Resat Nuri Guntekin Čiauškutė

Reat Nuri Gntekin
A lm a littera
Resat Nuri Gntekin
Romanas
I turk kalbos vert Halina Kobeckait
/\[m a Iittera
VILNIUS
/ 2008
UDK*94332$
Gu-195
Versta i:
Re$at Nuri Gntekin. ALIKU$U
Pirmasis leidimas
Readas Nuris Giuntekinas IAUKUT
I rus kalbos vert Benediktas Puodiukaitis
Valstybin groins literatros leidykla, Vilnius, 1960
ISBN978-9955-24-910-8
Copyright 1922 Re$at Nuri Gntekin

The SAID WORK is protected by the
International Copyright conventions.
This Book is published with the
arrangements of ONK AGENCY LTD.
Vertimas lietuvi kalb,
Halina Kobeckait, 2008
Leidykla Alma littera, 2008
PI RMOJI DALIS
B... rugsjo 1-oji
Buvau ketvirtoje klasje. Man jau buvo sukak dvylika. Vien

dien ms prancz kalbos mokytoja sesuo Aleksi dav mums
toki uduot:
- Apraykite savo ankstyvuosius prisiminimus. Pairsiu,
kas jums geriausiai yra strig atmint. Jums paioms irgi pra
vers atsigrti anuos graiausius metus, - pasak ji.
Niekada nepamiriu, kaip pavargusios nuo mano nepaklus
numo, tarkjimo mokytojos neapsikentusios atskyr mane nuo
draugi ir pasodino atskirai em suol klass kampe.
Direktor pasak, jei per pamokas nesiliausiu plepjusi ir
trukdiusi savo kaimynms, jei nesiklausysiu, k aikina mokyto
jos, bsiu nutremta t kamp iki pat mokslo met pabaigos.
Kampe i vienos puss lubas rm storas medinis stulpas.
itas rimtasis mano kaimynas neaimanuodamas itvermingai
kent visas aizdas, kai raiydavau j peilio galiuku per pertrau
kas negaldama ieiti i klass.
Kitoje pusje buvo auktas langas su niekad neatsiverianiomis langinmis - mat, atsivelgiant grietas vienuoli au
kljimo taisykles klasje privaljo bti vsu ir tamsu. Padariau
vien svarb atradim. Prisispaudus krtine prie suolo ir trupu
tl kilsteljus smakr, pro langini ply buvo galima pamatyti
ruoel dangaus, o pro alias akacij akas - vieno buto lang ir
balkono groteles.
iaukut
Teisyb pasakius, vaizdas nelabai spdingas. Langas visada

udarytas, o balkone kone kiaur dien kabodavo vaikikas iu
inlis ir antklod.
Bet a buvau patenkinta ir tuo.
Per pamokas paremdavau smakr sunertais pirtais, - tada
mokytojoms mano veidas atrodydavo labai dvasingas, - ir ilgam
smeigdavau akis dang, tikr dang, kur matydavau pro
langini ply, o mokytojos, manydamos, kad jau imu rimtti,
diaugdavosi. itaip elgdamasi jauiau begalin kerto saldu
m - apgaudinjau jas taip pat, kaip ir jos mus, slpdamos nuo
ms tikrj gyvenim.
Paaikinusi, kaip reikia rayti, sesuo Aleksi ijo.
Priekiniuose suoluose sdinios klass pirmns nedels
damos kibo darb. Nors ir nesdjau alia j, bet tarsi biau
dirsiojusi joms per pet tiksliai inojau, k jos rao: Pirma,
k prisimenu, tai velni auksaplauk mylimos mamyts galva,
palinkusi vir mano lovels, ir su meile mane velgianios jos
ydros akys, - madaug toks poetikas melas. Juk i ties ma
myts galjo bti ne vien auksaplauks ir mlynaks. Bet mums,
vienuoli seser mokyklos aukltinms, buvo privalu taip jas
nuspalvinti ir laikytis tokio stiliaus.
Taiau a buvau visai kitoks vaikas. Motinos netekau labai
maa, ir prisiminimai apie j buvo migloti. Tik vienas dalykas
nekl joki abejoni - ji nebuvo nei auksaplauk, nei mlyna
k. Ir jokia jga negaljo mans priversti pakeisti atmintyje ili
kusio motinos paveikslo kokiu nors kitu.
*
Dabar man rpjo tik viena. K rayti? Ant sienos po ventosios
Mergels Marijos paveikslu kabantis kukuojantis laikrodis tiks
jo nesustodamas, o a vis dar nebuvau net pradjusi. Nusiriau
nuo galvos kaspin ir miau pamau taryti sau plaukus, drai
6
Reatas Nuri Giuntekinas
kydama juos ant kaktos ir uleisdama ant aki. sikiusi burn

sukiojau tarp dant plunksnakot.
Filosofai, poetai, raytojai paprastai turi prot kraptyti nos,
kasytis smakr... Ir a taip pat - kai jau k nors rimtai mstau,
grauiu plunksnakot ir tarau sau plaukus.
Laim, taip man bna nedanai. Antraip mano gyvenimas
bt toks pat neinarpliojamas kamuolys kaip garsij turkik
pasak apie arambos* kaimo moteris arba apie Odako** mo
tin siuetas...
*
Nuo to laiko prabgo daug met. Ir tai dabar, atsidrusi svetimo
miesto viebuio kambarlyje, tik tam, kad kaip nors veikiau,
regis, niekada nesibaigsianios nakties vienatv, pradjau rayti
dienorat, ir t pai akimirk mano ranka kaip vaikystje m
taryti ant aki uleistus plaukus.
Tas protis, manau, atsirado dl to, kad ankstyvoje vaikystje
buvau labai nerpestinga padykusi mergait. O kai uguldavo
kokie rpesiai, kai nordavau pabti tarp moni viena su savo
mintimis, usileisdavau ant aki plaukus, pasidarydavau udan
g ir tarsi pasislpdavau nuo aplinkini.
Bet i kur atsirado protis lyg kepsnio iem sukti tarp dant
pietuk, paaikinti negaliau. Prisimenu tik, kad mano lpos
visada bdavo iterliotos violetiniu raalu, o kart, kai buvau jau
gteljusi panel, pasirodiau mans aplankyti mokykl atju
siam sveiui su nupietais sais. Kai man apie tai pasak, buvau
pasiryusi kiaurai em prasmegti...
O t dien klasje, kad ir labai stengiausi, prisimenu, galjau
parayti tik tiek:
* Pasakos kaimo pavadinimas (ia ir toliau - vert. past.).
** Pasakos herojaus vardas.
iaukut
A turbt lyg kokia uvis gimiau eere. Nepasakyiau, kad

neprisimenu savo mamos... Prisimenu ir tv, indyv, tvo
pasiuntin Hiusein... Juod trumpakoj un, kuris kart vijo
si mane gatve... Kart, paslapia nugnybus i pilnutls pintins
kelias vynuoges, man pirt gl bit... Kai skaudjo ak, man
laino raudon la... Prisimenu, kaip drauge su mano mylimu
Hiuseinu atvykome Stambul... Ir dar prisimenu daug kit
panai dalyk... Bet tai ne pirmieji mano prisiminimai... Pri
siminimai, kaip nuogut nuogutl spurdjau savo mylimame
eere tarp lap, nra labai seni... Eeras buvo be galo be krato,
jis buvo platus kaip jra... Viduryje plaukiojo miliniki lapai, o
aplink i vis keturi pusi augo mediai. Jums keista, kaip toks
eeras galjo bti tarsi jra... Prisiekiu, nemeluoju, ir pati kartu
su jumis stebiuosi... Bet taip buvo, k padarysi?
Kai klasje skait mano rain, visos draugs griojosi
mane ir garsiai juoksi, ir vargei seseriai Aleksi nelengva buvo
jas nuraminti.
*
Keista, bet jeigu dabar prie mane vl atsirast sesuo Aleksi, plo
na kaip vytel su savo juoda suknele ir akinamai balta apykakle,
bekrauju spuoguotu veidu, lyg kokia rm dama apsigaubusi
skraiste, raudonomis kaip granato iedas lpomis, ir uduot
man t pat klausim, turbt nesugalvoiau kitokio atsakymo;
vl imiau pasakoti, kad gimiau lyg uvis eere.
Vliau suinojau, kad tas eeras yra kakur Musulo rajone,
mao kaimelio, kurio pavadinimo nebeprisimenu, pakratyje, o
mano bekrat, berib jra - tik mayt, keliais mediais apau
gusi bala, likusi isekus upei.
Mano tvas tuomet tarnavo Musule. Man buvo gal pustrei

met. Vasara buvo tokia karta, kad mieste buvo nemanoma
itverti... Tvas nusprend mane su motina isisti t kaim. Jis
pats kiekvien ryt jodavo Musul, o vakare, saulei nusileidus,
grdavo.
Motina sirgo. Ji sirgo taip sunkiai, kad mans priirti ne
galjo. Ir kart likau visai viena... Neturdama k veikti, liauiodavau po tuius kambarius. Paskui viename kaimelyje atsirado
vienia moteris, arab Fatma. Ji atidav man k tik mirusiam
savo kdikiui skirt pien ir savo ird...
Augau kaip tikras dykumos vaikas. Prisiriusi mane ant nu
garos kaip kok kl, negailestingai spiginant saulei, Fatma kars
tydavosi su manimi paias datulmedio virnes.
Kaip tik tuo metu persiklme kaim, kur jau minjau. Kie
kvien ryt, pasimusi ko nors uksti, Fatma vesdavosi mane
datuli girait ir nuog paleisdavo vanden... Iki pat vakaro ji
aisdavo su manimi, dainuodavo dainas, maitindavo... Paskui,
kai ateidavo laikas miegoti, Fatma sugrbdavo sml krvel,
padarydavo i jo tarsi pagalv, ir mes susiglaudusios, apsikabi
nusios umigdavome - kojos vandenyje, galvos ant kranto...
A taip pripratau prie to vandeninio gyvenimo, kad sugr
usi Musul, pasijutau lyg i jros itraukta uvis. Be perstojo
blakydavausi arba, progai pasitaikius, nusimesdavau drabuius
ir ilkdavau nuoga gatv.
Fatmos nosis, skruostai, rieai buvo ipuoti tatuiruotmis.
A taip prie to pripratau, kad nepapuoti veidai man rodsi
staiai bjaurs. Pirmas didelis sielvartas mano gyvenime buvo
isiskyrimas su Fatma. Kilnodamiesi i vietos viet, mes atsi
drme Kerbeloje. A buvau ketveri. Tokio amiaus vaikas jau
visk simena. Fatmai pasisek. Lyg iandien prisimenu t dien,
kai mano indyv tapo nuotaka ir buvo pasodinta garbingiauiaukut
iame kampe. Namai pilni moter itatuiruotais kaip ir Fatmos

veidais. Jos man atrodo paios graiausios pasaulyje, siunia
mane per rankas, kol pagaliau atsiduriu alia Fatmos.
Paskui prisimenu, kaip mes saujomis graibstome maist
nuo didiuli padkl, sustatyt vidury kambario. Pavargusi
per dien ir nuo beprotiko bgn bumbsjimo, ir nuo ma
tarsi vandens sotliai bgneli vangesio, pagaliau umiegu
ant Fatmos keli...
Neinau, ar dar gyva buvo mano Fatma, kai Kerbeloje uvo jos
snus Hiuseinas. Bet jei varg moteris ir sulauk tos juodos die
nos, jos vaitojimai buvo niekis palyginti su tuo klyksmu, kok a
sukliau kit ryt po vestuvi pabudusi svetimos moters glbyje.
Neabejoju, kad Kerbela dar niekada nebuvo girdjusi taip
reikiamo sielvarto. O kai nuo riksmo praradau bals, a, kaip
suaugs mogus, paskelbiau keli dien bado streik.
Po daugelio mnesi aukls netekties kartl man padjo pa
mirti vienas kavaleristas vardu Hiuseinas. Kart per mokymus
jis nukrito nuo arklio ir liko invalidas. Tvas prim j savo tarnu.
Hiuseinas buvo keistokas mogus. Jis mane pamilo labai greitai.
O a atsilygindavau jam nedovanotina klasta. inoma, su juo
nemiegodavau kaip su Fatma, bet kas ryt, pabudusi kartu su
pirmaisiais gaidiais, lkdavau jo kambar, uokdavau jam ant
krtins lyg ant arklio ir pirtais prapldavau jam vokus...
Fatma mane vesdavosi sodus, laukus. Hiuseinas pasiim
davo kareivines. Nemaiau kito tokio mogaus, kuris sugebt
taip meistrikai prasimanyti visokiausi aidim kaip tas didelis
ilgasis. Ypa smagu, kad daugumas t aidim buvo pavojin
gi, krauj stingdantys nuotykiai. Pavyzdiui, sviedia mane kaip
kok gumin kamuoliuk auktyn ir gaudo, pasisodina ant savo
papachos ir prilaikydamas u koj strikinja arba greitai kaip
vijurkas sukasi vietoje. Man plaukai ant galvos pasiiaudavo,
akyse raibuliuodavo, ugniaudavo kvap - tokio malonumo
daugiau niekada nesu patyrusi.
10
Neapsieidavo ir be nelaiming atsitikim. Bet mudu su Hiuseinu buvome tvirtai sutar: jei aidiant skaudiai usigauiau,
neverksiu ir niekam jo nesksiu. Ne dl to, kad esu labai sinin
ga, o tiesiog bijodama, kad Hiuseinas daugiau su manimi neais,
imokau kaip suaugs mogus saugoti paslapt. Vaikystje mane
vadindavo nenuorama. Ir turbt pagrstai. aisdama btinai k
nors ugaudavau, k nors nuskriausdavau. it prot, matyt, gi
jau per tuos aidimus su Hiuseinu.
Jis iugd dar vien mano savyb: itikus bdai nedejuoti,
pasitikti negandas linksmai, su ypsena.
Kartais kareivinse Hiuseinas versdavo eilinius karius i
Anatolijos groti sazu* ir, pasitupds mane lyg kok sot ant gal
vos, okdavo savo keistus okius.
Vienu metu mudu su Hiuseinu buvom pasidar arkliavagiais.
Kai tvo nebdavo namie, Hiuseinas isivesdavo i arklids jo
irg, pasisodindavo mane priekyje, ir mudu itisas valandas jo
dindavome po lygumas. Bet itas ms aidimas truko neilgai.
Neduok Dieve sumeluoti, bet, atrodo, kad mus idav virja, ir
vargas Hiuseinas, usidirbs nuo mano tvo du antausius, dau
giau niekada nebedrso artintis prie jo arklio.
Sakoma, be vaid ir barni nebna tikros meils. Mudu su
Hiuseinu vaidydavoms maiausiai penkis kartus per dien.
Turjau keist bd pykti. Nulindusi kambario kamp,
nusigrdavau sien ir taip tupdavau. Hiuseinas kokias pen
kias minutes nekreipdavo mane dmesio, o paskui pasigailjs
stverdavo u liemens ir imdavo mtyti auktyn.
Dar valandl pasioiuodavau jo glbyje, bet gal gale sutik
davau pabuiuoti j smakr, ir taip mes susitaikydavome.
Mudviej draugyst truko dvejus metus. Bet an laik metai
visikai nepanas ituos. Anie buvo tokie ilgi, tokie be galo ilgi!..
Sazu - muzikos instrumentas.
iaukut
11
Ar neatrodo negerai, kad pasakodama vaikysts prisiminimus

nuolat taukiu tik apie Fatm ir Hiusein?
Mano tvas, vardu Nizametinas, buvo kavalerijos karinin
kas, majoras. Tais paiais metais, kai ved mano motin, jis buvo
perkeltas Dijarbakyr, ir jie ten ivaiavo kartu. Stambul jis
daugiau niekada negro. I Dijarbakyro tv perkl Musul,
i Musulo - Hanykin, i Hanykino - Bagdad, paskui Kerbel... Vienoje vietoje jis ibdavo ilgiausiai dvejus metus.
A visiems atrodau panai mam. Yra ilikusi viena nuo
trauka, kurioje tvas su motina nusifotografav vestuvi meti
ni proga, ir visi sako, kad a - tikra jos kopija. Bet sveikata ji
visai nebuvo panai mane. Ji buvo silpnut ir liguista ir niekaip
negaljo prisitaikyti prie begalinio kraustymosi i vienos vietos
kit, prie atiauraus kaln klimato ir dykumos kaitr. Paskui
ji, matyt, sunkiai susirgo. Bet per vis savo vedybin gyvenim
vargel stengsi nuslpti lig... K darysi, ji labai myljo mano
tv. Labai bijojo, kad prievarta j kas neiskirt...
- Nuveiu tave vienam sezonui ar bent keliems mnesiams
pas motin Stambul. Ji juk, vargel, jau sena... Neinia, kada
gals tave pamatyti, - sakydavo tvas.
Bet motina pykdavo:
- Argi mes taip susitarm? Mes juk adjome abu drauge
grti Stambul...
Kai tvas usimindavo apie lig, ji priegyniaudavo:
- Nieko man nra... Truput pavargau... Prie dvi dienas oras
pasikeit, tai dl to... Praeis...
Ir slpdavo nuo tvo, kad ilgisi Stambulo... Bet ar tai mano
ma nuslpti? Vos valandl usndusi, ji kaipmat pabusdavo ir
pasakodavo ilgiausi sapn apie Kalendero nam kiem ir gi
rait netoliese, apie smaragdinius Bosforo vandenis. Jeigu per
kelias minutes mogus sugeba susapnuoti tok ilg sapn, argi
tai ne rodymas, kad nam ilgesys j graute grauia?
12
Mano senel ne kart kreipsi kariuomens vadovyb,

nuolatinius sultono rm lankytojus, bet visi jos praymai ir
maldavimai nedav joki rezultat.
Tuo tarpu mamos liga pamjo, ir tvas, nieko nebelauks,
nusprend j iveti Stambul. Jis para praym leisti ivykti,
bet isiruo kelion dar negavs atsakymo.
T savo kelion per kupranugario nugar permestame krep
yje prisimenu lyg iandien.
Kai Beirute pamatme jr, motinai truput tarytum palen
gvjo. Namuose, kuriuose buvome apsistoj, motina pasisodi
no mane ant savo lovos, ukavo plaukus, glaud galv man prie
krtins ir, irdama mano murzinas rankas, drabulius be
sag, graudiai verk.
Vien dien ji steng atsikelti, isitrauk i skrynios naujas
sukneles, pasipuo. Pavakare mudvi nusileidome apai pa
sitikti tvo. Tv prisimenu kaip iurktok rst kareiv. Bet
niekada nepamiriu, koks meilus jis pasidar pamats motin
vaiktant, kaip stvr j glbin tarytum pirmus ingsnius en
giant kdik...
Taibuvo paskutin diena, kuri mes praleidomevisi kartu. Kit
dien namikiai rado motin sukniubusi prie drabui skrynios,
laikani rankose baltini ryull su kraujo puta ant lp.
eeri met vaikas jau daug k turi suprasti. Bet a kakodl
nieko nejauiau. Name, kuriame buvome apsistoj, buvo daug
gyventoj. Prisimenu, kad aisdama kieme su vaikais, gerai juos
apkuldavau. Dar prisimenu, kad su Hiuseinu slampinjome ga
tvmis, vaikiojome palei krantin, grojoms nam kupolais,
dengianiais kiemus kaip meetse.
Palaidojus motin svetimoje emje, tvui nebebuvo ko vyk
ti Stambul... Galbt jis norjo ivengti susitikimo su senele ir
mano tetomis... Taiau jis laik savo pareiga isisti mane pas
jas. Pagaliau, matyt, suprato, kad greitai auganiai ir brstaniai
mergaitei ne vieta kareivinse tarp kareivi.
iaukut
13
Stambul mane atve tvo pasiuntinys Hiuseinas. Itaigingas

laivas ir maa mergait prastai apsirengusio arabo pasiuntinio
glbyje... Koks varganas ir apgailtinas is vaizdas turjo atrody
ti laivo keleiviams. Bet jeigu biau keliavusi su kuo nors kitu,
tikrai nebiau jautusis tokia laiminga.
U ms vasarnamio giraitje buvo akmeninis baseinas, ant
kurio briaunos stovjo nuogo berniuko skulptra nuo pat pei
numutomis rankomis.
Pirmosiomis dienomis ta suluointa skulptrl, pajuodusi
nuo sauls ir drgms, man atrod tarsi koks sualotas dyku
m vaikas. Tikriausiai buvo ruduo, nes ali baseino vandens
paviri buvo ukloj raudoni lapai. irdama tuos lapus, pa
maiau po jais plaukiojanias kelias raudonas uvytes ir tiesiai
su senels i vakaro dailiai ilyginta suknele ir naujais batukais
puoliau basein.
Kiem sudrebino aius riksmas. Dar man nespjus suvokti,
kas atsitiko, tetuls sugrieb mane u rank, itrauk i vandens
ir buiuodamos ir bardamos, puol pervilkti sausais drabuiais.
Tas riksmas, j nerimas mane taip igsdino, kad daugiau
lsti basein nedrsdavau, tik isitiesusi knibsia ant virgduoto baseino krato nunarindavau galv prie vandens.
Vien dien a vl taip guljau stebeilydama uvytes. Matau
t vaizd kaip iandien. Man u nugaros ant suoliuko sdi se
nel, apsigaubusi savo nepamainomu juodu ali; alia jos, tarsi
melsdamasis, klpo Hiuseinas.
Jiedu tyliai kalbasi. Tikriausiai kalbjosi turkikai, nes a
nieko nesupratau. Taiau j balsai ir dirsiojimai mane pri
vert suklusti. Pastaiau ausis kaip kikis. Mtydama vanden
sukramtyt riestaini trupinlius, dabar irjau ne juos gau
danias raudonas uvytes, o senels ir Hiuseino atspindius
baseino vandenyje. vilgiodamas mane, Hiuseinas vis luos14
tesi didiule skepeta akis. Vaikai kartais visai ne pagal metus turi
nepaprast nuojaut.
Kodl? Buvau per maa, kad suprasiau tas vingrybes. Bet
jutau, kad isiskyrimas yra toks pat neivengiamas kaip saully
dis arba lietus ir kad tos nelaims nepavyks ivengti.
T nakt, guldama savo lovelje alia senels lovos, netiktai
nubudau. Raudona naktin spingsul galvgalyje buvo ugesusi.
Bet kambarys skendjo balkvoje mnesienos viesoje, sklindan
ioje pro langus. Miegas nem. irdyje pajutau begalin nerim.
Pasirmusi ant alkni, valandl irjau senel. sitikinusi,
kad ji miega, patyliukais isliuogiau i lovos ir ant pirt gal
ijau i kambario.
A nebijojau kaip kiti vaikai nei tamsos, nei vienatvs. Kai
lipant laiptais emyn, pakopos m girgdti, a atsargiai, kaip
suaugs mogus, sustodavau, palaukdavau ir pagaliau pasiekiau
priekambar.
Durys buvo urakintos, bet langelis prie dur sod buvo pa
liktas praviras, tad pro j iokti lauk man buvo vienas juokas.
Hiuseinas miegojo sodininko trobelje tolimame sodo gale.
Balti ilgi naktiniai markiniai pynsi man apie kojas, bet paga
liau pasiekiau tiksl ir siropiau Hiuseino lov.
Hiuseinas miegodavo labai kietai. Dar nuo Arabistano lai
k inojau, kad rytais j priadinti tikras vargas. Nordama,
kad jis atmerkt akis, turdavau apergti jam krtin, tampyti
u s kaip u pavadi ir dar garsiai rkti. Bet t nakt a bi
jojau j adinti. Neabejojau, kad kart nubuds jis neleist
man kaip kadaise atsigulti alia, o paimt ant rank ir nunet
atgal pas senel.
O a tetrokau praleisti paskutin nakt jo glbyje.
Ms eimoje iki iol tebepasakojama apie i mano idaig.
Paryiu pabudusi ir pamaiusi, kad mano lova tuia, senel
vos neijo i proto... Per kelias minutes visi namai buvo sukelti
ant koj... Inar visk: palpes, gatv, apirjo net darin,
iaukut
15
kur buvo laikomos valtys, pda po pdos apiupinjo baseino

dugn... Net ulin gretimoje dykynje nuleido ibint...
Pagaliau senel prisimin Hiusein ir puolusi jo trobel
rado mane, miegani jam ant krtins.
Ms isiskyrimo dram prisimenu iki iol ir juokiuosi... Ne
inau, ar dar kada nors esu taip meilikavusi, kaip tada. Atsitps
prie vart, Hiuseinas nesidrovdamas verk, aaros upeliais liejosi
per jo ilgus sus, o a, buiuodama senels ir tet drabui kra
tus, kalbjau Bagdade ir Sirijoje i arab elget imoktas maldas.
*
Romanuose sielvarto apimtus mones paprastai vaizduoja nu
svirusiais peiais, ugesusiais vilgsniais, tylius ir lyg suakmen
jusius. odiu, tokios apgailtinos menkystos.
O man bdavo visai prieingai. Kai tik mane itikdavo kokia
didesn bda, mano akys imdavo blizgti, judesiai pagyvdavo,
veidas pralinksmdavo - a tiesiog netverdavau savo kailyje.
Tartum niekas pasaulyje man nerpt, a garsiai kvatodavau,
kvailiodavau ir krsdavau visokius poktus. Ir a manau, kad
mogui, nelinkusiam atsiverti nei artimiesiems, nei jokiam pa
aliniui, toks elgesys ieina tik gera.
Prisimenu, kad isiskyrusi su Hiuseinu, a kaip tik taip ir el
giausi: lau, dkau ir kaip patrakusi usipuldavau vaikus, ku
riuos gimins atsivesdavo pas mus mans paguosti.
Ir vis dlto artimj pastangos nenujo veltui - netrukus
Hiuseino vardas m dilti i mano atminties. Negaliu tvirtinti,
bet, atrodo, kad i tikrj buvau ant jo pykteljusi. Kai tik kas
nors man girdint pamindavo jo vard, a kaipmat susiraukda
vau ir k tik imoktais turkikais odiais j keikdavau: Hiusei
nas blogas... Hiuseinas bjauryb... ir spjaudydavau ant grind.
Taiau to blogo bjaurybs Hiuseino datuli dut, ku
ri jis man atsiunt vos parvyks Beirut, regis, suminktino
16
mano ird. Nors kaip didiausios nelaims bijojau, kad du

t tuoj bus tuia, vis tiek suveiiau visas datules vienu ypu.
Laim, liko kauliukai. Su jais aidiau kelet savaii. Dal j
suvriau ant silo kartu su kitais spalvotais karoliais, kurie pa
prastai ukabinami buliams, kad apsaugot juos nuo piktos
akies. Ijo nuostabus vrinys, panaus t, kok neioja mo
gdros, ir a pasikabinau j sau ant kaklo. Likusius kauliukus
sukaiiojau em vairiose sodo vietose. Paskui kelis mne
sius kas ryt laisiau juos i savo kibirlio, tikdamasi, kad i
augs datuli girait.
Mano varg senel jautsi sutrikusi. Ji niekaip negaljo
mans suvaldyti. Pabudusi anksti ryt vos pravitus, a iki pat
vlumos dkdavau ir prasimanydavau visokiausi idaig, kol
visikai nusiplkusi krisdavau lov. Jei mano balsas nutildavo,
visus namus apimdavo nerimas. Nes tai reikdavo, kad a arba
susieidiau ir kur nors tylomis mginu sustabdyti krauj, arba
i kur nors nudribusi stengiuosi neisiduoti ir gniauiu verksm,
arba slapia vl darau koki unyb - dyrinu kdi kojas ar
perdaau iuini apklotus.
Vien dien a sikardavau med ir ten i skiedr ir skudur
taisydavau paukiams lizdus, kit - usiroptusi ant stogo m
tydavau kamin akmenukus nordama pagsdinti virj.
Kartais ms namus atvaiuodavo daktaras. Vien syk o
kau tui fajeton, laukiant jo prie vart ir botagu perliejau
arklius, kit syk nuvilkau prie kranto didiul skalbimo geld ir
atsisdusi j iplaukiau jr.
Neinau, kaip kituose namuose, bet pas mus buvo didiul
nuodm pakelti rank prie nalait. Jei labai jau prasikalsdavau, didiausia bausm bdavo, kad pam u rankos nuvesda
vo kambar ir ten urakindavo.
Mes turjome vien keist giminait, kur visi vaikai vadino
barzduotoju dde, o tas barzdotasis dd mano rankas vadino
kankini pirtais. Mat tie mano pirtai n dienos neibdavo be
iaukut
17
drskim ar mlyni ir visada bdavo aptvarstyti bintais tarsi

moter, kurios chna daosi nagus.
Su giminmis niekada nesutariau. A kliau siaub net u
save vyresniems vaikams. O jeigu vien i tkstanio staiga pa
modavau, tai tas jam irgi neieidavo gera. A nemokjau my
lti paprasta mogika meile, nesugebjau rodyti savo velni
jausm. Puldavau savo numyltin kaip vilkiktis, kandioda
vau ausis, draskydavau nagais veid, purtydavau taip, kad auka
neinodavo kur dtis.
Tarp jaunj giminaii buvo tik vienas, kurio kakodl dro
vjausi ir jam matant pasijusdavau nerytinga - tai mano tetos
Besims snus Kiamranas. Beje, ne visai teisinga vadinti j vai
ku. Pirmiausia, jis buvo daug vyresnis u mane. Antra, jis buvo
labai protingas ir rimtas. Kiamranas nemgo aisti su vaikais ir
daniausiai vaikiodavo jros pakrante susikis rankas kie
nes arba skaitydavo medio paunksnje.
Jo garbanoti plaukai buvo rusvi, veidas baltas, velnus, o jo
oda tokia vytinti, kad man rodsi, jei sidrsinusi sitveriau
jam ausis ir i arti pavelgiau jo skruostus, tai lyg veidrodyje
pamatyiau savo atvaizd.
Vis dlto, nepaisant viso mano atsargumo, sugebjau ugauti
ir Kiamran. Kart, kai nuo jros pakrants vilkau pintin, vie
na uolos atplaia ukrito jam ant kojos. Neinau, ar tas akmuo
buvo toks sunkus, ar jis buvo labai lepus. Bet netrukus pasigir
do baisus vaitojimas, ir tai mane priblok. Isigandusi vikriai
sliuogiau med. Nei barimas, nei grasinimai, nei maldavimai
nulipti emyn, - niekas negelbjo. Pagaliau sodininkui buvo
liepta mane ikelti i medio. Bet kai tik tas vargelis paband
lipti, a miau kartis dar aukiau, o jis, suprats, kad vis plonyn
einanios akos gali mans nebeilaikyti ir tada btinai atsitiks
nelaim, skubiai nuoko emn.
T dien iki sutem kaip pauktis pratnojau medyje.
A neleisdavau isimiegoti ir savo vargei senelei. I meils
man ji gerokai prisikentjo. Kartais rytais, dar gerai nepailsjusi,
18
paadinta mano siautjimo, ji keldavosi i lovos, stverdavo mane

u rank ir purtydama, tarytum sksdavosi mano mamai: U
k tu ant mano senos galvos ukorei t padkl?
Bet a n kiek neabejojau, jeigu t akimirk jai prie akis
bt pasirodiusi amin atils mano mama ir paklaususi K
tu pasirenki - mane ar t padkl?, senel nedvejodama bt
pasirinkusi mane, leisdama motinai grti ten, i kur atjo.
inoma, ligotai senutei sunku keltis labai anksti nepails
jus po vakarykio nuovargio. Taiau nereikia pamirti, jog dar
sunkiau, kad ir gerai isimiegojus, pabusti kankinamai viena
tvs, sielos skausmo ir lidn prisiminim...
odiu, a buvau sitikinusi, kad nepaisant rpesi, kuri
pridarydavau visiems namikiams, senelei buvau tikras laims
ir paguodos altinis.
*
Man buvo devyneri, kai netekome senels. Tvas tuo metu atsi
tiktinai buvo Stambule.
kart j kl i Tripolio Albanij. Stambule galjo pabti
tik savait.
Senelei mirus, tvas atsidr keblioje padtyje. Juk negaljo
vienias karininkas, mtomas i vienos vietos kit, tampyti pas
kui save devyneri met dukter. Palikti mane vien tet globai
jis kakodl nenorjo, gal bijojo, kad nepatiriau nams dalios.
Neinau, k jis galvojo, bet vien ryt pam mane u rankos,
laipino garlaiviuk, ir mudu nuplaukmej Stambul. Prie Galatos tilto mes sdome veimait, kuris ilgai dardjo per nesi
baigianias kalveles, pro prekyvietes, kol pagaliau sustojo prie
didelio mrinio namo dur.
Tai buvo seser mokykla, kurioje a turjau bti udaryta de
imiai met. Mus nuved nir kambar greta jimo. Jo langus
su aklinai udarytomis langinmis deng tankios uuolaidos.
iaukut
19
Matyt, viskas buvo apsvarstyta ir sutarta i anksto, nes

kambar jusi moteris juodais drabuiais pasilenk tiesiai prie
mans. Balto jos galvos apdangalo galai tarsi kakokio keisto
paukio sparnai paliet mano plaukus, o ji pairjo man vei
d ir paglost skruost.
Prisimenu, kad pirmj mano dien mokykloje taip pat pa
enklino viena nuodm.
Kol tvas kalbjosi su seserimi direktore, a miau slampinti
po kambar ir visk apirinti. Pamaiusi pieiniais imargint
vaz, palieiau j pirtais, ji nukrito ant ems ir suduo.
Tvas stukteljo kardu grindis, paoko ir skubiai stvr
mane u rankos. O suduusios vazos eiminink, sesuo direk
tor, prieingai - linksmai nusijuok ir mosuodama rankomis
mgino j nuraminti.
Kiek a dar, be tos vazos, visokiausi daikt sudauiau moky

kloje! Nam idykavimai tssi ir ia. Tos seserys gal i tikrj
buvo kantrios kaip angelai arba a joms labai patikau. Kitaip vis
mano praman bt buv nemanoma paksti. Per pamokas a
be perstojo plepjau ir vaikiojau po klas. Lipti laiptais auk
tyn emyn, kaip kad visi, buvo ne man. Palaukusi kur nors kam
putyje, kol nulips visos draugs, uokdavau ant turkl, aperg
davau juos kaip arkl ir nuiuodavau emyn. Arba, suglaudusi
kojas, okdavau auktyn per dvi pakopas.
Ms sode augo senas nudivs medis. Nutaikiusi prog,
a sliuogdavau j ir nekreipdama dmesio mokytoj perspji
mus okindavau nuo akos ant akos. Kart mokytoja, irda
ma mano striksjim, suuko:
- Argi tas vaikas - mogus? Juk ia tikras virbliukas alyku!
Ir nuo tos dienos prilipo - visiems, tarytum bt pamir
mano tikrj vard, tapau alykuu.
20
Neinau, kaip atsitiko, bet ir namie mane pradjo vadinti

pravarde, o tikrasis vardas tapo oficialus ir buvo vartojamas la
bai retai, kaip puonios suknels, kurios ivysdavo dienos vies
tik per ventes.
Ta pravard man patiko ir atitiko mano bd. Jeigu kas im
davo raukytis dl nesibaigiani mano idaig, a abejingai g
teldavau peiais ir sakydavau: K a galiu padaryti? O ko js
tikjots i alykuu?
Kartais ms mokykl ateidavo akiniuotas kunigas su oio
barzdele. Syk rankdarbi irklutmis nusikirpau kuoktel savo
plauk ir prisiklijavau prie smakro. Kai tik kunigas atsigrda
vo mano pus, a delnais prisidengdavau savo barzdel, o kai
jis nusisukdavo, atitraukdavau rankas ir, kinkuodama galv, pa
mgdiodama j, juokinau klas. Negaldamas suprasti, ko mes
taip linksminams, dvasininkas neteko kantrybs ir m bartis.
Tada netyia grteljau lang, kuris atsidarydavo koridori.
Man pasirod, kad u lango stovi sesuo direktor ir stebi mane.
K manote a padariau jos isigandusi? Padjau galv ant
suolo, tarsi maldaudama tylk, prispaudiau prie lp pirt ir
pasiuniau oro buin.
Sesuo direktor buvo mokyklos galva. Net ir seniausios au
kltojos j tiesiog dievino. Toks mano elgesys, kai a, nepaisyda
ma aukt direktors pareig, lygir kvieiau j tapti savo idaigos
bendrininke, moterik smarkiai pralinksmino. Tarytum suabe
jojusi, kad jusi klas ji negals ilikti rimta, direktor nusiyp
sojo, pagrasino man pirtu ir dingo koridoriaus prietemoje.
Vien dien sesuo direktor uklupo mane valgykloje. A
kroviau maisto likuius popieriams skirt pintin, kuri slap
iomis buvau atsineusi i klass.
Grietu balsu direktor paauk mane:
- Eik en, Feride. K tu ia darai?
A nemaniau, kad dariau k nors bloga. Todl drsiai pavel
giau jai akis.
iaukut
21
- Argi erti unis - tai blogai?

- Kokius unis? Kodl gi erti?
- Dykyns unis, sesuo direktore,.. Ak, direktore, kaip jie
diaugiasi mane pamat... Vakar vakare unys pasitiko mane
ia pat u kampo, pradjo glaustytis apie kojas... A jiems sakau:
Pakentkit... Kas ia dabar?.. Kol nenueisim iki dykyns, nieko
jums neduosiu. Bet jie, idykliai, moni kalbos nesupranta,
vos neparvert mans ant ems... Bet ir a usispyriau. Suspau
diau pintin tarp koj... Vos nesudrask mans gabalus... Lai
m, kad pro al jo riestaini pardavjas, jis mane ir igelbjo...
Direktor dmiai irjo man akis.
- O kaip tu ijai i mokyklos?
- Perlipau per tvor u skalbyklos, - n nemirkteljusi atsa
kiau a.
Griebdamasi u galvos, tarsi bt igirdusi koki siaubing
ini, direktor kteljo:
- Bet kaip tu drsai?
- Nesijaudinkite, tvora ten visai ema... O be to, kaip manote,
argi biau galjusi ieiti pro vartus? Juk vartininkas nebt ma
ns ileids... Teisyb, kart man pavyko j apgauti. A pasakiau
jam: Sesuo Tereza tave aukia, - ir nriau pro vartus. Praaujs,
neiduokite mans... Juk tikrai negerai, jei unys liks alkani...
Vis dlto keistos tos ms seserys. Jeigu a biau itaip pa
sielgusi kurioje nors kitoje mokykloje, mane tikrai bt kur nors
urakin arba sugalvoj koki kit bausm.
Direktor pritp, ir ms veidai atsidr visai greta.
- Globoti maus gyvullius - labai graus dalykas. Bet lau
yti taisykles - tai jau daug blogiau... Palik pintin man... Tuos
likuius unims nune vartininkas...
Man atrodo, kad niekas mans taip nemyljo kaip ta moteris.
Tokie seser aukljimo metodai tada paveikdavo mane ne
daugiau kaip vjelis uol, tada jie ir negaljo pakeisti mano ne
aboto, smarkaus bdo.
22
Taiau bijau, kad laikui bgant, seser darbai ir elgesys pa

lengva skverbsi mano siel, palikdami joje neidildom pd
sak, adindami velnum ir uuojaut skriaudiamiems.
Taip, i tikrj buvau keista ir nesukalbama mergait. Puikiai

perpratau kiekvienos aukltojos silpnybes ir pagal jas pasirink
davau vis kitok kankinimo bd.
Pavyzdiui, turjome sen ir be galo pamaldi muzikos mo
kytoj seser Matild. Kai ji su aaromis akyse melsdavosi prie
veniausiosios Mergels paveiksl, kuris kabjo ant sienos, a
rodydavau aplink j skraidanias muses ir sakydavau: Gerbia
moji sesuo, ms brangiausij motin angelai aplank! - ir
vargelei taip glusi, nerdavau al.
Kita ms aukltoja buvo labai priekabi ir baisi varuol. Kai
tik ji eidavo pro al, a btinai kresteldavau savo plunksnakot,
apsimesdama, kad jis blogai rao, ir aptakydavau jos baltutl
apykakl.
Dar kita baisiausiai bijojo vabzdi. Kakokioje knygoje
aptikau spalvot skorpiono paveiksll, ikirpau j irklut
mis, paskui pagavusi valgykloje didiul mus, priklijavau
t paveiksll jai ant nugaros, o vakare per pamok ruo
kakokia dingstimi prijau prie mokytojos ir numeiau ant
katedros.
Kol kalbinau seser, mus pradjo judti. Varg aukltoja
dujins lempos viesoje staiga ivydo, kaip siaubingas skorpio
nas, judindamas nyples ir uodeg, liauia katedra tiesiai jos
link, ir suspiegusi nesavu balsu, stvr alia gulini T formos
liniuot, sulau j ir pritvojo mus prie katedros. Paskui ji atsi
liejo prie sienos, usideng veid ranka ir tartum nualpo.
T nakt ilgai negaljau umigti, variausi nuo vieno ono
ant kito.
iaukut
23
iaip ar taip, man buvo dvylika met. Jau supratau, kas yra
gda ir sin. Dabar man buvo gda dl savo idaigos. Supra
tau, kad is mano poktas ne i t, kuriuos galima atleisti. Rytoj
mane btinai ikvies, ir neinia, kas bus paskui.
Umigusi kelet kart sapnavau seser direktor. Jos piktas
veidas vis artjo prie mans, ipltusi akis, ji kak rk.
Rytojaus dien per pirmj pamok nieko nevyko. Baigian
tis antrajai klas jo viena sesuo ir kak panibdjusi moky
tojai mosteljo man, kad eiiau paskui j. Siaubas!
traukusi peius galv, prikandusi lieuv, slikinau per kla
s dur link. Mergaits kikeno, o mokytoja, trinksdama kate
dr liniuote, ragino jas nusiraminti ir surimtti.
Po valandls jau stovjau sesers direktors kabinete. Bet
keistas dalykas! Jos veidas n trupuio nebuvo panaus t, kur
maiau sapne. Jis buvo visikai kitoks, tiek kitoks, kad akimirk
net pasirod, kad ne a, o ji vakar ikrt t pokt.
Sesers direktors veidas buvo lidnas, lpos virpjo. Ji pa
m mane u rankos, tarsi nordama apkabinti, prisitrauk prie
savs, paskui paleido ir prabilo:
- Feride, vaikeli... Turiu tau kai k pasakyti... Lidna inia...
Tavo tvelis truput serga... A sakau truput, bet i tikrj jis
labai smarkiai serga...
Sesuo direktor glam rankoje kakok laik, aikiai ne
drsdama pasakyti visko iki galo.
Sesuo, atvedusi mane pas direktor, usideng skepetaite
veid ir ibgo i kabineto.
Tada a visk supratau. Norjau kak pasakyti, bet ir man,
kaip seseriai direktorei, um kvap. Pasukusi galv, pai
rjau pro atvir lang medius. Sauls apviestose virnse
skland kregds.
Paveikta j energijos, pajutau kakok ypating vitrum ir a.
- A supratau, sesuo direktore, nesijaudinkite... K padarysi,
visi mes mirsime...
24
Direktor priglaud mano galv prie krtins ir ilgai ne

paleido.
Netrukus mokykl atvyko mano tetos, nors ir nebuvo lanky
mo diena. Jos pra ileisti mane kelioms dienoms namo. Bet a
grietai atsisakiau, teisindamasi artjaniais egzaminais. Taiau
tie patys egzaminai nesukliud man t dien lti labiau negu
paprastai. Tiek prisidkau, kad vakarop net pakilo temperatra.
Negaldama praryti n ksnelio, padjusi galv ant sukryiuot
rank, kaip daniausiai daro tinginiai, umigau ia pat valgyklo
je. O ryt pabudusi vl buvau alykuu - tokia pat, kaip visada.
*
Vasaros atostogas praleidau tetos Besims namuose Kozjatage.
Tenykiai vaikai man nepatiko. Tetos Besims dukt Nedmij
nenulipdavo motinai nuo keli, buvo tyli liguista mergait, kaip
du vandens laai panai j savo vyresnj brol Kiamran. Laimei,
ms kaimynystje gyveno daug imigrant. Susikviesdavau j
vaikus pas mus sod, vadovaudavau jiems ir dkdavau su jais
iki pat vakaro.
Taiau mano vargai draugai namikiams nepatiko, ir vien
grai dien sodininkas juos ivar. Ai Dievui, jie buvo mai
ir nuoirds, dl to nesupyko, ir patys ateidavo mans isivesti i
nam. Mes kiauras dienas lakstydavome po laukus, sibrov pro
plyius sodus, vogdavome vaisius.
Kai vakarop sugrdavau namo, mano veidas degte degda
vo, apdraskytomis rankomis stengdavausi prisidengti suplyt
suknel, o teta Besime, mane pamaiusi, imdavo rautis nuo gal
vos plaukus ir liepdavo imti pavyzd i savo dukrels Nedmijs, kuri, purtydama rud plauk kupet ir nuolat iovaudama
savo rausva burnyte, buvo panai kvail ir tingi Vano apylin
ks kat. Kitas sektinas pavyzdys buvo Kiamranas - anot tetos,
mandagus, protingas, apsiskaits, velnus ir kupinas neinia dar
koki dorybi.
iaukut
25
Na, k Nedmij... Ji - nieko neveikiantis, motinos skreite

uaugs, minktas, velnus, alio bijantis padarlis. Negaliu ne
sutikti, kad mergaits tokios ir turi bti.
Bet tas dvideimtmetis Kiamranas siauromis tarsi mnulio
pjautuvas lpomis ir plonyiais vir j vos prasikalusiais siu
kais - kas jis? Jo nedidels mergikos pdos apautos ilkinmis
kojinmis ir zominiais bateliais, glebus liemuo einant linguoja
kaip liauna akel, ilgas baltas kaklas gelsvo ilko markini apy
kaklje atrodo kaip mergaits. Jis visai nepanaus vyr, ir viskas
jame erzino mane iki pat irdies gelmi.
Kai tik namikiai vyrai kartu su kaimynais vienas per kit im
davo kelti j auktybes jo dorybes, man tiesiog kraujas uvirdavo.
Kiek kart, bgdama pro al, tyia suklupdavau, kad tik ukliudyiau j, kiek kart pliau jo knygas, sugalvodavau aibes
kit dingsi su juo susikiviryti! Nagi Alacho verge, bk nors
truput miklesnis, mergiote, rk man koki bjaurast, kad ga
liau kaip kat ant tavs okti, pargriauti ir ivolioti dulkse,
nurauti plaukus ir ikabinti nagais tavo alias gyvats akis! - ne
syk maldaudavau irdy.
Prisimenu, kaip a virpjau i diaugsmo ir neapykantos,
kai akmeniu ugavau jam koj. Bet jis, manydamas, kad jau
yra suaugs rimtas vyras, irdavo mane savo klastingomis
akimis i aukto ir aipydavosi: Feride, kiek laiko dar bsi to
kia vjavaik?
- O kada tu pats pagaliau liausies maivsis ir varts akis kaip
mergina senaisiais laikais per pirlybas?
inoma, a t odi kaip gyva nebiau itarusi, nors labai
knietjo... Vis dlto man tebuvo trylika, keturiolika... Tokio am
iaus mergait nels jokiam jaunikaiiui akis, jeigu jos iurk
tumas nuolat atsitrenkia nepramuam mandagumo sien.
Tarsi bijodama, kad i burnos netyia neisprst kokie netik
odiai, prispausdavau lpas delnais ir dumdavau kur nors gilyn
sod, kad galiau netrukdoma isiplsti valias.
26
Vien lieting popiet apatiniame ms namo aukte Kiamranas drauge su ten susirinkusiomis ms giminaitmis nekjo
apie madas. Moterys ketino sidintis nauj apdar iemai ir no
rjo suinoti Kiamrano nuomon apie j spalvas.
A kiurksojau kampe ir labai susikaupusi, prikandusi lieu
vio galiuk ir tempusi akis siuvau suplyt palaidinuks ranko
v. Nesusitvardiusi staiga garsiai nusikvatojau:
- Ko juokiesi? - paklaus mano pusbrolis.
- Nieko, - atsakiau. - iaip, viena mintis ov galv...
- Kokia?
- Nesakysiu...
- Ko ia maivais... Juk tavo burnoj odiai ilgai nepabna...
Vis vien iplepsi...
- Tuomet nepyk... Kai tu kalbjais su poniomis apie suknias,
a pagalvojau, kad Alachas tave neteisingai sutvr... Tu esi tikra
mergait... Ir ne tokio amiaus kaip dabar... Tau turt bti gal
kokie trylika, na - keturiolika...
- Gerai, o toliau?..
- A ia siuvu vien mamo ir tai iki kraujo susibadiau
visus pirtus, vadinasi, esu vyras ir ne jaunesnis kaip koki dvi
deimties ar dvideimt dvej met...
- Na ir kas toliau?..
- Toliau, Alachui paliepus, Pranaui pritarus, a vesiau tave.
tai ir viskas.
Kambaryje sugriaudjo juokas. Pakliau akis ir pamaiau,
kad vis akys smeigtos mane.
Viena vienia labai nemandagiai pajuokavo:
- Bet, Feride, tai ir dabar manoma, - pasak ji.
Nustebusi iveriau akis.
- Kaipgi?
- Ko ia nesuprasti? Iteksi u Kiamrano... Jis rpinsis
tavo suknelmis, uadys visas skyles... O tu tvarkysi reikalus
u nam sien...
iauikut
27
Supykusi paokau i vietos. Labiausiai siutau ant savs. Pati si

vliau tuos nemalonius saloninius plepalus. Neturiu jiems jokios
patirties, o ia dar tas siuvinys, kur turiu sutelkti dmes.
Taiau prisiminiau prieod Kas kaltas, tas stiprus ir puo
liau atak:
- inoma, manoma, bet, manau, Kiamranui bus sunku.
Nes, neduok Dieve, jei namie susibartume, kas liks i mano
pusbrolio? Turbt prisimenate, kaip ant jo opi kojyi ukrito
akmuo?..
Vl pasigirdo juokas, o a labai rimta mina atsikliau eiti
savo kambar. Bet tarpduryje vl atsigriau.
- A pasielgiau netinkamai, atleiskite. Keturiolikmetei mer
gaitei nederjo taip kalbti, dar kart atsipraau...
Kaukdama kulnais medines laipt pakopas, lkiau savo
kambar ir kaip akmuo kritau ant lovos. Apaioje dar vis juoksi.
Kas ino, gal i mans? Bet a dar jiems parodysiu!
Tos vedybos su Kiamranu, pagalvojau, gal bt ir visai gerai.
Mes juk brendome, ir kasdien pasitaikydavo vis maiau prog
su juo susikibti. Ir panau, kad, be vedyb, nebeliko kito bdo
susiremti su juo, igieti jam vis savo neapykant.
*
Po vasaros atostog ms mokykla kunkuliavo kaip katilas ir
aprimdavo tik po trij mnesi, prie pat egzaminus.
Mat pavasar per Velykas mano trylikos keturiolikos met
draugs kataliks prim pirmj Komunij. Apsivilkusios il
gomis ilkinmis suknelmis, tarsi nuotakos apsigaubusios len
gvais ydais, jos jo banyi susiadti su Pranau Jzumi.
vaki viesa banyioje, vargon garsai, pavasario gli
kvapas, sumis su smilkal ir alijoiaus aromatu - viskas teik
toms apeigoms neapsakomo groio. Ir kaip gaila, kad tuoj pat po
t apeig, prasidjus atostogoms, padkls mergaits kaipmat
28
sulauydavo savo suadtiniui, vakinio veido ydraakiui Jzui,

duotus adus, apgaudindamos j su pirmu pasitaikiusiu, o kar
tais ir su keliais vaikinais.
Grdamos po atostog mokykl, draugs atsivedavo savo
lagaminuose stropiai slepiam laikeli, nuotrauk, prisimini
mais tapusi sudiovint glyi ir dar neinia ko.
A inojau, apie k jos nibdasi vaiktindamos po sod su
sikibusios po dvi arba po tris. Man nereikjo splioti, kad po
spalvotais ir paauksuotais Jzaus ir angeliuk paveikslliais, ku
riuos dovanodavo paioms drausmingiausioms ir pamaldiau
sioms mergaitms, daniausiai bdavo paslptos jaunikaii
nuotraukos. Ne kart maiau, kaip sitaisiusios kur nors sodo
kamputyje jos viena kitai aus, kad net aplink skraidanios mu
sels neigirst, kudjo savo paslaptis.
Tomis rudens dienomis mergaits vaikiodavo taip susiglau
dusios, kad n vandens iurkl pro tarp nebt pratekjusi.
A, vargel, ir klasje, ir sode vis likdavau viena. Kai tik pa
sirodydavau, pasinibdjimai kaipmat liaudavosi. Jos vengdavo
mans labiau nei seser. Paklausite, kodl? O gi todl, kad buvau
plep, arba, kaip sakydavo mano barzdotasis dd, mano burna
br odius kaip irnius. Pavyzdiui, jei pastebdavau, kad kuri
nors mokin pro tvoros skyl paslapia ikio kokiam berniukui
glyt, i ini tuoj pat visiems apskelbdavau kaip koks auklys.
Mat j elgesys man atrod tiesiog nepakeniamas.
Niekada nepamiriu, kaip vien iemos vakar mes ruome
klasje pamokas. Labai stropi mergait, vardu Miel, apsimusi
vienai bukagalvei papasakoti Romos istorij, seseriai leidus, si
tais paskutiniame suole. Klasje buvo labai tylu, ir staiga pasi
girdo gailus kkiojimas. Sesuo pakl galv.
- Kas yra, Miele? Ar ia tu verki? - paklaus ji.
Miel usideng rankomis aarot veid. U j atsakiau a:
- Miel susijaudino dl kartaginiei pralaimjimo, utat
ir verkia.
iaukut
29
Klas prapliupo kvatotis.

odiu, mergaits buvo teisios, neimdamos mans draugn.
Bet bti vis laik atskirtai, jausti, kad tave vis dar laiko palu
siu vaiku, nors tu jauties suaugusi mergina, tikrai nra malonu.
Man jo penkiolikti metai. Tokio amiaus ms motinos jau
buvo nuotakos, o senels bgdavo prie Ejupo* Trokim ulinio
pasiguosti: O Alache, mes usitupjome namie...
Buvau nedidelio gio. Nors ir atrodiau vaikikai, knas jau
buvo susiformavs, o veiduose spindjo, aiaravo visos gyvy
bs spalvos.
Ms barzdotasis dd, pastvrs mane u rankos, vesdavosi
prie lango ir sistats ak monokl, prisikis dmiai irdavo
mane ir sakydavo: Ak, mergyte, kokia oda, kokios spalvos!
Tikras paveiksllis! Nei pasens, nei ibluks!
Bet ar tokia turi bti mergina? Liemuo kaip kalad, o veidas
lyg teptuku nutepliotas... irdama save veidrodyje, jausda
vausi tarsi spoksanti ll vitrinoje ir aipydamasi i savs rody
davau lieuv, vairakiuodavau...
*
Labiausiai man patikdavo Velyk atostogos. Kai parvaiuodavau
toms dviem savaitms Kozjatag, trens jau bdavo prisirpusios
ir tirtai aplipusios visus medius palei pagrindin sodo alj.
Trenes a labai mgau. Itisas penkiolika dien kaip virblis
misdavau beveik vien jomis ir negrdavau mokykl tol, kol ne
nuskabydavau paskutini uog, usilikusi paiose virnse.
Vien popiet a kaip paprastai tupjau trens virnje ir
smaginausi sprigtu numudama kauliukus kuo toliau.
Nutiko taip, kad vienas kauliukas pataik tiesiai nosies ga
liuk pro al einaniam pagyvenusiam kaimynui.
* Ejupas - Mahometo bendraygio meet Stambule.
30
Senukas niekaip negaljo suprasti, kas atsitiko. Vargelis nu

stebs apsidair, bet pakelti aki j vir nesusiprato.
Jeigu nebiau prasiiojusi, patyliukais sau tnojusi, jis, pa
mans, kad kauliukas ikrito kokiam atsitiktinai praskrendan
iam paukiui, gal bt nujs savo keliais. Bet a, nors labai
buvau isigandusi ir sutrikusi, neitvriau nenusikvatojusi.
Senukas pavelg auktyn ir pamats, kad medyje apergusi
ak tartum ant irgo sdi jau visa pusmerg ir akiplikai kva
tojasi, nejuokais supyko. Jo antakiai sukrutjo.
- Bravo, panele, bravo, - pasak jis. - Nepritinka, oi nepri
tinka tokiai dikei, jau beveik suaugusiai panelei, kaip tu...
T akimirk buvau gatava skradiai em prasmegti. Parau
dau kaip ugnis. Nepaisydama, kad galiu nukristi, a sukryiavau
rankas ant savo uniformins palaidinuks ir emai nulenkusi
galv tariau:
- Atleiskite, pone, dovanokite... Tikrai netyia... Vis tas mano
isiblakymas...
Tai buvo pasigailjimo maldaujantis gestas, kurio buvau
imokusi i seser ir pamaldi mergaii, kai jos melsdavosi
prie Jzaus ir Mergels Marijos paveikslus. Jo poveikis buvo
daug kart patikrintas. Jeigu jis suminktindavo ventj moti
n ir jos sn, tai turjo sugraudinti ir senuk.
is lkestis pasiteisino. Mano melaginga atgaila ir virpantis
balsas apgavo kaimyn, jis atlyo ir nusprend pasakyti man k
nors malonaus:
- O ar jums neatrodo, kad toks isiblakymas netinka tikrai
panelei?
A puikiai supratau, kur jis suka, bet iputusi i nuostabos
akis, paklausiau:
- O kodl, pone?
Prisidengs delnu nuo sauls akis, kaimynas dmiai pasii
rjo mane ir nusijuok:
- Na, sakykim, pradsiu abejoti, ar imiau jus savo snui
monas?
iaukut
31
- Nuo ito, pone, a esu apdrausta, - nusijuokiau ir a, - js

mans neimtumt net tada, jei a biau protinga...
- I kur js inote?
- Nes a ne tik karstausi po medius ir spjaudau kauliukus.
Turiu ir kit trkum... Esu neturtinga... O kaip esu girdjusi,
neturting mergin imti neskuba... Paskui - a negrai... Ir man
atrodo, kad tai dar didesn bda negu neturtas...
Mano odiai smarkiai pralinksmino t pagyvenus pon.
- Argi js negrai, dukra mano?
- Js galite sakyti k norite, - toliau variau savo. - Bet ar a
savs nematau? Ar tokia turi bti mergait? Ji turi bti aukta,
viesiaplauk, mlynak, na, gal aliom akim...
Tas senukas, matyt, kadaise buvo pramutgalvis... Jis kakaip
keistai pairjo mane ir pasikeitusiu balsu pasak:
- Ak, mano vargas vaikeli, tu dar per jauna, kad vertintum
savo ypating gro... Kad ir k sakytum... Kuo tu vardu?
- alykuu...
- Argi ia vardas?
- Atsipraau, taip mane pramin mokykloje... Tikras mano
vardas Ferid. Apvalus kaip a, nedailus toks...
- Feride chanym*... Galite neabejoti, js vardas toks pat
graus, kaip ir js pati... Ak, kad man pasisekt rasti toki, kaip
js, savo snui...
Neinau kodl, bet man patiko plepti su tuo pagarbiu ma
loniu mogumi.
- Tuomet ir t jaunj porel mes galsime apmtyti treni
kauliukais, ar ne?
- inoma, btinai... Kas gi mums neleis...
- O dabar leiskite pavaiinti jus trenmis. Js btinai turite
j paimti. Tai rodymas, kad man atleidiate... A tuoj...
Ir a kaip vover pradjau striksti emyn. Senukas usiden
g rankomis veid.
* Chanym - ponia, dama (pagarbus kreipinys moter).
32
- Viepatie, akos braka... Paskui a bsiu kaltas... Nukrisite, Feride... - aikiojo jis.
Nekreipdama dmesio jo perspjimus, pasakiau:
- Nesijaudinkite... Nukristi man nenaujiena... O jeigu syk
sitaisyiau rand ant smilkinio ir mes i tikrj susigiminiuotu
me, tai jis tik dar labiau mane pagrains...
- Ak, dukra mano, nukrisite...
- Jau viskas, pone, viskas... Tik k jums pilti uog? Sugal
vojau, pone, tai...
Isitraukusi i prijuosts kiens nosin supyliau j trenes
ir suriau mazgel.
- Dl nosins bkit ramus... j dar nesinypiau... Ji tikrai
vari... Gaudykit, kad nenukrist ant ems... Vienas... du... trys...
Senasis kaimynas netiktinai vikriai sugavo ryull.
- Labai ai, dukra mano, - pasak jis. - Tik dabar kitas r
pestis - kaip grinti jums nosinait?
- Nesukit sau dl to galvos... Dovanoju...
- Kaip ia dabar?
- O kodl ne? Ir net labai gerai... Po keli dien grtu pen
sion... Ms mokykloje yra toks paprotys... Per atostogas mer
gaits flirtuoja su vaikinais, o sugrusios viena kitai pasakojasi
savo paslaptis. Man dar niekada taip nepasitaik, ir draugs lai
ko mane vaiku. Atvirai jos man to nesako, bet u aki, inau,
pasiaipo. kart a irgi kai k sugalvojau... Grusi mokykl,
vaikiosiu nuleidusi galv, usisvajojusi ir tarytum saugoiau
kakoki svarbi paslapt, lidnai ypsosiuos. Kas tau atsitiko,
alykuu? - paklaus mergaits. - Greiiau papasakok! O a
joms atsakysiu: Ne, nieko, kas man gali atsitikti... Jos, inoma,
nepatiks, ims mane kamantinti... Tada a pasakysiu: Gerai...
Tik prisiekit, kad niekam n odiu neprasitarsit... - ir sukursiu
koki nors prasimanyt istorij.
- Ir k tu prasimanysi?
- Paintis su jumis man labai pravers... Pavyzdiui, a joms
pasakysiu: Flirtavau per tvor su vienu auktu viesiaplaukiu
iaukut
33
vyrikiu... inoma, a nesakysiu, kad js ilas... Be to, jaunas ti

kriausiai buvote viesiaplaukis... A gerai pastu savo drauges...
Jos btinai paklaus: O apie k judu kalbjots? - Jis sak, kad
a grai, - atsakysiu joms ir prisieksiu, kad nemeluoju... Kad
daviau jums nosin surit treni, ko gero, nesakysiu... Pasa
kysiu, kad daviau ro... Bet ne, juk roi nosinaitse niekas ne
dovanoja... Tiesiog pasakysiu, kad atminimui padovanojau jums
nosinait, ir tiek...
Dar prie valandl mes vienas prie kit galandome peilius,
o dabar linksmai juokavome ir atsisveikindami vienas kitam net
ranka pamojavome...
*
T met vasar dl savo proio karstytis po medius pakliuvau
dar vien bd.
Buvo rugpjtis. viet mnesiena. Namuose buvo daugyb
svei. Tarp j buvo viena dvideimt penkeri met nal Nerimana, kuri retkariais pagerbdavo mus savo apsilankymu, ir tai
visada bdavo didelis vykis.
Ir tetuls, kurioms niekas pasaulyje nepatikdavo, iskyrus jas
paias, ir kvailos kambarins, - visi ja avjosi.
Nerimanos vyras, kur, kaip visi kalbjo, ji labai myljusi,
buvo mirs prie metus. Dl to ji visada bdavo apsirengusi juo
dai. Bet man kakodl atrod, jei juodi drabuiai nebt taip
tik jai prie balto veido, gedulas seniai bt pasibaigs, ir jos
juodieji apdarai bt atsidr iuklyne.
Nerimana lyg kokiai katei ar uniui stengsi prisimeilinti ir
man. Bet mano irdis prie jos nelinko, ir ms santykiai buvo
nekokie. A altai atremdavau visas jos pastangas susidraugauti.
Nors mano poiris j nesikeit, turiu pripainti, kad Neri
mana buvo klastingai grai. Labiausiai man nepatikdavo jos per
dtas koketavimas. Teisyb, moter draugijoje ji bdavo iek tiek
ramesn. Bet vos tik tarp j atsirasdavo koks nors vyras, jos veidas,
34
Resatas Nuri Giuntekinas
balsas, juokas, vilgsnis, - viskas kaipmat pasikeisdavo. Net mano

mokslo draugs vyrus viliodavo kur kas iradingiau - i pasal...
O kai ujus kalbai apie jos velion vyr, ji imdavo vaidinti
kankin ir dejuoti Ak, mano gyvenimas jau pasibaigs!, mane
apimdavo baisus siutas. Palauk, kris tau kas nors ak, tada pa
matysim! - sakydavau a pati sau.
Ms namuose Nerimanos vienmei nebuvo. Silpnuts
Nedmijs neverta laikyti jai lygia pora. ilagalvs tetuls buvo
pernelyg rimtos moterys. Jos tik apkalbindavo pastamus, lie
uvaudavo, o kitoki kalb ir nebdavo. Tuomet kodl, kodl?..
A, rodos, miau suprasti, kodl ta Nerimana taip pamgo
pas mus lankytis. Tikriausiai jai krito ak mano vpla pusbro
lis. Ar norjo itekti? Nemanau. Prie trisdeimties artjanios
moteriks sumanymas itekti u dvideimtmeio vaikzo - tai
bt tikra niekyb... Jeiguji tam ir rytsi, nejaugi mano furijos
tetuls atiduot savo lepnl vanago nagus?
Tuomet kodl, kodl?
Koks ia kodl? Laimingoji nalel, matyt, bus nusprendusi
prasiblakyti ir pasilinksminti su mano pusbroliu, kol pasitaikys
koks tinkamas jaunikis, tenkinsiantis jos ugaidas ir suteiksian
tis prabang.
A pavadinau Kiamran vpla, bet ia i pykio... I tikrj
jis i prigimties buvo klastnas, tikras gyvat. Kalbdamasis su
Nerimana, jis visada kak nutyldavo, bet ar tai galjo praslysti
pro mano akis?
Ir aisdama su vaikais, ir okindama per virvut ar atsigulu
si ant grind ir burdama kortomis, - a niekada nenuleisdavau
nuo j aki.
Mano pusbrolis buvo jau beveik kliuvs jos spstus... Kai
a kartais lyg niekur nieko praeidavau pro al, jie tutuojau nu
tildavo arba pakeisdavo pokalbio tem. Tegul daro, k nori, tau
kas? - sakysite js. Tikrai, kas man? Kiamranas, kad ir prieas,
bet vis tiek pusbrolis... Argi a galiu leisti, kad neinia i kur at
siradusi moteris ksintsi jo dor?
iaukut
35
Apie k a ia pasakojau?.. Taip, buvo viesi rugpjio naktis,

mnesiena. Drauge su kitais sveiais jiedu kalbjosi verandoje,
didiuls lempos, kuri, beje, nebuvo reikalinga, apviesti ir gar
siai juoksi.
Melodingas ir lyg i gaid sustyguotas Nerimanos juokas
mane erzino, todl ijau i verandos ir pasislpiau tarp medi
sodo gilumoje.
Paiame sodo gale, apkts savo akomis jau ir kaimyn te
ritorij, augo senas platanas. Nors vargelis nebemezg vaisi,
man patiko jo didingas stotas, ir a karstydavausi po jo plaias
akas, drsiai vaikiodavau jomis lyg koridoriais, o kartais si
taisydavau kaip ant suoliuko ir tnodavau lap paunksnje.
T vakar irgi j sikriau ir palypjusi aukiau sitaisiau
ant akos.
Po valandls mano ausis pasiek vos girdimi garsai - i pra
di lengvas ingsni naresys, paskui prislopintas juokas.
Tutuojau ipliau akis, pastaiau ausis... Kaip manote, k
pamaiau? Pusbrolis ir laimingoji viliok nalel jo tiesiai
mane...
A susikaupiau kaip vejys, pamats, kad ant kabliuko tuoj
ukibs laimikis. Nuogstaudama, kad aka nesubrakt, bijojau
net krustelti. Be reikalo!
Jie buvo taip usim vienas kitu, kad net jei biau pradju
si muti bgn, kain ar bt igird.
Nerimana ingsniavo pirma. Pusbrolis, lyg koks vergas ara
bas, jo kelis ingsnius atsiliks. Pralsti pro ang tvoroje jiems
neuteko drsos, ir jie atsisdo po platanu, kuriame a tupjau.
Ateikit, mano brangieji, eikekit, mano avinliai, ariau... Jus
man tiesiog pats Alachas bus atsiunts. Netrukus pasimatysim...
Padarysiu visk, kad ios nuostabios mnesienos nakties per
ami amius nepamirite.
Kaip tyia, t akimirk pradjo irpti rugpjio svirplys. A
jau i proto. Niekaip negaljau igirsti, k mano pusbrolis sako
36
laimingajai nalelei... Norjau net ktelti: Nieke, ko tu bijai?..

ia juk nieko nra... Kalbk garsiau!
Vargais negalais igirdau tik kelis odius: Nerimana, mie
loji, angele mano... A pradjau virpti. Baisiausiai bijojau nu
kristi, bijojau, kad jie neigirst lap narjimo. Tarpais igirs
davau ir vien kit Nerimanos od: Praau js, Kiamranai,
praau js...
Staiga balsai nutilo. Nerimana i lto prijo prie tvoros ir tar
si nordama sitikinti, ar ten nieko nra, pasistieb ant pirt
galiuk.
Paskui ji atsigr Kiamran, kuris, regis, neinojo, k to
liau daryti.
Staiga pamaiau, kaip Kiamranas, iskts rankas, eng
artyn prie jos... Mano irdis dausi kaip palusi. Pagaliau
susiprotjo ir skels tai bjauriai moterikei antaus! - pagalvo
jau. Jeigu Kiamranas bt taip padars, a turbt biau pra
virkus, iokusi i medio ir amiams su juo susitaikiusi. Bet
jis, nevidonas, ito nepadar. Savo glenomis, baltutmis mer
gikomis rankomis jis su nematyta jga stvr j i pradi u
pei, paskui u rie. Jie susirm, apsikabino... Pro platano
lapus prasiskverbusioje mnulio viesoje pamaiau, kaip susi
liejo j plaukai.
Viepatie, kokia gda, kokia gda! Vis mano kn krt dre
bulys. Dar prie valandl ketinau ikrsti jiems pokt, o dabar
tirtjau, kad tik mans nepastebt. Kaip a norjau t akimir
k pavirsti paukiu, pakilti vir t ak, itirpti mnesienoje ir
daugiau nebematyti io pasaulio moni.
Nors usimiau burn delnais, vis dlto i gerkls man i
sprdo kakoks garsas. Tikriausiai tai buvo ksnis. Bet pama
ius, kaip jis paveik por apaioje, tutuojau virto garsiu kvato
jimu. Ak, kad btumt mat, kaip isigando tie begdiai!
Laimingoji nalel, beveik neliesdama kojomis ems, dabar
klidama u medi, klupdama galvotrkiais nr alin.
iaukut
37
Mano pusbrolis buvo belekis jai i paskos, bet po keli

ingsni sustojo, susimst ir atslinko atgal prie medio.
Neinodama, k man dabar daryti, a vis dar kvatojausi.
Jis kaip varg lap i pasakios Lap ir varna m tupinti
aplink med.
Pagaliau veiks gd, praneko:
- Feride, vaikeli, gal nuliptum emyn?
A lioviausi juoktis ir rimtu balsu paklausiau:
- O kuriam galui?
- iaip... Noriau pasikalbti su tavimi...
- A neturiu apie k su jumis nektis. Netrukdykite man...
- Feride, liaukis juokavusi!..
- Argi ia juokai? Kokie ia juokai?
- ito jau per daug... Jei tu nenori nulipti, tada a ulipsiu.
Kad mane skradiai! Jei kelyje pasitaikydavo menkiausia ba
lut, jis puldavo panik, kol pasirydavo perokti, mat baisiai
bijodavo isipurvinti batus, ssdamasis atsargiai, pirt galiu
kais suimdavo savo kelnes vir keli ir trukteldavo jas vir, o
dabar girdiu, kad mano varuolis, lepusis pusbrolis ada lipti
med! Tiesiog leipau i juoko!
Bet t vakar jame i tikrj pabudo vris. sitvrs apati
n ak, jis usirioglino ant jos ir jau taiksi lipti aukiau...
Mintis, kad staiga vakar medio virnje mes su juo ga
lime atsidurti akis ak, temd man prot. Koks siaubas! Jeigu
biau i arti pamaiusi jo alias gyvats akis, mes btume pa
virt dviem plriaisiais paukiais, tbtinai susigrmusiais
tarp ali ak. Ikabinusi jam akis, btinai drbiausi emn.
Arba nutkiau j. Bet mai kakodl suvokiau, kad taip elgtis
nedera.
Pasilenkusi sakmiai paliepiau:
- Stop, pairsim...
Jis nekreip dmesio, net nesiteik atsakyti. Atsistojs ant a
kos, dairsi, k galt vl sitverti.
38
- Stokite, - surikau, - jei ne - bus blogiau... Nepamirkite,

kad a - alykuu. Mediai - mano valdos. Ir a nepaksiu, jei
ia engs dar kieno nors koja.
- Kodl tu taip keistai kalbi, Feride?
I tikrj tai buvo labai keista kalba!
iaip sau, be jokio reikalo nusprendiau pajuokauti. Ruo
iausi sliuogti dar aukiau, jeigu jis nesustos.
- Js inote, - tariau, - kad a jus labai gerbiu. Ir jeigu man
teks jus nustumti nuo medio, a labai susikrimsiu. Bus baisu, jei
prie valandl meils odius suoks balsas, staiga imt aukti
Gelbkit, gelbkit!
Pamgdiodama jo bals, garsiai nusikvatojau.
- Tuoj pamatysit!
Baim jam suteik drsos ir vikrumo. Nepaisydamas mano
grasinim, jis roptsi auktyn.
Atrod, kad mes pradjome aisti aidim pavyk mane. Juo
labiau jis artjo, tuo aukiau koriausi a. akos darsi vis plo
nesns. Vien akimirksn net pagalvojau, gal nuokti ant tvoros.
Bet tada tikrai biau k nors susilauiusi, ir verkt ne mano
pusbrolis, o a pati.
Pagalvojau, kad vakar bet kokia kaina turiu ivengti su
juo susitikti. Tad pakeiiau taktik:
- Gal galtumte paaikinti, kodl js taip labai norite su
manimi pasikalbti?
Igirds mano odius, jis irgi, matyt, apsigalvojo ir rimtai
tar:
- Mudu su tavimi visk paveriame juokais, Feride, o tai i
tikrj labai svarbu... A tavs bijau...
- Tikrai? Ko gi jums mans bijoti?
- Kad plepsi...
- A juk kasdien plepu!
- Bijau, kad kart tu plepsi ne taip kaip visada...
- O ar iandien vyko kas nors ypatingo?..
iaukut
39
Kiamranas pavargo, nusigalavo. Pamiro, kad gali susi

glamyti kelnes, atsisdo ant akos, mgino juokauti, bet atro
d prislgtas.
Ne todl, kad man bt buv jo gaila, o todl, kad jau nebe
turjau kantrybs ilgiau su juo ginytis ir norjau kuo greiiau
likti viena, pasakiau:
- Nesisielok. Gali bti ramus... Tutuojau grk pas sveius...
Nepatogu.
- Ar paadi, Feride?.. Prisieki?
- Taip, ir paadu, ir prisiekiu... Ko tik nori...
- Ar a galiu pasitikti?
- Manau, gali... A jau nebe tas ankstesnis vaikas...
- Feride...
- O i kur man inoti, ko tu bijai, kad neiplepiau? A s
diu sau viena pati medyje...
- Neinau, bet kakaip negaliu patikti...
- Jeigu sakau, kad jau esu suaugusi, vadinasi, ne iaip sau
sakau.. Na, mano brangusis pusbroli... Nesijaudinkite... Yra da
lyk, kuriuos vaikas mato... Bet suaugusi jauna mergina toki
dalyk gali ir nepastebti... Tad nusiraminkite...
Atrod, kad Kiamrano igstis virto nuostaba. Tartum nor
damas tbt mane pamatyti, jis ities kakl.
- Tu kakaip visai kitaip mei kalbti, Feride, - pasak jis.
Jeigu mes dabar nenutilsime, tai ms nekoms niekada ne
bus galo. Todl apsimeiau, kad pykstu ir kteljau:
- Na, gana... Jeigu dar ia painiosies ir zysi, atsiimsiu od...
Tad pagalvok...
Tas grasinimas Kiamran tikino. Labai atsargiai jis nulipo
emyn. Tarsi drovdamasis eiti ten link, kur nujo Nerimana, jis
pasuko prieing pus ir m vaiktinti po sod...
40
Nuo tovakaro laimingoji nalel pas mus lankytis nustojo. O Kiamranas, jauiau, dar ilgai mans prisibijojo.
Grdamas i Stambulo, jis man vis k nors parvedavo: ja
ponik spalvot skt, ilkini skareli, ilkines kojines, irdels
formos veidrodl, labai pramatni rankin...
Kodl jis man dovanodavo toki daikt, kurie labiau pritikt
suaugusiai merginai negu idykusiam vaikui? Ar galjo bti dar
kitokia prieastis, iskyrus nor papirkti alykuu, uiaupti jai
burn, kad nieko neiplept?
A jau buvau t met, kai supratimas, kad kakas tave prisi
mena, yra malonus. Be to, ir tie gras daiktai man labai patiko.
Bet nei Kiamranui, nei kam kitam nenorjau parodyti, kad
teikiu toms dovanoms ypating reikm.
Jeigu nendri namukais ir siauraakmis japonmis imar
gintas mano sktis nukrisdavo emn dulkes, a neskubdavau
jo pakelti, o tetuls priekaitaudavo:
- Ar tai itaip, Feride, tu vertini dovanas? - sakydavo jos.
Didiul malonum patirdavau glostydama be galo velnios
ir minktos odos rankin, bet kart pilna sauja prisirpusi uog
padariau gest tarsi noriau jas sugrsti t rankin, ir tetuls,
inoma, pakl bais triukm.
Jei biau buvusi gudresn, biau galjusi labiau pasinau
doti Kiamrano baime ir smulkiu antau ivilioti i jo daugiau
dovan.
Bet kartais, kad ir kaip avjausi jo dovanotais daiktais, man
ueidavo begalinis noras juos draskyti ir trypti, spardyti kojomis.
Mano bjaurjimasis pusbroliu, neapykanta jam n kiek nesilpnjo.
Anksiau artjant mokslo met pradiai, man imdavo skau
dti galv, net akyse aptemdavo. kart prieingai - nekantriai
laukiau dienos, kada galsiu ivaiuoti ir isiskirti su namikiais.
iaukut
41
Buvo pirmasis mokslo met sekmadienis. Seserys mus isived

pasivaikioti Kahythane.
Seserys nemgdavo ilg pasivaikiojim gatvmis, bet t
vakar mes kakodl utrukome iki tamsos.
A vilkausi grups uodegoje. Neinau, kaip atsitiko, tik mai
isigandusi pastebjau, kad smarkiai atsilikau. Visi turbt man,
kad a, kaip paprastai, einu pirmoji, ir niekas mans nepasigedo.
Staiga alia mans iniro kakieno elis. iriu, tai Miel...
- Ar ia tu, alykuu? - nustebo ji. - Kodl taip palengva ir
viena eini?
Parodiau skarele aprit deins kojos kulkn.
- Tu turbt nematei, kad aisdama pargriuvau ir susiei
diau... - pasakiau.
Miel buvo nebloga mergait, ir jai pagailo mans.
- Nori, a tau padsiu, - pasisil ji.
- Turbt neketini pasilyti man savo nugaros?..
- inoma, ne... A tavs nepaneiau... Bet galtum atsiremti
man parank, jei sutiktum? Ne, ne taip... Padk rank man ant
peties... Stipriau atsiremk... A tave apkabinsiu per juosmen...
Tau tuoj bus lengviau... Na kaip? Ar maiau skauda?
Padariau, kaip ji liep. I tikrj pasidar geriau.
- Ai, Miele, - tariau, - tu labai gera...
Po valandls Miel tar:
- O tu inai, Feride, k pamanys ms draugs, kai pamatys
mus taip einanias?
-K?
- Jos pasakys: Ferid irgi simyljo... Dabar Mielei savo pa
slaptis pasakoja.
A sustojau kaip besta.
- Ar tu rimtai taip manai?
- inoma...
- Tuomet tutuojau mane paleisk.
42
Tai nuskambjo kaip grieta virininko komanda.

Bet Miel mans nepaleido.
- Kvailute, - pasak Miel. - Taip i karto ir patikjai?
- Kvailute? Kodl?
- Argi mergaits tavs nepasta?
- K nori tuo pasakyti?
- Nieko... Tiesiog, kad tu nesi nuotyki iekotoja... Ir jok
flirt su niekuo nesivelsi...
- Kodl?.. Ar manai, kad a negrai?
- Ne... Tu nesi bjauri... Netgi visai daili... Bet tu nepataiso
ma... kvailut ir naivuol...
- Tu i tikrj taip apie mane galvoji?
- Ne a, visos taip galvoja... Meils reikaluose alykuu ti
kra gourde, - sako jos...
Turkikai gerai nemokjau, bet prancziko gourde reikm
prisiminiau: tai puodyn i moligo ar aguroio ievs... Pagaliau,
nesvarbu kas - vis vien nieko gero... Be to, dl savo mao gio ir
kresnos figros negaliau paneigti, kad nesu panai tok ind...
O jeigu alia alykuu man prikabins dar vien pravard puody
n7... tbt reikjo paalinti mano garbei gresiant pavoj.
I Miels imoktu judesiu a padjau galv jai ant peties ir,
metusi reikming vilgsn, vylingai nusiypsojau:
- Galite sau taip galvoti.
- K tu sakai, Feride?
Miel sustojo ir nustebusi pavelg mane. A linkteljau ir
lidnai atsidusau.
- Deja, taip, - patvirtinau ir kad melas atrodyt tikinames
nis, vl giliai atsidusau.
I nuostabos Miel net persiegnojo.
- Grau... Tiesiog nuostabu, Feride... Tik gaila, kad negaliu
tavim patikti...
Varg Miel taip mgo meils istorijas, kad vien prisilie
timas prie j jai teik didiausi malonum. Taiau prasitarusi,
kad manimi netiki, ji nedrso digauti drauge.
iaukut
43
Bet ir a pasielgiau negerai. Trauktis buvo per vlu, ir dabar

jau buvo mano garbs reikalas papasakoti daugiau.
- Taip, Miele, ir a simyljau, - pasakiau.
- Ar tik tu simyljai, alykuu?
- Ne, inoma, meil abipus, Grande gourde.
Prie valandl man prikabint pravard Gourde pakliau
aukiausi laipsn ir grinau jai atgal, bet ji net nesumojo man
paprietarauti: ia juk tavo pravard.
Vadinasi, pradjusi meluoti, lengvai palenkiau j savo pus.
Smagu!
Miel apkabino mane dar velniau.
- Papasakok, Feride... Papasakok, kaip tai atsitiko? Vadinasi,
ir tu jau? Juk mylti - taip nuostabu, ar ne?
- inoma, be galo...
- Kas jis?.. Ar graus tavo mylimasis?
- Labai graus...
- Kur tu j sutikai? Kaip judu susipainote?
A tyljau.
- Na, pasakok, nesispyriok...
A visai neketinau tylti. Bet neinojau, nei k sugalvoti, nei
k sakyti. Norint nustebinti mano drauges, btinai reikjo tikro
mylimojo... O juk j taip sunku rasti, taip sunku...
- Ak, Feride, greiiau pasakok... Jei ne, pasakysiu visoms,
kad pasiaipei i mans...
Mane apm panika. Menki juokai! Apsaugok Viepatie...
Tuoj pat pramins puodyne... Palauk, a tuoj sukursiu tau toki
meils pasak, kad tu tiesiog amo neteksi...
Kaip manote, kas turjo priblokti Miel? Kiamranas...
- Mudu flirtuojame su pusbroliu...
- Ar tas geltonplaukis jaunuolis, kur pernai maiau ms
laukiamajame, tavo pusbrolis?
- Taip, tai jis...
- Ak, koks graus!
44
Jau sakiau, kad Miel tiesiog i galvos kraustsi dl meils

nuotyki... Kiamranas iki iol buvo aplanks mane mokykloje
gal kokius du ar tris kartus... Ar ne keista, kad Miel, kaip kat
arnas pajutusi vaikino kvap, stebjo mus plepanius laukia
majame?
Danguje patekjo vaigds. Buvo ruduo, oras kvepjo ne
nuienauta ole.
Visu svoriu atsirmusi Miel, prisiglaudusi skruostu prie
jos skruosto taip arti, kad net ms plaukai susipyn, miau pa
sakoti pramanyt savo meils istorij:
- Buvo naktis dar graesn nei i. Prie vart mes atsiskyrme nuo triukmingos draugijos... A jau pirma, pusbrolis, ke
lis ingsnius atsiliks, jo paskui mane... Jis man kalbjo tokius
graius odius, negaliu j dabar tau pakartoti... Tiesiog neno
riu... iogai irk taip garsiai... Mes jom ir jom... Mnesienos
apviestomis aljomis, kurios kur ne kur skendjo medi e
liuose... Paskui vl ijome mnesien... Vl tams...
- Ar js sodas, Feride, toks didelis?
Isigandau, kad bsiu per daug prifantazavusi.
- Ne toks ir didelis, bet mes jom labai ltai, - pasitaisiau ir
tsiau toliau. - Pagaliau prijom sodo pakrat, kur prie tvoros,
skirianios mus nuo kaimyn, auga didiulis platanas... ia su
stojome... Pasistiebusi ant pirt galiuk, a djausi irinti per
tvoros vir kaimyn sod... Jis ia itiesdavo, ia vl greit ati
traukdavo rank... Tarsi ruotsi kak daryti... Bet vis nedrso...
- Bet juk buvai nusigrusi... Kaip tu visa tai matei?
- Pusbrolio elis krito ant tvoros... Ir todl...
Turbt a gerai buvau sijautusi vaidmen, nes pasakojant
mano knas drebjo, balsas trkiojo, aaros pldo akis...
- O paskui, Feride, paskui?
- Paskui... pusbrolis staiga nutvr mane u rank...
- Ak, kaip puiku! O paskui?
- Paskui?.. I kur a galiu inoti...
iaukut
45
- Bet tu sustojai paioje domiausioje vietoje...

- Paskui medyje suirk kakoks pauktis... Bjaurus, lyk
tus pauktis... Mes isigandome ir pabgome...
A nebegaljau sulaikyti aar, sikniaubiau Mielei krti
n ir miau liumbti... Kiek laiko verkiau, neprisimenu... Ai
Viepaiui, pagaliau pastebjo, kad mudviej su Miele nra...
Pasigirdo mergaii ksniai. Miel atsiliep:
- Mes ia!.. Bet greit nepaeiname... alykuu skauda koj...
- Tikrai, Miele... A dl to ir verkiu... Bet dabar jau galime
eiti truput greiiau...
*
T nakt, kai visos sumigo, toliau liumbiau lovoje. Bet dabar

aaros jau buvo nebe vaidmens dalis, a tiesiog pykau ant savs.
Sakykim, melavau, nordama rodyti draugms, kad a ne puo
dyn, bet kodl, tarsi pasaulyje nebt kit vard, savo pasakoji
mui isirinkau Kiamran, kurio nekeniau uvis labiau pasauly
je? Prisiekiau, kad rytoj vos atsiklusi paimsiu Miel u rankos,
pasivedsiu al ir pasakysiu, kad vakarykt mano meils isto
rija ilauta i pirto.
Keisiausia, kad ryt pabudusi pajutau, jog mano pykio ir
gdos kaip nebuv.
Matydama, kaip Miel dabar iri mane visai kitokiomis
akimis ir elgiasi kaip su serganiu vaiku, neidrsau jai atskleisti
teisybs.
Pamau mano pasak suinojo visos. Miel, matyt, buvo
prisaikdinusi visas laikyti lieuv u dant, nes man n viena
neisidav. Bet i j vilgsni ir kikenimo supratau, k nor
t pasakyti. Tas teik man keist pasididiavim. Buvau pri
versta kur laik atsisakyti net idaig ir plepumo. Vaidinant
tok vaidmen nebederjo kaip piemenei straksti, vaipytis ar
idykauti.
46
Bet, kaip sakoma, kuprot tik karstas itiesins. Kai pavaka

ry per paskutinij pertrauk paimdavau Miel u paranks ir
kuddavau jai vis naujus ir naujus prasimanymus, vl virsdavau
velnikiu.
*
Kart mes vl grome i pasivaikiojimo.

T dien Miel kakodl su mumis njo. Ji pasitiko mane
prie vart ir, paiupusi u rankos, nusitemp sod.
- Turiu tau naujien, - prane ji. - Ji tave ir pradiugins, ir
nulidins...
-
!!??
- iandien mokykl buvo atjs tavo viesiaplaukis pus

brolis...
- inoma, jis norjo pasimatyti su tavim... Ak, jeigu tu b
tum neijusi pasivaikioti...
A nepatikjau. Kiamranas nebt atjs pension be svar
bios prieasties i anksto mans neperspjs! Miel tikriausiai
apsiriko.
Bet savo abejoni jai neparodiau. Apsimetusi, kad patik
jau, pasakiau:
- Kas ia keisto, kad jaunuolis atjo aplankyti mergaits, su
kuria flirtuoja?
- Tikriausiai susikrimtai, kad tavs nebuvo?
- inoma.
Miel paglost man skruost.
- Bet jis ir vl ateis. Jeigu myli...
- Pamatysim.
Po vakariens sesuo Matilda pasikviet mane ir teik dvi
spalvotas saldaini dutes, suritas sidabrine juostele.
- ia tau paliko pusbrolis, - pasak ji.
iaukut
47
Man nepatinka sesuo Matilda, bet kai padav man tas dvi
dutes, a vos susivaldiau nepuolusi jai ant kaklo ir neibuia
vusi abu skruostus.
Vadinasi, Miel neapsipaino. mokykl tikrai buvo atjs
Kiamranas. Jeigu tarp draugi dar ir buvo abejojani mano is
torijos tikrumu, tai dabar, pamaiusios tas dvi dutes, jos turs
manyti kitaip. Kaip puiku!
Vienoje dutje buvo saldainiai su daru, kitoje - blizgan
ius popieriukus vyniotas okoladas. Jei taip bt atsitik prie
kelis mnesius, biau nuslpusi tas dutes net nuo artimiausi
draugi. Bet t vakar, kai ruome pamokas, mano duts ap
jo ratu vis klas, ir kiekviena m tiek, kiek leido sin - po
vien, po du, po tris.
Kai kurios i tolo rod man reikmingus enklus. O a apsi
mesdavau sutrikusi, nusigrdavau ir ypsodavausi. Nuostabu!
Grindama man dutes, kuriose, deja, jau viet tik paauk
suotas dugnas, Miel sunibdjo:
- Feride, tai suadtuvi saldainiai...
Pasakos kaina buvo per didel, bet k padarysi?..
Prajo trys dienos. Rengiau egzaminui geografijos emlap.
Spalvinti man niekada nesisek. Esu isiblakiusi, tad aminai
supainioju spalvas, isitepu rankas ir lpas.
Ir t dien, kai buvau usimusi tuo tepliojimu, klas atjo
vartininko dukt pasakyti, kad laukiamajame sdi mano pusbrolis
ir nori su manimi pasimatyti. Atsimenu, kad neinodama k da
ryti, a apsidairiau ir smeigiau klausiam vilgsn mokytoj.
- Palik, Feride, t emlap ir eik susitikti su sveiu, - tar ji.
emlap palikti vieni juokai, bet kaip su tokiu veidu pasiro
dyti sveiui?..
Greta sdinti mergait itrauk i prijuosts kiens veidro
dl ir juokdamasi atkio j man.
Veidas, ypa burna, atrod siaubingai. Kaip per raymo pa
mokas mgstu kaiioti burn pietuk, taip ir dabar sdjau
48
teptuk. Lpos buvo iterliotos geltona, raudona ir net violetine

spalva. Nei skepetaite, nei vandeniu su muilu j dabar nenuvaly
si, o jei pamginiau, tai tik dar labiau visa isiterlioiau.
Kiamranas man nerpjo, jam galjau pasirodyti bet kokia...
Bet prie drauges, kurios suinojusios, kas atjo, jau m kan
diai aipytis, turjau pavaizduoti, kad mudu ne tik flirtuojame,
o gal jau esame ir susiadj. Tebus, kaip Dievas duos!
Pavelgusi koridoriuje veidrod, dar labiau susikrimtau.
Taip susikrimtau, kad jei prie laukiamojo dur nieko nebt
buv, visai nebiau jusi vid. Deja, aplink buvo daug paali
ni, ir jie bt kitaip isiaikin mano poelg.
Taigi neliko jokios ieities. Smarkiai pastmiau duris ir griu
vau kaip viesulas. Kiamranas stovjo prie lango. Jeigu prieisiu
tiesiai prie jo, kain ar nereiks paduoti vienas kitam rank, ir
tada savo drgnomis platakomis sutepsiu jo mergikas ipuose
ltas ir varias rankutes.
Mano vilgsnis ukliuvo u padt ant stalo dviej sida
brine virvele perrit paketli. Supratau, kad jie skirti man.
Turjau paversti visk juokais, apsimesti, kad iterliotos lpos
ir rankos - tai tik prastas vaikikas mano paikiojimas. Kils
teljusi juodos prijuosts kratus, padariau dutms gil ir
grakt reverans. Tuo paiu nepraleidau progos nusiluostyti
pirt prijuost. Paskui, pasiuntusi dutms kelis oro bui
nius, brkteljau pirtais per iterliotas lpas ir truput jas apsiluosiau.
Kiamranas ypsodamasis prijo prie mans. Dabar jau reik
jo atkreipti dmes ir j.
- Koks rpestingumas, Kiamranai bjau efendi*, - tariau a. inoma, suprantu, kad okoladas ir saldainiai - tai lyg ir teisingas
atlygis u mano tyljim, bet man vis tiek nesmagu... Prie kelias
* Bjus - ponas (pagarbus kreipinys bet kur vyresnio amiaus vyr), efendi gerbiamasis. Abu kreipiniai gali bti vartojami po vien arba kartu.
iaukut
49
dienas gavau saldaini, matyt, ir kart rasiu t pat... Bet nra ko

teisintis... Kai saldainiai tirpsta burnoje, irdis irgi atitirpsta.
- kart, Feride, manau, js rasite kai k vertingesnio, - pa
sak Kiamranas.
Ddamasi, kad jaudinuos ir nekantrauju, atriau paket, kur
jis man padav. Pamaiau dvi knygas paauksuotais vireliais.
Tokias pasak knygeles daniausiai dovanoja maiems vaikams
per Kaldas. Mano pusbrolis dl kakoki man nesuprantam
prieasi i mans tyiojasi. Jeigu jis vien dl to ia apsilank,
tai tikrai negrau... Gal jau atjo metas j nors kiek pamokyti?
Neinau, bet nebegaljau susitvardyti. Pranekau labai rimtai,
nors tas visikai nepritiko prie mano iterliot lp.
- Js dovanos tikrai vertos padkos, - tariau, - bet jei lei
sit, noriu padaryti vien pastabl... Prie kelerius metus ir js
buvote vaikas. Teisyb, dl savo orios ivaizdos ir imintingumo
atrodte kaip suaugs, bet vis vien dar buvote vaikas, ar ne? Gar
b Alachui, js kasmet brstate ir tampate jaunikaiiu, panaiu
tuos paveiksluot roman herojus, o a, js nuomone, aminai
stoviu vietoje?
Kiamranas i nuostabos ipt akis.
- Atsipraau, Feride, nesupratau.
- ia nra ko nesuprasti. Js augate, o mane tebelaikote pai
ku vaiku, skaitaniu Roins bibliotekos pasakas ir vis dar nenu
sipelniusiu, kad su juo pagaliau bt elgiamasi kaip su penkio
likmete mergina?
Kiamranas tebeirjo mane vis taip pat nustebs.
- Vl nesupratau, Feride.
Padariau gest, kad stebiuosi jo nesupratingumu, ir patem
piau lp. Bet teisyb pasakius, jau ir pati nesupratau, k nor
jau pasakyti. Gailjausi savo odi ir galvojau, kaip ia greiiau
pasprukti.
Nervingai trkteljau antrosios duts juostel. ia buvo
saldainiai su daru.
50
Kiamranas linkteljo kone pabrtinai santriai.

- Man suteikte didel laim, sakydama, kad jau atjo laikas
kalbtis su jumis kaip su suaugusia mergina, Feride, - pasak
jis. - Nematau reikalo js atsiprayti u knygas. Nes saldainiai
rodo, kad jos tra poktas. Jeigu i tikrj biau norjs atneti
jums knyg, biau parinks vien i js mint roman.
inoma, Kiamranas mano odi rimtai nesiklaus. Taiau
net jei ir taip, man vis vien buvo malonu, kad jis m kalbti su
manimi tokiu tonu ir tokiais odiais.
Kad nereikt jam nieko atsakyti, a sudjau rankas lyg mal
dai ir apsimeiau esanti be galo suavta. Kai jis nutilo, pavel
giau jam veid, kresteljau galv, atmesdama ant aki krintan
ius plaukus, ir tariau:
- Negirdjau, k js sakte, pone... Saldainiai tokie puiks...
kad juos pamaiusi a jums atleidiu... Klausimas baigtas. Labai
ai, Kiamranai.
Mano tvirtinimas, kad jo nesiklausiau, Kiamran, atrodo,
nulidino. Bet jis kakodl nenorjo man to parodyti, tik apsi
met suirzs ir giliai atsiduss pasak:
- K padarysi, jeigu jau vaikikos dovanos jums nebepatinka,
jums leidus, imsim dovanoti rimtus dalykus kaip suaugusiems.
A apsimeiau, kad iuo metu domiuosi tik saldainiais. Kaip
koks brangakmeni inovas, a meiliai apirinjau dut,
miau i jos saldainius ir dliojau ant paveiksluoto laikraio,
vienu kartu plepdama visokias nesmones:
- Juos valgyti, Kiamranai, irgi menas. Ir it men atradau
a, nuolanki js tarnait. Pavyzdiui, tau turbt nesvarbu, ar
t geltonj suvalgyti anksiau negu raudonj, ar ne? Kokia ia
bda? O juk tas raudonasis saldesnis, be to, mtinis. Jeigu suvalgyiau j pirma, nepajusiau geltonojo dieviko skonio ir kvapo.
Ak, mano mielieji saldainiai...
Pamusi vien saldain prisidjau prie lp. Tarsi tai bt
mano mylimas pauktelis, miau su juo meiliai burkuoti.
iaukut
51
Mano pusbrolis ities rank.

- Duok man j, Feride, - papra jis.
Nustebusi pavelgiau j.
- Dar ko!
- A j suvalgysiu.
- Matyt, be reikalo atidariau dut prie tavs. Jei pradsi
valgyti, k man atneei, kas tada...
- Duok man tik it!
Kas ia dabar? mogus nesibjauri saldainio, kur kitas jau
beveik buvo sidjs burn... K tai reikia?
A tikrai sutrikau, o pusbrolis staiga ities rank, nordamas
pastverti t saldain. Bet a buvau vikresn. Saldain paslpiau, o
jam ikiau lieuv.
- Anksiau js rankos nebuvo tokios miklios, kur to imo
kote? - paaipiai paklausiau a. - irkit, a dabar jums pa
rodysiu, kaip reikia valgyti tokius gardius saldainius, o tada
atimkit...
Atloiau galv, ikiau lieuv ir patupdiau ant jo saldain.
Saldainiui pamau tirpstant, kraipaliojau galv, ir negaldama
kalbti, nes lieuvis buvo uimtas, mginau rank gestais paro
dyti, koks jis neapsakomai gardus.
Pusbrolis irjo taip nustebs, kad a neitvrusi prunk
teljau.
Po valandls surimtjau, itiesiau jam dut ir pasiliau:
- Dabar vien galiu pasilyti ir jums, kad imoktumte...
Neva juokais, neva piktai Kiamranas atstm dut:
- Nenoriu, tegul visi lieka tau.
Atrodo, kad mums nebebuvo apie k kalbtis. Pasiteiravusi,
kaip reikalauja mandagumo taisykls, apie namikius ir papra
iusi perduoti jiems linkjim, a jau buvau beieinanti su du
te po paasia.
Staiga i kambario alia laukiamojo atsklido kakoks keistas
lamesys. tempusi ausis suklusau kaip kat.
52
Trinkteljo gretimo kambario durys. Ten buvo laikomi e

mlapiai ir kiti plakatai. Paskui pasigirdo keistas garsas, tarsi
vienas plakatas bt nukrits. Dabar u stiklini to kambario
dur kakas krebdjo it pel.
Stengdamasi, kad pusbrolis nepastebt, vilgteljau auk
tyn. Ir k ten pamaiau? Didiul galvos el ant matinio stiklo.
Akimirksniu supratau, kieno jis. Miel! Pasakiusi prietrankai
seseriai, kad jai neva reikia kokio nors emlapio, ji atjo kam
bar alia laukiamojo, kad galt mus nipinti!
elis dingo. Bet neabejojau, kad dabar ji iri mus pro
rakto skylut. K a turjau daryti? Jeigu ji laik mus flirtuojan
ia pora, tai dabar tikjosi kako nepaprasto, o igirdusi, kaip a,
kvaia, atsisveikindama sakau pusbroliui tik paprastus odius
Tegul Alachas laimina tavo keli, pasveikink nuo mans nami
kius, ji kaipmat visk supras, susitikusi koridoriuje, suvels plau
kus ir aipysis: Aha, tai prikrei man pasakli, k?
Baim privert mane griebtis vienos kiaulysts. inoma, ne
grau, bet jei jau pradjau vaidinti, tai reikjo suvaidinti iki galo.
Miel, kaip ir daugelis mano draugi, turkikai nemokjo.
Todl ms pokalbio esm neturjo reikms. Uteko, kad ms
gestai, balsai skambt kaip simyljusios poros.
- Ak, buvau pamirusi pasiteirauti, - tariau Kiamranui, - ar
indyvs ankas dar pas mus?
Tas vargas nalaitis jau kelerius metus gyveno ms namuose.
Mano klausimas Kiamran nustebino.
- inoma, pas mus, - atsak jis. - Kur jis dsis?
- Taip... inoma... Tik... K gali inoti?.. A taip myliu t vai
kel, kad...
Pusbrolis nusiypsojo.
- K ia neki? Juk anksiau to vargelio net nepastebdavai...
A nerpestingai mosteljau ranka.
- Na, ir kas, kad nepastebdavau? Tai ne rodymas, kadjo nemy
liu. Kvailyst! Kaip tik prieingai, a taip myliu t berniuk, kad...
iaukut
53
od myliu itariau kaip aktor, vaidinanti Dam su ka

melijomis - palenkusi galv, prispaudusi rankas prie krtins
ir kartu slapia nairavau duris.
Jei Miel moka turkikai bent eis odius, trys i j b
tinai turt bti mylti, meil, myliu. O jeigu ir apsirinku, ji
visada gali pasiirti odyn arba pasiklausti kit, kas moka,
ir suinoti, koki gili prasm turi odiai taip myliu. Bet man
derjo pagalvoti ne tik apie Miel, bet ir apie Kiamran. Ir ia
a aikiai praoviau pro al: mano odiai ir gestai smarkiai j
prajuokino:
- I kur staiga toks polkis, Feride? - nustebs paklaus jis.
Nesvarbu, i kur! Juk laikas nestovi vietoje.
- K padarysi, taip jau yra... Myliu, ir tiek... - tariau su tokiu
pat kariu. - Paadk man vien dalyk... Kai gri namo, per
duok nuo mans tam vargui berniukui vien suvenyr... Vien
suvenyr... Supratai, vien meils suvenyr?..
Kaip a norjau Miels akivaizdoje perduoti Kiamranui
kok nors niekut, skirt indyvs vaikaiiui. Bet prijuosts ki
enje, iskyrus kietai susukt popieriaus gniuull, kur vakar
per pamok ruo maniau sviesti aminai snaudiani seser,
nieko neradau.
Ir mai sugalvojau dar geresn ieit i tos beviltikos padties.
A stvriau Kiamran u rank tarsi nordama j apkabinti.
- Tu turi apkabinti t mayl nuo mans, - pasakiau a, - ir
pabuiuoti daug kart skruostus, akis, supranti?.. Ar paadi?..
Mudu su Kiamranu stovjome beveik apsikabin ir kvpavo
me viens kitam veid. Mano pusbrolis, aikiai nesuprasdamas
tokio mano jausm protrkio, visai suglumo.
Savo vaidmen atlikau kuo puikiausiai. Buvo galima nuleisti
udang. Paleidau Kiamrano rankas ir dusdama ilkiau i lau
kiamojo. Buvau sitikinusi, kad Miel pasivys mane koridoriuje
ir puls ant kaklo. Bet neigirdusi n garso, sustojau, grau, ir
ltai nuslinkau prie emlapi kambario dur. Ten buvo tylu.
54
Atsargiai pravriau duris. Spkit, k pamaiau? Senuk brol

Ksavj, kuris retkariais duodavo mums muzikos pamokas. Savo
senom virpaniom kojom pasilips ant suoliuko jis vir spintos
iekojo nat...
Kad j kur galas!.. Palaikyk tu man senel Miele ir be jokio
reikalo taip kvailai pasirodyk Kiamranui!
Jauiau, kad mano veidas ima kaisti kaip puolamas kartli
gs. Uuot grusi klas, nujau sod ir atsukusi iaup, paki
au galv po vandens iurkle.
Mano kn degino kartis ir krt drebulys. Vanduo tekjo per
plaukus, per veid, tiko u markini apykakls, o a galvojau:
Jeigu mogus taip dega ir virpa vaidindamas meil, taip
kaip tada bna i tikrj?
*
Tais metais Kiamranas lankydavo mane mokykloje gana danai.

Taip danai, kad kaskart, kai atsiverdavo durys, mano irdis im
davo virpti tarytum vl kas nors bt atjs kviesti mans lau
kiamj. Galiu net pasakyti, kad jo atneto okolado, sausaini ir
pyragaii utekdavo visai klasei.
Mano klass draug Mari Pyrlantadyjan, garsjanti ne tik
stropumu, bet ir valgumu, savo stambiais baltais dantimis su pa
sigardiavimu triauk mano saldainius ir negaldama nuslpti
pavydo ir susiavjimo sakydavo:
- Jeigu tavo gerbjas tau atnea toki gardumyn, vadinasi,
jis tave labai myli.
Deja, visa ta istorija man jau m nusibosti. Juk jis nea dova
nas vienai plepiai mergaitei, kad ta tylt, o ji idalija savo drau
gms, kad nusipelnyt j palankum. Argi tai garbinga? O ir tas
Kiamranas, ko jis taip danai lankosi mokykloje? Sugalvoja vis ki
toki prieast Buvau ia netoliese aplankyti serganio draugo...
arba jau Taksimo park pasiklausyti muzikos...
iaukut
55
Vien syk jis vl m teisintis, nors a nieko neklausiau:

- Grtu i Niantay, aplankiau sen tvo biiul... Tvas j
labai myljo...
Nebeitverusi miau kamantinti:
- Kuo jis vardu? Kur dirba? Koks jo adresas?
Mano pusbrolis sutriko. Taip sutriko, kad net nesugebjo
greit sugalvoti nei vardo, nei adreso. Irauds ir ypsodamasis
jis paklaus:
- Kam tau to reikia? Ko taip susirpinai? - jis, inoma, nor
jo nukreipti mano dmes kitur.
O a variau savo, tarsi tai man bt tikrai labai svarbus:
- Kit savait paklausiu tetos, - pasakiau, ir jis dar labiau
paraudo.
- Labai praau tavs, nieko nesakyk mamai... Ji nenori, kad
a j lankyiau, - m isisukinti jis.
A supykusi paokau ir susikiau rankas prijuosts kienes,
jis veltui taiksi mane u j nutverti.
- Klystate, jei manote, kad mane domina js tvo ar js
paties draugai, - idroiau nei i io, nei i to ir ijau.
Nuo tada, kai Kiamranas pasirodydavo pensione, a isigal
vodavau visoki dingsi neiti su juo susitikti. Jo atnetas du
tes atidarydavau ia pat klasje arba sode ir nepalietusi n vieno
saldainio tuojau atiduodavau igrobstyti draugms.
Viskas buvo aiku. Laimingoji nalel gyveno kur nors netoli
pensiono. Jie tikriausiai buvo susitar dar an nakt. Mano pus
brolis danai j lank, o pakeliui vis usukdavo pas mane.
Man nerpi j dorov... Kas man?.. Bet siutau dl to, kad jie
mane pavert savo aisliuku. Kai tik apie tai pagalvodavau, mane
imudavo kartis, ir kad nepravirkiau i pykio imdavau kan
dioti lpas.
inoma, suinoti Nerimanos adres namie buvo vieni juo
kai. Bet a negaljau net sivaizduoti, kad mano lpos galt i
tarti tos moters vard.
56
Vien poilsio dien buvau namie. Kakuri vienia pasak

Nedmijei:
- Prie dvi dienas gavau Nerimanos laik. Ji labai laiminga...
Ketinau imaudyti baseine maj pudel, tad buvau beiei
nanti i kambario. Igirdusi tuos odius, sustojau tarpduryje ir
pritpusi paleidau unel i rank.
Pati apie laimingj nalel niekada nieko nebiau klausi
njusi, bet ausims juk neudrausi...
Vienia kalbjo toliau:
- Nerimana, atrodo, labai patenkinta savo vyru. Ak, kad
vargel bent syk bt laiminga...
Nedmij tarsi aidas pirties kupole pakartojo:
- Taip, taip! Tegul vargel kart bna laiminga, - tuo po
kalbis ir baigsi.
Toliau viskas savaime paaikjo. A tarsi netyia paklausiau:
- Ar ponia itekjo antr kart?
- Kokia ponia?
- Ta, i kurios js gavote laik, ponia Nerimana...
Man atsak ne vienia, o Nedmij:
- Kaip, argi tu neinojai?.. Seniai... Nerimana itekjo u in
inieriaus... Jau koks pusmetis gyvena Izmire.
syk jau a pati tariau kaip mald:
- Tegul vargel bent kart bna laiminga, - pakartojau
trei kart ir, pagriebusi uniuk glb, ilkiau i nam. Bet
prie baseino nebjau, sukau ratus po sod okindama per kel
mus palei gyvatvor.
T vasar a buvau ivykusi vien kelion. Netoli, Tekirdag... Kaip inoma, Alachas man nepagailjo tet. Viena j
gyveno Tekirdage. Jos vyras, tetnas Azizas, jau daug met tar
navo ten apskrities virininku... Jie turjo trejais metais u mane
vyresn dukter vardu Miugiana. Tarp gausybs savo jaunj
giminaii j turbt myljau labiausiai.
Miugiana buvo labai negrai, bet man tas nebuvo svarbu.
Nors amiaus skirtumas tarp ms tebuvo treji metai, a nuo
iaukut
57
maens buvau pratusi laikyti j suaugusia. Ir dabar, pati jau b

dama nebemaa, vis tiek kreipdavausi j abla, kaip kreipia
masi vyresnij seser.
Miugiana buvo visika mano prieingyb. A buvau laiko
ma neklauada ir idykle, o ji - tiesiog iminties boktu. Be to,
ji buvo tikra despot. Tikji galjo pasiekti visko, ko usimanyda
vo. Jeigu nepaisydama jos pamokym a dl ko nors usispirdavau ar prieindavausi jos norams, gal gale man vis tiek tekdavo
pasiduoti. Kodl? I kur man inoti? mogus, kuriam teko pa
tirti nelaiming meil, visuomet tampa vergu.
Kas por ar trejet met Miugiana su teta Aie atvaiuoda
vo Stambul ir kelias savaites viedavo arba pas mus, arba pas
kitas tetas.
T vasar man i Tekirdago atjo kone asmenikas kvietimas.
Teta Ai ra tetai Besimei: Js sulaukti nesitikiu, bet Ferid
per ias atostogas tikrai kvieiame porai mnesi. Juk a irgi jos
teta. Jeigu neatvaiuos, ir mano vyras, ir a, ir Miugiana labai
supyksime.
Tetos Besims ir Nedmijs akimis irint, Tekirdagas - pa
saulio kratas. Jos markstsi tarsi irt tolim vaigd ir vis
kartojo: Argi tai manoma? Kur tai matyta?
- Jeigu js mane ileisite, tursiu garbs rodyti, kad nra ne
manoma, - atoviau a.
Tarp mano draugi buvo nemaai toki, kurios atostog i
vaiuodavo kur nors su tvais, ir paskui ilgai girdavosi. Vadinasi,
prasidjus mokslo metams dabar pasigirti galiau ir a.
Kaip bt nuostabu prie pernykts pasakos apie flirt pridur
ti dar ir kelions nuotykius! Vienintelis mano trokimas - vienai
paiai, tik su rankine engti garlaiv, tarsi biau amerikiet i
perskaityt roman. Bet tetuls viena per kit klegdamos pasi
prieino iam mano norui ir jokiu bdu nesutiko ileisti mans
kelion be palydovo. Ir dar sugadino man nuotaik visokiausiais
ugauliais pamokymais: Sutemus nepersisverk nuo denio jr...
58
Su niekuo nesikalbk... Nelakstyk kaip pakvaiusi garlaivio laip

tais! Buvo galima pagalvoti, kad sukiuusiame, nedideliame kaip
kalioas laiviktyje, plaukiojaniame i Stambulo Tekirdag, yra
didiuliai laiptai kaip kokiame transatlantiniame miline...
Per tuos dvejus metus, kol mes nesimatme, Miugiana su
augo ir virto oria panele, su kuria net nedrsu buvo kalbtis.
Ai Dievui, mudvi vl greitai susigiedojome.
Teta Ai ir Miugiana turjo daug biiuli. Netrukus ir a su
jais susidraugavau.
Kiekvien dien mes buvom kvieiamos sveius - arba
kieno nors namus, arba sod.
Kadangi jau buvau suaugusi mergina ir bt buv negrau,
jei mane imt gdinti dl lengvabdikumo, dabar elgiausi labai
atsargiai. Stengdamasi sakyti svetimoms moterims komplimen
tus, rimtai ir mandagiai atsakinti klausimus, pati sau buvau
panai vaik, aidiant aidim sveiuose. Bet, inoma, sukiojimasis tarp suaugusi glost mano savimeil.
Tas nuolatinis sveiavimasis man patiko, bet maloniausia
bdavo pasilikti dviese su Miugiana.
Tetno namai stovjo ant aukto skardio palei jr. Matyda
ma, kaip a tuo skardiu, vietomis staiu it siena, leidiuosi prie
kranto Miugiana i pradi band man tai drausti. Bet paskui
ir pati gudo taip karstytis. Mudvi valand valandas vartms
ant smlio, svaidme jr akmenlius arba eidavome toli toli
pakrante pasivaikioti.
Jra tuo met laiku labai grai ir rami, bet nuobodoka. I
tisas valandas joje galjai nepamatyti nei burs, nei plonyio
dm silelio. Ypa vakarais. Atrodydavo, kad vandens platybs
nusidriekia dar toliau, ir tai keldavo neaik lides. Laimei, a i
anksto pajusdavau j atslinant ir suvirpindavau pakrants uolas
garsiu kvatojimu.
Vien dien mudvi su Miugiana, niekam nieko nesakiusios
patraukme prie tolimiausio ikyulio. Ms tikslas buvo pa
iaukut
59
siekti lank anapus jo, taiau lyg tyia, pasirod, kad tako ten
pakrante nra. Neliko nieko kito, kaip nusiauti ir bristi. A dl to
labai apsidiaugiau. Bet k daryti tokiai suaugusiai panelei, kaip
Miugiana?
inodama, kad man niekaip nepavyks jos kalbti nusiauti
kojines ir batus, pasiliau:
- Eik, Miugiana abla, a tave perneiu ant nugaros...
Ji nesutiko.
- Pakvaiusi mergiote, kaip tu pakelsi suaugus mog?
Mat Miugianai atrod, jeigu ji u mane vyresn ir auktes
n, tai a nepajgsiu jos pakelti.
A i pasal pritykinau prie jos.
- Pairsim, pamginsim. Bus puiku! - suukau ir suiupu
si j glb pakliau auktyn.
I pradi Miugiana man, kad a tik bandau jgas, engsiu
kelis ingsnius, ir mgino itrkti.
- Nekvailiok, paleisk, - auk ji juokdamasi. - Kaip tu mane
pani?
Bet pamaiusi, kad a jau basa brendu per vanden, nejuo
kais supyko.
- Tu, sese, lengva kaip pkelis, - tariau a. - Jei muistysies,
pargrisim ir sulapsim, tada abiem bus tik blogiau.
Vargel mirtinai iblyko. Bijodama, kad ir vienas itartas
odis gali imuti mus i pusiausvyros, ji tvirtai suiaup lpas,
usimerk ir sikibo man plaukus.
Bailioji vargel Miugiana, matyt, jautsi taip, tarsi mes btu
me jusios bedugns kratu - usimerk ir nedrso n krustelti.
Ir k mes pamatme, apjusios ikyul?! Trys vejai, susd
prie itrauktos valties, ukandiavo ir spoksojo mus.
- Ar supranti, k padarei, Feride? Kas dabar bus?
- vejai ne mogdros, - nusijuokiau a.
Deja, ms padtis i tikrj buvo labai kebli. Ypa mano.
Plikomis iki keli blauzdomis, su kojinmis rankoje, a visai ne
buvau pasirengusi su kuo nors susitikti.
60
Miugiana jau ketino sprukti kaip maytis voras nuo luot

koio. Man pasidar nesmagu, kad ji taip isigando.
A pasiteiravau, kodl vanduo iandien uliejo pakrant, pa
klausiau, kokiomis valandomis ir kokiose jros vietose jie gaudo
uv - tokie nereikmingi klausimai vien pokalbiui umegzti.
Du vejai buvo dar labai jauni, gal koki dvideimties ar dvi
deimt vieneri met vaikinai, o treiasis - barzdotas senis.
Jaunieji atrod sumi. klausimus atsakinjo vyresnysis. Jis,
kaip ir a, nordamas suvelninti nepatogi padt, nusprend
palaikyti pokalb ir paklaus, kas a tokia.
- Mano vardas Marika. Atvaiavau i Stambulo sveius pas
savo dd pirkl, - atsakiau kiek padvejojusi ir engiau alin.
Miugiana nustvr mane u rankos lyg tempdama atgal ir
subar: Tenubaudia tave Alachas! Kam taip pamelavai?
- Nieko blogo nepasakiau... Tetos Stambule man grietai u
draud: Neplepk be reikalo... Netaukk niek... Ten visi lieu
vautojai... A ir pasakiau jiems, kad negalvot Na, ir musul
mon - ne tik veidas neudengtas, dar ir kojos plikos!
Vienu odiu, ta bail Miugiana menkniek pavert di
diausia istorija.
*
Vakarais, kai mudvi su Miugiana vaiktindavome susikibusios

u paranki, a pastebjau, kad aplink mus suka ratus kakoks
jaunutis kavalerijos karininkas. Buvo galima pagalvoti, kad jis
miklina savo irg. Tartum Alacho sutvertoje emje nebt ki
tos tam tinkamos vietos, jis be perstojo pastodavo mums keli
arba jodavo ir vislaik mus dirsiojo. Ir taip dmiai, kad, ro
ds, tuoj sustos ir ukalbins.
Pagaliau vien dien, kai jis vl praskriejo pro al, priverts
mus pasislpti u palei tvor augani medi, a ypteljau:
- Viskas aiku, Miugiana abla!
Miugiana pavelg mane.
iaukut
61
- K nori pasakyti, Feride?

- Noriu pasakyti, sese, kad mes nebe vaikai, kaip anksiau...
Juk js smarkiai flirtuojate su tuo ponu karininku.
Miugiana nusijuok:
- Ar a? Kvaila mergiot!
- O kas ia tokio, jeigu js truput nusileistumte ir draugi
kai papleptumte su savo bendraamiu?
- Nejaugi tu manai, kad tas karininkas iajodinja dl mans?
- Reikia bti kvailai, kad to nesuprastum.
Miugiana vl nusijuok. Bet kart su kartliu. Po valan
dls ji atsiduso:
- Balandle tu mano, a ne i t mergin, paskui kurias itaip
laksto... ia dl tavs jis suka tuos ratus...
- Na, ir pasakei, sese! - suukau iputusi akis.
- Taip, dl tavs... Matydavau j ir anksiau. Bet prajodavo
pro al kaip pro pakels med ir niekada negrdavo.
T pat vakar po vakariens mudvi su Miugiana ijome i
nam ir tyldamos pasukome prie jros.
- Ar tave kas nors slegia, Feride? - paklaus Miugiana. Nepratarei n odio.
- Neieina i galvos ta nesmon, kuri pasakei dien, ir man
lidna, - atsiliepiau po valandls.
Miugiana nustebo:
- O k a pasakiau?
- Tu pasakei: A ne i t mergin, paskui kurias laksto.
Miugiana tyliai nusijuok.
- Gerai, bet kuo tu ia dta?
A pastvriau pusseser u rank, akys pasruvo aaromis ir
dusliu balsu pasakiau:
- Argi tu, sese, negrai?
Miugiana vl nusiypsojo, velniai sprigteljo man skruost.
- Nei bjauri, nei grai... Sakyiau, per vidur, ir daugiau dl
to nesiginykim... O tai tu paaugusi pasidarei tiesiog grauol!
62
Udjau Miugianai ant pei rankas, aismingai palieiau

nosimi jos nos, tarsi nordama pabuiuoti, ir tariau:
- Sakykim, kad ir a per vidur. Ir gana apie tai!
Mes prijome prie skardio krato. miau rinkti nuo ems
akmenukus ir svaidyti jr. Ir Miugian ukrt mano pavyz
dys. Bet jos ir rankos buvo per silpnos, ir svaidyti nemokjo.
Mano paleisti akmenukai trumpam dingdavo ore, paskui,
krisdami vanden, blizganiame jros paviriuje paerdavo
vaigdi spiei, o josios, juokingai kauktelj, tik atsitrenk
davo skardio uolas arba smigdavo pakrants sml. Bet
mums vis vien buvo labai smagu.
Vis dlto mnesienoje skendinti jra neilgai buvo domi dviem
jaunoms panelms. K padarysi! Po valandls pavargusi Miugiana atsisdo ant uolos krato, o a atsiklaupiau prie jos koj.
Miugiana klausinjo mane apie mokyklos drauges. Papa
sakojau jai kelias istorijas apie Miel. Paskui kakaip netiktai
miau pasakoti pramanyt savo paios meils istorij.
Kodl taip padariau? Ar tik i noro paplepti?.. Neinau.
Jausdama, kad kalbu nesmones, kelis kartus norjau liautis jas
taukusi, bet nestengiau.
Papasakojau Miugianai, kaip apgavau savo drauges pasaka
apie nebt dalyk. Prie jas vaidindama t vaidmen, visada su
sigraudindavau, taiau ir dabar mane staiga be jokios prieasties
apm tokie pat jausmai. Visaip vengiau Miugianos vilgsnio.
Glamiau jos sijono krat, aidiau su sagomis, padjusi galv
jai ant keli, ilgesingai irjau jros tol.
I pradi kaip manydama stengiaus nuslpti savo pasakos
heroj. Bet paskui ir j pasakiau.
Netardama n odio, Miugiana klaussi mano pasakojimo
ir glost man plaukus.
Baigusi pasakoti, pasakiau, kad ir pati suprantu, kaip negra
u riesti draugms i pirto ilaut istorij, kur pramanus vaiz
duoji kaip tikr ties, ar ne?
iaukut
63
- Vargele mano, brangioji Feride, - tar Miugiana, - juk tu

i tikrj myli Kiamran.
Spiegdama puoliau Miugian, parveriau j ant sausos ols
ir miau purtyti.
- K tu pasakei, sese, k pasakei?.. A?~ T klasting gyvat?..
Miugiana gindamasi mosavo rankomis ir stengsi itrkti.
- Paleisk mane, paleisk... Suplysi suknel... Dar pamatys
kas, bus gda. Paleisk, dl Dievo meils!
- Pirmiau atsiimk savo odius...
- Btinai atsiimsiu, padarysiu visk, ko nori, tik paleisk...
- Bet ne i pagarbos, ne dl to, kad nesupykdytum...
- Gerai, ne i pagarbos ir ne dl to, kad nesupykdyiau... I
tikrj...
Miugiana atsistojo, nusipurt suknel.
- Tu, Feride, tikrai pakvaiusi, - pasak ji.
A sdjau ant ems ir visa drebjau.
- Bijok Dievo, sese! Kaip tu gali mane taip meiti? Juk a dar
vaikas! - ir nebesusivaldiusi graudiai pravirkau.
*
T nakt mane smarkiai imu kartis. Niekaip negaljau u

migti, kliedjau, blakiausi lyg tinkl pakliuvusi didel uvis.
Laimei, naktys tada buvo trumpos. Iki pat auros Miugiana
nesitrauk nuo mans.
Lyg mano kne bt kas pasikeit, jauiau neveikiam pa
sibjaurjim savimi ir baim. Kaip kdikis glausdamasi prie
Miugianos, nesilioviau raudoti ir vis kartojau: Kam tu, sese,
taip pasakei?
Matyt, bijodama, kad vl neusipuliau, Miugiana be o
di pasidjo mano galv sau ant keli, glost plaukus ir taip
stengsi mane nuraminti. Bet paryiais jai trko kantryb, ir ji
grietai mane subar:
64
- Kvaia tu, argi mylti gda? Juk pasaulis neapvirto auktyn

kojom?.. Jei viskas bus gerai, susituoksite, ir tiek... Dabar mie
gok, a ia... Gana nesmoni...
Toks netiktas Miugianos grietumas mane palau. Be to,
ir jg prieintis nebeturjau. Pasidaviau kaip oka, kuri, anot
pono Seguino pasakos, vis nakt grmsi kalnuose su vilku, o
paryiais vis tiek pateko jam nasrus.
Jau visai pro miegus igirdau Miugian uuojautos kupinu
balsu sakant:
- Turbt ir jis tau neabejingas...
Bet jau nebeturjau jg prietarauti ir umigau.
*
Kit dien mus pakviet vieno tenykio turtuolio sodyb.

Atrod, kad dar niekada iki iol nebuvau tokia smarki ir
linksma.
Palikusi tet Ai ir Miugian prie baseino lieuvauti su vy
resniaisiais, laksiau po sod vaik brio prieakyje neirdama
niek, kas pasipainiodavo po kojomis. Pamginau net apergti
nebalnot arkl, bet nepavyko. Teta ir Miugiana i tolo rankomis
ir galva rod man visokius enklus, bandydamos sudrausti.
A puikiai supratau, k jos nori man pasakyti, bet apsimesda
vau, kad nesuprantu j enkl, ir vl pradingdavau tarp medi.
inojau, kad penkiolikmetei, anot mano tet, sveikai kaip
kumel mergiotei gda lakstyti tarp darbinink ir tarn vien
plaukei, susitariusiai ir dar plikomis blauzdomis, bet t dien
niekaip negaljau prisiversti elgtis kitaip...
Nutaikiusi valandl, kai Miugiana buvo viena, nutvriau j

u rankos.
iaukut
65
- Argi tau domu su tomis pamaivikomis kaip armn nuo

taka panelmis? Eik su manim.
Miugiana net supyko:
- Tu, Feride, tikra keistuol, visika patrakl! Atsimeni, kaip
jauteisi vakar? Ir e tau, n poros valand nenumigusi, anksiau
siai paokai i lovos. Jokio nuovargio! Akys vilga, skruostai iraud! O a, pairk, k a panai!
Varg Miugiana i tikrj atrod nekaip. Po vakarykts ne
migos jos veidas iki pat aki baltym buvo pagelts kaip vakas.
- A neprisimenu, kas buvo nakt, - atoviau ir vl nudmiau.
*
Pavakare mes grom namo psiomis, nes ms veimaitis ka
kur utruko. Taip dar geriau. Juolab kad iki nam mums buvo
netoli... Teta Ai ir dvi jos vienmets kaimyns jo paskui mus,
o mudvi su Miugiana, kuri pagaliau truput atgijo, - toli prieky
je. Kelias vingiavo palei jr. Neaprpiamos jos platybs drieksi
lyg neviltis - be jokios burs ar laivo kamino dmelio. Kitoje
kelio pusje plytjo gyvatvori apjuosti sodai arba stksojo ap
griuvusios sienos.
Soduose buvo justi pirmieji rudens enklai: gyvatvores ir
tvoras apsivijusi alumyn lapai buvo pradj gelsti, viena kita
pakelj auganti gl buvo apneta dulkmis ir nuvytusi. Drauge
su itsusiais, virpaniais kur ne kur pasitaikani skrobl e
liais ant dulkto kelio gul ir sudiv lapai.
Tik sod gilumoje palikti savo pai likimui raudoniu plies
k gervuogi krmai. Visi ino, kad Alachas j uogas sutvr tik
tam, kad maieji virbliukai - alykuu - turt k lesti.
Todl nusisukau nuo neviltim dvelkianios jros ir pastvrusi Miugian u rankos nusitempiau j tiesiai gervuogyn.
Kol paskui mus vlio ingsniu einanios moterys pasieks
posk, mes jau imt kart bsim iki jo nubgusios.
66
Taiau Miugianos kaprizai bet k gali ivesti i kantrybs.

Kai einam per lauk, jai aminai u ko nors ukliva bat kul
nai, ji bijo iaud sidurti koj, o kai reikia perokti per siaurut
griovel, ilgai trypioja vietoje.
Visai netiktai ant ms ima loti neinia i kur atsirads u
niukas. Jis toks maas, kad tilpt Miugianos rankinuke. Bet ji
jau nori grti, auktis pagalbos. Ir uogas valgyti jai baisu. Su
sirgsi... Pilv skauds! - aukia ji, traukdama man jas i ran
k. A nenusileidiu, nori nenori tenka susigrumti. Gervuogs
susimaigo, prilimpa man prie veido, itykta dmm ant mano
balto jreiviko kostiumlio, kurio plai apykakl puoia du si
dabriniai inkarai.
Tikjaus, kad jau bsime spjusios grti i gervuogyno, kol
moterys mus pasivys, bet per barnius dl uog jos mus aplenk.
Stovi prie poskio ir susirpinusios dairosi, kur mes. Su jomis
ten ir kakoks vyras.
- Kain, kas ten toks? - klausia Miugiana.
- Kas ten bus, koks nors pakeleivis arba kaimietis...
- Nemanau.
Teisyb pasakius, ir a abejoju. Sutemose ir per aukt pake
ls medi elius sunku irti, kas ten i tikrj galt bti.
Po valandls vyras pamojo mums ranka, atsiskyr nuo mo
teriki ir pradjo eiti tiesiai prie ms.
Mes sutrikome.
- Labai keista! Turt bti koks pastamas, - pasak Miu
giana ir tuoj pat susijaudinusi pridr: - Feride, man rodos,
Kiamranas. Tik nesiblakyk...
- Negali bti. Ko jam ia reikia?
- O Alache, tikrai jis...
Miugiana nubgo jo pasitikti. O a prieingai, miau eiti
koja u kojos. Jauiau, kaip man gniauia kvap, linksta keliai.
Pakelje sustojau. Usiklusi koj ant didelio akmens, pasilen
kiau, atriau bato raitel, paskui labai i lto pradjau vl j riti.
iaukate
67
Kai mes susidrme akis ak, a jau buvau rami ir net iek
tiek paaipi.
- Stebuklas! - kteljau. - Js ia... Kaipgi ryots leistis
toki ilg kelion?
Nieko nesakydamas, ypsodamasis jis stovjo ir irjo
mane tarsi kok visai nepastam mog. Paskui ities rank.
A greitai atitraukiau savj ir paslpiau u nugaros.
- Mudvi su Miugiana iklme sau gervuogi vaies. Mano
rankos baisiai lipnios. Ir dar apdulkjusios... Kaip gyvuoja tetos
ir Nedmij?..
- Jos siunia tau linkjim, Feride.
- Merei*.
- Kaip tu degei, Feride... Visa strazdanota...
- ia nuo sauls.
Tada siterp Miugiana:
- Ir tu toks pat, Kiamranai.
- K gali inoti... Gal jis vaikiojo mnesienoje be skio, neikeniau neglusi.
Mes nusijuokme ir nujome.
Netrukus teta Ai ir Miugiana pasim pusbrol vidur.
Tetos kaimyns, kurioms jau buvo per keturiasdeimt, save dar
laik moterimis, o Kiamran - jau vyru, ir todl jo atsilikusios.
A jau priekyje su vaikais. Bet gaudiau kiekvien od man
u nugaros. Kiamranas aikino, koks vjas j ionai atpts:
- i vasar man pasidar Stambule taip ilgu, - sak jis, - js
net negalite sivaizduoti, kaip...
A piktai prikandau lp ir pagalvojau: inoma, kaip tau
nebus ilgu atidavus laimingj nalel svetimas rankas?
O jis kalbjo toliau:
- Prie kelias dienas buvo penkioliktoji mnesio diena. Mes
su draugais ukopme Alemdag. Naktis buvo nuostabi. Bet a
* Ai (pranc.).
68
nemgstu varginani pramog. Paryiais nieko niekam nesa

ks grau miest. odiu, man pasidar nuobodu. Pagalvojau,
kad bt gerai kelias dienas itrkti i Stambulo. Bet kur? Jalovoje dar ne sezonas. Bursoje iuo metu karta kaip pragare. Tada
prisiminiau jus. Be to, labai norjau jus pamatyti.
*
Teta su vyru t vakar ilgai nepaleido Kiamrano i sodo. Miugiana, nors vos laiksi ant koj i nuovargio, irgi nesitrauk nuo j.
O a tyia vis laik stengiausi bti atokiau - arba nubgda
vau ko nors nam, arba nulsdavau sodo gilum.
Vis dlto kai man staiga prireik, neprisimenu ko, prie j pri
eiti, Kiamranas neslpdamas nuoskaudos pasiskund:
- Matau, svei ia nekreipia dmesio.
A juokdamasi gteljau peiais.
- Juk sakoma Sveias sveio nepakenia...
Miugiana, tarsi bgtaut, kad vl nepasprukiau, laik
mane u rankos ir sijono. Bet a vis tiek itrkau ir pasiteisinusi,
kad noriu miego, nujau kambar.
Kai Miugiana vlai vakare gro ms kambar, a dar
nemiegojau. Ji atsisdo ant lovos krato, pavelg man veid.
Kad neprapliupiau juoktis, apsiveriau ant kito ono ir miau
knarkti.
Ji jga pakl mano galv.
- Nra ko apsimetinti, atsimerk, - pasak ji.
- Prisiekiu, jau miegojau, - atsakiau ltai praverdama akis.
Abi prapliupom kvatotis.
Miugiana patapnojo man per skruost.
- Mano splions pasitvirtino, - pasak ji.
A kaip gelta paokau ir atsisdau lovoje. Net spyruokls su
girgdjo.
- K nori tuo pasakyti?
iaukut
69
Miugiana isigando.
- Nieko... Nieko... - pasak ji ir juokdamasi pridr: - Tik
dl Dievo meils, nepasmauk mans, mirtu i nuovargio.
Ji upt lemp ir atsigul.
Po valandls a prijau prie jos lovos, apkabinau rankomis
galv ir pakliau nuo pagalvs. Bet vargel jau tikrai beveik
miegojo. Neatsimerkdama ji papra: Nustok, Feride...
- Gerai, - pasakiau, - bet vien dalyk turiu tau btinai pa
sakyti, kitaip neumigsiu.
Nors kambaryje buvo tamsu ir Miugiana guljo usimerku
si, a prikiau veid prie pat jos plauk ir sunibdjau aus:
- Tavo galva pilna kvail prasimanym. Suprantu... Bet jei
prasitarsi jam bent puse lp, prisiekiu, prievarta sitempsiu
tave jr...
- Gerai, jau gerai... Kaip nori... - sunibdjo ji ir tuoj pat
umigo, nors a vis dar palengva j puriau.
*
Kiamrano atvykimas i tikrj sugadino man nuotaik. Pyktis,
baim ir pasibjaurjimas, kuriuos jam jauiau, kasdien stiprjo.
Vos tik mes likdavome vieni, a be jokios prieasties iurkiai
jam atkirsdavau ir pabgdavau.
Laimei, tetnas Azizas visikai pasiglem svei. Jis kvietsi
namus daugyb moni, paindino juos su Kiamranu ir beveik
kiekvien dien isivedavo pasidairyti po apylinkes arba sve
ius pas vietinius didikus.
Vien ryt ties laiptais susitikau su pusbroliu, vl pasirengu
siu vykti kakur sveius. Jis pastojo man keli ir apsidairs, tarsi
nort sitikinti, ar niekas negirdi, tar:
- A tuoj gal gausiu, Feride, nuo tokio perdto svetingumo.
Sumeiau mintyse, kad negalsiu prasmukti tarp jo ir laipt
turkl, prie jo neprisiglaudusi.
70
- O kas ia blogo? - paklausiau. - Jus kiekvien dien kur

nors vina.
Kiamranas kakaip beviltikai ypteljo ir iplt akis.
- Sveias sveio nepakenia, bet sveias svei eimininkui
skundia - nepamirk, kad yra ir tokia patarl. Ko gero, a taip
ir padarysiu...
Kiamranas sieid dl t mano pirmj vakar jam pasakyt
odi sveias sveio nepakenia. Rads prog, jis man juos
nuolatos prikidavo.
- Gerai, - tariau, - bet jums nra ko skstis. Kiekvien dien
susipastate su naujomis vietomis, su naujais monmis.
Jis vl papt lpas.
- I moni, su kuriais susipastu, man jokio diaugsmo.
A neitvriau:
- I kur vargui ddei itraukti moni, kad jums patikt?
Kiamranas suprato mano uuomin ir susijaudins ities
rankas.
- Feride, - tar jis.
Bet jo rankos pakibo ore. A prasmukau pro siaur plyel
tarp jo ir laipt turkl ir perokdama per du laiptelius, linksmai
niniuodama kakoki dainel, irkau sod.
Vis dlto vien grai dien Miugiana mane idav...
*
Kart nuo pat ryto mudvi vaiktinjome uolta pakrante.
Nakt nulijo, ir oras buvo pilnas malonios artjanio rudens
vsos. Beformis debesis tarsi koks dmas ar rkas uklojo saul,
o ramiame jros paviriuje i kakur atsirad virpjo blanks
viesos raibuliai.
Staiga pamaiau, kad neinia kaip t dien liks laisvas, link
ms artja Kiamranas.
Miugiana sdjo ant didiulio medio aknies ir irjo
jr, todl ateinanio pusbrolio nemat. Apsimetusi, kad a irgi
iauikut
71
jo nepastebjau, nusigriau jr. Dabar i ties jo nemaiau

ir negirdjau jo ingsni, taiau vis tiek visa savo esybe jauiau,
kad jis artja prie ms. Mano smakras m virpti.
- Ko taip staiga nutilai? - paklaus Miugiana ir atsigrusi
per kelet ingsni nuo ms pamat Kiamran.
Aiku kaip dien, kad pokalbio ryt mes nebeivengsime.
Kiamranas linksmai ukalbino Miugian:
- Ir iandien js nepamirote skio!
- inoma, nes ir iandien gali bti lietaus... - linksmai at
sak ji.
Kiamranas pasak, kad jam iandien labai patinka oras,
panaus jo paties ram ir neryting charakter. Miugiana
tam nepritar. Ji aid su skiu - ia j iskleisdavo, ia vl
suglausdavo.
- Oras graus, bet adina lides, - pasak ji. - iuo met
laiku jau visos dienos bus tokios, kaip ir i. Paskui iema. Js ne
sivaizduojate, kaip nyku ia iem... Bet tvas labai ia apsiprato
ir bijo, kad neperkelt kitur.
- Nepeikite taip io krato. Neinia, gal iteksite u kokio
vietinio turtuolio, - pajuokavo Kiamranas.
Miugiana labai rimtai palingavo galv.
- Teapsaugo mane Alachas, - pasak ji.
Tuo metu pro al jo basas vejys. Tas pats senis, kuriam jau
buvau prisistaiusi kaip Marika. Jis buvo apsiris galv raudona
skepetaite ir pains mane tar:
- Senokai nebuvau tavs sutiks, Marika.
- Rengiuosi vien dien plaukti sujumis kl, - atsakiau a.
Taip juokaudami mudu su seniu nujome iki skardio krato.
Kai po valandls grau prie j, Miugiana pasakojo pus
broliui, kaip a apsikriktijau Marika. Baigusi ji pam mane
u rankos.
- Ne mane, o greiiausiai Ferid mes galbt paliksime Tekirdage visam laikui, - suuko ji. - Toks jos likimas. Jos trokta
72
vienas vejo snus vardu sa Kapitonas. Nesvarbu, kad vejys.

Labai turtingas mogus.
Kiamranas nusiypsojo.
- Tegul bna nors milijonierius, bet tokie demokratai mes ne
sam, ar ne, Feride? A kaip pusbrolis tam jokiu bdu nepritarsiu.
Visada santri ir imintinga, Miugiana iandien buvo lyg
kokio velnio apssta. K, manote, ji atsak mano pusbroliui?
- Bet ia dar ne viskas, - nekjo ji. - Feridei gali nusiypsoti
ir kur kas geresn ateitis. Pavyzdiui, vienas kartas kaip ugnis
kavalerijos karininkas kiekvien pavakar atjoja prie ms nam
ir trokdamas patikti Feridei kvailai stengiasi pasirodyti, koks jis
aunus jojikas.
Kiamranas nusikvatojo. Bet is juokas nebuvo panaus jo
prast juok, jame nuskambjo kakoks keistas kartlis.
- ia a jau nieko negaliu uginti. Tegul pati renkasi, - pa
sak jis.
Paslapia pagrasinau Miugianai: A tau parodysiu!
- Tu per daug sau leidi, - pasakiau jai, - juk inai, kad toki
taukal a nemgstu.
Atsargumo dlei Miugiana pasislp Kiamranui u nugaros
ir pamerk man:
- inoma, vienos bdamos, mes taip nekalbame, bet...
- meiike, melage...
Kiamranas staiga atkuto.
- Tu privalai man visk papasakoti, Miugiana, - tar jis, juk a ne svetimas...
- Nenoriu rietis, bet argi su jumis monikai pasikalbsi! Te
saugo jus Alachas! - pasakiau ir supykusi nubgau jros link.
*
A palikau juos, bet nuojauta kudjo, kad pradto pokalbio jie
dar nebaig. Pasiekusi skardio krat, miau piktai svaidyti
iaukut
73
jr akmenukus. Lenkdamasi prie ems, vogiomis dirsiojau

atgal. Tai, k maiau, mans nenuramino. Atrod, kad Miugiana buvo pasiryusi mane iduoti, o a niekaip negaljau tam su
trukdyti.
I pradi jie kalbjo juokdamiesi. Paskui abu surimtjo. Tar
si iekodama odi, Miugiana brai skiu smlyje kakokias
linijas, o pusbrolis stovjo suakmenjs kaip statula. Paskui pa
maiau, kad jie abu atsigr mano pus ir - dar blogiau! - m
ingsniuoti artyn.
Viskas aiku. Akies mirksniu nuo paios aukiausios skardio
vietos nusiritau pakrants sml. Kad risdamasi apai tada nie
ko nenusibrozdinau ir nieko nesusilauiau, iki iol stebiuosi.
Deja, ta rizikinga beprotyb mans nuo j neigelbjo. Atsi
sukusi pamaiau, kad jie pamau, tik kitoje vietoje, irgi leidiasi
nuo skardio.
inoma, jei biau pasileidusi tekina, iedu lepnliai net
raiti mans nebt pavij. Bet pagalvojau, kad pabgdama ga
liau sukelti jiems tarim, jog visk supratau arba bent nutuo
kiu, apie k jie kalbjosi.
Todl lyg niekur nieko greitai ingsniavau sau pakrante ir
kartkartmis vis nusviesdavau jr vien kit akmenuk. Ti
kjaus, kad prij ikyul jie nedrs bristi vanden, ir visas is
reikalas bus pagaliau baigtas. Bet kaip tyia, t ryt vanduo buvo
nuslgs, ir tarp uol drieksi visai sausas takelis.
Man reikjo keisti plan. Nusprendiau dar pajti smltu
krantu, o paskui vl kopti auktyn staiu ok sumintu takeliu.
Pamat stat lait, kur ir okos sunkiai veikdavo, jie liautsi
mane vytis, ir a dingiau jiems i aki.
Taiau kitoje ikyulio pusje prie akis staiga atsivrusi
keista komedija, o veikiau drama, privert mane visk pamirti.
Neseniai pro al prajs senasis vejys, nusitvrs irkl, vaiksi
juod benam un. Tas cypdamas blaksi po siaur pakrant, o
senis, j pasivijs, i vis jg kur papuola tvatijo vargel irklu.
74
Pirmiausia man topteljo, kad uo pasiuts, ir a sustojau.

Bet pasirod, kad senis buvo pasiuts labiau u unel ir grs
mingai rkdamas dm paskui j krantu.
Nedrsdama prieiti ariau, kteljau:
- Kas atsitiko, ko tau reikia i to vargo gyvullio?
Senis buvo gerokai uduss. Jis sunkiai alsavo, liovsi vaiky
tis auk ir sustojo, pasirms irkl.
- Kas atsitiko? Tas bjauryb ipyl man derv, - verksmingu
balsu pasak jis. - Bet nebijok, prie tavs a jo neprileisiu.
Tai va, kur tikroji gaudyni prieastis. uo apvert skardin su
derva, kaitinama virum lauo, kuris krenosi ia pat ant kranto.
Baisus nusikaltimas! Bet ne toks didelis, kad un reikt umuti.
uo pasislp tarpeklyje tarp uol, turbt pamans, kad ia
saugiausia vieta, bet kaip galt i ia ineti sveik kudai, jei
prieas vl sumanyt pulti, jis nesumojo ir gailiai inkt. Jau bt
geriau spruks smlta pakrante arba mano pamgtu takeliu u
siropts ant skardio, tada tikrai bt isigelbjs.
Jei biau turjusi laiko, biau sugalvojusi, kaip vargel i
gelbti. Bet k padarysi, kad kiekvienas, kaip sakoma, turi savo
bd. Ir mane juk vijosi taip pat kaip j.
Prisiminiau, kad Miugiana su pusbroliu turi tuoj pasirodyti
i u ikyulio, ir spariu ingsniu dar pajau galiuk, o paskui
miau kopti skardiu auktyn.
Teisyb pasakius, dabar jau nebenorjau, kaip pirma, nuo j
pasprukti. Stabiojau, griojausi atgal, tiksliau - emyn.
Drama prie lauo sudomino ir Miugian su Kiamranu. Jie
sustojo ir kak susijaudin kalbjo.
Paskui pamaiau, kaip pusbrolis isitrauk i kiens pinigi
n ir padav vejui pinig. Tada pradjo dtis dar keistesni daly
kai: vejys patenkintas met emn irkl, atsigr mane ir m
rodyti ranka kakokius enklus.
Prisiminus Miugianos idavyst, mane nukrt drebulys ir
imu kartis. Sugniauusi kumius, kad net nagai susmigo
iaukut
75
delnus, kartojau: Tu man utraukei gd, Miugiana, a tau at

kerysiu!
Taip djau kojas, kad biau nulkusi ir iki Stambulo. Bet
prie vart mane sustabd dd Azizas.
- Kas atsitiko, dukra? Tu raudona kaip burokas! Ar tave kas
nors vijosi? - paklaus jis.
A nervingai nusijuokiau I kur js tai itraukt? ir igirdu
si vaik balsus, nriau sod.
Sodo pakratyje ant didiulio skroblo akos buvo pakabintos
spuokls. Kai kada, susikvietusi kaimyn vaikus, a paversdavau t viet veni aikte. iandien mano draugai, mai ir di
desni, susirinko nekviesti ir susispiet aplink spuokles.
Koks iganingas sutapimas! Juk grusi namo a ketinau
smukti savo kambar ir usirakinti. Tada jie, Miugiana ir pus
brolis, bt btinai lausi duris, o pamat, kad viskas veltui,
bt pradj triukmauti koridoriuje. Dabar galjau pasislpti
tarp vaik, nuleisti visk juokais ir sukliudyti jiems uspeisti
mane kamp. Vaikai susiginijo, kas pirmas eis suptis. A kai
pmat sikiau, istumdiau juos onus ir paliepiau:
- Stokit i abiej pusi eil... A pati jus po vien pasupsiu.
silipau spuokles, pasistaiau prie save kakok pypl ir i
lto pradjau suptis.
Tuo tarpu pasirod ir jie ir sustojo vaikams u nugar.
Miugiana, spausdama rank prie krtins, sunkiai alsavo.
Matyt, pusbrolis privert j skubti.
Pamaniau: Taip tau ir reikia! ir sibavau spuokles
smarkiau.
Savo eils laukiantys mayliai m rkti: Gana jau!.. Mes
irgi norime! Ir mus pasupk! Bet a nekreipiau dmesio ir,
braukdama spuokli lenta per skroblo lap vainik, spausi
vis smarkiau.
Vaikai pradjo stumdytis ir nepaisydami mano ubrtos li
nijos vienas per kit m vertis prie spuokli. Miugiana ir
76
pusbrolis, bijodami, kad jie neusigaut, u rank tamp vaikus

alis. Blogiausia, kad ir su manim besisupantis maylis pravir
ko. sisprauds man tarp keli, jis m garsiai bliauti, ir a isi
gandau, kad jis nepaleist virvi ir nenukrist emn.
Nenorom sustabdiau spuokles ir pradjau barti vaik. Ko
lendi, jei bijai net tokio lto supimosi? Tokiems vaikams veriau
suptis namie jaunesnij broli lopyje! Dar kak panaaus
nekjau. Teisyb pasakius, itas mano odi srautas buvo skir
tas tik tam, kad Kiamranas negalt mans ukalbinti. Mano
laimei, ir kiti vaikai klyk, auk, kiekvienas i savo kampo, ir
sodas virto tikru pragaru.
- Ir mane, Feride! Ir mane! Ir mane!
- Ne, n vieno nesupsiu, visi js bijote.
- Nebijom, Feride, nebijom! Nebijom!
Tuomet pro lang pasigirdo tetos balsas:
- Feride, na padaryk t malon ir jiems, brangioji.
- Teta, dabar js taip kalbate, o jei kuris nukris, susieis, tada
a bsiu kalta!
- Juk nebtina, dukra mano, kad vaikai nukrist. Nesupk j
taip smarkiai.
- Ak, teta, veriau nekalbkite, ko nesuprantate. Argi js dar
nepastate alykuu? Argi galima manimi pasitikti? A prade
du visada nesmarkiai. Paskui, kai spuokls silinguoja, velnias
ima mane kurstyti: Nagi, nagi, greiiau, smarkiau! A jam sa
kau: Atstok, pasitrauk... Juk matai, kad a su vaikais. O jis vis
vien: Nagi, Feride, nagi! Kaip gi varg alykuu gali atsispirti
tokiai pagundai?
ia mano grabylyst iseko, bet jauiau, kad jei atsigriu,
u nugaros btinai pamatysiu pusbrol. Ir a visai nenoriu, kad
man nutilus prabilt jis. K daryti? Kaip pabgti nesusidrus su
juo akis ak?
Staiga matau, kad man u sijono kabinasi kakieno ranku
ts, pastveriu vaikiuk u paast ir ikeliu auktyn. Tai pats
iaukut
77
jauniausias i vis ia esani, koki septyneri, gal atuoneri

met berniukas. Prisikiusi veidu prie jo, sakau:
- Nepyk, bet nieko neieis. Neduok Dieve, susikruvinsi savo
putlius skruostelius, kas tada?
Berniukui u nugaros inyra kakieno elis. Kiamranas!
Kai tik paleisiu vaik ant ems, neivengiamai susidursiu su
juo akis ak. Vadinasi, isigelbjimo nebeliko. Orumas niekada
gyvenime neleist man taip isigandus pabgti, todl pastatau
mayl ant ems ir atsigrusi smeigiu akis Kiamran.
- Na, vaikiuk, eik pas brol Kiamran, jis velnus ir graus
kaip mergait. Jis paspuos tave velniai ir palengva kaip aukl.
Tik nespurdk spuoklse, nes jo glenos rankels tavs neitu
rs. Abu nektelsit emn.
A stovjau smeigusi j dm vilgsn, ir i padilb stebjau,
kiek dar galiu tsti savo l ir negailesting aidim. Bet jis ne
nusuko aki al, ir a miau skepetle luostytis smltas rankas.
- Linksminats, ar ne? - paklaus Kiamranas. - Dabar pa
irsim, kaip mes abu kartu pasisupsim.
Jis vikriai isinr i varko ir numet j Miugianai.
- Ei, Kiamranai, nebk vaikas! - pasigirdo pro lang tetos
balsas. - Su ita padaua tu nesusilyginsi. Ji nusuks tau spran
d! - auk teta.
Vaikai, suprat, kad prasideda domus aidimas, pasitrauk
al. Mudu likome prie spuokli dviese.
Pusbrolis nusijuok:
- Na, ko lauki, Feride? Gal bijai?
kart nedrsau pavelgti jam akis.
- Dar ko! - atoviau ir uokau ant spuokli.
Virvs sitemp, ir spuokls pamau pajudjo.
A elgiausi labai atsargiai. Jausdama, kad susirmimas bus
stiprus, taupydama jgas, vos linkteldavau kelius.
Greitis pamau didjo, lapai narjo vis garsiau, medis
girgdjo.
78
Sukand dantis, tarsi bet koks odis bt atms mums jg,

abu tyljome.
Nuo didelio greiio man pamau m svaigti ir drumstis galva.
- Na kaip, dar nesigailite? - kandiai paklausiau.
- Pairsim, kas gailsis! - taip pat kandiai atkirto Kiamranas.
I po susitariusi plauk rinios jo akys adino mano ir
dyje nesuprantam neapykant ir pykt. Smarkiai topteljusi, pa
stmjau spuokles dar smarkiau. Dabar, joms kylant auktyn,
ms galvos kaskart dingdavo lap tankmje, susitar plaukai
susipyn. Vienu tarpu lyg per sapn igirdau tetos riksm: U
teks, uteks!..
Kiamranas pakartojo:
- Ar uteks, Feride?
- ia js reikia klausti, - atkirtau.
- Man - ne, - atsak jis. - Dabar, kai igirdau i Miugianos
toki nuostabi ini, niekados nepavargsiu.
Man sudrebjo pakinkliai, isigandau, kad virvs islys i
rank.
- A galjau tik slapta apie tai svajoti, Feride, - pasak Kiam
ranas. - Juk dl tavs a ia atvaiavau...
- Sustokim jau, nukrisiu, - miau maldauti a.
Jis nesuprato, kad man i tikrj pasidar negera.
- Ne, Feride, kol neigirsto i tavo paios lp, kad sutinki
tekti u mans, nesustosim, arba abu nukrisim.
Jo lpos liet mano plaukus, akis. Man pakirto kelius, rankos
nusilpo ir, nors pirt neatgniauiau, jie slysteljo emyn. Jeigu
t akimirk Kiamranas nebt mans sugriebs, tikrai biau
nulkusi emn. Bet jam neuteko jg mane ilaikyti. Spuo
kli virvs susipyn, ir mes abu, netek pusiausvyros, nugarm
jome ant ems.
Po valandls atsipeikjusi, pasijutau gulinti tetos glbyje.
Ji spaud man prie smilkini lapi skarel ir klaus:
iaukut
79
- Ar tau nieko neskauda, dukrele?

- Ne, teta, - atsakiau.
- Jei ne, tai ko verki? - kamantinjo ji. - Akys pilnos aar.
- Argi a verkiu, teta?
Prisiglaudiau veidu prie jos krtins ir pasakiau:
- Turbt a pravirkau dar prie nukrisdama, teta...
*
Po trij dien mes kartu su teta Aie ir Miugiana grome
Stambul. Suinojusi apie tai i snaus laiko, teta Besime su
Nedmije atlk ms pasitikti Galatos prieplauk.
Pirmomis ms suadtuvi dienomis a vis vengiau. La
biausiai Kiamrano. O jis vis taikydavosi pabti su manimi dvie
se, pasivaikioti, pasikalbti. Manau, kad jis, kaip ir kiekvie
nas jaunikis, turjo tam teis. Bet k daryti, jei a buvau turbt
vienintel pasaulyje tokia laukin suadtin. Utekdavo man
pamatyti, kad Kiamranas eina artyn, ir a kaip pabaidytas ku
meliukas galvotrkiais dumdavau alin, net kandin mestas
akmuo nebt mans pavijs.
Per Miugian nusiuniau jam ultimatum. Liepiau, kad susi
tiks nedrst su manimi kalbtis kaip su suadtine. Jeigu jis ne
silaikys tos taisykls, a nutrauksiu ms susitarim. Kaip ir Tekirdage, Miugiana retkariais prie mieg praddavo mane protinti:
- Kam tos kvailysts, Feride? Juk a inau, kad tu j bepro
tikai myli. Dabar pats graiausias js laikas. Kas ino, koki
grai odi jis nori tau pasakyti...
Kai kada Miugianai to neutekdavo ir glostydama savo vel
niomis rankomis man plaukus, kalbdavo jo odiais.
Susigusi lovoje, vis kartodavau:
- Nenoriu, bijau, man gda...
Keistas tai buvo dalykas... Bet niekaip negaljau jai iaikinti,
kad jeigu dar prie mans kibs, apsiverksiu.
80
Paskui, kai ji palikusi mane, nueidavo gulti, a kartoda

vau pati sau Kiamrano odius ir liliuojama j melodijos
umigdavau.
Tetai prireik daug pastang, kad padirbdint man suad
tuvi ied, bet graus brangakmenis visai netiko prie mano nu
brozdint pirt...
Nordama padaryti man staigmen, teta, parsiveusi j i
Stambulo, pasivedjo mane prie lango ir laikydama ied jau
grimztanios u medi sauls spinduliuose parod, kaip jis
blizga. A usimerkiau, engiau ingsn atgal, ukiau rankas
u nugaros ir nenordama isiduoti, kad raustu, pasislpiau u
uuolaidos.
Teta mans nesuprato ir nustebusi, kodl nepuolu i diaugs
mo jai ant kaklo, paklaus:
- Ar tau nepatiko, Feride?
- Labai graus. Merei, teta, - altai atsakiau.
Pajutau, kad ie mano odiai udav tetai ird. Ai Dievui,
neilgam. Ji vl nusiypsojo:
- Duok rank, pamginkim. Pamatavau tavo sen iedel.
Tikkims, nebus per maas.
Tarsi bijodama, kad teta jga mgins man j umauti, su
gniauiau u nugaros pirtus.
- Dabar nereikia, teta, - papraiau, - vliau...
- Nesioiuok, Feride.
Usispyrusi nuleidau galv ir smeigiau akis bat galiukus.
- Po keli dien sukviesim savo gimines. Surengsim sua
dtuves...
Mano irdis pradjo pasiutusiai dauytis.
- Nenoriu, - pasakiau. - Jeigu manote, kad to btinai reikia,
sukvieskite, kai a ivaiuosiu mokykl.
Dabar jau tikrai eidiau tet. Bet ji aikiai norjo parodyti
savo virenyb. Nusiypsojo ir ironikai paklaus pro beveik su
iauptas lpas:
iaukut
81
- ia dabar graiausia, gal per suadtuvi ceremonij vietoj

tavs kit mergin pastatysim? Per jungtuves - praom, bet kad
per suadtuves - toki paproi dar nra.
Neinodama, k atsakyti, tebestovjau nunrusi galv.
Kad odiai, kuriuos ji ketino sakyti, neatrodyt tokie grieti,
teta apkabino mane per liemen ir m glostyti plaukus, skruos
tus, kakt.
- Feride, manau, kad tau jau atjo laikas atsisakyti vaikik
kapriz, - kalbjo ji. - Dabar a tau ne tik teta, bet ir motina...
Turbt nereikia n sakyti, kad a dl to esu labai patenkinta, ar
ne? Tu tinki Kiamranui kur kas labiau negu bet kuri kita nepas
tama mergina... Tik... Tik tu pernelyg vjavaikika. Vaikystje tai
galbt ir nesmerktina. Bet tu kasdien augi, tampi suaugusi, todl
turi surimtti, gauti daugiau proto. Kol baigsi mokykl ir galsi
itekti, prie akis ketveri metai. Dar gana daug laiko. Ir vis dlto
tu jau suadta. Neinau, ar supranti, k noriu tau pasakyti? Turi
bti rimta ir protinga. Nebetinka bti neklauadai, vjavaikei ir
padklei. Tu inai, koks mandagus ir jautrus yra Kiamranas.
Ar buvo iame pamoksle, odis od ilikusiame mano at
mintyje, kas nors ugaulaus? iandien ito negaliu pasakyti. Bet
tada man pasirod, jog teta nerimauja, kad jos puikiajam sne
liui esu per prasta.
Tarsi nordama patikrinti, kiek mane paveik jos pamoky
mai, teta paklaus:
- Tai susitarm, ar ne, Feride? Suadtuvms pakviesim tik
giminaiius ir kelis artimus draugus.
A sivaizdavau save alia tetos prie stalo, papuoto glmis ir
viestuvais, apsirengusi kaip niekada anksiau nevilkjau, su nau
ja ukuosena ir pasikeitusiu veidu. Vis akys smeigtos mane...
Virpdama visu knu pasakiau:
- Ne, teta, tai nemanoma, - ir pasileidau laiptais emyn.
Miugiana tomis dienomis man buvo daugiau negu sesuo.
Ji, galima sakyti, atstojo man motin. Nakt, kai kambaryje mes
82
likome vienos, a ugesinau lemp, apkabinau per visus tuos i

gyvenimus sulysusius jos peius, uspaudiau burn ranka, kad
ji negalt kalbti, ir miau maldauti:
- Visados labiausiai paiepdavau susiadjusias mergai
tes. O dabar a pati tokia. Paprayk vis, kad niekas nevadint
mans suadtine. A noriu tiesiog kiaurai em prasmegti, a
bijau, juk a visikas vaikas. Prie akis dar ketveri metai. Per t
laik subrsiu, pasikeisiu. Bet dabar tegul niekas nesielgia su
manim kaip su suadtine.
Pagaliau, kai jau leidau jai prabilti, Miugiana pasak:
- Gerai, sutinku. Tik su viena slyga. Ne, su dviem. Viena daugiau niekada su manimi nesistumdysi. Antra - dar kart pa
sakysi man, tik man vienai, kad labai j myli.
Slpdama veid ant Miugianos krtins, kelis kartus pa
linksjau galva: Taip, taip, taip...
*
Miugiana savo paad itesjo. Nei namikiai, nei svetimi man
girdint nebeusimindavo apie susiadjim. O jeigu atsitikdavo,
kad kas nors sugalvodavo mane paerzinti, tai tutuojau atsipra
ydavo dl tokio lieuvio nevaldymo ir nutildavo. Teisyb, kart
man vis dlto teko vienam skelti antaus. Ai Dievui, ne sveti
mam, o paiam savo pusbroliui... Mano galva, jis gavo pelnytai,
bet apsaugok Viepatie, jei apie tai igirst teta Besime; tada ne
inau, k ji man padaryt.
Nepaisant visko, ramybs namie neturjau. Pavyzdiui, vie
n grai dien, kadangi mano padtis pasidar reikmingesn,
mane perkl graesn kambar, pakeit uuolaidas, garderob,
lov, o a nedrsau paklausti, kam visa tai daroma.
Kart reikjo vaiuoti vestuves Merdivenkiojuje. Veimaitis
buvo pilnas, todl pareikiau:
- Atsissiu alia vejo.
iaukut
83
Visi prapliupo juoktis. A nukaitau ir paklusniai lipau ve

imait.
Kaip nuo seno buvau pratusi, vis dar smukdavau virtuv
nukniaukti kokios saujos diovint abrikos, bet dabar aipnas
virjas tyiojosi i mans:
- Panele, js staiai pasakykite, ko norite. Js didenybei ne
betinka vagiliauti!
Nors man niekas nieko nesak, bet a jau nebedrsau kviestis
vaik i gatvs. O usimaniusi sikarti med, turjau slapstytis
arba laukti tamsos. Bet labiausiai nepakeniamas buvo Kiamranas. Paskutins atostog dienos namie buvo, galima sakyti,
itisos gaudyns.
Jis tik ir iekojo progos uklupti mane vien. O a griebdavausi visoki gudrybi nuo jo pasprukti ir kur nors pasislpti.
Retkariais jis silydavo man pasivainti, bet a visada atsi
sakydavau, o jeigu smarkiai usispirdavo, tai btinai, be Miugianos, pasikviesdavau dar k nors ir vis keli plepdavau tik
su jais. Mat nebuvau tikra, ar Miugiana vidury kelio staiga ne
paliks mudviej dviese arba neprads kokios nors visai nereika
lingos nekos.
Vien dien Kiamranas mans paklaus:
- Ar inai, Feride, kad pavertei mane labai nelaimingu?
Neikentusi pasiteiravau:
- Nuo kada?
Mano nuostaba skambjo taip juokingai, kad mes abu pratrkom kvatotis.
- Tai, k sakei Miugianai, noriau ir pats i tavo lp i
girsti. Manau, kad turiu toki teis.
Apsimesdama, kad neprisimenu, k esu sakiusi Miugianai,
pakliau akis dang ir pagalvojusi tariau:
- Taip, bet Miugiana mergait. Ir kiek inau, nuolanki js
verg. Nedera kiekvienam pasakoti, apie k mudvi nekams.
- Argi a kiekvienas?
84
- Nesupraskite klaidingai. Nors js ir esat labai moterikas,

bet vis tiek vyras. Vadinasi, negali pasakyti vyrui to, apie k kalbi
su draugmis.
- O ar a nesu tavo suadtinis?
- Panau, kad ms suadtuvs iirs. Js juk inote, kad
man nepatinka itas odis.
- Matai, a buvau teisus sakydamas, kad esu nelaimingas. Bi
jau vl usitarnauti antaus, net odio nedrstu itarti. Bet mano
irdyje dega tokie jausmai, koki a niekada niekam kitam ne
jauiau...
Supratau, kad galiu pakliti abangas, kuri tiek laiko ven
giau. Jeigu ir toliau biau kalbjusi, tai arba balsas bt prad
js virpti, arba vl biau lepteljusi koki kvailyst. Tad dar
Kiamranui nebaigus sakinio, sprukau tiesiai gatv.
Maniau, kad jis puls paskui mane. Bet niekas nesivijo, ir a
sultinau ingsn. Paskui paslapia atsigriau.
Kiamranas atsisdo ant pinto suolo po mediu.
Turbt a negraiai pasielgiau, - pagalvojau. Manau, jei
Kiamranas t akimirk bt mane pavelgs, tikrai bt supra
ts, kad a jau gailiuosi, ir bt mane pasivijs. O tada ir a nuo
jo daugiau nebebiau bgusi.
Pusbrolio povyza sakyte sak, kad jis tikrai nelaimingas. No
rdama pasiteisinti, tariau pati sau:
- Ak, tu niekingas klastne! A dar nepamirau, kaip tu ita
me sode vijaisi laimingosios nalels sijon. Gerai padariau!
Negaliu nepapasakoti apie bd, ugriuvusi mane paskuti
nmis atostog dienomis.
Visi ms nam gyventojai vien dien pastebjo, kad mano
deiniosios rankos pirtas apvyniotas storu bintu. Jei kas pa
klausdavo, atsakydavau:
- Nieko baisaus. Truput sipjoviau, ugis...
Bet tetai nepatiko, kad labai jau atkakliai vengiu parodyti t
aizd.
iaukut
85
- inoma, vl bsi k nors ikrtusi. Tikriausiai kas nors

rimta, jei slepi. Reikia parodyti gydytojui, kad gink Dieve, nesiskaudt, - kalbjo ji.
O atsitiko tai kas. Teta nusiunt mane savo miegamj at
neti jai, berods, skepetait. Pro praviras spintos duris pamaiau
ydru aksomu aptraukt dut. Ten buvo mano suadtuvi
iedas. Neatsispyriau pagundai bent valandl pasigroti juo
ant savo pirto. Bet ta ugaida man brangiai kainavo. Kaip ir
bgtavo tetul, iedas man buvo gerokai per maas ir niekaip
nesidav numaunamas nuo pirto. Mano pastangos buvo berg
dios, a jaudinausi, mginau net dantimis nusmaukti, bet vis
kas veltui. Kuo uoliau a stengiausi, tuo labiau itino pirtas, ir
iedas tartum augo od.
Jei biau pasisakiusi, kas atsitiko, jie tikriausiai bt k nors
sugalvoj. Bet juk tai eist mano orum! Tada ir nusprendiau
apsiriti pirt. Dvi dienas, nutaikiusi prog, usidarydavau savo
kambaryje ir valand valandas mgindavau nusimauti ied.
Trei dien, kai a jau, tegu ir degdama i gdos, norjau prisi
painti tetai, iedas m ir pats nusmuko nuo pirto.
Kodl? Tikriausiai per tas dvi dienas nuo jaudinimosi ir
grauaties sublogau.
Paskutin atostog dien miau ruotis mokykl. Kiamranas uprotestavo:
- Kam taip skubi, Feride? Galtum dar kelias dienas pabti
namie.
Bet a, tarytum biau pati pavyzdingiausia mokin, laikiau
si savo.
- Seserys buvo prisakiusios, kad griau pai pirmj die
n. met pamokos bus labai sunkios, - vaikikai teisinausi a.
Toks mano usispyrimas kariai nuvyl Kiamran.
Kit dien lyddamas mane mokykl, jis nieko nekalbjo ir
tik atsisveikindamas prikio:
- Nesitikjau, Feride, kad taip greit norsi nuo mans pabgti...
86
Tuo tarpu a nebuvau nei labai pavyzdinga, nei labai stropi moki
n. O tie skauds igyvenimai mane visai buvo imu i vi.
Pirmojo ketvirio paymiai buvo visai prasti. Jeigu nesi
stengsiu ir nesusiimsiu, ko gero, mane paliks antriems metams.
T vakar, kai mes gavome paymjimus, sesuo Aleksi pasi
auk mane al ir paklaus:
- Na, Feride, ar jums patinka paymiai?
A nusiminusi papuriau galv.
- Gana blogi, aukltoja.
- Ne gana blogi, o labai blogi. A neprisimenu, kad kada nors
anksiau js btumte taip atsilikusi. Tikjausi, kad iais metais
mokysits visai kitaip.
- Js teisi. Juk iais metais, palyginti su prajusiais, a pasida
riau vieneriais metais vyresn.
- Tai kodl nesimokai?
Nuostabus dalykas! Sesuo Aleksi glost mano skruost ir la
bai reikmingai ypsojosi. Neinodama, k atsakyti, a vengiau
jos vilgsnio.
Ak, tos seserys! Tik atrod, kad niekas pasaulyje joms lyg
ir nerpi, o i tikrj jas pasiekdavo patys menkiausi gandai, ir
jos stengsi visk suinoti. I kur? Kaip? ito taip ir nesupratau,
nors gyvenau su jomis deimt met ir nebuvau laikoma kvaila,
nenuovokia mergaite.
Kol a, mgindama pasiteisinti, kak veblenau, sesuo Aleksi
pasidar dar atviresn.
- Manau, kad jums turt bti gda bet kam parodyti savo
paymius, - pasak ji ir met dar sunkesn akmen: - Jeigu met
tos klass nebaigsite, jums gresia pavojus praleisti mokykloje dar
vienerius ilgus metus.
Supratau, kad neperjusi puolim i sesers Aleksi neitrksiu.
iaukate
87
Sutelkusi vis savo lum, atariai, bet kartu ir apsimesti

nai naiviai paklausiau:
- Pavojus? Koks pavojus?
Bet sesuo Aleksi ir taip jau pernelyg sileido moterikas
kalbas. Jeigu ji bt tsusi, jai bt tek su manim kalbtis la
bai draugikai. Neslpdama savo pralaimjimo, ji koketikai
pliaukteljo man per veid.
- Tu pati geriau inai! - tar ji ir nujo alin.
*
Miels iais metais mokykloje nebebuvo. Kitaip ji tikrai bt
mane privertusi isipasakoti ir dar labiau sujaukusi mano susi
painiojusius jausmus.
Pernai, regzdama visokias pagyrnikas pasakas, jauiausi
laisva ir lengva, o met, tapusi suadtine, pasidariau tikra bai
l. Kai draugs mane pasveikindavo, sausai padkojusi, stengda
vausi kuo greiiau j atsikratyti, o tas, kurios meilikavo, visai
neirdavau.
Mano palankumo sulauk tik viena armn daktaro dukt,
kuri elgsi visai kitaip. Laisvas dienas leidau mokykloje. Per tuos
tris mnesius gal tik du ar tris vakarus nakvojau namie.
itas usispyrimas, kurio prieasties ir pati nesuvokiu, labai
skaudino tet Besim ir Nedmij. Kiamranas taip pat visai ne
beiman, kaip jam elgtis.
I pradi jis kiekvien savait lankydavosi mokykloje. Nors
seserys nedrso k nors sakyti, bet tokius suadtinio ir moki
ns suadtins pasimatymus laik nepadoriais ir pranedamos
man, kad laukiamajame yra pusbrolis, rauksi.
Palikusi atviras duris, a paprastai atsiremdavau stakt ir,
usikiusi rankas u odinio savo mokyklins suknels diro,
stovdama kalbdavaus su juo kokias penkias minutes. Dar
anksiau pusbrolis man buvo pasils susirainti. Bet a at88
sisakiau, nes inojau, kad turkikai paraytus laikus seserys

pirmiausia duodavo paskaityti kam nors mokaniam kalb, o
paskui suplydavo.
Prisimenu, kad per vien tok pasimatym ms pokalbis
pakrypo ne itin malonia linkme.
Supyks, kad visada stoviu nuo jo taip atokiai, Kiamranas
norjo jga udaryti duris. Bet kai tik jis pradjo artintis prie
mans, a pasiruoiau sprukti i kambario, ir tyliai papraiau:
- Bk geras, Kiamranai... inokite, kad mus stebi tiek aki,
kiek plyi yra iose sienose.
Kiamranas staiga sustojo.
- Na ir kas, Feride? Juk mes susiadj.
A patraukiau peiais.
- Tas ir yra. Tas ir blogiausia. Juk js nenortumte vien
dien igirsti: Js per danai pradjote lankytis. Atleiskite, bet
turime jums priminti, kad ia mokykla.
Kiamranas ibalo kaip popierius ir nuo to karto daugiau mo
kykloje nesirod.
Pasielgiau su juo labai negraiai. Bet kitos ieities nebuvo.
Grti po pasimatym su Kiamranu klas, matyti, kaip tave
krypsta vis akys, buvo tiesiog nepakeliama.
Apie k a ia pasakojau? Taip, vien dien, sugrusi po se
kmadienio mokykl, armn daktaro dukt mans paklaus:
- Girdjau, kad Kiamranas ivyksta Europ, ar tikrai?
A nustebau:
- I kur tu suinojai?
- Tvelis man pasak, kad j kvieiasi dd, kuris Madride.
Savimeil man neleido prisipainti, kad nieko neinau.
- Taip, buvo tokia mintis... viena trumpa kelion, - pasakiau.
- Netrumpa. Jis dirbs pasiuntinybs sekretoriumi.
- Jis neilgai ten bus.
Tuo pokalbis pasibaig, ir mes isiskyrme. Draugs tvas
danai lankydavosi ms namuose. Jis buvo laikomas ms eiiaukut
89
mos draugu. Todl jo inia turjo bti teisinga. Bet k panau,

kad man niekas nieko apie tai nebuvo saks. Suskaiiavau, kad
tai jau dvideimt dien neturjau i nam joki ini.
T nakt vis galvojau ir galvojau apie netikt naujien. Pa
mirusi, kaip pati elgiausi su Kiamranu, dabar pykau ant jo, kad
neprane man tokio svarbaus dalyko. Kad ir kas bt, mes juk
esam susij vienas su kitu.
Rytojaus diena buvo ketvirtadienis. Kadangi oras buvo gra
us, po piet buvo numatytas pasivaikiojimas. A tiesiog nera
dau sau vietos. Vien pagalvojus apie tai, kad vl tursiu praleisti
nakt viena su savo mintimis, man darsi baugu.
Nujusi pas direktor, papraiau, kad mane ileist namo ap
lankyti susirgusios tetos.
Ai Dievui, t dien viena i seser turjo vaiuoti Kartal.
Direktor sutiko mane ileisti tik su slyga, kad iki Erenkiojaus
stoties mudvi vaiuosime kartu.
Kai su mau lagaminliu rankoje pasiekiau namus, jau buvo
pradj temti.
Tarpuvartje mane pasitiko ms kiemsargis uva. Tai
buvo besotis ir gudrus sutvrimas. inodamas, kad mano la
gaminlyje btinai jam atsiras koks gardus ksnelis, jis kliud
man eiti, painiojosi po kojomis, trauksi atatupstas, okinjo
ant upakalini koj vis taikydamas mane sitverti. Pamaiusi
tarp medi Kiamran, kuris jau jo ms link, a atsitpiau
ir nenordama, kad uo sutept man drabuius, pamiau j u
priekini leten.
Tarytum aisdamas, jis iep savo didiulius nasrus, isi
iodavo ir kaiiojo lieuv. A iupdavau j u nosies. Taip mes
linksminoms.
Kai Kiamranas prijo, a, tarsi biau padariusi kok atradi
m, pasakiau:
- Js tik pairkite, koks jis linksmas ir kokie dideli nasrai.
Argi jis nepanaus krokodil?
90
Kiamranas tyldamas ir kariai ypsodamasis irjo

mane.
A atstmiau un, atsistojau, nusipuriau sijon, skarele nu
siluosiau rankas ir itiesiau vien pusbroliui.
- Bonjour*, Kiamranai, kaip jauiasi teta? Tikiuosi, nieko
rimto jai neatsitiko?
Jis nustebo.
- Ar tu apie mam? Mamai nieko nra. Ar tau kas nors sak,
kad ji serga?
- Taip, igirdau, kad ji serga, ir susirpinau. Nelaukdama se
kmadienio, pasipraiau namo.
- Kas tau pasak?
Nebeturdama laiko sugalvoti nauj mel, atsakiau:
- Daktaro dukt.
- K ji tau pasak?
- Vakar kalbjoms, ir ji pasak: Tt buvo ikviet pas jus,
gal tavo teta susirgo...
Kiamranas visai sutriko.
- Matyt, apsiriko. Pastarosiomis dienomis daktaras nei pas
mam, nei pas k nors kit nebuvo usuks.
Nebenordama ilgiau nagrinti io opaus klausimo, tariau:
- Labai diaugiuosi... A taip susirpinau... Tikiuosi, visi
namie...
Paklusi nuo ems lagaminl, jau ketinau sukti namus,
bet Kiamranas stvr mane u rankos.
- Ko tu taip skubi, Feride? Visada nuo mans bgi! - pri
kio jis.
- Nieko panaaus! Man tik spaudia batai... Pagaliau juk mes
kartu eisime namo, ar ne?
- Taip, bet ten mes tursime kalbtis prie vis. O a noriu
dviese su tavim pasikalbti.
* Laba diena
(prartc.).
iaukut
91
Nordama paslpti susijaudinim, paaipiai tariau:

- Js valia.
- Merei. Tada, jei sutinki, mes niekam nesirodysim ir truput
pasivaikiosim po sod.
Tarsi bijodamas, kad nepabgiau, Kiamranas stipriai laik
mane u rankos. Kitoje rankoje jis ne mano lagaminl. Mes
jome greta. Abu suadtiniai pirm kart greta...
Mano irdis dausi kaip k tik sugauto paukio. Taiau
jei jis ir bt paleids mano rank, a nebiau turjusi jg
pabgti.
Netardami vienas kitam n odio, pasiekme sodo pa
krat. Kiamranas atrod dar labiau nulids ir susikrimts
nei a galjau tiktis. Neinau, kas atsitiko, kaip per tuos tris
mnesius pasikeit ms santykiai. T valandl jauiausi la
bai prasikaltusi ir gailjausi, kad pastaruoju metu buvau jam
tokia atari.
Vakaras buvo labai graus ir ramus, negaljai patikti, kad
jau viduriemis. Aplink stksanios plikos kaln virns deg
rykiu koral raudonumu. Neinau, ar to vakaro grois taip
pat buvo viena i prieasi, kad taip lengvai pasidaviau kalts
jausmui.
Dabar man btinai reikjo k nors pasakyti, kas j pradiu
gint. Bet niekas neatjo galv.
Kai mums nieko kito nebeliko kaip tik pasukti atgal, Kiam
ranas tar:
- Gal pasdtume ia truput, Feride?
- Kaip nori, - sutikau.
Pirm kart po suadtuvi tariau jam tu.
Pamirs savo prast tvarkingum, Kiamranas atsisdo ant
didelio akmens. A tuoj pat iupau jam u rankos.
- Tu, Kiamranai, esi toks lepus, nesissk ant pliko
akmens, - ir nusivilkusi tamsiai mlyn savo apsiaust tu
tuojau j patiesiau.
92
- Kodl taip darai, Feride? - paklaus jis.

- Kad nesusirgtum, - paaikinau a. - Manau, kad dabar tai
mano pareiga.
Pusbrolis turbt negaljo patikti savo ausimis.
- K a girdiu, Feride? - paklaus jis. - Nejaugi tu ia kalbi,
Feride? Juk tai saldiausi odiai, kokius man pasakei per vis
ms suadtuvi laik.
A nuleidau galv ir nutilau.
Kiamranas pakl nuo akmens mano apsiaust. Tarsi glamo
ndamas, liet rankomis jo apykakl, sagas.
- Jau rengiausi tau priekaitauti, Feride, - pasak jis, - bet
dabar visk pamirau.
Nepakeldama aki, pasakiau:
- A juk nieko blogo tau nepadariau.
Tarsi isigands, kad vl galiu pasidaryti laukin, jis nedrso
prisiartinti prie mans.
- Manau, kad padarei, Feride, - pasak jis. - Ir net labai.
Argi suadtinei dera taip altai elgtis? Visko prisigalvojau. Jau
net pradjau abejoti, ar Miugiana teisyb sak?
Nejuiom nusiypsojau. Kiamranas nustebs klausinjo, ko
a ypsausi. I pradi nenorjau atsakyti, bet jis spyrsi, ir a
nusukusi akis al atsakiau:
- Jei Miugiana bt klydusi, tai nieko ir nebt buv.
- K reikia nieko? Ar tuomet nebtum mano suadtin?
Umerkusi akis, dukart linkteljau.
- O, mano Feride!
Tas balsas tarytum kokia dejon iki iol man skamba ausy
se. Atsimerkiau ir plaiai atvertose jo akyse pamaiau dvi di
deles aaras.
- Per vien akimirk tu padarei mane tok laiming, kad ir
mirdamas j prisiminsiu ir apsiverksiu. Neirk taip mane.
Tu dar vaikas. Tu tiesiog negali suprasti toki dalyk. A jau
visk pamirau.
iaukut
93
Kiamranas pam mane u rank. A nesistengiau itrk

ti, bet aaros upeliais pldo man i aki. Taip siliumbiau, kad
Kiamranas net isigando.
Mudu grome tuo paiu keliu, ir a be paliovos dsavau ir
kkiojau. Jis nedrso net rankos man paliesti. Bet a jauiau,
kad jo siela nurimo, ir buvau dl to labai patenkinta.
- Tu turi eiti pirmas, - pasakiau, - a einu prie baseino,
apsiprausiu. K pasakys namikiai, pamat mane taip apsi
verkusi?
*
Tartum k tik prisiminusi, a paklausiau Kiamran:

- Tu, atrodo, rengies ivykti Europ, ar ne?
- Taip, man silo. Ne pats sugalvojau. Tai mano dds, kuris
dirba Madride, sumanymas. I kur tu inai?
Truput sutrikau, bet po valandls atsakiau:
- Man pasak daktaro dukt.
- Kiek daug naujien, Feride, tau pranea daktaro dukt?
Kiamranas dmiai pavelg man veid. A paraudau ir nusigriau.
- Na, o mamos liga, tai buvo tik dingstis, ar ne?
- Sakyk teisyb, Feride. Ar dl to tu parlkei?
Jis prijo artyn. Norjo paglostyti man galv, bet, matyt, pa
bgo mane igsdinti. O a juk pamau miau prie jo pratintis.
Kiamranas vl pakartojo savo klausim:
- Ar teisingai spju, Feride?
Jausdama, kad jam tai bus malonu, linkteljau galv, tarsi at
sakydama Taip.
- Nuostabu... Kaip smarkiai pasikeit mano likimas nuo va
kar dienos!
94
Atsirms rankomis krslo, kuriame a sdjau, atlo, jis

pasilenk prie mans. Jauiausi apsupta i vis keturi pusi.
Labai jau gudriai sugalvojo - prijo prie mans visai arti n pir
tu nepaliets. A susigiau kaip eiukas, traukiau galv pe
ius, prisiplojau prie atloo. Vengdama jo artumo, miau aisti
su skepetaite ir paklausiau:
- K gi silo tas tavo dd?
- Nemanom dalyk. Jis nori pasiimti mane pasiuntinyb
sekretoriumi. Jis mano, kad neturti kokios nors profesijos arba
tarnybos - didelis vyro trkumas. Pakartosiu jo odius: Gal, sako jis, - ir Feridei patiks galimyb vliau ivaiuoti Europ
kaip diplomato monai... Ir taip toliau, ir panaiai...
Ms pokalbis gavo rimt gaid, Kiamranas atsities, ir a,
pajutusi, kad apsuptis baigsi, paokau i vietos.
Kalbjoms toliau.
- Kodl sakai, kad tai nemanomas dalykas? Argi tavs paties
nevilioja galimyb vaiuoti Europ?
- A ne apie tai. Juk a dabar negaliu daryti k panorjs,
dl kiekvieno sprendimo, susijusio su ms gyvenimu, privalau
atsiklausti tavs, argi ne taip?
- Tuomet tu gali vaiuoti.
- Vadinasi, tu, Feride, neprietarauji, kad ivykiau i
Stambulo?
- Juk sakei, kad vyrui reikia turti profesij...
- O tu mano vietoje ar vaiuotum?
- Manau, vaiuoiau, ir manau, kad tau irgi reikia vaiuoti.
Neslpsiu, itaip kalbjo vien mano lpos. Mano vidinis bal
sas kalbjo visai kitaip, netgi prieingai. Taiau nepasakysi, kad
a neturiu teiss atsakyti kaip atsakiau. Kaip kitaip a galjau at
sakyti mogui, kuris klausia: Ar galiu tave paliks ivaiuoti?
Kita vertus, taip lengvai gavs sutikim skirtis, Kiamranas pa
sijuto skaudintas. Neirdamas mane, jis pavaikiojo po kam
bar, paskui sugro prie mans ir pakartojo t pat klausim:
iaukut
95
- Vadinasi, tu manai, kad bus teisinga, jei priimsiu dds pa

silym?
- Taip.
- K gi, pagalvosime. Dar turime laiko iki galutinio atsakymo.
Mano irdis suspurdjo. Argi tas pagalvosime reikia, kad
daugiau joki klausim nebra?
miau kalbti rimtai kaip suaugusi, kaip i mans visi pasta
ruoju metu ir reikalavo.
- A nematau, dl ko ia dar reikt galvoti? Dds pasily
mas i tikrj labai geras. Trumpa kelion niekam nepakenks.
- Tu manai, kad tokia tarnyba - trumpa kelion?
- inoma, labai ilga jos juk nepavadinsi. Vieneri, dveji, treji,
na, ketveri metai. N mirktelti nespsi, kaip prabgs... Be to, tu
juk retkariais parvaiuosi...
Tuos metus - vieneri, dveji, treji, ketveri - a taip lengvai
skaiiavau pirtais, kad...
*
Po mnesio mes ilydjome Kiamran i Galatos uosto garlaiv.
Visi giminaiiai gyr mane u tai, kad kalbjau Kiamran vyk
ti Europ. Nepatenkinta buvo tik Miugiana. Ji para man i
Tekirdago: Negerai padarei, Feride. Nereikjo leisti. Pagalvok,
patys graiausi js metai praeis isiskyrus. Argi gerai? Ketveri
metai vis dlto!
Bet tie metai prabgo kur kas greiiau negu man Miugiana.
Kai Kiamranas po ketveri met drauge su savo atsistatydi
nusiu dde sugro Stambul, a buvau tik prie mnes baigusi
mokykl.
Baigti mokykl! Mokydamasi joje, t nir pastat vadinda
vau narvu. Sakydavau, kad ta diena, kai su diplomu - nesvar
bu, blogu ar geru - atsidursiu u jo sien, man bus isivadavimo
vent. Bet kai vien grai dien narvo durys i tikrj atsivr,
96
ir a su nauju juodu arafu, su mane gerokai paauktinaniais

auktakulniais bateliais atsidriau gatvje, nelabai suvokiau, kas
atsitiko. O ia dar teta Besime ikart pradjo ruotis vestuvms.
Visa tai imu mane i vi.
Namai buvo pilni moni: zujo daytojai, dailids, siuv
jai, giminaiiai, suvaiav i tolimiausi pakrai. Visi turjo
darbo. Vieni jau ra kvietimus vestuves, kiti, pirkdami ko
trksta, vainjo po turgus ir parduotuves, treti siuvo. O a bu
vau kaip be vietos. Ne tik jiems nepadjau, bet krsdama viso
kias kvailystes tik kliudiau dirbti. Mane buvo apms kakoks
kvailiojim las. Kaip ir senais laikais, vediojausi paskui save
br pas mus vieini vaik. Su jais mes vertme visus namus
auktyn kojomis.
Remontavo net virtuv - da sienas ir lubas. Todl naujasis
virjas perkl vis savo k palapin sodo pakratyje ir gami
no valg tiesiog po atviru dangumi.
Vien vakar pamaius, kad jis prie savo palapins kepa sau
sainius, man kaipmat topteljo nutrktgalvikas planas.
- Vaikai, - tariau a, - js pasislpkit u vitidi ir pabkit ty
liai, kad n garso negirdiau. Nukniauksiu i virjo saldumyn.
Neprajo n penkios minuts, ir a jau atbgau pas savo ma
uosius draugus su pilna lkte.
Buvau numaiusi sausainius idalyti vaikams ir isiuntinjusi juos po sod lkt paslpti vitidje. Bet man ir galv
neatjo, kad aptiks vagyst ir persiuts virjas ims blakytis
po sod.
Netrukus prie virjo palapins prasidjo tikr tikriausia pa
saulio pabaiga. Paleids gerkl jis rk: Prisiekiu Alachu ir vi
sais ventaisiais, sulauysiu vagiiui visus onkaulius! Maieji,
nebeklausydami, k a jiems sakau, isigand isislapst po visus
kampus, ir gerai padar, nes po valandls virjas aptiko ms
pdsakus ir mosuodamas miliniku samiu lyg kokiu vzdu it
pakvais puol mums i paskos.
iaukut
97
Suprats, kad vyriausia ia esu a, kitus vaikus jis paliko ra

mybje ir nusivijo mane. Bgdamas paslydo, isities kiek ilgas
ir dl to dar labiau siuto.
Virjas buvo mogus i alies, ir visas nuotykis galjo man
brangiai kainuoti. Jeigu jam bt pavyk mane sugauti, net ne
spjus pasiaikinti, kas esu, jis bt kelis kartus taip vos man
tuo savo samiu, kad paskui i gdos nebt buv kur dti aki.
Kadangi kelias namus buvo atkirstas, nieko negalvodama,
garsiai spiegdama kriau tiesiai gatvs link.
Ai Alachui, kad nuo ryto namie dirbusi madmuazel siu
vja ir jos padjja Dilbera buvo ijusios sod pakvpuoti
grynu oru.
Pastojusi joms keli ir rkdama Vejasi!, puoliau madmua
zelei ant kaklo, o paskui pasislpiau jai u nugaros.
Dilbera ities rankas, mgindama atimti i virjo samt.
- K darai? Gal iprotjai? Juk ia panel nuotaka! - suuko ji.
Kitu metu u odio nuotaka paminjim Dilber biau
kaip reikiant ibarusi. Bet dabar buvau taip persigandusi, kad
rkiau kartu su ja:
- Tikrai, prisiekiu Alachu, a tikrai esu nuotaka!
Nesu maiusi kito tokio paiko ir usispyrusio mogaus, kaip
tas virjas. I pradi siuvjos ir jos padjjos odiais jis nepa
tikjo. Ne, negali bti, argi nuotaka imt vagiliauti, - pasak
jis, bet paskui atsipeikjs pridr: - Jeigu taip, tai atleidiu tau,
panele. Bet tursi nupirkti man naujas kelnes, nes pairk, kaip
per tave jas perpliau ties keliais.
Gridamas vargelis dar ir nos buvo nusibalnojs, bet, ai
Alachui, u tai atsilyginti nereikalavo.
Kad ir kaip maldavau laikyti t komedij paslaptyje, apie
j visi suinojo ir kiekviensyk prie stalo paaipiai vilgiojo
mane ir juoksi.
98
Iki vestuvi buvo lik trys dienos. Vien pavakar kartu su vai
kais prie galini sodo varteli okinjom per virvut, ir man vl
kliuvo. kart nuo ms eiasdeimtmets madmuazels siu
vjos, kuri apgyn mane nuo virjo.
- Praau js, panele, juk po keli dien mes kreipsims jus
madam e. Argi jums dera taip elgtis? Man reikia paskutin kart
pamatuoti, sugaiau vis pusvaland js iekodama, - barsi ji.
Blogiausia, kad ir teta Besime jo ivien su siuvja. Ijos rka
no veido buvo matyti - jei kilt ginas, ji palaikys madmuazel.
- Atsipraau, mademoiselle, a buvau ia pat. Prisiekiu, ne
girdjau, kaip aukte.
Neitvrusi teta sum mane u smakro, patapnojo per
skruost, kaip visuomet, kai nordavo pabarti, ir tar:
- Paukteli tu mano, tu juk ir negali nieko igirsti, nes pati
garsiausiai rkauji ir kvatojiesi. Jau imu drebti, kad ir po trij
dien prie svei neikrstum kokio pokto.
Nors ir lau labiau negu paprastai, t dien buvau keistai
susijaudinusi, ir mano irdis troko velnumo ir uuojautos.
Teta tebelaik mane u smakro, o a abiem rankom sumiau
sijono kratus ir padariau grakt reverans.
- Nesijaudinkite, teta, - tariau, - jau nebeilgai, liko pakentti
tik tris dieneles. Tuomet js man tapsite daugiau negu teta. U
tikrinu jus, kad t idaig, kuriomis alykuu kamuodavo savo
tetul, Ferid nebedrs krsti gerbiamajai poniai.
Teta susigraudino ir pabuiavo mane abu skruostus.
- A visada buvau tau motina, Feride, ir tokia liksiu, - pa
sak ji.
Susijaudinusi a apkabinau tet per kelius, pasistiebiau ir taip
pat kaip ji mane pabuiavau abu skruostus.
iaukut
99
Kai madmuazel ant itiest rank pakl mano balt suknel,

kuriai pabaigti buvo lik vieni mamoiai, pajutau, kad raustu.
Apkabinusi ibuiavau visus, kas buvo kambaryje, ir pradjau
maldauti:
- Praau js, visi ieikite. A negalsiu apsirengti prie js.
Bus tikras spektaklis, kai alykuu, apsivilkusi suknel su leifu,
virs povu. Viepatie, kaip juokinga! Ir pati tikriausiai juoksiuos.
O juk praiau: Leiskit man bti su paprasta suknele, bet niekas
nenorjo n klausytis.
Kai madmuazel su suknele ant rank m artintis prie ma
ns, a tarsi mediojamas pauktis miau blakytis po kambar ir
virpdama sispraudiau kamp.
Laukiantys u dur triukmavo ir tbt norjo siverti
vid.
- Praau js, dar truputl palaukite, - maldavau a, - dar
valandl. Visus paauksiu.
Bet jie netikjo.
- Meluoja, paauks, kai jau bus nusivilkusi suknel, - kavo
jie ir klibino dur ranken.
Ir tai t akimirk tarp ms prasidjo jaudinanios
grumtyns.
Dideli ir mai - visi, kuriuos buvau ipraiusi i kambario,
grumdydamiesi, juokdamiesi ugul duris. O a i vis jg
stengiausi rankomis atremti puolim.
Koridoriuje kaukjo geleimi kaustyti bateliai. Puolimas...
puolimas... Karas... tuos ksnius subgo visas namas.
Madmuazel auk man per pet:
- Pasitraukite, dl Dievo meils, liaukits, suknel plyta... bet niekas jos net negirdjo.
Staiga u dur stojo tyla. Prie dur priartjo ingsniai ir pa
sigirdo Kiamrano balsas:
100
- Atidaryk, Feride, tai a. Juk man nedraudiama. leisk, atei

nu tau padti, girdjau, kaip aukeisi pagalbos, ateinu pas tave.
Tuomet a tariau:
- Tiek to, tegul visi eina, bet tik ne tu. Dl Dievo meils, tu
neik. A tikrai verksiu, - pradjau maldauti.
Taiau Kiamranas nekreip dmesio mano maldavimus. Jis
peiu pastm duris, ir abi j puss atsivr.
A klykdama puoliau kert, pakeliui pagriebusi kakok ap
siaust, apsisiauiau juo ir susigiau.
Madmuazel vos neapalpo.
- Galas mano graiajai suknelei, - klykji raudamasi plaukus.
Kiamranas sitvr apsiausto krat ir juoksi.
- Laikas pripainti savo pralaimjim, Feride, - pasak jis. Leisk vilgtelti suknel.
A nestengiau nei pajudti, nei k sakyti.
Po valandls jis ts:
- Feride, a k tik grau. Esu labai pavargs. Negaiink ma
ns, degu i nekantrumo pamatyti tavo suknel, ir jeigu spyriosies, bsiu priverstas panaudoti jg. Skaiiuoju iki penki: vie
nas, du, trys, keturi, penki...
Kad ir labai ltai skaiiavo, itars penki, Kiamranas truk
teljo u apsiausto, bet pamats mano aarot veid, labai suglu
mo, paskui jga igrdo visus i kambario ir udar duris.
Madmuazel i nuostabos neteko ado. Kiamranas irgi
jautsi panaiai, bet po valandls baikiai praneko pris
lgtu balsu:
- Atleisk man, Feride, - tar jis. - A tik norjau truput pa
juokauti. Maniau, jau galiu, turiu teis. Bet tu vis dar vaikas... Ar
atleidi man?
Tebeslpdama veid po apsiaustu, atsakiau:
- Gerai, bet tu turi tuoj pat ieiti.
- Su viena slyga. Lauksiu tavs sodo gale prie didiojo
akmens. Prisimeni, vien vakar prie ketverius metus mudu
iaukut
101
toj vietoj susitaikm. Padaryiau dabar t pat. Ar duodi od,

kad ateisi?
Valandl pasvyravusi, atsakiau:
- Gerai, ateisiu. Bet dabar ieik.
Varg madmuazel su tokia laukine nuotaka bijojo net
kalbti. Nepraverdama burnos, ji nureng mane, ir a vl ap
sivilkau savo rausv trump suknel, usiriau ant jos juod
mokyklin prijuost. N nevilgteljusi Miugian ilkiau
i kambario ir tol prausiausi altu vandeniu, kol nedingo aki
raudonumas. Kai nusileidau sod, jau buvo pradj temti.
Dabar man reikjo niekieno nepastebtai prasmukti per sod
pas Kiamran.
Apsimesdama, kad tik iaip sau vaiktinju, a i lto apjau
virtuv, nekteljau su virju, paskui pasukau vart link. Buvau
sugalvojusi i pradi sumtyti pdas, o tada patvoriu nuslinkti
iki akmens. Bet...
*
Atlapotoje, kaip paprastai, ms tarpuvartje a pamaiau auk
t moter, apsisiautusi juodu arafu. Jos veid deng adra. At
rod, tartum ji kako iekot ms namuose, bet nedrst eiti.
Kiamranas jau seniai lauk mans. Pabgusi, kad staiga gali
pasirodyti, jog po adra yra kokia nors pastama, kuri mane
ukalbins ir sugaiins, a nusprendiau pasukti kitu keliu tarp
medi. Bet tuo metu ji paauk mane:
- Panele, ar galiu jus valandl pakalbinti?
Turjau grti ir nueiti prie vart.
- Praom, ponia, ar ko nors pageidaujate? - paklausiau.
- Ar ia amin atils generolo eifetino namai?
- Taip, ponia.
- O js irgi ia gyvenate?
- Taip.
102
- Tuomet turiu vien praym.

- Sakykite, ponia.
- A noriu pasikalbti su ponia Feride.
A net krpteljau ir kad nesusijuokiau nuleidau galv. Tas
pirm kart igirstas ponia man skambjo be galo neprastai...
Nedrsau pasisakyti, kad ponia Ferid a ir esu. Kandiodama
lpas, tariau:
- Praom, ueikite. Malonkite eiti namus, ten jums pa
kvies poni Ferid.
jusi pro vartus, juodu arafii apsisiautusi moteris prisiar
tino prie mans.
- Kaip gerai, vaikuti, kad sutikau jus, - pasak ji. - Noriu
paprayti js pagalbos - bkite mano pokalbio su ponia Fe
ride liudinink. Jeigu galima, noriau, kad niekas apie j ne
suinot.
Pavelgiau j nustebusi. Buvo jau gana tamsu, ir a negal
jau irti jos veido po adra. Valandl pasvarsiusi, nuspren
diau prisipainti.
- Ponia, - pasakiau, - kadangi nesu tinkamai apsirengusi,
negaljau i karto jums prisipainti, bet Ferid esu a.
Moterik susijaudino.
- Ar js esate ta pati Ferid, kuri iteka u Kiamrano?
- Pas mus yra tik viena Ferid, ponia, - nusijuokiau a.
Moteris sujuodu arafu mai nutilo. Kodl ji, prie valand
l taip nekantravusi kuo greiiau pamatyti Ferid, dabar stovjo
prieais mane lyg stabo itikta? Gal netikjo, kad Ferid - tai
a? O gal kas nors kita? Stengdamasi neparodyti savo nuostabos,
paraginau j kalbti:
- Laukiu js paliepim, ponia.
Keista, bet moteris ir dabar nepravr burnos.
Sodo gilumoje po mediais pastebjau suoliuk.
- Jei nortumte, galime pajti, - pasiliau a. - Ten niekie
no netrukdomos galsime pasinekti.
iaukut
103
Moterik tyljo ir mums atsisdus ant suoliuko. Bet paskui

ji, matyt, pasiryo, staigiu judesiu atmet adr, ir a ivydau
proting, nerving trisdeimtmets moters veid. Nors jau buvo
gerokai sutem, bet buvo galima pastebti, kad jos veidas labai
iblyks.
- Ponia Feride, - praneko ji. - A atjau pas jus vienos se
nos savo draugs praymu. Bet nemaniau, kad tas man kliuvs
pareigojimas bus toks sunkus. A k tik norjau pasimatyti su
jumis, o dabar mieliau i ia pabgiau.
Mane nukrt iurpas, irdis pradjo smarkiai plakti. Bet jau
iau, kad jei jos nepadrsinsiu, ji i tikrj pasielgs, kaip sako pabgs. Stengdamasi atrodyti kiek manoma ramesn, tariau:
- Praymas yra praymas, ponia. Bkit drsi. Ar jus atsiun
tusi draug mane pasta?
- Ne. Tikriau, asmenikai js ji nepasta, bet ino, kad js
pono Kiamrano suadtin.
- Ar ji pasta Kiamran?
A irgi nebeturjau jg klausinti. Nors miriau i smalsu
mo, bet manau, jei ji i tikrj bt pasiryusi staiga ieiti, a
nebiau jos vijusis.
- Klausykite mans, ponia Feride. Jums neaiku, kodl a
staiga susvyravau. Tikrai maniau, kad susitiksiu su subrendusia
suaugusia moterimi. O pamaiau mokinuk. Bijau jus nulidin
ti. tai dl ko pasidariau tokia nerytinga.
Nepastamoji mans gailjosi. Tai ugavo mano savimeil
ir grino jgas.
A paokau, atsirmiau nugara u suoliuko augant med,
apkabinau j atgal atlotomis rankomis ir tariau ramiu, bet gan
sakmiu balsu:
- Turint pareigojim, nedera prarasti ryto. Matau, kad da
lykas, kur norite man pasakyti, labai svarbus. Todl bus daug
geriau, jei mes atmesime gailest ir kalbsims atvirai.
104
Matydama mano atkaklum moteris susikaup ir paklaus:

- Ar js labai mylite Kiamran?
- Nematau ia jokio ryio su jumis, ponia.
- Matyt, yra, ponia Feride.
- A jums jau sakiau, jei nesineksime atvirai, mums nieko
neieis.
- Gerai, tebnie. Turiu jums praneti, kad Kiamran, be js,
myli dar viena moteris.
- Gali bti. Kiamranas turi daug dorybi. Nematau nieko
blogo, jei jis dar kam nors krito ak.
Labai gerai supratau, kad t ram ir nuostab vasaros vaka
r, kai nejudjo n vienas medio lapelis, mane uklupo netikta
audra, ir neinia i kur mane mai upldo be galo stiprus ry
tas jai pasiprieinti.
Paskutin mano fraz nuskambjo iek tiek ironikai. Nesistodama moteris kakaip keistai atsities, nervingai patamp
savo arafo galus, sitvr suoliuko turklus, ir a pajutau, kad
ji taip pat apsisprend kuo greiiau ubaigti pokalb. Ji praneko
greitai ir abejingai tarytum maina:
- I pradi js man pasirodte esanti visikai vaikas, bet da
bar supratau, kad prie mane be galo protinga ir suaugusi mergi
na. Kiamranas, deja, js deramai nevertino. Neinau, gal jis ir
vertino, tik paskui pasidav laikinam silpnumui. Vienu odiu,
prie kelet met Europoje jis susipaino su mano drauge. Nei
nau, ar bus gerai, jeigu papasakosiu jums daugiau smulkmen?
A linkteljau:
- Taip, nes man reikia sitikinti, ar js kalbate ties.
- Mano draug vardu Miunevera. Ji vieno i sultonui arti
m dvariki dukt. Buvo itekjusi u savo pirmosios meils,
bet laims nepatyr. Paskui susirgo. Daktarai patar isisti j
Europ. Kaip tik tuo metu, kai ji pasveikusi jau buvo susiruousi
grti tvyn, j uklupo nauja meil. Kiamranas tuomet buvo
atvaiavs veicarij. Neinau - gal atostog, gal su reikalais.
iaukut
105
Ten jie ir susipaino. Kiamranas buvo atvyks savaitei, bet ibu

vo du mnesius. Atrodo, kad dl to net buvo nubaustas.
- Jums leidus, noriau paklausti, - pertraukiau j. - Kodl
js draug nori, kad a visa tai suinoiau?
Nepastamoji atsistojo. Sudjusi vien ant kitos pirtintas
rankas, ji pasak:
- Tai sunku paaikinti. Bet Miunevera iandien js prieas.
- Apsaugok Viepatie!
- Taip, Feride. iaip ji nra blogas mogus. Ji labai jautri.
Kiamranas jai ne vien nuotykis. Ji tikjosi u jo itekti. Jei ia
ir yra kas kaltas - tai tik Kiamranas. Jis nuslp nuo jos, kad yra
susiadjs su kita. A miausi ios nemalonios misijos tik dl
to, kad varg Miunevera nenumirt.
- Kaip man patikti js odiais?
- Kodl turiau jums meluoti? Suinojusi, kad Kiamranas
veda, Miunevera tikrai nebeturs jg gyventi.
- Gaila vargels.
- O man js abiej gaila.
Tarsi nordama parodyti, kad ji nujo per toli, mosteljau
ranka ir nusijuokiau:
- Dl mans bkite rami, galvokite tik apie savo draug.
- Kodl, ponia Feride? Teisyb, mudvi su Miunevera labai
senos draugs. Bet ir js puiki ir visikai niekuo nekalta jauna
mergina. Todl ir jus ujauiu...
kart a pykteljau.
- ito a jums neleisiu, - pasakiau grietai. - Ir manau, kad
mums nebeliko apie k kalbtis.
Tarsi nordama kak parodyti, nepastamoji mums kal
bantis kelis kartus buvo atidariusi ir vl udariusi savo rankin.
Matydama, kad a nusiteikusi baigti pokalb, ji itrauk i jo su
glamyt popieriaus lap ir ities man.
- Ponia Feride, a bijojau, kad js manimi nepatiksite, to
dl atsineiau vien Kiamrano laik. Neinau, ar tas laikas jus
nulidins...
106
I pradi t laik norjau ididiai atstumti, bet paskui su

sigriebiau, kad galbt darau neteisingai.
- Jei norite, a jums j paliksiu. Paskui perskaitysite. Mano
draugei jo daugiau nebereikia...
A gteljau peiais.
- Man irgi jo nereikia. Jai - tai prisiminimas, veriau tegul
pasilaiko. Bet jei leisite, perbgiau akimis.
Buvo jau visai tamsu. Ijau i po medi tankms alj ir
atpainusi raysen pradjau skaityti.
Mano Geltonoji Glele, - taip prasidjo laikas. Toliau keli literatriniai pavyzdiai. Kaip em rytais nutvieskia pate
kjusios sauls spinduliai, taip ir jo ird uliejo skaisti viesa,
pasirodius Geltonajai Glelei. Mano ird apm nesupran
tamas diaugsmas. Man vaidenosi, kad mans laukia kakas ne
paprasta, - buvo parayta laike. Ir it vien vakar viebuio
parke siiebus viesai, prieais save jis ir pamats t stebukl Geltonj Glel.
A taip greit rijau akimis laik, kad beveik visai ugesusioje
vakaro viesoje nebeskyriau eilui ir nesiminiau viso jo turi
nio. Tik pabaig kakodl perskaiiau net kelis kartus. Dar ir
iandien matau j prie savo akis:
Mano irdis tuia. Jauiau tik begalin trokim mylti. Ir
tik pamaius js grakt, liekn liemen, js mlynas kaip i
buokls akis, visos gyvenimo spalvos pasikeit...
Nepastamoji i lto prisiartino prie mans ir praneko vir
paniu balsu.
- Feride, a jus skaudinau. Bet patikkite... - tar ji, matyt,
nordama dar kak paaikinti.
Bet a krpteljusi nutraukiau j ir itiesiau laik.
- Kodl js taip manote? - paklausiau. - ia nra nieko, kas
skaudint. Labai paprasta istorija. A net noriau jums pad
koti. Js man atskleidte teisyb. O dabar, jei leisite, noriau su
jumis atsisveikinti.
iaukut
107
Linkteljau galv ir engiau namo link. Bet ji vl mane pa

auk:
- Ponia Feride, atleiskite, dar valandl... K turiu pasakyti
savo draugei?
- Pasakykite, kad jos praym vykdte. Jai bus gana ios i
nios. Visa kita jos nelieia, - pasakiau.
Nepastamoji dar kak sak, bet a jos nebesiklausiau ir
greitai dingau tarp medi.
Neinau, kiek laiko Kiamranas lauk mans prie akmens,
kuriam neteko tapti ms antrojo susitaikymo liudininku. Bet,
manau, tikrai apstulbo, kai neteks vilties sulaukti atjo mano
kambar ir rado ant stalo laikel, parayt ant liniuoto mokykli
nio ssiuvinio lapo:
Kiamranai, a suinojau visk apie js roman su Gelto
nja Glele. Mes nebepasimatysime su jumis iki pat mirties. A
nekeniu tavs. FERID.
ANTROJI DALIS
B..., 19... rugsjis
- Nuo tada, kai atvaiavai, tu nieko daugiau neveiki, kiauras

dienas tik raai ir raai. Kas tie tavo nepabaigiami raymai? Sa
kyiau - laikas, bet ne - laiko ssiuvin niekas nerao. Gal
knyga, bet irgi - ne, nes, kaip inoma, knygas rao ilgaplaukiai ir
barzdoti ulemai*. O tu dar visai vaikas, keli sprindiai didumo.
Ir k gi tu ten raai taip be perstojo, n neatsikvpdama?
Taip mans klaus senas viebuio kambarinis Hadi Kalfa.
Niniuodamas po nosimi kakoki dainel, jis daugiau kaip va
land veit u dur grindis. Dabar pavargo ir, jo paties odiais,
usuko pas mane paplepti.
vilgteljusi Hadi Kalf, pratrukau juoktis:
- I kur toks drabuis, Hadi Kalfa?
Paprastai jis rydavo balt prijuost, o iandien buvo apsi
vilks lopytus perlopytus ilgus markinius ir, kad basas nepaslyst ant lapi grind, rmsi stor lazd.
- K padarysi! Moterik darb dirbu, moterikai ir apsi
rengiau.
Be kaimyns i gretimo kambario, Hadi Kalfa buvo vienin
telis mogus, kuris usukdavo mano kambar. Pirmosiomis
dienomis jis varydavosi, atjs su kokiu nors reikalu trinktel
davo durimis ir garsiai pranedavo:
* Ulemas - teologas.
iaukut
109
- ia a. Usidenk galv.
A juokdavausi:
- Na k tu, Hadi Kalfa... Kas atsitiko? Dl Dievo... Argi tarp
ms yra koki paslapi?
Jis dar labiau suraukdavo savo rst veid:
- A-a! Nieko tu neimanai... Argi galima taip paslapiom ei
ti Islamo suadtini kambar? - prikidavo jis man.
Islamo suadtins, matyt, reik moterys. Bet mokytojos
orumas neleido man to klausinti. Pamau, tarytum juokais,
iaikinau jam, kad beprasmika rodyti toki perdt pagarb.
Ir dabar Hadi Kalfa tik pabeldia mano duris ir nesivary
damas eina.
Matydamas, kad vis i jo pasiaipau, senis buvo besieidis,
bet apsigalvojo.
- Tu tyia mane erzini, nori, kad supykiau, bet a nesu
pyksiu...
Paskui valandl patyljo, lidnai pavelg mane ir pridr:
- Juk tu itam kambary kaip paukt narvelyje viena kamuojies. Poktauk sveikat, pasismagink truput - ne nuodm...
O kai geriau susipainsim, a tau net paoksiu, kad pralinksmtum. Susitarm, mano ponia?
Nelengva buvo paaikinti Hadi Kalfai, kodl ir k a raau.
- inai, Hadi Kalfa, mano raysena leiva kreiva. Tad ir
stengiuos imokti graiau rayti. Rytoj prasids pamokos, neno
riu, kad vaikai vaipytsi.
Tarsi pozuodamas fotografui, Hadi Kalfa pasirm ant laz
dos ir gudriai ypteljs prabilo:
- Meluoji, vaikeli, meluoji... Ar inai, kiek pavasari jau
nugyveno Hadi Kalfa? Daug, oi daug. Mat moni, kurie ti
kr siulius* vinguriavo, o tie j rainiai nebuvo verti n dviej
skatik. Mat ir toki, kuri braias primin skruzdli kojyi
* Siuliusas - viena arab braio ri.
110
raizgalyn smlyje, o jie pasiek visko, ko reikjo. Tu net nesi

vaizduoji, kiek a puspadi nutryniau, kiek visoki tarnautoj
maiau vairiose staigose. Slegia tave kakas, slegia, bet mums
tai nerpi. Viena tik tau patariau - raydama stenkis neisiraaluoti pirt, nes vaikams bus juokinga. Na gerai, tu rayk, o a
einu toliau grind veisti.
*
Kai Hadi Kalfa ijo, vl atsisdau prie stalo. Bet rayti nebe
stengiau, jo odiai privert mane susimstyti.
Taip, jis teisus. Juk a jau suaugusi, mokytoja, kuri rytoj eis
klas. Vadinasi, turiu stengtis, kad mano vaikikumo nebelikt
n yms. I tikrj, k rodo mano raaluoti pirtai, kuriuos pa
stebjo Hadi Kalfa, ir raalu iterliotos lpos? Ar ne dl t raa
lo dmi kas vakar, vos tik pasilenkiu prie ssiuvinio, prie akis
ikyla pensiono gyvenimas ir apsupa mons, kuri jau niekada
gyvenime nebesutiksiu?
Ir dar kiti Hadi Kalfos odiai man neina i galvos: Juk tu
itam kambary kaip paukt narvelyje viena kamuojies...
Ne, negali bti, kad a, visiems laikams itrkusi i narvo,
iandien kai kam vl atrodau kaip pauktis narve. Be to, ir odis
paukt man primena alykuu, kuri nori iskleisti pakirstus
sparnus ir praioti uiaupt snap. Jeigu Hadi Kalfa ir toliau
taip kalbs, bijau, kad ms santykiai gali sugesti.
Ir vis dlto tenka labai pasistengti, kad kas vakar tsiau
dienorat ir griau praeit, t lykt joje likus pasaul.
*
An vakar pasikalbjusi su nepastamja jau savo kambar.

Akmenimis grstame kiemelyje staiga pamaiau tet ir norjau
smukti koki tamsi kertel, bet ji mane pastebjo.
iaukut
111
- Kas ia? - kteljo ji. - Ar ne tu, Feride? - Ko slapstaisi?

Tyldama stovjau prieais j. Mes nematme viena kitos
veido.
- Ar ir vl k nors ikrtei?
Rods, kakieno neregima ranka spaudia man gerkl,
gniauia kvap.
- Teta, - tariau.
Jeigu teta tuomet man bt tarusi kok veln odel, pri
glaudusi, paglosiusi plaukus, su aaromis biau puolusi jai
glb ir visk papasakojusi.
Bet ji nepajuto, kad mano nuotaika ne tokia kaip visada. Kas
tau vl atsitiko, Feride? - tepaklaus ji. Ji visada taip klausdavo,
kai pristodavau prie jos su kokiu nors praymu. Bet t vakar man
pasirod, kad ji norjo man pasakyti: Na, liaukis pagaliau.
- Ne, teta, - atsakiau, - nieko neatsitiko. Jei leisi, a tave pa
buiuosiu.
iaip ar taip, teta man atstojo motin. Nenorjau su ja isi
skirti nepasibuiavusi.
Nelaukiau atsakymo, stvriau u rank, pabuiavau tamsoje
abu skruostus, o paskui akis.
*
Mano kambaryje buvo baisi netvarka. Suknels imtytos kur

pakliuvo. Pro atlapas duris i spintos versi bet kaip sugrsti
baltiniai. mogui, pasiryusiam engti tok ingsn, nederjo lyg
kokiai moksleivei palikti taip sujaukto kambario. Bet k padary
si, jei laiko tiek maai?
Bijodama, kad pamats vies lange, kas nors sugalvos pas
mane usukti, lempos nedegiau ir tamsoje brkteljau kelis at
sisveikinimo odius.
Paskui isimiau i spintos raudonu kaspinu perrit savo di
plom, kelis niekniekius, susijusius su brangiais prisiminimais,
112
po mamos mirties likusius auskarus, ied, dar kelias brangeny

bes ir visk susidjau savo mokyklin lagamin.
Gal taip i svetim nam bga vaikiai? - pagalvojau su
kartliu.
Kur eiti susimsiau tik atsidrusi gatvje. I tikrj, kur
man eiti? Ryt juk bt daug lengviau. Galvoje mkiojo vi
sokie planai. Bet svarbiausia buvo kur nors praleisti i nakt.
Kur galiau prisiglausti tokiu vlyvu metu? Kad ir buvau daug
k apgalvojusi, bet negaljau su lagaminu rankose slampinti po
laukus. Po valandls namie kils smyis. Vengdami gdos, po
licij turbt nesikreips. Bet po apylinkes, inoma, prads iekoti.
Traukinys, garlaivis, net veimas - netiko. Labai greitai galjo
aptikti mano pdas. Pasiryau gyventi savarankikai, ir jau nie
kas nebepriverst mans grti namo. Taiau namikiams mano
sprendimas gali pasirodyti vaikikas kvailiojimas, usispyrusios
mergiots geidis, ir mes visi tik tuiai kankintums.
Buvau tvirtai nusprendusi rytoj parayti tetai, kad liautsi
mans iekoti ir niekados nebemint mano vardo. Bet vakar,
kur dtis vakar?
Pirmiausia galv atjo netoliese gyvenanios draugs. Jos,
inoma, graiai mane priimt. Bet mano poelgis joms galt pa
sirodyti truput nepadorus. Ir primusios mane tegu ir vienai
nakiai, jos bijot netekti gero vardo. Ir turiau juk joms ka
kaip paaikinti tok vl savo apsilankym. Jauiau, kad man ne
uteks jg svetimiems monms aikintis ir klausytis j pamo
kym. Be to, mones, kuri vardai man pirmiausia ov galv,
painojo ir mano namikiai. Mans pasiged, jie pirmiausia puls
iekoti pas juos. O ar draugi tvai vidurnakt mans iekan
tiems namikiams idrs pasakyti Ne, ia jos nra?
Eiti stoties link prospektu buvo pavojinga, ir a pasukau Ierenkiojaus skersgatviais.
Tamsa darsi vis tirtesn. Mano rytas pamal m bls
ti, bet staiga galv ov viena mintis. Prie kokius atuonerius,
iaukut
113
gal deimt met ms pastam namuose buvo viena indyv,

ms giminait. Ji gyveno Sachrajidedite ir danai lankydavosi
pas mus.
Syk pernai, grdami i ilgo pasivaikiojimo, buvome pas
j usuk ir kok pusvaland ilsjoms sode. A jai atiduodavau
savo senus daiktus, ir ji buvo man ypa prielanki. Jei i nakt
praleisiau pas j, niekam i namiki n galv neateit mans
ten iekoti.
Gatve nuriedjo emigranto veimas. Jau buvau j besusistabdanti, bet tai bt pernelyg pavojinga, be to, ir smulki
neturjau.
Kitos ieities nebuvo, ir a patraukiau Sachrajidedito keliu
psiomis. Pastebjusi tamsoje kok el ar igirdusi ingsnius,
virpdama i baims sustingdavau vietoje. Bet kas bt tars k
nors negera, pamats tamsoje purviname kelyje vieni moter.
Ai Dievui, nieko nesutikau. Tik kart pajutau pavoj, kai jau
palei vieno sodo tvor. Prieais traukdami dain pasirod keli
igr vyrai. Virpdama perlipau per neaukt sodo tvor ir u
jos palaukiau, kol girta draugija praeis pro al. Jei sode bt
buvs uo, man bt buv riesta.
Jau pasiekusi Sachrajidedito gatv, sutikau sarg, tingiai
velkant savo lazd ir stumdant alikel iukles. Bet ir ia man
pasisek. Jis mans nepastebjo ir pasuko onin gatvel.
Pamat mane, indyv ir senas jos vyras labai nustebo. A
jiems pasekiau pasakl, kuri buvau sugalvojusi pakeliui. Mes
su dde, vyriausiuoju, mamos broliu, grome i Uskiudaro*. Pa
keliui sulo veimo ratas. Tokiu vlyvu metu mes neradome
kito veimo. Nori nenori, teko eiti psiomis. I tolo pamatme
vies js lange. Dd ir sako: Na, Feride, ia gyvena mums
nesvetimi mons. Tu paviek i nakt pas indyv. O a per
nakvosiu pas savo pastam ia netoliese.
* Uskiudaras - vienas i Stambulo rajon.
114
Tai nebuvo sklandi pasakait, kuria ie nuoirds mons ga

lt lengvai patikti. Bet priglausti vienai nakiai maj poni
jiems buvo tokia garb, kad jie daugiau nieko ir nebeklausinjo.
Kit ryt varutl levandomis kvepianti lova, kuri indyv
buvo man paklojusi, buvo tuia. Jeigu ji ir tar k nors negera,
buvo per vlu - ir paukt iskrido, ir karavanas ikeliavo.
*
T nakt, indyvs kambaryje ugesinusi vies ir smeigusi akis

tams, sukriau vien plan.
Raudonu kaspinliu perritas diplomas, kuriam, maniau, bus
lemta be naudos dlti spintos kamputyje, staiga mano akyse
gijo ypating reikm. Visos mano viltys dabar buvo susijusios
su tuo popieriaus laktu, apie kur visi taip pagarbiai kalbjo. Jo
dka a galsiu mokytojauti kurioje nors Anatolijos gubernijoje
ir vis gyvenim praleisiu tarp vaik, linksma ir laiminga.
Kol ivyksiu i Stambulo, nutariau apsistoti Ejupsultane* pas
Giulmisal. Ji buvo mano mamos aukl. Kai mama itekjo, j
atleido ir tais Ejupe vienos senos prievaizds padjja.
Ji labai myljo mano motin, bet su tetom nesutar. Kol buvo
gyva senel, Giulmisala kartais ateidavo pas mus, atnedavo man
marg Ejupo aisliuk. Bet po senels mirties ji liovsi mus lan
kiusi, ir tetos pasisteng jos vard kuo greiiau pamirti. Matyt,
praeityje tarp j bta kakokio kiviro.
odiu, Stambule man nebuvo saugesns vietos, kaip Giulmisalos namai.
Teta, gavusi mano laik, kur jau kriau mintyse, tik apsi
verks ir nieko daugiau nesigriebs. O jis - kad ir koks bt, vis
dlto mogus. Net suseks mano pdas, nemanau, kad drst
pasirodyti.
* Ejupsultanas - vienas i Stambulo rajon.
iaukut
115
Anksti ryt prijau prie Giulmisalos varteli. Apsigobusi

skarele iki pat chna nudayt antaki, sispyrusi pirties klum
pes eiminink mazgojo kiemo grindin.
Tyliai stovjau prie varteli smeigusi j akis. Kadangi bu
vau usidengusi veid, Giulmisala mans nepaino ir sutrikusi
pasiirjo pablukusiomis mlynomis akimis.
- Ar ko nors nortumte, ponia? - paklaus ji.
Kelis kartus nurijusi seil, paklausiau:
- Argi mans nepainai, aukle?
Mano balsas j taip priblok, kad paokusi ji puol kartoti:
- O Visagali Alache! O Visagali Alache!.. Atsidenk veid,
ponia!
Pastaiusi savo lagaminl ant drgn akmen, praskleidiau adr.
- Giuzid! Mano Giuzid atjo! Ak, mano vaikeli!
Apkabinusi mane plonomis gyslotomis rankomis, ji vis kar
tojo raudodama:
- Ak, mano vaikeli, ak, mano vaikeli!..
A supratau, kodl ji taip susijaudino. Man augant, ji da
nai sakydavo, kad darausi vis panaesn savo amin atils
mam. O jos viena draug pritar: Balsas, veidas - visai toks
pat, kaip dvideimtmets Giuzids. Negaliu klausytis Ferids
be aar!
Ir Giulmisala susijaudino btent dl to. Niekada anksiau
nebuvo atj galv, kad aaros gali bti tokios graios, kol ne
pamaiau verkiant ios senos erkess.
Motin prisimenu labai miglotai. Jos nerykus veidas, kar
tais inyrantis mano atmintyje, buvo panaus seniai umir
tame kambaryje kabant nublukus, apdulkjus, nusitrynusiais
kontrais paveiksl. Iki iol tas paveikslas nekl man nei lide
sio, nei didels meils.
Bet kai mane pamaiusi senoji Giulmisala taip graudiai su
riko Mano Giuzid!, viduje kakas lyg nutrko. Prie akis ry
116
kiai ikilo motinos paveikslas, ird nutvilk skausmas, kad jos

neturiu, ir a rypuodama Mama, mamyte! garsiai pravirkau.
Senoji aukl m mane guosti.
- Sakyk, aukle, ar a tikrai panai motin? - paklausiau jos
pro aaras.
- Labai, dukrele, labai! Man net protas susimai tave pa
maius. Pagalvojau, kad matau j. Teduoda Alachas tau ilg
gyvenim!
Nurengdama mane kaip vaik maame kambarlyje prie
grstojo kiemo, aukl nesiliov aaroti.
Niekada nepamiriu, kokios malonios buvo tos pirmosios
akimirkos jos maame kambarlyje su batisto uuolaidomis ant
lang. Giulmisala nureng mane ir paguld lov, utiest rank
darbo apklotu, pasidjo mano galv sau ant keli ir glostydama
veid, plaukus, pradjo pasakoti apie motin.
Ji papasakojo visk nuo pradi, nuo pirmos dienos, kai pir
m kart pam ant rank mlyn skepet suvyniot naujagi
m, iki pat isiskyrimo.
Paskui atjo mano eil, ir a jai nuosekliai papasakojau visk,
kokios bdos ugriuvo mano peius. Aukl klaussi ypsoda
masi, tarsi kokios vaik pasakos, kartkartmis vis siterpdama:
Ak, vaikeli mano! Bet kai papasakojau, kodl vakar pabgau i
nam ir kad jokiu bdu ten daugiau nebegriu, Giulmisala su
nerimusi tar: Tu, Feride, pasielgei vaikikai. Kiamranas padar
kvailyst, bet jis gailisi, ir daugiau taip nedarys!
A nestengiau jos tikinti, kad mano pasipiktinimas pagrs
tas. Baigusi pasakoti pridriau:
- Mieloji Giulmisala, dl mans tau nereiks dauyti galvos
sien. Pabsiu pas tave dvi tris dienas, o paskui vaiuosiu kit
krat. Pati usidirbsiu pragyvenimui.
Mano odiai tik dar labiau sugraudino aukl, ji glost man
rankas, glaud jas prie skruost, prie lp.
- Kaip a galiu negailti it rankeli? - kalbjo ji.
iauikut
117
Pasisodinau senj aukl ant keli, miau j spuoti, glosiau

raukltus jos skruostus ir aikinau, kad kol kas ioms rankoms
negresia joks pavojus. Argi joms pakenks, jei patampys u aus
kokius neklauadas vaikikius?
A taip linksmai pasakojau, kaip gyvensiu Anatolijoje, kaip
ten mokytojausiu, kad gal gale mano diugia nuotaika usikr
t ir Giulmisala. Ji pam nuo lentynos ali muslin suvyniot
maut Koran ir prisiek juo niekam neiduosianti, kad pra
leidau pas j kelias dienas. O jei kas i namiki sumanyt ia
mans iekoti, ikart parodysianti jiems duris.
T dien mudvi iki pat vakaro trisme po namus. Iki iol
a naudodavausi viskuo gatavu. Net kiauinio n karto nebuvau
sau isivirusi. Taip daugiau nebebus. Po to, kas atsitiko, argi ga
liau samdytis virj arba tarnait? Dabar, kol Giulmisala alia,
reikia i jos mokytis, kaip virti valg, kaip skalbti, plauti indus ir,
kad ir gda pasakyti, adyti suplyusias kojines.
Nusiaviau batus, nusimoviau kojines ir kibau darb. Ne
klausydama Giulmisalos spjim ir kiojim, pasismiau i
ulinio kelis kibirus vandens ir iveiiau medines grindis. Pas
kui mes susdome palei ulin ir mme valyti daroves.
Pasakiau valyti daroves, bet koks tai i tikrj nepaprastas
darbas! Pamaiusi, kaip skutu bulves, aukl m aukti:
- Dukrele, tu kartu su ieve nugremi pus bulvs!
A rimtai pavelgiau j.
- Tu teisi, aukle. Jei ito i tavs neimoksiu, tekt paskui
pus u savo pinigus pirkt bulvi be naudos imesti. Taip ir
biau dariusi iki gyvenimo pabaigos, - pasakiau.
Nordama usirayti visk, ko i jos imoksiu, pasidjau a
lia mayt ura knygel ir miau kamantinti:
Aukle, kiek kainuoja viena bulv? Keli centimetr storio
gali bti lupena?
Mano klausimai juokino aukl iki aar.
Arba dar:
118
- Kiek kibir vandens reikia grindims plauti? - linksminau

j toliau.
Neratinga erkes juoksi i mano mokyt klausim.
Diaugiausi visais jos pamokymais, vakar patirt sukrtim
skausmas pamau rimo, visu knu pajutau palengvjim.
Ukaitusios arbatinuk, mudvi susdome virtuvje ant va
ri dembli.
- Ak, brangioji aukle! Kas ino, kokios nuostabios tos vietos,
kur a vaiuosiu! Arabistan prisimenu gana miglotai. Anatolija
kur kas graesn. Tenykiai mons visai kitokie negu mes. Pa
tys jie skurdiai, bet j sielos tokios turtingos, tokios kilnios, kad
niekas nedrs priekaitauti dl kokio nors nepadaryto darbo ne tik
kokiamvargui savo giminaiiui, bet ir didiausiamprieui. Ten a
tursiu ma savo mokykll. Ipuoiu j glmis. Vaik bus visas
pulkas. Liepsiu kreiptis mane abla*. Varguoliams savo rankom
pasisiujuodas prijuostes. Tu paklausi kokiomis rankomis? Ne
sijuok, nemanyk, kad negalsiu. A btinai visko imoksiu.
Aukl ia juoksi, ia pyko.
- Feride, vaikeli, tu pasirinkai klaiding keli, - praddavo ji.
- Dar pairsim, kieno kelias klaidingas...
Kai baigsi nam ruoa, paraiau tetai t rst laik. Vienoje
vietoje yra tokie odiai: Bsiu su tavimi, teta, atvira. Kiamranas man niekada nieko nra pasaks. Man visada jis atrodydavo
tik lepnlis mamyts snelis, be charakterio, beirdis, savimy
la, lengvabdis. Tai silpnas, menkas, nemalonus mogus. Ar dar
reikia k pridurti?
Jis man niekada nepatiko, a jo nemyljau, nenorjau ir i
viso nejauiau jam joki jausm. Jeigu taip, - paklausi tu, kodl tada buvai sutikusi u jo tekti? Visi ino, kad alykuu
- kvailas maytis virblelis. Kvailai ir pasielgiau. Bet, ai Ala
chui, laiku susigriebiau. Js turite suprasti, koki baisi bd
* Abla - vyresnioji sesuo (pagarbus kreipinys vyresn moter).
iaukut
119
js laimingiems namams galjo utraukti apie js sn taip

mananti mergait. Ir tai iandien pasitraukdama i js nam
ir nutraukdama visus ryius, prisiimu tos bdos kain. Ir tuo
paiu atsilyginu jums u t ger, kur per daugel met buvau
i js patyrusi.
Viliuosi, kad perskait iuos mano odius, udrausite bet
kam minti mano vard. Dar jums vertt inoti, kad i ned
kinga, nepraustaburn mergiot, be jokio sins grauimo ra
anti tokius bjaurius, sunkiai itariamus odius, gali lyg kokia
skalbja kibti jums atlapus, jei kada nors idrstumte pasipai
nioti jai po akimis.
Todl geriausia - umirkime vieni kit vardus. sivaizduo
kite, kad alykuu, kaip ir jos motina, numir kakur ukampy
je. Jei norite, galite dl jos ilieti vien kit aarl - tam neprie
tarauju. Tik nesugalvokite, kad ir po kiek laiko, teikti man koki
nors pagalb. Atmesiu j su pasibjaurjimu.
Man dvideimt met, a savarankika ir gyvensiu taip, kaip
mano irdis geidia...
Prisimindama t beirdik laik, a visada verksiu ir man
bus be galo gda. Bet taip reikjo. Negaljau sugalvoti kito bdo,
kad teta mans nepult iekoti ar persekioti. Tegul ji ant mans
pyksta, nirta. Tik tegul nesiilgi.
*
Rytojaus dien nuneiau laik pat ir nujau tiesiai vietimo

ministerij. Ant pei buvau usimetusi plat Giulmisalos araf*, veid usidengiau tankia jos adra. Buvau priversta taip
apsirengti, nes nenorjau, kad gatvje mane kas atpaint, be
to, buvau girdjusi, kad vietimo ministerijoje nelabai palankiai
irima mokytojas, kurios vaikto neudengtais veidais.
* arafas - didel skraist, skara.
120
Kol jau iki ministerijos, buvau nusiteikusi linksmai ir jau

iausi drsi. Buvau sitikinusi, kad mano reikalai susitvarkys aki
mirksniu. Tikjausi, kad koks nors tarnautojas nuves mane pas
ministr, o is, vos pamats mano diplom, diaugsmingai tars:
Sveika atvykusi, dukra mano! Mes kaip tik tavs ir laukm! ir tutuojau isis mokytojauti aliausi Anatolijos rajon. Bet
vos tik pravriau ministerijos duris, mano nuotaika kaipmat pa
sikeit - apm baim ir jaudulys.
Vingiuoti koridoriai, nesibaigiantys laiptai, ir visur - ir kori
doriuose, ir ant laipt - minios moni. Nedrsau nieko ukal
binti, tik sutrikusi dairiausi visas puses.
Deinje virum aukt dur pastebjau lentel su urau
Ministerijos sekretoriatas. Neabejojau, kad ministro kabi
netas turi bti ia. alia dur, pasidjs auksiniais blizgan
iais antsiuvais ipuotus rankogalius ant seno odinio krslo
su isitampiusiomis spyruoklmis poranki, sdjo prama
tniai apsirengs tarnautojas. Jis buvo toks orus, kad kiekvienas
prieinantis artyn prie jo pagalvodavo: Negi ia pats ponas
ministras?
Virpdama i baims prijau prie jo ir a.
- Noriu pasikalbti su ponu ministru, - tariau.
Tarnautojas pasispjaud pirtus, uriet viesiai katonini
s galiukus, pamatavo mane ididiu valdovo vilgsniu ir i
lto tardamas odius paklaus:
- Kamjums ponas ministras?
- Noriu paprayti mokytojos vietos, - tariau.
Stengdamasis pamatyti, koki form gavo jo uraityt s
galiukai, tarnautojas perkreip lpas ir atsak:
- Dl toki reikal pono ministro nedera trukdyti. Eik sky
ri. Eik metodikos skyri ir ten apsiformink.
Norjau suinoti, k reikia apsiforminti metodikos skyriu
je. Bet jis daugiau nesiteik su manim kalbtis ir ididiai kaip
povas nusigr.
iaukut
121
Virpdama i pykio, po adra parodiau jam lieuv. Jeigu

itas toksai, tai koks jo ponas? K man dabar daryti?
Palei laipt turklus buvo pastatyta koks deimt kibir, o
ant j udta ilga lenta - visai tokia pat, kaip pas mus namuose
ant spuokli. Ant to gana keisto suolelio sdjo keli vyrai ir
moterys.
Pastebjau vien nebejaun, pasmakrje susegtu juodu
vilnoniu arafu apsigobusi moterik ydromis porceliano
akimis ir prijusi prie jos isipasakojau savo rpesius. Ji su
kartliu tar:
- Matyti, kad js iekote darbo pirm kart. Ar neturite mi
nisterijoje pastam?
- Ne... Gal koks pastamas ir yra, bet neinau... O kam j
reikia?
Sprendiant i kalbos, i mlynak moteris buvo patyrusi
mokytoja. Ji nusiypsojo:
- itai js, dukra mano, suprasite vliau. O dabar nuvesiu
jus pradinio mokslo skyri. Paskui pasistenkite pasimatyti su
ponu generaliniu direktoriumi.
Pradinio mokslo skyriaus vedjas buvo stambus vyras didele
galva, tamsiu, smulki duobui nustu veidu su juoda barzdele
ir veliais antakiais. Man jus kabinet, jis kalbjosi su dviem
jaunomis moterimis, kurios stovjo prieais jo raomj stal.
Viena i j drebaniomis rankomis trauk i krepio kako
kius susiglamiusius popierius ir po vien lap klojo ant stalo.
Vedjas atsainiai umet tuos ratus ak, pairjo para,
antspaud ir tar:
- Eikite kanceliarij, tegul jus ten uregistruoja.
Moterys pagarbiai trauksi nuo stalo, o atsisveikindamos
pridjo vedjo rank sau prie kaktos.
- O js, ponia, ko norite?
is klausimas buvo skirtas man. iek tiek jaudindamasi pra
djau dstyti savo reikal. Bet jis nekantriai mane nutrauk.
122
- Norite mokytojauti, ar ne? Praym turite? - piktai pa

siteiravo.
A visai sutrikau.
- Ar js norite paklausti, ar turiu diplom? - pasitikslinau.
Vedjas nervingai perkreip lpas ir linkteljo galva kampe
sdiniam liesokam vyrikiui:
- Na, matote, mogau, kas ia darosi? I proto gali ieiti - juk
jos net neskiria praymo nuo diplomo? Paskui prao mokytojos
vietos, paskui pareikia, kad alga per maa, kad per toli pasky
r - ir juo toliau, tuo labiau ima riesti nos.
Lubos vir mano galvos pamau m sibuoti ir suktis ratu.
Neinodama, k sakyti, sutrikusi dairiausi aplink.
Vedjas kreipsi mane dar grieiau:
- Ko js ia laukiate? Jei neinote, pasiklauskite t, kurie
daugiau imano. Praym reikia parayti.
Kol a, bijodama, kad i susijaudinimo ko nors neukliudyiau, jau dur link, i savo kampo atsiliep liesasis vyrikis:
- Didiai gerbiamas pone, ar leistumte man siterpti? Duo
iau iai poniai vien patarim.
Viepatie aukiausias, ko tik jis neprinekjo! Tokios mote
rys kaip a turinios ne mokytojauti, o vertis men. Jeigu, kaip
sak maloningasis ponas, a neatskirianti diplomo nuo praymo,
tai jis i viso abejojs, ar tinku mokytojauti. Bet jei bsiu uoli ir
darbti, tai pasistengusi galiu tapti gera siuvja ir taip usidirbti
pragyvenimui.
*
Kai lipau laiptais emyn, man pasidar tamsu akyse. Kakas pa

m mane u rankos. A taip nustebau, kad vos nesurikau.
- Na, kaip tau pasisek, dukrele?
Tai buvo ta pati moterik mlynomis porceliano akimis.
Sukandusi dantis i pykio ir nusivylimo, tvardydamasi, kad neiaukut
123
apsiliumbiau, papasakojau jai, kaip pasikalbjau su skyriaus

vedju. Meiliai nusiypsojusi, ji tar:
- Utat tavs ir klausiau, ar neturi ministerijoje pastam.
Bet nra ko nusiminti. Gal dar viskas susitvarkys. Eime, nuvesiu
tave pas vien savo pastam skyriaus vedj. Teapsaugo Ala
chas j nuo negand, jis geras mogus.
Mes vl nujome prie laipt. kart moterik ved mane
mayt kamarl, atskirt nuo didiojo kanceliarijos kambario
matiniu stiklu. T dien man tikrai nesisek, nes ir tos kamarls
vaizdas neteik joki vili. Ponas su pusiau juoda, pusiau ila
barzdele laidydamas aibus rk ant prieais j stovinios tirtan
ios, gal kiek u mane vyresns tarnautojos.
Jis sugrieb prie j stovint kavos puoduk, likteljo lyg
kokias pamazgas pro lang ir vos ne niuksais igrdo tarnautoj
pro duris.
A vogiomis timpteljau savo naujj pastam u rankovs:
- Gal geriau bkim i ia, - tyliai pasakiau.
Bet jau buvo per vlu. Vedjas mus pamat.
- Sveika, mokytoja Najime, - tar jis.
Pirm kart gyvenime maiau, kad siuts mogus taip greit
atlyt. Keisti t valdinink charakteriai!
Mlynak mokytoja keliais odiais papasakojo vedjui apie
mane. Skyriaus vedjas maloniai nusiypsojo:
- Puiku, dukra, puiku. Eik ariau, sskis.
Dabar tik tkstantis liudytoj galt k nors tikinti, kad is
romus kaip riukas mogus prie valandl likteljo gatvn
kav ir purtydamas u pei kaip ilkmed tirtani tarnautoj,
igrdo j lauk.
- Atidenk savo veid, dukra. Oooo!.. Tu dar visai vaikas.
Kiek tau met?
- Netrukus bus dvideimt.
- Keista, sunku patikti. Bet tu niekur nevaiuosi. Tau per
daug pavojinga.
124
- Kodl, pone?
- Ir tu dar klausi, dukra? Prieastis kaip ant delno.
Ponas vedjas nusiypsojo, siekdamas ranka mano veido,
rod mokytojai Najimei kakokius enklus, o tos akivaizdios
prieasties taip n vienu odiu ir nepaaikino.
Pagaliau jis mirkteljo mokytojai Najimei:
- A daugiau nieko nesakysiu. Tu, mokytoja Najime, mote
ris, daug geriau gali jai iaikinti, - pasak jis. Paskui kraipyda
mas savo barzd ia vien, ia kit pus, jis tartum pats sau
burbteljo:
- Ak, kad tu inotum, kokie pikti, kokie negeri mons gy
vena provincijoje.
A nuoirdiai nustebau:
- A neinau, pone, kas tie pikti mons, apie kuriuos js
kalbate. Bet noriau, kad man surastumt viet, kur j nra.
Pliaukteljs sau per kel, vedjas dar garsiau nusijuok:
- Na ir puikumlis!
A paprastai i pirmo vilgsnio pajuntu - mylsiu t mog,
ar ne. Neprisimenu, kad pirmas spdis bt kada nors mane
apgavs.
Neinau, kodl, bet itas mogus man patiko i karto. Ir dar
man labai patiko jo i vienos puss balta, i kitos - juoda barzda,
nes pasisuks dein, jis atrod kaip jaunas juodabarzdis jau
nuolis, o kai pasisukdavo kair - jaunuolio kaip nebta, prie
jus ilas gerairdikai ypsantis senelis.
- Ar js met baigte mokytoj institut, dukrele?
- Ne, pone, a mokytoj institute nesimokiau. A turiu Dam
de Sion mokyklos diplom.
- Kokia tai mokykla?
A ilgai ir smulkiai pasakojau vedjui apie mokykl, o paskui
parodiau diplom. Tikriausiai jis nemokjo pranczikai, bet
ilgai ir dmiai tyrinjo dokument, vartydamas j rankose.
- Grau, bet...
iaukut
125
ia siterp mokytoja Najim:

- Mano mielas pone, js mgstate daryti gera. Nepalikite be
nieko ir itos mergaits.
Surauks antakius ir pirtais ukuodamas barzd, vedjas su
simst.
- Gerai, labai gerai, - pagaliau prabilo jis. - Bet ms valdi
ninkai turbt nieko nra girdj apie i mokykl ir jos diplom.
Paskui, lygjam galv bt ovusi kokia iganinga mintis, jis
pliaukteljo delnu per stal.
- O kodl tau, dukrele, nepapraius prancz kalbos mokytojos
vietos kurioje nors Stambulo mokykloje? Klausyk, a tave pamoky
siu, kaip reikia elgtis. Eik tiesiai Stambulo vietimo departament
A neleidau jam pabaigti sakinio.
- Ne, pone, a negaliu likti Stambule, - uginijau, - a bti
nai privalau ivaiuoti kuri nors gubernij.
Jis labai nustebo.
- Nieko sau ugaida! - kteljo jis. - Pirm kart matau
mog, kuris savo noru vertsi Anatolij. Tu net nesivaiz
duoji, kaip sunkiai mums sekasi kalbti mokytojus ivaiuoti i
Stambulo. K tu pasakysi, mokytoja Najime?
Mano praymas vedjui pasirod tartinas. Jis m mane
smulkiai klausinti apie eim. Kol jis mane taip kamantinjo,
a vis labiau grimzdau nevilt.
Nesikeldamas i vietos, vedjas kteljo: Pone ahapai!
I u stiklini kanceliarijos dur pasirod smulkaus sudji
mo liguisto veido vyrikis.
- Klausyk, ahapai, veskis t mergait kanceliarij. Ji nori
mokytojauti Anatolijoje. Parayk praymo juodrat ir atnek
j man.
Pagaliau, pamaniau, pagaliau mano reikalas sutvarkytas, ir
i diaugsmo jau norjau pulti vedjui ant kaklo, pabuiuoti
ilj jo barzdos pus. ahapas nusived mane kanceliarij ir
pasodino prie stalo, apversto visokiausiais popieriais. Norda126
mas rayti praym, jis m mane klausinti, vis kak ymjosi.

Tas vargingai apsirengs liguisto veido jaunuolis buvo baiktus
ir nepatiklus. Kai ko nors paklauss, jis pakeldavo mane akis,
jo blakstienos virpiojo.
Prie lango stovjo du vyresnio amiaus sekretoriai ir nek
damiesi nuolatos nairavo ms pus. Staiga vienas tar:
- ahapai, vaikeli, tu iandien jau gerokai privargai. it pra
ym ir mes galime parayti.
Mano atrus lieuvis nenustygo u dant. Juolab kad ir nuo
taika buvo pasitaisiusi. Todl siterpiau:
- Kokie draugiki ios staigos tarnautojai!
ahapas paraudo kaip vys ir panarino galv. Argi lepteljau
koki kvailyst? Nes ir anie prie lango sukikeno. Negirdjau, k
sak, bet viena fraz vis dlto atskriejo iki mans: Panel mokyto
ja kandi ir valgi. K reik ie odiai? K jie norjo pasakyti?
Praymo juodratis kelis kartus buvo nunetas vedjui ir gr
intas atgal. Puslapis buvo raudonai marginte imargintas, bet
pagaliau visai variai perraytas.
- Dabar, dukrele, viskas tvarkoj, - pasak vedjas. - Tepade
da tau Alachas. Ir a padsiu, kiek galsiu.
Kadangi jo kabinete buvo ir daugiau lankytoj, nebedrsau
nieko klausinti, nors ir neturjau jokio supratimo, kur t popie
ri reikia nuneti, kam atiduoti. Kaip bt gerai, jei ir vl pama
tyiau mokytoj Najim! Ijusi u dur miau dairytis. Bet ia
man prie akis idygo ahapas.
Jis stovjo prie laipt turkl ir lyg kako lauk. Kai ms
vilgsniai susidr, jis vl nuleido galv. Atrod, kad nori kak
pasakyti, bet nedrsta. Tada a pati prijau prie jo.
- Atleiskite, a jus iandien smarkiai nuvarginau. Bet gal pa
sakysite, kur man dabar neti t popieri?
- Laukti, kaip viskas klostysis, bus nelengva, - pasak jis. Jei leisite, a pasirpinsiu js praymu. Js nesivarginkite. Tik
retkariais usukite kanceliarij.
iaukut
127
- O kada man ateiti?

- Po koki dviej trij dien.
Igirdus, kad taip ilgai viskas truks, mano nuotaika visai su
gedo. O i tikrj tos dvi trys dienos usits vis mnes. Jeigu
ne vargo ahapo rpestis, viskas bt utruk dar ilgiau.
iaip ar taip, bet ir tarp vyr pasitaiko toki, kuriems nesveti
mas mogikumas. Niekada nepamiriu to vaikino nuoirdumo
ir prielankumo man. Jis puldavo prie mans, vos tik pasirody
davau tarpduryje, laukdavo mans laipt aiktelse. Matydama,
kaip jis bgioja su mano popieriais i vieno skyriaus kit, i g
dos buvau gatava kiaurai em prasmegti, ir neinodavau, kaip
jam atsidkoti.
Vien dien pastebjau, kad maasis sekretorius apsimutu
riavs kakl skarele. Jis dusliai kosjo, balsas trkiojo.
- Susirgote? - paklausiau. - Argi galima vaikioti darb
sergant?
- inojau, kad js iandien ateisite atsakymo, - teisinosi jis.
Nejuia nusiypsojau. Argi ia rimta prieastis?
- inoma, yra ir kit darb. Pavyzdiui, nauja mokykla at
sidar.
- Gal ir man turite koki ger naujien?
- Neinau, js dokumentai pas generalin direktori. Pra,
kad ueitumte, kai pasirodysite...
Generalinis direktorius buvo usidjs tamsius akinius,
kurie jo pikt veid dar dar rstesn. Pasiimdamas i didels
popieri krvos po vien lap, j pasiraydavo ir mesdavo e
mn, o ilasis sekretorius juos rinko, lankstydamasis lyg per
namaz*.
- Pone, js liepte man ateiti, - tariau nedrsiai.
Neirdamas mane, jis iurkiai atr:
- Kantrybs, ponia, argi nematai?
* Namazas - musulmonikos pamaldos.
128
ilasis sekretorius, surauks antakius piktai pasiirjo

mane ir dav enkl, kad palaukiau. Supratau, kad pasielgiau
netinkamai, engiau kelis ingsnius atatupsta ir sustojau prie
irmos.
Baigs pasirainti, direktorius nusim akinius ir, luosty
damas stiklus skepetaite, prabilo:
- Js praymas atmestas. Js vyro itarnaut met skai
ius nesiekia trisdeimties, - pasak jis.
- Ar mano vyro, pone? - paklausiau. - Gal ia kokia klaida.
- Argi tu ne ponia Hairij?
- Ne, a Ferid...
- Kokia Ferid? Aha, prisimenu... Gaila, bet ir jums atsaky
mas toks pat. Js mokyklos ministerija nra pripainusi. Su to
kiu diplomu mes negalime jums duoti tarnybos.
- Tai k man dabar daryti?
Tie beprasmiai odiai isprdo man visai netyia. Vl pasi
balnojs nos akiniais, direktorius kandiai tar:
- O ituo bkit maloni pati pasirpinti. Jei turdami tiek
darb, dar rpinsims ir jumis, kas tada bus?
Tai buvo viena i kariausi nepamirtam akimirk mano
gyvenime. I tikrj, k a dabar darysiu?
Gerai ar blogai, bet a mokiausi daug met. Bdama tokia
jauna, sutinku vaiuoti tolimiausi ukamp, bet mans nepri
ima. K man daryti? Grti atgal tetos namus? Ne, tai blogiau
u mirt.
Paskutin viltis buvo ankstesnis vedjas. Kad neapsiverkiau,
tvirtai sukandau dantis.
- Pone, jie sako, kad mano diplomas netinka... K man dabar
daryti?
Matyt, mano odiuose skambjo tikrai daug skausmo ir ne
vilties, nes ir vedjas atrod nusimins.
- K a galiu padaryti, dukra mano? A sakiau jiems, bet ar
kas nori skaityti svetimus popierius? - lidnai tar jis.
iauskut
129
Tie uuojautos kupini odiai skambjo kaip nuosprendis.

- Pone, - tariau, - a btinai turiu susirasti darbo. Jei atsi
rast kad ir tolimiausias kaimas, kur niekas nenori vaiuoti, a
vaiuosiu su diaugsmu...
Tarsi staiga kak prisimins, vedjas kteljo:
- Palauk, dukra, dar vien dalyk pamginkim!..
Kampe prie lango kakoks auktas stambus vyras skait
laikrat. Jis stovjo nusigrs lang, ir a maiau tik jo ilus
plaukus ir dal barzdos.
- Pone, - kreipsi j vedjas, - gal malontumte prieiti?
N odio netars, vyras atsigr ir ltai prijo prie ms.
Vedjas parod mane ranka ir pasak:
- Pone, js mgstate daryti gerus darbus. ita mergait baig
pranczik mokykl. I jos ivaizdos ir kalbos matyti, kad ji i
kilmingos eimos. Visi inome, kad nelaims aplenkia tik Ala
ch. Ji priversta iekotis darbo. Ir sako, kad pasiryusi vaiuoti
tolimiausi ukamp. Bet js pastate msik... Nieko nenori
girdti. Pasak ne, ir kaip kirviu nukirto. Jeigujs, pone, malo
ntumte tarti ponui ministrui vien kit odel, manau, viskas
susitvarkyt. Bkit malonus, mielas mano pone...
itaip kalbdamas, vedjas velniai glost prie laik su
linkusius, nuo gyvenimo varg natos gunkteljusius to vyro
peius. I jo aprangos ir ivaizdos supratau, kad prie mane
visai kitoks mogus negu tie, kuriuos iki iol buvau maiusi. Jis
klaussi vedjo truput palinks, prisidjs prie ausies rank,
kad geriau girdt.
Jis pavelg mane savo paraudusiomis, bet ramiomis aki
mis ir dusloku balsu pradjo kalbinti pranczikai. Klausinjo,
koki baigiau mokykl, kaip mokiausi ir k noriau veikti to
liau. Buvo matyti, kad mano atsakymai jam patinka.
Kol mes kalbjoms, vedjas patenkintas ypsojosi.
- Ak, jos prancz kaip laktingalos giesm... Kad turkait
itaip kalbt! J tikrai verta pagirti, - pasak jis.
130
Senoji Giulmisala mgo sakyti: Jei penkiolika mnesio die

n apsiniaukusios, kitos penkiolika btinai bus giedros! Paskui
suinojau, kad tas mogus - garsus poetas, o dabar kalbdama
su juo pajutau, kad dienos giedrja ir man. Po mnesio man pa
lengva, labai palengva vl gro gera nuotaika.
Prinekjs man tiek maloni dalyk, koki dar niekada i
nieko nebuvau girdjusi, jis pam mane u paranks ir nusive
d ministro kabinet.
Jam einant pro al, visi tarnautojai paokdavo, o durys tary
tum paios atsiverdavo.
Po pusvalandio a jau buvau paskirta pieimo ir geografijos
mokytoja laisv viet B... miesto gubernijos centrinje viduri
nje mokykloje.
Namo Ejup alykuu skriste skrido. Dabar ji laisva ir sava
rankika, pati usidirbs sau duon. Dabar jau niekas jos neeidins, silydamas savo glob ar reikdamas uuojaut.
Po trij dien visi formalumai buvo sutvarkyti, ir a net ga
vau kelionpinigi.
Vien ryt Giulmisala palydjo mane garlaiv. ahapas jau
lauk ms prieplaukoje. Niekada nepamiriu to mielo ir nuo
irdaus jaunuolio. Jis pasirpino viskuo iki menkiausios smul
kmenos ir net bruko man lapel su viebuio, kuriame galsiu
apsigyventi atvykusi miest B..., adresu. Ir dabar jis atjo prie
plauk gerokai anksiau, nors drgnas jros vjas kenk jo vis
dar apritai skaudaniai gerklei.
Jis pats nune kajut mano ryul ir nedidel dovan d
ut, kuri atne man kelionei, tpiojo, rpinosi, be perstojo
bgiojo duodamas kakokius nurodymus palydovams.
Prie iplaukiant garlaiviui, mes visi trys sdjome kampu
tyje ant denio.
Isiskyrimo valandl mogus, atrodyt, turi malti lieuviu
nesustodamas, vis kalbti ir kalbti, ar ne? Bet mes su Giulmisala
per t valand vargu ar itarme viena kitai bent deimt odi.
iaukut
131
Ji laik suspaudusi mano rankas ir blausiomis melsvomis akimis

irjo jr. Praneko tik prie pat garlaiviui iplaukiant: I
ia ir tavo motul ilydjau, Feride. Tik ji nebuvo viena, kaip tu.
Jei Alachas bus gailestingas, gal vl kada galsiu tave apkabin
ti... - ir pradjo graudiai raudoti.
Nepaisydama ahapo, a irgi buvau arti aar, bet tuo metu
kilo lengvas smyis. Mat jreiviai m garsiai aukti, kad jau
pakelia tiltel, nutvr Giulmisal u pei ir m j atsargiai
stumti emyn.
O maasis sekretorius vis dar stovjo kaip bestas. Itiesiau
jam rank atsisveikinti ir padkoti u visk ir mai pamaiau,
kad jo veidas visas iblyks, o akys pilnos aar.
- Vadinasi, js, Feride, ivykstate visam laikui? - paklaus jis.
Nors t atsisveikinimo valandl mane buvo uguls lidesio
debesis, neikeniau nepasiaipiusi:
- Nejaugi dar galima abejoti? - atsakiau.
Nieko neatsaks, jis itrauk savo rank i manosios ir strim
galviais pasileido laiptais emyn.
*
Labai mgstu jros keliones. Iki iol prisimenu, kaip bdama
koki eeri ar septyneri keliavau kartu su tvo pasiuntiniu.
Garlaivis, jo keleiviai, net Hiuseinas - visk pamirau, bet at
mintyje liko tai, k turbt jauia vir bekrats jros sklandan
tis pauktis, ia aunantis auktyn, ia krintantis emyn. Tas
neapsakomas malonumas skrosti akinamai vilgani, perla
mutru raibuliuojani ydryn... Kad ir kaip myljau jr,
kart neturjau jg pasilikti denyje, ir kai garlaivis apiplau
k Sarajaus ikyul, nusileidau savo kajut. ahapo atneta
dut ppsojo ant ryulio. Neikeniau nepairjusi, kas jos
viduje, atidariau. Ir kas?.. Mano mgstamiausias skanumy
nas - okoladiniai saldainiai.
132
Pakliau vien maojo sekretoriaus dovanot saldain prie

lp. Ir mano akys pasruvo aaromis. Kodl staiga taip pravir
kau - neinau. Kai pamginau pati sau visk paaikinti, aaros
pradjo plsti dar smarkiau, gerkl usmaug dusulys. Tartum
t jaudul be prieasties bt sukl saldainiai, stvriau dut,
suglamiau ir imeiau j pro kajuts langel jr.
Taip, gyvenime nra nieko kvailesnio u aaras. A tai inau.
Bet ir dabar, raant ias eilutes, aaros virpa man ant blakstien
ir byra ant ssiuvinio lap, virsdamos blykiomis dmelmis.
O gal ia kaltas lietus, tyliai dulkiantis u lango? O kaip da
bar Stambule? Ar ir ten lyja? Jei ne, tai Kozjatago sodas skendi
sidabrinje pilnaties mnesienoje...
Kiamranai, a nekeniu ne tik tavs, bet ir tos vietos, kur tu
gyveni!..
*
T ryt pabudusi pamaiau, kad kelias dienas kiaurai pliaups
lietus liovsi, debesys isisklaid. Ir tik pro mano lang puikiai
matomose aukt kaln virnse draiksi balkvas rkas.
Vakar atsigulusi pamirau udaryti lang. Lengvas ryto vje
lis kilnojo paklods krat, kedeno ir iaip susitariusius mano
plaukus, veldamas juos virpanius, kaip uvies vynai geltonus
sauls atvaitus.
Gyvenau tame maame viebuio kambarlyje penkias die
nas, bet mano nervai per t laik smarkiai pakriko. Kart nakt
pabudusi pajutau, kad mano skruostai lapi kaip nukrit rudens
lapai. Ir pagalv tokia pat. Vadinasi, verkiau per miegus. Ai
Dievui, dabar nuvito bent trupinlis sauls. Jis adino manyje
vilt, liejo ird diaugsmo, ir a vl, kaip kadaise rytais pensio
no miegamajame, visu knu pajutau lengvum ir gaiv.
Neabejojau, kad iandien gausiu koki nors diugi ini.
Daugiau jau nieko nebebijojau. Linksma iokau i lovos, prib
gau prie senovinio praustuvo ir apsilaksiau veid.
iaukul
133
Kaip variame vandenyje besipliukenantis pauktis puriau

lapi galv visas puses, ir vanduo tiko net ant prieais kaban
io veidrodio.
duris kakas tyliai pabeld, pasigirdo Hadi Kalfos balsas.
- Lab ryt, brangioji panele. Ir iandien atsiklei vos pravi
tus, - nusistebjo jis.
- Bonjour, Hadi Kalfa, - atsakiau, - taip jau atsitiko - atsi
kliau. O kaip tu suinojai, kad a jau pabudau?
Hadi Kalfa nusijuok.
- Kaip neinosi? Tu juk iauki kaip pauktyt.
I tikrj, jau ir pati miau tikti, kad kakuo esu panai
paukt.
- Ar atneti pusryi?
- O jei iandien apsieiiau be pusryi?
Jo balsas pasidar grietesnis:
- Ne, taip negalima. A taip neleisiu. Nei pasivaikioti eini,
nei pasilinksminti, tarsi kalin narve. Jei dar ir valgyti nustosi,
pasidarysi tokia, kaip ta kaimyn prieais.
Kad kaimyn neigirst, Hadi Kalfa tuos odius itar visai
tyliai, prikis lpas prie rakto skyluts.
Su Hadi Kalfa mes labai susidraugavome. Pirmj ryt, dar
kaip reikiant nepabudusi, apsirengiau, pasibrukau savo krep
po paastimi ir pasiokdama nustraksjau viebuio laiptais e
myn. Pasiris savo prast baltj prijuost, Hadi Kalfa kieme
prie baseino val nargil.*
Pamats mane, jis pasisveikino lyg mes btume imt met
pastami:
- Sveika, panele Feride, ko gi tokia ankstyva? Maniau, kad
pavargusi po kelions iki piet miegosi.
A nusijuokiau:
- Kur matyta, kad pareiginga mokytoja miegot iki piet?
* Nargil - ilga pypk, kuria dmas traukiamas per vanden.
134
Paliks ramybje savo nargil, Hadi Kalfa sisprend onus.

Js tik pairkit! - juoksi jis. - Pati dar vaikas, nespjo ke
lions dulki nusipurtyti, o jau lekia vaik mokyti.
T akimirk, kai vietimo ministerijoje gavau paskyrim,
prisiekiau, kad amiams atsisakysiu vaikik idaig, bet vos tik
Hadi Kalfa m nekti su manimi kaip su kdikiu, a vl pa
sijutau maa mergait, pasiokjusi lyg kamuol sviediau savo
krep auktyn ir pagavau j.
Mano elgesys dar labiau pralinksmino Hadi Kalf. Jis suplo
jo rankomis ir garsiai juokdamasis tar:
- Na, matai, ar ne tiesa? Tikr tikriausias vaikas!
Neinau, ar dera taip draugikai plepti su kambariniu, bet a
smagiai nusikvatojau, ir mes paprasiausiai pradjome pliaukti
visokius niekus.
Hadi Kalfa niekaip nenorjo ileisti mans mokykl be
pusryi.
- Kurgi matyta, kad iki vakaro alkana vargtum su tais pra
mutgalviais! Tuoj atneiu srio ir pieno. Be to, iandien pir
moji diena, ir nra reikalo skubti, - ir jis kone prievarta pa
sodino mane prie baseino. T ankstyv ryt viebuio kiemas
buvo tuias.
Hadi Kalfa kteljo krautuvininkui kitoje gatvs pusje:
- Mol*, atnek ms mokytojai Stambulo riestaini ir pie
no! - o man jis paaikino: - Ms Molos pienas - niekur tokio
nerasi! Jsikis ten, Stambule, palyginti su msikiu, tarsi van
duo i mano nargils.
Hadi Kalfa paaikino, kad Mol iem vasar savo karves
eris kriaumis, todl jo pienas kvepis kriaumis.
- Bet ir pats Mol iek tiek kvepia kriaumis, - pridr jis.
Kol a pusryiavau prie baseino, Hadi Kalfa vis krapt nar
gil ir linksmino mane visokiausiomis miesto istorijomis. Vie
* Mol - religin mokykl lanks mogus.
iaukut
135
patie, kiek jis j inojo! O jau apie mokytojas!.. Jis net inojo
keli sluoksni j sijonai ir kiek jos turi sukneli...
- O dabar paskubk, - paragino jis mane, kai baigiau valgy
ti, - a tave palydsiu. Mokykla netoli, bet gatvs labai klaidios,
dar pasiklysi, - pasak jis ir lubiodamas netrukus atved mane
prie aliai dayt medini centrins mokyklos vart. Jei ne jis,
tikrai biau pasiklydusi.
*
Kad ir kokia skurdi i lauko atrod ta mokykla, a buvau tvirtai
pasiryusi j mylti, bet turiu papasakoti, su kokia bda susid
riau vos engusi pro vartus.
Vartininko bdel buvo tuia. Sode susitikau moter, ap
simuturiavusi namie austu languotu arafu ir usidengusi
veid dviguba adra. Rankoje ji nesi sen odin portfel ir jau
buvo beieinanti gatv. Pamaiusi mane ji sustojo ir m d
miai apirinti.
- Ar ko nors iekote? - paklaus ji.
- Noriau pamatyti direktor.
- Ar turite kok reikal? A direktor.
- I tikrj? A esu naujoji pieimo ir geografijos mokytoja
Ferid. Vakar atvykau i Stambulo.
Direktor atsideng veid, nuvelg mane nuo galvos iki
koj ir nustebusi tar:
- ia kakoks nesusipratimas, dukra mano. Taip, mes tur
jome laisv geografijos ir pieimo mokytojos viet, bet prie sa
vait mums atsiunt mokytoj i Gelibolu.
A labai nustebau.
- Negali bti, ponia direktore! Mane atsiunt vietimo mi
nisterija. Turiu sakym.
- O Viepatie, O Alache! Parodykit man t sakym.
Direktor perskait rat kelis kartus, vilgteljo dat ir pa
kraip galv.
136
- Toki nesusipratim kai kada pasitaiko. Patys to neino

dami, jie paskyr dvi mokytojas t pai viet. Varg Hurij,
varg!
- Kas ta Hurij?
- Tai toji i Gelibolu atvykusi mokytoja... Gera moterik...
Ten nesutar, pasipra pas mus. Vl vargelei nepasisek...
- Ne tik jai, mano padtis irgi nepavydtina, - tariau.
- Taip, tai tiesa. Bet negadinkim moteriai nuotaikos, kol
viskas neiaiks. A dabar vienu reikalu einu vietimo skyri.
Eime drauge. Pairsim, gal rasim koki ieit.
vietimo skyriaus vedjas, klausydamasis prieais j stovin
io lankytojo, vis usimerkdavo tarsi snaudulio kamuojamas, o
atsimerks nekjo garsiai, trumpomis kapotomis frazmis. Jis
buvo stambus, augalotas vyras.
Sielvartingu veidu iklauss ms, jis sunkiai idau:
- K a galiu padaryti? Taip padar, taip ir yra. Paraysiu
Stambul, pairsim, k atsakys.
pokalb siterp sekretorius, gana stambus vyras. Jis vilkjo
trump liemen, i po kurios buvo matyti raudonas diras, ir buvo
panaus krovini vej, kuris andien gabeno mano krovin.
- itos ponios sakymo data vlesn. Vadinasi, jos paskyri
mas tikresnis ir patikimesnis.
Vedjas susimst tarsi spliodamas, k rodo burtai, ir tar:
- Taip, i tikrj, bet mes neturime sakymo apie anos atau
kim. Paraysiu ministerij. Atsakymas ateis po koki deim
ties dien. Ojs, ponia direktore, malonkite iki to laiko palauk
ti, - baig jis.
Ir vl tomis paiomis raizgiomis gatvelmis paskui arafu
apsimuturiavusi direktor nupdinau atgal mokykl. Veriau
biau grusi tiesiai viebut.
Hurij buvo koki keturiasdeimt penkeri met tamsaus
gymio gana smulki moterik nervingu veidu. Kai tik ji igirdo
naujien, jos veidas dar labiau patamsjo, akys isiplt, ant plo
no kaklo i abiej pusi ipampo venos. Paskui ji suspigo kaip ga
iaukut
137
tvje aidiantys vaikigaliai ir suaimanavusi Vaje, vaje, biiuls!

Ir vl bda ant mano vargs galvos apalpo ir griuvo emn.
Mokytoj kambaryje visi subruzdo. Akiniuota pagyvenu
si mokytoja stovjo tarpduryje ir mosuodama rankomis vaik
mokines, subgusias pairti, kas atsitiko.
Moterys paguld Hurij ant nugaros, aplakst veid vande
niu, patryn smilkinius actu, atseg jos flanelinius markinius ir
m trinti dmt, blus sukandiot krtin.
A neinojau, k daryti, sutrikusi tyliai stovjau kampe, lai
kydama rankoje savo krep.
Pagyvenusi mokytoja, kuri anksiau vaik nuo dur moki
nes, piktai dbteljo mane pro akini vir.
- Negaliu atsistebti tavo beirdikumu, dukra, - pasak
ji. - I ko tu juokiesi?
Ji buvo teisi. Deja, a nesusivaldiau, nusiypsojau. I kur
moteris galjo inoti, kad aipausi ne i jos, o i savo sumiimo.
Taiau ne a viena juokiausi. Aukta jauna mokytoja skvar
biomis juodomis akimis taip pat bergdiai stengsi ugniauti
ypsen. Ji prijo prie mans ir sunibdjo aus:
- Galima pamanyti, kad jos vyras antr kart ved ir parsi
ved namo kit mon. Galiu prisiekti, kad nenualpo. Ji pasiuto
ir pargriuvo i pykio.
Hurij atsimerk. Per skruostus ir nos jai tekjo vanduo. Ji
garsiai suagsjo, tarsi pilve bt sprogusi bomba, m sukioti
onus galv ir rkti:
- Oi, biiuls mano, kas ia man pasidar? Toki met su
laukusi, ar a to nusipelniau? Ir atsitik tu man taip!
Neveltui sakoma, kad laktingal painsi i giesms. A vl ne
pataikiau pasielgti. Nordama pasirodyti mandagi pasiteiravau:
- Ai Dievui, jums truput pagerjo, ar ne?
Argi man reikjo klausti? Kas ia prasidjo! Hurij taip si
irdijo, kad negaliu net apsakyti. Ko tik ji neprinekjo! A, gir
di, suvariau jai peil ird ir dar drstanti teirautis, kaip ji jauia
138
si. Pasaulis dar neregjs tokio begdiko, nemoniko, laus,

storieviko elgesio...
sispraudiau kamp ir i gdos usimerkiau. Mokytojoms
niekaip nesisek nuraminti Hurijs. Jos balsas darsi vis auktes
nis, kol galiausiai perjo spiegim. Ji drabstsi tokiais odiais,
koki ne tik mokykloje, bet ir gatvje ne visada igirsi.
I mano veido, girdi, matyti, koks a pauktis. Kad ipliau
jai duonos ksn i burnos, kas ino, keliems vyrams i vietimo
ministerijos a u tai...
A tebestovjau sispraudusi kamp, man temo akyse, k
nas jo pagaugais, pradjau kalenti dantimis. Bet baisiausia, kad
kitos mokytojos aikiai buvo jos pusje.
Staiga kakas i vis jg trenk kumiu stal. Suskambjo
stiklins ir grafinai.
Tai padar prie valandl su manimi kalbjusi jauna juoda
ak mokytoja. Dabar ji atrod kaip siuts laukinis vris.
- Ponia direktore, kurgi js virenyb? Kaip js leidiate
itai moterikei terti kitos mokytojos garb? Kur mes esame?
Jeigu js leisite jai itarti dar bent vien od, a paduosiu teis
m ne j, o jus. Kur ji mano esanti?..
Juodaak mokytoja trepteljo koja ir usipuol kitas mo
kytojas:
- Puiku, biiuls, puiku! I tikrj labai linksma! Po mokyklos
stogu klausots, kaip ugaulioja js koleg ir dar ypsots!..
Stojo visika tyla. Pajutusi, kad lieka viena, Hurij vl m
rkti ir jau taissi apalpti i naujo. Bet ia pasigirdo skambutis
pamok. Mokytojos pasim ssiuvinius, knygas, rankdarbi
pintinles ir po vien m skirstytis.
- Lauksiu js savo kabinete, dukra, - tar direktor ir taip
pat ijo.
Po valandls mes likome kambaryje dviese su mokytoja,
kuri mane usistojo. Jauiau pareig jai padkoti.
- Ak, ir js dl mans susijaudinote, - pasakiau.
iaukut
139
Tarsi nordama pasakyti Didelio ia daikto, mokytoja g

teljo peiais ir nusiypsojo.
- Tyia taip padariau. Toki mogyst negalima palikti ne
aprkus ar negsdinus. Jos paskui tau ant galvos usiss, nenusikratysi. Po pamok susitikim, gerai?
Nujau iki direktors kabineto, bet ueiti nebenorjau. Man
darsi bloga vien pagalvojus, kad vl reiks visk i naujo nar
plioti. Rankos nusviro, krepys pasidar nepakeliamai sunkus.
Saugodamasi, kad niekas mans nepastebt, ijau i mokyklos
ir grau viebut.
*
Mane pamats, Hadi Kalfa sielvartingai pakl rankas.

- Ak, brangioji, kokie vargai tave ugriuvo! - pradjo jis rypauti.
Pasirodo, jis inojo visk geriau u mane. Kaip ir i ko sui
nojo - vienas Dievas teino.
- irk, dukra, dabar irk akis ipltusi! Parays Stam
bul - kad tau kokio pokto neikrst. Jeigu turi ministerijoje
pastam, tutuojau rayk jiems, - berte br patarimus.
Pasakiau, kad ministerijoje nieko nepastu. Tik t pusam
poet, kuris ir rekomendavo mane ministrui. Igirds poeto var
d, Hadi Kalfa apsidiaug kaip maas vaikas.
- Ak, Viepatie! - kteljo jis. - Juk tai mano geradarys!
Vienu metu jis ia dirbo vyresnij klasi mokyklos direktoriu
mi. Jis tikras angelas. Rayk, dukra, tuoj pat rayk, ir jei myli
mane, perduok nuo mans lab dien ir parayk: Tavo vergas
Hadi Kalfa buiuoja tavo palaimintas rankas...
*
Vargas Hadi Kalfa, vilkdamas savo raij koj, lipo pas mane
vir ne kart ir ne du. Ir kaskart atnedavo koki nors naujien:
140
Ponas prokuroras turi teis prigriebti vietimo skyriaus vedj

ir tegul nebijo to padaryti arba Municipaliteto ininierius ry
toj vyksta j Stambul. adjo ueiti ministerij.
Koks keistas kratas! Per kelias valandas neliko n vieno
mogaus, kuris nebt girdjs, kas vyko mokykloje. Viebuio
kavinje visi tik apie tai ir tekalbjo.
- Hadi Kalfa, - paklausiau, - kaip ia yra? Ar ia visi vienas
kit pasta?
Kasydamasis pakau, senis atsak:
- Ms miestelis visiems kaip ant delno. ia tau ne palaimin
tasis Stambulas. Ten jei kas ir nutinka, niekas nieko nesuino.
ia - visi visk taukia. it tu turi sidmti. Ir a tau patariu - el
kis nepriekaitingai ir protingai. Nevaikiok neudengtu veidu
nei po krautuves, nei po turg. Tuomet (Viepatie, kaip keistai jis
pabr t tuomet), tuomet, duos Dievas, tavo likimas gerai su
siklostys! Buvo ia tokia mokytoja vardu Arif. J pasirinko pats
teismo pirmininkas. Dabar ji gyvena kaip inkstas taukuose. Lin
kiu ir tau to paties. Gal manai ji kokia grauol? N i tolo! Bet
buvo tyra, kukli. Dabar mogui svarbiausias dalykas - garb!
Hadi Kalfos pasitikjimas manimi ir palankumas kasdien
didjo. Kiekvien dien jis atnedavo man kok mamo: nri
ni utiesal arbatos servizui, siuvint rankluost, spalvot v
duokl arba dar k nors panaaus ir puodavo mano kambar.
Mums nekuiuojantis, i apaios danai pasigirsdavo skar
dus balsas:
- Hadi Kalfa, kur vl tu prasmegai kaip pragar?
aukdavo eimininkas, viebuio savininkas.
Senis i pradi atsakydavo pusbalsiu, neskubdamas, melo
dingai, tarsi dainuodamas:
- Kad j kur velniai, kad j kur velniai!.. N valandls be
Hadi Kalfos!
Paskui garsiai surikdavo:
- Einu jau, einu!.. Gal darb neturiu, ar k?..
iaukate
141
Viebutyje mes su Hadi Kalfa turjome dar vien draug. Tai

buvo koki trisdeimt penkeri, gal keturiasdeimties met mo
terik, atvykusi ia i Manastyro.
Papasakosiu, kaip mes susidraugavome. Pirmj vakar at
vaiavusi tvarkiau kambaryje savo daiktus. Staiga igirdau tyliai
girgtelint duris. iriu, kambar eina moteris geltona mar
ginto kartno suknele, galv apsigobusi alio krepo skepeta.
Dar tarpduryje ji pasiteiravo:
- Kaip jauiats, dukra? Sveika atvykusi!
Jos liesas daytas veidas buvo panaus sien, kur itrupjs
tinkas uglaistytas kalkmis. Surma patamsinti antakiai ir juodi
dantys primin siaub keliant lavon.
- Ai, gerai, - atsakiau sumiusi.
- O kur js mamyt?
- Kokia mamyt, ponia?
- Mokytoja... Argi js ne mokytojos dukt?
A garsiai nusijuokiau.
- A ne mokytojos dukt, a pati mokytoja...
Moteris net pritp i nuostabos ir pliaukteljo delnais sau
per kelius.
- Oi, js pati mokytoja? Dar niekada nesu maiusi tokios
maos kaip pirtas ir jaunos mokytojos. A maniau, kad atvaia
vo solidi gyvenimo patyrusi ponia.
- Dabar jau pasitaiko ir toki mokytoj, kaip a.
- Taip, pasitaiko, taip... Ko tik nepasitaiko iame pasaulyje!
O mes ia prieais kambaryje prisiglaud, vaikus suguldiau ir
ujau su paia pasisveikinti. Dien pilna visoki rpesi. Bet
kai ateina vakaras, kai vaikai suminga, mane apima toks lide
sys! Vienatv pritinka tik Aukiausiajam, ar ne? Tada tik galvo
ju, galvoju ir rkau, rkau, rkau. Ir taip iki pat ryto. Alachas jus
ia atsiunt, sese. Paneksim, manau, ir irdyje atlgs...
142
jusi moteris kreipsi mane dukra, bet suinojusi, kad a

mokytoja, m vadinti sese.
Pasiliau vieniai vienintel kd,
- Praom ssti, - pasakiau, o pati sitaisiau ant lovos krate
lio ir miau tabaluoti kojomis.
- Man ant kds nebus patogu, - atsak manastyriet ir parietusi po savimi kojas, susirang ant grind prie mano koj la
bai keista poza. Paskui ji isitrauk i suknels kiens skardin
tabokin ir m sukti storas cigaretes. Vien pasil ir man.
- Ai, ponia, a nerkau, - atsakiau.
- Anksiau ir a nerkiau, bet lidesys privert, - paaikino ji.
Kaimyn tikrai buvo ne i laimingj. Jos tvas buvs vie
nas garbingiausi ir turtingiausi Manastyro moni. Jis turjs
sod, dar, didiul karvi ir jaui band. Tvo namuose visa
da gyvendav koks penketas elget. Jai pirsi yms Manastyro
ponai. Bet jie tada jai atrod tikri tamsuoliai, todl usispyrusi:
Teksiu tik u karininko su kardu! Ak, jei motina jai bt kaip
reikiant krtusi ir ileidusi u vieno i t pon. Bet i kur varg
galjusi inoti, kas jos laukia? Ji ileidusi savo vienturt u leite
nanto, kuris, iskyrus kard prie ono, daugiau nieko ir netur
js. Iki revoliucijos* jie gyven drauge ir iaip taip vertsi. Pas
kui vyr perkl Stambul. Kovo 31-j vienas i veikianiojoje
armijoje tarnavusi giminaii, grs i Stambulo, jai pasak,
kad vyras perkeltas miest B... ir ten veds. Na k gi, ne bda,
juk ariatas** leidia turti keturias monas. Vargel paverkusi
truput, paskui su visais trim vaikais atvykusi B... Bet jos vy
rui tas nepatik. Jis nenorjs matyti nei monos, kurios kadaise
ilgai maldavs, kad tekt u jo, nei savo mylim vaikui ir
reikalavs, kad jie kuo skubiau grt Manastyr. Mes juk tiek
* Turima galvoje 1908 met jaunaturki revoliucija, kai vl buvo grinta 1876 m.
Konstitucija, ir Turkija tapo konstitucine monarchija.
** ariatas - islamo teiss kodeksas.
iaukut
143
met ved. Nepasmerk mans tokioms kanioms! - maldavusi

ji liauiodama it unytis palei jo kojas, gerindamasi ir siteikda
ma. Bet jis n girdti nenorjs, kad ji pasilikt ia.
Iklausiusi ilg jos istorij, jai nepritariau.
- Kodl js, mieloji, kabinats ant kaklo mogui, kuris js ne
nori? Jeigujis jus atstm, js irgi turite j atstumti, - pasakiau a.
Tarytum apgailestaudama, kad esu tokia neimanl, mote
ris ypteljo.
- Ak, sese, man akyse praviesjo, kai j pamaiau. Juk ms
galvos tiek met guljo greta ant vienos pagalvs. Argi lengva i
siskirti su vyru? - pasak ji ir virpaniu balsu padeklamavo vien
eilraio eilut: Motinos gali atsisakyti, mylimojo - niekada.
- Kaip galima mylti vyr, kuris tave apgavo? - pasipiktinau
a. - ito a nesuprantu!
Kaimynkariai nusiypsojo, parodydama savojuodus dantis.
- Js, sese, dar visai vaikas. Js t kani dar nepatyrte, ne
inote, kokios jos karios! Teapsaugo jus Alachas nuo j!
- Bet a pastu vien mergin, kuri prie dvi dienas iki ves
tuvi suinojusi, kad jos mylimasis apgavo j su kita moterimi,
met tam bjauriam mogui suadtuvi ied veid ir pabgo
tolimus kratus.
- Paskui ta mergina tikrai gailjosi, sese. A j ujauiu. Ji ti
krai kamavosi buddama. Ar esi girdjusi apie sueistuosius mio
lauke? Kai kurie nejauia juos kliudiusios kulkos ir lekia pirmyn,
manydami, kad bgdami isigelbs. Lekia nesustodami, nes kol
aizda karta, jos nejauti, ir ji neskauda. Bet tereikiajai atvsti... Pa
minsi mano odius, dar prisikents ta mergina, oi prisikents...
Piktai paokau nuo lovos ir kaip pamiusi miau lakstyti po
kambar. lang barbeno lietus, gatvje klaikiai skalijo unys.
Giliai atsidususi moteris i Manastyro kalbjo toliau.
- A juk ia svetima. Rankos, sparnai pakirsti. Man neuteks
jg. Jei biau Manastyre, per dvi dienas ipliau savo vyr i
tos pasileidls glbio.
144
Ipliau i nuostabos akis.

- O k js padarytumte?
- Ji apavjo mano vyr, ukerjo. Ji urio jam lieuv, u
kimo burn. Bet Manastyro burtininkai dar imoningesni.
Brangiai nekainuot, utekt trij sidabrini monet, ir jie kai
pmat atimt i jos mano vyr ir grint man.
Ir mano kaimyn m smulkiai pasakoti apie Rumelijos*
burtininkus.
Yra, girdi, vienas albanas vardu Arifas Hoda. Jis keliomis
operacijomis kiauls aus paverts ironais, utenka moteriai
tuos ironus prisidti prie akies, nukreipti juos savo vyr, ir
tas, kad ir kiek kart bt nusidjs, tutuojau grta teising
keli, nes visos moterys jam pasidaro panaios kiaules.
Arba vl, paima Arifas Hoda muilo gabal, smeigia j
adat, sukalba burtaod ir ukasa t muil em. Muilas
emje tirpsta, ir to mogaus prieas ima nykti, kol idista
kaip adata.
Neileisdama i rank tabokins, moteris be perstojo suko
cigaretes ir vis pasakojo ir pasakojo visokias istorijas apie burt
stebuklus.
Kokie tuti, kokie apgailtini taukalai! Sakykim, ta pasaka
apie aizd, kuri ima skaudti atvsusi! Argi taip gali bti? Argi
a ilgiuosi to bjaurybs? Argi a apie j galvoju?
I pradi man buvo koktu irti kaimyns veid, storai
aptepliot keliais skaistal sluoksniais, rykiai nubrtus anta
kius, ilenktus kaip arbatinuko sos, tamsius ratilus po surma
pajuodintomis akimis.
Bet kai supratau, kad visa tai tik gudryb, priemon susigr
inti vyr, man jos labai pagailo. O vargel vis pasakojo:
- Kad patikiau savo vyrui, perku skaistalus, surmos, viso
kiausi da, puoiuosi kaip nuotaka, bet niekas nepadeda. Net
* Rumelija - Osman imperijos europins dalies pavadinimas.
iaukut
145
vaikams nuo maisto nugnybiu, kad tik graiau atrodyiau. Sa

kau tau, j apkerjo...
Nuo tos dienos, vos tik girgteldavo durys, net neatsigr
dama inojau, kad ia kaimyn.
- Ar tu usimusi, sese? Gal galiau valandlei ueiti?
A tiesiog dstu nuo vienatvs, tad jos balsas mane nudiu
gina. Dedu plunksn al, manktinu sustingusius pirtus ir
dmesingai klausausi nuobodios vis tos paios savo kaimyns
meils istorijos.
*
Pirmosiomis dienomis mane iblakydavo prieais mano lang

dunksanti aukta kalva, bet paskui ji m erzinti. Jeigu negali
kopti tuos staius miglotus laitus auktyn, kad vjas plaukus
kedent, kad sijonas aplink kojas plaikstytsi, jeigu negali strik
sti po uolas kaip oiukas, tai kam jie reikalingi?
Ak, kur tos dienos, kai valand valandas lakstydavau po lau
kus, kai gsdindama paukius lazda baladodavau sodo stati
nius ir svaidydavau akmenis velius medi vainikus? O juk
verdamasi Anatolij, a svajojau btent apie tai.
Nuo pat maens labai mgstu pieti. Mokykloje pieimas
buvo vienintelis dalykas, i kurio gaudavau geriausius pay
mius. Kiek kart mane bar, kiek kart buvau nubausta u tai,
kad spalvotais ir paprastais pietukais namie ipaiydavau va
rutles sienas, o mokykloje - kone vis statul postamentus.
Ivykdama i Stambulo, simeiau spalvot pietuk ir pieimo
popieriaus.
Dabar, kai vienatvs valandlmis viebutyje pavargstu ray
ti, imu pieti. Pieimas mane labai ramina. Nupieiau du Hadi
Kalfos portretus - vien juodu pietuku, kit - akvarele.
Neinau, kiek tie pieiniai buvo panas original, bet Ha
di Kalfa, pains save, jei ne i nosies ar aki, tai tikrai i apva
146
lios ir plikos galvos, ilg s ir baltos prijuosts, negaljo atsiste

bti mano gabumais.
Jis nepatingjo, apjo visas prekyvietes, turg, pripirko pi
gaus atlaso, aksomo, ilko, vairiaspalvi karoli ir liep dukte
riai padaryti rmelius savo portretams.
Pastebjs, kad danai bnu susikrimtusi, jis m kviestis
mane namus. Savo monos taupumo dka Hadi Kalfa buvo
susirents nedidel kaip kien namel ir laisvalaikiu vaik pade
damas ida j aliai.
Namas stovjo ant gilios daubos krato. Dauba buvo tokia
gili, kad pasirmus rankomis medin gebenmis apaugusi
sodo tvor ir pavelgus emyn daubos dugn, imdavo svaig
ti galva.
Kiek maloni valandli praleidau tame sode su Hadi Kalfos eima!
Nevrika, nam eiminink, buvo uaugusi Stambulo Samatijos rajone. Ji buvo paprasta, kaip ir jos vyras, visada geros nuo
taikos ir maloni. Pamaiusi mane pirm kart, ji suuko: Mie
loji mano, js kvepiate Stambulu! - ir puol mane glbesiuoti.
Kiekvien kart, kai mes imame kalbtis apie Stambul, jos akys
pasrva aaromis, o galinga krtin nuo gili atodsi pradeda
kilnotis kaip dumpls.
Hadi Kalfa turi dvylikos met sn ir keturiolikos met
dukter vardu Haiganua. Ji drovi, nejudri armn mergait ve
liais antakiais, tamsiai raudonais kaip burokai skruostais su van
deningais vjaraupes panaiais spuogeliais.
Miratas - visika storos ir tvirtai surstos sesers prieingyb:
smulkus, pablyks ir liesas kaip kuoja berniukas.
Hadi Kalfa buvo neratingas, bet moksl didiai gerbian
tis mogus. mogui, pasak jo, reikia visk imanyti. Varge net
kienvagio amatas galintis praversti. Miratas dvejus metus lan
k armn pradin, o dabar jau antrus metus mokosi Osman
mokykloje.
iaukut
147
Pagal Hadi Kalfos program vaikas kas dveji metai turi

mokytis vis kitoje mokykloje, kad sulauks dvideimties galt
kalbti anglikai, pranczikai, italikai ir vokikai ir tapti tikru
mogumi. inoma, jei iki to laiko tas geibus vaikas atlaikys tok
krv ir neatiduos Dievui sielos.
Kart Hadi Kalfa man pasak:
- Atkreipk dmes mano snaus vard. Gudriai sugalvotas,
ar ne? Vis savait dl jo sukau galv. Ir abiem mokykloms tin
ka: armnikai Miratas, o osmanikai - Muratas, - paskui, ke
tindamas pasakyti kak juokinga, jis primerk vien ak: - Kai
Miratas padaro koki kvailyst ir a dl to labai supykstu, sakau
jam: tu nei Miratas, nei Muratas, o paprastas meretas*.
Kart, viedama pas juos pamaiau, kas atsitinka, kai se
nasis armnas siunta. Buvo k pairti! Vaikas prasikalto tik
tuo, kad jam nepatiko kakoks motinos pagamintas patiekalas.
Hadi Kalfa j bar pasitelks patarli ir prieodi rinkin.
- Js tik pairkit t uns iper! - auk tvas. - Maas
kaip pupa, o usispyrs kaip jautis! Duok vargui agurk, tai dar
raukosi: kreivas, girdi, ir meta lauk! K imano asilas apie kom
pot? sikalk sau makaul, k sakau! Jei ne, lazda pasidarbuos!
Kas tu toks, kad nesidiaugi Alacho atsista duona ir kitomis
grybmis?..
Tu pats paink save, paink!
Jei savs tu nepainsi,
Kai primu - neapsiginsi!
Nors Haiganua buvo mergait, jos lavinimui irgi buvo ski
riama ne maiau dmesio nei Mirato.
Ji lank armn katalik mokykl. Vien dien Hadi Kalfa
nusprend surengti dukrai egzamin seno paralyiuoto kaimyno
ir pagyvenusios armns juodomis plakelnmis akivaizdoje.
Nieko juokingesnio nebuvau maiusi... Hadi Kalfa padjo
man ant keli dukters knygas ir ssiuvinius ir prigrasino jai:
Meretas - liurbis (turk.).
148
- Na, Haiganua, pairsim, jei padarysi man gd prie

mokytoj, tegul tau mano duona pro gerkl ilenda.
Paklausinjusi mergaits keli daugybos ir dalybos taisykli,
atsiveriau kur pakliuvo iliustruot Prana istorij. Pasitaik
skyrelis apie Jz ir krikt. Pasakodama apie krikt, Haiganu
a prinekjo visoki nesmoni. Mokykloje buvau j prisiklau
siusi tiek ir tiek, todl dabar pataisiau mergait ir dar t pati
pridriau.
Klausantis mans, Hadi Kalfos akys vis labiau pltsi, o ka
dangi ant galvos plauk nebuvo, tai i nuostabos iausi anta
kiai. Mano inios apie krikionyb jam atrod kakoks nepa
prastas stebuklas.
- Kaip ia dabar yra? Musulmon mergina mano tikjim
imano geriau u kunigus!.. A maniau tu iaip, paprasta moky
toja, o tu pasirodo - tikras iminius! Ar supranti? Tu esi toks
iminius, kuriam reikia rankas buiuoti!.. - auk Hadi Kalfa
egnodamasis.
Hadi Kalfa stvr u apykakls savo storj mon, kuriai
pasijudinti buvo taip pat sunku kaip prikrautai barai atsiplti
nuo prieplaukos, atitemp j prie mans ir liep:
- Pabuiuok t vaik mano vardu pat kaktos vidur, su
pratai?
Vargelis Hadi Kalfa, jausdamasis ess vyras, pats to pada
ryti negaljo, todl sak monai.
Nuo tos dienos senasis kambarinis visiems i eils lovino
mane ir mano mokytum. Jis tiek daug visur apie mane pasako
jo, kad visi iopliai, kai praeidavau pro kavin priploj nosis prie
lang, akylai stebjo kiekvien mano ingsn.
Nutariau j sudrausti:
- Hadi Kalfa, Alacho vardu praau, nustokite mane girti,
liaukits!..
Bet Hadi Kalfa nenusileido:
- A tyia taip darau. Tegul vyresnyb igirsta! Tegul jiems
bna gda, kad nemoka tavs vertinti.
iaukut
149
Paintis su Hadi Kalfos eima man buvo ir kitaip naudin

ga. I Samatijos kilusi jo mona puikiai mokjo virti uogienes
ir cukruoti vaisius. O tos inios buvo daug vertingesns negu
Prana istorij imanymas.
Be jokio vargo ir veltui gavau i jos uogiens virimo recep
t ir susiraiau t pai knygel, kur jau buvo Giulmisalos
valgi receptai. Kas kitas dabar pasirpins smalis mokytojos
maistu?
Jei mano reikalai gerai klostysis, duos Dievas, a irgi tursiu
nedidel namel ir sitaisysiu uogieni spint. Toki pat kaip Ha
di Kalfos namuose. Lentynas utiesiu karpytomis popierin
mis servetlmis ir sustatysiu ant j rubino, gintaro, perlamutro
spalvos uogieni stiklainius. Koks puikumlis, a galsiu iki so
ties prisivalgyti uogiens kada tik panorsiu. Niekieno nereiks
atsiklausti. O jeigu Alachas panors, tai ir pilvo nuo t uogieni
neskauds.
Taip, rausvi, balti, geltoni stiklainiai. Tik ali nebus. Neken
iamos Kiamrano akys atgras mane nuo alios spalvos, nors t
aki dabar nebeprisimenu.
Dabar tvirtai inau, Kiamranai. Net tada, kai dar nejauiau
tau tokios neapykantos kaip iandien, a negaldavau paksti
tavo aki. Man dar nebuvo n dvylikos, kai atsirado tas prie
ikumas. Tu, inoma, ir pats to nepamirai. A juk sviediau
tau veid dvi saujas dulki. Ar tai buvo tik vaikikas aidimas?
Ne, a norjau, kad tau pertt akis, kuriose tarsi sauls spin
duli pervieiamuose jros dumbliuose ybiodavo klastingos
kibirktls.
*
Vl nukrypau. O juk mano tikslas - rayti tik apie dabart.

Kurgi a sustojau? Taip, buvau labai linksmai nusiteikusi, ir
Hadi Kalfa niekaip negaljo suprasti, kad tikroji mano geros
150
nuotaikos prieastis - pirm kart po ilgos darganos suspindusi

saul. Jis, inoma, paman, kad gavau koki ger ini, ir m
mane kamantinti. Bet ar manoma, kad kokia nors inia pa
siekt mano ausis pirmiau nei Hadi Kalfos? irk, netrukus
man teks su juo tartis, kada valgyti ir kada gultis!
- Na, pasakok, nesimaivyk! - mygo jis. - Tokios linksmy
bs nei i io, nei i to neueina. Tu, garb Alachui, turbt gavai
ger ini?
Staiga a usimaniau pasirodyti, kad imanau daugiau u j,
ir pusiau juokais, pusiau rimtai reikmingai mirkteljau:
- K gali inoti, gal geriau ne visk pasakoti?
Buvo taip vaiskiai saulta, kad nusprendiau pasivaikioti.
Kad nepaklysiau, stengiausi sidmti keli, perjau toliau nuo
viebuio esant tiltel, patraukiau prieais dunksani stai
kalv, paskui pievute apjau girait ir perjau kit tiltel. Biau
dar vaikiojusi, bet nelauktai atsirado didesnis pavojus negu
pasiklysti. Mano storas arafas ir stropiai nuleista adra negel
bjo - ant kuln m lipti kakoki tartin netvarkingai apsi
rengusi vyr brelis ir net mgino ukalbinti.
Prisiminusi Hadi Kalfos pamokymus, tuoj pat pasukau at
gal ir tiesiausiu keliu grau atgal.
Buvau sitikinusi, kad juosta susijuoss vietimo skyriaus se
kretorius kaip paprastai pasitiks mane tais paiais odiais: I
Stambulo, sese, dar nieko negavome! Bet jau buvau pratusi i
jusi miestel pirmiausia usukti pas j.
Pamats mane ant laipt vedjo patarnautojas i karto su
uko: Kaip gerai, kad atjai, sese. Bjus kaip tik tavs ieko, jau
biau js viebut.
Bejumi pavadintas vietimo skyriaus vedjas sdjo prie
raudona gelumbe apdengto raomojo stalo tarsi ilsdamasis nuo
didelio pervargimo ir atrod susimsts. Rankos nukarusios,
apykakl atlapota, akys primerktos.
Pamats mane, jis nusiiovavo, pasir ir i lto m kalbti:.
iaukut
151
- I ministerijos, dukra, dar negavome jokio atsakymo. Sun

ku numatyti, kokia bus j valia. Bet tariu, kad pirmenyb atiduos
mokytojai Hurijei, nes ji turi daugiau patirties. Jeigu atsakymas
bus ne js naudai, js padtis bus labai kebli. Man galv at
jo viena mintis. Koks pora valand kelio nuo ia yra Zeinilero
vietov. Ten puikus oras ir vanduo, nuostabi gamta, mons pa
dors ir siningi - tikras rojaus kampelis. Ten yra viena fondo
mokykla. Pernai i geranorik auk j atnaujinome ir suremon
tavome. Nupirkome visko, ko reikia pradinukams ir neratin
giems. Mokykloje yra ir patogus butas mokytojai. Betrksta tik
jauno, energingo ir savo darb mylinio mokytojo. Noriau, kad
ten vykt tokia dora mergina kaip js. I tikrj puiki vieta. Bt
puiki paslauga valstybei. Teisyb, ten gautumte maesn alg
negu ia. Bet utat ten daug pigesni kiauiniai, pienas, msa ir
kiti produktai. Jei norsite, susitaupysite. Be to, pirmai progai pa
sitaikius, a pakelsiu jums atlyginim, ir gausite tiek pat, kiek ia.
Tada js udirbtumt daugiau negu ios mokyklos direktor.
Neinodama, k atsakyti tok netikt pasilym, tyljau.
vietimo skyriaus vedjas gund toliau:
- Mokykloje dirba viena pagyvenusi moterik. Ji ir mokyto
ja, ir administrator. Labai pamaldi, kukli senut. Tik neimano
nauj mokymo metod. Bet js j pakreipsite reikiama linkme.
O jeigu Zeinilere jums nepatiks, paraykite man, ir a tutuo
jau surasiu ia jums viet. Taiau man atrodo, kad pamaiusi
tenyktes vietas, js nebenorsite i ten ivaiuoti, jei jums ir
centr pasilyt.
Oras puikus, vaizdai nuostabs, maistas pigus, mons pa
dors... Tikras veicarijos kaimas. Ko daugiau mogus gali tik
tis i Alacho?
Prie akis man ikilo saulti keliai, sodai, upokniai, mikai,
ir irdis m i diaugsmo palusiai plakti.
Vis dlto nedrsau i karto pasakyti taip. Norjau pasitarti
su Hadi Kalfa.
152
- Leiskite man atsakyti po dviej valand, pone, - papraiau.

Vedjas kako sunerimo:
- Bet inok, dukra, reikalas skubus! Yra ir daugiau norini,
jei praiopsosi, nebegalsiu padti!
- Tada leiskite pagalvoti bent valand.
Ieidama i vedjo kabineto, kaktomua susidriau su savo
varove Hurije. B... mieste, kaip man neseniai papasakojo Hadi Kalfa, mudviej vardus minjo kartu ir pramin varovmis.
An kart Hurij mane taip pergsdino, kad dabar j pamaiusi
vl isigandau ir pamginau kuo skubiausiai prasmukti pro al.
Bet ji pastojo man keli ir nutvrusi u arafo krato kaip li
elgeta band sugraudinti:
- Gerbiama panele, dukra mano, prajus kart buvau su ju
mis labai nemandagi. Atleiskite man, dl Alacho. Vis tie nervai,
buvau tada tokia prislgta... Ak, brangioji, jei inotumte, kiek
man teko gyvenime vargo patirti, tikrai ujaustumte mane.
Dovanokite dl to, kad buvau nemandagi.
- Nieko tokio, ponia, - sumurmjau vis dar gsiodamasi ir
norjau praeiti.
Bet ji, matyt, buvo tvirtai apsisprendusi mans nepaleisti.
Pradjo skstis savo vargingu gyvenimu ir pasakoti, kad maiti
nanti penkias burnas, kuri tyko gatv ir elgetyst. Hurij kar
iavosi, jos balsas darsi vis auktesnis, kol pagaliau nepaliauja
mas jos odi srautas pasidar panaus kartligik mald.
A stovjau sumiusi, neinodama nei k daryti, nei k sakyti.
Bet blogiausia, kad visi, kas mat t komedij, m spiestis
aplink mus. Netrukus susirinko gerokas brys kanceliarijos tar
nautoj, sekretori, vaikigali pasiuntini, kurie po kabinetus
neioja kav ir erbet.
Mano skruostai, rankos degte deg. I gdos norjau skra
diai em prasmegti.
Dabar jau a miau maldauti:
- Praau js, ponia, kalbkite tyliau. Visi iri mus.
iaukut
153
Bet Hurij turbt tyia m vaitoti dar garsiau. Ji raudojo,

rovsi sau plaukus, pl nuo drabui sagas, taiksi pabuiuoti
man rankas ir kelius.
Pasibaisjusi irjau, kaip aplink mus didja moni minia.
Taip Stambulo gatvse minia apspinta garsiai rkaujant apsi
aukl dant gydytoj arba pirkl, silant muil nuo dmi ar
nuospaud tepal.
I minios jau pasigirdo pamokym: Pasigailk vargs, ne
virkdyk jos, mergaite...
Staiga i kakur alia ms atsirado auktas baltabarzdis
mula su alia alma ant galvos.
- Dukra mano, - kreipsi jis mane, - religin priederm
ir mogikumas liepia gerbti vyresniuosius. Nekliudyk tai gar
bingai moterikei. Taip tu vykdysi ir Alacho, ir Pranao vali.
Sutvrjas yra maloningas. Jis atvers tau kitas duris savo pasa
kikj lobyn.
A drebjau po savo arafu ir jauiau, kaip mua prakaitas.
Tuo metu greta stovintis kavos pardavjas, ekteljs nypl
mis, suuko:
- Teisingai, teisingai! Tu visuomet galsi usidirbti duonos
ten, kur bus Alachas.
Minioje pasigirdo juokas. Staiga lyg i po emi greta idygo
raudona juosta susijuoss sekretorius. Jis pastvr pardavj u
apykakls ir nustm j prie laipt.
- Ak, tu begdi! - barsi jis. - A tau kaipmat uiaupsiu
kakarin!
Ko ia juoktis? Juk kavos pardavjo odiai niekuo nesiskyr
nuo t, kuriuos pasak mula.
Hurij taip smarkiai raudojo, o skandalas darsi toks nebe
pakeliamas, kad a, nordama kuo greiiau ubaigti tas patyias,
buvau pasirengusi ir siel atiduoti.
- Gerai, gana, tebnie kaip js norite. Tik dl Dievo mei
ls, paleiskite mane, - pasakiau ir vargais negalais usidengu
154
si kelius, kuriuos vis band pabuiuoti Hurij, grau vedjo

kabinet.
Po valandls pasiraiau dokument, kad savo noru atsisa
kau mokytojos pareig centrinje mokykloje, sutinku mokyto
jauti Zeinilere.
Per nepiln valand buvo sutvarkyti visi formalumai, o vie
timo skyriaus vedjas, kuris, atrod, niekada nepakyla i savo
vietos, nuvaiavo fajetonu apskrities virininko rmus pasira
yti sakymo.
Kitais atvejais itisus mnesius vilkinami reikalai, pasirodo,
gali bti isprsti kone aibo greitumu...
*
Kai grau viebut, Hadi Kalfa pasitiko mane tarpduryje ir

priekaitingai, bet linksmai tar:
- Nuslpei nuo mans ir manei, kad nesuinosiu? Garb
Alachui.
- K tu suinojai?
- sakymas dl tavs, brangioji, jau atjs!
- Koks sakymas, Hadi Kalfa?
- Tave, mieloji, palieka centrinje mokykloje! Hurijei jau
grino pas.
- Netiesa, Hadi Kalfa. A kaip tik grtu i vietimo sky
riaus. Nieko tokio nra.
Senis nepatikliai pasiirjo man veid.
- Ne, sakymas atjo vakar vakare. A suinojau i patiki
m lp. Vadinasi, vedjas nuslp nuo tavs. Kaip manai, ar ia
nra kokios apgauls? Na, greiiau sakyk!
Pasiaipydama i naivaus Hadi Kalfos tarumo, a vienu at
sikvpimu ipokinau visk, kas atsitiko, ir itraukusi i krepio
sakym, pamojavau jam po nosimi.
- Valio, Hadi Kalfa! Vykstu tikr veicarij!
iaukut
155
Man pasakojant didel Hadi Kalfos nosis paraudo kaip gai

dio skiauter. Pliaukteljs rankomis, jis piktai praneko:
- K tu padarei? Ak, tu paikas kdiki, k tu padarei? Jie vis
dlto sugebjo tave apmauti! Tutuojau bk, iupk vedj u
gerkls!
A gteljau peiais.
- Nieko nebus, Hadi Kalfa... Nusiramink. Dar susirgsi, k
tada darysime?
Pasirod, kad senis turjo dl ko taip pykti ir jaudintis. Va
kare paaikjo visos smulkmenos. vietimo skyriaus vedjas pa
laik Hurij. Ministerijai nusistame rate jis para, kad Hurij
labiau patyrusi mokytoja, o mane reiki perkelti kitur. Taiau
ministerija nusprend, kad a turiu likti ia, o mano varov rei
kia perkelti kit apskrityje atsiradusi laisv viet.
Vakar, kai atjo ministerijos ratas, vietimo skyriaus ved
jas, mokyklos direktor ir, rodos, finans skyriaus vedjas, kaip
ir Hurij, kils i Rumelijos, vlai vakare sukviet pasitarim ir
sugalvojo, kaip mane isisti kok nors kaim, o mano vietoje
palikti Hurij.
Hurijs susitikimas su manimi vietimo skyriaus koridoriuje
taip pat buvo j sumanymo dalis. Net ir t ilabarzd mul i
anksto tyia isikviet.
O tas vietimo skyriaus vedjo igirtas europinis Zeinileras
tebuvo skurdus kaln kaimelis, kur ir paukiai neuklysta, ir
vilkstin aplenkia! tai jau metai ten nra mokytojo, ir net di
diausi skurdiai atsisako vaiuoti.
Visa tai suinojusi, a buvau priblokta, nes man niekaip ne
tilpo galvoje, kad solidus, rimtas tarnautojas galjo griebtis to
kios nesiningos gudrybs.
Susinervins Hadi Kalfa lingavo galv.
- O, tu nepasti tos snaudianios gyvats, - kalbjo jis. Tik atrodo, kad ji snaudia arba miega, o paskui kad gels, tai ir
pats neinosi i kur atjs. Supratai, brangioji?
156
- Tuia jo! Jeigu mog syk jau gl jo artimiausi giminai

iai, tai kas jam svetim geluonis? Svarbu, kad irdis bt rami!
*
Zeinileras, spalio 28
iandien vakarop vieno eno veimu atvykau Zeiniler. vie

timo skyriaus vedjas atstum turbt matavo traukinio greiiu.
Mat jo tas dviej valand kelias truko nuo pat ankstyvo ryto
iki sutem. Nors kuo ia dtas tas garbingas mogus! Jis nekal
tas, kalti tie, kurie nesteng nutiesti geleinkelio Zeiniler per
auktus kaln laitus ir per idivusi upokni vagas.
Hadi Kalfos eimyna atjo mans palydti iki versms ita
k, koks pusvalandis kelio nuo miesto. Visa eimyna isipuo
tarytum vestuves, tikriau - tarsi laidotuves.
Kai atjo laikas praneti, kad veimas jau paruotas, a vos
bepainau Hadi Kalf. Nusiris baltj prijuost ir nusiavs
lepetes, kurios jam einant kiemelio grindiniu, koridoriais ar
laiptais kakaip ypatingai, tik jam vienam bdingu bdu lep
sdavo, jis pasipuo nublukusios gelumbs freniumi su aukta
apykakle ir sispyr kalious, kokius daniausiai avi imamai.
Ant galvos jis buvo usidjs paprastai tikinij mgstam rau
don fes, kuris ant jo plikos galvos buvo nusmuks iki aus. Samatijos ponios ir vaik Mirato ir Haiganuos apdarai irgi buvo
ne prastesni.
Nors ia praleidau nemaai kari valandli, man buvo
lidna palikti savo mayt kambarl. Kart mokykloje mums
reikjo atmintinai imokti vien eilrat: Toje vietoje, kur gy
vena, nematomi silai suria mog su kitais; isiskiriant jie si
tempia ir nutrksta, lidnai suskambdami kaip smuiko stygos;
kiekvienas isiskyrimas sukelia mums vis kitok skausm. Koks
teisus buvo tas poetas!
iaukut
157
Dl keisto sutapimo t pai dien B... paliko ir mano viebuio

kaimyn, bet jos padtis buvo dar labiau apgailtina negu mano.
Vakar vakare susidjusi daiktus atsiguliau... Per miegus gir
djau kakieno iurkius balsus, bet nenubudau.
Staiga baisus trenksmas mane meste imet i lovos. Korido
riuje duo kakokie daiktai, kakas tranksi, nakties tyloje ypa
garsiai buvo girdti vaik verksmas, prislopintas gargimas, sm
gi ir antausi pliaukjimas. Pirmiausia pagalvojau, kad gais
ras. Taiau argi per gaisr mons muasi?
Susivlusi, basa ilkiau koridori ir pamaiau siaubing
vaizd. Auktas stambus karininkas gainiojo po koridori mano
kaimyn ir pargriovs spard.
Vaikai paklaikusiais balsais spieg: Mama, mamyte... Ttis
ms mam udo!
Varg moteris po kiekvieno spyrio, po kiekvieno kirio rim
bu, kuris rangsi it gyvat, pargridavo ant grind, bet su neti
ktina jga vl klsi ir kabinosi karininkui kelius. Bsiu tavo
verg, tavo auka... Umuk mane, pone, tik nepalik, nepamesk!
Kadangi buvau pusnuog, turjau grti kambar. O ir iaip,
kokia i mans nauda?
Pabudo ir pirmojo aukto gyventojai. Apatiniame koridoriu
je pasigirdo koj trepsjimas, neaiks garsai.
Koridoriaus lubose m blykioti kakokie atvaitai. Ant laip
t pasirod plika Hadi Kalfos galva. Igirds triukm, jis pabu
do, stvr lemput ir vienmarkinis kaip stovi ipuol lauk.
Nei gdos, nei sarmatos! Argi galima viebutyje taip elg
tis? - m aukti senis ir mgino sisprausti tarp vyro ir mo
nos. Bet karininkas batuota koja taip spyr Hadi Kalfai pilv,
kad is kaip futbolo kamuolys pakilo or, pro neurakintas du
ris susiriets lk mano kambar ir maskatuodamas plikomis
kojomis auktielninkas nekteljo ant grind. Laim, man pa158
vyko mikliai sugriebti rankomis jo galv. Antraip jo plika galva,

atsitrenkusi medines grindis, bt suskilusi kaip moligas.
Nutrauktas miegas, igstis, nuostaba ir pagaliau senojo Hadi Kalfos ivaizda, - visa tai nemonikai mane sunervino.
- Ak, tu Viepatie!.. Ak, tu Viepatie!.. Kad tu paspringtum
savo spjaudalais, bjaurybe! - burnojo senis stodamasis.
Tada a kritau ant lovos. Dar niekados gyvenime nebuvau paty
rusi tokio juoko priepuolio. Viduje man viskas kunkuliavo, smau
g, a raiiojausi po lov, glamydama rankomis antklod. Kas
vyko u dur, kaip ten viskas baigsi, nieko nebegaliu pasakyti.
Atsipeikjau, kai viebutyje viskas jau buvo nurim, nebesi
girdjo joki gars.
Paskui man papasakojo, kas atsitiko.
kyri manastyriets meil gal gale tiek griso karininkui,
kad jis nutar tbt drauge su vaikais isisti j gimtin. T
vakar jis atjo pasakyti nupirks jiems bilietus rytin traukin,
kad pasirengt ivykti.
Bet argi ta moterik galjo taip lengvai isiskirti su savo
vyru? inoma, ji pradjo prayti, maldauti. Kas ino, koki o
di buvo prikalbta ir koki scen vyko prie tas baisias mu
tynes koridoriuje?
Kai po koki dviej valand jau miau snausti, duris tyliai
pasibeld Hadi Kalfa.
- Klausyk, mieloji, - tar jis, - viebutyje daugiau nra n vie
nos moters. Varg tavo kaimyn guli be smons. ia ne juokai...
Nueik pas j, dl Dievo meils, pairk. Man kaip vyrui ten eiti
nepatogu. Paskui dar numirs, o bda kris ant ms galv.
Kai tarpduryje pamaiau Hadi Kalfos galv, man vl ujo
juoko priepuolis. Norjau palinkti, kad moterik greiiau pa
gyt, bet negaljau itarti n vieno odio.
Hadi Kalfa piktai dbteljo mane ir priekaitingai palin
gavo galv:
- Juokiesi! Kvatoji! Na ir nenaudl tu! Js tik pairkit j!
iaukut
159
Jis taip keistai, taip tarmikai itar t kvatoji, kad a ir

iandien negaliu susilaikyti nesijuokusi, kai prisimenu. Ilgiau
kaip valand kamavausi su savo nelaimingja kaimyne. Visas jos
knas buvo sudauytas kaip obuolys. Ji vis sukanda dantis, u
veria akis ir krinta be smons.
Pirm kart susidriau su tokia ligone, kuri be perstojo alpo.
Visai neinojau, k daryti. Taiau susidrs su kokia nors bda,
mogus pasirodai ir uolus, ir sumanus...
Moters nuoalpis trukdavo kokias penkias minutes, o a im
davau trinti jai rankas, kn, jos dukter siuntinjau atneti van
dens ir lakstydavau veid. drskim buvo ant kaktos, skruost,
lp. I t drskim mayiais laeliais sunksi kraujas ir sumi
s su surma ir kitais daais tamsiai juodomis srovelmis tekjo
per smakr ant krtins. Viepatie, kiek da ant to veido... Tiek
vandens ipyliau, o jie vis tiek nenusiplov.
Kai kit ryt pabudau, kambarys jau buvo tuias. Anksti ryt
karininkas fajetonu ive savo mon ir vaikus stot, ir ji, kad ir
labai norjo atsisveikinti su manimi, nedrso adinti, nes inojo,
kad t nakt dl jos beveik nemiegojau. Ji tik papra Hadi Kalf
perduoti man ger dien ir miegani pabuiavo kakt.
*
sitaisiusi veime pavelgiau Hadi Kalf ir vl miau juoktis.
Senis suprato kodl. Jis irgi droviai nusiypsojo ir linguodamas
galv prikio:
- Vis vaipaisi! Vis niekaip negali susiturti?! - paskui, pri
simins vakarykt siaub, pridr: - Tas nenaudlis taip man
spyr, kad visi viduriai apsivert. Miratai, tai tau tvo priesa
kas: niekada nesikik kitos eimos barnius. Vyras su mona abu labu tokiu.
Pagaliau veimaitis, kuriame buvo susigrdusi visa eima,
pasiek versms itakas u miesto.
160
ia turjome skirtis. Hadi Kalfa pyl du butelius, kuriuos

buvau pasimusi kelionei, vieio altinio vandens ir m erti se
nam vejui pamokymus. Jo mona, ponia i Samatijos, pilnomis
aar akimis djo krep kelis kepallius ivakarse specialiai
man ikeptos duonos. Laukinuke Haiganua, kuri, kaip man atro
d, vis laik buvo man abejinga, staiga taip graudiai pravirko, ta
rytum jai bt kak suskaud. Ir kaip pravirko! Turjau sisegusi
ausis perl auskarus. Isisegiau ir pati juos segiau mergaitei.
Mano dovana sutrikd Hadi Kalf.
- O, mieloji! Dovanos neturi bti tokios brangios! ia juk
tikriausi perlai, - pasak jis.
Vl nusijuokiau. Kaip tam vargeliui paaikinti, kad, palygin
ti su aar perlais, kurie dl mans ritosi jo dukters skruostais,
mano auskarai neverti n skatiko!
Hadi Kalfa kl mane atgal veim, paskui giliai atsiduso
ir trenks sau kumiu krtin, pasak:
- Prisiekiu tau, iandien ms isiskyrimas man skaudesnis
negu vakaryktis spyris.
Jo odiai, primin vakaryktes mutynes, mane vl prajuo
kino. Veimas pajudjo. Hadi Kalfa pirtu pagrmojo.
- Juokiesi, idykle! Juokiesi...
Jeigu ms nebt skyrs kelias ir tu btum mats mano
akis, tu taip nesakytum, mano brangusis Hadi Kalfa.
*
Veimas pasuko staiu, duobtu kaln keliuku, vingiuojaniu
per idivusias upokni vagas, per laukus ir apleistus sodus.
Pakeliui retkariais sutikdavome vieni kaimiet ar i nuo
vargio girgdant veim.
Pasuk i keliuko, einanio per vynuogyn, sutikome du ilgasius andarus, kurie atrod gana grsmingai, nes buvo apsiren
g kaip plikai. Praeidami pro mus, jie pasisveikino su veju.
iaukut
161
- Salam aleikum! - atsak is ir dmiai pairjo mane.

Hadi Kalfa mane buvo spjs: Kelias, ai Dievui, saugus,
bet dl viso pikto usidenk veid. Tavo ne toks veidas, kad bt
galima j bet kur laikyti atvir, supratai?
Ir dabar, vos tik i tolo pamaiusi ar tarusi k nors artjant,
tutuojau prisimindavau Hadi Kalfos pamokym ir usideng
davau veid.
Slinko valandos, kelias darsi vis tutesnis ir nykesnis. Tas
ms enikas veimas kakaip ypatingai plonai ir lidnai
gergd. J padariusiems meistrams, matyt, netrko imons.
Mat veimui dardant per perjas ir uolas, jo rat aidas skambjo
kaip paguodos balsas. Dabar, kylant kaln atlaite, man staiga
pasivaideno, kad ten toli, u tos krvos juod tartum apanglju
si akmen driekiasi nematomas kelias, kuriuo paskui mus bga
kakokia moteris ir rauda plonu gailiu balsu.
Kelio galo nebuvo matyti. Aplink nei kaimelio, nei medelio...
Pamau mano ird m slinti baim. O jeigu iki vakaro
nepasieksim Zeinilero ir vienai teks nakvoti tarp i kaln?
Kartkartmis vejas sustodavo ir duodavo arkliams atsips
ti, nekindamas juos kaip mones.
Kai mes vl sustojome tarp uol, a neikentusi paklausiau:
- Ar dar toli?
Jis i lto atsigr ir atsak:
- Jau atvaiavome...
Jeigu jis nebt buvs senyvas mogus, biau pamaniusi,
kad i mans aiposi.
- Nejaugi?.. - pasakiau. - Bijokit Dievo. Nematau jokio
kaimo.
Kraustydamas i veimo mano mant, jis atsak:
- tai, leiskits ituo takeliu. Nuo ia iki Zeinilero penkios
minuts. Veimu iki ten nenuvaiuosime.
Mes pradjome leistis emyn takeliu, staiu lyg minareto
laiptai.
162
Apaioje vakaro prieblandoje netrukus pasirod tamss ki

paris siluetai ir keli mediniai dutes panas nameliai tarp
iogriais aptvert skurdi plik sod.
I pirmo vilgsnio Zeinileras man pasirod kaip gaisraviet,
vir kurios dar kur ne kur rko dmai.
Igirdus od kaimas, man prie akis paprastai ikildavo mie
li linksmi karvelids primenantys nameliukai alioje Bosforo
pakrantje. O itos lnos atrod kaip juodi yrantys griuvsiai.
Prie pasvirusio malno sutikome sen su sermga ir alma.
U plonos virvs jis temp lies karv isiovusiais onkauliais ir
mgino j grsti vieno namelio tarpuvart. Pamats mus, jis
sustojo ir bed akis nelauktus atvyklius. Tas senis pasirod
ess Zeinilero seninas. Su veju jiedu buvo pastami, ir is
trumpai paaikino seninui, kas a esu.
I mano juodo arafo, tankios adros ir diru sujuosto lie
mens sunku buvo atspti, kad esu jauna. Bet, matyt, pasirodiau
seninui per didel puoeiva, nes jis nustebs sistebeilijo mane.
Paskui atidav karv basam bernikiui ir liep man eiti paskui.
Patekome siaur kaimo gatveli labirint. Dabar galjau
geriau apirti namus. Stambule Kavaklaro rajone yra sutr
nijusi, nuo Bosforo vj perkrypusi ir nuo lietaus pajuodusi
vej ln, prie kuri visada didavo tinklai. Pamaiusi Zeini
lero trobas, pirmiausia prisiminiau jas.
Po kiekviena troba tarp keturi stulp buvo tvartas, o vir jo,
ulipus pakabintomis kopiomis, - keli kambariai. odiu, Ze
inileras n i tolo nebuvo panaus jok mano sivaizduot arba
paveikslliuose matyt kaim.
Mes sustojome prieais raudonus vartus, ikirstus auktoje
medinje tvoroje aplink sod. Man pasirod, kad visas kaimas
juodas, juodi net medi lapai, ir e tau, staiga tokia ryki spal
va - raudon lent vartai!
Seninas pradjo dauyti vartus kumiais. Nuo kiekvieno
smgio vartai taip drebjo, kad, atrod, tuoj subyrs.
iaukut
163
Idrsau pirm kart praverti burn:

- Viduj turbt nieko nra, - tariau.
Seninas papurt galv.
Tikriausiai ponia Hatid dabar meldiasi per vakarin namaz, - tar jis, - luktelkim valandl.
Vejas neturjo laiko laukti. Jis padjo mano mant prieais
vartus ir atsisveikins nujo.
Seninas pasikl sermgos skvernus, atsisdo ant ems. A
sitaisiau ant savo ryuli, ir mudu pradjome nektis.
Pasirodo, ponia Hatid, labai religinga moterik, priklauso
kakokiai dervi sektai. Ji lankydavo ir mirusius, ir gyvuosius.
Ji skaitydavo Mevlit*, ipaiydavo nuotakoms veid, mirtan
tiesiems laindavo burn paskutin ventojo Mekos ulinio
zemzemo** vandens la, apiplaudavo mirusi moter knus ir
suvyniodavo juos drobul.
Seninas buvo panaus mog, baigus mokslus medresje***. Supratau, kad naudodamasis proga, jis nori duoti man kai
kuri patarim. Jis nesmerk naujos mokymo metodikos, bet
sak mans, kad dabar mokykloje per maai dmesio skiriama
tikjimo pamokoms.
Iki iol Zeinilero mokykloje pasikeit kelios mokytojos, bet,
deja, nvienakaipreikiant nemokjonei Korano, nei Ilmihalio****.
Apie poni Hatid seninas atsiliep labai palankiai. Jeigu
paskiriau Korano ir Ilmihalio pamokas tai protingai, pamal
diai ir dorybingai moterikei, o pati imiausi kit dalyk, kai
mas bt labai patenkintas.
Kol a djausi galv senino patarimus, anapus vart
pasigirdo medini klumpi kaukjimas. Mudu atsistojome.
* Mevlitas - pasakojimas apie pranao Mahometo gimim.
** Zemzemas - Mekoje esanio ulinio pavadinimas. Musulmonai jo vanden laiko
ventu.
*** Medres - dvasin musulmon mokykla.
**** Iimihalis - musulmon religini priedermi rinkinys.
164
Sugirgdjo geleis, barkteljo sklstis ir pasigirdo iurkto

kas balsas:
- Kas ten?
- Nesvetimi, ponia Hatide... I B... viena mokytoja atvyko.
Hatid buvo stambi, vyriko veido, truput sukumpusi sep
tyniasdeimties met sen. Chna dayti plaukai buvo apriti
alia skarele, o peius buvo apsigobusi lengva tamsia skraiste.
iurkiame ir raukltame jos veide viet netiktinai jaunos,
gyvos akys ir labai balti dantys.
Stengdamasi pro adr irti mano veid, ji tar:
- Sveika atvykusi, brangioji, ueik!
Atsirmusi vart skersin ir neperengdama tarpuvarts,
tarsi jai bt draudiama ieiti gatv, Hatid pam mano ry
ulius ir usklend vartus i vidaus.
Ji nusived mane per sod, kur pamaiau vietimo skyriaus
vedjo nupasakot i dideli auk suremontuot mokyklos pas
tat. Jis buvo visikai toks pat kaip ir kitos Zeinilero trobos. Skyr
si tik tuo, kad apaioje aplink stulpus apkaltos lentos dar nebuvo
pajuodusios. Jos, matyt, turjo atskirti klasei skirtas patalpas.
Kia buvau jau beeinanti pro duris, Hatid nutvr mane u
rankos:
- Palauk, dukrele!
A krpteljau i netiktumo.
Vos krutindama lpas, ji sukalbjo trump mald ir tada tar:
- Na, dukrele, dabar ir tu tark Bismilah*ir enk pirmiausia
deine koja pro duris.
Apatiniame aukte buvo tamsu kaip kaljime. Sen temp
mane u rankos akmenimis grstu siauru koridoriumi, paskui
auktyn tamsiais laiptais, kuri pakopos nuo senumo garsiai
girgdjo. Virutiniame aukte buvo niri priemen ir didelis
kambarys su auktomis medinmis aklinai udarytomis langi
* Bismilah - Dievo vardu (kiekvienos Korano maldos pradia).
iaukut
165
nmis. ia ir buvo tas vietimo skyriaus vedjo adtasis pato

gus mokytojo butas.
Hatid pastat mano ryulius ant grind ir itraukusi i
spint atstojanio idinio lemp j udeg.
- iais metais ia niekas negyveno, todl viskas apdulk
jo, - paaikino ji. - Bet rytoj i pat ryto, duos Dievas, a visk
ivalysiu.
Hatid anksiau ia mokytojavo. Apskrities vietimo sky
rius, pradjs vietimo reform, j atleido, bet gatv neimet
ir paliko prie mokyklos, tebemokjo 200 kuru atlyginim. Tad
ji buvo pusiau mokytoja, pusiau valytoja. O nuo iol - kaip a
pasakysianti, taip ir bus.
Supratau, kad moteris mans prisibijo. Juk buvau jos viri
nink. Pamginau jai keliais odiais paaikinti, kad niekam ne
darau nieko bloga, ir miau apirinti savo bst.
Purvini apmualai nuo laiko buvo pavirt skutais, juodos
medins lubos nuo drgms supuvo ir linko, viename kampe
buvo apgriuvs idinys, kitame - suklypusi lova. Vadinasi, nuo
iol mano gyvenimas slinks itame kambaryje!
Lyg atsidrusi rsyje, kuriame trksta oro, a vos galjau at
gauti kvap, mano rankos ir kojos visai suvarbo.
- Mieloji ponia Hatid, padkit man atidaryti kur nors lan
g. Pati a vargu ar pajgsiu.
Senoji moterik, matyt, buvo pasiryusi visk daryti u
mane. Ji truput pasikamavo su velke ir iaip taip atidar vien
langin. Pamaius vaizd pro lang, man net plaukai pasiiau.
Prieais buvo kapins. Aukt kiparis virnse dar blyk
iojo vakaro gaisai, tarp medi dunksojo paminklini akmen
mikas, o u j plytjo meldais apaugs linas, kuriame dabar
geso blyks dangaus atvaitai.
Senoji moteris giliai atsiduso:
- mogus, dukrele, dar gyvas bdamas turi pratintis, - tar
ji. - Juk visi ten nukeliausim...
166
Neinau, ar ji tai pasak atsitiktinai, ar pamaiusi mano veide

siaub ir igst norjo nuraminti. Pasistengiau susiimti. Reikjo
bti drsiai. Ir a nerpestingai, net linksmai tariau:
- Vadinasi, ia kapins... Neinojau...
- Taip, dukrele, ia Zeinilero kapins. Jos ia nuo sen seno
vs. Dabar laidojame kitoje vietoje, o ia - istorin vieta. Einu
udegsiu ibint prie senolio Zeini kapo, tuoj griu.
- O kas tas Zeini?
- Vienas palaimintasis, tebna ventas jo atminimas, labai
kilnus mogus. Palaidotas va ten, po anuo kiparisu.
Tyliai nabddama maldas, Hatid nujo laipt link. Iki
iol neinojau, kad galiu bijoti toki dalyk. Bet iuo momentu
man i tikrj pasidar baisu likti vienai tamsiame kambaryje,
kuris prisipild kiparis kvapo.
A puoliau jai i paskos.
- Ar galiau eiti kartu su jumis?
- Eime, dukrele, taip bus dar geriau. Bus labai grau, kad tu
vos atvykusi aplankysi palaimintojo Zeini kap.
Mes ijome kapines pro upakalines mokyklos duris ir nu
ingsniavome tarp akmenini antkapi.
Kartais per ramazan* ar veni ivakarse tetos mane ves
davosi lankyti eimos kap Ejupo kapines.
Bet tiktai tamsiose Zeinilero kapinse pirm kart pajutau
mirties graudum ir baisum.
Antkapiai, kuriuos pamaiau ia, skyrsi nuo t, kuriuos bu
vau maiusi kada nors anksiau. Jie stovjo lygiomis eilmis kaip
kareivi gretos, tiess, aukti, su lygiomis nugludintomis virn
mis, ir visi kaip vienas juodi. Ura perskaityti buvo nemanoma.
Tik kai kur galjau irti urayt pirmj od: O Alache...
Vaikystje buvau girdjusi toki pasak. Seniai, labai seniai,
nordama pagrobti jaunj kakokios alies sulton, i u to
* Ramazanas - musulmon pasninko mnuo.
iaukut
167
limj kalnagbri kariuomen leidosi yg. Dien kareiviai

slpdavsi urvuose, o nakt traukdav toliau. Kad tamsoje niekas
j nepastebt, jie nuo galvos iki koj apsigaubdav juodomis
markomis.
Taip jiems nuygiavus ilg keli ir priartjus prie miesto, kur
reikjo pulti, Alachui staiga pagailo jaunojo sultono, ir visus juo
dai apsirengusius kareivius jis paverts juodais akmenimis.
irdama tuos eilmis irikuotus juodus akmenis, prisi
miniau an pasak. Gal ia ir yra ta pasak alis, kur juodai
apsirengusius kareivius itiko baisi mirtis? - pagalvojau.
- Kas tie Zeiniai, ponia Hatide?
- Kad ir a neinau, dukrele. Kadaise tas kaimas jiems pri
klaus. Dabar, iskyrus kapines, daugiau nieko nelik. Telaimina
Alachas j atminim. Senolis Zeini buvo tarp j vyriausias. ia
atgabendavo ligonius, kuri niekas neapsiimdavo igydyti. Pa
stu vien moter, kuri suparalyiuot nete atne, o ji i ia
ijo pati savo kojomis.
Zeini kapas buvo paiame kapini pakratyje po auktu ki
parisu. Kasnakt Hatid jose udegdavo tris ibintus. Vien ant
kipariso akos, kit vidinje pusje prie varteli, o treij - prie
pat kapo.
Kapas buvo supiltas vir gilios duobs. itoje duobje, ne
regdamas sauls viesos, Zeini septynerius metus gyveno kaip
atsiskyrlis. Kai jis mir, niekas nedrso paliesti palaimintojo
kno. Tiesiog udeng karstu.
Hatid udeg du ibintus. Paskui parod man kelis ikaltus
laiptelius duob.
- Eik, dukrele, leiskims emyn, - tar ji.
A bijojau lipti. O ji vl pakartojo:
- Eik, dukrele, jeigu jau iki ia atjai, nuodm neiti toliau.
Jei turi kok trokim - paprayk Zeini, ir btinai isipildys...
Leisdamasi laipteliais, virpjau kaip drebuls lapas. Jeigu
numirliai kapuose galt bent truput jausti, jie bt supra
168
t, kaip a tuomet jauiausi. nos trenk drgnos ir altos

ems tvaikas.
Senolio Zeini karstas buvo apmutas aliai dayta cinko
skarda. Paskui i Hatids pasakojimo suinojau, kad Zeini vis
gyvenim praleido skurde ir nepritekliuje ir nenorjo, kad po
mirties jo palaikai bt suvynioti prabangi ir puoni drobu
l. Todl vliau, jei kas ir atnedavo kok graesn audekl kars
tui ukloti, po savaits is virsdavs skarmalais.
Senoji moterik sukalbjo maldas keistu vilpianiu balsu,
pyl ma ibint prie galvgalio aliejaus ir atsigr mane.
- Jei kuriam nors kaimo gyventojui imua mirties valanda,
mirties angelas Azrailas pirmiausia aplanko Zeini, ir tuomet ta
liepsnel pati ugsta. O dabar, dukrele, pasakyk palaimintajam
savo trokim, - pasak ji.
Man linko keliai. Atrod, kad tuoj parkrisiu. A priglaudiau
degani kakt prie vsaus Zeini karsto ir tyliai tyliai, ne lpo
mis, o sueista irdimi sunabdjau: Brangusis seneli Zeini.
A tesu maas netiks virblelis - alykuu. Neinau, kaip tau
melstis, kaip tavs maldauti. Atleisk man. Mans niekas nemok
dalyk, kurie galt tau patikti. Girdjau, kad tu, neregdamas
sauls viesos, praleidai ia septynerius metus kaip atsiskyrlis.
Gal ir tu bgai nuo moni neitikimybs ir iaurumo? Mielas
seneli, noriu tavs paprayti vieno svarbaus dalyko. Per tuos sep
tynerius metus tikriausiai yra buv toki akimirk, kai tu ilgdavaisi sauls spindulio ar vjo psteljimo. Atsisk ir man t
kantrybs angel, kuris paddavo tau itverti sunkias vienatvs
valandas, kad pakeiiau savo kani be aiman ir aar!..
*
A viena savo kambaryje. Palikusi mane ia, Hatid ijo savo
kamarl apatiniame mokyklos aukte, panaiame rs. Ten,
sukdama roin, ji meldsi iki vidurnakio.
iaukut
169
Jau dvi valandas prie menkos spingsuls raau ias eilutes. I

lauko, i tolo atsklinda altinio iurlenimas, kartais subraka ko
kia lub lenta. Ne tik jauiu, bet ir girdiu kaip stingsta pakauis.
Pamau siklausau kitus namo viduje naranius garsus. Tyliai
girgda laipt pakopos, koridoriuje lyg pasigirsta paslaptingas
moni nabdesys.
Na, alykuu, eik miegoti. Nebijok keist nakties gars. Kad
ir kokie baiss bt, jie tau nepadarys tiek blogo, kiek padar
piktos Geltonosios glels lpos tada, tetos namuose...
Zeinileras, lapkriio 20
ryt paskaiiavau: nuo mano atvykimo Zeiniler prajo beveik

mnuo. O man tas mnuo prailgo kaip deimt met. Iki iol ne
sinorjo parayti n vieno odio. Atvirai pasakius, a bijojau.
Pirmomis dienomis buvau tokia nusiminusi, kad neinia
koki nesmoni galjau prirayti. Dabar jau miau priprasti
prie ionykio gyvenimo. Sesuo Aleksi mgdavo sakyti: Mano
mergyts, nuo nepagydom lig ir neivengiam bd yra tik
vienas vaistas - kantryb ir nuolankumas. Negandose slypi ir
viena slapta malon. Kas jas pakelia ne dejuodamas, o su ypse
na, tam jos maiau ir pakenkia.
alykuu visada juokdavosi tai girddama. Bet dabar ji pri
pasta, kad ie odiai buvo teisingi, ir jau nedrsta juoktis.
Per t mnes, kur gyvenu ia, pasitaik toki valandli,
kad beveik krausiausi i proto. Neverta prieintis! - saky
davau sau. - Vis vien tu neitversi. Tokiomis akimirkomis
mane ir gelbdavo pranaiki sesers Aleksi odiai. Mano ir
dis plsdavo krauju, o a juokdavausi, dainuodavau, vilpau
davau. Taip stengdavausi, kad irdis imdavo tikti tuo links
mumu ir pamau, kaip pamerkta vanden nudivusi glel,
atsigaudavo.
170
Paskui pradjau iekoti paguodos mane supaniuose daly

kuose. Pakliuvusiu rankas aliu lapeliu braukdavau sau per
skruostus ir lpas. Sode surast beglob sulysus kaiuk glausdavau prie krtins, ildydavau savo kvpavimu. O kai uslink
davo visai juodos dienos, sakydavau pati sau: Feride, nra rei
kalo nukabinti nosies! Susiimk! Juk tu inai, kad gyvenime tau
daugiau nieko neliko - tik linksmas veidas ir narsa!
Tas linksmumas buvo apsimestinis, laikinas. Ir tegul. Juk
tamsiame poemyje suvits kad ir menkas viesos spindullis
ar tarp akmen prie apgriuvusios sienos prasiskleids glenas
iedelis - vis gyvybs ir vilties enklas.
iandien penktadienis, mokykla udaryta. Kelias dienas i
eils pyls lietus liovsi. Lauke ruduo rengiasi paskutinei savo
atsisveikinimo ventei. Rodos, kad ir kaln grandin tolumoje,
ir meldais apaugs linas ypsosi saulei... Aukti kiparisai ir tarp
j isirikiav antkapiai, ir tie nebeatrodo tokie grsmingi. vel
giu savo irdies gelmes ir jauiu, kad pamau rimstu, keiiuosi,
imu priprasti ir pradedu net pamilti t vargan tams krat!
*
Atvaiavusi i karto kit ryt pradjau dirbti. Ta pirmoji diena

buvo viena i simintiniausi mano gyvenime.
I ryto atidiai apirjau klas, kuriai suremontuoti, pasak
B... miesto vietimo skyriaus vedjo, prireik daugybs auk.
ia anksiau, matyt, buvo tvartas. Paskui sudjo medines grin
dis, praplatino ir stiklino langus.
Ant suodiais apnet pajuodusi sien apmual kabojo
pakryps emlapis ir trys paveikslai. Viename buvo pavaizduo
ti griauiai, kitame - valstieio sodyba, treiame - gyvat. Tie
paveikslai, matyt, buvo naujasis mokyklos inventorius.
Prie sienos nuo sodo puss stovjo lovys galvijams erti, liks
nuo t laik, kai ia dar buvo tvartas. Tikriausiai tiktasi, kad jis
iaukut
171
gals praversti, nes ant viraus buvo prikaltas dangtis, ir lovys

buvo taps skrynia.
Mokiniai ia susiddavo maist, knygas ir ryulius ab, ku
ri pririnkdavo kalnuose mokyklai krenti.
Hatid man atskleid dar vien skrynios paskirt. j sodin
davo neklauadas, kuri nepaveikdavo lazda. Jaunesnysis seni
no snus Vechbi praleisdavo toje skrynioje kone vis laik. Pra
siengs jis pats sirangydavo skryni, guldavosi ant nugaros
kaip numirlis karste ir usivodavo dangt.
A nustebusi paklausiau:
- Ir seninas nepyksta?
Hatid palingavo galv.
- Seninas patenkintas. Puiku, - sako jis, - gerai, kad man
pasakei, Hatid. Mes namie irgi turime skryni. Dabar, kai tik
jis k nors ikrs, btinai j ten udarysiu.
- Graus aukljimo bdas! Vadinasi, mokykloje yra ir ber
niuk?
- Taip, yra, kokie du ar trys. Kai paauga, siuniame juos
berniuk mokykl Gariplero kaime.
- O kur tas Gariplero kaimas?
- Va ten, u t uol.
- Ar negaila vaik? Kaipjie ten iem per snieg nuklampoja?
- Jie prat. Kai nelyja, jie nueina per koki valand. Bet kai
sninga, paliug, lyja, tada, inoma, sunkiau.
- Gerai, o kodl j ia nemokote?
- K tu, vyrams ir moterims kartu negalima!
- Argi jie jau vyrai?
- inoma, jiems juk jau dvylika trylika met - tikri bernai!
Hatid nutilo, bet buvo matyti, kad nori, bet nedrsta dar
kak pridurti. Pagaliau ryosi:
- O dabar tai jau visai nemanoma!
- Kodl?
- Tu, dukrele, pernelyg jauna... tai kodl...
172
Stambule, bdavo, sako: Dora moterik ir nuo gaidio

bga. Hatid, matyt, kaip sykis i tos paderms. A neketinau
jai priegyniauti ir usimiau kitais dalykais.
Kita dalis mokyklos inventoriaus, parpinta dideli vietimo
skyriaus vedjo pastang dka, buvo penki senamadiki, grioz
diki mokini suolai. Bet keisiausia, kad niekas neman jais
naudotis, ir jie riogsojo netvarkingai suversti kamp.
- Kodl js taip padarte, ponia Hatide? - paklausiau.
- Ne a, dukrele, o ankstesnioji mokytoja, - pasak ji. - Vai
kai neprat sdti tokiuose suoluose. Ar gali mogus ko nors
imokti, kai sdi taip auktai tarsi ant minareto? Bijodama, kad
netiktai neugrit koks inspektorius, mokytoja nedrso t
suol imesti. mokykl atjusius naujokus i pradi sodiname
tuos suolus. O vliau persodiname emai, ant plauini.
Hatid sutiko man padti, ir mes ineme plauinius, i
plovme grindis, sustatme suolus. Patalpa m bent iek tiek
panti klas.
I moteriks veido buvo matyti, kad ji nepatenkinta, bet
prietarauti nedrso, ir dar visk, k sakiau. Man dar nespjus n
rank nusiplauti, nebaigus ruoos darb, m rinktis mokins.
Mergaits buvo aprengtos labai prastai ir skurdiai, n viena
neavjo bat ir nemvjo kojini. Galvos buvo standiai apri
tos senais drobiniais skudurliais. Basniriom sispyrusios me
dinius sandalus, jos atkaukjo su jais iki klass dur, nusiav ir
sustat eil prie slenksio.
Pamaiusios mane, mergaits sutriko. Susispietusios tarpdu
ryje, jos baugiai spoksojo mane nuo tarpdurio, o kai papra
iau eiti klas, usideng rankomis veidus ir pasislp u dur.
Man teko jas u rank tempte tempti vid.
Prijusios prie mans, jos usimerkdavo ir buiuodavo man
rank, o a vos tvardiausi nesusijuokusi.
Matyt, kaime taip buvo prasta. Buiuodama kiekviena juo
kingai epsjo, ir mano ranka nuo j lp pasidar drgna. No
iaukut
173
rdama jas prisipratinti, kiekvienai pasakiau po kelis meilius

odius. Bet nepaisant mano saldaus balso, jos nieko neatsaky
davo, sutrikusios keistai gsi, maivsi, kol pagaliau kone prie
varta pavyko suinoti j vardus.
- Zechra...
- Ai...
- Zechra...
- Ai...
- Zechra...
- Ai...
Viepatie, kiek tame kaime Zechr ir Aii!
Nors ia nebuvo nieko juokingo, man galv vis vien lindo
komiki dalykai. Pavyzdiui, atvaiuoja koks nors inspektorius
ir nori susipainti su mano mokinmis. O a kaipmat ipykinu,
palengvindama jo darb: Klasje yra devynios Ais ir dvylika
Zechr! Arba, kad bt lengviau, galima susodinti visas Aies
vienoje klass pusje, o Zechras - kitoje, o aidiant sode sviedi
niu (a ketinau per pertraukas vestis jas sod paaisti), utekt
tik ktelti: Ais - kair, Zechros - dein!, ir abi koman
dos jau sudarytos.
Negaljau iksti, nesugalvojusi kokio nors pokto. Kai atei
davo nauja mergait, klausdavau: Tu, dukrele, Zechra ar Ai?,
ir beveik visada gaudavau teigiam atsakym.
Pati drsiausia pasirod esanti viena apskritaveid mergait.
smeigusi mane savo juodas akytes, ji nustebusi paklaus: I
kur tu inai mano vard?
Susodinau savo mokines suolus ir spjau, kad gerai simin
t savo vietas. Reikjo matyti tas vargeles! Jos nebuvo pratusios sdti eilmis suoluose ir rangsi taip, tarsi sdt ant stogo
laito ar ant medio akos.
O kai tik a nueidavau on, jos, nenuleisdamos nuo ma
ns aki, kaipmat pariesdavo purvinas kojas po savimi, tarsi
kokie vliukai, slepiantys savo letenas arvus. K padarysi,
pamau pripras.
174
Vienas dalykas mane smarkiai stebino. Droviai prieidamos

prie mans, jos usimerkdavo ir buiuodavo rank netardamos
n odio kaip kaimo nuotakos, bet vos tik atsiversdavo knygas,
pasigirsdavo baisiausias stgavimas. Jos rk visa gerkle. Klasje
vis daugjant mokini, triukmas darsi nepakeliamas, ir man
m svaigti galva.
Paklausiau Hatids:
- Ar jos vis laik taip garsiai rks? Kaip galima tai itverti?
Ji nustebusi pairjo j mane.
- inoma, dukra mano! Juk ia mokykla. Argi nukirsi med
nemosuodamas kirviu? Juo garsiau rks, tuo geriau simins pa
mok, - paaikino ji.
Klas jau buvo pilna. A i vis jg trinkteljau ranka ka
tedr, kuri i ties buvo graiausias ir naujausias daiktas moky
kloje. A norjau pasakyti mergaitms, kad skaityt tyliai. Ta
iau nekreipdamos mane jokio dmesio, n viena net nepakl
galvos. Atvirkiai, tarsi avilys, kur pataik akmuo, klas m
ti dar smarkiau.
Euziubillahi, ebded, hevvez, huti, dim iustiunde de,
dim esre di...
Supratau, kad man teks nemaai pasikamuoti, kad pratin
iau vaikus dirbti kitaip. Bet kad man tas tikrai pavyks, n kiek
neabejojau.
- Gerbiamoji Hatide, - kreipiausi senj mokytoj, - js
iandien mokykite, kaip buvote pratusi. Kol nevesiu klasje
tvarkos, a mokyti nepradsiu.
- Mes kaip mokame, taip mokome, dukrele, - pasiteisino
moterik nepatikliai irdama mane. - A neinau to, k i
nai tu. K a galiu padaryti, a juk mokykloje nesimokiau...
K vargel norjo pasakyti, supratau tik paskui. Ji man, kad
j egzaminuosiu. Ji taip bijojo prarasti savo du imtus kuru!
Nors oras buvo graus, kai kurios mergaits atjo mokykl
apsigaubusios galvas senomis skepetomis. Paklausiau Hatids,
kodl jos taip apsimuturiavusios.
iaukut
175
Ir is mano klausimas j n kiek ne maiau nustebino.

- Viepatie, dukrele, juk jos jau didels, tikros nuotakos.
Joms jau nedera vaikioti gatvmis vienplaukms.
O Dieve, nejaugi galima tas nugeibusias, pablykusias deim
ties dvylikos met mergaites laikyti suaugusiomis nuotakomis?
A, matyt, tikrai pakliuvau baisiai keist krat.
Taiau ta mintis mane savaip ir pradiugino. Jeigu itas mer
gaites ia laiko nuotakomis, tai j mane irs kaip j namie usi
tupjusi senmerg, ir niekas nebevadins vaiku.
Paskutinieji mokykl atjo berniukai. Jie kartu su suau
gusiais dirba namie kio darbus - prisemia i ulinio vandens,
melia karves, pritempia i kaln malk.
Ponia Hatid papra j truput palaukti u dur, paskui
nedrsiai pasiklaus mans:
- Tu turbt bsi pamirusi skarel?
- Ar tai btina?
- Teisyb pasakius, nebtina. A nesiginysiu, bet ar ne nuo
dm pamokose bti vienplaukei?
Man buvo gda pasakyti inau, todl paraudusi sumelavau:
- Atvaiuodama pamirau pasiimti.
- Gerai, dukrele, duosiu tau naujo batisto, - pasak Hati
d ir nujusi savo kamarl atne man ali plono batisto
skarel, kuri itrauk i savo skrynios nemonikai girg
daniu dangiu.
Teks kentti, k darysi! Usigobiau skarele plaukus ir, kaip
darydavo brjos igoniuks Stambulo gatvse, susiriau j
pasmakrje.
I lauko langas buvo pridengtas langine, todl jo stiklas pui
kiai atstojo blaus veidrod.
Paslapiomis prijau prijo ir miau apirinti savo atspin
d. Nusprendusi bti mokytoja, a buvau sugalvojusi sau vien
drabu. Mano galva, mokytoja turjo rengtis kitaip negu kitos
moterys.
176
Iradimas buvo labai paprastas: juodo blizganio satino su

knel iki keli, per juosmen siauras odinis direlis ir dvi nedi
dels kiens nosinaitei ir ura knygelei sidti.
Tamjuodumui pagyvinti buvo skirta balta plati drobin apy
kakl. A nemgstu ilg plauk, bet mokytojai netinka trumpi.
Jau mnes auginau plaukus, bet jie dar nesiek man net pei.
Savo pirmajai pamokai taip ir apsirengiau, o kad garbano
ti plaukai nekrist ant kaktos, a juos ilgai ir stropiai lyginau
epeiu.
Sujuoda vilgania suknele, su alia batisto skarele ant trum
p plauk, kurie itrk nuo epeio kaipmat vl susigarbiniavo,
a atrodiau taip juokingai, kad vos susiturjau garsiai nenusi
kvatojusi.
Dabar supaindinsiu su savo mokiniais berniukais, dl kuri ir

teko usiriti ali Hatids skarel.
Pirmiausia maasis Vechbi, kuris kaip peliukas vis laik lin
djo skrynioje ir i tikrj buvo tikras padklis. Apvalios kaip
karoliukai juodos blizganios akys, maas gudrus veidelis, smai
las smakras - tikras velniktis...
Daferas Aga - vienintelis arabiukas, apskritas kaip sukutis,
tamsiaodis, dideliais aki baltymais, rykiai baltais dantimis
ir raudonomis lpomis. Jei mokykloje j kas nors pavadinda
vo tik Daferu, jis tiesiog neatsakydavo, o gatvje apmtydavo
akmenimis.
Deimtmetis Auras - vieni griauiai, suvargs, raupuotu
veidu ir smulkiais dantimis berniukas.
Pagaliau svarbiausias asmuo klasje - Hafizas Nuri, deim
ties met berniukas raukltu kaip septyniasdeimtmeio senio
veidu. Po smakru jam raudonavo didelis skrofuliozinis neseniai
usitrauks skaudulys, dl kurio jo plonas kaklas atrod plikas
iaukuti
177
kaip nulupta aka. Isprogusios akys be blakstien ir balta alma

ant pageltusios kiauinio formos galvos - nors imk ir rodyk tok
sutvrim u pinigus.
*
T ryt Hatid, pasidjusi alia ryel k tik kapinse prisipjaut

plon ilg vyteli, aukdama i eils prie savs mokinius, prad
jo pamok.
Triukmas klasje tolydio garsjo.
Sesuo Aleksi, kai klasje kildavo nepakeliamas triukmas, b
davo, sunerdavo savo geltonus kaip vak pirtus, visai kaip ven
tosios Mergels Marijos paveiksle pakeldavo dang tyras ydras
akis ir sakydavo: Js veriat mane kentti pragaro kanias.
Didiausi netvark ir erzel klasje pirmiausia keldavo alykuu, o dabar tas idykavimas atsirgsta jai paiai. Dvi savai
tes plkiausi, nordama pritildyti t pasibaistin triukm, pri
versti mokinius visus kartu iklausyti uduot ir dirbti tyliai.
Dabar galiu pasidiaugti, kad mano trisas nenujo veltui.
Pirmomis dienomis, kad ir labai nriausi i kailio, susitvarky
ti su klase nepavyko. Po Hatids ryki, kurios be paliovos
zvimbdavo klasje, mano balselis vaikams atrod per silpnas...
Kai jau visai nesusidorodavau, imdavau rkti; Eik, Hatide,
eik greiiau! Ji lkdavo klas kaip pasak ragana ant luotos
ir paddavo man vesti tvark.
Vargais negalais t triukm pasisek sutramdyti. Dabar kla
s aprimusi. Vaikai pamau ima suprasti od. Tuo liko paten
kinta net Hatid, kuri buvo sitikinusi, kad juo garsiau vaikai
plyoja, tuo geriau imoksta pamok. Apsisukusi ji vis kartojo
ir kartojo t pat: Tenepagaili Alachas tau sveikatos, dukrele,
pagaliau ir mano galvel pailss... Bet a siekiau dar daugiau.
A norjau, kad vaikai pasidaryt gyvesni, linksmesni. Nelabai
tikjau, kad ir tai man pavyks.
178
ionykius vaikus, kaip ir kaimo namus, gatves, kapus, en

klina kakoks juodas lidesys. Bespalvs j lpos nemokjo yp
sotis, sustingusios, visada lidnos akys, regis, mat tik mirt. Ar
tik ir a pati pamau nepradedu darytis panai juos? Anksiau
a mirt sivaizdavau visai kitaip. Iki koki penkiasdeimties
ar eiasdeimties met, kol turi jg, mogus vis bga, plua,
linksminasi. Paskui jo akis ima lipinti saldus miegas. Tada gu
lasi baltutlait vari lov ir laukia, kada atslinks miegas ims
j svaiginti, o tada maloniai ypsodamasis ir saldiai apsvaigs
ugsta. Ant balto saulje vilganio marmuro puokts gli...
Ant marmuro plokts nutp keli paukteliai geria vanden i
mayi duobui... tai toks malonus ir net smagus paveiksllis
ikildavo prie mano akis, kai pagalvodavau apie mirt. O dabar
a tarsi jauiu ant savo lp kart mirties skon, kvepiu j plau
ius drauge su ore tvyraniais alijoiaus ir kipariso kvapais!
*
Dl to, kad vaikai tokie paniur, nelinksmi, daug kalts tenka

ir Hatidei. Mat varg mano, kad mokytojo pareiga - imo
kyti vaik ugniauti savo irdyje bet kok emik trokim.
Kiekviena proga ji savo aukltiniams surengia tarsi akistat su
mirtimi. Ji mano, kad tie keli anatomijos plakatai, kurie kabo
ant sienos, buvo atsisti mokykl btent tuo tikslu. Pavyzdiui,
pirmiausia ji liepia vaikams skaityti tokias eiles:
Pasaulis is laikinas, nieks neiliks!
Skubki, pasauli, mirtis tuoj itiks!
O paskui rodo ant sienos kabant griaui plakat ir sako:
Rytoj, kai numirsime, ms msa supus, o kaulai va itaip su
dls. Paskui pradeda pasakoti mokiniams apie mirties baisu
mus ir pomirtines kanias.
iaukut
179
Jos sitikinimu, visi trys ant sienos sukabinti plakatai skirti

tam paiam tikslui. Rodydama vaikams plakat, kuriame pa
vaizduotas valstieio kis, ji aikina: Sutverdamas avis, Alachas
galvojo: Tegul mano vergai valgo it avi ms ir meldiasi u
mane. O dabar, kai js gerkls ryja avien, ar prisimenat t
priederm? Kur tau! Kai imu valanda keliaut em, pair
siu, k pasakysit! itaip ji nuolat gsdino vaikus ir pie baisius
mirties vaizdus.
O kai ateidavo eil plakatui su gyvate, Hatid pristatydavo j
kaip achmeran, gyvai karali. Ji uraydavo ant gyvats atvaiz
do kaimo ligoni vardus ir visus tikinjo, kad tas juos igydys.
A kaip manydama stengiausi bent truputl pralinksminti,
prajuokinti tuos vargus vaikus.
Deja, visos mano pastangos buvo veltui.
Mokykloje nustaiau privalomas pertraukas. Kas pusvaland
ar kas valand ivedu vaikus sod, mokau juos visoki links
m, domi aidim. N vienas jiems neteikia malonumo. Tada
palieku juos vienus ir pasitraukiu alin.
Toms uguitoms mergaitms ugesusiomis akimis ir pavar
gusiais suaugusi veidais labiausiai patikdavo nulsti kok nuo
al sodo kampel ir balsiai traukti religines giesmes apie mirt,
kuriose nuolat kartojami odiai mirtis, karstas, teneiras*, zebani**, kapas.
Viena giesm buvo tokia klaiki, kad man nuo jos iurpdavo oda.
Savo virpaniais balsais mergaits sutartinai giedodavo:
Kaip plikai jie papjaus tave
Tave karst medin ds.
iauri mirtis tavs nepagails.
* Teneiras - stalas nirusiems apmazgoti.
* Zebani - angelas, pragare kankinantis nusidjlius.
180
Klausantis toki giesmi, prie mano akis slinko laidotuvi

procesijos vaizdai.
Laidotuvs buvo vienas mgstamiausi mano mokini ai
dim. Jis primin man teatr ir bdavo aidiamas per ilgj pi
et pertrauk. Pagrindinius vaidmenis gaudavo Hafizas Nuri ir
arabiukas Daferas Aga.
Daferas Aga suserga. Mergaits, apstojusios j i vis pusi,
skaito Koran, laina burn vento zemzemo vandens.
Kai iverts akis maylis ipuia dvasi, mergaits virkaudamos paria jam andikaul. Paskui paguldo j ant teneiro ir
apmazgoja.
Kai vaikai papuodavo i vart ilaut lent aliomis skarel
mis, tas aislinis karstas virsdavo pasibaistinai panaiu tikr.
Kviesdamas atsisveikinti su velioniu, Hafizas Nuri kraupiu
spiegiamu balsu skaitydavo ezan* ir arvojimo mald. Jo klau
santis man nugara nueidavo pagaugais. Prie tariamo kapo jis
aukdavo: Ei, Zechra, Dafero mona! Tas vaizdas mane taip
sukrsdavo, kad kelis kartus esu j net sapnavusi.
Kaip jau sakiau, itame krate mog nuolat persekioja mir
ties kvapas. Ypa nakt... Atsispirti tiems komarams, siaubui
neapsakomai sunku!
Vien nakt kalnuose pradjo staugti akalai. Baisiai isigan
dau. Nusprendiau bgti pas Hatid apai.
Bet atidariusi rsio pelsiais atsiduodanios kamarls duris
pamaiau vaizd, kuris man pasirod tkstant kart baisesnis
u t akal staugim.
Nuo galvos iki koj susisupusi balt mark, linguodama
onus ir varstydama ilgj roin** sen sdjo parietusi kojas ant
mald kilimlio ir nieko aplink nematydama dusliu balsu vap
jo kakokius nesuvokiamus garsus.
* Ezanas - kvietimas melstis.
* Ilgasis musulmon roinis susideda i 99 karoliuk.
iaukut
181
Buvo ia ir trys dalykai, kurie man patiko.

Pirmasis - po mano langu iurleno nepailstanti versm, ku
rios garsai padeda man naktimis veikti savo vienatv.
Antrasis - maasis Vechbi, kuris Hatids viepatavimo lai
kais nubaustas u prasikaltimus vis laik tnodavo skrynioje.
A paprasiausiai simyljau t neklauad. Jis niekuo nebuvo
panaus n vien i ionyki vaik. Nors vietoj K jam vis
ieidavo itarti D, bet kalbjo jis laisvai ir linksmai...
Kart sode, primerks savo blizganias akutes, Vechbi d
miai pasiirjo mane.
- Ko taip iri, Vechbi? - paklausiau.
Vechbi atsak n kiek nesumis:
- Tu tokia grai mergina. Paimsiu tave savo broliui. Bsi
ms marti. Brolis nupirks tau batuk, sukneli, uk.
Vechbi viskuo man patinka, tik nenori su manim skaitytis.
Net tada, kai supykstu, kai leidiu sau neskaudiai nusukti jam
aus, jis visai nekreipia mane jokio dmesio. K gali inoti, gal
kaip tik dl to a ir myliu j.
Igirdusi i Vechbi tok familiar pasilym, a suraukiau
antakius.
- Vaike, argi galima mokytojai kalbti tokius dalykus? Jei kas
igirst, lieuv tau nupjaut.
Tarytum aipydamasis i mano naivumo, jis atsak:
- Gal tau galvoj negerai? Argi a kam nors kitam sakyiau
tokius dalykus?
O Alache, ir i kur tas pipiras toks sumanus!
Ir jis lyg niekur nieko tauk toliau:
- A tave vadinsiu Mano stambuliet brolien, atneiu
tau karoli, o brolis ukabins tau ant kaklo auksini pinigli
vrin.
- Argi tu neturi broliens?
182
- Turiu, bet ji juoda kaip varna, mes j atiduosim piemeniui

Hasanui.
- K dirba tavo brolis?
- Jis andaras.
- O k andarai veikia?
Vechbi pagalvojo ir pasikrapts pakau tar:
- Piktus mones skerdia.
Labiausiai man patinka, kad Vechbi ididus ir usispyrs. Jis
moka vaikioti auktai pakelta galva kaip tikras vyras. Kai per
pamokas padarau jam pastab dl klaid, jis supyksta, parausta,
bet itaisyti nieku gyvu nenori. O jeigu prispirt, jame nubunda
maitininkas, ir jis su panieka iri mane.
- K tu imanai?.. Tu juk moteris!
Treiasis mano meils objektas - mayt nalait. Buvo, ro
dos, penktoji mano darbo diena. I eils apvelgiau visus suolus
ir staiga mano ird uliejo keista kario banga. Paskutiniaja
me suole sdjo grai kaip angellis mergyt matiniu veideliu,
beveik baltais papurusiais plaukuiais ir rodydama blizganius
perlinius dantukus man ypsojosi.
Kieno ta mergait? I kur ji ia atsirado?
Pamojau jai ranka.
- Nagi, ateik ia, - pasakiau.
Ji kaip pauktelis purpteljo i savo vietos ir pasiokdama
visai taip pat kaip a kadaise pensione, pribgo prie mans.
Vargel atrod be galo skurdiai. Kojyts basos, plaukeliai
susivl, o pro nublukusios, ankstesn savo spalv praradusios
suknels skyles buvo matyti balta velni oda.
Pamusi abi jos smulkutes rankutes pasakiau:
- Pairk mane, mayle.
Mergait baikiai pakl galv ir i po ilg, velni blakstie
n mane smigo ibanios tamsiai mlynos akys.
Zeinilero skurdas aar man neispausdavo, taiau syk, jei
gu nebiau susitvardiusi, tikrai biau apsiverkusi, irdama
iaukut
183
j tos pusnuogs mergyts akis ir perlini dant eil tarp rykiai

raudon lp.
velniai paglosiau jos skruost ir paklausiau taip pat, kaip
ir kit mergaii:
- Kuo tu vardu, mayte, Zechra ar Ai?
Ji labai maloniu balseliu atsak graia Stambulo tarme:
- Mano vardas Munis, mokytoja.
- Ar tu lankei i mokykl?
- Taip, mokytoja.
- Kodl kelias dienas praleidai?
- Aba* neleido, buvo daug darbo. Dabar jau ateisiu.
- Ar tu neturi mamos?
- Turiu ab, mokytoja.
- O kur tavo mama?
Mayl nudelb akis ir nieko neatsak. Man staiga dingtel
jo, kad bsiu netyia palietusi slapt aizd jos irdelje.
Nebenordama daugiau jaudinti jos atminties, pasiteiravau
kit dalyk:
- Ar tai tu, Munise, dainavai sode vakar vakare?
Vakar vakare a buvau girdjusi, kaip gretimame sode ka
kas dainavo plonu vaikiku balseliu. Tas nepaprastai velnus
balsas buvo toks nepanaus tuos, kuriuos ia girddavau, kad
a ikiau galv pro lang, usimerkiau ir kelet minui man
atrod, kad esu visikai kitoje vietoje, kakokioje paslaptingo
je svajoni alyje.
Niekas kitas, tik i mergait galjo ia taip dainuoti.
Munis droviai linkteljo galv.
- Taip, mokytoja, tai a.
Ji gro savo viet, o a pradjau pamok. Kakoks nepa
prastas jausmas upldo mano ird. Nuo tos mergyts staiga
padvelk maloni pavasario iluma. Tarsi sauls spindulys bt
suilds sniege suvarbusius paukiukus...
* Sutrumpintas odio abla (vyresnioji sesuo) variantas.
184
Susigusi nuo alio nejaukiame lizde, galv po sparnais

slapstanti, silpna, sirguliuojanti alykuu pradjo atsigauti, pa
mau vl m grti ankstesnis jos gyvybingumas. Mano judesiai
pasidar aismingesni, balsas atgavo melodingum ir ramiau
skambjo.
Per pamokas nevalingai vis atsigrdavau Munis. Ir ji ne
nuleido nuo mans aki. irdama jos perlinius dantukus ir
meili ypsen, tamsiai mlynas akis, kurias taip ir norjosi
paliesti lpomis, a pirm kart gyvenime pajutau, kaip mano
irdyje gimsta ir skleidiasi motinika meil.
Kaip bt gera turti toki dukrel savo priverstinje viena
tvje! Kaip gaila, kad man tas nelemta.
I Hatids apie Munis man ne k tepavyko itraukti.
Moteris, kuri ji vadina Aba, yra jos pamot. Tvas anks
iau buvo girininku, o ia atsikraust ijs pensij ir antrkart
veds io krato moter. Pensijos jis gaudavo penkis ar deimt
kuru per mnes.
Iklausiusi Hatids pasakojim, pasiteiravau:
- Sprendiant i tavo odi atrodyt, kad eima neturt
skursti. Kodl jie neiri mergaits?
- Gerai, kad dar tiek iri. Kita ivis gatv imest!
- Kodl?
- Dukra mano, tos mergaits motina - bloga moteris. Prie
kokius penkerius metus ji pabgo su andar karininku, gerai
nebeatsimenu. Mergyt buvo dar visai kdikis. Paskui karininkas
t moter met ir ivaiavo kitur, o ji susidjo su jaunais palaid
nais, ijo su jais kalnus ir ten smaginosi. Blogai jai baigsi...
- Tegu ir taip, kaip tu sakai. Bet kuo ia kalta maoji?
- O ko tu nortum? Kad tokios paleistuvs vaik blizganiais
ilkais aprengt? - pasipiktino sen.
Munis negaljo kasdien lankyti mokyklos. Paklausta at
sakydavo:
- Aba liep skalbti baltinius... Aba liep veisti grindis... Aba
liep kalnuose pririnkti ab...
iaukut
185
Kitos mergaits nedraugavo su Munise. Klasje jos vengda

vo, o per pertraukas nutaikiusios prog vis mgindavo ugauti,
pravirkdyti. ia buvo dalis ir mano kalts. Nesugebjau nuslpti
savo meils maajai mergytei. Vaikai pyko, matydami, kad kla
sje esu jai malonesn negu jiems, kad daniau pasiaukiu sode
prie savs ir meiliai nekinu.
Vien dien i mokyklos sodo pasigirdo jos verksmas ir
maldavimai: K a jums padariau? Atstokite! Nenorjau, kad
vaikai mane pamatyt, vogiomis vilgteljau pro lang. Prisismusios burn vandens mergaits vaiksi Munis ir taiksi j
apipurkti. Ji blaksi i vieno sodo galo kit, dangstsi ranko
mis veid, kakl, akis.
Tos nerangios, baikios mokins iaip jau negyvais apsi
blaususiais vilgsniais mai virto mediokliniais unimis, vai
kaniais sueist elni. Jos vikriai strykiojo savo murzinomis
tvirtomis kojomis ir uspeit Munis tarsi varnos, pajutusios
grob. Varg mergait jos ia spraud kamp, ia pargriaudavo
ant ems ir voliojo, pilna burna purk vanden jai ant veido ir
pro sudriskusi suknel ant krtins.
Man aptemo akys. Lyg pamiusi puoliau i kambario. A taip
skubjau, kad viena mano koja strigo sutreusios laipt pako
pos skylje. Kai atbgau sod, mis jau buvo pakryps kita
linkme. Munisei atsirado toks pat maas kaip ir ji, bet rytingas
gynjas. Maasis Vechbi.
Niekuomet nepamiriu to drsaus devynmeio berniuko
narsumo. sibrids dumblin lin, kuriame buvo susikaups
versms vanduo, ir turkdamasis lyg antis, Vechbi saujomis ta
k ant Muniss kankintoj skyst purv. Jo kojos, rankos ir vei
das buvo lipte aplip purvu. Jo spigus balsas tartum vilpukas
prasimudavo pro mergaii riksmus.
- Ei, js, netikli dukros, paleiskit mergait!.. Arba visas
papjausiu!
Tokia ataka mergaites privert atsitraukti. Pagriebiau leisgy
v Munis ant rank ir nusineiau savo kambar.
186
Nemanoma aprayti, k jauiau glausdama prie savs t

graut mergyt. Atrod, kad kakur giliai irdyje prasiver
nematoma karta versm, krtin m plsti jaudinanti ilu
ma, uliejo vis kn, akis, gniau kvap ir pripild saldaus
nuovargio.
Man pasirod, kad kart jau esu patyrusi tok svaigul. Bet
kur? Kada?
Dabar, kai raau ias eilutes, mano irdis vl alpsta, vilgsnis
krypsta praeit. I tikrj, kur? Kada? Tai turbt kakokio seno
sapno prisiminimas, nes is tolimas seniai pamirtas jausmas,
kaip ir sapnas, kupinas protu nepaaikinam dalyk. Man vaide
nasi, kad skrendu kakokioje tuioje erdvje, o pro al eda
mas ir iurkiai braukdamas man per veid ir plaukus, tartum
kaln grities neamas pravilpia saus lap srautas. Bet kur visa
tai buvo? Ne, ne, tok jausm patyriau pirm kart gyvenime.
*
T dien palikusi savo mokinius, rpinausi tik Munise. Nuprausiau audr blakom lelij pana jos knel, iukavau viesius
iki baltumo plaukus.
Vargel ilgai negaljo nurimti ir ilgai verk. Ak, tos aaros!
Man atrod, kad jos plsta ne mergaits veidu, o tiesiai mano
ird.
Pamau pasisek mayl nuraminti. Kol a greitosiomis
miaus persiti jai vien sen savo suknel, ji kaip kaiukas
glaustsi prie mano sijono ir drgnomis akimis labai rimtai vel
g man veid.
Kaip ir visi vaikai, per anksti ir nepelnytai uklupti gyveni
mo neteisybs, Munis daug k jaut visai kaip suaugs mo
gus. Jai seniai buvo pastami tokie dalykai, koki a patyriau
vos prie kelis mnesius. Ji priirjo tris jaunesniuosius bro
liukus, bet vis tiek netikdavo pamotei ir kasdien po kelis kar
tus gaudavo ryki.
iaukuti
187
Prie savait j j dar klampojo kaimyn karv. Kol Munis var j lauk, i lopio ikrito jauniausias broliukas. Skaudiai
primuusi pamot udar mergait tvart ir dvi dienas maitino
vien sausos duonos plutomis.
Munis parod man ant savo balto lyg dramblio kaulas kno
tamsias mlynes ir drskimus - an ryki ymes.
Neitvriau ir paklausiau:
- Munise, bet argi tvas tavs nepagaili?
Mano naivumas, matyt, j nustebino, ji pavelg man veid
ir nusiypsojo.
- Ir jam mans gaila, ir man jo... Juk mudu su juo nieko ne
turime...
Taip sakydama, ji gailiai atsiduso ir sksteljo onus savo
rankutes, tarsi parodydama, kokia beviltika j abiej padtis.
Man suspaud ird.
Kol rengiau Munis, jauiausi kaip su llm aidiantis vai
kas. Kai ji pamat save maame mano veidrodlyje, net nukaito
i diaugsmo, bet tuo pat metu baugiai velg svetim savo
atvaizd: rausvas kaspinas dvi kasytes supintuose plaukuose,
trumpa vilnon mlyna suknel, ilgos juodos kojins.
Kaip vliau supratau, puons Muniss drabuliai sukl
Zeinilero kaime apkalb virtin. Daugumai mano geradaryst
patiko. Bet kai kurie nepatenkinti murmjo, girdi, tos gyvats,
kuri sau smaginasi kalnuose, iperai nederj rodyti tiek gai
lestingumo. Dar kiti man, kad puoeivikumas - nuodm, o
ketvirti aikino, kad pripratusi prie prabangos, mergait ieis
motinos pdomis.
Varg Munis neilgai diaugsi savo rausvu kaspinu, mly
na suknele ir juodomis kojinmis.
Pamot neinia kodl visus tuos drabuius paslp skryni.
Po dviej dien mergait atjo mokykl apsirengusi savo senai
siais skarmalais.
Munis lanko mokykl su pertrkiais. Jau trys dienos nesi
rodo. domu kodl, rytoj reiks paklausti maojo Vechbi.
188
Zeinileras, lapkriio 30
Kasdien vis labiau priprantu prie mokyklos. Apleista klas pasi

dar vari ir miela. Man net pasisek j iek tiek papuoti.
Vaikai, pirmomis dienomis atrod man tokie svetimi ir lau
kiniai, dabar pasidar visai mieli. Ar a j atvilgiu pasikeiiau,
ar jie nuolatini mano pastang dka m keistis gera, - nei
nau. Manau, kad keiiams drauge - ir a, ir jie.
Daug dirbu. Ne tiek dl j, kiek dl savs, bgdama nuo be
galinio lidesio, kur kelia dykinjimas ir vienatv, dien nakt
stengiuosi susirasti kokios nors veiklos. Ir nenusimenu, jei itin
ka neskm. Diaugiuosi, kai jauiu, kad it blausi aki ir ni
rios sielos vaik irdyse pasiseka iebti nor mstyti ir painti
gyvenimo skon.
Vienas kitas kaimynas ueina pas mane sveius. Jie irgi nra
labai kalbs ir visai nemoka juoktis. Galbt jie mans truput
varosi. Kad ir stengiausi pirmomis dienomis rengtis papras
iau, jie, kiek suprantu, vis tiek palaik mane puoeiva. Todl
jiems nepatikau. Senino mona net kelis kartus band dl to
mane kandiai paiepti.
Padjau daug pastang, kad tik padaryiau jiems ger spd
ir patikiau. Kai kam paraydavau laik, pasidavau suknel.
Dabar jauiu, kad pagaliau j nuomon apie mane m keistis.
Uvakar vl buvo usukusi senino mona. Perdav lab
dien nuo vyro. Seninas, girdi, pras pasakyti: Kai pamaiau
j pirm kart, ji man nelabai patiko, bet, Alachas mato, ji gera
mergait. Mokykloje tikra eiminink. Jeigu jai ko nors reikt,
tegul duoda man ini.
inoma, padkojau u tok dmes.
Yra dar viena svarbi persona, kuriai a patinku ir kuri mane
danai aplanko - tai kaimo pribuvja Nazif Mol. Kadangi jos
vardas nei Zechra, nei Ai, vadinasi, ji kilusi i kitur, k patvir
tina ir jos plepumas.
iaukut
189
Nors ji mgsta lieuvauti, bet a didelio susidomjimo ne

rodau, kad nepamanyt, jog ir man rpi paskalos. Ji pati man
ipasakoja visus domiausius ir juokingiausius kaimo vykius. Jai
netrksta nuovokos ir subtilumo. Pavyzdiui, kart, prisikiusi
prie pat ausies, tarsi bijodama, kad ms kas neigirst, nors
kambaryje daugiau nieko nebuvo, ji labai atlaidiai ir gailestin
gai papasakojo man apie Muniss motin. O paskui linguodama
galv pridr:
- Kaltas, inoma, jos ventuolis vyras. Jis turi atgailauti u
jos nuopuol. Tik praau, dukrele, niekam neprasitark, k tau
pasakiau. Akmenimis mog umtys.
Pribuvja turi vienturt sn, laikom hafizu*. Jis dabar iva
iavs miest B... rinkti ramazano rinkliavos. Matyt, jam neblo
gai sekasi, jei negrta. iais metais, jei Alachas bus maloningas,
ji savo sn apvesdinsianti.
Kiekviena patogia proga pribuvja giria savo sn ir vali
kikai pamerkia man ak. Turiu suprasti, jei laikysiuos tam tikr
griet taisykli, man bus suteikta garb tapti gerbiamo hafizo
mona. Taigi ta moterik mane labai pralinksmina.
iandien pribuvja vl ujo pas mane neva pasiklausti, ar
moku skaityti mevlit. Netrukus kaime bsianios vestuvs, o
ia yra paprotys per vestuves vietoj muzikos skaityti mevlit pasakojim apie pranao Mahometo gyvenim.
Prikandau lp, kad nenusijuokiau.
- Skaityti moku, bet neturiu balso.
Pribuvja pareik apgailestaujanti, nes viena anksiau ia
dirbusi mokytoja labai gerai skaitydavusi ir taip usidirbdavusi
nemaai pinig. Taiau netrukus paaikjo, kad ios dienos ap
silankymo tikslas visai ne tas. Busimoji nuotaka, pasirodo, esan
ti labai neturtinga. Kaimynai nusprend paaukoti jai vien kit
puod ir patalyn, o mans ji atjusi paprayti kokios nors ne* Hafizas - mogus, atmintinai mokantis vis Koran.
190
bereikalingos senos suknels nuotakai aprengti. Be to, mergait

nesanti man svetima, ji - viena i mano mokini.
Ta inia mane apstulbino.
- Tarp mano mokini nra n vienos nuotakos, ponia Nazife, - pasakiau, - vyriausiajai dvylika met.
Nazif nusijuok:
- Mano dievikoji dukra, argi dvylika met - tai maai? A
tekjau penkiolikos, ir tai visi sak, kad esu per ilgai usisdjusi
namie. Dabar gal nebepaisoma sen paproi ir teka vyresns,
bet ta varg nalaitl nieko neturi, liko viena kaip pirtas. Yra
ia toks aviganis Mechmetas, u jo ir ileidiame. Vis duonos
ksn turs, vargel.
- O kas ta mergait, ponia Nazife?
- Zechra.
Klasje buvo septynios, o gal ir atuonios Zechros, todl kie
kvienos atskirai neprisiminiau. Bet kai Nazif iaikino, apie ku
ri Zechr kalbama, man i nuostabos plaukai pasiiau.
U aviganio Mechmeto itekinama Zechra buvo tokia nedai
li, kad vien j susapnavs isigstum. Be to, ir protelis jos buvo
menkas. Raudoni tarsi chna nudayti iurkts jos plaukai susi
vl styrojo kaip epetys, vakinis bespalvis veidas buvo imar
gintas tokios pat spalvos, kaip ir plaukai, strazdan, o i po apva
lios kaktos spoksojo isprogusios paklaikusios akys.
Jau pirm kart j pamaiusi supratau, kad ji nesveika. Kla
sje ji visai nekalbdavo, o nordama ko nors paklausti ar atjus
eilei skaityti pamok, imdavo spiegti nemoniku balsu.
Bet vienas dalykas mane glumino: kai reikdavo k nors su
skaiiuoti ar imokti atmintinai, Zechra buvo geriausia klasje.
Tiek klasje, tiek ir sode ji visada atsiskirdavo nuo kit, neaisdavo t linksm pagrabini aidim, negiedodavo teneiro ir kit geduling giesmi.
Bet ji turjo savo aidim, kur kasdien aisdavo pati sau viena
ir kuris man keldavo dar didesn siaub negu tie, kuriuos mgo visi
iaukut
191
kiti. Zechra atsistodavo sodo viduryje ir, tartum sulaukusi kako

kio paslaptingo balso i dangaus, isprogindavo akis ir pradda
vo nypti kaip virdulys, leisdama kakokius labai keistus garsus.
Paskui ta jos ekstaz dar daugiau sustiprdavo, variniai plaukai
atsistodavo piestu, ant lp pasirodydavo putos, ir ji spiegdama
imdavo suktis kaip pamiusi. Be abejons, tai buvo aidimas. Tik
neinau, kodl j irint mane imdavo krsti drebulys.
Dabar, kai pribuvja Nazif man pasakojo, kad Zechra ite
ka, a pagalvojau: O kas, jei Zechrai staiga ueis noras parodyti
t ok savo vyrui Mechmetui pirmj vestuvi vakar?.. K jis,
vargelis, darys?
Kai kaimyn ijo, susiradau vien sen savo suknel ir pra
djau siti Zechrai nuotakos drabu. K padarysi, reikia t
varg mergait bent iek tiek papuoti. Kitaip Mechmetas gali
pabgti nuo jos jau pai pirmj nakt.
Zeinileras, gruodio 1 d.
Vakar vakare senino namuose Zechra buvo itekinta u avi

ganio. Kad Mechmetui nebt lidna, kaimo aiktje dundjo
bgnai, grojo zurnos, net keli imtynininkai kovsi.
Moterys, nusidaiusios delnus su chna, atskirai susirinko
mergvakar, kur buvo skaitomas mevlitas.
Mano padovanota suknel seniams pasirod pernelyg euro
pietika. Mano ausis pasiekdavo j pokalbi nuotrupos: Rytoj
aname pasaulyje..., Neinia, neinia... Ugninis vzdas... Su
prask, blogai man bus aname pasaulyje... Utat jaunos moterys
varvino seil. Buvo tarp j ir toki, kurios pavydjo nuotakai.
T vakar gerai pasilinksminau. Senino mona suruo
puikias vaies. I svei pokalbi buvo galima suprasti, kad ves
tuvi aukos sunetos ne tiek Zechrai, kiek norint apdumti akis
mokytojai i Stambulo.
192
Prie atiduodant nuotak aviganiui Mechmetui vyko juo

kinga rank buiavimo ceremonija.
Tarp rank, kurias tas drovus netaytas kaimo jaunikaitis
turjo buiuoti, buvo ir manoji. Ne todl, kad esu mokytoja, o
todl, kad turjau atstoti motin.
Per t rank buiavim nutiko vienas labai komikas da
lykas, kurio niekada nepamiriu. Senino mona, pribuvja
Nafiz ir dar penkios ar eios pagyvenusios moteriks buvo
sutpusios ant iuinio. A dar nemokjau sdti taip kaip jos,
parietusi po savimi kojas, ir todl sitaisiau prie krosnies ant
baltini skrynios.
Nedrsdamas pakelti aki nuo grind, aviganis Mechmetas
i pradi mans nepastebjo. Tada pribuvja parod jam mane
ir tar: Mechmetai, snau, pabuiuok rank ir mokytojai.
Varydamasis jaunikis prijo prie mans, a rimtai atkiau jam
rank, bet Mechmetas, vos paliets mano pirtus, tuoj pat juos
paleido. Tarytum nepatikjs, kad ia mogaus ranka, jis kvailai
sistebeilijo mane. Stengdamasi susitvardyti nesijuokusi, rimtai
tariau: Buiuok, snau.
Vaikinas vl pam mano rank ir umirs drovum pakl
galv. Ms akys susitiko. Maa to: kaip tik t akimirk idinyje
plyksteljo rykus liepsnos lieuvis, apviet mano veid, ir jis
pamat, kad a juokiuosi. Gyvenime nebuvau maiusi tokios su
trikusios ir juokingos minos.
Po rank buiavimo ceremonijos jaunik nuved kamba
r, kuriame jo lauk nuotaka. Su nauja suknele, su mano su
galvota ukuosena, kuri pati jai ir padariau, Zechra jau buvo
beveik priartjusi prie t, kurias galtum pavadinti graiomis.
Taiau pagal ionykius paproius vietoj ydo - duvako - ant
jos galvos buvo umautas i alio atlaso pasitas kakoks gob
tuvas ar maias, todl negaljau pamatyti, kok spd ji padar
aviganiui.
iaukut
193
Zeinileras, gruodio 15
ryt pabudusi pajutau, kad kako trksta. Gerai siklausiau

ir supratau. Nebegirdti versms, kurios iurlenimas naktimis
man atstodavo lidn lopin.
Nordama atidaryti langines, strykteljau i lovos. I lent
sukaltos langins nepasidav, ir a papuriau jas i vis jg.
Tada pro tarpus pairo sniegas.
Nejaugi per nakt tiek prisnigo? Zeinileras neatpastamai
pasikeit.
Prisiminiau, kaip Hatid man buvo sakiusi, kad sniegas ia
nenutirpsta iki balandio, jeigu jo gausiai prisninga. Nuostabu,
vadinasi, baltas pavasaris ame nuobodiame, siel stingdania
me krate, kur net medi lapai atrodo juodi, prasideda iem.
Man labai patinka sniegas - jis man graesnis u migdol
ydjim. Jokia pramoga neprilygsta ventikam diaugsmui ir
linksmumui, koks apima tave pasivoliojus baltame, puriame,
variame sniege. O koki saldi galimyb jis teikia atkeryti
tiems, kuri nekenti! Pensione moksi mergait, kurios a ne
galjau paksti. Ji bijojo alio ir dvjo stor megztin su staia
apykakle. Vogiomis prislinusi grsdavau jai u tos apykakls
sniego gnit, ir kai jos veidas persimainydavo i baims ir pra
ddavo virpti nuo alio pamlusios lpos, i pikto diaugsmo
a netverdavau savo kailyje.
Sniego vis daugiau ir daugiau. Jau tiek privert, kad upust ke

lius, ir dauguma mano mokini nebeateina mokykl.
iandien kariausia ir lidniausia mano gyvenimo diena.
Ryt mokins atne blog ini. Vakar vakare Munis kako
prasikalto, tvas puol j su lazda, ir mergait pro lang ioko
194
sod. Tvai man, kad per toki pg ir tams ji lauke ilgai ne

itvers ir netrukus vl pasibels duris, maldaudama adeisti. Bet
slinko valandos, o ji vis negro. Tada jie prane kaimynams.
Jaunesni kaimo vyrai ijo su deglais gatves, bet jiems nepavy
ko aptikti joki prapuolens pdsak.
Dabar Muniss gailjosi net tie, kurie jos nemyljo. Iki vaka
ro buvo inarytos visos manomos vietos. inodamas, kaip esu
prisiriusi prie mayls, seninas per Vechbi kelis kartus man
prane, kad rasti jos kol kas nepavyko.
Vechbi atrod nusimins ir rimtas kaip suaugs vyras. Jis
sksteljo rankomis, parodydamas nuo alio pamlusius del
nus, ir lidnai tar: Dingo varg mergait, turbt vilkai bus
sudrask!
Vakare tomis splionmis patikjo ir suaugusieji. Per toki
pg ji negaljo nusigauti iki kito kaimo... Arba sualo po snie
gu, arba plikai upuol! - nekjo jie.
Per pg ir dien nebuvo galima nieko irti, o kai ant ems
nusileido dar ir juodas vakaro rkas, mane apm visika neviltis.
Pirmkart patikjau tais, kurie sakydavo, kad gyvenimas kupinas
vien blogio ir neteisybs, pirm kart ant jo burnojau.
Man gniau gerkl, dusau, kaito galva. Anksti atsiguliau ir
ugesinau lemp, kurios viesa skaudiai spigino akis.
Pga lauke vis labiau lo ir smarkiau drebino medines
langines.
Kas ino, kur dabar vargel Munis, kas ino, kokiam kam
pelyje j upust, kur dabar vyti jos viess kaip mnesienos
spinduliai plaukai?..
*
Neinau, kiek prajo valand. Tokiomis akimirkomis mogus
praranda laiko pojt. Staiga man pasigirdo, kad kakas lyg ba
ladoja laukujs duris nuo kapini puss. Kas dar, jeigu ne vjas,
iaukut
195
ia galt bti? Bet ne, garsas visai nepanaus vjo beldim.

Pasirmusi ant alkni siklausiau ir nakties tyloje gana aikiai
igirdau gaili aiman. Tutuojau okau i lovos, usimeiau ant
pei skar ir puoliau laiptais emyn.
Norjau paadinti Hatid, bet ji, pasirodo, irgi igirdo tuos
garsus ir jau buvo ijusi prieang su vakigaliu rankoje.
Mudvi stovjome prie dur, bet nedrsome j atidaryti. Be
to, ir garsai jau buvo nutil.
Storu vyriku balsu Hatid kteljo: Kas ten? Jokio gar
so. Senoji moterik kteljo dar kart. Ir tada pro vjo staugi
m mes vl igirdome silpn plon balsel.
Hatid vl garsiai paklaus: Kas ten?! Bet a jau painau,
surikau Munis! ir skubiai atitraukiau metalin sklst.
Durys atsivr, pro jas siver sniego gsis, vak Hatids
rankose ugeso.
Tiesiai man rankas krito led sustirs mergaits knelis.
Kol Hatid mgino vl udegti vak, a glaudiau j prie
krtins ir verkiau kruvinomis aaromis.
Visai isekusi Munis guljo man ant rank be smons. Vei
das pamls, plaukai sulip, suknels uant prikrit sniego.
Nurengusi paguldiau mergait savo lov. Hatid virum
arij krosnels ild flanels gabal, o a juo tryniau Munis.
Dar neatsigavusi mergyt silpnu balsu papra: Duonos. Lai
mei, dar turjome lakel pieno. Paildme j ir aukteliu m
me girdyti Munis.
Slinko minuts, Muniss veidelis pamau m rausvti, aky
se siieb gyvybs viesa. Ji be perstojo dsavo man ant rank,
o i aki kain kokio vidinio kartlio spaudiamos be paliovos
pldo aaros.
Ak, tas dkingumo spindesys mergaits akyse! Nra pa
saulyje malonesnio jausmo, kaip suvokti, kad padarei kak
gero. Tarsi bang blakomas sudus laivas pgos drebinamas
mano vargingas ir tamsus kambarlis idinio liepsnos atvai
196
tuose dabar atrod toks jaukus ir laimingas lizdelis, kad miau

pati sau prikaiioti dl to, kad vakar nepasitikjau gyvenimu ir
j keikiau.
Pagaliau mergait atsigavo. Apsivijusi rankomis man kakl,
savo viesiais plaukais kutendama mano rieus, ji irjo akis ir
ltai atsakinjo klausimus. Vakar vakare, nemonikai bijoda
ma pamots, ji pasislp kaimo gale darinje po iaudais. iau
duose buvo ilta kaip lovoje. Bet iandien ji labai ialko. Munis
inojo, jei ils lauk, j bematant sugaus ir parves namo. Todl
ji pasiryo sulaukti vakaro.
Didiausia vargs mergaits viltis buvau a. Ji vis dien
guodsi kartodama: Mokytoja tikrai duos man duonos...
Po valandls pastebjau, kad blizganios mergaits akys
m blaustis, dingo ankstesnis susitikimo diaugsmas. Nieko
nereikjo klausti, nes ta pati baim apm ir mane. Rytoj ryt
Munis turs grti namo.
Negaliu pasakyti, kad mano irdyje neruseno silpna viltis.
Kai gyvenimas gerai klojasi, mes imam sivaizduoti, kad gali i
sipildyti negyvendinama svajon.
Bijodama ir Muniss irdyje iebti vilt, tyliai pasakiau
Hatidei:
- Atrodo, kad jie jos nenori. Gal leist man sidukrinti? Juk
ir a nieko neturiu... Prisiekiu Alachu, irsiu j kaip savo tikr
vaik... Argi neatiduot?..
Laukiau Hatids atsakymo nudelbusi akis ir itiesusi j
virpanias rankas, tarsi nuo jos odi priklausyt mano bepro
tiko trokimo likimas.
Senoji moterik smeig akis ugn ir valandl sdjo susi
msiusi. Paskui i lto m linguoti galv.
- Gal bt neblogai. Rytoj pasikalbsiu su seninu. Jeigu jis
sutiks, kalbsim ir tv. Bus gerai, - pasak ji.
Neprisimenu, kad kada nors anksiau biau girdjusi to
kius graius, viltingus odius. Daugiau netarusi n odio,
iaukut
197
prisispaudiau Munis prie krtins. Mergait buiavo man

rankas, tyliai kudjo mano mamyte, mano mamyte ir grau
diai pravirko.
Kai raau ias eilutes, Munis miega mano lovoje, o ant jos
gelsv plauk virpa linksmi ugnies atvaitai. Retkariais ji sun
kiai atsidsta ir kosti.
Viepatie, kokia bsiu laiminga, jei man t vaik atiduos!
Tada nei pgos, nei nakties, nei skurdo - nieko nebijosiu. Au
ginsiu j, padarysiu laiming. Kart a jau taip svajojau apie ma
ylius, bet vien vakar jie taip ir negim numir mano irdyje.
A susitaikiau su gyvenimu. A vl myliu visk aplink. Kiamranai, tai tu an vakar mano irdyje nuudei ir palaidojai tuos
negimusius maylius, bet vakar nebejauiu tau tokios neapy
kantos kaip anksiau.
i nakt tikriausiai ir vl nesumerksiu aki. Laimingiems, kaip

ir ligoniams, naktys atrodo tokios ilgos...
I pat ryto abi su Hatide nujome pas senin. Jis turbt
pagalvojo, kad atjau pasiteirauti apie Munis.
- Dar neradome, bet turiu vilties... Dar iekosime keliose
vietose, - m jis mane guosti.
A papasakojau seninui, kas nakt atsitiko. Kai nutilau,
mano irdis palusiai dausi, akyse aptemo. Tarytum maldau
dama kako nemanomo, prispaudiau prie krtins rankas:
- Atiduokit man t mergyt. Ji bus mano dukra, a j labai
mylsiu. Js gi matote, vargel praus pas juos...
Seninas usimerk, pasikas barzd ir valandl pagalvo
js pasak:
- Gerai, dukra mano. Tu i tikrj padarysi labdaring darb.
- Vadinasi, atiduodate man Munis?
198
- Juk jos tvui ir taip vargas imaitinti kitus savo vaikus. Jis
neturi kitos ieities. Jei spirtsi, galimjam sumokti kokius pen
kis ar deimt kuru.
Keista, kad t akimirk neiprotjau i diaugsmo. Argi a
galjau tiktis, kad viskas taip lengvai isisprs? Vis nakt a k
riau atsakymus galimus prietaravimus, net pasiruoiau kalb,
jeigu reikt suminktinti j irdis. Jei ir tai nebt padj, b
iau atidavusi kelias po mamos mirties paveldtas brangenybes.
Argi buvo galima dar kur nors prasmingiau jas panaudoti nei
gelbstint t varg mayl? Pasirodo, viso ito ir neprireik. Man
padovanojo Munis kaip gyv aisliuk.
A nesu tokia kaip kiti. Savo diaugsmo, jausm, laims ne
moku ireikti odiais. Man ueina nenumaldomas noras pulti
ant kaklo, ibuiuoti, spausti prie krtins. Seninas tokio jam
gresianio pavojaus iveng, a tik pabuiavau jam rank.
Po koki dviej valand seninas atjo mokykl drauge su
Muniss tvu. A sivaizdavau, kad tai nemalonus, iaurus, rs
taus veido vyras. O prie mane stovjo paliegs, suvargs, smul
kutis seniokas.
Jis pasisak taip pat kils i Stambulo, bet tai jau keturias
deimt met nebuvs gimtinje. Tarsi prisimindamas kakok
neryk sapn, kalbjo apie Saryjer, Aksaraj...
Jis sutiko atiduoti man Munis, bet jauiau, kad jam nra
lengva. Paadjau, kad nieko nepagailsiu mergaits laimei, taip
pat pasakiau, kad panorj jie bet kada gals matytis.
*
Varginga, tamsi Zeinilero mokykla tikrai niekada anksiau ne

buvo maiusi tokios vents, toki linksmybi. Dl to esu tikra.
Mudviem su Munis i diaugsmo buvo ankta ir kambaryje,
ir koridoriuje. Atrod, kad ms kvatojimas paadino net vir
blius, snaudianius ant stogo atbrail, nes i viraus, nuo lub
irgi sklido kakoks linksmas irkjimas.
taukut
199
Per kelias valandas Munis virto maa padykusia panele. Tu

rjau vien flanelin raudon suknel, kurios jau seniai nebevilkjau. Truput j patrumpinau, susiaurinau ir pasiuvau mergaitei
tok koketik drabu. Su juo Munis pasidar panai - sunku
net palyginti - burnoje tirpstant saldain su daru.
Nors pga jau nebelo taip kaip vakar, bet lauke vis dar snigo.
Pavakare, pamusi mergyt u rankos, isivediau lauk. Iki pat
sutem, kol Hatid neisiruo udegti ibint prie Zeini kapo,
mes jome gaudyni ir svaidms tarp antkapi sniego gnitmis.
Ms linksmumas ukrt net rsij moterik.
- Gana, eikit vidun, sualsite, dar susirgsite, - velniai ragino
ji mus.
Sualti? Ar galima sualti, kai tavo irdyje liepsnoja saul?
T vakar dangus man atrod kaip didelis medis, iskleids savo
akas nuo vakar iki ryt, kaip didiulis jazmino medis, kuris
ramiai odamas barst ant ms savo baltus iedus.
*
Mudvi su Munis labai susidraugavome. Ta maa mergait ui

ma man vis nuo pamok liekant laik. Noriu imokyti j visko,
k moku pati. Kiekvien dien koki valand mokau j prancz
kalbos, pieimo. Kartais, aklinai udariusi duris ir langus, - nes
jei kas pamatyt, apmtyt mus akmenimis, - a mokau Munis
okti. Kai kada man ueina noras juoktis paiai i savs.
- alykuu! Tu taip stengiesi visko j imokyti, kad, apsau
gok Dieve, Munis pasidarys kaip Hadi Kalfos Miratas, - prie
kaitauju a sau.
Ta varg kaimo mergait nelauktai vis labiau panjo pa
nel i kilmingos eimos. Kiekviename jos geste, kiekviename
odyje buvo galima justi subtil graktum. I pradi stebjau
si. Bet vliau miau t suprasti. Matyt, Muniss motina nebu
vo tokia prasta moterik, kaip apie j kalba.
200
Munis man be galo dkinga. Bna, kad ji prieina prie ma

ns, visai be jokios prieasties paima u rank ir glaudia jas
prie savo skruost, prie lp. Tada ir a suspaudiu tarp deln
jos velnias rankutes ir ibuiuoju po vien piriuk i eils.
Varg mergyt neino, kad tai ji man padar gera, o ne a
aukojuosi dl jos, kaip jai atrodo.
*
Ta mergait kartais pasako labai keist dalyk. Kai j paliko

man, kit dien a pasakiau:
- Munise, jei nori, gali vadinti mane mama. Taip bus geriau...
velniai nusiypsojusi, ji pavelg man j akis:
- Neinau, ar galsiu, mieloji sese.
- Kodl negalsi?
- Tu pati dar labai maa, kaip a tau sakysiu mama?
itie odiai ugavo mano savimeil.
- Ak, tu, velnikte! - pagrmojau jai pirtu. - A maa?
Man jau dvideimt met, ir a suaugusi moteris, mokytoja.
Prikandusi lieuvio galiuk, Munis irjo mane ir yp
sojosi.
- Gal sakysi netiesa? A i tikrj suaugusi moteris, - pakar
tojau dar syk.
- Tu nesi daug vyresn u mane. Gal keturiolika ar penkio
lika met.
Nesusilaikiau nenusikvatojusi. Munis sidrsino ir tar:
- Tu, sese, pirma turi tapti nuotaka. A tau i abiej pusi
plaukus pinsiu auksini gij. Toks pat graus kaip ir tu, vienas...
A uspaudiau delnu mergaitei burn.
- Jei dar k nors tokio pasakysi, a tau lpas susiusiu.
iaukut
201
Mano maoji turi silpnyb puotis ir net truput koketuoti. A nie

kada nemgau kokei, bet dabar man visai nepikta, kai Munis,
ypsodamasi pati sau, staiposi prie veidrod. Vakar nutvriau j
su apdegusiu degtuku rankose. Ji mgino pasijuodinti antakius.
I kur ji imoko taip graintis? Dabar tai menkniekis, bet kas bus
po keleri met, kai ji subrs, k nors simyls, nors itekti?
Kai tik taip pagalvoju, jaudinuos kaip visos motinos dl savo
dukter, ir tuo pat metu diaugiuosi.
Vakar Munis rausdama ir drovdamasi papra mans vie
no dalyko - usiman, kad suukuoiau j taip, kaip pati esu
susiukavusi.
A aidiu su savo mergyte kaip vaikai aidia su llmis.
Pasistaiau j tarp keli, ipyniau kasas ir suukavau, kaip buvo
praiusi.
Munis pasim nuo lentynos veidrodl.
- Sese, mieloji, eik ionai. Atsistokim abi greta ir pasii
rkim.
Mudvi susiglaudm kaip seserys prie fotoaparat, spoksojom veidrod, juokms, rodm viena kitai lieuv.
Tamsiai mlynos akys, skaisti balta oda, mielas velnus vei
delis - Munis atrod tikras angellis. Bet kako nepatenkinta ji
paliet pirtu mano nos, skruostus ir tar:
- Viskas veltui, sese, a vis tiek nepanai tave.
- Tai dar geriau, vaikuti.
- Ne, sese, a ne tokia grai kaip tu...
Ji prisiglaud prie mans dar smarkiau ir siekdama i apaios
savo maomis rankutmis paglost mano kakl ir skruostus.
- Tu, sese, kaip aksomas. Tavo odoje kaip veidrodyje galima
pamatyti savo atspind.
Juokdamasi i t keist mergaits taukal, a vl suvliau jai
plaukus, kuriuos prie valandl buvau taip kruopiai suuka
202
vusi. Pagaliau, kam slapukauti? Juk, be mans, daugiau niekas

neskaitys it ura: esu kur kas graesn negu pati apie save
manau. Ko gero teiss tie, kurie man sakydavo: Feride, tu savs
nepasti. Tu turi kak tokio, kas tave iskiria i kit...
Apie k a ia pasakojau? Ak, apie t ma mergyt! Kol a
stengiuosi krsti jai kuo daugiau iminties, ji pavers mane tokia
pat kokete, kokia yra pati.
Zeinileras, sausio 29
tai jau mnuo, kaip rankas nepamiau dienoraio. Buvo svar

besni darb negu popieri marginti. Be to, k papasakosi apie
laimingas dienas?
Vis mnes niekas man nesudrumst dvasios ramybs.
Gaila, kad tai neilgai truko. Prie dvi dienas pro ia pravaiavs
pato veimas paliko man keturis laikus. Vos juos pavelgus
mane uliejo kartis. Dar tikrai neinodama, nuo ko jie ir kas
juose parayta, pagalvojau: Veriau kur nors bt prading,
mans nepasiek...
Nuojauta mans neapgavo. Painau t raysen ant vok. Tai
buvo jo laikai.
Kol atkeliavo iki mans, vokai perjo daugyb rank: ant j
buvo gausu raudon, mlyn ura ir visokiausi antspaud.
Neprisiversdama paimti voko rankas, ant vieno i j perskai
iau: Miesto B... centrins mokyklos mokytojai poniai Feridei.
Suglamiau visus laikus ir numeiau juos ant lentynos prie
krosnies. Paskui prijau prie lango, priglaudiau kakt prie sti
klo ir stovjau spoksodama tol. Munis paklaus:
- Ar tau k nors skauda, sese? Tu tokia ibalusi...
Sukaupusi visas jgas susitvardiau ir nusiypsojau:
- Ne, vaikuti, nieko man nra. Truput skauda galv. Bet jei
pasivaikiosi su manimi sode, praeis. Eime...
iaukut
203
Nakt negaljau umigti, guljau smeigusi akis tams. Ka

dangi nesiryau vok atplti, dabar mane kankino neinomy
b: k tas iaurus nedorlis drsta man rayti? Kelis kartus buvau
besikelianti udegti lempos ir perskaityti. Bet sutramdydavau
save. Skaityti juos? Gda, tikras paeminimas!
Prajo dvi dienos. Laikai tebeguljo ant lentynos, ir, rodsi,
nuodijo or, vert mane kankintis. Mano nuotaika usikrt ir
Munis. Varg mergait suprato, kodl a kremtuosi, ir su nea
pykanta, su pasibjaurjimu vilgiojo tuos laikus.
- Sese, a vien dalyk padariau... Tik neinau, ar tu nesu
pyksi?
Bemat atsigriau. Akys paios nukrypo lentyn, ant kurios
guljo laikai. Ten j nebebuvo, ir mano ird suspaud lidesys.
- Kur laikai? - paklausiau.
Mergait panarino galv.
- A juos sudeginau. Juk tau jie atne daug skausmo...
- K tu padarei, Munise? - surikau a.
Mergyt m drebti, manydama, kada stversiu j u pei
ir imsiu purtyti. Bet a usidengiau veid rankomis ir tyliai pra
virkau.
- Neverk, sese! A j nesudeginau, tyia tau taip pasakiau.
Jeigu dabar nebtum dl to nusiminusi, tada tikrai biau sude
ginusi. tai, imk.
Mayl viena ranka glost man galv, o kita stengsi brukti
laikus.
- Paimk juos, sese, jie turbt nuo mogaus, kur tu myli.
- K tu neki, nenaudle? - rikteljau a.
- K a inau! Bet jei nebt nuo mylimo mogaus, ar tu taip
verktum?
Supratingi mergyts odiai mane sugdino. Man ir aar
pasidar gda. Reikjo dabar kaip nors isisukti. Ir a pasiryau.
- Geriau, mayte, tu nieko nebtum sakiusi. Bet jeigu jau
pasakei... irk, a tau rodysiu. Laikai visai ne nuo mano my
204
limo, bet nuo vieno nekeniamo mogaus. Eik, abi kartu juos
sudeginsime.
Kambaryje buvo tamsu, tik idinyje dar smilko nebaig degti
agarai. meiau pirmj laik. Vokas susiraukljo ir usideg.
Palkjusi meiau antrj, paskui treij.
Munis irgi buvo apms kakoks nesuprantamas jaudulys.
Kol laikus vien po kito rijo liepsna, mudvi stovjome tylda
mos tartum prie mirtaniojo patalo. Kai atjo ketvirtojo laiko
eil, mano ird sugniau palusiai kartus gailestis. Ar galjau
dar pasilikti t laik, jeigu kiti jau sudeg? irdis plyte plyo i
skausmo, bet a meiau ir ketvirtj vok.
itas neusiliepsnojo i karto kaip trys pirmieji, bet m pa
mau smilkti nuo vieno kampo, skleisdamas skyst dmel, ir
tik vliau usideg. Tada vokas susiriet, isiiojo, ir a pama
iau, kaip akyse m nykti smulkia raysena primargintas popie
riaus lapas. Ilgiau nebeitvriau. Tartum atspjusi kaip jauiuosi,
Munis pasilenk, kyteljo rank idin ir vikriai itrauk ap
degus lap.
*
Idrsau j perskaityti tik tada, kai mergait umigo. Iliko tik

ios eiluts:
Vakar ryt mama, pasiirjusi mane, apsiverk. Kas at
sitiko, mama? Kodl tu verki? - paklausiau. I pradi ji nieko
nenorjo sakyti: Nieko, iaip, sapnavau... Ilgai maldavau, kad
papasakot, pagaliau ji nusileido. Tyliai verkdama pradjo:
inakt sapnavau j. Klaidiojo kakokiose tamsybse, o
a kiekvieno klausinjau: Ar ia Ferid? Dl Dievo, sakykite!
Skraiste apsigobusi moteris pam mane u rankos ir nusived
kakoki apytams patalp, panai dervio cel.
tai ia guli Ferid. Mir nuo gerkls ligos, - pasak ji. i
riu, guli mano vaikelis umerktomis akimis. O veidelio spalva
iaukut
205
n kiek nepasikeitusi. Man taip suspaud ird, kad apsiverkiau

ir pabudau. Sako, jei mirus susapnuosi - gyv pamatysi, ar ne,
snau? Juk netrukus pamatysiu Ferid, ar ne, Kiamranai?
Tau tiksliai perpasakojau mamos odius. mane gali ne
kreipti dmesio. Bet ar teisinga, kad sena moteris, kuri tau at
stojo motin, tiek dl tavs verkt? Tavo tetos sapnas nuo tos
dienos virto ir mano sapnu. Vos tik umerkiu akis, regiu tave
kakur tolimame krate, gulini tamsiame kambaryje umerk
tomis akimis, juodais plaukais, skaisiu veidu...
Tiek ir teiskaiiau tame apdegusiame lape - apie tetos li
des. Matai, Kiamranai, mus skiria viskas. Mudu daugiau nebe
same prieai, mudu tiesiog du svetimi mons, kurie niekada
niekada nebesusitiks.
Zeinileras, vasario 5
Vakar nakt toje pusje, kur yra linas, pasigirdo viai. A isi
gandau, o Munis net nemirkteljo.
- Nieko baisaus, andarai plikus gaudo, - paaikino ji.
viai su nedidelmis pertraukomis aidjo gal deimt minu
i, paskui nutilo.
Ryt suinojome prieast. Muniss spjimas pasitvirtino.
andarai susiaud su pat apiplusiais valkatomis. Vienas
andaras uvo, kitas buvo sueistas. J atve Zeinilero svei
namus.
Apie pietus mokykl atlk uduss Vechbi ir stvr mane
u rankos.
- Mokytoja, greiiau apsigaubk arafu ir einam. Tave kvie
ia svei namus.
- Kas kvieia?
- Daktaras! Tvas liep pasakyti.
Tutuojau usimeiau araf ir ijau paskui Vechbi.
206
Svei namai - tai buvo du emi kambariai, apgriuvusiais

laiptais sujungti su veranda. Pakeleiviai, kuriuos kelyje uklup
davo sniegas, naktis ar liga, sustodavo ia pernakvoti. Kai kada
juos ia susimildavo ir pavalgydinti.
Patapnojusi snuk prie vart priritam graiam irgui, pu
ianiam pro nerves gar debesis, jau vid. Buvo gana tam
su, kieme jau buvo udegtas ibintas.
Apsivilks stora miline, apsiavs dideliais batais ant laip
t sdjo apknus kariuomens gydytojas ir kak raydamas
nekjosi su kieme turbt esaniais, bet tamsoje neirimais
monmis. Maiau jo veid i ono. Vels ili sai, gauruoti
antakiai, veidas gyvas, malonus. Bet, Viepatie, kalbdamas su
tais monmis, jis vartojo siaubingai nepadorius ir iurkius
odius. Tokius odius, kad jau buvau pamaniusi, ar ne geriau
grti atgal.
Vl ketindamas kak nevankaus pasakyti, daktaras nusi
kvatojo, bet staiga grteljs pamat mane ir usikirto. Tada at
sisuko greta stovint vyr pilku varku ir ilga juoda barzda ir
pasak:
- Ei, majore, tu nepyk, bet turbt teiss tie, kurie tave pra
min Dde lokiu. ia yra moteris, o tu mane verti taip nepa
doriai kalbti.
Ir atsigr mane:
- Atsipraau, sesele, nepastebjau, kada js atjote. Eikite
auktyn. Luktelkit, a tuoj duosiu jums keli. Tie laiptai sibuo
ja ir tokie palaikiai, kad vargu mus abu ilaikys. Dabar praom
lipti! Tuojau ir a ateisiu.
Perokdama per dvi pakopas, ukopiau auktyn.
Girdjau, kaip daktaras ir toliau erzino mog, kur pavadi
no majoru.
- Majore, ta mokytoja i Stambulo. Stebiesi, i kur inau,
ar ne? Ak, majore, juk visk, kas dedasi visatoje, tu spoksai
kaip kvailas avinas, ar ne? Supratau i to, kaip ji kop laiptais.
iaukut
207
Matei, ustriksjo kaip kurapka? O dabar, jei nori, pasakysiu,

kokio ji amiaus. K nori sakyk, bet ji tikrai dar neturi n ke
turiasdeimties.
Tokie taukalai mane visada pralinksmindavo. A linksmai
pagalvojau: Dl mano met, pone daktare, tu praovei...
Po penki minui drebindamas laiptus ir kaukdamas
savo sunkiais batais, daktaras ulipo vir ir neirdamas
mane, pradjo aikinti:
- Matot, ponia, ia mes turime vien sueistj. Nieko rimto,
bet prieiros reikia. A netrukus ijoju. K tursit daryti? Nedi
delius perriimus, bijau, kad nebt kokio ukrtimo. ia mons
nelabai pasitiki daktarais. Kai tik pasitaiko proga, tuoj pat grie
biasi savo undaktarik vaist. Ar sivaizduojat, kas bt, kai jie
ant aizdos pradt dti visok lamt? Js vis dlto mokykloje,
medresje mokts. A jums paaikinsiu, kaip perriti. Slaugykite
ligon, kol jis atsistos ant koj, tik neinau, kiek js itversite?
- Itversiu, pone daktare. Mano nervai stiprs. Bkite ramus.
- Nagi, atsidenk veid, pasiirsiu, kokia tu, - pasak jis.
Tie tiesmukiki daktaro odiai nuskambjo taip sakmiai,
kad a n kiek nesivarydama atmeiau arafo krat ir net nu
siypsojau.
Daktaras pliaukteljo delnais, jo atvirame veide pasirod
juokinga nuostaba, bet tuojau prapliupo kvatotis.
- K tu ia veiki?
Dabar a nustebau. Gal tas mogus mane pasta? A pan
dau visk nuleisti juokais. Jo veidas kl pasitikjim ir atrod
palankus...
- Tikiuosi, pone daktare, js nesakysite, kad mane pastate?
- Tavs nepastu, bet tokios ries mones, dukra, pastu, t
r... Deja, ta ris m smarkiai nykti nuo ems paviriaus.
- Kaip mamutai, pone?
Penkis mnesius viduje ugniauiamas mano vjavaikikumas mai vl prasiver. Sesuo Aleksi visada sakydavo, kad man
208
negalima rodyti palankumo. Tutuojau pradedu koketuoti, i

dykauti, kraipyti odius ir i viso elgtis kaip maas vaikas.
Daktaras man atrod ess patyrs, taurus mogus. Jis vl gar
siai nusikvatojo:
- Tokia maa, linksma, grakti - ir kadangi esu senas, dar
galiu pridurti - grai, tauri panel tikrai nepanai dideli bjau
ri drambli palikuonis... Sakyk man, kaip tu ia patekai?
U to staiokiko kariuomens daktaro odi, u jo griaus
mingo juoko buvo justi slepiamas gailestis. Ikart panorau su
rimtti.
- A ia mokytojauju, pone daktare. Norjau atlikti savo
pareig, taip ir patekau. A vietos nesirinkau. Kur pasiunt, ten
dirbu.
Kol kalbjau, daktaras atidiai irjo man veid.
- Tai sakai, kad atvaiavai nordama atlikti pareig? Grynai
i ventos pareigos, ar ne?
- Taip, toks buvo mano tikslas.
- Tokiajauna, tokios ivaizdos ir kilms? Tu man sakyk teisy
b. irk tiesiai akis. Na, kalbk! Manai, kad a tavimpatikjau?
Tarytum skaitydamas mano mintis, savo linksmomis, gero
mis vir putli skruost giliai sodintomis akimis, aprmintomis
balzgan blakstien, daktaras kamantinjo toliau:
- Ne, dukra mano. Tikroji prieastis kita. Ir ne udarbis.
Dabar, kai tu bandai nuslpti j, matau tai dar aikiau. inoma,
jei paklausiu, kas tu, i kokios eimos, kur tavo namai, tu man
nieko nepasakysi, ar ne? Na, matai, matai, kaip visk inau. ia
yra kakokia paslaptis, bet a neketinu raustis po pamatais. Man
utekt kokio mao enklo...
Mes abu nutilome. Valandlei susimsts senasis daktaras
vl praneko:
- Ar leistum padaryti tau vien paslaug? Ar nenortum,
kad parpiniau geresn viet? Turiu ioki toki ryi vieti
mo ministerijoje.
iaukut
209
- Ne, ai, a ia patenkinta.

Daktaras vl nusiypsojo, gteljo peiais ir nusijuok:
- Puiku, labai gerai. Tik inok, kad aukotis nebus lengva.
Bet jeigu vien dien tau ia pasidarys nebepakeliama, brk
telk man kelis odius, paliksiu tau savo adres. Silau i gryno
draugikumo...
- Ai.
Jis atidar gretimo kambario duris. Ant sukrypusios lo
vos nuo galvos iki koj uklotas kareivika miline guljo
sueistasis.
- Na kaip, brolau, ar geriau? - paklaus daktaras.
Sueistasis atmet milin, norjo keltis.
- Nesijudink, gulk. Ar skauda k nors?
- Ne, labai ai, truput andikaul perti.
Daktaras vl nusijuok:
- Ak, js mano mieli mekinai! Kelio girnel jis vadina an
dikauliu. O skrandio ieko pade, bet tegu tik kas nors pastoja
jums keli, tai tas nesps n mirktelti kaip atsidurs jo dulkse.
Praeis, brolau, neliks n yms. Dkui Alachui, kad kulka nepa
taik truput kairiau. Nori per savait pasveikti ir vaikioti lyg
niekur nieko? Turi pasiadti, kad ramiai gulsi. Tada greiiau
pasveiksi. Ir dar tursi klausyti itos mergaits. Supratai? Ji dabar
tavo daktar. Ji perri tavo aizd. Jeigu igirsiu, kad mei gerti
koki namini vaist, tada laikykis... Atvaiuosiu ir pats nupjau
siu tau koj, prisiekiu Alachu...
Daktaras m vynioti tvarsius. Kai tik jis truput smarkiau
paliesdavo aizd, sueistasis rk: Ai, daktare!
- Ramiau, brolau! Bk vyras! Toks suotas, barzdotas, ar ne
gda iai silpnutei mergaitei girdint taip rkti? Tokia ia tavo ir
aizda, menkniekis. Jei biau inojs, kad mane slaugys tokia
gailestingoji sesel, pats sau biau k nors sipjovs.
Po valandos daktaras drauge su barzdotu majoru ivyko i
kaimo.
210
Visai paprastas atsitiktinis susitikimas, ar ne? Bet a neprisi

menu, kad iki iol koks kitas susitikimas bt taip keistai ir giliai
smigs man ird.
Zeinileras, vasario 24
met, sako, pavasaris bus ankstyvas. tai jau savait nuostabus

oras. Dien viskas skendi sauls spinduliuose, ir jei ne sniegas
kaln virnse, bt galima pamanyti, kad jau gegu.
iandien penktadienis. Po piet savo kambaryje pradjau
akvarele pieti Muniss portret. Staiga atsidar durys ir kam
bar drebaniom kojom ir rankom, nusmukusia ant kaklo skare
le virto Hatid. Niekada nebuvau jos maiusi tokios susijaudi
nusios ir susirpinusios.
- Ak, mokytoja, ten apaioje laukia kakokie du vyrai. Vie
nas i j - vietimo skyriaus vedjas, atvaiavo ms patikrinti...
Greiiau lipk emyn! A nedrstu su jais kalbtis.
Skubiai ridamasi araf, ypteljau: sunku patikti, kad is
mogus, kuris savo kabinete tingi pajudinti pirt, staiga imt ir
leistsi toki ilg kelion!
Apaioje, prie dur klas, pamaiau tuos vyrus: vienas
buvo labai auktas, kitas - labai emas. Man besidairant, kur
pasidjo pastamas vedjas, prie mans prijo tas emasis.
Tamsoje buvo sunku irti jo veid, pastebjau tik akyje yb
sint monokl.
- Ar js mokytoja? Turiu garbs... A - vietimo skyriaus
vedjas Raitas Nazymas... Kodl ia taip tamsu? Ne mokykla, o
kakoks tvartas.
- Viduje truput viesiau, - tariau atidarydama duris klas.
Palyginti su nedideliu giu, jo eisena atrod keistai didinga.
engs ingsn pro klass duris, jis sustojo ir iskts rankas,
tarsi sakyt koki prakalb, praneko:
iaukut
211
- Moner, tik pairk! Koks mizer, koks mizer!.. Reikia

tkstanio liudinink, kad tave tikint, jog ia mokykla. Ko
kiam radikalui reikia bti, kad tuo patiktum? Dar kart si
tikinu, kad mano principas arba viskas, arba nieko! visikai
teisingas.
Dabar galjau apirti geriau juos abu. I pirmo vilgsnio
man pasirods kakoks vaikzas, k tik ikeptas dendis, nau
jasis vedjas i tikrj buvo prie penkiasdeimties artjantis
vyras, kuris neneioja barzdos. Jis be perstojo kilnojo antakius,
vart akis, sulig kiekvienu odiu suteikdavo savo veidui vis
kitoki iraik.
Kitas vyras, prieingai, buvo auktas, liesas, su tamsiais plo
nais seliais. Jis buvo toks auktas, kad net kprinosi.
vietimo skyriaus vedjas vl kreipsi mane:
- Ponia, leiskite jus supaindinti su savo draugu - ponas
Miumtazas, gubernijos viej darb valdybos ininierius.
A atsakiau, kad tik k nors pasakyiau:
- I tikrj? Labai malonu, pone...
Tarsi tikrindamas, ar stiprios grindys, vedjas kartais vis pa
sisukdavo ant kuln, lazdels galu baksnojo suolus ir ant sienos
kabanius plakatus.
- Mano brangusis, turiu dideli projekt. Visk nugriausiu
ir pastatysiu i naujo. Bus varios staigos. Vargas tiems, kurie
nenors skirti mano praom l. Turiu ia ger unugar.
Stambulo spauda lyg artilerija yra pasiruousi paleisti ugn, kai
tik gaus mano mayt signal - tuoj bum bum... Prasids baisus
bombardavimas. Supranti? Arba a gyvendinsiu visus planus,
kuriuos turiu savo galvoje, arba paliksiu post.
Neabejojau, kad visi itie gras odiai buvo skirti mano,
vargs kaimo mokytojos, akims apdumti. Pasitaiss monokl,
vedjas vl kreipsi mane:
- Kiek turite mokini?
- Trylika mergaii ir keturis berniukus, pone.
212
- Septyniolikai vaik atskira mokykla. Na ir prabanga! Ar

apirsi pastat, Miumtazai?
- Ir iaip viskas matyti. Ar verta?
Pastebjau, kad ininierius vislaik vilgiojo j mane, kol
vietimo skyriaus vedjas dst savo grandiozinius projektus.
Pagaliau, matyt, kad a nesuprasiau, praneko prasta pranc
z kalba:
- Klausyk, brangusis, pasistenk, kad ji atidengt savo vei
d, nes po arafu, regis, jos veidelis spindte spindi. Kaip ji ia
atsirado?
vietimo skyriaus vedjas buvo rimtesnis ir nordamas su
drausminti biiul atsak jam irgi pranczikai, tik dar prasiau:
- Praau tavs, draugui, mes juk mokykloje. Bk rimtas!
Tampydamas rauklt od po smakru, tarsi ji bt guma,
vedjas susimst. Pagaliau atsigr mane, kad pranet savo
sprendim:
- Ponia, a i mokykl udarau.
- Kodl, pone? Ar kas nors atsitiko?
- Tokiame netikusiame pastate, ponia, negalima mokyti
vaik. Ir mokini maai. Kol a dirbu gubernijoje, dsiu visas
pastangas, kad kaimuose bt pastatytos pigios, bet varios, ati
tinkanios sanitarijos reikalavimus, modernios, iuolaikikos
mokyklos. Dabar praau man bei t paaikinti.
I vizitinio varko kiens jis isitrauk pramatni ura
knygut. Usiras mano atsakymus apie mokykl, tar:
- Dabar apie jus, ponia. A perkelsiu jus kit, geresn viet.
Kai tik gausite sakym dl mokyklos udarymo, tutuojau atvy
kite B..., ir mes jumis pasirpinsime. Kuo js vardu?
- Ferid.
- Ponia, Europoje yra vienas puikus paprotys. Prie vardo
dar priduriamas ir tvo vardas. Tada vardas tampa aikesnis.
Js, mokytojai, turite taikyti tas naujoves. Pavyzdiui, klass
dienyn js dabar raote Melahatas, tvas - Ali Hoda, o dabar
iaukut
213
raykite Melahatas Ali, ir viskas. Ar susitarm, ponia mokytoja?

Tad koks js tvo vardas?
- Nizametinas.
- Dabar mes vadinsime jus Ferid Nizametin. I pradi
jums tai atrodys keista, bet priprasite. K js baigte?
A pasidrovjau pasakyti savo mokyklos pavadinim. Mat,
jeigu iaikt, kad moku pranczikai, ininieriui pasidaryt
nesmagu dl to, k apie mane pasak. Todl pasakiau tik tiek:
Turiu special isilavinim, pone.
- Kaip sakiau, atvykusi B..., tutuojau ateikite pas mane.
Mes paiekosime jums tinkamos vietos. Na, Miumtazai, mes dar
turime aplankyti du kaimus.
Atsisds ant vieno klass suolo ir spuodamas ilgas savo ko
jas, Miumtazas nesiliov vars savo graija prancz kalba:
- Ji - ypatingas ksnelis. Palik mane ia, o pats vaiuok. A
rasiu bd, kaip j priversti parodyti veid.
vietimo skyriaus vedjas vl susidrovjo ir nordamas, kad
nelikt joki tarim, kalbjo turkikai:
- Mes nebeturime laiko. Raport paraysite vliau. O dabar
eime, - ir pasuko dur link.
A tyia nusisukau juos nugara ir apsimeiau kak tvarkanti.
Ijs j sod, ininierius dar kelis kartus buvo atsigrs.
O kai atsidr u vart, ingsniavo palei medin tvor, vilg
iodamas pro lent tarpus arba pasistiebs ant pirt gal,
dirsiojo pro vir.
Naujiena akimirksniu pasklido kaime. Nors buvo penkta
dienis, ir vaikai, ir j motinos, labai nusimin, kad mokykla
udaroma, sulk pas mane mokykl. Mergaits, kurios, atro
d, buvo abejingos ir man, ir mokyklai, dabar verk ir buiavo
man rankas.
Hatid, apsiriusi galv didiule skara, usidar savo kam
baryje. Mans lauk dideli sunkumai, bet, teisyb pasakius, jos
padtis buvo dar blogesn.
214
Pavakare mokykl dar kart atjo senino mona ir pribu

vja. Abi buvo labai lidnos. Ypa pribuvja, kuri lidnai irjo
mane, vis dsavo ir kalbjo:
- Turjau visai kitoki ketinim, bet Alachas man nepadjo.
Negaljau neatsiliepti j sielvart:
- K padarysi, brangioji, vadinasi, nelemta, - atsakiau joms.
Taigi tas nedidukas ponas su monokliu akyje vienu savo o
diu apvert auktyn kojom vis kaim. Kaimieiai usiiaup,
kad ir peiliu nepraiodintum.
A inojau, kad sunku pasaulyje rasti prastesn viet nei Zeinileras, bet irgi nusiminiau. Tik viena Munis buvo iimtis. Ji i
diaugsmo, rods, skraidyte skraid: Kada mes ivaiuojam, sese?
Ar po dviej dien jau vaiuosim? klausinjo ji be perstojo.
Zeinileras, kovo 3
Rytoj mes ivykstame.

I pradi Munis labai diaugsi. Bet vakar j apm ka
koks keistas lidesys.
bedusi akis kakur tol, ji susimsiusi tyljo ir ko nors
paklausta ilgai nieko neatsakydavo.
- Munis, jei nenori su manim vaiuoti, gali pasilikti, - pa
sakiau jai.
- Teapsaugo Alachas, - pasak n nemirkteljusi. - Tada a
pasiskandinsiu ulinyje.
- Ar tau lidna, kad reiks skirtis su broliais?
- Man nelidna.
- Gal pasiilgsi tvo...
- Pasiilgsiu, bet a j nelabai myliu...
- Tai kodl taip nusiminei?
Nudelbusi akis Munis tyljo, bet matydama, kad a nesiliau
siu klausinti, m juoktis, puol man ant kaklo. Taiau a tuo
iaukut
215
apsimestiniu linksmumu netikjau. Argi a nepastu Muniss?

Juk maiau, kad giedros jos akys lidnos. Ilgai stengiausi igauti,
ko ji tokia nusiminusi. Deja, visos pastangos buvo perniek.
Slapta jos irdies grauatis paaikjo atsitiktinai. Pavakary
Munis staiga dingo, nors inojo, kad tuo metu man jos reikia ji man padjo ruotis kelionei. Paaukiau j kelis kartus. Niekas
neatsiliep. Pagalvojau, gal sode. Atidariusi lang, vl kteljau:
Munise, Munise!
Po valandls i toli, nuo Palaimintojo Zeini kapo puss, pa
sigirdo jos plonas balselis:
- Tuoj ateinu!..
Kai ji parjo, paklausiau, k viena veik kapinse. m kak
neaikiai mykti. Maiau, kad stengsi mane apgauti. Atidiai
j pasiirjusi pastebjau, kad akys raudonos. Ant pablykusi
skruost dar nenudivusi aar yms. Man pasidar nera
mu. Prisispyrusi miau kamantinti, k ji veik prie kapo, ko
dl verk. Suspaudiau delnais jos rieus, bet ji griojosi, veng
mano vilgsnio, lpos drebjo.
tbt privaljau j prakalbinti. Pasakiau, kad paliksiu j ia,
jeigu slps nuo mans teisyb. Tada ji pasidav. Lyg atgailaut
dl mirtinos nuodms, nuleido galv ir baikiai sumurmjo:
- Buvo atjusi mano mama. Igirdo, kad ivaiuoju... Nepyk
ant mans...
Ipainusi man savo didij nuodm, Munis visa virpjo,
akys pasruvo aaromis.
Supratau jos maos irdels skausm, supratau geriau negu
ji galjo tiktis.
Nubraukiau ant veido ukritusius plaukus, velniai paglos
iau skruost ir ramiai pasakiau:
- Tai ko gi tu bijojai, ko verkei? Juk ji tavo mama, btinai
turjai su ja pasimatyti.
Vargel negaljo patikti, isigandusi irjo man akis, ir,
mgindama tikinti, kad nemyli tos moters, kuri visas kaimas
216
koneveikia ir keikia, prigalvojo galyb visokiausi vaikik prie

asi. Bet i tikrj ji labai myljo savo motin...
- Vaikuti mano, jei tu nemyli savo mamos, a tavs u tai nepagirsiu. Kaip galima nemylti mamos? Bk, paauk j, pasakyk,
kad ir a noriu su ja susitikti. A ateisiu prie kapo.
Munis puol ant keli, pabuiavo mano sijono apai ir
tekina idm lauk. inau, kad pasielgiau neatsargiai. Jeigu
kaimas suinos, kad buvau susitikusi su ta moterimi, apie mane
prads blogai kalbti, gal net prakeiks. Bet tegul...
Medi guote u kapo laukiau gana ilgai. Muniss mama
buvo spjusi toli nueiti. Nordama j pasivyti, mergait skuod
tiesiai per meldyn.
Pagaliau pamaiau jas ateinant. Motina ir dukt alia viena ki
tos, bet jos atrod taip neapsakomai lidnai ir apgailtinai... Tarsi
joms bt kako gda, tarsi kits kitos vengt, jos jo atskirai, ka
ko dels, apsimet, kad kojos klimpsta purve. A ketinau pasakyti
tai moteriai kelis malonius, pagarbius odius. Bet atsidrusios
viena prieais kit, mudvi neinojome, nuo ko pradti.
Ji buvo aukta grakti moteris, usimetusi sen, nudrisku
s araf, o vietoj adros veid prisidengusi tamsiai violetine
skarele. Avjo senais, kiaurai permirkusiais pusbaiais su nuklypusiais kulnais. Pajutau, kaip per vis kn man perbgo
virpulys. Stengdamasi nesijaudinti ir atrodyti kuo ramesn,
pagaliau tariau:
- Atsidenkite veid.
Valandl padvejojusi, moteris nusimet skarel. Labai vie
sus veidas. Gal koki trisdeimties, trisdeimt penkeri met.
Bet tas viesus veidas atrod labai ivargs, labai ikankintas...
A inojau, kad tokios moterys smarkiai daosi. Taiau ant
jos veido da nebuvo n yms. Labiausiai akis man krito tai,
kad ji buvo nepaprastai panai Munis. I pradi man net
dingteljo, kad ia ir yra Munis, tik jau uaugusi, subrendusi.
Paskui, paskui...
iaukut
217
Nutvrusi mergait u pei, stipriai priglaudiau j sau prie

keli. Mano krtin nuo susijaudinimo kilnojosi, akyse m
tvenktis aaros. miausi didels, labai didels atsakomybs. Bet
a tessiu. Munis uaugs grai ir padoriai iauklta. Ji bus di
diausia mano gyvenimo paguoda. Man pasirod, kad i aki
mirk moteris irgi galvoja t pat, ir a pasakiau jai:
- Ponia, matau, kad likimas nesuteik jums laims paiai u
auginti i mergyt. K padarysi, toks gyvenimas! Noriu jums
pasakyti: tegul js irdis bna rami. A priglaudiau j ir augin
siu kaip savo dukter. Nieko jai nepagailsiu.
Pagaliau sidrsino ir ji:
- Visk inau, panele... Munis man pasakojo. Retkariais,
kai man bdavo pakeliui, usukdavau jos aplankyti. Tepadeda
jums Alachas.
- Tai js susitikdavot su Munis?
Pajutau, kad mane apglbusios Muniss rankos vl pradjo
virpti. Iaikjo dar viena jos paslaptis. Vadinasi, mergait slap
ia matydavosi su motina. Blogiausia, kad ji neprisipaindavo
motinai, jog nuo mans tuos pasimatymus slepia.
- Jeigu mes gyventume ia, js bet kada galtumte pasima
tyti su Munis, - tariau a. - Deja, rytoj man reikia ivaiuoti
B... Kur vaiuosiu i ten, neinau. Bet js nesijaudinkite. Nesa
kau, kad bsiu jai motina. Motinos atstoti niekas negali. Taiau
paadu, kad tikrai bsiu jai gera vyresnija seserimi.
Apaioj meldyne igirdome kakieno ingsnius. Tai buvo
mano mokinio Dafero Agos tvas. Jis danai ia ateidavo me
dioti laukini ani.
Muniss motina tutuojau subruzdo:
- Man jau laikas eiti, panele. Niekas neturi mans pamatyti
alia js...
Buvo aikiai matyti, kad varg moterik labai jautri. Tai
liudijo ir jos ivaizda, elgesys, manieros. Vadinasi, mano pir
masis spdis buvo teisingas. Kaip ir veido panaum, Munis
218
buvo paveldjusi i savo nelaimingosios motinos jautri siel ir

kilming ivaizd. Taiau trokdama apsaugoti mane nuo apkal
b, moterik ugavo mano savimeil. Nenorjau nueiti, kad jos
irdyje likt nuoskauda. Todl parodydama, kad pikti lieuviai
mans n kiek nejaudina, pasiliau:
- Ko taip skubate? Gal dar pabtumte valandl?
Varg moteris, kupina didiausio dkingumo, irjo
mano rankas ir norjo jas pabuiuoti. Jai virpjo lpos, bet buvo
matyti, kad nedrsta mans paliesti.
Paskui mes atsisdome ant neseniai audros iversto topolio
kamieno, o per vidur pasisodinome Munis. Dabar atjo jos eil
kalbti. Vargel, matyt, tikjo, kad isipasakojus jai palengvs.
Ji kalbjo greitai, bet labai taisyklingai...
Jos istorija buvo paprasta, bet pilna nuotyki. Ji gim Stam
bule, Rumelikavako rajone. Tvas buvo smulkus tarnautojas, bet
jaunas mir. Netrukus pasimir ir motina, o j dukrino viena
kilminga eima i Bakyrkojaus. Ji augo kartu su kitais vaikais,
buvo aukljama kaip panel. Kai jai sukako penkiolika ar eioli
ka met, kitos kilmingos eimos pradjo sisti pirlius. Bet ji n
vieno nenorjo ir atsisakydavo tekti. Mat jos irdyje liepsnojo
meil vienam vieninteliam - j priglaudusios eimos jauniausia
jam snui, kuriam dar tik vos vos kalsi siukai ir kuris moksi
karo mokykloje. Taip, ji neturjo jokios vilties, suvok esanti i
nam dukra. Bet ji iki iol prisimena, kokia laiminga bdavo
savaitgaliais j matydama ir girddama jo bals.
Tuo tarpu eimos galva buvo perkeltas B... apskrit finans
skyriaus vedju, ir visa eima, palikusi Stambule tik karo moky
kloje besimokant sn, persikl ia.
Keturi mnesiai, kuriuos ji praleido B... mieste nematydama
savo mylimojo, jai virto itisais ketveriais metais, ilgesys j var
i proto, ir kai jaunasis ponaitis parvaiavo vasaros atostog...
Netrukus j nuodm iaikjo. Ponas, jo dukterys, - visi
j usipuol ir nebenordami daugiau laikyti savo namuose, i
iaukut
219
siunt j kaim pas kakoki sen moterik. Ten ir gim vyres

nioji Muniss sesut, kuri vliau mir nuo difterito, vos ketve
rt sulaukusi. Kas galjo vesti moter su vaiku ant rank? Gal
gale ji buvo priversta tekti u vieno girininko, nors verk ir
nenorjo. I pradi, negali sakyti, ji pakluso savo likimui. Bet
vliau, kai jos vyr perkl Zeinilero kaim, siel m grauti
nenumaldomas ilgesys. Ji duso tamsioje pirkioje ir kasdien vis
labiau nyko.
Visa tai pasakodama, vargel vl pasijuto taip, tartum bt
grusi t juod praraj. Akyse msteljo nuovargis, knas
suglebo.
Kaip tik tuo metu kaime apsistojo andar brys, kurio
uduotis buvo igaudyti plikus. Jie pasistat palapin prie
meldyno, o to brio vadas, jaunas karininkas, kokias dvi tris
savaites sekiojo jai kandin. Pagaliau, neatsispyrusi velnikai
pagundai, ji met vyr ir kdik ir pabgo su tuo jaunuoju
karininku...
Neinau kodl, bet ta paprasta istorija mane labai sugrau
dino. Palikusi Munis su motina, atsistojau ir nujau mokyklos
link. Galbt tos dvi btybs, kurios vargu ar kada nors besusi
tiks, i isiskyrimo akimirk turjo k pasakyti viena kitai. Prie
mans jos gal varytsi apsikabinti, isiverkti, ir paskui j irdy
se bt likusi nuoskauda.
Eidama atgal pro kapini akmenis, susimsiau. Munise, a
tave myljau, manydama, kad esi vienia, vis apleista, ir visada
tavs gailjausi. Bet dabar a tau pavydiu. Pavydiu tos nelai
mingos, puolusios moters, kuri, kad ir kokia bt, yra tavo mo
tina. Palikdama savo gimtsias vietas, tu isivei akyse motinos
vilgsnio prisiminim, o ant lp - kart jos aar skon.
220
B..., kovo 10
ryt, susigrdusi portfel i Zeinilero parsivetus dokumentus,

ijau vietimo skyri. Munis palikau dar miegani. Buvo
ankstyvas metas, staiga k tik atsidariusi, keli darbuotojai tin
giai gurknojo kav, rk nargil.
U stalo, kur anksiau sdjo raudona juosta susijuoss vy
resnysis sekretorius, dabar buvo sitaiss kitas ponas garbanota
juoda barzdele ir riebaluota apykakle. Kreipiausi kakok val
dinink. Jis pasak, kad kartu su skyriaus vedju pasikeit ir vy
resnysis sekretorius ir kad darbo klausimais turiu kalbtis su tuo
barzdotu ponu.
Prijusi prie jo, pasisveikinau. Pasakiau, kad esu vietimo
skyriaus vedjo sakymu udarytos Zeinilero mokyklos moky
toja ir atveiau mokyklos dokumentus.
Vyresnysis sekretorius valandl pagalvojo ir pasak:
- Taip, taip, puiku. Reiks truput palaukti, kol ateis ponas
vedjas.
Vedjo teko laukti lygiai tris valandas niriame koridoriu
je su emomis lubomis. Visi, kas praeidavo pro al, dirsiojo
mane, kai kurie ir kok odel pasakydavo.
vienos palangs krat buvo atremtos sulusios kopios.
Atsisdusi ant j pakopos, miau laukti.
Langas buvo apleist medress kiem. Kakoks mokinys
plaiomis mlynomis kelnmis pasiraitojs rankoves prie fonta
no riavo daroves. Ant didiulio platano ak, beveik siekian
i lang, irk virbliai.
A sdjau alknmis atsirmusi kelius ir delnais suspau
dusi smakr msiau.
Vakar ryt iuo laiku mes dar nebuvom ivaiavusios i Zei
nilero. Visi mano mokiniai, dideli ir mai, palydjo mus iki pat
kelio virukalnje. Kokia neiranki mano irdis! Kaip greitai ji
pamilsta mones, kurie yra aplink. Mano tetos vyras, bdavo,
paima mane u rank ir sako:
iaukut
221
- Ak, tu mano prielip! I pradi aliniesi moni, bgi nuo

j, o paskui prilimpi kaip smala...
Jis buvo teisus. Man buvo gaila vis vaik. Graij dl to,
kad gras, bjaurij - kad bjaurs, varg - kad vargai. Kas
bus, jei kiekvienoje vietoje, i kurios ivaiuosiu, paliksiu dalel
savo irdies?
Vargai vaikai vienas po kito buiavo man rank. Aviganis
Mechmetas per Zechr atsiunt man k tik atsivest oiuk.
Piemens dovana mane baisiausiai sugraudino. Dar neataku
s jaunikl atidaviau Muniss rankas. Tuioje dauboje tyliai
suskambo eno veimo varpeliai. Mes pamau tolome nuo
Zeinilero. Mudvi su Munise tol mojavome vaikams, kol jie din
go u juod uol.
Kai ms veimas sustojo prie viebuio vart, kaip ir anais
laikais, mus pralinksmino Hadi Kalfa.
Senis vijosi didiul kat, sikandusi kepen gabal. Vietoj
rimbo jis mosavo ilgu nargils vamzdeliu ir auk:
- Stok, tu velnio vagile! Tuoj tau kail nudirsiu!
Kai jis bgo pro veim, a kteljau: Hadi Kalfa!
Senukas i karto nesuprato, kas j aukia, sustojo, o pamats
mane veime, ikl auktyn rankas ir tiesiog vidury gatvs visa
gerkle suriko:
- Ak, mano aki viesa - mokytoja!
Reikjo pamatyti io mogaus digavim. Jis linksmai k
teljo katei, kuri nepaleisdama i dant kepen, kabinosi nagais
sugriuvusios darins sien:
- Lk, ryk sveikat! Nebijok, neatimsiu, dovanoju! - ir puo
l prie mans.
Hadi Kalfa taip diaugsi, kad tik antrame aukte pastebjo
paskui mane einani Munis su oiuku glbyje.
- O Viepatie, mokytoja! O ia kas tokia? I kur ji atsirado?
- Mano dukt, Hadi Kalfa, - pasakiau. - Tu tiesiog neino
jai. A tame kaime itekjau ir dabar turiu dukter.
222
Glostydamas Muniss skruost, Hadi Kalfa pasak:

- irk ne t, kas kalba, o j t, apie kur kalbama. Ir ko
tik neatsitinka, jei Alacho tokia valia. Dukt - tikras lobis!
Tvirta, daili.
Laimei, mano ankstesnis kambarys mlynais apmualais
buvo neuimtas. A labai apsidiaugiau. O vakare Hadi Kalfa
mane prievarta nusitemp namo vakariens.
Sakiau, kad esu pavargusi, nenorjau eiti. Bet senis man tie
siog sak:
- Tik pairkit j! Kad ir eis mnesius psiom eitum,
tavo veido spalva nuo to n kiek nepasikeist! Kaip mane gyv
matai!..
*
Viskas gerai, viskas labai gerai. Bet vienas dalykas man vis dlto
kl nerim. Vakar vakare susiskaiiavau savo sskaitas, ir re
zultatas buvo toks keistas, kad negaljau patikti. Dar kart per
skaiiavau visk ant pirt. Deja, nesuklydau. Ir nors tai atrod
labai apgailtinai, negaljau i savs nesijuokti. Iki iol maniau,
kad gyvenu i algos, i savo udirbt pinig. O pasirodo, tik ei
kvojau savo menkas santaupas.
Geroji Giulmisala man sak, kad elgiuosi neprotingai, va
iuodama tolimus kratus be cento kienje. Ji pardav vien
deimant i mano motinos palikimo, gautus pinigus usiuvo
maiiuk ir atidav man.
Iki iol turjau daug ilaid. Nieko nuostabaus, juk labai
ilgai sdjau be darbo. Paskui daug pinig ijo kelionms. Juk
niekada nemaniau, kad teks gyventi i vargingos kaimo mo
kytojos algos. Matydama aplink daug varg, alkan vaik,
jauiau pareig jiems padti. Bet mons, deja, sins netu
ri. Turbt paakinti mano gailestingumo, jie aminai prainjo
mano pagalbos...
iaukut
223
A iki iol neinau, kokio dydio buvo mano alga, bet aiku
viena, kad jos visiems mano poreikiams neuteko. Negana to, u
du mnesius man ivis nebuvo sumokta.
Ir kai tik atsirasdavo koks nenumatytas reikalas, a kida
vau rank savo maiiuk. Taiau dabar tas iganingasis kapelis
buvo toks plonas, kad net nedrsau suskaiiuoti, kiek dar liko.
Vadinasi, nepaisant patirt kani ir vargo, visus tuos penkis
mnesius igyvenau savo eimos dka.
Peiojau pro lang lendanius platano lapelius, galvojau
apie savo dali. Norjosi ir verkti, ir juoktis, bet vl radau, kuo
pasiguosti.
Nenusimink, alykuu, kad ir nieko neusidirbai, bet su
inojai, kas yra gyvenimas, skurdas, itverm. Argi ito maa?
Dabar jau nebebsi vjavaik, laikas pasidaryti rimta, oria mo
terim! - tariau sau.
Man taip besvarstant, tuiame koridoriuje kilo smyis. Se
nas tarnautojas vienoje rankoje neinas apsiaustu, kitoje lazdele,
nudm vedjo kabineto link.
Po valandls, ididiai itemps kakl, ybiodamas mo
nokliu, ant laipt pasirod ir pats emagis vedjas. Buvau be
einanti paskui j kabinet. Barzdotas tarnautojas, k tik nes
vedjo apsiaust ir lazdel, mane sustabd.
- Palauk, ponia. Tegul vedjas atsikvepia. Kur skubi? Ne
suprantu, kaip tu ikentjai devynis mnesius motinos pilve? nekjo jis.
A jau buvau pripratusi prie tokio valdinink elgesio, todl
nesupykau.
Prieingai, nutaisiau sald bals ir papraiau:
- Mano mielas pone, kai vedjas igers savo kav, praom
jam praneti, kad atvyko mokytoja, kurios jis lauk.
inoma, vietimo skyriaus vedjas mans visai nelauk. Bet
pamaniau, jei itaip pasakysiu, gal greiiau pasieksiu savo tiksl.
K padarysi, pramokau ir toki gudrybi.
224
Senasis tarnautojas pasirod po koki penki minui. Ka

dangi buvau su juodu arafu, jis mans neiskyr i kit ir m
niurnti:
- Kur ta moterik? Vai, Alache, skubina taip, kad kojos
bat nebepataikai, o pati dingsta.
- Nepykite, pone, a ia. Ar galiu ueiti?
- Eik, eik, linkiu skms.
Vedjas vienplaukis, sikands didiul cigar, sdjo u stalo
ir kalbjosi su kampiniame krsle sdiniu oriu vyrikiu. Storas,
rimtas balsas kakaip nederjo prie jo mao kno.
- Koks kratas, pone, koks kratas! - griaudjo jis. - Regis,
pasiry viso pasaulio ilaidas padengti, o vizitini korteli
pagaminti negali. Kiekvien dien i priimamojo gaunu pra
neimus apie imtus moni, kurie nori pasimatyti su mani
mi. Tarnautojas negali teisingai siminti vis j pavardi, ir
ieina tikra makalyn. A esu Kvailojo Petro* staig tvarkos
alininkas. Reikia stebti ne tik oficial valdinink darb, bet
ir j asmenin gyvenim - k jie valgo, k geria, kur sdi, kur
vaikto, kaip rengiasi. Vos tik pradjs dirbti, isiuntinjau
mokykloms vien aplinkrat. Jeigu mokytojai nesisks bent
kart per dvi dienas, nelygins kelni, vilks markinius be
apykakls, atleisiu i darbo. Vakar buvau nuvyks patikrinti
vienos mokyklos. Sutinku prie jimo mokytoj. Apsimets,
kad jo nepastu, sakau: Nueik, pasakyk mokytojui, kad at
vyko vietimo skyriaus vedjas. O jis man sako: Pone, a
ir esu mokytojas. - Ne, - sakau jam, - tu turbt lavjas.
Nes mokytojas itaip apsirengs nevaikto, o jei sutikiau i
taip apsirengus, tutuojau kaip kok vag gatv imesiau.
mogelis net suakmenjo. O a neatsigrdamas jau vid.
Rytoj vl nueisiu t mokykl. Ir jei pamatysiu t mog taip
pat apsirengus, kaipmat atleisiu.
* Taip turkai vadino Rusijos car Petr Pirmj.
iaukut
225
A nedrsau siterpti ir laukiau, kada vedjas nutils. Bet jis

net neketino sustoti, vis labiau kariavosi ir kalbjo toliau:
- Taigi, pone, neseniai isiuntinjau mokykloms dar vien
instrukcij: Mokytojai ir mokytojos btinai turi usisakyti vizi
tines korteles. Be vizitini korteli j kreipimasis staigas nebus
iklausytas. Bet argi jiems iaikinsi?
Staiga vedjas pasisuko mane.
- Kertu layb, kad i mokytoja taip pat gavo mano instruk
cij. Bet vis tiek kreipiasi mane be vizitins kortels. Vl mano
pavaldinys pranea: Js kviette vien poni, ji atvyko. Kas?
Kokia ponia? Mechmetas geltonais batais?
I nuostabos netekau ado. Vadinasi, visi itie odiai, visas
niris buvo skirtas man. Dl to, kad jau vidun be vizitins
kortels!
- Pone, a js sakymo negavau, - pasakiau.
- Kaip galjote negauti? I kokios js mokyklos?
- Prajusi savait js buvote atvaiavs. A esu mokytoja i
Zeinilero kaimo, kur js mokykl udarte.
Vedjas kilsteljo auktyn vien antak ir pagalvojs tar:
- Ak taip, prisimenu. Ar popierius sutvarkte?
- Visk padariau, kaip js liepte. Atveiau visus doku
mentus.
- Gerai, atiduokite vyresniajam sekretoriui, tegul susipa
sta...
Vyresnysis sekretorius riebaluota apykakle kvot mane ly
giai dvi valandas. Jis kelis kartus skait vis tuos paius popierius
ir kartojo j pavadinimus: smulki ilaid kvitas, gaut pinig
kvitas, ilaid sskaitos, praymai ir j nuoraai... Jis klausin
jo galybs man nesuprantam dalyk ir galiausiai pareik, kad
mano atvetas kaimo tarybos protokolas negalioja.
A negaljau juo atsistebti, ojo niekinamai patemptos lpos
bylote bylojo: Na, ir mokytoja! O dl vieno neteisingai prikli
juoto yminio enklo jis mans vos nepravirkd.
226
Paskui prikibo prie dar vieno dalyko. Neinia prie kiek met
mokyklos stogui remontuoti vienai mokytojai buvo duota du
imtai penkiasdeimt kuru, bet patvirtinimo kvitu nebuvo.
- Kodl nra it pinig panaudojimo sskaitos? Kur kvitas?
Nerasi - eisi teism! - rk jis.
- K js kalbate, pone, a ten n pusmeio nedirbau, - miau
aikintis, bet jis nieko nenorjo suprasti.
- Ak, tu pone Dieve! A tokio skandalo nepaksiu! A netu
riu laiko bti mulkinamas, - kteljo vyresnysis sekretorius ir
iups popierius idm vedjo kabinet.
Kambaryje, kuriame mudu nekjoms, buvo dar du sekre
toriai - vienas su alma, o kitas visai jaunas vaikinas vos prasi
kalusiais sais. Jie sdjo prie savo stal, sikniaub popierius,
ir mus, rods, nekreip jokio dmesio.
Taiau vos tik vyresnysis sekretorius ijo i kambario, abu
paoko i vietos, pripuol prie kabineto dur ir priglaud ausis
m klausytis.
Visai be reikalo taip stengsi. Po dviej minui i vedjo
kambario pasigirdo toks riksmas, kad j galjai girdti ne tik ia
me kambaryje, bet ir gatvje.
Tas su alma linksmai patapnojo jaunliui per nugar ir tar:
- Teneapleidia tavs Alachas, pone vedjau. Pamokyk t
niekel, pamokyk! Toks tok tegul pamoko...
Vedjas bar sekretori:
- grisai tu man, mielasai, grisai. Koks ia formalizmas,
koks ia pasens biurokratizmas? Ta moteris teisi. I kur ji tau i
trauks keleri met senumo kvit? Jei nieko neimanai, eik sau.
Nedinkis kur nori. Jei pats neieisi, a tave ivysiu. Tutuojau
rayk praym atsistatydinti. Neparaysi - tai tu ne vyras.
A pasijutau labai nesmagiai ir dl to pasiguodiau sek
retoriams.
- Ne, sesele, ne, neimk galv. Tam niekeliui taip ir reikia,
juk jis tik tada nusiramina, kai jam paiam uvoia kitas dar diiaukut
227
dsnis niekas. Teatlygina tau Alachas, po tokios pylos jis apsira

mins kelioms dienoms. Pailss galva ir jam, ir mums...
U dur stojo tyla. Sekretoriai galvotrkiais puol prie savo
stal. Tas su alma tyliai sukudjo:
- Gera patarl: Toks tok tegul pamoko...
Kai vyresnysis sekretorius gro, jam drebjo ir kojos, ir barz
da. Nepasukdamas galvos, jis kaip sis akies krateliu vilgtel
jo savo bendradarbius. Tie lyg niekur nieko buvo taip uoliai ir
rimtai nik savo popierius, kad jis, nusiramins ir kak mur
mdamas po nosimi, atsisdo savo viet. Bet dirbti nesteng.
Papkavo, padsavo, kol pagaliau tyliai praneko:
- Penkiasdeimties sulauks, tiek visokiausi tarnyb pakei
ts, o apie reikalus imano maiau negu ms vyriausias patar
nautojas. Pats rytoj keliaus peklon, o putr mums teks srbti.
Taip ir bus, ir, irk, vien grai dien uklups revizorius, u
mes ak dokumentus ir sakys: Na ir iopliai, gal js asilai, ar k?
Kodl nra tuos du imtus penkiasdeimt kuru patvirtinanio
kvito? Kur buvo js akys, kad toki netvark praiopsojot? Ir
jis bus teisus, jei mus visus pasodins teisiamj suol. Argi ga
lima nepaisyti valstybs ido statymo? Prisiekiu Alachu, jei mes
visi ir padvsime, tuos pinigus kad ir po imto met iiekos i
ms vaik ir vaikaii.
Sekretoriai pakl galvas nuo savo byl ir pagarbiai klaussi
t lidn pranaysi.
Manydamas, kad atjo tinkamas momentas, vyresnysis se
kretorius pasiteiravo:
- Ar girdjote, kokius niekus tauk tas unsnukis?
Sekretorius su alma apsimet nustebs:
- O taip, kak girdjom, bet ar tai buvo sakoma jums?
- I dalies man... Irgi mat iminius...
- Nesikrimskite, pone, juk jis visai nenusimano apie ratin.
Jeigu ne js, per tris dienas ioje staigoje viskas apvirst auktyn
kojomis.
228
Taip kalbjo tas almuotasis. Tas pats mogus, kuris k tik

lyg vaikas diaugsi, kad vyresnysis sekretorius buvo taip kone
veikiamas. Viepatie, kokie keisti mons!
Bet kita vertus, reikia pripainti, kad jo prognoz pasitvir
tino. Vyresnysis sekretorius po prausios audros suvelnjo ir
apsiramino.
Jis usirk cigar ir, psdamas visas puses dmus, tar:
- Uuot pasaks mogui, kuris itikimai tarnauja tvynei,
Tesaugo tave Alachas...
Prie mans jis daugiau nekibo ir akies mirksniu prim visus
dokumentus.
Kai a po valandls, nordama pasikalbti apie savo dar
b, vl nujau pas vietimo skyriaus vedj, man linko kojos ir
temo akys.
Dabar vedjas jau buvo usims kitkuo. Jis pldo tarnus,
kurie luost dulkes ir perkabinjo paveikslus, ir nuolatos dirs
iodamas ma veidrodl, taissi ukuosen bei kaklarait.
Keli odiai, kuriais vedjas persimet su kampe vis dar te
besdiniu pagyvenusiu ponu, atskleid man i kruopi pa
siruoim prieast: B... atvyko prancz urnalistas Pjeras Fo
ras. Vakar vakare vedjas susipaino su tuo raytoju ir jo mona
primime pas gubernatori. Jo odiais tariant, Pjeras Foras
labai domus mogus. Jis rengsi parayti savo laikraiui kelis
straipsnius, pavadintus Kelios dienos aliojoje B...
Vedjas susijaudins pasakojo:
- urnalistas su mona adjo ateiti apie trei valand. Pa
rodysiu jiems kelias ms mokyklas. Teisyb, neturime tokios
mokyklos, kuri galtume su pasididiavimu rodyti europie
iui, bet griebsims vieno politinio triuko. Trks ply tikiuosi
ispausti i jo straipsn ms naudai. Ai Dievui, kad ia esu
a, nes jei jis bt atvyks mano pirmtako laikais, mes btume
ijuokti prie vis Europ.
A tebestovjau netoli dur prie irmos.
iaukut
229
- Na, ko jums dar? - nekantriai paklaus vedjas.

- Formalumai atlikti, pone.
- Puiku, ai...
-
!!!
- Dkoju, galite eiti.

- Js sakte, kad bus naujas sakymas. Dl mano naujo pa
skyrimo.
- Taip, bet dabar laisv viet neturiu. Kai atsiras vakansija,
btinai sutvarkysiu. Palikite savo vard ratininkui.
Vedjas kalbjo paskubom ir gana grietu balsu ir lauk, kad
a kuo greiiau ieiiau.
Kai atsiras vakansija!
T fraz a danai girddavau Stambule, vietimo ministe
rijoje, ir deja, labai gerai inojau, k ji reikia. Nervingas ved
jo tonas paadino manyje keist nor pasiprieinti. Jau ketinau
ieiti, bet staiga man prie akis ikilo Munis, laukianti mans
viebuio kambarlyje ir aidianti su mauoju oiuku.
Taip, a jau nebebuvau ankstesn Ferid. Dabar a buvau
motina, turinti didiul atsakomyb.
A grau. Nuleidusi galv lyg elgeta per liet praanti imal
dos atkita ranka, maldaujamu balsu pranekau:
- Pone, a neturiu laiko laukti. Man gda sakyti, bet esu labai
sunkioje padtyje. Jeigu tuoj pat neduosite man darbo...
Daugiau nieko itarti nestengiau. I gdos ir nevilties man
divo gerkl, akys pripldo aar.
Vedjas taip pat nekantriai ir irzliai atsak:
- Sakiau jums, ponia. Laisv viet nra. Teisyb, adyrly kaime yra viena mokykla. Js valia rinktis. Sako, siaubinga
vieta. Vaikai mokosi kaimo arbatinje. Mokytojai gyvenamosios
vietos irgi nra. Jeigu sutinkate, paskirsiu jus ten, bet jei norite
geresns vietos, teks palaukti.
- Na, laukiu js atsakymo.
230
Girdjau, kad tas adyrly dar baisesnis kaimas u Zeiniler.

Bet geriau vykti ten, negu laukti ia ir klausytis visoki ugau
liojim.
A dar emiau nuleidau galv ir atsidususi tyliai pasakiau:
Gerai, esu priversta sutikti.
Bet vedjas mano atsakymo neigirdo. Tuo metu atsidar
durys, ir pasigirdo garsus kakieno kteljimas: Ateina!
Vedjas pakilo, bgdamas susisagst savo ilg surdut ir il
k i kabineto. Man neliko nieko kito, kaip ieiti. Kai jau buvau
prie dur, igirdau vedj pranczikai sakant: Praom ueiti.
Ant slenksio pasirod jauna moteris su storo audeklo manto. Pavelgusi jos veid, kteljau i nuostabos. urnalisto
mona buvo mano klass draug Kristiana Varez.
Per vienas atostogas Kristiana su tvais ivyko Pranczi
j, ten itekjo u savo pusbrolio jauno urnalisto ir daugiau j
Stambul negro.
Per tuos metus mano draug netiktinai pasikeit, tapo oria
dama. Igirdusi mano ksn, ji atsisuko ir nors mano veidas
buvo udengtas adra, kaipmat mane paino.
- alykuu, mano maoji alykuu, ia tu? Ak, koks netik
tas susitikimas!
Kristiana buvo viena i t draugi, kurios labiausiai mane
myljo. Nutvrusi u rank, ji nusitemp mane vidur kamba
rio, jga atmet adr ir ibuiavo abu skruostus. sivaizduoju,
kaip nustebo jos vyras, kurio dar niekada nebuvau maiusi, ir
ypa vietimo skyriaus vedjas.
A nenorjau, kad jie matyt mane verkiani, atsukau jiems
nugar ir sikniaubiau veidu draugs pet.
- Ak, alykuu, man galjo ateiti galv kas tik nori, bet
niekada nesitikjau tavs sutikti ia su juodu turkiku arafu ir
dar aarojani.
Pamau atitokau. Nemaiomis norjau vl usidengti veid,
bet Kristiana neleido. Ji jga atsuko mane vyr ir pasak:
iaukut
231
- Pjerai, leisk tau pristatyti alykuu.

Pjeras buvo auktas graaus veido atenas. Man jis pasirod
truput keistas, bet gal dl to, kad a ilgai gyvenau tarp sunkiai
galvojani ir labai ltai kalbani moni.
urnalistas pabuiavo man rank ir m kalbti kaip su sena
pastama.
- Madmuazel, a labai laimingas. inote, mes nesam svetimi.
Kristiana tiek daug pasakojo apiejus... Jeiguji net nebtjs pri
staiusi, a ir pats biau atpains alykuu, tikrai. Mes turime
js klass nuotrauk kartu su mokytojomis. Tenjs stovite pad
jusi smakr Kristianai ant peties. Matot, kaip gerai jus pastu.
Pamir vedj, jie abu pradjo plepti su manimi. Netyia
krypteljau galv on ir apmiriau.
Pamaiusi tok vaizd kur nors kitur, tikrai biau garsiai
nusikvatojusi. Drauge su sveiais kabinet buvo j ir keli val
dininkai. Visi jie pusraiu stovjo aplink mus, o viduryje, truput
isikis priek, stypsojo vietimo skyriaus vedjas. Visi vyrai,
isiioj lyg kaimieiai, kuriems juokdarys rodo savo triukus,
klaussi, kaip a kalbu pranczikai.
Tarp j buvo ir ilgis gubernijos viej darb ininierius,
kuris kartu su vietimo skyriaus vedju buvo atvaiavs Zeiniler. Paskui supratau, kad tas ponas rpinosi svei primimu.
Pagaliau jis pasiek, ko norjo - pamat mano veid. Bet jeigu
prisimena, k apie mane kalbjo vietimo skyriaus vedjui Zeinilere, dabar turjo pasijusti nesmagiai.
Taiau ne tai buvo blogiausia. Baisiausiai ugauta buvo mano
savimeil - buvusios klass draugs akivaizdoje atrodiau tiesiog
apgailtinai. Nenordama, kad jie pamatyt dar ir moralin mano
paeminim, tyia kalbjau pakiliu balsu, valiai ir linksmai.
Pagaliau vedjas susivok, kad padtis gana keista. Savo
trumpomis kojytmis jis padar juoking reverans ir tar:
- Praom sstis, pavargsite stovdami.
Man atjo laikas ieiti. A tyliai nipteljau Kristianai:
232
- Na, nedrstu tavs daugiau trukdyti.

Bet Kristiana prilipo prie mans kaip smala ir jokiu bdu
nenorjo paleisti. Jos atkaklumo negaljo nepastebti ir vieti
mo skyriaus vedjas. Prie valandl kalbjs su manimi altai ir
atsainiai, dabar is mogus pagarbiai nusilenk ir pasil krsl:
- Nestovkite, ponia, praom sstis, - pasak jis.
Mes turjome atsissti. Kristianai niekaip netilpo galvoje,
kaip a atsidriau ia su tokiu senamadiku arafu ant galvos. Ji
tarkjo savo vyrui:
- Ak, Pjerai, tu neinai, kokia domi mergait ta ms Ferid. Ji kilusi i vienos labai kilmingos Stambulo eimos. Jos pro
tas toks subtilus, o charakteris tiesiog nuostabus... Pamaiusi j
ia, a tiesiog apstulbau.
Klausytis draugs liaupsi man buvo ir malonu, ir truput
nesmagu.
Kartais mano vilgsnis uklidavo u vietimo skyriaus ve
djo. Vargelis vis dar negaljo atsipeikti. O tas ilgis gubernijos
ininierius! Nulinds kamp, jis ryte rijo mane akimis.
inoma, a neirjau jo pus. Bet kaip bna nemalonu,
kai per tavo skruost rplioja koks vaballis. Taip ir man dabar
trukd veidu liauiojantis jo vilgsnis.
Norint patenkinti Kristianos smalsum, man teko sukaupti
visas jgas ir aikintis:
- ia nra nieko nuostabaus, juk kiekvienas mogus ko nors
trokta. tai ir a pajutau begalin nor mokytojauti. Paklususi
irdies auksmui, usimaniau mokytojauti itoje gubernijoje, ia
mokyti vaikus. Dabar esu viskuo patenkinta, iaip ar taip, tai ne
toks pavojingas geidis, kaip apiplaukti burlaiviu aplink pasaul.
Stebiuosi, kad tu negali suprasti tokio paprasto dalyko.
Mesj Pjeras Foras supratingai man antrino savo storu bosu:
- A, madmuazel, visk suprantu. Manau, kad t subtili js
irdies paskat puikiai supras ir Kristiana. Tik jai reikia trupuio
laiko, kad atsipeikt i nuostabos. O a padariau toki ivad:
iauikut
233
Stambule atsirado nauja vakarietikai iauklt jaun mergin

karta. Jos jau visikai naujos pakraipos mons, ne tokie tu
io ilgesio kamuojami nusivylliai, kuriuos aprao Pjeras Loti*.
Uuot tuiai svajojusios, jos mieliau linkusios veikti ir paliku
sios ram, laiming Stambulo gyvenim savo noru vyksta Ana
tolij, kad j prikelt. Koks graus, koks kilnus pasiventimas, ir
koks nuostabus pavadinimas mano straipsniui. Kai raysiu apie
turk atbudim, jums leidus, paminsiu ir js vard, madmuazel Feride alykuu.
A isigandau.
- Kristiana, jei tu leisi savo vyrui paminti laikratyje mano
vard, a su tavim nebedraugausiu, - pasakiau.
Pjeras Foras mano nenor minti vardo isiaikino klaidingai.
- Ir tas js kuklumas, madmuazel, yra nuostabus, - pasak
jis. - Laikau savo pareiga paklusti norams tokios mergaits, kaip
js. Ar galiu paklausti, kur yra ta laimingoji alies mokykla, ku
rioje js dirbate?
Jau sakiau, kad kartais vyksta daugiau, negu tikjaisi. Atsi
griau vietimo skyriaus vedj ir paklausiau turkikai:
- Kur ta mokykla, kuri man pasilte? Rodos, minjote adyrly kaim?..
Pjeras Foras atsivert savo ura knygut.
- Palaukite, palaukite... Kaip sakte - agyrly ar adyrly?
Madmuazel, keliaudami po js gubernij, mes, progai pasitai
kius, aplankysime js graj kaim ir mielai susitiksime su ju
mis ir js mokiniais.
vietimo skyriaus vedjas visas irauds paoko i vietos.
- Panel Ferid btinai nori vaiuoti kaim. Bet a manau,
kad ji gali bti kur kas naudingesn ia, centre, dstydama pran
cz kalb mergaii mokykloje.
* Pjeras Loti (1850-1923) - prancz raytojas, ilg laik gyveno Stambule ir
para roman apie Ryt krat gyvenim.
234
Nustebusi pasiirjau vedj. Jis m man aikinti turkikai:

- Js juk nesakte, kad baigte prancz mokyld ir moka
te pranczikai. Jei taip, viskas keiiasi. Dabar a tarpininkausiu
ministerijoje. O kol ateis sakymas, js dirbsite laildnai. Rytoj
ryt pradkite pamokas, gerai?
Gyvenime taip ir yra - po nemalonum ateina laim, kaip toj
puikioj patarlj: jei penkiolika nakt juodos, tai kitos penkioli
ka - viesios. Bet kad mnulis gali nuvisti tokiu gdiai tamsiu,
tokiu beviltiku metu kaip dabar, man n j galv nebt atj.
Prie mano akis vl ikilo Munis. Bet kart ji man pasiro
d ne kaip viebuio kambarlyje su oiuku aidianti vargel,
o kaip graiame sode tarp gli lank ridenanti puoni panyt.
Atsisveikindama Kristiana pasivedjo mane al.
- Feride, noriu paklausti tavs vieno dalyko. Tu juk buvai
susiadjusi. Kodl neitekjai?
- Kodl nesakai, kur dabar tavo suadtinis?
Visai emai nuleidau galv ir lidnai tariau:
- Prajus pavasar mes jo netekome.
Mano atsakymas labai sujaudino Kristian.
- Ak, Feride, nejaugi i tikrj? Varg Ferid... Dabar su
prantu, kokie vjai tave ia atpt.
Jos rankos, kuriomis stipriai spaud mansias, sudrebjo.
- Feride, juk tu labai j myljai, ar ne? Neslpk, mieloji. Tu
vengei prisipainti, bet visos apie tai inojom.
Svajingom akim, tarsi prisiminusi kakok tolim sapn,
Kristiana susijaudinusi ts:
- Taip, jo nebuvo negalima nemylti. Kelis kartus buvo at
js tavs aplankyti. A tada ir pamaiau j pirm kart. Jame
liepsnojo kakokia ypatinga ugnis. Kaip gaila. A labai ujauiu
tave, Feride. Jaunai merginai negali bti didesns nelaims, kaip
mylimo suadtinio mirtis.
iaukut
235
A tave labai ujauiu, Feride. Jaunai merginai negali bti di

desns nelaims, kaip mylimo suadtinio mirtis. Kai tu itaip
pasakei, a nudelbiau akis, usimerkiau ir sumurmjau: Taip,
taip, tu teisi... K dar galjau atsakyti? Bet a pamelavau tau,
Kristiana.
A inau, kad jaunoms merginoms pasitaiko ir baisesni
nelaimi. Tos, kurios patiria mylimojo mirt, nra paios ne
laimingiausios. Joms dar yra lik paguodos... Po daugybs m
nesi ar met kur nors tolimame krate, tamsiame ir altame
kambaryje vieni nakt jos gals sivaizduoti mylimojo veid
ir turs teis tarti: Paskutinis vargelio vilgsnis buvo skirtas
man! Jos gals prisiliesti prie mylimo veido vaizdinio savo ir
dies lpomis... O man, Kristiana, tokia teis atimta!..
*
ryt pradjau dirbti B... mergaii pedagoginje mokykloje. Ti
kriausiai greit priprasiu. Bet turbt nelabai tikinamai skambs,
jei pasakysiu, kad po Zeinilero man ia nepatiko.
Nauji bendradarbiai, atrodo, neblogi mons, mokins
beveik mano amiaus, o kai kurios net vyresns, jau visai su
augusios.
Direktorius, ponas Redepas, puikus mogus su alma. Kai
atjau mokykl, ponia pavaduotoja tutuojau nuved mane jo
kabinet. Ji pasak, kad ponas Redepas ijs vietimo skyri,
bet tuoj turs grti ir papra palaukti.
Kol dairiausi pro lang sod, skaiiau ant sienos kabanius
painius uraus, prajo geras pusvalandis.
Pagaliau direktorius gro. Kiaurai permirkusiu apsiaustu,
nes pakeliui j uklupo litis.
Pamats mane, jis tar:
236
- Sveika atvykusi, dukra mano. A buvau skyriuje, ir man ten

sak apie tave. Telaimina mus visus Alachas!
ilsteljusi barzdel rmino jo apval veid, raudonus kaip
obuoliukai skruostus. vairos akys irjo skirtingas puses.
Jis irjo varvant apsiaust ir tar:
- Na, matai, Alachas mane nubaud. Pamirau pasiimti sk
t. Matai, kas pasidar. Neveltui sakoma, kad dl kvailos galvos
kojos nukenia. kart nukentjo mano drabuis. Atleisk, du
kra, a truput apdisiu.
Jis i lto m vilktis apsiaust. A atsistojau.
- Netrukdysiu jums, pone. Ueisiu vliau, - pasakiau ir no
rjau ieiti, bet direktorius mosteljo, kad atsissiau.
- Ne, dukra, nra ko varytis. Juk a galiu tau bti tvas, pasak jis.
Po apsiaustu direktorius vilkjo violetin atlasin liemen gel
tonais dryiais, kuri buvo galima palaikyti ir markiniais. Spren
diant i apykakls - lyg ir markiniai, o i kieni - lyg ir liemen.
Direktorius prisistm prie krosnies kd ir atsisdo. Itiess
ugn savo didelius odinius batus, pakaltus stambiomis lyg pa
sagose vinimis, jis pradjo pokalb.
Jo balsas skambjo lyg kjo diai priekal, nuo jo speng
ausyse. Be to, vietoj k, jis visur tar g.
- Bet juk tu dar visai vaikas, dukra mano, - nusistebjo di
rektorius.
Tie odiai, kuriuos girddavau visur, man jau buvo gero
kai gris.
Lyg primindamas vakarykius vykius, direktorius ts:
- Daug sunkiau tarnyboje isilaikyti, negu j gauti. Tikiuosi,
kad tu stengsies. Mano mokytojos man kaip dukterys. Jos pri
valo bti rimtos. Kart viena pridar kvailysi. Kad j kur ga
las, a net neatsiklausiau vietimo skyriaus vedjo, atidaviau jai
rankas pas ir igrdau pro duris. Ar ne taip, echnaze? Kas tau,
gal davei adus neprasiioti?
iaukut
237
echnaz buvo direktoriaus pavaduotoja - pusam, ivar

gusi, nesveikai atrodanti moterik. Prie praddama k nors
sakyti, ji ilgai krenkdavo. Maiau, kad ji net neraginama jau se
niai norjo siterpti.
- Taip, i tikrj taip buvo, - irzliai atsak ji direktoriui
ir tuoj pat, tarsi bijodama prarasti pasitaikiusi prog kalbti,
pridr: - Neikai nesutinka maiau kaip u dvi medijas. K
man daryti?
Direktorius paoko nuo kds tartum bt usideg jo sun
ki bat pakaustyti puspadiai, vir kuri palei krosn jau buvo
pradj kilti gar kamuoliai.
- Kur matt tokius niekus, kad juos kur galas! Usiversiu
tuos daiktus ant kupros ir pats atitempsiu. A juk pakvais. Ti
krai taip padarysiu. Eik ir pasakyk jiems!
Paskui jis vl atsigr mane.
- Matai mano vairas akis? Ir u tkstant lir neparduoiau
j sugebjimo irti alis. Man utenka itaip pairti, ir visi
netenka galvos. Taigi, kaip sakiau, reikia bti supratingai, pado
riai, iaukltai. Atlikdama savo pareigas, mokytoja privalo bti
tvarkinga ir visur saugoti mokytojos garb. Ponia pavaduotoja,
ar jau metas pradti pamokas, k?
- Metas, pone, mokins jau sujo klas.
- Eime, dukra mano, palydsiu tave klas. Tik pirmiau nu
eik ir gerai nusiprausk.
Tuos odius direktorius pasak iek tiek varydamasis, nu
leids bals. A nustebau ir pagalvojau, gal kur nors bsiu isi
tepusi?
Mudvi susivalgme su echnaze. Ji buvo nustebusi kaip ir a.
- Ar mano veidas nevarus, pone?
- Dukra mano, moterys turi nenugalim gimt aistr puo
tis ir daytis. Bet mokytojai draudiama eiti klas isidaius
veid ir akis. iandien a tau kaip tvas patariu.
A visai sutrikau.
238
- Bet ant mano veido nra da, pone direktoriau. A kaip

gyva dar niekada nesidaiau.
Ponas Redepas tariai pasiirjo man veid.
- Betgi daeisi, daeisi, - tvirtino jis.
Pagaliau a supratau, ko jis prikibo, ir pradjau garsiai juoktis.
- Pone direktoriau, ir a tais daais nepatenkinta. Bet nieko
negaliu padaryti, nes j man pats Alachas dav, j vandeniu ne
nuplausi.
Pavaduotoja irgi pradjo juoktis.
- Tai mokytojos gimta veido spalva, - tar ji.
Staiga m kvatotis ir direktorius. Niekada gyvenime nesu
girdjusi tokio juoko.
- Cha cha cha! - griaudjo jis, tardamas kiekvien Ch ats
kirai, tarsi bt tos raids moks pirmokus.
- e tau, kad nori, cha cha cha. Alachas, sakai, dav? Alachas?
Cha cha cha. Sakai, Alachas? Ar tu, echnaze, esi kada maiusi
tok spindint veid? Gal motina tave ne pienu, o roi uogiene
maitino, k? O Alache, cha cha cha!..
Kad ir kaip bt, tas ponas Redepas man pasirod nuosta
bus mogus. Mano nuotaika kaipmat pasitais.
Direktorius apsivilko garuojant savo apsiaust ir nuved
mane klas. Kai koridoriuje pro lang pamaiau savo bsimas
mokines, man irdis apmir. Viepatie, kiek j daug! Ten sd
jo ne maiau kaip penkiasdeimt mergin. Ir visos buvo beveik
mano amiaus. Pajutusi, kaip mane vienu metu smigo tiek d
mi vilgsni, a norjau skradiai em prasmegti.
Jei direktorius t akimirk staiga bt sumans ieiti, a b
iau stovjusi prie jas kaip ado netekusi. Laim, jis mokjo pri
versti paklusti.
- Nagi, dukra mano, eik savo viet! - liep jis man ir kone
jga utemp ant katedros, o paskui pradjo sakyti labai ilg
prakalb. Viepatie, ko tik jis neprinekjo! Jeigu europieiai
pam i arab medicin, chemij, astronomij ir matematik,
iaukut
239
tai kodl mes neimame i europiei naujj moksl? Skverb

tis europiei ini ir iminties lobyn, perimti i j mokslo
laimjimus - tai pateisinamas plikavimas. Tam plikavimui
nereikia nei patrank, nei autuv, utenka tik mokti pran
cz kalb.
Direktorius nejuokais sijaut. Griauddamas savo metaliniu
balsu, nuo kurio, rods, sprogs aus bgneliai, jis kalbjo ir vis
rod mane:
- Raktas tas pasaulines inias itos maos kaip sprindis pa
nels rankose. Js neirkite jos ior. Nesvarbu, kad ji tokia
smulkut, bet jos viduje - lobiai. Taigi spauskite j, gaudykit i
jos burnos inias, isunkite kaip citrin...
Jauiau, kad tuoj prapliupsiu garsiai juoktis, ir miau dairy
tis onus. O Alache, kokia bt gda! Ir dabar a pirm kart
idrsau vilgtelti klas. Mergaits irgi juoksi. Taip pirmas
vilgsnis mokines mane pradiugino. Manau, kad tas vilgsnis,
tas slaptas juokas, ieb tarp ms pirmj simpatij.
Stiprjantis juokas klasje pagaliau atkreip ir direktoriaus
dmes. Jis trenk kumiu katedr. Paskui nuvelg visas savo
baisiosiomis vairomis akimis, kuri, kaip sak, nebt parda
vs ir u tkstant lir, ir suriko:
- Kas ia dabar?.. Kas ia?.. Kas ia?.. Jums dav audeklo
virutiniam drabuiui, tai dar ir pamualo usimant?.. Tai mo
terika paderm, tegu jus galas, nuoirdumo jums neparodyk!
Prisiekiu, visoms bus riesta! Tutuojau usiiaupkit! Ko ia ibinat dantis?
Bet mergaits nekreip dmesio direktoriaus pastabas.
Teisyb pasakius, a isigandau labiau negu jos. Direktoriaus
prakalba truko apie penkiolika minui. Kai klasje juokas su
stiprdavo, direktorius dau kumiu katedr ir pusiau juo
kais, pusiau rimtai grsmingai rk: Ko ia vaipots, ko rodote
dantis? tai atsineiu naples, tada matysit! Pagaliau direktorius
irk paskutin sakin:
240
- Kibkite j, sunkte isunkite. Jeigu i jos burnos kaip i i

spaustos citrinos suli nepasisemsite mokslo, tebnie prakeikti
js protviai; tevirsta nuodais duona, kuri jums duoda js
motinos, tvai, valstyb, tauta!
Taip pabaigs kalb, jis pagaliau ijo i klass.
Niekada nemaniau, kad ta pirmoji akimirka, kai liksiu vienui
viena prie klas, bus tokia sunki. Nuo ryto iki vakaro anksiau
nesustodama iaukjusi alykuu dabar tyljo tartum ilkme
dio prisilesusi laktingala. Galva buvo visikai tuia. Negaljau
sugalvoti n vieno odio. Pagaliau prisiveriau nusiypsoti. Lai
mei, mokins pagalvojo, kad a vis dar juokiuosi i direktoriaus
kalbos. Jos irjo mane ir taip pat pradjo ypsotis. Staiga pa
sijutau drsesn ir susimiau.
- Mergaits, - pradjau, - a iek tiek moku pranczikai,
bsiu laiminga, jei mano inios jums pravers.
Pagaliau mano susikaustymas inyko, lieuvis atsirio. Kal
bjau laisvai, jauiau, kad mergaits pamau ima manimi pa
sitikti. Koks malonumas kreiptis tokias suaugusias merginas
mano mergaits! Tik jos pernelyg danai juoksi. Man tas ne
trukdo. Bet neduok Dieve, jei pro klass langel vilgtelt vai
ros, skirtingas puses irinios pono Redepo akys, kuri jis n
u tkstant lir nenors parduoti! Siaubas! Todl nusprendiau
padaryti pastab.
- Mergaits, - tariau, - js linksmumas negali bti reikia
mas daugiau nei ypsena. Jums nubausti a neturiu tokio grs
mingo instrumento kaip napls, kuriuo jus gsdino ponas
direktorius, bet tiesiog ant js supyksiu.
odiu, mano pirmoji pamoka pavyko labai gerai.
Ieinant i klass, viena mergait prijo prie mans ir paai
kino, kad napls reikia tiesiog nypls. Direktorius turjo
prot tuo maikiu odiu gsdinti tas, kurios pernelyg garsiai
juokdavosi: A jums naplmis dantis irausiu!
iaukut
241
B..., kovo 28
Savo mokinmis esu labai, net labai patenkinta. Jos irgi mane pa
milo ir sekioja per pertraukas. Ir bendradarbiams nieko bloga ne
prikii. Negaliu pasakyti, kad nra toki, kurie elgiasi su manim
altai, nairuoja, gal kuda pakampse apie mane visokius niekus.
Bet juk ir savo namuose mogus ne kiekvien vienodai myli?
Tarp bendradarbi man labiausiai patinka dvi mielos stambuliets - Nezih ir Vasfij. Jos neperskiriamos draugs. Bet pa
vaduotoja man kakodl patar su jomis artimai nesibiiuliauti.
Kodl - neinau! Be j, mokykloje sutikau dar dvi senas pas
tamas. Viena - ta pati auktoji mokytoja juodomis verianiomis
akimis, kuri kadaise gyn mane centrinje mokykloje. ia ji turi
pamok kart per savait. Ji vienintel, kuri nebijo vair pono
Redepo aki. Prieingai, pats direktorius jos prisibijo, kakaip
nevalingai timpioja savo mlynojo apsiausto apykakl ir burba:
Na, ir charakteris! Neinau, kada ja atsikratysiu, bet tik tada
galsiu lengviau atsikvpti, kad j kur galas!
Kita sen laik pastama - akiniuota pagyvenusi mokytoja
arklio dantimis. Kadaise mes danai susitikdavome priemiestinia
me traukinyje. Ji mokytojavo kakur Giozteps rajone Stambule.
Mokytoja vis nenuleidia nuo mans aki, dmiai iri man
veid.
- O Alache, Alache, niekados nemaiau tokio panaumo, sako ji. - Kadaise priemiestiniame traukinyje danai sutikdavau
vien mokin. Ji tokia panai jus... Tik ana, berods, buvo pran
cz. Ji prikrsdavo visokiausi pokt, ir sausakimas vagonas
raitydavosi i juoko.
Nuleidusi galv, atsakydavau:
- Gali bti, juk visko pasitaiko...
Mokykloje dirba ir keli mokytojai vyrai: senas tikybos moky
tojas Zahitas, geografijos mokytojas - ilas atsistatydins pulki
ninkas Omeras, dailyraio mokytojas, kurio vardo dar neinau,
242
ir muzikos mokytojas, eichas* Jusufas. Jis buvo garsi asmenyb

ne tik mokykloje, bet ir mieste. Anksiau Jusufas i tikrj buvo
Mevlevi** ordino eichas, bet prie kelerius metus atvyko B... ir
drauge su seserimi apsigyveno maame nuoaliame name. Tie,
kas lanksi j namuose, pasakojo, kad ten tikras muzikos muzie
jus. Jie tur saz ir kitoki muzikos instrument. Be to, eichas
Jusufas - puikus kompozitorius. Jis yra sukrs toki krini,
kad mogus negali j klausytis be aar.
Pamaiau j pirm kart vien lieting alt dien. Per per
trauk mes su mokinmis ijome sod, kur mokiau jas naujo
aidimo su sviediniu, truput paaidme, pasilinksminome. Kai
grom vidun, juodoji mano suknel buvo kiaurai permirkusi.
Beje, turiu pasakyti, kad kadaise mano paios sugalvota moky
klin suknel sulaukia vis didesnio pasisekimo. Ji m patikti
net mokinms. Ponas direktorius priekaitavo tik dl spalvos.
Musulmonms nedera vilkti juodai, - ireik savo nuomo
n, - reikt rengtis aliai. Bet mes teisinoms, kad ant alios
mediagos bus greiiau matyti dms, ir nekreipme dmesio
jo pastab...
Mokytoj kambaryje krenosi didel kokli krosnis. Kad
greiiau apdiiau, sispraudiau tarp sienos ir krosnies ir sto
vjau susikiusi rankas suknels kienes. Atsidar durys, kam
bar jo lieknas, auktas koki trisdeimt penkeri met vyras.
Jis buvo apsirengs taip pat kaip ir kiti mokytojai. Taiau a i
syk supratau, kad ia ir bus tas eichas Jusufas. Mokykloje visi
j labai myljo. Mokytojai kaipmat ji apspito, padjo nusivilkti
palt. Stebjau j i u krosnies lyg i apkas. Tai buvo tylus, ma
lonus mogus. Melancholik jo veid buvo paenklins vel
nus vaiskus blykumas, bdingas tik mirtinai sergantiems mo
nms. Reta ruda barzdel, atviros mlynos akys primin man
* eichas - dervi ordino vyresnysis.
* Mevlevi dervi ordino krjas - poetas Delaledinas Rumi (1207-1273).
iaukut
243
niriuose pensiono koridoriuose kabjusio lidnai ypsanio

Kristaus atvaizd. Kalbjo jis ypa maloniai. Jo velniame, tylia
me balse skambjo vos girdima aimana! Glaudiu ratu j apsu
pusiems mokytojams dabar jis skundsi nesiliaujaniu lietumi,
sak pyksts ir nekantriai laukis giedros. Netiktai ms akys
susitiko. Nordamas mane geriau irti tame tamsiame kam
pe, jis truput prisimerk.
- Kas ta panel, ar ms mokin? - paklaus jis.
Visi kaip susitar atsigr mane. Vasfij nusijuok.
- Atleiskite, pone, - tar ji, - umirome jums pristatyti. Tai
ms naujoji prancz kalbos mokytoja Ferid.
I savo ukrosnio linkteljau eichui Jusufui ir pasakiau:
- Man labai malonu susipainti su ms garsiuoju kompo
zitoriumi.
Meno mons labai jautrs tokiems pagyrimams. Blykus
eicho veidas truput paraudo. Trindamas rankas, jis nulenk
galv.
- Js nuolankus tarnas tik mgjas ir nra tikras, kad jo
sukurti veikalai nusipelno kompozitoriaus vardo. Jei keli mai
mano krinliai ir yra ko verti, tai tik dl to, kad juose pavyko
ireikti nuoird dievikj sielvart, kurio tiek daug Hamito,
Fikri ir kit garsi poet eilse, - pasak jis.
Trumpai tariant, a pamilau eich Jusuf kaip vyresnj brol.
B..., balandio 7
Pagaliau isipild didiausias mano trokimas. Jau kelios dienos

mes turime gra, var namel. J mums surado Hadi Kalfa, te
laimina j Alachas. Namelis maas, trij kambari, bet labai jau
kus - su sodu ir tik kelios minuts kelio iki Hadi Kalfos nam.
Dabar mes gyvename tame paiame rajone. O dar smagiau, kad
j mums inuomojo su baldais.
244
Mudvi su Munise vakar buvom puikiai nusiteikusios. Ke

tinome susitvarkyti, susidti daiktus. Bet kur tau! Mes kryktaudamos tik lakstme po namus, vaikms viena kit auktyn
emyn...
Varg Munis savo akimis netiki, jai vis rodosi, kad apsigy
veno rmuose. Va, tiktai Mazlumas - mes taip praminme pie
mens Mechmeto padovanot oiuk - smarkiai mus igsdino.
Tas nenuorama paspruko pro atdaras virtuvs duris ir tiesiai per
sod nr prie stataus laito, kuris tarsi minaretas buvo auk
tai ikils virum daubos. Apsaugok Viepatie, utekt tik kojai
slystelti, ir jis kaipmat nugarmt emyn. Viena laim, kad t
velniki kojos miklesns negu mano. Vis dlto, kol j sugavo
me, teko gerokai pasijaudinti.
Taip, mes labai patenkintos savo nameliu. Munis iuinja
ydromis slidiomis vidinio kiemo plytelmis, glosto rankomis
ant tvoros ipaiytas gles.
Tik vakare, kai ima temti, mus truput apima lidesys. gre
timus namus su ryulliais rankose grta tvai, broliai. O ms
duris tomis valandomis niekas nepasibeldia, ir taip bus visada.
O koks graus pavasaris itame krate! Viskas aplink a
liuoja. Mano sode prasiskleid vairiaspalvs gls, o kambario
palange rangosi geben. Sodo gale laitu iurlena smaragdi
nis upoknis. Toje velioje alumoje it naujos aizdos raudo
nuoja aguonos. Visas laisvas dienas praleidiu sode su Mu
nise - arba aidiame slpyni, arba okinjame per virvut.
Kai pavargstame, a imu pieti, o Munis su oiuku isitiesia
ant ols. Manyje vl pabudo trokimas pieti. it jau kelint
dien akvarele pieiu Muniss portret. Jei ta nenuorama s
dt ramiai, pabaigiau daug greiiau, bet jai pabosta pozuoti.
Girdi, sunku ramiai sdti prieais mane su vainiku ant galvos
ir su oiuku glbyje.
Kartais oiukas, neteks kantrybs, pradeda spardytis savo il
gomis plonomis kojomis. Tada Munis sako: Alachas mato, sese,
iaukate
245
a noriu sdti ramiai, bet Mazlumas nenori. K man daryti? - ir

pabga drauge su oiuku. Paprastai a pykstu, grasinu jai pirtu:
- Tu manai, velnikte, kad nesuprantu tavo klastos? Tu ty
ia kuteni t varg gyvnl, - baru j.
Mokykloje pamokos taip pat sekasi neblogai. Ponas direkto
rius manimi labai patenkintas. Tiesa, kartais jis pyksta ant ma
ns, kad per daug juokiuosi. irk man, - sako jis, - ir tau pa
imsiu naples. A tyia nutaisau nustebusi min ir sakau: K
a galiu padaryti, pone direktoriau, mano virutin lpa trum
pesn. Net tada, kai esu rimta, jums atrodo, kad juokiuosi.
Mudu labai susidraugavome su eichu Jusufu. A prisiriau
prie to jautraus, melancholiko ir ligoto mogaus. Koki nuos
tabi dalyk jis papasakoja savo lidnu, nuoirdiu balsu... Prie
kok deimt dien vyko vienas keistas nutikimas. Mokykloje
yra nenaudojama, visko prigrsta sal. Andien nujau ten pa
siiekoti vieno plakato. Kadangi langins buvo udarytos, atro
d, kad jau vakaras. Apsidairiusi pamaiau kampe stovini ap
dulkjusi fisharmonij, ir staiga man taip nudieg ird, apm
toks lidesys, kad... Mano laiminga vaikyst prabgo klausantis
lidn, prakilni vargon melodij. Virpdama, tarsi artiniausi prie seniai pamirto draugo kapo, prijau prie instrumento.
Jau nebeprisiminiau nei ko atjau i sal, nei kur esu. Atsar
giai paspaudiau koja pedal, palieiau pirtu klavius. Pasigir
do sunkus, tarsi i sueistos irdies gilumos sklindantis garsas.
Ak, tas garsas!
Prisitraukiau kd ir tyliai, labai tyliai miau skambinti savo
mgstamiausi giesm.
Tie ikilmingi muzikos garsai pamau privert mane pamir
ti visk pasaulyje, ir a nugrimzdau tolim sapn. Prie akis i
niro tamss ms mokyklos koridoriai, kuriais susikibusios po
dvi vaikiojo mano draugs su juodomis prijuostmis ir trumpai
kirptais plaukais. Neinau, kiek laiko itaip skambinau ir kiek lai
ko ia praleidau. Atsipeikjau tik tada, kai nustojau groti.
246
U nugaros igirdau tyl, tarsi vjelio dvelkteljimas lapuose,

atods. Krpteljusi atsigriau. Tamsoje vos irjau pably
kus eicho Jusufo veid. Atsiliejs kakoki sulusi spint,
nuleids ant krtins galv su giliu sielvartu savo mlynose aky
se, jis klaussi mano skambinimo.
- Grok, vaikuti mano, paskambink dar, praau tavs, - mal
daujamai tar jis.
Nieko neatsakiau. Tik emiau palinkau prie instrumento ir
skambinau tol, kol nudivo aaros. Paskui pavargusi, sunkiai
alsuodama, lyg sudauyta atsistojau.
- Kokia js muzikali, kokia jautri js irdis, panele Feride.
Stebiuosi, kaip vaiko siela gali taip giliai jausti lides?
Apsimesdama visai abejinga, atsakiau:
- Tai religins giesms, pone. Jos daniausiai esti graudios
ir lidnos. Sielvartas ne manyje, o jose.
eichas mano odiais nepatikjo. Jis papurt galv ir tar:
- Nelaikau savs dideliu muzikos inovu, bet jeigu klausantis
kokio nors muzikos krinio reikia atskirti, kur kompozitoriaus, o
kur adikjo nuopelnas, niekada neapsirinku. Tiek mogaus balse,
tiek pirtuose yra toki virpesi, kurie ugimsta tik i jautrios ir
dies. Ar negaltumt man duoti t giesmi nat?
- A neturiu nat, skambinau jas i klausos.
- Nieko. Kuri nors dien, kai tursite laiko, js vl pa
skambinsite, o js nuolankus tarnas, jei leisite, usirays na
tas ssiuvin. Kadaise js nuolankus tarnas i vieno dabar jau
mirusio dvasininko nusipirko vargonlius. Jauiu muzikos ins
trumentams didel silpnyb. Pasistaiau tuos vargonlius kam
bario kampe. Noriau jais groti tas js giesmes.
Kalbdamiesi ijome i sals. Atsisveikindamas eichas Jusufas man paadjo:
- Didelio sielvarto valandlmis paraiau kelet krinli. Dar
niekas nra j girdjs. Buvau sitikins, kad niekas j nesupras.
Jei sutiktumte, vien dien jums pagroiau. Ar gerai, panele?
iaukut
247
is atsitikimas dar labiau sustiprino mudviej draugyst.

Paadt krinli dar negirdjau, bet esu sitikinusi, kad tai
nuostabi muzika. Man atrod, jei is ligotas jautrus mogus pa
liest paprasiausi lent, ji irgi pradt dejuoti. Prie kelias die
nas vienas mokinys atne parodyti d*, kur jis norjo pirkti.
Savo plon pirt galiukais mokytojas tik vos vos ugavo stygas,
o man jau pasivaideno, kad jis prisiliet prie mano irdies.
B..., gegus 5
Vakar padariau vien didel nusikaltim. irdis suvirpa vien pa
galvojus, kad viskas gali iaikti. inau, kad pasielgiau nepro
tingai, bet negaljau kitaip - taip liep vidinis balsas. Kiekvie
nas mokytojas kart per savait turjo budti mokykloje. Vakar
buvo mano eil.
Vakare per pamok ruo mudvi su direktoriaus pavaduo
toja apjome mokykl. Vienoje klasje per silpnai deg dujin
lemput, ir mes jome. Ponia echnaz buvo labai iradinga
moteris, tiesiog devyni amat meistr. Ji prisistm prie sienos
kdut ir pradjo kraptyti degikl. Tuo metu klas jo sena va
lytoja. Su laiku rankoje ji pasuko tiesiai prie mokins, sdinios
paskutiniame suole.
T akimirk, kai valytoja ties mergaitei laik, pasigirdo pa
vaduotojos balsas:
- Palauk, Aie, k ten turi?
- Nieko, Demilei pas vartinink kakas paliko laik.
- Duok j man. Kiek kart sakyta, kad mokini laikus pir
miausia turiu perskaityti a. Visika kvaia!
Bet staiga atsitiko netiktas dalykas. Demil paoko ir stv
r laik i valytojos rank.
* Styginis muzikos instrumentas.
248
Nekeisdama tono, pavaduotoja paliep:

- Eik en, Demile.
Mergait stovjo kaip besta.
- Sakau tau, eik, eik en. Kodl tu neklausai, Demile?
ios ligotos, silpnos moteriks balsas skambjo taip sa
kmiai, kad net a krpteljau. Klasje stojo tyla - mus pra
skrendant galjai girdti.
Nudelbusi galv, Demile ltai m artintis prie ms. Ji
buvo gal eiolikos ar septyniolikos met labai grai mergait.
Matydavau j vis vaiktinjani vien po atokiausius sodo kam
pelius, usisvajojusi, vengiani draugi. Per pamokas ji taip
pat bdavo isiblakiusi ir lidna.
Pamaiusi i arti mergaits veid, supratau, kad j grauia
kakoks sielvartas. Veidas buvo ibals, lpos pablykusios, be
kraujs, vokai vir akiduobi virpjo, ir ji be perstojo mirksjo.
- Demile, duok man t laik!
Mergait tyljo.
Pavaduotoja nekantriai trepteljo koja.
- Na, ko lauki?
- Kodl, ponia pavaduotoja, kodl?
Tame kodl, tame trumpame odelyje, skambjo beviltiko
protesto gaidels.
Pavaduotoja staigiu judesiu ities rank, jga atgniau
mergaits pirtus ir ipl laik.
- tai, o dabar eik savo viet.
vilgteljusi vok, ponia echnaz neymiai krpteljo,
kilsteljo antakius, bet kaipmat susitvard. Jausdama, kad mir
tinai nuiuvusioje klasje tvyro jaudulinga tampa, pavaduo
toja pasak:
- Laikas nuo Demils brolio, kuris tarnauja Sirijoje. Bet
tik todl, kad ji ne i karto man pakluso, iki rytojaus laiko
neatiduosiu.
Mokins vl palinko prie vadovli. Kartu su pavaduotoja
ieidama i klass atsigriau. Kelios mergaits paskutiniuose
iauikut
249
suoluose suglaudusios galvas, nibdjosi. Demil sdjo pad

jusi galv ant suolo, jos peiai palengva krpiojo.
Koridoriuje pasakiau:
- Bausm labai grieta. Kain, kaip ji iks iki rytojaus? Kas
ino, koks kartlis dabar j grauia?
- Nesirpink, dukra mano. Ji suprato, kad laiko niekada neperskaitys.
- Kodl, ponia pavaduotoja? Argi neatiduosite jai brolio
laiko?
- Ne, dukra mano.
- Kodl?
- Todl, kad jis ne nuo brolio.
Nuleidusi bals, pavaduotoja ts:
- Ta Demil - gana pasiturinio mogaus dukt. iais
metais ji simyljo vien jaun leitenant. Tvui tas nepatin
ka. Mergait seka ir namie, ir mokykloje, o leitenant isiunt
Bandim. Mes stengiams palengva mergait igydyti. O jis
nuolatos aitrina aizd. Tai jau treias laikas, kuris patenka
mano rankas.
Kalbdamosi mes jome pavaduotojos kabinet. Ponia
echnaz staigiu judesiu suglam laik, atidar dureles ir me
t krosn.
*
Buvo jau beveik vidurnaktis. Budini mokytoj kambaryje

niekaip negaljau umigti. Pagaliau apsisprendiau. Kakokia
dingstimi isiuniau koridoriuje sdini priirtoj apai, o
pati nujau tui pavaduotojos kabinet. Uuolaidos nebuvo
nuleistos, pro vien lang kambar skverbsi blausi mnulio
viesa. Virpdama tarsi kokia nakties vagil, atidariau krosnies
dureles ir tarp suglamyt, suplyt popieri susiradau vargs
Demils laik.
250
A mgau per naktinius budjimus, kai visi suminga, bastytis

tuiais koridoriais, usukti tylius, tamsius miegamuosius. Vie
nur ukloju koki per miegus nusispardiusi mayl, kitur patai
sau serganios ir smarkiai kosinios mergaits antklod, paglostau
jos kart kakt, o pamaiusi, kaip graiai ant pagalvs isidraikiu
siais katoniniais plaukais mergait ypsosi pro miegus, splioju,
kokios malonios svajons taip velniai plevena ant jos lp?
Man vaidenasi, kad mieganias tamsiame emame kambary
je mergaites gaubia tirtas sapn debesis. Nenordama jo isklai
dyti, iblakyti mergaii sapn ir per anksti paadinti, vaiktau
virpania irdimi tyliai, ant pirt galiuk.
T vakar prijusi prie Demils lovos, supratau, kad varge
l k tik umigo.
Ant blakstien dar nebuvo nudivusios aaros.
Labai tyliai pasilenkiau prie jos ir sunibdjau:
- Laimingoji mergaite, kas ino, kaip tu apsidiaugsi, ryt
savo prijuosts kienje radusi mylimojo laik? Tu spliosi, ko
kia peri j tau atne, nes vakar buvo prarastas amiams. Tai ne
peri, Demile, tai tik viena varg bedal, deginanti nekeniamo
mogaus laikus kartu su savo nelaimingos irdies dalele...
B..., gegus 20
Vakar baigsi pamokos. Po trij dien prasids egzaminai. B...
miesto mergaii mokyklos umiestyje prie ups, iki kurios ko
kia valanda kelio, sureng geguin.
Man tokie triukmingi sujimai nepatinka. Todl nuspren
diau niekur neiti ir praleisti dien savo sodelyje. Bet Munis,
pamaiusi mergin brelius, kurios dainuodamos trauk gatv
mis, m verklenti. Kol j raminau, kakas pasibeld vartus.
Tai buvo mano bendradarb Vasfij ir kelios vyresniosios klass
mokins. Pasirodo, jas siunts direktorius ir lieps tbt mane
iaukate
251
atsivesti geguin. Po paraliais, - auks jis, - tyia dl jos lie

piau daryti riuk, chalvos ivirti. Skandalas! Ne, taip negalima,
brangieji, negalima!
O mano mokins pareik, kad jos irgi ieisianios i venti
ns geguins, jei nebus ilkverpio.
ilkverpis - naujoji mano pravard. alykuu dingo. Kakas
sugalvojo ilkverpis. Blogiausia, kad vyresnij klasi moki
ns ir paios drsdavo itaip mane kreiptis. Tas eid ir mano
garb, ir mokytojos orum. Jeigu ta pravard likt tik tarp mo
kyklos sien, nesijaudiniau. Bet kur tau! Vakar jau pro ka
koki arbatin. Vienas nepraustaburnis plaiomis kelnmis ir
vienmarkinis, sako, labai turtingas ilko pirklys, suriko per vis
arbatin: Turiu atuonis ilkmedi sodus. Visus paaukoiau
tokiam ilkverpiui!.. I gdos norjau kiaurai em prasmegti.
Norjau prisiekti, kad daugiau nesirodysiu toje gatvje. Bet jei
dabar neiiau, sakyt, kad maivausi, ir pradt nairuoti. Todl
teko apsigobti arafu ir eiti su jomis.
*
Jaunesnij klasi mokins buvo aprengtos baltai. Todl ups

pakrant ydjo kaip ramuni pieva. Kiek daug tame krate
mergaii mokykl! Tarp ali sod vinguriuojaniais takeliais
nepabaigiamu srautu dainuodamos jo ir jo mokins.
Vyrai mokytojai susibr mikelyje kitame ups krante. Tarp
ms buvo tik ponas Redepas su savo nepamainomu mlynu
apsiaustu ir miliniku skiu rankoje. Jis stypiojo po pievel
ir garsiai komandavo virjams, kurie truput atokiau i akmen
krov idin. Mokytojos ir vyresnij klasi mergaits, norda
mos nusimesti arafus ir padkti vienplauks, vargais negalais
kalbjo direktori eiti pas vyrus kit ups pus.
Neinau kodl, bet a iandien visai nenorjau linksmintis.
Nerpestingas t mergaii linksmumas, j diugesys man su
adino vien lides ir ilges.
252
Netoliese pradinuks dainavo, grojo muzika, tolliau kitos

okinjo, kavo, mt sviedin, aid plikus, dar kitos, susispietusios netvarking brel, plojo savo draugei, deklamuo
janiai eilraius, o gal sakaniai koki kalb. Munis toje su
maityje kakur prapuol. Kur tau ji iturs alia mans!
iek tiek toliau, ant daubos krato, augo keli katonai. Jauno
sios mokytojos drauge su vyresnij klasi moksleivmis tarp
j sitais spuokles. Pro ali lapij mkiojo j margaspalvs
suknels, i vis pusi sklido spygavimai ir kvatojimas.
Niekieno nepastebta pasprukau nuo tos erzelyns ir nusi
leidusi kaln grities iraust daub atsisdau po didiule uola.
Tarp akmen augo glenos geltonos glyts. Skyniau jas ir m
iau palei mano kojas tekant vanden, o mintys buvo kakur
labai labai toli.
Staiga man u nugaros kakas plonu balseliu kteljo: Ra
dau!.. ilkverpis ia!
Pasirodo, mans iekojo pasisupti. Mergaits beveik jga nu
temp mane iki spyni. Nenoriu, pavargau, nemoku suptis, gyniausi. Bet nei draugs, nei mokins nesiklaus mano atsikal
binjim. Miuriuvet - ta pati mokytoja juodomis akimis, kuri
gyn mane centrinje mokykloje, - trks ply norjo su manimi
pasisupti. Ulipome ant vien spyni. Bet, deja, mano rankos
virpjo, keliai, tarytum neatlaikydami kno svorio, linko. Varg
el Miuriuvet, pati viena pamginusi linguoti spuokles, gal
gale nusileido:
- Deja, Vabaliuk... Tu i tikrj bijai spuokli. Visai ijai i
veido, dar nukrisi...
Direktorius per pietus buvo kartu su mumis.
Jam irgi krito akis mano bloga nuotaika. Ei, kodl nesi
juoki? Tai usispyrs vaikas... Kai sakau nesijuok, tu kvatojies,
o dabar tokia paniurusi! Vargas nepaliko mans ramybje ir
po piet. I mokyklos liep specialiai atgabenti virdul. Pats savo
rankomis norjo uplikyti man arbatos. Viena mokytoja i tolo
man pamojo ranka.
iaukut
253
- Mes buvome nusiuntusios tarnait atneti eichui Jusufui

tambr*. Nortume priprayti, kad kur nors nuoalyje jis pa
skambint.
Tokios progos tikrai negaljai praleisti. eicho Jusufo mu
zika juo toliau, juo labiau mane avjo. Vargas kompozitorius
ilgai sirgo ir nesirod mokykloje.
Prie kelias dienas suinojome, kad jam pagerjo. Jis pats pa
noro dalyvauti ios dienos ventje.
Kakokia gudrybe mokytojoms pavyko eich Jusuf nuvi
lioti nuo vyr. Ms susidar gal deimt, ir mes, stengdamiesi
neatkreipti save niekieno dmesio, patraukme siauru takeliu
palei up. eichas Jusufas iandien buvo ypa gerai nusiteiks.
Jis net juoksi i t, kurie nuogstavo, ar jis nepavargs eidamas
tok ilg keli: Nepavargsiu, net jeigu tas siauras takelis nieka
dos nesibaigt. iandien jauiuosi ypa stiprus! - sak jis.
Kakas i draugi vogiomis pasilenk prie mans ir sunib
djo aus, kad vyrai pasislp gr rak** ir kad eichas Jusufas
irgi ilenk por taureli. Gal dl to jis ir buvo toks linksmas.
Po koki penkiolikos minui mes prijome apgriuvus van
dens maln. ioje vietoje, vadinamoje Kriokliai, up buvo su
siaurjusi, o jos uolti krantai tokie stats, kad sauls spinduliai
niekada nepasiekdavo vagos, ir rodsi, kad vanduo teka auros
viesoje.
I ia ms tikrai niekas negaljo igirsti. eich Jusuf pa
sodinome vieno kuplaus lazdyno papdje ir davme rankas
tambr. A sitaisiau truput atokiau, usiroptusi ant aukto
akmens, aplink kur putodamas skuriavo vanduo. Bet biiuls
nepaliko mans ramybje ir ia.
- Ne, ne, taip negerai... Eik pas mus! - auk jos ir pasodino
mane prieais kompozitori.
* ei styg muzikos instrumentas.
* Anyiaus skonio vynuogi degtin.
254
Suskambo tambras. Tos muzikos kaip gyva nepamiriu!

Mokytojos isities ant alios pievels. Net ir j, kietasprandi,
lpos virpjo, akyse vilgjo aaros.
nipteljau Vasfijei, prigludusiai savo katoniniais plaukais
prie mano peties:
- A eicho Jusufo pirm kart klausiausi mokykloje. Buvo
nuostabu, bet ne taip, kaip dabar.
Svajingas Vasfijs akis nuviet mslinga ypsena.
- Taip, nes Jusufas niekada gyvenime nebuvo toks laimingas,
kaip iandien, ir kartu toks nelaimingas... - atsak ji.
- Kodl? - paklausiau.
Ji dmiai pavelg man akis, paskui vl prisiglaud prie
mano peties.
- Tylk, leisk paklausyti.
eichas iandien skambino ir dainavo tik senovines dainas.
N vienos i j nebuvau iki iol girdjusi. Ir kai tik jis baigdavo
vien dain, mano irdis apmirdavo - nejaugi daugiau nebedai
nuos. Bet primerktomis akimis, palengva vis labiau blaniais
ir smulki prakaito laeli nustais skruostais jis dainavo vien
dain po kitos.
Negaljau atitraukti vilgsnio nuo t pusiau umerkt aki.
Ir staiga pamaiau, kaip jo dubusiais skruostais nusirito kelios
aaros. Man suspaud ird. Juk nuodm itaip kankinti varg
ligon. Neitvriau ir nelaukusi, kol jis baigs dain, kteljau:
- Gal pailstumt truput? Atrodote toks nusilps... Kas
jums?
Jis nieko neatsak. Pavelgs mane savo tyromis kaip vai
ko aar pritvinkusiomis akimis jis vl nuleido galv ir pradjo
nauj dain:
Mano meile skaisioji, neversk mans lpas praverti,
O, iaurioji, neverski mans tu kalbti!
iaukut
255
Kai Jusufas baig dainuoti, jo galva nusviro ant tambro.

Ms draugija pasijuto nesmagiai.
- Tai mes kaltos, nereikjo taip ilgai mogaus kamuoti, - pa
sakiau a ir okindama per akmenis, nusileidau prie ups sula
pinti nosinaits.
Tai buvo lengvas nuoalpis. O gal tik svaigulys. Kai prijau
prie jo su lapia nosinaite, jis jau buvo atmerks akis.
- Js mus taip igsdinote, pone, - tariau a.
Jis nusiypsojo savo bespalvmis lpomis.
- Nieko baisaus, kartais man taip atsitinka, - pasak jis.
Pastebjau, kad mano biiuls elgiasi kakaip keistai. Jos svai
d mane reikmingus vilgsnius ir tyliai tarp savs kudjosi.
Atgal grome tuo paiu keliu. Mudvi su Vasfije jome pas
kutins.
- Tam eichui Jusufui kakas yra, - tariau. - Tarsi kas i vi
daus j graut.
Mano draug perliejo mane tokiu pat reikmingu, kaip ir
pirma, vilgsniu.
- Ar tu nuoirdiai kalbi, Feride? Nepyk, bet a negaliu patik
ti. Nejaugi tu nieko nenumanai? - ir ji tariai panairavo mane.
- Kodl turiau apsimesti, jei inoiau?
Ji vl nepatikjo.
- Kaip tu gali neinoti, jei visas B... miestas ia?
Ta naujiena mane pralinksmino, ir a gteljau peiais.
- Tu juk inai, kad a gyvenu B... viena, atskirai. Ir man kiti
visai nerpi.
Vasfij sikibo man rank.
- eichas Jusufas simyljs tave, Feride, - pasak ji.
Nejuia usidengiau rankomis veid. Pakrantje dar vis ts
si vaik linksmybs. Niekam nieko nebesakiau, tyliai atsiskyriau
nuo draugijos ir pasukusi siauru takeliu tarp dviej sod vienui
viena parjau namo.
256
B..., liepos 25
Vasaros mnesiai siaubingai prailgo. Nepakeliami kariai. Vis

kas pagelto, aplink nebebuvo n vieno alio lapelio. Prieais
dunksanios visada sodriai alios kalvos tapo bespalvs, ibluko.
Ilgai degintos sauls spinduli, jos dabar atrod kaip didiuls
bedvass pelen krvos. Lidna, troku, nors gal gauk. Miestas
visikai tuias. Mokins isiskirst, mokytojai taip pat kas kur
isivainjo atostog. Nezih ir Vasfij retkariais atsiunia man
i Stambulo kok laikel. iais metais, es, Stambulas ypa gra
us. Jos nenustojanios avtis Stambulo vandenimis, salomis.
Jei tik pavyksi kur nors sitaisyti, jos ten pasiliksianios.
Atvirai sakant, a irgi nenoriu ia ilgiau pasilikti. Istorija su
eichu Jusufu mane smarkiai nulidino. Man gda rodytis mo
nse. Kai prasids mokslo metai, praysiuos koki kit viet.
Tegul toje vietoje bus sunku, tegul pavargsiu - tiek to, bet galsiu
bti vienui viena.
B..., rugpjio 5
Jau antr kart per savo mokytojavim matau, kaip iteka mano
mokins. Bet kart viskas kitaip negu tada, kai tekjo vargel
Zechra. i nakt, i valand Demil jau nebeguli apsiverkusi
savo lovoje. i nakt, i valand graios Demils galvuts pa
galv yra jos mylimo leitenanto krtin.
Abu ie jaunuoliai buvo tokie usispyr, taip kartai myljo
vienas kit, kad tvai buvo priversti nusileisti.
Demil, kaip ir Zechr, a pati ipuoiau. Jau senokai buvau
davusi sau adus nevaikioti jokias triukmingas sueigas. Bet
Demil pati atjo pas mane namus, rankas buiavo, maldavo.
Kain, ar ji nujaut, k a padariau an tamsi nakt? Neinau.
Bet kai tik jai pavyko palauti tvus, praneti t diugi ini ji
pirmiausia atbgo pas mane. Manau, kad ji vis dlto nujaut.
iaukate
257
Taigi Demil pati ipuoiau, pati prisegiau jai nuotakos yd.

ia yra paprotys jaun mergin plaukus pinti toki pat, kaip
nuotakos, auksin sruog, kuri, es, atneanti laim. Nors visaip
puriaus ir ilgai prieinaus, Demils motina vis vien seg man
plaukus tokios sruogos galiuk. Nieko negaljau padaryti.
Man labai rpjo pamatyti leitenant. A galjau patikti
Demils laime tik pamaiusi juos kartu. Taiau man nepasise
k. Buvau priversta ieiti namo labai anksti.
Kaip kitur, taip ir ia nuolat jauiau, kad moterys mane varsto
vilgsniais, girdjau, kaipjos slapia kudasi. Vis lpos be persto
jo kartojo t pat od - ilkverpis. Miesto pirmininko mona,
tokia deimantais ir auksais apsikarsiusi storul, rmusi mane
akis, garsiai pasak savo kaimynms, kad ir a igirsiau:
- Ta ilkverpis - tikra nelaim... Neveltui vargelis taip
kankinasi...
Ilgiau ia nebegaljau pasilikti. Atsipraiau Demils moti
nos, pasakiau, kad sergu ir turiu ieiti. Nuotaka stovjo apsupta
keli kit mokytoj. Senoji moterik parod man jas.
- Mokytojos duoda Demilei patarim, gal ir tu, dukra, pa
sakytum jai kelis odius?
T nekalt praym primiau su ypsena. Pasivedjau savo
mokin kamput ir pasakiau:
- Demile, tavo mama pageidavo, kad a, tavo mokytoja, k
nors tau patariau. Taiau tu pati sau davei graiausi patarim.
A tau, vaikeli, galiu pasakyti tik viena. Jeigu dabar, prie atei
nant tavo jaunikiui, kas nors pranet, kad gatvje tavs laukia
kakokia nepastama moteris, kuri nort su tavim pasikalbti
akis ak, neklausyk, prieingai, bk nuo jos kuo toliau, slpk
grai savo galvut ant savo jaunikio krtins...
Kas ino, kaip labai mano odiai nustebino Demil? Ir ji tei
si. Nes ir a pati iandien stebiuosi jais. Klausiu savs, k jie galt
reikti, tarsi juos bt itars kakoks kitas svetimas mogus.
258
B..., rugpjio 27
vakar mudvi su Munise savo maame sodelyje surengme

vaies. Pasikvietm vakariens Hadi Kalfos eimyn. Juoko d
lei nupirkome mieste kelis maus raudonus popierinius ibintus
ir pakabinome juos ant laibui migdolo medio akeli, si
buojani virum stalo.
Hadi Kalfa be galo jais susiavjo:
- Argi ia vais? ia tikra Liepos deimtosios* vent!
- Hadi Kalfa, - atsakiau, - iandien mano paios Liepos
deimtoji.
Taip, vakar a veniau savo isivadavimo metines. iandien
sukako lygiai metai, kaip alykuu itrko i narvelio. Vieneri
metai, trys imtai eiasdeimt penkios dienos. Kaip seniai!
Buvau labai linksma. Be paliovos juokavau ir tarkjau kaip
usukta. Kriau tiek pokt, kad ponia i Samatijos raitsi i
juoko. Putlus spuoguotas Haiganuos veidas pasidar tokios pat
spalvos kaip mano ibintai. Hadi Kalfa pliaukjo sau per ke
lius ir linksmai juoksi:
- Na, ir patauka tu, dukrele.
Sdjome sode iki vlyvo vakaro, paskui padovanojau po
vien ibint Haiganuai ir Miratui ir ilydjau sveius. Munis, pavargusi per dien, dar mums tebesdint prie stalo pradjo
snausti. Nuvediau j lov, o pati dar pasilikau sode.
Rami, vaigdta naktis. Gretimuose namuose ugeso vie
sos. To vaigdto dangaus fone kalnas dunksojo kaip baisi di
diul kupra.
Priglaudiau kakt ir rankas prie alt metalins tvoros pi
nui. Aplink nei garso, nei gyvos dvasios, tik apaioje, dau
bos dugne, vos girdimai iurleno net per kaitr neidistantis
upoknis, kuriame blankiai atsispindjo kelios vaigds.
* Osman konstitucins monarchijos paskelbimo diena.
iaukut
259
Popieriniuose ibintuose baig degti vaks. Jauiau, kaip

kartu su jomis mano irdyje blso diaugsmas, ir siela pamau
grimzdo juod, beviltik tams.
Po vien perkraiau atmintyje visas viesias ir tamsias praju
si met dienas. Kaip seniai, Viepatie, kaip seniai viskas buvo!
Mano knas sveikas ir atsparus aliui, kaniai, sunkumams.
Galbt a gyvensiu dar keturiasdeimt, penkiasdeimt met.
Galbt itisus penkiasdeimt met man teks vsti lidnas tos
lidnos savo pergals metines. Koks ilgas tas gyvenimas, Vie
patie, koks ilgas!
Galbt ir Muniss nebebus su manim.
Pamau prails mano plaukai.
Beliks vien viltis ir kanios. K gi! A ir su tuo sutinku, bet
kam, vardan ko man laukti?
Per tuos metus a kelis kartus nepajgiau susitvardyti, ver
kiau. Bet anose aarose nebuvo tiek kartlio, kiek iandien. Da
bar jos tryko i irdies gelmi. Tada verk tik mano akys, ian
dien pravirko mano siela.
B..., spalio
Jau dvi savaits vyksta pamokos. Mano biiuliai mokytojai be

veik visi sugro B... Kartu su jais ir Stambule tbt trokusi
pasilikti Vasfij. Vargel nerado ten n vienos laisvos vietos.
O Nezih aplank skms paukt. Vien penktadienio va
kar prie Aukso Rago abi draugs sutiko jaun karinink. Jis pa
lydjo jas nuo Bosforo iki Faticho.
Iki iol, kai ios mano draugs susitikdavo kok vyrik, tam
btinai labiau patikdavo Vasfij. Ir kart pirmenyb teko jai.
Neprisimenu, kuriame parke jiedu pasiskyr pasimatym. Bet
lyg tyia Vasfij t dien sulauk svei. Nenordama nuvilti ka
rininko, ji m maldauti draug:
260
- Nezihe, brangioji, nueik vietoj mans, pasakyk, kad ian

dien negaljau ateiti ir susitark dl kitos dienos.
Vakare grusi namo, Nezih pasak, kad jaunuolis neatjo.
Taiau pati elgsi gana keistai. Po keli dien viskas iaikjo.
Nezih, idavik, t vakar dievain kaip sugebjo pavergti vai
kino ird, ir po savaits jiedu susiiedavo.
Vasfijei buvo labai apmaudu: ji grausi, kad mylima draug
j apgavo, ir lidjo, kad liko viena. itie dalykai grau j kaip
kirminas.
- Ak, Feride, - sak ji man, - mudvi galtume bti puikios
draugs. Bet kaip jums paaikinti: js tokia auni, linksma, drau
gika, o gyvenimo skonio painti nenorite.
Kai lizde i kiauini isirita jaunikliai, ten prasideda links
mas gyvenimas. Taip pat ir mokykloje.
Prie kelias dienas prausi smarki audra su aibais ir griaus
tiniais nusine mano usitsus lides ir nepaaikinam nuovarg gyventi, dl kuri kalta karta ir rami vasara. Dabar jau
iuosi tokia linksma, tokia lengva...
B..., spalio 17
tai jau koks deimt dien pliaupia lietus, ir dar toks smarkus.
Nuydjo ir gls, kurios, kaip ir a, diaugsi pavasariu ir savo
pablykusius stiebelius siurb gyvast. Vargels, merkiamos lie
taus, dabar jos virpa, emai nusvarinusios galvas ir tartum mal
dauja: Liaukis, nustok, jau gana!
iandien vakare grusi i mokyklos turbt ir a atrodiau
taip pat apverktinai kaip jos. Mane kiaurai permerk. arafas
prilipo prie kno, adra - prie veido, ir gatvje sutikti mons i
mans juoksi.
Munis t vakar man pasirod kakaip nesveikai ibalusi.
Baimindamasi, kad ji nebt peralusi, prievarta anksiau pa
iaukut
261
guldiau j lov ir ukaiiau liepiedi. Nenuorama mergait

oiavosi ir purktavo dl mano tarim.
- Sese, kaip ir kur a galjau peralti? - nekjo ji. - Argi
pamirai, kad pernai iem vis nakt pralindjau iauduose ant
sniego?
T nakt nesumerkiau aki. Umigdiusi Munis, pasimiau
knyg ir isitiesiau ant gulto, klausydamasi, kaip antr savait
lietus be paliovos barbena palanges ir lietvamzdius. Kiek laiko
itaip prajo, neinau. Staiga pasigirdo smarkus beldimas var
telius. Kas ten galt bti tokiu metu?
Nedrsau atidaryti dur. Nujau svei kambar ir pair
jau pro dumb*. Slpdamasi nuo lietaus, po langu stovjo auk
ta moteris su ibintu rankoje. Jo viesa i po klijuots blausiai
atsispindjo balose.
- Kas ia? - paklausiau.
- Atidarykit, - papra ji virpaniu balsu, - man reikia pa
matyti poni Ferid.
Atidarydama duris visa virpjau. Nuo ano vakaro siaubingai
bijojau nepastam moter. Kai tik kokia moterik mans ie
ko, visada isigstu, kad igirsiu blog ini. Nelauktoji vienia,
matyt, norjo geriau irti mane ir pakl ibint. Spjau pa
stebti, kad ji pati ibalusi, o mlynos akys labai lidnos.
- Jei leisite, eisiu... - tar ji.
Jos veidas ir balsas mane padrsino. Net nepasiteiravusi, kas
ji ir ko atjo, pasakiau Praom ir atidariau svetains duris.
Moteris, matyt, bijojo pritrypti, baugiai apsidair, bet atsi
ssti neidrso.
- Na ir pliaupia! Taip pliaupia, kad tiesiog i koj veria, pasak ji vien iaip sau, kad netylt.
dmiai stebjau jos veid. Buvo matyti, kad j trikdo ne
mano ivaizda, o dar kakas, ir prie paaikindama savo atjimo
* Langas su ikiliomis grotelmis senos statybos turk namuose.
262
prieast, ji nori truput aprimti. Todl ir a nepuoliau klausinti,

ko ji atjo.
Pasirod, kad bgtauti man nebuvo pagrindo: moters vei
das buvo romus ir taurus.
Pagaliau a paklausiau:
- Kas js bsite, ponia?
Tarsi bijodama mans, moteris nuleido galv.
- Ponia Feride, mes pastamos. Teisyb, mes niekada nebu
vom susitikusios, bet a jus gerai pastu.
Moteris valandl patyljo, paskui sutelk jgas ir kalbjo
toliau:
- A esu vieno js bendradarbio sesuo. eicho Jusufo, mu
zikos mokytojo, sesuo.
Mano irdis suspurdjo. Bet reikjo tvardytis ir neparodyti,
kad susijaudinau.
- I tikrj? Labai malonu, kad susitikome. Tikiuosi, js
broliui geriau? - paklausiau.
inoma, tokiu metu atjusiai vieniai derjo sakyti visai ki
tokius odius. Bet k a galjau jai pasakyti?
Moteris irgi tyljo. Nedrsau pairti jai veid ir sdjau
nudelbusi akis. Pasigirdo tylus kkiojimas. Tarsi susitaikydama
su neivengiama nelaime, a dar emiau nuleidau galv. Moteris
mgino tvardytis, suspaud rankomis kakl.
- Brolis mirta, - tar ji. - vakar jam labai pablogjo. Jau
eios valandos be smons. Iki ryto neitvers.
Tyljau. Ir k galjau pasakyti?
- Panele, Jusufas jaunesnis u mane tik trejais metais, bet a
j laikau savo snumi. Kai mir ms motina, jis buvo dar visai
maas. A irgi buvau nedidel, bet man teko atstoti jam motin.
Vis savo gyvenim paskyriau tik jam. Kai likau nal, buvau
js met. Galjau vl itekti. Nenorjau. Bijojau, kad mano
maasis Jusufas nelikt vienas kaip pirtas. O tai dabar jis mane
palieka vien. Turbt galvojate, kodl jums visa tai pasakoju?
iaukuti
263
Nesmerkite mans... Nepykite ant mans, kad trukdau jus tok

vl met, neivarykite u tai, ko dabar js maldausiu...
mai ji susmuko ant grind ir atsiklaupusi mgino apkabinti
mano kelius. Pamaniau, kad jai pasidar bloga, stengiausi pakel
ti u pei. Bet ji verkdama glbesiavo ir buiavo .man kojas.
Atsargiai pamginau isivaduoti i jos rank. Stengiausi at
rodyti kiek manoma, jeigu tokiu metu tai ivis manoma, ra
mesn ir tariau:
- A suprantu js sielvart, ponia. Sakykite, jei galiau kuo
padti...
Nuo aar pabrinkusiose moters akyse siieb vilties ki
birktls. Vargel vl suspaud rankomis sau gerkl, stengsi
sulaikyti aaras.
- Jusufas serga jau deimt met, - pradjo ji. - Kad ir kaip
stengiausi, kad ir kaip rpinaus, prakeikta liga vis vien jo ne
paleido, grau i vidaus. Pagaliau tai atsitiko. Brolis pamat
jus. Jis nepaprastai jautrus. Ir nuo tos dienos jis tiesiog akyse
m diti...
A neitvriau to tylaus priekaito:
- Prisiekiu, ponia, a nieko bloga js broliui nepadariau...
Juk ir a tik sueista silpna btyb...
- Panele, mieloji, nepykite, tikriausiai ir js turite myli
mj. Prisiekiu, a neprikaiioju jums. Gal ir atrodau, bet nesu
kietaird. Esu tik jo sesuo. Daugel met gyvenau kartu su jo
muzika. Nepykstu ant js, nepriekaitauju dl to, kad susipa
inote. Matau tik, kad Jusufas tirpsta kaip vak. Bet suprantu,
kad jauiasi laimingas. Nedejuoja, nesiskundia, nesigrauia.
Kai jis praranda smon, tada jo umerkti vokai ima virpti,
pabalusios lpos ypsosi ir kartoja js vard. Iki vakar jis n
vienu odeliu nebuvo usimins apie savo sielvart. Bet vakar
pams mano rankas, ibuiavo po vien visus pirtus. Paro
dyk man j dar kart, sese! - m maldauti kaip vaikas. Dl
Jusufo a buvau pasiryusi bet kokiai aukai. Bet itas praymas
264
man pasirod nevykdomas. irdis plyo i skausmo. Tu tik pasveik. Greiiau pasveik. Duos Dievas, vl pasimatysite... - sa
kiau glostydama jam kakt, plaukus. Kad js btumt maiusi,
Feride, kaip sieid mano brolis: n odio netars, nevilties
kupinomis akimis nusigr sien ir usimerk! Ne, ito ne
manoma apsakyti jokiais odiais... O iandien vakare jis ne
teko smons. Pajutau, kad jis jau niekada nebeatmerks aki.
A atsiadjau dl jo savo gyvenimo, savo laims, ipildydavau
kiekvien jo nor. Ir tai regti, kaip sielvartingai jis umerk
akis, negaldamas pamatyti labiausiai troktamo mogaus...
Nemoku jums apsakyti jo kanios, Feride, negaliu. Jei ateitu
mte, bt toks kilnus ingsnis... Tarsi paskutinis laas vandens
sukepusioms mirtanio mogaus lpoms...
Daugiau ji nebesteng kalbti. sikniaub mano sijono
klostes ir m raudoti kaip vaikas.
*
Tos nakties vykius prisiminsiu kaip sapn.
Smarkaus lietaus merkiama, sekiau paskui blaus ibint
siauromis, tamsiomis gatvelmis. Nieko nejauiau, nieko negir
djau, slinkau beval kaip lapas, neamas kaln grities.
Mane nuved eliuose skendint aukt, erdv kambar.
Sienos buvo nukabintos tambrais, udais, smuikais, lentynose
palei sien sudti lumzdeliai. Kompozitorius guljo kambario
kampe plaioje geleinje lovoje, apsuptas muzikos instrument.
Ant pirt gal prijau ariau. Pagelts vakinis veidas jau
buvo paliestas priemirtins ramybs, aplink umerktas dubu
sias akis tamss ratilai. Tik pravirose lpose, pro kurias viet
baltutliai dantys, dar ruseno gyvybs kibirktl.
Varg moteris, prie pusvaland tokia lidna ir susisielojusi,
dabar, kai vykd paskutin mirtaniojo vali, atrod visikai
rami. O Viepatie, kokius stebuklus gali padaryti meil ir gai
iaukut
265
lestingumas! Tarsi motina, adinanti sn mokykl, ji udjo

rank ligoniui ant kaktos ir pasak:
- Jusufai, vaikeli, pairk, brangusis, Ferid atjo tavs ap
lankyti. Atsimerk, Jusufai...
Ligonis nieko negirdjo, nieko nejaut. Varg moteris be
veik neteko vilties, kad brolis, nepaisant jos pastang vykdyti
paskutin jo praym, atmerks akis. Ji ir vl pravirko ir springda
ma aaromis m maldauti:
- Jusufai, balandli, bent kartel atmerk akis, jei numirsi jos
nepamats, a baisiai kankinsiuos...
Mano irdis plyo i gailesio, kojos linko ir atrod, kad tuoj
suklupsiu. Atsirmiau kakok galvgalyje stovint daikt, kur
tamsoje palaikiau stalu. Bet kai supratau, kad tai vargonliai,
man per nugar perbgo virpulys. irdis man pakudjo, kad
tik stebuklas galt priversti t vargel atsimerkti, o tas stebu
klas - it vargonli garsai. Galbt ta mai man galv ovu
si mintis - nusikaltimas, o gal ir dar didesn nuodm. Bet lyg
bedugn, viliojanti kiekvien, kuris atsiduria ant jos krato, tie
vargonliai nesulaikomai mane trauk. Paspaudiau koja peda
l, pirtu palieiau klavi.
Vargonliai suvaitojo lyg sueista irdis. Visos keturios kam
bario kerts, ant sien elius metantys sazai atkartojo ilgesing
j aid.
Negaliu pasakyti, ar taip buvo i tikrj, ar tik mano aa
romis papldusioms akims pasivaideno. Bet man pasirod, kad
ligonis paskutin kart pravr savo mlynas akis.
Sesuo raudojo sikniaubusi pagalv.
Lyg atlikdama savo vent pareig, a pasilenkiau prie mir
taniojo veido ir palieiau lpomis jo vokus, kuriuose dar pul
savo gyvyb.
Argi savo pirmj buin man buvo lemta atiduoti ugesu
sioms mirtaniojo akims?
266
B..., lapkriio 2
iandien paskutinis mano vakaras B... namuose. Rytoj anksti

ryt ivaiuojam.
Po Jusufo mirties jokiu bdu nebegaliu ia pasilikti. Mieste
visi mane spokso, visi mane seka. Ar einu mokykl, ar grtu
i jos, vis kas nors eina i paskos arba kelis kartus perkerta keli,
kad tik vilgtelt man veid, tegu ir paslpt po dviguba a
dra. Kiti nepasivargina net balso nuleisti, aukia pavymui:
- irkit, juk ia ilkverpis. Vargas eichas Jusufas...
A vengiau draugi, o eidama klas jauiau, kaip kraujas
trenkia man veid.
Ilgiau taip trukti nebegaljo. Neturdama kitos ieities, nu
jau pas vietimo skyriaus vedj. Pasakiau, kad man netinka
ionyktis klimatas ir papraiau, kad perkelt mokytojauti kit
viet. Jis tikriausiai buvo girdjs miesto paskalas, nes nieko
daugiau neklaus. Tik pasak, kad man tinkam viet bus sun
ku rasti. Atsakiau, kad sutinku su maesne alga, ir mokykla gali
bti maesn. Praiau tik, kad bt kuo toliau nuo B...
Po dviej dien atjo atsakymas. Buvau skiriama centrin
mokykl ... mieste.
Varg alykuu! Lyg lapelis, blakomas rudens vj...
TREIOJI DALIS
G.., balandio 23
iandien Hydrelezas - pirmoji vasaros diena. A namie viena. Ir

ne tik namie, bet ir visame miestelyje. Namai itutj, parduotu
vs udarytos. Visi miestelio mons prisikrov pintines mais
to nuo pat ankstyvo ryto patrauk Gluosnynei} riuko valgyti.
Prie ms gatvs kampo visada sdi vienas paralyiuotas elgeta.
Bet iandien ir jis nepanoro atsisakyti linksmybi. sakmiai pa
liep vienam neikui usikelti j sau ant sprando ir sddamas
lyg veime prisijung prie miesteln virtins.
Labiausiai mane stebino unys. Uuod laimik, tie gudrs
sutvrimai stimpino paskui kiekvien brel moni, kurie apsi
siaut skraistmis nesi pintines ar ryullius.
Munis ileidau su ms kaimyno, pulko imamo Hafizo
Kurbano mona. I pradi ji spyriojosi, nenorjo eiti be mans,
bet a apsiriau galv skarele ir pasakiau: Nesveikuoju, jei page
rs, vliau ateisiu.
inoma, a j apgavau, nes i tikrj iandien jauiausi pui
kiai ir buvau labai linksma. O kodl njau? Man tiesiog nepatin
ka triukmingi susibrimai.
Likusi viena, skarel nusiriau. Niniuodama sau po nosi
mi kibau nam ruo. Mokykloje kasdien dirbant gana vyrik
darb, kartais tiesiog malonumas tvarkytis namuose...
Pabaigusi prastus ruoos darbus, miausi paukteli. Iva
liau narvelius, pakeiiau vanden, paskui ineiau sod, kad
iaukut
269
pabt saulje. Dabar turime j lygiai pustuzin. Kai kraust

ms ionai, Mazlum turjome palikti Hadi Kalfos snui. Munis labai sielvartavo, verk. Kad nelidt, nupirkau jai iuos
pauktelius. Paskui ir man paiai patiko jais rpintis. tai tik
ms kaimyn rudasis katinas neduoda vargams ramybs. Vos
tik ineu narvelius sod, jis, irk, jau ir tupi prieais. Atro
do, toks ramus, tylus, tupi sau iplts alias akis ir pamaldiai
iri ms pauktelius, murkia kraipydamas sus, tarsi kak
jiems pasakoja. Nordama pairti, k jis darys, itraukiau vie
n pauktel i narvelio ir prikiau jam prie pat snukuio. mai
rudas klastingojo padaro kailis pasiiau lyg nuo vjo, aliose
akyse sukibirkiavo ugnels, i minkt letenli ilindo na
gai - katinas pasireng pulti.
Vargas paukiukas trauk galv, visas susig ir suspur
djo mano delne... Laisvja ranka sugriebiau katin u sprando.
- irint tas klastingai saldias, alias tavo akutes atrodo,
kad tu tik ir tesvajoji apie dangaus angelus. O i tikrj tau rpi
tik viena - kaip sudraskyti t vargel, ar ne? Bet irk, a tau
tuoj atkerysiu, - pasakiau ir atgniauiau pirtus.
Pauktelis krpteljo ir tarsi netikdamas laisve sustingo.
Paskui plonai suirk ir nuskrido. Prisitraukiau katin sau prie
veido. Savo aliomis akimis jis nustebs ir su kartliu irjo,
kaip pauktis kyla vis auktyn, ir garsiai, diugiai nusijuokiau:
- Na, rudasis velnikti, nepavyko sudraskyti pauktelio?
Jauiausi labai pakiliai. Tarytum biau atkerijusi ne tik i
tam vienam katinui, bet ir visiems rudiems sutvrimams, skriaudiantiems maus pauktelius.
Mano linksmum sudrumst kit paukteli klegesys. Ar jie
i tikrj skundsi, ar man tik pasirod, kad tie vargeliai tartum
klausia: Kodl ir mums nesuteiki tokios laims? irdies balso
skatinama rytingai prijau prie kito narvelio.
I tikrj norjau visus paleisti laisv. Bet staiga prisiminiau
Munis. Priglaudusi skruost prie vieno narvelio virb, tariau:
270
- Galiu jus ilaisvinti, gerai, bet kaip pasiteisinsiu Munisei,

dar vienai rudai vargelei? Nieko nebus, mano mauliukai, kad
ir kaip troktume, nepavyks mums visiems laikams isivaduoti
nuo t bjauri ruki.
*
Dabar atjo mano paios eil. Kai tik nuvinta saul, visada isitrenku galv visai altu vandeniu. Diovintis plaukus saulje didiausias malonumas.
Ir iandien padariau t pat. Paskui sikoriau slyv, prie
kuri buvau sustaiusi narvelius, ir atstaiau savo lapi galv
lengvam pavasario vjeliui. Mano plaukai jau buvo ataug ir
siek beveik iki juosmens. B... man buvo gda pasakyti drau
gms, kodl mano plaukai trumpi. Jos man, kad trumpi plau
kai - nuodm, o veikiau - didelis trkumas. Vis, net Hadi
Kalfos, prainjau vaist plaukams stiprinti. Ir dabar, kai mano
plaukai ataugo, kiekvienas laik tai savo nuopelnu, o mano ilgas
ir velias garbanas - savo vaisto veiksmingumo rodymu.
Prieais slyvmed sustatytuose narveliuose paukteliai iul
bjo smeig saul vilganias kaip karoliukai akytes. A vilpa
vau erzindama juos ir spausi ant plonos akos lyg spuoklse.
Staiga mano vilgsnis netyia ukliuvo u kaimyn namo lan
gelio. K gi a pamaiau? Apskritaveidis kaimynas, pulko ima
mas Hafizas Kurbanas, spoksojo mane savo traikanotomis
apvaliomis, kaip meets spingsul blizganiomis akutmis! o
di trksta apsakyti, kaip pasijutau. Kad dar biau padoriau
apsirengusi. O dabar - kojos plikos, plats markiniai su gilia
ikirpte. Pirmas mano judesys buvo prisidengti. Kadangi dau
giau nieko po ranka nebuvo, mginau usidengti kakl ir krti
n savo tankiais plaukais. Paskui kuo skubiau nusiritau emn.
Ai Dievui, aka buvo neauktai. Mano ausis pasiek kaimyno
ksnis: O Dieve, ak, ak! Nukritau ir susitrenkiau a, o dejavo
kaimynas Hafizas Kurbanas!
iaukut
271
Mano kaimynas, kurio net vardo negaliu itarti nesijuokda

ma, buvo penkiasdeimties met pulko imamas. Sako, kad jis
gana turtingas. mona labai tvarkinga, gal koki trisdeimties,
grai, juodaak, liauna kaip vytel erkes. Mudvi graiai sutar
me. Tai su ja iandien ileidau Munis. Neturdama savo vaik,
ji prisirio prie mano neklauados ir pamilo kaip tikr dukter.
Bet ios dienos nuotykis sugadino man nuotaik. Labai susig
dau to pulko imamo, dar neinia, k jis pagalvos? Dabar ray
dama apie tai jauiu, kaip kaista mano veidai, kaip juos imua
raudonis. O Viepatie! Jau mokytoja, bet niekaip negaliu liautis
kvailiojusi. Ne veltui B... mokyklos direktorius ponas Redepas
man sakydavo: Teapsaugo Alachas, bet tu turbt ir numirusi,
jau karste guldama, sugebsi prajuokinti imam, kai is skaitys
laidotuvi mald...
iandien po piet ketinau surayti krepyje slepiam savo
dienorat visa, kas ia vyko per pusmet. Nujau prie lango,
pro kur buvo gerai matyti ssiauris ir kariniai kranto tvirtini
mai. nam isinuomojau btent todl, kad man patiko vaizdas
pro lang. Daugiau nieko nuostabaus ia nebuvo...
Nordama kuo greiiau pasprukti i B..., sutikau persikelti
pirm pasilyt viet, nesvarbu, net jei ir alga bus maesn, net
jei ta vieta man patiks ar nepatiks.
Mano laimei, ji pasitaik visai neprasta. Ramus, jaukus kari
nis miestelis. Jeigu bet kurio gyventojo, vietinio ar atvyklio, paklaustumte, k veikia jo tvas, brolis, vyras ar snus, kiekvienas
atsakyt, kad jis arba karininkas, arba kareivis... Net mokytojai,
ir tie yra arba pulko imamai, arba pulko muftijai. odiu, visi
susij su kariuomene. Kaimynas Hafizas Kurbanas irgi kartais
dvi karin uniform, nors ir nenusiima turbano. Ir dar kard
pasikabina prie ono.
... miestelio moterys man labai patinka. Jos itikimos,
darbios, patenkintos gyvenimu, paprastos ir kuklios. Mgsta
linksmintis tiek pat, kiek ir dirbti. Kas savait ia keliamos ves
272
tuvs, ir kartu su vairiausiomis linksmybmis, prievestuviniais

vakarais jos trunka maiausiai savait. Vadinasi, moterims pramog yra kone kasdien.
I pradi stebjausi, i kur jos turi tiek pinig. Bet ilgainiui
paslaptis iaikjo.
Pavyzdiui, savo puoni vestuvin suknel moteris vilki
penkiolika, gal net dvideimt met per bet kokias vestuves, o
paskui be dmels ir tvarking atiduoda savo dukteriai. J pasi
linksminimai paprasti. Viena armn groja armonika, jos umo
kestis - audinio atraia kasdienei suknelei. O jeigu ji dar gauna
truput pinig, bna itin patenkinta.
Taigi. Pasilinksminimai labai paprasti. Bet kaip nuostabu,
kad joms to visikai utenka. Ak, jei ir a biau gimusi tarp j,
jei ir a raudonai dayiausi nagus ir delnus chna... Viskas, ko
gero, bt susiklost kitaip...
Kaimynai mane i karto pamilo. Tik jie truput sieidia,
kad retai su jais susitinku ir vengiu j pobvi. Kad nelaikyt
mans pasiptle, mginu siteikti kaip galiu, neykiu paslau
g nei jiems, nei j dukterims mokykloje ir stengiuosi bti kuo
mandagesn.
Mgstamiausia mano vieta ia - Gluosnynlis ant ups
kranto. Kai ten susirenka daug moni, a nedrstu rodytis. Bet
paprastais vakarais, kai grtu i mokyklos, mudvi su Munise
nueiname ten pasivaikioti. Nors vadinasi Gluosnynlis, bet
i tikrj ten auga ne vien gluosniai, yra ir platan. Kas ino,
kiek imt met jie ten keroja? Apatins platan akos nuge
ntos, paliktos tik virutins, tos, ant kuri daigiausia lap. Jei
nueini ten vakarui dar tik vos mus temti, tau gali atrodyti, kad
atsidrei po miliniku senu aptrupjusiu kupolu. strii besi
leidianios sauls spinduliai taip apvieia tuos auktus nuo
gai nugentus kamienus, kad jie ima atrodyti kaip ilgos aukt
kolon eils. Kitoje ups pusje plyti iogriais aptverti sodai,
tarp kuri vingiuoja ksmingi siauri takeliai. irdama juos
iaukut
273
i tolo, nejuiomis imu galvoti, kad i to pasaulio, kur pasta

me, jie gali nuvesti kit, kuriame isipildys slapiausios ms
svajons.
*
Miestelio turtingieji gyvena ant Ligoni kalvos. Nekoks pava
dinimas, bet ia gyvenantys mons - patys laimingiausi, patys
linksmiausi. Kai atvykome, man pasil ten isinuomoti puik
namuk. Nesiryau. Mat dabar nesu tokia turtinga kaip B... Tu
rime gyventi kukliau, ir namo reikjo paprastesnio. Taiau ir
itas ms namelis neblogoje vietoje. Paioje judriausioje mies
telio dalyje - ia pat aikt, krautuvs, kavins. Pavyzdiui, ryt
Gluosnynei} visi trauk pro ms langus. O dabar, nors dar
ankstoka, jau ima grti. K tik prajo grup karinink. Jie su
stojo pasinekti su prieais atskubaniu leitenantu.
- Kodl taip anksti grtate? - paklaus jis. - O a tik dabar
ten einu. K tik baigiau budjim.
Pagyvens storas atlapotu varku kapitonas, kur danai su
tinku gatvje, atsak:
- Veriau grk, nesivargink. iandien ten nedomu. Iieko
jome vis Gluosnynei}, bet Giulbeeker* neradome.
io miestelio karikiai, regis, labai mgsta t roi uogien.
Ir vaikai, ir suaug be perstojo neka apie giulbeeker. Isiai
kinau, kad giulbeeker - tai toks saldumynas. Taiau iekoti to
saldumyno Hydrelezo vents dien ir taip krimstis jo neradus?!
Tikri vaikai!
Taip, apie giulbeeker nuolat kalba ir berniukai, ir suaug vy
rai. Pati savo ausimis ne kart girdjau.
Pavyzdiui, vien vakar grtu i mokyklos. Prie mane eina
keli skurdiai apsireng vaikinai. Vien j m kakuo vaiinti.
O jis ginasi:
* Saldi roi uogien.
274
- Prisiekiu Alachu, k tik valgiau. Nebegaliu n ksnelio...

- Ar taip jau nieko ir nenori? O jei pasilytume giulbeeker,
ar irgi atsisakytum? - juokaudamas paklaus vienas, tapnoda
mas draug per pet.
Vaikinas mai pasidar sukalbamesnis ir nebe taip atagariai
atsak:
- Deja, ji ne man...
Kart maiau, kaip kavinje susd vyrai smagiai trauk per
dant io rajono vandens neiotoj, linksm ir malon vaikin:
- Ei, Suleimanai, sakyk, kada tavo vestuves oksime?
- Kada tik norite, a pasirengs.
- O kaip tu, Suleimanai, ketini i skurdo ibristi?
- Daysiu saus duon giulbeeker ir valgysiu. Nejaugi pra
ysiu Alacho pagalbos?
Toki juok igirstu kone kasdien. Bet keisiausiai pasielg
ms kaimynas Hafizas Turbanas. Prie tris dienas jis susistabd
tarpuvartje Munis ir per prievart pabuiavo j skruost.
- Ak, kaip saldiai kvepia giulbeeker!
Gatvje pasirod i Gluosnynlio grtantys ikylautojai.
Girdiu skamb juok. Muniss balsas. Munis pareina. Nema
iau tos nenuoramos vos keturias valandas, o jos prailgo tartum
keturi mnesiai.
*
Balandio 23 (po dviej valand)
Pagaliau suinojau, kas i tikrj yra ta giulbeeker, saldioji ro

i uogien. Gluosnynlyje sutikusi kelias ms mokyklos mo
kytojas, Munis pasak, kad a sergu. Tos susirpino ir grda
mos nusprend trumpam pas mus usukti.
Teko kelias minutes prie dur jas kalbinti, kad ueit vid.
Juokais vienos i j paklausiau: Na, o js, ar radot roi uogie
ns? Karininkai praeidami skundsi, kad jiems nepavyko.
iaukut
275
Draug juokdamasi atsak:

- Juk puikiai inote, kad ir mums neteko...
- Kodl?
- Todl, kad neatjote!
Nustebusi ir sutrikusi irjau jai veid, stengdamasi nusi
ypsoti.
- Kuo ia dta a? - paklausiau.
Visos mokytojos pradjo kvatotis. Viena dmiai pavelg
mane ir truput dvejodama paklaus:
- Tu i tikrj neinai?
- Prisiekiu Alachu, nieko neinau.
- Vargele Feride, kokia tu naivi! ... vyrai tave taip pramin
dl puikios tavo veido spalvos.
I nuostabos a net miau mikioti.
- Kaipgi mane? Vadinasi, tie vaikinai gatvje, kurie sak,
kad usiteps ant duonos roi uogiens, turjo galvoje mane?..
O Viepatie!..
I gdos usidengiau veid rankomis. Vadinasi, apie mane
kalba visas miestelis, kaip baisu, kokia gda!..
Jaunoji mokytoja jga atpl mano rankas nuo veido ir pu
siau juokais, pusiau rimtai tar:
- Argi galima dl to dejuoti? Tu tiesiog masini visus ms
miestelio vyrus, tokia laim ne kiekvienai moteriai skirta.
Kokie bjaurs padarai tie vyrai! Jie ir ia neduoda man ra
mybs. Viepatie, kaipgi man dabar elgtis tarp moni, kaip i
rti kaimynams akis?
..., gegus
Sdjau viruje ir taisiau mokini ssiuvinius. vartus kakas

pabeld. Munis i apaios paauk:
- Sese, svei atjo!
276
Per kiem akmenuotu takeliu jo moteris juodu arafu. Vei

das buvo udengtas, ir a atsargiai pasiteiravau:
- Kas js, ponia?
Staiga pasigirdo plonas kikenimas, ir ponia lyg kat puo
l man ant kaklo. Negi Munis?! Idykl apkabino mane per
juosmen ir pradjo sukti kiemo viduryje, smulkiais buinu
kais apibr man kakl ir skruostus. Su arafu ji atrod visai
kaip suaugusi mergina. Per tuos dvejus metus Munis itso,
giu beveik pasivijo mane, kasdien darsi vis graesn, sklei
dsi kaip pumpuras, virto grakia, liekna, koketika panele.
Bet mogus niekada nepamatai pakitim, kurie vyksta tau po
akimis.
Tikriausiai man reikjo apsidiaugti pamaius j itaip apsi
rengusi. Bet a nulidau. Munis tai isyk pastebjo.
- Kas atsitiko, sese? Juk a tik pajuokavau. Gal eidiau
tave?
irjau vargelei veid, kuris bemat gavo kalt iraik.
- Munis, - tariau, - man nepavyks vis laik ilaikyti tave
prie savs. Matau, tu jau dabar netveri. Jau dabar tu visa virpi,
kai per vestuves sipini plaukus auksin gij. Suprantu, mayte,
tu trokti kuo greiiau tapti nuotaka ir palikti mane vien.
Vienatvs nuojauta ir kartlis pritvind mano akis aar.
Mintyse ir vilgsniu maldavau Munis pasakyti bent vien pa
guodos odel. Bet ta atlapaird mergait tik papt lpas.
- K padarysi, sese, toks paprotys... - pasak ji.
- Vadinasi, tu paliksi mane, kad taptum kokio nors svetimo
vyro mona?
Munis neatsak, tik nusiypsojo. Bet kokia tai buvo ypse
na! iauri mergiot! Ji jau dabar myljo j labiau negu mane.
Nusprendiau truput suvelninti ankstesnius savo odius:
- Jeigu tu svajoji tapti nuotaka, tai iki dvideimties met dar
yra daug laiko.
- Dvideimt met - ar ne per daug, sese?
iauskut
277
- Na, gerai, devyniolika, tegul atuoniolika. Tu neatsakai, tik

ypsaisi, paaipiai ypsaisi, lyg nortum pasakyti: A pati geriau
inau! Garbs odis, anksiau atuoniolikos neleisiu...
Idykl juoksi, tos derybos j pralinksmino. Jei nebt
gda, turbt biau pravirkusi. Visi rudaplaukiai neitikimi, visi
suteikia kitam tik skausmo...
..., gegus 10
Ms mokykloje mokosi vieno turtingo generolo dukt. Koki

dvylikos ar trylikos met, liesa, maa, igedusiais dantimis, pa
siptusi mergait.
Ji vardu Nadid. Kart juokais kreipiausi j itin pagarbiai Nadide chanym efendi, tai dabar j visi mokykloje pravardiuoja
Chanym efendi*. Ji gyvena graiausiame name ant Ligoni kal
vos. Kiekvien dien j mokykl j fajetonu atvea tvo generolo
adjutantas su riestais kaip avino ragai sais.
Man atrodo, kad i panel atvaiuoja mokykl ne tiek mo
kytis, kiek pasipuikuoti prie neturtingas klass drauges ir net
mokytojus. Drauges ji okdina kaip tarnaites. Mokytojai laiko
savo pareiga vykdyti imtus jos kapriz ir ugaid. Retkariais
jos motina kvieiasi mokytojus sveius, vaiina. Vargai mo
kytojai be paliovos liaupsina ten matyt prabang, ragautus pa
tiekalus, mantrius moter apdarus. Tos liaupss mane ir juoki
na, ir kelia pasilyktjim. Man susidar spdis, kad generolo
Abdiurahimo eima - neisilavin, pasipt ponai, kuriems di
diausias malonumas priblokti paprastus vargus mones savo
itaiga ir turtais.
Kelis kartus draugs mgino kartu nusitempti ir mane, bet a
supykau, paniekinamai trukteljau peiais.
* Ypa pagarbus kreipinys j suaugusi kilming moter.
278
Man nesunku suriti vaikams bat raitelius, nuvalyti susi

purvinusius j drabuius, taiau tai pasiptusiai panelei prie
lankumo nerodau. Bna, kad ibaru ir per pamok. Lyg tyia, ji
labiausiai limpa prie mans ir n per ingsn neatstoja.
iandien apie vidurdien prie mano nam vart sustojo ar
kli kinkinys. Ar tik ne generolo Abdiurahimo fajetonas? Kai
uriestasis serantas adjutantas atidar dureles, ilipo Nadid,
ir a pamaiau, kaip ji, apsupta viso kvartalo vaik, ididiai
lyg kokia princes eng mano kiem. Visa gatv sujudo, o
u lang groteli visuose gretimuose namuose m mkioti
moter galvos.
Nadid atve savo vyresniosios sesers ratel.
Jos atvykimo tiksl kaipmat perpratau. Savo prabanga ir tur
tais, kaip kitas mokytojas, jos pando apakinti ir mane. Pirm
akimirk norjau pasakyti kelis altus padkos odius, o paskui
isisti atgal ir panel, ir adjutant, ir arklius. Bet staiga pajutau
begalin nor pamokyti tuos kvailius ir pairti, kas i to ieis...
Stambule man buvo tek matyti daug svarbesni generol. Ir
su jais susiremdavau. Nuplti nuo veid apgaulingas kaukes, at
skleisti po didinga iore slypini tutyb ir menkyst - didesns
pramogos alykuu nebuvo. K a galiu padaryti, tokia gimiau.
A nesu labai bloga mergina, myliu paprastus, tiesius mones.
Bet tiems, kurie puiasi dl savo turt arba auktos kilms, esu
negailestinga.
Pirmus metus gyvenau labai ramiai ir tykiai, iandien galiu
sau leisti papoktauti.
Kitaip nei visada, iandien apsirengiau paprastai, bet labai
elegantikai. Garb Alachui, turjau tamsiai mlyn kostiuml.
Kadaise dd Azizas man buvo j parves i Paryiaus.
N kiek nesijaudinau, kad Nadidei apaioje teko gana ilgai
mans laukti. Dar B... i vieno europinio urnalo buvau isikirpusi galvut su labai man patikusia ukuosena. Kaip pavyzd pri
sismeigusi t paveiksll ant veidrodio rmo, pasitelkiau visus
iaukut
279
savo gabumus ir pirt miklum. Ijo labai mantri ir ekstrava

gantika ukuosena. Bet argi tai svarbu? iandien a kaip aktor
turiu priblokti visas io krato grauoles.
Panel turjo ilgai laukti apaioje ne vien dl to, kad a ilgai
puoiausi. Usimaniau gerai itirti jaunos, besiypsanios mer
ginos atvaizd veidrodyje, stoviniame skurdiame kambarlyje
emomis lubomis. irjau save tarsi svetim ir truput gdi
jausi. io mano ssiuvinio niekas niekada neskaitys. Tad kodl
jame neaprayti visko? Pati sau atrodiau grai, dmiau pasi
irjusi, nusprendiau, kad su ituo aptemptu drabuiu - net
labai grai. Akys - jos jau nebebuvo tos linksmos, nerpestingos
alykuu akys, kurias painojau Stambule ir kuri vaiskiame
vilgesyje kibirkiuodavo vaigdi kruopelyts. itose akyse
buvo susikaups juodas tamsos ir vieni nakt kartlis, kan
ios kupina svajon, ilgesingas mieguistumas. Kai nesiypso, tos
akys atrodo didels ir gilios kaip gyva kania. Bet kai tik pradeda
juoktis, viskas pasikeiia. Tada jos sumaja, viesa nustoja sruvusi jas, ant skruost pabyra mayiai deimaniukai.
Kokie gras, kokie velns veido bruoai! Gras iki
graudulio...
Netgi jo trkumai dabar man atrod avs. Tekirdage tetos
vyras man sakydavo: Feride, tavo antakiai panas tavo tau
kalus: prasideda labai graiai, labai velniai, bet paskui iklysta
i kelio. Dd buvo teisus, antakiai prasideda labai graiai, labai
velniai, bet paskui, tarsi iklyd i kelio, graiai nusklendia iki
pat smilkini.
Toliau - virutin lpa buvo truputl trumpesn ir atrod,
kad a nuolat ypsausi, o pro tarp buvo vos vos matyti dantys.
Tad ir nenuostabu, kad ita lpa vers mane ypsotis ir karste,
kaip sakydavo B... mokyklos direktorius.
Girdjau, kaip jaunoji panel tyia kaukdama vaikto po
kambar apaioje, bet negaljau atsiplti nuo kitos panels at
vaizdo veidrodyje.
280
Kaip mane nervino, erzino pravards: B... - ilkverpis, ... Giulbeeker... Bet dabar, matydama veidrodyje t jaun panel,
skaisi kaip aura, kaip rasos laeliai balandyje ant prasiskleidusios ros, t pravardi nebesidrovjau. Apsidairiau, ar nie
kas mans nemato, ir pasilenkiau prie veidrodio, nordama pa
buiuoti pati save, savo akis, skruostus, smakr. irdis spurdjo
kaip pauktis. Sudrkusios virpjo lpos.
Kaip gaila, kad ir veidrod irado vyrai. Kad ir kaip stengtsi,
niekas niekada ir niekaip negals pats pabuiuoti savo plauk,
aki. Tau pavyks paliesti tik savo lpas ir burn...
K a ia raau?.. Sesuo Aleksi mums sakydavo: Po kunigo
sutana slypi ganytojika dvasia. Gal ir po koketika ukuosena
slypi koketika prigimtis? Kokie tuti, kokie nepadors tauka
lai, visai nepritinkantys mokytojai...
*
Kai jau svetain, ten jau susirinkusios moterys tarsi negudusios artists stovjo kakokiomis keistomis pozomis, ir a ypte
ljau: Tuoj pamatysit, truput pakentkit!
Dvejus metus elgdamasi labai kukliai, iandien galjau leisti
sau truput paidykauti.
Uuot pabuiavusi, kaip ir kitos, ponios ir jaunj paneli
sijon krat, a tik paprastai ir laisvai nusilenkiau. Tai jas nu
stebino, ir jos susivalg. Tikriausiai guvernante dirbanti - taip
man pasirod - viena prasiok krikion i Stambulo Bejoglu
rajono prisidjo prie aki lornet paauksuotais rmeliais ir nu
velg mane nuo galvos iki koj.
Mano elgsena, natrals, laisvi judesiai, su abejingu pasiti
kjimu skambantys odiai svetainje sukl tok smy tarsi
bt prausi smarki audra. Salonas, prigrstas gausybs bran
gi daikt, skirt labiau pademonstruoti turtus, o ne skon ir
kilmingum, buvo panaus manufaktros parduotuv. Jo ei
iaukut
281
mininks, met metais ia sdinios kaip negyvos manekens,

jaut didiul malonum, matydamos, koki nuostab jis kelia
vargms nepatyrusioms ... miesto moterims.
Elgdamasi laisvai ir aismingai, a pamau tapau io salono
valdove ir tikrsias jo eimininkes priveriau pasijusti naivio
mis, sumiusiomis vieniomis. Vaidinau iurktok juoking
komedij, bet stengiausi ilikti natrali, kad niekas netart, jog
ia vaidinimas. A akivaizdiai rodiau atsainum viskam, k
jos man rod, sak ar dar. Norjau, kad jos kuo stipriau pa
just savo menkum ir neiprusim. Pavyzdiui, vyresnioji ge
nerolo dukt rodo man paveikslus, o a mandagiai, bet ir gana
tiesmukai ivadinu juos vulgariais, paskui, pastebjusi kampe
rmint miniatir, vienintel tikr meno krin visoje svetai
nje, klausiu, kodl tas graus daiktas nukitas taip toli. odiu,
n vienu niekuiu nesiavjau. Kritikavau visk i eils. O jau
per vakarien tiek jas prikankinau... Kas suskaiiuos, kiek j
negaljo praryti n ksnio prie to turtingo, pramatnaus stalo?
Kas ino, kiek prakaito iliejo vienios, nemokdamos naudo
tis peiliu ir akute, kiek vargeli buvo priverstos atsisakyti kai
kuri patiekal, nes neinojo nei kaip j pasiimti, nei kaip juos
valgyti? iandien a visoms joms atkerijau. Mano judesiai buvo
tokie harmoningi, tokie grakts, kad moterys sitempusios
akies krateliu su nuostaba vis vilgiojo mane. Kartais ir a
mesdavau jas vilgsn. Bet nuo t mano vilgsni jos springo,
akuts virpjo j rankose, joms divo gerkl. Ypa diaugiau
si parodiusi viet tai krikionei i Bejoglu, kuri prie varges
prasiokes didiavosi savo juokinga prancz kalba. Kadangi ji
guvernant, o a - mokytoja, tai, matyt, nutar, kad mes kolegs,
ir laik savo profesine pareiga surengti su manimi slaptas vary
tuves. Bet kaip a sugadinau tas jos umaias!.. Jai buvo sunku
uduoti man klausim turkikai, ir ji teisinosi: Negaliu jums ge
rai paaikinti turkikai... Tada a pasiliau kalbti pranczikai.
Na, ir pasilinksminau! odiu, maa, neymi, pradins moky
282
klos mokytoja dingo: vl atsirado iaurioji, palusioji, kandioji

alykuu, sugebdavusi pravirkdyti smojingiausias Dam de
Sion pensiono mokytojas.
Ginydamasi dl auktuomens etiketo ir nordama mane
speisti kamp, ji griebsi u paskutinio iaudo: O vis dlto
man buvo tek lankytis auktojoje visuomenje ir paiai visk
matyti. Pairjusi j su ididia panieka, tariau:
- Taip, bet vien lankytis per maa. mogus turi pats toje
aplinkoje gyventi.
Nuo ito mano, reikia pripainti, ne itin mandagaus ipuolio,
vargel m krsti drebulys. Pasiteisinusi, kad turi pamok su
vienu i maj generolo sn, ji skubiai pasialino.
Moterys sdjo kaip avinliai. Nusimetusios bjaurias pasip
timo ir ididumo kaukes, jos atskleid tikruosius savo veidus.
Teisyb pasakius, jos visai nebuvo blogi mons. Tuomet ir a
pamau grau paprastos, romios, suvokianios savo viet ir jos
menkum, pradini klasi mokytojos vaidmen.
Nam eiminink ir jaunosios panels nuoirdiai pra,
kad lankyiau jas daniau. Retkariais jus patrukdysiu, - pa
sakiau, - bet k pasakys mons? Jei matys, kad danai pas jus
lankausi, ims galvoti, kad man ko nors i js reikia.
eiminink btinai norjo suinoti, i kur a esu kilusi ir vi
saip mgino mane ikvosti.
- Esu i kilmingos, bet nuskurdusios eimos, - atsakiau.
- Dukrele, js tokia grai, tokia talentinga, tikrai galtumte
itekti u labai kilmingo jaunuolio...
- Galbt, garbingoji ponia, ir atsirast koks neblogas mo
gus, norintis mane vesti. Bet man labiau patinka paiai usidirb
ti pragyvenimui. Juk darbas - ne nuodm, - pasakiau.
- O k js pasakytumte, jei jus nort dukrinti viena labai
garbinga eima?
- Be abejons, padkoiau u man suteikt garb, bet nema
nau, kad tok pasilym priimiau.
iaukut
283
Tikruosius j tikslus supratau truput vliau. Pasirodo, jos

mane iandien buvo pasikvietusios ne tik tam, kad apakint
prabanga ir turtingumu!
Vyresnioji generolo dukt sigeid parodyti man sod. Sodas
buvo toks pat kaip ir svetain. Ir tai bevaiktinjant tarp imt
vairiausi gli, olyn, vazonli su eldinukais, turjusiais,
matyt, papuoti, o i tikrj tik sugadinusiais didel plot, tarp
keli emagi puaii, pasodint prie ger penkmet...
Bet nordama visk paaikinti, turiu grti prie vieno vykio
prie kelias savaites.
Prie mokyklos sodo alimais yra didelis vynuogynas. Kai vai
kai iard iogri tvor, abu sodai susijung vien. Prie kur
laik keli vargani darbininkai, apsimuturiav galvas raudonomis
skepetomis, sode m kauptukais purenti em. Per pertraukas
nueidavau pasiirti, kaip tie vargai mons lieja prakait. T
dien atkreipiau dmes vien darbinink. Jis buvo apsirengs
kaip ir visi kiti, bet jo veidas, laikysena nuo j skyrsi. Pavyzdiui,
tamsus jo veidas buvo kakaip ypatingai vaiskus, ir akys kitaip
blizgjo. Ir rankos gana moterikos - maos ir grakios. Kadangi
jis buvo jaunesnis negu kiti pusamiai darbininkai, nedrsau prie
jo prieiti. Bet jis pats prijo prie mans. Nuo kaitros, es, labai i
troks, gal maloniau nusisti kuri nors mokin vandens.
Man nepatinka mons, kurie net gaidio isigsta ir tuoj pat
lekia slptis. Todl nesidrovjau ir oriai, kaip dera mokytojai, ta
riau: Gerai, snau, palkk valandl, a pati tau atneiu.
Pati sau pagalvojau: Turbt jis i kilmingos, bet patekusios
bd eimos. Tas darbininkas buvo ir drovus, ir drsus vie
nu metu. Kalbdamas ji be galo atsargiai rinkosi odius. Kita
vertus, klausinjo toki dalyk, kurie, regis, neturjo jokio ryio
vienas su kitu.
Pasisak ess nevietinis, neseniai atvyks, todl nors suino
ti, ar pigus ia pragyvenimas, kokios ia iemos, ar geras obuoli
ir kriaui derlius?
284
Kol jis gr vanden, a juokais pagalvojau: Gal vargeliui ne

visi namie? i smulkmen pakanka, kad bt galima suprasti
mano nustebim, kai generolo sode tarp an keli vargan me
deli, kurie turjo bti puynlis, pamaiau t pat jaunuol.
Taip, generolo sode vl akis ak susidriau su tuo paiu
varguoliu darbininku. Bet dabar jis buvo apsirengs visikai ki
taip. Jo kardas, siekiantis iki pat eiuku apkirpt plauk, sagos,
ordinai, apykakl, veidas, dantys - viskas blizgte blizgjo kaip
tikro generalinio tabo karininko. Tarsi pozuodamas fotogra
fui, jis stovjo tarp dviej pu auktai ikls galv, lokai
spindiniom akim, pasitemps, prie on prispauds nuleistas
rankas, o po plonais siukais pro pusiau praviras lpas vyt
jo baltutliai dantys. I jo stovsenos ir aprangos atrod, kad
pirtintomis rankomis tuoj isitrauks kard ir sukomanduos:
Pasiruok!
Bet a kaipmat sumojau, kad komand Pasiruok! ia
duoda kiti.
Nerime, vyresnioji generolo dukt, apsimet nustebusi:
- Ak, Ichsanai, ia tu? Kaip tu ia atsiradai?
Bet varg mergina vaidino taip nevykusiai, kad klausimas
Kaip tu ia atsiradai? skambjo tarsi prisipainimas: Viepa
tie, juk aiku, kad mes meluojami
Taip, tose komikose operos dekoracijose buvo vaidinama
prasta komedija. Kam? it suprasiu vliau. O dabar reikjo ne
isiduoti, bti ramiai ir drsiai.
Atrodo, kad generolai labai mgsta netiktumus. Bet ir a
iandien buvau pakankamai usispyrusi. Tegul jie daro k nori, a
savo nustebimo neparodysiu. Tikriausiai jie tikjosi, kad susig
dusi pabgsiu, bet a nepraradau nei ramybs, nei savitvardos.
Nerime tar:
- Feride, js, kaip ir mes, esate i Stambulo. Manau, netar
site nieko blogo, jei supaindinsiu jus su savo pusbroliu ir pieno
broliu Ichsanu?
iaukut
285
- Prieingai, - atsakiau a visikai abejingai, - man bus labai

malonu. - Ir neleisdama jai tsti, pati prisistaiau: - Ferid Nizametin, viena i emesniojo rango vietimo armijos karininki...
Jaunajam karikiui tos jo puikiosios lokos savitvardos pa
kako neilgam. Bet ar jis ia kaltas? Ar buvo galima sivaizduoti,
kad mayt pradini klasi mokytoja, prie kelias dienas kalb
jusi su mogum paprastais darbininko drabuiais, iandien, ma
tydama j vytint kaip saul, isipusius kaip pasak karalaitis,
n nemano alpti?
Ijo viskas prieingai - nustebo jis. Pensione mums kalte
kal galv vairiausius pasisveikinimo bdus tarytum tai bt
pats svarbiausias dalykas, o jis, vargelis, pasisveikinimo cere
monijos gerai neiman. Tikriausiai i pradi ketins pasisvei
kinti karikai, dabar pusiaukelje sustojo, nuleido rank ir no
rjo paimti manj. Bet staiga pastebjo pirtin ir kartligikai
atitrauk savj, tarsi j kokia ugnis bt nutvilkiusi...
Nesivarydama paplepjau su juo kelias minutes. Kai ms
akys susitikdavo, jis droviai kreip savsias al, matyt, prisi
min, kaip persirengs vargingo darbininko drabuiais, pra
mans atneti jam atsigerti. Bet a nekreipiau dmesio ir apsi
meiau kalbanti su juo pirm kart.
Po valandls mudvi su Nerime grome vid. Paos dukt
nedrsiai pavelg mane ir paklaus:
- Js, Feride, tikriausiai painote Ichsan?
Vadinasi, ir ji inojo apie vyk mokyklos sode?
- Taip, - atvirai sakiau.
- Gal js jau kai k ir supratote. Bet a noriu jums pasakyti
teisyb. Ichsanas susilaino su draugais. Jaunyst, inote, visoki
kvailysi prikreiama...
A neitvriau:
- Bet kam visa tai?
Nerime paraudo ir stengdamasi paslpti sumiim nusijuok:
- inote, daug karinink mato jus grtani i mokyklos
ir tvirtina, kad js labai grai. ionykiams tokios kalbos gal
286
atrodo ugaulios, taiau mes su jumis juk esame i Stambulo,

ir jos mums tokios neatrodo, ar ne, mano grauole? Ichsanas ir
susilaino su draugais: A btinai rasiu bd, kaip pamatyti t
mokytoj... T dien jis nepasidrovjo apsirengti vieno darbi
ninko drabuiais ir laimjo laybas. Juokinga, ar ne?
A tyljau. Nerime puikiai suprato, kad jos pasakojimas buvo
man nemalonus.
Paskutinis nevykusios ios dienos komedijos veiksmas vl
vyko viruje, svetainje. inia, kad mudu su Ichsanu susipai
nome, ia buvo atskriejusi greiiau negu mes paios grome.
Tai liudijo vis veidai.
Nam eimininkei slapia davus enkl, visos ponios ijo i
svetains. Liko tik Nerime.
iek tiek palkjusi, eiminink praneko:
- Dukra mano, kaip jums patiko Ichsanas?
- Atrodo labai geras jaunuolis, ponia.
- Graaus veido ir gerai isilavins, - pridr ji. - Dabar j
paauktino ir skiria Beirut.
- Tai puiku! Jis tikrai graus, malonus jaunuolis. Ir matyti,
kad gerai isilavins, kaip js sakte.
Motina su dukra susivalg. Mano odiai jas ir nudiugino,
ir nustebino.
- Teatlygina tau Alachas, dukra mano. Tu palengvinai ms
uduot, - pasak eiminink. - A savo pienu maitinau Ichsan,
auginau j kaip savo vaik. Dukra mano, su jaunomis mergino
mis nelengva atvirai kalbtis, bet js, garb Alachui, esate supra
tinga. Alachui pritarus, noriu, kad taptumte Ichsano mona.
Js jam labai patikote. Matau, kad ir jis jums. Duos Dievas, bsi
te laimingi. Paimsime mnes atostog ir ikelsime ia vestuves,
gerai? O paskui kartu vaiuosite Beirut.
Jau anksiau pajutau, kad reikalai krypsta t pus. I tikr
j, juokinga. Bet man kakodl t akimirk dl t pirlyb sveti
mame krate pasidar lidna. Taiau a neisidaviau.
iaukut
287
- Gerbiamoji ponia, man didel garb. Dkoju i visos ir

dies ir jums, ir Ichsanui. Bet tai nemanoma, - pasakiau a.
eiminink baisiausiai nustebo.
- Kodl, dukra mano? Juk k tik sakte, kad jis jums patiko,
kad graus...
A nusiypsojau.
- Ponia, a ir dabar sakau, kad ponas Ichsanas - graus ir
gerbtinas jaunikaitis. Bet argi a biau galjusi taip atvirai gir
ti jo privalumus, jei biau bent pagalvojusi ar irdies kertelje
pasvajojusi apie ms jungtuves? Ar tai nebt buvs pernelyg
didelis laisvumas jaunai merginai?
Motina su dukra vl susivalg. Valandl stojo tyla. Paskui
Nerime stvr mane u rank.
- Feride, mieloji! Vis dlto tenebna is js atsakymas galu
tinis, nes Ichsanas labai nusimins.
- A dar kart sakau, kad ponas Ichsanas labai graus jau
nuolis, ir u jo teks bet kuri mergina, kurios tik jis panors.
- Taip, bet jis nori js. Mes privaljom jums pasakyti, kad
jis susilaino su draugais, mano grauole. Bet i tikrj it jau
deimt dien jis kankinasi ir vis kartoja: Numirsiu, bet jos ne
atsisakysiu, btinai turiu vesti!
Supratau, kad Nerime ketino t tem tsti ir toliau mane
kalbinti. Todl mandagiai, bet gana rytingai pasakiau, kad tai
nemanoma, ir papraiau leisti man atsisveikinti.
Nerime nusimin ir pavargusiu balsu papra motinos:
- Mieloji mamyte, tu pati pasakyk visk Ichsanui, man lie
uvis neapsivers. Juk jam ir galv negaljo ateiti, kad Ferid
atsisakys. Jis tikrai labai nusimins.
Ak, tie vyrai! Visi vienodi, visi tokie savim patenkinti. Jie vi
sai nenori pripainti, kad ir mes turime ird, kad ir mes trokta
me slapt svajoni isipildymo.
288
Kai generolo fajetonas parve mane namo, Munis buvo pas

kaimynus. Prie nusirengdama panorau dar kart save apir
ti. Kambaryje tvyrojo prieblanda. Veidrodyje ant sienos, pana
iame blyk mnesienos atvait, vos irjau savo atvaizd.
Kakokio paslaptingo viesos aismo dka mano trumpas tam
siai mlynas kostiumas virto baltu ilko apdaru. Ilgo sijono apa
ia itirpo kakur tamsoje.
A usidengiau veid delnais. Ir tuo metu kambar bgo
Munis.
- Sesule! - kteljo ji.
Itiesiau j rankas, tarsi maldaudama pagalbos. Munise! - buvau betarianti, bet i lp netyia isprdo visai kitas
vardas, mano nekeniamo prieo vardas.
..., gegus 6
i savait man buvo lemtinga. Nespjau atvsti po vakardienos

vyki, o iandien tapau kitos komedijos heroje. Bet palyginti su
vakarykte, iandienin tkstant kart juokingesn ir tkstant
kart atgrasesn.
Apraysiu visk i eils. Veiksmas vyksta apaioje, ms sve
tainje. Mane aplanko Hafizo Kurbano mona. Ant pei puo
nus arafas, kur iaip jau usimeta tik per vestuvi puot, ant
kaklo - keli auksini monet vriniai. Kakokia keista, o akys
tarsi uverktos. Pradedam kalbtis.
A:
- Tikriausiai esate pakviesta kur nors sveius?
Ji:
- Ne, sesute, atjau tik pas jus.
A:
iaukut
289
- Kaip js iandien isipusiusi! Ar tai dl mans?

Ji:
- Taip, sesute, dl js.
A netyia pajuokauju:
- Bene pirliauti atjote?
Jos naivios akys nuoirdiai nustemba.
- I kur js inote?
Dabar nustembu a.
- Kaip? Js i tikrj atjote pirliauti?
- Taip, sesute!
- Ir kam gi?
Ramiai, tarsi bt kalbama apie paprasiausi dalyk, ji
atsako:
- Savo vyrui.
Man labai patinka, kad ta naivi moteris taip ramiai juokauja,
imu kvatotis. Bet ji nesijuokia, atvirkiai - jos akyse tvenkiasi
aaros.
Ji:
- Brangioji sesute, mano vyras siirjo jus, nori vesti, o su
manim - skirtis. A verkiau, maldavau: Nieko baisaus, sakiau
jam, tu j vesk, bet ir mans neivaryk. Mes labai graiai sutar
sim. A jums virsiu valgyti, patarnausiu. Brangioji mano, pasi
gailk mans!
- Ar ponas Kurbanas sitikins, kad paliks jus, tikrai gals
mane paimti monas?
Ji nuoirdiai nustemba:
- inoma! Jis net gyrsi, kad yra pasirengs duoti penkias
deimt auksini.
A:
- Vargele mano kaimynle, nusiraminkite. Niekada itaip
neatsitiks.
Varg moterik pradeda melstis, ir udanga nusileidia.
290
.. gegus 15
iandien vakare po pamok ponia direktor pasikviet mane

savo kabinet ir rkanu veidu pradjo kalbti:
- Mieloji mano Feride, man patinka js rimtumas ir uo
lumas. Bet turite vien trkum - tebemanote esanti Stambu
le. Vargas dl groio, sakoma patarlje, o js grai, vienia ir,
nordama ilikti padori, turite labiau saugotis. Jau buvo atvej,
kada js elgts neatsargiai. Nesijaudinkite, dukra mano. A
nesakau, kad js prasikaltote, sakau tik, kad pasielgte neatsar
giai. Pavyzdiui, ms miestelis ne koks ukampis, moterys ia
mgsta puotis. Ir mokytojos taip pat. Bet tai, kas kitoms kaip
tik, jums per puonu. Js jaunyst, grois kiekvienam sutiktam
vyrui apsuka galv. Taip apsuka, kad mieste jau pradjo sklisti
kalbos. ia sddama a tartum neturiau nieko inoti, bet i
tikrj mane pasiekia visos naujienos. Karininkai kareivinse,
kavini savininkai, vidurins mokyklos vyresnij klasi moks
leiviai - nerasi n vieno vyro, kuris i tolo js neatpaint, apie
jus nekalbt.
Jei paklaustumte, kokia teise ir kodl pradjau su jumis it
nek, atsakyiau, kad tam yra dvi prieastys. Viena, dl to, kad
js nepatyrusi, bet puiki mergina. A geriau pastu mones, to
dl noriu bti jums kaip mama, kaip vyresnioji sesuo. Antra, dl
mokyklos intereso. Juk taip?
Neirdama mane, direktor droviai ts:
- Mokykla, kaip ir meet - venta vieta. Ms pagrindin
pareiga - saugoti j nuo meito, paskal ir kitokio purvo. Juk
taip? Deja, bjaurios apkalbos jau m sklisti ir mokykloje. Ar js
pastebjote, kad pavakary prie mokyklos vart padaugjo tv
ir broli, kurie ateina parsivesti savo dukter ir seser? Gal js
ir neatkreipte tai dmesio. Bet a inau. Jie ateina ne dl vai
k, o dl js. Kakuri dien, pindama vienos vargingos ms
mokins plaukus, js pynte jai kas kaspinl. Neinau, i kur
iaukut
291
jie suinojo, bet vienas plevsa leitenantas tiesiog gatvje bruko

mergaitei pinig ir atm i jos t kaspin. Dabar danai prisise
ga j prie apykakls ir linksmina draugus: Privalot mane vadinti
generol generolu, juk mane apdovanojo pati Giulbeeker!
- O vakar ms vartininkas Mechmetas man papasakojo dar
keistesn istorij. Vien vakar girt vyr draugija, grdama i
smukls, sustojo prie mokyklos vart. Vienas ir sako: A maiau,
kaip Giulbeeker paliet ranka an juod akmen sienoje. Dabar
i Alacho palaimint viet pabuiuosiu! Taigi matote, dukra
mano, kad tokie dalykai nemalons nei jums, nei mokyklai. Ne
gana to, js dar kart pasielgte neapdairiai. Generolo Abdiurahimo namuose js kalbjots su kapitonu Ichsanu. Jeigu js b
tumte primusi generolo monos pasilym, ia nebt nieko
blogo. Bet faktas, kad js, pasikalbjusi su jaunuoliu, atsisakte
tokios geros partijos, vl patrauk miestelio dmes ir vl pasklido
kalbos: Jeiguji atstm Ichsan, vadinasi, ji myli kit, bet k?
Klausiausi t odi lyg suakmenjusi. I pradi direktor
bijojo, kad oksiu prietarauti, ginytis, o dabar ji sunerimo, ko
dl tyliu. Pagaliau nedrsiai paklaus:
- K js pasakysite apie tai, Feride?
Valandl pagalvojusi ir atsidususi, tariau:
- Visa, k js, ponia direktore, pasakte, tiesa. A ir pati jau
pradedu nujausti. Man gaila palikti it gra miest, bet k
padarysi? Paraykite ministerij, nurodykite koki nors prie
ast, papraykite, kad mane perkelt kit viet. Js pasielgsite
mano atvilgiu labai kilniai ir humanikai, jei nurodysite kito
ki prieast... Praau js, k nors sugalvokite. Paraykite, kad
esu priegyna, apsileidusi, netvarkinga, nesusitvarkau su dar
bu - raykite, ponia direktore, k tik norite, a nepyksiu. Tik
neraykite, kad jums nereikia mokytojos, apie kuri miestelyje
sklinda paskalos.
Direktor valandl susimsiusi tyljo. Slpdama akis u
plstanias aaras, nusigriau lang ir smeigiau akis kalnus,
292
kurie blykiai mlyname vakarjanio dangaus fone buvo pana

s lengvai kylanio rko debesis.
Nuo t kaln alykuu vl padvelk svetim krat kvapas.
Svetim krat kvapas! Kokie beprasmiki ie odiai tiems, ku
rie niekada nebuvo jo pajut! Prie akis jau m driektis nepa
baigiami, siaurjantys, be pabaigos kaip ilgesys svetim krat
keliai, ausyse m aidti verksmingas en veim girgdesys,
lidna varpeli rauda. Viepatie, ar dar ilgai, ar ilgai? Kodl? Ko
kiame krate pagaliau rasiu sau viet?
..., birelio 5
Mano paukiai turbt man atkerijo. Tuos ilgus atostog mne

sius a, kaip ir jie, praleidau tartum kaljime. Direktor pasak,
kad anksiau negu rugsj nra ko n galvoti apie perklim kit
viet. Dabar stengiuosi, kad mane pamirt, ir visai nesirodau
gatvje. Ir kaimynai mans nebekvieia kaip anksiau. Greiiau
siai bijo mieste sklindani paskal. Tik retkariais pasineku su
viena vyresne moterimi, kuri labai primena mano tet. J balsai
tokie panas, kad an vakar a tiesiog prisispyrusi praiau:
- Mieloji mano ponia, nesakykite man ponia, vadinkite
tiesiog Feride, gerai?
Kaimyn truput nustebo, bet praym vykd. Klausydama
si jos, a usimerkiu ir sivaizduoju ms sod Kozjatage. Bet
kokias kvailystes ia raau? Turbt mano nervai pradeda krikti.
Kad ir k veikiau - ar kaip anksiau, juokauiau su Munise, ar
eiiau su ja imi, kai arba viena, arba kita usiritame ant vir
aus, ar vilpauiau paukiams, sieloje vis laik jauiu nerim,
ir nra diaugsmo.
Kai mes plaukme ia garlaiviu, nakt mans nem miegas.
Kakoks keleivis irdamas tamsi jr ilgesingai dainavo Su
tavim mano besiblakanti irdis, su tavim...
iaukut
293
T nakt, vos igirdusi jo dain, tuoj pat pamirau. Po daugelio

mnesi, vien balandio dien, kai ms sode pradjo skleistis
pirmosios gls, staiga j prisiminiau ir miau tyliai niniuoti.
Kokia nemenama msl mogaus nuotaika! Vien kart tegir
djau t dain, o kaip strigo atmint jos melodija ir odiai!
Nuo tos dienos kaskart, kai lesinu paukius ar k nors dirbu,
ar iaip iriu pro lang jros lopinl, vis niniuoju t dain.
Vakar vakare kartodama paskutin eilut Su tavim mano besi
blakanti irdis, su tavim... be jokios prieasties miau verkti.
ios dainos nei odiai, nei melodija nra graudinantys. Taigi
kaip sakiau, - nervai.
Niekada daugiau nebedainuosiu tos dainos.
... birelio 20
Mokykloje turiu draug vardu Nazmij. Jai kokie dvideimt penkeri, linksma, grai, maikti mergina, maloniai kalba, puikiai
groja udu, todl kilmingos eimos j dievina ir kiekvien vakar
kur nors kvieiasi. Mokytojoms ji nelabai patinka. Retkariais
vis igirstu apie j ioki toki gandeli.
Gal nepatinka jos ryks drabuiai, o gal pavydi, kas ino?
Nazmij turi suadtin kapiton, labai ger vaikin. Bet jo
eima iki iol neduoda sutikimo jungtuvms, todl jauniesiems
tenka slapstytis. Nazmij patikjo man savo paslapt ir pra nie
kam nesakyti.
Vakar, kai viena tnojau namie, netiktai usuko Nazmij.
- Feride, a atjau js pasiimti... iandien vakare esu pa
kviesta pas Feriduno tet. Ji savo dvare rengia pobv. Nors ji
js nepasta, bet pra pabuiuoti jus akis ir btinai kvieia
atvykti.
- Kaip a galiu eiti pas visai svetimus mones? - nusistebjau.
Nazmij priekaitingai pavelg mane.
294
- Mano suadtinio tet tu vadini svetimu mogum? Be to,

norjau supaindinti tave su savo suadtiniu. Tikiuosi, tu jo ne
ipeiksi. Bet prisiekiu Alachu, jei tu neisi, a irgi neisiu.
Sugalvojau daugyb prieasi, kad tik nereikt eiti. Bet ji
visas atmet. Teisyb pasakius, mano isigalvojimai buvo gana
vaikiki, o Nazmij, kaip jau sakiau anksiau, buvo velnio ne
ta ir pamesta! Ji sugebt mogui po oda palsti, kad tik bt
jos virus.
Ir dabar ji taip meiliai nekjo, taip kalbinjo, kad galiausiai
neatsispyriau ir sutikau.
Tik vienas dalykas pasirod man tartinas. Kai pradjau
rengti Munis, Nazmij surauk antakius.
- Ar ir maj pasiimsi kartu? - paklaus ji.
- inoma, kaip a galiu palikti j vien? O gal negalima?
- Ne, kodl negalima? Dar geriau. Tik tu daniausiai j pa
lieki namie...
- Taip, bet iki iol neieidavau visam vakarui...
Apskritai nesu nenuovoki. Per tuos dvejus metus a daug
pamaiau ir daug girdjau. Bet kas dabar atsitiko, kodl mano
dmesys atbuko, kodl Nezmijs odiai man nesukl tarimo?
Niekaip negaliu suprasti.
Gal lidesys, gal noras prasiblakyti, pakvpuoti grynu oru
kart umigd mano budrum?
Nedidelis veimaitis perve mus kit ups pus. Pavaiav
gal kok pusvaland ar tris ketvirius valandos siauru lapais nu
klotu keliuku sukome sod. Iki tol vietov buvo gana plyna,
bet grai. Pakeliui sutikome band. Senas piemuo svirtimi sm
i ulinio vanden ir akmeniniame lovyje gird oiukus. Jie ba
dsi savo rageliais, ir mudvi su Munise ikart prisiminm maj
Mazlum.
Su aaromis akyse iokome i veimaiio, pasigavome vien
oiuk ir mme buiuoti jo styranias ausis, snukut, ant kurio
vilgjo vandens laai. Vien akimirk man net msteljo min
iaukut
295
tis nusipirkti t oiuk. Bet kam? Juk netrukus vl keliausime

kit viet. Kam usikrauti dar vien rpest?
Atvykome dvar, kurio sen pastat go mediai. J apsivi
j vijokliai jau buvo pagelt.
Feriduno teta - apkni pusam moteris. Man ikart ne
patiko jos ryks apdarai. Pagyvenusiai moteriai netinka taip
darkytis. Jos plaukai buvo nudayti rudai, prie smilkini net
vario spalvos, skruostai skaisiai raudoni - viskas atrod
lykiai.
Ji nusived mus kambar antrame aukte ir nusiaut nuo
mans araf. Paskui be joki ceremonij lyg apuostydama pa
buiavo abu skruostus ir tar:
- Labai diaugiuos susipainusi su tavimi, brangute. Tikra
Giulbeeker, tikrai saldi! Ikart pagauna noras paragauti! Staiai
iebi liepsn!
Man pasidar gda. Bet reikjo tvardytis. Pasitaiko moni,
kurie nesupranta, k kalba, ji, matyt, i toki.
Mudvi su Munise ilgam paliko kambaryje vienas. Saul lei
dosi. I lto geso rausvi vakaro gaisai, strig velioje lapijoje
aplink nam. Linksmindama maj, mginau ir pati isibla
kyti. Bet ird slapta jau buvo ropojs nerimo kirminlis ir vis
labiau grau.
I sodo buvo girdti vyr ir moter balsai, juokas, iurki
ksni nuotrupos, derinam smuik akordai.
vilgteljau pro lang, bet pro tankius medi lapus nieko
nepavyko irti.
Pagaliau ant laipt pasigirdo ingsniai. Durys atsidar, ir ne
ina didiule lempa kambar eng eiminink.
- Atleisk, brangute, kad tave apleidau, bet tamsoje buvau pa
likusi tyia. Saulei leidiantis ms sodai nepaprastai gras.
Kol pagyvenusi moteris, taisydama lempos dagt, pasakojo,
kad mnesienoje ie sodai virsta rojaus kampeliu, kambar jo
Nazmij. U dur spjau pamatyti du auktus uniformuotus ka
296
rininkus. Buvau vienplauk, todl skubiai engiau ingsn atgal.

Paklusi rankas, norjau jomis usidengti galv.
Nazmij nusijuok:
- Nejaugi tu tokia atsilikl? Bet, tikiuosi, nesirengi bgti
nuo mano suadtinio? Dl Dievo meils, nuleisk rankas, gda!
Ji buvo teisi, i tikrj nebuvo jokios prieasties slptis.
Truput varydamiesi karininkai jo kambar. Nazmij su
paindino su vienu i j:
- Feridunas - mano suadtinis, Ferid - mano draug. Esu
laiminga, kad dviej man brangi moni ir vardai panas.
Vaikystje senel pirkdavo degtukus, ant kuri duts visu
groiu spindjo riestasis, garbanotas mugs artistas pakeltais
peiais ir su iki akies ant kaktos ukritusi garbana. Feridunas
atrod kaip i akies trauktas anos etikets herojus. Jis pam
mano rank savo tvirt deln, suspaud, papurt ir tar:
- Ponia, mes jums irdingai dkojame, kad pagerbte ms
draugij, labai jums ai.
Paskui jis pristat stovint jam u nugaros karinink.
- Leiskite pristatyti geriausi js nuolankaus tarno draug,
savo geradar major Burhanetin. Jis majoras, bet ne i papras
t major gimins. Jis jauniausias garsios Solakzads gimins
palikuonis...
Jauniausias garsios Solakzads eimos palikuonis jau buvo
perkops per keturiasdeimt penkerius. Plaukai ir sai ilstel
j. Ikart buvo matyti, kad jis i kilmingos eimos. Drabuiais,
elgsena, kalbos maniera, - viskuo jis skyrsi nuo Feriduno. Jo
veidas ir ilsvi plaukai truput suvelnino t blog, su baime
sumius spd, kur man padar jo draugas. Pasijutau iek
tiek ramiau.
Ponas Burhanetinas kalbjo laisvai ir gyvai. Jis mandagiai
linkteljo galv ir i tolo pasisveikino su manimi.
- Nuolankus js tarnas Burhanetinas. Amin atils mano
tvas i vis savo vald labiausiai mgo it sod. Jis sakydavo:
iaukut
297
ita vieta laiminga. ia prabgo laimingiausios mano valand

ls. Kai suinojau, kad js teikts atvykti, ie tvo odiai man
pasirod tikrai pranaiki.
Tai reikjo suprasti kaip kompliment. Taiau kas pat majo
r siejo su iuo sodu?
Nustebusi vilgteljau Nazmij, bet atsakymo nesulaukiau.
Ji suko nuo mans akis al. Pagyvenusi moterik, kuri iki iol
laikiau sodo eimininke, pam Munis u rankos ir isived i
kambario.
Mes praleidome iame kambaryje daugiau kaip pusvaland.
Plepjome visokius niekus. Teisingiau bt sakyti - jie plepjo.
A nestengiau ne tik kalbti, bet net suprasti, apie k buvo ne
kama. Tarsi kakoks geleinis lankas bt suvers man ird ir
trukds kvpuoti. Protas sustingo. Nepajgiau galvoti, nieko ne
jauiau, sdjau apimta nesuvokiamos baims, susigusi kert
je kaip vrelis, upultas savo urve.
Apaioje kakas grie smuiku. Grie gazel*, paskui plo
nais ir storais balsais kakas kak dainavo.
Nazmij ir jos suadtinis sdjo ant sofos, pasislinkdami
vis ariau ir ariau prie viens kito. Gal gale man teko atsukti
jiems nugar. Kokie baiss prasiokai! Dviej svetim moni
akivaizdoje jiedu n kiek nesidrovjo, elgsi taip, kaip tose lyk
iose meils scenose, koki pamatysi tik kine... Taip, jie buvo
prastai iauklti ir vulgars mons.
Po valandls kambar gro senyvoji moterik neina bute
liu, lktmis ir kupinu padklu. Susikis rankas kienes, Burhanetinas ingsniavo po kambar, kartkartmis stabteldamas prie
stalo nugara mus. Staiga jis sustojo ir pasilenk prie mans:
- Gal malontumte paimti, panele?
Nustebusi pakliau akis. Majoras laik rankose taurel, ku
rioje blykiojo raudonas kaip rubinas grimas. Pasukau galv
on ir tyliai pasakiau:
* Ryt poezijos meils eilratis.
298
- Nenoriu...
Jis pasilenk dar emiau, jo kartas kvapas plsteljo tiesiai
man veid.
- Juk ia nieko blogo, panele. Vienas velniausi ir skaniau
si pasaulyje likeri, ar ne tiesa, Nazmije?
- Nekalbinkit, pone Burhanetinai. Ferid ia kaip namie,
tegul daro kaip nori.
Iki io momento taurus ir ramus majoro veidas, ilstelj
plaukai kl man pasitikjim. Viepatie, kodl man atjo galv
tokios mintys? Kaip a dabar apsiginsiu?
viesa kambaryje pamau geso, man akyse pradjo raibuliuoti
ieirbos. Muzikos garsus girdjau tarsi tolim jros oim.
- Brangute, metas vakarieniauti. Prie stalo yra dar keli sve
iai, jie laukia js.
Tai buvo tos senyvosios moteriks odiai. A truput atsi
kvojau.
- Ai, man negera, palikite mane ia, - atsakiau.
Tuomet prie mans prioko Nazmij.
- Feride, brangioji, garbs odis, ten svetim nra. Keli Feriduno ir Burhanetino draugai su suadtinmis ir monomis,
taip, tikrai su monomis. Jeigu tu neisi, bus labai nesmagu. Jie
juk dl tavs atvaiavo.
Kaip manydama stengiausi iplti savo delnus i Nezmijs rank, sitveriau kds atloo ir susigiau kampe. Negal
jau pratarti n odio. Jei nebiau sukandusi dant, jie bt
tikriausiai pradj kalenti.
Majoras Burhanetinas tar:
- Ms pareiga daryti visk, k vienia sakys, ko pageidaus.
Js eikite pas sveius. Pasakykite, kad panel Ferid truput
negaluoja. O js, ponia Binaza, ia atnekite mums vakarien.
Mano pareiga - nepalikti vienios vienos.
Vos neijau i proto. Likti itame kambaryje vienai su Burhanetinu, valgyti su juo vakarien!
iaukut
299
Nesuvokdama, n negalvodama, k darau, paokau i vietos

ir garsiai suukau:
- Gerai, tebnie kaip js norite, eime!
Nazmij su savo suadtiniu, susikib u paranki, jo pir
mi, o Burnahetinas - paskui mane per ingsn atsiliks.
Perjus akmenimis grst kiemel, atsidar durys. Ry
ki viesa mane tiesiog apakino. Nuo sietyn palubje pliesk
viesos srautas, ir a jo apviesta svirduliuodama engiau kelis
ingsnius.
Ant sien kabantys veidrodiai dar svetain be galo ilg, o
juose atsispindintys sietynai ibjo lyg tamsia pakele mirgantys
deglai.
Daugyb aki, vyr ir moter veid mainsi tarytum sapne.
mai pasigirdo smarks plojimai. Nustelbdami muzik, balsai
vis stiprjo ir stiprjo, paskui susiliejo vientis gausm tarsi kal
nuose baut vjai: Tegyvuoja Burhanetinas! Tegyvuoja Giulbeeker, Giulbeeker, Giulbeeker...
*
Kai atsimerkiau, pasijutau gulinti ant Muniss rank. Ji vis kar

tojo: Sesule, sesule..., verk ir glaud veid prie manojo, bu
iavo mano drgnus plaukus ir nuo odekolono pertinias akis.
Buvau visa lapia. Jauiau, kad i kambario prietemos mane
iri daugyb aki. Pirmas mano judesys buvo prisidengti nuo
g kakl.
Kakoks nepastamas balsas kteljo:
- Ieikite visi, praau, ieikite!
Mginau pasiremti alknmis, norjau atsistoti. Kakieno
ranka pam mane u peties.
- Nebijok, dukra, nebijok, nieko blogo neatsitiko...
Pro vos pramerktas akis pavelgiau t, kuris taip pasak, tai buvo tas pats storasis kapitonas, kuris visada vaikiojo at
300
lapu kiteliu. Jis irgi pavelg mane, paskui nusisuko alimais

stovinius vyrus:
- Vargel, ji i tikrj dar visai vaikas.
Nazmij klpojo prie mans ir tryn man delnus. Feride,
brangioji, ar tu jau atsipeikjai? Tu mus nemonikai igsdi
nai! - nabdjo ji.
Nenordama matyti jos veido, nusigriau ir usimerkiau.
Kaip paskui suinojau, mano nuoalpis truko ilgiau negu ke
tvirt valandos. Mane tryn odekolonu, dav uostyti svilintos
vilnos, bet niekas negelbjo. Atrod taip blogai, kad niekas ne
beturjo vilties mane atgaivinti, buvo skubiai pakinkytas vei
mas daktarui i miesto parveti.
Atsipeikjusi pareikalavau, kad mane tutuojau tuo veimu
vet miest. Jei ne, pasakiau, a eisiu psiom. Neturdami ki
tos ieities, jie sutiko. Storasis kapitonas apsivilko ir sitais alia
vejo.
Mums jau susiruous ivykti, prie mans nedrsiai, nedrs
damas pairti akis, prijo Burhanetinas.
- Panele Feride, js mus neteisingai supratote, - praneko
jis, - utikrinu jus, kad niekas neturjo js atvilgiu blog
ksl. Mes tik norjome jus pavaiinti, parodyti, koki pasi
linksminim bna ms sode. Argi mes galjome sivaizduoti,
kad Stambule iauklta panel, kuri prie kelias dienas nesivar
ydama kalbjosi su vienu i ms karinink, bus tokia lauki
n? Dar kart jus utikrinu, kad js atvilgiu tikrai neturjo
me joki blog ksl. Ir taip pat noriu js atsiprayti, jeigu
mes jus eidme.
*
Veimas m riedti tamsiais siaurais kaln keliukais. A sispraudiau kamp, umerkiau akis ir drebjau lyg drugio kre
iama. Pamau mano atmintyje ikilo kitos nakties vykiai. Nak
iaukut
301
ties, kai a n neapsvarsiusi, k darau, tamsiais nakties keliais

pabgau i nam Kozjatage.
velniai kvepianios ilakrmio akos, protarpiais pasitaikan
ios kelyje, brauk man per veid, akis, adino mane i snaudulio.
Atsirmusi kit veimo krat, Munis giliai atsiduso.
- Ar tu nemiegi, Munise? - tyliai paklausiau.
Nieko neatsakiusi, mergait dar emiau nuleido galv. Pa
irjau j dmiau ir pamaiau, kad ji verkia, verkia visai kaip
suaugusi, stengdamasi tamsoje nuslpti savo aaras.
A sumiau j u rank.
- Kas atsitiko, dukrele? - paklausiau.
Munis apglb mano galv ir kaip ilgiau u mane pasau
lyje gyvens, daugiau imanantis mogus gailiai sunibdjo
man aus:
- Ak, sese, kaip a ten verkiau, kaip isigandau. A supratau,
kodl jie tave ten pasikviet. Daugiau niekada tokias vietas ne
vaiuosime, gerai? Kaip tu manai? Apsaugok Alache, kaip mano
motina... Kas tada man bus, sesute?
Ak, koks paeminimas! Koks paniekinimas! Viepatie! Lyg
kokia puolusi moteris gdijausi tos mergaits ir nedrsau pa
velgti jai akis.
A padjau galv ant jos vaikik keliuk ir iki pat nam rau
dojau kaip kdikis motinos glbyje.
*
Kai prijau prie direktors nam, saul buvo k tik patekjusi.

Pamaiusi mane tok ankstyv ryt su patinusiomis nuo aar
akimis, pageltusiu veidu, ji nustebo:
- Kas atsitiko, Feride, dukrele? Kas atsitiko? A niekada tavs
tokios nemaiau! Ar tik nesusirgai?
Tos moters rimtis ir ramyb, grietas veidas mane visada tru
put gsdindavo, varydavo, nedrsdavau atvirai su ja pasikalb
302
ti. Bet dabar, ankstyv ryt, iame mieste a daugiau neturjau

nieko, kam galiau ilieti savo irdgl. Be to, jauiau pareig,
mokytojos pareig, visk jai papasakoti.
Gdydamas! ir virpdama papasakojau visk, kas vyko va
kar nakt. Nieko nenuslpiau. Ji kantriai mans klaussi, tik kas
kart vis labiau rauk antakius. Pabaigusi pasakoti, pakliau galv
ir irdama j aar pilnomis akimis, maldavau paguodos.
- Tamsta direktore, js vyresn u mane. Daug daugiau u
mane inote. Dl Dievo meils, pasakykite man teisyb. Nejaugi
dabar mane jau reikia laikyti bloga moterimi?
Mano klausimas netiktai sujaudino direktor ir sukl
uuojaut. Ji pam mane u smakro, pakl galv ir i labai arti
pavelg akis, bet ne kaip direktor, ne kaip kokia svetima mo
teris, o kaip mylinti ir visk suprantanti motina.
Paskui paglost man skruost, suspaud rankas ir nerytin
gu, virpaniu balsu pradjo kalbti:
- Feride, a iki pat ios dienos nesuvokiau, kad tu tokia tyra,
toks dar nekaltas kdikis. Man reikjo artimiau su tavim ben
drauti, daugiau ger odi tau pasakyti. Gaila. Ak, ta Nazmij!
A daug inau, dukra mano. Visk suprantu. Bet pasaulis yra
toks, kad daug k tenka slpti. Nazmij - niekingas sutvri
mas. A daug kart praiau, kad j atleist, stengiausi apsaugoti
mokykl nuo jos piktadarysi. Viskas veltui. Jos nemanoma
pajudinti, nes ji turi daug utarj, pradedant valdytoju, garni
zono virininku, baigiant batalion imamais. Jei Nazmij i ia
ivaiuos, kas pataikaus kilmingoms damoms? Kas gros udu ir
oks slaptuose aukt valdinink pokyliuose? Kas vilios tokiems
lbautojams kaip Burhanetinas nekaltas, graias, tyras mergaites
kaip tu? J planas aikus kaip dien. Tas senas itvirklis Bur
hanetinas, suvediodamas nelaimingas moteris, lugdydamas
nekaltas btybes, pravilp vis tvo palikt turt. Jam garbs
reikalas suvilioti mergin, apie kurios gro kalba visas ... Jis
jauiasi ypatingai pagerbtas, kai vedasi u paranks mergin,
iaukut
303
kurios gatvje, vangindami kardais, tykoja jauni karininkai,

veltui stengdamiesi pamatyti po adra paslpt veid. Paskui jis
siveda j pas lbaujanius sbrus, ir tie su pavydu aukia: Te
gyvuoja BurhanetinasL Be abejons, jis girdjo, kad tu kalbjai
su Ichsanu. Tada kreipsi Nazmij. Neinia, k jai priadjo u
t kiaulyst, kuri tau ikrt? Garb Alachui, dukrele, tu dar
skmingai isisukai! Deja, turiu pripainti, kad tau nebegalima
ilgiau ia pasilikti. Neabejoju, kad po keli dien visas miestas
jau inos, kas vyko. Ar galtum iplaukti jau paiu pirmuoju
garlaiviu? Ar turi, Feride, kur prisiglausti? Gimini, pastam?
- Nieko neturiu, tamsta direktore.
- Tuomet plauk Izmir. A ten turiu du pastamus. Vie
na - mano draug mokytoja. O kitas - vyriausiasis vietimo sky
riaus sekretorius. A tau duosiu laik, tikiuosi, jie neatsisakys
padti tau susirasti darb.
Toks gailiairdikumas mane nustebino. Kaip kaiukas, i
gelbtas nuo mirties lietuje ir darganoje, baikiai glausiausi
skruostu prie mano plaukus glostani rank, paskui jas apgrusi, buiavau delnus.
Tyliai atsidususi direktor kalbjo toliau:
- Feride, tu dabar neik namo. itokiai tau tiesiog negalima
ten grti. Eime, dukra mano, paguldysiu tave viruje, numik
valandl. A parneiu ia tavo daiktus ir atsivesiu Munis. Kol
ivyksi, pabsi pas mane.
Iki pat vakaro ia pabusdama, ia vl umigdama pralei
dau virutiniame direktors kambaryje. Kai tik atsimerkdavau,
ji prieidavo prie mans, uddavo rank ant kaktos, glostydavo
plaukus, kuriuos dabar kaip ir kitos ... merginos pindavau dvi
storas kasas.
- Gal tu sergi, Feride? Ar tau k nors skauda? - nerimavo ji.
Nieko man neskaudjo, a tikrai nesirgau. Tik bejgikai
atmesdavau galv ant pagalvs ir tiesiog lepinausi kaip maas
vaikas. Man atrod, kad juo daugiau a leisiuosi glostoma ir my304
ima, tuo daugiau mane pripls tos nelauktai patirtos motini

kos meils, kuri, kaip padovanot skareli kvapas, dar ilgai guos
mane ateityje, kai ugrius vienatv arba liga.
Garlaivis Princes M arija, liepos 2
Susisupusi apsiaust, sdjau viruj vjyje tol, kol pasislp m

nulis. Denis buvo tuias. Tik kakoks ilgis keleivis, nuo pat va
karo nepakeits pozos, sitvrs turkl ir atstats prie vj vei
d, vilpavo lidnas melodijas. Pastu ir myliu jr, kai ji kaip
gyva juokiasi, kalba, klausosi, pyksta. Bet t nakt man rodsi,
kad ir vandenys buvo kakokie beviltikai vienii.
Vakaro drgm persmelk mane iki kaul, ir a drebdama
nusileidau emyn. Munis miegojo kajuts lovoje. Klausydamasi
i laivo gilumos ataidinio motor dzgimo, tarsi didiuls vie
nios jros irdies plakimo, sdau prie savo ssiuvinio.
*
iandien direktor atlydjo mane iki pat prieplaukos. Su niekuo
i pastam neatsisveikinau. Ujau tik pas t senyv kaimyn,
kuri buvo labai panai mano tet, ir usimerkusi paskutin kar
t igirdau, kaip ji taria mano vard Ferid.
B... mieste mes palikome Mazlum, o ia reikjo isiskirti su
paukiais. Atidaviau juos direktorei, prie tai igavusi i jos pa
ad, kad nepamir j palesinti ir pagirdyti.
- Feride, jei tu juos taip myli, pati juos ir paleisk laisv. Tas
labiau patiks Alachui, - pasak direktor.
A lidnai nusiypsojau:
- Ne, tamsta direktore. Anksiau a irgi taip maniau. Bet da
bar persigalvojau. Paukiai - vargai neprotingi padarai, neino,
ko nori. Veriasi itrkti i narvelio, blakosi ir kankinasi. Bet ar
iaukut
305
js manote, kad laisvje jie pasijust laimingesni? Ne, tikrai ne...

A manau, kad tie vargeliai taip pripranta prie savo narveli,
kad ir gav laisv iki ryto tupi ant akos paki galvel po sparnu
ir sapnuoja savo narvel arba smeig akutes apviestus langus
ilgisi ankstesnio gyvenimo. Paukius reikia prievarta sutupdyti
narvelius, tamsta direktore, prievarta, prievarta...
Moteris paglost man skruost.
- Feride, tu labai keista mergait. Argi reikia verkti dl toki
niek? - pasak ji.
*
Garlaivyje buvo keli keleiviai, sd kartu su manimi ... Du i j
buvo karininkai, ir a netyia igirdau j pokalb.
Jaunesnysis pasakojo vyresniajam:
- Ichsanas turjo iplaukti prie keturias dienas. A jam
pasiliau palaukti kelias dienas ir kartu keliauti Beirut. Taip
netyia utraukiau jam t bd. Jei bt ivyks prie keturias
dienas, nebt sipainiojs.
- I tikrj nemalonus atsitikimas, - atsak vyresnysis. Ichsanas visai ne mueika, neinau, kas ia atsitiko. Ar tu inai
smulkmenas?
- Pats visk maiau. Vakar mes buvome savivaldybs kazino.
Burhanetinas aid biliard. Ichsanas js pasiauk major
al ir pradjo jam kak sakyti. I pradi jiedu kalbjosi ramiai,
labai mandagiai. Neinau, kas tarp j vyko, tik staiga Ichsanas
eng ingsn atatupstas ir kirto Burhanetinui smark antaus.
Majoras norjo isitraukti revolver, bet Ichsanas pirmas stvrsi
ginklo. Jeigu keli vyrai nebt prie j puol, kraujo nebtume
iveng. Rytoj Ichsanas stos prie karo tribunol.
- Jeigu taip bt pasielgs kuris nors kitas i ms, bt visai
prastai. Bet Ichsanas, berods, generolo giminaitis?
- Taip, jis - jo monos snnas ir jos pienu maitintas.
306
- Anot j, ginas buvs politinis. Niekaip negali apsaugoti

armijos nuo politikos.
- Prisiekiu Alachu, ia vl bus velta moteris. Argi nepas
tate Burhanetino?
Karininkai nekuiuodamiesi prajo pro al. Dabar supran
tu, nuo ko buvo ta roi puokt, kuri man truput anksiau
atne kajut vienas valtininkas.
Ichsanai, turbt daugiau niekada js nebesutiksiu, ojei ir su
tikiau, turiau apsimesti, kad nepastu. Bet niekada nepamir
iu, kad t dien, kai dl mans turjot stoti prie karo tribunol,
js mane prisiminte. Lieps nesakyti, nuo ko ta puokt, js pa
rodte ypating sielos subtilum, ir a isaugosiu mayt iedlap
savo dienoratyje, o irdyje - js kilnumo prisiminim.
Ant denio tas vienias ilgis vis dar tebevilpauja savo li
dnas melodijas. Ikiau galv pro atvir kajuts iliuminatori.
Vir jros, tarsi garai i jos kunkuliuojani gelmi, jau ima kilti
vaiski aura.
Eik gulti, alykuu, naktis ir nuovargis merkia tavo akis.
Kam tau aura? Aura - tai metas, kai geltonosios glels, po
saldaus miego ir kit dalyk, kakur toli toli atmerkia savo lai
mingas akis.
KETVIRTOJI DALIS
Izmiras, rugsjo 20
Jau beveik trys mnesiai esu Izmire. Reikalai klostosi prastai.

Liko paskutin viltis. Jeigu rytoj ir j prarasiu, neinau, k to
liau reiks daryti. Baisu net pagalvoti. ... miesto mokyklos di
rektors rekomenduotasis mogus mnes prie man atvykstant
susirgo ir pusmeiui ivaiavo Stambul sveikatos pataisyti.
Neturjau kitos ieities ir pati nujau pas vietimo skyriaus ve
dj. Ir atspkite, k a ten radau? T pat didj pasiptl i B...,
kuris aminai snausdavo ir kalbdavo tarsi klieddamas. Jo vei
kiau miegoti, o ne irti sutvertos apsiblaususios akys mans,
inoma, nepaino. Ueikite po keli dien, pairsim, gal k
ir surasim, - pasak jis. A jau inojau, kad kelios dienos jo
lpose reik kelis mnesius. Taip ir buvo.
iandien vl nujau. kart vedjas parod daugiau palan
kumo ir savo dusliu bespalviu balsu prane:
- Dukra mano, u dviej valand kelio nuo ia yra viena
valsiaus mokykla. Oras ten puikus, gamta nuostabi, - pradjo
pasakoti jis.
odis od jis sak t pat, k ir anuomet, ilyddamas mane
Zeiniler. A neitvriau ir juokdamasi pasakiau:
- Nesivarginkite, pone, a galiu tsti vietoj js. Vadovyb,
djusi daug pastang ir l, pastat ten nauj mokykl. Tik
trksta tokio jauno, uolaus ir pasiaukojanio mokytojo kaip a,
ar ne? Ai, pone. Js gerum jau esu patyrusi, kai isiuntte
mane i B... Zeiniler.
iaukate
309
Buvau tikra, kad po toki odi jis mane igrs pro duris.
Bet ar ne keista? Jis visai nesupyko. Atvirkiai, kvatodamasis
praneko labai filosofikai:
- K padarysi, dukra mano. Tokia vadovo pareiga. Tu neva
iuosi, jis nevaiuos...
vietimo skyriaus patalpose lankytoj niekada netrksta.
Netiktai i kampo pasigirdo kimus balsas:
- e tau, ir mayt! Tikras rieuto kirminlis!
Rieuto kirminlis? Man jau ir taip irdis apkarto nuo pra
vardi - ilkverpis, Giulbeeker, o ia dar rieuto kirminlis!
Piktai atsigriau. Pagaliau suiupsiu vien i t nedorli,
kurie aminai mane apdovanoja visokiomis pravardmis - ir
saldiomis, ir tomis kirmltomis.
Buvau pasiryusi kaip reikiant j pamokyti, ilieti ant jo vis
kartl, susikaupus per savo netrump bendravim su visais ki
tais ponais. Deja, nespjau, nes tas pats ponas paliep vedjui:
- Duok tai panelei visk, ko ji nori.
- Js valia, pone Reitai, bet iandien i tikrj laisv viet
nra. Tiesa, vienoje vidurinje mokykloje trksta prancz kal
bos mokytojos. Bet panelei tas turbt netiks.
- Kodl netiks? - siterpiau. - Js nuolanki tarnait dst
prancz kalb B... mergaii pedagoginje mokykloje.
- Bet mes jau paskelbme konkurs. Rytoj egzaminas... - nu
myk vedjas.
- Gerai, tegul ir panel dalyvauja konkurse, pairsim, kaip
jai seksis. Ir a, Alacho tarnas, ateisiu egzaminus. Pasakyk, kad
nepradt be mans...
Tas ponas Reitas, matyt, labai svarbi persona. Bet, Viepa
tie, koks jis siaubingai negraus!
Kad nepradiau juoktis i jo bjauraus veido, skaudiai prikandau lp.
mons bna arba tamsaus, arba viesaus gymio, ar ne? O ito
pono veidas turjo vis tkstant atspalvi: nuo balzgano k tik
310
usitraukusios aizdos rausvumo iki anglies juodumo. Tas juo

dumas buvo toks murzinas, kad negaljai suprasti, kaip nuo jo
neisitepa apykakl. Galjai pamanyti, kad kakas juoko dlei isisuodino rank ir paskui nusival to mogaus veid.
Raudoni it atviros aizdos vokai be blakstien deng dvi vie
na alia kitos sodintas akis. Tikra unbedion! Vir il s
styranti didiul keista nosis siek lpas. O jau andai - kakas
neapsakomo! Nukar, kaip piln burn rieut prisikimusios
bedions.
Vis dlto ir man pagaliau pasisek. Juk itars tuos kelis o
dius is mogus man padar didiul paslaug. Tikriausiai Vi
sagalis, apgailestaudamas, kad truput persisteng, sukrs tok
veid, norjo itaisyti savo klaid ir djo jam ger ird.
Mano manymu, u veido gro ymiai svarbiau sielos grois.
Juk tas beirdis grois reikalingas nebent tik vargi mergai
i gyvenimui aloti arba j irdims draskyti?..
Izmiras, rugsjo 22
iandien dalyvavau konkurse. Egzaminas ratu visai nepasi

sek. Liep iasmenuoti esamuoju ir busimuoju laiku deimt
veiksmaodi, sudaryt i toki daiktavardi kaip istikrar,
istismar, istifa*. A nesupratau, k jie reikia turkikai, to
dl negaljau j parayti ir pranczikai. Bet egzaminas odiu
pavyko kuo puikiausiai. Ponas Reitas pats kalbjosi su manim
pranczikai. Jis pasak man kelis viltingus odius, reikian
ius, kad a btinai laimsiu.
O Alache, pasigailk mano Muniss!
* Turk kalboje retai vartojami arab kilms odiai.
iaukut
311
Izmiras, rugsjo 25
Paskelb konkurso rezultatus. Egzamin neilaikiau. Vienas

vietimo skyriaus sekretorius pasak:
- Jeigu ponas Reitas bt norjs, js tikrai btumt ilai
kiusi. Jo balsui niekas nedrsta pasiprieinti. Matyt, jis turi koki
nors sav sumetim.
Mano padtis labai sunki. Po keli dien vl mnesio pradia,
reiks susimokti u but. Mane igelbjo paskutinis motinos
medalionas. iandien atidaviau j vienai kaimynei, kuri gyvena
prieais. Jos vyras adjo nupirkti, ir ji atne man pinigus. Buvo
labai gaila skirtis su ta relikvija, nes medaliono viduje buvo ma
mos ir tio fotografija, daryta j vestuvi metini proga. Varg
fotografija dabar liko be rm. Taiau guodiuos bent tuo, kad
Mamai su tiu mieliau bus likti dukters irdyje, negu gulti
tame aukso kaljime.
Izmiras, rugsjo 27
iandien gavau pono Reito ratel. Jis rads man darbo. Kvie
ia atvaiuoti jo namus Karyjakoje. O juk vietimo skyriaus
sekretorius minjo, kad ponas Reitas nebuvo man palankus.
Vadinasi, tai netiesa? Pamatysim, rytoj viskas paaiks.
Izmiras, rugsjo 28
Grau i pono Reito nam. Karyjakoje jis turi tikrus rmus.

Dabar suprantu, kodl tam ponui rodoma tokia pagarba.
Ponas Reitas prim mane labai mandagiai. Jam patikusi
mano prancz kalba, bet sak negalsis ateityje mans apsau
goti nuo neteising koleg priekabi. Todl vietoj darbo moky
kloje jis man sils veriau tapti jo dukter mokytoja.
312
- Dukra mano, man patiko ir js gabumai, ir manieros.

Kam jums vargti mokykloje? Mokykite prancz kalbos mano
dukteris. Galsite ia ir gyventi. Duosim jums vien gra kam
bar, ar sutinkate?
Vadinasi, guvernant? Galbt tos pareigos ir pelningesns,
ir ramesns. Bda tik ta, kad a nuo sen laik toki pareig
nemgstu, ir visas guvernantes laikau tarnaitmis.
Nenorjau eisti pono Reito. Padkojau u man parodyt
pagarb ir svetingum. Bet pasakiau, kad negaliu priimti jo pasi
lymo dl Muniss. Taiau ponui Reitui tai neatrod jokia klitis.
- Ir jai pas mus uteks vietos, dukra mano, - pasak jis. Argi varg maa mergyt gali bti mums nata?
Tvirto atsakymo nedaviau. Papraiau leisti tris dienas pagal
voti. Pamginsiu paskutin kart. Jei gausiu valstybin tarnyb gerai. O jei ne - k padarysi!
Karyjaka, spalio 3
Mums su Munise paskyr kambarl su vaizdu jr virutinia

me namo aukte. Maas kaip paukio narvelis, bet jaukus.
Iki vlaus vakaro grojausi pro lang jra ir krantine. Pro
ms lang matyti visa lanka. Kitame jos krante - Izmiro kal
vos tarytum vaigdmis nust debes tumulai, itisa iburi
grandin, puoianti krantin tartum bt vent.
Taiau teisyb pasakius, man kur kas labiau patiko Karyjakos krantin, kuri drieksi iame lankos krante. Koks graus,
koks linksmas ia gyvenimas! Iki vidurnakio ia bilda tram
vajai, alsvoje duj ibint viesoje pirmyn ir atgal be perstojo
vaiktinja briai jaunimo. Toliau - jroje atsispindiniais mar
gaspalviais iburiais ipuotas kazino, i kurio sklinda ia links
mi, ia lidni gitaros garsai.
Neinau kodl, bet man vaidenasi, kad toje velnioje vieso
je, kurioje a skiriu tik baltas ir juodas drabui dmes, vaikti
iaukut
313
nja vien simyljusi suadtini poros. Ir ne tik ten. Visuose

tamsos apgaubtuose kampeliuose, pamklikai stksani uol
virnse, - visur pilna plika akim nematom simyljli.
I jros ataidi naresiai, i lp lpas perduodami slapti
garsai. O tas man krtin spaudiantis ir kvap gniauiantis il
tas nakties alsavimas turbt sklinda nuo jaun mergin lp. J
galvos ilsisi ant mylimj krtini, o vilgsniai smeigti alias
j akis, patamsjusias kaip nakties jra.
Mane iuose namuose sutiko labai mandagiai, tarytum ma
poni. Mano bagaas niekada nebuvo sunkus, bet vis tiek esu
labai dkinga senam tarnui, kuris vikriai pastvr neul i mano
rank ir neleido man paiai tempti jo kambar. Munis dar
buvo per maa, kad tai suprast. Nam prabanga j apakino.
Lipdama vir, ji norjo paaisti t pat aidim, kur visados
aisdavo namie. Per vidur laipt ji nutvr mane u sijono ir
mgino nutempti pakopomis emyn. iupau j u rankuts ir
sunibdjau aus:
- Munise, vaikeli, juk mes esam svetimuose namuose... Pa
lauk, kai tursime savo namus, tada vl galsi...
Mergait kaipmat liovsi. Ji suprato, k norjau pasakyti.
Kai jome kambar, jos maas graus veidelis jau nebespindjo diaugsmu. Kaip jautriai ji atjauia mane. Ji puol man ant
kaklo ir stipriai prisiglaudusi kaip paprastai apibr mano veid
buiniais.
*
Udarydama lang, dar kart vilgteljau emyn. moni kran
tinje nebebuvo, ibintai nebedeg, jra, kuri prie valandl visa
vytjo nuo krantins iburi atvait, dabar atsitrauk, paliko
smlt krant ir tarytum pamau umiegantis kdikis padjo
savo galv ant baltos uol pagalvs...
314
*
iandien, kai vaiavau ionai... (Bet apie tai nedrstu rayti...
Vliau...)
Karyjaka, spalio 7
Reit Bejaus namuose gyvename neblogai. Mano mokins - dvi

mergaits, viena mano met, kita - truput jaunesn. Vyresnioji,
vardu Ferhund, i veido tikra tvo kopija. Utat labai aiktingo
bdo. Maoji, Sabahata, - jos prieingyb. Grai kaip kdikis,
velni, meili mergait.
Viena tarnait, kart reikmingai mirkteljusi, man pa
aikino:
- Tuo metu aminatils ponia jau sirgo. J lank vienas jau
nas kariuomens gydytojas. Ponia irjo irjo to daktaro
veid, it ir gim grai mergait.
Labiausiai bijau tarnaii. Bet ko a ia, argi ir pati dabar
nesu viena i j? Manau, kad elgiuosi teisingai - joki paliepim
joms neduodu... Utat jos mane gerbia...
inoma, manau, kad ia svarbi ir eimininko pono Reito
man rodoma pagarba.
Didiausias i nam trkumas, kad jis nuolat ia kaip avi
lys. Aminai pilna svei. Blogiausia, kad Ferhund ir Sabahata
reikalauja, kad a btinai dalyvauiau sutinkant kiekvien sve
i. Bet dar didesn i nam blogyb, kad juose gyvena vyres
nysis pono Reito snus Demilis... Koki trisdeimties met
tuiagarbis ir nemalonus vaikinas... Deimt mnesi per metus
jis vaisto tvo pinigus Europoje, o du mnesius gyvena ia, Izmire. Ai Dievui, jau eina pabaig antrasis mnuo. Kitaip a
biau pabgusi i i nam jau prie tris dienas. Ko man reikia,
paklausite? A irgi savs taip klausinjau, bet ijo kitaip.
iaukut
315
Prie tris dienas Ferhund su Sabahata pralaik mane svetai

nje apaioje iki vlaus vakaro. Atsisveikinusi su jomis tamsoje
lipau savo kambar viruje... Treiojo aukto laipt aiktelje
prie mane staiga idygo vyro elis. Nemonikai isigandau ir
jau norjau nerti emyn.
Pasigirdo Demilio balsas:
- Nebijokite, panele, ia ne svetimi.
Pro vien onin lang jam ant veido krito silpna viesa.
- Atleiskite, pone, nepainau js i karto, - tariau ir norjau
praeiti.
Demilis eng vien ingsn dein. Kadangi laiptai buvo
siauri, man trko vietos pro j prasisprausti.
- Negaliu umigti, panele, ijau pasigroti mnesiena.
Kiaurai permaiau jo kslus, bet apsimeiau nieko nesupran
tanti ir pamginau prasmukti.
Vis dlto kak atsakyti reikjo.
- Bet iandien nra mnulio, pone, - pasakiau.
- Kaipgi nra, panele? - ltai praneko jis. - O itas rausvas
mnuliukas, kuris staiga patekjo prie mane ant laipt? Kokia
dar mnesiena galt taip uburti?
Demilis nutvr mane u rank, kartas jo kvpavimas
plsteljo man veid, ir a staigiai atokau. Jeigu nebiau si
tvrusi laipt turklus, biau nusiritusi emyn. Dar kak
trinkteljau galv ir netyia rikteljau.
Demilis tyliai prioko prie mans. Nors jo veido nemaiau,
bet jauiau, kaip sunkiai ir neramiai jis kvpuoja.
- Atleiskite, Feride, ar js usigavote?
- Ne, nieko, tik leiskite man eiti, - buvau bemaldaujanti, bet
i burnos netiktai isiver riksmas. Norjau j ugniauti, pri
djau prie lp nosinait. mai pamaiau, kad i truput pra
skeltos lpos sunkiasi plona kraujo srovel.
Mes stovjome prie laipt langelio. Uuolaida turbt buvo
prasiskleidusi, nes pro tarp krintanioje viesoje krauj pamat
ir Demilis. Jo balsas suvirpjo.
316
- Feride, vakar a pasielgiau kaip niekingiausias mogus

pasaulyje. Maldauju js kilniairdikumo ir atleidimo.
A tiesiog pakraupau nuo t alt mandagumo odi, ku
riuos jis tesugebjo itarti po tokio laus isiokimo. Vis dlto
jie man kvp drsos.
- Js elgesys nra kuo nors ypatingas, pone, - atriau sau
sai. - Taip elgtis su tarnaitmis - prastas dalykas... Kai sutikau
dirbti js namuose, inojau, kad mano padtis maai kuo skir
sis nuo tarnaits. Galite nebijoti, a neiplepsiu, bet rytoj ryt,
sugalvojusi koki nors dingst, i ia isikraustysiu.
Idrousi toki kalb, apsisukau ir lyg niekur nieko ukopiau
savo kambar.
*
Paimti vien rank lagamin, kit - Munis, trenkti durimis ir
ieiti - labai paprasta. Bet kur? Jau prajo trys dienos, o a savo
paado nevykdiau. Vis dar esu ia. Atjo laikas papasakoti, kas
vyko t vakar, kai ia atvykau, ir apie k pasidrovjau rayti net
savo dienoratyje.
Atvykau pavakary, kai jau buvo pradj temti. Paklausite, ar
nebt buv protingiau palaukti kito ryto? inoma, taip. Bet bu
vau priversta taip padaryti.
T beviltik vakar, kai atvykau ionai, namai buvo pilni
svei. Ponas Reitas ir jo dukterys rod mane sveiams kaip k
tik sigyt nauj papuoal. Visi irjo mane palankiai ir gal
truput su gailesiu. Elgiausi kukliai ir net droviai, kaip ir der
jo pagal mano naujas pareigas, stengiausi padaryti visiems kuo
geriausi spd, bet staiga pajutau alpul ir trumpam praradau
smon. Prisimenu tik, kad atsisdau ant kds kratelio, sten
giausi, kad nuo lp nedingt ypsena ir kokiai pusei minuts, o
gal ir trumpiau, usimerkiau.
Ponas Reitas, jaunosios panels, sveiai, - visi susijaudino.
iaukut
317
Sabahata prioko prie mans su stikline vandens ir privert

nuryti kelis gurknius vandens. Mudvi ypsojoms tarsi tai bt
buvs poktas.
Viena pagyvenusi vienia ypteljo:
- Menkniekis, matyt, lodosas* paveik. Ak, tos lepiosios,
jausmingosios i laik panels. Vos tik oras truput pasikeiia,
jos jau glemba kaip gls ir alpsta.
Visi paman, kad esu sunkum nepakelianti lepnl, ligota,
ipaikinta mergina.
A linkiojau galv - tarsi pritariau j nuomonei ir dkojau,
kad palaik mane tokia.
Bet tai buvo netiesa.
To nelauktai ujusio silpnumo prieastis buvo kita. T dien
alykuu pirm kart gyvenime buvo alkana.
Karyjaka, spalio 11
iandien pas Ferhund ir Sabahat vl atvyko svei i Izmiro.

Keturios panels nuo penkiolikos iki dvideimties met am
iaus. Po piet mes ketinome nuplaukti valtimi iki Bairakly. Bet
lyg tyia, vos tik ijome gatv, pradjo lyti. Apsisiautusios arafais, mes nusiminusios grome atgal svetain. Vienos pane
ls truput paskambino rojaliu, kitos, susispietusios kamputyje,
lieuvavo. Paskui, susiskirsiusios poromis, m paslapia ku
dtis. Suglaudusios galvas, jos kartkartm imdavo taip kikenti,
tarsi kas bt jas kutens.
Sabahata buvo labai meili, bet tikras velniktis. Ji be per
stojo tauk, juokavo ir linksmino vienias. Ant etaers guljo
albumai su eimos ir artimj fotografijomis. Sabahata pasim
vien, pasidjo ant stalo ir susikvietusi vis br, pradjo rodyti
* Piet vjas.
318
nuotraukas. Taiau juokingos buvo ne nuotraukos, o Sabahatos

paaikinimai apie jose pavaizduotus mones. Apie kiekvien ji
pasakojo toki linksm dalyk, kad mes tiesiog raitms i juo
ko. Pavyzdiui, vienas stotingas, barzdotas generolas, kurio kr
tin buvo nukabinta ordinais ir kuriam dert valdyti pasaul,
gavo su luota kail nuo savo monos.
tai ori giminait, bet isyk matyti, kad tikra kaimiet. Kart
lipdama i garlaivio Kokarjaly prieplaukoje, ji krito jr ir kad
prads aukti tenykte tarme: Gelbkit mano siel, gelbkit!
Ponas Reitas turjo Konjoje pieno brol, kur irdamas
negaljai nesijuokti. Vienoje nuotraukoje jis buvo apsirengs
plakelnmis, apsimuturiavs galv alma ir panjo ventik.
O kitoje, dtoje alia, buvo nufotografuotas, kai j irinko depu
tatu, jau visai kitoks - su fraku ir monokliu akyje.
ventikas, piktai isprogins akis, irjo deputat, o depu
tatas, paaipiai perkreips lpas, spoksojo ventik. is vaizdas
buvo toks juokingas, jog sulaikiusi Sabahatos rank, kad ji neu
verst to lapo, a kvatojausi lyg pamiusi.
Ferhund suman patraukti mane per dant.
- Feride, jeigu nortumte, mes galtume jus itekinti u
ios aunios personos. Dabar jis laisvas. Isiskyr su savo pirm
ja mona. Deputatu taps, sako, iekosis pasauliets, deputato
vertos monos.
Leipdama juokais, pasitraukiau nuo stalo ir tariau:
- Tutuojau raykite laik, sutinku. Jeigu kitokios laims su
juo ir nepatirsi, tai bent praleisi gyvenim smagiai juokdamasis.
- Feride, kai pamatysite it fotografij, bijau, atsisakysite te
kti u deputato, - pasak Ferhund.
Ak, koks graus, - sutartinai atsiduso vienios ir m moti,
kad ateiiau pairti.
- Be reikalo stengiats, a savo deputato neatsisakysiu, - pa
sakiau prijusi prie stalo ir stengdamasi prakiti savo galv pro
j ukuosenas, suremtas vir fotografijos. Kaip ir jos, a negal
iaukuti
319
jau susilaikyti ir kteljau i nuostabos. I albumo mane velg

besiypsantis Kiamrano veidas.
*
I tos fotografijos Sabahata nesijuok. Prieingai, ji labai rimtai
ir kartai m pasakoti draugms:
- Tas ponas - mano tetos Miuneveros vyras. Jie susituok
prajus pavasar Stambule. Ak, kad js pamatytumte j gyv!
Kokios akys, kokia nosis! Papasakosiu jums dar domesn daly
k: tas ponas, sako, buvo simyljs vienos savo tetos dukter. Ta
mergina buvusi smulkut, bet tokia palusi, tokia lengvabd ir
aiktinga, kad j buvo pramin alykuu. Tai ta alykuu Kiamran atstm. irdiai nesakysi... Likus dienai iki j vestuvi, ji
pabgo i nam svetimus kratus. Kiamranas itisus mnesius
nieko nevalg, nieko negr, vis lauk tos neitikimos panels.
Bet jeigu ji bt ketinusi grti, argi bt pabgusi vestuvi i
vakarse? A buvau ten, kai teta Miunevera buiavo savo anytai
rank, tai senoji moterik, matyt, prisiminusi t keistj aly
kuu, pratrko raudoti kaip vaikas.
Klausiausi to pasakojimo atsirmusi alknmis rojal ir
ugniauusi kvap, n nekrusteldama. O Kiamranas ypsojosi
man i albumo. Pagaliau tyliai tariau: Kaip nedora...
Sabahata atsigr mane:
- Js teisingai pasakte, Feride, - pasak ji. - Tokiam gra
iam, tokiam kilniam jaunuoliui neitikimos merginos kitaip
nepavadinsi - tikra nedorl.
*
Kiamranai, a tavs nekeniu. Antraip, igirdusi i ini, biau
alpusi, verkusi, sielojusis. O dabar juokiausi taip, kaip dar nie
kuomet gyvenime, ir stengiausi visus ukrsti savo linksmumu.
320
Ir jeigu truput vliau nebiau taip nevykusiai pasirodiusi, b

iau laikiusi t dien laimingiausia gyvenime.
Pavakary nustojo lyti, ir mes nusprendme pasivaikioti po
laukus. jome kaln grities pragrautos griovos krantu. Stai
ga viena vienia kitame krante pamat chrizantem. Ak, kokia
grai, - suuko ji. - Kad galiau j nusiskinti! - Jeigu norite,
a jums j padovanosiu, - pasakiau nusiypsojusi. Griova atro
d grsmingai - gili ir plati.
Merginos nusijuok, o viena paaipiai pasak:
- Jeigu bt tiltelis, tada gal ir pavykt.
- Manau, kad apsieisiu ir be tiltelio, - pasakiau a ir puoliau
vanden.
U nugaros pasigirdo ksniai.
Skmingai perbridau kit pus. Taiau nuskinti chrizan
temos man vis dlto nepasisek. Prie pat kranto paslydau ant
griovos dugno. Kad nepargriiau, sitveriau kakokio dygaus
krmoknio akos ir susibadiau rankas. Tai va, jeigu t dien
nebiau susieidusi, jei deln susmig dygliai nebt skau
dj ir a dl to nebiau iki pat nam vis keli verkusi vakaro
sutemose, laikyiau t dien linksmiausia ir laimingiausia savo
gyvenime.
Kiamranai, a pabgau svetimus kratus, nes nekeniu ta
vs. Bet dabar neapykanta pasiek tok laipsn, jog man nebeu
tenka, kad mus skirt erdv, a noriu pabgti dar toliau nuo to
pasaulio, kuriame tu gyveni ir kvpuoji.
Tvirtai apsisprendiau, kad neliksiu iuose namuose. Todl
kas antr trei dien lankausi Izmire, vietimo skyriuje. Vakar
ryt garlaivyje sutikau savo buvusi mokytoj seser Berenis.
Buvau j sutikusi ir prie du mnesius. Kadangi dar mokykloje
mudvi gerai sutarme, pasipasakojau jai savo vargus. Vakar se
suo Berenis man pasil:
- Feride, a jau kelet dien tavs dairausi. Ms mokyklai
Karantinoje reikia pieimo ir turk kalbos mokytojos. A reko
iaukut
321
mendavau direktorei tave. Kambario nuomotis nereiks, gyven

si pensione. Tu juk pripratusi prie ms gyvenimo bdo.
Mano irdis m smarkiau plakti. Man pasirod, jei vl pasinersiu j an kvap, dusli vargon gars pasaul, vl galsiu
susigrinti bent dalel savo vaikysts svajoni.
Todl ilgai nesvarsiau:
- Gerai, miela seserie, atvaiuosiu. Ai jums.
iandien, prie ivykdama ten, ujau vietimo skyri
pasiimti dokument. Man pasak, kad skyriaus vedjas jau
trei dien klausinja mans. Reikjo suinoti, ko jam pri
reik ir ujau.
Pamats mane skyriaus vedjas suuko:
- Privertei ilgai laukti, dukra mano, bet tavo laimei, yra vie
na gera vieta. Vaiuosi Kuadasy mokykl.
Kuadasy* - koks graus pavadinimas. Juk tai mano vardas.
Tuomet ir vieta gali bti tikrai grai. Bet juk jau paadjau sese
riai Berenisai... Tyljau, nieko neatsakiau, svarsiau.
Vienur - ramus gyvenimas, kitur - tikriausiai vl skurdas ir
nepriteklius. Bet ar nra savotiko patrauklumo ir paguodos?
Prie akis ikilo vargai apleisti mayliai, kuriuos aloja kakieno
rankos. Tie vargeliai, tartum pradedanios skleistis gls, laukia
tegu ir menkiausio sauls spindullio, mayio trupinlio uuo
jautos. Tam, kas juos ujauia, kas parodo jiems bent truput ir
dies, jie atiduoda vis savo meil. Supratau, kad jau esu beatodai
rikai pamilusi vargelius. Argi Munis nra viena i j?
Be to, ir dveji pastarieji metai mane io to imok. Taip, kaip
viesa sukelia nesveik aki pertjim, taip ir laim skaudina
sueist siel. Ir nesveikoms akims, ir sueistai sielai geriausi
vaistai - tamsa.
A juk jau mokytojauti, kad nemiriau badu. Mano apskai
iavimai nepasitvirtino. itos profesijos mogus vien grai
* Ivertus reikia Pauki sala
322
dien gali numirti i bado. Na, ir kas? Juk a aukoju savo gyve
nim kit laimei, ir tai kur kas didesn paguoda negu alkio nu
malinimas. Be to, juk nemanoma prikelti numirusi praeities
sapn. I mano atminties jau isisklaid aitrs smilkal kvapai,
ausyse nebeaidi lidni vargon akordai. Nusiypsojusi savo b
simiems Kuadasy mokiniams, kuriuos netrukus pamatysiu ir
kurie laukia meils ir uuojautos, a pasakiau vedjui:
- Gerai, pone vedjau, a vykstu.
*
Kol ateis sakymas, generolui nieko nenorjau sakyti. Taiau pa

sakyti privert vienas atsitikimas. Vyresnioji nam tvarkytoja
jau seniai man kalbjo kakokius keistus dalykus. Pavyzdiui,
vakar nei i io, nei i to, ji man sako:
- Dukra mano, a tave kasdien vis labiau pamilstu. Ir ne tik
a, mes visi... Ferhund ir Sabahata - jaunos merginos, bet na
mams jos jaukumo nesuteikia. Kai tu atvaiavai, ia viskas pasi
keit. Tavo bdas, elgesys toks mielas - su dideliais tu didel, su
maais - maa.
Panaiai ji man kalbjo jau ir anksiau... Vis laik maniau,
kad ji kalbasi su manim kaip su sau lygiu mogum, tiesiog jauia
prielankum. Bet t pat vakar senoji moteris atsivr.
- Dukra mano, - tar ji, - k mums daryti, kad tu stipriau
prisiritum prie i nam? Man ov viena mintis, tik tu nieko
nepagalvok, - mans niekas nra ito pras.
Po toki nam tvarkytojos odi man neliko abejons, kad
ji nekasi su manim kakieno paprayta. Taiau apsimeiau, kad
nieko nenutuokiu, ir klausiausi jos toliau. Matyt, nedrsdama
tsti, k buvo pradjusi, ji pasuko kalb kitur.
- Ms ponas ne toks jau senas. A pastu j nuo vaikysts.
Ne grauolis, bet vyras i stuomens ir i liemens, turtingas. Ir
bdo neblogo. Bet be eimininks namai - ne namai, ryt po
iaukut
323
ryt Ferhund ir Sabahata iteks. Neduok Dieve, pasitaikys koks

plevsa, galas mums. Feride, mergina gali itekti u dabitos rai
tytais sais, bet tokios prabangos neturs. Ak, jei mes rastume
ms ponui tinkam mergin, kaip manai?
Nepasakiau n odio, tik su kartliu nusiypsojau.
Ponas Reitas su manimi visada pagarbiai elgsi, domjosi
Sabahatos ir Ferhunds pamokomis, valand valandas kartu
su mumis juokaudavo, net sviediniu aisdavo... Vadinasi, visa
tai... Prisiminiau vietimo skyriaus sekretoriaus odius: Jei
ponas Reitas bt panorjs, jis tikrai bt paskyrs jus pran
cz kalbos mokytoja, matyt, turi kitoki sumetim! Prie
kelerius metus igirdusi tokias nekas, biau irdusi. Taiau
dabar norjau tik kuo skubiau nutraukti tvarkytoj, todl labai
abejingai tariau:
- Mudvi tikrai btume galjusios surasti ponui Reitui tin
kam nuotak. Kaip gaila, kad po dviej dien a ivaiuoju
Kuadasy. Po keli mnesi ten atvaiuos mano suadtinis, ir
mes susituoksime. - Ir nepaisydama senosios moteriks nuos
tabos, idroiau: - Telaimina jus Alachas... A noriau anksiau
atsigulti, - ir nujau savo kambar.
Kuadasy, lapkriio 25
Jau tada, kai mans paklaus, ar vaiuosiu Kuadasy, mane ap

m diaugsmas, ir a pagalvojau: Kuadasy - mano sala, rasiu
ten ramyb ir laim, kurios taip ilgai iekau. Nuojauta mans
neapgavo. ia pamilau kiekvien vietel. Ar labai grau ia? Ne.
Kuadasy pasirod nesanti tokia salel, kaip anksiau maniau,
kurioje mudvi su Munise, su ta ruda papgle, ramiai sau gy
vensim vienos, kaip robinzonai.
Tai gal man ia ramu? Irgi ne. Dirbu daugiau negu bet kur
kitur. Tai kodl gi? Atsakymas bus truput juokingas. Bet k pa
324
darysi, jei tai tiesa. A myliu Kuadasy u tai, kad jis nei patogus,
nei graus. Manau, kad Visagalis, nordamas suteikti mogui
slapt kani, sutvr ne tik graius veidus, graias vietoves,
graias jras...
Kai prie mnes ia atvykau, vyresnioji mokytoja, koki
penkiasdeimties met ligota, ivargusi moterik, pasisodino
mane prieais ir tar:
- Dukra mano, per tris mnesius vien po kito palaidojau
du savo snus, tvirtus kaip uola. Dabar pasaulis man nemielas.
Tave atsiunt antrosios mokytojos pareigoms. Tu jauna ir, atro
do, isilavinusi, atiduodu mokykl tavo rankas. Vadovauk jai,
kaip imanai. Turime dar dvi mokytojas, dvi senutes, bet i j
jokios naudos.
Paadjau padaryti visk, k sugebu, ir od itesjau.
Vakar vyresnioji mokytoja man pasak:
- Feride, kad ir kiek dkoiau tau, vis bt maai, tu dirbai
deimtkart daugiau, negu adjai. Per mnes ms mokykla pa
sikeit, ir vaikai isiskleid kaip iedai. Teatlygina tau Alachas. Ir
bendradarbiai, ir patys maiausi mokinukai, - visi tave pamilo.
Net a kartais pamirtu savo irdgl ir pradedu juoktis kartu su
tavimi.
Varg moteris mano, kad a dirbu tik dl jos juod aki ir
jauiasi man skolinga.
Dirbti, vis save aukoti kitiems - koks tai puikus dalykas!
alykuu vl virto an dien alykuu. Neliko nei ... neaikaus
nuovargio, nei Izmiro maito, viskas dingo kaip kyrus debeslis
skaisiame vasaros dangaus skliaute.
Mans jau nebegsdina mintis, kad reiks iki pat ilo plau
ko aukotis svetimiems vaikams ir j laimei. T tui viet, kuri
mano irdyje prie dvejus metus buvo skirta negimusiems ma
yliams, dabar atidaviau kitiems.
iaukut
325
Kuadasy, gruodio 1
tai jau kuris laikas visi kartoja vien od - karas. Kadangi

visas mano gyvenimas susijs su mokykla, i pradi a tai
nekreipiau dmesio. iandien miestelyje tikras smyis. Prasi
djo karas.
Kuadasy, gruodio 15
Karas vyksta jau penkiolika dien, ir vietos ligonin kasdien

atvea vis nauj sueistj. Mokykl sukaust sielvartas. I kie
kvieno mokinio eimos kas nors armijoje - arba tvas, arba bro
lis. Maieji dar nesuvokia viso siaubo ir nevilties, bet jauia. Jie,
kaip ir suaug, apimti gilaus lidesio.
Kuadasy, gruodio 16
Kokia nelaim. Viepatie, kokia nelaim! iandien karins vado

vybs sakymu udar mokykl. ia bus laikinoji karo ligonin.
Tegul daro k nori, man vis tiek. Bet k a veiksiu, kol mokykla
vl atsidarys, kur dsiuos?
Kuadasy, gruodio 24
iandien nujau mokykl pasiimti palikt knyg. Ten tokia su

maitis, kad mogus ne tik knygos, bet ir savs pamets nesuras
t. Taip nieko nepeiau. Bet staiga viena sesel pravr kabineto
duris ir pasak:
326
- Pasiklauskim vyriausiojo gydytojo. Jis, rodos, pasim ke

let knyg...
Kambarys priverstas buteliuk, tvarsi, vaist di. Vy
riausiasis gydytojas, nusimets vark, pkdamas ir nypda
mas mgino visa tai sutvarkyti. Jis stovjo mus nugara, ir a
maiau tik jo sprand, ilus plaukus ir paraitotas rankoves. Da
bar klausinti apie knygas buvo nei is, nei tas. Timpteljau se
sel u rankovs ir pasakiau:
- Nereikia.
Bet ji, regis, visai neketino atsisakyti savo sumanymo.
- Pone daktare, js ia buvote rads kelias pranczikas kny
gas su paveikslliais. Kur jos?
Senasis daktaras tiesiog niro. Neatsigrdamas jis taip bjau
riai m plstis, taip nevankiai nusikeik, kad a usidengiau
veid rankomis ir jau norjau pabgti. Bet kaip tik t akimirk
daktaras atsigr ir netiktai suuko:
- Vaje, mayte, ia vl tu?
Pamaiusi jo veid, a irgi nudiugau.
- Pone daktare! Zeinilero kaimo daktare! - garsiai kteljau.
Neperdedu, a tikrai garsiai surikau.
Daktaras apvert kelis buteliukus, prijo prie mans, pam
u rank, prisitrauk mano galv sau prie krtins ir per araf
pabuiavo man plaukus. Mes buvom susitik vien dien, gal
net ne dien, o kelias valandas. Bet kokia nepaaikinama slapta
dvasin gija mus surio, kad po poros met kaip seni draugai,
tikriau, kaip tvas su dukra, puolm vienas kitam glb?.. K
gali inoti, mogaus irdis - tokia nemenama msl!..
Visai kaip ten, Zeinilere, daktaras Hairula mans paklaus:
- Nagi, idykle, k ia veiki?
Jo ydros, giedros kaip vaiko akys nuostabiai blizgjo po bal
tomis blakstienomis. A vl, kaip ir tada Zeinilere, ypsodamasi
pairjau jam akis.
- Js juk inote, pone daktare, a mokytoja. Keliauju i vieno
krato kit. it dabar atsiunt ionai.
iaukut
327
Tarytum inot visk apie mano gyvenim, mano sielos var

gus, jis su uuojauta paklaus:
- Ar iki iol vis dar nra jokios inios, mayte?
I netiktumo, tarsi mane kas bt likteljs altovandens,
miau visa virpti, mirksti ir ddamasi nustebusi, paklausiau:
- I ko, pone daktare?
Lyg sieids jis pagrasino man pirtu.
- Kodl meluoji man, mayte? Tavo lpos imoko meluoti,
bet veidas ir akys - ne. I ko? Taigi i to, kuris veja tave i vieno
krato kit.
A gteljau peiais.
- Vadinasi, js kalbate apie ministerij, bet juk inote, kad
mokytojos pareiga tarnauti savo alies vaikams.
Kaip ir Zeinilere, daktaras vl tvirtino savo. Jo kalba mane
labai skaudino. A siminiau j odis odin.
- Tokiam amiuje, su tokia ivaizda, su tokiu veidu? Gerai,
tebnie taip, tebnie, tik tu kaip oka.
Pamir ir vaistus, ir knygas, mudu sileidom kalbas.
- Taip nusiminiau, daktare, kai js atmte ms mokykl...
- Man kita mintis ov galv... Kaip vadinasi tas kaimas,
kur a tave mokiau slaugyti ligonius? Prisimeni? O ia ar pa
dsi man? Juk ir skirtumas nedidelis: tavo mai bedioniukai,
o mano - dideli mekinai! Bet j sielos labai panaios. Tokios
pat atviros, tyros kaip kdiki... Bet dabar, kai prie akis pleka
ugnis, manikiams labiau reikia pagalbos, tai bus kilnesnis dar
bas, mayte...
A ikart nusiypsojau, apsidiaugiau kaip vaikas. Juk daug
geriau turti darb, kuris pareikalaus i mans vis jg, visos
meils.
- Gerai, daktare, galiu pradti, kada tik liepsite.
- Nors ir dabar. irk, kas ia darosi. Sumet tarsi rank
neturt...
Vl vienas iurktus, nevankus odis.
328
- Bet su viena slyga, daktare... Prie mans js nesiplsite

kaip kareivis...
- Pasistengsiu, mayte, pasistengsiu, - nusiypsojo jis. - Bet
jei kada neitveriau ir isprst, tu man atleisk...
Mudu dirbome iki pat vakaro, rengms priimti ligonius,
kuri, kaip buvo praneta, atve jau rytoj.
Kuadasy, sausio 26
Jau mnuo, kaip dirbu su daktaru Hairula gailestingja sesele.

Karas vis dar tsiasi, j ligonin atveam sueistj nemaja.
Darbo begals. Tiek, kad kartais ir nakvoti namo nepareinu.
Vakar nakt teko ilgai slaugyti vien pagyvenus sunkiai su
eist kapiton. Paryiais buvau tokia pavargusi, kad umigau
krsle ms vaistins kambaryje.
Staiga pajutau, kad kakas lengvai paliet mano peius ir pra
merkusi akis pamaiau daktar. Bijodamas, kad nesualiau, jis
atsargiai uklojo mane antklode, stengdamasis, kad nenubusiau.
Pro lang krintanioje autanio ryto viesojejis atrod dar labiau
pavargs ir sumenks, bet jo ydros akys meiliai ypsojosi.
- Miegok, mayte, miegok ramiai.
Tas dmesys man buvo toks malonus!.. Norjau padkoti,
dar kak pasakyti, bet nestengiau veikti miego ir nuovargio,
tik nusiypsojau ir vl umigau.
Nepaisant dviej dideli daktaro yd, labai j pamilau. Vie
na yda, kad jis mgsta plstis nevankiais odiais. Teisyb, kai
mons netinkamai elgiasi, jie danai to ir nusipelno, bet argi tai
pasiteisinimas? Kartais i jo burnos pasipila toki odi, kad a
bgu alin ir paskui kelet dien negaliu j n pairti. Laimei,
jis pats pripasta i savo yd.
- Nekreipk dmesio, mayte, keiksmaodiai neturi jokios
reikms, ia tik kareivikas protis, - teisindavosi jis.
iaukut
329
Atgailaudamas dl savo nepadoraus burnojimo, nuoirdiai

atsipraindamas, daktaras man primena idykus vaik, kuris
ino, kaip prisimeilinti, kad jam atleist idaigas.
Kita yda dar didesn u pirmj. Tas nepraustaburnis vyras
meistrikai sugeba itraukti kit paslaptis, apie kurias danas bijo
prisipainti net pats sau. Pavyzdiui, neinau kaip, bet jis jau ino
beveik visus mano nuotykius, apie kuriuos niekam nesu pasako
jusi. Juk jo klausinjama a atsakinjau itin ykiai. O jis, matyt,
tuos mano pabirus atsakymus rinko krv, djo vien prie kito,
ir tai - jau turi vis vaizd.
Pats daktaras vienias. Jis buvo veds prie dvideimt pen
kerius metus, bet po devyni mnesi mona mir nuo iltins.
Nuo tada jis vienas. Gims daktaras Rodo saloje, bet Kuadasy turi dvarel. odiu, jam nereikia karininko algos. Jis pats i
savo l ileidia ligoniams gerokai daugiau. Pavyzdiui, uva
kar vienam sueistam kareiviui skaiiau i nam atjus laik.
Kareivio motina ra, kad skurdas juos visai suriets, vaikai i
bado ij gatv elgetauti. Klausydamasis laiko skund karei
vis giliai atsiduso.
Daktaras tuo metu apirinjo gretimoje lovoje gulint su
eistj, bet mai atsigr mus.
- O tai tau! Ir kokio velnio js tikits, tiek padau paleisda
mi gyvenim?!
Tas piktas juokas smigo man ird kaip strl. Kitu metu
biau turbt kaip reikiant ibarusi daktar. Bet jis pirmas gro
prie to laiko.
- Mayte, tu pasistenk labai atsargiai suinoti to mekino
motinos adres, nusisiu jai kelias liras, - pasak jis.
Man atrodo, kad daktaras tarnauja armijoje ne i pareigos
ir ne dl pinig, o i meils tiems vargams kareiviams, kuriuos
jis velniai vadina brangiaisiais mekinais. Tik man regis, jis
kakodl stengiasi t meil nuslpti, tarsi ji bt koks gdingas
dalykas.
330
Kuadasy, sausio 28
ryt atjusi ligonin suinojau, kad atveti keturi sunkiai su

eisti karininkai. Seserys prane, kad daktaras mans iekojs.
Visuomet, kai reikdavo daryti sudting operacij, jis kviesda
vosi mane.
- Negerai rodyti tau tokius baisius dalykus, bet, mayte, nra
kito tokio patikimo mogaus. Anos tik siutina mane, imu kau
ti ir painiotis, - sakydavo jis.
Nusimeiau araf, skubiai apsivilkau chalat. Bet kol a
rengiausi, operacija baigsi. Sueistj netuvais nune vir.
Daktaras pasiauk mane.
- Mayte, - pasak jis, - mes ia labai rimtai palopme. (Ope
racij jis paprastai vadindavo lopymu.) Vienas jaunas tabo majo
ras. Bomba jam sueid dein rank ir vien veido pus, pagul
diau j savo kabinete. Tu priirk j. Bk atidi ir rpestinga.
Kalbdamiesi mudu jome kabinet, kur nejuddamas gu
ljo sueistasis sutvarstyta galva ir ranka. Prijome prie lovos.
Buvo matyti tik dalis neaprito kairiojo skruosto. Veidas man
pasirod matytas, bet taip storai aptvarstytas, kad buvo sunku
atpainti.
Daktaras pam kairij sueistojo rank, paiupinjo puls,
paskui pasilenks prie jo visai arti, paauk:
- Pone Ichsanai... Pone Ichsanai...
Ir staiga lyg aibas apviet mano prot. Juk ia tas tabo ma
joras, su kuriuo susipainau generolo Abdiurahimo namuose ...
mieste. engiau ingsn atgal, pasiryusi bgti i ia lauk ir pray
ti daktaro niekada daugiau mans prie jo nesisti. Bet tuo metu
ligonis atsimerk ir pamat mane. Paino, bet nepatikjo, kad ia
tikrai a. Mat neinia, kiek kart jis, bdamas sueistas, buvo ne
teks smons, kliedjo, kariavo ir regjo beprotikus vaizdus?
I apsiblaususio vilgsnio supratau, kad jis tikrai netiki savo aki
mis. Jo ibalusios lpos vos ypteljo, ir jis vl usimerk.
iaukate
331
Ponas Ichsanas! Prie kur laik, pasinaudoj mano patiklu

mu, tuo, kad neturiu nei tvo, nei brolio, - nieko, kas galt mane
apginti, pikti mons prisiviliojo mane vien naktin pobv...
Palikau t miest kaip kokia gatvin, jausdama irdyje nepel
nyt paeminim ir slpdama veid. Pasaulis man tada atrod
be galo iaurus, maniau, kad kito kelio nra - privalau susitaiky
ti su tuo iaurumu. Tada js apgynte mane, rizikuodamas savo
karjera, savo ateitimi, pasielgte be galo kilniai.
Lidnas atsitiktinumas iandien mus vl suved, a nepa
bgsiu nuo js ir tomis lidnomis, pilnomis nevilties dienomis
slaugysiu jus kaip jaunesnioji js sesuo.
Kuadasy, vasario 7
Ichsano aizda nelabai pavojinga, po mnesio jis pasitaisys. Bet

nuo deiniojo antakio per vis skruost iki pat smakro j bjauros
baisus randas.
Kai daktaras Hairula j tvarsto, a ieinu. Ne todl, kad irdis
neatlaikyt - kasdien tenka matyti ir baisesni dalyk, - o todl,
kad pamaiau, jog mano vilgsnis jam baisiau u peilio dr
skaudam viet.
Vargelis ino, su kokiu veidu paliks ligonin. Nors atvirai
apie tai niekam nra prasitars, bet viduj j grauia neviltis.
- Truput daugiau kantrybs, jaunuoli. Po dvideimties die
n sveikutlis atsistosi ant koj, - guod j daktaras, bet Ichsanui
tie odiai kelia dar didesn nerim.
Kad tos dienos jam bt lengvesns, a stengiuosi i visos
irdies, skaitau knygas, o kartais net seku pasakas.
Taip, vargelis tyli, bet a inau, kad n minuts nenustoja
galvojs apie savo subjaurot veid... Kartais, nordama j pa
guosti, k nors prikuriu. Pasakoju, kad veido grois - pats be
prasmikiausias dalykas pasaulyje ir net alingas, kad tikrasis
grois slypi mogaus irdyje, jo sieloje.
332
Kuadasy, vasario 25
Ichsanas pasveiko anksiau negu mes tikjoms. iandien i ryto

atneiau jam arbatos su pienu ir radau j jau apsirengus.
Prie akis ikilo generolo Abdiurahimo sode prajusiais me
tais sutiktas tviskaniais drabuiais pasidabins tabo karininkas
graiu ir ididiu veidu.
Argi dabar prie mane stovintis atsigavs kareivis, kurio su
lyss kaklas graudiai styro uniformos apykaklje ir kuris gdi
jasi savo aizdos, buvo tas pats grauolis tabo majoras?
Turbt man nepavyko nuslpti savo kartlio. Bet apsimeiau,
kad jo prieastis kita, miau piktai kibti:
- Kas ia dabar, pone Ichsanai? Visai kaip vaikas, jums dar
ne laikas apsirengti, juk js dar nepasveikote!
Nudelbs akis, jis atsak:
- Guljimas paveria mog dar didesniu ligoniu.
Abu tyljome. Paskui, mgindamas nuslpti susierzinim, jis
pasak:
- Jau noriu ieiti. ia nebeliko kas veikti. Pasveikau...
Mano irdis plyo i gailesio, bet mginau paversti visk
juokais:
- Matau, pone Ichsanai, js nenorite mans klausyti. Jumy
se vl pabudo kario atkaklumas. Bet spju - a jus apsksiu.
Visk papasakosiu daktarui. Tegul duoda jums pipir, tuomet
inosite...
Palikusi padkl, skubiai ijau lauk. Bet daktaro neiekojau...
Vasario 25, pavakarys
Baisiai susikivirijau su daktaru. Bet ne dl darbo. Tiesiog jis ne

jauia saiko ir per daug kiasi kit reikalus...
K tik kalbjoms apie Ichsan. Pasakiau, kad jis labai kanki
nasi dl sualoto veido.
iaukate
333
Daktaras Hairula perkreip lpas.

- Jis teisus, a jo vietoje okiau j jr. Kur daugiau dtis su
tokiu veidu, jei ne uvis erti? - pasak jis.
- Daktare, a apie jus visai kitaip maniau. Argi veido grois
prilygsta sielos groiui?
Daktaras Hairula nusiypsojo ir nusiaip:
- Plepalai visa tai, mayte. mogaus su tokiu veidu visi vengs.
O ypa tavo amiaus mergaits, gal ne?
Jis trukteljo peiais - mat neabejojo, kad teisus. A puoliau
prietarauti:
- Js beveik visk inote apie mano gyvenim, js kone prie
varta itraukte i mans visas paslaptis. A turjau gra, net
labai gra suadtin. Jis mane apgavo, ir a itryniau j i savo
gyvenimo, dabar neapkeniu jo.
Daktaras Hairula vl nusikvatojo. Paskui savo besijuokian
ias, balt blakstien aprmintas ydras akis smeig tiesiai
mano irdies gelmes.
- Pavelk mane, mayte. Ne taip, irk man tiesiai akis ir
pasakyk, argi tu jo nemyli?
- A jo nekeniu.
Daktaras sum mane u smakro ir tebeirdamas akis tar:
- Ak, varge mayte, visus tuos metus tu dl jo disti. O tas
galvijas sugadino gyvenim ir tau, ir sau. Toki meil jis vargu
ar dar kur nors suras.
Mano balsas virpjo i pykio:
- Kodl js j taip meiiate? I kur js inote?
- Tai supratau jau ten, kaime, kai mudu pirm kart susi
tikome. Beprasmika slpti. Meil, mayte, trykta i aki kaip
aaros.
Man aptemo akys, ausyse speng. O jis vis kalbjo:
- Tu gyveni tarp moni, bet esi jiems tokia svetima, svetima
viskam, tu ir ypsaisi kaip sapne - lidnai ir kariai, man tiesiog
irdis plyta. Tu sutverta ne taip, kaip kiti. I buinio gimusios
334
legend peri buiniais ir minta. Jos ne tik pasak imon. Ir ti

krovje toki btybi esama. Ir tu, mieloji Feride, viena i j.
Tu sutverta mylti ir bti mylima. Ak, kvailute, tu suklydai, be
reikalo pabgai, jokiu bdu tau nereikjo mesti to vjavaikio. Ti
krai btum dabar su juo laiminga.
Man uvir irdis. A miau aukti ir trypti kojomis.
- Kodl js taip kalbate? Ko jums i mans reikia? - rkiau
a, o aaros trykte tryko man i aki.
Dabar ir daktaras susizgribo.
- Taip, mayte, tu teisi, man nereikjo tau ito sakyti. Padariau
didel kvailyst. Atleisk man, mayte, - m guosti jis mane.
Bet a tiesiog dusau i pykio ir negaljau j net pairti.
- Pamatysit, a jums rodysiu, kad jo nemyliu! - pasakiau ir
piktai trenkiau durimis.
Vl vasario 25, naktis
Kai atneiau Ichsanui lemp, jis dar buvo nenusirengs. Stovjo

prie lango ir grojosi paskutiniais raudonais saullydio atvai
tais jroje...
Nenordama ilgiau tylti, pasakiau:
- Js turbt labai pasiilgote savo uniformos, pone...
Vakaro prieblanda vis labiau tirtjo. Tarsi gavs tose sute
mose daugiau drsos, Ichsanas mslingai ypteljo, palingavo
galv ir pirm kart praneko apie savo sielvart.
- Ar uniformos? Taip, dabar visa viltis tik ji. Ji padar mano
veid tok. Ir tik ji t skriaud gali itaisyti.
Nesupratau jo odi prasms ir nustebusi irjau j. Jis
atsiduso ir ts:
- Labai paprasta, Feride, nra ko nesuprasti. Griu veikian
ij armij karininku. Belieka ubaigti darb, kurio pus jau
padar viena bomba, ir a bsiu igelbtas.
iaukut
335
Jaunasis majoras iliejo savo skausm nuoirdiai, lyg vai

kas. Norjau udegti lemp, pasisukau j nugara, bet tyia u
piau degtuk ir neva nordama pataisyti dagt, pasilenkiau
prie lempos.
- Nekalbkite taip, Ichsanai, jei panorsite, susirasite savo
laim, - itariau labai ltai. - Pavyzdiui, vesite ger mergin.
Tursite ger eim, vaik ir visk pamirite.
Man nereikjo n atsigrti, jauiau, kad jo vilgsnis nu
kreiptas ne mane, o vis dar pro lang jr.
- Feride, jeigu neinoiau, kokia tyra js irdis, manyiau,
kad js i mans juokiats. Kas mans tokio nors? Net anks
iau, kai toks nebuvau, kai niekam neuklidavo mano veidas, ir
tai vienai merginai nepatikau. O dabar toks pabaisa...
Daugiau Ichsanas nebenorjo apie tai kalbti, valandl pa
tyljo ir pridr:
- Feride, visa tai tuti odiai. Atleiskite, gal galtumte u
degti lemp?
Vl brkteljau degtuk, bet prikiti jo prie dagio niekaip
nestengiau. irdama virpani degtuko liepsnel, susims
iusi laukiau, kol ji uges. Kambaryje vl pasidar tamsu, ir a
labai tyliai tariau:
- Ichsanai, anksiau, iki ios nelaims, js buvote ididus
savimyla. Jokios neskms, jokios prarastos viltys js neveik.
Tada, nepaisydamas savo tarnybins padties, gal net rizikuo
damas gyvybe, js gynte vien jaun mergin, varg pradins
mokyklos mokytoj. Bet tada js nesikrimtote taip smarkiai neslpkite, a suprantu js kani - nesikrimtote, kaip dabar.
Tad kodl dabar ta varg pradins mokyklos mokytoja negalt
jums paskirti savo gyvenimo?
Sueistasis majoras atsak trkiojaniu balsu:
- Feride, praau js, neadinkite negyvendinam svajoni,
neverskite mans jaustis dar nelaimingesni.
A pasiryau. Prijau prie jo visai arti ir nuleidusi galv tariau:
336
- Ichsanai, praau jus vesti mane. Imkite mane monas,

matysite, a padarysiu jus laiming. Mes abu bsim laimingi.
Pro aaras lyg per tanki uuolaid tamsoje negaljau i
rti majoro veido. Jis atsargiai pakl prie lp mano rank ir
baikiai pabuiavo pirt galiukus.
Viskas baigta. Dabar jau niekas nebedrs sakyti, kad a my
liu an...
Kuadasy, vasario 26
Nuo ios dienos, Kiamranai, tu man esi tik svetimas, tik prie
as, ir daugiau nieko!.. Buvau tikra, kad mes niekada nebesu
sitiksime, iame pasaulyje vienas kito nebepamatysime, vienas
kito balso nebegirdsime. Ir vis tiek niekaip negaljau iplti i
irdies jausmo, kad esu tavo suadtin. Kad ir k kalbiau ar
daryiau, vis vien nestengiau nustoti maniusi, jog esu tau pri
klausantis daiktas.
Taip, kodl turiau meluoti? Nepaisant visos neapykantos,
pasipiktinimo, vis irdgl, a truput vis dlto likau tavo.
Tai pirm kart pajutau tik ryt. Tiek laiko buvau tavo, tiek
laiko kiekvien ryt nubusdavau kaip tavo suadtin, o staiga
vien dien pabudau jau kito, ir tik ryt, Kiamranai, a su tavim
isiskyriau. Isiskyriau tarytum nelaimingas tremtinys, kuris
negali pasiimti savo prisiminim, neturi teiss paskutin kart
atsigrti ir pasiirti, k palieka.
*
ryt, pasimaiusi su Ichsanu, ketinau kartu su juo nueiti dak

taro kabinet ir praneti apie ms suadtuves. Man atrod, kad
tokiam svarbiam vykiui kasdienis sesels chalatas per prastas ir
gali nulidinti mano naujj suadtin. Ms sode augo skurdus
vlyvis. Suskynusi nedidel puoktel, prisisegiau prie krtins.
iaukate
337
Ichsan vl aptikau apsirengus. Jis nusiypsojo giedrai kaip

vaikas. Nuo iol, pagalvojau, bus mano pareiga rpintis, kad jis
jaustsi laimingas.
Stengiausi atrodyti linksma ir itiesiau jam rankas.
- Bonjour, Ichsanai, - pasakiau.
Paskui itraukiau kelis vlyvio stiebelius ir prisegiau jam prie
uniformos.
- Tikiuosi, inakt js ramiai miegojote, - pasakiau.
- Puikiai. O js?
- Kaip vos gims kdikis, ramiai ir maloniai.
- Tai kodl js tokia iblykusi?
- Juk ir i laims galima iblykti.
Po tokio mano atsakymo mudu nutilome.
Ichsano lpos buvo be laelio kraujo. Po valandls jis m
i lto kalbti. Tarpais, tartum bijodamas, kad balsas nepradt
virpti, jis nutildavo, usikirsdavo.
- Feride, a bsiu jums dkingas iki pat mirties. Js man
leidote igyventi toki nuostabi nakt, kokios nesu igyvens
net anais laimingaisiais laikais. A jums k tik sumelavau, i
nakt iki pat ryto n bluosto nesudjau... Js odiai Praau
mane vesti be perstojo skambjo mano ausyse. Nemiegojau,
nes nenorjau prarasti n vienos akimirkos i tos vienintels
laimingos nakties, kai buvau js suadtiniu. Kol gyvas bsiu
jums dkingas.
- Padarysiu jus aminai laiming, - tariau.
Jis buvo labai susijaudins. Norjo paimti mano rankas,
bet nedrso. Ir tarsi biau sergantis vaikas velniai ir meiliai
pasak:
- Ne, Feride, i naktis neturi rytojaus, a tai inau. i nakt
a buvau labai laimingas. Ir vis dlto a iandien pat ivykstu, po
keli valand atsisveikinsiu su jumis.
- Kodl, Ichsanai? Argi js nenorite mans? Negerai suteikti
man vili ir paskui ivykti! Labai negerai.
338
Ichsanas atsiliejo nugara sien, usimerk ir giliai atsiduso.

Ak, tas balsas, - lyg suvaitojo jis, paskui pasipurt ir jau grietu
balsu tar:
- Jei dar truput pasistengsite, i uuojautos net imsite tvir
tinti, kad mane mylite...
- Kodl gi ne, Ichsanai? Jeigu a norjau su jumis susiadti,
vadinasi, tam yra prieastis.
Jis atsak su kartliu ir ironija:
- Taip, jeigu js nusprendte tekti u mans, vadinasi, js
mane mylite. Bet a tokios js meils nenoriu. Ar js, Feride, i
tikrj manote, kad ms santuoka galima?
- Feride, nejaugi manote, kad esu taip emai puols ir galiu
priimti i meils imald? Juk a jums, kaip nevilt puols luo
ys, keliu vien uuojaut...
Susigraudinusi iki irdies gelmi nuleidau galv.
- Js teisus. Mes abu vargai... Maniau, kad sujung dvi irdglas, galtume bti laimingi... Bet suklydau...
Parodiau kard prie sienos ir pridriau:
- Js dar bent tiek turite paguodos. Grtate, kaip sakte, to
liau vykdyti savo pareig. O a, moteris, kur kas nelaimingesn
u jus.
*
Po deimties minui alt iemos ryt, prisiseg prie krtini

po kelis vlyvio stiebelius, su blykiomis, kaip ir tie stiebeliai,
ypsenomis naujieji suadtiniai su aaromis akyse isiskyr tar
si bedalis vyresnysis brolis su vienia jaunle sesute.
iaukut
339
Kuadasy, balandio 2
Prie trejet dien mums grino mokykl. Po penki mnesi

pertraukos vl pradjome pamokas. Bet be reikalo, nes mokslo
metai jau baigiasi. Pavasaris. Klases uliejo skaisios sauls spin
duliai ir ankstyvj gli kvapai. Ant sien mirga jros raibuli
atspindiai. Nei vaikai, nei suaugusieji dirbti neturi noro.
Vyresnioji mokytoja nieku gyvu nenorjo likti Kuadasy.
Prie mnes j perkl kit viet. jos viet paskyr mane.
Ir pakeit pareig pavadinim - dabar esu direktor. Man tos
naujos pareigos nepatinka, nes kitos mokytojos pradjo mane
nairuoti.
Teisyb pasakius, jos nra nei labai isimokslinusios, nei ta
lentingos, taiau - kas be ko - jau nebejaunos. Kaip sako vieti
mo ministerijos tarnautojai, kiekviena turi po penkiolika ar dvi
deimt met stao. Manau, kad j vietoje ir a sieisiau, jeigu
vien grai dien mano virininke paskirt mergiot, jaunesn
u mano dukter.
Kovo pradioje daktar Hairul atstatydino.
Jis turtingas mogus, algos jam nereikia. Bet tai j nulidino.
- Kiek kart savo ranka uspaudiau akis mylimiems meki
nams. Norjau, kad ir man jie uspaust, palydt kapus, deja,
neideg, - tar jis.
Daktaras Hairula buvo nepaprastai isilavins mogus.
Vis savo jaunyst jis buvo paskyrs mokslui. Namie jis tur
jo didiul bibliotek, bet su ironija sakydavo, kad nra pasaulyje
kito tokio niekam tikusio daikto, kaip knygos. Juokaudavo, kad ir
jas raantys, ir skaitantys - mulkiai, nieko neimano apie tikr gy
venim. Vakar mginau j sutriukinti neatremiamu argumentu:
- Tai kodl js ir pats tiek daug skaitote, ir mane veriate?
Tai buvo toks svarus argumentas, kad, rodos, stengt su
stabdyti ir ups tkm. Bet daktaras n kiek nesutriko, atvirk
iai, m garsiai kvatotis ir dar aipytis:
340
- Labai gerai samprotauji, mayte, bet kas tau sak, kad a

ne mulkis?
Ne, nesuprantu a to senojo daktaro. Viskam, k myli, prie
inasi. A net jauiu, kad kiekvien kart mane bardamas, jis vis
labiau mane pamilsta.
Dabar, atleistas i tarnybos ligoninje, daktaras arba sdi u
sidars namie ir skaito knygas, arba apsiavs didelius dar nuo
kariuomens likusius batus, lyg koks andaras, usikabins ant
peties autuv, sda ant savo mylimo irmio Diuldiulio ir joja
kaimus gydyti valstiei. Taip susiranda k veikti.
Namie lieka atuoniasdeimtmet jo indyv ir sodininkas,
kur jis vadina Nam Kapralu.
Prie tris dienas daktaras pasikviet mudvi su Munise sve
ius. Jis buvo kuo puikiausiai nusiteiks. A irinjau knygas,
o jis kaip vaikas itis valand aid su Munise. Jis taip rimtai
komandavo jai, kad a raiiausi i juoko:
- Dabar aisime slpyni, tik irk, nenulsk kokius uka
borius, nes tu maa kaip sprindis. Kur nors sisprausi, o a pas
kui tursiu ilgai vargti, kol tave surasiu. O jeigu tu mans ilgai
nerasi - nesijaudink, bsiu umigs kur nors tylioje vietelje.
Po keli dien apgobsiu Munis arafu. Jai sukaks keturio
lika. giu ji jau lygi su manimi. Mergait isiskleid tartum gl,
jos baltutl ma veidel gaubia viesiai geltoni iaud spalvos
plaukai, tamsiai mlynos akys keiia spalv pagal vies - tikra
pasak peri, kuriai lidint i aki byra perlai, o ypsantis vei
duose praysta ros.
Daktaras Hairula dl to arafo labai pyksta. A ir pati inau,
kad ji dar maa, taiau nuogstauju. Pastami man sako:
- Feride, slpk j nuo vyr, jei nenori per anksti tapti uove.
irdyje man neramu. Ir diaugiuosi, ir pykstu. Neveltui sa
koma, kad uovs piktos.
Vakar mes grom i mokyklos, o kita gatvs puse jo graus
koki eiolikos septyniolikos met moksleivis. Man pasirod
iaukut
341
keista, ko jis vis laik stebeilija mus. I po savo adros vogiomis

panairavau Munis. Ir k pamaiau? Ta pajodarga ruk aki
kampuiais vilgiojo jaunuol, ypsojosi jam. Tas mane taip
siutino, kad vos neapalpau vidury gatvs. Timpteljau begd u
rankos ir miau barti. I pradi ji visk neig. Paskui, pamaiu
si, kad a n per nago juodym ja netikiu, apsimet verkianti. Ji
inojo, kad aaroms a atlaidi ir galiu pradti liumbti kartu su ja.
- A inau, kaip tave nubausti, - pasakiau. - Jau nupirkau
turguje tamsiai alio audeklo ir pradjau siti araf.
ryt mudvi vl susibarme. kart dl roi aliejaus. Prie
kelet mnesi netyia usiminiau, kad man labai patinka roi
aliejus. Neprajo n trij dien, ir daktaras Hairula atne man
vien buteliuk. Taupydama, kad kuo ilgiau utekt, eikvojau jo
po lael. Bet mano neklauada junko t buteliuk, ir tiek. Vos
tik likdavo namie viena, tuoj pat ikvpindavo visus kambarius.
O paskui dievagodavosi:
- Nemiau, sese, prisiekiu Alachu...
Kuadasy, gegus 5
ryt Munis pabudo iblykusi ir nesveika. Akys paraudusios,

visa suglebusi. Mokykloje turjau daug darbo, namie pasilikti
negaljau. Utat nubgau pas daktar Hairul paprayti, kad u
eit apirti Muniss. Bet man nepasisek - prie pusvaland
ant savo Diuldiulio jis buvo ijojs kakok kaim.
Grusi namo, radau Munis lovoje. Buvau praiusi senuts
kaimyns, kad pabt prie mergaits. Dkui jai, iki pat vakaro
nesitrauk nuo ligons, sdjo prie lovos ir mezg kojin.
Munis smarkiai slogavo, labai danai kosjo, kakta deg
kaip ugnyje. Balsas ukimo, ji skundsi, kad dsta. Pamiau j
u smakro, norjau pairti gerkl ir staiga uiuopiau kiet
patinim. Reikjo geriau apirti, pakliau prie jos veidelio
342
lemp, bet nuo viesos jai tik labiau skaudjo. Gerklje aplink
lieuvl buvo matyti daug balt apna.
Mano susirpinimas Munis prajuokino.
- Didelio ia daikto - kosulys. Ar pamirai, kad ir Zeinilere
danai kosdavau?
Mergait buvo teisi. Argi nebuvo taip pat, kai mes j leisgy
v radome nakt sniege? Juk vaikai danai sloguoja. Vienintelis
dalykas, kuris dabar man kl nerim - tai, kad nebuvo daktaro
Hairulos. K tik buvo atjs jo Nam Kapralas ir pasak, kad
eimininkas liks kaime nakvoti. Gal duos Dievas, maoji jau
bus pasveikusi, kol jis sugr.
Kuadasy, liepos 18
iandien paskaiiavau: prajo lygiai septyniasdeimt trys dienos,

kaip palaidojau savo maut.
Pamau imu apsiprasti ir su ta nelaime. Ko tik mogus ne
ikenia!..
Vaiktinjome su senuoju daktaru jros pakrante. Prisi
rinkusi akmenuk ir kriaukli, miau palengva juos svaidyti,
drumsdama jros paviriaus ramyb.
Daktaras Hairula pradiugo kaip vaikas. Gerairdikos y
dros jo akys po balzganomis blakstienomis juoksi.
- Ak, jaunyst! Garb Alachui, mes veikme ir tai. irk,
taisosi ir tavo nuotaika, ir veido spalva, - pasak jis.
- Argi gali bti kitaip, kai mogus turi tok daktar kaip
js? - nusijuokiau.
Daktaras tik palingavo galv.
- Gali, mayte, gali... Daktaras nevisagalis... Ir jo profesija, ir
patirtis, ir tiesa, ir knygos, ir kania, - viskas beprasmika. Jeigu
mes nesugebjome igelbti tokios mauts kaip sprindis mer
gyts, spjaunu tok moksl.
iaukut
343
- K padarysi, daktare, nesielvartaukite. Tokia buvo Alacho

valia, - pasakiau.
Jis pavelg mane be galo nusimins.
- Varge mano mayte, ar inai, kodl man tavs taip gaila?
Vos tik k nors upuola bda, tu tutuojau imi guosti, umirti,
kad tau paiai reikia n kiek ne maiau paguodos. Ta begalin
tavo uuojauta, vaikeli, graudina mane iki aar.
Jis patyljo, paskui m priekaitauti pats sau:
- Ir a darausi kakoks nevkla, gal kvaitu senatv? Na,
mayte, grkim.
Mes pasukome nam link per gelstanius laukus. Visi vals
tieiai painojo daktar. Sustojome pasikalbti su pagyvenusia
moterike, kuri krov didiul kviei gub. Prie kelerius me
tus daktaras buvo igyds jos vaikait. Senut ilgai dkojo Ala
chui, paskui paauk kresn busbern. Sauls atokaitoje jis dirbo
prie kuliamosios:
- Eik ia, Hiuseinai, pabuiuok savo geradariui rank. Jei
gu ne jis, iandien btum tik saujel dulki, - pasak ji.
Paglosts Hiuseinui skruost, daktaras tar:
- Kas i to rankos pabuiavimo. Tu geriau ulaipink mus ant
savo kuliamosios.
Mudu usikorme ant kuliamosios, kuri suko du stiprs
jauiai, ir gal penkiolika minui i lto plaukme vir vilnijan
i gelton kviei jros.
*
iandien pagaliau galiu parayti, kas tada vyko. Kit ryt po to,
kai paskutin kart nakt raiau dienorat, Munisei smarkiai pa
blogjo. Jos balsas visai nuslopo. Vargei mergaitei trko oro.
Susiruoiau kviesti kit daktar ir jau usimeiau araf. Bet
kaip tik tuo metu atjo daktaras Hairula. Apirjs ligon, jis
pasak, kad nieko baisaus nemats.
344
Taiau jo veidas buvo rkanas, akys susirpinusios. Baik

iai prasitariau, kad man jo veidas nepatinka. Daktaras suirzs
trukteljo peiais.
- Dar ko! A keturias valandas kraiaus kelyje. Krentu i nuo
vargio, ar negana, kad jums tarnauju? Dar, mat, reikia ir patikti!
Susidrs su sunkiais ligoniais, daktaras visada pasidaryda
vo irzlus ir iurktus.
Jis veng irti mane ir paliep:
- Ypatingo reikalo nra, bet dl visa ko pasikviesiu kelis savo
kolegas, duok greiiau popieriaus ir plunksn.
T dien viskas klostsi neskmingai. Ryt i mokyklos tris
kartus buvo atsista valytoja mans pakviesti. Atvaiav du vie
timo ministerijos valdybos nariai ir inspektorius nor mans kai
ko paklausti.
Kai valytoja atbgo trei kart, a j apibariau ir igrdau
lauk. Daktaras Hairula supyko:
- Ko ia tau reikia? Eik darb. A ir taip pavargau - ar maa
turiu rpesi? Dar mat ir apie tave tupink! Greiiau usimesk
araf ir drok! Tu man tik kliudai. Dievai, ieisiu, ir inokis!
Senasis daktaras komandavo taip grietai ir rytingai, kad
negaljau jam nepaklusti.
Nedrsau prietarauti ir po adra plsdama aaromis ijau
mokykl.
Jeigu ministerija mane apibert visomis ems gryb
mis, vis vien neatlygint iandieninio pasiaukojimo. Inspek
toriai vaikiojo po klases, egzaminavo mokinius, reikalavo
ssiuvini, klausinjo visokiausi negirdt dalyk. Neinau,
kaip supratau, ko jie klausia, kaip atsakinjau - galvoje buvo
tokia maialyn! Buvo jau gerokai popiet, o jie vis dar mans
nepaleido.
Pagaliau vienas j atkreip dmes mano slogi nuotaik.
- Ar tik js nesergate, ponia direktore? Labai jau js kako
susirpinusi, - pasak jis.
iaukut
345
Ilgiau tvardytis nebegaljau, nuolankiai nulenkiau galv ir lyg

maldaudama pasigailjimo, sukryiavau rankas ant krtins.
- Namie mirta mano vaikas, - pasakiau.
Guosdami ir kalbdami prastus, tuius uuojautos odius,
jie pagaliau leido man eiti.
Nuo mokyklos iki nam buvo penkios minuts kelio. A jau
turbt pusvaland, o gal dar ilgiau. Nuo pat ryto taip kankinausi,
taip veriausi namo pas Munis, o dabar nenorjau ten eiti. Slin
kau tuia gatve ramstydama tvoras, lyg pavargs keleivis prissdavau prie altinio ant akmen.
Pro atvirus ms nam langus mavo nepastam vyr
galvos. Duris man atidar daktaro Nam kapralas. Nedrsau ko
nors klausti, ir visa savo esybe, akimis maldavau, kad nieko man
nesakyt. Bet jis netiktai pasak:
- Vargei mergaitei blogai... Jei Alachas bus gailestingas,
gal pagis...
Tuo metu sudrebjo lubos, ir laipt aiktelje pasirod dak
taras. Jis buvo vienplaukis, atlapa krtine, paraitotomis ranko
vmis.
- Kas ten, Kaprale? - paklaus jis.
Visai netekusi jg, susmukau ant laipteli. Pamats mane,
daktaras sustojo ir sutriks paklaus:
- Ar ia tu, Feride? Puiku, dukra mano, puiku... - ir i lto
nulipo laiptais. I mano iraikos jis suprato, kad visk inau.
Pam u rank ir trkiojaniu balsu tar:
- Bk stipri, dukrele, suksk dantis. Duos Alachas, pasveiks.
Suleidome serumo, darome visk, k galime. Alachas didis, ne
galima prarasti vilties...
- Daktare, leiskite man j vilgtelti, - papraiau.
- Ne dabar, Feride, truput vliau. Dabar ji be smons.
Prisiekiu Alachu, nieko neatsitiko. Prisiekiu tau. Tik prarado
smon...
Ramiai pasakiau:
346
- Daktare, a btinai turiu j pamatyti, js neturite teiss, maldavau. Paskui susitvardiusi pridriau: - A tikrai esu tvir
tesn negu js manote, daktare. Nebijokite, neikrsiu jokios
kvailysts.
Daktaras Hairula valandl pasvarst, paskui linkteljs gal
va sutiko:
- Gerai, dukra mano, tik nepamirk, kad nereikalingi aikio
jimai ir vaitojimai gali ligon igsdinti.
Kart susitaiks su neivengiamybe, kad ir kokia baisi ji bt,
mogus tampi ramus ir nuolankus. Prisiglaudusi prie daktaro
Hairulos jau kambar - nei irdis virpjo, nei akys aarojo!
Nors nuo to laiko prajo septyniasdeimt trys dienos, ilgos
kaip septyniasdeimt treji metai, atsimenu visk iki smulkmen.
Kambaryje buvo du jauni daktarai su atsegtomis markini
apykaklmis ir atraitotomis rankovmis ir viena pagyvenusi
moteris. Popieio saul skverbsi pro medi lapus, kambarys
buvo sklidinas viesos ir gyvybs. U lango iulbjo paukiai,
irk iogai, i tolo buvo girdti gramofono garsai. Kambaryje
viskas buvo sujaukta. Ant kdi, ant lentyn pristatinta ka
koki buteliuk, mtsi vatos gabalai ir ant grind - Muniss
daiktai. Prie veidrodio buvo pamerkta daktaro sode Muniss
prisiskint gli puoktel, ant spintels guljo pakrantje pri
sirinkt spalvot akmenuk ir perlamutrini kriaukli saujel,
po kde mtsi vienas batelis, ant sienos kabojo mano dar B...
mieste akvarele nutapytas jos portretas su gli vainikliu ant
galvos ir oiuku Mazlumu glbyje. Dar mtsi daugyb visoki
karoliuk, mediagos skiauteli, stikliniai auskarai, atvirukas,
kuriame pavaizduota nuotaka su vestuvine skraiste ant galvos, odiu, galyb visokiausi smulkmen, miel tos vargs mer
gyts irdelei...
Munis jau tampa jauna panele, dvinia araf, - pagal
vojau prie kokias dvi savaites ir nupirkau jai nauj nikeliuot
lov ir tarsi naujagimiui papuoiau j nriniais ir rauktinukais.
iaukut
347
Dabar mano maoji guljo tarp t ilk iblykusi ir permato

ma, pati tarsi ilkas. Jos galvabuvo atmesta on, rods, ji sapnuo
ja kakok sunk sapn. Ant lovos kojgalio karojo nebaigto siti
tamsiai alio arafo skraist, ant lentynos vir lovos sdjo B...
mieste pirkta jos mylimoji ll nuo buini iblukusiais skruostais
ir mlynom akim irjo savo eiminink. Atrod, kad visi ligo
ns skausmai ir kanios buvo pasibaig. I nuovargio umigusios
mergaits veiduose dar ruseno paskutiniai gyvybs enklai, pro
praviras lyg besiypsanias lpas viet dant perliukai. Tas mie
las veidelis teik mano sielai laims nuo pat tos akimirkos, kai j
pirm kart pamaiau nirioje Zeinilero mokykloje.
Paukiai vis taip pat linksmai iulbjo u lango. Gramofonas
tebegrojo linksm okio melodij. Popieio sauls spinduliai pro
medi lapus krito ant mergyts veido, nubarstydami j auksin
mis dulkmis, panaiomis tas, kurios lieka tarp pirt sutrynus
plataks sparnel, aid jos isidraikiusiose rusvose garbanose.
Nesurikau, nepuoliau prie jos kaip pamiusi... Apsivijau ran
komis daktaro kakl, priglaudiau galv prie jo peties ir su ge
liania irdimi irjau t gstant gro.
Mirtis slino atsargiai kaip mnulio spindulys ir kaip motinos
lpos, bijanios paadinti, velniai buiavo kakt, lpas, veidus...
Gydytojai prijo prie lovos. Maiau, kaip vienas i j itrauk
i po ilkins antklods Muniss rank ir prikio prie jos virkt.
Daktaras Hairula truput atsitrauk ir pasisuks nugara u
deng nuo mans vaizd.
- Odekolono, truput odekolono... - papra vienas daktaras.
Senasis daktaras parod galva lentyn. O paukiai tebeiulbjo, ir linksmai tebegrojo gramofonas.
Staiga visas kambarys pakvipo roi aliejumi. Matyt, nerad
odekolono, pasinaudojo juo. Roi aliejus... T buteliuk visada
jga ilupdavau i Muniss rank... Kaip a, uuot dkojusi u t
laim, kuri ji man suteik, buvau tokia beird ir yktdavau
jai mgstamo roi kvapo?
348
- Ipilkite ant lovos vis buteliuk, - tariau a, - mano may

t mirs laimingesn to kvapo apgaubta...
Daktaras Hairula glost man plaukus ir velniai kalbjo:
- Eik, Feride, eik, vaikeli mano... Eime...
Norjau paskutin kart pabuiuoti Munis. Bet neidrsau,
tik pamiau jos nuog rankut. Kartais, sumusi mano rankas,
ji buiuodavo man delnus. Dabar ir a taip padariau. Ibuiavau
jos ma delniuk, dkodama u visk, k ji buvo padariusi savo
vyresniajai seseriai.
Daugiau Muniss nemaiau. Mane nuved lov, paguld ir
paliko vien.
A visa drebjau, mane mu altas prakaitas. Atrus roi
aliejaus kvapas pasklido po vis nam ir lyg kokia banga u
gniau gerkl, uliejo mane. Man pasirod, kad tas kvapas, po
pieio sauls spinduliai, pauki iulbjimas trunka jau itisus
metus. Paskui pamau sutemo. Prie akis ikilo virpanti Muni
ss, dingusios an tamsi nakt siauianioje pgoje, figra. Gir
djau, kaip ji klibina dur ranken, girdjau jos plon balsel,
atsklindant iki mans per pgos lsm.
Neinau, kelinta valanda nakties buvo. Mane apakino stipri
viesa. Pajutusi, kad kakas paliet mano plaukus ir kakt, atmer
kiau akis. Senasis daktaras su vake rankoje pasilenk prie pat mano
veido. Jo mlynose akyse ant balzgan blakstien virpjo aaros.
- Kiek valand? - paklausiau lyg sapne. - Ar jau viskas?
Prisimenu, kadpaskuivl nugrimzdautamsiZeinileronakt.
*
Atsibudusi nesupratau, kur esu: svetimas kambarys, nepasta

mas langas... Pasirmiau ant alkni, mginau keltis, bet galva
tarsi ne mano, vl nukrito ant pagalvs. Sutrikusi apsidairiau ir
pamaiau ydras daktaro akis.
- Ar pasti mane, Feride?
iaukut
349
- Kodl turiau nepainti, daktare?

- Ai Dievui, ai Dievui. Tegul pagaliau visa tai pasibaigs.
- Ar kas atsitiko, daktare?
- Tavo amiaus merginai tai nepavojinga, truput buvai u
migusi, truput pamiegojai, bet tai nepavojinga...
- O kiek laiko a miegojau?
- Gana ilgai, bet tai niekis... Septyniolika dien...
Septyniolika dien miegoti! Kaipkeista!.. viesa erzino mane,
ir a vl usimerkiau. Septyniolika dien miegoti! A garsiai nu
sikvatojau, bet tas juokas pasirod lyg ne mano, lyg i kakieno
svetimos krtins, i svetim lp. Ir a vl umigau.
*
Persirgau baisi kartin. Daktaras Hairula pasim mane savo
namus ir septyniolika dien nesitrauk nuo mano lovos. Tai
buvo pirmoji rimta mano liga. A sirgau apie keturiasdeimt die
n. Itisas dienas guljau lovoje. Paskui man m slinkti plaukai.
Vien dien papraiau irkli ir nusikirpau kasas.
Kaip malonu sveikti. Jautiesi tarytum i naujo gims: kie
kvien mamo iri su diaugsmu tarsi vaikas spalvotus ais
liukus. J stikl atsimus drugelis, veidrodio briaunoje vaivo
rykte ls sauls spindulys, velnus tolimos kaimens varpeli
skimbiojimas, - viskas maloniai virpino mano ird.
Liga nusine vis kartl, kuris nuodijo man ird per pasku
tiniuosius trejus metus. Prisiminimai, atrod, priklaus kakam
kitam. Jie neadino manyje nei irdglos, nei jaudulio. Kartais
pati savs nustebusi klausdavau:
- Galbt tai tik kokio nors sapno prisiminimai? O gal skai
iau visa tai kokiame nors sename romane?
Taip, tikrai, visa, kas vyko, atrod man lyg i sapno, o moni
veidai, spalvos - tarsi i iblukusi fotografij, kabani dulki
nuose rmuose.
350
Daktaras Hairula per vis t laik buvo man labai draugi

kas. Jis n karto nepaliko mans vienos. Arba pasakojo juokin
gas istorijas, arba skaitydavo romanus - visaip stengsi mane
pralinksminti. Jis, vargelis, turbt irgi labai pavargo.
- Tu tik atsistok ant koj... Prisiekiu Alachu, jeigu ir nesusirgsiu, tai tyia tavo malonumui pasisidinsiu batisto marki
nius ir tris mnesius drybsosiu lovoje. Ir tursi tenkinti imtus
mano kapriz, - kalbjo jis.
Kartais mane apimdavo snaudul panaus silpnumas, ir
a gana ilgai guldavau, jausdama, kad sauls spinduliai, kurie
skverbiasi man akis pro suplonjusius, beveik perregimus vo
kus, yra rausvi.
Tuo metu daktaras Hairula arba skaitydavo man knyg, arba
tiesiog snausdavo krsle prieais mano lov. Tokiomis akimir
komis atrodydavo, kad mano siela atsiskiria nuo kno ir kaip
viesa, kaip garsas sklando kakur tutumoje.
Neinau, kur, kokius kratus a skrisdavau. Kartais man vai
dendavosi, kad krintu kakoki bedugn, tada isigandusi, visa
tirtdama i baims pabusdavau, ir man atrodydavo, jog sugr
au i kakoki labai tolim krat. Ausyse nuo baisaus greiio
imdavo vilpti vjas, prie akis aukiausiuose dangaus mlyns
skliautuose grmsi ir virpjo migloti, neaiks kakoki krat
prisiminimai.
*
Andien tariau daktarui Hairulai:
- Mielas daktare, dabar a jau sveikut sveikutl. Mes galime
j aplankyti.
I pradi jis nesutiko, pra pakentti dar kokias dvi ar bent
vien savait.
Bet prieintis ligonio ugaidoms ir atkaklumui nemanoma.
Pagaliau man pavyko kalbti senj daktar. Mudu suskynm
iaukut
351
sode dvi dideles puoktes, pririnkome jros pakrantje vairias

palvi akmenuk, kuriuos mano mayt mgo labiau u gles.
Munis buvo palaidota Viduremio jros pakrantje ant kal
vos po tokiu pat lieknu, kaip ir ji, kiparisu. Mes ilgai sdjome
prie jos kapo ir pirm kart po mano ligos kalbjoms apie j.
Norjau inoti, kaip ji mir, kaip buvo palaidota. Bet daktaras
nepais mano praym ir smulkmenas nesileido. Suinojau tik
viena: skaitydamas mald, imamas paklaus velions motinos
vardo. Taiau jo niekas negaljo pasakyti. Tada daktaras, kuris
inojo, kad a jai atstojau motin, pasak mano vard, ir imamas
palaidojo mergait, itars: Munis, Ferids dukt...
Kuadasy, rugsjo 1
ryt daktaras man pasak:

- Mayte, mane vl kvieia kaim. Tau patikiu Diuldiul,
vargeliui reikia perriti koj, neleisk ito daryti Nam kapralui.
Tas nedorlis, matyt, nori, kad arklys, kaip ir jis, likt be kojos.
Diuldiulio koja sueista, o tvarstyti tu moki. Perriusi pavediok
j kokias deimt minui po sod, paskui priversk truput pab
gioti ristele. Tik neilgai, supratai? Antra, kepjas Huritas tur
t iandien atneti kepyklos nuomos mokest, regis, dvideimt
atuonias liras... Priimk mano vardu... Taip... K a dar norjau
pasakyti? Galva visai kaip puodas... Ak, taip, liepk perkraustyti
bibliotek apai. Atiduodu tau t kambarl jros pus. Jis
kur kas jaukesnis, ir iem, kai puia lodosas, ten nesualsi...
Atjo metas pasakyti daktarui visk, k jau senokai ketinau:
- Mielasis daktare, dl Diuldiulio nesijaudinkit, nuomos mo
kest taip pat priimsiu. O dl bibliotekos - kain, ar to reikia? A
jau ir taip usibuvau js namuose, jei leistumte, ivaiuoiau.
Daktaras sisprend onus ir piktai, plonu balseliu, mg
diodamas mane, kteljo:
352
- A jau ir taip usibuvau js namuose... Jei leistumte, i

vaiuoiau... - paskui dar labiau usipliesks pagrmojo man
kumiu:
- K pasakei? Ivaiuosi? Pairk mane. Matei? Perplt
tau burn iki aus, tuomet iki pasaulio galo ypsosies...
- Bet, daktare, jau taip ilgai pas jus sveiuojuosi...
Daktaras vl sirm rankomis onus.
- Gerai, js kilnybe panele, norite ivykti. Bet Quo vadis?.. *
Atsakiau su ypsena:
- Mielas daktare, a ir pati savs klausiu, kur man eiti? Ta
iau visikai aiku, kad ivaiuoti reikia. Juk negaliu aminai pas
jus vieti, ar ne? Js padjote man pai sunkiausi gyvenimo
valandl, to niekada nepamiriu, bet...
Daktaras neleido man baigti:
- Nra ko niekus taukti, panele. Mudu pasidarme neper
skiriami draugai, be reikalo tuiai auini burn!
A vis dar spyriausi:
- Daktare, pasilikti pas jus man bt tikra palaima, tikrai,
a ia jauiuos laiminga. Bet kiek galiu sdti jums ant sprando?
Js labai mogikas, labai dl mans aukojats...
Daktaras suvl mano trumpus plaukus ir nenustodamas
aipytis, vl mane pamgdiodamas, trauk andus, sudjo l
pas vamzdeliu ir praneko plonu balseliu:
- mogikas, dl mans aukojats... Ar mes ia tragedij vai
dinant, kvaila mergiote? - barsi jis. - Nieko nesuprantu. Man
nusispjaut mogikum, pasiaukojim. A gyvenu savo malo
numui, ir tau padjau, nes man tai malonu. Argi iriau tave,
jei man nepatiktum? Jei igirsi, kad i pasiaukojimo nuokau
nuo kokios nors virns, netikk. Kas gali inoti, kok malo
num patyr tas senas egoistas? - atkirsk jiems. Yra toks Mol
jero herojus, labai man patinka. Jam duoda lazd, kakas puola
* Kur eini? (Lot.)
iaukut
353
jo gelbti, o tas tipas visus veja alin: Grk, brangusis, prie savo
darb. O Dieve! Gal man patinka, kai mane mua? Taigi, ma
yte, liaukis plepjusi, ir jeigu tavo kambariai nebus sutvarkyti,
kol a sugriu, - Alachas liudininkas - turiu ia tok vien jaun
drt sarg, pasiauksiu j ir prievarta itekinsiu. Matai, kokia
bausm tavs laukia, k?
inojau, kad daktaras Hairula dabar, kaip paprastai, ims
nevankiai juokauti nepaisydamas, kad tas mane trikdo, ir kuo
greiiau sprukau alin.
Daktaras Hairula tapo man ir tikru tvu, ir geru draugu... Jo
namuose a nesijauiu svetima ir net esu laiminga, kiek gali bti
laiminga mergait, kurios gyvenimas ir irdis sudauyti, kaip
mano. Susigalvoju tkstanius vairiausi usimim. Padedu
senajai indyvei, tvarkau namus, kapstausi sode, tikrinu daktaro
sskaitas, net padedu virti pietus ir dar prasimanau daug viso
kiausi darb.
K darysiu i ia ivaiavusi? Juk a dabar tartum pabgl.
Sveikata pamau taisosi. Taiau jauiu, kad manyje kakas pal
o. Niekada nebegr ankstesn linksmyb, kai viskas man pati
ko ir teik malonum. Juokdamasi verkiu, verkdama juokiuosi,
ir kiekviena akimirka vis kitokia. tai vakar vakare buvau labai
linksma. Kai atsiguliau ir usimerkiau, jauiausi tokia laiminga.
O paryiais, dar nepravitus, pabudau apsiaarojusi. Kas atsiti
ko? Kodl verkiau? Neinau. Man atrod, tarsi t nakt biau
apjusi visus bekraio pasaulio namus ir surinkusi j sielvartus,
nevilt, kuri ir persipild mano irdis. Apimta nepaaikinamo
lidesio be prieasties, miau dejuoti Ak, mama mamyte, bran
gioji mano! ir isigandusi, kad nepradiau raudoti garsiau,
usimiau delnais burn. I gretimo kambario tuojau pasigirdo
daktaro Hairulos balsas:
- Feride, ar tai tu? Kas atsitiko, dukrele?
Neinas vake senasis daktaras jo mano kambar ir net
nepaklauss, kas atsitiko, ko verkiu, m guosti paprastais, net
beprasmikais meiliais odeliais:
354
- Niekis, dukra mano, niekis. Viskas praeis, ia paprasiau

sias nerv priepuolis, praeis tuoj, vaikeli mano, praeis. Ak, mano
maute...
Tuo metu, kai mane krt drebulys, kai a, kaip koks i kiau
inio neisirits pauktelis pravira burna gaudiau or, daktaras
nusigr lang ir pagras kumiu kakam tamsoje:
- Tenubaudia tave Alachas, tu iiulpei tvirtos kaip liepa
mergaits jgas!
K a veiksiu likusi viena tokiomis lidesio ir nevilties valan
dlmis? Bet tiek to!.. Kam dabar apie tai galvoti? Juk tikrai dar
mnes, o gal ir ilgiau, daktaras mans nepaleis...
Aladakajos dvaras, rugsjo 10
Jau beveik savait esu Aladakajoje, kur, pasak daktaro, jis turs
dvar, senokai tenai nebuvs ir negerai, es, palikti j be priei
ros. Todl jis nusprends kelioms savaitms pasiimti drauge ir
mane. Man bsi sveikat pakeisti or ir prasiblakyti, nes ne
trukus pradsiu dirbti mokykloje ir vl usidarysiu ten visiems
metams.
- Daktare, - atsakiau, - a labai mgstu gryn or, bet moks
lo metai jau visai ant nosies. Kas tada?
Daktaras piktai trukteljo peiais:
- Ak, mieloji, juk a neklausiau tavo nuomons, vaiuosi, ar
ne? A juk pasakiau, kad veuosi tave tenai. Ko kiiesi? ia dak
tar reikalas, o ne tavo... Jei prieinsies, paraysiu raport ir jga
isiveiu. Ruokis greiiau! Paimk kelias pamainas baltini ir i
bibliotekos mano Ruso knygas.
Daktaras Hairula komandavo man kaip mokinei. Nusilpu
si po ligos, neturjau valios prieintis ir keista, net nenorjau,
atvirkiai - man patiko jam paklusti.
Daktaro dvaras i tikrj apleistas. Bet kokia grai vieta!
Sako, ir iema ia tarytum pavasaris. ia tokios uolos, kad
iaukut
355
negali atsiirti. J spalva keiiasi priklausomai nuo laiko ir

oro - saul vieia ar apsiniauk, rytas, vidurdienis ar vakaras,
tada jos atrodo raudonos kaip rubinas, violetins, rausvos, bal
tos ar net visai juodos. Todl jas ir pavadino Aladakaja - Mar
gaspalvs uolos.
kininkavimas paglem vis mano laik. Drauge su vals
tieiais meliu karves. Raita ant Diuldiulio, kuris pagaliau prie
mans labai prisirio, jodinju po apylinkes. odiu, tai toks gy
venimas, apie kok svajojau.
Ir vis dlto irdyje man neramu, nes po keli dien prasids
mokslo metai, man reikia bti mokykloje, paruoti, ivalyti pa
talpas. Bet daktaras apie tai n girdti nenori.
Vakarais jis liepia man garsiai skaityti romanus ir sako:
- Kokie nepakeliamai kvaili odiai, gryni taukalai, bet tavo
lpose ir jie skamba maloniai.
Vakar vakare vl skaiiau jam knyg, kurioje buvo nevanki
odi. Jie trikd mane, a stengiausi juos pakeisti arba praleis
davau itisus sakinius. Daktaras juoksi i mano drovumo, jis
taip garsiai kvatojo, kad net lubos drebjo.
Staiga tamsoje pasigirdo un lojimas. Atidarme lang. Pa
matme pro vartus jojant raitel.
- Kas ten? - paklaus daktaras.
- Tai a, ne svetimi, - pasigirdo Nam kapralo balsas.
Buvo keista, kad jis tokiu metu atsibeld i Kuadasy.
- Duos Dievas, viskas bus gerai! A nulipsiu emyn, suino
siu, kas atsitiko. Jei utrukiau, tu, mayte, eik gulti, - paliep
daktaras.
Daktaras kalbjosi su Kapralu ger valand. Kai jis ulipo
vir, jo veidas buvo raudonas, antakiai suraukti.
- Ko atjojo ms virila, daktare? - paklausiau.
Daktaras piktai uriko ant mans:
- A juk liepiau tau eiti gulti. Kas tau darbo? ia ne mergi
i reikalas, aminai kiasi kur nereikia... ia mano reikalas!
356
Jau gerai painojau daktaro bd. Tokiais atvejais jam prie

tarauti nebdavo prasms. Todl pamiau vak ir nujau j savo
kambar.
Kit ryt nubudusi suinojau, kad daktaras Hairula dar vin
tant ivyko vienu labai svarbiu reikalu ir liep man nesijaudinti,
jeigu iki vakaro negrt.
Dien tvarkydama kambar aptikau skiautel voko su minis
terijos antspaudu. Matyt, tas vokas buvo susijs su manimi, ir
tai privert mane rimtai susimstyti. Gal kaip tik j vakar vakare
atve Kapralas? Jeigu taip, tai kodl daktaras nuslp j nuo ma
ns? Bet ne, negali bti. Gal vis dlto a atsiveiau t vok tarp
knyg i Kuadasy?
Kuadasy, rugsjo 25
Vis dlto teiss tie, kurie koneveikia gyvenim paskutiniais o

diais.
*
Paskutiniame dienoraio puslapyje apraau visk taip, kaip
buvo. Nuo savs nenoriu pridurti n maiausio pasipiktinimo,
n vienos aarls.
Daktaro Hairulos laukiau dvare dvi dienas. Treios dienos
pavakar buvau jau taip sunerimusi, kad nusprendiau rytoj ryt
pasikinkyti veim ir tbt vaiuoti miest. Bet ryt pabudusi
radau daktar jau grus.
Neprisimenu, kad ramus ir altakraujikas daktaras kada
nors bt atrods toks pavargs ir prislgtas. Kaip paprastai jis
pabuiavo mane plaukus. Paskui labai dmiai pairjo man
akis.
- Tegul Alachas nubaudia tuos nenaudlius! - pasak jis.
iaukut
357
Jauiau, kad vir mano galvos pakibo naujas pavojus, bet ne

drsau klausinti.
Susikis rankas kienes daktaras ilgai vaikiojo po kam
bar. Paskui udjo rankas man ant pei ir tar:
- Mayte, ar tu k nors inai?
- Ne, pone daktare...
- inoma, i kurgi, kitaip visi tie reikalai atrodyt labai keis
tai... Tikriausiai nori mans ko nors paklausti?
Mane apm nerimas, ir a lidnai atsakiau:
- Ne, pone daktare, a nieko neinau. Tik matau, kad js dl
kako sielojats. O js man ne tik globjas, js - beveik tvas,
tad js grauatis yra ir mano grauatis. Kas atsitiko?
- Feride, dukra mano, ar jauties pakankamai tvirta?
Susirpinimas veik baim. Stengiausi atrodyti rami ir pa
sakiau:
- A esu tvirta mergina, js turjote prog tuo sitikinti.
- Feride, imk rankas plunksn ir rayk, k tau pasakysiu.
Pasikliauk savo senu draugu, dukra mano!
I lto, tarsi pasverdamas kiekvien od daktaras Hairula
padiktavo man tokius odius:
Aukiausiajam Kuadasy vietimo tarybos prezidiumui.
Kadangi sveikatos bkl nebeleidia man dirbti mokytojos
darbo, praau mane atleisti i Kuadasy mergaii mokyklos di
rektors pareig.
- O dabar, dukra mano, nieko nebegalvok, neklausink, pa
sirayk ir atiduok man t popieri. Tavo rankos dreba, Feride,
tu nedrsti pairti mane. Juo geriau, dukra mano, juo geriau.
Nes jeigu tu pairtum mane savo tyromis akimis, man bt
gda. Tu jau supratai, kad vyko kakas negirdto, ar ne? Klau
sykis mans, Feride. Bet jeigu tu imsi jaudintis ir nusiminsi, a
bsiu priverstas nutraukti savo pasakojim. Taiau tu privalai
visk inoti. Feride, tu manai, kad per trejus savarankiko gy
venimo metus painai, ko verti mons, ar ne? Nieko panaaus,
358
a jau beveik eiasdeimt met gyvenu, ir tai j nepainau. A

maiau tiek niekybi, tiek lyktybi, bet itai niekaip netelpa
mano galvoje. Argi ms draugyst nra tyriausias, graiausias
dalykas pasaulyje? Itisus mnesius slaugiau tave kaip savo vai
k, o ar inai, k apie mus neka, k pliaukia? Ne, tu net negali
sivaizduoti. neka, kad a tavo meiluis! Ne, neusidenk veido
rankomis, prieingai - auktai ikelk galv! Tegul usidengia vei
d tie, kuri sin nevari, o tu - prieingai, irk man akis,
argi mes turime ko gdytis? Klausyk mans, klausyk, Feride, iki
galo tau visk papasakosiu. Tos lykios paskalos pasklido i
tavo mokyklos. Tavo draugs mokytojos pradjo skiesti neb
tus dalykus. Aiku, i pavydo: kodl direktore paskyr ne jas, o
tave. Prie eis mnesius, nordamas tau pagelbti, be tavo i
nios paraiau vien laik. Tas tavo paauktinimas tik dar labiau
padidino tarimus.
itos nesmons malamos jau keli mnesiai. Jos pasiek
vietimo ministerijos kolegij, rajono virininko ausis, prirayta
gausyb ilg oficiali rat, atliktas tyrimas. Apskrities vietimo
skyrius m nagrinti tavo biografij, atrado nemaai tartin
viet. Pavyzdiui, i Stambulo tu atsiradai B..., paskui ivykai i
pagrindins miesto mokyklos ma kaimel, - visa tai panau
pabgim. Po keli mnesi neinia i kur tu sulaukei pagalbos.
vietimo sferoje nematytu greiiu tu ikilai, i kaimo mokytojos
pasidarei mergaii pedagogins mokyklos dstytoja. Paskui vl
- nesuprantamas atsitraukimas. kart tu vyksti kit apskrit,
bet ir ten ilgai nepabni. I ... miesto vietimo kolegijos atjo
vienas ratas. Kai perskaiiau j - tarsi nuod biau gurktel
js, Feride. Neva tu tenai... Ne, ne, negaliu net itarti. Net mano
palaidas kareivio lieuvis neapsiveria itarti odi, kuriuos
para t didiai isimokslinusi, iauklt moni plunks
nos. Tu mane pasti, a sakau visk, kas man tykteli ant seils,
bjauriausi odiai nestringa man tarp dant... odiu, Feride,
jie upjud tave taip, kaip mediokliniai unys sueist elni...
iaukut
359
Nekaliausias tavo poelgis protokol popieriuose ir tyrimuose

virto rodymu prie tave. Jei kuris nors mokinys susirgdavo, tu
kviesdavai mokykl mane, kai ms mayt guljo mirties pa
tale, tu priglaudei galv prie mano peties, o kai paskui susirgai
pati, ir a valand valandas sdjau prie tavo lovos, - visa tai,
pasirodo, baisus nusikaltimas. J manymu, mes elgms beg
dikai ir pasityiojome i io krato paproi ir tradicij, doro
vs ir garbs. Nesiskaitme su aplinkiniais monmis. Visiems
sakme, kad tu sergi, o patys, susim u rank vaiktinjome
po laukus, vainjoms kuliamja. Uuot usimusi mokyklos
reikalais, tu vediojai arkl po mano sod, o dabar, tarsi ito dar
bt maa, mudu pasislpme umiesio dvare.
Feride, mieloji, a tau pasakoju visk be pagrainim. Neno
rdamas tavs lidinti dar galjau kur laik nuo tavs tai slpti.
Tavo viltis galjau griauti pamau, vien po kitos. Bet taip nepa
dariau. inai kodl? Mano profesija ir gyvenimo patirtis mane
tikino: nuodus mogus turi nuryti i karto, ir tuomet arba igy
vena, arba mirta.
Maiyti nuodus su sirupu ar dar su kokia lyktyne ir gerti
juos po gurknel - bjaurus, niekam tiks reikalas. Praneti apie
nelaim po od - tai tarytum dirinti mog pjklu.
Taip, Feride, gyvenimas tau skl pat skaudiausi antaus.
Jei btum viena, nuo jo btum gal gavus. Pagalvok tik, kas
atsitinka, kai tokia minia moni usipuola vien ma kaip
pauktelis mergait? Dkok Alachui, kad atsitiktinumas suve
d tave su vienu galudieniu seniu. Mano gyvenimo laikrodis
jau mua vienuolika - liko valandl. Bet nieko tokio. Tau pa
dti ir tiek laiko pakaks. Jei man pasiseks, nebus gaila valand,
kurias sugaiiu toje beprasmje vyki maialynje. Nebijok,
Feride, tai praeis. Tu jauna, neprarask vilties sulaukti graesni
dieneli. T praym norjau pats nuneti, bet apsigalvojau.
Negaliu dabar tavs, tokios pribloktos, vienos palikti. Neva
lia pamirti, kad vaikams visokios smulkmenos reikmingos.
360
Eime, Feride, eime gryn or. Nueisime prie gyvuli, aplan

kysime avis, karves. Garbs odis, gyvuliai tikrai geriau moka
vertinti jiems parodyt ird.
djs vok mano atsistatydinimo praym, daktaras pada
v j Kapralui.
Ta popieriaus skiaut - ne tik dalel mano likimo. Joje pa
laidota ir paskutin mano paguoda. Kaip lidna, Viepatie, kaip
lidna!..
Jokia mano viltis neisipild, visi, k buvau pamilusi, paliko
pasaul. tai prie trejus metus vien rudens vakar mir jau
nos merginos sapnai, o kartu ir svajons apie maylius, kuri
tikjosi sulaukti, paskui Munis, galiausiai - mokiniai, kurie,
vyliausi, bt buv vienintel mano paguoda vienatvje. Visos
mano svajons, dl kuri drebjau kaip perekl dl savo jauni
kli, dabar it lapai ruden vienas po kito gelto ir krito. Man dar
nra n dvideimt trej, i veido, i kno dar nedingo vaikiku
mo yms, o irdis jau pilna mylimj netekties skausmo.
*
Daktaras Hairula nesitrauk nuo mans itisas tris dienas. Jis

man, kad susidrusi su tokia bda, tik apsimetu esanti rami
ir itverminga, ir vakarais, kai jau atsiguldavau, prieidavo prie
miegamojo ir klausindavo:
- Feride, gal tau ko nors reikia? Jei miegas neima, a ateisiu.
Treiosios dienos rytas buvo giedras, iltas tarsi gegus m
nes. Pabudau labai anksti. Pameliau daktarui pieno, pati pa
ruoiau pusryius.
Kai padklu neina, kone linksmai ypsodamasi jau dak
taro kambar, jis, ivyds mane tokios giedros nuotaikos, ir pats
nuvito.
- Puiku, Feride! Labai diaugiuosi! Neimk galv, negi ma
nai viena atkentti u viso pasaulio neteisybes?
iaukut
361
Atidariau lang, surinkau imtytus daiktus. miau kalbti apie

dvaro reikalus, apie avis. Nenustygdama vietoje taukjau, ypso
jausi, o protarpiais, prisiminusi mokyklos proius, net vilpavau.
Sunku aprayti daktaro diaugsm. Matydama, kad jis pa
tenkintas, a irgi djausi pralinksmjusi. Pagaliau nusprendiau,
kad jau metas. Pritraukiau daktaro krsl prie lango, apklojau jo
kelius apklotu, o pati sitaisiau ant palangs.
- Pone daktare, noriau su jumis pasikalbti, - tariau labai
rimtai.
Daktaras usideng ranka akis ir tar:
- Kalbk, tik nulipk nuo palangs. Neduok Dieve, dar nukrisi...
- Nebijokit, vaikystj a auniai karsiausi po medius. Da
bar noriu praneti vien dalyk, kuris jums suteiks malonumo.
Matot, kokia a rami?.. Vakar vakare a nusprendiau...
-K?
- Gyventi.
- K tai reikia?
- Nesunku atspti, nesiudysiu. Mat kelias dienas apie tai vi
sai rimtai galvojau.
ituos odius pasakiau labai linksmai tarsi kok vaikik
pokt.
Senasis daktaras susijaudins paoko i vietos.
- K tu ia pliauki, padaua? To tik betrko! Jeigu dabar
sdiau tavo vietoje, i nuostabos nudribiau emn ir kaul
nebesurinkiau. Ir tu geriau alin nuo palangs, neduok Dieve,
maa, kas gali nutikti.
A nusijuokiau.
- Bet, pone daktare, jeigu a jau nusprendiau gyventi, tai
ko dabar bijoti, kad pulsiu emyn? Kodl a taip nusprendiau?
Tuoj jums paaikinsiu. Yra daug prieasi. Pirmiausia, tam ne
turiu drsos. Nekreipkite dmesio tai, kad a kartais kalbu apie
mirt. A jos bijau. Nors dabar ir neturiu kitos ieities, bet vis
vien nedrstu...
362
Pasakiau tai ramiai ir labai paprastai, nepakeldama galvos.

Daktaras Hairula susijaudins nutvr mane u rankos, jga
nutemp nuo palangs ir gana iurkiai privert atsissti ant
suoliuko.
- Koks tu nesuprantamas sutvrimas, Feride! I pirmo
vilgsnio - maut, vos per sprind nuo ems. O irk, kokie
gils tavo jausmai, kiek daug tavyje keistenybi, kokia neregta
itverm... Kalbk, Feride, toliau, a klausausi.
- Js mano vienintelis draugas, globjas, tvas, ir js gyvena
te. Grau. Kai supratau, kad neturiu drsos numirti, ir a dau
giau nieko netroktu - tik gyventi. Bet kaip? Parodykite man
keli. Jei pasakysite, koks jis, bus labai gerai.
Daktaras surauk antakius, susimst.
- Feride, - tar jis, - a irgi apie tai galvojau. Tik norjau tru
put nutolinti ms pokalb. Bet matau, kad tu moki bti tvirta.
Gerai, dukra mano, pasakysiu. Pirmiausia, tu turi galutinai atsi
sakyti ketinim mokytojauti. iandien galiu tau pasakyti kelias
smulkmenas apie reikal.
Prie deimt dien i apskrities buvo atvaiavs vienas ins
pektorius. Bjaurus toks, i burnos kyo iltys tartum jros vpliui.
Jis buvo tos tyrimo komisijos pirmininkas. Prie atleisdami no
rjo tave isikviesti ir apklausti. Laikas, kur an nakt atve
Nam Kapralas, ir buvo aukimas. Ar sivaizduoji, Feride, kaip
tu ten btum jautusis? Kaip btum atsakinjusi lykius kalti
nimus, kuri prigalvojo kakokie svetimi mons? Visa tai sui
nojs, a vos nepasiutau. sivaizdavau komisijos kambar, tave su
juodu arafu ir nelaimingu, ibalusiu vaikiku veidu, nulenk
ta galva prieais plrius to jros vplio dantis. Tarsi vris i
pasakos Vilkas ir riukas tas bukagalvis nori tave sudraskyti
gabalus, vl kartoja lykius prasimanytus kaltinimus, ieko
priekabi. Ne, argi galima leisti, kad tavo tyras veidelis, raustan
tis net nuo nekalt kuokteljusio kareivos keiksm, tavo rudos
baikios akys likt vienui vieni prie t jros vpl!
iaukate
363
Niekada anksiau nebuvau maiusi, kad romios ydros

daktaro Hairulos akys taip klaikiai blizgt, veidas persikrei
p, jis sugrie dantimis, virpdamas pagras kakam kumiu
ir pasak:
- Praiojau savo nuostabij burn ir taip ivanojau t vpl,
kad, Feride... jei tuo metu j bt pervrusios kulkos, i jo ne
bebt itekj n lao kraujo. Prie dvi dienas suinojau, kad
mane padav teism. Laukiu nesulaukiu tos dienos, kada gal
siu dar kart teisme papasakoti, ko tas inspektorius pridirbo.
Daktaro akyse pamau ugeso laukinis blizgesys, nuo smil
kini atslgo kraujas. Tada jis vl praneko maloniu, ramiu,
nuoirdiu balsu:
- Sunkiausia dabar tau. Tu patekai didiausi ugn. A juk
priveriau tave parayti atsistatydinimo praym, bet nenoriu,
kad apie mane blogai galvotum. Tu privalai rytingai nutraukti
visus ryius su praeitim. Alachas sukr tavo akis, tavo lpas,
kad jos juoktsi ir visus aplink padaryt laimingus. Jos skirtos
ne tam, kad drebt ir verkt to jros vplio akivaizdoje... Feri
de, noriu tau dar kai k pasakyti. Dabar mano atsakomyb u
tave dvigubai padidjo. A esu kaltas dl tave ugriuvusi nelai
mi. Todl a ir privalau visk itaisyti. Sakau tau, tu turi atsisa
kyti bet koki mini apie darb. Jeigu iandien mums pavykt
kaip nors isisukti, rytoj pirma proga tave vl apmeit, o tada
mans jau gali nebebti. Mums reikt kartu visk apmstyti...
Ar turi koki galimyb grti Stambul pas savikius?
Nuleidau galv ir atsakiau:
- Ne, pone daktare, jie visi man prauv.
- Tada kita ieitis: ar negaltum itekti u kokio gero
vaikino?
- Ne, pone daktare, a seniai apsisprendiau mirti senmerg.
- A irgi nelabai tikiu, kad itekjusi tu btum laiminga. Tas
nevidonas taip giliai smigs tau ird, kad jokia jga jo i ten
neipl.
364
- Mielas daktare, maldauju, kalbkite apie k tik norite, bet

apie tai...
- Gerai, mayte, gerai.
- Ai, daktare.
Kramtydamas ilo so galiuk, daktaras valandl mst.
- Gerai, k gi mums tada daryti? Skurdo nra ko bijoti. Mano
kuklaus turto pakaks mums abiem. Kaip tik galvojau, kur man
dti pinigus. Kodl negaliau j eikvoti tavo laimei?
inojau, kad mano atsakymas j supykdys, bet kitaip pasielg
ti negaljau. Baikiai paglosiau jam kel ir atsakiau:
- Bet, pone daktare, kaip a galiau priimti js pinigin
param? Argi tada galsiu jaustis mogumi?
Daktaras nesupyko, tik kakaip lidnai ir gailiai pavelg
mane.
- Gda, Feride, gda. Kai mes taip gerai sutariame, man
gda tau taip sakyti. Bet k daryti, jei tu tik atrodai laisva ir be
prietar, o i tikrj esi jautri, ribota, paklusni nam mergait,
apie kurias paprastai sakoma paika avel... Neturjo taip at
sitikti, bet atsitiko. Dabar paklausyk, Feride, mano nuomons.
Kaip po visko, kas atsitiko, po vis t apkalb, galt igyventi
viena tokia ididi mergait kaip tu, kuri net i seno nuoirdaus
draugo nenori priimti menkuts paramos? Btent dl to a tau
ir silau itekti. Tu nenori priimti paramos, nori dirbti, o tai
nemanoma. Jei pasilyiau tau ia pasilikti, gyventi pas mane,
tu tikriausiai ir su tuo nesutiktum, ar ne? Nedrsti atsakyti, ar
ne? Delbi akis? Teisyb pasakius, a irgi nesu tikras, kad tai
gera ieitis. Kodl dabar a tau turiu sakyti toki kari ties?
Kvartalo gyventojai nusiunt pas rajono virinink delegacij.
Jie apskund, kad mano namuose gyvena viena jauna mergina,
kuri man nei eimos narys, nei giminait, ir tai es prietarauja
ariatui* ir dorovei. Jie net pareikalavo, kad tave i ia isist
* Korano teisinis kodeksas.
iaukut
365
kit apskrit. A kiekvienam staiai akis ikloju visk, k apie

j ir jo darbelius manau, utat mans niekas nemgsta. O da
bar tokia proga man atsilyginti! Taigi, Feride, tu negali gyventi
nei pas mane, nei viena. Nepagrsti kaltinimai tave persekios ir
nuodys gyvenim kur benuvyktum, ta nelemta dm visur ant
tavs kris. Kiekvienas abejotinas tavo ingsnis praeityje duo
da teis bet kuriam perjnui, bet kuriam niekeliui eminti ir
eidinti tave. K gi mudviem daryti, Feride? Kaip tvarkysims? Kaip apginsime tave?
Pavelgiau daktar lidnai kaip mirti pasmerktas ligonis.
irdyje jauiau baisi nevilt, bet pamginau nusiypsoti.
- Pagaliau ir js pripainote, kad turiu teis galvoti apie mir
t. Pavelkite, pone daktare, t saul, tuos medius, jr tolu
moje... Ar kas nors rytsi, jei nebt itikusi tokia nelaim kaip
mano, pats savo valia atsisakyti io groio?
Daktaras delnu uiaup man burn.
- Gana jau, Feride, uteks. Tuoj priversi mane padaryti kvai
lyst, kokiai dar niekada gyvenime nesu pasidavs - pravirkdysi
mane kaip vaik.
Daktaras ities rankas rudenik saul, spindini pro pli
kas medi akas.
- A jau senas, maiau visokio vargo ir sielvarto. Kiek aki
uspaudiau savo rankomis. Bet tokios iurpios tragedijos dar
nemaiau! Ar gali bti kas baisiau, kai apie neivengiam mirt
taip ramiai neka idyklikos nuostabaus kdikio lpos, kuri
virpjimas sutvertas tik juoktis!?
Nutrauks nuo keli apklot, daktaras ilgai vaikiojo po
kambar, paskui sustojo prieais mane.
- Taigi imsims kratutins priemons. A pasiliksiu tave
savo namuose teistai, kaip to reikalauja ariatas ir ginsiu. Ruo
kis, Feride. Ateinant ketvirtadien...
366
Jau savait esu Kuadasy. Rytoj tapsiu jaunamarte. Daktaras Hairula vakar ivyko Izmir - turi ten reikal ir tuo paiu nori nu
pirkti namams kai kuri nauj daikt. K tik gavau telegram,
kad gr vakar.
Sakiau daktarui, kad joki nauj daikt pirkti nereikia. Jis
labai keistai ir pompastikai prietaravo:
- Ne, mieloji suadtine, kitaip bus pabrtas mano senas
amius. Taip, krjas padar klaid, terpdamas tarp ms ke
turiasdeimt met, bet tai neturi jokios reikms. Tikroji jau
nyst - tai sielos jaunyst. Tu mano met neirk, a stipresnis
u bet kur dvideimtmet. Ir tave noriu matyti graiai pasipuo
usi. A juk viengungis, diaugiuosi i anksto. Parveiu tau i
Izmiro neregt vestuvin suknel.
A neitariau n odio, irjau tiesiai prieais save. Dakta
ras Hairula ts toliau:
- Be to, a ruoiu tau jaunikio vestuvi dovan, ir tai bus
nepaprasta dovana. Nagi, spk: auskarai, iedas, perlas, deiman
tas?.. Nieko panaaus. Suk nesukusi galv, vis vien neatspsi. Tai
bus nalaii namai.
Nustebusi pavelgiau daktar. Jis patenkintas ypsojosi.
- inojau, kad tau patiks. Nusprendiau ms Aladakajos
dvar paversti nalaii namais. Ten gals gyventi kokie tris
deimt, gal net keturiasdeimt vaik. Surinksim toki bena
mi i aplinkini kaim. A bsiu daktaras, o tu - mokytoja ir
motina.
ias eilutes raau prie lango tame kambaryje, kuriame gul
jau sveikdama. U lango - gelton lap lietus. Vjas plia juos
nuo medi ir blokia vien po kito man ant ssiuvinio.
Senojo mano draugo ydr aki tyrumas, i j spinduliuo
janti pagarba, gerumas, nuoirdi ir nesavanaudika meil - tarsi
paskutinis alias lapelis ant medio, bet ir jis pagelto t dien,
iaukut
367
kai buvau priversta pavelgti daktar kaip jaunik. K daryti?

Toks gyvenimas! Ir a privalau jam paklusti.
*
Tai paskutinis mano ssiuvinio puslapis, kur primarginau

smulkiais tarsi skruzdls kojyi pdsakai ramenimis. Koks
graudus sutapimas! Kartu su mano vargais baigiasi ir ssiuvi
nis. Naujo gyvenimo nauj ssiuvin nebus prasms aprai
nti, nes nebebus k pasakoti. Kai rytoj tapsiu kito mogaus
mona, netursiu tam nei teiss, nei drsos. K bendro poryt
ryt jo kambaryje nubusianti jauna moteris turs su alykuu,
kurios visas gyvenimas - keli melodij nuotrupos ir kelios
gailios aarls?
iandien alykuu amiams numirs po savo aaromis ap
laistytais dienoraio puslapiais, kuriuos apklojo rudens lapai.
*
Kam slpti ties paskutinij isiskyrimo valand? T dienorat,

kurio tu niekada neskaitysi, raiau tau, Kiamranai. Taip, viskas,
k ia raiau, k sakiau, skirta tik tau. iandien galiu prisipa
inti - padariau didel, be galo didel klaid. Nepaisant visko,
a galjau bti su tavim laiminga. Taip, nepaisant visko, a i
nojau, kad esu mylima, bet ito man nepakako, a norjau bti
labai, labai mylima, jeigu ir ne taip, kaip pati myljau, - nes taip
gal nebuvo manoma, - tai bent jau panaiai. Ar a turjau tei
s reikalauti tokios meils? Nemanau, Kiamranai. A tik maa,
neisilavinusi mergiot. O juk tavo meil ir meil tau gali bti
nevienodos, ar ne, Kiamranai? Deja, a ito tada neinojau. Pa
tikk manim, Kiamranai, a nenoriu mesti akmens tavo Gelto
nj glel. Jeigu ji tau suteik laims, a pasiryusi mintyse su
ja susitaikyti - juk ji galbt be galo patraukli moteris. Kas ino,
368
kokius graius odius ji tau iulbjo, kokius puikius laikus ra

ydavo? O a gal biau buvusi gera tavo vaik, ms vaik mo
tina. Tik tiek...
Kad tave myliu, sitikinau tik tada, kai isiskyrme. Ir ne
todl, kad painau gyvenim arba myljau kitus, ne. Supratau,
nes vis laik giliai irdyje beviltikai, graudiai myljau tavo
paveiksl.
Ilgais tamsiais Zeinilero vakarais, kai vjas kiaur ruden
staugdavo kapinse, o tarpekliuose skarddavo ilgesingi e
n vadeliojam veim varpeliai, Gluosnynlio takeliuose, ku
rie buvo smelkte persmelkti ilto ydinio ilakrmio kvapo,
a visada gyvenau greta tavs, tavo glbyje. Tas vargas mo
gus, rytoj imantis mane monas, laiko mane tyra kaip baltoji
lelija. Kaip jis klysta!
Nemanau, kad meil kieno nors siel ir kn dar bt taip
isekinusi ir ikankinusi kaip mano.
Kiamranai, mudu isiskiriame tik iandien. Tik iandien a
tapsiu nale... Nepaisant visko, kas vyko, tu visada buvai truput
mano, o a - visa irdimi tavo...
(ia baigiasi Ferids dienoratis)
PENKTOJI DALIS
I
- Prisiekiu Alachu, Kiamranai, su tavim keliauti tikra kania.
Per dvi valandas udaviau tau turbt imt klausim. Taiau jo
kio kito atsakymo, iskyrus taip arba ne, neigirdau. Atsipei
kk, sneli.
Kiamranas sdjo duobtu keliu dardanios brikels kampe
ir pasistats nuo vakaro vjo palto apykakl susimsts irjo
Marmuro jr. Pagaliau prisivert atplti akis nuo jros ir nu
siypsojo:
- Dde, per dvi valandas imt kart atsakyti imt klausi
m, tegu ir trumpai, taip ar ne, nra maai.
- Gerai, snau, bet tu atsakai negalvodamas... Atsakai kaip
maina.
- domus gydymo bdas js kurorte, dde... Atrodo, js
norite mane tiesiog nukamuoti versdamas galvoti.
- Ne, nedkingasai, tavs nuvarginti tikrai nenoriu... Taip,
noriu priversti tave galvoti, bet ne tam, kad pavargtum, o tam,
kad nukreipiau tavo mintis kitur. Deja, jau netekau vilties. Ta
vs nemanoma ijudinti. Pavyzdiui, prie tris dienas nusiveiau
tave kaimo vestuves. Kiek visoki moni sutikai, bgn, zurnos klauseisi, matei okj, galin pasirodymus, a puikiausiai
pasilinksminau, o tu - ne. Nesiginyk, pats matau. Turiu akis.
iaukut
371
- Neinau, kaip jums pasiaikinti, dde, matyt, a kitaip su

tvertas.
- Ne, sneli, tu tiesiog nekreipi save dmesio. Pairk,
man jau netrukus eiasdeimt, o a kasdien vis jaunju.
- Kad tik teta Ai neigirst.
- Tegul girdi, nebijau. Argi neatrodiau vyresnis, kai pirm
kart buvai ia atvaiavs?
Kiamranas nusijuok:
- Paskutin kart lankiausi Tekirdage prie deimt met. Iki
iol prisimenu. Irgi buvo toks pat rugpjio vakaras.
Ponas Azizas pliaukteljo delnais.
- I tikrj, tu tik pamanyk, kaip greitai bga metai! Tikrai.
Juk tavo sneliui jau ketveri, o prie tai kokius ketverius ar pen
kerius metus buvai Ferids suadtinis. Ak, Kiamranai, a nie
kaip negaliu suprasti, kaip tu galjai bti jai toks iaurus... Man
iki iol maudia ird, kai prisimenu laktingalik ms alykuu balsel, jos miel it ro veidel... Jau deimt met prabgo,
o kai pairiu t sod u ms namo, vis dar suspaudia ird.
Taip, net mirdamas tau nedovanosiu, Kiamranai.
- Dde, kaip galite kalbti tokius dalykus ligoniui, kur js
pats pasikviette pailsti?
- Taip, bet juk tu ne dl to sielvartauji. Tu vedei moter, kuri
myljai, bet pasidiaugti laime n met nebuvo lemta. Miunevera susirgo, ir tu trejus metus praleidai prie jos lovos slaugyda
mas. Veiojai j, kur tik manoma - Princo salas, veicarij ir
dar neinia kur. Bet kur tu pabgsi nuo likimo? Prajusi iem
ji mir, o tave apm apatija, niekaip negali atsigauti. Iki iol at
rodai tarsi ligonis. Kuo ia dta Ferid? Tu juk myljai kit.
Kiamranas su kartliu ypteljo:
- Dde, niekas manimi netiki, ir js nepatiksite, palaikysite
keistuoliu. Buvo mano gyvenime nuotyki, ir net labai rimt.
Bet utikrinu jus, nieko, jokio kito mogaus gyvenime nemyl
jau taip stipriai, kaip Ferids.
372
Ponas Azizas sumurmjo:

- Lemtinga meil, lemtinga aistra!..
- Juk sakiau, dde, kad nepatiksite. Niekas netiki. Miugiana jau daug met pyksta ant mans, neleidia net Ferids vardo
itarti, suraukia antakius ir vis kartoja: Ne, Kiamranai, tu neturi
teiss apie j kalbti. Ir mama, ir teta, - visi sako t pat. Tik
su Nermina galiu pasinekti apie Ferid. Kai Ferid buvo ia
atvaiavusi, jai tebuvo septyneri, o dabar septyniolika, todl pri
simena miglotai. Mane spuoklse supusi sesut raudona su
knele, - sako ji. Turiu pasitelkti vis savo ikalb, kad Nermina
nort pasikalbti apie sesut su raudona suknele.
- Koks keistas tu mogus, Kiamranai! Na, o ta kita?
- Ji buvo labai ligota, galjo numirti kiekvien akimirk. Kai
praradau vilt susigrinti Ferid, pajutau pareig atlyginti jai
padaryt skriaud, suteikti bent truput diaugsmo kitam mo
gui, ir viskas.
- Ne taip paprasta tave suprasti. Pains tavo sielos keliai,
Kiamranai.
- Tas teisyb, dde. A ir pats niekada neinau, ko noriu, k
darau. Esu tikras tik dl vieno dalyko - be galo ilgiuosi Ferids. Ji
- tarsi vaikysts prisiminimai, kurie taip mane aug, kad nieka
da neidils. Man atrodo, kad ir mirdamas verksiujuos prisimins.
Dar daugiau jums pasakysiu. Kai man pasak, kad dl sveikatos
reikia pakeisti klimat, pirmiausia prisiminiau Tekirdag. Mano
te, kad atvaiavau dl to, kad kviette? Manote, kad vieiu ia dl
t vestuvi ir pasilinksminim? Nesieiskite, bet atvaiavau ie
koti suduusi savo jaunysts prisiminim, ir tiek.
- Gerai, padarei kvailyst, bet ar nebuvo galima jos itaisyti?
- Pasielgiau labai blogai, dde, tikrai labai blogai. Ferid pa
bgo taip skaudiai eista, kad net aptiks jos pdsakus, bijojau
jai pasirodyti. Jos buvo eista ne tik irdis, bet ir savimeil. Kas
ino, kaip graudu jai buvo vykti vienai svetimus kratus? Pa
maiusi mane vos po pusmeio, ji galjo taip irsti, usiplieksti,
iaukut
373
kad, irk, bt pridariusi dar koki kvailysi. Vargais nega

lais sulaukiau pavasario. Ir jau rengiausi kelion, nordamas
nutverti Ferid toj kaimo mokykloj, kur ji dirbo. Kaip tyia
tada mane parklupd ta nelemta liga. Pradrybsojau lovoje tris
mnesius. O kai nuvykau jos iekoti B..., jau buvo per vlu.
Man papasakojo, kad Ferid pamilusi vien ligot kompozi
tori, paddavusi savo neitikim galv nuoalioje pakrantje
jam ant keli ir irdavusi akis, kai jis jai grodavs tambru.
Pagalvokite, dde, tiek met svajojau apie tas akis, galvojau,
kad jos tik mano, tik mano, ir staiga vien dien tokia inia...
Kiamranas nutilo. Tarsi saugodamasis nuo Marmuro jros
puianio vsoko vakario, jis vl trauk galv stai palto apy
kakl ir smeig akis tol, kur palei pakrant ybiojo nesuskai
iuojami vej laiv iburliai.
Pono Azizo nuotaika taip pat subjuro.
- Kiamranai, snau, man regis, tu tada padarei antr kvai
lyst. Jeigu alykuu bt i t, kurios gali taip greitai ir lengvai
susirasti paguod, ji seniai bt laiminga. Bet a taip nemanau.
Kiamranas su kartliu palingavo galv.
- O, galite bti ramus. Jau dveji metai Ferid labai laiminga,
girdjau i t, kurie j mat. Jos vyras senas, bet labai turtingas
daktaras. Vieno mano draugo, valstybs tarnautoj inspekto
riaus, mona, sena Ferids draug, prajusiais metais buvo j
atsitiktinai susitikusi Kuadasy. alykuu kaip ir anksiau be
perstojo iauka, juokauja, poktus kreia. Pasakojusi, kad u
trij keturi valand kelio nuo miesto turinti dvar, kur pri
irinti apie dvideimt nalaii ir esanti labai laiminga. Sakiu
si, kad negalinti atsitraukti nuo vyro n pusvalandiui. Draug
norjusi pasinekti apie Stambul, apie gimines. Bet Ferid j
tutuojau nutraukusi. Neprisimenu nei to miesto, nei t mo
ni, - pasakiusi ji. Taip, a labai nusikaltau Feridei, buvau ne
teisus, inau. Bet, dde, bkite teisingas bent js - kaip ji galjo
taip greit pamirti mane? Ak, beprasmiki tie odiai, daugiau
374
nekalbsiu. Gal veriau ilipsiu. Griu namo psiomis. Kelias

labai bjaurus, man atmu onus.
Ponas Azizas sumurmjo:
- Valdininkai - tikrai nelaimingi mons. Prie daugel met
pats tuos kelius nutiesiau. Pats kaip rangovas kepiau saulje, pri
irjau. Ne, ne kelias tau atmu onus, kaltas ne jis, Kiamranai. Ak, kaip gerai, kad mane prie septynerius metus atleido
i apskrities virininko posto. Eik, snau, eik, tik neutruk, nes
senatv ir tavo tet, ir mane pavert niurgzliais. Jei susivlinsi, ji
susigrau i nerimo, a - i alkio.
Kiamranas ilipo prie tilto. Prie deimt met irgi tok pat
rugpjio vakar, jis ia sdjo ant papuvusi lent nukors ko
jas emyn.
tai jau dvideimt dien Tekirdage, ir vl, kaip tada, kiekvie
n pavakar ateina ionai, o paskui, sulauks prieblandos, ne
skubdamas, susimsts grta namo.
Vyrui darbo reikalais laikinai ivykus Anatolij, Miugiana
su vaikais taip pat atvaiavo Tekirdag.
- Atrodai labai pavargs, - pasak ji vien vakar. - Turbt
toli buvai nujs.
Kiamranas graudiai nusiypsojo:
- Teisingai spjai, Miugiana, labai toli buvau nujs, de
imties met senumo praeit.
Jis dar kak norjo pasakyti, bet Miugiana, tarytum nesu
pratusi, perkreip lpas:
- it kaip?.. - tepasak ji ir atsuko pusbroliui nugar. Mote
rika Miugianos irdis atkakliai, su slaptu apmaudu visus tuos
metus pyko ant Kiamrano. Ji n karto prie jo n odiu neusi
min apie Ferid.
Kiamranui i lto grtant sodais namo, gerokai sutemo. Toli
kalnuose diena dar nebuvo visai ugesusi, bet prie j krat jau
slino naktis, panai nuostabi ibuokl.
Jaunasis vyras sustojo prie takelio, vingiuojanio tarp sod,
ir ilgai ilgai irjo ali tams, kur ne kur pamargint ybsiniaukut
375
iomis jonvabali vieselmis. An vakar tame takelyje jis pa

mat Ferid. Isprdusios i po kepuraits trumpos garbanls,
balta trumpa jreivika suknel, - jis ir dabar mato, kaip alykuu eina pirma jo, arstydama akmenlius emakulni vaiki
k bateli galais.
Laikas bgo. Jis inojo, kad namikiai nerimauja, bet nesisku
bino, ltino ingsn, tarsi iekodamas senos svajons pdsak.
Tolumoje prie nam vart jis pamat balt moters siluet.
Tai Miugiana. Kiekvien vakar ji ieidavo i nam su savo jau
nliu ir laikydama u paast mok vaikioti.
Pamaiusi Kiamran, ji i tolo pradjo moti jam ranka.
- Kiamranai, ko tu taip ltai eini? Kur buvai dings iki tokios
vlumos?
- Niekur, tiesiog oras toks puikus...
vakar Miugiana buvo viena, be maylio. Ji atrod gana
keista, ne tokia kaip visada, o paprastai ramus veidas atrod su
sijaudins.
- Miugiana, ar kas nors atsitiko?
Buvo matyti, kad ji nori kak pasakyti, bet neranda odi.
Ji eng ingsn atgal ir mosteljo dur link:
- Pairk, Kiamranai, kas iandien atvaiavo.
Kiamranas greitai atsigr ir melsvoje vir dur kabanio i
binto viesoje visai greta pamat rudas Ferids akis. Kaip kadaise,
kdikystje, ybiodamos melsvomis kibirktlmis, tos akysjuo
ksi, o truput pablyks, melancholikai graus veidas ypsojosi.
Visus tuos eerius metus kaskart, vos tik svajingai umerkdavo
akis, jis matydavo Ferid btent toki - stovini visai arti ir be
siypsani. Kiamranas susverdjo, tarsi bijodamas, kad reginys
neinykt, sekund usimerk ir apsidair, k galt atsiremti.
Jie irjo vienas kit, nerasdami odi, virpdami visu knu.
J lpos mgino ypsotis, bet akys buvo pilnos aar. Miugiana
pajuto akimirkos sunkum. Nutvrusi Ferid u rankos, ji pri
temp j prie Kiamrano ir dusliu reikmingu balsu tar:
376
- Pusbroliai - tai tas pats, kas sesuo ir brolis. Tu, Kiamranai,

teistai gali laikyti save vyresniuoju Ferids broliu ir pasisvei
kink su ja kaip su seserim...
Kiamranas dar nebuvo pratars n odio. Jis pasilenk ir
paliet lpomis Ferids plaukus. Paskui tyia labai tyliai, tiesiai
jai aus sunibdjo:
- Ponia Feride, pristigau odi apsakyti, kaip man malonu
jus vl matyti.
Tie odiai padrsino ir Ferid. Skaidriu, kaip ir anksiau,
bet virpaniu tarsi trks kritolas balsu, kuriame buvo girdti
vos juntama skundo gaidel, Ferid tar:
- Ai, pone Kiamranai. Ir man labai malonu.
- Kada js atvaiavote?
- iandien apie pietus. Stambul atvykau prie deimt die
n. Suinojau, kad i msiki nieko nra. O a taip norjau pa
matyti tetas, visus jus. Pagalvojau, gal ir js nortumte mane
pamatyti. Ir k ia reikia keliauti pratusiam mogui usukti
Tekirdag, ar ne, pone Kiamranai?
Miugiana siterp j pokalb:
- Puiku, bet kamtie ikilmingi kreipiniai - ponas, ponia? A juk
sakiau - js brolis ir sesuo. Sakyk Kiamranui agabjau*, Feride.
Abu sumi nudelb emyn akis. Ferid baikiai prabilo:
- I tikrj, Kiamranai, ar leisi man taip tave kreiptis?
Laukdama atsakymo, ji neirjo Kiamran, nukreip
vilgsn daugyb olje mirguliuojani jonvabali.
Kiamranas atsak prikimusiu balsu:
- Kaip nori, Feride... Kaip tau liepia irdis.
Toliau jie kalbjosi gana ramiai. Ferid trumpai papasakojo
apie savo kelion:
- Stambule turjau ioki toki reikal, o paskui, kaip sa
kiau, usimaniau jus visus pamatyti. Daktaras leido man ivykti
* Kreipinys vyresnj brol.
iaukut
377
porai mnesi. Kaip a diaugiuosi, kad tetos ir js visi sveiki.

Va, tik tave, Kiamranai, baisi nelaim itiko. Kai suinojau, la
bai nusiminiau. Netekti monos tiek trumpai pagyvenus - ti
krai skaudu! Bet juk turi sn. Tegul Alachas prideda Neddetui
tuos metus, kuriuos atm i jo motinos. Tu turi nuostab sn,
Kiamranai. A greit j pamilau, mudu labai susidraugavome. Iki
pat vakaro nepaleidau jo i savo glbio. A juk apskritai labai
greit susidraugauju su mayliais...
Sulig kiekvienu odiu Ferid pamau rimo, jos odiai, ges
tai vl atgavo ankstesn vaikik lengvum.
Klausydamasis jos balso, irdamas ypsanias lpas, nak
ties tamsoje aiaruojanias rudas akis, Kiamranas jautsi toks
laimingas, kad jau nieko kita nebegalvojo, net pamiro, kad ji
dabar kito mona, kad i laim po poros mnesi vl bus tik
sapnas. Dabar jis bijojo tik vieno - kad jo nepastebt nami
kiai. Bet kur tau! Nermina j jau pamat ir visiems skambiu savo
balseliu apskelbusi, kad Kiamranas gro, puol prie vart. Su
griebusi Ferid u rank, ji taukjo:
- Ir brolis Kiamranas liudininkas, kad nepamirau tavs,
sese Feride. Mudu su juo visados kalbdavoms apie tave, apie
sesut raudona suknele. Ar taip, Kiamranai?
II
Vakarien t vakar virto beveik vestuvi puota. Ponas Azizas
stalo gale maiktavo kaip vaikas:
- Ak, alykuu, tu man suteikei tiek sielvarto! Tik prisimenu
tavo bals - akys tuoj pilnos aar. Kaip, pasirodo, a tave myliu!
Po daugelio met, kai visi jau beveik buvo prarad vilt kada
nors j pamatyti, netiktai sugrusi namo alykuu parne ne
tik linksm nuotaik, bet ir sugrino visus an dien velnumo
378
ir meils kupin atmosfer. Prie stalo visi buvo linksmi, vis irdys
virpjo tarsi pro atvir lang nakties tamsoje vies skrendani
ir apie lemp ratus sukani plataki ir nakties drugeli spar
neliai. Tik vakarui baigiantis teta Besime, kalbdama kak visai
nereikmingo, staiga pravirko. luostydamasi aaras, ji pasak:
- Ne, nieko, tik prisiminiau tavo motin Giuzid...
Ferid, pasisodinusi ant keli Kiamrano sn ir maitinusi j
vynuogmis, panardino veid jo auksinse garbanlse, ir tiek.
Paskui vl gro ankstesnis linksmumas...
Teta Besime pradjo pasakoti apie Nedmij, kuri su vyru
gyveno Trabzone. Pernai jie neteko dukryts - mir difteritu.
Ferid sunkiai atsiduso ir tar:
- inau, teta, kaip tai baisu, ir mano mayt mir nuo tos
paios ligos...
Visi, kas sdjo prie stalo, susivalg.
- Argi tu turjai dukter? Mes nieko neinojome.
Ferid lidnai linkteljo:
- Mergait buvo grai, tikras perlas, kad btumt j mat!
Vargels nepavyko igelbti.
- Kiek jai buvo met, Feride? - paklaus teta Ai.
Ferid vl vaikikai papt lpas.
- K tik buvo sukak trylika. Siuvau jai pirmj araf, ne
trukus biau tapusi uove, - pasakojo ji.
Ustalje nuskambjo darnus juokas.
- Ak, alykuu, tu ir imto met sulaukusi nenustosi juoka
vusi ir mums krtusi pokt, - pasak ponas Azizas.
Visi juoksi i Ferids pasakojimo apie trylikamet dukter,
bet jos blakstienos pradjo virpti. Ji dar stipriau priglaud prie
krtins Neddet ir m pasakoti Muniss istorij. Ir juo ilgiau
ji kalbjo, tuo graudiau skambjo jos balsas.
T vakar visi usisdjo iki vlumos. Ponas Azizas protar
piais vis paragindavo:
- Feride, tu pavargusi po kelions, eitum gulti...
iaukut
379
Ferid tebelaik ant keli seniai umigus Neddet ir juoksi:

- Nieko, dde, a ilsiuosi su jumis, juk a taip pavargau nuo
vienatvs.
Ji kalbjo ir kalbjo, irdama visus blizganiomis rudomis
akimis, o dl tos trumpesns virutins lpos atrod, kad jos vei
das nuolatos ypsosi. Regis, joje nubudo ankstesnioji alykuu.
Jai patiko, kad jos klausosi, ir ji tyia kraip odius, kaip vaikas,
inantis, kad yra mylimas ir juo diaugiamasi, papsdavo lpas,
kaiiojo lieuv, traukdavo andus ir be paliovos kalbjo. Buvo
taip smagu, kad dd Azizas, apsvaigs i diaugsmo, prisimin
ir pakartojo savo sen pokt. Kai Ferid buvo maa, jis suim
davo jos virutin lp pirtais ir, pasaks Na, idykle Feride,
taip negalima, tu suvalgei visas mano trenes, dabar atiduok!,
per jg j pabuiuodavo.
Visiems kvatojant, jis ir dabar stvr Ferid u smakro ir
nepaisydamas jos Nereikia, dde! vl pakartojo senj pokt.
Paskui jis dmiai pavelg Feridei akis ir tar:
- Nepyk, alykuu. ia tavo paios kalt - esi suaugusi i
tekjusi moteris, o vis tiek dar vaikas, net veidelis vaikikas. Kas
pasakys, kad ia jaunos moters veidas?
Kiamranas pajuto, kad iblyko. Jis tik dabar suvok, kad a
lykuu priklauso kitam.
III
Dvi nuo to vakaro prajusias dienas Kiamranas beveik visai ne
mat Ferids. Prie deimt met viedama Tekirdage, alykuu
buvo susidraugavusi su daugybe savo vienmei. Dabar jos vi
sos buvo itekjusios ir nedav Feridei ramybs - valand valan
das sddavo, plepdavo ir tartum bt dar negana isivedavo
j lankyti kit nam.
380
Matydama, kad Kiamranas slapia kenia, Miugiana klas

tingai digavo. Ji apsimesdavo, kad ujauia, bet juoko kibirk
tli akyse nuslpti negaljo:
- Deja, jos nepaleidia Ferids. Taiau ir jai juk reikia prasi
blakyti, atsigauti.
Per tas dvi dienas Kiamranas mat Ferid vien kart per
vakarien, kit - apsisiautusi arafu grtani namo.
Buvo treiosios dienos rytas. Kitaip negu paprastai, Kiam
ranas pabudo labai anksti. K tik buvo pradj auti. Namai dar
miegojo. Stumteljs vien langin, Kiamranas pamat sode Fe
rid. Ji igirdo atidaromo lango girgdes, pakl galv ir prisi
dengusi ranka akis nuo tekanios sauls spinduli, tar:
- Atsibudote, pone Kiamranai? Kaip pasikeit js proiai!
Anksiau norint jus prikelti vasar reikdavo svaidyti langines
saujas suskaldyt akmenuk, o iem - sniego gnites. Ir js,
matau, gijote kai kuri anatolietik proi. Kai a ten tokiu
laiku pabusdavau, visada gaudavau barti: Tingine, argi galima
leisti, kad saul atsikelt pirma tavs?
Ankstesnij alykuu primenantis skaidrus, aismingas jos
balsas skambjo kaip irdiai mielas gaivaus altinio iurleni
mas. Kiamranas baikiai paklaus:
- Ar a galiu ateiti, Feride?
Vis dar neatitraukdama rankos nuo aki, su tokia pat, kaip ir
anksiau, paaipa balse ji atsak:
- Jeigu nebijote, kad drgm pakenks js ilepintam knui,
bt neblogai. Paruoiu jums anatolietikas vaies.
Ferid pasodino Kiamran po didiuliu rieutmediu, kur i
vakaro buvo likusi kd.
- Dabar ia mans truput palaukite, pone Kiamranai.
- Mes juk susitarm be t kreipini...
- Truput pakentkim, reikia priprasti. Nedrstu taip i karto
kreiptis jus be deramos pagarbos.
Kiamranas nusijuok.
iaukut
381
- Bet juk, Feride, ia dar didesn nepagarba. Kai girdiu

js, pone Kiamranai, man atrodo, kad tu i mans aipaisi.
Ferid irgi nusijuok.
- Taip, tikrai, js teisus, tu teisus, pasistengsiu. O dabar leisk,
uvirinsiu tau pieno.
- Nereikia, Feride...
- Nesiprieink. Anatolietei moteriai bus didiausias pagyri
mas, jei pastebsi jos darb ir skatinsi jos pastangas.
iek tiek juokaudama, iek tiek lidnai Ferid ts:
- Juk mes tik vienu dalyku galime suavti vyrus - jei suka
ms po namus...
Ferid nujo, ir buvo girdti, kaip ji linksmai iauka su k
tik atsiklusiu sodininku, kuris vaikiojo takeliais ir rinko j va
rin duben sausas akas.
Pagaliau ji pasirod su garuojanio pieno puodeliu rankoje.
- Pienas ne toks, kokio a norjau. Bet po trij dien, Kiam
ranai... iandien kas? Pirmadienis? Vadinasi, ketvirtadien kvie
iu tave ryto vaies. Gersi tos paios avies pieno, bet pamatysi,
bus visikai kitoks, neprastai kveps vaisiais. Tai didioji mano
paslaptis! Nesistebi, kaip tai padarysiu? O Dieve, koks tu nejau
trus... Tada imsiu ir pasakysiu. Tris dienas ersiu av kriaumis.
Tau, regis, truput alta? Oras gana vsus. Ar nori, kad teta Be
sime mane ibart: Kvaila mergiote, susargdinai man sn!
Palauk, a pripratusi prie drgms, imk mano alik.
Ferid nusitrauk nuo kaklo vilnon raudon alik, kuris
buvo susegtas iogeliu, ir apgaub juo virpanio nuo ryto dr
gms Kiamrano peius ir kakl.
Kiamranui prie akis ikilo deimties met senumo vaiz
das. Jis pamat Kozjatago vasarnamio tarpuvartje stovini
mayt moksleiv trumpa suknele, juoda prijuoste, violetiniu
raalu iterliotais pirteliais. Ji umet jam ant pei savo ma
tamsiai mlyn palt ir lyg suaugusi tar: Dabar tave saugoti
mano pareiga.
382
- Kiamranai, tu kaip maas vaikas, tuoj apversi puodel ir

nusiplikysi kelius. Ko taip susimstei?
- Nieko, iaip prisiminiau...
Tarsi nordama sukliudyti Kiamranui pasipasakoti upldu
sius prisiminimus, Ferid skubiai tar:
- A irgi, pamaiau t alik ant tavo pei ir prisiminiau,
kaip erzinau tave Ponia Kiamran...
*
Baigusi ruo, Ferid atsisdo prieais Kiamran ant emo vir
tuvinio suolelio. Plati storo, sunkaus Bursos ilko suknel, pa
sita provincijos stiliumi, gaub jos kakl ir liemen plaiomis
lengvomis klostmis. Ferid atsirm alknmis kelius, parm
delnais smakr, pirtais udengdama skruostus, ir m kalbti.
Kiamranas pirm kart i taip arti mat giedr ir vies jos
veid, truput sumenkus ir sulysus. Dl to Ferids akys atrod
dar didesns, o vos pastebimi eliai kertelse teik j vilgsniui
svajingumo. Prie penkerius metus rudos alykuu akys aia
ravo auksine viesa, o dabar jos atrod kaip liepsnos apimtos g
ls. Tos akys, kaip ir anksiau, juoksi, kaip ir anksiau, velg
su neslepiamu nekaltu rytu. Bet Kiamranui pasirod, kad jis
nebestengia, kaip anksiau, velgti visos j gelms.
Susiukavusi Ferid irgi buvo kaip provincijos merginos: per
vidur sklastymas ir dvi storos kasos palei onus. Plaukai buvo
taip standiai supinti, kad temp kaktos ir smilkini od, kl
vir antaki galiukus, o melsvos plonos gyslels po permatoma
oda pasidar rykesns.
Kiamranas labiau klaussi ne jos odi, o balso ir nega
ldamas atitraukti aki nuo io graaus veido, pastebjo, kad
jo spalva visai ne tokia kaip jaun moter, kurios diaugiasi
eimyninio gyvenimo laime. Jis irjo jame slapt liepsn,
panai kartligs raudon, nerimasting odos vaiskum, ku
iaukut
383
ris bdingas dar neprasiskleidusiai roei arba be meils senti

pasmerktoms merginoms.
Ryto viesoje tas veidas atrod toks velnus, toks iraikingas,
kad jaunasis vyras sdjo kaip uburtas ir buvo gatavas apsiverk
ti. Kiamranas niekada nebt patikjs, kad kania gali suteikti
mergaits veidui tiek groio.
Su negstania ypsena veide, kuri jai teik ta vos vos trum
pesn virutin lpa, skausmingu, truput virpaniu lyg dl ne
pastebimo skilimo vaitojantis senas kritolas balsu Ferid kal
bjo apie vaikysts prisiminimus.
sidrsins Kiamranas paklaus, kokie jos naujausi prisimi
nimai. Ferid lidnai palingavo galv:
- To mano atmintyje neliko, Kiamranai. Prisimenu tik tai,
kas man buvo iki penkiolikos met, prisimenu, kaip pirm kart
ia atvaiavau, visa kita apgaub rkas, nieko nematau.
Atrod, kad t prisiminim rkas aptrauk ir jos akis. Ferid
nulenk galv ir m irti kakur tol.
*
Po t seniausi vaikysts prisiminim Ferid vis dlto papasa
kojo apie savo gyvenim paskutiniuosius penkerius metus. Kai
ji pasakojo apie Hadi Kalf, apie Zeinilero kaimo senin, apie
keistuol direktori pon Redep, jos besijuokianiose akyse,
gyvuose judesiuose staiga msteldavo kakoks nuovargis, o
tada vos juntamas skilusio kritolo vaitojimas jos balse susti
prdavo, imdavo virpti tarsi sueistos irdies aimana.
Kai Ferid m kalbti apie ups krant, Kiamranas usi
merk. Gal ia ir bus ta vieta, kur ji klaussi tambro ir padjusi
galv ant mylimojo keli, irjo jam akis?' - pagalvojo jis.
Papasakojusi kelis visai nereikmingus savo gyvenimo epi
zodus alykuu tarsi k tik prisiminusi tarsteljo:
- Kiamranai, a juk tau dar neparodiau savo vyro nuotraukos.
384
Ji padav Kiamranui auksin medalion, kur neiojo ant

kaklo, pasikabinusi ant auksins grandinls. Jis iblyko ir vir
paniomis rankomis pam medalion. Nordama drauge pa
siirti fotografij, Ferid ities kakl, ir j veidai atsidr
visai alia.
- Tik pairk veid, Kiamranai, koks graus ir kilnus,
ar ne?
Neinodamas, k atsakyti, jis vilgteljo Ferid. Ji susims
iusi ir su tokia meile irjo fotografij, kad Kiamrano vilgs
nio n nepastebjo.
Ta minut Kiamrano gyvenime buvo pati kariausia, pati
apmaudiausia ir kupina kanios. Vadinasi, subtilus, velnus,
nekaltas Ferids grois buvo ito stambaus, iurktaus veido, i
laplaukio senio grobis.
Prie akis jam kilo baiss reginiai: per paraudusius, gdos
dmmis imutus skruostus i primerkt Ferids aki rieda
aaros, o ji pati, nekaltomis vaikikomis lpomis maldaudama
pasigailti, i siaubo blakosi to senio rankose.
alykuu neirjo Kiamran, bet gal pajutusi, k jis gal
voja, krpteljo, neskubdama paslp medalion ant krtins
ir pasak:
- Atleisk, Kiamranai, dabar turiu eiti. Man regis, iandien
bus svei...
IV
Prajo deimt dien, kaip alykuu sugro gimtj lizd.
Ponas Azizas kas vakar kartojo:
- Ar matot, vaikai? Ms namai tarsi atgijo. alykuu par
skrido kaip kregdut ir parne ant sparn pavasar. Gaila, kad
prajo dar viena diena.
iaukut
385
Ferid juoksi:
- Nieko baisaus, dde. Po keleri met man vl bus leista
atvaiuoti. Nenusiminkite. Be to, prie akis dar tiek dien... Kam
i anksto gadinti sau nuotaik?..
alykuu pasidar pirmykt alykuu. Tarsi audros nuka
muota glyt, atsigavusi sauls spinduli viesoje, ji kasdien vis
graiau skleidsi.
Ji vl tapo vis i nam vaik vadove. Nuo Miugianos tre
j metuk dukryts, metais u j vyresnio Neddeto iki septy
niolikmets Nerminos, - visi vaikai prie jos prisirio, nuo ryto
iki vakaro nepaleisdavo jos sijono, ir namai skardjo juoku ir
linksmybmis.
Kartais jiems pernelyg sisiautjus, vyresnieji sksdavosi. Bet
antra vertus, jie ir diaugsi. Nepaisant visko, jie buvo dvigubai
laimingi. I pradi jie labai bgtavo, kad neatsivert per pen
kerius metus surambjusios aizdos. Bet nepaabojamas Ferids
linksmumas, rami, svajinga Kiamrano laim, kuriai, regis, paka
ko vien grjimosi Feride i tolo, pamau visus nuramino.
Vis dlto atsargumo dlei tetos i vis jg stengsi atstatyti
senus vyresniojo brolio ir jaunesniosios sesuts santykius.
Kaip umigusio ligonio kambaryje vengiama kalbti garsiai,
taip ir ia, jiems girdint, visi bijojo bent odiu usiminti apie
lidnus praeities vykius.
Retsykiais ponas Azizas vis pasiteiraudavo:
- Ar negaltum ilgiau pas mus pavieti?
Po toki klausim alykuu visada paniurdavo:
- Nemanoma, dde, alykuu - kito lizdo motina, yra lau
kiani jos sugrtant.
*
Kiamran labiausiai jaudino Ferids ir Neddeto draugyst. No

rint juos iskirti, reikdavo laukti, kol vaikas umigdavo ant a
lykuu rank.
386
Kart Kiamranas igirdo juodu ginijantis.

alykuu juokdamasi pra berniuko:
- Na, Neddetai, dar kart pasakyk: teta, teta, teta...
Bet Neddetas jos neklaus, purt savo viesi galvyt ir vis
kartojo: Mama, mama, mama!
- Liaukis, Feride, tegul sako, kas ia blogo? Gal jam, varge
liui, reikia taip sakyti?
Ferid neatsak, tik pasilenk ir ilgai glost berniuko galv.
V
Vien ryt Kiamranas pabudo igirds akmenuk barkteljim
udarytas langines. itaip j adinti galjo tik Ferid. alykuu
vl kviet j ryto vaii prie didiojo rieutmedio. Kaip ir buvo
adjusi pirmomis dienomis, ant stalelio jau garavo kriaumis
kvepiantis pienas, alia buvo padta ma kaimik paplotli ir
uogien panaaus rausvos spalvos saldumyno.
Ferid utep ant paploio tos uogiens ir padav Kiamranui.
- ia mano rank darbas... Kaip vadinasi paplotliai, nei
nau, o uogien vadina giulbeeker.
Paruousi vaies, ji vl atsisdo ant emo virtuvinio suolelio
prieais Kiamran, beveik visai prie jo koj.
- Dabar pasakyk, Kiamranai, ar tau patiko giulbeeker?
- Patiko, - nusiypsojo jis.
- Ar mgsti giulbeeker?
- Mgstu.
- Dar syk pakartok.
- Patinka ir mgstu.
- Ne, ne taip. Pasakyk: A myliu Giulbeeker.
Nesuprasdamas ios vaikikos ugaidos, Kiamranas pa
kartojo:
- A myliu Giulbeeker.
iaukut
387
Ferids akyse aiaravo liepsna, skruostai deg raudoniu,

blakstienos droviai virpjo ir pasilenkusi prie jo visai arti, nu
delbusi akis ir sulaikiusi kvap, ji kaip vaikas maldavo:
- Dar kart, Kiamranai: A labai myliu Giulbeeker!
Jis susijaudins irjo i susigusi tarsi verkiantis
vaikas, kuriam neduoda praomo daikto, figrl, jos vir
panias lpas ir pats nesuvokdamas kodl, taip pat pradjo
virpti ir kartojo:
- A labai myliu Giulbeeker, labai myliu, myliu taip, kaip tu
nori...
Ferid diaugsmingai plojo delnais, jos lpos juoksi, bet i
aki pldo aaros.
Tartum gdint kok svetim mog, verkiant dl nieknie
kio, ji kalbjo:
- Kaip kvaila taip diaugtis vien dl to, kad pagyr tavo
men, kaip kvaila!
Ferid vienu metu ir aipsi i savs, ir guodsi. Ji luostsi
aaras, bet jos vis vien tekjo nesustodamos. Staiga i jos krti
ns isiver ilgai tramdytas ksnis, ji usideng rankomis vei
d ir verkdama nubgo vid.
*
Vien pavakar Kiamranas su dde gro i turgaus. Kai tik vai

kai i tolo pamatydavo juos grtanius, isirikiuodavo prie var
t ir laukdavo dovan - saldaini, diovint vaisi, okolado.
Kiamranas dalijo lauktuves, tik staiga jam prie koj pairo sauja
smulki akmenli. Apdovanojs paskutinj mayl, jis pakl
akis ir pamat alykuu. Ji stovjo atokiau, po dideliu katonu,
ir ranka rod jam kakokius enklus.
- Tikriausiai supratote, pone Kiamranai? Juk dar esu ir a.
Nordama pasiaipyti, ji visada sakydavo jam js. Juokda
masi ts:
388
- Js, atrodo, paskubjote mans atsikratyti. O kur mano

dalis? Manote, kad js senos idaigos jau pamirtos? Arba u
mokestis u tyljim, arba iandien vakare prie stalo bus papa
sakota ta istorija po senja trene.
Visai taip pat, kaip prie deimt met prie t pai vart, Ferid prikando tarp dant savo rausvo lieuvio galiuk ir nusijuok.
Kiamranas itrauk i palto kiens dut ir tar:
- Ai Dievui, kad turiu kuo jus pamaloninti. i saldaini
dut ketinau vienas niekam nematant suvalgyti, bet jei jau su
laukiau toki grasinim, k darysi?..
Ferids veidas nuvito vaikiku diaugsmu.
- Kaip puiku, kaip puiku!
- Bet su viena slyga, alykuu. Juos a vl pats tau dsiu
burn.
- Kaip dsi?
- Kaip anksiau... Kaip tada, kai tau buvo dvylika ar trylika
met, atsimeni?
Kiamranas atkio vien saldain Feridei. Ji valandl dvejo
jo, paskui itiesusi kakl, pravr virpanias lpas. Taiau kad
ir kaip atkakliai Kiamranas maldavo taip pat suvalgyti ir antr
saldain, ji nebenusileido.
- Duok, po vakariens suvalgysim juos su Neddetu, - pa
sak ji.
- Feride, eime iki tos tvoros. Pairk, kokia nuostabi jra. Ir
pasineksim, ir jra pasigrosim.
- Gerai, tik nuneiu dut namo. Palkk valandl.
Kiamranas dabar pirm kart idrso paliesti Ferid ir pa
m j u rankos.
- Ne, Feride, nepasitikiu tavim. Pasakai, tuoj ateisiu, palauk,
ir neateini, o jeigu ir ateini, tai neinia kada ir kaip. Taigi, nebepasitikiu tavim, ir baigta.
Ferid nieko neatsak, tik nuleido galv ir i lto eng drau
ge su Kiamranu.
iaukut
389
Kiamranas vakar buvo isiblaks, sutriks ir padrikai,

iek tiek usikirsdamas be perstojo skundsi. Temstanioje pa
dangje pamats skrendanius paukius, Kiamranas parod
juos Feridei:
- irk, Feride, netrukus ir tu, kaip tie paukiai, iskrisi,
ar ne?
- Ar tau bus malonu palikti tetas, pusseseres ir pusbrolius,
senus draugus, vietas, kur prabgo tavo vaikyst?
- Ar tau nebus graudu palikti gt, kur tu laiminga, kur tu
teiki laim kitiems ir kuri liks idraskyta ir nyki be tavs?
Ferid nieko neatsak, net nesiklaus, ji kak ra ant sal
daini duts pietuko galiuku, kak brauk.
- Kodl nieko neatsakai, Feride? - su nuoskauda paklaus
Kiamranas.
alykuu usigalvojusi pavelg jam veid.
- Atleisk, Kiamranai, mano mintys klaidiojo kitur. Negir
djau, k sakei. Kadaise girdjau vien dain, buvau j pamir
usi, bet dabar kakodl j prisiminiau. Usiraiau, kad vl jos
nepamiriau. Paskaityk, jei nori. A sualau, jau eisiu vid.
Ant duts Kiamranas perskait keturias eilutes, paraytas
sunkiai skaitoma Ferids raysena:
Didioji mano meile, neversk praverti lpas,
Neklausink, kankintojau, kas mano irdyje.
Tau kanios mano svetimos - neversk prabilti,
Neklausink, kankintojau, kas mano irdyje.
390
VI
Nuo to vykio prajo keturios dienos. Ferid visaip veng savo
vaikysts draugo. Ji paversdavo niekais visas jo pastangas pasi
likti dviese, spdavo menkiausias jo umaias ir gudrybes, o jei
tekdavo kalbtis su juo prie paalini, neirdavo veid, veng
davo jo vilgsni.
Buvo ketvirtos dienos pavakarys. Namikiai kartu su vaikais
buvo ij sveius. Sunku buvo tiktis, kad jie grt prie kvie
tim vakarines pamaldas. Kiamranas namie negaljo rasti sau
vietos ir nepaisydamas pikto vjo, kuris kl dulki debesis, i
jo pasivaikioti.
Tolimose kalvose stgavo vjas, mediai lamjo lyg bt
pliekiami nematomo audringo lietaus, gatvje kiek akys mato
blaksi smlio skuriai.
Dulks lindo Kiamranui akis, ai veid, ir jam kas keli
ingsniai tekdavo sustoti ir nusisukti pavjui. Ant nedidels pli
kos kalvels tarp uol Kiamranas pamat dub. alia vjyje lin
gavo vienias varganas medelis, kurio glenos akels bejgikai
plaikstsi lyg rankos. Kiamranas pasuko i kelio ir nujo tenai.
Jis atsisdo uuovjoje kaip apkase.
Kad ir siautjo, vilpavo vtra, aplink buvo tuia... Tuia,
nyku kaip dykumoje.
Staiga tolumoje palei jr tarsi bt iplaukusi i vandens
pasirod spalvinga moters figra. Pats neinodamas kodl,
Kiamranas nusileido nuo kalvos ir m ingsniuoti prieais. Po
valandls jis atpaino roin Nerminos araf. Mergina irgi j
pamat ir m mojuoti skiu.
Kodl Nermina grta viena? Kur kiti? - susirpino Kiam
ranas ir paspartino ingsn.
Mergina jo nuleidusi galv, tarsi prieindamasi vjui. Viena
ranka ji prilaik sijon, kita - arafo pelerin, kuri plaikstsi
vjyje lyg kokio plraus paukio sparnai.
iaukut
391
Pamats jos veid, Kiamranas pajuto, kaip smarkiai m

plakti irdis. Po roiniu Nerminos arafu slpsi Ferid.
Kai jiedu jau buvo visai priartj vienas prie kito, vjas ipl
Feridei i rank skt. alykuu kteljo, norjo j sugriebti. Bet
tuo metu vjas vysteljo auktyn jos sijon, arafas nusmuko,
plaukai atsideng. Kiamranas spjo paiu laiku. Skt jis pagavo
prie krmo, pribgo prie Ferids, savo palto skvernu ustojs j
nuo vjo, padjo pasitaisyti araf.
- Tu paiu laiku, - pasak Ferid. - Vjas bt mane nunes
kaip tikr virbl - alykuu.
Ji norjo dar kak pasakyti, bet vjo gsis privert nuleisti
galv, usimerkti ir usiiaupti. Jiedu nujo drauge. Kiamranas
rpestingai dangst j savo paltu.
Ferid pamau atsigavo ir jau galjo kalbti, bet jai, regis,
dabar labiau patiko juoktis. Ir ji m nesuvaldomai kvatotis tarsi
j bt pagavs naujas vjo uoras. Pagaliau trkiojaniu balsu
paaikino:
- Ar inai, Kiamranai, ko a juokiuosi? Mes sdim sveiuose,
ir a staiga prisiminiau, kad dar turiu kai ko nupirkti turguje.
Bet, deja, esu tik su suknele. Ir, inoma, itaip pasirodyti mieste
nedrstu. Tada Nermina padar man paslaug - pasil savo ar
af. Ir tai grtu i turgaus su jos arafu, matau, kaip i paskos
seka kakoks karininkas. Paskui jis atsidr visai greta ir sako:
Ar tai js, panele Nermina? Kokia netikta laim, ar ne?
Nermina man padar paslaug ir netyia isidav. Mane taip
pam juokas, kad neitvrusi prunkteljau. Karininklis su
prato apsiriks ir kad djo nuo mans tolyn kojas... Taigi! Vie
toj Nerminos pamat nebejaun moterikait...
Kiamranas ypsodamasis klaussi, o Ferid kalbjo toliau:
- Taiau a negerai padariau, kad atskleidiau tau mergai
ts paslapt. Vis nesugebu suvaldyti savo plepaus lieuvio... Ar
gali man, dl Dievo, paadti, kad niekam nesakysi? K gali
inoti, gal ir Nerminai tas vaikinas patinka?.. Jeigu galtume
jiems kaip nors padti...
392
- Priadu tau, Feride, bet juk Nermina dar visai kdikis...

Ferid tar su vos juntama nuoskauda:
- Galbt, bet vaiko irdis ne visada tokia, kaip atrodo.
Po i odi abu jo tyldami.
Vjas pamau rimo, ir jiedu sultino ingsnius. Abiem buvo
gaila, kad kelias tuoj baigsis. K tik viskas aplink man atrod
tuia ir nyku, jauiausi niekam nereikalingas... O dabar esu
toks neapsakomai laimingas, galdamas ustoti nuo vjo it
glen, ma, nuostabi btyb, tirtani po vaikiku rausvu
arafu. O juk taip galjo bti visada. Juk a galjau padaryti j
laiming, ir pats biau buvs laimingas... Ak, kaip gaila!
Ferid jo pasinrusi savo mintis. mai ji pristabd ingsn
ir vl praneko. Bet taip, lyg niekur nieko:
- Kaip ten bebuv, bet is aplinkos pakeitimas mane labai
prablak. Keleriems metams tikrai uteks... Paskui, kai pasiilg
siu tetuli, js vis, vl atvaiuosiu... Taip slinks metai, a pra
ilsiu, tu - irgi... Susitik mes visados diaugsims, o isiskirdami
turbt vis maiau lidsime... K gali inoti, gal kada ir suvisam
parvaiuosiu? Juk gyvenime visaip pasitaiko... Ir tada tu man i
tikrj bsi tikras vyresnysis brolis... Vyriausieji pamau paliks
mus, ir mes imsime labiau vertinti vienas kit. Bsim adaidesni
dl smulki trkum. Ir paskutins ms gyvenimo dienos pra
slinks tose paiose vietose, kur prabgo ms vaikyst...
Jos balse tarsi kakoks paslaptingas, lidnas ukalbjimas vis
labiau rykjo nepastebimai {trukusio kritolo skambesys.
Kelyje jiems pasipainiojo kakokia elgeta su vaiku. Basas
berniktis m okinti aplink Ferid, timpiojo j u sijono.
Kiamranas sustojo ir ities jam pinig. Ferid buvo pratusi
priglausti nalaiius, tad ir dabar paglost mayliui galv.
Kai jie vl pajudjo, moteris elgeta kteljo pavymui:
- Teneperskiria js Alachas, tedovanoja Alachas tau t
moter!
Abu nusteb sustojo. Kiamrano akyse, regis, atsispindjo vi
sas irdyje susikaups kartlis.
iaukut
393
- Feride, girdjai, k ji sak?

t klausim atsak dvi didiuls jos aaros. Nedrsdami
daugiau prisiartinti vienas prie kito, jiedu nujo tolyn.
*
Kai pasiek namus, jau leidosi sutemos. Buvo tylu, vjas

nurims, mediai po ilgos audros ramiai taissi miego, tarp
uol, tarsi sunktsi i j pai, geso dar vis vytintis perlamu
tro blizgesys.
- Dar nesutemo, Feride. Jie dar negr i miesto. Jei nor
tum, dar galtume nueiti iki an uol?
Nuleidusi galv, Ferid atsak pavargusiu balsu:
- Atleisk, Kiamranai, a eisiu persirengti. Vjas visai idraik
man plaukus.
Prie valandl it gyva btyb plaikstsis aplink Ferid, len
gvai, jausmingai, grakiai siauts lankst jos liemen, viesiai
rausvas arafas dabar kabojo jai nuo pei iki pat keli lyg koks
isikvps, beaistris skuduras.
Ferid nebeturjo jg kur nors eiti, atsisdo ant didelio
akmens prie vart ir skiu m braiyti ant smlio gilias, kaip
jos neviltis, kampuotas ir lauytas, kaip jos gyvenimas, linijas.
Truput palkjs, Kiamranas atsisdo greta, priglaud pet
prie jos peties, pam u rankos. I pradi Ferid krpteljo ir
sunerimo. Skubiai apsidairiusi aplink, ji jau norjo sprukti. Bet
persigalvojo.
Kiamranas igirdo, kaip ji kelis kartus atsiduso i paios gi
lumos, paskui jos akys akimirk blyksteljo kakokiu laukiniu
spindesiu ir netiktai ugeso, pasidar nuolankios. Ji padav
savo buvusiam suadtiniui kit rank, virpani ir alt kaip
ledas. Abu sdjo usimerk. Kiamranui po umerktais vokais
blykiojo ieirbos, ir jis mst: tai mano delne virpanti ran
ka, Ferids ranka. Nejaugi gali isipildyti nemanomi nakties
394
sapnai? Jis atsimerk. Ferid dsavo lyg per miegus pravirks

vaikas ir galiausiai padjo galv jam ant peties. Jos judesiuose,
tame rank paspaudime buvo kakoks beribis nuolankumas. Su
kiekvienu jos krusteljimu Kiamranas jaut, kad Ferid glau
diasi prie jo vis ariau, vis smarkiau spaudia rank. Netiktai
jo lpos lyg paios savaime sunibdjo:
- A myliu Giulbeeker...
onini varteli girgdesys paadino juodu i sapn pasau
lio. Ferid paoko kaip vio igsdintas pauktis. Pirmutin jo
Nermina. alykuu susijaudinusi puol jai ant kaklo. Ji sugrieb
jos rankas, apibr buiniais mergaits akis, plaukus. Niekas ne
suprato, i kur tas diaugsmas. Buvusio nuovargio kaip nebta.
Ji i eils iupo glb visus vaikus, mt juos or, o tie paleid
gerkles spieg. Kai visi pasuko vid, ji truput atsiliko. Lkuria
vo Kiamrano. Paskui tarpduryje, tamsoje, tyliai ir droviai tar:
- Merei, Kiamranai.
VII
Kit dien Ferid vl ijo miest viena. Ji gro po vidurdienio
ir atrod labai nuvargusi. Taiau vis tiek ji vl susikviet vaikus
ir sode u namo pradjo statyti didiules spuokles.
Kai Kiamranas, pabgs nuo seno ir nekaus dds Azizo
sveio, atjo sod, spuoklse jau sdjo Ferid ir Neddetas.
Ferid spavosi i vis jg. Neddetas spygavo ir kabinosi jai u
kaklo tarytum kaiukas.
Kiamranas igirdo tok pat kaip ir prie deimt met igs
ting tetos Ais ksn:
- Feride, dukra mano, liaukis kvailiojusi, imesi vaik!
Nekreipdama dmesio, i visos irdies linksmindamasi, a
lykuu atsiauk:
iaukate
395
- Ak, teta, ko js jaudinats? Svarbiausia, kad Neddeto ttis

ramus, ar ne, Kiamranai?
Ferid supo vaikus vien po kito, kad kiekvienas patirt
malonum.
Pati vyriausia, bet utat pati bailiausia buvo Nermina. Kai
ji spiegdama pagaliau pasiek em, Ferid irgi nulipo nuo s
puokli.
Plaukai buvo prilip prie prakaituotos kaktos, prie veido. Va
lydamasi nuo deln prilipusius virvs plauus, Ferid paklaus:
- Atrodo, daugiau nieko nebeliko.
- Mane pamirai, - kukliai tar Kiamranas.
alykuu lpas suvirpino dvejons ypsena. Pasakyti ne ji
nenorjo, sutikti - nesiryo. Jos vilgsnis nukrypo virves, pas
kui medio lapij. Ji lauk paramos i alies.
- Neinau, k daryti? - svarst ji. - Bijau, kad virvs mudvie
j neilaikys, ar ne, Miugiana?
Miugiana nutvr virv rankomis ir ramiai pavelg Kiamranui akis:
- Virv kaip virv... - tar ji. - Taiau Ferid labai pavargo.
Pairk j, Kiamranai. Bt tikra nuodm dar varginti taip
nusikamavusi.
Ferid norjo prietarauti Niekis, kas ia tokio?, bet staiga
suprato Miugianos odi ir vilgsni prasm. Lyg prasikalts
vaikas, susigds ir nedrsus, ji nuleido galv ir tyliai tar:
- Taip, labai pavargau, gal susirgau.
Dabar ji tikrai atrod kaip pavargusi ligota moteris. K tik
tokios linksmos akys staiga ugeso.
Miugiana rm savo vilgsn Kiamran ir tyliai tar:
- Tu esi dar didesnis beirdis, negu a maniau, Kiamranai!
Taip pat tyliai, kad niekas neigirst, jis paklaus:
- Kodl?
Miugiana pasivedjo j sodo pakrat.
- Argi nematai kaip ji, vargel, jauiasi? Ar tau negana, kad
sugriovei jai gyvenim, udavei ird?..
396
- MiugianaL
- Mes itiek met jos neiekojome. Ji nebepakl ilgesio.
Pamiro skriaud, ugniau skausm ir atvaiavo pati. Ji jau
beveik atsigavo. O tu vl draskai t vos vos usitraukusi aiz
d, - pro aaras priekaitavo Miugiana. - A galvoju, kaip ji,
vargel, kankinsis rytoj i ia ivaiuodama... Taip, Kiamranai,
Ferid rytoj ivaiuoja. Viskas paruota. Ir a neinojau. Ferid
dabar man nebepasakoja nei kas dedasi jos irdyje, nei apie savo
gyvenim. Kai paklausiau, kodl ivyksta, pasak, gavusi i vyro
ini. Manau, kad tai netiesa. Ferid bga nuo tavs. Vargel
daugiau nebegali kentti. Bijau, kad tas isiskyrimas jai bus labai
sunkus. Ferid stipri, ji stipri kaip reta. Bet ji juk moteris. Tu
sugriovei jos gyvenim, ir dabar esi jai skolingas. Pasistenk, kad
paskutinmis valandomis nors ji bt rami, kad jai utekt jg
pakelti isiskyrim...
Klausydamasis jos odi, Kiamranas ibalo kaip kreida.
- Tu kalbi tik apie Ferids sugriaut gyvenim, o mano? tar jis.
- Tu pats dl to kaltas.
- Nebk tokia beird, Miugiana.
- Nejaugi manai, jei bt galima k nors pakeisti, a to ne
padaryiau? Bet dabar mes neturime jokios ieities. Ferid ite
kjusi. Jai rankos kojos supaniotos. Matau, kad ir tu labai nelai
mingas. Jau daugiau ant tavs nebepykstu. Taiau tikrai ninieko
nebemanoma pakeisti...
Jau visi inojo, kad Ferid rengiasi rytoj ivykti. Bet niekas
apie tai nekalbjo. Vakarien valg kap tyloje. Ponas Azizas t
vakar atrod dar labiau pasens ir sugnius. Pasisodins Ferid alia, jis glost jai peius, m u smakro, suko galv save ir
irjo akis.
- Ak, alykuuL Tu udavei mano sen ird...
T vakar visi isiskirst po savo kambarius labai anksti.
iaukuti
397
VIII
Buvo jau po vidurnakio. Namai seniai miegojo. Usimetusi ant
pei plon al, maa vakide neina Miugiana ijo i savo
kambario. Ant pirt gal, stabteldama pasiklausyti, ji pritykino
prie Kiamrano kambario dur. U j buvo tamsu ir tylu. Jaunoji
moteris tyliai pabeld, paskui pakudom paauk pusbrol vardu.
Durys atsidar. Kiamranas dar nebuvo nusirengs. Blausioje
vaks viesoje jo veidas atrod be galo ivargs ir iblyks, jis
mirksjo tarsi ta menkut vaks viesel bt j apakinusi.
- Dar nemiegojai?
- Kaip matai.
- Kodl ugesinai lemp?
- i nakt viesa man ria akis.
- K ia veiki tamsoje?
Jis kariai ypteljo:
- Virkinu savo nevilt ir kartl. O tu ko atjai tokiu vlyvu
metu? Ko nori?
Miugianai sunkiai seksi paslpti susijaudinim.
- Turiu nepaprast naujien. Kantrybs, Kiamranai, laiky
kis, tuoj papasakosiu.
Jiedu jo kambar. Miugiana pastat vak, paskui atsar
giai udar duris ir valandl svarst, nuo ko pradti. Paskui,
stengdamasi atrodyti kuo ramesn, m pasakoti:
- Nebijok, mano brangusis Kiamranai. Blogo nieko nepa
sakysiu, prieingai, viena labai gera naujiena. Bet jeigu tu taip
jaudinsies...
Jaunoji moteris stengsi nuraminti pusbrol, o pati jaudinosi
dar labiau, jos balsas virpjo, akyse blizgjo aaros.
- Prie ger valand pas mane atjo Ferid. Ji atrod kakokia
sutrikusi. Miugiana, - praneko ji, - tik tau vienai galiu atverti
savo ird. Artimesnio u tave mogaus neturiu. Noriu tau pati
kti vien paslapt, neatskleisk jos, kol a neivaiuosiu, o paskui
398
gali visiems papasakoti. Vien dien pamat mane ia, js labai

nustebote. Sakiau jums, kad daugiau nebegaljau pakelti ilgesio.
Teisyb. Taiau svarbiausia prieastis ne ta. A atvaiavau, kad
itesiau paad, kur prie tris mnesius daviau mylimiausiam
pasaulyje mogui prie jo mirties patalo. Miugiana, a buvau
priversta jums pameluoti. Dabar esu nal. Mano vyras prie tris
mnesius mir viu...
Tai papasakojusi, Ferid padjo galv man ant peties ir ap
sipyl aaromis. Pro aaras ji pasakojo toliau: Prie mirt dak
taras pasiauk mane ir pasak: Feride, dabar inau, kad vargti
tau nebeteks. Visk, k turjau, palieku tau. Tokiai ramiai, ku
kliai moteriai kaip tu, ito turto uteks visam gyvenimui. Bet yra
dar kit dalyk. Moteriai gyventi vienai, net jeigu ji labai turtin
ga, nelengva. Be to, pinigai - viena, o meil - kas kita. Feride,
jei nori, kad a numiriau ramus, paadk man vien dalyk.
Prisiek, kad po mano mirties gri savo eim. Jeigu nenorsi
pasilikti visam laikui, pabk bent du ar tris mnesius. mogaus
gyvenimas ilgas. Gal vien dien tau j prireiks. O gal vien die
n pajausi, kad ko nors i eimos labai pasiilgai. Feride, mieloji,
jei a tvirtai inosiu, kad tu susitaikysi su eima, mirsiu ramus, ir
man nebeliks joki rpesi...
A verkdama priadjau jam vykdyti paskutin praym.
Bet daktarui atrod, kad ir to per maa. Jis norjo, kad susitaiky
iau su savo buvusiu suadtiniu, sak, kad vien dien jis tikrai
taps mano vyresniuoju broliu. Jis padav man uantspauduot
ryull ir liep, kad pati perduoiau Kiamranui.
iame ryullyje, - tar jis, - yra viena meils knyga, kuri ka
daise man labai udav ird. Noriu, kad ir tavo buvs suadtinis
j perskaityt. Prisiek, kad teiksi j taip, kaip a tau duodu...
tai ir visa teisyb, Miugiana. Dabar tu visk inai. Mano
daktaras buvo doras ir kilnus mogus. Jis man, kad vienintelis
vaistas, galintis mane igelbti nuo vienatvs - susitaikymas su
eima. Tik vargelis neinojo, kiek kanios tas man suteiks. A
iaukut
399
palaidojau daktar alia Muniss ir atvykau Stambul. Tai, k

suinojau atvykusi, dar labiau pasunkino mano uduot. Tik
ten suinojau, kad mir Kiamrano mona. Paskui suinojau,
kokios bjaurios kalbos sklinda apie mane. Jeigu Kiamrano
mona bt gyva, mano atvykimas pas gimines po vyro mir
ties bt buvs visai prastas ir suprantamas dalykas. O dabar
js visi - ir Kiamranas, ir tu, Miugiana, tu, kuri pasti mane
geriau nei kiti, - galite dievai ino k apie mane pagalvoti. Js
galite sakyti: Tranksi, vainjo pati sau viena, kas ten suvai
kys jos nuotykius, paskui neinia u kiek parsidav tam seniui,
o dabar, suinojusi, kad buvs suadtinis vl laisvas, gerai ap
skaiiavusi, gro namus, kuriuos prie penkerius metus buvo
prakeikusi ir palikusi. O jeigu kas nors i mane mylini ir
ujauiani galvot kitaip, man prie juos bt gda...
Vis labiau jaudindamasi Miugiana kalbjo toliau:
- Ak, Kiamranai, jeigu tu btum girdjs, su kokia neviltimi,
su kokia irdgla apie visa tai kariai raudodama kalbjo Ferid.
Iki gyvenimo pabaigos nepamiriu jos paskutini odi: Ne
manoma papasakoti, kokia sumaitis buvo mano sieloje, kai bgau i nam, kiek kartlio patyriau gyvenime, kas privert mane
itekti. Jeigu dvideimt penkeri met moteris, patyrusi ilto
ir alto, paskui itekjusi ir gyvenusi vyro namuose, staiga imt
tvirtinti, kad jos lp, jos kno niekada neliet jokio vyrikio
lpos, kad ji yra skaisti, visi pradt juoktis. Ir visi sakyt, kad
ji melag, ar ne, Miugiana? Nemanoma rodyti, kad yra kitaip.
Daugiau nieko nebesakysiu. Neinau, kas yra tame ryullyje,
kur daktaras siunia Kiamranui. Bet gal ten yra kas nors ne
paprasto. vykdiau paskutin jo nor su begaline kania ir siel
vartu. Bet engti paskutin ingsn nebeturiu jg. Praau tavs,
rytoj, kai a jau bsiu garlaivyje, atiduok t ryull Kiamranui.
Miugiana nutilo. Net sunkiausiomis gyvenimo valandl
mis ji mokjo tvardytis, bti rami ir altakraujika, bet dabar
raudojo kaip vaikas.
400
Tiesdama drebanias rankas, ji tar:

- Mes daugiau jos nepaleisime, Kiamranai, jei reiks, sulai
kysim jga. Kad ir kokia bt jos praeitis, js negalite isiskirti,
nes, matau, abu to nepakeltumt...
Kiamranas atrod lyg apdujs. Ligoniui, kuriam gyvenimas
itisus mnesius atrod beprasmikas, jautriam svajotojui, pa
skendusiam miglotuose praeities prisiminimuose, staiga ugriu
vusios vilties ir skausmo buvo per daug. Kaip ligonis, kuris buvo
ilgam neteks smons ir staiga atsipeikjo, jis nieko nesuvokda
mas dairsi aplink ir tankiai mirksjo.
Miugiana itrauk i po aliko ryull, ulakuot raudo
nu laku.
- Sulauiau Feridei duot od ir atiduodu j tau dabar.
Ji pasitais al ir jau ketino ieiti i kambario. Kiamranas j
sulaik.
- Miugiana, neieik. Juk tu vis laik buvai kartu. T ryu
ll irgi atplkim kartu.
Miugiana udeg ant stalo stovini lemp. Kiamranas at
pl vok. Jo viduje buvo dar vienas vokas ir laikas. Laikas
buvo paraytas verlia raysena ir adresuotas Kiamranui.
Snau mano, Kiamranai,
Jums rao vienas mogus - atsiskyrlis ir tulingas senis, ku
ris dal savo gyvenimo atidav knygoms, o kit dal - monms,
sueistiems maiatyje, kuri vadinama gyvenimu. Tuo metu, kai
js laikysite rankose laik, tas mogus jau seniai bus sugiedo
js savo gyvenimo giesm. Rayti laik mirties patale mane
privert viltis, kad dar spsiu padaryti paskutin ger darb vie
nai man ypa brangiai btybei. Klausykits:
Kart viename tolimame kaime, sutreusiame namelyje suti
kau mergait i Stambulo, nediduk, skaisi kaip viesa, grai
kaip svajon. K js jaustumt, jei gdi viduriemio nakt, kai
sniegas drebia be perstojo, atidarytumte lang, ir tamsoje pasi
girst laktingalos giesm? Taip a pasijutau tada.
iaukut
401
Koks prakeiktas likimas ar atsitiktinumas atblok t nekalt,

tyr, kilni mergait, t tobul ir nekainojam Visagalio krin
tok tamsybs ukamp? Jos siela raudojo, bet ji stengsi apgau
ti mane visokiomis pasakomis. Ak, varg maut! Argi a - tas
kvailas stuobrys tavo mylimasis, kur palikai Stambule, kad pati
kiau tokiais prasimanymais? Jos vaikikos, ilgesingos tarsi per
anksti paadinto kdikio akys, jos blakymasis neinant, k dary
ti, virpanios lyg k tik pabuiuotos lpos, tyia ugniauti, kad
neprasivert, jausmai, santrs judesiai man visk paaikino.
Anksiau, pajuts velnumo priepuol, daniausiai prisimin
davau senj pasak apie Mednun, kuris ikeliavo dykum
iekoti savo Ledos*. Sutiks i mergait, umirau t senj pa
sak. miau galvoti apie naujj laik Led, nediduk mergait
giedromis rudomis akimis, velni kaip ilkas, tyr ir graki,
kuri niriame, pdname antkapi kaime sapnuoja bevdtikus
meils sapnus.
Po poros met mes vl susitikome. Jos liga nebuvo praju
si, viduje j tebegrau tas pats kirminas. Ak, kodl tada, pirm
kart j pamats, neigabenau jos persimets per baln, kodl
prievarta, jga neparveiau jos namus, Stambul?.. Nedova
notinas ioplumas!..
Kai susitikome antr kart, taip padaryti buvo per vlu. Js
jau buvote veds. Maniau, kad ji dar vaikas, vyliausi, kad laikui
bgant pamir jus. Kai Ferid susirgo, man rankas atsitiktinai
pateko jos dienoratis, ir a pamaiau, kokia gili ta aizda. Tame
ssiuvinyje apraytas visas jos gyvenimas. A trokau igydyti j
kaip tikr savo vaik. moni niekyb, pinkls neleido padary
ti ir ito. Tada pagalvojau, kad geriausia bt itekinti j u ko
kio padoraus vaikino. Bet tai buvo pavojinga. Kad ir koks geras
mogus bt buvs jos vyras, jis vis vien bt pareikalavs i jos
meils. Mano mergyt buvo gimusi mylti, dl savo meds mir
* Leila ir Mednunas - tiurk epo herojai.
402
tinai kentjo, bet leistis mylimai svetimo mogaus jai bt bu

vs per didelis imginimas. Mylti vien, bet patekti kito vyro
glb jai bt buvusi tikra pratis... Tokioj beviltikoj padty
nusprendiau j vesti pats. Kol gyvas, galiau j globoti. O po
mano mirties jai praverst mano nedideli pinigai, keli dvarai. Juk
daug lengviau gyventi nalei, negu merginai su tartina praeiti
mi. Be to, turjau vilties, kad jos didiausia svajon vien grai
dien gali isipildyti. Juk gyvenime vyksta pai netikiausi
dalyk. Neslpsiu, kad inia apie js monos mirt suteik man
nauj vili. I Stambulo a nuolat gaudavau ini apie jus. Toji
netektis js eimai tikriausiai suteik daug sielvarto, bet biau
veidmainis, jei sakyiau, kad ir a sielvartavau. Laukiau pato
gios progos. A norjau ilaisvinti Ferid i fiktyvios santuokos
ir grinti jums. Neinau, k apie tai bt kalbj mons? Bet a
jau seniai nusispjoviau visus moni taukalus ir paskalas apie
mane. Kaip tik tuo metu mano liga m smarkiai progresuoti. Ir
a supratau, kad po koki trij keturi mnesi viskas isisprs
savaime. Vargu ar verta dar k nors pasakoti? A nusisiu Ferid
pas jus. Neabejoju, kad ji perduos jums mano laik. A gerai
j pastu, ji kartais keistoka. Galbt spyriosis, oiuosis, bet tu
jokiu bdu nekreipk dmesio, nepaleisk jos nuo savs. O jeigu
prireiks, bk iurktus ir grubus, atiaurus, kaip kalnieiai, kurie
grobia moteris. Jei numirs tavo glbyje, inok - i laims.
Noriu dar pridurti, kad tau raydamas maiausiai galvoju
apie tave. Jei bt mano valia, a tau ne tik tokios puikios mergi
nos kaip Ferid, bet ir kats rankas neduoiau. Bet k darysi, jei
kvailoms mergiotms nieko nemanoma imuti i galvos. Nei
nau, u k jos myli tokius tuius, beirdius mones, kaip tu?..
Velionis Hairula
P. S. Ryullyje Ferids dienoratis. Prajusiais metais, kai
kraustms umiesio dvar, a slapia pasimiau jos skry
iaukut
403
nut, kur buvo tas ssiuvinis, ir pasakiau, kad j tikriausiai bus

pavog vejai. Jauiau, kad ji labai nusimin. Bet nieko ne
sak. Koks buvau teisus, manydamas, kad tas ssiuvinis vien
grai dien pravers!
IX
Kai Miugiana su Kiamranu uvert alykuu dienorat m
lynais vireliais, lauke jau buvo pradj visti, u lango medi
akose iulbjo paukiai.
Kiamranas padjo ant pageltusi lap savo sunki, nuovar
gio ir igyvenim nukamuot galv. Jis dar kelis kartus pabu
iavo tas meils kupinas eilutes, vietomis iblukusias nuo aar.
Uversdama ssiuvin, Miugiana pakl prie lempos mlynj
ssiuvinio virel, apirjo j ir tar:
- Dar ne viskas, Kiamranai. Ir ant virelio kakas prirayta.
Tik ant mlyno popieriaus blogai matyti raalas.
Atsuk lempos dagt, suglaud galvas, Kiamranas ir Miu
giana vargais negalais perskait tokias eilutes:
Vakar uveriau dienorat visiems laikams. Maniau, kad
po vestuvi nakties nedrsiu ne tik prisiminim rayti, bet ir
veidrod irti, kad nematyiau savo veido, nedrsiu net kalb
ti, kad negirdiau savo balso. Taiau...
Taigi vakar tapau jaunamarte. Buvau nuolanki, kaip kaln
grities neamas sausas lapas. Dariau visk, k man liep, nie
kam nesiprieinau. Leidausi aprengiama ilga vestuvine suknia,
kuri daktaras buvo parves i Izmiro, nesiprieinau, kai plau
kus man pyn vestuvini aukso gij. Tik kai mane prived prie
didelio veidrodio, nejuia usimerkiau. Tiek kart tebuvo
mano protesto.
mane pasiirti buvo atj keli svetimtauiai. Tarp j buvo
kelios mano mokslo draugs. Negirdjau, kas k kalbjo, bet vi
404
siems stengiausi ypsotis vienoda truput isigandusia ypsena.

Viena senut, pamaiusi mano veid, nusistebjo:
- Na ir pavyko kariniui! Mikliai pasinaudojo...
Daktaras Hairula gro namo prie pat vakarien. Jis vilkjo
ilg redingot, kuris lyg korsetas buvo standiai aptemps jo tu
kli figr. Po kaklu parita ryki aguon spalvos kokarda buvo
nusisukusi on. Nors man buvo labai lidna, vis tiek nesusi
laikiau ir tyliai nusijuokiau. Paskui pagalvojau, kad negaliu ito
mogaus paversti pajuokos objektu, nuriau jam t raudon ka
klajuost ir uriau kit. Daktaras juoksi:
- Puiku, dukrele, tu bsi auni nam eiminink. Matai, ko
kie itekjusios privalumai!
Sveiai isiskirst. Mudu sdjome valgomajame prie lango
vienas prieais kit.
- Ar inai, mayte, - paklaus daktaras, - kodl a taip vlai
parjau? Buvau nujs prie Muniss kapo, nuneiau gli ir ke
lias aukso gijas, ikritusias i tavo plauk. Vargel nedrsdavo
tau sakyti, bet man, kai bdavome vienudu, nuolatos kartodavo:
Kai mano ses bus nuotaka ir sipins plaukus aukso gij, a
irgi sipinsiu. A pats biau padabins kaip kanarl geltonus
ms mauts plaukus, bet, deja, neteko...
Kai daktaras man tai pasakojo, susigraudinusi nusigriau
lang ir ilgai verkiau nematomomis kaip io lidno rudens vaka
ro rkas, lengvai ant blakstien virpaniomis ir distaniomis
slaptomis aaromis.
Kaip visuomet po vakariens mes ilgai sdjome apaioje
valgomajame. Usidjs akinius, daktaras Hairula pasidjo ant
keli stor Ruso tom ir atsisdo kampe.
- Jaunoji ponia, nedera jaunikiui vestuvi vakar skaityti
knygos, bet tu man atleisk. Nebijok, naktys ilgos, uteks laiko ir
meils pasakoms jaunamartei sekti.
A dar emiau palinkau prie savo apmezgamos nosinaits.
Ak, tas senasis daktaras! Kiek a j myljau anksiau, tiek pat
iaukut
405
nekeniau dabar. Vadinasi, kai a i sielvarto, i nevilties priglau

diau galv jam prie peties, jis... Vadinasi, tos ydros nekaltos
akys po balzganomis blakstienomis jau tada nekantriai irjo
mane kaip moter, kaip mon... Tos lidnos mintys kama
vo mane iki pat tos akimirkos, kai laikrodis imu vienuolikt.
Daktaras padjo ant stalo knyg, pasir, nusiiovavo.
- Na, ponia jaunamarte, jau laikas gulti. Eime, - ir jis atsistojo.
Sil kamuoliukai nusirito ant ems, a atsistojau ir pa
miau nuo stalo vakid. Nujusi udaryti lango, ilgai irjau
tams. Klan msteljo mintis: kas bt, jei dabar patyliukais
sprukiau i ia ir pabgiau tamsiais takeliais?
- Ponia jaunamarte, - vl prabilo daktaras, - tu kako labai
susimsiusi. Nagi, eik greiiau vir. A tik kai k pasakysiu
Kapralui ir taip pat ateisiu.
Senoji daktaro indyv ir dar viena kaimyn perreng mane.
Jos bruko man rankas vak ir nuved vyro kambar. Po
nas daktaras vis dar buvo apaioje. A stovjau prie spintos, su
kryiavusi ant krtins rankas lyg giniausi nuo alio. A taip
tirtjau, kad vaks liepsnel protarpiais vis lyteldavo mano
plauk galiukus. Pagaliau ant laipt ir koridoriuje pasigirdo
ingsniai. Niniuodamas kakoki melodij ir pakeliui vilkda
masis vark, kambar jo daktaras Hairula. Pamats mane, jis,
regis, smarkiai nustebo.
- Argi tu dar neatsigulei, dukrele?
Norjau atsakyti, prasiiojau, bet m garsiai kalenti dantys.
Daktaras prijo prie mans ir suglums pavelg akis.
- Kas atsitiko, dukra? K tu veiki mano kambaryje?
Ir staiga kambar sudrebino griausmingas juokas.
- Dieve apsaugok, mergaite!
Daktaras tiesiog springo juoku, negaljo kalbti. Jis pliauk
teljo sau per kelius ir pirtais prisideng burn.
- Vadinasi, tu ia... Ak, tu palaidne! Manei, kad mes i ti
krj bsime vyras ir mona?.. Ak, tu begde, ak nedorle!.. Te
nubaudia tave Alachas!.. Su mogum, kuris tau tinka tvus...
406
Kambario sienos pradjo man prie akis suktis ratu, atrod,

kad lubos ugrius tiesiai ant galvos. Jis krimsteljo sau pirt ir
piktai barsi toliau:
- Ak, nedora tavo irdis, nuodmingoji! Ir tau negda itaip
su naktiniais markiniais ateiti mano kambar?
Biau norjusi tuo metu pamatyti save i alies. Sunku ap
sakyti, kokiomis spalvomis usiliepsnojo mano veidas!
- Pone daktare, prisiekiu Alachu, i kur a galjau inoti? Juk
man taip liep...
- Tegul jos sau pliurpia kvailystes, bet tu?.. K tik nori ga
ljau sivaizduoti, bet niekad nebiau pamans, kad dabar, kai
sulaukiau tokio garbingo amiaus, kokia nors begd ksintsi
mano dor ir garb!
Ak, Viepatie, kokia kania buvo to klausytis! Norjau pra
smegti kiaurai em, iki kraujo kandiojau lpas. Kai tik a krus
teldavau, jis tyia keldamas triukm puldavo prie lango ir i
tiess kakl garsiai auk:
- Nesiartink prie mans, dukra, a bijau! Prisiekiu Alachu,
tuoj pat oksiu pro lang, gelbkite, biiuliai, tokio amiaus su
laukus, mane...
Daugiau to klausytis nebegaljau ir puoliau prie dur. Bet
mai neinia kodl grau. Paklusau irdies balsui ir suukau:
- Tve, mano tve! - raudodama pakibau jam ant kaklo.
Jis apkabino mane ir su giliai i irdies kylania dejone
pravirko:
- Ak, dukra mano, ak, mergyte!
Iki gyvenimo pabaigos nepamiriu jo drovaus tviko pa
buiavimo.
*
Grusi savo kambar, a ir verkiau, ir juokiausi. Ir taip sisma

ginau, kad daktaras m belsti man sien:
iaukut
407
- Mergule, nam sugriausi, ko keli tok triukm? Juk il

galieuvs ms kaimyns bemat mane apkaltins. Sakys, kad tas
karinius iki ryto jaunamart kirkino!
Bet jis ir pats kl ne maesn triukm. Vis vaikiojo po
kambar ir tyia kalojo:
- O Alache, apgink mano garb ir dor nuo i laik mergin!
T nakt mes kiekvienas savo kambaryje nubud kokius de
imt kart beldme sien, pamgdiojome gaidi giedojim,
pauki iulbjim, varli kvarkim ir nedavme vienas ki
tam miegoti.
*
tai ir viskas apie t nakt, kai tapau jaunamarte. Mano dak

taras buvo toks padorus ir tokios tyros irdies mogus, kad jis
n nesusiprato pasakyti man, kokia bus ms santuoka. O a,
Viepatie, palyginti su juo, buvau tik lengvabd koket. Kilniairdje ms draugystje jis pamiro ess vyras. O a ne
pamirau, kad esu moteris. Dauguma vyr labai blogi, labai
iaurs - tai tiesa. Visos moterys geros, visos paklusnios - tai
irgi tiesa. Bet kai kuri vyr, kad ir nedaugelio, irdys tokios
tyros, veiksmai tokie kilns, kad tokio dvasios skaistumo tarp
moter niekada nerasi.
X
T nakt Ferid umigo tik paryiui. Kai ji pabudo, dar labiau
nuvargusi ir isikamavusi negu i vakaro, buvo jau beveik vie
nuolika. Saul jau buvo gana auktai. Ji aikteljo isigandusi lyg
mokin, vluojanti mokykl, ir oko i lovos.
Miugiana tris prie stalo.
408
- Na ir draug tu, Miugiana, - tar ji suirzusi. - Juk a ian

dien ivaiuoju, kodl leidote man taip ilgai miegoti?
Miugiana atsak santriai kaip visada:
- Kelis kartus buvau ujusi tavo kambar, bet atrodei tokia
ivargusi, kad pagailo... Dabar ne taip vlu, kaip tu manai. Be to,
ir garlaivis vargu ar iandien atplauks, Marmuro jroje audra.
- Man tbt reikia ivykti.
- A pasakiau tiui, jis dl to ivaiavo prieplauk. Liep,
kad btum pasiruousi. Kai garlaivis atplauks, jis arba atsis bri
kel, arba pats parvaiuos tavs paimti.
Ferid visai kitaip sivaizdavo ivykimo dien. Miugiana
buvo usimusi su savo mayliu, tetos plepjo lyg niekur nieko,
juoksi, ir jai sugl ird, kad niekas nekreip j dmesio. Ir
Kiamranas buvo kakur dings.
Miugiana lyg tarp kitko paslapiom nipteljo:
- Feride, padariau tau vien paslaug. Man pavyko Kiamran ikraptyti i nam. Jis sutiko pasiaukoti, kad tau nereikt
pernelyg jaudintis.
- Tai jis jau nebepareis?
- Galbt usuks prieplauk su tavim atsisveikinti... Manau,
tu patenkinta...
Ferids akys buvo lidnos, lpos virpjo, ji spaud pirtais
smilkinius malindama skausm.
- Taip, ai tau. Labai gerai padarei.
Padrikus, bereikmius padkos odius Ferid nibdjo
vien lpomis. Ji apgailestavo, kad jai nebeteks susitaikyti su vai
kysts draugu, kurio irdyje ji mir amiams.
Tuo metu, kai jos ruosi pietauti, kaimynas atsiunt kvie
tim. Municipaliteto pirmininkas kviet visus savo vasarnamio
kaimynus, taip pat ir Ferid, pas save atsisveikinimo piet ei
mos ivykimo miest proga.
- Kas dabar bus? - sunerimo Ferid. - Juk mans tuoj turi
atvaiuoti.
iaukut
409
- Nepadoru neiti, - m kalbinti j tetos. - Juk nuo ia tik

penkios minuts kelio. O ko ia ilgai ruotis? Usimesk araf,
ir eime.
Jai pasirod, kad tetos, kurios anksiau atstojo motin, da
bar ja rpinasi ne daugiau nei sergania kate. Vengdama irti
joms akis, Ferid paklusniai sutiko:
- Gerai, tebnie.
Artjo treia valanda. Ferid stovjo po stogo kraigu, apibirusiu pageltusiais lapais, ir irjo keli.
- irk, atvaiuoja kakoks veimas. Manau, kad mans, tar ji Miugianai.
Kaip tik tuo metu u krantins medi pasirod garlaivis.
Feridei net kvap ugniau.
- Atplaukia! - suuko ji.
Sode kilo smyis. Tarnaits nubgo namo apsiaust.
- A jau einu, o js paskui atvaiuosite, - pasak Ferid tetoms.
Nordamos sutrumpinti keli, jodvi su Miugiana nuskub
jo tiesiai per sod. Bgo darais, okindamos per gyvatvores.
Bet tarpuvartje jas netiktai pasitiko virja.
- Mane siunt js, panels, - pasak senut. - Gro ponai,
jie laukia js...
Ponas Azizas ir Kiamranas abi jaunsias moteris pasitiko an
trojo aukto koridoriuje. Ponas Azizas parod ranka kambar:
- Parlk dvi vjavaiks vienios, ko taip triukmingai? - pa
sak jis. Paskui nuvelg Ferid nuo galvos iki koj ir priekai
tingai tar:
- Kaip tu atrodai, panele? Visa suplukusi...
Jis ypsodamasis prijo prie jos ariau, sum u smakro ir
pairjo akis.
- Garlaivis atplauk, bet kas tau i to. Tavo vyras nesutinka...
Ferid eng ingsn atatupsta ir sutrikusi paklaus:
- K js pasakte, dde?
- tai jis, tavo vyras, dukra mano, a nesikiu!
410
Ferid kteljo ir usideng rankomis veid. Ji susvyravo,

bet kakieno ranka prilaik j u alkns. Ferid atsimerk. alia
stovjo Kiamranas...
Ponas Azizas gerairdikai juoksi:
- Aha, tai itaip, pagaliau patekai narvel, alykuu? Nagi,
blakykis, plazdk sparneliais, plazdk, pairsiu, ar gelbs?
Ferid vl mgino usidengti veid, bet negaljo isivaduoti
i Kiamrano rank. Ji sukiojo galv, stengsi pasislpti, bet kas
kart atsiremdavo jo peius arba krtin. Ponas Azizas vis taip
pat gerairdikai juokdamasis kalbjo:
- Tavo artimieji paspend tau spstus, alykuu. Idavik
Miugiana neilaik paslapties. Telaimina Alachas tavo amin
atils vyro atminim. Jis atsiunt Kiamranui tavo dienorat. A
pamiau j ir nujau pas kadij, ms tikybos teisj, parodiau
jam kai kuriuos tavo raytus puslapius. Jis pasirod ess imin
tingas mogus ir kaipmat patvirtino js santuok su Kiamranu.
Ar supranti, alykuu? Dabar is mogus - tavo vyras, ir nepa
nau, kad dar kada nors ileist tave kur nors vien.
Ferid taip iraudo, kad net jos rudos akys patamsjo, o vyz
diuose suvito raudoni iburiukai.
- Na, alykuu, nebesispardyk. Mes juk matom, kad tu alps
ti i laims. Tu veriau sakyk: Dde, tu nieko blogo nepadarei.
Juk a seniai ito norjau!
Ponas Azizas beveik jga privert j pakartoti tuos odius.
Paskui jis atidar duris kambar ir pergalingai ypsodamasis
pareik:
- Turiu ariato galiojimus. alykuu, pardon, ponios Ferids vardu sutuokiu j su ponu Kiamranu. Kalbkite mald, o
mes pasakysime Amen.
Paskui jis atsigr Ferid:
- Na, alykuu? Pati maiuk kaip sprindis, o mus tiek met
okdinai! Matai, kaip kart a tave apsukau aplink pirt?
Sode klegjo vaikai.
iaukut
411
- Dabar prasids sveikinimai, rank buiavimas. Tegul pa

laukia. A pats savo rankomis padengsiu aun vestuvi stal.
Na, snau, i ms plepjimo jums nra jokios naudos. Js ir
patys turit k vienas kitam pasakyti. Veskis mon itais siaurais
laiptais. Ir veskis toliau, veskis, kur nori, tik paskui kartu grkit.
Kiamranas tvirtai laikydamas Ferid u rankos pasuko laip
t link, kur juos pasivijo Miugiana. ia abi draugs verkdamos
puol buiuotis.
Nordamas nuslpti, kad i aki jam rieda aaros, ponas Azizas garsiai nusinypt ir papurt rank kaip tikras oratorius:
- Ei, alykuu, mano treni vagile, imu atsiskaitymo va
landa! Eik en - suvesime sskaitas!
Jis pakl Ferid ant rank, nors Kiamranas vis dar laik sti
priai suspauds jos rie, stipriai pabuiavo ir stumteljo atgal j
Kiamrano glb.
- inakt mums pavyko tave igelbti nuo jros audros, bet
greta tavs esanti rudaplauk audra man atrodo ymiai galinges
n. Tepadeda tau Alachas, alykuu!
Jaunieji lyg ant sparn nuskrido laiptais emyn. Kiamranas
apkabino Ferid per liemen, glaud j prie savs taip, kad ji ne
galjo atgauti kvapo, iki skausmo spaud pirtus.
Lipant emyn, u turkl usikabino Ferids suknel. Jie
akimirk sustojo vienas prie kit. Ji stengsi atkabinti suknels
krat. Kiamranas susijaudins kalbjo:
- Feride, tu bsi mano! Negaliu patikti. Kad tikiniau savo
ird, a turiu jausti tavo kno svor.
Ferid duso, sunkiai gaud or, jos knas prieinosi, virpjo,
bet Kiamranas kone prievarta kaip ma vaik pakl j ant ran
k, prigludo veidu prie jos plauk, kurie islydo i po nusmu
kusio arafo, ir nuo jos artumo kaistaniu krauju su dviguba
jga pasileido laiptais. Feridei rodsi, kad ji krinta bedugn, jos
knas virpjo, ji ir juoksi, ir verk. Kai jiedu atsidr maame
akmenimis grstame kiemelyje, Ferid pradjo maldauti:
412
- Pairk mane, Kiamranai. Ar galima itokiai pasirodyti

gatvje? Leisk, tik ubgsiu kambar, persirengsiu ir tuoj pat
griu.
Kiamranas tvirtai j tebelaik.
- Ne, jokiu bdu, Feride. Vien kart taip jau buvo atsitik.
Dabar, kai tu pagaliau atsidrei mano rankose, nebepaleisiu, juokdamasis atsak Kiamranas.
Atrodo, Ferid nebeturjo jg prieintis, ji sikniaub jam
krtin ir labai droviai prisipaino:
- Nejaugi tu manai, kad a nesigailjau tada pabgusi?
Kiamranas nemat jos veido. Jis tik jaut, kad po pirtais,
glostaniais mylimosios skruostus, smakr, lpas, srva kartos
jos aaros.
Jiedu jo keliu apsikabin. Pamat, kad prieais ateina du
vejai, truput atsitrauk vienas nuo kito. Beveik nesikalbjo. Tas
jimas vienas alia kito abu svaigino.
Kai jie prijo prie takelio per vynuogyn, kur Kiamranas pa
mat Ferid prie deimt met, jis velniai paliet jos pet.
- Tu tikriausiai nebeprisimeni tos vietos, Feride?
Ji smeig akis tol, kur nyko takelis, ir nusiypsojo.
- Tavo vilgsnis toks reikmingas, vadinasi, nepamirai?
Ferid tyliai atsiduso, ir tarsi ypsodamasi senai svajonei, su
simsiusi pavelg Kiamranui veid.
- Argi galiau umirti, kaip a tada apsidiaugiau?
Bijodamas, kad ji nenusigrt, Kiamranas pamj u sma
kro, pairjo akis ir prislopins bals dusliai praneko:
- Feride, viskas tarp ms prasidjo ia. Paklausyk mans,
inau, kad tu daug kentjai, daug patyrei, galsi mane supras
ti. Tuo metu, kai tave pamilau, buvai nerpestinga nenuorama
mergait, nesugaunama kaip viesa, kaip garsas alykuu, kuriai
rpjo tik juoktis ir idykauti. Tu traukei mane kaip magnetas.
Kas ryt pabuds jauiau, kaip mano irdyje stiprja meil tau.
Dl tos begalins traukos man buvo ir baugu, ir gda. Kartais
iaukut
413
tu taip irdavai mane, taip kalbdavai, kad mane apimdavo

neviltis. Bet tu kone kasdien keisdavaisi. Tavo vaikikose, links
mose, elmikose akyse retkariais msteldavo, bet greitai ir
dingdavo kibirktl, gimusi prabundanioje jausmingos ir vel
nios mergaits irdyje. Ta vaikas mans nesupras, ji sugriaus
mano gyvenim, - sakydavau sau. Nesitikjau, kad tu galtum
atiduoti man vis savo gyvenim, ird ir taip itikimai man pa
siaukoti. Galbt dl to, kad nematyiau, kaip mudviem susitikus
rausta tavo skruostai, virpa tavo graios lpos, tu ir bgdavai
nuo mans. Manydamas, kad ia tik vjavaik alykuu, a bai
siai kentjau. Pasakyk man, Feride, kaip galjo tilpti maoje a
lykuu krtinje tokia nepaprasta itikimyb, tokia gili siela?..
Kiamranas nutilo. Paskui, kai ant jo pablykusi velni
smilkini pasirod prakaito laeliai, jis dar emiau nuleido galv
ir kalbjo dar tyliau:
- Mano igyvenimai tuo nesibaig, Feride. A pavydjau ta
vs sau paiam, savo gyvenimui, laimei. Juk nra pasaulyje jaus
m, kuri laikas nepaliest ir neprigesint. A klausiau savs:
O jeigu po kurio laiko a nustosiu taip stipriai myljs Ferid,
jeigu tas nepaprastas, saldus jausmas ibls? Kaip gesini lau,
bijodamas, kad jis daugiau nesiliepsnot, taip ir a stengiausi
atitolinti tavo paveiksl nuo savo aki. Kalnuose auga tokia gl,
neprisimenu pavadinimo. Sako, jei be paliovos j uostai, ilgai
niui nustoji jausti jos kvap. Nuo to tra vienas vaistas - laikinai
nuo jos atsitraukti. Todl daniausiai, kad galtume vl kvpti
jos nuostabaus aromato, pradedame uostyti bet kok kit, nieko
mums nereikiant Geltonosios glels ied. Dl savo kerinio
kvapo ta kaln gl daug kenia - mons j nuskina, sumaigo
tarp pirt. Feride, tavo akys, kurias kania padar tokias gilias,
tavo lidn mini nukamuotas veidas man primena t gl,
kuri juo labiau draskoma, juo labiau kvepia. Ar supranti mane?
Nes tavo akys nebesijuokia, tu nebesiaipai i it beprasmik
mano odi.
414
Ferid markstsi kaip miego norintis vaikas, o ant jos blaks

tien vilgjo aaros. Ji taip pavargo nuo to, k igyveno, kad jai
linko keliai, ir ji visu svoriu atsirm Kiamrano rank. Tarsi
sapnuodama, vos vos krutindama lpas, ji sunabdjo:
- Tu matai - alykuu mir, visiems laikams.
Kiamranas dar ariau prisiglaud prie Ferids ir taip pat vos
girdimai sunibdjo:
- Ir tegu, vis meil, skirt alykuu, a atiduodu kitai Giulbeeker...
Kiamranas staiga pajuto, kaip jo rank atsirms pavargs
knas atgijo, suspurdjo:
- Kiamranai, maldauju, nekalbk taip.
Atlousi galv, kuri ilsjosi ant Kiamrano krtins, Ferid
pavelg jam veid. Nuo gilaus trkiojanio alsavimo gysle
ls ant jos kaklo patamsjo, veidai paraudo, akyse m ybioti
auksins kibirktls.
Kiamranas su aistringu atkaklumu pakartojo:
- Giulbeeker... Mano Giulbeeker... Tik mano...
Virpdama visu knu Ferid pasistieb ant pirt galiuk,
apkabino Kiamrano peius. Ji ities kakl, ir visas kraujas, ro
ds, supldo jos lpas.
*
Po valandls jiedu atlijo vienas nuo kito. Tarsi itroks pauk

tis, gavs iki soties atsigerti i skaidraus altinio, Ferid atgijo, at
sities, ir vengdama irti Kiamranui veid, sukiojosi alis.
- Ak, kokia gda, Viepatie, kokia gda! Tai tu kaltas, prisie
kiu Alachu, tu kaltas, - kariavosi ji.
alia ant akos irk maytis virblelis - alykuu.
G iintekin, Reat N uri
Gu-195
iaukut: romanas / Reat Nuri Giintekin; i tur

k kalbos vert Halina Kobeckait. - Vilnius : Alma
littera, 2008. - 416 p.
ISBN 978-9955-24-910-8
Tai garsaus turk raytojo Reado Nurio Giuntekino (1888-1956) pir
masis romanas apie tyr, nepalauiam meil, pelns autoriui neblstant
populiarum tarp vairi kart jaunimo.
UDK 894.35-3

IAUKUT
Romanas
I turk kalbos vert Halina Kobeckait

Redaktor Regina Venckut
Korektor Marijona Treigien
Meninis redaktorius Agnius Tarabilda
Virelio dailinink Jrat atnien
Maketavo Jurga Morknien
Tiraas 2000 egz.
Ileido leidykla Alma littera,
A. Juozapaviiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius
Interneto svetain: www.almalittera.lt
Spaud UAB LOGOTIPAS,
Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
iaukut - skaitomiausias, daugel kn Karn iverstas

ymaus turk raytojo Reato Nurio Giuntekino romanas.
Jo veikja - kilmingos Stambulo eimos atstov Ferid, pravarde
alykuu, arba iaukut, dl nelaimingos meils pabga i
nam ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijins dalies Anatolijos - kaimuose ir miesteliuose patiria vairiausi
nuotyki. Ferids idealizmas, tyrumas, prancz pensione gerai
iaukltos mergaits manieros, i pradi jai labai trukdo, bet
ilgainiui pelno aplinkini pagarb, kuri jai teikia pasitikjimo
savimi. Romanas uima iskirtin viet turk literatroje ne
tik dl spalving charakteri ir skaitytoj pamiltos herojs,
bet ir dl to, kad parodo XX a. pradios Turkijos visuomens
europjimo procesus ir yra naujosios turk literatros pavyzdys.
Reatas Nuris Giuntekinas gim Stambule 1889 m.

Baig literatros fakultet, dirbo licjuose mokytoju, vietimo
ministerijos sekretoriumi, buvo Turkijos ambasados kultros
ata Paryiuje, Turkijos atstovu UNESCO. vietim laik
viena svarbiausi valstybs skms ir gerovs slyg. Yra paras
roman, apsakym, pjesi, iverts daug dramaturgijos veikal.
iaukut - populiariausias jo romanas, ne kart ekranizuotas
ir inscenizuotas. 2001m. Ankaros operos ir baleto teatre
romano siuetas perteiktas muzikos ir okio kalba.
Halina Kobeckait
Vertja
. knyg
klubas
Tapkite Knyg klubo nariu!
Nemokamas knyg katalogas kiekvien ketvirt
Naujausios ir populiariausios knygos
Ypatingi pasilymai
Knyg pristatymas namus, darboviet ar pat
Informacijos teiraukits nemokamu tel. 8 800 20022
www.knyguklubas.lt
91789955 249 I 08
www.almalittera.lt

Resat Nuri Guntekin Čiauškutė

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Resat Nuri Guntekin Čiauškutė

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Reat Nuri Gntekin

Resat Nuri Gntekin

Copyright 1922 Re$at Nuri Gntekin

B... rugsjo 1-oji

Buvau ketvirtoje klasje. Man jau buvo sukak dvylika. Vien

Teisyb pasakius, vaizdas nelabai spdingas. Langas visada

Reatas Nuri Giuntekinas

kydama juos ant kaktos ir uleisdama ant aki. sikiusi burn

A turbt lyg kokia uvis gimiau eere. Nepasakyiau, kad

Reatas Nuri Giuntekinas

Mano tvas tuomet tarnavo Musule. Man buvo gal pustrei

iame kampe. Namai pilni moter itatuiruotais kaip ir Fatmos

Reatas Nuri Giuntekinas

Sazu - muzikos instrumentas.

Ar neatrodo negerai, kad pasakodama vaikysts prisiminimus

Reatas Nuri Giuntekinas

Mano senel ne kart kreipsi kariuomens vadovyb,

Stambul mane atve tvo pasiuntinys Hiuseinas. Itaigingas

Reatas Nuri Giuntekinas

kur buvo laikomos valtys, pda po pdos apiupinjo baseino

Reatas Nuri Giuntekinas

mano ird. Nors kaip didiausios nelaims bijojau, kad du

drskim ar mlyni ir visada bdavo aptvarstyti bintais tarsi

Reatas Nuri Giuntekinas

paadinta mano siautjimo, ji keldavosi i lovos, stverdavo mane

Matyt, viskas buvo apsvarstyta ir sutarta i anksto, nes

Kiek a dar, be tos vazos, visokiausi daikt sudauiau moky

Reatas Nuri Giuntekinas

Neinau, kaip atsitiko, bet ir namie mane pradjo vadinti

- Argi erti unis - tai blogai?

Reatas Nuri Giuntekinas

Taiau bijau, kad laikui bgant, seser darbai ir elgesys pa

Taip, i tikrj buvau keista ir nesukalbama mergait. Puikiai

Reatas Nuri Giuntekinas

Direktor priglaud mano galv prie krtins ir ilgai ne

Na, k Nedmij... Ji - nieko neveikiantis, motinos skreite

Reatas Nuri Giuntekinas

Supykusi paokau i vietos. Labiausiai siutau ant savs. Pati si

Reatas Nuri Giuntekinas

sulauydavo savo suadtiniui, vakinio veido ydraakiui Jzui,

Klas prapliupo kvatotis.

Reatas Nuri Giuntekinas

Senukas niekaip negaljo suprasti, kas atsitiko. Vargelis nu

- Nuo ito, pone, a esu apdrausta, - nusijuokiau ir a, - js

Reatas Nuri Giuntekinas

vyrikiu... inoma, a nesakysiu, kad js ilas... Be to, jaunas ti

Resatas Nuri Giuntekinas

balsas, juokas, vilgsnis, - viskas kaipmat pasikeisdavo. Net mano

Apie k a ia pasakojau?.. Taip, buvo viesi rugpjio naktis,

Reatas Nuri Giuntekinas

laimingajai nalelei... Norjau net ktelti: Nieke, ko tu bijai?..

Mano pusbrolis buvo belekis jai i paskos, bet po keli

Reatas Nuri Giuntekinas

- Stokite, - surikau, - jei ne - bus blogiau... Nepamirkite,

Kiamranas pavargo, nusigalavo. Pamiro, kad gali susi

Reatas Nuri Giuntekinas

Buvo pirmasis mokslo met sekmadienis. Seserys mus isived

Reatas Nuri Giuntekinas

Tai nuskambjo kaip grieta virininko komanda.

Bet ir a pasielgiau negerai. Trauktis buvo per vlu, ir dabar

Reatas Nuri Giuntekinas

Jau sakiau, kad Miel tiesiog i galvos kraustsi dl meils

- Bet tu sustojai paioje domiausioje vietoje...

T nakt, kai visos sumigo, toliau liumbiau lovoje. Bet dabar