BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

Tv, broli, seser, kaip ir kaimyn, daniausiai nepasirenkame. Ir jie yra tokie, kokie yra. Tik galime pasirinkti: bendrauti su jais ar ne. Kiek sudtingiau tautoms ir valstybms. Matyti, Praamiui kakuo nepatiko lietuviai, kad j, seniausios tautos Europoje, kaimynystje leido sikurti slav geniai lenkams, turintiems unaro, ambicij daugiau negu, kaip sakoma, amunicijos. O gal Praamis man, kad gyvendami kaimynystje susibiiuliaus ir i t toki skirting taut gal kas gero ir ieis. Bene nuo X a. jis jau leido kartkartmis ir patiems vieni kitus daugiau painti. Lietuvi bta labai drsi neretai j raiteli briai perskrosdavo skersai ir iilgai lenk gyvenamas emes. Daug apsikriktijusi lenk nusprend keryti lietuviams ir 1226 m. pasikviet pagal sien su jais ir lietuvi bendrageniais prsais Mozrijoje, Kulmo emje sikurti Palestinoje gerokai sutalyt Kryiuoi ordin, kad gint lenkus ir i lietuvi grobt turtus. Kita vertus, lenkai vylsi, kad kryiuoi kardu jie ne tik sigals didiulse lietuvi prs emse, bet ir pelnys Romos popiei malon. Popieius Inocentas II apkriktytoje Europoje 1141 m. paskelb bul, kuria kviet visus riterius kar prie pagonis prsus, lietuvius, o po keleto met naujasis Popieius Inocentas III savo bule pareikalavo i krikionik Europos valdov net neparduoti lietuviams, prsams geleies ir prane, kad ukariautas lietuvi ir prs emes paveda valdyti lenk Gniezno arkivyskupui (neaiku, kas ir kada popieiams suteik teis skirstyti kam valdyti svetim krat emes). O ir vliau popieiai vos ne kasmet skelb vis naujus kryiaus ygius prie lietuvius ir prsus. Lietuvius i iaurs puol ir kitas krikioni ordinas kalavijuoi, sitaiss gentaini latvi emse. Taip i vienos puss spaudiami kalavijuoi, i kitos lenk ir kryiuoi, vis labiau jiems pralaimint jotvingiams ir prsams, besikurianiai Lietuvos valstybei vienintelis talkininkas ir teliko ryt slav tautos, sikrusios buvusiose balt emse, kurioms taip pat teko kovoti su besiverianiomis i piet ir ryt mongol totori ordomis. Ir nors tos tautos, kaip ir lenkai, buvo jau X a. pabaigoje apsikriktijusios, bet suprato, kad tik vienoje valstybje su lietuviais pajgs apsiginti. Ir ne tik nuo mongol totori. Vis labiau gras ir Vakar Europos valstybs, klusnios Romos Popieiui, kuriam Konstantinopolyje sikrs

462

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

atsiskyrusios vadinamosios Ryt krikioni Banyios patriarchas buvo prieas, kaip ir jam paklususios ryt slav tautos. O kadangi dalis j, kaip gud, rus, ukrainiei, buvo Ryt krikionybs staiatikybs ipainjos ir jo Lietuvos valstybs sudt, tai ji ir tapo klitimi Romos popieiams, kurie plt savo valdas ir tak ryt slav tautose. Ir nuo 1260 m. popiei bulse jau kvieiami riteriai kar ne tik prie pagonis lietuvius (prsus jau baigiant nukariauti), bet ir prie kitatikius rusus, o jau 1264 m. Popieius Urbonas IV net paada ekijos karaliui atiduoti jam visas lietuvi, rus emes, kurias tik jis nukariaus (koks dosnumas!). I dalies tai paaikina, kodl kryiuoiai versi Lietuv, ud ir naikino krat, bet niekur nepastat n vienos banyios jie siek tik sunaikinti, pavergti Lietuvos valstyb, nes tik jai lugus buvo galima tiktis Romos popiei valdion sugrinti ir ryt slavus. Lietuva buvo katalikybs raktas, o kartu ir Vakar valstybi takos pltros Rytus raktas. Tai puikiai suprato Lietuvos karalius Mindaugas, kuris nors ir prim krikionyb ir daug krato gyventoj apkriktijo, pastat banyi ir kr net atskir Lietuvos Katalik banyios provincij, bet dl to nesusilpnjo kryiuoi ir lenk verimasis Lietuvos valstybs emes katalikybs apatalus piktino, kad krate nepersekiojami kitatikiai, kad valstybs ryt emse klesti staiatikiai, kad daugelis lietuvi kunigaiki vietinink ypa rytini slav emse ir patys priima staiatikyb; dar neapsikriktij didikai ir bajorai, pirmiausia emaii, buvo nepatenkinti, kad karalius Mindaugas dav daug emi katalik vyskupui ir kunigams. Ypa emaiiai, bijodami, kad krate nesigalt svetimaliai kunigai, vyskupai, vienuoliai, ir organizavo smoksl prie karali Mindaug. Bet, pagal daugel istorini altini, uvus jam kaip smokslo aukai, krikionyb, pirmiausia staiatikyb, Lietuvoje plito ir toliau. Stiprjo ir Lietuvos valstyb. Tuo tarpu kaimyn Lenkija buvo draskoma vidini nesutarim, silpo. Maa to, ji nesulauk ir tiktos paramos i Kryiuoi ordino, kuris tik plt savo valdas, prisijungdamas Vyslos emup, daugel teritorij pagal Baltijos jr, m grasinti ir paios Lenkijos ilikimui. Nelabai gerai Lenkijai klostsi reikalai ir su ekija, Vengrija, nors su jomis ir turjo unijines sutartis, bet n viena j nesilaik ir elgsi kaip pirmiausia tik joms paioms bdavo naudinga. Ypa tokia padtis jaudino lenk Katalik banyios hierarchus, kurie skelbsi Romos popiei atstovais kovoje prie pagonis ir atskilusius nuo popiei Ryt slavus. Popieiui ir lenkams ypa nerimo kl tai, kad 1317 m. Lietuvos Didiojo kunigaikio Gedimino ir jo snaus Liubarto pastangomis buvo steigta Lietuvos Didiosios Kunigaiktysts staiatiki metropolija su centru Nau-

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

463

garduke. J 1353 m. atkr kiek pertvarks Didysis kunigaiktis Algirdas. Tuo metu jau per 40 LDK kunigaiki su pavaldiniais buvo prim staiatikyb. Taip Lietuvai baigiant islysti i Romos krikionybs sferos, pamaius, kad ginklu neveiks lietuvi, Popieiui laiminant lenk hierarchai msi vykdyti nauj iaurs ir ryt politik: siekti veikti stiprjani Lietuvos valstyb taikiu bdu, pajungti j savo ir popiei interesams, o kartu pajungti popiei valdiai ir ryt slav tautas, priklausiusias Lietuvai. Tam turjo pasitarnauti senbernis Lietuvos Didysis kunigaiktis Jogaila jis apvesdinamas su dvylikamete Lenkijos karalaite Jadvyga, mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko i vengr dukra. Tiesa, ji nuo vaikysts buvo suieduota su Austrijos sosto paveldtoju Vilhelmu, bet tuo metu lenk vyskupams ir ponams, taip pat Popieiui buvo svarbiau pajungti savo takon Lietuv. Atjojusi Vilni lenk vyskup ir pon pasist pirli silymas sudomino Jogail: jauna mona ir dar priedo Lenkijos karna Tiesa, u t monel, kaip buvusi austr princo Vilhelmo suadtin, teks sumokti 200 000 auksin netesyb, taip pat perduoti Lenkijai dal ukrainiei emi, sujungti Lietuvos Didij Kunigaiktyst su Lenkijos karalyste, leisti lenkams apkriktyti dar neapsikriktijusius lietuvius. Visa tai kiek baugino. Jogailai monas dar sil savo dukr Maskvos Didysis kunigaiktis. Taiau patarjai, tarp kuri buvo ir neseniai i Kryiuoi ordino sugrs pusbrolis kunigaiktis Vytautas, brolis Skirgaila ir kiti, labiau pritar lenk silymui: pirmiausia, sivaizduota kad, Lietuvai susijungus su katalikika Lenkija, Lietuva taip pat taps krikionika karalyste, tuomet jos nebegals pulti kryiuoiai kaip pagonikos ir valstyb taps dar galingesn (Jogaila sak: koks skirtumas kuri valstyb prie kurios prisijungia), nes karalius bus lietuvis ir t. t. Be to, kaip nemaai kas ir iandien sako, pagal an met paproius, mirus mariai jos turtai turdavo likti jaunikiui ir uovei. Kadangi Jadvyga buvo karalien, tai ir Lenkija, bent pus jos emi turjo atitekti Lietuvos valstybei Lenkijos uovei. Ar buvo pasirayta t vedyb sutartis, taip pat dl abiej valstybi sjungos, ar tik buvo Jogailos vedybiniai sipareigojimai Jadvygos motinai Vengrijos karalienei Elbietai, kol kas nerasta nei viena, nei kita patvirtinani dokument. Apie tai, kad Krvoje (1385 m.) buvo pasirayta ne tarpvalstybin, o tik personalin vedyb sutartis, iandien sutinka daugelis siningj tyrj. Apie tariamai buvusi tarpvalstybin sutart lenk hierarchai ir ponai pradjo minti prasidjus Lietuvos lenkinimui, ypa Liublino unijos pasiraymo metais, kad pateisint Lenkijos siekim inkorporuoti Lietuv savo sudt. Kad Krvos

464

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

unijos dokumentai surayti taip, kaip reikjo lenk vyskupams, kurie i tikro tuomet ir vald Lenkij, lyg patvirtint ir tai, jog kai kurios uuominos apie juos rastos Krokuvos kapitulos, bet ne karaliaus, valstybs, kaip kiti svarbs valstybiniai aktai, archyve. Bet tai, kad Lietuvos Didysis kunigaiktis Jogaila gavo Lenkijos karn ir monas karalien Jadvyg, kad sutiko, jog lenk kunigai ir vienuoliai apkriktyt (1387 m.) dar neapsikriktijusius kai kuriuos Lietuvos valstybs kratus, abejoni lyg ir nekelia. Kaip nekelia abejoni, kad ir pagonys lietuviai apie krikionyb gerai inojo dar nuo karaliaus Mindaugo laik, kad didioji j dalis jau buvo apsikriktij Ryt krikioni banyiose. Tik kai Jogaila sileido lenk dvasininkus Lietuv, jie ir j metratininkai, nordami ikelti savo svarb Europai ir Popieiui, m skelbti, kad es jie buvo pirmieji apatalai pagonikoje Lietuvoje, nutyldami, jog daugiau kaip prie imtmet, karaliaus Mindaugo laikais, daug karalysts moni buvo prim ir Romos katalik tikjim. Deja, ir popieiams, ir pasiglemti Lietuv svajojusiems lenkams tai prisiminti buvo nenaudinga. Ir jie stengsi falsifikuoti diding Lietuvos praeit, kad rodyt tuos tariamus savo nuopelnus apkriktijant lietuvius. Ir lenk hierarchai stengsi lietuvius popieiams ir Vakar valdovams pavaizduoti vos ne laukiniais, o save svarbiausiais katalikybs gynjais Ryt Europoje. Bet, nesurad n vieno nukankinto (ypa lenko) dl krikionybs, tuoj po Jadvygos mirties (1399 m.) msi j ventja, apatale, pagoni lietuvi kriktytoja skelbti. Nors ir teinoma bene apie vienintel jos apsilankym Lietuvoje. Karalien Jadvyg padaryti ventja pirmiausia msi arkivyskupas Zbignevas Olesnickis (tas, kuris po trij deimtmei organizavo Vytauto Didiojo karnos pagrobim). Jis Romon nugabeno reikalingus dokumentus, bet po jo, ypa Lenkijos valdovams toliau nepasirpinus, Jadvygos kanonizacija buvo umirta ir tik 1949 m. balandio 22 d. lenk kardinolas Adomas Sapiega, i dalies nordamas sovietams ir j sjungininkams priminti apie tariamai buvusios Lenkijos galyb, Romoje i naujo ikl karaliens Jadvygos, kaip Lietuvos kriktytojos, kanonizacijos byl. Ir lenkas Popieius Jonas Paulius II dar pirmaisiais savo popieiavimo metais (1987 m.) paskelb Jadvyg palaimintja, o po deimtmeio vl tas pats lenkas Popieius (1997 m. birelio 8 d.) Krokuvoje paskelb j ir ventja. 2010 m. pabaigoje jos kaul gaballis atvetas ir padtas Vilniuje Prancikon banyios altoriuje. Lietuvos valdovai, tardamiesi Krvoje su lenkais, elgsi neapgalvotai: jie tarsi su jais ne kaip su lygiais partneriais, o kaip kunigaiktysts, tegu ir Didiosios, su karalysts atstovais. O tuo metu Vakaruose kunigaik-

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

465

tyst traktuota kaip karalysts dalis, vadinasi, ir Lietuva lyg sutiko eiti Lenkijos karalysts sudt; sutiko leisti ir savo krato apkriktijimu, vietimu rpintis lenk kunigams ir vienuoliams ir pan. Tad tok susitarim daugelis lenk, pirmiausia dvasinink, suprato kaip Lietuvos sulenkinimo susitarim. Todl ir Lietuv atvyk lenkai dvasininkai rpinosi ne tiek Kristaus mokslo skelbimu, kiek krato lenkinimu, sau turt kaupimu. Tkstanius hektar ems ir imtus valstiei Lietuvos valdovai dovanojo vyskupams ir kunigams. daugel kit ali katalikyb atjo kaip varg gynj religija, o Lietuv kaip pon, feodal lenk viera. Bet kadangi daug kur apie krikionyb jau buvo nuo seno inoma, tai, kaip ir emaitijoje, mons reng sukilimus ne prie krikionyb, bet prie jos skelbjus feodalus vyskupus, kunigus, vedanius dar iki tol neregto sunkumo baudiav. Vis didjant lenk katalik hierarch ir pon kiimsi Lietuvos valstybs vidaus reikalus mat ir Vytautas Didysis ir, jausdamas savo klaid, kad iki to reikiamai lenkams nepasiprieino, ypa po pergals algiryje, m iekoti bd, kaip atkurti Lietuvos nepriklausomyb, atskirti Lietuvos Vilniaus, emaitijos vyskupijas nuo pavaldumo lenk Gniezno arkivyskupui. Atkurti Lietuvos valstybs savarankikum Vytautas Didysis kai kuri Vakar Europos valdov silymu nutar vainikuodamasis karaliumi. Karalyst nebna pavaldi kitai karalystei. Ta inia sukl didel nerim lenk ponams, o ypa Katalik banyios hierarchams, Popieiui: Lietuvai atsiskyrus nuo Lenkijos, sustot staiatiki vertimas katalikais, o gal ir vl net imt plstis j taka Vakarus. Maa to, Lietuvos karalystje ir Katalik banyia turt bti paskelbta atskira provincija. Tada, itrkus i lenk hierarch valdios, liautsi ir krato lenkinimas, o ir pati Lenkija vl tapt nebereikminga nei Europai, nei Popieiui. Lietuvos savarankikumo atgavimas bt reiks tarsi rakto ryt slav emes praradim, Popieiaus plan lugim ir jo diplomatijos pralaimjim. Tad ir imtasi visokiausi intrig prie karali Vytaut Didj, Lietuv, bet pamaius, kad visos jos maareikms, tuomet, anuot kai kuri istorini altini, mintasis Gniezno arkivyskupas, kardinolas Zbignevas Olesnickis (karaliens Jadvygos paskelbimo ventja iniciatorius), gavs Popieiaus pritarim ir organizavo karaliui Vytautui veamos karnos pagrobim. O jos neatveus, teko ataukti ir Vytauto Didiojo karnavimo ikilmes. Netrukus jis mir (1430 10 27). Karaliaus Vytauto Didiojo siek ilaisvinti Lietuv nuo ryi su Lenkija mgino gyvendinti naujasis Lietuvos Didysis kunigaiktis Jogailos brolis vit-

466

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

rigaila. Bet prie j buvo mesta Lenkijos ir unijai itikimos Lietuvos kariuomens dalis ir 1435 m. myje netoli Ukmergs (Pabaiske) buvo veikta vitrigailos savarankikos Lietuvos alinink kariuomen ir Didysis kunigaiktis buvo priverstas gelbtis jis pabgo savo pilis Gudijoje ir Ukrainoje. Daugelis t, kurie rm vitrigail, kurie prietaravo Lietuvos sjungai su Lenkija, buvo nuudyti, itremti, udaryti kaljimus. Valdia Lietuvoje vl atiteko unijininkams. Kai Lietuvos Didysis kunigaiktis ygimantas Kstutaitis pamgino tsti Vytauto Didiojo Lietuvos savarankikumo atkrimo politik, jis 1440 m. kovo 20 d. 1enk smokslinink buvo nuudytas besimeldiantis Trak pilies koplyioje (pagal kai kuriuos altinius prie smokslo ypa daug prisidjo lenk Katalik banyios hierarchai). Sustiprjus Maskvos kariuomens verimuisi rytines Lietuvos emes, buvo vis sunkiau apginti jas. Lenk ponai ir hierarchai vis atkakliau m reikalauti i Lietuvos pasirayti sutart dl abiej valstybi su vienu valdovu sujungimo. Tik po tokio susijungimo lenkai adjo padti lietuviams kovoti su Maskvos rusais. Apie abiej valstybi susijungimo btinum lenk hierarch nurodymu buvo skelbiama i katalik banyi sakykl. Skleisti ir gandai, kad tas, kas prie unij, tas ir prie katalikyb, tas Maskvos nipas. Katalik banyia negailjo pastang, kad Lietuva sijungt Lenkijos sudt ir todl, kad tai stabdyt spariai Lietuvoje plintant protestantizm. Daug moni, nepaisydami kunig ir vienuoli grasinim, pereidavo protestantizm, ypa Vilniuje ir emaitijoje, dl to, kad protestant kunigai ir ventj Rat skelb, ir vaikus mok lietuvikai, nebuvo tarp j toki feodal kaip tarp katalik kunig ir vyskup. Tas tikjimas viskuo buvo demokratikesnis u katalik, tai buvo paprast moni religija. Bet kartu su protestantizmu plito ir prieikumas Lenkijai, kaip lenk vieros prievartinei nejai, baudiavos gynjai. Ilaikyti Lietuv katalikik buvo galima tik esant stipriai jos sjungai su Lenkija. Toki nuomon rm ir popieiai. Tad tarp uoliausi Lietuvos (kurioje, be staiatikybs, m spariai sigalti ir protestantizmas) jungimo Lenkijos sudtin alinink ir buvo lenk Katalik banyia, jos agentai Lietuvoje vyskupai, kunigai, vienuoliai. Tad lenk hierarch, pon iniciatyva, panaudojus visus t laik propagandos ir papirkimo metodus, dl tariamai abiej valstybi sujungimo btinumo ir didels naudos, kuri po to patirs pirmiausia Lietuva, 1569 m. liepos 4 d. Liubline Lietuvos atstovai, spaudiami ir Lenkijos karaliaus ygimanto Augusto, buvo priversti pasirayti gding ir prating Lietuvos savarankikumui unijos akt, pagal kur Lietuva jau tapo Lenkijos provincija, neturinti teiss net savo val-

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

467

dovo rinktis, ir tebuvo tik Lenkija vadinama. Liublino akto 3 paragrafe nurodyta, kad po jo pasiraymo Lenkija ir Lietuvos Didioji Kunigaiktyst tapo vienalytis knas, taip pat viena bendra neiskiriama valstyb, kuri i dviej valstybi ir taut susidar ir susijung vien taut.... 5 paragrafe tvirtinta, kad LDK panaikinamas Didiojo kunigaikio rinkimas, klimas ar inauguracija. Negana to, pagal akto 4 paragraf karaliaus rinkimai galjo vykti tik Lenkijoje ir jis vainikuojamas tik Krokuvoje. Kitaip sakant, Lietuva turjo tapti paprasta Lenkijos provincija. O 14 paragrafe nurodyta, kad vadovaujantis abipusika meile lenkai gali Lietuvoje sigyti emi ir kito turto, uimti bet kurias valstybines vietas, kaip ir lietuviai Lenkijoje (iki tol lenkams, kaip svetimaliams, dirbti ir sigyti ems Lietuvoje draud Lietuvos Statutas, nors formaliai jis liko veikti Lietuvoje ir po Liublino unijos pasiraymo). Ir t.t. Aktas baigtas grasinimais, kad jei kas nenort laikytis tos sutarties, tai prie toki al, prie tok asmen stosime kaip prie ms sujungt taut prie. Visa tai priesaika pareigojame save ir ms palikuonis darytis, laikytis ir ipildyti. O visi ia nutarti dalykai negali bti niekada lieiami, keiiami nei Jo Karalikosios Didenybs, nei pon taryb, nei vis luom ir emi pasiuntini, nei pagal bendr susitarim, nei atskirai, bet amini, nepakeisti ir galiojantys turi bti. Dar Liublino akto pasiraymo dienomis Lenkija ugrob ir dideles LDK teritorijas dabartins Ukrainos ribose. Liublino unijos aktas savo esme prilygo po keleto imtmei Lietuvos pasiraytai sutariai su hitlerine Vokietija dl pastarajai perleidimo Klaipdos ir jos krato ir su SSRS dl jos karini bazi, o vliau jungimo SSRS sudt dokumentams. Nuo Liublino unijos pasiraymo Lietuva kaip valstyb i tikro inyko i pasaulio emlapi ir tarptautini dokument. Ji buvo minima jau tik kaip Lenkija, nors dar kai kuri autonomini teisi isaugojo. Bet ir j bt netekusi, jeigu bt sigaljs Lenkijos seimo 1791 m. gegus 3ij patvirtintas Valdymo statymas, vliau pavadintas konstitucija. Jos paskelbimo data veniama Lenkijoje. Nuo 2010 m. ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu tarp atmintin dien Lietuvoje irgi nurodyta minti vadinamj Gegus 3-iosios konstitucij ir t pai met spalio 20-osios Abiej taut sipareigojimus, nes tie dokumentai es reikmingi ir XXI a. Lietuvai ir Europos Sjungai, ir pasauliui. Taiau i tikrj daugeliui lietuvi tie dokumentai ir jiems atminti skirtos dienos tai tik savotikos Padkos dienos Aukiausiajam, kad tie dokumentai nebuvo gyvendinti, nes gegus 3 d. statymas praktikai turjo galutinai gyvendinti Liublino unijos sumanytoj tikslus: sulenkinti, itrinti i

468

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

istorijos lietuvi taut, ugniauti dar dalies jos vaik siekius turti savo valstybingum. Gegus 3-iosios konstitucija buvo ingsnis atgal ir teisins minties poiriu, palyginti su daugiau kaip imtmetis senesniu Lietuvos Statutu (bt buv rimiau, jei ms Seimas atmintin dien sra bt trauks Lietuvos Statuto primim), su Vakar Europos ir pasaulio teisins minties paanga: toje lenk konstitucijoje toliau buvo teisinta luomin santvarka, bajor viepatavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gana garsiai tada deklaruotos mogaus laisvs ir taut apsisprendimo teiss. Pavyzdiui, 1789 m. Pranczijoje paskelbta mogaus ir pilieio teisi deklaracija; Anglijoje jau prie imtmet buvo gyvendintos parlamentizmo idjos ir pan. Gegus 3-iosios statymu mginta valstyb vl sugrinti viduramius, skelbiant ir valdovo sosto paveldimum (iki tol, iki Liublino unijos jis bdavo renkamas Lietuvoje Didiuoju kunigaikiu, Lenkijoje karaliumi). Tai buvo ir vienas netolerantikiausi valstybini dokument ir kit religij atvilgiu. Pirmame jos straipsnyje Viepataujanti religija skaitome: Tautos viepataujanti religija yra ir bus Romos katalik ventas tikjimas su visomis jo teismis. Perjimas i viepataujanio tikjimo (suprantama, katalik A. L.) kur nors kit yra draudiamas ir baudiamas kaip apostaz... Antrame straipsnyje Bajorai ir emvaldiai parayta: [...] bajor luomui ikilmingiausiai utikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privaiame ir vieajame gyvenime, o ypa patvirtiname, utikriname ir nelieiamais pripastame statymus, statutus ir privilegijas . Tik bajor luomui buvo garantuojamos visos laisvs ir teiss. Skyriuje Valstieiai ir valsionys nurodyta, kad jei dvarininkas sudar kokias sutartis su savo emi valsionimis, jau niekas negals t sutari pakeisti. Ir toliau: Tokiu bdu dvarininkams garantav visokeriop naud, kuri jiems teikia valsionys, ir nordami veiksmingiau paskatinti krato moni skaiiaus gausjim, skelbiame visik laisv visiems monms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie [...], vos eng lenk em, turi visik laisv usiimti savo amatu. Kitaip sakant, tik atvykliams amatininkams buvo adama laisv usiimti savo amatu. Kaip sakyta, prajusiais laikais dvelk ir straipsnis apie karali: [...] Lenkijos sost norime turti ir nusprendiame bsiant renkam i kilmingos gimins visiems laikams [...]. Bsimj Lenkijos karali dinastija prasids Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus, asmeniu, kurio vyrikos lyties pdiniams de lumbis (gimusiems) skiriame Lenkijos sost. Po tvo sostan turi engti vyriausiasis viepataujanio karaliaus snus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturt vyrikos lyties palikuoni,

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

469

tada vyrikos lyties pdinysts linij Lenkijos soste turi pradti vyras, kur elektorius, seimui sutikus, parinks savo dukrai [...]. Karaliaus asmuo yra ventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prie taut u niek negali bti atsakingas. Jis privalo bti ne patvaldiu, bet tautos tvu ir galva, ir tokiu j statymas bei i Konstitucija pripasta ir skelbia [...]. Visi vieieji aktai, tribunolai, teismai, magistrantros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu [...]. Ir t. t. Gegus 3-iosios vadinamoji konstitucija buvo priimta tik dalyvaujant maai daliai atstov i Lietuvos, ja, kaip rayta, siekta visikai panaikinti LDK kaip valstyb. Tai sukl didel pasipiktinim Lietuvoje, ir todl lenk seimas ir karalius Stanislovas Augustas, nordami kiek nuraminti Lietuv, t pai met spalio 20 d. prim mintj dokument Abiej taut tarpusavio sipareigojimai, kuriame nurod, kad kai kuriose centrinse bendrosios valstybs institucijose dirbt po lygiai atstov i Lenkijos ir Lietuvos. Tai Ido, Karo komisijos, o Policijos tredalis i Lietuvos. Bet sipareigojimuose nebuvo n odio apie LDK savarankikum. Tik Lenkijos ir nurodyta, kad bus daroma tik tai, kas naudinga bendrai ir nedalomai Respublikai, ir kad unijos aktai yra nelieiami, kaip gegus 3-ij priimtas Valdymo statymas. Vadinasi, vl buvo patvirtinta, kad teisin gali teturi vadinamoji konstitucija. O pagal j visa statym leidiamoji galia priklaus tik Lenkijos seimui, o karaliui vykdomoji. Tad, nepakeitus anksiau priimtos konstitucijos, neapibrus LDK valstybingumo bendroje valstybje, nenurodius, kad tos valstybs suverenas yra ne tik lenk tauta, bet ir lietuvi, paskelbtieji spalio 20-osios sipareigojimai buvo tik pigus lenk pon ir hierarch triukas pagonims nuraminti. O tai, kad spalio 20 d. sipareigojimuose jau paadama ir LDK leisti kai kuriose valdios institucijose po lygiai su lenkais nari, parodo, jog jau tada lenkai irjo Lietuv kaip savo provincij, o ne kaip partner. Kokia nepriklausoma valstyb pakst kit valstybi nurodymus, kiek kurioje savo institucijoje turti darbuotoj? Net SSRS okupacij metais Kremlius neribojo daugelio valdymo institucij darbuotoj skaiiaus. Diskutuotini atrodo ir mintojo LR Seimo balsavimo mainos sutampuoti argumentai, jog t Gegus 3-iosios konstitucij btina teisinti, kad galtume pretenduoti LDK palikim, kaip tariamai buvus labai paang. Taiau kas tik rimiau susipasta su tuo dokumentu, pamato, kad jis daugiau rodo tuometin net valstybs valdymo sampratos atsilikim, moni beteisikum negu paang. Be to, dabar auktinami tie Gegus 3-iosios dokumentai ne sustiprina teisi LDK paveld, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu poiriu, kaip minta, sudarius Liublino unij

470

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

(1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomyb, nepaisant, kad daugelyje srii dar ir tvarksi savarankikai. Kita vertus, kai kas mano, kad ms rinktieji atstovai, savo statymu paskelbdami Gegus 3-ij atmintina diena, kartu tartum prats tos unijos su Lenkija galiojim ir tuo idav ms Nepriklausomyb, paneig Vasario 16-osios Akt, jo nuorod, kad atkuriama Lietuvos valstyb su sostine Vilniuje, kad Lietuva yra atskiriama nuo vis valstybini ryi, kurie yra buv su kitomis tautomis. Remiantis Vasario 16-osios nuostatomis buvo priimta ir patvirtinta ir dabartin Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tad ir girdti nuomoni, kad seimnai, nubalsav Gegus 3-iosios Valdymo statymo primimo dienos paskelbim atmintina, kaip ir jos propagandistai istorikai globalistai ir lenkintojai, paeid ir iandienin Lietuvos Respublikos Konstitucij ir todl turt bti baudiami, kaip ir tie, kurie Lietuvos isigelbjim mat tarybini taut eimoje, kurie auktino ir auktina 1940 m. liepos 21 d. ir vlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus dl Lietuvos stojimo TSRS taut eim, LTSR konstitucijos paskelbimo ir pan. Kitaip sakant, pateisina savarankiko valstybingumo sunaikinim. Dl istorijos propagandos supolitinimo, jos pajungimo atitinkamiems globalikiems didij taut ir valstybi interesams, ES interesams, vis kartojant, kad tarsi mums didiausias pavojus vis tebegresia tik i Ryt, i dalies atbukina budrum prieintis ir pasitaikaniam blogiui i Vakar. tai ir iandien nemaai kas vaizduojasi vos ne patriotai es, nors j pastangomis ir buvo priimti globalistiniai mokslo, studij, vietimo statymai ir nutarimai, reikalavimai, kad mokslo darbai bt raomi usienio kalbomis, kad vaikai jau bt mokomi anglikai ar vokikai, perant mint, kad tautikumas, lietuvikumas, girdi, moderniajame iandieniniame pasaulyje yra atgyvena. Tad tokiems lietuviams, kuriems ateities Lietuva ES bern ir merg gimdykla, turgus, labai reikalingos ir naudingos tokios mintos atminimo dienos, propagandos skleidimas apie buvusi daugiakalb unijin, sjungin Lietuv, nors tos valstybs krja lietuvi tauta toje unijoje sjungoje ir buvo pasmerkta praiai. Neteko girdti, kad pranczai, anglai, vokieiai, vedai, norvegai ar kiti gerbiantys save, savo Taut ir jos nepriklausom valstyb priimint statymus dl atmintin dien, susijusi su svetimomis tautomis ir valstybmis, nors kadaise kartu su jomis ir gyventa. Galingos Lietuvos valdov beslygikas susidjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultros atmetimas, aklas lenk ir kit svetimtaui toleravimas, pataikavimas jiems i dalies ir lm, kad lugo galingoji LDK, o lietuvi tauta buvo atsidrusi ant ties ribos.

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

471

Tad ir Gegus 3-iosios statym turtume prisiminti tik todl, kad ianalizuotume tas klaidas, kurias padar ms protviai savo valstyb Lietuv sujung su Lenkija, o ne skelbti vente lietuvi tautos ir jos valstybs sulugdymo dokument forminimo datas. Tegul tos atmintinos dienos tampa apmstym dienomis, kad praeities klaid nepakartotume iandien, bdami naujoje sjungoje ES, kad vl neprarastume Nepriklausomybs, svarbiausiojo Tautos aminumo garanto savo, lietuvi kalbos, neprarastume suangldami, sugermandami ar ir vlei sulenkdami, surusdami, o visur iandien ir aminai siektume, kad ms lietuvi tauta, ms nepriklausoma Lietuva bt istorijos krja, o ne tik jos stebtoja, svetimj valios vykdytoja. Gegus 3-iosios konstitucija tai beveik po pusantro imto met SSRS vykdytos Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos akt preliudija. Lietuvoje tada viesesni moni nenuramino ir mintieji spalio 20-osios sipareigojimai, ir net valdios represijos prie j prieininkus. inoma, nemaai daliai valdanij atrod, kad tuo dokumentu suvaromos j teiss (buvo panaikinta seimuose veto teis, sugrta prie karaliaus sosto paveldimumo, iplstos miestiei teiss). Bet kai kurie dar visai nesulenkj Lietuvos didikai ir bajorai nenorjo sutikti su LDK savarankikumo panaikinimu, lietuvi tautos jungimu lenk taut ir valstyb. Tad daug toki nepatenkintj, sudar Targovicuose (Ukrainoje) konfederacij, naiviai patikjo Rusijos agentais, kad carien Jekaterina II yra pasirengusi apginti j teises, suteikti ir LDK savarankikum. Tariamai gindama sensias teises ir laisves, konfederatus, Rusijos kariuomen um Gardin, Lyd, Vilni ir daugel kit bendrosios valstybs krat, paskirdama didiuoju etmonu S. Kosakovsk, taip pat valdion Vilniaus vyskup I. J. Masalsk, Livonijos vyskup J. Kosakovsk ir kitus. Imperator, matydama didel alies nepasitenkinim dl jos kariuomens vedimo ir valdymo, 1793 m. sausio 23 d. Petrapilyje kartu su Prsijos ir Austrijos atstovais, pasira sutart dl antrojo Lenkijos (Lietuvos) pasidalijimo ( pirmasis buvo 1772 m.). Didel Lietuvos dalis, beveik visa slavikoji, pateko Rusijai, nemaa Lenkijos teritorija apie 60 tkst. kv. km. atiteko Prsijai, o Austrijai vliau paadta perduoti Pranczijos valdom emi. Be to, Rusija udraud Lietuvai turti daugiau kaip 5000, o Lenkijai 15 000 kareivi. Prie toki kaimynini valstybi savival 1794 m. iem prasidjo sukilimas. Lenkijoje jam vadovavo buvs JAV generolas Tadas Kosciuka, o Lietuvoje ininierius pulkininkas Jokbas Jasinskis. Vilniuje buvo sudaryta Tautin sukilimo taryba, i kurios ilikusi dokument matyti, kad ji

472

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

visai nepritar mintai Gegus 3-iosios konstitucijai. Turta vilties atkurti savarankik LDK. Taiau tai atrod idavikika centrinei sukilimo tarybai Varuvoje ir ji birelio mnesio pradioje, pai kov prie okupacin rus kariuomen kartyje, ivaik Tautin sukilimo taryb Vilniuje, paalino i vado pareig plk. J. Jasinsk, nors jam sumaniai vadovaujant Vilnius ir jo apylinks buvo ivaduoti nuo rus kariuomens. Sukilimui vadovauti i Varuvos buvo atsisti lenkai. Sukilimas pralaimjo, nepaisant daug kur kovotoj rodomo tikro didvyrikumo. Pralaimta ne tik todl, kad teko kovoti prie daug galingesn prie, bet ir todl, kad sukilimo tikslai buvo svetimi dar nesulenkjusiems valdanij luomo nariams. Didiausi netekt sukilimo metu patyr savarankikos LDK alininkai: daug j buvo iudyta pai sukilli, tariamai kaip Rusijos nipai. I toki buvo didysis LDK etmonas Simonas Kosakovskis (sukilli pakartas Vilniuje), Varuvoje buvo pakartas Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (etmono brolis), taip pat Vilniaus vyskupas Ignas Jokbas Masalskis, kuris reikalavo ne tik LDK savarankikumo, bet ir sudaryti atskirai nuo Lenkijos nepavaldi jai Lietuvos Katalik banyios provincij. Kiek galima sprsti i inom altini, Lenkijos Katalik banyios hierarchai n odeliu neutar separistini nuostat vyskup ir leido juos lyg kokius gatvs vagis pakarti. Nutyljo apie lenk vykdytas Lietuvos vyskup udynes ir Popieius. Po sukilimo jau retas kas ir i valdanij luomo beidrsdavo net usiminti apie galimyb atkurti savarankik LDK, nes tik tie, kurie kalbjo lenkikai, kurie rm vieningos Lenkijos atkrim, laikyti patriotais, tikrais ir Katalik banyios vaikais. Sulenkjusi Lietuvos didik ir bajor, inteligent idavyst rodo ir tai, kad kai Napoleonas, krs Lenkijos karalyst, 1812 m. ygio Rusij metu ums Vilni, pasil Lietuvoje atkurti LDK, tegu ir ne visose turtose emse, ms tautos ir valstybs tuometin grietinl, Katalik banyios hierarchai atsisak, pareikdami, kad jie neatsiskirs nuo savo broli lenk. Tik dl Lenkijos, dl lenk vieros kovojo ir uvo bajorikoji grietinl ir 1831 m. sukilimo prie al valdanius rusus dienomis. Tiktai jau 1863 m. sukilime naujos kartos kovotojai, daniausiai i lietuvyb ilaikiusi valstiei kilusieji, be socialini, m kelti ir lietuvi tautos, jos valstybingumo atkrimo klausimus. Svetimas lietuvi tautai ir jos valstybingumui buvo ir 1579 m. Vilniuje jzuit kurtas Universitetas (akademija). Jis pirmiausia ir buvo kurtas kaip kovos centras su plintania reformacija; kartu kovota ir su lietuvi separatizmu, skyrimusi nuo lenk, nuo j valdomos Katalik banyios.

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

473

O kadangi ir Universiteto steigjai ir profesoriai daugiausia buvo lenkai ar kiti atjnai, tai jie pirmiausia ir stengsi sigalti Universitete ir Lietuvoje, bet ne rpintis lietuvi tautos, jos valstybingumo ar panaiais reikalais. Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliauiaus universitetas, protestant dvasininkai buvo lietuvi kalbos dstymo, mokymo, ratijos pradininkai, lietuvi literatros tyrjai ir krjai. Ir tai lm, kad protestantai Dievo od pirmiausia stengsi skelbti gimtja moni kalba, kad Lietuv, ypa emaitij, protestantizmas atjo ne kaip pon, feodal, o vis moni religija. Ir ji tikriausiai bt istmusi katalikyb, jei valdovai nebt msi pastarosios ginti ir persekioti protestant, deginti j knyg ir nam. Kovotoj su protestantais vliav ne jzuitai. Su j kurdinimu Lietuvoje, sprendiant i dokument archyvuose, staiga krate atsiranda begals ragan, prasideda j teismai, daniausiai jzuit pirmininkaujami, o doriesiems vaikams ir seneliams ima rodytis ventieji ir ventosios. Bet viskas vlei baigiasi taip netiktai, kaip prasidj, kai protestantizmas Lietuvoje buvo veiktas ir kai Popieius apie XVIII a. vidur paskelb, kad jau reikia nutraukti ragan persekiojimus ir kankinimus. Taiau nerasime n vieno universiteto mokslininko, kaip ir ymiausi veikj, pasisakymo prie t laik pasaulietini ir banytini feodal kvailybes ir neteisybes. Nepaisant Universitete nuveikt grai mokslo darb, iugdyt mokslinink ir kit veikj, jis buvo ir liko tik savo maitintoj staiga, labiau globalistin lenkika. Ir jame nebuvo kurta net lietuvi kalbos katedros. O bdamas atsakingas ir u vis krato vietimo sistem, jis j buvo paverts grynai lenkika, kaip ir leidyb. Tad dar iki Lenkijos lugimo beveik visose Lietuvos mokyklose, net parapinse ir tebuvo mokoma tik lenkikai, iskyrus kai kurias daugiausia emaitijos parapines mokyklas. Taip buvo ir Lietuvai patekus Rusijos valdion, tik dar nuomiau sulenkj mokytojai persekiojo net lietuvikai prakalbusius. Taip buvo ir kunig seminarijose. Ypa plaios lenkintojams galimybs atsivr po pralaimto 1863 m. sukilimo, po to, kai rusai udraud lietuvik spaud, lietuvikas mokyklas. Lenkai, uuot padj lietuviams leisti savo spaud, lietuvikai mokyti, visur bruko tik savo, lenkik spaud, maldaknyges. Neinoma n vienos lietuvikos knygels, kuri tais sunkiais laikais bt ileid lenkai. Tik lenkikai kalbanius ir raanius vadino patriotais, o lietuvikai daniausiai rus nipais. Tad paioje Lenkijoje monms irdis drask vienas grobikasis erelis rus, o lietuvius persekiojo, be rus, dar ir lenk, ir sulenkjusios Katalik banyios kunigija. Ir tik kai rusai vis atkakliau m mones

474

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

versti staiatikybn, rusinti, daugiausia emaii kunigai, suvok, kad staiatikyb tuo greiiau sigals, kuo daugiau moni perims rus kalb, m rpintis lietuviko odio, lietuvi spaudos ir mokyklos isaugojimu. Toki suvokiani daugjo tarp katalik kunig, nepraradusi tautins savimons. Vienas rykiausi pavyzdi buvo emaitijos vyskupas Motiejus Valanius, organizavs lietuvikos spaudos leidyb usienyje, Prsuose, ir jos atgabenim bei platinim po krat. Tai lm, kad pamau lietuvi kalba, lietuvika spauda, o ne lenk ir lenkika m tapti patriotizmo rodikliu. Baudiavos panaikinimas sudar slygas ir i lietuvi valstietijos kilusiems vaikams baigti mokslus, bti ir kunigais, ininieriais, o ne kaip iki tol vien tik i vieno luomo bajor, kuris ypa Ryt Lietuvoje buvo visikai sulenkjs, nebesuvokis, kad lietuvi tauta gali turti savo valstyb, kurti kultr. Ir ia adinat tautos atmint, tikjim ir pasitikjim ypa didelis vaidmuo teko Prsuose leidiamai ir po vis Lietuv platinimai lietuvikajai Aurai (nuo 1883 m.), jos redaktoriams ir leidjams dr. J. Basanaviiui, J. lipui ir daugeliui kit, suvokusi, kad lietuvi tautos ilikimas ir klestjimas tai jos savarankikas valstybingumas, lietuvi kalba, kad unijos su galingesnmis, agresyvesnmis tautomis, leidimas joms kurtis ir pirktis emes (kaip vyko su lenkais ypa Ryt Lietuvoje) pratingas, kaip kad bt neperspektyvios ir pastangos atkurti LDK, nes, be abejons, anksiau ar vliau imtsi kurti savo valstybingum ir j sudaranios tautos. Dl savo tautini valstybi sukrimo tada kovojo ir Balkan tautos. Nuo tada, kai nekilmingieji lietuviai m skelbti apie savo tautos lygiateisikum su kitomis tautomis, apie savo valstybs atkrim, j ypa dideliais prieais tapo lenk viesuoliai, lenk ar sulenkjusi bajorija ir dvarininkija, kunigija, vadindami tai litvoman imone ar net rus nip, Katalik banyios prie darbu. Lenkai kaip ir ankstesniais amiais skelbsi lietuvi broliais tol, kol jiems, lenkams, bdavo naudinga, kol tai sudarydavo geresnes slygas inkorporuoti Lietuv, sulenkinti lietuvi taut. Kurti Lietuvos valstyb tik lietuvi etninse emse, kurti tautin, demokratin valstyb, o ne federacij, ne atkurti Lietuv kaip Lenkijos provincij buvo didelis lietuvi tautos Prisiklimo adintoj ir vadov minties pasiekimas. Ta mintis buvo toliau pltojama rus draudiamoje lietuvi spaudoje, ypa Varpe, lietuvi politinse partijose ir organizacijose, Didiajame lietuvi seime Vilniuje (1905 m.), Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvi pabgli organizacijose Rusijoje, taip pat lietuvi ieivi susibrimuose JAV ir kitose alyse. 1917 m. rugsjo 1822 d. Vilniuje vykusioje Lietuvi konfe-

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

475

rencijoje buvo nuymtos gairs, kaip sukurti toki tautin, demokratin Lietuvos valstyb, buvo irinkta Lietuvos Taryba (vliau Lietuvos Valstybs Taryba), turjusi vykdyti Konferencijos nutarim: paskelbti nepriklausom Lietuvos valstyb nutraukiant bet kokius buvusius teisinius ir kitokius ryius su kitomis valstybmis (Lenkija, Rusija ir kitomis). Tai, kad lietuviai nebesidjo su lenkais, kl didiausi lenk pykt ir j veikjai dar visk, kad pasauliui ir okupantams vokieiams Lietuvoje rodius, jog lietuvi tauta yra ta pati lenk tauta, tik kiek kitaip kalbanti, kad Lietuva nuo ami neatskiriama Lenkijos dalis ir ji turi bti prijungta prie Vokietijos kaizerio ir Austrijos imperatoriaus 1916 m. lapkriio 5 d. sukurtos Lenkijos karalysts. Tad lenkai grietai atsisak eiti Lietuvos Taryb. Beje, ilgokai veng j eiti ir yd bendruomens atstovai, nebdami tikri, ar Lietuva gals tapti Nepriklausoma. Be to, ydai visada galvodavo apie savo bizn, kur lengviau pltoti buvo didelje valstybje. Tai paaikina, kodl jie rm carins Rusijos, kaizerins Vokietijos okupacines valdias, o i pradi ir Lenkijos (kol ji nepradjo yd persekiojim). Pamau keitsi okupant vokiei poiris Lietuv, painus jos istorij ir kultr, o i dalies ir dl nusivylimo lenkais, Lenkijos karalyste: nors jai vokiei ir austr valdovai buvo leid sudaryti gana didel kariuomen, bet vos kart kit jie buvo ilind prie rusus, taiau stipriai nuo j gav kaulus toliau visaip m isisukinti nuo dalyvavimo kare prie Antant ir Rusij, o i tikrj lauk, kas laims kar Antant ar Vokietijos blokas? Tuomet prie laimtoj prisids lenkai ir pasiskelbs sjungininkais. Lietuvos Valstybs Taryba, nesulaukusi i okupant vokiei sutikimo kurti savo nepriklausom valstyb, ryosi ir 1918 m. vasario 16-j paskelb Nepriklausomos Lietuvos Atkrimo Akt. Bet praktikai j gyvendinti galjo pradti tik Vokietijai kapituliavus Vakar frontuose. Tuomet, 1918 m. lapkriio vidury, tegaljo sudaryti savo Laikinj vyriausyb, pradti kurti valstybines struktras, organizuoti kariuomen. Tad nra mato, kuriuo bt galima palyginti tuometin Lenkij ir Lietuv: Lenkija jau turjo daugiau kaip puss milijono kariuomen (gro jos pulkai ir i Pranczijos), veik valdymo struktros, vietimo ir mokslo institucijos ir ekonomikai buvo maiau apiplta negu Lietuva, kurioje net pradinms mokykloms lietuvik vadovli neturta. Nepriklausoma pasiskelbusiai Lietuvai visose srityse reikjo, kaip sakoma, pradti nuo nulio. Taiau ir broliai lenkai, kaip jau daugyb kart buvo praeityje, uuot ities pagalbos rank, m iekoti bd, kaip smeigti peil Lietuvos nugar. 1918 m. pabaigoje Lietuv siverus Soviet Rusijos kariuomenei ir artjant prie sostins Vilniaus, Lietuvos Laikinoji vyriausyb papra

476

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

Lenkijos padti apsiginti nuo tos kariuomens, o pirmiausia apginti sostin Vilni. Bet lenkai atsisak, nes planavo, kad raudonarmieius ivijus jiems, kaip ivaduotojams, atitekt ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva. Lenkijos virininkas J. Pilsudskis rengsi prie Lenkijos prijungti vis buvusi LDK iki padalijim (1772 m.), tariamai federacins Lenkijos atkrimui.Tiesa, jo planai kiek nesutapo su koleg lenk tautinink (R. Dmovskio), kurie planavo, kad visos tautos, taip pat ir lietuvi, toje federacijoje turt bti sulenkintos, J. Pilsudskis sil leisti joms turti ioki toki kultrins autonomijos teisi. Tik didvyrikomis lietuvi savanori pastangomis sulaikius raudonarmiei verimsi (jie buvo okupav jau vos ne 70 proc. nepriklausomos Lietuvos) ir pradjus juos stumti i Lietuvos, 1919 m. balandio antroje pusje J. Pilsudskio sakymu lenk kariuomen, net neinformavusi Lietuvos, veikusi raudonarmiei pasiprieinim, um Vilni ir didesn dal jo krato, m vertis toliau Lietuv, okupavo piet ir pietvakari Lietuvos dal Suvalkus, Seinus ir kt. Lietuviams baigiant istumti rus kariuomen u Dauguvos ir prie Daugpilio turm, lenk kariuomen um j, siekdama, kad Lenkija, okupavusi Vilni ir jo krat, turt tiesiogin susisiekim ir su Latvija. T kruvin mi su bolevikins Rusijos, su imperialistins Lenkijos kariuomene laikais, 1919 m. vasar, i iaurs Lietuv i Latvijos siver beveik poros deimi tkstani gerai ginkluot vadinamj bermontinink rus baltagvardiei vokiei jungtin kariuomen, suformuota padti Rusijos baltagvardiei kariuomenei, vadovaujamai gen. N. Judeniiaus, planavusio uimti bolevik valdom Petrograd, bet m veikti savarankikai, ketindama vl prijungti prie Rusijos nepriklausomas Baltijos alis; pagal kai kuriuos altinius prie Vokietijos ar net... Lenkijos. I dalies tai patvirtint, kad kai Lietuva papra Lenkijos paramos kovai su nauja grsminga jga, Lenkija sutiko su slyga jei Lietuva netrukdys lenk kariuomenei dl tariamos gynybos btinumo uimti Kaun ir kitus miestus. Lietuvai pasilius Lenkijai pirma pripainti Lietuvos valstybingum de jure, Lenkija atsisak. O be tokio pripainimo sileisti svetim kariuomen, tai sutikti su krato inkorporacija. Ir bermontinink planuose buvo Kauno umimas. Lietuvai neliko nieko kita, kaip rengtis lemiamam miui su bermontininkais. Bet Lenkijos virininkas J. Pilsudskis, pamats, kad nepriklausoma Lietuva ir toliau drsiai ir sumaniai ginasi nuo i vis pusi puolani vanag, sak vykdyti jo seniai rengt ginkluot POV (Lenk karini organizacij) sukilim prie nepriklausomos Lietuvos Vyriausyb, kad j ivai-

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

477

kius ir sudarius sau paklusni valdi, kuri ir paprayt jo ir Lenkijos seimo jungti Lietuv Lenkijos sudt. Perversm Kaune ir visoje nepriklausomoje Lietuvoje lenkai planavo vykdyti 1919 m. rugpjio pabaigoje. Perversmininkams padti i Vilniaus krato turjo atskubti lenk kariuomen. Taiau dka okupuotojo Vilniaus lietuvi drsos ir patriotizmo, Lietuvos saugumo darbuotoj operatyvumo i lenk valgybos tarnyb Vilniuje buvo igauti visi to sukilimo dokumentai, net sukilli sraai, inios apie ginkl sandlius ir, likus dienai iki sukilimo, didel dalis jo rengj ir nari (dalis j spjo pabgti lenk pagrobt Vilni) buvo suimti, surasti ir j ginkl sandliai. Lenkijos virininko ir jo gaujos organizuoto nepriklausomoje Lietuvoje ginkluoto smokslo prie Lietuv ir jos Vyriausyb lugimas buvo ne tik jaunosios Lietuvos pergal prie lenk imperialistus, bet ir j senosios ideologijos unijins, luomins, nukreiptos prie lietuvi taut pralaimjimas. Tai buvo tautins ir demokratins Lietuvos krj pergal. Lietuva su lenk smokslininkais ir vietiniais j rmjais daugiausia bajorais ir dvarininkais pasielg gana humanikai: nesuaud kaip idavik ar udik, o tik nuteis po kelet met kalti. Kita vertus, daugelis nusikaltliais tapo patikj Lenkijos valdia ir jos virininku J. Pilsudskiu, tik jam vadovaujant, tik susijungus su Lenkija galimas laisvesnis ir geresnis gyvenimas visoje Lietuvoje. Lenk ovinistai dar ne kart mgino smokslais veikti Lietuv, bet neskmingai. Apsigynusi nuo Soviet Rusijos, kiek sustabdiusi lenk ginkluot ord verimsi i j okupuoto Vilniaus ir krato, i piet ir pietvakari, 1919 m. lapkriio mnes Lietuva, sutelkusi jgas, nugaljo ir bermontininkus prie Linkaii, iauli, Radvilikio ir privert juos evakuotis Vokietij. Lietuvi tautai, savanori krauju apgynusiai savo Nepriklausomyb (nors ir ne visoje Lietuvoje) nuo bolevikins Rusijos, imperialistins Lenkijos, nuo bermontinink ir lenk smokslinink, prisireik dideli pastang, kad ir didiosioms, pirmiausia Pirmojo pasaulinio karo laimtojoms Antants valstybms rodius savo teis gyventi. Tai buvo ypa akivaizdu ir nuo 1919 m. sausio 18 d. Paryiuje vykusioje Antants valstybi Taikos konferencijoje, kurioje Lenkija, nepaisant, kad karo metais ji buvo Vokietijos Austrijos pralaimtoj sjunginink, gebjo sitrinti jau kaip nugaltoja ir joje turti sprendiam bals. Ta teise lenkai naudojosi ir mgindami rodyti, kad Lietuva neatskiriama Lenkijos dalis. Lietuvos delegacija konferencij buvo sileista tik kaip bebals stebtoja. Lenkams daug padjo ir JAV dviveidikumas, jos prezidento V. Vilsono

478

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

1918 m. sausio 18 d. paskelbta taut apsisprendimo deklaracija, kaip atsakas bolevik vado V. Lenino 1917 m. lapkriio 15 d. analogik Rusijos taut teisi deklaracij. JAV prezidentas savo deklaracijoje teis sukurti nepriklausom valstyb numat tik Lenkijai ir Suomijai, o kiek vliau slaptuose savo pasitarimuose su Rusijos baltagvardiei atstovais pritar j reikalavimams, kad nugaljus bolevikus prie Rusijos bt prijungtos Latvija, Estija, Ukraina, o Lietuv, jeigu ji nenort, prijungti prie Lenkijos. Kad ir kaip bt keista, bet savo Nepriklausomyb ginaniai Lietuvai Vakar alys sudar tokias slygas, jog bolevikins Rusijos ilikimas tapo ir nepriklausomos Lietuvos ilikimu, prieingu atveju ji, kaip minta, pagal Vakar valstybi planus, turjo grti ar Rusijos imperij, ar vl tapti imperialistins Lenkijos toliau virkinama provincija. Kadangi bolevik valdoma Rusija ne tik ne lugo nuo Antants ali remiam baltagvardiei smgi, bet m ir stiprti, daugelis Antants ali, pirmiausia Pranczija, m sutikti su tuo, kad reikia sukurti stipri Lenkij, jungus jos sudt ir Lietuv, kaip utvar Vakarams nuo sovietins Rusijos. Tad ir Lietuvos Vyriausybs skundai dl Lenkijos kariaunos okupuot Lietuvos Ryt ir sostins Vilniaus, dl bermontinink invazijos ir nauj lenk agresijos akt nesulaukdavo rimtesnio Antants ali dmesio. Daugiausia lenk imperialist interesus gyn ir atsiuniamos Lietuv prancz, angl karins misijos. Tik tokiu poiriu Vakar imperialistini ali buvo svarstomi ir Maosios Lietuvos praymai susijungti vien valstyb su Didija Lietuva. M. Lietuv Konferencijoje pretenzijas m kelti ir Lenkija. Bet Vakarai apkarpydami Vokietij, nenorjo visai jos susilpninti, vildamiesi, kad ji galt tapti atsvara prie Soviet Rusij, tad ir stengsi isaugoti jai placdarm vadinamj Ryt Prsij, o Lietuvai sutiko grinti tik menk jos dal Klaipd ir jos krat. Ir tik po to, kai Lietuv pripains kitos alys, o iki tol perdav administruoti Pranczijai. Taigi Taikos konferencija i tikro neisprend n vieno Lietuvai, jos Nepriklausomybei svarbaus klausimo. Vakar imperialistins valstybs vadovavosi vien savo interesais. Tik Soviet Rusija, puolama ir ignoruojama pirmiausia Antants valstybi, buvo suinteresuota, kad jos pasienyje (nepajgus trij Baltijos valstybi vl jungti Rusijos sudt) bt kad ir nepriklausomos, bet jai draugikos Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybs. Tad netrukus, kai Lietuvos kariuomen istm rus bolevikus u Dauguvos ir baig mius su jais, 1919 m. gruodio 31 d. buvo pasirayta sutartis dl mi nutraukimo tarp Lietuvos ir Soviet Rusijos, kuri tuo pripaino ir Lietuvos valstyb de jure.

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

479

Soviet Rusija jau nuo 1919 m. lapkriio 11 d. sil Baltijos alims taikos derybas. Estai pirmieji nuo 1919 m. gruodio 4 d. pradjo jas, o 1920 m. vasario 2 d. pasira Taikos sutart. Pagal j Soviet Rusija pripaino Estijai visas etnines emes, imokjo 15 milijon aukso rubli, grino karo metais igabentus archyvus ir bibliotekas, be to, leido isikirsti daugiau kaip 100 000 ha. miko Rusijoje ir kt. Bet Estija pasira ir slapt sutart, kad neleis savo teritorijoje telkti svetim valstybi kariuomeni, nukreipt prie Soviet Rusij. Lietuvos Vyriausyb ilgai svyravo dl Rusijos silymo pasirayti analogik sutart (vylsi, kad gal Vakar alys pasilys k geresnio, garant nuo Lenkijos agresijos), bet nesulaukusi, o lenkams dar agresyviau puolant, Lietuva nuo 1920 m. gegus 7 d. pradjo derybas su Soviet Rusija. Soviet Rusijos atstovai paskelb ne tik pripast Lietuvos valstybingum, bet ir tai, kad jai, be Vilniaus ir Kauno, turi priklausyti ir Gardino, Suvalk, Balstogs ir kitos lietuvi etnins ems. Oficialios Lietuvos ir Soviet Rusijos atstov derybos prasidjo 1920 m. gegus 7 d. Dar prie j pradi Rusija pateik Lietuvos valstybs de jure pripainimo akt svetimj valstybi pirmj nepriklausomos Lietuvos valstybingumo pripainimo akt. Derybos baigsi ir Lietuvos RTFSR Taikos sutartis buvo pasirayta liepos 12 d., kuria buvo ne tik pripastamas nepriklausomos Lietuvos valstybingumas, bet ir didioji dalis lietuvi etnini emi, grinami pabgliai, turtas ir atlyginama Lietuvai u patirtus nuostolius ir kt. Sutartis buvo analogika su Estija pasiraytajai ir baigiamai pasirayti su Latvija (su ja pasirayta rugpjio 11 d.). Bet Lietuvai Soviet Rusija sutiko sumokti tik 3 mln. aukso rubli (penkis kartus maiau negu Estijai, Latvijai penkis milijonus aukso rubli). Beje, kad Soviet Rusija sutiko pripainti didel dal etnini lietuvi emi Rytuose, nemaos reikms turjo, kad delegacijose ir i vienos, ir i kitos puss buvo yd. Kai kurie Rusijos atstovai, taip pat j vadovas A. Jof m prietarauti P. Klimui dl Ryt Lietuvos sienos. Tuomet Lietuvos atstovas S. Rozenbaumas pasak: Na, o dabar pakalbkime kaip ydas su ydu Po Sutarties pasiraymo Lietuva pasijuto jau nebe tokia vienia tarptautiniame plik, smokslinink ir melagi mike. Ta Sutartis ypa siutino J. Pilsudsk, toliau rezgus tinklus, kaip okupuoti vis Lietuv ir atkurti Lenkij su iki padalijim (1772 m.) jai priklausiusia LDK. Bet visos Lietuvos umimui, agresijai prie Rusij, Gudij, Ukrain prietaravo Lenkijos globja Pranczija ir kai kurios kitos Antants valstybs, jau praradusios nemaai savo kapital, remdamos M. Koliak, A. Denikin, N. Judenii,

480

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

P. Vrangel (kilus nuo Zaras) ir kitus baltagvardiei kariuomeni vadus, usimojusius bti Rusijos imperatoriais. Patogi proga pradti agresij Rytus lenk ovinistui J. Pilsudskiui buvo bolevik ivaikytos vienas i ukrainiei vyriausybs vad atamanas, buvs Ukrainos karo ministras Simonas Petlira, kuris su negausiais savo kariuomens likuiais laiksi Ukrainos pietvakariuose prie Kamenec Padolsko. Susitiks su juo Lenkijos virininkas J. Pilsudskis paadjo jam padti ne tik ivyti bolevikus, bet ir gal atsissti Ukrainos prezidento kd. Vyrai sutar ir 1920 m. balandio 22 d. pasira sutart dl Lenkijos ir Ukrainos sjungos. Mojuodamas ja J. Pilsudskis balandio 25 d. dav kariuomenei sakym pradti ivaduoti Ukrain ir gegus 6 d. lenk kariuomen, veikus raudonarmiei pasiprieinim, um Kijev, versi toliau siekdama okupuoti vis Ukrain, Gudij, uimti Maskv ir paskelbti, kad lenkai igelbjo pasaul nuo bolevizmo. Apie ikilusi nauj Lenkijos grsm suvok Soviet Rusijos vadai ir paskelb Vakar front (su Lenkija) svarbiausiu, paskirdami jam vadovauti jaun, bet labai talenting karved M. Tuchaevsk, permetus Vakar front dalinius i fronto prie besitraukiani A. Koliako kariuomen. Birelio 12 d. raudonarmieiai ivijo lenkus i Kijevo, i kit Ukrainos miest. Lenkijos virininkas, pamats, kad prie Raudonj armij ilgai neatsilaikys, atsiunt Kaun savo patiktinius, kad kalbt Lietuvos Vyriausyb irgi paskelbti kar Soviet Rusijai. Taiau kai Lietuvos Vyriausyb pareikalavo, kad Lenkija pirma pripaint Lietuv de jure ir grint okupuotj sostin Vilni, lenkai atsak, jog tokioms deryboms neturi galiojim. Bet nepaisydama to, Lietuvos Vyriausyb paskelb, kad Lenkijos Soviet Rusijos kare Lietuva laikysis neutraliteto. 1920 m. liepos 4 d. gen. M. Tuchaevskio vadovaujama kariuomen perjo kontrpuolim prie lenkus, okupavusius Gudijos ir Lietuvos emes, taip pat Ukrain. Antants ali atstovai, susirink Belgijos mieste Spa, pamat, kad okupuota lenk Ryt Lietuva gali atitekti sovietams, liepos 10 d. savo nutarime nurod Lenkijos vyriausybei, pripainti Vilni ir jo krat nepriklausomai Lietuvai ir skubiai j uleisti tikriesiems eimininkams lietuviams. Taiau lenkai nutyljo t sprendim, o Raudonajai armijai ivejant juos i Lietuvos, trukd Lietuvai vesti savo kariuomen, o liepos 14 d. prie Vievio lenk kariuomen net puol lietuvi dalinius, ygiuojanius savo sostin Vilni. Pagal Taikos sutart su Rusija Vilnius, kaip ir kiti krato miestai bei gyvenviets, buvo pripaintas Lietuvos valstybei. Taiau raudonarmieiai

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

481

visaip dels perduoti j uimtas vietoves Lietuvos kariuomenei. O kai Vilni net sugro daugiau kaip prie metus buvusios sovietins valdios veikjai V. Mickeviius-Kapsukas, Z. Angarietis ir daugelis kit, jie msi organizuoti sovietin valdi, bet mons jau kart buvo pajut, kas ji tokia, ir j rmj gretos nelabai didjo. Lenkams, kuriems padjo Pranczija ir kitos Antants alys, sumuus Raudonj armij prie Varuvos ir prasidjus jos traukimuisi, rugpjio 26 d. Raudonoji armija galutinai uleido lietuviams Vilni ir dar kai kurias vietoves. O tuo metu, rugpjio pabaigoje, lenk kariuomen priartjo prie Lietuvos sienos, prie Suvalk, Augustavo, Sein ir kit senj lietuvi etnini emi centr. Kadangi Lietuva karo metu laiksi neutraliteto, tai nedaug ir savo kariuomens tuose kratuose tebuvo sutelkusi. Taiau lenkai nepais Lietuvos neutraliteto ir m vertis nepriklausom Lietuv, atakuodami Lietuvos kariuomen Augustavo, Suvalk ir kituose rajonuose. Dl naujos agresijos Lenkijos vyriausyb nereagavo Lietuvos protestus ir, kai okupavo didel dal Piet ir Pietryi Lietuvos, tik rugsjo 14 d. sutiko dertis su Lietuva Kalvarijoje. I deryb nieko neijo, nes lenk atstovai m kaltinti Lietuv, kad ji, prasidjus karui su Soviet Rusija, praleidusi per savo teritorij Raudonj armij. Bet i tikrj raudonarmieiai pirma ivijo lenkus i j okupuotos Ryt Lietuvos ir laipsnikai grino Lietuvai didij to krato dal, nurodyto Lietuvos ir Soviet Rusijos Taikos sutartyje. Po to lenkai agresoriai m reikalauti uleisti jiems vos ne visas Lietuvos pietines emes, nes tai, girdi, jos btinos strateginiams planams prie bolevikus vykdyti. Derybos nutrko. Lietuva kreipsi pagalbos Taut Sjung. Lenkija agresij ts, okupavo vis naujus Lietuvos rajonus. Bet kasdien lietuviams vis atkaliau prieinantis ir pasaulyje daugjant Lenkij smerkiani bals, Lenkijos virininkas J. Pilsudskis nutar griebtis savo dar prie Pirmj pasaulin kar, kai vadovavo traukini ir bank plik gaujai, naudotos taktikos vykusio fakto, t. y. pirma pagrobti, uimti, o paskui jau tegu kas nori aikinasi. Tad jis sutiko lietuvi ir usienio valstybi silymui sprsti ikilusias problemas derybomis: jos prasidjo rugsjo 30 d. Suvalkuose. Po keleto dien jas stebti atvyko Taut Sjungos Tarptautins kontrols komisijos nariai. Sutartis buvo pasirayta spalio 7 d. Pagal j Vilnius ir jo kratas buvo pripainti Lietuvai. Sutartis turjo sigalioti nuo spalio 10 d. Tuo ir buvo numats pasinaudoti didysis vykusio fakto meistras J. Pilsudskis: jis jau anksiau buvo parengs plan (1919 m. vasaros pabaigoje lugus jo POV smokslui), kaip Vilni ir jo krat, o po to ir

482

JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

vis Lietuv okupuoti... pai lietuvi rankomis, t. y. suformavus karinius dalinius tariamai i to krato kilusi moni ir paskelbus juos sukilliais. Dar prie derybas Suvalkuose J. Pilsudskis su savo sbrais traukinyje Balstogje sireng bsimo ginkluoto sukilimo Lietuvos sostinje Vilniuje ir jo krate tab, jam vykdyti slaptai sutelk kariuomen, paskyrs jai vadovauti senam savo draugui gen. Liucjanui eligovskiui, taip pat kilusiam i Ryt Lietuvos. Spalio 8 d. beveik 20 tkstani lenk kari, taip pat kavalerijos, artilerijos pulkai pradjo yg ugrobti Vilni, jo krat, o gal ir vis Lietuv. Kadangi lietuvi jgos krate buvo gerokai menkesns, jau kit dien lenk okupacin kariuomen ir um Vilni, versi toliau Lietuv. Tuo metu J. Pilsudskis ir visa lenk valdia Varuvoje melavo pasauliui, kad jie nieko dti dl Vilniaus ir krato okupacijos, kad vyks tik to krato moni sukilimas ir nuverts nekeniam lietuvi valdi. Lenkai, okupav Vilni ir jo krat, visas valdios kdes susodino dar Varuvoje J. Pilsudskio, L. eligovskio pasirinktus asmenis, o jo nurodymu kariuomen, kasdien papildoma vis naujais daliniais i Lenkijos, versi toliau Lietuv. Ir tik lapkriio mnesio antroje pusje lietuviai dideli savo auk kaina sustabd lenk grobik pulkus prie irvint ir Giedraii, perjo kontrpuolim ir lapkriio 21 d. privert okupantus lenkus su savo vadu J. eligovskiu bgti atgal. Taiau skming lietuvi puolim sustabd atvyk Taut Sjungos komisijos nariai, pareikalav taikiai isprsti Vilniaus klausim. Lietuva pakluso ir lapkriio 29 d. Kauno geleinkelio stotyje, reikalaujant TS, pasira su lenk atstovais paliaub sutart ir demarkacins linijos tarp kariuomeni nutiesim. Lietuvos kariuomens vadai ir Vyriausyb vl naiviai patikjo, kad lenkai ir be mi grins Lietuvai senj jos sostin Vilni ir vis ugrobt Ryt Lietuv. Lenkija ir negalvojo grinti Lietuvai jos sostins ir krato. Paliaubos jai buvo reikalingos, kad sustabdyt isivaduojamj lietuvi yg ir patys okupantai sitvirtint ugrobtame Gedimino mieste ir visame krate, o paskui galt trimituoti pasauliui, jog lenkai visada yra pasireng bet kokius klausimus sprsti taikiai, gerbiant kit taut teises. Bet i tikrj lenk ovinistams imperialistams moral, garb, teis ir teisingumas kaip ir senaisiais, taip ir naujaisiais laikais buvo ir liko n motais. Lietuvos valdovai, kurdami Lietuvos imperij, per maai galvojo apie jos ilgaamikum, apie tos imperijos sukrj lietuvi taut, jos kultros, takos stiprinim, per daug buvo tolerantiki kit kalboms ir religijoms. Tuo tarpu lenk valstyb, nors ir buvusi kur kas menkesn u Lietuvos, bet kurta kaip tautin, viena kalba kalbanij ir vien religij ipastanij, stiprjo vis daugiau pasiglemdama ir savo sjungininks Lietuvos

BAIGIAMIEJI PAMSTYMAI

483

emi, vis labiau lenkindama tos valstybs gyventojus, nors, rodos, turjo bti atvirkiai Lenkijos karaliais daugiausia buvo renkami lietuvi kilms mons. Bet daugelis j, patek lenkik terp, supami lenk patarj ir dvasinink, imdavo labiau rpintis lenk, o ne lietuvi reikalais. Lietuvi valdantysis bajor luomas, prats toleruoti vis valstybje gyvenusij taut kalbas, lengvai patikjo lenk misionieriais ir kunigais, kad lietuvi kalba esanti pagoni, o kadangi visi norjo greiiau pasirodyti europieiais, perm ir lenk kalb, o pamau prarado ir Lietuvos valstybs savarankikumo isaugojimo svarbos suvokim. Unijins LietuvosLenkijos sukrju ir valdovu buvo bajor ir Katalik banyios dvasinink luomas. Bet jei Lenkijoje jis vis laik iliko tik lenkikas, kovotoju dl Lenkijos valstybs, tai Lietuvoje, atsisaks savos tautos kalbos kultros, tapo abejingas ir dl Lietuvos savarankikumo, dl lietuvi tautos likimo. Kai valdantieji praranda savo tautin savimon, savos valstybs Nepriklausomybs isaugojimo svarb, tokia tauta ir valstyb neivengiamai atsiduria ant ties ribos. Ir tik naujos kartos, kilusios i nekilmingj, daugiausia lietuvi valstiei, prisimindamos galingos Lietuvos valstybs laikus, vl ryosi atkurti savo valstybingum, bet, kaip sakyta, be buvusi prating unijini ryi. Taiau to nesuvok ir vl valstybingum atgavusios Lenkijos veikjai J. Pilsudskis, L. eligovskis ir juos panas, kurie, persim savo luomo lkt ideologija, msi atkurti unijin Lenkij (su Lietuva), nekreipdami dmesio lietuvi tautos siekius, umirdami, kad jau demokratijos, o ne feodalizmo, vieno luomo valdymo amius. Lenkijos vad ir j tarn pastangos sustabdyti istorijos rat ir dar j atsukti atgal susilauk patriotikosios lietuvi tautos visuotinio pasmerkimo. Jie smerkiami ir iandien, minimi kaip karo nusikaltliai, prisimenami kaip nuomiausi lietuvi Tautos ir nepriklausomos Lietuvos prieai. Laisv ir Nepriklausomyb nedovanojama, tik ikovojama, isaugojama tik kasdienine kova ir kiekvienoje vietoje, dirbant dl jos, saugant j nuo svetimj. Lietuvi tautos, jos valstybs ikilimo ir lugimo istorija, santyki su lenkais ir j valstybe istorija turt bti studijuojama ne tik lietuvi, bet ir lenk, vis tautini maum mokyklose, bti Lietuvi patriotinio aukljimo pamatas. Kaip tarptautins organizacijos padjo sprsti Vilniaus klausim, Klaipdos ir jos krato susijungim su Didija Lietuva, kaip lenk ovinistai imperialistai elgsi okupuotoje Ryt Lietuvoje, persekiojo, trm, lenkino lietuvius antrame ios knygos tome.

LITHUANIAN BLACK PAGES OF HISTORY

Summary
Despite that the data on the clashes of Lithuanians with their southern neighbors the Poles, who lived mainly on the Vistula, and the archives and literary sources date back as far as the 11th century, 600 years of history also reflect efforts to live in a joint state, but so far little research exists on the impact of these contacts on Lithuania as a nation, its state, independence and progress, what good and bad it brought. It is said that knowing the past is the key for tomorrow. It seems, however, that the Polish youth minority in Lithuania as well as Lithuanians themselves lack not only the knowledge in the assessment of the past but also as regards the laying of the foundation of the Lithuanian Nation, its independence, communication with the Poles and other nations. The volumes of this book should help to fill the gap. It is an attempt to look at the relations between Lithuanians and Poles through the prism of the Lithuanian nation and its statehood, the reasons that led the mighty Lithuania to be the state of the province of Poland and converted the Lithuanians into a voiceless nation in its own country and pushed them to the point of extinction. The abundance of research data and complexity of the problem and limited space of the book allow one to cast a rather fragmentary look at the causes and consequences. The first volume of the book reminds to the readers how gradually, after the introduction of Christianity, Lithuania was even more becoming a province of Poland, while the Lithuanian nation, especially its ruling layer the nobility and aristocracy was polonised until the total collapse of the Commonwealth, which was shared by the neighboring countries Russia, Prussia, and Austria, the Nation, which later was reborn for the independent life, and why the Poles and Poland became the fiercest enemies of the independent Lithuania. It reveals the crimes of dictator Pilsudski and his accomplice General L. eligowski against the Lihuanian nation and independent Lithuania, violence and deceit as they schemed the seizure of the old Lithuanian capital Vilnius and its region. The second volume of the book attempts to shed a light on the development of the relations between Lithuanians and Poles through the influence of international organizations and the Catholic Church, the impact and characteristics of the Polish occupational regime in Eastern Lithuania. The book is addressed to all who are interested in the future of Lithuanian and Polish nations, their independent states and the ways of improving the relations between the nations. Lithuanians and Poles have always been and will be neighbours. Good neighbours always try to get rid of everything that clouds and obscures genuine friendship and relationship.