Atleidimas, atsipraymas, susitaikinimas

mogus, Dievo krinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp grio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas mogus turi gali daryti blog ir gr. Suprantama, ne be pasekmi. mogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdiui, paeidiame eismo taisykles - nebtinai vyksta autoavarija, taiau blogas protis nesiskaityti su tam tikromis normomis neivengiamai mus prives prie nelaims, u kuri reiks patiems atsakyti. Beprasmika galvoti, kad, tobuljant technikai, modernjant pasauliui, ateis laikas, kai inyks normos, kai galima bus nesilaikyti joki vaiavimo apribojim, kai bus galima nesilaikyti joki morals, dorovs apibrt taisykli. Suprantama, tos normos keisis. Vienos inyks, atsiras kitos. Taiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas i kriterij, padedani teisingai pasirinkti, yra ms turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus ms ryys su Dievu maldoje, - mokjimas pasinaudoti Kristaus pergale prie blog atleidiant, atsipraant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsipraymas ir susitaikinimas - tai i tikrj labai svarbs dalykai. Tai pagrindins ventojo Rato temos. Mes pastame Krist tik todl, kad Dievas norjo per J duoti monms atleidim ir suteikti jiems prog su Juo susitaikyti bei galimyb mokytis i Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti - nereikia neigti patirt blog, nereikia itrinti praeit, veiksm ar eidiant elges, tarsi nieko nebuvo atsitik. Pats Dievas negali taip padaryti, kad padaryto veiksmo nebebt: net prisikls Jzus turi kryiaus kanios ymes ir j ne paslp, bet parod apatalams. Tas savo aizd parodymas ir buvo tikriausiais atleidimo enklas. Taip pat ir Senasis Testamentas mums atskleidia i paslapt. Dievas neslepia, kad gali kentti dl moni padaryto blogio ("O kartais paadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad j stiprinsiu ir duosiu ems, bet jeigu i tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, a pakeiiu savo mint apie gera, kuriuo adjau j laiminti" (Jer 18,9-10)) ir patirti skausm dl to, kad jie i draug pasikeiia prieus ("Kiekvienas draugas sako: "Ir a esu tavo biiulis"; taiau kai kurie j tik pasivadina draugais. Argi tai ne mirtinas skausmas, kai irdies draugas tampa prieu?" (Sir 37,1-2)). Nors Dievas ir primena monms j nuodmes, tai vyksta jam dalinantis savo skausmu, kur mons Jam sukl. Ar verta ginytis, norint suprasti, kad eidjas atgauna savo kilnum, savo mogik orum ne atminties sskaita? Atleisti - nereikia stengtis padaryti praeit maloni, bet reikia paruoti ateit, priimti praeit, kad galtum j pakeisti, i tikrj dalyvauti krime, dalyvauti savo prisiklime. Taigi kalbama ne apie umirim, bet apie paprasiausi patirto blogio atleidus nepergalvojim, kalts nepriminim, atsisakant kiekvien kart, kai mums patogu, laikyti temptas vadias, norint kitu manipuliuoti, j kontroliuoti, vir jo dominuoti. Atleisti - reikia ne itrinti i savo atminties, bet igydyti atmint. Atleidus ir po daugelio met gali bti prisimintas eidimas, taiau jau nepatiriame jokio kartumo, jokio apmaudo, jokio trokimo atsimokti tuo paiu. aizdos kareiv kankina, o randai - puoia. I kitos puss irint, norint priimti mums duot, isakyt atleidim, btina pripainti blog, kuris i ms ijo. Btina j atpainti, j vardyti, o ne stengtis, egoistini ambicij vedamiems, t.y. sivaizduojant es neklystantys, jo, blogio, buvim paneigti, stengtis itrinti ar tiktis, jog laikas tai padarys savaime. Dar blogiau, kai mes, neigdami savo kalt, dar usipuolame mums atleidim duodant mog, tarsi tai bt jo problema, kad jis patyr nuoskaud ir liko ugautas. Savs painimas ir primimas, kai mes prisipastame padar blog, kai j vardijame, ugdo nuolankum, o is atveria ird susitaikinimui su Dievu, su broliais ir su savimi. ioje kelionje Dievo link v. Augustinas ra: "Negali ibandym nebti ir augimas vyksta per pagundas. N vienas negali savs painti, jei nebuvo bandytas, negali bti vainikuotas nenugaljs, negali laimti nekovojs". Taigi ne pasiteisinimai, panas ms pirmj tv, ne melas, ne bailumas ir savs pai baim, bet, su ms pastangomis ir Dievo malone, savs ir savo slyg bei rib primimas, virijimas, gerinimas ir ventinimas mums padeda tapti tikrais monmis. Nuodms pasekm yra trigubas atitrkimas. Pirmiausia mogus tampa svetimas pats sau, nes, tapdamas visa ko centras, laiko save tuo, kuo nra. Paskui tampa prieiku savo artimui, kur iri kaip klit ir savs tvirtinimo konkurent. Dar toliau mogus atsiskiria nuo Dievo, nes nuodm yra bendravimo ir bendrumo prieas. Taigi mogus, vien kart gavs atleidim, jei nori atsiverti draugystei, yra kantriai kvieiamas bti gailestingu sau paiam ir priimti kit bei Dievo gailestingum. Juo nuoirdiau pripainsime savo suklydimus, tuo labiau galime tiktis kit panaaus nusiginklavimo. Kalts prisimimas vis pirma yra pripainimas ne tik savo klaid ar nuodmi, bet asmens kaip tokio, kuris buvo eistas ir kurio teises paeidme. Savo kalts prisimimas ilaisvina nuo blogio, kuris siejo tiek eistj, tiek t, kuris eid. Kai mogus pripasta kalt kaip savo ir vien tik savo, tuo paiu momentu jis nuo jos atsitolina. Tarsi nuo jo atitrkt, kai jis gailisi, saitas, j ris su jo kalte. Blogis nebeturi k sikibti. Taiau jei mogus, eids kit mog, nepriima jam duoto atleidimo arba neprisiima savo kalts ir vengia imtis atsakomybs u padaryt ar sukelt blog,

tuomet jis jauiasi pranaesnis u eist mog, kuris jam kalba apie savo skausm dl patirto blogio ir taip suteikia atleidim. Nepaisant nieko, eidimo kaltininkas, po to, kai atmet atleidim, nebra situacijos eimininkas ir pasilieka prisiris vienpusikai prie savo blogio. Patyrs eidim, po to, kai su meile atleisdamas ir Dievo malons palaikomas isak savo skausm, mogus lieka laisvas nuo viso to, kas vien kart jam sukl t skausm. Daugelis moni neprao atleidimo, nes labai lengvai suranda visoki pateisinim. Jie mano, jog nebtina to daryti, nes j intencijos buvo geros, taiau net ir geros intencijos neilaisvina mogaus nuo atsakomybs u savo veiksm blogas pasekmes. Popieius Paulius VI buvo vienas i t moni, kuris neturjo, rodos, dideli sunkum praant atleidimo i Dievo ir i moni, nes visada turjo motyv prisipainti nusidjliu ir "auktis Dievo gailestingumo", nes atleidim laik pirmja kunigo dorybe ir jautsi ess pirmasis, reikalingas Dievo atleidimo. mogus yra atsakingas u savo veiksmus iki tolimiausi pasekmi. Yra atsakingas ir tada, jeigu jo veiksmai nra nuodm tikrja odio prasme. mogus atsakingas savo sinei, Dievui ir kitiems. Yra inoma, koki reikm mogaus veikimui turi jo intencija, kuri yra tarsi moralinio veiksmo siela, taiau turta intencija negali pateisinti klaidingo veiksmo; kita vertus, ir turint ger intencij galima klysti. Todl visada turtume savs paklausti, kur mes einame, kokiais monmis norime tapti ir kokius siaubingus dalykus darome sau patiems (tuo paiu ir kitiems) grio, tiesos ir teisingumo vardan. Taigi mogus yra laikomas subjektyviai atsakingas u klaid, padaryt jam neinant, t.y. kalbama apie asmenin atsakomyb, kuri virija veiksm kontrols galimyb. Suprantama, kaip reikalauja teisingumas, eidjui reikt pirmajam engti susitaikinimo link. Taiau, laikantis dievikojo teisingumo ir Jo malons, tas, kuris gavo i Dievo didesn dovan, didesn sugebjim gydyti ir kurti taik, turt engti pirmj ingsn. Todl jeigu eidjas neprao atleidimo, eistajam nereikt laukti. Kai nutrksta tarpusavio santykis, nesvarbu inoti, kas pirmas pradjo eidinti, bet kuris i dviej turs drsos engti pirmj ingsn susitaikinimo link, kuris i j prads mylti pirmas, prads mylti t, kuris jo nemyli, praddamas nuo maldos u susitaikinim. Kun. dr. Algirdas Petras KANAPKA