Professional Documents
Culture Documents
16
1. K a d a a t s i r a d o istorijos m o k s l a s ? (84)
2 . K a s istorijos m o k s l u i d a v ė d a u g i a u : i n a t e r i a i i z m a s a r i d e a l i z m a s ? (85)
3 . K u o „ p r a d ž i u g i n o " v i s u o m e n ę m a r k s i s t i n ė - l e n i n i n ė s o v i e t i n e isto
TURINYS riografija? (86)
4. K a s gi iš t i k r ų j ų y n a istorija? (88)
Pratarmė 9 5. Ką m e s v a d i n a m e istoriografija? (89)
Klausimai 11 6. Ką m e s g a l i m e v a d i n t i d i d ž i a u s i a ž m o n i j o s istorijos u t o p i j a ? (91)
Atsakymai 35 X. Kas globojo istoriją? 17
I. Keturi klausimai pradžiai 11 1. Ar t u r ė j o g l o b ė j ą istorijos m o k s l a s ? (92)
1. Ar h a r m o n i n g a v i s u o m e n ė ? (35) 2. K a s v a d i n a m a s istorijos tėvu? (94)
2. Ar ž m o g u s visagalis? (36) 3? K a s s i e j o L i e t u v ą s u R o m a i r k u r i s istorikas p i r m a s i s p a m i n ė j o b a l t u s
3. K a s y r a i s t o r i n ė s ą m o n ė ? (39) (aisčius)? (95)
4. Kokią vietą Rusijos istorijoje turi užimti Lietuvos Didžioji Kuni 4. K ą v a d i n a m e L i e t u v o s H e r o d o t u ? (96)
gaikštystė? (40) 5. K u r i s L i e t u v o s istorikas ė j o p ė s č i a s iš Ž e m a i č i ų į V i l n i ų s e m t i s
m o k s l o ? (99)
I I . Kaip suvokė s a v e ir pasaulį antikos žmogus? 11 6. K i e k istorija t u r i „ g i m i n a i č i ų " ? (100)
1. K a i p a n t i k o s ž m o g u s s p r e n d ė g a m t o s ir istorijos antitezę? (41) 7. P a s a k y k i t e , k a s e i l ė r a š č i o „Klio, istorijos m ū z a " a u t o r i u s . (106)
2. Kaip įsivaizdavo antikos žmogus pasaulį ir kokią vietą j a m e skyrė
X I . Ar daug būta v i s u o m e n ė s raidos pakopų? 18
sau? (42)
3. K o k s l a i k o v a i d m u o i n d i v i d o ir v i s u o m e n ė s būtyje? (43) 1. K o k i ą r e i k š m ę istorijos m o k s l u i t u r i a r c h e o l o g ų surasta Liusė? (106)
4. K o k i o s b u v o istoriografijos t e o r i j o s ir t i p a i a n t i k o s laikais? (45) 2 . K a i p grafiškai g a l i m a p a v a i z d u o t i v i s u o m e n ė j e v y k s t a n č i u s p r o
cesus? (108)
I I I . Ką apie žmogų ir pasaulį teigė ankstyvosios krikščionybės istorijos 3. K a i p p e r i o d i z u o j a m a v i s u o m e n ė s „ k ū d i k y s t ė " ? (110)
teologija? 12 4. K a i p p e r i o d i z u o j a m a istorija? (112)
1 . K a i p k r i k š č i o n y b ė s u v o k ė D i e v o p a s a u l į i r ž m o g a u s pasaulį? (47) 5. K a s t o j i „ l a i v i n i ų k o v o s kirviių" k u l t ū r a ? (122)
2 . K u o skyrėsi Š v e n t o j i istorija n u o p a s a u l i e t i n ė s istorijos? (48) 6. K a d a l i e t u v i a i p r a d ė j o a r t i ž e m ę ? (123)
3. K o k s gi b u v o m o k y m a s a p i e d v i valstybes? (49)
X I I . G e n y s margas, svietas dar margesnis 19
4. K a i p k r i k š č i o n y b ė s u p r a t o laiką? (49)
5. K a i p ji a i š k i n o r a i d o s idėją? (50) 1. K a s p r i k l a u s o e k o n o m i n i a m s r e i š k i n i a m s ? (124)
2. Kokius ž i n o m e visuomenės socialinius reiškinius? (130)
IV. Koks požiūris į pasaulį ir žmogų b u v o viduramžiais? 13 3. K a s p r i k l a u s o p o l i t i n i a m s r e i š k i n i a m s ? (131)
1. K a i p v i d u r a m ž i a i s b u v o į s i v a i z d u o j a m a s k o s m o s a s ? (51) 4. K o k i e r e i š k i n i a i y r a e t n i n i a i ? (136)
2. K a i p v i d u r a m ž i a i s į s i v a i z d u o t a a m ž i n y b ė ir l a i k a s ? (53) 5. K a i p e v o l i u c i o n a v o v i s u o m e n ė s g i m i n y s t ė s ryšiai? (137)
3. K a i p b u v o ž i ū r i m a į v i s u o m e n ę ir i n d i v i d ą ? (55)
X I I I . Truputis apie romantizmą ir p a d a v i m u s 20
V. Koks viduramžių istorinės minties turinys? 14 1. K a s p a r a š ė š i u o s k ū r i n i u s ? K o k i a k a l b a j i e b u v o parašyti? (138)
1. K o k i a b u v o v i d u r a m ž i ų m ą s t y m o s i m b o l i k a ? (57) 2 . K u r b u v o l i e t u v i ų d i e v ų O l i m p a s ? (139)
2. K a i p s u v o k i a m a r a i d o s i d ė j a v i d u r a m ž i ų istorijos t e o l o g i j o j e ? (59) 3. Ką ž i n o t e a p i e L i e t u v o s T r o j ą ? (140)
3. K o k i a b u v o i s t o r i j o s p a ž i n i m o s t r u k t ū r a v i d u r a m ž i a i s ? (61) 4 . K a s b e n d r a t a r p s l i b i n o , v e l n i ų , r a g a n ų i r S u b a č i a u s gatvės Vil
V I . Kaip suvokiamas pasaulis Renesanso epochoje? 15 n i u j e ? (140)
1. K a i p g a l ė t u m e a p i b ū d i n t i R e n e s a n s o e p o c h o s h u m a n i z m ą ? (63) X I V . Ar n e m e l a v o geležinis vilkas? 23
2 . K o k i e b r u o ž a i b ū d i n g i R e n e s a n s o p a s a u l ė j a u t a i ? (65) 1. K o d ė l V i l n i u s b u v o įkurtas t i e s V i l n i a ir N e r i m i ? (141)
3 . K a i p R e n e s a n s o e p o c h o j e s u v o k i a m a v i s u o m e n ė i r ž m o g u s ? (67) 2 . K a d a V i l n i u s g a v o M a g d e b u r g o teises? (142)
V I I . Kuo praturtino istorinį mąstymą Renesanso epocha? 15 3. Ką v a d i n a i m e c e c h u ? (143)
1. K a i p g i m ė i s t o r i n i o l a i k o s a m p r a t a ? (70) 4. K a s y r a m a n u f a k t ū r a ? (144)
2 . K o k i o s R e n e s a n s o i s t o r i n ė s m i n t i e s kryptys? (73) 5. K u r X I X a. p r a d ž i o j e b u v o a n t r a s i s Paryžius? (146)
Žmonės, n e ž i n a n t y s istorijos,
lieka vaikais.
•
.12 13
VI. KAIP SUVOKIAMAS PASAULIS
evangelijos teologija. Šis procesas pasibaigė X I I a., k a i
šv. A u g u s t i n o d o k t r i n a d a r t e b e b u v o gyva, o k r i k š č i o n y b ė
RENESANSO EPOCHOJE?
dar n e b u v o tapusi užbaigta teologine sistema. Mąstant apie
tuos dalykus, kyla klausimų, atsakymus į kuriuos turime Kokios priežastys X I V — X V a. „pabudino protus"
rasti, j e i n o r i m e suprasti v i d u r a m ž i ų ž m o g ų : ne tik Italijoje, bet ir kitose E u r o p o s šalyse? K a s p a s k a t i n o
1. K a i p viduramžiais buvo įsivaizduojamas kos krikščionis nukreipti žvilgsnius į pagonišką antiką, atgai
mosas? vinti „mirusius dalykus" ir pradėti ieškoti „naujo D a n g a u s
ir naujos Žemės"? Galų gale — kuo pastarasis Atgimimas
2. Kaip viduramžiais įsivaizduota amžinybė ir
skyrėsi n u o „XII a. Atgimimo"?.. Ir dar daugelis kitų klau
laikas?
s i m ų gali kilti ne tik tam, kuris p r a d e d a pažintį su R e n e
3. K a i p b u v o žiūrima į v i s u o m e n ę ir individą?
sansu, bet ir tam, kuris specialiai domisi šiuo laikotarpiu
a r j į tyrinėja, n e s d a u g k a s iki šiolei n ė r a p a k a n k a m a i aiš
ku. Žinoma, šio skyrelio uždavinys ne išspręsti nurodytas
V. KOKS VIDURAMŽIŲ o r o b l e m a s , o tik p a m ė g i n t i atsakyti į tris k l a u s i m u s :
1. Kaip galėtume apibūdinti Renesanso epochos
ISTORINĖS MINTIES TURINYS? humanizmą?
Krikščionybė iš esmės pakeitė antikos žmogaus 2. Kokie bruožai būdingi Renesanso pasaulėjau
p a s a u l ė j a u t ą : radikaliai pasikeitė požiūris į istoriją, baigė tai?
si e p o c h a , k a i istorija ir g a m t a , istorinis ir fizinis l a i k a s 3. Kaip Renesanso epochoje suvokiama visuome
b u v o tapatinami. Į istoriją imta žiūrėti kaip į objektyvų, nė ir žmogus?
n u o asmenybės nepriklausomą procesą. N u o to laiko krikš
čioniška istorijos idėja bent iki XVII a. pabaigos tapo vie
nu iš europinę civilizaciją formuojančių elementų. Pasaulio
sukūrimas — pirmoji n u o d ė m ė — atpirkimas — „būsimas ant
VII. KUO PRATURTINO ISTORINĮ
rasis Kristaus a t ė j i m a s " — štai tie svarbiausi įvykiai, j u n MĄSTYMĄ RENESANSO EPOCHA?
giantys laiko grandinę. Viduramžių žmogaus požiūriu tai
reiškė tiesioginį su istorija nesusijusių j ė g ų įsikišimą į žmo Yra pripažinta, k a d naujųjų laikų istorinis mąsty
nijos istoriją. m a s gimė Renesanso epochoje. Vadinasi, nuo to laiko žmo
T i k v i e n u a t v e j u ž m o g u s galėjo pasirinkti: tokią gali g u i p i r m ą kartą atsivėrė istorinė perspektyva —- istorinio lai
m y b ę kūrėjas suteikė pirmiesiems ž m o n ė m s . A d o m a s ir Ie k o gylis. H u m a n i s t a i suvokė, k a d e s a m a s k i r t u m ų t a r p įvai
va pasirinko nuodėmę. N u o to laiko viską lėmė Aukščiau rių laiko atkarpų. Pripažindami, k a d visa ko galutinė
siojo valia. Ankstyvosios krikščionybės idėjos sukūrė p i r m ą priežastis yra Dievas, jie vis rečiau a k c e n t u o d a v o J o va
universalią „Pasaulio istorijos" chronologiją, ir žmogaus pro lią, į v y k i ų t i e s i o g i n i ų p r i e ž a s č i ų i e š k o d a m i p a č i o j e istori
tas n e b e j a u t ė milžiniškų p l a n e t ų j u d ė j i m ų įtakos, kuriai jis joje. K u r d a m i n a u j ą istorijos paaiškinimo schemą, jie kūrė
įsivaizdavo esąs pavaldus antikos laikais. Buvo sutelktas s e k u l i a r i z u o t ą (pasaulietinę) ir h u m a n i s t i n ę istorijos filoso
dėmesys į griežtai apribotą laiką ir erdvę. N o r ė d a m i geriau fiją. J ų i s t o r i š k u m a s b u v o p r a g m a t i n i s , t . y . j ų s u v o k i a m o s
atskleisti to m e t o istorinę mintį, suformuluokime tokius istorijos paskirtis b u v o tarnauti p r a k t i š k i e m s tikslams ir rei
klausimus: kalams, teikti žmonių veiklai pavyzdžių ir p a m o k y m ų . Taigi
kyla klausimas:
1. K o k i a b u v o v i d u r a m ž i ų m ą s t y m o simbolika? -
2. K a i p s u v o k i a m a raidos idėja v i d u r a m ž i ų isto 1. K a i p gimė istorinio laiko samprata?
rijos teologijoje? 2. Kokios R e n e s a n s o istorinės minties kryptys?
3. K o k i a b u v o istorijos pažinimo struktūra vidur
amžiais?
VIII. KAS NAUJA BUVO ŠVIETIMO 4. K a s gi iš tikrųjų yra istorija?
EPOCHOS FILOSOFINĖJE 5. Ką m e s v a d i n a m e istoriografija?
6. Ką m e s galime vadinti didžiausia žmonijos is
ISTORIJOJE? torijos utopija?
2. Š i m t a s i s t o r i j o s m į s l i ų
4. Ką vadiname Lietuvos Herodotu?
5. Kuris Lietuvos istorikas ėjo pėsčias iš Žemai liktai, vertybių p e r k a i n a v i m a s , krizės. N a u j a b e v e i k visuo
čių į Vilnių semtis mokslo? m e t ir visur gimdo atkakli ir negailestinga kova.
6. K i e k istorija turi „giminaičių"? Ž m o n i ų istorija prasidėjo tuomet, kai žmogus, sąmonin
7. Pasakykite, k a s yra šio eilėraščio autorius: ga ir tikslingai veikianti būtybė, išsiskyrė iš gyvūnijos p a
saulio. Ž m o n i j o s k e l i ą s u d a r o kelios didelės p a k o p o s , va
Klio *, istorijos m ū z a dinamos epochomis: pirmykštė b e n d r u o m e n ė , vergovė, feo
dalizmas, kapitalizmas ir postkapitalistinė visuomenė. D a r
Pučia vėjas n u o piramidžių, visai neseniai buvo k a l b a m a ir rašoma apie socializmą —
N u o karalių i r n u o pilių, naują „socialinę ekonominę formaciją". Bet dabar m e s j a u
N u o lieknų kaip ietys bažnyčių, žinome, k a d tai ne nauja, aukštesnė formacija ar žmonijos
N u o baroko riebių gėlių. istorijos pakopa, o tik utopinis eksperimentas, turėjęs n e
paprastai tragiškų padarinių, iš tiesų grąžinęs v i s u o m e n ę
O, kokia graži Istorija!
į baudžiavos ar net vergovės laikus.
Miršta rėmuose galvos dožų. Štai keletas klausimų apie visuomenės raidos pakopas:
Meldžias raidės ant akmenų. 1. K o k i ą reikšmę istorijos mokslui turi archeolo
Virpa k v a p a s vystančių rožių, gų surasta Liusė?
Tirpsta aidas karo dainų. 2. K a i p grafiškai galima pavaizduoti v i s u o m e n ė j e
vykstančius procesus?
K a i p l a v o n i n ė k v e p i a Istorija.
3. Kaip periodizuojama visuomenės „kūdikystė"?
V a l d o šalį galingas vyras. 4. K a i p p e r i o d i z u o j a m a istorija?
S u k a girnas juodi vergai. 5. Kas toji „laivinių kovos kirvių" kultūra?
Teka kraujas, nuodai ir vynas. 6. K a d a lietuviai pradėjo arti žemę?
Skamba kardas ir pinigai.
Aš d r e b u skaitydamas Istoriją.
XII. GENYS MARGAS,
O sena prostitutė Klio
P a r d a v ė j a vartotos tiesos,
SVIETAS DAR MARGESNIS...
N e i nuodų, nei kardų nebijo,
Ž m o n i ų visuomenė labai sudėtinga. Ji nuėjo ilgą
Tiktai bijo saulės šviesos.
kelią n u o pirmykščių kolektyvų per vergovę, feodalizmą, į
postkapitalistinę visuomenę. Iš gamtos vergo žmogus tapo
j o s š e i m i n i n k u tiek, k i e k leidžia s u k a u p t o s žinios, pasiek
tas plėtotės lygis.
XI. AR DAUG BUTA Epochos keičiasi. T a č i a u materialinė gamyba, socialinė
VISUOMENĖS RAIDOS PAKOPŲ? visuomenės struktūra pasikeičia ne iš karto. Netolygiai plė
tojasi ir atskiros tautos, šalys, valstybės. D a r ir šiuo m e t u
Istorija — tai visuomenės kelias j pažangą. Tačiau m ū s ų planetoje yra teritorijų, k u r ž m o g u s netoli t e n u ž e n g ė
"vaizduoti šį k e l i ą k a i p tiesę, v i e n k a i p progresą, g a l i m e tik n u o pirmykštės b e n d r u o m e n i n ė s epochos. G a u s u valstybių,
pačia bendriausia prasme. Iš tikrųjų taip nėra, nes visuo kuriose t e b ė r a įvairių feodalizmo liekanų. Be to, net ir aukš
m e n ė s raida — labai sudėtingas reiškinys, kurio kreivė tai tą raidos p a k o p ą pasiekusiose šalyse e s a m a praeities re
kyla, tai krinta, tai visai susiraizgo. Vyksta n u o l a t i n i a i konf- liktų.
Pasaulyje vienu m e t u rasime išsivysčiusių ir atsilikusių
* D a b a r k a l b i n i n k a i s i ū l o v a r t o t i formą „Klėja". šalių, labai tirštai a p g y v e n d i n t ų teritorijų ir d y k u m ų , d i
džiųjų valstybių ir valstybių n y k š t u k i ų . Visi šie ir kiti pa-
MIŠKŲ KARALAITEI — LIETUVAI
•našus r e i š k i n i a i g a l i b ū t i t y r i n ė j i m o o b j e k t u , v e r t u i r t y r i
nėtojo, ir skaitytojo dėmesio. Apskritai v i s u o m e n ė s gyve
Užkerėtam sapne, o M i š k ų Karalaite,
n i m e g a l i m a išskirti p e n k i a s d i d e l e s reiškinių grupes.
T i e s l e m t i n g a v e r p s t e t u s ė d ė j a i tyli,
1. Kas priklauso e k o n o m i n i a m s reiškiniams?
Ji kaip bitė darbšti dūzgė ilgesio gaidą,—
2. K o k i u s ž i n o m e v i s u o m e n ė s socialinius reiški
T a i t o d ė l i r d a i n a k a i p n a k t u ž ė gili.
nius?
Tu aušrinę į savąją dainą įpynei
3. Kas priklauso politiniams reiškiniams?
Ir griaustinį, ir s a u l ę įliejai į ją,
4. Kokie reiškiniai yra etniniai?
N u o vaikystės matei žaibo raštą auksinį,—
5 . K a i p e v o l i u c i o n a v o v i s u o m e n ė s g i m i n y s t ė s ry
T a i todėl šitaip spindi ir tavo svaja.
šiai?
Iš galingo k a m i e n o pradžią p a ė m e i savo,
Pakilai tarsi vaikas į bokštą aukštai,
Ąžuolų pasiklausę, senoliai dainavo,—
XIII. TRUPUTIS APIE ROMANTIZMĄ Ar ne jų tavyje išminties atšvaistai?
IR PADAVIMUS B u v o tavo kuodelis m i g l ų susivėlęs,
Bet išaudei tu a m ž i a m s ugningus kelius,
S e n o s e g l ė s š l a m ė j o , u ž b u r d a m o s sielą,
X I X a. p r a d ž i o j e V o k i e t i j o j e susiformavo litera
S a v o paslaptį liejo į vyzdžius, į žalius.
tūrinė r o m a n t i z m o kryptis. R o m a n t i z m a s paplito ir kituose
O, tos akys, k u r paslaptį šventąją saugo,
kraštuose, susilaukė nemažai pasekėjų: A. Mickevičius,
Teliepsnoja per amžius ugnis jų ramiai.
V . H u g o , M . G o r k i s i r kt. R o m a n t i k a i b u v o A . B a r a n a u s k a s ,
Su tavim, Karalaite, širdim aš suaugau,
Maironis ir daugelis kitų XIX a. antrosios pusės lietuvių
K o k s gilus tavo balsas žalio m i š k o gelmėj.
tautinio sąjūdžio literatų.
Kas švelniau, nei pavasarį miško pievytė?
R o m a n t i z m u i būdingas stiprios asmenybės kultas. Ž m o
Kas stipriau n e g u a u k u r o švento kerai?
gus — tai m a ž a visata, m i k r o k o s m o s a s . J i s visai nepriklau
Kas labiau pranašingas, nei balsas gegutės?
s o m a s n u o g y v e n i m o sąlygų, j o galimybės neribotos. T o k i a
Verksmas J ū r ų Karaliaus — drėgni gintarai?
a s m e n y b ė , esą, gali išspręsti socialines ir kitas ž m o n i j o s
Ir lietuvių senovinę skambiąją dainą
problemas, sukurti žmonių santykių harmoniją, gyventi vien
M a n p r i m i n s t a v o tirštas saldusis m e d u s .
savo karštos širdies gyvenimu. R o m a n t i k a i ieškojo absoliu
Tarsi paukščių giesmė ji bekraštė atšlaimuos,
čių, visuotinų, a m ž i n ų idealų, skelbė savo n e r a m i o s jaunys
tės pranašystes, garbino aistrą ir kūrybinę fantaziją. Dau Ir j o s garsas — lyg skrydis arų išdidus.
geliui atrodė, k a d žmogaus vertas gyvenimas ateis tuomet, T a i p per ilgus metus kilo tavo šventovė,
kai bus išlaisvinta pavergta Tėvynė, suteiktos ir ginamos Ir n e n y k s t a įmūrytų plytų galia.
pilietinės laisvės, įgyvendinti kiti didingi idealai, o darbas O M i š k ų Karalaite, tikroj tu tvirtovėj.
taps kūryba. Pildos norai tavi. T o k i a saulės valia.
21
20
k o j ę u g n i m i i r k a r d u l i e t u v i ų k a i m u s , s u g a u s i u g r o b i u ar,
visiškai sutriuškinti, su k e r š t u širdyje, su p r a k e i k s m u lūpo tytį, N e r i n g ą , Birutę... T a č i a u d a b a r m u s d o m i n a n e jos, o >
se grįžo atgal! Ne kartą tose apylinkėse, tose p a k r a n č i ų uo l e g e n d o s a p i e V i l n i a u s m i e s t ą . T a i p a s a k o j i m a i a p i e Bokšto-
l o s e a i d ė j o šaižus v o k i e č i ų šūksniai, i r n e k a r t ą j o s e atsi kalną, kurio urvuose, p a s a k p a d a v i m o , gludi milžiniški pra
m u š ė skardus žemaičių rago balsas, s ė d a m a s b a i m ę priešo keikto didiko turtai, apie Lizdeiką, Vaidilutę, Barboros šmėk
būriuose. Š i a n d i e n čia tylu, r a m u : r a m i a i teka N e m u n o van lą, k a r v e d ž i o M y k o l o K a z i m i e r o P a c o p a s t a t y t ą šv. Petro-
d e n y s , o j o p a k r a n t ė s e s k a m b a d a r b š č i ų ž v e j ų [...] b a l s a i . ir Povilo bažnyčią, Panerių kalvose paslėptus N a p o l e o n o 1
O B a l t i j o s j ū r a ! S u k o k i u s u s i j a u d i n i m u , s u k o k i u su iždo turtus, vaiduoklius D o m i n i k o n ų bažnyčios p o ž e m i u o
sižavėjimu p i r m ą kartą žvelgiau į Tave! Kokia tu didelė, se ir daugelis kitų.
kokia puiki m a n atrodei! Bet j u k tavo v a n d e n y s nėra viso Daugelį legendų skaitytojas tikriausiai yra girdėjęs ar
p a s a u l i o v a n d e n y s , j u k tu, p a l y g i n u s s u b e g a l i n i o v a n d e ba skaitęs ir todėl j a m n e b u s s u n k u įminti šias mįsles:
n y n o plotais, tokia pat m a ž u t ė kaip ir aš prieš tave. Visa 2. Kur buvo lietuvių dievų Olimpas?
tat gerai žinojau, bet niekas negalėjo m a n ę s atžavėti. Su 3. Ką žinote apie Lietuvos Troją?
užsidegimu ir su kažin kokia n e s u p r a n t a m a m e i l e sveiki 4. K a s b e n d r a tarp slibino, velnių, r a g a n ų ir S u
n a u t a v e ! O , k a i p d a u g a p i e t a v e s a v o j a u n y s t ė j e e s u gir bačiaus gatvės Vilniuje?
dėjęs! A t s i m e n u savo vaikystės valandėles, k a d a auklės pa
sakos apie tave, apie tavo karalienę, apie sirenas, apie
gintaro rūmus tavo gelmėse žadino sieloje paslaptingą
susižavėjimą, o prieš akis kilo tūkstančiai viliojančių pa
XIV. AR NEMELAVO
veikslų. [...] GELEŽINIS VILKAS?
T a v o t a i v a n d e n y n e s e n a i s , l a b a i s e n a i s l a i k a i s , k a i p sa
Visi žinome Lietuvos metraštyje užrašytą l e g e n d ą
ko liaudies padavimas, gyveno tūkstančiai deivių. Tada joks
a p i e G e d i m i n o s a p n ą i r g e l e ž i n į vilką... 1323 m e t a i — tai n e
ž m o g u s n e g a l ė j o prisiartinti prie t a v o kranto, n e s j a m grė
Vilniaus miesto, o sostinės pirmojo p a m i n ė j i m o data. Skai
s ė p a v o j u s b ū t i a p k a l i n t a m j ū r o s d u g n e . [...]
tytojai, m a n a u , yra girdėję ir l e g e n d ą apie pilies statybą,
Patinka m a n žiūrėti į tave, Baltija, k a d a tu audringa, kuriai lietuvės motinos, didžiai m y l ė d a m o s savo Tėvynę,
k a d a tavo b a n g o s tarytum milžinai iškyla iš gilumos, virsta buvo pasiruošusios paaukoti vienintelį sūnų ar dukrą. Ta
dangų remiančiais kalnais, viena po kitos kaip nesuskaito čiau dievams tereikėjo laukinių gėlių puokštės!
m o s k a r i a u n o s eilės lekia, u ž l ū ž t a i r s u b a i s i u t r i u k š m u , įnir O dabar pabandykime atsakyti į keletą klausimų:
tusios iš nevilties, k a d negali toliau pasiekti, dūžta, užlie 1. K o d ė l Vilnius b u v o įkurtas ties Vilnia ir N e
d a m o s milžinišką pakraščio s m ė l y n o plotą, ir strėlės greitu
rimi?
mu grįžta atgal, tarsi p a b ū g u s i o s b a u s m ė s už savo šėlimą.
2. K a d a Vilnius g a v o M a g d e b u r g o teises?
M ė g s t u žiūrėti į tave, jūra, naktį, k a d a a u d r a išjudina tavo
3. Ką vadiname cechu?
gelmes: tada putoj i, svaidai įsiutusias savo vilnis, k a u k i ir
4. Kas yra manufaktūra?
aukštai išmeti savo b a n g ų karčius, tarsi n o r ė d a m a susibi
5. K u r XIX a. pradžioje buvo antrasis Paryžius?
čiuliauti su d u n d a n č i u virš tavęs griausmu, su blyksinčiais
žaibais, su debesimis, k u r i e tarsi milžiniški k u p r a n u g a r i a i
slenka pilku dangumi..."
Štai ir pirmoji mįslė: XV. KALEIDOSKOPAS
1. Kas parašė šiuos kūrinius? Kokia kalba jie bu
vo parašyti? Istorijoje g a u s u įvairiausių įvykių, faktų, gyve
Visus senovės miestus, tvirtoves, senas valstybes, tautas nimu p.inidoksų...
gaubia legendos, padavimai. Yra legendų ir apie lietuvių 1. K a s a t k l y d o į L i e t u v ą iš „ T ū k s t a n č i o ir v i e n o s
kilmę, įvairias vietoves. Garsios legendos apie J ū r a t ę ir Kas- nakties" pasakų krašto?
2. Kokiais karoliais puošdavosi senovės lietuvės?
3. Ar buvo Lietuvoje vergovė?
4. Kaip Smurgainyse atsirado Akademija?
XVIII. KARAI IR MUSIAI
5. K a d a pasirodė lietuviški pinigai ir „žmonių
ašaros"? Deja, valstybių ginčai ir prieštaravimai dažniau
siai buvo ir tebėra sprendžiami ginklu. Visoms epochoms
būdingi grobiamieji, kolonizatoriški karai. XVII šimtmety
je Europoje buvo 49 karai, per kuriuos žuvo 2 milijonai
XVI. KOKIOS TAI GENTYS? ž m o n i ų ; X V I I I a . — 3 7 k a r a i , n u s i n e š ę 5,5 m i l i j o n o g y v y b i ų ;
KOKIOS TAI TAUTOS? X I X a . k a r u o s e ž u v o 5,4 m i l i j o n o ž m o n i ų ; X X š i m t m e č i o
(iki 1945 m.) k a r a i v i e n E u r o p o j e p a r e i k a l a v o 4 5 m l n . gy
vybių.
Įvairūs etniniai ž m o n i ų kolektyvai — giminės, gen
tys, tautos — atsiranda, s u v a i d i n a istorijos s c e n o j e d i d e s n į A p s k a i č i u o t a , k a d p e r p r a ė j u s i u s 5,5 t u k s t . m e t ų b e k a r ų
ar m e n k e s n į v a i d m e n į ir vėl p a s i t r a u k i a į užkulisius — kar gyventa tik 292 metus. Iš viso p e r tą laikotarpį b u v o 14 513
tais j a u a m ž i n a i , o k a r t a i s iki tol, k o l istorija v ė l j a s pa didelių ir m a ž ų karų. Išlikusiuose praėjusių amžių rašto
š a u k i a gyventi... p a m i n k l u o s e daugiausia vietos skirta ne civilizacijai ir kul
tūrai, o k a r ų istorijai...
1. Ką žinai apie sėlius, skalvius, notangus, jot
vingius ir vikingus? R e m d a m i e s i šiais ir p a n a š i a i s faktais, k a i k u r i e šiuolai
kiniai istorikai kuria įvairias teorijas, kurių tikslas — į r o
dyti k a r ų n e i š v e n g i a m u m ą ne tik praeityje (žmonių visuo
m e n ė s istorija — k a r ų istorija), bet i r dabartyje. V i e n i j ų
XVII. „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM teigia, k a d k a r u s p i r m i a u s i a s u k e l i a b i o l o g i n ė s ž m o n i j o s eg
REGNORUM" zistavimo sąlygos, ž m o n i ų perteklius ir k o v a už buvį. Kiti
s v a r b i a u s i a k a r ų k i l i m o p r i e ž a s t i m i l a i k o g e o g r a f i n i u s sa
v i t u m u s , „ s u s p a u s t ų " t a u t ų k o v ą u ž „ g y v y b i n ę e r d v ę " (geo
„Justitia est f u n d a m e n t u m r e g n o r u m " — skelbia
grafinės teorijos). Treti tvirtina, k a d karai vaidina p a ž a n g ų
senovės r o m ė n ų išmintis. N e atsitiktinai r o m ė n ų — j u k jie
vaidmenį, nes ugdo, auklėja stiprias ir valingas asmenybes
buvo didieji antikinio pasaulio teisininkai, sugebėję taip
bei tautas (socialinės etninės teorijos). Psichologinės teo
tiksliai, logiškai ir n u o s e k l i a i formuluoti teisines n o r m a s ,
rijos šalininkai įrodinėja, k a d d ė l v i s k o kalta ž m o g a u s psi
jas sisteminti, jog r o m ė n ų teisė daugelį šimtmečių b u v o Eu
chika, įgimtas jo intelekto agresyvumas, masinė isterija,
ropos juridinio mąstymo mokykla ir pagrindas.
psichozė, o kosmopolitinės teorijos teigia: karai kyla dėl
T a č i a u k i e k v i e n a m e krašte plėtojosi ir sava teisė: iš pra
tautinių ir bendražmogiškųjų interesų antagonizmo. Yra dar
džių paprotinė, o v ė l i a u — rašytinė. Rašytinės teisės atsira
viena teorija, teisinanti ginkluotus konfliktus ir net tero
d i m a s — valstybės subrendimo požymis. Teisės n o r m ų kodi-
rą — tai klasių k o v o s teorija.
fikavimas, teisynų sudarymas — svarbus, didelės kultūrinės
reikšmės įvykis kiekvienos tautos, valstybės gyvenime. Taigi teorijų tikrai daug... Tačiau pabandykime išsiaiš
Ką žinai apie: kinti:
1. „ R u s ų tiesą", 1. K o d ė l kyla karai ir kokie jie buna?
2. Kazimiero teisyną, A t s a k y k i m e į šiuos k l a u s i m u s iš k a r ų istori
3. Lietuvos Statutą? jos:
K u r ir k a d a šie teisynai b u v o sudaryti? 2. K a i p kryžiuočiai įsigalėjo Pabaltijo žemėse ir
kas juos rėmė?
3 . K u o p a g a r s ė j o M ė l y n i e j i V a n d e n y s 1363 m.?
4. K a s į v y k o ties S a l a s p i l i u ( K i r c h h o l m u ) 1605 m.?
5. Ko s i e k ė N a p o l e o n a s I 1812 m. ž y g i u o d a m a s
į Rusiją?
v i m o sąjūdyje. T a č i a u p o n e p a v y k u s i o 1863 m . s u k i l i m o
XIX. DVARAS — NE KAIMYNAS, bajorai iš aktyvesnės politinės veiklos priversti pasitraukti.
O PONAS — NE BROLIS Estafetę p e r i m a besiformuojančios naujųjų laikų v i s u o m e n ė s
jėgos.
Formuojantis feodalizmui, stambieji feodalai sa
1. Kaip karaliumi tapo Henrikas Valua?
varankiškai pavergdavo laisvus valstiečius ir juos išnau
2. K a s b u v o „liberum v e t o " ir k a i p išgarsėjo Vla
d o d a v o , o v i d u t i n i e j i i r y p a č s m u l k i e j i f e o d a l a i p a t y s to*
padaryti nepajėgė, todėl ieškojo sąjungininko, galėjusio dislovas Čičinskas?
j i e m s padėti. T o k i u s ą j u n g i n i n k u t a m p a kunigaikštis, kuris, 3. K o d ė l Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo va
imasi kurti centralizuotą valstybę. Centralizacija — tai at dinama Respublika?
kakli kova, kur dažnai pasirenkamos pačios žiauriausios 4. K o d ė l įvyko „Inkvizicinis" ir „Nebylusis" sei
priemonės (prisiminkime Just. Marcinkevičiaus dramą „ M i n mai?
daugas").
Koks feodalizmo epochoje buvo valstiečių likimas, suži
nosime atsakę į šiuos klausimus: XXI. TAS SVAIGUS ŽODIS LAISVE!
1. K a i p pasielgė su valstiečiais didieji kunigaikš
čiai? „Laisvė" greičiausiai buvo vienas pirmųjų žmo-
2. Kas yra feodalinis imunitetas? •gaus p a s a k y t ų ž o d ž i ų . Žmogus s t e n g ė s i b ū t i n e p r i k l a u s o m a s
3. Kokius mokesčius feodalai ė m ė iš valstiečių? nuo gamtos kaprizų, norėjo išvengti p a ž e m i n i m o ir prie
4. K o d ė l įvyksta „antrasis įbaudžiavinimas"? vartos, politinio p a v e r g i m o ir t. t. J i s nuolat k o v o j o dėl
5. Kada Lietuvoje panaikinta baudžiava? socialinės lygybės, dėl e t n i n ė s bei politinės laisvės. Isto
6. Ar b u v o „trečiasis įbaudžiavinimas"? rinė praeitis garsėja maištais, sukilimais, ginkluotais per
versmais, pilietiniais karais, tautinio išsivadavimo ir gro
biamaisiais k a r a i s bei žygiais, tiesiog d a u g ž i a u r u m o bei kru
vino teroro.
XX. DU BAJORAI — TRYS NUOMONES
I š v e r g o v i n ė s epochos m u m s ž i n o m a s S p a r t a k o v a r d a s .
Bajorai buvo pagrindinė Lenkijos ir Lietuvos feo Š i o ž m o g a u s v a d o v a u j a m a s v e r g ų s u k i l i m a s (73 a r 7 4 m . )
d a l i n ė s federacinės valstybės (Respublikos; n u o 1569 m.) s u k r ė t ė R o m o s i m p e r i j o s p a m a t u s . F e o d a l i z m o epochoje v y
karinė jėga, tarsi riterių luomas. R e s p u b l i k a k a r i a v o ne tik k o U o t o T a i l e r i o s u k i l i m a s A n g l i j o j e (1381 m.), T o m o M i u n -
su kaimynais, bet ir su Švedija, totoriais. Bajorų k a r ų is cerio vadovaujamas valstiečių karas Vokietijoje (1524—25),
torijoje n e m a ž a ne tik garsių pergalių, bet ir skaudžių pra h u s i t ų k a r a i Čekijoje ( 1 4 1 9 — 3 7 ) , S t e p a n o R a z i n o ( 1 6 7 0 — 7 1 ) ,
laimėjimų. J e m e l j a n o P u g a č i o v o (1773—75) v a d o v a u j a m i valstiečių ka
rai Rusijos imperijoje. F e o d a l i n ė j e L i e t u v o j e v y k o k e t u r i
Bajorai Respublikoje įvedė savo diktatūrą. Prasidėjo jų
aukso amžius. Dėl to valdžios centralizacija sustoja pusiau ž e m a i č i ų s u k i l i m a i (1401, 1409, 1418 ir 1 5 3 6 — 3 7 m e t a i s ) ,
kelėje, v a l s t y b ė j e p a m a ž u įsigali f e o d a l i n ė a n a r c h i j a . Ba Š i a u l i ų e k o n o m i j o s v a l s t i e č i ų s u k i l i m a s (1769 m e t a i s ) . D a u
jorai ima piktnaudžiauti vienbalsiškumo principu. Vienas gybe mažesnių socialinių karų garsėjo kiekvienas amžius.
po kito išyra seimai. J u o s e vyksta begaliniai tušti ginčai XX a. L i e t u v o j e v y k o p a s i p r i e š i n i m o sąjūdis, partizani
(iš č i a i r p o s a k i s „ d u b a j o r a i — t r y s n u o m o n ė s " ) . B a j o r a i , niai karai prieš užsienio o k u p a n t u s ir t. t.
skatinami ir v a d o v a u j a m i didikų, buriasi į priešiškas kari O dabar pabandykite atsakyti į šiuos klausimus:
nes grupuotes — konfederacijas, vyksta vidaus karai, ku 1. Ko siekė, dėl ko k o v o j o sukilę feodalinės epo
rie alina valstybę, ji n e b e g a l i spręsti gyvybiškai s v a r b i ų vi chos valstiečiai?
daus problemų. T o d ė l ne kas kitas, o bajorija sužlugdė Res 2. K a d a įvyko pirmoji tautinė revoliucija Lietu
p u b l i k ą . . . V ė l i a u , X I X a., b a j o r i j a b a n d o i š p i r k t i s a v o k a l voje?
tę, s u s i g r ą ž i n t i v a l s t y b i n g u m ą , d a l y v a u j a t a u t i n i o i š s i v a d a - 3. K o d ė l Lietuvos istorijoje m i n i m a s P. Bermon-
to-Avalovo vardas?
•n
4. Kuo mums brangūs karininkų A. Juozapavi minties raidos epocha Vakarų ir Vidurio Europoje. N u o Re
čiaus ir J. Sidaravičiaus vardai? nesanso reikia skirti kitus p a n a š a u s p a v a d i n i m o reiškinius,
5. K a d a įvyko K a u n o sukilimas? laip pat ir tautinį Atgimimą. J u o įprasta apibūdinti nau
6. K o d ė l įsigalėjo raudonasis teroras SSRS? jųjų l a i k ų t a u t o s formavimąsi, t a u t i n ė s valstybės susikūri
7. K a s yra rezistencija? mą. Šis procesas Europoje, ypač jos rytinėje ir pietryčių
8. Kas parašė knygą „Partizanai", koks autoriaus dalyje, tęsėsi visą X I X a.— vienur anksčiau, kitur vėliau.
likimas? Tautinį Atgimimą skatina bendrinės kalbos formavimasis,
bendro tautos istorinio likimo suvokimas, išaugusi tautinė
sąmonė, dvasinė kultūra.
XXII. LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ! Šitaip atgimti turėjo ir lietuvių tauta. A t s a k y k i m e į ke
letą k l a u s i m ų iš tautinio A t g i m i m o istorijos.
1. Ar Lietuvos sąvoka visuomet reiškė tą patį?
Šį šūkį paskelbė Prancūzijos didžioji revoliucija 2. Kas vadinama „Tautų pavasariu"?
(1789—1794), ir jis n u s k a m b ė j o visame pasaulyje, tapo re 3. K a s parašė p i r m ą Lietuvos istoriją lietuvių kal
voliucinės kovos simboliu. Revoliucija reiškia radikalų k o
b a i r k a s y r a p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s is
kybinį pasikeitimą, šuolišką perėjimą iš vieno visuomeni
torijos lietuvių kalba autorius?
n i o b ū v i o į kitą, iš s e n o į n a u j ą . R e v o l i u c i j a — tai persilau
žimo, posūkio laikotarpis visuomenės ir valstybės gyvenime,
senos visuomeninės politinės santvarkos pakeitimas nauja,
visuomeninių gamybinių santykių perversmas. Ji reiškia ir XXIV. KAS SKAITO IR RASO —
tai, k a d v a l d ž i ą p a i m a n a u j o s v i s u o m e n ė s jėgos, ž e n g i a m a s DUONOS NEPRAŠO
žingsnis pažangos kryptimi.
N e m a ž a dalis istorikų linkę švelninti socialinius ir kitus T a i p a p i e m o k s l ą k a l b a l i a u d i e s išmintis. Šis afo
prieštaravimus. J i e revoliuciją vadina „liūdnu reiškiniu", rizmas daugiaprasmis. J i s n u r o d o ne vien praktinę m o k s l o
„ n u k r y p i m u " n u o normalios raidos arba tiesiog „nusikalsta naudą, j a m e slypi mintis, k a d m o k s l a s ir švietimas d a r o
mu suokalbiu", „katastrofa". Treti linkę remti tik tokią re žmogų savarankišką ir nepriklausomą, kelia žmogaus orumą
voliuciją, kuri įvyksianti be ginkluotos kovos, pilietinio- ir savo žmogiškosios vertės pajautimą.
karo. J i e pasisako už „tykiąją", „taikiąją", „nepastebimą" Š v i e t i m o istorija — e s m i n ė kultūros istorijos dalis. Štai
revoliuciją. L i b e r a l a i tiki, k a d , s u r e g u l i a v u s v i s u o m e n i n ę keli klausimai iš Lietuvos švietimo istorijos:
pažangą, visuomenės raida galinti vykti sklandžiai. Jų n u o
1 . K u r i r k a d a b u v o į s t e i g t o s p i r m o s i o s m u m s ži
mone, klasių kova ir revoliucijos nutraukiančios natūralią
n o m o s mokyklos Lietuvoje?
v i s u o m e n ė s raidą...
2. Vyriausioji LDK mokykla?
O iš t i k r ų j ų •—
3. Kas buvo Edukacinė komisija?
1. K o d ė l kyla revoliucijos ir kokios jos būna? 4. Kuris artimas Kęstučio giminaitis b u v o Pra
2. Ar būna revoliucijos konservatyvios ir kiek iš h o s universiteto (akademijos) rektorius?
viso revoliucijų buvo Lietuvoje?
XXIII. KAIP MES ATRADOME PATYS XXV. KUO ŽYMUS SIE MOKSLININKAI?
SAVE?
Istorinės asmenybės — ne vien karvedžiai, vals
tybių vadovai, politikai. Tai ir menininkai, ir mokslo bei
Literatūroje r a n d a m e dvi panašias savo reikšme t e c h n i k o s ž m o n ė s , k u r i ų v e i k l a f o r m a v o v i s u o m e n i n ę są
sąvokas — Renesansas ir Atgimimas. Renesansu m o k s l i n ė j e monę, plėtė pažinimo horizontus, skatino gamybos priemonių
literatūroje vadinama t a m tikra kultūros ir visuomeninės
2. K a s b e n d r o tarp laurų, alyvmedžio šakelės ir
ir g a m y b i n i ų santykių raidą, žodžiu, visokeriopai ugdė ir
eglišakių?
turtino visuomenės materialinę ir dvasinę kultūrą.
I s t o r i n i a i s i u ž e t a i d a i n o s e , į k v e p i a n č i o s e ž y g i a m s , i r žy-
T a d a r žinai, k u o ž y m ū s šie m o k s l o ž m o n ė s :
•giai į k v e p i a n t y s k o m p o z i t o r i u s — š i t o k i a i s i r p a n a š i a i s k e
1. I g n a s D o m e i k a ,
liais susipina istorija ir muzika. O m u z i k a v i m a s , jo formos,
2. Angelas Daugirdas,
muzikos instrumentų atsiradimas ir kita j u k yra bendrosios
3. Žygimantas Liauksminas,
k u l t ū r o s istorijos, buities istorijos dalis. T a d ir šioje isto
4. Danielius Kleinas,
rijos mįslių knygoje tiks tokie klausimai:
5. K a z i m i e r a s Simonavičius.
3. Kuri Lietuvos didžiojo kunigaikščio G e d i m i n o
duktė labai m ė g o muziką?
4. Kodėl prancūzų tautos himnas yra „Marselie
XXVI. KODĖL PIRTIS TAPO AMERIKA? tė"?
b2 63
tėjo visuomeninio darbo pasidalijimas, visuomenės sąmonė ve vadino vieninteliais antikinės dvasios paveldėtojais ir
vis p a s t e b i m i a u vadavosi iš bažnyčios įtakos, g r e i t ė j o is Nfiugolojais.
torijos tėkmė. Renesanso humanistai — tai n a u j a Europos kultūros pa
kopa. X I V — X V a. sandūroje atsirado poreikis naujai pa
Dideli pokyčiai vyko ir ideologijoje bei kultūroje. T o m o
žvelgti į egzistuojančią istorinę realybę, kurti vientisą
Akviniečio darbais užbaigta teologijos sistema susilaukė
pasaulėžiūrinę sistemą, skatinti h u m a n i z m o ideologus k u o
daug kritikos. T u o pagrindu remiantis, buvo galima vadina
g e r i a u s u v o k t i v y k u s i u s p r o c e s u s . T a č i a u šis s u v o k i m a s n e -
m o j i dvigubos tiesos doktrina, skelbusi skirtumą tarp tikė
huvo absoliutus ir vyko tam tikromis bangomis, tai priartė
j i m o tiesos ir m o k s l o tiesos. T i k ė j i m a s visiškai iracionalus
damas, tai n u t o l d a m a s n u o realybės.
ir n e g a l i m a racionaliai įrodyti, k a d egzistuoja Dievas, kuris
Beje, R e n e s a n s o e p o c h o j e b u v o išrasta m a g n e t i n ė adata,
r ū p i n a s i ž m o g a u s i š g a n y m u k i t a m e p a s a u l y j e , o m o k s l o tie
parakas, n a u j a l a i v ų įranga ir kt. T a i p a d ė j o įvykdyti Di
sa remiasi patyrimu ir logika ir veikia tyrinėjimams priei
džiuosius geografinius atradimus. Visa tai b u v o y p a č reikš
n a m o j e realybėje. Taip buvo stengiamasi atriboti Bažnyčios
minga žmonijai. Šiuo laikotarpiu pradėtos spausdinti kny
ir valstybės jurisdikciją, sugrąžinti R o m o s teisės elementus,
gos radikaliai p a k e i t ė ir p a l e n g v i n o informacijos plitimą.
nes to reikalavo p r e k i n ė gamyba. Taigi X I V — X V a. anti
kos kultūrinis paveldas įgavo didelę praktinę prasmę, nes Vis d ė l t o s v a r b i a u s i a š i o j e e p o c h o j e b u v o tai, k a d la
jo reikėjo formuojant naujas teises ir politikos elementus, bai p r a s i p l ė t ė E u r o p o s t a u t ų i s t o r i n i o r e g ė j i m o h o r i z o n t a i .
n a u j ą e t i k ą i r estetiką. A t s i v ė r ė n a u j a b e n d r a E u r o p o s vi
suomenės raidos perspektyva. 2. R e n e s a n s o e p o c h o j e tebeviešpatavo Aristotelio ir Pto
lomėjaus sukurtas kosmoso vaizdas. K o p e r n i k o (1473—1543)
Visi šie p o s l i n k i a i v i s u o m e n ė j e iškėlė n a u j ą s o c i a l i n ę pažiūros ė m ė plisti tik baigiantis šiai e p o c h a i . K o s m o s a s bu
e t i n ę i n d i v i d u a l y b ę — h u m a n i s t o tipą, k u r i s b u v o p u i k i a i įsi vo suprantamas, kaip susidedąs iš dviejų poliarinių polių —
savinęs antikinį paveldą — antikinį išsilavinimą. Ir n e b u v o
„ į a n g a u s " i r „žemės". D a n g u s s u p o 2 e m ę s e p t y n i o m i s „sfe
nieko nuostabaus, kad humanistų kūryba buvo orientuota
romis", kurių kiekviena suko vieną planetą — Mėnulį, M e r
į aristokratišką skaitytoją, skaitytoją mecenatą. H u m a n i z m o
kurijų, V e n e r ą , Saulę, M a r s ą , J u p i t e r į a r Saturną. P l a n e t o s
teoretikai sankcionavo to m e t o visuomenės kokybinius pa
turėjo savo „dvasią". K i e k v i e n a „sukosi" t a m tikros anti
kitimus, pažangią pasaulietinę (daugiausia miesto) kultūrą.
kinės d i e v y b ė s p a s t a n g o m i s . Ž e m ė — n e j u d a n t i s c e n t r a s , a p
J i e neigė tas iš praeities paveldėtas idėjas, kurios priešta
suptas septyniais dangumis, virš k u r i ų — D i e v o buveinė. Iš
ravo naujiems visuomenės poreikiams. X I V — X V a. Rene
liljų D i e v o a s m e n ų a n t r a s i s a s m u o , K r i s t u s , d a ž n a i b u v o
sanso humanizmas neatskiriamas n u o kylančios buržuazijos
v a i z d u o j a m a s k a i p „Karalius", „Atpirkėjas" arba kaip „kan-
i d e o l o g i j o s s i s t e m o s . T a i b u v o f e o d a l i n ė s s i s t e m o s i r i m o iš
ėių", „ g e d u l o " , „ l i ū d e s i o " ž m o g u s i r t o d ė l , k a i p V i e š p a t s ,
vakarės.
,iiIimas i r b r a n g u s k i e k v i e n a m t i k i n č i a j a m . P i r m a s i s T r e -
Vis dėlto antikinis paveldas buvo įsisavinamas sudėtin |ybės a s m u o — Dievas T ė v a s buvo įsivaizduojamas kaip kū-
gai, s u n k i a i ir p r i e š t a r i n g a i . P a v y z d ž i u i , k r i t i k u o d a m i feo iė|ns, „architektas" ir Visatos saugotojas — P a s a u l i o Valdo-
dalizmo epochos scholastiką, Renesanso ideologai taip ir ne v,i . . T r a d i c i n i s p o ž i ū r i s s k e l b ė , k a d D i e v a s n u o l a t l a i k o s a
s u g e b ė j o j o s į v e i k t i (šis r e i š k i n y s b u v o g a j u s n e t i k v ė v o r a n k ą virš ž m o g a u s g a l v o s i r t o d ė l g a l i ž m o g ų b a u s t i
lesniais amžiais, bet ir m ū s ų dienomis). B a n d y m a i sekti an urbti l o i k t i j a m m a l o n i ų .
tikos autoriais arba išsigimdavo į epigonizmą, arba
virsdavo originalia kūryba. Beje, R e n e s a n s o kultūros kūrė „ P a s a u l i s p o M ė n u l i u " — „ ž e m i a u s i a s p a s a u l i s " b u v o įsi-
jai n a u d o j o s i ne tik antikiniais stabmeldiškais šaltiniais, bet Vfilzduojamas i š k e t u r i ų e l e m e n t ų ( ž e m ė s , v a n d e n s , o r o , u g -
ir viduramžiškais krikščioniškais. H u m a n i s t a i stengėsi įdieg IIH'H). P a g a l s a v o s v o r į Ž e m ė e s a n t i a p a č i o j e , v i r š j o s —
ti stilistines n a u j o v e s (nauji žanrai, n a u j a t e c h n i k a vaiz Vtnduo, o r a s , o v i r š v i s k o , b e t ž e m i a u M ė n u l i o - — u g n i s . V i -
duojamame m e n e — pirmieji paveikslai aliejiniais dažais, NI e l e m e n t a i s u s i d e d a iš k e t u r i ų p r i e š i n g y b i ų (karščio, šal-
m e d ž i o raižyba, p o r t r e t a i ir p e i z a ž a i ir t. t.). P a s k e l b ę a n k s I M I , d r ė g m ė s , s a u s u m o ) . E s ą k e t u r i Ž e m ė s e g z i s t a v i m o ly-
t e s n ę f e o d a l i z m o e p o c h ą „ t a m s o s a m ž i u m i " , h u m a n i s t a i sa- ylnl; m i n e r a l ų , a u g a l ų , g y v ū n i j o s i r ž m o n i j o s . A u g a l a i e s ą
i Muitu* Istorijos m į s l i ų 65
64
aukščiau akmens, nes jiems būdinga „augalų dvasia". Gy Mėnulio ženklu, antradienis — Marso, trečiadienis — M e r k u
vūnija esanti aukščiau augalų, nes jie turį „gyvūnijos dva rijaus, ketvirtadienis — Jupiterio, penktadienis — Veneros,
sią". Ir tiktai žmogui yra būdinga „protinga dvasia". Visi šeštadienis — Saturno). Taip buvo ypač sureikšminta astro
šie l y g m e n y s t u r ė j o savo hierarchiją, v a d i n a m ą j ą „didžiąją logija, n e s j a i t a p o „ p r i e i n a m a " a t e i t i e s p a s l a p t i s . T ų l a i k ų
būties grandinę", vedančią n u o primityvios būties į Kūrėją. žmogus, n e p a s i t a r ę s su astrologu, n e p r a d ė d a v o statyti na
Žmogui b u v o s k i r i a m a v i d u r i n i o j i v i e t a . T a r p Žemės i r M ė mo, n e p l a u k d a v o į dideles keliones laivais, n e p r a d ė d a v o ka
n u l i o esanti d e m o n ų buveinė, virš kurios — įvairaus r a n g o rų. R ū m u o s e a s t r o l o g a s b u v o t a i p p a t b ū t i n a s , k a i p i r k a
angelai. Ir Renesanso epochoje gamta liko sudvasinta — raliaus dvasininkas.
joje gyveno „dvasios", „aitvarai", „laumės" ir pan. X V — X V I a. realybėje teologija ir astrologija buvo dvi
Leonardas da Vinčis (1452—1519) rašė: „ M e s galime pa tarp savęs besirungiančios sistemos. Ir k a r a l i a m s d a ž n a i
s a k y t i , k a d Zemė t u r i g y v ą d v a s i ą i r k a d j o s k ū n a s yra d i r kildavo p r o b l e m a , į ką k r e i p t i s p a t a r i m o — į d v a s i n i n k ą ar
va, j o s skeletas — k a l n ų viršukalnės..., j o s k r a u j a s — šalti i astrologą.
niai, jos alsavimas ir pulsas — j ū r ų potvyniai ir atoslūgiai". Ne mažiau svarbūs Renesanso epochoje buvo alchemija,
G a n a r e i k š m i n g o s b u v o „ s i m p a t i j ų - a n t i p a t i j ų " s ą v o k o s : šal m a g i j a ir b ū r i m a i . T i k ė j i m a s a l c h e m i j a r ė m ė s i tuo, k a d eg
tis n e k e n č i a karščio, d r ė g m ė — sausros ir t. t. N o r s tuo m e zistuoja p r a d i n ė medžiaga,_iš kurios hierarchiškai formuoja
tu jau galima pastebėti ir mechaninio Visatos vaizdo po s i visi e l e m e n t a i (jų v i r š ū n ė j e y r a a u k s a s ) . T o d ė l p a m a ž u
žymių, tačiau mechaninis modelis įsiviešpatavo tik XVIII a. keičiant e l e m e n t u s v i e n ą kitu galima sukurti ir auksą. Al
pabaigoje. chemiko uždavinys buvo k u o greičiau realizuoti šį pro
Visatos vaizde savo vietą turėjo ir moralės kategorijos. cesą.
Pavyzdžiui, karštas b u v o k i l n e s n i s ir t o b u l e s n i s už šaltą, M a g i j a skirstėsi į „juodąją", kuri visa priklausė d e m o
n e s tai veiklus ir p r o d u k t y v u s pradas. D a n g u s tabulesnis už nams, ir „baltąją", kuri b u v o juodosios priešininkė. N u o
Zemę, n e s j i s n e s i k e i č i a . R a m y b ė , s t a t i š k u m a s t o b u l e s n ė b ū pirmosios žmogus tapdavo velnio tarnu, n u o antrosios jis
sena už judėjimą... J u d ė j i m a s ratu tobulesnis už visas kitas tapdavo „valdovu ir viešpačiu". Kaip tik šioje epochoje ypač
j u d ė j i m o f o r m a s . L a b a i s v a r b i p a s a u l y j e b u v o „ s t a t u s o " są padaugėjo raganų teismų, kurie paprastai nuspręsdavo jas
v o k a . S a k y s i m , m e d ž i o s t a t u s a s a u k š t e s n i s u ž a k m e n s , gy sudeginti ant laužo.
v ū n o — už a k m e n į , ž m o g a u s — už gyvūno, vyro — už m o Tad ką gi naujo davė Renesanso epocha? Pirmiausia į
ters. Visi šie p a v y z d ž i a i liudija, k a d v i d u r a m ž i ų v i s u o m e n ė s pasaulį pradėta žiūrėti kaip į h a r m o n i n g ą visumą. Būtent
h i e r a r c h i n ė struktūra perkelta. į g a m t o s pasaulį ir Visatą, i koncepcija leido tos epochos žmogui judėti racionalizmo
nors jos užuomazgas apčiuopiame jau antikoje. kryptimi, o v ė l i a u — s i e k t i m o k s l o a u k š t u m ų . S u s i d o m ė j i m ą
Plačiai buvo taikomas ir iš viduramžių paveldėtas ana Kieionalizmu skatino žemės ūkio ir pramonės technologijos,
logijos principas, tarp jų ir lyginant mikrokosmosą ir mak- | u r ( M v y s t ė s ir kt. interesai. V i s dėlto R e n e s a n s o e p o c h o j e
rokosmosą. Sakysim, žmogaus dešinė akis atitiko Saulę, kai mokslas d a u g i a u stengėsi g a m t o j e atskleisti „dieviškąjį pla-
r ė — Mėnulį, ausys — Jupiterį ir Marsą, burna — Saturną ir I K Į " , n e g u p a j u n g t i g a m t o s j ė g a s ž m o g a u s l a b u i . Žmogaus
t. t. N u o j u o s m e n s iki p ė d ų žmogus „atitiko" pasaulį po minties drąsą subjektyviai vis dar varžė nuoširdus tikėjimas
M ė n u l i u , n u o j u o s m e n s iki k a k l o — pasaulį virš M ė n u l i o , o d i e v i š k u o j u i n t e l e k t u . K n y g ų s p a u s d i n i m o p r a d ž i a l e i d o iš-
galva — Aukščiausiąjį. smn'uiu p a ž i n t i v i s ą k l a s i k i n į ž m o g i š k o s i o s m i n t i e s p a v e l d ą
Atitikmens principas, grindžiamas atsitiktiniu dviejų ob u naują Europos mintį. M o k y m a s vis labiau diferencija-
j e k t ų s u t a p i m u , l e i d o teigti, k a d 7 p l a n e t o s , 7 m e t a l a i i r V O H I , O svarbiausia, tapo dinamiškesnis, vis daugiau orien
7 s a v a i t ė s d i e n o s t u r i s a v o a t i t i k m e n i s , o 12 a p a š t a l ų ir 12 tuotas į žemiškąjį pasaulį. B u v o išrastas m e c h a n i n i s laik
Z o d i a k o ženklų — prieiti prie išvados, k a d kiekvienas apaš rodis, t o b u l ė j o o p t i k a , n a u j i t e c h n o l o g i n i a i p r o c e s a i s k a t i n o
t a l a s t u r i savo Z o d i a k o ž e n k l ą . D ė l p a n a š i ų a t i t i k m e n ų k i l o ek s p e r i m e n t u o t i .
įsitikinimas, kad žmogus yra veikiamas planetų ir n u o jų
priklauso gėris ir blogis, neskiriant nei turtingųjų, nei varg :». J a u m i n ė j o m e , k a d R e n e s a n s o i d e o l o g a i v i s u o m e n ę
šų. T a i l ė m ė i r s a v a i t ė s d i e n ų c h a r a k t e r į ( p i r m a d i e n i s — p o laike Visatos d a l i m i . T a č i a u h u m a n i s t a i „ v i s u o m e n ę " d a r ta-
p a t i n o su valstybe, į k u r i ą b u v o žiūrima k a i p į „politinį
yiožį ir harmoniją, žmogaus vertę nepriklausomai n u o jo
kūną", t. y. kaip į gyvą organizmą. M o n a r c h i j a buvo laiko
luomo. Žmogaus, Dievo kūrinio, prigimtis yra dieviška. Aps
ma „natūralesne valdymo forma" negu respublika, nes ir
kritai žmogiškosios vertės idėja b u v o m ė g s t a m a h u m a n i s t i
m a k r o k o s m o s e Visatą valdė vienas Dievas. „Politinio kū
nės retorikos tema. Ž m o g a u s galimybių universalumas leido
n o " dalimis buvo laikomos „klasės" — luomai, kurių kiek
|am laisvai pasirinkti — arba n u s m u k t i iki gyvulio lygio,
vienas atlieka savo funkciją, reikalingą valstybės „sveika
arba pakilti iki dieviškumo. G a l ė d a m a s laisvai pasirinkti,
tai". A n a l i z u o j a m u o j u laikotarpiu šalia klasikinės visuome
žmogus lyg ir p a s i t r a u k ė iš h i e r a r c h i n ė s sistemos ir virto
n ė s l u o m ų (kariai, dvasininkai, artojai) iškilo dar preky
atskiru pasauliu. G a l i m a teigti, k a d visa tai iš e s m ė s p a k e i t ė
bininkų luomas, liudijantis apie visuomeninius ekonominius
Iš praeities p a v e l d ė t a s pažiūras.
poslinkius.
Tačiau beribis žmogaus garbinimas būdingesnis anksty
Visuomenės p a k o p ų viršuje buvo Karalius, kurį laikė
vajam Renesansui. Reformacija ir kontrreformacija nemažai
ne tik „Dievo pateptuoju", bet ir vienijančiu dangiškąjį ir
veikė humanistinę mintį. Atėjo baroko epocha. Skepticiz
žemiškąjį pradus. Jis buvo ir visuomenės vienybės simbo
mo banga ir vėl pirmiausia iškėlė žmogaus prigimties nuo
lis, t e l k ė „ p o l i t i n į k ū n ą " į v i e n ą v i s u m ą , g a r a n t a v o v i d i n ę
dėmingumą. Taigi m ū s ų aptariamas laikas galutinai dar ne-
tvarką ir žmonių gerovę, veikė politinės centralizacijos pro
nulėmė, kurį „ g y v e n i m o stilių" — stebėtojišką ar veiklųjį—-
cesus, v a d o v a v o k o v a i su feodaliniu susiskaldymu.
pasirinkti, n o r s h u m a n i s t a i skelbė, k a d ž m o g a u s e t i n i o eta
Teologija skelbė ž m o g a u s pradinio „ n u o d ė m i n g u m o " dog lono dera ieškoti ne vienuolyne, o tarp pasauliečių, veik
mą, o h u m a n i s t i n ė žmogaus koncepcija akcentavo jo „die lių, e n e r g i n g ų , d a u g p a t y r u s i ų ž m o n i ų . J i e g a l ė j o b ū t i i r m i
viškumą" ir „išrinktumą" šiame pasaulyje, žemėje. Pirmuo tologiniai, ir istoriniai h e r o j a i - — v a l s t y b ė s v e i k ė j a i , filoso
ju atveju žemiškasis ž m o g a u s gyvenimas b u v o tik „ašarų fai, d a i l i n i n k a i , p o e t a i i r k t .
p a k a l n ė " , o ž m o g u s - — t i k piligrimas, k e l e i v i s į a m ž i n ą ir
Žinoma, pati žemiškos šlovės idėja n e b u v o visai nauja.
palaimintą g y v e n i m ą a n a m e pasaulyje. H u m a n i š k a s žemiš
Jl jau žinoma viduramžiais riterių „garbės kodekse". N a u -
kasis gyvenimas — n e į k a i n o j a m a pozityvi vertybė, vienin
|<i b u v o t a i , k a d l a b a i i š s i p l ė t ė v e i k l o s , k u r i o j e ž m o g u s g a -
telė galimybė realizuoti savo prigimtį, savo individualų ne
lAjo į g y t i i s t o r i n į n e m i r t i n g u m ą , d i a p a z o n a s . Š l o v ė l y g i r
pakartojamumą, galimybė įamžinti savo vardą.
nlsiskyrė n u o karinių dalykų, s u d e m o k r a t ė j o ir t a p o priei
Taigi akivaizdus kontrastas tarp vieno ir kito požiūrio. namesnė daugeliui. Taigi susiformavo nauja vertybių skalė.
Vietoj krikščionybės p r o p a g u o t o nuolatinio tikinčiojo rūpi Iliivo g ė r i m a s i n e v i e n ž m o g a u s d v a s i o s d i d i n g u m u , b e t i r
nimosi amžinuoju pasauliu, humanistai pirmiausia iškėlė nuogo k ū n o grožiu. Posakis, k a d „žmogus yra visų daiktų
ž m o g a u s siekį pelnyti šlovę — ir žemiškąją, dar g y v e n i m o ninlas", R e n e s a n s o e p o c h o j e s u s k a m b ė j o n a u j a j ė g a . Ats
metais, ir pomirtinę. U ž u o t n u o l a n k i a i l a u k u s mirties va kiras ž m o g u s k a i p tik tuo m e t u išsiskyrė iš grupinio be-
landos, b u v o kviečiama veiksmingai priešintis mirčiai. „Na veldiškumo, tapo pastebimi jo individualūs bruožai. Taigi
tūralaus ž m o g a u s " a t g i m i m a s reiškė jo „ ž e m i š k o j o " gyve Niihjeklyvumas n u s t o j o savęs gėdytis. D ė l to suklestėjo „in-
n i m o reabilitaciją. G a m t a žmogui tapo grožio koncentratas, l vimis" literatūros žanrai — dienoraščiai, biografijos, auto
d ž i a u g s m o šaltinis, p i l n a t v ė s ir h a r m o n i j o s įsikūnijimas. J o s biografijos i r kt.; čia ž m o g u s b u v o v a d i n a m a s „ v i e n i n t e l i u "
paskirtis — tarnauti ž m o g u i , o ž m o g u s — i r g a m t o s dalis, ir Ii „ u n i k a l i u " .
j o s saugotojas. Ž m o g u s p r i v a l o tarnauti pats sau, t. y. die
Taigi t r a d i c i n ė s a n k l o d a iro, b u v u s i o s v e r t y b ė s n u b l a n
viškajam pradui savyje,— taip jis įrodo savo meilę kū
ko arba sumišo su naujomis. Pripažįstama, k a d ž m o g u s yra
rėjui.
Nnvo l a i m ė s k ū r ė j a s , n o r s k a r t u l a b a i s u r e i k š m i n a m a f o r -
Visa tai leido ž m o g u i pasiekti n e r e g ė t ą iki tol ž m o g a u s Iiin.i. Pastaroji b u v o v i e n i n t e l i s b ū d a s „ p a a i š k i n t i " t u o s ir
kaip asmenybės savivoką, tikėjimą savo jėgomis. Žmogaus llnnynus, ir v i s u o m e n ė s bei valstybės g y v e n i m o įvykius,
santykis su pasauliu pasidarė valingas ir aktyvus, o ne pa l i i n i c nepriklausė n u o žmogaus valios, kontrolės bei apskai
syvus ir stebėtoj iškas, k a i p anksčiau. čiavimo. Fortūna lyginta su kaprizinga moterimi, kurios
Užuot niekinę žmogiškąją esybę' ir pasaulį, humanistai iiunki.iiisid užgaida turėjo būti p a t e n k i n a m a . A m ž i n i n k a i
taip pat atkakliai teigė visai priešingus dalykus — pasaulio i - ii-e, k a d l o r t ū n a n e p a s t o v i k a i p v ė j a s , j i k e i č i a s i k a i p b e -
sisukančio rato padėtis. Bet anaiptol t u o n e b u v o pripažįs Šiuolaikinė civilizacija turi būti dėkinga Renesansui ir
tamas aklas fatalizmas arba absoliutus determinizmas. Buvo už naują požiūrį į laiko kategoriją. Socialinis laikas dabar
galvojama, kad fortūna valdo išorės procesus, ir žmogus, lapo istoriniu laiku ir tai b u v o pirmas žingsnis į šiuolai
žinoma, turi skaitytis su fortūnos kaprizais, bet jis gali kinį istoriškumą. Vietoj abstraktaus laiko atsirado konkre
priešpriešinti fortūnai atsargumą, mielaširdystę ir savo ge taus, e s a m o m o m e n t o l a i k o v a i z d i n y s . L a i k a s i š k i l o k a i p
rus darbus. vienas su kitu nesusijusių m o m e n t ų serija. K i e k v i e n u iš jų
žmogus galėjo gimti arba mirti, realizuoti savo valią v i e n u
Žinoma, h u m a n i s t ų teorijose būta n e m a ž a i utopinių idė
ar kitu darbu, v e i k s m u ir k a r t u lyg „sustabdyti" arba n e
jų. Tačiau ši „yda" j u k būdinga daugeliui. Tokių dalykų
grįžtamai praleisti laiką. D e k a r t a s (1596—1650) rašė, k a d tai,
paprastai daugiau ar mažiau neišvengė beveik nė viena
jog m e s egzistuojame dabar, visai nereiškia, k a d egzistuo
visuomenės pertvarkymo bei žmogaus tobulinimo idėja.
sime toliau.
Ž m o g a u s egzistencijos sąsaja su kiekvienu p r a e i n a n č i u
m o m e n t u skatino griežtai skaičiuoti laiką, formavo kaitos,
VII. KUO PRATURTINO ISTORINĮ tėkmės ir panašias sąvokas. Fatalizmą pakeitė savotiškas
energijos, veiklos kultas, kuris teigė, k a d laikas turi būti
MĄSTYMĄ RENESANSO* EPOCHA? p a n a u d o j a m a s k u o geriau, o gyvenimas turi būti k u o pras
m i n g e s n i s . Į istoriją b e i m o r a l i n ę filosofiją įsibrovė kaitos,
1. K r i k š č i o n y b ė n e j a u t ė istorinės distancijos, erd d i n a m i z m o kategorijos. Ir tai u g d ė visai kitą psichologinę
vės bei laiko skirtumų, t. y. n e s u v o k ė istoriškumo taip, k a i p reakciją į laiko veiksnį. Viduramžiais žmogui atrodė, kad
m e s j į s u v o k i a m e dabar. Tiesa, n e g a l i m a b ū t ų teigti, k a d jis t u r i l a i k o p e r t e k l i ų , o d a b a r j i s p a m a t ė , k a d visa, k a s
krikščionybės pažiūrose visai n e b u v o skirtumo tarp seno atsiranda po dangumi, nuostabiu greičiu skuba į savo pa
vės ir esamojo laiko. Čia m e s randame net „naujo amžiaus" baigą, mirtį. Ž m o g u s ė m ė galvoti, k a d jis nuolat turi turėti
s ą v o k ą . I r v i s d ė l t o l a i k a i b u v o p a i n i o j a m i . P a v y z d ž i u i , is k o k i ų n o r s reikalų, įveikti d v a s i n į i r fizinį t i n g u m ą a r n u o
torikai ir poetai nesusimąstydami, lengva ranka Romos po vargį, galvoti, k ą j a m r e i k i a p a d a r y t i rytą, d i e n ą , v a k a r e .
litinį v e i k ė j ą K a t a l i n ą (apie 1 0 8 — 6 2 m. pr. Kr.) g a l ė j o va Išmokti deramai praleisti laiką reiškė išmokti jį skaičiuoti,
d i n t i „ k a r a l i u m i " , o jo ž m o n ą „ k a r a l i e n e " , a r b a rašyti, k a d išmokti gyventi laike. T o m e t o ž m o g u i b u v o p a t a r i a m a sau
antikoje klestėjo riteriai, o dailininkas A b r a o m ą galėjo nu gotis t i n g u m o k a i p paties v e l n i o arba bet k u r i o kito prie
piešti su X I V a. riterio šarvais. Taigi t o k i o lygio istorinėje šo. I š v i s ų turtų, d u o t ų ž m o g u i , l a i k a s b u v o v e r t i n a m a s
sąmonėje neegzistavo atsiradimo, evoliucijos, pasikeitimo kaip didžiausia b r a n g e n y b ė . Ž i n o m a , n e g a l i m a tvirtinti, j o g
kategorijos. Todėl visai nenuostabu, k a d antikiniais pasta panašioms idėjoms pritarė visi R e n e s a n s o e p o c h o s ž m o n ė s .
tais R o m o j e visai nesidomėjo n e i keliautojai, nei patys R o Pirmiausia šios idėjos plito miestuose, tarp verslo ž m o n i ų .
m o s gyventojai. Taigi jeigu dabartis n e s u v o k i a m a esanti M i e s t ų s i m b o l i a i s t a p o m e c h a n i n i a i l a i k r o d ž i a i . 1450 m . b u
skirtinga n u o praeities, tai ir praeitis neegzistuoja. vo įrengtas laikrodis Bolonijos miesto rotušės bokšte,
R e n e s a n s a s i š e s m ė s p a k e i t ė E u r o p o s s a m p r a t ą a p i e erd 1478 m . — M i l a n e , 1 4 9 9 m . — V e n e c i j o j e , š v . M o r k a u s a i k š
vę ir laiką — sampratą apie fundamentalias pasaulėžvalgos tėje ir t. t. T u o p a č i u m e t u ė m ė plisti kišeniniai laikrodžiai,
pradėta g a m i n t i žadintuvus. R e n e s a n s o p a s a u l ė j a u t a n u o vi
ir kultūros kategorijas.
duramžių visų pirma ir skyrėsi tuo, k a d kvietė „neprarasti"
Didieji geografiniai ir astronominiai atradimai praplėtė
laiko žemiškiems darbams. Žinoma, „sugriebti" laiką buvo
p a s a u l į į plotį ir į a u k š t į tiesiogine šių žodžių p r a s m e . Vie
g a l i m a a t s i ž v e l g i a n t į tai, k a s b u v o ir į tai, k a s gali b ū t i
nos kartos gyvenamuoju laiku buvo pripažinta, kad m u s ų
ateityje. Šis n u m a t y m a s galėjo būti ir klaidingas. Tai, k a s
p l a n e t a a p v a l i . E u r o p a s u ž i n o j o a p i e N a u j ą j į pasaulį, visi
tuo laiku a t r o d y d a v o „tikslinga", p e r s p e k t y v o j e g a l ė d a v o
anksčiau turėti vaizdiniai griuvo.
billl p r i p a ž i n t a t r a g i š k a k l a i d a ( k a i p m ū s ų l a i k a i s m a r k s i z
mo leninizmo teorija ir jos įgyvendinimas). Renesanso epo-
* T e r m i n ą „ R e n e s a n s a s " š i u o l a i k i n ė j e istoriografijoje p r a d ė j o v a r t o t i Bhoi ž m o g u s g a l ė j o p a j u s t i , k a d k u o r a c i o n a l i a u j i s n a u d o s
p r a n c ū z ų i s t o r i k a s 2 . M i š l e k n y g o j e „ P r a n c ū z i j o s i s t o r i j a " (1855 m.).
laiką, t u o geriau realizuos savo galimybes. Esant tokiai riografijai, k u r i d o m ė j o s i ne e p o c h o m i s , o n e d i d e l ė s l a i k o
• nuostatai, galėjo būti pateisintas žinomas posakis, kad pats a t k a r p o s įvykiais. C i k l i n ė istorijos s a m p r a t a b u v o l a b a i ga
ž m o g u s l e m i a s a v o laimę. Blaivus ir aiškus ateities „pla ji ir vėlyvesniais amžiais. Ji traktavo istoriją kaip sūkurį.
n a v i m a s " turėjo paneigti beprotišką dabartį, nes gyventi Sis teiginys a t ė j o iš a n t i k i n i o pasaulio, s k i r t u m a s tik tas,
dabartyje reiškė gyventi ateityje. Tai, kas žmogaus sukurta kad antikos žmogus ciklus laikė nepriklausomais n u o žmo
laike, galima pavadinti „pagautu", „įdaiktintu" laiku. Betgi gaus, o R e n e s a n s a s teigė, k a d tai vyksta ž m o g a u s valios
visa, k a s žemiška, taigi ir karalystės, sostai, i m p e r i j o s ir pastangomis.
imperatoriai, yra laikina, laiko griaunama, ir niekas tam
pasipriešinti negali. Šioje naujoje perspektyvoje Pasaulio 2. Pirmoji Renesanso p a k o p a — vadinamasis h u m a n i z m o
Kūrėjas jokio patvarumo negali garantuoti. l a i k o t a r p i s ( X I V — X V a.). Š i u o m e t u g i m s t a „ n a u j o s e p o
N e p a i s a n t didžiulių poslinkių, visas kelias n u o sociali chos" samprata, kuri gręžiasi į antikinę literatūrą, antikines
nio laiko iki istorinio laiko sampratos n e b u v o nueitas. J i s kalbas (lotynų ir graikų), s e n o v ė s istoriją.
n e b u v o įveiktas nei XVI, nei XVIII a. T i k X I X a. galuti Kultūrinį istorinį antikos etaloną reiškė kalba, literatūros
nai susiformavo minėta samprata. Žmogui buvo sunkiausia žanrai, v a i z d u o j a m a s i s m e n a s , d v a s i n ė k u l t ū r a apskritai. Ly
suprasti, k a d jis pats savo veikla keičia istoriškai pavel ginant su a n t i k o s k u l t ū r ą p a k e i t u s i u „tamsos a m ž i u m i " , su
dėtas socialinio g y v e n i m o formas. T a č i a u supratęs, k a d da grįžimas prie antikos dvasinių vertybių ir įgavo sąvokas
b a r t i s j u n g i a p r a e i t į i r ateitį, ž m o g u s p r a d ė j o s u v o k t i is „nubudimas", „prisikėlimas", „atgimimas" — Renesansas. H u
torinį laiką. Visa, k a s yra d a r o m a dabartyje, negali n e manistai, ž v e l g d a m i į antiką, v i d u r a m ž i u s ir savo amžių,
liesti ateities, negali nedominti žmogaus. Tai ir buvo viduramžius vadino „ilga gotiško barbariškumo naktimi".
pirmasis požymis, kad formuojasi istorinio laiko samprata. T a č i a u visiškai sugrįžti į antikos laikus j a u b u v o n e į m a
To m e t o istorinė sąmonė j a u suvokė, k a d „dabarties am noma, nes kiekviena epocha yra nepakartojama. Galimas
žius" skiriasi n u o „praeities ir ateities amžių", ir taip b u v o tik t a m tikras p r i a r t ė j i m a s p r i e praeities idealo. Sugrįžo
suprasta istorinio p e r i m a m u m o idėja, laiko „grandinė". C i a teiginiai, k a d m i r t i n g a s ž m o g u s p i r m i a u s i a t u r i r ū p i n t i s že
turimas galvoje ne emocinio santykio „blogiau-geriau", „de- miškais, „praeinančiais" reikalais ir tik paskui amžinybės
gradacija-pažanga" l y g i n i m a s su tuo, k a s b u v o . T o k i a lai r e i k a l a i s . T a i g i t u o m e t u v y k o p a s a u l i e t i n i ų i r d v a s i n i ų gy
ko samprata j a u egzistavo viduramžiais. Renesanso epocha venimo pagrindų diferenciacijos procesas. Pasaulietinėms
p r a ė j u s į g y v e n i m ą s u v o k ė k a i p v i s a m l a i k u i p r a ė j u s į , atsi- vertybėms priklausė viskas, kas žemiška, o dvasinėms —
j u s į n u o d a b a r t i e s , d a u g i a u a r m a ž i a u n u o j o s n u t o l u s į . Is tai, k a s b u v o „ a n a p u s " . R y š k i a u s i a s i s t o r i o g r a f i j o s s e k u
t o r i k a s t u r i a t g a i v i n t i p r a e i t į g y v e n i m u i , p o l e m i z u o t i s u ti liarizacijos, s u p a s a u l i e t i n i m o p o ž y m i s b u v o tai, k a d visai
riamo laikotarpio veikėjais ir žmonėmis, pajusti to m e t o n a u j a i s k i r s t o m a v i s u o t i n ė i s t o r i j a . B u v o a t s i s a k y t a i r šv. A u
ž m o n i ų dvasią, nors ji j a u negrįžtamai nuėjusi į praeitį, gustino „šešių amžių", ir „keturių pasaulinių m o n a r c h i j ų "
l a i k o kategoriją būtina padaryti istoriškai turiningą, nu k o n c e p c i j ų . N a u j i e j i l a i k o t a r p i a i p r i e š t a r a v o N a u j o j o įsta
statyti ne istorijos chronologiją bei n u o s e k l u m ą , o amžių tymo tradicijoms. Doktriną, pagal kurią su Kristaus atėjimu
d v a s i n į ryšį. prasideda paskutinis, baigiamasis istorijos etapas, R e n e s a n
so ideologai pakeitė trim istorijos laikotarpiais: Antika,
Taigi R e n e s a n s o humanistai teigė, k a d būtina pereiti
„Tamsybės (Viduriniu) a m ž i u m i " ir „Naujaisiais amžiais".
n u o individualaus (žmogaus) laiko n e p a k a r t o j a m u m o ir vien-
Teiginį, k a d R o m o s i m p e r i j a yra p a s k u t i n ė ž m o n i j o s isto
kartiškumo prie istorinių epochų individualumo ir nepa
rijoje valstybė, kuri tęsis iki paskutiniojo teismo, h u m a n i s
k a r t o j a m u m o . T a č i a u h u m a n i s t a i l a i k ą s u p r a t o n e k a i p li
tai p a k e i t ė t u o , k a d a n t i k a — p a s i b a i g u s i , v i s a m l a i k u i n u
nijinį ir j u o labiau ne k a i p istorijos raidą pažangos kryp
grimzdusi į praeitį epocha. Taip R o m o s imperija pirmą kar
timi. Šiai sampratai subręsti trukdė įsivaizdavimas, kad
ti! i s t o r i o g r a f i j o j e į g a v o e p o c h i n i o įvykio reikšmę, tapo
ž m o g a u s prigimtis yra nekintanti. J i e galvojo, k a d istori
riba t a r p d v i e j ų p a s a u l i n i ų istorinių p e r i o d ų : k l a s i k i n ė s se
nis laikas atlieka savotiškus ciklinius, svarstyklinius jude
novės ir „gotikinės barbarystės". Ir teiginys, k a d pasaulis
sius — „gėrio laikai" keičia „blogio laikus" ir t. t. T o k s p o
„senėja", artėja pasaulio pabaiga, b u v o pakeistas „Naujo-
ž i ū r i s b u v o y p a č b ū d i n g a s p a s a k o j a m a j ai, r e t o r i n e i i s t o -
Ir Graikijoje, ir R o m o j e iš pradžių labiausiai b u v o gar
jo a m ž i a u s " idėja, kuri ž e m ė s istorijai atvėrė duris į ateitį.
binamas viešai pasakytas oratoriaus žodis. Buvo m a n o m a ,
Taigi tuo m e t u formuojasi terminas „Naujieji amžiai", ku
kad paprasti ž m o n ė s n e s u g e b a suvokti grynos tiesos, todėl
ris a d e k v a t u s egzistavusiam a n k s t y v ų j ų b u r ž u a z i n i ų revo
stengtasi žodžiui suteikti t o k i ą formą, kuri k e l t ų aistras,
liucijų epochoje.
smarkiai j a u d i n t ų . T a č i a u p a m a ž u įsitikinta, k a d visų graž
Renesanso ideologai ne tik pasiūlė naują pobiblijinės
bylysčių galimybės gana ribotos, ir oratoriai ėmėsi plunks
istorijos skirstymą laikotarpiais, bet ir stengėsi konceptua
n o s . G i m s t a r a š y t i n i a i i s t o r i n i a i ž a n r a i , d a r p r i k l a u s ą gro
liai jį pagrįsti, r e m d a m i e s i Italijos m e d ž i a g a . V i d u r a m ž i ų
žinei raštijai, turį g r a ž ų poetinį, literatūrinį stilių. Istorinis
kronikos daugiausia domėjosi atskirų žmonių veiklos m o
įvykis oratoriams b u v o tik pretekstas klausytojui „sukrės
tyvavimu ir dažniausiai tai siejo su Aukščiausiojo v a r d u
ti", sukurti retorikos p r i e m o n ė m i s tragiškas ar patetiškas
ir valia. O Renesanso humanistai Senovės R o m o s žlugimo
scenas. (Istoriniai pasakojimai, k a i p ir drama, s e n o v ė j e pap
priežastis grindė politinės laisvės žlugimu. A n o t jų, R o m o s
rastai p r i k l a u s ė sakytinei formai.) T a i g i istoriografijos ir re
n u o s m u k i s p r a s i d ė j o t u o m e t , k a i p i l i e č i ų l a i s v ą d v a s i ą su
torikos (grožinės prozos) tikslai b u v o lyg ir tie patys. T o
naikino imperatorius. Pilietinės laisvės netektis lėmė ir kul
dėl b u v o reikalaujama, k a d istorinis veikalas, k a i p ir gro
tūros nuosmukį.
žinis, s a k y t ų t i k t a i t i e s ą i r v i s i š k ą tiesą. I s t o r i k a s n e g a l ė j o
XV a. protus buvo apėmusi nauja, aukso amžiaus pra k a m nors pataikauti ar apsimetinėti ir t. t. Istoriniai raštai
džios nuojauta, formavosi teiginys, k a d gimsta iš esmės b u v o į v a i r i ų ž a n r ų : analitinė (paprastai faktų registravi
nauja epocha. H u m a n i s t a i teigė, k a d istorijos raidos kryp m a s , p a v y z d ž i u i , p e r m e t u s ) , bendroji (visuotinė) istorija i r
tį, p a s i k e i t i m u s l e m i a n e t i k p o l i t i k a i i r k a r i š k i a i , b e t i r m o n o g r a f i n ė istorija. B e n d r o j i i s t o r i j a p r i v a l ė j o a p i m t i v i
intelekto žmonės. Todėl skirtingai n e g u gamta, kurios evo sus faktus, būti išsami ir t u r i n i n g o stiliaus, n e s j o s tiks
liuciją g a l i m a g a n a tiksliai prognozuoti, v i s u o m e n ė s isto las — tiesa ir n a u d a . O m o n o g r a f i j a , „ d a l i n ė istorija", skir
rijos procesas dėl subjektyvaus veiksnio egzistavimo gali ta atskiram faktui ar asmeniui, buvo artimesnė poezijai,
būti sunkiai numatomas. Taigi Renesanso istorizmas jau nes dramatizuodama įvykius ji apeliavo į žmogaus jaus
pripažįsta, k a d v i s u o m e n ė j e vyksta nuolatinė kaita, j a u mus. Kitaip tariant, čia galimi „perdėjimai", pagražinimai
gimsta teorinė e p o c h o s samprata. H u m a n i s t a m s t e k o pasi arba p r a e i t i e s įvykių j u o d i n i m a s . T a č i a u j a u I a. istori
rinkti v i e n ą iš d v i e j ų požiūrių: arba pripažinti, k a d istori k a m s teiginys, jog r e t o r i k o s ir istorijos u ž d a v i n i a i y r a ta
j o s raida į ateitį y r a atvira, a r b a pritarti a n t i k o s istori patūs, s k a m b ė j o k a i p pasityčiojimas.
kams, k a d istorijoje tik cikliškai kartojasi „amžinas sūku
rys". Pastaroji k o n c e p c i j a teigia, j o g žmogaus prigimtis P o „ t a m s o s a m ž i a u s " a t ė j u s R e n e s a n s u i , k a l b a v ė l ta
n e s i k e i č i a n t i ir a m ž i n a — tie p a t y s c h a r a k t e r i ų , aistrų, sie po a s m e n y b ė s išraiška, o d i a l o g a s — tiesos p a i e š k ų forma,
kių tipai sukelia elgesio ir jo padarinių tapatumą. Renesan savo asmeninio patyrimo ir tikrovės aprašymo priemone.
so istorizme ši istorijos sūkurio koncepcija b u v o vyrau Viduramžių scholastika turėjo pasitraukti.
janti. Dėl to ir antikos pavyzdys b u v o toks patrauklus ir N e g a l i m a pamiršti, k a d tuo m e t u kalbos turtingumas,
pagal sūkurio teoriją lauktinas. B u v o tikimasi, kad N a u lankstumas b u v o bene svarbiausias istorinio veikalo vertės
jieji amžiai priartės prie idealizuojamos antikos. kriterijus. B u v o n e t teigiama, k a d istorija — „sunkiausia re
torikos rūšis". Tačiau X I V a. p a d a u g ė j o viduriniojo l u o m o
B a i g i a n t i s X V I a., v i s l a b i a u p l i t o i d ė j a , k a d e s a m a s l a i
skaitytojų, plito spauda, todėl imta reikalauti, k a d istorinis
k a s n e t i k n a u j a s , l y g i n a n t s u a n t i k a , b e t i r p r a n o k s t a š į sa
veikalas turėtų ne v i e n intriguojantį siužetą, bet ir b ū t ų
vo darbais, b e n t j a u d a u g y b ė j e sričių. Bet X V — X V I a. vi
t i n k a m o s stilistikos, ž a d i n t ų skaitytojo e m o c i j a s ir vaizduo
suomenės sąmonėje, kaip j a u minėjome, ciklinė teorija dar
te;. T a i g i i s t o r i j o s v e i k a l a i t a p o r e t o r i k o s a r e n a , n e s r e i k ė j o
viešpatavo ir tik XVII a. pradžioje F. B e k o n a s (1561—1626)
Istorijos „ p a m o k a s " p a d a r y t i į t i k i n a m e s n e s ir įspūdinges
pareiškė, kad iš dabartinio amžiaus m e s tikimės kur kas dau
nes, s u t e i k t i t e i g i a m i e m s h e r o j a m s „ n e m i r t i n g ą š l o v ę " , o
giau n e g u iš praėjusių amžių, nes tai brandesnis amžius.
piktadariams — „amžiną gėdą". H u m a n i s t a m s istorijos kūri
K a l b ė d a m i a p i e istoriografiją, t u r i m e pabrėžti, k a d n u o nys b u v o t a m t i k r a m e n o rūšis, o m e n a s , k a i p t e i g ė anti
pat savo g i m i m o tai b u v o tik viena trikampio kraštinė, o kinė tradicija, yra pranašesnis už realybę, nes sugeba reikš-
l i k u s i a s d v i k r a š t i n e s s u d a r ė filosofija ir r e t o r i k a .
ti pačią realybės esmę. Tas „pranašumas" ir buvo maksi
m u m a s , į tai ir galėjo p r e t e n d u o t i R e n e s a n s o istoriografija, b i a u p a g r į s t o s , d u o d a d a u g i a u p r a k t i n i ų ž i n i ų , p o l i t i n ė s iš
n e s ji n a u d o j o s i labai ribotais šaltiniais, d a u g i a u s i a — įvai m i n t i e s n e g u filosofų s a m p r o t a v i m a i . K i t i t v i r t i n o , k a d is
riais „ p a s a k o j i m a i s " . T a r p R e n e s a n s o istorikų b u v o t a m tik torija p r a n a š e s n ė n e t u ž p o e z i j ą i r filosofiją, n e s j i tiesio
r a s p e c i a l i z a c i j a . V i e n i istorikai, k u r i e r i n k o p i r m i n i u s šal giai susijusi su tiesa, y r a i š m i n t i n g a .
tinius, j u o s k o m e n t a v o ir publikavo, vadinosi „antikvarais". T a d t u r i m e pripažinti, k a d R e n e s a n s a s p r a d ė j o istorio
Kiti visai nesirėmė pirmųjų surinktomis žiniomis ir kūrė grafijos revoliuciją, k u r i v ė l i a u istorijos m o k s l ą iškėlė į
istorinius pasakojimus, naudodamiesi „labiausiai 'patikimais" u n i v e r s i t e t i n ė s d i s c i p l i n o s a u k š t u m a s . P r a d ž i ą t a m d a v ė is
ankstesnių autorių pasakojimais. Šie vadinosi „istorikais". torijos šaltinių filologinė kritika. Ji reikalavo ištikimybės
K o l šios dvi g r u p ė s egzistavo k a i p s a v a r a n k i š k o s specialy žodžio istorinei p r a s m e i ir v ė l i a u tai t a p o p a g r i n d i n e tai
bės, istoriografija b u v o tik „antrarūšis" literatūros žanras. sykle ne tik filologams, bet ir istorikams. H u m a n i s t a i pag
Ir taip truko iki XVIII a. pabaigos. rindė istorijos m o k s l o kritinį m e t o d ą . B u v o p r a d ė t a kritiš
X V — X V I a. istoriniai veikalai b u v o labai populiarus, į kai vertinti ne tik klasikinius tekstus, bet ir Biblijos teigi
j u o s b u v o ž i ū r i m a k a i p į svarbią intelektinės v e i k l o s rūšį. nius. Į t e k s t u s p r a d ė t a žiūrėti k a i p į l o g i n ę ir i s t o r i n ę vi
Istorijai savo duoklę yra atidavęs ir Liuteris (1482—1546), sumą, atsirado „konteksto" sąvoka, tekstologinis analizės
ir K a l v i n a s (1509—1564). T a č i a u svarbiausia y r a tai, k a d to metodas.
m e t o g y v e n i m o gelmėse b r e n d o sąlygos istoriografijai tap Retorinės krypties istoriografija istoriją vertino kaip
ti iš m e n o m o k s l u su sava tyrimo metodika. Žinoma, gali iliustracinės m e d ž i a g o s l o b y n ą , y p a č n a u d i n g ą į s i m e n a n t gra
b ū t i k a l b a m a tik a p i e p a č i ą p r a d i n ę fazę, b e t i r t a i l a b a i m a t i k o s bei r e t o r i k o s taisykles a r b a m o r a l i n ė s filosofijos
svarbu. teiginius. Filosofai m o k ė klausytojus, k a i p j i e p r i v a l o elg
H u m a n i s t ų dėmesio centre atsidūrė istoriją lemiančios tis, o i s t o r i k a i k o n s t a t a v o , k a i p ž m o n ė s i š t i k r ų j ų e l g ė s i .
„pirminės", artimiausios, ž e m i š k o s priežastys. T a i g i istori Antrojoje X V I a. pusėje istorija vis labiau domimasi.
nis m ą s t y m a s sekuliarizavosi, istorijos procesas b u v o pra Ypač daug leidžiama knygų, n a g r i n ė j a n č i ų istorijos žanrus,
dėtas aiškinti žmogiškais motyvais, žmogiškais veiksmais. tikslus, ^privalumus, istorijos k n y g ų r a š y m o i r s k a i t y m o m e
Vadinasi, R e n e s a n s o h u m a n i z m a s istoriją ė m ė kelti į todus. Šis laikotarpis c h r o n o l o g i š k a i s u t a p o su kontrrefor
m o k s l o r a n g ą . T a č i a u šis p r o c e s a s b u v o m a ž i a u s i a i susijęs macija. D o m ė t i s istorija ė m ė filosofijos, filologijos, juris
su istorikais profesionalais. Impulsą tam pirmiausia davė prudencijos magistrai; bet istorikams dar ilgai niekas ne
ne istorikai, o filologai ir teisėtyrininkai bei politologai. Ati teikė m o k s l o laipsnių.
t i n k a m a i R e n e s a n s o istoriškumą g a l i m a skirstyti į tris sro Visa to m e t o literatūra labai gyrė istoriją, k a i p litera-
ves: 1) pirmoji plėtojosi po retorikos skraiste; 2) antroji turos rūšį, n e s r a s d a v o j o j e s e k t i n ų p a v y z d ž i ų , p o l i t i k o s ,
b u v o susijusi su politikos m o k s l u ; 3) trečioji siejosi su tei m e n o žinių. Pasitenkinimą teikė istorijos įvykių dramatiz
sės t y r i m o m e t o d a i s . T a i g i šioje e p o c h o j e istorijos m o k s l a s mas, p a s a k o j a m o s i o s k a l b o s grožis. B u v o p r i e i n a m a p r i e iš
n e b u v o savarankiškas, o tik padėjo trims aukščiau minėtoms vados, k a d b e praeities a m ž i ų p a t y r i m o ž m o g u s v i s i e m s lai
disciplinoms. kams gali likti kūdikis.
H u m a n i s t i n ė s filosofijos v a i d m u o formuojant Naujųjų Istorikai ir tais laikais įvairiai vertino istoriją. Vieni
laikų istorinę sąmonę b u v o ypač svarbus. Filologija tuo teigė, k a d i s t o r i j a t e n k i n a n e m o r a l i n į , o v i s u o m e n i n į ž i n i ų
m e t u a p ė m ė ne tik g r a m a t i k ą , bet ir retoriką, taigi ir isto poreikį. J i y r a r e i k š m i n g i a u s i a s v i s u o m e n ė s l a v i n i m o ins
riją, k a i p p a g a l b i n ę d i s c i p l i n ą . T o k i a s i t u a c i j a s u s i k l o s t ė n e trumentas, ir svarbiausia j o j e yra tiesa; praeities faktų pa
tik d ė l to, k a d i š a n t i k o s a u t o r i ų d a r b ų b u v o s e m i a m a iliust t i n i m a s p a d e d a ž m o g u i išlikti individualybe. Istorijos n e
racinė medžiaga, bet ir dėl to, k a d istorijos rašymas b u v o g a l i m a m a t u o t i n e i blogiu, n e i gėriu, n e s j i turi liudyti tik
laikomas retorių pašaukimu. Filologija turėjo didžiausią pres ini l i e s ą . K i t i e m s a t r o d ė , k a d i s t o r i j o j e t i e s o s p a ž i n t i n e
tižą h u m a n i t a r i n i o išsilavinimo sistemoje, t o d ė l ir istorija įmanoma. N ė r a nei vieno istoriko, kuris apie viską rašytų
čia b u v o k u r kas l a b i a u gerbiama n e g u scholastikoje. K a i tiktai tiesą, n e s j o s v i s o s p a t s n e ž i n o . T o d ė l l a b a i r e t a i at-
k u r i e t ų l a i k ų a u t o r i a i t e i g ė , k a d i s t o r i k ų k a l b o s y r a la- Hlllnka, kad įvairūs autoriai apie tą patį dalyką vienodai
Informuotų. Visiška (absoliuti) tiesa n e g a l i m a , n e s d a u g pas-
77
VIII. KAS NAUJA BUVO ŠVIETIMO
l a p č i ų ž m o g u s tiesiog n e g a l i įspėti, t o d ė l istorija gali buti
teisinga tik pačiais bendriausiais bruožais. Tačiau istorikas
EPOCHOS FILOSOFINĖJE
turi siekti tiesos, stengtis būti bešališkas. ISTORIJOJE?
Retoriai tvirtino, k a d istorijos tikslas esąs konkrečiais
pavyzdžiais rodyti kelią į laimę, o jų o p o n e n t a i teigė, k a d 1. XVI a. buvo intensyvaus protinio darbo am
tai, ką retoriai v a d i n a istorija, n e g a l i ja vadintis. Istorija žius, o X V I I a . b u v o p i r m a s m o k s l o a m ž i u s d a b a r t i n e š i o
ne p a s a k o j i m a s , o m o k s l a s a p i e tikrovę, fakto m o k s l a s , tiks žodžio prasme. Labiausiai keitėsi materialinė gamyba. Buvo
lus tikrovės (praeities, dabarties ir ateities) atspindys. išrastas p a r a k a s ir š a u n a m a s i s ginklas, k o m p a s a s ir n a u j a
K a i k u r i e autoriai ž m o n i j o s istorijoje išskyrė tris sferas: laivų įranga, o r o siurblys ir geležies l y d y m o krosnis, stak
m i n t i e s istoriją, žodžio istoriją ir v e i k s m ų istoriją. Visuo lės s u m e c h a n i n e p a v a r a i r kt. T a i g i X V I — X V I I a . r i b o j e
tinę istoriją skirstė į politinę istoriją, k u l t ū r o s istoriją b e n d Europa patyrė mokslo revoliuciją, parengusią XVIII a. pra
riausia šio žodžio p r a s m e , finansų ir ū k i o istoriją. Pesimis monės perversmą. Tokioje situacijoje „klasikinė išmintis"
tai tvirtino, k a d po saule n i e k o n ė r a a m ž i n o ir absoliutaus, nieko negalėjo paaiškinti.
o ž m o g a u s pažinimas yra ribotas, kaip ribotos, m e n k o s ir ki Pirmuoju mokslo revoliucijos aktu tapo N. Koperniko
tos jo galimybės. Kiti teigė, k a d sukūrus tinkamas sąlygas ( 1 4 7 3 — 1 5 4 3 ) m a t e m a t i š k a i į r o d y t a h e l i o c e n t r i n ė V i s a t o s są
intelektualiniam lavinimuisi, kiekvienos tautos raida gali r a n g a — 6 0 0 0 m e t ų vietoje stovėjusi Ž e m ė ė m ė suktis apie
būti ypač sėkminga, nors kiekvienam laikui yra budinga savo ašį ir apie Saulę. Ž m o g u s nustojo b u v ę s centrine Vi
t a m tikra ž m o g a u s galimybių riba. satos figūra.
Humanistinio istoriškumo raidai ypač reikšminga XVI a. 1610 m . G a l i l ė j a s ( 1 5 6 4 — 1 6 4 2 ) s u k o n s t r a v o t e l e s k o p ą i r
v i d u r y j e P r a n c ū z i j o j e , T u l ū z o s i r B u r ž o u n i v e r s i t e t u o s e iš a t r a d o ne tik n a u j a s žvaigždes bei žvaigždynus, bet ir be
sikristalizavusi kryptis. C i a b u v o p r o p a g u o j a m a , k a d isto ribę Visatą. Taigi g i m ė n a u j a astronomija. B u v o atrasta
rijos rašymas siekia ne m a l o n u m o , o naudos. Istorija ver žmogaus k r a u j o apytaka, ši žinia sukėlė revoliuciją me
tinga ne moralės pamokomis, o politine išmintimi ir juri dicinoje. XVIII a. mokslinė revoliucija užsibaigė I. N i u t o n o
diniais precedentais. Taigi istorija — n e literatūrinis žanras, (1643—1727) darbais, įrodančiais visuotinį traukos dėsnį.
o h u m a n i s t i n i s (socialinis ir politinis) m o k s l a s , ir ji labiau Stai taip v i e n a ž m o n i ų k a r t a iš e s m ė s p a k e i t ė s a n t y k į t a r p
siai domisi ne žodžiais, o reiškiniais, išdėstytais ne tik chro m o k s l o i r filosofijos. F o r m a v o s i m e c h a n i s t i n ė p a s a u l ė ž i ū r a ,
n o l o g i n e seka, bet ir geografinėje erdvėje. a t s i r i b o j o t i k ė j i m a s i r m o k s l a s . I m t a tvirtinti, k a d n ė r a ži
Taigi renesansinio istoriškumo vaizdas gana margas. Nors nių, k u r i o s n e b ū t ų t e c h n i n ė s , t. y. e k s p e r i m e n t i n ė s , p r o c e -
istorinė filologija ir istorinė j u r i s p r u d e n c i j a p a ž e n g ė į prie durinės, patikrinamos. Priešingu atveju galima kalbėti tik
kį k u r d a m a mokslinį istoriografijos metodą, bet toksai po apie prietarus, fantazijas ir pan.
žiūris n e b u v o vyraujantis. Istoriografija liko retorinė. N u o XVIII a. istoriškumas reikšmingas tuo, k a d į jį buvo per
viduramžių istorizmo ji skyrėsi tuo, k a d formaliai pripažin kelti analitiniai r a c i o n a l i z m o m e t o d a i . P i r m ą k a r t ą istorija
d a m a Viešpaties l e m i a m ą poveikį istorijos tėkmei, įvykių privalėjo nustatyti bendrus pagrindus, lemiančius atskirų
p r i e ž a s t i n g u m u i , s a v o i s t o r i n ė j e s c h e m o j e j i šio d a l y k o vi Istorinių e p o c h ų specifiką ir atskleisti n u o s e k l i ų p a k i t i m ų
sai n e k ė l ė . T o d ė l istorija t a p o sužmoginta, sekuliarizuota, priežastis. T a č i a u realiai nagrinėti šias p r o b l e m a s b u v o pra
nes jai atrodė, k a d viskas priklauso n u o žmogiškųjų moty dėta kur kas vėliau.
vų. T r u m p a i tariant, vertikali istorijos p a a i š k i n i m o s c h e m a
Taigi XVIII a. istoriškumo dvasia j a u egzistavo, bet ob
b u v o pakeista horizontalia (žmonių motyvai). T a č i a u retori
jektyvus e p o c h ų ryšys dar n e b u v o suvokiamas.
nė istoriografija liko k a i p pasakojimas, k u r visas d ė m e s y s
S k e p t i c i z m ą ž a d i n o tai, k a d m o k s l o revoliucija visai pa
sutelktas į įdomius įvykius.
kaitė Visatos vaizdą, k a d žlugo p e r amžius nusistovėjusios
vertybės, g r i u v o autoritetai. I m t a teigti, k a d p r o t a s n e p a
tekus k ą n o r s pažinti. R e n e s a n s o n u o t a i k a s p a k e i t ė b a r o k o
nuolaikos. Tai buvo „sumišusios epochos" žmonių mąstymo
ir elgesio stilius, ž m o n i ų , n e b e t i k i n č i ų visu p r a e i t i e s p a v e l privalėjo vadovautis savo veikloje. Buvo teigiama, kad
du ir nesuradusių kitokių tikėjimo tiesų. Į g y v e n i m ą skver „gamta protinga, o protas natūralus, gamtiškas". XVIII a.
bėsi dinamiškumas, buvo sakoma, k a d j u o dažniau reikalai p a m a ž u f o r m a v o s i n a u j a s istorijos r a š y m o m e t o d a s — „filo
keičiasi, tuo geriau. sofinė istorija", kur sutapatinami p r o t o ir gamtos dėsniai ir
Istorija t a i p p a t susilaukė n e m a ž a i kritinių pastabų. Bu taip b a n d o m a racionalizuoti istoriografiją. Š i a m darbui savo
vo autorių, kurie tvirtino, k a d asmuo, kuris p e r daug laiko j ė g a s s k y r ė g e r i a u s i e p o c h o s ž m o n ė s . Š i o s k o n c e p c i j o s ša
skiria praėjusių a m ž i ų įvykiams, t a m p a svetimas savo kraš lininkai pirmiausia sulygino tautas, religijas, civilizacijas.
tui, m e n k a i n u t u o k i a a p i e savo a m ž i a u s reikalus, n e s jis J i e atmetė visas idėjas apie v i e n ų žmonių (privilegijuotų)
gyvena už savo m e t o ribų. Jo žinios apie praeitį esą ne p r a n a š u m ą prieš kitus. Lygiai taip pat, k a i p b u v o atmesta
tikros, j u k istorija — t a i rašytojo fantazijos vaisius. J i ne e u r o p o c e n t r i s t i n ė t e o r i j a p a s a u l i o i s t o r i j o j e , o E u r o p o s is
turi dokumentinio pamato, kad moksliniu kritiniu metodu torijos ribose — antikos idealizavimas, taip atmesti ir visi
p a k e l t ų v e i k a l ą iki e k s p e r i m e n t i n i o lygio. T u o m e t u istori luominiai bei konfesiniai prietarai. S ą m o n ė tapo sekuliari
jos šaltinius saugojo tik antikvarai, kurie p a m a ž u perprato z u o t a , n u k r e i p t a į ž e m i š k u o s i u s p a s a u l i o r e i k a l u s . B e t filo
mokslinį kritinį metodą, o „istorijų" autoriai tęsė istorinę sofiškai m ą s t a n č i ų istorikų visai n e d o m i n o k o n k r e t ū s klau
praeities „tradiciją", sklidiną avantiūrizmo ir scholastikos. simai, sakysim, kaip gyveno ž m o n ė s v i e n a m e ar k i t a m e am
T o d ė l ir gimė teiginys, k a d sąvoka „istorija" yra sąvokos žiuje, e p o c h o j e ir t. t. L a b i a u s i a i b u v o d o m i m a s i b e n d r y b ė
„ n e ž i n o j i m a s " sinonimas. Pirmiausia b u v o k r i t i k u o j a m i kla mis, loginės minties kategorijomis, kurios rėmėsi mechanis-
sikiniai autoriai, „klasikiniai stabai". Buvo teigiama, kad tiniais gamtos dėsniais. Istorikai švietėjai laikėsi nuomonės,
graikų palikimas labiau panašus į pasakas ir prasimanymus, k a d jie į istoriją žvelgia „filosofiškai", n e s kritiškai ver
jo n e v e r t a v a d i n t i istorija. Visa tai vertė galvoti, k a d isto tina prieš j u o s buvusią istoriografinę tradiciją, įskaitant ir
rikas p i r m i a u s i a p r i v a l o būti s a v o m e t o žmogus, k a d istori R e n e s a n s o istoriografijos „patriotizmą", apologetiką ir kon-
ją pirmiausia reikia pagrįsti teorija, griežtai, kritiškai ver fesionalumą. J i e ne tik rėmėsi žmogaus gamtiškos kilmės
tinant šaltinius ir t. t. Bet tai realizuota tik po daugelio de teorija, bet ir a t m e t ė teologinį istorijos s u p r a t i m ą ir pir
šimtmečių. Neaišku, kaip būtų susiklostęs tolimesnis mieji ė m ė racionaliai aiškinti žmonijos istorijos eigą. J i e
istorijos likimas, jeigu t u o m e t u antikvarai, o ne istorikai, pasistengė, k a d į istorijos akiratį patektų kiti kontinentai
butų lėmę istorijos m o k s l o pažangą. Su neblėstančia ener ir kitos civilizacijos, apie jas b ū t ų p r a d ė t a k a u p t i medžiagą.
gija, k r y p t i n g a i i r d a r b š č i a i i m t a ieškoti, rinkti, s i s t e m i n t i XVII a. b u v o pavadintas „genijų a m ž i u m i " natūrfilo
ir p u b l i k u o t i istorijos d o k u m e n t u s , istorijos šaltinius. Isto sofijos srityje, X V I I I a . — „ g e n i j ų a m ž i u m i " istoriografijos
rija k a u p ė sau bazę. Ir nors tie sukaupti šaltiniai d a r pa ir istoriosofijos srityse.
nešėjo į žalios medžiagos krūvą, pradžia b u v o padaryta. Švietimo amžiaus istoriškumui ypač svarbi buvo pažan
A t ė j o laikas atsirasti istorijos mokslui, r e i k ė j o susieti tar gos idėja. Bet ji b u v o įvairiai suprantama. Vienais atvejais
pusavy išsamų šaltinių pažinimą, kritinį jų vertinimą ir au ši sąvoka b u v o t a i k o m a visoms žmonijos istorijos epochoms,
toriaus literatūrinį žodį. K a d tai įvyktų, reikėjo sulaužyti p r a d e d a n t civilizacijos aušra, kitais atvejais ji b u v o var
nusistovėjusią istorijos rašymo tradiciją ir pakeisti skepti tojama tik kalbant apie antikos pasaulį ir Renesansą.
k ų n u o m o n ę , k a d istorija n i e k a m nereikalinga, n e s tautos N e p a i s a n t to, š v i e t i m o e p o c h o s „filosofus" v i e n i j o tikė
ir vyriausybės iš istorijos n i e k u o m e t n i e k o n e p a s i m o k ė ir j i m a s p e r t v a r k o m ą j a p r o t o galia, k u r i ž a d i n o o p t i m i z m ą , ti
n e p a d a r ė r e i k i a m ų išvadų. K a d taip iš tikrųjų yra, p a r o d ė kėjimą žmonijos šviesesne ateitimi. Taigi pažangos idėja
i r X X a., k a i b o l š e v i k ų p a r t i j a a t m e t ė ž m o n i j o s s u k a u p t ą buvo taikoma ir ateičiai. T a i p praeitis nustojo buti maste
patyrimą ir nutarė istoriją pradėti rašyti ant švaraus lapo. liu, k u r i u o r e m i a n t i s b u v o m a t u o j a m o s visos vėlyvesnės
epochos. Kartu paneigtas tikėjimas praeityje buvusiu auk
2. Visi minėti socialinio ekonominio gyvenimo pakiti so a m ž i u m i . Dabarties orientyru t a p o ateitis. Ironizuota, k a d
m a i l ė m ė tai, k a d X V I I I a . b u v o k u r i a m a s visai n a u j a s ž m o n e r e i k a l i n g a tokia istorija, k u r i gali tik informuoti a p i e tai,
nijos istorijos vaizdas. K a i p atramos taškas b u v o sutapati kaip vienas barbaras keitė kitą.
n a m i proto dėsniai ir gamtos dėsniai, kuriais žmogus Tikėjimas visuomenės pažanga grįstas teiginiu, kad pats
žmogus gali save tobulinti iki begalybės. Ž m o g a u s proto
d i r b i a m s ( a n t i k v a r a m s ) . T o d ė l , a n o t filosofų, r e i k i a d o m ė t i s
galia, m o k s l a s , jo k l e s t ė j i m a s gali sukurti ž m o g u i r o j ų že
ne individualiais reiškiniais, o b e n d r a i s principais. Filosofai
mėje. T u o m e t Saulė apšvies Žemę, kurioje gyvens tikrai
kreipėsi į įvairias epochas, tautas ne tam, k a d išryškintų
laisvi žmonės, n e b e b u s tironų ir vergų, dvasinė laisvė de
jų skirtingumus, o kad, nepaisant skirtingumų, atskleistų
rinsis su politine laisve, taps galima neribota proto pažan
vienodą ir nekintančią žmogiškosios prigimties esmę. Tai
ga, k u r i i r y r a t i k r a s i s v i s u o t i n ė s g e r o v ė s g a r a n t a s .
gi labiausiai pripažįstami bendri principai, todėl neatsitik
T a č i a u r e a l i z u o j a n t „filosofinės istorijos" p r i n c i p u s isto tinai dalis m o k s l i n i n k ų istoriją p r i l y g i n o fizikai.
rijos raštuose padėtis smarkiai komplikavosi.
D o m ė t i s b e n d r a i s p r i n c i p a i s , filosofija s k a t i n o i r b e n d r a s
M i n ė t o s k r y p t i e s a u t o r i a i į k l a u s i m u s , k o k i a t i k r o j i is skeptiškas požiūris į mokslinę faktų vertę. Apie tolimas
torijos nauda, kaip ji gali padėti ž m o n ė m s tapti geresniais e p o c h a s b u v o išlikę l a b a i m a ž a i p i r m i n i ų a u t e n t i š k ų šalti
i r i š m i n t i n g e s n i a i s , a t s a k i n ė j o , k a d i s t o r i j o s r e i k a l a s y r a fi nių. Ir į a n k s t y v e s n i u s , ir į v ė l y v e s n i u s š a l t i n i u s d a u g i a u
losofija, k u r i m o k o p a v y z d ž i a i s , p a v y z d ž i ų m o k y k l a y r a vi sia b u v o ž i ū r i m a k a i p į g r o ž i n ė s l i t e r a t ū r o s ž a n r u s . B u v o
sas pasaulis, šios m o k y k l o s m o k y t o j a i — istorija ir patyri t e i g i a m a , k a d i s t o r i k a i n e t u r i a u t e n t i š k ų d u o m e n ų , k a i p su
m a s . B ū t i n a p a b r ė ž t i , k a d X V I I I a . i n t e l e k t i n ė s j ė g o s la siformavo d a b a r t y j e g y v e n a n č i o s tautos. T o d ė l senoji isto
biausiai domėjosi ne vadinamąja moraline filosofija, o rija n i e k a d a n e g a l i n t i b ū t i p a t i k i m a . T v i r t i n t a , k a d t i k „kla
istorija, nes būtent į ją b u v o d e d a m o s visos švietėjų sikinė senovė", Renesansas ir pan. nusipelno a m ž i n i n k ų dė
viltys. T o d ė l ir tvirtinta, k a d istorijos tikslas ne p a r o mesio, o visa kita — t a i žmogaus dvasios miego, barbariš
dyti kuriais m e t a i s vienoje ar kitoje šalyje vieną nie kumo ir laukinių prietarų laikotarpiai.
k i n g ą v a l d o v ą pakeitė kitas žiaurus despotas. Visa tai ne
„Filosofiškai" rašyti istoriją — ne d o m ė t i s d e t a l ė m i s , o
reikalingos detalės! Ž m o n ė s n o r i žinoti, k a i p b r e n d o tauta
grupuoti e s a m ą m e d ž i a g ą apie svarbius įvykius, leidžian
ar valstybė, kokie b u v o jos gyventojai epochos pradžioje
čius apžvelgti realybę stambiu planu. Štai k o d ė l dažnai vei
ir dabar, k o k i o lygio buvo prekyba, kokie m e n a i klestėjo,
kaluose o p e r u o t a ištisais šimtmečiais. „Filosofų" santykis su
kas perimta iš kaimynų ir vėliau patobulinta, kokių p a j a m ų
Istorija t a i p p a t b u v o e m o c i o n a l u s , t o d ė l t a m tikri istori
valstybės turėjo praeityje ir dabar, kaip b e n d r a v o bajorai,
jos tarpsniai susilaukė ironijos ir pykčio, skepticizmo ir
dvasininkai bei vienuoliai, žemdirbiai ir t. t. Filosofiškai
paniekos, p a s i p i k t i n i m o ir atviro p a s m e r k i m o . T a i p atsiti
mąstantiems istorikams praeitis buvo tik iliustratyvi m e
k o todėl, k a d „filosofų" t ė v y n ė j e j ų s m e r k i a m o s p r a e i t i e s
džiaga. Todėl ir į antikvarus jie žvelgė su panieka, j i e m s
blogybės buvo, deja, ne praeitis, o jų g y v e n a m o j o laiko
atrodė, k a d antikvarai praeitimi domisi tik dėl praeities,
tarpio r e a l y b ė . T a i g i „ f i l o s o f a i " t e i s ė v i s u s . I r p i r m i a u s i a
vengia dabarties problemų.
viduramžius, kurie jiems kėlė pesimizmą, stebino žmogaus
Taigi Švietimo e p o c h o j e istoriografija jau filosofiškai dvasios s k u r d u m u , k v a i l y b ė s v i e š p a t a v i m u , p y k č i u ir savi
žvelgė į istorijos eigą, j ž m o g a u s dvasios išraišką ūkyje, vale. H i m n a s p r i g i m č i a i b u v o p r i e š p r i e š i n a m a s p a s i b j a u r ė
valstybės institucijose, įstatymdavystėje, tautos papročiuose, jimui daugeliu praeities epochų.
m e n e , m o k s l e ir t. t.
Būtina pastebėti, k a d Š v i e t i m o e p o c h a m u m s susijusi su
Paradoksalu, bet „filosofinė istorija" pirmiausia reikala probleminės istorijos gimimu, k a d joje gerokai pajudinti
vo fiksuoti faktus, o i š v a d o s t u r ė j o būti d a r o m o s iš jų tar kalnai kvailybių, k u r i o m i s prisotinta praeities istoriogra
p u s a v i o ryšio. Faktai p r i l y g i n a m i m a t e m a t i n i a m s dydžiams, fija.
jų e s m ė j e glūdinti tiesa ir todėl p r i v a l u leisti j a i atsiskleis Švietėjai u g d ė sampratą, k a d visos praeityje žmoniją
ti. T u o m e t u g e r o k a i p a k i t o i s t o r i n i o f a k t o s a m p r a t a . V i s užgriuvusios nelaimės — j o s t a m s u m o arba tironų ir engė
dėlto filosofuojančius istorikus baugino archyvų dulkės, jie
ju ' s ą m o n i n g o s veiklos vaisius. J i e teigė, k a d istorija ir
v e n g ė skaityti antikvarų foliantus. Amžininkai, lygindami
mokslinis darbas prasmingas tik tuomet, kai tikima žmo-
filosofus s u g e n e r o l a i s , rašė, k a d n e p a p r a s t o m i s a p l i n k y b ė
yuiiN protu ir j a m e g l ū d i n č i o m i s dar n e p a n a u d o t o s švieses
mis ir generolai galį griebtis kastuvo ir kirtiklio. Bet kai
nė* ateities k ū r i m o p o t e n c i j o m i s . T a i g i „filosofai" b u v o tei-
tokia b ū t i n y b ė praeinanti, m i n ė t i įrankiai privalą būti grą
ntlH, l e i g d a m i , k a d t i k p a k i l u s į t a m t i k r ą a u k š t į ž m o n i j a i
žinti tiems, k a m j i e skirti, t. y. e i l i n i a m s k a r e i v i a m s ir ž e m -
ijflll a t s i s k l e i s t i k u r k a s h a r m o n i n g e s n ė s ž m o n i j o s r a i d o s
ir g y v e n i m o horizontai.
T a i g i X I X a . b u v o istorijos t a p s m o m o k s l u , m o k s l i n e dis
IX. KUO PAPILDE ISTORIJOS MOKSLĄ ciplina amžius.
XIX IR XX a.? K o n s t a t u o d a m i šio a m ž i a u s b e n d r u o s i u s k o k y b i n i u s p o
kyčius, t u r i m e pabrėžti, k a d s a v o t e m a t i n i u ir k o n c e p t u a l i u
požiūriu istoriografija b u v o labai marga. Vieni mokslininkai
1. X I X a. b u v o l e m t i n g a s istorijai. T u o l a i k u vi
domėjosi ekonomika, kiti — idėjų pasauliu. Treti stengėsi
sos trys s ą v o k o s (antikvaras, istorikas, filosofas) susilieja
akcentuoti visuomenės dialektinius prieštaravimus, klasių
į v i e n ą „istoriko" sąvoką. Istoriko d a r b a s iš grožinės lite
kovą. V a l d a n č i u o s i u s sluoksnius a p t a r n a u j a n t y s a p o l o g e t a i
ratūros rūšies t a m p a moksliniu tiriamuoju darbu, kruopš
garbino militarizmą, „jėgos kultą", vadovų bei viešpatau
čiai ir kritiškai studijuojami istorijos šaltiniai bei taikomi
jančių sluoksnių p a ž a n g u m ą ir t. t. Vieni pripažino istorijos
istoriosofiniai metodologiniai principai. T o k s susidomėjimas
objektyvius dėsnius, kiti — ne. Vieni optimistiškai tikėjo
istorijos šaltiniais skatino k u o daugiau juos sisteminti, ko
Istorijos m o k s l o g a l i m y b ė m i s , k i t i l a b a i s k e p t i š k a i v e r t i n o
m e n t u o t i ir p u b l i k u o t i . T a i g i X I X a. istorija g a v o d a u g vi
gebėjimus pažinti istorijos reiškinius. Vieni garbino revo
sai n a u j o s faktinės medžiagos.
liucijas ir p r i p a ž i n o jų n e i š v e n g i a m u m ą v i s u o m e n ė j e , kiti
Atsirado ir plėtojosi n a u j o s pagalbinės istorijos discipli revoliucijas laikė nusikaltimu žmonijai, vertino jas kaip
nos: paleografija, archeografija, numizmatika, epigrafika, he visuomenines istorijos išraiškos formas, k a i p valdančiųjų
raldika, istorijos šaltinių kritika ir kt. Nluoksnių n e s u g e b ė j i m ą g a r a n t u o t i n o r m a l i ą , p r o t i n g ą i s t o
Istorija p a g a l i a u p r i p a ž į s t a m a k a i p u n i v e r s i t e t i n ė dis rijos p r o c e s o t ė k m ę , p a r e m t ą s a v a l a i k ė m i s v i s u o m e n ė s gy
ciplina, steigiamos istorijos katedros, istorikų draugijos, venimo reformomis.
specialūs istorijos institutai, rengiami istorijos seminarai,
J a u XIX a. buvo žinomos tokios sąvokos kaip determi
gausėja istorijai skirtų ž u r n a l ų bei kitų p e r i o d i n i ų leidinių.
nizmas (istorijoje viskas iš a n k s t o n u l e m t a objektyvių dės
1900 m . į v y k s t a p i r m a s i s T a r p t a u t i n i s i s t o r i k ų k o n g r e s a s .
nių ir ž m o g u s n e g a l i pasirinkti), s o c i o l o g i z m a s (žmogaus,
Archeologijos ir etnografijos disciplinų sukaupti nauji r m m e n y b ė s v a i d m e n s i s t o r i j o j e n e i g i m a s ) , s k e p t i c i z m a s (is
d u o m e n y s gerokai praplečia) istorijos chronologines ribas. torinė tiesa ž m o g u i n e s u v o k i a m a ) ir t. t.
P a r a š o m a svarbių d a r b ų a p i e p i r m y k š t ę b e n d r u o m e n i n ę sant
Taigi į XX a. istorijos mokslas įžengė j a u brandaus am
varką, S e n o v ė s Rytus, Graikiją, R o m ą ir kt. P a s t e b i m a i to
inis, įkūręs d a u g y b ę „ m o k y k l ų " ir „ m o k y k l ė l i ų " , sklidinas
bulėja tyrinėjimų metodika ir technika. Tuo metu ypač
optimizmo, skepticizmo ar net pesimizmo.
intensyviai tyrinėjama istorija Vokietijoje.
XX a. davė istorijos m o k s l u i visai n a u j ą techninę bazę.
X I X a. istorikų žvilgsnis n u k r y p o n u o istorijos išorės
Išvysčiusiose pasaulio šalyse k o m p i u t e r i ų sistema labai
reiškinių į vidinius jų procesus, d o m i m a s i v i s u o m e n ė s dva nurieda i s t o r i k a m s a p d o r o t i i s t o r i j o s m o k s l o š a l t i n i u s , r u o š
siniais procesais, priežastingumu, reiškinių plėtote ir t. t. ti .Mliktas s t u d i j a s s p a u d a i (tik m e s , b u v u s i o s „ s o c i a l i s t i n ė s
Pripažįstama, kad visuomenė yra gyvas evoliucionuojantis •Istemos" i s t o r i k a i , š i u o p o ž i ū r i u t e b e t r y p č i o j a m e „ a k m e n s
organizmas. X I X a. atsiranda genetinė istoriografija — m o k s •m M U S " lygyje). X I X a. pasaulio istoriografijos centras
las apie istorijos p r i e ž a s t i n g u m o dėsnius. Istorijos m o k s BUVo V o k i e t i j a , o d a b a r t o k i u c e n t r u t a p o J A V , X X a . i s -
las iškelia svarbiausią k l a u s i m ą — „kodėl?" X I X a. gimusi Inrlkrtl d i r b a y p a č i n t e n s y v i a i , d a u g a k t u a l e s n ė t a p o i r d a r
e v o l i u c i j o s teorija b u v o r e i k š m i n g i a u s i a s p o s l i n k i s ir isto bi! tematika. B e t X X a m ž i u j e bandyta p e r r a š y t i v a l s t y b i ų
rijos mokslui. Buvo prieita prie išvados, k a d istorija — tai Ii įtintų istoriją, p r i s i t a i k y t i p r i e e s a m o s s t a l i n i z m o i r h i t -
j
rl 111 <» k o n j u n k t ū r o s b e i iš e s m ė s k l a s t o t i šį m o k s l ą . M a -
evoliucija, nuolatinis judėjimas, seno keitimasis nauju. Gi
hytuine, k a d tai p a t y s p a t o l o g i š k i a u s i m o k s l o p r o s t i t u c i j o s
m ė samprata, k a d į ž y m u s įvykis, r e i k š m i n g a s faktas n i e
v/.rižiai.
k u o m e t n e a t s i r a n d a staiga, o p r a e i n a kelias p a k o p a s — kū
11(11 Inu a k c e n t u o t i i r t a i , k a d v i s ą X X a m ž i ų l y d i d v i e j ų
dikystę, vaikystę, b r a n d o s a m ž i ų ir senatvę bei išnykimą.
i * • 11 j 11 i d e a l i z m o ir m a t e r i a l i z m o — t a r p u s a v i o k o v o s .
Taigi istorija yra m o k s l a s a p i e a u g i m ą ir todėl ji turi do
m ė t i s n e t i e k faktais, k i e k faktų s u s i d a r y m u , j ų k i t i m u i r ' < llnčas t a r p m a t e r i a l i s t ų ir i d e a l i s t ų y r a s e n a s k a i p
procesų evoliucija. i lt| žmonija. Sovietų Sąjungoje b u v o prirašyta tūkstančiai
tomų, kuriuose šlovinamas materializmas, įrodinėjamas jo torijos įvykius ir procesus vertinti iš „partinių" ir „klasi
pranašumas. Juose rašoma, kad remdamasis visuomeninių nių" pozicijų. Į partines ir klasines pozicijas perėjęs moks
ekonominių formacijų kaitos neišvengiamumu, marksizmas- lininkas privalėjo smerkti ir niekinti bet kurios praeities
l e n i n i z m a s atskleidė v i s u o m e n ė s raidos, klasių k o v o s dės epochos valdančiuosius sluoksnius, pasiturinčią ar turtingą
nį, liaudies m a s i ų l e m i a m ą v a i d m e n į istorijoje ir tai, k a d visuomenės dalį ir aukštinti žemesniuosius sluoksnius, pleb-
visuomenės raida veda prie pasaulinės proletarinės revo są k a i p svarbiausią p a ž a n g o s n e š ė j ą ir istorijos veikėją.
liucijos, proletariato diktatūros ir socializmo bei k o m u n i z Taip gimė visuomenės žemesniųjų sluoksnių, primityviųjų
mo pergalės visame pasaulyje. Remdamasi materializmu kaip j ė g ų k u l t a s . R a š y d a m a s a p i e X I X a r X X a., „ m a r k s i s t i n i s "
v i s k o išeities tašku, k a i p p i r m a u j a n č i u p r a d u , sovietinė vi Istorikas visą istorijos p r o c e s ą t r a k t a v o k a i p d a r b i n i n k ų
s u o m e n ė priėjo prie išvados, k a d dvasine kultūra nebūtina klasės, k u r i a i v a d o v a u j a bolševikai, kovą. Po Spalio gink
specialiai rūpintis, nes ji m e c h a n i š k a i kylanti iš materia luoto p e r v e r s m o 1917 m . p i l i e t i n ė istorija v i r t o b o l š e v i k ų
linio gyvenimo. Tai tapo lemtinga klaida pačiai visuome partijos istorija, ir rašantieji a p i e vėlesnius įvykius priva
nei. Dar daugiau. Suabsoliutinus materialistinį visuomenės lėjo liaupsinti revoliucijos laimėjimus, pergales bei bol
r a i d o s s u p r a t i m ą , d v a s i n ė v i s u o m e n ė s k u l t ū r a t a p o t i k fa ševikų partijos išmintį, protą, įžvalgumą. K o n j u n k t ū r a i par
sadinė, išviršinė. O neoficialiai v y k d o m a s dvasinės kultū sidavę istorikai turėjo privilegijuotą padėtį, todėl vis labiau
ros, ž m o g a u s d v a s i n g u m o g e n o c i d a s „ s o c i a l i s t i n ę " v i s u o m e | istorikų tarpą ė m ė brautis šarlatanai, istorijos mokslas bu
nę pavertė mankurtų visuomene. vo vis labiau iškraipomas ir falsifikuojamas.
Idealizmo atstovai sąmonę, dvasingumą laiko pirmine,
T a i g i p a s t a r a i s i a i s m e t a i s , a p ž v e l g u s p o r e v o l i u c i n ę is
o materiją, prigimtį, fizinius dalykus — antriniais. Idealiz
toriografiją, b u v o konstatuota, k a d n ė v i e n o s p a s a u l i o vals
m a s s k a t i n a m o k s l i n i n k ų d ė m e s į ž m o g u i , j o d v a s i n i a m gy
tybės istorija n e b u v o taip suklastota k a i p sovietinė. D a b a r
venimui, psichikai ir kitiems panašiems dalykams, kurie
visai p a s i k e i t ė požiūris į S t o l y p i n o reformas, S p a l i o gink
dažnai vaidina ne antrinį, o svarbiausią v a i d m e n į žmonijos
luotą perversmą, k a r i n i o k o m u n i z m o politiką, kolektyviza
kelyje į pažangą.
ciją bei ž e m ė s ū k i o politiką, industrializaciją, k u l t ū r i n ę re
Taigi materialistai dėmesį skyrė socialiniams ekonomi v o l i u c i j ą i r t . t . N e l i k o n ė v i e n o s v a r b e s n i o i s t o r i j o s įvy
n i a m s , m a t e r i a l i e m s d a l y k a m s , o idealistai — ž m o g u i ir tam, kio, k u r i o r e i k š m ė s nereikėtų tikslinti, koreguoti arba
kaip jis veikia materialinį gyvenimą. radikaliai keisti buvusius vertinimus. Sovietiniais metais iš
Matyt, ir materializmas, ir idealizmas yra reikalingi, vie visų L i e t u v o s istorijos l a i k o t a r p i ų l a b i a u s i a i s u k l a s t o t a s bu
nas kitą papildo ir todėl jie a b u gali būti toleruojami, jei vo mūsų tautos XIX a. Atgimimas, XX a. pradžios tautinis
nebus mestasi vėl į kokius nors kraštutinumus, suabsoliu HUJ'idis i r k o v a d ė l n e p r i k l a u s o m y b ė s , t a r p u k a r i o L i e t u v o s
tinimus. valstybės egzistavimo metai, rezistencijos k o v a p o k a r i o m e
Beje, v a d i n a m i e j i idealistai m ū s ų d i e n o m i s p a s i e k ė to tais ir t. t. Ir k i t ų istorijos l a i k o t a r p i ų tyrinėtojai, išgąsdin
kias materialinio gyvenimo aukštumas, apie kokias „ma ti g e d i m ų r e p r e s i j ų , p e r ė j o į f a k t o g r a f i j ą , s v a r b i a u s i a i s is
terialistai" d a b a r net s a p n u o t i nedrįsta. Atrodo, k a d istori torijos k l a u s i m a i s l a i k y d a m i k l a u s i m u s kas?, kur?, kada?,
jos teismas padarė gana aiškų nuosprendį ir „idealizmą" II ne kodėl?
ne tik išteisino, bet, s a k y t u m e , n e t išaukštino. Apskritai t e n k a konstatuoti, kad po Spalio ginkluoto per
versmo vyravo sovietinės istoriografijos svarbiausias „me
3. Visais sovietų valdžios m e t a i s oficialioji p r o p a g a n d a todologinis" principas — jeigu buržuaziniai istorikai teigė
kiek į m a n o m a liaupsino sovietinio istorijos m o k s l o laimė vienaip, tai sovietinė istoriografija įrodinėjo priešingai, t. y.
j i m u s . B u v o t v i r t i n a m a , k a d s o v i e t i n i a i i s t o r i k a i r e m i a s i vi v m l ė viską aukštyn k o j o m . Tą patį, ką šarlatanas Lysenka
same pasaulyje pažangiausia marksistine-leninine metodo llriiirlnėjo su a g r o b i o l o g i j a , m a ž a r a š č i a i istorikai — su tau
logija, rašo moksliškai nepriekaištingus, m o k s l i n i u požiūriu tų Ii v a l s t y b i ų i s t o r i j a .
o b j e k t y v i a u s i u s istorijos v e i k a l u s b e i studijas. T a i g i oficia
Taigi sovietinės istorijos m o k s l a s savo praktika galu
lių k o m p l i m e n t ų ir liaupsių tikrai netruko. K a d istorikas tinu I s u k o m p r o m i t a v o m a r k s i s t i n ę - l e n i n i n ę m e t o d o l o g i j ą i r
b ū t ų o f i c i a l i a i p r i p a ž i n t a s i r g a r b i n a m a s , j i s t u r ė j o v i s u s is iliiiirižlugino" m u s n e r e g ė t u m e l u i r k l a s t o t ė m i s . S e n o v ė s
istorikų veikalai b u v o panašūs į grožinės literatūros kūri Taigi istorijos sąvoka yra subjektyvi, požiūrį į ją le
nius, bet nors turėdavo įdomią intrigą ir dailią literatūrinę mia g y v e n a m o j i e p o c h a .
formą. O sovietinė istoriografija b u v o i m p o t e n t i n ė ir turi M a n y t u m e , k a d dabartiniu m e t u istoriją būtų prasmin
niu, ir forma. g i a u s i a a p i b ū d i n t i k a i p m o k s l ą , tiriantį ž m o n i j o s p r a e i t į t a m ,
kad būtų galima suprasti dabartį ir apytikriai prognozuoti
4. Ši sąvoka taip dažnai kasdien vartojama, jog atrody v i s u o m e n ė s ateitį. B ū t e n t š i e a k c e n t a i y r a labai svarbūs
tų n a i v o k a vėl pradėti aiškintis, ką ji reiškia. T a č i a u iš žmonijai dabar, kai gyvename ne tik savo trečią Renesansą,
tikrųjų atsakyti ne taip j a u paprasta. T a d k a s gi ta isto bet i r j a u č i a m e v i s u o t i n ė s , p a s a u l i n ė s k a t a s t r o f o s g r ė s m ę .
rija? F a k t ų , statistinių d u o m e n ų apskaita, buhalterija? G r o Iš viso, k a s p a s a k y t a a n k s t e s n i u o s e skyreliuose, g a l i m a
žinės literatūros antrarūšis žanras? A u t o r i a u s fantazijos vai daryti išvadą, k a d istoriografija yra trijų tipų:
sius, j o s i m p a t i j ų i r a n t i p a t i j ų į s i k ū n i j i m a s ? M o k s l a s a p i e 1. P a s a k o j a m o j i .
o b j e k t y v i u s istorijos r a i d o s dėsnius? M o r a l ė s k o d e k s a s , ge 2. M o k o m o j i (didaktinė).
ro elgesio vadovėlis? Tarnaitė, tenkinanti valdančiųjų sluoks 3. P r i e ž a s t i n ė (genetinė).
nių poreikius? Visi minėti istoriografijos tipai civilizuotoje v i s u o m e n ė
Ir dar daugelis kitų klausimų kyla detaliau susipažinus je turi teisę egzistuoti, nes jie visi u g d o istorinę sąmonę,
s u i s t o r i o g r a f i j a . Ž o d i s „ i s t o r i j a " yra, g r a i k ų k i l m ė s , j i s r e i š tautinius jausmus, garantuoja papročių, tradicijų, kultūros
kia p a s a k o j i m ą apie praeities įvykius. A s m u o arba pats da p a v e l d o p e r i m a m u m ą , k a r t ų ryšį.
lyvauja tuose įvykiuose, arba naudojasi kitų a s m e n ų pasa O patį istorijos m o k s l ą sudaro:
kojimais. Tačiau toks etimologinis žodžio aiškinimas ne 1. I s t o r i o g r a f i j a .
a p i m a visos šio t e r m i n o e s m ė s ir k i e k v i e n a s a m ž i u s arba 2. M o k s l o m e t o d a s (istorijos šaltiniai ir m e t o d o
net atskiras ž m o g u s savo nuožiūra p a p i l d o šią sąvoką. T a i logija).
pamatysime, perskaitę žemiau pateikiamas mintis. 3. I s t o r i j o s filosofija (istoriosofija).
C i c e r o n a s istoriją v a d i n o praeities liudytoja, tiesos švie Istorijos veikalas negali būti tikrai vertingas, jei j a m
sa, m ū s ų p r i s i m i n i m ų š a l t i n i u , g y v e n i m o m o k y t o j a . I rūksta bent v i e n o s aukščiau m i n ė t o s dalies. N e į v e r t i n d a m i
D i o n i s i j u s i š H a l i k a r n o teigė, k a d istorija y r a filosofija, istoriografijos, m e s g a l i m e „ a t r a d i n ė t i " tai, k a s k i t ų istori
mokanti savo pavyzdžiais. kų yra j a u tirta ir įvertinta. I g n o r u o d a m i kritišką istorijos
2. M i š l e sakė, k a d istorija yra laisvės k o v a prieš tiro Šaltinių vertinimą, m e t o d o l o g i n i u s principus, m e s r a š y s i m e
niją. p s e u d o m o k s l i n i u s darbus, o n e v e r t i n d a m i istoriosofijos, n e
B. F o n t a n ė l i s — t a i iš a n k s t o s u k o n s t r u o t a s g r o ž i n ė s li p a k i l s i m e a u k š č i a u faktografijos, n e i a t s k l e i s i m e i s t o r i j o s fak
teratūros kūrinys, k u r į susitarta laikyti tiesa. tų prasmės, žmogaus, visuomenės, tautos dvasinio gyveni
V. Tatiščevas — istorija m o k o būti doru ir saugotis blo mo. Tai privalu žinoti skaitant istorijos veikalą ir jį objek
gio. tyviai vertinant. T a i y p a č b ū t i n a ž m o g u i , n o r i n č i a m tapti
N. K a r a m z i n a s •— istorija yra tautų šventasis raštas. istoriku.
Enciklopediniuose leidiniuose istorijos apibūdinimas taip
pat gerokai įvairuoja: 5. N o r s istorijos filosofijos, arba istoriosofijos, užuo-
Istorija — m o k s l a s , tiriantis v i s u o m e n ė s r a i d ą ir jo dės ni.i/.gų g a l i m a a p č i u o p t i d a r S e n o v ė s G r a i k i j o j e b e i R o m o s
ningumus; imperijoje, tačiau galutinai ji susiformavo XVIII a. Istorio-
•oflja a i š k i n a i s t o r i n i o ž m o n i j o s v y k s m o e s m ę , p r i e ž a s t i s ,
— mokslas, tiriantis žmonijos praeitį, v i s u o m e n ė s raidą;
v H k s m u s , dėsnius, p r a s m ę b e i tikslus. K i t a i p sakant, isto
— m o k s l o šaka, tirianti v i s u o m e n ė s raidos procesą, žmo
riosofija n u s t a t o i s t o r i n i o p a ž i n i m o ribas. J a i b ū d i n g a k e l e -
nijos praeitį;
triH t e o r i j ų .
— mokslas apie praeitį, jos aiškinimas ir vaizdavimas
pagal užsilikusius p ė d s a k u s arba istorijos šaltinius; Pažangos teorija s u s i f o r m a v o X V I I I a . Š i o s t e o r i j o s ša
— mokslas, nustatantis ir paaiškinantis ž m o n i ų visuo lininkai pripažįsta galutinio žmonijos ištobulėjimo idėją.
m e n ė s raidos faktus, p r a d e d a n t n u o j ų atsiradimo. A n o t jų, ž m o n i j o s istorijoje v y k s t a n u o l a t i n ė evoliucija gė-
rio, p a ž a n g o s k r y p t i m i ir t o d ė l ateityje blogis, s u n k i a i įvei |lškos i r t o d ė l v i s u o m e n e i j o s n e r e i k a l i n g o s . G e r u o j u iš
k i a m i konfliktai, reakcijos ir tamsybiškumo apraiškos galu naudotojai savo valdžios negali atiduoti (veikia klasės ge
tinai išnyks. Tai labai optimistinė teorija. nai), t o d ė l j i e p r i v a l o b ū t i s u n a i k i n t i fiziškai. Šia i š v a d a
Dvasios skleidimosi teorija būdinga XIX a. pradžiai, ro buvo grindžiamas Sovietų Sąjungos socialinis genocidas.
m a n t i z m o epochai. Žymiausias jos atstovas — G. Hėgelis.
Pritardama pažangos idėjai, ši teorija akcentuoja dvasios 6. Sąvoką „utopija" pirmasis vartojo T. Moras veikale
reiškimąsi j o j e . Istorija e i n a ratu, bet k a r t u ir spirale, to „ U t o p i j a " (1616 m e t a i s ) . G r a i k i š k a s ž o d i s „ u t o p i a " r e i š k i a
dėl kiekvienas ratas artina žmoniją prie dvasios tobulumo. vietą, k u r i o s n ė r a . T . M o r o k n y g o j e t a i p v a d i n o s i sala, k u
Šios teorijos šalininkai teigia, k a d istorija yra šviesos ir rioje ž m o n ė s g y v e n a v i s u o t i n ė s p a l a i m o s ir gėrio gyveni
tamsos, gėrio ir blogio kova, tad į istoriją galima žiūrėti mą. Utopinio socializmo sąvoka reiškia svajones ir projek
k a i p į žmonijos i š g a n y m o vyksmą. Istorija yra ir laisvės tus iš e s m ė s pertvarkyti v i s u o m e n ę . Ji rėmėsi socializmo
kova su būtinybe, kuri išvaduos dvasią iš būtinybės. Pa teorija, k u r i t u o m e t u b u v o atitrūkusi n u o o b j e k t y v i ų vi
saulio dvasia eina iš Rytų į Vakarus, n u o vienų tautų prie suomenės sąlygų ir dėsningumų. Utopinio socializmo teo
kitų, ir todėl istorijoje m a t o m e kylančias ir ž l u n g a n č i a s retikai kritikavo, s m e r k ė kapitalistinę v i s u o m e n ę , svajojo
tautas. ją sugriauti, k ū r ė fantazijas apie geresnę santvarką. T a č i a u
Natūralistinė teorija t u r ė j o d a u g š a l i n i n k ų X I X a . a n t r o utopinis socializmas negalėjo nurodyti tikro kelio, tikrosios
je pusėje. J i e laikėsi n u o m o n ė s , kad ne žmogaus dvasia, išeities į geresnę, t u r t i n g e s n ę v i s u o m e n ę .
o gamta l e m i a istorijos eigą. Taigi gamta tęsia save žmo Socializmo ir k o m u n i z m o k ū r i m o Sovietų Sąjungoje idė
guje. T o d ė l g a m t a yra p a g r i n d i n ė istorijos veikėja ir tei jos taip pat buvo utopinės, nes niekas aiškiai nežinojo, ką
kia dėsnius žmonijai, skatina žmonijos raidą. Tautos ir vals reikia daryti. B u v o tik žinoma, k a d svarbiausias socializ
tybės prasideda, žengia priekin, s m u n k a ir žlunga. Taigi mo principas — i š kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam
e g z i s t u o j a ž y d ė j i m o l a i k o t a r p i s (pavasaris), b r e n d i m o (vasa pagal darbą. N e b u v o a i š k u ir tai, k a i p statyti s o c i a l i z m ą
ra), n y k i m o (ruduo) ir ž l u g i m o (žiema) tarpsniai. Išsivysčiusioje kapitalistinėje šalyje ir k a i p tai daryti tam
Ši teorija skelbia, k a d . visuomenė, žmonija v a l d o m a to sioje, e k o n o m i š k a i atsilikusioje R u s i j o s i m p e r i j o j e . T a i g i
paties ritmo k a i p ir gamta ir tai yra žmonijos likimas, j o s socializmo statyba neturėjo aiškios, moksliškai pagrįstos
gyvenimo ritmas. programos. Socializmo statybos idėja buvo utopinė dar ir
Rasistinė istorijos samprata buvo įsigalėjusi tarp dvie todėl, k a d j i b a n d ė p a n e i g t i p e r a m ž i u s s u k a u p t ą ž m o n i j o s
jų pasaulinių karų. J o s šalininkai teigė, k a d istoriją l e m i a patyrimą, v i s u o m e n ė s g y v e n i m o formas, p a č i ą ž m o g a u s pri
žmogiškasis gyvybinis pradas, rasės genai, „rasių chemija". gimtį ir pakeisti visa tai iš piršto laužtomis, į b a u d ž i a v i n ę
A n o t jų, baltoji rasė yra pirmaujanti. D a b a r ši teorija n e feodalinę santvarką labai panašiomis idėjomis ir formomis,
susilaukia pritarimo. Labiausiai ši teorija b u v o įsišaknijusi nes kapitalizmas Rusijos imperijoje taip ir neįgavo savo
fašistinėje Vokietijoje. brandos amžiaus. Nors V. Leninas knygoje „Kapitalizmo
Istorinio materializmo teorija t e i g i a , k a d v i s u o m e n ė s d v a raida R u s i j o j e " į r o d i n ė j o , k a d k a p i t a l i z m a s R u s i j o j e j a u eg
sinį gyvenimą, jos dvasinę kultūrą lemia ekonomika, o žmo zistuoja, t a č i a u „socializmo" statyboje aiškiai g a l i m a ap
nijos istorijos v y k s m o būdas yra klasių kova. Pripažindama čiuopti slavofiliškos k a i m o b e n d r u o m e n ė s išsaugojimo ir
istorijos m o k s l o partiškumą, ši teorija istorikus pripažįsta kiikščioniškų k o m u n ų kūrimo, teokratijos bei kitų panašių
kaip partinės konjunktūros ir jos valios reiškėjus. Istorinio idėjų atšvaitų, o tai liudija a p i e feodalizmo e p o c h o s dva-
m a t e r i a l i z m o teoriją S S K P b u v o pavertusi pasaulinės so
cialistinės revoliucijos, pasaulinio viešpatavimo, masinio Idėja utopinė b u v o dar ir todėl, kad buvo nutarta, jog
žmonių naikinimo ir baisaus voliuntarizmo teorija ir prak uocializmas neišauga iš kapitalizmo, k a d viską, kas t u o m e
tika. T o d ė l dabar ši teorija yra visiškai susikompromitavu l u egzistuoja, r e i k i a s u g r i a u t i i r p r a d ė t i k u r t i n a u j ą vi
si. B e j e , s a v o e s m e j i l a b a i p a n a š i į r a s i s t i n ę t e o r i j ą , t i k suomenę tuščioje vietoje (pradėti rašyti istoriją tuščiame
p e r k e l t a į s o c i a l i n ę sferą. J o s t e i g i n i a i — v i s u o m e n ė y r a su lape). K ą n a u j i e j i v a l d o v a i g r i o v ė i r n a i k i n o , d a b a r j a u aiš
siskirsčiusi į klases, k u r i ų v i e n o s yra parazitinės, išnaudoto- ku Tačiau kas buvo statoma — vienas Dievas tegali pasa-
kyti. B u v o k u r i a m a s lyg ir r o j u s ž e m ė j e , o ž m o n ė s gyve diją, M e l p o m e n ė — tragediją, E r a t a — elegiją, P o l i h i m n i j a —
no gal pragare, gal k r e m a t o r i u m e , gal konclageryje. Pa muziką, Kaliopė — iškalbos m e n ą ir heroine poeziją. Euterpė
saulyje dar n e b u v o tokio atvejo, k a d e k o n o m i k a būtų ku — lyrinės poezijos, o Terpsichorė — šokio globėja. Likusios
r i a m a su ginklo pagalba, gal tik v e r g o v i n ė j e santvarkoje. dvi g l o b o j o t o k i a s ž m o g a u s k ū r y b i n ė s v e i k l o s sritis, k u r i a s
Sovietų Sąjungos lyderiai po perversmo „socialistinį ro šiandien priskiriame mokslui: Uranija buvo astronomijos, o
j ų " ėmėsi kurti aistringai, beatodairiškai ir kategoriškai K l ė j a — i s t o r i j o s g l o b ė j a . M a t y t , a s t r o n o m i j a ir i s t o r i j a se
n e i g d a m i viską, kas b u v o praeityje pozityvaus, ignoruoda novės graikams atrodė artimos menams. Muzikos ir šokio
mi bet k o k į istoriškumą. N e j u č i o m i s peršasi mintis, jog ritmas jiems atrodė tvarkomas tų pačių dėsnių, kaip mate
taip elgtis galėjo tik diletantai su psichikos patologijos m a t i š k a i tikslus d a n g a u s k ū n o j u d ė j i m a s . O istorija? Isto
apraiškomis. riją graikai l a i k ė v i e n a iš žodžio m e n o šakų. S k i r t u m a s tik
B u v o p a d a r y t a t i e k l e m t i n g ų k l a i d ų , k a d v i s u o m e n ė at toks, k a d p o e t a s p a s a k o j a a p i e p r a m a n y t u s d a l y k u s , o is
sidūrė ant prarajos, visiškos katastrofos slenksčio. Siau torikas — apie tikrai buvusius įvykius. Bet ir istorikas pri
b i n g i a u s i a tai, k a d šio e k s p e r i m e n t o a u k a t a p o n e k o k s valėjo rašyti įdomiai, patraukliai, gražiu stiliumi. J i s pa
n o r s d v a r a s , m i e s t e l i s ar sala, o m i l ž i n i š k a šalis su š i m t a i s gražindavo savo pasakojimą gyvomis istorinių veikėjų cha
milijonų gyventojų. Sovietų Sąjunga visam pasauliui iš rakteristikomis, o patys v e i k ė j a i k a l b ė d a v o p a g a l visas ora
tikrųjų d a v ė p a m o k ą , k a i p n e g a l i m a elgtis. N o r s tikslai gal torinio m e n o taisykles. Didieji antikos istorikai Tukididas
b u v o ir geri — nustebinti pasaulį minties ir realaus gyve (460—400 m. pr. Kr.), Ksenofontas (430—355 m. pr. Kr.), Ti
n i m o originalumu. Matyt, ginkluoto Spalio p e r v e r s m o įkvė t a s L i v i j u s (59 m . p r . K r . — 1 7 m . p o K r . ) , T a c i t a s ( 5 8 —
p ė j u s sužavėjo ir p a s a u l i n ė s revoliucijos, p a s a u l i n i o vieš 117 m . ) b u v o p u i k i a u s i g r o ž i n ė s p r o z o s m e i s t r a i .
patavimo idėjos. Šitaip b u v o ne vien antikos laikais. Dar ir naujaisiais
Į v a i r i ų s o v i e t i n i o g y v e n i m o k l a i k y b i ų b e i p a r a d o k s ų są amžiais istoriniai veikalai n e b u v o atsiskyrę n u o grožinės
r a š ą g a l i m a b u t ų tęsti be galo. T a č i a u ir iš to, k a s pasa kūrybos. Poezijos ir istorijos griežtai neskyrė nei viduram
kyta, g a l i m a p a k a n k a m a i aiškiai suprasti, k a d didžiausia žiai, n e i R e n e s a n s a s . Š t a i i r p i r m o s s p a u s d i n t o s L i e t u v o s D i
pasaulio istorijos utopija b u v o „ k o m u n i z m o " statyba buvu džiosios K u n i g a i k š t y s t ė s istorijos (1582 m.) a u t o r i u s M . Strij
sioje Sovietų Sąjungoje. kovskis v a d i n o save „istoriku ir p o e t u " ir netgi b a n d ė Lie
Atėjęs prabudimo iš komunistinio tvaiko metas kelia tuvos istoriją, n u s i ž i ū r ė j ę s į H o m e r o „Iliadą", rašyti ei
viltis, k a d t a i p a s k u t i n ė , s k a u d i , t o k i a m i l ž i n i š k a k a i n a įgy lėmis.
ta visuomenės pamoka. Tikėkimės, kad žmonija pasimokė, Beje, neryžtingas istorijos stovėjimas m e n o ir m o k s l o
jog keisti v i s u o m e n ę pažangos kryptimi galima tik skaitan sankryžoje b u v o viena iš nesantarvės priežasčių, išskyrusių
tis su tuo, k a s turima, k a s p a v e l d ė t a , ir tų d a l y k ų n e g a l i m a XIX a. v i d u r y j e du ž y m i u s m ū s ų istorikus. S k a u d ž i a i įžeis
peršokti. tas pasijutęs S . D a u k a n t a s , k a i M . V a l a n č i u s j a m p a s a k ę s :
Sovietinis socializmas — tai a u k š t y n k o j o m apversta ž m o „Turbūt girtas buvai, r a š y d a m a s savo „Istoriją". M. Valan
giškoji logika, žmogiškoji prigimtis. čiui, b l a i v i a m realistui, r o m a n t i k o S . D a u k a n t o i s t o r i n i a i
Baigdami norime pastebėti, kad politinių apžvalgininkų darbai a t r o d ė p e r n e l y g literatūriški, griežtai neskiria isto
terminologija socializmas dabar apibūdinamas kaip pūvan rinių l e g e n d ų n u o faktų, išpuošti p r a m a n y t o m i s v e i k ė j ų kal
tis žodis, n u o k u r i o s k l i n d a b a i s u s l a v o n ų tvaikas. bomis. Iš tikrųjų k a i kurie S. D a u k a n t o darbai ir pasirodė
besą d a u g i a u p a k i l i , k i l n i p o e z i j a n e g u m o k s l a s . T a č i a u n e
tik s a u s o k a M . V a l a n č i a u s „ Ž e m a i č i ų v y s k u p y s t ė " (1848 m . ) ,
kurioje ypač daug faktografinės medžiagos, dar ir dabar
X. KAS GLOBOJO ISTORIJĄ? Rėra p r a r a d u s i s a v o m o k s l i n ė s v e r t ė s — s a v o v e r t ę t u r i i r
turės i r S . D a u k a n t o „ I s t o r i j a " b e i k i t i j o d a r b a i .
1. A n t i k o s laikais istorija turėjo savo globėją. lik XIX a. istorija galutinai palieka poezijos valdas ir
Senovės graikų panteone buvo devynios deivės-mūzos. Pen
lieina į mokslo kelią. T a č i a u ir dabar istorikai prisimena
kios iš jų globojo įvairias poezijos rūšis: Talija — k o m e -
s a v o „ v a i k y s t ę " i r š y p s o d a m i e s i t a r i a g l o b ė j o s — m ū z o s Kle pina pasakojimą apie „didelius ir nusistebėjimo vertus da
j o s — vardą. lykus" ir sudaro charakteringiausią Herodoto istorinės pro
zos bruožą.
2. „Istorijos tėvu" v a d i n a m a s senovės graikų istorikas
H e r o d o t a s , g y v e n ę s V a. p r i e š K r i s t ų . P r i v e r s t a s p a l i k t i sa 3. Lietuvą su R o m o s imperija siejo gintaro kelias. Ta
vo tėvynę, n e s k o v o j o prieš tironiją, H e r o d o t a s labai daug č i a u n e v i e n tai. D a u g k a m žinoma, k a d X V — X V I a . i r
keliavo po tolimiausius Graikijos kampelius, Egėjo jūros vėliau b u v o paplitusi l e g e n d a a p i e lietuvių r o m ė n i š k ą kil
salas, M a ž ą j ą Aziją, Egiptą, P i e t ų Italiją, J u o d o s i o s j ū r o s mę. Įvairūs jos variantai teigė, jog kadaise iš senovės R o
pakrantes. J i s r i n k o m e d ž i a g ą graikų-persų k a r ų istorijai, m o s atvykęs į Lietuvą didikų būrys, v a d o v a u j a m a s R o m o s
kurią parašyti j a m b u v o svarbiausias g y v e n i m o tikslas. kunigaikščio, imperatoriaus N e r o n o giminaičio Palemono.
H e r o d o t o paliktas darbas vadinasi „Istorija". Šis grai Č i a jie susimaišę su vietiniais gyventojais ir taip atsira
k i š k o s k i l m ė s žodis r e i š k ė a p s a k y m ą , p a s a k o j i m ą a p i e tai, dusi lietuvių tauta. Vienas iš a r g u m e n t ų — lietuvių kalba
kas_ s u ž i n o t a , p a t i r t a . V ė l i a u šis d a r b a s b u v o p a v a d i n t a s esanti labai panaši į lotynų kalbą, dar daugiau — lietuvių
„ M ū z o s " ir suskirstytas į 9 k n y g a s pagal m ū z ų skaičių. T a i kalba — tai apgadinta lotynų kalba. Štai vyras lotyniškai
p i r m a s ištisai išlikęs istorinis s e n o v ė s veikalas. J a m e g a u s u v i r , u g n i s — i g n i s , d a n t y s — d e n t e s i r t . t., i r t . t . A n u o m e
geografinių, etnografinių, istorinių d u o m e n ų — tai vertin t u šis a r g u m e n t a s a t r o d ė l a b a i į t i k i n a n t i s . Š i a n d i e n m u m s
giausias šaltinis graikų-persų k a r ų istorijai nušviesti. Dalis aišku, j o g visa tai tik graži pasaka, o k a l b ų p a n a š u m ą kal
4-osios knygos, skirtos Skitijai, yra seniausias n u o s e k l u s botyra aiškina bendra indoeuropiečių prokalbe. Visgi tuo
šaltinis buvusios SSRS teritorijoje gyvenusių tautu istorijai Mielu š i l e g e n d a b u v o p r a s m i n g a . J a r e m i a n t i s į r o d i n ė t a ,
tirti. kai lietuviai, k a i p i r k i t o s c i v i l i z u o t o s tautos, y r a g a r b i n g o s
H e r o d o t a s — k a i p ir d a u g e l i s m ą s t y t o j ų — b u v o be ga kilmes, g a r b i n g e s n ė s n e t g i už l e n k u s . T a i k ė l ė l i e t u v i ų tau
lo sąžiningas ir tiesą mylis istorikas. Bet jis — s a v o epo tinę savigarbą, u g d ė tautinio pilnavertiškumo jausmą.
chos vaikas, neabejojęs, kad dievybė valdo pasaulį ir nuo Vis dėlto: ar b ū t a k o k i ų ryšių t a r p l i e t u v i ų ir s e n o v ė s
lat kišasi į ž m o n i ų reikalus. J i s tiki s a p n a i s ir burtais, į Romos? Taip. Rašytiniai šaltiniai ir archeologiniai d u o m e
p a s a k o j i m ą į p i n a d a u g l e g e n d ų i r a n e k d o t ų , k u r i u o s e ryš nys rodo, kad lietuvių protėviai baltai palaikė su R o m o s
kiausiai atsiskleidžia H e r o d o t o pasakotojo menas. Jį domi Imperijos žemėmis prekybinius ryšius n u o pat Kristaus eros
na viskas, ką savo akimis pamatė, ką iš kitų išgirdo. Greta pradžios iki VI a.
svarbių ir r e i k š m i n g ų faktų „Istorijoje" — smulkios detalės, Lietuvos teritorijoje rasti r o m ė n i š k i bronziniai indai ir
įvairios keistenybės, k u o nors patraukusios smalsaus ke papuošalai, stiklo ir e m a l ė s karoliai, statulėlės, m o n e t o s . Ro
liautojo akį. Pavyzdžiui, detaliai pasakojama, kaip egiptie mėnai iš baltų gabenosi gintarą. Kokiais prekybos keliais
čiai g a u d o krokodilus. M e d ž i o t o j a s ant kablio pririša m a įie i M p a l ė k d a v o ?
s a l ą — kiaulės n u g a r ą ir įmerkia į N i l o upę, o pats, stovė Pagrindinis prekybos kelias, gintaro kelias, j u n g ė romė
d a m a s ant kranto, laiko gyvą p a r š i u k ą ir m u š a jį. K r o k o d i niškąsias Padunojės provincijas su Šiaurės Europa. Jo pra
las, išgirdęs žviegesį, a t p l a u k i a , p a m a t o p l ū d u r i u o j a n t į kiau džia netoli dabartinės Vienos. J i s v e d ė tiesia linija iki
lienos gabalą ir praryja jį. T a d a krokodilas ištraukiamas į Vynios ž e m u p i o , p a l e i j į — i k i Baltijos j u r o s i r t o l i a u pa-
krantą ir j a m d u m b l u u ž t e p a m o s akys. Užmušti jį j a u būna ki.inle per prūsų žemes į rytus. T a i b u v o s a u s u m o s kelias,
visiškai paprasta. g y v i a u s i a s I a m ž i u j e po K r . J u o n u s t o t a n a u d o t i s III a.
N i n e v i j o j e (miestas k a i r i a j a m e T i g r o u p ė s krante, da vidury. Antras svarbus kelias b u v o j u r o s kelias, v e d ę s n u o
b a r — I r a k a s ) H e r o d o t a s g i r d ė j o p a s a k o j i m ą , k a i p v a g y s iš l'eklijo uosto (prie d a b a r t i n i o U t r e c h t o O l a n d i j o j e ) , iš k u r
g r o b ę S a r d a n a p a l o p o ž e m i n i ų s a u g y k l ų b r a n g e n y b e s . J i e iš r o m ė n ų laivai p l a u k d a v o a p l i n k J u t l a n d i j o s pusiasalį, m a -
k a s ę p o ž e m i n į u r v ą iš s a v o b ū s t o į k a r a l i a u s r ū m u s , o že |y|, p a s i e k d a v o N e m u n o b e i D a u g u v o s žiotis. Š i a u r ė s i r R y
m e s kasnakt išnešdavę ir supildavę į Tigro upę, tekėjusią lų liuropos g e n t i m s , t a r p jų ir b a l t a m s , n e m a ž ą r e i k š m ę tu
per miestą. rlijo Ir r y t i n i a i p r e k y b o s k e l i a i , ė j ę P r u t o , D n e s t r o , P i e t i n i o
Šitokios smulkios d e t a l ė s — s e n s a c i n g o s ar k e i s t o s — per- iUgo ir Dnepro upėmis. Jais buvo palaikomi prekybiniai
ryšiai su J u o d o s i o s j ū r o s šiaurinės p a k r a n t ė s miestais — džia — m e t r a š č i a i , p a r a š y t i L D K k a n c e l i a r i n e k a l b a , oficia
graikų kolonijomis, o per juos ir su likusia rytine R o m o s liai v a r t o t a f e o d a l i n ė j e L i e t u v o s valstybėje. J u o s rašė di
imperijos dalimi. džiojo kunigaikščio arba jo vietininko raštininkai, po teks
O į R o m ą iš P a b a l t i j o k e l i a u d a v o g i n t a r a s . R o m ė n ų is tu nepasirašinėję. Metraščius rinkti ir spausdinti pradėjo
t o r i k a s P l i n i j u s V y r e s n y s i s ( 2 3 — 7 9 m . p o Kr.) s a v o v e i k a l e istorikai romantikai, priklausę istorinei teisės mokyklai, ku
„ G a m t o s istorija" a p r a š o prekybą Baltijos gintaru. Vienas ri aiškino tautos dvasios, svarbiausios kūrybinės jėgos,
iš N e r o n o gladiatorių rungtynių rengėjų Julijus specialiai p e r i m a m u m ą tautose ir valstybėse.
p a s i u n t ę s r a i t e l į į Š i a u r ė s k r a š t u s p a r g a b e n t i g i n t a r o . Šis vy Verta pažymėti, kad Lietuvos metraščiai idėjiškai buvo
kęs per daugelį n e ž i n o m ų kraštų ir pasiekęs Baltijos pajū pažangesni už Vakarų ir Vidurio Europoje sukurtas kroni
rį. G i n t a r o jis p a r s i g a b e n ę s tiek, k a d r u n g t y n i ų d i e n o m i s kas: jų turinys pasaulietiškas, nėra religijos ir bažnyčios
visas amfiteatras, gladiatoriai ir t a r n a i b u v ę išpuošti ginta a u k š t i n i m o . M e t r a š t y j e , p a g a l j o s a v i n i n k o A l e k s a n d r o By-
ru. D i d ž i a u s i a s p a r g a b e n t o g i n t a r o g a b a l a s s v ė r ę s 13 s v a r ų chovco, Volkovysko apskrities teisėjo, pavardę pavadinta
(apie 6 kg). T a i išgarsinę baltų kraštus tarp r o m ė n ų . me Bychovco kronika, paskelbta lietuvių kilmės iš romė
Aisčius (nuo X I X a. j u o s imta vadinti baltais) t r u m p a i nų, G e d i m i n o sapno ir kitos legendos.
apibūdino žymus r o m ė n ų istorikas Publijus Kornelijus Ta X V I a. plintant R e n e s a n s o h u m a n i s t ų pasaulėžiūrai, Lie
citas, g y v e n ę s m ū s ų e r o s p r a d ž i o j e . J o „ G e r m a n i j a " y r a pir tuvoje atsirado du autoriai, kurie naudodamiesi metraščiais
m a s i s t o r i n i s v e i k a l a s , m i n į s m ū s ų p r o t ė v i u s . T i e s a , j o ži parašė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijas. T a i
n i o s n e g a u s i o s i r m i g l o t o s . J i s k l a i d i n g a i aisčius l a i k o ger Aleksandras Gvanjinis (1538—1614) ir M o t i e j u s Strijkovs
m a n ų gentimi. Vis dėlto jo pateiktos žinios labai svarbios. kis. J i e išdėstė ne tik politinius Lietuvos istorijos įvykius,
„ G e r m a n i j o s " (išleistos, beje, 1972 m. ir lietuviškai) prieš bet ir kai kuriuos liaudies kultūros dalykus, o A. Gvan
paskutiniame skirsnyje Tacitas rašo: „Dešiniajame savo jinis net smerkė baudžiavą.
k r a n t e S v e b ų (t. y . B a l t i j o s — aut.) j ū r a s k a l a u j a a i s č i ų g e n M o t i e j u s Strijkovskis — vienas įdomiausių X V I a. Lietu
tis (. . .). J i e g a r b i n a d i e v ų m o t i n ą . K a i p s a v o t i k ė j i m o ž e n k vos ž m o n i ų — keliautojas, karys, poetas, nuotykių m ė g ė j a s
lą nešioja š e r n ų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina ir istorikas, p i r m o s spausdintos L D K istorijos autorius. N o r s
n u o visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų mai buvo lenkų kilmės, bet vaisingiausią savo gyvenimo dalį
šatyje. K a r d u s vartoja retai, d a ž n i a u vėzdus. J a v u s bei ki praleido Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo didelis
tus reikalingus augalus augina uoliau negu tingus germa Lietuvos patriotas ir jos valstybingumo idėjos gynėjas.
nai. J i e apieško ir jūrą, seklumose ir pačiose jos pakran G i m ė M. Strijkovskis neturtingo mozūrų bajoro šeimo
tėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių v a d i n a m ą je. B ū d a m a s penkerių metų, vos n e p a s k e n d o tėviškės tven
„ g l e s u m " . G i n t a r o savybių ir k a i p jis atsiradęs, jie k a i p bar kinyje, o keturiolikmetį jį smarkiai pritrenkė n u o virvės nu
barai n e t y r i n ė j o ir n i e k o a p i e jį nežino. J u k gintaras ilgai trūkęs varpas. V o s per p l a u k ą išliko gyvas ir visą gyve
išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol m ū s ų praban n i m ą mikčiojo. Smulkutis ir silpnos sveikatos, jis netiko
g a s u t e i k ė j a m v a r d ą . P a t y s g i n t a r o n e v a r t o j a , r e n k a ga žemės darbams, tad tėvai leido mokytis į m e n k ą Bžezinų
balus, p a r d u o d a neapdirbtą ir i m a atlyginimą stebėdamiesi. m o k y k l ė l ę . A p i e t o l e s n į j o m o k y m ą s i t i k r ų ž i n i ų n ė r a . Ži
T a č i a u n e s u n k u suprasti, k a d tai m e d ž i ų sakai, k a d a n g i n o m a tik tiek, k a d baigė K r o k u v o s universitetą. T u r ė d a m a s
j a m e neretai persišviečia įklimpę į skystį k a ž k o k i e vabalai 18 metų, užsigeidė paragauti kareivio d u o n o s ir atvyko į
ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greit stingstant, taip ir liko Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Čia p r a m o k o matininko
jame..." Dar šiek tiek pasamprotavęs apie gintaro kilmę ir darbo, p r a s i l a v i n o piešti, s u s i d o m ė j o istorija, susipažino su
s a v y b e s , T a c i t a s p a s k u t i n i a m e v e i k a l o s k y r i u j e p a t e i k i a ži Lietuvos metraščiais, kurių nuorašų buvo daugelio didikų
n i ų a p i e šiauriau g y v e n a n č i a s gentis — turbūt šių d i e n ų suo namuose. M. Strijkovskis išmoko lietuviškai ir apkeliavo
mius. visą Lietuvą, klausėsi liaudies d a i n ų ir padavimų, kuriuose
jam atsivėrė dar gyva pagoniškosios Lietuvos dvasia. Lan
4. Rašytinės istorijos pradininko, kurį tikrai derėtų pa k ė p i l i a k a l n i u s i r j a u p r a d ė j u s i ų irti p i l i ų griuvėsius, k u l t o
vadinti Lietuvos H e r o d o t u , n e t u r i m e . Lietuvos istorijos pra vietas ir garsių m ū š i ų laukus. Verkiuose prie Vilniaus jį
s u d o m i n o seni šarvai, kalavijai ir skydai, kuriais b u v o ap
ti vietas, k u r v y k o svarbūs istoriniai įvykiai. K a i p ir H e r o
kabinėtos r ū m ų sienos. Vitebske, dar ne visiškai sunaikin
dotas, jis autentišką istorinę m e d ž i a g ą p e r p y n ė l e g e n d o m i s
t u o s e X I V a. II-os p u s ė s Lietuvos didžiojo k u n i g a i k š č i o Al
ir padavimais, mitologine ir p o e t i n e liaudies kūryba. M. Strij
girdo rūmuose, matė kunigaikščio ir jo žmonos Julijonos
k o v s k i o „ K r o n i k a " i k i X I X a . b u v o v i e n a s s v a r b i a u s i ų ži
portretus. S u s i d o m ė j ę s p a d a v i m u a p i e Kęstutį ir Birutę, ap
nių apie Lietuvą šaltinių. J o j e aukštinami L D K valdovai, jų
lankė Birutės k a l n ą Palangoje ir sužinojo, kad žemaičiai ir
valstybės stiprinimo politika.
kuršiai šį kalną laikė šventu. T r a k ų pilies bokšte jis matęs
Beje, 1978 m . V a r š u v o j e b u v o i š s p a u s d i n t a s M . Strij
1440 m . č i a n u ž u d y t o d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o Ž y g i m a n t o Kęs-
k o v s k i o r a n k r a š t i s „O p o c z ą t k a c h (. . .) s l a w n e g o n a r o d u li-
tutaičio k r a u j o dėmes. Arkliais keliavo Baltijos pajūriu ir
tewskiego".
Kuršių nerija, n o r ė d a m a s apžiūrėti vietas, kuriose, jo ma
n y m u , galėjęs išlipti l e g e n d i n i s lietuvių protėvis r o m ė n ų ku
5. Pėsčias į V i l n i ų semtis žinių atėjo būsimasis istorikas
nigaikštis Palemonas.
Simonas Daukantas. Gimė valstiečio šeimoje dar baudžia
K a r o t a r n y b ą M . S t r i j k o v s k i s (jis 1 5 6 5 — 1 5 7 3 m . b u v o
vos laikais, pradinę m o k y k l ą l a n k ė Kretingoje, k u r m o k i
LDK kariuomenės algininkas) derino su tarnyba mūzai Klė-
niai daugiausia b u v o valstiečiai — iš bajorų ir m i e s t e l ė n ų
jai: sukuria didelį istorinį veikalą — „Rytų Europos apra
pasitaikydavo tik vienas kitas. Šių valstiečių vaikų padėtis
šymas". Deja, istoriką ištinka nesėkmė, kurios kartėlis grau
mokykloje buvo anaiptol nepavydėtina. Pasitaikydavo, kad
ž ė iki a m ž i a u s p a b a i g o s : t a r n a u j a n t V i t e b s k o įguloje, 1573 m .
d v a r i n i n k a i net j ė g a išplėšdavo m o k i n i u s iš m o k y k l o s . Leis
italas iš V e r o n o s Aleksandras Gvanjinis (Gvagninis) pasi
dami valstiečių vaikams mokytis, dvarininkai laikėsi požiū
savinęs rankraštį ir išleidęs jį savo vardu. Tiesa, galėjo bū
rio, k a d m o k i n i a i l i e k a t o k i a p a t d v a r o n u o s a v y b e k a i p i r
ti ir šiek tiek kitaip, n e s G v a n j i n i s irgi tyrinėjo Lietuvos
kiti b a u d ž i a u n i n k a i . T a i p į v a l s t i e č i ų k i l m ė s m o k i n i u s žiū
istoriją, l i e t u v i ų p a p r o č i u s .
rėjo ir caro administracijos pareigūnai. Taip buvo ir Kal
1574 m . M . S t r i j k o v s k i s L e n k i j o s i r L i e t u v o s respubli varijos (dabar Varduvos) mokykloje, į kurią Simonas Dau
kos diplomato Andriaus Taranovskio palydoje išvyksta į k a n t a s p e r s i k ė l ė i š K r e t i n g o s . Ž i n o m a s t o k s faktas: 1810 m .
t u r k ų u ž i m t ą K o n s t a n t i n o p o l į . L y g u m ų sūnui didžiulį įspū rudenį į Kalvariją atžygiavo Vilniaus muškietininkų pulko
dį padaro Balkanų kalnai, jų snieguotos viršūnės, tarpekliai, kuopa gaudyti rekrūtų. Iš vieno buto kareiviai išvarė 15
grėsmingos sniego lavinos, n u o k u r i ų jis v o s nežūna. Ati m o k i n i ų ir a p g y v e n d i n o k a r i n i n k ą . Po k i e k l a i k o feldfebe
d ž i o m i r s m a l s i o m a k i m j i s d a i r o s i p o K o n s t a n t i n o p o l į , ste lis d a r p a č i u p o i r n u s i v e d ė v i e n ą t r e č i o s i o s k l a s ė s m o k i n į .
bi jo įvairiataučius gyventojus, klausosi jų dainų. Aplanko Kilo sąmyšis. S u b ė g o daugybė m o k i n i ų . Kareiviai juos puo
Graikiją, Egėjo, J o n i j o s ir Adrijos j ū r ų salas. Č i a į laivą lė. T a č i a u m o k i n i a i n e p a b ū g o i r i š v a d a v o s u i m t u o s i u s . T i e
įsiveržę plėšikai vos n e p a r d u o d a jo turkų nelaisvėn. sa, į s i k i š o m o k y k l o s v e d ė j a s , i r f e l d f e b e l i s b u v o n u b a u s t a s .
Grįžęs iš kelionės, apsigyvena Algirdo vaikaičio Alek Vis dėlto panašių konfliktų baigtis dažnai būdavo tragiška
s a n d r o (arba Olelkos) p a l i k u o n i ų Olelkaičių, S l u c k o kuni baudžiauninkų sūnums.
gaikščių, d v a r e ir rašo Lietuvos istoriją. Deja, n e t r u k u s jo
M o k ė s i j a u n u o l i a i dažnai j a u paaugę, p r a m o k ę dirbti
globėjas numiršta. Istoriką imasi globoti Žemaičių vysku
s u n k i a u s i u s ž e m ė s d a r b u s . V i e n a s vizitatorius, ž i n o m a s li
pas Merkelis Giedraitis. Jis pasikviečia M. Strijkovskį į
teratas Ksaveras Bogušas, lankęs Žemaitijos mokyklas,
V a r n i u s . D o k u m e n t a i r o d o , k a d jis čia g y v e n o n u o 1579 m .
X I X a. pradžioje rašė: „Kai atėjo eilė parodyti rankas, tai
1582 m . M . S t r i j k o v s k i o istorinis veikalas „Kronika"
pamačiau, kad jos visų mokinių, vyresnių kaip 10 m e t ų
b a i g i a m a s s p a u s d i n t i K a r a l i a u č i u j e , s v a r b i a m e t o m e t o lie
amžiaus, b u v o juodos, n u o d a r b o sudiržusios, supjaustytos,
tuvių kultūros centre. N u o tada žinių apie M. Strijkovskio
o d a šiurkšti, stora, sukietėjusi lyg p a d a s " .
g y v e n i m ą n e i š l i k o . Ž i n o m a tik, k a d 1586 m . jis d a r tebe
Šitokioje aplinkoje mokėsi Daukantas. M o k ė s i jis labai
buvo Varniuose.
gerai. T i n g i n i a u j a n č i ų m o k i n i ų čia b u v o reta, n e s ž e m a i č i ų
M. Strijkovskis kartais vadinamas Lietuvos Herodotu.
vaikai žinojo, ko atėję mokyklon. Tas pats Bogušas rašė:
K a i p ir garsusis antikos istorikas, „Kronikos" autorius ap
„ A p i m a užuojauta, nuostaba, o kartu ir k a ž k o k i a pagarba,
keliavo tolimiausius kraštus, stengėsi savo akimis pamaty-
matant, k i e k vargšai ž e m a i č i a i a u k o j a m o r a l i n i ų ir fizinių
žinias ir p l ė s d a m a problematiką, istorija pati t a p o gausios
j ė g ų m o k s l o kliūtims įveikti. I š p a m a l d u m o m a n y d a m i , k a d
šeimynos motina. Dabar pagalbinių istorijos šakų jau
visas mokslas yra dangaus duotas, p a m o k a s mokosi klūpė
yra per penkiolika. K a i kurie tos šeimynos nariai t a p o be
d a m i k a s d i e n po keletą v a l a n d ų . G i r d ė j a u ir tokių esant,
v e i k visai savarankiški. T a i archeologija ir etnografija, šian
kurie, matydami, kad rykštėmis baudžia tinginius mokinius,
dien laikomos savarankiškomis mokslo disciplinomis.
ir m a n y d a m i , k a d rykštės v a r o protą į galvą, ateidavo pas
Štai šių d i e n ų istorijos m o k s l o „giminaičiai".
s a v o m o k y t o j ą s u a š a r o m i s prašyti, k a d šis n e b ū t ų a t l a i d u s
Archeologija (gr. archaiologia — „ p a s a k o j i m a s a p i e s e
ir rykščių negailėtų". Toliau, n e s l ė p d a m a s susižavėjimo, Bo-
novę") — istorijos m o k s l o šaka, tyrinėjanti daiktinius pa
gušas sušunka: „Kuriame gi krašte šitokios kliūtys neat
minklus ir su jų pagalba atkurianti žmonių visuomenės pra
baidytų žmogaus nuo mokslo? Neatbaido žemaičio. Ir ko
eitį. D a i k t i n i a i s p a m i n k l a i s v a d i n a m i g a m y b o s įrankiai, dra
tik su tokiais pasiryžėliais bei darbštuoliais nebūtų galima
bužiai, papuošalai, indai, p r a b a n g o s daiktai, pastatai, vaiz
nuveikti?"
d u o j a m o j o m e n o kūriniai ir t. t. Archeologai atlieka kasi
Vienas iš tokių pasiryžėlių ir darbštuolių buvo Simonas
nėjimus, konservuoja ir restauruoja radinius, tyrinėja juos
D a u k a n t a s . Baigęs Ž. K a l v a r i j o s m o k y k l ą , jis pėsčias iške
ir daro mokslines išvadas.
l i a v o į V i l n i ų m o k s l ų tęsti, n e š i n a s m a i š e l i u s u m a i s t o at
Archeologija smarkiai praplėtė istorijos akiratį. K o l ne
sarga ir šiltesniu drabužiu n u o nakties v ė s u m o s bei dar
b u v o archeologinių tyrinėjimų, istorijos mokslas rėmėsi dau
g a n o s gintis. K i š e n ė j e D a u k a n t a s turėjęs 10 rublių, k u r i ų
giausia rašytiniais šaltiniais ir a p ė m ė m a ž d a u g 3 tūkst. m e
g a l ė j o u ž t e k t i v i e n a m d v i e m m ė n e s i a m s p r a s i m a i t i n t i . Vil
tų n u o m ū s ų laikų. Iššifravus egiptiečių ir b a b i l o n i e č i ų
n i u j e 1816 m . j i s b a i g ė g i m n a z i j ą , o 1819 m . — u n i v e r s i
raštą, istorijos t y r i n ė j i m a i a p ė m ė d a r 2 tūkst. m e t ų . Bet
tetą.
j u k raštas pasirodė neseniai ir ne visose šalyse jį turėta.
Ir t o l i m e s n i s D a u k a n t o g y v e n i m a s — iki pat mirties —
T o d ė l g a n a ilgi istorijos tarpsniai t y r i n ė j a m i r e m i a n t i s v i e n
b u v o k u p i n a s d a r b ų , a s k e t i š k o s a n t ū r u m o . Sis ž m o g u s n i e
a r c h e o l o g i n i a i s r a d i n i a i s . T y r i n ė j a n t v ė l e s n i u s a m ž i u s (pa
k o n e n o r ė j o i r n e r e i k a l a v o sau, visas j ė g a s a t i d a v ė s a v o
vyzdžiui, v i d u r a m ž i u s ) a r c h e o l o g i n i a i r a d i n i a i p a p i l d o rašy
liaudžiai šviesti, lietuvių k u l t ū r a i ugdyti. D a r gyvas jis pa
t i n i u s šaltinius, n e s šie d u o d a žinių a p i e v i e š p a t a u j a n č i o s
r ū p i n o sau a n t k a p i n į a k m e n į , iškaldinęs j a m e įrašą: „Cia
klasės gyvenimą. A r c h e o l o g i n i a i radiniai leidžia daryti ob
g u l i k ū n a s S i m o n o D a u k a n t o (. . .), v a r g o pelės..." Po jo
j e k t y v e s n e s i š v a d a s a p i e v i s ų v i s u o m e n ė s s l u o k s n i ų gy
mirties l i k o įrašyti tik d a t ą - — 1864 m e t a i . S. D a u k a n t a s —
venimą.
ryškiausia X I X a. pirmosios pusės ir vidurio lietuvių tau
Archeologija kaip m o k s l a s V a k a r ų E u r o p o j e susiforma
tos A t g i m i m o a s m e n y b ė , p i r m a s i s šio p r o c e s o ideologas,
vo m a ž d a u g prieš šimtą metų, nors j a u senovėje b u v o ka
švietėjas.
sinėjama. T o d ė l ir pats terminas „archeologija" b u v o pa
vartotas Platono dar IV a. pr. Kr. Archeologija kaip vien
6. Istorijos m o k s l a s išugdė „didelę šeimyną" pagalbinių
tisas m o k s l a s susiklostė tik XX a. pradžioje.
istorijos m o k s l o šakų. Taigi ne tik jis b u v o globojamas, bet
Dabar ypač patobulėjo archeologinių radinių datavimas.
ir pats tapo savo „giminaičių" globėju.
D a t a n u s t a t o m a p a g a l r a d i o a k t y v i o j o g r y n a n g l i o S-14 k i e
Viduramžiais buvo tvirtinama, kad visuomenei reikalin
kį, n e s m i r u s a u d i n i a m s , j o p a l a i p s n i u i m a ž ė j a .
gi trys m o k s l a i : 1) m o k s l a s , k u r i s g y d o d v a s i o s ligas — teo
Etnografija (gr. ethnos — „ t a u t a " + gmpho —„rašau") —
logija; 2) mokslas, kuris g y d o visuomenės ligas — teisė;
tautotyra. K a i p savarankiškas mokslas susiformavo XIX a.
3 ) m o k s l a s , k u r i s g y d o k ū n o l i g a s — m e d i c i n a . R e l i g i j a gy
viduryje. J i n e a p s i r i b o j a v i e n š i u o l a i k i n i ų reiškinių fiksavi
dė n u o n u o d ė m i ų . Teisė — n u o blogų žmonių. M e d i c i n a —
mu, bet stengiasi pasekti jų pasirodymą ir raidą.
n u o l u o š u m o . V i s u s m o k s l u s v i e n i j o „ m o k s l ų m o t i n a " — fi
Etnografija tiria tautų kilmę, jų kultūrinių-buitinių ypa
losofija. K a u p i a n t i s ž m o g a u s p a t y r i m u i ir žinioms, m o k s l a i
t u m ų formavimąsi, tautų kraustymąsi ir paplitimą. N a u d o
ė m ė nebetilpti po v i e n u stogu. „Didžioji š e i m a " ė m ė skai
j a m a s i i r d a i k t i n i a i s p r a e i t i e s p a m i n k l a i s , i r r a š y t i n i a i s šal
dytis į savarankiškas m o k s l o šakas. T a i p šalia kitų m o k s
t i n i a i s , k u r i e p a d e d a t i r t i a n k s t y v ą j į ž m o n i ų v i s u o m e n ė s is
lų atsirado ir istorijos mokslas.
torijos laikotarpį.
Atsiskyrusi nuo savo „motinos filosofijos", kaupdama
E p i g r a f i k a (gr. epigraphe — „ u ž r a š a s , į r a š a s " ) — p a g a l Istoriniai aktai — d o k u m e n t a i , k u r i u o s e p a g a l t a m tikras j u
b i n ė i s t o r i j o s d i s c i p l i n a , t i r i a n t i s e n o v ė s i r v i d u r a m ž i ų įra ridines n o r m a s užfiksuoti e k o n o m i n i a i arba politiniai san
šus, r a š t u s a n t a k m e n ų , m e t a l o , k a u l ų , m e d ž i o , m o l i o dir dėriai, sutartys tarp privačių asmenų, tarp privataus a s m e n s
binių. T o k i e įrašai b u v o paplitę Egipte, Babilone, Asirijoje, ir valstybės, tarp valstybių, tarp bažnyčios ir valstybės.
I n d i j o j e , P e r s i j o j e i r kt. š a l y s e . E p i g r a f i k a k a i p m o k s l a s su S ą v o k ą „ d i p l o m a t i k a " p i r m a s i s p a v a r t o j o p r a n c ū z ų isto
siformavo X I X a. viduryje. D a b a r ji d a u g i a u s i a tiria rai rikas Ž. Mabilonas XVII a. Jis yra ir diplomatikos mokslo
džių formas ir jų evoliuciją. Tai duoda nemažai naujų duo kūrėjas, nors patys diplomatikos principai pradėti taikyti
m e n ų istorijos reiškinių datavimui. d a r X I V — X V a . S u k l e s t ė j o d i p l o m a t i k a X I X — X X a., k a i
Archeografija (gr. arches — „ s e n a s " + grapho — „ r a pradėta sisteminti ir tyrinėti milžinišką aktų medžiagą.
šau") — pagalbinė istorijos disciplina, tyrinėjanti rašytinių Genealogija (gr. genealogia — „ g i m i n ė s kartų eilė") —
šaltinių skelbimo problemas, rengianti šaltinių aprašymo beį p a g a l b i n ė istorijos disciplina, tirianti g i m i n i ų , š e i m ų ir ats
publikavimo principus ir metodus. k i r ų a s m e n ų k i l m ę , g i m i n y s t ė s ryšius, g i m i n ė s istoriją.
P u b l i k a c i j o s s k i r s t o m o s į tris g r u p e s : 1) t y r i n ė t o j a m s , G e n e a l o g i j a pateikia biografines žinias, p a d e d a išaiškin
2) m o k s l o p o p u l i a r i n i m o ir 3) skirtas m o k y m u i s i . ti g i m i n i ų ar a s m e n ų turtinius, socialinius ir politinius san
Rašytinių šaltinių leidimas V a k a r ų E u r o p o j e susijęs su tykius. S e n o v ė j e b u v o s u d a r i n ė j a m a karalių, v a l d o v ų ge
k n y g ų s p a u s d i n i m o p r a d ž i a ( X V a.). T a č i a u t o m e t o l e i d i nealogija, kuri dažniausiai buvo legendinio pobūdžio. Ge
n i a m s dar trūksta kritiškesnio leidėjų žvilgsnio. Kritiškai nealogijos reikšmė nepaprastai išaugo viduramžiais, kuomet
įvertinti l e i d i n i a i p a s i r o d o XV a. p a b a i g o j e — X V I a. ir su žmogaus kilmė lėmė jo visuomeninę padėtį. Taigi anuo me
siję su R e n e s a n s u . tu genealogija turėjo praktinę paskirtį.
L a b a i s e n o s r a š t ų l e i d i m o t r a d i c i j o s K i n i j o j e . Č i a šal Specialia disciplina genealogija t a m p a XVII—-XVIII a.
tiniai pradėti publikuoti dar IX a. Heraldika (lot. heialdus — „ h e r o l d a s " ) — p a g a l b i n ė isto
Kitose R y t ų šalyse iki X I X a. istorijos šaltiniai plito rijos disciplina, tirianti herbus, kurie y p a č p a p l i t o vidur
rankraščiais. amžiais. J i e buvo sudaromi pagal tam tikras taisykles ir
X I X a. p r a d ė t o s steigti archeografinės komisijos (moks suteikiami valstybėms, atskiroms kunigaikštystėms, mies
lo įstaigos, s k e l b u s i o s i s t o r i j o s šaltinius). 1811 m . M a s k tams, sritims, cechams, giminėms, šeimoms, atskiriems pi
voje įsteigta Komisija valstybės raštams ir sutartims spaus liečiams. D a r prieš atsirandant h e r b a m s , s e n o v ė j e egzista
dinti, 1834 m . — P e t e r b u r g o a r c h e o g r a f i j o s k o m i s i j a , 1848 m . — vo įvairūs ženklai ant skydų, šalmų, pinigų, a n t s p a u d ų ir
V i l n i a u s l a i k i n o j i a r c h e o g r a f i j o s k o m i s i j a , 1864 m . — V i l n i a u s kitų daiktų. Tai buvo atsitiktiniai ženklai. Sistema jie tam
archeografijos komisija. pa X I — X I I a. pirmiausia tarp riterių. X I V a. atsiranda he
D a b a r yra susikūrę n e m a ž a i stambių archeografinių cent raldikos — įstaigos, kurios n a g r i n ė j a teorines ir p r a k t i n e s
rų įvairiuose k o n t i n e n t u o s e . Jų veikla susijusi ir su tauti heraldikos problemas.
n i o s ą m o n i n g u m o a u g i m u Azijos, Afrikos ir Lotynų A m e Herbotyra labai svarbi tyrinėjant materialinę kultūrą,
rikos šalyse. n e s p a d e d a nustatyti p r i k l a u s o m u m ą , datą, g a m y b o s vietą
Bibliografija (gr. biblion — „ k n y g e l ė " + grapho — „ r a ir kitus daiktinių istorijos p a m i n k l ų d u o m e n i s .
šau"). Istorinė bibliografija — mokslinė disciplina, kurios Chronologija (gr. chronos — „ l a i k a s " +logos — „sąvoka,
uždavinys išsiaiškinti, aprašyti ir sisteminti literatūrą, atskleis m o k s l a s " ) — p a g a l b i n ė istorijos disciplina, nustatanti istori
ti jos turinį spaudos leidinių rodyklėse, sąrašuose, apžval nių įvykių bei d o k u m e n t ų tikslias datas. Ji susiformavo
gose. X V I a., p r a d ė j u s i n t e n s y v i a u p l ė t o t i s i s t o r i j o s m o k s l u i .
Bibliografija pirmiausia atsirado Prancūzijoje ir Vokie I s t o r i n ė g e o g r a f i j a — i s t o r i n i ų ž i n i ų š a k a , t y r i n ė j a n t i is
t i j o j e d a r X V I I a . p r a d ž i o j e . N u o t o l a i k o j o s r e i k š m ė la torinės praeities geografiją, t. y. fizinės geografijos istori
b a i i š a u g o , i r d a b a r į v a i r i o s e š a l y s e i š l e i d ž i a m a d a u g y b ė is- ja.- g y v e n t o j ų i r ū k i o i s t o r i n ę g e o g r a f i j ą , p o l i t i n ė s g e o g r a
[ torijos studijų. Be j o s negali apsieiti nė vienas istorikas. fijos istoriją. K a i p m o k s l a s j i s u s i f o r m a v o X V I a .
Diplomatika (gr. diplomą — „ l a p a s , d o k u m e n t a s " ) — spe Istorinei geografijai rūpi vidaus ir išorės sienų geogra
ciali istorijos disciplina, tyrinėjanti aktų formą ir turinį. fija, m i e s t ų i r t v i r t o v i ų i š s i d ė s t y m a s , į v y k i ų g e o g r a f i j a ( k a -
ro keliai, m ū š i ų schemos, liaudies sąjūdžiai). Ji taip pat r e t u m a s i r m e n i n ė vertė. M o n e t a s k o l e k c i o n u o t i p r a d ė t a Ita
tiria u p i ų v a g ų k e i t i m ą s i , o a z i ų d i n g i m ą , i r i g a c i n e s siste lijoje dar X I V — X V a.
m a s , l a u k i n i ų žvėrių g y v e n a m a s sritis ir t. t. N u m i z m a t i k o s mokslo pradžia siekia XVIII a. antrąją
Istoriografija (gr. historia — „ t y r i n ė j i m a s , pasakojimas" pusę, o jos pradininku laikomas Vienos n u m i z m a t a s I. Eke-
+ grapho — „ r a š a u " ) — m o k s l a s , tiriantis istorijos žinių, is lis (1737—1798).
torijos m o k s l o raidą. Istoriografija taip pat v a d i n a m e ku Paleografija (gr. palaios — „ s e n o v i n i s " + g r a p h o — „ r a
riai nors istorijos p r o b l e m a i skirtų darbų visumą, pavyz š a u " ) — p a g a l b i n ė i s t o r i j o s d i s c i p l i n a , t y r i n ė j a n t i r a š t o is
džiui, lietuvių tautos A t g i m i m o istoriografija. S a v a r a n k i š k a toriją bei jo grafinių formų plėtotę. Priklausomai n u o abė
m o k s l o šaka istoriografija t a m p a tik XX a. Istoriografijos c ė l ė s ir k a l b o s , p a l e o g r a f i j a s k i r s t o m a į g r a i k ų , l o t y n ų , sla
darbų ypač pagausėjo po II pasaulinio karo. vų, rusų, a r m ė n ų , gruzinų, a r a b ų ir kt.
Metrologija (gr. metron — „ m a t a s " + logos — „ s ą v o k a , Paleografijos sąvoką pirmą kartą pavartojo XVIII a. pran
m o k s l a s " ) — p a g a l b i n ė istorijos šaka, tyrinėjanti praeityje cūzų istorikas B. M o n f o n a s (1655—1741). Jo pastangų dėka
į v a i r i a u s i ų t a u t ų v a r t o t u s m a t u s (ilgio, p l o t o , a p i m t i e s , svo paleografija atsiskyrė n u o d i p l o m a t i k o s . Paleografija tiria
rio) ir jų kaitą. M e t r o l o g i j o s r e i k š m ė y p a č d i d e l ė tyrinė užrašus ne tik ant r a š o m ų medžiagų, bet ir ant daiktų, rai
jant socialinės e k o n o m i n ė s istorijos šaltinius (išnaudojimo d ž i ų g r a f i n e s formas, r a š t o ž e n k l u s , a t s k i r u s e l e m e n t u s , su
mastą, prekių kainas, prekių apyvartą ir k t ) . Pagal matus t r u m p i n i m ų sistemą, rašto p r i e m o n e s . Speciali paleografijos
galima nustatyti d o k u m e n t ų amžių. M e t r o l o g i j o s m o k s l o ob šaka (kriptologija) tyrinėja slaptaraščių sistemas.
jektas — kultūros istorijos dalis. XX a. paleografija taip išaugo, k a d atsirado keletas pa
Pirmieji m a t a i b u v o labai neapibrėžti. S e n o v ė j e ilgio galbinių jos šakų.
m a t a i s b u v o ž m o g a u s pėda, pirštas, a l k ū n ė . M a t u b u v o i r Su ja artimai susijusi „papirologija". T a i istorinė-filolo-
ž m o g a u s glėbys (kiek s u g e b ė d a v o panešti, apkabinti). Ats ginė disciplina, susiformavusi X I X a. p a s k u t i n i a m e ketvir
t u m a s m a t u o j a m a s žingsniais, nuotoliu, kurį žmogus suge tyje. Ji d a u g i a u s i a susijusi su g r a i k ų p a p i r u s ų tekstų skai
b ė d a v o nueiti p e r nustatytą laiką. Ž e m ė s matas — plotas, tymu, aiškinimu ir publikavimu.
kurį per dieną suardavo dviem jaučiais. S f r a g i s t i k a (gr. sphragis — „ a n t s p a u d a s " ) — t y r i n ė j a a n t
Plėtojantis prekybai, matai palengva vienodėjo. Ilgio spaudus. Si pagalbinė istorijos m o k s l o šaka p r a d ė j o formuo
matavimo vienetas metras atėjo iš Prancūzijos Didžiosios tis X V I I I a . T u o m e t u j i t e b u v o d i p l o m a t i k o s dalis. X I X a .
revoliucijos m e t ų . P l o t o m a t u t a p o aras, tūrio — litras, m a p a b a i g o j e , l a b a i p a d a u g ė j u s r a d i n i ų , p r a s i d ė j o n a u j a s sfra
s ė s — gramas. Metro matas Prancūzijoje buvo įteisintas g i s t i k o s e t a p a s — ji, r e m d a m a s i a n t s p a u d a i s , ė m ė tirti se
n u o 1840 m . 1875 m . m e t r i n ę s i s t e m ą p r i ė m ė d a r 1 7 šalių, n o v ė s valstybinių institucijų formavimąsi ir raidą, nes kiek
t a r p j ų i r R u s i j o s i m p e r i j a . 1889 m . b u v o n u s t a t y t a s s v o r i o viena valstybinio aparato reforma atsispindi antspauduose.
matas — kilogramas. Taigi vienoda m a t ų sistema plito labai Šaltinių m o k s l a s — k o m p l e k s i n ė istorijos d i s c i p l i n a . J o s
lėtai ir visuotinai pripažinta b u v o tik X I X a. p a b a i g o j e — tikslas — tirti istorijos šaltinių atsiradimą, p o b ū d į , nustaty
XX a. pradžioje. ti autentiškumą ir patikimumą, rengti publikavimo metodi
ką. Šaltinių mokslas a p i m a n e m a ž a i kitų pagalbinių istorijos
Numizmatika (lot. numisma — „ m o n e t a " ) — p a g a l b i n ė is
mokslų: archeografiją, archyvistiką, genealogiją, istorijos
torijos m o k s l o šaka, tirianti m o n e t ų kalybos ir apyvartos
metodologiją, paleografiją, tekstologiją, chronologiją, heral
istoriją. P a g a l susiklosčiusią t r a d i c i j ą n u m i z m a t i k a tiria ir
diką, d i p l o m a t i k ą , n u m i z m a t i k ą , sfragistiką. Be to, jis tiria
popierinius pinigus, žetonus.
istorijos šaltinių rūšis, jų f o r m a s ir t u r i n i o specifiką. Šal
D r a u g e s u m e t r o l o g i j a , r a š y t i n i a i s i r a r c h e o l o g i n i a i s šal
tinių mokslas siejasi ir su archeologija bei etnografija.
tiniais n u m i z m a t i k a p a d e d a tirti p r e k y b ą , a m a t u s , socialinį
ekonominį gyvenimą. N o r s šaltinių mokslas susiformavo tik XIX a. antrojoje
Pirmosios m o n e t o s pasirodė Lidijoje (M. Azija) ir Edipo p u s ė j e , š a l t i n i ų k r i t i k o s u ž u o m a z g ų r a n d a m e j a u a n t i k o s is
saloje (Graikija) VII a. p a b a i g o j e — V I a. pradžioje pr. Kr. torikų Herodoto, Tukidido, Livijaus, Tacito ir kitų darbuose.
N u m i z m a t i k ą reikia skirti n u o p i n i g ų k o l e k c i o n a v i m o . Viduramžiais šaltinių kritika b u v o užmiršta. Ji atgijo tik
M a t kolekcionieriui rūpi ne mokslinė pinigų vertė, o jų R e n e s a n s o epochoje, o visiškai išsiplėtojo X I X a. antrojoje
pusėje— XX a. pradžioje.
tai įvyko tik kai kuriuose Afrikos ir galbūt Azijos rajonuo
7. Eilėraščio „Klio, istorijos m ū z a " autorius yra Henri
se? T y r i n ė t o j a s M a t i u š i n a s a t k r e i p ė d ė m e s į į tai, k a d pir
k a s R a d a u s k a s (žr. H . R a d a u s k a s . L y r i k a . — V., 1 9 8 0 . — P .
mykščių žmonių liekanos atrandamos daugiausia Pietų ir
135), v i e n a s X X a . l i e t u v i ų p o e t ų , p o A n t r o j o p a s a u l i n i o
R y t ų Afrikoje, vadinasi, ten, k u r e s a m a didelių u r a n o rūdos
k a r o a t s i d ū r u s i ų išeivijoje. G i m ė j i s 1910 m . K r o k u v o j e .
k l o d ų . Š i e k l o d a i f o r m u o j a n t i s k a l n a m s p r i a r t ė j o p r i e Že
M o k ė s i Panevėžio gimnazijoje, baigė mokytojų seminariją.
m ė s paviršiaus k a i p tik tuo metu, kai v y k o intensyvus bež
1930 m . į s t o j o į K a u n o V y t a u t o D i d ž i o j o u n i v e r s i t e t o H u
džionžmogių sužmogėjimas. Gal spinduliavimas pažadino
m a n i t a r i n i ų m o k s l ų fakultetą, t a č i a u 1934 m. studijas n u
„ m i e g a n č i u s g e n u s " ir p a s k a t i n o šių b ū t y b i ų t o b u l ė j i m ą ? Ar
t r a u k ė ir p r a d ė j o dirbti. V y k s t a n t karui, iš p r a d ž i ų pasitrau
apskritai v y k o toksai sužmogėjimo procesas? Visa tai ir dau
kė į Vokietiją, vėliau išvyko į J A V ir ilgai g y v e n o Vašing
gybė kitų dalykų šiandien dar paslaptys, kurios gaubia žmo
t o n e . M i r ė p o e t a s 1970 m e t a i s . D e b i u t a v o p o e z i j o j e 1935 m .
n i ų giminės pradžią, ž m o n i ų v i s u o m e n ė s istorijos pradžią.
eilėraščių rinkiniu „Fontanas". Emigracijoje pasirodė kelios
j o p o e z i j o s k n y g o s : „ S t r ė l ė d a n g u j e " ( 1 9 5 0 ) , „Žemės d a i N u o to laiko, kai atsirado žmonių kolektyvo užuomaz
n a " (1955) i r r i n k t i n ė „ E i l ė r a š č i a i " (1965), k u r i o j e b u v o i r gos, j a u g a l i m a k a l b ė t i a p i e istoriją, k u r i o s s u b j e k t a s —
a n k s č i a u s k e l b t ų eilėraščių. 1978 m . išleistas p o m i r t i n i s H e n žmogus. Palaipsniui klostėsi ž m o n i ų bendrija, kuri, kokios
riko R a d a u s k o paskutiniųjų kūrinių rinkinys „Eilėraščiai II formos bebūtų — socialinė ar etninė, gimininė ar gentinė,
( 1 9 6 5 — 1 9 7 0 ) " . L i e t u v o j e j o r i n k t i n ė i š ė j o t i k 1980 m . b u v o besiplėtojančių žmonių ryšių produktas.
T a i g i p o l a b a i i l g a i t r u k u s i o s p r i e š i s t o r ė s p a s i r o d ė su
manusis žmogus (homo habilis). N u o tada ir prasideda žmo
XI. AR DAUG BŪTA n i ų v i s u o m e n ė s istorija, kuri skirstoma į istoriją prieš Kris
tų ir istoriją po Kristaus. A p i e 3 0 — 2 5 tūkst. m e t ų pr. Kr.
VISUOMENĖS RAIDOS PAKOPŲ? pasirodo mąstantis dabartinis žmogus (homo sapiens), o ket
virtame tūkstantmetyje pr. Kr. susikuria pirmosios senosios
1. 1974 m. Afaroje (Etiopija) tyrinėtojas etiopas c i v i l i z a c i j o s (žr. I s c h e m ą ) .
Alamaychu Asfavas ekspedicijos metu rado senų kaulų.
Šiaip tai n e b ū t ų j o k i a sensacija — tose a p y l i n k ė s e j a u ne I schema
kartą rasta labai senų gyvulių kaulų. T a č i a u po rūpestingų ISTORIJOS P E R I O D I Z A V I M A S
t y r i n ė j i m ų K l i v l e n d o u n i v e r s i t e t e (JAV) 1975 m . p a a i š k ė j o ,
PRIEŠISTORĖ ISTORIJA
k a d tai k a u l a i m a ž d a u g d v i d e š i m t m e t ė s m o t e r s — amerikie
č i ų a n t r o p o l o g a i p a v a d i n o j ą L i u s e (Lucy), k u r i o s ūgis bu Prieš Kristų
vo 105—120 cm. Toji nedidukė moteris gyveno beveik prieš
4—2 mln. metų 3 0 — 2 5 tūkst. m e t ų 4 tūkst. m e t ų
4 m i l i j o n u s m e t ų ir m a i t i n o s i — šitai r o d o j o s d a n t y s — ir
pr. K r . pr. Kr. pr. Kr.
augaliniu, ir mėsišku maistu. Ji priklausė giminei, kuri me H o m o habilis H o m o sapiens Senųjų civilizacijų
d ž i o j o k a u l i n i a i s g i n k l a i s i r t i k r i a u s i a i n a u d o j o s i įrankiais! Sumanus žmogus Mąstantis žmogus pradžia
Gentis gyveno senų seniausio ežero pakrantėse, tarp anų
l a i k ų plėšriųjų žinduolių, n u o k u r i ų t u r ė j o gintis, ir žol T y r i n ė j a n t praeitį, g a l i m a pastebėti, k a d v i e n a m e a r ki
ėdžių kanopinių žinduolių, kuriuos medžiojo. t a m e laikotarpyje egzistavo ryškesni civilizacijos židiniai,
Vadinasi, žmonių jau būta prieš 4 milijonus metų, o centrai. Politiniai ir kultūros centrai keitė vietą ir erdvėje.
dar visai neseniai manyta, k a d žmonijos amžius perpus Tai viena, tai kita tauta kartais net šimtmečiams pasidary
trumpesnis. K a d a gi iš tikrųjų p r a s i d ė j o istorija? Prieš 4 davo žmonijos pažangos nešėjomis. Artimieji Rytai, Šiau
milijonus m e t ų ar d a i anksčiau? Ij šį klausimą atsakymo rės R y t ų Afrika, Babilonas, Šumerai, Egiptas, Asirija, Urar-
kol kas nėra. tai... J u o g i l i a u į p r a e i t į , j u o l a b i a u l o k a l i z u o t a i r i z o l i u o t a
istorinė ir kultūrinė raida. Matyt, b u v o ir tokių civilizacijos
O kaip vyko sužmogėjimo procesas? Trumpai galėtume
centrų, kurie išnyko uždari, n i e k o n e p e r d a v ę ateičiai. T o
pasakyti: beždžionžmogiai nulipo n u o medžių, atsistojo ant
dėl iki šiolei n e ž i n o m e , k u r atsirado seniausios civilizaci
d v i e j ų kojų, t o b u l ė j o r a n k o s ir s u g e b ė j i m a s n a u d o t i s įran
jos — Rytuose ar Vakaruose.
kiais, išsivystė kalba. T a i p teigia materializmas. Bet k o d ė l
Tiktai dabartiniu metu žmonių visuomenė artėja prie
v i e n a l a i k i o b e n d r o istorinio p r o c e s o , k u r i a m e d a l y v a u j a vi
sos tautos. S e n o v ė j e v i e n a m ž m o g u i ar atskirai bendrijai
Ž e m ė s rutulys b u v o n e a p r ė p i a m a s . Užtat d a b a r iškilo globa
linės problemos, kurių sprendimu suinteresuota visa žmonija.
II $ c h u m d
3. J e i g u v i s u o m e n ė s istoriją p a b a n d y t u m e periodizuoti
p a n a š i a i k a i p p e r i o d i z u o j a m a s ž m o g a u s g y v e n i m a s , tai pir
mąjį etapą tektų pavadinti „kūdikyste". Ji užsitęsė maž
d a u g i k i m ū s ų e r o s p r a d ž i o s (žr. I V s c h e m ą 111 p . ) .
P a l e o l i t o (gr. — „ s e n a s i s a k m u o " ) a m ž i u s p r a s i d ė j o p r i e š
keletą milijonų metų, o baigėsi maždaug apie XIII—XII
t ū k s t a n t m e t į pr. Kr. Š i a m e a m ž i u j e ž m o g u s daugiausia n a u
dojosi tuo, ką davė gamta, D a r b o įrankiai ir ginklai — pri
mityvūs. Ž m o g u s išmoksta įdegti ugnį. T a i milžiniškos reikš
m ė s į v y k i s , n e m a ž e s n i s u ž v a n d e n s -rato, g a r o m a š i n o s ,
elektros ar atominės energijos pritaikymą.
Šio a m ž i a u s p a b a i g o j e gimsta religija, egzistuoja taiko
moji dailė. Sakoma, k a d m e n a s yra senesnis už religiją ir
mokslą, bet jaunesnis už darbą. Darbas — visos žmogaus
veiklos tėvas. T u r ė j o praeiti šimtai tūkstančių, milijonai m e
tų, k o l d a r b a s „ s u k ū r ė " m ą s t a n t į ž m o g ų .
M e z o l i t a s — v i d u r i n y s i s , t a r p i n i s a k m e n s a m ž i u s (VIII—•
V tūkst. pr. Kr.). A t s i r a n d a l a n k a s ir strėlės, p r i j a u k i n a m a s
pirmasis n a m ų gyvulys — šuo. Šio laikotarpio pabaigoje
gimsta keramika. Žemdirbystė dar nekultivuojama, tačiau
jau atsiranda naujas verslas — žūklė.
Neolitas — naujasis akmens amžius. Jis apima V—II
tūkstantmetį pr. Kr. Š i a m e laikotarpyje n u o r i n k i m o pe
r e i n a m a prie gamybos. N e o l i t o pradžia susijusi su m o l i n i ų
i n d ų g a m y b a , o p a b a i g a — su m e t a l u r g i j a .
Pereinamasis laikotarpis tarp a k m e n s a m ž i a u s ir žalva
rio amžiaus v a d i n a m a s eneolitu — vario amžiumi. Ilgiausiai
trukęs amžius buvo paleolitas, o trumpiausias — vario am-
žius. J i s a p i m a I V i r III t ū k s t a n t m e t į p r . K r . Š i a m e a m Periodizuojant istoriją visuomeninėmis ekonominėmis
žiuje susikuria valstybės Indijoje, Tarpupyje, Egipte. f o r m a c i j o m i s , b ū t i n a p a s a k y t i , k a d k a i k u r i o s e š a l y s e (pvz.,
Žalvario, arba bronzos, amžius apima II tūkstantmetį Lietuvoje) n e b u v o klasikinės vergovės, kitos šalys išvengė
pr. Kr. ir I t ū k s t a n t m e č i o pr. Kr. p i r m ą j ą pusę. Žalvario k l a s i k i n i o k a p i t a l i z m o (pvz., R u s i j a ) . T a i g i s c h e m a , t i n k a n
epocha yra vėlyviausią pirmykštės bendruomeninės sant t i ž m o n i j o s i s t o r i j a i a p s k r i t a i , g a l i n e t i k t i k o n k r e č i o m s ša
v a r k o s stadija. Į v a i r i u o s e ž e m ė s r e g i o n u o s e ši stadija eg lims.
zistavo n e v i e n o d u laiku. Bronzos amžiuje pastebima daug Be to, n u s t a t a n t f e o d a l i z m o ir k a p i t a l i z m o ribą V a k a r ų
spartesnė visuomenės raida palyginus su praėjusiais. Šiame E u r o p o j e , n e s u t a r i m ų n ė r a , t u o t a r p u d ė l R y t ų E u r o p o s is
laikotarpyje d i d u o m e n ė s u k a u p i a didelius turtus (apie tai torijos p e r i o d i z a v i m o įvairių autorių n u o m o n ė s skiriasi. Vie
liudija rasti lobiai). Intensyvėja mainai, prekyba. Išauga m e n i l i n k ę k a p i t a l i z m o p r a d ž i a l a i k y t i X V I a., o k i t i — t i k
talo g a m i n t o j ų meistriškumas, kuris žavi ir m ū s ų e p o c h o s paskutinį XVIII a. ketvirtį.
žmogų. T a i k o m o j i dailė t a m p a vyraujančia dailės forma. Kiekvienas perėjimas iš vienos visuomeninės ekonomi
Š i u o m e t u p a s i r o d o raštas. S a v o k l e s t ė j i m o viršūnę pasiekia n ė s f o r m a c i j o s į k i t ą (pvz., i š p i r m y k š t ė s b e n d r u o m e n i n ė s
ankstyvosios vergovinės valstybės. į vergvaldystę) buvo didžiulis perversmas žmonių visuome
Taigi žalvario amžiaus žmonių visuomenėje prasideda nėje, n o r s d r a u g e su j u o atsiranda ž m o g a u s e n g i m a s ir ki
dideli pakitimai, visiškai išsikristalizavę geležies amžiuje. tos „civilizacijos" blogybės. Išsėmusi savo galimybes, ver
Geležies amžius Europoje skirstomas į du laikotarpius: govė užleidžia vietą feodalizmui, kuris tęsėsi m a ž d a u g tūks
1 ) a n k s t y v a s i s ( 9 0 0 — 4 0 0 m . p r . Kr.) i r 2 ) v ė l y v a s i s (500 m . tantį metų. T i e k perėjimas į feodalizmą, tiek jo pasitrau
pr. K r . — V I I I — X I I I m ū s ų eros amžiai). Tai labai apytikrės k i m a s v y k o l a b a i į v a i r i a i i r n e t o l y g i a i ( n u o X V a . i k i X I X a.,
chronologinės ribos. Geležies a m ž i ų p e r g y v e n o visos šalys o v i e t o m i s n e t iki X X a.). Šis p r o c e s a s j a u a p i m a d a u g u m ą
skirtingu metu. Pirmiausia žmogus susipažino su meteoritų Ž e m ė s teritorijų.
geležimi. Vėliau iš geležies pradėta gaminti papuošalus. Iš F e o d a l i z m o e p o c h o j e labai lėta e k o n o m i n ė raida. Pavyz
ežerų ir balų rūdos jau gaminami ginklai ir darbo įrankiai. džiui, ž e m ė s ū k y j e f e o d a l i z m o p r a d ž i o j e dirbta k a p l i u , žag
Tai techninės ir visuomeninės revoliucijos epocha. Irsta re ir pjautuvu. T a i p liko iki pat kapitalizmo.
pirmykštė bendruomeninė santvarka, susidaro visuomenės Neretai painiojamas politinis feodalizmo periodizavimas.
socialiniai sluoksniai ir valstybės (vergovinės arba feoda J i s šiek tiek skiriasi n u o kitų formacijų. Kitose formacijo
linės), išsiskiria aristokratija, p a d i d ė j ę s ž m o g a u s išnaudo se m e s išskiriame brendimo, plėtotės ir s m u k i m o laikotar
jimas įgauna vergovės formas. pius, o p e r i o d i z u o d a m i politinę feodalizmo e p o c h o s raidą
Geležis išstumia akmeninius ir žalvarinius įrankius. Ge išskiriame ankstyvąjį feodalizmą, feodalinį susiskaldymą,
ležies dirbiniai įvežami arba g a m i n a m i iš vietinių žaliavų. brandųjį ir vėlyvąjį feodalizmą. T o d ė l feodalinio susiskal
Pavyzdžiui, L i e t u v o j e geležis ilgai b u v o g a m i n a m a iš ba d y m o n e g a l i m a vertinti vien neigiamai, n e s jis taip pat bu
lų rūdos. Ž m o g u s pasijunta daug galingesnis prieš gamtą. vo pažangos pakopa.
G e r e s n i d a r b o įrankiai leidžia smarkiai išplėsti pasėlių plo Pirmykštė žmonių banda buvo pirmasis žmonių kolek
tus, p a t o b u l i n t i d r ė k i n i m o įrenginius, p a g e r i n t i ž e m ė s įdir tyvas. F o r m u o j a s i kolektyvinis darbas ir kolektyvinis mais
bimą. Sparčiau a u g a amatai — ypač kalvystė ir ginklakalys- t o p a s i s k i r s t y m a s , t . y . a n k s t y v a j a m e p a l e o l i t e f a k t i š k a i for
tė. K e i č i a s i m e d ž i o a p d i r b i m o į r a n k i a i , n a m ų i r l a i v ų sta m u o j a s i ž m o n i ų v i s u o m e n ė . Šis p r o c e s a s užsibaigia p e r ė j u s
tyba, v e ž i m ų g a m y b a . S t a t o m i d i d ž i u l i a i g y n y b i n i a i įtvirti p r i e gimininės visuomenės — v e i k i a u s i a i a n k s t y v o j o ir vė
nimai, nes vyksta dažni karai. l y v o j o p a l e o l i t o s a n d ū r o j e . T u o m e t u a t s i r a n d a k r a u j o ry
šiais susieta m o t i n o s g i m i n i n ė k o m u n a — to m e t o ū k i n i s ko
4. Istorija skirstoma (periodizuojama): lektyvas, e k o n o m i n ė v i s u o m e n ė s ląstelė.
1) į ž e m y n ų istoriją (Europos, Azijos, A m e r i k o s , Pirmykštė bendruomeninė s a n t v a r k a y r a p i r m o j i v i s u o
Afrikos), m e n i n ė e k o n o m i n ė formacija, a p i m a n t i visus tris akmens
2 ) į r e g i o n ų i s t o r i j ą (žr. V s c h e m ą 1 1 1 p . ) , a m ž i a u s laikotarpius (paleolitą, mezolitą ir neolitą). Pirmykš
3 ) į k u l t ū r o s e p o c h a s ( s e n o v ė s , v i d u r a m ž i ų i r t . t.) tėje bendruomeninėje santvarkoje žmonės laisvi, ginklai,
(žr. V s c h e m ą ) .
darbo įrankiai ir kitos gamybos priemonės bei gamybos pro tu. Šalies v a l d o v a s , š v e n t i k a i ir n e g a u s i d i d u o m e n ė s u d a r ė
d u k t a i p r i k l a u s o v i s i e m s . N ė r a r y š k a u s v i s u o m e n ė s susi visuomenės viršūnę. Valdovas — vienintelis visko savinin
sluoksniavimo. Tačiau j a u matriarchate išryškėja istorinės kas. Iš k a r o žygių grįžtama ne vien su grobiu, bet parsi
r a i d o s n e t o l y g u m a s . T a i p a t v i r t i n o D i d i e j i g e o g r a f i n i a i at v a r o m a ir vergų. V i s u o m e n ė suskyla į du socialinius sluoks
radimai. D a u g u m a atsilikusių šalių šių a t r a d i m ų m e t u dar nius: vergvaldžius ir vergus. Atsiranda žmogaus išnaudoji
tebegyveno įvairiose matriarchato stadijose. M a t r i a r c h a t o mas. Patriarchalinės vergovės būta beveik visuose kraštuo
likučiai kai k u r pastebimi iki pat XX a. se, o v e r g o v i n ė s a n t v a r k a s u s i k u r i a k l a s i k i n e f o r m a t i k k a i
T a č i a u evoliucionuojant pirmykštei bendruomenei, gimi kuriose šalyse.
n ė s i m a jungtis į gentis, n e s taip b u v o p a t o g i a u kovoti su
Pirmoji visuomeninė santvarka pasižymėjo išnaudoji
gamta ir k a i m y n ų antpuoliais. Patriarchatas, pakeitęs mat
mo šiurkštumu, akivaizdumu. Vergovės formos buvo labai
r i a r c h a t ą i r s t a n t p i r m y k š t e i b e n d r u o m e n i n e i s a n t v a r k a i , su
įvairios ir priklausė n u o vietos sąlygų. Ankstyvosiose klasi
daro palankias sąlygas turtinei diferenciacijai. Atsiranda
k i n ė s e v i s u o m e n ė s e , s e n i a u s i u o s e c i v i l i z a c i j o s c e n t r u o s e (se
patriarchalinė vergovė, socialinių sluoksnių užuomazgos.
novės Egipte, Asirijoje, Babilone, senovės Indijoje, seno
Gimininė-gentinė b e n d r u o m e n ė palaipsniui keičiasi, itin
vės Kinijoje) vergovė iki galo neišsiplėtojo. Čia privačių
svarbūs darosi teritoriniai ryšiai. Paskutiniąja p a k o p a pe
v e r g ų b u v o n e d a u g . B e v e i k visi vergai priklausė aukščiau
reinant į v e r g o v ę (kitose šalyse — į feodalizmą) b u v o ka
siajam valdovui, kuris imasi kurti „antrąją gamtą". Ž e m ę
rinė d e m o k r a t i j a . J o j e visi vyrai b u v o kariai ir n a u d o j o s i
išraižo kanalai, irigaciniai įrenginiai, išauga piramidės, Di
visomis teisėmis. Ypač reikšmingus klausimus sprendė bend
džioji K i n ų siena, milžiniški rūmai, šventyklos, p r a s i d e d a
r a s s u s i r i n k i m a s , m a ž i a u s v a r b i u s — g i m i n i n ė s - g e n t i n ė s ta
k e l i o n ė s j ū r o m i s ir t. t.
rybos. Klasikines formas k a r i n ė demokratija įgavo Graiki
joje. Tačiau plečiantis grobikiškiems karams, didesnę gro Klasikines formas vergovė įgauna Graikijoje ir Romoje.
bio dalį pasisavindavo karo vadas ir jo artimieji. Vergai ir Čia labai išplinta privati vergovė.
jų darbas dar greičiau ardė karių lygybę, ir karinė demok To meto visuomenėje buvo dviejų kategorijų vergai:
ratija žlugo. 1 ) d i r b ą n a m u o s e i r 2 ) v e r g a i , d i r b ą š e i m i n i n k o ū k y j e (že
Kraštuose, kuriuose reikėjo dirbtinių d r ė k i n i m o sistemų, m ė s ūkis, a m a t a i , k a s y k l o s i r kt.). B e to, R o m o j e b u v o ver
greičiau f o r m u o j a s i griežtai centralizuotos valstybės su des gai kariai, vergai aukos, vergai gladiatoriai. V e r g ų skai
potu priešakyje, n e s čia g a m y b a reikalavo centralizacijos, čių papildydavo ne tik belaisviai. Plačiai klestėjo prekyba
kolektyvinio darbo. vergais, susijusi su piratavimu. Vergais t a p d a v o ir prasi
Despotija — tai valstybė, k u r i o j e monarchui priklauso skolinę piliečiai.
n e r i b o t a p a v e l d i m a valdžia. T o k i a s valstybes v a d i n a m e des R o m o j e v e r g o v ė suklesti II a. pr. K r . — II a. po Kr.
potijomis. J o s anksčiausiai atsirado R y t ų šalyse. Klasiki Intensyvus vergų darbo panaudojimas, didelio kolekty
n e s f o r m a s d e s p o t i j a į g a v o s e n o v ė s E g i p t e III t ū k s t a n t m e vo jėga gamyboje, statybose ir pan. p a d e d a žmogui suvok
tyje pr. Kr. Č i a faraonas turėjo neribotą valdžią ir b u v o ti, k a d j i s — g a m t o s „ k a r a l i u s " , o n e ž a i s l i u k a s . S u k u r i a m o s
laikomas Dievu, Saulės sūnumi. N o r s despotijos egzistavo didžiulės materialinės ir dvasinės vertybės. M e n e , literatū
labai ilgai, virš 3 t ū k s t a n č i ų m e t ų , t a č i a u k l a s i k i n i ų vergo roje su didžiuliu patosu įkūnijamas didvyrio, nugalėtojo,
vės formų neįgavo. Savo žydėjimą jos vėl pasiekia X I V — žmogaus milžino idealas.
XVI a. O s m a n ų imperijoje ir X V I — X V I I I a. Indijoje.
P a m a ž u v e r g o v ė i š s i s ė m ė . V e r g ų d a r b o n a š u m a s b u v o la
V e r g o v ė a t s i r a n d a III t ū k s t a n t m e t y j e pr. K r . d r a u g e s u bai m e n k a s ir iš lėto mažėjo. Vergai nebuvo suinteresuoti
valstybėmis Indijoje, Asirijoje, Babilone, Egipte. darbo rezultatais. I m a formuotis n a u j a formacija — feoda
P e r ė j i m a s iš p i r m y k š t ė s b e n d r u o m e n ė s į v e r g o v i n ę civi lizmas.
lizaciją b u v o didžiulis perversmas ž m o n i ų visuomenėje. Bend T a č i a u vergovė, k a i p i š n a u d o j i m o forma, gyvavo ne tik
r u o m e n ė s n u o s a v y b ė p a t e n k a į n e d a u g e l i o turtingųjų ran feodalizme, bet ir kapitalizme. Europoje vergai išnyksta
kas. Gamintojas pavergiamas ir kartu su darbo įrankiais, a p i e X I I I a m ž i ų . T a č i a u V e n e c i j o j e i r G e n u j o j e a r a b ų at
gamybos priemonėmis tampa vergvaldžio nuosavybe, daik-
v e ž a m a i s vergais p r e k i a u j a m a iki X V I a. Kinijoje ir Arti
iriuosiuose Rytuose v e r g o v ė išliko iki kapitalizmo. Prekyba d a m a s v a n d e n s ratas, vėjinis malūnas, o 1600 m . — a u d i m o
vergais A m e r i k o j e klestėjo iki X I X a. vidurio. staklės.
Feodalizmas — ilgai užtrukusi žmonijos istorijos epocha. Valstietis tebuvo tik žemės naudotojas, todėl jis priva
Tiek perėjimas į feodalizmą, tiek jo trukmė įvairiuose mū lėjo mokėti valdos savininkui mokestį už žemęjrentą). T u o
sų planetos r e g i o n u o s e skirtinga. Vienose šalyse feodaliz m e t u egzistavo trys prievolių formos: 1) n a t ū r i n ė (duok
m o a n k s t y v a s i s e t a p a s p r a s i d ė j o V — V I a., k i t o s e I X — X I a . lė), 2) a t o d i r b i n ė (lažas), 3) p i n i g i n ė (činšas).
Trečiosios šalys visai išvengė klasikinio feodalizmo laiko Esant atodirbinei rentai, valstietis buvo suinteresuotas
tarpio, nes kapitalizmo e p o c h a j u o s užklupo dar pirmykš d a r b o r e z u l t a t a i s t i k s a v o sklype, o d i r b d a m a s f e o d a l o že
tėje b e n d r u o m e n i n ė j e stadijoje. m ę , j i s a b e j i n g a s , j o d a r b a s n e n a š u s . Š i r e n t o s f o r m a ryš
kiausiai išreiškia feodalizmo esmę.
P e r ė j i m a s iš feodalizmo į kapitalizmą taip pat įvairiai
M o k ė d a m a s natūrinę rentą, valstietis labiau savarankiš
d a t u o j a m a s . V i e n i m a n o , k a d t a i X V a., k i t i — X V I a., o
kas. Jis rūpinasi gamyba. Natūrinė renta neretai egzistavo
treti — XVII a. T u o tarpu Lenkijos ir Lietuvos respublikoje
drauge su lažu.
kapitalizmo užuomazgos siejamos su XVIII a. paskutiniuoju
ketvirčiu. Vadinasi, pasaulinėje istorijoje feodalizmo epo Piniginė renta išlaisvina valstietį iš s m u l k m e n i š k o s glo
cha toli peržengė viduramžių ribas. bos. Ši renta skatina ū k i n ę iniciatyvą, gamybą, leidžia pri
taikyti naujus ūkininkavimo metodus. Ši rentos forma dau
F e o d a l i z m e išskiriami trys laikotarpiai: 1) ankstyvasis
gelyje šalių b u v o p r a k t i k u o j a m a v i s u o m e n e i pereinant į ka
f e o d a l i z m a s ( n u o R o m o s i m p e r i j o s ž l u g i m o V a. i k i X I I I a.),
pitalizmo epochą.
2) k l a s i k i n i s a r b a b r a n d u s i s f e o d a l i z m a s , k u r i s a p i m a ir feo
Kokios bebūtų išnaudojimo formos feodalizmo epochoje,
d a l i n i o s u s i s k a l d y m o l a i k o t a r p į ( X I — X V a.), 3) v ė l y v a s i s
valstietis d a u g i a u b u v o suinteresuotas savo darbo rezulta
f e o d a l i z m a s ( V a k a r ų E u r o p o j e X V I — X V I I I a., R y t ų E u r o
tais negu vergovinėje santvarkoje.
p o j e — iki X I X a. vidurio).
F e o d a l i z m e prasideda valstiečių įbaudžiavinimas. Šis pro
Sąvoka „feodalizmas" yra kilusi iš žodžio „feodas", t. y. cesas tęsėsi amžius. K a i kuriose šalyse jis v y k o V — X a.
žemės sklypas, kuris d u o d a m a s valdyti v i e n a m arba kitam Klasikine feodalizmo valstybe tampa Frankų karalystė (V a.
a s m e n i u i u ž t a r n y b ą v a l d o v u i . T o k s feodo s a v i n i n k a s va p a b . — I X a. pirmoji pusė). Tačiau feodalizmas baudžiavos
dinosi feodalu, o pati e p o c h a — feodalizmu. Buvusiose ver formas įgijo ne visose šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje bau
g o v i n ė s e šalyse f e o d a l i z m o f o r m a v i m o s i m e t u išnykstai verg džiavos nebuvo.
valdžiai ir vergai. Vietoje jų susiformuoja feodalų ir vals Lietuvoje, kaip ir Skandinavijoje, Vidurio ir Pietryčių
tiečių klasės. Valstiečiai yra pagrindiniai gamintojai ir Europoje, kaimo bendruomenė buvo patvaresnė. Daug savo
a p d i r b a m o s žemės naudotojai. T i k r u o j u šios skirtinės žemės d o m e n ų žemių su valstiečiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš
savininku b u v o feodalas arba feodalinė valstybė. Feodaliz tystėje išdalino Jogaila ir Vytautas. Pirmieji po Lietuvos
m u i b ū d i n g a s l a b a i l ė t a s g a m y b o s t e c h n i k o s a u g i m a s , ri krikšto žemių gavo dvasininkai. Tai sukėlė valstiečių ne
botas visuomeninio darbo pasidalijimas. Miestų gyventojai pasitenkinimą. Dėl masinio pasipriešinimo ir kitų priežas
sudarė labai m a ž ą visų gyventojų dalį. F e o d a l i n ė visuome čių mažiau žemių buvo išdalinta Žemaitijoje.
n ė — valstietiška. Šia proga galima pridurti, k a d valstiečiai Valstiečių įbaudžiavinimas baigėsi visai a t ė m u s teisę
a t s i r a n d a f o r m u o j a n t i s k l a s i n e i v i s u o m e n e i , t a č i a u tik feo pasitraukti n u o feodalo. Rusijoje tai įvyko pačioje X V I a.
d a l i z m o e k o n o m i k o s p a g r i n d ą sudaro žemės ūkis. N o r s eko pabaigoje, Lietuvoje — X V I a. pabaigoje, įvykdžius Vala
n o m i n ė p a ž a n g a l a b a i lėta, vis d ė l t o feodalizme, p a l y g i n u s k ų r e f o r m ą i r p r i ė m u s t r e č i ą j į L i e t u v o s s t a t u t ą (1588 m . ) .
s u v e r g o v e , į v y k o n e m a ž a p a k i t i m ų . P r a d e d a m a a u g i n t i ry Feodalizme, palyginus su vergove, šiek tiek padidėja
žius, c u k r a n e n d r e s , i š s i p l e č i a vynininkystė, daržininkystė, valstiečio ekonominis savarankiškumas. Feodalizmui budinga
sodininkystė, medvilnės auginimas. Gerinamos ganyklos ir tai, k a d e g z i s t u o j a l u o m a i , v i e š a valdžia, r e l i g i n ė p a s a u l ė
p i e v o s . T a i l e i d ž i a p a d i d i n t i g y v u l i n i n k y s t ė s p r o d u k t ų ga žiūra, b e n d r u o m e n i n ė socialinė s ą m o n ė .
mybą. Klesti namudiniai valstiečių amatai. X I V a. atsiran Ikikapitalistinių epochų socialinė visuomenės struktūra
da šaunamasis ginklas, padaręs revoliuciją karyboje. Išran- g a n a s u d ė t i n g a : g a u s u įvairių socialinių-teisinių grupių, skirs-
t o m ų p a g a l religinius, etninius, p r o f e s i n i u s ir kt. p o ž y m i u s . N o r s v i d u r a m ž i a m s b ū d i n g a s feodalinės buities sustingi
N o r s luomai atsiranda diferencijuojantis, visuomenei, tačiau mas, tačiau valstiečiai nusiteikę maištingai. J i e kolektyviai
k l a s i k i n e s s a v o f o r m a s j i e į g a u n a ne v e r g o v i n ė j e , o feo atsisakinėja vykdyti feodalo reikalavimus, vyksta ginčai dėl
d a l i n ė j e v i s u o m e n ė j e . L u o m i n i o s u s i s k i r s t y m o p a g r i n d ą su jų teisių ir pareigų. N e g a l ė d a m i laimėti, valstiečiai bėga į
darė visuomenės diferenciacija, tačiau visiško sutapimo tarp miestus (pabėgę valstiečiai sudarė n e m a ž ą feodalinių mies
socialinio sluoksnio ir l u o m o nebuvo. L u o m ų esmė pasireiš t ų g y v e n t o j ų d a l į ) a r b a g r i e b i a s i d a l g i o . V i d u r a m ž i a i s įvy
k i a jų p a s i d a l i j i m u į aukštuosius — privilegijuotus ir ž e m u o ko nemažai k r u v i n ų maištų, garsių sukilimų, kurie stimu
sius — be privilegijų. A u k š t i e j i l u o m a i — d v a s i n i n k ų ir ba liavo to meto visuomenės pažangą.
j o r ų — priklausė viešpataujančiam sluoksniui. „Trečiajam Tik buržuazinės revoliucijos Vakarų Europoje nušluoja
arba viduriniajam l u o m u i " priklausė pirkliai, a m a t i n i n k a i ir feodalizmą su visais jo atributais ir privilegijomis. Tačiau
pan. Taigi šiam luomui priklausė labai įvairios socialinės taip įvyksta ne visur. Pavyzdžiui, Rusijos imperijoje bau
grupės. (Švedijoje dar b u v o ir ketvirtasis l u o m a s — laisvie d ž i a v a p a n a i k i n t a t i k 1861 m., o l u o m a i i š l i k o iki p a t 1917
ji valstiečiai. T a č i a u tai išimtis, o ne taisyklė.) E u r o p o j e metų.
v a l s t i e č i ų l u o m a s s u t a p o s u v a l s t i e č i ų klase, k u r i b u v o vi
Po ilgų „tamsos amžių" — taip pavadino viduramžius Re
siškai beteisis išnaudojimo objektas.
n e s a n s o i d e o l o g a i — p r a s i d ė j o „ ž m o n i j o s a t g i m i m a s " . Į isto
P r a n c ū z i j o j e l u o m i n ė v i s u o m e n ė s s t r u k t ū r a b a i g ė for
rijos a r e n ą ž e n g ė k a p i t a l i z m a s . V i s u o m e n ė s p r i e š a k y j e at
m u o t i s j a u X I I I la. Č i a v e i k ė l u o m i n ė t e i s ė , l u o m i n i s t e i s m a s ,
siduria s u m a n u s ir valingas naujosios epochos žmogus. Tai
luominė moralė ir t. t. N o r s luomai b u v o uždaros socialinės
buvo audringo kūrybinio pakilimo ir dvasinio išsivadavimo
ir teisinės grupės, tačiau visuomenės raidoje jų sudėtis kei
epocha, p a g i m d ž i u s i aistros, minties, c h a r a k t e r i o milžinus.
tėsi. Tiesa, d a u g l ė č i a u i r m a ž i a u u ž s o c i a l i n ę s l u o k s n i ų su
Neatsitiktinai Italijos renesanso ideologai pripažino, k a d
dėtį. Aukštesnius l u o m u s p a p i l d y d a v o išeiviai iš žemesnių.
žmogus yra „panašus į Dievą".
T a i b u v o g a n a s u n k u s k e l i a s . P e r ė j i m ą p a l e n g v i n d a v o vi
s u o m e n ė s krizės, n e s t u o m e t valdantieji sluoksniai, norėda Gimstant naujai epochai, nyksta feodalų sluoksnis. D a
mi susilpninti opoziciją, priimdavo į savo tarpą gabiausius lis j ų nusigyvena, kita dalis t a m p a buržuazija. B a u d ž i a u n i n
iš nekilmingųjų. kus kausčiusios grandinės sutraukomos. Visuomenė tampa
juridiškai laisva. Susiformuoja j a u gana gausus verslininkų,
N o r s I t a l i j o j e i r P r a n c ū z i j o j e X I I — X I V a., į s i g a l ė j u s p i
p r a m o n i n i n k ų s l u o k s n i s i r d a r b i n i n k a i , n e t u r i n t y s j o k i ų ga
niginei rentai, prasideda valstiečių išsilaisvinimas iš bau
džiavos, tačiau jų luominis nepilnateisiškumas išlieka: jie mybos priemonių.
pavaldūs feodalo teismui ir nedalyvauja l u o m i n i o atstova Naujai kylantys veiklūs verslininkai mažiau kaip per
vimo organuose. Kitoks buvo valstiečių likimas Vidurio ir šimtmetį sukūrė tokias gamybines jėgas, kurios savo pa
Rytų Europoje. Č i a n u o XV a. baudžiava įgauna vis sun j ė g u m u p r a n o k o visas ankstyvesnių kartų sukurtas gamy
kesnes ir šiurkštesnes formas, įsigali palivarkinė-lažinė ū k i o bines jėgas drauge paėmus.
sistema. Šis p r o c e s a s v a d i n a m a s II-ąja b a u d ž i a v o s laida. A n t Tačiau ši pažanga taip pat buvo prieštaringa. Kapita
rosios baudžiavos laidos priežastys įvairios. Pirmiausia — lizmo raidą lydėjo k r u v i n i u ž k a r i a v i m a i bei įvairios socia
miestų augimas ir vidaus rinkos plėtimasis pačiose Rytų linės blogybės, socialiniai kontrastai. J ė g a t a m p a teisės pag
E u r o p o s šalyse. Antroji ir svarbiausia priežastis — kapita rindu. Atsiranda nauja pavergimo forma — darbo jėgos
lizmo plėtojimasis Vakarų Europoje ir ten auganti žemės samda.
ūkio produktų bei žaliavos paklausa. Kapitalizmo augimas J a u ankstyvajame kapitalizme prasidėjo svetimų kraštų
Vakarų Europoje nesukėlė tokio pat proceso Rytų Europos
užkariavimai ir jų pavertimas kolonijomis. Didieji geogra
šalyse, i r j o s t a m p a s a v o t i š k u V a k a r ų E u r o p o s a g r a r i n i u
finiai atradimai, atrastųjų ž e m i ų a p i p l ė š i m a s , k a i n ų revoliu
priedėliu: Rytų Europoje plečiami pasėlių plotai, steigiami
cija, m i l ž i n i š k a s p r e k y b o s r i n k ų i š a u g i m a s — visa tai b u v o
nauji palivarkai, didinamas lažo d i e n ų skaičius. J a u po Di
svarbūs veiksniai, skatinę pramonės plėtotę. Europinio ko
džiųjų geografinių a t r a d i m ų gintaro kelias n e t e n k a reikš
lonializmo p r a d i n i n k a i — Ispanija, O l a n d i j a ir Portugalija,
mės, ir Rytų Europa atsiduria „Europos galukiemyje".
k u r i b u v o ir p a s k u t i n ė e u r o p i n i o k o l o n i a l i z m o šalis. Iš jų
estafetę p e r ė m ė Anglija, palaipsniui tapusi klasikine kapi kolonijų apiplėšimas. T u o m e t u b u v o išrastos v e r p i m o ir
talizmo šalimi. kitos mašinos. V e r p i m o p r a m o n ė j e įsigali m a š i n i n ė techni
Kapitalizmas pradėjo plėtotis ne vienu metu, todėl nė ka. K i e k vėliau buvo mechanizuotas ir audimas. Visa tai
ra vieningos nuomonės, kuomet jis prasidėjo. Vieni jo pra dar labiau paskatino tobulinti ir kitų gamybos sričių tech
d ž i ą s i e j a s u I t a l i j o s i r N y d e r l a n d ų m i e s t ų a u g i m u X V a., niką. C h e m i j o s p r i t a i k y m a s leidžia pertvarkyti a u d i n i ų ba
kiti — s u X V I a. p r a d ž i a , treti — su 1640 m. A n g l i j o s re linimą ir dažymą, keičiasi geležies lydimo technologija, plė
voliucija, d a r kiti p r a d ž i a l a i k o 1789 m . P r a n c ū z i j o s di t o j a s i m a š i n ų g a m y b a . P a t o b u l i n i m a i p l i e n o l y d i m e (1855,
džiąją revoliuciją. Sovietinėje istoriografijoje N a u j ų j ų am 1864, 1878 m . ) , e f e k t y v i ų s i e r o s r ū g š t i e s i r s o d o s g a v i m o
žių pradžia siejama su buržuazine revoliucija Anglijoje b ū d ų a t r a d i m a s (1860 m.), g a r o t u r b i n o s s u k ū r i m a s ( 1 8 8 4 —
(1640 m.). K a p i t a l i z m a s y r a s k i r s t o m a s į tris e t a p u s : 1) ka 1889 m.), a e r o p l a n a s (1903 m.), e l e k t r o s p e r d a v i m a s t r i j ų
p i t a l i z m o g e n e z ė (XVI a . — X V I I I a. p i r m o j i pusė), 2) bran fazių kintama srove, telefonas, radiotelegrafas (1855—
d u s k a p i t a l i z m a s ( X V I I I — X X a.-), 3 ) p o s t k a p i t a l i z m a s ( X X a . 1869 m.) — t a i v i s p r a m o n i n ė s r e v o l i u c i j o s r e i š k i n i a i . D i d ž i o
pabaiga). joje Britanijoje pramoninis perversmas baigiasi XIX a. 2—3
N o r s k a p i t a l i z m a s j a u n u o p a t savo p r a d ž i o s a p i m a di dešimtmetyje. Iki XIX a. vidurio kapitalizmas intensyviai
delius p l a n e t o s rajonus, t a č i a u jis formuojasi labai skirtin plėtojasi p i r m a u j a n č i o s e E u r o p o s šalyse. P r a m o n i n ė buržua
gai. Azijoje, Afrikoje, L o t y n ų A m e r i k o j e greta k a p i t a l i z m o zija įsigali politiniame g y v e n i m e . Susiformuoja p r a m o n i n i s
ilgą laiką gyvavo ikikapitalistinės formacijos: feodalizmas, proletariatas. Visuomeniniame gyvenime plečiasi proletaria
vergovė ir net pirmykštė bendruomenė. to k o v a už savo teises ir geresnes materialines g y v e n i m o
Kapitalizmo genezės m e t u įvyksta milžiniški pakitimai sąlygas.
kaime, valstiečių gyvenime. Žlunga skirtinės ž e m ė s sistema, Šiuo m e t u intensyviai formuojasi naujųjų laikų tautos.
suyra k a i m o b e n d r u o m e n ė . Z e m ė t a m p a nuosavybe. Vals Prasideda pavergtųjų tautų karai už politinį savarankišku
t i e č i a i t a m p a s a v i n i n k a i s a r b a n u v a r o m i n u o ž e m ė s (pvz., m ą . N o r s šie p r o c e s a i v y k s t a visose šalyse, t a č i a u n e vie
Anglijoje). Socialinė diferenciacija suskaldo valstiečius į nu metu. Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje, Italijoje ir kitose
valstiečių buržuaziją, vidutiniuosius, pusiau proletariatą ir šalyse p r a m o n i n i s perversmas baigėsi X I X a. viduryje arba
proletariatą, kuris tampa „laisvas" n u o gamybos priemo p a b a i g o j e . L i e t u v o j e , k a i p ir R u s i j o s i m p e r i j o j e , jis d a r vy
nių. ko visą X I X a. antrąją pusę. Sovietinė, marksistinė istorio
Kapitalizmas suardo c e c h ų organizaciją miestuose. Pra grafija teigia, k a d n u o Paryžiaus K o m u n o s p r a s i d e d a i m p e
turtėję meistrai ir prekybininkai tampa įmonininkais. T u o rialistinis kapitalizmo etapas, t. y. p ū v a n č i o kapitalizmo pas
tarpu n u s i g y v e n ę meistrai, pameistriai ir m o k i n i a i — darbi kutinė ir aukščiausia pakopa. Tvirtinama, k a d šioje p a k o p o j e
n i n k a i s : iš p r a d ž i ų n a m u o s e , m a n u f a k t ū r o s e , o v ė l i a u fabri buržuazija atsisako demokratijos, pereina prie reakci
k u o s e . F a b r i k ų a u g i m ą s k a t i n o n e v i e n „ l a i s v ų " n u o ga jos, fašizmo, imperialistinių k a r ų bei militarizmo politikos,
m y b o s p r i e m o n i ų ir feodalinių p a n č i ų d a r b i n i n k ų atsiradi ji nebegali užtikrinti tolesnio visuomenės žengimo į pažan
mas, bet ir techninė pažanga. Techninį progresą metalurgi gą ir todėl revoliucijos keliu turi būti nuversta ir sunai
joje, tekstilėje, kalnakasyboje skatino geležiniai įrankiai, kinta, o p a ž a n g o s estafetę turi p e r i m t i k o m u n i s t ų partijos
v a n d e n s ratas, m e c h a n i n ė s p a v a r o s ir kitokia technika. v a d o v a u j a m a s proletariatas. Šioje, švelniai tariant, labai ele
Pirmoji kapitalistinės pramonės forma buvo manufaktū mentarioje, vulgarioje schemoje atrodo viskas labai logiška.
ra (stambi r a n k i n ė gamyba). Šioje stadijoje dar išlieka ama T a č i a u i s t o r i j o s e i g a j ą p a n e i g ė . B u r ž u a z i j a p r a d i n i a m e sa
tininkiška technika, tačiau gamyba kooperuojama, išauga vo k i l i m o e t a p e iš tikrųjų elgėsi negailestingai, n e t žiau
darbo našumas. Tai pasiekti leidžia darbo pasidalijimas, riai, p e r d a u g n e s i s k a i t y d a m a s u p r i e m o n ė m i s . J i n e s u g e
smulkiaprekinės gamybos plėtotė, a m a t ų diferenciacija. M a bėjo užtikrinti normalaus materialinės gamybos ritmo ir
nufaktūrinė kapitalizmo stadija Anglijoje gyvavo XVI— t. t. Bet po A n t r o j o pasaulinio karo, nepaisant labai n e p a
XVIII a. Pramoninis perversmas — perėjimas n u o manufak l a n k i ų t a r p t a u t i n i ų sąlygų, buržuazija p a r o d ė t o k į sugebė
tūrinės stadijos į fabrikinę gamybos stadiją — čia prasidė j i m ą spręsti e k o n o m i n e s bei socialines v i s u o m e n ė s proble
jo XVIII a. 7-ame dešimtmetyje. Šį procesą ypač skatino mas, k a d priartėja prie ateities visuotinės gerovės idealų,
ventojais, sukūrė baltišką P a m a r i ų kultūrą ir vadinosi bal
k u r i u o s p r o p a g a v o s i socializmo ideologai. T u o t a r p u socialis
t a i s ( s e n o v ė s r o m ė n a i i r g e r m a n a i juos v a d i n o a i s č i a i s ) .
tinės s t o v y k l o s šalys n u o šių i d e a l ų vis l a b i a u t o l o ir rito
Apskritai Lietuvos teritorijoje žmonės apsigyveno daug
si j katastrofą, į b e d u g n ę : XX a. istorinė p r a k t i k a įrodė,
v ė l i a u n e g u p i e t i n i u o s e r a j o n u o s e . J i e m s įsikurti t r u k d ė le
k a d k u r i a n t ateitį, n e g a l i m a nesiskaityti su ž m o g a u s prigim
dynai, kurie prieš daugelį tūkstančių m e t ų m ū s ų kraštą bu
timi, praeities p a v e l d u ir bendriausiomis žmonijos raidos
vo p a d e n g ę n e t tris kartus. Atšilus k l i m a t u i ir paskutinia
tendencijomis, ignoruoti amžių tėkmėje žmogaus sukauptą
patyrimą. j a m ledynui prieš 20 000 m e t ų pasitraukus į šiaurę, ir Lie
tuvos teritorijoje galėjo apsigyventi žmonės. Ankstyviausiu
Marksistinėje konjunktūrinėje literatūroje mes dažnai
archeologiniu radiniu Pabaltyjyje laikomi Vakarų Prūsijoje
susidurdavome su kaltinimais, k a d vergvaldžiai, feodalai, ka
(dab. L e n k i j o s P a m a r y j e ) X I X a . a p t i k t i š i a u r ė s e l n i o r a g a i ,
pitalistai esą labai negeri, žiaurūs, gobšūs ir pan. Atrodytų,
d a t u o j a m i 18 000 m. pr. Kr. K a d a pirmieji ž m o n ė s apsigy
j e i g u jie b u t ų b u v ę geresni, tai ir v i s u o m e n ė b ū t ų geriau
v e n o Lietuvos teritorijoje, dar nėra visiškai aišku (manoma,
gyvenusi. T a č i a u tokio a p i b e n d r i n i m o n e g a l i m a daryti. T i e k
X I — X t ū k s t a n t m e t y j e p r . K r . ) . Žinoma t i k t i e k , k a d j i e
vergovė, tiek feodalizmas ir t. t. b u v o n e i š v e n g i a m o s pažan
a t k e l i a v o čia iš p i e t i n i ų ir p i e t v a k a r i n i ų sričių, atsinešė Svid-
gos ir r i b o t u m o p a k o p o s žmonijos raidoje. O socializmo
rų kultūrą ( X — I X tūkstantmetis pr. Kr.; p a v a d i n i m a s kilęs
statybą Sovietų Sąjungoje būtų galima pavadinti žmonijos
iš v i e t o v ė s S w i d r y W i e l k i e — Didieji Svidrai — netoli Var
v ė ž i n i u s u s i r g i m u ir, d u o k D i e v e , k a d d a b a r R u s i j o j e v y k s
šuvos, k u r 1922 m . p i r m ą k a r t b u v o aptikti saviti t i t n a g o
tančios permainos vėl neišsigimtų į kokią nors patologiją,
dirbiniai, pavadinimo) ir Pabaltijo M a d l e n o kultūrą.
į kokį nors kitą „socializmo" modelį. Po Antrojo pasaulinio
k a r o v a k a r u o s e s u s i k l o s č i u s i ą e k o n o m i n ę i r p o l i t i n ę siste
mą, matyt, prasminga vadinti postkapitalistine, o socializmo 6. Lietuvoje ž e m ę arti pradėta pirmaisiais m ū s ų eros am
sistemoje vykstančius p a k i t i m u s — postsocializmu ir postko- žiais. R a n d a m e t o l a i k o t a r p i o geležinių n o r a g ų . T a č i a u n e
munizmu. reikia manyti, k a d tai b u v o žemdirbystės pradžia apskritai:
prieš i š m o k d a m a s arti žemę, ž m o g u s ilgus a m ž i u s n a u d o j o
Taigi v i s u o m e n ė iki šių l a i k ų p e r g y v e n o tris didžiąsias
si kitokiais, primityvesniais žemės apdirbimo būdais.
civilizacijas, savo p a ž a n g o s ir drauge r i b o t u m o epochas:
Seniausias žemdirbystės įrankis — kaplys, todėl ir se
1) senovės, 2) v i d u r a m ž i ų , 3) n a u j ų j ų amžių. XX a m ž i ų tiks
niausioji žemės dirbimo forma vadinama kapline žemdirbys
linga vadinti naujausiais laikais.
te. Ja p r a d ė t a verstis neolito e p o c h o j e . D i r b a m o s ž e m ė s plo
tai b ū d a v o nedideli, todėl ši žemdirbystė kartais dar vadi
5 . I k i III t ū k s t a n t m e č i o p r . K r . p a b a i g o s V i d u r i o i r R y
n a m a daržine. Kaplius žmonės pasidarydavo iš akmens, kau
tų Europoje, tad ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje, gyve
lo ar rago, galbūt b u v o ir m e d i n i ų kaplių, k u r i ų iki m u s ų
no gentys, kurios m e d ž i o j o ir r i n k o maistingus augalus. T a i
d i e n ų neišliko. Iš to laikotarpio yra išlikęs m e d i n i s pjau
buvo duobėtosios-dantytosios keramikos kultūros žmonės
tuvas su titnaginėmis skeveldromis vietoje ašmenų. Lietu
(šioji k u l t ū r a t a i p v a d i n a m a p a g a l b ū d i n g ą d u o b u č i ų i r d a n
vos teritorijos žemdirbiai neolite augino kviečius, miežius
tytą ornamentą p u o d o paviršiuje).
ir soras. Tai rodo Kuršių nerijoje, S a m a n t o n y s e prie Vep
III t ū k s t a n t m e č i o p a b a i g o j e i r I I tūkst. pr. K r . p r a d ž i o r i ų (dab. U k m e r g ė s raj.) i r k i t o s e m ū s ų r e s p u b l i k o s v i e t o s e
je į šią teritoriją atsikėlė n a u j o s kultūros gentys, k u r i ų aptiktos puodų šukės su grūdų įspaudomis. Mat, lipdant puo
p a g r i n d i n i s verslas^ b u v o gyvulininkystė, taip p a t ir p r i m i dus, g r ū d ų p a t e k d a v o į m o l į , o k a i t o k į i n d ą d e g d a v o , gru
tyvi žemdirbystė. Šios gentys s u k ū r ė virvelinės k e r a m i k o s dai sudegdavo, p a l i k d a m i p u o d o sienelės molyje tuščią vie
ir laivinių kovos kirvių kultūrą. T o k į p a v a d i n i m ą ji gavo pa tą. A r c h e o l o g a i , įpylę į tokias g r ū d v i e t e s v a š k o arba gipso,
gal virvelinį ornamentą, įspaustą p u o d o paviršiuje, o kar atpažįsta buvusius grūdus. T a i p Kuršių nerijoje rastuose
tais ir jo viduje, ir p a g a l laivelio p a v i d a l o a k m e n i n į kirvį. puoduose atpažintos kviečių grūdvietes, o Samantonyse —
M a n o m a , k a d laivinių k o v o s kirvių kultūros žmonės, apsi miežių.
gyvenę Pabaltijyje, taip pat Padneprėje, Volgos-Okos basei
ne ir S u o m i j o j e , b u v o prabaltai. Virvelinės k e r a m i k o s ir lai Žalvario a m ž i u j e a t s i r a n d a l y d i m i n ė ž e m d i r b y s t ė . S e n o
v i n i ų k o v o s k i r v i ų k u l t ū r o s a t s t o v a i , s u s i m a i š ę s u v i e t o s gy- vės žmogaus gyvenamose miškingose vietose žemdirbystei
tinkamų plotų buvo nedaug, todėl gyventojai iškirsdavo ir
na žemės įdirbimą. Europoje tuo m e t u buvo pradėta nau
i š d e g i n d a v o m i š k ą l y d i m u i p a r u o š t i . S v a r b i a u s i o s ž e m ė s įdir
doti žagrė, o p j a u t u v a s n a u d o j a m a s j a u žalvario a m ž i u j e
b i m o p r i e m o n ė s b u v o u g n i s , ž a l v a r i n i s k i r v i s i r k a p l y s . Ug
( X V I — V I a. pr. Kr.).
nis išnaikindavo piktžoles, išpurendavo paviršių ir padeng
Geležiniai įrankiai leido smarkiai padidinti pasėlių plo
davo jį pelenais, kurie patręšdavo žemę. Lydimas duodavo
gerą derlių tik keletą metų, todėl po to jis būdavo palie tus, p a g e r ė j o ž e m ė s įdirbimas, i š a u g o d e r l i n g u m a s . P o t o
k a m a s , užleidžiamas, i e š k o m a n a u j ų m i š k o plotų. N o r s lydi ž e m ė s ū k i o raida lyg ir sustoja. Pjautuvas ir žagrė Lietu
m u o s e u ž a u g d a v o neblogas derlius, o ž e m ę įdirbti b ū d a v o voje išlieka per visą feodalizmą ir kapitalizmo pradžioje.
n e s u n k u , vis dėlto žalvario amžiuje žemdirbyste v e r č i a m a s i Neturtingieji valstiečiai jais naudojosi ir XX a. pradžioje.
mažiau negu gyvulininkyste. X I X a . a r i a m u o s i u s j a u č i u s p a k e i č i a d a r b i n i a i a r k l i a i , įsi
gali daugialaukė sėjomaina. Plūgais valstiečiai Lietuvoje
M ū s ų eros pradžioje, atsiradus geležiniams kirviams ir
pradeda naudotis tik po baudžiavos panaikinimo. Dvaruose
pjautuvams, įsigali p a ž a n g e s n ė žemdirbystės forma — pūdy-
plūgais arti pradėta, žinoma, anksčiau. Rytiniuose ir piet
m i n ė žemdirbystė. Pakartotinai būdavo deginamas miškas,
per keletą metų užaugęs anksčiau dirbamame lydime. Į jį ryčių Lietuvos rajonuose vargingieji valstiečiai pjautuvais
grįžtama k a s 12—15 metų. D a b a r ž e m ę įdirbti b u v o d a u g naudojosi net iki kolektyvizacijos. Taigi gyvenimo dinami
l e n g v i a u : g a l i m a p a n a u d o t i m e d i n ę ž a g r ę i r i š e g l ė s vir k o s tarsi ir n e b u v o . Labai lėta ū k i n ė p a ž a n g a viduramžiais
šūnės padarytas akėčias, o dar vėliau — geležinį noragą. piršo mintį, k a d tai — regreso amžius. T a č i a u feodalizmas
vis dėlto b u v o dėsninga žmonių visuomenės pažangos pa
L y d i m o p a r u o š i m a s b u v o s u n k u s darbas ir reikalavo di
desnio ž m o n i ų kolektyvo. Pavienis ž e m ė s a p d i r b i m a s atsira kopa. Nors tarpukario metais Lietuvoje žemės ūkis gana
do tik su ariamąja žemdirbyste, kuri gerose žemėse j a u bu greit plėtojosi, tačiau, b ū d a m a s visai priklausomas n u o Va
v o p r a k t i k u o j a m a p i r m a i s i a i s m ū s ų e r o s amžiais, n o r s ga k a r ų Europos rinkos, pergyveno krizės metus, trūko ir tech
lutinai įsigalėjo, k a i p m i n ė j o m e , tik V — V I I amžiuose. nikos.
Pirmaisiais m. e. amžiais Lietuvoje auginti kviečiai, mie Kita svarbi žemės ūkio šaka — gyvulininkystė.
žiai, soros, rugiai, avižos, t a i p p a t a n k š t i n i a i b e i pluošti G y v u l i n i n k y s t ė E u r o p o j e a t s i r a n d a d a r n e o l i t e (III t ū k s
niai augalai: žirniai, p u p o s , k a n a p ė s . K a d baltų g e n č i ų žem t a n t m e č i o pr. Kr. viduryje). J o s atsiskyrimas n u o žemdir
dirbystė n e b u v o atsilikusi n u o kitų Europos kraštų, r o d o bystės — tai pirmasis didelis darbo pasidalijimas. Didelis per
ir r o m ė n ų istoriko Plinijaus K o r n e l i j a u s T a c i t o (I a. po Kr.) versmas gyvulininkystėje — naminių gyvulių gausėjimas.
žinia, j o g aisčiai a u g i n a j a v u s i r k i t u s l a u k ų a u g a l u s ge Gyvulininkystė buvo pagrindinis klajoklių genčių pragyve
riau negu iš prigimties tingūs germanai. n i m o šaltinis. Ž m o n ė s j a u b u v o prisijaukinę šunį, karvę,
kiaulę, avį. Bronzos a m ž i u j e p r a d e d a m a kultivuoti g a n o m ą
ją gyvulininkystę. Pereinant į patriarchatą, smarkiai išaugo
XII. GENYS MARGAS, ūkininkavimo intensyvumas. Gyvulininkystės reikšmė dar
labiau padidėjo, pradėjus gyvulius naudoti kaip traukia
SVIETAS DAR MARGESNIS... m ą j ą d a r b o j ė g ą ( V — V I I I a.). X I V a . p r a d e d a m i steigti feo
dalų žirgynai. K i e k vėliau i m a m a laikyti veislinius joja
1. Ž m o n i ų v i s u o m e n ė n u ė j o ilgą e k o n o m i n ė s rai m u o s i u s ir darbinius gyvulius, o apie XVI a. y p a č padau
dos kelią. Iš pradžių ji tenkinosi atsitiktiniu maistu, kurį
gėja melžiamų karvių.
rasdavo gamtoje.
V i e n a s s e n i a u s i ų ž m o n i j o s v e r s l ų i r p r a g y v e n i m o šalti
Palaipsniui n u o maisto produktų rinkimo žmonija III n i ų — medžioklė. Iš p r a d ž i ų ž m o g u s i š m o k o m e d ž i o t i s m u l
t ū k s t a n t m e č i o pr. Kr. viduryje (neolite) p e r e i n a p r i e že
k i u s žvėrelius. K i e k vėliau, a u g a n t kolektyvinio d a r b o reikš
mės ūkio produktų gamybos, išmokstama auginti augalus.
mei, i m a m a m e d ž i o t i s t a m b i u s žvėris, pavyzdžiui, m a m u
Antroje matriarchato stadijoje atsirado kaplinė žemdirbys
tus. Atsiranda m e d ž i o k l i n i a i šunys ir paukščiai. F e o d a l i z m o
tė.
e p o c h o j e m e d ž i o k l ė t a m p a pagalbine ū k i o šaka.
Pereinant į patriarchatą, smarkiai išauga žemdirbio dar Bitininkystė — r o m a n t i š k i a u s i a ū k i o š a k a . Ž o d i n ė j e l i a u
bo našumas. Ariamoji žemdirbystė palengvina ir pagreiti- dies kūryboje išaukštintas bitelių darbštumas, pasiaukoji-
ti rankiniai gremžtukai, kirtikliai, smaigaliai. J i e b u v o rei
mas, nemeilė blogiems žmonėms. Sakoma, kad pas blo kalingi savigynai ir maisto p r o d u k t a m s rinkti. Pirmykštėje
gus ž m o n e s bitės negyvena. J o s arba pabėga, arba išnyks
bendruomenėje žmogus pradeda naudoti kuoką, strypą su
ta. N u o b i č i ų k i l ę ž o d ž i a i bičiulis, b i č i u l y s t ė , k u r i e r e i š k i a
durklu. Tai ir ginklai, ir medžioklės įrankiai. Kiek vėliau
draugystę, t a m tikrą giminystę (turėti bites iš b e n d r o kel
žmogus pradeda gaminti įrankius ne tik iš titnago, bet ir
mo, drauge bitininkauti).
iš kaulo. Mezolite j a u naudojamasi įrankiais iš rago, o neo
Bitininkystė atsirado dar prieš m ū s ų erą. Iš pradžių tai
lite a t s i r a n d a šlifuoti titnaginiai kirviai, kapliai, k a u l i n i a i
b u v o m e d ž i o k l ė s rūšis. T i k v ė l i a u ž m o g u s p r a d ė j o bites pri
p j a u t u v a i , m o l i n i a i i n d a i , m a l i m o g i r n o s . A k m u o n e t i k šli
ž i ū r ė t i i r s p e c i a l i a i b i t ė m s dairyti d r e v e s m e d ž i u o s e . S e n o
fuojamas, b e t ir g r ę ž i a m a s . G a m i n a m i durklai, peiliai, strė
vėje bičių r e i k š m ė ū k y j e b u v o labai didelė. Pirmiausia bi
l i ų a n t g a l i a i . Žmogus i š m o k s t a p a s i g a m i n t i l u o t ą i r s l i d e s ,
t i n i n k y s t ė d u o d a v o v a š k o . P a v y z d ž i u i , L i e t u v o j e v a š k a s su
primityviai austi.
darė didelę eksporto dalį. Antra, bičių medus buvo
vartojamas vietoje cukraus. Trečia, iš m e d a u s buvo gami Ilgai dar ginklus ir darbo įrankius gaminosi patys žem
namas m ū s ų bočių taip mėgtas saldus svaiginantis midutis. dirbiai. Kuriantis klasinei v i s u o m e n e i , g i n k l ų ir d a r b o įran
kių gamintojai ima tenkinti diduomenės poreikius.
Įsigalėjus Lietuvoje feodalizmui, m e d u s ir vaškas suda
T a i buvo a m a t ų a t s i s k y r i m o n u o ž e m ė s ū k i o p r a d ž i a .
rė valstiečių feodalinių prievolių dalį. Tiesa, m e d a u s duok
lė b u v o įvesta dar X I V a. antroje pusėje. X V — X V I am A m a t ų augimą paskatina vergovinių miestų formavimasis.
žiuje dalis k a i m o gyventojų, v a d i n a m ų drevininkais, arba Apie juos ima burtis amatininkai, kurie aptarnauja miesto
bartiininkais, vertėsi v i e n bitininkyste. gyventojus. T a i p šalia gynybinės ir administracinės m i e s t o
funkcijos atsiranda g a m y b i n ė ir prekybinė jo funkcija. Tai
Plėtojantis žemės ūkiui, bitininkystės reikšmė ė m ė ma
žėti. T a č i a u i r š i a n d i e n m e s n e a t s i s a k o m e n e i žvakių, n e i gi amatai n u o žemės ūkio pradeda atsiskirti vergovėje. Vyks
medaus, nei midaus. Gyvuoja net bitininkų draugija, kuri t a a m a t ų d i f e r e n c i a c i j a . N u o g a m i n t o j ų m a s ė s a t s i s k i r i a sta
u g d o naujus bičiulius. tybos, a u d i m o , k e r a m i k o s m e i s t r a i , o d i n i n k a i , b a t s i u v i a i , s i u
v ė j a i i r t . t . Žalvario a m ž i u j e a t s i r a n d a m e t a l u r g i j a , g i n -
Žvejyba — viena seniausių ūkio formų — užsiimama dar klakalystė, juvelyrų menas. Taigi j a u šiuo m e t u patobu
p a l e o l i t e . Žvejybai t a d a n a u d o j a m i s m a i l ū s k a u l a i . I n t e n s y lėja, t a m p a p a t v a r e s n i d a r b o įrankiai. Si p a ž a n g a susijusi su
viau žvejojama neolite, p r a d e d a m a gaminti žvejybos kab antikiniu pasauliu, kur vyksta tam tikra miestų diferencia
liukus, ž e b e r k l u s , s k a p t u o t i l u o t u s . V y k s t a n t ū k i n e i dife cija. L a b i a u s i a i išsivysčiusiose Graikijos, Italijos, M a ž o s i o s
renciacijai, prie didesnių v a n d e n s telkinių gyvenusios gen Azijos miestuose-valstybėse didžiausią reikšmę Įgyja a m a
tys ima verstis vien tik žvejyba. T a i dar labiau paskatina
tai, p r e k y b a , j ū r e i v y s t ė , l a i v i n i n k y s t ė .
mainus, prekybą žuvimi. Žvejyba ir prekyba žuvimi ypač
Didžiausio išsiplėtojimo amatai pasiekia ankstyvajame
išauga geležies amžiuje, kai patobulėja žvejybos įrankiai.
geležies amžiuje. T o b u l e s n i t a m p a visų a m a t o rūšių įran
Viduramžiais feodalų ūkiuose žuvys buvo auginamos
k i a i . D i d e l i ų p a k i t i m ų a t s i r a n d a k a r o t e c h n i k o j e , l a i v ų sta
t v e n k i n i u o s e ir t e n k i n o jų poreikius. Labai s m a r k i a i žvejy
tyboje ir kitur. N a u j a technika apsiginkluoja karyba ir kal
b o s į r a n k i a i t o b u l ė j a X X a . D a b a r ž v e j o j a m a didžiuliais lai
nakasyba. Užsimezga intensyvūs mainai tarp metalurgijos
vais, tobulais įrankiais. Pastatytos m i l ž i n i š k o s p l a u k i o j a n č i o s
ir druskos gavybos rajonų, reto a k m e n s ir medžio, kosme
bazės-fabrikai, kurie dalį sugautos žuvies užsaldo, o kitą
tikos, p a p u o š a l ų g a m i n t o j ų . M ū s ų eros pradžioje j a u b u v o
dalį konservuoja ir t. t. T a č i a u drauge su tobula t e c h n i k a
išsiplėtoję visi p a g r i n d i n i a i a m a t a i ir g a m y b a ž e m ė s ū k i o
išaugo ir ekologinė grėsmė: dabartiniu metu įmanoma per
padargų, kurie buvo naudojami viduramžiais ir net nau
keliolika metų sunaikinti stambesnius žuvies telkinius
jaisiais amžiais.
j ū r o s e ir v a n d e n y n u o s e . T a i r o d o silkių ir b a n g i n i ų liki
mas. Taigi ypač išaugo žmogaus atsakomybė už savo ūkinę Skandinavijos, Lietuvos, Lenkijos ir Vidurio Europos
veiklą. a m a t ų plėtotę s k a t i n o g i n t a r o kelias. G i n t a r a s ir kiti ga
m i n i a i b u v o g a b e n a m i į Pietus, o P a b a l t i j ys g a u d a v o gink
Amatų užuomazgos senos k a i p pati žmonija. D a r pir
mykštėje bandoje naudojami iš titnago nuolaužų pagamin- lus, p a p u o š a l u s .
Atsitiktinis maistas
T a č i a u šiuo m e t u valstybės susikuria ne visur. T u o s e
kraštuose, kurie išvengė vergovės, amatų atsiskyrimas n u o
ž e m ė s ū k i o ir jų diferenciacija v y k o p e r e i n a n t į feodaliz
mą ar net į kapitalizmą. augalinio maisto
»mulkių žvėrelių
A n k s č i a u s i a i s u s i k ū r ė vergovinis miestas. J o u ž u o m a z rinkimas
medžioklė
gos siekia I V — I tūkst. pr. Kr., p e r e i n a n t iš p i r m y k š t ė s bend
r u o m e n ė s į v e r g o v ę M e s o p o t a m i j o j e , Egipte, I n d o u p ė s ba
seine. Iš p r a d ž i ų m i e s t a i b u v o tik religiniai ir administra žemdirbystės
kolektyvine stambių
ciniai k a i m o b e n d r u o m e n i ų centrai. J i e kūrėsi dažniausiai užuomazgos
žvėrių medžioklė
a p i e šventyklas. T o s e šalyse, k u r i o s e v e r g o v ė s n e b u v o , mies
tai k u r i a s i p e r e i n a n t į feodalizmą, a m a t a m s atsiskyrus n ū o
ž e m ė s ū k i o ir plėtojantis prekybai. T a i g i m i e s t a s įgyja ne žemdir gyvuli
žūkle
tik karinę, politinę, administracinę, kultūrinę, religinę, bet bystė ninkyste
i r g a m y b i n ę b e i p r e k y b i n ę f u n k c i j ą . T a č i a u m i e s t a i i š es
m ė s dar ilgą laiką b u v o susiję su ž e m ė s ūkiu.
G r a i k i j o j e m i e s t a i i r j ų e k o n o m i n ė r e i k š m ė s m a r k i a i iš
a u g o A l e k s a n d r o M a k e d o n i e č i o l a i k a i s I V a . pr. Kr., Ita žūkle
l i j o j e — V I I I — V I I a . p r . K r . J a u r o m ė n i š k a m e m i e s t e gy bitinin
ventojai susiskirsto į m i e s t i e č i u s ir valstiečius. Smunkant Kystė
R o m o s imperijai, miestai taip pat mažėja, netenka ekono kapline naminiai
sausumos juru, gyvuliai
m i n ė s r e i k š m ė s i r i š t i k r ų j ų t a m p a (riors i r n e v i s u r ) s u žemdirbyste
medžiokle medžiokle
tvirtintomis gyvenvietėmis.
Miestų augimas Vakarų Europoje prasideda X—XII a.
Labai greitai a m a t a i atsiskiria n u o žemės ūkio. Iš pradžių
miestų a t g i m i m a s prasideda Italijoje, o po to N y d e r l a n d u o
se, P r a n c ū z i j o j e , V o k i e t i j o j e , A n g l i j o j e i r kt. M i e s t a i k u ariamoji ganomoji
miestai gyvulininkystė
riasi apie tvirtoves, jie dar nedideli, pusiau agrarinio p o žemdirbyste
būdžio. Formuojasi amatų; žvejybos, druskos gavybos ir
prekybos centrai.
Labai intensyviai miestai pradeda augti kapitalizmo epo
choje, atsiradus fabrikinei gamybai, prasidėjus p r a m o n i n i a m
prekyba
perversmui ir kapitalistinei industrializacijai. Dabartiniu me
tu egzistuoja t o k i e milžiniški m i e s t a i k a i p N i u j o r k a s (per
1 6 m l n . gyv.), M e c h i k a s (per 1 4 m l n . gyv.), T o k i j a s (per
12 m l n . gyv.), Š a n c h a j u s (per 11 m l n . gyv.). U r b a n i z a c i j a
pasiekė tokį laipsnį, k a d labai išsivysčiusių tautų ir valsty
bių gyventojų d a u g u m ą sudaro miestiečiai, o žemės ūkiu
besiverčiančių — mažiau negu 10%. Tačiau urbanizacija
gimdo sudėtingas ekologines problemas, todėl pastaruoju
m e t u pastebima net bėgimo iš miestų tendencija... Apibend
rinus p a t e i k t ą m e d ž i a g ą , g a l i m e sudaryti e k o n o m i n ė s rai
dos schemą:
VISUOMENĖS SOCIALINĖS RAIDOS SCHEMA
VERGOVĖ
BENDRUOMENĖ
[Vergvaldžiai laisvi piliečiai miestiečiai vergai
1G2 (TeT
tautomis b u v o lemta suvaidinti skydo, gynusio n u o šio ant
L i e t u v o s d i d ž i a j a m e t m o n u i 100 0 0 0 a u k s i n ų , k u r i ų u ž t e k o
p l ū d ž i o E u r o p ą , v a i d m e n į . P o d o l ė j e ( K a m e n e c e i r kt.) įsi
kareivių algoms. C h o d k e v i č i u s patraukė prieš švedus su be
kūrę Algirdo brolio Karijoto sūnūs — Karijotaičiai, vietinių
veik keturgubai m a ž e s n e L D K k a r i u o m e n e . Š v e d ų kariuo
gyventojų remiami, organizavo gynybą. Iš mongolų-totorių
m e n ė t u r ė j o a p i e 14 000 karių, o L i e t u v o s — tik—4600. Su
atimtame Kijeve Algirdo vietininku tampa jo sūnus Vladi
mušęs į Revelį traukiančius generolo Lindersono pulkus,
miras. Į j u n g d a m a į savo valstybės sudėtį ukrainiečių, bal
C h o d k e v i č i u s s k u b ė j o ginti R y g o s , p r i e k u r i o s a r t ė j o šve
tarusių ir kai kurių rusų žemes, Lietuvos Didžioji Kuni
dai, v e d a m i p a t i e s karaliaus.
g a i k š t y s t ė p a d ė j o j o m s i š v e n g t i m o n g o l ų - t o t o r i ų j u n g o , su
Ryga, svarbiausias L i v o n i j o s miestas, b u v o tas židinys,
darė p a l a n k e s n e s sąlygas šių žemių e k o n o m i k o s ir kultūros
k u r i a m e telkėsi p a g r i n d i n ė s p r e k y b i n ė s ir finansinės insti
raidai. Tik XV a. pabaigoje, kai M a s k v o s Didžioji Kuni
gaikštystė ė m ė vienyti Rusios žemes, Lietuvos Didžiosios tucijos. Iš čia v e d ė trumpiausias kelias į Vilnių. R y g o j e J o
Kunigaikštystės veržimasis į Rytus įgavo neteisingą karų nas Karolis C h o d k e v i č i u s visada g a l ė j o gauti paskolą, ap
pobūdį. sirūpinti maistu ir amunicija. Prarasti Rygą reiškė prarasti
visą Livoniją.
Pergalė prie Mėlynųjų V a n d e n ų sustiprino Lietuvos Di
1605 m . r u g s ė j o 2 6 d . L i e t u v o s d i d ž i o j o e t m o n o k a r i u o
džiosios Kunigaikštystės tarptautinę padėtį kovojant prieš
menė priartėjo prie Salaspilio (Kirchholmo) už 15 km n u o
Kryžiuočių ordiną.
K y gos, k u r i ą a p s u p t y j e l a i k ė š v e d a i .
Karolis IX b u v o linkęs neatsisakyti miesto apsupties,
4. 1605 m. p r i e S a l a s p i l i o ( K i r c h h o l m o ) l i e t u v i ų k a r i u o
o prieš C h o d k e v i č i ų pasiųsti 8000 kareivių korpusą, bet ki
m e n ė , v a d o v a u j a m a Ž e m a i t i j o s s e n i ū n o , L D K d i d ž i o j o et
ti karo vadai nepalaikė karaliaus, patardami pulti visomis
m o n o J o n o Karolio Chodkevičiaus, sumušė Švedijos kara
jėgomis ir sakydami, esą „greičiau j ū s ų karališkoji dide
liaus Karolio IX kariuomenę.
nybė pamatys atgal tekančią Dauguvą, n e g u lietuvius ir jų
XVII a. pradžioje Lenkijos karalius Z i g m a n t a s V a z a įtrau etmoną bėgančius iš karo lauko". Nenoromis pakluso Ka
kė šalį į dinastinį k a r ą su Švedija dėl Livonijos (dabartinės rolis v a d ų p a t a r i a m a s ir su visa armija p a t r a u k ė K i r c h h o l
Latvijos ir Estijos). K a r o našta y p a č sunkiai prislėgė Lie mo linkui, kad auštant netikėtai užpultų nuvargusią C h o d
tuvą. Seimas karui nepritarė ir nesirūpino jo finansavimu. kevičiaus kariuomenę.
K a r i u o m e n ė skurdo, badavo, galų gale virto tiesiog plėši
Mūšis prasidėjo rugsėjo 27 d. po vidurdienio ir pasibai
kų gaujomis, negailestingai plėšiančiomis gyventojus. Šve
gė visišku švedų sutriuškinimu. C h o d k e v i č i u s sugebėjo taip
dai ė m ė grasinti svarbiausiems Livonijos miestams.
suplanuoti m ū š į ir j a m vadovauti, k a d greitai išryškėjo
Tokioje situacijoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
negausios L D K k a r i u o m e n ė s p r a n a š u m a s prieš sunkiai gink
kariuomenei, ant kurios pečių gulė pagrindinė Livonijos
luotus švedus — j o s j u d r u m a s ir operatyvumas, išsiugdytas
k a r o našta, vadovauti ėmėsi J o n a s Karolis Chodkevičius. Į Li
karuose prieš turkus.
v o n i j ą jis p a t r a u k ė 1602 m . s u k a r i u o m e n e , s u v e r b u o t a u ž
Šios pergalės garsas greit paplito ne tik visoje Respub
savo paties, savo šeimos ir draugų pinigus, ir iš karto pa
likoje, bet ir Europoje. G e n i a l ų karvedį sveikino Šventosios
rodė stratego talentą, u ž i m d a m a s Tartu (Dorpatą). Cia jis
Ui >s i m p e r a t o r i u s R u d o l f a s II, A n g l i j o s k a r a l i u s J o k ū
ruošėsi t o l i m e s n i a m karui: s u d r a u s m i n o k a r i u o m e n ę , sutvar
bas I, net turkų sultonas ir persų šachas išreiškė Zigman
kė tiekimą, suorganizavo žvalgybą, kuri teikė informaciją
t u i Vazai s u s i ž a v ė j i m ą j o k a r v e d ž i o triumfu.
apie švedų kariuomenės j u d ė j i m ą ir apie visus Švedijos po
litikų ketinimus ir vingius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš
5. H o r o d i n a s — tai g e n e r a l i n i s N a p o l e o n o I k a r i u o m e n ė s
tystės k a r i u o m e n ė s pozicijos sustiprėjo, tačiau Z i g m a n t a s
musis j o g r o b i k i š k a m e 1812 m . k a r e prieš Rusiją. I r šis
V a z a ir toliau i g n o r a v o Livonijos reikalus. Išseko lėšos, o
m i IMS, ir visas k a r a s aprašytas d a u g e l i o autorių. T u r b ū t vi-
S e i m a s n e b u v o linkęs švaistytis. T u o tarpu iš šiaurės slen
Miems y r a į s t r i g ę s v a i z d a s i š n e m i r t i n g ų j ų „ K a r o i r t a i k o s "
kanti g r ė s m ė nuolatos didėjo — gerai organizuota ir aprū
puslapių.
pinta Švedijos kariuomenė grasino Talinui (Reveliui) ir Ry
gai. D a b a r net karaliaus dvaras suvokė p a v o j ų ir a t s i u n t ė T a d čia n o r ė t ų s i t i k p a c i t u o t i f r a g m e n t ą i š s o v i e t i n i o is-
t ori ko A. Z. M a n f r e d o k n y g o s , k u r l y g i n a m a s i m p e r a t o -
riaus N a p o l e o n o I karas prieš Rusiją su j a u n o j o Eonaparto p o l e o n o I kariuomenės, užpuolusios jo imperiją, iškels prieš
Italijos žygiu: jį kaip skydą didįjį žodį — laisvė?
„ N e g a l i m a n e m a t y t i , k a d p r a d ė t a m e k a r e visi p l a n a i , vi V i s k a s p a s i k e i t ė , v i s k a s p a s i r o d ė t a r s i i š v i r k š č i a , i r šia
si apskaičiavimai rėmėsi būsima sutartimi su caru. Socia m e kare, p r a s i d ė j u s i a m e t r u m p i a u s i ą j ą 1812 m e t ų v a s a r o s
linio k a r o strategijos, p a s t a n g ų patraukti j savo pusę k a i p naktį, n u o p a t p i r m o s i o s v a l a n d o s v i s k a s t a p o b e g a l o aiš
sąjungininkus visus pavergtuosius ir n e p a t e n k i n t u s — viso ku. Milžiniška, anais laikais su n i e k u o n e p a l y g i n a m a N a
to, k u o jis plačiai naudojosi ankstyvesnėse kampanijose, pa p o l e o n o I armija buvo prievartos, agresijos ir p a v e r g i m o
vyzdžiui, 1796 m e t a i s , b u v o v i s i š k a i a t s i s a k y t a 1812 m . ka armija. Ji slinko kaip j u o d a s debesis, k e t i n d a m a viską pa
re. Įžengęs į kraštą, k u r tebeviešpatavo baudžiava, k u r prieš versti pelenais, viską sunaikinti. Pakilusiai savo ž e m ė s gin
keturiasdešimt metų didysis valstiečių karas, vadovauja ti liaudžiai — ir k a r i u o m e n e i , ir v a l s t i e č i a m s , d e g i n u s i e m s
m a s Pugačiovo, b u v o sukrėtęs feodalinės absoliutinės vals savo trobas ir skurdžią mantą, k a d n i e k o neliktų priešui, o
tybės pagrindus, Napoleonas nebandė ir nenorėjo patrauk paskui ėjusiems į partizanus, ir k a r o vadams, vadovavu
ti į savo p u s ę valstiečių. J i s tiek jautėsi m o n a r c h a s , val s i e m s s u n k i a i g y n y b a i p r i e š g a u s e s n į g r o b i k ą — visiems, vi
dovas, tiek niekino „minią", k a d j a m dabar buvo tiesiog sai Rusijai tai b u v o teisingas karas, visos liaudies, tikras
k o k t u kreiptis į liaudį ir atrodė n e į m a n o m a patraukti iš Tėvynės karas."
baudžiavos besivaduojančius valstiečius kaip sąjunginin
kus.
D a r daugiau — jis nesiryžo sukelti prieš caro valdžią ne- XIX. DVARAS — NE KAIMYNAS,
r u s ų tautas — lietuvius, latvius, estus, s u o m i u s . J i s n e t len O PONAS — NE BROLIS
kams, kuriuos seniai n a u d o j o saviems tikslams, bijojo paža
dėti, k a d visiškai atkurs n e p r i k l a u s o m y b ę . Beje, kitaip ir 1. F e o d a l i z m a s v i e n u s valstiečius išvadavo iš ver
n e g a l ė j o būti. Ar galėjo N a p o l e o n a s šaukti tautas į tauti govės, iš vergvaldžių priespaudos, kitus — buvusius laisvus,
nio išsivadavimo kovą, jeigu jis pats negailestingai tramdė priklausiusius pirmykštei b e n d r u o m e n e i , — pavergė. Kalbė
savo milžiniškoje imperijoje ir vasalinėse valstybėse tauti d a m i apie vergovinę visuomenę, m e s iš tiesų k a l b a m e apie
n i u s sąjūdžius ir j a u p e n k e r i m e t a i geležim ir k r a u j u sten v e r g u s ir vergvaldžius, o k a l b ė d a m i a p i e feodalinę — a p i e
gėsi pavergti ispanų tautą? valstiečius ir feodalus. Ten, kur egzistavo vergovė, per
Jis ėjo dabar į svetimą kraštą kaip užkariautojas, kaip ė j i m a s į feodalizmą b u v o k a r t u p e r ė j i m a s į laisvesnę vi
agresorius, besiremiąs tik d u r t u v o jėga. T a i b u v o agresija, s u o m e n ę . T u o t a r p u ten, k u r feodalizmas formavosi iš pir
n e p r i d e n g t a jokiais ideologijos g r a ž u m y n a i s — šiurkšti, be mykštės b e n d r u o m e n i n ė s v i s u o m e n ė s — p e r ė j i m a s į feoda
sistengianti remtis vien jėgos persvara. Abi pusės pradėjo lizmą reiškė laisvų žmonių, valstiečių, pavergimą.
k a r ą p a s k e l b d a m o s savotiškus manifestus — kreipimąsi į ka
Valstiečių padėtis formuojantis feodalizmui b u v o prieš
riuomenes. Ką galėjo pasakyti Napoleonas? Kaip paaiškin
taringa. Ankstyvosios centralizuotos feodalinės valstybės
ti savo pradėtąjį karą? Jis neturėjo ką pasakyti ir griebėsi
kūrimosi m e t u padažnėję feodalų karai bei kovos prieš be
beveik mistiškų formulių: „Likimas šaukia į Rusiją: jos lem
siskverbiančius išorės priešus ne tik n a i k i n o valstiečių tur-
tis turi įvykti". Argi neįsidėmėtina, jog caras Aleksand
|(|, bet grėsė ir jų gyvybei. Todėl, n o r ė d a m a s išsigelbėti,
ras I — vienvaldis, autokratas, neribotas b a u d ž i a u n i n k ų im
valstietis b u v o priverstas slėptis stambaus feodalo pilyje,
p e r i j o s v a l d o v a s — š i o m s frazėms, n e t u r i n č i o m s r e a l a u s tu
ieškoti jo globos ir užtarimo. Tai taip pat b u v o viena iš
rinio, priešpriešino šūkius, kurie s k a m b ė j o apibrėžčiau ir
priežasčių, dėl ko laisvas žemdirbys t a p d a v o vis labiau pri
pažangiau, nors tas p a ž a n g u m a s ir b u v o paviršutiniškas:
klausomas n u o feodalo.
„Kariai! J ū s ginate tikėjimą, tėvynę, laisvę". Argi galėjo
kas prieš kokius dešimt metų, pačioje XIX a. pradžioje, Kol Lietuvai grėsė kryžiuočių ir kalavijuočių okupacija,
numatyti, kad politinis veikėjas, prisiekęs tarnauti respub Lietuvos didieji kunigaikščiai suprato, k a d valstietis tik tuo-
likai ir laisvei, bijos netgi šių žodžių, o visos Rusijos val m e l b ū n a p i l n a v e r t i s k a r y s , k a i j i s g i n a i r s a v o š e i m ą , sa
dovas, g i n d a m a s i s n u o n e a p r ė p i a m o s 600 000 ž m o n i ų N a - v o turtą, s a v o laisvę. T o d ė l d a r ilgai L i e t u v o j e ž e m ė pri-
klausė daugiausia didžiajam kunigaikščiui. J a m pavaldūs Člų ž e m i ų , n e s v a l s t i e č i a i p a b ė g d a v o a r b a b u v o k a r i a m i ,
b u v o ir valstiečiai. ketvirčiuojami, o visas jų turtas išgrobstomas baudėjų.
I š 1401 m . g e g u ž ė s m ė n . V y t a u t o d o k u m e n t o m a t y t i , k a d 1671 m . S e m e l i š k i ų s e n i ū n i j o s (dab. T r a k ų raj.) v a l s t i e
v a l s t i e č i ų b ū t a 3 g r u p i ų : 1) č i n š i n i n k a i , 2) b a u d ž i a u n i n k a i čiai skundėsi, k a d seniūnas n u o n e p a k e l i a m o i š n a u d o j i m o
ir 3) laisvi valstiečiai, kurie lanksčiau bajorams činšo n e pabėgusius valstiečius suieškojęs mušė, luošino, žudė, k a n
m o k ė j o ir neturėjo pono. T u o m e t u trečiajai grupei prik kino, geležimis ir g r a n d i n ė m i s s u r a k i n t i liepė...
lausė beveik visa Žemaitijos valstietija. 1769 m . Š i a u l i ų e k o n o m i j o s k a r a l i š k ų j ų v a l s t i e č i ų s k u n
Po Žalgirio m ū š i o Vytautas ė m ė dalyti Žemaitijos vals de 1 r a š o m a , , k a d v a i t a i „ . . . p a m i r š ę t e i s e s i r n u o s t a t u s , s u
tiečius bajorams už tarnybą. Šie dovanojimai skyrėsi n u o teiktus tai e k o n o m i j a i p o n ų karalių, buvusių p o n ų laikyto-
a n k s t e s n i ų j ų t u o , k a d b a j o r a i g a l ė j o ,, ...tuos ž m o n e s ir že | ų laikais, s u s i m o k ę su dvaru, skyrė n e p a k e l i a m a s rinklia
m e s atiduoti ir parduoti", nebesiklausdami didžiojo kuni vas, i š k u r i ų p a t y s t u r ė j o n a u d o s , taip d a u g ž e m ė s , y p a č
g a i k š č i o a r j o p a r e i g ū n ų . V a l s t i e č i u s j i e g a u d a v o ,,su v i s u pievų, nuslėpė, o patys n u o jų ė m ė činšą ir ją savo reika
teismu ir viešpatavimu", o kunigaikštis „ n i e k o sau nepasi- lams naudojo, iš ko praturtėję ir virš savo l u o m o išaukštė-
likdavo". ję s k r i a u d ė valstiečius..."
1789 m . M e t e l i ų s e n i ū n i j o s (dab. L a z d i j ų raj.) v a l s t i e
K a i p ž i n o m a , Ž e m a i t i j o s v a l s t i e č i a i 1418 m . n e p a p r a s t a i
čiai skundėsi, k a d seniūnas „nustatė n a u j ą įstatymišką m o
atkakliai t a m pasipriešino ir d a u g u m a jų išsikovojo teisę
kestį virš r e i k a l a u j a m ų prievolių: d a r š v e n t o m i s d i e n o m i s
likti karališkaisiais.
išvaro valstiečius visus b e n d r a i m a l k ų į girią ir liepia vež
Valstiečiams patekus į feodalų ar dvarų laikytojų ran ti į d v a r ą , o tuos, k u r i e p r i e š i n a s i ir v ė l u o j a s i , t i r o n i š k a i
kas, ypač s u n k u b u v o priversti j u o s dirbti feodalų labui. Žiauriai m u š a r y k š t ė m i s n u o g a i nurengęs..."
Štai v i e n a m e to m e t o d o k u m e n t e rašoma: „jei valstietis,
Valstiečiai b u v o s e k a m i , k a d n e v a ž i u o t ų skųstis, o v y k s
m ū s ų laikytojo arba jo u r ė d n i n k o lieptas, neišeis į d a r b ą
iančius g a u d y d a v o ir g a b e n d a v o į dvarą nubausti.
visą dieną arba bus nepaklusnus, turi būti baudžiamas n e -
Tuomet, kai valstiečiai badaudavo ir mirdavo, karaliaus
didoku grobimu, ne daugiau kaip avino; o jei dar atkak
stalui kas savaitę b u v o „skerdžiamas didelis jautis, k i e
liau neklausys... k a i p užsispyrėlis turi būti n u b a u s t a s bizū
m u i — 18 karvių; 30 statinių alaus, 30 midaus; porų, salie-
n u , tai y r a b o t a g u , o ne p i n i g ų bauda..." P a v y z d ž i u i , 1655 m.
ių, t a i p p a t k o p ū s t ų , r o p i ų ir d r u s k o s . . . n e į s k a i t a n t į t a i
K a r a l i š k i ų k a i m o g y v e n t o j a i u ž p a s i p r i e š i n i m ą b u v o vir
p r i e s k o n i ų , v y n o i r kt.". J i e „ š u n i m s i r k u r t a m s d u o d a nuo-
v ė m i s i š p l a k t i ir ,, ...tiems p a t i e m s k a l t i n a m i e s i e m s , k a d įžū
stalo po visą žąsį arba po k e p t ą paršiuką".
lumas ir valstiečių savivaliavimai nepūstų ir būtų pažabotas
M y k o l a s Lietuvis garsiame savo veikale „Apie totorių,
kitų", b u v o įsakyta „stovėti po dvi dienas sekmadieniais
lietuvių ir m a s k v ė n ų p a p r o č i u s " , p a r a š y t a m e 1550 metais,,
arba šventadieniais prie J u r b a r k o bažnyčios ir po kitas
kaltino feodalus: „Totoriai... teisingai elgėsi su vergais, o
dvi dienas, taip pat sekmadieniais arba šventadieniais, p r i e
j.lis t u r i t i k t a i k i t ų k r a š t ų ž m o n e s [ . . . j . O m e s l a i k o m e n u o
Skirsnemunės bažnyčios giedotinių mišių ir pamokslų m e t u
latinėje vergijoje n e k a r u a r p i r k i m u įgytus, n e svetimus,
prie bažnyčios durų... u ž d ė j u s j i e m s grandines, ir pagaliau,
bei m ū s ų t a u t o s i r t i k y b o s n a š l a i č i u s , b e t u r č i u s , p a t e k u s i u s
dvigubai atlyginti" padarytus nuostolius.
I (vergijos) p i n k l e s s a n t u o k a su (nelaisvomis) merginomis,,
Daugumai feodalų atrodė, kad valstiečiai yra smurtinin piktnaudžiaujame m ū s ų valdžia jiems, k a n k i n d a m i juos, l u o
kai, maištininkai, galvažudžiai, dykaduoniai. T u o jie sten šindami, ž u d y d a m i b e t e i s m o b y l o s dėl bet k o k i o įtari
gėsi pateisinti savo žiaurų elgesį. mo".
1536 m . T e n d ž i o g a l o s v a l s č i a u s (dab. R a s e i n i ų raj.) gy Taigi feodalams atiduotų valstiečių e k o n o m i n ė ir teisi
ventojai skundėsi Žemaitijos seniūnu, kad jis savavališkai ni* p a d ė t i s b u v o d a u g b l o g e s n ė n e g u k a r a l i š k ų j ų . S k i r t u -
renka įvairiausius mokesčius, o asmenis, nesumokėjusius ni.r, tarp k a r a l i š k ų j ų ir f e o d a l a m s p r i k l a u s o m ų v a l s t i e č i ų
jų, m e t a į kalėjimą, k u r i a m e suimtieji miršta, arba u ž m u š a buvo toks didelis, jog santuoką su m e r g i n a ar vyru iš feo
žmones suėmimo metu. dalams priklausomų valstiečių karališkieji laikė šeimos ne
Po valstiečių m a i š t ų tose apylinkėse likdavo n e m a ž a i tuš- būnu', s a n t u o k a su vergu.
2. F e o d a l i n i s i m u n i t e t a s — tai įvairios privilegijos stam v ė m i s [...], ž ū k l a v i m a i s i r s u v i s u t u o , k a s s u s i e t a n u o m o s
biesiems žemvaldžiams, „kunigaikščio teisių" p e r d a v i m a s ba pajamomis, visokiais pelnais ir priklausomybėmis..."
jorams. (Valstietis yra feodalo nuosavybė, feodalui priklau Panašų d o v a n o j i m o raštą „visiems laikams ir amžinai"
so valstiečių p a j a m o s , feodalas y r a valstiečių vyriausias tei 1421 m . V y t a u t a s d a v ė Ž e m a i t i j o s v y s k u p u i .
s ė j a s i r t . t.) Lietuvoje ir v ė l i a u b u v o statomos bažnyčios ir steigia
Feodalizmo epochoje egzistuoja dvi klasės: pasaulieti m o s naujos parapijos, todėl jų bažnyčioms buvo paskiria
n i ų ir dvasinių žemvaldžių, t. y. feodalų, ir jų e n g i a m ų m o s žemės su valstiečiais, suteikiant dvasininkams visišką
valstiečių. imunitetą. Katalikų bažnyčia dažniausiai gaudavo geriau
B r a n d ž i a m e feodalizme feodalų klasę s u d a r o trys sluoks sias žemes. Būtina pabrėžti, k a d šiose ž e m ė s e g y v e n u s i vals
niai: pasaulietinė d i d u o m e n ė (didikai, ponai), bajorai ir dva tietija b u v o labai išnaudojama.
sininkija. N u o 1389 m . J o g a i l a l e i d o B a ž n y č i a i i š d i d ž i o j o k u n i
gaikščio valsčių valstiečių imti specialų mokestį — dešimti
F e o d a l a i b u v o n e p a t e n k i n t i tuo, k a d jie yra visiškai pri
nę, t. y. kas dešimtą p ė d ą „ n u o visokio grūdo tiek laukų,
k l a u s o m i n u o d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o (jis g a l ė j o f e o d a l u s p a
t i e k i r d a r ž ų , i š s k y r u s a v i ž a s i r l i n u s " . N o r s d e š i m t i n ė s są
šalinti iš pareigų, a t i m d a m a s n e t t u r i m ą žemę). T o d ė l ba
voka egzistavo ilgai, tačiau j o s turinys kito, n e s Bažnyčia
jorai siekia, k a d j ų u ž i m a m o s pareigos i r v a l d o m a ž e m ė
nebepasitenkindavo kas dešimtu pėdu. Feodalizmo epocho
taptų paveldimomis, o valstiečiai būtų perduoti visiškon jų
je lietuvių valstietija turėjo atlikti dar vieną prievolę —
nuosavybėn, t. y. feodalui atitektų iš valstiečių g a u n a m a
jiems buvo „įsakoma, kad per visas šventes mažiausia bent
feodalinė renta (mokestis už žemę), k a d feodalas taptų vie
po vieną a s m e n į iš n a m ų būtų šventose mišiose..." Už ne
n i n t e l i u v a l s t i e č i ų t e i s ė j u . Ž o d ž i u , b a j o r a i s i e k i a g a u t i vi
paklusnumą buvo numatytos piniginės baudos ir kitokios
sišką feodalinį imunitetą.
bausmės.
V a k a r ų E u r o p o j e f e o d a l i n į i m u n i t e t ą a n k s č i a u s i a i išsi Kontroliuoti šio įsakymo v y k d y m ą b u v o pavesta k a i m ų
kovojo Bažnyčia. Lietuva katalikybę priėmė gana vėlai ir dešimtininkams.
Katalikų bažnyčia Europoje jau turėjo feodalinį imunitetą, Pasaulietiniai feodalai visišką imunitetą išsikovojo vė
todėl Lietuvos v a l d o v a m s šią teisę taip pat reikėjo pripa liau. Pirmiausia j i e m s b u v o pripažinta teisė laisvai dispo
žinti. n u o t i t ė v ų p a l i k i m u . 1387 m . v a s a r i o 2 0 d . L i e t u v o s b a j o
P o p i e ž i u s ir v y s k u p a i iš 1250 m. p a b a i g o j e ar 1251 m. rams suteikta J o g a i l o s privilegija skelbė: „kiekvienas pri
pradžioje apsikrikštijusio M i n d a u g o reikalavo paskirti Ka ė m ę s katalikų tikybą, karys ar bajoras, ir jų palikuonys bei
talikų bažnyčiai „geriausią krašto ž e m ę " valdyti visiems lai teisėtieji paveldėtojai, turi ir turės pilną ir visokeriopą tei
k a m s . 1254 m . rašte k a r a l i u s M i n d a u g a s p a s k i r t a m L i e t u v o s sę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti,
v y s k u p u i Kristijonui u ž r a š o ž e m i ų Ž e m a i t i j o s k e l i u o s e vals duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią
č i u o s e ,, ...jokių teisių... a r b a v a l d y m o " s a u n e p a l i k d a m a s — ir n o r ą pilis, valsčius, k a i m u s ir n a m u s ir viską, ką iš t ė v ų
„tegu laisvai valdo ir turi visam laikui". Panašiai pasielgė palikimo valdo..."
ir J o g a i l a . J i s 1387 m. v a s a r i o 17 d. rašė V i l n i a u s v y s k u 1434 m. g e g u ž ė s 6 d. Ž y g i m a n t o K ę s t u t a i č i o p r i v i l e g i j o
pui: „ ...duodame, teikiame, įjungiame ir d o v a n o j a m e am je Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės b a j o r a m s b u v o ne tik
ž i n u ir n e a t š a u k i a m u d o v a n o j i m u tai b a ž n y č i a i ir j o s vys patvirtinta n u o s a v y b ė s teisė, bet d a r l a b i a u išplėsta. J o j e
k u p u i " , „ n e p a s i l i k d a m i j o k i o s teisės, j o k i o v a l d y m o , j o k i o s r a š o m a , k a d b a j o r a i , , ...turi t e i s ę l a i s v a i j u o s ( p a v e l d i m u s
nuosavybės". Toliau jis išvardija dovanojamas žemes Aukš Ir tėvoninius turtus) parduoti, pakeisti, dovanoti, perleisti
t a i t i j o j e „ ...su v i s a i s a t s k i r a i s k a i m a i s , m o k e s č i a i s , n a u d a , ir išnaudoti ir n a u d o t i j u o s savo gerovei taip, k a i p j i e m s
pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais, pie atrodys geriausia..." T a č i a u perleidžiant, keičiant, p a r d u o
vomis, lygumomis, ganyklomis, giriomis, miškais, ąžuoly dant ar dovanojant reikėjo gauti valdovo arba jo pareigūnų
nais, k r ū m a i s , šilais, k r ū m o k š n i a i s , miškeliais, pušynais, bi patvirtinimą. Bajorų laisvės b u v o patvirtintos ir išplėstos
tynais, žvėrių ir paukščių medžioklėmis, ežerais ir tvenki L i e t u v o s d i d ž i o j o k u n i g a i k š č i o K a z i m i e r o J o g a i l a i č i o 1447 m .
niais, žuvynais, pelkėmis, m a l ū n a i s , v a n d e n i m i s ir jų sro- Majorams priklausantys valstiečiai b u v o atleisti n u o feoda-
jybos, m a l ū n ų , galvijų b a n d ų , v e r g ų i r m e r g ų d a r b o " . R e i
linių prievolių didžiajam kunigaikščiui, jiems uždrausta pa
kėjo mokėti taip pat tinklų pinigus, žūklavimo bei linų
likti savo skirtinę ž e m ę ir savo viešpatį p o n ą .
įPinigus, g ė r i m ų r i n k l i a v ą n u o k a r č i a m o s , m ė s i n i n k ų m o
Feodalas žemvaldys tapo neribotu jam priklausomų vals
kesčius, seikėjimo ir prekyvietės rinkliavą.
tiečių valdovu, jų senjoru. F e o d a l o valdos t a m p a tarsi ats
Be m o k e s č i o už žemę, valstiečiai turėjo eiti dirbti į dva
kiru administraciniu teritoriniu vienetu, nes niekas netu
ro palivarką, duoti pastotę m i š k o m e d ž i a g a i vežti, atvežti
rėjo teisės kištis į jo v a l d ų v i d a u s reikalus.
p o n u i n u s t a t y t ą s k a i č i ų v e ž i m ų m a l k ų , eiti į m e d ž i o k l ę , šu
Štai čia ir slypi būsimųjų vidaus politinių suiručių, k o n
kuoti k a n a p e s , rauti linus, m u š t i sviestą, kirpti avis, kasti
federacinių karų šaknys.
griovius, taisyti tiltus ir kelius, duoti nustatytą skaičių vo
N u o s a v y b ė s teisę, laisvę ir i m u n i t e t ą t u r ė j o ne tik k u verių, bebrų, j u o d ų j ų k i a u n i ų kailių.
nigaikščiai, didikai, bajorai, bet ir miestai. J i e — pagrindi
Ypač brangiai valstiečiams kainuodavo valdovo (daž
nis krašto valdovo ramstis kuriant vėlyvojo feodalizmo
niausiai su d i d e l e svita) a t v y k i m a s , n e s b u v o r e n k a m o s įvai
centralizuotą v a l s t y b ę •— b u v o smukdomi. Pavyzdžiui,.
rios rinkliavos, v a d i n a m o s pasėdžiu, o kolektyvinės — mez
1559 m. L i e t u v o s Didžiosios K u n i g a i k š t y s t ė s b a j o r a i atleisti
liava. R i n k l i a v o s dydis p r i k l a u s ė n u o v y r ų skaičiaus. R e i
nuo muitų gabenamiems į užsienį dvarų gaminiams, o-
k ė d a v o d u o t i telyčių, j a u č i ų , žąsų, g a i d ž i ų (stalui b u v o i m a
1566 m . — n u o v a n d e n s ir ž e m ė s m u i t ų ir t. t. T o k i o m i s p r i e
mi gaidžiai, o ne vištos), avinų, paršų, a v i ž ų ir šieno, m e
m o n ė m i s bajorai kūrė sau „aukso amžių". Šiuo atveju imu
i l a u s ir alaus, d u o n o s , k i a u š i n i ų ir t. t.
niteto sąvokos turinys smarkiai prasiplečia. G a l i m a pasa
Vienas amžininkas to m e t o feodalų imamas duokles pa
kyti, k a d i m u n i t e t a s X V I a. į g a u n a t o k i ą p r a s m ę : esu ba
vadino išradingomis. Būtent taip galima pavadinti reikala
joras, t o d ė l g a l i u daryti tai, k a s m a n t i n k a m a .
v i m ą d u o t i p o n o s t a l u i v i š č i u k ų , b a r a v y k ų (jie s k a i č i u o j a
mi kapomis), riešutų ( m a t u o j a m i siekais), žuvų, žirnių, gri
3. Patekę į feodalo rankas, žemdirbiai iš p r a d ž i ų s a v o kių... Ž e m a i t i j o j e — ž e m a i t i š k ų sūrių, a g u o n ų , k a n a p i ų , svo
ponui turėjo mokėti duoklę natūra, t. y. žemės ūkio produk gūnu, u o g ų (ypač bruknių), m i š k o obuolių, austi staltie
tais. N a t ū r i n ė s rentos tikslas — patenkinti tiesioginius feo s e s ir t. t.
dalo poreikius. Žinoma, Valstiečiui prašant, prievolės n a t ū
T a č i a u f e o d a l a m s i r t o b ū d a v o n e g a n a . Štai 1538 m .
ra galėjo būti feodalo nuožiūra pakeistos pinigais.
U p y t ė s v a l s č i a u s (dab. P a n e v ė ž i o raj.) ž m o n ė s s k u n d ė s i di
Kita rentos forma — lažas, arba atodirbinė forma. Š i o s džiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, kad „urėdnin-
rentos tikslas — patenkinti ne v i e n feodalo, bet ir r i n k o s kai darą jiems didelių skriaudų ir apsunkinimų ir prasima
poreikius. Svarbiausia šios rentos sąlyga — a s m e n i n ė s lais ną naujovių, ir įvažiuoją į jų n a m u s su nemažais palydo
vės ir žemės n e t e k ę s valstietis, kuris privalėjo nustatytą vų būriais ir verčią juos vaišinti bei d o v a n ų duoti, ko
d i e n ų skaičių dirbti feodalo žemę. anksčiau nesą niekuomet buvę, o kieno namuose nerandą
Trečia, p a ž a n g i a u s i a , r e n t o s f o r m a •— činšas (mokestis alaus, tą jie grobią ir b a u d o m i s baudžia, ir j u o s p a č i u s be
pinigais). Ši rentos forma pažangiausia todėl, k a d valstie jokios kaltės s u ė m ę į kalėjimą sodiną, nepakeliamas bau
tis į t r a u k i a m a s į p r e k i n ę - p i n i g i n ę sferą. J i s t a m p a s u i n t e das imą ir kitų neapsakomų nuoskaudų darą".
resuotas savo d a r b o rezultatais, n e s piniginės lėšos, g a u t o s
T o d ė l visiškai s u p r a n t a m a s a m ž i n i n k o p a s i p i k t i n i m a s feo
virš mokesčio, likdavo p a č i a m valstiečiui. A n t r o j o įbaudžia-
dalais, k u r i e ,, ...patys d y k i n ė d a m i ir p a s k e n d ę s m a g u r i a v i
v i n i m o metais įsiskolinęs valstietis galėjo atsilyginti feoda
m u o s e , k a i p t r a n a i bičių m e d ų , taip jie ė d a liaudies triūsą,
lui e i d a m a s lažą.
puotauja ir dėvi puošniais drabužiais..."
F e o d a l a i t u r ė j o labai d i d e l e s g a l i m y b e s pasipelnyti, iš
Duoklės akivaizdžiai atspindėjo feodalų pastangas didin
naudodami valstiečius ir kitus gyventojus. M y k o l a s Lie
ti i š n a u d o j i m ą . D ė l šito ir valstiečių p a s i p r i e š i n i m a s b ū d a v o
tuvis nurodo, k a d pasaulietiniai feodalai ir dvasininkija pa
atkakliausias.
j a m a s „gauna iš savo plačių dvarų, arimų, pievų, ganyklų,
daržų, daržovių, v a i s i n i ų sodų, miškų, girių, m e d a u s , m e
4. Antrasis į b a u d ž i a v i n i m a s — tai daugumos valstiečių
džioklės, karčiamų, amatininkų, prekyviečių, muitų, pluk
pavertimas lažininkais vėlyvajame feodalizme. Po Didžių-
d y m o rinkliavų, tilto rinkliavų, ežerų, upių, tvenkinių, žve-
jų geografinių atradimų Lietuva, Lenkija ir kitos Rytų Eu d e d a m a reikalauti, kad dirbti eitų valstiečio žmona ir vy
ropos valstybės atsidūrė „Europos galukiemyje". Vakarų resnieji vaikai.
Europoje tuo m e t u i m a plėtotis kapitalizmas: statomos ga Amžininkas rašo: „Valstiečiai dirba savo p o n a m s 5, kar
myklos, fabrikai, formuojasi ir a u g a d a r b i n i n k ų sluoksnis, tais ir 6 d i e n a s , p i r m a d i e n i a i s j i e m s l e i d ž i a m a dirbti sau,
smarkiai gausėja m i e s t ų g y v e n t o j ų ir t. t. bet dažniausiai sekmadieniais jie baigia kokį nors darbą —
M i e s t ų e k o n o m i n ė plėtotė reikalauja vis d a u g i a u ž e m ė s žemdirbiai nežiūri j o k i ų šventųjų š v e n č i ų , — jie aria, pjau
ūkio produktų. Dėl to kyla „kainų revoliucija", t. y. smar na javus arba šienauja pievas, kulia ir t. t. J e i g u paklausi:
kiai išauga žemės ūkio produktų, pirmiausia grūdų, kai „ K o d ė l dirbi s e k m a d i e n į ? - — ž m o n ė s p a p r a s t a i atsako: — Ar
nos. gi sekmadienį valgyti nereikia?"
P r i k l a u s o m a i n u o k o n k r e č i ų istorinių sąlygų, k a p i t a l i z m o F e o d a l a i ė m ė k ė s i n t i s ir į v a l s t i e č i u i p r i k l a u s o m a s die
raida turėjo nevienodų padarinių. Vakarų Europoje vals n a s s a v o ū k i u i tvarkyti. Štai 1791 m . M e r k i n ė s valstiečiai
tiečiai p a m a ž u b u v o išlaisvinti iš feodalizmo p a n č i ų ir že skundėsi, k a d jie seniūno ir dvarų laikytojų terorizuojami,,
m ė s ūkis taip pat pasuko kapitalistiniu keliu. Išaugusi V a verčiami lažą eiti visą savaitę, pirkti dideliais kiekiais drus
karų Europoje žemės ūkio produktų paklausa Rytų Euro ką ir „mokėti lupikiškas kainas". „Linus ir kanapes rauti
p o j e XVI a. sukėlė antrąjį įbaudžiavinimą — sugrįžimą prie jie verčia savo dienomis; tinklus žuvims gaudyti priverčia
lažo arba jo didinimą steigiant naujus palivarkus. Pertvar gaminti iš nuosavų valstiečių verpalų laisvomis n u o lažo
kyti ūkį kapitalistiniais pagrindais buvo nelengva — reikė ciienomis; k i e k v i e n a moteris, k i e k jų troboje bebūtų, s a v o
j o lėšų. T u o t a r p u įvesti lažą b u v o d a u g p a p r a s č i a u : nerei d i e n o m i s turi priverpti lininių sruogų, o trūkumą, susida
kėjo keisti iki tol egzistavusių valstiečių ir feodalų santy r a n t į š u k u o j a n t linus, p a g a l s v o r į turi išlyginti s a v o li
kių, iš esmės pakeisti žemės ūkio produktų gamybos n a i s ir t. t."
organizavimą. T o d ė l feodalai ima plėsti savo ūkį, t. y. smar Tačiau darbo dienų skaičiaus didinimas taip pat turėjo
k i a i p a d i d i n a d v a r u i p r i k l a u s a n č i o s ž e m ė s plotus ir šiai že s a v o ribas, todėl feodalas i m a k o n t r o l i u o t i valstiečio d a r b ą
m e i v a l d y t i s t e i g i a p a l i v a r k u s ( d v a r o s k y r i u s ) . Š i o ūkio> ir nustato dienos išdirbio normas, n u r o d o darbo įrankius,
tikslas — ž e m ė s ū k i o p r o d u k t ų g a m y b a r i n k a i . Be to, feo
su kuriais reikia ateiti. K a i p rašo amžininkas, feodalas n u
dalai rinkoje prekiauja patys ir todėl jiems atitenka ir ta
statydavo tokias n o r m a s , k a d už v i e n ą d i e n ą valstietis tu
p a j a m ų dalis, kuri a n k s č i a u a t i t e k d a v o pirkliams. G a m y
rėjo dirbti dvi dienas, n e s p e r d i e n ą neišdirbdavo nustaty
bos b ū d o p a g r i n d a s ir visi senieji feodaliniai santykiai l i k o
tos normos.
tie patys, t a č i a u v i e t o j e a n k s č i a u b u v u s i ų r e n t o s f o r m ų (na
tūrinės ir piniginės) vis labiau įsiviešpatauja atodirbinė ren Feodalas b a n d o kontroliuoti darbo kokybę. Tačiau pasi
ta — lažas, kuris b u v o k o n s e r v u o t a s ir išplėstas. Lažas ne rodė, k a d tai p a d a r y t i n e l e n g v a . I š s ė m ę lažinės sistemos ga
įmanomas be teisinio valstiečių įbaudžiavinimo. Likviduota limybes, feodalai imasi kitų n e e k o n o m i n ė s prievartos prie
iki to laiko egzistavusi tam tikra valstiečių ū k i n i n k a v i m o monių: valstiečiui liepiama malti tik p o n o malūne; žemės
laisvė. F e o d a l a i ė m ė kištis į g a m y b o s sferą. T a i b u v o n e ūkio produktų likutį parduoti tik dvaro ribose; p r a d e d a m a
trumpalaikis procesas. Jis keletą amžių varžė e k o n o m i n ę drausti medžioti, žuvauti ir pan. Feodalai stato spirito ga
ir kultūrinę pažangą. myklas ir verčia valstiečius pirkti nustatytą degtinės k i e k į
savo karčiamoje ir t. t. Valstiečių išnaudojimas pasiekia
Natūrinės ir piniginės rentos nebuvo galima nuolat di kraštutinę, m u m s sunkiai įsivaizduojamą ribą. XVIII a. p a
dinti, n e s valstietis labai a p č i u o p i a m a i tai juto, n e t n e b e s u baigoje vienas lenkų publicistas, a p i b ū d i n d a m a s baudžiau
g e b ė d a v o išsimokėti. T u o tarpu lažas tarsi m a s k a v o vals n i n k ų skurdą Respublikoje, rašė: „Aš m a t a u milijonus gy
tiečio išnaudojimo augimą. Iš pradžių lažo įsigalėjimo m e vų sutvėrimų, iš kurių vieni vaikšto pusnuogiai, kiti — pri
t u v a l s t i e t i s t u r ė j o f e o d a l o ž e m ė j d i r b t i 1—2 d i e n a s p e r sidengę kailiu arba šiurkščia sermėga; visi jie išdžiūvę,
savaitę. T a č i a u feodalas, a t i m d a m a s žemę iš valstiečių, vis nuskurdę, apaugę plaukais, aprūkę... Jų išvaizda iš p i r m o
žvilgsnio atrodo daugiau panaši į žvėries negu į žmogaus.
didina savo ariamos žemės plotus. D r a u g e auga ir lažas,
J i e turi gėdingą m u ž i k o vardą.
kuris p a m a ž u p a s i e k i a 6 ir n e t 8 d a r b o dienas, t. y. p r a
Jų maistas — d u o n a iš nesijotų miltų. O vieną m e t ų ket
ž e m ę m o k ė j o činšą. T o d ė l p a v a d i n i m a s „karališkieji" rodė
virtį j i e t e v a l g o v i e n p e l u s . J ų g ė r i m a s — v a n d u o i r v i d u -
ne tik teisinę padėtį, bet tam tikra prasme ir jų pragyve
jius deginanti degtinė.
n i m o lygį. F e o d a l a m s p r i k l a u s o m u s valstiečius k a r a l i š k i e j i
G y v e n a m i būstai — žeminės. T e n n e p a t e n k a saulės spin laikė žemesnės kategorijos žmonėmis, su jais niekas neno
duliai. J i e persisunkę smarvės. D v o k i a n č i o j e ir d ū m ų pri rėjo giminiuotis. XIX a. pabaigoje važiuojant per Lietuvą,
p i l d y t o j e b e l a n g ė j e š e i m i n i n k a s , n u v a r g ę s p e r dieną, ilsisi dar b u v o galima pastebėti skirtumą tarp buvusių karališ
ant supuvusių pakratų. Šalia jo miega nuogi vaikai. Prie to kųjų ir dvasininkams priklausiusių valstiečių sodybų. Kara
p a č i o gulto stovi karvė su veršeliu ir drybso kiaulė su par liškųjų valstiečių trobesiai b u v o didesni, gražesni, o sody
šeliais." Vaizdingiau nupiešti feodalizmo epochos vargingo bos geriau sutvarkytos.
jo valstiečio gyvenimą vargu ar galima.
Pasiturintieji valstiečiai siekė baudžiavos panaikinimo
Žinoma, š i o s e i l u t ė s p r i k l a u s ė p u b l i c i s t o p l u n k s n a i i r
d a r i r todėl, k a d j ų ū k i s b u v o p a s i e k ę s t o k į lygį, j o g b a u
t o d ė l s p a l v o s sutirštintos. F e o d a l i z m o e p o c h o j e b u v o ir ga
džiava varžė jo plėtotę.
na pasiturinčiai gyvenusių valstiečių. J i e taip pat išnau
XIX amžiuje dalis Lietuvos teritorijos (Užnemunė) bu
d o j o varginguosius valstiečius, išsipirkdavo iš baudžiavos.
vo priskirta Lenkijos karalystei, o K a u n o ir Vilniaus gu
B e to, dalis b l a i v i a i m ą s t a n č i ų į ž v a l g e s n i ų f e o d a l ų suprato,
b e r n i j o s — Rusijos imperijai. Ta priežastis lėmė, k a d Lie
k a d visai nuskurdęs, badaujantis valstietis t a m p a n e b e n a u
t u v o j e b a u d ž i a v a v i e n u r b u v o p a n a i k i n t a v i e n u metu, o ki
dingas, todėl bandė protingai reguliuoti baudžiauninkų prie
tur — kitu.
voles, o vėliau rodė iniciatyvą paleisti valstiečius iš bau
U ž n e m u n ė j e valstiečiai juridiškai laisvi tapo dar 1 8 0 7 —
džiavos.
1808 m., k a i į s i g a l i o j o N a p o l e o n o I c i v i l i n i s k o d e k s a s , ta
Tačiau apskritai feodalizmo epochoje valstiečiai gyveno
č i a u ž e m ė s n u o s a v y b ė s j i e n e g a v o . J ą įgijo tik p o 1863 m .
skurdžiai. S e n o v ė j e ąžuolas b u v o l a i k o m a s šventu, o vėly
s u k i l i m o , p e r 1864 m . reformą. V i l n i a u s i r K a u n o g u b e r n i
v a j a m e feodalizme valstiečiai, gelbėdamiesi n u o bado, val
j o s e b a u d ž i a v a p a n a i k i n t a 1861 m., o ž e m ė s r e f o r m a ka
g ė giles. T u o t a r p u R e s p u b l i k o s d i d u o m e n ė n e ž i n o j o n e i k ą
r a l i š k i e s i e m s v a l s t i e č i a m s p a s k e l b t a 1865 m .
bevalgyti, n e i k a i p besipuošti. A m ž i n i n k a s , p a b r ė ž d a m a s di
Valstiečių turtinę nelygybę t a m tikru mastu n u l ė m ė pa
d i k ų susižavėjimą užsienietiškais dirbiniais, rašė: „ M e s mėgs
ti reforma, nes įvairūs valstietijos sluoksniai gavo skirtin
t a m e viską, kas svetima, o sava nepatinka. N e p a t i n k a nei
g o d y d ž i o ž e m ė s s k l y p u s i r m o k ė j o n e v i e n o d o d y d ž i o iš
maistas, nei drabužiai, nei tarnyba, nei ginklai, nei trobe
perkamąjį mokestį. Dalis valstiečių gavo labai mažai ir
siai. Atsivežti p r e k i ų v a ž i u o j a m a į p a s a u l i o kraštą — į In
prastos žemės, o išperkamieji mokesčiai b u v o dideli. Iš tų
diją. A n t vaišių stalo patiekiami tokie valgiai, kurių nei
laikų išliko posakis — „Su grandinėmis n u m o v ė ir batus".
svečias, nei šeimininkas n e ž i n o net p a v a d i n i m o . "
Valstietis l i k o basas, skurdžius. 2 i n o m a , pasiturintieji vals
tiečiai ir dalis vidutiniųjų valstiečių gyveno gana gerai.
5. Valstiečių nuskurdimas, baudžiauninko išnaudojimo
•galimybių i š s i s ė m i m a s v e r t ė d a r y t i a g r a r i n e s i r s o c i a l i n e s * *
reformas. *
Tačiau valstiečių nuskurdimas — ne vienintelė baudžia
v o s p a n a i k i n i m o priežastis. N u s k u r d i m a s buvo būdingas
Iš tikrųjų buvo taip: kuo arčiau dvaras ir ponas, tuo
daugiausia feodalams priklausantiems valstiečiams.
s u n k e s n į baudžiavos j u n g ą turėjo vilkti valstietis. A p i e tai
Be privačių feodalų valstiečių, b u v o karališkieji valstie
vaizdingai sako liaudies išmintis: „Dvare šunį daboja, o
čiai — „laisvieji ž m o n ė s " •— ir k a i k u r i o s k i t o s v a l s t i e č i ų ka
žmogų kotavoja", „Dvaras tolėliau — žmonėms gerėliau",
tegorijos, kurių teisinė padėtis skyrėsi nuo pagrindinės
„ D v a r a s ž m o n ė m s pragaras, o p o n a m s — d a n g u s " , „ P o n a i ge
valstiečių masės. Iš visų valstiečių socialinių sluoksnių šiek
ri, b e t t i e š u n y s p i k t i " , „ E i n a p a s p o n ą t i e s o s i e š k o t i — t e k s
tiek geriau gyveno karališkieji. J i e priklausė tik karaliui
ne l ū p o m , bet n u g a r a byloti" ir kt.
(iš t i k r ų j ų i r L i e t u v o s d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i , n e s t a s p a t s
Istoriškai susiklostė tokia situacija, k a d valstiečiai ė m ė
a s m u o Respublikoje buvo ir Lenkijos karalius) ir už turimą
nepasitikėti, laikyti išnaudotojais visus asmenis, kurie nors
T a i p atsirado H e n r i k o privilegija, v a d i n a m a H e n r i k o ar
kiek priminė „poną", t. y. dvarininką, administracijos pa
tikulais (nuostatais). Šiuo d o k u m e n t u b u v o įteisintas kara
r e i g ū n ą ir t. t. T o k i o n e p a s i t i k ė j i m o klasikinis p a v y z d y s —
lių r i n k i m a s S e i m e iš n a u j o s dinastijos, g a r a n t u o j a m a ba
žlugęs rusų inteligentų ėjimas į liaudį. Gyvenimas akivaiz j o r a m s , k a d j i e n e m o k ė s j o k i ų d u o k l i ų . B e to, b u v o įra
džiai parodė, k a d n e p a k a n k a turėti gražius idealus, siekius. šyta, k a d b a j o r a i t u r i t e i s ę a t s i s a k y t i k l a u s y t i v a l d o v o , j e i
Būtina suprasti laikotarpio objektyvius poreikius, žmogaus gu jis n e v y k d y s sutarties sąlygų. V a l d o v a s įsipareigojo be
veiklos galimybes. Seimo sutikimo neskelbti karo ar taikos ir t. t. Šie H e n r i k o
Panašiai atsitiko XIX a. antrojoje pusėje ir su lietuvių artikulai dar labiau susilpnino centralizuotą Respublikos
inteligentija, kuri p r a d ė j u s i leisti „Aušrą" galvojo, k a d p e r valdovo valdžią, įtvirtino bajorų diktatūrą. Seimai turėjo
t r u m p ą laiką įkvėps lietuvių v i s u o m e n ę dideliems žygdar būti šaukiami kartą per dvejus m e t u s ir be jų sutikimo
biams, suburs lietuvius į kovą prieš tautinę priespaudą. Ta n e b u v o galima rinkti p a š a u k t i n i ų k a r i u o m e n ė s . N u o t o lai
čiau gyvenimas savaip pakoregavo romantines nuotaikas. ko kiekvienas naujas Respublikos valdovas turėjo prisiek-
„Aušra", n o r s ir palikusi ryškų p ė d s a k ą lietuvių tautos At li, k a d l a i k y s i s š i ų n u o s t a t ų .
gimime, visuotinės revoliucijos tautos dvasinėje kultūroje
nesukėlė, o dalis romantikų atsisakė aktyvesnės visuome '1
ninės veiklos. 2. „Liberum veto" teisė reikalavo, k a d kiekvienas Res
publikos S e i m o nutarimas turi būti priimtas esant visuo
tiniam dalyvių pritarimui, t. y. vienbalsiai. U ž t e k d a v o vie
6. M a n y t u m e , k a d į šį k l a u s i m ą galima atsakyti teigia
n a m deputatui pareikšti „Veto", ir visas svarstymas nuei
m a i . N a u j u valstiečių į b a u d ž i a v i n i m u laikytina Sovietų Są
davo perniek.
j u n g o j e į v y k d y t a k o l e k t y v i z a c i j a . X X a . b a u d ž i a u n i n k a i s ta
I l g ą l a i k ą s e i m ų d a l y v i a i n e s i r y ž o p a s i n a u d o t i šia tei
p o v a l s t i e č i a i , p r i e v a r t a p r i r i š t i p r i e ž e m ė s (jie b u v o b e
se. P i r m a s i s i š L D K a t s t o v ų j a p a s i n a u d o j o i r S e i m o d a r b ą
teisiai piliečiai, n e s n e t u r ė j o p a s ų ) ir t u r ė j ę atlikinėti lažą,
sužlugdė Upytės apskrities bajorų pasiuntinys bajoras Vla
t. y. atodirbinę prievolę. B u v o p a n a i k i n t a s bet k o k s vals
d i s l o v a s Č i č i n s k a s (1652 m . ) . D ė l t o j o p a v a r d ė t a p o p l a č i a i
tiečių savarankiškumas, iniciatyva, jie tapo biurokratinės ko
žinoma. U p y t ė s b a ž n y č i o j e d a r i l g a i b u v o r o d o m i m u m i f i -
m a n d i n ė s sistemos ir teroro aukomis. Gabiausių, darbščiau
kuoti jo palaikai. Buvo sakoma, k a d Čičinską n u t r e n k ę s
s i ų v a l s t i e č i ų fizinis s u n a i k i n i m a s b e i k o l ū k i e č i o - b a u d ž i a u -
perkūnas, o žemė atsisakiusi jį priglausti. Čičinsko istoriją
n i n k o nesuinteresuotumas savo darbo rezultatais gimdė jo
panaudojo Maironis savo baladėje „Čičinskas".
abejingumą, pasyvumą. Visa tai lėmė, k a d Sovietų Sąjun
ga tapo žemės ūkio produktus importuojančia šalimi, o jos K u o toliau, tuo dažniau v e t o teise seimuose naudojosi
gyventojams nuolat trūko įvairių žemės ūkio produktų. Ta įvairiausios tarp savęs besivaidijančios feodalų grupuotės.
č i a u b a i s i a u s i a b u v o t a i , k a d s u t r ū k i n ė j o i l g u s a m ž i u s for- S e i m a i pavirto scholastinių, beprasmiškų, savaitėmis besi
mavęsi šventi žmogaus santykiai su žeme. Daugelis prarado tęsiančių ginčų institucija. O n u t a r i m ų n e b ū d a v o . R e s p u b
žemdirbio instinktą, tapo abejingi, apatiški, p r a r a d o inicia lika n e b e p a j ė g ė spręsti svarbiausias vidaus ir užsienio po
tyvą ir savarankišką mąstymą. litikos p r o b l e m a s .
Dėl to ir g i m ė posakis: „Du bajorai — trys n u o m o n ė s " .
laisves, už sosto p a v e l d i m u m ą , karalių valdžios p r a p l ė t i m ą ju trijuose sukilimuose, karuose prieš Rusijos imperiją, dau
i n t r i g u o s , k a l b i n s a r b a v e i k s , k o n f e d e r a c i j a i i r v i e š u m a i iš gelyje revoliucinių karų užsienyje — ji savo Tėvynei poli
d u o s i u ; ginsiu š v e n t ą R o m o s k a t a l i k ų t i k ė j i m ą , b a j o r ų lais tinio savarankiškumo nesugrąžino.
vę ir lygybę laikysiu ir ginsiu..." T u o metu, kai tikrai reikėjo aukotis ant žūstančios tė
Iš tikrųjų ši priesaika reiškė mirties nuosprendį bajorijai. v y n ė s a u k u r o , i š d v a r ų s k l i d o p o l o n e z ų g a r s a i ir... s k a m
Targovicos konfederatai jį pasirašė savanoriškai. J i e savo b ė j o žvirblius baidantieji skambalėliai! (Feodalai vertė vals
tėvynę Respubliką atidavė į svetimšalių grobikų rankas. tiečius skambinti skambalėliais, kad nubaidytų paukščius
T a i g i s v a r b i a u s i a R e s p u b l i k o s ž l u g i m o p r i e ž a s t i s b u v o vi n u o a p s ė t ų l a u k ų i r daržų.)
d i n ė politinė, e k o n o m i n ė , karinė suirutė, kuria gana mikliai
pasinaudojo Rusijos imperija, Prūsija ir Austrijos impe 4. „Inkvizicinis s e i m a s " į v y k o 1592 m.
rija. Vazų ir Habsburgų dinastijos sudarė suokalbį. Lenkijos
Respublika s m u k o ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai. karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza už
Štai 1658 m . J u r b a r k o s e n i ū n i j o j e b u v o tušti 767 d ū m a i t a i , k a d j a m b u s p a d ė t a u ž i m t i Š v e d i j o s k a r a l i a u s sostą, įsi
(sodybos). V i e t i n i a i p a r e i g ū n a i p a r e i š k ė , „ k a d šis v i s o vals pareigojo Respublikos karaliaus sostą atiduoti austrui Ernes
čiaus ištuštėjimas ir žiaurus sudeginimas įvyko n u o prūsų tui. Bajorai, sužinoję a p i e tai, s u š a u k ė S e i m ą , k u r i a m e Zig
ir priešų švedų kariuomenių ir n u o maro, ir n u o savo ka m a n t a s Vaza b u v o ištardytas ir priverstas viešai atsisakyti
reivių įvairių stacijų, s t o v ė j i m o stovyklose ir praėjimų..." savo planų. Dėl to ir Seimas buvo pavadintas inkviziciniu.
1663 m . K ė d a i n i ų s e n i ū n i j o j e ištisi k a i m a i b u v o l i k ę tuš „ N e b y l u s i s s e i m a s " s u s i r i n k o 1767 m. ir t r u k o 1 d i e n ą . T a i
ti, n e s v a l s t i e č i a i „visi p o v i e n ą , k u r k a s g a l ė j o , išsislaps trumpiausias Seimas Respublikos istorijoje. J i s be diskusijų
tė pereinančių vėliavų (kariuomenės pulkų-—aut.) metu..." ir prieštaravimų (Rusijos pasiuntiniui įsakius, b u v o suimti
K a r i u o m e n ė p l ė š i k a v o , o v a d a i a i š k i n o ,, ...kad t o k s e s ą s visi Targovicos konfederacijos ir Rusijos imperijos priešinin
dabar kareivių elgesys ir papročiai — imti kur kas galima, kai) patvirtino Varšuvos traktatą, kuris b u v o sudarytas tarpi
nes nėra nuolatinio atlyginimo..." ninkaujant Rusijos imperatorei Jekaterinai II tarp karaliaus
A m ž i n i n k a s rašo: „1710 m. L i e t u v o j e siautė sunkios ligos A u g u s t o II ir T a r g o v i c o s konfederacijos. D ė l to, k a d S e i m a s
ir badas. Savi ir svetimšaliai kareiviai „suėdė viską ligi v y k o be diskusijų, jis b u v o pavadintas nebyliuoju. Seimas
paskutinio (grūdo)". Dvaruose pilna lavonų. Ž m o n ė s valgė nustatė, k a d Lenkija gali turėti tik 18 tūkst. k a r i u o m e n ė s , o
k a t e s , š u n i s . „ V i l n i u j e v a r g š ų p o 100 i r d a u g i a u m i r d a v o L D K — 6 tūkst. S e i m o n u t a r i m a i leido Rusijos imperijai kiš
p e r dieną. T u o pat m e t u „Alytaus ekonomija b e m a ž visai tis į Respublikos vidaus reikalus, didinti politinę suirutę,
yra netekusi gyventojų dėl maro, svetimos ir savo kariuo žlugdyti pažangiųjų patriotinių sluoksnių pastangas įvykdyti
m e n ė s . [...]; l a u k a i n e t i k t a i u s n i m i s , k u r a n k s č i a u b u v o politines, socialines e k o n o m i n e s ir kitas reformas, sustiprinti
k v i e č i a i sėjami, bet j a u i r k r ū m a i s ė m ė želti; k u r a n k s č i a u karinę valstybės galią ir s u g e b ė j i m ą ginti ją n u o agresyvių
didoki k a i m a i buvo, dabar y r a „vieta, k u r T r o j o s būta", kaimynų.
t r o b o s s u g r i a u t o s ir n a k t i e s m e t u išvežtos D i e v a s ž i n o kur..."
1766 m . R a s e i n i ų s e i m e l i o i n s t r u k c i j o j e r a š o m a , k a d Že
maičių kunigaikštystė yra „nelemtai nusmukusi dėl visuo XXI. TAS SVAIGUS ŽODIS LAISVĖ!
tinio maro..."
I s t o r i n i a i š a l t i n i a i l e i d ž i a tvirtinti, k a d R e s p u b l i k ą su 1. XIII a. pradžioje, p r a d ė j u s vokiečių riteriams
žlugdė objektyvios ir subjektyvios, vidinės ir išorinės prie veržtis į baltų žemes, „patsai Krivių Krivaitis, visų aukščiau
žastys. Šia p r o g a p a b a n d y t a aptarti v i d a u s priežastis, ba sias kunigas, suvadinęs gimines ties Kernave, m a l d a v o Die
jorijos pozicijas. G a l i m a teigti, k a d R e s p u b l i k a žlugo pir vus, užtarytojus Lietuvos", p a d ė t i kovoti prieš riterius. Bai
miausia dėl privilegijuotų l u o m ų kaltės. J i e pasirodė esą gęs maldas, jis taip kreipėsi į susirinkusius: „Atėjo jau žmo
bejėgiai, n e s u g e b ą veikti, užtikrinti politinę pažangą, vi nės, v a d i n a m i krikščionys, kurie, n o r ė d a m i j u m s liuosybę
daus politinę pusiausvyrą. išplėšti ir a m ž i n a i apvergti, visaip j u s vilios. M o k y s j u s sekti
Ir kas iš to, k a d bajorija b a n d ė n u p l a u t i savo gėdą krau- išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuo-
m e t nepildys. Linkės j u m s mylėti artimą savo it patį save,
tas ir senasis Lenkijos karalius (Jogaila)". Kazimieras sį rei
vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą,
kalavimą patenkino, leido gyventi „kaip nuo senovės".
nors v i e n ą Dievą garbins ir v i e n o s vieros bus. Jūs, dieną ir
T a č i a u valstiečiai p a t e k d a v o „į pražūtį ir didžiausią skur
naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems krauge
d ą " ir dėl prievaizdų savavaliavimo, plėšikavimo, skriaudų
riams, k u r i ų k a l b o s n e s u p r a s i t ; sakau, k a p u s t ė v ų s a v o išar-
i r p r i e s p a u d ų . T a i p rašė 1538 m . K u r k l i ų v a l s č i a u s (dab.
sit, l i e k n u s m i š k u s š v e n t u s i š k i r s i t , v e r s m e s , b a l a s i š d ž i o v i n -
A n y k š č i ų raj.) v a l s t i e č i a i s a v o s k u n d e Ž y g i m a n t u i S e n a j a m .
sit — n ė t a i p j ų g o b ė j i m o n e a t s o t i n s i t . B e t d a r , k a i t a s n e l a i
T a č i a u valstiečiai vien skundais nesitenkino, k o v o d a m i prieš
m e s j u m s darys, lieps kentėti, d ž i u g i n d a m i a n t r u g y v e n i m u
feodalus naudojo ir aktyvias pasipriešinimo priemones ar
ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesniais, vie
n e t s u s i d o r o d a v o s u s a v o s k r i a u d ė j a i s . 1536 m . p a b a i g o j e
n o k p a t y s a n t t o a n t r o g y v e n i m o n e a t b o s . J ū s ų vargai, aša
š i a u r ė s Ž e m a i t i j o j e p a r e i g ū n ų s a v a v a l i a v i m a s s u k ė l ė ,, ...žmo
ros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius m e t ų jiems,
n i ų maištus ir bruzdėjimus, k a d daugelis jų, susirinkę Tel
vergausit, o nė kokios n u o jų paguodos nesulauksit. Panie
šiuose, sudarė s ą m o k s l ą i r turėję pasitarimą, gi iš čia pakilę
kins anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus
užmušę kai kuriuos tijūnų vietininkus ir kitus žmones bei
ir a p s i ė j i m u s , n e b l e i s rašyti, skaityti j ū s ų kalba, a n t g a l o r
bajorus, kurie prie tų maištų prisidėti nenorėję..."
išplėšę j u m s tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius t a r p
savo gyvulių, dovanos, mainys, p a r d u o s viens k i t a m it besti Feodalai, siekdami didinti savo pajamas, imdavo normuo
j a s ir, t a r t u m a n t d i d e s n ė s a p j u o k o s , v a d i n s d a r j u s s a v o ti ir kontroliuoti baudžiauninkų darbą. Todėl feodalų
b r o l i a i s k r i k š č i o n i š k a i s . K l a u s y k i t m a n ę s , g i m i n ė s , čia susi p a r e i g ū n u s „valstiečiai, pamiršę Dievo b a i m ę ir viešosios
rinkusios, tai yra žabanklai, kuriuose nori anie jūsų liuosybę teisės griežtumą, sumušdavo lazdomis, akmenimis, koliodami
n u s p ę s t i . [. . .] A t ė j o , s a k a u , d i e n a , k u r i o j r e i k i a lietuviui,, ir k e i k d a m i įžeidžiamais žodžiais", o kartais net prigrasin
ž e m a i č i u i a r l i u o s a m mirti, a r a m ž i n u k r i k š č i o n ų v e r g u tapti.'" davo, kad ne tik užmuš, bet ir dvarą sudegins. Tokia „didelė
T u o m e t lietuviai ir žemaičiai „ Ė m ė visi galįs už galį gink savivalė", nepaklusnumas, „maištaujanti nuotaika" buvo
luotis ir ne j a u grobio svetimuose kraštuose ieškoti, bet liuo d a ž n a s reiškinys.
sybę ir kraštą n u o neprietelių ginti." Valstiečiai stengdavosi padėti ir „prasiskolinusiems savo
b r o l i a m s " . Štai 1531 m. g r u o d ž i o 6 d. D i r v ė n ų v a l s č i a u s (dab.
Valstiečių siekius feodalizmo epochoje galima suskirstyti
T a u r a g ė s raj.) v a l s t i e č i a i u ž p u o l ė t i j ū n o S t . V a l a d k e v i č i a u s
į kelias grupes. Ankstyvajame feodalizme, esant dar labai
b ū s t i n ę , u ž m u š ė r a k t i n i n k ą F e d k ų ir, s u k a p o j ę j į į g a b a l u s ,
gyvam buvusios laisvės prisiminimui, valstiečiai k o v o j o prieš
paleido žmones, kurie įsiskolinę sėdėjo kalėjime.
feodalinį p a v e r g i m ą apskritai. T o k i o p o b ū d ž i o b u v o visi vals
Badmečiais, k u o m e t valstiečiai „maitindavosi pelais, šiau
tiečių b r u z d ė j i m a i šalyse, k u r i o s i š v e n g ė vergovės. T a i p b u
d a i s ir gilėmis", dalis jų b u v o priversti bėgti į „Prusus, Li
vo ir Lietuvoje. Feodalizmui įsigalėjus, valstiečių k o v a b u v o
voniją ar net į M a s k v o s ž e m ę " arba „savo laisvę parduoti".
nukreipta prieš feodalų pastangas didinti išnaudojimą, t. y.
Š t a i 1546 m. v a s a r i o 10 d. l a i s v o ž m o g a u s V e n c a u s J o c a v i -
„prieš naujoves". Vėlyvajame feodalizme pažangesnieji vals
•čiaus r a š t o i š t r a u k a : „ A š , V e n c u s J o c a v i č i u s , i š e i v i n i s l a i s v a s
tietijos sluoksniai 'kovojo už feodalizmo varžtų panaikini
žmogus, niekieno neginčijamas, skelbiu ir pranešu kartu su
mą — už a s m e n i n ę laisvę, ž e m ė s n u o s a v y b ė s teisių p r i p a
visais m a n o vaikais, p a t y s p r i s i i m d a m i sau, k i e k v i e n a m ge
ž i n i m ą , ū k i n i n k a v i m o l a i s v ę i r 1.1.
ram žmogui, k u r i a m bus reikalo žinoti tai arba klausyti tai
Didžiausių teisių feodalizme išsikovojo Žemaitijos vals
sakant, k a d p a ė m i a u p o n o Vaitiekaus M y k o l a v i č i a u s val
tiečiai. Jų atkaklus pasipriešinimas privertė Vytautą suteikti
d ž i o j e k a i m o ž e m ę ir, n e b e n o r ė d a m a s d a u g i a u v a l k i o t i s p o
privilegiją, k a d jie nebus išdalinti privatiems feodalams, o
pasaulį, p a s i d a v ė m e j o m a l o n y b e i a m ž i n a i " . T a č i a u šio reiš
liks karališkaisiais, t. y. didžiojo kunigaikščio valstiečiais. Šią
kinio n e g a l i m a absoliutinti, n e s dažnesnis vis dėlto b u v o
t e i s ę v a l s t i e č i a i š v e n t a i s a u g o j o , u ž j ą k o v o j o . T a i m a t y t i iš.
parsidavimas už skolas ir p a n . Šis reiškinys rodo, k a d dalis
rašto, k u r į j i e 1441 m . p a s i u n t ė d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i K a
valstiečių socialines ekonomines savo problemas stengėsi
z i m i e r u i . J i e p r a n e š ė , „kad... m i e l u n o r u p a s i d u o s i ą j o m a l o
spręsti t a i k i a i . Be to, n e g a l i m a užmiršti, k a d b u v o ir p a s i t u
nybei, t a č i a u tokia sąlyga, j e i g u jis su j a i s elgsis ir j u o s lai
rinčiai g y v e n a n č i ų valstiečių, kurie s u g e b ė d a v o išsipirkti iš
kys teisingai ir pagal seną paprotį, kaip su jais elgėsi Vytau-
baudžiavos.
Visas valstiečių pasipriešinimo feodalams formas galima t r u k d ė valstietijai tapti monolitiška, organizuota jėga, turėti
suskirstyti į p a s y v ų pasipriešinimą ir ginkluotą kovą. Pasy s a v o į ateitį nukreiptą ideologiją. Ji tik siekė sugrąžinti
vus pasipriešinimas — bloga darbo kokybė, darbų vilkini buvusius „gerus laikus", senąsias teises. Tai ir l ė m ė kovos,
mas, atėjimas į darbą ne su tais darbo įrankiais, kurie tą karų ir sukilimų beperspektyviškumą.
dieną b ū n a reikalingi, pabėgimai n u o feodalo, valstiečių by N o r s karalius kartais ir pripažindavo, kad valstiečių skun
los, g i n č a i t e i s m u o s e s u feodalais, įvairios p r a n a š y s t ė s a p i e d a i yra teisingi, vis dėlto vietiniai dvarų administratoriai
„valstiečių karaliaus" atėjimą ir pan. bei feodalai savininkai su valstiečiais dažniausiai elgėsi taip,
Aktyvios k o v o s p r i e m o n ė s — padegimai, išnaudotojų žu k a i p jiems atrodė geriau, siekė priversti juos būti paklus
dymai, ginkluota kova. Su gero karaliaus atėjimo idėja b u v o niais įvairiomis bausmėmis, represijomis.
susijęs s k u n d ų r a š y m a s d i d ž i a j a m k u n i g a i k š č i u i , kuris, fak Feodalai, malšindami valstiečių sukilimus, dažnai n a u d o j o
tų verčiamas, kartais pripažindavo valstiečių skundų pagrįs žiauriausias p r i e m o n e s — n u p j a u d a v o liežuvį, ausis, rankas,
t u m ą . Ž y g i m a n t a s Senasis, g a v ę s v a l s t i e č i ų s k u n d ą , 1538 m . kojas, plėšdavo žmogų pusiau ir pan. Ypač žvėriškai b u v o
įsakė „ ...nedaryti m ū s ų v a l d i n i a m s j o k i ų s u n k e n y b i ų ir susidorota su vengrų valstiečių sukilimo vadu J. Duša. Paim
neįvesti n a u j o v i ų ir elgtis su jais pagal senovinius p a p r o č i u s " . tą į nelaisvę jį gyvą p a s o d i n o ant įkaitinto geležinio sosto,
iškepė ir liepė suvalgyti į nelaisvę paimtiems jo bendražy
T i k ė j i m a s „ g e r u m o n a r c h u " valstietijoje t u r ė j o labai gi
giams. T i k su tokia sąlyga jiems bus dovanota gyvybė.
lias šaknis. T o d ė l sunkesniais g y v e n i m o laikotarpiais kovo
Valstiečiai taip pat „nejautė gailestingumo" savo išnau
j a n t prieš feodalus b u v o įsigaliojusi tradicija siųsti d e p u t a
d o t o j a m s . Š t a i 1707 m . M e š k u i č i ų (dab. Š i a u l i ų raj.) v a l s
cijas pas valdovą.
tiečiai susirinko į „savavalį sambūrį, priešingą teisei ir
Tikėjimas „geru karaliumi", promonarchistinės nuotaikos seimų nuostatams", „smurto ir neriboto pykčio ranka pasikė
buvo reiškinys, kilęs dėl valstiečių pasaulėžiūros ribotumo. s i n o į v a l d a n č i ą j ą v y r e s n y b ę " — K a z i m i e r ą K š i k a u s k ą ir jo
N o r s ginkluotą valstiečių k o v ą ir sukilimus g i m dė socia n a m u s . „Su lazdomis, a k m e n i m i s , kartimis, kirviais... i š m u š ė
liniai ekonominiai procesai, tačiau buvo siekiama sukurti ne langus, išlaužė duris, ...pastebėję palėpę, basliais, kirviais
iš e s m ė s naują, o tokią pačią, t. y. feodalinę v i s u o m e n ę , tik išplėšę, o iš aukšto daužė akmenimis, p r o langus gi badė
tai su g e r u k a r a l i u m i ir „senąja teise". kartimis, o paskui smurtu išvilkę" poną Vaitiekų Tvarauską,
Tiesa, E u r o p o j e b u v o valstiečių karų, v i s u o m e n i n i ų sąjū „mirtinai sužeidę, trypė kojomis, tąsinėjo, apdarus suplėšė,
džių, k u r i e orientavosi į ateities poreikius, siekė v i s u o m e n ė j e k a r d u s į smulkius "gabalėlius sulaužė, pistoletus sukriūšo,
naujos tvarkos. Čekijoje XV a. I pusėje husitai siekė su balnus nudraskė, šovinių, kepurių, diržų ir pinigų n e m a ž a
kurti d e m o k r a t i n ę v i s u o m e n ę , kurioje visi ž m o n ė s t u r ė j o prisigrobė... Pagaliau, k a d labiau p a n i e k i n t ų bajorišką krau
būti lygūs. Bažnyčia b u v o turtingiausias ir galingas feodalas, ją, p o n ą V a i t i e k ų T v a r a u s k ą , j a u n u o v i s a k o a p i p l ė š t ą , m u š
todėl pirmiausia imtasi ją sudemokratinti, atimti ir suvisuo d a m i , u ž m u š d a m i vilko į turgavietę ir ten iki valiai m u š d a m i
m e n i n t i jos turtus, net sulyginti dvasininkų ir p a s a u l i e č i ų ir d r a s k y d a m i u ž m u š ė mirtinai..." „Paskui suminėtieji žudi
religines apeigas. H u s i t a i galvojo, k a d v i s u o m e n ę turi su kai, teršdami ir g ė d i n d a m i jo vardą ir garbę, sudraskytąją ap
d a r y t i t r y s s l u o k s n i a i : v i e n a s , k u r i s k a r i a u j a u ž v i s u s (ri rangą, sulaužytuosius kardus, visus drabužius, pasmeigę ant
teriai, k a r i u o m e n ė ) ; kitas, kuris m e l d ž i a s i už visus (jam ga karčių, išstatė turgavietėje..."
lėjo priklausyti ne vien dvasininkija); trečias, kuris dirba Ir vis dėlto g y v e n i m a s slinko į priekį. A m ž i n i n k a s rašo,
už visus. T a i b u v o p u s i a u u t o p i n ė teorija. Husitai pralai k a d „valstiečiai, kiekvieną darbą dirbdami apie jį dainas dai
m ė j o ir jų idėjos liko neįgyvendintos. n a v o " . D a i n u o j a n t dirbti l e n g v i a u ir vargai pasimiršta. Amži
Nepaisant dalyvių pasiaukojimo bei didvyriškumo, vals n i n k o liudijimu, lietuvių valstiečiai ,, ...niekada n e t e p a ve
tiečių karai ir sukilimai neturėjo jokių perspektyvų laimėti, žimų taukais ar derva, ir kai daug jų važiuoja vienu metu,
nes valstiečiai b u v o pririšti p r i e savo žemės sklypelio, jų toli girdėti k a ž k o k s keistas g i r g ž d a n č i ų a š i ų garsas..." Vals
darbas individualus, o interesai ribojosi kaimo, geriausiu tiečių gyvenimas tikrai buvo panašus į „keistai girgždantį
a t v e j u — p a r a p i j o s reikalais, „ p a t r i o t i z m a s " — vietinis. Be t o , v e ž i m ą " , kuris vis dėlto p a m a ž u slinko į priekį, į ateitį, į
valstietija b u v o labai nevienalytė ir ekonomiškai. Visa tai pažangą...
2 . P i r m o j i t a u t i n ė r e v o l i u c i j a L i e t u v o j e į v y k o 1905 m . Raseinių bei Pasvalio kariniai daliniai ir jų užnugaryje veikę
T a d a lietuvių tautinis sąjūdis pasiekė savo apogėjų. Provin lietuvių partizanai. Bermontininkai, anksčiau nepaisę jokių
cija b e v e i k visuotinai nusikratė caro valdžios institucijų, ė m ė susitarimų dėl evakuacijos iš Lietuvos, po sėkmingų lietuvių
steigti savivaldybės organus. T u o p a č i u vis labiau plito Lie k a r i u o m e n ė s veiksmų buvo priversti skubiai trauktis link
tuvos autonomijos idėja, Pasinaudoję caro valdžios politikos M a ž o s i o s Lietuvos ir gruodžio 15 dieną galutinai ten pasi
liberalizacijos procesu, tautinio sąjūdžio lyderiai nutarė su traukė.
šaukti Vilniuje lietuvių tautos Seimą. J. Basanavičius kartu
su kitais veikėjais tuo klausimu parengė atsišaukimą, kuris 4. A n t a n a s Juozapavičius — pirmas Lietuvos k a r i u o m e n ė s
susilaukė didelio pritarimo. Buvo nutarta Seimą sukviesti k a r i n i n k a s , ž u v ę s d ė l n e p r i k l a u s o m y b ė s . G i m ė 1894 m . vasa
V i l n i u j e , 1905 m. g r u o d ž i o 4 — 5 d. N u m a t y t u l a i k u į V i l n i ų rio 14 d. Š v a k š t o n i ų dvare, V a š k ų valsčiuje, Biržų apskrity
suvažiavo apie 2000 delegatų. J i e atstovavo įvairius lietuvių j e . Persikėlus t ė v a m s į Rygą, čia l a n k ė gimnaziją, tačiau iš
v i s u o m e n ė s s l u o k s n i u s i r i d ė j i n e s p a k r a i p a s . N e p a i s a n t iš t e n u ž l i e t u v y b ę b u v o p a š a l i n t a s . 1915 m . s t o j o s a v a n o r i u į
ryškėjusių idėjinių nesutarimų, Seime buvo priimta bendra rusų k a r i u o m e n ę ir greitai b u v o priimtas į M a s k v o s karo
rezoliucija, reikalaujanti Lietuvai autonomijos ir laisvai ren mokyklą. Paskui dar baigė Kulkosvaidininkų mokyklą Gatči-
k a m o Seimo Vilniuje. Žmonės buvo paskatinti nemokėti caro noje. Latvių T u k u m o pulke kovėsi su vokiečiais ties Ryga
valdžiai mokesčių, neiti į kariuomenę, boikotuoti rusiškas i r b u v o sužeistas. 1917 m . a k t y v i a i d a l y v a v o o r g a n i z u o j a n t
mokyklas, savivaldybes bei teismus, prireikus skelbti strei Rusijoje lietuvių karines dalis. A. J u o z a p a v i č i u s t a p o Vitebs
k u s i r 1.1. G r į ž ę n a m o , D i d ž i o j o V i l n i a u s s e i m o d a l y v i a i , y p a č ko lietuvių bataliono vadu. Po Spalio ginkluoto perversmo
LSDP bei Lietuvos Valstiečių Sąjungos nariai, suorganizavo grįžo į Lietuvą. Sudarius Lietuvos vyriausybę, buvo paskir
v i s u o m e n ę , p e r k e l i a s savaites d i d ž i o j o j e L i e t u v o s dalyje iš tas Krašto apsaugos ministro adjutantu, kiek vėliau tapo
gujo caro valdininkus, rusų mokytojus, nusiaubė daugumą pirmo pėstininkų pulko vadu. Buvo energingas, drąsus ir
monopolių, o daug kur k o v o j o ir su ginklu rankose. Lietu darbštus. Atsidūręs su p u l k u Alytaus fronto ruože, kovėsi
vos k a i m e valdžia iš tikrųjų p e r ė j o į revoliucionierių rankas. su R a u d o n o s i o s a r m i j o s daliniais. V a s a r i o 13 d. a p i e 8 vai.,
Pasirašiusi taiką su Japonija, caro vyriausybė turėjo lais v e ž a n t g i n k l u s i š A l y t a u s p e r N e m u n o tiltą, b u v o n u š a u t a s .
v e s n e s r a n k a s ir 1906 m. į L i e t u v ą n u s i u n t ė k e l i o l i k a b a u P a l a i d o t a s A l y t a u s b a ž n y č i o s š v e n t o r i u j e . 1937 m . n a u j a i
džiamųjų kariuomenės dalinių. Nesiskaitydami su priemonė pastatytas gelžbetoninis tiltas b u v o p a v a d i n t a s A. J u o z a p a
mis, jie žiauriai nuslopino revoliucinius veiksmus Lietuvos vičiaus vardu. A p i e tai liudija ir ant tilto pritvirtinta pa
kaime. minklinė lenta.
J u r g i s S i d a r a v i č i u s g i m ė 1900 m. l a p k r i č i o 2 d. Liepa
3. Pirmieji Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metai b u v o l o t ų k a i m e , ž u v o k a u t y n ė s e s u R a u d o n ą j a a r m i j a 1919 m .
susiję su ginkluota k o v a prieš R a u d o n ą j ą armiją, prieš len rugpjūčio 24 d. prie Balčio ežero, netoli Antalieptės. M o k ė s i
kus, siekusius o k u p u o t i Lietuvą. L i e t u v o s s a v a n o r i ų k a r i u o M a r i j a m p o l ė s g i m n a z i j o j e , t e n b a i g ė 4 klases. 1919 m. sau
m e n e i t e k o kovoti ir su k a r i n i o avantiūristo p u l k i n i n k o Ber- s i o 27 d. stojo s a v a n o r i u į L i e t u v o s k a r i u o m e n ę . 1919 m.
m o n t o A v a l o v o kariniais daliniais, kurie buvo suformuoti iš liepos 6 d. baigė k a r o m o k y k l o s pirmąją laidą. B u v o paskir
r u s ų i r v o k i e č i ų s a v a n o r i ų . J ų s t r a t e g i n i s tikslas b u v o įsi tas į pirmąjį p ė s t i n i n k ų pulką, kuris tuo m e t u fronte kovėsi
t v i r t i n t i P a b a l t i j y . 1919 m . l i e p o s 2 6 d . b e r m o n t i n i n k a i įsi s u R a u d o n ą j a a r m i j a . 1919 m . r u g p j ū č i o 2 4 d . J . S i d a r a v i
brovė į Lietuvą ir u ž ė m ė Kuršėnus. Patyrę pralaimėjimą Lat čiaus k u o p a rengėsi užimti Zarasus ir p r a d ė j o p u o l i m ą ties
vijoje, b e r m o n t i n i n k a i p a t r a u k ė į Šiaulius, vėliau — į M a Antaliepte. Ten, ties Balčio ežeru, ir žuvo J. Sidaravičius.
žeikius. J i e apiplėšinėjo žmones, trukdė kurtis nepriklauso Iš baigusiųjų Lietuvos karo m o k y k l ą jis pirmasis žuvo už
mos Lietuvos valdžios institucijoms, dalyvavo ginkluotuose Lietuvos nepriklausomybę. Apdovanotas Vyčio kryžiumi.
susirėmimuose su Lietuvos kariuomene. Ties Balčio ežeru, ant medžiais a p a u g u s i o kalnelio yra jo
1919 m . l a p k r i č i o 2 1 — 2 2 d . d . t i e s R a d v i l i š k i u į v y k o L i e kapas, o a n t a n t k a p i o — užrašas „karužiui" J. Sidaravičiui.
t u v o s k a r i u o m e n ė s m ū š i s s u b e r m o n t i n i n k a i s , šie b u v o p r i M i e l a s s k a i t y t o j a u , v a ž i u o d a m a s p r o šalį, s t a b t e l k i r p a
versti trauktis. M ū š i u o s e prieš bermontininkus dalyvavo ir tiek a n t d i d v y r i o k a p o g ė l i ų , p a g a r b i a i n u l e n k g a l v ą .
5 . N u o p a t 1940 m . s o v i e t i n ė s o k u p a c i j o s p r a d ž i o s L i e t u P u o l i m e dalyvavo tankai ir artilerija. K a u t y n ė s dėl Kauno-
voje prasidėjo vis stiprėjantis pasipriešinimo sąjūdis. Pir v y k o t r i s d i e n a s , 200 s u k i l ė l i ų ž u v o i r 150 b u v o s u ž e i s t a . B e t
miausia jis pasireiškė nelegaliais antisovietiniais atsišauki miestas buvo apgintas. Karo veiksmams vadovavo pulkinin
mais, tautinės simbolikos demonstravimu. Ginkluotas pasi kas Butkevičius.
p r i e š i n i m a s t e b u v o e p i z o d i n i s . 1940 m. s p a l i o 9 d. Kaune- Apskritai antisovietinis sukilimas lietuvių tautai atnešė
b u v o įsteigta p o g r i n d i n ė organizacija L i e t u v i ų aktyvistų fron daugiau a u k ų n e g u kova dėl nepriklausomybės 1919—1923 m„
tas (LAF), k u r i ą s u d a r ė p e n k e t u k a i . O r g a n i z a c i j a i n t e n s y K a u n o s u k i l i m a s b u v o r y š k i a u s i a s 1941 m . sukilimo_ e p i z o d a s .
viai ginklavosi ir rengėsi sukilimui, nes buvo žinoma, kad Nepaisant didelių aukų, Lietuvos sukilimas m u s ų tautai
greit prasidės karas tarp hitlerinės Vokietijos ir stalinistinės laisvės neatnešė, nes hitlerinė vadovybė dėl Lietuvos turėjo
Sovietų Sąjungos. Besiformuojantieji pogrindiniai padaliniai
savų planų, juose nebuvo vietos lietuvių tautos politiniam
j a u 1940 m . p a t y r ė n e m a ž a n u o s t o l i ų , n e s ž m o n ė s , o pir
savarankiškumui.
miausia Lietuvos kariuomenės kariškiai, buvo masiškai suimi
nėjami. S u ė m i m a i vyko bangomis. Pavyzdžiui, daug ž m o n i ų 6 . L o t y n i š k a s žodis ,,terror" reiškia b a i m ę , siaubą. M e s
s u i m t a 1940 m . g r u o d ž i o — 1 9 4 1 m . s a u s i o m ė n . , p o v a s a r i o d a b a r j a u žinome, k a d partokratija Sovietų Sąjungoje, siek
1 6 d . m i n ė j i m ų i r 1.1. V ė l i a u s u r i n k u s d u o m e n i s p a a i š k ė j o , d a m a realizuoti n e į g y v e n d i n a m ą utopinę „komunistinio ro
k a d 1 9 4 0 — 1 9 4 1 m . N K V D s u ė m ė i r n u ž u d ė p e r 1100 a s m e n ų . j a u s " idėją, slėpė realybę, m e l a v o v i s u o m e n e i apie „artėjanti
1941 m . b i r ž e l i o 1 4 — 2 2 d . d . L i e t u v o j e p r a s i d ė j o m a s i n i s palaimingą gyvenimą". Tačiau visuotinis melas be prievartos,
trėmimas, dalis patriotų b u v o priversti slėptis miškuose. Bir be teroro, yra n e į m a n o m a s , nes v i s u o m e n ė j e visada yra blai
želio 15 d. įvyko pirmieji susirėmimai tarp pogrindžio da viai mąstančių ir realiai g y v e n i m ą vertinančių žmonių. O
lyvių ir N K V D grupįų, pasisekė išgelbėti dalį t r ė m i m u i n u kur yra melas, ten egzistuoja ir prievarta, teroras ir atvirkš
matytų gyventojų. Birželio 22 d. rytą prasidėjo karas, spon čiai, k u r v i e š p a t a u j a teroras, t e n n e i š v e n g i a m a s ir m e l a s .
t a n i š k a i k i l o i r L A F o r g a n i z u o t ų g r u p i ų s u k i l i m a s . Buvo- Pastangos užgniaužti tiesos žodį buvo viena iš raudonojo-
suiminėjami, nuginkluojami ir teisiami prosovietiniai akty teroro Sovietų S ą j u n g o j e priežasčių. Kita labai svarbi, o gal
vistai ir daugelyje pasienio rajonų j a u birželio 22 d. n e l i k o net svarbiausia, teroro teorinė priežastis b u v o vadinamoji:
sovietų kareivių. klasių k o v o s teorija, k a d socializmas, priešingai n e g u anks
K a u n e sukilimas prasidėjo taip pat birželio 22 d. L A F tesnės socialinės e k o n o m i n ė s formacijos, negimsta senoje,
d a l i n i a i u ž ė m ė K a u n o r a d i j o stotį b e i r a d i o f o n ą , o n a k t į iš prieš tai buvusioje formacijoje, o įdiegiamas revoliucionie
s p r o g d i n o s o v i e t ų k a r i u o m e n ė s ryšių stotį. T u o pat m e t u rių, p e r s i ė m u s i ų k o m u n i z m o teorija i š viršaus, p a n a u d o j a n t
buvo užimti ir K a u n o pašto centriniai rūmai bei telefono ir visas proletariato diktatūros p r i e m o n e s . Lygiai k a i p rasistai
telegrafo centrinės. Birželio 23 d. apie 3 vai. nakties b u v o teigė v i e n a s tautas turint teisę egzistuoti ir viešpatauti, o-
pasirašytas atsišaukimas, o 9 vai. 28 m i n . L A F V y r i a u s i o j o kitas — vergauti ir išnykti, marksizmas-leninizmas p a s k e l b ė
štabo įgaliotinis L. Prapuolenis paskelbė, k a d atkurta n e k l a s i n į a r b a e k o n o m i n į r a s i z m ą ( s o v i e t i n ė rasė), k u r i u o re
p r i k l a u s o m a Lietuva. Šis p r a n e š i m a s b u v o n u o l a t k a r t o j a m a s m i a n t i s visi pasiturintys v i s u o m e n ė s sluoksniai (kaimo, mies
per radiją keliomis kalbomis. T u o pat metu buvo paimtas to, p r a m o n ė s , f i n a n s ų ir kt. b u r ž u a z i j a b e i inteligentija) t u
R a u d o n o s i o s a r m i j o s ginklų arsenalas (apie 25 000 ginklų, r ė j o būti s u n a i k i n t i , n e s esą „ n e t i n k a n t y s k o m u n i z m u i " . Bū
vienetų). tina pabrėžti, k a d j a u XIX a. nei K. Marksas, nei F. Engelsas
Bet sovietinė k a r i u o m e n ė n e n o r ė j o l e n g v a i pasitraukti i š n e s i b o d ė j o teroro — p r i e m o n ė s įtvirtinti ir palaikyti prole
Kauno, teko kautis. Ypač atkaklios kovos vyko Šančiuose, t a r i a t o d i k t a t ū r ą . K . M a r k s a s b u v o p i r m a s i r v i e n i n t e l i s filo
prie Vytauto D i d ž i o j o tilto (Aleksote), prie P. Vileišio tilto sofas ž m o n i j o s istorijoje, k u r i s teigė, k a d kritikos g i n k l ą bū
(Vilijampolėje) ir kt. B e s i t r a u k i a n t i s o v i e t ų k a r i u o m e n ė iš tina pakeisti kritika ginklu. Pats didžiausias jų tikėjimas,
s p r o g d i n o Žaliąjį (Geležinkelio), A l e k s o t o tiltus. D a u g i a u s i a k a i p ir V. L e n i n o , b u v o tikėjimas ginklo jėga. Visa tai b u v o
sukilėlių žuvo kautynėse ties N e m u n o uostu. labai priimtina rusų bolševikams, kurie suvokė, kad natū
Birželio 24 d. sovietų kariuomenė, susikoncentravusi ties ralios evoliucijos k e l i u j ų i d ė j ą fix n i e k u o m e t n e b u s g a l i m a
Jonava, pradėjo kontrpuolimą, siekdama susigrąžinti K a u n ą , įgyvendinti. Būta dar ir kitų priežasčių. Per visą Rusijos
istorinę praeitį j o s e r d v ė j e lyg ir s k l a n d ė u ž k a r i a v i m o idėja, greit bus V a k a r ų išvaduota iš sovietinio jungo. Pokario m e
k u r i o s p r a d ž i ą g a l i m a sieti su m o n g o l ų - t o t o r i ų laikotarpiu, tais Lietuvoje susiformavo vadovaujantys rezistencijos or
su Ivano Rūsčiojo v a l d y m o epocha. Šis valdovas dažnai nau ganai, nelegali spauda, ginkluoti partizanų būriai. Anks
dojo prievartą, represijas, išžudė daug jo politikai pasiprie čiausiai partizanai pasirodė ir ė m ė organizuotis Žemaičiuose.
š i n u s i ų ž m o n i ų , d e š i m t i s t ū k s t a n č i ų v a l s t i e č i ų . 1582 m . už 1945 m . p r a d ž i o j e p a r t i z a n i n i s sąjūdis b u v o a p ė m ę s j a u v i s ą
m u š ė n e t s a v o s ū n ų i r 1.1. T e r o r o t r a d i c i j a s p r a t ę s ė P e t r a s Lietuvą ir j u n g ė a p i e 30 000 vyrų. Partizanai b u v o v a d i n a m i
I-sis, a z i a t i š k a i s m e t o d a i s b a n d ę s s u e u r o p i n t i R u s i j ą . Ž v e l g miškiniais, m i š k o broliais, Žemaitijoje — „vanagais" ir p a n .
d a m i į X I X a., m e s m a t o m e v y r i a u s y b i n i o t e r o r o l y d e r į Partizanų būriai laikėsi Lietuvos k a r i u o m e n ė s struktūros,
M. Muravjovą, kuris terorą laikė viską apvalančia audra. d ė v ė j o jos uniformą, vartojo k a r i u o m e n ė j e buvusius laips
T e r o r o n e s i b o d ė j o i r n a r o d n i k a i . G r e i č i a u s i a i t o d ė l 1917 m . nius, r u o š ė k a d r u s m i š k o k a r o m o k y k l o s e . Bet i l g a i n i u i stip
į valdžią atėjusiam proletariatui nieko naujo išradinėti ne rėjo pogrindinis armijos charakteris. Prieš sovietinio sau
bereikėjo. B a n d y m a i dėl raudonojo teroro visą kaltę suversti g u m o dalinius partizanai laimėjo nemaža įspūdingų perga
J. Stalinui yra aiškus istorijos falsifikavimas. Be atitinkamos l i ų — t i e s Žemaitkiemiu, ties Budininkais, ties Paliais, Laug-
aplinkos, be „teorinių ištakų", be bendraminčių pritarimo ir šiagire, P a v e r k n i a i s i r kt. M o t y v u o d a m i tuo, k a d g r e i t ų
pagalbos, tokio masto visuotinis teroras yra n e į m a n o m a s ! Da politinių p e r m a i n ų tikėtis negalima, partizanai stengėsi m a
bar mes žinome, jog jau V. Leninas propagavo „žiauriausias žinti ginkluotus būrius (daliai p a r t i z a n ų p a t a r ė legalizuotis),
bausmes", kalbėjo apie būtinumą taikyti naujus žiauriausių įvesti griežtesnę d r a u s m ę ir eiti į gilesnį p o g r i n d į . Prasidė
b a u s m i ų b u d u s . T a i g i lyg i r p a s m e r k ę s n a r o d n i k ų t e r o r o m e jus masinei valstiečių kolektyvizacijai, labai pablogėjo par
todus, V. Leninas, įvykdęs g i n k l u o t ą perversmą, terorą lai t i z a n ų m a t e r i a l i n ė padėtis, p a s u n k ė j o ryšiai, p a r t i z a n a i paty
kė priimtinu sovietų valdžiai, n e s jis turėjo nepalikti jokių, rė m o r a l i n ę krizę, nes įsitikino, k a d pagalbos iš V a k a r ų n ė r a
n e t m a ž i a u s i ų g a l i m y b i ų tą valdžią pakeisti. Iš p r a d ž i ų te k o tikėtis. G a l i m a teigti, k a d n u o 1952 m . c e n t r a l i z u o t a s i r
roras b u v o nukreiptas prieš ginkluotą opoziciją, paskui — organizuotas partizanų sąjūdis išseko. Bet pavieniai partiza
prieš idėjinę opoziciją. O vėliau bet kuris save gerbiantis, n a i d a r išliko. A p i e t a i l i u d i j a i r t a s faktas, k a d 1959 m . Že
savo n u o m o n ę turintis pilietis b u v o laikomas potencialiu maičiuose dar buvo nušauti 3 partizanai.
priešu. T o k i a m požiūriui įsigalėti b u v o palankios sąlygos
Partizanai, parodę savo nepaprastą atsidavimą Tėvynei,
•dar i r t o d ė l , k a d d a u g e l i s n a u j o s i o s v a l d ž i o s a t s t o v ų m o k ė
lietuvių tautai, p a a u k o j ę savo gyvybes už Lietuvos laisvę,
jo tiktai griauti ir naikinti.
įrašė herojišką puslapį į Lietuvos istoriją ir a m ž i a m s liks se
Iš visos tos situacijos matyti dar viena istorinė p a m o k a : ktinu pavyzdžiu ateinančioms kartoms.
paleistas „raudonas gaidys" tam tikrame etape pradeda nai
kinti ne tik tikrus ar potencialius priešus, bet ir pačius vyk 8. Juozas Lukša (Daumantas, Skrajūnas, Skirmantas, Miš
dytojus. T o k i a j a u yra objektyvi šio proceso logika. kinis) — vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų. J i s du
Todėl manytume, kad prasminga yra socializmą Sovietų k a r t u s p e r ė j o S o v i e t ų S ą j u n g o s s i e n ą ir p a s i e k ė V a k a r u s , ten.
S ą j u n g o j e v a d i n t i kariniu a r b a teroristiniu feodaliniu so parašė knygą „Partizanai".
cializmu. G i m ė 1921 m . M a r i j a m p o l ė s a p s k r i t y j e , ū k i n i n k o šeimoje..
Nuo 1941 m . studijavo K a u n o universitete architektūrą.
7 . R e z i s t e n c i j a (lot. r e s i s t e r e — p r i e š i n t i s ) — t a i p a v e r g t o 1945 m . p a b a i g o j e p e r ė j o į p o g r i n d į , s u g i n k l u r a n k o s e k o v ė
k r a š t o v i s u o m e n ė s p a s i p r i e š i n i m a s p a v e r g ė j u i . Š i k o v o s for si prieš okupantus. Pogrindyje leido laikraščius „Laisvės Žval
m a l a b i a u s i a i i š p o p u l i a r ė j o II-ojo_ p a s a u l i n i o k a r o m e t a i s , g a s " i r „ K o v o s k e l i u " . 1946 m . g a v o k a p i t o n o laipsnį, b u v o
k a i p antifašistinis, ginkluotas sąjūdis. Pasibaigus fašistinei Birutės r i n k t i n ė s v a d u . 1947 m. slapta p e r ė j o sieną, l a n k ė s i
okupacijai, rezistencija išliko Sovietų Sąjungos pavergtuose Prancūzijoje, Vokietijoje. Čia parašė knygą „Partizanai už
k r a š t u o s e . L i e t u v o s .rezistencijos i š t a k o s — 1940 m . sovieti g e l e ž i n ė s u ž d a n g o s " (1950). A n t r a s i s p a p i l d y t a s l e i d i m a s —
n ė , 1941 m . — f a š i s t i n ė o k u p a c i j a . T a č i a u l a b i a u s i a i j i iš 1962 m . 1950 m., l y d i m a s d v i e j ų p a r t i z a n ų i š V a k a r ų , n e l e
s i p l ė t o j o n u o 1944 m., k a i L i e t u v a v ė l a t s i d ū r ė S o v i e t ų Są g a l i a i grįžo į L i e t u v ą . 1951 m . r u g s ė j o m ė n . j į i š d a v ė s u i m
j u n g o s sudėtyje. R e z i s t e n c i j ą p a s k a t i n o viltys, k a d L i e t u v a tas partizanas J. K u k a u s k a s . J. Lukša žuvo m i š k u o s e tarp
394 195
"Veiverių ir Prienų. T u r i m i d u o m e n y s liudija, k a d tarp par v e i k s n y s , t. y. L e n k i j o j e ir L i e t u v o j e , r e v o l i u c i j a — 1863 m.
tizanų jis turėjo didžiausią autoritetą. s u k i l i m a s — į v y k o . T u o t a r p u k i t o s e i m p e r i j o s v i e t o s e to>
J . L u k š o s t ė v a s t u r ė j o 5 s ū n u s . J u r g į i r S t a s į 1947 m . n u veiksnio nebuvo, todėl n e b u v o ir sukilimo. Viena iš pagrin
žudė sovietinis saugumas. A n t a n a s ir Vincas b u v o nuteisti. dinių 1905—1907 m. revoliucijos p r a l a i m ė j i m o priežasčių —
Dauguma jo giminių buvo deportuoti, kai kurie nužudyti. nepakankamas revoliucinių jėgų pasiruošimas kovai.
11 n u ž u d y t ų ir 20 d e p o r t u o t ų — t o k i e b u v o sovietinio ge Revoliucijos negalima painioti su vyriausybiniu pervers
n o c i d o p a d a r i n i a i šiai š e i m a i ir j o s g i m i n ė m s . mu. Pavyzdžiui, dekabristų sukilimas buvo tik grupės p a
žangių k a r i n i n k ų b a n d y m a s įvykdyti ginkluotą politinį per
versmą, nedalyvaujant platesniems gyventojų sluoksniams.
XXII. LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ! B ū t i n a taip p a t skirti revoliuciją n u o reformų. T a i g i r e v o
liucijos paprastai įvyksta ten, k u r v i s u o m e n ė n e s u g e b a lai
1. Istorinėje literatūroje v a r t o j a m o s evoliucijos, ku suvokti ir išspręsti iškylančių p r o b l e m ų , n e r a n d a būdų.
r e v o l i u c i j o s i r k o n t r r e v o l i u c i j o s s ą v o k o s . E v o l i u c i j a (lot. palaipsniui keistis, kai valdžioje įsigali despotiškos j ė g o s r
evoliutio — „išvyniojimas") — nenutrūkstamas, laipsniškas nesiskaitančios su visuomenės daugumos interesais ir porei
k i t i m a s . E v o l i u c i j a i r r e v o l i u c i j a — d v i d i a l e k t i š k a i t a r p sa kiais. Revoliucijų n e b ū n a demokratinėse visuomenėse.
vęs susijusios raidos formos, paskutinė iš kurių n ė r a abso Kada įvyko pirmosios socialinės revoliucijos? Atsakyti į
liučiai būtina, neišvengiama, determinuota. N o r m a l i visuo k l a u s i m ą tiksliai gana sunku. Visi pripažįsta, k a d p e r e i n a n t
m e n ė s egzistencijos forma yra pastovus žmonijos evoliucio iš feodalizmo į kapitalizmą v y k o antifeodalinės buržuazinės
n a v i m a s pažangos kryptimi, imant ilgesnius laiko tarpus. revoliucijos.
T r u m p e s n ė s e evoliucijos a t k a r p o s e gali įvykti p a č i ų įvai Skaitytojas gali paklausti: b u v o antifeodalinės, antikolo-
riausių nukrypimų, stagnacijos periodų, kuomet visuomenė n i j i n ė s ir kt. revoliucijos, o ar b ū t a s o c i a l i n ė s r e v o l i u c i j o s
lyg apmiršta, sustoja arba n e t ilgesnį ar t r u m p e s n į laiką pereinant iš pirmykštės bendruomenės, ar būta antivergovi-
g r į ž t a į p r a e i t į , į a t g y v e n u s i a s v i s u o m e n ė s e g z i s t e n c i j o s for nių revoliucijų? Į šiuos klausimus istorikai dar negali tiksliai
m a s ar institucijas. atsakyti, n ė r a šiek tiek v i e n i n g e s n ė s n u o m o n ė s . Taigi šie
Marksistinėje literatūroje labai kategoriškai tvirtinama, istorijos puslapiai dar neužpildyti!
k a d revoliucijos yra neišvengiamos, jos vainikuoja evoliu D a u g u m a istorikų perėjimo iš pirmykštės b e n d r u o m e n ė s į
ciją, p a d e d a j o s t o l i m e s n e i raidai, a t v e r d a m o s k o k y b i š k a i v e r g o v ę ir iš v e r g o v ė s į feodalizmą revoliucijomis n e l a i k o .
naujos evoliucijos galimybes, t. y. revoliucija yra neišven T a č i a u ir vėlesniais laikais revoliucijų pasaulyje buvo gana
g i a m a s kokybinis šuolis. Tokiais kategoriškais teiginiais būtų daug: P o r t u g a l i j o j e — p e n k i o s (1640, 1820, 1836, 1910,
galima ir suabejoti, nes šiuolaikinė visuomenės raidos prak 1974 m . ) , P r a n c ū z i j o j e — k e t u r i o s ( 1 7 8 9 — 1 7 9 4 , 1830, 1848,
tika liudija, k a d valdantieji sluoksniai, pasitelkę naujausias 1871 m . ) , I s p a n i j o j e — t a i p p a t k e t u r i o s (1808, 1820, 1834,
m o k s l o žinias ir tikslius d u o m e n i s apie visuomenės padėtį, 1868 m.), Rusijoje — trys ( 1 9 0 5 — 1 9 0 7 , 1917 m. V a s a r i o ,
gali išvengti revoliucijų ir užtikrinti normalią visuomenės 1917 m. S p a l i o g i n k l u o t a s p e r v e r s m a s ) ir t. t.
raidą evoliucijos keliu. Šiai formai aiškiai p r i k l a u s o ateitis. Tačiau svarbu ne v i e n tai, k a d r e v o l i u c i j ų b u v o d a u g .
Taigi tam, k a d įvyktų revoliucija, būtina, kad visuomenė Jų būta labai įvairių ir todėl galima vienaip ar kitaip jas
je, valstybėje subręstų e k o n o m i n ė , politinė krizė, įsisiūbuo
klasifikuoti.
tų emocinės aistros, subręstų visuomenės daugumos pa
N a u j ų j ų laikų revoliucijas gali sukelti socialinės, tauti
s i r y ž i m a s k e i s t i gyvenimą,_ u ž t i k r i n t i jo p a ž a n g ą . B ū t i n a ir
nės bei politinės priežastys. T a č i a u grynu p a v i d a l u sociali
tai, k a d o p o z i c i n ė s j ė g o s b u t ų o r g a n i z u o t o s i r v a d o v a u j a m o s .
nių, tautinių ar politinių revoliucijų nebūna. Ir socialinės,
Priešingu atveju revoliucija neįvyksta arba neturi j o k i ų pers
ir tautinės revoliucijos drauge yra ir politinės revoliucijos.
p e k t y v ų l a i m ė t i . Š t a i 1 8 5 9 — 1 8 6 1 m . s u s i d a r ė r e v o l i u c i n ė si
Kiekviena socialinė revoliucija yra ne tik politinė, bet daž
tuacija Rusijos imperijoje. Ten, kur buvo subjektyvusis
nai ir tautinė. Kiekviena tautinė revoliucija sprendžia ne
l i k politines, bet ir socialines visuomenines problemas. N e paaštrėję socialiniai ir tautiniai prieštaravimai tarp valstie
p a i s a n t t o k i o p e r s i p y n i m o , n a u j ų j ų l a i k ų r e v o l i u c i j ų skirs tijos bei kitų g y v e n t o j ų sluoksnių ir kolonizatorių. P i r m a j a
tymas į socialines, tautines ir politines turi t a m tikrą moks m e p e r i o d e , iki 1962 m., r e v o l i u c i j a s p r e n d ė a n t i f e o d a l i n i u s
linį racionalumą. ir bendrademokratinius uždavinius. Todėl ji ir vadinama tau-
Kiekvienos revoliucijos pagrindas yra socialinis. Tokios tine-demokratine. P a g r i n d i n e šios revoliucijos j ė g a b u v o v a l s
yra visos antifeodalinės, antikolonijinės revoliucijos. tietija. T a u t i n ė - d e m o k r a t i n ė revoliucija įvyko, pavyzdžiui, ir
Naujųjų laikų revoliucijos dar skirstomos į ankstyvąsias Č e k o s l o v a k i j o j e , nes jai r e i k ė j o išsivaduoti iš fašistinės oku
ir vėlyvąsias. Tai ne vien chronologinio principo taikymas. pacijos.
Revoliucijos taip suskirstomos, remiantis kokybiniais kri Azijos ir Afrikos šalyse po A n t r o j o pasaulinio k a r o tau
terijais. tinio i š s i v a d a v i m o r e v o l i u c i j ų m e t u b u v o s i e k i a m a išsiva
duoti iš kolonijinės priespaudos ir sukurti tautines valstybes-
Ankstyvojo kapitalizmo laikotarpio revoliucijos vadina
m o s t i e s i o g b u r ž u a z i n ė m i s (pvz., X V I a . b u r ž u a z i n ė r e v o l i u N o r s revoliucijų b ū n a g a n a įvairių, tačiau tik b e n d r a d e -
c i j a N y d e r l a n d u o s e , XVII a. revoliucija Anglijoje ir kt.). mokratinė revoliucija apima visas visuomeninio gyvenimo-
A n k s t y v o s i o s e buržuazinėse revoliucijose dalyvavo visi an- sritis — e k o n o m i k ą , politiką, d v a s i n ę k u l t ū r ą . T o d ė l šios re
iifeodališkai nusiteikę gyventojų sluoksniai. Šių revoliucijų voliucijos u ž t r u n k a ilgai, n e s politinės valdžios p a ė m i m a s y r a
vadovas — kylantį buržuazija. Ji tuo m e t u buvo ne tik pa tik sąlygų sudarymas tolimesniems revoliuciniams pertvar
žangi, bet ir revoliucinė klasė. kymams. Trumpiausios yra politinės revoliucijos. Taigi re
voliucijas galima b ū t ų skirstyti į ilgalaikes ir trumpalaikes..
1871 m e t ų P a r y ž i a u s K o m u n a — p i r m o j i p r o l e t a r i n ė r e v o
Praktika rodo, k a d naujųjų laikų revoliucijos gali būti
liucija. Šioje revoliucijoje buržuazija suvaidino kontrrevo
ir valstietiškos. Svarbiausia šių revoliucijų p r o b l e m a — ag
liucinį vaidmenį.
rarinis k l a u s i m a s , p a g r i n d i n ė jų v a r o m o j i j ė g a — valstietija..
Žinoma, šių t e n d e n c i j ų n e g a l i m a absoliutinti! K o n t r r e v o
Revoliucijos gali būti ir pereinamieji laikotarpiai, n e s
liucine buržuazija t a m p a ne v i s u o m e t ir ne visose šalyse.
visuomenė, vykdanti revoliuciją, negali iš karto įgyvendinti
Pavergtų ir išnaudojamų tautų tautinė buržuazija, nors ir
visų savo tikslų. Pavyzdžiui, dabar, po „antisocialistinių"
n e b u v o revoliucinė, tačiau ji liko pažangi ir vėliau, t. y.
revoliucijų, pereiti į normalią demokratinę visuomenę būti
X X a . V ė l y v ų j ų r e v o l i u c i j ų m e t u (pvz., 1 9 0 5 — 1 9 0 7 m . a r b a
nas kelis ar net keliolika m e t ų trunkantis pereinamasis lai
1917 m . V a s a r i o r e v o l i u c i j o s R u s i j o s i m p e r i j o j e ) d a ž n a i svar-
kotarpis.
L>ų a r n e t v a d o v a u j a n t į v a i d m e n į a t l i e k a n e b e b u r ž u a z i j a ,
o žemesniųjų gyventojų sluoksnių interesus išreiškiančios po Taigi revoliucijos yra labai sudėtingas visuomenės koky
litinės partijos, inteligentija. T o k i o s revoliucijos v a d i n a m o s binės raidos reiškinys.
d e m o k r a t i n ė m i s . D e m o k r a t i n ė s revoliucijos b ū d i n g o s vėly Kiekviena revoliucija turi savo priešininkus, nušalintus;
v a j a m kapitalizmui. Jų pergalė įtvirtina d e m o k r a t i n e s laisves. n u o valdžios visuomenės sluoksnius, grupes. Todėl kontrre-
voliucija yra aktyvi nuverstųjų sluoksnių kova, k a i siekia
Naujųjų laikų demokratinės arba bendrademokratinės
ma nuslopinti, užgniaužti kylančią ar jau įvykusią revoliuciją
revoliucijos skiriasi n u o ankstyvųjų tuo, k a d jose žemes
ir grąžinti v i s u o m e n ę į i k i r e v o l i u c i n ę tvarką.
nieji visuomenės sluoksniai neretai veikia savarankiškai,
pateikia savo reikalavimus, kurie įtraukiami į bendrademok
2. Revoliucijos gali būti ir konservatyvios. T a i įrodė
ratinės programas.
1830—1831 m. politiniai įvykiai Lenkijoje ir Lietuvoje.
Pastaruoju m e t u buvusiose „socialistinėse" šalyse įvyko I r p o T a d o K o s c i u š k o s v a d o v a u j a m o 1794 m . s u k i l i m o
antisocįalistinės revoliucijos, kurių dėka tų valstybių visuo nenustojo veikę slapti rateliai ir draugijos, vienijusios kari
m e n ė grįžta į n o r m a l ų d e m o k r a t i n į gyvenimą. ninkus, studentus, inteligentiją. J o s ruošė naują sukilimą
Kitą bendrademokratinių revoliucijų grupę sudaro tauti p r i e š c a r o v a l d ž i ą . S u k i l i m ą p a g r e i t i n o 1830 m . B i r ž e l i o re
nės demokratinės revoliucijos. Šitokia revoliucija, tarkim, voliucija Prancūzijoje ir Rugsėjo revoliucija Belgijoje. Pa
A l ž y r e p r a s i d ė j o 1954 m . J ą p a g i m d ė k o l o n i j i n ė p r i e s p a u d a , sklido gandai, k a d Rusijos caras Nikolajus I ruošiasi panau-
d o t i lenkų armiją malšinti Prancūzijos revoliucijai. Sukili
Sukilėliai siekė susigrąžinti atimtas iš Respublikos ž e m e s
m a s p r a s i d ė j o 1830 m . l a p k r i č i o 2 9 d . i r v a d i n a m a s L a p k r i č i o
bei p o l i t i n į s a v a r a n k i š k u m ą , a p g i n t i 1 7 9 1 m . g e g u ž ė s 3 d .
sukilimu. T a č i a u tuo m e t u n e b u v o revoliucinės jėgos, galė
konstituciją, kuri užtikrino visuomeninę pažangą. J. Jasins
jusios sutelkti į kovą visuomenę. Bajorija b u v o nepasiruo
k i s i r kiti s u k i l i m o v a d a i b u v o b a u d ž i a v o s p a n a i k i n i m o šali
šusi, buržuazija p e r silpna, politiškai nesubrendusi. S u k i l i m o
n i n k a i , p a s i s a k ę u ž l u o m ų lygybę, s i e k ę k i t ų s o c i a l i n i ų re
organizatoriai neturėjo aiškaus veiksmų plano.
formų. Padedant miestiečiams, pulkininkui J. Jasinskiui su
V a r š u v ą u ž ė m ė sukilę miestiečiai. Bet aristokratija siekė
300 k a r i ų p a v y k s t a 1794 m. b a l a n d ž i o 22 d. n a k t į u ž i m t i
p o l i t i n į konfliktą išspręsti d i p l o m a t i n i u b ū d u •— d e r y b o m i s su
V i l n i ų , . p a i m t i į n e l a i s v ę p e r 1000 c a r o k a r e i v i ų . B i r ž e l i o
caru. Ji pasisakė prieš revoliuciją, jos šalininkus net suėmė.
24" d. rotušės aikštėje, d a l y v a u j a n t m i e s t i e č i a m s , i š k i l m i n g a i
Gruodžio 18 d. sušauktas Seimas pasisakė už derybas su caru.
p a s k e l b i a m a s L i e t u v o s s u k i l i m o aktas. J e k a t e r i n o s I I staty
Tačiau caras net nepriėmė pasiųstos delegacijos, pareiškė,
tinis Lietuvoje S. Kosakovskis ir Vilniaus vyskupas I. M a
k a d su maištininkais nesitariama, ir pareikalavo paklusti jam.
salskis buvo pakarti.
1831 m . s a u s i o 2 5 d . b a j o r ų S e i m a s n u t a r ė a t i m t i i š c a r o
N i k o l a j a u s I Lenkijos karaliaus titulą. K a r o v e i k s m a i tapo Tačiau tarp sukilėlių nebuvo vienybės, organizuotumo.
neišvengiami. Sukilimo vadovybė laikėsi gynimosi taktikos, .Daugelį atšaldė nuosaikių reformų šalininkų persvara suki
tikėjosi sulaukti p a r a m o s iš užsienio. T a č i a u p a r a m o s suki l i m o vadovybėje. C a r o kariuomenei puolant, sukilėliai buvo
lėliai nesulaukė, j u o s p a s m e r k ė ir Popiežius. priversti trauktis. Pirmiausia caro k a r i u o m e n ė u ž ė m ė Lietu
v ą , o p o t o i r L e n k i j ą . 1795 m . R e s p u b l i k a b u v o l i k v i d u o t a .
Sukilimo vadovai rėmėsi daugiausia bajorais, kariškiais ir
Pulkininkas J. Jasinskis, gavęs iš T. Kosciuškos generolo
studentais. Sukilimas buvo konservatyvi revoliucija — dėl
laipsnį, žuvo gindamas Varšuvą.
bajorų atsisakymo daryti socialines reformas.
S u k i l i m o t e i g i a m a s v a i d m u o b u v o tas, k a d j i s p r a t ę s ė N o r s sukilimas pralaimėjo, tačiau jis turėjo n e m a ž ą tarp
Išsivadavimo kovos tradicijas Lietuvoje ir Lenkijoje, skatino tautinę reikšmę, netiesiogiai padėjo Prancūzijos revoliucijai,
išsivaduojamąjį sąjūdį Europoje. n e s Prūsija nustojo kariavusi su revoliucine Prancūzija, o
Numalšinusi sukilimą, caro valdžia sustiprino asimiliaci Rusijos imperija neįvykdė ginkluotos intervencijos.
n e s p r i e m o n e s , 1832 m . u ž d a r ė V i l n i a u s u n i v e r s i t e t ą . T a i T a i g i 1794 m. s u k i l i m a s L i e t u v o j e ir L e n k i j o j e faktiškai
buvo smūgis lietuvių kultūrai, nes ji neteko svarbaus savo buvo pirmoji tautinio išsivadavimo ginkluota kova.
centro. Trečioji politinė tautinio ir socialinio išsivadavimo re
J e i g u 1830—1831 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje va v o l i u c i j a L e n k i j o j e ir L i e t u v o j e — 1863 m. s u k i l i m a s , k u r i a m
dinsime revoliucija (nors ir konservatyvia), tai tuo labiau vadovavo revoliucingi bajorai. Tai buvo paskutinė tokio po
r e v o l i u c i j o s s ą v o k a t i n k a a p i b ū d i n t i 1794 m. L i e t u v o j e ir būdžio revoliucija. Sutriuškinus sukilimą, buvo susidorota
Lenkijoje vykusiai ginkluotai kovai už politinį savarankiš ir su bajorija. Ji n e t e k o revoliucingumo, išsėmė jai prieina
kumą. m o s politinės kovos galimybes, išseko jos visuomeninis op
Lietuvoje šiai k o v a i v a d o v a v o p u l k i n i n k a s J o k ū b a s J a timizmas, nes nebesuvokė tolimesnių kovos perspektyvų,
sinskis (1759—1794) — karys, p o e t a s , publicistas. J i s 1794 m. n e b e m a t ė tų visuomenės jėgų, kurios turėjo perimti revo
organizavo sukilimą Vilniuje. l i u c i n ė s k o v o s estafetę.
Pasakojama, k a d ruošiant mieste sukilimą elgetomis per N o r s 1863 m . s u k i l i m a s i r p r a l a i m ė j o , t a č i a u c a r o v a l d ž i a
sirengę sukilėliai sekė caro k a r i u o m e n ę , valdininkus, o pra b u v o priversta p a d i d i n t i v a l s t i e č i a m s skirtinės ž e m ė s skly
sidedant sukilimui sužymėjo kreida namus, kuriuose gyveno pus, sumažinti i š p e r k a m u o s i u s mokesčius. T a i sudarė pa
caro administracijos pareigūnai. M a n o m a , k a d tai palengvi lankesnes sąlygas kapitalizmo raidai Lietuvos, ypač Užne
n o s u k i l ė l i a m s u ž i m t i m i e s t ą . M a t y t , šis f a k t a s n ė r a išgal munės, žemės ūkyje.
votas, n e s 1863 m. a t v y k ę s į V i l n i ų g e n e r a l g u b e r n a t o r i u s
Demokratinė revoliucija Rusijos imperijoje įvyko 1905—
M. M u r a v j o v a s v i e n u iš pirmųjų p o t v a r k i ų u ž d r a u d ė elge
1907 m . P a g a l t i k s l u s tai b u v o b u r ž u a z i n ė r e v o l i u c i j a . R u
toms, k a i p jis rašė, „slaptiems sukilėlių a g e n t a m s " , vaikš
sijos i m p e r i j o s p a v e r g t ų t a u t ų t a u t i n i o ir s o c i a l i n i o išsiva
čioti mieste ir privertė iš jo pasišalinti.
d a v i m o kova, Rusijos d a r b i n i n k ų klasės revoliucinis sąjūdis,
v a d o v a u j a m a s socialdemokratų partijos, pralaimėtas k a r a s
žemaičių kalbos bendrumą. Vytauto valdymo metais Lietuva
su J a p o n i j a — š t a i priežastys, kurios sukėlė revoliuciją ir
reiškė du dalykus: lietuvių gyvenamą teritoriją ir daugia
privertė Rusijos imperatorių sušvelninti politinį režimą.
tautę valstybę — Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
1904 m . c a r o v a l d ž i a p a n a i k i n o l i e t u v i š k o s s p a u d o s d r a u
Šis Lietuvos supratimas (Lietuva — LDK) b u v o labai pa
dimą ir pasirodė legali lietuviška spauda: pirmasis dienraštis
plitęs. D a r X I X a, rusų istorikai Lietuvos Didžiąją Kunigaikš
„Vilniaus žinios", pirmasis savaitraštis Peterburge „Lietuvių
tystę v a d i n o Lietuvos R u s i a arba L i e t u v o s — R u s i j o s valstybe.
laikraštis" ir kt.
Vilniuje ir kituose Rytų Lietuvos rajonuose gyvenę baltaru
1905—1907 m. tautinės revoliucijos m e t u pradėta kurti
s i a i neretai save v a d i n o lietuviais...
tautinė mokykla, reikalauta atkurti Vilniaus universitetą.
C a r o pareigūnai X I X a. asimiliaciniais tikslais uždraudžia
Vilniuje pastatoma pirmoji opera — M. Petrausko „Birutė",
pradedama organizuoti Vilniaus konservatorija, kuriasi kny vartoti Lietuvos vardą, o Vilniaus, Kauno, Vitebsko, Gardi
g ų l e i d i m o b e n d r o v ė s . 1907 m . į s t e i g i a m o s „ L i e t u v i ų m o k s l o no, Minsko, Mogiliovo gubernijas pradeda vadinti Šiaurės
draugija", „Lietuvių dailės draugija". K u r i a s i d a u g y b ė įvai vakarų kraštu.
riausių kitokių draugijų — „Vilniaus kanklės", „Rūta", „Dai P o L i u b l i n o u n i j o s l e n k ų l i t e r a t ū r o j e L i e t u v o s s ą v o k ų tu
n a " , „ V a r p a s " , „Aidas", „ V i e n y b ė " , „Lyra" ir kt. rinys pasikeitė. P a m a ž u Lenkijoje ė m ė įsigalėti supratimas,
O r g a n i z u o j a m o s p a r o d o s . 1906 m . p a b a i g o j e a t i d a r o m a kad L D K yra viena Lenkijos karalystės provincijų, o kiek
p i r m o j i d a i l ė s p a r o d a , 1908 m. — a n t r o j i . O r g a n i z u o j a m o s v ė l i a u a t s i r a n d a ir n u o m o n ė , k a d l i e t u v i a i — l e n k ų t a u t o s da
l i a u d i e s m e i s t r ų p a r o d o s . T a i g i šis l a i k o t a r p i s l a b a i r e i k š m i n lis. L i e t u v o s p o l o n i z a v i m o t r a d i c i j a b u v o t o k i a gaji, k a d n e t g i
gas lietuvių kultūros istorijoje. Antrojo pasaulinio karo metais lenkų vyriausybė emigra
Itin s v a r b u b u v o tai, k a d 1 9 0 5 — 1 9 0 7 m . r e v o l i u c i j a s u cijoje, s u d a r i n ė d a m a E u r o p o s p o k a r i n į žemėlapį, Lietuvą pri
stiprino lietuvių valstietijos socialinę ir tautinę sąmonę. Vals skyrė prie lenkiškų žemių, nepripažindama jos savarankiš
tiečiai plėšė caro paveikslus valsčių raštinėse ir mokyklose, kumo.
vijo reakcingus mokytojus, valsčių tarnautojus. Šiuo m e t u Vis dėlto j a u X I X a. Lietuvos sąvoka lietuviškoje spau
p i r m ą kartą šalia šūkio „šalin carą!" n u s k a m b ė j o šūkis „šalin doje i m a reikšti etnografinę Lietuvą, nors jos sienos buvo
dvarininkus!", vyko ginkluoti susirėmimai su caro kariuo gana neaiškios. Sienų klausimą išsprendė politinė situacija
m e n ė s baudžiamaisiais būriais, tautinio išsivadavimo sąjūdis, Rytų Europoje po Pirmojo pasaulinio karo: kuriant savaran
socialinė ir politinė k o v a į g a v o atvirą, m a s i n į p o b ū d į . kišką Lietuvos valstybę, jos sienos b u v o patikslintos.
2 . „ T a u t ų p a v a s a r i s " — t a u t i n i o A t g i m i m o e p o c h a X I X a.,
XXIII. KAIP MES ATRADOME PATYS kai v y k o d a u g e l i o Europos p a v e r g t ų tautų sąjūdžiai. Beje,
SAVE? X X amžius šio v a r d o n u s i p e l n o gal n e m a ž i a u u ž XIX-ąjį:
p r i s i m i n k i m e n u b u d u s į Afrikos ž e m y n ą i r j o t a u t ų išsiva
1. Lietuvos vardo kilmė ir m ū s ų dienomis tebėra davimą!
neaiški, nors hipotezių yra nemaža. N e g a l i m a atsieti n u o A t g i m i m o procesų ir dabartiniu m e t u
Kuriantis atskirų žemių bendrijoms — valstybinio pobū vykstančių poslinkių buvusios Sovietų imperijos pavergtų
džio teritoriniams j u n g i n i a m s , n o r s ir labai lėtai, tačiau i r o t a u t ų g y v e n i m e , j ų p a s t a n g ų įgyti politinio s a v a r a n k i š k u m o
smulkios etninės grupelės, niveliavosi gentiniai ir kalbiniai statusą, atkurti g e n o c i d o n u n i o k o t ą d v a s i n ę kultūrą, išblė
skirtumai, vienodėjo materialinė ir dvasinė kultūra. susią tautinę sąmonę ir tautinę savigarbą. Tai būtų galima
Aišku viena: iki XIII a. pradžios Lietuva buvo vadinama pavadinti antrąja ar net trečiąja tautų A t g i m i m o banga.
vienos giminės, genties žemė, o XIII a. sąvoka Lietuva j a u T a č i a u pirmoji banga, žinoma, yra susijusi su X I X a.
reiškė visą etnografinę Lietuvą, t. y. Aukštaitiją, Žemaitiją, Plėtojantis kapitalizmui e n g i a m ų tautų g y v e n i m e įvyksta
S u v a l k i j ą ir kt. Šį teiginį p a r e m i a žinios iš m e t r a š č i ų , kro esminių poslinkių. Valstietiškose tautose ima formuotis nauji
nika k u n i g a i k š č i ų r a š t ų . V y t a u t a s g i n č u o s e s u k r y ž i u o č i a i s socialiniai sluoksniai, inteligentija, kuri pradeda suvokti esmi
dėl Žemaitijos Vokietijos imperatoriui pabrėžė aukštaičių ir nes tautos gyvavimo problemas, prasideda tautos žadinimas.
T a u t i n i s A t g i m i m a s n u e i n a tris e t a p u s . J i s p r a s i d e d a so-
d a m a s , a u k s o r ū m u o s e ar n e l a i s v ė j e v i e n o t e n o r ė j o — grįžti
cialiniu atgimimu — formuojasi pilnavertė socialinė visuo į savo namus, į brangiuosius namelius.
m e n ė s struktūra. Atgimsta kultūrinis tautos gyvenimas: atsi
Žmonės, nemylintieji savo krašto, buvo vadinami svieto
randa pasaulietinio turinio spauda, periodiniai leidiniai, su
p e r ė j ū n a i s — tai labiausiai smerkiantis žodis. T a č i a u svečias
kuriama bendrinė literatūrinė kalba, tautinė mokykla, savas
m i e l a i į v i d ų k v i e č i a m a s ir vaišinamas, o p r i e š a m s „ k a r d u
t e a t r a s i r 1.1. T a i p a d e d a f o r m u o t i t a u t i n ę s a v i m o n ę i r s ą m o
ir giltine a t m o n y d a v o " .
nę, suvokti T ė v y n ė s interesus, naikinti regioninį patriotizmą
S. Daukantas lietuves moteris apibūdina taip: jos „ne
i r 1.1. P a s k u t i n ė t a u t i n i o A t g i m i m o p a k o p a — p o l i t i n i s a t g i
g r a ž u m u rūpinosi, neraitė plaukų... nereikalavo nei zerkolės,
mimas, t. y. kova už savarankiškos valstybės sukūrimą, n e s
n e i prausalų veidui gražinti, patsai šaltas v a n d e n ė l i s gai
ji sudaro palankiausias sąlygas tautos pažangai, v i s u o m e n ė s
vindavo žiedus jų skaisčių veidų. Ne pliku kūnu, bet protu
raidai.
b e i d a r b u m ė g i n o s i vyriškiams. Iš m a ž ų d i e n ų rūtas, lelijas
Kai kurios m a ž o s Europos tautos, kurių g y v y b i n g u m u ir sėjo, puikias gėles darželiuose diegė, paskui mokėsi n a m ų
ateitimi n i e k a s j a u nebetikėjo, atgimė tiesiog iš pelenų. Ir gerbti, d a r ž ų a u g i n t i , nerti, siūti, adyti, v e r p t i ir austi, n e
lietuvių tauta atgimė, subrandino ir išplėtojo savitą dvasinę g e i d ė n e i šilkų, n e i muslinų..., b e t p a č i o s sau n u o m e t u s aus-
kultūrą, tapo pilnaverte kitų Europos tautų partnere. T a u t o s d a m o s kraitį klojo, ir ta mergaitė pirmoji išvysdavo į tėvo
Atgimimas — sudėtingas procesas, susidedąs iš daugybės k i e m ą j a u n i k į įjojantį, kuri b u v o v a d i n a m a didesne v e r p ė j a
komponentų. A t g i m i m ą lėmė ne ekonominiai ar kiti p a n a š ū s
b e i audėja..."
materialiniai procesai, o tautos dvasios atgimimas, dvasinės
Jaunimas nelindėjo užpečky. Žiemą ar vasarą neįžengia
kultūros, tautinės sąmonės brendimas.
m o s e giriose m e d ž i o j o meškas, šernus, taurus, mankštinosi,
n o r ė d a m i tapti puikiais kariais.
3. S i m o n a s D a u k a n t a s (1793—1864) — istorikas, literatas Atėjus šventėms „netabalavo per kiemus, nesikūlė nepri
ir kultūros veikėjas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietu derančiai, negėrė, nemerginėjo", o šventyklose ar po ąžuo
vių kalba. Nors žmonių visuomenės procesus S. Daukantas lais „širdingai meldėsi pas savo dievus". Tokiomis charak
aiškino romantiškai, tačiau jo darbuose nemaža reikšmingų teristikomis S. D a u k a n t a s stengėsi išaukštinti senovės lietu
minčių. Jis ypač smerkė tautinį pavergimą, kryžiuočių agre vius. Šios jo p a s t a n g o s visiškai s u p r a n t a m o s . J i s troško už
siją ir stengėsi parodyti, k a s u g d ė lietuvių patriotizmą, m e i l ę
degti Tėvynės meilę skaitytojo — pavergto valstiečio bau
Tėvynei. S. Daukantas kiekviena proga pabrėždavo, kad lie
d ž i a u n i n k o — širdyje, ugdyti j o tautinę s ą m o n ę , ž m o g i š k o s
tuviai — tokia pat tauta k a i p ir visos kitos, turinti teisę b ū t i
vertės pajautimą. Čia ir glūdi S. D a u k a n t o raštų reikšmė
laisva ir savarankiška.
lietuvių tautai. Deja, S. Daukantui gyvenant, pasirodė tik
Piešdamas poetišką Lietuvos senovės paveikslą, priešprie vienas jo darbas — „Būdas senovės lietuvių, k a l n ė n ų ir že
šindamas jį skurdžiai savo m e t o baudžiavinei tikrovei, m a i č i ų " (1845 m . ) . „ I s t o r i j o s ž e m a i t i š k o s " d v i k n y g o s i š ė j o
S. Daukantas įdomiai apibūdina lietuvių tautos charakterį, 1 8 9 3 — 1 8 9 7 m., d a l i s „ P a s a k o j i m ų a p i e v e i k a l u s l i e t u v i ų tau
vaizdingai aprašo lietuvius vyrus. Iš jų retas žandus teskuto t o s s e n o v ė j e " b u v o i š s p a u s d i n t a 1893 m., o „ D a r b a i s e n ų j ų
„bet vis ž e l d i n o plačius ūsus, n u o k u r i ų geriant bei v a l g a n t l i e t u v i ų ir ž e m a i č i ų " — tik 1929 m. T a č i a u ištisinės L i e t u v o s
it n u o p ė d ų varvėjo". Vyrai b u v o kresni, liemeningi, „vienu istorijos autorius b u v o didysis tautos poetas Maironis. Kny
žodžiu, žaliūkai", k i e k v i e n o širdyje „narsybė ir kantrybė, o g a b u v o išleista 1891 m . ( „ A p s a k y m a i a p i e L i e t u v o s p r a
veide drąsybė" spindėjo. Laisvę ir dorybę nepaprastai mylėję. eigą").
V e r g a v i m a s esąs p a č i o v e l n i o išmislas. J i e „dirbo sau, m e
d ž i o j o sau, g y v e n o sau". Ne drabužiais, p r a b a n g a , o drąsa ir XXIV. KAS SKAITO IR RASO —
narsumu, artimo meile, pagalba artimui pasižymėjo. DUONOS NEPRAŠO
Tėvynę bei gimtinę taip „didžiai mylėjo", kad jų nega
1. Pirmosios m u m s žinomos mokyklos Lietuvoje
lėjo pavilioti nei svetimos linksmybės ir grožybės, nei a u k s o
b u v o įsteigtos X I V a. p a b . — X V a. M o k y k l a prie Vilniaus
rūmai, nei turtai. Savi n a m a i buvo brangiausi. V a r g d a m a s k a t e d r o s m i n i m a 1397 m . d o k u m e n t u o s e . J i b u v o įsteigta p o
ar linksmindamasis, sotus ar alkanas, viešėdamas ar keliau-
1387 m., A u k š t a i t i j a i p r i ė m u s k r i k š č i o n y b ę . X V a . v e i k i a :
tetu. Vėl prasidėjo jo klestėjimo laikotarpis, kuris tęsėsi iki
T r a k ų , V a r n i ų (įsteigta 1469 m.), K a u n o p a r a p i n ė s ir V i l n i a u s :
1832 m., k a i c a r o v a l d ž i a , b a u s d a m a n e p a k l u s n ų k r a š t ą u ž
pranciškonų v i e n u o l y n o mokyklos. Pastebimai m o k y k l ų pa
1831 m . s u k i l i m ą , u n i v e r s i t e t ą u ž d a r ė .
daugėja XVI a. Pradinėse mokyklose buvo m o k o m a dau
giausia bažnytinių dalykų: maldų, giesmių, bažnytinių apeigų
3. Edukacinė komisija Lenkijos ir Lietuvos valstybėje
ir tik retkarčiais skaityti, rašyti, skaičiuoti. X V I a. atsiranda
v e i k ė 1 7 7 3 — 1 7 9 3 m . 1797 m . b u v o s u d a r y t a a t s k i r a L i e t u v o s
ir aukštesnio tipo mokyklų, tokių, kaip reformacijos veikėjo
Edukacinė komisija, kurios funkcijos perduotos Vilniaus uni
A . K u l v i e č i o V i l n i u j e 1539 m . į k u r t o j i e v a n g e l i k ų m o k y k l a ,
versitetui. Apskritai Edukacinės komisijos principai galiojo
kurioje b u v o m o k o m a „septynių laisvųjų m e n ų " : gramati
i k i 1831 m . E d u k a c i n ė k o m i s i j a — š v i e t i m o r e i k a l ų įstaiga,
kos, retorikos, didaktikos, aritmetikos, geometrijos, astrono
kuri tvarkė visas mokyklas, siekdama suvalstybinti švietimą
m i j o s i r m u z i k o s , v o k i e č i ų i r g r a i k ų k a l b ų . P a g a l i a u 1570 m .
ir įvesti v i e n i n g ą sistemą. Tai b u v o p i r m a tokio p o b ū d ž i o
V i l n i u j e v y s k u p o V . P r a t a s e v i č i a u s p a k v i e s t i j ė z u i t a i įstei
institucija Europoje.
gė v i d u r i n ę m o k y k l ą — kolegiją, k u r i 1579 m. i š a u g o į a u k š
Iki tol visas švietimas b u v o dvasininkijos, daugiausia jė
tąją m o k y k l ą — universitetą, oficialiai vadintą Vilniaus A k a
demija. zuitų o r d i n o r a n k o s e . T a č i a u 1773 m . P o p i e ž i u i n u t r a u k u s
šio ordino veiklą, b u v o sukurta Edukacinė komisija, kuri per
ė m ė 20 mln. a u k s i n ų vertės jėzuitų turtus. Ji p a d a r ė pažangią
2. Vyriausiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės m o m o k y k l ų reformą, kurios svarbiausias bruožas buvo m o k y k
kykla 1781 m . buvo pavadintas Vilniaus universitetas, los supasaulietinimas. Tiesa, trūko pasauliečių m o k y t o j ų ir
1773 m . p a n a i k i n u s j ė z u i t ų o r d i n ą i r p e r ė m u s u n i v e r s i t e t ą i r m o k y k l o s e liko dirbti d a u g dvasininkų, bet visi j i e b u v o
kitas m o k y k l a s valstybei. Aukštoji m o k y k l a dabar b u v o p r i Edukacinės komisijos kontroliuojami, turėjo taikytis prie
artinta prie praktinių gyvenimo poreikių: joje pradėta dės n a u j ų programų, naujos m o k y m o krypties. O tos krypties
tyti a n a t o m i j ą ir chirurgiją, tiksliuosius ir g a m t o s m o k s l u s . e s m ę s u d a r ė p a s t a n g o s p r i a r t i n t i m o k y k l ą p r i e p r a k t i n i o gy
Vyriausiajai L D K mokyklai buvo pavesta globoti visas v e n i m o reikalavimų. M o k y k l a turėjo ruošti j a u n i m ą prak
kitas L D K m o k y k l a s ir tai labai k ė l ė š v i e t i m o lygį. U n i v e r tinei veiklai, ugdyti jo pilietiškumą, pareigų savam kraštui,
siteto profesoriai vizituodavo pradines ir vidurines m o k y k savai visuomenei supratimą.
las, k o n t r o l i u o d a v o j ų darbą, r e k o m e n d u o d a v o p r i e m o n e s
4 . A n t r a s i s P r a h o s u n i v e r s i t e t o r e k t o r i u s n u o 1401 m .
j a m pagerinti. Vyriausiojoje LDK mokykloje veikė dva
b u v o K ę s t u č i o v a i k a i t i s , B u t a u t o s ū n u s V a i d u t i s . J i s 1381 m .
sinė seminarija. Čia dirbo daug žymių mokslininkų, su
pabėgo n u o senelio Kęstučio ir 1381—1387 m. studijavo Pra
siformavo Lietuvos m e n o mokykla, kurioje dirbo įžymusis
h o s universitete. Vaidutis tarsi p a k a r t o j o savo t ė v o biogra
architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, dailininkai J. Rus-
fiją. 1365 m . A l g i r d u i s u K ę s t u č i u i š v y k u s į V o l u i n ę p a d ė t i
temas, P. Smuglevičius. Vyriausiojoje LDK mokykloje pas
Liubartui kariauti su Lenkija, Butautas, p a d e d a m a s Kryžiuo
kaitų klausėsi ne tik studentai, bet ir karininkai, amatinin
č i ų ordino, stengėsi užgrobti valdžią Lietuvoje. Tai sužino
kai. Si mokykla kėlė viso krašto kultūrą.
jęs Vilniaus vietininkas Dirsūnas Butautą suėmė ir uždarė į
L i e t u v ą p r i j u n g u s p r i e R u s i j o s i m p e r i j o s (1795 m . ) V y r i a u kalėjimą. Iš čia sąmokslininkų išvaduotas, Butautas atbėgo
sioji L D K m o k y k l a 1797 m . b u v o p a v a d i n t a V i l n i a u s V y r i a u į Į s r u t į ( d a b . Č e r n i a c h o v s k a s , K a l i n i n g r a d o sr.) p r a š y t i o r d i
siąja m o k y k l a . J i n e t e k o teisės kontroliuoti kitas L i e t u v o s no globos. Pakviestas į Karaliaučių, buvo pakrikštytas H e n
m o k y k l a s , jai imta skirti m a ž i a u lėšų. T a č i a u m o k y k l a j a u r i k o v a r d u . 1365 m . jis v e d ė o r d i n o didįjį m a g i s t r ą s u ka
turėjo gerai įrengtas laboratorijas, klinikas, observatoriją, r i u o m e n e ligi U k m e r g ė s i r V i l n i a u s . P o šio n e s ė k m i n g o žy
kabinetus, pati sau rengė dėstytojus.
g i o B u t a u t a s i š v y k o į P r a h ą p a s i m p e r a t o r i ų K a r o l į IV, k u r į
X I X a. p r a d ž i o j e s u s t i p r ė j u s f e o d a l i n ė s - b a u d ž i a v i n ė s sis 1 3 6 8 — 1 3 6 9 m. l y d ė j o į Italiją, g a v o k u n i g a i k š č i o titulą ir
t e m o s krizei, carizmas b u v o priverstas imtis kai k u r i ų re ž e m i ų . S a v o g y v e n i m ą b a i g ė P r a h o j e 1380 m .
formų, k u r i o s p a l i e t ė ir švietimą. 1803 m. V i l n i a u s V y r i a u
sioji m o k y k l a paskelbta Vilniaus imperatoriškuoju universi-
XXV. KUO ŽYMUS SIE MOKSLININKAI? \ dilius a n u o m e t u b u v o r o m a n t i z m o židinys, d o m i m a s i dau-
•.'Irtuila i d e a l i s t i n e f i l o s o f i j a , o A . D a u g i r d a s a t s t o v a v o j a u
1. I g n a s D o m e i k a ( 1 8 0 1 — 1 8 8 9 m.) — g e o l o g a s ir I ^atbaigiančią švietimo epochą. J i s kritikavo I. K a n t o ap-
mineralogas, 1867—1883 m. Santjago universiteto Čilėje rek iiorl/.mų i r f o r m a l i z m ą , D ž . B e r k l i o i r D . H i u m o s u b j e k t y -
t o r i u s . G i m ę s N e d z v i a d k o j e ( M i n s k o sritis), j i s 1 8 1 6 — 1 8 2 2 m . v i | | | Idealizmą iš e m p i r i z m o ir s v e i k o p r o t o filosofijos p o -
m o k ė s i Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultete. .U'IJų. A. D a u g i r d o k r i t i n i s p o ž i ū r i s į s u b j e k t y v ų j į i d e a l i z
N u o 1 8 1 9 m . b u v o s l a p t o s f i l o m a t ų d r a u g i j o s n a r y s , 1823-— me Ii į kai k u r i u o s I. K a n t o sistemos e l e m e n t u s d a u g k a m
1824 m . d r a u g e s u k i t a i s f i l o m a t a i s k a l ė j o V i l n i u j e . I g n a s m m metu atrodė neįdomus.
D o m e i k a d a l y v a v o 1831 m . s u k i l i m e , b u v o L i e t u v o s s u k i l ė l i ų
25-to p u l k o v a d o a d j u t a n t a s . P o s u k i l i m o p r a l a i m ė j i m o pasi 3, Žygimantas L i a u k s m i n a s b u v o pirmasis lietuvis muzi-
traukė į Prūsiją, k u r parašė atsiminimus. Šiais atsiminimais, Imim t e o r e t i k a s i r r e i k š m i n g o r e t o r i k o s v a d o v ė l i o a u t o r i u s ,
beje, ne kartą yra remiamasi lietuvių istoriko F. Sliesoriūno i. žemaitis, g i m ę s 1596 ar 1597 m., m o k ė s i K r a ž i u o s e , o
m o n o g r a f i j o j e ,,1830—1831 m e t ų s u k i l i m a s L i e t u v o j e " (1974). 1019 1629 m . — V i l n i a u s u n i v e r s i t e t e . T a i b u v o d i d e l ė s e r u -
1837 m . I g n a s D o m e i k a b a i g ė P a r y ž i a u s K a l n a k a s y b o s m o d|< i | o s ž m o g u s , p u i k u s l o t y n ų i r g r a i k ų k a l b o s ž i n o v a s , V i l
kyklą ir b u v o pakviestas į Čilę, k u r 1847—83 m. profeso niaus universiteto profesorius, vienas pirmųjų Vilniaus uni-
r i a v o S a n t j a g o u n i v e r s i t e t e . I. D o m e i k a g r e i t į s i t r a u k ė į Čilės- vi'isiteto dėstytojų lietuvių. Žygimantas Liauksminas mirė
kultūrinį gyvenimą, tapo viena iš ryškiausių asmenybių. Gy \ i l n i u j e 1670 m.
v e n d a m a s tolimame ir egzotiškame Pietų A m e r i k o s krašte, Lietuvių muzikinės kultūros raidai labai svarbus Z. Liauks-
Ignas D o m e i k a parašė svarių m o k s l o darbų, įsteigė aukštąją m i n o v e i k a l a s „ M u z i k o s m e n a s i r p r a k t i k a " , išleistas 1667 m .
kalnakasybos mokyklą ir kurį laiką jai vadovavo, reorgani Vilniuje lotynų kalba. J i s p a d ė j o pagrindus lietuvių muzi
z a v o Čilės m o k y k l ų sistemą, be to, atrado aukso, vario, ak kinei teorinei literatūrai, o dabar p a d e d a pažinti ir suprasti
m e n s anglies telkinių, mineralų, sukūrė meteorologijos sto feodalizmo epochos muziką Lietuvoje, pasekti muzikos už
čių tinklą. I. Domeikos vardu pavadintas mineralas (domei- r a š y m o raidą. ( V e i k a l a s „ M u z i k o s m e n a s i r p r a k t i k a " 1977 m .
kitas), kalnagūbris Anduose, miestas. išleistas lietuvių kalba.)
Kitas svarbus Z. L i a u k s m i n o veikalas — „Iškalbos prakti
2 . A n g e l a s D a u g i r d a s (1776—1835 m.) — V i l n i a u s u n i v e r k a a r b a r e t o r i k o s m e n o t a i s y k l ė s " (1648), s u s i l a u k ę s d a u
siteto 1 8 1 8 — 1 8 3 1 m., o n u o 1834 m . — V i l n i a u s d v a s i n ė s a k a g e l i o l e i d i m ų . Paskutinis, dvyliktasis, išėjo 1732 m.
d e m i j o s l o g i k o s i r filosofijos profesorius. J i s b ū t ų m i n ė t i n a s Šio mokslininko plunksnai priklauso ir „Trumpas graikų
j a u vien dėl to, k a d e g z a m i n a v o A d o m ą M i c k e v i č i ų , m o k ė k a l b o s v a d o v ė l i s " (1655 m.) — p i r m o j i L i e t u v o j e (Vilniuje)
filosofijos J u l i j ų Slovackį, 1824—1828 m . b u v o M . V a l a n išleista graikų k a l b o s gramatika.
čiaus kapelionas ir Vyriausiosios Vilniaus kunigų seminari
jos dėstytojas. 4. Danielius K l e i n a s — pirmosios spausdintos lietuvių kal
A. Daugirdas — paradoksalaus likimo žmogus. Š i a n d i e n b o s g r a m a t i k o s , išleistos 1653 m. l o t y n ų kalba, o 1654 m . —
j i s l a i k o m a s geriausiu I . K a n t o filosofijos ž i n o v u a n o m e t o jos santraukos vokiečių kalba, autorius.
Vilniaus universitete, didžiausių gabumų ir visapusiškai ap Kiekvienos tautos kultūroje gimtosios kalbos gramatikos
sišvietusiu ž m o g u m . T a č i a u a m ž i n i n k a i j o n e į v e r t i n o i r p o s u k ū r i m a s y r a didelis ir r e i k š m i n g a s įvykis. Y p a č tai reikš
mirties tuoj pat užmiršo. T a i p atsitiko dėl įvairių priežasčių. m i n g a lietuvių kalbai, kuri, nutautėjus aukštiesiems visuo
Viena jų — A. Daugirdas visiškai neturėjo iškalbos. N o r s jo m e n ė s sluoksniams, tada buvo beveik vien valstiečių gim
p l u n k s n a i p r i k l a u s a n t y s v e i k a l a i p a s i ž y m i m i n t i e s a i š k u m u , toji kalba. F e o d a l a i ją n i e k i n o , laikė barbariška, prasta, skur
g r a ž i a l i t e r a t ū r i n e forma, t a č i a u p a s k a i t o s b u v u s i o s pilkos, džia, n e t i n k a m a m o k s l u i ir literatūrai.
nuobodžios, sunkiai klausomos. Puikių ano m e t o universite D . K l e i n a s g i m ė T i l ž ė j e 1609 m., b a i g ė K a r a l i a u č i a u s u n i
t o l e k t o r i ų ž v a i g ž d y n e j i s a t r o d ę s a p g a i l ė t i n a i , n e s m a ž a k a s v e r s i t e t ą i r n u o 1637 m . iki m i r t i e s (1666 m.) b u v o l i e t u v i ų
turėjęs kantrybės sunkiai žodžius rezgiančio profesoriaus kunigu Tilžėje. Lietuvių kalbą D. Kleinas laikė lygia kitoms
paskaitose įžvelgti minties gilumą ir savarankiškumą. Be to, kalboms, gynė jos savarankiškumą, stengėsi ją ugdyti, savo
14. Š i m t a s istorijos m į s l i ų
g r a m a t i k a n o r ė j o p a d ė t i tvirtus p a g r i n d u s literatūrinei lie K. Simonavičius buvo žymus XVII a. karinės-techninės
tuvių kalbai. Įrodęs lietuvių kalbai daromų priekaištų ne minties atstovas, k u r i a m nė vienas to m e t o autorius nega
pagrįstumą, iškėlė didelį patriotinį uždavinį sau ir kitiems lėjo prilygti nei erudicija, nei minties savarankiškumu.
rašto d a r b i n i n k a m s , t u o tarsi p r a t ę s d a m a s M . D a u k š o s tra
diciją: „ K o d ė l ir m u m s neišdailinti šios kalbos, k u r i ą dau
gelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyk XXVI. KODĖL PIRTIS TAPO AMERIKA?
lėmis, k a d n u v a l y t u m e tą purvą, k u r i u o taip ilgai ji b u v o
aptaškyta, ir ji džiugintų m u s visus savo blizgėjimu". M i r u s 1. Emigracija iš Lietuvos dėl įvairių priežasčių
D. Kleinui, jis buvo pagerbtas eilėraščiu, k u r i a m e sakoma, v y k o n u o XVIII a. pabaigos, p e r Lietuvos ir Lenkijos vals
k a d šio g r a m a t i k o s ir neišleisto vokiečių-lietuvių k a l b ų žo tybės padalijimus. Emigrantų ypač padaugėdavo karų, vidaus
dyno autoriaus darbas „gražesnis ir tvirtesnis už m a r m u r o politinių suiručių, sukilimų m e t u . Emigracija dėl religinių
rūmus". priežasčių padažnėjo pradėjus persekioti kitatikius.
D. Kleino gramatika rėmėsi vėlesni Mažosios Lietuvos Visą e m i g r a c i j ą galima suskirstyti į nelegalią ir legalią.
lietuviškų gramatikų autoriai, o jos santrauka b u v o naudo N e l e g a l i a i iš Lietuvos e m i g r u o d a v o politiniai emigrantai, as
jamasi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mokslinį menys, padarę įvairius nusikaltimus (muštynės, vagystės ir
D . K l e i n o g r a m a t i k o s l e i d i m ą p a r e n g ė i r 1957 m . i š l e i d o L i e pan.), bei dalis asmenų, išvykstančių dėl e k o n o m i n i ų prie
tuvos MA lietuvių kalbos ir literatūros institutas, artėjant žasčių. N e l e g a l i ą emigraciją skatino t u o m e t i n ė p a s ų išda
j o s autoriaus g i m i m o 350 m e t ų sukakčiai. v i m o sistema, reikalavusi daugybės įvairiausių formalumų ir
išlaidų. T u o m e t u paplito posakis, k a d „ ž m o g u s susidedąs
iš kūno, dvasios ir pasparto". Norint gauti pasą, d o k u m e n t a i
5. K a z i m i e r a s S i m o n a v i č i u s — v i e n a s iš tų žmonių, kurie
turėdavo nueiti ilgą kelią n u o eilinių pareigūnų iki guber
tarsi pralenkė savo laiką ir skvarbia m i n t i m sprendė proble
natoriaus, o „visas tas jautrus m e c h a n i z m a s — k a i p b u v o
mas, tapusias ypač aktualiomis m ū s ų dienų mokslui bei tech
rašoma to m e t o p e r i o d i k o j e , — turi d a u g ratelių, o dar dau
nikai: jis pirmasis žmonijos istorijoje iškėlė d a u g i a p a k o p ė s
giau dantelių, kurie viens už kito kliūva, ir tegul tik įkrenta
raketos ir raketinės artilerijos idėją, pirmasis įrodė, k a d
koks nors šapelis tarp dantelių,— ir sėdėk namie". Nelegali
artilerijos p r i n c i p u s g a l i m a pagrįsti m a t e m a t i k o s ir fizikos
emigracija pagimdė gana gausią nelegaliai dirbusių agentų
dėsniais. instituciją. C a r o administracijos p a r e i g ū n a i nelegalios emi
K . S i m o n a v i č i u s g i m ė a p i e 1600 m . Ž e m a i t i j o j e , R a s e i n i ų gracijos agentus atkakliai persekiojo, atiduodavo juos poli
apskrityje, mokėsi Vilniaus universitete. Savo garsiąją kny cijos priežiūron, ištremdavo iš pasienio zonos ir pan. T a č i a u
g ą — „ D i d į j į a r t i l e r i j o s m e n ą " (d. 1 i š l e i s t a 1 6 5 0 m . A m s t e r agento amatas b u v o labai pelningas ir todėl, nepaisant visų
d a m e ; d. 2 neišleista) — S i m o n a v i č i u s , m a t y t , r a š ė n e b e j a u bausmių, šios „profesijos" a s m e n ų ne m a ž ė j o , o d a u g ė j o . N a u
n a s . Gilias t e o r i n e s m a t e m a t i k o s ir fizikos žinias jis b u v o dodamiesi tuo, k a d e m i g r u o j a m a b u v o dažniausiai per V o
papildęs turtinga karine artilerijos praktika: dalyvavo mū kietiją, o išvykstantieji a s m e n y s n e m o k ė j o v o k i e č i ų kal
š i u o s e Belgijoje, o 1644 m . — k a u t y n ė s e su t o t o r i ų k a r i u o bos, b u v o m a ž a r a š č i a i a r n e t beraščiai, a g e n t a i d a ž n a i suk
m e n e . Aprašydamas šį mūšį, K. Simonavičius pažymi, kad čiaudavo. Vien už kelionę per vandenyną jie imdavo po
totoriai, m a t y t , s u v e l n i o p a g a l b a k o v o s l a u k e r ū k u i r ga 100—112 markių, o bilietas k a i n u o d a v o tik 80 markių. Ver
rais uždengę saulę. Galbūt jie tuo m e t u jau m o k ė j o karinėje buotojai už nelegalų p e r v e d i m ą p e r Rusijos—Prūsijos sieną,
praktikoje naudoti savotišką d ū m ų uždangą. palydėjimą iki uosto ir už bilietą laivu iki J A V i m d a v o n e t
Lotyniškai parašytas K. Simonavičiaus „Didysis artilerijos p o 200 rublių. T a i g i p e l n a s b ū d a v o t i k r a i n e m a ž a s .
m e n a s " b u v o išverstas į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų,
l e n k ų kalbas, j u o n a u d o j o s i b e v e i k visi X V I I ir XVIII a. 2. Pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys b u v o
artilerijos vadovėlių autoriai. D a r praeito šimtmečio pra politinės ir ekonominės-socialinės.
džioje „Didysis artilerijos m e n a s " buvo labai vertinamas ruo P o 1863 m . s u k i l i m o p o l i t i n ė e m i g r a c i j a v y k o d ė l c a r o
šiant E u r o p o s artileristus. a d m i n i s t r a c i j o s p e r s e k i o j i m o u ž d a l y v a v i m ą t a u t i n i a m e są-
jūdyje. Ypač persekiojami buvo knygnešiai. Tačiau buta ir T a č i a u g i l u m i n ė s e m i g r a c i j o s priežastys b u v o n e šios.
kitokių priežasčių. Emigruodavo išvengę suėmimo stichinių Emigracija vyko dėl baudžiavos liekanų ekonomikoje, lėto
valstiečių susidūrimų su caro administracijos pareigūnais pramonės augimo ir dėl to atsiradusios m e n k o s darbo jėgos
dalyviai; prie politinės emigracijos priskirtini ir asmenys, p a k l a u s o s m i e s t u o s e , d ė l s u s i d a r i u s i o s a n t y k i n i o k a i m o gy
bėgę n u o ė m i m o į rekrutus. XIX a. devintajame dešimtme ventojų pertekliaus...
tyje prasideda atvira n a u j o k ų agitacija neiti į caro kariuo M a s i n ę lietuvių emigraciją į J A V , L o t y n ų A m e r i k o s šalis
m e n ę . T a i b u v o v i e n a i š p r o t e s t o p r i e m o n i ų p r i e š c a r o vy ir V a k a r ų Europą stengėsi stabdyti tautinė inteligentija, kuri
riausybės vykdytą tautinę priespaudą. Apskritai šaukiamojo suprato, kad emigracija atima iš silpnos lietuvių tautos ne
amžiaus jaunuoliai XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais mažai gyvybingiausių jėgų. Nelegalioje to meto lietuvių pe
e m i g r u o d a v o gama d a ž n a i . Š a u k i a m o j o a m ž i a u s j a u n i m a s n e r i o d i n ė j e s p a u d o j e ( „ A u š r o j e " , „ V a r p e " i r kt.) b u v o p a s i s a
retai e m i g r u o d a v o būriais iš v i e n o ar net kelių k a i m ų . T o k o m a prieš emigraciją, a g i t u o j a m a grįžti į t ė v ų ž e m ę .
dėl tų įvykių liudininkai — pasienio rajonų gyventojai—-
M e m u a r u o s e kartais minima, k a d grįžtantieji atsiveždavo
sakydavo, kad per sieną jaunimas eina „kaip bičių spiečiai".
n e m a ž a i p i n i g ų (1—2 tūkst. dolerių) ir įsigydavo n e t „dva
C a r o administracijos p a r e i g ū n a i įvairiais budais stengėsi relius" po 3 0 — 4 0 ha. Tačiau daugelis grįžusiųjų dažniausiai
sulaikyti politinę emigraciją. J i e bijojo užsienyje susidariu teįsigydavo 10—15 ha ir geriausiu atveju dar likdavo tro
sių lietuvių kolonijų, kurios b u v o ir savotiški kultūros, ideo besiams pasistatyti. N e m a ž a dalis atvažiuodavo tik „ameri
loginės įtakos ir politinio poveikio centrai. koniškai" apsirengę ir turėdami vieną kitą dolerį kišenėje.
Nors ekonomikai emigracija turėjo. neigiamą poveikį, Kai kurie emigrantai negrįždavo v i e n todėl, k a d n e t u r ė d a v o
t a č i a u iki XX a. pradžios, t. y. iki t a u t i n ė s p r i e s p a u d o s re lėšų. M e m u a r u o s e m i n i m i atvejai, kai e m i g r a n t a s grįžimui į
žimo sušvelninimo, užsienyje susikūrę emigrantų centrai Lietuvą pinigų prašydavo iš savo artimųjų Lietuvoje. Tai
ugdė lietuvišką spaudą, telkė lietuvių inteligentiją, skatino dažniausiai asmenys, tapę invalidais. Taigi emigravę asmenys
visuomeninę veiklą bei tautinės kultūros plėtotę. Lietuvių ne visada rasdavo „pažadėtąjį rojų".
tautinio sąjūdžio vadovai emigraciją vertino neigiamai, nes
ji atimdavo geriausią darbo jėgą, smukdė krašto ekonomiką.
4. Lietuvių visuomenė XIX a. pabaigoje buvo labai mar
T o d ė l straipsniuose b u v o b a n d o m a atskleisti J A V g y v e n i m o
ga, d a u g i a s p a l v ė . B e f e o d a l i z m o l i e k a n ų , v a l s t i e č i ų s ą m o n ė j e
tikrovę, parodyti tuos sunkumus, kurie laukė emigranto.
ir buityje j a u giliai šaknis b u v o suleidęs kapitalizmas. Po
J o k i e straipsniai siekė įdiegti mintį, kad geriausias kelias
k a i m u s zujo „ k r o m e l n i n k a i " , d a r b o ieškojo a m a t i n i n k a i , da
yra ne emigracija, o pastangos kelti Lietuvos ekonomiką,
raktoriai, muzikantai, „gydytojai", šunadvokačiai, prekiau
savo krašto materialinę gerovę. T o k i e teiginiai b u v o bergž
tojai „ š v e n t o m i s s t e b u k l i n g o m i s r e l i k v i j o m i s " ir kt. Virti
di, n e s e m i g r a c i j a i š t i k r ų j ų b u v o s u k e l t a o b j e k t y v i ų visuo
n ė m i s p e r atlaidus ir po k a i m u s s l a n k i o j o elgetos (elgeta
m e n ė s raidos procesų.
vimas tapo savotišku p a s i p e l n y m o šaltiniu), bastėsi kontra
bandininkai, nelegalios emigracijos agentai. Emigracija tapo
3. Kapitalizmo raida keičia ir valstiečių psichiką, kei „ e p i d e m i n e liga". B u v o š e i m ų , i š k u r i ų e m i g r a v o p e n k i , šeši
č i a s i p a p r o č i a i , v a l s t i e č i ų santykiai, i š a u g a p r i v a t i n i n k o in ar net septyni vaikai. T u o metu atsirado net savotiškas „ame
teresai, jo g y v e n i m o tikslu t a m p a nuosavybė, pinigai. Ko r i k o n o " etalonas — vyras su skrybėle, kaliošais, laikrodžiu
v o d a m i „dėl raktų", t. y. teisės valdyti žemę, tėvai ir vaikai, su grandinėle liemenės kišenėje... Dalis j a u n ų vyrų j a u vien
vyresnieji ir jaunesnieji broliai t a m p a priešais. dėl to v a r d o b u v o pasiryžę bet k o k i a m žygiui.
Valstiečių ambicija, n o r a s pirmauti, būti p r a n a š e s n i u pa Emigruoti galėjo tik turtingesnių valstiečių vaikai. O ką
g i m d y d a v o k a i m y n ų bylinėjimąsi ne tik dėl nuganymų, ne beliko daryti m a ž a ž e m i a m s arba samdiniams? J i e galėjo
v i e t o j e i š a r t o s v a g o s , b e t i r d ė l v i š t ų i r 1.1. A t s i r a s d a v o pinigų tik „susikombinuoti"! Ši vienintelė reali galimybė ir
šunadvokačių ir įvairiausio kitokio plauko „tarpininkų", ku g i m d ė „ a p s u k r u m ą " , „ i š r a d i n g u m ą " . P a n a š i ą „ v e i k l ą " ska
rie, taip p a t pasitaikius p a l a n k i a i progai, n e a t s i s a k y d a v o ap tino valstiečių tamsumas. K a i p rašė J. Šliūpas, n e m a ž a emi
v o g t i a r b a inet a p i p l ė š t i v a l s t i e t į . T a i p p a s i p e l n ę š i e „ t a r p i gruojančių a s m e n ų dalis net pinigų nepažino. Esant reikalui,
ninkai" neretai emigruodavo. p a b e r d a v o turimus pinigus ant stalo ir liepdavo pasiimti k i e k
r e i k i a . „ K o m b i n a t o r i ų " , s u k č i ų a p i p l ė š t i t o k i e a s m e n y s grįž 2. Iš visų minėtų trijų augalų buvo pinami vainikai nuga
davo iš Prūsijos atgal tuščiomis rankomis. Tokio kombina lėtojams. Lauras — amžinai žalias m e d i s — senovės graikų
toriaus tipą labai sodriai p a v a i z d a v o rašytojas A n t a n a s Vil- šviesos ir saulės dievo A p o l o n o atributas. Laurų v a i n i k u bu
kutaitis-Keturakis pjesėje „ A m e r i k a pirtyje". K o m e d i j a tapo vo vainikuojami geriausi dainiai. J i s tapo šlovės simboliu.
n e p a p r a s t a i p o p u l i a r i , n e s j i „ u ž m y n ė " a n t l a b a i o p i ų vi O l i m p i n ė s e žaidynėse n u g a l ė t o j a i b u v o a p d o v a n o j a m i alyv
suomeninio gyvenimo nuospaudų, taikliai pavaizdavo keletą medžio šakelių vainiku, o žaidynėse Istmoje jūrų dievo Po
a n o m e t o Lietuvos k a i m o tipų: siuvėją Vincą, nusigyvenusį s e i d o n o g a r b e i •— e g l i ų v a i n i k u .
valstietį Bekampį, jo dukrą Agotą, apsukrų lupikautoją Faib-
čiką, pasiturinčių valstiečių atstovą A n t a n ą ir kitus. 3. T a i A l d o n a G e d i m i n a i t ė , 1325 m. ištekinta už L e n k i j o s
P a g r i n d i n i s v e i k ė j a s — s i u v ė j a s V i n c a s — ir y r a „didysis k a r a l i a u s V l a d i s l o v o I-ojo L o k i e t k o s s ū n a u s K a z i m i e r o , v ė l i a u
kombinatorius". N o r s jis k a i m o amatininkas, tačiau atkakliai ž i n o m o K a z i m i e r o III D i d ž i o j o v a r d u . Š i o s v e d y b o s b u v o gry
siekia ištrūkti iš jį supančios aplinkos, nori tapti miestiečiu. n a i politinės — b u v o sudaryta L D K ir Lenkijos k a r i n ė sąjun
N o r ė d a m a s išvykti į Ameriką, jis a p g a u n a š e i m i n i n k ą Be ga prieš Kryžiuočių ordiną. Aldona tekėdama turėjo 15 metų,
kampį, jo dukrą Agotą, pažįstamą Antaną, pasigrobia pini o m i r ė 1339, s u l a u k u s i v o s 30-ties. M i r ė n e t i k ė t a i i r t r a g i š k a i ,
g u s ir p a b ė g a į J A V . k a i p n u r o d o to m e t o istorikas, n e p a s a k y d a m a s , deja, jos
To meto visuomenę jaudino pasakojimas apie tuos kelius mirties aplinkybių.
ir klystkelius, kurie v e s d a v o į emigraciją, ir tuos pavojus, Apie jos gyvenimą Lenkijoje nedaug težinome. Vargu ar
kurie laukė išvykstančių ar parvykstančių asmenų. Būtent j i s b u v o l a i m i n g a s . Bet, a n o t k r o n i k i n i n k o J . D l u g o š o ( 1 4 1 5 —
tuo ir galime paaiškinti „Amerikos pirtyje" populiarumą. Po 1480), j i b u v u s i g e r o s širdies, š e l p d a v u s i p a v a r g ė l i u s . A l d o n a
sakis „ A m e r i k a pirtyje" įgavo ir platesnę p r a s m ę — jis reiškė mėgusi šokius ir visokius pasilinksminimus. Kai ji kur jo
neišsipildžiusias svajones. davusi arba važiuodavusi, pirma jos visuomet jodavę mu
z i k a n t a i . A l d o n a d a r p a s „ b a r b a r u s t ė v u s " , t.y. p a g o n i s , e s ą
p a m ė g u s i dainas ir pasaulietiškas pramogas, kurių ji neišsi
žadėjusi ir priėmusi krikščionybę, tapusi Lenkijos karaliene.
XXVII. MEDŽIAI, MUZIKA IR ISTORIJA
1. Lietuvių mitologijoje m e d ž i ų kultui priklauso 4. „ M a r s e l i e t ė " — revoliucinė daina, tapusi prancūzų tau
t o s h i m n u . J ą 1792 m . s u k ū r ė P r a n c ū z i j o s R e i n o a r m i j o s ka
išskirtinė vieta. Šventieji miškai, šventieji ąžuolynai — visų
r i n i n k a s R. de Lilis. Šią d a i n ą į P a r y ž i ų atnešė g r u p ė j a u n ų
m ū s ų vaizduotėje — svarbus pagoniškosios Lietuvos bruo
karių iš Marselio, žygiavusių nuversti n u o sosto karaliaus.
žas. Ir iš tikrųjų — ąžuolas s e n o v ė s l i e t u v i a m s b u v o š v e n t a s
Daina be galo išpopuliarėjo tarp revoliucionierių ir b u v o
medis.'
pavadinta „Marseliete". „Marselietę" dainavo ir Rusijos bei
...o k a d a i s e š v e n t ą ą ž u o l y n ą L i e t u v o s d a r b i n i n k a i . Į l i e t u v i ų k a l b ą 1905 m. ją i š v e r t ė
B u v o n u o d ė m ė kirviu paliest... J. Baltrušaitis-Mėmelė.
* *
* V a i k ų k o v a už savarankiškumą, už šeimininko raktus,
gaspadoriaus vardą buvo nuožmi ir negailestinga. Neretai
2 m o n ė s puikiai suprato, k a d „arielka — visų durnių p a - tėvai tapdavo elgetomis. Elgetavimas XIX a. antrojoje pu
tieka", kad „degtinė ir alus gimdo vargus", tačiau netrūko sėje b u v o labai paplitęs reiškinys. Buvo sakoma: „tėvai
m ė g ė j ų u l i o t i — „ k r i k š t y n u k ė s •— t r y s d i e n u k ė s , v e s e l i u k ė — peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvus šunimis". „Negirk badą,
n e d ė l i u k ė " . T a č i a u „gera gerti, bet s u n k u p a g i r i o t i " b ū d a v o . k a d tėvas badu mirė". T a č i a u dažnai atsitikdavo taip, k a d
Neretas „gėrė giedodamas — pagiriojo raudodamas". „iki tėvas gyvas — negerai, mirė — prasidėjo pragarai", nes
Tačiau „girtuokliui lašas kaip bagočiui grasas". „Girtuok „ m i e l a s brolis, m i e l a sesuo, savi dantys — d a r m i e l i a u " . „ N a
lį nosis, o vagį pirštai išduoda", „kai girtas pažada, velnias mų vagis nenusaugojamas", todėl prasidėdavo nesibaigia
juokias". „Girtą ir mėnulis šildo", „girtam saulė klane mie ginčai, bylinėjimasis.
ga", „girtiems ir ožka p a n e l ė " . „Kas girtas nebagotas, tas ir
dvės — neturės". * *