You are on page 1of 198

Edmund Husserl

KARTEZIKOSIOS MEDITACIJOS
I vokiei k. vert Tomas Sodeika

aidai 2005

UE>K 165.6/v8H u - 173

Versta i: Husserl E. Gesammelte Werke (Husserliana), Bd. 1: Cartesianische Meditationen und Pariser Vortrage. Hrsg. v. S. Strasser. Den Haag: Martinus Nijhoff, 1973.

Knygos leidim parm Atviros Lietuvos fondas su Vidurio Europos universiteto Vertim projektu

ISBN 9955-656-12-3 M artinus N ijh off, 1 9 7 3 Vertim as lietuvi kalb - T o m as Sodeika, 2 0 0 5 ,A id a i" , 2 0 0 5

TURINYS

VADAS / 7
PIRMOJI MEDITACIJA

KELIAS TRANSCENDENTALIN EGO / 13


ANTROJI MEDITACIJA

UNIVERSALI TRANSCENDENTALINIO PATYRIMO STRUKTR LAUKO ATSKLEIDIMAS / 36


TREIOJI MEDITACIJA

KONSTITUCIJOS PROBLEMATIKA. TIESA IR TIKROV / 70


KETVIRTOJI MEDITACIJA

PATIES TRANSCENDENTALINIO EGO KONSTITUCIJOS PROBLEM IPLTOJIMAS / 81


PENKTOJI MEDITACIJA

TRANSCENDENTALINS BTIES SFEROS ATSKLEIDIMAS KAIP M O N A D O L O G IN IO INTERSUBJEKTYVUMO SFEROS / 111 PABAIGA / 188

V A D A S

1 D escarts meditacijos kaip filosofins o savirefleksijos provaizdis Tai, kad ioje garbingoje prancz mokslo vietoje galiu kalbti apie transcendentalin fenomenologij, dl tam tikr ypating prieasi mane itin diugina. Juk didiausias Pranczijos ms tytojas Ren Descartesas savosiomis meditacijomis suteik jai nauj impuls, juk kaip tik t meditacij studijavimas tiesiogiai paveik jau besirutuliojanios fenomenologijos virtim nauja transcendentalins filosofijos forma. Tad fenomenologij beveik galima vadinti neo-kartezianizmu, nors, radikaliai ipltodama kartezikuosius motyvus, ji vis dlto yra priversta atmesti beveik vis inom kartezikosios filosofijos turin. Todl a galiu jau i anksto tiktis js paramos svarstyda mas tuos Meditationes de prima philosophia motyvus, kurie, manau, turi nenykstamos reikms, ir nurodydamas tuos pa keitimus bei pertvarkymus, i kuri ir plaukia fenomenologijos metodo bei problematikos specifika. Kiekvienas pradedantis nuo pradi filosofas ino savit Meditacij" mini eig. Prisiminkime svarbiausij j idj. Meditacij tikslas yra visika filosofijos reforma, paverianti filosofij absoliutaus pagrindo mokslu. Descartesui tai reikia atitinkam vis moksl reform. Mat, anot jo, pastarieji yra tik nesavarankiki nariai universalaus mokslo, kuris ir yra filosofija. Tik per jos sistemin vienum jie gali tapti autentikais (echten) mokslais. Taiau pavidalas, kur mokslai gijo istorikai vystydamiesi, ano autentikumo jiems nesuteikia - autentikumo, kuris yra bdingas visikam ir galutiniam pagrindimui, besiremian
7

V A D A S

iam absoliuiomis valgomis (Einsichten), t. y. valgomis, ku rios nebegali bti grindiamos kitomis, labiau pirminmis valgomis (zurckgegangen verden kann). Todl reikalinga radikali rekonstrukcija (Neubau:), kuri galt patenkinti i filosofijos idj - filosofijos kaip universalios moksl vienovs ano absoliutaus pagrindimo rmuose.* is rekonstrukcijos rei kalavimas Descartesui gyja subjektyviai orientuotos filosofijos pavidal. Toks subjektyvus poskis atliekamas dviem nepap rastai reikmingais ingsniais. Pirmiausia, kiekvienas, kas rimtai nori tapti filosofu, privalo kart gyvenime" atsigrti save ir pabandyti sugriauti savyje visus mokslus, kuriuos jis iki iol lai k reikmingais, o po to pabandyti juos vl atstatyti. Filosofija imintis (sagesse) - yra visikai asmenikas filosofuojaniojo dalykas. Ji turi tapti jo imintimi, imintimi, kuri jis gijo pats ir gijo universalumo siekianiu inojimu, u kur jis, remda masis savo paties absoliuiomis valgomis, gali atsakyti nuo pat pradios ir kiekviename ingsnyje. Jei apsisprendiau gyventi siekdamas io tikslo, t. y. pasiryau gyventi tuo vieninteliu bdu, kuriuo tik ir manoma tapti filosofu, tai kartu pasirinkau visiko paintinio neturto pradios tak. inoma, pirmas dalykas, kur ia turiu atlikti, tai apmstyti, kokiu bdu galiau rasti metod, kuris vest mane autentik inojim. Tad kartezikosios me ditacijos neturt bti vien privaiu filosofo Descarteso reikalu
* Ties ia vieta Husserlio mainraio paratje yra pastaba: Priedas", o pridtame atskirame lapelyje raoma: ad 4. Jei kas nors prikit, es mokslas, filosofija iauga i mokslins filosofuojanij bendruomens bendradar biavimo ir kiekvienoje savosios raidos pakopoje tobulja tik dl io bendra darbiavimo, tai Descartesas ia tikriausiai atsakyt taip: filosofuodamas pats vienas arba vienias, daugel dalyk a gaunu i kit, taiau tai, k jie laiko tiesa, tai, k jie man pateikia kaip j poiriu akivaizdiai pagrst (einsichtig begrndet) dalyk, man i pradi yra vien prielaida. Jei turiu j i j priimti, tai privalau j pateisinti savja tobula valga. itai sudaro mano teorin au tonomij - mano ir kiekvieno tikro (echten) mokslininko.

VA D AS

ar juo labiau - vien taigia galutini filosofini pagrind litera trinio pateikimo forma. Greiiau jos nubria provaizd btin kiekvieno nuo pradi pradedanio filosofo meditacij, i kuri tik ir gali pirmapradikai iaugti filosofija.* Jei pavelgsime t ms dien moni akimis irint tok keist Meditacij" turin, pastebsime, kad jose filosofuojan t ego atsigriama dar ir kita, gilesne prasme - atsigriama grynj cogitationes ego. atsigrim medituojantysis atlie ka remdamasis ikiliu ir savitu abejons metodu. Radikaliai nuosekliai siekdamas absoliutaus painimo tikslo, jis nepripa sta egzistuojant nieko, kas nra apsaugotas nuo bet kokios manomos galimybs jo egzistavimu suabejoti. Todl jis meto dikai kritikuoja visk, kas natraliame gyvenime yra patiriama ir mstoma kaip tikra, iekodamas galimybs visais tais dalykais suabejoti, ir, atmesdamas visk, kuo suabejoti manoma, bando atrasti eventuali absoliutaus akivaizdumo srit. Laikydamiesi io metodo, aptinkame, kad juslinio patyrimo tikrumas, su ku riuo mums duodamas natralaus gyvenimo pasaulis, neatlaiko kritikos, tad pasaulio egzistavimas ioje pradinje stadijoje turi bti laikomas negaliojaniu. Tik save pat, kaip savj cogita tiones grynj ego, medituojantysis laiko absoliuiai neabejoti nai egzistuojaniu - nepanaikinamu net jei nebt io pasaulio. itaTpTeJukuotas ego pltojai savotik solipsistin filosofavim. Jis ieko apodiktikai patikim bd, kuriais jo grynojoje vidujybje gali pasirodyti objektyvi ioryb. Kaip inia, itai atsitin ka pirmiausia aptinkant Dievo egzistavim ir Jo veracitas, o po to, iomis savybmis remiantis - objektyvij gamt, baigtini substancij dualizm, trumpai tariant, metafizikos bei objek tyvij moksl pagrind ir paius tuos mokslus. Kaip ir dera,
* ios interpretacijos patvirtinimui plg. Lettre de lauteur Principia ver tjui (Descartes, Oeuvres).

V A D AS

visos ivados daromos vadovaujantis principais, kurie yra imanentiki grynajam ego, gimti pastarajam. 2 Radikalaus filosofijos atnaujinim o btinyb Tiek Descartes. Dabar klausiame: ar apskritai verta, kritikai tyrinjant, iekoti i mini aminosios reikms? Ar gali jos ir ms laikams kvpti gyvybs jg? Kad ir kaip ten bt, verta dmesio yra tai, kad pozityvieji mokslai, kuriems juk ios meditacijos turjo suteikti absoliuiai racional pamat, taip menkai iuo pamatu rpinosi. Tiesa, po trejeto imtmei spartaus vystymosi, ie mokslai ms laikais jauiasi labai stabdomi tos aplinkybs, kad lieka neaiks j pagrindai. Taiau jiems ir galv neateina grti prie kartezikj meditacij ir pabandyti tuos pamatus rekonstruoti. Kita vertus, nepaprastai svarbu yra tai, kad ios meditacijos tapo reikmin gos filosofijai visikai unikaliu poiriu, btent - tuo, kad jose grtama grynj ego cogito. I tikrj, Descartesas dav pra di visikai naujo tipo filosofijai: filosofijai, kuri, pakeisdama vis filosofavimo stili, nuo naivaus objektyvizmo radikaliai pa suko transcendentalinio subjektyvizmo link, subjektyvizmo, ku ris, atrodo, vis i naujo ir vis neskmingai bando gyti ubaigt galutin pavidal. Ar tad gali bti, kad iame nenuilstamame siekime negldt nenykstama prasm, ir ar nenurodo jis mums didios, paios istorijos mums skirtos uduoties, kuri vykdyti esame visi paaukti? iuolaikins filosofijos susiskaidymas ir jos bejgikas trypinjimas veria susimstyti. Lyginant su ankstesniaisiais laikais, Vakar filosofijoje nuo prajusio imtmeio galime pastebti neabejotin nuosmuk, kuris itin irykja, kai bandome nagri nti filosofij moksl vienovs poiriu. Tos vienovs pasigen
10

jV A D AS

dame ir tiksl, ir problematikos, ir metodo srityse. Kai Naujj laik pradioje religinis tikjimas vis labiau m virsti negyva konvencija, intelektualioji monija pakilo naujam tikjimui tikjimui autonomika filosofija ir mokslu. Visa monijos kul tra turjo vadovautis mokslinmis valgomis bei bti i valg apviesta ir tuo bdu tapti reformuota nauj autono mik kultr. Taiau ilgainiui ir is tikjimas prarado autentikum ir nu skurdo. Ne be pagrindo. Vieningos ir gyvos filosofijos vietoje turime tik iki begalybs augani, bet beveik jokio vidinio sry io neturini filosofin literatr; vietoje rimtos prietaraujan i viena kitai teorij diskusijos - teorij, kurios ginydamosi vis dlto pripasta savo vidin ry, savo pamatini sitikinim ir neklystamo tikjimo tikrja (vuahre) filosofija bendrum - vie toje viso ito turime tarsi-referavim it tarsi-kritik, vien rimto vienas-su-kitu ir vienas-kitam filosofavimo regimyb. Maiau siai ia randame atsakingo abipusio studijavimo, kur persmelk t rimto bendradarbiavimo dvasia ir objektyviai reikming re zultat iekojimas. Objektyviai reikming" reikia ne k kita, kaip tik su abipuss kritikos pagalba igrynint ir jokios kritikos nepaisani rezultat. Taiau kaip gali bti manomas realus studijavimas ir realus bendradarbiavimas, jei esama tiek daug filosof ir beveik tiek pat daug filosofij? Nors vis dar vyksta filosofiniai kongresai, taiau juose susitinka tik filosofai, bet ne filosofijos. Jiems stinga dvasios erdvs vienumo, erdvs, kurioje jie galt bti kartu, kurioje galt daryti vieni kitiems tak. Gali bti, kad atskir mokykl ar krypi viduje padtis yra ge resn; taiau apie pai t filosofij kaip pavieni darini ar visos filosofins bendruomens dabartin situacij galima pa sakyti tai, kas tik k pasakyta. Tad ar bdami ioje nelemtoje dabartyje, nesame situacijo
11

V A D AS

je, panaioje t, kurioje buvo atsidrs jaunasis Descartesas? Ir ar ne laikas atgaivinti jo inicijuot nuo pradi pradedanio fi losofo radikalizm, t. y. kartezikai sugriauti neaprpiama tapu si filosofin literatr su visa jos didij tradicij sampyna, su rimtesniais atnaujinimo bandymais, madinga literatrine veikla (kuri orientuojasi spd, bet ne studijavim) ir pradti nau jas Meditationes de prima philosophia"? Ar ms filosofins situacijos beviltikumas galiausiai neiplaukia i fakto, kad i meditacij spinduliuojami impulsai prarado savj pirmapra d gyvastingum, prarado j dl to, kad inyko filosofins saviatsakomybs (Selbstverantiuortlichkeit) radikalizmo dvasia? Ar tariamai hipertrofuotas galutinio manomo beprielaidikumo siekianios, tikrja galutini i savs gimstani evidencij au tonomija besiremianios ir todl absoliuiai savi-atsakingos filosofijos reikalavimas nra autentikosios filosofijos pagrindi ns prasms momentas? Gyvybingos filosofijos (lebensvolle Philosophi) ilgesys pastaruoju metu pagimd daugel renesans". Bet ar tikrai vaisingas renesansas" neturt bti kaip tik tas, ku ris atgaivins karteziksias meditacijas: ne jas pasisavindamas, bet pirmiausia atskleisdamas giliausi j grimo ego cogito ra dikalizmo prasm, o vliau - parodydamas i to kylani j nenykstam vert? Kad ir kaip ten bt, itaip ima rykti kelias, atveds trans cendentalin fenomenologij. Dabar norime iuo keliu eiti kartu, norime, kaip radikaliai nuo pradi pradedantieji filosofai, kartezikai medituoti, i noma, su didiausiu kritiniu atsargumu ir pasiruo (jei reiks, net labai radikaliai) keisti sensias karteziksias meditacijas. ia privalome iaikinti tas pavojingas klaidas, kurias buvo padars Descartesas bei jo epocha, ir i klaid vengti.

12

PIRMOJI MEDITACIJA

KELIAS T R A N S C E N D E N T A L IN EGO

3 Karteziskasis perversmas ir mokslo pagrindimo vadovaujamoji tikslo idja Tad vl pradedame nuo pradios, kiekvienas sau ir savyje, kaip radikaliai nuo pradi pradedantieji filosofai, bdami pasiry atmesti visus sitikinimus, kuriuos ligi iol laikme mums reik mingais, taip pat visus ms mokslus. Kaip ir Descartesui, pa grindin ms meditacij idja tebnie radikaliai autentikai pagrstas mokslas ir galiausia - universalus mokslas. Taiau kaip bus dabar, kai nebeturime jokio jau egzistuojanio mokslo, ku riuo galtume remtis, kaip to autentikumo pavyzdiu (juk jo kio egzistuojanio mokslo nepripastame kaip galiojanio), kaip bus dabar su paios tos idjos, t. y. absoliuiai pagrsto mokslo idjos neabejotinumu? Ar ji yra teista tikslo idja, galimos prak tikos galimas tikslas? inoma, ir tokios prielaidos negalime da-j ryti, nekalbant jau apie tai, kad negalime laikyti tikromis joki norm, apibriani tokias galimybes, ar netgi jokios tariamai savaime suprantamos stiliaus formos, kuri turt bti bdinga autentikam mokslui kaip tokiam. Juk galiausiai tai reikt, kad prielaida laikome vis logik kaip mokslo teorij, tuo tarpu juk ir ji turi bti atmesta, kaip atmesti ir visi mokslai. Pats Descar tesas turjo prie akis mokslo ideal - geometrij arba matema tin gamtamoksl. is idealas tapo lemtingu imtmeio prietaru ir, kritikai neapsvarstytas, nulm paias meditacijas. Descar tesas laik i anksto savaime suprantamu dalyku tai, kad uni versalus mokslas privalo turti dedukcins sistemos pavidal, t. y. sistemos, kurioje visa konstrukcija turi remtis dedukcij grindianiu aksiominiu pamatu. Anot Descarteso, pana 'r '
13

PI RMOJI M E D I T A C I J A

geometrijos aksiom vaidmen, universaliame moksle turi at likti ego absoliutaus savi-tikrumo (Selbstgeivifiheit) aksioma kartu su iam ego gimtais aksiominiais principais, tik tiek, kad toks aksiominis pagrindas yra gilesnis negu geometrijos ir rei kalingas tam, kad galt dalyvauti ir pastarosios absoliuiame pagrindime. c , ,,, . ;> , ( Visa tai negali turti mums jokios reikms. Kaip prade dantieji nuo pradi, mes dar neturime galiojanio normatyvaus mokslo idealo; tok ideal turti galsime tik tada, kai patys j susikursime, " cvc *t c j .: v /. r . r - " / \cwO ,-v; Taiau bendrasis mokslo absoliutaus pagrindimo tikslas ne turt dl to nukentti. Juk jis turi nuolatos (kaip ir kartezikosiose meditacijose) motyvuoti ms meditacij eig ir ingsnis po ingsnio gyti jose vis apibrtesn pavidal. Tik turime bti atsargs, pasirinkdami bd, kuriuo kelsime j kaip tiksl, pirmiausiai neturime suponuoti netgi jo galimybs. Taiau kaip turtume tikslo klimo bd iaikinti ir kartu j apdrausti? Bendrj mokslo idj, inoma, gauname i faktikai eg zistuojani moksl. Jei, laikydamiesi ms radikaliai kritins nuostatos, mes tik spjame, kad tai yra mokslai, tai i to, kas buvo pasakyta, seka, jog ir j bendroji tikslo idja turi mums tapti taip pat vien spjimu. Vadinasi, mes dar neinome, ar j apskritai manoma realizuoti. Taiau nors ji ir ikyla spjamo dalyko pavidalu, kaip neapibrta, iskydusi bendryb, vis dlto juk j turime, o kartu su ja turime ir filosofijos idj, btent filosofijos, apie kurios realizuojamum nieko neinome. Imame j kaip laikin prielaid, kuriai bandymo dlei paklstame ir kuria bandymo dlei vadovausims ms meditacijose. Medituodami svarstome, kaip galima bt j mstyti kaip galimyb, o vliau - kaip galima bt j realizuoti. Tiesa, i pradi pa tenkame gana kebli situacij, taiau kaip galtume jos iveng
14

P IR M O JI M E D IT A C IJ A

ti, jei norime, kad ms radikalizmas nelikt vien tuiu mostu, o tapt veiksmu? Tad kantriai enkime toliau. 4 Mokslo tikslo prasms atskleidimas, sigyvenant j kaip noemin fenomen Aiku, kad dabar pirmoji ms pareiga bus irykinti idjorientyr (Leitidee), kuri pradioje sklando mums prie akis kaip neapibrta bendryb. inoma, negali bti kalbos apie mokslo svokos sudarym palyginamosios abstrakcijos bdu, remiantis faktikai egzistuojaniais mokslais. Juk viso ms tyrinjimo prasm suponuoja, kad mokslai, kaip anie objektyvios kultros faktai, ir mokslai tikrja ir autentikja prasme nra vienas ir tas pat, ir kad pirmuosiuose gldi tam tikra pretenzija, kuri kaip tik negali bti pateisinta vien nurodant fakt, kuris t pretenzij realizuoja. Kaip tik toje pretenzijoje ir gldi mokslas kaip idja kaip autentiko mokslo idja. Kaip i idj galima bt atskleisti ir suvokti? Net jei mums ir nevalia uimti jokios iankstins pozicijos faktikai egzistuo jani moksl reikmingumo (j kur jie pretenduoja) atvilgiu, t. y. j teorij dalykikumo ar, atitinkamai, j teoretizuojani metod pagrstumo atvilgiu, tai juk niekas nekliudo mums sigyventi j mokslinius siekius bei mokslin veikl ir tuo bdu aikiai ir rykiai pamatyti, ko jie i tikro siekia. Tad jei nuosek liai gilindamiesi siskverbsime mokslo pastang intencij, mums atsiskleis (i pradi tik preliminariai diferencijuoti) tik rojo mokslo bendrosios tikslo idjos konstitutyvs momentai. Pirmiausia reikt preliminariai isiaikinti, kas yra spren dimo veikla (urteilendes Turi) ir pats sprendinys, taip pat skir tumas tarp tiesiogini ir netiesiogini sprendini: netiesiogi niuose sprendiniuose gldi prasmin ssaja (Sinnbezogenheit)
15

PI RMOJI M E D I T A C I J A

sujdtais sprendiniais, ssaja, kurios esm sudaro tai, kad tuose sprendiniuose gldintis tikjimas (urteilender Glaube) suponuoja tikjim, gldint kituose sprendiniuose - suponuoja tuo bdu, kad tikima dl to, kuo buvo patikta anksiau; toliau reikt i siaikinti pagrst sprendini iekojimo esm ar, atitinkamai, es m pagrindiani veiksm, kurie turt parodyti sprendinio teisingum {Richtigkeii), ties, arba, jei nepasiseka - to sprendi nio neteisingum, neties. Kai turime reikal su netiesioginiais sprendiniais, is parodymas pats bna netiesioginis - jis remiasi anais sprendinio prasmje gldiniais tiesioginiais sprendiniais bei konkreiai aprpia ir j pagrindim. Panorjus galima vl sugrti prie kart jau atlikto pagrindimo ar, atitinkamai, tuo pa grindimu parodytos tiesos/Dl ios laisvos galimybs kaskart realizuoti ties, suvokiam kaip viena ir ta pati, ta tiesa tampa nebenusavinamai gytu dalyku (bleibende Enverb) arba nuosa vybe ir kaip tokia yra vadinama painimu. Tuo bdu juddami priek, vis detaliau (ia, inoma, tik bendrais bruoais) iskleisdami pagrindimo ar, atitinkamai, painimo akt prasm, pagaliau atrandame evidencijos idj. Adekvaiame pagrindime sprendiniai pasirodo kaip teisingu kaip atitinkantys dalyk (stimmend), t. y. tas pagrindimas yra spren dinio ir sprendinio turinio (dalyko ar, atitinkamai, dalyko pad ties) atitikimas. Tjksliau.tariant, sprendinys yra manymas, o apskritai pamus - vien jnanymas, laikant, kad kas nors yra tas ir tas bei turi tokias ir tokias savybes; sprendinys (tai, apie k sprendiama) tada yra vien manomas dalykas ar, atitinkamai, vien manoma dalyk padtis: dalyko rba^atitinkamai, dalyko padties manymas (Sach-Meinung, Sachverhaltmeinung). Taiau tokio manymo eventuali prieyb gali bti tam tikras iskirtinis sprendiantis manymas sprendiant tam tikro dalyko turjimas-omenyje. io tipo manymas vadinamas evidencija. Kitaip
16

P IR M O JI M E D IT A C IJ A

negu vien nedalykikas manymas, evidencijoje dalykas yra pats, dalyk padtis pati yra dabartika; tad sprendiantysis suvokia j pai. Smons pervedimu atitinkam evidencij vien ma nantis sprendimas atsigria paius dalykus, paias dalyk pa dtis. is pervedimas turi pliko manymo ipildymo, atitinkanio sutapimo (stimmende Deckung) sintezs pobd, jis yra evidentikas ano ligi tol vien i tolo manymo sismoninimas (Innesein). Jei taip darysime, tai netrukus ims rykti svarbiausi bet koki mokslin veikl reguliuojanios tikslo idjos elementai.j\ntai mokslininkas nori ne vien sprsti, bet ir grsti savo sprendinius. Tiksliau tariant, jis jnenor laikyti ir kad kiti laikyt moksliniu painimu joki sprendini, kuri jis nra visikai pagrinds ir kuri atvilgiu tokiu bdu nra pateisintas visikai laisvas gr simas bet kuriuo metu prie j pakartotinio pagrindimo. Defacto itai gali likti vien plika pretenzija, taiau tai yra idealus tikslas. Taiau baigiant reikia pabrti dar vien dalyk: sprendin (plaiausia kokio nors bties manymo prasme) ir evidencij turime skirti nuo ikipredikatyvaus sprendinio, ikipredikatyvios evidencijos. Predikatyvi evidencij implikuoja ikipredikatyvi. Tai, kas manoma (das Gemeinte), arba, atitinkamai, tai, kas aki vaizdiai pamatyta (Erschaute), gyja iraik, ir mokslas apskri tai stengiasi sprsti ireikdamas savj sprendin (ausdrcklich urteilen) ir fiksuoti sprendin, ties kaip ireikt dalyk. Taiau iraika gali bti tam tikra prasme geriau ar blogiau prisitaikiu si prie manomojo dalyko ir savi-duotybs (Selbstgegebene), tad jai bdinga ir nuosava predikacijai priklausanti evidencij arba neevidencija; taiau sykiu su kitais momentais ji kartu apibr ia mokslins tiesos kaip galutinai pagrst ir grindiani predikatyvi turini idj.

17

PIRMOJI MEDITACIJA

5 Evidencij ir autentiko mokslo idja Medituodami toliau tokiu bdu ir tokia kryptimi, mes, nuo pradi pradedantieji filosofai, suinome, kad kartezikoji ab soliuiai pagrsto ir pateisinto mokslo ir galiausia universalaus mokslo idja yra ne kas kita, kaip idja, kuria nuolatos vado vaujasi visi mokslai siekdami universalumo - nesvarbu, ar fak tikai ji realizuojama, ar ne. Evidencij plaiausia prasme yra btybs ir kokybikai apibrtos btybs (So-Seiendem) patyrimas, yra dvasikai bti su paia btybe veidas j veid (Es-selbst-geistig-zu-Gesicht-bekommeri). Prieyb to, k parodo i evidencij, k parodo pa tyrimas, yra evidencijos negatyvas (arba negatyvi evidencij), o tos prieybs turinys yra akivaizdi netiesa (Falschheit). Evidencija, kuri i tikro sudaro bet koks patyrimas prasta siauresne prasme, gali bti tobulesn ar maiau tobula. Tobula evidencija ir jos koreliatas - gryna ir autentika tiesa - tai idjos, kurios yra duotos kaip imanentikos bet kokiam painimo, mananios intencijos ipildymo siekimui arba, atitinkamai, kaip aptinka mos sigyvenant tok siekim idjos. Tiesa ir netiesa, kritika ir kritinis adekvatumas evidentikoms duotybms yra kasdien tema, atliekanti svarb vaidmen jau ikimoksliniame gyvenime. Tokiam gyvenimui su jo besikeiianiais ir reliatyviais tikslais pakanka ir reliatyvi evidencij bei ties. Tuo tarpu mokslas ieko ties, kurios,(jjart atrastos) yra teisingos visada ir visiems, ir reikalauja ioms tiesoms visikai kitoki, nuosekliai iki galo atlikt patvirtinim. Ir jei mokslas (o tai galiausia jis ir pats turi pastebti) de facto nestengia realizuoti absoliui ties ir yra priverstas vis i naujo savo tiesas modifikuoti, tai vis dlto jis vadovaujasi absoliuios ir mokslikai autentikos tiesos idja ir tuo bdu sigyvena begalin ios tiesos siekiani aproksimaci
18

P IR M OJ I M E D IT A C IJ A

j horizont. Pastarosiomis jis tikisi galsis perengti kasdie nio painimo ir savo paties ribas in infinitum\ to paties jis siekia, siekdamas painimo sisteminio universalumo, nesvarbu, ar tiks las ia bt konkreti udara mokslini tyrim sritis, ar (kai ke liamas klausimas apie filosofijos galimyb) btybi apskritai visavienyb. Tad intencijos poiriu, mokslo ir^filosofijos idjai priklauso, kad juosejpt^ tam tikra paintin tvarka, pagal ku ri bt pereinama nuo savyje ankstesni prie savyje vlesni painim; tad galiausiai j idja reikalauja, kad j pradios ta kas ir vystymosi kryptis bt j pasirinkti ne savavalikai, o remiantis pai dalyk prigimtimi. Tad tuo bdu, per msl sigyvenim tai, kas mokslo sie kiniuose turi bendrybs pobd, prie ms akis atsiskleidia tuos siekinius (i pradi tik apytiksliai) valdanios tikslo idjos pamatiniai elementai, be to, ios tikslo idjos elementus atsklei diame nesuponuodami nieko, kas lemt t element ar taria mai savaime suprantamo mokslo idealo galimyb. ia galima paklausti: o kam apskritai reikia tiek vargti su tokiais tyrinjimais ir teiginiais? Juk jie priklauso bendrajai mokslo teorijai arba logikai, kuria ia ir toliau vis vien tursime pasiremti. Taiau kaip tik tokio savaime-suprantamumo reikia saugotis. Prisiminkime, k jau esame pastebj, kalbdami apie Descartes: ne tik visus jau egzistuojanius mokslus, bet ir lo gik visuotinio perversmo bdu paskelbiame negaliojaniais. Visk, kas gali bti filosofins pradios takas, turime isikovoti patys. Ar i viso to vliau rasis autentikas tradicins logikos tipo mokslas - ito dabar negalime inoti. io paruoiamojo darbo (kuris ia greiiau tik nusakytas bendrais bruoais, o ne isamiai apraytas) rezultatas yra tai, kad tapo aiku, jog visiems tolesniems ms veiksmams galime fik suoti pirmj metodin princip. Akivaizdu, kad kadangi a, kaip
19

P IRMOJI M E D I T A C I J A

filosofikai nuo pradi pradedantysis, siekiu prezumptyvaus autentiko mokslo tikslo, negaliu daryti ar laikyti galiojaniu jokio sprendinio, kurio nebiau pasisms i evidencijos, i pa tyrim, kuriuose kalbami dalykai ar dalyk padtys yra man dabartiki kaip jie patys. inoma, ir toliau privalau kiekvie n kart reflektuoti kiekvien evidencij, tikrinti jos apimt ir akivaizdiai sitikinti, koks yra jos tobulumo, realios dalyko saviduotybs (Selbstgebung) laipsnis. Kur ios saviduotybs nra, ten man nevalia reikalauti jokio galutinumo, o bet kok spren din turiu formuluoti geriausiu atveju tik kaip galim tarpin pakop pakeliui j. Kadangi mokslai siekia predikacij, kurios tobulai ir akivaiz diu tikslumu (Anpassung) ireikia tai, kas yra velgta ikipredikatyviai, tai, savaime aiku, reikia pasirpinti ir ia mokslins evidencijos puse. jpTurint galvoje kasdiens kalbos nestabilum, daugiareikmikum ir nesirpinim iraikos tikslumu, bti na net ten, kur ios kalbos iraikos priemons jau yra visuoti nai naudojamos, imtis i naujo grsti reikmes, pasirpinant pir mapradiu orientavimu mokslikai susiformavusias valgas ir fiksuojant jas tose reikmse. Ir itai traukiame ms nuo io lei nuosekliai normuojant metodin evidencijos princip. Taiau kokia nauda mums i io principo ir i visos ligioli ns meditacijos, jei ji nesuteiks mums galimybs engti pirm autentik ingsn, t. y. pradti realizuoti autentiko mokslo id jos? Kadangi i idja reikalauja, kad mokslas turt sistemins painim - autentik painim - tvarkos pavidal, tai kaip pradios klausimas kyla klausimas apie savaime pirmus paini mus, kurie turt ir galt sudaryti visos hierarchins absoliu taus painimo srangos pamat. Jei tiksl, kur turime omenyje, turi bti manoma praktikai realizuoti, mes turime disponuo ti tam tikromis evidencijomis, kurios jau yra paenklintos to
20

P IR M OJ I M E D IT A C IJ A

pasaukimo enklu, t. y. tokios, kurias mes, atsikratantys mokslo prielaid ir medituojantys visikame paintiniame neturte gal tume atpainti kaip evidencijas, ankstesnes u bet kokias kitas manomas evidencijas. Taiau jei i j iaugantis ir jomis pag rstas mokslo statinys, atitinkantis galutins (sykiu su ioje id joje gldinia begalybs prezumpcija) painimo sistemos idj, apskritai turi turti koki nors prasm, taip pat yra btina, kad ios j pirmumo evidencijos poiriu joms bt bdingas tam tikras tobulumas, tam tikra absoliuti garantija (Sicherheii).
6

Evidencijos diferencijavimai. Filosofinis apodiktins ir savaime pirmos evidencijos reikalavimas

Bet ia, ioje lemiamoje pradios vietoje, turime medituoda mi siskverbti giliau. Reikia isiaikinti, k reikia kalbjimas apie absoliui garantij arba, tai yra tas pat, apie absoliut neabejotinum. Jis atkreipia ms dmes tai, kad kai ima me detaliau aikintis idjos lygyje postuluot (ideal geforderte) evidencijos tobulum, is ima diferencijuotis. Dabartin je filosofins meditacijos pradios pakopoje susiduriame su bekrate ikimokslini patyrim, daugiau ar maiau tobul evidencij begalybe. Netobulumas ia daniausiai reikia ne ubaigtum, vienpusikum, santykin nerykum, dalyk ar dalyk padties saviduotybs neaikum, t. y. tai, kad pa tyrimas nra laisvas nuo neipildyt manym-i-anksto ( Vormeinungen) ir manym-sykiu (Mitmeinungen) komponent. Tobulinimas vyksta kaip rili (einstimmigen) patyrim sin tezs vyksmas, kuriame ie manymai-sykiu gyja realaus ipildanio patyrimo pavidal. Atitinkama tobulybs idja ia bt adekvaios evidencijos idja (klausimas, ar jos realizacija i esms nra begalin, gali likti atviras).
21

PIR MOJ I M E D I T A C I J A

Nors i idja nuolatos valdo mokslininko ketinimus, taiau (itai suvokiame, tuos ketinimus sigyvendami) auktesn rang jam turi kitokia evidencijos tobulyb, btent - apodiktikumas; ji gali bti bdinga net ir neadekvaioms evidencijoms. Tai ab soliutus neabejotinumas, suprantamas visikai apibrta ir sa vita prasme, neabejotinumas, kurio mokslininkas reikalauja i vis princip ir kurio auktesnioji vert pasireikia tuo, kad btent neabejotinum mokslininkas stengiasi suteikti savaime akivaizdiems pagrindimams, siekdamas pagrsti tuos pagrindi mus dar kart ir pagrsti juos auktesnje pakopoje, redukuo damas (durch Rckgangj juos principus ir tuo suteikti jiems aukiausi apodiktikumo rang. Esmin jo pobd galima nu sakyti taip: Kiekviena evidencija yra paios btybs ar itaip-btybs (Soseienden) suvokimas (Selbsterfassung) ji pati modusu, su visi ku sitikrinimu (Geivifiheit) suvokiant tos btybs buvim, t. y. sitikrinimu, kuris daro nemanom bet koki abejon. Taiau tai nereikia, kad jis daro nemanom sivaizdavim toki ap linkybi, kuriose tai, kas akivaizdu, laikui bgant galt tapti abejotinu dalyku, kuo nors, kieno buvimas galt bti tik regi mybe. Juslinis suvokimas pateikia mums pavyzdi. i atvir abejotinumo galimyb arba, atitinkamai, galim nebuvim ne paisant evidencijos galima taiau visuomet i anksto atpainti kritikai reflektuojant tos evidencijos atlikt (Leistung). Taiau apodiktin evidencija turi t skiriamj bruo, kad yra ne tik sitikrinimas jai akivaizdi dalyk ar dalyk padties buvimu (Seinsgeivissheit) apskritai, bet sykiu kritine refleksija atskleidia, kad j nebuvimo negalima net pamstyti, t. y. i anksto atmeta bet koki sivaizduojam abejon kaip neturini pagrindo. Sy kiu tai kritins refleksijos evidencijai, o su ja ir buvimui negali mybs sivaizduoti, kad tai, kas duota su akivaizdiu sitikrinimu,
22

P IR M O JI M E D IT A C IJ A

neegzistuoja, savo ruotu bdingas is apodiktikumo rangas. Tai galioja ir bet kokiai auktesnio laipsnio kritinei refleksijai. ia galime prisiminti kartezikj absoliutaus neabejotinumo princip, atmetant bet kok manom ir net de facto ne pagrst abejojim, princip, kuris turi tapti autentiko mokslo pltojimo pagrindu. Jei mums medituojant jis mums priaugo (ist zugeivachsen) aikesne forma, tai dabar kyla klausimas, ar jis gali bti mums naudingas engiant pirmj ingsn ir kaip gali bti naudingas. Remiantis tuo, kas jau buvo pasakyta, kaip pir masis konkretus radikaliai nuo pradi pradedanios filosofi jos klausimas kyla klausimas, ar galime atskleisti evidencijas, kurios (kaip turime dabar sakyti) apodiktikai implikuoja val g, kad jos kaip savyje pirmos yra ankstesns u bet kokias kitas manomas evidencijas ir kad sykiu galima jose velgti, jog jos paios yra apodiktikos; o jei jos bt neadekvaios evidencijos, tai turt turti bent tam tikr atpastam apodiktik turin, tam tikr egzistencin turin (Seinsgehali), kur is apodiktikumas kart visiems laikams apdraust. Tuo tarpu klausimas, kaip galima vliau pereiti prie apodiktikai apdrausto tolesnio filoso fijos pltojimo, turi likti cura posterior. 7 Pasaulio egzistavimo akivaizdum as nra apodiktiskas; jo traukim as kartezikj perversm Klausimas apie savaime pirmas evidencijas, atrodo, nra sud tingas. Ar kaip tokia evidencija nepasirodo mums tuojau pat pasaulio egzistavimo evidencija? Pasauliui priklauso kasdiens veiklos gyvenimas, j taip pat apeliuoja bet koks mokslas tiesiogiai - mokslai apie faktus, netiesiogiai, kaip metodo in strumentai, - aprioriniai mokslai. Pasaulio egzistavimas yra toks anksiau u bet k kita savaime suprantamas dalykas, kad
23

PIRMOJI M E D I T A C I J A

niekam neateina galv jo suformuluoti kaip teiginio. Juk dis ponuojame nenutrkstamu patyrimo srautu, kuriame tas pa saulis nuolatos stojasi mums prie akis kaip neabejotinai eg zistuojantis. Taiau nors is akivaizdumas pats savaime bt ankstesnis u visus kitus pasaul atsigrusio gyvenimo aki vaizdumus ir ankstesnis u visus vairi moksl apie pasaul akivaizdumus (juk tai pastovus i akivaizdum pamatas), vis dlto, kai tik imame svarstyti, kokiu mastu is akivaizdumas, at likdamas toki funkcij, gali pretenduoti apodiktin pobd, mums tuojau kyla abejons. Ir kai tik sigiliname ias abejones, pasirodo, kad is akivaizdumas negali pretenduoti absoliuiai pirmo akivaizdumo privilegij. O dl apodiktinio akivaizdumo, tai aiku, kad juslinis patyrimas kaip visuma, patyrimas, kurio akivaizdumas visuomet jau i anksto pateikia (vorgegeben) pa saul, negali, lyg niekur nieko, bti pripaintas kaip aodiktinis akivaizdumas, t. y. akivaizdumas, absoliuiai atmetantis gali myb suabejoti, ar pasaulis tikrai egzistuoja, arba, atitinkamai, absoliuiai atmetantis galimyb, kad tas pasaulis neegzistuo ja. Ne tik pavien patyrimo objekt (Einzelnerfahrenes) galime diskvalifikuoti kaip jusli apgaul, gali atsitikti, kad ir rili pa tyrim visuma, kuri aprpiame kaip vientis visum, pasirodys esanti regimyb, vadinama riliu sapnu. Nuorod iuos gali mus ir pasitaikanius akivaizdumo nukrypimus ( Umschldge) nedert i karto suprasti kaip galutin minto akivaizdumo kritik ir irti joje visik rodym to, kad yra manoma, jog pasaulis neegzistuoja, nepaisant to, kad nuolatos pasaul pa tiriame kaip egzistuojant. Pripainsime tik tai, kad siekiant ra dikaliai pagrsti moksl, reikia pirmiausia kritikai itirti pasau lio patyrimo akivaizdumo galiojim ir jo apimt, ir kad todl nedera nekritikai pripainti to galiojimo ir apimties kaip ne abejotin ir betarpikai apodiktik dalyk. Tad nepakanka
24

P IR M O JI M E D IT A C IJ A

laikyti negaliojaniais visus jau egzistuojanius mokslus ir traktuoti juos kaip mums nepriimtinus prie-tarus (Vor-Urteil). Turime atimti naiv galiojim ir i j universalaus pagrindo patyrimo pasaulio. I natralaus patyrimo akivaizdumo plau kiantis pasaulio egzistavimas nebegali bti mums savaime su prantamu faktu, bet pats turi tapti vien galiojimo fenomenu. Bet jei kelsime tok reikalavim, tai ar apskritai dar liks mums koks nors butinis ms sprendini pagrindas, nekalbant jau apie akivaizdumus, kuriais galtume (ir dargi apodiktikai) pagrsti universali filosofij? Argi pasaulis nra visko, kas apskritai eg zistuoja, visumos vardas? Ar tad nedert nebepltoti aukiau bendrais bruoais nusakytos pasaulio patyrimo kritikos ir nebetraktuoti jos kaip pirmojo udavinio? Ar neatsitiks taip, kad pasitvirtinus i anksto nuspjamam tos kritikos rezultatui, vi sas ms darbas nueis niekais? Bet kaip galt itaip atsitikti, jei pasaulis galiausiai visikai prarast beslygikai galutinio ms sprendini pamato status, o jo egzistavimas suponuot jau sa vaime pirmesn egzistencin pagrind?
8

Ego cogito kaip transcendentalinis subjektyvumas

Dabar, sekdami Descartesu, ia atliksime reikming posk, kuris, jei bus atliktas teisingai, veda transcendentalin subjek tyvum: atliksime posk ego cogito kaip apodiktikai tikr ir galutin sprendini pagrind, kuris turi grsti bet koki radikali filosofij. Pasvarstykime. Kaip radikaliai medituojantys filosofai da bar nebeturime nei mums galiojanio mokslo, nei mums egzis tuojanio pasaulio. Uuot tiesiog egzistavs, t. y. uuot galiojs mums natraliu patyrime gldinio tikjimo egzistavimu bdu,
25

PIRM OJI M E D I T A C I J A

jis mums yra vien pretenzija egzistavim. Tai pasakytina ir apie vis kit A vidupasaulines egzistencijas, tad i tikro jei norime kalbti taisyklingai, nebegalime vartoti komunikatyvios dau giskaitos pirmojo asmens. Juk kiti mons ar gyvnai man yra tik patyrimo duotybs, kurias turiu juslikai patirdamas j fi zinius gyvenamus knus (korperliche Leiber), juslinio patyrimo duotybs, kuri reikmingumu (Gltigkeit) negaliu pasiremti, nes jis yra abejotinas. Atmesdamas Kitus, a, inoma, atmetu ir visus socialinius bei kultrinius darinius. Trumpai tariant, ne tik fizini kn gamta, bet ir visas konkretus mane supantis gy venamas pasaulis nuo iol neegzistuoja man niekaip kitaip, tik kaip bties fenomenas. Taiau kad ir kaip bt su to fenomeno egzistencinmis pretenzijomis, kad ir koks bt mano galutinis, kritikos paruotas apsisprendimas dl to ar kito dalyko egzis tavimo ar regimybs, anas fenomenas kaip mano smons fe nomenas juk nra niekas, o yra btent tai, kas sudaro slygas man daryti tok kritikai apmstyt nuosprend, t. y. tai, kas taip pat sudaro slygas man atpainti tai, kas man turi - galuti nai nusprsto ar galimo nusprsti - tikro egzistavimo prasm ir galiojim. Dar daugiau: jei susilaikau (o bdamas laisvas, galiu tai daryti ir darau) nuo bet kokio patyrimu pagrsto tikjimo {Erfahrungsglauberi), ir todl patiriamo pasaulio egzistavim lai kau negaliojaniu, tai is mano susilaikymas vis dlto lieka tuo, kuo buvs ir vis dar tebeegzistuoja sykiu su visu patirianio gyve nimo srautu. O tas gyvenimas man yra nuolatos ia, nuolatos turime reikal su dabartikumo lauku, kur sismoninu jusli niu suvokimu su jo pirmapradiu originalumu, j kaip j pat; prisimindamas sismoninu tai vienus, tai kitus patiriamo gy venimo momentus is naujo, o itai ia reikia, suvokiu juos kaip paius prajusius momentus. Reflektuodamas, kiekvien akimir k galiu nukreipti an pirmaprad gyvenim special pastebint
26

P IR M OJ I M E D IT A C IJ A

vilgsn, galiu pagauti tai, kas yra dabar, kaip tai, kas yra dabar, tai, kas yra praj - kaip tai, kas yra praj, pagauti tuos daly kus taip, kaip jie patys savaime egzistuoja. As darau itai kaip filosofuojantis ir an susilaikym praktikuojantis A. Pasaulis, kur patiriame iuo reflektuojaniu gyvenimu, lie ka man tam tikru bdu tuo paiu pasauliu - kaip ir anksiau patiriamu pasauliu, turiniu lygiai t pat i akimirk jam b ding turin. Jis ir toliau reikiasi man lygiai taip pat, kaip ir anksiau, tik tiek, kad kaip filosofins refleksijos subjektas a nepripastu natralioje nuostatoje gldinio tikjimo jo egzis tavimu, nepaisant to, kad pats is tikjimas taip pat egzistuoja {mit da isi) ir mano dmesio vilgsnis sismonina j kartu su kitkuo (mit erfasst isi). Taip pat yra ir su visais kitais manymo igyvenimais, kurie kartu su patyrimo aktais priklauso manojo gyvenimo srautui: su mano neakivaizdiais vaizdiniais, spren diniais, apsisprendimais, vertybini laikysen, tiksl klimo ir priemoni pasirinkimo aktais ir t. t. Ypa tai pasakytina apie pozicijos umimo aktus, kurie yra realizuojami mintuose ma nymo igyvenimuose su natraliai nereflektuotai nuostatai b dinga btinybe - juos paalinu kaip tik dl to, kad jie visuomet suponuoja pasaul, t. y. juose gdi tikjimas jo egzistavimu. Ir ia filosofikai reflektuojanio A susilaikymas nuo pozicijos umimo, tokio pobdio akt galiojimo suspendavimas ne reikia, kad tie aktai dingsta i akiraio. Btent jie, tie dabar aptariami igyvenimai, paimti j konkreiu pavidalu, yra, pa kartosime tai dar kart, tai, k yra nukreiptas ms dmesio vilgsnis, tik tiek, kad pastebintis A, kaip filosofinis A, susi laiko nuo sprendimo apie tuos pastebimus dalykus. Sykiu ir visa tai, kas ios ries igyvenimuose yra manoma suvokiant kaip galiojant dalyk - atitinkamas sprendinys, atitinkama teorija, atitinkamos vertybs, tikslai ir t. t., - visa tai lieka visikai
27

PIRM OJI M E D I T A C I J A

nepaliesta, bet tik taip modifikuojant j galiojim, kad jie trak tuojami kaip vien fenomenai. Tad is visuotinis suspendavimas (inhibicija", paalinimas i aidimo") galiojimo bet koki nuostat (Stellungnahmen) jau egzistuojanio objektyvaus pasaulio atvilgiu, ir pirmiausia atvilgiu vis butini nuostat (Seinsstellungnahmen) (susijusi su btimi, regimybe, galimu buvimu, manomu buvimu, tikti nu buvimu ir pan.) arba, kaip dar prasta sakyti, fenomenologinis 67roxi?, arba, atitinkamai, tas objektyvaus pasaulio suskliaudimas, nestato ms Nieko akivaizdoje. Prieingai, tai, kas einant iuo keliu tampa ms nuosavybe, ar tiksliau tariant, kas ati tenka man kaip medituojaniam filosofui, yra mano grynas gy venimas su visais jo grynais igyvenimais ir visais jo manomais objektais - kaip visuma paimta fenomen (fenomenologine io odio prasme) sritis. Galima sakyti ir taip, kad eiroxv yra ra dikalus ir universalus metodas, kuris leidia man suvokti save pat kaip gryn A kartu su mano grynuoju smons gyvenimu, kuriame ir kurio dka visas objektyvus pasaulis yra man egzis tuojantis pasaulis, pasaulis, kuris egzistuoja btent taip, kaip jis yra man. Viskas, kas yra pasaulika, bet kokia erdvlaikin b tis yra man, t. y. galioja man, galioja todl, kad a j patiriu, suvokiu, prisimenu, mstau apie j kokiu nors bdu, sprendiu apie j, vertinu j, geidiu jos ir t. t. Descartesas, kaip inia, vi sa tai vadina vienu vardu - cogito. Pasaulis apskritai man yra ne kas kita, kaip tik tokiuose cogito suvokimo bdu esantis (beivusst seiende) ir man galiojantis pasaulis. Vis (ir bendrj, ir specia lij) savo prasm ir butin galiojim jis gauna vien tik i t cogitationes. Juose prabga visas mano pasaul nukreiptas gy venimas ( Weltleben), kurio dalis yra ir mano kaip tyrinjanio ir grindianio mokslininko gyvenimas. A negaliu gyvenimu, patyrimu, mstymu, vertinimu ar veikimu persikelti kit pa28

P IR M O JI M E D IT A C IJ A

aul - kit, negu tas, kuris i mans ir manyje gauna savo prasm ir galiojim. Kai pakylu vir io gyvenimo ir susilaikau nuo bet kokio butinio tikjimo akto, kuris pasaul tiesiog priima kaip egzistuojant, jei kreipiu mano vilgsn vien pat t gyvenim, imam kaip pasaulio suvokimas, tai gaunu save pat kaip grynj ego sykiu su grynuoju manj cogitationes srautu. Tad i tikro pirmesnis u natralioje nuostatoje priimamo pasaulio pasaulio, apie kur nuolatos kalbu ir apie kur tik ir galiu kalbti - egzistavim, yra egzistavimas grynojo ego ir jo cogitationes kaip savaime pirmesnis egzistavimas. Natralus bties pagrindas btinio galiojimo poiriu yra antrinis, nes jis nuolatos suponuoja transcendentalin pamat. Todl pamati nis fenomenologinis metodas, transcendentalinio 6ttoxv me todas, kuris veda atgal t pamat, gali bti nusakytas kaip transcenden talin-fenomenologin redukcija. 9 A esu apodiktinio akivaizdum o ribos Dabar kyla klausimas, ar i redukcija daro manom apodiktin transcendentalinio subjektyvumo egzistavimo akivaizdum. Tik tada, kai transcendentalinis mano savi-patyrimas yra apodiktinis, jis gali grsti apodiktinius sprendinius, todl tik tada egzistuoja filosofijos perspektyva, apodiktini painim siste minio statinio, atremto savaime pirm patyrimo ir sprendini lauk. Tai, kad ego sum arba, atitinkamai, sum cogitans turi bti isakoma apodiktikai, tai, kad tik itaip suvokus t teigin, da rosi manoma atsiremti j kai pirmj apodiktin btin pag rind, kaip inia, pastebjo jau Descartesas, kuris juk pabria to teiginio ir fakto, jog A abejoju suponuoja A esu neabejotinum. Ir jam rpi toks A, kuris, suspenduodamas patyrimo
29

PIRMOJI M E D I T A C I J A

pasaulio, kaip pasaulio, kuriuo galima suabejoti, galiojim, sutelkia savo vilgsn save pat (seiner selbst inne ist). Po i pa tikslinani samprotavim darosi aiku, kad neabejotinumo prasm, su kuria transendentalin redukcija pateikia ego, tikrai atitinka anksiau ms idstyt apodiktikumo svok. Ta iau tai visikai nereikia, kad apodiktikumo problema, o kar tu ir pirmojo filosofijos pagrindo ir dirvos (Boden) problema jau isprsta. Tuojau pat kyla abejons. Ar, pavyzdiui, trans cendentaliniam subjektyvumui nepriklauso neatsiejamas nuo jo kaskartinis praeities momentas, kuris yra prieinamas tik pri siminimu? Ir ar gali jis pretenduoti apodiktin akivaizdum? inoma, bt neteisinga dl to reikalauti paneigti teiginio A esu apodiktikum, juk tai bt manoma tik tada, kai argu mentuojant iorikai apie j kalbama jam nedalyvaujant (ber ie hinivegredet), t. y. jo nepastebint {ber ie hiniuegsiehi). Vis dlto dabar svarstomo apodiktinio akivaizdumo problema da rosi labai aktuali. Prisiminkime ms ankstesn pastebjim, kad akivaizdu mo adekvatumas ir apodiktikumas neprivalo eiti ranka rankon. Tikriausiai is pastebjimas buvo nukopijuotas nuo transcen dentalinio savi-patyrimo. iame patyrime ego prieinamas sau paiam pirminiu bdu. Taiau tai, kas patiriama tikrai adek vaiai, kiekvien kart yra tik to patyrimo branduolys, btent gyva savi-dabartis (Selbstgegenivari), kuri ireikia gramatin sakinio ego cogito prasm, tuo tarpu anapus io branduolio skleidiasi tik nepibrtai bendras, prezumptyvus horizontas, horizontas to, kas i tikro yra ne-patiriama, nors btinai yra manoma-sykiu (Mitgemeinte). iai sriiai priklauso daniausiai vi sikai tamsi mano paties praeitis, bet taip pat nuo to A ne atsiejamos transcendentalins gebos ( Vermogen) ir tuo metu jo turimos habitualios savybs (habituellen Eigenheiten). Ir iori30

P IR M OJ I M E D IT A C IJ A

nis juslinis suvokimas (kuris juk nra apodiktikas) i tikro yra daikto paties suvokimas - jis pats yra tai ia - taiau iame taiia-buvime daiktas pateikia patinaniajam atvir, begalin, neapibrtai bendr to, kas i tikro nra-pats-patirtas horizon t, kuris (itai gldi jame kaip prezumpcija) gali bti atskleistas galimame patyrime. Panaiai transcendentalinio patyrimo apodiktinis akivaizdumas siejasi su manuoju transcendentaliniu As esu, kuris yra neatsiejamas nuo neapibrto atviro horizonto bendrybs. Tad nors painimo savaime pirmo pagrindo realu mas yra absoliuiai tvirtas, taiau tai, kas labiau apibria jo bt ir kas gyvame As esu akivaizdume dar nra pats duotas, o yra tik kaip prezumpcija. i apodiktiniame akivaizdume ko-implikuota prezumpcija turi bti (jei keliamas klausimas apie jos ipildy m) kritikai patikrinta, taip, kad (galbt apodiktikai) bt apibrtos jos ribos. Kokiu mastu transcendentalinis A gali klysti dl savs paties ir kaip toli, nepaisant ios galimybs klys ti, siekia absoliutus jos resurs neabejotinumas? Nustatydami transcendentalin ego, mes apskritai atsiduriame pavojingoje vietoje, net jei kol kas nekreipsime dmesio sunkius apodiktikumo klausimus.
10

Ekskursas. Descartes nukrypimas nuo o transcendentalinio poskio

Atrodo, taip lengva, sekant Descartesu, pagauti grynj A ir jo cogitationes. Ir vis dlto yra taip, tarsi btume atsidr ant sta ios uolos briaunos, kuria ramiai ir saugiai eidami, sprendia me filosofijos gyvenimo ar mirties klausim. Descartesas buvo nuoirdiai pasirys siekti radikalaus beprielaidikumo ( Vo-rurteilslosigkeii). Taiau i naujausi tyrinjim ir ypa i pon Gilsono ir Koyre puiki ir gili studij suinome, kiek daug
31

PIR MOJI M E D I T A C I J A

scholastikos slapia ir neatskleist prietar pavidalu gldi Descarteso meditacijose. Taiau ne tik tai; pirmiausia turtume vengti ano jau minto prietaro, kylanio i susiavjimo mate matiniu gamtamoksliu ir kaip senas paveldas daranio tak ir mums patiems - prietaro, teigianio, kad po pavadinimu ego cogito gldi apodiktin aksioma, kuri, susieta su kitomis rodo momis ir eventualiai indukcikai pagrstomis hipotezmis, turi atlikti pasaul dedukcikai aikinanio mokslo (deduktiv erkldrende Weltwissenschafi) pamato funkcij, nomologinio mokslo, ordine geometrico mokslo, panaaus btent an matematin gamtamoksl. Todl jokiu bdu neleistina savaime supranta mu dalyku laikyti, es ms apodiktikai gryname ego isaugome ma pasaulio dalel, kaip vienintel dalyk, kuriuo fi losofuojantis A pasaulyje neabejoja, ir kad tada belieka tik taisyklingai, pagal tam ego gimtus principus darant ivadas ivesti vis likus pasaul. Deja, kaip tik taip ir atsitinka, kai Descartesas padaro ne ym, taiau lemting posk, kuriuo ego paveriamas substantia cogitans, atsietu mogikuoju mens sive animus ir pagal prie astingumo princip darom ivad pradine grandimi, trumpai tariant, posk, dl kurio Descartesas tampa (ia negalime pa rodyti, kaip ta atsitinka) beprasmiko transcendentalinio realiz mo tvu. Visa tai yra mums svetima, kai liekame itikimi ms saviapmstymo radikalizmui ir kartu - grynosios intuicijos ar ba akivaizdumo principui, tad nepripastame galiojant nieko, ko neturime realiai ir pirmiausia visikai tiesiogiai su 6ttoxv pagalba atsivrusiame ego cogito lauke, t. y. neteigiame nieko, ko patys nematome. Kaip tik ia Descartesas padar klaid, ir atsitiko taip, kad stovdamas didiausio vis laik atradimo akivaizdoje ir net tam tikra prasme t atradim atlikdamas, vis dlto nesuvok jo tikrosios prasms, t. y. transcendentalinio
32

P IR M OJ I M E D IT A C IJ A

subjektyvumo prasms, ir todl neeng pro vartus, atverian ius keli tikrj transendentalin filosofij.
11

Psichologinis ir transcendentalinis As. Pasaulio transcendencija

Jei grietai laikysiuosi to, kas mano, medituojaniojo vilgsniui atsiveria per laisv eiroxy patyrim pasaulio bties atvilgiu, tai pastebsiu reikming fakt, btent - kad mano paties ir mano gyvenimo buvimo galiojimas lieka nepajudinamas, nepriklau somai nuo to, kaip atrodo pasaulio egzistavimo ar neegzistavi mo reikalai, nepriklausomai nuo to, kaip ia apsisprsiau. is tokio 67T oxh dka man pasiliekantis A ir jo A-gyvenimas n ra pasaulio dalis, ir jei sakau: A egzistuoju, ego cogitoc tai itai \ reikia nebe: A, is mogus, esu. A nebeesu mogus, kuris randa save natraliame savipatyrime ir abstrahuojaniame at siribojime nuo gryn iorinio, grynai psichologinio savipatyrimo turini, mogus, kuris randa savo paties grynj mens sive animus sive intellectus ar, atitinkamai, pai savyje udar ir atribot sie l. Apercipuotas tokiu bdu, a sykiu su visais kitais monmis esame prasta prasme objektyvi arba pozityvij moksl - bio logijos, antropologijos, taip pat psichologijos tema. Sielos gyve nimas, apie kur kalba psichologija, visuomet juk bdavo ir yra suprantamas kaip sielos gyvenimas pasaulyje. T pat, inoma, galima pasakyti ir apie mano paties sielos gyvenim, kur patiriu ir nagrinju grynai vidiniame patyrime. Taiau fenomenologi nis 67rox??> kurio i filosofuojanio subjekto reikalauja igrynin t kartezikj meditacij eiga, suspenduoja objektyvaus egzis tavimo butin galiojim ir kartu paalina j i sprendini lauko; taigi jis taip pat suspenduoja bet koki kit objektyviai apercipuot fakt butin galiojim, taip pat ir vidinio patyrimo
33

PI RMOJI M E D I T A C I J A

fakt. Tad man, medituojaniajam A, stoviniam ir iliekan iam 67toxv bklje, nustataniam (setzt) save vien kaip bet ko ki objektyvi galiojim bei pagrind galiojimo pagrind, ne egzistuoja joks psichologinis A, jokie psichiniai fenomenai psichologijos prasme, t. y. kaip psichofizini mogikj indi vid sudtins dalys. Per fenomenologin 67rox^ a redukuoju mano A, kuris yra gamtos dalis, ir mano sielos gyvenim - manojo psichologinio savipatyrimo srit - manj transcedentalin-fenomenologin A, transcendentalinio-fenomenologinio savipatyrimo srit. Pasaulis, objektyvus pasaulis, kuris man egzistuoja, kuris visuo met man egzistavo ir egzistuos, vienintelis pasaulis, kuris kada nors galjo man egzistuoti, egzistuoti su visais savo objektais, is pasaulis, kaip jau buvo sakyta, vis savo prasm ir vis savo butin galiojim, kur jis kiekvien akimirk man turi, gauna i mans paties, i mans kaip transcendentalinio A, atsirandanio kartu su transcendentaline-fenomenologine redukcija. i to, kas transcendentalu, svoka ir koreliatyvi to, kas transcendentika, svoka, turi kilti vien i ms filosofini me ditacij situacijos. Reikia pastebti, kad kaip redukuotas A nra pasaulio dalis, taip ir atvirkiai, pasaulis ir bet koks pasauliui priklausantis objektas nra manojo A dalis, nra realika mano smons gyvenimo dalis, juslini duomen ar akt komplek sas, kur galima bt realikai ten rasti. i transcendencija priklauso tikrajai visko, kas egzistuoja pasaulio ribose, prasmei, nors visa tai apibrianti prasm ir butinis galiojimas gali bti gautas ir yra gaunamas tik i manojo patyrimo akt, mano kaskartinio vaizdavimosi, mstymo vertinimo, veiklos - taip pat ir eventualiai akivaizdiai galiojanio egzistavimo prasm gauna ma i mano akivaizdumo, mano grindiani akt. Jei tikrajai pasaulio prasmei priklauso i irealiko priklausymo (Beschlossen34

P IR M OJ I M E D IT A C IJ A

seiri) transcendencija, tai pats tas A, kuris neioja j savyje kaip galiojani prasm, kuri savo ruotu yra btinai suponuojama, turime teis (kuria jau pasinaudojome) vadinti A transcenden taliniu fenomenologine io odio prasme. ios koreliacijos sferoje iauganias filosofines problemas atitinkamai apibr iame kaip transcendentalines-filosofines.

35

ANTROJI MEDITACIJA

U N IV E R S A LI T R A N S C E N D E N T A L IN IO P A T Y R IM O S T R U K T U R L A U K O ATSKLEIDIM AS

12

Painimo transcendentalinio pagrindimo idja

Dabar ms meditacijas reikia pltoti toliau, kad paaikt vi so to, kas iki iol buvo parodyta, tikroji nauda. Koki fijosofn aud a (kartezikai medituojantysis) galiu turti i transcendntaliniQ,egQ?_Zinoma, transcendentalinio ego egzistavimas pa intiniu poiriu man yra pirmesnis u bet kok objektyv eg zistavim: tam tikra prasme is ego yra pamatas ir pagrindas (Grund und Boden), kur remdamasis skleidiasi bet koks objektyvus painimas. Taiau ar tas pirmumas reikia, kad trans cendentalinio ego egzistavimas yra bet kokio objektyvaus pa inimo paintinis pagrindas ir prasta io odio prasme? Klau siame ne todl, kad ketintume atmesti didij Descarteso id j - bandym transcendentaliniame subjektyvume iekoti bet kokio mokslo giliausio pagrindimo ir net paties objektyvaus pasaulio pagrindimo. Juk kitaip nebtume pasuk jo (kad ir kritikai modifikuot) meditacij keliu. O gal sykiu su kartezikuoju transcendentalinio ego atradimu mums atsiskleis ir nauja painimo pagrindimo idja, btent - transcendentalinio pagrindimo. Ir tikrai, uuot ego cogito pavert apodiktikai evidentika prielaida, kuria remdamiesi galtume tiktis daryti ivadas apie transcendentalin subjektyvum, atkreipkime d mes tai, kad fenomenologinis 67rox?? (man, medituojania jam filosofui) atskleidia tam tikr visikai nauj, begalyb nusitsiani patyrimo sfer - naujos ries, transcendentalinio patyrimo sfer. Jei atsivelgsime tai, kad kiekvien realaus pa
36

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

tyrimo ir jo bendrj modifikuot ivestini (juslinio suvoki mo, retencijos, prisiminimo ir 1. 1.) r atitinka tam tikra grynoji fantazija, tarsi'-patyrimas kartu su paraleliniais jo modusais (tarsi-jusliniu-suvokimu, tarsi-retencija, tarsi-prisiminimu ir 1. 1.), tai galime tiktis, kad egzistuoja tam tikras vien grynj galimybi (grynojo sivaizduojamumo, fantazuojamumo) srit tyrinjantis apriorinis mokslas, kuris sprendia veikiau apie ap riorines galimybes, o ne apie transcendentalines tikrovs sritis, ir kartu nustato tikrovs apriorines taisykles. Taiau jei itaip skubinsime ms mintis, kad jos greiiau virst fenomenologiniu mokslu, mokslu, kuris turt tapti filo sofija, tuojau pat susidursime su jau anksiau mintais sunku mais, susijusiais su pagrindinio metodinio apodiktins eviden cijos reikalavimo realizavimu. Mat neatsivelgiant tai, kokia absoliuti bt ta ego egzistavimo evidencij, jei turime reikal su ja paia, ji juk nesutampa tiesiogiai su evidencij egzistavimo vairialypi duomen, kuriuos mums pateikia transcendentali nis patyrimas. Taiau jei cogitationes, kurie yra duoti transcen dentalins redukcijos nuostatoje kaip tai, k juslikai suvokiame, prisimename ir 1. 1., jokiu bdu negali pretenduoti absoliuiai neabejotino, dabartinio ar prajusio egzistavimo status, tai juk galjpasiseks parodyti, kad - net jei teks paisyti tam tikr apri bojim, grietai apibriani toki evidencij (prisiminimo, retencijos ir t. t.) srit - ir ia, savipatyrimo vairovs sferoje, kurioje yra duotas ego transcendentalinis gyvenimas ir habitualios savybs, prasiskverbia ego sum absoliuti evidencij. Dar tiksliau nusakant dalyk, galbt reikt parodyti, kad ne vien to A esu identikumas sudaro absoliuiai neabejotin trans cendentalins savipatirties turin, kad visus pavienius realaus ir galimo savipatyrimo duomenis - nors kiekvienam j atskirai paimtam nra bdingas absoliutus neabejotinumas - persmel
37

ANTROJI M EDITACIJA

kia universali apodiktin struktra, kurioje A patiria save pat (pvz., imanentin igyvenim srauto laikin forma). Su ia struk tra, kaip jai priklausantis dalykas, yra susij tai, kad A yra apodiktikai jam paiam i anksto nubrtas kaip konkretus A, egzistuojantis kartu su individualiai apibrtu nuosav i gyvenim, gabum, dispozicij turiniu, kaip patiriamas ob jektas, i anksto nustatytas tam tikrame horizonte ir prieina mas per galim, in infinitum tobulinam ir eventualiai turtinam savipatyrim. 13 Btinyb pirm iausia atidti transcendentalinio painim o rib problemas Realiai parodyti, kad taip yra, bt didelis transcendentalinio savipatyrimo kritikos udavinys, kritikos, kuri turt atskleisti tarpusavyje susipynusias pavienes to patyrimo formas ir i j universalios sampynos kylani visumin atlikt (Gesammtleistung). inoma, tai bt auktesns pakopos udavinys, kuris jau suponuot, kad sekdami tam tikra prasme naiviai funkcio nuojani riliai besirutuliojanio transcendentalinio patyrimo evidencij, jau esame pervelg jo duotybes ir bendrais bruoais jas apra. Ms jau atliktas kartezini meditacij ipltimas suteiks ms tolesniems veiksmams filosofin (aukiau nusakyta, kartezine prasme) pobd. Ms mokslins pastangos, kuri bend ras pavadinimas yra transcendentalin fenomenologija, turs, kaip dabar jau matyti, skleistis dviem etapais. Pirmajame etape tursime pereiti tai, kas netrukus atsiskleis prie ms akis kaip transcendentalinio savipatyrimo sritis; i pradi tai bus vien atsidavimas evidencijai, kuri yra bdinga iai sriiai (innewohnende) ir kuri atgaivina j savo rilia eiga, tad
38

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

galutins ios evidencijos ribas nustatani princip kritikos klausimas bus atidtas vlesniam laikui. ioje dar ne visikai fi losofinje pakopoje ms elgesys primins mums gamtos tyri ntojo elges, jo atsidavim natralaus patyrimo evidencijai; jam kaip gamtos mokslininkui principins painimo kritikos prob lemos apskritai lieka anapus j dominanios problematikos rib. Antrj fenomenologinio tyrinjimo etap sudaryt btent transcendentalinio patyrimo kritika, o vliau - taip pat trans cendentalinio painimo apskritai kritika. ms regjimo lauk patenka nepaprastai savitas mokslas, mokslas apie transcendentalin subjektyvum, duot kaip kon kretyb realiame ir galimame transcendentaliniame patyrime, mokslas, kuris yra suprantamas radikaliausia moksl prasta prasme, t. y. pozityvi, objektyvi moksl prieyb. Tarp pa starj, tiesa, taip pat egzistuoja mokslas apie subjektyvum, bet apie objektyv, gyvnik, priklausant pasauliui subjekty vum. Tuo tarpu ia mums rpi, taip sakant, absoliuiai sub jektyvus mokslas, mokslas, kurio objekto egzistavimas neprik lauso nuo sprendimo apie pasaulio neegzistavim ar egzistavim. Dar daugiau. Atrodo, kad jo pirmuiausias ir sykiu vienintelis objektas yra ir gali bti vien mano, filosofuojaniojo, transcen dentalinis ego. Transcendentalins redukcijos prasmei, be abe jons, priklauso tai, kad ji pradios take negali pripainti eg zistavim ko nors kito, iskyrus ego ir tai, kas jame yra, btent noetin-noemin turin. inoma, i pradi ji turi suskliausti manojo ego rmuose pasireikiant skirtum tarp mans pa ties", paimto kartu su mano gyvenimu, mano reikiniais, mano gytais sitikinimais dl neabejotino egzistavimo, mano nuola tiniais interesais ir t. t., ir Kit, paimt su j gyvenimu ir t. t. Tad tam tikra prasme ji prasideda kaip grynoji egologija ir kaip mokslas, kuris, atrodo, pasmerkia mus solipsizmui, nors tai ir
39

AN TR OJ I M E D I T A C I J A

transcendentalinis solipsizmas. Taiau iuo metu dar visikai ne manoma velgti, kaip iliekant redukcijos nuostatoje kitas ego (ne kaip vien pasaulikas fenomenas, o kaip kitas transcenden talinis ego) galt bti teigiamas (setzbar) kaip egzistuojantis ir tuo bdu galt tapti lygiaverte egologijos tema. ios abejons neturt ms, nuo pradi pradedanij fi losof, trikdyti. Galbt transcendentalin redukcija sukelia tik pastoviai solipsistinio mokslo regimyb, tuo tarpu nuosekli jos realizacija, atitikdama tos redukcijos tikrj prasm, veda trans cendentalinio intersubjektyvumo fenomenologij, kad jos d ka isipltot apskritai transcendentalins filosofijos pavidalu. Ir tikrai pasirodys, kad transcendentalinis solipsizmas tam tik ra prasme yra tik filosofin pradin pakopa, bet kaip tokia me todiniais sumetimais turi bti atribota su savo nuosava sritimi, atribota tam, kad vliau galtume deramu bdu paleisti ja pa grst, t. y. priklausani auktesnei refleksijos pakopai, trans cendentalinio subjektyvumo problematik. Taiau ioje ms meditacij vietoje negalime apie tai nieko konkreiai nusprs ti; tas pat pasakytina ir apie kitus pradioje pateiktus paadus (Vordeutungen), kurie tik vlesnje i meditacij eigoje gals atskleisti vis savo reikm. Kad ir kaip ten bt, visikai aikiai yra nubrta esminio ir svarbiausio nukrypimo nuo kartezikosios mini eigos kryptis, nukrypimo, kuris ateityje lems vis ms meditacij pavidal. Prieingai negu Descartesas, mes gilinsims transcendentali nio patyrimo begalinio lauko atskleidim. Kartezikoji eviden cija, t. y. teiginio Ego cogito, ego sum evidencija lieka nevaisinga, nes Descartesas ne tik nesirpina transcendentalinio eiroxri gry nosios metodins prasms iaikinimu, bet taip pat nepastebi, kad btina atkreipti dmes fakt, jog ego iri infinitum ir sis temingai gali pats skleistis per transcendentalin patyrim ir kad
40

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

sykiu pats ego atsiveria sau kaip visikai ypatingas ir ubaigtas galimo darbo laukas, ypatingas ir savyje ubaigtas, nes, nors jis ir yra susijs su pasauliu kaip visuma ir su visais objektyviaisiais mokslais, bet nesuponuoja j butinio galiojimo ir tuo bdu yra atskirtas nuo vis i moksl, bet vis dlto niekaip su jais ne siriboja. 14 Cogitationes srautas. Cogito ir cogitatum Teiginio ego cogito (pastarj od suprantame paia plaiausia, kartezikja prasme) transcendentalins evidencijos svorio cent r dabar (kai laikome, kad tuo tarpu atidjome al klausim apie tos evidencijos apodiktikumo ribas) i identiko ego per keliame cogitationes vairov, t. y. tekant smons gyvenim, kuriame gyvena" identikas (mano, medituojaniojo) A, ir darome tai, neatsivelgdami tai, k ie pasakymai ia gali kon kreiai reikti. gyvenim, pvz., jo juslin suvokim, sivaiz duojanius, teigianius, vertinanius ar ko nors norinius ak tus ego visuomet gali nukreipti savo reflektuojant vilgsn, gali juos stebti, skleisti ir aprainti j turin. Bt didel klaida teigti, kad jimas ia tyrimo kryptimi tai ne kas kita, kaip vien psichologinis apraymas, atliekamas remiantis grynai vidiniu patyrimu, nuosavo smons gyvenimo patyrimu, apraymas, kurio grynumas, inoma, reikalaut, kad viskas, kas yra psichofizika, bt palikta nuoaly. Tai bt di del klaida, nes grynai apraomoji smons psichologija, nors jos tikroji metodin prasm tokio mastu pasimatys tik naujo sios fenomenologijos dka, vis dlto nra pati transcendentalin fenomenologija ta prasme, kuria fenomenologij ia apibr me kaip toki per transcendentalin-fenomenologin re dukcij. Tiesa, grynoji smons psichologija yra tiksli smons
41

A N T R O JI M E D I T A C I J A

transcendentalins fenomenologijos paralel, taiau tuo pat metu jos turi bti grietai viena nuo kitos atskirtos, nes pai niojimas yra bdingas transcendentalinio psichologizmo, daranio nemanom tikrj filosofij, bruoas. ia turime rei kal su vienu i t, atrodyt, nereikming niuans, kurie le miamu bdu slygoja filosofijos kelius ir klystkelius. Reikia nuo latos pabrti, kad visas transcendentalinis-fenomenologinis tyrimas privalo beslygikai paisyti transcendentalins reduk cijos princip, redukcijos, kurios nevalia painioti su antropolo gijos srityje atliekamu tyrimo lauko apribojimu vien psichiniu gyvenimu. Tad psichologinio ir transcendentalinio-fenomenologinio tyrim prasmes skiria bedugn, nors turiniai, kurie turi bti abiejose pusse aprainjami, gali atitikti vienas kit. Vie noje pusje turime duotybes, gaunamas i egzistuojaniu laiko mo pasaulio, btent - duotybes, traktuojamas kaip mogaus psichini dispozicij visuma, tuo tarpu kitoje pusje negali b ti n kalbos apie k nors panaaus, kai susiduriame su lygiag reiomis, turinio poiriu identikomis duotybmis, nes ia, fe nomenologinje nuostatoje, pasaulis galioja ne kaip tikrov, o tik kaip fenomenas. Jei pavyko ivengti ios psichologistins painiavos, susi duriame su dar vienu nepaprastai svarbiu punktu (kuris, be to, atitinkamai pakeitus nuostat, yra labai reikmingas ir natra laus patyrimo srityje, autentikoje smons psichologijoje). Ne dera ileisti i aki fakto, kad 67rox^> atliktas bet kokio pasaulio ribose isitenkanio egzistavimo, nieko nekeiia tame, kad vai rialypiai cogitationes, kurie yra nukreipti pasaul ir pasauliui priklausanius dalykus, t nukreiptum turi savyje paiuose, antai tai io stalo suvokimas ir prie, ir po 67roxv yra tai io stalo suvokimas. Taigi bet koks smons igyvenimas apskritai yra pats savaime to ir to igyvenimas, nesvarbu, kaip yra su to
42

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

objekto realaus egzistavimo galiojimu, ir nepaisant to, kad A, kaip esantysis transcendentalinje nuostatoje, galiu susilaikyti nuo io ar bet kurios kito galiojimo, kur a pripastu, bdamas natralioje nuostatoje. Tad transcendentalinis pavadinimas ego cogito turi bti i plstas, pridedant nauj komponent: tada sakome, kad kiek vienas cogito, kiekvienas smons igyvenimas mano t ar kit dalyk ir savyje paiame turi j kaip manom dalyk (Gemeinten), savo kaskartin cogitatum, be to, kiekvienas igyvenimas daro tai savo ypatingu bdu. Namo juslinis suvokimas yra namo ma nymas, arba tiksliau, io konkretaus namo manymas jusliniam suvokimui bdingu bdu, namo prisiminimas yra jo manymas prisiminimo modusu, laisvas namo sivaizdavimas - to namo manymas vaizduotei bdingu bdu; predikatyvus sprendimas apie nam, kuris, tarkime, jusliko suvokimo bdu (tuahrehmungsmassig} stovi tai (dasteht) prieais mus, mano j btent spren dinio modusu, dar kitaip j mano prie sprendinio pridedamas vertinimo aktas ir t. t. Smons igyvenimai dar yra vadinami intencionaliais igyvenimais, taiau odis intencionalumas ia reikia ne k kita, kaip tik t bendriausi pamatin smons savyb, kurios dka smon yra ko nors smon ir kurios dka pasirodydama kaip cogito ji turi savyje savj cogitatum. 15 N atrali ir transcendentalin refleksija Taiau toliau aikindami dalyk, turime pridurti, kad btina atskirti tiesiog atliekam pagaunant juslin suvokim, pri siminim, sprendim, vertinim, tikslo pasirinkim ir t. t., ir refleksijos aktus, kuriuose, kaip naujos pakopos pagaunaniuo se aktuose, mums tik ir atsiskleidia anie pirmieji, tiesiogiai at liekami aktiniai igyvenimai. Suvokdami tiesiog, pagauname,
43

ANTROJI MEDITACIJA

tarkime, nam, o ne to namo suvokim. Tik refleksijoje atsi griame t suvokim ir jam bding, juslinio suvokimo pobd turint nukreiptum nam. J^atralioje kasdienio gy venimo refleksijoje, taip pat psichologijos moksl refleksijoje (t. y. refleksijoje, kuri atliekame psichologikai patirdami nuo savus psichinius igyvenimus) stovime ant pasaulio, atrasto kaip jau egzistuojantis pasaulis, pagrindo; taip, kaip kasdieniame gy venime sakome: Matau ten nam arba Prisimenu, kad gir djau i melodij" ir t. t. Transcendentalinje-fenomenologinje refleksijoje paliekame i srit, taikydami pasaulio egzistavimo ar neegzistavimo klausimui visuotin eir0 x 17. Taigi galima sakyti, jog modifikuot transcendentalin patyrim su daro tai, kad stebime kaskart transcendentaliai redukuot co gito ir apraome j, taiau tuo pat metu, kaip reflektuojantys subjektai, kartu neatliekame (mitvollziehen) natralaus bties pripainimo (Seinssetzung), kuris gldi pirmapradikai atlieka mame tiesioginiame jusliniame suvokime ar kokiame kitame cogito, arba, atitinkamai, kur realiai atliko pasaulyje sigyvens A. Taiau sykiu vietoje pradinio igyvenimo pasirodo i esms kitoks igyvenimas; tad galime sakyti, kad refleksija keiia pir min igyvenim. Taiau is faktas galioja kiekvienai, taip pat ir natraliai refleksijai. Ji visikai ir i esms keiia ankstesn nai v igyvenim; is igyvenimas netenka pirminio tiesioginio nu kreiptumo moduso - keiia j kaip tik taip, kad paveria objektu tai, kas iki iol buvo igyvenimas ir nebuvo objektikai suvo kiama. Taiau refleksijos tikslas juk yra ne pirminio igyvenimo pakartojimas, o jo stebjimas ir aikinimas to, k galima jame atrasti. inoma, perjimas tokio stebjimo modus suteikia tam tikr nauj intencional igyvenim, kuris savo intencionalia savybe atsigrti atgal ankstesnj igyvenim sismonina , o ne kit igyvenim ir kartais sismonina net akivaizdiai.
44

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

Btent einant iuo keliu darosi manomas visas tas (pirmiau sia apraomasis) patyrimo inojimas (Erfahrungstuissen), kuriam esame dkingi u bet kok manom ms intencionalaus gy venimo inojim ir painim. T pat galima pasakyti ir apie transcendentalin-fenomenologin refleksij. Reflektuojanio jo A susilaikymas nuo pozicijos dl egzistavimo (das Nicht-mitmachen der Seinsstellungnahme), pozicijos, kuri yra bdinga tiesioginiam namo suvokimui, nieko nekeiia tame, kad anas refleksijoje vykstantis patyrimas yra btent patiriantis namo suvokimo igyvenimas su visais jam iki tol priklausiusiais ir j tebeformuojaniais momentais. Tarp j ms pavyzdyje yra ir paties suvokimo, traktuojamo kaip srovenantis igyvenimas, momentai ir momentai suvokiamo namo, traktuojamo tik taip, kaip jis yra suvokiamas. Tarp j, viena vertus, nestinga nei (nor maliam) suvokimui bdingo (juslinio suvokimo tikjimo) b ties pripainimo akto (Seinssetzung), atliekamo sitikrinimo mo dusu, nei, kai svarstome besireikianio mano pus, paprasto (.schlichten) egzistavimo pobdio. Fenomenologikoje nuos tatoje esanio A ne-sykiu-darymas (Nicht-mitmachen), susilai kymas yra jo dalykas, o ne suvokimo, kur jis reflektuodamas pagauna, arba, atitinkamai, ne to A, kuris natraliu bdu at lieka juslinio suvokimo akt. Apskritai pamus, pats tas su vokimas yra prieinamas tik per atitinkam refleksij ir tik jos dka mes apie j t inome. Tai, kas ia vyksta, galime aprayti ir taip: jei t A, kuris natraliai atsiduoda pasauliui su visu savuoju patyrimu ir nu grimzta t pasaul visais kitais savo aktais, pavadinsime suin teresuotu A, tai fenomenologikai modifikuot ir nuolatos io je modifikacijoje palaikom nuostat sudaro tai, kad ji slygoja tam tikr to A skilim (Ichspaltung), kuriame vir pasaul pasi nrusio A sitvirtina fenomenologinis A kaip nesuinteresuotas
45

ANTROJI MEDITACIJA

stebtojas. Kad i tikro taip yra, inome vlgi dka tam tikro naujo refleksijos akto, kuris, kaip transcendentalinis aktas, sa vo ruotu taip pat reikalauja anos nesuinteresuoto stebjimo nuostatos - stebjimo, kurio vienintelis interesas yra stebti ir aprainti tai, kas pastebta adekvaiai, vien taip, kaip yra pa stebta, su pastebtojo dalyko kas ir kaip. itaip visi j pasaul atsigrusio gyvenimo procesai su visais j paprastais ir funduotais egzistavimo pripainimo aktais bei juos atitinkaniais egzistavimo modusais (tokiais, kaip buvimas neabejotinu, galimu, tiktinu, arba graiu, geru, naudingu ir 1. 1.) tampa prieinami apraymui be joki stebtojo manym-sykiu ar manym-i-anksto. Tik tokiu grynu pavidalu jie gali tapti smons kritikos objektu, taip, kaip to btinai reikalauja filo sofinis ms svarstym tikslas. Prisiminkime filosofijos kaip vi suotinio, iki pat galo apodiktikai pagrsto mokslo kartezikosios idjos radikalum. Kaip tokia i idja btinai reikalauja absoliutaus universalaus mokslo, kuris savo ruotu turi utik rinti sau prijim prie absoliutaus beprielaidikumo srities, o pasiekti itai jis gali tik susilaikydamas nuo bet koki nuostat primimo, nuostat, kurios teikt pirmenyb tam, kas egzis tuoja. Universalumo siekiantys transcendentalinis patyrimas ir transcendentalinis apraymas reikalavim gyvendina kaip tik dl to, kad suspenduoja pasaulio patyrimo prietar, kuris ne pastebimai (kaip pastovus tikjimas pasaulio egzistavimu) per smelkia vis natrali nuostat, ir, suspendav, absoliuioje, nekintamai pastovioje egologinje bties sferoje, kuri sudaro redukuoti grynuosius beprielaidikus manymus siekia uni versalumo. Tad fenomenologinio apraymo tikslas yra tapti radikalios ir universalios kritikos pagrindu. inoma, pirmiausia ia svarbu yra grietai laikytis absoliutaus beprielaidikumo ir kartu vadovautis jau anksiau ms fiksuotu grynosios evi46

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

dencijos principu. itai reikia, kad laikomasi grynj trans cendentalins refleksijos duotybi, kurios todl turi bti prii mamos tik taip, kaip jos pasirodo paprastoje evidencijoje, ir b ti apsaugotos nuo bet koki interpretacij (Hineindeutungeri), perengiani to, kas duota grynajame stebinyje ribas. Jei laikysims io metodinio principo ir taikysime j dvipu sei cogito-cogitatum (qua cogitatum) schemai, tai mums i pradi atsiskleis bendr apraym sritis, apraym, kurie atliekami remiantis pavieniais cogitationes aktais, ir atsivelgiani abi koreliuojanias puses. Viena vertus, tai bus apraymai intencionalaus objekto kaip tokio, paimto jo apibri poiriu, apibri, kurios jam yra pri-manomos (zugemeinteri) atitinka mose smons atmainose ir su toms apibrtims priklausaniais modusais, kurie savo ruotu irykja ms regjimo lauke, kai kreipiame juos savo vilgsn (tokiais, kaip egzistavimo modu sai: buvimas neabejotinu {gevuis), galimu ar spjamu ir 1. 1., arba subjektyviai-temporaliniai modusai: buvimas dabartiniu, pra jusiu, bsimu). i deskriptyvi kryptis vadinama noemine. Jai prieinga yra noetin kryptis. Ji susijusi su paties cogito at mainomis, smons atmainomis, kaip antai juslinis suvokimas, prisiminimas, retencija, kartu su joms priklausaniais modali niais skirtumais, tokiais kaip aikumo ir rykumo skirtumai. Dabar suprantame, kad i tikro visuotinis eiroxy> taikomas pasaulio egzistavimui ir neegzistavimui, nepaveria to pasaulio fenomenologijai prarastu dalyku; juk pasaulis ilieka qua cogi tatum. Ir ilieka ne tik tada, kai turime reikal su pavieniais konkreiais realiais dalykais, kuriuos vieni ar kiti specials s mons aktai mano {gemeinte) ar, tiksliau tariant, i-mano (herausgemeinte), su dalykais, paimtais btent taip, kaip jie buvo manyti. Nes j vienas-nuo-kito-atskirtumas ( Vereinzelung) yra vienas-nuo-kito-atskirtumas vienalyio universumo viduje, uni
47

ANTROJI MEDITACIJA

versumo, kuris mums visuomet pasireikia kaip vieningas - net tada, kai, bandydami pagauti pavien dalyk, esame j atsigr . Kitaip tariant, jis visuomet yra suvokiamas-sykiu (mitbeuusst) smons vienybje, smons, kuri savo ruotu gali tapti pagau nania smone ir gana danai btent tokia ir tampa. Pasaulis kaip visuma tada yra suvokiamas jam bdingu erdvlaikins be galybs pavidalu. Nors, keiiantis smonei, keiiasi patiriami ar kaip kitaip iskiriant juos i-manomi pavieniai pasaulio momen tai, taiau pats pasaulis ilieka kaip vienas, vienintelis universu mas, viso natralaus gyvenimo egzistuojantis fonas. Nuosekli fenomenologins redukcijos realizacija palieka mums noetinje pusje atvir begalin grynojo smons gyvenimo srit, o jos noeminio koreliato pusje - manom (vermeinte) pasaul kaip tok. Taigi fenomenologikai medituojantis A gali tapti savs paties nesuinteresuotu stebtoju ne tik detali, bet ir visumos po iriu, ir tai galioja visoms objekt, kurie jam egzistuoja ir taip, kaip jie jam egzistuoja, atmainoms. Akivaizdu, kad galima pasa kyti: kaip gyvenantis natralioje nuostatoje A, esu vienu metu ir kiekvien kart ir transcendentalinis A, taiau suinau apie tai tik atliks fenomenologin redukcij. Tik i nauja nuostata leidia man pastebti, kad visata ir apskritai bet kokia natra liu bdu patiriama btyb, egzistuoja man tik kaip su savo kaskartine prasme galiojantis dalykas, kaip cogitatum mano kin tani ir tame kitime susijusi cogitationes, ir tik kaip tok a j laikau galiojaniu {in Geltung balte). Atitinkamai a, transcen dentalinis fenomenologas, kaip mano universali deskriptyvi konstatacij tem (ir pavieniui, ir universali ryi poiriu) turiu vien objektus kaip j suvokimo atmain koreliams.

48

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

16 Ekskursas. Ego cogito kaip btinas ir transcendentalins ir grynosios psichologins refleksijos pradios tas kas ie samprotavimai rodo, kad transcendentalinis ego cogito nu rodo jame esani atvir, besiskleidiani jo gyvenimo pa vidalu, begalin pavieni konkrei igyvenim begalyb. T igyvenim su j kintaniomis (noetinmis ir noeminmis) struktromis atskleidimas ir apraymas nubria pirm didel udavini lauk, kuris, kita vertus, aprpia tas paias proced ras, taikomas igyvenim jungimosi ( Verbindun) atmainoms iki pat aukiausios konkretaus ego vienybs. Tuo tarpu pastarasis tampa konkreiu ego, inoma, tik atvirame begaliniame savo vieningai rilaus intencionalaus gyvenimo ir kaip cogitata)o im plikuot, suvienyt visumines sistemas koreliat, tarp kuri yra taip pat ir besireikiantis pasaulis kaip toks, universalume. Pats is konkretus ego yra universali apraymo tema, arba, tiks liau sakant: A, medituojantis fenomenologas, keliu sau visa api mant savo universalumu udavin atskleisti save pat kaip trans cendentalin ego mano visiku konkretumu, t. y. sykiu su visais jame gldiniais intencionaliais koreliatais. io transcendenta linio atskleidimo paralel yra, kaip jau buvo minta, psicholo ginio mans paties atskleidimo procedra, t. y. mano grynai psichinio egzistavimo, kuris ia yra apercipuojamas natraliu bdu kaip mans paties sudtin dalis, mans paties, paimto kaip psichofizin (gyvnika) tikrov, t. y. kaip natraliu bdu man galiojanio pasaulio dalis. Akivaizdu, kad ir transcendentalin-apraomoj i egologija, ir (kaip psichologijos pamatin disciplina btinai reikalinga) grynoji vidaus psichologija, deskriptyviai (ir tikrai iskirtinai) iau gusi i vidinio patyrimo, negali turti kito pradios tako, kaip tik ego cogito. Vis naujaisiais laikais daryt pastang bergdu49

A N T R O j l M E D IT A C IJ A

mo akivaizdoje, pastang, kurios buvo nukreiptos psichologi jos ir fenomenologinio smons mokslo atskyrim, i pastaba yra nepaprastai svarbi. Kai eidami klaidingu vis dar visagals sensualistins tradicijos keliu kaip pradios tak pasirenkame poji teorij, utveriame kelia ir vien, ir kit. ios teorijos rmuose i anksto ir taip, tarsi tai bt savaime suprantamas da lykas, smons gyvenimas aikinamas (man deutet vonueg) kaip iorinio ar (geriausiu atveju) dar ir kaip vidinio juslumo duoty bi kompleksas, duotybi, kuri susiejimu visumas paliekama rpintis getalto kokybms (Gestaltqualitdten). Norint ubgti u aki atomizmui, dar prijungiama teorija, pagal kuri tose duo tybse btinai jau yra dti (fundiert) pavidalai, t. y. teorija, pagal kuri visumos yra pirmesns u dalis. Taiau tas apraomasis smons mokslas, kuris sykiu yra ir radikaliai nuo pradi pra dedanti deskriptyvi smons teorija, nepripasta ios ries duo tybi ar visum, nebent kaip tam tikr i anksto darom prie laid. Jos pirmas ingsnis yra grynas ir, taip sakant, dar nebylus psichologinis patyrimas, kur dabar dar tik reikia atvesti iki gry no jo nuosavos prasms isakymo. is tikrai pirmas isakymas yra kartezikasis ego cogito, pvz., suvokiu - nam, prisimenu tam tikr gatvi susikirtim ir t. t.; tuo tarpu pirmoji deskriptyviai duota bendryb yra cogito ir cogito ua cogitatum perskyra. Kokiais atvejais ir kokiomis skirtingomis reikmmis galima bt einant toliau pagrstai atskleisti poji duotybes kaip su dtines dalis - tai jau konkretaus atskleidimo ir apraymo dar bas, kurio tradicin smons teorija nepadar, tuo pakenkdama sau paiai. Su esminiais metodo klausimais susij neaikumai nulm tai, kad ji visikai ileido i aki ne tik nepaprastai pla i cogitatum ua cogitatum apraymo tematik, bet ir pai cogitationes kaip smons atmain apraymo tikrj prasm bei specialius udavinius. 50

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

17 Smons tyrim dvipusiskumas kaip koreliacijos problem atikos pasekm. Apraymo kryptys. Sintez kaip smons pirm in form a Taiau jei jau paioje pradioje aikiai suvokiame, koks turi bti pradios takas ir kokia turi bti udavini realizavimo kryptis, tai transcendentalinje nuostatoje mums atsiveria reikmingos idjos-orien tyrai, nusakanios tolesn problematik. Smons tyrim dvipusikumas (klausimo apie tapating A kol kas ne keliame) kyla i altinio, kur deskriptyviai galima apibdinti kaip neiardom abipus priklausomyb tam tikrame sryyje, kuris sieja smon su smone, tik smonei bdingame sintezs sryyje. Jei, tarkime, imu kaip apraymo tem tai ito kubo juslin suvokim, tai grynojoje refleksijoje matau, jog sis kubas yra tolydiai duotas kaip vairialyps, kintanios tam tikru b du j atitinkani apraik atmain vairovs objektin vienyb. T apraik srautas savo ruotu nra nerili igyvenim seka. Greiiau jos teka kaip vienyb sintezs, kuri utikrina, kad jose yra suvokiamas (kaip tai, kas pasireikia) visuomet vienas ir tas pats dalykas. Vienas ir tas pats kubas vien kart pasireikia kaip artumo reikiniai (Naherscheinungen), kit kart - kaip tolio reikiniai {Fernerscheinungen), kaip kintantys ia (Da) ir ten {Dori) modusai, sudarantys prieyb tam tikro, nors ir nepas tebimo, taiau nuolatos sykiu-suvokiamo absoliutaus iia" (Hier) (kuris yra lokalizuotas sykiu-pasireikianiame nuosa vame kne). Taiau kiekviena ufiksuota (festgehaltene) kurio nors i t modus atmaina, kaip antai kubas iia artumo sferoje {hier in der Nahsphar), pati savo ruotu pasirodo esanti kokios nors kitos jai priklausani apraik atmain vairovs sinteti n vienyb. Artumo sferoje esantis daiktas tada pasirodo kaip tas pats daiktas tai i vienos, tai i kitos puss, regjimo perspek51

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

tyvos, taip pat lytjimo", akustins" ir kitos apraik atmai nos" nuolatos kinta, kaip galime pastebti atitinkamai nukreip dami dmes. Jei tada atkreipsime ypating dmes kok nors atskirai paimt kubo poym, poym, kuris pasireikia, kai jus likai suvokiame kub, pavyzdiui, paimt kaip tok kubo pa vidal arba atspalv, arba pat jo paviri, ar jo kvadratin for m, ar jo spalv, tai viskas pasikartos i naujo. Atitinkam savyb visuomet atrasime kaip srovenani vairovi vienyb. irda mi tiesiog {geradehin), ms pavyzdyje turime prie akis vien nekintant pavidal arba spalv, taiau refleksinje nuostatoje vietoj to mums pasirodo atitinkamos apraik atmainos - toly diai vienas po kito prisijungiantys orientacijos, perspektyvos ir kt. modusai. Kiekviena tokia atmaina, kaip antai pavidalas ar atspalvis, pati savaime taip pat yra kieno nors pavidalo, spalvos ir t. t. atvaizdavimas. Antai kiekvienas atskiras cogito suvokia savj cogitatum ne kaip nediferencijuot tutum, bet kaip tam tikr deskriptyvi vairovs struktr, turini visikai apibr t noetin-noemin sandar, i jos esms plaukianiu bdu ati tinkani btent , o ne kit cogitatum. Paralelinius ir, kaip matysime i j realizacijos, nepaprastai toli siekianius apraymus bus galima atlikti visiems stebini pagavos C Anschauungen) aktams, vadinasi ir kitiems, negu jusli nis suvokimas, stebjimo modusams (tokiems, kaip pakartotinai akivaizdinantis (nachveranschaulichende) prisiminimas ar anticipuojantis-akivaizdinantis laukimas), nes, pavyzdiui, ir prisi menamas daiktas pasireikia kaip besikeiianios puss per spektyvos ir t. t. Taiau kad bt atsivelgta stebini pagavos atmain skirtumus, kaip antai tai, kas prisiminimo duotyb skiria nuo juslinio suvokimo duotybs, turime panagrinti nau jus apraymo matmenis. Taiau tai, kas bendriausia, lieka galio ti kiekvienam apskritai suvokimui tuo mastu, kuriuo jis yra ko 52

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

nors suvokimas. is kakas, iuo atveju duotas suvokimui intencionalus objektas kaip toks, yra suvokiamas kaip kintani noetini-noemini (ir turini, ir neturini stebinio pavidal) suvokimo atmain tapatinga vienyb. Dabar, kai jau aprpme konkrei smons apraym fe nomenologinio udavinio srit, prie ms akis atsiskleidia tik rai beribs niekados anksiau ikifenomenologins refleksijos istorijoje netyrint fakt sritys, fakt, kuriuos galtume api bdinti kaip sintetins struktros faktus, suteikianius noetinnoemin vienum ir (traktuojamiems kaip konkreios sintetins visumos) pavieniams cogitationes, ir cogitationes, kurie yra susij su kitais igyvenimais. Tik nuvietus sintezs proces specifik vaisinga tampa nuo roda, kad cogito, intencionalaus igyvenimo esm yra bti ko nors suvokimu". Tad tik is nuvietimas leidia mums tinkamai pasinaudoti reikmingu Franzo Brentano atradimu - parodymu, jog pagrindin deskriptyvi psichini fenomen charakteristika ( Grundcharakter) yra intencionalumas, ir tik is nuvietimas realiai atskleidia deskriptyviosios smons teorijos (ir transcendentalins-filosofins, ir, inoma, psichologins) metodo esm.

18 Identifikacija kaip pagrindin sintezs forma. Visa apim anti transcendentalinio laiko sintez Kai nagrinjame pagrindin sintezs form, btent - identi fikacij, pirmiausia ji pasirodo kaip visk valdanti {alliualtende), pasyviai vykstanti sintez, turinti tolydaus vidinio laiko suvo kimo pavidal. Kiekvienas igyvenimas turi savo nuosav igy venimo laikikum. Jei turime reikal su tokiu smons igy venimu, kuriame kaip cogitatum pasirodo (kaip buvo kubo suvokimo atveju) pasaulyje egzistuojantis objektas, tai objektyv 53

A N TR O JI M E D I T A C I J A

laik, kuris ia pasireikia, pavyzdiui, kaip io kubo laikas, tu rime skirti nuo vidinio paties pasireikimo laiko (pavyzdiui, ku bo suvokimo laiko). Tas pasireikimas teka savo laiko atkarpose ir fazse, kurios savo ruotu yra tolydiai kintanios vieno ir to paties kubo apraikos. J vienumas yra sintezs vienumas, t. y. nra vien paprastas tolydum sudarantis cogitationes susiejimas (kuris bt tam tikru mastu iorikas vieno prisiklijavimas prie kito), o yra j susiejimas Vien smon, kurioje konstituojasi intencionalaus objekto vienumas kaip daugybs apraik at main to paties objekto vienumas. Pasaulio, o kartu ir tai io kubo egzistavimas su 67roxf? pagalba yra suskliaudziamasy taiau vienas ir tas pats besireikiantis kubas ir toliau tebeegzistuoja kaip nenutrkstamai imanentikas smons sraute plaukiantis dalykas, jis yra apraomas kaip egzistuojantis tame sraute ir ap raomas kaip vienas ir tas pats. is buvimas smonje" (In-Betvusstseiri) yra visikai savitas buvimas viduje" (Darinsein), b tent - tai buvimas viduje ne kaip realikos sudtins dalies, o kaip intencionalios sudtins dalies, yra idealikas-buvimas-viduje (Ideell-darin-sein) to, kas yra duota per apraikas, arba (o tai yra vienas ir tas pat) buvimas viduje kaip imanentikos s monei objektins prasms. Smons objektas, ilaikantis savo ta patyb sau paiam tada, kai ta smon savo sraute j igyvena, nepatenka smon i lauko, bet gldi joje paioje kaip prasm, t. y. kaip jos sintezs intencionali atliktis (Leistung). Vis dlto tas pats kubas - smons poiriu tas pats, - taip pat gali bti (tuo paiu metu ar skirtingais laiko momentais) suvokiamas atskirtomis viena nuo kitos, i esms skirtingomis suvokimo atmainomis, kaip antai atskirais jusliniais suvoki mais, prisiminimais, laukimo aktais, vertinimo aktais ir 1.1. Tai, kas lemia, kad ia turime reikal su identikumo suvokimu kaip vienalyte smone, uklojania tuos atskirus igyvenimus 54

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

ir kartu galinania bet kok to identikumo inojim, vlgi yra sintez. Taiau galiausiai bet koks suvokimas, kuriame kaip vienaly tis dalykas yra suvokiama tai, kas yra ne-identika, bet koks dau gio suvokimas, santykio suvokimas ir t. t., yra ia prasme sin tez, nes tikrasis jo cogitatum (daugis, santykis ir t. t.) yra konstituojamas sintetikai arba, kaip tokiais atvejais sakoma, sintaktikai, ir nesvarbu, ar t sintaktikj atlikt} apibdinsi me kaip grynai pasyv manajame A vykstant proces, ar kaip jo aktyvum. Net prietaravimai, nesuderinamumai yra vlgi kitos ries sintezi dariniai. Taiau sintez persmelkia ne tik kiekvien atskirai paimt smons igyvenim ir ne tik kartkartmis susieja pavienius i gyvenimus; prieingai, visas smons gyvenimas, kaip jau buvo minta, yra sintetikai suvienodintas. Tad is gyvenimas yra sa votikas universalus cogito, sintetikai aprpiantis visus pavienius kaskart smons igyvenimo fone isiskirianius cogito, turintis savo universal cogitatum, kur vairiose pakopose funduoja atskiri cogitata, ir is fundavimas ia nra nuosekliai laike vyks tantis genetinis formavimasis, nes kiekvienas manomas atski ras igyvenimas i tikro yra tik visuomet jau kaip vienyb su ponuojamos smons visumos fone isiskiriantis momentas. is universalus cogitatum yra pats visa apimantis gyvenimas su sa vo atvira begaline vienybe ir visuminiu pobdiu. Ir tik todl, kad jis pasireikia jau visuomet kaip visumin vienyb, jis gali bti nagrinjamas ypatinguose dmesio sutelkimu pagaunan iuose aktuose (aufmerkend-erfassende Akte) ir tapti universalaus painimo tema. Tos universalios sintezs (kuri yra kit suvoki mo sintezi galimybs slyga) pamatin forma yra visa apimantis vidinis laiko suvokimas. Jos koreliatas yra pats imanentinis lai kas, kurio dka visi ego igyvenimai, kuriuos tik manoma at 55

A N T R O ) ! M E D IT A C IJ A

rasti reflektuojant, turi pasirodyti mums kaip sutvarkyti laike, turintys pradi ir pabaig, vienu metu ar vienas po kito sekan tys igyvenimai - kaip igyvenimai, pasirodantys pastoviame neribotame imanentinio laiko horizonte. Skirtumas tarp laiko suvokimo ir paties laiko gali bti ireiktas ir kaip skirtumas tarp laiko viduje vykstani igyvenim arba, atitinkamai, to igyvenimo laikine forma, ir jo pasireikimo temporalini mo dus kaip j atitinkani vairovi. Taiau kadangi tie bdai, kuriais pasireikia vidinis laiko suvokimas, patys yra intencionals igyvenimai ir patys btinai turi bti refleksijoje pateikti kaip laikiniai dalykai, tai ia susiduriame su tam tikra para doksalia esmine smons gyvenimo savybe, btent - su tuo, kad jai bdingas begalinis regresyvumas. Paaikinti ir suprasti fak t yra nepaprastai sunku. Taiau kad ir kaip ten bt, tas faktas yra evidentikas, net apodiktikai evidentikas, ir jis nusako tam tikr ego nuostabaus sau-paiam-buvimo (Fr-sich-selbst-seins) aspekt, btent - ia vis pirma jo smons gyvenimo buvimo-save-pat-intencionaliai-atsigrusiu (Auf-sich-selbst-intenti onal-zu rck- bezogen -sei ns) pavidalu.

19 Intencionalaus gyvenimo aktualumas ir potencialumas Intencionalumo vairov yra bdinga kiekvienam pasaul atsigrusiam cogito jau vien dl to, kad is cogito ne tik suvokia pasaulio objektus, bet ir pats kaip cogito yra suvokiamas vidi niame laiko suvokime, ir ios vairovs nemanoma tematikai aprpti, nagrinjant cogitata vien kaip aktualius igyvenimus. Prieingai, kiekviena aktualyb implikuoja savo potencialybes, kurios nra vien tuios galimybs, o yra galimybs, i anksto intencionaliai apibrtos kiekvieno aktualaus igyvenimo turinio 56

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

poiriu, ir dar turinios galimybi, kurias A gali realizuoti, pobd. Taigi nurodme dar vien esmin intencionalumo bruo . Kiekvienas igyvenimas turi igyvenim horizont, kuris mo difikuojasi kintant smons kontekstui (Betvusstseinzusammenhang) bei paios smons srauto fazms ir kuris yra nuorodos pat t igyvenim atitinkanius potencialius smons momen tus {Potentialitateri). Antai kiekvienas iorinis juslinis suvokimas sieja i tikrj suvokiamas objekto puses su sykiu-manomomis, dar nesuvokiamomis, tik laukiamomis ir kol kas tik su stebiniu nesusijusios tutumos pavidalu anticipuojamomis pusmis pusmis, kurios dar tik ateina kaip juslikai suvokiamos. Tai pa stovus protencijos momentas, kuris kiekvienoje naujoje tekan io igyvenimo fazje gyja nauj prasm. Be to, jusliniam su vokimui bdingi galimybi horizontai suvokti t pat dalyk kitu bdu, galimybs, kurias galtume realizuoti, jei, aktyviai siterpdami, suvokimo eig pasuktume kita kryptimi, pavyz diui, jei uuot kreip akis vienaip, kreiptume jas kitaip, jei eng tume ingsn pirmyn arba al ir t. t. Atitinkamame prisimini me ta situacija grta, gydama modifikuot pobd, pavyzdiui, kai suvokiu, kad uuot mats tas daikto puses, kurias maiau, galjau taip pat gerai pamatyti kitas puses, inoma, jei atitin kamai kitaip biau kreips savo suvokimo veiksmus. Papil dydami vaizd, pridursime, kad kiekvienas juslinis suvokimas, be to, turi savyje dar nuolatin horizont antrini prisiminim (Wiedererinnerungeri), kuriuos galima paadinti i potencialybi srities, ir kiekvien tok prisiminim yra raytas kaip ho rizontas tolydus tarpinis intencionalumas galim (a aktyviai juo realizuoju) tolesni prisiminim iki pat aktualiai juslinia me suvokime duoto dabar". ia visur su tomis galimybmis sveikauja momentai i tokios sferos kaip A galiu ir A darau, arba, atitinkamai, Galiu daryti kitaip, negu darau dabar, mo 57

A N T R O JI M E D I T A C I J A

mentai, kurie neapriboja nuolat atviros galimybs, kad i ar kuri kita laisv bus ublokuota. Horizontai yra i anksto nubrt potenciali moment sis tema. Taip pat sakome, kad galime apklausti (befragen) kiekvien horizont apie tai, kas jame gldi, ikelti jo turin, atskleisti i akimirk rykjanius potencialius smons gyvenimo momen tus. Btent itaip aktualiame cogito atskleidiame objektin pras m, kuri jame yra manoma implicite, kaip tik tam tikru mastu nurodyta {in einem Grade der Andeutung). i prasm, tas cogita tum qua cogitatum, niekados nepasirodo kaip galutinai duotas dalykas {fertig G egebenes); ji aikja tik per an horizonto i skleidim {Auslegung) ir per vis i naujo paadinamus horizon tus. Nors pats horizonto apmatas visuomet yra netobulas, taiau jo neapibrtume rykja apibrtumo struktra. Antai kube daug kas lieka atvira, jei kalbsime apie jo nematomsias puses, o juk jis vis dlto jau yra suvoktas kaip kubas, o dar specialiai ir kaip spalvotas, iurktus ir pan. kubas, be to, kiekvienas toks apibr imas palieka atvir tolesni sukonkretinim galimyb. is at virumas {OJfenlassen), ubgantis u aki realiems konkretesniems apibrimams, kuri gali apskritai ir nebti, yra paiame kaskartiniame duotame suvokime, yra btent tai, kas sudaro to suvokimo horizont. Per realiai besirutuliojant suvokim - prie ingai, negu vien anticipuojaniais vaizdiniais besiremiantis ai kinimas - skleidiasi ipildantis, bet sykiu ir naujus atvirybi horizontus atskleidiantis konkretesnis apibrimas bei even tualus kitaip-apibrimas {Andersbestimmung). Kiekvienam suvokimui tuo mastu, kuriuo jis yra ko nors su vokimas, yra bdinga ta esmin savyb, kad ne tik apskritai jis gali virsti vis kitokiomis savo paties atmainomis, tuo pat metu isaugodamas t pat objekt, kuris dl sintezs vienumo tose at mainose intencionaliai gldi kaip identika objektin prasm, 58

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

bet ir tai, kad jis gali daryti tai tik horizont intencionalumo bdu. Objektas yra, galima sakyti, identikumo polius, kakas, kas yra visuomet suvokiama kaip tai, kas turi manom-i-anksto ir galim realizuoti prasm, kiekvien smons gyvenimo mo ment jis yra indeksas, nurodantis noetin intencionalum, ati tinkant jo prasm, intencionalum, apie kur galima klausti ir kur galima eksplikuoti. Visa tai gali bti konkreiai tyrinjama. 20 Intencionalios analizs specifika Pasirodo, kad smons analiz kaip intencionali analiz yra visikai kas kita, negu analiz prasta ir natralia io odio pras me. Kaip jau buvo minta, smons gyvenimas nra vien s mons duotybi visuma ir todl negali bti analitikai skaido mas, dalinamas plaiausia io odio prasme savarankikus ir nesavarankikus elementus, be to, dalinamas taip, kad vienumo formos {getalto kokybs) bt priskirtos prie nesavarankik element. Tiesa, pasirenkant tam tikr tematizuojanio vilgs nio krypt, ir intencionali analiz gali vesti (jei is odis ia dar apskritai tinka) tokius padalinimus, taiau jos bendroji spe cifin funkcija (Leistung) yra visikai kita - tai atskleidimas potencialybi, implikuot smons aktualybse, atskleidimas, ku ris i noemos puss veda eksplikacij (Explikation)y iskleidim (Auslegung), irykinim (Verdeutlichung) ir eventualiai aikini m to, kas smonje yra manoma, kas yra jos objektin prasm. Intencionali analiz vadovaujasi pamatiniu inojimu, kad nors kiekvienas cogito, kaip suvokimas, plaiausia prasme yra many mo aktas to, kas iuo aktu manoma, taiau tas manomas daly kas kiekvien kart yra is tas daugiau (yra dalykas, manomas su tam tikru daugiau"), negu tai, kas iuo momentu pasirodo ms akims kaip explicite manomas dalykas (Gemeintes). Ms 59

A N T R O JI M E D IT A C IJ A

pavyzdyje kiekviena suvokimo faz buvo tik tam tikra objekto pus, objekto, kaip juslinio patyrimo bdu manomo objekto. Tas kiekviename suvokime gldintis anapus-savs-manymas ( Uber-sich-hinaus-meinen) turi bti traktuojamas kaip jo esms momentas. Tuo tarpu tai, kad jis yra ir turi bti manymas-daugiau (Mehrmeinung), parodo tik galimo irykinimo ( Verdeutlichungj evidencija, o galutinai parodo tik akivaizdaus atskleidimo (Enthllung) galimybs evidencija, atskleidimo, kuris pasirodo kaip realus arba galimas toliau-suvokimas (Fort-Wahrnehmens) arba kaip galimas prisiminimas, kur pats galiu sukelti. Feno menologija nra vien tai, kad naiviai atsiduodama grynajam intencionaliam objektui kaip tokiam, kad jis tiesiog stebimas, iskleidiamos jo manomos dalys ir savybs. Tuomet intencionalumas, sudarantis akivaizdius ar neakivaizdius dalyko su vokimo bdus ir pat iskleidiant stebjim, likt anoniminiu dalyku. Kitaip tariant, nepasimatyt smons noetini vairo vi ir j sintetino vienumo, kuris padaro, kad apskritai turime prijim prie vieno intencionalaus objekto, tai io konkretaus tolydiai manomo objekto, kur mums per vienijani atlikt (Einheitsleistung) padiktuoja t vairovi esm ir kur turime tarsi prie akis kaip taip ir taip manom. Taip pat uskleista likt ir konstitutyvin atliktis, kurios dka galime (jei stebjimas bus tsiamas kaip sklaida) tiesiogiai rasti arba, atitinkamai, z'mplicite manyti ir tik vliau akivaizdiai ikelti (anschaulich herausstellen) tokius momentus, kaip poymis, savyb, dalis, momen tus, kurie yra manomo dalyko kaip tokio eksplikatai. Kai fenomenologas tyrinja kok nors objekt ir tai, k tame objek te galima atrasti, vien kaip smons koreliat, tai nereikia, kad jis nagrinja ir aprao j vien tiesiogiai ir kaip dalyk, kuris tik bendrai ir tiesiog susijs su atitinkamu A, su ego cogito, kurio cogitatum jis yra; greiiau fenomenologas savo reflektuojaniu 60

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

vilgsniu siskverbia anonimikai manant gyvenim, atsklei dia atitinkamus sintetinius vairialypi suvokimo atmain vyksmus ( Verlaufe) ir dar giliau besipltojanius A-pobd tu rinio elgesio (ichlichen Verhaltens) modusus, kurie leidia su prasti buvim (akivaizdiai ar neakivaizdiai) manom mana jam A (fiir das Ich schlechthin Vermeint-seiri); leidia suprasti, kokiu bdu smon - pati savyje ir dl savo kaskarts intencionalios struktros - padaro, kad joje suvokiamas tampa, kaip btent tokia prasm pasirodo tam tikras egzistuojantis ir tam tikru bdu apibrtas objektas. Taigi, pavyzdiui, regimo ob jekto juslinio suvokimo atveju, fenomenologas (laikydamasis vien res extensa ir atsiribodamas nuo bet koki reikms pre dikat) tyrinja kintanius regimuosius daiktus (Sehdinge) ir ki tus juslinius daiktus (Sinnendinge), atrasdamas juose vieno ir to paties res extensa apraikas. Kiekvieno tokio res extensa atveju jis tyrinja jo besikeiianias, potencialias ir eventualiai aktualias perspektyvas, o po to, jos laikini duotumo bd poiriu, jo dar-suvokimo (ihres Noch-beuusstsein), jo retencinio grimzdimo praeit atmainas, o nagrindamas j su A susijusiu aspek tu (in ichlicher Hinsichi) modusus, kylanius i dmesio akt ir t. t. ia reikia nepamirti, kad juslikai suvokiam dalyk kaip toki fenomenologin sklaida nebtinai turi sietis su to objekto jusline eksplikacija pagal jo poymius, vykstania besirutuliojaniame jusliniame suvokime; jo tikslas greiiau yra ikelti dienos vies tai, kas gldi ir tik neakivaizdiai manoma cogitatum prasmje (kaip antai upakalin sienele), vaizduotje sudabartinant potencialius suvokimus, kurie galt padaryti regim tai, kas dabar neregima. T pat galima pasakyti apie bet kuri fenomenologin analiz. Kaip intencionaliai ji siekia anapus pavieni ir pradios tako funkcij atliekani igy venim: pltodama koreliuojanius su juo horizontus, ji kelia 61

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

nepaprastai vairialypius anoniminius igyvenimus tematin lauk, kuriame jau yra tie igyvenimai, kurie funkcionuoja kaip konstitutyvs atitinkamo cogitatum objektins prasms atvil giu - tad jai rpi ne tik aktuals, bet taip pat ir potencials igyvenimai, igyvenimai, kurie yra implikuotiy anticipatyviai nubrti (vorgezeichnet) aktuali igyvenim kurianio intencionalumo prasmje ir kurie, kai juos ikeliame dienos vies, turi akivaizd igyvenim explicite, ikeliani neireiktin prasm, pobd. Tik taip fenomenologas gali suprasti, kokiu bdu smons gyvenimo imanentikume, tam tikrose to nenu trkstamo smons srauto atmainose gali bti sismoninami pastovs ir stabils objektiniai vienetai ir ypa kokiu bdu ta nuostabi identiko objekto konstituavimo atliktis duoda rezul tat kiekvienos atskiros objekt kategorijos atveju, t. y. kaip turi atrodyti konstitutyvus smons gyvenimas kiekvienoje tokioje objekt kategorijoje, kaip jis atrodo, kai turime reikal su koreliatyviomis, noetinmis ir noeminmis vieno ir to paties objekto atmainomis. Bet kokiam intencionaliam suvokimui b dinga horizonto struktra nurodo fenomenologinei analizei ir fenomenologiniam apraymui visikai nauj metodin elgesio bd - elges, kuris pasireikia visada, kai smon ir objektas, manymo aktas ir prasm, reali ir ideali tikrov, galimyb, b tinyb, regimyb, tiesa, bet taip pat patyrimas, sprendinys, aki vaizdumas ir 1.1. pasirodo kaip transcendentalini (bet taip pat ir bding autentikai grynajai psichologijai) problem rub rikos ir turi bti svarstomos kaip realios ir autentikos subjek tyvaus altinio" problemos.*
* Yra visikai aiku, kad i situacija mutatis mutandis pasikartoja ir vidinje psichologijoje ar grynai intencionaliojepsichologijoje, apie kuri kalbdami, jau buvome pastebj, kad ji yra konstitutyvios ir tuo pat metu transcendentali ns fenomenologijos paralel. Vienintelis radikalus psichologijos atnaujini-

62

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

inoma, smons grynosios fenomenologijos galimyb i pradi atrodo labai abejotina, ypa atsivelgiant fakt, kad smons fenomen sritis yra tikra herakleitikojo srauto sritis. Bt tikrai beviltika, stengtis taikyti ia objektyviems mokslams bding svok ir sprendini sudarymo metodik. Bandyti s mons igyvenim apibrti kaip identik objekt remiantis patyrimu, apibrti j taip, kaip apibriamas gamtos objektas galiausiai remiantis prielaida, kad ia manoma kaip idja jo identik ir pastoviomis svokomis pagaunam element eksplikacija - bt tikra beprotyb. Ne dl ms paintini gali netobulumo, bet a priori smons igyvenimuose nra joki ga lutini element ar santyki, kurie bt subsumuoti stabilaus svokinio apibriamumo idjai ir kuri atvilgiu prasmingai galima bt kelti j artutinio apibrimo tvirtomis svokomis udavin. Ir vis dlto intencionalios analizs idja lieka teista. Intencionalios sintezs sraute, sintezs, kuri kiekvienai smonei suteikia vienum ir noetikai bei noemikai konstituoja objek tins prasms vienius, viepatauja esms dsniams paklstanti tipika, kuri galima ireikti grietomis svokomis. 21 Intencionalus objektas kaip

y ,transcendentalinis orientyras Bendriausi tipik, kurioje kaip formoje telpa viskas, kas ypa tinga, ymi ms pirmoji bendra schema ego-cogi to-cogitatum. iai tipikai priklauso bendriausi apraymai, atlikti laikantis, taip sakant, kratutinio formalaus bendrumo, apraymai, kuriuos
mas gali bti grynos intencionalios psichologijos suformavimas. Jos reikalavo jau Brentano, kuris, deja, dar neatpaino pagrindins vienintelio metodo prasms, metodo, kuris tik ir galina tokio pobdio psichologij, nes tik jis garantuoja jai prijim prie jos tikrosios, tikrai neribotos problematikos.

63

A N T R O JI M E D I T A C I J A

bandme apmesti apraydami intencionalum, jam priklau sanias sintezes ir 1.1. Sukonkretinant i tipik ir j aprainjant cogitatum pusje esantis intencionalus objektas dl supranta m prieasi atlieka transcendentalinio orientyro vaidmen, orientyro, kuriuo vadovaudamiesi, atskleidiame begalin tipi n vairov galim cogitationes, kuri galimoje sintezje gldi tas orientyras kaip tapatybs pobd turintis manomas dalykas. Juk pradios takas btinai yra kaskart konkreiame laike tie siog duotas objektas, nuo kurio prasiddama refleksija eina atatupsta link atitinkamos smons atmainos ir toje smonje horizonto pavidalu gldini potenciali atmain ir toliau, link t atmain, kuriose tas objektas iaip galt bti suvokiamas smons gyvenimo vienybje. Taiau laikydamiesi ios kratu tins, formalios bendrybs, mstydami objekt apskritai kaip cogitatum, objekt, paimt visikai laisvai, be joki j apribojan i turini, ir imdami j kaip toki bendryb, kaip orientyr, pastebime, kad objekt atitinkani galim smons atmai n vairov - tam tikras visuotinis formalus tipas - suskyla ga na smarkiai besiskiriani noetini-noemini ypating tip sek. Galimas juslinis suvokimas, retencija, prisiminimas, anticipuojantis laukimas ( Vorerivartung), signifikacija, analogizuojantis pavaizdavimas ( Veranschaulichung) - tai vis tokie intencionali igyvenim tipai, kurie gali bti priskirti bet ku riam manomam objektui, lygiai taip pat, kaip tai paiai grupei priklausantys t igyvenim sintetini sampyn ( Verflechtung) tipai. Vis j noetin-noemin sandara savo ruotu skaidosi, kai tik sukonkretiname (besondem) tui intencionalaus objek to bendryb. Pirmiausia ypatingybs gali turti formali-logini (formali-ontologini) ypatingybi pavidal: tai gali bti to kie ko nors apskritai" modusai kaip atskiryb ir galiausiai indi vidas, bendryb, daugis, visuma, dalyk padtis, santykis ir t. t. 64

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

ia taip pat irykja radikalus skirtumas tarp reali (plaija io odio prasme) objekt ir kategorini objekt: pastarieji nu rodo j operacijas kaip savo kilms altin, ingsnis po ingsnio atliekamus kurianius-konstruojanius A-veiksmus, tuo tarpu pirmieji pasyvi, ne-kuriani sintez. Kita vertus turime ma terialiosios ontologijos ypatingybes, susijusias su realaus indi vido svoka, kuri specifikuoja jai subordinuotos reali srii svokos, kaip antai (vien) erdvinis daiktas, gyva btyb ir t. t., svokos, kurios toliau specifikuoja paralelines modifikuotas formaliai-ontologines atmainas (reali savyb, reali daugyb, realus santykis ir t. t.). Kiekvieno tipo, atrasto vadovaujantis iuo orientyru, noetin-noemin struktra gali bti apklausta, gali bti sistemi kai atskleidiama, gali bti parodomos j atitinkanios intencionalaus srauto atmainos, tipiniai horizontai, tai, kas tuose horizontuose implikuojama ir t. t. Jei isaugoma grieta objek to forma arba kategorija, jei ilaikomas jo kintani suvokimo bd identikumo akivaizdumas, pasirodo, kad tie bdai, kad ir kokie bt tekantys ir nesugriebiami j galutiniai elementai, nra atsitiktiniai. Jie yra tvirtai susaistyti struktrins tipikos, kuri yra nepakeiiamai ta pati, kol objektas ilieka duotas iai smonei kaip ios, o ne kitos ries objektas ir kol, nesvarbu, kaip keisis suvokimo atmainos, jis lieka akivaizdiai identikas. Btent sisteminis ios struktrins tipikos esms iklimas yra tikslas transcendentalins teorijos, kuri, jei ji laikosi objekto bendrybs kaip savojo orientyro, pavadinsime objekto apskri tai transcendentalins konstitucijos teorija (objekto, kaip atitin kamos kategorijos ar formos, arba, specialiu atveju, srities). Taip atsiskleidia i pradi vienas nuo kito atskirtos, vairios trans cendentalins teorijos: juslinio suvokimo ir kit akivaizdios pagavos tip teorija, sprendinio teorija, valios teorija ir t. t. 65

ANTROJI MED ITA C IJA

Taiau jos susijungia vientis visum, kai ima nagrinti bendresnius (bergreifenden) sintetinius sryius - visos jos funk cikai priklauso formaliai bendrai konstitutyviai objekto ap skritai teorijai, arba, atitinkamai, apskritai galim objekt kaip galimo suvokimo objekt atviro horizonto teorijai. Toliau pasirodo transcendentalins konstitutyvios teorijos, kurios jau nebra formalios ir nagrinja, pavyzdiui, erdvinius daiktus apskritai, pavienius daiktus arba daiktus visuotiniame gamtos sryyje, psichofizines btybes, mones, socialines bend rijas, kultros objektus, galiausiai - objektyv pasaul kaip vi sum, paimt vien kaip galimo suvokimo pasaul ir traktuoja m transcendentalistikai vien kaip transcendentaliniame ego smons konstituojam pasaul. Visa tai, inoma, po nuosek liai atlikto transcendentalinio eiroxri enklu. Be to, neturtume ileisti i aki, kad reali ir ideali objekt, kuriuos suvokiame kaip objektyvius objektus, tipai yra tik konstitutyvi tyrim orientyrai, tyrim, iaugani i klausim apie universali tuos objektus atitinkani galim smons modus tipik. T funk cij atlieka ir grynai subjektyvi objekt tipai, kaip antai bet kokie imanentiki igyvenimai; jie atlieka j, nes kaip vidinio laiko suvokimo objektai, nesvarbu, ar imsime juos pavieniui ar susijusius su kitais, turi savo nuosav konstitucij. ia visur at siskiria pavieniui ir pai savaime nagrinjam objektini r i (Gegenstandsarten) problemos ir universalumo problemos. Pastarosios susij su ego buvimo ir gyvenimo universalumu, ir jo santykiu su koreliatyviu jo objektini koreliat universalumu. Jei transcendentaliniu orientyru laikysime vienalyt objektyv pasaul, tai jis nukreips mus objektyvi suvokim ir kitoki iuo poiriu reikming objektyvi akivaizdumo akt sinte z, sintez, kuri persmelkia viso ms gyvenimo vienum ir kuri utikrina, kad is pasaulis visuomet yra suvokiamas kaip vienis 66

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

ir kaip vienis gali bti tematizuojamas. Tad pasaulis yra univer sali egologin tema, taip pat, kaip nukreipus vilgsn imanencijos kryptimi, tokia tema yra itisas smons gyvenimas su jo imanentiku laikikumu. 22 Universalios vis objekt vienybs idja ir jos konstitutyvaus nuvietimo idja

Objekt tipus, kuriuos, kaip reikalauja fenomenologin re dukcija, traktuojame grynai kaip cogitata, o ne remdamiesi mokslini svok prietarais, aptikome kaip tematikai rili transcendentalini tyrim orientyrus. Smons konstituojanios vairovs vairovs, kurios yra arba realiai susietos to, kas jose identika, vienumo sinteze, arba potencialiai gali bti to kia sinteze susietos - nra tarpusavyje susijusios atsitiktiniu bdu, bet kaip tik bdu, kur diktuoja esms racijos ir diktuoja tokios sintezs galimybs poiriu. Todl joms galioja tam tikri principai, kurie nulemia, jog fenomenologiniai tyrinjimai nepasklinda be tvarkos tarpusavyje nesusijusi apraym pavida lu, bet yra sutvarkyti pagal esms racijas. Kiekvienas dalykas, kiekvienas objektas apskritai (taip pat imanentikas objektas) nubria tam tikr transcendentalinio ego taisykli struktr (Regelstruktur) . Kaip dalykas, kur ego daro vaizdiniu ( Vorgestelltes) ar kaip kitaip suvokia, tas objektas tuojau pat nubria tam tikr universali taisykl, pagal kuri jis galt bti duotas kitoms galimoms suvokimo atmainoms, kurios yra galimos pagal esms nustatyt tipik. Tas pat, inoma, tinka apskritai viskam, kas gali bti pamstyta (Erdenkliche), k galima pa mstyti kaip objekt (vorgestellt Denkbare). Transcendentalinis subjektyvumas nra intencionali igyvenim chaosas. Bet jis nra ir konstitucijos tip chaosas; prieingai, kiekvienas tipas 67

A N T R O JI M E D I T A C I J A

savaime sutvarko jo ssaj su kokia nors inencionalaus objekto rimi ar forma. Kitaip tariant, vis objekt ir objektini tip, kuriuos a (transcendentaliniu poiriu - a, kaip transcen dentalinis ego) galiu pamstyti, visuma nra chaosas, bet taip pat koreliatyviai nra chaosas ir objektinius tipus atitinkani begalini vairovi tipai, kurie kaskart noetikai ir noemikai siejasi tarpusavyje pagal sintezs galimyb. Visa tai nurodo universali konstitutyvi sintez, kurioje tam tikru sutvarkytu bdu funkcionuoja visos sintezs ir kuri aprpia visas realias ir galimas smons atmainas. Taip pat galime sakyti, kad ia ima rykti grandiozinis udavinys, kuris ir yra transcendentalins fenomenologijos udavinys. io udavinio esm sudaro tai, kad visi fenomenologiniai tyrimai, realizuojami sistemins ir visa apimanios tvarkos vienybje, remiantis jud riu laiptas po laipto pltojamos vis galimo suvokimo objekt sistemos (taip pat ir formali bei materiali kategorij sistemos) orientyru, bt vykdomi kaip atitinkami konstitutyviniai tyri mai, tyrimai, kurie itaip remtsi grietai sisteminiu bdu vienas kitu ir bt vienas su kitu susij. Visa tai galima geriau ireikti sakant, kad ia turime reikal su begaline reguliatyvia idja ir kad galimo suvokimo galim objekt sistema, kuri galima priimti kaip akivaizdia antici pacija paremt prielaid, pati yra idja (bet ne koks igalvotas dalykas, ne koks ,,tarsi). Ta sistema pateikia mums tam tikr praktin princip, pagal kur kiekvien santykinai udar kon stitutyvi teorij galime sieti su kita ir daryti itai tolydiai at skleisdami ne tik tuos horizontus, kurie i vidaus priklauso s mons objektams, bet ir tuos, kurie nurodo ior, objektini ryi esms formas. inoma, jau ir ie udaviniai, kurie mums ikyla tada, kai orientyr apribojame vien iki atskir objektini tip, pasirodo nepaprastai sudtingais udaviniais ir, tyrinjant 68

A N T R O J I M E D IT A C IJ A

giliau, vedaniais nepaprastai plataus disciplin lauko, kaip matome, pavyzdiui, erdvinio objekto ar apskritai gamtos kaip tokios konstitucijos teorijos atveju, arba gyv btybi ir mo gaus konstitucijos, kultros konstitucijos apskritai.

69

TREIOJI MEDITACIJA

KONSTITUCIJOS PROBLEMATIKA. TIESA IR TIKROV


23 Transcendentalins konstitucijos svokos patikslinim as y vedan t proto" ir y ,ne-proto rubrikas Iki iol transcendentalin konstitucija mums reik intencionalaus objekto apskritai konstitucij. Ji aprp vis srit, kuri nubria cogito-cogitatum rubrika. Dabar pabandysime struk trikai suskaidyti t srit ir parengti tikslesn konstitucijos s vok. Iki iol mums nerpjo, ar turime reikal su tikrai egzis tuojaniais, ar neegzistuojaniais (atitinkamai - su manomais ar nemanomais) objektais. Taiau susilaikymas nuo sprendimo apie pasaulio (o toliau ir apie kit jau duot objekt) egzistavim ar neegzistavim neturt io skirtumo paalinti i ms reg jimo lauko. Prieingai, po labai plaiai suprastomis proto ir neproto rubrikomis, kurios yra toki rubrik kaip egzistavimas" ir neegzistavimas" koreliatai, is skirtumas yra universali fe nomenologijos tema. Pasitelkdami epoche, atlikime redukcij, perkeliani mus grynojo manymo (cogito) ir to, kas manoma, paimto tik kaip manomas dalykas, sfer. Su iuo pastaruoju t. y. ne su paiu objektu, bet su objektine prasme - siejasi egzis tavimo ir neegzistavimo predikatai bei j modalins atmainos; tuo tarpu su pirmuoju, t. y. su pavieniu manymo aktu, siejasi tiesos (teisingumo) ir netiesos predikatai, inoma, suprantant juos labai plaia prasme. ie predikatai nepasirodo tiesiog kaip fenomenologins duotybs, kylanios i mananio igyvenimo ar, atitinkamai, manomo objekto, nors vis dlto jie turi savo fe nomenologin altin. Kiekvien manom bet kurios kategorijos 70

TREIOJI M E D IT A C IJ A

objekt atitinka sintetikai tarpusavyje susijusi smons atmai n vairovs, kurias galima tyrinti fenomenologikai. Taip pat tarp j pasireikia tos sintezs, kurios kiekvieno atskiro pradinio manymo atvilgiu turi tipik patvirtinani sintezi stili, ir ypa evidentikai patvirtinani sintezi arba, prieingai, sinte zi, kurios paneigia (aufhebenden) ar, atitinkamai, evidentikai paneigia. Ko reliatyviai manomasis objektas ia turi evidentik egzistuojanio ar, atitinkamai, neegzistuojanio objekto pobd (panaikintos, ibrauktos bties pobd). ie sintetiniai procesai yra auktesnio laipsnio intencionalumai, kurie, kaip proto aktai, kuriuos kartu su j koreliatais gali realizuoti transcendentalinis ego, ekskliuzyvios disjunkcijos bdu priklauso kiekvienai ob jektinei prasmei. Protas nra kokia atsitiktin, faktin geba, nra galim atsitiktini fakt pavadinimas; prieingai - jis yra uni versali esms forma, nusakanti transcendentalinio subjektyvu mo apskritai struktr. Protas nurodo patvirtinimo galimyb, o i - padarymo evidentiku (das Evident-macheri) ir turjimo kaip evidentiko (das Evident-haben) galimyb. Apie ias pastarsias turjome kalbti jau ms meditacij pradioje, nes su pirmj ingsni naivumu iekojome tik me todini orientyr, t. y. kalbjome apie jas dar nesiremdami fenomenologin pagrind. Dabar jos tampa ms fenomeno logini svarstym tema.

24 Evidencij kaip saviduotyb ir jos atmainos Plaiausia prasme evidencij reikia intencionalaus gyvenimo visuotin pro-fenomen - kitaip, negu bet kokia kita smon, kuri a priori gali bti tuia, mananti-i-anksto, netiesiogin, ne autentika, evidencij yra visikai ypatinga smons ris, kurioje 71

TREIOJI M E D I T A C I J A

daiktas, dalyk padtis, bendryb, vertyb ir t. t. pasirodo, pa teikia save kaip save paius, galutiniu buvimo kaip pats ia (selbst da)y buvimo duotu betarpikai akivaizdiaiy originaliter modusu. Manojo As atvilgiu tai reikia: ne neaikiai, tuiu manymu-i-anksto taikyti k nors, bet bti prie paties to da lyko, irti j pat, matyti j pat, velgti (einsehen) j pat. Patyrimas prasta io odio prasme yra atskiras evidencijos atvejis. Tiesa, kai kuri objekt atvilgiu evidencija yra atsitik tinis smons gyvenimo vyksmas, taiau, kita vertus, jis teikia tam tikr galimyb - btent tam tikr tiksl, kurio intencija siekia ir kur ji stengiasi realizuoti viskam, kas jau yra arba bus manoma - kartu jis yra esminis pamatinis intencionalaus gyve nimo apskritai bruoas. Kiekviena smon kaip tokia arba pati jau turi evidencijos pobd, t. y. savo intencionalaus objekto atvilgiu yra pat t objekt duodanti, arba paios savo esms veriama stengiasi pereiti saviduotybs modus, t. y. stengiasi gyti patvirtinani sintezi pavidal, sintezi, priklausani sferai, kuri apibria A galiu". Likdami transcendentalins redukcijos nuostatoje galime kiekvienos neaikios smons pak lausti, ar (ir kokiu mastu) jos manomas objektas atitinka, ar, atitinkamai, gali atitikti j kaip jis pats tokiu bdu, kad tuo paiu metu bt isaugota jo tapatyb, arba (tai yra vienas ir tas pat) kaip tas suponuojamas objektas, vis laik isaugodamas jis pats" modus, turt atrodyti, jei tuo paiu metu tai, kas dar yra anticipuojama neapibrtu bdu, tapt apibrta. Patvir tinimas tame procese gali virsti savo prieybe - vietoje to, kas buvo manoma pasirodant kaip jis pats, gali pasirodyti (taip pat jis pats modusu) koks nors kitas objektas, kuris sugriauna ano manytojo objekto pozicij ir pastarasis gyja niekybs pobd. Ne-buvimas yra tik viena paties buvimo, sitikrinimo bu vimu modalumo ris, kuriai logikoje dl tam tikr prieasi 72

TREIOJI M E D IT A C IJ A

teikiamas pirmumas. Taiau plaiausia prasme evidencija yra ne tik buvimo ir ne-buvimo svok koreliatyvi svoka. Ji modalizuojasi dar ir kaip kit paprasto buvimo modalini atmain atitikmuo, toki kaip buvimas galimu, buvimas tiktinu, abejo tinu, taip pat t atmain, kurios kyla i jausm bei valios sferos, kaip antai buvimas vertingu ir buvimas geru.

25

Tikrov ir quasi-tikrov

Be to, visi ie skirtumai dar suskyla tam tikrus lygiagreius skirtumus. Taip atsitinka dl tam tikros opozicijos, persmelkian ios kiaurai vis smons sfer ir atitinkamai visas egzistavimo atmainas - tikrovs ir fantazijos (tarsi-tikrovs) opozicijos. Pa starosios pusje randasi nauja bendra galimybs svoka, pakartojanti visus egzistavimo modusus, pradedant nuo paprasto si tikrinimo buvimu (Seinsgeivifiheii) ir juos modifikuojant bei suteikiant jiems grynos mstomybs (kai mstome sau, tarsi tai egzistuot) pobd. Ir padaro itai remdamasi grynai sivaiz duojamos ne-tikrovs modusais, sudaraniais tikrovs (buvimo kuo nors tikru, buvimo kuo nors tikrai tiktinu, buvimo kuo nors tikrai abejotinu, niekiniu ir t. t.) prieingyb. Atitinkamai tuo paiu bdu atsiskiria vienas nuo kito tokie smons modu sai, kaip pozicionalumas ir uasi-pozicionalumas (tarsi", fanta zavim as- nors, beje, i svoka pernelyg daugiareikm). J ypa tingas atmainas atitinka nuosavos objekt, kuriuos ji mano kaip egzistuojanius kiekvien savu bdu, evidencijos atmainos, taip pat potencialiai rykjanios t objekt pavertimo akivaizdiais perspektyvos. ia atrandame ir tai, kas paprastai vadinama ai kinimu (Kldrung), padarymu aikiu. Tai visuomet reikia tam tikr padarymo evidentiku modus, sintetinio kelio, vedanio nuo neaikaus manymo atitinkam prie--vaizdinant stebin 73

TREIOJI M E D I T A C I J A

{vorverbildlichenden Anschauung), inscenizavimo proces, t. y. vedanio stebin, kuriame implicite gldi tokia prasm, kad jei pasiektume j kaip tiesiogin, save duodant stebin, tai jis pa tvirtint t manym jo buvimo prasms poiriu. io patvirti nanio ipildymo prie--vaizdinantis stebinys neduoda kaip savo rezultato realizuojanios buvimo evidencijos, taiau duoda atitinkamo turinio buvimo galimybs evidencij. 26 Tikrov kaip evidentiko p atvirtin im o koreliatas

iomis trumpomis pastabomis nusakme pirmiausia formalias bendrsias intencionalios analizs problemas ir su tuo susijusius, labai jau plaius ir sunkius tyrinjimus, kuri objektas yra formalij-logini pagrindini svok bei aukiausi princip fenomenologinis altinis. Bet ne vien tai. ie tyrinjimai padeda mums suprasti t reikming fakt, kad an svok formaliai login bendryb nurodo universal taisyklingum, kuris val do smons gyvenim apskritai, taisyklingum, kuris vieninte lis padaro, kad tiesa ir tikrov mums turi ir gali turti prasm. I tikro tai, kad objektai plaiausia prasme (reals daiktai, i gyvenimai, skaiiai, dalyk padtys, dsniai, teorijos ir t. t.) yra mums tai, kas egzistuoja, i pradi nereikia nieko, kas bt susij su evidencij, o reikia tik tai, kad tiems objektams bdin gas tam tikras galiojimas man, kitaip sakant - tai, kad jie egzis tuoja santykyje su mano smone kaip jos cogitata, kurie kiek vienas yra suvokiamas sitikrinusio tikjimo {geivissen Glaubens) poziciniu modusu. Taiau taip pat inome, kad turjome atmes ti t galiojim tuojau pat, jei tik evidentikos patvirtinanios tapatumo sintezs kelias atvest prie neatitikimo tam, kas yra duota evidentikai, ir kad dl tikrovs galime bti tikri tik per evidentiko patvirtinimo sintez, kuri pateikia autentik ir tik 74

TREIOJI M E D IT A C IJ A

r tikrov kaip j pai. Yra aiku, kad ties ar, atitinkamai, tik r objekt tikrov galime gauti tik i evidencijos, ir tik ji utik rina, kad tikrai egzistuojantis, tikras, teistai galiojantis objek tas, nesvarbu, kokios formos ar ries, tampa mums prasmingas, tampa prasmingas su visais savo apibrtumais, kurie jam prik lauso kaip tai, kas mums turi jo tikrosios itaip-bties (Sosein) pavadinim. Visi galiojimai plaukia btent i ten, i paties m s transcendentalinio subjektyvumo, bet kokia manoma adekvacija randasi kaip i ms kylantis patvirtinimas, yra sintez, kuri realizuojame mes patys, mumyse yra galutinis transcen dentalinis pamatas. 27 H abitualios ir potencialios evidencijos funkcionavim as konstituojant prasm egzistuojantis objektas inoma, nei manomojo objekto kaip tokio ir apskritai tapatyb, nei realiai egzistuojanio objekto tapatyb nra realus tekanio evidencijos bei patvirtinimo igyvenimo komponentas. Vis dl to, ia turime reikal su tam tikra imanencija - su idealia imanencija, kuri nurodo naujus, priklausanius ia esminiu bdu galim sintezi ryius. Kiekviena evidencija nustato (stiftet) ma nyje tam tikr pastovi savast (Habe). Prie paios pamatytos tikrovs galiu nuolatos vis i naujo grti, grti eidamas gran dinmis nauj evidencij, kurios yra pirmins evidencijos res titucija. Taip, pavyzdiui, yra su imanentini duotybi evidencijomis - antai galiu grti prie j akivaizdi antrini prisiminim grandins pavidalu, prisiminim, kuriems bdin ga atvira begalyb, kuri kaip potencial horizont sukuria suvokimas A visuomet galiu vl... Be toki galimybi mums neegzistuot jokia pastovi ir nekintanti btis, joks idealus ar 75

TREIOJI M E D I T A C I J A

realus pasaulis. Kiekvienas sis pasaulis egzistuoja mums tik dl evidencijos ar, atitinkamai, dl prielaidos, kad galima k nors padaryti evidentik ir pasiekt evidencij pakartoti. I to iplaukia, kad pavien evidencij dar nesukuria mums jokio pastovaus egzistavimo. Viskas, kas yra, egzistuoja savai me" (plaiausia io odio prasme) ir isaugo save prieprieoje su atskirai paimt pavieni akt atsitiktiniu egzistavimu, kuris yra egzistavimas man; panaiai kiekviena tiesa (ta plaiausia pras me) yra tiesa savaime". Tad ta plaiausia buvimo savaime" pras m nurodo evidencij, bet ne kaip igyvenimo fakt, o tam tikr potencialyb, kylani i transcendentalinio A ir jo gy venimo, pirmiausia begalins daugybs manym potencialyb, manym, sintetikai susijusi su vienu ir tuo paiu objektu, ta iau dar susijusi ir su t manym patvirtinimo potencialybe, t. y. su potencialiomis evidencijomis, kurias galima be galo kar toti kaip igyvenim faktus.

28 Prezum ptyvi pasaulio patyrim o evidencij. Pasaulis kaip tobulos patyrim o evidencijos koreliatyvi idja Kitu, ymiai komplikuotesniu bdu evidencij gali nurodyti begalyb evidencij, susijusi su tuo paiu objektu. Taip at sitinka tada, kai savo objekt ji priveda iki saviduotybs tam tikru i esms vienpusiku bdu. Taip atsitinka tada, kai turi me ne k kit, kaip btent toki evidencij visum, kurios d ka tiesiogiai akivaizdiai mums yra tai ia" (da ist) realus ob jektyvus pasaulis, yra ir kaip visuma, ir kaip tie ar kiti pavieniai daiktai. pasaul ir jo objektus atitinkanti evidencij yra iori nis patyrimas ir kaip esms btinyb reikia evidentikai supras ti tai, kad ios ries objektams nemanomas joks kitas savi76

TREIOJI M E D IT A C IJ A

duotybs bdas. Kita vertus, vis dlto reikia matyti ir tai, kad iai evidencijos atmainai yra bdingas i jos esms plaukiantis tam tikras vienpusikumas, tiksliau tariant, tam tikras vairialy pis horizontas, kur sudaro neipildytos bet reikalaujanios ipildymo anticipacijos, kitaip sakant, pliko manymo turiniai, nurodantys atitinkamas potencialias evidencijas. is evidenci jos netobulumas tobulinamas, kai realizuojami sintetiniai pe rjimai nuo evidencijos prie evidencijos, bet btinai tokiu bdu, kad jokia manoma tokio tipo sintez netampa galutinai su formuotu dalyku kaip adekvati evidencija, prieingai - ji nuolat atnea neipildytus manymus-i-anksto ir manymus-sykiu. Sykiu visuomet lieka tokia galimyb, kad tikjimas buvimu, si skverbiantis anticipuojant akt, neprisipildys ir kad tai, kas pasirodo jis pats modusu, neegzistuoja arba yra kas nors kita. Taiau iorinis patyrimas ia yra vienintel patvirtinanti jga, nors, inoma, tik tol, kol nenutrkstamai tekdama pasyviu ar aktyviu bdu, turi rilumo sintezs pavidal. Tai, kad pasaulio buvimas smons atvilgiu (net darant savi-duotybikos evi dencijos prielaid) yra btent iuo bdu transcendentikas ir b tinai transcendentiku iliekantis dalykas, nieko nekeiia tame, kad btent smons gyvenimas yra ta vieta, kurioje kaip su s mone neatsiejamai susijusi konstituojasi bet kokia transcen dencija, vieta, kuri bdama pasaulio suvokimu, turi savyje taip pat ir nuo jos neatsiejam prasm pasaulis" bei prasm tai is realiai egzistuojantis pasaulis". Tik patyrimo horizont at skleidimo procedra galiausiai yra tai, kas iaikina pasaulio tik rov ir jo transcendencij bei toliau parodo, kad j nemanoma atskirti nuo transcendentalins smons, konstituojanios pras m ir buvimo realum. Nuorodos rilias tolesni galim paty rim begalybes, nuorodos, kuri pradios takas yra kiekvienas pasaul nukreiptas patyrimas, kuriame realiai egzistuojantis ob 77

TREIOJI M E D I T A C I J A

jektas gali turti prasm tik kaip smons sistemoje manomas arba galimas manyti vienetas, kuris bt duotas kaip jis pats to buloje patirtinje evidencijoje, inoma, reikia, kad realus tam pasauliui priklausantis objektas, o juo labiau pats is pasaulis, yra begalin idja, nurodanti galim rili patyrim begaly bes - yra tobulos patyrimo evidencijos, visikos galim patyri m sintezs idjos idja-koreliatas.

29 M ateriali ir form ali ontologij regionai kaip evidencij transcendentalini sistem indeksai Dabar aikja didingi ego ar, atitinkamai, jo smons gyveni mo transcendentalins savisklaidos (Selbstauslegungj udaviniai, ikylantys i iame ego ar jo smons gyvenime steigiam (stzenden) ar galim steigti objekt. Tikro egzistavimo ar tiesos (su visais modalumais) rubrikos kiekvienam manomam objek tui ar objektui, kur a kaip transcendentalinis ego kada nors galsiu manyti, reikia tam tikr reali ir galim cogitationes be galins vairovs struktrin susiaurinim, cogitationes, kurie yra su juo susij ir kurie tuo bdu apskritai gali bti tarpusavyje susieti per tapatybs sintezs vienum. Realiai egzistuojantis ob jektas t vairovi ribose nurodo tam tikr speciali sistem, su juo susijusi evidencij sistem, kurios sudaro toki sintetin visum, kad jos susijungia vien (kas ino, gal ir begalin) bend r evidencij. Tai bt viena absoliuiai tobula evidencij, kuri galiausiai pateikt objekt, visk, kas is objektas yra, pateik dama kaip j pat, ir kurios sintezje viskas, kas j funduojaniose paviense evidencijose yra nevykdyta anticipuojanti intencija, tapt adekvaiai vykdyta. Ne realiai toki evidencij pagamin ti - kiekvieno objektyviai realaus objekto atveju tai bt be prasmikas tikslas, nes, kaip jau buvo sakyta, absoliuti evidencij 78

TREIOJI M E D IT A C IJ A

tokio objekto atvilgiu yra tik idja - bet iaikinti visas jos es ms struktros ar, atitinkamai, jos ideali begalin sintez siste mikai sudarani begalybs matmen esms struktros vidines struktras yra visikai konkretus ir milinikas udavinys, kurio tema yra realiai egzistuojani objekt transcendentalin kon stitucija grietja io odio prasme. alia formaliai bendr ty rim, kurie laikosi formaliai logins (formaliai ontologins) ob jekto apskritai svokos (t. y. tyrim, kurie nekreipia dmesio materialias vairi ypating objekt kategorij specifikacijas), dar turime ir plaiai pasklidusi ios ries konstitucijos prob lematik, konstitucijos, kuri yra konstitucija aukiausi objek t, bet jau nebe formaliai logini kategorij (regiomj): taip pat region, kurie patenka objektyvaus pasaulio" rubrik. Bti nai reikalinga gamtos konstitucijos teorija, fizins gamtos, duotos kaip nenutrkstamai egzistuojanios gamtos ir visuomet iuo poiriu suponuojamos, mogaus konstitucijos teorija, moni visuomens, kultros ir t. t. Kiekviena tokia rubrika apibria plai disciplin, kurioje manomos vairios tyrimo kryptys, atitinkanios naiviai traktuojamas dalines ontologines svokas (kaip antai reali erdv, realus laikas, realus prieastingumas, realus daiktas, reali savyb ir t. t.). inoma, ia visur turime reikal su atskleidimu intencionalumo, implikuoto paiame patyrime kaip transcendentaliniame igyvenime, su sisteminiu iskleidimu (pereinant galim ipildani evidencij) anticipatyviai nubriani (vorzeichnenden) horizont, su vis nauju nauj horizont iskleidimu, horizont, kurie vis i naujo ir pagal tam tikr stili inyra i senj horizont. Taiau visa tai daroma nuolat tyrinjant intencionalias koreliacijas. itaip i rykja nepaprastas sintetikai suvienyto konsti tuoj ani evidencij ryio struktros sudtingumas. Jis irykja tada, kai svarstome viso to dalyko objektin aspekt, pavyzdiui, kai at 79

TREIOJI M E D I T A C I J A

kreipiame dmes objekto fundavimo proces neobjektyvi {grynai subjektyvii) objekt pakopose, proces, kur sudaro ki limas auktyn pradedant nuo emiausio objektinio pamato. io pamato funkcij visuomet atlieka imanentinis laikikumas, gy venimas, plaukiantis srautu, konstituojantis save savyje paiame ir sau - gyvenimas, kurio konstitutyvus nuvietimas yra pirmi nio laiko suvokimo, konstituojanio savyje laikines duotybes (zeitliche Dateri), teorijos tema.

80

KETVIRTOJI MEDITACIJA

PATIES TRANSCENDENTALINIO EGO KONSTITUCIJOS PROBLEM IPLTOJIMAS


30 Transcendentalinis ego neatsiejamas nuo savo igyvenim

Objektai yra man ir jie yra man tai, kas yra, tik kaip realios ir galimos smons objektai. Jei is teiginys turi bti is tas daugiau, negu tuios kalbos ir tui spekuliacij tema, tai reikia pa rodyti, kas i esms yra tas buvimas-man ir tas kokybikai apibrtas buvimas (So-sein), ar, atitinkamai, su kokia ir kaip struktruota smone ia turime reikal, k ia gali reikti ga limyb ir t. t. itai padaryti manoma tik pasitelkus konstitutyvin tyrim - pirmiausia anksiau nusakyta plaija prasme, vliau siauresne, tik k aprayta prasme. iame tyrime, ino ma, reikia laikytis vienintelio manomo metodo, kurio reikalau ja intencionalumo ir jo horizont esm. Jau i parengiamj ir uduoties prasms link vedani analizi aikiai matyti, kad transcendentalinis ego (jo psichologin paralel yra siela) yra tai, kas yra tik santykyje su intencionaliais objektais. Taiau iam ego btinai priklauso ir tie objektai, kurie egzistuoja, o kaip su pasauliu susijusiam ego, jam priklauso ne tik tie objektai, ku riuos randame jo nuosavoje imanentinio laiko sferoje, kurioje viskas yra adekvaiai patvirtinama, bet ir pasauliui priklausantys objektai, kurie yra duoti tik neadekvai, tik tariamai evidentiku ioriniu patyrimu, ir kuri egzistavim rodo tik to paty rimo eigos rilumas. Tad esmin ego ypatyb yra tai, kad jis turi intencionalumo sistemas (taip pat rilias sistemas), kurios i dalies skleidiasi jame, o i dalies - anticipatyviai nubriani (vorzeichnenden) horizont pavidalu, ir kad jis turi jas kaip 81

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

pastovias potencialybes, kurias gali atskleisti. Kiekvienas ob jektas, kur ego kada nors turjo omenyje, apie kur mst, kur vertino, su kuriuo k nors dar (behandelte), taip pat kiekvie nas objektas, kur jis sivaizdavo ar galjo sivaizduoti, nurodo savo nuosav koreliatyvi sistem ir pats egzistuoja tik kaip tos sistemos koreliatas.

31 As kaip tapatus igyvenim polius Taiau dabar turime atkreipti dmes vien didel ms ds tymo trkum. Pats ego yra tai, kas egzistuoja sau tolydioje evidencijoje, vadinasi, jis yra tai, kas nuolatos konstituoja save kaip egzistuojant. Iki iol palietme tik vien ios savikonstitucijos pus, pastebjome tik tekant kaip srauto dalis cogito. Taiau ego pagauna save ne tik kaip srovenant gyvenim, bet ir kaip t A, kuris igyvenu (erlebe) vien ar kit dalyk, t A, kuris vien ar kit cogito pergyvenu kaip tas pats. Iki iol do mdamiesi intencionaliu smons santykiu su savo objektu, cogito santykiu su cogitatum, atskleidme tik t sintez, kuri po liarizuoja realios ir galimos smons vairoves aplink tapaius objektus, t. y. poliarizuoja jas objekt kaip poli poiriu, kaip sintetinius vienius. Dabar atsiduriame akivaizdoje antros po liarizacijos, antros sintezs ries akivaizdoje, sintezs, kuri ap rpia visas pavienes cogitationes vairoves sau bdingu bdu, btent - kaip vairoves, priklausanias vienam tapaiam A, kuris visuose smons igyvenimuose gyvena kaip smoningai aktyvus ir smoningai patiriantis A ir kuris tais igyvenimais yra susietas su visais objektiniais poliais.

82

KETVIRTOJI MEDITACIJA

32

A kaip habitualybi substratas

Vis dlto reikia pastebti, kad is centruojantis A nra tuias tapatybs polius (kaip nra tuias polius ir n vienas objektas), taiau yra tai, kas dl taisyklingumo, kuriuo vyksta transcen dentalin genez, su kiekvienu ispinduliuotu aktu, susijusiu su nauja objektine prasme, gyja nauj nuolatin savyb. Jei, pa vyzdiui, kokiame nors sprendimo akte pirm kart sprendiu, kad yra kas nors ir yra toks ir toks, tai nors tas nepatvarus aktas inyksta, taiau a pats esu ir lieku nuo to laiko tokiu A, kuris k nors tokiu ir ne kitokiu bdu nusprend; ilieku atitinkama me sitikinime. Visa tai taiau nra vien tai, kad t akt prisi menu ar galiu vliau j prisiminti. Juk galiu tai padaryti net tada, kai tuo tarpu atsisakiau savojo sitikinimo. Nubrauktas jis ne bra mano sitikinimas, taiau iki pat to momento nuolatos buvo tokiu. Kiek ilgai jis man turi gali, tiek ilgai galiu prie jo grti daug kart pasikartojaniais aktais ir visuomet atrasti j kaip ma no, kaip habitualiai nuosav sitikinim ar, atitinkamai, rasti save pat kaip A, kuris yra kokiu nors dalyku sitikins, apib rtas to pastovaus habitus kaip iliekantis (verharrendes) A. Tas pat yra bdinga bet kokiai kitai sprendim riai, sprendim, darom vertybi ir valios srityje. K nors nusprendiu, akto i gyvenimas praeina, taiau apsisprendimas lieka ir lieka neprik lausomai nuo to, ar nugrimztu gil mieg, kuris paveria mane visikai pasyviu, ir nepriklausomai nuo to, ar gyvenu kitos r ies aktais. Apsisprendimas ilaiko savo galiojim ir ko reliaty viai - ir toliau esu tai iuo dl to ar kito dalyko apsisprendusiu A, esu juo tol, kol neatsisakysiu ano apsisprendimo. Jei mano apsisprendimas susijs su tam tikru ubaigianiu veiksmu, tai iuo ubaigimu jis nra panaikinamas, o toliau galioja atliktumo modusu - a ir toliau esu prie savo veiksmo. Tuo tariu a pats, as, 83

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

kuris pasilieku su nepajudinama valia, pasikeiiu, kai nubrau kiu, ataukiu savo apsisprendimus arba veiksmus. inoma, atsispyrimas laikui, laikin trukm ios ries su A susijusi apibri ir joms bdingas kitimo bdas neapsiriboja vien vidinio laiko nenutrkstamu pripildymu igyvenimais, lygiai taip pat, kaip liekantis btyje A nra, kaip savo pastovi apib ri polius, joks igyvenimas ar igyvenim kontinualumas, nors jis visuomet yra savo habitualiomis apibrtimis susietas su tuo igyvenim srautu. Konstituodamas save nuosavos akty vios genezs procese kaip tapating pastovi subjekto savybi substrat, A konstituoja save taip pat kaip pastov ir iliekant asmenin A asmenin plaiausia prasme, kuri leidia kalbti tuo paiu bdu ir apie asmenis emesnio, negu mogus laipsnio. Net jei sitikinimai daniausiai yra tik santykinai pastovus da lykas ir turi savo nuosavus kitimo modusus (kitimo veikiant ak tyvi pozicij modalumams, tarp j ibraukimo arba neigimo, j galiojimo panaikinimo), tai A tokiuose kitimuose isaugo visk persmelkianio tapatybs vienumo pastov stili, isaugo asmens pobd.

33 As kaip monados visiska konkretyb ir jo savikonstitucijos problem a Kadangi turime atkreipti dmes visa tai, be ko A negali eg zistuoti kaip konkretus A, tai A kaip tapatybs poli ir habituali apibri substrat skiriame nuo ego, paimto visoje konkretybje, ego, kur nusakysime Leibnizo terminu monada". Ego gali bti konkretus tik tekanioje jo gyvenimo pavidal vairovje ir joje manom objekt ar objekt, kurie iam ego kartais konstituojasi kaip egzistuojantys objektai. inoma, kai turime reikal su pastaraisiais, kiekvienas nuolatinio egzistavi 84

KE TVIRTOJI M E D IT A C IJ A

mo ir buvimo kuo nors {So-seins) pobdis yra koreliatai konstituojanio save paiame As poliuje pozicijos umimo (Stellungnahme) habitualybi koreliatai. itai reikt suprasti taip. Kaip ego as turiu tam tikr mane supant ir nuolatiniu bdu man-egzistuojant aplinkin pasau l, o jame turiu reikal su man egzistuojaniais objektais, kurie egzistuoja man nuolatiniame tarpusavio diferencijavime kaip objektai, kuriuos arba inau, arba tik anticipuoju kaip inomus. ie pirmieji, pirmja odio prasme egzistuojantieji man objek tai, tampa tuo, kas jie yra, pirminio j gijimo procese, t. y. pir minio ini pasisavinimo procese, dka eksplikacijos atskiruo se stebiniuose (Sonderanschauungen) to, kas anksiau niekados nebuvo stebjimo objektas. itaip per mano sintetin aktyvum konstituojasi objektas, turintis ipltot prasms pavidal, pras ms, kuri j apibria kaip tai, kas sudaro jo daugybs savybi tapatyby tad konstituojasi objektas, tapatingas sau paiam ir pats save apibriantis savo vairialypse savybse. is man bdingas bties steigties ir bties isklaidos (Seinsauslegung) aktyvumas steigia tam tikr manojo As habitualizm, kuris padaro, kad a visam laikui sigyju objekt kartu su jo apibrtimis. ios ries iliekantys sigyti dalykai konstituoja mano aktual, man pas tam pasaul kartu su jo dar nepaint objekt horizontu, t. y. objekt, kuriuos dar galima gyti, kurie yra i anksto anticipuoti per an jau inom formali objekt struktr. Egzistuoju sau paiam ir esu sau nuolatos duotas kaip as pats patyrimo evidencijoje. itai galioja transcendentaliniam ego (nors, lygiagreiai, ir grynosios psichologijos ego) ir galioja bet kuria to ego prasme. Kadangi paimtas monadinje konkretyb je jis aprpia vis savo real ir potencial smoning gyvenim, tai aiku, kad io monadinio ego esms fenomenologins i sklaidos problema (jo savikonstitucijos problema) turi aprpti 85

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

visus konstitutyvius klausimus apskritai. Toliau paaikja, kad ios savikonstitucijos fenomenologija sutampa su fenomeno logija kaip tokia. 34 Principinis fenomenologinio metodo ipltojimas. Transcendentalin analiz kaip eidetin analiz Dstydami mokym apie A kaip akt poli ir kaip habituali apibri substrat, jau esame paliet (ir net svarbiausiame ta ke) fenomenologins genezs problematik, kartu ir genetins fenomenologijos pakop. Prie isiaikindami tikslesn jos prasm, turime vl apmstyti fenomenologin metod. Pagaliau reikia tvirtinti pamatin metodin valg, kuri, jei vien kart j sugriebsime, persmelks vis transcendentalins fenomeno logijos (o remiantis natraliu pagrindu - tikrosios bei grynosios vidaus psichologijos) metodik. Tik tam, kad bt lengviau eiti fenomenologij, prabylame apie tai taip vlai. Norjome, kad nepaprastai turtinga naujos ries atradim bei problem vai rov i pradi veikt aprengta paprastesni paprasto empirinio, nors ir vien transcendentalins patirties sferoje vykstanio ap raymo rbu. Tuo tarpu eidetinio apraymo metodas reikia vis tokio pobdio apraym perklim nauj principin matmen, kuris, jei vestume j i pradi, tik sukelt didesni sunkum, tuo tarpu po to, kai atlikta daugyb empirini apraym, j su vokti darosi lengva. Transcendentalins redukcijos metodas veda mus, kiekvie n kartezikai medituojantj, atgal ms transcendentalin ego, inoma, faktikai egzistuojant ego, vien ir vienintel abso liut ego, paimt su iuo atveju jam priklausaniu konkreiu monadiniu turiniu. A pats, kaip btent toks ego, medituoda mas toliau aptinku deskriptyviai pagaunamus ir intencionaliai 86

KE TVIRTOJI M E D IT A C IJ A

ipltojamus tipus, ingsnis po ingsnio intencionaliai atskleis damas savj monad, galiu eiti toliau ia atsiverianiomis pa grindinmis kryptimis. Dl suprantam prieasi mano ap raymuose danai pasitaikydavo toki pasakym kaip esms btinyb" arba esminis", kuriuose pasireikia apibrti, tik fe nomenologijos iaikinti ir svokomis suskaidyti apriorikumai. Tai, kas ia mums rpi, tuojau pat bus paaikinta pavyz diais. Imkime kok nors intencionalaus igyvenimo tip: jusli n suvokim, retencij, prisiminim, teigim, igyvenim-kaikas-nors-patinka (An-ettuas-gefallen-haben), siekim ir pan., ir panagrinkime j pagal jo intencionalios atlikties r, t. y. kaip eksplikuot ir aprayt tiek noezs, tiek noemos aspektu. Tai galt reikti (btent taip iki iol tai supratome), kad ia ima me faktini reikini tipus, reikini, besireikiani faktikai egzistuojanio transcendentalinio ego ribose, ir kad tokiu atveju transcendentaliniai t reikini apraymai turt turti empiri n prasm. Taiau ms apraymas nejuiomis laiksi tokios bendrybs, kad nepriklausomai nuo to, kaip yra su empiriniais faktais transcendentalinio ego ribose, io apraymo rezultatai ne buvo paliesti ios empirins prasms. Isiaikinkime i situacij ir padarykime, kad ji tapt me todiniu poiriu vaisinga. Praddami nuo tai io stalo juslinio suvokimo kaip pavyzdio, atlikime visikai laisv ir bet kuria kryptimi vykstani variacij, bet tik taip, kad pats juslinis su vokimas likt ko nors suvokimu - ko nors, nesvarbu, kas tai bt. veiksm galime pradti visikai laisvai vaizduotje pa keisdami (umfingieren) to objekto pavidal, jo spalv ir t. t., ir isaugodami kaip tapat dalyk tik jo pasireikim kaip ka ko duoto jusliniu suvokimu. Kitaip tariant, susilaikydami nuo jo egzistencinio galiojimo pripainimo, transformuojame jo su vokimo fakt gryn galimyb, vien i daugybs visikai laisvai 87

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

pasirenkam gryn galimybi, su slyga, kad tai bus grynos jus linio suvokimo galimybs. Tikr juslin suvokim tarsi perke liame to, kas nerealu, srit, tarsi" srit, srit, kurioje aptinka me grynas galimybes, apvalytas nuo visko, kas siet jas su bet kokiais faktais apskritai. O dl pastarj, tai pridursime, kad stengiams, kad tos galimybs nebt susaistytos joki ryi su steigiamu-sykiu faktikai egzistuojaniu ego, bet bt isau gotos kaip visikai laisvos vaizduots manomyb - taip, kad galtume jau i pat pradi pasirinkti kaip pradios pavyzd siskverbimo su vaizduots pagalba juslinio suvokimo igyve nim akt, atmesdami bet kok ry su visu kitu ms faktiniu gyvenimu. itaip gautas bendrasis suvokimo" tipas tarsi sklan do ore - absoliuiai gryn fantazijos manomybi sferoje. Ilaisvintas nuo bet kokio faktikumo, jis tampa juslinio suvoki mo eidosu, kurio ideali apimtis yra visi idealiter galimi jusliniai suvokimai, paimti kaip grynos manomybs. Tada suvokimo analizs yra esms analizs, visos ivados, kurias padarme apie sintezes, priklausanias juslinio suvokimo tipui, apie horizon tus to, kas yra potencialu, isaugo, nesunku pastebti, esmikai apibrt galiojim visko, kas gali bti sukurta tokiame laisva me varijavime, atvilgiu, t. y. vis manom pamstyti juslini suvokim atvilgiu. Kitaip sakant, isaugau jiems absoliuioms esmms bdingo visuotinumo galiojim, jie yra esms btinu mas, galiojantis kiekvienam laisvai pasirinktam individualiam atvejui, tad galioja ir kiekvienam faktiniam jusliniam suvoki mui, nes kiekvienas faktas gali bti pamstytas kaip vien gry nosios galimybs atvejis. Kadangi variacija ia vadiname evidentik variacij, t. y. variacij, kuri pateikia galimybes kaip galimybes grynoje in tuicijoje ir kaip jas paias, tai t galimybi koreliatas yra in tuityvus ir apodiktikas bendrybs suvokimas. Tuo tarpu pats 88

KE TVIRTOJI M E D IT A C IJ A

eidosas yra pamatyta bendryb ar, atitinkamai, bendryb, kuri manoma pamatyti, gryna ir beslygika bendryb, t. y. tai, kas pagal jo intuityviai suvokiam prasm nra slygota jokio fak to. Jis yra pirminis bet koki svok, paimt kaip odi reik ms, atvilgiu, svok, kurios, kaip grynosios svokos, turi bti sudaromos taip, kad j atitikt. Jei koks nors individualiai pasirinktas tipas tuo bdu ike liamas i savo lygmens (Milieu:) empirikai-faktinio transcen dentalinio ego ribose ir perkeliamas grynj esmi sfer, tai itai nereikia, jog inyksta jo vidiniai intencionals horizon tai, nurodantys tam tikr sistem, kuri galima atskleisti ego ribose, sistem, kurios dalis yra tas tipas - tik tiek, kad anie horizontai patys tampa eidetiniais horizontais. Kitaip sakant, turdami reikal su eidetikai grynu tipu, judame jau nebe fak tinio ego ribose, o ego, paimto kaip eidosas, ribose; tai reikia, kad bet kokia tikrai grynos galimybs konstitucija, galimyb, kuri yra viena i daugelio grynj galimybi, implikuoja kaip jos vidin horizont galim grynja odio prasme ego, gryn, pasireikiani kaip mano faktinio ego galimybs atmain (Moeglichkeitsabivandlung). Jau paioje pradioje egzistavo galimy b mstyti ego kaip laisvai varijuojam dalyk ir ikelti udavi n esms poiriu ityrinti eksplicitin transcendentalinio ego apskritai konstitucij. Btent taip i pradi ir dar naujoji fe nomenologija; todl visi iki iol nagrinti apraymai ar, atitin kamai, ms tyrinti bandymai nubrti problematik i esms buvo j pirminio eidetinio pavidalo perklimas atgal empiri ns tipizacijos pavidal. Tad jei fenomenologij suvokiame kaip evidentik-apriorin moksl, ipltot grynai laikantis eideti nio metodo, tai visi jos ribose atliekami eidetiniai tyrimai negali bti mums niekas kita, kaip tik bandymas atskleisti universal transcendentalinio ego apskritai eidos, kuris aprpia kaip ga 89

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

limybes visas mano faktikai egzistuojanio A ivestines, taip pat pat A. Tad eidetin fenomenologija atlieka universalaus a priori tyrimus, a priori, be kurio nemanoma mintyse sivaiz duoti nei mans paties, nei kokio kito transcendentalinio A. O kadangi bet kokia esms bdinga bendryb turi nesunaikina mo dsnio vert, tai galima taip pat sakyti, kad i fenomenolo gija ieko universali esms dsni, kurie kiekvienam faktiniam teiginiui apie tai, kas transcendentalu, i anksto nubrt jo ga lim prasm kartu su jos prieybe - beprasmybe. Vis dar liekant kartezikai medituojaniu ego, vadovaujantis filosofijos kaip absoliuiai grietai pagrsto universalaus moks lo idja, mokslo, kurio galimyb bandymo dlei pasimiau kaip pagrind, atlikus pastaruosius svarstymus man tampa evidentika, kad pirmiausia turiu realizuoti grynai eidetin fenome nologij ir kad tik joje randasi ir gali rastis pirmoji filosofinio mokslo realizacija - pirmosios filosofijos* realizacija. Ir nors at likus transcendentalin redukcij mano tikrasis interesas kryps ta mano grynj ego, tai io faktikai egzistuojanio ego at skleidim, vis dlto is atskleidimas gali tapti autentikai moks liku atskleidimu tik grtant (unter Rekurs) prie apodiktini princip, kuriais jis remiasi, t. y. prie t princip, kurie apibr ia ego kaip tok apskritai, prie esmei bding bendrybi ir btinybi, kurios garantuoja fakto susiejim su jo racionaliais pagrindais, su jo grynos galimybs pagrindais, sykiu jo sumokslinimu (logizavimu)* Taigi mokymas apie grynsias ga limybes savaime" yra pirmesnis u mokym apie tikrov ir tik
* Reikia taiau nepamirti, kad pereinant nuo manojo ego prie ego apskritai nesuponuojame tos tikrovs ar galimybs srities, kuri sudaro Ki ti. Eidetinio objekto ego sritis yra nustatoma manojo ego savs varijavimo pagalba. N e kitus, o tik save pat kuriu fantazijoje kaip turint kitas apibrtis (als ware ich anders).

90

KETV IRTO JI M E D IT A C IJ A

jis daro pastarj apskritai galim kaip moksl. Tad itaip pa kylame iki metodologinio evidentikai pagrsto suvokimo, kad eidetin intuicija alia transcendentalins redukcijos yra pagrindin bet koki speciali transcendentalini metod for ma ir kad abi jos nustato vis teist transcendentalins feno menologijos prasm.

35 Ekskursas eidetin vidaus psichologij Dabar turime perengti udar ms meditacij rat, kuris ap riboja mus vien transcendentalins fenomenologijos lauku, nors ir ia nesusilaikysime nepastebj, kad visas tik k atlikt pa matini svarstym turinys liks (iskyrus neymias modifikacijas, kurios, tiesa, panaikina j transcendentalin pobd) nepakits, nes remdamiesi natraliu pasaulio tyrimu sieksime sukurti psi chologij, traktuojam kaip pozityvus mokslas, o tai darydami, pirmiausia sieksime sukurti tam tikr btin jai ir savaime pir m psichologij, kuri grynu bdu semiasi i vidinio patyrimoy grynai intencionali psichologij. Tada konkret transcenden talin ego atitiks paimta kaip konkretus mogaus A, tik savyje ir sau suvokiama siela, siela kartu su jai bdinga poliarizacija: mano habitualios apibrtys, mano charakter konstituojanios savybs ir A kaip j polius. Transcendentalins eidetins fe nomenologijos vietoje pasirodys grynas eidetinis mokslas apie siel, kuris tyrins gryn eidos siela", vis dlto palikdamas neapklaust eidetin sielos horizont. Taiau klausimo apie horizont iklimas atvert jai keli savo paios pozityvumo veikim, t. y. keli, kuris veda j virtim absoliuia fenome nologija, transcendentalinio ego fenomenologija, ego, kuris jau nebeturi jokio horizonto, kuris galt vesti anapus jo transcen dentalins bties ir kartu suteikt jam santykinumo pobd. 91

K E T V IR T O jl M E D I T A C I J A

36 Transcendentalinis ego kaip galim igyvenimo form universumas. I esms dsni plaukiantis igyvenim komposibilumo reguliavimas koegzistencijos ir suk cesyv mo santykiuose Jei po naujo reikmingo transcendentalins fenomenologijos idjos suformulavimo, jos traktavimo eidetinio metodo viesoje dabar vl grime prie klausimo apie fenomenologijos proble matikos atskleidim, tai, inoma, darysime itai tam, kad toliau eidami jau laikytumms vien grynai eidetins fenomenologijos, kurios rmuose transcendentalinio ego ir jo transcendentalins empirijos atskir duotybi faktas turi vien grynj galimybi pavyzdi reikm. Taip pat ir problemas, kurias jau atskleid me, nuo iol traktuosime kaip eidetines problemas, pripain dami, kad pavyzdiais remiantis pademonstruota j eidetinio igryninimo galimyb visais atvejais tapo realizuota. Tikrai sis teminio konkret ego kaip tok apibriani esms aplinky bi ( Wesensbestiinde) atskleidimo idealaus reikalavimo paten kinimas ar, atitinkamai, tikrai sistemins problematikos ir sis teminio tyrimo ijudinimas yra nepaprastai sunkus dalykas. Tik pastarajame deimtmetyje m rykti io sistematikos idjos, pirmiausia dl to, kad pavyko prasiskverbti prie specifini trans cendentalinio ego konstitucijos klausim. Transcendentalin ego kaip tok apibriantis universalus a priori yra esms forma, aprpianti begalin daugyb kit form, galimo, aktualaus ir potencialaus gyvenimo apriorini tip kartu su tame gyvenime konstituojam objekt, kurie konstituojami kaip realiai egzis tuojantys. Taiau vieningai galimame ego, kuris yra kaip galimy b pasireikianti mano faktinio A atmaina, ne visi tipai, kurie paimti atskirai yra manomi, gali bti komposibils, jie nra i dstyti bet kaip eils tvarkos ar laiko poiriu. Jei kuriu koki 92

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

nors mokslin teorij, tai mano sudtinga protin veikla ir jos racionalumo persmelktas atitikmuo btyje nubria tam tikr esms tip, kuris nra manomas kiekvienoje pasireikianioje kaip galimyb manojo ego atmainoje, o yra manomas tik tokio je atmainoje, kuri yra protingo ego atmaina, protingo specialia io odio prasme - tokia, kuri pasirodo tada, kai ego supasaulja esms formos mogus" (animal rationale) pavidalu. Kai man j faktin teoretizavim eidetikai tipizuoju, tai a pats (suvokiu tai, ar ne) esu save pat kovarijavs (habe mich selbst mitvariieri), bet ne bet kaip, o pagal koreliatyvaus eidetinio tipo protinga btyb" nubrtus eidetinius rmus. inoma, nemanoma yra ir tai, kad galiau pamstyti apie btent dabar atliekamus ar netrukus galimus atlikti teoretizavimo veiksmus kaip apie bet kaip perstumiamus mano gyvenimo vienumo ribose; ir dsn galima taip pat perkelti to, kas eidetika, srit. Mano (trans cendentaliai redukuoto) vaikysts gyvenimo bei jo konstitutyvi galimybi eidetikas traktavimas sudaro tam tikr tip, kurio atvilgiu tipas mokslinis teoretizavimas" gali pasirodyti kaip tolesnis jo ipltojimas, bet ne kaip tai, kas priklausyt tam pa iam kaip ir jis sryiui (Zusammenhang). ios ries apribojimai kyla i tam tikros apriorins universalios struktros, universa li ir galiojani kaip esm koegzistencijos ir sukcesijos egologiniame laike dsni. Kas i intencionali igyvenim, konstituot vieni ar A habituali apibri bepasirodyt manajame ego (ar, eidetikai irint, ego kaip tokiame), viskas turi savo laikikum ir jo poiriu dalyvauja universalaus laikikumo form sistemoje, laikikumo, su kuriuo sau save konstituoja kiekvienas manomas ego.

93

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

37

Laikas kaip bet kokios ego logins genezs universali form a

Komposibilum valdantys esms dsniai (faktikai - buvimkartu arba buvim-vienas-po-kito ar tokio buvimo galimyb reguliuojanios taisykls) yra prieastingumo plaiausia io o dio prasme dsniai - dsniai, nustatantys jei-tai santykius. Vis dlto patartina ia vengti natralistini prietar uterto pa sakymo prieastingumas" ir, taikant transcendentalumo (taip pat grynosios psichologijos) sferai, kalbti apie motyvacij. I gyvenim, kurie sudaro transcendentalinio ego bties turin, universumas yra komposibilus tik kaip vieninga srauto forma, kuri visos atskirybs paios sikomponuoja kaip tekanios. Tad net i bendriausia forma, aprpianti vis atskir konkrei i gyvenim bei darini, kurie konstituojasi j sraute, formas, jau yra kiekvienu atskiru atveju visk rianios ir visk valdanios motyvacijos forma. Apie i form taip pat galime pasakyti, kad ji yra universalios genezs formalus dsnis, pagal kur vis i nau jo ir tam tikros noetins-noemins tekani duotybs modu s struktros rmuose praeitis, dabartis ir ateitis konstituojasi kaip vienis. Taiau ios formos rmuose gyvenimas vyksta kaip motyvuotas atskir konstituojani atliki bei vairialypi motyvacij ir motyvavimo sistem, kurios pagal bendruosius genezs dsnius sudaro universalios ego genezs vienum, at main srautas. Sau paiam ego konstituojasi, taip sakant, istorijos vienyje, ir jei sakme, kad ego konstitucijoje gldi visi bet ko ki jam egzistuojani (imanentik ir transcendentik, ideali ir reali) objekt konstituavimai, tai dabar reikia pridurti, kad konstitucins sistemos, kurias ego gali aktualizuoti ir kurios s lygoja tai, kad vienas ar kitas objektas ar objekt kategorija ego akyse virsta galiojaniais vienetais ( Geltungseinheiten), paios yra 94

KETV IRTO JI M E D IT A C IJ A

manomos tik genezs, turinios dsnio pobd, rmuose. Be to, jas ia saisto tam tikra universali genetin forma, kuri galina konkretaus ego (monados) egzistavim kaip vienio, kaip jo spe cialaus bties turinio poiriu komposibilaus dalyko. Tai, kad man egzistuoja gamta, kultros pasaulis, moni pasaulis su jo socialinmis formomis ir t. t., reikia, jog man egzistuoja atitin kam patiri galimybs - patiri, kurias kiekvien akimirk galiu pradti ir laisvai tsti, laikydamasis tam tikro sintetinio stiliaus, nepriklausomai nuo to, ar btent i akimirk tuos ob jektus realiai patiriu ar ne. Toliau tai reikia, kad egzistuoja kaip prieais mane atsiverianios galimybs tuos objektus atitinkan tys kiti smons modusai, dar neapibrto manymo aktai ir kiti panas igyvenimai, ir kad eidami tam tikru i anksto nubr tu patyrimo tipo keliu aptinkame tarp t modus ipildymo ar nusivylimo galimybi. ia turime reikal su tvirtai ipltotu habitualumu - ipltotu ir pasisavintu per esms dsniams pa klstani tam tikros ries genez. ia galime prisiminti nuo seno gerai inomas erdvs, laiko, daikto, skaiiaus ir t. t. vaizdini psichologinio altinio prob lemas. Fenomenologijoje jos pasirodo kaip transcendentali ns problemos ir, inoma, turi intencionali problem prasm, btent - problem, priklausani universalios genezs proble matikai. Taiau pasiekti galutin eidetins fenomenologijos proble matikos bendryb, o kartu ir galutins genezs problematik, yra nepaprastai sunku. Radikaliai nuo pradi pradedant fenomenolog nori nenori saisto faktas, kad pradios taku jis pa sirenka save pat. Transcendentalinje nuostatoje jis susitinka save kaip ego, o vliau - kaip tam tikr ego apskritai, kuris per smons aktus jau disponuoja pasauliu, ir is pasaulis knija mums visiems inom ontologin tip ir aprpia gamt, kultros 95

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

darini pasaul (moksl, dailiuosius menus, technik ir t. t.), auktesnio laipsnio asmeninius darinius (Personalitaeten) (val styb, Banyi ir t. t.). I pradi suformuota fenomenologija yra statin fenomenologija, jos apraymai yra analogiki apra ymams, kuriuos aptinkame natralinje istorijoje ir kurie at seka pavienius tipus ir daugi daugiausia juos tik sistemikai sutvarko. Universalumo poiriu paimto ego universalios ge nezs ir laiko formavimo ribas perengianios genetins struk tros klausimai kol kas lieka nuoaly, nes juk i tikro tai yra auktesns pakopos klausimai. Taiau net jei juos ir ikelsime, tai itai bus padaryta tam tikrame aprianiame suvaryme (Bindung). Mat i pradi net ir esm lieiantys svarstymai, ku ri tema yra ego apskritai, juds lauke, kur ribos ta aplinkyb, kad iam ego jau egzistuoja kakoks konstituotas pasaulis. Tai btina pakopa; tik atskleisdami formas, kurias gyja ia vyks tanios genezs dsniai, galime sugriebti btent ioje vietoje bendriausios eidetins fenomenologijos galimybes. Joje ego va rijuoja save taip laisvai, kad net nebesilaiko idealios, bet vis dl to susiaurinanios tyrimo lauk prielaidos, btent - kad jo esm reikalauja, jog jam bt konstituotas tam tikras pasaulis, turin tis mums savaime suprantam ontologin struktr. 38 A ktyvi ir pasyvi genez Dabar, jei paklausime savs kaip galim su pasauliu susijusi subjekt apie universaliai reikmingus konstitutyvios genezs principus, tai pastebsime, kad jie skirstomi dvi pagrindines formas - aktyvios ir pasyvios sintezs principus. Aktyvioje ge nezje A funkcionuoja per specifinius, pirmuoju asmeniu at liekamus aktus (Ich-akte) kaip produkuojantis, konstitutyvus A. ia atrandame visas praktinio proto veiklos ris, praktinio 96

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

proto plaiausia prasme, kuria praktiniu laikytinas ir loginis protas. Logoso sferai yra bdinga tai, kad pirmuoju asmeniu at liekami aktai (Ich-akte), kuriuos subendruomeninimas ( Vergemeinschafiung) susieja socium (kurio transcendentalin pras m dar reiks atskleisti), jungiasi vairialypmis specifinio akty vumo sintezmis ir remdamasis jau duotais objektais (duotais anticipuojanio duotumo suvokimo bdu) pirminiu bdu konstituoja naujus objektus. ie tada pasirodo smonei kaip pro duktai (Erzeugnisse). Taigi koligavimo aktu yra sukuriama aib, skaiiavimo aktu - skaiius, dalijimo aktu - dalis, predikavimo aktu - predikatas ar, atitinkamai, predikatyvi dalyk padtis, sprendimo aktu - ivada ir t. t. Taip pat ir bendrybs pirmin smon yra tam tikros ries aktyvumas, kuriame bendryb konstituojasi kaip objektas. Manojo A pusje dl to konstituo jasi tam tikra pastovi nenutrkstamo galiojimo habitualyb, galiojimo, kuris nuo iol priklauso konstitucijai objekto kaip to, kas manajam A tiesiogiai ir betarpikai egzistuoja, t. y. kaip objektas, prie kurio galima nuolat grti, grti arba vis i naujo atliekamais produkavimo aktais, kuriuos lydi sintetinis dar kar t kategoriniu stebjimu duotas tapatybs suvokimas, arba sin tetikai su tuo suvokimu susijusiu nerykiu (vagen) suvokimu. ios ries objekt (toki kaip, pvz., kultros objektai) trans cendentalin konstitucija, atsivelgiant tai, kad joje dalyvau ja intersubjektyvs aktyvumo subjektai, suponuoja ankstesn transcendentalinio intersubjektyvumo konstitucij, apie kuri kalbsime vliau. Kaip jau buvo minta, aukiau ivystytos ios ries akty vumo formos, proto specifine prasme bei koreliuojani su juo proto darini formos, kurioms visoms bdingas irealumas (idea li objekt pobdis), negalima laikyti kuo nors tiesiog prik lausaniu kiekvienam konkreiam ego kaip tokiam. Tai rodo 97

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

jau vien ms vaikysts prisiminimai. Visikai kitaip dalykai atrodys, kai imsime emiausias pakopas, kuriose turime reikal su patyrimu besiremianiu pagavimu, skaidymu to, kas patiria ma, jo atskiras sudtines dalis, t dali siejimu j visum, vien dali susiejimu su kitomis ir pan. Kaip bebt, kiekvienas ios aktyvumo ries darinys bti nai suponuoja kaip savo emiausi pakop i pradi pateikian t pasyvumo sluoksn; tad laikydamiesi io darinio orientyro aptinkame konstitucij, kuri realizuojasi per pasyvi genez. Tai, k savo gyvenime aptinkame, taip sakant, gatavu pavidalu, ap tinkame kaip tai, su kuo susiduriame kaip su tiesiog esaniu daiktu (daiktu, abstrahuotu nuo bet koki dvasini bruo, ku rie daro j, pvz., plaktuku, stalu, meno dirbiniu), yra duota pa syvaus patyrimo sintezje, duota su jis pats pirmapradikumu. itokiu pavidalu tai yra duota (vorgegeben) dvasios veiklai, kuri pirmiausia pasireikia aktyviu sugriebimu. Kai ta dvasios veikla realizuoja savo sintetines atliktis, patei kianti jam vis materij pasyvi sintez nenutrkstamai tsiasi. Pasyviame stebjime i anksto duotas daiktas ir toliau reikiasi vienalyiuose stebiniuose ir nepriklausomai nuo to, kokiu mas tu j ia modifikuot eksplikavimo, atskir dali ar poymi sugriebimo aktai, jis io aktyvumo eigoje vis laik yra i anks to duotas dalykas; nuolatos skleidiasi vienalyiai vizualiniai ar taktiliniai suvokimo vaizdai, kuri, be abejo, pasyvioje sintez je pasireikia vienas ir tas pats daiktas, vienas pavidalas ir t. t. Taiau kaip tik i sintez btent kaip tos formos sintez turi savo joje pasirodani (sich bekundende) istorij. Nuo esms ge nezs priklauso tai, kad As, ego, gali patirti daiktus ir patirti juos jau i pirmo vilgsnio. Beje, itai galioja ne tik fenomeno loginei, bet ir psichologinei genezei prasta io odio prasme. Ne be pagrindo sakoma, kad ankstyvoje vaikystje turjome
98

KETV IRTOJI M E D IT A C IJ A

mokytis matyti daiktus ir kad ios ries patyrimai turjo bti genetikai pirmesni u bet kokius kitus daikt suvokimo bdus. I anksto pateikiantis (vorgebende) suvokimo laukas ankstyvojoje vaikystje dar neturi nieko, kas paprastame irjime (.Ansehen) galt bti eksplikuota kaip daiktas. Taiau negrdami atgal pasyvumo plotm ir nesiremdami psichologijai bdingais vi diniais psichofizini reikini stebjimais, galime, gali medituo jantis ego, siskverbdamas pai patyrimo fenomen intencional turin, daikt patyrimo ir vis kit ios ries fenomen turin, atrasti intencionalias nuorodas, kurios veda mus j isto rijos link, o po to atpainti tuose fenomenuose ivestinius pavi dalus (Nachgestalten) kit fenomen, kurie yra pirmesni u iuos ir susij su jais esms nustatytu bdu (net jei j nemanoma susieti su tuo paiu konstituotu objektu), fenomen, kurie v lesnij atvilgiu yra tam tikri preliminariniai pavidalai ( Vorgestalteri). Taiau ia i karto susiduriame su vis nauj sintezi pasyvaus formavimo (Bildung) esms dsningumais, formavimo, kuris i dalies anticipuoja, o i dalies aprpia bet kok formavim. Toliau aptinkame pasyvi genez daugelio apercepcij, kurios ia pasirodo kaip pastovs iliekantys savo habitualybse da riniai, kurie eidami aktualybs sfer padaro, kad centrinio A atvilgiu suformuoti ir i anksto duoti objektai ima t A adin ti ir motyvuoti. ios pasyvios sintezs (kuri aprpia ir aktyvios sintezs atliktis) dka A visuomet yra apsuptas objekt. Netgi tai, kad viskas, kas paadina mane kaip jau ipltot ego, yra apercipuojama kaip objektas, kaip paintini apibri sub stratas, net tai priklauso ios sintezs takos sferai. Mat itai yra jau i anksto inoma galima tikslo forma (.Zielform), kurios link skleidiasi eksplikacijos galimybs, eksplikacijos kaip supain dinanios (bekannt machenden), kaip tokios, kuri konstituoja objekt kaip pastovi nuosavyb, kaip tai, kas nuolatos yra pa 99

K E T V IR T O jl M E D IT A C IJ A

siekiama: o i forma yra i anksto suprantamas dalykas btent kaip i genezs iaugantis rezultatas ji pati nurodo atgal pro ces, kuris j pirmapradikai nustat ( Urstiftung). Viskas, k i nome, nurodo pirmapradio susipainimo (Kennenlernen) sfe r; juk net tai, k vadiname neinomais dalykais, turi inomo dalyko struktrin form, kuri apibria j kaip objekt, tiksliau tariant, erdvinio daikto, kultros objekto, rankio ir t. t. form.

39 Asociacija kaip pam atin is pasyviosios genezs principas Universalus pasyvios genezs principas, galiojantis konstituci jai vis t objekt, kurie sudaro i anksto duot pradin aktyvaus formavimo mediag, vadinasi asociacija. Ties sakant, asocia cija yra intencionalumo rubrika ( Titet), yra tai, k kaip tok ga lima atskleisti, apraant jos pirminius pavidalus, ir kieno intencionalioms atliktims galioja esms dsniai, paaikinantys bet koki pasyvi sintez - ir igyvenim, paimt kaip imanentinio laiko objektai, ir bet koki reali gamtos objekt, egzistuojan i objektyvaus erdvlaikinio pasaulio ribose. Asociacija yra pagrindin transcendentalins fenomenologijos svoka (pana iai kaip ir psichologijoje, sudaranioje fenomenologijos parale l - grynai intencionalioje psichologijoje). Tradicin asociacijos ir asociacijos dsni svoka, nors jau nuo Humeo laik ji buvo siejama daugiausiai su grynojo psichinio gyvenimo sryiais, yra tik atitinkam autentik intencionali svok natralistinis ikraipymas. Dka fenomenologijos, kuri labai vlai atrado pri jim prie asociacij tyrimo sferos, i svoka gijo visikai nauj pavidal, i esms kitoki apimt, atsivelgiani naujas pama tines formas, apimt, kuri, be kita ko, aprpia ir juslini duoty bi koegzistencijos ir sukcesijos konfigracijos reikin. Feno100

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

menologikai evidentika, nors tradicijos vergai to ir nepastebi, kad asociacija nra vien empirini dsningum, kurie valdo sie loje pasireikiani duotybi jungimsi, pavadinimas, nra kakas panaaus tradicin psichikos viduje veikianios gra vitacijos vaizd, bet yra pavadinimas, ir dargi labai platus pa vadinimas intencionalios, pagal esms dsnius vykstanios ego konstitucijos, yra gimto a priori sritis, t. y. a priori, be kurio ego kaip toks bt nemanomas. Tik genezs fenomenologijoje ego tampa suprantamas kaip begalin, universalios genezs vienu mo susaistyta sistema, kuri sudaro sintetikai tarpusavyje susiju sios atliktys - sistema, kuri vystosi pakopomis, kuri kiekviena be iimties turi paklusti universaliai pastoviai laikikumo formai, kadangi ji pati skleidiasi nenutrkstamoje, pasyvioje ir visi kai universalioje genezje, aprpianioje i esms ir visk, kas yra nauja. i hierarchin struktra ilieka ipltotame ego kaip pastovi apercepcijos form sistema, vadinasi, ir kaip sistema konstituot objekt form, tarp kuri randame ir objektyvaus, turinio pastovi ontologin struktr universumo form, ir pats is isilaikymas (Sich-erhalten) yra tik genezs forma. Visame tame pavienis faktas yra iracionalyb, taiau ir jis yra manomas tik apriorikumo form sistemoje, kuriai priklauso dl to, kad jis yra egologinis faktas. Nereikia taiau pamirti, kad fakto ir jo iracionalumo svokos paios yra struktrins svokos, priklau sanios konkretaus a priori sistemai.

40 Perjimas p rie transcendentalinio idealizm o klausimo Atrodo, kad redukuojant fenomenologijos problematik problemas, isitenkanias po vieninga bendra galimos smons objekt (statins ir genetins) konstitucijos rubrika, fenomeno 101

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

logija gyja teis nusakyti save ir kaip transcendentalin pai nimo teorij. Sugretinkime i ms prasme transcendentalin teorij su tradicine painimo teorija. Pastarosios problema yra transcendencija. Net tada, kai ji, kaip prasta empirin painimo teorija, remiasi paprasta psicho logija, net tada ji nenori bti vien painimo psichologija, bet nori bti mokslu, aikinaniu principin painimo apskritai ga limyb. Jos problema iauga i natralios nuostatos ir ios nuo statos laikomasi t problem svarstant. Likdamas ia, aptinku save kaip mog pasaulyje, o sykiu kaip t, kuris pasaul kar tu su manimi paiu patiria ir mokslikai pasta. Dabar sakau sau: viskas, kas man egzistuoja, yra man dka mano pastanios smons akt, yra man tai, k patiriu patyrimu, tai, k mstau mano mstymu, k teoretizuoju mano teoretizavimu, tai, k velgiu mano velgimu. Jei pripastu, kad egzistuoja toks da lykas kaip intencionalumas, tai turiu pripainti: intencionalumas kaip svarbiausia mano psichinio gyvenimo savyb reikia savit, bding man kaip ir kiekvienam mogui jo grynosios psichins vidujybs poiriu savyb, kuri jau Brentano ikl kaip mogaus empirins psichologijos centr. iam pradios takui bdingas kalbjimas pirmuoju asmeniu yra ir lieka na tralios nuostatos kalbjimu, kaip ir visa tolesn problemati kos pltot, ji neperengia duoto pasaulio rib. Tad kalbama, ir tai visikai suprantama, kad viskas, kas mogui egzistuoja, kas egzistuoja man ir galioja man, egzistuoja ir galioja tik mano pa ties smons gyvenimo rmuose, gyvenimo, kuris visuose pa saulio suvokimuose ir visose mokslo atliktyse visuomet lieka pas save (bei sich selbst verbleibt). Visos perskyros, kurias ivedu tarp adekvataus (echten) ir klaidinanio (trgender) patyrimo, o pa starojo ribose - tarp egzistavimo ir iliuzijos, isitenka paioje mano smons sferoje, lygiai taip pat kaip ir perskyros, kurias 102

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

atlieku auktesnje pakopoje tarp valgaus ir nevalgaus ms tymo, tarp to, kas yra a priori btina, ir to, kas beprasmika, tarp to, kas empirikai teisinga (Richtige) ir kas neteisinga. Evidentikai tikra", logikai btina" {denknotwendi^ , beprasmi ka", logikai manoma", tiktina" ir t. t. - visa tai yra vien mano smonje pasirodanios t ar kit intencionali objekt charakteristikos. Kiekvienas pagrindimas, kiekvienas tiesos ar bties rodymas itisai vyksta manyje, o jo rezultatas yra tam tikra charakteristika, kuri atsiranda kiekvieno mano cogito kiek viename cogitatum. ia ikyla didel problema. Tai, kad, likdamas savosios smons ribose, mane determinuojani motyvacij sryyje, aptinku dalykus, dl kuri esu tikras (Geivifheiten), ir net ap tinku saistanias (zivingende) evidencijas, yra suprantama. Bet kaip visas is imanencijoje vykstantis smons gyvenimo ais mas gali gyti objektyvi reikm? Kaip evidencija (clara et distincta perceptio) gali pretenduoti t daugiau, negu buvim vien manyje esania smons charakteristika? Tai yra (atmetus tikriausiai ne tok jau bereikm pasaulio buvimo galiojimo i jungim) Descarteso problema, kuri turjo bti isprsta pasi telkiant dievikj veracitas. 41 Autentikas fenomenologinis y)ego cogito" savs iskleidimas kaip transcendentalinis idealizm as K apie tai gali pasakyti fenomenologijos transcendentalinis savs apmstymas? Nieko kito, kaip tik tai, kad visa i proble ma yra beprasm, kad tai nesmon, kuri turjo patekti pats Descartesas, nes prasilenk su autentika jo paties pasilytos redukcijos prasme, redukcijos sfer to, kas yra neabejotina, t. y. prasilenk su tuo, k mes pavadintume autentika jo transcen 103

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

dentalinio epoche ir redukcijos grynj ego prasme. Taiau dar grubesn yra plaiai paplitusi pokartezikoji nuostata, igno ruojanti kartezikj epoche, grubesn btent dl to, kad epoche ignoruoja. Tad klausiame, kas yra tas A, kuris gali teistai kelti tokio pobdio transcendentalinius klausimus? Ar galiu juos kel ti kaip mogus, gyvenantis natralioje nuostatoje ir ar likdamas tokiu mogumi galiu rimtai klausti (ir dargi klausti transcen dentaliai): kokiu bdu tai, kas mano smonje pasireikia kaip evidencijos igyvenimas, gali turti objektyvi reikm? Juk apercipuodamas save kaip gyvenantis natralioje nuostatoje mo gus, jau i karto turiu prieais save apercipuot erdvin pasaul ir save pat kaip ioje erdvje esant, erdvje, kurioje atrandu ir tam tikr ne-manyje (Ausser-mir). Ar pasaulio apercepcijos teistumas nra tai, k suponuoja jau pats klausimo klimas, suponuoja ta prasme, kad jau i anksto gldi to klausimo pras mje, tuo tarpu tik atsakymas klausim galt suteikti teis pripainti k nors objektyviai galiojaniu? Akivaizdu, kad rei kia smoningai atlikti fenomenologin redukcij, kad galtu me pagauti t A ir t smons gyvenim, nuo kuri praddami galsime ikelti transcendentalin klausim, transcendentalinio painimo klausim. Taiau jei uuot pavirutinikai realizav fe nomenologin epoche, imams sistemingu savs apmstymu ir kaip gryn ego atskleisti savo itis smons lauk, suinome, kad viskas, kas iam ego egzistuoja, yra tai, kas jame paiame konstituojasi, ir toliau - kad kiekviena egzistavimo ris (taip pat ir kiekviena, kuri kokia nors prasme apibdiname kaip transcendentin) turi savo ypating konstitucij. Transcenden cija bet kuriuo pavidalu yra imanentikas, ego viduje save konstituojantis bties charakteris. Kiekviena manoma prasm, kiekviena manoma btis, nesvarbu, ar ji nusakoma kaip imanentika ar kaip transcendentika, patenka transcendentalinio 104

KETV IRTO JI M E D IT A C IJ A

subjektyvumo srit kaip subjektyvumo, kuris konstituoja prasm ir bt. Beprasmika yra norti sugriebti tikrosios bties univer sum, kaip dalyk, esant u galimo suvokimo, galimo painimo, galimos evidencijos universumo rib, dalyk, kur su pirmuoju tik iorikai sieja sustabarjs (starres) dsnis. Abu universumai esmikai tarpusavyje susij, o tai, kas esmikai tarpusavyje susij, yra vienas dalykas - vienas vienintelje absoliuioje transcenden talinio subjektyvumo konkretybje (Konkretiori). Jei is subjek tyvumas yra galimos prasms universumas, tai bet koks uribis" (Ausserhalb) yra beprasmyb. Taiau ir kiekviena beprasmyb yra prasms atmaina, o jos beprasmikumas yra velgiamas (in der Einsehbarkeii). Tai, k pasakme, nra tiesa vien tik faktikai egzistuojaniam ego ir tam, kas jam yra faktikai egzistuojantys dalykai, kartu su juose gldinia atvira daugybs kit ego vai rove ir t ego realizuojama konstitucija. Kalbant tiksliau: jei (kaip tai bna faktikai) manyje, transcendentaliame ego, yra transcendentaliai konstituoti kiti ego ir mums visiems bendras objektyvus pasaulis, kur konstituoja i mans tos pirmosios konstitucijos bdu iauganti intersubjektyvi transcendentalin bendruomen, tai viskas, kas buvo pasakyta, galioja ne tik paties vien faktinio ego atvilgiu ir tai io faktikai egzistuojanio pasaulio atvilgiu bei ios faktins intersubjektyvios bendruo mens, kuri gyja prasm ir bties galiojim manajame subjek tyvume, atvilgiu. Juk manajame ego vykstantis fenomenologinio savs iskleidimas (Selbstauslegung), vis manyje vykstani kon stitucij ir vis egzistuojani man objekt iskleidimas btinai gyja metodin apriorinio savs iskleidimo pavidal - apriorinio fakt aptikimo ir j rikiavimo atitinkam grynj (eidetini) galimybi universum. Tad su mano faktikuoju ego jis yra su sijs tik tiek, kiek pastarasis yra viena i gryn galimybi, kurias ego gali gyti laisvai save permstydamas (perfantazuodamas), 105

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

sykiu jis (kaip eidetinis) galioja i mano kaip ego apskritai ga limybi universumui, bet kokio kitaip-buvimo (.Anderssein) galimybi; todl jis galioja ir kiekvienam manomam su iomis mano galimybmis koreliatyvios atmainos pavidalu susijusiam intersubjektyvumui, taip pat pasauliui, mstomam kaip iame intersubjektyvume intersubjektyviai konstituotas pasaulis. Tad autentika painimo teorija turi prasm tik kaip transcendentalin-fenomenologin teorija, kuri uuot turjusi reikal su be prasmmis ivadomis, vedaniomis nuo tariamos imanencijos prie tariamos transcendencijos (koki nors tariamai i principo nepaini daikt savaime* transcendencijos), turi reikal vien su sisteminiu aikinimu painimo atlikties, kurioje imanencija ir transcendencija turi bti i esms suprastos kaip intencionali atliktis. Btent tokiu bdu bet kokia paios btybs (realios ar idealios) ris tampa suprantama kaip ioje atliktyje konstituo tas transcendentalaus subjektyvumo darinys. is suprantamumo tipas yra aukiausia manoma racionalumo forma. Visos ikrai pytos bties interpretacijos kyla i naivaus aklumo, trukdanio pamatyti horizontus, sykiu-apibrianius bties prasm, ir i aklumo, trukdanio pamatyti atitinkamus tame gldinio implicitinio intencionalumo udavinius. Kai tie horizontai pama tomi ir suvokiami, randasi universali fenomenologija, traktuo jama kaip nuolatinje evidencijoje ir konkretybje atliekama ego savisklaida. Tiksliau tariant, pirmiausia tai bus savisklaida siau rja prame, savisklaida, kuri sistemikai parodo, kokiu bdu ego konstituojasi kaip egzistuojantis savaime ir sau, kaip turintis sa vo nuosav esm, o antra, kaip savisklaida plaija prasme, ku ri, remdamasi pirmuoju punktu, parodo, kaip ego, remdamasis ia nuosava esme, konstituoja ir k kitay ty kas yra objektyvu, ir tuo bdu apskritai visk, kas gali jam kokiu nors bdu galioti kaip A ribose egzistuojantis Ne-A. 106

KETV IRTOJI M E D IT A C IJ A

ioje sisteminje konkretybje atlikta fenomenologija eo ipso yra transcendentalinis idealizmas, nors ir visikai nauja io o dio prasme; tai ne psichologinis idealizmas ir jokiu bdu ne idealizmas, besiremiantis sensualistiniu psichologizmu, ne idea lizmas, kuris i beprasmi juslini duotybi bando ivesti pras ming pasaul. Tai nra Kanto idealizmas, kuris tiki, kad galima palikti nebent kaip ribin svok, vietos daikt savaime pasau lio galimybei*, tai bt idealizmas, kuris yra ne kas kita, kaip tik konkreiai sisteminio egologinio mokslo pavidalu atliekama mano nuosavo ego savisklaida, ego, traktuojamo kaip bet kokio manomo painimo subjektas, savisklaida, atliekama atvilgiu kiekvienos tokios bties prasms, kuri padaro, kad btis gali turti man, manajam ego, btent koki nors prasm. is idea lizmas nra argumentacini aidim padarinys, prizas, kur galima laimti dialektiniame gine su realizmu. Tai realiu darbu pasiekiama prasms sklaida, taikoma bet kokiam btybs tipui, btybs, kuri a, ego, galiu bet kada pamstyti, ir ypa taikoma duotai man pradioje realiame patyrime gamtos, kultros, pa saulio apskritai transcendencijai. T pat galima pasakyti taip: tai sistemin paties konstituojanio intencionalumo savisklai da. Tad io idealizmo rodymas yra pati fenomenologija. Tik tam, kas klaidingai supranta giliausi intencionalaus metodo prasm arba transcendentalins redukcijos metodo prasm, ar ba abiej prasm, gali kilti noras atskirti fenomenologij ir trans cendentalin idealizm: kas tampa io pirmojo nesusipratimo auka, tas negali suvokti net paios autentikos intencionalios psichologijos (ir joje gldinios intencionalios-psichologins
* Manojo A atvilgiu is pasaulis reikt mitiniu bdu jam priklausant A pat savaime. Taiau kantikojo transcendentalizmo jokiu bdu nema noma transformuoti ia apmstom fenomenologin transcendentalins filosofijos variant, net jei pasalintume i jo ios ries teorij.

107

KETVIRTOJI M E D I T A C I J A

painimo teorijos) specifins esms, lygiai taip pat jis negali su vokti to, kad ji yra pasaukta tapti tikrai mokslins psichologijos pagrindine ir esmine dalimi. Taiau tas, kas nesuvokia transcen dentalins-fenomenologins redukcijos esms bei jos rezultat, dar yra nugrimzds transcendentaliniame psichologizme, tas dar painioja paraleles, kurios kyla i nuostatos pakeitimo esmins galimybs: painioja intencionali psichologij ir transcenden talin fenomenologij, tampa vidinio prietaravimo, gldinio natraliu patyrimu besiremianios transcendentalins filosofi jos svokoje, auka. Ms meditacijos jau pasistmjo taip toli, kad pavyko pa siekti tam tikr evidencij galutinio tikslo, kur turi pasirinkti filosofija, norinti bti transcendentaline-fenomenologine fi losofija, klausimu ir, atitinkamai, to, kas mums realiai ir poten cialiai egzistuoja, universumo ir kas vienintels galimos inter pretacijos tikslumu apibria t prasms universum, klausimu, btent - stiliaus, kur reprezentuoja transcendentalinis-fenomenologinis idealizmas. ioje evidencijoje gldi ir supratimas, kad po preliminariai apmesto vaizdo ( Vorzeichnung) atsiverian ti prie mus darb begalyb - mano, medituojaniojo ego, sa visklaida pagal konstituojantj ir tai, kas konstituojama - kaip atskir meditacij grandin sijungia vienos vienalyts, sinte tikai besipltojanios meditacijos universalius rmus. Ar galime ia sustoti ir visa kita palikti specialiems svarsty mams? Ar pasiekta evidencij su jos preliminariai apmesta tiks lo prasme jau pakankama, ar preliminarus apmatas yra taip i pltotas, kad pripildyt mus gilaus tikjimo filosofija, kuri kyla i io medituojanio savisklaidos metodo - pripildyt tokiu mastu, kad galtume imtis ios filosofijos kaip ms gyvenimo tiksl ir su diugiu sitikinimu galtume kibti darb? inoma, negalime pamirti, kad net taip pavirutinikai apvelgdami tai, 108

K ETV IRTOJI M E D IT A C IJ A

kas mumyse, kiekviename manyje, medituojaniajame ego, yra konstituota kaip pasaulis, kaip bties universumas apskritai, turime prisiminti Kitus ir j konstitucijas. Su svetim konstituojani akt pagalba akt, kurie konstituojasi mano paties savastyje (Selbst), konstituojasi man (apie tai jau kalbjome) mums visiems bendras pasaulis. Savaime aiku, ia patenka ir filosofijos konstitucija, filosofijos, bendros mums visiems, kurie kartu medituojame - pagal idj vienos vienintels Philosophia perennis. Bet ar ms evidencija - fenomenologins filosofijos ir fenomenologinio idealizmo kaip vienintels galimybs evi dencija - liks nepajudinama, ar iliks ana evidencija, dl kurios isaugojome visik aikum ir tikrum, isaugojome tol, kol, atsiduodami ms i meditacij imam intuicij eigai, isak me jose pasirodanias esms btinybes ( Wesensnotwendigkeiteri)'> . Ar nesusvyruos ji dl to, jog metodinio preliminaraus apmato neipltojome tokiu mastu, kad jis garantuot Kit egzistavimomums (nepaprastai savitos, visi tai jauiame) galimybs bendrj esmini bruo supratim ir to egzistavimo pobdio tikslesn suvokim, taip pat su iuo klausimu susijusi proble m isklaid? Jei karteziskosios meditacijos, kuri mms, turi bti mums, gimstantiems filosofams, tikru vadu filosofij ir kaip btina praktin idja jos tikrov grindiania pradia (pra dia, kuriai tad priklauso ir evidencija kelio, kuris konstituojamas kaip ideali btinyb ir kuriuo turi vykti begalyb realizuo jantis darbas), tai ms pai meditacijos turi eiti taip toli, kad iuo tikslo ir kelio poiriu nelikt joki neaikum. Jos priva lo taip, kaip ir anos senosios kartezikosios meditacijos, iki galo atskleisti filosofijos tikslo idjoje gldini universali proble matik (kuri mums sudaro konstitucijos problematika); o tai, savo ruotu, implikuoja, kad jos privalo maksimaliai, bet sykiu ir kaip grietai apibrt bendryb atskleisti tikrj universali 109

KETVIRTOJI M E D IT A C IJ A

btybi apskritai ir j universali struktr prasm - kaip bendryb, kuri tik ir galina ontologini udavini realizacij konkrei visum susietos fenomenologins filosofijos pavida lu, o vliau - filosofinio mokslo apie faktus pavidalu, nes btyb filosofijai (o sykiu ir ko reliatyviems fenomenologiniams tyri mams) yra praktin idja - teorikai apibrianio darbo bega lybs idja.

110

PENKTOJI MEDITACIJA

TRANSCENDENTALINS BTIES SFEROS ATSKLEIDIMAS KAIP M O N A D O L O G IN IO INTERSUBJEKTYVUMO SFEROS


42 Svetimybs patyrim o problemos kaip atsakymo solipsizmo priekait ekspozicija Dabar ms naujosiose meditacijose atsivelkime vien, at rodyt, labai reikming priekait. Jis susijs su tokiu svarbiu klausimu, kaip transcendentalins fenomenologijos pretenzija jau i karto bti transcendentaline filosofija, t. y. pretenzija tai, kad su transcendentaliai redukuoto ego rmuose skleidiamos konstitutyvios problematikos ir teorijos pagalba ji gali isprsti objektyviai egzistuojanio pasaulio transcendentalines prob lemas. Jei a, medituojantysis A, pasitelks fenomenologin epoche, redukuoju save j mano absoliut transcendentalin ego, tai ar tuo bdu as netampu solus ipse ir ar nelieku tokiu tol, kol po fenomenologijos rubrika atlieku nuosekli savisklaid? Ar fe nomenologijos, kuri nort isprsti objektyvaus egzistavimo problemas ir jau i anksto bti filosofija, nereikt traktuoti kaip paenklintos transcendentalinio solipsizmo enklu? Pasvarstykime detaliau. Transcendentalin redukcija sieja mane su grynj mano smons igyvenim srautu ir su vie netais, kuriuos konstituoja t igyvenim aktualybs ir potencialybs. Juk atrodo savaime suprantama, kad tokie viene tai yra neatsiejami nuo manojo ego ir kartu priklauso paiai jo konkretybei. Bet kaip tada yra su kitais ego, kurie juk nra vien mano vaizdiniai ar vien mano sivaizduoti dalykai (Vorgestelltes), nra vien sintetiniai galimo pasitvirtinimo (Betvahrung} manyje vie 111

PENKTOJI M E D I T A C I J A

netai, o pagal pai j prasm yra btent Kiti. Tad ar nebuvo me neteisingi transcendentaliniam realizmui? Galbt jam stin ga tik fenomenologini pagrind, bet i principo jis yra teisus tuo poiriu, kad jis ieko kelio, vedanio i ego imanencijos Kito transcendencij. Ar kaip fenomenologai galime padaryti k nors daugiau, kaip tik, eidami jo nurodytu keliu, sakyti, jog manajame ego imanentikai konstituota gamta ir pasaulis ap skritai yra tik mano vaizdiniai, u kuri slypi savaime egzistuo jantis pasaulis, kur ir reikia iekoti kelio, ir kad kartu jau pats klausimas apie tikrai transcendentalinio painimo galimyb ir pirmiausia apie galimyb to, kad i manojo absoliutaus ego i einu prie kit ego, kit, kurie juk kaip kiti i tikro neegzistuoja manyje, o yra tik manyje duoti suvokimo bdu. Ar is klausimas gali bti keliamas grynai fenomenologikai? Ar nra i pat pra di savaime suprantama, kad mano transcendentalinio pa inimo laukas neperengia mano transcendentalinio patyrimo ir to, kas jame sintetikai gldi, rib - ar nra savaime supran tama, kad visa tai kaip vien (in eins) apibria ir ukloja mano paties transcendentalinis ego? Taiau gali bti, kad is samprotavimas nra visikai korek tikas. Prie pasisakydami u tok poir ir u jame panaudotas savaime-suprantamybes ir prie leisdamiesi dialektin argu mentacij bei metafizinmis* save vadinanias hipotezes, kuri tariama galimyb galiausiai gali pasirodyti esanti visika nes mone, bt labai pravartu pirmiausia konkreiu darbu siste mikai sprsti ir pltoti fenomenologins sklaidos udavin, ikylant tada, kai pasirodo alter ego fenomenas. Turime utik rinti sau valg eksplikuot ir implikuot intencionalum, kuriame, remdamasis transcendentaliniu ego, pasirodo ir pa sitvirtina alter ego. Turime itirti, kokiuose intencionaliuose aktuose, kokiose sintezse, kokiose motyvacij sistemose for 112

P ENKT OJI M E D IT A C IJ A

muojasi alter ego prasm ir kur ta prasm po rilaus Kito pa tyrimo rubrika pasirodo kaip egzistuojanti ir savaip pasitvirti nanti kaip tai ji pati (als selbst da betuahri). Juk tie patyrimai ir j atliktys yra mano fenomenologins sferos transcendenta liniai faktai - kaip kitaip, jei tik ne klausdamas apie juos, gal iau visapusikai iskleisti prasm t, kurie egzistuoja kaip Kiti?

43 N oem inis-ontinis Kito duotybs bdas kaip K it patyrim o konstitutyvins teorijos transcendentalinis orientyras I pradi transcendentalinis orientyras man yra Kitas, paim tas taip, kaip jis man tiesiog pasirodo, kai sigilinu jo noeminontin turin (kaip tai, kas sudaro vien manojo cogito atitik men, koreliat, kurio labiau detalizuot struktr dar reiks atskleisti). Jau to turinio savitume bei vairovje pasimato feno menologijos udavinio vairiapusikumas ir sudtingumas. An tai patirdamas Kitus, kaip realiai egzistuojanius, a patiriu juos besikeiianiomis, riliomis patirtinmis vairovmis pirmiau siai kaip pasaulyje esanius objektus, kurie nra vien gamtos daiktai (nors i dalies patiriu juos ir iuo bdu). Juk jie yra pati riami ir kaip psichikai valdantys kiekvienam j priklausan ius gamtinius gyvenamus knus. itaip savitai susipyn su tais gyvais knais kaip psichofiziniai objektai jie yra pasaulyje. Kita vertus, patiriu juos ir kaip to pasaulio subjektus, patirianius t pat pasaul, kur patiriu ir a pats, patiriu kaip subjektus, kurie savuoju patyrimu aprpia ir mane, aprpia tada, kai patiriu pasaul ir tuos Kitus pasaulyje. Taip eidamas toliau ia kryptimi galiu noemikai ipltoti ir kitus dalykus. Kad ir kaip bt, manyje, mano transcendentaliai redukuo to gryno smons gyvenimo viduje, patiriu pasaul kartu su eg 113

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

zistuojaniais jame Kitais ir, pagal to patyrimo prasm, patiriu ne kaip mano, taip sakant, privat sintetikai suvienyt darin, o kaip pasaul, kuris yra mano atvilgiu svetimas, yra intersubjektyvus, egzistuojantis kiekvienam ir prieinamas kiekvienam per savo objektus. Ir vis dlto kiekvienas disponuoja savo asme nikais patyrimais, turi savo nuosav reikini ir besireikiani vienet sfer, savo nuosav pasaulio fenomen, nepaisant, kad tas patiriamas pasaulis pats tuo paiu metu yra ir tai, kas egzis tuoja savaime, kas yra prieinama visiems j patinantiems sub jektams ir t subjekt pasaulio fenomenams. Kaip galima itai paaikinti? Turiu nesvyruodamas pripa inti, kad bet kokia prasm, kuri man turi ar gali turti bet ku ri btyb, tiek jos kas, tiek jos yra ir yra tikraiu poiriu yra mano intencionaliame gyvenime gldinti ar, atitinkamai, i to gyvenimo iauganti prasm, iauganti i jo konstitutyvi sin tezi, aikjanti ir atsiskleidianti man rilaus pasitvirtinimo sin tezse. Tad norint pateikti pagrind atsakymams bet kur ga lim klausim, kur galima ikelti ir kuris apskritai turi prasm, ar net norint ingsnis po ingsnio ikelti pat klausim ir j sprsti, reikia pradti nuo atviro ir implikuoto intencionalumo sistemins pltots, intencionalumo, kuriame Kit egzistavimas darosi {macht sich) man ir atsiveria man savo tikruoju (rechtmaessige) turiniu, tai yra ipildymo turiniu {Erfuellungsgehalt). Tad i pradi problema formuluojama kaip speciali prob lema, btent - kaip Kit man-buvimo-ia [Fur-mich-dd) prob lema, kaip transcendentalins Svetimybi patyrimo (Fremderfahrung) teorijos, vadinamojo sijautimo (Einfuehlung), tema. Taiau greitai paaikja, kad tokios teorijos apimtis yra ymiai didesn, negu atrod i pirmo vilgsnio, kad i teorija sykiu yra ir objektyvaus pasaulio transcendentalins teorijos pamatas, kuris grindia t teorij vis ir itisai (ganz undgar), ir ypa ob 114

P ENK TO JI M E D IT A C IJ A

jektyviosios gamtos poiriu. Juk pasaulio egzistavimo prasmei ir ypa gamtos, objektyvios gamtos egzistavimo prasmei prik lauso, kaip jau buvo minta, buvimas-kiekvienam (Fr-Jedermann-da:), kaip tai, kas nuolatos manoma-sykiu, kai kalbame apie objektyvi tikrov. Be to, patiriamam pasauliui priklauso objektai, turintys dvasios predikatus, kurie savo itakomis ir prasme nurodo subjektus, paprastai vienas kitam svetimus subjektus bei j aktyviai konstituojanius intencionalius aktus: antai visi kultros objektai (knygos, rankiai bei kiti vairaus pobdio dirbiniai ( Werke) ir t. t.), kurie sykiu implikuoja pa tirtin buvimo-kiekvienam prasm (scilicet kiekvienam, kuris priklauso tam tikrai kultros bendruomenei, kaip antai Euro pos kultros, ar eventualiai siauriau - prancz kultros ir 1.1.).

44

Transcendentalinio patyrim o redukcija savumo sfer

Jei nagrinjame transcendentalin konstitucij ir sykiu svetim subjekt transcendentalin prasm, o toliau - prasms univer sal sluoksn, kuris, spinduliuodamas i t objekt tik ir gali na objektyvaus pasaulio egzistavim man, tai ia nagrinjama svetim objekt prasm dar negali bti objektyvi, pasaulyje egzistuojani Kit prasme. Jei norime ia elgtis taisyklingai (;richtig), turime kaip pirm metodin reikalavim ikelti tai, kad pirmiausia transcendentalios universalumo sferos ribose bt atliktas savitas temos epoche. Laikinai ijungiame i tem lauko visk, apie k dabar klausiame, t. y. nekreipiame dmesio vi sas intencionali igyvenim, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su svetimu subjektyvumu, konstitutyvias atliktis ir pirmiausia apriame to aktualaus ir potencialaus intencionalumo visumi ns sistemos ribas, intencionalumo, kuriame ego konstituoja 115

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

savyje tai, kas jam yra sava (Eigenheit) ir kuriame is ego kon stituoja sintetikai, neatsiejamai su juo susijusius ir todl jo sa vumui priklausanius vienetus. Redukcija mano transcendetalin savumo sfer arba j ma no transcendentalin konkret As-pats, redukcija, atliekama abstrahuojantis nuo viso to, k transcendentalin konstitucija pateikia (ergibt) kaip svetimyb, ia gyja neprast prasm. Na tralioje pasaulikumo nuostatoje randu atskirtus vien nuo kito ir turinius prieprieos pavidal {in Forrn der Gegenueber): mane ir Kitus. Abstrahuodamasis nuo Kit prasta odio abstrakcijaw prasme - lieku vienas. Taiau ios ries abstrakcija nra radikali, ios ries vienatv4 (Allein-sein) dar nieko nekeiia na 4 tralioje pasaulio prasmje - kiekvienam-suvokiamume (FrJedermann-erfahrbar), prasmje, kuri prilimpa (anhaftei) ir prie traktuojamo kaip gamtos dalis A ir kuri neinykt net tada, jei visuotinis maras palikt pasaulyje tik mane vien. Tuo tarpu transcendentalinje nuostatoje, o sykiu ir aukiau nusakytoje konstitucinje abstrakcijoje mano - medituojaniojo - ego su savo transcendentaliniu savitumu nepasirodo kaip paprastas mogaus A, redukuotas paprast koreliatyv fenomen, su darant pasaulio visuminio fenomeno dal. Greiiau ia turime reikal su redukcija tam tikr esmikai apibrt struktr, apriani universalios konstitucijos lauk, konstitucijos, kurioje ego, kaip konstituojantis objektyv pasaul ego, gyvena. Tai, kas man, kaip ego yra specifikai sava (Eigene), mano kaip monados konkreti btis, tai, kas egzistuoja tik manyje pa iame ir man paiam udarame savume, aprpia bet kok (taigi ir svetimyb nukreipt) intencionalum, tik tiek, kad metodi niais sumetimais jos sintetin atliktis (svetimybs tikrumas man) i pradi turi bti tematikai atmesta (ausgeschaltei). iame i skirtiniame intencionalume konstituojasi nauja bties prasm,
116

PEN KTOJI M E D IT A C IJ A

kuri perengia mano monadinio ego ribas jo savume (Sebsteigenbeit), ia konstituojasi ego, kuris nra As-pats, o yra kakas, kas mano nuosavame A, mano monadoje atsispindi. Taiau tas an trasis ego nra tiesiog egzistuojantis ia (schlechthin da)y nra autentikai (eigentlich) duotas pats, bet yra konstituoj amas kaip alter ego, ir be to, pasakyme alter ego kaip momentas nusaky tas ego esu A pats su savo savumu. Kitas savo konstituota pras me nurodo j mane, kitas yra mano paties atspindys, ir vis dlto jis nra atspindys tikrja io odio prasme, jis yra mano paties analogas, taiau vlgi analogas prasta prasme. Tad jei pirmiau sia apriama tai, kas yra ego savumas, ir vilgsniu aprpiama bei artikuliuojama jo apimtis (ne tik igyvenim, bet ir nuo jo konkreiai neatsiejam galiojimo vienet (Geltungseinheiten) po iriu), tai tsiant toliau tenka klausti, kaip manasis ego gali savo savumo viduje po svetimo patyrimo" rubrika konstituoti btent svetimyb - t. y. konstituoti j kaip turini toki pras m, kuri tai, kas konstituota, imeta i paties prasmes konstituojanio konkretaus A-pats turinio (Bestand), konstituoti kaip kak panaaus jo analog? I pradi is klausimas lieia bet kokius alter ego, taiau vliau jis taikytinas viskam, kas j dka gyja tam tikr prasm, trumpai tariant, taikytinas objektyviam pasauliui tikrja ir pilna prasme. i problematika bus aikesn, jei apibdinsime ego savumo sfer (Eigensphaere ds ego) ar, atitinkamai, eksplikuosime t ab strakt epoche, kuris leidia i sfer aptikti. Teminis atmetimas konstitutyvi svetimybs patyrimo atliki, taip pat atmetimas bet koki kit su svetimybe susijusi smons atmain dabar nereikia vien tik fenomenologinio epoche, atliekamo atvilgu bties galiojimo, kuris naiviai pripastamas tam, kas svetima, pripastamas visam tam, kas, kaip objektyvus dalykas betar pikai ir tiesiog mums egzistuoja. Juk transcendentalin nuo 117

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

stata yra ir lieka tuo, kas ia visuomet yra suponuota, tuo, kas daro, kad viskas, kas iki iol mums tiesiog egzistavo, dabar trak tuojama vien kaip fenomenas, kaip numanoma ir pasitvirtinan ti prasm, paimta vien tuo bdu, kuriuo kaip galim atskleisti konstitutyvi sistem koreliatas ji gijo ir gyja mums bties prasm. Btent iam atskleidimui ir prasms iaikinimui da bar ruoiams pasitelkdami naujos ries epocbey o konkreiau vliau pateikiamu bdu. Kaip besilaikantis transcendentalins nuostatos, i pradi a bandau mano transcendentalins patirties horizonto ribose atskirti tai-kas-mano-nuosava (das Mir-Eigene). Tai yra, sakau sau pirmiausia, tai-kas-nesvetima (Nicht-Fremdes). Pradedu nuo to, kad su abstrakcijos pagalba ilaisvinu t patyrimo horizont nuo visko, kas yra svetima apskritai. Transcendentaliniam pa saulio fenomenui priklauso tai, kad jis yra tiesiog duotas rilia me patyrime; tada, pervelgiant j, reikia atkreipti dmes tai, kokiu bdu jame pasirodo svetimyb, sykiu-apibrdama-prasm, kad po to abstrahuojantis paalinti (auszuhalten) ten, kur tik ji t prasm sykiu-apibria. Taigi i pradi abstrahuojams nuo to, kas monms ir gyvnams suteikia j specifin prasm, taip sakant, A-pobdio (ich-artigen) btybi prasm, o toliau - nuo vis t fenomenologinio pasaulio apibri, ku ri prasm nurodo Kitus kaip A-subjektus ir juos kaip to kius suponuoja. Antai itaip atmetame visus kultrinius pre dikatus. Tad galime sakyti, kad abstrahuojams nuo visko, kas turi svetimos dvasios pobd (Fremdgeistigeri) ir pasirodo kaip tai, kas mus dominanioje svetimybje galina jos specifin prasm. Negalima pamirti ir reikia abstrahavimo bdu paalinti ir bu vimo aplinkiniu pasauliu kiekvienam ( Umvveltlichkeit fiir Jedermanri) charakter - ne tik tiems Kitiems, kurie yra sykiuduoti konkreiame laike realiame patyrime buvimo-kiekvienam ir 118

PENK TO JI M E D IT A C IJ A

prieinamumo-kiekvienam charakter, charakter to, kad dalykas gali liesti ar gali neliesti kiekvien jo gyvenime ir jo siekimuose, charakteri, kurie bdingi kiekvienam fenomen pasaulio ob jektui ir sudaro jo svetimyb. ia konstatuojame svarb dalyk. Kaip mintosios abstrak cijos rezultatas mums lieka tam tikras vienalytis rilus fenome no pasaulis" sluoksnis, sudarantis nuolatos riliai besiplto janio pasaulio patyrimo transcendentalin koreliat, be to, tai, kad liekame vien jo ribose, nepaisant ms abstrakcijos, visikai nekliudo nuolatos judti priek patirtiniame stebjime (erfahrende Anschauung). io vienalyio sluoksnio bdingas bruoas yra tai, kad jis esmikai yra funduojantis sluoksnis; tai reikia, kad, inoma, negaliu patirti svetimybs ir kartu disponuoti ob jektyvaus pasaulio" prasme, sykiu realiai nepatirdamas to sluoks nio, tuo tarpu atvirkias atvejis yra galimas. Panagrinkime detaliau tos ms abstrakcijos rezultat, t. y. tai, k ji mums palieka. Pasaulio fenomene, kuris man pasirei kia kaip objektyvaus dalyko prasm turintis pasaulis, atsiskiria tam tikras gilesnis sluoksnis ( Unterschichi) - priklausanios man kaip mano savastis (eigenheitliche) gamtos" sluoksnis, kur reikia kruopiai skirti nuo paprastos tiesiog gamtos" (blofier Natur schlechthin), t. y. gamtos, kuri yra gamtos tyrintojo tema. Tie sa, i pastaroji taip pat pasirodo abstrahuojant, btent - abstra huojantis nuo visko, kas psichika, ir nuo t objektyvaus pa saulio predikat, kurie kyla i to, kas asmenika. Taiau tai, k itaip abstrahuodamas gauna gamtos tyrintojas, yra sluoksnis, priklausantis objektyviam pasauliui (transcendentalinje nuo statoje - objektinei prasmei objektyvusis pasaulis"), sluoksnis, kuris pats sudaro objektyv sluoksn, panaiai kaip savo ruotu objektyvu yra tai, nuo ko abstrahuojamasi (objektyvi psichika, objektyvs kultros predikatai ir t. t.). Taiau juk ms ab119

PENKTOJI M E D I T A C I J A

strakcijoje visikai inyksta tokia prasm kaip objektyvumas*4 , kuri priklauso viskam, kas egzistuoja pasaulio ribose, priklauso kaip tam, kas yra konstituota intersubjektyviai, k gali patirti kiekvienas ir t. t. Taigi mano savumo (Eigenheit) sferai prik lauso apvalyta nuo bet kokios svetimo subjektyvumo prasms grynosios gamtos" prasm, kuri taip pat prarado ir an kiekvienam charakter ir todl negali bti jokiu bdu interpretuo jama kaip iabstrahuotas paties pasaulio sluoksnis ar, atitinka mai, to pasaulio prasms sluoksnis. Tada tarp ios gamtos fizini kn (Korper)> traktuojam kaip mano savumai (eigenheitlich), atrandu mano paties kn, kuris vienintelis isiskiria tuo, kad nra vien fizinis knas C Korper), bet yra gyvenamas knas (Leib), yra vienintelis abstrakcijos bdu gauto mano pasaulio sluoks nio objektas, kuriam, remdamasis patyrimu, priskiriu poji lauk (Empfindungsfelder) turjim, lauk, kurie priklauso jam, nors priklauso vairiais bdais (lytjimo poji laukas, ilumosalio laukas ir t. t.). Mano gyvenamas knas yra vienintelis objektas, kuriame (in deni) tiesiogiai darau k noriu (schalte und tualte) ir kiekvienu atskiru atveju (in Sonderheit) valdau kiekvie n jo organ kinestetikai liesdamas rankomis {m it den Hdnden), matydamas akimis ir 1.1., a atlieku ir galiu kiekvien kart i naujo atlikti suvokimo aktus, be to, tos mano organ kinestezs ia vyksta darau modusais ir paklsta mano a galiu ds niams. Toliau, paleisdamas darb tas kinestezes, a galiu k nors stumti, perkelti i vietos viet ir 1.1. ir to dka mano knu {leiblich) paveikti. Atlikdamas aktyvus suvokimo aktus, patiriu (arba galiu patirti) vis gamt, o joje - savo gyvenamo kniku mo (Leiblichkeit) sferas, kurias tame suvokime atrandu kaip grtamai su manimi susietas {zurueckbezogeri). is susiejimas tampa manomas dl to, kad su vienos rankos pagalba (mittels) galiu uiuopti kit, su tos kitos pagalba - uiuopti ak ir t. t., 120

PENK TO JI M E D IT A C IJ A

ir be to, visa tai vyksta tuo bdu, kad funkcionuojantis organas turi tapti objektu, o objektas - funkcionuojaniu organu. Pana iai yra ir tada, kai turime reikal su visuotinai galimu pirminiu poveikiu gamtai, o toje gamtoje - gyvenamam knui, poveikiu, kurio subjektas yra taip pat tas knas, kuris tad yra su savimi susijs ir praktikai. Mano gyvenamo kno (Leibes), redukuoto tai, kas yra man sava (eigenheitlich reduzierten), atskleidimas (Heraussteling) jau yra objektyvaus fenomeno A kaip is mogus" savitos (eigenheitlichen) esms atskleidimo dalis. Kai redukuoju kitus mo nes tai, kas man sava (eigenheitlich reduiere), gaunu man prik lausanius j fizinius knus (eigenheitliche Korper), kai kaip mog redukuoju save pat, tai gaunu mano gyvenam kn ir mano siel, arba, kitaip sakant, mane kaip psichofizin vien, ku riame yra asmenikas A, veikiantis tame gyvenamame kne, o su to kno pagalba veikiantis ioriniame pasaulyje, A, kuris pa tiria to pasaulio poveik ir kuris itaip, nuolatinio toki unika li A-pobd bei gyvenimo pobd turini ryi su fiziniu gyvenamu knu (koerperlichen L eib) dka yra apskritai konstituotas kaip psichofizikas vienis. Atliks tok apvalym, kuris iorin pasaul, gyvenam kn ir psichofizn vien redukuoja tai, kas man yra sava (eigenheitliche Reinigung), atsikraiau ma nojo A natralios prasms, atsikraiau tuo bdu, kad atsky riau bet koki io A prasms ssaj su galimais mums" ir mes" ir bet kokiu mano priklausymu pasauliui natralia io odio prasme. Vis dlto tame, kas sudaro mano dvasin savast (Eigenheit), a esu tapatingas mano vairialypi grynj igyvenim Apolius, mano pasyvaus ir aktyvaus intencionalumo igyve nim ir vis i jo nustatyt (gestifteten) ir galim nustatyti (zu stiftenden) habitualybi. Taigi io savito abstraktaus svetimybs prasms iskyrimo 121

PENKTOJI M E D I T A C I J A

dka mums liko tam tikros ries pasaulis, savast redukuota (eigenheitlich reduzierte) gamta, o kartu su ja - per fizin gyvenam kn (korperlichen Leib) terptas (eingeordnet) psicho fizinis A su gyvenamu knu ir siela bei asmeniniu A, liko vien io redukuoto pasaulio unikumai (Einzigartigkeiten). inoma, predikatai, kurie savo prasm gauna i to A, taip pat yra tame pasaulyje, kaip antai vertybiniai ar krinius nusakantys pre dikatai ( Wert- und Werkpraedikate). Tad visa tai yra kuo ma iausia pasaulika natralia io odio prasme (todl nuolatos vartojamos kabuts), o yra vien tik tai, kas mano pasaulio pa tyrime yra man sava (Eigene), kas visur ir kiaurai persmelkia t patyrim ir kas jame pasirodo kaip tai, kas vieningai akivaiz du ir rilu (einhettlich anschaulich Zusammenhaengenede). Tad tai, k iame savastingame (eigenheitlichen) pasaulio fenomene skiriu kaip jo dalis, yra konkreiai vieninga [konkret einig}y itai matyti ir i to, kad ir erdvlaikin forma (bet tik tokia, kuri yra atitinkamai redukuota mano savast) taip pat priklauso to re dukuoto pasaulio fenomenui, taip pat redukuoti objektai" (daiktaiw psichofizinis A ir t. t.) yra vienas alia kito (aus, sereinander). Taiau ia susiduriame su vienu keistu faktu - su evidencij grandine, kuri btent savo sryiu kelia paradokso spd. Itrindami (Abblendungj svetimyb, palikome nepalies t vis mano psichin gyvenim, tai io psichofizinio A gyve nim, taip pat ir mano gyvenim, kuriame patiriu pasaul, vadinasi, nepaeidme mano realaus ir galimo svetimybs (Fremdeni) patyrimo. Tad mano psichinei biai taip pat priklauso visa man egzistuojanio pasaulio konstitucija, o toliau - ir tos konstitucijos suskirstymas sistemas, konstituojanios tai, kas sava (Eigenheitliches), ir tai, kas svetima (Fremdes). Tad a pats, redukuotas zmogaus-As (Menschen-Ich) (psichofizinis A), esu konstituotas kaip pasaulio dalis, kartu su vairialypiais anapus122

PENK TO JI M E D IT A C IJ A

mans (Ausser-mir), taiau tai a pats mano siekoje konstituoju visa tai ir intencionaliai neioju savyje. Jei apskritai paaikt, kad visa tai, kas yra konstituota kaip mano savastis (vadinasi, ir redukuotas pasaulis), priklauso konkreiai konstituojanio sub jekto esmei kaip jo neatsiejama vidin apibrtis, tai savieksplikacijoje (Selbstexplikation ds Ich) tas A atrast savo nuosav pasaul kaip t, kas yra jo viduje, kita vertus, is A, perbgdamas pasaul tiesiogiai, atrast jame save pat, kaip to pasaulio iorybi C Ausserlichkeiten) nar, ir todl turt nustatyti rib tarp savs ir iorinio pasaulio. 45 Transcendentalinis ego ir savastingai redukuota saviapercepcija kaip psichofizinis mogus Pastarj meditacij, kaip ir visas kitas meditacijas, mes atlikome transcendentalins redukcijos nuostatoje, t. y. medituodamas elgiausi kaip transcendentalinis ego. Dabar kyla klausimas: koks yra santykis tarp mans kaip mogikojo A, redukuoto vien tai, kas sava, priklausanio taip pat redukuotam pasaulio feno menui, ir mans, kaip transcendentalinio ego? pastarj gau name suskliausdami vis objektyv pasaul ir visus kitus (taip pat idealius) objektus. Tai per j suvokiau save kaip transcen dentalin ego, kuris savo gyvenimu konstituoja visk, kas man vienu ar kitu atveju yra objektyvu, tai jis yra bet koki kon stitucij A, egzistuojantis savo aktualiuos ir potencialiuose igyvenimuose bei savo A-pobd turiniose (ichlichen) habitualybse ir konsti tuoj antis jose tiek visk, kas yra objektyvu, tiek save pat, kaip tapat ego. Tad galime sakyti, kad konsti ta vs egzistuojant man pasaul kaip fenomen ir koreliat, kurio konstitucij kaip tas ego juddamas priek tsiu toliau, kartu 123

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

atlikau (kaip mogikas, asmenikas A prasta io odio prasme) tam tikr savs paties apercepcij, vykstani atitinka mose konstitutyviose sintezse ir suteikiani man pasaulyje egzistuojanio dalyko charakter ( venveltlichende), apercepcijos, kuri nuolatos laikau galiojania ir nuolatos pietoj u. Viskas, kas transcendentaliniu bdu yra man, kaip iam galutiniam ego, yra sava, io supasaulinimo ( Venveltlichung) dka engia mano siel kaip tai, kas psichika. Savo tyrinjimuose jau susidrs su ta supasaulinania apercepcija, nuo sielos kaip fenomeno ir kaip mogaus fenomeno dalies galiu grti prie mans paties, trak tuojamo kaip visa apimantis, absoliutus transcendentalinis ego. Redukuodamas mano objektyvaus pasaulio fenomen tai, kas man yra sava (Eigenheitlichei), kas priklauso transcendentali niam ego, ir pridurdamas visa tai, k alia to kokiu nors bdu atrandu kaip man priklausant dalyk ir kas po aukiau ap tartos redukcijos nebegali turti savyje nieko, kas bt svetima, galiu vis t manojo ego savasties sfer vl atrasti redukuotame pasaulio fenomene, atrasti kaip tai, kas yra mano sielos savastis, tik tiek, kad kaip mano pasaulio apercepcijos komponentas i tai ia yra transcendentaliniu poiriu antrinis dalykas. Jei lai kysims galutinio transcendentalinio ego ir to, kas jame konsti tuota, universumo, tai pastebsime, jog jam bdingas yra viso jo transcendentalinio patyrimo lauko betarpikas padalijimas jo savasties sfer - sykiu su jo pasaulio patyrimo riliu sluoksniu, kuriame itrinta bet kokia svetimyb - ir svetimybs sfer. Taiau bet koks svetimybs suvokimas priklauso tai pirmajai sferai, ku riai taip pat priklauso ir visi tos svetimybs pasireikimo bdai. Viskas, k transcendentalinis ego konsti tuoj a tame pirmajame sluoksnyje kaip Ne-svetimyb - kaip savast (Eigenes) - i tikro priklauso (itai reiks dar parodyti) jam kaip jo paties konkre ios esms komponentas ir yra neatsiejama nuo jo konkretaus 124

P ENKT OJI M E D IT A C IJ A

egzistavimo. Taiau tos savasties (Eigenen) ribose ir su jos pa galba jis konstituoja objektyv pasaul, kaip jam svetimos bties universum ir pirmiausia - svetimyb alter ego modusu.

46

Savastingumas kaip igyvenim srauto aktualybi ir potencialybi sfera

Iki iol mano savasties (Mir-Eigenen) pamatin svok api bdinome tik netiesiogiai - kaip tai, kas yra ne-svetimyb (Nichtfiremde), kuri savo ruotu remiasi Kito svoka, t. y. i s vok suponuoja. Taiau norint ios svokos prasm iaikinti, svarbu ipltoti ir pozityvi tos savasties ar, atitinkamai, ego ma no savastyje charakteristik. Ankstesnio paragrafo paskutiniuo se sakiniuose i charakteristika buvo tik nuymta. Pradkime nuo bendresni dalyk. Kai ms patyrimo lauke koks nors konkretus objektas isiskiria (abhebt) kaip savaime egzistuojan tis dalykas ir kai j nukrypsta pagavos pobd turintis (erfassende) ms dmesio vilgsnis, tai ioje paprastoje pagavoje anas objektas pasisavinamas (luirdzugeeignei) tik kaip empirinio ste bjimo neapibrtas objektas. Apibrtu ir toliau save apibr ianiu objektu jis tampa tolesniame patyrime, kuris vykdomas tam tikro patyrimo forma, patyrimo, apibrianio ir i pradi iskleidianio (auslegend) objekt vien i jo paties, grynos ek splikacijos forma. Savo artikuliuotame sintetiniame judjime pirmyn jis remiasi objektu, kuris tolydioje akivaizdioje (anschaulichen) identifikacijos sintezje yra duotas kaip sau paiam tapatus dalykas ir atskir stebini (Sonderanschauungen) gran dinje pltoja tam objektui bdingas vidines apibrtis (Bestimmtheiteri). Tos apibrtys pirmiausiai (urspruenglich) inyra ia me procese kaip tokios apibrtys, kuriose objektas, pats tas tapatingas objektas, egzistuoja savaime kaip tai, kas jis yra, b 125

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

tent egzistuoja savaime ir sau> ir kuriose jo tapatinga btis skleidiasi atskiromis savybmis (besonderen Eigenheiteri) tuo, kas jis yra kaip ypatingyb (in Sonderheii). is nuosavos esms (ieigenivesentliche) turinys yra i anksto anticipuojamas tik bend ru pavidalu ir tik horizont poiriu. Pirmapradikai (toki prasmi kaip vidinis, nuosavos esms poymis, speciali dalis, savyb) konstituojasi tik per eksplikacij. Pritaikykime tai, kas pasakyta. Kai transcendentalinje re dukcijoje reflektuoju save, transcendentalin ego, tampu sau duotas suvokimo bdu (ivahmaehmungsmaessig) kaip is ego, duotas sugriebianio suvokimo bdu (in erfassenden Wahmehmung). Taip pat pastebiu, kad, nors ir ne sugriebimo bdu, vis dlto buvau jau anksiau kakuo sau i anksto duotu, kaip kakas originaliai akivaizdiai nuolatos i anksto duotas (kaip kakas suvoktas plaija io odio prasme). Taiau tai esu as su visuo met atviru neribotu mano dar neatskleist vidini galimybi horizontu. Ir tai, kas man yra sava (mein Eigenes), atsiskleidia man per eksplikacij ir i jos atliki gauna savo pirmin pras m. Tai atsiskleidia pirmapradikai mane pat atgrtame patirianiame-eksplikuojaniame vilgsnyje, nukreiptame suvokimo bdu (ir net apodiktikai) duot A esu" bei jo laikui atspari tapatyb sau paiam, tapatyb, kuri ilieka (verbarrende) tolydioje ir vieningoje savipatyrimo (Selbsterfahrung) tapaty bje sau paiam. io tapatingo dalyko nuosavai esmei (Eigenivesentliches) yra bdinga tai, kad ji yra to dalyko realus ir galimas eksplikatas - yra tai, kame a iskleidiu mano paties tapat egzistavim, iskleidiu, kaip tai, kas jis yra su visom detalm (in Sonderbeiten), kas jis yra savaime. ia reikia pastebti tai k: nors teistai kalbu apie savs su vokim (Selbstwahmehmung)y btent mano konkretaus ego suvokim, taiau tai nereikia, kad ia yra taip, kaip iskleidiant 126

PEN KTOJI M E D IT A C IJ A

(bei Auslegung) suvokimo bdu duot regimj daikt: visuomet judu autentik atskir suvokim (eigentlichen Sonderivahmehmungen) ribose ir tuo bdu gaunu vien i suvokim plaukianius eksplikatus ir nieko daugiau. Juk pirmas mano nuosavos esms bties horizonto eksplikacijos momentas yra tai, kad a susidu riu su mano imanentiku laikikumu, o kartu - su mano buvi mu atviros igyvenim srauto begalybs forma ir su vis tame sraute vienaip ar kitaip gldini savastybi (Eigenheiten) for ma, savybi, kurioms priklauso ir pats tas mano eksplikavimas. Vykdamas gyvoje dabartyje, tas eksplikavimas gali autentiko suvokimo bdu (eigentlich ivahmehmungsmaessig) atrasti tik tai, kas gyvai-dabartikai teka. Pirmapradikiausias bdas, kuriuo jis gali atskleisti man mano paties praeit, yra prisiminimas ( Wiedererinnerung). Ir nors vis laik esu sau duotas originaliter, ir nors galiu toliau judti eksplikuodamas tai, kas priklauso ma no nuosavai esmei (Eigemvesentliches), vis dlto is eksplikavimas daniausiai realizuojamas tuose smons aktuose, kurie nra atitinkam mano nuosavai esmei priklausani moment su vokimai. Tik taip gali bti man prieinamas mano paties smo ns srautas, kuriame a gyvenu kaip tapatingas A - gali bti man prieinamas pirmiausiai per jo aktualybes, o po to - per potencialybes. Visos A galiu" arba A galiau paleisti dar b t ar kit igyvenim serij" ries galimybs, tarp j ir to kios galimybs kaip A galiu pavelgti pirmyn arba atgal", ga liu atskleisdamas mano laikikos bties horizont siskverbti j", inoma, priklauso man kaip mano nuosava esm. Isklaida (Auslegung) yra originali tada, kai t, kas patiriama, ji skleidia remdamasi originaliu savi-patyrimu ir atveda (bringt) iki tos saviduotybs, kuri ia yra kiek manoma pirmapradikiausia. ioje isklaidoje prasikala transcendentalinio savs suvokimo (A esu) apodiktin evidencij, neirint to, kad ia 127

PENKTOJI M E D I T A C I J A

turime reikal su aukiau aptartu apribojimu. Tiesiog apodiktikoje evidencijoje per savi-sklaid (Selbstauslegum) at skleidiu tik universalias struktrines formas, kuriose egzistuo ju kaip ego, t. y. formas, kuriose esu (ir tik ir galiu bti) kaip ego esmiko universalumo poiriu (in luesensmafiiger Universalitai}. Tarp t form randame (alia kit) buvimo bd, turint pavi dal nuolatins savo nuosav igyvenim savikonstitucijos kaip laikik igyvenim universaliame laike ir t. t. iam universa liam apodiktikam a priori su jo neapibrta (bet galima apib rti) bendrybe priklauso ir kiekviena singuliarini egologini duotybi isklaida, kaip antai tokia tikra (geiaisse) (nors ir ne tobula) mano paties praeities prisiminimo evidencija. Dalyva vimas apodiktikume pasimato formos dsnyje, kuris ir pats yra apodiktikas: kiek regimybs, tiek bties (kuri regimyb pa slepia, falsifikuoja) - bties, apie kuri btent todl galima klaus ti, kurios galima iekoti ir kuri galima rasti, einant anticipatyviai nubrtu keliu, net jei tai bus tik artjimas prie jos visikai apibrto turinio. is pastarasis kartu su jo, kaip kiekvien kart ir su visomis dalimis bei momentais tvirtai (fest) identifikuojamo dalyko prasme pats yra a priori galiojanti idja. 47 Pilnai monadinei savastingumo konkretybei priklauso ir intencionalus objektas. Im anentin transcendencija ir prim ordialin is pasaulis Aiku, kad tai, kas priklauso mano kaip ego nuosavai esmei (Eigeniuesentliche) - ir tai yra nepaprastai svarbu aprpia ne tik igyvenim srauto aktualybes bei potencialybes, bet ir konstitutyvias sistemas bei konstituotus vienius (iuos pastaruosius tik su tam tikrais apribojimais). Btent - ten, kur (ir tuo mastu, kuriuo) konstituotas vienis yra neatsiejamas nuo paios ori 128

PEN KT OJI M E D IT A C IJ A

ginalios konstitucijos ir sudaro su ja neiardom konkrei vienyb, ten ir konstituojantis suvokimas, ir suvokta btyb priklauso mano konkreiai savasiai (Selbsteigenheii). Tai galioja ne tik jusliniams duomenims (Data)> kurie, jei traktuosime juos vien kaip poji duomenis, kaip imanentins laikiskybs (immanente Zeitlichkeiten) konstituojasi manojo ego rmuose, kaip man paiam priklausantys dalykai, greiiau tai galioja ir visoms taip pat man paiam priklausanioms habitualybms, kurios, prasiddamos nuo mano nustatani akt, konstituojasi kaip pastovs sitikinimai, kaip tokie sitikinimai, kuriuose a tampu pastoviai vienaip ar kitaip sitikins ir kuri dka, bdamas poliariniu A (specialia prasme - paprastu Apoliumi), gyju savo specifines A-pobd turinias apibrtis. Kita vertus, iai sriiai priklauso ir transcendentiniai objektai, kaip antai iorinio juslumo objektai, juslini apraik bd vai rovi vienybs - inoma, jei kaip ego ia kreipiu dmes tik tai, kas, kaip besireikianti erdvin objektyvyb tikrai originaliai, kaip nuo j konkreiai neatsiejam dalyk konstituoja mano nuosavas (selbsteigene) juslumas, - mano nuosavos apercepci jos. Tuojau pat matome, kad iai sferai priklauso ir visas pasau lis, kur anksiau redukavome, atmesdami svetimybs prasms komponentus, ir kad todl j galima teistai laikyti pozityviai apibrt konkrei ego turini dalimi, kaip to ego savast. N e kreipdami dmesio sijautimo, svetimybs patyrimo intencionali atlikt, mes gauname gamt ir gyvenam knikum, ku rie, tiesa, konstituojasi kaip turintys erdvinio objekto pobd ir igyvenim srauto atvilgiu transcendentikas vienis, taiau ir kaip paprasta galimo patyrimo objektyvybi vairov, kai is patyrimas yra grynai mano paties gyvenimas, o tai, kas jame patiriama, yra ne kas kita, kaip tik nuo io gyvenimo ir jo potencialybi neatsiejama sintetin vienyb. 129

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

Taigi aikja, kad konkreiai traktuojamas ego turi savo savasties (Selbst-eigenen) universum, kur galima atskleisti su apodiktinio (ar bent i pradi tam tikr apodiktin form nu briant) originalios jo apodiktinio ego sum isklaidos pagal ba. ios originalios sferos (originalios savi-sklaidos sferos) viduje atrandame ir transcendentalin pasaul, iaugant per redukcij savo savast (savast dabar ikelta pozityvia prasme), iaugant i intencionalaus fenomeno objektyvus pasaulis": juk visa tai, kas ikyla prieais ms akis kaip transcendentikos regimybs, fantazijos, grynosios galimybs ar eidetiniai objektai - visa tai taip pat priklauso iai sriiai, jei tik redukavome tuos dalykus ms savast. Tai sritis to, kas yra man esmikai sava, to, kas as esu savyje visa konkretybe, arba, kaip dar galime sakyti, mano monada.

48 Objektyvaus pasaulio transcendencija kaip auktesns pakopos transcendencija, prieingai, negu prim ordialin transcendencija Tai, kad mano nuosava esyb (Eigentvesen) apskritai gali man bti kontrastuojama su kuo nors kitu, arba kad a, kuris esu, galiu suvokti dalyk, kuriuo a pats nesu, svetim man dalyk itai suponuoja, kad ne visi mano suvokimo bdai priklauso tai sferai, kurios modusai yra mano savimons modusai. Kadangi reali btis pirmapradikai konstituojasi per patyrimo rilum, tai kaip savi-patyrimo ir jo rilumo sistemos (t. y. to, kas sudaro ego nuosavyb, savisklaidos sistemos) priepriea mano nuosa vame A-pats (Selbst) turi egzistuoti kitos rilumo sistemas su sigrupavusios patirtys, ir dabar kyla klausimas, kaip turtume suprasti tai, ego turi savyje tokius naujovikus intencionalumus ir gali jas vis i naujo kurti, suteikdamas joms bties prasm, 130

PEN KTOJI M E D IT A C IJ A

kuria jos jo paties nuosav bt visikai transcenduoja. Kaip gali man realiai egzistuojanti btyb, kuri kaip tokia nra vien kaip nors manoma, bet manyje riliai pasitvirtinanti - kaip gali ji bti kas nors kita, negu, taip sakant, mano konstitutyvios sintezs susikirtimo takas? Ar, bdamas neatsiejamai ir kon kreiai su ta sinteze susijs dalykas, jis yra mano nuosavyb [Eigenesi? Taiau jau net neapibriausio, tuiausio svetimybs ) manymo galimyb yra problemika, jei yra tiesa, kad kiekvie nas toks suvokimo bdas i esms savo atskleidimo galimybes, savo pervedim ipildanius ar nuvilianius patyrimus gauna i manomo dalyko ir net suvokimo genezje nurodo atgal to ki ar panai manom dalyk patyrimus. Svetimybs (Ne-A) patyrimo faktas pasirodo kaip objektyvaus pasaulio patyrimas ir taip pat kaip Kit (Ne-A kito A pavidalu), ir reikmingas i patyrim savumo redukcijos (eigenheitliche Reduktion) re zultatas buvo tai, kad ji ikl t intencional gilesn sluoksn ( Unterschichi), kuriame redukuotas pasaulis rodo save (zurAusweisung kommi) kaip imanentin transcendent. Manajam A svetimo (ichfremden), mano konkreiai nuosavo A atvilgiu iorinio (bet jokiu bdu ne iorinio natraliai-erdvine prasme) pasaulio konstitucijos tvarkoje pirmoji, primordialin trans cendencija (arba pasaulis), kuri, neirint jos idealumo, kaip sin tetin begalins mano potencialybi sistemos vienov, vis dar yra mano nuosavo konkretaus buvimo kaip ego elementas. Dabar reikia isiaikinti, kokiu bdu auktesniame, funduotame sluoksnyje pasireikia tas autentikos, konstitutyviai antri ns objektyvios transcendencijos prasms suteikimas, ir dar kaip patyrimas. ia mums rpi ne laike vykstanios genezs atsklei dimas, o statin analiz. Objektyvus pasaulis man visuomet yra jau ubaigtas, jis yra mano gyvai besitsianio objektyvaus pa tyrimo duotyb, taip pat ir kaip tai, kas ilaiko habitual ga 131

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

liojim net ir tada, kai patyrimo jau nebra. ia mums rpi apklausti pat t patyrim ir atskleisti intencionalios jame funk cionuojanio prasms teikimo atmainas, kuriose tas prasms teikimas gali reiktis kaip patyrimas ir pasitvirtinti kaip evidencija to, kas turi nuosav, galim iskleisti esm, kuri nra mano nuosava esm arba kuri negali bti jungta mano nuosav es m kaip jos sudtin dalis, nors vis dlto joje gali gyti prasm ir pasitvirtinim.

49 K ito patyrim o intencionalaus iskleidimo eigos prelim inarin apybraia Prasm objektyvus pasaulis* konstituojasi daugeliu pakop ir remiasi mano pirmordialinio pasaulio pamat. Pirmiausiai rei kia iskirti Kito arba Kit apskritai konstitucijos pakop, t. y. u mano konkretaus buvimo savimi (Eigenseiri) (mano, kaip primordialinio ego) esani ego pakop. Kartu su tuo ir dl to susi daro visuotinis prasms susisluoksniavimas kaip mano primordialinio pasaulio antstato, procesas, kurio dka tas pasaulis tampa tam tikro apibrto objektyvaus pasaulio reikiniu, pa saulio, kuris yra vienas ir tas pats visiems ir kuriame esu ir a pats. Todl savaime pirma svetimyb (pirmasis Ne-A) yra ki tas As. Ir itai konstitutyviai galina nauj begalin svetimybs srit, objektyvi gamt ir objektyv pasaul apskritai, kuriam priklauso visi Kiti ir priklausau a pats. I ios konstitucijos, ku ri kyla i gryniy Kit (kuriems dar nra bdinga jokia i pa saulio paimta prasm), iplaukia tai, kad tie Kiti (jie yra Kiti man) nra pavieniai, o kad greiiau jie (inoma, mano savumo sferoje) konstituoja tam tikr As-bendruomen, aprpiani ma ne pat, bendruomen, vienas su kitu ir vienas kitam egzistuo jani A, galiausiai monad bendruomen, btent kaip toki, 132

PEN KT OJI M E D IT A C IJ A

kuri (su jos bendruomeniku-konstituojaniu intencionalumu) konstituoja vien ir t pat pasaul. iame pasaulyje vlgi pasi rodo visi As, bet pasirodo su objektyvuojania apercepcija, tu rdami prasm mons ar, atitinkamai, psichofiziniai mons kaip pasaulio objektai. Transcendentalinis intersubjektyvumas per suvisuomeninim gyja intersubjektyvi savumo sfer, kurioje jis intersubjektyviai konstituoja objektyv pasaul ir tuo bdu kaip trans cendentalinis Mes jis yra subjektyvumas io pasaulio atvilgiu, taip pat moni pasaulio atvilgiu, moni pasaulio, kurio pa vidalu jis pats save objektyviai realizuoja. Jei ia vl atskirsime intersubjektyvi savumo sfer ir objektyv pasaul, tai juk ga lsiu (nes save pat kaip ego dedu intersubjektyvumo pamatu, intersubjektyvumo, kuris yra konstituotas i mano nuosavos es ms altini) painti, kad objektyvus pasaulis tos sferos ar, ati tinkamai, jos intersubjektyviai nuosavos esms netranscenduoja tikrja io odio prasme, o greiiau yra (eintuohnt) joje kaip jos imanentinis transcendentas. Tiksliau tariant, objektyvus pasaulis, paimtas kaip idja, kaip intersubjektyvaus patyrimo idealus koreliatas, patyrimo, kuris idealiu poiriu yra ir gali bti nuolatos riliai realizuojamas - intersubjektyviai subend rinto patyrimo koreliatas pagal savo esm yra susijs su intersubjektyvumu (kuris taip pat yra konstituotas kaip idealus be galinis neribotumas), kurio pavieniai subjektai turi vienas kit atitinkanias ir tarpusavyje suderintas konstitucines sistemas. I to plaukia, jog objektyvaus pasaulio konstitucija pagal savo es m suponuoja monad harmonij, joje gldini atskirose mo nadose realizuojam konstitucij harmoning vienum ir ati tinkamai - visose paviense monadose harmoningai vykstani genez. Taiau tai nra monadins harmonijos metafizin substrukcija, lygiai taip pat, kaip ir paios monados nra metafizi 133

PENKT OJI M E D IT A C IJ A

n imon ar hipotez. Greiiau visa tai savaime pasirodo kaip intencionali esamybi (Bestiinde) iskleidimo momentas, esa mybi, kurios gldi paiame mums egzistuojanio pasaulio fak te. ia reikia dar kart pabrti tai, kas jau ne kart buvo pa brta, btent - kad itaip nusakytos idjos nra fantazijos ar kokio nors tarsi atmainos, o yra dalykai, kurie konstitucikai atsiskleidia kartu su visu objektyviu patyrimu ir turi savo pa teisinimo nuosavus bdus ir sa^vc mokslikai aktyvi formuot C Ausgestaltung). Tai, k tik k pateikme, yri preliminarinis vilgsnis inten cionalios isklaidos laipsnik pltojim, isklaidos, kuri turime atlikti, jei norime vieninteliu manomu bdu isprsti transcen dentalin problem ir tikrai realizuoti fenomenologijos trans cendentalin idealizm.

50 N etiesioginis svetimybs patyrim o intencionalumits kaip prezen tacija (analogini apercepcija) Tikri ir i ties nemenki sunkumai prasideda tada, kai, susido roj su anginio etapo klausim.it, etapo, kuris transcendentali niu poiriu yra nepaprastai sviri)us, t. y. susidoroj su primordialins sferos duotybi apibrimo ir suskaidymo klausimu engiame pirmj i aukiau mint ingsni kelyje objek tyvaus pasaulio konstitucijos klausim, ingsn Kito link. ie sunkumai kyla transcendentilinio svetimybs patyrimo akt aikinimo sferoje, jie kyla tuo mistu, kuriuo iame patyrime pa sirodantis Kitas dar neturi prasms mogus*. Patyrimas yra originalo suvokimas ( Originalbeivufltseiri) ir tikrai, kai patiriame kit mog, sakome, kad Kitas stovi prie mus knikai (leibhaftig). Kita vertus, is knikumas visikai 134

PEN KTOJI M E D IT A C IJ A

netrukdo mums pripainti, jog i tikro pats kito A nepasirodo, nepasirodo jo igyvenimai, paios tos apraikos, kurias jis pati ria, nepasirodo nieko, kas sudaro pai jo nuosav esm. Jei toks pasirodymas bt manomas, jei tai, kas apibria io Kito nuo sav esm bt mums tiesiogiai prieinama, tai ji sudaryt vien mano paties esybs moment, tad ir pats Kitas niekuo nesiskir t nuo mans. ia bt panaiai kaip su gyvenamu knu (Leib), kuris bt redukuojamas vien j fizin kn (Korper*), fizin kn, kuris yra vien tik vienetas, konstituojamas mano reali ir gali m patyrim ribose ir priklausantis mano primordialinei sfe rai, kaip vien manojo juslumo darinys. ia turi bti tam tikras intencionalumo tarpikumas (Mittelbarkeii), intencionalumo, kuris kyla nuo emiausio sluoksnio, nuo visuomet ir nuolatos funkcionuojanio primordialinio pasaulio pamatinio sluoks nio, sudaranio kako sykiu ia esanio vaizdinio pagrind (ein M it da vorstellig macht), kako, kas vis dlto nra dabar ia ir niekados negali tapti tokiu pats-ia. Tad turime reikal su sa votiku sykiu-sudabartinimu (Mit-gegeiuartig-machen), savotika aprezentacija. Tokia aprezentacija yra jau ioriniame patyrime, kur auten tikai matoma priekin daikto pus nuolatos ir btinai aprezentuoja ir daikto upakalin pus ir anticipatyviai priskiria tam daiktui ir tam tikr daugiau ar maiau apibrt turin. Taiau neirint to, tai negali bti btent tos ries aprezentacija, kuri ko-konstituoja jau primordialin gamt; mat jai bdinga pa sitvirtinimo atitinkamoje ipildanioje prezentacijoje (kai upa kalin pus tampa priekine puse) galimyb, tuo tarpu tos ries aprezentacijoje, kuri turt perkelti mus kit originalumo sfe r, tokios galimybs a priori nra. Tad kokiu bdu mano paties primordialinje sferoje gali bti motyvuota kito sferos apre zentacija ir kartu motyvuota Kito prasm? Ir kaip ta motyvacija 135

PENKT OJI M E D I T A C I J A

gali bti patirta realiai kaip patirtis, kaip nurodo jau pats odis prezentacija" (ko nors suvokimas kaip esanio sykiu)? Bet ne bet koks antrinio sudabartinimo aktas gali itai atlikti. itai gali padaryti tik toks aktas, kuris yra susipyns su dabartinimo (Gegeniuartigung) aktu, autentiku saviprezentacijos aktu; ir tik remdamasis iuo aktu, jis gali turti aprezentacijos pobd, pa naiai kaip daikto patyrime juslikai suvokiamas buvimas (D aseiri) motyvuoja juslikai suvokiam buvim-sykiu {Mitdaseiri). Kaip autentiko (eigentlicher) juslinio suvokimo pamatas ( Untergrund) mums pasirodo nuolatos besirutuliojantis primordialiai redukuoto pasaulio (paimto su aukiau apraytu suskai dymu (Gliederung)) suvokimas, kuris yra jungtas ego savivokos bendruosius rmus. Dabar kyla klausimas, k i to suvokimo turime atkreipti ypating dmes, kokiu bdu ioje sferoje vyks ta motyvacijos procesas, kokiu bdu atsiskleidia tikrai nepap rastai sudtinga faktikai ia pasireikianios aprezentacijos intencionali atliktis? Pirm nuorod mums gali suteikti odio Kitas" prasm kitas a; tas alter cia reikia alter ego, o tas ego, kuris ia impli kuotas, esu a pats, konstituotas mano paties primordialinio savastingumo (Eigenheit) viduje, btent - kaip unikalus psicho fizinis vienetas (kaip primordialinis mogus) kaip asmeninis A, tiesiogiai valdantis mano vienintel ir nepakartojam gyv kn ir netiesiogiai darantis tak ir tam, kas vyksta primordialins aplinkos pasaulyje; be to, konkretaus intencionalaus gyvo kno subjektas, su savimi paia ir su pasauliu susijusios psichikos sfe ros subjektas. Visa tai, paimta iauganio i patirianio gyveni mo tipizacijos poiriu ir pasisavinta savo tkms ir rili visum susidarymo form poiriu, yra pateikta ms dispozicijai. Ko kiuose nepaprastai sudtinguose intencionalumuose itai kon stituojasi - to, ties sakant, neityrme, is klausimas sudaro at136

PEN KTOJI M E D IT A C IJ A

skir dideli tyrim sluoksn, tyrim, kuri dar nepradjome ir negaljome pradti. Dabar tarkime, kad ms juslinio suvokimo srityje pasiro do kitas mogus. Primordialiai redukav fakt, galsime sakyti: mano primordialins gamtos juslinio suvokimo srityje pasiro do tam tikras fizinis knas, kuris, kaip primordialiai redukuotas fizinis knas, inoma, yra tik momentas, apibriantis mane pa t (imanentinis transcendentas). Kadangi toje gamtoje ir tame pasaulyje mano knas yra vienintelis fizinis knas, kuris yra ir gali bti pirmapradikai konstituotas kaip gyvenamas knas (funkcionuojantis organas), tai pasirodantis ten fizinis knas (kuris juk yra suvokiamas kaip gyvenamas knas) turi i pras m gauti i aperceptyvaus perklimo i mano gyvenamo kno tokiu bdu, kuris daro nemanom tikrai tiesiogin ir kartu primordialin specifini gyvenamo kno predikat rodym (Ausiveisung), rodym per autentik juslin suvokim. Nuo pat pradi yra aiku, kad tik tam tikras mano primordialins sfe ros viduje pasirodantis panaumas, siejantis an fizin kn su mano fiziniu knu, gali sudaryti analogizuojanio ano pirmojo fizinio kno suvokimo (Auffassung) kaip kito gyvenamo kno motyvacijos pagrind. Tad ia bt tam tikra supanainanti apercepcija, bet kaip tik todl jokiu bdu ne analoginis sprendinys. Apercepcija nra sprendinys, nra mstymo aktas. Kiekviena apercepcija, kuria mes vienu vilgsniu suvokiame ir pastebdami sugriebiame (mit einem Blick auffassen und geiuahrend erfassen) i anksto duotus objektus, kaip antai i anksto duot kasdien pasaul, kuria tie siog suprantame jo prasm kartu su jo horizontais, intencionaliai nurodo atgal tam tikr pirmin steig ( Urstifiung), kurioje pirm kart konstituojamas panai prasm turintis objektas. Taip pat ir io pasaulio daiktai, kuri nepastame, apskritai 137

PENKTOJI M E D I T A C I J A

pamus, yra pastami j tipo poiriu. Pana (nors ir ne ia esant) daikt esame jau anksiau mat. Taip kiekviename kas dieniame patyrime gldi pirmapradikai steigtos (gestiffiet) ob jektins prasms analogizuojantis perklimas nauj atvej, ob jekto anticipuojant suvokim (Auffassung) kaip panai prasm turinio objekto. Kur yra tokia iankstin duotyb, ten yra ir is perklimas, be to, tai, kas pasirodo tolesniame patyrime kaip tikrai naujas prasms momentas, gali savo ruotu funduoti tur tingesns prasms iankstin duotyb. Vaikas, kuris jau mato daiktus, pradeda, pavyzdiui, pirm kart suprasti irkli tiks lin prasm ir nuo to momento be vargo ir i pirmo vilgsnio suvokia irkles kaip tokias; taiau, inoma, daro itai ne ipltoto atgaminimo, sugretinimo ar sprendimo dka. Taiau bdas, ku riuo ikyla apercepcijos, bdas, kur jos toliau intencionaliai atgal nurodo (per savo prasm bei prasms horizontus), savo genez, gali bti labai vairus. ioms apercepcijoms yra bdin ga sluoksnin struktra, kurios pavidalas visuomet atitinka sluoksniuot objekto prasms struktr. Tad vis dlto galiausiai grtame prie radikalaus apercepcij padalinimo tas, kurios (j genezs poiriu) priklauso vien primordialinei sferai, ir tas, ku rios pasirodo sykiu su alter ego prasme ir kurios, auktesnio laips nio genezs dka, papildo senj prasm naujosios antstatu.

51

Poravimas" kaip asociatyviai konstituojantis svetimybs patyrim o komponentas

Jei turtume dabar apibdinti to analogizuojanio suvokimo specifik, suvokimo, kurio dka fizinis knas, pasimatantis ma no primordialins sferos ribose kaip kakas, kas yra panaus mano nuosav fizin gyvenam kn (Leib-Korper ir todl taip ) pat suvokiamas kaip gyvenamas knas, tai ia pirmiausia su
138

P ENK TO JI M E D IT A C IJ A

siduriame su tuo, kad ia piminiu bdu steigiantis (urstifiende) originalas visuomet yra gyvai dabartikas (lebendig gegentuartig), tad pati pirmin steiga vis laik yra gyvoje veikianioje eigoje (in lebendig ivirkendem Gang)\ ir antra, ia susidurtume su sa vybe, kuri kaip btin jau pastame i anksiau, btent - tai, kad tai, kas anos analogizavimo dka yra aprezentuota, niekados negali realiai tapti prezencija, t. y. negali tapti autentiku jusli niu suvokimu. Su pirmja savybe yra glaudiai susij tai, kad ego ir alter ego visuomet yra duoti per pirmaprad poravim. Poravimas, konfigruotas pasirodymas kaip pora, o toliau ir kaip grup, daugis, yra universalus transcendentalins (o ly giagreiai ir intencionalios-psichologins) sferos fenomenas; ia pat reikia pridurti, kad iki tos vietos, iki kurios tas poravimas yra aktualus dalykas, iki tos vietos tsiasi ir ta nepaprastai keista gyvame aktualume iliekanios analogizuojanio suvokimo pir maprads steigties ris, kuri mes jau iskyrme kaip pirmj svetimybs patyrimo ypatyb, kuri taiau nra vienintel savyb, apibdinanti io pobdio patyrimo specifin prigimt. Pirmiausiai isiaikinkime esm, apibdinani poravimo proces (ar, atitinkamai, daugio sudarymo proces) kaip tok. Tai ios ries pasyvios sintezs pirmaprad forma, kuri, prie ingai, negu identifikacijos sintez, nusakysime kaip asociacij. Poruojani asociacij galima apibdinti nurodant tam tikr elementariausi atvej, kai smons vienybje du duomenys (Dateri) yra duoti kaip akivaizdiai atskirti vienas nuo kito (in Abgehobenheit anschaulich), ios smons pagrindu sudaro tam tikr panaumo vienyb, formuodami pastarj (ir itai plau kia i j esms) grynojo pasyvumo sferoje, t. y. nepriklausomai nuo to, ar tai yra pastebima, ar ne - tad, sudarydami t vienov, visuomet yra konstituoti kaip pora. Jei t duomen yra daugiau, negu du, tai, funduota pavieniuose poravimo aktuose, konsti139

PEN KTOJI M E D IT A C IJ A

tuojasi fenomenikai vieninga grup, daugis (Mehrheit). Anali zuodami smulkiau, susiduriame su ia esmikai atsirandania intencionalia sankaba ( bergreiferi), kuri atsiranda genetikai (ir su btinybe, plaukiania i esms) ten, kur poras sudarantys duomenys yra suvokiami kaip vienalaikiai ir kaip iskirti (abgehoben); konkreiu atveju ia turime reikal su gyvu t duo men tarpusavio adinimu, pereinant vienas kit, j objekti ni prasmi viena kitos uklojimu. Sis uklojimas gali bti arba visikas, arba dalinis; jam bdingas pakopikumas, kurio riba yra lygyb. Kaip io proceso atliktis suporuotuose duomenyse vyksta prasms perklimas, t. y. vieno apercepcija pagal kito prasm, apercepcija, kuri veikia tol, kol tame, kas patiriama, rea lizuojami prasms momentai nenukeliamame kito suvokime. Tuo atveju, kuris mus ia ypatingai domina, atveju, kai ego asocijuoja ir apercipuoja alter ego, poravimas pirm kart vyksta tada, kai Kitas engia mano juslinio suvokimo lauk. A kaip primordialinis psichofizinis A nuolatos esu iskiriamas i ma no primordialinio juslinio suvokimo lauko, nepriklausomai nuo to, ar pats kreipiu save dmes ir atsigriu save kokioje nors mano veikloje, ar ne. Atskiru, atveju [im besonderen) nuolatos yra ia ir yra juslikai iskirtas mano gyvenamas fizinis knas, ta iau taip pat su primordialiniu pirmapradikumu bei specifine gyvenamo knikumo prasme. Jei dabar mano primordialinje sferoje isiskirdamas pasirodo fizinis knas, kuris yra panaus manj, t. y. yra taip sudarytas, kad jis turi sudaryti su manuoju fenomenin poravim, tai darosi visikai aiku, kad tas fizinis knas turi tuojau pat perimti i mano knikumo sferos gyve namo kno prasm, perimti per prasms poslink, kuris ia vyksta. Bet ar i apercepcija tikrai yra tokia skaidri paprastas perklimas, toks pats, kaip ir kituose panaaus pobdio aktuo se? Kas gyvenam kn. Jaro kitu gyvenamu knu, o ne 140

P ENKT OJI M E D IT A C IJ A

antruoju nuosavu gyvenamu knu? Aiku, kad ia svarbu yra tai, kas buvo apibdinta kaip antrasis pagrindinis nagrinja mosios apercepcijos pobdis, btent - tai, kad i perimtos spe cifinio gyvenamo knikumo prasms nieko negali bti origi naliai realizuota mano primordialinje sferoje.

52 A prezentacija kaip patyrim o bdas, turintis savo nuosav pasitvirtin im o stili Taiau dabar mums ikyla sunki problema: paaikinti, kaip to kia apercepcija gali bti manoma ir kodl ji nra tuojau pat anuliuojama? Kaip atsitinka, kad, kaip rodo faktai, perkelta pras m yra perimama su tam tikru bties galiojimu (Seinsgeltung), privalomu kaip aname fiziniame kne esani psichini apib ri turinys, o sykiu tos apibrtys juk niekados negali pa sirodyti kaip jos paios primordialins sferos (kuria vienintele disponuojame) originalumo srityje? Panagrinkime intencionali situacij smulkiau. Aprezen tacija, kuri pateikia tai, kas Kitame nra originaliter prieinama, yra susipynusi su originalia prezentacija (jo fizinio kno kaip mano savastingai duotos gamtos dalis). Taiau ioje sampynoje svetimas fizinis gyvenamas knas ir svetimas j valdantis As yra duoti vieningo transcenduojanio patyrimo bdu. Kiekvienas patyrimas yra nutaikytas (ist angelegt) tolesnius patyrimus, ku rie ipildo ir patvirtina aprezentuotus horizontus, jie turi savyje potencialiai pasitvirtinanias rilaus tolesnio patyrimo sintezes, jie turi jas neakivaizdi (unanschaulichen) anticipacij pavidalu. O dl svetimybs patyrimo, tai yra aiku, kad jo ipildanti ir pasitvirtinanti tsa gali vykti tik per sintetikai riliai besirutu liojanias naujas aprezentacijas ir per t bd, kuriuo ios ap rezentacijos savo buvimo galiojim (Seinsgeltung} gauna i ryio, 141

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

kuris sieja jas su motyvaciniais ryiais, su nuolatos joms prik lausaniomis, bet kintaniomis savastingomis prezentacijomis. Kaip nuorodos orientacijai dl atitinkamo aikinimo galt pakakti tokio teiginio: patirtas svetimas gyvenamas knas pasi rodo tam tikrame tolydiame procese, atsiskleidia tikrai kaip gyvenamas knas tik per savo kintant, taiau nuolatos vidujai ril elges (Gebareri), kuris yra tokio pobdio, kad turi savo fizi n pus, aprezentatyviai nurodani tai, kas yra psichiniai da lykai, psichikum, kuris turi dabar tapti vykdytas ir tuo b du pasirodyti originaliame patyrime. Ir itaip nuolatinje elgesio kaitoje nuo vienos fazs prie kitos. Btent tada, kai iame el gesyje kas nors nesisieja, gyvenamas knas yra patiriamas kaip gyvenamo kno regimyb. ios ries pasitvirtinaniu originaliai neprieinam dalyk prieinamumu remiasi egzistuojanios svetimybs pobdis. Tai, k visuomet galima sudabartinti ir rodyti, esu a pats, ar, atitin kamai, priklauso man paiam, kaip mano nuosavyb (Eigenes). Tai, k per itai patiriu anuo funduotu primordialiai neipildo mo patyrimo bdu, kas originaliai savs neduoda, bet nuosek liai patvirtina save kaip nuorod, yra svetimyb. Tad j galime mstyti tik kaip savastingumo (Eigenheitlichem) analog. Savo prasms konstitucijos dka jis btinai pasirodo kaip mano pir miausiai suobjektinto A intencionali modifikacija, kaip mano primordialinio pasaulio modifikacija; tuo tarpu Kitas fenomenologikai pasirodo kaip mano As-pats modifikacija (tas A-pats pobd mano gyja atitinkamai per btinai dabar pasirodan t kontrastuojant poravim). Yra visikai aiku, kad sykiu analogizuojanioje modifikacijoje yra aprezentuota visa tai, kas priklauso io A konkretumui pirmiausia kaip jo primordialinis pasaulis, o po to kaip visas konkretus ego. Kitaip tariant, mano monadoje aprezentatyviai konstituojasi kita monada.
142

P ENKT OJI M E D IT A C IJ A

Panaiai yra - kad padarytume pamokom palyginim mano savasties (Eigenheit) viduje, btent - jos gyvoje dabarties sferoje, mano praeitis yra duota tik per prisiminim, ir jame ji yra apibdinama kaip prajs dalykas, kaip mano prajusi da bartis, vadinasi, kaip tai, kas turi intencionalios modifikacijos pobd. Patirtinis tos praeities kaip tam tikros modifikacijos pa sitvirtinimas vyksta btinai riliose prisiminimo sintezse ( Wiedererinnerun$\ tik tokiu bdu praeitis kaip tokia yra patvir tinama. Kaip mano prisimenama praeitis transcenduoja mano gyv dabart kaip pastarosios modifikacija, taip aprezentuota svetima btis transcenduoja mano paties bt (dabartine gryna ir labiausiai pamatine ( untersten) primordialinio savastingumo (.Eigenheitlichen) prasme). Abiem atvejais modifikacija gldi pa ioje prasmje kaip tos prasms momentas, ji yra j konstituojani akt koreliatas. Kaip mano gyvoje dabartyje, vidinio su vokimo srityje, mano nuosava praeitis konstituojasi pasirodani dabarties lauke rili prisiminimo akt dka, taip ir mano primordialinje sferoje, manojo ego sferoje, per joje funkcionuo janius aprezentacijos aktus, kuriuos motyvuoja tos sferos tu rinys, gali bti konstituotas svetimas ego, t. y. i konstitucija vyks naujo tipo sudabartinimuose (Vergegenivartigungen), su dabartinimuose, kurie kaip koreliat turi visikai naujovik modifikat. inoma, kol a stebiu sudabartinimus mano au tentikoje sferoje, tol iai sferai priklausantis centruojantis A esu identikas A-pats. Taiau bet kokiai svetimybei, tuo mastu, kuriuo ji isaugo jai sykiu priklausant aprezentuot konkrety bs horizont (mitzugehdrigen apprasentierten Konkretionshorizont), priklauso aprezentuotas A, kuriuo nesu a pats, o yra mano modifikatas, kitas A. Tikrai pakankama noematini svetimybs patyrimo sryi isklaida, kuri yra beslygikai btina, norint iki galo iaikinti 143

PENKTOJI M E D I T A C I J A

io patyrimo konstitutyvi atlikt, atlikt, kuri ji realizuoja per konstitutyvi asocijacij, dar nesibaigia tuo, k iki iol atsklei dme. ia dar reikalingas tam tikras papildymas, kurio dka galsime pasieki t tak, kur, remdamiesi aptiktomis iniomis, galsime evidentikai parodyti objektyvaus pasaulio konstitu cijos galimyb ir apimt, ir kur sykiu galsime visikai nuskaid rinti transcendentalinio-fenomenologinio idealizmo esm. 53 Prim ordialines sferos potencialybs ir j konstitutyvin funkcija svetimybes apercepcijoje Mano fizinio kno pobd turintis gyvenamas knas (mein korperlicher Leib) turi jam bding tam tikro centrinio ia (Hier) duotybs bd; bet kokiam kitam fiziniam knui, tad ir Kito fiziniam knui, yra bdingas modusas Ten. io Ten orientacija gali laisvai kisti dl mano kinestezi. Taigi mano paties primordialinje sferoje orientacijos kitimo procese tuo paiu metu kon stituojasi tam tikra viena erdvin gamta, ir ji konstituojasi intencionaliame sryyje (Bezogenbeit) su mano juslinio suvokimo bdu funkcionuojaniu mano gyvenamu knikumu. Tai, kad fizinis gyvenamas knas yra suvoktas ir yra suvokiamas kaip tai, kas egzistuoja erdvje alia kit fizini kn, suvokiamas kaip bet kuris kitas judantis ir gamtai priklausantis fizinis knas, yra akivaizdiai susij su tam tikra galimybe, btent - ta, kuri ireikime tokiais odiais: laisvai transformuodamas mano kinestezes, ir ypa judjimo aplink k nors (Herumgehens) kinestezes, galiu tokiu bdu keisti savo padt, kad prieais mane atsivert galimyb bet kok Ten paversti tam tikru ia, t. y. galimyb savo knu uimti bet koki viet erdvje. Tai reikia, kad, juslikai suvokdamas i ia, as matyiau tuos paius daik tus, tik tiek, kad jie man bt duoti kitais reikimosi bdais
144

PENKTOJI M E D IT A C IJ A

(.Erscheinungsiueisen), tokiais, kuriuos slygot Mano-patiesbuvimas-ten. Dar kitaip sakant, kiekvienam daiktui konstitutyviai priklauso ne tik vien mano dabartinio suvokimo i ia sistemos, bet, inoma, ir atitinkamos sistemos, realizuojamos pakeiiant viet, kai atsiduriu Ten. Taip pat yra ir kiekvieno ki to Ten atveju. Ar paios ios, apibdintos kaip asociatyvios mano gamtos primordialins konstitucijos ssajos (Zusammnhange) arba, tiks liau tariant, tarpusavio priklausomybs (Zusammengehdrigkeiten)y kurios paios turi asociacini ssaj pobd, nra esmi kai svarbios, norint isiaikinti svetimybs patyrimo asociatyvi atlikt? Juk a apercipuoju Kit ne tiesiog kaip mano paties dub likat, t. y. ne su manja ar panaia manj originalia sfera, sykiu su erdviniais reikimosi bdais, kurie yra bdingi man i manojo ia, bet, irint atidiau, su tokiais, kokius a pats turiau, jei atsiduriau Ten ir Ten biau. Toliau, Kitas yra apercipuojamas aprezentatyviai kaip tam tikro primordialinio pasaulio Ay ar, atitinkamai, kaip tam tikros monados A, monados, kurioje jo knas yra konstituotas absoliutaus ia modusu, pirmapradikai konstituotas ir patirtas btent kaip centras, i kurio anas A funkcionuodamas valdo (als Funktioszentrum fu r sein Walteri). Fizinis knas, kuris pasirodo mano monadinje sferoje, kaip kakas, pasirodantis Ten modusu, k nas, kuris yra apercipuojamas kaip svetimas gyvenamas fizinis knas (Leibkorper) , kaip alter ego gyvenamas knas (Leib), ioje aprezentacijoje nurodo j pat, fizin kn, kuris yra tas pats, kur savo nuosavoje monadinje sferoje patiria Kitas, bet tik pateiktas ia modusu. Taiau visa tai atliekama konkreiai su visu konstitutyviu intencionalumu, kur implikuoja btent toks minto fizinio kno duotybs bdas, charakteris, su kuriuo jis pasirodo Kitam. 145

PENKTOJI M E D I T A C I J A

54

Svetimybs patylim o aprezentacijos prasms eksp likacija

Tai, kas tik k buvo parodyta, inoma, nurodo bd, kuriuo vyksta Kito modus konstituoj uiti asociacija. i asociacija n ra betarpika. Fizinis knas, kuris yra mano primordialinio pasaulio dalis (fizinis knas, kuris vliau pasirodo beess Kito fizinis knas), man yra fizinis knas modusu Ten. i asociacija nefunkcionuoja betarpikai. Fizinis knas, kuris yra mano primordialinio aplinkinio pasaulio dalis (kuri vliau taps Kito knu), yra man fizinis knas Ten modusu. Jo reikimosi bdas nesiporuoja per tiesiogin asociacij su tuo reikimosi bdu, kuris iuo metu tikrai bdingas mano gyvenamam knui (b dingas ia modusu), bet reproduktyviai paadina panai ap raik, kuri priklauso mano gyvenamo kno kaip erdvje esanio fizinio kno konstitucijai. Jis primena mano knik ivaizd, jei as biau ten. Nors adinimas netampa prisiminimu-vaizdiniu, vis dlto ir ia jvyksta poravimas. Jis apima ne tik i pradi paadint mano fizinio kno reikimosi bd, bet ir pat t kn kaip io ir kit inom jo pasireikimo bd sintetin vienyb. Taip tampa manoma ir pagrsta supanainanti apercepcija, ku rioje iorikas ten esantis fizinis knas gauna i manojo fizinio kno analogik gyvenamo kno prasm, o toliau - gyvenamo kno kaip tam tikros pasaulio dalies prasm, kuris yra mano primordialinio pasaulio analogas. ios ir anos i asociacijos i augusios apercepcijos bendrasis stilius gali bti taip apraytas: sykiu su asociaciniu apercepcij funduojani duomen uden gimu (Deckung) randasi daugiapakop asociacija. Jei pirmas duomuo yra viena i tam tikro intencionalaus objekto aprai k atmain objekto, kuris yia daugybs apraik sistemos, paadinamos per asociacij indeksas, apraik, kuriose jis pats 146

P E NKT OJ I M E D I T A C I J A

gali pasirodyti - tai antrasis duomuo papildomai prijungiamas tam, kad taip pat bt ko nors apraika, btent - objekto, kuris yra ano objekto analogas, apraika. Taiau tai nereikia, kad dau gyb ir jos vienumas, udengiantys (berschobene) t analogin objekt, tiesiog tik papildyt j apraik atmainomis, kurios priklauso anai sferai; greiiau tai pats tas suvokiamas kaip ana logas objektas, ar, atitinkamai, indeksuojama jo apraik siste ma, prisitaiko analogijos bdu prie anos analogins apraikos, kuri sukl visos tos sistemos pasirodym. Bet koks per atstum vykstantis prasmi viena kitos udengimas (Fem-berschiebung) , kuris yra asociacinio poravimo rezultatas, sykiu yra susilydy mas, o tame susilydyme, jei tik neatsiranda kokia nors nesutaikomyb, yra vienos prasms sulyginimas C Angleichung) su kita. Dabar grdami prie mus dominanio alter ego apercepcijos atvejo, galime sitikinti, kad savaime aiku, jog tai, kas ia i ano esanio Ten fizinio kno puss yra aprezentuota mano primordialiniame aplinkos pasaulyje, nra mano psichika ir apskritai nra joks mano savumo sferai priklausantis dalykas. A esu k nikai ia, aplink mane orientuoto pasaulio centras. Kartu visas mano primordialinis savastingumas kaip monada turi ia turin, o ne kokio nors ar net ano apibrto ten turin, kuris virsta vienaip ar kitaip atliekamu As galiu ir darau. Vienas tu rinys nesuderinamas su kitu, jie negali bti sykiu. Taiau tuo mastu, kuriuo svetimas fizinis knas, esantis tenu, poruojan ios asociacijos bdu susiejamas su mano fiziniu knu, kuris yra ia ir tuo mastu, kuriuo (bdamas duotas jusliniam su vokimui) tampa aprezentacijos branduoliu, sykiu esanio ego patyrimo branduoliu, - pats tas ego pagal vis prasm teikian i asociacijos eig btinai turi bti aprezentuotas kaip sykiu esantis ego ten modusu (taip, kaip bt, jei as biau ten). Mano nuosavas ego kuris yra duotas nuolatinje savivokoje, 147

P ENKT OJ I M E D I T A C I J A

dabar yra aktualus su savojo ia turiniu. Tad ego, kur a aprezentuoju, yra kas kita, negu mano nuosavas ego. Koegistencijos primordialinis nesuderinamumas yra nugalimas fakto, kad mano pirmapradis ego konstituoja an kit negu jis pats ego aprezentatyvios apercepcijos bdu, apercepcijos, kurios speci fika yra ta, kad ji niekados nereikalauja ir niekados neleidia ipildymo per prezentacij. Taip pat lengva yra suprasti bd, kuriuo ios ries svetimo subjekto aprezentacijos aktas nuolatiniame veiksmingos aso ciacijos judjime pirmyn pateikia vis naujus aprezentatyvius turinius, t. y. paveria painimu besikeiianius kito ego turi nius: kita vertus, nesunku suvokti, kokiu bdu per susipynim su nuolatine prezentacija ir per reikalavimus, kuriuos tai pre zentacijai laukimo modusu kelia asociacija, tampa manomas nuoseklus (konsequente) t turini pasitvirtinimas. Pirm apib rt turin turi, inoma, pateikti {bildti) Kito knikumo (Leiblichkeii) ir jo specifins knikos elgsenos (Gehabens) suprati mas: to kno nari supratimas kaip lieiani, taip pat funkcio nuojani per ko nors stmim, rank, jime funkcionuojani koj, regjime funkcionuojani aki ir t. t. ia A yra apib riamas tik kaip A, kuris btent iuo bdu valdo kn, o jo pasitvirtinimas vyksta nenutrkstamai jau inomu mums bdu; btent taip apibrtas jis lieka tol, kol visa primordialiai mato m man juslini vyksm stilistin forma (Stilform) yra priversta nuolatos atitikti mano paties kniko funkcionavimo stilistin form, kurios tipas man jau yra pastamas. Toliau, inoma, pri einame sijautim tam tikrus auktesns psichins sferos turinius. Taip pat ir jie indeksuojasi kn dka ir nukreiptoje pasaul iorinje elgsenoje, kaip antai elgsenoje, kurioje pasireikia pyk tis, diaugsmas etc. inoma, per analogij su mano paties elg sena panaiose aplinkybse. Auktesnieji psichiniai reikiniai,
148

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

egzistuojantys vairiausiais pavidalais ir su ta vairove pasisavi nami, patys vlgi turi savo nuosava sintetini sryi (Zusammenhange) stili ir savo nuosav form stili, form, kuriomis jie vyksta ir kurias galima suprasti remiantis asociacijomis su mano paties stiliumi, kurio apytiksl tipika man yra empirikai prieinama. Kiekvienas pasiseks siskverbianio supratimo (Einverstehen) aktas, siskverbianio Kito vidujybs sfer, duo da rezultat ir kaip aktas, atveriantis nauj asociacij ir nauj supratimo galimybi lauk; ir atvirkiai kadangi kiekvienas poruojanios asociacijos aktas yra abipusis aktas, jis atskleidia man mano paties sielos gyvenim pagal panaum ir kitoniku m, ir, iskirdamas jame naujus dalykus, daro j vaising nau joms asociacijoms.

55 M onad subendruomeninimas ir pirm oji objektyvybs form a: intersubjektyvi gam ta Vis dlto svarbiau yra isiaikinti prasm tam tikros vairiuose lygmenyse besiskleidianios bendruomens, kuri tuoj pat kyla i svetimybs patyrimo, kyla tarp mans, primordialinio psi chofizinio A, kuris valdo mano primordialiniame gyvenama me kne ir valdo iuo knu, viena vertus, ir aprezentuotai pati riamu Kitu: o irint konkreiau ir radikaliau - tarp mano ir jo monadini ego. Pirmas dalykas, kuris yra konstituotas bend ruomens pavidalu ir sudaro vis kit intersubjektyvi bend ruomenikum ( Gemeinschaftlichkeiten) pamat, yra gamtos bendrumas ( Gemeinsamkeit), gamtos, kurioje randame ir sve timus gyvenamus knus kartu su svetimais psichofiziniais A, suporuotus su nuosavu psichofiziniu A. Kadangi svetimas subjektyvumas iauga per aprezentacij viduje mano nuosavo ir tik savos esms slygoto (Eigenivesentlicbkeit) subjektyvumo, i 149

P ENKTOJ I M E D I T A C I J A

auga su kito subjektyvumo prasme ir galiojimu, tai paprastai i pradi norisi ia matyti tamsi problem: kaip apskritai ia gali rastis koks nors subendruomeninimas, net tas pirmasis, ku rio forma yra vienas visiems mums bendras pasaulis. Svetimas gyvenamas knas, pasirodantis mano primordialinje sferoje, i pradi yra tik fizinis knas, esantis mano primordialinje gam toje, mano akt sintetinis vienetas, t. y. tai, kas yra neatsiejama nuo mans paties kaip mano nuosavas, mano esm nusakantis momentas. Jei tas fizinis knas funkcionuoja aprezentuodamas, tai vieningas su juo mano smons objektu tampa tam tikras Kitas, i pradi suvokiamas sykiu su jo gyvenamu knu, kuris jam yra duotas tokia apraikos atmaina, kuri apibria jo ab soliutus ia. Bet kaip atsitinka, kad apskritai galiu kalbti apie t pat erdvin kn, kn, kuris mano primordialinje sferoje pasirodo modusu ten, tuo tarpu jo primordialinje sferoje ir jam paiam yra duotas apraikomis modusu ia? Ar abiej t primordialini sfer - mano, kuri man, kaip ego, yra originali sfera, ir jo, kuri man yra aprezentacijos sfera - neskiria bedug n, kurios i tikro nestengiu perengti ir kurios perengimas juk reikt, kad pasiekme original ir neaprezentuojant Ki to patyrim? Taiau jei apsistosime prie faktinio, t. y. kiekvie n akimirk galimo realizuoti Svetimojo patyrimo (Fremderfahrung), tai pastebsime, kad juslikai matomas fizinis knas yra patiriamas tiesiogiai kaip Kito fizinis knas, o ne vien kaip Kito nuoroda; ar is faktas nra msl? Kaip atsitinka, kad mano originalios sferos fizinis knas ir kito ego fizinis knas, kuris juk konstituotas visikai atskirai, yra identifikuojami, kito ego fizinis knas, kuris, kai jis identifi kuojamas, yra vadinamas tapatingu Kito gyvenamu knu? kaip apskritai gali itai atsitikti? Bet ar i msl nekyla tik tada, kai abi originalumo sferos jau tapo viena nuo kitos atskirtos - at
150

P ENKTO JI M E D I T A C I J A

skyrimo, kuris suponuoja, kad Svetimo patyrimas jau atliko savo darb? Kadangi ia neklausiame apie io tipo patyrimo genez laike, genez, kuri parodo, kad jos pamatas yra ankstesnis ma ns paties patyrimas, tai, inoma, tik precizikas iskyrimas in tencionalumo, kur galima realiai aptikti Svetimojo patyrimo akte, ir tik parodymas (Nachiveisung) jo esmje gldini mo tyvacij gali isprsti i msl. Aprezentacija kaip tokia, sak me anksiau, suponuoja tam tikr prezentacijos branduol. Tas branduolys yra neoriginalaus sudabartinimo aktas, per asocia cijas susietas su prezentacijos aktu, su autentiko juslinio suvo kimo aktu, taiau tokiu, kuris su sumintais aktais yra susiliejs specifin suvokimo-sykiu (Mitivahmehmung) funkcij. Kitaip tariant, jis susiliejs su jais taip, kad sujungti sykiu vieno suvo kimo funkcijoje, suvokimo, kuris vienu metu ir prezentuoja, ir aprezentuoja, ir vis dlto sudaro paimtam kaip visuma objektui jo egzistavimo ia ir paties (Selbstdasein) suvokim. Noematiniu poiriu objekte, kuris reikiasi paties-ia modusu, reikia skirti tai, kas tame suvokime yra autentikai suvokiama, ir tai, kas yra tam tikras perteklius to, kas jame autentikai nra suvokta, bet vis dlto egzistuoja-sykiu. Tad kiekvienas io tipo suvokimas yra transscenduojantis suvokimas, jis nustato kaip pat-ia daugiau, negu kiekvien kart padaro realiai prezentyv. is tipas rep rezentuoja bet kur iorin suvokim, pavyzdiui, namo suvo kim (priekin siena - upakalin siena); taiau bendriausiais bruoais ms apraymas lieia i esms kiekvien suvokim ar net kiekvien apskritai evidencij, jei tik prezentavim suprasime platesne prasme. Jei pritaikysime ias bendras inias svetimybs suvokimo atvejui, tai ir ia tursime pastebti pana dalyk, btent - kad tas suvokimas gali aprezentuoti Kit tik todl, kad jis prezen tuoja, kad ir ia aprezentacija gali rastis tik anoje funkcij ben151

P EN KT OJI M E D I T A C I J A

drumoje (Funktionsgemeinschaffl su prezentacija. Taiau tai rei kia, kad tai, k ji prezentuoja, i anksto turi priklausyti to paties objekto vieniui, objekto, kuris ia yra aprezentuotas objektas. Kitaip tariant, nra ir negali bti taip, kad fizinis knas, kuris priklauso mano primordialinei sferai ir kuris man nurodo tam tikr kit A (o kartu ir visikai kit negu manoji primordialin sfer arba kit ego, paimt kaip konkretyb), galt aprezentuoti egzistavim ir egzistavim-sykiu taip, kad tas primordialinis erdvinis knas ia negyt kitam ego priklausanio fizinio k no prasms, t. y. (pagal visos asociacins-aperceptyvios atlikties esm) svetimo gyvenamo kno prasm, o i pradi - vien sve timo gyvenamo fizinio kno prasm. Tad nra taip, tarsi mano primordialins sferos ten esantis fizinis knas bt koks nuo svetimo gyvenamo fizinio kno atskirtas dalykas, tarsi jis bt vien savotikas savo analogo signalas (signalas aikiai nemano moje motyvacijoje) ir, be to, tarsi asociacijos ir aprezentacijos sklaidoje mano primordialin gamta ir aprezentuota Kito gam ta bt visikai atskirti, taip pat, kaip bt atskirti mano kon kretus ego ir Kito konkretus ego. Greiiau iai mano sferai prik lausantis gamtinis fizinis knas, esantis ten, poruojanios asociacijos su mano fiziniu gyvenamu knu bei j psichofizikai valdaniu A dka aprezerituoja mano primordialiai konstituotoje gamtoje kit A. ia jis pirmiausiai aprezentuoja tai, kad tas kitas A valdo kn. ten ir netiesiogiai valdo jam juslikai pasireikiani gamt - t pai gamt, kuriai priklau so pats tas fizinis knas ir kuri yra mano paties primordialin gamta. Tai ta pati gamta, tik duota per kitas apraik atmainas, duota taip, kaip bt duota, je i a biau ten, svetimo gyvenamo fizinio kno vietoje. Fizinis knas yra tas pats knas, kuris yra man duotas kaip ten esantis dalykas, o jam - kaip ia, kaip centrinis fizinis knas, ir visa mano gamta yra ta pati, kaip ir
152

P E N KT O JI M E D I T A C I J A

Kito gamta, taigi ji konstituojasi mano primordialinje sferoje kaip mano vairialypi duotybs bd tapatinga vienov - kaip vienov, isauganti tapatyb besikeiianiose objekt padty se aplink mano gyvenam kn, kuris sudaro savotik nulin kn, absoliutaus ia kn, tapating vienov kit, dar tur tingesni vairovi, vairovi, kurios, kaip kintanios vairi jus lini apraik atmainos, yra kaip kintanios perspektyvos susi j su kiekviena atskira orientacija, nesvarbu, ar kalbtume apie ia, ar apie tenu, ir visikai ypatingu bdu priklauso mano gyvenamam knui, kuris yra neatsiejamas nuo ano absoliutaus ia. Visa tai man pasiymi savastingumo originalumu, origi nalumu to, kas man yra tiesiogiai prieinama per mans paties isklaid. Kito aprezentacijoje visos sintetins sistemos su visais j apraik bdais, t. y. su visais galimais suvokimais bei j noeminiais turiniais, yra tos paios; tik tikri suvokimai ir juose realizuojami duotybs bdai, o i dalies ir realiai suvokiami ob jektai nra tie patys, o yra tai, k galima suvokti btent i ten, suvokti tokiu bdu, kokiu galima suvokti esant ten. Panaiai yra ir su apskritai viskuo, kas yra savastinga ir svetima, ir ten, kur pirmaprad isklaida vyksta ne jusliniame suvokime. Neturiu antros aprezentuotos originalumo sferos su antra gamta ir ant ru gyvenamu fiziniu knu (paties Kito gyvenamu fiziniu k nu), duotu ioje gamtoje, ir todl neprivalau klausti, kaip vliau padarau taip, kad mano gamt ir Kito gamt suvokiu kaip tos paios objektyvios gamtos reikimosi bdus. Prieingai, mano primordialins gamtos ir sudabartintos Kito gamtos tapatum nusakanti prasm yra tai, k padaro (herstellt) jau pati aprezen tacija bei jai kaip aprezentacijai btina vienyb kartu su ja sykiufunkcionuojania prezentacija (kurios dka man apskritai eg zistuoja Kitas, o to paskoje - ir jo konkretus ego). Tad visikai teistai i aprezentacija yra vadinama Svetimo suvokimu, o 153

P ENKTOJ I M E D I T A C I J A

toliau - objektyvaus pasaul:o uto kimu, suvokimu, kad Kitas iri t pat, k iriu ir a ir t. t., nors sis suvokimas vyksta (abspeili) vien mano savastingumo sferoje. Pastaroji aplinkyb visikai nepaneigia to, kad jo intencionalumas transcenduoja mano savastingum (Eigenhrii), vadinasi, kad manasis ego savyje konstituoja kit ego, ir konstituoja kaip egzistuojant. Tai, k a realiai manau, nra vien enklas ar vien analogas, nra atvaizdas kokia nors natralia prasme, o yra Kitas; tuo tarpu tai, kas kar tu su juo yra su realiu originalumu suvokiama, tas ten esantis fizinis knikumas (netgi vien to knikumo pavirius) yra Kito fizinis knas, tik tiek, kad matomas i mano vietos ir i tos pu ss yra, pagal svetim objekt suvokimo prasms konstitucij, gyvenamas fizinis knas, kuriuo remiasi man i esms origina liu suvokimu neprieinama siela, kuri su tuo fiziniu knu sudaro vienos psichofizins realybs vienov. Kita vertus, io Kito suvokimo intencionali esm - Kito, kuris taip, kaip ir a pats nuo iol egzistuoja jau dabar objek tyviame pasaulyje - suponuoja, kad realizuodamas juslinio su vokimo aktus, galiu susidurti su ta perskyra, kuri skiria mano primordialin sfer nuo vien neoriginaliai sudabartinamos Kito sferos, kad atitinkamai galiu suvokti savit to noeminio dvisluoksnikumo specifik ir atskleisti pasireikianius ia aso ciatyvaus intencionalumo sryius. I patyrimo kylantis feno menas objektyvi gamta turi ne tik primordialiai konstituot sluoksn, bet ir kit - aprezenta_vimo patiriant Svetimj sluoks n; is dvipusikumas pirmiausia susijs su svetimu fiziniu gy venamu knu, kuris yra, taip saJcant, savaime pirmasis objektas, kaip svetimas mogus yra kojis titucijos poiriu savaime pir masis mogus. O dl t pirmapradi objektyvumo fenomen, tai ia situacija aiki: jei atmesime svetimo patyrim, tai tursiu tik apatin, vien valgai prieinam, prezentatyvi svetimo fizinio
154

P ENKTO JI M E D I T A C I J A

kno konstitucij mano primordialins sferos viduje; jei t pa tyrim priimsime, tai gausiu aprezentatyviai duot ir sinteti kai udengt prezentatyviu sluoksniu t pat gyvenam kn (kaip jis yra duotas paiam Kitam) bei tolesnius jam egzistuo janius galimus duotybs bdus. Lengva suprasti, kad Kito suvokimo aktuose kiekvienas gamtos objektas, kur patiriu ar galiu patirti jo apatiniame sluoksnyje, i ia gauna aprezentatyv sluoksn (kuris jokiu b du netampa eksplicitikai stebimu), duot sintetinje tapatumo vienybje su man primordialikai originaliai duotu sluoksniu: tas pats gamtos objektas su galimais duotybs Kitam bdais. Tai mutatis mutandis kartojasi toliau konstituojamoms dau giapakopms konkretaus objektyvaus pasaulio pasaulybms ( Weltlichkeiten)y tuo pavidalu, kuriuo jos mums yra - kaip mo ni ir kultros pasaulis. ia reikia atkreipti dmes tai, kad pavykusios Svetimojo apercepcijos prasmje gldi tai, kad Kito pasaulis, Kit pasau lis, kuris konstituojasi pagrindu apraik, kuriomis jie dispo nuoja, turi bti patiriamas i karto btent kaip tas pats pasaulis, kuris konstituojasi ir mano apraik sistemose, o tai savo ruotu reikia, kad ms apraik sistemos yra tapaios. Taiau yra ge rai inoma, kad egzistuoja toks dalykas kaip nenormalumai (.Abnormalitdten): aklumas, kurtumas ir pan., tad apraik sistemos niekados nra absoliuiai tapatingos ir gali rastis skirtumai tarp itis sluoksni (jei ne tarp vis sluoksni). Taiau nenorma lumas pirmiausiai turi konstituotis kaip toks, o i konstitucija gali bti realizuota tik remiantis tuo, kas yra normalu ir kas yra u j ankstesnis dalykas. i situacija savo ruotu nurodo naujus udavinius, kurie skleidiasi naujame objektyvaus pasaulio konstitucins kilms fenomenologins analizs etape, pasaulio, kuris egzistuoja mums tik ms pai nuosav prasm kurian 155

P E NKT OJ I M E D I T A C I J A

i altini dka ir kuris kitaip egzistuoti mums negali ir negali turti mums prasms. Savo egzistavim tas pasaulis gauna i rilaus pasitvirtinimo kart ja.ii atliktos aperceptyvios kon stitucijos, pasitvirtinimo, kuris realizuojasi per besirutuliojant patiriant gyvenim, per tsim nuoseklaus ir vis i naujo besi kurianio (taip pat galim patais bdu) rilumo. is rilumas taip pat ilaikomas per apercepcij transformavim ( Umbildung), atskiriant jose tai, kas normalu, nuo to, kas yra anomalija (ir kas yra to, kas normalu intencionali modifikacija), ar, atitin kamai, dka konstitucijos nauj yienet, kurie susidaro t ano malij pokyiuose. Anomalij problematikai priklauso taip pat ir animalikumo (Tierheit) problema bei aukitesniij ir emesnij gyvn pakopos. Lyginant su gyvnu, mogus konstitucijos poiriu yra normalus atvejis, panaiai kaip a pats esu konstitutyviai pirmaprad vis moni norma. Konstituoti gyvnai man yra j esms poiriu tarsi anomaliniai mutantai (A bujandlungen) to, kas man apibdina mog, net jei ir gyvn pasaulyje galima bt savo ruotu atskirti tai, kas normalu, ir tai, kas yra anomalija. ia \is \ laik turime reikal su intencionaliomis modifikacijomis, kuri liudijim atrandame paioje prasms struktroje. Visa tai, inoma, reikalauja ymiai giles ns fenomenologins isklaidos, taiau ms tikslams pakaks ir tokios bendrybs. Po i aikinim jau nebra jokia msl tai, kaip a manyje galiu konstituoti kit A ir, keliant klausim radikaliau, kaip ma no monadoje galiu konstituoti kit monad, ir be to taip, kad to, kas manyje konstituojama, patiriau btent kaip kak Kita (Anderes); ir kartu nebra jokia msl tai, kas neatsiejama nuo to, kas aukiau pasakyta, btent - kokiu bdu sugebu konstituot manyje gamt sutapatinti su gamta, kuri konstituoja Kitas (arba, kalbant, kaip ia btina, grieiau: su gamta, kuri 156

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

yra konstituota manyje, kaip tai, k konstituavo Kitas). Tas sin tetinis identifikavimas visikai nra kokia didesn msl, negu bet kuris kitas identifikavimas, vadinasi, ir kiekvienas toks iden tifikavimas, kuris neperengia mano paties originalumo sferos rib ir kurio dka bet kokia objektin vienyb, prasiskverbda ma pro antrini sudabartinim terp, gyja man prasm ir gauna egzistuojanio dalyko pobd. Panagrinkime vien pamokant pavyzd ir sykiu pasinaudokime juo tam, kad irykintume vie n mus toliau vedani idj - ryio (Verbindung), kuris kon stituojasi sudabartinimo terpje, idj. Kokiu bdu mano nuo savas igyvenimas gyja man egzistuojanio igyvenimo prasm ir galiojim, egzistuojanio su savo tapatingu laikiniu pavidalu ir savo tapatingu laikiniu turiniu? Originalas prajo (ist dahiri), taiau pakartotinuose sudabartinimuose grtu prie jo vis i nau jo ir darau itai su evidencija galiu itai daryti nuolat. ie karto jami aktai evidentikai patys sudaro tam tikr sek (Nacheinandej'), patys yra vienas nuo kito atskirti. Taiau tai nekliudo identifikacijos sintezei, kuri susieja juos evidentiniame tapatingo dalyko suvokime, dalyko, kuriame gldi tas pats nepakartoja mas laikinis pavidalas, pripildytas to paties laikinio turinio. Va dinasi, tas pats ia, kaip ir visur kitur, reikia vienas nuo kito atskirt igyvenim tapating intencional objekt, kuris to dl yra jiems imanentikas vien tik kaip irealikas dalykas. Kitas savaime labai svarbus atvejis yra konstitucija objekt, kurie yra ideals grietja io odio prasme, kaip antai ideali logikos objekt konstitucija. Gyvoje daugianarje (vielgliedigen) msty mo akcijoje sukuriu tam tikr darin, koki nors teorem, kok nors skaii darin. Kit kart pakartoju tas operacijas, prisi mindamas ankstesnisias. Tuojau pat ir esms dsni nustatytu bdu randasi identifikacijos sintez ir randasi i naujo kiekvien kart, kai tik pagal savo nor tai kartoju: ia identifikuojama 157

PENKTO)I ME D IT A C IJ A

identikai ta pati teorema, identikai tas pats skaii darinys, tik tiek, kad tie objektai pakartojant sukuriami arba (o tai yra tas pat) pakartojant pateikiami su evidencija. Mano visuomet jau konstituoto igyvenim srauto ribose, nuo gyvos dabarties fa zs iki kiekvien kart pasireikianios praeities fazi ( Vergangenheiten), reikiasi sintez, kuri eidama per sudabartinani antrini prisiminim terp, sudaro tam tikr ry tarp mint fazi. Taigi gauname nepaprastai reikmingos ideali objekt transcendentalins problemos sprendim, ideali specifine pras me. J antlaikikumas pasireikia kaip visalaikikumas (.Allzeitlichkeit), kaip krimo ir i naujo atkrimo akt, kuriuos galima atlikti bet kuriuo momentu, koreliatas. alia objektyvaus pa saulio su jo objektyviu laiku ir jo objektyviais monmis kaip galimais mstymo subjektais konstitucijos, i situacija, kaip matome, lieia ir savaip objektyvuojamus idealius darinius ir j objektyv visalaikikum, kartu aikja kontrastas, kur pasta rieji sudaro su objektyviais realiais objektais, objektais, kurie individualizuojasi per viet erdvje ir laike. Dar kart grdami prie ms nagrinto svetim subjekt patyrimo atvejo, pastebsime, kad tas patyrimas realizuoja sa vo sudtingoje sandaroje pana, tarpint sudabartinimo s ry ( Verbindung) tarp besirutuliojanio nenutrkstamai gyvo manojo konkretaus ego patyrimo (paimto kaip grynai pasyvus pasirodymas sau paiam) - patyrimo, kuris nubria mano pri mordialins sferos ribas - ir joje sudabartinamos svetimos sfe ros ribas. itai jis padaro per primordialiai duoto gyvenamo fizinio kno identifikuojani sintez su tuo paiu, bet aprezentuotu kitoje apraikos atmainoje knu ir skleisdamasis i io tako per identifikuojani sintez tos paios gamtos, kuri yra duota bei patvirtinta ir primordialiai (grynu jusliniu originalu mu), ir aprezentatyviai. Taigi tampa pirmapradikai steigtas 158

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

manojo As (ir mano konkretaus ego apskritai) koegzistavimas su svetimu As, mano intencionalaus gyvenimo koegzistavimas su jo intencionaliu gyvenimu, mano realybs sujo realybe, trum pai tariant, tampa pirmapradikai steigta bendra laiko forma, ir tuo bdu kiekvienas primordialinis laikikumas savaime gyja vien su pavieniu subjektu susijusios objektyvaus laiko apraikos bdo prasm. ia pasirodo, koks neiardomas (nes esmikai su sijs su pasaulio ir jo laiko konstitucija) dalykas yra konstitutyviai tarpusavyje susijusi monad laikin bendruomen.

56

Intermonadologins bendruomens auktesni pakop konstitucija

Taigi iaikinome subendruomeninimo pirmosios ir emiausios pakopos esm, subendruomeninimo, kuris aprpia mane, man primordialin monad ir monad, kuri konstituojasi manyje kaip svetimas dalykas, t. y. kaip savaime egzistuojantis dalykas, monad, kuri galiu sau rodyti {ausiueiseri) tik aprezentatyviai. Tai, kad Kiti konstituojasi kaip Kiti manyje, yra vienintelis ma nomas bdas, kuriuo jie gali turti man egzistuojani ir apib rtai egzistuojani (soseiende) dalyk prasm bei galiojim; jei itai jie gauna i nuolatinio pasitvirtinimo altini, tai, turiu itai pripainti, jie egzistuoja realiai, nors tik kaip turintys prasm, su kuria jie yra konstituoti, kaip monados, kurios egzistuoja savaime btent tokiu bdu, kokiu a pats sau egzistuoju, bet, be to, egzistuojantys ir tam tikroje bendruomenje, vadinasi (a pakartoju pabrdamas jau anksiau pavartot pasakym), su sij su manimi paiu kaip konkreiu ego, kaip monada. ino ma, jie yra realikai (reelt) atskirti nuo mano monados, atskirti tuo mastu, kad joks realikas ryys nepernea j igyvenim mano igyvenim plotm ir kartu apskritai nepernea nieko, 159

PEN KT OJI M E D I T A C I J A

kas sudaro j monad nuosav esm, to, kas sudaro mano mo nados nuosav esm, plotm. atskyrim atitinka realus (reat) atskyrimas, kuris vyksta pasaulio ribose, mano psichinio egzis tavimo atskyrimas nuo analogiko Kito egzistavimo, kuris pa teikia save (sich darstellt) kaip erdvinis dalykas per objektyv gyvenam kn erdvin charakter. Kita vertus, ta pirmaprad bendruomen nra niekas. Net jei kiekviena monada realikai yra absoliuiai udaras vienetas, tai irealus intencionalus kitos monados siskverbimas (Hineinreichen) mano primordialikum nra toks irealus, kaip siskverbimas sapnuojant (Hineingetraumtseiri) , kaip buvimas-sivaizduotu paprastos fantazijos bdu. Btyb ia yra intencionalioje bendruomenje su kita b tybe. Tai i esms savitas sryis ( Verbundenheii), tikra (ivirkliche) bendruomen, ir kaip tik ta, kuri transcendentaliai daro mano m pasaulio, moni ir daikt pasaulio bt. Po to, kai iaikinome pirmj suvisuomeninimo pakop bei (o tai beveik tas pat) objektyvaus pasaulio pirmj konstitucij, kuri kyla i primordialinio pasaulio sferos, auktesni pakop aikinimas santykinai nra toks sunkus. Ir nors, atsivelgiant visapusiko ipltojimo tikslus, yra btini nepaprastai plats i auktesni pakop tyrimai, aprpiantys vairiausi problema tik, ia mums pakaks bendrais bruoais nubrt pamatini kontr, kurie yra visikai suprantami, remiantis tuo pagrindu, kur gavome. Praddamas nuo savs paties, konstitucijos po iriu esanio pirmaprade monada (konstitutiv der Urmonade), pasiekiu monadas, kurios man yra kitos ar, atitinkamai, Kitus, kaip psichofozinius subjektus. Tai reikia, kad gaunu juos ne kaip tai, kas tik stovi prieais mane kaip gyvenamas knas ir yra susijs su mano psichofiziniu egzistavimu (kuris juk apskritai ir suprantamu bdu yra centrinis narys net ir suvisuomenintame apraytosios pakopos pasaulyje dka btino orientuoto bdo, 160

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

kuriuo tas pasaulis yra jam duotas) tik per asociacin poravim. Prieingai, moni bendruomens prasmje ir mogaus pras mje, mogaus, kuris net kaip izoliuotas neioja savyje savo kaip bendruomens nario prasm) itai pasakytina ir apie gyvn bendruomen), gldi tai, kad a ir Kiti esame vienas su kitu su sieti ryiu, kuris suponuoja mano egzistavimo objektyvuojan t sulyginim ( Gleichstellung) su vis kit subjekt egzistavimu, sulyginim, kuris slygoja objektyvuoj ant mano egzistavimo su lyginim su bet kurio Kito egzistavimu: a ir bet kuris kitas kaip mons tarp kit moni. Jei savuoju supratimu persikeliu Ki t (in ihm einverstehend), giliau siskverbsiu horizont to, kas yra jo savastis, tuojau pat aptiksiu tam tikr aplinkyb, btent kad taip, kaip jo fizinis gyvenamas knas (Korperleib) yra mano suvokimo lauke, taip mano gyvenamas knas yra jo suvokimo lauke, ir kad jis bendrais bruoais suvokia mane tiesiog kaip jo atvilgiu Kit tokiu paiu bdu, kokiu a suvokiu j kaip kit, negu a. Taip pat pastebiu, kad Daugelis patiria vienas kit kaip Kitus, todl galiausiai pastebiu, kad kiekvien Kit galiu patirti ne tik kaip Kit, bet ir kaip t, kuris yra susijs su savo Kitais ir eventualiai, iteracikai suprantamu tarpikumu - ir su manimi paiu. Taip pat yra aiku, jog mons gali bti apercipuoti tik kaip mons, kurie susiduria su Kitais ir su dar Kitais ne tik tikrovje, bet ir galimybje, ir savo nuoira. Tad atviru bdu begalin gamta tampa tokia gamta, kuri aprpia ir atvir mo gik esybi aib; kalbant bendriau, gyv esybi (Animalieri) aib, niekam neinomu bdu pasklidusi neribotoje erdvje, moni, kurie yra suvokiami kaip galimos tarpusavio ryi ben druomens subjektai. inoma, kiekvien toki bendruomen atitinka transcendentalinje konkretybje paralelin monad bendruomen, kuri nusakome kaip transcendentalin intersubjektyvum. Jis yra (tikriausia ito nereikia n sakyti) dalykas, 161

P ENKT OJI M E D I T A C I J A

konstituotas vien manyje, medituojaniame ego, konstituotas mano intencionali igyvenim altiniuose, taiau kaip toks, ku ris kiekvienoje konstituotoje su modifikuotu Kito pobdiu monadoje yra konstituotas kaip ta pati bendruomen, tik kon stituotas kitokia subjektyvi apraik atmaina, ir konstituotas kaip turintis savyje t pat j objektyv pasaul. inoma, manyje paiame transcendentaliai konstituoto pasaulio esmei (panaiai kaip pasaulio, kuris yra konstituotas bet kurioje monad bend ruomenje, kuri a tik galiu pamstyti) priklauso tai, kad tas pasaulis btinai yra ir moni pasaulis, kad yra daugiau ar ma iau tobulai kiekvieno pavienio mogaus sieloje konstituotas (innerseelisch konstituiert) dalykas, konstituotas kiekvieno atski ro mogaus intencionaliuose igyvenimuose, jo intencionalumo potencialiose sistemose, kurios, sudarydamas psichinio gyvenimo visum, paios savo ruotu yra konstituotos kaip jau egzistuo jantis pasaulyje dalykas. Psichiniu objektyvaus pasaulio konstituavimu vadinu, pavyzdiui, mano real ir galim pasaulio pa tyrim, kuriame veikiu kaip A, kuris patiria save kaip mog. is patyrimas yra daugiau ar maiau tobulas dalykas, bet jis vi suomet turi neapibrt atvir horizont. iame horizonte kiek vienas Kitas yra skirtas kiekvienam mogui, kaip fizinis, psi chofizinis, vidinis-psichinis (innenpsychisch) dalykas, sudarantis atvirai neribot srit to, prie ko geriau ar blogiau (nors daniau blogiau) galima prasibrauti.

57 Vtdins-psichins ir egologin s-tra nscenden talin s iskla idos lygiagretumo iaiskinimas I ia yra nesunku paaikinti btin paralelikum tarp vidinspsichins (inneseelische) ir egologins-transcendentalins i162

P EN KT O J I M E D I T A C I J A

sklaidos, paaikinti fakt, apie kur jau anksiau kalbjome, btent - kad grynoji siela yra monados viduje vykstanti jos pa ios saviobjektyvacija, kurios vairios pakopos yra i esms plaukianios btinybs, apibrianios apskritai galimyb, kad tai monadai egzistuoja kitos monados. Su iuo faktu yra susij tai, kad a priori kiekviena transcendentalin-fenomenologin analiz ir teorija - taip pat ir tik k bendrais bruoais nubrta objektyvaus pasaulio transcenden talins konstitucijos teorija - gali bti realizuota taip pat nat raliu pagrindu, realizuota ignoruojant transcendentalin nuos tat. Perkelta io transcendentalinio naivumo sfer, ji tampa vidaus psichologijos teorija (innenpsychologische Theorie). Eidetiniu ir empiriniu poiriu grynj psichologij, t. y. psicho logij, kuri atskleidia vien sielos intencionali nuosav esm (Eigeniveseri), konkretaus mogikojo A esm, atitinka transcen dentalin fenomenologija, ir atvirkiai. Taiau itai dar reikia velgti transcendentaline valga. 58 Auktesnij intersubjektyvi bendruomeni intencionalios analitikos problem atikos suskirstymas. A ir aplinkos pasaulis monijos konstitucija, ar, atitinkamai, konstitucija tokios bend ruomens, kuri geriausiai ireikia monijos esm, dar nesibaigia tuo, kas jau padaryta. Taiau savaime aiku, kad praddami nuo bendruomens tik k atskleista prasme, galime lengvai suprasti galimyb t A-akt, kurie per aprezentuojanio svetim sub jekt patyrimo terp siskverbia (hineinreichen) kito A sfer, ar net specifini a-asmenini (ichlich-personalen) akt galimyb, akt, turini socialini akt pobd ir sukuriani bet koki as menin moni komunikacij. Kruopiai istudijuoti tuos ak 163

P ENKT OJI M E D I T A C I J A

tus bei j vairialypius pavidalus ir, remiantis tomis studijomis, transcendentaliai iaikinti bet koki visuomenikumo form esm yra nepaprastai svarbus udavinys. Kartu su autentiku, socialiniu subendruomeninimu, objektyvaus pasaulio ribose kaip ypatingos ries dvasiniai objektai konstituojasi vairios socialins bendruomens, sudaranios tam tikr hierarchij. Kai kurios j yra ypatingi tipai, turintys auktesns pakopos asme nybi pobd. Toliau ia reikt panagrinti problemas, kurios yra neat siejamos nuo aukiau nurodytos problematikos ir sudaranios savotik jos koreliat: specifikai mogikos, btent - kultri ns aplinkos konstitucijos problemas, aplinkos, kuri yra kiek vieno mogaus ir kiekvienos moni bendruomens aplinkinis pasaulis, bei tos aplinkos (tiesa, riboto) objektyvumo problemas. Tai ribotas objektyvumas, taiau pasaulis kaip konkretyb gali bti duotas man ir apskritai bet kuriam kitam subjektui tik to kiu pavidalu, kaip kultros pasaulis, kurio prasm galima nu sakyti kaip kiekvienam prieinamo pasaulio" prasm. Bet kaip tik is prieinamumas nra beslygikas (itai paaikja tuojau pat, kai tik nuodugniau iskleidiame jo prasm). Ir tas besly gikumas plaukia i konstitucijos esms princip (aus konstitutiven Wesensgrtinderi). Tuo jis akivaizdiai skiriasi nuo abso liuiai beslygiko prieinamumo Kiekvienam, prieinamumo, kuris esmikai priklauso gamtos, gyvenamo knikumo ir kartu psichofizinio mogaus (traktuojamo ia kaip tam tikra bendry b) konstitutyviai prasmei. inoma, beslygikos visuotinybs sfera (kaip pasaulio konstitucijos esm apibrianios formos koreliat) aprpia dar ir tai, kad kiekvienas ms a priori gy vename toje paioje gamtoje, gamtoje, kuri kiekvienas ms btinu savo gyvenimo subendruomeninimu su Kitu, indi vidualia ir subendruomeninta veikla bei gyvenimu pavert 164

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

kultros pasauliu, suformavo pasaul su mogui reikmingais dalykais - net jei tai bus labai primityvi jo pakopa. Taiau itai nei fakt, nei apriorini princip poiriu neatmeta to, kad mons, gyvenantys viename ir tame paiame pasaulyje, eg zistuoja labai menkai susieti kultrins bendruomens arba ap skritai u tos bendruomens rib ir kaip tik todl konstituoja vairias kultrines aplinkas (kulturelle Umiuelten) kaip konkre ius gyvenamus pasaulius (Lebensiuelten), kuriuose veikdamos ir patirdamos poveik gyvena santykinai ar absoliuiai izoliuo tos bendruomens. Kiekvienas mogus pirmiausia (tik kaip branduol ir su neatskleistu horizontu) supranta savo konkrei aplink ar, atitinkamai, savo kultr, btent kaip mogus, prik lausantis t aplink istorikai formuojaniai bendruomenei. Gilesnis supratimas, kuris atskleidia praeities horizont, praei ties, kuri sykiu slygoja ir dabarties supratim, yra i principo manomas Kiekvienam, kas priklauso tai bendruomenei, ma nomas su tam tikru vien jam manomu pirmapradikumu, ku ris yra usklstas kitos su pirmja tam tikru ryiu susietos bend ruomens monms. Svetimo pasaulio mones jis supranta pirmiausia btinai kaip mones apskritai, mones, apskritai priklausanius tam tikram kultros pasauliui; praddamas nuo io elementaraus susipratimo, jis turi ingsnis po ingsnio for muoti tolesnes susipratimo galimybes. Praddamas nuo bend riausi dalyk supratimo, tik dabar jis gali utikrinti sau vis pla tesni dabarties sluoksni pakartotin supratim, o per tuos sluoksnius - istorins praeities, kuri savo ruotu padeda atskleis ti dabart, pakartotin supratim. Bet kokios ries pasauli konstitucija, pradedant nuo nuosavo igyvenim srauto su jo atviru bdu begalinmis vai rovmis ir baigiant objektyviu pasauliu su jo vairiomis objektyvizacijos pakopomis, paklsta orientuotos konstitucijos 165

P EN KT OJ I M E D I T A C I J A

dsniams. Antai, kaip matme, ir kultros pasaulis yra duotas orientuotai nulinio nario ar, atitinkamai, asmenikumo (Personalitai) atvilgiu. ia As ir mano kultra yra primordialiniai dalykai bet kurios svetimos kultros atvilgiu. Man ir mano kul tros bendrininkams (Kulturgenossen) pastaroji yra prieinama tik per savotik svetimybs patyrim, savotik sijautim sve tim kultros mogikum (Kulturmenschheit) ir jo kultr, o ir is sijautimas reikalauja sav intencionali konstitucijos tyrim, konstitucijos, kuri vairiose pakopose, bet vienos plaiausiai su prantamos prasms rmuose suponuoja pirminius ir antrinius dalykus. Primordialiniai dalykai siterpia antriniu bdu konstituot pasaul - siterpia su nauju prasms sluoksniu - vi suomet taip, kad orientuotuose duotybs bduose jie tampa centriniu nariu. is pasaulis kaip pasaulis btinai yra duotas kaip bties horizontas, kur galima pasiekti ir sistemingai {geordnet) atskleisti, pradedant nuo to centrinio nario. Taip yra jau tada, kai turime reikal su pirmuoju, imanentiniu pasauliu, kur vadi name igyvenim srautu. Jis kaip buvimo vienas kito iorje sistema (System der Aufiereinander) yra duotas su orientacija aplink primordialiai besikonstituojani gyv dabart, i kurios yra prieinama viskas, kas imanentiniame laikikume yra u jos rib. Panaiai ir mano psichofizinis gyvenamas knas primor dialins (ms specifine prasme) sferos viduje yra centrinis na rys gamtos atvilgiu, gamtos kaip pasaulio, kuris konstituojasi tik per to kno valdym (durch sein Walten). Panaiu bdu mano psichofizinis gyvenamas knas yra primordialinis objektyvaus pasaulio konstitucijos atvilgiu, pasaulio, kuris yra vienas-kitoiorje pasaulis. Ir ia jis yra orientuoto duotybs bdo centrinis narys. Jei primordialinis (ms specifine prasme) pasaulis pats tampa objektyvaus pasaulio centru, tai itai atsitinka dl to, kad i visuma objektyvuojasi taip, kad ji nesukuria jokio naujo vie 166

P ENKT O J I M E D I T A C I J A

nas-kito-iorje. Tuo tarpu svetimybs pasaulio (Fremdwelt) vairov yra duota su orientacija mano pasaulio vairov, t. y. yra tam tikras pasaulis, nes konstituojasi kartu su jai imanentiku, visiems bendru objektyviu pasauliu, kurio erdvlaikin forma sykiu funkcionuoja ir kaip forma, per kuri turi bti pri einama pati ta vairov. Grdami prie ms jau nagrinto kultros atvejo, turime pastebti, kad ir jis, kaip kultros pasaulis, yra duotas su tam tikra orientacija, yra duotas tam tikrame visuotins gamtos bei jos erdvlaikins formos fone, formos, kurioje ta gamta yra prieinama ir kuri turi funkcionuoti kartu {mitzufungieren), kad kultros darini vairov ir pati kultra bt prieinamos (ftir die Zuganglichkeii). Tad matome, jog ir kultros pasaulis yra duotas su tam tikra orientacija, susiejania j su jo nuliniu nariu ar, atitinkamai, su jo nulin tak sudarania auktesnio laipsnio asmenybe. A ir mano kultra ia pasirodome kaip primordialiniai dalykai kiekvienos svetimos kultros atvilgiu. i kultra yra man ir mano kultros bendrininkams (Kulturgenossen) prieinama tik tam tikra svetimybs patyrimo akt atmaina, tam tikros ries sijautimu mones, kurie toje svetimoje kultroje gyvena, ir pai j kultr. Ir i sijautimo ris reikalauja intencionali tyrim. Taiau ia turime atsisakyti smulkesnio io prasms sluoksnio tyrinjimo, sluoksnio, kuris mogikumo ir kultros pasauliui kaip tokiems suteikia j specifin pobd ir kuris tuo bdu pa veria juos pasauliais, kuriems suteiktos specifikai dvasins apibrtys. Konstitutyvios isklaidos, kurias atlikome, iryki no intencionalius motyvacinius ryius, i kuri iauga konstitutyviai rilus emutinis visikos pasaulio konkretybs sluoksnis, kuris mums lieka, kai abstrahuojams nuo vis apibri, ku rios kyla i objektyviosios dvasios sferos. Turime (behalten) vis 167

P ENKT OJ I M E D I T A C I J A

gamt, kaip jau savyje konkreiai vieningai konstituot, o toje gamtoje - jai priklausanius (einbezogen) moni ir gyvn gy venamus knus, nekreipdami dmesio psichinio gyvenimo konkretumo pilnatv, nes mogikasis egzistavimas kaip toks per smon yra susietas su egzistuojanio praktinio aplinkos pa saulio kaip pasaulio, kuris jau i anksto turi mogui reikmin gus predikatus, o i ssaja suponuoja t predikat psichologin konstitucij. Tai, kad kiekvienas toks pasaulio predikatas randasi i laike vykstanios genezs, btent - genezs, kuri yra siaknijusi mo gaus veikloje ir buvime veikiamam, rodinti nereikia. Faktas, kad tokie predikatai kyla i atskir subjekt ir kad jiems b dingas intersubjektyvus galiojimas to, kas nuolatos priklauso bendram gyvenamam pasauliui, atitinkamai suponuoja, jog moni bendruomen - ir ji pati, ir kiekvienas atskirai paimtas mogus - paiu savo gyvenimu yra panardinta tam tikr kon kret aplinkos pasaul, jog jie yra susij su tuo pasauliu tiek sa vo veikla, tiek buvimu veikiamais. Suponuoja, jog visa tai jau yra konstituot. inoma, ioje nuolatinje mogau gyvenimo kaitoje keiiasi ir patys mons, keiiasi kaip asmenys, tuo mas tu, kuriuo jie atitinkamai turi gyti vis naujas habitualias savy bes. ia labai aikiai pasimato plati statins ir genetins kon stitucijos problematika, pastarosios problematika - kaip dalis mslingosios universalios genezs problematikos. Antai, asme nybs poiriu, tai ne tik asmens charakterio vienumo statins konstitucijos problema, vienumo, prieinamo vairovei steig t (gestifteter) ir vl panaikint (aufgehobener) habitualybi, bet ir genetins konstitucijos, kuri veda mus atgal prie gimto cha rakterio paslapties. ia turt pakakti to, kad parodme tik ios auktesns pa kopos problematikos konstitutyvaus pobdio metmenis ir tuo 168

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

bdu padarme suprantama tai, kad sisteminje tramscendentalins-fenomenologins apodiktinio ego sklaidoje galiausiai tu rt atsiskleisti ir transcendentalin pasaulio prasm, turi atsi skleisti su visa jos konkretybe, su kuria is pasaulis yra ms, visiems mums bendras, nuolatos egzistuojantis gyvenamas pa saulis. Tai pasakytina ir apie visus specialiuosius aplink pa vidalus (umiueltliche Sondergestalten) , kuriuose ms pasaulis pasirodo mums pagal kiekvieno ms isiaukljim bei isivys tymo laipsn ar atitinkamai, pagal ms priklausomyb tai ar kitai tautai, tai ar kitai kultrai. ia visur viepatauja tam tikra esms dsni diktuojama btinyb ar, atitinkamai, tam tikras esms nubrtas stilius, kurio btinumo altinis yra transcen dentalinis ego, o toliau - iame ego atsiskleidiantis transcen dentalinis intersubjektyvumas, t. y. transcendentalins motyva cijos ir transcendentalins konstitucijos esminiai pavidalai. Jei mums pavyksta atskleisti tuos altinius, tas apriorinis stilius gy ja aukiausio rango (Dignitat) racional paaikinim - rango, kuris bdingas galutiniam, transcendentaliniam suprantamumui. 59 Ontologin eksplikacija ir jos vieta konstitucins transcendentalins fenomenologijos visumoje

Per ms tiksl realizuojanios analizs tarpusavyje susijusias dalis, o i dalies ir per ranka rankon su jomis einant tam tikros neivengiamos naujos problematikos kontrus ir form, kuria i problematika turt bti sutvarkyta, gavome filosofiniu po iriu pamatin (grundlegende) valg. Praddami nuo tiesiog duoto patyrimo pasaulio (Erfahrungsivelt) ir - pereinant eidetin nuostat - nuo patyrimo pasaulio apskritai, mes atlikome (haben gebt) transcendentalin redukcij, t. y. atsigrme transcendentalin ego, kuris konstituoja savyje visk, kas yra i 169

P EN KT OJ I M E D I T A C I J A

pradi duota, ir visas ivestins (nachfolgenden) duotybs at mainas, ar, atitinkamai, eidetin savs pavertim (Selbstabivandlung) transcendentaliniu ego apskritai. Taigi ego suvokme kaip ego, kuris savyje patiria pasaul, ego, kuris rodo pasaul jo rilumu ( Welt in Einstimmigkeit austueisende). Eidami ios konstitucijos ir jos egologini pakop keliu, irykinome visikai naujo a priori sfer, btent - su kon stitucija susijusio a priori. Imokome ioje sferoje skirti ego autokonstitucij, kurioje ego konstituojasi pats sau, konstituojasi tuo, kas nusako jo primordialin nuosav esm ir vis vairiose pakopose isidsiusi svetimybi konstitucij i nuosavos es ms (Eigenivesentlichkeit) altini. Viso to rezultatas yra mano nuosavame ego vykstanios visumins konstitucijos ( Gesamtkonstitution) su jos esms forma universali vienov, konstitucijos, kurios koreliatas yra objektyviai egzistuojantis pasaulis, kuris yra visuomet jau duotas ir duotas pastoviu bdu tiek man paiam, tiek kiekvienam kitam ego apskritai, pasaulis, kuris toliau for muojasi prasms sluoksniais ir formuojasi mano koreliatyviai aprioriniu formos stiliumi. Ir pati i konstitucija yra a priori. Realizuodami to radikaliausio ir nuoseklaus pltojimo to, kas jau intencionaliai gldi manajame ego bei mano esms atmai nose ( Wesenwabwandlungen) ir intencionaliai jose motyvuojasi, atskleidiame tai, kad visuotin faktin duoto objektyvaus pa saulio struktra, jo sandara kaip paprasta (bbfie) gamta, kaip gyvnija, kaip mogikumas, vairi pakop socialumas ir kul tra labai plaiu mastu ir tikriausiai daug plaiau, negu sten gme velgti, yra esms btinyb (Wesensnotwendigkeii). Su prantama ir btina viso to pasekm yra neivengiamai btinas udavinys - apriorin realaus pasaulio ontologija, udavinys, kuris i tikro yra reikalavimas atskleisti io pasaulio universalu mo pamat sudarant a priori, nors, kita vertus, tai vienpusikas 170

P E N KT OJ I M E D I T A C I J A

ir galutine prasme nebtinai filosofikas udavinys. Mat ios ries ontologinis a priori (kaip gamtos, gyvnijos, socialumo ir kultros a priori) nors ir suteikia ontiniam faktui, faktiniam pa sauliui su jo atsitiktinybmis, tam tikro santykinio suprantamu mo, su kuriuo turime reikal tada, kai akivaizdi buvimo-tokiu (Soseins) btinyb iplaukia i esms dsni, taiau tai nra filo sofinis, t. y. transcendentalinis, suprantamumas. Tiesa, filosofija reikalauja toki aikinim, kurie remiasi galutinmis ir konkre iausiomis i esms plaukianiomis btinybmis, taiau pasta rosios yra tik tokios btinybs, kurios atsivelgia j bet kokio objektyvaus pasaulio siaknijim transcendentaliniame subjek tyvume, t. y. leidia pasaul suprasti konkreiai kaip konstituot prasm. Ir tik tie aikinimai leidia pastebti aukiausius ir galutinius klausimus, kuriuos galima kelti net ir tokiu bdu suprastam pasauliui. Fenomenologijos skm jau pirmojoje jos raidos fazje bu vo tai, kad jos taikytas grynosios, bet sykiu eidetins intuicijos metodas ved j sukrim naujos ontologijos, esmikai kitokios negu neakivaizdiomis loginmis svokomis operavusios XVIII amiaus ontologijos, arba (o tai vienas ir tas pat) ved sukrim sistemos specialij moksl, kylani tiesiog i konkretaus ste bjimo (grynosios gramatikos, grynosios logikos, grynosios tei ss teorijos, esms teorijos, traktuojanios intuityviai patiriam gamt ir t. t.) ir juos visus aprpianios bendrosios objektyvaus pasaulio ontologijos. iuo poiriu niekas nekliudo pradti i karto visikai konkreiai nuo mus supanio pasaulio, kuriame mes, mons, gyvename, ir nuo pai moni kaip btinais ry iais su tuo pasauliu susijusi subjekt, pradti nuo (grynai in tuityvaus) ityrimo nepaprastai turtingo ir niekad iki iol neat skleisto a priori, kuris sudaro ios ries aplinkos pasaulio kaip tokio pamat, taip pat io a priori pasirinkimo kaip pradios 171

P ENKTO JI M E D I T A C I J A

tako sisteminiam iskleidimui struktr, kurios apibria mo gaus egzistavimo (Daseins) bei pasaulio sluoksnius, kurie per egzistavim atsiskleidia kaip jo koreliatai. Taiau tai, k ia tie siogiai gauname (nors tai ir sudaro tam tikro a priori sistem), filosofikai suprantamu (aukiau aptarta prasme) ir i galutini supratimo altini kylaniu a priori tampa tik tada, kai at skleidiama btent konstitucijos problematika kaip specifikai filosofin pakopa, kai tuo bdu natralus painimo pagrindas pakeiiamas transcendentaliniu. Tai reikia, kad viskas, kas na tralu, kas tiesiogiai i pradi duota, dabar tampa i naujo pa statyta su nauju pirmapradikumu ir nustoja bti tuo, kas in terpretuojama tik atgaline data kaip tai, kas yra jau galutinai privaloma. Tai, kad i eidetins intuicijos kylanti veikla ( Verfahren) apskritai nusakoma kaip fenomenologin ir kad i veik la reikalauja filosofins reikms, yra grindiama vien tuo, jog bet kokia autentika intuicija nurodo konstitutyv kontekst (dafi im konstitutiven Zusammenhang jede echte Intuition ikre Stelle hat). Todl bet kuri ontologin konstatacija apie prin cipini (aksiomini) pamat sfer, konstatacija, realizuojama remiantis intuicija ir pozityviai, yra btinas (net a priori plot mje) parengiamasis darbas ( Vorarbeit), kurio rezultatas turi tap ti tik orientyru, kurio laikantis atskleidiama visa konstitutyvi konkretyb tiek noetiniu, tiek noeminiu aspektu. Kiek daug reikming ir visikai nauj dalyk is poskis konstitutyvius dalykus atskleidia, parodo ms tyrim monadologiniai re zultatai (net jei nekreipsime dmesio kartu su juo vykstant prasms horizont atskleidim, horizont, kurie slypi ontinje pusje ir kuri ignoravimas esmikai apriboja apriorini konstatacij vert ir daro nepatikim j taikym).

172

P E N KT O JI M E D I T A C I J A

60 Ms atliktos svetimybs patyrim o isklaidos m etafiziniai rezultatai Tai metafiziniai rezultatai, jei tiesa, kad metafiziniu dera vadin ti galutin bties painim. Bet ia mums maiausiai rpi meta fizika prasta io odio prasme - tas istorins raidos ikraipytas metafizikos pavidalas, kuris nieko bendra neturi su ta prasme, su kuria metafizika i pradi buvo steigta kaip pirmojifilosofija. Grynai intuityvus, konkretus ir apodiktinis bdas, kuriuo fe nomenologija rodo savo tiesas, atmeta bet kokias metafizines avantiras, bet kok spekuliacijos besaikikum. Imkime kai kuriuos ms metafizinius rezultatus, sykiu pri ddami i j plaukianias ivadas. Yra a priori aiku, jog manasis ego, man paiam apodiktikai duotas A, yra vienintelis dalykas, kur galiu absoliuiai apodiktikai pripainti kaip esant, jis gali egzistuoti kaip patiriantis pasaul ego tik bdamas bendruome nje su kitais, panaiais j ego ir egzistuodamas kaip monada bendruomens narys, bendruomens, kuri jam duota tam tikru j pat orientuotu bdu. Nuoseklus objektyvaus patirtinio pa saulio savs rodymas (Sich-ausiveisen) implikuoja nuosekl kit monad savs-rodym kaip egzistuojani monad. Ir atvirk iai, jokios monad aibs nemanoma pamstyti kitaip, kaip tik eksplicitikai ar implicitikai subendruomenint monad aibs; o itai reikia, kad negaliu tos aibs pamstyti kitaip, kaip tik aibs monad, kuri savyje konstituoja objektyv pasaul ir tame pasaulyje pati save - kaip gyv ar ypa kaip mogik btyb suerdvina, sulaikina, realizuoja. Monad egzistavimas-sykiu (Zusammenseiri), j paprastas buvimas-kartu (Zugleichsein) b tinai reikia buvim-kartu laike, tad ir buvim-sulaikintomis ( Verzeitlicht-sein) realaus laikikumo pavidalu. Prie viso to prisideda dar kiti nepaprastai reikmingi re 173

PENKTO)! M E D IT A C IJ A

zultatai. Ar manoma pamstyti (ar gaJiu. a, kuris tai sako, ir kiekvienas, kur galiu mstyti kaip tai sakant), kad koegzistuot vienas alia kito keletas vienas nuo kito atskirt, t. y. viena su kita nesusiet, monad aibi, kuri kiekviena, atitinkamai, konstituot nuosav pasaul, kaip antai du vienas nuo kito be galo atskirtus pasaulius, dvi begalines erdves ir du erdvlaikius? Ai ku, kad ia, uuot turj pamstom dalyk, turime nesmon. inoma, kiekviena tokia monad grup, sudarydama intersub jektyviai susiet monad vienyb, intersubjektyvumo vienyb, a priori turi savo nuosav, visikai kitaip atrodant pasaul. Ta iau tada tie abu pasauliai btinai yra tik t intersubjektybi bendruomeni aplinkos pasauliai ( Umvvelteri) ir vien aspektai vieno ir vieningo objektyvaus pasaulio, kuris yra jiems bend ras. ie intersubjektyvumai neskraido ore. Kaip tai, k a mstau, jie kartu su manimi, kuris kaip pirmaprad monada ( Urmonade) juos konstituoja (ar, atitinkamai, su manimi, kuris konstituoja juos kaip galima savs paties atmaina), sudaro tam tikr btin bendrij. Tad jie i esms priklauso yienai visuotinei bend ruomenei, aprpianiai ir mane pat ir susiejaniai viena visas monadas bei j grupes, kurias manoma pamstyti kaip koeg zistuojanias tarpusavyje. Tad i tikro gali egzistuoti tik viena monad bendruomen, vis koegzistuojani monad bend ruomen ir, atitinkamai, tik vienas objektyvus pasaulis, vienas objektyvus laikas, viena objektyvi erdv, tik viena gamta, dar daugiau - turi egzistuoti tik viena tokia gamta, jei tiesa, kad manyje yra padtos {angelegt sind) struktros, kurios implikuoja kit monad tarpusavio buvim-sykiu. Daugiausia, kas ma noma, yra tai, kad vairios monad grups ir vairs pasauliai gali bti susij tokiu bdu, kokiu su mumis yra susij monad grups, (galbt) priklausanios mums neregimoms vaigdi sistemoms - tai yra grups, kurias sudaro tokios gyvos btybs,
174

P EN KTOJ I M E D I T A C I J A

kurios neturi jokio aktualaus kontakto su mumis. J pasauliai taiau yra aplinkos pasauliai su atvirais, bet tik faktikai, tik atsitiktinai jiems neatskleidiamais horizontais. io monadologinio pasaulio vienatinumo prasm ir vienatinumas gimto jam objektyvaus pasaulio turi bti teisingai su prastas. Leibnizas, inoma, teisus, kai sako, kad galima sivaiz duoti be galo daug monad ir monadini grupi, bet i to vi sikai neiplaukia, kad visos tos galimybs yra komposibilios, jis teisus ir tada, kai teigia, kad egzistuoja galimyb sukurti be galo daug pasauli, bet kaip tik dl to, kad jie yra inkomposibils, negalima sukurti keli pasauli vienu metu. ia reikia pastebti, kad pirmiausia galiu mane pat, t apodiktin faktin ego, min tyse laisvai varijuodamas pakeisti (in freier Variation umdenken) ir tuo bdu gauti mano paties galimybi atmain sistem, at main, kuri kiekvien paneigia kiekviena kita ir tas ego, kuriuo i tikro esu. Tai sistema, kuri galima nusakyti kaip apriorinio inkomposibilumo sistem. Toliau, manojo a esu faktas leidia man i anksto nustatyti, ar man egzistuoja kitos monados, ir jei egzistuoja, tai kokios. Tas monadas galiu tik susitikti; juk ne galiu sukurti t, kurie turi man egzistuoti. Jei mintyse paveriu save grynja galimybe, tai ta galimyb savo ruotu taip pat yra taisykl, nustatanti, kokios monados man egzistuoja kaip kitos, negu ji pati. Eidamas iuo keliu, atrandu, kad kiekviena mona da, kuri turi konkreios galimybs gali, savimi nubria tam tikr ril universum, tam tikr udar monad,pasaul, ir kad du monad pasauliai yra taip pat inkomposibils, kaip manojo ir apskritai bet kurio manomo, mintyse suponuojamo ego dvi ivestins galimybs. I i rezultat ir i juos vedani tyrim eigos galime si tikinti, kaip prasm gyja tie klausimai (nesvarbu, kaip juos bus atsakyta), kurie tradicins metafizikos poiriu turjo bti 175

P ENKT OJ I M E D I T A C I J A

u bet kokio mokslo rib. Tokios yra problemos, kurias jau anksiau aptarme. 61 Tradicin ypsichologins kilms" problem a ir jos y fen omenologi n is i a ik in i m as

moni ir gyvn pasaulyje susiduriame su mums pastama gamtamoksline psichofizins, fiziologins ir psichologins ge nezs problematika. Ji aprpia, be kita ko, ir psichinio gyvenimo genezs problem. i problema mums kyla tada, kai svarstome vaiko vystymsi, kurio ribose kiekvienas vaikas turi susiformuo ti sau savo pasaulio vaizdin ( Weltvorstellung). Apercepcijos sis tema, kurioje pasaulis vaikui egzistuoja kaip realaus ir galimo patyrimo karalyst ir kurioje jis yra visuomet jau duotas (vorgegeben isi)y turi dar tik konstituotis vaiko psichikai besivystant. Objektyviai irint, vaikas ateina pasaul; kaip prasideda jo psichinis gyvenimas? is psichofizinis atjimas--pasaul kelia klausim apie indi vido knikai-organik (grynai biologin) vystymsi ir apie filogenez, kurios paralel savo ruotu yra psichologin filogenez. Bet ar tai nra nuoroda atitinkamus transcendentalini absoliui monad sryius, nes juk mons ir gyvnai psichi kos poiriu yra monad saviobjektyvacijos? Ar visame tame neturt irykti rimtesns konstitutyvins fenomenologijos kaip transcendentalins filosofijos esmes lieianios problemos ( Wesensproblemey. Genetins problemos, btent - pirmosios ir labiausiai pamatins pakopos problemos, - ikilo jau labai pla iu mastu reali fenomenologijos darb lauke. Ta pamatin pa kopa tai, inoma, manojo ego su jo primordialin nuosava esme (Eigemuesentlichkeii). ia turime reikal su vidinio laiko suvokimo konstitucija bei visa fenomenologine asociacijos teo 176

P ENKTOJ I M E D I T A C I J A

rija, tuo tarpu tai, k manasis primordialinis ego atranda atlik damas pirmin akivaizdi savisklaid, tiesiogiai yra perkeliama bet kur kit ego remiantis esme. Ties sakant, ioje pakopoje dar nekeliamos aukiau aptartos generatyvins problemos, gi mimo ir mirties bei generacij ryio tarp gyv btybi proble mos. ios problemos, inoma, priklauso auktesnei problem pakopai ir reikalauja tokio didiulio emesnij pakop i sklaidos darbo, kad dar ilgai negals tapti darbinmis proble momis. Taiau atliekam darb lauke reikt aikiau nubrti dar kitas plaias problem (tiek statini, tiek genetini) sritis, kurios leidia mums labiau susisieti su filosofijos tradicija. M s sisteminiai intenciniai aikinimai (Klarungeri), atlikti sveti m subjekt patyrimo akt atvilgiu ir objektyvaus pasaulio konstitucijos atvilgiu, realizuojasi pagrindu, kur mums sutei kia transcendentalin nuostata, primordialins sferos struk trini artikuliacij pagrindu, kur susidrme jau su tam tikru pasauliu primordialiniu pasauliu. Prijim prie io pasaulio utikrinome sau praddami nuo konkretaus pasaulio, traktuo jamo kaip fenomenas, ir atlikdami specifin primordialin to pasaulio redukcij tai, kas yra mums sava - imanentini transcendent pasaul. Tas pasaulis aprp vis gamt, redukuot vien man priklausani gamt, mano grynajame juslume konstituot gamt, taiau sykiu aprpiant ir atitinkamai redukuo tus psichofizin mog bei jo siel. O dl gamtos, tai ia turime ne vien tokius dalykus kaip regimi daiktai, lytimi daiktai ir t. t., bet ir tam tikra prasme itisus daiktus, kaip prieastini savy bi substratus, paimtus kartu su j universaliomis erdvs bei laiko formomis. inoma, konstitutyviai aikinant objektyvaus pasaulio bties prasm, pirmoji problema yra isiaikinti al tin tos primordialins gamtos ir primordialiniu kno ir sielos vieni kilm, j kaip imanentini transcendent konstitucij. 177

P E NKT O JI M E D I T A C I J A

ios problemos sprendimas reikalauja nepaprastai plai ty rinjim. Vis i naujo kyla klausimai apie erdvs, laiko ir daikto vaizdini psichologin altin, klausimai, kuriuos pastarajame imtmetyje taip danai kl rimiausi fiziologai ir psichologai. Kol kas nepavyko paaikinti io reikinio, nors didieji projektai buvo paymti reikmingais j autori antspaudais. Taiau grdami nuo t klausim prie problematikos, kuri iskyrme ir kuri komponuota hierarchin fenomenologi jos pakop sistem, visikai evidentikai pastebsime, kad visa iuolaikin psichologija, kaip ir visa iuolaikin painimo teorija, nesuvok nei psichologikai, nei transcendentaliai suformuluo t problem tikrosios prasms, btent - nesuvok, kad tai yra intencionalios (statins ir genetins) isklaidos problemos. To nesteng padaryti net tie, kas prim Brentano teorij, kurioje psichiniaifenomenai traktuojami kaip intencionals igyvenimai. Buvo nesuprasta intencionalios analizs specifin prigimtis bei tie bendrieji udaviniai, kurie ikyla, kai imame tyrinti smon kaip toki jos noeminiu ir noetiniu aspektu, nesuprasta i prin cipo naujos ries metodika, kuri yra btina, norint tuos uda vinius isprsti. Nei fizika, nei fiziologija negali visikai nieko pasakyti apie erdvs, laiko ir daikto vaizdini psichologin al tin", nieko ia pasakyti negali ir iorik bei indukcikai api bendrinam fakt srityje besiskleidianti eksperimentin ar neeksperimentin psichologija. Tai yra tik intencionalios feno men konstitucijos problemos, fenomen, kurie yra mums duo ti i anksto (vorgegeben) kaip orientyrai (specialiais atvejais j iankstinei duotybei pasiekti eventualiai gali bti pasitelktas ir pagalbinis eksperimentas), taiau klausti apie juos galima tik taikant intencional metod ir apklausiant psichikos konsti tucijos universalius sryius. Koks universalumas ia turimas omenyje, pakankamai aikiai rodo sisteminis vienalytis konsti
178

P E N KT O JI M E D I T A C I J A

tucij sryis, konstitucij, kurios iskleidia (entfaltet) manojo ego vienum pagal tai, kas yra jam sava, ir tai, kas svetima. Fe nomenologija reikia ir esmin psichologijos reform. Pagal i reform, didesn tokios psichologijos tyrinjim dal sudaro apriorin ir grynoji (t. y. apvalyta nuo visko, kas yra psichofizika) intencionali psichologija. Tai ta pati psichologija, apie kuri jau ne kart esame minj, kad pakeitus natrali nuos tat transcendentaline, joje vyksta kopernikikasis poskis4: ji 4 gyja visikai nauj transcendentalinio poirio pasaul pras m ir spaudia j visose fenomenologinse-psichologinse analizse. Tik i nauja prasm yra tai, kas padaro, kad i nauja psichologija gali bti panaudota svarstant transcendentaliniuspsichologinius klausimus, ir tik ji susieja j net su transcenden taline metafizika. Btent ia gldi galutinis transcendentalinio psichologizmo paaikinimas ir jo veikimas, psichologizmo, ku ris suklaidino ir suparalyiavo vis iuolaikin filosofij. Tad tai, kas pasakyta ir apie transcendentalin fenomenologij, ir apie lygiagrei jai intencionali psichologij (traktuojam kaip pozityvus mokslas), akivaizdiai nubr tam tikr pamatin struktr, kurios rmuose galima atskirti vien nuo kitos dvi ly giagrei eidetini-psichologini tyrinjim kryptis: t, kurioje mus domina intencionali sielos konkreios nuosavos esms apskritai isklaida, ir t, kurioje mums rpi toje sieloje konstituojamos svetimybs intencionalumo isklaida. Pirmj tyrin jim sfer sudaro svarbiausia ir pamatin pasaulio vaizdinio in tencionalios isklaidos dalis, tiksliau tariant, mogaus sieloje pasirodanio egzistuojanio pasaulio fenomeno isklaidos, pasau lio, kaip universalaus patyrimo pasaulio: jei t patyrimo pasaul redukuosime primordialiai konstituot pasaul, konstituot vienoje vienintelje atskirai paimtoje sieloje, tai jis nebebus pa saulis kiekvienam, nebdamas tuo, kas savo prasm gauna per 179

P ENKT OJI M E D I T A C I J A

subendruomenint mogikj patyrim, o bus vien individua liai psichinio, vis pirma mano paties patirianio gyvenimo intencionalus koreliatas, kuris kyla i hierarchikai sutvarkyt ir tam gyvenimui priklausani prasms darini primordialinio originalumo. Tyrinjant iuos darinius, intencionali eksplikacija turi konstitutyviai iaikinti primordialin fenomen pasaulio branduol, kur gali pasiekti kiekvienas i ms, moni, o pir miausia, kiekvienas psichologas, kuris aukiau apraytu bdu ijungia tuos prasms momentus, kurie suteikia svetimybs po bd. Jei io primordialinio pasaulio ribose abstrahuosims nuo to, kas jame pasirodo redukuotu pavidalu kaip psichofizin b tyb A-mogus, gausime grynj primordialin gamt, kaip gamt, kuri konstituojasi mano paties grynajame juslume. ia ikyla psichologins patirtinio pasaulio kilms svarbiausia prob lema ( Urproblem) - daikto fantomo arba juslinio daikto kartu su jo sluoksniais (regimas daiktas ir pan.) bei t sluoksni sinteze kilms problema. is daiktas (visuomet primordialins reduk cijos rmuose) yra duotas kaip vien juslini apraik atmain bei j sintezi vienumas. Daikto fantomas su jo sintetikai tar pusavyje susietomis artimo daikto ir tolimo daikto atmainomis dar nra primordialins psichins sferos realus daiktas, nra daiktas, kuris, prieingai, nors jau ir yra ia, taiau vis dlto kon stituojasi auktesnje pakopoje kaip prieastinis daiktas, kaip prieastingai determinuot savybi tapatingas substratas (subs tancija). Substancikumas ir preastingumas, inoma, yra auk tesns pakopos konstitucijos problemos. Juslinio daikto bei jo esms poiriu pamatini erdvikumo ir ervlaikikumo kon stitucijos problema ir yra tik k minta problematika, kuri ap rpia vien apraomuosius daikt apraik (ivaizd C Aparenzen), perspektyvini aspekt) sintetini sryi tyrimus, ir aprpia iuos tyrimus vienpusikai; kita pus yra t reikini intencio180

P E NKT O J I M E D I T A C I J A

nalus grtamasis susiejimas (Rckbeziehung) su funkcionuo janiu gyvenamu knu, kuris savo ruotu turi bti apraytas jo savikonstitucijos bei iskirtins jo apraik konstitutyvios sis temos ypatybs poiriu. Taip judant priek kyla vis naujos deskriptyvios isklaidos problemos, kurios visos turi bti sistemingai inagrintos, nors ia rimtai svarstyti galime tik primordialinio pasaulio kaip rea lybi pasaulio konstitucijos problemas, o jose - tik didisias erdvs ir laiko, kaip pasauliui priklausani moment, kon stitucijos problemas. Kaip parod i problem ipltojimas, jau tai sudaro milinik tyrim srit, o tai tik pilnos gamtos fenomenologijos emutin pakopa, gamtos, traktuojamos kaip objektyvi, bet grynoji gamta, kuriai dar toli iki konkretaus pasaulio. Susiej su psichologija, gavome prog to, kas primordialika, ir to, kas konstituot kaip svetimyb, skyrim iversti gry nosios psichikos kalb ir primordialins bei objektyvios gam tos konstitucijos konstitutyvi problematik preliminariai (nors ir pavirutinikai) aptarti kaip psichologijos problematik. Taiau jei vl grime transcendentalin nuostat, tai pa stebsime, kad ir atvirkiai, ms bandymas aptarti psicholo ginio erdvs vaizdinio ir pan. kilms problematik savo ruotu nubria lygiagreios transcendentalins-fenomenologins problematikos kontrus, btent - primordialios gamtos ir pa saulio konkreios isklaidos problematikos kontrus. Tuo bdu paalinama didel ms ankstesns pasaulio konstitucijos kaip transcendentalinio fenomeno aptarties spraga. nepaprastai didel primordialinio pasaulio tyrim kompleks (kuris suda ro itis disciplin) galime taip pat nusakyti kaip labai plaiai suprantam transcendentalin estetik. ia kantik pa vadinim vartojame todl, kad su erdve ir laiku susij proto 181

PENKT OJI M E D I T A C I J A

kritikos argumentai (nors ir labai ribotai ir ne iki galo aikiu bdu) akivaizdiai yra nukreipti jusliniame stebjime gldin io noeminio a priori atskleidim, a priori, iplsto iki grynai juslikai stebimos gamtos (btent - primordialins gamtos) kon kretaus a priori, reikalaujanio savo transcendentalinio-fenomenologinio papildymo - traukti t a priori konstitutyvin problematik. inoma, tokie tyrinjimai nebt kantikosios transcendentalins analitikos" atitikmuo, analitikos, kuris b t transcendentalins estetikos" prieyb ir reikt auktesn konstitucinio a priori aukt - paties objektyvaus pasaulio a prio ri ir j konstituojani vairovi a priori (kurio aukiausia pakopa bt idealizuojani ir teoretizuojani akt a priori, akt, kurie konsti tuoj a mokslikai apibrt gamt ir moksli kai apibrt pasaul). Pirmame, vir trancendentalins esteti kos" esaniame aukte aptinkame svetim subjekt patyrimo teorij, vadinamojo sijautimo teorij. Pakanka tik paminti tai, kad ioje sferoje galioja visa tai, kas buvo pasakyta, kalbant apie emesns pakopos psichologines kilms problemas ( Ursprungsprobleme), btent - kad savo tikrj prasm ir tikrj sprendi mo metod sijautimo problema gijo tik konstitucijos fenome nologijos dka. Btent todl viso ankstesns teorijos (tarp j ir Maxo Schelerio teorija) neduoda reali rezultat, lygiai taip pat, kaip iki iol nepavyko painti, kaip Kito svetimumas yra per keliamas pasaulio visum, tuo tik ir suteikiant pasauliui objek tyvumo prasm. Be to, reikt pabrti, kad visikai netikslinga bt intencionali psichologij kaip pozityv moksl atskirti nuo transcendentalins fenomenologijos, nors aiku, kad mus do minaniu poiriu i pastaroji turi i tikro atlikti numatytus darbus, tuo tarpu psichologija, nesirpindama kopernikikuo ju poskiu, tik naudosis jos rezultatais. Taiau ne maiau svar 182

P EN KTO JI M E D I T A C I J A

bu pastebti ir tai, kad, kadangi nei siela, nei objektyvus pasaulis apskritai transcendentalinje meditacijoje (Betrachtung) nepra randa nei savo egzistavimo (Dasein), nei bties prasms (Seinssinn), bet prieingai, atskleidiant visus konkreius aspektus ta prasm gyja pirmaprad suprantamum, taip ir pozityvioji psichologija nepraranda savo teisto (rechtmafiigen) turinio, o, ivaduota nuo naivaus pozityvumo, pati tampa transcendenta lins filosofijos disciplina. iuo poiriu galima sakyti, kad vir naivaus pozityvumo pakilusi moksl eilje intencionali psi chologija yra savaime pirmasis mokslas. Taiau ji turi dar vien pranaum prie visas kitas pozity vias disciplinas. Kai psichologija pozityviai formuojasi remda masi teisingais (rechten) intencionalios analizs metodais, ji gali neturti toki pagrind problem, kurias turi kiti pozityvieji mokslai, problem, kurios kyla i vienpusikumo, bdingo nai viai konstituotam objektikumui, nes, norint atskleisti visus jo aspektus, reikia imti irti pasaul transcendentaliai. Bet in tencionali psichologija jau turi savyje transcendentalum (das Transzendentale) - jai stinga tik galutinio apmstymo (Besinnung), kad joje vykt kopernikikasis poskis, kuris nepakeiia jos intencij rezultat turinio, bet tik grina (zurckfiihrt) jiems j galutin prasm. Vis dlto psichologija turi tik vien pamati n problem (Fundamentalproblem), kuri, kaip galt kas nors prikiti, yra ir pamat problema (Grundlagenproblem), ta prob lema yra sielos svoka. 62 Svetimybs patyrim o intencins isklaidos apvalgin charakteristika io skyriaus pabaigoje grkime prie to priekaito, kuris nuo pat pradi diktavo ms svarstym krypt, priekaito, kuris buvo 183

P ENKT OJI M E D I T A C I J A

nukreiptas prie ms fenomenologij dl to, kad ji jau paioje pradioje pretenduoja bti transcendentaline filosofija, t. y. fi losofija, kuri sprendia objektyvaus painimo galimybs prob lemas. Remdamasi transcendentaliniu ego ir grietai jo lai kydamasi, ji es nepajgi itai padaryti. Es, nepriimdama ito domn, ji patenka transcendentalin solipsizm ir visas jos y gis svetimo subjektyvumo bei autentiko objektyvumo link yra manomas tik dl to, kad tylomis ji remiasi tam tikra metafizika, slaptai tsia Leibnizo tradicij. nepagrst priekait atremia ms isklaidos. Pirmiausia reikia pastebti, kad n karto nebuvome atsisak transcenden talins nuostatos, transcendentalinio epoche, ir kad ms sveti m subjekt, Kit patyrimo teorija nesisteng ir negaljo bti kuo nors kitu, kaip tik bandymu iskleisti prasm Kitas \ i skleisti, remiantis to patyrimo konstitutyvi atliktimi. i teorija buvo ne kas kita, kaip bandymas ipltoti ribin svok (Limes) realiai egzistuojantis Kitas", remiantis atitinkamomis rilumo sintezmis (Synthesen der Einstimmigkeit). Tai, k a riliai pa rodau kaip Kit ir sykiu ne savavalikai, o remdamasis btiny be pateikiu sau kaip tam tikr tikrov, eo ipso yra mano trans cendentalins nuostatos ribose egzistuojantis Kitas, alter ego, kuris rodomas btent manojo ego intencionalumo patiriani akt ribose. Likdami pozityvumo ribose, sakome ir laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad mano paties patyrime patiriu ne tik save pat, bet ir Kit, patiriu j svetim subjekt patyrimo ypatingo pavidalo aktuose. Neabejotinai transcen dentalin isklaida parodo mums ne tik i pozityvi teigini transcendentalin teistum, bet ir tai, kad ir transcendentali nis, konkreiai traktuojamas ego (kuris transcendentalinje redukcijoje i pradi suvokia save su neapibrtu horizontu) suvokia alia savs su savo primordialiniu savastingu buvimu
184

P EN KTO JI M E D I T A C I J A

(Eigensein) taip pat ir t Kit, kit transcendentalin ego, kur suvokia realizuodamas svetim subjekt suvokimo form. Pa starieji jau nebra jam duoti originaliai ir tiesiogiai apodikti kai evidentikai, bet iorinio suvokimo evidencijai bdingu bdu. Manyje patiriu, pastu Kit, manyje jis konstituojasi konstituojasi aprezentatyviai atspindtas, o ne kaip originalas. Kaip tik todl visikai teistai, nors ir kiek platesne prasme galima sakyti, kad ego, a, kaip meditatyviai atliekantis sklaid, aptinku kiekvien transcendent per savisklaid (Selbstauslegung), btent - iskleisdamas tai, k randu manyje paiame, gaunu t dalyk kaip transcendentaliai konstituot objekt, t. y. kaip tai, kas jau nra priimama naiviai pozityviai nusiteikus. Tai gi isisklaido iliuzija, es viskas, k a kaip transcendentalinis ego pats i savs pastu kaip egzistuojant dalyk ir k isklei diu kaip manyje paiame konstituot dalyk, btinai turi prik lausyti man, nes tai es plaukia i mano esms. Taip yra tik su imanentiniais transcendentali konstitucija kaip aktuali bei potenciali sintezi sistem rubrika, sistem, kurios bet koki prasm ir bt man, kaip nuosavos esms ribose esaniam ego, padaro savomis, reikia: imanentikos objektins tikrovs kon stitucija. Fenomenologijos pradioje ir nuo pradi pradedan iojo nuostatoje, pradedaniojo, kuris dar tik pirmapradikai nustato (zur Urstiftung bringt) fenomenologin redukcij kaip konstitucinio tyrimo universal habit, yra ia pasirodantis transcendentalinis ego, kuris nors ir yra apodiktikai pagauna mas (erfasst), bet su visikai neapibrtu horizontu, horizontu, kur saisto viena vienintel bendra slyga, btent - kad pasaulis ir viskas, k apie j inau, turi tapti vien fenomenu. Tad pradda mas tuo bdu, neturiu joki perskyr (es fehlen alle Unterscheidungen), kurias sukuria tik intencionali isklaida, ir kurios, kaip velgiu, dl paios j esms priklauso man. Tad ia pirmiausia 185

P EN KT OJI M E D I T A C I J A

stinga savs supratimo, kuriuo suvokiu savo primordialin es m, savo savasties sferos grietja io odio prasme, ir supratimo to, kas paioje toje esmje, svetimybs patyrimo rmuose kon stituojasi kaip svetimyb, kaip aprezentuotas, o ne mano pri mordialinje sferoje originaliai duotas dalykas, ir kaip dalykas, kuris tokiu bdu negali bti duotas. Pirmiausia turiu iskleisti savast (das Eigene) kaip toki, kad galiau suprasti, jog savastyje gyja bties prasm ir nesavastis, btent - kaip analogikai aprezentuotas dalykas. Taigi a, medituojantysis, i pradi ne suprantu, kaip apskritai galiu pasiekti k nors Kit ir save pat juk visi mons yra suskliausti. I esms dar nesuprantu ir to fak to (kur tik labai nenoriai pripastu), kad a pats, suskliausdamas save kaip mog ir kaip mogik asmen, vis dlto palieku sa ve kaip ego. Tad dar nieko negaliu inoti apie transcendentali n intersubjektyvum, save pat, ego, nenoromis turiu pripainti kaip solus ipse, o visas konstitutyvias esamybes traktuoju kaip konstitutyvias atliktis, traktuoju jas vien kaip nuosavus turinius, to vienintelio ego turinius, ir darau itai net tada, kai gyju pirm dalyko supratim. Tad tolesns io skyriaus isklaidos buvo b tinos. Tik j dka mums paaikjo visa ir tikroji fenomenologinio-transcendentalinio idealizmo prasm. Solipsizmo iliuzija atmesta, nors pamatin reikm tebeturi teiginys, jog viskas, kas man egzistuoja, gali gauti savo bties prasm tik i mans, i manosios smons sferos. Tad is idealizmas pasirodo ess monadologija, kuri, neirint smoningos ssajos su Leibnizo me tafizika, vis savo turin gauna vien i transcendentalinio paty rimo fenomenologins isklaidos, patyrimo, kuris atskleidiamas per transcendentalin redukcij, t. y. i pirmapradikiausios evidencijos, kuria turi remtis visos manomos evidencijos - arba i pirmapradikiausios teiss, kuria turi remtis visos kitos teiss ir ypa painimo teiss (Erkenntnisrechte). Tad fenomenologin 186

P E NKT OJ I M E D I T A C I J A

isklaida tikrai nieko bendra neturi su metafizinmis konstruk cijomis, su atviru ar slaptu teoretizavimu, kai prielaidos ir pa galbins idjos imamos i istorins metafizins tradicijos. Fe nomenologija yra grieiausia viso to prieyb, nes ji veikia grynosios intuicijos rmuose, ar, tiksliau tariant, grynosios pras ms sklaidos per ipildani saviduotyb (Selbstgebung). Ypa objektyvaus reali objekt pasaulio atvilgiu (taip pat kiekvie no i daugelio taip pat objektyv status turini ideali pa sauli, kurie yra apriorini moksl tyrimo laukas) jos elgesys niekad nra per daug itai pabrti - apsiriboja tik iskleidimu prasms, kuri tas pasaulis turi mums visiems anksiau, negu pradedame kokiu nors bdu filosofuoti, bet kuri jis, inoma, turi tik i ms patirties, ji iskleidia prasm, kuri gali bti fi losofikai atskleista, taiau niekad negali bti pakeista, ir kuri tik apodiktins btinybs diktuojamu bdu, o ne dl ms silp numo, pasirodo kiekviename aktualiame patyrime kaip prasm, apsupta principinio aikinimo (Klarung) reikalaujani horizont.

187

PABAIGA
63 Transcendentalinio patyrim o ir painim o kritikos udavinys ios meditacijos tyrinjimuose, bet taip pat ir dviej ankstesni meditacij tyrinjimuose, judjome transcendentalinio patyri mo pagrindu, autentiko savi-patyrimo ir svetim subjekt pa tyrimo pagrindu. Pasitikjome juo dl ms pirmapradikai igyventos (durchlebte) evidencijos ir taip pat pasitikjome vis transcendentalini mokslini patyrimo bd apskritai predikatyvios deskripcijos evidencij. itaip elgdamiesi, ileidome i aki reikalavim, kuris pradioje buvo labai rimtai ikeltas apodiktinio painimo reikalavim, painimo, kur tik ir mano ma realizuoti autentikai mokslikai, taiau jokiu bdu io rei kalavimo neatsisakme. Tik tiek, kad i pradi norjome bent bendrais bruoais nubrti milinik pirmojo etapo fenome nologijos problematik, fenomenologijos, kurios pats pobdis rodo, kad tai dar i naivumo neisivadavusi fenomenologija (apodiktinio naivumo), kurioje taiau gldi pilniausia ir autentikiausia fenomenologijos realizacija, fenomenologijos, kaip vi sikai naujo ir auktesnio mokslo pavidalo. Tad nusprendme geriau pateikti t apybrai, negu i karto imtis sprsti tolesnes ir galutines fenomenologijos problemas, kurias nubria jos savikritika, kurios ji imasi, siekdama apibrti ne tik apimt ir ribas, bet ir apodiktikumo atmainas. Kaip turi atrodyti i rei kalaujama transcendentalinio-fenomenologinio painimo kriti ka, apie tai kalba ms ankstesns uuominos, kurios bent lai kinai nubria jos bendrus kontrus. Tai tokios uuominos, kaip, pavyzdiui: su transcendentalinio prisiminimo kritikos pagalba irykinamas jo apodiktinis turinys. Bet kokia transcen 188

P A BA IG A

dentalin-fenomenologin painimo teorija kaip painimo kri tika galiausiai yra transcendentalinio-fenomenologinio pai nimo (pirmiausia transcendentalinio patyrimo) kritika, o feno menologij esmikai susiejus su ja paia, kyla ir ios kritikos btinyb. Taiau iuo poiriu nra su kai kuriais sunkumais ar net beprasmybmis susijusio begalinio regreso pavojaus, nors pati transcendentalini refleksij bei kritik iteracijos galimyb yra evidentika.

64 Pabaigos odis Tikriausiai galime sakyti, kad ms meditacijos i esms pa siek tiksl: jos rod kartezikosios idjos - filosofijos kaip uni versalaus, absoliuiai pagrsto mokslo idjos konkrei galimyb. ios konkreios galimybs, praktinio jos realizuojamumo ro dymas - net jei, savaime suprantama, ta realizacija bus begalins programos realizacija - sykiu yra rodymas, kad pasirinktas pra dios takas yra btinas ir neabejotinas ir kad toks pat btinas ir vis i naujo taikytinas yra metodas, kuris leidia nubrti ir vis apskritai prasming problem sistematikos kontrus. I tikro taip toli esame paeng. Vienintelis dalykas, kuris dar lieka, tai parodyti tam tikr nesunkiai suprantam transcendentalins fenomenologijos isiakojim (kuris pasireikia fenomenologi joje, kaip pradios filosofijoje) objektyvius specialiuosius moks lus ir t disciplin santyk su jau egzistuojani (vorgegebenen) naivaus pozityvumo moksl pavyzdiais. iuos pastaruosius ir kreipiame dabar savo vilgsn. Kasdienis praktinis gyvenimas yra naivus gyvenimas. Tai pa tiriantis, mstantis, vertinantis, veikiantis pasinrimas i anks to duot pasaul. Visos intencionalios patyrimo atliktys (kuri dka daiktai tiesiog tai yra) ia vyksta anonimikai: patinantysis 189

PABAIGA

subjektas nieko apie juos neino, taip pat jis nieko neino ir apie savo atliekant veiksmus (leistenden) prot - skaiiai, predikaty vus turiniai, vertybs, tikslai, kriniai randasi paslptos atlikties dka, formuodamiesi dalis po dalies; tik jie yra regimi. Ne kitaip yra ir pozityviuosiuose moksluose. Jie yra auktesnio laipsnio naivumai, imoningos teorins technikos dariniai, kuriuose j galutinis altinis, intencionali atliktis, lieka neat skleista. Tiesa, mokslas pretenduoja tai, kad jis gali pateisinti kiekvien savo ingsn, jis visur remiasi kritika. Taiau jo kritika nra galutin painimo kritika, t. y. nra pirmapradi atliki studijos ir kritika, vis intencionali t atliki horizont at skleidimas, kuris tik ir leist sugriebti galutin evidencij apimt ir, atitinkamai, vertinti objekt, teorini darini, vertybi bei tiksl bties prasm. I to kyla visos tos su pagrindais su sijusios problemos, paradoksai, nesuprantamybs, kyla btent aukiausioje iuolaikini pozityvij moksl pakopoje. Pirma prads svokos, kurios kiaurai persmelkia vis moksl ir apib ria jo objekt sferos bei jo teorij prasm, atsiranda naiviai, j intencionals horizontai neapibrti, jos yra dariniai, atsiran dantys i neatpaint, su primityviu naivumu atliekam inten cionali atliki. Tai pasakytina ne tik apie specialiuosius mokslus, bet ir apie tradicin logik su visomis jos formaliomis normomis. Kiekvienas mokslininko bandymas geriau pagrsti istorikai susiformavusius mokslus, padti mokslams geriau suvokti save pai prasm ir atlikt yra to mokslininko saviapmstymo (Selbstbesinnung) dalis. Taiau egzistuoja tik vienas ra dikalus savivokos bdas - fenomenologinis saviapmstymas (Selbstbesinnungj. Radikali savivoka yra neatsiejama nuo visi kai universalios savivokos, o abi jos - neatsiejamos nuo tikrojo fenomenologinio savivokos metodo, savivokos transcendenta lins redukcijos pavidalu, intencionalios transcendentalaus ego, 190

P A BA IG A

kur atskleidia ta redukcija, savisklaidos ir sistemins deskripcijos, gyjanios login intuityvios eidetikos form, pavidalu. O universali ir esmika savisklaida reikia vis manojo egzistavimo ir transcendentalinio subjektyvumo gimt ideali galimybi valdym. Vadinasi, nuosekliai ipltota fenomenologija a priori, bet grietai laikydamasi esmikos btinybs ir bendrybs konstruo ja galim pasauli formas ir konstruoja pastarsias bet koki galim bties form ir j hierarchins sistemos rmuose. Visa tai ji daro pirmapradiu bdu, t. y. per koreliacij su konstitutyviu a priori-konstituojani t form intencionali atliki a prioru Kadangi fenomenologija savo veikloje ( Vorgehen) neturi jo ki i anksto duot realybi ar realybs svok, bet semia savo svokas i atlikties, kuri pati suvokiama pirmapradmis s vokomis, pirmapradikumo ir vadovaudamasi btinybe at skleisti visus horizontus, aprpia (beherrscht) ir visus apimties skirtumus bei visas abstrakias reliatyvybes, todl ji savaime turi prieiti prie t svok sistem, kurios nustato bet koki mokslo darini pagrindin prasm. Tai svokos, nubrianios visas galimo pasaulio formos idjos formalias demarkacijas ir todl turi bti vis moksl tikrosiomis pagrindinmis svokomis. To kioms svokoms negali bti joki paradoks. Tai galioja visoms pagrindinms svokoms, kurios lieia su vairiais bties regionais susijusi ar sietin moksl sandaros form. Tad pasaulio trans cendentalins konstitucijos tyrimai, kuriuos bendrais bruoais nusakme ankstesnse meditacijose, yra ne kas kita, kaip tik pa saulio, gamtos, erdvs, laiko, gyvos btybs, mogaus, sielos, gyvenamo kno, socialins bendruomens, kultros ir t. t. s vok prasms ir kilms radikalaus aikinimo pradios takas. Yra aiku, kad tikroji numatyt tyrim realizacija turt vesti 191

PABAIGA

vis t svok link, svok, kurios pozityviuosiuose moksluo se funkcionuoja kaip neitirtos pamatins svokos ir kurios fe nomenologijoje iauga su visapusiku aikumu ir rykumu, kurie nebepalieka vietos jokiems manomiems neaikumams. Dabar galime pasakyti, kad i apriorins ir transcendenta lins fenomenologijos, tirianios koreliacij ir tuo bdu patei kianios galutin pagrindim, kyla apskritai visi aprioriniai mokslai ir kad visi ie mokslai j kilms poiriu priklauso pa iai apriorinei fenomenologijai, kaip pastarosios sistemins at akos. i universalaus a priori sistem galima nusakyti ir kaip sistemik pltot universalaus a priori, gimto transcendenta linio subjektyvumo (tad ir intersubjektyvumo) esmei arba bet kokios manomos bties universalaus Logoso pltot. Kitaip tariant, sistemikai iki galo ipltota transcendentalin feno menologija eo ipso bt ir tikra bei autentika (tuahre und echte) universali ontologija. Bet tai bt ne tik tuia, formali onto logija, bet ir tokia, kuri apimt ir visas regionalias bties gali mybes, paimtas su visomis joms priklausanios koreliacijomis. Taigi, i universali konkreti ontologija (arba universali b ties logika) bt pirmasis savyje absoliuiai pagrstas mokslo universumas. Pirmoji i eils filosofin disciplina bt solipsistikai apribota egologija ir tik po jos sekt intersubjektyvioji fenomenologija, suprantama labai bendrai - kaip nagrinjan ti pirmiausia universalius klausimus ir tik paskui isiakojanti apriorinius mokslus. Tada is totalus mokslas apie a priori tapt tikr moksl, tiriani faktus, pagrindu ir tikros universalios filosofijos Descarteso prasme, t. y. universalaus absoliuiai pagrsto mokslo pagrindu. Juk bet koks fakto racionalumas gldi apriorikume. Apriorinis mokslas - tai mokslas, nagrinjantis tuos principi nius dalykus, kuriais turi remtis (rekurieren) mokslas apie faktus, 192

P A B A IG A

remtis tam, kad ir jis tapt pagrstas principais. Bet apriorinis mokslas negali bti naivus, o turi plaukti i galutini trancendentalins fenomenologijos altini ir tuo bdu susiformuoti kaip visapusikas, savyje rymantis, save i savs paties pateisi nantis a priori. Galiausiai, kad ivengtume nesusipratim, noriau atkreip ti dmes tai, jog, kaip jau aukiau buvo parodyta, fenomeno logija atmeta tik toki metafizik, kuri yra naivi ir operuoja prie taringais daiktais savaime", bet ne metafizik apskritai, ir jog ji visikai neprievartauja t problemini motyv, kurie yra bdingi senajai tradicijai ir kurie i vidaus kreipia j klaidingo klausim klimo bei klaiding metod taikymo link. Fenomenologija jo kiu bdu nesako, kad ji sustoja prie galutinius ir aukiausius klausimus". Pirmoji savaimin btis, kuri yra ankstesn u bet kok pasaulik objektyvum ir grindia pastarj, yra transcen dentalinis intersubjektyvumas, vairiomis formomis susibendruomeninanti monad visata. Taiau faktins monados sferoje (ir kiekvienoje sferoje, kuri sudaro kokia nors galimyb, jei tik ji manoma kaip ideali esm) ikyla visos problemos, susijusios su atsitiktiniu faktikumu, mirtimi, likimu, mogaus autenti ko" gyvenimo galimybe, i kurios reikalaujama, kad ji bt ypa tinga prasme prasmingai" surikiuota (geordnete) galimyb, tad ir istorijos prasms" problema ir t. t. Galime sakyti ir taip: tai etins-religins problemos, kurios taiau svarstomos remiantis tokiu pagrindu, kokiu remiantis turt bti svarstoma viskas, kas mums gali turti galim prasm. Tuo bdu realizuojama universalios filosofijos idja - visi kai kitaip, negu svajojo Descartesas ir jo amininkai, orientavsi naujj gamtotyr - ne kaip universali deduktyvios teorijos sistema, lyg visa, kas egzistuoja, gldt skaiiavimo vienovje, o (ia radikaliai keiiasi mokslo apskritai pamatin ir esmin 193

PABAIGA

prasm) kaip fenomenologini koreliatyvi disciplin sistema, kurios pagrind sudaro ne ego cogito aksioma, o universali savimsta (Selbstbesinnung). Kitaip sakant, vienintelis kelias aukiausia prasme galutinai pagrst painim, arba (o tai vienas ir tas pat) filosofin paini m, yra universalus i pradi monadinio, vliau intermonadinio savs painimo kelias. Delf itarm: y v t i d i v o l v t o v gyja nauj prasm. Pozityvus mokslas yra mokslas, kuris pltojamas praradus pasaul (in der Weltverlorenheii). Reikia pirmiausia prarasti pasaul per 67rox*/> kad vl atgautume j per universali savimst. Noli foras ir, sa ko Augustinas, in te rediy in interiore homini habitat veritas.

194

Edmund Husserl KART EZIKO SIOS MEDITACIJOS Virelio dail. Tomas Vyniauskas Tiraas 1500 egz. Usk. N r .i7i. Ileido leidykla Aidai Tilto g. 8/3, LT-01101 Vilnius www.aidai.lt Spausdino UAB Petro ofsetas algirio g. 90, LT-09303 Vilnius

Vienintelis kelias aukiausia prasme galutinai pagrst painim, arba (o tai vienas ir tas pat) filosofin painim, yra universalus i pradi monadinio, vliau intermonadinio savs painimo kelias. D elf itarm: y v d i oavrov gyja nauj prasm. Pozityvus mokslas yra mokslas, kuris pltojamas praradus pasaul {in der Weltverlorenheit). Reikia pirmiausia prarasti pasaul per 6ttoxv, kad vl atgautume j per universali savimst. N o/iforas ir, sako Augustinas, in te redi, in interiore homini habitat veritas. Edmund Husserl

C E U
" A"

A T V IR O S L IE T U V O S K N Y G A
K L A S I K A

i knyga priklauso Atviros Lietuvos forndo remiamai serijai, kurios tikslas - pateikti klasikinius filosofijos ir politins minties tekstus nuo Antikos iki X IX a. ios knygos leidim ALF remia kartu su Vidurio E uropos universiteto Vertim projektu.

ISSN

1392

1673

I S B N 9955 - 656 - 12 - 3 R ekom enduojama kaina: 26 Lt

V irelyje - Pily p as M ik o a . A m s te rd a m o g elein k elio s to tis 2, 2 0 0 5 . F o to g rafija