7 skirsnis.

Dorybės
1803 „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas
dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus
darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir
dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka:

Dorybingo gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą.61

I. Žmogiškosios dorybės

1804 Žmogiškosios dorybės yra tvirti nusistatymai, pastovūs įgūdžiai, nuolatiniai proto ir valios
tobulumai, kurie tvarko mūsų veiksmus, valdo mūsų aistras ir vadovauja protingam ir tikėjimu
besiremiančiam mūsų elgesiui. Dorybės suteikia lengvumo, tikrumo ir džiaugsmo gyventi dorai.
Dorybingas yra tas žmogus, kuris neverčiamas daro gera.

Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Doriniu požiūriu tos dorybės yra gerų
veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.

Pagrindinės dorybės

1805 Ant keturių pagrindinių dorybių – tarsi durys ant vyrių – laikosi dorinis gyvenimas, dėl to
jos dar vadinamos „kardinaliomis“ [cardo – lotyniškai (durų, langų...) vyris]; prie jų šliejasi
visos kitos dorybės. Pagrindinės dorybės yra: išmintingumas, teisingumas, tvirtumas ir
susivaldymas. „Jeigu kas myli teisumą – išminties darbų vaisiai yra dorybės. Juk ji moko
savitvardos ir protingumo, teisumo ir drąsos“ (Išm 8, 7). Kitais vardais šios dorybės yra giriamos
daugelyje Šventojo Rašto vietų.

1806 Išmintingumas yra dorybė, kuri įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas
yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti, „Gudrus žmogus apsvarsto
savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7).
Išmintingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas.62 Jis neturi
nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas
auriga virtutum [„dorybių vairininkas“]: vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir
ribas. Išmintingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu,
išmintingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko. Vadovaudamiesi išmintingumo
dorybe, mes be klaidų taikome moralinius principus atskiriems atvejams ir įveikiame abejones
dėl gėrio, kurio reikia siekti, ar blogio, kurio reikia vengti.

1807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui
tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“;
žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios
darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai
minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi
šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs,
šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį
danguje“ (Kol 4, 1).

1808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, kuri suteikia ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant
gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti doriniame gyvenime sutinkamas
kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir
persekiojimus. Ji veda iki atsižadėjimo, aukojant savo gyvybę už teisingai ginamą reikalą.
„Mano jėga ir drąsa yra Viešpats“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite
drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

1809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, kuri sutvardo malonumų pomėgį ir padeda išlaikyti
saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė užtikrina valios viešpatavimą instinktams ir
neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus kreipia į gėrį savo
geidimus, sugeba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis, tenkindamas širdies
troškimus.63Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo
geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas
„santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir
maldingai“ (Tit 2, 12).

Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra
ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės;
teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską
stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.64

Dorybės ir malonė

1810 Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškas

dorybes išgrynina ir daro iškilias Dievo malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir
palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus jaučiasi laimingas, gyvendamas tomis dorybėmis.

1811 Nuodėmės sužeistam žmogui nėra lengva išlaikyti dorinę pusiausvyrą. Iš Kristaus gauta
išganymo dovana mums suteikia malonę, būtiną ištverti siekiant dorybių. Kiekvienas turi nuolat
prašyti tos šviesą ir jėgą teikiančios malonės, ieškoti pagalbos sakramentuose, bendradarbiauti su
Šventąja Dvasia, paklusti, kai Ji ragina mylėti gėrį ir vengti blogio.

II. Dieviškosios dorybės

1812 Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios parengia žmogaus galias
dalyvauti dieviškojoje prigimtyje.65 Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu.
Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir
objektas yra Vienas Triasmenis Dievas.

1813 Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir paženklina dorinį krikščionio veikimą. Jos
ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas diegia į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų
elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo bei
veikimo žmogaus galiose laidas. Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.66

Tikėjimas

1814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes tikime Dievą ir visa, ką Jis mums
yra pasakęs bei pareiškęs ir ką šventoji Bažnyčia mums nurodo tikėti, nes Dievas yra pati tiesa.
Tikėjimu „visas žmogus laisvai atsiduoda Dievui“.67 Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo
valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal
5, 6).

1815 Tikėjimo dovana laikosi tame, kas jam nenusideda.68 Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“
(Jok 2, 26). Tikėjimas be vilties ir meilės dar nesuvienija visiškai tikinčiojo su Kristumi ir
nepadaro gyvu Jo kūno nariu.

1816 Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet dar jį išpažinti, drąsiai
liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų žmonių akivaizdoje ir eiti paskui Jį
kryžiaus keliu, lydimi persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekada netrūksta.“69 Tarnystė ir tikėjimo
liudijimas yra būtini išganymui: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo
dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo
dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

Viltis

1817 Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios padedami kaip savo laimės trokštame Dangaus
karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis,
bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes
patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per
mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti Jo malone, taptume viltimi amžino gyvenimo
paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).

1818 Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji
apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išgrynina, nukreipdama į Dangaus
karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios
laimės. Vilties žadinamas polėkis saugo nuo egoizmo ir veda į krikščioniškos meilės laimę.

1819 Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys
buvo Abraomo viltis; Dievas ištesėjo savo pažadus, o jis buvo gausiai apdovanotas Izaoko
asmenyje ir apvalytas išbandymo auka.70 „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo
viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18).

1820 Krikščioniškąją viltį įžiebė Jėzus, savo veiklos pradžioje paskelbdamas palaiminimus.
Palaiminimai kelia mūsų viltį į dangų kaip į naują Pažadėtąją žemę ir nužymi jai kelią per Jėzaus
mokinių laukiančius išmėginimus. Tačiau dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų ir Jo kančios Dievas
išsaugo mumyse viltį, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). Viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras,
prasiskverbiantis [...] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat
yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo
vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimuose. „Džiaukitės viltyje,
būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“
malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti.

1821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli71 ir vykdo Jo
valią.72 Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo turėti vilties, kad, Dievo malonės
padedamas, „ištvers iki galo“73 ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus
darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų
išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužieduotiniu:

Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas
greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia
ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau
vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.74

Meilė

1822 Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios padedami mes mylime Dievą labiau už viską vien dėl
Jo paties, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save pačius.

1823 Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu.75 Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis
apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile,
kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau.
Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte,
kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

1824 Meilė – Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė – laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų:
„Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 9–10).76

1825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų
reikalauja mylėti, kaip Jis, net savo priešus,77 tapti artimu pačiam tolimiausiam,78 mylėti vaikus79
ir vargšus kaip Jį patį.80

Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji
nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria
tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

1826 „Jei neturėčiau meilės“, – dar sako apaštalas – „aš būčiau niekas...“ Ir privilegijos,
tarnystės, net dorybės būtų niekas... Jei „neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“.81 Meilė yra
visų dorybių didžiausia. Iš dieviškųjų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas,
viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

1827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji yra dorybių
forma; ji jas suskirsto ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo dorybingo gyvenimo šaltinis ir tikslas.
Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąją galią mylėti; iškelia ją iki
antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

1828 Meilės įkvėptas dorinis gyvenimas duoda krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis
nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas,
atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19):

Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės
įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į
samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...],
ir tada elgiamės kaip vaikai.82

1829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera
ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir
dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą:

Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį
pasieksime, pailsėsime.83
III. Šventosios Dvasios dovanos ir vaisiai

1830 Dorinį krikščionio gyvenimą palaiko Šventosios Dvasios dovanos. Jos yra pastovios
būsenos, lenkiančios žmogų paklusti Šventosios Dvasios paskatoms.

1831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas,
žinojimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvė yra Kristuje, Dovydo Sūnuje.84 Šios dovanos
papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo
įkvėpimams.

Teveda mane lygiu taku Tavo maloningoji Dvasia! (Ps 143, 10).
Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes
Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).

1832 Dvasios vaisiai yra tobulybės, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios
garbės pradus. Bažnyčios tradicija išvardija jų dvylika: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė,
malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susivaldymas, skaistybė“ (Gal
5, 22–23 Vulg.).

Glaustai

1833 Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera.

1834 Žmogiškosios dorybės yra tvirti proto ir valios įgūdžiai, kurie tvarko mūsų veiksmus,
valdo aistras ir vadovauja protingam ir tikėjimu besiremiančiam elgesiui. Jas galima šlieti prie
keturių pagrindinių dorybių: išmintingumo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo.
1835 Išmintingumas įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų
gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti.

1836 Teisingumas yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso.

1837 Tvirtumas suteikia ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio.

1838 Susivaldymas sutvardo juslinių malonumų pomėgį ir padeda išlaikyti saiką, naudojantis
sukurtomis gėrybėmis.

1839 Moralines dorybes ugdo auklėjimas, sąmoningi veiksmai ir ištvermingos pastangos. Dievo
malonė jas išgrynina ir daro iškilias.

1840 Dieviškosios dorybės leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų

pradžia, motyvas ir objektas yra Dievas, kurį pažįstame tikėjimu, kuriuo viliamės ir kurį mylime
dėl Jo paties.

1841 Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.85 Jos ugdo ir gaivina visas
moralines dorybes.

1842 Tikėjimu mes tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką Šventoji Bažnyčia
mums nurodo tikėti.

1843 Viltimi mes trokštame ir tvirtai pasitikėdami iš Dievo laukiame amžinojo gyvenimo ir
malonių, kad jį užsitarnautume.

1844 Meile mes mylime Dievą labiau už viską, o savo artimą – dėl Dievo meilės – kaip save
pačius. Meilė yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14) ir visų dorybių forma.

1845 Krikščionims teikiamos septynios Šventosios Dvasios dovanos: išmintis, supratimas,

patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė.