermkuose aikiai vyravo juoda, balta ar pilka spalva ir tik retkariais koloritas rykesnis ( ten pat, 87). Byloje armiakas kainuotas 3 kapomis lietuvik grai. Minimas ir kitas apdaras - sukmanas, kuris kainavo tiek pat, tad buvo lygiavertis. Tiktina, jog iuo atveju sukmanas buvo apatinis drabuis, kuris sudar komplekt su armiaku. Sukmanas kildinamas i archajikesni apdar, nes priklaus tam nykstaniam drabui tipui, kuris galjo bti dvimas vienodai vyr ir moter (bet ir armiakui bdingas uniseksualumas). Paprasiausi sukmanai bdavo plats, i gelumbs, bet nelabai ilti, siuvami su pamualu. Bta ir prabangi sukman i importini audini su ilko pamualais. Lenkai sukmano, kaip ir suknios, pavadinim kildina i sukno - gelumb, i kurios ie apdarai bdavo siuvami. Bdingas sukmano poymis - itin plati apykakl, dengianti peius, lenkikai vadinta suk, kuri sisupdavo per darganas (r. Seweryn 1960,10). XVI a. vien gelumbs, importuojamos i vairi krat, buvo daugiau kaip 30 ri. Uterfino gelumbs pavadinimas, kaip ir pati gelumb, galjo bti kilusi i Utrechto provincijos Nyderlanduose, kur ji buvo gaminama. Bent jau XVIII a. pabaigoje inomas Utrechto aksomas, - tai

Merkins apylinki ydas prie savo nam

254
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

vilnonis audinys, audiamas aksomo technika (ligi to meto naudojamas jau tik apmualams) (r. Kirsanova 1995, 288).
. . .V.

Is yd Zelmano Isakoviciaus ir Chaimo Janusoviciaus apdar matyti, jog n vienas j elementas nebuvo specialus priklausomybs yd etnosui enklas. LDK bajor ir yd kostiumo sugretinimas rodo j visik identikum (bent jau LDK laikotarpiu). Stebtina, jog yd bendruomen, kuri, susikrusi ypating tapatyb, neinykusi ligi iol, susitapatino su vietine bajorija savo dvsena. Jie vilkjo kostium, visuotinai priimt LDK emse. Kodl Lietuvos ydai jos laiksi? Tiktina, dl to, jog rmsi vertybinmis LDK nuostatomis. Savo iore Lietuvos ydai rod geranorik prisiderinim prie to krato, kuriame gyveno. Juolab kad i apranga esmingai nesiskyr nuo prastos ydams rytietikos dvsenos. LDK bajor kostiumo ir yd bendruomens aprangos tapatumas paskatino tirti io kostiumo struktr kaip prajusi epoch estetins kultros savit reikin, bding LDK gyventojams, nepaisant j tautikumo, paproi ir konfesini ypatybi. Galima daryti ivad, kad viduramiais Vakar Europos yd apranga buvo tapati visiems kitiems europieiams. Dl gausjani religinio ir etninio nepakantumo recidyv vairios yd bendruomens buvo priverstos trauktis i Vakar daug liberalesn LDK kultrin erdv. is procesas iplito dar XV a., o nuo XVII a. pab. Lietuvoje ir Lenkijoje yd bendruomen buvo didiausia Europoje. Ryt Europoje ydai skmingai prisiderino prie io krato neiosenos. XVII a., kai dalis yd po imtmeio (1648-1758 m.) vietini pogrom buvo priversta vl pasukti i Ryt Vakarus, Europoje bandymai traukti ydus litvakus bendraeuropietik aprangos kultros sistem buvo sutikti kategorika nuostata - laikytis vietins LDK dvsenos. Vlesniais amiais (XVIII a. pab.), pasikeitus LDK bajor aprangos orientacijai i rytietikos vakarietik, kosmopolitin, ydai dar ilgai liko itikimi sarmatikajai. Tai buvo ypa akivaizdu Kosciukos sukilimo laikmeiu, kai visa vietin visuomen, paveikta vietjik reform, metsi persirenginti, nusimesdama pasenus sarmatik apdar ir pakeisdama j paangesniu -bendraeuropietiku. Tuo metu kaip tik yd aprangoje u strigo daugyb archajikos dvsenos element, kuriuos lengva ranka buvo nusimetusi k tik buvusi sarmat . Kadangi bendraeuropietikos mados karusel, sukusi ir LDK bajorus, sukosi toliau ne tik neltindama, o tik greitindama temp, tai k tik atmestas senasis kostiumas ms bajorams labai greit tapo seniai umirtas, svetimas, tarsi ir kitos tautos apranga. Juolab kad j dabar ities tebedvjo kitos tautos, kitos

konfesijos atstovai - ydai. yd viduramiai usits, todl j kostium galima buvo sumesti tas aprangos formas, kurios mums patiems spariai europjant tapo beviltikai pasenusiomis.

255
Riita Guzeviit Y D K O S T I U M O KELIAS LDK

Literatra
Aktai...,1865-1915: , , , 1.1-39. , 1865-1915. Atamukas, Solomonas. Lietuvos yd kelias. Vilnius: Alma littera, 1998. Bizantijos kultra, 1989: ( VI-XII .). , 1989. ernova, 1987: , . ... , . , 1987. Gloger, Zygmunt. Encyklopedia staropolska ilustrowana, t. IV. Warszawa, 1985. Gobiowsky, ukasz. Ubiory w Polszcz. Warszawa, 1830. Gureviius, Aronas. Vidurami kultros kategorijos. Vilnius: Mintis, 1989. Gutkowska-Rychlewska, Maria. Historia ubiorw. Wroclaw-Warszawa-Krakow, 1968. Janonien, Rta. Kotrynos Jogailaits kraiio apraas - XVI a. dvaro buities dokumentas. Lietuvos pilys, 2005, nr.l. Johnson, Paul. yd istorija. Vilnius: Aidai, 1999. Kiaupa, Zigmantas; Kiaupien, Jrat; Kunceviius, Albinas. Lietuvos istorija iki 1795 met. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995. Kilbas, 2004: , . . (XIV-XVI .). , 2004. Kirsanova, 1995: , . , 1995. . .

Kraevskis, Juzefas Ignacas. Vytauto Lietuva. Vilnius: Mokslas, 1994. Lazutka, Gudaviius, 1993: , ; , . 1388 . , 1993. Lazutka, Stanislovas. Lietuvos Statutai, j krjai ir epocha. Kaunas: Spindulys, 1994. Le Goff, 1992: , . 1992. . ,

Matuakait, Marija. Apranga XVI-XVIII a. aprangoje. Vilnius: Aidai, 2003. Mercalova, 1933: , M. H. , t. I. , 1993. Metzger, Therese und Mendel. Jdisches Leben im Mittelalter. Wrzburg, 1983.

256
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOG A

Mickeviius, Adomas. Ponas Tadas. Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos leidykla, 1998. Mironov, 1984: , A. H. . , 1984. Modynska-Nawotka, Magorzata. O modach i strojach. Wrocaw, 2003. Rabinovinovi, 1986: , M. . XIIIXVII .". In . , 1986. Seweryn, Tadeusz. Strj Krakowiakw Wschodnich. Atlas polskich strojw ludowych. Wrocaw, 1960. Statutas, 1989: 1588. , 1989. Statutas,1855: 1566 . , 1855. iauinait-Verbickien, Jurgita. ydai. yd bendruomen LDK: sikrimas, sklaida, struktra . I Lietuvos Didiosios Kunigaiktijos kultra. Vilnius: Aidai, 2001. Trumpoji yd enciklopedija, 1992: , ,1992. t. 6.

Kamil

RUPEIKAIT

257

Lietuvos muzikos ir teatro akademija

MUZIKOS INSTRUMENTAI LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE


E s m i n i a i o d i a i : Senasis Testamentas, muzikos instrumentai, ofaras, chacocra, paamonim, kinoras, nevelis, meciltajim, ugavas, chalilis, tofas, ragas, trimitas, lyra, lkts, fleita, bgnelis, varpeliai.

Senajame Testamente slypintis muzikini vaizdini daugiareikmikumas nuo pat ankstyvj istorini vertim - Septuagintos, Vulgatos kl interpretavimo sunkum. ventojo Rato vertimuose Europos taut kalbas, tarp j ir lietuvi, instrumentai dl vietini muzikavimo tradicij nutolo nuo savo pirmins bties, gydami netgi visikai tolimas charakteristikas. Straipsnyje aptariamas svarbiausi senj biblini muzikos instrument likimas lietuvikuose Senojo Testamento vertimuose nuo XVI a. iki ms dien. vairialypei Biblijos minties raikai, atspindiniai senojo Artimj Ryt pasaulio gyvenimo specifik, paproi slpinius, svarbs ir muzikos instrumentai, kurie yra neatskiriama ventojo Rato vaizdini dalis. Jie atskleidia monoteistinje visuomenje susiformavusi pasaulvok, Dievo garbinimo specifik, muzikos poveik dvasinei bsenai ir tikjimui. Muzikiniais vaizdiniais apipinami rykiausi yd tautos istorijos vykiai - Ijimas i Egipto, Deimties Dievo sakym gavimas ant Sinajaus kalno, Jericho miesto umimas ir kt. Vis tip instrumentai styginiai, puiamieji ir muamieji - skambjo atnaaujant aukas, suaukiant bendruomens susibrimus, kovos lauke, karnuojant valdovus, pranaaujant, engiant ventykl, digaujant ir gedint. Svarbiausi Senajame Testamente minimi instrumentai yra: lpiniai puiamieji ofaras, gamintas i avino arba oio rago ir vienintelis instrumentas, tiesiogiai prilyginamas Dievo balsui ir simbolizuojantis Jo veikim, teism bei teisingum, dvasin atgimim; ritualinis ragas krenas, nebtinai muzikins paskirties; chacocra, sidabrinis trimitas, kur galjo psti tik kunigai; styginiai - kinoras (lyros tipo) ir nevelis (lyros arba arfos tipo), skambj ir ritualiniame, ir pasaulietiniame kontekste; mediniai

258
ESTETIKA, DAILTYRA , MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

puiamieji, daugiau naudoti liaudies muzikoje, - ugavas, fleitos tipo, ir chalilis - obojaus tipo; muamieji - meciltajim arba cilcelim - varins
. ..
V

..

lekstes, skambjusios kartu su styginiais ritual metu; tofas - rminis bgnelis, moter instrumentas; paamonim - auksiniai vanguiai, kurie bdavo tvirtinami ant vyriausiojo kunigo apdaro. Kiti instrumentai, minimi Senajame Testamente, nra tokie bdingi, daniausiai j etimologija taip pat nra aiki. Keliaudami i vertimo vertim bibliniai muzikos instrumentai absorbavo daugyb skirting kultr, atspinddami vairi pasaulio krat muzikavimo tradicijas. Lietuvos kultroje sulig Reformacijos sigaljimu sustiprjus ventojo Rato skaitymo gimtja kalba reikmei, Biblijos vertimai tapo ir svarbiais raytiniais lietuvikosios muzikos terminijos altiniais. Lietuvoje gyvuoja dvi Biblijos vertimo tradicijos - katalikikoji ir protestantikoji. XX a. I puss straipsniuose, skirtuose lietuvikajai ventojo Rato istorijai (r. Raitelaii Jonas 1912; A. Jaktas-Dambrauskas 1933; V. Padolskis 1940), neretai kritikuojama vertim kalba ir odyno tikslumas, taiau prieita ivados, kad skirtingi lietuvikieji vertimai naudingi gyvam ventojo Rato painimui. Susiformavusios politins bei kalbins situacijos (Didiosios Lietuvos banyiose vartota lotyn ir lenk kalba, Maosios Lietuvos - vokiei) specifika atsispindi ir Biblijos vertimuose lietuvi kalb. Katalikai ventj Rat ar jo dalis vert i lotynikosios Vulgatos, pasitelkdami ir lenkikus vertimus (ypa J. YVujeko), o protestantai - i vokikosios M. Lutherio Biblijos. Taigi dauguma lietuvik vertim nelaikytini pirminiais, kadangi versta i antrini Biblijos tekst. Pirmasis protestantantikasis ir Senojo, ir Naujojo Testamento vertimas buvo atliktas 1590 m. (J. Bretkno; neispausdintas). Lietuviai katalikai Senojo Testamento vertimo pirmkart msi tik XX a. pradioje (A. Baranauskas 1902; neispausdintas), nors pirmasis katalikas, atkreips dmes Senj Testament ir iverts Psalmyn, buvo vyskupas Motiejus Valanius (1869). Straipsnyje remiamasi iais ir kitais Senojo Testamento vertimais - taip pat i M. Lutherio vokikojo bei J. Bretkno lietuvikojo teksto parengta J. Kvanto Biblija (1735) ir jos vlesnmis redakcijomis, J. Skvirecko vertimu (1911-1937) ir A. Liesio Psalmyno vertimu (1973) i Vulgatos, D. Valenio ir S. Gedos Psalmyno vertimu i hebraj k. (abu 1997), ieivijoje L. Rzos ir F. Kuraiio redaguotos J. Kvanto Biblijos (Bybeles) pagrindu parengtais A. Vliaus (1985) ir K. Burbulio (1979-1989?) protestantikaisiais leidimais bei naujausiais, i hebraj kalbos atliktais A. Rubio (1998) ir A. Jurno (2000) vertimais.

Pagrindin tyrimo problema susijusi su dvejopo pobdio reikiniais. Pirma, tai yra vertimo sunkumai, kuriuos sukelia paioje Biblijoje slypintis muzikini svok daugiareikmikumas - kai kuri etimologija nra aiki, dl to per imtmeius nusistovjo kelios skirtingos tos paios svokos interpretacijos; be to, keiiantis istorinms epochoms, keitsi ir instrument panaudojimo aplinkybs bei j prasmi interpretacija. Antra, tai biblins muzikins terminijos santykis su vietinmis muzikavimo tradicijomis - universalus kone vis Biblijos vertim bruoas, - kuomet, pasitaikius neinomam muzikos instrumento pavadinimui, vertjai surasdavo to meto ir aplinkos skaitytojams pastam j kultrins aplinkos instrument. Vertjams ne tiek svarbu, kad instrument reikms nutolsta nuo savo pirmins bties, gydamos net skirting ri instrument charakteristikas. Pavyzdiui, lenkikuose vertimuose (Leopolita 1561; Jokbas Wujekas 1599; Gdanskas 1632) mgstami piialkos, gusli, liutns, citros pavadinimai; autorizuotos Karaliaus Jokbo Biblijos (King James Bible 1611) vertjai pasitelk vargonus, ddmai, komet, cimbolus (angl. dulcimer), rus Sinodo (1876) vertime - gusles, svirel, cevnic (Pano fleit) ir pan. Pirmojoje pilnoje latvikoje Biblijoje (Ernsto Glcko vertimas, 1685-1691) minimas latvi styginis instrumentas kokie, taip pat ddmaiis, smuikas, trombonas ir kiti vertjo aplinkoje populiars instrumentai (r. Muktupavels 2002). Talmudo inovas gaonas Saadija, X a. versdamas Biblij arab kalb, instrument pavadinimus interpretavo atitinkamai pagal savo gyvenamosios aplinkos instrumentarij, - pavyzdiui, kinorui parinko arabikj stygini pavadinimus - kitar, tunbur, d ir sand (r. Koliada 2003, 66). Taigi Biblijos vertimai skirtingas kalbas atspindi vietini krat instrumentarijaus istorins raidos tendencijas. XX a. pirmosios puss dvasinink ir kalbinink straipsniuose, skirtuose Biblijos vertimams lietuvi kalb, paliesta vard, vietovardi, floros, faunos, netgi architektros termin adaptavimo problema, taiau nebuvo atkreiptas dmesys muzikini svok vertim bei interpretavim. Iimt aptinkame Raitelaii Jono straipsnyje (1912), kuriame, remiantis L. Rzos pastebjimu, atkreipiamas dmesys, kad Psalmse pamintus muzikos instrumentus J. Bretknas ivert tikrai lietuvikai: kiekvienam rankiui duota tinkamas lietuvikas vardas, pa v. kankliai, vamzdeliai, ragai, bgnai ir 1.1." (Raitelaii Jonas 1912, 246). Deja, lietuvik atitikmen santykis su originalais nebuvo tirtas ?rieingai, nei, pavyzdiui, brit spaudoje: seniausiame, nuo 1844 m. be pertraukos leidiamame muzikai skirtame urnale The Musical Times .::d Singing Class Circular jau XIX a. buvo aptariami biblini muzikos

259
Kamil Rupeikait M U Z I K O S INSTRUMENTAI LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE

260
ESTETIKA, DAILTYRA, LITE ^ T ^ OLOGA

svok vertimo ypatumai pataisytame Karaliaus Jokbo Biblijos leidime (1870-1884) (r. The Revised Version... 1885). Apie vertjams ikilusius keblumus ikalbingiausiai byloja ilik rankraiai (J. Bretkno ir A. Baranausko), kuriuose atsispindi tinkamiausi lietuvik ekvivalent bibliniams instrumentams paieka. Kai kuriuos M. Lutherio pavartotus vokikus pavadinimus J. Bretknas transliteravo, tuo bdu pirm kart lietuvikame raytiniame altinyje pamindamas Europos muzikos kultroje vartotus instrumentus - psalter, liutn, cimbolus. Paskutiniame Psalmyno puslapyje J. Bretknas pateikia jam inom muzikos instrument sra, kartu nurodydamas ir vokikus j pavadinimus, kadangi nedaugelis to meto kunig mokjo lietuvi kalb*. I srae pateikt instrument pavadinim savo Biblijos vertime J. Bretknas vartoja ne visus - sutinkame harf lidn, bubn , skripk , trb bei lietuvikuosius wamsd ir kankles, taip pat pateikt sra neraytus patrubocz , trumitt , kankal, kankallius, cimbalus. J. Bretkno vertimas itin reikmingas ir tuo, kad jame, kaip raytiniame altinyje, pirm kart paminimi lietuviki instrumentai - kankls, vamzdiai, o ir daugelis atnetins kilms instrument pavadinim iki tol Lietuvoje nebuvo urayti. J. Bretkno rankraio paratse suraytos pastabos, skirtingi galimi atskir odi ar frazi vertimo variantai bei vokiko originalo odiai, paymtos keistinos svokos, palikti klaustukai; kartais kelios versijos uraytos pagrindiniame tekste, skliaustuose; pavartojami ir skirtingi to paties instrumento pavadinimai (pavyzdiui, skripka" ir s m u i k 1 Sam 18, 6). Instrument pavadinimus J. Bretknas fiksuoj tai didija, tai maja raidmis, svyruodamas tarp lietuvikos ir vokikos raybos. Lietuvikai ufiksavs kai kuriuos muzikos instrument pavadinimus, jis pirmasis susidr su dar nenusistovjusios raybos problemomis, kurias liudija ir ketveriopa arfos bei liutns rayba. Lpini puiamj interpretacijos. ofaras ir chacocra yra daniausiai minimi puiamieji ritualiniai instrumentai Biblijoje. Lietuvikieji j pavadinimai triba , trimitas ir ragas teisingai nurodo lpinius puiamuosius, taiau sudtinga konkreiai identifikuoti, kur vertime turimas omenyje ofaras, o kur chacocra. Vartojami bendri pa* Harfa lidna (Harffe), Kabsa (Laute), Jrana (Leier), YVargonai (Orgel), Bubnas (Pauke), Skripka (Fidel), Srma (Schalmei), Trba (Posaune), Kankles (Kewersche Harffe), Wamsdis (Pfeiffe), Tutukles (Die litausche Duden), Duda ragine (Eine grosse Sackpfeiffe), Murenka (Eine kleine Sackpfeiffe). Surm Bretknas galjo inoti i studij Vokietijoje arba, tiktina, i 1483 m. ileistos Niurnbergo Biblijos, kurioje iuo pavadinimu iverstas chalilis. Bretkno minima kabsa - liutns tipo styginis instrumentas, skambinamas pirtais arba brauktuku, atkeliavs, manoma, Lietuv XIV a. kartu su Vytauto pakviestais Krymo totoriais, taiau lietuvi liaudies muzikoje neinomas.

vadinimai, Lietuvoje taikyti skirting puiamj instrument atmain 261 enklinimui. Net Lietuvi kalbos odyno elektroninio varianto I leidi- Kamil Rupeikait MUZIKOS INSTRUMENTAI me (2005)* triba apibdinama kaip vamzd io formos medinis arba LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE metalinis puiamasis muzikos instrumentas, dda, ragas, trimitas". Rago, tribos ir trimito tapatinimas, nediferencijuojant j formos, gamybos mediagos, ptimo bd ir kit aplinkybi, lietuvi etnokultroje yra svarbi problema, apsunkinanti tiksl lpini puiamj identifikavim. Tuo galima pateisinti" supainiotas ofaro ir chacocros interpretacijas lietuvikuose vertimuose. ofaras J. Bretkno vertime vadinamas tr ba" ir trumita", o chacocra - tr ba", trumita" ir pattrubocza" (vien kart). J. Kvanto Biblijoje, jos patobulintame leidime (1755) bei L. Rzos ir F. Kuraiio parengtose redakcijose (nuo 1816 m.) J. Bretkno vartoti pavadinimai taikomi atidiau: ofaras" veriamas tr ba", o chacocra" daniausiai - trimitas", net ir tose eilutse, kuriose J. Bretknas chacocrai buvo parinks tr bos" ar pattruboczos" pavadinim. Maosios Lietuvos etnografo Teodoro Lepnerio knygoje Pr s lietuvis" (1690) minima lietuvi triba - ypatingas trimitas arba trombono ris, iskaptuota i egls medio; vienas galas gerokai platesnis ir apvalus, kaip trombono, i iors apvyniotas bero ieve, vir sieksnio ilgio. Tokias savo tribas puia du vaikinai unisonu ir igauna stipr gars" (cit. pagal ofaras ir menora. (Izraelis) Butkus 1994, 17). ios vertingos inios primena biblin pasakojim apie Ciporio sinagogos (V a. po chacocros iradim (Sk 10, 1-10) - gamybos mediag, garso igavimo Kr.) grind mozaikos fragmentas. Foto bdus, naudojim poromis. Lenk etnografas K. Moszynskis lietuvikus K. Rupeikait, 2004 trimitus, gaminamus i medio ir ievs, vadino ir ragais, ir tribomis (r. Moczynski 1941,59-60). Randame ir lietuvikojo trimito ssaj su ofaru. A. Motuzas rao: Po Antrojo pasaulinio karo, ardant Marcinkoni yd sinagog, buvo rastas plokias, storas, lenktas, ilgas gyvulio ragas. Vaikystje sinagogoje jis (respondentas. - K. R.) girddavs io muzikos instrumento garsus. Tai rodyt, kad kerdiaus trubas panaius instrumentus ydai naudojo kulto reikalams" (Motuzas 1992, 58).

* r. Lietuvi kalbos odynas (t. I-XX, 1941-2002), elektroninio varianto I leidimas. Vilnius: Lietuvi kalbos institutas, 2005. Prieiga per internet: <http:// www.lkz.lt >.

262
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOGIJA

M. Valaniaus verstame Psalmyne pamintas oragis originaliai atspindi lietuvi liaudies muzikos kultr, nepaeisdamas ofaro etimologijos ir tipologijos. M. Valanius galjo bti pirmasis, raytiniame altinyje paminjs oragio (zooragio) pavadinim. Vertjui traukti instru-

ment Psalmyn nesudar klii pasaulietin oragio paskirtis, nes, kaip rodo lietuviko muzikavimo tradicijos, banyios liturgijoje (ypa iki XX a.) gausiai skambdavo tradiciniai liaudies instrumentai. Be to, M. Valaniaus Psalmyne pirmkart rago svoka pritaikyta muzikos instrumentui ofarui ymti, nes ankstesniuose, protestantikuose, vertimuose ragu vadintas tik nemuzikins paskirties kerenas. Tipologikai klaidingi ofaro ir chacocros lietuvikieji atitikmenys yra vamzdiai ( A. Baranauskas), vamzdeliai( A. Jurnas) ir lumzdiai ( S. Geda), kuriais vadinami vilpiamieji, puiamieji bei klarnetas( A. Baranauskas), ymintis lieuvlin instrument - pastarasis pavadinimas tipologikai yra labiausiai nutols nuo ofaro. Klarneto pavadinim A. Baranauskas veikiausiai pasiskolino i J. VVujeko Biblijos, kurioje ofarui parenkama lenk vertimuose itin mgstama korneto svoka. Klarnetas Lietuvoje prigijo XIX a. miest muzikoje - klarnet, kontrabos, smuik ypa populiarino klezmeri muzikos ansambliai. Jeigu A. Baranauskas klarneto arba birbyns pavadinim bt pavartojs lieuvliniam chaliliui nusakyti, tipologikai bt pasirinktas teisingas sprendimas; ofaro ymjimas klarnetu netikslus ir turint galvoje prasmin - simbolin ofaro, kaip sakralaus ritualinio gyvulio rago, reikm. Klarneto savo vertimus netrauk n vienas i vlesni vertj - tikriausiai dl instrumento asociacij su pasaulietine pramogine muzika, okiais. XX a. vertimuose sigali du populiariausi ofaro ir chacocros pavadinimai - ragas ir trimitas. ofaro ir chacocros, kaip rago (arba avino rago) ir trimito, pavadinimai nuosekliai ilaikomi (nors por kart yra sukeisti) A. Rubio Biblijos vertime. Kereno, kaip rago, reikm ilaikoma visuose lietuvikuose vertimuose, daugelyje j perteikiant ir alegorin rago prasm, - tai galybs , jgos , spindulio vaizdis, pastamas ir lietuvi tautosakoje. Rago pavidalo arba i rago daromi indai parakui, aliejui laikyti arba

Angelas su klarnetu. Vargon choro sienels lipdiniai iluvos Sv. M. Marijos gimimo bazilikoje (XVIII a., restauruota 1925). Foto G. Rupeikait, 2006

midui ar alui gerti (r. LK) - taigi ragas, kaip ir biblinis kerenas, lietuvi buityje bei ritualuose atliko ne tik signalizavimo priemons, bet ir indo funkcij. Rago-spindulio vaizdis, sutinkamas lietuvi prieodiuose (pavyzdiui, saulyt ragus kia , t. y. vieia pro debes), atskleidia semantin analogij su bibline kereno - spindulio simbolika (I 34, 29-30 ir Hab 3, 4). Stygini interpretacijos. Stygini instrument lietuvikj atitikmen paieka, kaip ir j pavadinim rayba, lietuvikuose Senojo Testamento tekstuose vairi ir sudtinga: kinorui ir neveliui (manoma, kad abu buvo lyros tipo, nors kai kuri muzikolog teigimu, nevelis vis dlto galjo bti arfa) viename vertime tenka net iki penki tipologikai skirting interpretacij. J. Bretkno vertime sutinkame penkis skirtingus kinoro pavadinimus (arpa, kankls , lidna psalteras, skripka), du - nevelio (psalteras, harfa), vairs ir j raymo variantai; tai atskleidia nelengv pirmajam lietuvikosios Biblijos vertjui ikilusi instrument identifikavimo uduot. Taiau ia, vliau ir J. Kvanto Biblijoje, kinoras veriamas kaip arfa, o nevelis - kaip psalteras. Bybeles redakcijose nevelis visur vadinamas psalteriu, kinoras ir nevelis, kuri identifikavimas iuolaikinje muzikologijoje vis dar neaikus, jie traktuojami kaip tipologikai skirtingi instrumentai. XX a. pirmosios puss instrumentologas Juozas ileviius, apibdindamas psalter, teig, kad Lietuv j galjo atneti ydai, kildin i nevelio - styginio medinio instrumento, kur senovs ydai atsine i Egipto. Jis turi 10 styg, grieiamas pirt galais ukabinjant. Juo pritariama giesmms ( ileviius 1967, 488). Taiau egiptietika nevelio kilm ginytina - XX a. mokslininkai Curtas Sachsas, Ericas Werneris ir kiti laiksi poirio, es nevel ydai perm i finikiei. Kinor ir vien jo populiari lietuvikj ekvivalent - kankles dl ritualinio panaudojimo paraleli galima susieti semantikai, taiau atkreiptinas dmesys prasmi skirtingum: biblini kinoru reikiamas sielos diaugsmas, gaivalikumas, gyvyb, o kankls lietuvi pasaulvokoje daugiau simbolizuoja meditacij, mslum, uvusiojo, prarastojo eimos nario bals. Tautosakoje pasitaikantis kankli pavadinimas Dovydo arfa, nors tipologikai neteisingas, rodo dviej skirting kultr sandr. Liutn nuo renesanso laik buvo naudojama ne tik Vakar, bet ir Ryt Europos muzikoje (r. Koliada 2003,184). Minta, kad io instru-

263
Kamil Rupeikait M U Z I K O S INSTRUMENTAI LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE

Karaliaus Dovydo, grojanio arfa, reljefas. Rokikio v. apatalo evangelisto Mato banyios (1868-1877) klausykla. Foto G. Rupeikait, 2006

264
ESTETIKA, DAILTYRA , LITEI^TROLOGIJA

mento pavadinimas nuo XVI a. neretai sutinkamas lenkikuose Biblijos vertimuose, taip pat oland Statenbijbel, ispausdintoje 1637 m., apie k J. Bretknas galjo inoti nuo studij Vokietijoje laik. XVI a. liutn buvo ypa populiari Europoje, laikyta kilniausiu instrumentu ir harmonijos, esanios kosmoso prieastimi, simboliu (r. Wells 1981, 33). Liutn kinorui nusakyti pavartojama tik J. Bretkno vertime. Lietuvoje liutn nebuvo populiarus instrumentas, ji nerado atgarsio n J. Kvanto Biblijoje (iskyrus vienintel atvej - Danieliaus knygos 3 skyriuje lautomis" vadinama neaiki muzikin svoka sumponja), nei kituose vlesniuose lietuvikuose vertimuose. I Vulgatos atliktuose katalikikuose Senojo Testamento vertimuose (M. Valaniaus, A. Baranausko, J. Skvirecko, A. Liesio), kaip ir i antrini altini parengtuose XX a. antrosios puss protestantikuose leidimuose (A. Vliaus, K. Burbulio), bei D. Valenio ir S. Gedos Psalmynuose neilaikomas kinoro ir nevelio tapatumas; jiems suteikti vairs atitikmenys aprpia keturias i penki pagrindini stygini ri arf, liutn, citr ir lyr, tad stinga dsning interpretacini nuostat. Dviejuose vertimuose (A. Liesio ir J. Skvirecko 3ajame leidime 1990 m.) kinoro atitikmeniu laikoma net gitara. Kinoras ir nevelis nuosekliausiai,
kaip skirting ri styginiai lyra ir arfa, interpretuojami A. Jurno vertime.

Medini puiamj interpretacijos. Ugavo ir chalilio pavadinim vertimai atskleidia sudting lietuvik tradicini puiamj instrument klasifikacij. Lietuvik atitikmen paiekose vyrauja vamzdiai", isilaikantys nuo J. Bretkno ir J. Kvanto Biblijos iki XX a. Senojo Testamento bei Psalmyno vertim. Protestantikuose vertimuose t galjo nulemti rmimasis autoritetinguoju M. Lutheriu, kuris visus tris instrumentus vadino Pfeiffe", arba vamzdiais (iskyrus vien kart, kai chalilis pavadintas Drommete"; Jer 48, 36). Taip buvo nurodytas tik bendras medini puiamj tipas. Vamzd iais" Lietuvoje daugiausia vadinti puiamieji instrumentai be lieuvli - vilpos, lamzdeliai, medins ilgos ddos su skylutmis, puiamos i galo; akivaizdu, kad dl termin vairovs tautosakoje patiems instrumentologams kartais sudtinga instrumentus diferencijuoti. Vamzd iai" ir kitas ugavui bei chaliliui taikomas pavadinimas - fleita" (nuo XX a. II puss) vardina vilpiamj puiamj tip, tiksliau, klaidingai identifikuoja chalil; kita vertus, ugavui ir chaliliui taikomas birbyns pavadinimas teisingai atspindi lieuvlin chalil, taiau yra netikslus ugavo atvilgiu. I Vulgatos atliktuose M. Valaniaus ir A. Baranausko vertimuose ugavas tampa katalikikoje banytinje tradicijoje reikmingiausiu instrumentu - vargonais; A. Baranausko vertime - taip pat dar ir

vamzd iais bei aislu . Tiesa, vargonai (orgonai )buvo paminti jau J. Bretkno vertime, keli eilui paratse (prie Ps 71, 22, 2 Kr 12, 14), komentuojant keli nvel, psalterio aisl , svok: J. Bretkno orgonai gali bti suvokiami kaip fonetin graikikojo organon, reikianio rank ar instrument, transliteracija. Tuo tarpu M. Valaniaus ir A. Baranausko vertimuose vargonai enklina hibridin klaviin-puiamj instrument, kuris bibliniais laikais ydams nebuvo inomas. Vertjai, laikydamiesi katalikikosios tradicijos, vargonus, kaip didingumo instrument, upildanio ventovs erdv, panaudoja kulminacinje 150 psalmje. A. Vliaus vertime chalilis traktuojamas kaip trij tip puiamasis (vilpiamasis, Keu vlinis ir lpinis); pritaikyt birbyns, lieuvlinio instrumento, pavadinim galima laikyti tiksliausiu chalilio atitikmeniu lietuvikuose Senojo Testamento vertimuose. Keturis kartus Senajame Testamente pamintam ugavui A. Rubys, nesilaikydamas vienos instrument grups, parenka tris skirtingus variantus: dd , fleit ir birbyn . Chalilis jo vertime tampa dda ir fleita. A. Jurno vertime tiek ugavas, tiek chalilis vadinami trejopai vamzdiu arba vamzdeliais, fleita ir ,skuduiu . Vienintelis i vertj A. Jurnas pasitelkia charaktering lietuvi liaudies muzikos instrument

265
Kamil Rupeikait MUZIKOS INSTRUMENTAI LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE

Kinoras (?). XIX a. ekiks sinagogos interjero tapybos fragmentas. Foto M. Rupeikien, 2006

skuduius. Remiantis ugavo, kaip Pano fleitos, aikinimu, kuris buvo populiarus XIX-XX a. pradioje, skuduio (skudui, 5-8 vamzdeli komplekto) svok bt galima vertinti kaip etimologikai priimtin. Vertj pasirinkimuose, veriant ugav, irykja tipologinis skirtumas: A. Jurnas, prieingai A. Rubiui, visais trimis pavadinimais ymi vilpiamojo puiamojo instrumento tip, taigi ugav identifikuoja teisingai. Galima manyti, jog vertjai skirting tembr lietuvikus instrumentus parinko, atsivelgdami konteksto, kuriame minimas ugavas, specifik. Pavyzdiui, Jobo knygoje (21, 12) ugavas su kinoru ir tofu minimi bedievi linksmybse, tad A. Rubiui veikiausiai atrod tinkamesnis fleitos atitikmuo, o Jobo raudoje (30, 31) kartu su kinoru simbolizuojantis ugavas veriamas birbyne - emocionalesnio, graudesnio garso instrumentu.

266
ESTETIKA, DAILTYRA, MUZIKOLOGIJA, LITERATROLOCIJA

Muamj interpretacijos. Muamj instrument identifikavimas ne toks problemikas, kaip kit grupi, - pasirinktais pavadinimais daniausiai vardinamas teisingas instrumento tipas. J. Bretkno pavartoti bgn ir cimbol pavadinimai skmingai isilaik iki iuolaikini vertim, o paamonim nusakantys kankal liai jau J. Kvanto Biblijoje pakeisti zvaneliais. Sulig A. Baranausko vertimu pirmkart atsiranda warpelio svoka, prigijusi visuose vlesniuose lietuvikuose vertimuose. Tofas daugelyje vertim ilaiko savo tapatum ir vadinamas bgnu , bgneliu , taiau pasitaiko ir tipologikai tolim interpretacij. Antai K. Burbulio vertime tofas nusakomas net penkiais pavadinimais - bgnu , tamburinu, bgneliais , barkalais ir netgi ,arfa. Vlyvuosiuose XX a. vertimuose tofas tampa ne tik tambrinu (A. Rubys), tambru ( A. Jurnas), bet ir bgneliais su vanguiais (A. Rubys), vario timpanais( S. Geda).
Vienintelis i Biblijoje minim instrument - varins lkts - meciltainterkilusius jim, arba cilcelim, visuose Senojo Testamento lietuvikuose vertimuose pretuojamos vienodai, pasitelkiant i graikikos svokos kymbalon"

cimbolus" (iimtis - K. Burbulio vertimas, kuriame greta cimbol po vien kart pavartojamos dar ddels ir bgnai ). Per imtmeius kintanti termino cimbolai reikm dar labiau komplikuoja biblini instrument lietuvik atitikmen klausim: transliteruotas graikikasis kymbalon senovs yd muamajam instrumentui meciltajim nusakyti J. Bretkno laikais Ryt Europoje jau enklino muamj stygin, citros ries instrument (kur Lietuv galjo atveti klajojantys muzikantai) (r. Baltrnien, Apanaviius 1991, 160). Senajame Testamente minim lki vadinimas cimbolais nuo pat pirmojo lietuviko vertimo nebeatspindi io biblinio instrumento; taiau tai nra tik individualus lietuvi vertj pasirinkimas, o platesnio europinio kultrinio konteksto taka. Sudtingos identifikacijos muzikos svok interpretacijos. Senajame Testamente minimos sudtingos identifikacijos svokos, kurios gali reikti muzikos instrumentus (minim, aliim, menaanim, mecilot, neginot, nechilot), dermi bei melodij nuorodas atlikjams (alamot,
eminit, gitit, uan) ar atitinkam m u z i k a v i m o b d (sla, higajdn), Bi-

blijos vertim istorijoje sulauk prietaring aikinim. Lietuvikuose vertimuose jos interpretuojamos remiantis dviem autoritetingomis tradicijomis - katalikikja (Vulgata) ir protestantikja (M. Lutherio Biblija). Taip pat pasitelkiami originals, lietuvi muzikos kultrai bdingi terminai, kaip antai: kankliavimas, barkalai , kankalliai ,

sutartins ( pastarosios sutinkamos vieninteliame A. Vliaus vertime). Nevienareikms etimologijos terminams perteikti netgi vieno vertimo ribose pasinaudojama keliomis skirtingomis interpretacijomis. Trys vertjai (A. Vlius, A. Rubys ir A. Jurnas) dal sudtingos etimologijos pavadinim transliteruoja, kas yra prasta kai kuriuose autoritetinguose Biblijos vertimuose europines kalbas (M. Lutherio, Karaliaus Jokbo, Gdansko, rus Sinodo). Sudtinga muzikos svok identifikavimo poiriu yra Babilono rm orkestro sudties apibrtis miriu graik, aramj ir hebraj kalb dialektu (Dan 3, 5). Lietuvikuose vertimuose du instrumentai (karna ir marokita) sutartinai traktuojami kaip puiamieji, trys (katros, sabcha ir psantrin) kaip styginiai; gi pavadinimo sumponja interpretacija aprpia vis trij ri instrumentus - styginius, puiamuosius ir muamuosius, - patvirtindama io termino prietaringo suvokimo tendencij, irykjusi ir vertimuose kitas europines kalbas. 1865 m. Bybeles sumponja veriama surma - vienintel kart lietuvikuose vertimuose sutinkamu pavadinimu (J. Bretknas jam inom instrument srae mini surm (vok. Schalmei), taiau savo vertime jos atsisako, sumponjai palikdamas M. Lutherio parinkt styginio - liutns (vok. Laute) - pavadinim). Tai leidia nesutikti su V. Bartuseviiaus (1983) teiginiu, kad apie surmos paplitim ar naudojim Lietuvoje, iskyrus J. Bretkno sra, daugiau ini nesutinkama nei raytiniuose altiniuose, nei lietuvi tautosakoje (r. Bartuseviius 1983, 68). Kai kurie vertjai Nebukadnezaro ansambliui apibdinti vartoja pavadinimus, kuri jie nemini kitose Biblijos knygose, tuo tarsi paymdami babiloniei ansamblio egzotikum ir skirtingum nuo yd instrumentarijaus: 1755 m. Biblijoje ir 1905 m. Bybeles atsiranda lauta ir laucza, 1865 ir 1895 m. Bybeles - mintoji surma, J. Skvirecko vertime - dda, o K. Burbulys vartoja jam nebding citr . Apibendrindami galime pasakyti, kad beveik visuose vertimuose, nepaisant to, kokia tradicija remtasi, skmingiausiai veriant isaugomas

267
Kamil Rupeikait MUZIKOS INSTRUMENTAI LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE

Nevelis, tofas ir kgio formos lkts eilelei ama". Cfato (Izraelis) Abuhav sinagogos (XVI a., atstatyta 1847) lub skliauto tapybos fragmentas. Foto K. Rupeikait, 2004

268
ESTETIKA, DAILTYRA ,
MUZIKOLOGIJA,

muamj grups instrument tapatumas. I originalo kalb verstiems naujausiems A. Rubio ir A. Jurno tekstams bdinga tikslesn stygi. . . , _ . .
v

......

v.

v.

LITERATROLOGIJA

ni grupes ir lupini puiamj instrument klasifikacija, taiau cia atsiskleidia didel medini puiamj interpretacij vairov. Interpretacijas pavairino vertj muzikins terminologijos imanymas, to meto lietuvi leksika, j individualus krybikumas, siekiant sustiprinti instrument signifikacija iliustruojamus vaizdinius. Nepaisant vertjo santykio su altiniu, daugelyje vertim atsirasdavo nauji, ankstesniuose vertimuose nevartoti instrument pavadinimai. Pirm kart urayti kai kurie lietuvik ir Europoje vartot instrument pavadinimai (J. Bretkno, M. Valaniaus vertimuose, 1865 m. Bybeles leidime) patvirtina Biblijos vertim, kaip raytini altini, svarb lietuvikajai muzikos terminijai. Lietuvikuose Senojo Testamento vertimuose bibliniai muzikos instrumentai identifikuojami europinje erdvje pakitusiais, transliteruotais graikikaisiais, i Artimj Ryt kilusiais, vlesns europietikos ar slavikos kilms instrument pavadinimais. Siekdami Biblijos teksto ikalbingumo ir prieinamumo visuomenei, vertjai Senajame Testamente gausiai minim muzikos instrument atitikmen ieko tarp savo laikmetyje ir aplinkoje paplitusi muzikavimo ranki. Todl atskir ir gausiausi vertimuose vartojam atitikmen grup sudaro lietuvikieji autochtoniniai, t. y. vietins kilms, instrumentai (vamzdiai, vamzdeliai, ragai, rageliai, oragis, kankls, kankliai, kankalai, kankalliai, skambuiai, varpeliai, barkalai, barkuiai, skuduiai, lamzdeliai, lumzdiai, birbyn, vilpyn). Taip biblins muzikins svokos per prasmines analogijas rado atgars lietuvi pasaulvokoje. Nepaisant kai kuri tipologikai netiksli atitikmen (kaip, pavyzdiui, kankl mis pavadinamas lyros tipo instrumentas, lamzdeliu - lieuvlinis puiamasis, kankalais - varins lkts ir pan.), vertjams pavyko atskleisti biblini instrument semantik, parenkant j atliepiani lietuviams reikming signalini apeigini instrument simbolin erdv. Kankli, trib, vamzdi, bgn, kankalli vaizdis nuo pirmj XVI a. vertim prigijo Lietuvos kultroje, paddamas per atpastamus vaizdinius igyventi biblini archetip percepcij.

Literatra
Baltrnien, M.; Apanaviius, R. Lietuvi liaudies muzikos instrumentai. Vilnius: Mintis, 1991. Bartuseviius, V. Liaudies meno baruose. Vilnius: Vaga, 1983.

Birika, V. Lietuvik knyg istorijos bruoai. Kaunas: Spaudos fondas, 1930. Butkus, A. Tautin s lietuvi muzikos instrumentai raytiniuose altiniuose . I Maosios Lietuvos liaudies instrumentai ir apeigin muzika. Vilnius: Apyauris, 1994. Jaktas-Dambrauskas, A. Apie katalikikus lietuvi ventraio vertimus ir vertjus. Kaunas, 1933. Koliada, E. 2003: , E. . . : , 2003. Moszynski, . Kai kurie liaudies muzikos rankiai Lietuvoje. Gimtasai kratas, 1941, nr. 1-2. Motuzas, A. Kerd iaus truba". I Liaudies kryba. Vilnius: Lietuvos etnins kultros draugija, 1992. Muktupavels, V. Musical Instruments in the Baltic Region: Historiography and Traditions. In The World of Music, vol. 44 (3), 2002. Padolskis, V. Vysk. A. Baranauskas ir v. Rato vertimas lietuvi kalb . I Lietuvos Katalik mokslo akademijos Suvaiavimo darbai, t. III. Vilnius, 1940 . Raitelaii Jonas. ventojo Rato lietuvi kalb vertimo istorija. I Vadovas, nr. 47. Seinai,1912. The Revised Version of the Bible in Relation to Music. In The Musical Times and Singing Class Circular, vol. 26, no. 508. London: Musical Times Publication, 1885. Wells, R. H. Lute symbolism in the Renaissance Lute Rose. In Early Music, vol. 9, no. 1. Oxford University Press, 1981. ileviius, J. Liaudies muzikos instrumentai. I Lietuvi enciklopedija, t. 15. Bostonas: Lietuvi enciklopedijos leidykla, 1968.

269
Kamil Rupeikait MUZIKOS I N S T R U M E N T A I LIETUVIKUOSE SENOJO TESTAMENTO VERTIMUOSE

LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

I. Bereznickas. Hebrajiki motyvai IV

Antanas

ANDRIJAUSKAS

Kultros, filosofijos ir meno institutas

SOUTINE'AS - PRAKEIKTOJO MENINIKO" TIPAS L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO MODERNIZMO ESTETIKOS KONTEKSTE
E s m i n i a i o d i a i : Soutine'as, litvak dail, L'cole de Paris, yd dail, tragikas modernizmas, ekspresionizmas, peizaas, portretas, natiurmortas.

Soutine'o fenomenas ir jo krybos aktualumas


Studija skirta l'cole de Paris korifjaus, Vilniaus pieimo mokyklos aukltinio Chaimo Soutine'o (1892-1943) krybos itakoms, esminiams jo stilistikos bruoams, santykiams su pirmtakais ir amininkais aptarti. Svarbiausias dmesys skiriamas Ch. Soutine'o intelektualinei biografijai, jo santykiams su Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts (toliau LDK) kultrinje erdvje gyvenusi yd (litvak) kultros tradicija, tapybinio stiliaus savitum lmusi vairi iorini ir vidini veiksni bei plastins kalbos tyrinjimui. vairiais aspektais analizuojamas dailininko krybinis potencialas, jo charakterio bruoai, estetins bei menins nuostatos, judaistinio misticizmo poveikis, vaizdins sistemos formavimasis, pagrindins tapybins raikos sritys: peizaas, portretas, natiurmortas. Gyvenime menini prioritet ir simpatij tapsmas paklsta sunkiai paaikinamiems dalykams. Neinia dl ko kai kuri dailinink kryba tampa dvasikai artima ir, spinduliuodama krybins energetikos aur, lydi mus daugel deimtmei neprarasdama avesio. Mano gyvenime buvo du tokie su Lietuva susij dailininkai - Mikalojus Konstantinas iurlionis ir Chaimas Soutine'as. Nors juos skiria j estetins nuostatos, charakteris, temperamentas, stilistika, koloritas, poiris plastines saviraikos galimybes, taiau jie abu panas krybini sieki maksimalizmu, polinkiu melancholij, beatodairiku pasiventimu meninei krybai. iuos du tragiko likimo menininkus, kuri sukurtas menini vaizdini pasaulis kupinas beveik mistins paslapties, subtilaus lyrizmo, galima priskirti retai autentik dailinink kategorijai.

274
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Taip susiklost, kad jau keliasdeimt met skiriu savo dmes M. K. iurlioniui ir skelbiu vairiems jo krybos aspektams pavstus
. , . .

straipsnius. Taiau mano santykis su Ch. Soutme o tapyba klostsi sudtingiau. Nors io dailininko pavard nuolat minima mano darbuose, taiau specialiai jam skirt tyrinjim neskelbiau, nors nedidels apimties praneimus mokslo renginiuose skaiiau ne kart. Santykis su ikiliu peintre lituanien, kaip Ch. Soutine' vadino Paryiuje amininkai ir dails kritikai, buvo ir iliko iki iol labai asmenikas. Pirm kart su mslingo dailininko kryba susipainau 1970 m. Maskvos V. Lomonosovo universitete, raydamas darb apie filosofijos poveik modernizmui. I io darbo vliau isirutuliojo disertacija. Ch. Soutine'as jame buvo marginalin figra, taiau pirmoji paintis su io dailininko taigi krini reprodukcijomis paliko gil pdsak. Pradjs dstyti Vilniaus dails institute (dabar Vilniaus dails akademija), toliau gilinausi ir skatinau studentus domtis Ch. Soutine'o tapyba, kuri ms dailininkams tuomet dar buvo menkai inoma (kaip ir kit Vilniaus pieimo mokyklos aukltini - Pinchuso Krmgne'o, Michelio Kikoine'o). Beveik nieko neinojome ir apie kit gars litvak - Vilniaus dails mokyklos mokin Lazar Segall, kuris, baigs Vilniaus pieimo mokykl, nuo 1906 m. ts studijas Berlyno ir Drezdeno dails akademijose, vadovaujant garsiam tapytojui Lowisui Corinthui. 1909 m. L. Segallas dalyvavo Berlyno Secessiono veikloje, buvo trumpam grs Vilni, bet 1923 m. likimas j nublok Brazilij, kur buvo vienas i San Paulo iuolaikinio meno draugijos krj, sureng personalines parodas San Paule, Rio de aneire, Paryiuje, Romoje, Milane, Niujorke. Jo vardu pavadintas San Paulo modernaus meno muziejus. Kiek daugiau i priekario spaudos buvo inoma apie igarsjus Kauno meno mokyklos aukltin Neemij Arbit Blat (Arbitblatas), bendravus su Antanu Samuoliu ir Antanu Gudaiiu Paryiuje bei JAV. Tai tik keli LDK kultros erdvje (yd vadinamoje Litoje) gim dailininkai litvakai, garsin Lietuv didiuosiuose Vakar kultros centruose. 1981-1982 m. teko stauotis Paryiuje. Lankydamasis vairiuose Pranczijos muziejuose susipainau su Ch. Soutine'o, P. Krmgne'o, M. Kikoine'o, L.Segallo, N. Arbit Blato ir kit Vilniaus bei Kauno dails mokykl aukltini darb originalais. Tai paskatino mane aktyviau domtis i dailinink kryba. Jau tuomet didel spd paliko stipria energetika ir emocine taiga dvelkiantys siautulingi Ch. Soutine'o kriniai. Daugeliui prancz, dirbani dails srityje, tarp j Paryiaus universiteto (Universitete Paris - I Sorbonne) iuolaikinio meno teorijos katedros vedjui Marcui Le Botui, mano vadovui fenomenologui

Mikele'i Dufrenne'ui be jiems inom lietuvi - Jurgio Baltruaiio snaus, Algirdo Juliaus Greimo - Ch. Soutine'as buvo taip pat gerai inomas lietuvis. Apie j ir jo kryb daug kalbdavoms. M. le Botas netgi paskatino vien savo mokin - Leil AlWahidi - rengti daktaro disertacij, skirt Ch. Soutine'o krybos analizei. Disertacija buvo apginta Sorbonoje 1985 m. Gris i Paryiaus toliau kaupiau mediag, rengiau paskaitas ir praneimus, kaskart grdamas prie Ch. Soutine'o krybos. J laikau XX a. Vakar tapybos virne - greta Pablo Picasso, Henri Matisse'o, Vasilijaus Kandinskio, Paulio Klee, Georgo Rouault ir kt. Skaiiau paskaitas apie Ch. Soutine' ir kitus Paryiaus mokyklos (l'cole de Paris) meistrus, taip pamau kaupdamas mediag platesniam darbui. Turjau idj i jau susikaupusi tekst bei daugybs fragmentik ura, pastebjim parengti isamesn litvak dailei skirt studij. Paskata realizuoti i idj buvo ir 2006 m. kurtas Kultros, filosofijos ir meno institute prie mano vadovaujamo Komparatyvistini kultros studij skyriaus yd kultros tyrinjimo centras, kurio darb gyvenimas nepastebimai mane trauk. Lemtingos takos turjo taip pat 2007 m. Paryiaus Pinacothque salse eksponuojami Ch. Soutine'o darbai, surinkti i vairi ali - Pranczijos, veicarijos, Japonijos, JAV - muziej bei privai kolekcij. ioje parodoje buvo pristatyta daug anksiau maai inom ir netgi visai neeksponuot didiuosiuose muziejuose bei galerijose io genijaus krini, paintis su kuriais padjo pakoreguoti jau beveik parengt tekst. Duomenys apie ankstyvj Ch. Soutine'o gyvenimo ir krybos tarpsn skurds, netiksls, o neretai prietaringi. Netgi naujausiame jo krybos inovo Marco Restellini'o mintai parodai surengtame solidiame leidinyje (Soutine. Pinacothque de Paris 10 octobre 2007-janvier 2008, d. Pinacothque de Paris, Paris, 2007) pastebime prietaring teigini, kurie jau daug deimtmei skirtingai interpretuojami ir keliauja i vienos knygos kit. Ch. Soutine'as, kaip ir jo artimiausias draugas Amedeo Modigliani's, tapo didiuoju Paryiaus bohemos pasaulio mitu, kuriame ties nustelb vairios suliteratrintos ir pikantikos legendos. Todl daugelyje tekst apie Ch. Soutine'o gyvenim ir kryb aptinkame nemaa mistifikacij, netikslum, tendencing, vienas kitam prietaraujani duomen, kuriais siekiama pagrainti likimo prakeikt meninink naujomis egzotikomis, filisterius aviniomis detalmis.

275
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -l'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Chaimas Soutine'as

276
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Dailininko drobse skleidiasi intymus dramatikumas, spontanika uslopint instinkt sublimacija, stichinis maitas prie vairias
. . . .
>V1 T7

asmenybes paeminimo apraiskas. Vienatv, paeminim, susvetimjim, savosios bties tragizm jis skaudiai igyveno, ir melancholija persmelkti jausmai, neretai netgi mazochistiniais pavidalais, liedavosi drobse. io genijaus elgesyje buvo daug nenuoseklumo, blakymosi, noringumo, netgi vaikiko kaprizingumo apraik, taiau profesionalumo poiriu jo kryba vystsi kryptingai, pamau veikiant vis sudtingesnius kompozicinius ir plastinius tapybos udavinius. Tai buvo tapytojas i prigimties, kuris turjo unikal formos, kompozicijos, spalvos, faktros jausm. Maai kas pasaulins tapybos istorijoje galjo prilygti jam emocingo potpio taiga, sudting plastini tapybos form meistrikumu. Formals plastiniai tapybos aspektai ia buvo pajungti individualios gyvenimikos patirties ir pasaulio vizijos iraikai. Galingos energijos kupinas tapymo manieros ekspresyvumas, dramatizmas, emocinis spalv intensyvumas, subtilus lyrizmas ir jausm iraikos autentikumas yra rykiausi io tragikojo modernizmo alininko stilistikos bruoai. Kai beveik mistinio paslaptingumo skraiste apgaubtas Ch. Soutine'as, isiskiriantis neregtu Vakar dails istorijoje intensyvios dramatikos spalvos jausmu ir tragizmo kupinais vaizdiniais, siver modernistinio meno olimp, apie dailininko kryb, ypa po jo mirties, ra daugelis prancz modernios dails inov bei meno kritik. Netrukus Ch. Soutine'as, kaip ir jo biiulis Amedeo Modigliani's, tapo Paryiaus bohemos ir Ycole de Paris kultine figra, simbolizuojania, rykius modernistins dails laimjimus. Taiau Ch. Soutine'as, kurio lov ir augantis pripainimas atjo po 1923 m., savo darbus eksponavo Paryiuje tik keliose svarbesnse parodose, i kuri reikmingiausios buvo: Bingo galerijoje (1927), Grand Palais surengta Nepriklausom dailinink (Les maitres de V art independent) paroda (1933) ir Petit Palais (1937), kur eksponuota 12 drobi. Po parodos ikagos meno myltoj klube (1935) Ch. Soutine'as buvo eksponuojamas ir kitose garsiose usienio galerijose: New York Valentine Gallery (1936, 1937, 1939), New York Cornelius J. Sullivan Gallery (1936 ir 1937), London Leicester Galleries (1937), London Storran Gallery (1938), New York Carrol Carstayrs Gallery (1940). Po mirties organizuota visa eil dideli parod vairiose prestiinse JAV, Pranczijos, Didiosios Britanijos galerijose. Taip ikart buvo teisinta iskirtin Ch. Soutine'o tapybos vieta modernistinio meno istorijoje. Ch. Soutine'as gyveno intensyv dvasin gyvenim, nors kaip reta atrod usisklends savo pasaulyje. Todl nelengva atkurti patikimais

altiniais menkai dokumentuotus jo ankstyvosios, ir ne tik ankstyvosios, krybins biografijos epizodus. Nuo vaikysts traumuotas psichologikai dailininkas susikr savo udar pasaul, kur nemgo sileisti paalini. Jo biografijoje skurdu istorini spalving vyki. Ch. Soutine'o kelions beveik visuomet buvo susijusios su krybiniais udaviniais ar muziejinmis mylim dailinink paveiksl studijomis. Be plener, paryietikame gyvenimo tarpsnyje jis tris kartus keliavo Amsterdamo Rijkmuseum studijuoti savo dievinamo Rembrandto krinius. Taigi pagrindinis ir tikriausias Ch. Soutine'o gyvenimo ir krybins biografijos painimo altinis yra dailininko kriniai, kuri lyginamoji ir hermeneutin analiz atskleidia daug gelmini jo krybos impuls, slpining menini vaizdini atsiradimo prielaid, ypa turint galvoje, kad Ch. Soutine'as - vienas mslingiausi XX a. tapytoj. Hiltonas Krameris pastebjo, kad tam tikra prasme Soutine'as, be savo krini, neturjo kitos biografijos, galima net teigti, kad jo kriniai pakeit biografij" (Kramer 1973, 232). Egzaltuotose Ch. Soutine'o drobse ities atsispindjo slapiausi dailininko igyvenimai, psichologins traumos, svajos, lkesiai, nusivylimai, individualios estetikumo sampratos iekojimai. Gilinantis dailininko sukurt vaizdini pasaul aikja, kad jo kriniuose, persmelktuose neviltimi, disharmonijos jausmu, savitai atsispindjo judaistinio misticizmo poveikis, negatyvi gyvenimo patirtis ir tragika lemtis, i kurios geleini gniaut jis nepajg islysti. Ch. Soutine'as buvo unikalus visa dvasia atsidavs meninei krybai intravertas, kuris jaut, jog jo krybiniai siekiai nepritampa prie gyvenamojo laiko. Krybos polkis ir menas jam buvo aukiausios vertybs. Dailininkas, pakliuvs Vakar meno epicentr - Paryi, net ir pragyvens jame tris deimtmeius, nepajg isivaduoti i j slgusios nykios vaikysts patirties, kita vertus, ir naujoje savo tvynje jis jautsi svetimas, autsaideris. Jis ir ia negaljo pabgti nuo tragikos smons skilimo jausmo. I ia - tragikam modernizmui bdinga pasaulvalga, polinkis dramatizm, skausming kasdieni igyvenim sutirtinim, siekimas isiverti u klasikins gro sureikminanios estetikos rib. Dailininko kuriamos vaizdini sistemos susijusios su kenianios skilusios smons" spontanikomis fliuktuacijomis, skausmo ir prietaravim draskomos menininko dvasios iraika. amas Hunteris ra:

277
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE D E PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Sdintis choro berniukas, 1925

278
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Jei Soutine'as ir kentjo kiek daugiau nei skirta genijui, jis inojo, kaip pakylti kani iki meno lygmens ir paversti menu. Jis, panaiai kaip didieji katalik XVII a. mistikai, kaip ir EI Greco'as, parod, kad skausmas yra ne tik smgis nerv sistemai. Skausmas ir jausmingumas gali susitikti vienas su kitu visikai kitame iauktinto dvasinio pasitenkinimo lygmenyje( Hunter 1957,147). Tapydamas Ch. Soutine'as tarsi siek isivaduoti i skaudios vaikysts patirties, paveldt psichologini nuoskaud, kompleks, fobij. Taiau dailininko paskutinio krybos etapo Antrojo pasaulinio karo metu isiskleidusios menini vaizdini sistemos rodo, kad to jam nepavyko padaryti. Betgi ar apskritai tai manoma? Ar gali imlus iorinio pasaulio spdiams ir takoms menininkas pabgti nuo tos skaudios vaikysts patirties, kurios poveikyje skleidsi jo pasaulio painimas? Psichoanalitik teiginyje, kad btent vaikyst formuoja menininko pasauljaut, tikriausiai yra tiesos, ir Ch. Soutine'o kryba patvirtina i tez. Ch. Soutine'as slpiningus i pasmons gelmi iplaukianius potrokius, vidinius igyvenimus iliejo drobse. Dailininko krybini itak tyrinjimas yra domus udavinys psichoanalitikams. Ernstas Gerhardas Gse 1981 m. paskelb es, skirt psichoanalitinei Ch. Soutine'o krybos interpretacijai, ir atkreip dmes ypating dailininko potrauk nekrofilijai. Jis pastebjo, kad dailininko kriniai yra j kamavusi psichologini kompleks simbolin iraika. Ch. Soutine' E. Gse apibdina kaip tok dailininko tip, kurio meistrikum lm dailininko pasirinktas krybinis kelias. Tapybos menas, - ra psichoanalitikas, - jam pirmiausia yra galimyb ireikti j slgusias psichologines problemas( Gse 1981, 113). Neatsitiktinai dailininko draugas Emilis Szittya pastebjo, jog norint prasmingai kalb ti apie Soutine'o paveikslus btina remtis tapybos psichologija, kadangi jo drobs yra ne kas kita, kaip vizij ir psichologini bsen dokumentacijos fragmentai( Szittya 1955, 59). Ch. Soutine'as buvo daugiabriaunis menininkas, vienu metu skirtingai reiksis vairiais savo krybos aspektais, taiau pagrindiniai tragiki krybos leitmotyvai neleidia jo supainioti su kitais. Viena vertus, gaivalikais, prisodrintais deformacij, emocingomis spalvomis riniais paveikslais jis reik modernistin maksimalizm ir drsiai lau klasikinje dailje nusistovjusias estetikumo, groio, harmonijos sampratas; kita vertus, jo drobse, greta specifini modernistinio stiliaus bruo, atpastame ir kitas, giliau paslptas judaistinio misticizmo simbolikos apraikas. dmiau velgiant Ch. Soutine'o drobes rykja vairi klasikins dails tendencij ir atskir dailinink taka - i j iskirtini Rembrandtas,

EI Greco'as, Camille Corot, Custavas Courbet ir kiti didieji praeities meistrai, taip pat jo gyvenamos epochos dailininkai Vincentas van Goghas, Polis Cezanne'as ir Pierre'as Bonnardo'as. Taiau klasikins ir postimpresionistins dails taka Ch. Soutine'o drobse ugoiama modernizmui bdingo tragiko pasaulirinio dramatizmo, smons skilimo, potraukio deformacijai, dmesio deidealizuotiems, u klasikins estetikos rib esantiems reikiniams. I ia - savita jo drobms bdinga klasikinio groio idealo nuvertinimo, netgi bjaurumo estetinimo tendencijos, egzaltuotas tragikas lyrizmas. Pabrtina, kad Ch. Soutine'o krybos pantragizmas ir dramatizmas yra toks savitas, kad j sunku sprausti konkreios modernistinio meno krypties rmus.

279
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'o kryba l'cole de Paris modernistinio sjdio kontekste


Kad ir kaip vertintume klasikinio modernizmo vaidmen Vakar meno istorijoje, akivaizdu, jog tai buvo vienas rykiausi genij ir talent pasireikimo plipsni. Jo epicentras buvo Paryius, ia isiskleid vadinamasis l'cole de Paris (Paryiaus mokykla )sjdis. J sunku pavadinti mokykla, nes is konvencionalus judjimas apima Pranczijos sostins dails gyvenim nuo 1900 m. iki Antrojo pasaulinio karo, - jis apjungia skirtingas meno sroves, vairi estetini princip modernistins pakraipos dailinink kryb. Talentais prisodrintoje daugiatautje Paryiaus dailje madaug nuo 1900 m. prasidjo pirmoji l'cole de Paris banga, iklusi Pabl Picasso ir Henr Matisse', apie kuriuos spietiesi jiems artimi dailininkai. P. Picasso per melsvj ir rusvj period evoliucionavo stiprios Polio Czanne'o analitini ir sintetini tendencij takos enklint kubizm, o H. Matisse'as - per spalvos fenomeno atskleidim formavo fovistins estetikos principus. Madaug nuo 1912 m. pakilo antroji l'cole de Paris banga - ji ikl i Italijos atvykus yd kilms dailinink Amedeo Modiglian, i Lenkijos - Moi Kisling, Louis Marcous, i Bulgarijos - Juls Pascin ir ypa i LDK kultrins erdvs kilusius tapytojus bei skulptorius Ch.

Ch. Soutine'as. Iprotjusi moteris, 1919

280
LITVAK KRYBOS IR J SKLAIDA PASAULYJE

Soutine', Marc Chagall, M. Kikoine', P. Krmgne', Emmanuel Man-Katz', Jacues Lipchitz, Osip Zadkine', Oscar Mesianino_ , _ ,
T 1 1

^ _

,.

v, Chan Orlov, Leon Indenbaum, Jacob Epstem, Moses Begel, Abel Pann, David Michail Krewer, Jacues Chapiro', Osip Lubitsch, Israel Levin, N. Arbit Blat, Max Band ir kitus. Kyla klausimas: kuo galima paaikinti tok galing i periferijos, ypa i Ryt Europos, kilusi meninink siverim Paryi, ikiliausi tuometin Vakar meno centr, ir sitvirtinim jame? Klausimas nepaprastas, kaip galt pasirodyti, nes prieasi buvo daug ir vairi, taiau reikia iskirti tas, kurios, mano galva, atrodo svarbiausios. Pirmiausia, antrojoje l'cole de Paris pakilimo bangoje yd kilms emigrant dominavim tikriausiai lm tai, kad prasiver neieikvota i get isilaisvinusios ios tautos amiais kaupta krybin energija, aistringas yd kilms dailinink noras surasti savo viet modernistins dails baruose. J darbus ymjo menini sieki maksimalizmas, autentiko meno ilgesys, begalinis atsidavimas krybai. XX a. pradioje, atsidr pagrindiniuose modernistinio meno centruose - Paryiuje, Vienoje, Miunchene, Leipcige, Berlyne, Peterburge, Maskvoje, Vitebske, - jie aikiau nei vietiniai krjai stebjo ir siurb save kultros bei meno vertybi vairov, bendraudami su kit men atstovais, kr modernistinio meno vizij, gilinosi muziejuose ir galerijose eksponuojam didij praeities meistr ir aminink krinius, formavo savo menines vertybines orientacijas. Meno emigrantai, ypa litvakai, perm tvynje gyvavusias yd bendruomeninio gyvenimo, pasaulirines nuostatas, per Talmudo studijas sisavintus judaistinio misticizmo elementus, ir emigracijoje gyveno komunomis, glaudiai bendravo ne tik su savo cecho meistrais, bet ir kit men atstovais, moksi vieni i kit. Tai, kas menkiau buvo regima savojoje meno srityje, neretai atsiskleisdavo kitos meno ries form kalboje. Todl skirting kultros, meno srii yd menininkai Paryiuje ir kituose Vakar kultros centruose itin aktyviai dalyvavo vairi modernistinio meno krypi bei tendencij pltotje. Kalbant netgi apie tok amorfik ir sunkiai apibriam sjd, kaip l'cole de Paris, dert neumirti ir daugma nuoseklios estetini idj bei menins krybos princip pltojimo, sisteminimo, tstinumo galimybs. Visa tai buvo svarbus daugelio modernistinio meno srovi, pakraip, grupuoi, mokykl formavimosi ir atskir meninink tobuljimo veiksnys. Atviras, demokratikas, liberali tradicij, kultros ir meno vertybi prisodrintas Paryius su vairi meno stili, tendencij sklaida, pakantumu naujovms, demokratika aplinka tapo vaisinga

kultrine dirva talentingiems i Europos pakrai atvykusiems dailininkams. Litvak menininkai, atvyk Paryi i udar ortodoksini konservatyvi periferij, ia galjo laisvai ilieti sukaupt krybin energij ir suvokti savo krybos estetin vert. Ch. Soutine'as, mano galva, buvo vienas rykiausi antrosios l'cole de Paris bangos, tragikojo klasikinio modernizmo sparno dails genij, kurio intensyviomis spalvomis spindiniose drobse, nesvarbu, koks siuetas ar motyvas, vyravo gaivalikas tapybikumas. Sis neabotos energijos dailininkas intuityviai suvok estetikos ir meno, besiremianio klasikinio groio idealais, melagingum. Jam svarbesn estetin vertyb, nei praeities groio ideal simuliavimas, buvo savo dramatikos egzistencijos, skilusios smons tragizmo, pasaulio suvokimo disharmonijos perteikimas. I ia - iskirtinis dailininko dmesys rsiai kasdienio pasaulio tikrovei, vairiems marginalams, neherojikiems herojams ir netradiciniam klasikins dails tem perinterpretavimui. Ch. Soutine'o neklasikinis poiris pasaul, neivengiamo mogikos smons skilimo ir bties tragizmo ipainimas reikalavo kitokios, nei klasikinje, impresionistinje, postimpresionistinje, neoromantinje dailje, estetini vertybi sistemos sampratos, kuri savo programinmis nuostatomis artimiausia tragikam klasikinio modernizmo sparnui. Vietoj anksiau klasikinje estetikoje viepatavusios svokos grois, dabar rykja universalesn estetikumo samprata, ikelianti toki svok, kaip tragikumas, dramatizmas, muzikalumas, bjaurumas ir kt., svarb. ioje tragikojo modernizmo pasaulio vizijoje marginalijose buvs kasdienikas, nerykus, prislopintas grois, neretai gravituojantis klasikini groio form dramatik nuvainikavim, ne tik pleia savo takos erdves, bet gyja nauj, prasmini konotacij bei estetin vert. ia, kaip ir tradicinje Tolimj Ryt estetikoje, nyksta groio ir bjaurumo poliarikumo suvokimas. Groio ir bjaurumo kategorijos tragikame modernizme suvokiamos kaip persismelkianios, tad ir bjaurumas Ch. Soutine'o drobse vis daniau atlieka groio funkcijas ir tampa viena svarbiausi universalios kategorijos - estetikumo - raikos form.

281
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE D E PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Marius Zavadskas. Ch. Soutine'as plenere, 2009

282
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Lyginant Ch. Soutine'o kryb su kitais dvasikai artimais tragikojo modernizmo atstovais - Arnoldu Schnbergu, Albanu Bergu, M ! p r 0 u s t u , Franzu Kafka, P. Picasso, A. Modigliani'u, G. RouA R C E U

ault - aikja panaumai ir skirtumai. Tragika pasaulio vizija, vidiniu dramatizmu Ch. Soutine'o vaizdiniai artimi F. Kafkos fantasmagorikam mogui, susiprieinusiam su pasauliu, kuriame viepatauja vienatv, dramatiko gyvenimo prasms paiekos. Jie uguiti, susvetimj, juos vienija potraukis hipertrofuotoms, netgi groteskinms formoms. Egzaltuotas Ch. Soutine'o vaizdini jausmingumas, uslptas per kratus besiveriantis temperamentas, vitalika muzikali valding linij, psichologins tampos ir dramatizmo kupina kontrasting spalv kalba primena dramatik A. Bergo Woceko" ir Lulu" ekspresionistins muzikos stilistik, drsiai lauani klasikins muzikos formas. Ch. Soutine'as, kaip ir muzikinio bei literatrinio ekspresionizmo atstovai, nevengia irykinti savo pesimistins pasaulio vizijos. ia netgi knygins kultros, prarastojo vaikysts rojaus pasauliai, kurie svarbs P. Picasso, M. Chagallui, A. Modigliani'ui, yra neesminiai, o visa, kas siejosi su vaikyste, dailininkas tarsi visomis galiomis siekia istumti smons pakrat. Ch. Soutine'o talentas buvo savitas, - jis sukauptas vien vaizd, lyginant su l'cole de Paris pradininko ir nekarnuoto valdovo P. Picasso universaliu, nuolatos besikeiianiu stiliumi. Skyrsi nuo P. Picasso ir kiti didieji antrosios Vcole de Paris bangos meistrai - A. Modigliani's, M. Chagallas, J. Lipchitzas, M. Kislingas, J. Pascinas, M. Kikoine'as, P. Krmgne'as, E. Man-Katzas, G. Rouault, - visi jie buvo kitokie dailininkai. Jie liau, nei P. Picasso, judjo savito stiliaus paiek link, o surad j nuosekliai pltojo, siekdami uimti savo ni modernistinio meno istorijoje. Tragikojo modernizmo krj raidoje galima velgti ir tam tikrus pasauljautos bei krybos stiliaus formavimosi dsningumus, - pavyzdiui, i kuo baisesnio pasaulio yd kilms dailininkai atjo l'cole de Paris, tuo dramatikesn buvo j gyvenimo patirtis ir rykesnis krybos dramatizmas. I antrosios l'cole de Paris dailinink bangos, kuri teisingiau bt pavadinti l'cole juif, nes joje vyravo yd kilms dailininkai, i kuri bene talentingiausias buvo Ch. Soutine'as. Tai buvo ne tik viena reikmingiausi modernistins tapybos, bet ir apskritai Vakar dails tradicij figr. ios imlios, sunkiai valdomo temperamento asmenybs kryb enklino jaunystje patirtos judjiko misticizmo takos; ji alsavo nuoirdumu, vidiniu dramatizmu, i pasmons gelmi plaukiania judaistine simbolika, valdingo potpio jga, emocine rini spalv magija. Anot

Ch. Soutine'o biiulio J. Chapiro, dailininkai suvok io vienio genijaus talento jg ir vertino kaip vien geriausi ms meto tapytoj (Une des meileurs peintres de notre temps) (Chapiro 1960,127). Ch. Soutine'o, kaip ir P. Picasso, krybins energijos utaisas atrod neisemiamas. Neatsitiktinai valgusis P. Picasso auktai vertino su juo neakivaizdiai konkuravusius modernistinio meno olimpe Ch. Soutine'o, A. Modiglianio, G. Rouault talentus. Ch. Soutine'o drobse ryki humanistin orientacija, krybos vientisumas, susikaupimas kelias pagrindines jo kryb styguojanias temas, motyvus, vaizdi sistemas ir, svarbiausia, pasauliros tragizmas, dvasikai artimiausias giliai tikinio krikionybs adepto G. Rouault religins egzaltacijos kupiniems tapiniams. Gaivalika paveiksl stilistika nepanai harmoningus A. Modigliani'o ital renesansins dails taka paenklintus krinius. Ch. Soutine'ui bdingos rykios emocijos, ymjusios tiek real jo gyvenim, tiek ir drobes. Jose daug dramatizmo kupinos kontrastingos spalvos, lauyta ekspresyvi linij kalba atkuria dailinink supanio pasaulio tragizm ir igyvenamas vidines dramas. Nepaisant akivaizdaus Ch. Soutine'o potraukio teatralikumui, uslpto reisieriaus talento, jis, skirtingai nei P. Picasso ir M. Chagallas, niekuomet specialiai nekr teatrui. Taiau savo portretinje tapyboje iskleid savit rsios teatralizuotos tapybos estetik. I po dailininko paveiksl persona kostium ir apdar detali, vairi pavidal kauki inyra ne tik nuolat persirenginjantis, bet ir skausmingai lupantis nuo savs kraujais pasruvusi od mogus, - tai tragikomik spektakl vaidinantis vienas vienintelis vairiapusio talento spektaklio aktorius, kurio vardas Ch. Soutine'as. Daugelis Ch. Soutine'o aminink prancz savo kryboje mgo racionalum, tvark, disciplin, k regime netgi fovist ir ekspresionist kriniuose; bet is litvakas buvo spontanikos, improvizacins krybos alininkas. Dailtyros tekstuose Ch. Soutine'as daniausiai vertinamas kaip impulsyvus ekspresionizmo plaija io odio prasme atstovas, kurio kryboje keistai susipyn prancz moderniosios

283
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Padavjas, 1927-1928 (detal)

284
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

dails plastiniai iekojimai ir yd kilms ieivi i LDK pasauljautos bruoai. i ir daugelio kit prietaring modernistins dails tenden.. . . I I I T, R 7 V! . . ,

ci] susipynimas pagimd unikal l ecole de Paris reikin, skatino nauj tragik ir kupin savitos poetikos motyv bei vaizdi sklaid Vakar modernistinje dailje. Kupinose tragizmo Ch. Soutine'o drobse stebima tikrovs deidealizacija, deformacija, bjaurumo sureikminimas, pusiausvyros paeidimas, vaizdini, spalv kontrastingi santykiai, atspindintys autoriaus skausmingos sielos klyksm, beviltik sielvart. Ch. Soutine'o ikreiptais veidais dramatik vaizdini prisodrintos drobs oponuoja prancz kultroje vyravusiai ekspresionistinei prancziko fovizmo tradicijai, kurioje pagrindiniai konfliktai perkeliami tapybos plotm, paslapting spalv ir form aism. Taigi galime teigti, kad mogaus bties tragizmo sureikminimu, desperatiku dvasios klyksmu, dramatikais, nevilties kupinais socialiniais motyvais Ch. Soutine'as yra artimesnis germanikj ir Skandinavijos krat ekspresionistinei dailei. Taiau Ch. Soutine'o tapyba netelpa nei mint germanikj ar Skandinavijos krat ekspresionistins dails tradicij, nei spalviniu poiriu artim harmoningomis spalvomis besiskleidiant pranczikj fovizm. Tuomet kas lemia jo krybos savitum? Kokia jo kryb ireikianti esm? Tai sudtingi klausimai. Manytume, kad dailininko kryba gelminmis itakomis ir pamatinmis nuostatomis pirmiausia susijusi su tragika Ryt Europos, ypa Litos (Lietuvos), yd skaudia patirtimi, judaistins kultros tradicijos rudimentais. Kita plastin jo tapybos raika artima vairioms Vakar klasikins ir modernios dails takoms. Siekiant tiksliau apibrti Ch. Soutine'o ir kit i LDK kultrins erdvs kilusi dailinink viet margame l'cole de Paris dails kontekste, pirmiausia reikia suvokti, kad j kryba yra neatskiriama nuo litvak kultrinio paveldo, mentaliteto, gyvenimo, bendravimo tradicij, tragikos egzistencins patirties, kuri jie atsine su savimi ir vliau vis likus gyvenim vilko paskui save Paryiuje. Be to, aikinantis Ch. Soutine'o krybos savitum lmusius veiksnius, nevertt pamirti ir abejingumo, nejautrumo, atskirtumo jausmo pirmaisiais gyvenimo Paryiuje metais. Nors greta skleidsi kitas - spalvingas, nerpestingas ir sotus - paryietikas gyvenimas, kur jiems buvo usklstos durys. Be to, aptariant Ch. Soutine'o ir kit V cole juif dailinink kryb, reikt nepamirti tos estetini slyi ir vidini igyvenim vairovs, kuri juos maitino Paryiuje, - ji buvo prisodrinta kultros ir meno simboli, enkl, meno vertybi, bohemiko gyvenimo. is neprastas i Europos

paribi ir centro sklindani tendencij slytis pagimd vien rykiausi XX a. modernistins dails V cole juif atstov - Ch. Soutine'. Ch. Soutine'o kryb tik slygikai galima priskirti ekspresionizmui, kuriam jis artimas kai kuriomis pagrindinmis savo tragikos pasauljautos nuostatomis, - orientacija vidini igyvenim raik, polinkiu tikrovs deformacij, lauytas dramatikas linijas, rykias nervingas spalvas ir kitus ekspresionizmo stilistikai bdingus bruous. Taiau dailininko krybos santykiai su prancz ir germanik krat ekspresionistinmis dails tradicijomis nevienareikmiki - vienais bruoais jis joms artimas, kitais perengia ekspresionizmo estetikos nubrtas linijas ir pasuka savitu keliu. Akivaizdu, kad netgi lyginant su ekspresyviausiais Skandinavijos ir germanik krat dailininkais Ch. Soutine'o kryboje stebimas dar rykesnis polinkis kuriam vaizdini deformacij. Aistringas Ch. Soutine'o gerbjas, vienas didij pokario ekspresionistins tapybos meistr Wilhelmas de Kooningas ra: Jis savo drobse ikreipia ne savo personaus, o irango j vaizdinius. K tai reikia, k jis nori tuo pasakyti? Soutine'ui bdinga tapymo maniera yra idjos iraikos forma, t j kamavusi prietaravim, kuriuos jis su pavydtinu usispyrimu siek ireikti" (cit. pagal Klbaner 2000, 46). Ch. Soutine'o ekspresyvumas dl mint j kamavusi vidini prietaravim yra kitoks, nei daugelio to meto ekspresionistins pakraipos dailinink; tapybini vaizdini pasaulis ia iplaukia i negatyvios, judaistine simbolika prisodrintos vaikysts patirties, kenianios deformuotos menininko sielos gelmi. Jo nuodminga, eretika, nusiengianti Antrajam yd sakymui tapybos aistra, stichinis protestas prie ortodoksins litvak bendruomens apribojimus ir i to kilusi nesibaigiani konflikt eimoje grandin ne tik privert j bgti i nam, bet ir paenklino jo smons skilimo ir gilaus bties tragizmo kupin pasauljaut. iuo aspektu velgiant tai, k regime jo drobse, galime traktuoti kaip skirtingas krjo asmenybs autoportreto apraikas. Manau, kad subtilaus prancz modernistinio meno inovo Pierre'o Courthiono poiryje Ch. Soutine'o kryb kaip ipaintin ir intym dienorat yra daug tiesos. Vadinasi, - ra jis, - tai nra Soutine'o tapomas mogus, gyvnas, natiurmortas, bet - kanios, skausmo iraika. (...) Dar daugiau tai brutalus, nevaldomas mogikos ir religins tiesos, seksualinio ir primityvaus gaivalikumo proveris, nesustabdomas nesmoningos autoanalizs, kuri valdo io mediumo rank ( Courthion 1972,149). Teigiau, kad Ch. Soutine' galima gretinti su M. K. iurlioniu, A. Modigliani'u, J. Pascinu, M. Utrillo'u ne tik kaip tragikojo modernizmo atstov, bet ir kaip peintre maudit, tai yra likimo prakeikt ta-

285
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE D E PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

286
LITVAK KRYBOS IR ;SKLAIDAPASAULYJE

pytoj". I tikrj minti menininkai yra artimi savo krybini sieki maksimalizmu, tragika pasauljauta ir ypatingu krybos autentiku, _ , __ ~ . _V. , . _V.

mu. Visi jie, sskyrus M. K. iurlion, piktnaudiavo alkoholiu ir didia dalimi tapo jo aukomis. ie dailininkai buvo savotiki autsaideriai, marginalai, gyvenantys intensyv dvasin gyvenim, kuris isiliedavo rykiu subjektyvizmu, dramatizmu paenklintuose tapimuose. iuos sunkaus likimo dailininkus keblu susieti su konkreia meno tradicija, srove, mokykla, kadangi j sukurtas savitas vaizdini pasaulis netelpa modernistins dails srovi klasifikacines schemas.

Intelektualins ir krybins biografijos vingiai


Ch. Soutine'as nemgo kalbti apie jam skaudius vaikysts prisiminimus, eim. Savo kryboje jis, skirtingai nei M. Chagallas, nepoetizavo vaikysts aplinkos, to krato, kuriame gyveno skursdamas ir eminamas. Kartais netgi susidaro spdis, kad Ch. Soutine'as siek itrinti i atminties vaikysts metus, kuriuose nebuv nieko viesaus, laimingo. Dailininkas, sprendiant i jo paties ranka Paryiaus prefektroje upildyt dokument, gim 1893 m. Smilovii miestelyje netoli Minsko gausioje netgi ne siuvjo (kaip daniausiai teigiama Ch. Soutine'ui skirtuose tekstuose), o emiausioje amatinink sluoksnio pagal socialins hierarchijos pakopas eimoje. Jo tvas Boruchas Saliamonas buvs sen drabui ir avalyns taisytojas, kit autori duomenimis, kartu jis buvo ir vietins sinagogos patarnautojas. Maame Smilovii miestelyje 1900 m. gyveno 2095 mons. Jau nuo XVI a. iame LDK miestelyje gyveno vairi tautybi gyventojai, daugum sudar ydai, po to gudai, totoriai, rusai, lenkai. Miestel kelis imtmeius vald garsios Sapieg, Zavi, Oginski, Moniuk ir kitos takingos LDK gimins. Smilovii centr puo daili baroko stiliaus katalik banyia ir greta stovjs vienuolynas. Vietos kapini paminkluose net XX a. pradioje daugiausia buvo lotynik ir hebrajik ura, kurie liudijo apie vairiataut LDK kultr. Miestelis buvo isidsts tarp didiuli mik. Dauguma miestelio yd vertsi amatais ir prekyba. Anot Ch. Soutine'o emieio Samo Zarfino, Smiloviiai buvo tipikas niekuo neisiskiriantis i kit LDK teritorijoje (didiojoje yd sslumo" zonoje) isidsiusi skurdi miesteli, kurio daugelio gyventoj namuose buvo knyg rus ir jidi kalbomis (apie Zarfin atsiminimus r. Waldemar-George 1959). Menkuiai multikultrinje ir polikonfesinje LDK erdvje viepatavusi kultros tradicij pdsakai gyvavo ioje teritorijoje ir jungus

j Rusijos imperijos sudt. Nors ydai prarado LDK valdov jiems teikiamas privilegijas, taiau, skirtingai nei kitose Rusijos imperijos teritorijose, Litoje gausioms yd bendruomenms dar buvo leidiama laisvai ipainti judaizm, kuris kit taut apsuptyje ir stiprjant diskriminacinms Rusijos car nuostatoms gavo konservatyvias formas. Todl yd bendruomen, antisemitizmui virtus Rusijos imperijos vidaus politika, patyr daugel gyvenamos vietos, keliavimo, persiklimo, profesini ir kit apribojim. Bendruomen buvo udara, sukaustyta griet judaizmo religini nuostat. yd tautybs gyventoj apgyvendintuose Litos miesteliuose (tetluose) ilgainiui susiformavo savitas udaro bendruomeninio gyvenimo ritmas ir aikiai reglamentuoti atskir socialini bendruomens grupi santykiai. Smiloviiuose gyveno prasta LDK kultros erdvei tradicin religinga yd bendruomen, kurios atstovai siek isaugoti amiais susiklosiusias religinio gyvenimo tradicijas. Netgi neturtingi yd tautybs mons siunt savo gabesnius vaikus mokytis Minsk ir Vilni. Taigi literatroje apie Vakar modernistin men ir Ch. Soutine'o kryb sukurtas mitas apie Smilovii ir kit Litos yd miesteli gyventoj tamsum ir menk isilavinim neatitiko tiesos, nes dauguma gyventoj yd religinse mokyklose nuo vaikysts gaudavo specifin iame regione iplitus yd religin isilavinim. Skurdas, inoma, buvo neatsiejama daugelio gausi yd eim gyvenimo dalis. Ch. Soutine'o eimos skurdas taipogi buvo aikinamas menkai apmokamu eimos galvos darbu ir didiule vienuolikos vaik eima, kuri tvui buvo sunku ilaikyti. Motina Sara kiek imanydama sukosi, siekdama imaitinti gausi eim. Chaimas buvo deimtas eimos vaikas. Jo vardas Chaim hebraj kalba reik gyvenimai. Bsimojo dailininko tvas buvo despotika asmenyb, iurkiai, netgi tironikai, bausdavusi prasiengusius vaikus. Nuo tvo labiausiai kentjo nenuolankus maitingos prigimties Chaimas, kuris usideg nuodminga, nusiengiania Antrajam sakymui aistra dailei. Todl eimoje jis jautsi nesaugus, iekojo prieglobsio gamtoje.

287
Antanas Andrijauskas SOUTINE'ASPRAKEIKTOJO M E N I N I K O TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

ii^-ii

N. Orda. Smiloviiai

288
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Dl skurdios aprangos ir vaik pajuok Chaimas nemgo mokyklos, kaip ir apskritai kolektyvinio gyvenimo, nuo vaikysts buvo usisklends svaj pasaulyje vieniius. Deimties met Chaimas pradjo aistringai pieti ir pie viskuo, kuo galjo ir kur galjo. Namo sienos buvo imargintos pieiniais anglimi. I pradi tvas toleravo snaus potrauk, taiau kai jis slapta pradjo i nam imti pinigus ir motinos virtuvs rankius tam, kad galt nusipirkti da ar spalvot pietuk, buvo iauriai tvo ir vyresnij broli baudiamas. Ilgainiui sn visikai apvaldiusi nuodminga ir ventvagika pieimo aistra vis labiau piktino ortodoksini pair tv. Ortodoksins litvak bendruomens aplinkoje toks grubus vaiko ikis tradicinio judaizmo pamatinms doro gyvenimo nuostatoms kl pasiprieinim. Todl eretika Chaimo aistra tapybai tapo prieastimi jo nuolatini konflikt su tvu, kuris svajojo, kad gabumais ir nuovokumu isiskiriantis Chaimas taps rabinu arba respektabiliu amatininku, vadinasi, pads ilaikyti vos gal su galu suduriani eim. ydas ir dail tvui atrod nesuderinami dalykai. Vis dlto vliau vienas jo sn tapo isvajotu rabinu. Chaimas po konflikt su tvu ir ortodoksini pair vyresniais broliais nuolat bgdavo i nam, vasaromis bastsi graiuose apylinki mikuose, kuriuos labai myljo. Taiau badas j vl pargindavo namus, ir jis naktimis grs slapiomis narydavo virtuvje, iekodamas maisto. Namuose jis bdavo iki eilinio konflikto, kildavusio dl nuodmingos aistros, paskui vl j priglausdavo mikas. Vliau, jau gyvendamas Pranczijoje, jis mgo, kaip ir vaikystje, klajoti mikingomis apylinkmis, iekodamas tikri{" motyv, vaikysts aplink primenani galing medi, jo dvasiai artimos aplinkos. Mikai ir didiuliai mediai buvo tai, ko jis labiausiai ilgjosi i vaikysts laik. Jam, kaip niekam kitam i didij modernistinio meno meistr, menins krybos procese buvo svarbus tiesioginis santykis su gamta. Trylikos met Chaimas Minske pradjo dirbti fotografij retuuotoju ir kartu su draugu M. Kikoine'u lank vietos dails mokykl, kur jam dst Jakobas Kruegeris. Nuobodus ir monotonikas, kruoptumo reikalaujantis fotografij retuavimas visam gyvenimui skiepijo impulsyvaus charakterio Chaimui nemeil pieiniui. Mokymasis Minsko dails

Marius Zavadskas. Ch. Soutine'as Smiloviiuose, 2009

mokykloje gabaus jaunuolio poreiki irgi nepatenkino. eiolikos met, anot jo jaunysts draug M. Kikoine'o ir S. Zarfino liudijim, Chaimas vieno seno ydo papra pozuoti ir padar jo piein. Kit dien apie tai suinoj tvirto stoto pozuotojo sns dl ortodoksinio judaizmo draudim vaizduoti gyvus padarus (nes tai tik Dievo funkcija) iauriai sumu bsimj dailinink ir paliko leisgyv gulti ant ems. (is smurto pro-

289
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " T I P A S - L 'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

J. Bulhakas. Vilniaus panorama, 1912

veris ne tik paveik bsimo dailininko psichik, bet vliau paenklino ir jo kryb, jam tai asocijavosi su yd misticizmui bdingu biblini aukojimo ritualu. Smurtas, paeminimas ir paveikslus uliejanti skaistaus kraujo spalva vliau tapo rykiu jo krybos leitmotyvu). U smurto prover Ch. Soutine'as netrukus gavo nema tais laikais kompensacij rubliais ir prie tvo norus visiems laikams nutrauk ryius su tetlo aplinka. Kartu su M. Kikoine'u jis ivyko tsti dails studij senj Lietuvos sostin Vilni, yd vadinam iaurs Jeruzale, kur buvo garsi dails mokykla. Ch. Soutine'o neseniai igyventa tragedija virto palaima, nes jis ir M. Kikoine'as jau prie du metus buvo nusprend vykti Vilniaus pieimo mokykl. Ch. Soutine'ui atvykus pirmj jo gyvenime tikr miest su daugybe architektrini ansambli, yd sinagogomis, jam tebuvo septyniolika met. Vilniuje jis susipaino su P. Krmgne'u, ilgam tapusiu artimu biiuliu.

Vilniaus periodas
Chaimo pabgimas 1910 m. Vilni ir stojimas Vilniaus pieimo mokykl buvo demonstratyvus ryi nutraukimo su despotiku tvu ir eima aktas. Jis spontanikai siek isivaduoti i tvo prievarta bruka-

290
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

mo tradicins yd bendruomens mentaliteto, amiais susiklosiusi griet talmudizmo nuostat. Vilnius Ch. Soutine'ui buvo pirmas svar, , , T

bus kulturos centras. Jame po 1905 m. masini protest bangos irykjo liberalesns vidaus politikos tendencijos, vyko intensyvus vairi jame gyvenani taut - lietuvi, lenk, rus, yd, gud ir kit kultrinis bei meninis gyvenimas. Vilniaus pieimo mokykl 1866 m. buvusio Vilniaus universiteto pastatuose kr pakviestas i Peterburgo dails akademijos aukltinis Ivanas Trutnevas (1827-1912). Baigs studijas I. Trutnevas daug keliavo, lanksi garsiuose Vakar Europos muziejuose, galerijose, kelis metus klajojo po Pranczij, Italij, Vokietij, Austrij, Olandij, Belgij ir kaip galiotas ekspertas padjo garsiam kolekcionieriui P. Tretjakovui supirkinti dailinink paveikslus. Grs Rusij 1866 m. buvo paskirtas pieimo ir dailyraio mokytoju Vilniaus vietimo apygardai priklausiusi Vitebsko berniuk mokykl. I ten netrukus buvo pakviestas Vilni kurti pieimo mokykl. I. Trutnevo atvykimas Vilni buvo neatsitiktinis, - po XIX a. Lietuvoje siliepsnojusi sukilim ir Vilniaus universiteto udarymo Rusijos imperijoje gyvavo daug represini nuostat. Pagal vien j Lietuvos teritorijoje buvo leista dstyti tik patikimiems ieiviams i centrini Rusijos gubernij. 1869 m., pateiks savo darbus Peterburgo dails akademijai (jo darbai peln kelis Peterburgo dails akademijos aukso ir sidabro medalius), I. Trutnevas gavo akademiko titul. Kils i baudiaunink eimos ir augs tarp paprast valstiei, I. Trutnevas jaut simpatij varg vaikams ir juos globojo. Jis i esms msi mokyklos organizavimo darbo ir labai atsakingai formavo pedagog kolektyv, reng ir dieg mokymo programas bei akademins tapybos nuostatus. Neatsitiktinai jo vadovaujama mokykla greit tapo viena geriausi imperijoje. XX a. pradioje Vilniaus pieimo mokykloje, atvykus j Ch. Soutine'ui ir M. Kikoine'i, be akademiko I. Trutnevo dst ir nauji paangi pair Peterburgo dails akademijos aukltiniai. J estetins nuostatos buvo orientuotos Vakar Europos, ypa prancz, dails procesus ir juos remianius paangius to meto meno leidinius Mir iskusstva, Apollon", Zolotoje runo". i nuostat laiksi ir labiausiai mokini mylimi dstytojai Ivanas Rybakovas, pradjs dirbti tuoj po akademijos baigimo 1899 m., Sergejus Juaninas ir nuo 1912 m. pradjs dstyti Nikolajus Sergejevas-Korobovas. yd ir Europos meno istorijoje, - ra Jerzy's Malinowskis, - i mokykla yra fenomenali, todl tyrinjimuose kartais vadinama Meno akademija. Jauni ydai, daugiausia i rytini buvusios epospolitos

emi, kuriems mokyklos neretai buvo neprieinamos, atvaiuodavo 291 Vilni mokytis pas Trutnev. Jie tapo ymiausiais mokyklos aukl- Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS tiniais, umusiais auktas menines pozicijas Pranczijoje, Vokietijoje PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE ar Amerikoje" (Malinowski 1992, 59). Taigi Vilniaus pieimo mokykla PARIS TRAGIKOJO O D E R N I Z M O ESTETIKOS garsjo Rusijos imperijoje ne tik demokratikumu, tolerancija vairi M KONTEKSTE tautybi mokiniams, auktu profesiniu lygiu, orientacija naujausius prancz dails laimjimus. Tad Ch. Soutine'o ir jo draugo M. Kikoine'o verimasis i garsi Siaurs Jeruzals mokykl buvo suprantamas. Taiau dl konkurso stoti j buvo nelengva, per stojamuosius egzaminus buvo tikrinami vairs pretendent profesiniai sugebjimai. Anot studij draug ir biograf, per stojamuosius egzaminus susijaudins drovus Ch. Soutine'as pasimet ir pirm kart nesugebjo deramai atlikti privalom pieimo su geometrini figr perspektyva uduoi. Suinojs nepatenkinamus egzamino rezultatus, Chaimas puol nevilt, maldaudamas I. Rybakovo ir mokyklos direktoriaus I. Trutnevo leisti jam perlaikyti. Jo entuziazmas buvo pastebtas, ir po konsultacij bei pakartotinio egzamino jaunuolis buvo priimtas. Tai buvo vienas laimingiausi jo ankstyvojo gyvenimo vyki. Pastebjs Chaimo jautrum ir atsidavim krybai j pradjo globoti I. Rybakovas. stojs mokykl Chaimas fanatikai pasinr dails studijas. Siekdamas palengvinti savo varganas gyvenimo slygas Vilniuje, kaip ir Minske, jis kaskart usidirbdavo retuuodamas fotografijas. Ch. Soutine'o mylimiausias dstytojas buvo plai demokratik pair, tarsi i Antono echovo noveli atjs rus inteligentas I. Rybakovas, kuriam buvo svetimas rusikas ovinizmas. Be tapybos ir skulptros, 1895-1898 m. Peterburgo dails akademijoje gavs ir pedagogin isilavinim, is plai huma- Marius Zavadskas. Ch. Soutine'as Vilniuje, nitarini interes mogus mokykloje buvo ne tik artimiausias I. Tru- 2009 tnevo patiktinis, bet ir talentingas tapytojas, Vilniaus meno draugijos vadovas, su simpatija velgs lietuvi, lenk, yd dails atgimim. I. Rybakovas savo pamokose daug dmesio skyr naujausioms Vakar modernaus meno tendencijoms aptarti, siek diegti modernias dails dstymo metodikas. iomis temomis vairi Vilniaus miesto draugij renginiuose skait vieas paskaitas, organizavo modernios pakraipos parodas, kurias kviet dailininkus i kit krat. Po I. Trutnevo mirties I. Rybakovas kur laik jo direktoriaus pareigas, tad daugelis buvo sitikin, kad btent jis taps mokyklos vadovu, taiau is liberalus ir

292
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

politikai nepatikimas mogus direktoriumi patvirtintas nebuvo. Tuomet jis ijo i mokyklos, isivesdamas paskui save po mokini maito
. . . , . . . . , . 1 1 1

artimiausius mokinius, ir atidar savo mokykl. I. Rybakovas avjosi prancz impresionist, postimpresionist tapyba, japonizmu, tap vaizding Vilniaus umiesio apylinki gaivius skaidri spalv impresionistinius peizaus. Jis skatino savo mokinius tapyti peizaus i natros, ivesdavo juos u Vilniaus gyv gamt. ios pamokos mylimoje gamtos stichijoje Ch. Soutine'ui ir M. Kikoine'ui paliko i j studij Vilniuje iliausius prisiminimus. Vilniaus pieimo mokykloje vakarais turting miestiei vaikams buvo rengiami vakariniai pieimo kursai, kuriuos ateidavo puoniai apsirengusios bajor kilms ar turting miestiei atalos. Skurstant Chaim ir jo draugus tai vert dar atriau pajusti istumtj marginalijas gding padt. Vilnius Ch. Soutine'ui buvo viesesnis nei gimtieji Smiloviiai ar Minskas ne tik todl, kad ia jis atrado savo paaukim, bet ir todl, kad ia pirm kart pasijuto laisvas nuo prievartos j traumavusioje aplinkoje. Pagaliau Chaimas jautsi isivadavs i socialini konvencij, religins bendruomens primetam apribojim ir gyveno vieninteliame jam svarbiame meno pasaulyje. Vilniuje su kitais penkiais dails mokyklos mokiniais gyveno senyvos moters namuose. is itss ilgu kaklu liesas jaunuolis skyrsi nuo aminink ne tik negrabiais judesiais, bet ir atsakingu poiriu pasirinkt profesij, netiktinu darbtumu. Dailininko instinktas jame buvo toks galingas ir visa aprpiantis, kad ugo ir nustm periferij visa kita. Jau Vilniuje pradjo rykti bdingi Ch. Soutine'o krybos bruoai. Tapydamas taip sijausdavo, usimirdavo, tarsi nieko kito neregjo ir negirdjo. is atsidavimas krybai avjo I. Rybakov, palikus Ch. Soutine'o biografijoje rykiausi pdsak. Mokytojas mok Chaim pasitikti savo akimis ir juslmis, skatino, kaip ir I. Trutnevas, tapytojo darb gamtoje. Vilniaus mokykloje stipr poveik Chaimui turjo Camille Corot, jo krini motyvai ir ilti prislopinti tonai. i taka jauiama ankstyvuosiuose Ch. Soutine'o paveiksluose. Vilniuje pradjo rykti jaunuolio kultriniai interesai, jo dmesys meno istorijai ir teorijai. Ivaizdus taisykling veido bruo jaunuolis pradjo lankyti teatr, daug skait literatros ir poezijos knyg, umezg meils roman su jauna aktore, vliau pradjo draugauti su yd kilms isilavinusia mergina - dantisto Reflkesso dukra. i kultring moni eima j globojo, paddavo materialiai, leisdavo i nam bibliotekos pasiimti knyg. Vilniuje pirm kart gyvenime Chaimas galjo visa irdimi atsidti j uvaldiusiai tapymo aistrai. Anot M. Kikoine'o, savo puikiai

tapytais lidnais paveikslo motyvais jis ugodavo kitus mokinius. Btent Vilniaus meno mokykloje Ch. Soutine'as pradjo skleistis kaip daug adantis tapytojas. Vilniuje, vartant prancz modernaus meno leidini reprodukcijas ir klausantis mokytoj pasakojim apie Paryiaus modernaus meno dailininkus, daugelis jaun yd kilms dailinink svajojo ivykti demokratik kultros tradicij centr, kuris viliojo troktamos lovs ir pripainimo perspektyvomis. Kadangi Chaimas Vilniuje danai tap lauke, tad tapomus ar nutapytus paveikslus visuomet neiodavosi stipriai prispauds prie rb vidine paveiksl puse, kruopiai slpdamas nuo paalini aki tai, k nutap. Tikriausiai tai atspindjo jaunystje skiepyt poir dail kaip nuodming aistr. Todl jo drabuiai nuolat buvo itepti daais. Gal dl to i ankstyvojo jo krybos periodo iliko nedaug krini, - tik keli pilkai rud spalv natiurmortai, - tai Natiurmortas su muilu, Natiurmortas su citrina. Paveikslai nutapyti Vilniaus pieimo mokykloje viepatavusios akademins tradicijos dvasia. Gaila, kad neturime ilikusi jo tapyt peiza gamtoje, Vilniaus priemiesiuose. Tai leist daugiau pasakyti apie tuometin jo menins raikos priemoni skal, kolorit. Prof. Antano Mikinio kolekcijoje mano matytas Ch. Soutine'ui priskiriamas Vilniaus periodo paveikslas, nutapytas ant senos nekokybikos drobs ir prastais daais, liudija ne tik apie jaunuolio talent, bet ir skurd. Jo talentas pastebtas ne tik pieimo mokykloje, bet ir miesto inteligent, kurie surinko jaunam dailininkui pinig pigiam bilietui Paryi. sds traukin jis visiems laikams paliko Vilni, turdamas vien aik tiksl, - pasivsti vien nuodmingai tapybai.

293
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Vilnius, yd gatv

Pirmieji metai Paryiuje


Tyrj nurodomos skirtingos Ch. Soutine'o atvykimo Paryi datos, :adau tikriausiai jis atvyko 1913 m. birelio 14 d. Paryiuje jis kartu su M. Kikoine'u surado anksiau atvykus R. Krmgne' ir apsigyveno K^rtu su juo skurdioje Paryiaus Montparnaso neturting dailinink

294
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

kolonijoje La Ruche (Avilys )Danzigo gatvje kairiajame Senos krante. Rekonstruotame apskritos formos pastate buvo kurta daugyb nediI !. J .,. . ! , I ! , . . . I . I

dli dailinink dirbtuvi, kur glaudsi, gyveno ir kure daugiausia neturtingi Paryi atvyk dailininkai emigrantai. Avilys", kaip pamatysime vliau, tapo tikruoju ir svarbiausiu l'cole de Paris lopiu, i kurio ijo arba su kuriuo buvo tiesiogiai susij daugelis garsiausi to meto avangardins pakraipos dailinink. Avilyje" Ch. Soutine'o kaimynai buvo M. Chagallas, O. Zadkine'as, M. Kislingas, Aleksandras Archipenko, O. Meianinovas, E. Man-Katzas, J. Epsteinas, Diegas Rivera ir daugyb kit moderniojo meno istorij jusi dailinink. Nemokdamas prancz kalbos, Ch. Soutine'as sunkiai integravosi nauj aplink, gyveno skurdiai, liejosi prie La Ruche besitelkiani i Litos emi atvykusi yd kilms dailinink, dauguma kuri i pradi susikalbjo tik jidi, rus, o kai kurie - ir lenk kalbomis. Ch. Soutine'as dar ilgai kalbjo sunkiai suprantama pranczams maiyta prancz, jidi ir rus kalba. Apie Avilio" atmosfer M. Chagallas ra: Taip vadinosi imtas mayi dirbtuvi, isidsiusi skvere prie Vaugirardo bokt. ia gyveno vairiataut menin bohema. Rus dirbtuvse graudiai raudojo apnuoginta pozuotoja, ital - dainavo pritariant gitarai, yd kartai ginijosi, o a sdjau vienas prieais ibalin lemp. Aplinkui paveikslai, drobs, bet ir ne drobs, o mano staltiess, paklods, naktiniai baltiniai, supjaustyti gabalus ir utempti ant pormi" (Chagall 1994,101). Netrukus paaikjo, kad daugiataut La Ruche aplinka tapo tikruoju ir svarbiausiu antrosios l'cole de Paris bangos lopiu, i kurio iaugo daugelis didij jos meistr, nustelbusi savo talento jga kitas dailinink grupuotes. Pirmaisiais paryietiko gyvenimo metais Ch. Soutine'as glaudsi prie savo vilniki draug emigrant, kuri ratas pltsi. Tai buvo didelio skurdo metai, - alkanas jaunuolis valand valandas stoviniuodavo prie Montparnaso kavini ir bar, laukdamas, kol kas pavaiins. Retkariais pragyvenimui usidirbdavo vairiais atsitiktiniais darbais: pozuodamas japonui Tsuguharu Fujitai, i Lenkijos atvykusiam M. Rislingui, kraudamas prekinius vagonus Montparnaso stotyje, bar krovinius Senos pakrantse, kratydamas dulkes i pasituriniuose butuose gyvenani paryiei kilim, dirbdamas neiku stotyje, darbininku Renault automobili gamykloje, dekoratoriumi automobili salone Grand Palais. Pirmojo pasaulinio karo metais dailininkas kas tranjas. Taigi dirbo vairius emiausios kvalifikacijos menkai apmokamus darbus ir kartu La Ruche studijoje tap.

La Ruche dailinink kolonija gyvavo dka mecenato Alfredo Bouchero, kuris savo lomis pakeit pastato interjer ir pritaik patalpas dailinink dirbtuvms, imdamas u nuom simbolinius mokesius, kuriuos vargani dailininkai paprasiausiai ignoruodavo arba daniausiai laiku nesumokdavo. Dailininkai rinkdavosi vakarais greta buvusiose kavinse Le Dome, La Rotonda, kur diskutuodavo vairiais meno klausimais. Jose lanksi daugelis XX a. pirmosios puss Paryiaus ir Vakar Europos modernistins dails ymybi. Paryius buvo malonus ir iltas tiems, kurie turjo pinig ir galjo laisvai mgautis nerpestingu gyvenimu, jo malonumais, taiau atiaurus ir altas tiems, kurie neturjo pinig. Ch. Soutine'as priklaus pastariesiems, todl per pirmuosius deimt gyvenimo iame mieste met pajuto visus vargingo gyvenimo skaudulius, pusbadiavo, dirbo vairius atsitiktinius darbus, buvo priverstas keisti gyvenamsias vietas. Sis vitalikos energijos dailininkas tap kaip pals, umirdamas valg ir poils, todl spariai tobuljo. Akylesni kolonijos gyventojai tai mat ir vertino. Gyvendamas Paryiuje, Ch. Soutine'as tarsi siek itrinti i atminties praeities skaudulius. viesesni prisiminimai j siejo tik su Vilniuje praleistais dails studij metais. Kai j draugai ar nepastami mons klausdavo, i kur jis kils, kur jo gimtin, jis daniausiai atsakydavo: Lietuva ir Vilnius, nes jam tai buvo ta vieta ir tas miestas, kuriame jis paino kit ir kitok meno pasaul, pastmjus j Vakar modernistinio meno centr - Paryi. Dailininkas i pradi Paryiuje jautsi nejaukiai. Spalvingame ir kupiname kontrast didmiestyje jis, iekodamas uuovjos, saugumo, glaudsi prie jam pastamos ir dvasikai artimesns kalbins aplinkos. Taip jis siliejo yd emigrant i vairi Centrins ir Ryt Europos region bendrij, daugiausia biiuliaudamasis su kilusiais i Litos dailininkais P. Krmgne'u, M. Kikoine'u, M. Chagallu, J. Lipchitzu, E. Man-Katzu, J. Epsteinu, L. Indenbaumu, O. Meianinovu ir daugeliu kit. Jau vliau bendravo su P. Picasso, Fernandu Legeriu, Robertu Delaunay, Mari Lorensen, skulptoriais O. Zadkine'u, A. Archipenka, Ch. Orlov, poetais Blaise Cendrarsu, Maxu Jacobu, kompozitoriumi Eriku Satie, taiau prie jokio modernistinio sjdio nesijung.

295
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

A. Modigliani's. Soutine'as, 1917

296
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

1913 m. i Druskinink kils skulptorius J. Lipchitzas supaindino Ch. Soutine' su atvykusiu i Livorno, Italijos, yd kilms dailininku A. Modigliani'u, garsjaniu Montparnaso dailinink bendrijoje savo originalumu. Tai buvo plaios kultros, vairiapusikai isilavinusi asmenyb, - j i s lank Florencijoje ir Venecijoje apnuogintos pieimo natros mokyklas, avjosi renesansine ital daile, prerafaelitais, Charleso Baudelaire'o poezija, Gabrielio D Annuzio, Friedricho Nietzsche's, Henri'o Bergsono veikalais. Modigliani's, - ra Jeanas Cocteau, - buvo graus. Graus, susimsts ir romantikas (...) jis visa savo dvasia priklaus Montparnasui. Jis ten viepatavo, skrajojo ties ia vis dvasios keli sankrya. Jis buvo svaigulinga dvasia( cit. pagal Modigliani 1995,123). A. Modigliani's, ivyds Avilyje aistringai tapant Ch. Soutine', buvo pavergtas jo drovios ypsenos. J suavjo ne tik dailininko aistra, bet ir tai, kad jis tap isirengs, bijodamas sutepti vienintelius savo drabuius. A. Modigliani's ikart pajuto neeilin io itsusio negrabaus devyniolikmeio jaunuolio talent. Ch. Soutine'o paintis su A. Modigliani'u tapo vienu svarbiausi jo gyvenimo vyki, - jame jis surado artimiausi biiul ir dvasios brol, apie kok tik galjo svajoti. M. Kislingas sak, kad jie buvo tarsi neperskiriami dvasios broliai. A. Modigliani's skurstaniam draugui padjo kuo tik galjo: dalijosi paskutiniais pinigais, rpinosi jo estetins kultros lavinimu, siek kaip vyresnis ir labiau gyvenim pastantis aptayti i atokios provincijos atvykus iml groiui grynuol. Abu dailininkai buvo labai skirtingi, taiau skirtingumas padjo jiems papildyti ir subalansuoti vienas kit. A. Modigliani's - inteligentikas, racionalaus apoloniko tipo aristokratas, puikiai isilavins, harmoningas, subalansuotas, o Chaimas - skurdiai apsirengs, atrod kaip varguolis, gaivalikas, suluointas psichikos, skilusios tragikos smons atstovas. A. Modigliani'o paveiksluose atsispindi romanikai kultros tradicijai ir ital renesansinei dailei bdingas melancholikas menini form skaidrumas, minktumas ir linij muzikalumas, pieinio aikumas ir precizikumas, rami spalv pasiskirstymas aikiomis takos zonomis, tuo tarpu Ch. Soutine'as - dionisinio gaivaliko iracionalaus tipo menininkas, kurio tapiniams bdinga jga, impulsyvus drastikumas, siautulingumas ir emocionalios spalvos jausmas.

Ch. Soutine'as

Gyvendami gana demokratikoje daugiatautje meno prisodrintoje bohemikoje Paryiaus aplinkoje, ie yd kilms dailininkai jaut savo skirtingum nuo juos supanios aplinkos, ir tai buvo dar vienas svarbus veiksnys, skatins j suartjim. A. Modigliani's labai stengsi, nordamas padti savo jaunesniajam biiuliui atsikratyti provincialumo ir t proi, kuriuos jis atsive i varging Litos miesteli ir ydik Vilniaus rajon. J dvasin giminyst neretai bdavo sutvirtinama alkoholiu. Po keleri gyvenimo Paryiuje met Ch. Soutine'o kryboje rykja dvi permainingos tendencijos: tai i Vilniaus atsivetos nuostatos, jas slygikai pavadinsime akademinmis , kuri pagrind sudar statika kompozicija ir prislopintos pilkai rudos spalvos, ir antroji - vitalika , spalvingesn, kurios atsiradimas siejamas su stiprjania P. Czanne'o, V. van Gogho, posezanins P. Bonnardo tradicijos, o vliau ir didjania fovizmo taka. Taiau pastaroji tendencija dar ilgai prasiverinjo tik epizodikai, nes buvo uslopinama akademini Vilniaus mokykloje tvirtint nuostat.

297
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

i dviej tendencij susidrimo dramatikus pdsakus stebime Ch. Soutine'o tapyboje nuo 1917 m. Jeigu, pavyzdiui, Natiurmorte su silkmis1916) ) ir Autoportrete alia u u o l a i d o s 1 9 1 7 ) ) vyrauja tamsios asketikos Ch. spalvos, Soutine'as. Natiurmortas su tai beveik tuo paiu metu tapytose drobse Natiurmortas su lempa silkmis, 1916 1916)) ir u v y s 1 9 1 7 ) ) postimpresionist ir P. Bonnardo poveikyje didja dmesys paveikslo plastinei raikai, rykesni spalv ir spalvini masi modeliavimui. Taiau ia regimi dar tik pirmi nedrss ingsniai spalvos emancipavimo kryptimi. Po pirmj kelioni Pranczijos pietus Ch. Soutine'o tapybos stilistika keisis.

Luvro meistr ir aminink

pamokos

Ch. Soutine'as, atvyks Paryi 1913-1915 m. kartu su M. Kikoine'u ir E. Man-Katzu, lank emigrant pamgt Fernand Cormon atelier, kur anksiau tapyb studijavo V. van Goghas, Henris Toulouse-Lautrecas, Emilis Bernardas. Tuo metu jis avjosi Paulo Czanne'o ir V. van

298
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Gogho tapyba. Taiau greit Ch. Soutine'as ia studija nusivyl, - kitaip nei Vilniuje, kur mokiniai ir mokytojai nuolat bendravo, i studij
, , , , , , .

lankantys dailininkai nedaug susilaukdavo vadovo demesio. Be to, lankymas reikalavo sunkiai udirbt pinig, todl jaunuolis netrukus studijas nutrauk. Kita vertus, btent ia jis tarsi budizmo adeptas nuskaidrjusia smone suvok, kad pagrindin dailininko Paryiuje mokykla yra Luvras ir tiesiogins didij dails meistr paveiksl muziejuose studijos. Paryiuje Ch. Soutine'as kaip apsstasis tap La Ruche dirbtuvje, Luvre ir spariai tobulino savo jusles, plastins kalbos galimybes, nieko nelaukdamas i gyvenimo. Kartais susidarydavo spdis, jog dailininkas netiki, kad jo darbai yra ko nors verti ir kad ateis tokia diena, kai juos galima bus pelningai parduoti, nors kartais jam nejuiomis isprsdavusi viena kita fraz liudijo apie savo iskirtins misijos modernaus meno istorijoje suvokim. Jo biiulis pasakoja, kad ankstyvuoju gyvenimo Paryiuje metu, kai Ch. Soutine'as buvo dar niekam neinomas skurstantis dailininkas, vieno dailinink pamgto bistro terasoje itar: N ra tikr tapytoj. Nra nieko, iskyrus t, kuris vadinasi Soutine'u( Il n'y a pas de peintres. Il n'en exite qu'un et il s'appelle Soutine'u) (r. Chapiro 1960, 39). Ch. Soutine'as nuo miesto triukmo vis daniau slpdavosi Luvre ir kituose muziejuose, galerijose, kur tarsi darbe praleisdavo daug valand. Luvras Ch. Soutine'ui tapo sakraline meno erdve, tikrja dvasios ventove ir nuolatine tobuljimo mokykla, kurioje vis daniau praleisdavo vis vies dienos laik, dmiai tyrindamas dailinink plastins kalbos subtilybes. Keisdamas savo interes objektus, jis atkakliai moksi Luvre i didij meistr, smsi patirties ir skverbsi daugybs plastini tapybos msli minim. Labai svarbus jo dvasiniam augimui buvo suartjimas su A. Modigliani'u ir jo biiuliu O. Mesianinovu, kurie daug nuveik, lifuodami Ch. Soutine'o estetin skon bei menines orientacijas. Negalima i esms sutikti su kategoriku subtilaus menotyrininko Waldemar-George'o teiginiu, kad Ch. Soutine'as neturi joki ssaj su klasikiniu m e n u ( Waldemar-George 1928,16). Jo teigin galima paaikinti tuo, kad iuo dailininko krybos etapu, kuomet apie j ra is meno kritikas, jo ssajos su didiaisiais praeities meistrais dar nebuvo akivaizdios. Yra inoma, kad Ch. Soutine'as labai domjosi J. Fouquet, Rembrandto, Tintoreto, EI Greco, Diego Velasquezo, Francisco Goya'os, Jean-Dominique'o Ingreso, Camille'o Corot, Gustave'o Courbet, JeanBaptiste'o Simeono Chardino, V. van Gogho, P. Cezanne'o kriniais ir patyr i dailinink tak. Mint dailinink poveikis Ch. Soutine'ui

reiksi ne mokykliku j suavjusi meistr stiliaus mgdiojimu, tai buvo svetima tokio lygio tapytojui, - o permimu atradim ir krybos element, kuriuos jis vertino ir laik priimtinais savo krybai. savo pirmtak kryb Ch. Soutine'as velg kaip aliav individualiam darbui formuoti ar kaip didj Vakar dailje sukaupt tapybos priemoni, princip, stilistini, kompozicini, spalvini ir vairi kit plastini sprendim rezervuar, i kurio akylas dailininkas gali pasisemti patirties ir pamatini struktrini bei plastini tapybos princip painimo. Ch. Soutine'as, kaip liudija draugai, taip sijausdavo suavjusi dailinink kryb, kad jie uvaldydavo tapytoj ne tik dien, o ir sapnuose. Jis pasakodavo A. Modigliani'ui, kad sapnuose jis danai susitinks su Rembrandtu, Ticianu ir kitais didiaisiais meistrais, kalbsis su jais apie tapyb. Draugai iuos pasakojimus neretai vertindav kaip nukrypim nuo normos. Ch. Soutine'o poiris XV a. prancz tapytojo J. Fouquet ir Rem brandto paveikslus buvo kupinas pagarbios egzaltacijos. J. Lipchitzas pasakoja, kad Ch. Soutine'as, rodydamas jam J.Fouquet Karolio VII portret", teig, kad tai reikmingiausias Luvro paveikslas" (la plus grande tableau de Luvre) (cit. pagal. Werner 1986, 27). Nemaiau svarbus Ch. Soutine'ui buvo ir Rembrandtas, dl kurio edevr jis specialiai tris kartus keliavo Amsterdamo Rijksmuseum, kad i arti pamatyt visus Rembrandto dievikos, neprilygstamos raudonos spalvos atspalvius. Rembrandto asmenyje jis mat tikro meistro, genijaus ideal; avjosi paveikslais biblinmis temomis, kurios Ch. Soutine'ui primin loving yd tautos istorij. Rembrandto asmenyje jis mat did tapybos meistr, kuris mogikosios bties tragizm, mogaus kanias, jautriausius dvasios igyvenimus perteik ne odiais, o nenusakomomis spalvomis, linijomis, tonais ir pustoniais. Kruopiai studijuodamas Rembrandto paveikslus, Ch. Soutine'as moksi kolorito kultros, dmesio tragikiems gyvenimo aspektams, paprasto mogaus jausm perteikimo vairiomis menins raikos priemonmis. Jis, kupinas didios pagarbos, muziejuje nuiuvs ilgai stovdavo prie savo mylimojo dailininko paveiksl Nakties sargyba", yd nuotaka" ir, tarsi engs trans, anot Ch. Orlovos, garsiai sakydavo: Tai taip nuostabu, kad varo i proto". Apstulbs priirtojas j lyddavo akimis. Ch. Soutine'as dmiai studijavo netgi smulkiausias savo dievinamo dailininko tapymo manieros detales. Vliau savo dievaiio drobi kvptas Ch. Soutine'as kurs serij paveiksl apie jauio skerdienas, o 1931 m. sukurs, perfrazuodamas Rembrandt, paveiksl tuo paiu pavadinimu - Moteris, brendanti vanden", suteikdamas iai temai nauj interpretacij.

299
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

300
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Ch. Soutine'as vertino ir trij didij ispan tapytoj - EI Greco, D. Velasuezo, F. Goya'os - kryb, kuri paveik jo stiliaus formavim. _ . ,
V

..

si. EI Greco kryboje Ch. boutme zavejo ekspresyvus kontrastingas mogikosios bties dramatizmo perteikimas, subtilus pieinio deformacijos galimybi inaudojimas. I io meistro stilistikos Ch. Soutine'as perm tapymo manieros nervingum, polink portret ir figr iilginim, o i D. Velasuezo - komponavimo principus, precizik poir plastinius tapybos aspektus. Dailinink veik i F. Goya'os drobi sklindanti siautulinga tarp groio ir bjaurumo balansuojanti izofrenikoji tamsioji socialinio ir psichinio gyvenimo pus. I io dailininko krybos - kai kuri Ch. Soutine'o portret motyvai, j detals, tapymo manieros elegancija ir artistikumas. Atjs meno pasaul i vargan socialini sluoksni, Ch. Soutine'as avjosi G. Courbet grubiu realizmu, jo meile paprastam mogui, sugebjimu isaugoti savo nepriklausomyb nuo io pasaulio stiprij, tapymo technikos laisve. Susiavjimas G. Courbet kryba iliko iki gyvenimo pabaigos, - j itin avjo sodrus, kupinas spalvini masi ir neprast j sskambi meistro potpis. Nors ir kitokio temperamento, Ch. Soutine'as vertino P.Czarine'o peiza struktrikum ir iskirtin dmes kruopiam viso paveikslo ploto ir atskir detali itapymui. Su V. van Goghu Ch. Soutine' siejo emocionali jautri tapymo maniera, nervingumas, potraukis grynoms intensyvioms spalvoms. Prislgto, netgi saviudiko temperamento dailininkui spalva, kaip ir Van Goghui, tapo kone fizikai ireiktu gyvu nervu. Jauio skerdiena, nupeto gaidio msa, net raudonas choro berniuko apsiaustas - kiekvienas daiktas pavirsta skaidria diafragma, per kuri srva paties dailininko kraujas" (Read 1994, 88-89). Taiau jei V. van Gogho skaisi spalv ir nerving form intensyvumas slygikai tvarkingas, Ch. Soutine'o krauju pasruvusiose drobse jis chaotikesnis, jame galingai skleidiasi sunkiai tramdoma gaivalika uraganin energetika, kuri keistai susipina su beveik mistiniu gyvenimo suvokimu. Kolorito kultros Ch. Soutine'as moksi, studijuodamas J. Fouuet, Rembrandto, D. Velasuezo, G. Courbet, C. Corot, P. Czanne'o, P. Bonnardo drobes. Taiau subtil jo kolorito jausm maskuoja, o neretai ir visikai ugoia, emocionaliomis spalvomis prasiveriantis jo temperamentas, kuris stebint paveikslus pirmiausia krinta akis, ir tik vliau suvokiamas jo koloritins sistemos vientisumas. Muziejuose sisavintos kolorito magijos ir emocionali spalv apvaldymo pamokos tapo neatskiriama Ch. Soutine'o brandaus tapybinio stiliaus dalis. Jo drobse ypa-

tingos svarbos gavo emocionalios tampos kupinos skaisti vairi atspalvi raudona, mlyna, alia ir balta spalvos. Jis buvo neprilygstamas raudonos spalvos ir daugybs jos atspalvi virtuozas. Mlynos spalvos emocins tampos inaudojimo galimybmis su Ch. Soutine'u modernistinje dailje, mano akimis velgiant, galjo konkuruoti tik didiausi meistrai - P. Picasso, M. Chagallas, M. Utrillo'as ir A.Modigliani's. Jis buvo beveik neprilygstamas ir intensyvios alios spalvos meistras. Baltos turtingumas ir taurumas jo drobse irykdavo kit spalv orkestruotje.

301
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Santykiai su aminink

kryba

Nepaisant gilios pagarbos didiesiems praeities meistrams, Ch. Soutine' stipriai veik ir aminink avangardo meninink kryba, kasdien supusi j gyvenant Paryiuje. Jis j stebjo, polemizavo su kolegomis, taiau Ch. Soutine'o estetinse nuostatuose (ne kryboje) neregime akivaizdaus avangardinio meno atstovams bdingo maksimalizmo. iuo atvilgiu emocionaliai Ch. Soutine'as, kaip ir A. Modigliani's, buvo artimesnis klasikinio meno tradicijai. Daugelis paryiei tapytoj, - ra gerai painojs daugel jo rato dailinink N. Arbit Blatas, - sivaizdavo, kad jie yra talentingesni, nei j pirmtakai, ir kad jie atradinja visikai nauj stili. Taiau toks poiris buvo svetimas Soutine'ui" (Arbit Blatas 1998, 53). Kalbant apie Ch. Soutine'o santykius su vyresnij aminink kryba, pirmiausia iskirtinas susidomjimas, jo odiais tariant, Vartiste franais par excellence P. Bonnardo kompoziciniais ir koloritiniais sprendimais, kuri poveikis akivaizdus jo 1918 m. kryboje. Dramatika pasaulira, daugeliu plastini aspekt, ypa polinkiu lauytas linijas, plaius emocionalius potpius Ch. Soutine'ui bene artimiausias austras Oskaras Kokoschka. Taiau apie konkreius slyio bruous, neturint duomen, sunku kalbti. Tikriausiai, ia bta tam tikro pasauljautos ir krybini iekojim paralelizmo. Ch. Soutine'as, pripaindamas P. Picasso genijaus iskirtinum, kritikai vertino jo daugiafigrines kompozicijas, kurios jam rodsi ne

Ch. Soutine'as. Asiliukas (detal), 1934

302
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

saikingai perkrautos, o fantazijos - perdm neabotos. Vis dlto sunku paneigti, kad su ankstyvojo melsvojo ir rusvojo periodo P. Picasso ir Ch.
_ . , . . . . .

Soutme siejo demesys kasdienio neturting moni gyvenimo poetikai, reikini vidins esms paiekai, noras kitaip pavelgti pasaul, plastinis kuriam vaizdini pateikimas, nepaisant abiem bdingo galingo, bet skirtingo, temperamento. P. Picasso to periodo tapimuose dar jautsi stipri ispan ir ital klasikins dails tradicijos taka, joms bdinga precizika skaidri tapymo maniera, tuo tarpu Ch. Soutine'o drobse vyravo grotestiki motyvai ir tirtas emocionalus potpis. I aminink jis labiausiai myljo G. Rouault jautriai nutapytas ir egzaltacijos kupinas drobes. Kai kart 1919 m. plenere Cret Andr Massonas paklaus Ch. Soutine', k jis i tuometini dailinink labiausiai mgsta, jis nedvejodamas atsaks: Rouault! ie du vieniiai i ties dvasikai artimi; juos sieja panaus poiris emocionalios spalvos teikiamas galimybes, aukta spalvos kultra, pasauliros tragizmas ir ekspresyvaus potpio lyrika. Ch. Soutine'as taip pat patyr fovistini H. Matisse'o darb ir jam artim Aleksejaus Javlenskio spalvini ferij poveik. Tai liudija gaiviomis spalvomis rintis paveikslas Rus . Moters portretas" (1916). I savo draugo modernistins kultros meistro J. Lipchitzo Ch. Soutine'as moksi formos deformacijos ir stambi masi bei form apvaldymo. Jis avjosi ir savitos harmonijos kupinais A. Modigliani'o kriniais, - i vyresniojo draugo jis moksi rafinuoto estetinio skonio, plastins kultros, atsiribojimo nuo antraeili detali. Nepaisant estetini ideal ir krybins manieros skirtingumo, bendraudami jie veik vienas kit. A. Modigliani'ui svarbus buvo artistikas Paryiaus bohemos pasaulis; j, renesansinio humanizmo ir universalizmo pasekj, labiausiai domina mogus ir jo iauktintos supoetintos asmenybs bruoai. mogus, - sako jis, - tai kas mane domina. mogaus veidas - aukiausias gamtos krinys. Man tai neisemiama versm ( cit. pagal Vilenkin 1989, 147). Todl A. Modigliani's tap ir pie tuos mones, kurie jam atrod dvasikai patraukls, artimi; vaizduodamas mog jis auktina jo dievik prigimt, idealizuoja jo veido ir kno gro. A. Modigliani's - tarsi skaidraus apolonikojo prado siknijimas; j avi ir traukia harmoningos, aikiai struktruotos, juslikai patrauklios formos (todl jam tokia artima Egipto, Asirijos, Afrikos skulptra, kubizmas), kurios kvepia krybai. kvpimas, - teigia A. Modigliani's, yra velnus vjo plazdenimas, pranaaujantis audr. Mes jauiame j savyje ir aplink save. Jis gali virsti audra, ir reikia bti geru jreiviu, kad paabotum j. Banali ramyb - tai nelaim, neviltis( ten pat, 148).

Ch. Soutine'as, prieingai, tarsi knijo tams iracional dionisin prad; jis domisi mslingais, sunkiai racionaliai paaikinamais dalykais, tuo, kas neperregima", kupina su pasmons pasauliu susijusios gelms. Jo tapyba gaivalika, paenklinta totaliniu pesimizmu, netikjimu ateities perspektyvomis. Ch. Soutine'o fatalikos nevilties prisodrintos drobs vaizduoja geriausiai jam pastam sunkaus, alinanio darbo ikamuot paprast moni ir varguoli pasaul, kuriame nra vietos viesiems idealams. ioje pasaulio vizijoje daug neveikiamo tragizmo, skausmo, tamsij pasaulio ir jame besiblakanio susvetimjusio mogaus gelmi. Ch. Soutine'as savo paveiksluose vaizdavo sujauktus piestu stojanius peizao elementus, kruvinus imsint gyvn vidurius, nuskriaustus, nepatrauklius, alkio ir sunkaus gyvenimo deformuotus neivaizdius veidus ir knus. Jis atsigr paribi uguitus mones, atskleisdamas j bties ir socialinio gyvenimo puses. I ia kyla jo kryb persmelkiantys socialinio protesto ir egzistenciniai motyvai. Rafinuoto estetinio skonio A. Modigliani's padjo Ch. Soutine'ui giliau suvokti meno istorij, orientuotis muziej lobynuose. Taiau i taka nebuvo vienpus, kaip mgsta pabrti daugelis populiari modernistins dails studij autori. Ir A. Modigliani's patyr gaivaliko Ch. Soutine'o genijaus poveik, kuris akivaizdus, pavyzdiui, Bernheimo jaunesniojo portreto" sodriame potpyje ir egzaltuotoje ekspresyvioje veido iraikoje. Abiems krjams bdingas emocionalumas, jausmingumas, juslinis tapomo objekto suvokimas, taiau ios savybs skirtingai skleidiasi j krybos procese. A. Modigliani'o pieiniuose bei elegikuose dekoratyviai nutapytuose portretuose ir nu pirm viet ikyla glaustas stilizuotas linijos pieinys, kuris skleidiasi apvaldydamas erdv ir sukurdamas poetik nuotaik. Ch. Soutine'as, prieingai, nemgo pieinio, o tapyboje jo linijos daniausiai dramatikos, linjanios, trkinjanios. A. Modigliani'io stichija buvo portretai ir nu. is rafinuoto estetinio skonio dailininkas, puikiai valds form, linijos graktum, greit pateikdavo ibaigt plastin linijin piein. Jame jautsi akivaizdi ita-

303
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Lenkait (detal), 1929

304
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

l renesansins dails meistr Botticelli'o, Raffaello, Michelangello, Giorgione's ir kit taka. Jo nu savo pozomis primin Botticelli'o ir
A

^ ,

,.

,.

Giorgione es tapytas veneras, taiau A. Modigliani o aktuose moters figros elegantikesns ir dekoratyvesns. Jo nu bdingas per kratus besiveriantis ydintis knikumas, kuriame juntamas i ital renesanso meistr paveldtas elegantikas pieinys. Stilizuota linija pabria moters veido ir kno linij dailum, gro ir erotikum. A. Modigliani'o paveiksluose viskas sudvasinta, kupina didios poezijos. Moters kno grois ikeliamas kaip aukiausias gyvenimo grois ir estetin vertyb. Tai romantins estetins vizijos pdsakai. Lanksti, rafinuota, banguojanti linija rykiausiai apibdina A. Modigliani'o kryb. Ji graktumu, jautriais, vos pastebimo storio pdsakais utvindo visas jo krybins raikos sritis, organizuoja jo tapini ritmin struktr, modeliuoja, gimdo, pripildo turiniu apvalias formas. Muzikalus stilizuotas pieinys labai taikliai pagauna bdingus moni veido bruous ir tobulai perteikia supoetintas moters kno formas. A. Modigliani's sukr gausyb pieini. Dailininkas pie visur, kartais per dien po deimt pieini, kuri daugyb sunaikindavo, taiau toks darbas padjo itobulinti rank. Linija, - sak jis, - tai stebuklinga lazdel, taiau kad imoktum su ja elgtis, reikia bti genij ( ten pat). Kai kurie valgesni Ch. Soutine' sup modernistins pakraipos dailininkai, pavyzdiui, A. Modigliani's, R Picasso, G.Rouault, intuityviai suvok trapios traumuotos psichikos genijaus unikalum ir jg, taiau tai buvo tik retos iimtys, nes ie krjai patys sunkiai skynsi keli pripainim. A. Modigliani's buvo vienas pirmj, kuris suvok Ch. Soutine'o talento jg ir originalum. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis vis aukiau vertino Ch. Soutine', laikydamas j ikiliausiu ir autentikiausiu savo meto tapytoju. A. Modigliani's nuolat vert savo jaunesnj draug Ch. Soutine' patikti savo talentu ir veikti gyvenimo sunkumus. Anot J. Lipchitzo, prie mirt A. Modigliani's pra L. Zborovvsk rpintis savo biiulio likimu. Paskutiniai mirtanio A. Modigliani'o odiai L. Zborowskiui buvo: Nelidk, kad mans nebus, Soutine'o asmenyje a palieku tau genial dailinink ( cit. pagal Lipchitz 1966, 6). ie odiai buvo itarti tuomet, kai Ch. Soutine'o talentas dar tik skleidsi, jis dar nepripaintas ir gyveno skurde, dar nebuvo sukurtos drobs, tapusios daugelio garsiausi pasaulio muziej pasididiavimu. A. Modigliani'o intuicija neapgavo.

Ch. Soutine'as, A. Modigliani's ir L. Zborowskis


Kaip minta, A. Modigliani'o pastangomis Ch. Soutine' pradjo globoti i Lvovo kils ir reikming vaidmen modernistinio meno istorijoje suvaidins lenk mecenatas ir paveiksl pirklys Leopoldas Zborowskis. Si rafinuoto skonio poetika asmenyb po filosofijos studij Krokuvos universitete atvyko Paryi, kur tobulinosi meno istorijos srityje, lank paskaitas L'cole de Louvre ir Sorbonoje. Per savo biiul M. Risling, atvykus i Krokuvos, L. Zborowskis suartjo su Montparnaso dailinink emigrantais, tarp j ir su A. Modigliani'u, kur labai vertino. Abu buvo poetikos natros, daugel naujojo meno reikini vertin panaiai. L. Zborowskis ra eiles lenk ir prancz kalbomis, turjo puik estetin skon. Pirmoji japon dailininko T. Fujitos mona, tuo metu prekiavusi knygomis, paskatino L. Zborowsk usiimti paveiksl prekyba ir atidaryti nedidel galerij Senos gatvje. Nepaisant kukli finansini itekli, pradedantis marchand tableaux ir mecenatas rpinosi j avjusi dailinink likimu, - daug met finansikai rm M. Utrillo', A. Modiglian' ir Ch. Soutine', su kuriuo j supaindino A. Modigliani's ir J. Lipchitzas. Jam neretai neutekdavo l mecenuojamiems dailininkams paremti, todl kartais tekdavo taupyti ir parduoti jam brangius paveikslus. L. Zborowskis vliau sureng prancz modernios dails parod Londone, kuri buvo reikmingas ingsnis link M. Utrillo ir A. Modigliani'o krybos pripainimo. L. Zborowskis buvo pernelyg minktos irdies, patiklus, kad tapt skmingu paveiksl pirkliu. Po laikino pakilimo, skmingai pardavus kelis A. Modigliani'o ir Ch. Soutine'o darbus, dl apgavysi ilgainiui bankrutavo. 1932 m., kai L. Zborowskis sunkiai susirgo, jo mona buvo priversta ipardavinti kolekcijos likuius. Taip L. Zborowskis, kad ir mirs skurde, tvirtai jo moderniojo meno istorij kaip plaios irdies mogus, rpinsis M. Urtillo, A. Modigliani'o, Soutine'o ir kit dailinink likimu. Menotyrinje literatroje aptiksime paplitusius teiginius, kad L. Zborowskis pradjo globoti Ch. Soutine' tik po Modigliani'o mir-

305
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Cagnes peizaas, 1923

306
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

ties. Taiau yra inoma, kad is mecenatas finansavo jau pirmsias Ch. Soutine'o keliones plenerus Pranczijos pietuose. Tiesa, jo poiris
I - I V , . .
A R

Ch. Soutme buvo kiek saltenis, nei A. Modigliani , kur jis dievino ir stengsi kiek galdamas tenkinti jo ugaidas. Bene svarbiausia to prieastis buvo aristokratik ambicij L. Zborowskio mona Hanka, kuri nemgo ididaus, atsainaus elgesio ir nuskurusio Ch. Soutine'o. Kai Hanka kart ipra i nam Ch. Soutine', usigavs A. Modigliani's specialiai ant vidini Zborowski buto dur nupie visu giu Ch. Soutine'o portret, sakydamas, kad kada nors jis jiems atne didelius pinigus. Tai vliau pasitvirtino. Negatyvus L. Zborowskio monos poiris Ch. Soutine' tikriausiai buvo pagrindin prieastis, kodl, nepaisant nuolatini A. Modigliani'o praym, jis ne ikart ryosi globoti dailinink ir finansuoti jo keliones plenerus Pranczijos pietuose. Ch. Soutine'as niekada nebuvo reiklus. Jam kelionse plenerus Pranczijos pietuose tereikjo pinig prasimaitinimui, kukliai pastogei ir nieko daugiau, iskyrus btinas tapybai priemones bei mediagas. Ch. Soutine'as pleneruose tap daug ir neretai krybinio pakilimo tarpsniais papildydavo savo mecenato rinkinius po 10 paveiksl per savait. Taiau Ch. Soutine'o darbingumas beveik visuomet buvo banguojantis, priklaus nuo savijautos, santykio su pasirinktu motyvu, usidegimo ir daugybs kit veiksni. Kai dailininkas ilgam atitrkdavo nuo Paryiaus, neretai jis krisdavo ilg depresij, tuomet nustodavo tapyti. Krizi tarpsniais jis savo skausmus paprastai skandindavo alkoholyje. Btent L. Zborowskis nuo 1918 m. finansavo Ch. Soutine'o, A. Modigliani'o ir T. Fujitos pirm bendr kelion Pranczijos pietus Cagnes sur la mer, o vliau ir Cret Pirnuose. ie plenerai padjo dailininkui giliau suvokti spalvos reikm, isivaduoti i anksiau paveiksluose viepatavusios tamsos ir sukurti daug kokybikai nauj savito stiliaus peiza, natiurmort ir portret. Tai buvo esminis lis Ch. Soutine'o tapyboje, - vyravusias lidnas elegantikas jo darb kompozicijas ir peizaus keiia naujas poiris plastines tapybos galimybes, siveria intensyvios fovistins spalvos, lauytos dramatikos linijos, sodrs potpiai. Pradeda rykti vlesnei Ch. Soutine'o krybai bdingas dramatikas spalvini masi derinimas, galinga ekspresyvi form ir linij deformacija. ios naujos tendencijos jo kryboje atsiskleidia Montigneux vietovs peizae" (1920), Peiza as su dideliu mediu" (1920), C ret platanai" (1920).

Plenerai kelyje pripainim


Svarbios Ch. Soutine'o tapybos stiliaus ir kolorito tapsmui buvo 19181922 m. kelions Paryiaus dailinink pamgt piet Pranczij. Pirmoji j buvo trumpa 1918 m. vienag Viduremio jros pakrantje esaniuose Vence ir Cagnes-sur-Mer, kur j pirm kart nuve L. Zborowskis su biiuliais A. Modigliani'u ir japonu T. Fujita. Dar reikmingesns Ch. Soutine'o talento sklaidai buvo L. Zborowskio finansuotos kelions Pirnuose prie Ispanijos sien esani Cret vietov, kur vasaromis tap P. Picasso, G. Braque ir Juanas Grisas. Pakliuvs skaisios piet sauls nutviekst gamtos pasaul Ch. Soutine'as pasinr darb. Tai vienas rykiausi jo krybinio pakilimo tarpsni, - ia formuojasi savitas spontanikas dailininko tapymo stilius, naujomis spalvomis nuvinta palet, sukuriama daugyb ekspresyviai nutapyt peiza, natiurmort, rykja vlesnei krybai bdingas potraukis psichologiniam portretui. Tapymas iose stabaus groio vietovse padjo Ch. Soutine'ui isivaduoti i tamsos, pilk spalv viepatijos, stebimos ankstesniuoju jo krybins evoliucijos tarpsniu ir, kaip ir V. van Goghui, ilaisvinti aistros kupin gryn spalv pasaul. Nuo iol dailininko paletje atsirado intensyvi mlyna, alia, raudona, balta ir kitos spalvos; drobs suskamba rykiomis spalvinmis intonacijomis. Nauji poslinkiai akivaizds, - ia jis nutapo Raudonus laiptus Cagnes" (1918), Kaln kelias" (1918). ios drobs jau liudija brstant l, - gaivalikai siveria anksiau jam nebdingos intensyvios spalvos, kurios apvaldo vis paveikslo plot ir suteikia ankstesnei dailininko krybai svetim dinamizm ir vitalikum. Taiau dar akivaizdiau ios tendencijos atsiskleidia 1920 m. tapytuose paveiksluose Montegneux peizaas" (1920), Peizaas su dideliu mediu" (1920), Ceret platanai" (1920). 1920 m. Pranczijos pietuose Ch. Soutine' pasiek inia apie A. Modigliani'o mirt. Tai buvo vienas skausmingiausi jo igyvent sukrtim. Tapytojas usisklend savyje, prasidjo dar vieniesnis gyvenimas. Taiau apie 1921-1923 m. jis pamau isivaduoja i ios krizs.

307
Antanas Andrijauskas SOUTINE'ASPRAKEIKTOJO MEN1NIKO" TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Kepjas su raudona luoste, 1922-1923

308
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Prasidjo kokybikai naujas ypa intensyvaus darbo etapas, - dailininkas, sisavindamas konstukty vaus sezaniko tapybinio mstymo princi. .v , . . . , . . , . , i i ! . v .v

pus ir sskirtm demesj kreipdamas paveikslo plastikai, pamau zenge tok krybins evoliucijos tarpsn, kai jo drobes ulieja temperamentingas spalvos pulsavimas, atsiranda vairios kampuotos formos. Apie esminius poslinkius dailininko kryboje liudija taip vadinami etapiniai paveikslai: Namai( 1921), Mistralis. Peizaas su figromis1921-1922) ) , Didieji mlyni m e d i a kompozicijos Pamiusi moteris1921-1922) ) , luoste1922-1923) ) bei daugyb kit drobi, k iau neregtu jo kryboje ekspresyvumu, iaugusia potpio valdymo ir kolorito kultra. Emocionali spalv santykiai ir ekspresyvi tapymo maniera su rykiais faktr pdsakais tapo svarbiausiomis jo menins raikos priemonmis. Vienas spalvingiausi to meto peiza, kuriame daug intensyvios vangogikos geltonos, yra Cagnes peizaas1923) Kitame to meto taip pat pavadintame peizae jau vyrauja skaidrios jam neprastos viesiai melsvos Utrillo drobms bdingos spalvos. Geriausi to meto dailininko paveikslai stilistikai ypa taigs. Tai ir liudijo apie rykaus stiliaus dailininko atsiradim talentais prisodrintoje Paryiaus meno pasaulio erdvje. Netrukus ateis pripainimas, lov, pinigai, aistringai mylinios moterys, taiau tokio itikimo draugo, kaip A. Modigliani's, jis jau niekada neturs. Fanatikas, alinantis darbas prie molberto, atsainus poiris kasdien mityb isekino dailinink ir vl prived prie gilios depresijos. Viename io laikotarpio laike L. Zborowskiui Ch. Soutine'as prisipasta, kad gavo eilin jo perlaid, bet jis prao mecenat padti jam sugrti Paryi, nes ess pervargs, nepajgis dirbti, o anksiau taip avj Cagnes kratovaizdiai dabar gramzdin j nevilties lin. A esu, - ra jis, - prastos psichins bkls, demoralizuotas, ir tai mane slegia. Sukriau tik septynis paveikslus. Nusivyliau ir noriu ivykti i Cagnes, nes io kratovaizdio jau nebenoriu. Kelias dienas vaikiojau Martino ikyul, kur ruoiausi sikurti. Taiau dabar jis mane varo nevilt. A utepiau jau pradtus darbus. Prie savo nor esu Cagnes, kur kratovaizdi apsuptyje esu priverstas tapyti varganus natiurmortus. Js, tikiuosi, suprantate mano dabartins padties neapibrtum (cit. pagal Les peintres de Zborowski 1994,13). L. Zborowskis, ilgokai nesulauks Ch. Soutine'o paveiksl ir gavs laik, sunerims skubiai ivyko pas dailinink. Ch. Soutine'as buvo apimtas gilios depresijos, ketino net sunaikinti savo krinius. Nors mecenato ir dailininko santykiai ne visuomet buvo ideals, taiau

akivaizdu, kad L. Zborowskis daug laiko ir energijos skyr, paddamas Ch. Soutine'ui isivaduoti i depresijos ir kvpdamas tikjim viesesniu rytojumi. Daugyb kart jam teko duoti restauratoriams tvarkyti dailininko apniokotus savo krinius. Prie i problem prisidjo ir tai, kad dl daug met trukusio nuolatinio badavimo ir nereguliaraus maitinimosi Ch. Soutine'as susirgo skrandio opa, kuri j nuolat kamavo. Ligos sukeliami skausmai ir su ja susijusios psichologins krizs kartodavosi. Jas gilino piktnaudiavimas alkoholiu, nenormali mityba, - visa tai sekino dailininko kn ir ilgino krybines krizes.

309
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Menotyrinje literatroje yra vairi Ch. Soutine'o igarsjimo versij. ias intriguojanias versijas nesigilinsime, tik priminsime, kad po 1920 m. dailininkai ir pirkliai vis daugiau domjosi dailininko kryba. Jo drobmis susidomi inomas Afrikos ir modernaus meno inovas Paulis Guillaume'as bei tapytojas Emilis Lejeune'as, kuris organizuodavo poet ir tapytoj Lyre et palette vakarus, - jis pradjo supirkinti Ch. Soutine'o drobes. Ch. Soutine'as kvieiamas dalyvauti Montparnasso dailinink parodose kavinje Parnasse1921) ) , galerijose La L i c o r n e 1 9 2 3 ) ) , Paul Guillaume (1923, 1927), po to sek jau personalins parodos garsiose Paryiaus galerijose Bing Leonas Zamaronas (1927), Aux Quatre C h e m i n s 1 9 2 8 ) ) ir Berheim-Jeune1929) ) . Artjo tikrasis pripainimas. 1923 m. saus P. Guillaume'as, turtingo amerikiei kolekcionieriaus, farmacijos magnato Alberto Barnes konsultatas, nuved j pas L. Zborowsk. is aistringas prancz impresionistins ir postimpresionistins dails kolekcionierius, turjs savo kolekcijoje apie 100 Pjero Renoir ir 50 P. Czanne'o drobi, vis labiau domjosi neinomais modernistins pakraipos dailininkais. Suavtas Ch. Soutine'o darbais kolekcionierius, anot vienos versijos, ikart nupirko septyniasdeimt penkis jo paveikslus u tais laikais solidi sum - 20 000 frank. Anot E. Szittya, A. Barnes, ivyds L. Zborowskio namuose Ch. Soutine'o paveikslus, pasipiktino, kodl jo agentas Paryiuje taip ilgai slp meninink. Tai genijus, kokio a iekojau daug met ( Szittya 1955, Buvusi A. Modigliani'o modelis, o vliau - L. Zborowskio sekretor Paulette Jourdain ir skulptor Ch. Orlov prisiminimuose rao, kad amerikiei kolekcionierius tuomet nupirko 35 paveikslus (r. Orloff :951, 17-21). Kai tuo metu Pirnuose esaniam Ch. Soutine'ui buvo praneta apie labai pelning jo paveiksl pardavim, tapytojas to pagalvojs,

310
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

kad i jo tyiojasi. Taiau ilgai lauktas lis tapytojo karjeroje jau rykjo. Anksiau L. Zborowskis dailininkui mokjo po 5 frankus per dien, ^ ivykus A. Barnes atlyginimas ikart pakilo penkis kartus. Tai buvo pirmas artjanio pripainimo poymis. 1923 m. urnaluose Les Arts a Paris ir L^Amour de Part pasirod pirmieji Ch. Soutine'o krybai skirti straipsniai prancz kalba. Garsjanio modernaus meno kritiko Waldemar-George'o straipsnyje Soutine et la violence dramatique (Soutine'as ir dramatika jga )Ch. Soutine'as vadinamas vienu rykiausi Paryiaus naujojo meno atstov. Tais paiais metais dailininko drobs jau eksponuojamos Filadelfijoje. Pavergtas Ch. Soutine'o emocionalaus potpio, kolorito galios, A. Barnes ra apie jo kryb straipsnius, kuriuos 1925 m. paskelb knygoje The Art in Painting. Netrukus Ch. Soutine'o paveikslus pradjo pirkti ir kiti meno kolekcionieriai bei galerij savininkai. Dailininko kriniais susidomjo ir legendin Paryiaus meno pasaulio asmenyb - policijos komisaras Leonas Zamaronas, kuris surinko unikali 5000 moderni dailinink paveiksl kolekcij. 1925 m. Ch. Soutine'as po ilgos vienags Piet Pranczijoje gro Paryi, kur, apsigyvens Saint-Gothard gatvje, pradjo nauj krybos etap. Paryiuje dailininkai emigrantai i Ryt Europos daniausiai gyveno labai kukliai. Nuomojamas kambarys jiems buvo dirbtuv, miegamasis ir virtuv. I Ryt Europos atvykusius menininkus, anot Abraomo Effroso, i jiems prastos skurdios aplinkos galjo iplti tik svaigus ir tikras pasisekimas. Taip atsitiko su Soutine'u, negrabiu, i mayio miestelio kilusiu dailininku, ikeltu netiktos lovs. Jis neinojo, k dabar veikti su keliais kambariais ir telefonu. Tuias butas buvo nuklotas storu dulki sluoksniu, jis pats sikr viename bsto kampe, kur stovjo neklojama lova, ant grind mtsi popieriai, teptukai, daai, drobs, o ant stalo nebaigti maisto likuiai. Dirbtuvje prie Montsouris parko ... Soutine'as tarsi atkr sau Avilio gyvenimo bdo model ( Effros 1930,292). Taip i Litos atvyks marginalas netiktai buvo pripaintas ymiausiame Vakar dails centre ir netrukus tapo Monmartro ir Montparnasso dailinink garsenybe. J priblok ugriuvusi lov. Igarsjs Ch. Soutine'as nuo iol jau gyveno erdviuose butuose, tap viesiose dirbtuvse, lank prancz kalbos pamokas, siekdamas taip veikti dl kalbos nepilnavertikumo kompleks. Nors vliau puikiai kalbjo pranczikai, taiau laikus iki gyvenimo pabaigos ra su gramatinmis klaidomis. Taiau pinigai ir pripainimas beveik nepakeit pamatini dailininko gyvenimo ir krybos nuostat, - Ch. Soutine'as ir toliau iliko

reiklus krybai, tap aistringai, atsiribojs nuo iorinio pasaulio, iekojo nauj plastins saviraikos galimybi. Dailininko kryboje ir lovs metais neregime nuosmukio, mginimo isilaikyti ant populiarumo bangos; jis ir toliau netiraavo paveiksl pirkli pageidaujam pripainim pelniusi krini. Dailininkas kr garsiuosius natiurmortus su uvimis, o Rembrandto drobi kvptas - jauio skerdienas vaizduojani paveiksl serij. Alfredas Werneris pasakoja, kad Ch. Soutine'as pareiks taip: Moters knu Courbet atskleidia vis Paryiaus dvasi, o a noriu Paryi pavaizduoti pasitelks jauio skerdien ( Werner 1991, 94). Nors tapytojo socialinis statusas i esms pasikeit, jis ir toliau gyveno usisklends, bendravo daugiausia tik su artimais draugais. Dabar Ch. Soutine'ui jau nereikjo, kaip anksiau, nuolat keisti gyvenam viet, galvoti apie mokesius u dirbtuv. Jis, kaip ir anksiau, nuolat keit gyvenam viet, taiau vis tiek nejaukiai jautsi savo naujuose erdviuose prestiiniuose Paryiaus kvartal butuose; kaip ir anksiau, glaudsi tik viename didelio bsto saugiame savo kampe, kur buvo molbertas, lova ir kita svarbiausia manta. Skurdas dabar keistai persipyn su prabanga. Nors vis gyvenim Ch. Soutine'as panikai bijojo likti be pragyvenimui btin l, taiau praturtjs stebtinai greit pinigus leisdavo vjais. Ch. Soutine'as dabar pirkdavo geriausiose parduotuvse daug brangi ir visikai nereikaling daikt, kurie vos ipakuoti krvomis guljo kambariuose. Dailininkas, tarsi kompensuodamas varganos ir nuolatini nepritekli kupinos jaunysts praradimus, siek sukurti iorinio respektabilumo spd, - kartais vaikiojo pasiramsiuodamas kaip dendis lazdele, apsirengs madingiausiais kostiumais, dvjo brangias skrybles. Taiau nei brangs kostiumai, nei ilkiniai baltiniai, nei prabangs limuzinai, kuriuos jis retkariais demonstratyviai ssdavo, nepajg harmonizuoti traumuotos dvasios, ugesinti uguito vilgsnio. Visur, kur tik jis gyveno, buvo pilna netvarkos, chaoso, atsainaus poirio respektabil burua gyvenim. Sis klasikinis tragikojo modernizmo adeptas buvo giliai sitikins, kad tikras menininkas turi vengti
sotaus ir respektabilaus gyvenimo, kadangi, jo akimis velgiant, autentikos krybos itakos ir garantas yra tragikas smons skilimas ir fizinis neturtas.

311
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

1927 m. birel paveiksl pirklys ir kolekcionierius Siegfriedas Bingas suman surengti didiul retrospektyvi tik Ch. Soutine'o krybai skirt parod. Kadangi klausimas i anksto nebuvo suderintas su dailininku, is i pradi ambicingai atsisak j rengti. Tai tipikas o impulsyvaus ir danai neprognozuojamo elgesio pavyzdys. Taiau

312
LITVAK KRYBOS IR J SKLAIDA PASAULYJE

S. Bingas vis dlto sugebjo j kalbti, ir i paroda buvo dar vienas svarbus ingsnis Ch. Soutine'o garbs link.
. ,

1928-1929 m. vasaromis, gyvendamas Vence, Ch. Soutme as nutap daugyb puiki peiza ir serij drobi, vaizduojani galing t apylinki med, kur tap vairiu paros metu i skirting regjimo tak. Vence Ch. Soutine'as suartjo su turting aristokrat meno kolekcionieri ir mecenat Castaing eima, su kuria usimezg biiuliki santykiai. Kita svarbi paintis buvo su garsiu prancz menotyrininku Elie Faure Bordo mieste. Atkakliai dirbusio dailininko lov ir pripainimas augo. Netrukus 1928 ir 1929 m. viena po kitos pasirod dvi Ch. Soutine'ui skirtos talenting dailtyrinink Waldemar-George'o ir E. Faure monografijos, kurios tarsi tvirtino pasikeitus jo socialin status. Puikus modernaus meno, ypa ekspresionizmo, inovas Waldemar-George'as pirm kart spaudoje Ch. Soutine' pavadino y d genijumi( gnie juif). Bet iandien stebina valgaus menotyrininko teiginys, kad io dailininko kriniai neturi joki ssaj su klasikiniu menu( Waldemas-George 1928,16). poir, tikriausiai, galime paaikinti tuo, kad ankstyvuoju paryietiko gyvenimo tarpsniu Ch. Soutine'o kryba dar neisiskleid pilna jga, neirykjo jo santykis su j maitinusiomis idjomis, klasikine Vakar dails tradicija. Taiau Waldemar-George'as ikl vliau plaiai aptariam klausim apie io unikalaus dailininko, kur vadino aminuoju ydu , krybos gelmines itakas. Menotyrininkas j iekojo ydikoje Ch. Soutine'o kilmje ir yd tautos tikjimo bei mentaliteto terpje. Jis pastebjo ir kit bding Ch. Soutine'ui menins krybos proceso savyb, - tapytojo sugebjim savitomis priemonmis ireikti vidinius dvasios polkius. Waldemar-George'as, pabrdamas iskirtin spalvos ir judjimo svarb dailininko drobse, ra: Soutine'o paveikslas, prie tapdamas suderintu ansambliu ir gerai sutvarkytu organizmu, yra subjektyvios individo ekspresijos iraika, pagrindinis jo rpestis - ireikti savo uslptas dvasios bsenas ( Waldemar-George 1927, 547). E. Faure pagrindin dmes skyr Ch. Soutine'o krybos plastikos bruoams, jo tragikos pasauliros santykiui su tapybine raika. Ch. Soutine' jis vadino vienu pirmj po Rembrandto didiu tapytoju, kurio drobse skleidiasi dramatikas pasaulio suvokimas ir sielos skausmas. Nemanoma teisingai suprasti Soutine'o, - ra jis, - to nusieminimo, kurio reikalauja genijaus buvimas, ird veriantis jo trokim objektas. ie kruvini perpjaut vit, idarint triui, jaui skerdien, alios msos gabalai, kuriuos jis tapo, irykindamas susi-

maiiusius su krauju raumenis, kaulus, riebal sluoksnius. (...) Tragi- 313 ka vizija. Kadangi ji neatskleidia tragedijos esms apskritai, todl ia Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS siplieskia kova tarp dvasios ir materijos, ir iame lyrizmo tvyksteljime PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - l'COLE DE ie du pradai neiskiriamai susilieja( Faure 1929, 4 -5). PARIS TRAGIKOJO O D E R N I Z M O ESTETIKOS Abu menotyrininkai eng pirmuosius ingsnius, irykindami M KONTEKSTE Ch. Soutine'o meninio stiliaus savitum ir atrasdami jo viet modernistinio meno procese. Taiau tai buvo tik pirmas, nors ir labai svarbus, ingsnis dailininko kelyje pasaulin pripainim ir modernistinio meno olimp. Apie tikrosios jo krybos verts pripainim kol kas negaljo bti ir kalbos, ir tam buvo objektyvios prieastys. Viena, apie Ch. Soutine' ra dailtyrininkai dar neturjo btinos Ch. Soutine'o, kaip meninio reikinio, vertinimui istorins distancijos ir dailininko krybinio konteksto supratimo. Antra, dailininkas tuo metu, kai buvo paskelbtos ios monografijos, dar nebuvo sukrs brandiausi savo darb, jo kryboje dar tik rykjo daugelis novatorik tendencij, pavyzdiui, santykis su ankstesne dails tradicija, rinios spalvos galios raika ir pan. Taiau nuo iol Ch. Soutine'o tapybos stiliaus savitum dailtyrininkai vis daniau sieja su litvakikos pasauliros tragizmu, ekspresionistinmis jo krybos tendencijomis. Teigin apie vyraujant tragikos Ch. Soutine'o pasaulio vizijos leitmotyv i E. Faure vliau perm ir savitai ipltojo garsus vokiei modernistinio meno istorikas VVerneris Haftmannas, kuris pabr ekspresionistins Ch. Soutine'o krybos linijos svarb. Van Goghas, fovistai ir Ch. Soutine'as. artro ekspresionistai, - teig jis, - suteik jam (Soutine'ui. - A. A.) t formali katedra, 1933 plastin kalb, kuria remdamasis is i Ryt Europos atvyks dailininkas sukr taigiai gili savo pasaulio vizij ( Haftmann 1976, 327). 1930 m. Ch. Soutine'as, kvptas Londono nacionalinje galerijoje saugomo vieno paveikslo reprodukcijos, pradeda kurti serij drobi, vaizduojani vanden engianias ar besimaudanias moteris. I ios serijos pirmiausia vertt iskirti Besimaudanti moteris1930) ) ir engianti vanden moteris1931) ) . Drobse atsiranda nauji masyvi moters kno form modeliavimo tamsiame fone principai, ypating svarb gauna spalvini masi santykiai su spontanikais pieianio teptuko judesiais. 1931-1935 m. dailininkas vasaras praleisdavo netoli artro buvusioje Castaing pilyje. ia jis tapydavo apylinks kratovaizdius bei

314
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

moni portretus. Po L. Zborowskio mirties 1932 m. i eima tapo pagrindiniu dailininko mecenatu. ia viedamas jis bendravo su E. Satie, J. Cocteau, Elie Faure ir kitais danais eiminink sveiais. Tai itin svarbus jo krybins evoliucijos tarpsnis, - jau subrends dailininkas sukuria daugyb puiki peiza, natiurmort, portret ir garsij Sartro katedr vaizduojani drobi, i kuri pirmiausia reikt iskirti tikr edevr - mlyname fone nutapyt Sartro katedr1933) ) io periodo darbai tvirtina Ch. Soutine' kaip vien ikiliausi to meto modernistins pakraipos tapytoj. Apie didjani dailininko tarptautin lov liudijo 1935 m. surengta pirmoji svarbi jo paroda Meno myltoj klube ikagoje. 1936 m. Ch. Soutine'as apsigyveno naujame bute avenue d'Orlans greta Salvadoro Dali, Marcelio Gromaire'o, Ch. Orlovos. iuo metu jis sukr daug puiki portret, kurie sutvirtino jo, kaip vieno didiausi modernistinio meno portretinio anro meistr, status, tap natiurmortus ir peizaus, kuriuose avi stabus sudtingiausi spalvini derini aismas.

Kontraversikos asmenybs bruoai ir krybinis

isipasakojimas

ioje gyvenimo negand paenklintoje ir tarsi i prietaravim iaustoje Ch. Soutine'o asmenybje keistai jungsi sunkiai suderinami bruoai: drsa, nusieminimas, vergikas nuolankumas, neabotas barbarikumas, kupini desperacijos, ididumo, nenuolankumo protrkiai ir skausmingas sielos klyksmas, lyrizmas, egzaltacija, dvasios artistikumas. Greta psichologini nepilnavertikumo kompleks skleidsi ir savo krybos iskirtins verts suvokimas. Daugel met artimai su dailininku bendravs J. Lipchitzas pripaino, kad Ch. Soutine'as jam nuo painties pradios iki gyvenimo pabaigos taip ir liko neminta msl; nepaaikjo, ar i, jo odiais tariant, i prietaring impuls suausta asmenyb buvo geras ar blogas mogus; taip jis iki gyvenimo pabaigos ir nesugebjo isiaikinti, kaip su juo elgtis - mylti, gailtis ar neapksti. Sklaidant artimiausi draug ir krj myljusi moter prisiminimus, analizuojant vairiose gyvenimo situacijose irykjusius spontanikus jo poelgius, akis krinta daug jautriai, usisklendusiai savyje asmen y b e i b d i n g b r u o . Tai - vienas mslingiausi, XX a. tapytoj, kuriame keistai sugyveno neretai demonizuojam prietaringi jausmai ir j raika.

Tarp Ch. Soutine' painojusi moni vertinimai labai nevienodi, poliariniai. I jo spalvingo gyvenimo istorijos galima be vargo prisirankioti vairiausi vienas kitam prieing liudijim ir fakt. Daugelis

j painojusi moni pie savo prisiminimuose tokius skirtingus io dailininko portretus, kad sunku sivaizduoti, jog jie kalba apie vien ir t pat mog. Koks tuomet i tikrj buvo Ch. Soutine'as? I kur tas stulbinantis jo charakterio savybi, jo elgesio, menins raikos kontraversikumas? Atsakym iuos sudtingus klausimus tikriausiai reikia iekoti jo gyvenimo ir krybos biografijoje. Daugelis artimiau dailinink painojusi draug liudija, kad nuo jaunysts iki gyvenimo pabaigos jis gyveno ia diena, nesirpino savimi, tinkama mityba, normaliomis gyvenimo slygomis, - jei nepasakytume daugiau. Jis tiesiog degino savo gyvenim, ltai juddamas susinaikinimo link. Alkoholis jam, kaip ir A. Modigliani'ui, ir M. Utrillo'ui, padjo veikinti" nepasitikjim savimi, suteikdavo galimyb nors trumpam usimirti ir i sikrauti" nuo nuolatos slgusios tampos bei skaudi igyvenim, vaduotis" i nuo maums j engusi psichologini kompleks. Ilgai gyvens nuomiomis buitinmis slygomis, Ch. Soutine'as nejaut stabilumo, nuolatos blaksi, iekodamas ramesns aplinkos, kaip kad jos ieko persekiotoj uguitas vris. Skaudiai igyvendamas menkiausias neskmes, Ch. Soutine'as nuolat krisdavo depresij, galvojo apie saviudyb. J. Lipchitzas prisimena ir kit minim atvej, kai Pirmojo pasaulinio karo pradioje Ch. Soutine' ir P. Krmgne', jau pasiruousius udytis, paskutiniu momentu draugai itrauk i kilpos. Taip jie, nukamuoti skurdo ir nevilties, ruosi isprsti savo gyvenimo problemas. Apie dailinink persekiojusi saviudybs, autodestrukcijos ir destrukcijos, savo krini naikinimo manij usimena daugelis su juo artimiau bendravusi moni. Tai buvo neatskiriama ios kontraversikos asmenybs dalis. Ch. Soutine'as daug nuomiau, nei jo biiuliai A. Modigliani's ir M. Chagallas, elgsi su tais paveikslais, kuriuos laik nepavykusiais. nirs juos pjaustydavo, draskydavo ir niokiodavo visokiais bdais. Pasakojama, kad jau praturtjs dailininkas netgi ipirkdavs tuos ankstyvuosius savo darbus, kuriuos laik nevertais savo talento vien tam, kad juos galt sunaikinti. Nepaisant vairiapusio tapytojo talento, aikiai ireikt menini prioritet, Ch. Soutine' vargu ar galima laikyti intelektualiu dailininku, nes jis negavo sistemingo humanitarinio isilavinimo. Meno istorijos ini pagrindus jis gavo Vilniaus pieimo mokykloje, vliau - Paryie, bendraujant su A. Modigliani'u, O. Meianinovu ir kitais bohemos arstovais, biiuliais, poetais, muzikais, lankant muziejus, parodas, dai-

315
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as

316
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

linink dirbtuves. Bene svarbiausi tak, formuojantis jo Vakar meno istorijos vizijai, turjo nuolatins muziej studijos ir diskusijos meno
. . . . . . ~ I - V . .

istorijos klausimais su vairiais Paryiaus meno pasaulio monmis. Jo meninis iprusimas paneigia paplitusius stereotipus apie Ch. Soutine' kaip gaivalikos, spontanikos prigimties, neiprusus dailinink. Gerai Ch. Soutine' painojs N. Arbit Blatas savo prisiminimuose paneig daugel Paryiaus bohem apraani mit apie dailininko tariam laukin charakter, grubum ir prisimena j kaip jautr mog, subtilaus meninio skonio asmenyb. Beveik visi, - rao N. Arbit Blatas, - vaizduoja j kaip iurkt necivilizuot storiev visose, iskyrus tapyb, srityse. I tikrj jis dievino poezij. Nepaisant vidutinio prancz kalbos inojimo, Baudelaire'as buvo jo didioji paguoda( Arbit Blatas 1998, 49). Kiti draugai liudija, kad jis dievino Fiodor Dostojevsk ir Aleksandr Pukin. Jaunysts skurdas, patirti paeminimai, psichologinis smurtas, gyvenimas pusbadiu jaunystje ir netikta lov Paryiuje neprajo be pdsak, deformavo dailininko psichik, lm neadekvaias reakcijas gyvenimo ikius. Ch. Soutine'o nuotaikos, poiriai save, kaip ir visa, kas siejo i asmenyb su kitais monmis, patirdavo keisiausias metamorfozes. Vienai jaunai prancz tapytojai, kuri dailininkas sileido savo dirbtuv ir rod savo paveikslus (t darydavo labai retai), velniai aikino: Visa tai, k js regite ia, nieko neverta (...), taiau vis dlto tai yra kakas geresnio u Modigliani'o, Chagallo ir Krmgne'o paveikslus. Noriau vienkart sunaikinti savo paveikslus, taiau jie yra perdm bjaurs, kad ryiausi tam( r. Szittya 1955, 47). iame fragmente kaip veidrodyje atsiskleidia Ch. Soutine'ui bdingas mstymo ir poirio save, savo kryb kontraversikumas. Analizuojant Ch. Soutine'o asmenybs fenomen norom nenorom prisimeni ir subtilaus psichologo Friedricho Nietzsche's pateikt genijaus samprat. Apibdindamas genij jis teisino jo savival ir begdik egoizm, lygino genij su pikta demonika esybe, kentauru - pusiau vrimi, pusiau mogumi, pasidabinusiu angelo sparnais. Taiau greta demonikojo prado (Ch. Soutine'ui aminink danai priskiriamo) genialioje asmenybje F. Nietzsche' velg kak infantilaus, vaikiko, nors ir patologiko, lengvai paeidiamo. I ia - poiris genij kaip tobuliausi ir kartu jautriausi gedimams mechanizm (r. Nietzsche 1901, 334). F. Nietzsche's genijaus bruoams labai artimi Ch. Soutine'o asmenybs, charakterio, poirio j supant pasaul ir mones bruoai. Jis tarsi nupie psichologin io genijaus portret.

mons Ch. Soutine'o asmenyje regjo neretai prietaringas savybes. Jo amininkai greta pozityvi regjo ir tamsius, demonikus, atstumianius bruous. Vieni pabr jo atviro, vyriko veido taurum, apibdino kaip drsi, ryting, socialiai angauot, nenuolanki asmenyb, stoikai priimani likimo ikius. Primenama, kad prasidjus Pirmajam pasauliniam karui Ch. Soutine'as sira savanorius, o prasidjus Antrajam atsisak pasitraukti saugi JAV. Nors ir usira savanoriu, taiau buvo ibrokuotas dl sveikatos. Kit akimis velgiant, Ch. Soutine'as buvo uguitas, nedrsus mogus, vengs iorini kontakt. Pasakodavo apie spontanikas tapytojo reakcijas, jis pasimets danai rausdavo kaip virtas vys, velgdavo panekov iplts nuostabos ir lidesio kupinas akis, nervingai glostydavo savo grakiais pirtais ilg kakl, veid ir pro dantis murmdavo sunkiai suprantamus odius. Dar kiti, pastebintys naiv, vaikik, ikart nuginkluojant patiklum, nuoirdum, drovum, jautrum, kalbdavo apie stor lp iduodam jausmingum, kur regime ir ilikusiose fotografijose. Buvo ir tokie, kurie vaizdavo Ch. Soutine' kaip atitrukus nuo tikrovs, svaj pasaulyje usisklendus romantik, humanist, itikim savo maksimalistiniams idealams, nepraktik, netgi pusiau pamius genij, pabr jo uuojaut paprastiems skriaudiamiems monms, gailestingum. Su Ch. Soutine'u bendrav mons usimindavo ir apie atstumianius plebjikus veido, charakterio, elgesio bruous, potrauk svaigalams, tapytoj nuolatos supant chaos, netvark, atsain poir asmenin higien. Buvo net toki, kurie kalbjo apie Ch. Soutine'o atsisakym sen draug, ipuikim, egoizm, nejautrum, nuomum, netgi vaizdavo dailinink kaip bjaur, plaia nosimi, storomis ikreiptomis lpomis isigiml, spontanikai reaguojant laukin vr, okiruojant aplinkinius grubiu isioklio elgesiu, egoistiku nejautrumu. ia vertt priminti vien itin okiravus draugus epizod. Kai Ch. Soutine'as jau buvo praturtjs ir kolekcionieri vertinamas dailininkas, J. Lipchitzas per savo pastamus i Lietuvos perdavinjo pinigus Lietuvoje skurstantiems giminaiiams. Apie toki galimyb jis usimin ir Ch. Soutine'ui, sakydamas, kad jis gals perduoti pinigus ir jo param vargstantiems tvams bei broliams Smiloviiuose. tai Ch. Soutine'as atsaks: Tegu sau mirta i bado!

317
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Marius Zavadskas. Ch. Soutine'o portretas, 2009

318
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Ivyds apstulbus J. Lipchitz, kuris inojo, kad Ch. Soutine'o eima gyvena baisiai skursdama, jis paaikino, kad eima, ypa tvas, jo
, . . V . . . .
V

, .

nemylejo, iaunai gniud jo asmenyb, todl nenors palaikyti su ja joki ryi. Kai kurie dailininko tyrjai, siekdami pagrsti negatyvias charakteristikas, pabrdavo jo dmes bjauriausiems bordeli personaams ar potrauk nuomiam sportui - boksui. Soutine'as, - pasakoja N. Arbit Blatas, - mgo lankytis bokso varybose ir ne dl sportinio intereso. Po kiekvieno smgio jo veide siplieksdavo aistra. Kaip ir tapydamas, ia jis sitraukdavo nuom vyksm. Bordeliai jam teikdavo kitoki fizin ikrov ir teik peno paskaloms apie jo tariam iurktum ( Arbit Blatas 1998,48). Taiau daugelio i ir kit fakt negalima ilti i konteksto. Pavyzdiui, moteryse j labiausiai domino nestandartiniai tipai, vairs nukrypimai nuo taisykling veido, kno form, neretai kitus atstumiantys bruoai; boks jis mgo ne dl grubaus prieo gniudymo iki kraujo paleidimo, o dl ribini situacij apnuoginimo ir iam sportui bding griet taisykli. Ch. Soutine'o gyvenime ir kryboje santykiai su moterimis buvo labai svarbs, - jie harmonizuodavo jo ryius su ioriniu pasauliu. Vyriko veido Ch. Soutine' aistringai myljo vairios ir reto groio rafinuotos moterys. Si gaivalika, emocionali, usisklendusi savyje, psichologikai traumuota asmenyb buvo kupina galingos uslopintos biologins energijos. Moterys intuityviai jaut Ch. Soutine'o asmenybs talento aur, o jis pats iekojo moteryse velnumo ir menkai jaunystje patirtos ilumos. Viena pirmj jo pasij, palikusi pdsak tapytojo gyvenime, buvo Dvoira Melnik, kuri dailininkas painojo dar Vilniuje, kai i moksi muzikos. J meils romanas, sipliesks 1924 m., padjo dailininkui ibristi i eilins depresijos, taiau Dvoirai pagimdius dukter dailininkas santykius nutrauk. Pasakojama, kad neretai su moterimis, ypa laisvo elgesio, dailininkas buvo nuomus, tarsi siekdamas savo dominavimu kompensuoti tuos paeminimus, kuriuos patyr bendraudamas su moterimis jaunystje. Vienos j myljusios moterys kaltino dailinink brutaluimi, o kitos - ypa paskutiniaisiais gyvenimo metais daug bendravusios ir Ch. Soutine' myljusios moterys, pavyzdiui, Gerda Groth ir Marie-Berthe Aurenhe - daugiau kalba apie jo velnum, jautri paeidiam siel. Sis kompleksuotas jautrios psichins struktros dailininkas patologikai bijojo atsiskleisti, apnuoginti kraujuojanias savo bties aizdas (nors btent tai nuolatos vairiais pavidalais inyra jo kriniuose). Draugus ir myljusias moteris stebino Ch. Soutine'o sugebjimas sau-

goti ne tik savas, bet ir kit patiktas paslaptis. Jis nemgo kalbti nei apie savo praeit, eim, nei apie nuoskaudas, tarsi bijodamas ariau prie j prisiliesti. Ch. Soutine'as veng kalbti ir apie savo literatrines, dails nuostatas, kurios daniausiai irykdavo netiesiogiai kitose situacijoje. Nors tarp biiuli Avilyje" buvo prasta i menk sum aisti kortomis, bet jis tiesiog fatalikai bijojo prasiloti, siskolinti, todl niekuomet nelodavo. Nuo vaikysts myljs j globusi gamt, mikus, jis j iekojo vairiuose Pranczijos regionuose, - surasdavo domi konfigracij galing medi, daug kart juos i vairi regos tak tapydavo. Draugus ir painojusius mones stebino tas atkaklumas, su kuriuo jis versi Luvr prie j suavjusi dailinink drobi ir dmus j studijavimas. Sis nepakantus bet kokiai intervencijai savo vidin erdv, jautrus ioriniams poveikiams dailininkas negaljo tapyti, kai kas nors bdavo greta dirbtuvje ir stebdavo jo krybos proces. Tokia padtis j kaust, erzino, sukeldavo neadekvaias sunkiai prognozuojamas reakcijas. Savo darb jis nekabino ant bsto ar dirbtuvi sien, nors, gavs pripainim, neretai turjo didiulius butus, bet plikomis sienomis. Sugrds netvarkingai savo paveikslus krv atskiroje patalpoje, saugojo juos po uraktais nuo svetim aki. Daugelyje jo autoportret tiesiog skamba spengiantis kenianios sielos klyksmas. Kita vertus, jis neveng savo gyvenime ir drobse okiruoti, aisti prietaravimais, demonstratyviai apnuoginti kontraversikas, o neretai ir negatyvisias, savo asmenybs ir portretuojam moni puses. Kart Ch. Soutine'o paklaus: Juk js gyvenote sunkiai, ar ne tiesa? Js buvote gyvenime nelaimingas?" I kur js tai itraukte? - atov dailininkas, - a visuomet buvau laimingas mogus".

319
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Marius Zavadskas. Ch. Soutine'o portretas, 2009

Krybos verts iklimas ir menins krybos proceso ypatumai


Pasauliros tragizmas, nusivylimas, abejons supanio pasaulio prasmingumu, harmonijos triumfo iliuzija, - visa tai sudar Ch. Soutine'o pesimistins pasauliros esm. Visa jo kryba persmelkta melancholijos, neivengiamos katastrofos nuojautos. Neatsitiktinai dailininko kri-

320
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

nius Waldemar-George'as aikino kaip i raik neivengiamos lemties, i kurios gniaut jis nepajgia isiverti ( Waldemar-George 1928,16).
, . .. . .

Ch. boutme as savo paveiksluose nulupineja apsaugin odos sluoksn ne tik nuo tapom objekt, bet ir nuo savs, apnuogindamas savo nervus, kraujuojanias aizdas, skaudulius, tragik gyvenimo patirt. Ch. Soutine'o kryba ugo jo gyvenime visk, - ji buvo pagrindinis bties modusas, dvasinis maistas, tai, be ko jis negaljo gyventi, jausti pilnatvs. Dailininkas retai buvo patenkintas savo darbo rezultatais, todl, kaip minta, sunaikino daug ypa ankstyvj savo darb. Nuo jaunysts met Vilniuje ir Paryiuje Ch. Soutine'as, anot M. Kikoine'o ir kit draug liudijim, tap kaip patraks nuo ryto iki vlyvos nakties, umirdamas valg, visk pasaulyje iki visiko jg isekimo. Neretai suglebdavo prie molberto paryiais, brktant naujai dienai ar jau visai dienojus krisdavo net nenusirengs greta stovini lov. Jis, kaip ironizuodavo biiuliai, maitinosi prasiau u O. Zadkine'o un, taiau, atrodo, tai nelabai kam rpjo, iskyrus kelis artimiausius skurdo draugus. Vargingo gyvenimo patirt turjusio Ch. Soutine'o kryba alsuoja uuojauta paprastam, sunkaus darbo nukamuotam ir socialinio gyvenimo paribius istumtam mogui. Puikus modernistinio meno inovas Maurice'as Serullazas io menininko kryboje velg tikro humanizmo apraikas (r. Serrulaz 1968, 60). Ities paprastus gatvs, kaimo mones vaizduojaniuose dailininko tapimuose daug nerimo, siautulingos, per kratus besiverianios spontanikos energijos, dramatizmo, vidinio lyrizmo, polinkio improvizacij. Jam bdingas dmesys vairioms ribinms tragiko groio kupinoms ir ypa negatyvioms mogikos bties apraikoms, pilkos kasdienybs poetikai. Ch. Soutine'as - gaivalika, deganti krybine aistra asmenyb, kuri, vieno kin tapytojo odiais, krin velg tarsi mio lauk, kur teptukas buvo jo kalavijas, daai, linijos, faktros - pagrindins kovos priemons. Jaunystje dailininkas ipaino impulsyvios spontanikos menins
krybos rybinje iorinmis koncepcij dirbtuvje ir man, kad bet koks parengiamasis ne tik kad nereikalingas, veng intelektualizmo darbas tapytojo krybos kproo yra natralaus abang.

ceso kliuvinys. Nepaisant pagarbos Czanne'o genijui, jis nesivadovavo


schemomis, P i r m i a u s i a jis p a -

sitikjo savo akimis, juslmis, spalv jausmu, intuicija ir profesini plastini tapybos bd valdymu. Krybos procese jis vadovavosi sparnuota Charleso Baudelaire'o formule: Teptukas msto didaus tapytojo rankoje.

Ch. Soutine'o menins krybos procesas tarsi pakluso ritmingam kaitos dsniui. kryb jis pasinerdavo gaivalikai visa esybe, jis tiesiog deg beprotika krybos aistra. Taiau jo neabot krybin pakilim nuolat keisdavo atsitraukimo, usisklendimo pauzs, - tuomet jis krybin energij kaupdavo pasinrs muziejuose paveiksl studijas ar leisdamasis chaotikas klajones Pranczijos kaim, mik keliais, blakydamasis Paryiaus bohemos pamgtose vietose. Nepajgdamas galyntis su ikilusiomis tapybos ir gyvenimo problemomis, jis krisdavo nevilt. is autentikam ir tikram menui imlus dailininkas visomis juslmis jaut netikrus dalykus ir bijojo, kad bet koks u tertumo srautas gali stabdyti jo natralaus profesinio tobuljimo procesus. Tuomet Ch. Soutine'as skausmingai igyvendavo kriz, blakydavosi, kamuodavosi, usisklsdavo, iekodavo paguodos alkoholyje, nirs pjaustydavo, draskydavo, utepdavo ar kitaip naikindavo nepavykusius savo meno krinius. menins krybos proces dailininkas velg labai rimtai, nes jam tai buvo esminis savo tragikos egzistencijos pateisinimas. Pasaulis Ch. Soutine'ui atrod skils, nedarnus, svetimas, o autentika kryba buvo vienintelis jam veikiamas bdas, inaudojant talento teikiamas bes, harmonizuoti prasmingum. Tragizmas buvo pagrindin, galimyuniversali pasaul ir pateisinti savo egzistencijos

321
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O T I P A S - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'o bties ir estetins pasaulio vizijos katego-

rija, kuri vairiais bdais enklino jo geriausias drobes. Apiuops savo tem Ch. Soutine'as tarsi naujai atgimdavo ir, spinduliuodamas vitalikumu, gaivalikai vl pasinerdavo krybos proces, imesdamas vies nauj serij gaivi paveiksl. Dirbdamas dailininkas bdavo neramus, blakydavosi, ypa kai nesisekdavo surasti tinkam motyv ar negaldavo jo deramai perteikti drobje. Tuomet jis irsdavo, kartligikai iekodavo problemos sprendimo bdo ar pasirinktam motyvui geriausio apvietimo, iros kampo. Pavyzdiui, ne vien kart piedamas Vence didj med, velg j kaip senovs lietuviai pagonys diev. Plenero draugai ir vietiniai gyventojai inojo, kad dailininkui dirbant geriau prie jo nesiartinti ir nesukelti jo nirio. Iliko daug legend, kaip atkakliai Ch. Soutine'as iekodavo tikr peiza, motyv, kaip ivyds portretui dom tipa ar atsitikti-

Ch. Soutine'as. Miestelio aikt, Vencas, apie 1929

322
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

nai sutikt mog usidegdavo aistra j nutapyti. Tokiais atvejais neretai elgdavosi neprastai, - maldaudavo auk , grasindavo, atiduodaI . . I I I ! I I ! !

vo paskutinius skatikus, kad tik pasiekt savo tikslo. Ch. Soutine'as, skirtingai nei P. Picasso ir M. Chagallas, daug tap tik i natros, ir tai dav pagrindo kritikams teigti, kad tapytojui trko vaizduots, kad jam svetima fantazija. Tokie teiginiai, mano galva, yra pramanas. valgiai dailininko akiai reikjo tiesioginio kontempliacijos objekto, kur jis skverbsi ir per kur siek atskleisti vidin daugeliui neregim esm. Tuo Ch. Soutine'as artimas A. Modigliani'ui. Ch. Soutine'ui atrod nesusipratimas kurti paveiksl i vaizduots, atminties ar anksiau daryt eskiz. Tapomas objektas jam turjo bti ia, i akimirk. Jis turjo j suvokti, stebti savo godiomis akimis ir jausti kitomis juslmis, skverbtis j ir j painti, o jo painimo rezultatus perteikti plastinmis meninmis priemonmis. Pavyzdiui, tapant portretus Ch. Soutine'ui svarbiausia buvo ne tikrasis portretuojamojo veidas, kno detals, bet vidinis psichologinis asmenybs portretas. Tuo is menininkas tikrai buvo vertas didaus mokytojo Rembrandto. Reikt pabrti, kad dailininkas niekuomet neturjo atostog, iskyrus nuolat didjanius ir ilgjanius dvasins krizs periodus, klajones po provincijos kaimus ar bohemikus susitikimus. Nors gyvenime, kaip minjome, dailininkas siek autonomikumo, veng apsinuoginti, taiau kryboje prieingai - nuolatos vairiais pavidalais isiveria dienos vies jo slpiningiausios svajos, potrokiai, nuoskaudos, fobijos, tampos ir dramatizmo kupinos estetini ideal, harmonijos paiekos. Jis beveik nedarydavo iankstini etiud, pieinio. Michelio Ragono odiais, jis i kart spalvomis atakuodavo drob, menkai rpindamasis anatomija. Jam labiausiai rpjo iraika ( Ragon 1966, 83). I ties Ch. Soutine'ui svarbiausia buvo vaizduojamojo objekto charakterio,
jo bdingiausi bruo, j supanios aplinkos, emocinio santykio su vaizduo-

jamuoju objektu iraika. Tokia menins krybos proceso koncepcija ikl ekspresyvaus prado reikmingum. Jis dailininko drobse reiksi susiaurintomis, itemptomis, deformuotomis, ekspresyviomis elgrekikomis figromis, prailgintais asketikais veidais. Iblsus pieinio, siueto svarbai, Ch. Soutine'o menins krybos koncepcijoje pagrindines paveikslo struktras organizuojanias funkcijas perm formals plastiniai tapybos aspektai, kurie geriausiai atitiko jo spontanik krybos pobd. I ia lauytos ir verpetuojanios linijos, egzaltuotos intensyvaus psichologinio poveikio spalvos, tapybini plm, spontanik potpi iskirtin svarba. Jis, - anot Pierre Courthiono, - tak ant drobs savo krauj, savo apmaud, savo prakeiksmus. Tai io ne-

prasto dailininko, iliejanio drobse savo nerim, dvasios blakymsi, vidaus organai. Visi sielos virpuliai, iurpulingi spontaniki proveriai isiskleidia, prisilietus prie io apsstojo vidinio nervo( Courthion
1972, 9).

323
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as, kaip ir jo mylimas raytojas Fiodoras Dostojevskis, daugel dalyk kryboje pateikia pabrtinai atriu pavidalu, egzaltacijos kartyje sadistikai iveria visk vir, apnuogina mogaus skaudulius, jo kraujuojanias aizdas ir tarsi mgaujasi savo tamsij, nepatraukli kasdienio mogaus gyvenimo pusi pavieinimu. ia pirmiausia ikyla ne romantin supoetinta pasaulio vizija, o jai oponuojanti nuomi, tragika, natralistikai grubi, neretai atstumianti totalinio pesimisto akimis regima pasaulio ir vargano mogaus gyvenimo pus. Taiau netgi vairiais aspektais aptartas gaivaliko prado vyravimas dailininko krybos procese nesuteikia pagrindo vienareikmikai vertinti Ch. Soutine' tik kaip instinktyv, spontanik krj. Galima teigti, kad toks plaiai paplits menotyrinje literatroje poiris nra visikai teisingas. I ties krybos kelio pradioje dailininkas sukurdavo paveikslus per vien ar kelis seansus, taiau brandius paveikslus tap su sezaniku kruoptumu, dl to krimo procesas usitsdavo. Kuo toliau, tuo maiau jis pasitikjo spontanikame krybos procese gautais rezultatais ir vis daniau po pauzi vl grdavo prie nutapytos drobs ir vl prie jos dirbdavo. Vadinasi, io neabejotinai spontaniko charakterio dailininko menins krybos procese vis labiau didjo racionalaus analitinio prado vaidmuo. Brsdamas Ch. Soutine'as vis aikiau suvok tradicij permimo ir muziejini studij patirties svarb, btinyb mokytis i didij meistr tapybins technikos subtilybi. Tiesioginis slytis su praeities meistr kryba gerokai pakoregavo jo Vakar dails istorijos vizij. Intuicijos dka jis ved Vakar tapytoj vertinimo kriterijus, iskirdamas reikmingiausius sau Vakar Europos dailinink darbus. Taigi galime teigti, kad Ch. Soutine'o krybos procesas jung intuityvius spontanikus ir racionalius krybos pradus. Jo biiuliai p a s a k o j a ,

kad neretai prie praddamas nauj darb serij Ch. Soutine'as studijuodavo analogikus arba artimus savo pirmtak krinius. Kurdamas bsimo darbo vizij bdavo sitemps ir paniurs, dirbtuvje blaksi kaip vris narve, ypa jei krybos procesas jo unkeliais ar nesisekdavo baigti pradt darb. Poulette Jourdain pasakoja, kad Ch. Soutine'as nemgo tapyti ant nepriekaitingai baltos tik k nugruntuotos drobs. Jam labai svarbios buvo vairios faktros, praeities ar lik ant drobs pdsakai. Mes pirkdavome, - sako ji, - sendaiki turguje senus

324
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

paveikslus, kuri da sluoksnius jis grandydavo ir utapydavo i naujo" (Rcit d'aprs R Jourdain 1989,148).
, . ^^.. . .
V.

Nors Ch. Soutine as patologikai bijojo kraujo, taiau mego tapyti vairi gyvn, pauki, uv skerdienas netgi tuomet, kai jos praddavo irti ir skleisti nemalon kvap. Mgo tapyti ir uniformuotus personaus, specialiai uniformomis aprengdavo pozuotojus gal dl to, kad jos slp asmenyb, niveliavo jos unikalum. Jau minjome, jog pozuojaniuose asmenyse j labiau trauk ne prasto groio apraikos, o vairs nukrypimai nuo normos, mogaus veido ar jo dali asimetrija, atlpusios ausys, deformuota nosis ar neprastas ikreiptas knas. Taigi Ch. Soutine'o drobse grois neretai atsiskleidia per vairias bjaurumo apraikas. Tarp i tradicinje Vakar estetikoje poliarini kategorij Ch. Soutine'o tapybinje estetikoje atsiranda kokybikai naujas - gilesnis - ryys. Bjaurumas jo kryboje yra dominuojanti, nuolatos lydinti vairias mogikosios bties apraikas bsena, po kurios skraiste slypi ir skleidiasi sudtingiausi igyvenim gama. Todl iorinis bjaurumas, dmiau j velgiant, netiktai suvinta ir atsiskleidia kitomis spalvomis. Viena poliarin kategorija Ch. Soutine'o paveiksluose transformuojasi kit ir ri savo kontrastingomis emocionaliomis spalvomis. Dailininko drobs meniniais vaizdiniais atspindi pilk nuomios kasdienybs sraut: tai niriomis dramatikomis spalvomis tapomas pasaulis, kuriame gyvena negand nukamuoti mons; tai intensyvus Paryiaus ar ramus provincijos gyvenimo ritmas; tai sunkaus gyvenimo ikreipti veidai, pavargusios akys. Ch. Soutine'o kryboje viepatauja F. Kafkos ir A. Bergo kriniams bdinga tragika atmosfera: daug nerimo, tylaus uslopinto sielos klyksmo, nuomios dramatikos gyvenimo tiesos. Kaip ir A. Bergo Wozeke", mogikosios bties tragizmas ia perteikiamas prastins harmoningos menins kalbos lauymu, i kenianios sielos gelmi besiverianio tyro lyrizmo protrkiais. Dvasikai artimiausi herojai iems menininkams yra autsaideriai, paemintieji ir nuskriaustieji. Jie kupini kanios, nusivylimo, kadangi gyvena skurdo, pasmerktumo atmosferoje, nukamuoti ir paskend savo igyvenim pasaulyje, ivarginti nepritekli, bejgiai pakeisti savo gyvenim. Juos tarsi persekioja nirios lemties prakeiksmas, - tai skurdo vaikai, atstumtieji, nerandantys vietos abejingame pasaulyje, taiau j povyzose neretai skleidiasi desperatiki ididumo protrkiai, ikis lemiai.

Tapybos stilistiniai ir formalus plastiniai bruoai


Pagrindiniai Ch. Soutine'o tapybos anrai - peizaas, portretas ir natiurmortas. Savo kriniuose dailininkas vengia paveikslo erdv struktrikai dalijani vertikali ir horizontali, kadangi jos skleidia rimt, aikum, subalansuoja kompozicijos detales. Ch. Soutine'o formos yra nestabilios, vibruojanios, tarsi suktsi chaotikame bties verpete. Stipr jo krybos poveik patyrs Wilhelmas de Kooningas, puikus plastins tapybos inovas, atkreipia dmes, kad Soutine'o paveiksl pavirius sudaro sodraus mediagikumo spd, dailininko paveiksluose rykja esmins dengiam daais plot plastins transformacijos" (cit. pagal Klebaner 2000, 46). Tai labai profesionalus pastebjimas, nes nedaugelio didij Vakar dails meistr kryboje plastin tapybos raika, plai iraiking potpi pdsakai, faktros, netikti aiaruojani ar prislopint spalv santykiai sukuria toki galing emocinio poveikio jg ir nulemia estetin drobi vert. Skaisios vibruojanios spalvos, lauytas dramatikas ir sodrus potpis - tai pagrindiniai plastiniai taigos galios kupini menins raikos elementai, kuriuos Ch. Soutine'as, suformavs savit tapybos stili, vald virtuozikai. Btent ie elementai, pajungti dailininko ipastamai tragikojo modernizmo estetikos koncepcijai, formavo jo paveiksl struktr. ia pirmiausia avi tapymo energijos laisvumas, degani spalv sudtingiausi lygi ir atspalvi junginiai. Dailininkas pasirinko btent toki jam parankiausi ekspresyvi tapymo manier. ia vyraujani viet um spontaniko ir konvulsyvaus tapymo plastins problemos. Tap jis greitai, tirtais da sluoksniais, plaiais potpiais klodavo spalvas, tad drobse likdavo ryks potpi ir faktr pdsakai. Sis paties tapymo proceso mediagikumo ir materiali faktr turtingumo irykinimas suteik jo drobms naujas prasmes ir liudijo apie virtuozikai valdytos tapymo technikos subtilybes. Ch. Soutine'o tapiniuose ekspresionistins menininko igyvenim iraikos tendencijos susiliejo sufovistiniu emocionali rini spalv

325
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE D E PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Choro berniukas, 1928

326
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

ir atspalvi sureikminimu. Jo tapybos koncepcijoje iskirtin svarb gavo emocingos aktyvios spalvos, paveikslo zon, dmi, plai potpi
. . . . . I I J . I I . J. 1

santykiai, kurie formavo kompozicin paveiksl struktur ir suteike jiems galing jausmin poveik. ioje srityje Ch. Soutine'as Vakar dails tradicijoje buvo neprilygstamas. Kitas svarbus Ch. Soutine'o tapymo manieros bruoas - gaivalikas gamtos form, mogaus figr, veid deformavimas, j jungimas chaotiko bties srauto vizij, kurioje konkrets gamtos reikiniai, mediai, j grups ir mons ikyla kaip galing bties verpet blakomi aisliukai. Jais galima manipuliuoti, sviesti bet kur krat. is potraukis deformacijai, tapom objekt sukimui bties skur regimas jo peizauose, moni figrose ir veiduose. Dar vienas iskirtinis bruoas, rykiausiai atskleidiantis dailininko tapybinio stiliaus savitum, yra jo potraukis iorikai nepatrauklioms, negraioms, emocingoms atstumianioms formoms, siuetams, socialinio ir asmenybs gyvenimo apraikoms. Jis skleidiasi per mogaus bties dram, skauduli apnuoginim, tikrovs deidealizavim, metaforikai tariant, odos nuo vaizduojam gyv padar lupim. Ch. Soutine'o netenkina iorinis regimos tikrovs sluoksnis, - jis skverbiasi giliau slpinius, gelmines struktras, taip apnuogindamas vidines esmes ir demonstratyviai pateikdamas jas irov teismui. Nepaprastai svarbus jo stiliaus elementas, tiesiogiai susijs su aukiau aptarta tragika pasaulio vizija ir vulkanika aistros kupina energija, buvo emocionalios, turtingos vairiausi atspalvi ir intensyvumo spalvos. Ch. Soutine'o tapyba vakar tapybos tradicijoje isiskiria unikaliu dramatikos spalvos galimybi panaudojimu meninei iraikai pasiekti; jo drobse keri grynos rinios, liepsnojanios skaistumu vairi atspalvi raudonos, mlynos, alios spalvos. Jos tampa efektyvia priemone formuojant gelmin ir dramatik jo paveiksl atmosfer. Emocionalios spalvos teikiam galimybi panaudojimo srityje Ch. Soutine'as savo geriausiose drobse yra gal ir neprilygstamas. Su juo (ir tai su didiulmis ilygomis) geriausiais savo kriniais iuo poiriu galt lygintis tik keletas didij Vakar dails tradicijos meistr - Janas Eyckas, Gustave'as Moreau, P. Czanne'as, P. Picasso, H. Matisse'as, Emilis Nolde, Vasilijus Kandinskis, Paulius Klee, A. Jevlenskis, G. Rouault.

Peizaas kaip dvasios prieglobstis


Gyvendamas Pranczijoje Ch. Soutine'as labiausiai ilgjosi ne gimtins, ne gimini, o vaikystje pamilto mikingo kratovaizdio, kuris jam ilgai buvo kno ir dvasios prieglobstis. Utat pleneruose jis mgdavo tapyti galingus vjo draskomus medius, kurie tikriausiai jam rodsi kaip mogaus, pasimetusio bekraiame prieikame pasaulyje, dvasios draugai. is medis, - sakydavo jis plenero draugams, surads dmesio vert tapymo objekt, - yra didingas tarsi katedra. Taigi galingas em aknimis augs ir akomis dang besistiebiantis medis jam buvo daugiau nei paprastas gamtos objektas, - tai buvo universalios metafizins prasms reikinys. I ia - jo gamtos sakralumo tema, kuri lm jo kryboje ypating peizains tapybos svarb. Ch. Soutine'as nuolatos kartojo, kad tapyti plenere natraliai apviestus peizaus yra visai kas kita, nei tamsioje dirbtuvje. Jam labai svarbus buvo erdvs, aplinkos, apvietimo, eli perteikimas. Kaip ir P. Czanne'as, dailininkas pamgtus peizao motyvus tapydavo daugyb kart: Gaivalika krybin energija nea jo peizaus daug vibracijos, nestabilumo, chaoso element. Jo peizains tapybos sistemoje galime aptikti nemaa bruo, artim Tilto grups vokiei ekspresionist ir lietuvi tapytojo Antano Samuolio peizaams. artum galima paaikinti gimininga pasauljauta, potraukiu atstumtj socialini sluoksni pasauliui, taiau svarbiausia - pasmons gelmse ufiksuotam jaunysts kratovaizdiui. A. Samuolio peizaai taip pat yra persmelkti vidinio nerimo, taiau Ch. Soutine'o visi vaizduojami objektai tarsi sukasi galing vtr skuriuose, namai ir mediai susiglaud, kad j neatplt nuo ems baisios vtros gsiai. i tapytoj peiza artimumo spd sustiprina intensyvi Ch. Soutine'o alia spalva, kuri tarsi atgaivina LDK kultrins erdvs lietaus iplauto peizao nostalgij. Gyvendamas Pranczijoje dailininkas atkakliai iekodavo tikro peizao motyv, kurie jam pirmiausia asocijavosi su iplaukianiais i pasmons gelmi Litos kratovaizdiais. siirj jo drobse vjo blakomus medius pamatysime, kad Paryiaus apylinkse, VidureAntanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Kratovaizdis netoli artro

328
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

mio juros regione ir Ispanijos pasienyje tapytuose peizauose, isiskirianiuose intensyviais alsv ton atspalviais, tarsi atgimsta Lietuvos
. . . .
V

ir Gudijos pasienio kratovaizdio spalvos ir motyvai. Kita vertus, siuose peizauose atsispindi ir subjektyvios dailininko bsenos, jo gaivalikumas, nervingumas, jautriausi nuotaik pokyiai. Siautulingi dvasios polkiai, subjektyvs igyvenimai ir bties verpet sukti gamtos reikiniai apjungti vieno nenutraukiamo ryio. Daugelyje jo peiza regime simbolins prasms kraut galing gaivalik gamtos stichij, siautulingus debesis, vjo blakomus medius ir moni siluetus. Mediai peizauose tarsi gyvi prieinasi grsmingiems vjo gsiams, namai glaudiasi prie j, lyg stengdamiesi atlaikyti bais stichijos prover. Visur juntamas apokaliptins audros alsavimas, audros, griaunanios pasaulio tvark ir neanios nerim. dmiau stebdami Ch. Soutine'o peizain tapyb pajuntame i j sklindant dramatizm, nerim, kenianios dailininko sielos pasaul. J sukelia galingas tikrovs deformacijos utaisas, - pagrindins peiza detals neretai smoningai ikreivinamos, ijudintos i pusiausvyros, viskas siautulingame dinamikame nuolatos besikeiianiame bties sraute. Deformacijos elementai regimi tiek peiza kompozicijoje, tiek ir dramatik spalv bei form santykiuose. Intensyvios nervingo potpio spalvos Ch. Soutine'o drobse tapo svarbiu emocinio poveikio instrumentu, jos aistringai konkuruoja viena su kita ir tarsi lenktyniaudamos emocinio poveikio jga gaivalikais srautais isilieja drobs paviriuje ir apvaldo jos erdv. Nors Ch. Soutine'as kart Ch. Orlovai prasitar, kad nenori nieko prisiminti apie savo vaikysts metus, taiau tarp panai krjo pareikim ir gyvenimo tikrovs daniausiai iojja didiul propera. Ch. Soutine'o kryba yra klasikinis teigin patvirtinantis pavyzdys. Itrinti i pasmons gelmi vaikysts spdius jautriam menininkui Ch. Soutine'ui buvo nemanoma. teigin patvirtina dailininko pamgti ir nuolat vairiais pavidalais jo peizauose inyrantys ir pasikartojantys motyvai. Daugelyje jo peiza galingi kratovaizdio mediai, ugoiantys nedidelius namus ir moni figras, savo struktra, spalvomis yra labiau panas tuos, kuriuos jis regjo vaikystje Smiloviiuose ar tapydamas vaizdingas Vilniaus apylinkes, nei tuos, kuriuos jis tap i natros vairiose Pranczijos vietovse. Kad ir kur Pranczijoje bt tapyti jo peizaai, vis tiek daugelyje j jauiama vaikysts ir jaunysts kratovaizdio nostalgija. Tarsi i neisenkanio altinio i jo pasmons gelmi nuolatos iplaukdavo vaikysts gamtos vaizdai, o pranczikuose peizauose atgydavo Gudijos ir Pavilnio lietaus nuplautos sodrios mik ir medi spalvos.

Portretas kaip mogaus uslptosios esms painimas


Neeilinis Ch. Soutine'o talentas atsiskleidia ir geriausiuose portretuose, kuriuose prasiveria uslopintas dramaturgo ir reisieriaus talentas. Portretams bdingos neprastos sudramatintos kompozicijos, vaizduojam moni povyzos, pabrtinas kostiumerikumas, pasirinkt moni charakteri savitumas. Ch. Soutine'o, kaip ir jo mylimo Rembrandto, portretuose esama jautraus psichologizmo, uuojautos paprastam mogui, dramatizmo; ia, ms akyse, skleidiasi visai kitoks, nei i romantik, realist, impresionist ar simbolist drobi pastamas harmoningas, nerpestingai aismingas, metafizini uslpt esmi skleidimosi pasaulis. Ch. Soutine'o, skirtingai nei A. Modigliani'o, nedomina gras mons, harmoningos kno formos, atvirkiai, - jam buvo svarbu, kas neprasta, ikrinta i pilkos kasdienybs, netelpa standartus, yra paeistos pusiausvyros, kas balansuoja tarp bjaurumo ar atiauraus groio. ie konceptualiai skirtingi A. Modigliani'o ir Ch. Soutine'o portreto estetikos bruoai aikiai regimi, pavyzdiui, 1916-1917 m. A. Modigliani'o tapytuose Ch. Soutine'o (1916), Juano Griso (1916), Jeano Cocteau (1916) portretuose, kuriuose daug elegancijos, dvasios artistikumo, portretuojamieji tarsi pakylti vir kasdiens buities, supoetinti, irykinamos j harmoningos, estetikai patrauklios savybs. Susiavjimas skulptra ir meil didiesiems renesanso meistrams paliko rykius pdsakus A. Modigliani'o portret tapyboje. Juose jauiama renesansins skaidrios harmonijos nostalgija, kuri rodo jo santykio su tapomu objektu intymumas. Jam svarbi juslini form, veido ir kno elegik linij harmonija, glaustas, lankstus, aristokratikai apibendrintas pieinys, ignoruojantis neesmines detales. Prailginti kaklai, harmoningos kno formos suteikia jo portretams ypatingos elegancijos. Tuo tarpu Ch. Soutine'o poiris portreto anr i esms kitoks. Jo krybai visikai svetimas sentimentalumas ar realaus gyvenimo idealizavimas. io tragikos pesimistins pasauliros alininko vilgsnis pasaul kupinas niraus pesimizmo - jis ir nemato nieko viesaus. I ia - iskirtinis dailininko dmesys tamsiosioms, nepatrauklioms gyvenimo pusms, moni deformacijoms, grubokai, kupinai kanios egzistencijai. Jis - negailestingas Ycole de Paris meistras, kuris nepakent jokios simuliacijos, tikrovs pagrainimo, buvo tiesus realybs vertintojas. I ia - negailestingas poiris save ir kitus gyvenimo suluointus herojus. Jo portretuose ikreipti neibrendamo lidesio ir nevilties veidai, paskend savyje vilgsniai, liudijantys socialiniai angauot

329
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

330
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

dailininko estetin pozicij. Ch. Soutine'o portretuose daug dramatiz!no, sutirtint spalv, grotesko ir kartu jautraus psichologizmo.
, . . .V
V

Lh. boutineo portretuose bene ryskiausiai sreikstas mogikosios bties dramatizmas, skilusi smon persmelkiantis disharmonijos jausmas. Portret galerijoje viepatauja ne ideals herojai, o liguisti, traumuoti, gyvenimo negand, nepritekli, skurdo, alkio ir sunkaus alinanio darbo nukamuoti antiherojai. Tai charakteringi personaai, kurie drobse itapyti kiek groteskiku pavidalu. Dailininkui artimiausi buvo portretist C. Corot ir G. Courbet darbai. J portretuose mons suaug su juos supaniu kratovaizdiu, eme, tai portretai moni, kuriuos galima bt pavadinti ems druska. Jiems artimo Ch. Soutine'o portret galerijoje, iskyrus meninink, draug ir vaik portretus, daniausiai vyrauja skurdo ikamuot bedali veidai, kurie velgia mus i dailininko drobi neramiais skvarbiais vilgsniais. Jo herojai - paprasti valstieiai, vyndariai, piemenys, Paryiaus konditeriai, msininkai, liokajai, restoran pasiuntinukai, laisvo elgesio moterys, vargai vaikai ar netgi pasaulio paribi skurdiai, valkatos, prostituts, beproiai ir kitokie marginalai. Renkantis vienamiuose ar kitur pozavimui tinkamus modelius, jo abejingas vilgsnis praslysdavo pro daili bruo ar figros mones; jo dmes ikart patraukdavo nestandartins moterys ar vyrai, kitiems atrod negras ar netgi atstumiantys. Dailininkas nesidangsto, o drebia irovui akis rsi gyvenimo ties, rodo, kaip nuomus alinantis darbas numogina mog. Sudramatintais siuetais ir juose veikianiais kontraversikais personaais jis neretai apnuogina savo heroj plebjik prigimt, ididina ir taip nepatrauklias gyvenimo ir mogaus veido bei kno puses. Nirios socialinio gyvenimo realijos ir jas reprezentuojantys vairs marginalai bei i stumtieji tiesiogiai siejami su tragikajam modernizmui svarbiomis tragikumo ir bjaurumo kategorijomis, kurios Ch. Soutine'o drobse gauna visai kitoki, nei klasikinje dailje, vos ne sakralin prasm. Siame numogintame, o neretai netgi komarikame, artimame Kafkos apraytam pasaulyje pulsuoja tikro humanizmo, mogikumo, uuojautos dvasia. Visikai nepagrsti daugelio tyrj iam didiam menininkui metami kaltinimai, es jis nejautrus blogiui, melui. Jis pats dramatikai igyvena savo heroj tragedijas, ieko keli viesesn pasaul. Kokybikai naujas Ch. Soutine'o portretins tapybos etapas pradeda rykti apie 1919 m., kai jis nutapo vis eil portret: Pamiusi moteris1919) )- tai moteris paklaikusiomis akimis ir desperatikai nuleistomis rankomis, Moteris su aliu a p d a r u 1 9 1 9 ) ), Vyras su

(1919-1920) ir Pagyvenusi aktor"(19191920). Pastarajame portrete akis krinta ir vlesniems dailininko portretams bdinga nenatrali sdinios moters poza ir labai neprastas rank, tarsi sulauyt paukio galni, traktavimas. iuose portretuose dar tik rykja pagrindiniai jo portretins tapybos bruoai, emocingas ryys su modeliu, kuris perteikiamas kiek negrabiais potpiais. Taiau netrukus Ch. Soutine'o portretins tapybos stilistika keiiasi, atsiranda daug jautresns spalvos ir vientisesni plastiniai sprendimai. Dauguma po 1921 m. dailininko nutapyt portret, pavyzdiui, Tapytojo Emilio Lejeune p o r t r e t a s 1 9 2 1 ) ) , Konditeris1921) ) , Kepjas su raudona luoste1922-1923) ) rodo iaugus tapytojo meistrikum. Dabar jis demonstruoja vientis kompozicin sprendim, atsisako perkrovim, daugelio neesmini detali. Puikiai sukomponuoti portretai atrodo tarsi atlikti vienu krybiniu kvpimu; juose stebimas tapymo manieros vieumas, meistrikos spontanikos linijos ir potpiai. Konditerio su raudona nosine portrete skaisiai raudona nosin ant skaistaus apdaro atrodo kaip gili kraujuojanti gilios metafizins prasms kupina mogaus aizda.

331
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Klasikinis Ch. Soutine'o potraukio deidealizuoti pavyzdys - Raudonai apsirengusios moters1924-1925) ) portretas, kuriame nutapyta ikreiptos figros moteris, didiule skryble prisidengusi negra veid, netaisyklingas akis. Ch. Soutine'as yra didis dailininkas, kuris puikiai suvokia menins tiesos ir gyvenimikosios tiesos skirtum. Todl groteskas, deformacija, meninio vaizdinio atskir aspekt irykintas slygikumas tampa galinga menins iraikos priemone. Jo portretinje tapyboje lygiagreiai skleidiasi vairios neretai tarpusavyje susipinanios ir polemizuojanios tendencijos. Susidaro spdis, kad traktavimo bdas labiausiai priklauso nuo emocinio dailininko santykio su portretui pasirinktais modeliais. Vienokie yra D. Velasquezo kvpti jaun vaik portretai - Sdintis choro berniukas 1925)), Konfirmant1925) ), visai kitokie Ch. Soutine'o - juos slygi-

Ch. Soutine'as. Tapytojo Emilio Lejeune portretas, 1921

332
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Ch. Soutine'as. Pasiuntinukas i restorano Maxim", 1933

kai galime pavadinti groteski kais . Juose, pasitelkiant deformacijos teikiamas galimybes, sukurta distancija tarp modelio ir krjo. Paveiksluose Pasiuntinukas i restorano Maxim1933) ) , profilis1937) ) pirmiausia irykinami nukrypstantys nuo idealo, normos arba groteskiki ir netgi plebjiki bruoai. Paprast moni portretai, kaip, pavyzdiui, Virja1936) ) , kupini ne tapytojo simpatijos. Ch. Soutine'as tap ne tik kasdienio gyvenimo mones, bet ir dailininkus, poetus, mecenatus, o kartais net aristokratus, kaip, pavyzdiui, Madlen Castens portretas1928) ) , arba g v spalv fone nutapytas vienas elegikiaui Marijos Lane portretas1929) Juose irykinamos jau visai kitos dvasins savybs - elegancija, vidin rimtis, subtilumas, taigi dailininkui labai svarbu perteikti psichologin mogaus charakter, tip, vidin dvasin nusiteikim. Kiek kitaip jis tapydavo draugus ir Paryiaus bohemos atstovus. ia pastebime dailininko iltesn emocin santyk su konkreiu portretuojamu mogumi. Tuo nesunkiai galime sitikinti, lygindami A. Modigliani'o (1917) ir Ch. Soutine'o (be datos) nutapytus j biiulio M. Rislingo portretus. Abu pieia biiul iltai ir panaiai, atskleisdami jo susikaupus plat veid bei irykindami pirmame plane dvi dideles darbininko rankas. Taiau A. Modigliani'o portrete, perteikiant rimt ir susikaupim, stebime plon linijin piein, subtil tapymo manieros dekoratyvum, o Ch. Soutine'as modelio dvasi perteikia tik tapybinmis priemonmis, pabrtinai plaiais potpiais rykindamas skruosto plot ir kaip kontrast jam - plonas kno linijas ir negrabias didiules rankas. Ch. Soutine'ui bdinga vos ne patologika meil kostiumeruotiems portretams vaik, per kuriuos jis nori sugrti skaidr vaikysts pasaul, meninmis priemonmis kompensuoti ar sugrinti tai, ko pats neturjo. Jis tarsi ieko bd vaizduots pasaulyje peraisti savo gyvenimikj dram ir atsikratyti skausmingos vaikysts patirties. Ch. Soutine'o drobse daug perlenkim, nervingumo, sutirtint spalv, vos ne kafkiko grotesko bruo. Jis atiauriai, be sentiment,

apnuogina plebjik daugelio tapom asmen dvasi, neretai smoningai irykina atstumianius tapomo mogaus iorinius bruous. I dailininko drobi mus velgia veidai, ikreipti grimas, asimetrikais bruoais, netaisykling aki, nosi, lp. tai milinikos atlpusios berniuko ausys, anamorfozi enklintas gyvn ar paukt panaus veido siluetas. Taiau greta grotesko ia daug tragiko muzikiniam Vienos ekspresionizmui bdingo lyrizmo, pagarbos ir uuojautos paprastam mogui, kasdienio marginalo gyvenimui. Jo drobse knyta menin tikrov ne tik atskleidia realaus gyvenimo socialin neteisyb, bet tarsi siekia subalansuoti irykjusi proper tarp abstraki humanistini ideal ir nirios socialins tikrovs. Apie 1918 m. jis pradjo tapyti vis daugiau autoportret, kuriuose tarsi psichologas siekia siskverbti savo dvasios gelmes. I pesimistins mogaus bties vizijos tikriausiai plaukia mintas sunkiai paaikinamas polinkis kuriam vaizdini smoning ar pasmonin deformacij, deidealiavim, pusiausvyros paeidim. is siekis pabria moni figr nukrypim nuo normos, sustiprinant spdio efekt emocionaliomis spalvomis perteiktu impozantiku kostiumerikumu, ceremonialumu. Panaios nuostatos rykja ir deformuojant veidus, irykinant prastas proporcijas paeidianias detales, kurios kertasi su klasikins estetikos idealais. ios smoningos portretuose perteikiamos deformacijos ir tapom objekt deidealizacijos tendencijos paaikinamos dailininko potraukiu ribinms dramatikoms situacijoms, kai gyvenimas susiduria su mirtimi, atsiskleidia tikrosios kaukes neiojani moni savybs. 1922-1923 m. spontaniku plaiu potpiu nutapytame Groteskiniame autoportrete ireiktas savianalitinis negailestingas ir kartu atvirai pasityiojantis poiris save. Autoportrete akis pirmiausia krenta didiul nosis, atlpusios ausys ir milinikos lpos, liguistai sulinkusi figra. Savo stiliumi labai doms ir neprasti Ch. Soutine'o braiui yra 1939 m. pieti portret kicai, kuriuose vyrauja lankstus, dinamikas, spontanikas linijinis pieinys. Portretuose dailininkas pirmiausia siekia perteikti ne iorin mogaus veido panaum, o jo vidin dvasi. ie psichologiniai portretai atskleidia ne tik jau mint dailininko valgum, bet ir danai ne visuomet aikiai regim ry su jam labai svarbaus psichologinio portreto meistro Rembrandto kryba.

333
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLEDE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Groteskinis autoportretas, 1922-1923

334
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Natiurmortas kaip biblinio aukojimo ritualo atspindys


Grois ir bjaurumas Ch. Soutine'o drobse nuolatos konfliktuoja, konkuruoja, susipina, bjaurumas slegia gro, siekia j istumti periferij. Pilka kasdienyb ia suvinta naujomis dramatikomis spalvomis. Skirtingai nei P. Breugel, M. Bosch ar F. J. Goya, dailininko nedomina paradoksali groio ir bjaurumo dialektika, jo dmesys sutelktas deidealizuot santyk su tikrove, jos grubios poetikos spalvas, u klasikins estetikos rib esani iorikai negrai meno objekt pasaul. ia stebimas jo beveik ligstas potraukis jaui, triui skerdienoms, pakabintiems ant kabli paukiams su beviltikai iskleistais, jau nepajgianiais skristi, palautais sparnais. is dmesys tik k gyvybs poymius praradusiems, dar krauju pasruvusiems Ch. Soutine'o natiurmort objektams itin keistai atrodo, inant i vaikysts atjusi baim kraujo, kur pamats jis alpdavo. Krauju aptakytos vairi gyvn skerdienos ir paukiai palautais sparnais Ch. Soutine'o drobse gauna simbolin, vos ne pokaliptin, prasm, - jie nuo vaikysts jam buvo iauraus smurto, paeminimo, prie kur jis maitavo iki gyvenimo pabaigos, simboliai. Jau pirmosios monografijos, skirtos Ch. Soutine'ui, autorius Waldemar-George'as kelia retorin klausim, i kur dailininko drobes uliejantis skaisiai raudonas kraujas? potrauk raudonai spalvai ir jos atspalviams jis susiejo su yd religijoje - judaizme ipltotu abstrakiu kalts jausmu, suvokimu, kad is biblinis am inojo ydo" personaas religinio atpirkimo akimirk suvokia savo ydik dvasi (r. Waldemar-George 1928, 16). Prisiminkime, kad dar pirmaisiais atvykimo Paryi metais, gyvenant La Ruche Danzigo gatvje greta turgaviets ir msos skerdyklos, tapytoj masino impozantikos skerdyklos vaizdas, j veami pasmerkt gyvn vilgsniai. Jis dmiai stebjo, kaip atveami, ikraunami gyvnai, rengiamos prekyvietei skerdienos, kaip nuo pakabint ant kabli kn srva kraujas, jis rijo akimis greta esaniame turguje ar msos parduotuvje gausiai apkrautas lentynas su jautienos, kiaulienos, avienos, laukini vri msa, nupetais paukiais. Jis mgo irti ne tik kabanias ant kabli jaui, avi,

Ch. Soutine'as. Vitos skerdiena, 1924

triui skerdienas, bet stebdavo ir usukanius kavin pavalgyti msininkus su didiulmis kruvinomis prijuostmis. Jis skolindavosi i pastam skerdyklos darbinink alios msos gabalus, kad juos nutapyt. Ch. Soutine' Louvre avjo vienas skaisi raudonos spalvos atspalvi nutviekstas Rembrandto paveikslas, kuriame buvo vaizduojama vieia buliaus skerdiena. io paveikslo spalv, faktr, form, raudonos spalvos atspalvi, msos audini perteikimo atiaurus grois ir dramatizmas j tiesiog paverg ir kvp variacijoms iais siuetais. is paveikslas tarsi atvr jam bties tragizm, - Rembrandto drobje jis ivydo balansavim tarp mirusios ir dar gyvos, pulsuojanios nervais, krauju, materijos. Amina gyvybs ir mirties metamorfozi tema iame natiurmorte jam atsiskleid naujomis netiktomis egzistencinmis prasmmis. Paveikslas ilgam visikai uvald Ch. Soutine', ir jis pasinr nauj modernistins estetikos dvasia pagrstos ios temos reinterpretacij. J. Lipchitzas pasakoja, kad persikls gyventi nauj viesi dirbtuv Saint Gothard gatvje Ch. Soutine'as ilgai kamavo L. Zborowsk, praydamas gyvendinti sen svajon - nupirkti didiul tik k paskersto jauio skerdien didingai natiurmort serijai tapyti. Toki skerdien jis mats Rembrandto drobje. L. Zborowskis ilgai spyriojosi, mgindamas dailininkui pirti maiau kainuojanias triuio ar avies skerdienas, taiau Ch. Soutine'as nenusileido. Jam reikjo daug didingesnio jo talento mast atitinkanio msos kalno. Kai vis dlto po daugybs praym is noras pagaliau buvo patenkintas, jis tiesiog spindjo i laims. Kaip pakvaits nrsi darb, vart skerdien, tap j i vairi poirio tak, irykindamas vis naujas detales. ioje 1925 m. tapytoje natiurmort serijoje jis siek ne tik perteikti krauju pasruvusios mass jautriausius spalv atspalvius, bet ir irykinti skerdienos vidin struktr, kaul, riebal, lsteli sluoksnius ir kno gyvyb palaikiusi vos ne mistin prasm jam gavusi ven, kapiliar, kraujagysli sistem. Ch. Soutine' domino skaisios vairi atspalvi raudonos spalvos energetin emocinio poveikio galia. Jis niekaip negaljo atsisveikinti su iuo per didiausius vargus gytu turtu net tada, kai msa per mnes pajuodo, pradjo skleisti bjaur kvap, kai vis sunkiau buvo apsiginti nuo skerdien apsdusi musi pulk, kurias baid Paulette Jourdain. Kai skerdiena prarado spalvas, dailininkas atsinedavo i skerdyklos

335
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Jauio skerdiena, 1925

336
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

vieio kraujo ir pildavo ant jos. is kraujas skverbsi apatin but, nuo gendanios msos kvapo sukilo dailininko kaimynai, kurie kviet
.. . . ,
V.

policij ir sanitarines tarnybas, taiau dailininkas ir toliau tape, visomis igalmis gindamas sunkiai ukariaut pvanios msos kaln. Taip gim daugyb io natiurmorto versij. Potraukis visokioms skerdienoms ir skaisiai kraujo spalvai, kuri nuolat suvinta daugelyje geriausi drobi, Ch. Soutine'o kryboje gauna kokybikai nauj vos ne metafizin prasm, lyginant su maj oland drobmis, kur mediokls trofjai ar sultingi kumpio gabalai daniausiai tra malonus akiai natiurmortas, demonstruojantis vaimis nukrauto stalo gaus ir vairov. iuo aspektu velgiant Ch. Soutine'as i tikrj daug artimesnis Rembrandtui, kurio drobse pirmiausia ikyla kitoks - egzistencinis - poiris, tai yra gyvenimo ir mirties metamorfozi dramatizmas. Kita vertus, is dmesys krauju pasruvusiam pasauliui galjo bti vienas stichinio pasmons protesto bd prie smurt, nuo biblini tekst studij vaikystje paveldta mslingo biblinio aukojimo ritualo baim. Daugelis Ch. Soutine'o natiurmort, meistrikai vaizduojani, pavyzdiui, asketik didiuli tui stal fone kelias varganas silkes, daroves ar vaisius, tarsi pasmons lygmenyje apeliuoja jo vaikysts ir pirmj gyvenimo met Paryiuje neibrendam skurd, nuom nuolatinio alkio jausm, kai visai alia spalvingais io miesto bulvarais ir gatvmis nerpestingai mirinja daugyb soi, gyvenimo malonumais pertekusi praeivi ir miesto svei. Patetikas trij pilk silki vaizdas ant didelio stalo primena tuos jaunysts laikus, kai Vilniuje taip turtingai apkrautas stalas simbolizavo soias dienas. Silks, esnakas, agurkas ir kitos varganos mogaus buities detals Ch. Soutine'o
d r o b s e gauna vos ne kosmin metafizin socialin praraj tarp skurdi prasm, priveria susimstyti apie ir turtuoli. Dailininko d r a u g pirmojo

gyvenimo Paryiuje prisiminimuose kaip nirs vaiduokliai nuolatos praslenka nykaus skurdo ir alkio motyvai, kai vlyv nakt atsikvojs po tapymo alkanas Ch. Soutine'as belsdavosi visas Avilio duris, praydamas nors menko duonos gaballio, ar kaip elgeta valandomis stovdavo prie kavini ar bar, laukdamas imesto ksnelio.

Paskutinieji gyvenimo ir krybos metai


Paskutiniaisiais gyvenimo metais Ch. Soutine'as gyveno prestiiniame Paryiaus rajone didiuliame bute, kuriame buvo erdvi virtuv, penki kambariai. Apie jo gyvenim ra tuo metu su juo bendravs dailinin-

kas Robertas Falkas: Gyveno jis labai usisklends. (...) Kart ujau jo but apie 12 valand dienos. Durys buvo neudarytos. Pirmame kambaryje ant grind guljo lagaminas, o jame ir greta krva nevari baltini. Antrame - puikus juodmedio senovikas stalas, o ant jo ir po juo - trys metalins konserv duts. Treiame kambaryje itaiginga lova su nevariomis nriniuotomis paklodmis. Ant ios lovos miega Soutine'as po atlasine suplyusi ydra antklode. Daugiau joki daikt. Ant grind prie lovos patiestas laikratis, ant jo sumesti kostiumai. Dirbtuvje siaubingas chaosas, etiudin nevari, visur visoks lamtas (Falk 1981,12-13). 1937 m. Ch. Soutine'as susipaino su tremtine i Vokietijos Gerda Groth, meno pasaulyje labiau inoma kitu Mademoiselle Garde - vardu. Tuomet dailininkas gyveno Paryiuje Orleano aveniu, bute su viesia dirbtuve, o vliau 1938 m. su G. Groth persikl Vill-Seurat. Tuomet jam jau prasidjo vis atrjanios ir nesibaigianios problemos su skrandio opa. Siame gyvenimo tarpsnyje Ch. Soutine'as bendravo su skulptore Ch. Orlov, poetu Blaise'u Cendrarsu, kompozitoriumi E. Satie ir garsiu amerikiei raytoju Henriu Milleriu, kuris apra paryietik savo period ir spalving Montparnaso dailinink pasaul knygoje Nexus-2. Mademoiselle Garde buvo eilin tapytojo gyvenimo meil, ir jis neslp savo aistros. Juos, tikriausiai, suartino praradim atmintis ir skausmingi praeities igyvenimai. Gard sumimas ir etapavimas koncentracijos stovykl Ch. Soutine'ui buvo skaudus likimo smgis. Karo metais jis ra jai meils kupinus laikus. Prie Antrj pasaulin kar apie 1938 m. Ch. Soutine'ui prasidjo eilin sunki kriz, kuri pagilino po Miuncheno suokalbio didjanti Europoje neivengiamos katastrofos nuojauta, ypa stebint Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje vykstanius procesus, kurie sunkiai slg yd kilms intelektualus ir menininkus. Dailininko kriz gilino vis daniau pasikartojantys skrandio opos skausmai, kurie versdavo j, kaip ir jo herojus drobse, raitytis kaniose. Ikilus karo grsmei jam buvo pasilyta ivykti JAV, taiau dailininkas liko naujojoje savo tvynje.

337
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Ch. Soutine'as. Vjuota diena, 1939

338
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Prasidjus Antrajam pasauliniam karui ir okupacijos metu Ch. Soutine'as nuo 1939 m. daugiausia gyveno kartu su G. Groth provinC

NNN

I.

cijoje Civry-sur-berein, apie 200 km. nuo Paryiaus, netoli Auxerre miesto, daug kart keit gyvenamj viet, bijodamas pakliti naci konclagerius. 1939 m. rugsjo 23 d. laike Ch. Soutine'as rao vienam savo biiuli: A retkariais matau Kikoine', kuris ruoiasi ivykti su eima Pietus. Daugiau joki ini neturiu apie Krmgne' ir Lipchitz. Blogieji laikai grta. Dangus pilkas, ir a kupinas sielvarto. Mano draugai isiblak po pasaul, ir a bijau, kad jie sugr lemting nelaims valand (r. Courthion 1972,132). Niriausios nuojautos pradjo pildytis po aibikos Pranczijos okupacijos, kai, atrodo, jau besitvarkantis gyvenimas sugriuvo kaip kort namelis. 1939 m. spalio 4 d. laike i Cuvry draugui Waldemarui Groghui Ch. Soutine'as prisipasta: (...) skrandis suteik man atokvp (...) Mane supantys mons yra malons. Nenordamas dykaduoniauti nutapiau kelias drobes. Skaitau knygas apie Rembrandt, Goya, Greco. Tai mane labai domina( r. ten pat). Kit met sausio 10 d. laike jis konstatuoja, kad neturime daugiau joki ini i Minsko ir Vilniaus( r. ten pat). Tuo metu sukurti peizaai persmelkti artjanios katastrofos nuotaik. io dramatiko gyvenimo tarpsnio puikiu atspindiu dailininko kryboje galime laikyti didios simbolins prasms kupin paveiksl Vjuota diena1939) ) , kuriame viskas apimta siautulingo vt rio. Drobs pirmame plane meistrikai nutapytas galingos vtros lenkiam medi guotas audringo dangaus fone. Kitame paveiksle Vtros gairinamas medis1939) ) pasirinktas lokalesnis t pai dram m - medio kov su galinga stichija - interpretuojantis motyvas. 1940 m. sausio 29 d. laike i Cuvry draugui W. Groghui jis pranea: A palikau pas poni Claire vien Modigliani'o piein kartu su kitais savo pieiniais. Tu pasiimk juos, jei mane itiks nelaim ( r. ten pat). Netrukus jo rusvaplauk gyvenimo draug bgl i Vokietijos buvo aretuota ir uvo naci konclageriuose. Ch. Soutine'as, kad ivengt draugs likimo, buvo priverstas su padirbtais dokumentais keisti kaskart gyvenam viet. 1940 m. gegu dailininkas suartja su buvusia M. Ernsto mona Marie Berthe Aurenche, kuri kartu su juo gyveno likusius trejus metus. I pradi jie slapstsi pas jos draugus Paryiuje, vliau - vairiuose IndreetLoire regiono kaimeliuose, daugiausia Champigny netoli Turo miesto. Tuo metu jis igyveno paskutin krybinio pakilimo tarpsn. Nepaisant silpstanios sveikatos, Ch. Soutine'as tap mylimus peiza-

us, didiulius medius, gyvnus ir vaikus. I to periodo iskirtini 339 meistrikai sodriomis spalvomis su rykiais potpi ir faktr pdsa- Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS kais nutapyti paveikslai Kiauls1941-1942) ) , Champigny PRAKEIKTOJO M peizaas ENINIKO taiau ir tamsiame fone skleidiasi netiktinai turtingi emocingos alios spalvos atspalviai, siliejantys kit spalv erdves.
TIPAS - L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

Vl atgimsta Ch. Soutine'o nostalgija dideliems mediams, kuriuos daugyb kart tap Vence, Ceret ir dar kart 1929 m. Vence. tapytojo krybinio pakilimo tarpsn vainikavo nuostabs gilios prasms prisodrinti peizaai. Juose vis labiau jauiamas grsmingos apokaliptins audros alsavimas, audros, kuri savo siautulingais skuriais griauna harmoning pasaul, sja nerim. 1942 m. Ch. Soutine'o kryboje vyrauja du pagrindiniai motyvai, - peizains tapybos tradicij tsianiose drobse atgimsta dmesys didingam mediui (Didelis med i s 1 9 4 2,)ar medi guotams. Tai peizaai, inyrantys i pasmons gelmi - vaikysts atminties. Jis intuityviai siek kompensuoti vaikysts praradimus, isiverti i nirios prisiminim patirties. Tikriausiai todl Ch. Soutine'o vlyvuosiuose kriniuose spontanikai isiliejo jo jaunysts vaizdai, motyvai. I ia - dailininko velnios nostalgijos jausmais nuspalvintas poiris savo gyvenimikojo kelio itakas, kurias simbolizuoja jo paveiksluose inyranios kelyje vaik - mergaits ir berniuko - figros, kurias nuo galing vtros uor saugo juos globojani alia kelio galing medi eils. iuose kriniuose, kaip ir daugelio kit litvak drobse, atsispindi prarastosios tvyns ilgesys, savo itak paiekos.

340
LITVAK KRYBOS IR J SKLAIDA PASAULYJE

1942 m. Ch. Soutine'as pirm kart netiktai prisilieia prie anksiau jam atrodiusios svetimos motinysts temos. Jis sukuria paveiks, _ _ . . , ^ ^ . ,
V.

..

lus Motinyste (1942), Mo iute su vaiku (1943). Artjant gyvenimo pabaigai jame vl atgimsta vaikyst sup vaizdiai ir prisiminimai. Elegikomis spalvomis nutapytoje Motinyst je pirmiausia akis krinta ne tarsi nutolusi motinos figra, o mieganio, suglebusio mao berniuko figra, lyg paukio su palautu kaklu ir sparnais. Jau nra uuomin grotesk, - ia dvelkia nerimo, skausmo, praradimo nuotaika. Taiau iame motinysts temos vaizde akivaizdiai stinga motinos ir vaik supanios meils ir ilumos. Dvi greta nutapytos figros yra tarsi atskirtos viena nuo kitos neregimos, neveikiamos sienos. Paskutiniuosius savo gyvenime Naujuosius metus Ch. Soutine'as sutiko Paryiuje, surengs savo draugams dailininkams savotik improvizuot hepening. Savo bst uleido vairioms keistoms, varganoms, tarsi i jo drobi atkeliavusioms visur mirinjanioms senutms. Negausiems savo lankytojams jas pristatinjo kaip tolimas giminaites. 1943 m. ruden vl atsiliep badavimo metais ugyventos ligos, prakiuro arnynas. Po eilins krizs Paryiaus klinik Ch. Soutine' atve rugpjio 7 d., bet jau pavluotai, - nieko negalima buvo padaryti. Skubiai atlikta operacija nebepadjo. Dailininkas mir rugpjio 9 d., sulauks vos penkiasdeimties, su svetimais padirbtais dokumentais. Palaidotas Montparnaso kapinse. paskutin kelion paskui karst naci okupuotame Paryiuje jo tik keli mons, tarp kuri buvo P. Picasso, J. Cocteau ir M. Jacobas. 1960 m. greta jo buVo palaidota ir paskutin jo gyvenimo draug - Marie Berthe Aurenche.

Pabaiga
Aptar vairius Ch. Soutine'o intelektualins biografijos ir krybos aspektus galime teigti, kad is i udaros yd bendruomens, kuriai bdinga grieta judaistin pasauljauta, atjs neeilinis talentas buvo beveik klasikinis peintre maudit, tai yra prakeikto menininko tipas, kurio kryba persmelkta prarast akn, tragikos nevilties ir disharmonijos jausmais. Ch. Soutine'o krybinis kelias prasidjo Vilniaus pieimo mokykloje, kur gavo profesionalius menininko parengimo pradmenis ir kur jis pradjo skleistis kaip daug adantis tapytojas. Jo asmenybei bdingas stiprus meninis angauotumas; sijungti talent susibrimo centr - Paryi, nenumaldomas noras visomis moderniojo painim. galiomis meno jau naujo meno sjd skatino vertis daugiataut ir meno pasaidio

kuris i Ryt Europos atvykusiam

nuoliui atvr naujus kelius pripainim

Atidus ir dmesingas groiui Ch. Soutine'as velg Paryiuje jam atsiskleidus nauj kultros pasaul alkanomis akimis, regjo, siurb save jo spdius, spalvas, amiais sukauptus menins kultros lobius. Gyvendamas tarpnacionalinje Montparnaso emigrant dailinink aplinkoje, lankydamas vairias studijas, analizuodamas Luvre didij praeities meistr krinius ir mokydamasis i dailinink biiuli, Ch. Soutine'as spariai formavo savj ekspresionistin, aiaruojani emocionali spalv stili, palikus gil pdsak modernistinio meno istorijoje. siliejs Vakar modernios tapybos skur, originalus Ch. Soutine'o talentas, paenklintas judjiko misticizmo takos, iekojo ir surado jame savo ni. Dailininkas daug dmesio skyr muziejinms studijoms, - pagrindiniais mokytojais ir didija dails akademija jam buvo Luvras, kur jis slpsi nuo didmiesio urmulio ir studijavo savo mylimus mokytojus - J. Fouuet, Rembrandt, P. Breugel, EI Grec, D. Velasuez, G. Courbet, V. Goya, V. van Goghir kitus. Ch. Soutine'o skvarbi akis fiksavo jautriausius spalv, atspalvi, viesos virpesius, lesiruots ypatumus, faktr sunkiai apiuopiamus niuansus. Nuoseklus kantrus darbas, tiesioginis slytis su yd kultros tradicija, praeities meistr kriniais, bendravimas su j avjusiais amininkais, dmus j plastini krybos detali studijavimas tapo ne tik vienu svarbiausi jo spartaus profesinio brendimo veiksni, bet ir padjo suformuoti savit vokiei ekspresionizmui artim stili. Jo tapiniuose savaip atsispindjo hebrajiko misticizmo pdsakai, negatyvi gyvenimo patirtis, vairiausios senosios ir modernios dails takos bei akylas dailininko vilgsnis mogaus kasdienybs pasaul. Atvykus i Vilniaus Paryi jam prireik deimties met kruopi muziejini studij Luvre, tempto darbo studijose, kol jis surado savo viet margame l'cole de Paris dailinink pasaulyje ir suformavo savit stili, kurio esm sudar emocionali spalv ir atspalvi aismas, ekspresyvus sodrus potpis su daugybs faktr pdsakais. Iskirtinis vaidmuo jo krybinje biografijoje teko amininkams P. Bonnardui, H. Matisse'ui, A. Modigliani'ui, A.Jevlenskiui ir kitiems, kurie turjo takos jo stilistikai. Nors Paryiuje Ch. Soutine'as ilgai gyveno ir kr bohemikoje ir kosmopolitinje modernistins pakraipos meninink aplinkoje, taiau :aip ir nesugebjo joje adaptuotis. Tai buvo pagrindin prieastis, kodl netgi lovs virnje jis iki gyvenimo pabaigos tarp Paryiaus dailinink liko vieniius, marginalas, pasaulietis, autsaideris, koleg vadinamas juive lituanien. Ch. Soutine'as buvo tarsi dviej skirting Vakar

341
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - L'COLE D E PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

342
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

kulturos istorijoje isikristalizavusi psichologini tip -juive errant ir peintre maudit - jungtis. Prakeiktiesiems menininkams bdingas s . . . . .
V

mones skilimas , neveikiamo bties tragizmo, kilmes be akn, pasaulio svetimumo atrus suvokimas Paryiaus kultrinje dirvoje suteik jo krybai ypatingo autentikumo ir pavert viena svarbiausi l'cole de Paris ir apskritai Vakar moderniosios dails figr. Ch. Soutine' labiausiai domino groteskiki, teatralizuoti personaai, vairs skurdo nukamuoti marginalai, valkatos, palieg vaikai, per kuriuos pirmiausia siek irykinti nukrypusius nuo klasikins estetikos standart, groio ideal motyvus ir utriruotus bruous. Jis sukr savit tragikojo modernizmo alininkams bding poetik, vaizdi sistem, netradicin groio samprat, kuri sugebjo perteikti tik jam prieinamomis menins raikos priemonmis, savito emocinio krvio rykiomis spalvomis. vairiuose Ch. Soutine'o krybai skirtuose tekstuose nuolat kylanti polemika dl dailininko santykio su litvak kultros tradicija yra neatsitiktin, - ji yra raktas io dailininko ir kit jo aplinkos tapytoj krybos savitumo painim. Retrospektyviai velgiant original Ch. Soutine'o krybin palikim akivaizdu, kad, nepaisant spontaniko siekio isiverti i vaikystje j slgusios ortodoksinio judaizmo takos, i Smilovii, i Vilniaus geto pasaulio, jis iki gyvenimo pabaigos isaugojo, nors ir netiesiogiai, ry su tuo pasauliu, kuriame jis gim, augo ir kur laik gyveno. Vliau, gyvendamas ir kurdamas svarbiausiame Vakar Europos modernistinio meno centre - Paryiuje, jis niekuomet nepamiro to kratovaizdio, kuriame praleido vaikyst, to pasaulio spalvos, vaizdiai gyveno pasmons gelmse ir stipriai veik daugel pagrindini jo krybos bruo, formavo jo poir pasaul, vaizdini hierarchij, savit tapybos stili, kolorito sistem. Taigi nors dailininkas siek isivaduoti i ortodoksins judaistins pasauliros takos, taiau jo kryb enklino yd misticizmas, deformuotas subjektyvus pasaulio suvokimas, modernistinei smonei bdingas bties tragizmo jausmas. Neatsitiktinai vis savo paryietik gyvenimo tarpsn jis liejosi prie moni, kuriems artimas buvo toks pasaulis. Dailininko kryba stipriai paenklinta gimtins landafto, spalv, tos LDK yd (litvak) kultros tradicijos, i kurios jis iaugo. Galime daryti ivad, kad Ch.
Soutine'as pirmiausia yra yd tapytojas, kuris, skirtingai nei M. Chagallas, E. Man-Katzas, P. Krmegne'as, L. Indenbaumas, motyv, J. Epsteinas, L Rybackas, form, pasaulpasaulio, netap atvirai ydik taiau neabejotinai daug gilesniame

spalv, simbolini vaizdi lygmenyje perteikia stiprios judaistins iros takos dvasi. Jo tapyba buvo subjektyvi simbolin to vaikysts

kuriame jis gyveno,

iraika, o Paryius

ir su juo susijusi

unikali

muziejin pasauljau-

343
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS -L'COLE DE PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

patirtis bei bohemika aplinka padjo jam surasti plastikai aktualias ir didiai taigias savo negatyvios tos iraikos formas. vaikysts patirties, traumuotos ydikos

Sugrs savo kryboje negatyvi vaikysts gyvenimo udaroje Iitvak bendruomenje, paryietikos bohemos ir Vakar dails tradicijos patirt ir giliai jauts vairias klasikinio bei modernaus meno takas,
is artimas ekspresionizmui l'cole de Paris korifjus liko nuoalyje nuo

svarbiausi modernistinio meno krypi, mokykl. Ekspresyvi, dramatika Ch. Soutine'o tapyba stipriai paveik vadinamj gesto tapyb ir vairias abstraktaus ekspresionizmo pakraipas - nuo Jaksono Pollocko iki Wilhelmo De Kooningo, n u o sjdio Cobra iki Franciso Bacono

ir daugelio kit dails meistr.

Literatra ir altiniai
Al-Wahidi, L. L'oeuvre de Soutine. Thse de doctorat sous la direction de M. Le Bot, Universitete Paris 1. Paris, 1985. Arbit Blatas, N. Portraits de Montparnasse, d. Samogy. Paris, 1998. Arbit Blatas, N. Aspects de Venise, d. Canova. Trevise, 1996. Arbit Blatas, N. Hommage l'cole de Paris, d. Soutier. Paris, 1964. Barnes, A. C. The Art in Paiting. New York, 1925. Budrys, S.; Budrien V. Pieimo mokykla Vilniuje 1866-1915 // . I Lietuvi kultros istorijos, t. 2. Vilnius, 1959, p. 333-337. Cassou, Jean. Pablo Picasso, d. Samogy. Paris, 1975. Cassou, Jean. Panorama des arts plastiques contemporains, d. Gallimard. Paris, 1960. Czanne, 1972: . . : , 1972. .

Chagall, Mark, 1994: , M. . , 1994. Chapiro, Jasques. La Ruche, d. Flammarion. Paris, 1960. Cogniat, Raimond. Soutine, d. Flammarion. Paris, 1973. Cogniat, Raimond. Soutine, d. La Chene. Paris, 1945. Collie, Andr. Souvenirs sur Soutine". Le Spectaceur des arts, no. 1,18 dcembre 1944. Paris. Courthion, Pierre. Soutine, peintre du dchirant, d. dita Lausanne. Paris, 1972. Courthion, Pierre. Soutine: Art independent, d. Albin Michel. Paris, 1958. Crespelle, J.-P. Montparnasse vivant, d. Hachette. Paris, 1962.

344
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Diehl, Gaston. Krmgne ou l'expressionnisme sublim. Paris, 1990. Dorival, Bernard. Existetil un exspressionnisme juif?" Art prsent, 1945, no. 1. Paris. Efros, 1930: , A. M. . , 1930. Falk, 1981: , . . . . . , 1981. Farcy, A. Blatas, d. Quatre Chemins. Paris, 1962. Faure, Elie. Soutine, d. Crs. Paris, 1929. Gradinskait, Vilma. y d menas tarpukario Lietuvoje". I yd muziejus. Almanachas, 2005. Gse, Ernst-Gerhard. Tod und Zerstrung im Werk Chaim Soutines". Chaim Soutine, 1893-1943. Austellungs Katalog, Munster, Wesfalischen Landesmuseum fr Kunst und Kulturgeschichte. Munster, 1981. Haftmann, W. Malerei in XX Jahrhundert, Bd. \. Mnchen, 1976. Hunter, Samas. Modern French Painting. New York, 1957. Jarass, Dominique. Existe-t-il un art juif? d. Biro. Paris, 2006. Kikoine, M. Les Pionniers de l'Ecole de Paris, d. de Albaron. Paris,1991. Kikoine une matre de l'cole de Paris, textes J.M. Dunoya et G. Nret, d. ArteAdrien Maeght. Paris, 1987. Kikoine, d. de Albaron - Prsence du Livre. Paris, 1992. Kikoine, ouvrage collectif de J. Cassou, E. Roditi, M. Mann et J. Yankel, d. D'Art H. Piazza. Paris, 1937. Klbaner, Daniel. Soutine. Le tourment flamboyant, d. Somogy. Paris, 2000. Klver, Billz; Martin Julie. Kiki et Montparnasse 1900-1930, d. Flammarion. Paris, 1989. Kramer, Hilton. The Age ofthe Avant-Garde. New York, 1973. Krmgne. Muse des Beaux-Arts de Chartres. Paris, 1990. Krmgne. 1890-1981, d. Pavillon des Arts. Paris, 1993. Krestovski, Lydie. La laideur dans l'art travers les ges, d. Le Seuil. Paris, 1947. L'cole de Paris. 1904-1929, d. Muse d'art moderne de la Ville de Paris. Paris, 2000. Lassaigne Jacques. Soutine, d. Hazan. Paris, 1954. Lassaigne, Jacques. Cent chefs-d'oeuvre des peintres de L'cole de Paris. Paris, 1947. Le Foll Claire, L'cole de artistique de Vitebsk (1897-1923). Eveil et rayonnement autour de Pen, Chagall et Malvitch, d. LHarmattan. Paris, 2002. Les peintres de Zborowski: Modigliani, Urtillo, Soutine et leurs amis. Lausanne, 1994. Lipchitz, Jacques. Modigliani, d. Flammarion. Paris, 1966.

Malinowski, Jerzy. Kultura artystyczna Wilna 1893-1945 // . In Wilenskie srodozvisko artystyczna Wilna 1893-1945. Olsztyn, 1989, 15-41. Malinowski, Jerzy. Wilniaus yd meninis gyvenimas. Krantai, 1992, balandis-gegu-birelis. Marcade, Jean-Claude. L'avant-grande russe, d. Flammarion. Paris, 1995. Marcade, Valentine. Le renouveau de Vart pictural russe, d. L'Age d'Homme. Lausanne, 1971. Michaud, Erik. Histoire de Vart. Une discipline ses frontires, d. Hazan. Paris, 2005. Modigliani, Amadeo, 1995: . , 1995. Moskva-Pary, 1981: -. 1990-1930. , . 1, 2. : , 1981. Nacenta, Raymond. L'cole de Paris. Son histoire, son poque, d. Seghers. Neuchatel, 1960. Nakov, Andri. L'avant-garde russe, d. Hazan. Paris, 1984. Neher-Bernheim, Rene. Histoire juive de la Renaissance nos jours (faits et documents) vol. 2. Paris: Klincksieck, 1971. Nicodski, Clarisse, Soutine ou la profanation, d. Jean-Claude Lattes. Paris, 1993. Nieszawer, Nadine; Boye, Marie; Fogel, Paul. Peintres juifs Paris (1905-1939), d. Denoel. Paris, 2000. Nietzsche, 1901: , . , T. 9. , 1901. Orloff, Chana. Mon ami Soutine. Preuves, 1951, novembre. Paris. Pourchier, Suzanne. De Vilna Montparnasse. In Plasseraud, Minczeles (dir). Lituanie juive 1918-1940. Message d'un monde eglouti, Autrement, collection Mmoires, 1966, no. 44. Paris, 235-254. Ragon, Marcel. L'espressionisme, d. Rencontre. Lausanne, 1966. Ran, L. Vilna, Jarusalem of Lithuania. Oxford, 1987. Read, Herbert. Trumpa moderniosios tapybos istorija. Vilnius: Vaga, 1994. Rcit d'aprs P. Jourdain. In Kliver Billy; Martin Julie. Kiki et Montparnasse 1900-1930, d. Flammarion. Paris, 1998. Resnik, Regina. A. Blatas, d. Arche. Paris, 1970. Ruth, Apter-Gabriel. Tradition and Rvolution. The Jewish Renaissance in Russian Avant-Gard Art 1912-1928. The Isral Musum. Jerusalem, 1987. Serouya, Henry. Le mysticisme juif. In Mercure de France. Paris, 1936. Serullaz, Maurice. Peintres maudits, d. Hachette. Paris, 1968. Soutine. Pinacothque de Paris 10 octobre 2007-janvier 2008, Commisaire de l'exposition Marc Restellini, d. Pinacothque de Paris. Paris, 2007. Szittya, Emile. Soutine et son temps, d. La Bibliothque des Arts. Paris, 1955.

345
Antanas Andrijauskas SOUTINE'AS PRAKEIKTOJO M E N I N I K O " TIPAS - l'COLE D E PARIS TRAGIKOJO M O D E R N I Z M O ESTETIKOS KONTEKSTE

346
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Tolstoi, 2005: , . . XXI , 2005.

Tuchman, Maurice; Dunov Esti; Peris Klaus. Chaim Soutine. Catalogue Raisonn, vol. 1-2, dition trilingue: franais, anglais et allemand, d. Tachen. Koln-Lond o n - M a d r i d - N e w York - Paris-Tokyo, 2001. Un peintre Michel Kikoine, un sculpteur Michael Brenner. In Catalogue d'un exposition. Galerie Elyse Matignon, 1994. Vilenkin, 1989: , . . , 1989. Visockis, A. J. Montvilos pieimo klass Vilniuje. I Istorija, XXXVI. Vilnius, 1986, p.70-79. Waldemar-George. Soutine et la violence dramatique. In UAmour de art. Paris, 1923. Waldemar-George. Soutine, L'art vivant, vol. 3. Paris, 1927. Waldemar-George. Soutine, d. Le Triangle. Paris, 1928. Waldemar-George. Ecole franaise ou Ecole de Paris. Formes 1,1931, juin, Paris. Waldemar-George. Existe-t-il un art juif? Les Nouvelles littraires, 1949,24 septembre, Paris. Waldemar-George. Grandeur et sevitude de Chaim Soutine. Art et Style, 1959, no. 52, Paris. Waldemar-George. Krmgne, d. le Triangle. Paris, 1930. Waldemar-George. Les Arts et les artistes. - Blatas, d. Editrat. Paris, 1938. Werner, Afred. Soutine, d. Ars Mundi. Paris, 1991. Werner, Afred. Chaim Soutine, d. Cercle d'Art. Paris, 1986. Wheeler, Monroe. Soutine. New York, 1950. Wigoder, Geoffrey. Art et civilisation du peuple juif, vol. 2, d. Vilo. Fribourg, 1973. Zingerman, 1993: , . . . . . . : , 1993.

Geda

BAAUSKAIT

347

Vilniaus dails akademijos, Kauno dails fakultetas

LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR RENESANSO DAILS STUDIJAS


E s m i n i a i o d i a i : menotyra, Berensonas, litvak kultra, renesanso meno studijos.

Straipsnis skirtas Lietuvoje gimusiam pasaulinio garso menotyrininkui Bernardui Berensonui, vienam ikiliausi Vakar renesanso meno ir menotyros idj istorijos specialist. Glaustai aptariami B. Berensono gyvenimo metai Lietuvoje, eimos taka jo pasaulirai, santykiai su ortodoksika yd bendruomene. Analizuojami B. Berensono studij metai JAV ir gyvenimas Vakar Europos alyse, lankymasis pagrindiniuose kultros centruose, kurie pastmjo menotyrinink Vakar renesansins dails studijas. Ypatingas dmesys skiriamas tam menotyrini idj kontekstui, kuris lm savitos B. Berensono renesansinio meno koncepcijos radimsi, atskleidiamas jo veikaluose pltojam renesansinio meno tyrinjimo strategij ir metod savitumas, santykiai su ymiausi XX a. menotyrinink koncepcijomis.

Litvakika kilm ir intelektualins biografijos vingiai


ymus ital renesanso tapybos inovas Bernardas Berensonas (Bernhardas Valvrojenskis) gim 1865 m. birelio 26 d. Butrimonyse, Alytaus apskrityje yd eimoje. Tvas - Albertas Valvrojenskis kils i Daug, motina - Judita Mickleanski buvo Butrimoni miestelio garbaus ydo Solomono Mickleanskio, kildinusio save i Ispanijos sefardin Abraveneli gimins, jauniausioji dukt. Bsimo menotyros korifjaus vaikyst prabgo vaizdingame dzk krate, Butrimonyse, erdviuose seneli namuose. eimoje, kurioje augo trys seserys - Senda*, Rachel ir Elizabeta - bei brolis Abrahamas, Bernardas buvo vyriausias vaikas. Deja, nedaug inome apie B. Berensono vaikyst Lietuvoje. J painoj tvirtina, kad apie savo vaikyst jis nemgo pasakoti, o pri-

* Senda Berenson-Abbott (1868-1954) inoma moter krepinio pionier. 1899 m. merginoms pritaikytos Sendos krepinio taisykls galiojo net 75 metus.

348
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Bernardas Berensonas Florencijoje, 1952

mygtinai praomas patardavo pasiskaityti Henryko Sienkiewicziaus novel Bartiekas nugaltojas (Bartiek zwycizca"), Pauline Wengeroff Moiuts prisiminimus (Memoiren einer Grossmuter"), kur apraomas pasiturinios tradicins patriarchalins yd eimos gyvenimas, besisukantis apie miestelio sinagog, mald triskart per dien ir religines ventes, taip pat Schmarya Levino autobiografij Vaikyst egzilyje bei ymiojo sionisto, pirmojo Izraelio prezidento Chaimo Weizmanno autobiografij Bandymai ir klaidos (Triai and error", 1949), kurios pirmame skyriuje B. Berensonas net ra pastab: viskas buvo btent taip", ar aistring keliautoj broli Jeano ir Jeromo Tharaudo roman Kryiaus elis (L'Ombre de la croix", 1917), kur meistrikai dramatik siuet pinta daugyb j surinkt prisiminim apie Galicij ir Lenkij. Visa tai ir galt bti gan tikslus Bernardo lietuvikos vaikysts paveikslas. Folklore, liaudies dainose nuolat minimas skurdas. maiktuolis Motk Chabadas apie tai yra pasakojs: Vienam turtuoliui jis saks: - Nori gyventi aminai - apsigyvenk Butrimonyse. - O k, ten visi ilgaamiai? - Ne, bet kiek stovi Butrimonys, ten n karto nemir n vienas turtuolis" (r. Lempertas 2007). Bernardas nuo ankstyvos vaikysts buvo prisiris prie moiuts i motinos puss - Goldie (Guedellos), i kurios perm priklausomybs litvak kultrai suvokim. Bsimasis menotyrininkas vis gyvenim isaugojo ryk moiuts paveiksl, nors ji mir, kai jam buvo vos penkeri, taiau prisiminimai apie jos sukurt litvak eimos ir jos tradicij aur lydjo j vis gyvenim. Ypatingas seneji nam malonumas buvo sultingos abo vais" ir vaki viesoje rinti didiul abo pyn chal. B. Berensonas taip pat prisimena, kaip jo senelis, stambaus sudjimo milinas, it v. Kristoforas neiodavo j ant deiniojo peties (r. Mariano 1966, 102). Solomonas Mickleshanskis, senelis i motinos puss, mgo sakyti, kad persekiojimas buvo vienintelis ydus vienijs dalykas. Po LDK suirimo ir Litos teritorijos jungimo Rusijos imperijos

sudt litvak gyvenimo slygos gerokai pablogjo, - jie prarado LDK valdov teikiamas privelegijas ir tapo viena labiausiai engiam carinje Rusijoje tautini maum. Reikia prisiminti, kad dl tolerancijos tradicijos, yd padtis etnins Lietuvos teritorijoje buvo daug palankesn, nei kituose Rusijos imperijos regionuose. Tikriausiai todl B. Berensonas, skirtingai nei jo draugai, emigrav JAV i Ukrainos ir kit imperijos region, vaikysts prisimin ne pogromus, kurie, regis, ilgam aplenkdavo Butrimonis, bet per miestel ygiuojani kari kolonas. Nepaisant laisvamanik sitikinim, B. Berensono tvas nesiprieino snaus klasikiniam hebrajikam aukljimui. Todl snus m lankyti tradicin cheder, religin pradin yd berniuk mokykl. B. Berensonas su meile prisimena save sdint alia pirmojo savo rabino ir peiojant jo veli barzd. Kadangi net detaliausiuose to meto emlapiuose nedidel Butrimoni miestel buvo sunku surasti, o dar sunkiau itarti jo pavadinim, pats B. Berensonas daniausiai nurodydavo, kad yra kils i Vilna (Vilniaus), i plaiai inomos yd bendruomenje ne tik litvak, bet ir atgimstanios yd kultros metropolijos. Bsimojo menotyrininko santykyje su litvak kultros tradicijomis buvo ryki tiek moiuts, tiek ir tvo taka. Nors tvas neturjo jokios aikiai apibrtos profesijos, buvo intelektualus ir apsiskaits mogus. Jis anksti susiavjo yd apvietos sjdiu haskala, o laisvamanybs ir apvietos ideologijos auklio Voltaire'o vokiki vertimai buvo tarsi jo maldaknyg. Laisvamanikos tvo kalbos tuomet ortodoksikoje litvak bendruomenje buvo netiktos, taiau neabejotinai veik bsimojo menotyrininko pasaulir. ia ir formavosi dramatiko blakymosi tarp konservatyvios ortodoksikos litvak kultros ir laisvamanybs uuomazgos, kurios vliau turjo takos jo gyvenimui ir krybai. Sugrkime vl skaidrios vaikysts laikus, kai eiameiui Bernardui mokykloje buvo patikta garsiai skaityti sudting Pradios Knyg hebrajikai su pauzmis, kad rabinas terpt paaikinimus jidi kalba. Maam berniukui Senojo Testamento studijos tapo tuo pagrindu,

349
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Butrimonys

350
LITVAK KRYBOS IR ; SKLAIDA PASAULYJE

kur remsis jo vlesns intelektualins valgos. Praslinkus daugeliui met menotyrininkas pripains: Senojo Testamento Heksateucho, Isto prana Knyg skaitymui bei j mokymuisi atmintinai, kuomet rin
R

neturjau ir deimties, esu dkingas u dvi paskatas, - nepasotinam domjimsi aknimis bei istorija (...) ir nepakantum neteisybei( Berenson 1949, 57). Kai kurie vaizdingi sakralini tekst paaikinimai sir B. Berensonui atmint, - tai tekstai apie siplieskusi Faraono neapykant Mozei, kai is faraon, kuris man ess dievas, utiko pernelyg mogikai besitutinant Nilo pakrantje, ar dramatizuot istorij apie susitarim tarp Viepaties ir Abraomo, keistai patvirtintos liaudiku bdu, palieiant vienam kito vyrikumo organus. Nepaisant i vaikysts paveldtos didios pagarbos sakraliniams senovs yd tekstams, B. Berensonas kitaip, nei daugelis kit iprususi litvak, negalvojo apie didiul bendruomens pagarb, susijusi su rabinyste. Nors teko skaityti nemaa vairiausi jo epistoliarinio palikimo ir su juo bendravusi moni tekst, taiau niekur neradau netgi uuomin, bding daugeliui ikiliausi XX a. Vakar yd kilms intelektual biografijoms, kad tarp jo protvi buv rabin. 1875 m. B. Bernardo eima emigravo JAV ir sikr Bostone. ia jau gyveno apie penkias deimtis yd eim i Butrimoni. Amerikoje B. Berensono tvas sijung antireligin yd grupel, susiavjusi Voltaire'o ir Juls Renano idjomis. Jis udraud monai lankyti sinagog, o Bernardo snaus nera Talmudo Toros mokykl tsti hebrajik studij, kurios iam gerai seksi. Taigi pasaulietins tvo pairos atskyr nuo yd bendruomens ir jo vaikus. Bostone tuo metu gyveno gausi yd bendruomen. Ekonomikai ypa gerai seksi su pirmja emigrant banga atvykusiems Vokietijos ydams, niekinamai velgusiems skurdius naujai atvykusiuosius, jidi kalba kalbanius litvakus keistomis slavikomis pavardmis. Skmingas pirmosios yd bangos pavyzdys skatino ir atvykusiuosius sekti j pdomis bei keisti savo pavardes. Bernardo giminje pirmasis, ko gero, savo pavard pasikeit germanikai skambani Berenson tvo pusbrolis. Bostone Bernardas lank mokykl, kurioje moksi daug neyd eim vaik. J draugijoje berniukas savaime sitrauk amerikonjimo proces*. Bostono vieojoje bibliotekoje, kuri jis eidavo dukart per savait knyg, bibliotekininkus Bernardas stebino knyg rijimo
* 1885-j pabaigoje, bdamas 20 met, B. Berensonas oficialiai apsikriktijo. Taip jis man nors iorikai atsiskirsis nuo hebrajikos priklausomybs ir gausis nauj, amerikietikj, identitet.

tempu. Berniuk gamta apdovanojo puikia atmintimi: jau paauglystje jo galvoje tartum kokioje enciklopedijoje buvo pilna informacijos. Kaip ir kiti paaugliai jis skait vairiausias knygas, taiau jau tada m atmintinai mokytis vokiei bei angl poet eiles, domtis rus literatra ir istorija. Dar paauglystje pradjo mokytis arab kalbos, nordamas originalo kalba skaityti Koran. Mokykloje jam ypa seksi istorija, angl kalba, literatros istorija, geografija. Filologiniai polinkiai nulm ir studij programos pasirinkim Bostono universitete, kur stojo 1883 m., ketindamas tapti lingvistu arba raytoju. Jaunuolio ambicijos tapti raytoju irykjo dar prie studijas. Ruodamasis raytojo darbui jis ne tik daug skait, bet ir skrupulingai usirainjo korteles filosofinius apmstymus, kaup perskaityt krini iraus, tikdamasis juos vliau panaudoti savo kriniuose. Jausdamas Bostono universiteto akademini studij ribotum, B. Berensonas nuo 1884 m. rudens semestro perjo prestiin Harvardo universitet. ia studijavo sanskrito, arab kalbas, vokiei vidurami poezij, ep, ts graik, lotyn, hebraj kalb studijas. Tuo metu Harvardo universitetas gyveno aukso ami, kur skatino jo prezidento Charleso W. Elioto 1870 m. vestos reformos: laisvesn pageidaujam dalyk studij pasirinkimo sistema, atvrusi kelius ir kurs turinio, dstymo inovacijoms bei nauj paangi mokslini metod taikymui humanitarinse disciplinose. Universitete pulsavo permain dvasia. 1885 m. rykesni literatrini polinki turintys studentai pradjo leisti literatrin urnal Harvard Monthly. Dar nesibaigus pirmam semestrui, B. Berensonas buvo priimtas elitin 15 nari literat draugij O. K.. Jai priklaus studentai ir kilmingi bei takingi Bostono auktuomens atstovai (mecenatai), kurie jaut pareig rpintis jaunais talentingais monmis. Naryst klube O. K. ved Bernard Harvardo literatrinio elito rat. Globoti B. Berenson msi viena tenyki literatros ymybi - Thomas Sergeantas Perry, buvs Harvardo universiteto dstytojas, vliau - Isabella Stewart Gardner, taip pat priklausiusi O. K. klubui.

351
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Butrimonys

^
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Poskis renesanso dails

tyrinjimus

Aktyvus intelektualinis Harvardo gyvenimas adino jaunuolio mokslines ambicijas. Amerikoje tuo metu jau buvo suvejs, meno istoriko Oliverio Larkino odiais, vadinamasis renesanso kompleksas, inspiruotas kultine tapusios Jacobo Burckhardto knygos Die Kultur der Renaissance in Italien (Renesanso civilizacija Italijoje1860,;vert. angl. k. 1878) idj. Tuometini student vaizduot audrino ir Walterio Paterio knyga Studies in the History ofthe Renaissance (Renesanso istorijos tyrinjimai, 1878), ypa sensualios jos Ivados, lmusios B. Berensono mokslini interes formavimsi. i knyg studijos pastmjo ambicing jaunuol vis madingesn tarp intelektual menotyrini studij pasaul. B. Berensono kelias ia kryptimi prasidjo ankstyvaisiais literatros kritikos rainiais*. Pasirodius pirmajam straipsniui, bsimasis menotyrininkas ikart buvo trauktas urnalo Harvard Monthly redakcin taryb, o mokydamasis paskutiniame kurse irinktas vyriausiuoju redaktoriumi. Tuo metu jaunuolis svajojo apie galimyb gilinti inias Oksforde, keliauti po Europ. Todl prayme kelioni stipendijai gauti idst ambicingus planus: vykti Paryi, kad susipaint su jo architektra ir galerijomis, po to Berlyno universitete studijuoti men bei arab kalb, o Italijoje - ital men ir literatr. ioje programoje vyravo menotyros studijos, kurias jis rinkosi, nes jis jauts, kaip pats ra, ios srities ini stygi. Jaunuolis taip pat planavo tsti hebraj ir pers kalb studijas, o Paryiuje klausytis Renano paskait, lankytis teatruose, vliau trumpam usukti Anglij, Rusij. Nors B. Berensonas gavo puikias rekomendacijas, jo praymas buvo atmestas. Taiau vertindami B. Berenson ir George' Santayan (vliau pasaulinio garso estetik) kaip geriausius t met laidos studentus, universiteto dstytojai ir bi1886 m. B. Berensonas kaip kritikas debiutavo Harvard Monthly straipsniu apie dar neiverst angl kalb Gogolio Revizori, kuris dl sunkiai amerikiei skaitytojui suprantam aliuzij ikart sukl susidomjim jaunu eruditu. Netrukus recenzavo Gogolio apsakym rinkin, itin daug dmesio skirdamas vertimo klaidoms. Vliau paskelb isam straipsn Grafo Levo Tolstojaus literatriniai kriniai". B. Berensonui dirbant redaktoriumi buvo ileisti du urnalo numeriai, isaugoj auktus literatrinius ir mokslinius pirmtak standartus. Viename j B. Berensonas paskelb es Ar Mohammedas buvo apsiauklis, isirutuliojusi i Korano studij originalo kalba. is straipsnis - svarbus bandymas psichologikai rekonstruoti asmenyb. Po keleri met metod jis panaudojo, raydamas jau menotyrin studij apie Italijos tapytojus. Netrukus menotyros problematik linkstantis jaunuolis ispausdino autobiografin apysak Treia kategorija", kurioje nagrinjo savo santyk su krikionybe. Apysakoje teigiama, kad norint suprasti Vakar men btina painti krikionyb. Be to, paskelb pustuzin maiau reikming knyg recenzij. Bdamas Harvard Monthly vyriausiuoju redaktoriumi susilauk pagarbos ir vertinimo ne tik i koleg. Pavyzdiui, Bostono Advertiser konstatavo, kad Harvard Monthly yra ikilus ir reikmingas Amerikos literatrinio gyvenimo faktas.

iuliai surinko lygiavert stipendijai 700 doleri sum, kad gabus jaunuolis galt metus praleisti Europoje. Taigi prasidjo B. Berensono kultrin piligrimyst po Europ, atvedusi j menotyros pasaul*. Jis iekojo nauj spdi, naujos patirties. Keliones, kaip ir planavo, pradjo nuo Paryiaus, kuriame praleido pus met. Daug skait, lank privaias prancz kalbos pamokas, itisas dienas leisdavo muziejuose, savo itverme stebindamas biiulius - neretai pusdien praleisdavo kontempliuodamas prie vieno paveikslo, tarsi nordamas sugerti kiekvien linij, potp. I Paryiaus nuvyko London, susiavjo Oksfordu, aplank stabi meno krini kolekcij kratus ir miestus, - Belgij, Olandij, Berlyn, Drezden, Vien, enev, Italij, vliau tapusi treija B. Berensono tvyne. Aplank Graikij, Ispanij, dar kart Italij, Vokietij, Anglij. Ne tik tuo metu, bet ir vliau stengsi laikytis universitete usibrtos nuostatos, - bent kas antri metai aplankyti pagrindines Europos galerijas. Kultrin piligrimyst utruko gerokai ilgiau nei planuota: Amerik (jau kaip sveias) B. Berensonas gro tik po septyneri met. Jau pirmos kelions metu Europ Bernardas perskait naujausias jidi kalba Rusijoje paraytas noveles / romanus ir Amerikos teologiniame urnale apra i kylani literatr. Lankydamasis Bergame Berensonas suvok pagaliau rads tikrj savo paaukim. B damas dvideimties turjau miglot, bet gundani vilt tapti poetu, raytoju, mstytoju, kritiku - tai yra naujuoju Goethe..." Jis prisimin tuomet savo biiuliui pasaks, kad niekas iki ms nra vis savo jg ir gyvenimo paskyrs inov veiklai (to connoisseurship). Vieni jos msi, kad itrkt i politikos (Morelli bei Minghetti), kiti todl, kad dirbo muziejuose, dar kiti, kad dst meno istorij. Mes pirmieji neturime joki ambicij, vili ar mini apie atlyg. Mes turime atsidti autentik XV-XVI ami ital tapytoj krini studijavimui ir atskyrimui nuo nepagrstai jiems priskiriam. (...) Nesustosime,
* Bdamas Europoje B. Berensonas rpinosi dar Bostone parayt ir urnalams isiuntint savo apysak likimu. Igyveno, kad niekaip nepavyksta j paskelbti. Tiesa, jas mielai spausdino Harvard Monthly, taiau ten nemokjo honorar, o negaudamas honoraro B. Berensonas jautsi mgju. Kad taptum profesionaliu raytoju, guodsi jis, - u raym turi gauti atlyginim". Jo sesuo Senda bei ponia Gardner laikuose vis domjosi, koki paang jis padars kaip raytojas. B. Berensonas jautsi sipareigojs, privals neapvilti savo gerbj, djusi j tiek vili. i atsakomyb j itin slg. Laike Sendai isitar pavydintis jai laisvs, kadangi j mylintys mons nieko i jos nelaukia. O rayti ities jis nebera. Jo dmes vis labiau trauk dails pasaulis, nustms literatrinius interesus antr plan.

353
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Jakobas Burckhardtas

354
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

kol sitikinsime, kad kiekvienas Lotto yra Lotto, kiekvienas Cariani yra Cariani, kiekvienas Santa Croce yra Santa Croce, kol suinosime, kuris
.V , ! I . , . . ^ ^ .,//--.

is keli paveiksl priskirtinas Santa Crocei (Berenson 1949, 60). Po Europ B. Berensonas keliavo kartais drauge su Enrico Costa, Giovanni Morellio mokiniu, kartais su Charlesu Loeseriu, biiuliu i Harvardo. Kelioni spdius fiksuodavo ilguose reguliariuose laikuose seseriai Sendai ir globjai I. Gardner. ie treji metai klajoni po Vakar Europos ali dails muziejus, ypa po Italij, padjo B. Berenonui atrasti savo paaukim. Valand valandos, praleistos garsiausiose dails galerijose, o ypa susitikimas su G. Morelliu, buvo stiprs katalizatoriai, lm menotyrininko profesijos pasirinkim. 1894 m. buvo lemtingi B. Berensono gyvenimui - pasirod pirmoji menotyrin jo knyga The Venetian Painters of the Renaissance (Venecijos renesanso tapytojai )su pagrindini paveiksl srau ir j saugojimo viet indeksu. Menin kryb ia jis aikina kaip sociokultrins terps nulemt proces, daug dmesio skiria iliustratyviems-siuetiniams dalykams. Pairoms kintant, kontekstinio meno krinio apibrtumo B. Berensonas atsisakys, susiedamas j su formaliosios mokyklos idj taka ir imanentini meno form raika. Tiesa, nuolaidiaudamas savo klasikocentristiniam skoniui, B. Berensonas prioritet teikia konkretiems anrams ir siuetams, kuri centre mogaus knas, siejamas su tobuliausiai taktilines vertybes ir judjim perteikianiomis struktromis. Knygos Venecijos renesanso tapytojai pasirodymas liudijo naujo talentingo ital renesanso dails specialisto debiut menotyros pasaulyje. iuos lkesius patvirtino ir kita po met paskelbta studija Lorenzo Lotto. An Essay in Constructive Art Criticism (Lorenzo Lotto. Konstruktyvios meno kritikos e s 1 8 9 5,).Tai naujo tipo monografija, kuria B. Berensonas siek pademonstruoti inov metod. Knygoje detaliai analizuojami ne tik paties Lotto, bet ir jo pirmtak bei pasekj kriniai. Nuo 1895 m. iki 1934 m. garsjantis menotyrininkas nuolat ra straipsnius autoritetingj Gazette des Beaux Arts. Vliau daugelis jo darb pasirod originalo (angl) kalba jo straipsni rinkiniuose*. Netrukus viena po kitos ijo pasaulin lov menotyrininkui pelniusios knygos The Florentine Painters of the Renaissance (Florencijos renesanso tapytojai,
1896), The Central Italian Painters of the Renaissance (Centrins Italijos
* 1895 m. B. Berensonas sukl sumait tarp garsij paveiksl savinink, paskelbs pamflet Venecijos tapyba iki Tiziano", parayt Venecijos meno parodos vienoje Londono galerijoje proga. iuo straipsniu jis nuvainikavo daugelio garsi parodoje eksponuot dailinink paveiksl vardus bei atkreip dmes save kaip perspektyv meno inov ir drs atributori.

renesanso t a p y t o j a i 1 8 9 7,).ios fundamentins studijos, isiskirianios subtilia analize, yra puikiai dokumentuotos, pateikiami plats minim region dailinink krini ir j saugojimo viet sraai. 1895 m. B. Berensonas penkeriems metams sikr netoli Florencijos, Fiesolje. Vasar keliaudavo, o likus laik ra knyg The Drawings of the Florentine Painters (Florencijos tapytoj pieiniai ), kurios mediagai surinkti ir parayti prireik beveik deimtmeio. Knyga pasirod 1903 m. ir sukl didiul specialist susidomjim. Menotyros istorijoje tai buvo pirmasis bandymas apvelgti dailininko, kaip piejo, veikl, komponuojant bei tapant galutines drobes, o tai palengvino tapybos krini identifikavim ir atributavim. 1907 m. ileista paskutinioji, ketvirtoji, ital renesanso dailei skirta knyga The North
Italian Painters of the Renaissan-

355
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

ce (iaurs Italijos renesanso tapytojai), kur, kaip ir kitose, skelbiamas kruopiai parengtas paveiksl ir j saugojimo viet sraas. i keturi knyg studija tvirtino B. Berensono, dabar jau vieno autoritetingiausi renesanso dails inov, reputacij. Kaip ir Konradas Fiedleris bei Henris Wolfflinas, jis teig, kad mogaus akiai suteiktas gebjimas transformuoti vizualines pasaulio formas optines schemas, pripaino, kad meno tikslas - ne tikrovs pamgdiojimas ar reorganizavimas, o naujos menins tikrovs krimas. Siedamas tikrov su psichofiziologiniais procesais, vykstaniais akies tinklainje, jis aptaria i proces poveikio galimybes. Btent dl ios struktros meninis pasaulis tampa realesnis u tikrov, nes objektas, kur mes reaguojame prastai, perkeltas menin plotm sukelia ypating gyvybini gali antpld. Toks gali suadinimas - ne psichofizins energijos organizme padidjimas, siejamas su adrenalino kiekio kraujyje pagausjimu, bet specifiniai mogaus dvasioje vykstantys procesai, kuriuos galima palyginti su muzikiniu skambesiu, palietus sielos instrumento stygas. Nuo 1894 m., kuomet B. Berensonas nupirko I. S. Gardner kolekcijai pirmj paveiksl - Botticell, jis m rpintis ir ios garsios men mecenats kolekcijos komplektavimu, kartu nuolat reng naujas savo

Giovannis Morellis

356
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

knygas. Skmingas bendradarbiavimas su magnate atvr jam ir kit turting Amerikos kolekcinink nam duris. 1907 m. B. Berensonas
V

I I I

uzmezge dalykinius santykius su Josephu Duveenu. J bendravimas, sukls daug vairi kalb, truko beveik tris deimtmeius*. B. Berensonas kaip ekspertas bendradarbiavo ir su kitais garsiais amerikiei bei angl vaizduojamosios dails dileriais. 1916 m. jau igarsjs menotyrininkas paskelb nauj studij - Venetian Painting in America (Venecijos tapyba Amerikoje), pristatani privaias amerikiei kolekcijas ir aptariani senj meistr bei j sekj stilistines takas. Tais paiais metais pasirod ir kitos etapins knygos: The Study and Criticism ofltalian Art, t. III (Italijos meno tyrinjimai ir kritika), kuriame, be kita ko, detaliai nagrinjama ir Venecijos tapyba. Tuo metu menotyrininkas vis daugiau dmesio skyr metodologinms problemoms. Tai atsispindi 1926 m. paskelbtoje studijoje Three Essays in Method (Trys es apie metod ), kurioje B. Berensonas pirm kart apibendrino savo menotyrin patirt, aikino meno krini klasifikavimo ir identifikavimo principus. Po Italijos renesansui skirt veikal B. Berensono dmesys nukrypo kitas Vakar meno epochas - vidurami gotikos, Romos imperijos helenizmo, kurios ankstesnje jo meno raidos teorijoje buvo apibdintos kaip krizins arba regresyvios. iuos laikotarpius B. Berensonas nagrinjo i platesns laiko perspektyvos, apvelgdamas vis Vakar meno pltot, pradedant graik klasika, taip pagrsdamas savo ciklin progresyviai ir regresyviai pltojanio meno teorij. 1920-1926 m. menotyrininkas pasinr vidurami dails studijas. Savo straipsnius apie vairias vidurami dails ir rankrai problemas jis skelb urnale Art in America. Vliau juos perspausdino knygoje Studies in Medieval Painting (Vidurami tapybos tyrinjimai1930 ,). B. Berensono nagrinjama problematika pastebimai isiplt tiriamo objekto poiriu, nes greta tapybos jis susidomjo ir kit vaizduojamojo meno ri (grafikos, skulptros), taip pat architektros meno klausimais, tirdamas juos ne tik anro specifikos, bet ir tarpanrini ssaj poiriu. Maa to, jis atskleid i meno ri santyk su vyksmo menais, ypa muzika (J. S. Bachu, L. Bethovenu, J. Brahmsu, M. Musorgskiu, R. VVagneriu) ir literatra (W. Shakespeare'u, J. W. Goethe, J. Keatsu, N. Gogoliu, F. Dostojevskiu, E. Hemingway / u), siedamas

* Garsiausia ir laiko atvilgiu vlyviausia - net 1987 m. pasirodiusi Collino Simpsono vos ne detektyvin knyga The Partnership: The Secret Association of Bernard Berenson and Joseph Duveen (Partneryst ), suklusi didel atgars menotyros pasaulyje.

juos ne tiek formali struktr, kiek poveikio irovui-klausytojuiskaitytojui giminingumu. Treiajame deimtmetyje B. Berensonas papildinjo ir koregavo ital renesanso paveiksl registr (dalimis jau skelbt kartu su keturiomis jo knygomis apie renesanso tapyb). Sis fundamentalus sraas,
p a v a d i n t a s Italian Pictures of the Renaissance. A List of the Principal and Their Works with an Index Artists

357
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

of Places (Ital renesanso paveikslai. Svarbiausi dailinink, j krini ir t krini buvimo viet s r a a s 1 9 3 2,),apvainikavo pus amiaus trukusio tiriamojo darbo rezultatus. Tai tikras erudicijos monumentas, kaip vaizdiai apibdino j Andr Chastelis (r. Chastel 1980, 75). is indeksas iki iol tebra parankin kiekvieno renesanso dails tyrintojo knyga. Studijoje pateikti ir paruoiamieji pieiniai, i dalies meistro mokini nutapyti paveikslai bei kopijos. 1938 m. buvo pakartotinai ileistas naujas, isamesnis ir patogesnis naudoti knygos Florencijos tapytoj pieiniai leidimas trimis tomais: tekstas, katalogas ir iliustracijos. Kartu B. Berensonas buvo pasinrs tuo metu daug mokslini diskusij suklusios nuosmuki ir pakilim vaizduojamajame mene nuo antikos iki i dien problemos nagrinjim. is darbas liko neubaigtas - j nutrauk Antrasis pasaulinis karas. anga ir pirmoji dalis The Arch of Constantine or the Decline of Form (Konstantino arka arba

Berensonas Villa I Tatti, 1911

formos nuosmukis )paskelbti kaip savarankiki straipsniai, o antroji dalis - Portretas IV fundamentalus - V a. - liko rankratyje. Karo metus B. Berensonas praleido besislapstydamas (antifaistas, ydas), visikai usisklends. Vienintel paguoda buvo pamgt knyg skaitymas ir meditavimas. Apmstydamas nueit gyvenimo keli, para savikritik ipaint Sketch for a Self-portrait (Eskizas autoportretui). Daug laiko skyr dienoraiams, kuriuos ra iki pat mirties. Karo met dienoraiai (nuo 1941 iki 1944 lapkriio), pavadinti Rumor and Reflection (Kalbos ir refleksijos), buvo paskelbti 1952 m. Tuo pat metu jis ra ir kit dienorat, susijus su laisvalaikio skaitymais, ir paskelb pavadinimu One Year's Reading for Fun (Vieneri met skaity-

358 mai savo m a l o n u m u i 1 9 6 0,).Pastarasis leidinys atspindi plat (tiek B O SI R kalb, tiek interes prasme) 1942 m. skaitym diapazon. B. Berensono \uLYjE ( en oraiai teikia daug vertingos mediagos ios kontroversikos ir nevienareikms asmenybs bei jo menotyrini sieki supratimui.

Berensono koncepcija renesanso studij

kontekste

Taigi matome, kad renesanso meno raidos problemos daug deimtmei buvo svarbiausias B. Berensono mokslinis interesas, todl btina plaiau aptarti itin svarb jo menotyrins koncepcijos aspekt bei atskleisti menotyrininko pair savitum. Juolab kad po B. Berensono renesanso fenomeno tyrinjimuose ikilo daug visikai nauj poiri bei tyrinjimo aspekt. Pirmiausia, buvo nuvainikuotas italikojo renesanso iskirtinumo mitas. Be to, vis platesn pripainim gavo pasaulinio renesanso ir Ryt renesanso koncepcijos. Vartodami od Renesansas kaip tikrin, - ra A.Toynbee, - mes klydome, matydami unikal reikin ten, kur i ties tebuvo tik atskiras pasikartojanio reikinio atvejis( r. Toynbee 1934-1961). Jis atkreip dmes klasikins tradicijos atgaivinimo atvejus u Vakar Europos rib (Bizantijoje, islamo kratuose, Kinijoje ir Japonijoje). Kyla klausimas, kodl B. Berensonas vis savo gyvenim pavent btent ital renesanso dailei? Po Harvardo studij 1887 m. vykdamas Europ, tiksliau, dar planuodamas kelion, nurod svarb jos tiksl susipainti su dails kriniais, nes ini apie juos jam labiausiai stinga. Tuomet jis ruosi tapti raytoju. Danai is poskis nuo literatros susiavjim Italijos renesanso daile aikinamas kaip J. Burckhardto arba W. Paterio veikal poveikis (pvz., R. Huyghe). B. Berensono dienoraiai ities byloja apie susiavjim W. Paterio rainiais, taiau ne jo renesansu (1873), bet Marijumi Epikurieiu (1885). Renesanso epocha - tai svarbus meno istorijos, kaip savarankikos disciplinos, tapsmo, tiksliau, antrojo gimimo, metas. Kadangi diduma senosios graik literatros, skirtos vaizduojamiesiems menams, negrtamai prauvo, apie pirmsias meno istorijas beveik nieko neinome (r. Reinach 1985). Tad beveik nenusiengdami tiesai galime teigti, kad Vakar meno istorija prasidjo su romn istoriko Plinijaus vyresniojo apie 77-uosius metus paskelbtu veikalu Naturalis historia, kuris yra pagrindinis altinis antikinio meno ir mokslo istorijai painti*. Plinijaus

* Apie tapybos men ta prasme, kokia j suprantama dabar, Plinijus kalba tik io didiulio veikalo pabaigoje, t. y 35-oje knygoje.

idjos atgim po pusantro tkstantmeio su Giorgio Vasario Gyvenimais (1550)*. Taigi renesanso epochoje lyg ir atgim pati meno istorija. Galbt is faktas skatino ymiausius XIX a. pabaigos meno istorikus pasinerti ital renesanso meno studijas ir domtis renesanso menu ne tik dl jo paties, bet ir iekant paios meno istorijos kaip disciplinos itak, apmstant jos pamatus. Ryys tarp renesanso ir meno istorijos dar ir iandien toks fundamentalus ir dominuojantis, kad jau gerai ir nebeinome, ar renesanso svoka yra didiosios disciplinos, vardu Meno istorija, vaisius, o gal pati meno istorijos prielaida ir svoka yra istorinis didios civilizacijos, pasivadinusios renesansu, vaisius( Didi-Huberman, 1990, 67-68). Kain, ar kitas kuris periodas sulauk didesnio Vakar menotyrinink susidomjimo nei renesansas. Pradedant Jacobo Burckhardto
Die Kultur der Renaissance in Italien (Renesan-

359
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

so kultra I t a l i j o j e 1 8 6 0,)ir Juleso Micheleto tyrinjimais, i epoch tyrinjo garsiausi prajusio imtmeio meno istorikai: H. Wolfflinas, A. Warburgas, W. Friedlanderis, B. Berensonas, A. Chastelis, M. Dvorakas, E. Gombrichas, E. Panofsky's, E. Windas,0. Beneschas,J. Bialostockis ir daugelis kit Michaelis Levey knyg Ankstyvasis renesansas (1967) pradeda klausimu: Kas yra renesansas? ir paaikina, kad atsakyti j nelengva (r. Levey 1972,11). Taiau argi ta gausyb ymiausi mokslinink parayt studij iki iol neatsak klausim? Renesanso tyrinjimai igyveno dvi fazes: po aistringo avjimosi ir Italijos renesanso auktinimo (W. Pateras) sek toks pat aistringas nuvainikavimas, renesanso mito griovimas, reabilituojant viduramikj kultr (J. Strzygowskis, E. Male, G. Duby), manierizm (W. Friedlanderis (1925), J. Shearmanas (1967)). Taiau James S. Ackermanas pastebjo, kad pastarj met publikacij ia tema puokt galt bti nekrologas, nes daniausiai kalbama ne apie pat men, o apie tai, kaip kalbti apie men ( Ackerman 1965, 75). Matyt, atjo laikas reabilituoti renesans, tiksliau, susumavus vairi tyrinjim rezultatus

Giorgio Vasari's

" Apie Plinijaus tak G. Vasariui, j odyno panaumus ir esminius skirtumus r.: DidiHuberman, G. Devant le temps. Paris: Minuit, 2000, p. 69-82.

360
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

pavelgti period nealiku vilgsniu. Tokiame kontekste ir i tokios perspektyvos itin domu analizuoti B. Berensono renesanso samprat.
_ _ . V . . ,
TR

..

B. Berensonui raant pirmj knyg Venecijos renesanso tapytojai (1894), renesanso svoka buvo vos deimia met vyresn nei knygos autorius. Pirmasis i svok pavartojo ir paskleid ymus prancz istorikas Julesas Micheletas (1855), o galiausiai tvirtino Jacobas Burckhardtas fundamentiniame veikale Renesanso kultra Italijoje (1860), tapusiame atspirties taku daugelio srii istorikams, tarp j ir meno istorikams, nors vaizduojamieji menai jame ir neaptariami. Beje, knyga iki iol, net po pusantro imto met, tebra aktuali, nepaisant to, kad daugelis joje idstyt nuostat buvo negailestingai kritikuotos, neigtos ir vl reabilituotos*. Koki tak i knyga padar B. Berensonui? Ir ne tik i, bet, pavyzdiui, ir J. Burckhardto Cicerone (1855). Pats B. Berensonas mgdavo pabrti, jog idj semiasi ne i knyg, o i paveiksl. Vienintelis dailtyrininkas, kuriam jis lenksi, buvo Walteris Pateris. Taiau B. Berensono odi nedera pernelyg sureikminti: knygas jis skait (jo sukaupta biblioteka buvo viena didiausi privai bibliotek anuometinje Europoje, ir didum jos sudar renesanso studijoms skirti veikalai), bet kitaip, nei dauguma anuometini renesanso tyrintoj, puikiai inojo paveikslus, apie kuriuos ra (prie kiekvieno j praleido daugyb laiko). Daugelis to meto menotyrinink (stokodami l ar ryto keliauti ir iekoti atokiausiose Italijos banytlse saugom renesanso paveiksl bei fresk) raydavo apie dails krinius, apie kuriuos inojo tik i reprodukcij, danai nespalvot arba neatspindini tikr krinio spalv. Net B. Berensono auktinamas W. Pateris ne itin daug buvo mats original. Viena jo biografe ra, kad jis nei galjo sugerti tiek svaiginanios kultros, kiek vis gyvenim laisvai keliavs ir meditavs didis burua Ruskinas, nei buvo apdovanotas tokiu neklystaniu piejo vilgsniu, leidusiu [Ruskinui. - G. B.] priekaitauti dagerotipui dl netikslum, kadangi jo paties eskizai iraikingiau perteikia detales( Henry 1985, 18). Beje, tai, kas ioje citatoje pasakyta apie Ruskin, tinka ir B. Berensonui, kuris taip pat daug keliavo (po Italij danai dviraiu ar psiomis) ir meditavo prie paveiksl. Todl jis pagrstai galjo priekaitauti dl reprodukcij netobulumo, nes turjo ne tik itin skvarbi bei pastabi ak , bet ir fenomenali atmint, - jis ir po dau* Tai buvo konstatuota dar Wisconsino-Milwaukee universiteto 1959 m. surengtame simpoziume, skirtame garsiosios Jacobo Burckhardto knygos imtmeiui paymti. Buvo perirti bei susumuoti naujausi tyrim rezultatai bei interpretacij tendencijos politikos, diplomatijos, intelektualins, meno, mokslo ir literatros istorijos srityse. r. The Renaissance. A Reconsideration of the Theories and Interpretations of the Age. Madison: The University of Wisconsin Press, 1964.

gelio met atsimindavo smulkiausias kompozicij detales, spalv niuansus ar potpi ypatumus. Taiau kyla klausimas, ar taka plinta tik per knygas? Juk danai revoliucingos idjos tiesiog tvyro ore. O atradim simultanikumas? Gal ne takos, bet idj ryys yra svarbesnis? K byloja B. Berensono knygos? Kaip B. Berensono renesanso kultros sampratoje atsispindi prietaringos ymij jo aminink idjos?

361
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Renesansas ir viduramiai: rib problema


Gils ir vairiapusiai medievist tyrinjimai, nuvainikav hegelikaj poir renesans kaip ryto aur, nuvintani po ilgos ir baisios vidurami nakties, atskleid, koks problemikas vidurami ir renesanso kultr ryys. Vienas ambicingiausi bandym yra Dagobero Frey'aus knyga Gotika ir renesansas (1929). Jei kultros istorikai vienu svarbiausi veiksni pripaino politin sanklod, kurioje galjo tarpti individo laisv, btina laisvai individualumo raikai mene, D. Frey'ui svarbiausios atrodo renesanso painimo teorija ir idj formulavimo bdas. Jis parod, kad renesansinei miniai apie pasaul stipriausi poveik turjo optikos, perspektyvos, geometrijos, kartografijos bei astronomijos tyrinjimai. i tyrim terpje susiformavusi vizuali erdvs samprata atsispindjo renesanso meno formose, aikiausiai - tapyboje. Tai, kad perjimas renesans nebuvo simultanikas skirtingose meno akose, D. Frey'us aikina tuo, jog meno forma itin tiko savitai io laikotarpio fundamentalios smons struktrai ireikti. Renesansins pasaulio sampratos bei monokuliarios perspektyvos tapyboje ssajos patvirtina meno ir gamtos moksl giminyst XV a., taiau nepatvirtina teorijos, kad vaizdavimo bdai mene yra visuotinai apsprsti t bd, kuriais mogus patiria ir formuluoja savo fizinio pasaulio supratim. Nauj subtilesn psichologini ir kultrini meno krinio itak atskleidimo bd pasil W. Dilthey'us (1880). Prieingai, nei kultros istorikai, iekoj iorini prieasi (institucini, paslaptingos nacionalins dvasios), jis vylsi kultrinius reikinius suvokti lygindamas juos su kintania mogaus smons struktra arba, kitaip tariant, su tuo, kaip mogus patiria ir formuluoja savo mintis apie supant pasaul. \V. Dilthey'us pastebjo, kad btent menas jautriausiai reaguoja pokyius, vykstanius mogaus smonje. Renesanso dails nagrinjimui jo metod pirmasis pritaik M. Dvorakas apie 1918 -1921 m. Remdamasis ta paia istorins prieasties koncepcija, M. Dvofakas isprend kelet problem, tikinamai pademonstravo gotikojo ir renesansikojo realizmo skirtumus, pagrstus fundamentaliai skirtingu dailinink poi-

362
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

riu gamt. Gotikos periodo dailininkai (ir XV a. dailininkai u Italijos rib) su meile perteik kiekvien menkiausi daiktel kaip unikal, o
. v. . , . , . v , v . . . . . ,

florentieciai pakilo virs daikt iorinio vaizdo, kad sukurt atvaizd, kuriame suvokjas galt kontempliuoti universalius mogaus regjimui bdingus geometrijos dsnius, mogaus kno sandar bei mechanizm ir matematines proporcijas. Renesansas sulauk prietaring vertinim. Po postimpresionist, atsisakiusi renesansikos meno sampratos, XV a. renesansas nebevadinamas moderniojo meno gimimu. E. Rosenthalis rao, kad XX a. vidurio meno istorikai danai yra nutol nuo renesanso menini princip ir jausm (r. Rosenthal 1964, 69). Yra kritik, kuriems renesansas - katastrofa, po kurios menas atsigavs tik XX amiuje. Clive'as Bellas (1914) renesans apibdina kaip intelektualin judjim, atitraukus dailinink nuo svarbiausios uduoties, t. y. nuo emocij knijimo iraikingomis formomis. Visgi ir ie istorikai pripasta renesanso periodo unikalum ir reikming jo viet Vakar meno raidoje. Vlesni tyrintojai renesansui bando taikyti iuolaikinius vertinimo standartus, atsisakydami iekoti ssaj su kultrinmis, formaliomis ir intelektualinmis tradicijomis. Meyeris Schapiro (1956) parod, kaip svarbu inoti faktus, kultrin aplink, technin tradicij ir intelektualin dailininko paveld, atskleisdamas S. Freudo (1910), psichoanalitiniu metodu nagrinjusio Leonardo da Vinci'o krybos formaliuosius ir simbolinius aspektus, klaidas (r. Schapiro 1956; 1955-1956). Socialins istorijos alininkas Arnoldas Hauseris (1951) tikrj milieu redukavo klasi kovos ijudint socialin-politin-ekonomin terp. B. Berensonas, raydamas apie Florencijos situacij renesanso epochos pradioje, natralizm sieja su mokslu bei moksliniais interesais. Tada dar nebuvo mokslini profesij siaurja io odio prasme, tad jaunuoliai, pasiymintys Galileo gabumais, nuo vaikysts buvo ruoiami dailininkais. I ia kilo florentietiko proto polinkis mokslui, bet ne menui. Mint, kad renesansas kilo i pasaulio ir mogaus atradimo, pirmieji ikl J. Micheletas (1855) ir J. Burckhardas (1860). Taiau medievistai parod, kad tas atradimas pastebimas jau XIII a. Toskanos dailje. Jie taip pat uginijo kultros istorik tvirtinim, kad domjimasis pasauliu ir mogumi yra i esms pasaulietikos kilms. Emile Gebhart (1879) anrini detali bei mogikj emocij vaizdavimo realizm sieja su naujomis religinmis prancikon nuostatomis. Henris Thode'as (1885) paymi, kad prancikonai, teigdami religijos ir gamtos darn, paruo dirv renesanso meno realizmui.

Jacques Mesnilis (1911) prietaravo nuostatai, jog 1400-1520 m. Ita- 363 lijos men galima apibdinti kaip realistin. Laikydamasis nuomons, Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR kad Italijos taka greitai ukariavo vis Europ, net galing flamand B E R N A R D O B E R E N S O N O NAAS I VAKAR mokykl, jis tvirtino, kad italai kitaip, nei iaurieiai, niekuomet nepai- R E N E S A N S O DAILS niojo meno su atsitiktiniais gamtos elementais. XV a. Italijos dailinin- STUDIJAS kams buvo bdingas perspektyvos ir anatomijos imanymas, antikini ideali form bei matematini proporcij studijavimas. M. Dvorkas (1919) pripaino, jog dar XII a. dailininkai m domtis realistiniu fizini reikini atvaizdavimu. Giotto'as (Giotto di Bondone, 1267-1337), remdamasis krikionikajame mene isaugotu erdviniu iliuzionizmu, sugrino figros ir jos aplinkos vienov, bding gamtai. Taiau M. Dvorkas (1927-1928) ir D. Frey'us (1929) tvirtino, jog F. Brunelleschio, Masaccio ir Donatello kryba esmingai skiriasi nuo ankstesniojo amiaus, nes jie remiasi ymiai racionalesniu tyrimo metodu. Jie sutiko, kad XIV a. dailininkai tiek Italijoje, tiek iaurs kratuose inojo apie regjimo laukui akies suteikiam erdvin Erwinas Panofsky's vieningum, taiau F. Brunelleschis 1419 m. pirmasis vizualij patirt suved monokuliarins perspektyvos sistem. Erwinas Panofsky's (1924-1925) pripaino, kad perspektyva suteik nauj pagrind vieningumui, harmonijai, form taisyklingumui bei sukr erdvs vientisum, esmingai besiskiriant nuo gotikosios tapybos dvigubos patirties, kai konkrets objektai ir figros egzistuoja abstrakioje erdvje. Jis atkreip dmes, jog renesanso teoretik (Alberti'o, Leonardo) tvirtinta mogaus kno proporcij norma paremta Polikleto ir Vitruvijaus proporcijomis, o Leonardo'as potencial mogaus kno judes apibr kaip sukamojo judesio daugiasfer sistem. Renesanso menininkai ts pirmtak domjimsi fiziniu pasauliu, taiau j santykis su gamta buvo artimesnis gamtos mokslininko poiriui, kadangi jie vylsi atrasti (ir pritaikyti mene) mog ir j supant pasaul valdanius dsnius, ypa lemianius mogaus vizualin fizinio pasaulio patyrim. Augustas Schmarsowas (1897) tvirtino, kad renesanso stiliaus formavimuisi gotika yra lygiai taip pat svarbi, kaip ir antika. Jis nurod Ghilberti'o, Brunelleschi'o, Fra Angelico ir Botticelli'o kriniuose ilikusius gotikos bruous. A. Schmarsowas sugestijuoja, jog Italijos renesansas susiformavo kaip skmingas antikos estetinio jautrumo ir idea-

364
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

lizmo susiliejimas su vidurami patosu bei realizmu. Tinkamiausias pavyzdys - Botticelli's, harmonizavs i vidurami paveldt subjek, . .V .. .
V

._

_.

tyvum bei s antikos perimt groio pojt. Jis taip pat pabreze motyv ir amato tradicij tstinum tarp XIV ir XV ami, niveliuodamas skirtum tarp gotikos ir renesanso.

Antikos ir krikionybs santykis renesanso kulturoje


Vienas renesanso kultros skiriamj bruo - pasaulietikumas. Dailei vaduojantis i banyios kaip vienintels usakovs takos, savarankikum gavo ir menininkai, viduramiais buv visikai priklausomi nuo banyios. Kaip tos permainos pakeit religini siuet traktuot? Ar inyko religin meno dvasia? J. Burckhardtas teigia, kad sensualiai graios ir realistikos renesanso formos negali perteikti krikionik jausm. Brit istorikas Johnas Addingtonas Symondsas*, beje, protestantas, kaip ir J. Burckhardtas, renesansui skiria iskirtin vaidmen Italijos, o vliau ir visos Europos kultros pasaulietinimo procese. XIX a. istorikai (tarp j ir J. Burckhardtas) humanistus vaizduoja pagonimis, kurie tik atidavinjo privalom duokl krikionybei. Ndienos mokslininkai link teigti, kad toji duokl buvo atiduodama pagonybei: juk Petrarca, Albertis, Valias, Ficinoas ne tik ra teologinmis temomis, jie patys buvo dvasikiai. B. Berensonas, prieingai nei J. Burckhardtas, nesureikmina renesanso pasaulietikumo. inoma, jis taip pat atkreipia dmes akivaizdius epochos pokyius, pabrdamas, jog renesanso tapyboje siekiama ireikti nebe religines mintis, kaip anksiau, bet poir supant pasaul. Kaip angelai knija Dievo vali, taip kupidonai - mogaus nuotaikas. Renesanso dailininkui nuotaikos (moods) buvo domesns nei Dievo valia, todl btent putto knija renesanso meno dvasi ( The Bernard Berenson Treasury 1962, 61). Skirtingai nei J. Burckhardtas, B. Berensonas renesanso tapyboje greta pasaulietikumo velgia ir religin jausmingum (po stabiausi pirmj ms eros ami fresk religinius jausmus stipriausiai adina ankstyvieji ymiausio XV a. Venecijos meistro Giovannio Bellinio kriniai( Berenson 1958, 4), o brandiojo renesanso laikotarpio Italijoje jis pastebi religijos atsigavim, taiau kart ne institucins ar, jo odiais tariant, ne etnins arba politins, o asmenins, kylanios i gilumini mogaus dvasios poreiki ( ten pat, 32). Tarkim, Lorenzo'as Lotto'as

* J. A. Symondsas para septyni tom veikal: Symonds, J. A. The Renaissance in Italy (1875-1886), kurio III tomas, ileistas 1877 m., skirtas vaizduojamiesiems menams.

atsiskleidia ne vaizduodamas mogaus pergal prie j supant pasaul, bet tapydamas paveikslus altoriams ar portretus, kuriuose vaizduoja religins paguodos troktanius mones. Taigi B. Berensonas renesanso epoch mato buvus ne tik pasaulietik, antireligin ar pagonik, bet ir persmelkt stipri religini jausm, taiau ne primest, kaip anksiau, o itin asmenik ir autentik. Nagrindamas Vincenzo Bellini'o, Vivarini'o, Crivelli'o, Cima da Conegliano, Lorenzetti'o, Tintoretto tapyb, B. Berensonas pabria religini igyvenim svarb, teigdamas, jog renesanse tapybos raida pasiek t lygmen, kai technins problemos nebeapsunkina stipri emocij perteikimo( ten pat, 4). Taiau ne vis to meto dailinink paveiksluose pulsuoja religijos dvasia. Vienu pagonikiausi Italijos renesanso tapytoj, romanizavusi krikionyb, jis laiko Andrea Mantegna', kuris metams bgant labiau, nei Goethe, nusipelno senojo pagonies vardo. Taiau menotyrininkas nemano, jog io ikilaus toskanieio tapybos pagonikum nulm vien jo paties nuostatos. Prieastis kur kas globalesn, kadangi krikionybs dvasiai nebuvo lengva siknyti vaizduojamuosiuose menuose. Ar tik nekartojama J. Burckhardto mintis, jog realistikos renesanso formos negali perteikti krikionik jausm? B. Berensonas i problem suvokia kompleksikiau: ne technins problemos ar renesansikj form realistikumas yra kliuvinys. B. Berensonas, istoriniu aspektu vertindamas Tiziano kryb, vadina j vieninteliu tapytoju, ireikusiu vis renesans, kiek tai buvo manoma tapyboje. Dl tos prieasties es jis domesnis u Tintorett, kuris daugeliu atvilgi yra gilesnis, subtilesnis ir net talentingesnis dailininkas. Kas gi yra tas visas renesansas*, atsispindintis tik TiiaB. Berensono veikalo vertja rus kalb menotyrinink N. A. Belousova savo vertime pateik tok isireikim: tikrj Renesanso esm" ( ). r. . . : I ! , 1965, . 48). Taiau . Berensonas turi galvoje ne esm, o btent vis Renesans (all of the Renaissance), t. y. renesans kaip proces. ia dar kart irykja meno raidos svarba B. Berensono koncepcijoje.

365
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Andrea Mantegna'as. Nukryiavimas, XV a.

366
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

no paveiksluose? Jaunasis Tizianas, eidamas savo mokytojo Giorgions pramintu keliu, tapyboje perteik spontaniko gyvenimo diaugsm ^ (digtiity). Jo paveikslai kupini dionisiko, bakchanaliko diugesio (pvz., Bakchas ir Ariadn , Mergel s Marijos dangun mimas, Koncertas). Tuo tarpu vlyvojo Tiziano persona veiduose nebeatsispindi nerpestingumas ir visagalyst, - jie byloja apie gyvenime patirtus rpesius ir kanias. Ir tai ne senojo Tiziano pesimizmas, o imintingo, subrendusio mogaus vilgsnis, bandymas sukurti tikrovikesn spd, tviriau apiuopti gyvenim (pvz., Ecce Homo, Erki vainikas). B. Berensonui ankstyvj ir vlyvj Tiziano paveiksl skirtumas yra analogikas W. Shakespeare'o Vasarvidio nakties sapno ir Audros skirtumui. Abu jie renesanso vaisiai, abu patyr panaius pokyius, abu geriausiai ir isamiausiai knija savo laikmet ( Berenson 1952, 36). Aby Warburgas atkreip dmes, jog Giotto'as, siekdamas suintensyvinti ir humanizuoti sakraliausias krikionikas emocijas, panaudojo pagonikas Pathosformel. Tuo tarpu B. Berensonas Giotto darbuose (pvz., Kristaus apraudojime) varburgikj Pathosformel nepastebi. Jam pagrindinis io tapytojo krybos akcentas - taktilikumo perteikimas, kuris es pati svarbiausia specifikai menin Giotto darb ypatyb (be to, ir asmeninis jo indlis tapybos men). Visa kita - akivaizdesni, tad ne tokie saviti jo tapybos privalumai: tai prasmingas sugrupavimas ir prasmingi gestai - visuomet tokie, kad kuo greiiau ir pilniau perteikt prasm. Tad B. Berensonas atkreipia dmes suintensyvintus gestus, taiau pagonik Pathosformel juose nevelgia. Ar pagonybs-krikionybs slytis renesanso kultroje, audrins tiek Giotto , tiek B. Berensono amininkus, pastarajam nerpjo? Prisiminkime, jog ne turinio
dalykai ir ne form genez, o form raida buvo B. Berensono dmesio centre.

XIX a. pab. kultros istorikai mitologinius siuetus ir realizm interpretavo kaip pagonikumo ir sensualumo iraik. Vlesni meno istorikai uginijo Symonds'o tvirtinim, jog realizmo stiprjimas atvirkiai proporcingas blstaniai religinei aistrai. B. Berensonas visgi nelinks pritarti meno istorikams, nevelgiantiems religinio jausmingumo enkl renesanso tapyboje. Jis ikelia religini emocij svarb Giovanni'o Bellini'o, Carlo Crivelli'o paveiksluose, kuriuos v. Bernardino revivals kvp tapyti Kristaus kani scenas bei simbolius, kupinus atgailos ir mistinio dievobaimingumo (r. ten pat, 243). M. Dvofakas (1927) ir H. Focillonas (1934) pastebi, jog renesansui bdingas krikioniko turinio ir klasikins formos kontrastas, o medievistas Emile'is Male'is (1908,1932) pritaria J. Burckhardtui, kad

heroji kas ir romus grois trukds ireikti krikionikus jausmus. Tuo tarpu A. VVarburgo mokykla (A. VVarburgas, Saxlas, E. Panofsky's, E. Gombrichas) argumentuotai atskleid anksiau pagonikiems priskirt krini krikionik turin. Renesanso dail jei ir nebuvo grynai krikionika, nebuvo ir antikrikionika. Nors ikonografai ir paneig renesanso dails kaip pagonikos, trivialios ir sensualios samprat, bet pripaino stiprias pasaulietines bei humanistines epochos tendencijas. Prielaida, kad menas turi bti suprantamas ir vertinamas j sukrusios kultros kontekste, puoselta dar prancz vietj ir romantik, norjusi vidurami men ivaduoti i klasikins antikos elio. Tuo tarpu J. Burckhardtas man, jog kultrinio fono apraym reikia atskirti nuo meno, tarp j galima sugestijuoti tik neglaudi
(,loose) s s a j . K n y g o j e Venecijos renesanso tapytojai

367
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

(1894) B. Berensonas seka H. Taine'u (1866), iekodamas socialinio, ekonominio ir politinio konteksto. Vliau jo nuostata i esms pasikeit. Bet netgi ir mintoje knygoje nuorod kultrin kontekst, jei j suprastume siauresnija prasme, praktikai nra. B. Berensonas neieko renesanso tapybos ssaj ne tik su renesanso filosofija, literatra, muzika, bet ir su architektra ar skulptra. Ar jis nevelgia toki ssaj? Veikiausiai jos jam neatrodo svarbios, tiksliau, jos nepaaikina ir nepagrindia tapybos raidos. Vlesniuose tyrinjimuose B. Berensonas siekia atsiriboti nuo bet kokio iorinio kontekstualumo. Analogij jis ieko ne tarp skirting meno ak krini form, bet tik tarp j poveikio panaum, be to, daniau lygina renesansini paveiksl paveikum su analogiko u taiso savo aminink kriniais (pvz., E. Dega, P. Czanne'o, E. Mant, C. Monet). B. Berensonas paymi, jog viduramiais tapyba atliko dar ir rato funkcij: kol nebuvo irastas knyg spausdinimas, paveikslai naudoti tikinij informavimui. Tapoma ne tik tai, kas matyta, bet ir tai, kas inota. Stilizuojant regimyb buvo paveriama enklais. Tuo tarpu renesanso menas orientavosi vien regjim. Informacija perteikiama knygomis. Paveikslo organizavimo principu tapo erdv, regima konkreiu momentu ir i tam tikro tako. Stebtojas gijo tvirt ir aikiai apibrt radt erdvje. B. Berensonas, kaip ir J. Burckhardtas, J. A. Symondsas, H. Taine'as, teigia, kad renesanso menas buvo isamiausia atgaivintos

Berensonas su mona Mary Berenson

368
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Italijos dvasios iraika, o io periodo tapyba - aukiausia io meno virn Vakar pasaulyje.
.
V V

V.

Problemikas antikos ir krikscionybes santykis renesanse iki siol ilieka mokslini diskusij objektu. tamp tarp antikini ir krikionik vertybi pastebjo jau patys amininkai, priklaus dviems kultroms - tradicinei antikinei ir naujajai krikionikajai. Ar ne pastangos suderinti tradicin krikionikj kultr su naujai atrasta antikine paskatino, pavyzdiui, Marsilio' Ficino' savo traktat pavadinti Platonika teologija. Mginimai antik suderinti su krikionybe aikiai juntami ir vaizduojamuosiuose menuose. B. Berensonas taip pat pabria ne tamp ar kurios nors vienos j virenyb, bet i dviej tradicij koegzistavim: renesanso kultrai priklauso tiek Mantegna'as, tiek Bellini's. Danai istorikai viena renesanso kultros ypatybi laiko antikos imitavim. I skirtiniausias io sjdio bruoas, - rao Peteris Burke'as, kritikas ir akylas istorikas, - yra beatodairikas mginimas atgaivinti kit kultr, daugelyje srii ir anr imituoti antik ( Burke 1992,11). B. Berensonui, regis, artimesn J. Burckhardto pozicija, jog renesansas - tai ne fragmentika imitacija ar kompiliacija, bet naujas gimimas( Burckhardt 1965, 106). Antikos tak B. Berensonas vardija net kaip pavojing. Nagrindamas Andrea Mantegnos kryb, vien paragraf jis taikliai pavadino Antikos pavojai. Koki grsm velgia menotyrininkas antikoje? Nekritikas vilgsnis antik, padiktuotas perdto susiavjimo, varo ir ikreipia natrali talento sklaid. Tok nekritik vilgsn B. Berensonas vadina irjimu ne savo akimis, t. y. gimt stebjimo sugebjim pakeitimu schematiniu matymu. B. Berensonui sekimas antika savaime nra neigiamas reikinys. Jis skiria archajistik imitacij (archaistic imitation), kai tik adaptuojami i ankstesni laik perimti gatavi modeliai, ir archajik rekonstrukcij (archaic reconstruction), kai mokomasi konstruoti figras ir atrandamos taktilikumo bei judesio perteikimui reikalingos pozos. I ia sitikinimas, kad prie tapdamas klasika menas turi pereiti archaikos etap. Tada jis, tarsi ubaigs proces, tampa klasikiniu. B. Berensono renesansins kultros ir meno sampratai didiul poveik turjo J. Burckhardto idjos. Jam bdingas burckhardtikas kultros panoramos platumas, nesusmulkjimas net nagrinjant konkret meno krin*. J. Burckhardtas pastebjo, jog renesansas nebt
* B. Berensonas, prieingai nei M. Dvorakas, kuris nors ir buvo apdovanotas ypatingais formalios analizs sugebjimais bei subtilumu, bijodamas susmulkti veng nagrinti konkreius meno krinius ar krybin dailinink palikim. M. Dvorakas liko abstraki kultros ir formos schem pasaulyje, i kuri, jo manymu, ir kuriama istorija.

toks pasaulio mastu reikmingas procesas, jei jo elementus galtume lengvai iskaidyti. Ir tai yra vienas pamatini ios knygos teigini. Vakar pasaul ukariavo ne antikos atgaivinimas, bet jos susiliejimas su ital genialumu( ten pat, 104). iam poiriui pritar ir B. Berensonas. Kita vertus, J. Burckhardtas teig, jog renesansas perm tiek antikins civilizacijos form, tiek turin, ir tai tapo reikmingiausia to meto meno dalimi. Tuo tarpu B. Berensonas pirmiausia pabria perimt amato subtilybi svarb. Mantegna'ai reikjo pasistengti perprasti antikos amato paslaptis, o ne kopijuoti jos formas ir pozas. Taip ir tik taip jis bt galjs pasimokyti i antikos( Berenson 1952, 254). B. Berensonas teisingai pastebi, kad renesanse antikiniai kriniai nebuvo fetiizuojami, t. y. dar nebuvo nekritikai garbinami, kaip atsitiko vliau. juos buvo velgiama kaip vis mogaus veiklos srii - politikos, literatros, meno - brandios patirties lobyn. Pirmuoju impulsu buvo noras remtis, o ne imituoti antikinius krinius. Renesansas, pastebi B. Berensonas, retai imituoja antikinius krinius grjimosi prasme. Jam antikinis krinys - tai trumpiausias kelias inias (r. The Bernard Berenson Treasury 1962, 62-64). Gvildendamas antikos kultros atgaivinimo renesanse gilumines prieastis, mokslininkas parodo, kad tuometinje Italijoje antika buvo tapusi kone religija ar mistika aistra, kuri vert imintingus mones medituoti prie romn statul fragment it prie vent relikt bei trokti ekstaziko susiliejimo su lovinama praeitimi. ia jo poiris sutampa su nuomone H. Wolfflino, atkreipusio dmes, jog naujas mogaus verts ir groio suvokimas pakeit poir antikos dail, padjo j suvokti nebe fantastikai, o daug autentikiau, tikrovikiau. B. Berensonas nesupaprastina antikos ideal atgaivinimo renesanso kultroje prasms. E. Gombrichas vliau parodo, kad is atsigrimas praeit pirmiausia buvo diktuojamas aktuali tuometins kultros ir meno poreiki. Todl neteisinga manyti, jog atgimim, arba renesans, lm senovs Graikijos ir Romos meno studijavimas. Netgi prieingai, Brunelleschi'ui artimi dailininkai taip aistringai troko atgaivinti men, kad atsigr gamt, moksl ir antikos liekanas tam, kad gyvendint naujus savo tikslus (r. Gombrich 1984,176). Skirting vidurami ir renesanso laikysen antikos atvilgiu suformulavo E. M. Sanfordas (1944), o E. Panofsky's (1960) vykus pokyl vardijo kaip distancijos atsiradim. Renesanso sukurta ,distancija atm i antikos jos realum. Klasikinis pasaulis nustojo buvs ne tik nuosavybe (possession), bet ir grsme (menace). Vietoj to jis tapo aistringos nostalgijos objektu, (...) Arkadija. (...) Pirmkart klasikin praeit buvo pairta kaip visikai atsiet (cut off) nuo dabarties, kaip

369
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS I VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

370
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

troktam ideal, uuot velgus kaip panaudojam ir baim keliani realyb ( Panofsky 1972, 112-113). Sis pokytis, teigia E. Panofsky's, ir
i v. . , v , , . .

leme, kad vidurami renesansai (renasceneces) buvo trumpalaikiai, o renesansas - ilgalaikis. Edgaras Windas teigia, jog daugel renesansini darb galima pavadinti kultriniais hibridais, nes pagal vienus poymius jie antikiniai, pagal kitus - krikioniki. tamp tarp antikini ir krikionik vertybi pastebjo patys amininkai, ir jiems tai nedav ramybs (r. Wind 1980). Mginimai suderinti Atnus su Jeruzale ikilo ne renesanso laikais, o dar ankstyvojoje krikionybje, kai teologai band konflikt sprsti, iekodami kompromiso (pvz., Augustino Egipto grobio metafora), teigiant, kad krikionys gali pasisavinti ir pasinaudoti tuo, kas yra vertinga pagonikoje antikoje. Toks sprendimas atrod priimtinas ir humanistams. Principas pasisavinti ir pasinaudoti tuo, kas yra vertinga, o ne imituoti - taip renesanso santyk su antikiniu palikimu suvok ir B. Berensonas.

iaurs renesanso problema


domu, kad B. Berensonas nenagrinjo problemiko taip vadinamo Siaurs renesanso, kur neblogai paino ir kuriuo domjosi, ypa savo mokslins karjeros pradioje (pakanka pavelgti besikartojani muziej lankymo marrut geografij). Italijos ir Siaurs renesanso skirtumus bandyta aikinti rasiniais skirtumais. Knygoje Italija ir vokikasis formos jausmas (1931) H. Wlfflinas prieprieina italik ir iaurietik menins formos pojt. Jo poiris, paremtas grynuoju matymu, nerado stilistins vienovs vairiose XVI a. iaurietiko meno formose. M. Dvorkas velg nauj, irykjusi apie 1520-uosius metus, krypt link subjektyvumo ir tolyn nuo centrins Italijos dailei bding fiksuot taisykli bei objektyvaus natralizmo. ia nuostata grindiamos visos nesugretinamos XVI a. Europos meno formos. Jau 1911 m. Jacques Mesnilis pastebjo, jog brandusis renesansas neturjo jokios takos iaurs Europai todl, kad netrukus po to, kai ital menas m sklisti iaurje, renesansas peraugo manierizm. Todl btent ital manierizmo, o ne renesanso, stili sive prancz Fontainebleau mokykla, o vliau XVI a. perm ir likusi Europa. B. Berensonas apie flamand dail prabyla analizuodamas Vittorio Pisanello tapyb. Flamand susiavjimas gamta jam primena vaik euforij, kai ie per pirm pavasarin ivyk alimais plytini piev

skina visas lauk gles ir gaudo visus paukius. Jiems viskas vienodai domu ir visk, k tik manoma paneti, jie ikilmingai neasi namo. Konstatuojama, kad flamandai avisi daikt iore, ivaizda (mere appearance ofthings). B. Berensonas pabria flamand technikos pranaum, taiau jiems trksta trio (bulk). Teigiama, kad Van Eyckas apdovanotas iskirtine charakterizavimo galia, o Rubensas i tvynaini paveldjo tik puiki technik, visais kitais atvilgiais jis italas. Iskirtinis didaus tapytojo bruoas - sugebjimas i daugybs regim spdi atsirinkti tik tuos, i kuri susikomponuot vientisas paveikslas, kiekviena detale perteikiantis taktilines savybes, judes ir erdvs kompozicij. B. Berensonas pabria, jog ne kiekviena figra yra tinkama taktilini savybi, judesio ir erdvs kompozicijai perteikti. Kita vertus, kain ar apskritai natraliai gamtoje egzistuoja visa tai, kas btina meno krinio sandarai. Menotyrininkas kvestionuoja natralizm kaip akl sekim natra. Gamtoje negalime rasti ready-made: fig ras dailininkas turi susikonstruoti, pozas - atrasti, o erdv - irasti ( Berenson 1952, 239). Lygindamas vairi renesansini tapybos mokykl stiliaus bruous, jis daro ivad, kad jei ne Florencijos taka, iaurs Italijos tapyba maai tebt skyrusis nuo anuometins flamand ar vokiei tapybos. B. Berensonas nesiterp H. Wolfflino pradt diskusij apie italikojo ir iaurietikojo renesanso skirtumus. Italijos renesanso tak, tsdamas J. Burckhardto tradicij, B. Berensonas redukuoja Florencijos tak. Kodl Europ ukariavo ne iaurs Italijos, o btent Florencijos menas, kuris, nepaisant vis privalum, nebuvo pagrstas specifikai meninmis idjomis ( ten pat, 237). B. Berensonas knygoje Estetika ir vaizduojamj men istorija tai aprao kaip iskirtin ir susiavjimo vert reikin. Vienas knygos poskyris taip ir pavadintas - Proto ukariavimai - Florencija, kur menotyrininkas pastebi tok dsningum: kultrins takos plinta po karini ukariavim ir invazij (pvz., po pergaling romn kar Vakaruose ar makedoniei - Rytuose). Tuo tarpu Italijos skverbimasis likusi Europ - vienas pai drsiausi proto triumf.

371
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Janas Van Eyckas. Kanclerio Rolino dievo motina

372
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Pana iai taikiai ir beveik tame paiame regione prie nepilnus du tkstanius met plito Graikijos kultra . Florencijos taka svarbi ir kitiems Italijos miestams. Donatello'as, Fra Filippo'as, Piero'as della Francescas, Leonardas skleid Florencijos vies Lombardijos lygumose nuo Milano iki Padujos ir Ferraros, ir net vis dar bizantikoje Venecijoje( Berenson 1948,144). i taka skverbsi dviem pagrindiniais keliais. Pirmiausia, ital meistrams pasklindant po Europ: Florencijos architektai pasiek Krokuv, Del, tapytojai -Vengrij. XVI a. Florencijos menas prasiskverb ir transformavo vis Italijos pusiasal. B. Berensonas pabria, kad Europ ukariavo ne iaurs Italijos, o btent Florencijos menas, kuris, nepaisant vis privalum, nebuvo pagrstas specifikomis meno idjomis. Nuo XVI a. Italijos menas yra florentietikas su regioninmis variacijomis, kilusiomis i nekompetentingumo, blog proi, usispyrimo. Tiesa, kai kurios j, tarkim, Venecijos tapyba, B. Berensono manymu, yra pateisinamos (r. ten pat). Jau XVI a. pirmojoje pusje nemaai dailinink (Andrea del Sarto'as, Rosso'as, Cellini's ir kt.) dirbo Pranczijoje, o EI Greco'as - Ispanijoje. Tuo pat metu vyko ir atvirktinis procesas - garsiausi Nyderland, Vokietijos dailininkai (A. Dreris, Pacheras, Sustrisas, Scorelis, Heemskerkas, Rubensas, Van Dyckas) patys vyko Italij. Italijos taka ryki ir XVII a.: Velasquezas keliavo Rom, Rembradtas bei Vermeeris - dmiai studijavo ital renesanso edevrus. i trauka neiblso ir XVIII a. - dailininkai tebesiver Italij, o ital architektai vis dar stat ir dekoravo banyias Austrijoje, Vokietijoje, Peterburge. Toks vienpusis poiris, kad italai buv aktyvs, krybingi ir iradingi, o kiti europieiai - pasyvs takos primjai, amini Italijos skolininkai, nepriimtinas daugeliui tyrj. Pvz., kai kuri ir paios Italijos region, besiliejani prie Toskanos (jos centro Florencijos), bkl panai kit Europos ali. Kultrins naujovs gim ne tik Italijoje (aliejin tapyba, muzika), o H. Holbeinas ir A. Dureris kvpimo smsi ne vien i ital renesanso pavyzdi, be to, jais niekuomet vergikai nesek. Tad tradicinis poiris grindiamas klaidingomis prielaidomis. Paprastumu ir ramiu didingumu pratome avtis kaip pagrindinmis klasikinio meno vertybmis. J. Winckelmanno teorija absoliui gali buvo gijusi XVIII a., ypa tarp vokiei meno istorik. Tuo tarpu A. Warb u r g s s t r a i p s n y j e Antikizuojanio stiliaus idealas ankstyvojoje renesanso tapy-

boje (1914), tyrindamas nauj patetik stili all'antica, parodo, kad jis nebuvo paprasiausias naujos klasikins civilizacijos rezultatas, o pasirod tik po sudtingo kompromis su realistine kvatroento tapyba periodo.

Labai nedaug knyg, kuriose integruotai bt nagrinjama visos XV a. Europos kultra: fundamentaliausi bandymai - tai E. Panofsky'io
Early Netherlandish Painting (1953) ir Renaissance and Renascences (1960).

373
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Taiau ir E. Panofsky's, nors i naujo pavelg tiek Piet, tiek ir Siaurs Europos renesans, visgi neman, jog galima nupieti bendr ril menins visumos vaizd, galint susieti skirtingas XV a. menines individualybes, teritorijas ir centrus vien motyvuot visum. Tok renesansins Europos kultros neri lum" Janas Biaostockis aikina reikini turtingumu bei daniausiai bendro krybos idealo nesiejam tendencij, srovi ir sieki gausa (r. Biaostocki 1972, 6-9). Viduramikasis pasaulis igyveno didiul l, i kurio isirutuliojo naujos kultros formos. Taiau Italijos, Nyderland, Ispanijos ir Vokietijos tradicijos buvo pernelyg skirtingos, kad sieki bendrumas bei atnaujinimo trokimas visur bt gavs panaias formas. Andr Chastelis knygoje Le mythe de la renaissance: 1420-1520 (1969) XV a. kultr glaustai apibria trimis didiomis kategorijomis: Renovatio (iniciatyvos diaugsmas), Integratio (pilnas pasaulis), Restitutio (mogus istorijoje). ios kategorijos apibriamos kaip pagrindiniai ankstyvojo renesanso kultros aspektai ir pabriamas siekimas atsinaujinti, kurti harmoning civilizacijos kosmos bei sismoninti istorij kaip savo genealogijos ir kaip savo vietos joje reliatyvum. Nors renesanso periodas buvo naujovi ir originalumo metas, amininkai nuolat pabrdavo sek geriausiais antikiniais pavyzdiais: Panteonu, Ciceronu, Vergilijumi, Livijumi, Laokoontu. Renesanso menininkams modelis buvo kaip ikis. Jie siek ne imituoti, o asimiliuoti ir pralenkti model. Michelangelas vien savo skulptr (Bakch) sugebjo pateikti kaip autentik antikin darb. Leonas Battistas Albertis para lotynikai komedij, kuri buvo palaikyta antikine. Renesansinis mitas apie renesans. I ties Brunelleschi's, Alberti s, Ghiberti's ir kiti XIV-XV a. mokslininkai, raytojai, dailininkai danai buvo nutol nuo to, k jie laik artimu, t. y. nuo antikins Romos, ir artimi tam, nuo ko jie tarsi es nutol, - viduramiams. renesansins kultros artimum viduramiams itin pabr E. Panofsky's, A. Losevas ir G. Duby. B. Berensonas taip pat nepervertino renesanso naujumo ir atotrkio nuo viduramikojo meno. Jam meno raida - nenutrkstamas procesas, tad ieit, kad be vidurami pasiekim nebt manomas renesansas. E. Gombrichas, nagrindamas renesanse populiari meno paangos svok bei jos poveik jai pritarusiems meistrams, paymi, kad io periodo dailininkai turjo galvoti ne tik apie usakym, bet ir apie

374
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

savo misij , o i misija - papildyti amiaus lov per meno paang". Jis bando parodyti, kaip i svarbi idja jo dailininko mstymo
I - . . X, .
V

- ,

procesus, taigi ir \ meno kurinius. Sloves trokim, kaip vien paskat renesanso permainoms, mini ir J. Burckhardtas, ir B. Berensonas. Nors atskir ir paprastai nereikming, paratini scen, daikt ar figr ne simbolinis, bet natros stebjimu paremtas atvaizdavimas sutinkamas jau XIV a., taiau visuotinai toks atvaizdavimas sigaljo tik renesanso laikais. Tiek antikos, tiek renesanso menininkai buvo ypa susirpin daikt ivaizda, t. y. tuo, k J. Burckhardtas pavadino realizmu. Nebna meno be konvencij. E. Panofsky's parod, kad net perspektyva gali bti laikoma simboline forma, nes vaizduojant pasaul pagal perspektyvos dsnius reikjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. B. Berensonui siekiant atskleisti renesanso meno savitum, itin aktuali buvo periodizacijos problema. Menotyroje ilgai viepatavo J. Burckhardto nubrtos schemos, kurias iklibino vidurami kultros istorikai. E. Panofsky's, vienas rykiausi renesanso, jau priimtos svokos, gynj, iskiria tris atgimim (renascences) periodus: Karolio Didiojo laik renovatio, XIIojo amiaus revival ir Italijos Renaissance. Ankstesnieji atgimimai adaptavo arba klasikines formas be j siuet, arba siuetus be j form, bet niekuomet visko kartu, tuo tarpu renesansas, kur E. Panofsky's, vadovaudamasis tradiciniu poiriu, priskiria Italijai, reintegravo klasikin form ir turin. Dl tos prieasties du ankstesni judjimai buvo riboti ir laikini, o Italijos renesansas - totalus ir ilgalaikis( Panofsky 1972,113). Tradicikai laikoma, kad renesansas XIV a. pradioje prasidjo Italijoje, XV a. klasikizuojanios jo tendencijos iplito vaizduojamuosiuose menuose, o vliau paliko pdsak visose kultros srityse likusioje Europoje (r. ten pat, 42). B. Berensonas renesanso pradi sieja su XIV a. pabaigoje prabudusiu asmenybs pojiu, kuris vienaip ar kitaip buvo juntamas visur, taiau Italijoje pasireik anksiau ir ymiai stipriau, nei likusioje Europoje. Ankstesn laik (nuo krikionybs sitvirtinimo iki pat XIV a. vidurio) jis lygina su pirmaisiais penkiolikaeiolika mogaus gyvenimo met, kuomet asmeniui reikalinga globa, nes jis dar nra subrends. ia regime akivaizdi J. Burckhardto idj tak: Viduramiais abi mogaus smons puss - tiek nukreiptoji vid, tiek ior - snduriavo po bendrybi ydu. (...) mogus suvok save tik kaip vienos ar kitos rass, tautos, partijos, eimos ar bendrijos nar, tik per tam tikr visuotin kategorij . Renesansinje Italijoje is ydas pirmkart itirpo ore. (...) mogus tapo dvasiniu individu ir sismonino tai( Burckhardt 1965, 81).

Kuo pasireik is asmenyb s pojtis? B. Berensonas pirmiausia iskiria smalsum: imta aistringai domtis supaniu pasauliu bei paiu mogumi. Btent smalsumas, jo manymu, skatino studijuoti klasikin literatr. Antikinis palikimas buvo tartum raktas umartyje gldini ini lobyn. Akivaizdu, kad B. Berensono pirmasis impulsas buvo ne noras atgaivinti antik, bet smalsumas, t. y. tas pats impulsas, kuris paskatino spausdinimo mainos ar Amerikos atradim. Toliau, vadovaujantis prieastingumu, seka, - grimas prie klasikins literatros, lmusios mogaus iskirtinumo garbinim. Romn literatroje, kuri italai natraliai (kadangi nebuvo kalbinio barjero) sisavino gerokai anksiau, nei graik, pagrindinis dmesys tenka politikai ir karybai, tuo tarpu asmenybei skiriama nepagrstai maai vietos. Asmuo romnams rpjo tik tiek, kiek jis dalyvavo svarbiuose vykiuose. Taiau nuo vykio svarbos suvokimo iki tikjimo, jog jame dalyvav asmenys yra lygiai tokie pat svarbs, kaip ir pats vykis, tra vienas ingsnis. Sis retorikos Romos literatros kurstomas tikjimas drauge su savo asmenybs sismoninimu lm vien svarbiausi ankstyvojo renesanso bruo - berib avjimsi mogikuoju genijumi ir jo pasiekimais. Lyginant B. Berensono ir kit taking renesanso tyrintoj koncepcijas pastebime, kad j poiris atskir meninink vaidmen io sjdio genezje skiriasi i esms. Pavyzdiui, J. Burckhardtas, J. A. Symondsas ir H. Taine'as, pripaindami, kad Niccola's Pisano'as ir Giotto'as ipranaavo renesans, kartu pabria, kad tikrais renesanso dailininkais jie netapo, nes tarnavo teologinms vidurami idjoms. Taiau, B. Berensono poiriu, btent Giotto asmenyje gim moderni tapyba" (Berenson 1952,64). Drauge B. Berensonas patikslina, jog Giotto'as viduramiais galjo tarpti tik kaip izoliuotas reikinys. Kita tipika tarpin vidurami ir renesanso figra - Fra Angelico'as. Fra Angelico emocij (feeling) altiniai - viduramiuose, taiau savo jausmais jis mgaujasi bema moderniu bdu, o jo iraikos priemons yra beveik modernios( ten pat, 78). Pagaliau, B. Berensono koncepcijoje Masaccio'as ikyla kaip naujomis slygomis ir naujus poreikius kni1 s Giotto'as. Kokios tos naujos, t. y. renesanso, slygos ir reikalavimai? B. Berensonas metaforikai rao, kad viduram ik dang sudraskius ; gabalus pasirod naujas rojus ir nauja em (ten pat, 79), t. y. atsivr nauji interesai ir naujos vertybs. Aukiausia vert - sugebjimas r a vergti ir kurti, domtis viskuo, kas padeda painti supant pasaul. Tai dailinink rpestis atskleisti amiui jo idealus. I dailinink reikal u j ama atskleisti savo kartai tikjim mogaus galia (power), pajungti rei valdyti pasaul ir parodyti fizinius tipus, geriausiai tinkanius iam

375
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

376
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

tikslui. is poreikis buvo imperatyvus ir nuolatinis, todl atsirado ne vienas, bet imtai ital dailinink, kuri kiekvienas savaip j realizavo.
_ . .
LV1 V

.,

Portretas, kaip savarankiskas anras, atsirado renesanso laikais. B. Berensonas tam faktui neskiria dmesio, nors knygoje Estetika ir vaizduojamojo meno istorija nagrinja portreto ir effigy santyk bei jo kait

istorijoje (B. Berensonas effigy vadina simbolik atvaizd, kai norima perteikti ne portretuojamojo individualum, bet parodyti j kaip tam tikro socialinio sluoksnio ar profesijos atstov, pabriant, pvz., kareivio kareivikum ar teisjo teisjikum). Knygoje Konstantino arka (1954), analizuodamas portreto nuosmuk ir atsigavim IV-V a., jis paymi, jog itis tkstantmet (nuo 450 m. iki 1450 m.) portretas i esms buvo inyks. Beveik nebuvo net ir skulptrini portretini atvaizd. Ir tik XV a. drauge su Van Eycko darbais Nyderlanduose, su Masaccio ir Pisanello - Italijoje portretas atgijo, imta kurti tikrovikesnius portretus, nei bet kada anksiau (r. Berenson 1948, 200). Taiau analizuodamas Italijos renesanso tapyb, jis plaiau neaptaria nei portreto anro, nei konkrei portret. Jis neatkreipia dmesio ir vis didjani reikm dvasinio prado, kuris, H. VVolfflino pastebjimu knygoje Klasikinis menas (1899), sustiprina portreto anro svarb, jis psichologikesnis. Portreto klausimas, vienas kebliausi ir kartai diskutuojam (Dempsey 1999, 21), tapo dar komplikuotesnis, kai buvo vesta persirengimo, maskarado samprata. Dar Aby VVarburgas ikl prielaid, kad Flora i Botticellio paveikslo Primavera yra Simonettos Cattaneo Vespucci, kuriai Giuliano de Mediis dedikavo 1475-j riteri turnyr, portretas, beje, pomirtinis - taigi portretas dar kompleksikesne prasme. Neaiku, ar ios A. VVarburgo hipotezs, dabar jau rodytos, buvo inomos B. Berensonui. Net jei ir bt inomos, vargu ar bt pakoregavusios principin jo nuostat - analizuoti ne tai, kas inoma, bet tai, kas regima paveiksle.

Renesanso nuosmukio problema


B. Berensonas savo veikaluose plaiai aptaria renesanso stiliaus nuosmukio problemas, atverdamas kelius vlesni menotyrinink (M. Dvof ako, W. Friedlanderio, A. Hauserio) veikaluose ipltotai manierizmo sampratai. Sekdamas J. Burckhardtu, Italijos renesanso nuosmukio prieastis jis i dalies susieja su politins ir intelektualins laisvs praradimu, sitvirtinus Ispanijai ir stiprjant kontrreformacijos ipuoliams. B. Berensono manymu, Pontorm suklaidino baimingas avjimasis Michelangelu: jis baig tarsi akademikas monstrik akt konstruotojas.

Jo mokinys Bronzino neturjo tokio dekoruotojo talento kaip mokytojas, bet buvo puikus portretistas. Nuogas knas be materialumo ir dvasins prasms, be pieinio ir spalvos groio, nuoga tik dl nuogumo, - toks buvo jo kompozicijos idealas. Rezultatas - Kristus in limbo". Dar 1911 m. Heinrichas Busse manierizm prieprieino barokui, vliau Lili Frolich-Bum (1921), nurodydama Parmigianino' esant manierizmo pradininku, atkreip dmes nauj groio ideal iame mene. M. Dvorakas (1924) pabr subjektyv ir ekspresyv manieristinio meno pobd, lygino j su gotikos menu; W. Friedlanderis (1925) ikl antiklasikin stili ir, pritardamas M. Dvorakui, reakcij prie griet, stingi ir kanonik auktojo renesanso form, o vliau (1928-1929) tvirtino, kad baroko stilius gim kaip priepriea keistiems vlyvojo manierizmo kriniams, atsigriant auktj renesans. B. Berensonas Parmigianino' vadina paskutiniuoju tikru renesanso dailininku iaurs Italijoje( Berenson 1952, 325). Menotyrininkas neiskiria manierizmo kaip atskiro stiliaus, ios krypties dailininkus jis vadina tiesiog nuosmukio dailininkais. Temeta mane akmen tie, kurie niekad nesiavjo Celliniu ar Parmigianino'u, kuri savo pusn nepatrauk Lysippusas, kurie nepatyr malonumo, irdami maiau inomus, bet nemaiau puikius Pontormo' ir Rosso'. Be abejons, tai manierist vardai, dailinink, kurie eng pirmj ingsn emyn ir nusisuko nuo vieno vienintelio idealo. Nepaisant to, jie paliko autentikos estetins verts krinius ir dl to mes (...) jais avims ( Berenson 1962,119). Kokias nuosmukio prieastis velgia B. Berensonas? Tai, pasak jo, naujumo vaikymasis, instinktyvus noras demonstruoti savo individualum arba temperamento aiktingum. Jis pabria, jog ie dailininkai dar gerbia savo didi pirmtak pasiekimus bei tikslus. domus poskis: viena pagrindini prieasi (itin paradoksali) - btent manierist pirmtakai pasjo nuosmukio grd. Negalime apkaltinti Parmigianino nepagarba Correggiui ir Raffaeliui arba Cellinio, Rosso bei Pontormo negerbus Michelangelo ir Andrea del Sarto, kadangi buvo prieingai. Prisimintinas paradoksas, kad meistro tikslas visikai atsiskleidia tik jo mokiniui. Meistras negali visikai isivaduoti, atsikratyti jaunystje jam primest ideal ir proi. Tuo tarpu mokinys stovi meistro galvoje vykstanio konflikto nuoalje. Pasekjas meistro kryboje pastebi ir pasinaudoja tik madingais elementais. Paprastai tai bna novatorikiausi elementai, t. y. turintys maiausiai panaumo tai, kas iki tol gyvavo. Mokinys didiai nustebt suprats, jog is naujumas - visai ne

377
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS I VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Maxas Dvofakas

378
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

tai, ko smoningai siek meistras, o meistras but okiruotas, suinojs, jog tik tokie jam priskiriami pasiekimai.
_ _ .V , . . ,, ^ . , . , . .

B. Berensonas velgia ryki Michelangelo tak manieristams. Michelangelo suteik figrai judesio laisv, isprend problem, kaip kuo maiau keiiant figros padt perteikti kuo verlesn judes. Kitaip tariant, jam vis pirma rpjo judesio problema. Tuo tarpu Michelangelo pasekjai tose formose ir judesiuose velg ne sudtingos problemos sprendim, o nauj groio ideal. gro jie suvok izoliuotai ir perdm sureikmintai. Pakako ios izoliacijos bei i jos kylanio tam tikr meistro form, poz sureikminimo bei perkomponavimo, nesiekiant esmini ir amin figrinio meno reikalavim diktuojamo tikslo, kad Michelangelo didingumas bei kilnumas virst Cellinio ir Pontormo dekoratyvumu, elegancija ir iskirtinumu ( ten pat, 121-122). Pirmoji manierist karta nesistengia perprasti formos ir judesio, tai jau praeitas etapas. Dabar tapytojai panaudoja kai kurias formas ir pozas dekoratyviems tikslams kaip paprasiausias arabeskas. Jie nuoirdiai avisi forma ir judesiu, taiau tikrasis j tikslas, kurio patys, regis, nesismonina, yra dekoratyvumas, elegancija, graktumas ir avesys. ios savybs paios savaime nra tokios iskirtinai menikos, kad pajgt suadinti ilgalaik malonum. B. Berensono manymu, pirmoji manierist karta isiskiria ne tik tapybos graktumu ar dekoratyvumu, bet ir formos bei judesio groiu. Menotyrininkas retorikai klausia: kain, ar meno form raida nebt pakrypusi kita linkme, jei Michelangelas bt gyvens trumpiau? Taigi B. Berensono poiris meno raid esmingai pasikeit. Jei renesanso atsiradim ir suklestjim jis siejo su ioriniais veiksniais, t. y. palankia politine ir ekonomine Italijos situacija, banyios takos kitimu (tai ypa ryku pirmojoje jo knygoje, 1894), tai nuosmuk sieja jau tik su autonomika pai meno form raida. Prie manierizmo problemos B. Berensonas dar kart sugrta raydamas Caravaggio (1951). Jis velgia rykesnes manierizmo ssajas su akademizmu ir maiau rykias - su affectation, apsimestinumu. manierizmo subjektyvum, kaip prieprie renesanso objektyvumui, dmes atkreip Geisteschichte istorikai. M. Dvorkas pastebjo, kad Italijos manierist polinkis subjektyvum ir fantazij daro j men artimesn gotikai, todl j lengviau sisavino XVI a. vis dar gotikini form iauriei menas. Gotikos atgimim iaurs renesanse akcentavo ir Otto'as Beneschas. Jose Ortega y Gassetas (1945) teig, kad perjimo nuo artimo regjimo prie tolimo regjimo , t. y. nuo gotikos laik dailininko kruoptaus atskir objekt iors tyrinjimo i arti prie vieningo,

sintezuojanio visos scenos matymo, tendencija apogj pasiek XIX a. impresionist darbuose. Jis meno raid apibr taip: vakarieiai dailininkai i pradi tap objektus, vliau pojius, o po impresionizmo idjas. J. Ortega y Gassetas pabr, kad irjimo tako svarba atsiranda kartu su renesanso atrasta monokuliarine perspektyva. Neabejotina, kad paveikiausi renesanso stiliaus analiz pateik H. Wolfflinas knygose Renesansas ir Barokas (1888), Klasikinis
menas (1899) ir Pamatins meno istorijos svokos (1915). Jis su-

379
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

telk savo dmes renesanso dails fizionomij ir morfologij . H. VVolfflino renesanso studijoms bdingos binarinio mstymo schemos. Jis prieprieino ankstyvj ir auktj renesans, italik ir iaurietik menins formos pojt, renesanso ir baroko stili. Suklasifikavs iskirtinius baroko ir renesanso bruous, suskirsts juos prieingybi poromis, H. VVolfflinas prijo ivados, kad renesanso svokos yra ne tik antipodins, bet ir preliminarios barokikoms. H. VVolfflino svok poros nors ir nra universalios (vliau jis tai pats pripaino), visgi tai turjo didels takos renesanso fizionomijos ir morfologijos supratimui. Linijikumas-tapybikumas, ploktuma-giluma, udara-atvira forma, daugialypikumas-vienov, aikumas-neaikumas. (Linijikumas siejamas ir su statikumu, o tapybikumas su judesiu. Linijikumas-tapybikumas - tai ir apiuopiamas-regimas vaizdas). B. Berensonas aptar ir kit svarb renesansins kultros reikin - mecenatyst. Jis j suvok kaip natrali pokyi visuomenje rezultat. Jei anksiau beveik vienintelis usakovas buvo banyia, tai renesanso laikais vaidmen perm didikai ir brolijos. B. Berensonas analizuoja, kiek paveikslo siuetas priklauso nuo usakovo poreiki ir finansini galimybi, k diktuoja usakovas. ia tema domjosi ir A. Warburgas. Straipsnyje Bildniskunst und florentinisches Brgertum (Portreto menas ir florentietikoji burua z i j a 1 9 0 2,),analizuodamas Lorenzo Medici'o laik viduriniosios klass mecenat mentalitet ir menin skon, iekojo atsakymo, kodl ie patronai savo portretus usakydavo ne ital, o flamand, tapytojams ir kodl jie taip entuziastingai kolekcionavo flamand men. Pasirodo, juos itin avjo atvaizduot brangi audini sunkumas ir spalvos, kadangi jie patys da silus ir gamino ilk. Medii mecenatyst bei os, kaip skonio arbitro, vaidmen isamiai ir kruopiai, remdamasis dokumentais, aptaria E. H. Gombrichas knygoje Norma ir forma (1966). B. Berensonas Florencijos renesanso studijomis skatino menotyrinink iniciatyv imtis tirti socialines problemas. Pavyzdiui, F. Harttas

Henri's Wolfflinas

380
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

knygoje Art and Freedom in Quattrocento Florence (Menas ir laisv XV a. Florencijoje", 1964) atskleidia, kiek smarkiai Florencijos dailininkams
. . . . . .
11

, . , . . .

.V

. .

, .

rupejo j visuomenes likimas, kiek jie jaute pareig j ssaugoti ir kiek daug prisidjo prie jos ideal augimo. Jis pera mint, kad gildijos suvaidino lemiam vaidmen, formuojantis naujojo renesanso stiliui Florencijos tapyboje ir skulptroje. A. Warburgas taip pat atkreip dmes, kad portreto anro raidoje yra svarbus ne tik dailininko vaidmuo. Betarpikas pavaizduotojo ir vaizduojaniojo kontaktas gali bti tiek stabdis, tiek ir variklis. Usakovas portreto men gali pakreipti tiek tipikumo, tiek individualumo akcentavimo linkme (r. Warburg 1990,105). Tuo tarpu H. Wlfflinas, teigdamas, jog menas turi savo autonomik gyvenim ir istorij, nepriklausom nuo kultrinio konteksto, usakov vaidmens nepripaino. Jo manymu, usakov padiktuoti siuetai nedar takos meno raidai. Taiau vliau, po atrios E. Panofsky'io ir W. Timmlingo kritikos, pripaino, kad meno stili pokyiai visgi nra visikai nepriklausomi nuo kultros pokyi, o tam tikr vaizdavimo b d kartais padiktuoja siuetas. A. Chastelis knygoje Marsile Ficin et Vart (Marsile'is Ficinas ir menas", 1954), nagrindamas renesanso meno ir filosofini to meto judjim (ypa neoplatonizmo) ssajas, atranda stulbinani renesansins Florencijos meno ir idj analogij. Tuo tarpu B. Berensonas, kaip ir J. Burckhardtas, nepastebi filosofini humanist idj takos dailei. Tiesa, humanizm kaip reikin jis aprao, taiau nei jo filosofini nuostat, nei idj takos menui neanalizuoja. Kodl? Maai ino ar nesidomi? Kodl klasikin sintez, t. y. renesanso stilius, inyko? Sydney J. Freedbergas mano, jog pirmiausia - tai stiliaus klausimas. Beveik visikas klasicizmo inykimas susijs su nepasitikjimu fizins ir dvasins realybs vienove, atsirads humanistins kultros centre pirmajame amiaus ketvirtyje. S. Freedbergo nuomone, brandiojo Italijos renesanso pabaig ymi Raffaello mirtis (1520). Kriz pasireik trimats erdvs sugriovimu (ypa Florencijos tapyboje) arba priartjimu prie jos galimybi ir realumo ribos, vedaniais jos sunaikinim. 1520-1524 m. Pontormo ir Rosso Fiorentino kriniuose personaai tiesiog lipte prilip prie paveikslo paviriaus. Po Raffaello mirties Giulio Romano nutapyt Stanza di Constantino (vadinamasis Konstantino kambarys Vatikane) fresk tokia komplikuota erdv, o perspektyva taip staigiai nutolstanti, kad ploktumoje regime tik ritming akcent asamblia. Apie 1570 m. maniera centrinje Italijoje neteko savo gyvybingumo, kartais tapdama kontra maniera" (S. Freedbergo terminas), kurioje

estetizmas ir kompleksikumas uleido viet pamaldumui ir paprastumui (kontrreformacijos taka). Pagrindiniai kontra manieros" atstovai - broliai Zuccaro'ai. J dailei bdingas toks pats dirbtinumas, kaip ir manierai. J nereikia painioti su antimanieristais ar anti-maniera, kuri matome, pvz., Pulzone'io darbuose. i anti-maniera paskatino reform, kuri gyvendino atnaujinto ir transformuoto klasicizmo iniciatoriai Carrache'as ir Caravage'as*. XIX a. pabaigoje A. Rieglis reabilitavo vlyvj renesans, ginydamas pai nuosmukio, dekadanso svok. Nemaiau svarbs buvo ir skonio pokyiai. W. Friedlanderis, M. Dvorakas ir kiti dails istorikai atrado manierizmo ssaj su savo laikmeio avangardu: pirmuose almanacho Der Blaue Reiter (Mlynasis r a i t e l i s 1 9 1 2,)puslapiuose lovinamas EI Greco'as, o Franzas Marc Cezanne' ir EI Grec vadina dvasios broliais. M. Dvorakui manierizmas - menin dvasinio siekio iraika. Manierizmo dvasingum jis prieprieina klasikinio renesanso racionalizmui ir natralizmui. W. Friedlanderis - porafaelin centrin Italij apibdina pagal plastinius poymius: anatomin deformacij, motyv ploktumo siekim. Abu mokslininkai pabr, jog manie rizmas kvestionavo humanistin renesanso men. Dl siurrealizmo takos manierizmas tapo patrauklus ne tik dl dvasini savybi iraikos, bet ir dl iracionalij detali. Po Antrojo pasaulinio karo, perirdami vlyvojo renesanso palikim, menotyrininkai sutelk dmes 1540-1560-j laikotarp, t. y. Bronzino', Salviat, Vasar ir j mokinius. J darbuose nebevelgiama pasaldintos manierizmo versijos (W. Friedlanderis), o kriniai apibdinami kaip pusiau savarankiki ir vadinami maniera. is isilavinusiems aristokratams skirtas manieros menas - prieingyb verliems ir ekspresyviems Pontormo bei Rosso kriniams, kuriuos taip garbino treiojo deimtmeio kritikai.

381
Geda Baauskait LITVAKIKA KTLM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Andr Chastelis

* S. Freedbergo sistemos silpnj viet nurod H. Zerneris (r. crire l'histoire de V art. Figures d'une discipline. Paris: Gallimard, 1997, p. 74): joje neliko vietos vienam svarbiausi to laikotarpio dailinink - Correge'ui. S. Freedbergas j priskiria protobarokui", tvirtindamas, jog Correge'o jokiu b d u negalima vadinti baroko dailininku, taiau jo kryb nagrinja ne XVI a., o XVIIojo, t. y. vlesnij laik baroko dailinink kontekste. Beje, toks Correge'o matymas, anot H. Zernerio, virto tradicija. Ndienos istorikams nesiseka surasti iam tapytojui vietos renesanso tapyboje. Pats H. Zerneris Correge'o tapyb silo vertinti kaip klasicizmo pratsim, taip, kaip S. Freedbergas velgia vlyvj Tizian, kartais vadinam impresionistu.

382
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

XVI a. viduryje daug liudijim apie to laikotarpio kritikj ir istorikj savimon (pagrindinis altinis - G.Vasari's). G.Vasari's bei jo
. ,
V

-,

I ,

bendraygiai nurodo tiesiogin ir integral klasikinio renesanso paveld XVI a. pradioje, savo darbuose matydami nenutrkstant tstinum. Jie man, jog j bella maniera esanti ne kas kita, o ankstesnij kart meno kvintesencija. Bene didiausi indl inkveento tapybos tyrimus pokario metais ne J. Shearmanas (1963), taiau viena silpniausi jo hipotezi - apie epochos ipltotos teorijos ir to meto praktikos adekvatum. Jis pateikia aksiom, kad manieristinis krinys turi iliustruoti manieros esm, atspindti estetizm (G.Vasari's ypa pabr rafinuotum, elegancij, graktum ir virtuozikum, pltojo estetizm ta prasme, jog estetines savybes ikl aukiau kit, dargi suteikdamas joms visik nepriklausomyb nuo bet koki kit motyv). Taigi prievarta, ekspresyvumas ar stipri energija J. Shearmano manierizme neisitenka. Jaunieji Pontormoas ir Rossoas - pernelyg smarks, Tintorettoas perdaug stiprus, o El Greco usidegimas atrodo tartinas. Vietoj j manierist gretas mokslininkas traukia per vis ami pasklidusius dailininkus: nuo Perino del Vagao iki Joachimo Wtewaelio. J. Shearmanas ikl umirtus ir nevertintus krinius. Taiau atsisakius brutalij bei griaunanij manierizmo apraik, jos tarytum ikrinta i istorijos, praranda svarb. Tok J. Shearmano poir inkveento tapyb H. Zerneris aikina skonio pokyiais, kai lovinamas vietinei valdiai beatodairikai vergaujantis menas, dvaro menas par excellence yra simptomikas konservatyviai dvasios bsenai ir keistai susieja manieros estetizm su panaiomis tendencijomis iandienos mene ir kritikoje( Zerner 1997, 79). B. Berensonas liko visikai abejingas ikonografiniam vilgsniui renesans. Interpretuodamas paveiksl siuet jis nesiremia dokumentais ar simbolinmis aliuzijomis, kurioms tiek dmesio skyr A. Warburgs ir E. Panofsky's. B. Berensonas nepasiekia tokio radikalaus kratutinumo, kaip S. Freedbergas, kuris atskyr mogikj turin nuo religins krinio temos. Visgi toks atskyrimas turi ir pozityvij pus: paveikslo prasm atskyrus nuo jo siueto prasms sugriaunama iliuzija, kad ikonografija gali atskleisti meno krinio prasm. Ikonografija yra vienas formos aspekt. Negalima teigti, jog B. Berensonas visikai ignoruoja siuet. Visgi jam ymiai aktualesni formalieji aspektai. Meno krinys jam - tai, k tiesiogiai matome. Silpnoji ikonografijos pus - tai, kad jai visikai nerpi menin krinio vert. Tai vienas svariausi priekait A. Warburgo mokyklai. Paymtina,

jog A. Warburgui ritualinis objektas ir meno krinys, Pathosformel (patoso formuls) meno krinyje ir nuotraukoje (tiksliau, Jeano-Martino Charcoto nuotraukose*) - vos ne lygiaveriai objektai. Modernaus meno evoliucijos dka praeities krinius studijuojani istorik akys pagaliau atvertos estetinms vertybms, kurios senojoje stili istorijoje buvo neinomos , - ra M. Dvorakas Franzo Wickhoffo straipsni rinkinio, ileisto Berlyne 1912 m., angoje.

383
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Botticellio fenomenas
Palyginkime bema to paties laiko skirting autori atliktas Sandro Botticellio krini analizes - W. Paterio (1870), A. Warburgo (1893), B. Berensono (1896) ir H. Wolfflino (1899). Kodl btent Botticellio? Jis parankus tuo, kad po mirties buvo vis umirtas, o i naujo atrastas XIX a. prerafaelit, tad mintiems menotyrininkams raant dar nebuvo tvirtai suvokta jo krybos vertinimo tradicija, tiksliau, tampai. Beje, kaip tik tuo metu prasidjo Botticellio kulto uuomazgos, pasieksianios savo apogj apie 1925 metus. W. Pateriui domi Botticellio biografija, tiksliau, jos nebuvimas (tapytojas inomas ne savo tikruoju vardu, neinoma tiksli jo mirties data, sunku patikti, kad senatvje, pasinrs religin melancholij, jis bt galjs taip ilgai gyventi pasyviai). W. Pater avi Botticellio tapybos poetikumas, jungiantis papildom, marginalini, pagrindinio siueto nerutuliojani scen gro ir poetik iraik su linijos ir spalvos groiu, i kuri gimstanti grynoji tapyba. J vadina tapytoju fantazuotoj. Botticellio Veneros jei ne lavonik, tai itin alt spalv W. Pateris aikina tikrja pramanyto chromatizmo prigimtimi (nes spalva yra ne paprasiausia natrali daikt nuosavyb, bet dvasin savyb, isiskleidianti vir j, kuomet ie tampa dvasios iraika )bei helenizmo taka (Pater 1985, 99). alta viesa (aura be sauls ), jr atmosferos
* Plaiau apie patologins anatomijos profesoriaus, tyrinjusio ir dokumentavusio nervinius susirgimus, J. M. Charcot tak A. Warburgo terminologijai ir pathos formula koncepcijai r.: Schade, S. Charcot and the Spectacle of the Hysterical Body. In Art History, 1995,1.17, no. 4, p.499-517.

B. Berensonas Borghese galerijoje Romoje, 1955

384
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Botticellis. Pavasaris

ramyb, nurudusios gls, mirties elis, lidesys. W. Pateriui Botticellis yra antraeilis tapytojas, nes naivus, nerytingas ir nedrsus. Jis pastebi, kad Botticellis perteikia tam tikras malonumo savybes, kuri kitur nerastume. Simptomika, jog W. Pateris visikai neatkreip dmesio judesio - tiek figr, tiek linij - svarb Botticellio paveiksluose. ia aiki vinkelmanikojo poirio taka. Jei W. Pateriui Botticellis tra antraeilis dailininkas ir domus tik todl, kad neseniai i naujo atrastas, tai B. Berensonas analizuoja, kodl nnai Botticelliui negalima atsispirti: juo arba avimasi, arba bjaurimasi, nors jo kriniuose nra groio, jie nei kerintys, nei patraukls, j pieinys daniausiai netaisyklingas, spalva netikinama, o emocijos itin intensyvios ar net skausmingos. Paslaptis, B. Berensono manymu, ta, jog Europos tapyboje nebuvo kito dailininko, tokio abejingo reprerezentacijai ir taip susitelkusio ties prezentacija (so indifferent to representation and so intent upon presentation) (r. B e r e n s o n 1952,

109). Pasieks krybin brand Botticellis atsisak visko, net dvasinio reikmingumo ir prasms perteikimo, susikoncentruodamas ties tuo, kas paveiksle tiesiog perteikia gyvyb ir adina gyvybines galiais, t. y. ties judesiu ir taktilikumu. B. Berensonas Botticellio kryboje pabria beprecedent lytjimo ir judesio tobulo derinio gali. B. Berensonui, kaip ir H. VVolfflinui, visikai nerpi biografiniai dalykai. Jis tepamini, kad Botticellis yra Fra Filippo mokinys. Tiesioginio mokytojo poveikis, B. Berensono manymu, yra itin svarbus. Jis teigia, jog svarbu nuodugniai tyrinti kai kuri nereikming tapytoj krybin palikim vien dl to, jog jis buvo kurio nors ymaus dailininko mokytojas. Geras mokytojas ir geras tapytojas - du skirtingi dalykai. Istorija danai net neisaugo didij meistr (pvz., Leonardo, Botticellio ar Michelangelo) mokini vard - toks nereikmingas, meistro takos ugotas j krybinis palikimas. Tokius mokinius B. Berensonas vadina ne pasekjais, o imitatoriais. Jis nesivaizduoja, kad materialumo ar dvasingumo perteikimu bt manoma pralenkti Leonard ar

pieinio muzikalumu - Botticell. ie tapytojai isprend savo udavin, todl j imitatoriams (ne pasekjams, nes toki net ir negalt bti) nieko kito neliko, kaip tik i versti didij meistr kryb vidutini sugebjim mogaus men. B. Berensonas pastebi, jog Botticellis net tuomet, kai krinio tema jam buvo pasilyta, o taip neabejotinai vyko tapant Pavasar ir Veneros gimim, sukr tokius dekoratyvius paveikslus, kad iliustratyvi mediaga (siuetas) juose visikai pradingo. Kok siuet Botticellis bepasirinkt - religin, politin ar alegorin - visuomet suadinamas ms taktilinis pojtis, o judesys perteikia gyvum. Siuetas jam taip menkai terpi, jog, atrodo, tartum stengtsi perduoti neknytas (unembodied) judesio ir lietimo savybes. B. Berensonas silo siirti linijas, perteikianias vjo kedenam plauk, plazdani draperij ir okani bang judesius Veneroje. Vien tik tas linijas (!), visa j galia stimuliuojanias judesio sivaizdavim iriniajam. Grynsias judesio savybes, nesusijusias su kokia nors reprezentacija, t. y. ne vaizduojanias nieko kito, tik judes (r. ten pat, 112). Tok men B. Berensonas vadina linijine puoyba (linear decoration). ia prasme nerastume varovo Botticelliui Europoje, nebent Japonijoje ar kur kitur Rytuose. Botticell labiausiai trauk tokie siuetai, kuriuos galima perteikti linij simfonija. Viskas turjo paklusti iai simfonijai: taktilikumas buvo pakeistas judesiu, dl tos paios prieasties beveik visikai atsisakyta fono arba jis kiek manoma supaprastintas. Panaiai ir su spalva, - ia beveik nepaisoma reprezentatyviosios jos funkcijos. Botticellis spalv paveria visikai priklausoma nuo jo linijins schemos, ne nukreipdamas, kaip prasta, bet prikaustydamas vilgsn prie linijos. B. Berensonas iskiria vlyvuosius Botticellio darbus, kuriuose kartais regime linij bakchanalij, o ne simfonij. Menotyrininkas Veneros, Pavasario bei Lemmi vilos fresk tapytoj vadina didiausiu vis laik linijinio pieinio meistru Europoje. Aby VVarburg Botticellio kryboje vis pirma sudomino judesio sustiprinimas, suintensyvinimas {gesteigerte Bewegung). Remdamasis Hermanno Osthoffo lingvistinmis teorijomis), A. Warburgas ieko lingvistini paraleli (r. Osthoff 1899). Kai pamatinis formalusis odyno identikumas inyksta, svetim element vedimas tik sustiprina pirmin reikm. Su mutatis mutandis, analogiku procesu, susiduriame gest kalbos, struktruojanios meno krinius, plotmje, kuomet, :arkim, graik Menad [bakchant] pasirodo kaip okanti Salomja i Biblijos arba kai ital tapytojas Girlanda'as vaisi pintin neaniai tar-

385
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

Aby Warburgas

386
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

naitei nupieti pasiskolina romn triumfo arkoje pavaizduotos Viktorijos gestus( Warburg 1994, 39). A. Warburgas pabria, jog svetimi
T

..

elementai suintensyvina gesto gali, tai gest kalbos superliatyvai . A. Warburgas rao (1902), jog ieko altini ne tam, kad tekst pagalba paaikint meno krinius, bet veikiau kad atstatyt [antropologins] prigimties ry tarp odio ir vaizdo( Warburg 1990, 106). Istorikas nemano pasitenkinti elementariu literatrinio altinio ir jo tapybinio, grafinio ar skulptrinio rezultato( pvz., Angelo Ambrogini'o Poliziano Stanze ir Botticellio Veneros gimimas) ryiu. Reikia atsivelgti vis antropologin svor arba socialines meils vilioni taisykles, artimas florentietikoms okio manieroms (pvz., okio Venera). A. VVarburgui Venera oka, visi Pavasario personaai taip pat oka. ia pirmiausia jis velgia suintensyvintus gestus, kai ingsnis virsta okiu. Jau F. Nietzsche straipsnyje Dionisika pasaulio vizija (1870) ra apie sustiprint gest kalb. A. VVarburgas ipltojo garsij Pathosformel svok, bandydamas uiuopti choreografin intensyvum, persmelkus vis renesanso tapyb, t moterik graktum, renesanso kriniuose daniausiai knyt beasmeniame nimfos personae. Nimfa - tai pirmiausia efemeriki plauk ir rb judesiai, kuriuos renesansikoji tapyba buvo pasiovusi ufiksuoti kaip perkelt patoso enkl. A. Warburgas ikonologikai nimf siejo su aura, pastebdamas, jog klasikiniam moters groiui pavaizduoti (Venera, nimfos) gyvybs kvepia iorins prieasties ar materijos veikimas, dvelksmas (gr. aura - vjelio dvelkteljimas). Dar prie Botticell tai rpestingai apra L. B. Alberti's: Gerai ireikti plauk ir kari, ak, lapijos ir rb judesiai yra malons tapyboje. Noriau net, kad plaukai atlikt septynis judesius, apie kuriuos kalbjau aukiau, kad jie vyniotsi tarytum tuoj susimazgys, kad banguot ore imituodami liepsnas, kad slystu po plaukais it gyvats, o kartais kilt i vieno krato kit. (...) Kadangi norime, jog audiniai, nors ir yra i prigimties sunks, tstantys emyn ir nepasiduodantys klostymui, paklust judesiams. Neblogai bt tapomos scenos kampe tarp debes vaizduoti puiani Zefyro ir Australio veidus, idant jie visus audinius nupst prieing pus. Taip igautume t grakt efekt, kuomet vjo lieiami kn onai (kadangi audiniai bus vjo priplakti) po audini skraiste atrodyt beveik nuogi. O kituose onuose vjo blakomi audiniai nuostabiai isiskleist ore (Alberti 1992, 187-189). H. VVolfflinui Botticellis - tai smarkus, aistringas, egzaltuotas tapytojas, kuriam maai terpjo paviriaus tapybins savybs, kurio idealas - linij ritmai ir kuris veidams suteik daugyb charakteri ir irai-

k (r. Wlfflin 1952,12). Todl tiek maai tikrojo diaugsmo jis velgia Primaveros gracij okyje. Asketikas nesubrendusio kno liesumas ir prakaulumas buvo to meto idealas. H. Wolfflino (kaip ir A. Warburgo) poiris yra priepriea J. Winckelmannui: jei tuomet pasirods Winekelmannas bt ms propaguoti antikinio meno rami didyb ir kiln paprastum , - niekas jo nebt suprats ( ten pat, 248). Kaip pasikeit poiris Botticellio kryb XX a.? Vienas ymiausi XX a. pabaigos ital renesanso dails tyrj Andr Chastelis pastebi, kad kiek daugiau nei prie pus amiaus Botticellio krybin palikim irta kaip vien i kultros virukalni, su tikr tikriausiu jo kultu ir beribiu avjimusi. Ikalbinga io susiavjimo iliustracija galt bti M. Prousto prisiminimas apie Botticellio nutapyt Jetro dukter gro ant Siksto koplyios sien Vatikane. Akivaizdu, kad nuo to laiko vyko radikalus pokytis - dabar turime kitus herojus ir kitas dievybes. Piero'as della Francesca's nukarnavo Botticell. Vietoj pastarojo nervingumo renkams Piero della Francesca ramum, jo personaus - tiesius it kolonos, kompozicij valdani (rgir) geometrij *. Taiau Botticellio darbuose susiduriame su skvarbiu psichologiniu intensyvumu. Jis atrado vien stipriausi vaizdi - tai sv. Augustinas, paskends tauriuose ir komplikuotose apmstymuose, suraukta kakta, nustebusiu vilgsniu, pravira burna, o jo susting gestai perteikia konkrei regjimo ir kvpimo akimirk. Be to, Botticellis yra madon tapytojas - usisvajojusi, susirpinusi, melancholik. ie bruoai bdingi to meto madonoms, taiau ymusis tapytojas juos papildo nauja dimensija, likimo nuojauta. Tai nra paprastas lidesys, bet tiesiogin aliuzija Kristaus auk. Deja, ms kultra prarado jautrum, kuris padt vertinti jaudinanias tokio pobdio kompozicijas. A. Chastelis knygoje L'Art italien, raydamas apie Botticell, pabria jo stab spalvos skardum ( sonorit magnifique), t. y. ryk, beveik metalin jos spindes, kok regime, pavyzdiui, Juditoje i Offices muziejaus. Meyeris Schapiro pastebjo, kad io menotyrininko apmstymai apie formos svarb paruo keli Clive'ui Bellui ir Rogerui Fry( Shapiro 1994, 219). Taigi apvelg B. Berensono renesanso samprat jo pirmtak ir aminink idj kontekste galime konstatuoti, jog pagrindins teorins jo nuostatos artimos J. Burckhardtui, taiau jo tyrinjimuose vyrauja ne kultrologin, o menotyrin analiz. Esminis B. Berensono renesanso

387
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

* Pokalbj su Andr Chasteliu zr.: Plus de printemps pour Botticelli. In Beaux-Arts Magazine,, 1990, no. 79, p.102-111.

388
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

dails tyrinjim nuopelnas - konkrei meno kurini analiz, tyrinjamo objekto esms atskleidimas. B. Berensono, istoriko ir menoty. . . . . . .

nninko, vilgsnis renesans atskleide daugyb subtiliai niuansuot to meno aspekt, parod didij ital renesanso dails meistr na Vakar dails istorij. Kita vertus, Antrojo pasaulinio karo baisumai ir tragikos yd lemties karo metais apmstymas vis daniau B. Berenson, kaip ir kit yd kilms genij - Henri' Bergson, priartino prie savo priklausomybs yd tautai suvokimo. Tais metais jis vis daniau mintimis grdavo Lietuvoje praleistus vaikysts metus. Vienas aistringiausi B. Berensono kritik, pasaulinio garso amerikiei menotyrininkas, taip pat iauliuose gims litvakas Meyeris Schapiro rao mats lapel su jaunuoliku B. Berensono parau, o emiau skrupulingai pagal yd kalendori hebrajikai urayt dat. I ia jo daroma tokia ivada: Regis, kad jis niekada neprarado susidomjimo ydikumu ( ten pat, 218). Vadinasi, nepaisant pasaulietins tvo aukljimo nuostatos ir pagrindini mokslini tyrinjim orientacijos Vakar renesanso dail, estetikos, menotyros idj ir metod istorijos problemas, gyvenimo pabaigoje io didiojo menotyrininko pasauljautoje atgim savo priklausomybs gimtajai emei ir litvak kultros tradicijai suvokimas.

Literatra
Ackerman, James Sloss . Art. In Renaissance News, 1965, no. 26. Alberti, Leon Battista. De pictura. Paris: Macula-Dedale, 1992. Berenson, Bernard The Drawings of Florentine Painters, 1903. In The Bernard Berenson Treasury. New York: Simon and Schuster, 1962. Berenson, Bernard. The Italian Painters of the Renaissance. New York: Meridian Books, 1952. Berenson, Bernard. Sketch for a Self-Portrait. New York: Pantheon, 1949. Berenson, Bernard. Italian Painters of the Renaissance. New York: Meridian Books, 1958. Berenson, Bernard. Aesthetics and History in the Visual Arts. New York: Pantheon, 1948. Biaostocki, Jan. Wstp do wydania polskiego. In Levey, M. Wczesny renesans. Warszawa: PWN, 1972. Burckhardt, Jacob. The Civilization of the Renaissance in Italy. London: Phaidon, 1965. Burke, Peter. Renesansas. Vilnius: Pradai, 1992.

Chastel, Andr. Les quatre-vingt-dix ans de B.B. In Chastel, A. L'image dans le miroir. Paris: Gallimard, 1980. Chastel, Andr. L'Image dans le miroir. Paris: Gallimard, 1980. Dempsey, Charles. Portraits and Masks in the Art of Lorenzo de'Medici, Botticelli, and Politian's Stanze per la Giosta". In Renaissance Quarterly; 1999, t. 52, no. 1. Didi-Huberman, G. Devant l'image. Paris: Minuit, 1990. Gombrich, Ernst Hans. The Story of Art. Oxford: Phaidon, 1984. Henry, Anne. Walter Pater ou le plaisir esthtique . In Pater, Walter. Essais sur l'art et la Renaissance. Paris: Klincksieck, 1985. Lempertas, Izraelis. Gyvenimas tetle, 2007. Prieiga per in temet: <http://www. zydai.lt/lt/content/viewitem/538>. Levey, Michael. Wczesny renesans. Warszawa: PWN, 1972. Mariano, Nicky. Forty Years with Berenson. London: H. Hamilton, 1966. Osthoff, Hermann. Vom Suppletivwesen der indogermanischen Sprachen. Heidelberg: Horning, 1899. Panofsky, Emst. Renaissance and Renascences in Western Art. London: Icon Editions, 1972. Pater, Walter. Essais sur l'art et la Renaissance. Paris: Klincksieck, 1985. Reinach, Adolphe. Textes grecs et latins relatifs a l'histoire de la peinture ancienne. Paris: Macula, 1985. Rosenthal, Earl. Changing Interpretations of the Renaissance in the History of Art. In The Renaissance. A Reconsiderations of the Theories and Interpretations of the Age. Madison: The University of Wisconsin Press, 1964. Samuels, Ernest. Bernard Berenson. The Making of a Connoisseur. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1979. Schapiro, Meyer. Leonardo and Freud: An Art-Historical Study. In Journal of the History of Ideas, 1956, no 17, p. 147-178. Schapiro, Meyer. Two Slips of Leonardo and a Slip of Freud. In Psychoanalysis: Journal of Psychoanalytic Psychology IV, 1955-1956. Schapiro, Meyer. Theory and Philosophy of Art. Style, Artist, and Society. New York: George Braziller, 1994. Secrest, Meryle. Being Bernard Berenson: a biography. New York: Holt, Rinehart and Winston, 1979. Sprigge, Sylvia. Bernard Berenson: a biography. Boston: Houghton Mifflin, 1960. The Bernard Berenson Treasury. A selection from the works, unpublished writings, letters, diaries and journals. New York: Simon and Schuster, 1962. The Renaissance. A Reconsideration of the Theories and Interpretations of the Age. Madison: The University of Wisconsin Press, 1964.

389
Geda Baauskait LITVAKIKA KILM IR BERNARDO BERENSONO NAAS VAKAR R E N E S A N S O DAILS STUDIJAS

390
LITVAKU KRYBOSIR IDJY SKLAIDA PASAULYJE

Toynbee, Arnold Joseph. A Study of History. New York, 1934-1961. Warburg Aby. Einleitung zum Mnemosyne-Atlas (1929) vertimas Mnemosyne (Introduction)". In Trafic, 1994, no. 9. Warburg, Aby. Essais florentins. Paris: Klincksieck, 1990. Warburg, Aby. L'Art du portrait et la bourgeoisie florentine. In Warburg A. Essais Florentins. Paris: Klincksieck, 1990. Wind, Edgar. Pagan Mysteries in the Renaissance. Oxford: Oxford University Press, 1980. Wlfflin, Heinrich. Classic Art. An Introduction to the Italian Renaissance. London: Phaidon, 1952. Zerner, Henri. crire l'histoire de l'art. Figures d'une discipline. Paris: Gallimard, 1997.

Gediminas

DEGSYS

391

Kultros, filosofijos ir m e n o institutas

ZAMENHOFAS, LIETUVA IR PASAULINS KALBOS IDJA


E s m i n i a i o d i a i : pasaulin kalba, Zamenhofas, Lietuva, litvakai, Lietuvos kratovaizdis, kalb problematika.

Esperanto - pasaulins kalbos idja. Esperantinink judjimas ir pati ios pasaulins kalbos krjo asmenyb yra glaudiai susijusi su Lietuva. Drstu tvirtinti, kad kalbant apie pasaulins kalbos idj bei Liudvik Lazar Zamenhof (1859-1917) dert prisiminti lietuvi istorijos, kratovaizdio ir mentaliteto kontekst. L. Zamenhofo gimtasis miestas - Balstog, esanti buvusioje Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts (toliau - LDK) teritorijoje. Taiau paios kalbos gimimo vieta - nuo XVI a. inomas vienas graiausi ma lietuvik Dzkijos miesteli - Veisiejai. L. Zamenhofo mona - Kauno ydait, kurios tvas buvo kartas pasaulins kalbos idjos pasekjas ir mecenatas. Taigi kokio lietuvikumo velgiame esperanto kalbos krjo asmenybje, kuri subrandino ir realizavo pasaulins bendros kalbos neutral pagrind ( ne trala fundamento ?)Klausim noriau pakreipti kiek neprasta linkme: kodl lietuviams tokia svarbi yra pasaulins kalbos idja ir kaip lietuviai (ia turime galvoje lietuviai esperantininkai) suvok esperanto kalbos misij msikose prarastose, okupuotose ir vl laisv atgavusiose emse? Siame straipsnyje ir iekosime ssaj tarp Lietuvos (paliesdami pai valstyb, jos kratovaizd, lietuvius esperantininkus, Lietuvos yd tragedij, kalb mokymosi klausim Lietuvoje) ir L. Zamenhofo asmenybs bei pasaulins kalbos idjos.

Dzk Veisiejai - pasaulins kalbos lopys


Koki tak L. Zamenhofui ir jo sukurtai pasaulinei kalbai padar paprastas Dzkijos kampelis Veisiejai, i vis pusi apsuptas Anios eero lank? Sis vienas nedaugelio ma, kukli Lietuvos miesteli sikrs eero pusiasalyje. Miestel puoia reto groio vienas seniausi alyje XVIII a. peizainis parkas, kuriame dar tebra 1501 m. kurto dvaro ir Lietuvos didiojo etmono Mykolo Masalskio rm vieno fligelio lieka-

nos. Aukiausioje miestelio vietoje ikyla didingas liaudyje vadinamos Dz kijos katedros - neobaroko ir klasicizmo architektrinio stiliaus v. Jurgio banyios - siluetas. inoma, kad gyvenamoji aplinka vienaip ar kitaip veikia kiekvien individ. Didiul tak L. Zamenhofui bei jo kurtai pasaulinei kalbai padar ir Veisiejai, kurie j pakerjo eer, puyn groiu ir moni nuoirdumu. i vietov ir iandien pakeri daugel ne tik ypatinga aplinka, bet ir ia sklandania didaus esperanto kalbos krjo dvasia. Esperanto kalba - La lingvo internacia - kukli, kaip ir jos krimo lopys Veisiejai, nepaveldjo leksikos, semantikos ir morfologijos mantrybi, kuo didiuojasi daugelis kit kalb. Taiau ios i pirmo vilgsnio ma os kalbos dvasia ir ambicijos gerokai praauga kukli gramatin ir lksin ivaizd. tai kaip apie esperanto kalb ra Tomas Venclova: Eilraius raau tik lietuvikai (nors es pajgiu rayti dar anglikai, lenkikai ir rusikai), taigi kai vartau j vertimus esperanto, mane labiausiai domina akivaizdus t dviej kalb kontrastas. Viena j - lietuvi - pati archajikiausia i gyvj indoeuropiei kalb, kita - esperanto - pati jauniausia. Vienos odynas daugiasluoksnis ir sudtingas, kitos gana paprastas. Vienos gramatika paini: imtai priesag, deimtys galni, trejopi keistai okinjantys kiriai, sintakss savitumai, begal iimi gali atbaidyti net gab lingvist. Kitos gramatika telpa puslapyje. Viena kalba natrali, kita dirbtin. Vien imokti sunku, kit lengva. Vienos ambicija tra isaugoti nedidels tautos istorin tapatyb, kita turi universali ambicij, paddama suartti skirtingiausi taut atstovams. Tuo pat metu, kad ir keista, abiej kalb likimai savotikai siejasi. (...) Lietuvi kalba buvo reglamentuota ir gijo savo dabartin pavidal madaug tuo paiu metu kaip esperanto. Abi kalbas vartoja palyginti nedidelis skaiius moni, nors ir leistina tiktis, kad jis ilgainiui dids. Lietuvoje nuo pat Zamenhofo laik buvo daug jo irastos kalbos mgj ( Venclova 2005, 5-6). Tikriausiai, pats esperanto kalbos krjo kuklus gyvenimo bdas buvo orientuotas atokius kampelius, kurie kvepia ir subrandina genialius krinius. Lietuvikos ems kratovaizdis, mao miestelio rami ir kukli gyvenamoji aplinka leido L. Zamenhofui ia jaustis gerai, ramiai pasivsti pasaulins kalbos idjai gyvendinti. Umberto Eco teigia, kad esperanto krjo kilm ir asmenyb neabejotinai prisidjo prie naujos kalbos idjos ir galimos skms ( Eco 2001, 296). Knygos Vienas balsas visam pasauliui vado autorius G. Voghera atkreipia skaitytojo dmes

vien esperanto autoriaus biografijos aspekt - erdv, kurioje brendo esperanto kalba ir jos autorius: Vienas pagrindini knygos nuopeln tas, kad Zamenhofas ir jo tarptautin kalba parodomi ne kaip atsirad ir susiformav tuioje erdvje ( r. Voghera 2002, 8-9). Apie Veisiej krato galim tak esperanto kalbai ir jos autoriui usimena ir inomas lietuvi poetas Tomas Venclova. Eilrai rinktinje La Unufoja Lando( Vienkartin alis), kurioje skelbiami esperanto kalb iversti poeto eilraiai, pateikiami ir jo apmstymai apie esperanto kalb. Poetas sako: Doktoro Esperanto - Liudvikas Zamenhofas - kaip inoma, yra praleids dal savo gyvenimo Lietuvoje, Veisiejuose, ir to krato lingvistinis margumas gal net kvp jam tarptautins kalbos mint ( Venclova 2005,5-6). Atkreipsime dmes netikslum, jog idja buvo kvpta ne tik L. Zamenhof ui apsigyvenus Veisiejuose, o ir Balstogje, L. Zamenhofo gimtajame mieste, kur taip pat bta lingvistinio margumo. ia vertt priminti ir apie sunkumus, su kuriais Veisiejuose susidr esperanto kalbos krjas. Vienas L. Zamenhofo biografas atskleidia vietini gyventoj nuotaikas, atvykus jam, kaip gydytojui specialistui, Veisiejus: Liudvikas pradeda praktik Veisiejuose, maame Lietuvos kaimely, kiek iaur nuo Balstogs, tuoj po vestuvi. Prie dvejus metus ia apsigyveno ir jo sesuo Fania su vyru farmacininku Aleksejumi Pikoveriu, geru Liudviko biiuliu. Gydytojas specialistas atvyksta aman krat, kuriame vietiniai gydytojai ir ydai ortodoksai yra sukaustyti savo tradicij ir prietar. Jis priimamas tariai, nes ia labiau pasitikima dvasiomis ir raganavimu, o ne klasikiniais terapeutiniais gydymo metodais. Liudvikas jauiasi truput nereikalingas (Centassi, Masson 2001, 66). Esperanto kalba baigiama kurti btent ia. L. Zamenhofo, kaip profesionalaus gydytojo, nepripainimas paenklino ir tarptautins kalbos istorij, - esperanto vis dar atmetama, usisklendiama daugiakalbysts chaoso kuluaruose, nepripastant genialios ir profesionalios idjos. Toliau L. Zamenhofo planuose - kalbos bei daugiakalbysts problemos sprendimo pristatymas visuomenei. Taigi lietuvikoje provincijoje baigiama kurti Pasaulio kalba. L. Zamenhofas, provincijos gydytojas ir niekam neinomas kalbininkas, ge-

394
LITVAK KRYBOS IR J SKLAIDA PASAULYJE

rokai rizikavo dl savo pripainimo. Kaip inome, netrukus esperanto autorius ivyksta Varuv. Lyginant su ,lietuvikja provincija, - teiI R I I T T V . V , . .

gia L. Zamenhofo biografe Marjorie Boulton, - Varuvoje ydai jautsi kur kas laisviau - rus karininkai ia daniausiai buvo mandags ir humaniki; visur gras statiniai, vyravo elegantika kultra; vystsi naujos pramons akos, miestas pltsi ( Boulton 2004, 22). ia svarbu paminti du momentus: kalbos gimimas udaroje, provincialioje erdvje ir idjos realizavimas didmiestyje, kur, beje, buvo kur kas didesns galimybs susirainti, bendrauti ir garsinti pasaulio kalbos idj. Vl sugrkime prie dzk Veisiej. Neabejotina, kad L. Zamenhofui i aplinka buvo nepalanki profesiniam darbui, taiau miestelio aplinka buvo ideali esperanto kalbai kurti. 1885 m. vasario 7 d. laike bsimai monai Klarai Silbernik L. Zamenhofas ra: Veisiejai - miestelis, kuriame gal tkstantis gyventoj, taiau daug nam bei ki pasklid aplink iki pat Suvalk, didelio miesto u koki penkiolikos kilometr. Iki Kauno, kur gyvenate js, geras imtas kilometr. Gamta ia labai grai: girios, upokniai, daug eer ir eerli. Netoli nam yra vienas labai graus eeras: apskritas, apaugs mediais. Dabar jis uals, bet vasar po j galima irstytis valtimi( cit. pagal Lamberti 2002,175-176). Veisiejai buvo tarsi uuovja, oaz, ypa kai L. Zamenhofo sveikata iek tiek sulubavo, ir jis nutar palikti triukming Varuvos yd kvartal. M. Boulton rao: Siame miestelyje jis aptiko daugyb vairi groybi, kurios galjo jam iek tie praskaidrinti ankstesni tempt met nuotaik. Miestelis buvo tarp eer, upeli ir mik. Jis avjosi senoviniais rmais ir nuostabiu parku. Po sausakimo yd kvartalo Varuvoje, apgaub gaivus pu kvapas, vienuma ir ramyb, kuria galjo mgautis irstydamasis valtimi eere, o bekrat aluma gaivino jo akis ir gyd. Maloni vienatv ir ramyb buvo didiul prabanga, kurios Zamenhofas troko vis ankstesn gyvenim ( Boulton 2004, 43). Taigi drsiai galime teigti, jog didel tak L. Zamenhofui bei pasaulinei kalbai padar Veisiejai. Kuklus miestelio architektrinis ir urbanistinis paveldas tiesiogiai atspindi esperanto kalbos bruous: paprastum, nesudtingum, kalba vis lengvai imokstama. Nepaisant darbo neskmi, su kuriomis susidr L. Zamenhofas, krato gamta ir provincijos ramyb buvo didieji talkininkai, ubaigiant kurti tarptautin kalb. Pasak M. Boulton, kai L. Zamenhofas jausdavosi labai pavargs, irstydavosi valtimi eere ir daug rkydavo, stengdamasis apsiginti nuo maliarini moskit, mstydamas apie moni nedraugikum ir vienas kito nesupratim, apie naujj kalb ir apie tai, k ji galt duoti pasauliui(ten pat, 46).

ydas i geto"
Kokia buvo bene svarbiausia prieastis, paskatinusi L. Zamenhof atsidti pasaulins kalbos krimui? Daug kam, tikriausiai, yra inomos esperanto kalbos idjos gimimo paskatos Balstogs yd vaiko smonje. Jauno L. Zamenhofo jautri prigimt eid skirting taut atstov nesugyvenimas, nesutarimai, dalinantis ta paia erdve. Taiau bene svarbiausias veiksnys, paskatins L.Zamenhof sukurti pasaulins kalbos idj ir kartu palengvinti monijos bendravimo problemas, buvo jo ydikumas, kur autorius pats giliai suvok ir jaut. Persekiojimas, giliai persmelks yd tautos istorij, palieia ir lietuvikj kontekst. Net keturis deimtmeius buvo neinomas L. Zamenhofo laikas, kur jis 1905 m. para biiuliui Alfredui Michaux. Laike autorius vadina save y d u i geto", kuriam ir gim pasaulins kalbos idja. L. Zamenhofas pamini savo darb ir idj bendrinink - priklausym iai senai ir tiek daug kentjusiai bei kovojusiai tautai, kurios istorin misij sudaro (...) taut suvienijimas, siekiant painti vien Diev" (cit. pagal Lins 2005, 8-10). Kur laik L. Zamenhofas slp savo tautyb, taip nordamas apsaugoti esperanto kalb nuo iankstini nusistatym ir vertinim. Yra inoma, kad esperanto kalbos istorija ir esperantinink judjimas patyr, ir neretai dar ligi iol patiria, persekiojimus. Tarptautins kalbos gyvavimo istorijoje gausu atvej apie persekiojamus jos pasekjus, pati idja kartais niekinamai vardijama kaip ydo isigalvojimas". Nors gerai inoma, kad viena svarbiausi esperanto misij - griauti sienas tarp taut, rasi ir skirting dvasini pasauli. Lietuvai, kuri danai lieka neymi didij pasaulio taut ir kalb kontekste, tai itin aktualu. Romanas Dobrzynskis, knygos Zamenhofo gatv" autorius, cituodamas vien eilut i esperanto himno La Espero" paklaus esperanto
autoriaus anko: Dar stipriai stovi tkstantmets dvikas Zamenhofas, vis dar galioja?". sienos tarp suskilusi taut". Ar si sociopolitin diagnoz, kuri devynioliktame amiuje padar Liu-

395
Gediminas Degsys Z A M E N H O F A S , LIETUVA IR P A S A U L I N S KALBOS IDJA

Veisiej kratovaizdis

396
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Zaleski-Zamenhofas atsaks: Gaila, bet taip. Dvideimtojo amiaus kratovaizdis buvo iraiytas sien. Prie mano akis jos ikilo,
. . . . . . . . . _ _
O N

griuvo ir vel stovi vairiuose mus planetos kampeliuose. 1989 metais turjau galimyb simbolikai prisidti prie Berlyno sienos griovimo. Maiau, kaip berlynieiai per vieias griuvsi krvas jo vien ar kit pus. kvpiau visuotinio entuziazmo. Taiau staiga tolimi prisiminimai ugniau man gerkl. 1943 metais a, tuomet darbininkas, grioviau Varuvos geto sien. Jos daugiau nebereikjo, nes mons, kuriuos ji juos, jau buvo nuudyti. T pai sien man pavyko pereiti keliais mnesiais anksiau, sprunkant nuo mirties, kuri u jos slpsi (cit.pagal Dobrzynski 2003,11). L. Zamenhofas pats atskleid pasaulins kalbos idjos svarbiausi motyvacij, taiau domu palyginti ir tuometini litvak padt su kit Europos yd padtimi. Tai dar aktyviau paskatino puoselti pasaulins kalbos idj. Lazerio Zamenhofo eimoje nebuvo kurstomas yd nacionalizmas, - rao M. Boulton, - tvas buvo prisitaiklis ir gerb rus valdi, motina reik draugikesnes ir gailestingesnes pairas nei kiti ydai. Tuo tarpu lietuvikosios provincijos ydai, vadinamieji litvakai, buvo benam, vienia liaudis( Boulton 2004, 38). Litvak situacija akivaizdiai atkartoja ne tik tuometin lietuvi, ios pasimetusios tautos, istorij, bet ir dabartin Lietuvos gyventoj bruo - provincialum ir stoviniavim sankryoje tarp vairi mentalitet. Taigi L. Zamenhofas dar bdamas vaikas igyveno taut nesantaik ir susiskaldym, lydim per vis yd tautos persekiojim istorij. Btent tai esperanto autori pastmjo visikai atsiduoti tarptautins kalbos krimui. Svarbu ir tai, kad L. Zamenhofas buvo litvakas. Tuometin Lietuvos yd situacija sustiprino ir dar aikiau atspindjo yd kaip benams tautos biografij. Laike rus esperantininkui N. Borovkai L. Zamenhofas prisimena savo vaikikus igyvenimus: Gimiau Bialystoke, Gardino gubernijoje. Tai yra mano gimimo vieta, ir ia praleisti vaikysts metai suteik krypt visiems mano dabartiniams siekiams. Bialystoko gyventojai yra keturi skirting grupi: rusai, lenkai, vokieiai ir ydai; kiekviena grup kalba sava kalba ir nedraugikai elgiasi su kit grupi monmis. Siame mieste labiau, negu kur nors kitur, jautresns prigimties mogus jauia, kad vairiakalbyst yra vienintel ir pagrindin prieastis, suskaldanti monij ir padalijanti j nedraugikas viena kitos atvilgiu dalis. Mane aukljo idealistikai, mane mok, jog visi mons yra broliai, ir tuo metu tiek gatvse, tiek kieme - visur, kas ingsnis jauti, kad yra ne mons, bet yra tiktai rusai, lenkai, vokieiai, ydai

ir kt. Tai visada skaudiai eid mano vaikik siel, nors galbt daugelis pasijuokt i tokio vaiko ,skausmo dl pasaulio. Kadangi man tada atrod, kad suaugusieji turi visokeriopas galias, a kartodavau sau, kad kai bsiu suaugs, btinai paalinsiu i negerov ( cit.pagal Boulton 2004,19). ios negerovs paalinimu yra susirpins danas lietuvis. U io rpesio slepiasi dar viena ne tik lietuvikoji, bet ir kiekvienos maos tautos problema: kurios usienio kalbos mokytis ir kiek j mokytis? Todl dauguma lietuvi kai kuri interlingvistini ir komunikacijos problem sprendimus nori veikti esperanto kalbos pagalba. Ta proga pamintinas ir 2005-aisiais Vilniuje surengtas Pasaulio esperantinink kongresas, kuris bent trumpam leido pasijusti pasaulio taut bendradvasiais. Pasaulins esperantinink asociacijos pirmininkas (Universal Esperanto-Asocio) R. Corsettis paymjo, kad Lietuvos valstyb, kurioje bus rengiamas jubiliejinis kongresas, buvo pasirinkta dl keli prieasi. Pasak jo, Lietuvos geografin padtis - tiltas tarp Ryt ir Vakar - yra patogi tkstaniams esperantinink i viso pasaulio sukviesti. Esperantininkams Lietuva yra svarbi ir tuo, kad ia yra gyvens esperanto kalbos pradininkas L. Zamenhofas. Taigi visi esperantininkai yra iek tiek lietuviai( r. prieiga per internet: <http://www3. Irs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4431&p_d=15450&p_k=l>). Dar bdamas moksleivis L. Zamenhofas savo naujja kalba Lingwe univoersala sukr eilratuk, ireikiant kiekvieno lietuvio, kad ir neesperantininko, vidinius trokimus:
Malamikete de las nacjes, Kado, kado, jam temp' estai La tot' homoze enfamilje Konunigare so debd. (Nedraugikumas taut tegriva,

397
Gediminas Degsy s Z A M E N H O F A S , LIETUVA IR P A S A U L I N S KALBOS IDJA

Liudviko Lazaro Zamenhofo biustas Veisiej parke

jau laikas tam atjo. Visa monija vien eim susijungti privalo"). Vert G. Degsy s

_
LITVAK KRYBOS IR IDJ SKLAIDA PASAULYJE

Esperanto pastangos orientuotos energijos taupym"


. . . . . , .
V.

Esperanto kalba domjosi ir vokiei ininierius, dyzelinio variklio iradjas Rudolfas Dieselis. Btent jis vienas pirmj pastebjo esperanto kalbos ekonominius aspektus. Vlgi drsiai galime kelti kalb mokymosi klausim, turiu galvoje mokymosi laik, ilaidas ir kitas tam skirtas snaudas. Mokantis kalb, pavyzdiui, angl kalbos, ileidiami dideli pinigai. Ir vien dl to, kad priarttume bent per ingsn prie sudtingo angliko tarimo, hieroglifin s sudtingos ios kalbos raybos, mgindami taisyklingai pavartoti vien i daugybs btj laik, nors j vartojimas danai visikai neatitinka taisykli ir logikos, be kuri ne tik lietuvi kalba, bet ir daugelis kit kalb puikiai isiveria. Nekalbu apie tam tikrus kalb savotikumus, pavyzdiui, antikultrines ar antipaveldo apraikas. Svarbu pabrti, kad tokie kalb ypatumai yra neatskiriama tautos kultros ir dvasios dalis. Taiau mus domina efektyvus ir maai pastang bei l reikalaujantis kalbos imokimas, kuris gali bti prieinamas kiekvienam. Antra, esperanto kalba, net ir tapusi pasauline kalba, pateisint kalb mokymsi. Nesgi visos kalbos, gyvos ar mirusios, taip pat turi bti saugomos ir puoseljamos, nes btent j dka daugyb samidean (esp.kalba samideanoj reikia bendraminiai) prabilo esperanto kalba, kuri siekia tapti tik pagalbine bendravimo priemone. Taigi vienas pagrindini esperanto kalbos tiksl yra laiko, l ir pastang taupymas. A , kaip ininierius, manau, - teigia R. Dieselis, - kad ios kalbos pastangos orientuojasi energijos taupym. (...) Esperanto kalbos tikslas yra sutaupyti laiko, energijos, darbo, pinig ir paspartinti bei supaprastinti tarptautinius santykius. iuo poiriu yra sunku suprasti kaskart ikylanius prietaravimus tarp moni, kurie pasisako prie tokio svarbaus dalyko pritaikym visai monijai ( cit. pagal Centassi, Masson 2001, 257). Atskirai reikt nagrinti ir dabartin Europos Sjungos komunikacij bei vertim klausim, taiau tai bt jau kita tema. Daugelis Lietuvos gyventoj nesuvokia esperanto kalbos svarbos ir naudingumo ne tik atskiram mogui, bet ir paiai valstybei. Nors, anot Adomo Jakto, proto ir valios siaurumas atima t gr, kur esame gav dovan. Ir i tikrj - ko gi monija ieko savo istoriniame gyvenime? Ji ieko dviej vyriausij dalyk: tiesos ir labo, bet, deja, negali j rasti, nes nurodytas dvejopas proto ir valios siaurumas naikina kur kas didesn monijos kultros darbo dal ( Jaktas 1995,214). Nors

valstybi istorijoje yra buv atvej, kuomet buvo svarstomas esperanto, kaip antros valstybins kalbos, statusas, taiau iki i dien n viena valstyb nesiryo engti tokio ingsnio. Lietuvos vadovai iki iol nra svarst panaaus klausimo. Taiau neabejotina, kad finansins ir intelektualins investicijos esperanto kalb, kuri bt suvokiama kaip antroji valstybin kalba, bt veiksmingesns, negu kitas artimas sritis. Antros oficialios valstybins kalbos - esperanto kalbos statuso primimas igarsint Lietuv pasaulyje. Toks faktas atvykstanius dirbti ir studijuoti ms al skatint mokytis tarptautins kalbos, taiau kartu ir atkreipt didesn dmes ms nekainojam turt - lietuvi kalb. Tarptautin kalba, gyvuodama alia lietuvi kalbos, ne tik kad jos neugot, bet kaip tik labiau apsaugot nuo diskriminavimo. Esperanto kalbos, kaip antros valstybins kalbos, primimas Lietuvoje skatint ir kitas alis panaiai pasielgti, ir tai bt milinikas ms alies nuopelnas, engiant tarptautinio kultrinio polilogo link. Kitas svarbus momentas - pagyvjusi knyg leidyba esperanto kalba. Tai praplst skaitanij gretas, turint galvoje, kad leidjai danai nesuinteresuoti leisti vertingo turinio knyg dl per mao s