INTERTEKSTUALUMAS:

TEORIJA IR PRAKTIKA
1

STUDIJ KNYGA
UDK 801.7(675.8) Me-127

Apsvarst ir rekomendavo spausdinti Filologijos fakulteto mokslo taryba (2002 06 07; protokolas Nr. 36) Recenzavo: prof. K. V. Nastopka dr. G. Drukut ISBN 9986-19-547-0 Irina Melnikova, 2003 Vilniaus universiteto leidykla, 2003 Turinys vadins pastabos ......................................................................5 j dalis. Pamatins teorijos problemos...........................................9 i Teksto problema...............................................................................9 Intertekstualumas greta kit recepcini teorij ...................... 21 Teorijos kilms problema ir jos pagrindins svokos............ 30 Tekstas tekste................................................................................. 46 Atviras" tekstas ir interpretacijos ribos.................................. 57 Erdvs ir laiko problema: intertekstinis aspektas................... 68 Montaas ....................................................................................... 77 Vertikalusis montaas ir intermedialumo problema............. 85 Spalva........................................................................................... 100 II dalis. Intertekstins analizs bandymai............................. 111 JOHN FOWLES Juodmedio boktas ........................................ 111 JOHN FOWLES: Msl................................................................... 134 LUIS BUNUEL: Kuklus buruazijos avesys ........................... 149 KRZYSZTOF KIELOWSKI: Trys spalvos: Mlyna. Balta. Raudona.......................................... 166 SALVADOR DALI: Narcizo metamorfoz................................. 192 Vietoj ivad ........................................................................... 208 Literatra................................................................................. 209 Rodykl...................................................................................... 215 Knyga - tai veidrodis: Jei j vilgtels bedion, vargu ar i jos pavelgs apatalas... Georg Christoph Lichtenberg vadins pastabos Skaitytoj dmesiui siloma knyga skiriama vienai i iuolaikini teksto analizs/interpretacijos teorij - intertekstualumui. Intertekstu-alumas (pranc. intertextualit, ang. intertextuality) - tai samprata, perengianti tikrosios" literatrologuos rmus. Atsiradusi teorikai apmstant XX amiaus antrosios puss menin praktik, intertekstualumo svoka tapo pasaulio ir savs suvokimo enklu iuolaikiniam mogui, suprantaniam pasaul kaip tekst ir mananiam, kad viskas kakada jau buvo pasakyta, o k nors nauja galima sukurti tik mozaikos principu - dliojant i jau inom element (anot Rolando Barthes'o, tekstas - tai naujas sen citat audinys"). Tad

reikinys, vadinamas intertekstualumu, paia plaiausia prasme yra ne kas kita kaip savo ir svetimo odio sveika arba tekst dialogas. Ms laikais intertekstualumas tapo vienas i daniausiai vairi poststruktralistins kritikos mokykl atstov moksliniame diskurse vartojam termin, jis pavirto madingu odiu, kurio reikm 6 kiekvienas apibria (jeigu apskritai imasi io varginanio darbo) savaip. Taiau geriau, kad nuomons apibriant termin skirtsi, negu kad jis (kaip ir bet kuris kitas) bt vartojamas be iankstins kritins analizs (vien tam, kad kas nors atrodyt iuolaikika): juk nuomoni skirtumas netrukdo (veikiau, atvirkiai, - padeda) sudaryti palyginti neprietaring koncepcij, kokia atrodo esanti intertekstualumo teorija. Nepaisant to, kad visai neseniai tik kai kurie iuolaikins literatros kritikos atstovai greta odio intertekstualumas vartojo od teorija (daniau - reikinys, terminas, svoka, kategorija, geriausiu atveju -koncepcija), pastarj deimtmet vis daugiau kalbama apie interteks-tualum kaip apie tekst skaitymo teorij, silani savo analizs/ interpretacijos priemoni rinkin. Kaip teigia Julia Kristeva, senovje veiksmaodis skaityti turjo reikm, kuri verta priminti, kad bt galima geriau suprasti paios literatrins praktikos prasm. Skaityti reik rinkti, parinkti, pasiklausyti, sekti pdsakais, pririnkti, pagrobti. Tad skaitymas, prancz mokslininks nuomone, reikia tam tikr agresyv bendrininkavim ir aktyv svetimo turto pasisavinim. Savo ruotu raymas yra skaitymas, virts gamyba, industrija, o raymas-skaitymas - tai polinkis agresyvum ir totalus bendrininkavimas1. Kristevos mintis iskaido intertekstualumo teorijos pamat sudarani aktyvaus dialogikumo idj, pasireikiani tiek teksto (dialogas kaip jo sandaros principas), tiek metateksto (dialogas kaip teksto skaitymo-interpretavimo principas) lygmeniu. Kadangi dialogo idja yra pamatin, ji lemia mediagos idstymo ypatumus, tarp j ir tai, kad tekstas, sumanytas kaip studij knyga, prasideda epigrafu. Kaip inoma, epigrafas - tai uraas, pateiktas pirma krinio ar jo dalies. Tai yra citata i kito daugiau ar maiau inomo teksto, leidianti ireikti autoriaus idj, poir, prisidengus tam tikra kauke. Taigi pats epigrafas yra ne kas kita kaip interteks-tinis elementas - svetimo odio dialogas su savuoju. O epigrafo reikm, nortume tiktis, praskaidrs skaitant tekst. 1 , ", . , : , 2000, 490. 7 Knyg sudaro dvi skirtingos dalys, kuri pirmoji yra interteksti-nio pobdio (silanio / reikalaujanio kreiptis cituojamus tekstus) ir kuri geriausia apibdinti intertekstualiai - Levo Karsavino odiais: Malonus skaitytojau, tave kreipiuosi a. [...] Tu maa k rasi ia mano - ir nortsi, kad nieko mano ia nebt, - bet utai tu perskaitysi daug pasiskolinto i imintingiausij ir dievobaimingiau-sij [...], tau tikriausiai arba ivis neinom, arba inom tik i nuogird"2. ia imtasi bandymo apibrti intertekstualumo teorijos itakas, esm, pagrindines svokas, problemas ir pateikti j sprendimo variantus. Ne maiau svarbu sudaryti kuo isamesn vairiakalb literatros apie intertekstualum sra, kuris leist skaitytojui kreiptis pirminius altinius arba j vertimus ypa dominaniais klausimais. Antroje knygos dalyje pateikiama autorinio praktinio teorijos taikymo pavyzdi, naudojant paius vairiausius, priskiriamus estetins komunikacijos sferai (kinematografinius, vaizduojamojo meno ir, inoma, groins literatros) tekstus. Knygos tikslas - idstyti teorijos pagrindus, iskleisti problem spektr ir parodyti jos taikymo konkretiems tekstams efektyvum -demonstruoja jos aktualum, nes skaitytojas iki iol neturi galimybs susipainti su teorija ir jos problemomis lietuvi kalba: pastaruoju metu vis daniau leidiami vairioms teksto analizs teorijoms skirt tyrinjim vertimai, bet intertekstualumas nesulaukia dmesio. Taiau usienyje susidomjimas teorija ne tik nemaja, bet, atvirkiai, didja. Antai 2000 metais buvo ileista Grahamo Alleno monografija Intertextuality3, autoriaus apibriama kaip pirmasis isamus teorijos tyrinjimas angl kalba. Allenas aprao termin istorij praddamas nuo itak (Ferdinandas de Saussure'as, Michailas Bachtinas, Julia

Kristeva) ir mgina irykinti jos sveikos su struktralistinmis, poststruktralistinmis, semiotinmis, dekonstruktyvistinmis, psichoanaliti-nmis teorijomis plotmes bei aptarti postkolonijins, marksistins ir feministins kritikos problemas, susijusias su intertekstualumu. 2 , Saligia", ., , -: , 1994, 24. 3 Allen Graham, Intertextuality, London; New York, 2000. 8 Alleno monografij galima pavadinti pakankamai trumpa intertekstualumo istorijos apvalga, visikai tinkama pirmai painiai su terminais ir vardais, bet nepakankama nuodugnesniam tyrinjimui ir juo labiau praktiniam taikymui. Knyga, kuri skaitytojas laiko rankose, skiriasi nuo pirmiau mintos ne tik tuo, kad rodo teorijos taikymo efektyvum praktikai analizuojant tekst. Kartu autor smoningai iskaido ir aptaria in-tertekstualumo problemas, prietaravimus, ji silo j sprendimo bdus, nepretenduodama absoliut galimo atsakymo teisingum. O tai, manoma, provokuoja dialog su skaitytoju, - kaip atviras klausimas, kur reikia atsakyti savaip. Ir jeigu manoma kalbti apie koki nors visa aprpiani uduot", tai ji ir ikyla kaip knyga-klausimas. Beje, toks uduoties apibrimas konceptualiai atitinka joje dstom teorij, kuri taip pat bt galima pavadinti teorija-klausimu. I dalis PAMATINS TEORIJOS PROBLEMOS Teksto problema 9 Paiu bendriausiu pavidalu intertekstualumo teorija yra semiologin, poststruktralistin skaitymo (suvokimo) arba teksto interpretavimo teorija. Ji apvelgia reikmingus prasms atsiradimui teksto (jo element) ryius su kitais tekstais. Jos uduotis, anot Michailo Jampols-kio, suteikti nauj impuls teksto funkcionavimo supratimui ten, kur vir mimezs (pamgdiojimo, sutapimo, imitacijos) li blyksteli nauji semiozs idiniai"4. Teorijos dmesio objektas - iuolaikinio mstymo ontologizuotas tekstas. ia prasme intertekstualumo teorija traukiama bendrj iuolaikinio mokslo kontekst, nes bet koks mokslas, net ir ne humanitarinis, i dalies yra teksto mokslas arba veiklos, kurianios groinius tekstus, forma. Toks bendros moksl paradigmos keitimas lm do4 , . , : ", 1993, 419. 10 m reikin: literatros mokslas pereng savo ribas ir pradtas nagrinti kaip mokslo modelis apskritai, kaip universalus problem laukas, kuriame sukuriama tekst analizs, bendros visiems objekt tiriantiems mokslams, metodika"5. vardijant intertekstualumo teorij kaip poststruktralistin, i pat pradi svarbu paymti, kad poststruktralizmas yra idj ir vaizdini, iaugusi i struktralizmo ir turini pasaulirin reikm, kompleksas. Ir nepaisant to, kad skirtumas tarp struktralizmo ir poststruktralizmo itin nepatikimas"6, tyrintojai stengiasi apibrti pagrindinius principus, atskirianius du glaudiai susijusius reikinius. Tai vis pirma abejons egzistavusiomis ir i dalies iki iol aptinkamomis pozityviomis tiesomis ir sitikinimais principas. Poststruktralizmas atmeta anksiau viepatavusi logocentrin tradicij, t. y. pastang visame kame aptikti grietai apibrt tvark ir toki pai prasm, pirmin prieast ir kt, ir silo orientuotis aidimo princip. Poststruktralizmo, kaip iuolaikinio mokslo tipo, specifika yra ta, kad jis egzistuoja ne kaip apibrt ties rinkinys, bet kaip problem laukas dialogikai tempta polemin erdv, kurioje aminai vary-damosi vairios kilms koncepcijos nuginija viena kitos teis autori-tetingesns argumentacins sistemos vaidmen"7.

Poststruktralisti-nio problem lauko atsiradimas susijs su bandymais isprsti tam tikrus struktralistins nuostatos prietaravimus, o j atsiradim pirmiausia liudija poiris tekst. Bet kuriam tyrinjimo objektui reikia nors paties bendriausio apibrimo. iuo atveju intertekstualumo objekt ir vien pagrindini 5 , . . , : , 1996, 5-6. 6 Culler Jonathan, Deconstruction: Theory and Criticism afterStructuralism, Lon-don, 1983,30. Neatsitiktinai dauguma t, kuri vardai siejami su poststruktralizmu, pavyzdiui, Michelis Foucault, Jacues'as Lacanas, Julia Kristeva, Roland'as Barthes'as, Grard'as Genette'as ir kt., savo mokslin keli pradjo kaip struktralistai (isamesn literatra iuo klausimu pateikta: 1996; , , : , 1998,26). -.,-,. . ;.,>.. 7 , 1998,26. , , 11 svok - teksi - galima preliminariai apibrti taip, kaip tai daro struktralistai: tekstas yra bet kokia organizuota enkl seka []8. Tekstas gali bti tiek odio meno krinys, tiek tapybos drob, filmas, architektros paminklas ir kt. Struktralistai iskiria iuos tekstui bdingus poymius: S Ireiktum: Tekstas ufiksuotas tam tikrais enklais ir iuo poiriu prieingas netekstinms struktroms [...]. Ireiktu-mas, kaip neireiktumo priepriea, veria nagrinti tekst kaip tam tikros sistemos realizavim, jos material knijim"9. / Atribojim: Tekstas prieingas visiems materialiai knytiems enklams, neeinantiems jo sudt, pagal traukimo-netrauki-mo princip"10. S Struktrikum: Kiekvienam tekstui bdinga vidin organizacija: jame slypi tekst struktruojantis kodas. Taigi, straktralist supratimu, tekstas yra imanentin, apibr-| ta struktra. Ir i pirmo vilgsnio i pozicija nesukelia joki prietaravim. Taiau kai jie pradeda kalbti apie teksto funkcijas kultros l sistemoje (btent: 1) adekvat reikmi perdavim, 2) nauj prasmi j krim ir 3) atminties funkcij11), i karto kyla daug klausim. Pirmoji Jurijaus Lotmano iskirta funkcija - adekvatus reikmi l perdavimas - gali bti vykdyta, kai tekstas yra maksimaliai viena-Ireikmis. Ar tai manoma susidrus su groiniu tekstu? Teigiamas \ atsakymas, matyt atrodo itin abejotinas. Antroji funkcija, paverianti tekst ne pasyvia, iorins informa-|cijos talpykla, bet prasms generatoriumi12, yra susijusi su treija \ (atminties funkcija), kuri yra ne kas kita kaip teksto gebjimas isau-I goti savo ankstesnij kontekst atminim. Teksto atmintis - tai pra8 , , : 5 , 1995, 13. 9 , ", ., ^, -: , 1998 ( -v 1970), 61. 10 Ten pat, 62. 11 , ", , 1998, 423-436. *"*^'!~ l l2 Ten pat, 427. 12 smin erdv, teksto sukuriama apie save, erdv, kuri engia tekstas, pagaliau tam tikri teksto santykiai su kultros tradicija apskritai. Tekstai, ilaikantys kultrin aktyvum, kaupia informacij ir apauga" naujomis prasmmis. (Ms laik Hamletas - tai ne tik Shakespeare'o pjess tekstas, bet ir atminimas vis io krinio scenini, literatrini ir kitoki interpretacij. Maa to, tai atminimas anapus teksto esani vyki, su kuriais gali asocijuotis Shakespeare'o tekstas.) Struktralisto Lotmano iskiriama teksto atminties funkcija aktualizuoja Michailo Bachtino mint apie tai, kad teksto bties vykis [ ] ikyla dviej smoni, dviej subjekt

paribyje, kad tekstui, kuriam tarpininkaujant mogus ireikia save, priklauso tiek tai, k j traukia autorius, tiek tai, k vykstant dialogui su juo traukia skaitytojas13. Btent teksto atminties funkcija prietarauja struktralistiniam teksto, kaip udaros, autonomikos struktros, kurios prasm nepriklauso nuo j suvokianio subjekto, nagrinjimo principui. Beje, atminties funkcija leidia suabejoti galimybe iskirti tok gyvo" teksto poym kaip atribojimas (bet kuriuo atveju - suabejoti jo suabsoliutinimu). Abejoni prieast galt paaikinti gyvo ir negyvo kno palyginimas. Gyv kn galima apibrti tik slygikai. Spinduliuodamas ilumin, intelektin ir bet kuri kit energij, jis sukuria aplink save lauk, perengiant jo matom apibri, kontr ribas, o atals", negyvas, nespinduliuojantis jokios energijos knas yra apibrta esyb. Kaip ir knus, tekstus galima suskirstyti tariamai gyvus ir tiek pat tariamai negyvus (folkloras, pirmykts mitologijos ir pan.), ukietjusius", kuri ribos ir prasm nepriklauso nuo Kito vilgsnio. Tokie erdvikai ir laikikai nutol tekstai neatsitiktinai patrauk struktralist dmes (folklor skmingai tyrinjo Vladimiras Proppas, o pirmyktes mitologijas - Claudas Levi-Straussas), nes struktrinis metodas pasirodo efektyvesnis analizuojant tipinius krinius arba susiduriant su tolimais, 13 , ", M., , : , 1986, 301. 13 mums svetimais kultriniais kontekstais, nepasiekiamais i vidaus ir todl redukuojamais tam tikras konstantines, juos apibdinanias struktras14. O poststruktralistinis poiris yra tas bendrosios metodologijos pagrindas, kuris leido sukurti teorij(as), orientuot(as) pirmiausia gyv, iuolaikini tekst tyrinjim. Teksto problem, teksto sampratos keitimsi puikiai iliustruoja Roland'o Barthes'o mokslini pair evoliucija. Jos etapai - nuo etojo deimtmeio darb Nulinis raymo laipsnis15, Mitologijos16 per struktralistin laikotarp (Pasakojim struktrins analizs vadas17) iki poststruktralizmo (S/Z16, Teksto malonumas19) - tarsi ymi paios problemos raidos etapus, kai buvo silomas skirtingas jos sprendimas. Teksto svoka pasirod esanti ta sritis, kurioje vyko Barthes'o mokslins paradigmos pasikeitimas, tai yra perjimas nuo krinio kaip struktros, kurios funkcionavimas aikinamas, sampratos prie teksto - metodologini operacij lauko20 - teorijos. Kadangi is perjimas 14 , . , : , 1998, 281. 15 Barthes Roland, Ledegrezerodel'criture, Paris, 1953; Bartas Rolanas, Nulinis raymo laipsnis", vert Galina Bauyt-epinskien, Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, 22-65; , ", : , : , 2000, 50-98. 16 Barthes Roland, Mythologies, Paris, 1957; Baitas Rolanas, I knygos 'Mitologijos'", vert Galina Bauyt-epinskien, Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991,66-133; , , : , 2000. 17 Barthes Roland, Introduction a l'analyse structurale ds rcits", Communications, Paris, 1966, 8,1-27; Bartas Rolanas, Pasakojim struktrins analizs vadas", vert Genovait Drukut, Bartas, 1991, 225-264; , . ", : , : , 2000,196-239. 18 Barthes Roland, S/Z, Paris, 1970; , S/Z, : Ad Marginm, 1994. 19 Barthes Roland, LePlaisirdu tente. Paris, 1973; Bartas Rolanas, Tekstomalo-numas", vert Genovait Drukut, Bartas, 1991, 274-316; , ", ., : . , : , 1994, 462-519. 20 Textual Strategies: Perspectives in Post-Structural Criticism, ed. with an introd. by J. V. Harari, London, 1980, 38.

14 geriausiai iliustruoja intertekstualumo teorijos radimosi keli, prasminga pateikti trump jo apvalg. Struktralistinis Barthes'o laikotarpis - tai mokslikumo ir mokslingumo siekis. Jis kalba apie semiologij kaip reikmi moksl, apie tai, jog struktralistins veiklos (nesvarbu, reflektyvios ar poetins) tikslas - rekonstruoti 'objekt', kad jis ioje rekonstrukcijoje tam tikru bdu atskleist objekto veikimo ('funkcij') taisykles"21. Taigi ia Barthes'o dmesio centre yra tekstas kaip individualus universali pasakojimo dsni knijimas: kiekvienas pasakojimas turi tinkam analizei struktr22, kuri manoma apibrti remiantis lingvistikos modeliu23. Taiau jau io laikotarpio darbuose pradeda formuotis bsimosios konotacij teorijos ir konotatyvins semiologijos apibros. Problemos, su kuriomis susidr Barthes'as, jo paintis su Jacues'o Lacano, Michelio Foucault darbais, Michailo Bachtino dialogine koncepcija, Umberto Eco, Jacques'o Derrida ir Julios Kristevos mintimis privert j perirti savo nuostatas ir atsisakyti variusi rm, tiesiogine ir perkeltine prasme atverti" tekst. Struktralizmas nagrinja savo objekt kaip produkt, kaip nejudr ir tinkam taksonomikam apraymui ir modeliavimui 'daikt', o Barthes'o poststruktralizmas, prieingai, silo perkelti dmes nuo struktros semiologijos prie struktravimo semiologijos, nuo statiko 'enklo' ir jo tvirtos 'reikms' analizs prie dinaminio 'enklinimo' proceso tyrinjimo ir prasiskverbti verdani 'prasmi' arba netgi 'prieprasmi' magm, odiu, pereiti nuo fenoteksto prie genoteksto"24. Fenotekstas (phno-texte) ir genotekstas (gno-texte) - Kristevos terminai25, sukurti pagal biologini fenotipo ir genotipo svok analogi21

Bartas Rolanas, Struktralistin veikla", vert Galina Bauyt-epinskien, Bartas, 1991,

159.

Bartas Rolanas, Pasakojim struktrins analizs vadas", vert Genovait Drukut, Bartas, 1991, 226. 23 Ten pat, 227. 24 , - , ", , 1994, 11. 25 r. Kristeva Julia, Semeiotike. Rechetches paur une semanalyse. Paris: Seuil, 1969, 280-283. 15 j26. Fenotekstas - tai hierarchikai organizuotas, struktruotas semiotinis produktas, turintis gana stabili prasm. Pavyzdiui, realiai egzistuojanios natraliosios kalbos frazs, skirtingi diskurso tipai, odiniai tekstai, knijantys tam tikr subjektyvi intencij ir atliekantys instrumentin funkcij. Jie skirti veikti komunikacijos partnerius. Fenotekstas - struktra, paklstanti komunikacijos taisyklms ir numatanti sakymo akto subjekt ir adresat. Fenotekstas tai tik semiotinio objekto avanscena; u jo slepiasi 'antroji scena', kur vyksta intensyvus semiotinis darbas [...]. i 'antrj scen' Kristeva ir pavadino genotekstu [...]. Genotekstas - tai suvereni 'skirtumo' karalyst, kurioje nra centro ir periferijos, nra subjektyvumo, nra komunikacins uduoties; tai nestruktraota prasmin daugyb, gyjanti struktrin tvarkingum tik fenoteksto plotmje, tai savotikas kultrinis tirpalas, besikristalizuojantis fenotekste"27. Kristevos pasilyta fenoteksto irgenoteksto priepriea primena plaiai inom Barthes'o opozicij, suprieinani dvi svokas - krin ir tekst: Barthes'o krin galima slygikai gretinti su Kristevos fenoteks-tu, o Barthes'o lkto svok - su jos genotekstu. Barthes'o dmesio objektu tampa ne struktr turintis krinys, o tekstas kaip struktravimo procesas. Straipsnyje Nuo krinio prie teksto" Barthes'as rao, kad krinys apsiriboja apibrtu signifikatu, kuriam galima priskirti du reikms pavidalus: arba mes laikome j atviru, ir tada krinys yra paodini reikmi mokslo (filologijos) objektas, arba mes laikome signifikat slaptu, gelminiu, kurio reikia iekoti, ir tada

22

krinys priklauso hermeneutikos, interpretacijos (marksistins, psichoanalitins, temins ir pan.) sriiai. Todl, jo nuomone, perasi ivada, kad visas 26 Genotipas - genetin, paveldima organizmo konstitucija, jo vis gen visuma; vieninga sistema, kurioje bet kuris genas gali atsidurti sudtingoje sveikoje su likusiais genais. Fenotipas vis organizmo poymi ir savybi visuma, susiformuojanti jo individualios raidos metu. Susiklosto dl genotipo ir gyvenamosios aplinkos slyg sveikos. 27 r. Kristeva Julia, La rvolution du langage potigue: L'avant-garde a lafin du XJXe sicle: Lautreamont etMallarm, Paris, 1974,83-84; , - , ", , 1994, 38. 16 krinys apskritai funkcionuoja kaip enklas. O tekste, prieingai, sig-nifikatas iki begalybs atidedamas ateiiai. Logika, reguliuojanti tekst, pagrsta ne suvokimu (iaikinimu, k reikia krinys), o metonimija; kuriant asociacijas, tarpusavio ssajas, perklimus, sau ijim usitikrina simbolin energija. Krinys geriausiu atveju maai simbolikas, jo simbolika greitai pavirsta niek, t. y. sustingsta apimta nejudrumo; taiau tekstas itisai simbolikas. Krinys, suprastas, suvoktas ir priimtas kaip visa jo simbolins prigimties visuma, - tai ir yra tekstas"28. I tokios teksto sampratos gimstanti Barthes'o teksto analiz nekelia tikslo registruoti ir aprayti struktr, nemgina pasekti, kas lemia t ar kit tekst, nesistengia apibrti nei vienintels prasms, nei vienos i galim teksto prasmi. Tai - skaitymas-aidimas, kuriame od aidimas reikia suprasti atsivelgiant vis jo daugiareikmikum. aidia pats tekstas, ir skaitytojas taip pat aidia: jis aidia Tekst (kaip aidim), ieko tokios praktins formos, kurioje jis atkurt save, taiau siekia, kad i praktika neapsiribot pasyvia vidine mimeze (o pasiprieinimas tokiai operacijai kaip tik ir yra Teksto esm), kartu jis aidia Tekstu. Tekstas, Barthes'o manymu, primena naujo tipo muzikin partitr: iuolaikinje muzikoje atlikjo vaidmuo sugriautas, jis veriamas bti partitros bendraautoriumi, savitai j papildyti. Kaip kad muzikos krinys, tekstas taip pat reikalauja i skaitytojo veiklaus bendradarbiavimo. Kodl daugelis nuobodiauja skaitydami sudting tekst, irdami avangardinius filmus ar paveikslus? Todl, kad egzistuoja protis apriboti skaitym vartojimu. O mogus nuobodiauja, kai jis negali pats kurti teksto aisdamas juo, inarstyti j dalimis, paleisti j veikti29. Pats rykiausias Barthes'o silomos teksto analizs pavyzdys yra jo darbas S/Z (1979), eis kartus apimtimi pranokstantis jame nagrinjam Honor de Balzaco novel Sarrasine. Barthes'o dialogas su Bal-zacu nukreiptas prie teksto usisklendim, usidarym, apipavi17 dalint pasisakymo baigtinum. Barthes'as-poststruktralistas atvirai perorientuoja savo kritikos tiksl, ireikdamas abejon modelio, pagal kurio taisykles sukuriama prasm, egzistavimu. Ankstyvajam Barthes'ui naratyvas atrodo ilgas sakinys", o vlyvajam fraz nustoja bti teksto modelis. Maa to, Barthes'o, Balzaco skaitytojo, veiklus bendradarbiavimas" visikai sugriauna tekst kaip struktr: jis dalija tekst smulkiausias skeveldras" - minimalius vienetus, prieinamus silomai j konotatyvins reikms analizei, -leksijas (iskirdamas 561 leksij), dl to pokalbis apie prasm apskritai darosi abejotinas30. Tokioje situacijoje sudtinga kalbti ne vien apie teksto komunikacin funkcij, bet ir apie skaitytojo veiklos ribas. Knygoje S/Z Bart-hes'as rao: Nra nieko, kas egzistuot anapus teksto, neegzistuoja ir tekstas kaip ubaigta visuma, kuri, kita vertus, bt jo vidinio sutvarkymo, vienas kit papildani element suderinimo altinis. Reikia ilaisvinti tekst nuo visko, kas jam netapatu, ir tuo pat metu ilaisvinti i visumos jungo. Daugialypiam tekstui nebdinga naratyvin struktra, gramatika arba pasakojimo logika. Jei kartais jos ir inyra, tai tik tada, kai susiduriame su nevisikai daugialypiais tekstais31. O savotikoje 1974 m. mokslinje autobiografijoje, trauktoje knyg Semiologija kaip nuotykis, klausim kas yra tekstas?" jis atsako taip (beje, ir pirmiau pateiktos, ir ios mintys priskiriamos tam paiam jo pair raidos etapui):

Tekstas - tai ne estetinis produktas, o enklinimo veikla; tai ne struktra, o struktr kuriantis procesas; tai ne pasyvus objektas, o darbas ir aidimas; tai ne savyje udar enkl visuma, kuriai suteikta prasm ir kuri galima atkurti, o erdv, kurioje nubrtos prasmini postmi linijos. Teksto lygmuo yra ne reikm, bet Signifikantas semiotine ir psichoanalitine ios svokos prasme32. 28 , ", , 1994, 416-417. 29 Ten pat, 421-422. . 30 ia kyla gana populiari nuolat islystanios prasms idja. 31 , 1994, 15. 32 , ", Arbor Mundi, . 2, , 1993, 82; Barthes Roland, L'Aventure smiologique, Paris: Seuil, 1985. 18 Taigi, viena vertus, jis apibdina tekst kaip absoliuiai amorfik mas, su kuria skaitytojas gali daryti visk, kas jam aus galv. Kita vertus, Semiologijos kaip nuotykio frazs (pvz., struktr kuriantis procesas", prasmini postmi linijos") tarsi mgina usikabinti" u svok struktra, struktravimas33. akivaizd prietaravim tikriausiai galima vertinti kaip turint poststraktralistin pobd, kaip nesmoning pripainim, kad tekstas, kuris yra metodologini operacij laukas, vis dlto apriboja skaitytojo / interpretuotojo laisv (prie io klausimo dar teks grti). Su teksto svokos reikms kaita susijusi ir struktralizmui bei poststruktralizmui bendra autoriaus mirties idja - atskiras filosofijos subjekto mirties (arba jo - subjekto - decentravimo) problemos aspektas. Bendrj subjekto decentravimo problem34 nagrinjo Lacanas, Der-rida, Barthes'as bei Foucault. Pastarasis 1969 metais straipsnyje Kas yra autorius?" kritikavo autoriaus, kaip suverenaus ir smoningo savojo krinio krjo, samprat. Jo poiriu, autorius nra neisemiamas prasmi, kurios pripildo krin, altinis. Jis nra pirmesnis u savo krinius. Jis - tik tam tikras funkcinis principas, kuriam tarpininkaujant ms kultroje gyvendinamas apribojimo, iimties ir pasirinkimo procesas. Autorius - tai ideologinis produktas, kuriuo paymimas prasms plitimo bdas35. Foucault poiriui subjekt apskritai ir autori konkreiai pritar daugelis mokslinink. Bet labiausiai j ipltojo Rolandas Barthes'as. Jo autoriaus vaidmens apibrimas tapo poststruktralistins minties gaire. Barthes'o nuomone, nors autorius laikomas savo kri33 T pat galime pastebti ir Sarrasine'o analizje, kurioje struktralistins priemons akivaizdiai susipina su poststruktralistinmis idjomis: struktralistinis klasifikavimo siekis nuolat ima prietarauti pastaboms dl to, kad traukiam taisykli ir termin neverta suvokti pernelyg rimtai. 34 Tradicinis poiris mog kaip individ (vientis, nedalom subjekt) pakeiiamas prieingu: mogus suvokiamas kaipdividas - i principo iskaidyta, fragmentika, iardyta, netekusi vientisumo Naujj laik asmenyb, kuri nebesuvokiama kaip tapati sau, savo smonei. 35 Foucault Michel, What i an Author?", Textual Strategies: Perspectives in Poststructuralist Criticism, ed. with an introd. by Harari, London: Methuen, 1980,159. 19 nio tvu ir eimininku, tekste nra tvysts rao. Teksto ir krinio metaforos ia dar labiau isiskiria. Krinys yra savaime iauganio, isirutuliojanio organizmo vaizdinys, o teksto metafora yra tinklas. Tekstas gali isiskleisti tik kaip element derinimo ir sistemikos organizacijos padarinys. Be abejo, Autoriaus mkla gali pasirodyti Tekste, savo tekste, - bet jau tik sveio teismis. Jis ia negauna daugiau joki tvysts privilegij, o tik vaidmen aidime, kitaip tariant, jis yra popierinis autorius"36. Apibendrinant Barthes'o pair raidos rezultatus ir pokyius, galima sakyti, kad jis: S abejoja teksto, kaip enklo, struktra (tekstas - tai ne stabilus enklas, o jo atsiradimo slyga);

S laiko skaitytoj visateisiu teksto bendraautoriumi (autoriumi?)37; S kelia teksto sveikos su kitais tekstais, t. y. intertekstualumo, problem. Pati intertekstualumo problema nra nauja38, taiau pastaruoju metu jai skiriamas iskirtinis dmesys, kadangi terminas intertekstua-lumas apibdina iuolaikin postmodernistin mstym kaip citavimo proces. Intertekstualumo teorijos poiriu, nuoroda kit tekst, kuris gali egzistuoti to paties autoriaus tekstuose, kitame [gretimame] mene, gretimame diskurse arba ankstesnje (ir net vlesnje) literatroje, visikai arba i dalies formuoja teksto prasm. i tez leidia konkretinti intertekstualumo teorijos objekt: tekstas kaip tarpusavio sveikos su ki36 , 1994, 419-420. 37 domu, kad i tez dar 1890 metais mgino pagrsti Oscaras Wilde'as es The Critic a Artist", trauktame rinkin Intentions". 38 XX amiaus mokslinje praktikoje seniai egzistuoja altini kritika" - skoliniu ir tak teorija, vartojanti reminiscencijos svok, nagrinjanti literatrins citacijos, imitacijos, stilizacijos problemas ir kt. Kaip pavyzd galima pateikti tiek M. Gerenzono darb ..Pukino plagiatai" ( ., , , 1926,114-119), tiek klasikin ia prasme Viktoro irmunskio knyg Baironas ir Pukinas (1924), birioje skoliniai fiksuojami kaip faktas, taiau pats skolinimosi mechanizmas ikeliamas u tyrinjimo rib. 20 tais tekstais procesas. Orientuota skaitytoj, i teorija silo bdus taip suvokiamam tekstui analizuoti, modeliuoja skaitymo mechanizm", atsivelgdama jo praktin taikym. Teisybs dlei btina pasakyti, kad tokiam (recepciniam) inter-tekstualumo teorijos suvokimui pritaria ne visi tyrintojai. tai Igoris Smirnovas39 intertekstualumo teorij laiko generatyvine, o interteks-tinius santykius - turiniais ontologin status. Jis stengiasi konceptualizuoti teksto-teksto santykius literatroje kaip krybinio akto pagrind, tai yra kaip tekst kuriant santyk. Interteksto iskyrimas tampa ieities taku generatyviniam procesui, dl kurio pertvarkomi ankstesni ir kuriami nauji literatros kriniai, rekonstruoti [...]. Tai nereikia, kad intertekstin analiz padeda atkurti tikrj menins informacijos perdirbimo sek. Ontologikumas iuo atveju leidia numanyti, kad intertekstas konstituojamas ne kaip iskaidomo teksto recepcijos, bet kaip teksto krimo proceso produktas"40. Galimyb suvokti intertekstualum kaip teksto krimo teorij atrodo abejotina. Pirma, apibrdamas tarptekstinius santykius kaip kurianius tekst, Smirnovas i esms silo schem tekstas pirmtakas + tekstas sekjas (pre-tekstas > tekstas). Generatyvinio proceso rekonstrukcija, jo poiriu, stengia pademonstruoti ir paaikinti pradinio teksto perdirbimo principus, tai yra iskirti objektyvi (arba pretenduojani objektyvum) pirmins estetins informacijos apdorojimo schem, atkurti konkret tekst, pirmini nagrinjamo teksto atvilgiu, sra". Kita vertus, Smirnovo abejons pretenzijomis objektyvum veria j pripainti tyrinjimo paklydim galimyb. Kitais odiais, jis abejoja objektyvumu ir kartu pretenduoja autoriaus sumanymo identifikavim. Btent nuo to intertekstualumo teorija (tiek slygikai grieta, tiek ir paia plaiausia vlyvojo Barthes'o ir Kriste-vos prasme) atsiriboja pirmiausia, ir neatsitiktinai: filologija (ir ne tik 39 Konstancos universiteto profesorius, Vienoje 1985 metais ijusios ir Sankt Peterburge 1995 metais perleistos knygos Interteksto krimas ( ) autorius. 40 , : . . , -: , 1995, 5-7. 21

10

ji) neturi instrument rinkinio" autoriaus sumanymo adekvatumui apibrti. Todl paios pretenzijos lieka tik pretenzijomis - kaip rodyti, kad tai" autoriaus sumanymas, o ne subjektyvi skaitytojo interpretacija? Antra, kadangi intertekstualumo teorija yra poststruktralistin, t. y. joje neegzistuoja vientisas subjektas-autorius kaip altinis ir autoritetas, j domina ne atkrimo, deifravimo, bet prasms krimo'procesas41 . Be to, kai prasm jau pati savaime prarado apibrtos ir baigtins status, noras j deifruoti atrodo itin nepatikimas. Intertekstualumas greta kit recepcini teorij Intertekstualumo kaip recepcins teorijos apibrimas leidia j lyginti su kitomis teorijomis, kurios domisi teksto suvokju42. Nors t pai problem galima suformuluoti ir kitaip: intertekstualumo teorijos vieta greta kit iuolaikini teorij, nes praktikai visoms vienaip ar kitaip rpi skaitytojo vaidmuo formuojant teksto prasm. 4 ' Apie tradicin generatyvinio (daugiausia mginanio atsakyti j klausim: k norjo pasakyti autorius?") ir interpretacinio (bandanio apibrti, k kalba tekstas nepriklausomai nuo autoriaus intencij) poiri suprieinim, apie problemas, susijusias su j priepriea, r. antrj skyriaus Intentio Lectoris" dal A web of critical options" Umberto Eco knygoje: Eco Umberto, The Limits of Interpretation, Bloomington: Indiana U. R, 1990, 50-52. 42 Isamesn tradicij, mokykl, iuolaikini interpretacijos ir recepcijos teorijos problem apvalg r: Eco Umberto, Intentio Lectoris: The State of the Art", Eco, 22 Daugel ami autoriaus-krjo teiss atrod nelieiamos. Tradicin literatros moksl, meno painim ir kitas sferas, susijusias su krybikos ir genialios asmenybs kultu, kvp AutoriausDievo idja. Autoriaus biografija, jo nuomon apie savo krinius, politinis ir socialinis kontekstas buvo nagrinjami kaip autoriaus intencij rekonstrukcijos pagrindas. Ir tekstas, kaip spjama, turjo tam tikr autentik, galutinai apibriam prasm. Pagrindinis io poirio bruoas buvo tikjimas teksto galimybe atspindti socialin tikrov ir autoriaus sitikinimus. Teorij, kvpt rus formalizmo, prancz struktralizmo ir angl-amerikiei naujosios kritikos, credo - tekstas, tekstas ir dar syk tekstas. ia prioritetas perkeltas nuo Autoriaus intencijos prie Teksto intencijos, jo struktros. Formalioji teksto struktra i struktralizmo pozicij buvo nagrinjama pati savaime ir dl savs paios. Struktralistins analizs procesas yra ne kas kita kaip tekste gldinios absoliuios menins vertybs iklimas. Taiau btent struktralizmas nurod kitus prieigos prie skaitytojo etapus. Kokia buvo esmin struktralizmo pamoka? sismoninimas, kad centr ir Dievo viet um struktros efektas. O vliau Autoriaus kultas uleido viet Skaitytojo kultui. Tarp tekst, atlikusi ypating vaidmen keiiant poir autori ir skaitytoj, verta paminti Romano Jakobsono Lingvistik ir poetik (1952), kurioje skaitytojas laikomas visateisiu komunikacijos dalyviu. Ir tik po to Autoriui buvo leista numirti", kad gimt skaitytojas. Tarp pirmj naujo poirio tekst teoretik buvo Umberto Eco. Jo atviro krinio idja kilo 1959 metais43, nors pats Eco iuolaikini 1990; Suleiman S. R., Introduction: Varieties of Audience-Oriented Criticism", The Reader in the Text, ed. S. R. Suleiman and I. Crosman, Princeton U. E, 1980; Stai-ger J., Interpreting Films. Studies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. E, 1992; ReaderResponse Criticism: From Formalism to Post-Stmctura-lism, ed. by J. P. Tompkins, Baltimore: The John Hopkins U. E, 1980; Holub R. B., Reception Theory:A Critical Introduction, Methuen, 1984; , . . , , 1985. 43 Atviro krinio poetika, sukurta 1959 metais, tapo knygos/Kviras krinys pirmuoju skyriumi - Opera aperta, Milano: Marzorati, 1962; ang. vertimas: Eco Umberto, The Open Work, Cambridge: Harvard U. E, 1989 revised. v

11

23 interpretacij teorij apvalg pradeda nuo Wayne'o Bootho. Darbe Interpretacijos ribos** jis paymi, kad visas teorijas, susijusias su literatros tyrinjimu, tai jau keli deimtmeiai persekioja skaitytojo mkla. Siekdamas rodyti i tez, jis mgina pasekti, kaip ir kokiu mastu vairs tyrintojai ir skirtingos literatrins tradicijos nagrinja skaitytojo vaidmens problem, kurios atsiradim nulm pakits poiris autori. 1961 metais Boothas atsisak realios autoriaus figros ir prakalbo apie implikuot [numanom] (implied author) autori45. Jo supratimu, raytojas (realus autorius) raydamas sukuria ne tiesiog ideal, beasmen mog apskritai, bet numanom savo paties variant, kuris skiriasi nuo numanom autori, aptinkam kit kriniuose. Kad ir kaip mes vadintume - oficialiuoju raaniuoju" arba antruoju autoriaus a", - akivaizdu, kad tai vaizdinys, kur susikuria skaitytojas teksto suvokimo metu. Kad ir kaip autorius stengtsi bti beasmenis, skaitytojas neivengiamai atsikurs raaniojo vaizdin46. Be to, vairiuose to paties autoriaus kriniuose skaitytojas susiduria su skirtingais implikuotais autoriais. Pavyzdiui, Henry Fieldingo romane Jonathan Wilde (Donatanas Vaildas) numanomas autorius susirpins visuomeniniais reikalais ir iame pasaulyje pasiekusi valdi moni neabotos garbtrokos padariniais. Kitame Fieldingo krinyje Joseph Andreivs (Dozefas Endriusas) autorius atrodo smojingas ir nerpestingas, o paskutiniojo (Amelia) puslapiuose jis isiskiria sentencij rimtumu47. I esms implikuotas autorius - tai autoriaus vaizdinys, kur skaitytojo smonje formuoja tai, k Eco vadina teksto pasakojimo strategijomis (r. toliau). Paskelbus Bootho koncepcij literatros studij erdvje atsirado dvi nepriklausomos tyrinjim kryptys: struktrin-semantin ir her-meneutin. Pirmosios - struktrins-semantins istorija prasidjo 44 Eco, 1990, 46-50. 45 Booth Wayne, TheRhetoric ofFiction, Chicago: Chicago U. E, 1961. 46 Ten pat, 70-71. 47 Ten pat, 72. ,.. -. . . ,,::. : ,. . .,. ,,;,..... , -. ' : ;,;,,,. 24 nuo rinkinio Communications 8, pasirodiusio 1966 metais. ia pirm kart buvo paskelbtas Barthes'o darbas vadas pasakojamj tekst struktrin analiz" (1966). Jame Barthes'as (vis dar struktralis-tas) kalba apie autori, kuris negali bti sutapatintas su pasakotoju. ia pat Tzvetanas Todorovas48 pateikia opozicij pasakotojo vaizdi-nys-autoriaus vaizdinys ir stengiasi nauju rakursu permstyti pirmtak teorijas. Ir pagaliau Gerardas Genette'as49 pradeda pltoti balso ir fokalizacijos teorijas. Atuntajame deimtmetyje, ikilus Kristevos teksto produktyvumo idjai, po Lotmano ir Riffaterre'o darb prasidjo diskusija apie Ma-ria'os Corti50 ir Seymouro Chatmano51 inagrint svok implikuotas skaitytojas (implied reader). Abu autoriai kildina savo svokos apibrim tiesiogiai i Wayne'o Bootho darb, ignoruodami pana apibrim, pasilyt Iserio (pltojusio kit tyrinjim ak) 1972 metais. O gino dl neempirinio autoriaus (autoriaus mklos") itakas Corti velg Foucault straipsnyje Kas yra autorius?" (1969). diskusijos skur pateko ir Eco pozicija - jo nagrinjama pavyzdinio skaitytojo52 koncepcija, paskelbta knygoje Skaitytojo vaidmuo (The Rok of the Rea-der)53, kuri traukti es, sukurti nuo 1959 iki 1971 met. 48 Todorov Tsvetan, Les categories du rcit littraire", Communications 8: L*ana-fyse structurale du rcit, 1966. 49 Genette Gerard, Frontires du rcit", Communications 8: L ^analyse structurale du rcit, 1966. 50 Corti Maria, An Introduction to Literary Semiotics, Bloomington: Indiana U. R, 1978 (ital leidinys - 1976). 51 Chatman Seymour, Story and Discourse, Ithaca: Cornell U. P., 1978.

12

Pagal recepcini poiri tipologij (r. Staiger J., InterpretingFilms. Studies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. R, 1992, 35-47), Eco teorija kartu su Barthes'o, Cullerio, Riffaterre'o, Fisho, Iserio teorijomis atstovauja textual-activated (aktyvaus teksto) poiriui: tekstas nustato aidimo taisykles skaitytojui, kur konstituoja tekstins konvencijos. Reader-activated (aktyvaus skaitytojo) ir context-activated (aktyvaus konteksto) teorijos pabria (atitinkamai) skaitytojo aktyvum arba recepcijos istorinio ir teorinio konteksto vaidmen. Taiau aktyvaus teksto koncepcija neveikia be aktyvaus skaitytojo ir be aktyvaus konteksto. Todl tokia tipologija neatrodo pagrsta. 53 Eco Umberto, The Role of the Reader, Bloomington: Indiana U. R, 1979. domu, kad originali io darbo antrat - Lector in fabula. O jo anglikojo varianto pava25 Antr - (neo)hermeneutm - krypt reprezentuoja vadinamosios Konstancos recepcijos mokyklos atstovo Wolfgango Iserio teorija, kurioje skaitytojo vaidmens problema tyrinjama kitame teoriniame kontekste (Gadameris, Ingardenas, Jaussas)54. Nors ir trumpai apibdinant tradicij, reikia apibrti svarbiausio jos atstovo - Hanso Georgo Gadamerio - esmines koncepcijos nuostatas. Anot Gadamerio, hermeneutika pagal pirmin paskirt buvo menas paiam interpretuojant iaikinti ir perteikti tai, kas pasakyta kit ir pasiekia mus kaip tradicija, jeigu tai nra tiesiogiai suprantama. [...] Hermeneutikos sritis i principo ima aprpti visas prasms iraikas. Prasms iraikos - tai pirmiausia visi kalbiniai pasakymai. Ne be pagrindo hermeneutikos - meno perduoti tai, kas pasakyta svetima kalba, kad kitas suprast, - pavadinimas kilo i Hermio, diev inios aikintojo monms, vardo. Prisiminus i hermeneutikos pavadinimo kilm, pasidaro visikai aiku, kad ia susiduriame su kalbos vyksmu, su vertimu i vienos kalbos kit, taigi su dviej kalb santykiu. Taiau kadangi versti i vienos kalbos kit galime tik suprasdami to, kas pasakyta, prasm ir atkurdami j kitos kalbos terpje [Medium], tai toks kalbos vyksmas suponuoja supratim"55. dinimas (The Role of the Reader) buvo adaptacijos prie kalbos konvencij rezultatas: Eco paaikina, kad jeigu lotynika antrat bt iversta paodiui, ji netekt prasms. Originalus pavadinimas - tai perfrazuotas Italijoje populiarus prieodis lupus in fabula", vartojamas situacijoje, kai kas nors, apie kur k tik kalbjo ia esantys, netiktai pasirodo (lietuvi kalba tai bt: vilk mini - vilkas ia"). Vietoje vilko" [lupus] (pasakos personao) originaliame pavadinime Eco mini skaitytoj. O amininkui, sismoninusiam skaitytojo likim", suprantama, kodl jis lengvai atmenamas" (r. , : , : - , 2000, 130). 54 Iser Wolfgang, The Implied Reader: Patiems ofCommunication in Prose Fiction from Bunyan to Beckett, London, 1974; Iser Wolfgang, The Act ofReading, London, 1974; Ingarden Roman, The Literary WorkofArt, Evanstone, ., 1973; Jauss Hans Robert, Literary History a a Challenge to Literary Theory", New Directions in Literary History, ed. Ralf Cohen, London, 1974,11-41; bendra apvalga: Eagleton Terry, (vadas l literatros teorij, Vilnius: Baltos lankos, 2000; , , ", , , , , 1985, 3-69. 55 Gadamer Hans-Georg, Estetika ir hermeneutika", Gadamer H.-G., Istorija. Menas. Kalba, sudar ir vert Arnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999,58. 26 Pagrindins filosofins (paties Gadamerio apibrimas) Gadamerio hermeneutikos svokos yra supratimas ir interpretacija. Aptariam problem kontekste ypa svarbu pabrti filosofo tez apie kalbin supratimo esm, apie supratimo proces kaip kalbos vyk56. Bet koks ms mstymas ir painimas visuomet suponuoja kalbin pasaulio aikinim"57. Supratimo kalbin prigimt lemia tai, kad supratimas gali kilti tik kaip dialogo padarinys. K nors isakyti - vadinasi, atsakyti kieno nors uduot klausim: Tik u kokio nors pasakymo slypintis klausimas suteikia jam prasm"58. O

52

13

tai ir yra dialogas. iuo atvilgiu galima prisiminti ir Michailo Bachtino odius, akivaizdiai atliepianius Gadamerio miniai: prasmmis a vadinu atsakymus klausimus. Tai, kas neatsako jok klausim, mums yra netek prasms"59. Taiau vartodami Gadamerio svok supratimas mes neturime pamirti ypating Martino Heideggerio suteikt konotacij: supratimas nra viena painimo sudedamj dali" (kartu, tarkim, su aikinimu), - tai veikiau egzistencijos charakteristika, mogaus bties bdas. Todl pats interpretavimas suvokiamas ne kaip iorin procedra (ar tikslas), bet kaip egzistencin interpretatoriaus bsena. Pagrindinis hermeneutins teksto interpretacijos principas formuluojamas taip: visum reikia suprasti remiantis paskirybe, o pa-skiryb - remiantis visuma. [...] dalys, kurias apibria visuma, savo ruotu apibria i visum"60. i formuluot yra ne kas kita kaip hermeneutinio rato apibrimas, kur Gadameris papildo dar viena charakteristika, jo vadinama pilnatvs numanymu: itaip suformuluoiau prielaid, vairuojani bet kok supratim. Ji reikia, kad suprantama tik tai, kas tikrai sudaro pilnutin prasms vienyb. Skaitydami tekst, visuomet darome i pilnatvs prielaid"61. 56 r., pvz., -, ", .-., , : , 1991, 43-44. [Nors tai ne vienintelis darbas, kuriame jis dsto t pai mint.] 57 Gadamer Hans-Georg, mogus ir kalba", Gadamer, 1999,82. T 58 Gadamer Hans-Georg, Semantika ir hermeneutika", Gadamer, 1999,104..,. .'t , 1986, 369. 60 Gadamer Hans-Georg, Apie supratimo rat", Gadamer, 1999,27. 61 Ten pat, 31. 27 Taigi hermeneutikoje iki Gadamerio interpretacija ikyla kaip iankstinis, pirminis supratimo etapas ir btina slyga, o supratimas savo ruotu yra interpretacijos rezultatas. O filosofinje hermeneutikoje padtis pasikeiia: kadangi interpretatorius i pat pradi turt bti trauktas interpretuojamo teksto vid, grietos ribos tarp interpretacijos ir supratimo nustatyti nemanoma. Kad bt galima suprasti tekst, btina j isiaikinti (interpretuoti), taiau tam, kad bt galima j isiaikinti, btina turti (arba gyti) iankstin supratim apie j: Kas nori suprasti tekst, nuolatos daro apmatus. Kai tik pasirodo pirmoji teksto prasm, interpretatorius i anksto apmeta sau visumin prasm. Savo ruotu pirmoji teksto prasm pasirodo tik todl, kad tekstas skaitomas jau laukiant tam tikr dalyk, skaitomas tam tikros prasms link. Toki iankstini apmat, aiku, nuolat peririm atsivelgiant tai, kas pasirodo toliau gilinantis prasm, pltojimas ir yra supratimas to, kas parayta"62. Be to, viena vertus, Gadameris tarsi nutrina supratimo kriterijus ir mastelius, inyksta interpretacijos teisingumo garantijos, nra reikalo kalbti ir apie autoriaus intencijas: Meno kalba suponuoja paiame krinyje gldini prasms gaus, kuri padaro krin neisemiam, kad ir kiek bandytume j iversti svokas. Dl to mgindami suprasti meno krin negalime pasitenkinti patikima hermeneutikos taisykle, kuri sako, kad teksto keliam udavin suprasti apria mens auctoris (autoriaus mintis, intencija, krinio sumanymas). Prieingai - kaip tik pritaikius hermeneutin poir meno kalbai paaikja, kad subjektyvaus manymo anaiptol nepakanka supratimo objektui apibdinti"63. Kita vertus, kaip manoma ir apskritai ar manoma galvoti apie kriterijus ten, kur kalbama apie suvokim kaip interpretatoriaus bties bd? Tsdamas Gadamerio hermeneutin tradicij, taiau j schematizuodamas, tarsi naikindamas jos egzistencines savybes, Iseris mgina suderinti hermeneutikos nuostatas su tam tikrais struktralizmo 62 Ten pat, 29. * 63 Gadamer Hans-Georg, Estetika ir hermeneutika", Gadamer, 1999,61. 28

14

elementais. Pirmojoje Iserio knygoje64 i idj samplaika beveik nepastebima - ji pasireikia vien nuorodomis Mukarovsk. O antrojoje65 beris pagrindia savo mintis, cituodamas Jakobsono, Lotmano, Hirs-cho, Riffaterre'o ir ankstyvuosius Eco darbus. Atspirties taku pasirinks Romano Ingardeno pasilyt literatrinio krinio neapibrtumo kategorij, Iseris sudaro literatrinio teksto tui viet arba neapibrtumo ruo (indetermimcies) koncepcij. Jo poiriu, tekstas yra savotika schema, pasiyminti vidine logika ir apriorine prasms vienybe. Ji sudaryta i tarp, tui viet ir neapibrtumo ruo, kurie aktyvina skaitytojo smon, skatina intensyviai iekoti interpretacij ir pagaliau kuriuos privalo upildyti ir paaikinti (konkretizuoti, Iserio terminais) skaitytojas, kad atkurt mint prasms vienyb. Pagrindin, esmin skaitytojo uduotis - sujungti teksto vienetus taip, kad atsirast ne tik prasm, bet ir prasminta vienov. Beje, Iserio poiriu, vienintels teisingos interpretacijos galimyb -iliuzija. Neapibrtumai" gali bti interpretuoti vairiausiai (net absoliuiai prieingai), taiau rezultatas turi bti tam tikra vienov. Iserio numanomas skaitytojas (implied reader) turi atskleisti potenciali teksto reikmi daugyb. Dirbdamas su alia mediaga, koks atrodo ess paraytas, bet dar neperskaitytas tekstas, skaitytojas turi teis daryti ivadas, sudaranias palankias slygas daugybei teksto ryi ir referencij atverti. Sekdamas Mukarovskiu, Iseris mano, kad implikuotas skaitytojas nustato naujas skaitymo formas66, kurios vliau praranda pirminio emocinio suvokimo naujum ir yra formalizuojamos" prisitaikant prie platesni skaitaniosios publikos sluoksni skonio. Idealiu atveju toks skaitytojas privalo suprasti visas teksto konotacijas. 64 Iser Wolfgang, Der implizite Leser, Mimich: Fink, 1972; Iser Wolfgang, The Implied Reader, Baltimore: John Hopkins U. E, 1974. 65 TserV/olfgan&DerAktdesLesens, Munich: Fink, 1976;IserWolfgang, TheAct ofReading, Baltimore: John Hopkins U. R, 1978. 66 Be to, kai kurie tekstai (elitiniai, pavyzdiui, Joyce'o romanai) orientuoti j naujo" tipo implikuotj skaitytoj, kadangi anaiptol ne kiekvienas gali visapusikai suvokti tok tekst. 29 Nepaisant vis naujovi, Iserio koncepcijoje mes i esms susiduriame su hermeneutinio rato idja: tam, kuris pradeda skaityti tekst, yra bdinga iankstin nuostata, sivaizdavimas to, kuo gali bti is tekstas (Gadamerio iankstinio supratimo terminas). Iankstins nuostatos suformuota ms skaitymo strategija yra nuolat koreguojama paties teksto, i tarpusavio sveika grsta hermeneutiniu principu -dalys apibriamos visumos ir savo ruotu apibria visum". Todl skaitytojas pareigojamas atkurti tekst taip, kad nepaeist jo vidinio nuoseklumo. Iserio silomas skaitymo modelis yra i esms funkciona-listinis: dalis privalu tiksliai derinti prie visumos"67. Taigi formaliai tarsi atviras tekstas recepcijos estetikoje faktikai yra udaras". Kartu recepcinis poiris sunkiai duodasi apibriamas prasms krimo /atkrimo terminais. Viena vertus, skirting interpretacini sprendim galimyb, atrodyt, leidia kaip analizs uduot vardyti prasms krim. Kita vertus, smoninga orientacija apriorin prasms vienyb, interpretacij kaip visumos siek (pasmons lygmeniu jis egzistuoja gerokai daniau, nei gali pasirodyti i pirmo vilgsnio), faktinis teksto udarumas" veikiau suteikia galimyb kalbti apie jo prasms atkrim (apie galim prasmi rekonstrukcij). Abiej krypi (struktrins bei hermeneutins) atstov teorijoms bdingas skirtingas teorinis statusas, taiau svarbiausia - tai bendras tyrinjim atmosferos pokytis, susijs su domjimusi skaitytojo vaidmeniu teksto suvokimo procese. Naujos estetini ir semiotini tyrinjim tendencijos buvo neatsitiktins ir neturjo sprogimo bruo. Tai buvo nuosekli pair transformacija ir tam tikri sintezs bandymai68 . iuo atvilgiu intertekstualumo teorija, atsiradusi iuolaikini tyrinjim erdvje, yra artimesn pirmajai krypiai, kuriai atstovauja Barthes'as, Genette'as, Kristeva ir kiti. ; ..4,;. 67 Eagleton, 2000, 90.

15

Kaip dar vien pavyzd Eco pateikia Roberto Holubo knyg Reception Theory" (London: Methuen, 1984), kurioje greta vokiei recepcijos teorijos pirmtak minimi rus formalistai, Ingardenas, Mukarovskio estetika, Gadamerio hermeneutika. 30 Teorijos kilms problema ir jos pagrindins svokos Intertekstualumo teorijos altini apibrimas bei intertekstualumo atstov srao" formavimas yra nelengvas udavinys, nes kiekvienas tyrintojas savaip ipleia vien ir kit rat. Intertekstinio diskurso kertins figros neabejotinai yra Michailas Bachtinas ir Julia Kristeva. Taiau poiris Bachtino ir Kristevos pirmtakus skiriasi. Tarkim Judith tili ir Michaelas Wortonas69 teigia, jog intertekstualumo idj itakas galima matyti Platono dialoguose bei Michelio de Montaigne'io veikaluose. O vliau graik ir prancz filosof idjas ipltojo Michaelas Riffaterre'as, Jacues'as Derrida ir Haroldas Bloomas. Toks poiris tiek idj itakas, tiek j reikjus kelia abejoni, kuri vien verta paaikinti i karto, o kitas teks pakomentuoti kiek vliau. Bloomo teorij70 galima laikyti intertekstine tik tiek, kiek ji yra takos ir intertekstualumo koncepcij sintezs bandymas: orientacija subjekt neleidia jo laikyti intertekstualistu", taiau kai kurias intertekstualumo teorijos idjas galima velgti ir jo pairose. 69 Intertextuality: Theories and Practices, ed. J. tili, M. Worton, Manchester, New York, 1990. 70 Haroldo Bloomo literatrins takos teorijos esmin nuostata numano autoriaus rungtynes" su pirmtako() tekstais, kai pirminis tekstas radikaliai transformuojamas. i transformacij jis vadina klaidingu skaitymu [misreading]. O gimsta jis kaip takos baims [anxiety afinfluence] rezultatas. Todl rimtas, vertas dmesio krinys, slygotas kovos su pirmtaku(ais), visada suponuoja baim, egzistencin ilges, nerim, knyt retorinmis figromis, takos baims tropais. (r. Bloom Harold, TheAmdety oflnflu-ence, London, 1975; Bloom Harold, A Map of Misreading, London, 1975; , . , : , 1998.) 31 Kitokios nuomons laikosi Michailas Jampolskis71. Jis pagrstai kildina teorij i trij altini: Jurijaus Tynianovo bei Michailo Bachtino teorini pair ir Ferdinando de Saussure'o anagram koncepcijos. Tynianovo darbuose iskiriamos dvi idjos, kurios turjo takos intertekstualumo sampratos formavimui: 1. Parodijos, kaip dviplanio teksto (parodijos prasms susiformavimo mechanizm sudaro teksto sveika su kitu, parodijuojamu tekstu), idja72. 2. Idja, kad kiekvienas teksto elementas turi konstrukcin funkcij, kylani i dviej santyki tip: S i santykio su kit sistem elementais, skaitant neliteratrinius, buitinius ir kitus, kyla autofunkda; S i santykio su tos paios sistemos elementais kyla sinfunkcija73. Antroji idja leidia traukti santyki lauk visikai kitokio pobdio reikinius74, skirting meno ri tekstus. Jay'aus Claitono ir Erico Rothsteino75 nuomone, intertekstualumo istorija prasidjo nuo Ferdinando de Saussure'o idj perprasmi-nimo, pateikto Derrida darbe Apie gramatologij (1967)76. O vliau, pltojant Kristevos pradinius teiginius, susiformavo trys kryptys: </ dekonstruktyvistin, nagrinjanti tekst kaip aidim su skaitytoju (vlyvasis Barthes'as); S semiotin, kuri sudaro grietesn teksto interpretavimo pamat (Jonathanas Culleris, Michaelas Riffatere'as); S socialin-politin kryptis (recepcin estetika ir Foucault).

68

16

, 1993, 33. , ", ., . . , : , 1977, 284-310. 73 , ", , 1977, 270-282. 74 , 1993, 33. 75 Influence and Intertactuality in Literary History, ed. Jay Clayton & Eric Rot-hstein, Madison: The University of Wisconsin Press, 1991. 76 Derrida Jacues, Of Grammatology, London: The John Hopkins UP, 1976; , , : Ad Marginm, 2000; [pirm kart ileista 1967 metais].
72

71

32 I tikrj mokslinink, kurie teorikai ir praktikai nagrinjo teksto sveikos su kitais tekstais ir skaitytojo su tekstu, brys gana gausus (j galima visikai pagrstai papildyti Umberto Eco, Gerardo Genette'o, Renatos Lachmann ir daugelio kit vardais). Toli grau ne visi minti tyrintojai galbt sutikt bti vadinami intertekstualistais" (nebent paia plaiausia prasme). Taiau mginimai pasekti pagrindini idj, susijusi su intertekstualumu, raidos istorij leidia nubrti in-tertekstualumo teorijos kontrus. Julia Kristeva, su kuria siejamas intertekstualumo svokos pasirodymas, intertekstualumo problem apmsto susipainusi su Michailo Bachtino mintimis, idstytomis 1924 met darbe Turinio, mediagos ir formos problema odinje meninje kryboje77. Aptardama Bachtino pairas kaip vien i akivaizdiausi bandym veikti formalistin poir tekst, Kristeva paymi, kad vietoje statistinio teksto skaidymo Bachtinas pasil model, kuriame literatrin struktra ne egzistuoja, o sudaroma kitos struktros atvilgiu. Toks struktralizmo dinamizavimas manomas tik tada, kai literatrinis odis suvokiamas kaip tekstini ploktum susikirtimo vieta, vairi raymo bd dialogas - paties raytojo, gavjo (arba personao) ir pagaliau raymo, sukurto dabartinio ar ankstesnio kultrinio konteksto. Bachtino atradimu laikoma tai, kad jis pripasta, jog bet koks tekstas sukuriamas kaip citat mozaika, bet koks tekstas yra kokio nors kito teksto sugrimo" ir transformavimo produktas. Kartu vietoje intersubjektyvumo ikyla intertekstualumo svoka78. Bachtino dialogo teorija atskleidia ne tik subjektyv, bet ir komunikacin, o tiksliau, intertekstin raymo prad. io dialogikumo erdvje tokia svoka kaip asmenyb -raymo subjektas pradeda blankti uleisdama viet kitam reikiniui -raymo ambivalentikumui79. Taigi Kristevos intertekstualumo sampratoje iskirtin reikm turi trys principiniai teiginiai: " , 20- , : Next, 1994, 257-320. 78 , , , , ", , 2000, 428429. [Kristeva Julia, Semiotike:Recherches pour une sitna-nalyse, Paris, 1969]. 79 Ten pat, 423. 33 1. Intertekstas (viena i pagrindini intertekstualumo teorijos svok), jos poiriu, yra citat sankirtos erdv (bet ne takini" citat rinkinys). Bet koks tekstas yra ne kas kita kaip intertekstas. 2. Intertekstas raomas skaitant svetimus diskursus ir todl bet koks odis (tekstas) yra toks kit odi (tekst) susikirtimas, kuriame galima perskaityti ma maiausiai dar vien od (tekst)80. 3. Intertekstin struktra ne egzistuoja, o sudaroma kitos struktros atvilgiu81. Pradedant Kristeva intertekstualumas (paslpta ir akivaizdi citata: pamgdiojimas, plagiatas, parodija ir 1.1.) nagrinjamas ne kaip literatros metodas, smoningai naudojamas autoriaus, bet kaip savotikas kolektyvins pasmons atskleidimas. Kaip teigia Barthes'as: Kiekvienas tekstas yra praeities citat audinys. Kodo, formuli, ritmini modeli nuotrupos, socialini dialekt fragmentai ir kt. eina tekst ir jame pertvarkoma, nes visada esama kalbos iki teksto ir aplink j. Be abejo, intertekstualumo - kiekvieno teksto slygos - negalima redukuoti iki altini ar tak

17

problemos; intertekstas yra bendrasis anonimini formuli (kuri kilm vargu ar galima nustatyti), nesmoning ar savaimini citat (pateikt be klaustuk) laukas"82. Sukonkretinti bei struktruoti Barthes'o ir Kristevos poir tekst kaip praeities citat audin skmingai mgino Michaelis Riffaterre'as, atsisakydamas pernelyg plataus tekst santyki apibrimo. Vadindamas tekst kit tekst presupozicij ansambliu" ir kalbdamas apie tai, kad tekstualumo idja neatskiriama nuo intertekstualumo ir juo pagrsta83, Riffaterre'as nagrinja teksto suvokimo proces ir atitinkamai skaitytojo problem. Anot jo, skaitytojo poiris tekst (skaitymo-suvokimo procesas) priklauso pirmiausia nuo jo lingvistins kompetencijos, apimanios skaitytojo gebjim iskaidyti kalbos 80 Ten pat, 429. 81 Ten pat, 428. 82 Barthes Roland, Theory of the Text", Untying the : A Post-structuralist Reader, ed. Robert In Young, London: Romledge, 1981, 39. . _, i; ,, 83 Riffaterre Michael, Semiotics ofPoetry, Bloomington; London, 1978. ' " 34 figras (tropus) ir agramatizmus (ungrammaticals]) - odius, posakius, suvokiamus kaip svetimus" tekste-sistemoje, kurioje jie atsiskleidia. Tai kito teksto siverimo enklai. (odis, pripastamas agramatizmu nagrinjamame tekste, kitame tekste - kitoje sistemoje -gali bti normatyvinis.) Be lingvistins, skaitytojas privalo turti ir literatrin kompetencij, apimani mitologijos, literatros tem painim ir 1.1. Btent literatrin kompetencija leidia skaitytojui atkreipti dmes prasminius tarpus (pavyzdiui, citavim be nuorod). Krinys, anot Riffater-re'o, diktuoja skaitytojui suvokim: jis sudarytas taip, kad skaitytojo dmesys patraukiamas tam tikr teksto atkarp. Jei suvokiantysis nepajgus akimirksniu iifruoti nuorodos, tai gali veikti tik jo reakcij esm, bet ne pat jam nesuprantam frazi tinklo suvokim. Netgi nestengdamas sugretinti teksto (arba jo atkarpos) su atitinkamu in-tertekstu (tekstu, kur nurodo pirmasis), skaitytojas jauia (velgia) gretinimo btinyb, iskaido agramatizm. Kartu agramatizmai pasirodo es enklai, nurodantys nugrimzdusios" prasms vietas. Mgindamas igelbti, sugauti" prasm, skaitytojas ieko paaikinimo kitose teksto dalyse, vidinje nuorod sistemoje. Riffaterre'o poiriu, skaitymo proces sudaro dvi stadijos - euristin (heuristic) ir retroaktyvi (retroactive). J iskyrimas susijs su reikms (meaning) ir prasms*4 (significance) atskyrimu. Reikm (meaning) yra mimezs lygmeniu nuosekliai ireiktos informacijos seka. Tuo tarpu formalij ir semantin vienov, aprpiani visus neaikum" indeksus (t. y. visus teksto elementus, nurodanius k nors kit"), jis vadina prasme (significance). Reikms atvilgiu tekstas yra nuosekliai atsirandani informacijos vienet seka. O prasms atvilgiu tekstas pasirodo kaip semantinis vienetas85. Euristinis skaitymas (nuo pradios iki galo) - tai pirmas interpretacijos etapas, kuriame pagaunama" reikm. O skaitytojo uduotis - per reikm suvokti prasm (paversti informacin sek prasmin84 Riffaterre'o vartojama svoka significance implikuoja procesualumo aspekt: prasms formavim, enklinimo proces, prasms krimo efekt. 85 Riffaterre, 1978, 2-3. 35 tu vienetu - tekstu). io suvokimo bdas yra retroaktyvus skaitymas -antrasis interpretacijos etapas: teksto perprasminimas, mginimai susieti j vien visas teksto gijas, sismoninti tai, kad prasminiai agramatizmai yra vienos struktros - temins, simbolins ir kt. - variacijos. Btent iuo etapu konstruojama prasm. Pereinant nuo reikms prie prasms atrodo btina interpretants (interpretant) svoka, kuri pirmasis pavartojo Charlesas Peirce'as86 ir, daugumos tyrintoj nuomone, ji anaiptol nevienareikm ir neaiki. Kitaip nei Ferdinando de Saussure'o, kurio teorijoje enkl konstituoja jo

18

padtis sistemoje, o referento problema ikeliama u nagrinjimo rib (t. y. de Saussure'as sustoja prie dvinario modelio signifikantas-signifi-katas), Peirce'o sampratoje enklas tampa enklu tiek, kiek reprezentuoja objekt tarpininkaujant interpretacij sekai. Peirce'as priskiria enklui triados struktr (objektas-enklas-interpretant) ir teigia, kad sivaizdavus sudtingiausi, isami, baigtin interpretant tai bus ne kas kita, o pats objektas, ikils smonje. Kitaip nei Saussure', nagri-njus statik enkl struktr, Peirce' domino semiozs dinamika, kuri jis suprato kaip enklo funkcionavimo proces. iame procese aptinkama, kad kiekvienas enklas neivengiamai yra ankstesnio u j enklo interpretacija, t. y. semiozs procese nra nei baigtinio objekto, nei baigtins interpretants, ir tik dl i enklo ir objekto santyki mes pastame kai k, kas yra anapus enklini sistem rib. Riffaterre'as suvokia interpretant kaip enkl, iveriant" teksto paviriaus enklus, paaikinant, kas slypi teksto gelmse87. Inter86 Pierce Charles, Questions Concerning Certain Faculties Claimed for Man", Piene on Signs, ed. J. Hoopes, The University of North Carolina Press, 1991, 49; Pierce Charles, Logic a Semiotic: The Theoiy of Signs", Philosophical Writings of Pierce, ed. by J. Buchler, Dover Publications, 1955, 99-100. 87 Riffaterre, 1978, 81. Umberto Eco, kurio aikinimu remiasi Riffaterre'as (r. 2-j skyriaus Interpretants pastab knygoje Riffaterre Michael, Semiotics ofPoetry, Bloomington, London, 1978, 182), apibria interpretant kaip kitos semiotins sistemos enklo tarpininko ekvivalent (real arba menam), arba apibrim (paaikinim) tos paios semiotins sistemos terminais, arba enkl, nurodant j vienetin objekt, numatant universalios kvantifikacijos (kiekio apibrimo) element, arba nustatyt" konotacij (pavyzdiui, uo ireikia itikimyb, atsidavim)" (Eco Umberto, A Theory of Semiotics, Bloomington: Indiana U. P., 1976, 70). 36 pretants svoka, kurios funkcija - kreipti skaitytoj, rodyti jam keli lyginamojo arba struktrinio skaitymo metu, btina Riffaterre'ui, kad galt apibdinti enklus skaitant: jis iskiria leksemines ir tekstines interpretantes. Leksemines (kxematic) interpretantes vadinamos dvilypiais enklais (dual signs), odiais tarpininkais, kadangi jos aktualizuoja dar vien tekst kito ribose (viduje). Dvilyp enkl (leksemin interpretant) Riffaterre'as lygina su odi aismu, kalambru. I pradi dvilypis enklas suvokiamas kaip kakas svetima, nebdinga skaitomam tekstui, bet apibrus jo genealogij" atkuriamas skaitymo mimetizmas (sunaikinamas tariamas enklo ir teksto nesuderinamumas). Lek-semin interpretant - tai odis, atsirads dviej semantini arba formalij asociacij sek susikirtimo vietoje, odis, kurio reikms negalima pavadinti nei metaforine, nei metonimine. Kaip dvilypis enklas interpretant atstovauja" kitam tekstui nagrinjamame tekste ir kartu nurodo pastarojo prasm. Vienas i Riffaterre'o pateikiam pavyzdi - Gerard'o de Ner-valio rinkinio Les Chimres pirmojo soneto pavadinimas EI Desdi-chado". Tradicin antrats funkcija - daugiau ar maiau informuoti skaitytoj, apie k bus kalbama. Ispanikas odis, pavartotas prancz kalba rayto soneto pavadinimui, neatlieka prastos antrats funkcijos, taiau suponuoja slaptj reikm. EI Desdichado" ia yra lek-semin interpretant, kuri nurodo epizod i Walterio Scotto Aivenho (Ivanhoe): His suit of armour was formed of steel, richly inlaid with gold, and the device of his shield was a young oak-tree pulled up by the roots, with the Spanish word Desdichado signifying Disinherited" (Ivanhoe, chap. viii)88. 88 Plieniniai jo arvai buvo gausiai inkrustuoti auksu, ant skydo pavaizduotas jaunas su aknimis irautas uolas k uraas ispan kalba Desdichado, reikiantis neteks palikimo" (Skotas Valleris,Aivenhas, Vilnius: Vaga, 1979,76). 37

19

I tolesns pasakojimo pltots Scotto romane matome, kad Neteks Palikimo riteris yra ne kas kitas, o Riardas Litairdis. Ir antrasis Nervalio soneto posmas Jesuisletnebreux,leveuf,rinconsol, --.-<- ^,Leprinced'Auitainealatourabolie89 ' 4:'''*'* *; ; ' savo skaitytojus nukreipia istorijos tsin, idstyt Scotto, kad ie suinot apie skming riterio kelio pabaig. Taiau pats sonetas pasakoja apie naujj Orfj. Orfjas - poetas (dainininkas ir muzikantas), prarads Euridik ir j atgavs, kad vl prarast. Jo istorija aprayta Ovidijaus Metamorfozse: po monos Euridiks mirties Orfjas ikeliauja mirusij karalyst. Suavtas Orfjo grojimo, Hadas paada sugrinti Euridik em, jei Orfjas vykdys jo praym nepavelgs mon pirmiau, nei eis savo namus. Taiau laimingasis Orfjas paeidia draudim, ir Euridik vl pranyksta mirties karalystje. Kas gi bus Nervalio naujasis Orfjas? Tas, kuriam, kitaip nei pirmtakui", lemta baigti kelion nugaltoju (J'ai deux fois vainqueur tra-verse l'Achron"90). Ir btent antrat, nurodanti Scotto roman, ada ir paaikina i transformacij: dvi pirmosios strofos yra vadas dvi kitas, apibdinanias kalbantj kaip kit Orfj. O Scotto teksto terpimas Nervalio soneto tekst leidia tarti, kad tai ne vien kitas Orfjas, bet tas, kuris kaip Scotto romano veikjas pats pasieks skm ten, kur kiti patirs pralaimjim (Palikimo Netekusiam riteriui lemta vl gyti prarast karalyst). Leksemines interpretantes pavyzdiais (alia pateiktojo) galima laikyti veikj pravardes Johno Fowleso apysakoje Juodmedio boktas (The Ebony Tower), protagonisto vard Fowleso apysakoje Msl (The Enigma) (r. atitinkamus skyrius), Edwardo Bondo pjess Lear, Jameso Joyce'o romano Ulysses pavadinim ir daugel kit. 89 A esu nirus, nalys, nepaguodiamasis, / Akvitanijos kunigaiktis prie sugriauto bokto" (vert Genovait Drukut). 90 A du kartus [kaip] nugaltojas perplaukiau Acheron" (vert Genovait Drukut). 38 Tekstin (textual) interpretant yra ne odis, o teksto, pacituoto" i kito teksto arba nurodanio kit tekst, fragmentas (beje, tipografini enkl - kabui ir 1.1. - gali ir nebti)91. Daug tekstins interpretants pavyzdi galima rasti Thomaso Sternso Elioto poemoje Bevais em (The Waste Land). Antai antrame poemos skyriuje achmat aidimas (The Game of Chess) ponios buduaro apraymas TheChairshesatin,likeaburnishedthrone, Glowedonthemarble...92- . . ... nurodo pasakojim apie pirmj Antonijaus bei Egipto karaliens susitikim Shakespeare'o dramoje Antonijus ir Kleopatra (Antony and Cleopatra): Thebargeshesatiivlikeaburnishedthrone, --"" ;,.,...,.. Burnedonthewater...(II,ii,195-196)93. !,iSfr ^.ss;r" sato*iSvetimas odis - Shakespeare'o tragedijos fragmentas - Elioto poemos kontekste atgaivina ne tik tam tikr krin, bet ir tam tikr literatrin tradicij bei jos savitumus. Ir toliau tiek pats Shakespeare'o tekstas, tiek visa tradicija yra preparuojami, interpretuojami paties teksto prasmi lauko. Kitas gana iraikingas tekstins interpretants pavyzdys yra epigrafas (r. skyri, kuriame pateikta Johno Fowleso apysak Juodmedio boktas ir Msl intertekstin analiz). Interpretants svoka Riffaterre'o teorijoje gretintina su interteks-tins citatos svoka, naudojama Jampolskio intertekstualumo teorijoje. Jampolskio nuomone, daugumoje tekst esama anomalij, stabdani j pltot ir veriani skaityti intertkstualiai. Tai susij su tuo, kad bet koks 'normalus' naratyvinis tekstas turi vidin logik. i logika motyvuoja vien ar kit fragment atsiradim teksto viduje. Tuo 91 Riffaterre, 1978, 81-82. 92 Fotelis, kuriame ji sdjo, tarsi spindintis sostas blizgjo ant marmuro..." (Eliot Thomas Sterns, Selected Poetry, St.Petersburg: Severo-zapad, 1994,114).

20

Laivas.kuriamejibuvo.tarsispindmtissostasbli^jovandenyje..." (Shakespe-are William, Antony and Cleopatra". Shakespeare W., The Complete Works, New York: Dorset Press, 1988, 934.) 39 atveju, kai fragmentas negali gauti pakankamai svarios motyvacijos pasakojimo logikos, jis pavirsta anomalija, kuri dl savo motyvacijos veria skaitytoj iekoti kitos logikos, kito paaikinimo, nei tas, kur galima igauti i paties teksto. Ir ios logikos paiekos nukreipiamos anapus teksto, intertekst erdv"94. Anomalin teksto fragment Jampolskis vadina citata: citata yra teksto fragmentas, paeidiantis linijin jo pltot. Jis yra tikinamai integruojamas tekst interteksto dka95. Taigi intertekst Jampolskio koncepcijoje vadinamas tekstas, kur nurodo citata. Kaip ir Riffater-re'as, jis sukonkretina vartojam termin reikm. Beje, jo poiriu, tai, kas tradicikai laikoma citata, gali ja ir nebti, o tai, kas citata tradicikai nelaikoma, gali ja tapti"96. Antroji teiginio dalis (tai, kas citata tradicikai nelaikoma, gali ja tapti") nekelia abejoni. Tai galt rodyti vienas i jo pateikiam pavyzdi. Carlo Dreyerio filmas Vampyras (Vampire, 1932) prasideda tuo, kad herojus Deividas Grjus pasirodo ant ups kranto, kur mato keist viebut. Antrame filmo plane mums rodoma viebuio ikaba -angelas su sparnais, vienoje rankoje laikantis akel, kitoje - vainik. Grjus apsistoja viebutyje ir nakt, kai pradeda snausti, regi t pai ikab (ji rodoma stambiu planu) bei netoliese stovinios pilies savinink. O ios pilies gyventojai tapo vampyro aukomis. Neskaidri ikabos reikm, kuri rodoma kelis kartus ir kiekvien syk stambiu planu, leidia suvokti j kaip anomalin teksto fragment (citat). is fragmentas-citata negali gauti svarios motyvacijos i pasakojimo logikos ir veria skaitytoj nukreipti vilgsn anapus teksto. akel ikabos angelo rankoje kelia asociacij su Enjo aukso akele i Vergilijaus Eneidos, btinos jam, kaip inome, kad galt perplaukti Stiks, pasinerti eli karalyst ir gyvas sugrti. 94 , 1993, 61. 95 Ten pat, 61. 96 Ten pat. 'H^: .-.: 40 mogui taiau nevalia poemi gelmenis engti, rcfe? >: Kol auksalaps akos nebus nusilaus nuo medio. f .>-. 4. , (J mat kaip dovan jai buvo grai Prozerpina Liepusi einant atnet. Nulauus akel, atauga Lygiai auksin kita,...) [eta giesm, 140]97. Intertekstin nuoroda Eneid metaforikai prilygina Grjaus nuotyk pasinrimui mirusij karalyst. Filme taip pat egzistuoja ir tiesiogin nuoroda Eneid: tarp patarnaujanio vampyrui daktaro ir Grjaus vyksta pokalbis apie girdim lojim ir vaiko riksm. Filmo fonogramoje i gars nra (!), taiau btent juos girdi Enjas Tartare:. Cerberis, Orko uva trigalvis, urve palei keli Loja trejais nasrais, net dreba vli karalyst, " ' Greit pasigirsta garsai ir vaikikas verksmas gailingas. ; * ;. Kdiki vls verk prieTartaro pirmojo slenksio... ;:-:. V [eta giesm, 417, 426]98. Anomalij, atrodyt, nebelieka, taiau kodl akel ir vainik laiko angelas, neturintis jokio ryio su Eneid, ir kodl itas angelas paverstas ikaba viebuio, kur Grjus palieka po praleistos ten keistos nakties, kai pasirodo vaiduoklis" ir teikia jam knyg apie vampyrus? Tarkime, kad keistoji ikaba cituoja" Charleso Baudelaire'o sonet Varg mirtis (La mort ds pauvres), kuriame ikyla mirties viebuio" vaizdis: C'est l'auberge fameuse inscrite sur le livre, Ou l'on pourra manger, et dormir, et s'asseoir;

93

21

' C'est un Ange qui tient dans ss doigts magntiues > s Le sommeil et le don ds reves extatiques,..." f . 97 Vergilijus, Eneida, i lotyn kalbos vert Antanas Dambrausakas, VirniusfVaga, 1989, 110. 98 Ten pat, 118. 99 Tai smukl garsioji, rayta knygoje,/ Kur galsime valgyti ir miegoti, ir sdti; Tai Angelas, kuris laiko savo pirtais magnetiniais/ Mieg ir dovan sapn (le reve - taip pat ir svajon) ekstazik" (Baudelaire Charles, La mort ds pauvres", Baudelaire C., Les fleurs du mal, Paris, 1964,148; paodinis vertimas Genovaits Drukuts). 41 Intertekstas, kur kreipms, pakankamai motyvuoja angelo figr. Taiau Riffaterre'as pademonstravo, kad Baudelaire'o sonetas inter-tekstualiai susijs su Jeano Cocteau 1922 met eilraiu Geroji ir blogoji pus (L'endroit et l'envers), kuriame taip pat sukuriamas mirties viebuio vaizdis ir pasirodo mistikoji knyga" - vienas i pagrindini Dreyerio filmo vaizdi): Nous lisons un c6t de la page du livre; L'autre nous st cach. Nous ne pouvons pls , .i,>^.,:*- t;*.;, , [suivre, '-' ' ' '-Vr^;;-.' -' "*-Savoir ce qui e pass aprs100. O toliau Cocteau eilratyje randame ikabos ant mirties viebuio motyv: Carvotreauberge,6mort,neporteaucune s ,; . [enseigne. J'y voudrais voir, de loin, un beau cygne qui [saigne Et chante, cependant que lui tordez le cou. -'- "'"' Ainsi je connaitrais ce dont je ne me doute: ' - L'endroit oule sommeil interrompra ma route, r Et s'il me faut marcher beaucoup101. Ikaba ir knyga ia tampa ateities pranayste. Kita vertus, kaip parod Riffaterre'as, pranaik reikm gyja ne pats gulbs vaizdis, o tekste paslptos paragramos102. Cocteau eilratyje ikaba (enseigne) yra 100 Mes skaitome vien knygos puslapio pus, / Kita nuo ms paslpta. Mes nebegalime toliau skaityti, / Suinoti, kas vyksta po to" (Cocteau Jean, Posie 1916-1923, Paris: Gallimard, 1925,431). 101 Nes js viebutis, o mirtie, neturi jokios ikabos (enseigne), /A ten noriau i tolo pamatyti nuostabij gulb (cygne), kraujuojani (qui saigne) / Ir giedani tol, kol jai nenusuka kaklo./ Taip a suinoiau tai, ko netariu: / Viet, kur miegas nutrauks mano kelion, / Ir ar ilgai dar man liko eiti" (tenpat, 432). 102 Paragrama - vienas i anagramos tip. Anagramavimo principas - tai odio--temos, odio-rakto, urayto netiesioginiu bdu, pakartojimas eiliuotame krinyje. Saussure'as ikl hipotez, kad anagramos principas - dievo arba didvyrio vardo perteikimo bdas, primenantis odio uminim aradose, - lm daugelio Homero poem ir Ved himn fragment garsin sudt. Vadovaudamasi Saussure'o Anagramo42 veiksmaodio kraujuoti (saigner) paragrama, o gulb (cygne) - odio enklas (signe) homonimas. Taigi kraujuojantis enklas" ir yra tai, kas paskelbia likim, imoko apie likim. Todl galima teigti, jog ikaba turi pranaik funkcij: ji suponuoja nuorod krauj (kraujo enklas) ir siejasi su vampyrizmo tema. Pateiktoji analiz gali sukelti prietaravim. Mums gali priekaitauti, kad neturime joki duomen apie Dreyerio paint su Baudelaire'o ir Cocteau eilraiais ir 1.1. Taiau iuo atveju, kaip mes mginome parodyti, is klausimas nereikmingas. Netgi jei Dreyeris turjo galvoje kak visikai kita, Bau-delaire'as ir Cocteau leidia traukti ikab filmo tekst ir todl atlieka intertekstin funkcij nepriklausomai nuo autoriaus ketinim"103.

22

Jampolskio pavyzdys vargu ar gali bti suvoktas kaip tradicin citata, bet Dreyerio teksto anomalijos, be abejons, tampa intertekstin-mis citatomis. Taiau tradicin citata (prieingai, nei mano Jampolskis) visada bus intertekstin citata: kai tekste pasirodo iskiriamas autoriaus svetimas odis, jis bet kuriuo atveju (netgi tada, kai pavartotas siekiant skmingai pratsti kalbin veikl, t. y. atrodyt, ilaikyti pasakojimo linijikum) yra kitos sistemos enklas ir galbt maiau, bet vis tiek suardo pasakojimo linijin sklaid. Jeano-Luco Godard'o filmo Iki paskutinio atodsio (A Bout de souf-fle, 1959) pavyzdys, pateikiamas Jampolskio siekiant pademonstruoti abejoni keliant teigin, kad tai, kas tradicikai prasta laikyti citata, gali ja ir nebti, labiau susijs su kita problema, btent: jeigu tradicin" citata neiskirta, j ne visada galima atpainti kaip toki. se" pateiktais principais, Rristeva silo paragramatin poetins kalbos koncepcij, pagrst trimis tezmis: 1) poetin kalba - tai begalinis kodas; 2) literatros tekstas dvilypis - tai skaitymasraymas; 3) literatros tekstas - tai tarpusavio priklausomybi tinklas. Matricin (nelinijin) literatrinio vaizdio krimo model ji vadinaparagra-matiniu tinklu (dinamin ir erdvin schema, vaizduojanti poetins kalbos prasms dau-gialypikum). iame tinkle atskiri elementai pasirodo kaip 'grafo' virns (anot Kunigo teorijos). Tai leidia mums formalizuoti simbolin kalbos funkcionavim: iskirti jame dinamin poym, judri 'gram' (tai yiaparagram), kuri ne tiek ireikia, kiek sukuria vienoki ar kitoki prasm" (, , ", , 2000, 493). 103 , 1993, 63-68. 43 Bandydama pakabinti Mielio kambaryje Renoiro paveikslo afi--reprodukcij, Godardo filmo veikja Patricija jai ieko vietos tai ant vienos, tai ant kitos sienos, paskui susuka ritinl ir iri pro j Miel. iame epizode, - paymi Jampolskis, - nra nieko, kas paeist pasakojimo linijin sklaid. Vis dlto pats Godardas sakydavo, kad iame epizode paslpta citata. Tuo momentu, kai Patricija iri pro ritinliu susukt afi, reisierius cituoja scen i Samuelio Fullerio Keturiasdeimties autuv (Forty guns) - filmo, kuriame vienas i veikj velgia savo antagonist pro ginklo taikikl. i citata atlieka dvejop funkcij. Viena vertus, ji aktualizuoja anro klausim nurodo juodojo filmo" anr ir suteikia anr atitinkanius skaitymo kodus. Kita vertus, Fullerio filmas suteikia gilesn Patricijos ir Mielio santyki prasminim, - santyki, kuriems pltojantis Mielis pasirodo kaip auka, taikinys. Be Godardo pagalbos i citata i esms nematoma, ji dingsta nepaeistame pasakojimo linijikume. Taigi smoningai pavartota autoriaus citata irovui tokia neatrodo104. Be citatos termino, Jampolskis vartoja dar dvi svokas - hipercitata ir klaidinanti () citata: Citata tampa hipercitata tuo atveju, kai vieno altinio nepakanka jos 'normalizavimui' teksto audinyje"105. Hipercitata galtume laikyti ikab Dreyerio Vampyro tekste, nes jos reikm nepaaikinama vien nuoroda Vergilijaus Eneid: ji reikalauja kreiptis Baudelaire'o ir Cocteau intertekstus. Klaidinanti citata savo ruotu yra teksto fragmentas, sukeliantis anomalij, kuri negali bti neutralizuota gretinant vien tekst su kitu106. Kada ikyla tokia situacija? Kai autorius smoningai terpia tekst papildomas anomalijas, t. y. nurodo klaidingus altinius. Pavyzdiui, kai autorius Carlas Dreyeris skelbia, jog filmas tono knygos puslapiai (Leavesfrom Satan's Book, 1919) yra Mary Corelli romano tono sielvartai, o anos d'Ark kania (The Passion ofjoan ofArc, 1928) Josepho Delthey romano ekranizacija, jis smoningai klaidina skaitytoj. Tarp literatros altini" w Ten pat, 62. 105 Ten pat, 68. 106 Ten pat, 93. 44

23

bei film nra joki ryi. Esant tokiai situacijai, Jampolskio poiriu, skaitytojuiinterpretuotojui lieka vienintel ieitis: jis priverstas vesti kontekst autoriaus figr, be kurios interpretacija puikiausiai apsieina veikianio intertekstualumo atvejais. Autoriaus vedimo klaidinanio citavimo kontekst logika apibriama bent jau tuo, kad autorius i tikrj atsako u melaging nuorod. Msls minimo paieka perkeliama autoriaus psichologijos srit"107. Mgindamas paaikinti klaidinanias Dreyerio nuorodas, jo biografas Drouzy teig suprats j atsiradimo prieast: Dreyeris buvo vaikis ir visada slp jo atsisakiusi tv istorij. Kurdamas savo tekstus, jis bijojo isiduoti, nukreipti irov slaptuoju pdsaku; bijojo, kad pasmon j iduos, kad kilms drama, kuri jis taip stengsi istumti, bus aptikta jo istorijose, tai kodl jis buvo labiau links slapstytis u daugiau ar maiau inomo raytojo, slpti j kankinanias problemas po kito kryba108. Vadindamas Drouzy motyvacij psichologine, Jampolskis nejuia priveria grti prie autoriaus mirties problemos ir isiaikinti gana svarb reikin: aptartuoju Dreyerio atveju kreipimasis biografij yra ne tiek psichologizavimas, kiek kreipimasis intertekst, i esms lygiai tok pat, kaip ir kiekvienas kitas (kaip Scotto Ivanhoe Nervalio soneto atveju). Autoriaus figra (vienu ar kitu pavidalu) intertekstualumo teorijos kontekste gali tapti intertekstu, kurio funkcija nesuprantam, anomalini fragment neutralizavimas, prasms ipltimas ar formavimas. Taiau atsakingas u citat iskyrim, u teksto prasms, kuri padeda formuoti ie kreipiniai, krim pasirodo ess tik skaitytojas. Todl tiek kai autorius tikrai terpia papildomas anomalijas (klaidinanios citatos atvejis), tiek kai susiduriame su Jampolskio vadinama hipercitata, intertekstini ryi sudarymo procesas, be abejo, tampa 107 Ten pat. 108 Drouzy M., Carl Th. Dreyern Ntisson, Paris: Cerf, 1982,256: r. , 1993,94. 45 sudtingesnis, bet i principo nesikeiia109: skaitytojas priverstas iekoti to (t) interteksto(), kuriuos traukus atkuriamas teksto liniji-kumas. Kartu su citatos, hiperdtatos bei klaidinanios citatos svokomis Jampolskis vartoja ir interpretants termin. Nurodydamas Riffaterre', jis (matyt, nevisikai teistai) vadina interpretante treij tekst. Jis vedamas dvilyp intertekstini anomalij schem, kurios negali normalizuoti vienas intertekstas"110. Tokio treiojo teksto pavyzdys, kaip paymi Jampolskis, yra angelo figra Vampyro ikaboje, kurios nepaaikina vien nuoroda Vergilijaus Eneid. Taiau ikaba (teksto vienetas) jau apibdinta kaip hipercitata, nukreipianti kelis (Baude-laire'o ir Cocteau) intertekstus. Pasirodo, sudedamsias" hipercita-tos dalis manoma laikyti interpretantmis? iuo atveju, - kai vienas sudtingas vizualus enklas sukonstruotas" i keli, teigiamas atsakymas manomas. Deja, kitais atvejais gali kilti abejoni. Kita vertus, angelo figros vaidmuo tekste atitinka Jampolskio citatos (arba Riffaterre'o leksemins interpretants) apibrim. Kadangi bet kuri koncepcija reikalauja neprietaringos terminijos, termin dubliavimas, matyt, neturi prasms. vesdami kaip vien i pagrindini citatos svok, suteikdami jai terminologin prasm ir pagaliau apibrdami j kaip anomalin teksto fragment, mes vengiame btinybs vartoti interpretants termin: praktikai viskas, k Riffaterre'as vadina interpretante (ir leksemine, ir tekstine), atitinka Jampolskio vartojamos intertekstins citatos svok. O pastarj savo ruotu galima nagrinti kaip vien i konstrukcijos tekstas tekste atmain, aikiausiai demonstruojani pat intertekstualumo fenomen. 109 r., pvz., , . . : ' '", : , 2, -; , 1999, 121-126. 110 , 1993, 82.

24

46 Tekstas tekste Teksto tekste struktra numano vieno teksto traukim kit. Patys paprasiausi tokios struktros pavyzdiai - tapybos drobs, kuriose nupieti veidrodiai (pavyzdiui, van Eycko Bankininko Arnolfinio ir jo monos portretas, Velazquezo Meninas), pjes pjesje (pelkautai" Hamlete, Goethe's Vilhelmo Meisterio marionei teatras"). ia personaai suvaidina t situacij, kuri jie jau traukti. Naudojant teksto tekste konstrukcij, kuri Jampolskis, sekdamas Andr Gide'u, vadina heraldine" (heraldikoje herbo viduje galima matyti to paties, tik sumainto herbo pakartojim), vyksta teksto su-dvejinimas, kuris niekada nra paprastas pakartojimas. is reikinys ypa akivaizdus tapyboje, kai vaizduojamas veidrodis: pavyzdiui, Velazuezo paveiksle suvokjo matymo perspektyv, i kurios jis mato Vener nugara, papildo vilgsnio perspektyva i veidrodio gilumos -Veneros veidas. Van Eycko portrete is efektas dar sudtingesnis: paveikslo gilumoje kabantis veidrodis" i nugaros atspindi Arnolfinio bei jo monos figras (paveiksle juos matome en face) ir i stebtojo puss einanius sveius, kuriuos eimininkai pasitinka. Taigi i veidrodio gilumos einanti vilgsnio perspektyva statmena paveikslo erdvei (irima suvokjo kryptimi) ir i ios erdvs isprsta"111. Faktikai tok pat vaidmen veidrodis atliko baroko interjere, iplsdamas architektrin erdv, kad sukurt iliuzin begalyb (veidrodio atspindys veidrodyje). Sudvejindamas veidrodis ikreipia ir taip apnuogina tai, kad atvaizdas, kuris atrodo 'natralus', yra projekcija, kurioje slypi tam tikra modeliavimo kalba"112. Lotmano ikelti sudvejinto" teksto struktriniai-semiotiniai aspektai neaprpia visos reikini, susijusi su veidrodiu ir veidrodi111 , ", , 1998, 433. 112 Ten pat. 47 ne konstrukcija, gausos. Pastaroji atsiskleidia, kai mginame apmastyti tradicin, kasdien veidrodio vartojim realiame gyvenime: veidrodis sukuria ms atspind, atvaizd. Viena vertus, tas atspindys -jau nebe a": a iriu savo atspind, ir tiek. Taiau, kita vertus, kas vyksta, kai mogus iri veidrod? Jis vertina save kito akimis. Tai yra tai, k jis mato veidrodyje (atspindys) - tai a, o tas, kuris iri, atitinkamai - tu113. Bet juk veidrodyje - kitas, mes suvokiame j kaip treij asmen jis. Kas vyksta? Veidrodis tampa virtualaus(i) pasaulio() krju, sakymo operatoriumi, jungikliu, kuriam tarpininkaujant a pavirsta tu, tu -kitu ir 1.1., mechanizmu", sukelianiu simbolines transformacijas, susijusias pirmiausia su tapatybs klausimu, reikmingu bet kuriai meno formai. Veidrodin optika leidia Edgarui Allanui (Viljame Vilsone) materializuoti asmenybs susidvejinimo" metafor. Nervalio Bisetro karaliuje protagonisto likimo posk taip pat lemia senovikas veidrodis i poliruoto plieno. Veidrodis sukuria simbolines transformacijas Lewiso Carrollo Alisoje, Oscaro Wilde'o Doriane Grjuje, Jameso Joy-ce'o Ulise. vardijim galima tsti be galo. O jo altiniai - kultriniai semiotini transformacij, susijusi su veidrodiu, altiniai kildinami i mitologijos: i mito, pasakojanio apie Atns Persjui padovanot metalin skyd, kuris leido velgti Medz Gorgon j neirint ir igelbjo Persjo gyvyb; i Ovidijaus Metamorfozse papasakotos istorijos apie Narciz, irjus savo atspind Stikso vandenyse, kuri ne kart perpasakota tiek literatroje, tiek tapyboje (Ca-ravaggio, Dali). Paios savaime Ovidijaus Metamorfozs perdirba mitus pagal transformacijos, pasikeitimo, uolio princip. Tad ir atspindys ia tampa bendrojo metamorfozs dsnio atskiras momentas. Atspindys (veidrodis) - tai ir metamorfozs prieastis, ir jos mechanizmas.

25

r. Eco Umberto, Mirrors", Iconity: Essays on the Nature ofCulture, Festsch. ftrThomas A. Sebeok, Tbingen, 1986,215-237; , ", , 1994, 113. 48 Kaip veikia veidrodio mechanizmas ir koks jo poveikio rezultatas, puikiai rodo klasikinis pavyzdys - Diego Velzquezo Meninas (Las Meninas), kuriame veidrodis egzistuoja kaip daiktas ir kartu jis kaip materiali reikm inyksta, palikdamas stebtojui pat veidrodi-kumo princip: veidrodis-objektas gyja papildom veidrodio-prie-mons funkcij. (Tie, kurie domjosi veidrodikumo semiotika, negaljo apeiti Velzquezo drobs, tarp j - Foucault114, Eco, Lotmanas, Johnas Searle'is"5ir kt.) Taigi D. Velizquezo Meninas [Las Meninas] (1656) - drob, iki XIX amiaus turjusi pavadinim Karalikoji eima. Prie mus Alkaza-ras, Ispanijos karali rmai, kuri viena patalpa paversta tapytojo dirbtuve. Centrin scena - grimo atneimas infantei (princesei) - slygota grieto rm etiketo: viena i freilin (jas ir vadino meninomis), paduodama infantei sot su vandeniu, prilenkia kel, kita pritupia pagarbiai nusilenkdama. Artimiausios figros - mgstamiausia infants nyktuk, berniukas neauga ir uo. Literatroje, skirtoje Velazquezo krybai, egzistuoja skirtingos Meninu siueto ir anro interpretacijos. Paveiksl galima skaityti kaip: S grupin portret (ankstesnis pavadinimas - eima); ^ rm buities scen; S tapybos alegorij (paveikslo sukrimo paveikslas"). Kodl drob galima laikyti grupiniu portretu? Mes matome konkrei istorini asmenybi atvaizdus, ir tai pasakytina ne tik apie infant Margarit, Pilypo IV dukter, bet ir apie rmininkus: tai donja Marija Augustina Sarmiento, donja Isabel de Velasco, nyktuk vokiet Mari-Barbola, nyktukas Nicolasito Pertusato, donja Marcela de Ul-loa, Jose Nieto Velzuezas (mogus dur angoje tolimajame plane). H4 , , -: A-cad, 1994; Foucault Mi-chel, Les mots et les choses. Paris: Gallimard, 1966. 115 Searle John R., Las Meninas and the Paradoxes of Pictorial Representation", The Language oflmages, ed. by W. J. T. Mitchell, Chicago & London: The University of Chicago Press, 1980, 247-259. 49 Dailininkas - pats Velazquezas (tai vienintelis patikimas jo autoportretas). Kai paminime vardus, paveikslas tampa grupiniu portretu. Taiau! Jeigu Veluzquezas tap paprast grupin infants ir aplinkini portret, - kodl tokia iplsta vaizdavimo erdv? Modeliai ne vien pozuoja, bet ir veikia erdvje, pernelyg plaioje statikam vaizdui. Tas veiksmas leidia teigti, jog portretas gyja ipltoto siuetinio veiksmo bruo, virsta kasdienio rm gyvenimo paveikslu. Bet k vaizduoja pavaizduotas tapytojas Velzquezas drobje, kurios priekins puss irovas (skaitytojas) nemato? Galimi keli atsakymo klausim variantai: S galbt - karalikj por, kadangi tarp paveiksl, kabani ant tolimosios sienos, galima maryti veidrod ir atspind jame (tai yra mes dar nepastebjome t, kuri veidai atsidr tolimajame plane, elyje): objektas (jei ne vaizdavimo, tai, be abejo, visuotinio dmesio) yra ikeltas u paveikslo rib. Tai karalikoji pora - Pilypas IV ir jo antroji mona Marija Ana. Vis dlto stebjimo procesas pasirodo ess abipusis: tie, kuriuos mes matome paveiksle, iri karalikj por, ir atvirkiai. alys, atskirtos rmo, pasirodo kaip viena kitos irovs. S o galbt - Meninas (inoma, kad vykstant darbui prie Meninu karalius ir karalien danai lanksi Velzquezo atelj, kad pamatyt, kaip tapomas paveikslas). Sutikus su ia prielaida, paveikslas tampa savs paties atvaizdu

113

26

tiesiogine prasme. Be to, tapyba ia pavaizduota, atspindta, mgdiojam, aidiama ir cituojama: paveikslai tolimajame plane skirti mitologiniams siuetams, pasiskolintiems i Ovidijaus Metamorfozi (!) - krinio, danai vadinamo tapytoj biblija". Vienas j vaizduoja Marsijo ir Apolono rungtynes (Jordaenso kompozicijos kopija), kitas - Arach-ns ir Atns varybas (Rubenso kopija). Marsijas (satyras i Bakcho palydos) buvo puikus fleitininkas. Apolonas, supyks ant savo menu besididiuojanio Marsijo, pakvie-te j muzikinms rungtynms - fleita prie lyr. Rungtyni nugaltojui buvo suteikta teis irinkti bausm pralaimjusiajam. Pripaintas 50 nugaltoju Apolonas sak pririti Marsij prie puies ir nudirti jam od. i rungtyni vaizdas tapyboje atrodo taip: Marsijas (be tradicini oiakojo satyro bruo) groja fleita, o Apolonas ididiai j iri. Arachn - lidiet mergina, garsjusi rankdarbi menu, ipuikusi pakviet rungtyni iminties deiv Minerv. Arachn nunr skar, vaizdavusi Olimpo diev meils pramogas. Tai sukl Minervos t. Deiv pavert Arachn voru, kabaniu ant savo silo. Scena vaizduoja audiani Arachn, o Minerva, apsivilkusi kario arvais, atidiai stebi jos darb116. Jordaenso ir Rubenso kopijos yra citata, reikalaujanti paaikinimo ir tam tikro interteksto. Kreipimasis intertekst leidia aktualizuoti prasmin varyb su dievais linij, kuri, be abejo, paslpta forma egzistuoja Velazquezo tekste. O interteksto (Metamorfozi bei j siuetus vaizduojani drobi) traukimas teksto prasms formavim leidia kalbti apie visikai kitok nei mintieji perskaitym: diev varovai sumokjo u lum, - kas laukia dailininko, stojusio varybas su karaliais?.. Taiau klausimas k vaizduoja pavaizduotasis Velazquezas", kaip ir klausimas apie prasm, lieka atviras. Kodl? Mes nematome to, k jis tapo, ir kartu to, k jis mato (beje, atvirkioji drobs pus uima didel paveikslo dal). Bet mes matome tai, ko jis nemato (atspind veidrodyje). Drob pasirodo esanti dviej nevienakrypi naratyvini (pasakojimo) struktr susidrimas. i situacija dubliuojama sistema Ve-Idzuezas /figr atspindys veidrodyje: veidrodis, netiktai ikylantis kambario viduje, visiems nematomas, atspindi ne tik figras, kurias velgia dailininkas, bet ir figras, kurios iri dailinink. ia vaizdavimo aismas trap santyk traukia abi nematomybs formas. Veidrodis parodo tai, kas neivengiamai dukart nematoma paveiksle117. Dviej tuo pat metu tekste esani naratyvini struktr priepriea ireikiama dar viena reikminga detale: atspinddamas k 116 r. , , : -, 1996; , , : , 1990. 117 , 1994, 46. 51 nors" (karalikj por), veidrodis nukrypsta u drobs rib, sugriauna Meninu erdvs ribas. Taiau jis yra greta dur, kurios taip pat yra semiotinis objektas, beje, turintis tiesiog prieingas funkcijas: veidrodis ia suardo irovo atvilgiu udar paveikslo erdv (suardo teksto rmus iapusins realybs link), o durys atveria tos realybs, kurioje egzistuoja drobs personaai, rmus, t. y. ipleia anapusin realyb. Koks gali bti io dvigubo ipltimo, dvigubo teksto rib sugriovimo rezultatas? tekst traukiamas irovo vilgsnis, o j sukru-siojo poiris paalinimas i teksto. Taiau kieno vilgsniui tekstas pristatomas? - Tas (tie), kur nukreipti vis persona vilgsniai, tas, kur mes galime matyti tik kaip atspind, yra toje paioje vietoje, kurioje yra ir irovas-skaitytojas. Ir persona vilgsniai (ir pirmiausia pavaizduotojo Velazquezo vilgsnis) rao" irov tekst118, beje, vietos sutapimas prilygina irov karalikajai personai.

27

Ir tuo pat metu irovas, kaip fizin duotyb, yra nematomas, o tai leidia tarti, kad jis (irovas) ir ikeliamas sost, ir nuveriamas nuo jo. O soste lieka tik mklos", ir pirmiausia autoriaus mkla"119. Kaip rao Foucault, nesudrumstam diaugsmingam vaizdui visam laikui atsisakyta suteikti galimyb parodyti tikroje viesoje tiek 118 Analogik irovo raym" tekst (ir kalbaniojo bei klausaniojo pozicij sumaiym) galima pastebti ir van Eycko paveiksle: sutuoktini Arnolf ini pora iri j mus, o u nugaros, u j figr, ant sienos kabo veidrodis, kuriame {irimi {jusieji, atspindintys tai, kas buvo ms uimamoje vietoje, bet tuo pat metu i vieta - dar ir dailininko vieta. Kartu paveiksl ne tik traukiama erdv, pasiskolinta i nematomos, nesanios erdvs, bet ir ios erdvs personaai. 119 ios Velazuezo msls nedav ramybs Picasso ir Dali. Pastarojo darbai Velazquezo motyvais sudaro vientis cikl", arba serij: vienas i j - Tvistas Velazquezo studijoje - vaizduoja dailininko drobi fragmentus ant sien patalpos (antrasis planas atkuria veidrod ir mog dur angoje), kurios centre oka kubistins figros; kitas - Veldzuezas, tapantis infant Margarit savosios lovs liepsnose ir eliuose (1958) - pateikia t pat, kaip ir Meninas, taiau transformuot meno (krybinio akto) model - atspindi atspindius; treias -Meninas-to paties siueto formaliza-cija - kiekvienas personaas pavaizduotas kaip skaiius: dailininkas - septynetas, infant - atuonetas, uo - dvejetas, freilinos - penketas ir ketvertas. domu tai, kad veidrodis iskirtas, taiau nepaymtas skaiiumi, o figra dur angoje bei atvirkioji drobs Pus materializuotos tuo paiu, kaip ir dailininkas, skaiiumi septyni. 52 vaizduojant meistr, tiek vaizduojam valdov. [...] Paalintas pats subjektas [...], ir atvaizdas, pagaliau isivadavs i io j kausiusio santykio, gali ikilti kaip grynas atvaizdas"120. Meninas - atvaizdo atvaizdas, meno modelis, drobje idstyta Kristevos trilyps sjungos - trigubo dailininko, irovo ir natros" tarpusavio pakeiia-mumo - idja. Taigi Velazuezo tekst galima perskaityti ir kaip iuolaikinio postmodernistinio meno filosofijos metafor su teksto atvirumo, kalbaniojo subjekto skilimo ir subjekto bei objekto (kalbaniojo ir klausaniojo) pozicij pakeiiamumo idja. Menins informacijos prieaugis veidrodins konstrukcijos naudojimo atveju pasirodo gerokai didesnis, nei buvo galima tiktis. Veidrodis kaip priemon", kaip mechanizmas - sakymo operatorius, vizualiai demonstruoja intertekstualumo princip: meninis paveikslas traukia save kit paveiksl, kuris atkuria, pratsia, pltoja, nuginija pagrindins" drobs detales. paveiksl vedamas kitas, svetimas stebtojo" poiris. Tas pat vyksta ir literatriniuose veidrodio analoguose - terptinse novelse, intermedijose, interliudijo-se, alegorinse uuominose, pai vairiausi tip parabolse ir kt., t. y. visame kame, k naudojantis jau vesta terminija galima pavadinti intertekstine citata. Metafizinis stebtojo" problemos aspektas, susijs su veidrodiu, domino ne tik Foucault. Treiajame-ketvirtajame XX amiaus deimtmetyje j nagrinjo angl filosofas Johnas Williamas Dunne'as121, tiesa, be nuorod Velazuez. Antrojoje Dunne'o knygoje Serijin visata122 pasakojama alegorija apie tai, kaip dailininkas pabgo i beprotnamio, kad nutapyt pasaulio paveiksl. Pastats molbert at120 , 1994, 53. 121 Dunne'as nebuvo profesionalus filosofas. gijs technin isilavinim, profesija pasirinko aviacij. Taiau nepaisant to, kad i figra uima daugiau nei marginalin viet XX amiaus filosofijoje, jo knygos ( Experiment with Time (Laiko eksperimentas)) treiajame deimtmetyje buvo intelektualiniai bestseleriai, padar neabejotin tak daugeliui raytoj, i kuri galima paminti Borges (nors jis nra vienintelis). 122 Dunne John William, The eriai Universe, London, 1930. 53

28

virame lauke, jis msi darbo ir nupie visk, k mat aplink save. Taiau kako jo paveiksle trko. Ir tada jis suprato, kad trko jo paties, tapanio paveiksl. Tada jis atitrauk molbert tolliau ir papra papozuoti kaimo vaikin, kad atvaizduot pat save, tapant pasaulio paveiksl. Taiau nuo to paveiksle nenustojo trkti jo paties, tapanio pasaulio paveiksl, kuriame pavaizduotas jis pats, tapantis pasaulio paveiksl. Teko atitraukti molbert dar syk - ir taip iki begalybs. Kuo galima apriboti i begalyb? Vien Absoliuiu stebtoju, judaniu Absoliuiame laike. Dunne'o mintys turi neabejotin ry su metafiziniu figros tekstas tekste" pagrindimu. Ontologin ios konstrukcijos prasm, remdamasis Dunne'o metafizika, mgino suformuluoti Jorge Luisas Borgesas es Paslptoji 'Don Kichoto' magija". Servanteso romano pirmosios dalies etajame skyriuje dvasininkas ir kirpjas apirinja Don Kichoto bibliotek. Viena i j surast knyg - Servanteso Galatja, o kirpjas, kaip paaikja, - jo draugas, isako savo nuomon apie Galatj. Kirpjas, - rao Borgesas, - Servanteso prasimanymas arba vaizdinys i Servanteso sapno, vertina Servantes. aidimas mantriomis dviprasmybmis pasiekia kulminacij antrojoje dalyje; ten romano personaai jau perskait pirmj dal, tai yra Don Kichoto personaai - tai ir Don Kichoto skaitytojai. Ir kaipgi ia neprisiminus Shakespeare'o, kuris traukia Hamleto scenas kit scen, kurioje parodoma apytikriai tokia pati tragedija, kaip ir Hamleto. Kodl mus glumina, kad Don Kichotas tampa Don Kichoto skaitytoju, o Hamletas - Hamleto irovu? Tokie poslinkiai teigia mums, kad jeigu igalvoti personaai gali bti skaitytojai arba irovai, tai mes, skaitytojai arba irovai j atvilgiu, taip pat galbt igalvoti123, ios Borgeso mintys pasirodo stebtinai atliepianios tai, k sako Foucault. Taigi veidrodio problema, idstyta" Velazquezo, ir jos svarstymas leidia ne tik pademonstruoti konstrukcijos tekstas tekste ypaty123 , ", , , . 2, : , 1997, 42-44. 54 bes, bet ir velgti intertekstini ryi formavimsi: tiek tekstas, vienu ar kitu bdu trauktas nagrinjamj, aktualizuoja vien i skaitymo strategij (o ji savo ruotu ipleia arba formuoja teksto prasm), tiek intertekstin citata i esms atlieka t pai funkcij. Kita vertus, visikas konstrukcijos tekstas tekste sutapatinimas su citatiniu tekstu (intertekstualumo teorijos poiriu) nemanomas dl vienos prieasties: pirmuoju atveju trauktasis tekstas" nurodo -in-tertekst, sukurt iki jo paties ( pre-tekst), o antruoju interteksto paiekos gali paeisti ms prastin chronologijos sivaizdavim: nagrinjamo teksto intertekstu gali tapti chronologikai vlyvesnis tekstas124. T. y. interteksto supratimas kaip teksto-pirmtako yra gana slygikas: tai silydamas intertekstin Bunuelio ir Dali Andalzijos uns analiz, Jampolskis nurodo Dali ir Bataille'o darbus, paraytus vliau, taiau sijungianius intertekstin filmo lauk, teksto prasms formavim125. is chronologijos paeidimas galt atrodyti neleistinas laisvumas, jei mes neatsisakytume visagals autoriaus figros ir atitinkam pretenzij iifruoti autoriaus sumanymus. Bet jei poiris autori ir jo vaidmen pasikeit, tai chronologijos griovimas nesudaro prietaravimo. Tuo pat metu atsirandantys intertekstiniai ryiai nra interpretuotojo, traukianio tekst visas galv ateinanias asociacijas, laisvo fantazijos skrydio padarinys. Nors skaitomo teksto interteks-tas gali bti tiek tekstas, sukurtas iki jo, tiek tas, kuris atsirado vliau, - interteksto traukimo procesas priklauso nuo paties teksto, jame esani enkl, signal. Pastarj struktravimo bandymas paskatino sukurti klasifikacines sistemas, apibrianias tekst tarpusavio sveikos bdus. Tarp daugybs iandien egzistuojani koncepcij126 ypatingo dmesio nu124 Taiau tas reikinys i esms siejasi su veidrodiniais efektais: k gi sako Baltoji Karalien Carrollo Alisai? - Tu nepratusi gyventi bei judti atbulomis... I pradi visiems sukasi galva". 125 , 1993, 267-326.

29

r. Conte Gian Biago, deipoeti e sistema letterario, Turin, 1974; Jen-ny L, Lastratgiedelaforme",Poetf<jHe, 1976, ? 27,275-278; , 1995,14-15. 55 sipelno Gerardo Genette'o klasifikacija, idstyta monografijoje Pa-limpsestai127 ir darbe vadas architekst126. Tuo metu, kai intertekstualumu buvo vadinami patys vairiausi santykiai tarp tekst, Genette'as pasil kit - transtekstualumo - termin aikiam ar slaptam teksto ryiui su kitais tekstais vardyti ir kartu siauresn intertekstualumo apibrim. Transtekstualumas, jo manymu, yra plaiausia svoka, susijusi su tarptekstini santyki problema. Ji eksplikuoja reikin, kur Kristeva vadina intertekstualumu129. Intertekstualumu Genette'as vardija ne btinai eksplicitinius, bet takinius, konkreius santykius tarp vieno ir kito teksto. Akivaizdiausias intertekstini santyki pavyzdys yra tiesioginis citavimas, tai yra eks-plicitin apeliacija kit tekst, kuris traukiamas ir tuo paiu metu atitolinamas, demonstruojant kitonikum" kabutmis. Be tiesiogins citatos, intertekstinius santykius formuoja kabutes netrauktos citatos, aliuzijos, uuominos ir kt. Metatekstualumu (pagal model kalba / metakalba) pavadintas ryys, siejantis komentar ir tekst, kur jis komentuoja. Tai gali bti tiek svetimas", tiek paties autoriaus komentaras komentuojanti ir danai kritin nuoroda pretekst, ireiktas metakalba pasakymas apie tekst. Svoka paratekstualumas apibria teksto santyk su jo dalimi, teksto ir jo marginalini (paratekstini) fragment (antrai, titr, subtitr, pratarmi, skirsni pavadinim, epigraf ir kt.) ry, kurio analizei 1986 metais buvo skirta visa knyga Paratekstas: Interpretacijos slenksiai"130. Nagrindamas vien i tarptekstini santyki tip, GenetGenette Grard, Palimpsestes: La littrature au second degr, Paris, 1982. Genette Grard, L'intmduction a l'architexte, Paris: Seuil, 1979; Genette Grard, TheArchitext:An Introduction, Berkeley: University of Califomia Press, 1992; , ", ., , . 2, : , 1998, 282-342. 129 iuo atveju Kristevos intertekstualumas ir Genette'o transtekstualumas yra si-nonimikos svokos. 130 Genette Grard, Paratext: Thresholds cInterpretation, CUP, 1987.
128 127

126

56 te'as aikina paratekstinius elementus kaip teksto slenksio" enklus, padedanius kreipti bei kontroliuoti teksto recepcij131. Paskutinis terminas - architekstualumas - nusako teksto ryius, kurie leidia priskirti j skirtingiems diskurso tipams. Tai anrinis tekst ryys arba teksto ssaja su jo architekstu. Tos teorijos, kurios nagrinja anr dialogo problemas, apvelgia anrin teksto struktr ir jos transformacijas, yra veikiamos architekstini ryi. vado architekst vienuoliktas paragrafas, kuriame pateikta tarp-tekstini santyki schema, apipavidalintas kitaip nei ankstesnieji: tai ironikas autoriaus dialogas su savimi, kuris leidia suskilusiam kalbaniajam subjektui" akivaizdiai pademonstruoti beveik visus (su vienintele iimtimi) iskiriamus ir vardijamus ryi tipus: inter-tekstualum (Kristevos darb ir to, k kalbjo Croce ir kiti", paminjimas eksplikuoja takinius santykius tarp tekst); metatekstualum (kalbaniojo skilimas" suteikia galimyb i karto pateikti ne tik tekst, bet ir savo paties teksto metakomentar); architekstualum (skaitytojui pateikto dialogo ironikumas paeidia mokslinio teksto anrines tradicijas ir kartu pabria j egzistavim; tradicijos ir jos pokyi palyginimas leidia skaitytojui vertinti transformacijos reikm iame tekste); transtekstualum (tekste manoma iskirti tris tarptekstini santyki tipus, kuri apibedrinimui taikytina viena svoka).

30

Vienintel transtekstualumo forma (vartojant Genette'o terminij), neatsiskleidusi vienuolikto paragrafo tekste, yra paratekstualumas. Bet jo neaptinkame, kai paragraf nagrinjame atskirai nuo viso teksto: jame nra kitari fragment. O jeigu j nagrintame kaip tkto visumos dal paskutin vado architekst fragment, - pamatytume, kad jis pats yra kitoks, tam tikra prasme marginalinis, paratekstinis segmentas, teksto slenksio" enklas, kuris tampa neprastai apipavidalinta komentaru, kontroliuojaniu teksto recepcij. 131 ia Genette'as kalba apie dvi skirting paratekst grupes: peritekstai (antrats, skirsni pavadinimai, pratarms, paaikinimai, t. y. vidins teksto struktros dalis) ir epitekstai (interviu, pasisakymai spaudoje, asmeniniai laikai ir kt. - anapus egzistuojantys tekstai). 57 Apskritai Genette'o pateiktoji klasifikacija yra mginimas ilaikyti pusiausvyr tarp mokslins disciplinos" siekio ir poststruktralisti-ns, postmodernistins anarchijos". Tai, jo odiais, - avantiristo kuklumas: [tenka] suptis ant transcendencijos bang, liekant 'disciplinos', kuriai i pat pradi lemtas lis (arba reforma), laive"132. I tikrj pusiausvyros problema yra aktuali intertekstualumo teorijai, viena vertas, laikaniai tekst atviru, kita vertus, teigianiai galimyb t atvirum struktruoti, apibrti jo ribas. ' Atviras" tekstas ir interpretacijos ribos Ar egzistuoja intertekstins interpretacijos ribos ir kriterijai? is klausimas primygtinai reikalauja teigiamo atsakymo, nes jeigu j nra, tai ne vien paeidiama pusiausvyra ir atveriami keliai anarchijai. Tuo atveju visi teoriniai (arba slygikai teoriniai) svarstymai atrodyt pritempti ir nereikalingi. Tad kaipgi apibrti ribas? ia vis pirma reikt sugrti prie teorij klasifikacijos klausimo. Jeigu Jay'aus Claytono ir Erico Rothsteino pasilyta intertekstaa-lumo teorij klasifikacija bt pripainta teisinga, intertekstualumo teorij bt traukta dekonstrukcijos teorija. Taiau ar toks traukimas manomas? Vargu ar galima atsakyti klausim teigiamai dl principinio esmins nuostatos skirtumo. 132 , 1998, 340. 58 Dekonstrukcijos teoretikus (tiek prancz [vlyvasis Barthes'as, Derrida], tiek amerikiei [vadinamoji J e ilio mokykla: Paulas de Manas, Johnas Hillis Milleris, Geoffrey Hartmanas, Haroldas Bloomas]) domina ne tiek teksto supratimo, kiek meno krinyje ufiksuoto nesupratimo problema. Dekonstrukcin analiz demonstruoja bet kokio supratimo klaidos neivengiamum. Kadangi interpretacija - tai ne kas kita kaip klaidos galimyb, tai skelbdami, kad tam tikras aklumo laipsnis sudaro visos literatros specifik, mes taip pat tvirtiname absoliui interpretacijos nepriklausomyb nuo teksto ir teksto nuo interpretacijos"133. Kaip paymi Milleris, skaityti krin, vadinasi, aktyviai j interpretuoti. Kiekvienas skaitytojas suvokia krin, pritaiko jam tam tikr prasms schem. Ir vieno teksto interpretacij gausa liudija, kad skaitymas niekada nebna objektyvus prasms atradimo procesas, bet prasms traukimas tekst, kuris pats savaime neturi jokios prasms"13*. Netgi tokia trumpa dekonstrukcijos idj apvalga - vienas ingsnis jos idj erdv - leidia pamatyti pamatini nuostat skirtum: intertekstualumo teorijoje skaitymas yra prasms atradimo procesas, o ne atvirkiai, kaip mano dekonstrukcijos teoretikai. Kit intertekstualumo krypi atstovai praktikai nenagrinjo interpretacijos rib problemos. Vienintele teigiama iimtimi iuo aspektu laikytinas Umberto Eco. Straipsnyje Neribota semioz ir isprstanti prasme135 Eco pateikia dvi domias citatas: 1. 'What does the fish remind you of?

31

'Otherfish 'And what do other fish remind you of?' 'Otherfish'136. De Man Paul, Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric of Contemporary Criticism, N. Y., 1971, 189. John Hillis, Tradition and Difference", Diacritics, Vol. 2, 2, Baltimore, 1972,12; r. isamiau , 1996,187. 135 Eco Umberto, Unlimited Semiosis and Drift", Eco, 1990,23-44. 136 Heller Joseph, Catch 22, N. Y.: Simon and Schuster, 1961,290. [K i uvis tau primena?"/Kitas uvis."/ O k kitos uvys tau primena?"/ Kitas uvis."] 59 2. Hamlet: Do you see yonder cloud that's almost in shape of acamel? Polonius: By th'mass, and 'tis lik a camel indeed. Hamlet: Methinks it is like a weasel. Polonius: It is back'd like a weasel. Hamlet: r like a whale? Polonius: Very like a whale137. Citat priepriea iliustruoja istorin dviej interpretacijos tip kov: pirmuoju atveju teksto interpretacija yra ne kas kita kaip autoriaus pateiktos" prasms apibrimas, t. y. teksto prasm jokiu bdu nepriklauso nuo interpretuotojo. Kita samprata suponuoja, kad tekstas gali bti interpretuojamas vairiai, t. y. tekstas laikomas atvira struktra. Taiau pasilyti pavyzdiai demonstruoja vienos ir kitos nuostatos kratutinumus. O Eco, teikdamas pirmenyb antrajai sampratai, stengiasi j ivengti. Eco poiris tekst kaip atvir struktr kildinamas i Peirce'o neribotos semiozs idjos138. Pastarojo sivaizdavimu; neribota semioz - tai enklo interpretacijos procesas, kuris neturi nei pirmins, nei baigtins interpretants. Eco vartojama su neribota semioz tiesiogiai susijusi atviro krinio svoka reikia, kad meno krinys yra suvokiamas kaip dl interpretacij begalybs atvira forma. Taiau tuo paiu metu daugiareikmikumas negali bti atskirtas nuo estetins enkl organizacijos: jie abu [daugiareikmikumas ir organizacija] palaiko ir motyvuoja vienas kit139. Atviras krinys, anot Eco, yra bandymas struktrikai atkurti tikrov (galbt - visat). is bandymas realizuojamas teksto ir skaitytojo dialogo metu. Ir Skaitytojo vaidmenyje (The Role of the Reader), ir Interpretacijos ribose (The Limits of Interpretation) Eco rao, kad pabrdamas interpretuotojo vaidmen n negalvojo apie 137 Shakespeare William, Hamlet (III, 2). [HamL: Ar js matote an debes, kuris labai panaus j kupranugar? /Po/.: Kaip kain k, jis tikrai atrodo lyg kupranugaris. / HamL: Man regis, jisai panaus j ebenkt. Pol:. Jo kupra kaip ebenkties, l HamL: O gal kaip banginio? /Pol.: Visai kaip banginio" (ekspyras Viljamas, Ratai, 1.1, vert Aleksys Churginas, Vilnius: Valstybin groins literatros leidykla, 1961,271)]. 138 Eco, 1962; Eco, 1989. 139 , 1989, 40. 60 tai, kad atviras krinys - tai tekstas, kuris gali bti pripildytas bet kokios prasms jo empirini skaitytoj valia nepriklausomai nuo teksto savybi. Prieingai, meniniame tekste yra struktrini mechanizm, kurie determinuoja interpretacines strategijas140. Kartu galima tarti, kad tikrj interpretacijos procedr, nepaisant viso jos neribotumo, apibria pakankamai grietos taisykls, kurias nustato vidin teksto organizacija, t. y. prasms
133

32

atsiradimas yra interpretacijos, kaip skaitytojo intencij (intentio lectoris) ir krinio intencij (intentio operis) sveikos, rezultatas. Krinio intencija bendriausia prasme yra idealaus skaitytojo (mo-del reader), gebanio atspti, k silo is krinys, projekcija. O siauresne prasme - krinio intencija yra ne kas kita kaip jo siloma semiolo-gin strategija, kuri turt itirti skaitytojas. Tokia prasms atsiradimo samprata leidia paymti, jog vartojamas Eco odis krinys atitinka Barthes'o [skirianio krin ir tekst} teksto svok, kuri termin painiavos vengimo sumetimais ir bus vartojama vietoj Eco krinio". Teksto interpretacijos kaip teksto strategijos, sukurianios ideal skaitytoj, apibrimas padaro autoriaus (kuris gali pasirodyti tik kaip viena ar kita teksto strategija) figr nereikaling, t. y. leidia Eco pagrsti autoriaus mirties idj, iliustruot pavyzdiais i jo, menini tekst (Ros vardas ir Fuko vytuokle") autoriaus ir semiologo teoretiko, asmenins patirties. Vienas i pavyzdi pateiktas Postilje Ros vardui": Skaitydamas romano recenzijas, virpjau i pasitenkinimo, kai kritikai [...] cituodavo Viljamo odius, pasakytus baigiantis inkvizicijos teismo procesui. O kas tyrume baugina jus vis labiausiai?" -klausia Adsas. Ir Viljamas atsako: Skuba", ios dvi eiluts buvo ir tebra man nepaprastai mielos. Taiau vliau vienas i skaitytoj . o-,-! atkreip mano dmes tai, kad kitame puslapyje Bernardas Gi, grasindamas raktininkui kankinimais, sako: Teisingumas nevykdomas . ; skubotai, kaip tikjo netikrieji apatalai, o Dievo teisingumas gali trukti amius". Ir skaitytojas teistai klaus mans, kok ry norjau 61 sukurti tarp skubos, bauginusios Viljam, ir tos skubos stokos, kuri '<, lovino Bernardas. Tuomet supratau savo nedovanotin aplaidum. Rankratyje io pokalbio tarp Viljamo ir Adso nra. T trump dialog terpiau jau skaitydamas korektr, nes harmonijos ir pusiausvyros dlei jutau, jog prie vl suteikiant od Bernardui btina terpti dar vien struktrin skiemen. Ir, aiku, versdamas Viljam bodtis skuba (labai taigiai, tai dl ko tie odiai taip man patiko) visai pamirau, jog kiek toliau apie skub kalba taip pat ir Bernardas. Jei skaitytumt tik Bernardo odius, praleisdami Viljamo mint, maty- tumei, kad tra jie kalbos maniera, tai, ko tikimasi i teisjo, tokia pat standartin fraz, kaip, sakykim, prie statym visi lygs". Tauau suprieinus skub, apie kuri kalba Bernardas, su ta, kuri mini Viljamas, neivengiamai atsiranda interpretacija, ir skaitytojas teistai klausia, ar kalba jie apie vien ir t pat ir ar Viljamo neapykanta skubai skiriasi nuo Bernardo neapykantos skubai. Tekstas paraytas ir kuria savo efektus. Norjau to ar ne, bet susidriau su klausimu, su dviprasmika provokacija ir nebepajgiu io suprieinimo paaikinti, nors suprantu, jog slypi jame kakokia prasm (o gal ir ne viena)141. Kitas prieingo pobdio pavyzdys pateikiamas treiosios Tannerio paskaitos tekste Tarp autoriaus ir teksto142. Prie imdamasi versti Ros vard rus kalb, Jelena Kostiukovi para didel straipsn apie roman143. Jame paymta, kad prancz raytojo Emile'o Henroit romane La rose de Bratislava, sukurtame 1946 metais, kaip ir Eco romane, pasakojimas pltojamas apie paslaptingo rankraio iekojimus ir baigiamas gaisru bibliotekoje. Henroit romano veiksmas vyksta Prahoje, Eco romano pradioje taip pat minima Praha. Maa to, vieno i Eco bibliotekinink vardas Berengaras, o vienas i Henroit bibliotekinink - Bemgardas. K apie tai rao Eco? Visikai beprasmika kalbti, kad a, kaip empirinis autorius (empirical author), niekada neskaiiau to romano ir net neinojau, kad jis egzistuoja. Man teko skaityti interpretacijas, kuriose kritikai nuro140 Eco Umberto, Intentio Lectoris: The State of Art", Eco, 1990,50. 141 Eko Umberto, Postil Ros vardui", Eko, 1991, 410-411. 142 Eco Umberto, Between Author and Text", Eco, 1992,67-89.

33

143

Ispausdintas urnale (1982,

Nr. 5). 62 dydavo man visikai neinomus altinius. Kita vertus, a buvau laimingas, kai jie taip mikliai aptikdavo tai, k a taip gudriai paslpiau tikdamasis, kad jie sugebs tai atrasti (pavyzdiui, erno Caitblomo (ernus Zeitblom) ir Adriano pora Thomo Manno romane Daktaras Faustas kaip Adso ir Viljamo naratyvini tarpusavio santyki modelis). [...] A skaiiau tyrinjimus, kuriuose interpretuotojai atrasdavo tak, apie kurias a net ir nenumanydavau raydamas roman, taiau a, inoma, skaiiau ias knygas jaunystje ir supratau, kad jos paveik mane pasmons lygmenyje. (Mano draugas Giorgio Celli pasak, kad tarp t tolim" tekst turi bti ir Dmitrijaus Merekov-skio romanai, ir a sutikau, kad jis teisus). Kaip paalinis Ros vardo skaitytojas manau, kad Jelenos Kostiukovi argumentas nerodo nieko domaus. Paslaptingo rankraio iekojimai ir gaisras bibliotekoje - bendrosios vietos literatroje (topoi), ir a galiau prisiminti daugyb kit knyg, kuriose ji pltojama. Praha buvo paminta pasakojimo pradioje, taiau jeigu vietoje Prahos a biau paminjs Budapet, niekas nebt pasikeit. [...] Gal gale Berengaras ir Berngardas gali bti paprasiausias sutapimas. Bet kuriuo atveju idealus skaitytojas gali sutikti su tuo, kad keturi sutapimai (rankratis, gaisras, Praha ir Berengaras) - tai domu, ir kaip empirinis autorius a neturiu teiss nuginyti j nuomons. [...] Formaliai a pripastu, kad mano tekstas turjo intencij deramai vertinti Emile' Henroit"144. Pavadindamas vien pagrindini Fuko vytuokls veikj Kazau-bono (Casaubon) vardu, Eco (jo odiais) turjo galvoje Isaac Casau-bon, rodius, kad Corpus Hermeticum buvo suklastotas. Ir tie, kurie yra susipain su romanu, gali rasti tam tikr analogij tarp to, k suprato didysis filologas, ir Kazaubono ivad. Kaip paymi Eco, a numaniau, kad labai nedidel skaitytoj dalis sugebs velgti aliuzij, taiau lygiai taip pat a numaniau, kad, kalbant tekstins strategijos terminais, tai visikai nebtina (galima perskaityti roman ir suprasti mano Kazaubon nekreipiant dmesio istorin Casaubon)"145. 144 Eco, 1992, 74-76. 145 Ten pat, 82. 63 Taiau kai romano raymas jo pabaig, Eco atsitiktinai atrado, kad Kazaubonas - tai vienas i Middlemarcho, knygos, kuri jis skait prie kelis deimtmeius, veikj. ioje situacijoje empirinis autorius (Eco) pamgino eliminuoti galim ry su George'u Eliotu (Mary Ann Evans), traukdamas tekst Belbo ir Kazaubono panekesio fragment: - Beje, js vardas? -Kazaubonas. ' ' . - Tai ne i Middlemarch? - Neinau, iap ar taip, atrodo, dar buvo teks vienas Renesanso filologas. Bet mes nesigiminiuojame146. A pasistengiau padaryti visk, - rao Eco, - kad ivengiau nereikalingos nuorodos Mary Ann Evans. Taiau atjo sumanaus (protingo, iradingo) skaitytojo Davido Robey eil. Ir jis paymjo, kad tikriausiai neatsitiktinai Eliot romano Kazaubonas kr Rakt visas mitologijas (A Key to Ali Mythologies). Kaip idealus skaitytojas a buvau priverstas atsivelgti i netiesiogin uuomin. Tekstas ir standartiniai enciklopediniai duomenys suteikia kiekvienam isilavinusiam skaitytojui teis atrasti ry. Jis sukuria prasm. Pernelyg blogai empiriniam autoriui, ne tokiam protingam, kaip jo skaitytojas"147. Kitas pavyzdys - romano Fuko vytuokl antrat: Foucault vardas pavadinime atsirado todl, kad vytuokl, apie kuri kalbama, irado btent Lbnas Foucault. Jei j bt irads Franklinas,

34

a biau pavadins roman Franklino vytuokle. Ir iuo atveju a i pat pradi buvau sitikins, kad kas nors btinai pajus aliuzij Michel Foucault: mano personaai apssti analogij, o Foucault ra apie panaumo paradigm. Kaip realusis autorius a nesijauiau laimingas dl galimos tokio tipo ssajos. Tai atrodo kaip poktas, be to, suprantama, ne pats protingiausias. Taiau Leono sukurta vytuokl buvo mano pasakojimo personaas, ir a negaljau keisti pavadini146 Eco Umberto, Fuko vytuokl, i ital kalbos vert bga Tulievskait, Vilnius: Tyto alba, 1995,47. 147 Eco, 1992,82. 64 mo: tikjausi, kad idealusis skaitytojas nekurs dirbtini ssaj su Mi-cheliu. Ir buvau priverstas nusivilti: dauguma proting skaitytoj btent taip ir padar. Jie turi prie akis tekst, ir turbt jie teiss: galbt man tenka atsakomyb u dirbtin pokt, galimas daiktas, poktas nra toks jau dirbtinis. Situacija tapo nebevaldoma"148. Visi Eco pateikiami pavyzdiai pera ivad, kuri tiesiogiai ireikt randame Postilje 'Ros vardui': Paras knyg, jos autorius turt mirti. Kad nekliudyt tekstui eiti savo keliu"149. Taiau kaip autoriaus mirtis (ar jo, kaip teksto strategijos dalies, nematomas buvimas) susijusi su neriboto interpretavimo idja? Eco poiriu, teorijos, paverianios interpretacij reikmi atidjimu arba dekonstrukcija, negali pateikti neribotos semiozs idj kaip jas paremiant pavyzd (btent taip Peirce'o teorij naudojo Der-rida). Tekstai turi tam tikr prasm, arba yra daugyb prasmi, taiau negalima sakyti, kad jie neturi jokios prasms ar kad visos prasms vienodai geros"150. Apskritai pokalbyje apie teksto begalyb ikyla dvi nuostatos: Augustino ir kabalist (hermetin): kabalistai inojo, kad Toros raids gali bti trauktos begal derini, nenutrkstamai sukurdamos naujus knygos variantus ir kartu begalin kiek interpretacij. O Augustinas inojo, kad ventasis tekstas begalinis (infinita sensuum sylva, Jeronimo odiais), taiau jis visada gali bti ibandytas falsifikacija, kad bt galima atmesti tuos perskaitymus, kuri neleidia kontekstas, kad ir kaip stengtsi aikintojas juos primesti. Nemanoma pasakyti, ar i interpretacija yra teisingiausia, ar ji yra geriausia, taiau galima pasakyti, ar tekstas neatmeta interpretacijos, nesuderinamos su jo vidiniu kontekstu151. i Eco mintis vairiomis variacijomis kartojama 148 Ten pat, 83. M9 Eco, 1991, 411. 150 , ", , 21, 1996, 20. 151 Eco Umberto, La maftrise de Barthes", Magazine Littmire, 1993, 314 (octobre), 4145; r. , ", , N 21,1996, 6. 65 tiek Interpretacijos ribose, tiek 1990 met Tannerio paskaitose152. Ir ji numato interpretacijos kriterij - suderinamumas / nesuderinamumas su vidine prasmine teksto sranga. I tikrj visos iuolaikins teksto teorijos, orientuotos skaitytoj (reader-oriented), daugiau ar maiau yra hermetins tradicijos skolininks. O ji mato tekste io teksto sukurt atsakym grandin. Paslaptingos hermetik inios parodo visat kaip didiul veidrodi 'sal, kurioje kiekvienas daiktas atspindi ir ireikia visus kitus. Bandymas atrasti galutin ties" pasmerktas isprstaniai, atidedamai prasmei. Kiekvienas iapusinio pasaulio elementas apraomas panaumu kit visatos element. Jeigu jis primena kno dal, tai kartu nurodo t kn. Kno dalis savo ruotu turi savo reikm, kadangi yra susijusi su vaigdmis. Pastarosios yra interpretuojamos muzikins sekos terminais, o po to susiejamos su angel hierarchija, - ir taip iki begalybs. Bet koks daiktas - emikas ir dangikas - slepia savyje paslapt. Kiekvien syk atskleista paslaptis veda prie kitos paslapties iki pat paskutins paslapties153.

35

Hermetin tradicija velgiama visur, kur manoma, kad tekstas -tai tik piknikas, kur autorius atsinea odius, o skaitytojai - prasm, kur manoma, kad: Tekstas - tai atviras universumas, kuriame aikintojas gali aptikti begalin ssaj kiek. Kalba negali pagauti unikalios ir visada egzistuojanios prasms: prieingai, kalbos funkcija yra parodyti, kad tai, apie k mes galime kalbti, yra viso labo prieingybi sutapimas. Kalba atspindi mastymo neadekvatum, ir bti-pasaulyje reikia tik sismoninti, kad jokios transcendentalios reikms iskirti nemanoma. Bet kuris tekstas, pretenduojantis kok nors vienareikm teigin, -tai nevyks universumas, t. y. blogojo Demiurgo klaidos padarinys. (Kiekvien kart, kai blogasis Demiurgas nori pasakyti: tai yra tai", jis sukelia begalini nuorod grandinin reakcij, kuriai vykstant tai" visada pasirodo es kas nors kita). 152 Eco, 1992. ^ Ten pat, 32. 66 iuolaikinis tekstinis gnosticizmas, nepaisant visko, yra pakankamai dosnus: kiekvienas, kuris stengia primesti skaitytojo ketinimus , nesuvokiamiems autoriaus ketinimams, gali tapti Ubermensch^Irinktuoju, Antmogiu), kuris ino ties, o btent - tai, ko autorius neinojo, kai kalbjo, kadangi vietoje jo ar jos kalbjo kalba. '' Kad igelbt tekst, t. y. kad paverst reikms iliuzij inojimu apie reikms begalyb, skaitytojas privalo vis laik tarti, kad kiekviena eilut slepia koki nors paslapt, kad odiai ne kalba, o daro uuomin apie k nors neisakyt, umaskuot tais odiais. Skaitytojo pergal ateis tada, kai jis privers tekst pasakyti visk, iskyrus tai, kas autoriaus turta omenyje [...]. Tikrasis skaitytojas - tai tas, kuris supranta, kad tikroji teksto reikm yra jos tutuma154. skaitytojo model galima suvokti kaip karikatr, bet jis padeda atskleisti galiojanias tendencijas ir primena dekonstrukcin poir tekst, kuris sukuria skaitytoj, pasiymint patologiniu tarumo ir paslptos prasms apsdimo sindromu", skaitytoj paranojik (pasak Eco). Kad netaptum paranojiku", btina turti viena - saik, t. y. tarum, nevirstant patologija. Laikydamasis vidurio, pasisakydamas prie skaitytoj orientuotos kritikos kratutinumus, Eco mano, kad interpretacijos teorija (netgi tada, kai ji tvirtina, kad tekstas - atvira struktra, formuojanti begal interpretacij) turi susitaikyti su btinybe siekti santarvs -atsivelgti jei ne prasmes, kurias orientuoja tekstas, tai bent jau tas, kurias tekstas atmeta. Interpretacijos nepagrstumas ir yra jos ibandymas falsifikacija: jei manomas nors vienas nepriimtinas perskaitymas, tai neivengiamai kyla priimtinos interpretacijos atskyrimo nuo nepriimtinos (atmetamos vidinio konteksto) problema. Grdamas prie dviej Hellerio ir Shakespeare'o citat, Eco komentuoja: ios dvi citatos nurodo du interpretacijos pavyzdius. Pirmojo trkumas - visikas smalsumo ir tarumo nebuvimas; antruoju atveju susiduriame su i savybi pertekliumi. Noriu pabrti: a 154 , 1992, 39-40.; 66 tariu, kad ir Hamletas, ir Polonijus teisus. Taiau ar jie i tikrj teiss, mes suinosime tik pasiirj t pat debes"155. Taigi vidurami interpretuotojai klydo laikydami pasaul skambaniu tekstu, o kai kurie iuolaikiniai klysta laikydami j beformiu (unshaped). Tekstas - tai mogaus galimyb redukuoti pasaul iki patogaus formato", atviro intertekstiniam interpretacijos aismui, kuris yra dialektin sveika tarp teksto atvirumo ir jo formos156. Eco poiriu, galimos dvi interpretacijos rys (lygmenys):' semantin ir kritin.

36

Semantin interpretacija yra teksto, kaip linijins struktros, tiesioginio suvokimo (supratimo, sismoninimo) rezultatas: skaitytojas suteikia tekstui implikuot reikm. O kritin interpretacija (prieingai nei semantin) yra metalingvistin veikla. Tai semiologinis poiris, kai tiriamos prasms atsiradimo prieastys ir bdai. Interpretacijos antrojo lygmens (t. y. kritins interpretacijos) idealusis skaitytojas geba ne vien tiesiogiai suvokti tekst, paklidamas pasakojimo tinklus ir spstus (jausdamas baim, tarum ir 1.1.), bet ir atskleisti pasakojimo strategij, veriani pirmojo lygmens skaitytoj patirti btent iuos pojius157. Dviej interpretacijos lygmen skirtumo iliustracija gali bti klasikinis, pavyzdiui, Agathos Christie, detektyvas, kuriame msls minimas paprastai pateikiamas finale. Pirmojo lygmens skaitytojas iki finalo lieka neinioje. Finale detektyvas Puaro demonstruoja enklus, leidusius jam atpainti nusikaltl, idsto reikming veiksm grandin, aikina j tarpusavio santykius ir nustato nusikaltimo prieastis bei kaltinink. Kitais odiais, jo veikla atkartoja antrojo lygmens skaitytojo veiksmus: jis analizuoja teksto enklus ir pateikia analizs rezultat. Intertekstin analiz - tai, be abejo, antrasis apribotos" teksto enkl interpretacijos lygmuo, kuriame itin svarb vaidmen atlieka esmins teksto kategorijos - erdv ir laikas. 155 , 1996, 20. 156 Eco, 1990, 21. 157 Ten pat, 54-55. 68 Erdvs ir laiko problema: intertekstinis aspektas Intertekstualumo teorijoje erdvs ir erdvikumo problema turi ypating reikm, kadangi: pirma, ji susijusi su citatos knikumo" idja; antra, - su prasms formavimosi interpretacijos procese klausimu; treia, - su Stebtojo (skaitytojo ir jo vaidmens) problema. Nagrinjant tekst kaip teksto ir skaitytojo, kuris privalo nustatyti semiologin? teksto strategij, intencij sveikos lauk, galima pabandyti nubraiyti bendrj intertekstins analizs schem. Kiekvienas tekstas - tai tam tikra semantin ir enklin erdv, kuri yra duota kaip galimyb(s). Nuo pat pradi prasm (viena arba prasmi daugis) mums duota, bet neatskleista. Ms uduotis - j (arba jas) atskleisti. Kaip? Mes turime j ipakuoti" sismonindami, kad nemginame iifruoti teksto apibrdami jo tikrj prasm, nesistengiame identifikuoti autoriaus sumanym, teksto krjo intencij, o atliekame darb kurdami prasm i tekstini sutankjim. Prasms krimo procesas praktikai gali bti sudarytas tiek i vienos, tiek i keli pakop: vienas ar kitas teksto vienetas (teksto sutankjimas - citata) nurodo vienetus / struktras anapus teksto/ o netekstin struktra (intertekstas) savo ruotu gali nurodyti kit, trei ir 1.1. Kiekvienas sutankjimas suvokiamas kaip svetimknis metaforine bei tiesiogine prasme - kaip kito kno", kitos erdvs fragmento atsiradimas tekste. Citat iskyrimas prasideda atpa?inimu, su kokiu sakymo / praneimo tipu mes susiduriame. O praneimo tipo apibrimas susijs su lkesi rinkiniu, kuris lemia ms prieig prie teksto. Jis priklauso nuo ms lkesi vaidmens ifruojant dailinink kriptogramas. Prie j darb mes ateiname i anksto priderin savo 'imtuvus'. 69 Mes tikims pamatyti tam tikr enkl sistem, tam tikr enkl padt ir esame pasireng su ja susidoroti. [...] stovdami prieais biust suprantame, ko i ms tikimasi. Paprastai nelaikome jo nupjautos galvos atvaizdu [...]. Tikriausiai dl tos paios prieasties mes visikai nepasigendame spalv marmuro dirbiniuose, kaip ir nespalvotose fotografijose"158. Taiau spalvos nebuvimas nustebins spalvotoje nuotraukoje arba spalvotame filme ir taps intertekstine citata. Apskritai intertekstine citata gali tapti ir bet kuri kalbos figra, ir bet kuris teksto vienetas (pavadinimas159,

37

epigrafas ir 1.1.), ir pati teksto struktra (tam tikras skyri kiekis, kuris gali bti neatsitiktinis, kaip, pavyzdiui, Levo Karsavino tekste Noctes Petropolitanae160; arba konstrukcijos tekstas tekste (paios akivaizdiausios citatos) vedimas Bunuelio Kukliame buruazijos avesy). Tokio tipo analiz formuoja kalbin lauk gana paradoksaliai: Jis idstomas tarp tekste matom element (citat, anomalij) ir nematomo interteksto. [...] Prasms krimas pltojamas tarp fizins duotybs ir atminties vaizdinio. ios situacijos paradoksalum pabria tai, kad prasms 'operatorius' - citata - yra gijs tarsi sureikmint knikum kit teksto element - skaidri signifikant, itirpusi naracijoje, - atvilgiu. [...] Netgi pats i prieing aigali ymjimas metaforikai apibria prasms judjim kaip judjim nuo konkretumo prie abstrakcijos. Taiau is judjimas vyksta koordinatmis, i esms akivaizdiai svetimomis klasikinei semiotikai. inoma, ir ji, atsispirdama nuo konkretumo, juda link abstrakcijos. Jos atvilgiu tai vis pirma 'reikm', 'struktra', kurios neduotos skaitytojui kaip kokios nors fizins duotybs. Vis dlto konceptuals poiriai labai skiriasi. Semiotika neoperuoja nei elementais, kuriems bdingas inertiGombrich Emst Hans, Dail ir iliuzija, angl kalbos vert Rasa Antanaviit, Vilnius: Alma littera, 2000,53. 159 r., pvz., , . ' '", Textus: : XX , -; : , 2001, 600-604. 160 , 'Noctes Petropolitanae'", Literatra, 1997, 39 (3), 95-119. 70 kas knikumas, nei nematomais tekstais, egzistuojaniais anapus materiali vartotoj"161. Citatos knikumo" problema, svarstoma Jampolskio, akivaizdiai aktualizuoja erdves problem, kuri nra nauja ir netikta kalbant apie literatros teksto suvokim. Jau Aristotelio darbuose velgiamas tam tikras erdvini santyki aspektas. Jo nuomone, gebjimas kurti metaforas susijs su gebjimu velgti panaum. Vliau i mintis buvo ipltota tiek t, kurie nagrinjo retorikos problemas, tiek hermeneutikos atstov. Paulis Ricoeuras, kartodamas ir kartu iplsdamas Aristotelio mint, ra, kad metafor rykum lemia tai, kiek jos gali rodyti" prasm, kuri jos ireikia. ia pateikiamas tam tikras vaizdavimo matmuo, kuris gali bti pavadintas metaforos reikms vaizduojamja funkcija. Jau pats pasakymas kalbos figra" numano, kad metaforoje, kaip ir kituose tropuose, kalbjimas atkuria kno prigimt, parodydamas formas ir bruous, kurie paprastai apibdina mogaus veid, mogaus figr". Tai vyksta taip, lyg tropai suteikt kalbjimui kvaziknik pavidal. Teikdami prane?imui tam tikr form, tropai realizuoja kalbjim162. Metaforos knikumas, kuris danai jauiamas net intuityviai163, susijs su tuo, kad metafora yra semantins veiklos padarinys - msl. Ji pateikiama kaip knas"-rezultatas, kaip slygiko nesupratimo idinys, pirmesnis u prasms veikl, provokuojantis atvirktin judjim, kai mginama j apibrti. Visa, kas pasakyta apie metaforos knikum", taikytina ir citatai, kuri ymi teksto sutankjimo vietas 161 , 1993, 414 -415. 162 , , ", , : , 1990, 417 [Ricoeur Paul, The Metaphorical Process a Cognition, Imaginatkm and Feeling", Critical Inquiry, 1978, vol. 5, l, 143-159]. r. Taip pat Ricoeur P., Metafora ir simbolis", Ricoeur Paul, Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikms perteklius, i angl kalbos vert Rasa Kalinauskait, Gintaute Lidiuvien, Vilnius: Baltos lankos, 2000,57-82. 163 r., pavyzdiui: / " [Nevyks susitikimas / Dar rauda u kampo"] (); , , / - , / , / " [Veikiausiai taip
158

38

mintis nuoga, / Kadaise ukampyje pamesta, / Save isekindama savyje, / Nejunta mano sielos"] (). 71 ir leidia kalbti apie teksto knikum (arba, anot Jampolskio, - hieroglifikum). I esms tas pats, su knikumu sietinas literatrins erdvs problemos aspektas (figratyvinis literatros aspektas) domino ir Gerard Genette', apibrus kalbos figr (netiesiogin, metaforin pasakym) kaip tarp tarp enklo ir reikms, kaip erdv kalbos viduje164. Be to, figros esm, jo poiriu, sudaro tai, kad ji yra gijusi figr, t. y. form"165. I pirmo vilgsnio diskursas yra esani signifikant, kurie atstoja trkstamus signifikatus, grandin. Taiau kalba, ypa literatrin, retai funkcionuoja tokiu primityviu bdu: iraikos planas anaiptol ne visada bna vienareikmis, atvirk?iai, jis nuolat dvejinasi. Vienas odis gali suderinti dvi reikmes, kuri viena retorikoje vadinama paodine, o kita - figratyvine. Todl semiotin erdv, atsiradusi tarp matomo ir realaus signifikato, akimirksniu sugriauna linijin kalbjimo pobd. Btent i erdv vadinama ?odiu figra, kuris yra taikliai dviprasmikas: figra - tai tuo paiu metu ir forma, kuri velkama erdv, ir forma, kuria knijama kalba; tai autentikas literatrins kalbos erdvikumo, susijusio su jo prasme, simbolis166. Kalbos figra (kaip ir citata) yra teksto struktros elementas, taigi susijusi su teksto erdve apskritai. Kaip sutvarkyta literatrin erdv, kaip i kategorija gretinama su kita, laiko kategorija, ir pagaliau koki reikm visa tai turi intertekstinei interpretacijai? Vis pirma btina paymti, kad meniniame tekste mes visada susiduriame su erdve, besiprieinania ms standartiniam buitiniam" vaizdiniui, t. y. kiekybikai imatuojamai objektyviai" erdvei. Erdv ir laikas, kad ir kokie konkrets jie atrodyt, kad ir kaip konkreiai bt sugretinti su realybe, kaip ir kiti meninio teksto vienetai, lieka slygiki167. 164 , ", , . 1, 1998, 208. Ten pat, 208. 166 , ", , 1998, . 1, 281. 167 I esms btent laiko kategorijos slygikumas literatroje leido rus formalistams atskirti ir konceptualizuoti// (vyki ir motyv visumos atsivelgiant j j login prieast ies-padarinio ry) ir siueto (t pai vyki ir motyv visumos atsi?velgiant j t nuosekli sek ir sry, kuriuo remiantis apie juos pasakojama) svokas. 72 Bandymai nagrinti erdvs ir laiko problemas isiakoja dvi kryptis168. Viena yra susijusi su Bachtino vardu, su jo chronotopo idja. Jos esm - nustatyti dsnius, kuriais remiantis realus erdvlaikis transformuojamas anro chronotop. Literatriniame-meniniame chronotope vyksta erdvs ir laiko ymi susiliejimas vienoje apmstytoje ir konkreioje visumoje. Laikas ia sutirtinamas, sutankinamas, padaromas menikai matomas; o erdv intensifikuojama, traukiama laiko, siueto, istorijos judjim. Laiko yms atskleidiamos erdvje, o erdv suvokiama ir imatuojama laiku. iuo sek susikirtimu ir ymi susiliejimu apibdinamas meninis chronotopas"169. Bachtino poiriu, chronotopo vienybje pirminis dmuo yra laikas, kuris ir apibria kit dmen -erdv: Chronotopas literatroje turi esmin anrin reikm. Galima tiesiai pasakyti, kad anr ir anrinius skirtumus apibria btent chronotopas, be to, literatroje chronotopo pradmuo yra laikas"170. Kita kryptis (Jurijus Lotmanas, Viaeslavas Ivanovas, Tartu-Maskvos semiotin mokykla) laikosi prieing pozicij, t. y. erdvs pirmumo: erdv tekste yra modeliavimo kalba, kuria galima ireikti bet kokias reikmes, jeigu jos turi struktrini santyki pobd. Todl erdvin organizacija yra viena universali bet koki kultros modeli sudarymo priemoni. [...] ji gali reikti paias skirtingiausias esmes, tapdama modeliavimo kalba"171. Tos paios pozicijos laikosi ir Genette'as. Jis teigia, kad pasakojimo laikas yra erdvins prigimties. Anot jo, pasakojamojo teksto

39

temporalikumas iek tiek slygikas ir instrumentalus; sukurtas laiko (kaip ir bet koks kitas dalykas), pasakojimas egzistuoja erdvje ir kaip erdv. Pasakojamasis tekstas, kaip 168 , ", , 1998, 442-444. 169 , , : , 1975, 235. 170 Ten pat, 235. 171 , 1998, 443. 73 ir kiekvienas kitas, neturi jokio kito laiko matmens, iskyrus t, kur jis metonimikai perima i skaitymo proceso172. Erdvs pirmumas erdvinje-laikinje teksto vienovje leidia Vladimirui Toporovui pavadinti stipraus" teksto erdv (stipriesiems" jis priskiria meninius, religinius-filosofinius, mistinius ir kt. tekstus, t. y. tai, k prasta priskirti estetins komunikacijos sferai) mitopoetine. Ar galima pavadinti bet kur stiprj" tekst mitopoetiniu - ginytinas klausimas, kur reikia pagrsti. Taiau bt sunku prietarauti tam, kad pagrindiniai mitopoetins erdvs ir laiko bruoai panas stipriojo" teksto erdvlaikio bruous. Mgindamas apibrti mitopoetins erdvs savybes, Toporovas kreipiasi j provaizd archajin pasaulio model, kuriame, pirma, erdv neprieinama laikui, antra, erdv nepasirodo anksiau u daiktus, j pripildanius, o atvirkiai, jais konstituojama"173. Teiginys turi tvirt, pakankamai ityrint pagrind. Archajinei smonei erdv nebuvo ir negaljo bti kokybikai vienalyt: ji buvo sudaryta i sakralaus centro (absoliuti realyb) ir profanikos periferins erdvs. Profanikos / sakralios erdvs opozicijai buvo lygiagreti profaniko / sakralaus laiko priepriea. Mitopoeti-niame chronotope, kaip ir archajiniame pasaulio modelyje, laikas tampa erdvs forma, jo nauju ('ketvirtuoju') matmeniu. O erdv, prieingai, 'kraunama' vidinmis intensyviomis laiko savybmis (erdvs 'temporalizacija'), traukiama jo judjim, pasidaro neatimamai siaknijusi ir su laiku atsiverianti mite, siuete. Visa, kas atsitinka ir 172 , ", , . 2, 1998, 70. Verta paymti, kad dvi erdvlaikio tyrinjim kryptys, kuri viena pirminiu laiko laik, o kita - erdv, i esms yra klasikinio gino atspindys: tradicin literatros istorija (skaitant ir Bachtin) susieta su tradicine prieasties-padarinio grandine - tiek su literatrinio proceso apskritai, tiek su atskiro literatros krinio konkreiai chronologine sintagmati-ka: yra raymo, krinio krimo faz ir yra jo skaitymo faz, yra autorius ir yra skaitytojas, iaip ar taip, visada yra nuosekli laiko seka. Kita, struktralizmo suformuota kryptis perima jo esmines nuostatas: mstyti apie imanentikum galima tik erdvikai. 173 , ", , : , 1997, 462. 74 gali atsitikti mitopoetins smons pasaulyje, ne tik yra apibriama chronotopo, bet ir i esms yra i pat pradi chronotopi?ka"174. Kaip ir archajikas pasaulio modelis, mitopoetin erdv neegzistuoja be daikt. Mitopoetinje erdvje daiktai - erdvin svoka, gretin-tina ir su skulptriniu knu, ir su odiu, t. y. su tuo, k galima vardyti ne ma?iau erdviniu" odiu - objektai. Jie konstituoja erdv, paskirstydami jos ribas, organizuoja j struktrikai, suteikia jai reikmingum? ir semantikai j apgyvendina". ios tezs-samprotavimai atliepia matematiko Riemanno (XIX a.) idjas, tapusias pamatinmis Pavelo Florenskio ir (nepriklausomai nuo Florenskio) Sergejaus Eizenteino (jo nagrinjam dalyk spektras, kaip inoma, buvo labai platus) erdvs problemos tyrinjimams vaizduojamuosiuose menuose175. Riemannas pasil dvejop erdvs samprat:

40

erdv gali bti duota kaip abstrakti kategorija (Kanto erdv) ir nepriklausyti nuo objekt (materijos), kurie j pripildo; erdvs savybes formuoja joje esantys objektai (materija). Florenskis, sekdamas Riemanno idja, aptiko tas paias dvi erdvs suvokimo galimybes tapyboje ir teig, jog abi erdvs sampratos formaliai ymi vien fakt: dailininkas pripildo erdv (ar jos dalis) tam tikro turinio, prasms, priversdamas erdv pasiduoti ir sutalpinti daugiau, nei ji paprastai sutalpina be i pastang"176. Taigi nepaisant dvejopos erdvs supratimo galimybs, teksto erdvs talpumas priklauso nuo joje esani ar j formuojani objekt. i reikin demonstruoja ne tik tapybos, bet ir kitos ries tekstai: stipriojo odinio 174 Ten pat, 460. Be to, Toporovo dstoma mintis akivaizdiai artima Genette'o svarstymams apie tai, kad teksto erdv yra aktyvi: formuodamas! i nuoseklaus skaitymo laiko, gyvendinama jame, ji nuolat j ikreipia ir pasuka atgal, vadinasi, tam tikra prasme ir ataukia j" ( , . ", , 1998, . 1,281). 175 . , ", ., , . 1, : , 1998, 143-381. 176 , , : , 1993, 58. 75 teksto erdv (jos kokyb ir tris) reikmingai susijusi su joje esaniais daiktais, objektais. Kaipgi laikas tampa erdvs forma", jos ketvirtuoju" matmeniu? Vienas i pagrindini laiko erdvjimo modeli yra objekt nutiesiamas, sukuriamas kelias. Kelio mitologema, esanti kiekvienoje naratyvinje struktroje, visada susijusi su kokybiniais pertvarkymais, ikylaniais kaip judjimo padarinys. iame judjime galima iskirti pradi, kulminacin tak ir kelio pabaig. Kelio pradia ir pabaiga daniausiai paymtos ir materialiai (namai - ventykla arba namai -kita karalyst ir 1.1), ir pagal personaus (kelions pabaigoje persona?as turi kit status, palyginti su pradia). Kartu kelions pobdis, jos vaidmuo herojaus (kaip kelions subjekto) tapsmo procese ne tik apibria chronotopo pobd meniniame tekste, bet ir apibdina teksto anrin tip (biografinis, riteri, elmi ir kt. romanas) bei teksto veikjo tip. Taigi kelias, nesutapdamas su erdve, yra linijinis erdvs vaizdinys, ir pai erdv galima apibrti kaip joje pateikt (jos apribot), kokybikai j apibdinani keli visum. Slygikas stipraus teksto ir mitopoetins erdvs sutapatinimas akivaizdiai parodo, kas skiria stipriuosius ir silpnuosius tekstus (silpnaisiais galima vadinti tuos, kurie lieka u estetins komunikacijos rib, kuri funkcija - informacijos perdavimas): stipriojo teksto erdv suprantama ne metrini kiekybini, o topologini kokybini poymi pagrindu. Be to, kaip paymi Toporovas, teksto poymi erdv" [ ] - ne vien metafora. Tai realios uztekstins erdvs transformavimo rezultatas. Teksto transformuota iorin erdv gyja topologini kokybini poymi, kurie savo ruotu sukuria jgos lauk, veikiant visus teksto elementus. Todl ie elementai gali bti aprayti pasitelkus erdvines struktras (modelius). Toporovo siloma praktin arba bent teorin galimyb erdvikai traktuoti poetinius tropus ir figras, teksto personaus, motyvus, siuetus ir netgi anrus bei groins literatros ris nekelia abejoni. Taiau intertekstualumo teorijai itin svarbus atrodo pagrstas teiginys, kad per erdvs kategorij [...] tekstas i?eina anapus savo paties 76 rib, traukdamas sudting kompleks ir skaitytoj. iame kontekste teksto skaitymas gali bti pateiktas kaip sujungimas to, kas buvo (tada - ten -jis) su dabar - ia - a [...], o literatrologo atliekama teksto interpretacija - kaip tarpini (plg. inter-pret-) erdvi sudarymas, traukiant ir potencialiai numanomas"177. Imanentikai nagrinjant tekst erdv yra slygikai fiksuota, jos

41

kokyb ir apimt galima aprayti taksonomikai. O intertekstin analiz atsisako fiksuoto erdvs suvokimo. Kai interteksto erdv traukiama analizuojamo teksto erdv, pastaroji isipleia, deformuojasi. Ir tos deformacijos veikia teksto prasm. Kartu leisdama traukti prasms formavimosi proces erdves, paeidianias chronologij (t. y. vliau u nagrinjam tekst sukurt intertekst erdves), intertekstualumo teorija derina laiko / erdvs ir jos deformacijos problem su Stebtojo (skaitytojo) klausimu178. sivaizduokime dviej stebtoj situacij, kurioje antrasis seka pirmj, bdamas prastiniame erdvs ir laiko kontinuume. Taiau antrasis stebtojas irgi juda laike, be to, tas laikas akivaizdiai nesutampa su pirmojo laiku. Tai yra antrajam stebtojui suteikiamas antrasis laiko matmuo (laikas 2). Tada laikas l, kur jis stebi, tampa panaus erdvin, tai yra juo galima judti kaip erdvje - praeit, ateit ir atgal (kaip tekste galima vilgtelti jo final, galima sugrti pradi ir pan.). Paskui galima sivaizduoti dar vien stebtoj, kuris seka antrj. Treiojo stebtojo kontinuumas bus jau eiamatis ir realus" bus tik jo specifinis laikas 3, o antrojo stebtojo laikas 2 vlgi pasirodys panaus erdv (erdvikas). Auganti stebtoj hierarchija paveria visas laikiksias sekas erdvinmis ir ipleia erdv iki slygikos begalybs. Intertekstinis skaitymas veria skaitytoj atlikti Dunne'o Stebtojo vaidmen: skaitymas transformuoja laik erdv ir nuolat j ipleia. Be to, is procesas vyksta ir tada, kai egzistuoja tik vienas stebtojas, ir tada, kai atsiranda antrasis, treiasis ir kt., t. y. kai kitas skaitytojas susipasta tiek su tekstu, tiek su pirmojo skaitytojo intertekstin in177 , 1997, 514. 178 r. Dunne John Willaim, An Experiment with Time, London, 1924; , , : , 2000. 77 terpretacija. Kita vertus, skirtingi stebtojai gali atsirasti vienos smons ribose: dukart, triskart, keturiskart ir 1.1. intertekstualiai perskaiius t pat tekst vienam mogui (kaip ir skirtingiems monms), visada galima velgti erdvs transformacij ir prasms prieaug. Stipriojo teksto erdvs formavimo priemon yra tai, kas leidia susieti daiktus, teksto objektus, jo fragmentus visum, - montaas. Montaas Montaas - universali svoka, vartojama iuolaikinje kultrologijoje ir estetikoje. Plaija prasme montaas - tai toks kultros tekst sukrimo principas, kur sudaro besiskiriani vienas nuo kito denotatais arba struktra atvaizd, pai objekt, j pavadinim, apraym, bet kuri kit odini ar enklini atitikmen arba itis scen (paprastai sudaiktinam) sugretinimas maksimaliai artimame erdvlaikyje (anot Bachtino, chronotope)179. Siaurja technine prasme montaas yra sudtingos konstrukcijos, sudarytos i atskir sudedamj dali arba element, surinkimas. Taigi anapus montao lieka tik tai, kas gali bti nulipdyta ar ikalta i vieno gabalo180. 179 , XX ", : . . . , : , 1988, 119-120. 180 ., ,. - ", : . . . , : , 1988, 14-23. 78 Montao problemai neliko abejingi ne tik Levas Kuleovas, Sergejus Eizenteinas, t. y. reisieriai praktikai, kurie daugiau ar maiau nagrinjo kino teorijos klausimus, bet ir rus formalistai181. Ankstyvosios formalistins kino teorijos pradininkas buvo Viktoras klov-skis. Jo montao apibrimas aprp skirtingus aspektus, taiau akcentavo technin? funkcij: montaas, klovskio supratimu, buvo techninis metodas, kuris leido susieti tam tikrus atskirus vienetus

42

visum. Borisui Eichenbaumui ir Jurijui Tynianovui pavyko pakeisti klovskio technin montao svok semantinio montao apibrimu -tai buvo pirmas ingsnis vertinant ne vien technines, bet ir menines jo galimybes bei funkcijas. Taiau formalist koncepcijai i esms trko su suvokimo estetika susijusios problematikos, kuri domino Eizentein. Jis tyrinjo i problematik kaip tekst krjas: nagrinjo, kaip veikiamas irovas priklausomai nuo jo [irovo] ideologins pozicijos organizacijos". Formalist ir Eizenteino teorijos buvo pltojamos nepriklausomai viena nuo kitos, taiau j poiri slyio takai - akivaizds ir reikmingi. Pirma, ir vienoje, ir kitoje vartojama sistemos svoka: Eizenteino montao teorijoje, kaip ir literatrinje formalist (ypa Tynianovo) teorijoje, meninis tekstas (ne vien kino filmas, bet ir literatros krinys) laikomas sistema, kurios kiekviena sudedamoji dalis yra funkcionali. Antra, Tynianovas (kaip ir Eizenteinas) supranta monta ne kaip kadr sukibim, o kaip susidrim1**. Ubgdamas u aki se181 , ", , . , ; , 1927; , ", ., . , ; , 1927; , ", , . , ; , 1927, 55-85. Formalist kino teorijos apvalg r. - Ore, : , : , 2001. 182 Remdamasis teoriniais Eizenteino ir Tynianovo tyrimais, Prahos lingvistinio brelio atstovas Janas Mukaf ovskis padjo kino estetikos pamat, ypating dmes skirdamas erdvs ir laiko problemai: ?r. , , : , 1994. 79 mietiniams tyrinjimams, Eizenteinas nagrinja ir aprao kino vienetus kaip ?enklus, turinius (gavusius) reikm. Ypating vaidmen jo montao teorijoje atlieka skirtumas tarp dviej svok atvaizdo [] ir vaizdio []. io atskyrimo esm jis apibdino 1938 met straipsnyje Montaas", kuriame montaas apibriamas kaip logikai susieto ir maksimaliai emocionalaus pasakojimo sukrimo priemon. Pagrindin montao ypatyb ta, kad dvi sugretinamos atkarpos [du atvaizdai] netrukus susijungia nauj vaizd, kylant i io sugretinimo kaip nauja kokyb"183. Apraomj reikin vargu ar galima vadinti grynai kinematografiniu, veikiau apskritai viena i mstymo ypatybi: kai kuri objekt sugretinimas automatikai veria mus daryti trafaretines ivadas, konstruoti linijines logines sekas. Btent ia mastymo ypatybe paremtas trumpas Bierce'o anekdotas, kur kaip pavyzd pateikia Eizen?teinas: Moteris nals drabuiais raudojo prie kapo. - Nusiraminkite, ponia, - tar jai ujauiantis pakeleivis, - dan--V, gikasis gailestingumas beribis. Ir be js vyro kur nors pasaulyje b < atsiras dar vienas vyrikis, su kuriuo js sugebsite bti laiminga. f - Buvo toks, - pravirko ji atsakydama, - atsirado toks, taiau, ''.'r" deja... ia k yra jo kapas... "'''' Kuo pagrstas pasakymo efektas? Anot nusistovjusio trafareto, kapas ir greta stovinti moteris gedulo drabuiais sudaro nals, kuri aprauda vyr, vaizd, o i tikrj ji apverkia meilu. Dviej objekt sugretinimo efektas, kurio rezultatas yra vaizdis suma, da?nai naudojamas mslse: Skrido varna, uo ant uodegos sdjo. Kaip tai manoma?" Klausimas perskaitomas kaip sukibimas", kaip seka, t. y. tarsi uo bt sdjs ant varnos uodegos, tuo tarpu abu veiksmai yra tarpusavyje nesusij. ie mstymo trafaretikumo pavyzdiai silo velgti montae dviej sugretint atvaizd sum. Taiau Eizenteino, tyrusio daugyb pavyzdi, poiriu, dviej montaini atkarp susidrimas daniau yra ne j suma, bet sandauga, t. y. rezultatas kokybikai skiriasi 183 , 6 , . 2, , 1964, 157.

43

80 81 nuo kiekvieno dmens atskirai. Tokio tipo rezultatas gali atsirasti skirtingais bdais: 1) kai jis [rezultatas] yra nenumatytas ir gaunamas netiktai; 2) kai visuma, galutinis rezultatas, ne tik numatyta, bet ir pati lemia gretinamus elementus bei slygas. Kadangi teorines problemas Eizenteinas velgia kaip teksto krjas - reisierius, kadangi jo koncepcijos tikslas, anot Hanseno--Love's184, pasirodo ess smoningas, taikomojo pobdio siekis tikslingai paveikti irov, kadangi irovas jam lieka pasyvi mediaga, - tai detaliai jis itiria btent antrj atvej, kai rezultatas numatytas, kai dalis (teksto elementus) nulemia visuma. iuo atveju kiekviena montain atkarpa egzistuoja jau ne kaip kakas, kas nepriklauso nuo slyg, o yra tam tikras atskiras vieningos bendros temos, kuri vienodai persmelkia visas tas atkarpas, atvaizdas. Panai atskir detali sugretinimas tam tikros sandaros montae paadina naujam gyvenimui, veria suvokiant jas atsirasti t bendryb, kuri sukr kiekvien atskiryb, ir susieja jas tarpusavyje visum, o btent - t apibendrinant vaizd, dl kurio autorius, o paskui j ir irovas igyvena silom tem"185. Kad atsirast vaizdis, btina, kad atvaizdui kas nors atsitikt, kad jam kas nors bt padaryta". i tez iliustruoja du literatriniai (!) pavyzd?iai: Kai Vronskis irjo laikrod Kaienin balkone, jis buvo taip susijaudins ir usims savo mintimis, kad mat ciferblato rodykles, bet negaljo suprasti, kelinta valanda... ia yra laiko atvaizdas, taiau nei personaui, trauktam situacij?, nei skaitytojui neikyla laiko vaizdis (reikm). Kitas pavyzdys - Guy de Maupassant'o Mielojo draugo scena, kurioje oras Diu Rua laukia fiakre Siuzanos, susitarusios bgti su juo 12 valand nakties: 184 - Ore, ", -, 2001, 342. 185 , . 2, 1964, 159. Apie vienuolikt Diu Rua ijo i nam, truput pasibast, paskui nusisamd fiakr ir sustojo Santarvs aiktje prie Jr ministerijos ;. arkad. Tarpais jis brkteldavo degtuk ir pasiirdavo laikrod. Artjant pusiaunakiui, m kar?tligikai nekantrauti... Kakur toli imu dvylika vienas laikrodis, paskui kitas ariau, paskui du vienu sykiu ir pagaliau dar vienas visikai toli. Kai nuaid- _ , jo paskutinis dis, jis pagalvojo: Baigta. Nepavyko. Ji neateis". v Vis dlto nusprend laukti iki ryto. Tokiais atvejais reikia bti kantriam. Netrukus igirdo muant ketvirt, paskui pus, paskui tris ketvirius pirmos, ir pagaliau visi laikrodiai taip pat, kaip mu vidur- ' nakt, vienas paskui kit imu pirm. '.': Maupassant'o teksto fragmentas leidia akivaizdiai pademonstruoti vaizdio atsiradimo technik": dvylika valand rayta kaip skirtingo dydio plan serija, vaizdiniai sitraukia sveik ir dl to mes matome emocionalj vidurnakio vaizd (suvokiame jo reik?m). Vartojant kit terminij, monta galima apibdinti kaip sintaksin orientacij santykius tarp enkl teksto viduje. Kitas pavyzdys - Gribojedovo tekstai (rankrai ir vairi Vargo dl proto leidim palyginimas) - demonstruoja skirtum tarp monta?o, suprantamo kaip suma, ir montao, kuris yra sandauga: Vlesni leidimai, - paymi Eizenteinas, - skiriasi nuo ankstesni ne tik vidiniais teksto variantais, bet ir pirmiausia pakeista skyryba ilaikant tuos paius odius ir j tvark. Vlesni leidimai daugeliu atvej nukrypo nuo originalios autoriaus skyrybos, ir sugrimas prie pirmj leidim skyrybos pasirodo ypa pamokantis monta?o atvilgiu. Dabar nusistovjo tokia tipografinio rinkimo ir atitinkamo skaitymo tradicija:

44

 , , , , ...186 186 Kada ilaisvins mus krjas / Nuo skryblaii j, ir kyk, ir smeigi, ir smeigtuk, / Ir knyg, ir pyragaii krautuvli..." Tf 83 Taiau originalioje traktuotje i Gribojedovo vieta sumanyta ;taip: ;-.<..> .,-.,<..../...^. ,, f ..A'"-:-- ' ! ! !! !!! !!!187 Teksto skaitymas ir suvokimas abiem atvejais visikai skirtingas. Kai tik pamginsime pateikti ivardijim regimaisiais vaizdiniais, matomais kadrais, mes ikart pamatysime, kad negribojedovikas uraas prasmina skryblaites, kykus, smeiges ir smeigtukus kaip vien? bendr plan, kuriame kartu pavaizduoti visi ie objektai [kaip sum, kaip sek vieno kadro rmuose]. Tuo tarpu originaliame Gribojedovo krinyje kiekvienam daiktui skiriamas stambus planas ir j ivardijimas pateiktas montaikai besikeiianiais kadrais"188. Kitaip nei vieno kadro" objekt seka, autorin Gribojedovo punktuaci-ja pateiktame pavyzdyje pabria kait, stambi plan susidrim (monta) ir leidia kalbti apie prasmins erdvs, kaip io susidrimo rezultato, atsiradim?. O negribojedovika pasikeitusi punktuacija pateikia skaitytojui linijin daikt, atsirandani kadre" ir negyjan-i prasmins pozicijos erdvje, sek. Dar akivaizdesnis iuo poiriu yra Tynianovo pavyzdys, ianalizuotas Mukarovskio: Jei po kadro, kuriame stambiu planu pateiktas mogus pievoje, eis taip pat stambiu planu kiauls, vaiktinjanios ten pat, kadras, -kadr prasminio sugretinimo dsnis [...] nugals toki, atrodyt, tvirt natralistin motyvacij, kaip mogaus ir kiauls pasivaikiojimo vienalaikikumas ir vienaerdvikumas; dl tokios kadr kaitos susi187 Kada ilaisvins mus krjas/Nuo skryblaii j! Ir kyk! ir smeigi!! ir smeigtuk! !! / Ir knyg, ir pyragaii krautuvli!!!..." 188 , . 2, 1964, 186. domu, kad Tynianovas apibria stamb plan kaip savarankik dalyko iskyrimo ir pabrimo priemon - anapus laiko ir erdvs santyki", atkreipdamas dmes j tai, kad apskritai kalbama apie slygikai linijins, neymtosios realybs laik ir erdv. Sugriaudamas linijikm, stambusis planas formuoja prasminius erdvlaikio santykius. Galbt todl Tynianovas ir vadina nelai-kikum ir neerdvikum" (detals iskyrimo, stambaus plano taikymo rezultat) savarankiku prasminiu enklu. (r. , ", , 1977, 333-334). V : darys ne nuosekli laiko ar erdvs slinktis nuo mogaus prie kiauls, bet prasmin palyginimo figra: mogus - kiaul"189. Taigi jei sivaizduotume mog ir kiaul viename kadre (jei paalintume monta), pamatytume paprast nuosekli laiko slinkt. O jeigu matome kadr susidrim (monta), atsiranda ne tik prasmin figra, bet ir jos uvaldoma erdv. i i pirmo vilgsnio, atrodyt, nereikminga prielaida, leidia daryti svarbi ivad: kadr kaita yra prasminis veiksnys, formuojantis slygik, taiau reikming erdv, t. y. btent montaas paveria kinematografinio teksto erdv (erdvs dalis) reikmine, kokybine trine" erdve190. I esms t pat aptinkame ir kito tipo tekstuose: poezijoje, prozoje, tapyboje ir kt. Be erdvs formavimo ir prasminio apgyvendinimo" funkcijos, montaas traukia ketvirtj" kino teksto erdvs matmen - enkli-kj laik, kadangi btent prastins laiko sekos suskaidymas (neivengiamas naudojant monta) - laiko sutirtinimai, sugrimai, pakartojim, sapn terpimas kino pasakojim ir 1.1. - suteikia laikui prasm ir susieja j su erdve. Bendrj montao problem svarstymo kontekste btina sugrti prie paminto, taiau likusio atviro klausimo apie pirmj prasms atsiradimo bd: kaip elgtis tuomet, kai sandauga, kaip dviej montao vienet susidrimo rezultatas, atsiranda netiktai, kai rezultatas nenumatytas autoriaus

45

(kaip pavyzd galima priminti Eco Postilje Ros vardui aprayt atvej, kai dviej fragment susidrimas - Viljamo odiai apie j bauginani skub ir Bernardo skubos stokos lovinimas leido atsirasti netiktam rezultatui, neplanuotai prasmei). Viena vertus, is klausimas lieka u Eizenteino (kaip, beje, ir kit) tyrinjimo rib, kadangi jis sutelkia dmes teksto krimo problemas. Ir recepcijos klausimas domina j tik tiek, kiek jis yra s?moning autoriaus pastang rezultatas. Kita vertus, apskritai jo ivengti maai kam pavyksta: kai Eizenteinas analizuoja teksto konstravimo proces, jam tenka paminti ne tik jo pradi ir vidur, bet ir pabaig. 189 , 1977, 333-334. 190 , ", , ^94, 396-410. 84 Autoriaus smonje, autoriaus jausmuose plevena tam tikras vaizdis, emocionaliai knijantis tem. Ir jam ikyla uduotis - paversti vaizd dviem ar trim atskirais atvaizdais, kurie kaip visuma kelt suvokjo smonje ir jausmuose btent t pradin apibendrinant vaizd, kuris pleveno autoriaus smonje"191. Pateiktasis krybinio proceso apraymas, atrodyt, traukia save ir teksto recepcijos moment, taiau rezultatas pasirodo ess autoriaus uprogramuotas. Tai neatsitiktinai veria prisiminti Thomaso Sternso Elioto objektyvaus koreliato teorij: vienintelis bdas ireikti emocij menine forma - tai atrasti jai objektyvj koreliatq, - kitais odiais, objekt sek, situacij arba vyki grandin, kurios taps io konkretaus jausmo formule, - tokia tikslia, kad uteks pateikti tik iorinius faktus, btinus igyvenimui sukelti, ir jis akimirksniu atsiras192. Tai, k silo Eliotas, yra ne kas kita kaip emocijos iskaidymas" (siuniant estetin praneim, gimstant tekstui) kelet stambi plan" (atvaizd), kuri monta-inis susidrimas gaunant praneim (suvokiant tekst) turi atkurti pirmaprad (autorin) emocij - vaizd. Nagrindami meninio teksto generavimo problem, ir Eliotas, ir Eizenteinas sutelkia dmes krjo uduotis ir i esms atmeta mint apie teksto suvokjo sprendimo savarankikum. J supratimu, tekstas yra udara struktra, kuri sudaro i?imtinai autoriaus intencijos, kurias skaitytojas (plaija prasme) privalo iifruoti: Montaas galingas tuo, kad krybin proces sitraukia irovo emocijos ir protas. irovas veriamas brautis tuo paiu (iskirta mano - I. M.) krimo keliu, kuriuo jo autorius kurdamas vaizd. irovas ne vien mato vaizduojamus krinio elementus, taiau ir igyvena dinamin vaizd?io atsiradimo ir tapsmo proces taip, kaip j igyveno autorius"193. Taigi, Eizenteino poiriu (kaip, beje, ir Elioto), egzistuoja autoriaus intencija, tekstas kaip jos iraika ir skaitytojas, kurio vienintel funkcija yra autoriaus sumanym deifravimas. 191 , . 2, 1964, 170. 192 Eliot Thomas Sterns, The Sacred Wood. Essays on Poetry and Criticism, Lon-don, 1972, 100. 193 , . 2, 1964, 170. 85 Ir kartu, kaip paymi pats Eizenteinas, kiekvienas irovas girdi vienod laikrodi muim (pavyzdyje i Mielojo draugo). Taiau kiekvienam irovui gimsta savitas vidurnakio ir jo reik?mingumo vaizdis. Visi tie vaizdiai individuals, skirtingi ir kartu te-mikai vieningi"194. Siekiant paaikinti ir isprsti i svarstym prietaravim, pakanka sugrti prie jau aptartos autoriaus mirties (jo vaiduoklikumo"), prie teksto intencij ir interpretacijos kaip teksto ir skaitytojo intencij sveikos tem. Kita vertus, Eizenteino mint apie tai, kad vaizdis atsiranda ne kaip atvaizd suma, bet kaip j sandauga, atliepia ir formalisto Viktoro klovskio fraz, pasakyta apie Lawrence'o Sterne'o Tristram end (The Life and Opinions ofTristram Shandy, Gent-lemari): Mene dukart du - ne visada keturi ir ne i karto... penki". Vertikalusis montaas

46

ir intermedialumo probtema Literatriniai Eizenteino pavyzdiai demonstruoja galimyb kalbti apie monta ne tik kinematografijoje, bet ir literatroje bei kitose meno akose. Kita vertus, toks platus svokos vartojimas aktualizuoja dar vien problem - heterogenini fragment gretinim (susidrim) viename tekste. Montao apibrimas, kur Eizenteinas pateikia 1 Ten pat, 171. 86 straipsnyje Montaas" (I vis manom pltojamos temos poymi reikia irinkti tok atvaizd A ir tok atvaizd B, kad j sugretinimas - btent j, o ne kit element - sukelt irovo jausmuose bei smonje isamiausi, galutin paios temos vaizd"195), nenagrinja, kokiai kokybinei sekai priklauso atvaizdai A ir B. i problema sprendtiama straipsnyje Vertikalusis montaas". Polifoninis (vertikalusis) montaas numano skirting [heterogenini] ir B susidrim, kai atkarpa prie atkarpos prijungiama ne vien pagal kok nors vien poym - judjim, vies, siueto etapus ir pan., kai atkarp serijoje vyksta vienalaikis judjimas skirtingomis linijomis. Kiekvienai linijai bdingas savitas veiksmas, kartu neatskiriamas nuo kompozicinio visumos veiksmo"196. (Vertikaliuoju" is montao tipas pavadintas pagal vizualin analogij su muzikine partitra.) Pats Eizenteinas parod heterogenini montaini konstrukcij vaidmen architektriniuose sumanymuose Piranesi Kaljim pavyzdiu, o be to, galima prisiminti ir Lawrence' Sterne', naudojus pieinius, grafikus, tuius lapus ir 1.1. savo romane Dentelmeno Trist-ramo endio gyvenimas ir nuomons; ir Honor de Balzac, pasirinkus agrens odos (Le Peau de chagrin) epigrafu linij, perimt i L. Steme'o Trislramo endio 9 tomo 4 skyriaus, - linij, ore nubrt kapralo lazdos galiuku ir rodiusi (geriau nei bet kokie silogizmai) ddulei To-biui viengungiko gyvenimo pranaumus; ir Guillaume' Apollinai-re' su jo Kaligramomis (Calligrammes, 1918); ir Vladimir Majakovsk, kurio laiptikas" eilui idstymas yra regimasis montao ritmi-nisintaksini konstrukcij ekvivalentas"197; ir Ezr Pound, traukiant poetin tekst kin hieroglifus, t. y. derinant od bei regim atvaizd. Polifoninio montao pavyzdi galima vardyti be galo daug. Vienas j detaliai inagrintas Eizenteino straipsnyje. 195 Ten pat, 160. l* Ten pat, 192-193. '", 1987, 127 Naktinio pabgimo scena i Aleksandro Pukino Poltavos: ... , ' " : ' "* "' '"'"' ""''"- ' ' '" . ' ; ' ^ : " : , - ;, ...198 , - . ,, .,.-.,'.. ... Trys atkarpos: l - irg trepsjimas; 2 - kazok neka; 3 - moters nabdesys. Trys materialiai (garsu!) ireikti atvaizdai susilieja juos vienijant emocikai igyvenam vaizd. Montuodamas tris atvaizdus, Pukinas sukuria naktinio pabgimo vaizd. Prie trij garsini atvaizd jis prijungia ketvirtj. Poetas tarsi padeda tak. Ir dl to parenka kito matmens ketvirtj atvaizd, pateikia j ne kaip garsiri, o kaip regimj plastin stambj plan?": ' ' ^>*l,.:[.'''..''< ;M*V-r;."- ,. rj <'*v-fy ... , * '.. ' 199 .. .,....,-... . Taip sumontuotas" Pukino tekstas200. \ Eizenteino inagrintas pavyzdys leidia aptikti odinje konstrukcijoje regimj element, bding tiek Pukino Poltavai, tiek ankstesniame skyriuje pateiktam fragmentui i Gribojedovo Vargo dl proto. Tai (kartu su Sterne'o, Balzaco ir kt. pavyzdiais) demonstruoja svarb reikin: kai kalbama apie bet kurios ries menin tekst, neivengiamai kyla klausimas apie teksto, kaip konstrukcijos, homogenikum / heterogenikum ir atitinkamai apie polifonin arba vertikal (kaip j vadina Eizenteinas) monta. Vertikaliojo

47

(polifoninio) montao svoka taikytina tuomet, kai visuotin prasmin erdv sukuriama keliais heterogeniniais priemoni tipais. 198 .. .Niekas neinojo, kada ir kaip / Ji pasislp. Tik vejys / T nakt girdjo irg trepsjim, / Kazok nek ir moters nabdes..." 199 200 .. .Ir ryt atuoni pasag pdsakas/ Buvo matomas piev rasoje". 200 , . 2, 1964, 179. Kalbant apie Eizenteino analizuojamus pavyzdius, negalima neprisiminti chrestomatinio" teiginio, kad Gustave'as Raubert'as Pirmasis panaudojo montao princip literatroje. Pavyzdiai, pateikiami Eizenteino, Paneigia teigin. O jei prisimintume" egzistuojant Ryt poezij (literatr), tai pirmumo klausimas ivis pasirodyt ma maiausiai keistas. 88 89 Kadangi kino tekstas yra dviej pasakojimo bd - vizualinio ir odinio - sintez, vertikaliojo (polifoninio) monta?o svokos vartojimas analizuojant kino tekstus nekelia prietaravim. Taiau jau kino tekstuose vizualiniai enklai danai transformuojasi odinius (pasirodo kaip pasakojamieji), o ?odis danai tampa vizualiniu enklu. Tos paios vizualinio enklo transformacijos verbalin, ir atvirkiai, tendencijos bdingos tiek ities verbaliniam, tiek vizualiniam tekstui. Todl vertikaliojo montao svoka atrodo vienodai pritaikoma bet kuriam stipriojo teksto tipui. Abi tendencijos (odin ir vizualin) egzistuoja ir literatroje, ir vaizduojamuosiuose menuose. is reikinys anaiptol nra netiktas: greta protu suvokiam idj, reikini ir fakt prasms literatros painimo objektu tampa ir jutimikai suvokiamos daiktikojo pasaulio formos. Be abejo, odis susijs su regima daikto ivaizda slygikai, taiau io ryio neverta ignoruoti. Kadangi literatros materija yra kalbiniai regimojo pasaulio vaizdiai, vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai atspindtas regimasis vaizduojamojo pasaulio aspektas, ms negali nedominti joje pateikta vizija bei jos krimo bdai. Pagrindinis literatros iraikos bdas (savaime suprantama) yra verbalin seka, bet tai nepaneigia netiesioginio vizualins sekos buvimo (?tai Majakovskis, konstruodamas metafor, traukia verbalin sek tapybinio, grafinio ir kino vaizdavimo princip201). O vaizduojamame mene - atvirkiai (Meninas galima nagrinti kaip naratyv). Vizualumo literatroje ir men sveikos apskritai problema i tikrj buvo ir yra aktuali. Atitikim, bendrybi iekojo ir senovs graikai, ir vokiei romantikai. Ir modernizmo bei postmodernizmo epocha iuo atvilgiu nra iimtis. Taiau kaip galima gretinti skirtingos sandaros reikinius? Kodl galima palyginti, tarkim, Gertrude'os Stein proz ir Paulio Czanne'o tapyb, kodl kritikoje tapo prastas teiginys apie impresionistinius Marcelio Prousto ciklo Prarasto laiko beie?kant" bruous? Teorikai sugretinim galt pagrsti Eizenteino vertikaliojo montao idjos ipltojimas, susijs su meno mimetikumo klausimu. Mat Eizenteinas buvo turbt pirmasis, kuris atsiribojo nuo prasto kinematografins mimezs suvokimo (ir mimezs apskritai svokos). Vadindamas pamgdiojim raktu formos suvokim", jis iskiria du imitacijos tipus: pirmojo - maginio knijimu (magikas pamgdiojimas kopijuoja form") jis laiko veidrod (turdamas omenyje tiesiogin veidrodio funkcij - atspind kaip formos pakartojim). Antrasis imitacijos tipas principo pamgdiojimas: Kas supranta Aristotel kaip daikt formos pamgdiotoj, supranta j neteisingai. Forma nugyvena savo ami. sismelkia daiktikum. Prasismelkia u reikini - reikini princip ir taip j suvokia"202. ios Eizenteino mintys visikai sutaria su tuo formos (erdvs) supratimu, apie kur buvo kalbama anksiau. Atsisakius pirmins (ir ia prasme veidrodins) mimezs (tiksliau, atitraukus j antr plan), suprantant form kaip prasm (enklik, prasmin, mitopoetin erdv), jos orientacija principo pamgdiojim, principo mimez gali tapti skirting meno ri sugretinimo pagrindu,

48

kuris atsiskleidia Vertikaliajame montae". Kaip rao Jampolskis, Eizenteinas pasiekia savotik pangrafizm, aptikdamas visoje pasaulio vairovje po matom daikt paviriumi slypini? prasming linij. Linija nubriama muzikoje kaip melodija, mizanscenoje - kaip aktori judjimas, siuete - kaip fabula, ritme - kaip invariantin schema"203. Vertikaliajame montae", remdamasis epizodu i Aleksandro Nevskio, Eizenteinas mgina parodyti absoliutaus dviej paralelini linij - muzikins ir plastins sekos - judjimo atitikimo galimyb. Jis pieia schem, kurioje Prokofjevo muzikos uraymas natomis udedamas ant kompozicins atvaizdo struktros, ir visa tai vienija judjimo schema, turinti kreivs pavidal204. Kartu orientacija principo 201 ., . . , , 1972. 202 Eisenstein Sergey, Nachamung als Beherrschung", Fm und Femsehen, 1988, l, 36; cituojama pagal , 1993, 375-376. 203 , 1993, 378. 204 Detaliau apie j ir kitus bandymus pavaizduoti melodij kaip erdvine kreiv r. , 1993, 383. 90 91 pamgdiojim pereina per visus teksto lygmenis, ?iuo atveju per muzikins ir plastins sekos sveik, literatrinio teksto atveju - per aktyv verbalins ir vizualins sekos sambv. Pastarasis aktualizuoja atitraukt" antr plan veidrodins" mimezs problem, kitaip tariant - ikoniskum. Viena pagrindini teorini ir praktini klii nagrinjant vizualin? sek - ikoniko enklo svoka. Ar galima teigti, kad kinas (tapyba ir kt.) atvaizduoja tikrov, kiek vaizduojamoji seka yra analogika tikrovei? Atsakyti ne taip lengva, kaip gali pasirodyti i pirmo vilgsnio. tai Paolo Pasolinis man, kad pirmapradiai kino kalbos elementai yra tam tikri kamera ufiksuoti tikrovs fragmentai, kurie yra pirmesni u kok slygikum205. Tokio poirio itakos i esms kildinamos i Peirce'o pasilytos triadins enkl klasifikacijos206. Klasifikacijos pamatu tampa dvi prieprieos: gretimybs / panaumo ir faktikumo / slygikumo. Pierce'o teorijoje objekto [enklo nukreiptumo objekt] atvilgiu enklai skirstomi : simbolinius, indeksinius, ikoni?kuosius. Simbolinio enklo santykiai su objektu nesuponuoja joki faktini signifikato bei signifikanto ryi (slygikas pieinys, draudiamasis kelio enklas, kryius). Indeksinio enklo santykiai su objektu imlikuoja faktin signifikanto ir signifikato gretimyb (klanas, nurodanti rodykl). Ikoniko enklo santykiai su objektu formuojasi pagal panaumo princip (Monos Lizos portretas, diagrama). Nuo Peirce'o laik ikonikasis enklas buvo suvokiamas kaip enklas, turs kelet savybi, bding jo reprezentuojamam realiajam objektui, panaus objekt. Taiau Pierce'o ikonikumo samprata kuria ne maiau problem negu sprendia. Kuriam" problem kontekste ypatingo dmesio vertos Umberto Eco idjos. Nesanioje struktroje Umberto Eco formuluoja ir komentuoja klau-^ simus, kurie irykina Pierce'o teorijos problemas. Tarkim, k suf nuoja teiginys, jog Annigoni tapytas karaliens Elbietos portre 205 r. , ", , ,-1984. 206 Umberto Eco j pateikia daug aikiau negu pats Pierce'as: r. , 1998,121-123L pasiymi tomis paiomis savybmis, kaip ir pati karalien Elbieta? Sveikas protas sako, kad portrete ta pati aki, nosies, burnos forma, ta pati odos spalva, tokia pati figra. Taiau kas yra ta pati nosies forma"? Nosis turi tris matmenis, o nosies atvaizdas - du. Jeigu geriau siirtume nos, bt galima atskirti jos poras, nedidelius gumburlius, taigi, kitaip nei portreto nosies, jos pavirius neatrodys lygus. Be to, nosyje yra dvi angos, nervs, o portreto nosis turi dvi juodas dmes, bet ne angas207. Pateiktasis pavyzdys demonstruoja tradicinio ikoniko enklo kaip turinio kelet savybi, bding reprezentuojamam objektui, suvokimo trkumus. Taiau kaip atsitinka, kad neturintis n vieno bendro su daiktais materialaus elemento grafinis enklas gali priminti daiktus,

49

bti panaus daiktus? Eco atsakymas atrodo iaukiamai paprastas: Vizualus enklas kakaip perduoda form santyk"208. Tik sunku apibrti, kaip btent perduoda. Taiau perklus dmes nuo enklo prie jo supratimo (prie to, kas mus labiausiai domina) paaikja, kad ikonikasis enklas atkuria ne jo pristatomo objekto savybes, o jo suvokimo slygas, kadangi atvaizdo atpainimui mes naudojams duomenimis apie ?inomus ir jau matytus daiktus bei reikinius, t. y. atpastame atvaizd naudodamiesi atpainimo kodu. Ir toks kodas iskaido apibrtus, esmingiausius dalyko bruous. Pavyzdiui, zebrui atpainti mums svarbs pasirodys du bruo?ai - keturios kojos ir dryuotumas. ie poymiai - is atpainimo kodas - padeda atpainti k nors kaip zebr. Ikonikasis zebro enklas bus pristatytas btent iais dviem bruoais ignoruojant proporcijas, kno formas ir kt. Taiau jei sivaizduotume afrikiei gent, kuri i vis keturkoj ino tik zebr ir hien, kad bt atpaintas zebras, genties atstovui reiks praneti apie galvos form ir koj ilgum, kad jis galt atskirti zebr? nuo hienos, kuri taip pat yra dryuota. Taigi dryiai ?iuo atveju nebus skiriamasis poymis209. 207 Ten pat, 124. 208 Ten pat, 127. 209 Tenpat, 128-129. Apie konvencij reikm slygikai kitu aspektu - suvokiant vaizduojamojo meno krinius ?r. Gombrich Ernst Hans, Dail ir iliuzija (Panaumo ribos"), Vilnius: Almalittera, 2000. 92 Apvelgdamas tradicinius atvaizdus, Eco mano, kad ikonikasis enklas ir objektas nepasiymi jokiomis bendromis savybmis, is enklas yra visi?kai laisvas, nemotyvuotas ir konvencionalus. Kodo (apibrt bruo) iskyrimo proces lemia kultrins konvencijos. Atvaizdas atitinkamai pasirodo ess ne tikrovs analogas, o kultrini konvencij rezultatas: ikonikasis enklas, anot Eco, - tai vizualin sintagma (nuoseklumas, pasakymas), kuri gali turti ?ias objekto ypatybes: optines (matomas), ontologines (numanomas) ir konvencines, slygikai pasirinktas, sumodeliuotas; tokie, pavyzdiui, yra sauls spinduliai, pavaizduoti kaip brkneliai. Grafin schema atkuria mstymo schemos santykius2. Be to, ikonikoji sintagma priklauso nuo toki sudting kontekstini santyki, kad joje sunku atskirti prasms skiriamuosius poymius nuo fakultatyvi variant. Ikonikojo enklo kontinuume mes nestengiame iskaidyti diskretik prasmini skirtum, amiams sudlioj juos lentynles. Jie vairuoja, kinta: kartais tai didels sintagmos, atpastamos dl konvencijos, kartais maos linijos atkarpos, trichai, takai. Jos turi reikm tik kontekste. J pozicin reikm kinta priklausomai nuo konvencijos, kuri primeta is vaizdavimo tipas. Ikonikieji kodai, jeigu jie i tikrj yra, - tai silpnieji kodai211. Teigdami ikonikojo enklo konvencin prigimt ir ikonikj kod silpnum demaskuojame tikrovs efekt vizualiniuose praneimuose, skaitant ir kino tekstus. Tikrov, pavaizduota kino kadre, -jau filtruota, slygota, interpretuota smons, sukrusios jos mstymo schem". Tai primena antrj pamgdiojimo tip, kur iskiria Eizenteinas, - principo pamgdiojim, nes mstymo schema" yra ne kas kita kaip principo iskyrimas. Jeigu is pamgdiojimo tipas pasireikia visose teksto linijose, ikonikumo problema ieina u vizualins komunikacijos rib. Vizualin seka verbaliniuose tekstuose gali bti pateikta skirtingais bdais: gali bti pamintas vienas ar kitas paveikslas, spalva Ten pat, 131. Ten pat, 137-138. arba tiesiog daiktas, gali bti sukurtas apraymas. Vizuali literatros teksto element analizei skirtas vienas i Roland'o Barthes'o struktralistini darb Tikrovs efektas (1968). Svarstydamas apie nereikming" teksto element reikm, Barthes'as pabria, kad juos
211 210

93

50

ignoruoja struktrin analiz, uimta stambi pasakojimo vienet iskaidymu ir susisteminimu"212. Nereikmingais" elementais jis vadina daikto minjim ir apraymus, kurie neteko bet kokio tikslingumo veiksm plane arba komunikacijos plane213. Barthes'o supratimu, ankstyvasis (antikos ir vidurami literatros) apraymas atliko btent estetin funkcij, neturini prasminio krvio. Naujj laik literatroje (ypa realistinje) greta estetins funkcijos ikyla ir kita uduotis - sukurti tikrovs efekt. Tam ir naudojami vadinamieji nereikmingi" elementai. Funkciniai tarpai upildomi struktrikai pertekliniais elementais, kuri uduotis - sukurti tikrovs efekt. tai Flaubert'o apysakoje Paprasta irdis" (Un coeur simpk) sals, kurioje leidia laik ponia Oben, aprayme galima pamatyti fortepijon, ant kurio, po barometru, kyojo piramid i dui ir kartono". O Ruano apra?ymas Ponioje Bovari sumanytas taip, kad bt galima j prilyginti paveikslui: kalbos priemonmis atkuriamas paveikslas tarsi nutapytas ant drobs214. Pateiktieji pavyzdiai ypa doms svarstom problem kontekste. Jeigu, kaip paymi Barthes'as, Flaubert'o aprayme fortepijon galima suvokti kaip eimininks buruazins gerovs indeks, o piramid i dui ir kartono" kaip netvarkingos ir lyg nukvarusios Oben nam atmosferos konotatyvin enkl, tai jokia funkcija tikriausiai nepaaikinamas barometro paminjimas"215. Antrasis pavyzdys komentuojamas analogikai: visame Ruano aprayme svarbios tik j apibdinanios retorins figros, tarsi Ruanas bt vertas paminti tik j pakeiianiais vaizdiais 212 , ", , 1994, 392. 213 Ten pat, 392. 214 Tenpat, 396. -:.'.) w -;-,". ,*<'..-' >-\'.. :-> 215 Ten pat, 393. '-.,.*;--<;.:: : .>*:. ',,-'1'*'?-" 94 95 (stiebai, lyg dygliuotas mikas, salos, kaip didels, nejudanios, sustingusios uvys, debesys... oro bangomis be garso duo lait}2-16. Struktrikai ir funkcionaliai perteklini teksto element nagrinjimas leidia Barthes'ui prieiti prie ivados, kad realistinje literatroje sukuriama tai, k jis pavadino referencine iliuzija. ios iliuzijos esm ta, kad tikrov, ivyta i realistinio pasakymo kaip denotatyvinis signifikatas, traukiama j kaip konotatyvinis signifikatas. Utenka tik pripainti, kad tam tikros detals tiesiogiai nurodo tikrov, ir jos tuojau pat ima neakivaizdiu bdu j reikti. Raubert'o barometras", Ruano apra?ymas teigia" tik viena: mes - tikrov. Jie enklina tikrov kaip bendrj kategorij, bet ne ypatingas jos aprai?kas217. iuo atveju Barthes'o argumentacij sunku pavadinti tikinama: apibrdamas ideologines ir prasmines fortepijono" bei piramids i dui ir kartono" funkcijas, jis atmeta barometro" funkcionalum?, nors pastarasis (barometras - i baros - sunkumas), kaip atmosferinio slgio matavimo prietaisas, priklauso tai paiai kaip ir paminti objektai funkcinei sekai bdamas daiktu, regimai knijaniu sunkio ir slgio, priplkusio, cikliko, realistinio pasaulio, kuriame priversti egzistuoti Flauberto veikjai, pasikartojimo idj. O Ruano apraymo" funkcij galima akivaizdiai apibrti kaip prieprieos sudarym: gyva, taiau abejinga" (Zenkino apibrimu218) gamta ir negyvas daikt pasaulis, sukuriantys dvi prieingas erdves - udar buities ir atvir gamtos pasaul. Perteklini element" (apraym) traukimas funkcin sek leidia paneigti Barthes'o ivad: jie ne tik bendrai enklina tikrov, bet kartu apibdina j, vaizduoja ypatingas jos apraikas, pateikia jos kokybin, prasmin ir ideologin charakteristik. Ir tai, reikia manyti, patvirtina vizualaus elemento literatros tekste reikmingum. Vizualaus elemento literatroje reikms sismoninimas buvo viena i prieasi, lmusi naujos intermedialiais pavadint tyrinjim srities atsiradim. Nors intermedialumo svoka egzistuoja mokslo diskurse nuo devintojo XX amiaus deimtmeio, ji praktikai neminima iuolaikiniuose literatros mokslo odynuose219. Taiau intermedialumas (intermediality) yra labai svarbi intertekstualumo atmaina. Intermedialumas - tai santykiai tarp heterogenini teksto fragment bei kitari tekst (tapybos - literatros, architektros - literatros ir kt), tai skirtingos

51

ries tekst dialogas, kuris, kaip ir bendras inter-tekstinis dialogas, formuoja arba ipleia teksto prasm. Taigi intermedialumo svoka apima tiek gana plai skirtingos sandaros reikini sugretinimo erdv (pavyzdiui, mint Gertrude'os Stein prozos ir Paulio Czanne'o tapybos arba Marcelio Prousto prozos ir impresionist tapybos palyginim-dialog), tiek siauresn reikini erdv, t. y. intertekstin vieno tipo (pavyzdiui, tapybos) raikos priemoni naudojim kito tipo tekste (pavyzdiui, groinje prozoje). Intermedialumo svokos bei intermediali tyrinjim atsiradimas fiksuoja vykus bandym perengti meno ri sienas, atsisakyti tradicins baims siverti svetim" tyrim srit220. Teoriniai intermedialaus dialogo aspektai (ikonikojo enklo problema ir problemos, susijusios su tradiciniu meno ak iskyrimu erdvines ir laikines) nagrinjami Bal221, Brysono222, Hanseno216 Ten pat, 396. 217 Ten pat, 400. 218 , ", ., , : , 1999, 13-134. 219 Galbt tai susij su orientacija j prancz ir anglakalb kritik, kuri beveik nevartoja i termin, tuo tarpu jie plaiai vartojami iuolaikinje vokiei kritikoje. 220 Vienas i reikming bandym per?engti prieprieos odis /vaizdas rib - Mieke Bal darbas Reading 'Rembrandt': Beyond the Word-Image Opposition (Cambridge: Cambridge U. R, 1991), silantis laikyti tapybos drobes retoriniais arba koduotaisiais enklais, kuriuos galima ir reikia skaityti naudojant instrument rinkinj, pasilyt nara-tologijos ir kit poststruktralistini teorij, {skaitant feministin kritik. Apie verbalini ir vizualini tekst dialogo istorij r. darbus pagal bibliografin sra i rinkinio Bild und Text im Dialog, Passau: Wissenschaftsverlag Rothe, 1993; taip pat: Bath Michael, SpeakingPictures: English Emblem Books and Renaissance Culture, London: Longman, 1994; Camille Michael, Image on the Edge: The Margins of Medieval Art, London: Reaktion Books, 1992. 221 Bal Mieke, Reading 'Rembrandt': Beyond the Word-lmage Opposition, Cambridge: Cambridge U. E, 1991. 222 Bryson Norman, Wordand Image: FrenchPaintingof the Ancien Regime, Cambridge: Cambridge U. R, 1981; Bryson Norman, Vision andPainting: The Logic afGais, New Haven: Yale University Press, 1983. 96 Hansen-Love Aage A., Intermedialitat und mtertextualitat", DialogderTeyte, eds. Wolf Schmid, Wolf-Dieter Stempel, Wien: Institut fr Slavistik der Universitat Wien, 1983 (Wiener Slavistischer Almanach. Sonderband 11,291-360). 224 Zander Horst, Intertextualitat und Medienwechsel", Intertetualitat: Formen, Funktionen, anglistische Fallstudien, eds. Ulrich Broich, Manfred Pfister, Tbingen: Niemeyer, 1985, 178-197. 225 Plett Heinrich, Intertextualities", Intertextuality, ed. Heinrich Plett, Berlin; New York: deGruyter, 1991. 226 Fowler Alastair, Periodization and Interart Analogies", LiteraturundBildende Kunst, ed. Ulrich Weisstein, Berlin: E.Schmidt, 1992. 227 Steiner Wendy, The Colors ofRhetoric: Problems in theRelation between Mo-dem Literature and Painting, Chicago and London: The University of Chicago Press, 1982. 228 Icons - Texts - IconoteMs: Essays on Ekphrasis and Intermediality, ed. Peter Wagner, Berlin; New York, 1996. 229 Tarp j galima paminti ir Barthes' - r. , ", , 1994, 395. -Love's223, Zanderio224, Pletto225, Fowlerio226, Steiner227 darbuose.
223

52

Praktinje intermediali santyki analizje, kurioje danai kartu pateikiamas teorini problem svarstymas228, be minto termino, vartojamos dar dvi s?vokos - ekfraz (ekphmsis) ir ikonotekstas (iconotext). Pirmoji - ekfraz - susijusi su vizualini men ir literatros istorijos dialogu ir kildinama i gilios senovs (pirmieji m. e. amiai). Tai sofistins prozos forma - gamtos arba meno paminkl (reali ir fikty- j vi) apraymas. Tradicikai ekfraz suvokiama kaip poetin ir retorin priemon bei literatros anras. is terminas turi ilg ir sudting istorij, kuri tsiasi nuo Achilo skydo apraymo Homero Iliadoje iki Keatso Ods graik vazai (Ode on Grerian Urn) ir daugybs kit krini. Kaip vienas i retorikos termin, jis plaiai vartotas ir vartojamas literatros kritikoje ir menotyroje, kurios nelaiko jo naujadaru (neologizmu), taiau kalba apie iplst jo aikinim. Antikins svokos pasiskolinimas negaljo nesukelti skirtingo paties reikinio, paymto odiu ekfraz, supratimo: kiekvienas vartotojas229 pateikia savo apibrim, kuris ne visada identikas anksiau pasirinktiems. tai Thomas Mitchellas ir Grantas F. Scottas apibria ekfraz kaip odin [vizualinio] atvaizdo knijim (the verbai representation of 97 visual representationj230. Jamesas Heffernanas savo ruotu apibria j kaip odin grafinio atvaizdo knijim (the verbai representation of grap-hic representation}231, o Davidas Carrieras kaip vaizduojamojo meno krinio odin atkrim (verbai re-creations of visual artivork)2yi. Be pastang savaip apibrti termin, tyrintoj darbuose matomi bandymai j iplsti. Pavyzdiui, Bernadette Fort233 teigia, jog ji pirmoji trauk mokslin diskurs svok kritin ekfraz (critical ekphmsis), prapleiani, jos nuomone, termino vartojimo sfer kritika ir meno istorija. Tok poir vargu ar galima laikyti pagrstu, kadangi i ekfrazs forma egzistuoja ne vien imtmet - ma maiausiai pradedant nuo Diderot ir Goethe's. odinis tikrovje neegzistuojani (arba laikom neegzistuojaniais) krini apraymas (pavyzdiui, vaza Keatso odje) nulm kitok svokos pltim: Johnas Hollanderis silo tokius apraymus vadinti tariama (notional) ekfraz23*. Jam teistai prietarauja Mitchellas: kadangi bet koks apraymas (ekfraz) sukuria ypating, specifin vaizd, sismoninam kaip daugiau ar maiau paalin teksto fragment, todl jis visada pasirodo tariamas235. Apibendrindamas kai kurias termino apibrimo pataisas ir atmesdamas tas, kurios sukelia painiavos, Peteris Wagneris236 silo suvokti ekfraz? kaip odin atvaizdo reprezentacij paia plaiausia pras230 r.: Scott Grant, The Rhetoric of Dilation: Ekphrasis and Ideology", Word & Image, 1991, 7, 301-310 (p. 301). 231 r.: Heffernan James, Ekphrasis and Representation", New Literary History, 1991, 22, 297-316 (p. 299). 232 r.: Carrier David, Principles of Art History Writing, University Park, Pa.: Pen-sylvania State U. R, 1991, 8; 104. 233 Fictions ofFrench Revolution, ed. Bernadette Fort, Evanston, .: Northwestern U. R, 1991. 234 Hollander John, The Poeticsof Ekphrasis", Word&Image, 1988, 4, 209-219. 235 Mitchell W. J. Thomas, Picture Theory: Essays on Verbai and Visual Representation, Chicago: University of Chicago Press, 1994,157. 236 Wagner Peter, Ekphrasis, Iconotexts, and Intermediality - The State(s) of Art(s)", Icons Texts - Iconotexts: Essays on Ekphrasis and Intermediality, ed. Peter Wagner, Berlin; New York, 1996, 1-40. 98 me (skaitant kritin literatr). Jo poiriu, btina atsisakyti nuomons, kad vizualinio atvaizdo knijimas kalbos priemonmis privalo bti literatrinis: iuolaikin sien perengimo ir

53

griovi upylimo" tendencija bandym atriboti literatrin ir kritin tekst padaro gana problemik. Be to, apibrimas, priimtas tyrintoj daugumos ir silantis laikyti ekfraz? odine [vizualinio] atvaizdo reprezentacija (verbai representation of visual representation), suponuoja galimyb taip pavadinti bet kok odin komentar (poezij ir groin proz, kritin literatr, darbus apie meno istorij ir kt.). Bet koks ios ries raymas yra i esms ekfrazikas. O pirmoji pasirinktojo apibrimo dalis (verbai representation) apibdina ir nagrintosios svokos taikymo sfer verbalinio teksto analiz / interpretacij. Taigi ekfraz - tai tekstas arba (daniau) teksto fragmentas, citata, kuri formuoja intermedialius teksto santykius su kitos ries intertekstu. Antrasis terminas, turintis tiesiogin ry su intermedialumo problema, - ikonotekstas (iconotext) aprpia kiek daugiau reikini. Ikono-tekstas - tai tekstas, kuriame (tarpininkaujant implicitinei arba eks-plicitinei nuorodai arba aliuzijai) naudojami kitos meno ries enklai. Svokos ikonotekstas taikym Wagneris kildina i Michaelo Nerli-cho, pirmsyk pavadinusio ikonotekstu meno krin, sukurt i verbalini ir vizualini enkl (pavyzdiui, Evelyne Sinnasamy romanas su fotografijomis, pavadintas Lafemme e dcouvre, kuriame tekstas ir vaizdas formuoja neiardom vienov). Taiau lyginant pradin Nerlicho teigin su tuo, apie k kalba Wagneris, nemanoma nepastebti ir esminio skirtumo: pastarasis vadina ikonotekstais tiek tuos, kurie naudoja skirtingas iraikos priemones, tiek iorikai homogeninius tekstus, implicitikai traukianius save nuorod kitos enklin?s substancijos tekst (pavyzdiui, nuoroda paveiksl proziniame tekste)237. ---.. 237 I esms identikam reikiniui ymti Richardas Wendorfas vartoja termin iko-nizmas (iconlcism), pateikdamas tok apibrim: A vadinu ikonizmu reikin, kai vienos 'substancijos' teksto struktr tiesiogiai arba metaforikai traukta kita" (?r. Wendorf Richard, The Elements ofLife. Biography and Portrait-Painting in Stuart and 99 Ikonotekstas - tai sintetinis (tiesiogine prasme - eksplicitinio kit raikos priemoni naudojimo atveju, arba metaforine prasme - im-plicitinio j naudojimo atveju) diskursas, kuris yra ne kas kita kaip vertikali montain konstrukcija, nes jis formuoja kelias pasakymo plotmes, kuri kiekviena savomis skirtingomis priemonmis knija tem, turi savo kompozicin vyksm, susijus su visumos kompoziciniu vyksmu, ir dalyvauja formuojantis tos visumos prasmei jos suvokimo procese. Intermedialumo teoretik apibrtos svokos prapleia Genette'o pasilyt tarptekstini santyki klasifikavimo sistem, kuri leidia efektyviai nagrinti tekstus: ikonotekstas gali turti vienok ar kitok komentar arba pats bti komentaru tiesiogine prasme, ir tada jis bus trauktas metatekstini ryi veikimo lauk; o transformuojant vienus ar kitus anrinius poymius, jis gali pradti dialog su architeks-tu ir 1.1. Tai yra ikonotekstas priklausomai nuo jo konkretaus turinio gali aktualizuoti skirtingus ryio tipus, i j ir intermedialius [kitar-i tekst] santykius. Intermedialumo, kaip skirtingos ries tekst arba j fragment dialogo, problema sietina su spalvos reikms klausimu. Ypa domi i problema tampa tuomet, kai mes skaitome / interpretuojame (kad ir kaip tai paradoksalu) literatros tekstus, kuriuose per spalv danai pasireikia teksto heterogenikumas, jo neakivaizdus virsmas" ikonotekstu. Mat spalva - regimo pasaulio reikinys - sugeba suderinti vizualum su pasakojimu. Georgian England, Orford: Clarendon Press, 1991,19-20). Atrodyt, kad tas apibr?imas nelabai skiriasi nuo Wagnerio apibrimo, taiau toliau Wendorfa skirsto formas erdvines ir laikines, taip ignoruodamas bendrj retorikos pagrind, kuris tampa Wagnerio samprotavim pamatu. 100 101 Spalva

54

Dauguma iuolaikini estetikos teorij pirmiausia iskiria bet kurio objekto form ir spalv238. Daugelyje klasifikacij (tiek archajinje tradicijoje, tiek Naujj laik sampratoje) egzistuoja tam tikri atitikmenys tarp spalvos ir vairi erdvs dali: tai Alberti pilk gretina su eme, ali - su vandeniu, mlyn - su oru, raudon - su ugnimi239. Tokie sugretinimai leidia eksplikuoti pakankamai triviali mint: spalva yra tam tikros informacijos, neiardomai susijusios su erdvs prasminimu, reikj. i informacija danai vadinama spalvos prasme" arba reikme". Taiau ar leistina vadinti informacij, kurios reikj yra spalva, prasme" arba reikme"? Ar galima kalbti apie spalvos reik?m (tiesiogine odio prasme)? Nesistengiant vienareikmikai atsakyti daugel dominus klausim (taip / ne), galima pabandyti kiek plaiau apibrti pai problem. Meno istorijoje ir teorijoje buvo bandoma sukurti vientisas spalvos teorijas (Johannno Wofgango Goethe's Mokymas apie spalv, Vasilijaus Kandinskio Apie dvasingum mene, Rudolfo Steinerio Spalvos esm), kuriose spalva daniausiai gretinama su emocijomis, kurioms nemanoma rasti adekvataus enklo. Taiau Goethe's, Kandinskio, Steinerio bei kit teorijose atskleidiama, jog spalvos skiriasi savo ypatingu iraikingumu, kad spalva i ties perteikia informacij, kuri mogus nebtinai sismonina. Daugelis poet, dailinink, filosof ir kit, kuri profesija iugdo jausmin nuovok, stengsi suprasti, kuo pagrsta spalvos simbolika240, mgino verbalizuoti archetipines spalvos ypatybes. 238 r. , , , 1974, 7sk. ', 1997, 473-474. 240 Tarkime, kodl dvasinis nusiteikimas skirtingose Vakar kultrose ireikiamas panaiais spalvos atvilgiu sustabarjusiais odi junginiais: aliuoti i ilgesio", nurausti i gdos", pageltonuoti i pavydo", pajuosti i sielvarto"? r. Rzepinska M., Historia kolom w dziejach malarstwa europejskiego, Krakow, 1983, 80. Tarp j verta dar kart paminti Eizentein, kuris savo darbuose (r. Vertikalusis montaas", Spalva" ir kt.) ianalizavo daug literatros, kino bei kit meno ak tekst, kad suvokt, kaip naudojama spalva ir ar manoma kalbti apie jos reikm. Jo nagrinjami pavyzdiai, tiek ne itin inomi, tiek klasikiniai (tokie kaip Arthuro Rimbaud spalvinis" sonetas Balss" (Les Voyelles"), i pradi leido daryti nuosaikias ivadas: Labai danai mes kalbame apie spalvos 'vidin skambjim', apie 'vidin linij, form, spalv sskamb'. Kartu mes turime omenyje sskamb su kuo nors, ko nors atitikim ir kakoki vidinio pojio prasm [...]. Nors neapibrt, taiau krypstani link kako konkretaus, kas siekia bti knyta tonais, spalva, linijomis ir formomis"241. Vliau is nuosaikumas buvo pakoreguotas: veikale Spalva" (1946-1948) Eizenteinas kalba apie spalv kaip apie vien i dramaturgins filmo polifonijos bals. Spalva, anot jo, savaip ireikia tem, tampa vienu i leitmotyv, lygiu kitiems leitmotyvams. Spalva, jo supratimu, yra ne tik papildoma, dekoratyvin vaizdavimo priemon, bet temos raikos (knijimo) bdas. Todl btina suvokti jos, kaip iraikos priemons, imanentines savybes, t. y. vis pirma atsakyti klausim?, ar egzistuoja apriorin tos ar kitos spalvos semantika, ar jos reikm gyjama krinio vaizdi sistemoje? Nors toks klausimas suponuoja, kad spalva turi reikm (ir tada, kai spalva gyja kontekstin reikm, ir tada, kai spalva suvokiama kaip pastovi, ji tampa temos rai?kos priemone), jis skamba kaip arba-arba". O Eizenteino atsakymas veikiau primena ir-ir". 241 , . 2, 1964, 213. [ ' ' , ' , , '. -, - - . , - , , , ".] 102 Viena vertus, teiginys, kad spalva turi bti pirmin jos vlesns materializacijos konkreiuose objektuose atvilgiu242, implikuoja apriorins spalvos semantikos egzistavim. Kita vertus,

55

manydamas, kad btina atskirti spalv nuo jos reikjo - vaizduojamo meno objekto, Eizenteinas kartu atsivelg ir aplinkin keli": spalvos ymjim daiktais - tos spalvos reikjais". Pastarieji (daiktai suteikiantys spalvai prasm) sukelia, pasak Eizenteino, ypa padidjus pojio intensyvum"243, o tai veikiau liudija, kad spalvos semantika visikai priklauso nuo konteksto. Daugel reisieriaus teoretiko svarstym bt galima apibendrinti tokia slygika ivada: Spalvos prasms (reikms) nemanoma laikyti nei apriorikai duota, nei visikai nenusistovjusia, priklausoma tik nuo konteksto, nes spalva reikiami natrals ir psichofiziologiniai procesai, nes tam tikros spektro spalvos yra skirtingai emocionaliai paveikios, nes pagaliau yra kultroje istorikai susiklosiusi simbolin ar asociatyvin vaizdin tradicija. O i tradicija silo galim reikm, kuri koreguoja kontekstas. Eizenteino ivados artimos Levi-Strausso244 samprotavimams apie enkl ir ta proga pateikiamais spalviniais" pavyzdiais: Jeigu pamgintume sukeisti vietomis viesoforo spalvas - nusprstume, kad alia spalva draudia, o raudona - leidia, mes suvoktume, kad emocinius atgarsius ir simbolin raudonos ir alios spalv harmonij bt ne taip lengva sukeisti vietomis: raudona spalva sukelia pavojaus, prievartos, kraujo vaizdin, o alia kalba apie vilt, ramyb ir nesudrumsiam natralaus proceso tkm. Bet kas gi bt, jeigu 242 Btent ia galima iekoti akn jo susidomjimo vaizduojamojo meno kriniais, kuriuose kaip vaikikame pieinlyje - spalvin dm nesutapdavo su objekto, nudayto ia spalva, forma. r. , . 3, 1965, 428; 508; , . 1, 1998, 233-239. 243 , 1998, 238. domu, kad toki jo nuomon kvp ne spalvos vaidmens vaizduojamajame mene analiz, o paintis su mediaga apie spalvines Shakespeare'o metaforas, pateikta Caroline Spurgeon knygoje Shakespeare's Imagery and What it TeUs Us (First edition: London, 1935). 244 r. - , , , 1985. 103 ' raudona spalva imt reikti judjimo laisv, o alia - draudim pereiti? Raudona spalva neabejotinai bt suvokiama kaip mogaus ilumos ir bendrumo poymis, o alia - kaip ledins baims ir pavojaus simbolis. Raudona spalva neuimt visos alios spalvos vietos, ir atvirkiai. Atlikus prieprieos raudona / alia inversij, enklo turinys pastebimai pakinta, nes raudona spalva lieka raudona, o alia -alia ne tiek dl to, kad kiekvienam i jutimo organ stimuliatori suteikiama jam bdinga vert, kiek dl to, kad spalvos taip pat sudaro tradicins simbolikos pagrind. ia simbolika negalima absoliuiai laisvai manipuliuoti nuo jos istorinio atsiradimo momento245. Tok poir galt iliustruoti netiktas pavyzdys - spalvos vaizdinys krik?ionikose vizijose, itirtas Ernsto Benzo246 to paties pavadinimo darbe: Pirmaprad Apreikimo Jonui vizija. Pranaas Jonas pasakoja apie savo vienag Patmo saloje, liudydamas Dievo od". Vizija yra regimj ir girdimj igyvenim sujungimas: Jonas jauia dvasin pakilim (A turjau dvasios pagav Viepaties dien"), girdi u? nugaros bals tarsi trimit": A esu Alfa ir Omega"... Tai, k matai, urayk knygoje", ir pasigirdus balsui prasideda vizija: Tuomet a atsigriau pairti balso, kalbjusio su manimi, ir atsigrs ivydau septynis aukso ibintuvus, o ibintuv viduryje-pana mogaus Sn, apsivilkus ilga tunika ir persijuosus per krtin aukso juosta. Jo galva ir plaukai buvo balti kaip baliausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panaios krosnyje kaitint skaistvar, ir jo balsas buvo tarytum didi vanden nioktimas. Deinje rankoje jis laik septynias vaigdes, i jo bur- , nos jo atrus dviamenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saul, ibanti visu skaistumu Apreikimas l, 12-16 [. Kavaliausko vertimas]. Skaitytojui rodomas plastikas, spalvingas, vytintis dievikasis reikinys trimatje erdvje. Ikylant vaizd lengva pavaizduoti (tai

56

Ten pat, 92. , ", , : -, 1996, 79-135.

246

245

104 105 bdinga krikionikojo meno istorijai - pavyzdiui, vidurami miniatiros iliustravo lotynikus Apreikimo Jonui rankraius). Pateiktame fragmente irykja bruoai, kurie kartosis ir vlesnse vizijose: 1. Spalva vardijama kartu su jos mediaga ir kokybe. Dangaus : vizijose spalvos danai pasireikia per brangakmenius arba *'' -IJ tauriuosius metalus, turinius atitinkamas spalvines charakte-'" ; ristikas: Jo mras sukrautas i jaspio, o pats miestas i gryno aukso, panaaus vaisk stikl. Miesto mr pamatai papuoti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, treias chalcedono, ketvirtas smaragdo, penktas sardonikso, etas sardio, septintas chrizolito, atuntas berilio, devintas topazo, deimtas chri-zoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto. ,* Apreikimas 21,18-20. 2. Dievikosios spalvos atskleidia auktesnio lygio rykumo ir * viesos charakteristikas (jos ri kaip ilydytas metalas, vyti, * spinduliuoja ir 1.1.). 3. Vizijoje dalyvauja pats aikiaregis. 4. Regimas vaizdas nerodomas aikiaregiui kaip filme arba pjesje, bet pltojamas pats savyje. Figra, kuri yra regjimo objek-,.. tas, pati save parodo, smulkiai aprao savo ivaizd, savo veiksmus, kitas vaizdo detales ir danai atskleidia vaizdo spalv -;},;< reikmes. i Todl bendroji matomo vaizdo schema akivaizdi: spalvinga vizija pati save aikina, o ne interpretuojama vliau (pavyzdiui, pranao). Vizijos esm yra iaikinti save, o visi jos elementai spalvos, ugnis, rykumo lygmenys, mediagos - skleid?ia dvasin reikm, jiems priskiriam ir juos apimani. Panai vizijos struktra ir demonikoje Apreikimo dalyje: Ir jis dvasios jga nusine mane j dykum. Ten a ivydau moter, sdini ant skaisiai raudono vries, pilno piktodiavimo vard, turinio septynias galvas ir deimt rag. Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir karlatu [rykiai raudonai], isipuousi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laik rankoje aukso taur, piln itvirkimo lyktybi ir nevarum. Ant jos kaktos buvo uraytas vardas, paslaptis: Didioji Babel"... , : ' Apreikimas 17,3-5. Toliau Angelas paskelbia Babels lugim: Ir ems pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks j atplukdyt preki: aukso, sidabro, brangakmeni, perl, velnios drobs, purpuro, karlato, jokios kvapios medienos, joki dramblio kaulo dirbini, joki brangmedio rakand nei vario, geleies, marmuro... Apreikimas 18, 11-12. Rykiai raudona spalva ia aikinama dvejopai: kaip prabangos ir galumo iraika ir kartu kaip kraujo, pralieto ventj, liudijimas. Tuo pat metu purpurin, tamsiai raudona spalva yra uuomina Imperijos sostins (Romos) imperatorikj purpur. Spalv aikinimas yra vizijos autointerpretacijos dalis. Spalvos ia yra ir esminiai elementai, ir apra?omojo pasaulio charakteristikos, ir emikj spalv dangikieji prototipai. Tokia vizijos autointerpretacija (btent jos spalv atvilgiu) bdinga visoms krikionikosioms vizijoms. Vizijose, kuri objektas yra scenos i dangikojo arba dvasinio pasaulio, spalvos visada skiriamos ir ai?kinamos vienaip, o Viepaties vizijose - kitaip: dievikoji viesa nepasiekiama mogaus vilgsniui, netgi pranao vilgsniui. Jeigu pranaas pasirodo vertas Viepaties pasirodymo, tai Jis i?kyla tik prisidengs ugninio debesies udanga. Jei pasirodo kaip viesa - tai vaivorykt. Btent vaivorykt matoma Dievo vizijoje, kuri apsireik pranaui Ezekiliui (vizijos vytintis pasirodymas lyginamas su vaivorykte).

57

Dar vienas domus pavyzdys, susijs su krik?ionikja tradicija, - tai v. Birgitos veds (1303-1373) Trejybs regjimas: Ir i karto, t pai akimirk a pamaiau danguje stebtino groio ir didumo namus, namuose buvo stalas, ant kurio guljo knyga, o " prie stalo a ivydau dvi stovinias figras, btent angel ir velni... Ir kai a irjau it stal, mano nuovokos neuteko, kad sismoniniau, kas gi tai buvo... 106 irjimas tai buvo lyg velgimas raudonos, baltos ir spindinio aukso spalvos sauls spinduli tkm. Auksin spalva vytjo lyg j saul, balta buvo panai rykiai spindint snieg, o raudona primin l raudon ro. Ir kiekviena spalva buvo matoma kartu su kita, todl velgdama auksin spalv? regjau abi kitas... paskui pamaiau ant stalo knyg, kuri deg lyg rintis auksas ir buvo atversta. Taiau jos tekstas nebuvo paraytas raalu. Kiekvienas odis knygoje buvo gyvas, kalbjo pats sau... Viskas, kas joje buvo, buvo matoma ant stalo iomis spalvomis"247. Knygos, kuri ivydo Birgita, odis - gyvas, jo pasakojimas - kuriantis veiksmas. i knyga neskaitoma renkant paeiliui raides: jos turinys isilieja ior spalvomis kaip esmmis, prasmmis. Todl nesunkiai perskaitoma nedviprasmi?ka itara - Dievo odis atsiskleidia spalvomis: Viskas, k apima ir gyvendina Dievi?kojo apreikimo knyga, regima iomis spalvomis"248. Spalvos teologija, kurios raidos istorij apvelgia Benzas, nagrinja spalv kaip Dievo materialios esms apraik. O materialumas -tai Viepaties keli pabaiga"249. Spalvos teologija, jo supratimu, niekada neumiro, kad spalvos turi 'esm' ir nra vien tik 'chimeros'"250. Tai, kas ilgainiui tapo akivaizdu spalvos teologijoje, ne visada akivaizdu literatros moksle, kuris ir ?iandien ne itin danai atkreipia dmes puikius ir turbt dar netiktesnius pavyzdius, kuriuos randame literatroje, tarkim, Boriso Pasternako eilutje nutinkuotos c-dur'o": , - . -; , 1996, 94. 248 Ten pat, 95. 249 Ten pat, 121. 250 Ten pat, 132. d ai i s. Pamatinsteorijosproblemos 107 - ; . 251 . Borisas Kacas, komentuodamas eilut i Pasternako Auktosios ligos" ( "), pateikia klausim: ar nevertt eilutje -" [nutinkuotos cdur'o"] velgti spalvin charakteristikai is klausimas nra beprasmis, nes Pasternakas suteikia dingst (ir ne vien) manyti, kad jam nebuvo svetimas spalvinis tonacijos jutimas252. Jeigu atsakytume teigiamai, kilt klausimas: konkreiai koki charakteristik? Nes Skriabinui (Pasternako jaunysts dievui ir stabui) c-dur - raudonas, o Rimskiui-Korsakovui - baltas. Be asmenini simpatij (Pasternako pagarbos Skriabinui), Kacas pateikia kelet kit argument raudonos spalvos naudai. Baltoji Auktosios ligos" c-dur interpretacija, nepaisant viso jos iorinio patrauklumo (turint omenyje artim tinkavimo mediagos -gipso - kaimynyst), nesiderina su tekstui bdingu temptu oksimoro-nikumu (plg. ypa - " [netiki - tiki], - " [ieina - eina], , , " [idiotas, herojus, inteligentas], " [savojo saullydio diaugsmas], " [draugas ir prieas], " [j tarnas ir j idavikas]) ir suteikia tekstui jam nebdingo tautologikumo; io varianto atveju nutinkuotos c-dur'o" i esms reikia baltai i?balintos". 251 Sutvarko savj archyv / Dulkels, sugdamos ausis /Vargon vamzdi ir garbanli / Lipdiniais puoti chorai ir virns / Nutinkuotos c-dur'o; / Jiems - tuia procedra/

58

Itarti garsus balsu. Tokiam kutenimui iukls kurios". ?r. , 5 , . 1, : , 1889, 556. 252 ? ? : , , , 5-1, -, -, -". [Kokia Shakespeare'o sintaks? Kaip tai pasakyti? tai jos atspalviai: ididi, nusivylusi, afranin, es-mollin, bemolminorin su re-maoro moduliacija, apvylusi si-maoro lkesius, kaip Tintoretto"]. ?r. , ", ., 5 , . 4, : , 1991, 692. 108 Kitu - Skriabino spalvins tonacijos charakteristikos - atveju, poemos tekstas gali atverti kai kuriuos, anaiptol ne pavirinius savo reikmi lygmenis. tai jeigu eilutje nutinkuotos c-dur'o" velgtume raudon spalv, tai bt galima rekonstruoti regimj vaizd, suklus i ir ankstesnes eilutes. Lipdiniais puoti chorai ir virns" (paminjus vargon vamzdius ir garbanles") gali bti virutin vargon dalis (vargon choras - tai vamzdi grup, valdoma vienu klaviu), puota dekoratyviniais lipdiniais arba medio droiniais. Atsivelgus tai, kad poemoje toliau su vargonais lyginama stotis, , * ' ' ' ' , '"' ' ' ;"'"'" ; ^;-.. , ;,; .;<:;, j 1;- <?.;':.>,'.'.">,! -kr}.*'.:!*.,:. !-;;>i :.-'Ki-'.>' 253, -^..,. 1 ,,,;' /.,, ..s;/ >-, -v, j''j tai visikai tiktinas regimasis eilui apie chorus ir virnes, nutinkuotus c-dur'o", provaizdis atrodo es?s Maskvos konservatorijos Didiosios sals vargon vaizdas: iuos vargonus rmina raudonmedio rmai, o j vamzdi virns puotos raudonos spalvos garbanlmis". Chorais laikant sals galerijas ir skliautus, regimasis provaizdis galt bti bet kuri koncert sal revoliuciniais metais, kai bajorikj interjero dekor buvo prasta aptraukti proletariku raudonuoju kartnu. Abiem atvejais eilut? nutinkuotos c-dur'o" galima suprasti kaip dar vien poemos oksimoron - tam tikra prasme kaip ibalintos raudonai"254. Ireikta garsu spalva ne vien gyja reikm, ji materializuojasi, nes k gi reikia nutinkuoti? padengti paviri tinko sluoksniu. ia pavirius padengiamas spalva tarpininkaujant garsui (ireikta kaip garsas). Todl garsas (tonacija) ?iuo atveju yra atvaizdas () Eizenteino prasme. Susidurdamas su kitais teksto atvaizdais, jis virs109 253 .. .ginijosi laukiniu groiu / Su konservatorijos tutuma / Remont ir atostog metu". 254 , , -: , 1997, 122-123. ta" spalva, sukuria vaizd ir tampa vertikaliosios montao konstrukcijos sudedamoji dalis. O vaizdio - intertekstins citatos - reikm gimsta i dialogo su intertekstais. Baigiant intertekstins analizs / interpretacijos pagrindini teorini problem apvalg (atskiros problemos bus aptariamos praktikai nagrinjant tekstus), galima (ir, matyt, reikia) pateikti bendrj jos schem. Pradedamas skaityti / interpretuoti tekstas - tai tam tikra i pradi udara, slygikai linijin struktra kaip supresuot prasmi erdv. Ji yra susiet tarpusavyje atvaizd (Eizenteino prasme) seka. Dalis atvaizd skaitymo procese taps supratimo figromis, bus perskaitoma linijinje naratyvo (arba vizualios sekos) struktroje ir susidurdami su kitais atvaizdais kurs vaizd. Dalis taps hieroglifais (inter-tekstinmis citatomis) - nesupratimo figromis, kurias paversti vaizdiu bus galima kreipiantis kitus, nematomus (anapusinius) tekstus. Pastarj traukimas tekst,

59

iapusinio ir anapusini tekst dialogas padeda sismoninti ne tik konkreius ryius, bet ir apskritai vis tekst. Tad analizs pradios takas - intertekstin / intermediali citata, kuri gali bti bet koks teksto vienetas - pradedant tikriniu vardu (kaip Juodmedio bokte) ir baigiant naratyvo struktros ypatybmis (kaip Bunuelio Kukliame buruazijos avesy), - tai yra gali bti para-, meta-, architekstinio plano vienetas. Be to, juo maiau matomas bus intertekstas, tuo labiau matoma citata. Tiek citat padtis teksto struktroje, tiek j funkcijos - skirtingos. Kiekvienos citatos susidrimas su intertekstu aktualizuoja vien i teksto prasmini strategij, o tolesn skaitymo / interpretavimo raida, priversdama susikirsti aktualizuojamas prasmines strategijas, suformuos visos erdvs prasm. Tekstinis mechanizmas ia prasme veikia taip, tarsi jis suderint sudting sistem veidrodi, kuri kiekvienas atspindi atskiryb, tariamyb, taiau visi drauge surenka visus atspindius tam tikr abstrakt idin (intertekstualumo spekuliatyvij erdv). Atspindiai ia susi-sluoksniuoja vienas vir kito ir gyja tankum?, matom pavidal"255. 255 , 1993, 369. 110 Taigi interpretacija maiausiai primena linijin judjim nuo pradios pabaig. J greiiau galima palyginti su judjimu isivyniojan-ia spirale, kurios kiekvienas naujas iedas pasirodo ess platesnis u ankstesnj. Kaip vyksta is procesas, bus parodyta antrojoje dalyje nagrinjant skirtingus stipriuosius tekstus, ^..r >,-;.'.,-,,- ?-'-'" itt ;.-. ; t O - .^ Kr ; ; ;, ; .,-., K'"'s . >j ::v<_ ';..'.. -.''-<. vdalis INTERTEKSTINS ANALIZS BANDYMAI JOHN FOWLES: Juodmedio boktas Silomo iame straipsnyje tyrinjimo objektas yra angl raytojo post-modernisto Johno Fowleso apysaka Juodittedio boktas (The Ebony To-wer), kurioje pasakojama iorikai nesudtinga istorija: jaunas XX am?iaus pabaigos dailininkas ir menotyrininkas Deividas Viljamsas (Da-vid Williams) atvaiuoja Coetminais sodyb. ia gyvena inomas senas meistras - tapytojas Henris Breslis (Henry Breasley). Deivido tikslas - artimiau susipainti su senuoju dailininku, kad bt galima pakoreguoti knygos Henrio Breslio menas (The Art of Henry Breasley) pratarm. Be Breslio sodyboje gyvena dvi keistai pravardiuojamos merginos - Pel (Mouse) ir Baidykl (Freak), dalyvaujanios vykiuose Deividui besilankant Coetminais. O didij istorijos dal sudaro pokalbiai ir apmstymai apie men. Ilgainiui Deividas simyli vien i 112 mergin, taiau lieka itikimas pareigai (monai) ir pabaigoje grta London. Pirmasis interpretacijos etapas nekelia joki teksto supratimo problem. Taiau jau euristinje skaitymo stadijoje skaitytojui tenka susidurti su teksto sutankjimais - citatomis, leidianiomis nuspti gilesn reikmi aism tekste. J paslpt prasm pirmiausiai nurodo nelabai skaidri pavadinimo reikm - Juodmedio boktas. Pavadinimas, implikuojantis nuorod poet parnasiei meno simbol -dramblio kaulo bokt" (the ivory ioioer), yra ne kas kita kaip paratekstinis elementas, kuris formuoja tam tikr skaitymo strategij: jis prieina juodmedio" bei dramblio kaulo bokt" ir nukreipia skaitytojo dmes parnasiei estetikos link. Parnasieiais (pagal asociacij su Parnaso kalno virne, kurioje, anot graik mito, gyveno Apolonas ir mzos) vadinama romantikus pakeitusi prancz poet grup (Charles Marie Ren Leconte de Lisle, Thophile Gautier, Thodore de Banville ir kt), kuri gavo vard 1866 m. ijus rinkiniui iuolaikinis Parnasas (Parnasse contemporain). Viena i pagrindini j skelbiam idj

60

buvo grynojo, beaistrio meno - meno menui idja: poezijos pasaulis - tai alt, nuostabi, beaistri form erdv, kurioje meils arba pilietinei aistrai nelieka vietos. Vienas ymiausi grups atstov Theophile'is Gautier savo literatrinse drobse rodo tris poeto parnasieio veidus: S sumanaus piejo, inanio, kas yra tiksli linija, tvirtas brknys, u?baigta kompozicija, S tapytojo koloristo, neklystamai juntanio spalv, rytingai i-drabstanio po vis drob iraikingas spalvas (lakonikas, todl epitetas jo eilraiuose yra kaip tapybinis potpis), S ir pagaliau skulptoriaus, puikiai inanio, kok efekt sukuria skulptrins formos erdvikumas ir plastika. odin tapyba" - taip Gautier poezij apibr jo amininkai256-Pamatinis Gautier poetikos principas - apraymas, taiau ne tiesiogi256 , , ", , , , : , 1989, 13. d alis.Intenekstinsanalizsbatidymai 113 ns natralaus objekto, gamtos ir kt, bet dirbtinio", antrinio" savo prigimtimi atvaizdo, jau sukurto dailininko, skulptoriaus ir pan., apraymas. Toki pavyzdi - nesuskaiiuojama daugyb (L'Oblis-aue de Paris, L'Oblisue de Luxor, Lacenaire, Les Nereides ir kt.): vienas tipikiausi eilratis La Fellah (Sur une auarelle de la princesse M...), atkuriantis tapybin valstiets vaizd princess Matildos akvarelje. Netgi matydamas real peiza, Gautier i pradi sunaikina jo pirmapradikum, savo reminiscencijose paveria j tapybos drobe ir tik po to knija odiais sukurt paveiksl. O kartais ekfrastini apraym objektas yra literatros kriniai ir j vaizdiai (pavyzd?iui, Carmenf57. Taigi vienas i pagrindini Gautier (kaip ir kit parnasiei) poetikos bruo yra nuorodos literatros krinius ir kitas meno akas - muzik? ir tapyb, kitais odiais, intermedialumas. Emaliai ir kamjos itisai paremti 'dvigubo regjimo' principu, skaitytojas privalo tuo paiu metu matyti ir apraom objekt (kaip paprastai literatroje), ir vis t stili, visas Ijendrasias vietas', kuriomis romantizmas sukuria i objekt vaizdius: jis privalo matyti ne tik igon Kar-men, bet ir pajusti Merimee novels stilistik, matyti Paryiaus mansard su mergina prie lango ir kartu suvokti, kad tai visai ne reali mansarda, o tik romantik 'sugalvotas' mansardos vaizdis, tira?uotas pirmojoje XX amiaus pusje daugybe egzempliori"258. Gautier krybinio perprasminimo objektu tampa pasaulins kultros palikimas. Skaitymo strategija, kuri numato paratekstas-pavadinimas, nurodant parnasiei mokykl ir jos atstovus, akivaizdiai gretintina su interteksto aktualizuojamomis tekstinio (tema - beaistris, altas menas menui" arba atvirkiai - menas, neatmetantis aistr) ir metatekstinio (formos kultas ir intertekstualumo, intermedialumo problema) lygmens problemomis. Taiau tam, kad isamiai galtume paaikinti prieprie?os the ebony tover - the ivory tower esm, reikia retroaktyvaus skaitymo. 257 Ten pat, 14. & Ten pat, 24. 114 U d a Ii s. Intertekstins analizs bandymai 115 Kitas teksto fragmentas - epigrafas - kaip ir pavadinimas yra paratekstinis elementas. Tai Chrtieno de Troyes vidurami riteri romano Ynam (XII am?ius) citata: j.; *..-.' - -,-""'.'- . ..''' ...Etparforezlonguesetlees ' Par leus estranges et sauvages ''N Et passa mainz felons passages - , , v, -' ,:: Et maint peril et maint destroit . :' . Tant qu'il vint ausantier tot droit...K9 . -,, . , .,, Kaip citata i kito teksto, leidianti prisidengus kauke ireikti pagrindin tem, idj, nagrinjamo teksto nuotaik, epigrafas nurodo romano istorijos fragment", kur minjo pats

61

autorius Asmeninio pobdio pastaboje (A Personai Note), pristatanioje kit rinkinio Juodmedio boktas apysak - vidurami l (lai) stilizacij - Elidiu-kas (Eliduc): The Ebony Tmver i also a variation260 of a more straightforward kind, and the source of its mood, a also partly of its theme and setting, i also so remote and forgotten - though I believe seminal in the history of fiction - that I should like to resurrect a fragment of it. Besides, the unexplained mystery, a every agnostic and novelist knows, i black proof of an ultimate shirking of creative responsibility. I have dead weasel on my conscience; and deeper ?tili, a dead woman261. Formuodamas intertekstinius ryius epigrafas traukia Fowleso teksto prasms lauk kit tekst - riteryst, riteri literatr kaip ro259 Fowles John, The Ebony Tower, London: Vintage, 1996,9. [... Jis trauk per gdias girias, /Per lygumas nykias ir tyrus: / Ir tai, tiek negand patyrs, / Itvrs tiek varg, pavoj, / ties keli jis ijojo..." (Riulzas Donas, Juodmedio boktas, i angl kalbos vert Graina Zobulien, Vilnius: Vaga. 1982,5)]. 260 Pirmoji darbin [juodratin] antrat, pabrianti ry su anksiau sukurtais Fowleso tekstais, buvo kita - Variacijos (Variations). 261 Tenpat, 117. Juodmedio boktas irgi yra variacija, netgi labiau tiesmuka, nors jo nuotaikos altinis, i dalies ir tema, ir menin iraika yra tolimi bei umirti. Bet a tikiu, kad yra perimamumas romano istorijoje, ir noriau atgaivinti vien jos fragment. Be to, neiaikinta paslaptis, kaip ino kiekvienas agnostikas ir roman krjas, yra lidnas rodymas, kad stengiamasi ivengti krjo atsakomybs. Mano sin slegia suvainta ebenktis, o pavelgus giliau numarinta moteris" (Faulzas, 1982, patikslintas vert imas, 154). mano istorijos fragment". is intertekstas nepraranda savo reikms ir tuomet, kai po epigrafo mes pereiname prie paties teksto skaitymo: dvaro eimininko tapyboje slypi vidurami kultros pdsakas, kuris leidia kalbti apie Artro ciklo tak ir kelt motyvus; o veiksmo vieta mike sikrs vidurami breton dvaras Coetminais - tiesiogiai siejama su riteri romano veiksmo vieta: The importance, pervasive in the mood if tenuous in the actual symbolism, of Breton medieval literature in the Coetminais series was generally accepted now, [...] The old man explained in his offhand way the sudden twelf th- and thirteenth-cenrury mania for romantic legends, themysteryofislandBritain[...]filteringalloverEuropei'iflitsFrench , namesake; the sudden preoccupation with love and adventure and the magical, the importance of the once endless f orest of which the actual one they were waUcing in, Paimpont now, bt the Brocliande of the lais ! of Chrtien de Troyes, was an example - a the matrix for all these goings-on; the breaking-out of the closed formai garden of other medieval art, the extTaordinary yearning simolized in these wandering horse- ;; men and lot damsels and dragons and wizards, Tristan and Merlin and Lancelot... 'Ali damn' nonsense', said Breasley. 'Just here and there, don't you know, David. What one needs. Suggestive. Stimula-ting, thaf s the word.'Then he went off on Marie de France and Eliduc. 'Damn' good tale. Read it several times. What's that old Swiss bambo-ozler's name. Jung, yes? His sort of stuff. Archerypal and all that262. 262 Fowles, 1996,57-58. [Kad breton vidurami literatra, labiau jos nuotaika negu simboliai ir alegorijos, ryki Kotmine serijoje, yra visuotinai pripainta, [...]. Senasis dailininkas probgmais, kaip buvo prats, aikino netikt susidomjim dvyliktame tryliktame amiuje romantinmis legendomis; Britanijos salos paslapt [...], apie kuri gandas pasklido po vis Europ pranczikosios jos bendravards dka; kalbjo apie staig pasinrim meils, nuotyki, raganavimo temas; apie tai, kokios svarbios tos kadaise neaprpiamos girios, siravusios tai toje vietoje, kur jie dabar vaiktinja, kur dabar Pempons mikas (Kretjeno de Trua legendose jis vadinamas Broselianu) - ia ir buvusi t vyki scena; kaip atsirado udari angliki vidurami men sodai, neapsakomas sisvajojimas ir ilgesys, kur simbolizavo tie klajojantys riteriai, pagrobtosios mergels, drakonai, burtininkai, Tristanas, Merlinas, Lanselotas... - Visa tai niekai, tar galop Breslis. - Viena kita vieta, suprantate, Deividai. Tai, ko tau reikia. Pakia mint. Stimuliuoja - gal taip teisingiau. - Ir toliau jis pradjo kalbti apie Marij Prancz ir Elidiu-". -

62

Velnikai grai pasaka. Keliskart skaiiau. Kaip to sukiaus veicaro pavard? Jungas, ar ne? Panau j jo prasimanymus. Archetipai ir panaiai" (Faulzas, 1982,74-75)]. 116 Gretindamas apysakos veiksmo viet su vidurami romano veiksmo vieta autorius tiesiogiai vartoja archetipo svok, kuri veria atkreipti dmes archetipines riteri romano erdvs savybes. i erdv, kurioje yra centras (karaliaus Artro dvaras) ir periferin dalis (esanti u dvaro rib), nra kokybikai vienalyt: kiekviena dalis yra ne kas kita kaip archetipinis simbolis. Mikas, esantis anapus karaliaus Artro dvaro, yra ta erdvs dalis, kurioje riteriai (Tristano ir Izoldos, Iveino, Parsifalio ir 1.1. veikjai) puoselja savo mogikas galias. I kultros centro" - karaliaus Artro dvaro - riteri romano personaai ikeliauja u jo rib. Riteri paiekos yra ne vien erdvinis persiklimas, bet ir vidin kelion, ibandymas, savs realizavimas. Mikas yra riba, skirianti nuo kit pasauli - miko oazi", sal", kurios kaip ir pats mikas turi pasakikus fantastikos (kito") pasaulio bruous. O sal" valdovs - nuostabios mergels, kurios daniausiai nelieka abejingos riteriui263. Kelions pabaigoje personaas turi kit status nei pradioje. Taigi Fowleso apysakos skaitytojui rodoma reikmingoji, simbolin veiksmo vieta - mikas ir dvaras kaip kitokia erdv, esanti anapus kultrinio centro, pasaulis, kuriame gyvena dailininkas Henris Breslis ir dvi jaunos merginos. pasaul patenka XX amiaus riteris Deividas Viljamsas, kuriam teks nueiti riteri romano veikjo ibandym keli. Kito" pasaulio eimininks pavaizduotos gana neprastai: pradioje Deivido akimis mes matome tik spalvotas figras (balt ir raudon), kiek vliau su jomis susipastame: viena - Pel (Mouse), kita -Ana, 'Vadinama Baidykle' (Anne, 'Alias the Frenfc')264. Pels vardas atskleidiamas daug vliau, taiau vos jai pasirodius neapleidia klausimas: kodl ji vadinama tokia keista pravarde, iuolaikinio skaitytojo smonje keliania nelabai malonias asociacijas. Be to, ios asociacijos visikai neatitinka kuriamo vaizdio, - neatsitiktinai kritiniuose straipsniuose galima aptikti toki pasakym: senis j vadina tai - su II dalis. Intertekstims analizs bandymai 117 263 , , : , 1983. 264 Fowles John, 1996,25. [Vadinama Baidykle" (Faulzas, 1982,29)]. panieka - Pele, tai - velniai - Mza"265 (iskirta mano - I. M.). Ikils klausimas leidia aptikti dar vien intertekstin citat, juo labiau kad r pati Pel itaria paslapting fraz: Whether we aren't what he's nicknamed us"266. Pravard meno tekste danai turi etimologin reikm, vienaip ar kitaip apibdinani veikj, kuris juo vadinamas. Fowleso tekste pravard tampa intertekstin citata - nuoroda mitologin intertekst. Keista ir paniekinanti Pels pravard gali atrodyti tam, kuris nepamena" pels mitologins istorijos: mat ioje istorijoje tarp Pels ir Mzos egzistuoja prarastas ms laikais ryys267. Ir graik, ir romn mitologijoje pel susijusi su Apolono kultu, -ji yra Apolono Smintjaus ventasis gyvnas, jo atributas ir simbolis. Pel Apolono kultuose simbolizuoja nenumaldomai bgant laik -pralekiani akimirk, su ja susij mitai apie pranaystes ir orakulus, ji knija apolonikj prad, apolonikj stichij, kuriai mitologinje tradicijoje, transformuotoje Nietzsche's, prieinama dionisikoji stichija. Nietzsche nepakeiia prieprieos esms, taiau suteikia jai nauj atspalv: apolonikoji stichija - sapnas (racionalusis pradas), dionisi?koji svaigulys (emocinis, juslinis pradas). Intertekstas leidia apibrti etimologin pravards reikm ir kartu tos, kuri ja vadinama, esminius bruous: Pel ia yra racionalaus, intelektualaus prado raikos bdas, mza, apolonikosios stichijos eiminink". Alegorikai apie jos vaidmen kelissyk prasitaria ir pats Breslis. Pirmasis alegorinis Pels palyginimas su mza ikyla jo [Breslio] pokalbyje su Deividu, kai pirmasis prisimena Caritas Roman:

63

 , , ...", Fowles John, The Ebony Tower, Moscow: Progress Publishers, 1980, 20. ia verta paymti, kad tiesiogiai Mza Breslis jos nevadina. 266 Fowies John, 1996, 71. [Ar tik nesame tokios, kaip jis mus pravardiuoja" (Faulzas, 1982, 94)]. 267 , '': ", , : . 1997, 257-302. 118 dalis. Intertekstins analizs bandymai 119 Roman Charity. Know that thing? Old geezer sucking milk from ..4, some young biddy's tit. Often think of that268. Ekfrazs (odinis atvaizdo - Rubenso drobs - pateikimas) panaudojimas suteikia galimyb kalbti apie intermediali teksto ryi atsiradim. O tekst iuo atveju bt teisingiau laikyti ikonotekstu -heterogenine montaine konstrukcija, kurios visos sudedamosios dalys traukiamos prasms formavim. Pateiktame fragmente ekfrazs prasm269 tuoj pat paaikina pats Breslis. Taiau tekste yra neaptariam, vizualaus interteksto implikuojam aspekt: Rubenso drob Caritas Roman270 priskiriama jo krybos vadinamajam klasikiniam laikotarpiui" (1611-1615). Kiekvienas ?io laikotarpio paveikslas demonstruoja ne tik antikinio kanono bruous. Rykiomis lokalinmis spalvomis aikiai pasireikia Nyderland tradicija su jos sodriomis, 'atviromis' spalvomis. J skambesio grynum optikai sustiprina naudojamas tankus baltas kreidinis gruntas, kuriuo padengiamas lygiai nulifuotas uolins lentos pavirius -prasta senj Nyderland tapytoj mediaga"271. ia kalbama apie spalvos reikm toje tradicijoje, kuri - kaip intertekst - kreipiasi Fowleso ikonotekstas. Atviros, sodrios, grynos spalvos bdingos ikonotekstui ne ma?iau nei jo vizualiniam intertekstui. Spalvos naudojimas apysakoje sudaro (kol kas tik kaip hipotez) dar vien prasms matmen. 268 Fowles, 1996, 30. [Romns labdaryb. inote t paveiksl? Nukars senis inda jaunos moters krt. Danai apie tai pagalvoju" (Faulzas, 1982,36)]. 269 Rubenso paveikslo siuetas idstytas viename i I amiaus romn istoriko ir rytojo Valerijaus Maksimo knygos Nepaprasti darbai ir kalbos" skyri, kuriame pasakojama apie romn, vardu Kimonas; u vykdyt nusikaltim senato nutarimu jis buvo udarytas kaljim ir pasmerktas mirti i bado. Kimono dukt Pero, tuomet maitinusi kdik, lankydama tv kaljime ir nordama j igelbti, pradjo j maitinti krtimi, kadangi negaljo praneti maisto pro sargyb (r. , XVII, : , 1990). 270 Plg. Thurlemann Felix, Nicolas Poussin - Manos rinkimas. Nuostaba kaip matymo pasija", Nuo vaizdo erdv: Apie semiotin dailtyr (i vokiei kalbos vert Lina Kliaugait), Vilnius: Baltos lankos, 1994,133-165. 271 , XVII , : , 1990, 42. .- ,, ; Antroji tekste eksplikuojama alegorija" taip pat suponuoja vizualj aspekt: 'Know why I call her the Mouse?' 'I did rather wonder'. . , 'Not the animal'. . . The old man hesitated, then reached and took a sheet of notepaper from a drawer beside him. [...] all he did was to print in pencil the J letter M and then, after a space, the letters, U, S, E. In the space behveen the M and the U the wrinkled hand drew, in five or six uick ' ' % strokes, an Oshaped vulva272. Breslis grafikai demonstruoja pravards ir jos reikms sugretinim, tarsi pabrdamas jau aptartus jos aspektus: mouse - pel, muse - mza; be to, muse (ang.) - tai ir apmstymas, mslumas, kvpimas, t. y. visa tai, kas apibdina j kaip racionalaus apolonikojo prado knijim, kur,

265

64

traukiant juslin (erotin) element (nepadorus pieinys tarp M ir U), implikuojama mintis apie kito - dionisi?kojo -prado egzistavim. Pels vardas - Diana, kaip ir pravard273, yra intertekstin citata, nukreipianti skaitytojo vilgsn mitologinio interteksto link. Romos mitologin tradicija laiko Dian Apolono seserimi. O tai, kad vlyvosios romn antikos laikais Diana buvo laikoma Mnulio (graik. Selen) asmeninimu, sieja j su apolonikja stichija - sapnais. Romn provincijose Dianos vardu buvo garbinamos deivs - miko eimininks". Jos graikikas atitikmuo - Artemid - mediokls deiv, kurios vardas siejamas su apra?yta Ovidijaus Metamorfozse legenda: jaunas mediotojas Akteonas, netyia pamats besimaudani deiv, 272 Fowles, 1996,80. [-Norite inoti, kodl j taip vadinu?-Tikrai nesuprantu. -Ne dl panaumo. Kiek padvejojs jis isim i staliaus prieais lap poperiaus [...] pietuku para raid M, po to, paliks tarp, - raides U, S, E. Tuioje vietoje tarp M ir U drebania ranka penkiais eiais greitais brkniais nupie O formos vulv? ". Lietuvikame vertime tai nepadorus pieinys": r. Faulzas, 1982,107]. 273 Tai, kad pravard btina interpretuoti intertekstualiai, pera mint, kad ir su ja gretinamas vardas nra prarads reikms. 120 buvo jos paverstas elniu ir sudraskytas un274. Mitologinis interteks-tas dvigubina personao ry (ir vardas, ir pravard) su Apolono kultu: moterikojo personao vardas ir pravard sujungiami tam tikr visum, pasiymini veid" ir funkcij vairove: mza, racionaliojo apolonikojo prado iraika, sapno valdov, mediokls deiv, mnulio dvasia, vidurami stebuklingojo miko, kuris ikyla tiek paties Breslio, tiek jo mokytoj" drobse, eiminink. Savo mgstamiausiam ir ymiausiam paveikslui, kuriam irenka garbingiausi viet salje ir kurio ikonografija (kaip paymi Deividas275) akivaizdi - Uccello Nakties mediokl (Night Hunt), Breslis suteikia ikalbing" pavadinim: Mediokl mnesienoje (Moon-hunt). O pokalbyje apie mokytojus prisipasta, kad vieno i j paveikslas -Pisanello v. Eustachijaus regjimas (The Vision of St Eustace) - nedav jam ramybs vis gyvenim?: .. .when someone had had the successful temerity to ask him for a centrai source - and for once received partly honest answer: Pisanello and Diaz de la Pefia. The reference to Diaz and the Barbizon School was a self-sarcasm, needless to say. Bt pressed on Pisanello, Breas; ley had cited a painting in the National Gallery in London, The Vision ofSt Eustace, and confessed it had haunted him all his life. If the , reference at first sight seemed distinctly remote, it was soon pointed out that Pisanello and his early fourteenth-century patrons had been besotted by the Arthurian cycle276. Pisanello drobs minjimas yra ekfraz, transformuojanti verbalin enkl (paveikslo pavadinim) vizualin (skaitytojo smonje II dalis. Intertekstins analizs bandymai 121 274 Ovidius, Metamorfozs, i lotyn kalbos vert Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1990 (III: 174-255). 2 Fowles, 1996, 23. 276 Fowles, 1996, 19. [...kai kakam uteko drsos paklausti, k jis laiko savo svarbiausiais mokytojais, jis atsak nuoirdiai, bet tik pusiau teisyb: Pizanel ir Dias de la Penj. Nereikia n aikinti, kad nuoroda j Dias ir Barbizono mokykl buvo pasityiojimas i paties savs. Bet prispirtas pasiaikinti dl Pizanelo, Breslis nurod jo paveiksl Nacionalinje galerijoje v. Eustachijaus regjimas" ir prisipaino, kad negali jo pamirti vis gyvenim. Kai buvo suabejota, kad i pirmo vilgsnio ano paveikslo takos beveik nematyti, jis atov: Pizanelas ir jo globjai penkioliktajame amiuje buvo Artro legend" takoje" (Faulzas, 1982,19-20)].

65

turi kilti jau egzistuojantis arba reikiamas atpainti jos vizualus vaizdis, antraip is teksto fragmentas taps tamsus", neskaitomas). O toliau vyksta prieingo pobdio transformacija: vizualus enklas virsta verbaliniu, nes drob yra siuetin, naratyvin. Pisanello v. Eustachijaus regjimas vaizduoja v. Eustachijaus atsivertim krikionyb: mediodamas mike jis pamat balt elni, kuriam tarp rag buvo kryius su nukryiuotuoju Kristumi. Anot legendos, balsas i? viraus ipranaavo, kad jam teks patirti daug kani, kuriomis bus bandomas jo naujasis tikjimas. Eustachijus vaizduojamas vidurami riterio drabuiais, o jo btinasis atributas yra elnio galva277. Vizualaus naratyvo fragmentas (elnias) intertemedialiai susieja Pisanello paveiksl (ir legend kaip jo pagrind) su Breslio, Deivido (gdij giri riterio") ir Dianos (mediotojos Artemids, kurios btinasis atributas yra elnias) meniniu pasauliu (o jis yra ir Breslio tikrojo" egzistavimo pasaulis). is intermedialus ryys leidia nagrinti apysakos veiksm (Deivido iniciacija vidurami" mike) kaip Pisanello pavaizduotos legendos paralel (mediokl kaip sakralinis aktas, verimasis tobuljim, tiesos iekojimai). Legendoje baltasis elnias atveria Eustachijui ties - tikjim. Fowleso tekste - baltoji" Diana, intertekstualiai susijusi su elnio tema, yra ta personifikuota pranayst, kuri gali padti Deividui suvokti ties". domu paymti, kad metatekstinio lygmens intarpai apibdina tiek tai, k jie tiesiogiai turt apibdinti - Breslio drobes, tiek pat analizuojam tekst: pastarasis tarsi audinys, nuaustas i citatsu-tankjim, tampa Breslio paveiksl analogu - paveiksl apibdinimas kartu apibdina teksto ypatumus: It was rather a if a clumsy literalness, a conceptual correlative of the way the old man poke, had to be slowly exterminated by constant recomposition and refinement away from the verbai. Bt the story explained the strange inwardness, the lit oblivion of the centrai scene 277 , , : * , 1996, 227-228. 122 -: . of the painting. The metaphysical parallels, small planets of light in infinite nights and all the rst, had remained perhaps a fraction too i obvious. It was all a shade too darkly Olympian; put in words, something of a pessimistic truism about the human condition. Bt the tone, the mood, the force of the statement carried conviction - and * more than enough to overcome any personai prejudice David felt '"?'' againstovertliterarycontentin painting278. Tokiu kiek per daug akivaizdiu" sutankjimu, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme persisunkusiu Olimpija" (kaip sakoma cituotame fragmente), tampa dar vienas vardas-citata Anne-Freak (Kaprizas, Keistuol, Baidykl, ...). Kitaip nei Pels-Dianos, Anos-Baidyk-ls vaidmuo anaiptol nra akivaizdus, taiau isyk matoma j spalvin priepriea: kiekviena mergina turi savo spalvin dominant. Pel apibdinama kaip balta" (She now wore a plain white cotton galabiya"279; simple, white..."280, the giri nicknamed the Mouse [...] in her white Arab garb"281 ir 1.1.), o Ana-Baidykl - raudon ir juod ton" mergina: rykiai raudoni plaukai, kaspinas ant skrybls, nagai, apatiniai baltiniai282, ir tuo pat metu - juodi markiniai, juodi eliai ir kt. Spalvos reikmingumo problema buvo implikuota intermedialia nuoroda Rubens. Ji eksplikuojama (taip pat intermedialiai) apraant Breslio kolekcij: joje nra Picasso, nra vlyvojo Braque'o ir, kaip 278 Fowles, 1996,31. [Nuolat perkomponuodamas ir keisdamas detales, dailininkas stengsi ivengti negarbaus literatrikumo, paodiko savo prisiminim vaizdinio, tiesmukikos svok ssajos. Taiau inant siuet nesunku buvo suvokti t keist giluminikurn, pakil veiksmo vietos nepaisym?. Abstrakios asociacijos, maos viesos dmels beribje umarties naktyje ir visa kita atrod iek tiek per akivaizdios. Visas pavekslas pernelyg dvelk Olimpija, odiais tariant, kakokiu pesimistiku triu-izmu dl mogaus likimo. Taiau tonacija, nuotaika, teigimo jga buvo

66

tikinama - per akis pakako nugalti asmenin Deivido nepakantum konkretiems siu?etams tapyboje" (Faulzas, 1982, 37-38)]. 279 Ten pat, 12. [apsivilkusi lygi balt galabij" (Faulzas, 1982,10)]. 280 Tenpat, 13. [paprasta, bak" (Faulzas, 1982,12)]. 281 Tenpat, 25. [Mergina, pravardiuojama Pele [...] su tuo [baltu] arabiku apdaru" (Faulzas, 1982,29)]. ^Tenpat. , . II d alis. Intertekstins analizs bandymai 123 aikja i jo pokalbi su Deividu, - neatsitiktinai. K? jis turi? Deraino, Marquet, Ensoro, ankstyvojo Bonnardo, Dufy, Jawlensky'o, ankstyvojo Matisse'o ir kit paveikslus. Pamintuosius ir nepamintuosius vardus (tuos, apie kuriuos Breslis - tiesiogiai ar netiesiogiai - atsiliepia teigiamai) vienija domus bruoas: dauguma j (ir ankstyvasis [1905-1908] Braue'as) buvo tiesiogiai susij su fovizmu283- XX amiaus pradios Europos tapybos tendencija, lovinusia grynj spalv. 1905 met Rudens Salone vyko fovizmo premjera" - publikai veid buvo paleista da d". Fovizmo triumfas - 1906 met Salonas, sukrts Vasilij Kandinsk. O 1908 metai - laikas, kai Matisse'as suformuluoja fovizmo estetik?, pagrindia spalvos virenyb, ir ... laikas, kai srov netenka vieningumo puolama Braque'o (iki tol pritarusio fovist pairoms) ir Picasso kubizmo. Skelbdami priemoni supaprastinimo ir grynumo, absoliutaus formos ir turinio atitikimo btinyb, fovis-tai laiko spalv autonomika ir visaverte kalba, formuojania erdv. Ir kadangi forma (erdv) yra kuriama pasitelkus spalv, tai turinys, j poiriu, pagrstas" spalva. Spalva fovistams - vidins esms ipaintis, jos iraika. Spalva, kaip teig Matisse'as, yra tai, kas kuria dvasios erdv". Paremta intermedialiomis citatomis nuoroda pagrindinius fovizmo teiginius leidia kalbti apie spalvos reikm Fowleso tekste, kuriame spalvos lyginamos, prieinamos, kuriame jos tampa ne maiau ikalbingos nei vardai ar pravards, kuriame pagaliau naudojama kruop?iai parinkta spalva: visa, kas susij su viduramika kauke, visi Breslio ir mergin pasirodymai nuolat apsupami spalv. Todl spalvos nebuvimas pasirodant Deividui suvokiamas kaip neymtasis narys. Moter personaai suprieinami spalvos lygmeniu. is prieinimas yra intermediali dviej prad prie?prieos iraika, kuri pagrindia kur laik artimo fovistams Kandinskio spalvos teorijos teiginiai. 283 I Lesfauves (pranc.) - laukiniai. Apie fovizm r. , , ; : SKIRABooking International, 1995. 124 125 Balta spalva284 - visatos simbolis, grynumas, didioji tyla, kuri pilna galimybi. Balta spalva skamba kaip tyljimas, kuris gali bti staiga suvoktas"285. Tai gimimo tyla. Ir tai - Pels spalva apolonikojo prado knijimas (tokia interpretacija visikai atitinka tai, kas toliau ipltojama veiksmo: balta - kaip gimimo tyla - pasklinda kitomis spalvomis. Tik i pradi skaitytojui primygtinai pateikiama baltosios Pels" kauk, vliau j apraant atsiras ir kit spalv). O Baidykls raudona - gyva, judri, nerami spalva. Tai liepsnojanti aistra -dionisikojo prado siknijimas. Btent Dioniso palydovams - satyrams, Silenui, Panui ir kt. bdingos vairios keistenybs, u?gaidos, isigimimai, susij su Oio garbinimu. Tokia pati keista, atrodanti tiesiog absurdikai", mums parodyta ir Baidykl: * \ If the Mouse was odd, this creature was preposterous. She was even smaller, very thin, a slightly pinched face under a mop of frizzed-out hair that had been reddened with herma. concession to modes-ty had been to pull on a singlet, a man's or a boy's by the look of it, dyed black. It reached just, bt only just, below her loins. The eyelids had also been blackened. She had the look of a rag-doll, a neurotic ?: golliwog, a figure from the wilder end of the King's road286. Prieinamos spalvos sudaro neiardom vienov, kuri kiek ties-mukikai demonstruoja keli teksto fragmentai (pavyzdiui, kruopiai apraoma scena, kai Breslis ilieja raudon vyn ant balt

67

markini: baltame fone pasirodo raudonos dms). Ana ir Diana (Baidykl ir Pel) - du pradai, be kuri nei Breslis, nei jo drobi aliasis miko pasaullis" negali egzistuoti. neatsiejam ry netiesiogiai (ar atvirk?iai - tiesiai) patvirtina ir paios merginos: 284 , ", , : ,. 1996, 181-221. 285 Ten pat, 220. 286 Fowles, 1996,25. [Pel atrod keista, taiau itoji btyb - tiesiog absurdika. Dar maesn, labai liesa, siauro lyg sugnybto veido po kupeta sugarbiniuot plauk, rusvai padayt chna. Visa jos nuolaida padorumui buvo ta, kad usitemp apatinius markinius - lyg vyrikus, lyg vaikikus, juodai daytus, kurie vos siek iki - tiktai iki -akumo. Aki vokai patamsinti. Ji buvo panai skudurin ll, neurotik baidykl, persona i Kingz Roudo prastojo galo" (Faulzas, 1982,29)]. Anne: Tmonlyherebecausesheis'287. Diana: 'I know I'm using her. affection. A kind of messiness in her...'288. Maa to, pirma, k pamato Deividas, pakliuvs sodyb (dar prie susipaindamas su kuo nors i jos gyventoj), - dvi besideginanias nimfas, primenanias jam senj faun": '.. .the wicked old faun and his famous afternoons'289. i intertekstin citata nurodo Stphane'o Mallarme eklog (jo krybos parnasikojo laikotarpio krin) L'Aprs-Midi d'un Faune (1876), atkuriani ir transformuojani inom mitologin siuet: Faunas (romn mitologinje tradicijoje) arba Panas (graik) - miko dievyb; jis kartu su satyrais ir silenais, kaip stichik ems vaisingumo jg demonas, traukiamas Dioniso palyd290 ir, kaip tikrasis pastarojo palydovas, garsus ne vien savo oio kanopomis ir rageliais, bet ir vyno, linksmybi ir meils potraukiu: aistringai simyljs, jis persekioja nimfas. Viena i legend, aprayt Ovidijaus Metamorfozse, pasakoja apie tai, kaip nimfa Siring, isigandusi Pano (Fauno), pavirto nendre, i kurios jis pasidar birbyn (Metamorfozs, I: 687-712). Kaip piemen grojimo birbyne varyb vertintojas ir teisjas jis ikviet susirungti Apolon, taiau io buvo nugaltas. Mallarme eklogje dvi Fauno pagrobtos nimfos apraytos labai trumpai: viena dega aistros raudoniu, kita - naivi ir drovi, taiau kartu jos sudaro nei?ardom vienov: ' d . l ".-']','."?-7',.'.'.'"'". :~,,.'*^ .. .Rflchissons... ":": ou si les femmes dont tu gloses ' Figurent un souhait de ts sens fabuleux! Faune, l'illusion s'echappe ds yeux bleus Et froids, comme une source en pleurs, de la pls chaste: Mais, l'autre tout soupirs, dis-tu u'elle contraste 287 Ten pat, 73. [A gyvenu ia tiktai dl jos" (Faulzas, 1982, 97)]. 288 Ten pat, 92. [inau, kad naudojuosi jos prieraiumu" (Faulzas, 1982,123)]. ^Tenpat, 12. [senasis begdis faunas irydingosios jo popiets" (Faulzas, 1982,10)]. 290 , . 2, : , 1992, 279. 126 Comme brise du jour chaude dans ta toison? Que non! par l'immobile et lasse pamoison Suffoquant de chaleur le matin frais s'il lutte, Ne murmure point d'eau que ne verse ma flflte Au bosuet arrose d'accords; et le seul avant Qu'il disperse le son dans une pluie aride, ' C'est, a l'horizonpasremud'uneride, Levisibleetsereinsouffleartificiel ,, f , j" '

-*

*!?*'

"i^fffttf

f&f;

De l'inspiration, qui regagne le ciel291. Nimf knai, susipyn mieguistame glbyje, knija dvi amorfi?kas, neindividualizuotas stichijas, o jas atskirti - vadinasi, sugriauti bties vienov, sukelti skilim, kartu pastmti nebt.

68

Smarkaujantis galusis Faunas kaltas dl metafizins nuodms: jis inarsto pasaul sudedamsias dalis, suskaido ipulius [...]. Btent is pasaulio suskaidymas, pirmaprads vienovs lugimas, o ne svaiginantis sapno ir tikrovs smyis, gaubiantis Fauno erotin nuotyk, - didiausia meils ala biai Mallarm meniniame pasaulyje"292. Matyt, btent i mintis apie dviej prad vienybs neiardomum, pirmapradikum pateikiama per intertekstin citavim dar iki pasirodant Coetminais pasauliui ir vliau atsiveria tiek prieinant spalvas, tiek tiesioginse persona replikose. Kita vertus, tas mitologinis vaizdis gretintinas su abiem ikonoteksto personaais, su abiem dailinink tipais" - tiek su Deividu, tiek su Bresliu. Taiau pastarasis visu savo elgesiu atmeta bties netobulum, kur sukelia MalMallarme Stphane, Vers et prose, : , 1995, 88. [... Mstykime... / arba jei moterys, apie kurias tu kalbi, / Isakyt trokim tavo poji stebukling! / Faune, iliuzija itrksta i aki mlyn / Ir alt, kaip altinis verkiantis, tos, skaisiosios: / Bet kita - vieni atodsiai, ar tu sakai, kad ji kontrastuoja / Kaip vjelis iltas dienos tavo gauruose?/ Ak, ne! sustingdytas ir nualsintas alpulys, / Dstantis i kario ryt vs, jei jis grumiasi,/Neiurlena tiek vanduo, kiek jo ilieja mano fleita/ Mikelyje, sudrkintame gars; ir vienintelis, / Kai sklaido [barsto] gars? lietuje nevaisingame, / Yra horizonte, net nesudrumstame [nesuraibuliavusiame], / Matomas ir giedras dvelksmas dirbtinis / kvpimo, kuris kyla j dang" (Vert Genovait Drukut)]. 292 , , , , : , 1995, 22-23. 127 larm Faunas; jo poiriu, pirmaprad vienov neiskaidoma: kiekvienas jo sukurtojo mi?ko (tiek tapybiniu, tiek realiuoju pavidalu) elementas skelbia bties pilnatv. O Deividas yra ia pilnatve ibandomas. Jo iniciacija (vidinio tapsmo, susieto su klii veikimu, procesas) yra kelion per archetipin viduramikj mik, kuriame egzistuoja du pradai (racionalusis ir juslinis). Iniciacija tradici?kai suvokiama kaip mirtis ir naujas gimimas: gydama nauj status, asmenyb praranda senj. Ar vyks sakralinis aktas, kur pranaauja Pels--Dianos kauk? Koks bus to, kuris priklauso kultriniam centrui, iniciacijos rezultatas? Apysakos pabaigoje - paskutiniame Deivido ir Dianos pokalbyje - tekstas sutirtja" dar kart, iskirdamas dar vien intermediali citat. Interteksto, kur ji nurodo, sureikminimas nuvieia mintosios iniciacijos esm? ir rezultat: searched for words, bt found none; or none that explained him. Once again he felt hurtled forward - beyond the sex, the fancy-ing, to where - her word - one glimpsed... and against that there rose a confrontation he had once analysed, ihefocus ofthat ame Pisanello masterpiece, not the greatest bt perhaps the most haunting and mys-terious in all European art, that had come casually up with the old man earlier that evening: the extraordinary averted and lot eyes ofthe patron saint ofdtivalry (iskirta mano -1. M.), the implacably resentful stare of the sacrificial and to-be-saved princess of Trebizond. She had Beth's face now. He read meanings he had never seen before293. Pisanello veronietika freska - tai ventasis Jurgis ir princes. ventasis Jurgis - riterysts globjas, drakono, kiekvienam krik?ioniui sim293 Fowles, 1996,99. [Jis norjo kalbti, bet nerado odi, bent jau toki, kuriais galt pasakyti, k jaut. Ir vl mintys j j nune pirmyn - jis galvojo ne apie intymum su ja, ne apie tai, kaip jinai jam patinka ir kas i to galt bti, bet k atvr vienas jos odis... Ir prisimin Pizanelo edevr, kur kakada analizavo ir kaip tik vakar dar atsitiktinai apie j buvo usimin su senuoju dailininku, gal ne patj didiausi, bet spdingiausi ir paslaptingiausi visame Europos mene: kodl taip keistai nusuktas ir sutriks to ventojo, riterysts globjo veidas ir toks neapsakomai priekaitingas vilgsnis aukojamosios Trapezundo princess, kuri jis turs igelbti. Dabar toji princes jam buvo panai j Bet. Deividui mai paaikjo j iraik prasm, kurios iki iol niekaip negaldavo suprasti" (Faulzas, 1982,133)]. 128
291

69

bolizavusio blog, nugaltojas, tas, kuris igelbjo princes ir XIII am?iuje tapo Anglijos globju. Pagonik krat atsivertimas krikionyb danai buvo simbolikai vaizduojamas kaip drakono pervri-mas ietimi. Btent taip buvo rodomas Jurgis, skleidiantis tikrj tikjim. iaurs Europos mene (skaitant ir Pisanello darbus) v. Jurgis parodomas kaip vidurami riteris, danai su raudonu kryiumi ant balto apsiausto (vadinamasis v. Jurgio kryius). Taiau! Nugalti drakon reikia veikti nuodm. v. Jurgis ir drakonas simbolizuoja emosios prigimties sutramdym ir pajungim aukiausiam tikslui. Galbt kaip tik i prasm ir gyja veronie-tikos Pisanello freskos pagrindinis vaizdis? Deividas veikia nuo- j dm, bet paskutiniuose apysakos puslapiuose neatsitiktinai (ne vie- ; na syk) ikyla veidrodio tema: j turned into bis room and stood in its blackness in a rage of lot chance; made out his faint shape there in the old gilt-framed mirror. A ghost, a no-man. [...] Coet had been a mirror, and the existence he was returning to sat mercilessly reflected and dissected in its surface ... and how shabby it now looked, how insipid and anodyne, how safe. Riskless, that was the essence of it: was why, for instance, he was driving much faster than usual. [...] One killed all risk, one refused all challenge, and so one became an artificial man. The old man's secret, not letting any thing stand between self and expression; which wasn't a uestion of outward artistic aims, mere styles and techniues and themes. Bt how you did it; how whoUy, how bravely you faced up to the constant recasting of yourself294. 294 Fowles, 1996, 102; 108. [eng j savo kambar ir sustojo juodoje tamsoje, nirdamas dl praleistos progos; vilgteljs j sen auksuotais rmais veidrod, pamat neaik savo atvaizd. Vaiduoklis, ne mogus. [...] Kotmine buvo tarsi veidrodis, ir gyvenim, kur Deividas dabar grta, atspindjo negailestingai aikiai... koks skurdus jis atrodo, koks beskonis, ramus ir saugus... Nerizikuoti - tai koks svarbiausias jo gyvenimo principas. Ir jis spaud greiio pedal taip smarkiai, kaip niekados nebuvo spauds. [...] Kai ?mogus niekuo nerizikuoja, nepriima jokio ikio, jis tampa negyvas lyg automatas. Senojo dailininko paslaptis ir yra ta, kad jis neleidia nieko tarp savs ir saviraikos; ir nesvarbu, kokie yra ioriniai menininko tikslai ir kokiomis priemonmis j sieki, kokias temas pasirenki. Svarbiausia, kaip t darai, su kokiu umoju ir drsa priimi btinyb paiam nuolat atsinaujinti" (Faulzas, 1982,136; 145-146)]. 129 Vidurami mikas, Coetminais veidrodis (simbolini transformacij operatorius) silo Deividui galimyb pavelgti save kitomis spalvingo pasaulio akimis ir ivysti savo invariantin pagrind, sutapatinam su v. Jurgio, nugaljusio nuodm, kauke: velgdamas save vidurami riterio akimis, jis mato ne riter, o riterysts globj, o tai anaiptol nra tas pats. Deja, princes bus igelbta. O pati baisiausioji, bausm panai neteisyb", kuri jis ivydo Coetminais veidrodyje, yra tai, kad menas savo esme didiai amoralus"295. Tas, kas yra v. Jurgis (arba juo tampa), negali tapti dailininku. Todl jo iniciacijos rezultatas yra geometrija": - Geometry. Safety hid nothingness296. Kaip ir pradioje, Deividas - bespalvis (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) padorus mogus", amina vidutinyb"297. Ivykimas i Coetminais vizualiai demonstruoja jo kelions, kurios pabaiga tampa paskutinis teksto odis, rezultat: I survived (igyvenau)298: ...not three hundred yards after he had closed the gate on the private road to Coet, something orange-brown, a mouse, bt too big for a mouse, and oddly sinuous, almost lik a snake, bt too small for a snake, ran across the road just in front of his . It seemed to >' disappear under the wheels. David slowed and glanced back; and saw a minute blemish on the dark tarmac of the deserted forest lane. [...] it was a weasel. One of his wheels mut have run straight over it. It was dead, crushed. Only the head had escaped. A tiny malevolent eye tili stared up, and a trickle of blood, ke a red flower, had split from the gaping mouth299. 295 'The abominable and vindictive injustice was that art i fundamentally amoral' (Fowles, 1996,112).

70

Fowles, 1996,109. [ Geometrija. Saugi priedanga tutumai" (Faulzas, 1982,146)]. 'a decent man and eternal also-ran' (Fowles, 1996,112). 298 Fowles, 1996,113. 299 Fowles, 1996,106. [nenuvaiavus n trij imt metr u Kotmine vart privaiu keliu, kakoks oranikai rudas vrelis - lyg pel, bet per didelis ir labai vinklus, beveik kaip gyvat, bet per trumpas, - mkteljo ant kelio prie pat jo automobil ir prauvo tarp rat. Deividas sultino greit ir pavelg atgal - ant miko kelio tamsaus asfalto i tolo buvo maryti tik nedidel dmel. [...] Tai bta ebenkties. Pakliuvusi tiesiai po ratu. Guljo nebegyva, suplota. Tik galva likusi sveika. Maa akut piktai spoksojo, kraujo burbulas lyg raudona gl prie praiotos burnos" (Faulzas, 1982,143)].
297

296

Paskutiniai apysakos puslapiai - bespalviai: bespalv Bet, bespalvis Deividas, bespalv aplinka. Protagonistui nepavyksta pakartoti nei riterini iekojim rezultato (gyti kokybikai kitoki kauk, atkurti paeist pusiausvyr tarp riterio socialinio statuso, pareigojanio lovingiems poelgiams, ir kitos btinos sudedamosios dalies -meils), nei v. Eustachijaus, velgusio ties, kelions rezultat. Nebent jis sismonint savo veid kaip neturinio nuodmi v. Jurgio kauk. Fowleso antrasis Faunas (Deividas), skaidydamas pirmaprad dviej prad vienov, daro t pai metafizin nuodm, kaip ir Mallarm Faunas. Todl jis ir patiria dvigub neskm - ir kaip savojo laiko, ir kaip vidurami mogus: had failed both in the contemporary and the medieval sense; a someone who wanted sex, a someone who renounced it300. Viduramiai, kaip smoningai pasirinktas istorijos fragmentas" (intertekstas), reikmingi ne tik tekstini struktr, bet ir metateksto plotmje. ymus vokiei antropologas ir sociologas Arnoldas Gehlenas savo studijoje Laiko paveikslai. Apie iuolaikins tapybos sociologij ir estetika}'01 kalba apie tai, kad Europos tapybos istorijoje galima iskirti tris dideles epochas. Kiekvien apibdina tam tikras reikmi lygmuo, eins meno krinio struktr. Gehlenas remiasi Envino Pa-nofsky'o klasifikacija302, pagal kuri meno krinyje galima iskirti: S pirmini (natrali) motyv, silani identifikuoti pavaizduotas formas su vaizduojamaisiais objektais, lygmen bei ; S antrini (slygik) motyv, reikalaujani atpainti pavaizduo-...; t siuet, susieti pirmin motyv su temomis ir svokomis, tai yra atskleisti jo simbolin prasm, lygmen. 300 Fowles, 1996,107. [Jis pralaimjo tiek iuolaikine, tiek vidurami prasme; kaip mogus, geidiantis fizinio artumo, kaip jo atsisak?s mogus]. 301 r. Gehlen Arnold, Zeit-Bilder. Zur Soziologie und Asthetik der modemen Malerei, Frankfurt a. M.; Bonn, 1960. 302 r. Panofsky Envin, Studies in Iconology. Humanistic Themes in the Art o Renaissance, N.Y., 1939. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 131 Panofsky'o klasifikacijos taikymas tyrinjant Vakar dails raid suteik Gehlenui pagrind teigti, jog Europos meno istorija, pradedant viduram?iais, nuosekliai atmeta pirmojo ir antrojo lygmens reikmes. Atsivelgdamas tai, jis iskiria tris istorinius etapus, kuri kiekvien apibdina tam tikra vaizdio prasms koncepcija: 1. Idealus menas - tai menas, besiremiantis antriniais motyvais (simboliniu turiniu). 2. Realistinis menas - tai menas, kuris atmeta visas alutines konotacijas ir palieka tik pirmin vaizduojamojo motyv. 3. iuolaikinis (abstraktus arba links abstraktti) menas - tai menas, kuris i?braukia ir pirminius motyvus, remdamasis grynja forma. Klasikin idealaus meno pavyzd, jo poiriu, pateikia vidurami menas (jo formos): religin ir mitologin tapyba, i dalies istorin tapyba ir kitos simbolinio meno rys, besiremianios iankstinmis (susidariusiomis u meno rib) svokomis. Idealiuoju menu jis vadina men,

71

suponuojant apgalvot turinio traukim. Vaizdavimo turinys priklauso ne tik paveikslui, jis susiejamas su juo kaip konotacija, ir tai, kas pavaizduota paveiksle, galioja ir u jo rib303. Kiekvien istorin meno form atitinka tam tikra santyki sistema: pirmuoju atveju - ideali tam tikros absoliuios tiesos sritis, antruoju - gamta, treiuoju - ?mogikasis subjektyvumas, iskirtas jo iki-svokiniuose lygmenyse. Tapybos raida Gehleno darbe pateikiama kaip turinio redukcijos, nuoseklaus prasms paalinimo procesas. inoma, i teorija gali pasirodyti ginytina, taiau ginytina btent ta prasme, kad Gehlenas stengiasi kalbti apie chronologinius etapus, o i tikrj tinkamiausia bt kalbti apie tris meno tipus" (arba formas, nepriklausomai nuo chronologijos). Aptariam problem kontekste ypa domus Gehleno poiris odio vaidmen vairiose meno formose. 303 , , : , 1979, 124. 132 </ Idealiojoje tapyboje tekstas idstomas viduje, ir jos ura paskirtis - traukti irovo konotacijas atvaizd (t. y. uraai ia atlieka intertekstins citatos funkcij). S Realistinje tapyboje u drobs rm ikeltas pavadinimas kurdina j bendrajame ini apie tikrov fone. Pagal santyk su .. ,;.it tikrove pavadinimas (kaip ir pats paveikslas) ikyla kaip menii nis vertimas. '4''*( Abstraktaus paveikslo pavadinimas arba paymi pat paveiksl?, arba (o tai daniau pasitaiko) yra bandymas odiais perteikti jo subjektyv poveik. Gehlenas mano, kad pradedant impresionizmu vyksta ankstesns sistemos Gamta pakeitimas sistema Subjektas. Sistemos viduje santykiai tarp iorinio pasaulio ir objekto, vadinasi, ir pats atvaizdas gyja problemin pobd. Ikyla btinyb atrasti ypating enkl sistem, kuri padt iversti optikos kalb apmstomus iorinio pasaulio santykius. Todl i pradi atsiranda Seurat enkl sistema, kurioje vaizdavimo pagrindas yra spalvotas takas, vliau - kitos. Taiau i enkl sistem dirbtinumas neleidia skaityti paveikslo tiesiogiai. Todl prireikia komentar304. Skyriaus pradioje jau minjome, kad iorikai Fowleso tekstas neatrodo sudtingas. ia prasme galima kalbti apie jo postmodernu-m (daugiasluoksnikum, - kaip j aikina Umberto Eco). is tekstas neatmeta turinio, nepalieka jo u savo rib, kaip danai bna iuolaikiniame mene (juk btent su tuo pirmiausia yra susij persona ginai, koks turi bti menas), - jis yra visikai prieinamas paviriniam suvokimui. Taiau intertekstins nuorodos idealj (pagal Gehleno terminij) men leidia susiformuoti kitam (gilesniam) supratimo lygmeniui. Todl Fowleso teksto form galima apibrti kaip atitinkani t idealj men, kur nurodo pats tekstas savo tekstiniais sutankji-mais - citatomis, ir pagaliau teigti, kad jo forma, struktra atskleidia teksto idjas: epigrafas pranaauja, kad Deivido kelion bus iuolaiki304 Ten pat, 130. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 133 nio mogaus iniciacija vidurami mike, vardai-pravards - kokiais etapais ta iniciacija vyks, Pisanello paveikslas - jos tiksl, o pavadinimas - jos rezultat: ebony tower" - tai, kas pakeit dramblio kaulo bokt: What he thinks has taken the place of the ivory tower? Abstrac-tion? - Anything he doesn't lik about modern art.. ,305 Pamasiei boktas - tai alto beaistrio meno menui simbolis. Taiau, kaip ir balta spalva, Kandinsky'o teorijos kontekste is boktas (jo spalva) implikuoja gimimo tylos idj. Tai tyljimas, kuris turi potenciali? galimyb tapti odiu. O iuolaikinio abstraktaus meno boktas, keisdamas

72

spalv, atsisako netgi potencialios galimybs: ia juoda spalva - mirties tyla, gedulo dl tikrojo" (Breslio supratimu) meno (kuriame nra vietos bejausmiam intelektui), i kurio lieka vien tik nuskurdinta forma, tuias enklas. Ir tas tiesus" riterio kelias, kur kaip geidiam rezultat skelb epigrafas (Itvrs tiek varg, pavoj, J ties keli jis ijojo..."), nebeatrodo toks patrauklus: paskutins epigrafo eiluts gyja Lawrence'o Sterne'o romane Tristramas endis (Tristram Shandy) isakyt prasm - ties yra geriausia linija kopstams sodinti". 305 Fowles, 1996,53. [K reikia tie jo paskutiniai cxliai juodmedio boktas"? [ ] Kas, jo manymu, pakeit dramblio kaulo bokt? Abstrakcija? - Viskas, dl ko jam nepatinka iuolaikinis menas" (Faulzas, 1982,68-69)]. 134 JOHN F0WLES: Msl if s 1, s.1^ fc :" Silomo iame skyriuje tyrinjimo objektas yra dar vienas literatros tekstas - apysaka Msl" (The Enigma"), sukurta to paties autoriaus, t. y. Johno Fowleso, ir traukta t pat rinkin Juodmedio boktas (The Ebony Tow?r).Taiau iuo atveju net pirmasis reikmi lygmuo nebeatrodo skaidrus. Euristin skaitymo stadija neleidia suderinti pasakojimo fragment login prasmin visum, nors siueto nemanoma pavadinti sudtingu. Veiksmas prasideda nuo inios, jog paslaptingai dingo penkiasdeimt septyneri met. pasiturintis, laimingai veds, iaugins sn ir dvi dukteris, graaus dvaro savininkas, parlamento narys i konservatori partijos, seras Donas Markas Fildingas Oohn Marcus Fiel-ding). Taigi Fildingo dingimas pateikia veiksmo uuomazg, o pat veiksm sudaro ?io fakto tyrimas: jo mona (Mrs. Fielding) savo iniciatyva pradeda gilintis vyro dingimo aplinkybes, oficialaus tyrimo imasi policija, be to, individualiai byl tiria detektyvas Maiklas De-ningsas (Michael Jennings). Pastarojo tyrinjimo rezultatu tampa netikti vykiai: tarp Deningso ir buvusios Fildingo snaus draugs Izobels Dodson (Isobel Dodgson) usimezga abipus simpatija ir meil. mogaus dingimo msl lieka neatskleista. Iorikai egzistuojantis siuetas nesugeba ugoti teksto fragmenti?kumo: Fildingo dingimas ir tyrimas nesiderina su atomazga - teksto dalimi, kuri prasideda Izobels ir Deningso paintimi. Du fragmentai formuoja dvi skirtingas erdves, kuri viena neivengiamai atrodo perteklin, atliekama siueto atvilgiu. Mginimai atkurti vientisum privert literatrologus nukreipti vilgsn anapus teksto, architeksto erdv. Siueto schema leido rali d alis. Intenekstins analizs bandymai - M ^? 135 iuiesiems apie vien ar kit jo aspekt306 irti pasakojim kaip savotik detektyvo atmain ir nagrinti architekstinius Fowleso apysakos bei detektyvo ryius. Toks poiris lm mokslinink307 ivadas, jog Msl yra pavyzdys, kaip pasinaudojama formalija detektyvine proza (formai detedive fiction) ir kaip transformuojami jos principai, suformuoti kriniuose apie Diupen308. tekstuose veiksmas prasideda nuo nusikaltimo fakto ir pltojasi atgaline tvarka: pristatomi nusikaltimo liudininkai, tariamieji, iekoma bd paslapiai atskleisti. Pateikiant juos kaip vienodai manomus, teorikai tarsi leidiama skaitytojui paiam isprsti galvosk, taiau praktikai jis dar labiau supainiojamas ir suintriguojamas. Kulminacija - nustatomas nusikaltlis ir nusikaltimo motyvai. Diupeno kelias ties eina per proto aidimus, avimasi savo intelekto galimybmis. Susiformavusi kryboje ir ipltota Arthuro Conan Doyle'o bei Agathos Christie romanuose, klasikinio detektyvo formul susideda i ei sudedamj dali": pirmoji - anga, antroji - nusikaltimas ir kaliai, treioji - tyrimas, ketvirtoji - nusikaltimo atskleidimas, penktoji tyrimo rezultat paskelbimas, etoji - atomazga309. Fowieso apysakos struktr sudaro pagrindiniai formaliojo detektyvinio pasakojimo elementai. Beje, paskutinis elementas (nusi-

73

Conradi Peter, John Fowles, London: Methuen, 1982; McSweeney Kny, John Fowles's Variations", FourContemporaryNovelists:Angus WUson, BrianMoore, John Fomles, V S. Naipaul, London: Scolar, 1983,101-150; McSweeney Kny. John Fow-les's Variations in 'The Ebony Tower'", Journal ofModem Literature 8.2,1980-81, 303-324; Brownell David, John Fowles's Experiments with the Form of the Mistery Story", Amchair Detective 10, 1977, 184-186; Fawkner H. W., The Timescapes of John Fowles, London: Assoc. UP, 1984; Eriksson H. T., The 'Structuring Forces'of Detection: The Cases ofC.P. Snow and John Fonles, Uppsala, 1995. 307 r., pvz., Conradi, 16-17; McSweeney, 1980-81, 315; Brownell David, John Fowles' Experiments with the Form of the Mystery Story", Armchair Detective 10, 1977,184-186; Occhiogrosso Frank, Threats to Rationalism: John Fowles, Stanislav Lem, and the Detective Story", Armchair Detective 13,1980, 4-7. 308 TheMurdersintheRueMorgue-\M\, The Mystery ofMary Roget-1842, The Purloined Letter 1845. 309 Cawelti John G., Adventure, Mystery and Romance: Fbrmula Stoties a Art and Popular Culture, Chicago: Chicago UP, 1976, 80-82. 136 kaitimo atskleidimas) ia akivaizdiai transformuotas. Mginimai nusakyti ios transformacijos prieastis paskatino tyrintojus310 ianalizuoti naratyvin teksto struktr. Analizei buvo panaudotas struktralistinis binarini opozicij modelis, kur taik Umberto Eco nagrindamas lano Flemingo romanus apie James? Bond311. Modelio taikymo rezultatu tapo dviej ypa svarbi analizuojamo teksto atvilgiu prieprie skirtis: formalioji detektyvin proza / rimtoji proza (formai detective fiction / serious fiction) ir fantazija / vaizduot (fancy l imagination). Fantazijos ir vaizduots skyrimo tradicija yra kilusi i Edgaro Allano tekst. fantazij siejo su iradingu protu, o vaizduot - su analitiniu: ? Between ingenuity and the analytic ability there exists a difference far greater, indeed, than that between \hejhncy and the imagination, bt of a character very strictly analogous. It will be found, in fact, that : the ingenious are always fanciful, and the truly imaginative never ':,; otherwise than analytic312. Poe sukurtas detektyvas Diupenas paiam raytojui yra analitinio proto, apdovanoto vaizduots galia, siknijimas. Matyt, t pat galima pasakyti apie erlok Holms, vaizduojam pasitelkus t pat formaliojo detektyvinio pasakojimo ?anr. Taiau po Diupeno, Holmso bei Puaro atsirado ir kitokio tipo nusikaltimus tiriani persona. Ir btent jie (naujieji j bruoai) privert permstyti Poe pasilyt skirt. Pavyzdiui, Williamas Stowe'as neigia mint, jog formaliojo detek310 Eriksson H. T., The 'StructuringForces'ofDetection: TheCasesofC. P. Snow and John Fowles, Uppsala, 1995. 311 Eco Umberto, Narrative Structures in Fleming.", The Role of the Reader: Explorations in the Semiotics of Texts, London: Hutchinson, 1983,144-172. 312 Poe Edgar Allan, The FalloftheHouse ofUsherand Other Tals, N.Y.; London, 1980,52. [Tarp iradingumo ir analitini gabumu yra daug didesnis skirtumas negu tarp fantazijos ir vaizduots, bet io skirtumo pobdis giynai analogikas. Ir ities galima sitikinti, kad iradingi mons visuomet yra fantazuotojai, o mons tikrai didels vaizduots - analitikai" (Po Edgaras, mogudyst Morgo gatvje", i angl kalbos vert Antanas Paragys, Raudonosios mirties kauk, Vilnius: Vyturys, 1991,130)]. , II dalis. Intertekstins analizs bandymai 137 tyvo mintis skleidiasi i vaizduots gali: altakraujikas ir saugus, i alies situacij stebintis erlokas Holmsas interpretuoja kalius, kaip kad semiotikas skaito enklus. Jo darbas altakraujika inovo veikla, o tikslas - pateikti login vykio i?klotin. Kitas detektyvo tipas Filipas Marlou (Philip Marlow - Raymondo Chandlerio personaas) - visika prieingyb: jo

306

74

asmenikam, suinteresuotam poiriui reikia vaizduots. Rizikuodamas, dalyvaudamas vykiuose, jis tampa fizikai ir intelektualiai hermeneutin proces sitraukusiu interpretuotoju313. Stowe'o apmstymai doms ne vien dl to, kad jis bando fiksuoti maai pastebim skirtum tarp fantazijos bei vaizduots svok, kurios savo ruo?tu atriboja irading mstymo tip nuo analitinio, ir anaiptol ne dl to, kad jis keiia enklus" - laiko Holms ir kitus tokio tipo detektyvus ne analitinio, bet iradingo proto knijimu, - o dl semiotinio bei hermeneutinio tyrimo proces prieinimo. Nors apysakoje Msl" matome vien detektyv, jo darbo stiliaus skirtumai gana akivaizds. Fowleso tekstas lengvai padalijamas tris formaliai neiskirtas dalis: pirmoji sutampa su konkrei fakt dstymu - kaip dingo mogus. Antroji susijusi su Deningso pasirodymu. O treiosios pradia sutampa su Deningso ir Izobels paintimi. Tyrimo pradioje (antroji teksto dalis) Deningsas naudojasi erloko Holmso metodu (skaitomi enklai siekiant rasti udavinio sprendim), bet sutiks Izobel jis pasikeiia: iradingas semiotiko protas tampa analitiniu protu, sitraukianiu hermeneutin rat. ia svarbu paymti, jog du minti tyrimo tipai, du elgesio bei mstymo modeliai, knyti vieno veikjo pavidalu, tarsi silo du teksto skaitymo bdus. Pirmasis (semiotinis, struktrinis) skaitymo bdas orienuotas tekst kaip nepriklausomai nuo stebtojo egzistuojani, opozicij 313 Stowe William W, From Semiotics to Hermeneutics: Modes of Detection in Doyle and Chandler", The Poetics ofMurder: Detective Fiction and Literary Theory, eds. Glenn W.Most and Stowe, N.Y.: Harcourt, 1983,366-383. 138 IRINA MELNIKOVA. Intertekstmlumas: teorija ir praktika suformuot sistem, o antrasis, hermeneutinis, - j tekst kaip simbolin visum, kurios prasm turi suvokti stebtojas, esantis toje paioje semantinje erdvje314. Kritik pasirinktas pirmasis skaitymo bdas, - teksto kaip formalios sistemos supratimas, prieprie skirtis, - provokuoja ivad, jog vienoje nedidelje apysakoje dl netiktos finalins vyki sekos matoma anr kaita: detective fiction pereina romance. Taiau is teiginys, gims i architekstini ryi su detektyvine proza analizs, nepaaikina nei tekste vykstanios metamorfozs prieasi, nei jos prasms. Maa to, ivadoje nesunku velgti ir tam tikr prietaravim, kuri nesugeba isprsti kreipimasis mint architekst: jeigu finalas nukrypsta nuo vis detektyvo kanon - intriga neisprendiama (arba isprsta slygikai), jeigu neatskleidiamas nei nusikaltlis, nei nusikaltimo motyvai, nei i esms pats nusikaltimas (t. y. dingsta visi detektyvo elementai), ar galima tuomet ivis laikyti apysak (arba jos dal) detektyvu? Kitas nuo pat pradi kirbantis klausimas: kas yra apysakos protagonistas? Detektyve visuomet nusikaltimo tyrjas. Visi kiti veikjai, pradedant auka (ji apskritai yra slygikiausias personaas, tam tikra siueto atrama), tra fonas, kuriame detektyvas gali atskleisti visus savo gebjimus. iuo atveju kaip tik Deningsas, pasirodantis pasakojimo viduryje, yra btent priemon (slygin), tuo tarpu auka vienaip ar kitaip dalyvauja" nuo pat u?uomazgos iki finalo. Aukos vardas - John Marcus FieUing - yra intertekstin citata, kuri pakeiia poirio tekst krypt, silo kitoki skaitymo strategij. Tai nuoroda Henry Fielding ir atitinkamai angl vietimo proz. Citata nurodo kitok, negu pasirenka kritikai, suklaidinti" iorikai detektyvins pasakojimo struktros, architekst - angl vietimo roman? - novel. Fieldingo tekstai priklauso novel, kaip ubaigto ir visaverio anro, formavimosi etapui. Ir kai skaitytojas atkreipia dmes intertekstinius ryius, suformuotus teksto sutankjim, jis sugeba pamatyti gilesnes architekstines s?sajas. 314 r. , ", , , : , 1995, 84. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 139

75

Nuoroda Fielding leidia kalbti ne tik apie kitok (vidin, bet ne iorin) architekstin angl postmodernisto prozos dialog su angl vietjo kryba (kuriai bdingos autorins angos, komentarai, nukrypimai ir kt), bet ir apie intertekstin dviej konkrei tekst -Fowleso Msls" ir Fieldingo Pamestinuko Tomo Donso istorijos (The History ofTom Jons, 1749) - dialog, taip pat apie io dialogo reikm interpretuojant Fowleso tekst. amiaus antrosios puss pradioje Anglijoje formavosi du novel tipai. Vienas i j atsiskleid Samuelio Richardsono prozoje, kitas -Tobiaso Smolletto ir Henry Fieldingo romanuose. iuos tipus skiriantys poymiai - tai pirmiausia pasaulirinis skirtumas: Fieldingo prozai bdinga ironija, juokas, kurie nebdingi Richardsono romanams; kitas skirtumas - struktrinis: skirtingai konstruojama erdv, kurioje veikia personaai. Richardsono prozos erdv kamerin, apribota, Fieldingo prieingai - jo pasakojimo erdv yra plataus viekelio" pasaulis. Taigi kreipdamasis intertekstins citatos nurodom architekst Fowleso apysakos skaitytojas aptinka atviros erdvs motyv ir atitinkamai kelio bei komikumo idj. Siekiant suvokti ry su komikumo idja, btina patikslinti, kaip ji interpretuojama paties Henry Fieldingo tekstuose. Savo roman Dozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotyki istorij (The History ofthe Adventures ofoseph Andrervs, and of his Friend Mr. Abracham Adams) autorinje pratarmje Fieldingas vadina komi?ka neeiliuota epine poema". Komikumo samprata aikinama neatsiejamai nuo paties reikinio (t. y. juoko) akn: t 18111118[...]18?1. [laffec-tation proceeds from one of these two causes, vanity hypocrisy [...] From the discovery of this affectation arises the Ridiculous - which \( always strikes the reader with surprise and pleasure; and that in a , higher and stronger degree when the affectation arises from hypocrisy, than from vanity: for to discover anyone to be the exact reverse of what heaffects,ismoresurprising, andconsequentlymoreridiculous,than to find him a little deficient in the uality he desires the reputation of315. 315 Fielding Henry,JosephAndrews. Shamela, ed. by Martin C. Battestin, Boston: University of Virginia, 1961,10-11. [Vienintelis tikro juokingumo altinis [...] yra 140 O toliau, cituodamas dramaturgo Williamo Congreve'o eilutes: None are for being what they are in fault, Bt for not being what they would be thought"316, autorius komentuoja: Where if the metre would suffer the word Ridiculous to dose the first line, the thought would be rather more proper317. Komikumo bei kalts ssaja (bti kaltam ir bti juokingam) pasirodo yra esminis dalykas kalbant apie Fieldingo bei Fowleso tekst sry. Juokingas Fieldingo personaas (kuris renkasi apsimetinjim?), Fowleso tekste tampa kaltas". Beje, juokingas (t. y. kaltas, pasirinks socialin kauk, neatitinkani jo vidins esms) Fieldingo tekstuose gali bti tik antro plano veikjas, tuo tarpu Fowleso apysakoje j atitinka protagonistas. Apie jo kalt" vienaip ar kitaip prasitaria dauguma veikj, tarp j ir snus Peteris: J You can't understand. I've had this all my life. The faces you put on. For an election meeting. For influential people you want something out of. For your old cronies. For the family. It's lik asking me about an actor I've only seen on stage. I don't know318. Msls" protagonisto vard - John - galima skaityti kaip Henry Fieldingo romano The History of Tom Jons, a Foundling pavadinimo apsimetinjimas. [...] apsimetinjimo yra dvi prieastys: tutyb ir veidmainyst [...] itokio apsimetinjimo atskleidimas ir sukelia juok, ir skaitytojas visada patiria nuostab bei malonum kurie yra juo didesni tada, kai apsimetama i veidmainysts, o ne i tutybs; nes atskleidus, kad mogus yra visika prieingyb tam, kuo dedasi, nustembama kur kas labiau, todl ir juokas didesnis, negu kad suinojus, jog t savybi, kuriomis nort garsti, jis turi nepakankamai" (Fildingas Henris, Dozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotyki istorija, vert Romualda Zagorskien, Vilnius: Vaga, 1988,8-9)].

76

[Kalti mes ne todl, kad esame tokie, O kad nesame tokie, kokiais atrodyt norim" (Fildingas, 1988, 9)] 317 Fielding, 1961,11. [Ir jeigu ritmas ia leist dti od juokingi" vietoj kalti", mintis bt, ko gero, dar tikslesn" (Fildingas, 1988,9)]. 318 Fowles, 1996,210. [Js negalite suprast i. A tuo vis gyvenim gyvenau. Kauks, vien tik kauks. Kauk rinkiminei kampanijai. Kauk takingiems asmenims, i kuri nori k nors ipeti. Kauk saviems draugams. eimai. Tarytum klausintumte mane apie aktori, kur esu mats tik scenoje. A nieko neinau" (Faulzas, 1982,269)]. II dalis. Interteksttns analizs bandymai 141 anagram, kuri savo ruotu yra intertekstin nuoroda konkret tekst bei jo struktrinius bruous (nes anagram eina nuoroda isto--rij" (history). Dviej konkrei tekst gretinimas leidia teigti, kad, viena vertus, interteksto (Fieldingo Tomo Donso) anru pabriamas atviros erdvs bei kelio motyvas Fowleso apysakoje. Antra vertus, ir viename, ir kitame tekste ne tiek analizuojami charakterio pokyiai (raida), bet veikiau skaitytojui rodomas visuminis paveikslas - kas ir koks i esms yra protagonistas. Reikinys romane pasirodo ne tik neapibrtas, nevertintas, bet dar ir nepaintas"319. Pasakojimas leidia suvokti ubaigt ir i pradi nepaint vaizd atsivelgiant tai, kaip vertinami pagrindiniai veikjai, t. y. Fieldingo romano, kaip ir apysakos Msl", siuetas i esms grindiamas skirtingais poelgi vertinimais. Ir protagonist kelias konstruojamas kaip painimas, paremtas kit vertinimais. Romane apie Tom Dons vertinimai visuomet pateikiami pasitelkiant prietaringus, bet tradicinius Tomo aukltoj (filosofo ir teologo) odius. Tomo elgesys nuolatos suvokiamas dviej morali poiriu, be to, atsiranda ir treioji - natralioji" Tomo Donso moral. T pat matome Fowleso tekste - protagonisto poelgiai vertinami i dviej pozicij: vertina ir eimos nariai, ir kolegos. Be to, detektyvas Deningsas idsto dviej tip versijas, sudaro du sraus, kuri viename - logins versijos (State of Play), kitame - beproti?kos" (Wild Ons): meil, paranoja, geidis, religin kriz ir pan. N viena i i versij nepadeda priartti prie tiesos. Taiau pasirodiusios Izobels samprotavimai apie galimas gerbiamo visuomens asmens dingimo prieastis atskleidia dar vien poir (dar vien moral). Abiej tekst laiko ir erdvs traktavimo lyginimas taip pat leidia pastebti bendrus bruous: tai, kas romane egzistuoja kaip tendencija, apysakoje gyja login ubaigtum. 319 , . , : , 1961, 285. 142 Pirma, Fowleso tekstas demonstruoja chronologin tikslum, kiek maiau bding Fieldingo romanui. Nurodoma ne tik savaits ar mnesio diena, bet ir konkreti valanda [Donas Fildingas dingo 1973 liepos 13 dien, penktadien; pirmadien, liepos 16 dien, jo pavard pasirod visuose rytiniuose laikraiuose; Izobel parvaiavo i Paryiaus rugpjio 15-j, kit dien jinai paskambino inspektoriui, jie bendravo vis dien, kit ryt jis gavo nauj uduot, o rugpjio 18 dien,kai vakarien buvo pavalgyta, vynas igertas ir pasibaig buini laikas, inspektorius anaiptol nebuvo links kuo nors kaltinti D?on Mark Filding"320]. Tiksliai nurodomas laikas (datavimas) numano ir primeta tam tikr laiko ideologij"321 - istorinio" laiko samprat. Taip siekiama sukurti tikrovs efekt, matom tiek apysakoje, tiek romane. Antra, ir apysakai, ir romanui bdingas klasikinis skaidymas tris dalis (triada, triptikas, tezantitez-sintez ir pan.). Slygikai vienoda dali apimtis neugoia tam tikros pasakojimo pltojimo taisykls": kiekvienos kitos dalies laikas isitempia"322 ir tampa erd-vikas". Treioji apysakos dalis (Deningso ir Izobels pokalbis) pagal aprpiam laik yra trumpiausia - ji apima tik vienos dienos vykius, kurie leidia suvokti, jog laikas sustojo". Dl sustojusios laiko tkms treiojoje dalyje istorinis laikas transformuojamas mitologin, o realij novel erdv pakeiia enklin romance erdv. Mat vietoj pirmose dviejose dalyse apraomo iorinio vyksmo

316

77

konkreiame laike atsiranda simbolins vidinio kelio nuorodos. Nebelieka buities, socialins aplinkos (bdingos visiems novel variantams), matome vien romance vidin mog". Neatsitiktinai i metamorfoz atitinka protagonisto statuso pokyiai: realus" personaas Izobels bei Deningsa pokalbyje virsta literatros krinio veikju: Let's pretend everything to do with the Fieldings, even you and me sitting here now, i in a novel. A detective story. Yes? Somewhere 320 Fowles, 1996, 239; Faulzas, 1982, 307. 321 , , : , 1994, 456. 322 Maesnis laiko tarpas apima didesn vyki kiek" bei kokyb": pirmoji Tomo Donso dalis - vaikyst (21 metai), antroji - kelion j London ir treioji - Londonas (abi - 6 savaits); Mslje" - pirmoji ir antroji dalys aprpia mnesio vykius, paskutinioji - vienos dienos. l II dalis. Intertekstins analizs bandymai 143 > there's someone writing us, we're not real. [...] A story has to have an ending. You can't have a mystery without a solution323. Pretenduodama autoriaus viet, Izobel mgina inarplioti visus manomus siueto vingius, taiau prieina prie ivados, jog autorius turt susitaikyti su tuo, jog veikjas nusprend dingti"324 paliks roman be pabaigos. Tokio netikto poskio prieasi galima velgti mintoje metamorfozje iorinis - vidinis mogus (novel - romance}. O metamorfozs esm atskleidia romano ir apysakos pasakojimo jim" gretinimas. Fieldingas savo romane vaizduoja protagonist kaip neaikios kilms mog, kuris neteko savo vietos pasaulyje dl to, jog prarado savo vard"325. Iki pat pabaigos ilaikoma Tomo Donso gimimo paslaptis. Tuo tarpu Fowleso protagonistas yra mogus, turintis vard ir konkrei viet pasaulyje. Dl to atpainimo motyvas, svarbus Fieldingo pasakojime, ia smarkiai transformuojamas. Romane Tom laiko valstiets Dens ir jos mokytojo Partrido snumi. Ivarytas i Olveri eimos nam, jis igelbsti ponia Voters besivadinani moter ir suartja su ja. Vliau paaikja, jog i moteris yra btent Den, ivaryta i Olveri sodybos u tariam paleistuvyst. Tad netiktai (netiktumo tampa ilaikoma visame romane) mkteli Edipo nuodms grsm, kuri vis dlto nevirsta tikrove. Lyg artjama prie atomazgos (laimingos vyki baigties), bet ji vis nesis?moninama"326. Kraujomaios grsm yra ne daugiau nei priemon kurti netiktumo efekt: Netiktai susidurdamas su laiminga atomazga (pabaiga), skaitytojas neturi kada abejoti ar protestuoti, nes jis k tik igyveno vis veikj siaub dl galimos edipins atomazgos"327. 323 Fowles, 1996, 229. [Pavelkime i alies. Sakykim, kad visa, kas dedasi su Fildingais, netgi su mumis, dabar ia sdiniais, vyksta romane, detektyviniame. Suprantat? Mes netikri. Kakas kakur mus rao. [...] Kiekvienas romanas turi pabaig. Nra msls, kuri neturt minimo" (Faulzas, 1982,294)]. 324 Faulzas, 1982,197. ---- .---. 325 , 1961, 279. ,;,;,: 326 Ten pat, 281. . ,... ^,.- .. , . r,- -- , .' 327 Ten pat, 281. ': ----144 Atpainimo problema apysakoje Msl" ikyla prie prasidedant treiajai daliai, kai Deningsas pagalvoja apie galim Dono Fildingo ir Izobeles (buvusios jo snaus suadtins) ry: Jennings went on his way then, with once more next to nothing, '- beyond the contemplation of an unresolved Oedipus complex328, ,! Deningso mintis ia tampa klaidinga nuoroda (citata): Edipo komplekso minjimas aktualizuoja atpainimo motyv, taiau pastarasis siejasi ne su tuo, kad kakas kak atpasta, bet su savs paties atpa?inimu. Kitaip nei Fieldingo tekste, iuo atveju pasikeiia atpainimo funkcija bei kryptis": atpainimas projektuojamas ne ior (kaip pirmtako tekste, kai Tomo mintys,

78

jausmai, pojiai buvo isakomi, inomi, o vyki krypt galjo pakeisti tik jo iorin kauk statusui atstovaujantis vardas), bet vidujyb. Dingus gerbiamam visuomens nariui, turiniam visa, ko trko literatriniam pirmtakui (pirmiausia - turiniam vard), suinoma, koks jis buvo i tikrj (kai esi, kas esi, tavs nemanoma kaltinti"), ir nuimama kalts" skraist (nes kaltas", kas ne tas, kuo dedasi). Taigi tyrimo rezultatas yra, galima sakyti, tikrasis atpainimas": jis daugiau nebekaltas arba, Fieldingo odiais, nebejuokingas. Tikrojo atpainimo" (treios, natralios" morals) esm atskleidia pa-ratekstin nuoroda - epigrafas: :.-.,, Who can be muddy and yet, settling, slowly become limpid? ,-,.. (TaoTeChing) [Kas susidrumsts vl nusistovi ir palengva tampa vaiskus?] Kaip inoma, epigrafas - tai prie tekst arba jo dal rayta citata i kito daugiau ar maiau inomo teksto. Juo ireikiama pagrindin teksto idja, netiesiogiai pateikiamas tam tikras poiris. Beje, epigrafas da?nai pakreipia teksto skaitym (interpretacij) kuria nors linkme. Kita vertus, jis ne visuomet bna aikus nuo pat skaitymo pra328 Fowies, 1996,211. [Ir Deningsas ijo savais keliais, dar syk nieko nelaimjs, tiktai uuominas apie nerealizuot Edipo kompleks, kurio nevertjo n iekoti" (faul-zas, 1982, 270)]. II dalis. Intertekstinsanalizs bandymai 145 dios ir gali bti savotika msl. Juodmedio bokto autorius prideda epigrafus prie vis apysak, ir visur jie skamba paslaptingai, visur atrodo kaip teksto sutankjimai, bet kartu yra ir raktas minti msl. iuo atveju epigrafas, kuris i pradi veikiau slepia, nei atskleidia teksto prasm, nurodo daoizm?: XX a. anglo paraytame tekste epigrafas palieka senovs kin kultros pdsak ir tuo veria skaitytoj suformuoti ir prasminti paratekstin ry epigrafas - tekstas". Epigrafe nurodomas jo altinis - Dao De Jing (Kelio ir Geros Galios Kanonas) - klasikinis daoizmo tekstas, IV-III a. pr. Kr. sukurtas, kaip manoma, Laozi (Senis Kdikis) - daoizmo pradininko. is nedidelis krinys paraytas ritmine proza ir tradicikai skaidomas dvi dalis - Dao Jing (Kelio Kanonas) ir De Jing (Geros Galios Kanonas), j sudaro 81 skirsnis. Dao De Jing grindiamas fundamentaliomis visos kin kultros kategorijomis - Dao (Kelias) ir De (jo Gera Galia). Dao - tai beasmenis absoliutas, aukiausias ir slaptas pasaul grindiantis pradas, vis esini bties principas, pasaulio vyksmo altinis. i svoka - transcendentin, bet ji niekada nebuvo praradusi ryio su tiesiogine - Kelio - reikme. Daoizmo iminius randa namus kelyje. Jo gyvenimas - kelion. Su Dao susijusi aminos kaitos bei virsmo idja, pasireikianti per odi vartojim329. Mat odis neturi pirmins" reikms, jis tik prisiaukia prasm. Prasm - tai viltis. Tikrasis odis - tai odis, kuris patiriamas kaip procesas. Esmin Dao filosofijos problema - ne kaip reikiasi Dao, o kaip jis slepiasi. Taigi odis turi dvejop reikm: viena vertus, jis visuomet tarsi ubga sau u aki, ikrisdamas i banalios ir nusitrynusios kasdiens vartosenos", kita vertus, jis ?odis-ekranas, odis-pertvara, skirianti nuo sambalsio vidinje visatos erdvje"330. Tokia odio samprata lm daoistin mini dstymo kanon, pagal kur kuriamos vadinamosios beprotikos kalbos", besiskirian329 Facets of Taoism, New Haven; London, 1979; Welch H. H., The Partin ofthe Way: Lao tzu and Taoist Movement, Boston, 1957; , ''", -. -, : , 1995. , 33 , 1995, 37. 146 ios nuo prastins kalbos. Kad ir k kalbt Laozi arba Zhuangzi, jie visuomet kalba dar ir apie kak kita. Todl tekstai apie Dao reikalauja skaitytojo aktyvumo atkuriant arba, tiksliau, kuriant prasm. Da-oist pasakymai, jog nra skirtumo tarp tikra" ir netikra", apie neinant inojim" ir naudingum to, kas nenaudinga" (inoma da-oizmo tez apie tiesos slygikum), siejasi su tuo, kad daoistus maiausiai domina objektyvyb, o labiausiai - virsmo ir kitimo patirtis.

79

Daoistinis praneimas apie Dao" dl to ir svarbus, reikmingas, kad turi vidin prasms gelm, visiems isprstani ir tuo pat metu visiems prieinam, nes ji atspindi vidin paios smons gelm. Da-oistas pats neuiuopia jam atsiverianios tiesos. Jis kuria savo tekst? kaip tam tikr laisvos minties erdv - tekst, kurio atvilgiu vienodai laisvas ir raytojas, ir skaitytojas: abu vienodai gali neinoti, apie k praneama praneime apie Dao", nes tikroji imintis slypi tarp odio ir tylos"331. Mintis, jog inojimas - tai savotikas neinojimas (kaip ir daoiz-mo neveiklumo idja, btinyb nesikti natrali vyksmo eig bei esaties prigimt) yra ne tikrovs neigimas ar bgimas nuo jos, tai net ne idealus jos pakaitas. Taip tvirtinama absoliuti aismo bei komunikacijos laisv, kur abejojama ne paiu ?inojimu, o jo objektyvumu. Daoizmo siekiama imintis - ne atrasti k nors niekam neinoma, o paprasiausiai imokti matyti. Daoisto tikslas yra ne apibrti, ; ne papasakoti, ne imokyti, o usiminti apie tai, kas i esms neirei- : kiama, paskatinti klausantj atrasti odiuose slypini prasm. Dao neigia galimyb pasirinkti vien ar kit princip, jo siekiamyb - veikti bet kokio principo ribotum. Kaip teigia inomas rus sinologas Vladimiras Maliavinas, klasikinje kin kultroje nepripastama statika ira. Dl to senovs Kinijoje nebuvo tvirt tapybos bei skulptros tradicij. Tuo tarpu literatroje vyravo i esms daoistins idjos, nes ia galjo reiktis virsmas": citata, nuoroda, archetipinis precedentas virsdavo uuomin ir aliuzij aismu, tobulinamas is menas galiausiai pasiek subtilumo auktum. 331 Ten pat, 19. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 147 Senovs kin filosofijos ir kultros idjos bei principai332 (Kelio idja, su ja susijs polinkis dinamik, judes ir virsmus, grynojo en-klikumo ir jausminio prado derm, reikalavimas paiam skaitytojui atskleisti prasm, komunikavimo laisv ir subjektyvumas bei kt.), viena vertus, leidia suvokti, kaip jau buvo minta, Fowleso protagonisto kelio esm, o kita vertus, paaikina neprast pasakojimo bd, netradicin atomazg. Apysakos Msl" epigrafe panaudota eilut - tai citata i Kelio Kanono 15-ojo skirsnio, kurio pradioje kalbama apie tuos, apie kuriuos klausiama skirsnio pabaigoje: Kas susidrumsts vl nusistovi ir palengva tampa vaiskus?" - Tie senovs vyrai, kurie nujo Dao Keli, buvo paslaptingi ir subtils, patyr Paslapt. Ir jie buvo tokie gils, jog j painti nemanoma"333. Atsakymas, kuriuo prasideda Dao De Jing teksto fragmentas, leidia manyti, jog detektyvinio pasakojimo aukos dingimas yra ne kas kita kaip mginim surasti kit keli rezultatas. Ir is kelias dl inter-tekstins nuorodos sutapatinamas (kiek tai manoma Vakar mogaus smonje) su Dao, kuris slepiasi u vis vaizding figr. Donas Fildingas bga nuo pasaulio, atsisako vis savo prast kauki ir tampa toks gilus, jog jo painti nemanoma". Jis pasirenka egzistavimo form", primenani Dao bt, nes klausim kuo bti?" galiausiai atsako kaip ir senieji daoistai: bti tokiam, koks dar nesi buvs", gyventi ia akimirka, kurioje dabartis nebeegzistuoja, o ateitis dar neegzistuoja. Iekodamas to, kas nepasiduoda apibrimui (tikrojo Kelio - Dao), Fildingas, kaip ir daoist iminius, negali bti" ir negali nebti"334: 332 Pastaraisiais deimtmeiais imtasi rimtai tyrinti senovs daoist kryb. Kaip pabria Maliavinas, domu tai, kad juos nuolatos gretina su Nietszche, Heideggerm, Derrida (kaip pavyzd galima paminti Zhuangzi vest tikrosios bties pdsako" svok ir Derrida pdsako" (nesaties formos) svok (r. , , : Ad Marginm, 2000). 333 - ", , . . , .: , 1999, 236. 334 , 1995, 6. 148 r* x -Thenonedayheseeswhatmight stop boththe rot and thepain. What w get him immortality of a kind. -Walkingout335.

80

Intertekstas savaip paaikina ir istorijos dstymo ypatybes: pasakojantis apie Keli? Fowleso tekstas konstruojamas remiantis senj daoist idjomis ir principais336, ^i ' ; , : : ;; Pirma, bendrieji teksto kompozicijos dsniai atkartoja Dao De Jing cituojamo fragmento dsn: pradia pateikia atsakym, o finale formuluojamas klausimas. Antra, apysakoje vyksta vidin ir iorin anrin transformacija, knijanti pat metamorfozs princip. Iorikai detektyvin pasakojim? pakeiia romance (apysakos finalas). Taiau detektyvin intrig iuo atveju manoma laikyti tikrosios novel bties pdsaku". O ?vietjikas novel variantas ypa rykiai prieina jo vaizduojam keli su romance kelio idja: pirmame (novel) - icentrinis judjimas prie iors, prie daikt" vardo sigijimo, antrame (romance) - centrinis judjimas vid, nuo vardo prie gilios daikt" esms. Ir dar. Kaip kad beprotikos" daoist kalbos, uuomin, aliuzij, citat, archetipini simboli prisodrintas apie vidin keli pasakojantis tekstas reikalauja veiklaus skaitytojo dalyvavimo kartu kuriant teksto prasm. O prasm (kaip ir tikroji daoist i?mintis, kaip praneimas apie Dao") slepiasi tarp odio ir tylos. Kaip ir daoist-imin-i odiai, apysakos odiai - tarsi tiesos apvalkalas, visi vaizdiai -tik kauks, o pati kalba - alegorija, kuria isakoma ne tai, kas pasakyta tiesiogiai. Tarp odio bei tylos tsta ir tos nematomos gijos, kurios sieja rinkinio apysakas visum bei vienas su kitomis: 335 Fowles, 1996, 234. [- Ir tai vien grai dien jis supranta, kaip galima ubaigti t kno puvim, t kani. Ir tuo paiu pelnyti nemirtingum. - Inykstant? " (Faulzas, 1982, 301-302)]. . 336 ]\jors r ja reikt pabrti, jog i paralel {manoma ir pakankamai gili tiek, kiek Ryt idjos prieinamos racionaliam Vakar mogaus mastymo tipui. II d a l i s. Intertekstirisanalizs bandymai ? ;' 149 S apysakos kontekste neturinti didels reikms ponios Filding pastaba, kad jos vyras ypatingai nesidomjo menu, bet rinko graviras su mediokls scenomis, - tai aliuzija j apysak ]uod-medio boktas; S Deningso mintis apie nerealizuot Edipo kompleks skatina grti prie apysakos Vargas Koko (Poor Koko) pagrindins temos; S vieta, kur pradingo protagonistas, - Brit muziejus - asocijuojasi su apysaka Elidiukas, kelt sakms stilizacija, kuri autorius pateikia kaip vertim, pagrst Brit muziejaus H tekstu (Harlis, 978) i Alfredo Everto leidinio ^ S o pagrindinis daoist principas slaptinti prasm vaizdingomis figromis" matomas paskutinje rinkinio apysakoje Debesis (The Cloud), kurioje grakti meninio etiudo forma nesugeba paslpti teorini apmstym. s LUIS BUNUEL: ,^ - : . , - > > . - - '--;.-.; i-i.,-?.. ^ . Kuklus buruazijos avesys v* span kilms prancz reisieriaus siurrealisto Luiso Bunuelio .972 metais sukurto teksto Kuklus buruazijos avesys" (Le Charme Discret de Ja bourgeoisie), kur dabar analizuosime, nepavadinsi paprastu. Jame aptinkame apverstus laiko, prie?asties ir padarinio san337 Faulzas, 1982,160 [Translation, which i based on the British Museum Htext Harley 978), in Alfred Ewert's edition" (Fowles, 1996,121)]. 150 tykius, ia siejami logi?kai nesietini elementai, sudarantys normaliai nepaaikinamus derinius. Skaitytojas susiduria su tekstu, kurio neaiki, problemika ne tik prasm, bet ir reikm. Euristinje

81

teksto skaitymo / interpretacijos stadijoje tegalima iskirti aib tekstini anomalij - neaikias (bent i pirmo vilgsnio) vietas: S nuolatinius pasikartojimus: pavyzdiui, nuolatos rodomas kelias, kuriuo neaiku kur eina filmo veikjai, sapnai; S keistus, nepaaikinamus epizodus: Florans fraz apie Euklido kompleks?", epizodas su kruvinu virila", keistas leitenanto sapnas ir ne maiau keista seranto scena su Napoleono skryble" ir kt. Tad pirmuoju skaitymo etapu teksto istorij galima palaikyti (daniausiai taip ir bna) keista atsitiktinum" virtine - pasakojimu apie tai, kaip pernelyg didel biiuli prancz kompanija niekaip negali kartu papietauti. Beje, ne tik j sumanymas kartu pavalgyti, bet ir kiti planai, norai nuolatos lunga ikylant keistoms klitims. Siejant iuos atsitiktinumus su filmo pavadinimu, t. y. analizuojant paratekstin ry, galima padaryti ideologin ivad apie buruazijos bd", kaip tai daro kino kritikai338. J ivad pamatu tapo paties autoriaus komentaras: Siurrealistai mgdavo pavadinti tekst netiktu odiu arba fraze, taip knyga arba paveikslas gydavo nauj prasm. A kelis kartus pasinaudojau iuo metodu kine, filmuose Andalzijos uo (Un Chien andalou) ir Aukso emms (L'Age d'or), taip pat Naikinantis angelas (EI Angel exterminador). Kurdami scenarij, mes visai negalvojome apie buruazij. Paskutin vakar Tolede [...] nusprendme sugalvoti pavadinim. Kakas pasak: Buruazijos avesys". Karieras atkreip dmes, jog trksta bdvardio, ir odis kuklus" buvo pasirinktas i rkstanio kit. Mums pasirod, jog taip pavadintas filmas gijo kitoki? form ir beveik kit prasm. Jis suvokiamas kitaip339. 338 r., pvz., prancz spaud apie film Kuklus buruazijos avesys": , , , , 1975. 339 , , : , 1989, 270. II dalis. Intenekstins analizs bandymai 151 Taiau toks paaikinimas nepraskaidrina n vienos i prasmini anomalij, neleidia susieti teksto fragment login visum. Todl pavadinim reikt traktuoti kaip klaidinani citat teksto fragment, sukeliant anomalij, kuri negali bti neutralizuota gretinant tekst su autoriaus nurodomu intertekstu. Kita vertus, autoriaus pasakymas, jog taip pavadintas filmas gijo kitoki form ir beveik kit prasm", implikuoja kelias tezes bei klausim: 1) prasm buvo / yra, 2) buvo kitokia (ir nepasikeit, jeigu nekreipiame dmesio atsitiktin pavadinim?"), 3) kokia? Kad atsakytume ikilus klausim, verta prisiminti vien i pagrindini Riffaterre'o aprayt siurrealizmo strategij: semantinius agramatizmus" siurrealizmo tekstuose danai kompensuoja pati struktra, jos gramatikumas". Absurdas, nonsensas, blokuojantys teksto prasms generavim, veria skaitytoj suvokti struktras paias savaime340. Pagrindinis analizuojamo teksto struktros ypatumas - sapno sapne konstrukcija: mes tarsi keliaujame i vieno sapno kit. Net elementaraus sudvejinimo atveju prasideda semiotizacijos procesas. Bet naivi, pasaulio enklikumo nesuvokianti smon jo daniausiai nevelgia. Taiau kai susiduriame su dvigubu sudvejinimu, objekto ir jo atvaizdo neadekvatumas tampa akivaizdus. Kai sudvejinimo procese vyksta objekto transformacija, tampa geriau matomas ir pats sudvejinimo mechanizmas, taigi semiotinis procesas tampa nebe spontani?kas, o smoningas341. Sudvejinimas itisai vaizduojant sapnus kelia chronotopo [erdvlaikio] problem. Pasakojimo laik iki tam tikros akimirkos (iki tol, kai baigiamas rodyti pirmas sapnas) galima traktuoti kaip pasakojimo dabart, slygikai lokalizuot? konkreiame istoriniame laike (linijiniame" laike). Taiau kai paaikja, jog matme sapn, pasakojimo nuoseklumo nebelieka. 340 Riffaterre Michael, La production du texte, Paris: Seuil, 1979, 249. r. - , . , : ", 1993, 274. 341 , ", , . : , 1998, 609. 152

82

I pradi Senealis sako: Sapnavau, kad mes atjome pas pulkinink, o atsidrme teatro scenoje". Paskui, po epizodo pulkininko namuose (kuris vlgi suvokiamas kaip dabartis), matome nubudus Teven, aikinant savo monai, kad i pradi jis sapnavo, jog Sene?alis sapnavo, neva visa j kompanija atsidr teatre, vliau jie viejo pas pulkinink ir jis susipyko su Rafaeliu, is tris kartus ov pulkinink, po to Tevenas pabuds. Teveno pasakojim mona atsako: O, koks tu kvailelis. Miegok, miegok. Nurimk ir miegok...". Tevenas gulasi, u?merkia akis, madam gesina vies ir... matome keli, paskui - dar vienas epizodas. - Vl sapnas? Toks vyki idstymas klaidina skaitytoj / irov, kuris nebesupranta kas yra sapnas, kas ne, kur sapno prad?ia ir k, kaip ir jau sapnuot sapn, turt vertinti kaip praeit. Tai, k jis suvok kaip dabart, pasirodo besanti praeitis, todl nordamas atkurti suardyt laiko sek skaitytojas turi velgti retrospektyviai. Maa to, siverdamas laiko sek, sapnas veda ir sav sapnik logik. Tarkime, sapne matome kok nors siuet, koki nors istorij, kuri baigiasi mogudyste: girdime v ir nubundame (kaip kad nubunda Tevenas). Bet pabud suvokiame, jog mus paadino dur trenksmas, kur sapne palaikme viu. Btent is dur trenksmas iprovokavo sapn: palaikme j viu, o tai, k matme, - mogudyste. Taiau sapne matme vis vyki grandin, kuri baigsi viu, bet prasidjo ne nuo jo. Taigi ankstesnius vykius (j suvokim) paradoksaliu bdu iprovokavo finalas342. paradoks mgino mstyti Pavelas Florenskis. Jis analizavo sapno suvokim tyrindamas semiotin ikonos esm ir ikl hipotez, jog sapno laikas yra atvirktinis (iverstas per save"): bdravimo ir sapno laikas teka skirtingomis kryptimis. iuo atveju skirtinga laiko kryptis reikiasi, kai sapno pabaigos garsas (vis) sutampa su bd342 Kaip rao Uspenskis, tokio tipo pavyzdiai tipiki psichologijos vadovliuose. r. , ", . , . 831, : , 1988, 66-85. II dalis. Intertekstinsanalizs bandymai 153 ravimo pradia: sapnuojant laikas teka [...] prieinga kryptimi nei bdraujanios smons laikas. Jis tarsi iverstas per save, todl isi-kreipia ir visi jame matomi konkrets vaizdiniai. O tai rei?kia, jog esame tariamoje erdvje"3**. I ties labai danai sapne (kaip ir Bunuelio tekste) matome gana neaikius, atrodyt, atsitiktinius vaizdinius, kurie nejuia transformuojasi, gyja kit prasm, sukimba vienas su kitu arba atvirkiai -atsyja. Jie i pradi gali apskritai neturti jokios prasms. Taiau dur trenksmas arba vio garsas vaizdini eils pabaigoje tampa vykiu, kur suvokiame kaip enkl. is enklas suteikia prasm ankstesniems vykiams, lemia j suvokim ir susieja juos prieasties bei padarinio santykiais. Jis suteikia krypt jau vykusi" vyki suvokimui. vykius suvokiame atsivelgdami galutin rezultat"344. Galutinis rezultatas filme Kuklus buruazijos avesys - finalo scena: nuo staiga patiriamo gangsterio vio pabundantis Mirandos respublikos ambasadorius Rafaelis eina virtuv ir sda pusryiauti. Baigiamuosiuose kadruose vl rodomi keliu neaiku kur einantys filmo veikjai. Paskutinysis vis - enklas, dar syk keiiantis laiko atskaitos sistem ir krypt. Tad preliminariai galime manyti, jog viskas, k matme, - norjusio valgyti ambasadoriaus sapnas. Sapno sapne logika ne tik keiia laiko krypt, bet kartu transformuoja teksto erdv, nes terpiant vien tekst kit akcentuojamos teksto ribos - iorins (skirianios tekst nuo ne teksto) ir vidins (skirianios skirtingai ukoduotus teksto segmentus). traukiant tekst segmentus, koduojamus tokiu paiu kaip ir visas tekstas, bet sudvigubintu kodu (paveikslas paveiksle, pjes pjesje, filmas filme, sapnas sapne), sukuriama realios ir slygins erdvs priepriea. Kadangi tam tikri teksto segmentai ukoduoti du kartus, pagrindin jo erdv suvokiama kaip realioji7*5. 343 , ", ., : , : , 1993, 14-15. 344 , 1988, 72.

83

345

, ", , 1998, 423-436.

154 IRINA MELNIKOVA. Intertekitualumas: teorija ir praktika Kas atsitinka ms nagrinjamu atveju? Po Senealio sapno ankstesnius vykius imame suprasti kaip iliuzij (sapn), bsimus - kaip tikrov. Kiek vliau pabundant Tevenui, irovas vl turi permstyti vykius, tai, k laik realybe, suprasti kaip iliuzij, o bsimus vykius laikyti dar viena tikrove, nors po antrkart apvilt lkesi kyla abejoni, ar apskritai k nors iame tekste galima laikyti realybe. Ir pabaigoje vaizduojamas ambasadoriaus nubudimas tik patvirtina ias abejones. Taigi susiduriame su begaliniu kartots universumu, kurio viena kratin (teksto rmas) absoliutusis stebtojas (tas, kuris sapnavo visus sapnus) ambasadorius Rafaelis, kita, kadangi negalime bti tikri dl to, jog paskutinis nubudimas nereikia anapus teksto esanio sapnuojanio mogaus, - lieka atvira346. Numanomas maiausiai dar vienas absoliutus stebtojas". Kaip kad veidrodio paveiksle" situacijoje, kurioje vaizdas ieina i rmo", taip ir Bunuelio sapnas sapne a (skliaudia teksto rm, paddamas numanyti paalinio stebtojo vilgsn. Sapn (kaip ir veidrod347) galima interpretuoti kaip regimybs ir tikrovs prieprieos model. Save sapne matantis mogus sutampa su savimi (yra sau tapatus) ir tuo pat metu skiriasi nuo savs. I to kyla tapatybs paradoksas: (A = A) & (A * A), - tokia matematine formule galima ireikti dialogo idj kaip subjektin dviej A santyk ir tuo pat metu kaip velgimo savo vid bei / save i iors (bet kuriuo atveju -velgimo i alies) prieprie. T pat galima pasakyti apie erdv: sapno erdv yra ir identika tikrajai, ir nuo jos skiriasi. Florenskis j apibdina kaip tariam", tarpin tarp matomo ir nematomo pasaulio: Sapnai i esms yra tie vaizdiniai, kurie sudaro tarpin grand 346 Be to, jeigu kartots universumas" suponuoja begalin stebtoj perspektyv, laikas imamas suvokti erdvs kategorijomis. Mat bet kuriam stebtojui laiko matmuo -tai matmuo, kuriame visi vykiai suvokiami tam tikroje sekoje, - matmuo, kuriame stebintysis (arba jo dmesys) negali sugrti, kad pakeist suvokimo tvark. Taiau tuomet, kai atsiranda galimyb judti praeities arba ateities kryptimis, laiko matmuo tampa erdvi?kas. r. , , : , 2000, 148-149. 347 r. , ", . . -, . 831, : , 1988, 6-24. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 155 tarp matomo ir nematomo pasauli, jie iuos pasaulius skiria ir tuo pat metu jungia. ioje ribinje perspektyvoje, i kurios matomi sapn vaizdiniai, nenutrksta ryys ir su iuo, ir su anuo pasauliais. prast matomo pasaulio vaizdini, vadinam 'tikrove', atvilgiu sapnas 'tra sapnas', niekas, nihil visibk, niekas, taiau visibk, dl to susijs ir su 'tikrove'. [...] Sapno reginiai reikia perjim i vienos erdvs kit ir yra simboliai. K jie simbolizuoja?"348 Su kokia tariama erdve iuo atveju susiduriame? Ir kas ioje erdvje yra absoliutusis, galutinis stebtojas - tas, kuris mato niek?? Ankstesniuose samprotavimuose buvo pateiktas preliminarus atsakymas klausim: kadangi paskutinis nubunda Rafaelis, dalyvaujantis ir pirmoje, ir paskutinje scenoje, kadangi jam vieninteliam pavyksta patenkinti savo nor (pavalgyti), btent jis ir atlieka tokio galutinio stebtojo vaidmen. Taiau teksto struktra (sapnas sapne) suponuoja ir anapus teksto esant vilgsn, kur netiesiogiai, inter-tekstualiai sugeba parodyti prasmins teksto anomalijos, prast bdraujanio" pasaulio logik? griaunantys teksto fragmentai. Dar iki pirmojo nubudimo, prie prasidedant visoms jau aptartoms su sapnu susijusioms laiko bei erdvs transformacijoms, nepastamas jaunuolis - leitenantas kavinje prisda prie dam stalelio ir klausia ponios Seneal: Madam... Ar js vaikyst buvo laiminga?" Paskui to paties klausia madam Teveno, bet ia siterpia Florans ir pradeda vardyti savo kompleksus: Euklido kompleksas..." Leitenantas j nutraukia ir pradeda pasakoti savo sapn.

84

ioje keistoje dviej dmen (Euklido kompleksas") kontaminacijoje galima nesunkiai iskirti dvi sudedamsias dalis: viena veria prisiminti Edipo kompleks, kuris asocijuojasi su Freudu (juo labiau kad jo vardas vliau minimas tiesiogiai), kita - senovs graik matematik Euklid (3 a. pr. Kr.), kurio vardas aktualizuoja erdvs problem. Kaip inoma, daugiau nei du tkstanius met erdv buvo sivaizduojama pagal Euklido teorij, kurios penktasis postulatas teigia: per tiesei nepriklausant tak juos siejanioje bendroje plok?tu348 , 1993, 16-17. 156 moje galima ivesti tik vien ties, kuri nesikirst su mintja. Kritikuojant lygiagrets postulat, XIX am?iaus pradioje buvo sukurtos naujos geometrijos (Lobaevskio, Gausso, Bolyai), o septintajame XIX amiaus deimtmetyje Riemannas pasil naujas neeuklidines geometrijas; be to, jis neapsiribojo tradicine trimate erdve ir kr neriboto matmen skaiiaus geometrijas. Naujosios teorijos i esms pakeit erdvs sivaizdavim. Iki tol buvo manoma, jog realusis pasaulis primena begalin tui euklidin kambar", kuriame kaip baldai isidsto skirtingi vienas su kitu sveikaujantys daiktai ir knai. Buvo sivaizduojama, jog io euklidinio kambario" savybs niekaip nesusijusios su jame esani bald judjimu ir sveikavimu. Taiau bet koks mass judjimas bei esinio energijos virsmai lemia visos fizins erdvs struktros pasikeitim, taigi atsirado btinyb sukurti tikslesn neeuklidin geometrijos model. Alberto Einteino reliatyvumo teorija, kilusi kaip tik i naujo poirio erdv, atskleid kit fizikin ir geometrin pasaulio pavidal. Paaikjo, kad pasaulio negalima traktuoti kaip tuios euklidins erdvs, kuri pripildo materija. Skirtingos geometrins erdvs skiriamos pagal tai, kiek jos skiriasi nuo Euklido modelio, o ?is skirtumas vadinamas kreivumu, kuris gali bti teigiamas arba neigiamas. Nagrinjamame tekste, be abejo, susiduriame su kreiva" erdve, besiskiriania nuo tradicins Euklido erdvs. Ir jos kreivum apibdina interteksto citatoje numanomas Freudas, kuris asmenybs erdv" apibr trimis svokomis: M - Ego - Super-Ego. U - giliausioji asmenybs struktra. U susiformuoja ankstyvoje vaikystje (susijs su Edipo kompleksu) ir lieka beveik nepakits vis mogaus gyvenim. Tai iracionali, konflikt ir prietaravim nepripastanti instancija. Ego yra asmenybs dalis, kuri palaiko ry su ioriniu pasauliu, tarpininkauja prisitaikant jame, tad ji priklausoma nuo tikrovs. Super-Ego -paviriausia asmenybs struktros instancija, atliekanti vidins cenzros, sins vaidmen349. Sapnais, pagal Freud, reikiasi nesmoningas mogaus gyvenimas. Ilaisvinant Id i Super-Ego jungo, slaptas pasmons turinys sapnuose gyja ai?ki simbolin raik. 349 r. Freud Zigmund, Anapus malonumo principo, Kaunas: Vyturys, 1999. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 157 Taigi ikreipta sapno erdv filme Kuklus buruazijos avesys sietina su stebtojo Rafaelio pasmone. Bet kita intertekstin citata, pasirodanti filmo pabaig, taikoma anapus teksto esaniam stebtojui (sapnuotojui): prie ambasadoriui nubundant, matome paskutin epizod - kompanija sdi prie stalo ir Florans klausia: Sakykite, Rafaeli, kada js gimte?". Ambasadorius atsako: 1920 met vasario 22-j". Florans: Vadinasi, js - uvis?" Ambasadorius: Taip, bet veikiamas ir aulio". Florans: uvis-aulys! Ar inote, kad i su Jupiteriu susijusi enkl derinys reikia individualybs didyb ir jg? Js asmenyb siekia ieiti u savo 'a' rib". Intertekstas, kuris prasmina fragment, yra Bunuelio autobiografija Mano paskutinis atodsis: Kaime, kuriame a gimiau 1900 met vasario 22-j..."350 Jeigu Bunuelio minim biografijos fakt susiesi-me su teksto galutinio stebtojo (Rafaelio) biografija, ambasadoriaus figr atitiks pats autorius (tiesiogin tapatybs paradokso iraika: A = A & A * A). Ir Florans komentaras (Js asmenyb siekia ieiti u savo 'a' rib") leidia manyti, jog anapusinio teksto stebtojo -kito" vilgsnis, kurio linkme sapnika, veidrodin teksto struktra lieka neuskliausta, tai Bunuelio Super-Ego (jo socialins kauks) vilgsnis jo paties U (pasmon). Taigi tekst

85

galima suprasti kaip siurrealisto Bunuelio U biografij, o Mirandos ambasadori (nesant", kaip ir atvaizdas veidrodyje) kaip esanio" Bunuelio antrinink. Todl btent autobiografinis intertekstas padeda atskleisti neskaidri teksto fragment reikm. Pavyzdiui, paioje teksto pradioje matome nesuprantam scen, kai ketvertas svei (mesj Tevenas su mona, Florans ir Rafaelis) apsilanko pas Senealius ir u?tinka besiruoiani eiti miegoti, vilkini chalat poni Seneal, o Senealio, kaip paaikja, apskritai nra: Kaip ir gyvenime, paveiksluose mane itin avi daikt pakartoja-mumas. Pats nesuprantu, kodl nemginu to paaikinti. [...] Jau raiau [...] kaip man patinka besikartojantys veiksmai bei posakiai. Iekojome preteksto parodyti besikartojant veiksm, kai Zilberman350 , 1989, 44. 158 nas papasakojo jam nutikusi istorij. Jis pasikviet draugus vakariens ir pamiro spti mon, be to, pamiro, kad t dien turjo eiti dar kakur. Deimt vakaro pasirod glmis neini sveiai. Zilber-manno nebuvo namie. ?mon jie utiko vilkini chalat, jau pavakarieniavusi ir pasirengusi eiti miegoti. Nuo tokios scenos prasideda filmas Kuklus buruazijos avesys [...]. Per daug nenutoldami nuo tikrovs, norjome pasakyti, jog visa i draugija ieko, kur galt pavakarieniauti. [... ] Reikjo sukurti pusiausvyr tarp tikro vykio, kuris turi atrodyti logikai ir kasdienikai, ir netikt klii virtins, kuri neturjo atrodyti pernelyg fantastika ar ekstravagantika. Tada pagelbjo sapnas sapne. Pagaliau man buvo itin malonu pademonstruoti filme savo recept?, kaip reikia paruoti 'dry-martini'351. Ne maiau paslaptingai nei pastarasis fragmentas atrodo seranto sapnas: serantas sutiko jaunuol (Ramires), mirus prie eerius metus, paskui - velion? mergin. Kai serantas baigia pasakoti savo sapn, majoras sako: Papasakokite mums savo sapn apie traukin". Bet pulkininkas sako: Keliausime", ir fraz lieka nebaigta. K galt sudominti svetimi sapnai? - rao Bunuelis autobiografijoje. - Bet kaip galima papasakoti apie savo gyvenim?, neatskleidiant jo irrealios, fantazijomis apipintos poteksts? [... ] Pirmiausia papasakosiu sapn, kuriame dalyvauja pusbrolis Rafaelis, is sapnas beveik visas panaudotas filme Kuklus buruazijos avesys... Pusbrolis Rafaelis Saura seniai mir, a tai inau, ir tai staiga sutinku j ft.;. tututlje gatvje. Nustebs klausiu: I kur tu ia?" Ir jis lidnai ,:, atsako: Kiekvien dien ia ateinu". Netiktai patenku tams ugriozdint? nam, piln voratinkli, kur prasmuko Rafaelis. aukiu ' ' j, neatsako. Ieinu t pai tui gatv ir dabar aukiu motin, klausiu jos: Mama, mama, k tu veiki tarp i eli?"352 ' Cituojamame intertekste pasakojamas ir sapnas apie traukin, lai- l ris taip ir liko nepapasakotas filme: ] Sapnas apie traukin, j maiau imtus kart. Istorija vislaik ta pati, skiriasi tik detals, kurios keiiasi netiktai ir smojingai. A Ten pat, 260, 269. 152 Ten pat, 122. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 159 traukinyje, kakur vaiuoju, bagaas guli tinkliuke. Staiga traukinys privaiuoja stot k sustoja. Pakylu ieiti prasimanktinti, ilenkti bufete stikliuko. Esu labai atsargus, nes sapne keliavau daugyb kart ir inau, jog, vos nusileisiu peron, traukinys staiga pajuds. Tai pasala. Todl a apdairiai statau vien koj ant perono ir pasivil-paudamas apsivalgau. Pana?u, kad traukinys stovi, kiti keleiviai taip pat lipa lauk. Tada a kgi ilipu, k traukinys t pai akimirk pajuda k kaip patrankos sviedinys nuskrieja pirmyn... Liks vienas tuiame perone, pradedu keiktis k pabundu353. Dar vienas tokio pat tipo yra Senealio sapnas apie vizit pas pulkinink, kai visi susirinkusieji sutrinka suvok, jog staiga atsidr ne eimininko svetainje, o teatro scenoje:

86

A dievinu sapnus, net jei tai komarai. Juose pilna pastam klii, kurias reikia veikti [...]. tai sapnas, kur danai sapnuoja teatro arba kino aktoriai: reikia po keli sekundi paskodyti scenoje, o a neprisimenu savo vaidmens. is sapnas gali bti labai ilgas, labai sudtingas. Jaudinuosi, kraustausi i proto, publika i nekantrumo vilpia, a ie?kau teatro dkektoriaus, sakau jam: tai siaubinga, k man daryti? Jis altai atsako, kad turiu kaip nors isisukti, kad udanga jau pakilo k daugiau delsti negalima. Esu apimtas klaikios baims. Tokio tipo sapn pabandiau atkurti filme Kuklus buruazijos avesys35*. Taigi biografija yra vienas i pagrindini tekst, padedani kurti prasmint teksto vienov. Taiau toli grau ne vienintelis. Seranto sapnas apie susitikim su Ramiresu ir mergina bei motinos paiekas baigiasi vyskupo replika: Kai Lozorius gro i mirusij karalysts, jis negaljo nieko prisiminti" (Evangelijoje raoma, kad Jzus prikl Lozori ketvirt dien po mirties). Sapnas - tai mog su kita tikrove siejanti patirtis ir btent remiantis ia patirtimi grindiamas ms santykis su ja. Neatsitiktinai tipologi?kai universaliu reikiniu laikoma sapno asociacija su mirtimi (sapno patirtis grindia ms mirties, kaip ir prisiklimo, sivaizdavim). Sapnas aso353 Ten pat, 121. 354 Ten pat, 120-121. 160 cijuojamas su anapusiniu pasauliu labai vairiai ir paiose vairiausiose kultrose. Vyskupo fraz tiesiogiai tapatina sapn ir mirt, kuri tampa naujos pasaulio krimo mitologijos atspirtimi. Sapnas tiesiogine prasme formuoja atbulin" siurrealistinio pasaulio struktr, kuri reikalauja judjimo nuo pabaigos prie pradios. Kita vertus, tapatinama su sapnu mirtis siurrealist tekstuose (nagrinjamasis taip pat nra iimtis) - tai laikina, bet esmin bsena, lemianti tolesn egzistencij, tai naujo pasaulio pradia, jo itakos. Skirtingai nuo ios bsenos neprisimenanio Lozoriaus, siurrealistin mirtis (sapnas) lieka atmintyje, todl skatina kurti. Kaip vien i rykiausi pavyzdi galima paminti Salvador Dali. Jo tekstuose mirtis tampa tiek prasms altiniu, tiek pirmaprade pasaulio prieastimi. Tarkim, tekste, susijusiame su to paties pavadinimo paveikslu Didysis tmsturbatorius (1930), Dali sako: Trumpa altini alja aikiai primin pvanius asilus, pvanius arklius, pvanias kates, pvanias burnas, pvanias vitas, klaikius pvanius gaidius, pvanius iogus, pvanius arklius, pvanius asilus, pvanius jros eius, pvanius vius atsiskyrlius.355 Puvimas apima ir sulygina visas pasaulio formas, o pvantis asilas tampa super?enklu", i mirties kylanio visuotinio virsmo simboliu. Bunuelio ir Dali filme Andalzijos uo netiktai sugretinamas pastip?s asilas ir fortepijonas. Raydamas, kaip buvo dirbama kuriant i filmo scen, Dali lygina iieptus asilo dantis su fortepijono klaviatra. Maa to, fortepijonas vadinamas asilo karstu. Ir tai nra jokia originalyb: toki pat fortepijono palyginim su karstu bei jo vaizdio vartojim miriai reikti esama ir Gomezo de la Sernos tekstuose356, ir Joyce'o romane Ulisas (Pianolos karsto dangtis staiga atsidaro", Pakls dangt jis (kas?) pavelg karst (karst?), kur trimis eilmis i?rikiuotos (fortepijono!) stygos")357. 355 Cit. pagal 1993, 317. 356 de la Gomez ern R., UEnterrement du Stradivarius", Les Cahiers de la cinmathue, 1980, N> 30-31, 163. 357 Isamiau r. , 1993,319-320. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 161 Galbt kaip ankstesnio savo krinio reminiscencija (citata) filme Kuklus buruazijos avesys, epizode su kruvinu virila, taip pat panaudotas karsto funkcij atliekantis fortepijonas. iame baisiame epizode su fortepijonu, kaip mirties simboliu, siejamas ir gimimas: birelio 14-j i mirusij prisikeliantis" serantas dalyvauja kruvinoje scenoje, o paskui paleidia suimtuosius (vis miel kompanij) laisv. Komisarui nubudus, serantas pasirodo ess gyvas, tad atgal pasuktas laikas pradeda vl (kaip mums atrodo i pradi) eiti pirmyn. Pagal scenarij, tuo metu,

87

kai serantas kankina student, ant fortepijono dangio turi kristi bits, taiau filme matome kit vaizd - i fortepijono lenda tarakonai. pakeitim galima laikyti reik?mingu: visi vabzdiai siejami su metamorfoze, su virsmu, taiau bit (tradicinje mitologijoje) yra virutins pasaulio medio dalies vabzdys, o tarakonas siejamas su apaia. Tad vykusi transformacija (vietoj bii tarakonai) visikai atitinka siurrealizmo atgrto judesio (atgalins krypties) mitologij?, pagal kuri pasaulis kuriamas i mirties. Be to, epizodas su kruvinuoju vir?ila" yra ne vienintelis teksto fragmentas, kuriame tokia prasm pasireikia. Visa istorija prasideda nuo nepavykusio vizito pas Senealius bei akistatos su mirtimi (kuri ir yra siueto variklis). Restorane, kur kompanija aplanko kartu su madam ir ponu Sene?aliais, guli lavonas. Kitoje scenoje matome prie ambasadoriaus nam besitrainiojani teroriste su prisukamu pliuiniu kikiu. Ambasadoriaus paleista kulka pataiko aislin kik. Groteskin pliuinio padaro mirtis suteikia miriai groteskini bruo, taiau nesumenkina jos simbolins reikms: kikis yra geismo ir paleistuvysts simbolis (prie Dievo motinos Marijos koj tysantis kikis reikia veiktus geidulius)358. Taigi intertekstualiai ios teksto vietos reikm galima suvokti kaip geismo pasaulio atsiradim i groteskins geismo" (kikio, simbolizuojanio geism) mirties, kitaip tariant, mirtis tampa atspirties taku kuriant nauj pasaul. Kitame epizode matome pretendent io geismo pasaulio krjus. r. , 1996, 243. 162 Po dar vieno nepavykusio draug kompanijos vizito pas Senea-lius j namuose pasirodo vyskupas, norintis sidarbinti sodininku: Senealis: O... o js imanote sodininkysts darbus?" Vyskupas: Taip, ir manau, neblogai! A praleidau vaikyst didiuliame name, panaiame it. Mano tvai... tepasigaili dievas j siel, jie mir smurtine mirtimi... - mano tvai turjo labai ger sodinink. Jis mane visko imok. Galite manimi pasitikti". Bet vliau vyskupas nuudo sodinink, prie tai atleids jam nuodmes (tv nuudym). Biblijoje yra du pasakojimai, kaip Dievas sukr mog. Vienas pasakojamas pirmame Pradios knygos skirsnyje: Dievas sukr mog pagal savo paveiksl, pagal savo paveiksl sukr j" (Pr l, 27), kitas - antrame skirsnyje, kur sakoma, kad Dievas sukr vyr i dulki: Tuomet Viepats Dievas padal mog i ems dulki ir kvp jam nos gyvybs alsavim. Taip mogus tapo gyva btybe. Viepats Dievas uveis sod Edene, rytuose, ir ten kurdino mog, kur buvo padars. I ems Viepats Dievas iaugino vairi medi, grai akims ir ger maistui, su gyvybs mediu sodo viduryje ir gero bei pikto painimo mediu. [...] Viepats Dievas tar: Negera mogui bti vienam. Padarysiu jam tinkam bendrinink". Taigi Viepats Dievas padar i ems visus laukinius gyvulius bei visus pa-, : dangi paukius ir atved juos pas mog parodyti [...] Tuomet Viepats Dievas umigd mog kietu miegu ir, jam miegant, im vien jo onkauli, o jo viet upild raumenimis (Pr. 2,7-9,18-21). Antrame pasakojime Dievas vaizduojamas ne kaip visagalis visatos krjas, o kaip geras sodininkas. Bet jo sukurto pasaulio tvark sugriauna pirmasis mogus - Adomas, puolantis nuodm ir pasmerkiantis ?monij miriai. Pasitelkiant tradicin, bet transformuot Dievo-sodininko motyv?, tekste apveriami tradiciniai santykiai ir sukuriama atvirktin logika: ne nuodm pasmerkia miriai, bet atvirkiai mirtis (sapnas) paskatina geism, nuodm ir tolesnius padarinius. Ir btent sodininkas yra tas, kuris nubria kelio pradi - mirt. Neatsitiktinai btent sodininko-vyskupo odiais netiesiogiai per Komandoro II dalis. Intertekstins analizs bandymai 163 vaizd - tekste eksplikuojama Don uano (geismo istorijos") tema359: viename i epizod, veikjai, manantys, jog sveiuojasi pas pulkinink?, atsiduria scenoje, ir vyskupas priverstas kartoti suflerio nabdam replik: Ir kad parodytumte, k sugebate, js pasikviette pas save vakariens Komandoro mkl..."

88

i intertekstin citata implikuoja reikm, apibendrint Alberto Camus: Komandoras sutelk savy visas aminojo Proto, drausms, visuotins morals galias, Dievo, galinio supykti, abejing didyb. is milinikas besielis akmuo simbolizuoja tiktai tas galias, kurias Don uanas visiems laikams atmet"360. Jeigu perkeltume Don uano ir Komandoro prieprie kit plotm, sugrtume prie jau aptartos Freudo teorijos, kurioje ?i prieprie atitinka Super-Ego ir U opozicija - tai du nesuderinami poliai, kuri vienas knija absoliui iorin gali, sin, socialin cenzr, moral ir pan., kitas - ne maiau absoliui malonumo (geismo) principui pavaldi vidin laisv. Pirmojo polio vaizdiniai - Komandoras ir Super-Ego - lieka u teksto rib. Taiau rib naikinimas pasitelkus teksto struktr (sapnas sapne) leidia atsirasti j mkloms", kurios padeda prasminti vis? tekst. Karnavalinis viraus ir apaios - Super-Ego ir - apvertimas ataukia hierarchij, logik ir tradicij. ia karnavaline apverst santyki antilogika galima paaikinti (prasminti) negirdjimo" epizodus: ministras kak sako komisarui, bet dl praskrendanio lktuvo keliamo triukmo is negirdi jo odi; komisaras savo ruotu perduoda virilai sakym paleisti suimtuosius, bet atsakym virilos klausim kodl?" taip pat ugoia spausdinimo mainls keliamas triukmas. Abiem atvejais saugomi valstybs interesai, kuriuos inoti nebtina", sako ministras ir komisaras. erdvje prieasties ir pa359 Apie Don uano vaizdio istorij r.: ., , ., 1889; , : , 1997; De Bevotte Gendarme, La lgende de Don Juan, Paris, 1906-1911, V 1-2; Weinstein L., The Metamorphoses ofDon Juan, Stanford, 1959. 360 Camus Albert, Sizifo mitas, i prancz kalbos vert Violeta Tauragien, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 63-64. 164 IRINA MELNIKOVA. Intenekstualumas: teorija ir praktika darinio santykis geriausiu atveju atvirktinis, kitais atvejais jo gali apskritai nebti. Todl prieastis netenka savo verts. Reikmingas tik padarinio faktas - atskaitos takas, i kurio atvirktins logikos bdu galima atkurti prieast. Taigi Kuklus buruazijos avesys demonstruoja skaitytojui dvi lygiagreias autoriaus Id bei siurrealistinio mito erdves, kuriose egzistuoja tos paios taisykls, reikalaujanios judjimo nuo pabaigos (mirties / sapno) prie pradios (gimimo / pabudimo), kuriose formuluojama atgrto judesio mitologija, kuriose pagaliau, dominuoja ta pati pagrindin idja - laisv. Pastarj intertekstualiai implikuoja ne tik Don u-ano mkla", bet kartu sapnuojanio Rafaelio (kuris yra nesamas esamo Bunuelio antrininkas) socialinis statusas: jis yra nesamos Mirandos respublikos ambasadorius. Respublikos pavadinimas - Miranda - sietinas su Shakespeare'o Audra bei joje vaizduojamu pasauliu: Benotafeard;theisleifullofnoises, '' ^-'--^-"'' Sounds, and sweet airs, that give delight, and hurt ' not. Sometimes a thousand twangling instrumente Will hum about mine ears; and sometime voices, That, if then had waked after long sleep, Will make me sleep again; and then, in dreaming, The clouds methought would open, and show riches Ready to drop upon me; that, when I waked, I cried to dream again3*1. Audros pasaulis - tai sakralin aidimo erdv, magika sala, kurioje veikia savos taisykls, o pagrindin problema - laisv (n vienoje 361 ShakespeareWilliam, TheTempsi" (. ii. 131 -iii.).Shakespeare William, The Complete Works. New York: Dorset Press. 1988. [Tu nebijok: sala pilna gars - / lamjim, melodij, dain, / Kurios tik diaugsm teikia, - nieko bloga. /Atrodo, kartais instrument imtas / Palei ausis man skamba. Tie garsai, / irk, paadin i ilgo miego, / Ir vl mane u?migdo. A sapnuoju, / Kaip debesys dangum su turtais plaukia, / Kuriuos ims dosniai berti ant mans. / Ir nubudu tada.

89

Taip gera man, / Kad vos pabuds, vl aukiuosi mieg" (ekspyras Viljamas, Audra" (vert A Mikinis). ekspyras Viljamas, Ratai, t. 4, Vilnius: Valstybin groins literatros leidykla, 1963,293-294)]. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 165 Shakespeare'o pjesje nra tiek daug kart pavartoti su laisvs reikmmis susij odiai free, freedom, liberty, to st free, to release, paskutinysis pjess odis - free): vidins laisvs troktantis Prosperas atsisako valdovo sosto, todl hercogu tampa Antonijus; Sikoraksa atima i Arielio laisv, o Prosperas paveria belaisviu Kaliban; Antonijus ir Sebastianas, naudodamiesi veiksm laisve, mgina nuudyti Alon-za; Kalibanas siekia itrkti i Prospero vald?ios; net Stefanas marma apie minties laisv, o Arielis, ilaisvintas i? Sikoraksos vergijos, tampa Prospero vergu ir svajoja apie ilaisvinim. Dl ios laisvs manijos kyla klausimas: kur ir kada galima bti laisvam, nedarant savo laisve alos kitam? Filme Kuklus buruazijos avesys atsakoma - tik sapne ir siurrealistinio mito erdvje. Todl pasaulio krimo i sapno (mirties), t. y. atgrto judesio, mitologij tekste galima vadinti ir absoliuios laisvs mitologija, kai iekoma tiesos, nuo kurios reikia bgti alin, vos tik j atrandi..."362: >' '<,--.< FJ--'.!V;'; Theseouractors, ' ,,,:,. . A I foretold you, were all spirite, and Are melted into air, into thin air: -.; And, lik the baseless fabric of this vision, The cloud-capp'd towers, the gorgeous palaces, .. The solemn temples, the great glob itself, Yea,allwhichitinherit,shalldissolve, , And, lik this insubstantial pageant faded, Leave not a rack behind. We are such stuff A dreams are made on; and our little life -.,-.< I rounded with a sleep363. ' " * 362 1989, 271. >:>;.<:..<">;>, - - *.-:, *~, 363 Shakespeare William. TheTempest (IV. i. 120-162). Shakespeare William, The Complete Works. New York: Dorset Press. 1988. [ie artistai, / Kaip tau esu jau saks, buvo dvasios; / Itirpo jos ore, vaiskiam ore. / Ir, kaip nekniki vaizdai ie buvo, /Taip kepurti debesim kalnai, / ventyklos puoniosios ir dails rmai / Ir didis ems rutulys su viskuo, - / Taip, taip, su viskuo, kas jame yra, - / Itirps, ibls kaip vizija ita, N enklo nepalikus. Mes ir patys / I mediagos, tokios paios, kaip sapnas, / Juk sukurti, ir ms btis menka / Sapnais vien atausta". (ekspyras, t. 4,1963, 307-308)]. 166 '* KRZYSZTOF KIELOWSKI: Trys spalvos: Mlyna. Balta. Raudona 1993-1994 metais sukurta Krzysztofo Kieslowskio trilogija Trys spalvos: Mlyna. Balta. Raudona" (Trois couleurs: Bleu. Blanc. Rouge) susideda i trij savarankik tekst, kuri kiekviename pasakojama savita, i?orikai su kitomis nesusijusi istorija. Tekst slenksio" elementas - pavadinimas - formuoja paratekstin ry antrat-tekstas, kuris turt pasilyti skaitytojui skaitymo strategij. Taiau kaip j manoma apibrti tuomet, kai matome antratspalv? Vien i galimybi atsakyti klausim pateikia tradicinis altinis - autoriaus komentaras: Mlyna, balta, raudona - laisv, lygyb, brolyb... K reikia ie trys odiai? Turiu omenyje ne filosofij, politik ar sociologij, o j intymi, asmenik reikm mogui. Politinje bei visuomeninje plotmje iuos tris lozungus Vakarai i esms gyvendino. mogikojoje plotmje viskas kitaip. Filme Mlyna pasakojama apie kain, kuri reikia mokti u laisv. Kiek mes i ties laisvi? Kokiu mastu esame laisvi nuo savo jausm? Kas yra meil - laisv ar jos apribojimas?

90

Kalbdami apie laisv bei jos neturjim, paprastai turime omenyje priklausomyb nuo daikt. Bet t pat galima pasakyti ir apie jausmus. Meil - tai nuostabu, bet tampi priklausomas nuo mylimo ?mogaus. Taigi visuose trijuose filmuose iklme laisvs problem. Mlyna - tai istorija apie jausmo bei atminties nelaisv. Baltoje pasakojama apie lygyb, taiau savitu rakursu. Lygybs" uki numanoma, jog ,i.. visi esame vienodi. Bet a manau, jog i ties niekas nenori bti ly-"' gus". Kiekvienas nori bti geresnis". Raudona - tai brolyb. I esms Raudona - filmas apie tai, kaip mons praeina pro al ir nepastebi vienas kito. Filmas Raudona nufilmuotas tariamja nuosaka" - matome, kaip susiklostyt teisjo gyvenimas, jeigu jis gimt po keturiasdeimties met. Visa, kas nutinka Ogiustui, kadaise nutiko teisII dalis. Iniertekstins analizs bandymai 167 jui. Bet ar gali pasikartoti kieno nors gyvenimas? Ar manoma itaisyti klaid? Ar tiesiog kakas gim ne tuo laiku?364 Autoriaus paaikinimas skatina interpretuoti trilogij kaip tris skirtingus tekstus, kuri kiekvienas dsto savo mint - vienas pasakoja apie laisv, kitas - apie lygyb, treias - apie brolyb. Bet to paties autoriaus odiais tekstas reikalauja retroaktyvaus skaitymo: Galvojome apie toki pasakojimo srang, kad tam tikrus ms enklus irovas suvokt tik i nuotolio. New York Times" kritikas buvo valgus sakydamas, jog io filmo konstrukcija primena daromos nuotraukos rykjim. Kai popierius merkiamas rykalus, pir- ; ma pasirodo neryks kontrai, ir tik kai cheminis procesas baigiasi, , vaizdas tampa aikus ir galima suprasti, kas nufotografuota. T pat galima pasakyti apie ms film. Daugelis, ij i kino, keldami filmo prasms klausim prisimindavo pirmuosius epizodus365. Retroaktyvus skaitymas veria apmstyti trij istorij form ir jos ypatumus: paskutinio filmo (Raudona) pabaiga sugrina skaitytoj prie pirmo filmo (Mlyna) - tarp septyni i skstanio kelto igelbt moni yra ?iuli (pagrindinis Mlynos personaas), o visos trys istorijos susijusios i pradi nepastebimais struktriniais ir prasminiais saitais. Dl to, turint omenyje ir pradi sugrinani iedin kompozicij?, trilogij galima interpretuoti kaip vien i trij dali susidedant tekst. Be to, vertas prasminimo ir kitas trilogijos ypatumas: autoriaus pateikt sek (Mlyna, Balta, Raudona) suardo pats tekstas - Mlynoje yra epizodas, kur iuli pasirodo Teisingumo rmuose: pravrusi vienos i sali duris, ji mato filmo Balta teismo scen. Tai leidia manyti, jog antrosios teksto dalies vykiai vyksta anksiau nei pirmosios. Kyla klausimas, ar kuriant vientis tekst tokia sekos inver364 , ", , : , 1998, 12, 188-190. 365 , ", , 1996, 8, 3 . 168 sija yra prasminga ir kokios transformacijos vyksta tekste, kai naudojama inversija? Tokia sranga, kai suardoma seka ir pasitelkiama iedin kompozicija, kartu su kitomis priemonmis ataukia linijin istorin" laik. Vis teksto dali vykiai isidsto tam tikroje laiko sekoje. Juos iorikai sieja konkrets prieastiniai santykiai, todl atrodo, jog vykiai priklauso konkreiam istoriniam laikui. Taiau, suardant laiko sekas, terpiant juodus kadrus366, pasitelkiant tam tikrus motyvus, visose trijose teksto dalyse nebelieka patvaraus linijinio laiko, nuolatos sugrtama prie besikartojani element. Vienkryptis linijinis slygikai istorinis laikas virsta cikliniu laiku. Taip atsiranda amino grimo idja: p '':-; S; *lSirsr < - Gali bti, jog likim? galima pakartoti. ,',...,' >: - ., - Jauno teisininko istorija (i filmo Raudona) suteikia tok ans... - .. .o gal tai jis pats? Gal matome vieno likimo variant kitame laike? Btent tai mane domino kuriant film - galimyb manipuliuoti laiku. Lygiai taip pat galima manyti, jog jaunuolio istorija yra teisjo likimo paralel. Kierkegaardas para toki knygel

91

Kartote, dl bendriausi tezi a su juo sutinku, dl detali - ne. I ties '"'- galima pakartoti gyvenim, tik geriau367. iuo atveju susiduriame ne tiesiog su pakartojimu, o su archetipo kartote. Tyrindamas archajikas kultras, fenomen apra Mircea Eliade: kai paradigmikai kartojantis tam tikroms operacijoms veiksmas (arba reikinys) gyja tam tikr realum, tuo pat metu nepastebimai atitrkstama nuo nepertraukiamo pasaulietinio laiko, nuo istorijos", ir tas, kas kartoja veiksm, archetip, persikelia mitologin 366 Juodi kadrai reikia, kad prajo kakiek laiko. Scenos pabaiga -juodas kadras -nauja scena. Filme yra keturi tokie juodi intervalai - visi jie panaudoti tuo paiu tikslu. iais keturiais intervalais norjome parodyti laik iuli akimis. Jai laikas sustojo. Pavyzdiui, tokia scena: ateina urnalist, sveikinasi. Pirmas juodas kadras. Prie iuli atsakant, praeina dvi sekunds. Tarp dviej iuli frazi siterpia aminyb. Muzika grta pas j, o laikas sustoja" (, 1998,189). 367 , 1996, 8. II dalis. Intertekstins analins bandymai 169 laik, kuriame pirmkart nutiko is archetipinis veiksmas368. Eliade poiriu, archajikoje bendruomenje bet koks mogaus veiksmas tampa prasmingas tiek, kiek jis archetipi?kas, kiek pakartoja veiksm, kur laiko pradioje padar Dievas, herojus arba protvis. Visos mogaus veiklos rys turi savo mitinius prototipus. Be to, kiekviena smoninga veikla (mediokl, vejyba, aidimai, karai ir pan.) yra tam tikras ritualas (vienaip ar kitaip sakralizuota). Btent mgdiodamas pavyzdius (ritual metu) - bdamas i ties savimi, - mogus persikelia mitologin laik ir erdv. Taip susidaro paradoksali situacija: mogus suvokia save (realiai egzistuojant) tik tiek, kiek kartodamas kito veiksmus liaujasi buvs savimi. Taigi gana neprasta situacija i ties yra pakankamai skaidri. Ji susijusi su egzistencins erdvs ir egzistavimo princip permstymu. Ir dl to aiku, kodl pats Kielowskis cituoja S0ren Kierkegaard, kuris pagrind kartots dialektik i krikionybs pozicij: Naujoji filosofija mokys, jog visas gyvenimas yra kartojimasis. [... ] Kartote - tai egzistencijos prasm. Kas trokta pasikartojimo, tas subrendo dvasikai. [...] Kartots dialektika paprasta, juk tai, kas kartojasi, jau buvo, kitaip negalt kartotis, bet kaip tik tai, kad tai (. jau buvo, suteikia kartojimuisi naujumo. [...] Be prisiminimo bei kartojimosi kategorij visas gyvenimas netenka pagrindo, pavirsta tuiu ir neturiningu aidimu. Prisiminimo logika atitinka pagonik pasaulir, kartote - iuolaikin369. Pakartojim, kurio tikjosi jaunuolis i to paties pavadinimo Kier-kegaardo apysakos, kvp Jobo pavyzdys, jam ir skirtas vienas i io jaunuolio laik. tono gundomo krikionybs ventojo Jobo istorija yra mitinis prototipas to, kas pakartojama filme Mlyna: siekiant ibandyti turtingo ir pamaldaus Jobo tikjim, i jo buvo atimta viskas, skaitant septynis snus ir tris dukteris. Taiau jo atsakymas buvo: Plikas ijau 368 r. Eliade Mircea, Aminojo sugrimo mitas: archetipai ir kartote, i prancz kalbos vert Petras Raiius, Vilnius: Mintis, 1996. 369 , , : , 1997, 7; 10; 30; 32. 170 i savo motinos si ir plikas sugriu tenai; Viepats dav, Viepats atm; kaip Viepaiui patiko, taip vyko" (Job. l, 21). Taiau praradim natai sunkjant ir kylant abejonms Dievo teisingumu, Jobas keik savo dien" (Job 3, 1), apie tai jis kalbasi su draugais. Kaip iuos pokalbius bei j padarinius interpretuoja Kierkegaardas? Dl to Jobas ir didis, kad jam u laisvs trokim nra nieko svarbesnio, kad jo laisvs trokimo neriboja klaidingi ivediojimai, kaip kartais nutinka panaiomis aplinkybmis; tik dl savo menkysts ar menkavertik nuogstavim mogus mano, jog kenia u avo nuodmes, net jei jam nra u k kentti. [...] Kaip tuomet paai?kinti Jobo tvirtu-

92

. ..... m? Jis tvirtas dl to, kad teisus. Juk jam siusti vargai buvo ne bausm, o iSbandymas. [...] Jobas - ne tikjimo kankinys, jis savo pavyzj(".<H diu pagrind ibandymo kategorij, pagimd j? baisiose kaniose. j$fc*V*"l ' -' , 1 [...] Pasitelkiant i kategorij, galima mginti atmesti bet koki tik--6 'rov, suvokiant j kaip 'ibandym' aminybje. Bet a to nebijau. ': Jeigu ibandymas yra laiko kategorija, ji eo ipso susijusi ne su aminy- ! be, o su laiku ir turi bti mstoma jo kontekste. [...] Job palaimino Dievas, ir jam viskas buvo atlyginta dvigubai. Tai ir yra pakartojimas' .370 Tikrai tikinij mgdiojimu prasidedantis kartojimas gali virsti laisvu atsidavimu ateities nutikimams. Tikroji kartote yra prarasto dalyko atradimas prisimenant. Intertekstinis kreipinys Jobo istorij traukia pastarj prasmin teksto erdv ir leidia manyti, jog btent ji yra tas kartojamas archetipas. iuli, kaip ir Jobas, praranda visk, k gyvenime turjo: vyr ir vaik. Ji atsisako praeito gyvenimo: sskaitos banke, nam, vardo, muzikos, pagaliau meils, bando nusiudyti (Kodl nelaimingam duota viesos ir gyvyb tiems, kuri siela pilna kartumo? Kurie laukia mirties, lyg kad kast sau turt, o ji neateina" (Job 3,20-23). Taiau kito mogaus meil padeda iuli susigrinti tai, kas prarasta, pajusti tai, kas pasakyta Jobo odiais: Mano ausys girdjo kalbant apie tave, dabar gi mano akys mato tave" (Job 42,5). Atkuriant Jobo istorijos archetip, filme Mlyna egzistencin iuli erdv virsta mitologine erdve. " , 1997, 98-102. l II dalis. Intertekstins analizs bandymai 171 Vienas i ritual, organizuojani persona gyvenim ioje kar-tots erdvje, yra aidimas: Mlynoje - Antuano aidimas su kamuoliuku, filme Balta - Karolio dviej frank moneta, filme Raudona - aidimo automatai, prie kuri vis sugrta Valentina. Be to, domu, kad laimjimas visada tampa blogu enklu, reikia lemties siuniamus ibandymus. Pavyzdiui, Antuano aidimas vyksta tuo pat metu, kai vaiuoja automobilis, kuriame sdi iuli, jos vyras ir dukra. Kol Antuanui nepavyksta i?loti (umauti kamuoliuko ant svirties), automobilis juda toliau, bet kai tik aidimas baigtas, vyksta avarija, per kuri sta iuli vyras ir dukra. Filme Raudona aidim pralosianti Valentina ramiai ieina, bet ilousi pritaria barmenui, jog tai blogas enklas". Kaip tai paai?kinti? Viena vertus, laimjimas azartiniame aidime (tokie yra visi minti aidimai) danai aikinamas kaip tonik gali sikiimas, o tai savaime blogai". Kita vertus, jei kaip Gadameris laikysime aidim komunikatyvia veikla, kurioje dalyvauja ir tiesioginiai dalyviai, ir irovas, kuris yra btinoji aidimo dalis, aidimas yra ne kas kita kaip kvietimas bendradarbiauti, aktyviai kartu kurti. aidime - betikslje besikartojani judesi veikloje, protas pats sau kuria taisykles. Tikslas, kur viskas kreipiama, yra betikslis judesys, vyksmas kaip toks. Tai ir yra aidimas371. Kadangi tikslas yra ne rezultatas, o pats aidimo vyksmas, jame negali bti laimjusij ir pralaimjusij, taiau turi bti saugomas su taisykli laikymusi susijs tapatumas", tai suartina aidim su bet kokia kryba. Krinio tapatum sudaro tai, kas jame 'suprastina', kad jis nori bti suprastas [...]. vykdymo laukiant reikalavim kelia pats krinys. Jis reikalauja atsakymo, kuri duoti gali tik tas, kuris prim reikalavim. Ir tas atsakymas turi bti jo paties atsakymas, pasiektas jo paties aktyvia pastanga"372. Bet atsakymas (supratimas, interpretacija) negali bti vienintel manoma neginytina tiesa -laimjimas". Tai atsakymo procesas, aidimas atsakymu. 371 Gadamer Hans-Georg, Groio aktualumas, i vokiei kalbos vert Giedr Grinyt, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 32-34. ............ 312 Tenpat,n. -. ' .., ..;,.,;-;.;;<<<:{-172

93

Be to, jei aidimas, pagal Johano Huizinga'os apibrim373, yra btinosiomis taisyklmis, vyksmo vieta ir trukme nuo kasdienio gyvenimo izoliuota veikla, jo baigtis metafori?kai reikia aidj mirt: aidjas negali likti toks, koks buvo iki aidimo, nes keiiasi taisykls, vieta ir laikas. Vieno aidimo baigtis reikia kito aidimo pradi. Minti aidimai (Antuano kamuoliukas, aidim automatai ir kt.) yra patys paprasiausi, akivaizdiausi aidimo pavyzdiai. Taiau jie tra dalis t reikini ir situacij, kurias tiesiogiai ar metaforikai galima pavadinti aidybinmis. ia esama tekstini aidim (citat aismas, spalv aismas, gars aismas muzikos plotmje ir kt.), kurie numano skaitytojo aidim su tekstu. Kokios gi yra komunikacins skaitytojo aidimo su tekstu taisykls? Viena svarbiausi atrodo intermediali santyki formavimosi btinumas. Mat kiekvienas pasakojimo lygmuo (spalva, muzika, odis) transformuoja savo priemones kito lygmens priemones. Fragment reikm bei viso teksto prasm gimsta i j dialogo: vizualiniai enklai virsta pasakojamaisiais, pasakojamieji gyja daug gilesn reikm?, kai derinami su muzikos ar spalvos enklais, ir pan. Kiek ubgant priek, galima apibdinti triptik kaip polifoninio montao veiklos padarin, kur visi lygmenys papildo vienas kit ir tarsi atsispindi vienas kitame. Partitros vaizdis pirmojoje dalyje (filme Mlyna) atitinka teksto srangos princip, akivaizdiai j ireikia. Pirmosios dalies pradioje nurodant pavadinim (spalv), inter-tekstualiai pateikiama tema, stichija, struktra bei visos jos ypatybs. Bet tai galima suvokti tik velgiant i nuotolio retroaktyvaus skaitymo stadijoje. Nuo mlynos spalvos tekstas prasideda (mlynas fonas, rykesns mlynos detals: saldainio popierlis iuli dukros rankose, matomas per automobilio stikl, prakiurusi stabdio arna; vandens laai, lemsiantys nelaim), bet tai ne vienintel vyraujanti spalva. Mlyna ?enklina tik tai, kas susij su praeitu gyvenimu (gyvenimu iki avarijos): kambarys, kuriame stovi vyro fortepijonas, segtuvas su Eu373 . , Ludens, : -, 1992. II dalis. Intertekstitisanalizs bandymai 173 ropos susivienijimo dienai skirto koncerto partitra, sietynas ir baseinas (vanduo), kur keturiskart panyra iuli. Mlyna spalva - tuia, alta, lidna374, ji traukia vid, itin gili. *f" Pakeliui \ 'itin' sutinkama emika 'apaia', kurios nemanoma :"' ivengti. Visas emikos apaios kanias, ibandymus, prietaravimus reikia igyventi. Dar niekas j neiveng. [...] Mlynos spalvos gelm yra tokia bekrat, kad tampa intensyvi btent tamsi ton ir tiksliau patiriama i vidaus. Kuo mlyna spalva tamsesn, tuo labiau ji aukia mog begalyb, sukelia ilges tyrumo ir pagaliau to, ko nemanoma patirti juslmis. [...] pereidama juod spalv, ji gyja nemoniko lidesio atspalv. Susikaupimo bsenoje mlyna virsta "' netiktina gelme, kuri neturi ir negali turti krato. [...] Muzikos priemonmis ireikta ydra spalva primena fleit, mlyna - violonel, ir juo tamsesn, tuo darosi panaesn stebuklingus kontraboso gari sus; gil ir ikilming mlynos spalvos skambes galima palyginti su emais vargon garsais375. Mlyna spalva - tai religinio jausmo, atsidavimo enklas376. Tradicin mlynos spalvos reikm formuoja nuotaik ir tem - sigilinimas save, pastangos grti praeit, o Kandinskio apibdinime i spalva siejama su muzika. Be to, muzikos transformacijos filme atitinka mlynos spalvos tonus: vizualin mlynos gelms plotm? atitinka gilus, stiprus choro ir orkestro garsas, o viesesnius ydrus tonus -fleita. Kartu mlyna spalva apibria ir baigto (arba besibaigianio) iuli aidimo erdv; moteris mgina, bet vis dlto nesiryta pasitraukti, ieiti paskui prarast eim, tsti mlynos spalvos aidim. Mlynos spalvos stichija - tai vanduo, kuris yra vienas i keturi (vanduo, oras, em, ugnis) pirmini pasaulio element. Tekstas prasideda vandens vaizdiu (stabdi skysio laai) ir juo baigiasi (kelto avarija 374 -, ", , : -, 1996, 325-326.

94

 , ", , : , 1996, 196-197. 376 , 1999, 513. 174 per audr ir septyni isigelbj nuo vandens stichijos); taigi numanoma, jog vanduo yra pirminis kuriamo pasaulio elementas. O pagrindinis io elemento bruoas - ambivalentikumas: krikionybs tradicijoje vanduo simbolizuoja atsinaujinim, apsivalym, paventinim, virsm. Tai gelbstinti galia ir kartu ties, blogio galios siknijimas. Vanduo sutelkia gyvenimo, kur traukia mirtis, schemas"377, tai simbolis, kuris ireikia aminj gyvenimo ir mirties dichotomij, o i priepriea sudaro teksto tematikos a. Maa to, mirtis vandenyje, kaip teigia Gastonas Bachelardas378, yra labiausiai motinikai tausojanti, velniausia i miri379, tereikia prisiminti literatroje pasitaikant Ofelijos archetip - moterikos saviudybs provaizd. Btent vanduo mirties ir gimimo stichija - Ofelijai tampa sava" stichija. Taiau mlyna spalva nra vienintel vyraujanti pirmosios teksto dalies spalva. Jai prieinga yra geltona (ir jos atspalviai), su kuria susijs kitas iuli aidimas - jos pastangos ne tiesiog pabgti nuo praeities, bet pakeisti absoliuiai visk, net vard. Dviej spalv kon-kuravimas juntamas nuo pat pirm kadr, kai pro automobilio lang matome mergaits veid: mlyn erdv u lango kelis kartus apvieia iors ibint viesa, dl to veidas gyja gelton atspalv, bet po to vl grta mlynas tonas. Skirtingai nei alta mlyna, geltona spalva yra ilta, vietoj mlynos spalvos implikuojamo koncentriko judesio vidun (primenanio savo kriaukl lendanios sraigs keli)380 geltona numano ekscentrik keli i vidaus ior. Tai tipika emika, giminikiausia viesai381, skleidianti dvasin ilum spalva, kilnios dvasios, intuicijos ir intelekto enklas382. Tad ios spalvos savybs lemia jau kito aidimo taisykles. 377 , . , : , 1998, 78. 378 r. Ten pat. 379 Triptiko autorius interviu sako, jog pirmas filmas (Mlyna) - apie moter antras (Balta) apie vyr, treias (Raudona) - apie vyr ir moter. 380 , 1996, 194. 3 ' , 1996, 323. '-:.>>. *': -^-- -,^" 382 , 1999, 513. ^ . -v II dalis. Intertekstins analizs bandymai 175 Taigi pirmojoje trilogijos dalyje yra du prieingi spalviniai leitmotyvai. Taiau pasitelkiant spalvas-leitmotyvus pltojama tema gali per spalv partitr savomis priemonmis kurti vidin dram, tokiu bdu supinamas ratas, kontrapunktikai susijs su veiksmu; anksiau i funkcij labiau atliko muzika, kuria buvo reikiama tai, ko neireikdavo vaidyba ir judesiai, muzika suteikdavo scenai vidin skambes, vidin melodij ir pakyldavo j iki [...] ubaigtos vaizdo ir garso vienovs"383. Be to, iuo atveju - pltojant Mlynos tem - spalvin ir muzikin plotms rungtyniaudamos ir suartdamos perteikia vidin dram. Filme Mlyna muzikai tenka labai svarbus vaidmuo. Kadre danai matome natas. Tam tikra prasme tai filmas apie muzik ir jos kry-'& b. Kai kurie laiko iuli muzikos, kuri girdime, autore. Vienoje sce- ** -"' noje urnalist klausia: Juk tai js sukrte u savo vyr?" Gali bti, f''' jog taip ir yra... Visuose filmuose cituojame van den Budenmayer - ,' '"' ir Veronikoje, ir Dekaloge. Tai ms mgstamiausias XIX amiaus pa- / ; baigos oland kompozitorius. Jau seniai j igalvojome. I ties skam- ..,.-.. ba, aiku, Preisnerio muzika. Taiau van den Budenmayeris turi gimimo bei mirties datas ir net kataloginius vis krini numerius384. Muzikos krinys, su kuriuo susij daugelis filmo vyki, - koncertas, turjs skambti Europos susivienijimo dien. J turjo atlikti dvylikos Europos valstybi dvylika orkestr. krin sukurti kvp ne kas kitas, o btent van den Budenmayeris - visus realaus mogaus bei

375

95

kompozitoriaus atributus turintis mitinis asmuo. Muzikos krinio forma - koncertas - iuo atveju taip pat sitraukia intermedial aidim, tampa savotiku intertekstu. Etimologikai koncertas reikia rungtynes, bals varybas. Tai daugeliui atlikj skirtas krinys, kuriame maesnioji dalyvaujani instrument (arba bals) dalis sudaro prie?prie didesniajai daliai ir isiskiria temikai. Koncerto cikl sudaro trys dalys, pirmojoje paprastai naudojamas dvigubos ekspo383 , ", , : -, 1996, 269. 384 , 1998, 187. 176 zicijos principas: pradioje pagrindins ir alutins partij temas orkestras atlieka pagrindine tonacija, o antroje ekspozicijoje, kur pradeda dominuoti solistas, pagrindin tema pateikiama pagrindine tonacija, o alutin - kita. Jeigu siesime spalvas leitmotyvus (mlyn ir gelton) su muzikine tema, pastebsime, jog pirmojoje trilogijos dalyje spalvos atlieka analogikas funkcijas - rungiasi; ios varybos susideda i trij dali: 1) iki katastrofos ir po jos, 2) mginimas pakeisti aidimo taisykles - gyventi kit gyvenim, 3) grimas prie muzikos. Pirmojoje dalyje pasitelkiamas dvigubos ekspozicijos principas - nuo pat pradi (pirmoje ekspozicijoje") skamba dvi temos (mlyna ir geltona) pagrindine tonacija (mirtis - dominuojanti tema, o gyvenimas - alutin), antroje ekspozicijoje" pagrindin tema (mirtis) skamba pagrindine tonacija, o alutin (gyvenimas) - kita. Toks temos pltojimas atitinka tradicin, nuo Goethe's prasidedant i dviej spalv - geltonos ir mlynos sveikos supratim: jeigu nugali viesa - matome gelton spalv (saul), gyvyb, ilum. Jeigu tamsa - mlyn, mirt, alt. Be to, pagal visas spalv maiymo taisykles kontrapunktikai derinant mlyn ir gelton atsiranda nauja tema - alia, tai Olivj kambario, kuriame iuli ir baigia koncert, spalva. Taip pabaigoje, kurioje susivienija du prieingi poliai, sukuriama sintetin ambiva-lentika temamelodija-spalva. Tai vienos i teologini dorybi - Vilties - spalva. Kita spalva yminti kit aidim, kur, be muzikos ir spalv, formuoja ir simbolinis pasakojimo lygmuo. Dvigubos ekspozicijos principas pasireikia ne tik per spalv: pirmojoje ekspozicijoje akcentuojamos per automobilio stikl matomos mergaits akys (tarsi vilgsnis i mirties gyvenim), o antroji ekspozicija (iuli ligoninje po avarijos) prasideda nuo palaipsniui rykjanio kadro, kuriame matome ididint iuli ak, o joje - atsispindint balt siluet. i akis sukuria antr - vidin - regjimo plotm bei antr erdv (pirma sukuriama velgiant i iors, aprpiant visa, kas patenka tekst). Kitaip tariant, akis, kuri yra semiotinis veidrodio analogas, sukuria i? pirmo vilgsnio nepastebim konstrukcij tekstas tekste, tamII dalis. Intertekstinsanalizs bandymai 177 pa priemone, kuria naudojantis a transformuojamas ji. ]i nepriima i Antuano kryelio, pamesto dukters, bei vyro ties akimirk, pamau toldama nuo mlynos spalvos, ji kuria geltonos spalvos aidimo taisykles (geltona gimsta i mlynos, viesa - i tamsos, gyvenimas -i mirties); ji aplanko motin, o i odiais ireikia vykusi transformacij?: Man pasak, kad tu mirei". Be to, klausantis tolesnio pokalbio, nesunku suprasti, jog ji pati save suvokia kaip kit": - Vaikystje a bijojau peli? : ' - Tu nebijojai, iuli bijojo. - O dabai - bijau. Kauks" (a - ji) pasikeitimas suponuoja dar vien pasikartojim, dar vien ibandym, nauj aidim. O pasikeitim fiksuojanio pokalbio tema - pels (mitologinis simbolis, reikiantis t pai bties ir nebties, ?alos ir kompensacijos, atminimo ir umarties prieprie385, pagaliau tai su graik mitologijos mzomis susijs simbolis) - prikelia vilt. Neatsitiktinai kaip tik po io, a virsm ja fiksuojanio epizodo pirmkart parodomas aliasis Olivj kambarys, kuriame gyvenimui prikeliamas koncertas.

96

Be to, akis turi ir kit funkcij - simbolin: akis - tai senas ankstyvosios krikionybs bei ankstyvj vidurami meno Dievo Tvo simbolis; tuomet jis dar nebuvo vaizduojamas mogaus pavidalu, o kaip simbolin akis arba i debesies kyanti ranka. Kadangi vaizduojant vien objekt derinamos dvi funkcijos (simbolinio objekto ir priemons), galima kelti hipotez, jog velgiantysis i vaizduojamosios tikrovs gelmi yra anapusinis" bties Stebtojas, kur ir simbolizuoja akis (Dievas Tvas). Taigi teksto silomos dvi vilgsnio perspektyvos (vidin ir iorin) atitinka dvi erdves - emik (iapusin) ir sakralin (anapusin), o vaizduojamasis pasaulis skyla dvi plotmes - ?mogikj ir dievikj. Vienoje plotmje matome realiai esant, istorin" mog (suvokiant save kaip save), kitoje - mog, kuris, kartodamas kito" poelgius, liaujasi buv?s savimi ir gyvena mitologi385 Paragavs maisto, kur liet pel, mogus pamirta praeit}. 178 nj erdvje bei laike. Ir is mgdiojamasis kitas" - archetipinis provaizdis - iuo atveju yra ne tik Jobas, bet ir Kristus, kur Dievas Tvas pasmerk mirti ir prisikelti. Pasitelkiant kartots priemon, asmenin istorija pakyljama neasmenin simbolin plotm. Senas mitas" interpretuojamas naujai. Mlyna - tai mirtis, kuri suteikia vilt (sveikaudama su geltona, mlyna tampa alia), ada prisiklim ir dvasin praturtjim, o jie negalimi be meils. Neatsitiktinai tekstas (pirmoji trilogijos dalis) ubaigiamas 1-ojo Pauliaus laiko korintieiams 13 skirsnio odiais: Jei kalbiau moni ir angel kalbomis, bet neturiau meils, a tebiau vangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turiau pranaysts dovan? ir painiau visas paslaptis ir vis moksl; jei turiau vis tikjim, kad galiau net kalnus kilnoti, taiau neturiau meils, a biau niekas. Ir jei idalyiau vargams visa, k turiu, jeigu atiduoiau savo kn sudeginti, bet neturiau meils, - nieko nelaimiau. Meil kantri, meil maloninga, ji nepavydi; meil nesididiuoja ir neipuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieko savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamirta, kas buvo bloga, ^ Nesidiaugia neteisybe, su diaugsmu pritaria tiesai. (, ,a Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa itveria. Meil niekada nesibaigia. ' Inyks pranaysts, paliaus kalbos, baigsis painimas. Ms painimas dalinis ir ms pranaysts dalins. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. : Kai buvau vaikas, kalbjau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; taps vyru, meiau tai, kas vaikika. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mslingu pavidalu, o tuomet regsime akis ak. Dabar pastu i dalies, o tuomet pa?insiu, kaip pats esu paintas. Taigi dabar pasilieka tikjimas, viltis ir meil - is trejetas, bet didiausia jame yra meil. Antrojoje trilogijos dalyje - filme Balta, taip pat kaip ir pirmojoje, pavadinimas intertekstualiai lemia tem, stichij bei j savybes. Balta - tai tyrumo, tikjimo ir tobulybs spalva, universalus sielos nekalII dalis. Intertekstinsanalins bandymai 179 tybs simbolis, angel, ventini ventik drabui spalva, reikianti viesiausius dvasios principus386. Balta spalva veikia ms psichik kaip didi tyla, kuri suvokiame " H' kaip absoliut. Viduje ji skamba kaip ne-skambjimas ir gana tiksliai : &'' atitinka kai kurias pauzes muzikoje, tik laikinai pertraukianias mu-?, " zikins frazs ar turinio pltot ir j neubaigianias, i tyla nra '.;; f, negyva, ji sukaupusi daugyb galimybi. Balta spalva skamba kaip |v; tyla, kuri gali bti

97

staiga suprasta. Balta - tai Niekas, kuris jaunas, ,L;V> arba, dar tiksliau, tai pirmapradis Niekas, dar negimusi esatis. Gali t r> bti, jog taip skambjo em ledynmeio laikais387. ' Balta spalva, tradicikai siejama su tyrumu, tikjimu, bsimu siknijimu, iame tekste ilaiko savo tradicines konotacijas nepriklausomai nuo ja nuspalvint daikt, tarp kuri - sniegas, balandiai, baltos ymos ant vaiuojanio transporteriu lagamino, vestuvin Do-minik suknel, keliskart ikylanti Karolio prisiminimuose, jos baltas automobilis, darbinis kirpjo Karolio chalatas, gipsinis moters biustas ir pagaliau dviej frank moneta. Visi ?ie balti daiktai kaupia prasmin potencial. Dominuojanti balta kontrapunktikai sveikauja su kitomis trilogijos spalvomis mlynos ir raudonos leitmotyvais, turiniais atitinkamas reik?mes: mlyna -mirtis: telefono bdel, kurioje Karolis bergdiai mgi-' na skambinti Dominik ir i kurios i pradi nesugeba ieiti; jo patalas ir kambarys Lenkijoje iki karnavalini savo paties ' laidotuvi; raudona - aistra: Karolio automobilis Lenkijoje po to, kai jis gijo f' nauj status; patalyn viebutyje per pasimatym su Domi-^ nik po laidotuvi. Muzika taip pat susijusi su psichologine baltos spalvos reikme, kuri pateikia Kandinskis: tai pauz, be to, ne tiesiog pertraukianti muzikins frazs pltot, bet pirmaprad pauz, dar negimusios mu3 , 1999, 76-77. 387 , 1996, 200. 180 zikos esatis. Neatsitiktinai, teksto autoriaus manymu, filme Balta muzika turi asocijuotis su nebylaus kino muzika, bet ne su fortepijoniniu akompanimentu388. is autoriaus intertekstas tarsi skatina mstyti dar viena tema: apie nebyl - ikikalbin kin. Galima paralel tarp jau aptartos baltos spalvos reikms ir nebylaus kino. Mat nebylumas kine, kaip ir balta spalva, nereikia absoliuios tylos. Tai veikiau temptas odio laukimas - kalba tarsi plyta dalis, kurios kartu ireikia laukim: lpas judinanio aktoriaus mimika, fiksuotas odis (titrai, remarkos: suinome, k pasak aktorius, bet jau po to, kai odiai pasakyti; odi prasm atsyja nuo tarimo) ir muzika. Kadangi kalba skyla dalis, kiekvien dal galima padaryti maksimaliai i?raiking: aktorius gali tarti tokius odius, kurie skatina iraikingiausias grimasas; kuriant remarkas, galima pasirinkti paius prasmingiausius odius, o muzika leidia sutraukti veikj kalbas iki tempto minimumo. Ji leid?ia imesti i kino dramos vis perteklin mediag, vis kalbos balast. [...] Muzika kine ritmizuoja veiksm"389. Taiau taip bna tik tada, kai muzikinis akompanimentas pasirenkamas neatsitiktinai, prieingu atveju atsitiktinis muzikinis fonas ir negailestingai per klavius smgiuojantis muzikantas tik erzina elementar menin skon turinius irovus, suardo mimikos, fiksuoto odio ir muzikos vienov. Filme Balta muzikinis situacijos iki metamorfozs fonas yra tango melodija, kuri Karolis groja ukomis. Tango, atliekamas profesiniu Karolio, kirpjo, instrumentu", kaip tam tikras iki pradios egzistuojantis pradas sukuria pradi - dviej pagrindini veikj, Karolio ir Mikalojaus, dialog, iprovokuosiant tolesn veiksm. Stichija, kuri suponuoja pirmiausia pavadinimas, taip pat vienas i vaizdini leitmotyv paukiai (balandiai), yra oras. Empe-doklio keturi element (stichij) sistemoje (kurios etapai atitinka mogaus tapsmo pakopas: gims i ems, jis palaipsniui apsivalo pereidamas per vanden, or ir ugn390) du elementai laikomi akty388 , 1998, 187. 389 , - - ", ., . . , : , 321-322. 390 , 1999, 542-543. II dalis. Intenekstins analizs bandymai 181 viais - oras ir ugnis. Ryt tradicijoje ie pradai laikomi vyri?kais - Jan. Oras - tai veikta materija, dl to i stichija neturi substancijos. Bache-lardas391 j vadina totalaus tapsmo stichija.

98

Pagrindin oro ypatyb - jis nekaustomas materijos ir dl to priklauso dvasios sferai, todl oras - aktyvus krybinis (vyrikas) pradas. i reikm tekste realizuojama groteskikai. Groteskas atsiranda i deformacij, kontrast, i gana keisto buitins, vietomis juokingos mogaus istorijos (apie tai, kaip meil uvaldo veikj, kuriam nepavyksta jos realizuoti) derinimo su mitologine, intertekstine veikj egzistavimo erdve. Perengiant kasdienybs", buitikumo ribas, atsiveria nauj siejimo galimybi, mezgasi nauji dsningumai ir dl to atsiranda nauja" ne visai akivaizdi prasm. Vienas i slygikai nebyli, bet reikming teksto element yra dviej pagrindini veikj vardai - Karolis Karolis ir Mikalojus. Antrojo vardas - Mikalojus, jo pasirodymas prie Kaldas ir geradario" vaidmuo asocijuojasi su vienu i gerbiamiausi krikionybs ventj - Mikalojumi (Stebukladariu, Geradariu). iuo atveju jo vaizdis tampa ikikrikionikj gerj gali personifikacijas su naujausia vaikika Kald mitologija"392 jungianti grandis. O slav mitologijoje v. Mikalojus vardas kilo i pagonybs personao - piktos dvasios (Santa Klaus Kald Sen, pagal vlyv Vakar Europos tradicij?, taip pat lydi demonika svita). i pikta dvasia mena msles pasiklydusiesiems: minusius msl palydi atgal keli, neminusieji parduoda siel velniui393. Kaip inoma, Baltos teksto dalies veiksmas vyksta Pranczijoje ir Lenkijoje, o veikjai lenkai, kurie gyvena / gyveno Pranczijoje. Ir Mikalojus yra abiej erdvi - ir Vakar (Pranczijos), ir slavikosios (Lenkija) - atstovas, tuo paaikinama dviej funkcij kontaminacija: jis - ir neinomas geradaris, ir piktoji dvasia". Btent jis ikelia u391 , . , : , 1999. 392 Santa Klausas - ikreiptas oland Sinte Claas (v. Mikalojus) - Kald Senelis". 393 , : , . 2, 1992, 217. 182 davin, galint ivesti Karol atgal keli" (padti usidirbti pinig, kurie j igelbt): pasilo nuudyti norint mirti mog. is norintysis mirti yra pats Mikalojus (Visi kenia, o a norjau maiau"), taiau sudarydamas sandr Karolis apie tai neinojo. Tas sandris primena mint piktosios dvasios" msl: kaip gauti pinigus (reikia sutikti nuudyti mog) ir neudyti? Karolis mina msl: po tam tikr svyravim jis sutinka, bet kai ateina laikas, u?taiso pistolet tuiu oviniu ir auna vien kart. Po igyventos mirties" akimirkos Mikalojus nebeprao auti antrkart. Tuo tarpu dukart tariamas Karolio vardas (Karolis Karolis) inter-tekstualiai suteikia" jam karaliaus vainik, nors simbolinis vainiko vaidmuo taip pat nevienareikmis: viena vertus, tai aukiausios - ir dangikos, ir emikos - valdios enklas, kita vertus, - krikionybs kankinio atributas. Karolio kankinyst" pateikiama groteskikai - kaip negebjimas diaugtis knika meile. Taigi sostas", kur turt uimti apvainikuotasis" (karnuotasis"), lieka tuias394. Todl Karolio veiksmus galima interpretuoti kaip pastangas u?imti sost". Pritapti Pranczijoje Karoliui trukdanti profesija (kirpjas) aukiasi ne ma?iau intertekst nei vardas: plaukai daugelio taut kultrose simbolizuoja stipryb. O slav mitologijoje Velesas ( - plaukas) yra turt dievas, kuris pagoni tikjime buvo suvokiamas kaip iaurus vris", velnias"395. Karolio profesija suteikia jam gali valdyti kit stipryb, bet neleidia paiam bti stipriam. Ir tik kai jis atsisveikina su baltu kirpjo chalatu, jo globjas - turt dievas Velesas suteikia malon: po painties su Mikalojumi396 per Kaldas ir nepa394 Tuias sostas bizantikajame krikionybs mene yra Dievo simbolis, sostas su balandiu ir nukryiuotuoju - ventosios Trejybs. 395 Piet slavai su Veleso vardu sieja Plejadi vaigdyno pavadinim: neva plejads buvusios septynios Atlanto dukterys, kurios visos (iskyras Merop) itekjo u diev ir buvo persekiojamos mediotojo Oriono, kol pavirto balandiais. Dzeusas pavert jas dangaus vaigdynu. eios vaigds vieia labai rykiai, o septintosios beveik nematyti, nes jai gda, kad

99

itekjo u mirtingojo ( , : , . 1,1991, 227; 317). 3% Vlyvojoje Ryt slav demonologijoje paprotys pinti Mikalojui barzdel" sietinas su Veleso barzdos pynimu. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 183 vykusio skambuio buvusiai monai Karolis reikalauja, kad kasininkas grint jam dviej frank monet, kuri, jo odiais, prarijo" automatas. Jis iloia" (o tai galima suprasti kaip nelabos galios" sikiim) ir gijs monet pradeda nauj aidim: prasideda persiknijimas (kaip ir bet kuriame aidime), susijs su erdvs kaita ir kartotmis. Filme Mlyna akivaizdiausias archetipins kartots modelis buvo Jobo istorija, o Balta orientuojasi mitinio legendinio Kipro karaliaus Pigmaliono istorij. is simyljo nuostabios moters statul, kuri? pats padar i dramblio kaulo. Kadangi negaljo rasti ieities, Pigmalionas kreipsi Afrodit (Vener), kad deiv kvpt jo aistros objektui gyvyb. Sujaudinta tokios meils, Venera pavert statul gyva moterimi, kuri tapo Pigmaliono mona Galatja397. Tokio paties rezultato - si-(persi-)knijimo - tikims i filmo po pirmj kadr, nuolatos kartojam stambiu planu: iuose kadruose matome didiul, karst pana tamsiai rud? lagamin su balta yma. Lagaminas tampa filmo leitmotyvu ir jo pavidalas kinta priklausomai nuo pokyi Karolio gyvenime: i pradi jis pasirodo tik kaip neaiki uuomina - tarsi karstas su bsimo gimimo enklu; kai lagaminas panaudojamas pagal paskirt" (btent jame Karolis skrenda i Pranczijos Lenkij), be baltos ymos, ant jo atsiranda dar dvi -geltona, pranaaujanti atgimim, gyvenim, ir viesiai raudona, tarsi adanti kit (knikj) gyvenim. Kitas ne maiau svarbus leitmotyvas yra balti balandiai, kuri simbolinis daugiareikmikumas [net reikmi priepriea] taip pat formuoja groteskin vaizd: juk balandis krikionybje simbolizuoja ventj Dvasi. A maiau Dvasi, lyg baland nusileidiani i dangaus, ir ji pasiliko vir jo" (Jn. l, 32). Balandis - tai pastovumo, ger naujien, taikos, tyros dvasios simbolis398, be to, jis yra meils deivs Veneros ir vienos i septyni nuodmi Paleistuvysts (arba II 397 , 1992, 312. 398 , 1996, 167-168. 184 IRINA MELNIKOVA. Intenekstualumas: teorija ir praktika Geidulio) - enklas. O Venera vadinama ne tik gailestingja, apvalanija, bei ir plika", taip pagerbiant pasiaukojusias romietes, kurios per kar su galais atidav savo plaukus virvms riti399. emojo" prado (kno) ir auktojo" prado (dvasios, sielos) jungtis meilje yra vienintelis bdas siknyti. Suderinti dvasi (vienintel Karolio gyvenime egzistuojant prad) su knu jam pavyksta tik Lenkijoje ir tik tuomet, kai praranda visa, k turjo. Kraustydamasis namo karst? primenaniame lagamine, Karolis pasiima nauj erdv visk, kas jam liko: monet ir gipsin moters biust. Lenkijoje jis mokosi prancz kalbos ir gyja Veneros malon", sutikdamas padaryti ukuosenas septynioms moterims. Ir tik laidodamas save buvusj jis meta monet karst. Jo susitikimas su Dominik po savos mirties", raudona lovos, kurioje vyksta susitikimas, patalo spalva fiksuoja vykus siknijim ir aidimo pabaig. Vieno aidimo baigtis reikia kito pradi, o io baigt suinosime tik pasiek visos trilogijos final?. Treiosios trilogijos dalies pavadinimas-spalva - Raudona - taip pat ireikia tem: tai ne dekoratyvi spalva, o dramaturgin, reikminga. Pavyzd?iui, kai Valentina miega prisidengusi raudona mylimojo striuke, raudona ireikia mylimo mogaus ilgjimsi"400. Raudona - tai be galo ilta spalva, i vidaus jr suvokiame kaip labai gyv, dinamik ir jautri.[...] Raudonis primena tolygiai liepsnojani aistr; tai savimi pasitikinti galia, kuri sunku nuslopinti, bet kuri galima prigesinti mlyna, kaip kad kaitinta geleis vsinama vandeniu. [...] Raudon galima apibdinti

100

kaip materiali ir labai aktyvi"401. Goethe's odiais, i spalva i dalies aktualiai, i dalies potencialiai sukaupusi savyje visas kitas spalvas"402. Tiesiogiai siejama su ugnimi bei krauju, raudona spalva iuo atveju lemia ir stichij - ugn, kuri, kaip ir vanduo, yra ambivalentika: Skirtingai nei kitos stichijos, ugnis gali gyti prieingas vertes - gali bti gera ir bloga. Ji liepsnoja Pragare. Ji ildo ir degina. Ji - virtuv ir 3 , 1991, 231. 4 , 1998, 185. 401 , 1996, 201-203. <2 , 1996, 327. II dalis. Intertekstitisanalizs bandymai 185 viesos altinis. [...] Ugnis reikia gerov, dl to garbinama. Ji - kaip rpestingas ir bauginantis, geras ir tuo pat metu piktas dievas. Ji gali prietarauti pati sau: taigi ji yra visatos s?rang atspindintis pradas403. Pabrdamas ios stichijos ambivalentikum ir pateikdamas kitoki domi pastab apie ugnies raikas literatroje, Bachelardas usimena apie dar vien svarbi ugnies ypatyb: ugnies garbinimas yra iaukltas" garbinimas, o ne gamtinis, dl to ugnis yra greiiau socialinis reikinys nei gamtinis404. Jis pasil savit Prometjo komplekso svok, kuria vardijo ms siekius, skatinanius suinoti tiek pat ir net daugiau u ms tvus, tiek pat ir net daugiau u ms mokytojus"405. Apvalanti ir gydanti, bet ir pavojinga ugnies stichija taip pat simbolizuoja nam idin, eim. Kadangi ugnis laikoma socialiniu reikiniu", eimos simboliu, galima manyti, jog tai vienintel stichija, susijusi su dialogo, bendravimo, a ir tu santykio problema. Ir kaip tik i problema svarbi teminiu bei simboliniu teksto lygmeniu. Paskutiniosios trilogijos dalies pradioje dialogo (igirsto odio) problema eksplikuojama tiesiogiai: pirmieji kadrai - telefonas, raudoni telefono ryio laidai, vl telefonas (ragel laikanti vyro ranka) - numano du kalbaniuosius. Be to, XX amiaus kultroje telefonas tapo ambivalentin reikm turiniu simboliu: perimdamas anksiau kultroje svarbias kit daikt reikmes, telefonas gijo gana konkret metaforin bei intertekstin kontekst. Perimdamas semantines kit interjero daikt - veidrod?io ir laikrodio - potencijas, telefonas tapo vienu i buitini memento mori"406, jis reikia ne tik mechaniko ir gyvo odio, girdjimo ir negirdjimo, a ir mes prieprieas, bet ir gyvenimo bei mirties opozicij. Telefonas laikomas mirties simboliu, viena vertus, dl mechanikumo, netobulumo (bent jau neseniai jis 403 , , : , 1993, 15. 404 Ten pat, 19. 405 Ten pat, 21. 406 ., ", . , . 831, , 1988, 156. 186 toks buvo), blogo garso ir triukm407, kita vertus, dl nuotolio: balsas be kno" (Nikolajus Gumiliovas) atrod mistinis reikinys, sietinas su povandeniniu, dangaus, po?emio pasauliais408. Balso be kno" mistika tarsi liudijo, Marcelio Prousto odiais, neiliuzin buvim greta tikro isiskyrimo ir pranaavo amin isiskyrim". Simbolins telefono prasms - gyvenimo ir mirties prieprieos -vaizdinim nagrinjamame tekste atitinka spalvinis sprendimas -raudonos ir juodos spalvos priepriea (raudona Valentinos tema sudaro prieprie juodai teisjo temai), savo ruotu ias spalvas atitinka dvi bolero temos, paraytos specialiai filmui. I pradi jos skamba atskirai, o finale susilieja409.

101

Juoda spalva yra baltos spalvos ir absoliuto analogas, nes gali reikti ir absoliui pilnatv, ir visik tutum. Bet danai vaizduoja ir mirt, nakt. Tai tamsa, gimimas tamsoje, poeminio pasaulio bei gedulo ?enklas. Juoda spalva viduje skamba kaip joki galimybi nepaliekantis Niekas, kaip Niekas be gyvybs enkl po sauls laidos, kaip amina ' tyla be ateities ir vilties. Jeigu juod spalv ireiktume muzika, ji bt baigiamoji pauz, po kurios tsinys bt naujo pasaulio pradia, mat po ios pauzs viskas baigta - ratas usiskliaudia. [...] velgiant i iors, juoda spalva turi maiausiai skambesio potencij, todl jos fone bet kuri kita spalva, net maiau skambi, skamba ir stipriau, ir tiksliau410. Taigi juoda spalva reikia pabaig, kuri leidia kitoms spalvinms temoms (ypa raudonai) pasireik?ti ir stipriau, ir tiksliau. 407 / " ( .), , " ( .) 408 : . , " ( , ). [Nekalbkite telefonu Peterburgo vaistinse: ragelis erpetoja, ir balsas praranda spalv. Atminkite, kad Prozerpinei ir Persefonei telefonas dar nevestas"]. 409 , 1998, 187. 410 , 1996, 187. J: iii dalis. Intertekstins analizs bandymai 187 Raudonos spalvos plotm - tai dominuojantis spalvinis filmo fonas, telefono laidai, Mielio striuk, uns antkaklis, nuotraukos ir kramtomosios gumos reklamos plakatas, duo uuolaidos, kavins Pas Juozap (Chez Joseph) ikaba, viesoforo spalva, boulingo rutuliai, Ogiusto dipas, vynios aidimo automate ir kt. Juoda spalva - teisjo mantija, senojo teisjo automobilis, Ogiusto ?uo, Valentinos telefonas, tai spalva, kuri dominuojanios raudonos fone matome Valentinos nuotraukose. Kita vertus, juoda spalva negyja savarankiko skambesio: pagrindinis teksto leitmotyvas telefonas - numano du kalbaniuosius, kaip kad visas filmo tekstas numano dvi bendraujanias jgas, bet iuo atveju dialog pradeda ne spalvos, o siuetins linijos - senojo teisjo ir jaunojo teisjo Ogiusto istorijos. Ir nors Valentin, pirmkart pasirodani kavinje Pas Juozap (kavins ikaba btinai parodoma, kai tik ji ia apsilanko), laikome pagrindin veikja, teksto struktroje ji tampa dvi istorijas siejania grandimi. Ir vienos, ir kitos siueto linijos atrama yra teisjai, o tai veria prisiminti teisingumo deiv Temid. Pagal Eschil, ji yra i diev ugn pavogusio ir monms atidavusio Prometjo motina. Taigi juodos teisj mantijos per intertekst sietinos su ugnies stichija ir raudona spalva. Temid ir Prometjas turi vien bendr bruo - pranaavimo dovan (Prometjas - mastantis priek", numatantis"411). Tai juos suartina su dviej Izraelio gimini protviu Juozapu, kurio vardu pavadinta jau minta kavin. Pranaui, orakului bdingos savybs - valdia odiui bei Tiesai metaforikai charakterizuoja ir jomis disponuojanius persona?us. Be to, taip dar kart akcentuojama pagrindin teksto problema: su odiu susijusi valdia arba jos neturjimas, gebjimas bei negebjimas igirsti, kitaip tariant - bendravimas (telefono pokalbiai, laikra?iai, laikai, reklama, nuotraukos, gyvas odis). Abiejose istorijose, be dviej teisj, yra dar vienas nuolatos pasirodantis reik?mingas personaas - uo, kuris yra savotikas tarpininkas tarp Valentinos ir senojo teisjo, tarp raudonos ir juodos, tarp 411 , 1992, 337-339, 560. 'J . .., :v ;::-,; ,.-^;..*i_i-. 188

102

praeities ir ateities, pagaliau tarp gyvenimo ir mirties. Simbolin io veikjo reikm intertekstualiai lemia problemos problem": kas yra Tiesa, kas yra odis ir kas - gebjimas igirsti? Viena vertus, uo yra itikimybs personifikacija, btent taip jis pateikiamas daugelyje alegorini meno siuet. Plinijus Vyresnysis (Gamtos istorija 8:40) un laik vienu i itikimiausi mogui gyvn. Kita vertus, Rytuose bei krikionybje uo laikomas nevariu gyvuliu. Paskutins Vakariens paveiksluose uo gali bti vaizduojamas gulintis greta Judo. Apatalas Andriejus iveja septynis demon apsstus unis. krikioni ventov bgs uo (i scena filme vaizduojama tiesiogiai) j suteria, tonas lydi Faust btent pasiverts unimi - juodu pudeliu. Be to, uo laikomas pomirtinio gyvenimo sargu: tai ir egiptiei Anubis, ir graik Cerberis. Kai simbolinis veikjas yra ambivalenti?kas, tarsi sulydantis taip" ir ne", sunku j apibrti vienareikmikai bei atsakyti prie tai keliamus klausimus. Vis dlto btent ie klausimai yra pagrindin Valentinos bei teisjo (jo vardo neinome) pokalbi tema. Pokalbiai prasideda nuo Valentinos vizito pas teisj, kai jos automobilis partrenkia io un. Ir ji pamato gailest keliant mog: abejingas viskam, jis leidia dienas klausydamasis kaimyn telefono pokalbi. Tai, k ji pamato, sukelia pasipiktinim ir pasilyktjim, abejones (Js sitikins, jog elgiats teisingai?"). Pagaliau Valentina pateikia klausim?, kuris akimirk (trunkani aminyb) tarsi pakimba ore: Kas Js?.. Policininkas?", panekovas atsako: Blogiau. Teisjas". Netrukus teisjas papasakos seniai nutikusi istorij, kaip jis iteisino tikr nusikaltl, vliau tapus geru eimos mogumi, o Valentina vl keistai jo klausia: Jeigu man reikt stoti prie teism... Ar dar tebra toki teisj kaip Js?" Teisjas: Js nepateksite teism. Teismas neusiima tokiais kaip js". Klausimas Kas Js?" pakimba neatsitiktinai: vieni?as, besiklausantis ir sugebantis girdti kitus (klausimas, kur jis pateikia Valentinai apie jos brol, sukelia nuostab: I kur Js inote?", atsakymas -Nesunku buvo suprasti"), abejingas kito mogaus nelaimei ar diaugsmui teisjas primena aukiausij Teisj ir jo ?odius: NeII dalis. Intertekstitisanalizs bandymai 189 teiskite, kad nebtumte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys bsite teisiami" (Mt 7:1-2). mogus nuodm sieja su ta 'paskutini?ja instancija', kuri danai vadina Dievu, - rao Kieslowskis. - Jei tokios 'instancijos' nra, j, kaip kakas pasak, reikia igalvoti. emje nemanomas absoliutus teisingumas. Tra ms mogikais masteliais pamatuojamas teisingumas"412. Teisjas elgiasi neteistai (nuodm? ventvagyst?), bet pats prisipasta taip besielgiantis (raantis laikus visiems kaimynams). Ir j, kaip ir pirmj kankin - ventj Stepon, apmto akmenimis kietasprandiai, pagoni irdimis ir ausimis" (Apd 7:51). Kokia gi teisjo nuodm? Jis nori ir moka girdti. Bet velgiant akimis t, kurie be nuodms", kurie mto akmenimis, tai ksinimasis asmens laisv, kuri iuo atveju suprantama kaip teis vienatv, nebylum. Tuo tarpu teisjas ino apie kaimyn poelgius (svetimoteriavim, prekyb narkotikais, taigi i esms mogudyst), bet nedrsta smerkti, nes sutinka su Evangelijos tiesa: kas i js be nuodms, tegu pirmas meta j akmen" (Jn 8:7), tad jis palieka i teis kitiems. Vienintelis ?mogus, kuris tai suvokia, yra Valentina, {vairiose situacijose jai kyla klausimas: Argi mes galime padti? Jei tik a galiau padti", kur teisjas atsako: Js galite". - Kaip?" - Reikia tiesiog bti". Jam ir jai bti - tai bti tuo Kitu, kuriam duota Dievo dovana igirsti. Kaip tik tokiais - girdiniaisiais - teismas, teisjo supratimu, neusiima". Jie saugs. Neatsitiktinai btent filme Raudona atskleidiama visose trijose dalyse menama msl - epizodas su senute (filme Balta tai senis), mginania kiti butel iukli konteiner. iuli filme Mlyna j susidomjusi stebi (tai vyksta paioje jos geltonojo aidimo pradioje, tad ji dar nepasirengusi padti), taip pat elgiasi Karolis i? filmo Balta, tuo tarpu Valentina - matanti ir girdinti Kit - pagelbsti.

103

Gebjimo igirsti tema struktrikai ireikta savita dviej siuet sampyna: dviej teisj istorijos - viena kartoja kit - suartja nuo pat pirm kadr, bet pltojamos skyrium ir susilieja tik paskutiniuose <12 , 1998, 159. 190 kadruose - kai matome septynis isigelbjusiuosius. Tarp j - Valentina ir Ogiustas. Apie kartojimsi (kad Ogiusto istorija pakartoja teisjo istorij, vykusi prie keturiasdeimt met) suinome taip pat pabaigoje i paties teisjo lp. Taigi i pradi matome (btent matome -antroji siueto linija pateikiama vizualiai, galima sakyti, be odi) istorij, o po to igirstame jos pakartojim. Be to, filmuose Mlyna ir Balta egzistuoja viena kartots schema, o filme Raudona matome sudvigub kartote: greta dviej archetipini kartots modeli (Dievo odio kelias pas mog [teisj] ir mogaus kelias prie Dievo odio [Valentin]) pateikiami ir du istoriniai vidiniai siueto modeliai, dubliuojantys vienas kit. Raudonos pabaigoje trys teksto dalys susilieja: septyneto (iuli ir Olivj i Mlynos, Karolio ir Dominik i Baltos, Valentinos ir Ogiusto i Raudonos bei nepastamojo) isigelbjimas po audros La Manse reprezentuoja visas tris spalvas - mlyn, balt, raudon, ir sujungia stichijas, tarp kuri vyksta pagrindin ontologin metamorfoz, - ugn ir vanden. Mirtimi prasidedantis ir isigelbjimu besibaigiantis tekstas padaro ?i metamorfoz vaizdiai regim. Igelbtj skaiius (septyni - magikas, su visatos idja siejamas skaiius, tai pasaulio medio konstanta, spektr sudarani spalv bei muzikos ton kiekis, visa, kas eina mitopoetin kosmos413) reikia tekst kaip nedalom visat, vientis pasaul, kurio egzistencins taisykls buvo nustatytos jo pradioje akies vaizdiu Mlynoje, pradedaniu trij dali istorij (mitologinje plotmje) arba tris istorijas (istorinje plotmje). Kaip jau sakme, akis yra senas Dievo Tvo simbolis, vaizduotas Renesanso laikotarpiu trikampio viduje ir simbolizavs Trejyb - trij Dievo asmen sry: Tvo - beprads Pradios, Snaus - Logoso, kur knijo Kristus, ir ventosios Dvasios - aktyvaus kurianiojo prado. Taigi teologinje plotmje Trejyb ir vienov yra tam tikra prasme tas pat. Bet j vienov nereikia susiliejimo: jie skaidrs vienas kitam tik dl to, jog visikai savarankiki, ir yra savarankiki tik dl to, jog , 1992, 630-631. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 191 skaidrs vienas kitam"414. O is skaidrumas reikia meil. Tai asmen santykis - dialogas. Visi trys asmenys dalyvauja kosmoso kryboje ir btyje: viskas i Tvo (i jo gauna gyvenim) per Sn (prasminta jo forminanios energijos viesoje) ir Dvasioje (i jos gauna gyvenimo vienov). Trys teksto dalys yra tarsi trys asmenys, trys veidai, trys kelio Viena per meil variantai (pasaulio gimimo pradioje - Mlynoje - tai ireikta apatalo Pauliaus odiais). Maa to, kiekvienoje dalyje kartojamas vienas i archetipini modeli, bet ir trilogijos visuma, kaip vienas tekstas, yra pakartojimas. iuo atveju pakartojimo archetipas yra Kristaus istorija: Mlyna -mirtis, Balta - siknijimas, Raudom - prisiklimas. Toks viso teksto skaitymas leidia suvokti mint paioje analizs pradioje dali sekos inversijos prasm?. Pateikiama dali seka - Mlyna, Balta, Raudom [mirtis, siknijimas, prisiklimas] - formuoja neteising" istorine prasme tvark, kuri koreguojama btent inversijos: filme Mlyna pasirodantis Baltos epizodas leidia manyti, jog antrosios teksto dalies vykiai vyksta anksiau nei pirmosios, o tai atitinka istorini vyki chronologij": siknijimas - Balta, mirtis (nukryiavimas) - Mlyna ir pagaliau prisiklimas - Raudona. :<-f/.j* 414 , 1992, 527.

104

192 IRINA MELNIKOVA, Intertekstualumas: teorija ir praktika SALVADOR DALI: Narcizo metamorfoz Strdf man traukta giedot, kaip naujus pavidalus gavo emiki knai. Ovidijus. Metamorfozs io skirsnio analizs objektas yra tapybos tekstas Narcizo metamorfoz (1936-1937 m.), sukurtas siurrealisto Salvadoro Dali. Interpretuoti Dali tekstus - itin smagus ir i esms begalinis usimimas, be to, btinas, nes prasms klausimas iuo atveju ikyla neivengiamai. Norint konceptualiai apmstyti iuos akivaizdius, regimus ir tuo pat metu mslingus paveikslus, kurie atsirado kaip netikto praregjimo ar net fiziologinio susijaudinimo padarinys, reikia kantrios mokslins analizs, o kartais netikto praskaidrjimo a posteriori"*15. Analizuojant daniausiai - ir neatsitiktinai - pasirenkamas psichoanalizs metodas: Freudas, kur Dali pavadino didiuoju mistiku atvirkiai", legitimavo menininko siekim interpretuoti visk, kas susij su jo asmenybe, su jo polinkiu aikinti savo paties sapnus. Freudo dka Dali atrado puik instrument, i ties suteikiant galimyb atlikti tokias analizes, kokias matome dailininko darbuose"416. Mintis, jog siurrealizmo tekstai ir konkreiai - Dali tekstai kuriami pagal sapno logikos dsnius, nra nauja. Todl isamiau nagrinti i tem vargu ar verta, nors kai kurias Freudo tezes apie sapn prasm (jo 1900 met darb Sapn aikinimas dailininkas nuodugniai i415 , , : , 1997, 120. 416 Ten pat, 25. II dalis. Intertekstinsanalizs bandymai 193 studijavo) galime priminti: Freudas sapn vaizdinius aikino kaip i vieojo gyvenimo istumt afekt iraik. ie afektai reikiasi simboli kalba, kurios odyn ir gramatik psichoanalitikas mgino atkurti. Taigi sapnas turi aiki raikos form ir u jos slypint pasmons turin. O sapno aikinimas yra ne kas kita kaip mginimas atskleisti paslpt prasm. Nors ir verta pripainti psichoanalizs metodo efektyvum interpretuojant siurrealizmo tekstus, galima pavelgti siurrealizm iek tiek kitu aspektu: pamginti aikinti paslptj prasm kultrins tradicijos bei jos lokali pokyi kontekste. Tai nereikia, jog interpretuodami nepasinaudosime psichoanalizs teikiamomis galimybmis. Tik jos vaidmuo iuo atveju bus minimalus. Analizs objektas yra tekstas, kurio prasm gimsta i odio ir vaizdo sveikos: tapybos drob turi pavadinim, kuriuo ukoduotas jos naratyvas. Verbalini ir vizualini enkl derinimas leidia laikyti Narcizo metamorfoz ikonotekstu. Be to, po vizualaus teksto tais paiais metais Dali sukr to paties pavadinimo paranoidin poem?", kuri savaip papildo pirmj. Poema prasideda trumpu dviej Port Uigato vej dialogu: Kas dedasi tam jaunuoliui, kuris itisas dienas iri veidrod?" klausia vienas. tai kitas atsako kataloni-ku posakiu: Jo galvoje svognai". Btent taip Katalonijoje vadina kyrios minties apsst mog, iuo atveju - Narciz: " ^s Narcizas ataukia save patirdamas kosmin galvos svaigul *' Kur paioje gelmje Gieda sirena, kuri atrodo alta ir kartu persunkta dioniziko lsmo. '"" Narcizo knas itutja ir ir pranyksta : ': - i v '.; ,>';A';;, >.- Savo atspindio bedugnje, ; ,. , Tarsi klepsidra, kuri pamiro apversti [...] O Narcize, tu taip sustingai, kad tapai panaus miegant.. ,417 Teksto pavadinimas Narcizo metamorfoz liudija tai, kas savaime suprantama: jame pasakojamas / vaizduojamas dar vienas daug kart pasakotos / vaizduotos Narcizo istorijos variantas. Taigi pavadi417 Cituojama pagal , 1997,195. 194 IRINA MELNIKOVA. Interteltstualumas: teorija ir praktika nimas pradeda formuoti intertekstinius ryius. Tarp Narcizo vaizdi pasaulio mene, ko gero, galima iskirti du inomiausius krinius - Michelangelo Merisio Caravaggio Narciz (1609 m.) ir

105

Ovidijaus Metamorfozes. Kalbikai ireikt Narcizo istorij matome Ovidijaus krinyje, o kaip vizualin tekst - Caravaggio drobje. Skirtingai koduojamas Dali variantas (odis ir vaizdas) sudtingais inter-tekstiniais, tikslau, intermedialiais ryiais susijs su mintais inter-tekstais, kurie ir lemia pirmin? teksto skaitymo strategij. Siedami su literatriniu intertekstu - Ovidijaus Metamorfozmis, pastebime vien i jo struktrini ypatybi - (a)simetrikum: ups dievo Kefiso ir nimfos Liriops snaus Narcizo, simyljusio savo atvaizd, istorija savaip atkartoja prieistor - nimfos Echons (A. Dambrausko liet. vert.) likim; u abejingum iai nimfai Narcizas ir nubaustas. Abiejose istorijose pateikiama ta pati tema - meil be atsako, bet vienos istorijos schema kaip veidrodis, pakeiiantis vietomis puses", atspindi kit: vienu atveju mylintysis - Echon -beknis garsas, mylimasis - Narcizas knas, kitu atveju mylintysis - Narcizas - knas, o mylimasis - bekn mkla, tik ne garsas, o vaizdas. iame kontekste Echon yra garsinis veidrodinio atspind?io atitikmuo. Be to, prijus istorijos atomazg galima teigti, jog minta simetrija pakeliama kvadratu": pavirts glele Narcizas tampa metaforiniu savo paties aidu (Narcizas - Hado mkla [Bet ir eli alin ikeliavs, irt nesiliov Stikso srovj save..." (Ovidijus, Metamorfozs: 3, 504505)] ir narcizas - gl-knas). Todl greta pirmojo susitikimo su savimi kaip Kit bei pirmosios A transformacijos Jis atsiranda kitas motyvas - vienas kit pradeda atspindti vaizdas ir garsas, odis ir vizualinis pavidalas. Vizualiniame intertekste - Caravaggio drobje Narcizas - matome prastos vertikalios simetrijos pavyzd: jaunuol, velgiant savo atspind vandenyje. ia nra veiksmo pltots, tra laikas ir erdv, kuriuose ufiksuota tylos pauz ir ios tylos keliamas siaubas. Tuo tarpu Dali ikonotekste irovui atsiskleidia erdv, kurios centre matome dviej skirtingos mediagins konsistencijos Narciz II dalis. Intertekstinsanalizs bandymai 195 prieprie: vienas - deinje - knas, kitas - kairje - ahnuo. Antroji figra, kurios kontras sutampa su pirmosios siluetu, pavaizduota kaip akmenin ranka, laikanti kiauin, i kurio prasikala narcizo (gls) glis. Kairiosios drobs dalies Narcizas (knikasis) vaizduojamas tradicikai: vir vandens ir jame atsispindi. Narcizas deinje perkeltas kit erdv - ant ems ir neturi atvaizdo, taiau jo figros apibros atitinka kairiosios kontr kartu su atvaizdu. Susidvejinimo nebelieka: matome visum, kurios bt nevientisum liudija vos pastebimas skilimas akmenyje. Taiau ir iuo atveju vaizdio dvilypumas (nors ir ne susidvejinimas) i?saugomas vaizduojant ne atspind, o rankos laikom narcizo gl. Taigi Narciz priepriea / sugretinimas pateikiamas suprie?inant / gretinant du prieingus veiksmus: kairioji figra demonstruoja vienovs susidvejinim, skilim, deinioji - susijungusias vienovs dalis. Be to, vertikalje matom simetrij (jaunuolio figra ir jos atspindys vandenyje) ikonotekste papildo horizontals pora (knikasis Narcizas kairje ir akmeninis Narcizas deinje). Dvi simetrijos sukuria dvi skirtingas prieinimo plotmes - vertikali (virus-apaia, sakralin perspektyva) ir horizontali (kair-dein, emikoji perspektyva), tarp kuri mezgasi dialogas. Teorikai dvi perspektyvos turt sudaryti keturmat struktr, kurios elementus matome tekste: keturi N(n)arcizai (jaunuolis, jo atspindys vandenyje, jo akmeninis antrininkas, gl), keturios pirt linijos, sudaranios akmenin figr, ir tiek pat apviest jaunuolio figros linij, keturi visatos elementai (vanduo, em, oras ir rykiai raudona spalva reprezentuojama ugnis) ir kt. Kita vertus, kiekvienkart atidiau velgiant pastebimas tam tikras ketvirtojo elemento nereikalingumas, polinkis trimat struktr: trys tiesiogiai vaizduojami visatos pradai (oras, em ir vanduo), trys tariamai antropomorfins figros (jaunuolis, jo atspindys ir Narcizas, pavaizduotas kaip ranka) bei trys slygikai tikri Narcizai (jaunuolis, jo akmeninis atvaizdas ir gl narcizas). Be to, du viesos altiniai - vienas teksto viduje (i uolos tarpeklio sklindanti viesa), kitas iorinis, tarsi esantis u matomo pasaulio 196

106

rib ir apvieiantis pirmo plano detales arba j dalis, - irykina trimat erdvs princip, nes apvietimas (bent jau i dalies) leidia daiktams gyti form ir umegzti santykius. Ir forma, pasirodo, nuolat konstruojama i trij detali: dvi viesios dms jaunuolio figroje, susidedanioje i dviej koj ir rankos (trij kno dali), atitinka galvos form (trys skirtingo dydio ovalai), o rankos pavidalo Narcizo figroje dvi viesos dms viduriniojo pirto gale ir viduryje yra suma?intas kiauinio formos atitikmuo, taigi taip pat matome tris ovalus. Taip pat devynios moni figros galiniame plane yra triskart pakartota triada. Mitopoetinse sistemose skaiius formuoja pasaulvaizd ir dl to yra savotikas motipoetins erdvs kodas, j apibdinantis struktrinis dmuo. Trejetas reikia tobulum" ir sakralum"418, todl triada suponuoja sakralizuot vientis (bet paslanki) erdv. Kitaip nei trejetas, kuris numano dinamik vien, ketvertas apibdina erdv kaip statik visum, idealiai patvari struktr. Dl to ketvertas dalyvauja mituose apie visatos krim bei jos srang (keturios pasaulio alys, keturi met laikai, keturi pradai ir pan.)419. Kaip ir mitopoetinje sistemoje, nagrinjamame tekste, kuris pasirodo es?s savita mikrovisata, skaiius, matyt, gyja reikm, t. y. tampa kodu. Visikai tiktina, jog is kodas yra tradicinis, atskleidiantis sukurtos visatos ypatumus: siekianios stabilumo bei patvarumo erdvs sakralum, tobulum ir dinamik vientisum. Taiau kadangi analizuojame siurrealistin tekst (sapnikj struktr), negalime nenukreipti dmesio dar vieno interteksto link - tariam autoriaus figr?, jos santykius su skaiiais bei j reikme. Tapybos drobje Meninas [Las Meninas]420 Dali atkartoja Velaz-quezo Meninas, uifruodamas skaiiais kiekvien i persona, ir '" , 1992, 629-631. "" , 1992, 630. 420 VelazquezoAferan(| paslaptis kankino Dali vis gyvenim. Velazcjuezo dka, - ra Dali, - a supratau, kas yra viesa, kaip reikia tapyti ir koks gali bti veidrod?iu vaidmuo. To neimokyt mane net specialios literatros krva" ( , , : , 1999, 51).,, ,., ,.... II dalis. Intertekstins analizs bandymai 197 formuoja magik Velazcjuezo skaii, gebant pakeisti meno istorij?"421 - 77 758 469 321. Kaip matome, visi natrals skaiiai - nuo vieno iki devyni aptinkami po vien kart, iskyrus vienintel septynet. iuo skaiiumi Dali tekste paymtas pats tapytojas (Diego Velaz-quezas), jo antrininkas" dur angoje tolimajame plane Jose Nieto Velazcjuezas bei atvirkioji terptos paveiksl drobs pus. Apskritai mginimai iaikinti skaiiaus reikm422 Dali tekstuose danai atrodo ne itin pagrsti. Taiau yra ir iimi, tiesiogiai siejam su Meninomis - su skaiiumi septyni (kuriuo paymtas menininkas bei jo antrininkas) ir du (pati antrininko, gyvavai/dio idja). Prie Dali gimstant mir jo brolis, pavadintas tuo paiu Salvadoro vardu. Tapytojas vis kartodavo, kad brolis mir nuo meningito sulauks septyneri, treji metai prie jam gimstant. Taiau metrikacijos knygos liudija k kita: pirmojo Salvadoro mirties prieastis bei data buvo kitokios (kdikis igyveno beveik 22 mnesius ir mir prie devynis mnesius, devynias dienas ir eiolika valand iki brolio bendravardio gimimo). Taigi dar motinos siose Dali turjo imituoti kit - savo dvej met mirusio brolio - gyvenim. Dailininkas ivydo pasaul kaip brolio dublikatas" ir tvas pavadino sn velionio vardu - Salvadoru. Anksti mirties pasiglem?to, o paskui, kad nuslopint tv nevilt, o galbt ir sins priekaitus, sugrinto pirmojo snaus kopija, - tai kas gim kartu su Salvadoru Dali"423. Tv kambaryje buvo pakabinta didel velionio Salvadoro nuotrauka, greta kurios gyvasis Salvadoras mat dar vien numirlio atvaizd? - Velazquezo paveikslo reprodukcij su nukryiuotu Kristumi424, t. y. atvaizd to, kuris, kaip ir jo galimas antrininkas, turjo t pat Salvadoro Igelbtojo - vard. O ketvirtasis Salvadoras buvo tvas - Salvadoras Dali Kuzi. Gelbtoj eima. Atvaizdas, simetrija ir jos dauginimas. 421 , 1999, 41.

107

Dauguma Dali paveiksl i tikrj daugiau ar maiau demonstruoja skaiiaus reikmingumo fenomen. Vienas akivaizdiausi pavyzdi - Tetuano mis (1962). 423 r. , 1997, 9. 424 , , , 1974, 18. 198 Biografinis intertekstas, viena vertus, pagrindia tez apie skaii reikm, antra vertus, paaikina tapytojo kreipimsi Narcizo kaip gyvavaizdio tem. Neatsitiktinai beveik kiekvienoje knygoje apie Dali galima aptikti ne visada paai?kinam pasakym, jog Narciz metamorfozje jis neabejotinai atsigria save pat"425. I tikrj papasakoti Narcizo istorij - vadinasi, susitikti su savimi kaip Kitu, pavelgti save i alies ir pateikti save i alies. Ir tas Kitas jam buvo vis pirma mirs antrininkas. Jeigu sugrtume prie skaiiaus formuojamo teksto erdvs vaizdio, pastebtume, kad biografinis ir tradicinis mitologijos interteks-tai neprie?tarauja vienas kitam. Salvadoras Dali, kurio treiasis vardas buvo ne Narcizas, bet Jacinto (Hiacintas)*26, pasakoja apie mistin vidin patirt, tradicikai ireikiam skaiiumi devyni (devynios moni figros galiniame plane, kuri septynios - baltos, o dvi - juodos). Idealiai stabili struktra, kuriama skaiiaus keturi, nuolat svyruoja prie dinaminio bei sakralaus trejeto vientisumo, tarsi atsisakydama erdv? stabilizuojanio ketvirto elemento. ios erdvs centre vaizduojami du skirtingos mediagins kilms esiniai (knas ir akmuo), dvi viena kit atspindinios figros, viena kuri (knas bei jo atspindys) formuoja santyki vertikal, kita (atitinkanti pirmj, tarsi vizualiai knijanti ufiksuot? liaudies etimologijoje Narcizo vardo transformavim graik veiksmaod stingti, akmenti427) - horizontal. Skirtingai nei kituose Dali tekstuose, ios dvi figros nelinkusios minktjim", j formos nesilydo. Dailininko poiriu, tvirtos formos neturintys daiktai gali gyti bet kokias formas, vadinasi, bet kokias reikmes. Tad jeigu objektas turi konkrei? ir patvari form, galima manyti, kad jis turi tam tikr prasm. Teksto erdvs vertikalje galtume matyti gana tradicin Narcizo istorijos interpretavim, jeigu ne viena klitis: Dali Narcizas pavaiz425 , 1997, 121. 426 Hiacinto mitas (Ovidijus, Metamorfozs, 10:162-219), nors ir ne taip akivaizdiai kaip Narcizo, suponuoja t pat gyvavaizdio motyv: i uvusio Hiacinto kraujo iaugo pavadinta jo vardu gl. 427 , 1992, 201. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 199 duotas be aki, jis negali matyti savo atspindio. Todl tradicin mitinio interteksto prasm pasikeiia. Viena vertus, atspindio regjimo motyvo dingimas tuomet, kai pats atspindys nedingsta i teksto, leidia spti, jog ia pateikiama gana banali nematomo antrininko buvimo idja, atitinkanti mint biografijos fakt. Mums rodoma suskilusi asmenyb (tapatintina su dviem Salvadorais), du vienas kito nematantys, taiau koegzistuojantys A (A ir Jis), kuri vienas priklauso iapusinei, o kitas - anapusinei tikrovei. Taiau analizuojant sakralin? skaitymo perspektyv formuojani vertikal, kurioje mirtis suvokiama kaip pirmesn u gimim, i pradi sunku atsakyti klausim, kuri i dviej asmenybs dali" vaizduoja Salvador Pirmj (velion antrinink), o kur - Antrj? Kita vertus, Narcizo galvos forma - ovalas - ir jos panaumas kiauin, kuris j atitinka horizontalje, skatina kreiptis siurrealizmo intertekst?, kuriame galva ir jos metamorfozs yra mgstamas motyvas: siurrealizmo poetikoje iskirtinai akcentuojama daikto forma, ypatingas dmesys skiriamas apvalainoms formoms. Galvos apvalumas leid?ia j gretinti su kitais apvalainais objektais (pagal iorin panaum) - akimi, kiauiniu, perlu, mnuliu, saule428. Objekt tarpusavio

422

108

pakeiiamumas lemia svarb reikin: kiekvienas turi sav simbolini reikmi ir intertekst lauk, kuris transformuojasi dl sveikos su kitais. ios metamorfozs padarinys yra tam tikr reikmi iskyrimas. Akis yra mitologinis magikos galios simbolis - akimi dievyb arba mitologinis veikjas gali matyti likdamas nematomas. (Be to, su nematomumu susij daugelis mitologini mirties motyv429.) Kaip ir ranka, akis krikionybs tradicijoje yra senas Dievo Tvo simbolis430. Kiauinis - vienas i mgstamiausi Dali krybos leitmotyv (ia su juo siejama Narcizo galva) yra archajinis [pasaulio] krimo ir krik428 Daug toki {vaizdi inversij siurrealizmo tekstuose pavyzdi pateik Michailas Jampolskis, ?r. , 1993, 275-283. 429 , 1991, 306-307. ,.i :;.,- ,.-..,.., 430 , 1996, 166. , : ,-.. ;.,.->- 200 ionikas prisiklimo simbolis. Daugelyje mitopoetini tradicij svarbus pasaulio kiauinio vaizdis, i jo atsiranda visata bei personifikuota krybin galia - Dievas krjas, kultrinis herojus (demiurgas). Su perskeltu kiauiniu siejama pasaulio krimo pradia ir griausmus siunianti dievyb431. Tuo tarpu perlas, tradicikai laikomas aukiausi dvasini vertybi simboliu, siurrealizmo poetikoje siejamas su mirtimi: Perlas, - ra Dali, - yra ne kas kita kaip kaukols simbolis, tai ta pati kaukol, kuri knibddama pva ir tampa apvali, vari, beplauk, kaip kad visos ios pelkins, maistingos, kliuksinios, tamsios ir pa?aliavusios mirties austrs kristalas"432. O austr lyginama su karstu. Intertekst dialogas atskleidia nuolatin krybins Dievo Krjo galios bei krimo i mirties motyv (perlas). Motyv derinimas leidia teigti, jog Dievo Krjo vaidmen teksto visatoje atlieka Salvadoras pirmasis - velionis (krimas i mirties). Ir kadangi, skirtingai nuo atvaizduojamojo, atvaizdas neturi galvos, t. y. objekto-enklo, implikuojanio mintas reikmes, pirmasis (atvaizduojamasis) tapatintinas su Salvadoru I, o antrasis (atvaizdas) su Salvadoru II. Taigi vertikal netiktai ir kardinaliai pakeiia tradicij: vietoj tradicinio A virsmo Jis (Caravaggio, Ovidijus) matome prieing Jis virsm A. Pradioje - Dievo Krjo vietoje - mirs brolis ir nukryiuotasis Kristus (Jis), o pirmoje tapsmo stadijoje (pirmoje, nes kalbjome kol kas tik apie vertikals santykius) - tikrasis" Salvadoras kaip atvaizdas, dalel, fragmentas be galvos ir atitinkam gali. Antrasis Narcizas (deinje) dalyvauja transformacijoje, vykstanioje horizontalioje plotmje. iuo atveju atkuriamas objektas patiria anatomin modifikacij: pakinta jo forma ir mediaga". Nors antrosios figros apibrs (deinje) tiesiogiai atkartoja kairiosios kontrus kartu su atvaizdu vandenyje, vietoj kno regime jo dal (fragment) - akmenins rankos pirtus, laikanius galv" kiauin. Ranka kaip kno visumos dalis retai gauna savarankik reikm. Taiau 431 , 1992, 681. 432 Cituojama pagal , 1993, 398. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 207 vaizduojama atskirai nuo kno, ji danai tampa hieroglifu. iuo atveju visi modifikacijoje dalyvaujantys elementai - deiniosios figros forma ir mediaga (pir?tai, ranka, akmuo) - sietini su mitologijos inter-tekstais. Akmuo turi sakralin bties, krjo, Dievo bsto statybins mediagos reikm: Ir is akmuo, kur pastaiau kaip paminkl, bus Dievo namai" (Pr. 28,22). Akmuo svarbus ir Biblijos epizode apie Jokbo regjim: Atsikls anksti ryt, Jokbas pam akmen, kur buvo pasidjs po galva, pastat j kaip paminkl ir upyl ant jo viraus aliejaus. O t viet jis pavadino Bet-Eliu (Dievo namais)" (Pr. 28,18-19). Jokbui akmuo - ?mogaus ir Dievo tarpininkas. Taip pat yra dvasinis akmuo, dvasios uola, stipryb, ramstis: Kristus Biblijoje vadinamas gyvuoju akmeniu" (l Pt. 2,4); akmuo yra tvirtybs, dvasins galios altinis (l Kor. 10, 4), todl sakoma: ...tasai statytoj

109

atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola" (l Pt. 2, 7-8). Petras - akmuo. Pastangos suteikti akmeniui tam tikr form, danai mogik, anksiau buvo suprantamos kaip akmens dvasios paiekos, mginimas j ireikti. Tuo tarpu psichoanalitikai reikin interpretuoja kaip mogaus pasmons projekcij akmenyje433. Mediaga (akmuo), i kurios suformuota deinioji Narcizo figra, implikuoja vidins mistins patirties iraikos idj (uifruot ir skaiiumi devyni) bei dieviko krimo motyv. Taiau iomis idjomis / motyvais neapsiribojama: kas kaip Dali Narcizas virsta (gali pavirsti) akmeniu? Mginimai atsakyti klausim nukreipia skaitytoj / irov tradicins Narcizo istorijos prieistor, nimfos Echo-ns likim: negaljusi pradti kalbti Echon vien bals kartojo" (Ovid. Met., 3,358) ir po meils be atsako baisiai sulyso visa, susitrauk oda ir sultys baig i kno garuot, vien balsas ir kaulai beliko. Balsas tebr, o kaulai, sako, nn akmeniu virt" (Ovid. Met., 3, 397-399)434. 433 , ", , ., , : , 1997, 230. 434 Loto monos likim taip pat galima interpretuoti kaip vien i atsigrimo -velgimo j praeit, kartot s istorijos" variant. 202 Akmeniu virtusios, tegaljusios pakartoti tai, kas jau nuskambjo, Echons motyvas siurrealizmo poetikos kontekste (bent jau tradicikai sivaizduojamame) turi eretik" prasm: nepaisant vis deklaracij, jog atsiribojama nuo tradicijos, vilgsnis atgal, kultros praeit, dideliu mastu nulemia siurrealist kultros kokyb. Tarpininkaujant intertekstams nagrinjamasis tekstas ne tik negali bti atribotas nuo ankstesns kultrins tradicijos, bet net reikalingas karto-ts, atnaujinimo, aido. Kaip ra pats Dali, mano metamorfoz yra ne kas kita kaip tradicija, kadangi tradicija yra ne kas kita kaip senos odos keitimas nauja. ia kalbu ne apie estetin? chirurgij, ne apie prievartin odos lupim, o apie atgimim. Be to, pridursiu: nuo nieko neatsiribojant"435. Aptardamas siurrealizmo poetikos marrut", glaustu pavidalu pristatyt Bunuelio bei Dali filme Andalzijos uo, Jampolskis pabria, kad kno iardymas dalis leidia atsirasti ir mirties motyvui, tampaniam teksto prasms varikliu. Plaija prasme mirtis reikia ir atsiribojim nuo viso ankstesnio kultrinio interteksto. Ji enklina rib, u kurios lieka visa ankstesn tradicija, rib, ymini naujos poetikos raidos pradi"436. Dl pirmosios pasakymo dalies joki abejoni nekyla: mirties motyvas siurrealist tekstuose yra prasms variklis, i mirties atsiranda naujas kuriamas pasaulvaizdis (tiesa, taip atsitinka ne tik dl to, jog suardomas knas), bet galima suabejoti isakyt mini pabaiga: naujoji poetika ne atsiriboja nuo ankstesnio kultros konteksto, o j transformuoja. Ir nagrinjamas Dali tekstas implikuoja i mint. Antrojo Narcizo forma (ranka-pirtai) padaro regim iskirtinumo" motyv: mitopoetinje tradicijoje pirtas yra bties ir vis pasaulio reikini simbolis, asocijuojamas su odiu ir viesa, gyvenimu ir mirtimi, tai aukiausios dangaus galios, seksualins potencijos ir dangaus Proto simbolis437. Ranka, kaip ir akis, yra Dievo Tvo simbo435 , 1997, 216. 436 , 1993, 322. 437 , , : , 1996, 258259. II d alis. Intertekstins analizs bandymai 203 lis. Apie tai pasakojama biblinje pranao Danieliaus istorijoje. Danielius buvo vardu Baltazaras ir tarnavo karaliui Nabukodonosorui, aikino jam sapnus bei regjimus, tarp kuri buvo paslaptingus odius raani mogaus rankos pirt" regjimas. Paaikinti j sugebjo tik Danielius, ipranaavs Babilono t. Dievo gi, kurs laiko savo rankoje tavo kvap ir visus tavo

110

kelius, tu nepagarbinai. Todl jo yra siusti pirtai rankos, kuri tai para, kas paymta" (Dan. 5, 2324). Kita vertus, ranka ir tradicikai, ir siurrealist interpretacijose atitinka sparnus, be to, Dali tekste ji laiko prakalt kiauin, i kurio isirito" narcizas gl438. Tad ia atsiskleidia dar vienas motyvas: perskeltas kiauinis siejamas su Leda, kuri simyljo Dzeusas. Pasimyljusi su gulbe pasivertusiu Dzeusu, Leda pagimd kiauin, i kurio atsirado Elena. Pasakodamas" mitologin siuet Leonardo da Vinci parod Led rankomis apkabinusi gulbs kakl, o pauktis savo ruotu yra apglbs jos kn vienu sparnu ir itiess kakl jos veido link. Mitinis intertekstas ir tai, kaip j interpretuoja da Vinci (pateikdamas skaitytojui vien inomiausi vizuali intertekst), leidia sieti vaizd (akmenins rankos pirtus) ir su Ledos, ir su Dzeuso ranka - Olimpo diev vyriausiojo, senovje turjusio ir mirties, ir gyvenimo funkcijas, valdiusio ir antemin, ir poemin pasaulius, pakeitusio pasaul, pagimdiusio dievus, sukrusius pasaulio dsnius, statymus, davusius jam mokslus, menus ir kt. Dzeusas buvo suvokiamas kaip ugnis, karta substancija", jis vald dausas kaip savo namus, kurie buvo Olimpo gyvenimo centras - vieta, kur em susieina su dangumi ir kur dangus virsta ugnies eteriu439. Dvigubas sutapatinimas (ranka-Dzeusas, ranka-Leda) tiesiogiai sieja Led su Dievu Krju. Tuo tarpu skruzdls - danas Dali tapybos vaizdis, gijs simbolin reikm, - suteikia Krjo vaizdiui erotini atspalvi. Taiau Leda Dali drobse - visada yra jo mona Gal - Elena Djakonov. Vienas i pavyzdi - Leda Atomica (1949) - tekstas, kuria438 ia galima priminti katalonik pasakym i poemos: Jo galvoje svognai" (jis apsstas kyrios idjos). 439 , 1991, 463-466. ;,_.....204 me idstytas tas pats siuetas (Leda apsikabina su gulbe virtusiu Dzeusu). Leda iame paveiksle vaizduojama kaip Elena, prie kurios koj guli perskeltas kiauinis. Narcizo metamorfozje i Krjo-Ledos kiauinio-galvos" gimsta narcizas-gl. i gl sietina su antrja Ledos puse ?emikajame gyvenime - tapytoju-Narcizu. Taigi Dali pavaizduota situacija gali bti interpretuojama taip: mistin tapytojo-Narcizo (Salvadoro ) patirtis gimsta kaip atvaizdas, kartote. Sakralinje perspektyvoje - kaip mirusio antrininko, emi?koje - kaip gyvosios Elenos-Galos atvaizdas. Antroji figra (rankos pavidalo Narcizas) intertekstualiai ireikia tai, k ne kart ymjo ir pats dailininkas, ir jo krybos tyrintojai: Gal! Kai ji tapo jo bties dalimi, sivaizduojamyb tapo tikrove: Gal? staiga sudau pikt veidrod. Varginanios Dali klajons po vizij pasaulius baigsi. Dali pamat save atsispindint Galoje. Ji tarsi sugraino jam atvaizd, su kuriuo galjo tapatintis, ir tai numalino jo narcizikus polinkius"440. Svetimo" mitologijos, tradicins kultros pasaulio projekcija vidin Dali siurrealisto pasaul apveria menininko gimimo situacijos supratim? taip, kaip tai daro veidrodis, pakeisdamas vietomis puses": S Pirmas etapas - vertikal - gimimas i mirties ir A bei Jis skilimas, kuriame A pasirodo fragmentuotas ir tariamas, nes Krjo galios -Jis (mirties) pusje. Tas, kas duoda gyvyb, egzistuoja kitoje - anapusybs - plotmje. S Antras etapas - horizontal - A ir Jis susijungimas (kaip jau sakme, deiniosios akmenins figros apibros atkartoja kairiojo Narcizo figr kartu su jos atvaizdu vandenyje) sukuria simbolin vienov, kuri ymi vos pastebimas skilimas akme-. ... nyje (tai, kas kadaise buvo padalyta, dabar yra vienis). Taiau i vienov per intertekstus tapatinama su Gal. O dailininkui vl atitenka aido" vaidmuo, nors ia jis pagaliau gyja kn gls pavidalu. -" ;r ; ^ 440 , 1974, 20. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 205

111

Erdv, kurioje vyksta i metamorfoz, kur Narcizo knas [...] pranyksta savo atspindio bedugnje", yra ne maiau simbolin negu joje matomos Narciz figros. Visi ios erdvs objektai susij su Narcizais nematomais intertekstiniais ry?iais: ambivalentinis uns simbolis, dvilypumo simbolis - achmat lenta, devynios moni figros, vienos - baltosios, kitos - juodosios, - viskas reikia antrininkysts idj (skilim ir jungimsi). Tuo tarpu kalnai (uimantys didel drobs dal) kaip ne maiau simbolinis nei kiti objektas-enklas implikuoja jau aptart akmens reikm" ir papildo j?: kalnui itin danai skiriamos pasaulio medio funkcijos. Tai pasaulio, visatos modelis, i kurio matome j sudaranias dalis. Kalnas yra pasaulio centre, ten, kur eina jo ais (axis mundi')441. Kalnas - tai Olimpas (diev bties vieta) ir Parnasas (Apolono ir mz - men pasaulio - bstas). Tradicins mitologijos intertekstas nenuginija, veikiau papildo biografin: milinikus kalnus Dali suvokdavo kaip motinos si atitikmen442. Vaikystje motina skaitydavo jam istorij apie klajnus patekusius sal, kurioje iliko prieistorins btybs ir miliniki kalnai. Literatriniai vaikysts prisiminimai privert j tapatinti akmens ami, keist Eden, su visam laikui prarastu Rojumi - motinos siomis, o pai motin - ir su Dievu, ir su budeliu, kuris pasmerk j gimti. Biblijos simboli kalba, - rao Carlos Rojas, - motina jam bt pirmoji moteris, slibinas gundytojas ir kartu angelas baudjas, nes pagimdiusi ji pasmerk sn ivarymui i Rojaus bei miriai"443. Narcizo metamorfozs vaizduojama mistin vidin patirtis realizuojasi erdvje, kuri siejama tiek su Menu, tiek su mirusij karalyst Hadu. O Edenas bei Hadas savo ruotu ia pasirodo tarsi veidrodinis vienas kito atvaizdas. ios erdvs bei joje esani objekt spalva silo dar vien skaitymo strategij, kuri kiek prapleia kit strategij suformuotas reik441 , 1991, 311-314. 442 , 1999, 192-195. 443 Ten pat, 1993 206 IRINA MELNIKOVA. Intertekstualumas: Korija ir praktika mes. Spalvinis pasakojimo lygmuo sudaro savit struktr, kurioje matome siurrealistams gana bding444 alchemin potekst. Alchemija remiasi idja, jog mikro- ir makrokosmo substancija yra pirmin materija, galinti transformuotis ir gyti naujas formas (pagal transmutacijos princip?). Alchemijos sistemoje keturi pirmins materijos bviai (modusai) - graik natrfilosofijos pirminiai elementai - oras, em, ugnis ir vanduo (jie yra pateikiami Dali drobje) -sveikauja su trimis filosofiniais elementais: druska (materialus, kni?kas aspektas, vandens ir ugnies junginys), siera (aktyvus vyrikas pradas, ugnies elementas) ir gyvsidabriu (moterikasis pradas, dvasios tenklas). Sieros ir gyvsidabrio (dviej prad) junginys yra cinoberis (HgS) - raudonos spalvos mineralas, i kurio gaminami rykiai raudoni daai. Cinoberis - amin virsm, kosmini gali vienovs, vyriko ir moteriko prad harmoningos derms simbolis, alcheminio sauls-mnulio androgino enklas, siejamas su filosofiniu alchemik kiauiniu445. Raudona spalva dominuoja deinje Dali paveikslo pusje. Jai atsispirti tegali ryki balta dm (kiauinio formos galva), nuspalvinanti baltai vis akmeninio Narcizo figr, ir rykiai geltona kairiosios teksto dalies spalva. Raudonos intensyvumas suteikia geltonai Narcizo figrai raudon aukso atspalvi. Baltos bei raudonos spalvos priepriea atitinka alchemin prieybi - sauls ir mnulio jungties idj. Tuo tarpu auksinio atspalvio gelton? galima sieti su alcheminiu auksu - vidins sielos transformacijos simboliu. Tai ketvirtosios dvasios bsenos spalva (pirmosios trys: juoda - nuodm ir atgaila, balta - atleidimas ir nekaltyb, raudona -apsivalymas ir aistra). Taigi spalvos tarsi kartoja objekt ir mediagos" virsmus. Be to, spalv prieinimas ia derinamas su raudonosios-cinoberio viepati444 r. Hedges }.,LanguagesofRevolt:DadaandSurrecdistLitenin4reandFurn, Durham: Duke U. P, 1983; , 1993; - .,

112

", , . 9, , 1991; , , - , 1998. 4 5 " , 1999, 37; 551. II dalis. Intertekstins analizs bandymai 207 ja, reikiniu, kuris dar kart pabria amin virsm dsn. Btent iam dsniui paklsta vykstantis Hado-Edeno erdvje mistinis menininko Narcizo tapsmas, kurio raidoje Narcizas ataukia save patirdamas kosmin svaigul". Galbt tekst (kaip ir Fowleso, Bunuelio, Kieslowskio tekstus) galima perskaityti ir kitaip. Galbt tokia Dali interpretacija, kurioje pasitelkiami tradiciniai mitologijos intertekstai, gali pasirodyti abejotina tiems, kurie pasitiki siurrealizmo nuostata atsiriboti nuo tradicijos. Kadangi neatmestina tokia galimyb, vertt ubaigti interpretacij? retorine priemone - apeliacija j autoritet", nors tai ir nebtina: Dali visk paaikina pats, kalbdamas apie ekstaz (Minotaure, 1933, 3-4) kaip apie 'apverst' bsen, kurios metu bet koks enklas ir bet kuri prasm virsta savo prieybe, o visos estetins, racionalios ir moralins konstrukcijos netenka takos. Taiau Dali ekstaz niekada nekyla i savs ir nebna naivi, ji visada kultivuojama ir brandinama, plaiai iskleidia savo tinklus, kuriuose spurda daugyb nuolatos kartojam citat. Ji paklsta inom i ekstaz kvepiani vaizdi kontrolei. Klasika yra ir impulsas, ir riba, todl ji kaskart provokuoja ir stabdo ekstaz."446 446 , 1997, 120. * 208 BNA MELNIKOVA. Intertekstuolunuu: teorija ir praktika Vtetojivad *'** ios knygos teorini ir praktini pamstym objektu tapo postmodernistin, poststruktralistin teksto samprata - teksto, kuris suvokiamas kaip palimpsestas, raomas ant / vir kit tekst, kuris atsisako grietai apibrt rib tarp savo ir svetimo, vidinio ir iorinio, kurio simboliu galt bti kabuts, numananios reikmi aism formuojant supratim? / prasm. Knygos sumanymas brendo ilgai - skaitant paskaitas apie inter-tekstualum. Jos vizija (/ k reikt kreipti ypating dmes, o k- praleisti, koks turt bti teorins ir praktins mediagos santykis, ir pan.) gim i dialogo su knygomis ir studentais, kuriems esu labai dkinga u bendravim, paskatinus permstyti daugel dalyk. Taiau i knyga nepasako galutinio odio ir negali padti paskutinio tako. Gimusi i dialogo, kalbanti apie dialog, knyga tikisi dialogo, kuris vienintelis geba paversti j tekstu (Barthes'o prasme), kvpti gyvyb. 209 ,! Literatra .;"; ?r?-y^t Allen Graham, Intertextua1ity, London; New York, 2000. , , : , 1975. , ", , , : , 1986, 297-326. , 20- , : Next, 1994. Bal Mieke, Reading 'Rembmndt': Beyond the Word-Image Opposition, Cambridge: Cambridge U. P., 1991. Barthes Roland, Le degr zro de l'criture, Paris, 1953. Bartas Rolanas, Nulinis raymo laipsnis", Bartas Rolanas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, 22-65. Barthes Roland, Mythologies, Paris, 1957. Po , , : , 2000.

113

Bartas Rolanas, I knygos 'Mitologijos'", Bartas Rolanas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, 66-135. Barthes Roland, Introduction a l'analyse structurale ds rcits", Communications, Paris, 1966, 8, 1-27. Bartas Rolanas, Pasakojim struktrins analizes vadas", Bartas Rolanas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991,225-263. Barthes Roland, Theory of the Text", Untying the Text: A Post-structuralist Reader, ed. Robert In Young, London: Routledge, 1981. , Barthes Roland, S/Z, Paris, 1970. , S/Z, : Ad Marginm, 1994. Barthes Roland, Le ptaisir du texte, Paris, 1973. Bartas Rolanas, Teksto malonumas", Bartas Rolanas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991, 274-316. 210 Barthes Roland, L'activit strukturaliste", Barthes Roland, Essais critiues, Paris: Seuil, 1964, 213-220. Bartas Rolanas, Struktralistin veikla", Bartas Rolanas, Teksto malonumas, Vilnius: Vaga, 1991,158-165. Barthes Roland, De 1'cBuvre au texte", Barthes Roland, Le bruissement de la langue, Paris: Seuil, 1984, 69-78. , ", , : . , : , 1994, 413-424. Barthes Roland, L'Aventure smiologiue, Paris: Seuil, 1985. , ", Arbor Mundi, . 2., , 1993, 79-83. Barthes Roland, L'effet de rel", Barthes Roland, Le bruissement de la langue, Paris: Seuil, 1984, 167-174. , ", , : . , : , 1994, 392-401. Bath Michael, Speaking Pictures: English Emblem Books and Renaissance Culture, London: Longman, 1994. , ", , : -, 1996, 79-135. Bild und Text im Dialog, Passau: Wissenschaftsverlag Rothe, 1993. Bloom Harold, The Anxiety oflnfluence, London, 1975. Bloom Harold, A Map ofMisreading, London, 1975. , . , : , 1998. Booth Wayne, The Rhetoric ofFiction, Chicago: Chicago U. P., 1961. , , ", , , , , 1985. Bryson Norman, Worrf and Image: French Painting ofthe Anden Regime, Cambrid-ge: Cambridge U. P., 1981. Bryson Norman, Vision and Painting: The Logic ofGaze, New Haven: Yale Univer-sity Press, 1983. Camille Michael, Image on the Edge: The Margins ofMedieval Art, London: Reak-tion Books, 1992. Carrier Da vid, Prindples o/Art History Vfriting, University Park, Pa.: Pensylvania State U. P., 1991. Corti Maria, An Introduction to Literary Semiotics, Bloomington: Indiana U. P., 1978 (ital leidinys - 1976).

114

Culler Jonathan, On Deconstruction: Theoryand Criticism afterStructuralism, London, 1983. 211 De Man Paul, Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric ofContemporary Criticism, N. Y., 1971. Derrida Jacues, OfGrammatology, London: The John Hopkins UP, 1976 [pirmoji publikacija prancz kalba 1967 m.]. , , : Ad Marginm, 2000. Dunne John Willaim, An Experiment with Time, London, 1924. , , : , 2000. Dunne John William, The eriai Universe, London, 1930. Eagleton Terry, vadas literatros teorij, Vilnius: Baltos lankos, 2000. Eco Umberto, Opera aperta, Milano: Marzorati, 1962; ang. vertimas: The Open Work, Cambridge: Harvard U. P., 1989 revised. Eco Umberto, A Theory of Semiotics, 1976. Eco Umberto, The Limits oflnterpretation, Bloomington: Indiana U. P., 1990. Eco Umberto, Interpretation and Overinterpretation, Cambridge U. P.,1992. Eco Umberto, The Role ofthe Reader, Bloomington: Indiana U. P., 1979. Eco Umberto, Mirrors", Iconity: Essays on the Nature of Culture, festsch. fui Thomas A. Sebeok, Tubingen, 1986, 215-237. , . , -: , 1998. , 6 , . 2., , 1964. , , , 1993. Foucault Michel, Les mots et les choses, Paris: Gallimard, 1966. , , -: A-cad, 1994. Fowler Alastair, Periodization and Interart Analogies", Literatur und Bildende Kunst, ed. Ulrich Weisstein, Berlin: E. Schmidt, 1992. Gadamer Hans-Georg, Istorija. Menas. Kalba, sudar ir vert Arnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1999. Gadamer Hans-Georg, Groio aktualumas. Menas kaip aidimas, simbolis ir vent, vert Giedr Grinyt, Vilnius: Baltos lankos, 1997. Genette Grard, Palimpsestes: La littrature au second degr, Paris, 1982. Genette Grard, L'in/rodudKm a l'architexte, Paris: Seuil, 1979. Genette Grard, The Architext: An Introduction, Berkeley: University of California Press, 1992. , ", , , . 2, : , 1998,282-342. Grondin Jean, Filosofins hermeneutikos vadas, Vilnius: Aidai, 2003. Hansen-Love Aage, Intermedialitat und Intertextualitat", Dialog der Texte, eds. Wolf Schmid, Wolf-Dieter Stempel, Wieru Institut fur Slavistik der Universitat Wien, 1983; Wiener Slavistischer Almanach, Sonderband 11,291-360. 212 Holub R. B., Reception Theory: A Critical Introduction, Methuen, 1984. Heffernan James, Ekphrasis and Representation", New Litemry History, 1991, 22, 297-316. Hollander John, The Poetics of Ekphrasis", Word & Image, 1988,4,209-219. ( . . ), , 1985. Icons - Texts - Iconotexts: Essays on Ekphrasis and Intermediality, ed. Peter Wagner,

115

Berlin;New York, 1996. , . . , : , 1996. , , : , 1998. Influence and Intertextuality in Literary History, ed. Jay Clayton & Eric Rothstein, Madison: The University of Wisconsin Press, 1991. Intertextuality: Theories and Practices, ed. J. tili, M. Worton, Manchester; New York, 1990. Intertextuality, ed. Heiniich Plett, Berlin; New York: de Gruyter, 1991. Intertxtualitiit: Formen, Funktionen, anglistische Fallstudien, eds. Ulrich Broich, Manfred Pfister,Tubingen: Niemeyer, 1985. Iser Wolfgang, Der implizite Leser, Munich: Fink, 1972. Iser Wolfgang, The Implied Reader, Baltimore: John Hopkins U. P., 1974. Iser Wolfgang, Der Akt desLesens, Munich: Fink, 1976. Iser Wolfgang, The Act ofReading, London, 1974. '" " "'": Iser Wolfgang, Fiktyvumas ir sivaizdavimas, Vilnius: Aidai, 2002. Ingarden Roman, The Literary WorkofArt, Evanstone, ., 1973. , , . 1, : , 1998. , XX ", : . . . , : , 1988, 119-120. , . , : ", 1993. Kristeva Julia, Semeiotike. Recherches pour une semanalyse. Paris: Seuil,1969. Kristeva Julia, La rvolution du langage potiue: L'avant-garde a la fin du XIXe siecJe: Lautramont et Mallnrm, Paris, 1974. Kristeva Julia, Desire in Language: A Semiotic Approach to Literature and Art, N. Y., 1980. Kristeva Julia, Essays in Semiotics, Hague, 1971. , , , , ", : , : , 2000. 213 , ", . , : , 2000. , ", , , -: , 1998, 14-287 ( - 1970). , ", , , -: , 1998, 423-436. , ", , , -: , 1998, 442-445. Mitchell W. J. Thomas, Picture Theory: Essays on Verbai and Visual Representation, Chicago: University of Chicago Press, 1994. , , : , 1994. ., - ", : . . . , : , 1988, 14-23. Reader-Response Criticism: From Formalism to Post-Structuralism, ed. by J. P. Tomp-kins, Baltimore: The John Hopkins U. P, 1980. RiffaterreMichael, Semiotics ofPoetry, Bloomington; London,1978. Riffaterre Michael, La production du texte, Paris: Seuil, 1992. Scott Grant, The Rhetoric of DUation: Ekphrasis and Ideology", Word & Image, 1991, 7, 301-310.

116

Searle John R., ,Las Meninas and the Paradoxes of Hctorial Representation", The Language oflmages, ed. By W. J. T. Mitchell, Chicago & London: The University of Chicago Press, 1980,247-259. , : . . , -: , 1995. Staiger J., Interpreting Films. Sludies in the Historical Reception of American Cinema, Princeton U. P., 1992. Steiner Wendy, The Colors of Rhetoric: Problems in the Relation betiveen Modern Literature and Painting, Chicago and London: The University of Chicago Press, 1982. Suleiman S. R., Introduction: Varieties of Audience-Oriented Criticism", The Reader in the Text, ed. S. R. Suleiman and I. Crosman, Princeton U. P, 1980. Textual Strategies: Perspectives in Post-Structural Criticism, ed. with an introd. by J. V. Harari, London, 1980. , ", , . . , : , 1977, 284-310. 214 , ", , . . , : , 1977, 270-282. , ", , : , 1997, 455516. , , : , 1995. Rodykl agramatizmas [ungrammatical 34, 151 archetipas 100, 116,146,168-170, 174,178,183,190,191 architekstas 55,99,134,135,138, 139 architekstualumas 56,109,138 atvaizdas / vaizdis [ / ] 79,80,81,84-87,109 autofunkcija 31 autorius 21,22,24,44,54,196 autoriaus intencija 84 autoriaus kultas 22 implikuotas autorius [implied author] 23 autoriaus mirtis 18,44,60,64, 85 chronotopas (erdvlaikis) 72-75, 77,151 citata intertekstm 38,39,42,43, 45,50,52,54,68-70,109,112, , 114,117,119,121,125,126,132, 138,139,147, 157,161,163 hipercitata 43-45 intermediali citata 109,122, 123,127 klaidinanti [] citata 43-45, 144,151 D dekonstrukcija 57-58 dialogas 5,6,12,16,26,32,109, 185,191 architekstirus dialogas 139 intermedialus dialogas 95 ekfraz [ekphrasis] 96-98,118,120 kritin ekfraz 97 epitekstas 56 erdv 46,49,51, 68,70-76,82, 83, 87,89,116,134,139,141,153-156, 164,169,170,171,176,177,178,

117

183,196,198,205,207 IRINA MELNIKOVA Intertekstualumas: teorija ir praktika .,,,,^. . . J fenoteketas / genotekstae 14-15 ;"- H hermeneutika 25-28,70,137,138 hermeneutinis ratas 26,29,137 I takos baim [anxiety ofinfluence] 30 takos teorija 30 K kartote 154,169,170,183,190,204 krinys 15,16,19 atviras krinys 22,59,60 krinio intencija [intentio operis] 60 ikonotekstas [iconotext ] 96,98,99, 118,126,193,194,195 intermedialumas [intermediality] 95,99,113,118,121,122,172, L 194 interpretacija 26,27,29,35,58,59, bikas 71'73'75'141'168'169' * 60,64,66,71,76,112,171 kritin interpretacija 67 M semantin interpretacija 67 metatekstas 121,130 interpretant [interpretant] 35, 38, metatekstualumas 55,56,99,Ii, 45,59 leksemin [leocematic] interpretant 36,37 tekstin [textual\ interpretant 36,38 intertekstas 20,33,39,41,44,50, 54,68,69,76,98,109,115,117, 118-120,127,130,141,148,151, 157,158,175,180,182,187,194, 196,198,199,200-205,207 intertekstualumas (generatyvinis modelis) 20 Julijos Kristevos ir Roland'o . Barthes'o intertekstualumo samprata 32-33 Gerard'o Genette'o intertekstualumo samprata 55,56 113 montaas 77-85,118 polifoninis (vertikalusis) montaas 85-87,89,101,172^ N neapibrtumo ruoas [indeternu-nacy] 28 O objektyvus koreliatas 84 P paragrama 41-42 paratekstas 112-114,144, , 150,166 Rodykl para teks tualumas 55,56,109 peritekstas 56 poststruktralizmas 7,9,10,13,14, 17,18,21 prasm 19,21,22,26-29,34,35,58, 59,60,63-65,68,69,74, 99,100, 102,131,146,148,150, 192,193, 198 prasms [significance] ir reikms [meaning] priepriea (Michael Riffaterre) 34,35 R referencin iliuzija 94 reikm 17,35,100, lO 131,150,. 198 semioz 9 neribota semioz 58, 59, 64 signifikantas 15,16,17,35,69,71 signinkatas35,71,94 sinfunkcija 31 skaitymas 6,33,58 euristinis [heuristic] skaitymas

118

34,112,134,150 retroaktyvus [retroactive] skaitymas 34,35,113,167,172 klaidingas skaitymas [misreading] 30 skaitytojas 21,59,66,84 skaitytojo intencija [intentio lectoris] 60 idealus skaitytojas [model reader] 60,62,63 217 skaitytojo kultas 22 implikuotas (numanomas) skaitytojas [implied reader] 24, 28 stebtojas 52, 68,76,138,177 absoliutus stebtojas 53,154, 155 struktralizmas 10,11,12,14,32 subjektas 18 subjekto mirtis 18 subjekto decentravimas 18 subjekto skilimas 52 supratimas 25-27,67,132,171 tekstas 9-20,28,32,33,59, 65,67, 68,75,109 atviras tekstas 29,52 teksto analiz (Roland Barthes) 16 teksto atmintis 11,12 tekstas tekste 46-54,176 (sapnas sapne 151,153) transtekstualumas 55,56 aidimas 16,17,19,171,172,173, 174,177 ; enklas 16,17,35,36,59,90,93, 102 ikonikasis enklas 90-93,95 < indeksinis enklas 90,92 simbolinis enklas 90,92

119