ACHILO

GIESM
MADELINE
MILLER
t yt o O al ba
ACHILO
GIESM
MADELINE
MILLER
Romanas
I a n g l k a l b o s v e r t
Adon Grendien
VILNIUS 2013
UDK 821.111(73)-31
Mi212
Madeline MILLER
THE SONG OF ACHILLES
HarperCollins, New York, 2012
Knyga ileista Lietuvos Respublikos kultros ministerijai parmus
Copyright 2012 by Madeline Miller
Adon Grendien,
vertimas lietuvi kalb, 2013
Asta Puikien, virelio
dizainas, 2013
Tyto alba, 2013
ISBN 978-9986-16-981-9
Mano motinai Madeline ir Nathanieliui
1 SKYRI US
M
a n o t v a s - k a r a l i u s , k a r a l i s n u s . K a i p d a u g u m a
i ms, kresnas ir petingas, sudtas it jautis. Ved
mano motin vos sulaukusi keturiolikos, ynei pri
siekus, kad ji vaisinga. Motina buvo derama pora - vienturt,
vadinasi, vyras pavelds jos tvo turtus.
Iki pat vedyb jis nesuinojo, kad ji kvailut. Nuotakos t
vas iki ceremonijos skrupulingai slp j po ydu, o mano tvas
neprietaravo. Jei paaiks, kad ji bjauri, visada apstu vergi ir
patarnaujani berniuk. Pasakota, kad galiausiai paklus yd
motina nusiypsojo. Taip visi suprato, kad jai trksta vieno ulo.
Nuotakos nesiypso.
Gimus mane, berniuk, tvas ipl jai i rank ir perda
v indyvei. Pribuvja i gailesio vietoj mans pakio motinai
pagalv. Toji j apsikabino. Atrodo, n nepastebjo skirtumo.
Manimi greitai nusivyl - buvau mautis, smulkutis. Negrei
tas. Nestiprus. Nedainingas. Geriausia, k buvo galima apie mane
pasakyti - bent jau nepuol ligos. Bendraamius kankin perali
mai ir diegliai mane lenk. Taiau tvui tai tik sukl tarim. Gal
mane sukeit, gal a ne mogus? velgdamas mane raukydavo
si. Jam dbsant man imdavo drebti rankos. O motina gerdama
vyn apsilaistydavo.
M A D E L I N E M I L L E R
M a n p e n k e r i . Ateina tvo eil rengti aidynes. Susirenka vyrai
net i Tesalijos ir Spartos, o ms lobynas lta nuo j aukso.
imtas tarn dvideimt dien lygina lenktyni tak, renka nuo
jo akmenis. Tvas pasiovs surengti puikiausias savo kartos
aidynes.
Geriausiai menu bgikus, j rieuto spalvos knus, blizgan
ius nuo aliejaus, sauls nutviekstame take. Bryje mirga pe
tingi vyrai, bebarzdiai jaunuoliai ir berniukai, vis blauzdos
tvirtos, raumeningos it nulietos.
Nudobia jaut, paskutiniai jo kraujo laai varva dulkes ir
tamsius bronzos dubenis. Mirtis j pakerta aibikai - geras
enklas aidynms.
Bgikai susirenka prieais pakyl, kur sdime mudu su tvu,
supami dovan laimtojams. Auksini tauri vynui maiyti,
bronzini trikoj, uosini iei brangiais geleiniais antgaliais.
Taiau svarbiausia dovana - mano rankose: k tik nuskint
alsv lap vainikas, kur nykiu nutryniau iki blizgesio. Tvas
dav j man nenoromis. Raminasi, kad tik palaikysiu.
Jauniausieji bgs pirmi ir nenustygdami ant smlio laukia y
nio enklo. Jie tik pradjo spariai stypti, po stangria oda stirkso
isiov kaulai. Tarp daugybs tamsi susitariusi virugalvi
akis krinta vienas viesus. Pasilenkiu, kad geriau matyiau. Plau
kai spindi saulje it medus, juose ri auksinis karalaiio vainikas.
Jis emesnis u kitus ir vis dar vaikikai putlus. Ilgi plaukai,
suriti odiniu raiteliu, tviska ant nuogos degusios nugaros.
Berniukas atsigria. Veidas vyrikai rimtas.
yniui davus enkl, jis auna pro susispietusi vyresni
berniuk knus. Juda lengvai, rausvi kulnai vytruoja, tarsi k
lyiojantys lieuviai. Jis laimi.
A C H I L O G I E S M E
Spoksau, kaip tvas paima vainik nuo mano keli ir udeda
laimtojui; jo plaukai tokie viess, kad lapai atrodo beveik juo
di. Ateina jo tvas Peljas, ypsodamasis ir ididus. Peljo kara
lyst maesn u msik, taiau kalbama, kad jo mona - deiv,
o pavaldiniai j myli. Tvas pavydiai j stebi. Jo paties mona
paik, o snus ltapdis, negalintis lenktyniauti net su jauniau
siais berniukais. Jis atsigria mane.
- Toks turt bti snus.
Mano rankos tokios tuios be vainiko. iriu, kaip karalius
Peljas apkabina sn. Matau, kaip berniukas imeta vainik
or ir vl sugauna. Juokiasi, o veide vyti pergal.
D a u g i a u n e k a i n K menu i vaikysts, iskyrus padrikus
vaizdus: soste besiraukant tv, gra mgstam aislin ark
liuk, motin pakrantje, velgiani Egjo jr. Galiausiai
menu, kaip jos malonumui svaidau akmenlius varlyte, tekt
tekt tekt - okioja jie vandens paviriumi. Rodos, jai patinka
stebti, kaip sklinda ratilai, kol vandens pavirius vl tampa it
stiklas. O gal patinka pati jra. Smilkinyje vieia baltas ruo
elis - randas, liks nuo tada, kai tvas trenk kardo rankena.
Koj pirtai siraus slypi po smliu. Stengiuosi j neukliudyti
iekodamas akmenli. Randu vien ir sviediu. Diaugiuosi,
kad man sekasi. Tai vienintelis prisiminimas apie motin, toks
nuostabus, kad beveik neabejoju, jog isigalvojau. Vargu ar t
vas bt leids mudviem - savo paikam snui ir dar paikesnei
monai - bti vieniems. Be to, kur mes? Neatpastu pajrio,
kranto linijos. Prajo daug laiko.
9
2 SKYRI US
M
a n l i e p e i t i p a s k a r a l i . M e n u , n e k e n i a u
ingsniuoti begaline sosto mene. Jos prieakyje pri
klaupiau ant akmenini grind. Kai kuri karali
rmuose naujienas porinantys pasiuntiniai klpodavo ant kili
m. Mano tvas nesiteik tuo pasirpinti.
- Karaliaus Tindarjo dukt pagaliau pasirengusi tekti, -
tar jis.
inojau t vard. Tindarjas, Spartos karalius, vald didiu
les, derlingiausias pietines emes, tokias, koki troko mano t
vas. Girdjau ir apie jo dukter - kalbta, kad ji graiausia ms
krat moteris. Sklido gandai, kad jos motin Led prievarta
pam pats diev valdovas Dzeusas, virts gulbinu. Po devyni
mnesi Leda pagimd dvi poras dvyni: Klitaimnestr ir Kas
tor, mirtingojo vyro vaikus, ir Helen su Polideuku, spindin
ius dievikus gulbiukus. Taiau dievai garsjo kaip prasti tvai,
todl auginti juos visus teko Tindarjui.
Nieko neatsakiau tvui. Tokie dalykai man nieko nereik.
Tvas garsiai atsikrenkt tylioje menje.
- Ji praverst ms eimai. Keliauk ir paprayk jos rankos.
Menje daugiau nieko nebuvo, todl tik jo ausys igirdo
mano igsting alsavim. Vis dlto puikiai inojau, kad geriau
10
ACHI L O GI ESM
apie savo nerim nekalbti. Tvas inojo, k galiau pasakyti:
man tik devyneri, esu neivaizdus, neteikiantis vili, abejingas
vedyboms.
Ivykome kit ryt, apsikrov dovanomis ir maistu kelionei.
Mus lydjo dailiausiais arvais apsitais kariai. Beveik nepame
nu kelions - vykome sausuma, nespdingomis vietovmis.
Vilkstins priekyje keliaujantis tvas arst naujus paliepimus
ratininkams ir pasiuntiniams, siuniamiems visomis krypti
mis. Nuleids akis irjau odines vadeles ir nykiu lyginau j
paviri. Nesupratau, k ia veikiu. Nesuvokiau, kaip ir daugu
mos tvo veiksm. Asilas lingavo, ir a lingavau kartu, diaug
damasis bent tokia pramoga.
Nebuvome pirmieji, atvyk pirtis Tindarjo tvirtovm Ark
lidse stovjo daugyb irg ir mul, visur zujo tarnai. Tvas
atrod nepatenkintas ms sutiktuvmis: maiau, kaip mums
skirtuose kambariuose susirauks liet ugniakuro akmen. I
nam atsiveiau aisl - arkliuk, kurio kojos galjo judti. Pa
kliau vien kanop, tada kit sivaizduodamas, kad atjojau juo,
ne asilu. Vienas karys mans pagailjo ir paskolino kauliukus.
Ritinau juos ant grind, kol ikrito abu eetukai.
Galiausiai atjo diena, kai tvas sak mane imaudyti ir su
ukuoti. Liep persivilkti tunik, tada dar kart persirengti. Pa
klusau, nors nevelgiau jokio auksu siuvint violetins ir pur
purins tunik skirtumo. Net negaljau nuslpti drebani keli.
Tvas, apls grsminga juoda barzda, atrod galingas ir rstus.
Jau paruota stovjo dovana Tindarjui - kaldinta auksin tau
r, puota Danajs istorija. Dzeusas suviliojo Danaj pasiverts
aukso lietumi, ir ji pagimd jam Persj, Gorgons nugaltoj,
tik Herakliui nusileidiant didvyr. Tvas padav taur man.
11
M A D EL I N E M I L L ER
- Nepadaryk mums gdos, - tar.
Didij men pirma igirdau, negu pamaiau. Tarp akme
nini sien aidjo daugyb bals, tarkjo taurs, vangjo ar
vai. Triukmui sumainti tarnai atidar langus, ant vis sien
ikabino ities prabangius kilimus. Niekad nebuvau rmuose
mats tiek vyr. Ne vyr, mintyse pasitaisiau. Karali.
Mus pakviet priekin pasitarti ir pasodino ant suol, u
dengt jaui odomis. Tarnai pasitrauk alin elius. Tvas
pirtais sikibo man apykakl, spdamas nesimuistyti.
Menje tvyrojo grsm - gausyb karalaii, karygi ir
karali varsi dl vieno laimikio, taiau visi mokjome dtis
iauklti. Vienas po kito jaunuoliai prisistat, puikuodamie
si vilganiais plaukais, dailiu stotu ir pramatniai daytais
drabuiais. Daugelis i j buvo diev sns ar ankai. Apie
kiekvieno ygius buvo sudta viena ar dvi arba keletas dain.
Tindarjas pasisveikino su kiekvienu, prim dovanas, krau
namas sn mens viduryje. Suteik visiems od ir galimy
b pasipirti.
U mano tv vyresnis buvo tik mogus, atjus eilei prisista
ts Filoktetu.
- Heraklio draugas, - sunabdjo vyras alia ms.
Supratau jo avjimsi. Heraklis buvo ymiausias i didvy
ri, o Filoktetas - artimiausias ir vienintelis gyvas jo bend
raygis. Prails, stambiais, gyslotais ir mikliais lankininko
pirtais. Ir i ties po akimirkos jis pakl didiausi, kok esu
regjs, lank i nublizginto kukmedio, lito kailiu aptraukta
rankena.
- Tai Heraklio lankas, - tar Filoktetas. - Padovanojo man
mirdamas.
12
ACHI L O GI ESM
Ms krate lankas paaipiai vadintas baili ginklu. Taiau
io lanko niekas nebt galjs taip pavadinti; pagalvojus, ko
kios jgos reikia jam tempti, visiems gniau kvap.
Tada prisistat kitas vyras daytomis it moters akimis:
- Idomenjas, Kretos karalius.
Jis buvo lieknas, o ilgi plaukai atsistojus nuvilnijo iki lie
mens. Jis teik ret gelein dviamen kirv.
- Mano tautos simbolis.
Jo judesiai primin okjus, kurie patiko mano motinai.
Tada atjo eil Menelajui, Atrjo snui, sdiniam prie ne
rangaus, lok panaaus brolio Agamemnono. Menelajo plau
kai buvo stulbinamai raudoni, tarsi i aizdro itraukta bronza.
Knas stiprus, kresnas, raumeningas ir energingas. Jis dovanojo
prabang dailiai dayt audekl.
- Nors puomen Helenei nereikia, - ypsodamasis pridr.
Tai buvo gras odiai. Norjau ir a pasakyti k nors protin
go. ia buvau vienintelis jaunesnis negu dvideimties ir nebuvau
diev palikuonis. Galbt viesiaplaukis Peljo snus bt puikus
varovas, pamaniau. Taiau tvas jo neatve pirtis.
Vyrai jo vienas po kito, ir j vardai m pintis man galvo
je. Pavelgiau pakyl ir tik tada prie Tindarjo pamaiau tris
moteris su ydais. Spoksojau balt audin ant j veid, tarsi
biau galjs velgti tai, k jis slp. Tvas norjo, kad viena i
j tapt mano mona. Tris poras ant keli ramiai sudt rank
puo dailios apyranks. Viena moteris buvo auktesn u kitas.
Pamaniau ivyds i po jos ydo isprdusi tamsi garban.
Prisiminiau, kad Helen viesiaplauk, taigi ia ne ji. Nebesi
klausiau karali.
- Sveikas atvyks, Menoitijau.
13
MADEL I NE MI LLER
Krpteljau igirds tvo vard. Tindarjas irjo mus.
- Ujauiu dl monos mirties.
- Mano mona gyva, Tindarjau. Tavo dukters rankos prao
mano snus.
Stojo tyla, apsvaigs nuo daugybs mane smeigt aki pri
klaupiau.
- Tavo snus dar ne vyras, - Tindarjo balsas suskambo ne
lyginti i tolo. Jo tono neperpratau.
- Jam ir nebtina. A vienas atstoju du vyrus.
Taip maiktauti mgo mano tauta. Taiau ia niekas nesi
juok.
- Mat kaip, - atsiliep Tindarjas.
Akmenins grindys gl kelius, taiau nejudjau. Buvau
priprats klpti tvo sosto menje. Pirmkart jauiausi dl to
dkingas.
Tvo balsas vl perskrod tyl.
- Kiti atve bronzos ir vyno, aliejaus ir vilnos. A atveiau
aukso, ir tai tik trupinlis i mano ido.
Rankose jutau dailij taur, lieiau j puoianias figras:
i sauls spinduli inyrant Dzeus, isigandusi karalait ir
j akt.
- Mes su dukra dkojame u toki verting, nors tau ir ne
reikming dovan.
Karaliai m murmti. Tvas nesuprato paaipos. A paraudau.
- Helen tapt mano rm karaliene. Nes mano mona,
kaip tu gerai inai, netinka jiems valdyti. Esu turtingesnis u
visus iuos jaunuolius, o mano ygdarbiai akivaizds.
- Maniau, jos rankos prao tavo snus.
Pakliau galv igirds nauj bals. is vyras dar nekalbjo.
14
ACHI L O CI ES M
Jis ramiai sdjo ant suolo paskutinis eilje, o garbanoti plau
kai vilgjo ugniakuro viesoje. Ant vienos kojos turjo kreiv
rand, sil ant tamsaus kno, nuo kulno iki kelio apsivijusi
blauzdos raumen, slypini tunikos metamam elyje. Tarsi
bt perrs peilis, pamaniau, ar kas panaaus ir paliks nely
gius kratus, kuri velnumas nuslp rand palikus t.
Tvas irdo.
- Laerto snau, nepamenu, kad biau pras tavo odio.
Vyras nusiypsojo.
- Nepraei, a siterpiau. Taiau tau nra ko bijoti. Man He-
lens nereikia. Kalbu tik kaip stebtojas.
Mano ak patrauk neymus judesys ant pakylos. Viena i
moter po ydu krpteljo.
- K jis nori pasakyti? - susirauk tvas. - Jei Helens jam
nereikia, tai ko nori? Tegul vyksta atgal pas savo uolas ir okas.
Vyras kilsteljo antakius, bet neitar n odio.
Tindarjas irgi nesieid.
- Jei sakai, kad jos rankos prao tavo snus, tegul jis pats
prisistato.
Net ir a supratau, kad atjo mano eil kalbti.
- Esu Patroklas, Menoitijo snus, - mano nelavintas balsas
buvo auktas ir aius. - Praau Helens rankos. Mano tvas -
karalius, karali snus.
Neturjau daugiau ko pasakyti. Tvas mans nepamok, ne
sitikjo, kad Tindarjas suteiks man od. Atsistojau ir nunes
taur prie dovan krvos pastaiau, kad nenukrist. Apsisu
ks grau prie suolo. Neapsigdinau drebdamas ar suklups,
mano odiai nebuvo kvaili. Taiau veidas liepsnojo i gdos.
inojau, koks atrodau tiems vyrams.
15
MADEL I NE MI LLER
Mane pamirusi eil pajudjo toliau. Atjo metas priklaupti
plaiapeiam vyrui, tikram galinui, pusantro karto auktesniam
u mano tv. Jam u nugaros pora tarn laik didiul skyd.
is atrod tarsi jo apdaro dalis ir siek nuo kuln iki pat karnos,
joks paprastas vyras nebt jo panes. Jis nebuvo puomena -
apibraiyti, rantyti kratai bylojo apie patirtus mius. Ajantas,
Telamono snus, prisistat milinas. Kalbjo tiesiai ir trumpai,
saksi kils i Dzeuso, o jo galingas stotas - nesibaigianios pro
senelio malons rodymas. Dovanojo dailiai idrot medin
iet. Geleinis jos antgalis spindjo degl viesoje.
Pagaliau atjo randuotojo vyro eil.
- Na, Laerto snau, - Tindarjas atsisuko j. - K apie visa
tai pasakys nesusidomjs stebtojas?
Vyras atsilo.
- domu, kaip sutrukdysi Helens rankos negavusiems pa
skelbti tau arba laimingajam jaunikiui kar? Matau pustuzin
vyr, pasirengusi perksti vienas kitam gerkles.
- Panau, kad tau linksma.
Vyras patrauk peiais.
- moni kvailyb man juokinga.
- Laerto snus mus niekina! - suriko milinas Ajantas, su
gniaus kumt, didel, kaip mano galva.
- Tikrai ne, Telamono snau.
- Tai k turi omeny, Odisjau? Nebetylk, - Tindarjo bal
sas buvo atrus.
Odisjas vl gteljo.
- Tavo sumanymas pavojingas, nors pelnei daug turt ir lo
vs. Kiekvienas i i vyr vertas j gauti ir tai ino. Lengvai
neisisuksi.
16
ACHI L O GI ESM
- Jau sakei tai man vienam.
Tvas alia mans sitemp. Smokslas. Ne jo vieno veide
liepsnojo pyktis.
- Tai tiesa. Taiau dabar silau tau ieit, - jis ikl tuias
rankas. - Neatgabenau dovanos ir nesiekiu Helens. Kaip mi
nta, esu uol ir ok karalius. Jau sakiau tau, ko praau u si
lom ieit.
- Pasakyk man ieit ir gausi, ko nori.
Moterys ant pakylos ir vl vos sujudjo. Viena ranka paliet
greta sdiniosios suknel.
- Praom. Manau, turime leisti nusprsti Helenei, - Odisjas
nutilo, leisdamas nuoti nepatikliam murmjimui, nes moter
nuomons tokiomis aplinkybmis niekas neklausdavo. - Tada
niekas negals tau prikiti. Taiau ji turi pasirinkti dabar, i aki
mirk, kad niekas negalt pasakyti, jog pasitar su tavimi ar pa
kluso tavo valiai. Ir dar, - ikl pirt. - Prie jai nusprendiant
visi ia susirink vyrai turi prisiekti pritarsi Helens pasirinki
mui ir ginsi jos vyr nuo vis, kurie nort j i jo atimti.
Menje kilo urmulys. Priesaika? Ir dl tokios neprastos i
mons, kad moteris pati rinktsi vyr? Visiems kilo tarim.
- Puiku, - Tindarjas neskaitoma veido iraika atsisuko
moteris su ydais. - Helene, ar priimi pasilym?
Jos balsas buvo emas ir mielas, jis pasiek visas mens ker
teles.
- Taip.
Ji daugiau nieko nepasak, taiau pajutau, kaip mane supan
tiems vyrams per knus nubgo iurpulys. Net bdamas vai
kas j jutau ir stebjausi ios moters galia - nors j slp ydas,
ji audrino vis men. Visi prisiminme gandus, kad jos oda
17
MADEL I NE MI LLER
auksin, akys tamsios ir spindi it glotnus obsidianas, kur i
mainydavome alyvuoges. T akimirk ji buvo verta vis dova
n mens viduryje ir dar daugiau. Ji buvo verta ms gyvybi.
Tindarjas linkteljo.
- Tada skelbiu, kad taip ir bus. Visi, kurie nori prisiekti, te-
prisiekia dabar.
Igirdau bambant kelet nepatenkint bals. Taiau niekas
neijo. Helens balsas ir nuo jos alsavimo velniai plazdantis
ydas paverg mus visus.
Tutuojau pakviestas ynys prie aukuro atved balt o. Tas
gyvulys aukoti menje tiko labiau u jaut, kurio kraujas galjo
aptakyti akmenines grindis. Jis nusibaig lengvai, ir ynys inde
sumai tams jo krauj su kipariso pelenais i aukuro. Dubuo
garsiai sunypt nuiuvusioje menje.
- Tu pirmas.
Tindarjas parod Odisj. Net devynmetis suprato, kad ta
mintis puiki. Odisjas pasirod per daug gudrus. Ms nedar
nios sjungos neiirdavo tik tada, jei n vienam i sjunginink
nebdavo leidiama tapti galingesniam u kit. Pamaiau pa
sitenkinimo vypsnius karali veiduose - Odisjas ir pats nei
vengs savo kilpos.
Odisjas ypteljo puse lp.
- Be abejo, mielai.
Taiau spjau, kad tai netiesa. Maiau, kaip per aukojim
jis atsilo el, tarsi bt norjs likti nepastebtas. Taiau
dabar pakilo ir prisiartino prie aukuro.
- Helene... - tiesdamas rank yniui stabteljo Odisjas, -
nepamirk, kad prisiekiu i draugikumo, nes nesiekiu tavo ran
kos. Niekad sau neatleistum mane pasirinkusi.
18
ACHI L O GI ESM
Jis poktavo, ir vienas kitas vyras prajuko. Visi inojome,
kad tokia grauol kaip Helen vargu ar rinktsi nederlingos
Itaks valdov.
ynys kviet mus vien po kito prie aukuro, tep rieus
krauju su pelenais, susaistydamas tarsi grandinmis. Paskui
yn progiesmiu itariau priesaikos odius, ikls rank, kad
visi matyt.
Kai paskutinis vyras gro savo viet, Tindarjas pakilo.
- Rinkis, mano dukra.
- Menelajas.
Helen prabilo n kiek nesudvejojusi ir apstulbino visus. Ti
kjoms, kad lkuriuos, abejos. Atsisukau raudonplauk vyr,
kuris atsistojo plaiai ypsodamasis. Digaudamas pliaukte
ljo tyliniam broliui per nugar. Visi kiti supyko, nusivyl, net
gi susikrimto. Taiau n vienas nesigrieb kardo; ant ms rie
k tik nudivo kraujas.
- Tebnie taip, - pakilo ir Tindarjas. - Diaugiuosi priim
damas antrj Atrjo sn savo eim. Helen bus tavo, kaip ir
Klitaimnestra kadaise atiteko tavo godotinam broliui.
Jis dav enkl aukiausiai i moter, tarsi nordamas, kad
atsistot. Toji nepakilo. Galbt neigirdo.
- O kaip treioji mergina? - kteljo nedidukas sveias,
stovintis prie milino Ajanto. - Tavo dukteria. Ar ji gali ati
tekti man?
Vyrai prapliupo juoktis, diaugdamiesi atlgusia tampa.
- Pavlavai, Teukrai, - per triukm prabilo Odisjas. - Ji
paadta man.
Daugiau nieko nebeigirdau. Tvas stvr mane u peties ir
piktai stumteljo nuo suolo.
19
MADEL I NE MI LLER
- Mums ia nebra k veikti.
T pat vakar susiruome namo, ir ant savo asilo sdau
smarkiai nusivyls: man nebuvo leista net dirstelti dailj He-
lens veid.
Tvas niekada nebeusimin apie i kelion, o grus patirti
vykiai keistai isikraip mano atmintyje. Kraujas ir priesaika,
karali pilna men atrod tolimi ir blanks, tarsi dainiaus ap
dainuoti, o ne mano patirti. Ar i ties buvau priklaups? Ir k
prisiekiau? Atrod beprasmika net svarstyti, kvaila ir netik
tina kaip sapnas dienojus.
3 SKYRI US
S
TOVJAU LAUKE. RANKOJE GNIAUIAU KETURIS AIDIMO
kauliukus. Gavau juos dovan, bet ne nuo tvo, jam n
nebt toptelj. Ne nuo motinos, kuri kartais mans ne
paindavo. Pamirau, kas juos dovanojo. Gal viejs karalius ar
siteikti norjs didikas?
I dramblio kaulo iraiyti kauliukai buvo inkrustuoti onik
su, glotns paliesti. Vasara jo pabaig, nioktavau, nes atb
gau i rm. Po lenktyni dienos man skyr mokytoj, mokius
vis atletini men: kovoti kumiais, kardu ir ietimi, mtyti
disk. Pasprukau nuo jo ir svaigau nuo vienatvs lengvumo.
Pirmkart per kelias savaites buvau vienas.
Tada pasirod berniukas Klizonimas, didiko snus, danai
lanksis rmuose. Vyresnis ir didesnis u mane, bjaurus dru
kis. Pastebjo mano delne blyksteljusius kauliukus. Dbteljo
ir ities rank.
- Parodyk.
- Nerodysiu.
Nenorjau, kad kauliukus paliest stori nevars pirtai. Be
to, buvau karaliaus snus, nors ir smulkus. Nejau net ir tokios
teiss neturjau? Taiau didik sns buvo prat mans nepai
syti. inojo, kad tvas nesiki.
- A j noriu.
21
MADEL I NE MI LLER
Kol kas jis nesiteik man net grasinti. Nekeniau jo u tai.
A vertas bent jau grasinim.
- Negausi.
Jis eng artyn.
- Duok.
- Jie mano, - suurzgiau iieps dantis tarsi unys, kurie
grumiasi dl likui nuo ms stalo.
Jis ities rank j atimti, o a j pastmiau. Apsidiaugiau,
kad suklupo. Negaus to, kas mano.
-Ei!
irdo. Buvau maas, sklido gandai, kad ir paikas. Jei man
nusileist, usitraukt gd. Visas ikaits puol. Visai nenor
damas engteljau atgal.
Isiviep.
- Bailys.
- A ne bailys, - pakliau bals ir iraudau.
- Tavo tvas mano, kad bailys, - itar ltai, tarsi mgauda
masis. - Girdjau, kaip sak mano tvui.
- Netiesa.
Taiau inojau, kad tiesa.
Berniukas prisiartino. Ikl kumt.
- Vadini mane melagiu?
inojau, kad dabar trenks. Tik lauk dingsties. sivaizdavau,
kaip tvas tar t od. Bailys. sirmiau rankomis jam krtin
ir i vis jg pastmiau. Ms em aplusi ole ir kvieiais.
Nugriuvs nesusieisi.
Mginu teisintis. Ms emje nestinga ir akmen.
Jo galva dusliai dunksteljo akmen, pamaiau, kaip akys
isprogo i nuostabos. em aplinkui papldo krauju.
2 2
ACHI L O GI ESM
Stebeilijau j, o gerkl gniau siaubas - k a padariau? Dar
nebuvau mats mirtanio mogaus. Tik jauius, oius, bekrau
js iopiojanias uvis. Maiau mirt paveiksluose, kilimuose,
ant ind idegintuose juod figr pieiniuose. Tik ten niekas
negarg, neduso ir netrkiojo. Nedvok iskyromis. Pabgau.
Paskui mane rado po gumbuotu alyvmediu. Suglebus, i
blykus, apsivmus. Bgdamas pameiau kauliukus. Tvas pik
tai dbteljo ivieps lpas, pro kurias maiau gelsvus dantis.
Mosteljo, ir tarnai pakl nune man rmus.
Berniuko artimieji reikalavo tutuojau mane itremti arba
nubausti mirtimi. eima buvo takinga, o jis - vyriausias s
nus. Gal jie ir leist karaliui sudeginti laukus ar iprievartauti
dukteris, jei tik bt atsilyginta. Taiau sn liesti nevalia. Dl
toki dalyk didikai sukildavo. Visi inojome taisykles ir laik
ms j, kad ivengtume kibirkties, bet kada galinios plieks-
ti suirut. Kraujo kertas. Tarnai padar enkl, saugant nuo
blogio.
Tvas vis gyvenim i paskutinij stengsi isaugoti kara
lyst ir nebt rizikavs jos prarasti dl tokio snaus kaip a, kai
palikuoni ir si jiems pagimdyti netrko. Todl sutiko mane
itremti kit karalyst kitam valdovui globoti. Mainais u tiek
aukso, kiek sveriu, mane augins, kol tapsiu vyru. Neteksiu tv,
gimins vardo, palikimo. Ms dienomis mirtis atrod maes
n blogyb. Taiau tvas buvo praktikas mogus. Tiek aukso,
kiek sveriu, jam atsieis pigiau u prabangias laidotuves, kuri
bt prireik mane nuteisus mirti.
Taip sulauks deimties tapau nalaiiu ir atsidriau Ftijoje.
23
MADEL I NE MI LLER
M e n k u t b r a n g a k m e n i o d y d i o Ftija iaurje, tarp Otrio
kalno ir jros, buvo maiausia i ms emi. Jos karalius Peljas
buvo vienas i diev numyltini: ne dievikos kilms, bet pro
tingas, narsus, ivaizdus ir pamaldesnis u kitus. Kaip atpild die
vai jam mona skyr jr nimf. Tai laikyta didiausia manoma
garbe. Pagaliau koks mirtingasis nenort permiegoti su deive,
kad toji pagimdyt jam sn? Dievikas kraujas apvalo purvin
ms ras, i dulki ir molio pagimdo didvyrius. O su ia dei
ve jam buvo paadta dar daugiau: Moiros ipranaavo, kad jos
snus pranoks savo tv. Peljo gimin iliks. Taiau, kaip ir visi
diev paadai, is irgi turjo ilyg - deiv nenorjo Peljo.
Net ir a buvau girdjs istorij apie Tetids iniekinim.
Dievai nuved Pelj slapt viet pajryje, kur Tetid mgdavo
sdti. Perspjo, kad negait laiko meilindamasis - ji niekada
nesutiks tekti u mirtingojo.
Perspjo ir dl to, kas nutiks j pagavus - nimfa Tetid buvo
klastinga kaip ir jos tvas Protjas, suktas jros senis, mokjo
pasiversti tkstaniais skirting gauruot, plunksnuot padar
i kno ir kraujo. Nors snapai, nagai, dantys, uodeg kilpos ir
geluonys eis smarkiai, Peljas neturs jos paleisti.
Peljas buvo pamaldus ir klusnus mogus, todl padar kaip
diev lieptas. Palauk, kol nimfa juodais, ilgais it irgo uodega
plaukais inirs i melsv bang. Tada sugriebs laik, nepaisy
damas tbtinio prieinimosi, spaud, kol abu iseko ir uduso
voliodamiesi smlyje. Jo aizd kraujas susimai su prarastos
mergysts krauju ant jos laun. Prieintis nebeliko prasms -
nuplta garb saist ne maiau negu santuokos adas.
Dievai privert j prisiekti pasilikti su mirtingu vyru bent
metus, ir ji ikentjo t laik emje tyli, abejinga ir paniurusi.
24
ACHI L O GI ESM
Kai jis apglbdavo, nebesimuistydavo ir nemgindavo itrkti.
Guldavo sustingusi ir nebyli, drgna ir alta it sena uvis. Jos
sios nenoromis pasaul paleido tik vien vaik. Pareig atli
kusi t pat valand ji spruko i rm ir nr jr.
Grdavo tik dl vienos prieasties - aplankyti snaus ir nie
kada neusibdavo. Vis kit laik vaik priirjo mokytojai,
aukls ir Feniksas, patarjas, kuriuo Peljas labiausiai pasitikjo.
Ar Peljas kada nors gailjosi dl diev dovanos? Paprasta mo
teris bt diaugusis tokiu velniu, linksmu vyru kaip Peljas.
Taiau jr nimfai Tetidei niekas nebegaljo nuplauti purvinos,
mirtingos vidutinybs paliktos dms.
r m u s m a n e ved tarnas, kurio vardo nesidmjau. Gal jo
n nepasak. Mens buvo maesns negu tvo rmuose, tarsi
ribojamos i j valdytos karalysts dydio. Sienos ir grindys - i
vietinio marmuro, baltesnio negu pietuose. Mano pdos ant jo
atrod tamsios.
Nieko su savimi neturjau. Kelet mano daikt nune
kambar, o tvo atsist auks - id. Isiskyrs su auksu, paju
tau keist nerim. Ne vien savait trukusioje kelionje jis buvo
mano palydovas, mano verts rodymas. Puikiai prisiminiau vi
sas auksines dovanas: penkias taures raiytomis kojelmis, sunk
skeptr, aukso vrin, dvi puonias pauki statulles ir droin
t lyr paauksuotais galais. inojau, kad j dovanoti - tikra ap
gaul. Lyra buvo i pigios medienos, sunki ir um daug vietos,
kuri reikjo skirti auksui. Taiau labai grai, ir niekas nebt
galjs jai atsispirti. Ji buvo i motinos kraiio. Keliaudamas vis
kidavau rank balnakrep ir glostydavau glotni medien.
MADEL I NE MI LLER
Spjau, kad mane veda sosto men, kur tursiu priklau
ps ilieti dkingum. Taiau tarnas staiga sustojo prie onini
dur. Pasak, kad karaliaus Peljo nra, todl tursiu prisistatyti
jo snui. Praradau drs. itam nebuvau pasirengs, jodamas
ant asilo kartojau odius, skirtus karaliui. Peljo snus. Dar
nebuvau pamirs viesius plaukus puoianio tamsaus vaini
ko ir rausv kuln, vytruojani bgimo take. Toks turt bti
snus.
Jis auktielninkas guljo ant plataus suolo su pagalvmis.
Ant pilvo laik lyr ir tingiai brauk jos stygas. Negirdjo ma
ns einant arba nusprend neatsisukti. miau suprasti, kokia
ia bus mano vieta. Iki tos akimirkos buvau karaliaus snus,
mans laukdavo, apie mano atvykim pranedavo. Dabar tapau
nereikmingas.
engiau dar vien ingsn vilkdamas kojas, ir jis mane atsi
suko. Per penkerius metus nuo tada, kai paskutin kart maiau,
buvo neteks vaikiko putlumo. Apstulbs spoksojau jo gro,
tamsiai alias akis, dailius it mergaits veido bruous. Mane
staiga upldo antipatija. A taip nepasikeiiau ir nepagrajau.
Jis nusiiovavo ir prisimerk.
- Kuo tu vardu?
Jo karalyst buvo dvigubai, keturgubai ar atuongubai ma
esn u tvo karalyst, a nuudiau berniuk ir buvau itrem
tas, o jis nieko apie mane neinojo. Tyljau sukands dantis.
Jis paklaus dar kart garsiau:
- Kuo tu vardu?
Kad tyljau pirmkart, buvo atleistina - galjau ir neigirsti.
Taiau ne kart.
- Patroklas.
26
ACHI L O GI ESM
Tok vard man gimus dav tvas, viltingai, bet neapgalvo
js, ir tardamas j jutau kartl. Jis reik tvo garb. Laukiau
kokios nors paaipos, maiktaus smojo apie mano utraukt
gd. Taiau jis nesiaip. Galbt per kvailas, nusprendiau.
Jis apsivert ant ono. Neklusni auksin garbana nusprdo
ant aki, ir jis j nupt.
- O a Achilas.
Kilsteljau smakr, tik truput, leisdamas suprasti j igirds.
Akimirk irjome vienas kit. Tada jis sumirksjo ir vl nu
siiovavo plaiai lyg kat.
- Sveikas atvyks Ftij.
Buvau uaugs rmuose ir supratau, kaip duodamas enklas
ieiti.
T p o p i e t p a a i k j o , kad nesu vienintelis Peljo globotinis.
Kuklusis karalius globojo daugyb atstumt sn. Sklido gan
dai, kad Peljas, garsjs gerairdikumu tremtiniams, ir pats
kadaise buvo pabgs i nam. Man skyr gult ilgame karei
vines primenaniame kambaryje, kuriame pesi ir drybsojo
daug kit berniuk. Tarnas parod, kur padti mano daiktai.
Keletas berniuk pakl galvas suiuro mane. Vienas i j
tikrai mane ukalbino, paklaus, kuo a vardu. Tikrai atsakiau
jam. Berniukai gro prie savo aidim. Jis nesvarbus. Nukbli
nau prie gulto laukti vakariens.
Temstant bronzinio varpo skambesys, sklindantis toli i
rm, pakviet vakarieniauti. Berniukai met aidimus ir puol
pro duris. Rmai panjo triui aptvar - daugyb vingiuo
t koridori ir netikiausiose vietose rengt kambari. Beveik
27
M A D E L I N E M I L L E R
lipau prieais lekianiam berniukui ant kuln, bijodamas atsi
liks pasiklysti.
Vakarieniavome rm prieaky ilgoje menje, kurios langai
velg Otrio kalno papd. ia tilpome visi ir dar liko vietos -
Peljas buvo svetingas ir vaiingas. Atsisdome ant uolini
suol u stal, subraiyt ilgus metus tarkintomis lktmis.
Maistas buvo paprastas, taiau sdytos uvies, stor duonos pa
ploi ir srio su prieskoninmis olelmis galjome prisikirsti
iki valios. Msos nebuvo, nei okienos, nei jautienos. Ji pasiro
dydavo tik ant karaliaus eimos stalo ar per ventes. Menje pa
stebjau ibinto viesoje spindinius viesius plaukus. Achilas.
Sdjo su breliu berniuk, kurie kvatojosi i jo pokto. Toks
turt bti karaliaus snus. Stebeilijau savo rupi milt paplot,
iurkt palietus pirtais.
Po vakariens galjome veikti k panorj. Dalis berniuk
kampe ruosi aisti.
- Ar nori paaisti? - paklaus vienas, vaikikai garbanotas,
jaunesnis u mane.
- Paaisti?
- Kauliukais, - atgniaus deln parod drointus kauliu
kus, imargintus juodais takeliais.
Krpteljau ir engiau atgal.
- Ne, - pasakiau kiek per garsiai.
Jis sumirkiojo i nuostabos.
- Gerai.
Gteljo peiais ir pasitrauk.
Tnakt sapnavau mirus berniuk, ant ems skilusi it
kiauinis kaukol. Jis persekioja mane. Plsta kraujas, tamsus
kaip pralietas vynas. Akys atmerktos, sukruta lpos. Rankomis
28
ACHI L O GI ESM
usidengiu ausis. Kalbama, kad mirusij balsai gyvuosius gali
ivesti i proto. Negaliu jo klausytis.
Prabudau apimtas klaiko, nuogstaudamas, ar tik garsiai ne
surikau. vies skleid vien vaigdi takeliai u lango, mnu
lio nebuvo matyti. Tyloje aikiai girdjau savo nioktavim, po
manimi velniai sutrakjo iuinio nendrs, plonyiais pirtais
liesdamos man nugar. Tai, kad greta buvo kit berniuk, ma
ns neguod, mirusieji ateidavo keryti nepaisydami liudinink.
vaigds prigeso, ir dangumi atslino mnulis. Kai ne
noromis sumerkiau akis, jis mans tebelauk pasruvs krauju,
blykus it drob. Kurgi nelauks! Niekas nenorjo jaunas papulti
amin poemio tams. Tremtis galjo numaldyti gyvj pyk
t, bet netenkino mirusij.
Nubudau it smlio pripiltomis akimis, vangus ir iglebs.
Kiti berniukai valiai klsi ir rengsi pusryiauti nekantrauda
mi pradti dien. Pasklido kalbos apie mano keistum, ir ma
asis berniukas nebesil man aisti kauliukais ar kit aidim.
Per pusryius mano pirtai patys djo duon burn, o gerkl
rijo ksnius. Man pyl pieno. Igriau.
Paskui mus nuved dulkin sault kiem mokytis kautis
ietimis ir kardais. Tada supratau tikrj Peljo kilnumo reik
m: vien dien tapsime gerai parengta ir puikia, dkinga ka
riuomene.
Man dav iet, ir kieta mokytojo ranka patais mano rank
kart, tada kit. Meiau ir ukliudiau taikinio - uolo kamie
no - krat. Mokytojas atsiduso ir padav antr iet. Pasidairiau
kitus berniukus, iekodamas Peljo snaus. Jo ia nebuvo. Vl
pavelgiau uol, nelygi ir supleijusi jo iev, i aizd
besisunkianius syvus. Sviediau iet.
29
M A D E L I N E M I L L E R
Saul pakilo aukiau, paskui dar aukiau. Gerkl idi
vo ir kaito nuo iurki, deginani dulki. Mokytojai mus
paleido, ir dauguma berniuk nulk pajrin, kur tebedvelk
lengvas vjelis. Ten aid kauliukais, lenktyniavo ir maiktavo
iurkiomis ryt tarmmis.
Man maud akis, o po rytini pratyb dieg rank. Atsi
sds menkoje alyvmedio paunksnje irjau vandenyno
bangas. Niekas su manimi nesikalbjo. Buvo lengva mans ne
paisyti. Beveik kaip namie.
K i t a d i e n a b u v o t o k i a p a t i - alsios pratybos ryte, ilga po
piet vienumoje. Naktimis mnulis dilo ir majo. irdavau
j, kol net sumerks akis vok tamsoje galdavau matyti gelsv
pjautuv. Tikjausi, kad pads nubaidyti negyvo berniuko vaiz
din. Mnulio deiv turi gali mirusiesiems. Jei panort, galt
nuvyti mano sapnus.
Bet nenuvijo. Berniukas perskelta kaukole pasirodydavo ir
spoksodavo mane kiekvien nakt. Kartais nusisukdavo ir pa
rodydavo skyl galvoje, i kurios tekjo smegenys. Kartais i
tiesdavo mane rankas. Prabusdavau dusdamas i siaubo ir iki
auros spoksodavau tams.
4 SKYRI US
S
KLIAUTUOTA VALGOMOJO MEN BUVO VIENINTELIS MANO
prieglobstis. Ten sienos mans taip neslgdavo, o gerk
ls nesprangindavo kiemo dulks. Kemant burnas bals
gaudesys nurimdavo. Tada galdavau sdti prie savo lkts ir
vl kvpuoti.
Tik tomis valandlmis matydavau Achil. Dienas jis leis
davo atskirai, karalikai, mums ten vietos nebdavo. Taiau
valgydavo visada kartu su mumis, prisds vis prie kito stalo.
Didiulje menje it gaji ir ryki liepsna viet jo grois, prie
mano vali traukdamas ak. Jo burna buvo putlus lankas, nosis -
aristokratika strl. Jis sddavo ne kreivai, kaip a, o grakiai,
tarsi pozuot skulptoriui. Bene labiausiai stebino Achilo laisvu
mas. Jis nesididiavo ir nesimaiv kaip kiti gras vaikai. Atrod,
visikai nesuvok, kok poveik daro kitiems berniukams. Nega
ljau suprasti, kaip ir stengia - jie briuodavosi aplink ikor
lieuvius kaip unys.
Stebdavau j i savo vietos prie kampinio stalo, rankoje
gniaudamas duon. Mano pavydas buvo atrus it titnagas. Te
trko kibirkties ugniai plieksti.
Kart jis atsisdo ariau mans negu paprastai, tik u kito
stalo. Valgydamas brino asl dulkinas pdas. Ne sutrkin
31
M A D E L I N E M I L L E R
jusias ir nutrintas, kaip maniks, bet rausvas ir velniai rudas,
nors ir nevarias. Karalaitis, pasiaipiau mintyse.
Tarsi igirds, jis atsisuko. Ms vilgsniai akimirkai su
sitiko, pajutau, kaip knu perbgo iurpulys. Atpliau akis ir
miau kramtyti duon. Skruostai ukaito, oda paiurpo tarsi
prie audr. Galiausiai idrss pakelti galv ivydau, kad jis nu
sisuks savo stal kalbasi su kitais berniukais.
Nuo tada stebdavau gudriau - nuleisdavau galv, pasi
rengs nusukti akis. Taiau jis buvo gudresnis. Bent kart per
vakarien atsisuks pagaudavo mano vilgsn, o a net nesp
davau apsimesti abejingas. Tos akimirkos, akimirk trupiniai
susikirtus ms vilgsniams, buvo vienintelis dienos metas, kai
apskritai k nors jausdavau. Silpnum pilve, pykio bang. Bu
vau kaip uvis, ryjanti akimis kabliuk.
Ke t v i r t j t r e m t i e s s a v a it engs men vakarieniauti
radau j sdint prie stalo, prie kurio visada sddavau. Kur bu
vau pradjs laikyti savu, nes nedaug kas ia prissdavo. O da
bar vis suol usdo berniukai. Sustingau, noras trauktis gr
msi su siiu. Pyktis pam vir. ia mano vieta, jis mans
neivarys, nesvarbu, kiek berniuk sdi su juo.
Atsisdau paskutinn laisvon vieton. Mano peiai buvo si
temp tarsi prie kov. Berniukai prie stalo maivsi ir kalbjo
apie iet, negyv paukt pakrantje ir pavasarines lenktynes.
Nesiklausiau j. Negaljau nepaisyti Achilo, kaip akmenuko
bate. Jo oda buvo vieiai ispausto alyvuogi aliejaus spal
vos, glotni it nugludinta mediena, neauota ir nedmta, kaip
ms vis.
32
ACHI L O GI ESM
Baigme vakarieniauti, nurinko lktes. Sutemose u valgo
mojo lang viet milinika oranin pilnatis. Taiau Achilas
lkuriavo. Isiblaks nubrauk nuo aki plaukus - per kelias
ia mano praleistas savaites jie uaugo ilgesni. Pakls rank i
dubenlio su figomis ant stalo pam kelet vaisi.
Mosteljs plataka imet figas j or - vien, antr, trei,
ongliravo jomis taip lengvai, kad n nepaeid plon ieveli.
Pridjo ketvirt, tada penkt. Berniukai kavo ir plojo. Dar,
dar!
Vaisiai skriejo taip greitai, kad spalvos susiliejo, atrod, pa
tys sukasi ratu n neliesdami jo rank. ongliruodavo tik foku
sininkai ir elgetos, taiau jis pavert tai gyvu ore nutapytu ratu,
tokiu dailiu, kad net a negaljau dtis nesusidomjs.
Jo akys, stebjusios besisukanius vaisius, staiga pavelg
mansias. N nespjau nusisukti, o jis tyliai, taiau aikiai tar:
- Gaudyk.
Nuo rato atsiskyrusi figa dailiu lanku atskriejo pas mane. Ir
krito riekutes, minkta ir truput ilta. Igirdau, kaip di
gauja berniukai.
Vien po kito Achilas sugavo likusius vaisius ir mantriu
mostu vl padjo ant stalo. Paskutin pasiliko ir suvalg dan
timis praskyrs tams minktim iki rausv skl. Puikiai pri
sirps vaisius tryko syvais. Negalvodamas pakliau jo pamt
t fig prie lp. Burnoje pratrko grdtas saldumas, lieuv
glost velns ievels pkai. Kadaise mgau figas.
Jis atsistojo ir berniukai choru atsisveikino. Pamaniau, gal
vl pavelgs mane. Taiau nusigr ir nujo savo men kitoje
rm pusje.
33
MADEL I NE MI LLER
Kit d i e n Pe l j u i grus rmus mane atved sosto men, ait
riai kvepiani kukmedio dmais. Deramai priklaups pasvei
kinau ir sulaukiau garsiosios globjikos ypsenos. Patroklas, -
atsakiau paklaustas vardo. Jau beveik pripratau prie skurdaus
tvavardio nelydimo savo vardo skambesio. Peljas linkteljo.
Man jis atrod senas, gunkteljs, taiau i ties buvo ne vyresnis
kaip penkiasdeimties, kaip ir mano tvas. Nepanjo vyr,
galjus veikti deiv ar susilaukti tokio snaus kaip Achilas.
- Esi ia, nes nuudei berniuk. Ar supranti?
Suaugusieji iaurs. Ar supranti?
- Taip, - atsakiau. Galjau papasakoti daugiau - apie sap
nus, po kuri akys blausdavosi ir srdavo krauju, apie nurytus
gerkl draskanius riksmus. Apie vaigdes, keliaujanias per
nakt pro mano bluosto nesudedanias akis.
- Sveikas atvyks. Dar gali tapti geru mogumi.
Jis norjo mane paguosti.
T pa i d i e n berniukai gal i jo paties, o gal i pokalb nugir-
dusio tarno suinojo mano tremties prieast. Turjau to tiktis.
Danai girddavau juos u aki apkalbant kitus vaikus, gandai
buvo vienintelis vertingas dalykas, kuriuo jie galdavo keistis.
Taiau vis tiek nustebau pamats, kaip staiga pasikeit j elge
sys. Eidamas pro al akyse matydavau baim ir susiavjim.
Dabar net drsiausias i j sunibddavo mald, netyia prie
mans prisiliets: nelaime galima usikrsti, o erinijos, ms it
gyvats nypianios kerto deivs, ne visada atidiai rinkda
vosi aukas. Berniukai kaip pakerti stebjo mane i saugaus ats
tumo. Kaip manai, ar jos isiurbs jam krauj?
34
A C H I L O G I E S M
Panabdos smaug ir ksn vert pelenais. Pastmiau lk
t ir nujau iekoti nuoalaus kampelio ar tuios mens, kur
biau galjs kitoti netrukdomas, nebent koks tarnas praeit
pro al. Mano anktas pasaulis dar labiau susitrauk: iki plyi
grindyse, iki raiyt akmenini sien ornament. Braukiami
pirtu, jie velniai cyp.
- Gi r d j a u , k a d t u i a , - igirdau skaidr it ledinis upelio
vanduo bals.
Kilsteljau galv. Tnojau sandlyje, prisitrauks kelius
prie krtins, sisprauds tarp alyvuogi aliejaus amfor. si
vaizdavau esantis saulje sidabru tviskanti uvis, okinjan
ti vir vandens. Bangos inyko, vl tapo amforomis ir grd
maiais.
Prieais stovjo Achilas. Rimtu veidu, aliomis akimis ra
miai velg mane. Nudieg kalt. Neturjau ia bti ir tai i
nojau.
- Iekojau tavs, - pasak jis. odius tar be iraikos, nie
ko juose negaljau igirsti. - Neatjai rytines pratybas.
Iraudau. I po kalts m kaltis prislopintas pyktis. Jis tur
jo teis man priekaitauti, u tai jo ir nekeniau.
- I kur inai? Tavs ten nebna.
- Mokytojas pastebjo ir pasak tvui.
- O jis atsiunt tave.
Norjau, kad jis bjauriai pasijust skunds.
- Ne, pats atjau, - Achilo balsas buvo ramus, taiau pa
maiau, kad jo andikaulis iek tiek sitemp. - Igirdau juos
kalbantis. Atjau pairti, ar nesergi.
35
MADEL I NE MI LLER
Neatsakiau. Akimirk jis mane stebjo.
- Tvas ketina tave nubausti, - tar.
Abu inojome, k tai reikia. Bausms bdavo fizins ir pa
prastai vieos. Karaliaus snaus niekada nenuplakt, taiau ne
bebuvau karalaitis.
- Tu nesergi, - pasak jis.
- Ne, - vangiai atsakiau.
- Tai negalsi pasiteisinti.
- K? - i baims nepajgiau jo suprasti.
- Pasiteisinti, kodl praleidai pratybas, - kantriai pakar
tojo. - Kad ivengtum bausms. K pasakysi?
- Neinau.
- Turi k nors pasakyti.
Jo atkaklumas mane supykd.
- Tu karaliaus snus, - atkirtau.
Jis nustebo. Pakreip galv it smalsus pauktis.
- Na ir kas?
- Pasikalbk su tvu ir pasakyk, kad buvau su tavimi. Tada
jis dovanos man, - pasakiau drsiau, negu i ties jauiausi. Jei
biau mgins utarti kit berniuk prie savo tv, jis tyia
bt j nuplaks. Taiau a - ne Achilas.
Jis surauk kakt.
- Nemgstu meluoti, - atsak.
Tok naivum berniukai paiepdavo, net jei i tikrj taip
bdavo, neprisipaindavai.
- Pasiimk mane kartu savo pamokas. Tada nereiks me
luoti, - pasakiau.
Jo antakiai pakilo, jis nuvelg mane. Stovjo visikai ra
mus - niekada nebiau pamans, kad mogus gali bti toks
36
A C H I L O G I E S M
ramus - nurimsta viskas, iskyrus kvpavim ir puls, nelygi
nant elnio, suklususio, kur tyko mediotojas su lanku. Pasiju
tau sulaiks kvap.
Tada Achilo veidas persimain. Jis apsisprend.
- Eime, - pasak.
- Kur? - nepatikliai paklausiau. Gal dabar mane nubaus,
kad siliau apgauti.
- mano lyros pamok. Kaip sakai, tada neteks meluoti. O
paskui pasikalbsime su tvu.
- Dabar?
- Taip. Kodl gi ne? - jis smalsiai pasiirjo mane. Kodl
gi ne?
Atsistojs nusekiau i paskos, kojas gl, nes per ilgai s
djau ant vsi akmen. Viduje kakas suvirpjo, negaljau to
vardyti. Isigelbjimo diaugsmas, pavojus ir viltis drauge.
Ty l d a mi i n g s n i a v o me vingiuotais koridoriais, kol pagaliau
atjome nedidel kambar. ia stovjo tik didel skrynia ir
suoleliai. Achilas mosteljo vien, ir a nujau prie tampriai
oda aptraukto medinio rmo. Muzikanto kd. Matydavau to
kias tik retkariais, kai dainiai atkeliaudavo padainuoti tvo
rmus prie ugniakuro.
Achilas atidar skryni. Ikl lyr ir padav man.
- A neskambinu, - tariau jam.
Jis surauk kakt.
- Visai?
Keista, taiau pajutau, kad nenoriu jo nuvilti.
- Tvas nemgo muzikos.
37
MADEL I NE MI LLER
- Ir k? Jo ia nra.
Pamiau lyr. Vsi ir glotni. Pirtais nuslyds per stygas
igirdau gaudiant gars, beveik nat. i lyr maiau jo ran
kose t dien, kai atvykau.
Achilas pasilenk dar kart ir ims kit instrument atjo
prie mans.
Pasidjo j ant keli. Medis buvo papuotas raiiniais, pa
auksuotas ir spindjo rpestingai priirtas. Jis laik mano
motinos lyr, kuri kaip dal kainos tvas atsiunt kartu su ma
nimi.
Ugavo styg. Suskambo iltas* skambus ir tyras garsas. Dai
niams atkeliavus motina visada pastumdavo kd taip arti, kad
tvas susiraukdavo, o tarnai imdavo kudtis. Staiga prisimi
niau, kaip jai stebint muzikant rankas, tamsios akys suibdavo
ugniakuro viesoje. Jos vilgsnyje gldjo trokulys.
Achilas ugavo kit styg, ir nuaidjo emesn gaida. Ap
iuop sukyn ir pasuko.
ia mano motinos lyra, vos neitariau. odiai sukosi ant
lieuvio galo, o u j grdosi kiti. Tai mano lyra. Taiau nieko
nepasakiau. K jis man atsakyt? Dabar lyra priklaus jam.
Nurijau kamuol gerklje.
- Grai.
- Tvas man j atidav, - nerpestingai atsak jis. Nepratr-
kau pykiu tik todl, kad jis taip velniai j laik.
Jis nieko nepastebjo.
- Jei nori, gali palaikyti.
Lyra bus glotni ir tokia pat pastama kaip mano oda.
- Ne, - atsakiau, nors skausmas vr krtin. Neverksiu jam
matant.
38
ACHI L O GI ESM
Jis iojosi kak sakyti, taiau t akimirk jo mokytojas,
vidutinio amiaus vyrikis. Nutrintose muzikanto rankose ne
si tamsaus rieutmedio lyr.
- Kas ia toks? - paklaus jis. Jo balsas buvo iurktus ir
garsus. Muzikantas, bet ne dainius.
- Patroklas, - atsak Achilas. - Jis negroja, taiau imoks.
- Tik ne iuo instrumentu.
Mokytojas pakl rank siekdamas mano lyros. Instinkty
viai sugniauiau j. Ji ne tokia grai kaip mano motinos, taiau
vis tiek brangus instrumentas. Nenorjau jos atiduoti.
Ir neprireik. Achilas nutvr j u rieo.
- iuo, jei jis to nori.
Mokytojas supyko, bet nieko nesak. Achilui paleidus rank
sitemps atsisdo.
- Pradkite, - tar.
Achilas linkteljo ir palinko vir lyros. Neturjau kada ste
btis, kad sikio. Jo pirtai paliet stygas, ir mano mintys i
siblak. Garsai suskambo tyri ir velns it vanduo, ryks it
citrinos. Tokios muzikos dar nebuvau girdjs. iltos kaip lieps
na, takios ir svarios lyg nugludintas dramblio kaulas. Ji drsino
ir ramino. Jam skambinant ant aki ukrito keli plaukai. Ploni
kaip lyros stygos, spindintys.
Sustojs jis nusibrauk plaukus ir atsisuko mane.
- Dabar tu.
Papuriau galv. Nebegaljau skambinti sklidina irdimi.
Kam groti, jei galima klausytis.
- Geriau tu, - pasakiau.
Achilas ugavo stygas, ir muzika vl suskambo. Dabar jis
udainavo tyru, skambiu, auktu balsu. iek tiek atlo galv,
39
M A D E L I N E M I L L E R
ir ivydau jo gerkl, velni it elniuko oda. Kairj lp kamput
papuo ypsnys. Visai to nenordamas palinkau priekin.
Jam galiausiai nutilus pajutau keist tutum krtinje. i
rjau, kaip atsistojo, sudjo lyras skrynion ir udar. Atsisvei
kino su mokytoju, kuris apsisuko ir ijo. Ilgokai utrukau, kol
atsipeikjau ir pastebjau, kad Achilas laukia mans.
- Dabar eisime pas tv.
Neinojau, ar pajgsiu kalbti, todl linkteljs nusekiau i
paskos vingiuotais koridoriais pas karali.
5 SKYRI US
A
c h i l a s s u s t a b d m a n e pr i e b r o n z a pu o t Pe l j o
mens dur.
- Palauk ia, - tar.
Peljas sdjo krsle su auktu atlou kitame mens gale.
Greta stovjo vyresnis vyras, kur jau buvau mats su Pelju.
Atrod, jie tariasi. Ugnis smarkiai rko, buvo karta ir tvanku.
Sienas puo sodri rat kilimai ir seni tarn iblizginti
ginklai. Achilas prajo pro juos ir priklaup prie tvo koj.
- Tve, atjau prayti atleidimo.
- Nejaugi? - Peljas kilsteljo antak. - Tai kalbk.
I ten, kur stovjau, karaliaus veidas atrod altas ir nepa
tenkintas. Mane staiga apm baim. Mes jam sutrukdme,
Achilas net nepasibeld.
- A isivediau Patrokl i pratyb.
Mano vardas jo lpose skambjo keistai, beveik neatpas
tamai.
Karalius susirauk.
- K tok?
- Menoitiad, - atsak Achilas. Menoitijo sn.
- A! - Peljo vilgsnis kilimu nuslydo iki tos vietos, kur sto
vjau, stengdamasis nejudti. - Berniuk, kur nori nuplakti ka
rybos mokytojas.
41
MADEL I NE MI LLER
- Taip. Taiau jis nekaltas. Pamirau pasakyti, kad pasirin
kau j draugu.
Jis pasak therapon - ginklo brolis, krauju prisieks iti
kimyb ir meil karaliaus snui. Kare - jo garbs sargybinis,
taikoje - artimiausias patarjas. Tai garbingiausia padtis, tai
kodl berniukai spietsi aplink Peljo sn ir stengsi pasirody
ti - tikjosi bti irinktieji.
Peljas prisimerk.
- Prieik, Patroklai.
Kilimas po kojomis atrod klampus. Priklaupiau u Achilo.
Jutau dm karalius vilgsn.
- Achilai, ne vienus metus siliau tau draugus, bet tu visus
atstmei. Kodl pasirinkai berniuk?
To paties galjau paklausti ir a. Neturjau ko pasilyti ka
raliaus snui. Kam jam mans gailtis? Abu su Pelju laukme
atsakymo.
- Jis mane stebina.
Surauks antakius pakliau galv. Jei jis taip man, tai buvo
vienintelis.
- Stebina, - pakartojo Peljas.
- Taip, - nors ir vyliausi, bet Achilas nepaaikino.
Peljas susimsts patryn nos.
- is berniukas - tremtinys su nenuplaunama dme. Jo
draugija tavo vardo nelovins.
- Man ir nereikia, - atsak Achilas. Ne ididiai ir ne pagy
rnikai. Nuoirdiai.
Peljas nesiginijo.
- Taiau kiti berniukai pavyds, kad pasirinkai btent j. K
jiems pasakysi?
42
ACHI L O GI ESM
- Nieko, - nedvejodamas, aikiai ir rytingai atsak Achi
las. - Ne jiems sprsti, k turiu daryti.
Pajutau, kaip tvinksi pulsas, bijojau Peljo pykio. Taiau jis
nesupyko. Tvo ir snaus vilgsniai susitiko, ir Peljo lp kam
putyje vos msteljo lengvas ypsnys.
- Stokits.
Svaigdamas pakilau.
- Skelbiu jums bausm. Achilai, tursi atsiprayti Amfida-
mo, Patroklas taip pat.
- Klausau, tve.
- Viskas, - jis nusisuko nuo ms patarj, leisdamas
mums eiti.
Mu ms i j u s Achilas atgijo.
- Susitiksim per vakarien, - mesteljo ir apsisuko eiti.
Dar prie valand biau diaugsis jo nusikrats, bet dabar
nusiminiau.
- Kur eini?
- karines pratybas, - stabteljo jis.
- Vienas?
- Taip. Niekas negali matyti, kaip kaunuosi, - odius ibr
taip, tarsi bt prats juos sakyti.
- Kodl?
Jis ilgai mane velg tarsi svarstydamas.
- Motina udraud. Dl pranaysts.
- Kokios pranaysts? - nieko nebuvau apie j girdjs.
- Kad bsiu geriausias savo kartos karys, - tai nuskambjo
tarsi mao vaiko fantazija. Taiau jis pasak paprastai, tarsi savo
vard.
43
MADEL I NE MI LLER
Norjau paklausti: ar esi geriausias? Taiau tik ilemenau:
- Kada ji itarta?
- Man gimstant Eileitija pasak motinai.
Buvo tikima, kad Eileitija, gimdyvi deiv, apsilanko gims
tant pusdieviams. J gimimas per daug svarbus, kad bt gali
ma palikti atsitiktinumui. Buvau pamirs. Jo motina - deiv.
- Ar kiti ino? - nedrsiai paklausiau, nenordamas jo
spausti.
- Vieni ino, kiti ne. Todl ir einu vienas.
Taiau njo. irjo j mane. Atrod; kako laukia.
- Tai susitiksim per vakarien, - galiausiai itariau.
Jis linkteljo ir nujo.
Ma n a t j u s j a u sdjo prie mano stalo tarp plepani berniu
k. Beveik nesitikjau jo ia rasti, tariausi ryt tik susapnavs.
Atsisds dirsteljau jam akis ir beveik kaltai nusisukau. Ne
abejojau, kad paraudau. Maisto siekiau apsunkusiomis ir neran
giomis rankomis. Drovjausi kiekvieno ksnio, veido iraikos.
Vakarien buvo itin puiki - kepta uvis, pagardinta citrina ir o
lelmis, vieias sris ir duona. Achilas kirto iki soties. Berniukai
nekreip mane dmesio. Jie jau seniai nepastebdavo mans.
- Patroklai!
Achilas mano vard itar aikiai, ne taip, kaip kiti, kurie
iberdavo j greitai, tarsi skubdami atsikratyti. Suskambjo
kiekvienas skiemuo: Pat-rok-lai. Vakarien baigsi, tarnai rinko
lktes. Pakliau galv, o berniukai nutilo ir susidomj suiuro
mus. Paprastai Achilas nesikreipdavo mus vardais.
- inakt miegosi mano kambaryje, - tar. Pasijutau toks
ACHI L O GI ESM
pritrenktas, kad tikriausiai biau isiiojs. Taiau mane supo
berniukai, o a buvau aukltas neprarasti karaliaus snui dera
mo ididumo.
- Gerai, - atsiliepiau.
- Tarnas nune tavo daiktus.
Galjau girdti spoksani berniuk mintis, tarsi jie bt jas
itar. Kodl jis? Peljas sak ties - jis danai ragindavo Achil
pasirinkti draug. Taiau Achilas visus tuos metus nesusidom
jo n vienu i berniuk, nors su visais elgdavosi mandagiai, kaip
ir derjo karaliaus snui. O dabar i ilgai laukt garb suteik
tam, kam maiausiai tiktasi, - smulkiam, nedkingam ir tik
riausiai prakeiktam.
Jis nusisuko eiti, ir a nusekiau kandin, stengdamasis ne
suklupti ir jausdamas nugar smeigtas akis. Prajome senj
mano kambar ir sosto men su krslu auktu atlou. Dar vienas
poskis ir pasiekme man nepastam rm dal - sparn, ku
ris leidosi prie jros. Sienas puo viess ornamentai, pilkjan
tys tolstant Achilo deglui.
Kambarys buvo taip arti jros, kad oras jame kvepjo drus
ka. Sien nepuo pieiniai. Ant plik grind akmen guljo
minktas kilimas. Baldai - kukls, bet geri, i ujrio medie
nos tamsiomis rievmis. Kambario one pamaiau stor gult.
Achilas mosteljo j:
- Jis tavo.
- Gerai, - pamaniau, kad nedert dkoti.
- Pavargai? - paklaus.
-Ne.
Jis linkteljo, tarsi biau pasaks k imintingo.
- Ir a.
45
MADEL I NE MI LLER
Linkteljau ir a. Abu buvome atsargs ir mandags, link
iojome it paukiai. Stojo tyla.
- Ar nori padti man ongliruoti?
- Kad nemoku.
- Ir nereikia. A tau parodysiu.
Pasigailjau pasaks, kad nepavargau. Nenorjau jo akyse
apsikvailinti. Taiau Achilo veide maiau vilt, todl buvo gaila
jam atsakyti.
- Gerai.
- Kelis kamuoliukus gali ilaikyti?
- Neinau.
- Parodyk rank.
Itiesiau jam rank delnu vir. Jis priglaud prie jo savo
platak. Vos susilaikiau nekrpteljs. Oda buvo velni ir tru
put lipni po vakariens. Putlios pirt pagalvls, palietusios
mansias, labai iltos.
- Beveik tokia pati. Tada geriau pradti nuo dviej. Imk, -
ities eis oda aptrauktus kamuoliukus, tokius kaip fokusinin
k. Klusniai pamiau du.
- Kai pasakysiu, vien mesk man.
iaip toks sakinjimas bt mane suerzins. Taiau jo o
diai neskambjo kaip sakymas. Jis pradjo ongliruoti liku
siais kamuoliukais.
- Mesk, - pasak.
vysteljs kamuoliuk pamaiau, kaip jis sklandiai siliejo
skriejant ied.
- Ir kit.
Meiau antrj kamuoliuk, ir is prisidjo prie kit.
- Gerai mtai, - tar Achilas.
46
ACHI L O GI ESM
Greitai pakliau akis. Ar jis aiposi? Taiau jo veidas buvo
nuoirdus.
- Gaudyk!
mane atskriejo kamuoliukas visai kaip figa per an vaka
rien.
Mano vaidmeniui nereikjo dideli gdi, bet vis tiek
buvo smagu. Kaskart skmingai pagav ar met abu patenkinti
nusiypsodavome.
Netrukus jis liovsi ir nusiiovavs pasak.
- Vlu.
Nustebau u lango pamats auktai pakilus mnul, nepa
stebjau, kaip prabgo laikas.
Atsisds ant gulto irjau kaip jis ruoiasi gulti - prausia
veid vandeniu i plaiakaklio soio, atria odin plauk rai
tel. Tyloje vl pasijutau nesmagiai. Kodl a ia?
Achilas upt ibur.
- Labanakt, - tar.
- Labanakt, - odis suskambjo mano lpose keistai, tarsi
svetima kalba.
Laikas jo. Mnesienoje kitame kambario gale vos irjau
veid, tobul it skulptros. Lpos kiek pravertos, ranka ner
pestingai atmesta vir galvos. Miegodamas jis atrod kitaip -
graus, bet altas kaip mnesiena. Panorau, kad nubust ir vl
galiau pamatyti, kaip veidas atgyja.
Ki t r y t p o pu s r y i grau berniuk kambar, tikdama
sis ten pamatyti grintus savo daiktus. Taiau j neradau, o
nuo lovos buvo nuimti ir patalai. Patikrinau ir po piet, ir po
47
M A D E L I N E M I L L E R
kovos su ietimis pratyb, ir prie eidamas miegoti, taiau senoji
lova tebebuvo tuia ir nepaklota. Taigi. Vis dar. Nerimaudamas
slinkau j Achilo kambar pusiau tikdamasis, kad tarnas mane
sustabdys. Taiau nesustabd.
Tarpduryje sudvejojau. Jis buvo viduje, guljo nuo lovos nu-
kors koj, kaip ir pirmj dien, kai j pamaiau.
- Labas, - pasisveikino. Jei bt suabejojs ar nustebs, b
iau apsisuks, grs ir veriau miegojs tiesiai ant nendri,
uuot liks ia. Taiau nesudvejojo. Praneko laisvai ir atidiai
pavelg mane.
- Labas, - atsakiau ir nujau prie savo gulto kitoje kambario
pusje.
Po t r u p u t pr i pr a t a u : Achilui prakalbus nebekrpiojau,
nebesitikjau priekait. Lioviausi laukti, kada mane isis. Po
vakariens kojos paios nuvesdavo jo kambar, o gult, kuria
me miegodavau, miau laikyti savu.
Naktimis tebesapnuodavau mirus berniuk. Nubusdavau
ipiltas prakaito, nustrs, taiau lauke vir vandens viesdavo
rykus mnulis, girddavau, kaip bangos laio krant. Blausioje
viesoje matydavau, kaip jis lengvai alsuoja, atmets rankas ir
kojas. Nelauktai mano pulsas nurimdavo. Jis net miegodamas
buvo toks gyvas, kad mirtis ir dvasios atrod kvailyst. Netru
kus pradjau geriau miegoti, sapnai lank reiau ir nublanko.
Paaikjo, kad Achilas ne toks orus, kaip atrodo. Po savitvar
da ir ramybe slypjo kitas veidas - elmikas ir daugiabriaunis
kaip viesoje rintis brangakmenis. Jis mgo aidimus ne pagal
savo gdius - nemanomus uolius per lovas ir kdes, usi
48
A C H I L O GI E S M
merks gaudydavo daiktus. Jam ypsantis aki kampui oda
susiraukldavo lyg prie liepsnos prikitas lapas.
Jis ir pats buvo kaip liepsna. rjo ir trauk ak. Kerdavo
net k tik nubuds, susivls ir usimiegojs. I arti jo pdos
atrod beveik neemikos: tobulos pirt pagalvls, it lyros
stygos virpanios sausgysls. Visur vaikiodavo basas, todl
rausvi kulnai buvo sukietj iki baltumo. Tvas liep trinti juos
aliejais, kvepianiais santalmediu ir granatais.
Prie mums umiegant Achilas pradjo man pasakoti apie
savo dien. I pradi tik klausydavausi, bet ilgainiui atsirio ir
mano lieuvis. miau pasakoti apie save - i pradi apie gy
venim Peljo rmuose, paskui ir apie dar anksiau: apie ok
iojanius per vanden akmenlius, medin arkliuk, su kuriuo
aisdavau, lyr i motinos kraiio.
- Diaugiuosi, kad tavo tvas atsiunt j kartu, - tar
Achilas.
Netrukus ms pokalbiai itrko i nakties prieglobsio.
Pats stebjausi, kiek daug galima kalbtis apie visk: apie papl
dim, vakarien, apie vien ar kit berniuk.
Lioviausi jo odiuose iekoti paaipos, paslpto skorpiono
geluonies. Jis sak, k galvojo, ir nustebdavo, jei kiti taip nesielg
davo. Kai kuriems tai bt pasirod naivu. Taiau ar nenuosta
bu visada iupti jaut u rag?
Vi e n p o p i e t a t j u s Achilo pratyb laikui pakilau eiti.
- Nortum su manimi? - pasil jis kiek sitemps; jei b
iau nemans, kad tai nemanoma, man bt pasirod, kad jis
jaudinasi. Tarp ms atsirads laisvumas staiga virto tampa.
49
MADEL I NE MI LLER
- Gerai, - sutikau.
Buvo tyki vlyva popiet, rmai miegojo kaitroje, tad niekas
nekreip mus dmesio. Pasukome ginkl sandl ilgiausiu ke
liu - vingiuotu taku per alyvmedi girait.
Stovjau tarpduryje, kol jis rinkosi ginklus pratyboms - iet
ir buk kard. Itiesiau rank kardui paimti ir suabejojau.
- Ar man?..
Jis papurt galv. Ne.
- Nesikaunu su kitais, - tar.
Nusekiau laukan prie sutrypto smlio rato.
- Niekada?
-Ne.
- Tai i kur tada inai, kad... - nutilau jam atsistojus rato
viduryje su ietimi rankoje ir kardu prie ono.
- Kad pranayst teisinga? Na, neinau.
Kiekvieno diev vaiko gyslomis kraujas teka kitaip. Orfjo
balsas pravirkdydavo medius, Heraklis galjo umuti mog
papleknojs per nugar. O Achilas buvo stebuklingai greitas.
Jam usimojus ietis mkiojo greiiau, negu galjo sekti akys.
Apsisuko, vysteljo priek, apsivert ir asteljo atgal. Ietis jo
rankose judjo kaip gyva, o tamspilkis antgalis kyiojo it gyva
ts lieuvis. Achilas nenustygo ir tryp kojomis em, tarsi okt.
irjau negaldamas pajudti. Beveik nekvpavau. Jo vei
das buvo ramus ir neiraikingas, netemptas nuo pastang,
o judesiai - tokie tiksls, kad beveik galjau matyti vyrus, su
kuriais kovsi - deimt, dvideimt j, puolani i vis pusi.
Paoko, skrosdamas or ietimi, o kita ranka aibikai isitrau
ks kard m mojuoti abiem ginklais, juddamas kaip vanduo,
kaip uvis per bangas.
50
ACHI L O GI ESM
Staiga sustojo. Popiets tyloje girdjau jo alsavim, vos gar
slesn nei visada.
- Kas tave mok? - paklausiau. Neinojau, k dar pasakyti.
- Tvas. Truput.
Truput. Pasijutau beveik isigands.
- Ir daugiau niekas?
-Ne.
engiau priek.
- Kaukis su manim.
Jis kone nusijuok.
- Ne. Nieku gyvu.
- Kaukis su manim.
Jauiausi lyg sapne. J mok tvas - truput. O visa kita -
kas? Dievikumas? Dievikiausia, k gyvenime regjau. Prakai
t sunkianias kirstynes jis pavert graiausiu menu. Supratau,
kodl tvas neleido jam kautis kitiems matant. Argi paprastas
vyras galt didiuotis gdiais, jeigu Achilas kaunasi itaip?
- Nenoriu.
- Nagi!
- Tu neturi ginkl.
- Pasiimsiu.
Jis priklaups padjo ginklus ant ems. Pavelg man akis.
- Nesikausiu. Nebeprayk mans.
- Praysiu. Negali man udrausti.
liai engiau pirmyn. Kakas manyje liepsnojo - nekant
rumas, tikrumas. Pasieksiu, ko noriu. Jis nusileis.
Jo veidas persikreip, ir man kone pasirod, kad jis supyko.
Tai man patiko. Jei kitaip nepavyks, siutinsiu j. Tuomet su ma
nim kausis. Mano nervai tiesiog gaud nuo pavojaus.
51
M A D E L I N E M I L L E R
Taiau jis nujo, paliks ginklus gulti dulkse.
- Grk, - pasakiau. Tada garsiau: - Grk. Bijai?
Jis vl keistai susijuok, bet neatsisuko.
- Ne, nebijau.
- O turtum.
Norjau pajuokauti, suvelninti tamp, taiau tvyrojusioje
tyloje mano odiai nuskambjo kitaip. Jis stovjo mane nuga
ra - nejuddamas, nepajudinamas.
Priversiu j pavelgti mane, pamaniau. Kojos veik mus
skyrusius penkis ingsnius, ir a atsitrenkiau j.
Jis susvyravo gridamas, bet a laikiausi sikibs. Nuvirto-
me, igirdau, kaip jis miai ikvp. Taiau nespjau n prasi
ioti, kai isprdo ir sugrieb mane u rie. Stengiausi itrkti,
nelabai inodamas, k darysiu paskui. Taiau jis neleido, ir bent
jau taip galjau su juo grumtis.
- Paleisk mane! - trkteljau rieus i jo gniaut.
- Nepaleisiu.
Mikliai parito mane po savimi ir prispaud keliais pilv. Py
kau, nopavau, bet buvau keistai patenkintas.
- Niekad nemaiau, kad kas taip kautsi, - pasakiau. Prisi
painau arba kaltinau, o gal viena ir kita.
- Nedaug matei.
Susitvardiau, nors jo tonas buvo velnus.
- Supranti, k norjau pasakyti.
Jo akys buvo nevelgiamos. Vir ms tykiai viena kit
bilsnojo neprinokusios alyvuogs.
- Galbt. O k?
Smarkiai pasimuisiau, ir jis mane paleido. Susdome ant
ems dulktomis, prie nugar prilipusiomis tunikomis.
5 2
A C H I L O G I E S M
- Na... - nutilau. Vl it titnagu skeltas upldo arus pas
tamas pyktis ir pavydas. Taiau karts odiai nuslopo vos atj
galv. - Nra daugiau toki kaip tu, - galiausiai itariau.
Jis tyldamas akimirk irjo mane.
- Ir k?
Jo odiai ugesino paskutin mano pykio ieirb. Seniau
man tai bt nepatik. O kas a toks dabar, kad pavydiau?
Tarsi igirds mane jis nusiypsojo, ir jo veidas nuvito kaip
saul.
6 SKYRI US
N
UO TADA MS DRAUGYST SUKLESTJO KAIP PAVASARIO
potvynio atgaivinta em. Pirmiau, kaip ir kiti berniu
kai, maniau, kad jis dien dienas leidia mokydama
sis to, kas pridera karaliaus snui - meno valdyti valstyb ir
kautis ietimi. Taiau jau seniai suinojau tikrj ties - be lyros
pamok ir pratyb jis daugiau nieko nesimok. Vien dien
eidavome maudytis, kit karstydavoms po medius. Prisigal
vodavome aidim, lenktyniaudavome ir vartms kliais. Gu
ldavome ant ilto smlio ir sakydavome vienas kitam: Spk,
apie k dabar galvoju.
Apie sakal, kur matme pro lang.
Apie berniuk kreivais priekiniais dantimis.
Apie vakarien.
Plaukiojimas, aidimai ar kalbos manyje paadindavo jaus
m. Jis kildavo krtinje ir suimdavo tarytum baim. Upls
davo miai, beveik kaip aaros. Taiau tai buvo ne baim ir ne
aaros - pojtis buvo diugus ir giedras, o ne lidnas ir nirus.
Pasitenkinim patirdavau ir seniau, trumpais akimirksniais
siekdamas vienatvs malonum: svaidydamas akmenlius var
lyte, aisdamas kauliukais arba svajodamas. Taiau i ties tai
bdavo ne jausmas, o jo stygius, atokvpis nuo baims, nes a
54
ACHI L O GI ESM
lia nebdavo tvo ar berniuk. Nebdavau alkanas ar pavargs,
nesirgau.
is jausmas buvo kitoks. Nuo ypsenos paskausdavo skruos
tus, o galvos oda paiurpdavo, ir atrodydavo, kad atoks nuo
galvos. Apsvaigus nuo laisvs atsiridavo lieuvis. Taip, taip,
taip, sakydavau jam. Nebebijodavau, kad per daug kalbu. Nebe-
sijaudindavau, kad esu per menkas ar per ltas. Taip, taip ir taip!
Imokiau j okdinti akmenukus varlyte, o jis imok mane
drointi. Jutau kiekvien kno nerv, kiekvien od glostant
vjelio gs.
Jis skambindavo mano motinos lyra, a irdavau. Kai at
eidavo mano eil skambinti, pirtai supainiodavo stygas, ir mo
kytojas puldavo nevilt. Nepaisiau. Paskambink dar, - pray
davau Achilo. Ir jis skambindavo, kol tamsoje vos beirdavau
jo pirtus.
Tada suvokiau, kaip pasikeiiau. Man neberpjo, kad pra
laimiu, kai bgame lenki, plaukiame iki uol, svaidome ie
tis ar akmenlius varlyte. Kas gali gdytis pralaimjs tokiam
grauoliui? Uteko matyti, kaip jis laimi, kaip vytruoja jo pa
dai, erdami sml, kaip ikyla ir panyra peiai iriantis per jr.
Man uteko.
Buvo v l y v a v a s a r a , prajo daugiau kaip metai nuo mano
tremties pradios, ir a galiausiai papasakojau, kaip nuudiau
berniuk. sikor rm kiemo uol sdjome ant ak, sle
piami margos lapijos. Nugara atsirms tvirt kamien jau
iausi geriau negu ant ems. Jis tylomis klaussi, o kai baigiau,
paklaus:
55
M A D E L I N E MI L L E R
- Kodl nepasakei, kad gyneisi?
Jis visada paklausdavo to, kas man n nedingteldavo
galv.
- Neinau.
- Galjai ir pameluoti. Pasakyti, kad radai jau mirus.
Suglums stebeilijau j. Kaip paprasta. Galjau pameluo
ti. O tada suvokiau: jei biau pamelavs, tebebiau karaliaus
snus. Mane itrm ne dl mogudysts, o todl, kad buvau
neutenkamai suktas. Dabar supratau, kodl tvas lyktjosi
manimi. Paikas snus visk iklojo. Prisiminiau, kaip sukando
dantis man prisipainus. Nevertas tapti karaliumi.
- Tu nebtum melavs, - pasakiau.
- Nebiau, - pritar jis.
- K btum dars? - paklausiau.
Achilas pabarbeno pirtais ak, ant kurios sdjo.
- Neinau. Nesivaizduoju. Tas berniukas taip su tavimi kal
bjo! - patrauk peiais. - Dar niekas nemgino i mans ko
nors atimti.
- Niekada? - negaljau patikti. Negaljau sivaizduoti.
- Niekada, - akimirk patyljo susimsts. - Neinau, - ga
liausiai pakartojo. - Manau, supykiau.
Usimerks atsirm galva ak. ali uolo lapai gaub jo
galv tarsi vainikas.
Da b a r d a n a i ma t y d a v a u karali Pelj - kartais mus kvies
davo taryb ir vakarieniauti su vieiniais karaliais. Man buvo
leista sdti prie stalo greta Achilo, netgi kalbti, jei noriau.
Nenorjau, diaugiausi galdamas tyliai sdti ir stebti vyrus.
56
A C H I L O GI E S M
Skops - pelda, taip m mane vadinti Pelj as dl mano dideli
aki. Jo velnumas buvo paprastas ir nepareigojantis.
Vyrams ijus, sddavome su juo prie ugniakuro ir klau
sydavoms pasakojim apie jaunyst. Senas vyras, ilas ir ne-
besmarkus, pasakojo mums kart kovsis greta Heraklio. Pasa
kiau mats Filoktet, ir Peljas nusiypsojo.
- Didiojo Heraklio lanko nejas... Kadaise buvo ietinin-
kas, drsiausias i ms vis.
tai itaip jam patikdavo girti mones. Dabar supratau, kaip
jo id atkeliavo tiek dovan u sutartis ir sjungas. Peljas
skyrs nuo ms pasiptusi pagyrn didvyri - jis buvo
kuklus. Mums klausantis, tarnai met i pradi vien pliausk
ugn, paskui kit. Artinantis aurai, jis liep mums eiti miegoti.
Ac h i l o n e l y d d a v a u t i k susitikimus su motina. Jis ieida
vo vlai vakare arba autant, kai rmai miegodavo, o grdavo
rauds ir kvepdavo jra. Paklaustas apie juos noriai papasako
davo keistu, neiraikingu balsu.
- Visada bna tas pats. Ji klausia, k veikiu, ar man sekasi.
Kalba apie mano ger vard. Galiausiai kvieia eiti kartu.
Ikart paklausiau:
-Kur?
- urvus po jra.
Ten gyvena jros nimfos, j gelmes n saul neprasiskverbia.
- Eisi?
Jis papurt galv.
- Tvas sako, neturiau. Pamats juos joks mirtingasis ne
grta koks buvs.
MADEL I NE MI LLER
Jam nusisukus, parodiau prasiok enkl, apsaugant nuo
blogio. Sergkit dievai. Jis mane igsdino taip ramiai kalbda
mas apie tokius dalykus. Diev draugija mirtingiesiems gera
neieidavo. Taiau ji buvo jo motina, raminau save, o jis pats -
pusdievis.
Ilgainiui susitikimai su ja tapo dar viena jo keistenybe, prie
kurios pripratau, kaip ir prie jo koj vikrumo ir nemoniko
pirt miklumo. Autant igirds j ropiantis pro lang su
murmdavau: Kaip jai sekasi?
Jis atsakydavo: Gerai. Kartais pridurdavo: iandien daug
uv, arba: Vanduo iltas kaip maudyklje. Ir mudu umig-
davom.
At j u s a n t r a j a m pa v a s a r i u i , vien ryt aplanks motin jis
gro vliau negu visada: saul beveik visikai iniro i vandens,
o kalvose tilindiavo ok varpeliai.
- Kaip jai sekasi?
- Gerai. Nori pamatyti tave.
Pajutau kylani baim, taiau ugniauiau.
- Manai, turiau sutikti? - negaljau sivaizduoti, ko ji i
mans nori. Girdjau, kad nekenia mirtingj.
Jis mane neirjo, pirtais vart rast akmenl.
- Nieko blogo nenutiks. Sak, rytoj vakare.
Dabar supratau, kad tai sakymas. Dievai neprao. Gana ge
rai j painojau, todl supratau, kad jam nesmagu. Dar nebuvo
toks sutriks.
- Rytoj?
Jis linkteljo.
58
ACHI L O GI ESM
Nenorjau, kad pastebt mano baim, nors paprastai nieko
vienas nuo kito neslpdavome.
- Ar... ar reikt nuneti jai dovan? Midaus?
Per ventes ant aukuro aukodavome dievams midaus. Tai
buvo viena i prabangiausi auk.
Jis papurt galv.
- Ji jo nemgsta.
Kit nakt rmams snmigus ilipau pro lang. Priepilnio
mnulio viesos pakako be deglo rasti keli tarp uol. Pasak
Achilo, turjau laukti bang moje, ir ji ateis. Ne, utikrino jis
mane, nereikia nieko sakyti. Ji pati inos.
Bangos buvo iltos ir arst sml. Slinkau stebdamas, kaip
mai viess krabai bgioja pakrante. Itempiau ausis tikda
masis igirsti, kaip tik vanduo po kojomis jai artinantis. Pa
krante padvelk vjelis, ir a dkingas usimerkiau. O atsimer
ks pamaiau j prieais.
Ji buvo auktesn u mane, u visas mano matytas moteris.
Tamss plaukai palaidi vilnijo u nugaros, oda vytjo neap
sakomai blyki, tarsi nubalinta mnesienos. Ji stovjo taip arti,
kad uuodiau jroli ir tamsaus medaus kvapsn. Nealsavau.
Nedrsau.
- Tu Patroklas.
Krpteljau igirds bals, iurkt ir ai. Tikjausi varpe
li skambesio, o ne bang mos uolas.
- Taip, ponia.
Tetids veid ikreip pasibjaurjimas. Jos akys buvo ne
mogaus - visikai juodos su aukso takeliais. Negaljau prisi
versti jas irti.
- Jis bus dievas, - tar ji. Neinojau, k atsakyti, todl tyl
59
MADEL I NE MI LLER
jau. Ji pasilenk, ir kone pamaniau, kad palies mane. inoma,
nepaliet. - Ar supranti?
Jutau alsavim ant savo skruosto, visikai neilt. Vs kaip
jros gelms. Ar supranti? Achilas man buvo saks, kad ji ne
mgsta laukti.
- Taip.
Ji grsmingai pasilenk dar ariau. Burna ioravo kaip rau
dona aizda, kaip perskrostas aukojamo gyvno pilvas, kruvina
ir pranaika. Dantys vytjo atrs ir balti it kaulas.
- Gerai, - tar ji ir nerpestingai tarsi sau pridr: - Tu vei
kiai mirsi.
Tada nusigr ir nr jron, nepalikdama n raibuli.
N j a u t i e s i a i j r m u s . Negaljau. Pasukau alyvmedi girai-
tn pasdti prie isiklaipiusi kamien tarp nubyrjusi vaisi.
Ji augo toli nuo jros. Nebenorjau uosti druskos.
Tu veikiai mirsi. Itar taip altakraujikai, tarsi tai jau bt
vyk. Nenorjo, kad draugauiau su Achilu, taiau ti nebu
vau nusipelns. Keli mirtingojo gyvenimo deimtmeiai deivei
beveik nieko nereik.
Ir ji norjo, kad jis bt dievas. Pasak paprastai, lyg tai bt
akivaizdu. Dievas. Negaljau sivaizduoti. Dievai alti ir tolimi
kaip mnulis, o jo akys buvo gyvos, ypsena ilta ir elmika.
Jos trokimas buvo drsus. Net ir pusdiev sunku pavers
ti nemirtingu. Tiesa, taip nutiko Herakliui, Orfjui ir Orionui.
Dabar jie buvo danguje, vald vaigdynus, puotavo ir gr am
brozij su dievais. Taiau jie - Dzeuso sns, j gyslomis tekjo
tauriausias kraujas. Tetid buvo emesn i emesnij diev,
60
ACHI L O CI ES M
tik jros nimfa. Trokdamos galingesni diev maloni nimfos
turdavo jas isimeilikauti. Paios nek tegaljo. Tik aminai
gyventi.
- Ap i e k g a l v o j i ? - paklaus Achilas, atjs mans ieko
ti. Jo balsas garsiai nuaidjo tylioje giraitje, taiau neigsdino.
Tikjausi, kad ateis. Norjau.
- Apie niek, - atsiliepiau. Tai buvo netiesa. Manau, niekada
nebna tiesa.
Jis atsisdo alia, jo pdos buvo basos ir dulktos.
- Ar sak, kad greitai mirsi?
Krpteljs atsigriau.
- Taip, - atsakiau.
- Apgailestauju, - tar jis.
Vjas papt pilkv lapij vir ms, igirdau, kaip kakur
tyliai papteljo alyvuog.
- Ji nori, kad btum dievas, - pasakiau jam.
- inau, - jo veidas persimain i gdos, ir nelauktai mano
irdis atlgo. Reakcija buvo tokia vaikika. Ir tokia mogika.
Ak, tie tvai.
Taiau vis tiek turjau paklausti, negaljau nieko daryti, kol
neigirsiu atsakymo.
- Ar tu nori bti... - vargais negalais itariau ir nutilau, nors
adjau sau, kad taip nebus. Sddamas giraitje kartojau klau
sim laukdamas, kol jis ateis mans iekoti. - Ar nori bti dievas?
Jo akys prietemoje atrod tamsios. Negaljau irti aukso
dulkeli j alumoje.
- Neinau, - galiausiai atsak. - Neinau, k tai reikia ir
61
MADEL I NE MI LLER
kaip nutinka, - pavelg sau rankas, kuriomis apsikabino ke
lius. - Nenoriu i ia ivykti. Kada tai nutiks? Greitai?
Sutrikau. Neinojau, kaip tampama dievais. Buvau tik mir
tingasis.
Jis surauk antakius ir prabilo garsiau:
- Ar i ties yra toji vieta... Olimpas? Ji n neino, kaip to
pasieks. Tik apsimeta inanti. Mano, jei pakankamai igars
siu... - ir nutilo.
Tiek galjau suprasti:
- Tada dievai tave mielai priims.
Jis linkteljo. Bet dar neatsak mano klausim.
- Achilai.
Atsisuko j mane. Akyse maiau nevilt, pykt ir sumait.
Jam buvo vos dvylika.
- Ar nori bti dievas? - kart paklausiau lengviau.
- Dar ne, - atsak jis.
tampa, apie kuri anksiau nenutuokiau, iek tiek atlgo.
Dar neprarasiu jo.
Jis parm ranka smakr, bruoai atrod dailesni negu visa
da, tarsi ikalti i marmuro.
- Taiau noriau bti didvyris. Manau, galiau. Jei prana
yst nemeluoja. Jei kils karas. Pasak motinos, a geresnis net
u Herakl.
Neinojau, k pasakyti. Neinojau, ar tai buvo tik motinos
alikumas, ar tiesa. Man nerpjo. Dar ne.
Jis akimirk tyljo. Tada staiga atsisuko.
- O tu nortum bti dievas?
ia ant saman ir tarp alyvmedi man tai pasirod juokin
ga. Nusijuokiau, o po akimirksnio nusijuok ir jis.
62
ACHI L O GI ESM
- Nemanau, kad tai tiktina, - tariau.
Atsistojau, padaviau jam rank ir padjau atsistoti. Ms
tunikos buvo dulktos, pdas man iek tiek grau idivusi
jros druska.
- Maiau, virtuvje buvo fig, - tar jis.
Mes buvome dvylikameiai, per jauni, kad ilgai nerimau
tume.
- Lainams, kad galiu suvalgyti daugiau u tave.
- Jei mane aplenksi!
Nusijuokiau. Nulkme.
7 SKYRI US
K
i t v a s a r m u d v i e m s u k a k o p o t r y l i k a m e t -
i pradi Achilui, paskui man. Ms knai istypo
tempdami snarius, ie paskaudo ir nusilpo. Spindin
iame bronziniame Peljo veidrodyje beveik neatpaindavau
savs istypusio, ilgomis kaip gandro kojomis ir paatrjusiu
smakru. Taiau Achilas vis tiek mane praaugo. Galiausiai abu
uaugsime aukti, vis dlto Achilas brendo spariau, stulbina
mai greitai - gal dl dieviko kraujo.
Kiti berniukai irgi brendo. U udar dur danai igirs
davome dejones ir pamatydavome prie aur lovas grtan
ius elius. Ms kratuose jaunuoliai paprastai imdavo sau
monas dar nesulus barzdoms. O kada prie tai paimdavo
tarnait? Turjo t padaryti, labai nedaug vyr guldavo san
tuokin lov to nepatyr. To nepadarydavo tik tikri nelaimliai:
per silpni, kad priverst paklusti, per bjaurs, kad suavt, ar
per daug neturtingi, kad sumokt.
Paprastai rmuose su karaliene gyvendavo visas brys kil
ming moter. Taiau Peljas rmuose monos neturjo, todl
mes tematydavome daugiausia verges. Nupirktas, karo belais
ves arba j dukras. Dienomis jos pilstydavo vyn, mazgodavo
grindis ir eimininkaudavo virtuvje. Nakt priklausydavo karei
64
A C H I L O G I E S M
viams arba karaliaus globotiniams, vieintiems karaliams arba
paiam Peljui. Jei pilvai imdavo pstis, tai neutraukdavo g
dos, bet bdavo naudinga - taip gausjo verg. Moteris ne visada
imdavo prievarta, kartais pasitenkinimas ar net velns jausmai
tapdavo abipusiai. Bent jau taip man apie jas pasakodav vyrai.
Achilui ir man bt buv be galo lengva permiegoti su viena
i t mergaii. Sulauk trylikos jau beveik vlavome t pada
ryti, juo labiau jis, nes karali sns garsdavo galumu. Taiau
mudu tik tylomis stebdavome, kaip karaliaus globotiniai ant
keli sodindavosi tarnaites, o Pelj as po vakariens kviesdavosi
graiausi i j. Kart net igirdau, kaip pasil j snui, bet
Achilas susidrovjs atsak: iandien a pavargs. Paskui eida
mas kambar veng irti man akis.
O a? Iskyrus Achil, drovjausi vis ir tyljau. Vos drsau
nekti su kitais berniukais, k kalbti apie mergaites. Kaip ka
raliaus snaus draugui man turbt n nebt reikj kalbti,
bt pakak mostelti ar pairti. Taiau tai man n nedingte
ljo. Naktimis trikd jausmai atrod keistai nesusij su klusnio
mis ir akis nuleidusiomis tarnaitmis. Maiau, kaip berniukas
grabinjo vyn pilstani mergait, vang jos vilgsn. Toki
dalyk netrokau.
Vi e n v a k a r u s i b u v o me Peljo menje. Achilas guljo ant
grind, pasidjs rank po galva. A sdjau ne taip atsipalaida
vs - ant kds. Ne tik dl Peljo. Man nepatiko itsusios mano
rankos ir kojos.
Senasis karalius prisimerks pasakojo:
- Meleagras buvo ne tik narsiausias, bet ir ididiausias savo
65
MA D E L I N E MI L L E R
laik karys. Jis tikdavosi tik geriausio ir savo pasiekdavo, nes
mons j myljo.
Mano akys nuklydo prie Achilo. Jis vos judino pakeltus pir
tus. Danai taip darydavo kurdamas nauj dain. Spjau, kart
apie Meleagr i tvo pasakojimo.
- Taiau vien dien Kalidono karalius tar: Kodl turime tiek
daug atiduoti Meleagrui? Kalidone esama ir kit garbing vyr.
Achilas pasimuist, ir tunika glaudiai prigludo jam prie
krtins. Tdien nugirdau, kaip tarnait viltingai sunabdjo
draugei: Manai, karaliaus snus vakarieniaudamas pairjo
mane?
- Igirds karaliaus odius Meleagras to.
Ryt Achilas, oks pas mane lov, prispaud nos prie ma
niks ir tar: Labas rytas! Prisiminiau oda jauts jo kno kart.
- Ikos Daugiau js neginsiu! jis gro namo iekoti
paguodos monos glbyje.
Pajutau, kaip kakas timpteljo u kojos. Ant grind idri
ks Achilas nusiypsojo.
- Kalidonas turjo nuomi prie. Igird, kad Meleagras
nebegina miesto...
Kurstydamas stumteljau pd ariau. Jo pirtai apsivijo
kulkn.
- ...jie puol Kalidon. Ir miestas smarkiai nukentjo.
Achilas trukteljo, ir a kone nuslydau nuo kds. sikibau
medin rm, kad nenubildiau ant grind.
- mons atj pas Meleagr maldavo padti. Tada... Achi
lai, ar tu klausaisi?
- Taip, tve.
- Nesiklausai. Kamuoji ms vargel Peld.
66
A C H I L O G I E S M
Pasistengiau nutaisyti kankinio iraik. Taiau tejutau vs
ant kulknies, kuri k tik liet jo pirtai.
- Tiek to. Pavargau. Baigsiu pasakoti kit vakar.
Atsistojome ir palinkjome senajam karaliui labos nakties.
Apsisukome, o jis tar:
- Achilai, paiekok viesiaplauks i virtuvs. Girdjau, ji
ieko tavs.
Buvo sunku suprasti, ar ugniakuro viesa kalta, kad Achilo
veidas persimain.
- Galbt, tve. vakar a pavargs.
Pelj as sukikeno tarsi tai bt buvs poktas.
- Esu tikras, ji tave ibudint, - ir mosteljo mums ieiti.
Pakeliui ms kambar turjau pasiskubinti, kad spiau
su Achilu. Tyldami nusiprausme veidus, taiau jutau skaus
m, tarsi dant gelt. Negaljau tylti.
- Ta mergait... Ar ji tau patinka?
Kitapus kambario Achilas atsigr.
- Kodl klausi? O tau?
- Ne, k tu, - iraudau. - Ne tai norjau pasakyti, - nuo pat
pirmj dien su juo n karto nesijauiau taip nedrsiai. - Sa
kau, ar nori...
Jis pribgo, pargriov mane ant gulto. Pasilenk vir mans.
- Man jau bloga nuo kalb apie j, - tar.
Kaklu pakilusi kario banga uliejo mano veid. Jo plaukai
vilnijo aplink, nebeuuodiau nieko, iskyrus j. Lpos buvo, re
gis, per plaukel nuo manj.
O paskui, kaip ir t ryt, atlijo. Perjo kambar ir sipyl
paskutin kauel vandens. Ramut ramutliu veidu.
- Labanakt, - pasak.
67
M A D EL I N E M I L L ER
Na k t l o v o j e u pl s t a vaizdiniai. I pradi sapnuoju gla
mones, nuo kuri virpdamas nubundu. Guliu atsimerks, bet
vis tiek matau ant kaklo mirgani ugniakuro vies, klubo
link. velnias ir stiprias rankas, itiestas mane paliesti. Pas
tu tas rankas. Taiau net usimerks tamsoje negaliu vardyti,
ko tikiuosi. Dien nerimauju, nestygstu savo kailyje. Taiau nei
vaiktindamas, nei dainuodamas, nei bgiodamas nenubaidau
j. Jie grta ir negaliu j nusikratyti.
Va s a r a , v i e n a i nuostabi pirmj jos dien. Po piet abu ty-
some pajryje sitais ant vandens iplauto rsto. Saul auktai
danguje. ilta. Achilas pasimuisto ir pda atsiremia man koj.
Vsia, smlio nuveista iki rausvumo, velnia po rmuose pra
leistos iemos. Jis niniuoja melodij, kuri pirmiau skambino.
Atsisuku pasiirti. Veidas lygus, be dmels ir spuog, ap
nikusi kitus berniukus. Bruoai it nutapyti tvirtos rankos, n
vieno kreivo ar prasto, nieko nra per daug - viskas tobula, tarsi
iraiyta atriausiu peiliu. Taiau pats krinys velnus.
Jis atsigrs pamato, kad stebiu.
- K? - klausia.
- Nieko.
Uuodiu j. Granat ir santalmedio aliej, kuriais trinasi
pdas, gryno prakaito drusk, hiacintus, per kuriuos bridome,
j kvap, sigrus mudviem kulknis. Po iais aromatais gl
di jo paties kvapas, su kuriuo umiegu ir pabundu. Negaliu jo
apsakyti. Salsvas, bet ne tik. Stiprus, bet ne per daug. Prime
na migdol kvap, bet ne visikai. Kartais, jei einame imtyni,
mano oda paskui irgi taip pakvimpa.
68
ACHI L O C I ESM
Jis pasikls pasiremia ant rankos. Rank raumenys velniai
irykja ir vl pranyksta. Tamsiai alios akys iri mansias.
Staiga be jokios aikios prieasties mano pulsas palsta. Jis
irjo mane tkstanius kart, taiau vilgsnis kart kitoks,
tokio skvarbaus dar nesu mats. Burna idiva, ir pats girdiu,
kaip stengiuosi nuryti seil.
Jis stebi mane. Atrodo, laukia.
Krusteliu, neymiai pasislenku artyn. Tarsi okiau kriokl.
Dar neinau, k ketinu daryti. Pasilenkiu, ir ms lpos negra
biai susitinka. Tarsi druks bits - minktos, apvalios, apsvai
gusios nuo iedadulki. Ragauju jo burn - kart ir saldi
nuo popiet valgyto medaus. Mano pilvas virpa, po oda vilnija
ilta malonumo banga. Dar.
Isigstu taip greit atsiskleidusio geismo jgos, krpteliu ir
atlyju. Akimirksn, tik akimirksn matau Achilo veid popiets
viesoje, vos praviras lpas, vis dar sudtas buiniui. Akis, pla
iai iplstas i nuostabos.
Nustrstu. K a padariau? Taiau nespju atsiprayti. Achi
las pakyla ir engia atgal. Veidas tampa neperprantamas, toli
mas, ir mano lieuvis sustingsta nespjus pasiaikinti. Greiiau
sias pasaulyje berniukas apsisuka ir nulekia pajriu.
onui, prie kurio jis glaudsi, alta. Oda sitempia. inau,
kad mano veidas liepsnoja kaip arija.
Brangs dievai, praau mintyse, neleiskite jam mans neksti.
Veriau jau nebiau j auksis.
Ka i pa s u k a u t a k u s o d , ji jau lauk, nuomi ir spindinti
it peilio amenys. Mlyna suknel prigludusi prie kno tarsi
69
M A D E L I N E M I L L E R
drgna. smeig tamsias akis mane ir iupo altais, nemoni
kai blykiais pirtais. Pakl nuo ems, net mano pdos atsi
mu viena j kit.
- Maiau jus, - sunypt. Tarytum bangos dut uol.
Negaljau kalbti. Ji laik mane u gerkls.
- Jis ivyksta, - dabar tos akys buvo juodos ir atrios kaip j
ros skalaujamos uolos. - Seniai reikjo j isisti. Nedrsk sekti.
Nebegaljau kvpuoti, taiau nemginau itrkti. Bent tiek
supratau. Ji nutilo, maniau, gal vl prabils. Taiau tyljo. Tik at
leido gniautus, ir a leisgyvis nukritau ant ems.
Motinos norai. Ms kratuose jie reik nedaug. Taiau ji
buvo deiv.
Grau kambar jau patamsiais. Achilas sdjo ant lovos
ir spoksojo sau po kojomis. Man engiant pro duris beveik
viltingai pakl galv. Nieko nesakiau, tebemaiau liepsno
janias juodas jo motinos akis ir pajriu vytruojanius jo
kulnus. Atleisk man, suklydau. Gal ir biau idrss pasakyti,
jeigu ne ji.
js atsisdau ant savo lovos. Krusteljs jis blyksteljo aki
mis. Nepanjo j taip, kaip vaikai paprastai pani tvus
smakro linkiu ar aki forma. Primin tik judesiais, vytinia
oda. Deivs snus. Ko a tikjausi?
Net i savo vietos uuodiau, kad jis kvepia jra.
- Rytoj turiu ikeliauti, - tar. Beveik kaip kaltindamas.
- Ak, - itariau. Gerkl pabrinko ir nutirpo, nepajgiau i
dauti odio.
- Vykstu mokytis pas Cheiron, - patyljs pridr: - Jis
mok Herakl. Ir Persj.
Dar ne, sak man. Taiau motina nusprend kitaip.
70
ACHI L O GI ESM
Atsistojs nusimet tunik. Vasar karta, ir mes pratome
miegoti nuogi. Mnulis apviet jo pilv, lyg, raumening, ap
augus rusvais plaukeliais, kurie tamsjo emiau liemens. Nu
sukau akis.
Kit ryt autant atsikl ir apsireng. Nemiegojau, tnakt
nesudjau bluosto. Apsimeiau miegantis ir stebjau j pro su
merktus vokus. Kartkartmis jis dirsteldavo mane. Prieblan
doje jo oda atrod blyki ir lygi it marmuras. Usimet ant pe
ties kelionmai ir paskutin kart stabteljo prie dur. Menu
ten stovint akmeniniame tarpduryje, palaidais, po nakties susi
tariusiais plaukais. Usimerkiau. Prajo akimirka. Kai atsimer
kiau, buvau vienas.
8 SKYRI US
A
t j u s pu s r y i a m s v i s i j a u i n o j o , k a d j is i v y k o .
Lydimas j vilgsni ir nabdesi jau prie stalo, tie
siau rank prie maisto. Kramiau ir rijau, nors duona
slg skrand kaip akmuo. Norjau bti toli nuo rm, tro
kau oro.
Idivusia eme nupdinau alyvmedi girait. Svarsiau,
ar jam ivykus turiau dtis prie kit berniuk. Kain, ar kas
nors pastebs, kad mans nra? Pusiau tikjausi, kad taip. Nu
plaku mane, msiau.
Uuodiau jr. Ja dvelk viskas: mano plaukai, drabuiai,
lipni ir drgna oda. Net ir ia, giraitje, ant suplkusi lap ir
ems aitriai srus puvsi tvaikas vis tiek pasivijo. Mane supy
kino, todl atsiliejau gumbuot medio kamien. iurkti ie
v bad kakt, ramino. Turiu pabgti nuo io kvapo, pamaniau.
Pasukau iaurn, rmus vedanio kelio, veim rat ir ark
li kanop suplktos dulktos juostos, link. U rm kiemo ke
lias akojosi. Viena ataka per pievas, tarp uol ir kalveli ved
pietvakarius, iuo keliu atvykau prie trejus metus. Kita ataka
vingiavo iaurn iki Otrio kalno, o toliau - iki Peliono. Nuse
kiau j akimis. Kelias juos kalv papdi mikus, o paskui
nyko juose.
ACHI L O GI ESM
Vasaros danguje kepino kaitri ir alsi saul, tarsi akindama
grti rmus. Delsiau. Buvau girdjs, kad ms kalnai gras,
juose auga kriaus ir kiparisai, alma alti it ledas upeliai. Ten
bt vsu ir ksminga. Toli nuo akinam it deimantas papldi
mi ir mirguliuojanios jros.
Galiau pabgti. Netikta mintis sukaust. Atjau prie ke
lio tik bgdamas nuo jros. Taiau dabar prieaky lauk ir jis,
ir kalnai. Ir Achilas. irdis m greitai plakti, tarsi stengdamasi
neatsilikti nuo mini. Neturjau nieko, kas bt mano - nei
tunikos, nei sandal; viskas buvo Peljo. Nereikia net daikt
dtis.
Stabd tik motinos lyra, guljusi medinje skrynioje viena
me i rm kambari. Akimirk dvejojau, gal grti jos pasi
imti. Taiau jau vidudienis. Turjau tik popiet, kol rmuose
pastebs, kad dingau - bent jau taip vyliausi - ir isis mans
vytis. vilgteljs rmus nieko nepamaiau. Sargybiniai buvo
kakur kitur. Dabar. Reikia sprukti dabar.
Bgau. Tolyn nuo rm, keliu mik link, kaitusi em svi
lino pdas. Lkdamas pasiadjau - jei tik vl j pamatysiu, slp
siu savo trokimus. Jau supratau, kad jie man brangiai kainavo.
Maloniai maud kojas ir smarkiai spaud krtinje. Bgau.
Ant odos sublizgs prakaitas laais varvjo po kojomis. I-
simurzinau. Prie pd lipo dulks ir sudiv lapai. Pasaulis
aplinkui susitrauk iki tapsini mano pd ir dulkino kelio
sieksnio prieais.
Prajo valanda. Gal dvi? Nebegaljau toliau bgti. I skaus
mo susilenkiau, ryki popiets saul aptemo, ausyse kurtinamai
speng. Abipus kelio augo tankus mikas, Peljo rmai liko toli
u nugaros. Deinje stksojo Otrio, o u jo - Peliono kalnas.
73
M A D E L I N E MI L L E R
irjau virn ir mginau spti, kiek iki jo kelio. Deimt
tkstani ingsni? Penkiolika? Leidausi eiti.
Laikas bgo. Skaudjo nusilpusius raumenis, pynsi kojos.
Saul perkopusi vidurdien kybojo emai vakaruose. Liko ke
turios, galbt penkios valandos iki sutem, o kalno virn
mkojo lygiai tiek pat toli. Staiga suvokiau - iki nakties Pelio-
no nepasieksiu. Neturjau nei maisto, nei vandens, nei vilties
rasti pastog. Tik sandalus ant koj ir permirkusi tunik ant
nugaros.
Nepasivysiu Achilo, dabar buvau tuo tikras. Jis jau seniai
veik keli, paliko irg ir dabar kop laitu. Geras pdsekys
bt pastebjs nulaut ar brt akel pakelje, kur pasuk
ta mikan. O a nemokjau skaityti pdsak ir pakels krmai
man atrod vienodi. Girdjau prislopint cikad irpes, spigius
pauki balsus, iurkt savo alsavim. Rai skrand i alkio,
o gal i nevilties.
Tada igirdau dar kak. Menk garsel, vos girdim. Taiau
ausis j pagavo ir oda paiurpo, nors buvo karta. Painau j.
Kakas slino, stengdamasis nekelti triukmo. Vos engteljo ne
taip, ukliud lapel, ir to uteko.
tempiau ausis, gerkl gniau i baims. I kur jis sklido?
Akimis inariau mik aplinkui. Nedrsau pajudti, nes bet
koks garsas nuaidt kalno laitais. Bgdamas nemsiau apie
pavojus, taiau dabar nebegaljau imesti j i galvos: gal tai
kariai, pasisti Peljo ar paios Tetids, kurios baltos, altos it
smlis rankos gniau man kakl. Arba plikai. inojau, kad
tykodavo pakelse, prisiminiau pasakojimus apie berniukus,
suiuptus, kamuotus, kol ileisdavo kvap. Gniauiau pirtus,
kol tie pabalo, stengdamasis garsiai nekvpuoti, nejudti, ne
/ 4
ACHI L O GI ESM
isiduoti. vilgsnis ukliuvo u tankaus ydinios kraujaols
kero, galjau pasislpti. Dabar. Bk.
Krmai greta mans sulamjo, ir a miai atsisukau. Per
vlu. Kakas i u nugaros oko ant mans ir parvert ant e
ms. Jo ugultas dribau veidu emyn. Usimerks laukiau peilio
drio.
Nieko panaaus. Tik tyloje jutau nugar remtus kelius. Po
akimirkos suvokiau, kad tie keliai ne tokie ir sunks, o remti
taip, kad nekelt skausmo.
- Patroklai.
Pat-rok-lai.
Nejudjau.
Keliai atsitrauk, rankos velniai mane apvert. mane vel
g Achilas.
- Taip ir maniau, kad ateisi, - tar. Man skrandis apsivert
i diaugsmo ir palengvjimo. Akimis rijau jo viesius plaukus,
veln lp link. I diaugsmo nedrsau net alsuoti. Nebeino
jau, k noriu pasakyti. Gal atsiprayti. Gal k daugiau. Pravriau
lpas.
- Ar berniukas sueistas? - pasigirdo emas balsas mums
u nugar. Achilas pakreip galv. Guldamas po juo maiau
tik to vyro irgo kojas - katonines ir dulktas. Ramus ir ltas
balsas vl prabilo: - Kaip suprantu, Achilai Peleidai, tai dl ko
dar neukopei ant mano kalno?
Mano protas palengva m skaidrti. Achilas nenujo pas
Cheiron. Lauk ia. Mans.
- Sveikas, mokytojau Cheironai, ir praau atleisti. Taip, ne
atvykau dl to, - atsak jis kaip pridera karaliaus snui.
- tai kaip.
75
M A D E L I N E M I L L E R
Norjau, kad Achilas atsikelt. Jauiausi kvailai guldamas
ant ems po juo. Ir dar bijojau. Vyro balse negirdjau pykio,
taiau nenugirdau ir geranorikumo. Jis buvo aikus, orus ir be
aistris.
- Stokis, - liep jis.
Achilas ltai pakilo.
Biau rikteljs, jei gerkls nebt ugniauusi baim. Ta
iau tik aikteljau kaip prismaugtas ir atokau atgal.
Raumeningos irgo kojos ne tok pat raumening mo
gaus liemen. Spoksojau netiktin irgo ir mogaus sil, kur
lygi mogaus oda virsta vilganiu rudu irgo kailiu.
Achilas greta mans nulenk galv
- Mokytojau kentaure, - tar jis, - apgailestauju, kad vluo
ju. Turjau palaukti draugo, - priklaup, varia tunika paliesda
mas dulkin keli. - Praau man atleisti. Jau seniai trokau tapti
tavo mokiniu.
mogaus - kentauro - veidas buvo toks pat rimtas, kaip ir
balsas. Maiau, kad jis vyresnio amiaus, dailiai pakirpta juoda
barzda.
Akimirk jis velg Achil.
- Tau nereikia prie mane klauptis, Peleidai. Taiau vertinu
tavo pagarb. Ir kas is draugas, priverts mus abu laukti?
Atsisuks Achilas padav man rank. Netvirtai sumiau j
ir atsistojau.
- Tai Patroklas.
Stojo tyla. inojau, kad atjo eil kalbti man.
- Mano pone, - tariau. Ir nusilenkiau.
- A ne ponas, Patroklai Menoitiadai, - loteljau igirds
tvo vard. - Esu kentauras ir moni mokytojas. A Cheironas.
76
A C H I L O G I E S M E
Susivaldiau ir linkteljau. Nedrsau paklausti, i kur ino
mano vard.
Taiau jis aki nenuleido.
- Tu, regis, pervargs. Tau reikia vandens ir maisto. Iki
mano nam ant Peliono kalno toli, per toli, kad nueitum. Todl
padarysim kitaip, - ir pasisuko, o a stengiausi neiopsoti jo
kojas. - Keliausite man ant nugaros, - ts kentauras. - Pirm
kart sutiktiems paprastai nesilau toki dalyk. Taiau tenka
daryti iimt, - patyljo. - Spju, jus mok joti?
Mes greitai linkteljome.
- Gaila. Pamirkite, ko mokts. Nemgstu, kai mane spau
dia kojomis arba ragina. Tas, kuris sds priekyje, laikysis man
u liemens, o sdintis jam u nugaros - u jo. Jei imsite slysti,
sakykit.
Mudu su Achilu greitai susivalgme.
Jis eng priekin.
- Kaip man?..
- A priklaupsiu, - priekinmis kojomis jis atsiklaup dul
kes. Plati nugara vilgjo prakaitu. - Laikykis mano rankos, kad
nenugritum, - pamok kentauras. Achilas taip ir padar ir ap
ergs patogiai sitais.
Atjo mano eil. Bent jau nereiks sdti priekyje, prie pat
tos vietos, kur mogaus oda virsta katoniniu irgo kailiu. Pa
miau paduot Cheirono rank. Didel ir raumening, apau
gusi tankiais juodais plaukais, visai kitokiais negu irgo kailis.
Apergiau nugar, toki plai, kad buvo ne itin patogu sdti.
Cheironas tar:
- Dabar atsistosiu.
Jis judjo grakiai, taiau vis tiek sikibau Achilo. Cheironas
M A D E L I N E M I L L E R
buvo pusantro karto didesnis u paprast irg ir mano kojos
kybojo taip auktai vir ems, kad apsvaigau. Achilas udjo
rankas Cheironui ant liemens.
- Jei tviriau nesilaikysi, nukrisi, - perspjo kentauras.
Taip apsikabinau Achil, kad pirtai sudrko nuo prakai
to. Nedrsau n mirksniui jo paleisti. Kentauro eisena ne tokia
grakti kaip irgo, ir kelias buvo nelygus. Pavojingai slysiojau
ant prakaituotos irgo nugaros.
Tako neirjau, bet mes spariai kilome auktyn pro me
dius, nes Cheironas keli inojo ir ingsni neltino. Susig
davau kiekvienkart, kai kratomas siremdavau kulnais ken
tauro onus.
Pakeliui Cheironas ramiai pasakojo mums, k matome.
tai Otrio kalnas.
Kaip matote, kiparisai tankesni ia, iaurinje pusje.
is upelis teka Apidano up, tekani per Ftij.
Achilas ypsodamasis vilgteljo mane.
Kopme vis aukiau, o kentauras vytravo graia juoda uo
dega, baidydamas nuo vis muses.
Ch e i r o n a s s t a i g a s u s t o j o , ir a atsitrenkiau Achilui nugar.
Atkeliavome nedidel miko laukym uoltos atodangos pu
siau apsuptoje giraitje. Dar nepasiekme virns, bet buvome
netoli ir mlynas dangus rjo vir ms galv.
- Atvykome, - atsiklaup Cheironas, o mes virpaniomis
kojomis nulipome jam nuo nugaros.
Prieais iojjo ola. Taiau taip vadinti bt per menka - ji
vrsi ne tamsaus akmens, bet blykaus rausvo kvarco sienoje.
78
A C H I L O G I E S M
- Eime, - pasak kentauras. Nusekme i paskos pro ang,
toki aukt, kad jam nereikjo pasilenkti. Sumirkiojome -
nors viduje krito elis, bet tarp kritolo sien buvo viesiau,
negu tikjoms. Vienoje pusje tryko nedidelis altinlis, nute
kantis uolos gilum.
Ant sien kabojo nepastami daiktai - keisti bronziniai
rankiai. Ant olos lub nupietos linijos ir takeliai vaizdavo
vaigdynus ir dangaus kn judjim. Drointose lentynose
stovjo daugyb molini puodynli, paymt kreivais enk
lais. Vienoje kertje kabojo muzikos instrumentai - lyros ir flei
tos, alia - nagiai ir puodai.
ia buvo viena mogui tinkama lova, tvirta ir apklota kai
liais, skirta Achilui. Kentauro guolio nesimat. Gal jis nemiega.
- Sskits, - tar Cheironas. Viduje buvo maloniai vsu,
tikra atgaiva po sauls, ir a dkingas susmukau ant vienos i
jo parodyt pagalvi. Kentauras nujo prie altinlio ir pripyls
taures atne mums. Vanduo buvo gardus ir gaivus. Kol griau,
Cheironas stovjo greta:
- Rytoj tau gels kn ir bsi pavargs, - pasak man. - Ta
iau uvalgs jausies geriau.
Ant nedidelio ugniakuro olos gale garavo katiliukas, ir jis
pasm i jo tirto darovi ir msos trokinio. Buvo ir vaisi,
apvali raudon uog, laikyt uolos duboje. Kimau steb
damasis, koks esu ialks. Vis vilgiojau Achil ir virpjau,
apimtas svaigaus palengvjimo diaugsmo. Pabgau.
gavs drsos, parodiau bronzinius rankius ant sienos.
- Kas ia?
Cheironas atsisdo prieais po savimi pariets kojas.
- Jie skirti chirurgijai, - atsak.
79
MADEL I NE MI LLER
- Chirurgijai? - tokio odio nebuvau girdjs.
- Gydyti. Vis pamirtu emum gyventoj barbarikum, -
pasak jis bespalviu balsu, ramiai ir dalykikai. - Kartais tenka
nupjauti galn. itie skirti pjauti, o tie - siti. Kartais k nors
paalinus galima igelbti vis kn, - pamat, kaip spoksau j
atrius rankius dantytais kratais. - Ar nortum mokytis me
dicinos?
Nuraudau.
- Nieko apie tai neimanau.
- Udaviau ne tok klausim.
- Atsipraau, mokytojau Cheironai, - nenorjau jo supyk
dyti. Jis isis mane atgal.
- Nereikia atsiprainti. Tiesiog atsakyk.
Ilemenau:
- Taip, noriau mokytis. Tai atrodo naudinga, ar ne?
- Labai naudinga, - pritar Cheironas. Atsisuko ms po
kalbio klausant Achil. - O tu, Peleidai? Ar irgi manai, kad me
dicina naudinga?
- inoma, - atsak Achilas. - Praau, nevadink mans Pe-
leidu. A tik Achilas.
Tamsiose Cheirono akyse kakas ybteljo. Beveik linksma
kibirktl.
- Gerai. Ar matai ia k nors, ko nortum mokytis?
- Taip, - Achilas parod muzikos instrumentus, lyras, flei
tas ir septynstyg kitar. - Skambini?
Cheironas velg ramiai.
- Taip.
- A irgi, - tar Achilas. - Girdjau, imokei ir Herakl su
Jasonu, nors j pirtai ir nemikls. Ar tai tiesa?
80
ACHI L O GI ESM
- Tiesa.
Akimirk pasijutau kaip sapne: jis painojo Herakl ir Jaso-
n, kai ie buvo vaikai.
- Noriu, kad mokytum mane.
Grietas Cheirono veidas suvelnjo.
- Todl tave ia ir atsiunt. Kad imokyiau to, k moku.
V l y v o s p o p i e t s v i e s o j e Cheironas nusived mus kalva-
gbriais netoli olos. Parod mums, kur kalnuose gyvena litai
ir kur ltai tekani up ildo saul, todl galsime ten plau
kioti.
- Jei nori, gali isimaudyti, - pavelg jis mane. Buvau pa
mirs, koks murzinas, suprakaitavs ir apteks dulkmis atke
liavau. Perbrauks ranka plaukus apiuopiau sml.
- A irgi isimaudysiu, - tar Achilas.
Nusimet tunik, o po akimirkos t padariau ir a. Vanduo
giliau maloniai glost vsa. Ant kranto Cheironas aikino toliau:
- tai ten vijnai, matote? O eerius? O ten - iobriai, pie
iau jie negyvena. Atskirsite juos i kreiv iomen ir sidabri
nio pilvo.
Jo odius stelb per akmenis tekanios ups nioktimas,
slopinantis tarp mudviej su Achilu kilusius nesusipratimus.
Cheirono veidas, rytingas, ramus ir orus, vl pavert mus vai
kais, kuri pasaulis ne platesnis u ios akimirkos aidimus ir
artimiausi vakarien. alia Cheirono greitai pamirome, kas
mums nutiko andien pajryje. Net ms knai atrod ma
esni greta didiulio kentauro. Kaip galjome pamanyti, kad
uaugome?
81
MADEL I NE MI LLER
Inirome i vandens vals ir vars, purtydami plaukus pa
skutiniuose sauls spinduliuose. Atsiklaups ant kranto akme
nimis iveljau emt ir prakaituot tunik. Teks bti nuogam,
kol idius, bet Cheirono nesidrovjau.
Permet igrtas tunikas per pet, Cheironui kandin nuse
kme ol. Retkariais jis stabteldavo parodyti mums kiki,
grieli ir elni pdsak. Sak, netrukus imsime juos medioti
ir imoksime sekti pdsakais. Klausms ir uoliai klausinjome.
Peljo rmuose mus mok tik paniurlis lyros mokytojas ir pats
Peljas, kuris kalbdamas snduriuodavo. Nieko neimanme
apie mikus ir apie Cheirono mintus gdius. Prisiminiau ant
olos sien kabanius nagius, oleles ir gydymo rankius. Chi
rurgijos, kaip sak jis.
Grome ol beveik visikai sutemus. Cheironas skyr
mums nesunki uduoi - pririnkti malk ir ukurti lau
proskynoje prie olos angos. kr ugn diaugms jos iluma
vakaro vsoje ir neskubjome pasitraukti. Knai buvo maloniai
pails ir apsunk i nuovargio, atsisd patogiai susidjome ko
jas. Kalbjome, kur kitdien eisime, taiau tingiai, odius i
pasitenkinimo tarme sunkiai ir ltai. Vl sotinoms trokiniu
su plonais duonos paplotliais, Cheirono ikeptais ant ugnies
bronzinse skardose. Usigardiavome uogomis ir kaln me
dumi.
Ugniai gstant snduriuodamas usimerkiau. Suilau gu
ldamas ant minktos nuo saman ir nukritusi lap ems.
Negaljau patikti, kad dar ryt nubudau Peljo rmuose. i
nedidel proskyna, rinios olos sienos buvo gyvybingesns u
balkvus rmus.
Krpteljau igirds Cheirono odius:
8 2
A C H I L O G I E S M
- Achilai, turiu pasakyti, kad tavo motina perdav ini.
Pajutau, kaip sitemp Achilo rankos raumenys. Man u
gniau gerkl.
- O! K ji sako? - tie odiai buvo atsargs, bespalviai.
- Jei itremtasis Menoitijaus snus atseks tau i paskos, tu
riu neleisti pasilikti.
Visiems miegams ilaksius atsisdau.
Achilo balsas nerpestingai nuskambjo tamsoje:
- Ar pasak kodl?
-Ne.
Usimerkiau. Ji bent jau nepaemino mans Cheirono akyse
pasakodama, kas nutiko pajry. Taiau tai menkai guod.
Cheironas ts:
- Manau, inojai, k ji turi galvoje. Nemgstu, kai mane ap
gaudinja.
Nuraudau, todl apsidiaugiau tamsa. Kentauras kalbjo
grieiau negu pirma.
Gerkl staiga idivo, ir a kosteljau.
- Apgailestauju, - igirdau save sakant. - Tai ne Achilo
kalt. Pats j atsivijau. Jis neinojo, kad taip padarysiu. Nema
niau... - nutilau. - Tikjausi, ji nesuinos.
- Kvailai pasielgei, - kimiai atsiliep Cheironas i elio.
- Cheironai... - drsiai pratar Achilas.
Kentauras ikl rank.
- Taip jau nutiko, kad ini gavau ryt, dar prie judviem
pasirodant. Todl, nors ir kvailai elgts, mans neapgavote.
- Tu visk inojai? - paklaus Achilas. Nebiau taip drsiai
paklauss. - Tada ir nusprendei? Nepaisyti jos paliepimo?
Cheironas atsiliep nelabai patenkintas:
83
M A D E L I N E M I L L E R
- Ji deiv, Achilai, be to, tavo motina. Negi tau tiek terpi
jos norai?
- Gerbiu j, Cheironai. Taiau ji klysta, - jo rankos taip si
temp, kad netgi prieblandoje irjau sausgysles.
- Ir kodl gi ji klysta, Peleidai?
Stebjau j tamsoje ukands am. Neinojau, k atsakys.
- Ji mano... - jis akimirkai nutilo, o a beveik nebekvpa
vau. - Kad jis mirtingas, todl man netinkamas draugas.
- Ar tu manai, kad tinkamas? - paklaus Cheironas. Jo balse
neigirdau atsakymo uuominos.
- Taip.
Mano skruostai ukaito. Achilas atsak nesudvejojs.
- tai kaip, - kentauras atsigr mane. - O tu, Patroklai?
Ar esi vertas?
Nurijau seil.
- Neinau, ar vertas. Bet noriu pasilikti, - patyljau, tada vl
nurijau. - Praau.
Stojo tyla. Paskui Cheironas prabilo:
- Kai judu atsivediau, dar nebuvau nusprends, k dary
siu. Tetid mato daug trkum, vieni j tikri, kiti tariami, - jo
balsas vl tapo neperprantamas. Mano viltis ir nusivylimas ie
bsi ir geso pakaitomis. - Ji jauna ir prietaringa. Esu vyresnis
ir viliuosi, kad mones perprantu geriau. Neprietarauju, kad
draugautum su Patroklu.
Mano kn uliejo palengvjimas, tarsi bt nurimusi
audra.
- Tai jai nepatiks, taiau diev pyktis man ne naujiena, - jis
patyljo. - Na, o dabar jau vlu ir jums metas miegoti.
- Ai, mokytojau Cheironai, - igirdau nuoirdesn ir gy
vesn Achilo bals. Atsistojome, taiau a sudvejojau.
84
A C H I L O G I E S M
- A tik noriu... - kilsteljau pirtus Cheiron. Achilas su
prato ir dingo oloje. Atsigriau kentaur. - Jei utrauksiu bd,
ieisiu.
Stojo ilga tyla, net pamaniau, kad jis mans neigirdo. Ga
liausiai atsiliep:
- Neleisk sau taip lengvai prarasti to, k iandien laimjai.
Tada palinkjo man labos nakties, ir a engiau ol pas
Achil.
9 SKYRI US
T RYT NUBUDAU IGIRDS CHEIRON, TYLIAI RUOIANT}
pusryius. Minktame guolyje isimiegojau gerai ir gi-
iai. Pasirs krpteljau ukliuds alia tebemiegant
Achil. Valandl irjau rausvus skruostus, klausiausi ra
maus alsavimo. Kakas manyje suspurdjo, tiesiog perbgo
oda, taiau Cheironas kitapus olos pakl rank sveikinda
masis, atsiliepdamas a droviai kilsteljau platak, ir jausmas
Tdien pasistiprin padjome Cheironui ruotis. Dirbti
buvo lengva ir malonu: uogavome, prigaudme vakarienei
uv, paspendme kilp putpelms. Prasidjo ms mokslai,
jei galima taip pasakyti. Cheironui patiko mokyti, taiau pa
mok i anksto jis neplanuodavo, o naudodavosi pasitaikan
iomis progomis. Susirgus kalno virnje besigananioms
okoms, imok mus sutaisyti laisvinamj vaist, o joms
pasveikus - paruoti uteklius nuo erki. Kart nusirits nuo
skardio susilauiau rank ir persiriau kel, tada imokome
dti tvarus, valyti aizdas ir suinojome, kokios vaistaols
gelbsti nuo ukrtimo.
Syk mediodami netyia pabaidme i lizdo griel, tuomet
jis imok mus vaikioti be garso ir skaityti susipynusius pd
dingo.
86
A C H I L O G I E S M
sakus. Perpratome, kaip mediojam gyvn nutaikyti lank
ar svaidykl, kad mirtis bt greita.
Kai itrokome, o vandens odmaiio neturjome, jis parod
mums augalus, kuri aknys kaupia drgm. Ivirtus ermuk
niui, imokome dailidysts - lupti iev, pjaustyti ir drointi.
A padariau kirvio, Achilas - ieties kot, o Cheironas paadjo
greitai imokyti nukalti geletes tokiems ginklams.
Kiekvien vakar ir ryt paddavome gaminti valg, rau
gindavome ok pien ir spausdavome srius, darindavome
uvis. Pirmiau mums, karali snums, niekas neduodavo toki
darb, todl noriai j imdavoms. Klausydami Cheirono nu
rodym su nuostaba irdavome, kaip beregint sumuamas
sviestas, kaip kepami ant laue kaitint akmen irka ir kiet
ja fazano kiauiniai.
Po mnesio per pusryius Cheironas paklaus, ko dar no
rtume imokti. To, - parodiau ant sienos rankius. Jie skirti
chirurgijai, minjo jis. Kentauras vien po kito juos nukabino.
- Saugokits. Amenys labai atrs. is skirtas pvaniai
aizdai ipjauti. Paspaud od aplink toki aizd igirsite
trakes.
Tada liep mums iuopti savo pai kaulus rankomis brau
kiant vienas kitam per stuburus. Pirtais baksnodamas parod,
kur po oda slypi organai.
- Sualojus bet kur i j paprastai laukia mirtis. Bet mirtis
greiiausia ia, - pirtu paliet Achilo smilkinio dub. iurpas
nupurt ivydus lieiant viet, kur Achilo gyvyb taip menkai
apsaugota. Apsidiaugiau kalbai nukrypus kitur.
Vakarais guldavome ant minktos ols prie olos angos.
O Cheironas rodydavo vaigdynus ir pasakodavo apie juos -
87
MADEL I NE MI LLER
apie Andromed, drebani prieais jr pabaisos nasrus, ir
apie j igelbti pasirengus Persj, apie skrajojant nemir
tingj irg Pegas, gimus i nukirsdintos Medzos kaklo.
Jis pasakojo mums ir apie Herakl, apie jo ygius ir pamiim.
Jo apimtas Heraklis neatpaino monos su vaikais ir, palaiks
juos prieais, nuud.
Achilas paklaus:
- Kaip galjo nepainti monos?
- Tokia ta beprotyb, - tar Cheironas emesniu nei papras
tai balsu. Painojo Herakl, prisiminiau. Painojo jo mon.
- Bet kodl jis pamio?
- Dievai panoro j nubausti, - atsak Cheironas.
Achilas nekantriai papurt galv.
- Taiau jai kliuvo didesn bausm. Taip neteisinga.
- Nra tokio statymo, kad dievai turi bti teisingi, Achilai, -
pasak Cheironas. - Pagaliau turbt didesn nelaim likti emje
praradus kit mog. Ar nemanai?
- Galbt, - nusileido Achilas.
Tyldamas klausiausi j. Achilo akys ibjo ugniakuro vie
soje, ant veido mirgjo eliai. Painiau j net tamsoje ar per
sirengus, tariau sau. Painiau net iprotjs.
- Nagi, - tarsteljo Cheironas. - Ar pasakojau jums legend
apie Asklepij ir kaip jis suinojo gydymo paslaptis?
Pasakojo, bet mudu norjome dar kart pasiklausyti, kaip
Asklepijas, Apolono snus, pasigailjo gyvats gyvybs. Atsi
dkodama toji ilai jam ausis, ir jis igirdo jos nabdamas
oleli paslaptis.
- Bet i ties gydyti j imokei tu, - tar Achilas.
- Taip.
88
A C H I L O G I E S M
- O tau neapmaudu, kad visa garb teko gyvatei?
Juodoje Cheirono barzdoje suibo balti dantys. Jis ypsojosi.
- Ne, Achilai, neapmaudu.
Paskui Achilas skambindavo lyra, o mes su Cheironu klau
sydavoms. Mano motinos lyra. Atsigabeno j su savimi.
- Kad biau inojs! - pasakiau pai pirm dien jam pa
rodius instrument. - Kad kiek, biau nepabgs - taip ne
norjau jos palikti.
Jis nusiypsojo.
- Dabar inau, kaip tave priversti visur sekti man i paskos.
Saul grimzdo u Peliono keteros. Buvome laimingi.
An t Pe l i o n o k a l n o laikas tekjo greitai, bgo graios dienos.
Rytais nubudus kaln oras bdavo vsus ir nenoriai ildavo tik
nuo yki sauls spinduli, prasiskverbiani pro mirtani
lapij. Cheironas dav mums kailinius, o ilumai oloje ilaikyti
angoje pakabino vri kaili. Dienomis rinkdavome malkas
iemos ugniakurui arba sdydavome ms atsargai. Gyvnai
dar neisislapst po savo guolius, bet Cheironas sak, kad ne
trukus isislapstys. Rytais grdavoms alnos pakstais lapais.
Apie snieg girdjome dain ir pasakojim, bet dar nebuvome
jo regj.
Vien ryt nubuds neivydau Cheirono. Tai nebuvo ne
prasta. Kentauras danai nubusdavo anksiau u mus ir eida
vo melti ok arba priskinti pusryiams vaisi. Nenordamas
paadinti Achilo ijau i olos ir atsisds laukymje laukiau
Cheirono. Vakarykio lauo pelenai ibalo ir atvso. Atsainiai
maiiau juos pagaikiu, klausydamasis miko aplinkui. Neto-
89
M A D E L I N E M I L L E R
Ii suekjo kurapka, suulbo karvelis. Sulamjo krmai - nuo
vjo ar neatsargaus gyvno. Netrukus prisirinksiu ab ir kur
siu lau.
Kad kakas ne taip, pirmiausia pajutau oda - ji paiurpo.
Nutilo kurapka, tada karvelis. Sustingo lapai, nurimo vjelis,
krmuose nesujudjo joks vris. Stojo tyla, tarsi kvap atm.
Tarsi sakalo elis krito ant kikio. Jutau, kaip po oda tvinksi
kraujas.
Kartais Cheironas, priminiau sau, parodydavo nedideli
burt, dievik gudrybi, pavyzdiui, suildydavo vanden arba
nuramindavo gyvnus.
- Cheironai? - kteljau drebaniu balsu. - Cheironai?
- ia ne Cheironas.
Atsisukau. Laukyms pakratyje stovjo Tetid kaulo baltu
mo oda ir juodais plaukais, vilganiais it aibo blyksniai. Glau
diai prie kno prigludusi suknel blizgjo kaip uvies vynai.
Man ugniau gerkl.
- Neturjai ia bti, - tar ji, tarytum dantyta uola bruot
laivo on. eng artyn, o ol, rods, vyto jai po kojomis. Jr
nimfai em buvo atgrasi.
- Apgailestauju, - ilemenau, o balsas suejo gerklje it
sudivs lapelis.
- Perspjau tave, - jos aki juoduma tarsi skverbsi mane,
kimo gerkl ir dusino. Net ir idrss nebiau pajgs su
rikti.
U mans kakas sulamjo, o tada tyloje garsiai suskambo
Cheirono balsas:
- Sveika, Tetide.
Mano oda atilo, atgavau kvap. Norjau bgti pas Cheiro-
90
A C H I L O G I E S M
n. Bet jos vilgsnis neleido pajudti. Neabejojau - jei bt no
rjusi, bt mane pasiekusi.
- Tu gsdini berniuk, - tar Cheironas.
- Jam ia ne vieta, - atsiliep ji. Jos lpos buvo raudonos
kaip k tik pralietas kraujas.
Cheironas rytingai udjo rank man ant peties.
- Patroklai, - tar, - grk ol. Pasikalbsiu su tavimi vliau.
Svyruodamas atsistojau ir paklusau.
- Per ilgai gyvenai su mirtingaisiais, kentaure, - igirdau j
sakant prie kailiams usiskleidiant man u nugaros. Susmu
kau prie olos sienos, perinioje burnoje jutau druskos skon.
- Achilai, - tariau.
Jis atsimerk ir atsidr alia man nespjus nieko daugiau
pasakyti.
- Gerai jautiesi?
- Tavo motina ia, - pasakiau.
Pastebjau, kaip po oda sitemp raumenys.
- Ar tavs nesueid?
Papuriau galv. Nepridriau, kad tikriausiai norjo t pa
daryti. Kad bt padariusi, jei ne Cheironas.
- Turiu eiti, - tar jis. Sulamjo prasiskyr kailiai ir vl su-
siskleid.
Negirdjau j kalbantis proskynoje. Jie nekjosi tyliai arba
nujo kalbtis kitur. Laukiau beds akis em. Nebesijaudi-
nau dl savs. Cheironas nori mane pasilikti, o jis vyresnis u
j, buvo suaugs dievams dar supantis lopiuose, kai ji tebuvo
smiltel jros siose. Taiau jutau t, ko negaljau taip leng
vai vardyti. Bgtavau, kad jai pasirodius kak prarasiu, kas
nors nutrks.
91
M A D E L I N E M I L L E R
Jie gro beveik vidurdien. Pirmiausiai pavelgiau Achilui
veid, akis, lpas. Nepastebjau nieko, iskyrus nedidel nuo
varg. Jis griuvo ant guolio prie mans.
- Ialkau, - tar.
- Ir turtum, - atsiliep Cheironas. - Pats metas pietauti.
Jis ruo mums valgyti. Nors ir stambaus stoto, bet lengvai
sukiojosi oloje.
Achilas atsisuko.
- Viskas gerai, - pasak. - Ji tik norjo pasikalbti su ma
nim. Pamatyti mane.
- Ir vl ateis su juo susitikti, - tar Cheironas. Ir tarsi per
skaits mano mintis, pridr. - Kaip ir dera. Ji jo motina.
Pirmiausia deiv, pamaniau.
Taiau kol valgme, baim atslgo. iek tiek nerimavau, kad
ji papasakojo Cheironui apie t dien pajryje, taiau jis elgsi
su mumis kaip ir seniau, ir Achilas buvo toks, kaip visada. Nu
jau miegoti neramus, taiau nenuogstaudamas.
Nuo tos dienos ji pasirodydavo daniau, kaip Cheironas
ir sak. Imokau j igirsti - tyl, krintani kaip udanga - ir
stengdavausi laikytis ariau Cheirono ar olos. Ji per daug ne
trukd, todl tardavau sau - nesigailiu, kad ji ia. Taiau visada
apsidiaugdavau jai ijus.
At j o i e m a i r u p u a l o . Mudu su Achilu idrsome slys-
iodami ja pasivaikioti. Paskui isikirt eketes ir vejodavo
me. Taip prasimanydavom vieienos, nes mikai itutjo, juo
se mirinjo tik pels ir viena kita kiaun.
Kaip pranaavo Cheironas, pradjo snigti. Guljome ant e
92
ACHI L O GI ESM
ms, ant ms tp snaigs, o mes psdami tirpinome jas savo
kvapu. Neturjome nei bat, nei apsiaust, tik kentauro duotus
kailius, todl diaugms olos iluma. Net ir Cheironas usime
t gauruot liemen, kaip sak, pasit i lokenos.
Sulauk pirmojo sniego mme skaiiuoti dienas ir ym
davome jas uoloje brkniais. Kai j bus penkiasdeimt, - pa
sak Cheironas, - ups ledas ims aiti. Penkiasdeimtosios
dienos ryt igirdome keist trakes, tarsi bt griuvs medis.
Taip beveik nuo vieno iki kito kranto skilo ups ledas.
- Dabar jau greitai ateis pavasaris, - pratar Cheironas.
Netrukus m elti ol, i savo slptuvi ilindo sulysusios
vovers. Stebdavome jas pusryiaudami gaiviame pavasario ore.
Vien tok ryt Achilas papra Cheirono imokyti mus kautis.
Neinau, kodl to panoro. Gal dl iemos, kuri praleidome
sddami oloje ir maai manktindamiesi, gal dl motinos apsi
lankymo prie savait. O gal ir dl ko kito.
Ar imokysi mus kautis?
Stojo tyla, tokia trumpa, kad pamaniau j sivaizdavs, ir
Cheironas atsak:
- Jei norite, imokysiu.
Paskui tdien nusived mus proskyn auktai kalnuose.
I sandliuko viename olos ukampyje pam du iei kotus
ir du bukus kardus. Norjo pamatyti, k mudu mokame. Ltai
rodiau Ftijoje gytus gdius gintis ir pulti. Greta akies kampu
maiau, kaip aibikai juda Achilo rankos ir kojos. Cheironas
atsine lazd bronziniu apkaust ir kartkartmis sikidavo
tikrindamas, irdamas, kaip reaguojame.
Atrod, kad viskas gerokai usits, ir man paskaudo rankas
kapoti ir vytruoti kardu. Galiausiai Cheironas kteljo liautis.
93
M A D E L I N E M I L L E R
Godiai atsigrme vandens i odmaii ir isitiesme ant ols.
Mano krtin kilnojosi. Achilas alsavo ramiai.
Cheironas tyldamas stovjo prieais.
- K manai? - nekantravo Achilas, o a prisiminiau, kad
Gheironas buvo ketvirtasis mats, kaip jis gali kautis.
Neinau, kokio kentauro atsakymo tikjausi. Tik ne tokio:
- Neturiu ko tavs mokyti. Imanai visk, k mokjo Herak
lis, ir dar daugiau. Esi geriausias savo ir prajusi kart karys.
Achilo skruostai paraudo. Nesupratau, ar i drovumo,
diaugsmo, ar dl visko kartu.
- Igird apie tavo gdius mons nors, kad kariautum
u juos, - patyljo. - K jiems atsakysi?
- Neinau, - atsak Achilas.
- Kol kas gana tokio atsakymo. Paskui jo neuteks.
sivyravo tyla, ore aplinkui pajutau tamp. Nuo tada, kai ia
atvykome, Achilo veidas pirmkart atrod suvargs ir rimtas.
- O kaip a? - paklausiau.
Tamsios Cheirono akys pavelg mane.
- Kaudamasis lovs nesulauksi. Ar tai tau netikta? - sausai
pasak jis, taiau tai kakodl suvelnino gelianius odius.
- Ne, - siningai atsakiau.
- Taiau tai netrukdo tau tapti geru kariu. Ar nortum to
imokti?
Prisiminiau gstanias berniuko akis, kaip spariai em ge
ria krauj. Pagalvojau apie Achil, geriausi ms kartos kar.
Apie Tetid, kuri atims j i mans, jei tik gals.
- Ne, - atsakiau.
Taip baigsi ms kovos pamokos.
94
A C H I L O G I E S M
Pa v a s a r is v i r t o v a s a r a , mikai suilo ir atgijo, juose subruz
do vrys, prisirpo gausyb vaisi. Achilui sujo keturiolika, ir
Peljas per pasiuntinius atsiunt jam dovan. Buvo keista matyti
juos vilkinius rm uniformomis. Maiau, kaip jie akimis yb
ioja mane, Achil, o daniausiai Cheiron. Rmuose verti
no paskalas ir grusius iuos vyrus sutiks kaip karalius. Diau
giausi, kai usikl ant pei tuias skrynias jie ikeliavo.
Dovan bta puiki - nauj lyros styg ir plonyts vilnos
tunik. Tarp j ir naujas lankas su strlmis geleiniais antga
liais. Lietme j metal, atrius smaigalius, padsianius mums
prasimanyti maisto.
Kitos dovanos buvo ne tokios vertingos - sunks auksu puo
ti apsiaustai, kurie iduot savinink u penkiasdeimties ings
ni, ir brangakmeniais nusagstytas diras, per sunkus juosti.
Ir dar gausiai siuvinta gnia karaliaus snaus irgui papuoti.
- Tikiuosi, ji ne man, - kilsteljo antak Cheironas. Supl
pasidarme i jos pavilg, tvarsi ir skudur, - iurktus audi
nys labai tiko sigrusio purvo ar maisto dmms valyti.
Kart popiet guljome ant ols prieais ol.
- Jau beveik metai, kaip mes ia, - tarsteljo Achilas. Od
glost vsus vjelis.
- Neatrodo, kad taip ilgai, - atsakiau. Jauiausi mieguistas,
akimis klajojau po ydr popiets dangaus skliaut.
- Ilgiesi rm?
Pagalvojau apie jo tvo dovanas, apie tarnus ir j vilgsnius,
gandus, kuriuos jie parne rmus.
- Ne, - atsakiau.
- A irgi, - tar jis. - Maniau, pasiilgsiu, bet nepasiilgau.
Bgo dienos ir mnesiai, prajo dveji metai.
95
1 O SKYRI US
M
u ms t pa v a s a r s u k a k o p e n k i o l i k a . i e m o s
aliai utruko ilgiau negu paprastai, ir mes diau
gms galdami vl bti lauke, saulyje. Nusimetme
tunikas, oda iurpo nuo lengvo vjelio. Per vis iem nebuvau
taip apsinuogins, bdavo per alta nusirengti kailius ir apsiaus
tus, todl tik skubomis prausdavoms uolos duboje, tapusioje
mums prausykla. Achilas rsi ir manktino kojas ir rankas,
sustingusias per ilg iem oloje. Vis ryt plaukiojome ir ai
dme mike gaudynes. Mano raumenys nuvargo, bet buvo gera
vl juos ijudinti.
irjau Achil. Be nelygaus ups paviriaus ant Peliono
kalno neturjome kitoki veidrodi, todl galjau vertin
ti save tik pagal Achilo pokyius. Jo kojos ir rankos tebebuvo
grakios, taiau dabar raumeningos, ir raumenys po oda si
tempdavo ir atsipalaiduodavo. Ir veidas buvo rytingesnis, o
peiai - platesni negu anksiau.
- Atrodai vyresnis, - tariau.
Jis sustojo ir atsisuko mane.
- Tikrai?
- Taip, - linkteljau. - O a?
- Ateik ia, - pasak jis. Atsistojau, prijau. Jis valandl
mane irjo. - Tu irgi, - pratar.
96
ACHI L O GI ESM
- Kaip? - norjau inoti. - Daug?
- Veidas pasikeits, - pasak.
-Kur?
Deine ranka paliet mano andikaul, perbrauk pirt ga
liukais.
- ia. Veidas platesnis negu seniau.
Pakliau rank nordamas apiuopti skirtum, taiau kaulai
ir oda man atrod tokie patys. Pams mano rank udjo j ant
raktikaulio.
- ia irgi plaiau, - pasak. - Ir dar tai, - pirtu velniai
paliet minkt ant kaklo atsiradus ikilum. Nurijau seil ir
pajutau, kaip pirto galiukas nuseka judes.
- O dar? - paklausiau.
Jis parod velni tamsi plauk takel, krtine besilei
diant prie pilvo.
Stabteljo, ir mano veidas nukaito.
- Uteks, - pasakiau iurkiau, negu norjau. Klesteljau
ant ols, o jis ir toliau manktino rankas ir kojas. irjau, kaip
vjelis kedena jam plaukus, o saul nutvieskia auksin od. At
siloiau, kad apviest ir mane.
Neilgai trukus jis liovsi manktintis ir atsisdo alia. ir
jome ol, medius ir besimezganius pumpurus.
Jis atsainiai, beveik nerpestingai, pasak:
- Manau, nenusiviltum. Tuo, kaip dabar atrodai.
Ir vl nukaitau. Bet daugiau apie tai nekalbjome.
Mu ms b e v e i k e i o l i k a . Greitai su dovanomis atkeliaus Peljo
pasiuntiniai, greitai prisirps uogos, vaisiai paraus ir kris mums
rankas. eioliktieji - paskutiniai vaikysts metai, jiems pasi
baigus tvai ima vadinti mus vyrais, o mes pradedame dvti ne
97
M A D E L I N E M I L L E R
tik tunikas, bet ir apsiaustus bei chitonus. Bus sutarta dl Achilo
vedyb, jei norsiu, ir dl manj. Vl pagalvojau apie tarnaites
ir vangias j akis. Prisiminiau nugirsto berniuk pokalbio nuo
trupas apie krtis, klubus ir sueit.
Ji velni kaip grietinl.
Kai apsivys launimis, pamiri savo vard.
Berniukai nekjosi susijaudin, iraudusiais veidais. Pam
ginau sivaizduoti tai, k jie kalbjo, bet mintys sprdo tarsi ne
sileidianti pagaunama uvis.
Taiau mane lank kiti vaizdiniai. Kaklo linkis vir lyros,
ugniakuro viesoje spindintys plaukai, rankos muojanio
mis sausgyslmis. Vis dien praleisdavome kartu, ir a nega
ljau neuuosti aliej, kuriais jis trindavosi pdas, nepamatyti
rengiantis mktelinios odos. Nusukdavau alin akis ir pri
simindavau dien pajryje, jo aki alt ir tai, kaip nuo mans
bgo. Ir visada prisimindavau jo motin.
miau vaiktinti vienas anksti rytais, kol Achilas tebemiego
davo, arba popietmis, kai svaidydavo iet. Pasiimdavau fleit, bet
retai grodavau. Uuot grojs, atsiliedavau med ir alsuodavau
aitriu kiparis kvapu, dvelkianiu nuo aukiausi kalno lait.
Ltai, tarsi man paiam nepastebima ranka nuslysdavo tarp
laun. Gdijausi to, k dariau, dar labiau gdijausi kartu lai
davusi mini. Taiau galvoti apie tai rausvo kvarco oloje jo
paonje bt buv blogiausia.
Paskui kartais bdavo sunku grti ol.
- Kur buvai? - klausdavo jis.
- Tiesiog... - tarsteldavau ir vangiai numodavau.
Jis linkteldavo. Bet inodavau, kad mato rausteljusius
mano skruostus.
98
ACHI L O GI ESM
Va s a r o s k a r i a i s t i pr j o , ir mus trauk paupio paunksn,
vanduo, tyktantis viesos arkomis mudviem takantis ir nar
dant. Tkmje po kojomis risdavosi samanoti ir vss ups
dugno akmenliai. kaudami igsdindavome uvis, ir ios
sprukdavo dumblinus urvelius arba ramesnius vandenis
prie srov. Verlus pavasarinis popldis pasibaig; guldavau
ant nugaros neamas mieguisto srauto. Man patikdavo jausti
sauls ilum ant pilvo ir ups gelmi vs po savimi. Achilas
plduriuodavo alia arba irdavosi prie silpn ups srov.
Kai nusibosdavo, griebdavome u emai palinkusi gluos
ni ak ir pusiau ikildavome i vandens. Tdien spardydamiesi
kojomis stengms nustumti vienas kit ar net usikeberioti ant
draugo akos. Staiga paleidau savo ak ir griebiau j u liemens.
Jis aikteljo i netiktumo. Valandl juokdamiesi grmms,
laikiau j apsivijs rankomis. Tada aka garsiai triokteljusi lo,
ir mes panirome up. Vir ms usivr vsus vanduo, o mes
tebesigrmme, delnais slysdami vienas kito oda.
Inirome nioktuodami ir vals. Puols jis vl murkd
mane tyr vanden. Susimme, inirome kvpti oro ir vl pa
nirome.
Pagaliau deganiais plauiais, raudusiais nuo per ilgo bu
vimo po vandeniu veidais isikapstme krant ir isitiesme
tarp viksv ir pelki oli. Pdos nugrimzdo vs pakrants
purv. I jo plauk tebevarvjo vanduo, o a irjau rankomis
ir krtine riedanius laelius.
Jo e i o l i k t o j o g i m t a d i e n i o ryt nubudau anksti. Cheironas
pirmiau tolimoje Peliono atlaitje parod figmed, nokindavu-
99
M A D E L I N E M I L L E R
s pirmsias sezono figas. Achilas apie j neino, patikino mane
kentauras. Dien dienas stebjau, kaip usimezg kieti ali vai
siai pampo, tamsjo ir sunko nuo skl. Dabar priskinsiu j
Achilui pusryiams.
Dovanosiu ne vien j. Rads idivusi uosio ak slapta
droindavau. Utrukau beveik du mnesius, kol ji gavo ber
niuko, skambinanio lyra, pavidal. Galva pakelta dang, bur
na pravira, tarsi dainuot. Dabar neiausi j su savimi.
Figos ant medio kabojo sultingos ir sunkios, j apvalus
minktimas lengvai dubo prisilietus - dar pora dien ir per
noks. Priskyniau droint medin dubenl ir atsargiai parne
iau ol.
Achilas su Cheironu sdjo proskynoje prie koj pasidjs
neatidaryt skrynut nuo Peljo. Pamaiau, kaip isiplt jo
akys, kai ivydo figas. Atsistojs pam duben man n nesp
jus jo pastatyti. Valgme, kol prisikimome, o pirtai ir smakrai
tapo lipns.
Peljo skrynioje vlgi guljo tunikos, lyros stygos ir apsiaus
tas, tik kart - eioliktajam gimtadieniui - nudaytas bran
giu purpuru i mureks kriaukleli. Karaliaus snaus, bsimo
karaliaus, apdaras, maiau, jam patiko. Ir inojau, kad tiks, o
purpuras atrodys sodresnis prie auksini plauk.
Cheironas irgi teik dovan - ygio lazd ir nauj peil prie
diro. Galiausiai padaviau Achilui statull. Jis apirjo j, lies
damas smulkias peilio rantas.
- ia tu, - pasakiau paikai ypsodamasis.
Jis pakl galv, akyse viet pasitenkinimas.
- inau, - atsak.
100
ACHI L O GI ESM
Ne i l g a i t r u k u s v i e n vakar iki vlumos usisdjome prie
rusenanio lauo. Didij dal popiets Achilo nebuvo - apsi
lankius Tetidei jis utruko ilgiau negu paprastai. Dabar skambi
no mano motinos lyra. Muzika liejosi rami ir viesi kaip vaig
ds vir ms galv.
Igirdau, kaip Cheironas greta nusiiovavo ir patogiau si
tais ant pariest koj. Lyra akimoju nutilo ir tyloje suskambo
Achilo balsas:
- Cheironai, ar pavargai?
- Taip.
- Tai leisime tau pailsti.
Paprastai jis neskubdavo eiti miegoti ir nekalbdavo u
mus abu, taiau ir pats buvau pavargs, todl neprietaravau. Jis
pakilo ir palinkjs Cheironui labos nakties pasuko ol. Pasi
riau, dar kelias akimirkas pasimgavau lauu ir nusekiau jam
i paskos.
Oloje radau Achil jau gulint, drgnu, altinlyje nupraustu
veidu. Nusiprausiau ir a, vandeniu vsindamas kakt.
Jis pasak:
- Dar neklausei mans apie motinos apsilankym.
Pasiteiravau:
- Kaip jai sekasi?
- Gerai, - kaip visada atsak jis, todl kartais ir neklaus-
davau.
- Puiku.
Pakliau riekutes vandens nuplauti nuo veido muil. Vir
davome j i alyvuogi aliejaus, todl jis iek tiek kvepjo riebio
mis, sultingomis alyvuogmis.
Achilas vl prabilo:
101
MADEL I NE MI LLER
- Ji sako negalinti ms ia matyti.
Nebesitikjau, kad jis dar k pasakys.
-K?
- Ji ms nemato ia. Ant Peliono.
Jo balse kakas suskambo, gal tampa. Atsisukau.
- K nori pasakyti?
Jis velg lubas.
- Ji sako... Klausiau jos, ar ji mus stebi, - praneko auktu
balsu. - Sako, kad ne.
Oloje buvo tylu. iurleno tik ltai tekantis vanduo.
- tai kaip, - tariau.
- Norjau tau pasakyti, nes... - nutilo. - Pamaniau, norsi
inoti. Ji... - vl sudvejojo. - Jai nepatiko, kad paklausiau.
- Jai nepatiko, - pakartojau. Apsvaigau, mintyse sukosi jo
odiai. Ji ms nemato. Suvokiau, kad pusiau sustings sto
viu prie praustuvs laikydamas rankluost prie smakro. Pri
siveriau j padti ir eiti guol. Man temo protas i vilties ir
siaubo.
Atveriau apklot ir sitaisiau guolyje, jau ilusiame nuo jo
odos. Jis tebeirjo lubas.
- Ar tu... patenkintas jos atsakymu? - pagaliau paklausiau.
- Taip, - tar jis.
Valandl guljome temptoje, spengianioje tyloje. Vaka
rais paprastai pasakodavome vienas kitam poktus ar nutiki
mus. Olos lubas puo vaigdi pieiniai, ir pavarg rody
davome juos vienas kitam. Orionas, - sakydavau sekdamas jo
pirt. - Plejads.
Taiau vakar taip nebuvo. Usimerks ilgai laukiau, kol pa
maniau, kad jis umigo. Tada atsisukau pasiirti.
102
A C H I L O G I E S M
Guldamas ant ono jis mane stebjo. Negirdjau, kaip apsi
vert. Niekad neigirstu. Visikai nejudjo, tik jis mokdavo bti
toks ramus. kvpiau oro ir supratau, kad mudu skiria nedidelis
tamsus pagalvs ruoelis.
Jis pasislinko artyn.
Susitikusios mudviej lpos prasivr, ir saldi jo burnos i
luma plsteljo pro mano lpas. Negaljau galvoti, nieko nega
ljau daryti, tik griau j sulig kiekvienu kvpteljimu, velniu jo
lp judesiu. Tai buvo stebuklas.
Virpjau bijodamas, kad jis nepabgt. Neinojau, k da
ryti, kas jam patikt. Buiavau jo kakl, krtin, jutau druskos
skon. Atrod, mano lieiamas jis auga, noksta. Kvepjo tarsi
migdolai ir em. Prisiglauds prie mans spaud vyn i mano
lp.
Jis nurimo, kai pamiau j rank, veln kaip gleno iedla
pio aksomas. Painojau auksin Achilo od ir kaklo link, alk
ni dubas. inojau, kaip atrodo, kai jam malonu. Ms knai
susipyn kaip dvi sukibusios rankos.
sipainiojau antklodes. Jis nupl jas nuo mudviej. Oda
staiga pajuts vs paiurpau. Jo kontrai rykjo tarp nutapy
t viesuli, ant peties nutp iaurin. Ranka nuslydo mano
besikilnojaniu nuo paspartjusio alsavimo pilvu. velniai glos
t mane, tarsi glotnindamas puikiausi drabu; jam prisilietus
mano klubai pakilo. Prisitraukiau j prie savs nesiliaudamas
virpti. Virpjo ir jis. Alsavo tarsi bt toli ir greitai bgs.
Rodos, itariau jo vard. Jis suo manyje, tarsi biau buvs
tuiavidur nendr, pakabinta gausti vjyje. Laik skaiiavo tik
ms alsavimas.
Pajutau tarp pirt jo plaukus. Many kakas tvino, kraujas
103
M A D E L I N E MI L L E R
tvinksjo nuo jo judanios rankos. Jis priglaud prie mans vei
d, o a glaudiau j dar ariau. Nesustok, pasakiau.
Nesustojo. Jausmai tvino ir pldo, kol geismui smarkiai isi
skleidus kimiai kteljs, isiriets prisiglaudiau prie jo.
Buvo negana. Itiess rank aptikau jo malonumo viet. Jis
usimerk. Radau ritm, kuris jam patiko, jutau i sulaikyto
kvpavimo, i trokimo. Mano pirtai nepaliov, pakluso kiek
vienam greitesniam kvpteljimui. Jo aki vokai buvo brk
tanio dangaus spalvos; jis kvepjo kaip em po lietaus. Pro
lpas isprdo tylus rikteljimas; buvome taip arti vienas kito,
kad ant savs pajutau plipteljusi jo ilum. Jis sudrebjo, ir
mudu abu nurimome.
Ltai, tarsi atslenkanias sutemas, miau suvokti savo pra
kait, drgnus apklotus ir slidi drgm ant ms pilv. Isi
skyrme, atsiplme vienas nuo kito pabrinkusiais, kone pa
mlusiais nuo buini veidais. Ola kvepjo kariu ir saldybe
tarsi vaisius saulje. Ms akys susitiko, nekalbjome. Mane
pervr baim, mi ir atri. Akimirka buvo tikrai pavojinga.
sitempiau nuogstaudamas, kad jis ims gailtis.
Jis pasak:
- Nemaniau... - ir nutilo. Nieko pasaulyje taip netrokau i
girsti, kaip odi, kuri jis neitar.
- Ko? - paklausiau jo. Jei kas blogai, tegul sako greiiau.
- Nemaniau, kad mes kada nors... - dvejojo tardamas kiek
vien od, negaljau jo kaltinti.
- A irgi nemaniau, - pasakiau.
- Gailiesi? - paklaus greitai, vienu atokvpiu.
- Nesigailiu, - atsakiau.
- Ir a.
104
A C H I L O G I E S M E
Nutilome, bet man neberpjo drgnas gultas ar prakaitas.
alios akys su aukso takeliais velg atvirai. Tvirtai inojau -
niekada jo nepaliksiu. Ir taip bus visada, kol jis man leis.
Jei biau turjs odi tam pasakyti, biau taip ir pada
rs. Taiau jokie odiai neatrod pakankamai svars tokiai di
delei tiesai pasakyti.
Bet jis tarsi igirds pam mano rank. Man nereikjo i
rti: jo pirtai buvo sir mano atminty, grakts, iedlapius
panaiomis gyslelmis, tvirti, greiti ir niekad neklystantys.
- Patroklai, - pasak. Kalbti jam visada seksi geriau negu
man.
Ry t n u b u d a u a ps v a ig u s , apsunkusiu nuo ilumos ir paleng
vjimo knu. Po velni glamoni vl apm aistra, tik mudu
buvome ltesni ir neskubjome; pasakika naktis tssi be galo.
Dabar matydamas, kaip jis sukruta greta mans, padjs ran
k ant mano pilvo, suprakaitavs ir garbanotas kaip gls ie
das autant, vl sunerimau. Paskubomis prisiminiau, k sakiau
ir dariau, kaip dejavau. Gsiojausi, kad kerai baigsi, kad pro
olos ang spindusi viesa visk isklaidys. Taiau nubuds jis
mieguistai pasisveikino ir itiess rank sum mano platak.
Taip guljome, kol ol nutviesk ryto viesa ir Cheironas mus
paauk.
Pavalg nubgome prie ups nusiprausti. Mgavausi stebuk
lu - galjau nesislpdamas j stebti, grtis viesos aismu ant
koj ir rank, nugaros linija jam neriant po vandeniu. Paskui
sugul ant ups kranto ir vl mokms vienas kito kno vingi.
Taip, taip ir taip. Jautms dievais pasaulio apyaury, o ms
105
MA D E L I N E MI L L E R
diaugsmas buvo toks viesus, kad nematme nieko, iskyrus
vienas kit.
Je i Ch e i r o n a s i r pastebjo pokyi, nieko nesak. Vis tiek ne
rimavau.
- Manai, supyks?
Buvome prie alyvmedi giraits iaurinje kalno pusje. ia
pt maloniausias vjelis, vsus ir gaivus kaip altinio vanduo.
- Nemanau, - jis pakl rank man prie raktikaulio, kur
mgo vedioti pirtu.
- Taiau gali. Tikriausiai jau ino. Ar mums reikt k nors
pasakyti? - klausiau jau ne pirm kart. Danai apie tai kalb
davoms kaip tikri smokslininkai.
- Jei nori, - atsak jis kaip ir anksiau.
- Nemanai, kad jis irs?
Jis patyljo svarstydamas. Man patikdavo, kai taip darydavo.
Nesvarbu, kiek kart teiraudavausi, jis atsakydavo tarsi pirm
kart paklaustas.
- Neinau, - pavelg man akis. - Ar tai svarbu? A nesi
liauiau, - tar aistros kaitintu balsu. Pajutau, kaip raustu.
- Bet gali pasakyti tavo tvui. Jis gali nirti, - pasakiau be
veik neteks vilties. Netrukus mano oda kais ir nebegalsiu
galvoti.
- Na, ir kas? - kai pirmkart pasak kak panaaus, ap
stulbau. Tvas gali supykti, bet Achilas vis tiek elgtsi kaip
panorjs - nepajgiau to suprasti, vargiai sivaizdavau. Gir
ddamas j taip kalbant svaigau. Niekada nepavargdavau klau
sytis.
106
ACHI L O GI ESM
- O kaip tavo motina?
Jie buvo mano baimi trejyb - Cheironas, Peljas ir Tetid.
Jis gteljo peiais.
- O k ji padaryt? Pagrobt mane?
Ji galt mane umuti, pamaniau. Bet nepasakiau. Vjelis
per daug malonus, o saul per ilta, kad itariau toki mint.
Jis akimirk stebjo mane.
- Tau rpi, ar jie pyksta?
Taip. Isigsiau suinojs, kad nulidinau Cheiron. Ne
pritarimas visada giliai mane paveikdavo, negaljau jo nepaisy
ti kaip Achilas. Taiau jei kilt grsm, kad mus iskirs, nesi-
leisiau.
- Ne, - atsakiau.
- Gerai, - tar jis.
Paglosiau plauk sruog ant jo smilkinio. Jis usimerk.
irjau jam veid, pakelt saul. Bruoai tokie velns, kad
kartais jis atrodydavo jaunesnis nei i ties. O lpos raudonos
ir putlios.
Jis atsimerk.
- Pasakyk bent vieno laimingo didvyrio vard.
Susimsiau. Heraklis pamis iud eim, Tesjas prara
do nuotak ir tv, Jasono mona nuud jo vaikus ir naujj
mon, Belerofontas nugaljo Chimair, taiau nukrits nuo
Pegaso tapo luoiu.
- Negali, - atsisds tiesiai jis net pasilenk priek.
- Negaliu.
- inau. Negali bti ir garsus, ir laimingas, - kilsteljo anta
k. - Pasakysiu tau paslapt.
- Pasakyk, - man jis toks patiko.
107
M A D E L I N E M I L L E R
- A bsiu pirmasis, - pam mano deln ir priglaud prie
savojo. - Prisiek.
- A? Kodl?
- Nes tu esi prieastis. Prisiek.
- Prisiekiu, - tariau, sutriks dl skaisiai paraudusi jo
skruost, liepsnojani aki.
- Prisiekiu, - pakartojo jis.
Akimirksn sdjome susikib u rank. Jis ypteljo.
- Galiau nekramts praryti vis pasaul.
Kakur emai laitais nuaidjo trimitas. Netiktai ir nedar
niai, kaip pavojaus signalas. Nespjau nieko itarti ar pajudti,
o jis jau paoko isitrauks peil i makties prie ono. Tik me
dioklin, taiau jo rankose gana ir tokio. Ir sustingo pasirengs,
visikai ramus, klausydamasis visais savo pusdievio pojiais.
A irgi turjau peil. Tyliai isitraukiau ir atsistojau. Jis ty
kojo tarp mans ir garso. Neinojau, ar turiau prisigretinti
ir stoti alia ikls ginkl. Galiausiai to nepadariau. Skambjo
kario trimitas, o kautis, kaip aikiai pasak Cheironas, dovan
turjo jis, ne a.
Trimitas vl sugaud. Igirdome krmuose naranius dvie
j koj ingsnius. Vienas vyras. Gal jis paklydo, gal jam gresia
pavojus. Achilas eng triukmo link. Tarsi atsakydamas, trimi
tas vl sugaud. O tada kalnu nuaidjo riksmas:
- Karalaiti Achilai!
Sustingome.
- Achilai! Iekau karalaiio Achilo!
I medi purpteljo paukiai, sprunkantys nuo triukmo.
- J siunt tavo tvas, - sunibdjau. Tik karaliaus pasiunti
nys bt inojs, kur ms iekoti.
108
ACHI L O GI ESM
Achilas linkteljo, bet keistai atrod nenorintis atsiliepti. si
vaizdavau, kaip smarkiai turt tvinksti jo pulsas - vos prie
akimirksn jis buvo pasirengs udyti.
- Mes ia! - suukau prisidjs delnus prie burnos. Triuk
mas trumpam nutilo.
-Kur?
- Ar gali eiti pagal mano bals?
Galjo, nors jam seksi prastai. Utruko, kol atsidr pros
kynoje. Subraiytu veidu, prakaitu permirkusia rm tunika.
Nerangiai, apmaudiai priklaup. Achilas nuleido peil, nors
maiau, kad tebelaiko tvirtai suspauds.
- Na? - tarsteljo altai.
- Tvas kvieia. Reikalas skubus.
Sustingau, kaip Achilas prie valandl. Jei bsiu pakanka
mai ramus, galbt mums nereiks keliauti.
- Koks reikalas? - paklaus Achilas.
Vyras iek tiek atsipeikjo. Prisimin kalbantis su karaliaus
snumi.
- Mano pone, praau atleisti, bet visko neinau. Pasiunti
niai i Mikn Peljui atne naujien. Js tvas ketina va
kar kreiptis taut ir nori, kad ten btumte. Apaioje laukia
irgai.
Akimirkai stojo tyla. Jau pamaniau, kad Achilas atsisakys.
Bet jis galop tar:
- Mums su Patroklu reikia susidti daiktus.
Grdami Cheirono ol su Achilu kalbjoms apie naujie
nas. Miknai toli pietuose, juos vald karalius Agamemnonas,
mgs save vadinti moni valdovu. Sklido kalbos, kad i vis
karalysi jo kariuomen didiausia.
109
MA D E L I N E MI L L E R
- Kad ir kas ten bt, vykstame tik dienai ar dviem, - pasak
Achilas. Linkteljau dkingas u tuos odius. Tik keletui dien.
Cheironas lauk ms.
- Igirdau auksmus, - pasak kentauras. Gerai j paino
dami mudu su Achilu pajutome nepasitenkinim jo balse. Jam
nepatikdavo, jei kas drumsdavo kalno ramyb.
- Tvas kvieia mane namo, - tar Achilas. - Tik iam vaka
rui. Tikiuosi greitai grti.
- Suprantu, - atsak Cheironas. Stovdamas ia atrod di
desnis negu paprastai, kanopos pilkavo skaisioje olje, o
katoninius onus apviet saul. Susirpinau, ar jis nepasijus
vienias be ms. Niekada nemaiau jo su kitu kentauru. Kar
t paklausme jo apie juos, ir jo veidas sustingo. Barbarai, -
teitar.
Susirinkome daiktus. Beveik neturjau ko pasiimti, iskyrus
kelet tunik ir fleit. Achilas turjo tik keliais daiktais dau
giau - drabui, savo padaryt iei antgali ir mano droin
t skulptrl. Susidj visk odinius krepius nujome atsi
sveikinti su Cheironu. Achilas, kaip visada drsesnis, apkabino
kentaur, rankomis apglbdamas ten, kur irgo liemuo virsta
mogaus liemeniu. U mans lauks pasiuntinys mindikavo.
- Achilai, - tar Cheironas, - pameni, klausiau tavs, k da
rysi, jei mons nors, kad kariautum u juos?
- Taip, - atsak Achilas.
- Turtum apsvarstyti savo atsakym, - pasak Cheironas.
Man knas nujo pagaugais, bet neturjau laiko apie tai galvoti.
Cheironas atsisuko mane.
- Patroklai, - pakviet. Prisiartinau, ir jis padjo man ant
galvos rank, didel ir ilt lyg saul. kvpiau su niekuo nesu
110
ACHI L O GI ESM
painiojamo tik jam bdingo kvapo - irgo, prakaito, oleli ir
miko aromato. O jis ramiai tar: - Dabar taip lengvai nebepa-
siduodi kaip seniau.
Neinojau, k atsakyti, todl tariau:
- Ai.
Jis ypteljo.
- Skms, - patrauk rank, o ten, kur ji buvo, pajutau vs.
- Mes greitai grim, - vl pasak Achilas.
Cheirono akys nuoulniai krintanioje popiets viesoje at
rod tamsios.
- Lauksiu js, - atsiliep.
Usimtme ant pei kelionmaiius ir ijome i prosky
nos. Saul perkop vidurdien, ir pasiuntinys nekantravo. Grei
tai nusileidome kalva ir sdome ant laukusi irg. Po tiek met,
praleist ant koj, keistai jauiausi balne, o irgai gsdino. Kone
tikjausi, kad jie prabils, bet jie, inoma, tyljo. Atsisuks balne
pavelgiau Pelion. Tikjausi pamatyti rausvo kvarco ol, o gal
ir pat Cheiron. Taiau buvome per toli. Atsigriau keli ir
leidausi neamas Ftij.
1 1 SKYRI US
K
a i pa s i e k me r m e me s y m i n t a k m e n , v a k a r
horizonte tviskjo paskutinis sauls relis. Igirdome
sargybini ksnius ir atsiliepiant trimit. Ukop
kalvos virn prieais pamatme rmus ir u j tyvuliuojan
i jr.
O ant rm slenksio staiga kaip aibas stojo Tetid. Juo
di plaukai vilgjo balto rm marmuro fone. Vilkjo tamsia
neramaus vandenyno, mlynos, pilkais skuriais susiliejanio
purpuro spalvos suknele. alia stovjo sargybiniai ir Peljas, bet
juos neirjau. Maiau tik j ir lenktus it peilio amenys jos
andikaulius.
- Tavo motina, - sukudjau Achilui. Galjau prisiekti, kad
jos akys blyksteljo, tartum bt mane igirdusi. Nurijau seil
ir prisiveriau judti priek. Ji man nepakenks, taip sak Chei-
ronas.
Buvo keista matyti j tarp mirtingj: prie jos visi - ir sargy
biniai, ir Peljas - atrod blanks ir iblyk, nors jos paios oda
buvo balta it kaulas. Ji stovjo tolliau savo nemogiku giu
remdama dang. Sargybiniai nedrso j pavelgti.
Achilas liuokteljo nuo irgo, ir a padariau t pat. Tetid
prisitraukusi j apkabino, o a pamaiau, kaip sargybiniai m
112
ACHI L O GI ESM
mindikuoti. Jie mgino nuspti, kokia jos oda, taiau diaug
si, kad to neino.
- Achilai, mano si vaisiau, mano kno kne, - pasak.
Nors negarsiai itarti, odiai nuaidjo visam rm kieme. -
Sveikas sugrs namo.
- Ai, motina, - atsak Achilas. Suprato, kad taip ji rei
kia savo teises. Visi supratome. Snui dera pirma pasisveikinti
su tvu, paskui su motina, jei i viso su ja sveikintsi. Taiau ji
buvo deiv. Pelj as suspaud lpas, taiau nieko nesak.
Jos paleistas Achilas prijo prie tvo.
- Sveikas sugrs, snau, - tar Peljas. Po monos deivs
jo balsas suskambjo silpnai ir jis pats atrod pasens. Ms
nebuvo trejus metus. - Sveikas ir tu, Patroklai.
Visi grteljo mane. Prisiveriau nusilenkti. Jutau kiaurai
veriant Tetids vilgsn, m dilgsti od, tarsi i erki kr
m biau oks vandenynan. Achilui prakalbus, nudiugau.
- Koki ini sulaukei, tve?
Peljas nuvelg sargybinius. Tikriausiai apie jas spliota ir
gandai neioti visuose rm koridoriuose.
- Dar nepaskelbiau ir neketinau, kol visi nesusirinks. Lau
kme tavs. Eime, pradsime.
Nusekme jam kandin rmus. Norjau pasikalbti su Achi
lu, bet nedrsau: u ms jo Tetid. Nustr tarnai murmda
mi trauksi alin. Deiv. Jos pdos be garso eng akmeninmis
grindimis.
Di d i o j i v a l g o mo j o me n buvo pilna stal ir suol. Tar
nai zujo neiodami lktes valgi ir iki krat sklidinas vyno
113
MA D E L I N E MI L L E R
taures. Mens priekyje stovjo pakyla. ia sds Peljas su s
numi ir mona. Trys vietos. Mano skruostai paraudo. Ko a ti
kjausi?
Nors aplinkui tvyrojo triukmas, Achilo balsas nuskambjo
garsiai:
- Tve, nematau vietos Patroklui.
Dar labiau paraudau.
- Achilai, - sunibdjau. Nesvarbu, norjau pasakyti. Atsi
ssiu su kitais vyrais, viskas gerai. Taiau jis nekreip dmesio.
- Patroklas - itikimyb man prisieks draugas. Jo vieta a
lia mans.
Tetids akys plyksteljo. Jauiau j liepsn. Maiau neprita
rim lpose.
- Gerai, - tar Peljas. Mosteljo tarnui, ir vieta man buvo
paruota, laimei, i kitos stalo puss negu Tetidei. Susigs,
kiek stengiau, nujau paskui Achil ms vietas.
- Dabar ji ims mans neksti, - pasiguodiau.
- Ir taip nekenia, - atsak jis ypteljs.
Tai mans nenuramino.
- Ko ji atvyko? - sunibdjau. Tik labai svarbi inia galjo
ivilioti j i urv po jra. Taiau neapykanta man buvo niekis,
palyginti su tuo, k ivydau jos veide, kai ji dirsteljo Pelj.
Achilas papurt galv.
- Neinau. Keista. Nemaiau j kartu nuo vaikysts.
Prisiminiau Cheirono odius, pasakytus atsisveikinant su
Achilu: turtum pasvarstyti, k atsakysi.
- Cheironas mano, toji inia apie kar.
Achilas susirauk.
- Miknai nuolat kariauja. Nesuprantu, ko mus ia pakviet.
Peljas atsisdo, ir auklys triskart trumpai sutrimitavo.
114
A C H I L O GI E S M
enklas pradti valgyti. Paprastai pratyb aiktelje slampin-
jantiems vyrams susirinkti prireikdavo keleto minui. kart
jie supldo kaip iemos ledus pralaus potvynio vanduo. Grei
tai sutvino men, stumdsi dl viet ir lieuvavo. J balsuose
girdjosi jaudulys. Niekas nesivargino riktelti ant tarno ar pa
spirti desio praant un. Vis mintys sukosi tik apie pasiunti
n i Mikn ir jo atnet ini.
Tetid irgi pasodino. Tik nepadjo nei lkts, nei peilio:
dievai mito ambrozija ir nektaru, ms deginamosiomis auko
mis ir vynu, liejamu ant j aukur. Keista, ia ji ne taip krito
akis ir nevytjo, kaip lauke. Prie didiuli paprast bald ka
kodl atrod maesn.
Peljas atsistojo. Men nutilo iki pai tolimiausi suol. Jis
pakl taur.
- Gavau ini i Mikn, nuo Atrjo sn Agamemnono ir
Menelajo.
Visi galutinai nurimo ir nuiuvo. Sustojo net tarnai. Nekv
pavau. Achilas po stalu prispaud koj prie maniks.
- Padarytas nusikaltimas, - Peljas vl nutilo, tarsi svert o
dius. - Menelajo mona, karalien Helen, pagrobta i Spartos
rm.
Helen! Vyrai m kudtis. Helenei itekjus pasakojim
apie jos gro tik pagausjo. Menelajas jos rmus apjuos dvi
gubo mro siena, deimtmet reng karius jiems ginti. Buvo at
sargus, taiau Helen vis tiek pagrob. Kas t padar?
- Menelajas prim Trojos karaliaus Priamo pasiuntinius.
Jiems vadovavo Priamo snus karalaitis Paris, ir btent jis yra
atsakingas. Tai jis pagrob Spartos karalien i miegamojo, kol
karalius miegojo.
115
M ADELI NE MI LLER
Kilo pasipiktinimas. Tik rytietis galt taip paniekinti ei
mininko svetingum. Visi inojo, kad jie gausiai kvpinasi, kad
lengvas gyvenimas juos sugadino. Tikras didvyris bt atvirai
isikovojs j kardu.
- Agamemnonas ir Miknai prao Helads vyr plaukti
Priamo karalyst vaduoti Helens. Pasak j, Troja turtinga, o
mes lengvai j veiksime. Visi, kas kausis, tvyn gr turtingi
ir garss.
odiai buvo puikiai parinkti. Ms tauta visada ud dl
turto ir gero vardo.
- Jie papra mans atsisti Ftijos vyr, ir a sutikau, - pa
lauks, kol murmesys nutils, pridr: - Taiau neimsiu nei vie
no nenorinio keliauti. Ir savo kari pats nevesiu.
- Kas juos ves? - kakas suriko.
- Dar nenusprendiau, - atsak Peljas. Taiau a pamaiau,
kaip jis vilgteljo sn.
Ne, pamaniau. Ranka sugniauiau kds krat. Dar ne. Ki
tapus sdinios Tetids veidas buvo altas ir ramus, vilgsnis
nutols. Ji inojo, kad taip bus, suvokiau. Ji nori, kad jis vykt.
Cheironas ir rausvoji ola atrod nemanomai toli; vaikika idi
l. Staiga supratau Cheirono odi svor: mons sakys, kad
Achilas gim kariauti, kad jo rankos ir miklios kojos sutvertos
btent tam - galingoms Trojos sienoms pralauti. Jie mest j
tarp tkstani trojn iei ir digaudami irt, kaip jis
krauju susitepa varias rankas.
Peljas mosteljo Feniksui, seniausiam savo draugui, sdin
iam prie vieno i pirmj stal.
- Feniksas urays vis norini kariauti vardus, - vyrai ant
suol subruzdo, m stotis. Taiau Peljas pakl rank. - Tai ne
116
ACHI L O GI ESM
viskas, - parod drob, tankiai imargint ramenimis. - Prie
Helens ir karaliaus Menelajo suieduotuves daug vyr siek
jos rankos. Regis, jie dav od j ginti, kad ir kuriam atiteks jos
ranka, Agamemnonas ir Menelajas dabar prao t vyr laikytis
priesaikos ir grinti Helen teistam jos vyrui, - ir padav dro
b aukliui.
Spoksojau j. Priesaika. Mintyse staiga ivydau arij ind
ir praliet balto oio krauj. Prabangi men, piln aukt vyr.
auklys ikl sra. Men tarsi susibavo, akyse m lietis.
Jis pradjo skaityti.
Antenoras.
Euripilas.
Machaonas.
Girdjau daugel i vard, visi girdjome. Ms laik did
vyriai ir karaliai. Taiau man jie reik t daugiau. Buvau juos
mats akmeninje menje, prirkusioje ugniakuro dm.
Agamemnonas. Prisiminiau tanki juod barzd, msl vy
r primerktomis budriomis akimis.
Odisjas. Rausvas it dantenos blauzd apsivijs randas.
Ajantas. Dvigubai didesnis u bet kur kit vyr menje, su
didiuoju skydu u nugaros.
Filoktetas. Lankininkas.
Menoitiadas.
auklys akimirkai nutilo, ir a igirdau murmant: kas? Per
mano tremties metus tvas niekuo nepasiymjo. Jo lov nu
blanko, vardas buvo pamirtas. O jo nepainojusieji niekada
negirdjo ir apie jo sn. Sdjau suakmenjs, bijodamas pa
judti, kad neisiduoiau. Esu susaistytas io karo.
auklys atsikosjo.
117
M A D E L I N E M I L L E R
Idomenjas.
Diomedas.
- Tai tu? Buvai ten? - Achilas atsisuko mane. Paklaus ty
liai, vos girdimai, taiau vis tiek bgtavau, kad gali kas nugirsti.
Linkteljau. Gerkl buvo per daug idivusi kalbti. Galvo
jau tik apie Achilui gresiant pavoj ir kaip j ilaikyti ia, jei tik
pajgsiu. N nesvarsiau apie save.
- Klausyk. Tas vardas nebe tavo. Neprasitark. Sugalvosime,
k daryti. Paklausime Cheirono, - Achilas niekada taip nekal
bdavo paskubomis berdamas odius. Skuba padjo iek tiek
atsikvoti, vilgsnis padrsino. Dar kart linkteljau.
Toliau skardjo vardai, o su jais gro prisiminimai. Trys
moterys ant pakylos, viena i j - Helen. Brangenybi krva,
susirauks tvas. Akmenins grindys po mano keliais. Maniau
visk susapnavs. Nesusapnavau.
aukliui nutilus Peljas leido vyrams eiti. Visi kaip vienas
pakilo girgdindami suolus, trokdami, kad Feniksas traukt
juos sra. Peljas atsigr mus.
- Eime. Noriu su jumis abiem pasikalbti.
Atsisukau Tetid pairti, ar eis kartu, bet ji buvo dingusi.
Su s d o m e pr i e Pe l j o ugniakuro, jis pasil mums vyno, vos
skiesto vandeniu. Achilas atsisak. A pamiau taur, bet neg
riau. Karalius atsirms pagalves sdjo senajame krsle auk
tu atlou, stoviniame ariausiai ugnies. velg Achil.
- Paaukiau tave namo tikdamasis, kad norsi vesti i ka
riuomen.
tai ir pasak. Liepsna spragteljo - pliauskos buvo dar alios.
118
A C H I L O G I E S M
Achilas pavelg tvui akis.
- Cheironas dar nebaig mans mokyti.
- Ibuvai ant Peliono ilgiau u mane ir visus ankstesnius
didvyrius.
- Tai nereikia, kad turiu bgti padti Atrjo snums kiek
vienkart jiems praradus monas.
Tikjausi, kad Peljas bent yptels, bet jis nenusiypsojo.
- Neabejoju, kad Menelajas nirta neteks monos, taiau
pasiuntin atsiunt Agamemnonas. Jis ne vienus metus stebjo,
kaip Troja turtja ir tarpsta, ir dabar nori j apiplti. Paimti
Troj - ygdarbis, vertas geriausi ms didvyri. Plauksiantys
su juo gali pelnyti daug garbs.
Achilas suspaud lpas.
- Bus ir kit kar.
Peljas nelinkteljo, taiau maiau, kad neneigia ios tiesos.
- O kaip Patroklas? Jis kvieiamas atlikti pareig.
- Jis nebra Menoitijaus snus. Priesaika jo nesaisto.
Pamaldusis Peljas kilsteljo antak.
- Gudrauji.
- Nemanau, - Achilas kilsteljo smakr. - Priesaika nustojo
galioti tvui jo isiadjus.
- Nenoriu vykti, - tyliai pasakiau.
Peljas akimirk velg mus. Tada pasak:
- Ne man sprsti. ia js reikalas.
Pajutau, kad tampa iek tiek atslgo. Jis neiduos mans.
- Achilai, su tavimi pasikalbti atvyksta Agamemnono sis
ti karaliai.
U lango girdjau smlt krant skalaujanio vandenyno
nuolatin kudes. Galjau uuosti drusk.
119
M A D E L I N E M I L L E R
- Jie prays mans kautis, - tar Achilas. Jis neklaus.
- Taip.
- Tu nori, kad j iklausyiau.
- Noriu.
Stojo tyla. Tada Achilas tar:
- Nenoriu eisti nei j, nei tavs. Iklausysiu. Taiau nema
nau, kad jie mane tikins.
Maiau, kad Pelj iek tiek nustebino snaus tvirtumas, ta
iau jis nesupyko.
- Ir tai ne man sprsti, - tar jis velniai.
Ugnis spragteljusi ispjov gyvasakius.
Achilas priklaup, ir Peljas udjo jam ant galvos rank.
pratau matyti taip darant Cheiron, bet, palyginti su jo pla
taka, Peljo ranka atrod sudivusi, iraizgyta virpani gysl.
Kartais bdavo sunku ir prisiminti, kad kadaise jis buvo karys
ir vaikiojo su dievais.
Ko l m s n e b u v o , Achilo kambaryje niekas nepasikeit, neli
ko tik gulto. Apsidiaugiau - jei kas klaust, bt lengva pasi
teisinti, kodl dalijams lova. Itiesme rankas vienas kitam, o
a prisiminiau, kiek nakt iame kambaryje guljau nemiego
damas ir tyliai j myldamas.
Paskui Achilas prisiglauds paskutinkart mieguistas su
nabdjo:
- Jei tu tursi keliauti, inok, kad keliausiu su tavimi.
Umigome.
1 2 SKYRI US
P
ABUDAU NUO SAULS, RAUDONIU BESISUNKIANIOS PRO
aki vokus. Sustirau, deinys petys suvarbo nuo vjo,
puianio pro velgiant jr lang. Guolis alia mans
lovoje buvo tuias, bet pagalv tebesaugojo jo kontrus, o pa
klods kvepjo mumis.
iame kambaryje daug ryt praleisdavau vienas, kai jis lan
kydavo motin, tad nesistebjau jo nerads. Usimerks vl pa
nirau sapn draikanas. Laikas jo, pro lang m svilinti saul.
Nubudo paukiai, tarnai ir net kariai. Girdjau j balsus pa
pldimyje ir karybos menje, ruoos brazdes ir triukm. At
sisdau. Jo pamirti sandalai apversti guljo prie lovos. Nieko
neprasta, jis daniausiai vaikiodavo basas.
Ijo pusryiauti, spjau. Leido man pamiegoti. I dalies no
rjau likti kambaryje, kol jis gr, taiau taip elgtis bt bailu.
Turjau teis bti alia ir neleisiu tarn vilgsniams mans iva
ryti. Apsivilkau tunik ir ijau jo iekoti.
Ne r a d a u j o d i d i o j o j e m e n j e , pilnoje tarn, nurenkani
tas paias lktes ir dubenis, kaip visada. Neradau ir Peljo me
nje, ipuotoje purpuriniais kilimais ir buvusi Ftijos karali
m
M A D E L I N E M I L L E R
ginklais. Ir net kambaryje, kur skambindavom lyra. Skrynia,
kurioje kadaise laikme instrumentus, vienia stovjo kamba
rio viduryje.
Nebuvo jo ir lauke, mediuose, po kuriuos kadaise karsty-
davoms. Ir prie jros ant stksani uol, kur laukdavo mo
tinos. Ir pratyb aiktje, kur vyrai liejo prakait tarkindami
medinius kardus.
Nereikia n sakyti, kad panika augo, tapo gyva, slidia ir
proto balsui kuria esybe. Pakniopstom nulkiau virtuv, rs,
sandlius, kur stovjo aliejaus ir vyno amforos. Ir vis tiek jo ne
radau.
dienojus nujau Peljo men. Tiek nerimavau, kad nujau
pas j - dar niekada akis ak nesikalbjau su senuoju karaliumi.
Sargybiniai sustabd mane engiant vidun. Pasak, kad kara
lius ilsisi. Vienas ir nenors nieko matyti.
- Ar Achilas, - susivaldiau, stengdamasis neapsijuokti ir
netenkinti j akyse suibusio smalsumo, - ar karalaitis su juo?
- Jis vienas, - pakartojo sargybinis.
Tada nujau pas Feniks, senj patarj, aukljus Achil
vaikystje. Veik netekau ado i baims, engdamas jo kukli
keturkamp men rm viduryje. Prieais j guljo molins len
tels, vakar skersai iilgai imargintos kampuotais ramenimis -
vyr, pasiadjusi kariauti su Troja, vardais.
- Karalaitis Achilas... - tariau usikirsdamas panikos sklidi
nu balsu. - Negaliu jo rasti.
Jis nustebs pakl galv. Neigirdo mans einanio, nes
klausa buvo nusilpusi; pavelg mane traikanotomis ir drums-
ties migla aptrauktomis akimis.
- Tai Peljas tau nepasak, - pratar tyliai.
A C H I L O G I E S M
- Ne, - lieuvis burnoje sustingo kaip akmuo, toks didelis,
kad vos apveriau.
- Apgailestauju, - velniai atsak. - Jis pas motin. Ji pasi
m j inakt miegant. Jie dingo, ir niekas neino kur.
Paskui ant deln pamaiau raudonas suleist nag paliktas
ymes. Niekas neino kur. Gal Olimpe, kur niekada negaliau
jo nusekti. Gal Afrikoj ar Indijoj. Kokiam nors kaimelyje, kur
n nesumanyiau jo iekoti.
velnios Fenikso rankos padjo man pareiti kambar. Min
tys beviltikai vijo viena kit. Griu pas Cheiron ir paklausiu
patarimo. Ivaikiosiu kaimus, aukdamas j vardu. Ji tikriau
siai apsvaigino j arba apgavo. Savo noru jis nebt ivyks.
Susiriets kamuoliuk tuiame ms kambaryje sivaiz
davau, kaip vir ms ilt miegani kn palinksta alta ir
balta deiv. Nagai sminga keliamo Achilo od, mnesiena pro
lang sidabru nulieja jos kakl. Jo miegantis, o gal uburtas k
nas atsilieja jos pet. Ji nusinea j nuo mans kaip karys nusi
net negyvl. Stipri, gali ilaikyti j viena ranka.
Neklausiau savs, kodl j pasim. inojau. Norjo mus i
skirti pirma pasitaikiusia proga, vos tik palikome kalnus. Py
kau, kad buvome tokie kvaili. Aiku, kad to ir telauk; kaip ga
ljau tiktis, kad bsime saugs? Kad Cheirono globa pasieks
mus ia, kur seniau nesiekdavo?
Pasiims j urvus po jra ir imokys niekinti mirtinguosius.
Maitins diev maistu ir idegins mogaus krauj gyslose. Pavers
j didvyriu, kuris bus tapomas ant vaz, apdainuojamas giesmse,
kausis su Troja. sivaizdavau j juodais arvais, tamsiu almu, i
po kurio matyti tik akys, ir kojas dengianiais bronziniais ant-
blauzdiais. Abiejose rankose laiko po iet ir nebepasta mans.
M A D EL I N E M ! L L ER
Laikas sikniaub savin, apgaub mane ir palaidojo. Mnulis
keitsi u lango, vl stojo pilnatis. Maai miegojau ir dar maiau
valgiau, irdgla prikaust prie lovos kaip inkaras. Galiausiai i
judino tik dilgsintis prisiminimas apie Cheiron. Nebepasiduo-
di taip lengvai kaip seniau.
Nujau pas Pelj. Suklupau prie j ant purpuru skaisiai at
austo vilnonio kilimo. Jis kak rengsi sakyti, taiau aplenkiau
j. Viena ranka apkabinau kelius, pakls kit sumiau smakr.
Taip suklumpama maldauti. Daug kart maiau, bet pats dar
nebuvau to dars. Dabar jis mano globjas ir pagal diev staty
mus privaljo teisingai su manimi elgtis.
- Pasakykite man, kur jis, - papraiau.
Jis nejudjo. Girdjau net kaip slopiai plaka jo irdis krtin
je. Neinojau, kad maldaujantis taip arti prisiglaudia. Skruostu
jutau, kokie atrs jo onkauliai, koj oda buvo minkta ir plo
na nuo senatvs.
- Neinau, - atsak jis, ir odiai nuaidj menje sutrikd
sargybinius. Jutau nugar smeigtus j vilgsnius. Ftijoje retai
kas maldaudavo: Peljas per geras karalius, kad tekt griebtis
toki beviltik priemoni.
Pakreips u smakro atsukau jo veid save. Jis nesiprieino.
- Netikiu, - tariau.
Prajo akimirka.
- Ieikite, - pasak jis. odiai buvo skirti sargybiniams. Pa
mindikav jie pakluso. Likome vieni.
Jis pasilenk man prie ausies. Sunibdjo: Skire.
Vieta, sala. Achilas.
Pakilus skaudjo kelius, tarsi biau ilgai klpojs. Gal ir
klpojau. Neinau, kiek laiko abu praleidome ilgojoje Ftijos
124
ACHI L O GI ESM
karali menje. Ms akys dabar buvo tame paiame auktyje,
taiau jis veng mano vilgsnio. Atsak man, nes buvo pamal
dus - a maldavau, o dievai liepia maldavim atsakyti. Antraip
bt tyljs. Ore tvyrojo nirum ir kakas sunkaus, gal pyktis.
- Man reiks pinig, - pasakiau. Neinau, i kur atjo tie
odiai. Su niekuo dar taip nekalbjau. Taiau neturjau ko
prarasti.
- Pasikalbk su Feniksu. Jis duos.
A tik linkteljau. Turjau padaryti daugiau. Turjau vl
priklaupti ir padkoti, kakta paliesti prabang jo kilim. Ne
padariau to. Peljas siirjo pro pravir lang; jr ustojo
rm siena, taiau abu girdjome, kaip toli smltoje pakran
tje nypia bangos.
- Gali eiti, - tar jis man. Man regis, norjo, kad tai nu
skambt altai - karalius nepatenkintas pavaldiniu. Taiau a
teigirdau nuovarg.
Dar kart linkteljau ir ijau.
Au k s o , k u r i o g a v a u i Fenikso, bt pakak dukart nukeliauti
Skir ir atgal. Laivo kapitonas gavs jo usispoksojo. Maiau,
kaip mintyse svr jo vert, skaiiavo, k gals nusipirkti.
- Nuplukdysite mane?
Jam nepatiko mano nekantrumas. Nemgo skubani kelei
vi; skuba ir dosnumas bylojo apie nuslptus nusikaltimus. Ta
iau negaljo atsispirti auksui ir neprietaravo. Nenorom numy
k, rodydamas sutinks ir nusiunt mane prie man skirto gulto.
Niekada nekeliavau jra, todl stebjausi, kaip ltai plauk
me. Storpilvis prekybos laivas tingiai sukdamas nuo salos prie
125
MA D E L I N E MI L L E R
salos gabeno viln, aliej ir drointus baldus i emyno nuo
alesnes karalystes. Kas vakar plaukdavome vis j kit uost
prisipilti soius vandens ir ikrauti krovin. Dien stovdavau
laivo pirmagalyje irdamas, kaip dervuotas laivo korpusas
skrodia bangas, akimis iekodamas ems. Kitomis aplinky
bmis biau avjsis: laivo dali pavadinimais - falas, stie
bas, laivagalis, - vandens spalva, gaiviu vjo dvelksmu. Taiau
vargiai visa tai pastebjau. Galvojau tik apie nedidel tolim
salel kakur prieakyje ir apie viesiaplauk vaikin, kur tik
jausi ten rasti.
Sk i r o l a n k a b u v o tokia maa, kad nepastebjau jos, kol ne
apiplaukme pietinio uolingos salos krato ir beveik j ne
sukome. Laivas sispraud tarp uol, ir jreiviai, pasilenk
per bortus ir ugniau kvap, irjo, kaip tarp j slystame,
lankoje tyvuliavo visikai ramus vanduo, tad likus keli vyrai
turjo irtis. Buvo sunku laviruoti, nepavydjau kapitonui ke
lions atgal.
- Atplaukme, - niriai tar jis man. A jau jau tilteliu.
Prieais kilo stati uola. Joje ikalti laipteliai vinguriavo iki
rm, ir a jais ukopiau. Viruje augo skurds mediai, gansi
okos ir stovjo kukls, pilki pusiau akmeniniai, pusiau medi
niai rmai. Vienintelis pastatas mano akiratyje, antraip neb
iau suprats, kad tai karaliaus bstas. Prijau prie dur ir en
giau vidun.
Siauroje tamsioje menje oras trenk sen vakarieni tvai
ku. Gale stovjo du tuti sostai. Prie stal keletas nuobodiau
jani sargybini lo kauliukais. Jie suiuro mane.
126
A C H I L O GI E S M
- Ko tau? - paklaus vienas.
- Noriu pamatyti karali Likomed, - atsakiau. Kilsteljau
smakr, kad jie suprast, jog esu svarbus mogus. Vilkjau ge
riausi - Achilo - tunik.
- Nueisiu, - pasak kitas sargybinis savo bendrams. Tran
kiai numet kauliukus ir ikprino i mens. Peljas nebt pa-
kents tokio apsileidimo; jis rpinosi savo vyrais ir u tai daug
i j tikjosi. Viskas menje atrod nusidvj ir pilka.
Sargybinis gro.
- Eime, - tar. Nusekiau paskui j ir mano irdis atsigavo.
Daug msiau, k pasakysiu. Buvau pasirengs.
- ia, - sargybinis parod praviras duris, tada apsisuks gr
o loti kauliukais.
engiau pro duris. Viduje prieais blstant ugniakur sd
jo jauna moteris.
- A karalait Deidamja, - pareik ji. Gyvas, beveik vai
kikai skardus balsas po pilkos mens nustebino. Riesta nosis,
smailas laputs veidelis. Ji buvo grai ir t inojo.
Prisimins geras manieras nusilenkiau.
- Esu svetimalis, atvykau prayti js tvo malons.
- O kodl ne mans? - nusiypsojo pakreipusi galv. Ji buvo
stebtinai maut, spjau, kad atsistojusi vargiai siekt man
krtin. - Mano tvas senas ir pasiligojs. Gali kreiptis mane,
ir a atsakysiu, - nutais karalik laikysen, rpestingai atsis
dusi taip, kad langas j apviest i nugaros.
- Iekau draugo.
- Ak taip? - ji kilsteljo antak. - Ir kas gi tas draugas?
- Jaunuolis, - atsargiai atsakiau.
- tai kaip. Yra ia keletas toki, - atsak ji aismingai, m
127
M A D E L I N E M I L L E R
gaudamasi savimi. Tamsios, tankios garbanos vilnijo ant nuga
ros. Ji kresteljo jomis pakreipusi galv ir vl nusiypsojo. - O
gal pirmiau nortum pasakyti savo vard?
- Cheironidas, - atsakiau. Cheirono snus.
Ji surauk nos, igirdusi neprast vard.
- Cheironidas. Kas toliau?
- Iekau savo draugo. Turjo ia atvykti madaug prie m
nes. I Ftijos.
Kakas ybteljo jos akyse, o gal man tik pasirod.
- O kodl jo iekai? - paklaus. Man dingteljo, kad kalbjo
nebe taip linksmai kaip i pradi.
- Turiu jam ini, - trokau, kad mane veriau bt nuved
pas sen ir pasiligojus karali, o ne pas j. Jos veidelis kaip gy
vas sidabras nuolat mainsi ir mane trikd.
- Hm. ini, - ji neva droviai nusiypsojo, palietusi smakr
daytu pirto galiuku. - ini draugui. Ir kodl turiau tau sa
kyti, ar pastu t jaunuol?
- Nes esate galinga karalait, o a nuolankiai js maldau
ju, - priklaupiau.
Tai jai patiko.
- Na, gal ir pastu t jaunuol, o gal ir ne. Reiks pagalvoti.
Pasilik vakarienei ir lauk mano sprendimo. Jei tau pasiseks, gal
net paoksiu su savo draugmis, - ji staiga pakl galv. - Esi
girdjs apie Deidamjos okjas?
- Apgailestauju, taiau ne.
Ji nepatenkinta susirauk.
- Visi karaliai siunia ia savo dukteris auklti. Visi, iskyrus
tave, apie jas girdjo.
Sielvartingai nuleidau galv.
128
A C H I L O GI E S M
- Gyvenau kalnuose ir nedaug esu mats pasaulio.
Ji truput susirauk. Tada mosteljo duris.
- Iki vakariens, Cheironidai.
Popiet praleidau dulktame rm kieme. Rmai stiebsi
dangaus mlyn aukiausioje salos vietoje ir atrod gras,
nors ir skurds. Sddamas stengiausi prisiminti visa, k buvau
girdjs apie Likomed. Jis garsjo kaip gana geras, bet silpnas
ir ne itin turtingas karalius. vakarus nuo jo karalysts esanti
Euboja ir rytuose plytinti Jonija seniai nenuleido aki nuo jo
emi, ilgai netruks, kol viena i j prads kar, nepaisydama
nesvetingos pakrants. Jei igirs, kad Skir valdo moteris, puls
dar greiiau.
Saulei nusileidus grau men. Liepsnojo deglai, taiau
nuo j, regis, buvo dar niriau. Spindiniu aukso vainiku pasi
puousi Deidamja men atsived sen vyr, susikprinus ir
apsisiautus tiek kaili, kad nemaiau n lopinlio kno. Paso
dinusi j sost oriai mosteljo tarnui. Stovjau atokiau tarp sar
gybini ir keleto kit vyr, kuri vaidmens i karto nesupratau.
Patarjai? Giminaiiai? Atrod tokie pat suvarg, kaip ir viskas
menje. ia spindjo tik rausvaskruost Deidamja vilganiais
plaukais.
Tarnas mosteljo aplusius suolus ir stalus. Atsisdau.
Karalius ir karalait neprisidjo prie ms, liko sdti kitame
mens gale. Atne valgi, gana soi, taiau a vis vilgiojau
mens priekin. Nebuvau tikras, ar turiau pasirodyti. Gal ji pa
miro mane?
Taiau tada ji pakilo, atsisuko ms pus ir paauk mane:
- Svetimali i Peliono, niekada nebegalsi sakyti, kad negir
djai apie Deidamjos okjas.
129
MA D E L I N E MI L L E R
Ji mosteljo apyrankmis papuota ranka. jo brelis mo
ter, gal pora tuzin, tyliai besikalbani, susisegusi ir prisi
dengusi plaukus galvos apdangalais. Sustojo ratu okiui tu
iame mens viduryje. Keletas vyr pasim fleitas ir bgnus,
vienas - lyr. Deidamja, regis, nesitikjo mano atsakymo, jai
n nerpjo, ar igirdau. Nulipo nuo sosto pakylos ir prijusi
prie moter pasirinko vien i auktesnij por.
Suskambo muzika. okio ingsneliai buvo sudtingi, mer
ginos judjo mikliai. Netiktai sau paiam pasijutau suavtas.
Joms skriejant suknels plaikstsi, o papuoalai vytavo aplink
rieus ir kulknis. Besisukdamos atmesdavo galvas kaip nartus
irgai.
Be abejons, Deidamja buvo i vis graiausia. Aukso vai
niku ir palaidais plaukais ji trauk akj aviai modama plata
komis. Veidas nuraudo i malonumo, ir a maiau, kaip m
dar labiau vytti. Ji ypsojosi merginai, su kuria oko, beveik
koketavo. Tai vilgteldavo j, tai engteldavo ariau, tarsi
gundydavo prisiliesdama. Smalsiai itempiau kakl, kad pa
matyiau jos okio partner, taiau j ustojo daugyb balt
sukneli.
Nuaidjo paskutin trel, ir okis baigsi. Vedamos Deida-
mjos okjos sustojo eil, laukdamos liaupsi. Jos okio part
ner nuleidusi galv stovjo greta. Tpteljo kartu su kitomis ir
pakl akis.
Aikteljau, man ugniau kvap. Nors ir tyliai, bet to paka
ko. Merginos akys ybteljo mane.
Tada vienu metu nutiko keletas dalyk. Achilas - nes ten buvo
Achilas - paleido Deidamjos rank ir diaugsmingai puols prie
mans parblok ant ems stipriai apkabins. Deidamja riktel
jo
A C H I L O G I E S M
jo: Pyra! ir papldo aaromis. Likomedas - ne toks suvaikjs,
kaip Deidamja privert mane patikti - atsistojo.
- Pyra, k tai reikia?
Vos igirdau j. Mudu su Achilu spaudme vienas kit glby
je kone paklaik i palengvjimo.
- Mano motina, - nibdjo jis, - motina, ji...
- Pyra! - menje nuaidjo Likomedo balsas, nustelbdamas
garsi dukters raud. Supratau, kad kreipiasi Achil. Pyra.
Ugniaplauk.
Achilas jo nepais, ir Deidamja dar garsiau suaimanavo.
Karalius nustebino mane imintimi mets vilgsn dvarikius,
vyrus ir moteris, ir saks:
- Lauk!
Tie nenoriai pakluso ir griodamiesi ijo.
- Nagi! - Likomedas eng artyn, ir a pirmkart ivydau
jo veid. Oda pageltusi, ila barzda panjo nevari viln,
taiau vilgsnis gana atrus.
- Pyra, kas is mogus?
- Niekas! - Deidamja sugriebusi timpteljo Achil u
rankos.
O Achilas altai atsak:
- Mano vyras.
Greit usiiaupiau, kad neiopteliau kaip uvis.
- Ne! Netiesa! - suklyk Deidamja, pabaidydama ant geg
ni tupinius paukius. Ant grind nupleveno keletas plunks
n. Bt ir dar k pridrusi, taiau kkiojo per smarkiai ir ne
galjo aikiai kalbti.
Tarsi iekodamas vyrikos pagalbos Likomedas atsisuko
mane.
131
MA D E L I N E MI L L E R
- Pone, ar tai tiesa?
Achilas suspaud man pirtus.
- Taip, - atsakiau.
- Ne! - suspigo karalait.
Nors jos ir tampomas, Achilas grakiai nulenk galv Li-
komedui.
- Mano vyras atkeliavo mans, todl turiu palikti js r
mus. Dkoju u js svetingum, - topteljo. Jauiausi apstul
bs, bet pastebjau, kad padar tai nepaprastai puikiai.
Stabdydamas mus Likomedas pakl rank.
- Pirmiausia turtume pasitarti su tavo motina. Ji pra ma
ns tave globoti. Ar ji ino apie vyr?
- Ne! - vl sudejavo Deidamja.
- Dukra! - Likomedas susirauk panaiai, kaip ir ji. - Liau
kis. Paleisk Pyr.
Jos veid imu dms, jis pabrinko nuo aar, krtin kil
nojosi.
- Ne! - ji atsigr Achil. - Tu meluoji! Idavei mane!
Pabaisa! Apatesl
Beirdi.
Likomedas sustingo. Achilo pirtai sugniau man platak.
Ji pavartojo vyrik gimin.
- K pasakei? - ltai paklaus Likomedas.
Deidamja ibalo, taiau liai paklusi smakr rytingai
tar:
- Jis vyras, - ir pridr: - Mes susituok.
- K?! - Likomedas griebsi u kaklo.
Nepajgiau kalbti. Ant ems mane laik tik Achilo ranka.
- Nedaryk to, - papra jos Achilas. - Praau.
132
ACHI L O GI ESM
Panau, kad ji to.
- Darysiu! - atsigr tv. - Kvaily! Tik a viena inojau!
inojau! - pabrdama sudav sau krtin. - O dabar visiems
pasakysiu. Tai Achilas! - suspieg tarsi nort, kad auksmas
prasivert pro storas akmenines sienas iki pai diev. - Achi
las! Achilas! Pasakysiu visiems!
- Nepasakysi, - suskambo altas, atrus it peilis odis, leng
vai nustelbs karalaits klyksm.
Pastu bals. Atsigriau.
Tarpduryje stovjo Tetid. Jos veidas vytjo lyg mels
va liepsnos erdis. Akys juodavo tarsi ipjautos odoje. Atrod
auktesn, negu buvau mats. Kaip visada glotniais plaukais,
dailia suknele, taiau kart atrod tusi, tarsi aplink siaust
neregimas viesulas. Primin furij - demon, ateinani mo
ni kraujo. Pasijutau, lyg kas plt man nuo galvos od, net
Deidamja nuiuvo.
Akimirk irjome j. Tada Achilas pakls rank nusi
trauk yd nuo plauk. Sum apykakl ir perpls suknel
parod krtin. Sumirgusi ugniakuro viesa iltai nuauksino
jo od.
- Uteks, motin, - tar jis.
Jos veidas persimain, tarsi mlungio perkreiptas. Maum
isigandau, kad ji parblok j emn. Taiau tevelg j nera
miomis juodomis akimis.
Tada Achilas atsisuko Likomed.
- Mudu su motina apgavome jus, apgailestauju. Esu kara
laitis Achilas, Pelj o snus. Ji nenorjo, kad vykiau kar ir
paslp mane ia, apsimetus js globotine.
Likomedas nurijo seil ir nieko nepasak.
33
M A D E L I N E M I L L E R
- Dabar mes ivyksime, - velniai tar Achilas.
ie odiai privert Deidamj atsipeikti.
- Ne, - nukirto ji vl pakeldama bals. - Neivyksi. Tavo
motina mums itar odius, mes susituokme. Tu mano vyras.
Likomedas alsavo garsiai vokdamas, velg tik j Tetid.
- Ar tai tiesa? - paklaus.
- Taip, - atsak deiv.
Mano krtinje lyg kas nutrko. Achilas atsigr norda
mas kak pasakyti. Taiau motina j aplenk.
- Dabar tu susaistytas su mumis, karaliau Likomedai. Ir toliau
slpsi Achil. Niekam neatskleisi, kas jis. Mainais tavo dukra vie
n dien turs gars vyr, - akys nuslydo vir Deidamjos galvos
ir gro atgal. Tada ji pridr: - Tai geriau, negu ji galjo tiktis.
Likomedas patryn sau kakl, tarytum stengdamasis ily
ginti raukles.
- Neturiu pasirinkimo, - tar jis. - Juk inai.
- O jei netylsiu? - Deidamja skaisiai iraudo. - Tu ir
tavo snus sugriovte man gyvenim. Guljau su juo, kaip lie
pei, praradau garb. Teisme pareikalausiu, kad jis man atsily
gint.
Guljau su juo.
- Tu kvail, - atrm Tetid. odiai krito tarsi kirvio a
menys, atrs ir eidiantys. - Neturtinga ir neypatinga, tik
priemon tikslui pasiekti. Tu neverta mano snaus. Tylsi arba
uiaupsiu tave.
Deidamja iplstomis akimis ir ibalusiomis lpomis eng
teljo atgal. Jos rankos drebjo. Deln udjusi ant pilvo, sugrie
b suknels audin, tarsi ramindamasi. Lauke palei skard gir
djome dtanias uolas didiules bangas, plakanias krant.
134
A C H I L O GI E S ME
- A laukiuosi, - sunibdjo karalait.
Jai tariant iuos odius irjau j Achil ir jo veide ivydau
siaub. Likomedas aikteljo i skausmo.
Mano krtin itutjo, tapo trapi kaip kiauinio luktas.
Gana. Gal itariau, gal tik pagalvojau. Paleidau Achilo rank ir
leidausi prie dur. Tetid tikriausiai pasitrauk, antraip biau
j atsitrenks. Vienas engiau tams.
- Pa l a u k ! - suuko Achilas. Abejingai suvokiau, kad vijosi
mane ilgiau, negu turjo. Turbt suknel pinasi tarp koj. Pavi
js iupo u rankos.
- Paleisk, - tariau.
- Praau, palauk. Leisk paaikinti. Nenorjau to daryti. Mo
tina... - gaud or, kone nopavo. Nebuvau mats tokio nusi
minusio. - Atved mergin mano kambar. Privert mane. A
nenorjau. Motina sak... ji sak... - usikirto. - Sak, jei dary
siu, kaip lieptas, pasakys tau, kur esu.
Ko tikjosi Deidamja, svarsiau, liepusi moterims man ok
ti? Ar i ties man, kad jo nepainsiu? Biau pains vos paly
tjs, uuods, biau pains net aklas - i alsavimo, i to, kaip
pdos lieia em. Painiau j net mirs, net jei itikt pasaulio
pabaiga.
- Patroklai, - jis priglaud deln prie mano skruosto. - Ar
girdi mane? Praau, pasakyk k nors.
Negaljau liautis sivaizdavs jos odos prie jo kno, putli
krt ir aptaki laun. Prisiminiau ilgas sielvarto dienas, kai
tuios mano rankos graib or tarsi paukiai, lesiojantys i
divusi em.
135
M A D E L I N E M I L L E R
- Patroklai?
- Bergdiai taip pasielgei.
Jis krpteljo nuo tutumos mano balse. Bet kaip dar galjau
kalbti?
- K tu kalbi?
- Tavo motina nepasak, kur tu. T padar Peljas.
Jis ibalo kaip drob.
- Nepasak?
- Ne. Ar tikrai tikjaisi, kad pasakys? - mano balsas skam
bjo atiauriau, negu norjau.
- Taip, - sunibdjo jis.
Galjau pasakyti jam tkstant dalyk, priekaitauti dl nai
vumo. Jis visada pernelyg lengvai patikdavo, tiek maai gy
venime turjo ko bijoti ar abejoti. Prie ms draugyst u tai
beveik jo nekeniau, ir ta senoji kibirktis vl ybteljo grasin
dama siliepsnoti. Bet kas bt suprats, kad Tetid siekia tik
savo tiksl. Kaip jis galjo bti toks kvailas? Burn m grauti
pikti odiai.
Bet pamgins juos itarti suvokiau, kad negaliu to padary
ti. Jo skruostai deg i gdos, paakiai patamsjo. Pasitikjimas
buvo neatsiejama jo dalis, tokia pati kaip rankos ar stebuklingos
pdos. Nors ir skaudintas, u jokius pinigus nenorjau, kad jis
tai prarast, nenorjau matyti tokio pat neramaus ir sibaimi
nusio kaip visi mes.
Jis i arti stebjo mane, skaitydamas mano veid tarsi ynys,
iekantis pranaiko enklo. Maiau neymi rauklel jo kak
toje, taip smarkiai buvo susikaups.
Tada manyje, tarsi ualusiame Apidano ups paviriuje
pavasar, kakas pasikeit. Maiau, kaip irjo Deidamj,
136
ACHI L O GI ESM
tiksliau kaip neirjo. Taip velgdavo Ftijos berniukus - tu
iomis, nereginiomis akimis. Niekada, n karto neirjo taip
mane.
- Atleisk man, - vl tar. - A nenorjau. Ne taip, kaip su
tavimi. Man ne... Man nepatiko.
ie odiai suvelnino paskutinius atraus sielvarto, apmu
sio Deidamjai surikus jo vard, laus. Gerkl ugul aar gu
mulas.
- Nra u k atleisti, - pasakiau.
V l ia u T v a k a r grome rmus. Didioji men skendjo
tamsoje, ugniakure ruseno tik arijos. Achilas pasitais suknel
kiek steng, taiau ji buvo perplta iki liemens, todl prilaik
j, jei netyia sutiktume utrukus sargybin.
Mus igsdino i elio pasigirds balsas.
- Sugrote.
Mnesiena neapviet sost, taiau pamatme kailiais ap-
sisiautusio vyro kontrus. Jo balsas buvo gilesnis ir niresnis
negu anksiau.
- Taip, - atsak Achilas. Nugirdau, kad sudvejojo prie atsa
kydamas. Nesitikjo taip greitai vl susitikti su karaliumi.
- Tavo motina ijo neinia kur, - karalius nutilo tarsi lauk
damas atsakymo. Achilas neatsak. - Mano dukra, tavo mona,
verkia savo kambaryje. Tikisi, kad ateisi.
Pajutau, kaip Achil pervr kalt. Jis atsak skubiai - nebu
vo prats prie to jausmo.
- Gaila, kad tikisi.
- Tikrai gaila, - pasak Likomedas.
137
MA D E L I N E MI L L E R
Valandl stovjome tyldami. Tada Likomedas nuvargs
atsiduso.
- Tikriausiai nori kambario draugui?
- Jei neprietaraujate, - atsargiai atsak Achilas.
Likomedas tyliai nusijuok.
- Ne, karalaiti Achilai, neprietarauju, - vl nutilo. Igirdau,
kaip karalius pakl taur, igr ir pastat j ant stalo. - Vaikas
turi turti tavo vard. Ar supranti? - tai k pasakyti jis lauk
tamsoje apsisiauts kailiais prie gstanio ugniakuro.
- Suprantu, - tyliai atsak Achilas.
- Pasiadi j duoti?
Menka akimirka tylos. Man pagailo senojo karaliaus. Diau
giausi Achilui atsakius:
- Pasiadu.
Panau, kad senasis vyras atsiduso. Tada praneko jau kaip
valdovas.
- Linkiu abiem labos nakties.
Nusilenkme ir ijome.
Rm gilumoje Achilas rado sargybin ir papra parodyti
svei kambarius. Kreipsi j auktu, skambiu, mergiku bal
su. Maiau, kaip sargybinis ybteljs akimis nuslydo perplta
suknele, susitariusiais plaukais. Ir plaiai isiiep parodyda
mas man dantis.
- Tutuojau, panele, - atsak.
Pa s a k o j a ma , k a d pa n o r j dievai gali sulaikyti mnulio ke
lion, padaryti, kad naktis utrukt tiek, kiek daugelis nakt.
Tokia buvo toji naktis, dovanojusi mums neisenkamas valan
138
ACHI L O GI ESM
das. Grme godiai, itrok visko, ko netekome per atskirties
savaites. Tik dangui mus blykti ir pilkti, prisiminiau, k jis
pasak Likomedui menje. Buvau pamirs per Deidamjos
ntum, jo vedybas ir ms susitikim.
- Motina mgino tave paslpti nuo karo?
Jis linkteljo.
- Ji nenori, kad vykdau Troj.
- Kodl? - mano galva, ji visada norjo, kad jis kautsi.
- Neinau. Sako, a per jaunas. Sako, per anksti.
- O itai ji suman?.. - mosteljau suknels draiskanas.
- inoma. Pats nebiau to padars, - nutais grimas ir
peteljo vis dar moterikai sugarbiniuotus plaukus. Tai erzino,
bet jis nejuto nepakeliamos gdos, kaip bet kuris kitas vaikinas.
Nebijojo pajuokos, nes nebuvo jos patyrs. - iaip ar taip, viskas
truks tik kol ivyks kariuomen.
I vis jg stengiausi suprasti.
- Tai tikrai ne dl mans? Ne nuo mans tave paslp?
- Manau, Deidamj pakio dl tavs, - akimirk irjo
sau savo rankas, - o visa kita - dl karo.
13 SKYRI US
K
it a d i e n a pr a j o r a m i a i . Va l g me s a v o k a mb a r y j e
ir ilgas valandas klajojome toli nuo rm, apirindami
sal ir iekodami paunksns po varganais mediais. Tu
rjome bti atsargs - niekas neturjo pamatyti, kad Achilas per
mikliai juda, pernelyg meistrikai laipioja ar laiko iet. Taiau
ms niekas nesek, ir viet, kur jis galjo nesislpti, buvo daug.
Atokiame salos pakraty plytjo tuias papldimys, nors ir
uolingas, taiau dvigubai didesnis u ms bgimo takus. Ivy
ds j Achilas aikteljo i diaugsmo ir nusipl suknel. ir
jau, kaip nuskuod - spariai, tarsi papldimys bt lygus.
- Skaiiuok laik, - kteljo per pet. Taip ir padariau, rit
mingai delnu mudamas sml. - Kiek? - rikteljo i papldi
mio galo.
- Trylika, - atsiaukiau.
- Dar tik apilau, - atsiliep.
Kit kart suskaiiavau iki vienuolikos. Paskutin kart - iki
devyni. Jis atsisdo prie mans beveik neuduss, paraudusiais
i diaugsmo skruostais. Buvo pasakojs man apie dienas, leis
tas persirengus moterimi, ilgas priverstinio nuobodio valan
das, kurias skaidrindavo tik okiai. Dabar isilaisvins pasir,
mgaudamasis savo jga, kaip Peliono kalno kat.
140
A C H I L O G I E S M
Taiau vakarais tekdavo grti didij men. Achilas ne
noromis apsivilkdavo suknel ir susiglostydavo plaukus. Da
nai paslpdavo juos po audeklu kaip t pirmj vakar - retai
kas turjo auksinius plaukus, tad jie galjo kristi akis pro ms
uost keliaujantiems jreiviams ir pirkliams. Jei j kalbas igirs
t pakankamai gudraus mogaus ausys... nenorjau apie tai n
pagalvoti.
Mums padengdavo stal mens prieakyje netoli sost. Val
gydavome keturiese - Likomedas, Deidamja, Achilas ir a.
Kartais prisiddavo vienas ar du patarjai, kai kada nebdavo
n vieno. Daniausiai vakarieniaudavome tyldami; to reikjo
paskaloms numalinti ir toliau psti migl, kad Achilas - mano
mona ir karaliaus globotin. Deidamja smaigstydavo j aki
mis, tikdamasi vilgsnio. Bet jis n nepavelgdavo j. Mums
sdantis pasisveikindavo nutaiss deram mergik bals, ir
tiek. Buvo akivaizdiai abejingas, ir a maiau, kaip dailiame
jos veide mainsi gda, nuoskauda ir pyktis. Ji vis pavelgdavo
tv, tikdamasi, kad siki. Taiau Likomedas djo burn
ksn po ksnio ir nieko nesak.
Kartais ji pamatydavo, kad j stebiu, tada veidelis tapdavo
atiaurus, akys susiaurdavo. Savininkikai priglausdavo rank
sau prie pilvo, tarsi saugodamasi, kad neukeriau. Gal man,
kad aipausi, digaudamas pergale. O gal sivaizdavo, kad ne
keniu jos. Neinojo, kad imtus kart kone praiau jo bti su ja
malonesniam. Nebtina jos taip smarkiai eminti, msiau. Ta
iau jam trko ne geranorikumo, o susidomjimo. Jo vilgsnis
slysdavo pro al, tarsi jos nebt.
Kart ji pamgino j ukalbinti viltingai virpaniu balsu:
- Kaip laikaisi, Pyra?
141
M A D E L I N E M I L L E R
O jis tik elegantikai ir greitai valg. Po vakariens abu ke
tinome pasiimti eberklus ir mnesienoje pauvauti atokiame
salos pakratyje. Jis nekantravo eiti. Man teko po stalu jam
kumtelti.
- Kas? - paklaus jis.
- Karalait nori inoti, kaip laikaisi.
- Ak, - akimirkai vilgteljo j, tada atsisuko mane. - Ge
rai, - pasak.
Sl i n k o d i e n o s . Ac h i l a s prato anksti keltis ir mtydavo iet,
kol saul auktai nepakilo. Paslpme ginklus nuoalioje girai
tje, ir ten pasimanktins jis grdavo rmus vl persirengs
moterimi. Kartais po pratyb lankydavo motin, laukdamas ant
vienos i dantyt Skiro uol, merks pdas jr.
Vien toki ryt Achilui ijus kakas garsiai pabeld duris.
- Kas ten? - kteljau. Taiau sargybiniai jau eng vidun.
Jie elgsi aliau, negu kada buvau mats, laik ietis ir sustojo
ramiai. Buvo keista matyti juos neloianius kauliukais.
- Turite eiti su mumis, - tar vienas i j.
- Kodl? - k tik nubudau ir tebebuvau usimiegojs.
- Karalait sak, - pam u rank sargybiniai nutemp
mane prie dur. Sumikiojau prieindamasis, ir vienas sargybi
nis pasilenks sirm mane akimis.
- Bus geriau, jei ramiai eisite, - pabrtinai grsmingai
nykiu perbrauk ieties antgal.
Nemaniau, kad gali mane sueisti, taiau nenorjau bti
tempiamas rm koridoriais.
- Gerai, - pasakiau.
142
ACHI L O GI ESM
Ma n e n u l y d j o s i a u r a i s koridoriais, kuriais dar nebuvau
vaikiojs. Pasuk nuo pagrindini meni, jie ved moter
pus - siaur kamaraii, kur gyveno ir miegojo Deidamjos
sesers, avil. U dur girdjau juok ir nepaliaujam viena ki
tos tildym. Achilas sak, kad pro langus ia nepatenka saul ir
n nepadvelkia vjelis. Gyveno ia beveik du mnesius, negal
jau to sivaizduoti.
Galiausiai prijome dideles duris i graesns medienos
negu kitos. Sargybiniai pabeld jas, atidar ir stm mane vi
dun. Igirdau, kaip jos tvirtai usivr man u nugaros.
Viduje ant oda traukto krslo tiesiai sdjo Deidamja ir
irjo mane. alia stovjo stalas, o prie koj - nedidelis suo
lelis, kambaryje daugiau nieko nebuvo.
Ji tikriausiai visk suplanavo, susivokiau. inojo, kad Achi
las ijs.
Neturjau kur sstis, todl stovjau. Ant akmenini grind
alo basos pdos. Antrosios maesns durys, spjau, ved mie
gamj.
Blizganiomis it paukio akimis ji stebjo mane besidai
rant. Neturjau k protingo pasakyti, todl kvailai lepteljau:
- Norjai su manim pasikalbti.
Ji paniekinamai prunkteljo.
- Taip, Patroklai. Norjau pasikalbti su tavimi.
Laukiau, bet daugiau nieko nesak, tik stebjo mane, pirtu
barbendama krslo atram. Vilkjo dukslesn suknel negu
paprastai, nesusijuos jos per liemen, kaip buvo pratusi pa
brti savo figr. Palaiduose plaukuose ties smilkiniais segjo
raiytas dramblio kaulo ukas. Pakreip galv ir nusiypsojo.
- Net nesi graus, tai kas juokinga. Tu niekuo neypatingas.
43
M A D E L I N E M I L L E R
Kaip ir tvas, ji nutildavo tarsi tikdamasi atsakymo. Paju
tau, kad raustu. Turiu kak pasakyti. Kosteljau.
Ji rsiai dbteljo mane.
- Neleidau tau kalbti, - akimirk velg dmiai tarsi no
rdama sitikinti, ar paklusiu, tada ts. - Manau, juokinga. Tik
pairk save, - pakilo ir greitai eng prie mans. - Kaklas
trumpas. Krtin siaura kaip berniuko, - niekinamai mosteljo
mane. - O veidas, - nusivaip. - Bjaurus. Draugs man prita
ria. Pritaria net tvas, - dailios raudonos lpos prasivr paro
dydamos baltus dantis. Dar nebuvau taip arti jos. Uuodiau
kak saldaus tarsi akanto ied, i arti maiau, kad jos plaukai
ne vien juodi, juose rykjo sodriai rudos sruogos.
- Na? K pasakysi? - rankomis sisprend onus.
- Neleidai man kalbti, - atsakiau.
Jos veidas plyksteljo pykiu.
- Nebk kvailys, - iko.
- A ne...
Ji tk man antaus. Ranka buvo maut, taiau stebtinai
stipri. Net mano galva krypteljo on. Od nusvilino, o iedo
ugauta lpa smarkiai sutvinkiojo. Niekas mans taip nemu
nuo vaikysts. Berniukams paprastai neskaldydavo antausi,
taiau tvas kartais galdavo rti rodydamas paniek. Bent jau
manikis. Buvau pribloktas, nebiau ispauds n odio net
ir inodamas, k pasakyti.
Ji iiep dantis, tarsi drsindama mane atsilyginti. Pama
ius, kad to nedarysiu, jos veide suibo pergal.
- Kinkadrebys. Toks pat bailus, kaip ir bjaurus. Girdjau,
dar ir puskvaiis. Niekaip nesuprantu! Nesmon, kad jis... - ji
netiktai nutilo ir patemp lp kamput, tarsi trukteljus vejo
144
ACHI L O GI ESME
kabliukui. Nusigr nuo mans ir tyljo. Prajo valandl. Gir
djau, kaip ltai kvpuoja, kad neatspiau j verkiant. inojau
i gudryb. Kadaise pats ja naudojausi. - Nekeniu tavs, - tar,
taiau kimiai ir bejgikai. Man jos kiek pagailo, ir liepsnojantys
skruostai atvso. Prisiminiau, kaip sunku itverti abejingum.
Igirdau, kaip nurijo seil, ranka greitai pakilo prie veido
tarsi nusibraukti aar.
- Rytoj ivykstu, - pasak. - Turtum diaugtis. Tvas nori,
kad anksti atsiskiriau nuo moni. Sako, jei ntumas matysis,
usitrauksiu gd, kol mons dar neino, kad a itekjusi.
Atsiskiriau. Jai tariant od, balse igirdau kartl. Grei
iausiai apsigyvens kokiame nedideliame namelyje Likomedo
emi pakratyje. Ten negals okti ir kalbtis su draugmis.
Bus viena su tarnaite ir auganiu pilvu.
- Apgailestauju, - tariau.
Ji neatsak. Maiau, kaip tyliai kilnojasi jos nugara po balta
suknele. engiau ingsn artyn, tada sustojau. Norjau paliesti,
guosdamas paglostyti plaukus. Taiau inojau, kad negaliu jos
paguosti. Ir ranka vl nusviro prie ono.
Taip ir stovjome, kambaryje girdjau tik ms alsavim. Ji
atsisuko paraudusiu nuo aar veidu.
- Achilas mans nepaiso, - balsas truput drebjo, - nors
neioju jo vaik ir esu jo mona. Ar... ar inai, kodl taip daro?
Tai buvo vaikikas klausimas, toks pat kaip kodl lyja arba
kodl jra nesiliauja bangavusi. Pasijutau vyresnis u j, nors
taip ir nebuvo.
- Neinau, - tyliai atsakiau.
Jos veidas persikreip.
- Meluoji. Tai tu kaltas. Tu iplauksi su juo, o mane paliks ia.
145
MADEL I NE MI LLER
t numaniau, k reikia bti vienam. inojau, kaip gelia
svetima skm. Taiau nieko negaljau padaryti.
- Turiau eiti, - tariau kaip manydamas velniau.
- Ne! - ji mikliai ustojo man keli ir prapliupo. - Negali.
Jei mginsi, paauksiu sargybinius. A... a pasakysiu, kad mane
upuolei.
Mane prislg lidesys. Net jei paaukt, net jeigu jie ir pa
tikt, negalt jai padti. Buvau Achilo draugas, todl nelie
iamas.
Mano jausmai tikriausiai atsispindjo veide; ji atoko nuo
mans tarsi gelta ir vl usipliesk.
- Pykai, kad jis mane ved, kad guljo su manimi. Pavydjai.
Turtum pavydti, - ji ikl smakr kaip buvo pratusi. - Taip
buvo ne kart.
Dukart. Achilas man pasak. Ji man, kad gali tarp ms
varyti pleit, bet klydo.
- Apgailestauju, - pakartojau. Neturjau k geriau pasakyti.
Jis jos nemyljo; niekados nemyls.
Veidas vl persimain, tarsi ji bt igirdusi mano mintis.
Aaros pabiro ant grind, laelis po laelio juodai nutamsinda-
mos pilk akmen.
- Leisk pakviesti tavo tv, - pasakiau. - Arba vien i mo
ter.
Ji pavelg mane.
- Praau... - sunibdjo. - Praau, neieik.
Visa virpjo tarsi k tik pasaul ivyds padarlis. Anksiau
patirdavo tik menkas skriaudas ir alia nuolat bdavo kas nors,
kas galdavo paguosti. Dabar ia tebuvo kambarys, plikos sie
nos ir vienintel kd - jos irdglos slaptaviet.
146
A C H I L O G I E S M
Beveik nenoromis engiau artyn. Ji tyliai atsiduso lyg mie
guistas vaikas ir dkinga susmuko man glb. Aaros varvjo
mano tunika; laikiau apglbs j per minkt liemen, jutau ilt
ir velni rank od. Gal ir jis buvo lygiai taip j apkabins. Ta
iau Achilas atrod labai toli, iame niriame pilkame kamba
ryje jo rykumui nebuvo vietos. Veid, kaitus tarsi kariuot,
ji priglaud man prie krtins. Temaiau virugalv, susivijusias
vilgani tamsi plauk garbanas ir viesi galvos od.
Netrukus ji liovsi kkioti ir prigludo ariau. Pajutau, kaip
glosto man nugar ir visu knu spaudiasi prie mans. I pra
di nesusivokiau. Paskui supratau.
- Tu to nenori, - pasakiau. Norjau atsitraukti, bet ji laik
mane tvirtai apkabinusi.
- Noriu, - taip atriai pavelg mane, kad beveik isi
gandau.
- Deidamja, - pasistengiau prabilti balsu, privertusiu Pel-
j nusileisti. - U dur sargybiniai. Tu negali...
Taiau dabar ji buvo rami ir tvirta.
- Jie mums netrukdys.
Nurijau seil, gerkl divo i baims.
- Achilas iekos mans.
Ji lidnai ypteljo.
- ia neiekos, - pam mane u rankos. - Eime, - pasak
ir nusitemp miegamj.
Papraytas Achilas papasakojo apie jdviej kartu praleis
tas naktis. Nesivar apie tai kalbdamas - neturjome drau
diam tem. Sak, jos knas velnus ir maas tarsi vaiko.
Atjo jo kambarl nakt su jo motina ir atsigul lovon greta.
Jis bijojo sukelti jai skausm, viskas vyko greitai, n vienas
147
M A D E L I N E M I L L E R
neprakalbo. Painiojosi mgindamas papasakoti apie sunk,
sodr kvap, apie drgm tarp jos koj. Slidu, - sak, - kaip
aliejus. Mginau iklausti daugiau, bet jis papurt galv. Tik
rai neatsimenu. Buvo tamsu ir nieko nemaiau. Norjau, kad
greiiau baigtsi, - paglost man skruost. - Ilgjausi tavs.
Durys u ms usivr, buvome vieni kukliame kamba
ryje. Ant sien kabojo kilimai, ant grind guljo patiesti stori
avikailiai. Lova stovjo prie lango, kad j pasiekt bent silpnas
vjelis.
Nusitraukusi suknel per galv, numet j ant grind.
- Ar a tau grai? - paklaus.
Jauiausi dkingas u tok paprast klausim.
- Taip, - atsakiau.
Jos knas buvo smulkus ir trapiai sudtas, pilvas vos iki
lesnis ten, kur augo vaikas. Mano akys nuslydo emyn prie dar
niekada neregto tamsaus kailelio, viruje kiek retesniais plau
kais. Ji pagavo mano vilgsn. Pamusi rank, nuved t viet,
plieskiani kariu lyg ugniakuro arijos.
Oda, kuria slydo mano pirtai, buvo ilta ir velni, tokia
glena, kad beveik pabgau liesdamas j sueisis. Pakls kit
rank paglosiau skruost, palieiau velni linij po akimis.
Baisu buvo matyti j vilgsn: neivydau jame nei vilties, nei
malonumo, tik ryt.
Norjau pabgti. Bet nebiau galjs pakelti irdglos ir
nusivylimo jos veide - dar vienas vaikinas nesuteikia jai to, ko
taip trokta. Todl leidau iek tiek negrabioms rankoms traukti
mane lovon, nukreipti tarp laun, kur velni oda prasiskyr,
ltai rasodama iltais laeliais. Pajutau pasiprieinim ir biau
atsitrauks, taiau ji smarkiai papurt galv. Smulkutis veidas
148
ACHI L O GI ESME
sustingo susitelks, andikauliai sitemp tarsi nuo skausmo.
Abiem palengvjo, kai oda galiausiai atsipalaidavo ir pasidav,
kai slydau apgaubusi ilum jos viduje.
Negaliu pasakyti, kad nesusijaudinau. Apm i lto kylan
ti tampa. Jausmas buvo keistas, migdantis, taip rykiai skyrsi
nuo smarkaus, aikaus geismo Achilui. Atrod, j skaudino ne
rangus mano atsakas. Dar daugiau abejingumo. Todl miau
si judti, dejuoti i malonumo, spaustis krtine prie minkt
ma krt, tarsi biau apimtas aistros.
Tai jai patiko, staiga palusi ji m mane traukti ir stum
ti smarkiau ir greiiau, o man pradjus kitaip alsuoti jos akyse
siieb pergal. O tada, ltai kylant mano potvynio bangai, ko
jomis lengvai, bet tvirtai apsivijusi man nugar, stumteljo dar
giliau save suadindama pasitenkinimo spazm.
Paskui guljome udus vienas prie kito, bet nesilietme.
Jos veidas patamsjo ir atitolo, laikysena keistai sustingo. Mano
galv tebetemd malonumas, vis dlto pakliau rank j apka
binti. Bent jau tiek galjau dl jos padaryti.
Taiau ji atlijo ir atsistojo nepatikliu vilgsniu, pajuodusiais
tarsi sumutais paakiais. Nusigrusi rengtis lyg priekait at
suko apvalius irdels formos sdmenis. Nesupratau, ko norjo,
tik inojau, kad to nesuteikiau. Atsistojs usimeiau tunik.
Biau paliets j, paglosts veid, taiau atrus vilgsnis atgra
sino. Neteks vilties engiau per slenkst.
- Palauk, - netvirtai suskambo jos balsas. Atsigriau. - Pa
sakyk jam sudie, - tar. Tada uvr tamsias ir storas duris.
49
MADEL I NE MI LLER
RADs Ac h i l pr i s i g l a u d i a u , ir abu diaugms. Man pa
lengvjo isilaisvinus nuo jos lidesio ir nuoskaudos.
Vliau beveik tikinau save, kad nieko nevyko, tik rykiai
sapnavau, kvptas jo pasakojim ir lakios vaizduots. Taiau
tai buvo netiesa.
1 4 SKYRI US
K
a i p i r a d j o , k i t r y t De i d a m j a i v y k o . Ji
sveiuojasi pas tet, - bespalviu balsu pasak Liko-
medas dvarikiams per pusryius. Jei kas ir norjo ko
klausti, nedrso. Ji negr, kol gims vaikas ir Achil bus galima
pavadinti jo tvu.
Paskui slinkusios savaits keistai prailgo. Su Achilu leidome
kuo daugiau laiko lauke ir diaugsm, tok nevaldom mums
susitikus, pakeit nekantra. Norjome ivykti ir grti gyventi
Pelion ar Ftij. Karalaitei ikeliavus jautms kalti slapukau
dami, dvarikiai akyliau mus stebjo ir tai var. Kaskart mus
ivyds Likomedas raukydavosi.
O karas artjo. inios apie j pasiekdavo net ir atkamp, u
mirt Skir. Helens rankos siek vyrai priesaikos laiksi, ir Aga
memnono kariuomenje buvo apstu karaliko kraujo. mons
kalbjo, kad jis padar tai, ko anksiau nepajg niekas: sutelk
ms ugaidias karalystes veikti ivien. Prisiminiau j - niria-
veid el, gauruot it lok. Man, devynmeiui, tuomet labiau
simin jo raudonplaukis linksmabalsis brolis Menelajas. Taiau
Agamemnonas buvo vyresnis, o jo kariuomen didesn, todl jis
vadovavo ygiui Troj.
Buvo rytas, vlyva iema, nors taip ir neatrod. ia, toli
151
M A D E L I N E M I L L E R
pietuose, mediai nemet lap, rytais nenaib alnos. Mes u
sibuvome uolos plyyje, i kurio vrsi platus horizontas, tin
giai dairydamiesi laiv ar mstelinios pilkos delfino nugaros.
Svaidme nuo uolos akmenlius ir pasilenk stebjome, kaip jie
okioja emyn. Buvome taip auktai, kad negirdjome apaioje
uolas dtani bang.
- O, kad turiau tavo motinos lyr, - tar jis.
- Ir a to noriau.
Taiau ji, kaip ir visa kita, liko Ftijoje. Akimirk tyljome
prisimin veln jos styg skambes.
Jis pasilenk.
- Kas ten?
Prisimerkiau. Saul iem kabojo horizonte kitaip ir atrod,
kad spigina man akis i vis pusi.
- Neinau, - spoksojau miglel, kur jra itirpsta dangu
je. Maiau ten tolim tak, kuris galjo bti laivas, o gal sau
ls aismas ant vandens. - Jei ten laivas, jis atnea naujien, -
tariau pajuts pastam tamp pilve. Kiekvienkart bijojau
inios, kad iekomas paskutinis i praiusi Helens rankos -
priesaikos lauytojas. Tada buvau jaunas ir man n galv neo
v, kad joks valdovas nenort prisipainti, jei kas nepaklust
jo priesakui.
- Ten i ties laivas, - pasak Achilas. Dmel artjo, lai
vas tikriausiai plauk labai greitai. Spalvingos burs vis rykjo
melsvai pilkoje jroje. - Jis ne prekinis, - tarsteljo Achilas.
Prekiniai laivai plaukiodavo su baltomis burmis, taip pato
giau ir pigiau; vaistyti daus buri drobei galjo tik i tie
s turtingas mogus. Agamemnono auklius atplukd laivai
tamsraudonmis ir purpurinmis burmis - i ryt karali
A C H I L O G I E S M
nugvelbtu enklu. io laivo burs buvo geltonos, imargintos
juodais ratais.
- Pasti rat? - paklausiau.
Achilas papurt galv.
irjome, kaip laivas aplenk siaur Skiro lankos gerkl ir
sustojo seklumoje prie smlto kranto, imet negrabiai tayt
akmenin inkar ir nuleido tiltel. Buvome per toli, kad velg
tume vyrus ant denio, iskyrus tamsiaplaukes galvas.
Usibuvome ia ilgiau nei turjome. Achilas atsistojs po
skarele paslp vjo sutarytus plaukus. Pataisiau jo suknels
klostes, kad dailiau krist nuo pei, uriau direlius ir rai
telius; beveik nebesistebjau matydamas j vilkint. Kai baigme
tvarkytis, Achilas pasilenk mans pabuiuoti. Lpos buvo vel
nios ir mane sujaudino. Pamats mano aki iraik nusiypso
jo. Vliau, - paadjo ir apsisuks nuingsniavo rmus. Nu
js moter pus lauks ten tarp stakli ir sukneli, kol auklys
ivyks.
Suskaudo galv, tad nujau vs ir tams miegamj, kurio
langins saugojo nuo vidudienio sauls, ir umigau.
Mane paadino beldimas duris. Gal atjo tarnas ar Liko-
medas. Vis dar usimerks kteljau:
- Praom.
- Gal jau kiek vloka, - atsiliep balsas, linksmas, bet iurk
tus kaip idivs medis. Atsimerkiau ir atsisdau. Tarpduryje
stovjo vyras. Tvirtas, raumeningas, trumpai apkirpta, tamsiai
ruda su rausvu atspalviu filosofo barzda. Nusiypsojo man, ir
a ivydau ankstesni ypsen paliktas raukleles. Jis ypsojosi
lengvai, sklandiai ir danai. Kakas sukrebdjo atminty.
- Apgailestauju, jei sutrukdiau, - balsas skambjo maloniai.
153
MADEL I NE MI LLER
- Nieko tokio, - atsargiai atsakiau.
- Vyliausi, kad galsiu su jumis persimesti odeliu. Ar ne
prietaraujate, jei prissiu? - plaiu mostu parod kd. Pra
mandagiai, tad nors ir nejaukiai jauiausi, nemaiau prieasties
nesutikti.
Linkteljau, ir jis prisitrauk kd. Nutrintos ir dirusios
iurkios rankos bt tikusios laikyti plg, taiau elgesys
rod, kad jis kilmingas. Nordamas laimti laiko, atsistojau ir
atvriau langines tikdamasis, kad smegenys atsikratys miego
kan. Netopteljo jokia mintis, kodl kas nors bt norjs
valandls mano laiko. Nebent iekot mans dl priesaikos,
kuri daviau. Atsigriau.
- Kas js? - paklausiau.
Vyras nusijuok.
- Geras klausimas. Baisiai staiokikai siveriau js kam
bar. A - vienas i didiojo karaliaus Agamemnono karvedi.
Keliauju po salas ir kalbinu teikianius vili jaunuolius, tokius
kaip js, - jis linkteljo man galv, - dtis prie ms kariuome
ns ir kautis su Troja. Ar girdjote apie kar?
- Girdjau, - atsakiau.
- Gerai, - nusiypsojo jis ir ities kojas. Ant j krintanti
blstanti viesa apviet rausv rand, deinje blauzdoje si-
rus nuo kulknies iki kelio. Rausvas randas. Pajutau tamp
pilve, tarsi pasilenks nuo aukiausios Skiro uolos, o emai
apaioje laukt tik jra. Dabar jis buvo vyresnis, stambesnis,
paiame jg ydjime. Odisjas.
Jis kak pasak, bet neigirdau. Vl buvau Tindarjo me
nje, prisiminiau protingas tamsias akis, pro kurias niekas ne
prasmunka. Ar jis mane paino? Spoksojau jam veid, bet
154
ACHI L O GI ESM
temaiau, kad jis kiek suglums ir laukia. Laukia atsakymo. Pri
siveriau nugalti baim.
- Atsipraau, - tariau. - Neigirdau js. K sakte?
- Ar jums bt domu? Dtis prie ms kovos?
- Nemanau, kad js mans nortumte. Nesu labai geras
karys.
Lpos paaipiai isikreip.
- Juokinga, - regis visi tokie, kai usuku kviesti, - tar jis
nuotaikingai - juokavo, o ne priekaitavo. - Kuo js vardu?
Stengiausi kalbti taip pat nerpestingai.
- Cheironidas.
- Cheironidas, - pakartojo. irjau, ar nesuabejos, bet ne
pastebjau. sitemp mano raumenys iek tiek atsipalaidavo. i
noma, jis mans neatpaino. Smarkiai pasikeiiau nuo tada, kai
buvau devyneri.
- Cheironidai, Agamemnonas ada aukso ir lov visiems,
kurie kausis jo pusje. Atrodo, ygis ilgai netruks, ir iki kito ru
dens visi bsime gr namo. Praleisiu ia kelet dien, tikiuosi,
kad pasvarstysite, - baigdamas padjo rankas ant keli ir atsi
stojo.
- Ir viskas? - tikjausi, kad vis vakar tikins ir primygti
nai kalbins.
Jis nusijuok kone meiliai.
- Taip, viskas. Tikriausiai pasimatysime per vakarien?
Linkteljau. Jis apsisuko eiti, bet stabteljo.
- Keista, inote, man vis atrodo, kad esu jus mats.
- Abejoju, - greitai atrmiau. - Nepastu js.
Jis akimirk mane stebjo, tada pasidavs gteljo peiais.
- Tikriausiai supainiojau su kitu jaunuoliu. inote, kaip sa
155
M ADELI NE MI LLER
koma: kuo labiau sensti, tuo maiau pameni, - susimsts pasi
kas barzd. - Kas js tvas? Gal j pastu.
- A tremtinys.
Jis nutais atjaui iraik.
- Apgailestauju. I kur js?
- I pakrants.
- iaurins ar pietins?
- Pietins.
Jis apgailestaudamas papurt galv.
- Biau galjs prisiekti, kad iaurietis. Sakyiau, i Tesa
lijos apylinki. Arba Ftijos. Tariate balsius panaiai, kaip te
nykiai.
Nurijau seil. Ftijoje priebalsiai tariami kieiau negu kitur, o
balsiai itsiami. Man tai atrod bjauru, kol neigirdau kalbant
Achilo. N nesuvokiau, kiek daug tos tarms pats permiau.
- A... neinojau, - sumurmjau. irdis smarkiai dausi. O,
kad tik jis ieit.
- Apgailestauju, mano bda - nenaudingos inios, - jis ir
vl linksmai nusiypsojo lp kampuiais. - Jei nusprsite dtis
prie ms, nepamirkite susirasti mans. Arba jei netyia pas
tate kit tinkam jaunuoli, su kuriais turiau pasikalbti, - ir
utrenk paskui save duris.
Su s k a mb o v a k a r i e n s k e l b i a n t i s varpas ir koridoriais m
zuiti tarnai, neini lktmis ir kdmis. Kai engiau men,
mano sveias jau buvo ten, stovjo alia Likomedo ir kito vyro.
- Cheironidai, - pastebjo mane Likomedas. - ia Odis
jas, Itaks valdovas.
156
A C H I L O G I E S M
- Ai dievams u eimininkus, - pasak Odisjas. - Ijs
supratau, kad nepasakiau jums savo vardo.
O a jo nepaklausiau, nes inojau. Tai buvo klaida, taiau
pataisoma. Ipliau akis.
- Js karalius? - suklupau ant kelio pagarbiausiai nusilenk
damas.
- Ties sakant, tik karaliaus snus, - nuts kitas balsas. -
Tai a karalius.
Pakls galv pavelgiau j treio vyro akis, rudas, bet tokias
viesias, kad beveik geltonas, ir skvarbias. Trumpa juoda barzda
irykino kampuotus veido bruous.
- Tai valdovas Diomedas, Argo karalius, - tar Likomedas. -
Odisjo draugas.
Ir dar vienas, pirsis Helenei, bet prisiminiau tik jo vard.
- Valdove, - nusilenkiau jam. Nespjau isigsti, kad atpa
ins mane - jis jau buvo nusigrs.
- Gerai, - Likomedas mosteljo j stal. - Valgykime.
Vakarieniauti prie ms prisidjo keletas Likomedo pata
rj, ir a diaugiausi galdamas tarp j pranykti. Odisjas ir
Diomedas sitrauk pokalb su karaliumi ms beveik nepais.
- Ir kaip gyvuoja Itak? - mandagiai pasiteiravo Likomedas.
- Gerai, ai, - atsak Odisjas. - Palikau ten mon ir
sn, abu geros sveikatos.
- Paklauskite jo apie mon, - tar Diomedas. - Jis mgsta
apie j kalbti. Ar girdjote, kaip susipaino? Pasakoti apie tai
jam patinka labiausiai, - balse suskambo beveik neslepiamas
noras paerzinti. Vyrai aplinkui liovsi valgyti suiuro juos.
Likomedas, pasivalgs juodu, idrso paklausti:
- O kaip susipainote su savo mona, Itaks valdove?
157
M A D E L I N E M I L L E R
Gal Odisjas ir pajuto tamp, bet to neparod.
- Malonu, kad klausiate. Kai Tindarjas iekojo vyro Hele-
nei, jos rankos prayti atvyko vyr i vis karalysi. Esu tikras,
pamenate.
- Jau buvau veds, - atsak Likomedas. - Nevykau ten.
- Be abejo. Bijau, kad jie buvo per jauni, - Odisjas ypteljo
man, tada vl atsisuko karali. - Man pasisek, nes i vis vyr
atvykau pirmas. Karalius pakviet mane pavakarieniauti su ei
ma: Helene, jos seserimi Klitaimnestra ir pussesere Penelope.
- Pakviet, - nusiaip Diomedas. - Ar taip pavadino liau
im per paparius j nipinti?
- Esu tikras, Itaks valdovas taip nesielgt, - susirauk Li
komedas.
- Deja, pasielgiau btent taip, taiau vertinu js pasitik
jim, - jis nuoirdiai nusiypsojo Likomedui. - Ties sakant,
tai Penelop mane uklupo. Sak jau valand mane stebjusi ir
pamaniusi, kad turt sikiti, kol nepataikiau erkius. Be
jokios abejons, buvo nesmagu, bet galiausiai pasirod Tin
darjas ir pakviet mane pasilikti. Per vakarien supratau, kad
Penelop dvigubai protingesn u savo pusseseres ir tokia pat
grai. Taigi...
- Tokia pat grai kaip Helen? - pertrauk j Diomedas. -
Ar todl sulaukusi dvideimties dar buvo netekjusi?
Odisjas kalbjo ramiai.
- Esu tikras, tu nepraytum vyro palyginti mon su kita
moterimi monos nenaudai, - atrm.
Diomedas pavart akis ir msi peilio smaigaliu rakinti
dantis.
Odisjas atsigr Likomed.
158
A C H I L O G I E S M
- Taigi, nekuiuojantis paaikjo, kad Penelop man pa
lanki...
- Be abejo, ne dl tavo ivaizdos, - pareik Diomedas.
- inoma, ne, - sutiko Odisjas. - Tuomet ji paklaus, k
padovanoiau savo nuotakai. Santuokin lov, auniai atsakiau,
i puikiausio uolo. Taiau mano atsakymas jai nepatiko. San
tuokin lov dert daryti ne i negyvo, sauso medio, o i alio
ir gyvo, - pasak man. O jei padaryiau toki lov? - paklau
siau. - Ar tektum u mans? O ji ir sako...
Argo karalius bjaurdamasis nusivaip.
- Man jau iki gyvo kaulo sipyko pasakojimas apie tavo san
tuokin lov.
- Tai gal nereikjo prayti pasakoti.
- O gal veriau papasakok k nors naujo, uuot mals d,
kad nenumiriau i nuobodulio.
Likomedas atrod sukrstas - nevankybi galjai tiktis
tarn kambariuose ir pratyb laukuose, bet prie karaliaus stalo
jos buvo neleistinos. Taiau Odisjas tik lidnai papurt galv:
- I ties, Argo vyrai tampa tikri barbarai. Likomedai, paro
dykime Argo karaliui iek tiek ger manier. Tikjausi dirstel
ti garsisias js salos okjas.
Likomedas nurijo seil.
- Taip, - atsak jis. - Nemaniau... - nutilo, tada vl prabilo
karalikiausiu balsu, kok tik galjo nutaisyti. - Jei pageidaujate.
- Pageidaujame, - tar Diomedas.
- Gerai, - Likomedo akys aud abu vyrus. Tetid liep
jam moteris laikyti atokiau nuo svei, taiau atsaks jiems
bt sukls tarim. Apsisprends atsikrenkt. - Na, tai pa-
kvieskime jas, - staigiai mosteljo tarnui, is apsisuko ir ilk i
159
MA D E L I N E MI L L E R
mens. Nepakliau aki nuo lkts, kad jie nepamatyt mano
veide baims.
Karaliaus paliepimas moteris uklupo netiktai, tad eng-
damos menn jos tebesitais drabuius ir plaukus. Tarp j buvo
Achilas kruopiai pridengta galva ir kukliai nuleistu vilgsniu.
Neramiai pavelgiau j Odisj su Diomedu, taiau n vienas j
net nevilgteljo.
Merginos atsistojo savo vietas, suskambo muzika. ir
jome, kaip jos engia sudtingus okio ingsnelius. Buvo grau,
taiau trko Deidamjos, ji buvo geriausia.
- Kuri i j tavo dukra? - paklaus Diomedas.
- Jos ia nra, Argo karaliau. Ji lanko gimines.
- Labai gaila, - pasak Diomedas. - Tikjausi, kad tai ji, -
parod smulki tamsiaplauk mergin gale, iek tiek panai
Deidamj. Jos itin dailios kulknys vytravo po besiplaikstan
iais suknels palankais.
Likomedas kosteljo.
- Valdove, tu veds?
Diomedas ypteljo puse lp.
- Kol kas, - nesiliov stebti moter.
okiui pasibaigus, Odisjas atsistojo ir garsiai, kad visi gir
dt, tar:
- Js tikrai pagerbte mus savo okiu; ne kiekvienas gali pa
sigirti mats Skiro okjas. Kaip susiavjimo enkl atveme
dovan jums ir js karaliui.
Pasigirdo diugus murmesys. Skir nedanai pasiekdavo
prabangs daiktai ir niekas ia neturjo pinig jiems pirkti.
- Js per daug geri, - Likomedo veidas viet nuoirdiu
pasitenkinimu, jis nesitikjo tokio dosnumo. Odisjui davus
160
ACHI L O GI ESM
enkl, tarnai ne skrynias ir m krauti ant ilg stal. Pama
iau rint sidabr, spindint stikl ir brangakmenius. Visi mes,
ir vyrai, ir moterys, pasilenkme, trokdami juos pamatyti.
- Praau imti, ko tik norite, - pasak Odisjas. Merginos
sugujo prie stal. Stebjau, kaip lieia blizganius niekuius:
kvepalus trapiuose stikliniuose buteliukuose, ukimtuose va
ku, veidrodlius raiytomis dramblio kaulo rankenomis, pintas
auksines apyrankes, sodriu purpuru ir raudonai daytus kaspi
nus. Ten pamaiau ir kelet daikt, mano nuomone, skirt Li-
komedui ir jo patarjams: oda aptraukt skyd, droint iei
kot ir sidabruot kard lanksiomis oiuk odos maktimis.
Likomedo vilgsnis ukliuvo u vieno i j tarsi uvis, ukibusi
ant mekers. Odisjas stovjo netoli, geranorikai stebdamas.
Achilas laiksi gale ir ltai slinko palei stalus. Stabteljo ir
palakst kvepalais grakius savo rieus, paglost glotni veid
rodio ranken. Akimirk dels prie poros auskar - mlyn
akmenli, taisyt sidabro vielutje.
Akies krateliu pagavau judes tolimajame mens gale. Dio-
medas perjs men nekteljo su vienu i savo tarn, is linkte
ljo ir ijo pro dideles dvivres duris. Kad ir k bt lieps, tai
negaljo bti svarbu, Diomedas atrod mieguistas, nuobodia
vo, o akys lipte lipo.
Vl pavelgiau Achil. Jis laik auskarus pakls prie aus,
kraip juos taip ir anaip, papts lpas visai kaip mergait. Jam
buvo smagu, tad ypteljo lp kampuiu. Akimis perbgo
men, akimirk stabteljo prie mano veido. Nesusivaldiau.
Nusiypsojau.
Staiga pratrko trimitas, garsiai ir nerimastingai. Kakur lau
ke, viena ilga nata, lydima trij trump signal, - didiausio gre
161
MA D E L I N E MI L L E R
sianio pavojaus enklas. Likomedas paoko, sargybini galvos
krypteljo duris. Merginos, paleidusios i rank savo brangeny
bes, skambant dtaniam stiklui suspigo ir sitvr vienos kit.
Visos, iskyrus vien. Dar nebaigus aidti paskutiniam sig
nalui, Achilas stvr vien i pasidabruot kard ir itrauk i
oiuko odos makt. aibikai liuokteljs per stal, ustojus
keli prie dur, spjo kita ranka paiupti iet. Nusileido ant e
ms jau pakls ginklus; laik juos negailestingai altakrauji
kai, visai ne kaip mergina ir netgi ne kaip mogus. Geriausias
savo kartos karys.
Meiau vilgsn Odisj ir Diomed ir persigandau pama
ts juos ypsantis.
- Sveikas, karalaiti Achilai, - tar Odisjas. - Iekojome
tavs.
Stovjau bejgis, kol suvok Odisjo odius Likomedo dva
rikiai atsigr ir sispoksojo Achil. Akimirk jis nejudjo.
Tada ltai nuleido ginklus.
- Valdove Odisjau, - tar jis stebtinai ramiu balsu. - Val
dove Diomedai, - mandagiai nulenk galv, kaip dera valdovui
prie valdov. - Jauiuosi pagerbtas, kad js taip stengts, -
puikus atsakymas, orus ir velniai paaipus. Dabar jiems bus
sunkiau j eminti. - Spju, kad norite pasikalbti su manimi.
Minutl, tuoj prie js prisidsiu, - rpestingai padjo kard
ir iet ant stalo. Nesvyruodamas atsirio ir nusimet skepet. Pa
sirod jo plaukai, spindintys kaip nuveista bronza. Likomedo
dvarikiai, vyrai ir moterys, gav peno apkalboms, tyliai kud
josi, nenuleisdami nuo jo aki.
- Gal pravers? - Odisjas i krepio ar ds itrauk tunik.
Pametjo Achilui, ir is j sugavo.
62
A C H I L O G I E S M
- Ai, - padkojo. Dvarikiai kaip uburti irjo, kaip i
skleid j, nusireng iki puss ir apsivilko.
Odisjas atsisuko mens prieak.
- Likomedai, mums reikt karalikosios mens. Su Ftijos
karalaiiu turime daug k aptarti.
Likomedo veidas buvo sustings kaip kauk. inojau - jis
galvoja apie Tetid ir gresiani bausm. Neatsiliep.
- Likomedai, - atrus Diomedo balsas kirto it smgis.
- Taip, - sugarg Likomedas. Man jo pagailo. Pagailo ms
vis. - Taip. Praom ten, - parod.
Odisjas linkteljo.
- Ai, - rytingai pasuko pro duris tarsi neabejodamas,
kad Achilas seks kandin.
- Po tavs, - isiviep Diomedas. Achilas sudvejojo ir dirs
teljo mane.
- O taip, - per pet kteljo Odisjas. - Jei nori, gali pasi
imti Patrokl. Turime ir jam k pasakyti.
1 5 SKYRI US
M
e n j e b u v o k e l e t a s pa l a i k i s i e n i n i k i l i m i r
keturios kds. Prisiveriau tiesiai atsissti ir atsirem
ti kiet medin atlo, kaip dert karalaiiui. Achi
lo veidas buvo sitemps, kaklas parauds.
- Apgavote mus, - met jis.
Odisjas nesutriko.
- Gudriai pasislpei, turjome bti dar gudresni, kad tave
rastume.
Achilas karalikai ididiai kilsteljo antak.
- Na?.. Radote mane. Ko norite?
- Norime, kad vyktum Troj, - pasak Odisjas.
- O jei a nenoriu?
- Tada pasirpinsime, kad visi apie tai suinot, - Diome-
das pakl Achilo numest suknel.
Achilas iraudo, tarsi kas bt jam sudavs. Viena dv
ti suknel aplinkybi veriamam, kita - visam pasauliui apie
tai suinoti. Ms tauta lykiausiais odiais iddavo vy
rus, kurie elgdavosi kaip moterys, dl toki eidim risdavosi
galvos.
Odisjas ramindamas visus pakl rank.
- Mes visi kilns vyrai, neturt prireikti griebtis toki prie
164
A C H I L O G I E S M
moni. Tikiuosi, galime tau pasilyti tinkamesni prieasi.
Pavyzdiui, lov. Pelnysi j, jei kausies u mus.
- Bus ir kit kar.
- Ne toki kaip is, - atkirto Diomedas. - is karas - di
diausias ms tautos karas, itisos kartos apie j pasakos legen
das ir apdainuos giesmse. Esi kvailys, jei to nevelgi.
- velgiu tik raguot vyr ir Agamemnono godum.
- Tai tu aklas. Kas gali bti didvyrikiau, negu kovoti dl
graiausios pasaulyje moters garbs su galingiausiu ryt mies
tu? Nei Persjas, nei Jasonas negalt pasigirti tokiais ygiais.
Heraklis dar kart nuudyt mon u galimyb keliauti kartu.
Uvaldysime Anatolij iki pat Arabijos. Apie mus per amius
bus pasakojamos istorijos.
- Maniau, sakte, kad ygis bus lengvas ir namo grime iki
kito rudens, - prisiveriau itarti. Turjau k nors daryti, kad
sustabdyiau nesibaigiant j odi sraut.
- Melavau, - gteljo peiais Odisjas. - Nesivaizduoju,
kiek jis truks. Trumpiau, jei bsi su mumis, - pairjo Achi
l. Tamsus Odisjo vilgsnis rm prie sienos. - Trojos sns
garsja savo gdiais kautis, ir j mirtys nune tavo vard iki
vaigdi. Jei nekariausi, praleisi prog tapti nemirtingas. Lik
si nuoalyje, neigarssi. Pasensi niekam neinomas.
Achilas susirauk.
- Negali inoti, kaip bus.
- Galiu, - Odisjas atsilo kdje. - Man pasisek - turiu
pastam diev, - nusiypsojo, tarsi prisimins dievik pok
t. - Ir dievai nusprend pasidalyti su manimi pranayste apie
tave.
Turjau susiprotti, kad pigus Odisjo antaas - ne vienin-
165
M A D E L I N E M I L L E R
tel jo moneta. Pasakojimuose j vadina polutropos - apsukriuo
ju. Manyje tarsi arija pelenuose suioravo baim.
- Koki pranayst? - ltai paklaus Achilas.
- Jei nekeliausi j Troj, tavo dievikumas nuvys be naudos.
Jgos nusilps. Daugi daugiausia liksi kaip Likomedas trnyti
umirtoje saloje ir netursi pdini, iskyrus dukteris. Skir
greitai nukariaus kaimynin alis, nutuoki tai ne prasiau u
mane. Jie neudys jo, kodl turt? Jis gali nugyventi likusias
dienas kokiame ukampyje valgydamas vandeny mirkyt duo
n, nukars ir vienias. Jam mirus, mons klaus, kas jis toksi
odiai tvind men, kol nebeliko kuo kvpuoti. Taip gy
venti bt siaubinga.
Taiau Odisjas nenutilo.
- Dabar jis inomas tik todl, kad jo gyvenimas susijs su
tavuoju. Jei vyksi Troj, pelnysi toki didi lov, kad vien
taur tau padavs mogus amiams pateks legend. Tu bsi...
miai atsilapojusios durys pairo ipuliais. Tarpduryje sto
vjo Tetid, kaitusi tarsi gyva liepsna. Jos dievikumas mus
uliejo, svilino akis, juodai apdegino sudauyt dur briaunas.
Jutau, kaip jis spaudia man kaulus, siurbia krauj i gysl, tarsi
mane gerdamas. Susigiau, nes mogus kitaip ir negalt.
Tamsi Odisjo barzd nusjo smulkios suniokot dur
nuolauos. Jis atsistojo.
- Sveika, Tetide.
Jos vilgsnis nuliau prie jo tarsi gyvat prie aukos, oda
suspindo. Oras aplink Odisj, regis, suvirpo lyg nuo kario ar
vjo. Ant ems parpuols Diomedas atsargiai atsitrauk. Usi
merkiau, kad nematyiau protrkio.
Stojo tyla, ir galop atsimerkiau. Odisjas stovjo sveikas ir
166
A C H I L O GI E S M
gyvas. Tetids kumiai pabal i tampos. Pavelgus j nebe-
svilo akys.
- Pilkaak mergel visada man buvo gera, - pasak Odisjas
beveik teisindamasis. - Ji ino, kodl ia atvykau, todl laimina
ir sergsti mane.
Sunkiai susivokiau, kas vyksta, tarsi biau praleids pokal
bio nuotrup. Pilkaak mergel - karo ir jo meno deiv. Kalba
ma, labiau u visk ji vertina imint.
- Atn neturi vaiko, kur bijot prarasti, - Tetids ikoti
odiai pakibo ore.
Odisjas neatsak jai, tik atsigr Achil.
- Klausk jos, - tar. - Paklausk motinos, k ji ino.
Nuiuvusioje menje Achilas garsiai nurijo gumul gerkl
je. Pavelg juodas motinos akis.
- Ar jis sako ties?
Liepsna visikai iblso, liko tik marmuras.
- Ties. Taiau daug blogiau tai, k nutyljo, - odiai nu
skambjo be iraikos, tarsi tariami statulos. - Jei keliausi Tro
j, niekada negri. si ten jaunas.
Achilas iblyko.
- Tikrai?
To pirmiausia klausia visi mirtingieji, netikdami, apstulb,
isigand. Ar man nebus iimties?
- Taip.
Jei tada bt pavelgs mane, nebiau ilaiks. Biau pra
truks raudoti ir nesiliovs. Taiau jo akys buvo smeigtos motin.
- K man daryti? - sunibdjo.
Ramus it vandens pavirius jos veidas vos virpteljo.
- Neprayk, kad nusprsiau, - pasak. Ir dingo.
167
M A D E L I N E M I L L E R
Ne a t s i m e n u , k pa s a k me Odisjui ir Diomedui, kaip ijo
me ir atsidrme savo kambaryje. Menu jo veid, kietai suks
tus dantis, iblykusi kakt. Jo peiai, paprastai tiess ir dails,
buvo nuleisti. Mane apms sielvartas m smaugti. Jis mirs.
Pasijutau lyg miriau vien pagalvojs apie tai, lyg grimziau
neperregim juod dang.
Tu negali keliauti - daugyb kart norjau jam pasakyti.
Tvirtai sums laikiau jo rankas, altas ir nepaprastai ramias.
- Nemanau, kad galiau tai itverti, - galiausiai tar jis. U
simerks, tarsi i siaubo. inojau, kad kalba ne apie mirt, bet
apie Odisjo pavaizduot komar, kaip jo dovana praus ir ga
bumai nunyks. Maiau, kaip diaugiasi savo gdiais, galingu,
bet kada galiniu prasiverti gyvybingumu. Kas jis daugiau, jei
ne spindintis stebuklas? Kam, jei ne jam lemta lov?
- Man nerpt, - pasakiau. odiai eid gerkl. - Kad ir
koks taptum. Man bt nesvarbu. Btume drauge.
- inau, - tyliai atsak jis, bet nepavelg mane.
inojo, bet to nepakako. Taip gl ird, kad rods perply
krtin. Jam mirus visa, kas greita, grau ir viesu, mirt kartu.
iojausi kalbti, bet buvo per vlu.
- Keliausiu, - tar jis. - Vyksiu Troj.
Jo rausvos lpos ir kartligikos alios akys nuvito. Veide
nebuvo jokios netobulos linijos, n rauklels, jokio blykumo,
viskas skaistu. Jis buvo pavasaris, auksinis ir viesus. Pavydi
Mirtis atjaunt igrusi jo kraujo.
Jis velg mane giliomis kaip em akimis.
- Ar keliausi su manimi? - paklaus.
Nesibaigianti meils ir sielvarto gla. Gal kitame gyvenime
biau atsisaks, puols rautis plaukus ir aukti, priverts vien
168
ACHI LO GI ESM
pasitikti savo lemt. Taiau ne iame. Jis plauks Troj, o a sek
siu kandin net ir mirt. Taip, - sunibdjau. - Taip.
Nuvitusiu i palengvjimo veidu jis ities mane rankas.
Leidau jam apkabinti mane ir visu knu prisiglausti taip, kad
niekas tarp ms negalt siterpti.
Ritosi aaros. Vir ms sukosi vaigdynai, nuvargs m
nulis slinko savo keliu. jo valandos, o mes guljome palauti,
nesuddami bluosto.
IAUUS JIS NERANGIAI PAKILO.
- Turiu pasakyti motinai, - tar iblyks, patamsjusiais
paakiais. Atrod vyresnis. Mane apm panika. Nereikia, nor
jau sustabdyti. Taiau jis apsivilks tunik ijo.
Vl atsiguliau ir stengiausi negalvoti apie einant laik. Dar
vakar turjome jo valias. Dabar kiekviena akimirka buvo tarsi
prarastas irdies kraujo laas.
Kambar uliejo pilkva, paskui balta viesa. Lova be jo buvo
alta ir per didel. Negirdjau n garso ir tyla mane baugino.
Tarsi kapas. Pakils patryniau rankas ir kojas, pliaukteljau per
jas, kad atsipeikiau, mgindamas nuginti kylani isterij. To
kia bus kiekviena diena bjo. Pajutau, kaip man veria krtin,
tarsi ugniauus riksm. Kiekviena diena bjo.
Ijau i rm tbt stengdamasis nuvyti alin mintis. Nu
klyds prie didij Skiro uol, stksani vir jros, miau
kopti virun. Vjai mane stumd, akmenys buvo slids nuo
pursl, taiau tampa ir pavojus ramino. Kilau auktyn pavo
jingiausi virn, kuri pirmiau baiminausi kopti. Beveik iki
kraujo susibraiiau rankas atri uol. Pdos paliko kruvinus
169
MADEL I NE MI LLER
pdsakus. Skausmas buvo malonus, prastas ir grynas. Juokin
gai lengvai itveriamas.
Pasieks virn, netvarking rieduli krv ant uolos kra
to, atsistojau. Kopiant galv ov nuomi ir neatsargi mintis.
- Tetide! - surikau prie smark vj atsisuks jr. -
Tetide!
Saul auktai pakilusi, tad j susitikimas jau seniai pasibai
g. Treikart kvpiau.
- Daugiau netark mano vardo.
Grdamasis j praradau pusiausvyr. Po kojomis painio
josi akmenys, tal vjas. Griebiausi u uolos kyulio ir tvirtai
atsistojau. Pakliau galv.
Jos oda buvo blykesn negu paprastai, pirmojo iemos ledo
spalvos. Pro ivieptas lpas matsi dantys.
- Kvaily, - tar. - Lipk emyn. Tavo paika mirtis jo nei
gelbs.
Nebuvau toks bebaimis, kaip maniau, krpteljau nuo pa
gieos jos veide. Taiau prisiveriau kalbti, paklausti to, k tu
rjau inoti.
- Kiek jis dar gyvens?
Pasigirdo gerklinis garsas, tarsi ruonis sulot. Utrukau aki
mirk, kol supratau, kad juoksi.
- O k? Pasirengtum? Stengtumeis ukirsti keli? - panieka
liejosi jos veidu.
- Taip, - atsakiau. - Jei galsiu.
Ji vl nusijuok.
- Praau, - atsiklaupiau. - Praau, pasakyk man.
Gal todl, kad klpojau, ji liovsi juoktis ir trumpam atkrei
p mane dmes.
170
A C H I L O G I E S M
- Pirma us Hektoras, - pasak. - Tai viskas, k man leista
inoti.
Hektoras.
- Ai, - atsakiau.
Ji prisimerk ir sunypt, tarsi ant angli palietas vanduo:
- Nedrsk man dkoti. Atjau dl kitos prieasties.
Laukiau. Jos veidas buvo baltas tarsi perskeltas kaulas.
- Nebus taip lengva, kaip jis mano. Moiros ada lov, ta
iau koki? Jam teks atidiai saugoti savo garb. Jis per daug
patiklus. Graikijos vyrai, - ispjov ji, - kaip unys prie kaulo.
Neatsisakys taip lengvai pranaumo dl kito. Padarysiu k galiu.
O tu, - dbteljo mano ilgas rankas ir liesus kelius. - Neu
trauk jam negarbs. Supratai?
Supratai?
- Taip, - atsakiau. I ties supratau. Jo lov turi bti verta
gyvybs, kuria u j sumoks. Lengvutis vjelio dvelksmas pa
liet jos suknels palankas. inojau, ji tuoj pasitrauks, pranyks
urvuose po jra. Kakodl gavau drsos.
- Ar Hektoras guds karys?
- Pats geriausias, - atsak ji, - po mano snaus.
vilgteljo deinn, kur uola leidosi emyn.
- Jis ateina, - pasak.
Pa s i e k s u o l o s v i r n , Achilas prijo prie mans sdinio.
Pavelg mano veid ir kruvin od.
- Girdjau, kalbjai, - tar.
- Su tavo motina, - atsakiau.
Jis atsiklaup ir ukl ant keli mano pd. velniai i aiz
171
M A D E L I N E M I L L E R
d itrauk akmens skeveldras, nuluost purv ir kreidos dul
kes. Atpl nuo tunikos palank juost ir, standiai sutvarsts
aizd, sustabd kraujavim.
Padjau platak jam ant rankos.
- Turi neudyti Hektoro, - pasakiau.
Jis pakl gra auksini plauk apgaubt veid.
- Motina pasak tau likusi pranaysts dal.
- Pasak.
- Ir tu manai, kad niekas, iskyrus mane, negali nuudyti
Hektoro.
- Taip, - atsakiau.
- Tikiesi iloti laiko i moir?
- Taip.
- Ak, - jis elmikai nusiypsojo; visada mgo ikius. -
Na, ir kam j udyti? Juk nieko man nepadar.
Tada pirm kart pajutau silpn vilt.
T. p o p i e t i v y k o me , nes nebeliko prieasties lkuriuoti. Vi
sada itikimas paproiams Likomedas atjo su mumis atsisvei
kinti. Visi trys stovjome sitemp; Odisjas su Diomedu pirmi
nujo laiv. Jie parlyds mus Ftij, ten Achilas suauks savo
kariuomen.
Liko dar vienas dalykas, ir inojau, kad Achilas nenori to
daryti.
- Likomedai, motina pra pasakyti jos nor.
Senio veidas iek tiek sudrebjo, taiau jis pavelg entui
akis.
- Dl vaiko, - tar.
ACHI L O GI ESM
- Taip.
- Ir ko gi ji nori? - pavargusiu balsu paklaus karalius.
- Ji nori pati j auginti. Ji... - Achilas usikirto, pamats senio
veido iraik. - Sako, bus berniukas. Pasiims vos nujunkyt.
Tyla. Likomedas usimerk. inojau, msto apie dukter,
netekusi vyro ji neteks ir snaus.
- Veriau niekada nebtum atvyks, - pasak.
- Apgailestauju, - tar Achilas.
- Palikite mane, - sunibdjo senasis karalius. Paklusome.
Pl a u k me g r e i t u , s a n d a r i a i surstu ir puikiai valdomu lai
vu. gudusi gula darbavosi sklandiai, naujutls laivavirvi
vijos spindjo, o stiebai atrod tvirti tarsi gyvi mediai. Pir
magalio statula buvo nuostabi, dailiausia, koki teko regti, -
aukta tamsiaplauk ir tamsiaak moteris, sunrusi rankas tarsi
susimsiusi. Grai, taiau grois buvo ramus - dails andi
kauliai, vir suukuoti plaukai, neslepiantys graktaus kaklo.
Nudayta su meile, puikiai perteikiant visus viesius ir tamsius
atspalvius.
- Matau, grits mano mona, - prijs prie ms Odisjas
atsirm turkl raumeningais dilbiais. - I pradi ji nesutiko
ir neprisileido dailininko. Jam teko slapta j stebti. Manau, at
vaizdas puikiai pavyko.
Vedybos i meils, retos kaip ryt kedrai. Todl beveik pa
norau j pamgti. Bet per danai regjau it ypsen.
Achilas mandagiai paklaus:
- Kuo ji vardu?
- Penelop, - atsak Odisjas.
173
M A D E L I N E M I L L E R
- Ar laivas naujas? - paklausiau. Jei jis norjo kalbtis apie
savo mon, a usimaniau kalbtis apie k nors kit.
- Naujut naujutlis, i geriausi Itaks medi, - jis pliauk
teljo plaiu delnu per turkl tarsi irgui per on.
- Vl giriesi nauju laivu? - prie ms prisidjo Diomedas.
Plaukus jis susirio odiniu raiteliu, todl bruoai atrod atres
ni negu paprastai.
- Giriuosi.
Diomedas nusispjov vanden.
- Argo karalius iandien neprastai ikalbingas, - mesteljo
Odisjas.
Kitaip nei a, Achilas nebuvo mats io aidimo. valgsi tai
vien, tai kit vyr. Nusiypsojo lp kampuiu.
- Pasakyk man, - ts Odisjas. - Manai, esi toks sumanus
todl, kad tavo tvas suvalg ano vyro smegenis?
- K? - isiiojo Achilas.
- Negirdjai pasakojimo apie galingj Tidj, Argo karali,
smegen valgytoj?
- Esu apie j girdjs. Bet ne apie... smegenis.
- Ketinau ta scena papuoti ms lktes, - pasak Diomedas.
Karaliaus menje Diomedas man pasirod nustelbtas Odi
sjo. Taiau smagus odiavimasis rod, kad jie lygs. Prisimi
niau gandus, kad Diomedas irgi Atns numyltinis.
Odisjas nutais grimas.
- Primink man, kad artimiausiu metu nepietauiau Arge.
Diomedas nusikvatojo. Garsas r aus.
Karaliai buvo nusiteik kalbtis ir liko su mumis prie turk
lo. Abu pasakojo apie kitas keliones jra, karus, seniai laimtas
aidynes. Achilas noriai klaussi ir nuolat klausinjo.
174
A C H I L O G I E S M
- I kur jis? - parod rand ant Odisjo kojos.
- A, - Odisjas patryn delnus. - i istorij verta papa
sakoti. Nors i pradi turiau pasikalbti su kapitonu, - jis
mosteljo isirpusi saul, kabani emai danguje. - Greitai
reiks sustoti nakvynei.
- A nueisiu, - Diomedas pasitrauk nuo turklo, kur r
msi. - Girdjau pasakojim tiek pat kart kaip ir grisusi
istorij apie lov.
- Tuo blogiau tau, - pavymui kteljo Odisjas. - Nepai
sykite jo. Jo mona - tikra ieula, bet kam sipykt. Utai ma
nik...
- Prisiekiu, - rikteljo i kito laivo galo Diomedas, - jei
pabaigsi t sakin, imesiu tave per bort, galsi pats plaukti
Troj.
- Matote? - Odisjas papurt galv. - Nirta.
Achilas nusijuok, susiavjs abiem. Atrod, atleido jiems,
kad atskleid jo paslapt, ir u visa, kas vyko paskui.
- Apie k a kalbjau?
- Apie rand, - entuziastingai atsak Achilas.
- Taip, rand. Bdamas trylikos...
Stebjau, kaip jis gaudo kiekvien to vyro od. Per daug
patiklus. Taiau negaljau kaip varnas ant jo peties aminai pra
naauti negandas.
Saul slysteljo dangumi emiau. Artinoms tamsaus sausu
mos elio link - ten sirengsim stovykl. Laivas rado uost, ir
jreiviai nakiai ivilko j ant kranto. Ikrov maist, apklotus ir
palapines karali snums.
Stovjome prie mums rengtos stovyklos, lauelio ir pala
pins.
175
M A D E L I N E M I L L E R
- Ar viskas gerai? - Odisjas prijo prie ms.
- Labai gerai, - atsak Achilas. Nuoirdiai nusiypsojo ne
varoma ypsena. - Ai.
Odisjas irgi nusiypsojo. Balti dantys blyksteljo tamsioje
barzdoje.
- Puiku. Tikiuosi, vienos palapins gana? Girdjau, jums
patinka nakvoti kartu. Kalbama, kad dalijats kambariu ir lova.
Apstulbau, veid uliejo kartis. Igirdau, kaip Achilas alia
mans sulaik kvap.
- Nagi, nra ko gdytis - tai prasta berniukams, - jis pasi
kas skruost, pasvarst. - Nors js jau i ties nebe berniukai.
Kiek jums met?
- Netiesa, - atsakiau. veid mus kraujas pakeit mano
bals. Jis garsiai nuskambjo papldimyje.
Odisjas kilsteljo antak.
- Tiesa yra tai, kuo mons tiki, o jie tuo tiki. Taiau gal
klysta. Jei is gandas tave neramina, umirk j vykdamas kar.
Achilas prakalbo sausai ir piktai:
- Tai ne tavo reikalas, Itaks valdove.
Odisjas ikl rankas.
- Apgailestauju, jei eidiau. Tik norjau palinkti jums
abiem labos nakties ir sitikinti, ar viskas gerai. Karalaiti Achi
lai, Patroklai, - nusilenk ir pasuko savo palapin.
Palapinje abu tyljome. Seniai svarsiau, kada taip nutiks.
Kaip sak Odisjas, daug berniuk myldavosi. Taiau augdami
liaudavosi t dar, nebent su vergais ar samdiniais. Ms vyrai
mgo nugalti ir nepasitikdavo kieno nors nugaltu vyru.
Neutrauk jam negarbs, liep deiv. Ji turjo omeny ir
dalyk.
176
ACHI L O GI ESM
- Galbt jis teisus, - tariau.
Achilas susirauks pakl galv.
- Tu taip nemanai.
- Nenoriu pasakyti, kad... - ulauiau sau pirtus. - Tebeb
iau su tavim. Bet galiu miegoti lauke, kad nebt taip akivaiz
du. Nenoriu dalyvauti tarybose. A...
- Ne. Ftijos gyventojams tai nerps. O kiti gali kalbti k
nori. A vis tiek bsiu aristos achaion.
Geriausias i graik.
- Tai gali temdyti tavo lov.
- Tegul temdo, - usispyrs kilsteljo smakr. - mons
kvaili, jei dl to mano lov dids ar mas.
- Taiau Odisjas...
Jis pavelg j mane aliomis tarsi pavasariniai lapai akimis.
- Patroklai, a jiems jau daviau pakankamai. ito neati
duosiu.
Po i odi neturjau k pridurti.
Kit d i e n b u r ms pagavus piet vj, Odisj radome laivo
pirmagalyje.
- Itaks valdove, - tar Achilas oficialiai, be vakarykts
vaikikos ypsenos, - noriau, kad papasakotum apie Aga
memnon ir kitus karalius. Noriu suinoti apie vyrus, prie ku
ri prisidsiu, ir valdovus, su kuriais kausiuos.
- Imintingas noras, karalaiti Achilai, - gal Odisjas ir pa
stebjo pokyt, bet nieko nesak. Nuved mus prie suol stiebo
papdje po didiule bure. - Nuo ko gi man pradti? - beveik
nesmoningai patryn rand ant kojos. Dienos viesoje jis, be-
177
MA D E L I N E MI L L E R
plaukis ir raukltas, atrod rykesnis. - Nuo Menelajo - ke
liaujame vaduoti jo monos. Helenei isirinkus j savo vyru -
Patroklas gali apie tai papasakoti - jis tapo Spartos karaliumi.
Jis inomas kaip geras mogus, bebaimis myje ir mylimas
moni. Daug karali susivienijo jam padti - ne vien tie, ku
riuos saisto priesaika.
- Kas jie? - paklaus Achilas.
Odisjas m skaiiuoti lenkdamas didelius kininko pirtus.
- Merionas, Idomenjas, Filoktetas, Ajantas. Abu Ajantai, ir
didysis, ir maesnysis.
Vien i j, didiul vyr su skydu, atsiminiau mats Tinda-
rjo menje; kito nepainojau.
- Ten bus ir senasis Pilo karalius Nestoras.
Buvau girdjs vard - jaunystje jis plauk su Jasonu ie
koti aukso vilnos. Jo kov dienos jau seniai prajo, taiau karan
jis pasim savo snus ir taryb.
Achilas klaussi susikaups, patamsjusiomis akimis.
- O trojnai?
- Be abejo, Priamas, Trojos karalius. Kalbama, kad jis turi
penkiasdeimt sn, visi uauginti su kardu rankose.
- Penkiasdeimt sn?
- Ir penkiasdeimt dukter. Jis pamaldus ir diev mylimas.
Jo sns irgi yms - pirmiausia Paris, deivs Afrodits numyl
tinis, tikras grauolis. Net jaunlis, vos deimties, sakoma, nuo
mus karys. Vardu, regis, Troilas. Jie turi dievikos kilms pusbro
l, kuris irgi kaunasi u juos. Enj, paios Afrodits sn.
- O kaip Hektoras? - Achilas nenuleido aki nuo Odisjo.
- Jis vyriausias Priamo snus ir pdinis, dievo Apolono nu
myltinis. Galingiausias Trojos gynjas.
178
ACHI L O GI ESM
- Kaip jis atrodo?
Odisjas patrauk peiais.
- Neinau. Pasakojama, kad didiulis, bet taip kalbama apie
daugel didvyri. Sutiksi j anksiau u mane, todl tursi man
papasakoti.
Achilas prisimerk.
- Kodl taip sakai?
Odisjas isiviep.
- Esu tikras, ir Diomedas pritars, kad a guds karys, ir
tiek. Mano gabumai kitokie. Sutiks Hektor myje ini apie
j nebeparneiau. O tu, inoma, kas kita. I jo mirties pelnysi
didiausi lov.
iurpas nujo man per kn.
- Gal, taiau nematau prieasties j udyti, - altakraujikai
atsak Achilas. - Jis nieko man nepadar.
Odisjas sukikeno, tarsi igirds pokt.
- Jei kiekvienas karys udyt tik tuos, kurie jam nusikalto,
Peleidai, kar nebt, - kilsteljo antak. - Nors gal tai ir nebloga
mintis. Gal tokiame pasaulyje a biau aristos achaion, o ne tu.
Achilas neatsak. Nusisuks pavelg laivo on, apaioje
skalaujam bang. Jo skruostas suspindo, nutviekstas viesos.
- Nepapasakojai apie Agamemnon, - tar.
- Taip, apie galingj Mikn karali, - Odisjas atsilo. -
Ididj Atrjo nam palikuon. Jo prosenelis Tantalas buvo
Dzeuso snus. Tikriausiai apie j girdjai.
Visi inojo apie aminas Tantalo kanias. Dievai nubaud
j u nepagarb ir met giliausi poemio karalysts duob
kankino aminu trokuliu ir alkiu - maistas ir grimas ia pat,
bet jis negali j pasiekti.
179
M A D E L I N E M I L L E R
- Esu girdjs. Bet iki iol neinau, kuo jis nusikalto, - pa
sak Achilas.
- Karaliaus Tantalo dienomis visos ms karalysts buvo
vienodo dydio ir valdovai sugyveno taikiai. Taiau Tantalas ne
pasitenkino savo dalimi ir m grobti kaimyn emes. Jo valdos
dvigubai isiplt, paskui tapo dar dvigubai didesns, o Tantalui
vis tiek buvo negana. Skms paskatintas jis tapo ididus, prano
ks visus mones, panoro pranokti ir dievus. Ne kariaudamas,
nes joks mogus kovoje negali prilygti dievams, bet apgaule. No
rjo rodyti, kad dievai, prieingai negu sakosi, visko neino.
Todl pasikviet sn Pelop ir paklaus, ar is nort tvui
padti. Be abejo, - atsak Pelopas. Tvas nusiypsojo ir isi
trauk kard. Vienu kiriu variai perrs snui gerkl, suka
pojo kn vienodais gaballiais, pasmeig ant iemo ir udjo
kepti ant ugnies.
Mano skrandis apsivert vien nuo minties apie negyvo ber
niuko kn pervrus gelein iem.
- Ikeps berniuk Tantalas pasikviet i Olimpo tv Dzeu
s. Tve, - pasak jis, - paruoiau puot tavo ir kit diev
garbei. Paskubk, msa dar minkta ir vieia. Dievai mgsta
tokias puotas ir greitai susirinko Tantalo menn. Taiau atvy
k nuo keptos msos kvapo, paprastai tokio gardaus, net m
dusti. Dzeusas i karto suprato, kas nutiko. Jis grieb Tantal u
koj ir numet Tartar aminoms kanioms.
Dangus buvo giedras, vjas gaivus, taiau man, pakertam
Odisjo pasakojimo, atrod, kad sdime prie lauo gaubiami
nakties.
- Dzeusas sudjo berniuko kn i gabaliuk ir kvp jam
antr gyvyb. Nors buvo dar vaikas, Pelopas tapo Mikn kara-
iao
ACHI LO GI ESM
liumi. Buvo geras karalius, pasiymjo pamaldumu ir iminti
mi, taiau jam valdant nutiko daug nelaimi. mons kalbjo,
kad dievai prakeik Tantalo gimin, pasmerk smurtui ir ne
gandoms. Pelopo sns Atrjas ir Tiestas paveldjo senelio pui
kyb, ir j nusikaltimai buvo tokie pat tamss ir kruvini, kaip
ir Tantalo - tvo iprievartauta dukra, ikeptas ir suvalgytas s
nus, nuomi kova dl sosto.
Tik dabar Agamemnono ir Menelajo dka j eimos likimas
pradjo keistis. Baigsi rietenos dl valdios, ir Agamemnono
teisingai valdomi Miknai klesti. Jis pelnytai garsja kaip guds
ietininkas ir rytingas valdovas. Mums pasisek, kad jis ms
karvedys.
Maniau, kad Achilas nebesiklauso. Taiau jis susirauks at
sisuko:
- Visi mes karvediai.
- inoma, - pritar Odisjas. - Taiau visi kausims su tuo
paiu prieu, ar ne? Daugyb karvedi viename mio lauke
lemt chaos ir pralaimjim, - ypteljo. - inai, kaip gerai
visi sutariame - turbt, uuot ud trojnus, iskerstume vienas
kit. Pergal tokiame kare kaip is manoma, jei vyrai, susivie
nij bendram tikslui, nukreips savo jgas vienam smgiui ieti
mi, o ne tkstaniui dri adata. Tu vesi Ftijos karius, a - Ita-
ks, taiau turi bti kakas, kas visus mus nukreips pagal ms
gebjimus, - jis grakiai ities rank Achil, - kad ir kokie
nuostabs jie bt.
Achilas nepais liaupss. Besileidianti saul irai jo veide
elius, jo vilgsnis buvo altas ir grietas.
- Keliauju laisva valia, Itaks valdove. Priimsiu Agamem
nono patarimus, bet ne sakymus. Noriau, kad t suprastum.
181
M A D E L I N E M I L L E R
Odisjas papurt galv.
- Dievai, sergkit mus nuo ms pai. Dar ne mio lauke,
o jau neramu dl lovs.
- A ne...
Odisjas mosteljo ranka.
- Patikk manimi, Agamemnonas supranta, koks svarbus
tavo vaidmuo iame kare. Jis pirmasis norjo, kad tu dalyvau
tum. Bsi pasveikintas, prisidjs prie ms kariuomens, su
visomis ikilmmis, koki tik galtum trokti.
Achilas kalbjo ne apie tai, taiau Odisjas pakankamai arti
pataik. Nudiugau jreiviui kteljus, kad prieaky mato em.
T d i e n mu ms pa v a k a r i e n i a v u s , Achilas atsigul ant gulto.
- K manai apie vyrus, kuriuos sutiksime?
- Neinau.
- Diaugiuosi, kad bent Diomedas atsiskyr.
- A irgi, - palikome j iauriniame Eubojos pakratyje
laukti savo kariuomens i Argo. - Nepasitikiu jais.
- Manau, greitai suinosime, kas jie per vieni, - tar jis.
Akimirk tyljome mstydami. Lauke girdjome bepraside
dant liet, velniai barbenant palapins stog.
- Odisjas sako, inakt bus audra.
Egjo audros greitai kyla ir greitai praeina. Ms laivas sau
giai stovjo papldimyje, o rytoj vl iplauks.
Achilas velg mane.
- Tavo plaukai ia papur, - jis paliet mano galv prie pat
ausies. - Nemanau, kad kada nors sakiau, kaip man tai patinka.
Oda sudilgsjo ten, kur prisiliet jo pirtai.
182
ACHI L O GI ESM
- Nesakei, - tariau.
- O reikjo, - ranka nukeliavo duobut po kaklu, velniai
nuslydo per tvinksini gysl. - O apie i viet? Ar sakiau, k
manau apie j, tai it?
- Ne, - atsakiau.
- Tada apie it tikrai, - ranka perbgo mano krtins rau
menimis, oda po ja kaito. - Ar kalbjau apie j?
- Apie j jau kalbjai, - atsakydamas iek tiek sulaikiau kvap.
- O kaip dl itos? - ranka stabteljo ant klub ir nukeliavo
emyn launimi. - Ar apie j k nors sakiau?
- Sakei.
- O it? Tikriausiai nepamirau jos, - nusiypsojo katino
ypsena. - Pasakyk, kad nepamirau.
- Nepamirai.
- Ir i, - ranka nebesustojo. - inau, pasakojau ir apie j.
Usimerkiau.
- Papasakok dar kart, - papraiau.
V l i a u Ac h i l a s m i e g a alia mans. Odisjo adta audra
atjo ir purto iurkt palapins sien audekl. Girdiu nuo
mi bang m krant. Jis sujuda ir ore pasklinda saldus it
muskusas jo kno kvapas. Mstau: tai ko ilgesiuos. Ir vl ms
tau: veriau nusiudysiu, negu ilgesiuos. Svarstau: kiek dar mums
liko?
1 6 SKYRI US
K
it d i e n a t k e l i a v o me Ft i j . Sa u l e i v o s pe r k o pu s
vidurdien su Achilu valgms stovdami prie turklo.
- Ar matai?
-K?
Jis visada buvo akylesnis.
- Krant. Atrodo keistas.
Artdami pamatme kodl. Ten knibdjo nekantriai besi
stumdani, kaklus tiesiani moni. Igirdome gaudes - i
pradi atrod, kad j kelia bangos ir jas skrodiantis laivas. Ta
iau jis stiprjo sulig kiekvienu irkl yriu, kol supratome, kad
tai balsai. Igirdome kartojamus odius: Karalaitis Achilas!
Aristos achaion!
Laivui pasiekus krant, imtai rank pakilo or, imtai bal
s pasveikino mus ksniais. Jie nustelb visus kitus garsus -
ant uolos metamo tiltelio trenksm, jreivi balsus. Apstulb
spoksojome.
Tikriausiai t akimirk ms gyvenimas pasikeit. Ne Skire
ir ne dar anksiau Pelione. Tik ia pradjome suvokti didyb,
lydsiani j, kad ir kur eit, dabar ir visada. Jis nusprend tapti
legenda, ir ji jau prasidjo. Jis dels, ir a palieiau jo rank taip,
kad minia nepamatyt.
184
ACHI LO GI ESM
- Eik, - paraginau. - Jie laukia tavs.
Achilas eng ant tiltelio, sveikindamasis ikl rank, ir mi
nia suskato aukti net kimdama. Kone bijojau, kad mons puls
laiv, taiau kariai prasiyr ir isirikiavo prie tiltelio, praskyn
tak per spst.
Achilas atsigrs mane kak pasak. Negirdjau odi,
bet supratau. Eik su manimi. Linkteljau ir leidoms eiti. Mu
dviem ingsniuojant minia grdosi u kari utvaros. Tako gale
lauk Peljas. lapiu veidu - jis n nemgino slpti aar. Prisi
trauk Achil ir nepaleisdamas ilgai laik apkabins.
- Ms karalaitis gro! - jo balsas buvo emesnis, negu
prisiminiau ir nuskambjo toli, nustelbdamas minios urmu
l. mons nurimo klausydamiesi savo karaliaus odi. - Js
vis akivaizdoje sveikinu savo mylim sn, vienintel mano
karalysts paveldtoj. Jis lovingai ves jus Troj ir gr namo
su pergale.
Nors skaisiai viet saul, pajutau knu perbgant altuk.
Jis niekada negr namo. Taiau Peljas to dar neinojo.
- moni uaugintas ir diev pagimdytas. Aristos achaion!
Dabar nebuvo laiko apie tai galvoti. Kariai ietimis trank
skydus, moterys auk, vyrai staug. Maiau Achilo veid, jis
dairsi apstulbs, taiau patenkintas. Stovjo kitaip, pastebjau,
atlos peius, temps kojas. Atrod vyresnis ir netgi auktes
nis. Pasilenks kak pasak tvui aus, taiau neigirdau k.
Ms lauk ikilmi veimas; lip j pamatme, kaip minia
pajriu leidosi mums i paskos.
Rmuose aplinkui zujo tarnai. Turjome valandl suvalgyti
ir igerti tai, k spraud mums rankas. Tada nuved rm
kiem, kur lauk pustreio tkstanio kari. Mums artinantis
185
M A D E L I N E MI L L E R
jie ikl staiakampius skydus, blizganius it vli arvai, svei
kindami nauj karved. Bene tai ir buvo keisiausia: jis dabar j
vadas. Turs susipainti su jais visais, inoti j vardus, atpainti
arvus, gyvenimo istorijas, fis nebepriklauso man vienam.
Gal jis ir jaudinosi, bet net ir a to nepastebjau. irjau,
kaip sveikinosi su kariais, tar skambius odius, privertusius
juos dar labiau pasitempti. Jie plaiai ypsojosi, pamil stebuk
lingj savo karalait - jo spindinius plaukus, nepermaldauja
mas rankas, miklias kojas. Tiessi j kaip gls saul, gerdami
jo spindes. Kaip ir sak Odisjas, jo viesos uteks visiems tapti
didvyriais.
Vi s a i n e b e b u v o me v i e n i . Achilo nuolat kam nors reikjo -
pairti plan ir skaiiavim apmatus, pasitarti dl maisto
atsarg ir kari sra. Mus lyds Feniksas, senasis jo tvo pata
rjas, taiau Achilui teko atsakyti gausyb klausim - kiek to?
kiek ano? kas bus vadai? Jis padar visa, k galjo, tada paskelb:
- Visus panaius likusius reikalus palieku sprsti imintin
gajam Feniksui.
Igirdau, kaip u mans atsiduso tarnait. Achilas ir graus,
ir malonus.
Jis inojo, kad nelabai turjau k veikti. Atsisuks mane
vis daniau irdavo atsipraaniu vilgsniu. Visada paddavo
raomsias lenteles taip, kad ir a matyiau, kad galt paklausti
mano nuomons. Taiau nepalengvinau jam uduoties, vangiai
ir tyliai stovjau u nugaros.
Niekur negaljau pabgti. Pro visus langus nuolat sklido
kari klegesys: jie gyrsi, treniravosi, smailino ietis. m save
186
A C H I L O G I E S M E
vadinti sena garbinga pravarde - mirmidonais, monmis-
skruzdmis. Achilui teko man papasakoti legend, kaip Dzeusas
pirmuosius Ftijos gyventojus sukr i skruzdi. Stebjau, kaip
jie diaugsmingai ygiuoja greta po gretos. Maiau, kaip svajoja
apie grob, kur parsigabens namo, apie pergal. Mes taip svajoti
nebegaljome.
miau visko alintis. Rasdavau prieast atsilikti, palydai ve
dantis j tolyn: sustodavau pasikasyti, usiriti sandalo raitel.
Nepastebj jie nuskubdavo, pasukdavo u kampo, ir a staiga
likdavau palaimingai vienas. Nuingsniuodavau tui ms
kambar vingriais koridoriais, kuriuos sidmjau prie daug
met. Atsiguldavau ant vsi akmenini grind ir usimerk
davau. Negaljau liautis sivaizdavs, kaip viskas baigsis - ieties
driu ar kardo kiriu, o gal j pervaiuos kovos veimas. I jo
irdies nesiliaus tekti kraujas.
Vien antrosios savaits nakt mudu guljome snduriuo
dami ir a paklausiau:
- Kaip pasakysi tvui? Apie pranayst.
Mano balsas garsiai suskambo vidurnakio tyloje. Akimirk
jis tyljo. Tada atsak:
- Nemanau, kad sakysiu.
- Visai?
Jis papurt galv, elis vos krusteljo.
- Jis nieko negalt pakeisti. Tik imt sielvartauti.
- O motina? Nepasakys jam?
- Ne, - atsak jis. - Tai vienas i dalyk, kuriuos praiau
man paadti t paskutin dien Skire.
Susiraukiau. Man to nesak.
- Kas tie kiti dalykai?
187
M A D E L I N E M I L L E R
Maiau, jis sudvejojo. Taiau mes nemeluodavome vienas
kitam, niekada to nedarme.
- Papraiau jos apsaugoti tave, - pasak jis. - Paskui.
sispoksojau j, burna idivo.
- K ji atsak?
Vl tyla. Tada taip tyliai, kad galjau sivaizduoti i gdos
rausteljusius jo skruostus, jis atsiliep:
- Nesutiko.
Vliau jam umigus guljau negaldamas aki sumerkti,
irdamas vaigdes ir galvojau apie jo odius. Buvo gera
inoti, kad pra. Tai nuvijo alt, kur jutau rmuose iomis
dienomis, kai kiekvien minut jo kam nors prireikdavo, o ma
ns ne.
Deivs atsakymas man nerpjo. Man jos neprireiks. Neke
tinau gyventi, kai jo nebebus.
Pr a j o e i o s s a v a i t s - tiek prireik kariuomenei ir laivynui
pasirengti, paruoti maisto ir drabui, kuri turs utekti per
vis kar - metams, o gal ir dvejiem. Apsiaustys visada truk
davo ilgai.
Pelj as primygtinai reikalavo, kad Achilas turt visa, kas
geriausia. Sumokjo nemenkus pinigus u ginkluot, kurios
bt pakak daugiau negu eiems vyrams - bronzinius ant
krtinius su ikaltais litais ir kylaniu feniksu, standius odi
nius antblauzdius auksiniais apvadais, irgo kariais puotus
almus, sidabro kard, daugyb iei antgali ir du lengvara-
ius kovos veimus. Ir dar pridjo keturi irg kinkin, tarp j
du irgus, diev dovanotus Peljui vedyb proga. Juos vadino
188
A C H I L O G I E S M
Ksantu ir Baliju - Auksiu ir Obuolmuiu. Jie nekantriai nai
ruodavo, jei tik negaldavo laisvai lkti. Peljas mums skyr ir
vanyiotoj - vaikin, vardu Automedontas, jaunesn u mus,
taiau tvirtai sudt ir gudus vadelioti narius irgus.
Galiausiai Peljas padav snui ilg iet, kurios kotas buvo
idrotas i uosio medelio nulupta ieve ir taip nugludintas, kad
spindjo lyg pilka liepsna. Duodamas pasak, kad ji nuo Chei-
rono. Palink prie ieties, lietme jos paviri, tarsi nordami
apiuopti kentauro paliktus pdsakus. Miklios Cheirono ran
kos turjo utrukti ne vien savait, kol padar toki nuostabi
dovan; tikriausiai pradjo j beveik t pai dien, kai ivyko
me. Ar inojo, ar tik numan Achilo likim? Gal vien gulint
rausvojoje oloje j pasiek pranaysts blyksnis? Gal tiesiog su
kartliu j nuspjo, priprats, kad berniukus nuolat moko mu
zikos ir medicinos, o jiems galiausiai tenka udyti.
Taiau i daili ietis buvo padaryta ne su kartliu, o su meile.
Jos forma nebuvo patogi jokiai kitai rankai, iskyrus Achilo, o
svoris netiko niekieno kito jgai. Nors antgalis buvo mirtinai
atrus, mediniu kotu ms pirtai slydo tarsi grakiu aliejumi
iteptu lyros rmu.
Ga l i a u s i a i a t j o l a i k a s ikeliauti. Ms laivas buvo nuosta
bus, dailesnis net u Odisjo - graus ir graktus kaip peilio
amenys jrai raiyti. Jis giliai nugrimzdo, prikrautas maisto ir
kit atsarg.
Ir tai buvo tik karvedio laivas. Greta Ftijos uosto vandenyse
suposi dar keturiasdeimt devyni laivai, tikras medinis miestas.
J pirmagalius puo rykios gyvn, nimf ir pusiau moni,
189
M A D E L I N E M I L L E R
pusiau vri statulos, o stiebai stksojo tokie pat aukti, kaip
mediai, i kuri juos nuta. Kol lipome tilteliu j savo laiv,
kiekvieno i j prieaky stovdami naujieji ms skirti vadai
pasitemp atidav pagarb.
Achilas eng pirmas. Purpurinis jo apsiaustas plevsavo
jros vjyje. Paskui j jo Feniksas ir a su naujuoju apsiaustu,
laikydamas sen u paranks, kad neparpult. mons sveikino
mus ir ms karius, vorele lipanius laivus. Visi aplink k
iojo paskutinius paadus pelnyti lov ir parsigabenti aukso,
prisiplto turtingame Priamo mieste.
Peljas stovjo papldimio pakraty, pakls rank atsisvei
kinti. Achilas laiksi odio ir nepasak jam apie pranayst,
tik stipriai apkabino sen, tarsi nordamas, kad oda prisigert
tvo kvapo. Ir a apkabinau j, plonas, bet raumeningas rankas.
Pamaniau, Achilas tapt toks pasens. O tada prisiminiau - jis
niekada nepasens.
Laiv deniai buvo lipns nuo vieios dervos. Pasilenk vir
turklo paskutin kart pamojuoti atsisveikindami, pilvais pri-
sispaudme prie saulje ilusio medio. Jreiviai itrauk kam
puot, viagyviais aplipus inkar ir ikl bures. Tada sdo
prie irkl, kyani i laivo tarsi blakstienos, ir lauk, kol bus
imta skaiiuoti. Sudundjo bgnai, ir irklai, kildami ir leisda
miesi, iplukd mus Troj.
1 7 SKYRI US
T
a i a u pi r m i a u s i a Au l i d . t a r s i pi r t a s i k i l u s i
Aulid, kurios plati pakrant galjo priimti visus ms
laivus. Prie iplaukdamas Agamemnonas norjo visas
galingas pajgas surinkti vien viet. Galbt kaip simbol - re
gim eistos Graikijos gali.
Penkias dienas dauyti Eubojos pakrants vanden paga
liau pasiekme paskutin vingiuotos kelions ruo ir atplau
kme Aulid. Pamatme j vis ikart, tarsi nutraukus yd:
pakrantje plduriavo daugyb vairiausio dydio, spalvos ir
formos laiv, papldimy knibdjo gyvas gausybs vyr ki
limas. Toliau iki pat horizonto stovjo storos drobs palapi
ns, karaliksias puo rykios vliavls. Ms vyrai irklavo
kreipdami laiv dar tui prigrstos pakrants ruo, pakan
kamai didel visam ms laivynui. Penkiasdeimt laiv imet
inkarus.
Sutrimitavo ragai. Mirmidonai i kit laiv jau brido kran
t. Jie apspito mus pakrantje. Baltos tunikos plaikstsi vjyje.
Davus enkl, kurio nematme, pustreio tkstanio vyr su
tartinai pradjo giedoti savo karalaiio vard. A-chi-las! Atsisu
ko visa pakrant: spartieiai, argieiai, miknieiai ir kiti. Nu
vilnijo inia: Achilas atvyko.
191
M A D E L I N E M I L L E R
Jreiviams leidiant tiltel stebjome, kaip susirinko karaliai
ir kariai. I toli nemaiau valdov veid, taiau painau vlia
vas, kurias ginklaneiai ne pirma j: gelton Odisjo, mlyn
Diomedo ir rykiausi, didiausi su litu purpuro lauke - Aga
memnono ir Mikn simbol.
Achilas pavelg mane ir kvp - aukianti Ftijos minia
buvo niekis palyginti su ia. Bet jis buvo pasirengs. Supratau
tai i jo atstatytos krtins ir i rykiai ali jo aki. Ulips ant
tiltelio atsistojo. Mirmidon ksniai nesiliov, bet dabar jie
auk ne vieni, prie j prisidjo kiti. Sudjs delnus prie burnos,
plaiapetis mirmidon vadas rikteljo:
- Karalaitis Achilas, karaliaus Peljo ir deivs Tetids snus.
Aristos achaion!
Tarsi atsakydamas pasikeit oras. Skaisti sauls viesa nu
tviesk Achil, auksuodama nuvilnijo plaukais, nugara, oda.
Staiga jis tapo auktesnis, kelionje susiglamiusi tunika isi
lygino ir suspindo, balta ir vari tarsi bur. Jo plaukai nuvito
saulje tarsi gyva liepsna.
Minia aikteljo ir vl diaugsmingai pratrko aukti. Tetid,
pamaniau. Daugiau niekas kitas. Atskleid jo dievikum, tarsi
tepalu tryn juo kiekvien Achilo odos lopinl. Padjo snui
kuo geriau pasinaudoti brangiai pirkta love.
Maiau virptelint jo lp kamput, tarsi nort nusiypso
ti. Jis mgavosi, lai minios lovinim sau nuo lp. Vliau
sak nesuprats, kas vyksta. Taiau nesigilins, tai neatrad
jam keista.
Minia prasiskyr tiesiai per vidur, palikdama jam tak ten,
kur rinkosi karaliai. Kiekvienas atvyks karalaitis turjo prisi
statyti kitiems valdovams ir naujajam karvediui; dabar atjo
192
ACHI L O GI ESM
Achilo eil. Nuingsniavs tilteliu pro besistumdani vyr gre
tas jis sustojo madaug u deimties pd nuo karali. Laikiausi
per kelis ingsnius jam u nugaros.
Agamemnonas ms lauk. Jo nosis buvo kumpa ir smaila
tarsi erelio snapas, akys - protingos ir godios. Stiprus, petingas
ir tvirtai stovjo ant koj. Atrod usigrdins, taiau ivargs
ir vyresnis negu keturiasdeimties, kiek j inojome sulaukus. Jo
deinje, garbingiausioje vietoje, stovjo Odisjas ir Diomedas.
Kairje - brolis Menelajas, Spartos karalius, dl kurio kilo karas.
Per rykiai raudonus jo plaukus, kuriuos sidmjau Tindarjo
menje, dabar drieksi sidabrins gijos. Kaip ir brolis, Menela
jas buvo auktas ir tvirtas, galingais it jung kinkomo jauio
peiais. J gimins bruoas - tamsios akys ir kumpa nosis atro
d velnesns, o dailesniame negu brolio veide matsi ypsenos
rauklels.
Dar vienas karalius, kur atpainau, buvo Nestoras - senas,
reta balta barzda, atriomis akimis amiaus ivargintame veide.
Sklido kalbos, kad jis seniausias i gyvj, apsukriai igyvens
tkstanius skandal, kov ir perversm. Jis vald smlt Pilo
ems r, o atkakliai tebesddamas soste nuvyl gausyb
senstani sn ir toliau garsjo gebjimu nukriousiomis savo
strnomis pradti vis kitus snus. Du i t sn laik j u pa
ranki, peiais prasispraud tarp kit karali. Jis irjo mus
isiiojs, i susijaudinimo pkuodamas ret savo barzd. Jam
patiko sujudimas.
Agamemnonas eng priekin. Svetingai iskt rankas ir di
dingai sustojo tikdamasis, kad Achilas, kaip pridera, pagarbiai
nusilenks priklaups ir prisieks itikimyb.
Bet jis nepriklaup. ksniu nepasveikino didiojo kara
193
M A D EL I N E M I L L ER
liaus, nenulenk galvos, neteik dovanos. Nedar nieko, tik
stovjo prieais juos visus tiesus ir ididiai ikls galv.
Agamemnono veidas sitemp, jis atrod kvailai ikeltomis
rankomis, ir tai inojo. vilgteljau Odisj su Diomedu, jie
akimis aikiai siunt enklus. Aplink sivyravo nejauki tyla. Vy
rai susivalg.
Stebdamas Achil ir jo aidiam aidim, gniauiau u
nugaros rankas. Jo veidas atrod lyg ikaltas i akmens; jis
velg Mikn karali taip, tarsi nort spti - tu man ne
vadovauji. Skausminga, bead tyla nesiliov tarsi dainininko
utsta nata.
Tada Odisjas engteljo priek sikiti, ir Achilas pra
kalbo.
- A Achilas, Peljo snus, kils i diev, geriausias i grai
k, - tar. - Atkeliavau atneti jums pergal.
Akimirksnis igstingos tylos, o tada su pritarimo ks
niai. Ididumas mums tiko - ms didvyriai niekada nebdavo
kukls.
Agamemnono vilgsnis pasidar altas. Bet Odisjas jau
stojo greta, padjs sunki rank Achilui ant peties sugniau
audin, taiau balsu uglost tamp:
- Agamemnonai, moni valdove, atplukdme tau karalai
t Achil, kad jis prisiekt tau itikimyb, - vilgsniu perspjo
Achil - dar ne per vlu. Taiau Achilas nusiypsojs eng prie
kin, ir Odisjo ranka nuslydo nuo peties.
- Ateinu laisva valia pasilyti tau savo pagalb, - garsiai tar
jis. Tada atsisuko mini. - Man garb kovoti greta tiek puiki
kari i ms karalysi.
Vl nugriaudjo pritarimo ksniai, garss ir ilgi, truk ne
194
A C H I L O G I E S M
vien minut. Galiausiai Agamemnonas prabilo pasitelks sun
kiai laimt ir nelengvai puoseljam kantryb.
- Mano kariuomen i ties puikiausia pasaulyje. Sveikas
prisidjs prie jos, jaunasis Ftijos karalaiti, - staiga ypsena din
go. - Gaila, kad ilgai utrukai kelionje, - tai buvo uuomina,
taiau Achilas neturjo progos atsikirsti. Agamemnono balsas
vl nuskambjo vir ms: - Graikijos vyrai, gana ilgai dels-
me. Rytoj ivykstame Troj. Keliaukite savo stovyklas ir pasi
ruokite, - tada rytingai nusigr ir dideliais ingsniais nujo
pajriu.
takingiausi karaliaus Agamemnono bendraygiai Odisjas,
Diomedas, Nestoras, Menelajas ir kiti nusek jam kandin ir pa
suko savo laivus. Taiau kiti stoviniavo nordami susipainti
su naujuoju didvyriu - Euripilas i Tesalijos, Antilochas i Pilo,
Merionas i Kretos ir gydytojas Podaleirijas. ie vyrai atkelia
vo ionai i tolimiausi ms alies kampeli suvilioti lovs
ar saistomi priesaikos. Daugelis lauk ne vien mnes, kol ne
tvarkingai susirinks likusi kariuomen. Po tokios nuobodybs,
nekjo vyrai, gudriai vilgiodami Achil, jie diaugiasi kiek
viena nekalta pramoga. Ypa jei juos vaiina...
- Karalaiti Achilai, - siterp Feniksas. - Praau atleisti, kad
kiuosi. Pamaniau, norsi inoti, kad stovykla tau ruoiama, -
kalbjo altai, nepritariamai, taiau kitiems girdint nenorjo
priekaitauti.
- Ai, garbingasis Feniksai, - atsak Achilas. - Jei neprie
taraujate, mes...
Ne, jie neprietaravo. Jie ateis vliau arba rytoj. Atsine ge
riausio vyno, kur kartu atkimime. Achilas paspaud jiems
rankas addamas, kad taip ir bus.
195
M A D E L I N E M I L L E R
Mi r m i d o n a i z u j o a p l i n k mus stovykloje, kilnodami atga
bentus daiktus, maist, kuolus ir drobes. Prisiartino vyras su
uniforma ir nusilenk. Tai buvo Menelajo pasiuntinys. Karalius
negali pats ateiti, apgailestavo jis, bet siunia pasiuntin mus pa
sveikinti. Susivalgme su Achilu. Toks elgesys gudrus - nesu
sidraugavome su jo broliu, todl Menelajas pats neatjo. Taiau
derjo kaip nors pasveikinti geriausij graik.
- is mogus vienu metu palaiko abi puses, - sunibdjau
Achilui.
- Jis negali sau leisti mans eisti, jei nori susigrinti mo
n, - tyliai atsak Achilas.
Pasiuntinys paklaus, ar pageidautume susipainti su sto
vykla. Taip, atsakme kuo mandagiau, kaip dera karalaiiams.
Nortume.
Pagrindinje stovykloje vyravo didelis sambrzdis - plev
savo vliavos, skalbiniai ant virvi, plazdjo palapini sienos,
zujo nesuskaiiuojama daugyb vyr. Toliau tekjo up, sto
vjo pirmj atvykusi kari pastatytas vandens lygio enklas,
dabar per pd aukiau kranto. Dar ten buvo rengta turgaus
aikt, arba agora, su aukuru ir laikina pakyla. Galiausiai - i
viets, vyr apsupti ilgi atviri grioviai.
Mus stebjo, kad ir kur jome. Nenuleidau aki nuo Achi
lo, vildamasis pamatyti, ar Tetid nuvies jo plaukus arba pa
br raumenis. Jei k nors ir padar, nepastebjau; buvo toks
pat puikus, kok visada matydavau - paprastas, nepagraintas,
nuostabus. Pamodavo j irintiems vyrams, nusiypsodavo,
pasveikindavo eidamas pro al. Girdjau odius, nibdamus
barzdot vyr imutais dantimis, nutrintomis rankomis: atis
tos achaion. Ar jis toks, kaip adjo Odisjas ir Diomedas? Ar
196
ACHI L O GI ESM
jie tikjo, kad tos grakios rankos ir kojos atsilaikys prie tro-
jn armij? Ar eiolikmetis vaikinas tikrai gali bti geriausias
ms karys? Visur, kur maiau klausimus, regjau ir atsakymus.
Taip, linkiojo jie vieni kitiems, taip, taip.
1 8 SKYRI US
N
u b u d a u t n a k t g a u d y d a ma s o r , pe r mi r k s
nuo prakaito. Palapinje buvo nepakeniamai karta.
Achilas miegojo alia mans irgi visas lapias.
Ijau laukan, tikdamasis nuo vandens dvelkianio vjelio.
Taiau ia irgi buvo tvanku ir drgna. Ir keistai tylu. Negirdjau
plazdanios palapini drobs, gerai neurit pakinkt van
gesio. Net ir jra tyljo, tarsi bangos bt nustojusios ristis
krant. Toliau ji buvo lygi it glotnus bronzinis veidrodis.
Nra vjo, suvokiau. Tai ir buvo keista. Oras aplink nejud
jo, nedvelk n menkiausias gselis. Pamenu, galvojau - jei taip
bus ir toliau, rytoj negalsime iplaukti.
Nusiprausiau veid, diaugdamasis vandens vsa ir grau
pas Achil. Miegojau neramiai, vartydamasis.
Ry t o r a s n e p a s i k e i i a . Nubundu prakaito klane susirauk
ljusia, perdivusia oda. Dkingas godiai imaukiu Autome-
donto atnet vanden. Achilas pabuds persibraukia ranka la
pi kakt. Susirauks ieina laukan ir grta.
- Nra vjo.
Linkteliu.
198
A C H I L O G I E S M
- iandien neiplauksime.
Ms vyrai smarks irkluotojai, bet net ir jie nepajgt vis
dien irkluoti. Reikia vjo, kad nunet mus j Troj.
Jo nra. Nei tdien, nei tnakt, nei kit dien. Agamemno
nui tenka atsistojus turgaus aiktje paskelbti, kad kelion ir vl
atidedama. Vos tik kils vjas, ivyksime, ada jis.
Bet vjas nekyla. Mus vis laik slegia kartis, oras ugnies
uorais svilina plauius. Niekada nepastebjome, koks deginan
tis gali bti smlis, kokie iurkts apklotai. Vyr pas subjra,
pratrksta mutyns. Su Achilu laik leidiame jroje, iekoda
mi menkos jos teikiamos paguodos.
Dienos eina ms kaktas vagodamos rpesi rauklmis.
Dvi savaites n vjelio - tai nenormalu, taiau Agamemnonas
nieko nesiima. Galiausiai Achilas taria:
- Pasikalbsiu su motina.
Nueina jos aukti, o a sddamas palapinje ir prakaituo
damas laukiu. Grs sako:
- Taip lm dievai.
Taiau motina nenori - ar negali - pasakyti kurie.
Nueiname pas Agamemnon. Karaliaus oda paraudusi, i
berta nuo kario, jis vis laik nirta - ant vjo, ant nerimstan
ios kariuomens, ant vis, kas tik suteikia dingst. Achilas sako:
- Juk inai, mano motina deiv.
Agamemnonas beveik suurzgia atsakydamas. Odisjas ra
mindamas padeda jam ant peties rank.
- Ji sako, kad toks oras ne iaip sau. Tai diev inia.
Agamemnonui nepatinka tai girdti, jis piktai dbteljs lie
pia mums eiti.
Praeina mnuo, varginantis kartligiko miego ir alsi die
199
MADEL I NE MI LLER
n mnuo. Vyr veidai nirs ir pikti, bet jie nebesipea - per
karta. Guli tamsoje ir vieni kit nekenia.
Dar vienas mnuo. Manau, visi ieisime i proto, nutroki-
me nuo spaudianio nejudraus oro. Kiek tai dar tsis? Baisu:
akinamai spindintis dangus slegia ms kariuomen, alsuoja
me dusinamu kariu. Netgi Achilas ir a bdami palapinje ir
aisdami vien i gausybs ms pramanyt aidim, jauiame
vienatv ir tutum. Kada tai baigsis?
Galiausiai ateina inia. Agamemnonas pasikalbjo su vy
riausiuoju yniu Kalchantu. Pastame j - smulkus, marga nu
rudusia barzda. Bjaurus, smailiu lyg ebenkties veidu, prats
prie kalbdamas mikliai apsilaiyti lpas. Taiau atgrasiau
sios jo akys - mlynos, rykiai mlynos. Pamat jas mons
krpteli. Tai nenormalu, jam pasisek, kad jo nenuud vos
gimusio.
Kalchantas mano, kad supykdme deiv Artemid, bet ne
sako kodl. Kaip prasta, liepia aukoti didiul auk. Jo klauso
ma - atvaromi galvijai, paruoiamas midus. Per kit stovyklos
sueig Agamemnonas paskelbia pakviets dukter padti atlikti
apeigas. Ji Artemids yn ir jauniausia ja tapusi moteris, tad
galbt numaldys irdusi deiv.
Tada suinome daugiau - jo dukra atkeliauja i Mikn ne
tik dl apeig, bet ir itekti u vieno i karali. Vestuvs visada
geras bdas siteikti dievams ir gal jos pads.
Agamemnonas pasiaukia Achil ir mane savo palapin.
Jo veidas susiraukljs, oda paburkusi, tarsi nebt miegojs.
Nosis vis dar raudonai iberta. alia sdi kaip visada ramus
Odisjas.
Agamemnonas kosteli.
200
A C H I L O G I E S M E
- Karalaiti Achilai, pasikvieiau tave, nes turiu pasilym.
Galbt girdjai, kad... - nutyla, vl kosteli. - Turiu dukter Ifige
nij. Noriau, kad ji tapt tavo mona.
Spoksome. Achilas isiioja ir susiiaupia.
Odisjas sako:
- Agamemnonas suteikia tau didel garb, Ftijos karalaiti.
Achilas sumikioja, o taip nutinka retai:
- Suprantu ir dkoju.
Jis pavelgia Odisj, ir a inau, k msto - o kaipgi Dei-
damja? Achilas jau veds, ir Odisjas t puikiai ino.
Taiau Itaks karalius linkteli taip neymiai, kad Agamem
nonas nepastebi. Turime apsimesti, kad Skiro karalait neegzis
tuoja.
- Man garb, kad prisiminei mane, - sako Achilas tebedve-
jodamas. Klausiamai vilgteli mane.
Odisjas tai pastebi, nes niekas nepraslysta pro jo akis.
- Deja, prie jai ikeliaujant kartu galsite praleisti tik vien
nakt. Nors, be abejo, per vien nakt daug kas gali nutikti, -
ypsosi jis. Niekas daugiau nesiypso.
- Manau, vestuvs bt gerai, - ltai itaria Agamem
nonas. - Gerai ms eimoms, gerai kariams, - nusuka nuo
ms akis.
Achilas laukia mano atsako, jei nenorsiu, jis nesutiks. Dilg
teli pavydas, taiau menkas. Tik viena naktis, svarstau. Ji page
rins jo padt ir padidins tak, sutaikys su Agamemnonu. Ji nie
ko nereik. Linkteliu nematomai, kaip ir Odisjas.
Achilas itiesia rank.
- Sutinku, Agamemnonai. Didiuosiuos vadindamas tave
uoviu.
201
MA D E L I N E MI L L E R
Agamemnonas paima vaikino rank. O a stebiu jo akis -
jos altos ir beveik lidnos. Paskui t prisiminsiu.
Jis treikart kosteli.
- Ifigenija gera mergait, - tarsteli.
- Neabejoju tuo, - atsako Achilas. - Man garb imti j
monas.
Agamemnonas linkteljs leidia mums eiti ir mes apsisu
kame. Ifigenija. Smagus vardas, primenantis ok kanopli
tuksenim uol - greit, gyv, miel.
Po k e l i d i e n ji atvyko lydima rsi mikniei - nebe
tinkam kariauti seni. Jos veimui dardant akmenuotu keliu
j ms stovykl, kariai susirinko paspoksoti. Prajo jau daug
laiko nuo tada, kai dauguma j mat moter. Jie grjosi jos
kaklo linkiu, msteljusia kulknimi, rankomis, grakiai
glostaniomis vestuvins suknels palankas. Rudos jos akys
viet i susijaudinimo, juk ji atvyko itekti u geriausio i
graik.
Tuoktuvs vyks laikinoje turgaus aiktje, ant keturkamps
medins pakylos, u kurios kilo aukuras. Veimas riedjo pro
besigrdanius vyrus. Agamemnonas stovjo ant pakylos su
Odisju ir Diomedu paonse, netoli - ir Kalchantas. Achilas,
kaip dera jaunikiui, lauk prie pakylos.
Ifigenija grakiai ilipo i veimo ant medins pakylos.
Visikai jaunut, nesulaukusi n keturiolikos, svyruojanti tarp
yns savitvardos ir vaikiko kario. Puol tvui ant kaklo, pa
glost plaukus. Kak sukudjo ir nusijuok. Negaljau matyti
jo veido, bet atrod, kad rankos ant liaun jos pei sitemp.
202
A C H I L O GI E S M
Odisjas ir Diomedas prij ariau pasisveikino ypsoda
miesi ir nusilenkdami. Ji atsak maloniai, taiau nekantriai.
Akimis iekojo paadtojo vyro. Ir lengvai rado, vilgsniui u-
kliuvus u auksini plauk. Pamaiusi nusiypsojo.
Jai pavelgus, Achilas eng pirmyn jos pasitikti ir sustojo
prie pat pakylos krato. Bt galjs j paliesti, maiau, kaip
kelia rank prie jos laib pirt, daili kaip jros nugludintos
kriaukls.
Tada mergait susverdjo. Pamenu, Achilas susirauk. Pa
menu, pasisuko j sugauti.
Taiau ji nekrito. J temp atbul prie aukuro. Niekas ne
mat, kaip Diomedas prisiartino, bet dabar didiul jo ranka
gniau liaun jos raktikaul ir spaud j ant akmeninio pavir
iaus. Buvo per daug sukrsta, kad prieintsi, kad i viso su
vokt, kas vyksta. Agamemnonas kak isitrauk i u diro.
Daiktas blyksteljo saulje jam usimojus.
Peilio amenys krit perr gerkl, kraujas plipteljo ant
aukuro, aptak suknel. Ji springo, mgino kalbti, bet nega
ljo. Jos knas dausi ir raitsi, taiau karaliaus rankos jos ne
paleido. Galiausiai ji prieinosi ir spardsi vis silpniau, o paskui
visai nurimo.
Kraujas sutep Agamemnono rankas. Jis prabilo tyl:
- Deiv numaldyta.
Kas ino, kas bt galj nutikti tada? Ore tvyrojo slogus
geleies ir druskos, jos mirties tvaikas. Aukoti mog pasibjau
rtina, to ms kratuose seniai atsisakyta. O dar savo paties
dukter. Klaikome ir pykome, mus apm tis.
Taiau nespjome n pajudti ir kai k pajutome ant skruos
t. Negaljome patikti, bet ir vl pajutome. veln, vs, kve
203
MADEL I NE MI LLER
piant jra. Per mini nusirito murmesys. Vjas. Papt vjas.
Atsileido suksti dantys, tempti raumenys. Deiv numaldyta.
Achilas atrod sustings, nepajudjo i savo vietos prie pa
kylos. Pams u rankos per mini nusitempiau j palapin -
paklaikusiomis akimis, jos krauju aptakytu veidu. Sudrkinau
audeklo skiaut, mginau nuvalyti, bet jis iupo man u rankos.
- Galjau juos sustabdyti, - kimiai itar perbalusiu veidu. -
Stovjau gana arti. Galjau j igelbti.
Papuriau galv.
- Tu juk neinojai.
Jis sikniaub veidu delnus ir nieko neatsak. Laikiau j ap
kabins ir kudjau visus negrabius paguodos odius, koki
tik galjau rasti.
NusiPLOvs s u t e pt a s r a n k a s ir persirengs sukruvintus dra
buius, Agamemnonas vl visus suauk turgaus aikt. Pasak
jo, Artemid buvo nepatenkinta, kad milinika kariuomen
ketina pralieti daug kraujo, ir i anksto pareikalavo tokios pat
aukos. Galvij buvo negana. Reikjo nekaltos mergels yns,
kraujo u krauj, ir geriausiai tam tiko vyriausia vado dukt.
Ifigenija apie tai inojo, sak jis, ir sutiko pasiaukoti. Daugu
ma vyr stovjo ne taip arti, kad bt ivyd igst jos akyse. Ir,
laimei, patikjo savo karvedio melu.
T nakt j sudegino ant kipariso, tamsiausi ms diev
medio, malk lauo. Agamemnonas sak atkimti imt vyno
statinaii ikilmms - su rytiniu atoslgiu ivyksime Troj.
Ms palapinje Achilas iseks umigo, padjs galv man ant
keli. Glosiau jo kakt, irdamas, kaip per miegus virpa jo
204
A C H I L O G I E S M
veidas. Kampe guljo kruvina jaunikio tunika. irjau j ir
j, ir man degino, ver krtin. Jis pirmkart regjo mirt. Nu
kls jo galv nuo keli atsistojau.
Lauke kau vyrai dainavo, rkavo ir kauo dar labiau. Pa
krantje liepsnojo auktas, vjo kurstomas laidotuvi lauas.
Nudroiau pro lauavietes, pro svirduliuojanius karius. ino
jau, kur einu.
Prie jo palapins stovjo sargybiniai, taiau snduriuodami
knapsjo.
- Kas tu? - paoko vienas. engiau pro j ir atpliau palapi
ns angos udangal.
Odisjas atsigr. Rymojo prie nedidelio staliuko, laikyda
mas pirt ant emlapio, greta buvo padta lkt su nebaigta
vakariene.
- Sveikas, Patroklai. Viskas gerai, a j pastu, - tar jis man
u nugaros atsipraymus lemenaniam sargybiniui. Palauk,
kol jis ijo. - Taip ir maniau, kad ateisi.
Su panieka purkteljau.
- Kad ir k manei, vis tiek taip btum pasaks.
Jis nusiypsojo puse lp.
- Prissk, jei nori. Kaip tik baigiu vakarieniauti.
- Tu leidai jiems j nuudyti, - ispjoviau.
Jis prisitrauk kd prie stalo.
- Kodl manai, kad biau galjs juos sustabdyti?
- Btum sustabds, jei ten bt buvusi tavo dukra, - jau
iausi taip, tarsi mano akys kibirkiuot. Norjau j sudeginti.
- Neturiu dukros, - jis atsilau gabal duonos, pamirk
pada. Suvalg.
- O mon? Jei ten bt buvusi tavo mona?
205
MA D E L I N E MI L L E R
Jis pavelg j mane.
- K nori, kad pasakyiau? Kad nebiau to padars?
- Taip.
- Nebiau. Bet galbt todl Agamemnonas ir valdo Mik
nus, o a - tik Itak.
Jis per lengvai rasdavo atsakymus. Jo kantryb mane siutino.
- Tu kaltas dl pralieto jos kraujo.
Jis kreivai ypteljo.
- Pervertini mane. A tik patarjas, Patroklai. Ne karvedys.
- Melavai mums.
- Apie vestuves? Taip. Kitaip Klitaimnestra mergaits neb
t ileidusi.
Jos motina Arge. Man kilo klausim, bet inojau, koks jis gud
rus. Neleisiu isisukti nuo mano pykio. Pirtu bediau or.
- Tu utraukei jam gd.
Achilas apie tai dar nepagalvojo - jis per daug sielvartavo
dl mergaits mirties. Taiau a pagalvojau. Jie sutep j savo
apgaule.
Odisjas mosteljo ranka.
- mons jau pamiro, kad jis ten dalyvavo. Pamiro plste
ljus mergaits kraujui.
- Tau patogu taip manyti.
sipyls taur vyno jis igr.
- Tu pyksti, ir ne be reikalo. Taiau kodl atjai pas mane?
A nelaikiau nei peilio, nei mergaits.
- J ikruvino, - suurzgiau. - Vis. Veid, burn. inai, kaip
tai j paveik?
- Jis sielvartauja, kad neukirto tam kelio.
- Be abejo, - atariai tariau. - Jis vos galjo kalbti.
206
ACHI L O GI ESM
Odisjas gteljo peiais.
- Jis turi jautri ird. Be abejo, pasigrtina savyb. Jei tai
pads nuraminti jo sin, pasakyk, kad tyia liepiau Diomedui
stovti taip, kad Achilas per vlai pamatyt.
Nekeniau jo taip smarkiai, kad nepajgiau n odio itarti.
Jis pasilenk krsle.
- Galiu tau patarti? Jei i ties esi jo draugas, padk minkt
ird ugniauti. Jis keliauja Troj moni udyti, o ne gelb
ti, - tamsios akys pagavo mane tarsi srauni tkm. - Jis ginklas,
udikas. Neumirk. Gali ramsiuotis ietimi it lazda, bet jos pri
gimties nepakeisi.
Tie odiai man atm ad. Sumikiojau:
- Jis nra...
- Jis toks. Ir geriausias, kok galjo sutverti dievai. Laikas
jam tai inoti, ir tau. Jei negirdi nieko, k sakau, igirsk bent tai.
Sakau ne i piktos valios.
Buvau u j silpnesnis, jo odiai smigo kaip dygliai ir nega
ljau j ivengti.
- Tu klysti, - tariau. Jis neatsiliep, tik irjo, kaip apsisu
kau ir tyldamas ilkiau.
1 9 SKYRI US
K
it r y t a n k s t i k a r t u s u v i s u l a iv y n u i k e l ia v o me .
I ms laivagalio Aulids papldimys atrod keistai
plynas. Beliko tik ms pdsakai - ikastos iviets ir
balti mergaits laidotuvi lauo pelenai. Ryte priadins Achil
persakiau Odisjo odius, kad vis tiek nebt laiku Diomedo
pamats. Jis abejingai mans iklaus. Paakiai buvo patamsj,
nors ir ilgai miegojo. Tada atrm:
- Ji mirusi, man vis vien.
Dabar ingsniais matavo den man u nugaros. Mginau
atkreipti jo dmes vairius dalykus - drauge plaukianius
delfinus, lietaus pritvinkusius debesis horizonte, taiau jis liko
vangus ir beveik nesiklaus. Paskui utikau stovint vien, susi
raukus, kartojant rikiuots ingsnius ir kirius kardu.
Kasnakt plaukdavome kit uost, nes laivai nebuvo pri
taikyti ilgai keliauti, itisas dienas mirkti. Aplinkui tematme
savikius Ftijos vyrus ir Diomedo argieius. Laivynas pasidalijo,
kad saloms netekt priimti visos kariuomens. Neabejojau, jog
Argo karali neatsitiktinai skyr mums por. Ar jie mano, kad
pabgsime? Stengiausi nekreipti j dmesio, o jis atrod paten
kintas palikdamas mus ramybje.
Visos salos man atrod vienodos - auktos iki baltumo i
208
ACHI L O GI ESM
blukusios uolos, virgdo papldimiai, kreidos pirtais kasantys
ms laiv papilves, danai apl varganais prie alyvmedi
ir kiparis besiglaudianiais krmokniais. Vargu ar Achilas
tai mat. Palinks vir arv blizgino, kol tie m viesti kaip
liepsna.
Septintj dien pasiekme Lemn netoli ankto Heles-
ponto ssiaurio. Lemnas buvo emesnis u daugel ms sal,
pelktas, o stovinio vandens kdros prilusios vandens lelij.
Rad kdr tolliau nuo stovyklos atsisdome ant kranto. Van
dens paviriuje mirgjo vabzdiai, pro oles spoksojo isprogu
sios akys. Nuo Trojos mus skyr dvi dienos.
- Kai nuudei t berniuk, k tai buvo panau?
Pakliau akis. Jo veid slp elis, ant aki krito plaukai.
- k panau? - pakartojau.
Jis linkteljo, irdamas vanden, tarsi stengdamasis
velgti jo gelm.
- Kaip atrod?
- Sunku apsakyti, - jis uklupo mane staiga. Usimerkiau
stengdamasis prisiminti. - Atsimenu, i karto pasipyl krau
jas, tiek daug, kad negaljau patikti. Galva skilo, matsi sme
genys, - nuslopinau net dabar apmus leiktul. - Prisimenu
gars, kai galva kaukteljo akmen.
- Ar jis trkiojo? Kaip gyvuliai?
- Ilgai neirjau.
Jis akimirk tyljo.
- Tvas kart man sak, kad turiu laikyti juos gyvuliais. Tuos
vyrus, kuriuos udysiu.
iojausi kalbti ir susiiaupiau. Nepakeldamas galvos jis te
beirjo vandens paviri.
209
MA D E L I N E MI L L E R
- Nemanau, kad galiu t padaryti, - pasak. Paprastai, kaip
visada.
Odisjo odiai mane slg, kaust lieuv. Gerai, norjau
atsakyti. Bet k galjau inoti? Man nereikjo kovoje pelnyti ne
mirtingumo. Prikandau lieuv.
- Negaliu nuvyti to vaizdo, - tyliai tar jis. - Jos mirties.
Negaljau ir a umirti trykteljusio kraujo, siaubo ir
skausmo jos akyse.
- Ne visada taip bus, - igirdau save sakant. - Ji buvo niekuo
dta mergait. Tu kausies su vyrais, kariais, jie nuudys tave, jei
nesmogsi pirmas.
Atsisuks dmiai pavelg mane.
- Bet tu nesikautum, net jei tau smogt. Negali to paksti, -
kit vyr ie odiai bt eid.
- Nes neturiu gdi.
- Nemanau, kad tai vienintel prieastis, - atkirto jis.
Jo akys buvo alios ir rudos tarsi mikas, netgi prieblandoje
maiau aukso takelius.
- Gal ir ne, - galiausiai atsakiau.
- Bet ar tu atleisi man?
Pamiau jo rank.
- Man nereikia tau atleisti. Tu negali mans skaudinti, - ta
riau skubotai, taiau i visos irdies.
Akimirk jis velg ms sunertas rankas. Tada ipl
rank i mano delno ir asteljo pro mane taip greitai, kad ne
spjau pamatyti. Sustojo tarp pirt laikydamas kak karant,
gleb ir ilg kaip lapia virv. irjau nieko nesuprasdamas.
- Hydros, - tar Achilas. Vandens gyvat. Pilkvai ruda, vie
n pus pasukta plokia galva. Gaidama ji truput suvirpjo.
210
A C H I L O G I E S M
Man pasidar silpna. Cheironas kadaise mums kal, kur jos
gyvena ir kokios j spalvos. Pilkvai ruda, netoli vandens. Grei
tai supyksta. kandimas mirtinas.
- N nepastebjau, - vos pajgiau itarti. Jis numet j alin.
Bukanos ruda gyvat isidriek tarp oli. Jis nusuko jai galv.
- Tau ir nereikjo, - pasak jis. - A pamaiau.
Po t o j a m pa l e n g v j o , jis nebeingsniuodavo pirmyn atgal
deniu ir nebeusiirdavo. Taiau inojau, kad Ifigenijos mir
tis j tebeslg. Slg mus abu. Jis m nuolat su savimi neiotis
iet. Vis mtydavo or ir gaudydavo.
Laivynas rinkosi ltai ir netvarkingai. Vieni pasuko ilgu
pietiniu aplinkkeliu pro Lesbo sal. Kiti, veik tiesesn keli,
jau lauk netoli Sigjo, iaurs vakarus nuo Trojos. Treti, kaip
ir mes, plauk palei Trakijos pakrant. Susirinkome prie Tene-
do salos netoli plataus Trojos papldimio. ksniais i laivo
laiv perdavme Agamemnono plan: karaliai stos priekyje, j
kari laivai isiskleid vduokle seks kandin. Rikiuojantis kilo
tikra sumaitis: laivai triskart susidr, visi irklais dau vieni
kitiems onus.
Galiausiai isirikiavome, i kairs stovjo Diomedas, o i
deins - Merionas. Sudundjo bgnai ir laiv eil yris po yrio
leidosi pirmyn. Agamemnonas sak plaukti ltai, nesuardyti ri
kiuots ir laikytis vienodo greiio. Taiau ms karaliai dar ne
buvo prat klausyti nurodym ir kiekvienas troko garbs pir
mas pasiekti Troj. Skubinam irklinink veidai sruvo prakaitu.
Stovjome pirmagalyje su Feniksu ir Automedontu irda
mi, kaip artja krantas. Achilas tingiai mt ir gaud iet. Irkli-
211
M A D E L I N E M I L L E R
ninkai pradjo irkluoti pagal vienod ritming medio pliauk
jim j jo deln.
Jau velgme krant: iskydusiame alios ir rudos sausumos
ruoe irykjo aukti mediai ir kalnai. Palikome Diomed u
nugaros, aplenkme Merion per vis laiv.
- Pakrantje vyrai, - pasak Achilas. Prisimerk. - Ginkluoti.
Nespjau atsakyti, kai kakuriame laive sugaud ragas. Pa
vojus. Vjas atne silpn ksni aid. Manme, uklupsime
trojnus, taiau jie inojo, kad atkeliaujame. Jie lauk ms.
Vis laiv irklininkai nuleido irklus vanden, kad suma
int greit. Be abejons, vyrai pakrantje buvo kariai, visi apsi
reng tamsiai raudonai, Priamo spalva. Pro j gretas erdamas
sml pralk kovos veimas. Vyras jame dvjo irgo kariais
puot alm, ir net i toli irjome, koks tvirtas jo knas.
Taip, jis buvo didelis, nors ir ne toks augalotas kaip Ajantas ar
Menelajas. Jo galia slypjo laikysenoje, tobulai plaiuose pe
iuose, tiesios it dang aunanti strl nugaros linijoje. Jis ne
koks tingus mgjas lbauti ir itvirkauti, kaip kalbama apie ry
tieius. is vyras judjo nelyginant stebimas diev - kiekvienas
judesys aikus ir tikslus. Ten skriejo ne kas kitas, o Hektoras.
Jis ioko i veimo, aukdamas savo vyrams. Pamatme,
kaip ikilo ietys ir sitemp templs. Plaukme dar per toli, kad
strls mus pasiekt, taiau potvynis mus ne artyn ir be irkl,
o inkarams nepavyko sitvirtinti. Rikiuotje pasigirdo sutriku
si vyr ksmai. Agamemnonas nedav joki sakym; laiky
kits rikiuots, nesiartinkite prie kranto.
- J strls mus netrukus pasieks, - pasak Achilas. Neatro
d dl to sunerims, nors aplink kilo panika ir vyrai lakst deniu.
Stebeilijau artjant krant. Hektoras nuvaiavo papl
212
A C H I L O G I E S M
dimiu prie kitos savo kariuomens dalies. Mes ivydome kit
vyr, vad odiniais arvais ir almu, dengianiu vis galv, i
skyrus barzd. Laivams artinantis jis temp templ. Lankas ne
toks didiulis kaip Filokteto, taiau nedaug trko. Nusitaik,
pasirengs nudti pirmj savo graik.
Taiau negavo progos. Nemaiau, kaip sujudjo Achilas, bet
igirdau: suvilp oras ir jis tyliai ikvp. Itrkusi i jo rankos
ietis nuskriejo vir vandens, skyrusio den ir pakrant. Tai buvo
tik gestas. Joks ietininkas nenumest ieties bent pus tiek, kiek
skrieja strl. Ji nukrist nepasiekusi taikinio.
Taiau nenukrito. Juodas jos antgalis smigo lankininko
krtin, blok j atbul ir perskrod kiaurai. Jo strl, aklai pa
leista stingstani pirt, negrsmingai suzvimb ore. Susmu
ks ant smlio jis nebepakilo.
Gretimuose laivuose, kur vyrai mat, kas vyko, pasigirdo
auksmai, pergalingai sugaud ragai. inia pasklido per visus
graik laivus: mes pirmi praliejome krauj, t padar dievika
sis Ftijos karalaitis.
Achilo veidas nevirpjo, buvo beveik ramus. Jis neatrod
kaip mogus, padars stebukl. Trojnai pakrantje vangino
ginklais ir kavo keistus, iurkius odius. Brelis suklupo
aplink kritus vyr. Igirdau, kaip Feniksas kak nipteljo
Automedontui ir is nubgo. Po akimirkos gro neinas ietimis.
Achilas neirdamas pam vien, pakl ir svied. kart j
stebjau - dail rankos link, pakelt smakr. Kitaip negu dau
guma vyr, jis nestabteljo nusitaikyti ar siirti. inojo, kur
ji lks. Pakrantje krito dar vienas vyras.
Priplaukme utektinai arti ir strls m skrieti i abiej
pusi. Daug pataik vanden, kitos smigo laivus, stiebus.
213
MADEL I NE MI LLER
Keletas vyr suriko ms rikiuotje, keletas vyr susmuko pa
krantje. Achilas ramiai pam i Automedonto skyd.
- Stok u mans, - tar. Taip ir padariau. Atskriejusi strl
numu skydu. Pam kit iet.
Kariai siaudrino, pernelyg uoliai laidomos strls ir ietys
krito vanden. Kakur rikiuots gale Protesilajas, Filaks kara
laitis, juokdamasis ioko i laivo pirmagalio ir puol plaukti
krant. Gal buvo girtas, gal kraujas ukaito nuo vili apie lo
v, gal norjo pranokti Ftijos karalait. Paties Hektoro paleista
ietis kliud j ir vanduo aplinkui nusida raudonai. uvo pir
masis graikas.
Ms vyrai nuleido virves, ikl didiulius skydus saugo
damiesi strli ir metsi krant. Trojnai buvo puikiai isi
rikiav, taiau pakrantje neturjo priedangos gintis, o ms
buvo daugiau. Hektorui sakius, jie pasim kritusius draugus
ir pasitrauk i pakrants. Aikiai parod mums, kad juos u
dyti lengva nebus.
2 0 SKYRI US
I
KOVOJ PAPLDIM, IVILKOME ANT SMLIO PIRMUOSIUS
laivus. Isiuntme valgus stebti, ar nra daugiau trojn
pasal, pastatme sargybinius. Nors buvo karta, niekas ne
nusim arv.
Greitai, laivams dar tebesigrdant prie kranto u ms, i
traukme burtus, kur sirengsime kiekvienos karalysts stovyk
lavietes. Ftijos kariams teko vieta paiame papldimio gale, toli
nuo bsimos turgaus aikts, Trojos ir vis kit karali. vilgte
ljau Odisj - burtus parinko jis. Jo veidas kaip visada buvo
ramus ir neperprantamas.
- I kur mums inoti, kur eiti? - paklaus Achilas. Ranka
prisidengs akis pavelg iaur. Atrod, pakrant bekrat.
- Kur baigiasi smlis, - atsak Odisjas.
Achilas mosteljo ivilkti ms laivus ant kranto ir mir-
midon kapitonai atsiskyr nuo kit laivyno eili. Mus svilino
saul - ia ji atrod rykesn, taiau gal tik dl balto smlio.
ingsniavome, kol pasiekme pakrantje ikilusi ole ap
lusi kalvel. Jos pusmnulis supo ms stovyklaviet i ono
ir nugaros. Viruje rytus tviskanios ups link drieksi mi
kas. Troja pietuose atrod kaip dmel horizonte. Jei Odisjas
tyia parinko mums burt, turjome bti jam dkingi - a
215
M A D E L I N E M I L L E R
liuojanti, ksminga ir rami stovyklaviet nepalyginamai pra
noko kitas.
Palikome Feniks vadovauti mirmidonams ir patraukme
pagrindin stovykl. Visur, kur jome, vir tie patys darbai: vy
rai vilko laivus ant kranto, stat palapines, krov atsargas. Tris
kartligikai it paklaik. Pagaliau mes ia.
Pakeliui prajome pro garsiojo Achilo pusbrolio, milino
Ajanto, Salamino salos karaliaus, stovykl. I tolo matme j
Aulidje ir girdjome gandus, kad jam engiant lo laivo de
nis, kad ger keli ne ant pei usikls jaut. Radome j ke
liant didiulius maius i savo laivo triumo. Raumenys atrod
stambs kaip rieduliai.
- Telamono snau, - tar Achilas.
Galinas atsisuko. I lto atpaino su niekuo nesupainioja
m vaikin. Prisimerk, tapo nerangiai mandagus.
- Peleidai, - atsak kimiai. Padjo neul ant ems ir pa
dav rank, ant kurios ppsojo alyvuogs dydio nuospaudos.
Man kiek pagailo Ajanto. Bt buvs aristos achaion, jei ne
Achilas.
Pagrindinje stovykloje sustoj ant kalvos, skirianios sml
ir piev, smeigme akis tai, dl ko atvykome. Troja. J nuo ms
skyr platus ole apls laukas, spraustas dviej plai tingi
upi. Nors ji stovjo toli, akmenins sienos spindjo rykioje
saulje. Vaizdavoms matantys metalu ioruojanius garsiuosius
Skajos vartus. Sakoma, variniai j vyriai - mogaus dydio.
Paskui i arti pamatysiu tas sienas - tobulai nutaytus sta
iakampius akmenis, sumrytus vien prie kito - kalbama, tai
padar dievas Apolonas. Ir stebsiuos, ar apskritai manoma
tok miest paimti? Nes jos per auktos apgulties boktams, per
216
A C H I L O G I E S M
tvirtos katapultoms, ir joks sveiko proto mogus niekada nem
gint kopti j staiu, dievikai glotniu paviriumi.
Sa u l e i pa k i b u s e m a i danguje Agamemnonas suauk pirmj
tarybos susirinkim. Buvo itempta didel palapin, joje nely
giu pusraiu sustatytos kelios eils kdi. Priekyje sdjo Aga
memnonas ir Menelajas, jiems i on - Odisjas su Diomedu.
Vienas po kito karaliai eng vidun ir sdosi. Nuo gimimo pra
t prie hierarchijos, menkesni karaliai rinkosi prastesnes vie
tas, palikdami pirmsias eiles garsesniems valdovams. Achilas
nedvejodamas pasuko pirmj eil ir pamojo man sstis alia.
Taip ir padariau, laukdamas, kad kas nors paprietaraus ir lieps
perssti. Bet tada pasirod Ajantas su pavainikiu netikru broliu
Teukru, o Idomenjas atsived ginklane ir vanyiotoj. Ma
tyt, geriausiems buvo atlaidiaujama.
Prieingai negu tie susirinkimai, dl kuri girdjome nusi-
skundiant Aulidje (pompastiki, beprasmiai, begaliniai), is
buvo labai dalykikas - iviets, maisto atsargos ir strategija.
Karaliai nesutar - pulti ar dertis, ar neturtume i pradi
mginti elgtis civilizuotai? Didiausias deryb alininkas ne
lauktai tapo Menelajas.
- Mielai pats eisiu dertis su jais, - sak jis. - Tai mano pa
reiga.
- Kam sukorme vis keli, jei ketini kalbti juos pasi
duoti? - skundsi Diomedas. - Galjau likti namie.
- Mes ne laukiniai, - nenusileido Menelajas. - Galbt ir per
kalbsime.
- Greiiausiai ne. Kam gaiti laik?
M A D E L I N E M I L L E R
- Nes, brangus Argo karaliau, karui prasidjus po deryb
ar padelsus, neatrodysime tokie piktadariai, - tar Odisjas. -
Vadinasi, Anatolijos miestai nejaus pernelyg didels pareigos
skubti Trojai pagalb.
- Tai Itak u derybas? - paklaus Agamemnonas.
Odisjas gteljo peiais.
- Yra daug bd pradti kar. Visada sakau, kad antpuoliai -
gera pradia. Jais pasiekiama beveik tiek pat, kaip ir derybomis,
taiau jie duoda daugiau pelno.
- Taip! Pulkime! - subliuvo Nestoras. - Pirma turime paro
dyti jg!
Agamemnonas pasitryn smakr ir apvelg karalius.
- Manau, Nestoras ir Odisjas teiss. Pirmiausiai - antpuo
liai. Tada galbt nusisime pasiuntin. Pradsime rytoj.
Jam nebereikjo duoti kit nurodym. Antpuoliai prasti
per apsiaustis - puolamas ne miestas, bet grdais ir msa j
aprpinanios apylinks. Pasipriein nuudomi, kiti imami
vergij. Tada jie maist ima tiekti prieams, o kad bt itikimi,
j dukterys ir monos laikomos kaitmis. Pasprukusieji ieko
prieglobsio mieste. is greitai persipildo, gyventojai pradeda
bruzdti, uklumpa ligos. Galiausiai vis tiek tenka atverti var
tus - jei ne garbingai, tai i nevilties.
Tikjausi, Achilas paprietaraus, pareik, kad udyti kinin
kus menka garb. Taiau jis tik linkteljo, tarsi tai bt imtoji
jo apsiaustis, tarsi vis gyvenim nebt daugiau nieko dars,
tik vadovavs antpuoliams.
- Ir paskutinis dalykas - jei mus pult, nenoriu sumaities.
Turime laikytis rikiuots ir veikti ivien, - Agamemnonas pasi
muist kdje, atrod iek tiek sitemps. Ir ne be reikalo - ms
218
ACHI L O GI ESM
karaliai buvo eidus, o ia teko pirmkart dalytis garbe - vieta
rikiuotje. Jei kas imt maitauti prie jo valdi, dabar buvo pats
metas. Atrod, jis niro vien nuo tos minties, ir balsas tapo iurk
tesnis. i yda danai pasireikdavo - nesaugiai pasijuts tapdavo
nebepakeniamas. - Be abejo, mes su Menelaju bsime viduryje.
Nusirito nepasitenkinimo bangel, taiau Odisjas j nustelb:
- Labai imintinga, Mikn karaliau. Pasiuntiniai lengvai
tave ras.
- Btent, - greitai pridr Agamemnonas, tarsi i ties tokia
ir bt buvusi tikroji prieastis. - Mano broliui i kairs stos
Ftijos karalaitis, man i deins - Odisjas. Diomedui ir Ajantui
teks rikiuots sparnai.
Tai pavojingiausios pozicijos, kaip tik ten prieas mgins
smogti ir prasimuti. Jas svarbu ilaikyti bet kokia kaina, todl
jos buvo garbingiausios.
- Likusias vietas lems burtai, - urmuliui nutilus, Agamem
nonas atsistojo. - Nutarta. Pradedame antpuoliu rytoj saulei
patekjus.
Grome pakrante savo stovykl leidiantis saulei. Achilas
buvo visikai patenkintas. Jam teko vienos i geriausi pozicij
ir dl to nereikjo varytis. Buvo dar per anksti vakarieniauti,
todl u stovyklos ukopme aliuojania kalva siaur pami
ks ruoel. Trumpam stabteljome apvelgti stovyklos ir u jos
tyvuliuojanios jros. Gstanti saul suspindo jo plaukuose,
veidas vakare atrod mielas.
Nuo pat mio prie kranto man knietjo paklausti, taiau
iki iol nebuvo tam laiko.
- Ar galvojai apie juos kaip apie gyvulius? Kaip sak tavo
tvas?
219
M A D E L I N E M I L L E R
Jis papurt galv.
- I viso negalvojau.
Vir galv sukdami ratus klykavo kirai. Mginau sivaizduo
ti j po pirmojo antpuolio rytoj - kruvin udik.
- Ar bijai? - paklausiau. U ms mediuose suskambo pir
ma laktingalos trel.
- Ne, - atsak jis. - A tam gimiau.
Ki t r y t pa b u d a u nuo bang mos Trojos pakrant. Achi
las snduriavo, todl paliks j miegoti ijau i palapins. Kaip
ir vakar danguje nebuvo n debeslio - spigino ryki saul, j
ros paviriuje mirgjo jos atvaitai. Atsisds pajutau, kaip pra
kaito laai nusja ir grauia od.
Greiiau kaip po valandos prasids antpuolis. Umigau apie
j mstydamas ir nubudau su ta paia mintimi. Jau buvome nu
tar, kad jame nedalyvausiu. Nedalyvaus dauguma vyr. Tai ka
raliaus antpuolis, rengiamas, kad geriausi kariai pelnyt lov.
Achilas pirm kart udys i tikrj.
Taip, vakar vyrai krito ant kranto. Taiau jie buvo toli, krau
jo nematme. Jie griuvo beveik juokingai, per toli, kad matytu
me j veidus ar skausm.
Achilas ijo i palapins jau apsirengs. Atsisds prie ma
ns suvalg pusryius. Kalbjoms nedaug.
Neturjau odi jam apsakyti, kaip jauiausi. Gyvenome
kruviname pasaulyje, jame kraujas atnedavo lov, nekariavo
tik bailiai. Karalaiiai negaljo rinktis. Kariauti ir laimti arba
kariauti ir ti. Netgi Cheironas jam atsiunt iet.
Feniksas buvo jau atsikls ir rikiavo mirmidonus, lydsian
220
A C H I L O G I E S M
ius j pakrante. Jie jo pirmj m ir norjo igirsti savo vado
bals. Achilas atsistojo, o a irjau, kaip jis nuingsniuoja prie
j - kaip bronzins jo tunikos sagtys ybioja tarsi liepsna, o
tamsiai purpurinis apsiaustas parykina sauls nuauksintus
plaukus. Atrod toks didvyris, kad vos prisiminiau, jog ivaka
rse spjaudms alyvuogi kauliukais vir Fenikso mums pa
liktos lkts su sriu. Smagiai kvatojoms, kai jis aus man
pataik drgnu kauliuku su trupuiu minktimo.
Kalbdamas ikl iet, pakrat pilk antgal, tams kaip
akmuo ar audringas vanduo. Man pagailo kit valdov, kurie
turi valdi isikovoti arba prastai ja naudojasi, elgiasi storie
vikai ir iurkiai. Achilas judjo grakiai tarsi laimint, ir vy
rai kl veidus j tarsi yn.
Paskui atjo atsisveikinti su manimi. Vl atrod kaip mo
gus, laik iet laisvai, beveik tingiai.
- Ar padsi man usivilkti likusius arvus?
Linkteljs nujau kandin vsi palapin pro ang, den
giam storo audeklo, kur uskleidus atrod, lyg btume uput
lemp. Jam parodius padaviau odines ir metalines arv dalis,
apsauganias launis, rankas, pilv. Stebjau, kaip jas vien po ki
tos usiria, maiau, kaip kietas arvas siria veln kn, od,
kuri ivakarse vediojau pirtu. Trokau pakls rank atsags
tyti suvertas sagtis, ilaisvinti j. Taiau nepakliau. Lauk vyrai.
Padaviau jam paskutin arv dal - irgo kariais puot
alm ir irjau, kaip usideda j prispausdamas ausis ir tesi
mato siauras veido ruoelis. Jis pasilenk prie mans, sukausty
tas bronzos, kvepiantis prakaitu, oda ir metalu. Usimerkiau ir
pajutau ant lp jo lpas, vienintel likusi velni jo kno dal.
Tada jis ijo.
221
M A D E L I N E M I L L E R
Be jo palapin staiga tapo daug maesn, tvanki ir trenk
ant sien kabaniais kailiais. Guljau ms lovoje klausydama
sis, kaip jis kauja sakymus, kaip trypia ir narpia irgai.
Galop kaip vedami j tolyn sugirgda veimo ratai. Bent jau
nebijojau dl jo saugumo. Kol Hektoras gyvas, jis ti negali.
Usimerkiau ir umigau.
Prabudau pajuts prie nosies lieiantis jo nos, atkakliai
spraudiantis ariau, kol vaduojuosi i sapn voratinklio. Jis
kvepjo aitriai ir keistai, akimirk vos nepasibjaurjau iuo vei
d prikiusiu padaru. Taiau tada atsisds ant kuln jis vl vir
to Achilu - drgnais ir patamsjusiais plaukais, tarsi i j bt
itekjusi visa ryto saul, prilipusiais prie veido ir aus, tiesiais
ir lapiais nuo almo.
Buvo visas kruvinas, rykios dms dar neidivusios, ne
rdi spalvos. Pirmiausia mane apm siaubas, kad jis sueis
tas ir mirtinai kraujuoja.
- Kur tave sueid? - paklausiau. Akimis iekojau, kur krau
juoja. Taiau neatrod, kad kraujas i kur nors tekt. Mano
mieguistas protas pagaliau suvok. Kraujas ne jo.
- Jie negaljo prisiartinti tiek, kad mane paliest, - tar jis
ir stebdamasis, ir digaudamas. - Neinojau, kad taip lengva.
Vieni niekai. Tau reikjo pamatyti. Paskui vyrai diaugsi, - jo
odiai skambjo beveik svajingai. - Visada pataikau. O, kad
btum mats.
- Kiek? - paklausiau.
- Dvylika.
Dvylika vyr, visikai nesusijusi su Pariu, Helene ar kuriuo
nors i ms.
- kinink? - kartlis mano balse, atrodo, privert j atsitokti.
T) T
ACHI L O GI ESM
- Jie buvo ginkluoti, - ibr jis. - Neudyiau beginkli.
- Kaip manai, kiek nuudysi rytoj? - paklausiau.
Jis igirdo mano susierzinim ir nusisuko. Ivyds skausm
jo veide atsipeikjau, susigdau. Kur dingo mano paadas at
leisti? inojau, koks likimas jo laukia, ir vis tiek nusprendiau
vykti Troj. Per vlu priekaitauti vien todl, kad mane m
grauti sin.
- Atsipraau, - tariau. Papraiau papasakoti visk, kas vyko.
Ir jis nenutyljo nieko - kaip pirmoji jo ietis pataik mogui
vien skruost ir ilindo pro kit, ipldama ms. Kaip antra
sis vyras krito persmeigta krtine, o Achilo bandoma itraukti
ietis usikabino u onkauli. Kai jie paliko kaim, ten klaikiai
trenk purvu, metalu ir jau spietsi muss.
Klausiausi kiekvieno odio sivaizduodamas, kad tai tik
pasakojimas. Tarsi jis bt kalbjs ne apie mones, bet apie
tamsias figras ant urnos.
Ag a me mn o n a s s k y r v a l g u s ir liep n akimirkai nenuleisti
aki nuo Trojos. Visi kako laukme - puolimo, pasiuntinio ar
jgos rodymo. Taiau Troja nepravr vart, todl antpuoliai t
ssi. Imokau miegoti dien, kad jam grus nebiau pavargs,
jam visada reikdavo pasikalbti, papasakoti kuo smulkiausiai
apie nuudytj veidus, aizdas ir judesius. Norjau pajgti
klausytis, pakelti kruvinus vaizdinius, paversti juos tiesiog pie
iniais ant vazos, skirtos busimosioms kartoms. Ivaduoti j ir
vl paversti Achilu.
223
2 1 SKYRI US
P
RASIDJUS ANTPUOLIAMS, ATJO EIL IR LAIMIKIO
dalyboms. Turjome paprot skirti garbs grob ir jo rei
kalauti. Kiekvienam vyrui leisdavo pasilikti visk, k jis
pats pagrob - nuo negyvo kario nupltus arvus, nuo nals
kaklo nutraukt vrin. Taiau visa kita - soius, kilimus, va
zas - kraudavo didel sn ant pakylos ir idalydavo.
Daikt vert buvo ne tokia svarbi kaip garb. Tai, k gauda
vai, rod tavo padt kariuomenje. Paprastai pirmiausia dal
pasirinkdavo geriausias karys, taiau Agamemnonas savo var
d itar pirm, o Achilo - antr. Nustebau, kad Achilas tik
gteljo.
- Visi ino, kad a geresnis. Taip Agamemnonas tik pasiro
dys godus.
inoma, jis buvo teisus. O dar maloniau, kad vyrai ksniais
pasveikino mus, vos paneanius sav grobio dal, o ne Aga
memnon. J palaik tik miknieiai.
Po Achilo atjo eil Ajantui, tada Diomedui ir Menelajui,
paskui Odisjui ir taip toliau, kol galiausiai Kebrionui beliko me
diniai almai ir skilusios taurs. Vis dlto kartais, jei koks karys
buvo itin narsus, karvedys skirdavo jam k nors ypa prabangaus
netgi neatjus pirmojo eilei. Todl net Kebrionas turjo vilties.
224
A C H I L O GI E S M
Tr e i s a v a it a n t pakylos prie kard, aust kilim ir auk
so pamatme mergin. Grai, rusvaod, juodais vilganiais
plaukais. Auktai ant skruosto pltsi krumpli palikta mly
n. Sutemose jos paakiai atrod pamuti, tarsi patamsinti egip-
tietikais daais. Suknel prie peties buvo perplta ir sutepta
krauju. Rankos suritos.
Vyrai noriai susirinko. Jie inojo, kodl ji ia - Agamemno
nas leidia mums laikyti kekes, suguloves ir verges. Iki iol ka
riai moteris tiesiog jga paimdavo laukuose ir palikdavo. Turti
toki savo palapinje daug patogiau.
Agamemnonas ulipo ant pakylos. Maiau, kaip vypteljs
nuvelg j nuo galvos iki koj. Jis - ir visi Atrjo namai - gars
jo galumu. Neinau, kas man ujo, bet iupau Achil u ran
kos ir sunibdjau aus:
- Pasiimk j.
Ipts akis i nuostabos jis atsisuko j mane.
- Pasiimk j kaip savo garbs grob, kol Agamemnonas to
nepadar. Praau.
Jis sudvejojo, bet tik akimirksn.
- Graikijos vyrai, - eng jis priekin, tebevilkdamas kruvi
nus arvus. - Didysis Mikn karaliau.
Agamemnonas susirauks atsigr j.
- Peleidai?
- Pasiimsiu i mergin kaip savo karo grob.
Ant pakylos toliau stovintis Odisjas kilsteljo antak. Vyrai
aplink mus m murmti. Praymas buvo neprastas, taiau pa
grstas, bet kurioje kitoje kariuomenje jis bt galjs rinktis
pirmas. Agamemnono akyse ybteljo susierzinimas. Skaiiau
mintis, perbgusias jo veidu: jis nemgo Achilo, bet dabar ne
vertjo yktti. Mergina grai, taiau bus ir kit.
MA D E L I N E MI L L E R
- Sutinku, Ftijos karalaiti. Ji tavo.
Minioje suskambo pritarimo ksniai - mons mgo dos
nius karvedius, drsius ir geidulingus didvyrius.
Ji protingu vilgsniu stebjo, kas vyksta. Maiau, kaip met
vilgsn Achil ir nurijo gumul gerklje supratusi, kad turs
eiti su mumis.
- Palieku savo vyrus paimti likusio man priklausanio gro
bio. Mergina dabar eis su manimi.
Vyrai supratingai juoksi ir vilp. Mergina vos pastebimai
suvirpjo tarsi kikis, kur nusitaik vanagas.
- Eime, - paliep Achilas. Apsigrme eiti. Nuleidusi gal
v, ji sek pavymui.
St o v y k l o j e Ac h i l a s i s i t r a u k peil ir ji krpteljo i bai
ms. Amenys tebebuvo kruvini po iandienos mio, jis nu
siaub jos kaim.
- Leisk man, - pasakiau. Jis padav man peil ir beveik susi
drovjs pasitrauk.
- Ilaisvinsiu tave, - tariau.
I arti pamaiau, kokios tamsios jos akys, rudos lyg derlin
giausia em ir didels ovaliame veidelyje. Jos vilgsnis lakst
nuo amen prie mans. Primin man igsdintus unis, si
spraudusius kamp ir susigusius.
- Ne, ne, - greitai itariau. - Neskriausim tavs. Tik noriu
tave ilaisvinti.
Ji pasibaisjusi irjo mus. Dievai teinojo, k man mane
sakant. Buvo Anatolijos kaimo mergait, tikriausiai n negird
jusi graik kalbos. ingteljau ariau nordamas paliesti rank
226
A C H I L O G I E S M
ir nuraminti. Taiau ji krpteljo, tarsi tikdamasi smgio. Aky
se maiau baim, kad bus iprievartauta ar dar blogiau.
Negaljau to pakelti. galv ov tik viena mintis. Atsisuks
Achil sugriebiau u tunikos. Pabuiavau j.
Kai paleidau, ji spoksojo mus abu. Spoksojo nenuleisdama
aki.
Parodiau panius ir vl peil.
- Gerai? - paklausiau.
Ji akimirk dvejojo. Tada ltai ities rankas.
Ac h i l a s i j o pa pr a y t i Fenikso parpinti dar vien pala
pin. Nusiveds j ant aliuojanios kalvos pasodinau, o pats
paruoiau pavilg sumutam veidui. Pam j nedrsiai, nu
delbusi akis. Mosteljau jos koj - i buvo sueista, blauzda
perrta.
- Ar galiu pairti? - paklausiau, rodydamas enklais. Ji
neatsak, taiau nenoriai leido man sutvarstyti aizd. Stebjo
kiekvien mano rank judes ir n karto nepavelg akis.
Paskui nuvediau nauj jai pastatyt palapin. Atrod isi
gandusi, beveik bijojo eiti. Atitrauks palapins angos udan
gal pamojau maist, paklodes, vandens sot ir varius nebe
reikalingus drabuius. Ji nerytingai eng vidun, ir a palikau
j ten dairytis iplstomis akimis.
Ki t d i e n Ac h i l a s vl iriedjo antpuol. Slankiojau po sto
vykl, rinkdamas krant imestus medgalius, vsindamas p
das bangose. Vis laik akies krateliu stebjau naujj palapin
M A D E L I N E M I L L E R
stovyklos pakratyje. Ji nesirod, palapin buvo aklinai uverta
tarsi Troja. Daugyb kart ketinau eiti j paaukti.
Vidurdien pagaliau pamaiau j angoje. Stebjo mane pu
siau pasislpusi u audeklo klosi. Ivydusi, kad iriu, greitai
apsisuko ir buvo beinykstanti.
- Palauk! - tariau.
Sustingo. Tunika, kuri vilkjo - viena i maniki - nutso
emiau keli, todl ji atrod jaunut. Kiek jai met? N nei
nojau.
Prijau.
- Labas.
Ji stebeilijosi mane didiulmis akimis. Suriti plaukai i
rykino dailius skruostikaulius. Buvo labai grai.
- Ar gerai miegojai? - neinau, kodl j nekinau. Maniau,
paguosiu. Kart girdjau Cheiron sakant, kad kdikiai kalbi
nami nurimsta.
- Patroklas, - tariau rodydamas save. Ji dirsteljo mane ir
nusuko akis.
- Pat-rok-las, - ltai pakartojau. Ji neatsak, nesujudjo;
pirtais gniau palapins ang dengiani drob. Susigdau.
A gsdinau j.
- Eisiu, - pasakiau. Nuleidau galv ir pasukau eiti.
Ji kak itar taip tyliai, kad neigirdau. Sustojau.
-K?
- Briseid, - pakartojo rodydama save.
- Briseid? - perklausiau. Ji droviai linkteljo.
Taip viskas prasidjo.
228
A C H I L O G I E S M
Pa a i k j o , j i i e k t i e k moka graikikai. Igirds, kad artinasi
kariuomen, tvas imok j keleto odi, kuriuos pats mok
jo. Vienas i j - pasigailkite. Dar taip, praau ir ko js norite?
Tvas mok dukr bti verge.
Dien stovykla, be ms, bdavo beveik tuia. Sddavo
me papldimyje ir mgindavome kalbtis. Pirmiausia imokau
suprasti jos veido iraik - ramias mslias akis, mstelini
ypsen, kuri slpdavo pridengusi delnu. Tomis pirmosiomis
dienomis negaljome daug kalbtis, bet a nemiau galv.
Buvo ramu sdti greta, vilnims maloniai skalaujant pdas. Tai
beveik primin man motin, taiau kitaip negu jos, Briseids
akys velg atidiai stebdamos.
Kartais popietmis vaiktindavome po stovykl, rodydami
vienas kitam daiktus, kuri pavadinim ji dar neinojo. odiai
kaupsi taip greitai, kad netrukus mums prireik sudting
enkl. Ruoti vakarien, susapnuoti neger sapn. Net jei mano
rodomi vaizdeliai bdavo nerangs, Briseid suprasdavo juos ir
iversdavo tokiais tiksliais enklais, kad galdavau uuosti ke
pamos msos kvap. Danai juokdavausi i jos iradingumo, o
ji apdovanodavo mane slepiama ypsena.
An t p u o l i a i t s s i . Kasdien ulips ant pakylos prie dienos
grobio Agamemnonas itardavo: Joki naujien. Tai reik:
joki kari, joki enkl, joki gars i miesto. Jis atkakliai
dunksojo horizonte ir vert mus laukti.
Vyrai guodsi kitaip. Po Briseids ant pakylos beveik kas
dien atsidurdavo viena ar kelios merginos. Visos jos buvo kai
miets psltomis rankomis ir nusvilusiomis nosimis, pratusios
229
M A D E L I N E M I L L E R
prie sunkaus darbo saulyje. Agamemnonas pasim savo dal,
kaip ir kiti karaliai. Dabar visur matme merginas, zujanias
tarp palapini, pilanias kibirus vandens ant ilg suglamyt
sukneli, vilkt t dien, kai buvo pagrobtos. Jos paduodavo
vaisi, srio, alyvuogi, papjaustydavo msos, pripildavo vyno
taures. Sddamos ant smlio blizgindavo arvus, sispraudu-
sios tarp koj. Kai kurios netgi ausdavo, priverpusios sil i
sukartos vilnos gniutul - avi pagrobme per antpuolius.
Naktimis tarnaudavo kitaip, ir a gdavausi nuo klyksm,
pasiekdavusi netgi atkampi ms stovykl. Stengiausi negal
voti apie sudegintus j kaimus, nuudytus tvus, taiau buvo
sunku imesti tas mintis i galvos. Antpuoliai vis mergin
veiduose paliko pdsak, didelio sielvarto ymes, todl j akys
aarodamos rasojo kaip ir neiojami vandens kibirai, atsimu
kojas. Taip pat nuo kumi arba alkni atsiradusias mlynes,
o kartais ir tobulus bukojo ieties galo apskritimus ant kaktos ar
smilkinio.
Sunkiai galjau irti merginas, klupiojanias stovykl,
kur jas dalydavosi. Siuniau Achil prayti j, reikalauti tiek,
kiek tik stengs, ir vyrai erzino j dl nepasotinamo apetito, be
galinio galumo.
- N neinojau, kad tau patinka merginos, - juokavo Dio-
medas.
Kiekviena mergina pirmiausia keliaudavo pas Briseid,
kuri paguosdavo velnia Anatolijos kalba. Galdavo isimau
dyti, gaudavo nauj drabui ir ddavosi prie kit mergin pa
lapinje. Pastatme nauj, didesn palapin, kad utekt vietos
visoms - atuonioms, deimiai, vienuolikai mergin. Su jomis
paprastai kalbdavoms mudu su Feniksu, Achilas laiksi ato
230
ACHI L O GI ESM
kiai. inojo, kad jos mat, kaip uvo broliai, mylimieji ir tvai.
Kai kuri dalyk negalima atleisti.
Pamau j baim nuslopo. Jos verpdavo, kalbdavosi savo
kalba, dalydavosi i ms imoktais odiais - naudingais, to
kiais kaip sris, vanduo ar vilna. Nebuvo tokios nuovokios kaip
Briseid, bet imoko pakankamai, kad su mumis susikalbt.
Btent Briseidei kilo mintis, kad kasdien po por valand
jas mokyiau. Taiau seksi sunkiau, negu maniau: merginos
nepatikliai aud akimis viena j kit; nesumojo, k manyti apie
netikt mano atsiradim j gyvenime. Btent Briseid numal
d j baim ir pavert ms pamokas naudingesnmis, paai
kindama od ar parodydama j enklu. Jau gana gerai kalbjo
graikikai, tad vis daniau tiesiog perleisdavau pamokas jai.
Ji buvo u mane geresn mokytoja ir linksmesn. Jos rodomi
vaizdeliai visus prajuokindavo: mieguistas drieas, pora besirie
jani un. Lengvai usimirdavau su merginomis, kol igirs
davau girgdant veim, toli skimbiojant bronz ir grdavau
pasitikti savojo Achilo.
Tokiomis akimirkomis lengvai pamirdavau, kad karas dar
n neprasidjo.
2 2 SKYRI US
N
o r s i r pe r g a l i n g i , a n t pu o l i a i t e b u v o a n t pu o l i a i .
Per juos davo kininkai, prekijai i gausybs kaim,
ilaikani galingj miest, o ne kariai. Tarybos su
sirinkimuose Agamemnonas kieiau suksdavo dantis, o vyrai
nekantravo: kada bus adtos kautyns?
Greitai, sak Odisjas. Ir pabr, kad Troj nuolat plsta
pabgliai. Miestas jau turt bti perpildytas. Alkanos eimos
traukia rmus, miesto gatvs ukimtos laikinomis palapin
mis. Tik laiko klausimas, ramino mus.
Tarsi ikviesta jo pranaysts jau kit ryt vir Trojos sien
suplevsavo deryb vliava. Budintis sargybinis nulk pajriu
pasakyti Agamemnonui, kad karalius Priamas pasirengs pri
imti pasiuntinius.
Visa stovykla nuo ios naujienos. iaip ar taip, dabar kas
nors vyks. Jie grins Helen, arba kaip dera susikausime m
io lauke.
Karali taryba dl akivaizdios prieasties isiunt Menelaj
ir Odisj. Vos iauus jie ijojo ant savo eikli irg, taip suu
kuot, kad net vilgjo, vangani puomenomis. irjome,
kaip nujojo plaia aliuojania Trojos lyguma ir galiausiai itir
po prie tamsiai pilk sien.
232
A C H I L O G I E S M E
Mudu su Achilu laukme savo palapinje svarstydami. Ar
jie pamatys Helen? Vargu ar Paris drst slpti j nuo vyro, bet
vargu ar turt drsos ir j rodyti. Menelajas ijojo beginklis, ir
tai krito j akis - galbt nepasitikjo savimi.
- Ar inai, kodl ji pasirinko j? - paklaus mans Achilas.
- Menelaj? Ne, - prisiminiau jo veid Tindarjo menje,
vytint sveikata ir gera nuotaika. Gra, bet ne pat graiausi
i ten susirinkusi vyr. Galing, taiau ten buvo daug turtin
gesni ir garsesni ygdarbi atlikusi vyr. - Jis dovanojo pra
bangi dovan. O jos sesuo jau buvo itekjusi u jo brolio, gal
tai irgi lm jos sprendim.
Achilas svarst usikls rank u galvos.
- Kaip manai, ji savo noru pabgo su Pariu?
- Jei ir taip, Menelajui neprisipains.
- Hm, - susimsts pirtu barbeno sau per krtin. - Vis
dlto greiiausiai pabgo savo valia. Menelajo rmai - kaip tvir
tov. Jei bt pasiprieinusi ar surikusi, kas nors bt igirds.
inojo, kad jis jos atkeliaus, bent jau dl garbs, ir kad Aga
memnonas paskui pareikalaus priesaikos laikytis.
- Nebiau taip pagalvojs.
- Tu negyveni su Menelaju.
- Tai manai, kad ji tyia pabgo? Kad sukelt kar? - ap
stulbau.
- Tikriausiai. Ji garsjo kaip graiausia moteris ms kara
lystse. Dabar sakoma, kad ji graiausia moteris pasaulyje, - ir
nutaiss ploniausi dainininko bals utrauk: - Tkstantis dl
jos iplauk laiv.
Giesmes apie tkstant laiv pradjo kurti Agamemnono
dainiai, nes tkstantis imtas atuoniasdeimt ei nelabai tiko
posmo eilutei.
233
M A D E L I N E MI L L E R
- Gal ji i ties simyljo Par.
- Arba nuobodiavo. Pragyvens deimt met udarytas
Spartoje ir a noriau pabgti.
- Gal Afrodit j privert.
- O gal jie j parsive.
Pasvarstme.
- Manau, Agamemnonas vis tiek puls.
- A irgi. Jie visai apie j nekalba.
- Tik pamini sakydami kalbas kariams.
Valandl tyljome.
- Kur i jauniki btum pasirinks tu?
Nikteljau jam ir jis susijuok.
Ji e g r o t e m s t a n t v i e n i . Odisjas pasakojo tarybai, kas vy
ko, o Menelajas sdjo nepraverdamas lp. Karalius Priamas
svetingai juos sutiko, sureng puot savo menje. Tada stojo
prieais su Pariu ir Hektoru prie on, o kiti keturiasdeimt a-
tuoni sns isirikiavo u nugaros. inome, kodl atvykote, -
tar, - taiau ji pati nenori grti ir mes j globojame. Niekada
neatsisakiau ginti moters, neatsisakysiu ir dabar.
- Protinga, - tar Diomedas. - Jie rado bd ivengti kalts.
Odisjas ts:
- Atsakiau: jeigu jie taip tvirtai apsisprend, nebra k kalbti.
Pakilo Agamemnonas ir skambiai, didingai prabilo:
- Tikrai nebra. Mginome dertis ir gavome atkirt. Vie
nintelis garbingas kelias mums - kariauti. Rytoj visi iki paskuti
nio vyro keliausime pelnyti lovs, kurios esame verti.
Jis kalbjo toliau, bet a nebesiklausiau. Visi iki paskutinio
234
ACHI L O GI ESM
vyro. Mane persmelk baim. Kodl apie tai nepagalvojau? i
noma, jie tikisi, kad kausiuos. Dabar karas ir visi turi kautis.
Ypa artimiausias aristos achaion draugas.
T nakt beveik nemiegojau. palapins sien atremtos ietys
atrod nemanomai ilgos, i paskutinij stengiausi prisiminti
kelet pamok, kaip iet pakelti, kaip jos ivengti. Moiros nieko
apie mane nesak - net kiek gyvensiu. sibaugins paadinau
Achil.
- Bsiu su tavimi, - paadjo jis.
Pr i e v i n t a n t Ac h i l a s tamsoje padjo man prisitaisyti ar
vus - antblauzdius, pirtines, odinius krtins ir nugaros ar
vus, o ant viraus - bronzin antkrtin. Atrod, visi jie veikiau
trukdo, negu saugo, einant dauo smakr, varo rankas, slegia.
Jis patikino mane, kad priprasiu. Nepatikjau. engs i pa
lapins rytmeio saul jauiausi kvailai, tarsi matuodamasis
vyresnio brolio drabuius. Mirmidonai lauk, stumdydamiesi
i susijaudinimo. Visi kartu leidoms ilg kelion pakrante
milinikos besitelkianios kariuomens link. Jau dabar gau
diau kvap.
Kariuomen pirma igirdome, negu pamatme - vyrai gy
rsi, tarkino ginklais, pt ragus. Tada u papldimio linkio
prie akis ivydome pasiiauusi tvarkingais keturkampiais
isirikiavusi vyr jr. Kiekvien keturkamp enklino kara
liaus vliava. Tik viena vieta tebebuvo tuia - garbingiausia,
palikta Achilui ir jo mirmidonams. Nuygiav iki jos isirikia
vome - prieakyje stojo Achilas, tada man i on vad eil. U
ms - greta po gretos sustojo vytintys idids Ftijos kariai.
235
M A D E L I N E M I L L E R
Prieais drieksi plati Trojos lyguma, pasibaigianti milini
kais miesto vartais ir boktais. J apaioje lauk liulantis tamsi
galv ir saulje blyksini nublizgint skyd linas.
- Stovk u mans, - atsisuks tar Achilas. Linkteljau ir
almas prie aus sujudjo. Kaip virpani taur, bet kuri aki
mirk galini isilieti, mane pripild baim. Antblauzdiai
smigo pd kaulus, ietis nusvr rank. Suskambo trimitas ir
mano krtin m kilnotis. Dabar. Jau dabar.
vangdami, barkdami pasileidome bgti. Taip mes kau
davoms - lkdavome vienu vju, kol mio lauko viduryje su
sidurdavome su prieu. Smarkiai sibgjs gali staigiai pralau
ti j gretas.
Ms eils greitai isklido, nes vieni lenk kitus ialk lo
vs, trokdami pirmi nukauti tikr trojn. Lygumos viduryje
gretos ir net karalysts susimai. Dauguma mirmidon pra
bg pro mane nukrypo kairn, ir a pakliuvau tarp ilgaplauki
Menelajo spartiei, kovai isitepusi aliejumi ir susiukavusi.
Skuodiau vangindamas arvais. Tankiai alsavau; em
drebjo, trypiama pd, garsjo gaudiantis riaumojimas. Ki
lusios dulks beveik apakino. Nemaiau Achilo. Neirjau net
greta bganio vyro. Tegaljau gniauti skyd ir bgti.
Priekinms linijoms susidrus, apkurtino trenksmas, pai
ro ipuliai, bronza, pasipyl kraujas. Besiranganti vyr, riksm
mas lyg Charibd rijo vien gret po kitos. Maiau iopiojant
vyr burnas, bet negirdjau auksmo. Griaudjo tik dauom
skyd, bronzos trupinamo medio bildesys.
Spartietis alia staiga griuvo ieties perverta krtine. Grte
ljau galv iekodamas, kas j met, bet ivydau tik kn maia
lyn. Klupteljau umerkti jam aki, greitai sukalbti maldos ir
236
ACHI L O GI ESM
vos nesusivmiau pamats, kad spartietis tebegyvas ir nustrs
maldaudamas man kak gargia.
Greta sugriaudjo - krpteljs ivydau Ajant, mosuojant
miliniku skydu tarsi vzdu, maitojant veidus ir knus. Jam
kandin nugirgdjo trojn kovos veimo ratai, pro veimo
on persisvr kaip uo dantis iieps vaikinas. Pro al nu
dundjo Odisjas, stengdamasis pagauti jo irgus. Spartietis
sikibo mane, o jo kraujas pldo man ant rank. aizda buvo
per gili, negaljau niekuo padti. iek tiek palengvjo jo akims
galiausiai ugesus. Umerkiau jas drebaniais smltais pirtais.
Apsvaigs sverddamas atsistojau; atrod, kad lyguma prie
ais sukasi ir plakasi tarsi bang ma. Akyse liejosi, viskas rai
buliavo: sauls blyksniai, arvai ir oda.
I niekur iniro Achilas - apsitaks krauju, uduss, raudu
siu veidu, raudonai iki pat rankos sutepta ietimi. Isiiep man,
tada nusisuks oko trojn br. em buvo nuklota knais,
arv nuolauomis, iei kotais, veim ratais, bet jis n kar
telio neklupteljo. Iskyrus j, visas mio laukas sibavo tarsi
slidus nuo jros vandens laivo denis, kol mane m pykinti.
Nieko nenuudiau, netgi nemginau. dienojus po gausy
bs valand leiktul kelianio chaoso mane akino saul, gl
rank, gniauiani iet, nors ja daniau rmiausi, negu grmo
jau. almas tarsi didiulis akmuo i lto mygo ausis prie kiauo.
Jauiausi tarsi sukors ilg keli, nors pavelgs emyn ivy
dau, kad mano pdos vis suko t pat rat, trypdamos t pai
idivusi ol, tarsi ruodamos oki aiktel. Nesibaigiantis
siaubas isunk ir isekino, nors kakodl nuolat jauiausi lyg
uliliuotas, pakliuvs keist tutum, kurion neeng joks vy
ras ir grsms man nekilo.
237
MADE L I NE MI LLER
Buvau toks atbuks ir apkvaits, kad tik vlyv popiet su
sivokiau, kad tai Achilo darbas. Nuolat mane stebdamas jis,
antgamtikai pajusdavo akimirk, kai kario akys isipleia, pa
stebjusios tok lengv taikin kaip a. Ir nespjus dar kart
kvpti Achilas j nukaudavo.
Jis buvo stebuklas - laid iet po ieties, lengvai itraukdavo
jas i sukniubusi ant ems kn ir sviesdavo nauj auk.
Daugyb kart maiau, kaip pasuka rie, atidengdamas bly
ki vidin jo pus, pasirodanius grakius it fleitos kauliukus.
Beirdamas usimirs nuleidau iet. Net nebesuvokiau mir
ties bjaurasties - itakyt smegen, sutriukint kaul, kuriuos
paskui nusiplausiu nuo odos ir plauk. Temaiau jo gro, jo
rank ir koj giesm, eiklias pdas.
Ga l i a u s i a i a t s l i n k u s i s u t e m ilaisvinti raiuodami ir ise
k parslinkome palapines, vilkdami sueistuosius ir uvusius.
Gera diena, sak ms karaliai, pleknodami vieni kitiems per
nugaras. Skminga pradia. Rytoj pakartosime.
Kartojome kasdien. Mio diena tapo savaite, tada mnesiu.
Tada dviem.
Karas buvo keistas. Neumme jokios ems, nemme
belaisvi. Kovojome tik dl garbs - vyras prie vyr. Ilgainiui
irykjo abipusis ritmas: kaip civilizuoti mons kaudavoms
septynias dienas i deimties ir padarydavome pertraukas ikil
mms ir laidotuvms. Joki antpuoli kaimuose, joki netikt
atak. Vadai, pirmiau diugiai tikjsi greitos pergals, susitai
k, kad karas utruko. Abi kariuomens buvo stebtinai lygia
verts varovs, galjo grumtis mio lauke diena i dienos, ir
238
ACHI L O GI ESM
n viena alis netapo akivaizdiai stipresn. I dalies taip nutiko
dl kari, i visos Anatolijos pldusi padti trojnams ir pel
nyti lovs. Jos troko ne vienintel ms tauta.
Achilas ydte ydjo. Min jo apsvaigs, kaudamasis yp
sojosi. Jam patiko ne udyti - greitai suprato, kad joks karys jam
neprilygsta, n du arba trys stoj prie j. Jo nediugino tokios
lengvos skerdyns, ir nuo jo rankos nekrito n pus tiek kari,
kiek bt galj. Jis gyveno dl staigios atakos, dl atidundanio
prie jo vyr brio. tai tada tarp dvideimties ore vilpiani kar
d jis pagaliau galjo i ties kautis. Mgavosi savo jga, tarsi per
ilgai udarytas lenktyninis irgas, vl galintis bgti. Kartligikai,
neapsakomai grakiai kovojo i karto su deimt, penkiolika, dvi
deimt penkiais vyrais. Pagaliau tai, k i ties galiu daryti.
Man nereikjo stoti j kautynes taip danai, kaip nuogstavau.
Kuo ilgiau tssi karas, tuo maiau svarbu atrod tempti kiekvien
graik i palapins. Nebuvau karalaitis, kurio garb pastatyta ant
kortos. Ne karys, privalantis paklusti, ir ne didvyris, kurio g
di pasigest. Tik tremtinys be gero vardo ir auktos padties.
Jei Achilas nusprend mans neimti, tai tik jo vieno reikalas.
miau rodytis mio lauke reiau - penkis kartus per savai
t, paskui tris, tada vien. Vliau tik tada, kai Achilas prayda
vo. Taip nutikdavo retai. Daniausiai jis mielai nerdavo m
vienas ir kariaudavo tik savo malonumui. Bet kartkartmis vie
natv apkarsdavo ir jis maldaudavo mans prisidti, prisitaisy
ti odinius arvus, sukietjusius nuo prakaito ir kraujo, ir kartu
roptis per knus. Tapti jo stebuklo liudininku.
Kartais stebdamas j tardavausi matantis ems plot, kur
kariai nesiartindavo. Jis bdavo prie Achilo ir, jei siirda
vau, tapdavo viesesnis. Galiausiai nenoriai atskleisdavo k
239
MADEL I NE MI LLER
slps - moter, blyki tarsi mirtis, auktesn u aplink besi-
plkianius vyrus. Nesvarbu, kiek plsdavo kraujo, jis nesutep
davo pilkvos jos suknels. Rodsi, basomis kojomis ji neliet
ems. Nepaddavo snui, to ir neprireikdavo. Kaip ir a, tik
irdavo didelmis juodomis akimis. Negaldavau suprasti
jos veido iraikos - ar jai malonu, ar ji sielvartavo, ar visikai
nieko nejaut.
Kol atsigrusi kart pamat mane. Veid perkreip pasidy
gjimas, ji iiep dantis. Sunypt kaip gyvat ir dingo.
Kovos lauke alia jo sutvirtjau, pripratau prie drebanios
ems. Imokau skirti karius, ne vien tik atskiras kn dalis,
aizdas, bronz. Prisidengs Achilo apsaugos skydu, galjau
netgi judti iilgai kovos linij, iekodamas kit karali. Ar
iausiai ms kovsi iet guds valdyti Agamemnonas, visada
pasislps u daugybs puikiai irikiuot mikniei. Bdamas
saugus, ksniais nurodinjo kariams ir laid ietis. Tiesa, kad
buvo geras ietininkas - turjo toks bti, kad nekliudyt dvide
imties savo kari galv.
O Diomedas, prieingai, buvo bebaimis. Kovsi nuomiai
kaip nirs laukinis vris - iieps dantis puldinjo ir staigiais
kiriais ne perverdavo, o draskydavo prieus. Paskui plriai pa
links apipldavo kn ir prie puldamas toliau savo veim
sumesdavo rast auks ir bronz.
Odisjas nesi lengv skyd ir pasitikdavo prieus pritps
kaip lokys, degusia ranka emai laikydamas iet. ibaniomis
akimis stebdavo kar, i virptelini raumen nuspdavo, kur
ir kada skries ietis. iai pravilpus pro al, Odisjas pribgdavo
ir i arti perverdavo j tarsi uv eberklu. vakar jo arvai vi
sada bdavo permirk krauju.
240
ACHI LO GI ESM
miau painti ir trojnus - Par, nerpestingai laidant
strles i skriejanio kovos veimo. Jo veidas, netgi suspaustas
almo, buvo negailestingai graus - kaulai dails kaip Achilo
pirtai. Stovdavo ididiai, atsirms lieknais klubais veimo
onus, o raudonas apsiaustas plaikstsi dailiomis klostmis. Ne
nuostabu, kad buvo Afrodits numyltinis - atrod toks pat pil
nas tutybs kaip ir ji.
Toli mkiojant pro besistumdani vyr eiles pamaty
davau ir Hektor. Visada vien ir keistai vieni plote, kur jam
palikdavo vyrai. Jis buvo guds, ramus ir imintingai apgalvo
davo kiekvien judes. Kartais traukiantis ms kariuomenei
matydavome, kaip jis didelmis ir sudirusiomis nuo darbo
rankomis mazgojasi krauj, kad galt melstis nesusiteps. Te
bemyljo dievus, nors jo broliai ir pusbroliai per juos krito m
yje, ir ariai kovojo dl savo eimos, o ne trapios kaip ledo pluta
lovs. Paskui gretos susiglausdavo ir j ustodavo.
N nemginau prie jo artintis, kaip ir Achilas, kuris mk
teljus jo figrai visada apdairiai nusigrdavo kitus trojnus,
nerdavo kit prie guot. O Agamemnonui paklausus, kada
stos prie Trojos karalait, nusiypsodavo paia atviriausia i
proto varania ypsena:
- Argi Hektoras yra man k padars?
2 3 SKYRI US
IEN LAISV DIEN, NETRUKUS PO MS ISILAIPINIMO
prie Trojos Achilas atsikl brktant.
- Kur eini? - paklausiau.
- Pas motin, - atsak ir murkteljo pro palapins ang
man nespjus nieko daugiau pasakyti.
Jo motina. Paikai vyliausi, kad ji neatseks mums i pas
kos, kad j sulaikys sielvartas ar atstumas. inoma, nesulai
k. Anatolijos krantas jai tiko ne prasiau u Graikijos kran
t. Sielvartas tik pailgino jos vienages. Jis ieidavo autant, o
grdavo saulei beveik pasiekus vidurdien. Laukdavau nera
mus, nenustygdavau. K ji taip ilgai gali jam kalbti? Bijojau
diev nulemtos negandos. Dangiko sikiimo, kuris atimt j
i mans.
Briseid danai paddavo man laukti.
- Nori nueiti mik? - klausdavo. Tylus, mielas jos balsas,
tai, kad norjo paguosti, paddavo man usimirti. Pasivaik
iojs su ja po mik visada nusiramindavau. Kaip ir Cheironas,
ji, regis, inojo visas jo paslaptis - kur slepiasi grybai, kur triu
i urvai. Netgi pradjo mane mokyti augal ir medi pavadi
nim savo kalba.
Paskui sddavome ant kalvos ir irdavome stovykl,
242
ACHI LO GI ESM
kad pamatytume j grtant. T dien ji priskyn pintinait ka
lendr, ir mus gaub gaivus ali lap kvapas.
- Jis tikrai netrukus gr, - tar ji. Jos odiai buvo tarsi nau
jai idirbta oda, vis dar standi ir lygi, dar nenudvta. Neatsilie
piau ir ji paklaus: - Kur jis taip ilgai bna?
Kodl neturt inoti? Juk ne paslaptis.
- Jo motina deiv, - atsakiau. - Jr nimfa. Jis eina su ja
susitikti.
Tikjausi, kad apstulbs ar isigs, bet tik linkteljo.
- Maniau jis... kakoks kitoks. Jis ne... - nutilo. - Jis juda ne
kaip mogus.
Nusiypsojau.
- O kaip juda mogus?
- Taip, kaip tu, - atsak ji.
- Vadinasi, nerangiai.
Ji neinojo io odio. Parodiau enklais tikdamasis j
prajuokinti. Taiau ji nirtingai papurt galv.
- Ne. Tu ne toks. Ne t norjau pasakyti.
Taip ir nesuinojau, k ji turjo galvoje, nes t akimirksn
ant kalvos pasirod Achilas.
- Pamaniau, kad jus ia rasiu, - pasak. Briseid atsipra
ir nujo savo palapin. Achilas isities ant ems, pasidjs
rank po galva.
- Mirtu badu, - tar.
- Imk, - padaviau jam pietums atsineto srio likut. Jis d
kingas suvalg.
- Apie k kalbjaisi su motina? - iek tiek jaudindamasis
paklausiau. Nedrausdavo klausinti apie su ja praleistas valan
das, bet jie visada kalbdavosi vieni.
243
M A D E L I N E M I L L E R
Jis ikvp or, beveik atsidusdamas.
- Ji nerimauja dl mans, - tar.
- Kodl? - pasiiauiau nuo minties, kad dl jo jaudinasi, t
daryti turjau a.
- Sako, tarp diev vyksta neprasti dalykai, jie nesutaria,
kare palaiko skirtingas puses. Jai neramu, nes dievai paadjo
man lov, bet neaiku, ar didel.
Dar vienas rpestis, kurio nebuvau numats. Taiau ms
pasakojimuose esama daug veikj - didysis Persjas ir kuklu
sis Peljas, Heraklis ir beveik pamirtas Hilas. Vieniems skirti
itisi epai, kitiems - tik eilut.
Atsisds jis rankomis apsikabino kelius.
- Manau, bijo, kad kas nors kitas nuudys Hektor. Kad
mane aplenks.
Ir vl neramu. Trumpas Achilo gyvenimas staiga dar labiau
sutrumpjo.
- Apie k ji kalbjo?
- Neinau. Ajantas mgino tai padaryti, bet jam nepasisek.
Diomedui irgi. Jie geriausi po mans, daugiau niekas kitas ne
ateina galv.
- O kaipgi Menelajas?
Achilas papurt galv.
- Jam niekada nepavykt. Jis narsus ir stiprus, taiau tik
tiek. Sudut Hektor kaip banga uol. Taigi arba a, arba
niekas kitas.
- Tu to nedarysi, - stengiausi, kad nuskambt ne kaip mal
davimas.
- Ne, - valandl patyljo. - Taiau galiu sivaizduoti. tai
kas keista. Tarsi sapne. Matau, kaip metu iet ir kaip jis suknium
ba. Prieinu prie kno ir sustoju.
244
ACHI LO GI ESM
Siaubas sukaust krtin. kvpiau oro, gindamas j alin.
- O kas tada?
- Tai vis keisiausia. velgiu jo krauj, inau, kad arti
nasi mano mirtis. Taiau man nerpi. Pirmiausia jauiu pa
lengvjim.
- Manai, kad tai pranaika?
Klausimas privert j susidrovti. Jis papurt galv.
- Ne. Manau, tai niekis. Tik vaizduot.
Prisiveriau kalbti taip pat nerpestingai.
- Greiiausiai tu teisus. Juk Hektoras tau nieko nepadar.
Kaip ir tikjausi, jis nusiypsojo.
- Taip, - tar. - Kakur jau t girdjau.
Pe r t a s i l g a s v a l a n d a s , kol Achilo nebdavo, pratau nuklys
ti nuo stovyklos iekodamas draugijos ar kokio usimimo. Te-
tids naujienos mane sutrikd - dievai kivirijasi, Achilo lovei
kilo grsm. Neinojau, k apie tai manyti, ir klausimai sukosi
galvoje, kol pasijutau beveik eins i proto. Man reikjo pra
siblakyti, kako paprasto ir tikro. Vienas vyras mostu parod
balt gydytoj palapin.
- Jei iekai, k veikti, jiems visada reikia pagalbos, - pasak.
Prisiminiau kantrias Cheirono rankas ir rankius, kabanius ant
rausv kvarco olos sien. Patraukiau ten.
Palapinje buvo blausu, tvyrojo salsvas it muskuso kvapas,
atsidav metalu ir krauju. Kampe ivydau gydytoj Machaon -
barzdot, kampuotais andikauliais, patogiai iki puss nusi
rengus, aplink juosmen netvarkingai apsirius sen tunik.
Jis buvo tamsesnio u daugum graik gymio, nors daug laiko
245
M A D E L I N E M I L L E R
praleisdavo ne lauke. Trumpai apsikirps - kad bt patogiau ir
plaukai nekrist j akis. Dabar palinks prie vyro kojos atsargiai
liet smigusios strls antgal. Kitoje palapins pusje jo brolis
Podaleirijas baig prisitaisyti arvus. Atsainiai tarsteljs por
odi Machaonui, prasibrov pro mane laukan. Visi inojo,
kad jis labiau mgo mio lauk negu chirurgo palapin, nors
darbavosi ir ten, ir ia.
Nepavelgs mane Machaonas prabilo:
- Nesi smarkiai sueistas, jei gali taip ilgai stovti.
- Ne, - atsakiau. - A ia... - nutilau, Machaonui itraukus
strls antgal ir kariui sudejavus i palengvjimo.
- Nagi? - jo balsas buvo dalykikas, taiau geranorikas.
- Ar reikia pagalbos?
Jis numyk, kaip spjau, pritariamai.
- Ssk ir palaikyk balzamus, - tar jis nepakeldamas aki.
Paklusau, surinkau ant ems imtytus buteliukus. Vienuose
ejo vaistaols, kiti buvo sunks nuo tepalo. Uosiau juos ir
prisiminiau: esnako ir medaus balzamas saugo nuo ukrti
mo, aguonos ramina, kraujaols stabdo kraujavim. Daugyb
oleli primin kantrius kentauro pirtus, gaiv rausvos kvarco
olos kvap.
Paduodavau buteliukus, kuri prireikdavo Machaonui ir
stebjau, kaip mitriai jis trisia - pakia iupsnel raminamj
po virutine sueistojo lpa, kad uuost ir kramtyt, pate
pa balzamo, kad nekilt ukrtimas, tada sutvarsto ir apria
aizd. Machaonas utep paskutin tirto, kvapnaus bii
vako sluoksn ant sueistojo kojos ir pakl mane nuvargu
sias akis.
- Patroklas, tiesa? Mokeisi pas Cheiron? Tu ia laukiamas, -
246
ACHI L O GI ESM
lauke pasigirdo klegesys, pakelti balsai ir skausmingi ksniai. Jis
linkteljo galva: - Dar vien atnea, paimk j.
Kariai, Nestoro vyrai, ukl savo kovos draug ant tuio
gulto palapins kampe. Dein pet jam buvo pervrusi strl
trikampiu antgaliu. Veidas putojo nuo prakaito, o stengdamasis
neaukti jis beveik persikando lp. Dusliai nioktavo, i pani
kos vart akis ir drebjo. Atsispyriau norui paaukti Machaon,
pluant prie kito pradjusio vaitoti vyro, ir pamiau audeklo
skiaut nuluostyti jam veid.
Strl pervr plaiausi peties viet ir tarsi siaubinga adata
smygsojo pusiau inirusi. Turjau nulauti antgal, itraukti j
u kito galo, nesueisdamas jo dar labiau ir nepalikdamas at
plai, kurios galt supliuoti.
Greitai daviau jam, kaip mok Cheironas, aguon ir gluos
nio ievs grimo, kuris apsvaigina ligon ir malina skausm.
Jis nenulaik taurs, todl sugirdiau pats, pakls ir prilaikyda
mas galv, kad neuspringt, jausdamas, kaip prakaitas, putos
ir kraujas sunkiasi mano tunik.
Stengiausi atrodyti ramiai ir slpiau nuo jo savo baim. Ma
iau, kad jis tik metais ar dvejais vyresnis u mane. Antilochas,
vienas i Nestoro sn, malonaus veido jaunuolis, dievins tv.
- Viskas bus gerai, - kartojau, neinau, sau ar jam.
Keblum kl strls antgalis; paprastai gydytojai prie i
traukdami strl vien gal nulaudavo. Taiau antgalis buvo
per maai ilinds, kad galiau tai padaryti nesueids jo smar
kiau. Negaljau nei palikti antgalio, nei itraukti pro aizd. K
gi daryti?
Vienas i j atneusi kari sukinjosi prie palapins angos.
Pamojau jam per pet.
247
M A D E L I N E M I L L E R
- Peil, greitai. Atriausi, kok rasi, - pats nustebau tvirtai
ir valdingai prabils. Vyras bematant pakluso. Gro su trumpu,
atriai igalstu peiliu msai pjaustyti, parudusiu nuo idivu
sio kraujo. Prie paduodamas nuval savo tunik.
Vaikino veidas apsiblaus, lieuvis ilindo i burnos. Pasi
lenkiau vir jo ir sums strls kot sugniauiau antgal drgnu
delnu. Kita ranka miau kuo velniau pjauti skiedrel po skie
drels taip plonai, kaip tik galjau, stengdamasis nejudinti vai
kino peties. Jis narpt ir vebleno, paklyds grimo sukeltame
rke.
Pjoviau, traukiau ir toliau pjoviau. Gl nugar, keikiau
save, kad pasidjau jo galv ant keli ir nepasirinkau patogesns
padties. Galiausiai atrusis galas nulo ir liko tik viena ilga
atplaia, kuri peilis greitai perpjov. Pagaliau.
Tada liko ne maiau sunki uduotis - itraukti kot i kitos
peties puss. kvpimo pagautas iupau tepal nuo ukrtimo
ir kruopiai itepiau strl tikdamasis, kad ji slinks velniau
ir aizda nesupliuos. Tada labai pamau miausi traukti strl.
Atrod, kad prajo itisos valandos, kol galiausiai ilindo nuo
kraujo imirks lgalys. Vargais negalais aptvarsiau aizd ir
pariau rank po kaklu.
Paskui Podaleirijas ivadino mane beproiu, kad taip ltai
pjoviau strl ir dar tokiu kampu - reikjo gerai trktelti, pa
sak, ir galas bt ls. Mat j galas, idraskyt aizd ir viduje
likusias atplaias - kiti vyrai lauk pagalbos. Taiau Machaonas
mat, kaip gerai petys sugijo, neusikrt ir maai skaudjo, to
dl kit kart pasitaikius strls aizdai, pakviet mane ir viltin
gai velgdamas padav atr peil.
248
ACHI L O GI ESM
Ke is t a s b u v o me t a s . Vir ms nuolat tvyrojo baim dl
Achilo lemties, o gandai apie diev kar tik stiprjo. Bet netgi a
negaljau gyventi nuolat sibaugins. Girdjau, kad gyvenantys
prie krioklio liaujasi j girdti - taip ir a imokau susigyventi
su verlia jo likimo srove. jo dienos, o jis gyveno. Prajo keli
mnesiai ir man pavykdavo vis dien mintyse nebedirsioti
jo mirties bedugn. Praslinko nepaprasti metai, tada antri.
Atrod, ir kiti panaiai atsipalaidavo. Ms stovykla tapo
tarsi eima, vakarais susirinkdavusi prie vakariens ugniakuro.
Patekjus mnuliui ir tamsiame danguje prasikalus vaigdms,
visi prie jo susiburdavome: Achilas ir a, senasis Feniksas, o
tada moterys - i pradi tik Briseid, o dabar jau ir visas bre
lis j, nuramint to, kaip buvo priimta Briseid. Ir dar vienas -
Automedontas, jauniausias i ms, vos septyniolikos. Tylus
vaikinas; su Achilu stebjome, kaip augo jo jga ir miklumas,
kol moksi suvaldyti narius Achilo irgus, kad meistrikai va
nyiot mio lauke.
Mudviem su Achilu buvo malonu priimti sveius prie savo
ugniakuro ir dtis suaugusiais, nors ir nesijautme tokie, vaiin
ti kitus msa ir pilstyti vyn. Ugniai blstant, nusiluostydavo-
me lpas ir kartai praydavome Fenikso k nors papasakoti. Jis
pasilenkdavo kdje ir praddavo. Apviestas ugnies jo prakau
lus veidas atrod reikmingas, paslaptingas, tarsi enklas, kur
stengtsi perprasti pranaai.
Briseid irgi pasakodavo keistas, sapnus primenanias pa
sakas apie kerus, uburtus dievus ir juos netyia utikusius
mirtinguosius; dievai buvo savotiki - pusiau mons, pusiau
gyvnai, kaimo dievybs, ne auktieji dievai, garbinami mieste.
Pasakos, kurias ji sekdavo tyliu dainingu balsu, buvo graios, o
249
M A D E L I N E M I L L E R
kartais ir juokingos - jei ji vaizduodavo kiklop arba pasislpu
sio mogaus iekant uostinjant lit.
Paskui mudviem likus vieniems Achilas kartodavo pasak
nuotrupas pakeltu balsu, sugrodavo kelet nat lyra. Aikiai
maiau, kad tokios graios pasakos nesunkiai galjo tapti dai
nomis. Ir man tai patiko, nes jutau, kad jis perman j, suvok,
kodl leidiu su ja dienas jam ijus. Dabar ji viena i ms,
pamaniau. Ji vis gyvenim priklausys ms ratui.
Vi e n i t o k i v a k a r Achilas paklaus jos, k ino apie
Hektor.
Ji rymojo ant alkni, atsukusi jas ildyti ugniai. Igirdusi jo
bals, krpteljo ir atsisdo. Jie retai kreipdavosi vienas kit.
Galbt dl to, kas nutiko jos kaime.
- Nedaug k inau, - atsak. - Nesu maiusi nei jo, nei ko
nors kito i Priamo eimos.
- Betgi esi k girdjusi. - Achilas irgi atsisdo tiesiai.
- Truput. Daugiau inau apie jo mon.
- Klok visk, - tar Achilas.
Ji linkteljo, tyliai kosteljo, kaip danai darydavo prie pra
ddama pasakoti.
- Ji vardu Andromach, vienintel Kilikijos karaliaus Eje-
tiono dukra. Kalbama, Hektoras j myli labiau u visk. Pirm
kart pamat j atvyks duokls jos tvo karalyst. Ji pasveiki
no j ir prim puotoje t vakar. Vakarui baigiantis Hektoras
papra Ejetiono jos rankos.
- Tikriausiai ji labai daili.
- mons sako, kad grai, bet ne pati graiausia mergina,
250
A C H I L O G I E S M
koki bt galjs rasti Hektoras. Garsja maloniu bdu ir vel
numu. Kaimo mons j myli, nes ji danai atnedavo jiems
maisto ir drabui. Ji lauksi, tik a negirdjau, kas gim.
- Kur yra Kilikija? - paklausiau.
- Pieiau pakrantje, raitomis netoli nuo ia.
- Prie Lesbo, - pasak Achilas. Briseid linkteljo. Paskui
visiems ijus jis pasak: - Mes apiplme Kilikij. Ar inojai?
-Ne.
Jis linkteljo.
- Atsimenu t vyr, Ejetion. Jis turjo atuonis snus. Jie
mgino mus sulaikyti.
Visk supratau i pritilusio balso.
- Tu juos umuei.
Iud vis eim.
Jis pastebjo mano veido iraik, nors ir stengiausi j nu
slpti. Taiau nemelavo man - niekada.
- Taip.
inojau, kad t daro kasdien, grdavo namo permirks
krauju, kur prie vakarien veisdavo nuo odos. Taiau bda
vo toki akimirk kaip i, kai pasijusdavau sukrstas, kai susi-
mstydavau apie visas dl jo kalts per prajusius metus ilietas
aaras. Dabar ir Andromach su Hektoru sielvartavo per j. Mus
skyr, regis, itisas pasaulis, nors jis sdjo taip arti, kad jutau
odos ilum. Ieties nutrintas, bet dailias rankas buvo pasidjs
ant keli. Dar niekada nebuvo toki velni ir toki nepermal
daujam rank.
vaigds vir ms galv slpsi. Uodiau apsunkus or.
inakt kils audra. Lietus sunksis em, taip permerks, kad
ji bus kiaurai lapia. Vanduo pls i kaln, pakeliui stiprda-
251
M A D E L I N E M I L L E R
mas, ir luos visk, kas pasitaikys kelyje: gyvnus, namus ir
mones.
Jis tarsi tas potvynis, msiau.
Jo balsas nutrauk mano mini tyl.
- Palikau vien sn gyv, - tar jis. - Atuntj sn. Kad
gimin neinykt.
Keista, bet tokia menka geradaryst atrod tarsi malon. Ta
iau ar kiti kariai bt padar bent tiek? Iudyti vis eim -
liaupsi vertas poelgis, lovingas ygdarbis, rodantis, kad esi
pakankamai galingas nuluoti nuo ems vis gimin. is gyvas
liks snus susilauks vaik; duos jiems savo gimins vard ir
papasakos jos istorij. uvusieji gyvuos, kad ir ne gyvenime, tai
bent atmintyje.
- Diaugiuosi, - atsakiau sklidina irdimi.
Nuodguliai lauavietje pabalo.
- Keista, - pasak jis, - visada sakydavau, kad Hektoras ne
padar man nieko blogo. Taiau jis dabar nebegali to pasakyti
apie mane.
2 4 SKYRI US
B
g o m e t a i , i r v i e n a s i Aj a n t o k a r i m s k s t i s
utrukusiu karu. I pradi jo niekas nepais, nes buvo
labai nemalonus ir pagarsjs nenaudlis. Taiau jis tapo
vis ikalbingesnis. Jau ketveri metai, sak jis, bet nieko nepa
siekme. Kur lobiai? Kur ta moteris? Kada keliausime namo?
Ajantas udro jam per galv, taiau vyras neusiiaup. Ma
tote, kaip jie su mumis elgiasi?
Jo apmaudas pamau plito i vienos stovyklos kit. Met
laikas buvo bjaurus, labai lietingas ir kautis itin netinkamas.
Kamavo aizdos, brimai, purve isisuktos kulknys ir ukre
iamosios ligos. Kraujasiurbiai vabzdiai taip apniko kai kurias
stovyklos vietas, kad atrod kaip dm debesys.
Rkani, besikasantys vyrai m stoviniuoti agoroje. I pra
di nieko nedar, tik rinkdavosi maais breliais ir nabd
davosi. Tada prie j prisidjo ko uvirs karys, ir balsai m
skambti garsiau.
Ketveri metai!
Kaip mums inoti, kad ji apskritai ten? Ar j kas nors mat?
Troja niekada nepasiduos.
Mums tiesiog reikia kar nutraukti.
253
M A D E L I N E M I L L E R
Igirds tai Agamemnonas sak juos nuplakti. Kit dien j
susirinko dvigubai, tarp j ir ne vienas miknietis.
Tada jis isiunt ginkluot br j ivaikyti. Vyrai nuspdino
alin, o briui pasitraukus vl sugro. Atsakydamas Agamem
nonas sak falangai vis dien saugoti agor. Taiau i prievol
vargino - teko stovti saulkaitoje, kur spietsi daugiausiai mu
si. Iki vakaro falanga gerokai pakriko, dalis vyr pasitrauk i
sargybos ir maitinink pagausjo.
Agamemnono nipai prane apie visus nepatenkintus, tuos
vyrus suiupo ir nuplak. Kit ryt keli imtai kari atsisak kau
tis. Vieni teisinosi liga, kiti nepateik jokios prieasties. Naujiena
pasklido, ir staiga pasiligojo dar daugiau vyr. Jie sumet kardus
ir skydus krv ant pakylos ir utvr agor. Agamemnonui pa
bandius prasibrauti, susikibo rankomis ir nesijudino i vietos.
Neleidiam savo paties agor Agamemnon imu rau
donis. Pirtai, sugniau tvirt medin geleimi kaustyt skept
r, pabalo. Prieais stovintis vyras nusispjov Agamemnonui po
kojomis, is pakl skeptr ir tvojo jam per galv. Visi igirdo
me, kaip sukiuo kiauas. mogus sukniubo.
Nemanau, kad Agamemnonas ketino taip smarkiai trenk
ti. Net sustingo, atrod, negaljo pajudti spoksodamas kn
po kojomis. Kitas vyras priklaup kno apversti, kiauas nuo
galingo smgio giliai lo. inia nuniokt per mini tarsi
siplieskianti liepsna. Daug kas isitrauk peilius. Igirdau, kaip
Achilas kak suniurnjo ir dingo man i paons.
I Agamemnono veido maiau, kaip jis vis aikiau suvokia
klyds. Neapdairiai paliko itikimus sargybinius ir pakliuvo
apsupt - jei kas ir bt norjs jam padti, nebt pasieks.
Sulaikiau kvap neabejodamas, kad tuoj ivysiu jo t.
254
ACHI L O GI ESM
- Graikijos vyrai!
Nusteb veidai atsigr balso pus. Achilas stovjo skyd
snies viruje ant pakylos. Nuo galvos iki koj atrod kaip nu
galtojas - graus, stiprus, rimtaveidis.
- Js pykstate, - tar jis. Ir patrauk j dmes. Jie tikrai
pyko. Taiau karvediai retai pripaindavo, kad j kariai gali
taip jaustis. - Dl ko apmaudaujate? - paklaus.
- Norim ivykti! - suuko kakas i minios galo. - is karas
beviltikas!
- Vadas mums melavo!
Kilo pritariamas murmesys.
- Jau ketveri metai! - rikteljo pikiausias i vis balsas. Ne
galjau j kaltinti. Man ie ketveri metai buvo tikras lobis, i
yki moir rank ipltas laikas. Taiau jiems tai buvo i
vaik ir mon, i eimos ir nam pavogtas laikas.
- Turite teis to reikalauti, - pasak Achilas. - Jauiats su
klaidinti. Jums adjo pergal.
- Taip!
vilgteljau pykio ikreipt Agamemnono veid. Taiau
jis strigo minioje ir negaljo isilaisvinti arba kalbti nesukel
damas triukmo.
- Sakykite man, - ts Achilas. - Ar manote, kad aristos
achaion kaunasi beviltikuose karuose?
Vyrai neatsiliep.
- Nagi?
- Ne, - pasak kakas.
Achilas rimtai linkteljo.
- Ne. Nesikaunu ir galiu prisiekti bet kuo - esu ia, nes tikiu,
kad laimsime. A lieku iki galo.
M A D E L I N E M I L L E R
- Puiku, - tar kitas balsas, - bet kaip su tais, kurie nori
pasitraukti?
Agamemnonas iojosi atsakyti. Galjau sivaizduoti, k bt
pasaks. Niekas nepasitrauks! T, kurie trauksis, laukia mirtis!
Laim, Achilas buvo greitesnis.
- Galite ivykti kada panorj.
- Tikrai? - nepatikliai paklaus tas pats balsas.
- inoma, - jis nutilo ir nusiypsojo paia atviriausia ir
draugikiausia ypsena. - Taiau umus Troj a pasiimsiu
js grobio dal.
Jutau, kaip tvyrojusi tampa atlgo, dalis vyr dkingi nusi
juok. Karalaitis Achilas prakalbo apie turtus, kuriuos ugrob
sime, o kur godulys, ten ir viltis.
Pastebjs permain, Achilas tar:
- Jau seniai laikas mio lauk. Trojnai ims manyti, kad
isigandome, - isitrauks ikl tviskant kard. - Kas idrs
rodyti, kad jie klysta?
Nuaidjo pritariantys ksniai, vyrai vl suvangino gink
lus, iupo ietis. Pakl ine lavon, visi pritar, kad tas vyras
nuolat keldavo rpesi. Achilas liuokteljo nuo pakylos ir pra
eidamas pro Agamemnon mandagiai, bet altai linkteljo. Mi
kn karalius nepratar n odio. Taiau maiau, kaip akimis
toli nulydjo Achil.
Po io vos n e v y k u s i o maito Odisjas sugalvojo, kuo uim
ti vyrus, kad neturt laiko bruzdti - nutar tverti milinik
tvor aplink vis stovykl. Jis norjo, kad ji driektsi daugiau
kaip penkiasdeimt tkstani pd ir apjuosusi atskirt ms
256
A C H I L O G I E S M
palapines su laivais nuo prieais plytinios lygumos. Palei j
daugybe smaig iauis griovys.
Agamemnonui praneus apie plan neabejojau, kad vyrai
perks gudryb. Nors Troja sulaukdavo pagalbos, bet per visus
karo metus ms stovyklai ir laivams n karto nekilo pavojus.
iaip ar taip, kas prasivert pro Achil?
Taiau tada priekin engs Diomedas iliaupsino suma
nym iurpindamas vyrus naktini antpuoli ir liepsnojani
laiv vaizdais. ie paveik labiausiai - be laiv negalsime grti
namo. Jam baigiant kalbti vyr akyse viet kartis ir rytas.
Jiems diugiai patraukus mik su kirviais ir gulsiukais ran
kose Odisjas susirado kar, pradjus kurstyti neramumus -
vardu Tersitas - ir liep tylomis prikulti, kol neteks smons.
Taip baigsi maitas prie Trojos.
Pa s k u i v i s k a s pa s i k e i t - gal dl bendros uduoties tver
ti tvor, o gal i palengvjimo ivengus smurto. Visi mes, nuo
pstininko iki karvedio, pradjome laikyti Troj savotikais
namais. Tapome nebe siverliais. Iki iol gyvenome kaip mai
tdos, naudodamiesi krato ir nusiaubt kaim grybmis. Da
bar pradjome statyti - ne tik sien, bet ir miestui btinus stati
nius: kalv, diendar i aplinkini ki pagrobtiems galvijams,
netgi puodi dirbtuves. Jose k tik ikepti amatininkai pluo
iesdami indus, nes ms atsigabenti senieji, nuolat naudojami
stovykloje, trko arba suduo. Visi ms daiktai buvo laikini
pakaitalai, pagrobti, nugyven bent du skirtingus gyvenimus.
Nesikeit tik karali ginkluot, valdios enklai skaisiai tebe-
blizgjo.
MADEL I NE MI LLER
Ir daugybs skirting kariuomeni vyrai veikiau tapo t
vynainiais. I Aulids iplauk kretieiai, kiprieiai ir argieiai
dabar buvo tiesiog graikai, pakliuv vien katil, besidalijantys
maistu, moterimis, drabuiais ir pasakojimais apie mius; j
skirtumai itirpo, o kitais tapo trojnai. Vis dlto Agamemno
no pagyros apie suvienyt Graikij nebuvo tokios tuios. i bi
iulyst ir bendryst, tokia nebdinga nirtingai kariaujanioms
ms karalystms, iliks net ir prajus daug met. Prie Trojos
kovsi kariai vliau vieni su kitais nebekariavo.
Ne t i r a b u v a u n e i i m t i s . Per tuos eerius, paskui septyne
rius metus vis daugiau laiko praleisdavau Machaono palapinje
ir vis maiau su Achilu mio lauke, gerai susipainau su kitais
vyrais. Galiausiai visi ia patekdavo, bent jau dl sumut pirt
ar augusi nag. Atjo net ir Automedontas, ranka prisidengs
bjaurios kraujuojanios unvots geluon. Vyrai pamilo verges
ir atvesdavo jas su isiptusiais pilvais. Nuolat priimdavome
naujagimius, o jiems paaugus gydydavome j aizdas.
Pasirodydavo ne tik paprasti kariai - ilgainiui susipainau ir
su karaliais. Nestorui vakarais prireikdavo ilto sirupo su me
dumi gerklei, Menelajui - aguon nuoviro nuo galvos skausm,
Ajant kamavo rmuo. Susijaudinau matydamas, kaip jie mani
mi pasitiki, viltingai velgdami laukia mano paguodos; jie m
man patikti, kad ir kokie nepakeniami bdavo taryboje.
Stovykloje gijau ger vard ir padt. Mans reikjo, gars
jau mikliomis rankomis ir kad maai sukeliu skausmo. Podalei-
rijas reiau rodydavosi palapinje, o kai Machaono nebdavo,
dirbdavau u j.
258
ACHI L O GI ESM
Achilas stebdavosi, kai mums einant per stovykl, kreip-
davausi tuos vyrus vardais. Visada apsidiaugdavau, jei jie at
sakydami pakeldavo rank ar parodydavo gerai sugijus rand.
Jiems nujus, Achilas purtydavo galv.
- Nesuprantu, kaip tu juos visus prisimeni. Dievai, man
visi atrodo vienodi.
Susijuokdavau ir toliau juos rodydavau.
- tai Stendas, Diomedo vanyiotojas. O ten Podarkas, jo
brolis uvo pats pirmasis, pameni?
- J per daug, - atsak jis. - Bus paprasiau, jei jie atsimins
mane.
Apl i n k m s u g n i a k u r , rinkosi maiau moni, nes mote
rys viena po kitos patyliukais tapdavo mirmidon mylimosio
mis, paskui ir monomis. Joms nebereikjo ms ugniakuro,
turjo savo. Bet mes diaugms. Stovyklavietje aidiniu juo
ku, naktimis sklindaniais aistringais ksniais ir netgi augan
iais pilvais, o mirmidonai ypsodavosi patenkinti. Auksaspal
viais silais dygsniuota j laim tapo puoniu mudviej laims
apsiuvu.
Ilgainiui su mumis liko tik Briseid. Nesusirado mylimojo,
nors buvo grai ir jos siek daug mirmidon. Ji tapo tarsi teta -
moterimi, visada turinia skanst, meils grimo ir minkt
skepetait akims nuluostyti. Tokius mus pamenu, mstydamas
apie vakarus prie Trojos: mudu su Achilu vien prie kito, be
siypsant Feniks, Automedont, usikertant linksmiausioje
pokto vietoje, ir Briseid - paslaptingas jos akis ir greitai pra
pliumpant juok.
259
M A D E L I N E M I L L E R
Pa k i r d s pr i e a u r pajutau ore geliant pirmj rudens al
tuk. Buvo ikilmi diena, pirmojo derliaus aukojimo dievui
Apolonui vent. Achilas guljo greta, jo nuogas iltas knas -
apsunks nuo miego. Palapinje viepatavo visika tamsa, bet a
galjau irti jo veido bruous - stiprius andikaulius ir vel
nias aki linijas. Norjau paadinti ir pamatyti, kaip tos akys
atsimerkia. Regjau nesuskaiiuojam daugyb kart, bet man
niekada nenusibosdavo.
Ranka lengvai perbraukiau per krtin, glostydamas rau
menis. Po daugybs dien baltoje palapinje ir mio lauke mes
sutvirtjome; kartais apstulbdavau ivyds save. Atrodiau kaip
vyras, plaiapetis, kaip ir mano tvas, tik daug lieknesnis.
Jis suvirpjo po mano ranka, pajutau, kaip manyje nubudo
geismas. Nuklojau j, kad pamatyiau vis. Pasilenkiau ir lpo
mis velniais buiniais nusjau pilv.
Pro palapins ang spindo aura. Viduje paviesjo. Maiau
akimirk, kai jis nubudo ir paino mane. Ms rankos ir kojos
keliavo gerai pastamais, bet nepabodusiais takais.
Kiek vliau atsikl pusryiavome. Palikome palapin atvi
r nordami leisti oro, is maloniai glost drgn ms od.
Pro ang stebjome kasdienius darbus dirbanius mirmidonus.
Matme, kaip Automedontas nubgo prie jros isimaudy
ti. Matme ir pai jr, viliojani, saultos vasaros ildyt.
Mano ranka jaukiai ilsjosi jam ant kelio.
Ji neeng pro ang. Tiesiog idygo palapins vidury, ten,
kur prie akimirksn buvo tuia. Aikteljau ir skubiai patrau
kiau rank. inojau, kad kvaila. Ji deiv, ir matydavo mus kada
panorjusi.
- Motina, - tar jis sveikindamasis.
260
ACHI L O GI ESM
- Mane perspjo, - met ji balsu, primenaniu peldos ka
pojamo kaulo trakes.
Palapinje tvyrojo prietema, bet Tetids oda skaisiai plies
k aliu. Galjau matyti kiekvien veido bruo amen, kiek
vien tviskanio apdaro klost. Prajo daug laiko, kai paskutin
kart maiau j i arti Skire. Nuo tada pasikeiiau. gavau jgos,
uaugau ir, jei nesiskusdavau, apeldavau barzda. Taiau ji nesi
keit. Be abejo, kitaip ir negaljo bti.
- Apolonas pyksta ir ieko, kaip pakenkti graikams. Ar ian
dien jam aukosi?
- Taip, - atsak Achilas. Visada ventme ventes, pareigingai
perrdavome aukojam gyvuli gerkles ir kepdavome ms.
- Privalai paaukoti, - tar ji, smeigusi akis Achil; atrod,
mans n nemat, - hekatomb.
Tai didiausia auka, imtas avi ar galvij. Tik turtingiau
sieji ir galingiausieji galjo sau leisti tok brangiai atsieinant
pamaldum.
- Paaukok, kad ir k kiti sakyt. Dievai palaiko skirtingas
puses, neusitrauk j pykio.
Pjaudami galvijus utruktume didij dal dienos ir sto
vykla savait dvokt skerdiena. Taiau Achilas linkteljo.
- Padarysime tai, - paadjo.
Ji kietai suspaud lpas, raudonus pjvius tarsi aizdos
kratus.
- Ir dar kai kas, - tar.
Net nedirsteljusi ji mane gsdino. Kad ir kur eidavo, kartu
keliaudavo visas neatsiejamas jos pasaulis - pranaysts, piktos
dievybs ir tkstaniai gresiani nelaimi.
-Kas?
261
M A D E L I N E MI L L E R
Ji dvejojo, ir baims gumulas man susisuko gerklje. Tai, kas
veria deiv dvejoti, i ties kl siaub.
- Pranayst, - atsak ji. - Geriausias i mirmidon us ne
prajus n dvejiem metams.
Achilo veidas buvo ramut ramutlis.
- inojome, kad taip nutiks, - tar jis.
Ji atariai papurt galv.
- Ne. Anot pranaysts, tu tebebusi gyvas, kai tai nutiks.
Achilas susirauk.
- K, tavo manymu, tai reikia?
- Neinau, - atsak ji. Jos akys isiplt - atsivr tamss
duburiai, tarsi grasinantys j praryti, traukti savin. - Bijau ap
gauls.
Moiros garsjo tokiomis mslmis, neaikiomis, kol galop
isipildydavo ir paaikdavo karti tiesa.
- Bk budrus, - pridr ji. - Privalai saugotis.
- Saugosiuos, - paadjo jis.
Atrod, ji net neinojo, kad a ten buvau, taiau tada jos
akys aptiko mane, ji surauk nos, tarsi uuodusi smarv. Vl
atsisuko j.
- Jis tavs nevertas, - tar. - Niekada nebuvo.
- Ms nuomons dl to skiriasi, - atrm Achilas, tarsi
bt kartojs tai aib kart. Tikriausiai ir kartojo.
Ji paniekinamai sunirpt ir inyko. Achilas atsigr mane.
- Ji bijo.
- inau, - atsakiau. Kosteljau stengdamasis atsikratyti
gerklje susimetusio baims gniutulo.
- Kaip manai, kas yra geriausias i mirmidon? Be mans?
Mintyse perkraiau ms vadus. Pagalvojau apie Autome-
262
ACHI L O GI ESM
dont, kuris mio lauke tapo naudingas Achilo padjjas. Ta
iau negaljau pavadinti jo geriausiu.
- Neinau, - atsakiau.
- Ar galt bti mano tvas? - paklaus.
Ftijoje liks Peljas kovsi petys petin su Herakliu ir Persju.
Kadaise garsjo pamaldumu ir narsa.
- Gal, - pripainau.
Valandl tyljome. Tada jis tar:
- Manau, greitai suinosime.
- Ten bsi ne tu, - pasakiau. - Bent jau tiek.
T popiet, kaip ir liep jo motina, atnaavome aukas. Mir-
midonai sukrov auktus aukurus, a laikiau dubenis kraujui,
o Achilas pjov gerkles. Deginome riebias kulis su mieiais
ir granatais, ant arij liejome geriausio ms vyno. Apolonas
pyksta, sak ji. Vienas i galingiausi ms diev, jo strls,
greitos it sauls spindulys, galjo sustabdyti mogaus ird. Ne-
garsjau pamaldumu, taiau t dien lovinau Apolon su tokiu
kariu, kad biau galjs varytis su paiu Pelju. Kad ir kas
bt geriausias mirmidonas, pasimeldiau dievams ir u j.
Br i s e i d pa pr a ma n s pamokyti medicinos ir paadjo
mainais parodyti vietos vaistaoli, btin, nes Machaono at
sargos palengva seko. Sutikau ir daug laiming dien praleidau
su ja mike, praskirdavau emai nulinkusias akas ir kis ran
k po pvaniais rstais iekodavau gryb, glen ir minkt
kaip kdikio ausis.
Kartais tomis dienomis ji netyia paliesdavo mano rank ir
paklusi akis nusiypsodavo, o rasa ant jos aus ir plaukuose
263
MA D E L I N E MI L L E R
primindavo perlus. Ilg sijon patogiai pasikaiiusi iki keli ati
dengdavo stiprias, tvirtas pdas.
Vien i toki dien sustojome ukrimsti. Gardiavoms
atsineta audekl suvyniota duona ir sriu, diovintos msos
reliais ir vandeniu, riekutmis semiamu i upelio. Buvo pa
vasaris, mus supo derlingas Anatolijos velumas. Tris savaites
em puois visomis spalvomis, sprogs pumpurai, isiskleis
margiausi iedlapiai. Paskui atslgs neabotas jos jaudulio
antpldis ir ji imsis rami vasaros darb. met laik mgau
labiausiai.
Turjau tai numatyti. Galbt atrodau jums paikas, kad ne
numaiau. Pasakojau jai kak - manau, apie Cheiron - ji
klaussi mans tamsiomis kaip em, ant kurios sdjome, aki
mis. Baigiau, o ji tyljo. Nieko neprasta - ji danai tyldavo. S
djome arti, suglaud galvas tarsi smokslininkai. Uodiau jos
valgyt vaisi kvap ir roi aliejaus, kur spaud kitoms mergi
noms, aromat ant vis dar jo nudayt pirt. Ji man tokia bran
gi, pamaniau. Rimtaveid imintingomis akimis. sivaizdavau
j ma mergyt, kuri apsibrozdina karstydamasi po medius,
o bgiodama vytruoja liesomis kojomis ir rankomis. O, kad
biau painojs j tada, kad ji bt augusi su manimi mano
tvo namuose, svaidiusi akmenlius varlyte stebint motinai.
Beveik galjau sivaizduoti j ten, plevenani mano prisimini
m paribyje.
Jos lpos paliet mansias. Taip nustebau, kad neatsitrau
kiau. Jos buvo velnios ir truput nerytingos. Akys palaimingai
umerktos. I proio mano lpos paios prasivr. Taip pra
jo akimirka emei klojantis po mumis, vjeliui arstant gli
kvapus. Tada atlijusi ji nuleido akis laukdama nuosprendio.
264
ACHI L O GI ESM
Pulsas sutvinksjo man ausyse, taiau j privert tvinksti ne
Achilas, o nuostaba ir baim, kad j skaudinsiu. Padjau rank
jai ant platakos.
Ir ji suprato. I to, kaip pamiau rank, kaip pairjau.
- Atsipraau, - sukudjo.
Papuriau galv, bet nesumojau, k atsakyti.
Jos peiai nusviro tarsi suskleisti sparnai.
- inau, kad j myli, - tar stabteldama prie kiekvieno o
dio. - inau. Bet pamaniau, kad... kai kurie vyrai turi ir mo
nas, ir mylimuosius.
Jos veidelis atrod toks smulkus ir lidnas, kad negaljau
tylti.
- Briseide, - tariau, - jei kada noriau vesti, tai tik tave.
- Taiau tu nenori vesti.
- Ne, - atsakiau kuo velniausiai.
Ji linkteljo ir vl nuleido akis. Girdjau lt alsavim, silpn
drebul krtinje.
- Apgailestauju, - tariau.
- O vaik irgi nenori? - paklaus ji.
Klausimas mane nustebino. Tebesijauiau pusiau vaikas,
nors daugelis mano bendraami jau turjo po kelet vaik.
- Manau, biau nekoks tvas, - pasakiau.
- Netikiu, - atsak ji.
- Neinau, - tariau. - O tu?
Paklausiau atsainiai, taiau, regis, palieiau jautri viet, ir ji
nesiryo atsakyti.
- Galbt, - tarsteljo. O tada suvokiau, jau per vlai, ko i
ties mans pra. Paraudau sutriks, kad esu toks nesumanus.
Ir susigdau. iojausi kalbti. Gal padkoti.
265
MA D E L I N E MI L L E R
Taiau ji jau stovjo, taisydamasi suknel.
- Eime?
Beliko atsistojus dtis prie jos.
T n a k t | n e g a l j a u liautis msts apie Briseids ir mano vai
k. Maiau klumpanias kojeles, tamsius plaukus ir dideles kaip
motinos akis. Maiau mus prie ugniakuro, Briseid, save ir k
dik, aidiant mano droiniu. Taiau vaizdinyje buvo tutu
mos, nesaties gla. Kur Achilas? Negyvas? Ar jo n nebuvo? Ne
galiau taip gyventi. Taiau Briseid mans ir nepra. Ji sil
man visk - ir save, ir vaik, ir Achil.
Atsigriau j.
- Ar kada nors norjai turti vaik? - paklausiau.
Jis guljo usimerks, taiau nemiegojo.
- A turiu vaik, - atsak.
Jausdavausi sukrstas kaskart j prisimins. Jo ir Deidam-
jos vaik. Berniukas, sak jam Tetid, vardu Neoptolemas. Nau
jasis karas. Dl ugnini plauk pravardiuojamas Pyru. Mintys
apie j mane trikd - po pasaul klajojo dalel Achilo. Ar jis
panaus tave? - kakada pasiteiravau Achilo. Jis gteljo pe
iais. Neklausiau.
- Nortum j pamatyti?
Achilas papurt galv.
- J augina mano motina; jam geriau pas j.
Nepritariau, taiau buvo ne metas t pasakyti. Truput pa
laukiau, gal paklaus, ar a noriau vaiko. Taiau nepaklaus ir
m vis lygiau alsuoti. Visada umigdavo greiiau u mane.
- Achilai?
266
A C H I L O GI E S M
- Mmm?
- Ar tau patinka Briseid?
Vis dar usimerks susirauk.
- Patinka?
- Ar patinka? - perklausiau. - Na, inai.
Jis atsimerk daug budriau, negu tikjausi.
- Kuo ia dti vaikai?
- Niekuo, - akivaizdiai melavau.
- Ji nori vaiko?
- Galbt, - atsakiau.
- Nuo mans? - paklaus jis.
- Ne, - tarsteljau.
- Tai gerai, - pasak vl usimerkdamas. Prajo valandl,
buvau tikras, kad jis umigo. Bet tada pridr: - Nuo tavs. Ji
nori turti vaik su tavimi, - neatsiliepiau, ir jis visk suprato.
Atsisdo, apklotas nuslydo nuo krtins. - Ar ji laukiasi? - pa
klaus. Balse suskambo dar negirdta tampa.
- Ne, - atsakiau.
Jis smeig vilgsn, iekodamas mano akyse atsakymo.
- O tu nori? - paklaus. Veide velgiau kov. Pavydas jam
buvo nepastamas ir svetimas. Jautsi skaudintas, taiau nei
nojo, kaip tai pasakyti. Staiga pajutau, kad buvo iauru apie tai
usiminti.
- Ne, - atsakiau. - Nemanau. Ne.
- Jei nortum, nebt blogai, - kruopiai rinko kiekvien
od; stengsi bti teisingas.
Pasvarsiau apie tamsiaplauk vaik. Pagalvojau apie Achil.
- Viskas gerai ir dabar, - tariau. Apsidiaugiau pamats,
kaip jam palengvjo.
267
M ADEL I NE MI LLER
Ku r l a i k pa s k u i buvo keista. Briseid bt mans vengu
si, taiau lankydavau j kaip ir pirmiau, kaip visada eidavome
pasivaikioti. nekdavoms apie stovyklos gyvenim ir me
dicin. Ji neminjo vedyb, o a stengiausi neminti vaik. Kai
velgdavo mane, jos akyse tebemaiau velnum. Labai sten
giausi ir a bti su ja velnus.
2 5 SKYRI US
D
e v i n t a i s i a i s me t a is v i e n d i e n a n t pa k y l o s u l i po
mergina. Su mlyne ant skruosto, plintania kaip pa
lietas vynas. Plaukuose pleveno apeiginiai kaspinai,
rodantys, kad ji tarnauja dievui. ynio dukt, igirdau kak
sakant. Susivalgiau su Achilu.
Grai, kad ir persigandusi: didelmis rieuto spalvos akimis
apvaliame veide, ant aus krintaniais velniais katoniniais
plaukais, mergikai liauna. Beirint, jos akys pritvinko kaip
tamss duburiai, sklidini iki krant, aaros pabiro skruostais ir
nuo smakro lajo ant ems. Nenusiluost j. Rankos buvo
suritos u nugaros.
Vyrams renkantis pakl akis dang nebyliai maldai. Kum
teljau Achilui, jis linkteljo, taiau nespjo jos pareikalauti, -
priekin eng Agamemnonas. Udjo rank ant jos nuleisto gle
no peties.
- Tai Chriseid, - tar jis. - Ir a pasiimu j sau.
Ir nuvilks nuo pakylos nusitemp palapin. Maiau, kaip
ynys Kalchantas susirauk iodamasis lyg ir prietarauti, ta
iau susiiaup, ir Odisjas baig dalyti grob.
2 6 9
M A D E L I N E MI L L E R
Ne pr a j o n m n u o ir pasirod merginos tvas, atingsnia-
vo pajriu su medine paauksuota ir vainikais papuota lazda.
Kaip ir visi Anatolijos yniai ilgabarzdis ir palaidais plaukais,
kuriuose ryjo prie lazdos priderintus kaspinus. Platus apda
ras, dryuotas raudonomis ir auksinmis juostomis, plevsavo
ir plaikstsi aplink kojas. kandin jo emesnieji yniai, palink
po didiuli medini skryni nata. Jie klupinjo, taiau ynys
nestabiojo ir nesiliaudamas eng priek.
i nedidel eisena prajo pro Ajanto, Diomedo ir Nestoro
palapines - jos buvo ariausiai agoros - o tada ulipo ant pa
kylos. Kol mes su Achilu igirdome apie tai ir atlkme aplen
k ltesnius karius, ynys jau sitais remdamasis tvirta lazda.
Agamemnonui su Menelaju ulipus ant pakylos ir engus artyn
n nepavelg, tik ididiai stovjo prieais savo lob ir nopuo
janius padjjus. Agamemnonas rsiai dbteljo, suerzintas
perdto pasitikjimo, taiau lieuv laik u dant.
Kai prisirinko utektinai kari, eiklaus gando priviliot i
vis stovyklos pakampi, jis apvelg juos, akimis aprpdamas
ir karalius, ir eilinius karius. Galiausiai jo vilgsnis sustojo prie
dvyni Atrjo sn, stovini prieais.
Jis prabilo skambiu rimtu balsu, ilavintu vadovauti maldai.
Tar savo vard - Chrisas - ir ikls lazd pasisak ess Apolo
no ynys. Tada parod atvertas skrynias: saulje tviskjo auksas,
brangakmeniai ir bronza.
- Tai nepaaikina, kodl atjai, yny Chrisai, - ramiai, bet
kiek nekantriai tar Menelajas. Trojnai nelipdavo kalbti ant
graik karali pakyl.
- Atjau ipirkti dukters Chriseids, - atsak ynys, - graik
neteistai pagrobtos i ms ventyklos. Jaunos lieknos mergi
nos su kaspinais plaukuose.
270
A C H I L O G I E S M
Graikai m niurnti. Maldaujantys k nors ipirkti klpoda
vo ir nuolankiai praydavo, o ne kalbdavo kaip karaliai, teisme
skelbiantys nuosprend. Vis dlto jis buvo aukiausias ynys,
neprats lenktis niekam, iskyrus savo diev, ir jam bt galima
padaryti iimt. Aukso jis sil dosniai, dvigubai daugiau, negu
mergina buvo verta, o gyti ynio palankum visada ne pro al.
odis neteistai suskambo atriai it nuogo kardo amenys, taiau
negaljome tvirtinti, kad jis suklydo j tardamas. Net Diomedas
su Odisju linkteljo, ir Menelajas kvp ketindamas atsakyti.
Taiau Agamemnonas eng priekin plaiai kaip lokys, i
siio trkiojaniais kaklo raumenimis.
- Ar mons taip maldauja? Tau pasisek, kad nenudjau
vietoje. A ios kariuomens vadas, - ispjov. - Niekas tau ne
leido kreiptis mano vyrus. Ir a sakau tau - ne. Jokios ipirkos.
Ji mano grobis, neatiduosiu jos nei dabar, nei kada nors. Nei u
, nei u jok lamt, kad ir k atnei, - jo pirtai susigniau
per plauk nuo ynio gerkls. - Dabar ieik ir irk, kad dau
giau neutikiau tavs savo stovykloje, yny, antraip netgi tavo
vainikai tavs neigelbs.
Chrisas kietai sukando dantis, neinia, i baims ar kad ne-
atsikirst Menelajui. Akyse liepsnojo kartlis. Netars n odio
jis staiga nusisuko, nulipo nuo pakylos ir nudro pakrante. Jam
i paskos nusek emesnieji yniai, neini dzingsiniomis lobi
skryniomis.
Agamemnonui nujus ir vyrams aplinkui pratrukus lieu
vauti, irjau tolstant sugdyto ynio siluet. Atokiau pa
krantje j mat vyrai sak, kad jis skundsi ir lazda grmojo
dangui.
T nakt atslinks maras nuliau tarp ms tarsi greita,
tyli, lieuv kyiojanti gyvat.
271
M A D E L I N E M I L L E R
Ki t r y t pa k i r d pamatme, kad mulai nuleip ramstosi
aptvarus, tankiai nioktuoja ir varto akis, o i snuki varva gel
tonos gleivs. Iki vidudienio maras apniko unis - jie m unk
ti, dantimis grybioti or, rausvos putos dribo nuo lieuvi. Iki
vlyvos popiets visi ie gyvnai nudvs arba drebdami gaio
kruvin vmal klanuose.
Machaonas ir a su Achilu deginome juos vos kritusius, va
duodami vis stovykl nuo tulimi permirkusios maitos; meta
mi liepsnas kaulai barkjo. Vakare gr savo stovykl abu su
Achilu nusiveitme sriame jros vandenyje, paskui nusiprau-
sme variame miko upelyje. Nesimaudme Simoente ar Ska-
mandre, plaiose vingiuotose Trojos upse, kuriose kiti vyrai
maudydavosi ir kuri vanden gr.
Paskui sugul patyliukais nibdjoms spliodami, nega
ldami nustoti klausytis, ar netrkinja ms kvpavimas, ar
gerklse nesikaupia gleivs. Taiau negirdjome nieko iskyrus
savo balsus, tarsi maldas vardijanius vaistus, kuriuos ruoti i
mok Cheironas.
Ki t r y t m kristi vyrai. Liga pasiglem daugyb, jie su
smukdavo kur stovi, isprogin pavandenijusias akis, suskeld-
jusiomis lpomis, plonutmis raudonomis gijomis kraujuojan
iais smakrais. Machaonas, Achilas, Podaleirijas, a, galiausiai
netgi Briseid skubjome nutempti kiekvien kritus, tarsi ieties
ar strls pakirst vyr.
Stovyklos pakratyje pltsi ligoni laukas. Deimt, dvide
imt, paskui penkiasdeimt j drebjo, pra vandens, plsi
drabuius tvirtindami, kad juose liepsnoja ugnis. Po keli va
A C H I L O G I E S M
land j oda plydavo tarsi nudvtas apklotas, pratrukdama
pliais ir krauju. Galiausiai jie liaudavosi tirtti ir papld lik
davo gulti savo nevarum - tamsi kraujing imat - klane.
Su Achilu krovme lau po lauo; sudeginome visus med
galius, kokius tik galjome rasti. Gal gale, priversti atsisaky
ti orumo ir apeig, lauuose mme deginti ne po vien, o po
daug palaik. N neturjome laiko stovti ir irti, kaip j kau
lus praryja ugnis.
Galop prie ms prisidjo dauguma karali - pirmiausia
Menelajas, tada Ajantas, vienas po kito kuriamiems lauams
med nukirsdavs vienu kiriu. Kol plkms, po stovykl pa
vaikiojs Diomedas rado kelet palapinse gulini, kartins
purtom ir vemiani vyr. Juos slp draugai, nenorj ati
duoti miriai. Agamemnonas nesirod i palapins.
Per kitas por dien visi briai, visi karaliai neteko daugybs
kari. Nors keista, kaip pastebjome abu su Achilu, umerkda
mi akis mirusiesiems, - tarp j nebuvo n vieno karaliaus. Tik
emesnieji didikai ir paprasti kariai. Pamatme ir tai, kad ne
mir n viena moteris. Vienas kit susirasdavome vilgsniais,
kupinais tarimo, stiprjanio kaskart, kai vyrai staiga krisdavo
riktelj ir griebsi u krtins, pakirsti maro kaip greitos strls.
Te mo d e v i n t a s i s v a k a r a s - palaikai, lauai, pliais aptek
ms veidai. Stovjome palapinje, iopiodami nuo isekimo.
Nusipl vilktas tunikas numtme alin sudeginti. Daugyb
dalyk patvirtino ms tarimus, kad tai ne paprastas maras, ne
atsitiktinai pasklidusi liga. Kakokia kitokia mi pragaitis, kaip
ir Aulidje prapuols vjas. Dievo pirtas.
M A D E L I N E M I L L E R
Prisiminme Chris ir kaip jis teistai pasipiktino Agamem
nono ventvagyste, karo ir siningos ipirkos paproi nesilai
kymu. Prisiminme, kuriam dievui tarnavo. viesos, medicinos
ir maro dievybei.
Mnuliui auktai pakilus, Achilas ismuko i palapins. Pas
kui gro, kvepdamas jra.
- K ji sako? - paklausiau atsisds lovoje.
- Sako, kad mes neklystame.
De i mt j ma r o d i e n lydimi mirmidon pakrante nuings
niavome agor. Achilas ulips ant pakylos prisidjo prie bur
nos delnus, kad balsas bt girdimas kuo toliau. Peraukdamas
laidotuvi lau es, moter raudas ir mirtanij dejones,
paragino visus susirinkti aikt.
Ltai, baugiai atsvirduliavo vyrai, markstydamiesi nuo
sauls. Atrod iblyk, ivarg, bauginti maro strli, smin
gani krtines tarsi akmenukai vanden, skleidiani nuo
dus tarsi raibulius tvenkinyje. Apsivilks arvus, pasijuoss prie
ono kard, spindiniais kaip ant skaisios bronzos ilietas van
duo plaukais Achilas irjo, kaip jie renkasi. Nebuvo draudia
ma kam kitam, be karvedio, suaukti susirinkim, taiau per
deimt met, kuriuos praleidome prie Trojos, to nepasitaik.
Agamemnonas su savo miknieiais prasibrovs pro mini
ulipo ant pakylos.
- Kas vyksta? - paklaus.
Achilas mandagiai j pasveikino.
- Sukvieiau vyrus pakalbti apie mar. Ar leidi man juos
kreiptis?
ACHI L O GI ESME
Agamemnonas i gdos ir pykio nunarino peius - pats
jau seniai turjo suaukti susirinkim ir t inojo. Todl nelabai
galjo priekaitauti Achilui, ypa stebint vyrams. Jdviej skir
tumas buvo rykus kaip niekad: Achilas stovjo atsipalaidavs,
kritusiais skruostais, tvirtas ir ramus, nors aplink liepsnojo lai
dotuvi lauai, o Agamemnonas, sitemps it gobuolio kum
tis, niriai dbsojo visus.
Achilas palauk, kol vyrai, karaliai ir paprasti kariai, susirin
ko. Tada eng priekin ir nusiypsojo.
- Karaliai, - kreipsi, - didikai, graik karalysi vyrai, kaip
mes galime kariauti, jei mirtame nuo maro? Jau laikas - seniai
laikas - suinoti, k padarme, kad nusipelnme dievo pykio.
Vyrai tuoj m nabdtis ir murmti: jie tar dievus. Argi
ne j rankos siunia negandas ir gr? Taiau Achilui atvirai
prabilus jiems palengvjo. Jo motina deiv, ir jis ino, k kalba.
Agamemnonas iiep dantis. Atsistojo per arti Achilo, tarsi
trokdamas nustumti nuo pakylos. Achilas, regis, n nepastebjo.
- Tarp ms yra ynys, dievams artimas mogus. Ar nede
rt paprayti jo tarti od?
Nusirito viltinga pritarimo banga. Girdjau sudergiant
metal - Agamemnonas arvuota pirtine apmauta ranka su
gniau savo rie.
Achilas atsigr karali.
- Ar ne tai man patarei, Agamemnonai?
Agamemnonas prisimerk. Nepasitikjo kilnumu; nepasiti
kjo niekuo. Akimirk spoksojo Achil, tikdamasis pinkli.
Pagaliau nedkingai tar:
- Taip. Patariau, - staiokikai mosteljo miknieiams. -
Atveskite Kalchant.
275
M A D E L I N E MI L L E R
Tie istm yn i minios. Dar bjauresn negu visada - ap
lus niekada jam netikusia barzda, retais, nuo prakaito sulipu
siais plaukais. Jis turjo prot prie kalbdamas skubiai apsilai
yti suskeldjusias lpas.
- Didysis karaliau ir karalaiti Achilai, uklupote mane nepa
sirengus. Nemaniau, kad... - isigimlikos mlynos akys lakst
nuo vieno prie kito. - Tai yra nesitikjau, kad mans prays kal
bti prie toki mini, - meilikavo jis ir suko uodeg, tarsi lizde
uklupta ebenktis.
- Kalbk, - sak Agamemnonas.
Kalchantas atrod sutriks, vis lyiojo lpas.
Achilas paragino j skardiu balsu:
- Juk tu tikrai atnaavai aukas? Ir meldeisi?
- A... taip, inoma. Taiau... - ynio balsas virpjo. - Bijau,
kad mano odiai gali ia kai k urstinti. T, kuris galingas ir
nepamirta eidim.
Achilas pritps ities rank, padjo j ant nevaraus isi
sukinjanio ynio peties ir draugikai papleknojo.
- Kalchantai, mes mirtame. Dabar ne laikas tokiai baimei.
Kas i ms tau galt priekaitauti? A to nedaryiau, net jei
pasakytum, kad esu kaltas dl maro. O kuris nors i js? - nu
velg prieais stovinius vyrus. Jie papurt galvas. - Matai?
Joks sveiko proto mogus ynio nenuskriaust.
Agamemnono kaklas sitemp tarsi laivavirvs. Staiga suvo
kiau, kaip keista matyti j vien. alia jo visada stovdavo brolis,
Odisjas ar Diomedas. Taiau kart jie lauk one kartu su ki
tais karalaiiais.
Kalchantas atsikosjo.
- Burtai rodo, kad rstauja dievas Apolonas.
276
ACHI LO GI ESME
Apolonas. Vardas nuo per mini tarsi vjelis vasaros javuose.
Kalchantas vilgteljo Agamemnon, tada vl Achil. Nu
rijo gumul.
- Pranaingi enklai rodo, kad greiiausiai jis pyksta dl el
gesio su jam atsidavusiu yniu. Su Chrisu.
Agamemnono peiai sustingo.
Kalchantas usikirsdamas kalbjo toliau:
- Jam numaldyti turime grinti Chriseid be ipirkos, o
didysis karalius Agamemnonas turi melstis ir atnaauti aukas, -
nutilo staiga nugurks paskutin od, tarsi pritrks oro.
Sukrsto Agamemnono veid imu tamsiai raudonos d
ms. Rodos, tik didiausias pasiptlis ar kvailys bt nesusivo
ks ess kaltas dl negandos, taiau jis nesumojo. Stojo tokia gili
tyla, kad tariausi girdintis, kaip alia ms pd byra smiltys.
- Ai, Kalchantai, - Agamemnono balsas perr or. -
Ai, kad nuolat atnei man geras naujienas. Prajus kart -
apie mano dukter. Nuudyk j, sakei, nes urstinai deiv. Da
bar sieki mane paeminti mano kariuomens akyse, - tada atsi
suko vyrus nirio perkreiptu veidu. - Ar a ne js karvedys?
Ar nesirpinu, kad btumte pavalg, aprengti ir pagerbti? O
gal miknieiai - ne didiausia ios kariuomens dalis? Mergi
na priklauso man, ji mano karo grobis ir a jos neatiduosiu. Gal
pamirote, kas a?
Jis nutilo, tarsi tikdamasis, kad vyrai ims aukti: Ne! Ne! -
taiau niekas nepravr burnos.
- Karaliau Agamemnonai, - Achilas eng ariau. Prabilo
ramiai, beveik diugiai. - Manau, niekas neumiro, kad tu ios
kariuomens vadas. Taiau tu, regis, nebeprisimeni, kad ir mes
karaliai, karalaiiai ar eim galvos. Mes sjungininkai, ne ver
MA D E L I N E MI L L E R
gai, - keletas vyr linkteljo, nors ir daugiau j bt norj tai
padaryti. - Dabar mes mirtame, o tu skundiesi prarasis mer
gin, kuri jau seniai turjai leisti ipirkti. Ir nieko nekalbi apie
gyvybes, kurias atmei, ar mar, kur suklei.
Tamsiai raudonu nuo siio veidu Agamemnonas kak
neriliai suvokt. Achilas ikl rank.
- Nenoriu utraukti tau negarbs. Noriu, kad maras baigt
si. Sisk mergin tvui, ir bus baigta.
Agamemnono skruostai persikreip i nirio.
- Suprantu, Achilai. Manai, turi teis kada tinkamas dtis
didiu valdovu, nes esi jr nimfos snus. Dar nesupratai, kur
tavo vieta tarp moni. Tylk, - tarsi rimbu dy Agamemnonas
Achilui iojantis atsakyti. - Daugiau n odio, arba gailsies.
- Gailsiuos? - perklaus Achilas visikai ramiu veidu. Pra
bilo negarsiai, bet aikiai. - Nemanau, didysis karaliau, kad gali
sau leisti taip su manimi kalbti.
- Grasini man? - suriko Agamemnonas. - Girdjote, jis
man grasina?
- Negrasinu. Bet ko verta tavo kariuomen be mans?
Agamemnonas vir i pykio.
- Visada pernelyg gerai apie save galvojai, - paaipiai r
. - Reikjo palikti tave ten, kur radome, pasislpus po moti
nos sijonu. Ir pat sijonuot.
Sumi vyrai m nairuoti ir nibdtis.
Achilas sugniau nuleistus kumius, jis vos steng susi
tvardyti.
- Taip kalbi nordamas nukreipti nuo savs dmes. Jei ne
biau suauks io pasitarimo, ar ilgai dar btum leids savo
vyrams mirti? Gali atsakyti?
278
ACHI L O GI ESM
Taiau Agamemnonas jau riaumojo:
- Visi ie narsuoliai atvyk Aulid priklaup ir prisiek
man itikimyb. Visi, iskyrus tave. Man regis, per ilgai patai
kavome tavo puikybei. Jau laikas, seniai laikas, - pamgdiojo
Achil, - ir tau prisiekti.
- Man nereikia stengtis tau tikti. N vienam i js, - altai
tar Achilas ididiai ikls smakr. - Esu ia savo laisva valia, ir
jums pasisek, kad taip nusprendiau. Ne man reikia priklaupti.
To buvo per daug. Pajutau, kaip vyrai aplink mane subruz
do. Agamemnonas pasinaudojo ia proga tarsi pauktis, nerian
tis iupti uv.
- Girdite, kokia puikyb? - jis atsigr Achil. - Tai ne
priklaupsi?
- Ne, - akmeniniu veidu atsak Achilas.
- Vadinasi, iduodi i kariuomen ir bsi nubaustas kaip
idavikas. Tavo garbs grobis atimamas ir pereina mano ran
kas, kol nepaklusi ir neprisieksi. Pradsime nuo tos merginos.
Briseid, ar toks jos vardas? Paimsiu j u bausm vietoj mergi
nos, kuri mane verti grinti.
Man irdis apmir.
- Ji mano, - tar Achilas, atriai rdamas odius, tarsi m
sininkas ms. - J man atidav graikai. Negali jos pasiimti. Jei
mginsi, neteksi gyvybs. Pagalvok apie tai, karaliau, prie sau
pakenkdamas.
Agamemnonas nedels atsakyti. Negaljo nusileisti minios
akivaizdoje. Niekada.
- Nebijau tavs. A j pasiimsiu, - ir atsisuks miknieius
tar: - Atveskite mergin.
Aplink maiau nustrusius karali veidus. Briseid buvo
279
MADE L I NE MI LLER
karo grobis, Achilo garbs siknijimas. Atimdamas j Aga
memnonas nepripasta Achilui deramos garbs. Vyrai m
murmti, tikjausi, ims prietarauti. Taiau niekas neprabilo.
Agamemnonas nusisuko, todl nemat, kaip Achilas siekte-
ljo kardo. Man ugniau kvap. inojau, jis vienu kiriu gali
perverti baili Agamemnono ird. Maiau jo veide verdani
kov. Taip ir nesuinojau, kas j sulaik, galbt jis norjo kara
liui didesns bausms ir u mirt.
- Agamemnonai, - tar. Sudrebjau igirds tok iurkt
bals. Jis atsisuko ir Achilas pirtu bed jam krtin. Didysis
karalius nirpteljo i netiktumo. - Tavo odiai iandien u
trauk tau ir tavo vyrams mirt. Daugiau u jus nebesikausiu.
Be mans tavo kariuomen kris. Hektoras sutrins js kaulus
kruvinas dulkes, o a irsiu ir juoksiuos. Ateisite maldauti
mans pasigailti, bet nesulauksite. Visi mirs dl to, k ia pa
darei, Agamemnonai.
Ir riebiai nusispjov tiesiai Agamemnonui po kojomis. Tada
eng priek ir pro mane, o a apsvaigs pasukau jam kandin
jausdamas u nugaros imtus mirmidon braunantis pro mini
ir skubant savo palapines.
Jis l k pa j r i u galingais ingsniais. sitis liepsnojo po jo oda
tarsi ugnis. Raumenys kietai sitemp, bijojau ir paliesti, kad ne
plyt it lanko templ. Jis nestabteljo pasieks stovykl. Neatsi
suko vyrus ir netar jiems n odio. eidamas stvr palapins
angos udangal ir perpl.
Jo burna persimain, nebuvau mats jos tokios bjaurios ir
perkreiptos.
280
ACHI L O GI ESM
- A j umuiu, - prisiek paklaikusiomis akimis. - Umu
iu, - iups iet perlau pusiau. Ant ems pairo medio i
puliai. - Biau vietoje nudobs, - pasak. - Ir turjau. Kaip jis
drso? - svied al sot ir tas suduo atsitrenks kd. - Bai
liai! Matei, kaip prikand lpas nedrso n prasiioti? Tikiuosi,
jis atims j grob. Tikiuosi, prarys j vis.
Lauke pasigirdo nedrsus balsas:
- Achilai?
- Ueik, - suurzg Achilas.
Uduss Automedontas sumikiojo:
- Apgailestauju, kad trukdau. Feniksas liep man likti pasi
klausyti ir papasakoti tau, kas nutiko po to.
- Ir?.. - paragino Achilas.
Automedontas krpteljo.
- Agamemnonas klaus, kodl Hektoras vis dar gyvas. Sak,
jiems tavs nereikia. Kad gal tu nesi, kas sakaisi ess, - dar viena
ietis sutrupjo Achilo rankose. Automedontas nurijo gniutul
gerklje. - Dabar jie ateina Briseids.
Achilas nusigr, nemaiau jo veido.
- Ieik, - liep vanyiotojui. Automedontas islinko atbu
las, likome vieni.
Jie ateina Briseids. Atsistojau rytingai sugniaus kum
ius. Jauiausi tvirtas, nepalauiamas, tarsi mano pdos, perv-
rusios em, bt ilindusios kitoje pasaulio pusje.
- Turime k nors daryti, - tariau. - Galime j paslpti. Mi
ke arba...
- Dabar jis sumoks, - tar Achilas su nuomia piktdiu
ga. - Tegul ateina. Pats save pasmerk.
- K nori pasakyti?
281
MA D E L I N E MI L L E R
- Turiu pasikalbti su motina, - leidosi i palapins.
Griebiau j u rankos.
- Neturime laiko. Kol gri, jie isives j. Reikia k nors da
ryti dabar!
Jis atsisuko. Akys buvo keistos, didiuliai tamss vyzdiai
atrod miliniki jo veide. Atrod, jis velgia kakur toli.
- Apie k tu kalbi?
Spoksojau j.
- Apie Briseid.
Jis pairjo mane. Negaljau suprasti, kokius jausmus sle
pia tos akys.
- Niekuo negaliu jai padti, - galiausiai pratar. - Jei Aga
memnonas renkasi keli, turs u tai sumokti.
Pasijutau lyg su akmenimis po kaklu grimziau vandenyno
gelmes.
- Tu juk neleisi jos pasiimti.
Jis nusigr, nusuko akis.
- Jis taip nusprend. spjau, kas nutiks, jeigu taip pasielgs.
- Juk inai, k jai padarys.
- Jis taip nusprend, - pakartojo. - Jis nori paverti mano
garb? Nori nubausti mane? Tegul, - jo akys liepsnojo.
- Nepadsi jai?
- Nieko negaliu padaryti, - rytingai atsak.
Svaigau, tarsi biau girtas. Nebegaljau nei kalbti, nei ms
tyti. Niekada anksiau nebuvau ant jo supyks - nemokjau.
- Ji viena i ms. Kaip gali tiesiog leisti jam j pasiimti?
Kur tavo garb? Kaip gali jam leisti j iniekinti?
Ir tada staiga visk supratau. Apm leiktulys. Pasukau
prie palapins angos.
282
ACHI L O GI ESM
- Kur eini? - paklaus jis.
nirs ikoiau:
- Turiu j perspti. Ji turi teis inoti, k tu nusprendei.
St o v i u pr i e j o s pa l a pi n s - maos, dengtos rudais kailiais,
nuoalios.
- Briseide, - girdiu save sakant.
- Ueik! - pakvieia ji iltu, mielu balsu. Per mar neturjo
me kada kalbtis, tik apie btiniausius dalykus.
Ji sitaisiusi ant suolelio, skreite turi piest ir grstuvl. Pa
lapins viduje smarkiai kvepia muskatais. Ji ypsosi.
Sielvartas suspaudia man ird. Kaip jai pasakyti tai, k i
nau?
- A... - mginu kalbti, nutylu. Ji pamato mano veid ir
ypsena dingsta. Greitai pakyla ir prioka artyn.
- Kas nutiko? - glaudia vs deln man prie kaktos. - Ser
gi? Ar Achilas sveikas?
Mane pykina i gdos. Taiau nra laiko savigailai. Jie ateina.
- is tas nutiko, - sakau. Lieuvis neklauso, odiai sprsta
sunkiai. - Achilas iandien kalbjo su vyrais. Mar siunt Apo
lonas.
- Mes taip ir manme, - ji linkteli ir ramindama paima
mano rank. Beveik nebegaliu toliau kalbti.
- Agamemnonas ne... jis pyko. Susikivirijo su Achilu. Aga
memnonas nori j nubausti.
- Nubausti? Kaip?
Dabar ji pamato kak mano akyse. Nutyla, nugrimzta sa
vin. Susiima.
283
M A D E L I N E M I L L E R
- Kas vyksta?
- Agamemnonas siunia vyrus. Tavs.
Matau jos akyse blyksteljus nerim, bet ji stengiasi j slpti.
Sugniauia man rank.
- Kas dabar bus?
Gda degina mane nuo galvos iki koj. Tarsi baisus sapnas -
kiekvien akimirk tikiuosi, kad nubusiu ir man palengvs. Ta
iau nra kaip nubusti. Tai tiesa. Jis nepads.
- Jis... - nebegaliu kalbti.
To gana. Ji supranta. Sugniauia suknel deine ranka, per
pastarsias devynias dienas suskirdusia, iurkia nuo sunkaus
darbo. Mikiodamas stengiuosi guosti, sakau, kad j susigrin
sime, kad viskas bus gerai. Visa tai melas. Abu inome, kas jai
nutiks Agamemnono palapinje. Achilas irgi ino, bet vis tiek
siunia j ten.
Mintyse troktu negandos, pasaulio pabaigos: noriu, kad
sudrebt em, isivert ugnikalnis, plstelt potvynis. Tik
jie galt atsverti mano nir ir irdgl. Noriu, kad pasaulis
apvirst kaip krait su kiauiniais ir sudut po mano kojomis.
Lauke nuaidi ragas. Jos ranka okteli prie skruosto, nusi
braukia aaras.
- Eik, - sunabda ji. - Praau.
2 6 SKYRI US
T
o l u mo j e i l g u pa j r i o r u o u m s l i n k a r t i n a s i d u
vyrai, vilkintys rykiais purpuriniais Agamemnono
stovyklos apdarais su pasiuntini simboliais. Atpas
tu juos - tai Taltibijus ir Euribatas, pagrindiniai Agamemnono
inianeiai, kuriems karalius suteikia garb - patiki paslaptis.
Neapykanta ugniauia man gerkl. Noriu, kad jie numirt.
Jie jau netoli, praeina pro rsius mirmidon sargybinius,
grsmingai vanginanius ginklais. Sustoja u deimties ings
ni nuo ms, galbt mano, kad pakankamai toli, tad gals
pasprukti, jei Achilas prarast savitvard. Mgaujuosi iauriais
vaizdiniais: Achilas liuokteljs nusuka jiems sprandus ir jie su
glemba kaip negyvi triuiai mediotojo rankose.
Jie pasisveikina mikiodami, mindikuodami, nuleid akis.
Tada sako:
- Atjome isivesti merginos.
Achilas atsako jiems altai, su kartliu, taiau ironikai; jo
pyktis utvenktas, pridengtas. inau, nori pasirodyti malonin
gas ir pakantus, ir a sukandu dantis nuo ramybs jo balse. Jam
patinka dtis skriaudiamu jaunuoliu, stoikai susitaikaniu su
savo karo grobio vagyste, kad visa stovykla matyt jo kani. I
girstu savo vard, matau, jie iri mane. Turiu atvesti Briseid.
285
M A D E L I N E M I L L E R
Ji laukia mans. Tuiomis rankomis; nieko su savimi ne
pasiima.
- Atsipraau, - nabdu. Ji nesako, kad viskas gerai; taip
nra. Priglunda, galiu uuosti malon jos kvap. Lpomis pa
lieia mano lpas. Tada engia pro mane.
Taltibijus sugriebia j i vieno ono, Euribatas - i kito.
Pirtais iurkiai suspaudia jos rankas. Stumia pirmyn, sku
bdami pasialinti. Ji priversta eiti, kitaip nugrius. Atsisuka
pavelgti mus, ir a vos nepaltu, ivyds tbtin vilt jos
akyse. smeigiu akis j, skatindamas pavelgti, persigalvoti.
Jis to nepadaro.
Jie jau paliko stovykl, greitai tolsta. Po valandls vargiai
galiu juos velgti tarp kit tamsi siluet, muojani po
sml - valgani, vaiktani, plakani lieuviais apie besivai
dijanius valdovus. Mano pyktis siplieskia tarsi staigus miko
gaisras.
- Kaip galjai leisti jai ieiti? - ikoiu pro kietai sukstus
dantis.
Jo veidas bejausmis, tuias, nesuprantamas kaip svetima
kalba. Jis sako:
- Turiu pasikalbti su motina.
- Tai ir eik, - ataunu.
iriu, kaip nueina. Skrandis dega tarsi arij pripiltas, del
nus perti ten, kur suleidau nagus. Nepastu io mogaus, gal
voju. Dar nesu tokio mats. Mano tis kartas kaip kraujas.
Niekada jam neatleisiu. sivaizduoju, kaip nugriaunu ms pa
lapin, sudauau lyr, persiriu pilv ir mirtinai nukraujuoju.
Noriu pamatyti jo veid, persimainius i sielvarto ir atgailos.
Noriu sudauyti alt akmenin kauk, paslpusi vaikin, kur
286
A C H I L O G I E S M
painojau. Jis atidav Briseid Agamemnonui inodamas, kas
atsitiks.
Dabar tikisi, kad bejgikai ir nuolankiai lauksiu. Neturiu
ko pasilyti Agamemnonui mainais ujos saugum. Negaliu jo
papirkti, negaliu maldauti. Mikn karalius per ilgai lauk io
triumfo. Nepaleis jos. Dingteli mintis apie vilk, saugant kau
l. Pelione buvo toki vilk, kurie pakankamai ialk bt j
medioti moni. Jei toks vilkas imt tave persekioti, - sak
Cheironas, - turi duoti k nors, ko jis trokta labiau nei tavs.
Labiau u Briseid Agamemnonas tenori vieno dalyko. Isi
traukiu i u diro peil. Nepakeniu kraujo, taiau dabar netu
riu kitos ieities.
Sa r g y b i n i a i pe r v l a i mane pastebi ir pernelyg apstulb ne
spja ikelti ginkl. Vienas i j atsigods stveria mane, sikertu
nagais jam rank, ir jis mane paleidia. J veidai buki ir kvaili
i nuostabos. Ar nesu tik Achilo naminis triuelis? Jei biau
karys, jie kautsi, taiau a ne karys. Kol jiems dingteli mane
sulaikyti, atsiduriu palapins viduje.
Pirmiausia pamatau Briseid. Suritomis rankomis ji gia
si kampe. Agamemnonas stovi nugara palapins ang ir kak
jai sako.
Atsigria susirauks, kad jam sutrukd. Taiau kai pama
to mane, jo veide nuvinta pergal. Atjau maldauti, pamano.
Achilas siunia mane prayti pasigailjimo. O galbt bejgikai
siautdamas j pralinksminsiu.
Ikeliu peil, ir Agamemnonas ipleia akis. Siekia peilio, u
kito u diro, ir iojasi aukti sargyb. Taiau prabilti nespja.
M A D E L I N E M I L L E R
Peiliu persiriu kair rie. briu od, taiau nepakankamai
giliai. Vl riu ir syk pataikau ven. Palapinje plipteli
kraujas. Girdiu, kaip i siaubo suklykia Briseid. Kraujas apta
ko Agamemnonui veid.
- Prisiekiu, inia, kuri atneu, teisinga, - sakau. - Prisiekiu
krauju.
Agamemnonas suglumsta. Kraujas ir priesaika sulaiko jo
rank - jis visada buvo prietaringas.
- Nagi, - ragina jis, stengdamasis isaugoti orum, - kalbk.
Jauiu, kaip kraujas teka rieu, taiau nestabdau jo.
- Tau gresia mirtinas pavojus, - sakau.
Jis isiviepia.
- Grasini man? Ar todl jis tave atsiunt?
- Ne. Jis mans nesiunt.
Jis prisimerkia, matau, kaip mgina visk perprasti.
- Be abejons, atjai jam pritarus.
- Ne, - atsakau.
Dabar jis suklsta.
- Jis ino, k ketini daryti su mergina, - tsiu.
Akies krateliu matau, kad Briseid klausosi ms pokal
bio, bet nedrstu pavelgti tiesiai. Rieas bukai tvinkioja, jau
iu, kaip iltas kraujas srva rankos gyslomis ir ibga. Numetu
peil ir nykiu prispaudiu ven, kad pristabdyiau i irdies
tekant krauj.
- Ir?..
- Ar nesusimstei, kodl nesutrukd jos isivesti? - su pa
nieka klausiu. - Galjo nuudyti tavo vyrus ir vis kariuomen.
Ar nemanai, kad bt galjs tave sulaikyti? - Agamemnonas
rausta. Taiau neleidiu jam kalbti. - Jis leido j ivesti. ino,
288
A C H I L O G I E S M
kad neatsispirsi pagundai pergulti su ja ir tai tave praudys. Ji
priklauso jam, nes buvo garbingai utarnauta. Jei iniekinsi j,
prie tave atsisuks ir mons, ir dievai.
Kalbu ltai, apgalvotai, kiekvienas odis tarsi strl sminga j
taikin. Sakau ties, bet j pernelyg apakino puikyb ir geismas,
kad tai suvokt. Nors Agamemnonas j ir pasim, taiau ji te
bra Achilo garbs grobis. Iniekinti j - tai paniekinti Achil,
smarkiai eisti jo garb. Achilas u tai galt j nuudyti, ir net
gi Menelajas pasakyt, kad tai teisinga.
- Tu perengei valdios rib vien j atimdamas. Vyrai tau
leido, nes jis elgsi pernelyg ididiai, taiau daugiau neleis, -
mes paklstame savo karaliams, kol tai neprietarauja sveikam
protui. Jei aristos achaion grobis nesaugus, tai nesaugus ir ms
vis grobis. Tokiam karaliui ilgai valdyti neleis.
Agamemnonas apie tai nesusimst. Suvokimas uplsta j
pamau, jis pasijunta skstantis. Beviltikai taria:
- Mano patarjai nieko panaaus nesak.
- Gal neinojo, k ketini daryti. O gal jiems tai naudinga, -
nutylu, kad pasvarstyt. - Kas imt valdyti, jei tum?
Jis ino atsakym. Odisjas su Diomedu, Menelajas tik va
dintsi valdovu. Pagaliau ima suvokti, koki brangi dovan
jam teikiau. Pirmiau nesuprato, nes buvo kvailas.
- Perspjs mane j idavei.
Teisyb. Achilas dav Agamemnonui kard nusismeigti, o
a sulaikiau jo rank. Kimiai, su kartliu tariu:
- Taip.
- Kodl? - klausia jis.
- Nes jis klysta, - sakau. Man perti ir degina gerkl, tarsi
biau rijs sml ir drusk.
289
MADEL I NE MI LLER
Agamemnonas paiso mans. Garsju dorumu ir gera irdi
mi. Nra prieasties manimi netikti. Jis nusiypso.
- Gerai pasielgei, - sako. - Esi itikimas tikrajam savo val
dovui, - nutyla, mgaudamasis akimirka, ddamasis j at
mint. - Ar jis ino, k padarei?
- Dar ne, - atsakau.
- A! - prisimerkia sivaizduodamas. Stebiu, kaip iki dugno
geria triumfo taur. Jis puikiai imano apie skausm. Niekas
nesuteiks Achilui didesnio sielvarto negu artimiausias irdiai
mogus, idavs j pikiausiam prieui.
- Jei jis atjs priklaups ir paprays atleisti, prisiekiu, palei
siu j. Tik jo paties puikyb ustoja jam keli garb, o ne a.
Taip ir pasakyk jam.
Neatsiliepiu. Prieinu prie Briseids. Perpjaunu virv, kuria
ji surita. Jos akys sklidinos aar, ji ino, kiek man tai kai
navo.
- Tavo rieas, - nibda. Negaliu jai atsakyti. Galvoje tikra
pergals ir nevilties sumaitis. Smlis palapinje raudonas nuo
kraujo.
- Graiai elkis su ja, - mesteliu.
Apsisuku ir ieinu. Dabar jai viskas bus gerai, sakau sau.
Agamemnonas svaiginasi mano teikta dovana. Atpls tuni
kos skiaut apsitvarstau rie. Svaigsta galva, bet neinau, ar to
dl, kad nukraujavau, ar dl savo poelgio. Ltai nukitinu ilgu
pajrio keliu atgal.
Gr s r a n d u j stovint prie palapins. Tunika drgna, nes
buvo priklaups jroje. Veido iraika neperprantama, tarsi po
290
A C H I L O G I E S M
aklina udanga, taiau jos kratai idil ir veide, kaip ir manaja
me, matyti nuovargis.
- Kur buvai?
- Stovykloje, - a dar nepasirengs jam pasakyti. - Kaip lai
kosi motina?
- Gerai. Tu kraujuoji.
Tvarstis permirko.
- inau, - tarsteliu.
- Leisk pairti, - klusniai seku jam kandin palapin.
Pams mano rank nuria tvarst. Atnea vandens aizdai nu
plauti, udeda ant jos smulkint kraujaoli ir medaus.
- Peilis? - paklausia.
- Taip.
Abu nujauiame artjani audr, delsiame, kiek galime. Jis
apria aizd variais tvarsiais. Atnea skiesto vyno ir maisto.
I vilgsnio suprantu, kad atrodau ligotas ir iblyks.
- Ar pasakysi, kas tave sueid?
Vaizduojuosi sakantis tu. Taiau tai bt vaikika.
- A pats.
- Kodl?
- Dl priesaikos, - nebra ko ilgiau laukti. Pavelgiu jam
tiesiai veid. - Nujau pas Agamemnon. Pasakiau jam apie
tavo sumanym.
- Mano sumanym? - paklausia vangiai, beveik abejingai.
- Leisti jam iniekinti Briseid, kad galtum atkeryti, - gar
siai itarti ie odiai sukreia labiau, negu maniau.
Jis pakyla ir pasisuka, tad nematau jo veido. Todl stengiuo
si j perprasti i pei, j laikysenos, i tempto sprando.
- Tai perspjai j?
291
M A D E L I N E MI L L E R
- Taip.
- Juk supranti, jei bt t padars, biau galjs j umu
ti, - kalba tuo paiu abejingu balsu. - Arba itremti. Nuversti
nuo sosto. Vyrai bt pagerb mane tarsi diev.
- inau, - atsakau.
Stoja pavojinga tyla. Laukiu, kol jis atsigr. Suriks arba
trenks. Ir jis pagaliau atsisuka pairti man akis.
- Jos saugumas u mano garb. Ar tu patenkintas mainais?
- Menka garb iduoti draugus.
- Keista, - sako jis, - kad smerki idavyst.
odiuose tiek skausmo, kad beveik negaliu jo pakelti. Pri
siveriu galvoti apie Briseid.
- Tai buvo vienintelis bdas.
- Pasirinkai j, - taria. - O ne mane.
- O ne tavo ididum, - itariu od hubris, reikiant vaig
des siekiani puikyb, smurt ir nevaldom nir, siaubingus
tarsi pai diev.
Jis sugniauia kumius. Galbt dabar puls.
- Mano vardas - mano gyvenimas, - sako nelygiai alsuo
damas. - Tai viskas, k turiu. Ilgai negyvensiu. Galiu tiktis tik
atminimo, - nuryja gniutul gerklje. - Tu t inai. Ir leistum
Agamemnonui j sunaikinti? Padtum atimti j i mans?
- Ne, - atremiu. - Taiau noriau, kad atminimas bt pel
nytas. Kad btum savimi, o ne tironu, prisimenamu dl iau
rumo. Yra kit bd priversti Agamemnon sumokti. Mes t
padarysime. A padsiu, prisiekiu. Taiau ne taip. Jokia lov
neverta to, k padarei iandien.
Jis vl nusisuka ir tyli. Spoksau nebyli nugar. simenu
kiekvien tunikos klost, kiekvien distanios druskos ir
smlio kruopel, prilipusi prie odos.
292
ACHI L O GI ESM
Galiausiai prabyla pavargusiu, pralaimjusiu balsu. Irgi ne
moka ant mans pykti. Mudu kaip lapia mediena, jos neu
degsi.
- Tai viskas baigta? Ji saugi? Tikriausiai. Kitaip nebtum
grs.
- Taip. Ji saugi.
Iseks atsidsta.
- Tu u mane geresnis.
siiebia viltis. Abu skaudinome vienas kit, taiau aizdos
ne mirtinos. Briseids nenuskriaus, Achilas atsigaus, mano rie
as sugis. Po ios akimirkos ateis kita, tada dar kita.
- Ne, - sakau. Atsistoju ir engiu prie jo. Ranka lieiu ilt
od. - Netiesa. iandien buvai nesavas. O dabar atitokai.
Jis giliai atsidsta, peiai pakyla ir nusvyra.
- Nekalbk taip, - taria jis, - kol neigirdai, k dar iandien
padariau.
17 SKYRI US
M
s pa l a pi n j e An t k i l i m l i g u l i t r y s ma i
akmenukai - galbt atspyrme juos eidami, o gal
atriedjo patys. Pakeliu juos. Tursiu k laikyti.
Jam kalbant nuovargis sklaidosi:
- ...nebekariausiu u j. Jis nuolat siekia nuplti teist
mano lov. stumti el ir utraukti dvejon. Negali paksti,
kad kit gerbia labiau u j. Taiau pasimokys. Parodysiu jam,
ko verta jo kariuomen be aristos achaion.
Nepraveriu burnos. Matau, kaip auga niris - tarsi steb
iau kylani audr, neturdamas kur slptis.
- Graikai kris, jei j neginsiu. Jis bus priverstas maldauti
arba us.
Atsimenu, kaip jis atrod eidamas susitikti su motina. Pa
klaiks, kartligikas, kietas kaip akmuo. sivaizduoju, kaip pri
klaupia prieais, raudodamas i siio, kumiais dauydamas
atrias jros uolas. Jie eid, sako jai. Utrauk gd. Praud
nemar vard.
Ji klausosi, isiblakiusi lieia pirtais ilg balt kakl, lanks
t it ruonio, ir ima linkioti. Jai kyla mintis, dievikas sumany
mas, kertingas ir rstus. Ji pasako, k suman, ir jis liaujasi
raudoti.
294
ACHI L O GI ESME
- Jis t padarys? - stebdamasis klausia Achilas. Kalba apie
Dzeus, diev valdov, kurio galv vainikuoja debesys, o ran
kos gali nulaikyti pat aib.
- Padarys, - atsako Tetid. - Jis man skolingas.
Dzeusas, visada palaikantis pusiausvyr, mes svarstykles.
Privers graikus pralaimti, kol juos nustums prie pat jros, kojos
ims kliti u inkar, narpliosis j virves, o stiebai ir laiv pirmaga
liai jsirems jiems j nugaras. Tada jie supras, kieno turi maldauti.
Tetid pasilenkusi pabuiuoja sn skruost tarsi rykiai
raudona jr vaigd. Tada nusigrusi dingsta, neria vande
nis tarsi akmuo, grimztantis dugn.
Paleidiu akmenlius ant ems. Ir ie nukrinta - atsitikti
nai, o gal reikmingai. Pranaikas enklas, o gal tik sutapimas.
Jei ia bt Cheironas, galt minti j msl, iburti ms atei
t. Bet jo nra.
- O jeigu nemaldaus? - klausiu.
- Tada us. Visi us. Nekovosiu, kol jis to nepadarys, - ir
atkia smakr laukdamas priekait.
Jauiuosi iseks. Skauda perpjaut rank, pila nesveikas
prakaitas. Tyliu.
- Girdjai, k sakiau?
- Girdjau, - atsiliepiu. - Graikai mirs.
Kart Cheironas sak, kad tautos - kvailiausias mirtingj
prasimanymas.
- Joks mogus nra vertingesnis u kit, kad ir i kur bt, -
tuomet kalbjo jis.
- O jeigu jis draugas? - tada paklaus Achilas, pdas atr
ms rausvo kvarco olos sien. - Arba brolis? Ar ir su juo reikia
elgtis kaip su svetimu?
295
M A D E L I N E M I L L E R
- Udavei klausim, dl kurio nesutaria filosofai, - atsak
Cheironas. - Gal tau jis ir vertingesnis. Bet svetimas juk irgi
kieno nors draugas ir brolis. Tai kurio gyvyb svarbesn?
Tkart neatsakme. Mums tebuvo keturiolika, ir klausimas
buvo per sunkus. Dabar mums dvideimt septyneri, o jis vis dar
per sunkus.
Jis - mano sielos pus, kaip sako poetai. Jis greitai mirs, liks
tik jo lov - jo vaikas, brangiausia jo esyb. Ar turiau prie
kaitauti? Igelbjau Briseid. Negaliu igelbti vis.
Dabar inau, k atsakyiau Cheironui. Tariau jam: atsaky
mo nra. Kad ir k rinksies, suklysi.
V l i a u t v a k a r grtu Agamemnono stovykl. Eidamas
jauiu mane smeigtus vilgsnius - smalsius, apgailestaujan
ius. Visi iri, ar man i paskos neseks Achilas. Neseka.
Kai pasakiau jam, kur rengiuosi eiti, jis vl nusimin.
- Pasakyk jai, kad gailiuosi, - papra nuleids akis. Neatsa
kiau. Ar gailisi, nes suman smarkesn kert? Palauiant ne tik
Agamemnon, bet ir vis nedking jo kariuomen? Neleidiu
sau tvertis ios minties. Jis gailisi. To gana.
- Ueik, - sako ji keistu balsu. Vilki auksu siuvint suknel
ir segi lazurito vrin, rieus puoia raiytos sidabro apyranks.
Stodamasi suvanga, tarsi apsiarvavusi.
Matau, ji sumiusi. Taiau neturime laiko kalbtis, nes pro
siaur palapins ang u mans jau braunasi Agamemnonas.
- Matai, kaip ja rpinuosi? - klausia. - Visa stovykla pamatys,
kaip vertinu Achil. Jam tereikia atsiprayti, ir uversiu j dovano
mis, kuri nusipeln. Tikra nelaim, kad jaunuolis toks ididus.
296
ACHI L O GI ESM
Patenkinto savimi mogaus iraika mane supykdo. O ko ti
kjausi? Tai mano darbas. Jos saugumas u jo garb.
- Tai daro tau garb, galingasis karaliau, - sakau.
- Pasakyk Achilui, - tsia Agamemnonas. - Papasakok jam,
kaip graiai su ja elgiuosi. Gali ateiti kada panorjs jos aplan
kyti, - nemaloniai nusiypso, tada atsistojs stebi mus. Neketina
ieiti.
Atsigriu j Briseid. Moku kelis odius jos kalba ir dabar
jais prabylu.
- Ar tikrai viskas gerai?
- Taip, - atsako ji skambia daininga Anatolijos kalba. - Kiek
tai utruks?
- Neinau, - atsakau. I ties neinau. Kiek reikia kaitinti
gele, kad tapt pakankamai minkta ir sulinkt? Pasilenks
velniai pabuiuoju j skruost. - Greitai griu, - sakau grai
kikai.
Ji linkteli.
Agamemnonas iri, kaip ieinu. Girdiu j klausiant:
- K jis tau sak?
Ji atsiliepia:
- Grojosi suknele.
Kit r y t v i s i karaliai nuygiuoja su savo kariuomenmis
kautis su trojnais, Ftijos kariuomen lieka. Mes su Achilu ne
skubdami pusryiaujame. Kodl gi ne? Nra k daugiau veik
ti. Jei norime, galime eiti plaukioti, aisti akmis ar vis die
n lenktyniauti. Nuo Peliono laik negaljome sau leisti tokios
prabangos.
297
MADE L I NE MI LLER
Taiau neatrodo, kad ilsims. Veikiau laukiame ugniau
kvap, kaip nerti besitaikantis erelis. Kprinuosi ir negaliu liau
tis velgs tui pakrant. Laukiame, k darys dievai.
Ilgai laukti netenka.
2 8 SKYRI US
V
AKARE PAKRANTE ATLUBUOJA FENIKSAS SU INIA APIE
dvikov. Ryte susirinkus kariuomenms, Paris, tvisk-
damas aukso arvais, ididiai prajo palei trojn gre
tas. Jis met ik - susikauti su juo. Laimtojui atiteks Helen.
Graikai pritariamai umaurojo. Kas gi bt nenorjs tdien
ivykti? Leisti dvikovai lemti Helens likim ir isprsti gin
visiems laikams? Paris atrod nerimtas prieininkas - isipus
ts ir glenas, laibais klubais tarsi mergel. Tada, pasak Fenikso,
Menelajas eng priekin ir sugriaudjo priimsiantis galimyb
atsikovoti garb ir grauol mon.
Jie susikauna ietimis, bet netrukus griebiasi kard. Paris mik
lesnis, nei Menelajas tikjosi, ne karys, taiau vikrus. Galiausiai
Trojos karalaiiui engus klaiding ingsn Menelajas sugriebia
j u alm puoianios irgo kari skiauters ir partrenkia ant
ems. Paris beviltikai spardosi, mgindamas nusiplti smau
giant almo direl. Ir staiga Menelajo rankoje lieka tik almas,
o Paris pradingsta. Ten, kur guljo Trojos karalaitis - tik dulk
ta em. Kariai prisimerk suira ir ima nabdtis - kur jis?
Menelajas irgi suraukia antakius ir nepastebi strls, i trojn
gret paleistos j i oio rago lanko. Ji perveria odinius arvus ir
sminga pilv.
299
M A D E L I N E M I L L E R
Kojomis pasruvs kraujas tvenkiasi prie pd. aizda pavir
in, taiau graikai to dar neino. Sustaugia nir dl idavysts
ir puola trojn gretas. Uverda kruvina kova.
- Bet kas nutiko Pariui? - klausiu.
Feniksas purto galv.
- Neinau.
Ab i pu s s k o v s i vis popiet, kol vl suskardjo trimitas.
kart Hektoras pasil atokvp ir antr dvikov atitaisyti nelo
vei, kuri utrauk pradings Paris ir trojn paleista strl. Ir
pats stojo brolio viet kautis su bet kuriuo vyru, drsianiu pri
imti ik. Pasak Fenikso, Menelajas vl bt engs priekin,
taiau Agamemnonas jam neleido. Nenorjo matyti, kaip brolis
us nuo galingiausio trojno rankos.
Graikai trauk burtus, kuriam teks kautis su Hektoru. si
vaizduoju, kokie jie sitemp ir tyls, kol purtomas almas ir
ikrinta burtas. Odisjas pasilenks pakelia j nuo dulktos e
ms. Ajantas. Visiems palengvja - jis vienintelis gali veikti
Trojos karalait. Tai yra, vienintelis i t, kurie t dien kaunasi.
Taigi Ajantas ir Hektoras susikauna - svaido vienas kit
akmenis ir ietis, triukinanias skydus, kol ateina naktis ir auk
liai duoda enkl baigti dvikov. Tai neprasta - dvi kariuome
ns isiskiria taikiai, Hektoras su Ajantu paspaudia vienas ki
tam rankas kaip lygus su lygiu. Kariai nabdasi - bt baigsi
kitaip, jei bt kovsis Achilas.
Papasakojs naujienas, Feniksas nuvargs atsistoja ir Auto-
medonto u paranks vedamas nulubioja palapin. Achilas at
sisuka mane. Tankiai alsuoja, aus speneliai paraud i susijau
300
A C H I L O G I E S M
dinimo. Sugriebs mano rank digauja dl dienos vyki - visi
minjo jo vard, o jo nesatis, milinika kaip kiklopas, dramblojo
tarp kari. Dienos sukeltas jaudulys siplieskia tarsi padegta sau
sa ol. Jis pirm kart svajoja udyti - lovingai, neivengiamai
smogti ietimi kiaurai Hektoro ird. Girddamas tai paiurpstu.
- Matai? - sako jis. - Prasideda!
Negaliu nusikratyti jausmo, kad viduje kakas dta.
Ry t a u t a n t n u a i d i t r i m i t a s . Atsikl ir ukop ant kalvos
matome i ryt Troj garmani raiteli kariuomen. Dideli
irgai uoliuoja nemonikai greitai, traukia lengvus kovos ve
imus. Kariuomens prieakyje joja augalotas vyras, galingesnis
net u Ajant. Juodi, ilgi kaip ir spartiei, aliejumi itepti plau
kai plaikstosi u nugaros. Jis nea irgo galvos formos vliav.
Prie ms prieina Feniksas.
- Atjoja likai, - sako. Tai Anatolijos gyventojai, seni Trojos
sjungininkai. Stebtasi, kodl jie iki iol nesitrauk kar. Ta
iau dabar jie ia, tarsi paaukti paties Dzeuso.
- Kas jis? - Achilas rodo milin vad.
- Sarpedonas. Dzeuso snus.
Kelyje suprakaitav vyro peiai blizga saulje, jo oda - tam
siai auksin.
Vartai atsiveria, ir trojnai pasipila pasitikti sjunginink.
Hektoras ir Sarpedonas spaudia rankas ir vedasi karius mio
lauk. Lik ginklai keisti - dantytos ietys ir milinikus meke
rs kabliukus panas rankiai knui plyti. Vis dien girdime
kovos ksmus ir dundanias irg kanopas. Machaono pala
pin nuolat plsta sueisti graikai.
301
MADEL I NE MI LLER
Feniksas nueina vakarin tarybos susirinkim. Jis vienin
telis i ms stovyklos nepapuol nemalon. Grs grietai
velgia Achil.
- Idomenjas sueistas, likai pralau kairj sparn. Sarpe-
donas su Hektoru sutriukins mus i abiej pusi.
Achilas nepastebi Fenikso nepasitenkinimo. Triumfuoda
mas atsigria mane.
- Girdi?
- Girdiu, - atsiliepiu.
Praeina diena, tada kita. Stovykla ia nuo gand - kalba
ma, kad trojn kariuomen veriasi priek nesustabdoma ir
narsi, nes Achilas nesikauna. Kad taryba paklaiko, karaliai gin
ijasi dl beviltikos strategijos: naktini antpuoli, nipinji
mo, pasal. Negana to, Hektoras tarsi krmyn gaisras kasdien
nuluoja vis daugiau graik. Galiausiai supanikav bgliai atne
a ini apie atsitraukim ir sueistus karalius.
Achilas mgaujasi gandais, vis kalba apie juos.
- Jau nebeilgai, - sako.
Laidotuvi lauai dega vis nakt, tirti dmai temdo m
nul. Stengiuosi negalvoti apie tai, kad visus uvusius pastu.
Painojau.
Ji e m s a t j u s , Ac h i l a s skambina lyra. Jie trise - pirmas engia
Feniksas, jam kandin - Odisjas su Ajantu.
Sdiu greta Achilo, kai jie pasirodo, tolliau Automedon-
tas pjausto ms vakarienei. Achilas pakls galv dainuoja
skambiu, melodingu balsu. Isitiesiu ir nukeliu rank nuo jo
pdos.
302
A C H I L O G I E S M
Visas trejetas prisiartins sustoja kitapus ugniakuro, laukia,
kol Achilas baigs. is padjs lyr pakyla.
- Sveiki. Tikiuosi, liksite vakariens? - draugikai spaudia
jiems rankas, ypsosi, kad jie tokie susikaust.
inau, ko jie atjo.
- Pairsiu, kaip ten vakarien, - murmu. Ieidamas juntu
nugar smeigtas Odisjo akis.
Varva ant arij irkanios rienos taukai. Pro dmus ste
biu juos tarsi draugus susdusius aplink ugniakur. Negirdiu
odi, bet Achilas tebesiypso, nors jie nirs, dedasi, kad to
nepastebi. Tada paaukia mane, todl nebegaliu ilgiau delsti.
Pareigingai atneu maist ir atsisdu alia.
Jis padrikai kalba apie mius ir almus. Kalbdamas patie
kia valg, kaip atidus eimininkas visiems deda po antr gabal,
o Ajantui - ir trei. Jie valgo ir leidia jam kalbti. Pasisotin
nusiluosto burnas ir pastumia lktes. Visi supranta, kad jau
laikas. Be abejo, pirmasis prabyla Odisjas.
Pirmiausia apie daiktus - atsainiai meta mums skreit pa
vienius odius. Vis sra. Dvylika eikli irg, septyni bron
ziniai trikojai, septynios dailios merginos, deimt aukso luit,
dvideimt katil ir dar dubenys, taurs, arvai, o galiausiai pas
kutin brangenyb - Briseids grinimas. Jis ypsosi ir iskeia
rankas atvirairdikai gteljs peiais - taip gteljo Skire,
Aulidje, dabar ir prie Trojos.
Tada imasi kito srao, beveik tokio paties ilgo kaip ir pir
masis - aibs uvusi graik vard. Achilas kieiau sukanda
dantis, o Odisjas traukia vien tankiai vard prirayt lentel
po kitos. Ajantas velgia emyn sutrupint skyd ir iei su
draskytas rankas.
303
M A D E L I N E M I L L E R
Tada Odisjas pranea naujien, kurios dar negirdjome -
trojnai maiau kaip per tkstant ingsni nuo ms sienos
sireng stovykl k tik ikovotoje lygumoje, kurios iki sutem
nespsime atgauti. Ar nortume rodym? Tikriausiai nuo kal
vos prie ms stovyklaviets galime pamatyti j sargybos lau
us. Autant jie puls.
Prie Achilui prabylant sivyrauja ilga tyla.
- Ne, - sako jis, atstumdamas turtus ir vydamas alin kalt.
Jo garb - ne koks menkniekis, kur galt sugrinti vakare
atsisti pasiuntiniai regint prie lauo susibrusiai saujelei mo
ni. Ji buvo paniekinta visos kariuomens akivaizdoje, stebint
visiems iki paskutinio kario.
Itaks karalius arsto liepsnojant ugniakur.
- inai, kad Briseids jis nenuskriaud. Dievai ino, kaip
Agamemnonas susivald, taiau puikiai rpinasi ja ir jos nepa
liet. Tau tereikia atsiimti j ir savo garb.
- Kalbi taip, tarsi pats biau garbs atsisaks, - sako Achi
las aitriu tarsi jaunas vynas balsu. - Ar tai rezgi? Ar tu Aga
memnono voras, mginantis sugauti mus iuo pramanu?
- Labai poetika, - sako Odisjas. - Taiau rytoj ms lau
kia ne dainiaus giesm. Rytoj trojnai prasiver pro sien ir su
degins laivus. Ar stebsi ir nieko nedarysi?
- Tai priklauso nuo Agamemnono. Kai jis atitaisys padaryt
skriaud, nuvysiu trojnus Persij, jei norsite.
- Pasakyk man, - klausia Odisjas, - kodl Hektoras dar
gyvas? - ikelia rank. - Nelaukiu atsakymo, tik sakau, k nori
suinoti visi vyrai. Per pastaruosius deimt met galjai j nu
udyti tkstanius kart. Taiau nenuudei. mons stebisi.
I jo tono aiku, kad jis nesistebi, nes ino apie pranayst.
304
ACHI L O GI ESME
Diaugiuosi, kad su juo atjo tik Ajantas, kuris nesupranta, apie
k kalbame.
- Tu prisidrei deimt gyvenimo met, ir a dl tavs diau
giuosi. Taiau mes... - jo burna persikreipia. - Esame priversti
laukti, kol tu neskubi. ia mus laikai tu, Achilai. Galjai rinktis
ir pasirinkai. Turi taip ir gyventi.
Suirame j. Taiau jis dar nebaig.
- Tau ilgai seksi ukirsti keli lemiai. Taiau negali to
daryti aminai. Dievai tau neleis, - patyli, kad siklausytume
kiekvien od. - Moir silas vyniosis sklandiai, nori to ar ne.
Sakau tau kaip draugui - geriau paiam engti jo laikantis, negu
bti genamam.
- Taip ir darau.
- Puiku, - sako Odisjas. - Pasakiau, k atjau pasakyti.
Achilas atsistoja.
- Tuomet tau laikas eiti.
- Dar ne, - prabyla Feniksas. - A irgi noriu kai k pasaky
ti, - apimtas ididumo, bet gerbdamas sen Achilas ltai atsi
sda. Feniksas tsia: - Achilai, tu buvai dar vaikas, kai tvas
patikjo man tave auklti. Motina buvo seniai ijusi, ir a vie
nintelis tave priirjau, pjausiau tau ms ir mokiau. Dabar
tu jau vyras, bet a vis dar stengiuosi globoti tave, apsaugoti nuo
ieties, kardo ir kvailysts.
Nukreipiu akis Achil ir matau, kad jis sitemps, suneri
ms. Suprantu, ko bijo - senio velnumas gali paveikti, o odiai
tikinti ko nors atsisakyti. Dar labiau bijo staigios abejons, mat
jei Feniksas jiems pritaria, galbt Achilas pats klysta.
Senis ikelia rank tarsi stabdydamas toki mini skur.
- Kad ir kaip pasielgsi, palaikysiu tave kaip visada. Taiau
305
MADEL I NE MI LLER
prie apsisprsdamas turi igirsti vien istorij, - ir neduoda
Achilui laiko paprietarauti. - Tavo tvo tvo laikais gyveno
jaunas didvyris, vardu Meleagras. Jo miest Kalidon apsupo
nuomi kuret tauta.
Girdjau i istorij, svarstau sau. Kadaise klausiausi, kaip
j pasakojo Peljas, o Achilas plaiai ypsojosi man i elio.
Tada jo rankos nebuvo suteptos krauju, ir jam negrs mirtis.
Tai buvo kitas gyvenimas.
- I pradi kuretams nesisek, nes Meleagras buvo prity
rs karygys, - tsia Feniksas. - Taiau vien dien Meleagro
tauta j eid, parod nepagarb, ir jis atsisak ginti miest.
mons sil dovanas, pra atleidimo, taiau jis n girdti
j nenorjo. Nulk savo kambar iekoti paguodos monos
Kleopatros glbyje, - tardamas vard Feniksas vilgteli mane.
- Galiausiai matydama, kad miestas pralaimi, o draugai va,
Kleopatra nebeitvr. Nubgo maldauti vyro kautis. Jis sutiko,
nes myljo j labiau u visk, ir ikovojo savo tautai loving
pergal. Taiau nors ir igelbjo juos, pasirod per vlai. Jo i
didumas kainavo per daug gyvybi. Todl miestas nebuvo jam
dkingas, nedovanojo dovan. Tik nekent, kad nepuol pa
galb anksiau.
Tyloje girdiu sunk Fenikso, pavargusio nuo ilgos kalbos,
alsavim. Nedrstu prasiioti ar pajudti, bijau, kad kas nors
perskaitys mano veide akivaizdi mint. Meleagras stojo kov
ne dl garbs, draug, pergals, kerto ir net ne dl savo pa
ties gyvybs, o dl prieais suklupusios Kleopatros aaromis
papldusiu veidu. tai kur slypi Fenikso gudryb: Kleopatra,
Patroklas. Jos vard sudaro tos paios dalys kaip ir manj, tik
sukeistos vietomis.
306
A C H I L O G I E S M
Jei Achilas k ir pastebjo, nerodo. Atsiliepia senajam auk
ltojui velniai, taiau atsisako. Kol Agamemnonas negrins at
imtos garbs. Net ir tamsoje matau, kad Odisjas nenustemba.
Beveik girdiu, k grs apgailestaudamas pasakys visiems i
skts rankas: a stengiausi. Jei Achilas sutikt, viskas gera. Jei
ne, jo atsisakymas, nors jam silomos dovanos ir atsipraymas,
atrodys kaip beprotyb, tis, besaik puikyb. mons ims jo
neksti, kaip nekent Meleagro.
Panika man suspaudia krtin, troktu priklaupti prie j
ir maldauti. Taiau nepriklaupiu. Nes a, kaip Feniksas, jau pa
siryau, apsisprendiau. Nebevaldysiu vyki eigos, tik leisiuos
neamas tams ir u jos. Laivo vair tesuks Achilo ranka.
Ajantas ne toks ramus kaip Odisjas, jis rsiai dbso i pyk
io perkreiptu veidu. Jam daug kainavo ateiti ia, maldauti ir bti
paemintam. Jei Achilas nesikauna, Ajantas yra aristos achaion.
Jiems ijus atsistojs paduodu rank Feniksui. Matau, va
kar jis nuvargs, o ingsniai lti. Paliks sen dsauti ant gulto ir
grs ms palapin Achil randu miegant.
Nusiviliu. Vyliausi - gal pasikalbsime, prisiglausiu prie jo
kno lovoje, sulauksiu utikrinimo, kad vakar matytas Achi
lo veidas ne vienintelis. Taiau neadinu jo, islinks i palapi
ns palieku j sapnuoti.
Pr i t p i u a n t b i r a u s smlio maos palapins elyje.
- Briseide? - tyliai aukiu.
Tyla. Tada igirstu:
- Patroklai?
- Taip.
307
M A D E L I N E M I L L E R
Ji kilsteli palapins audekl ir greitai sitempia mane vidun.
Veidas sustings i baims.
- ia tau pernelyg pavojinga. Agamemnonas nirs. Jis tave
nuudys, - paskubomis kuda ji.
- Nes Achilas neprim pasiuntini pasilymo? - nabdu.
Ji linkteli ir greitai ugesina nedidel palapins lempel.
- Agamemnonas danai ateina mans aplankyti. Tau ia
nesaugu, - tamsoje nematau nerimo jos veide, bet jo kupinas
balsas. - Turi eiti.
- Ilgai netruksiu. Turime pasikalbti.
- Tada reikia paslpti tave. Jis ueina neperspjs.
- Kur? - palapin maa, joje nra nieko, iskyrus gult, pa
galves, apklotus ir kelet drabui.
- Lovoje.
Ji apkrauna mane pagalvmis ir antklodmis. Tada atsigula
alia ir utraukia apklot ant ms abiej. Uuodiu pastam,
ilt kvap. Prispaudiu lpas prie jos ausies ir sakau ne k gar
siau, negu alsuoju:
- Odisjas sako, kad rytoj trojnai pralau sien ir puls sto
vykl. Turime rasti tau slptuv. Tarp mirmidon arba mike.
Jauiu jos skruost prisilieiant prie savojo jai purtant galv.
- Negaliu. Ten jis iekos pirmiausia. Tik kils daugiau keb
lum. Man bus gerai ia.
- Bet jeigu jie uims stovykl?
- Jei galsiu, pasiduosiu Enjui, Hektoro pusbroliui. Jis gar
sja pamaldumu. Jo tvas buvo piemuo ir kur laik gyveno ne
toli ms kaimo. Jei negalsiu, susirasiu Hektor ar kur kit
Priamo sn.
Purtau galv.
308
A C H I L O G I E S M
- Tai per daug pavojinga. Neturi rodytis.
- Nemanau, kad jie mane nuskriaust. Juk a viena i j.
Staiga pasijuntu kvailai. Trojnai jai - ivaduotojai, o ne si
verliai.
- Be abejo, - greitai sakau. - Tada bsi laisva. Norsi bti
su savo...
- Briseide! - atitrauks palapins angos udangal, prie ji
mo idygsta Agamemnonas.
- Taip? - ji atsisda, stengdamasi nenutraukti nuo mans
apkloto.
- Ar tu kalbjai?
- Meldiausi, valdove.
- Guldama?
Pro stor vilnon apklot matau ibinto vies. Jo balsas
skamba garsiai, tarsi stovt alia ms. Stengiuosi nejudti. Jei
mane ia uklups, j nubaus.
- Taip mane mokino motina, valdove. Ar taip negerai?
- Jau metas bt imokti melstis teisingai. Ar tas dieviktis
nepamokino tavs?
- Ne, valdove.
- vakar siliau jam tave grinti, bet jis nepanoro, - gir
diu bjauri jo suktyb. - Jei ir toliau taip darys, galbt pasi
imsiu tave sau.
Sugniauiu kumius. Taiau Briseid tik atsako:
- Taip, valdove.
Girdiu sulamant palapins dang, viesa inyksta. Nejudu
ir nekvpuoju, kol Briseid grta po apklotu.
- Tu negali ia likti, - sakau.
- Viskas gerai. Jis tik grasina. Jam patinka mane gsdinti.
309
MADEL I NE MI LLER
Ji kalba taip ramiai, ir mane tai baugina. Kaip galiu j palikti
tam galnui vien palapinje, mvini storas lyg paniai apy
rankes? Taiau jei liksiu, jai grs dar didesnis pavojus.
- Turiu eiti, - sakau.
- Palauk, - ji palieia mano rank. - Vyrai... - sudvejoja. -
Jie pyksta ant Achilo. Kaltina dl to, kad pralaimi. Agamemno
nas siunia mones, kad kurstyt kalbas. Jie jau beveik pamiro
mar. Kuo ilgiau jis nesikaus, tuo smarkiau bus nekeniamas,
- to labiausiai bijau. Isipildiusio Fenikso pasakojimo. - Ar ne
sikaus?
- Ne, kol Agamemnonas neatsiprays.
Ji prikanda lp.
- Trojnai irgi. Achilo jie labiausiai bijo ir nekenia. Jei tik
gals, rytoj nuudys j ir visus jam brangius mones. Turi bti
atsargus.
- Jis gins mane.
- inau, kad gins, - sako ji, - kol bus gyvas. Bet net ir Achilas
negals vienu metu kovoti su Hektoru ir su Sarpedonu, - vl su
dvejoja. - Jei stovykl uims, tvirtinsiu, kad tu mano vyras. Gal
tai kiek pads. Taiau turi neprisipainti, kas buvai jam. Tai bt
mirties nuosprendis, - suspaudia man rank. - Paadk man.
- Briseide, - sakau, - jei jis us, neilgai gyvensiu ir a.
Ji prispaudia mano rank prie savo skruosto.
- Tada paadk man kitk, - prao. - Paadk, kad ir kas
nutikt, neivykti i Trojos be mans. inau, kad negali... - nu
tyla. - Veriau gyveniau kaip tavo sesuo, negu likiau ia.
- Tau nereikia mans kalbinti, - sakau. - Nepalikiau ta
vs, jei nortum vykti kartu. Labai sielvartauiau, jei rytoj karas
baigtsi ir niekada tavs nebepamatyiau.
310
ACHI L O C I ESM
Ji plaiai ypsosi.
- Diaugiuosi.
Neprasitariu, kad nemanau kada nors ivyksis i Trojos.
Prisitraukiu artyn ir apkabinu. Ji padeda galv man ant
krtins. Akimirk negalvojame apie Agamemnon, pavoj ir
stanius graikus. Jauiu tik ma jos rank sau ant pilvo ir
veln skruost, kur glostau. Keista, kaip gerai su ja jauiuosi.
Kaip lengva lpomis liesti jos plaukus, velnius ir dvelkianius
levandomis. Ji tyliai atsidsta ir prisiglaudia ariau. Beveik ga
liu sivaizduoti, kad toks mano gyvenimas - bti velniame jos
glbyje. Vesiau j, mums gimt vaikas.
Galbt, jei nebiau sutiks Achilo.
- Turiu eiti, - sakau.
Ji patraukia apklot ir paleidia mane. Suima rankomis
mano veid.
- Bk atsargus rytoj, - prao. - Geriausias i vyr. Geriau
sias i mirmidon, - prispaudusi pirtus man prie lp neleidia
prietarauti. - Tai tiesa, - sako. - Bent kart pripaink, - palydi
prie palapins sienos ir padeda ismukti. Paskutinis dalykas, kur
juntu - jos ranka, spaudianti mano platak atsisveikindama.
Na k t g u l i u l o v o j e alia Achilo. Jo veidas nekaltas, ramus per
mieg ir vaikikas. Man gera j irti. Tai tikrasis jis, nuoir
dus ir tiesus, elmikas, taiau ne pagieingas. Jis pasiklydo Aga
memnono ir Odisjo suktybse ir klastose, meluose ir valdios
aidimuose. Jie suklaidino j, pririo prie gdos stulpo, viliojo
spstus. Paglostau velni kakt. Ivaduoiau, jei galiau. Jei
tik jis man leist.
311
29 SKYRI US
M
US PAADINA RIKSMAI IR NETIKTAI SUDUNDJS
griaustinis. Nelyja, padmavusiame, sausame ore
girdti trakesys. Dantyti blyksniai pliauka tarsi
miliniki ploj antys delnai. Iskubame laukan pasiirti. Pa
krante ms link ritasi aitrs, tamss dmai, trenkiantys aibo
nudeginta eme. Puolimas prasidjo, ir Dzeusas laikosi susitari
mo, dangikai drsindamas puolanius trojnus. Juntame giliai
dundani em - tikriausiai nuo milino Sarpedono kariuo
mens veim.
Achilas suspaudia man rank. Jo veidas ramus. Pirm kart
per deimt met trojnai, taip toli pasistmj lyguma, ksina
si vertis pro stovyklos vartus. Jeigu jie pralau sien, sudegins
laivus - vienintel priemon parsigauti namo, vienintel daly
k, dl kurio esame kariuomen, o ne pabgliai. Tai akimirka,
kurios troko Achilas su motina - be jo pagalbos graikai bevil
tikai pralaimi. Tai netiktas, neginijamas jo verts rodymas.
Taiau kada bus gana? Kada jis siki?
- Niekada, - sako paklaustas. - Niekada, kol Agamemnonas
neims maldauti atleidimo arba pats Hektoras neengs mano
stovykl ir neims grasinti man brangiems monms. Prisiekiau,
kad iki tol nieko nedarysiu.
312
A C H I L O G I E S M
- O jei Agamemnonas us?
- Atnek man jo kn, ir a kausiuos, - veidas tarsi akmeni
nis, abejingas kaip rstaus dievo statula.
- Ar nebijai, kad mons tavs neks?
- Turt neksti Agamemnono. Juos udo jo puikyb.
Ir tavik. Taiau pastu i iraik, abejing tamsi aki
vilgsn. Jis nepasiduos. Nemoka. Praleidau atuoniolika met
kartu, ir jis n karto nenusileido, n karto nepralaimjo. Kas
nutiks, jei bus priverstas? Man baisu dl jo, savs ir vis ms.
Apsirengiame ir pavalgome. Achilas drsiai kalba apie atei
t. Apie rytoj, kai galbt eisime plaukioti, karstysims plikais
kibiais kiparis kamienais, irsime, kaip i kiauini sauls
kaitintame papldimyje ritasi jros vliai. Taiau mano min
tys nuklysta nuo jo odi, jas atitraukia besisunkianti dangaus
pilkuma, vsus ir blykus it palaikai smlis, tolimi vani pa
stam vyr riksmai. Kiek dar j mirs iki vakaro?
iriu, kaip jis stebeilija vandenyn. is neprastai ramus,
tarsi Tetid bt sulaikiusi alsavim. Jo akys tamsios, vyzdiai
isiplt nirioje ryto rkanoje. Ugniniai plauk lieuviai laio
jam kakt.
- Kas ten? - staiga paklausia. Toli pakrantje kak nea ant
netuv balt palapin. Svarb mog, nes j supa minia.
Pasinaudoju proga pajudti, atitraukti dmes.
- Einu pairti.
Toliau nuo ms stovyklaviets mio garsai stiprja: ve
riamai vengia ant griovio miet pasismeig irgai, beviltikai
aukia vadai, vanga metalas.
Pro mane baltj palapin prasibrauna Podaleirijas. Ore
tvyro vaistaoli, kraujo, baims ir prakaito tvaikas. Deinje
313
MA D E L I N E MI L L E R
idygs Nestoras stveria man u peties. Per tunik jauiu alt
jo rank. Jis sukliegia:
- Mes prauv! Tvora griva!
U jo ant gulto vokia Machaonas. Jo koja kraujo klane -
j pervr dantyta strl. Palinks prie jos jau trisia Podalei-
rijas.
Machaonas pamato mane.
- Patroklai, - iopteli.
Prieinu artyn.
- Ar igysi?
- Dar neinau. Manau... - jis nutyla ir stipriai usimerkia.
- Nekalbk su juo, - grietai tarsteli Podaleirijas. Brolio
kraujas varva nuo jo rank.
Nestoras skubomis vardija nelaim po nelaims: siena neat
laiko, laivams gresia pavojus, daugyb karali sueisti, Diome-
das, Agamemnonas, Odisjas isibarst po stovykl tarsi im
tytos tunikos.
Machaonas atmerkia akis.
- Ar negali pasikalbti su Achilu? - kimiai klausia. - Praau.
Dl ms vis.
- Taip! Ftija turi mums padti arba mes uv! - Nestoras
suleidia pirtus man pet, baimingai kalbdamas aptako sei
lmis veid.
Usimerkiu. Prisimenu Fenikso pasakojim, kaip prie
Kleopatr klpantys Kalidono gyventojai aaromis plauna jai
rankas ir kojas. Mano vaizduotje ji neiri juos, tik tiesia
jiems savo rankas tarsi skepetaites aaroms nusiluostyti. Ji ste
bi vyr Meleagr, suspaustas jo lpas, rodanias jai, kad turi
atsakyti: Ne.
314
A C H I L O GI E S M
Isprstu i kibi senio pirt. Troktu pasprukti nuo bai
ms kvapo, nugulusio visk it pelenai. Nusigrs nuo skausmo
perkreipto Machaono veido ir itiest Nestoro rank ilekiu i
palapins.
Man engiant laukan pasigirsta baisus trenksmas, tarsi lt
laivo stiebas ar milinikas medis grit ant ems. Siena. Pasi
girsta pergals ir siaubo riksmai.
Aplink mane kariai nea kovoje kritusius draugus, lubuoja
pasiramsiuodami kuo papuol, liauia smliu vilkdami su
lauytas galnes. Pastu juos - j liemenys nusti randais nuo
aizd, kurias igydiau savo tepalais. I j kn savo rankomis
traukiau gele ir bronz, valiau krauj. Jie juokavo, dkojo, rau
ksi, kol trisdavau prie j aizd. Dabar jie vl sueisti, kruvi
ni, lusiais kaulais. Per j. Per mane.
Prieais jaunuolis strls perverta koja i paskutinij sten
giasi atsistoti. Euripilas, Tesalijos karalaitis.
N akimirkos nesusimstau. Apkabinu j per peius ir nu
neu palapin. Jis kone kliedi i skausmo, taiau atpasta
mane.
- Patroklai, - pajgia itarti.
Atsiklaupiu prieais j ir suimu koj.
- Euripilai, - sakau. - Ar gali kalbti?
- Prakeiktas Paris, - sako jis. - Mano koja.
Koja sutinusi, perplta strls. Griebiu savo durkl ir imu
darbuotis.
Jis sugrieia dantimis.
- Neinau, ko nekeniu labiau, trojn ar Achilo. Sarpedo-
nas plikomis rankomis nugriov sien. Ajantas laik juos, kol
pajg. Dabar jie ia, - vokia jis. - Stovykloje.
315
M A D E L I N E M I L L E R
Nuo t odi krtin suspaudia panika. Grumiuosi su
noru pabgti. Stengiuosi sutelkti dmes tai, k reikia pada
ryti - itraukti strls smaigal i kojos, sutvarstyti aizd.
- Paskubk, - neaikiai taria jis. - Turiu grti. Jie sudegins
laivus.
- Tau negalima grti, - sakau. - Netekai per daug kraujo.
- Ne, - prietarauja, bet tada jo galva staiga atsiloia, jis be
veik netenka smons. Diev valioje, ar igyvens. Padariau vis
k, k galjau. kvepiu ir engiu laukan.
Du laivai liepsnoja; auktus j stiebus padeg trojn deglai.
Prie laiv prispausti susigrd vyrai beviltikai rkia, oka ant
deni gesinti ugnies. Atpastu tik Ajant, plaiai isiergus
Agamemnono laivo pirmagalyje. Jo milinikas siluetas rykiai
matyti dangaus fone. Nepaisydamas gaisro, ietimi smaigsto tro
jn rankas, knibdanias aplink tarsi eriamos uvys.
Stoviu suakmenjs ir spoksau. Staiga pamatau vir grs
ties ikilusi rank, griebiani u smailo laivagalio. Tvirt,
stipri, tamsi rank, galv, plaiapet kn tarsi delfino nu
gara inyrant i vyr spieiaus. Dabar ir visas rudas Hekto
ro knas rangosi tuios jros ir dangaus fone, pakibs tarp
dangaus ir ems. Jo veidas ramus, giedras, akys pakeltos tarsi
besimeldianio, diev besikreipianio mogaus. Jis akimirk
sustingsta ore, rankos raumenys sitempia, kilsteldami ant pe
i arvus, atidengdami klubus, tarsi i akmens nukalt ven
tyklos karniz. Tada kita ranka sviedia liepsnojant degl ant
medinio laivo denio.
Taikliai paleistas jis nukrinta ant sen dlani virvi ir nu
leist buri. Ugnis tuoj pat siplieskia, nubga virvmis, usi
liepsnoja denis. Hektoras ypsosi. Ir ko jam nesiypsoti? Jis laimi.
316
A C H I L O G I E S M
Ajantas i nevilties surinka - usideg dar vienas laivas, pa
klaik vyrai oka nuo liepsnojani deni, Hektoras prapuol ir
simai mini apaioje. Tik Ajanto jga palaiko vyrus, kad jie
galutinai nepalt.
O tada apaioje msteli ieties smaigalys, sidabrinis kaip
saulje vilgantis vynas. Ietis lekia taip greitai, kad jos beveik
nematyti, ir staiga Ajanto launis praysta skaisiu raudoniu.
Gana ilgai pluau Machaono palapinje, tad suprantu, kad ji
perpl raumenis. Jo keliai sudreba ir ltai linksta. Jis krinta.
3 O SKYRI US
A
c h i l a s s t e b j o m a n e b e s i a r t i n a n t . L k i a u t a i p
smarkiai, kad burnoje pajutau kraujo skon. Raudojau,
krtin kilnojosi, gl gerkl. Dabar jo ims neksti. Nie
kas neprisimins jo lovs, kilnumo ar groio, visas jo auksas virs
pelenais ir praus.
- Kas atsitiko? - paklaus jis, nerimastingai surauks ant
akius. Ar i ties neino?
- Jie sta, - springau. - Visi. Trojnai stovykloje, degina
laivus. Ajantas sueistas, tik tu gali juos igelbti.
Man bekalbant jo veidas tapo altas.
- Tai Agamemnonas kaltas, kad jie sta. Sakiau jam, kas
nutiks, jei pamins mano garb.
- Vakar jis sil...
Jis purkteljo.
- Nieko nesil. Kelet trikoj ir ginkl. Nieko, kas atpirkt
eidim. Nepripaino savo kalts. Ne kart gelbjau j pat, jo
kariuomen ir jo gyvyb, - balse skambjo beveik nevaldomas
pyktis. - Odisjas su Diomedu ir visi kiti gali laiyti jam padus,
bet a to nedarysiu.
- Jis usitrauk gd, - sikibau jo kaip vaikas. - inau, ir
visi vyrai ino. Pamirk j. Kaip ir sakei - jis pasmerk save. Ta-
318
ACHI L O GI ESM
iau nekaltink j dl jo klaidos. Neleisk jiems ti per jo bepro
tyb. Jie tave myli ir gerbia.
- Gerbia? N vienas i j nestojo u mane prie Agamem
non. N vienas neutar, - kartlis mane apstulbino. - Stovjo
alia ir leido jam mane eidinti. Tarsi jis bt buvs teisus!
Deimt met pluau jiems, o jie atsimokdami mane imet, -
akys patamsjo, vilgsnis tapo abejingas. - Jie pasirinko. Nei
liesiu dl j n aarls.
Pakrantje sutrakjo krintantis stiebas. Dmai sutirtjo.
Liepsnojo daugiau laiv. uvo daugiau vyr. Jie prakeiks j, lin
kdami jam baisiausi poemio karalysts kani.
- Jie kvailiai, taiau vis dar ms tauta!
- Ms tauta - mirmidonai. Kiti tegul gelbjasi patys, - ir
bt nujs, taiau a jo nepaleidau.
- Tu naikini save. Tavs dl to nemyls, neks ir prakeiks.
Praau, jei tu...
- Patroklai, - itar atriai kaip niekada nebuvo tars. Grs
mingai velg mane, o odiai skambjo tarsi teisjo nuo
sprendis. - A to nedarysiu. Nebeprayk daugiau.
velgiau j - ties, tarsi dang verianti ietis. Neberadau
odi, kurie j pasiekt. Gal j ir nebuvo. Pilkas smlis, pilkas
dangus ir mano perdivusios, beads lpos. Tarsi viskas bt
baigta. Jis nesikaus. Vyrai us, praus ir jo garb. Jis neatly, ne
pasigails. Taiau vis dar beviltikai sukau galv, tikdamasis
sumanyti k nors, kas suminktins jo ird.
Priklaups prispaudiau jo rankas sau prie veido. Mano
skruostais pldo aaros tarsi vanduo tamsia uola.
- Tada dl mans, - tariau. - Igelbk juos dl mans. inau,
ko praau. Bet vis tiek praau. Dl mans.
319
M A D E L I N E M I L L E R
Jis pavelg mane ir maiau, kaip paveik tie odiai, ma
iau kov akyse. Nurijo gumul gerklje.
- Prayk bet ko, - pasak jis. - Ko nori. Tik ne to. Negaliu.
irdamas gra akmenin veid, netekau vilties.
- Jei mane myli...
- Ne! - veidas sustingo nuo tampos. - Negaliu! Jei nusilei
siu, Agamemnonas gals paminti mano garb kada panorjs.
Mans negerbs nei valdovai, nei paprasti mons! - duso tarsi
ilgai bgs. - Manai, noriu, kad visi t? Bet negaliu. Negaliu!
Neleisiu jam i mans jos atimti!
- Tada daryk k nors kita. Bent jau sisk mirmidonus. Sisk
mane vietoj savs. Apvilk mane savo arvais, ir a vesiu mir
midonus. Jie manys, kad tai tu, - odiai apstulbino mus abu.
Atrod, jie sklido per mane, bet ne i mans, tarsi eit tiesiai i
dievo lp. Taiau griebiausi j tarsi skstantis. - Ar supranti?
Tau nereiks lauyti priesaikos, o graikai bus igelbti.
Jis stebeilijo mane.
- Bet tu negali kautis, - pasak.
- Man ir nereiks! Jie taip bijo tavs, kad spruks man pasi
rodius.
- Ne, - nesutiko jis. - Per daug pavojinga.
- Praau, - sugriebiau j. - Nepavojinga. Man nieko nenu
tiks. Nesiartinsiu prie j. Su manimi bus Automedontas ir kiti
mirmidonai. Jei negali kautis, tai negali. Bet igelbk juos itaip.
Leisk man tai padaryti. Sakei, galiu prayti bet ko.
- Bet...
Neleidau jam atsisakyti.
- Pagalvok! Agamemnonas juk inos, kad nepaklusai, ta
iau kariai myls tave. Nra didesns lovs u toki - visiems
320
A C H I L O G I E S M
rodysi, kad tavo mkla stipresn u vis Agamemnono ka
riuomen.
Jis klaussi.
- Juos igelbs tavo galingas vardas, o ne iet iklusi ranka.
Tada jie juoksis i Agamemnono silpnumo. Ar supranti?
irjau jam akis, maiau, kaip nenoras pamau traukiasi.
Jis sivaizdavo, kaip trojnai bgs nuo jo arv, kaip jis pergud
raus Agamemnon. Kaip vyrai i dkingumo puls jam kojas.
Ikl rank.
- Prisiek man, - tar, - prisiek, kad ten nesikausi. Liksi
su Automedontu kovos veime ir leisi mirmidonams ygiuoti
priekyje.
- Taip, - suspaudiau jo rank. - inoma. A ne beprotis.
Tik igsdinsiu juos, - buvau lapias nuo aar ir apsvaigs. Ra
dau keli per begalinius jo ididumo ir nirio koridorius. Igel
bsiu vyrus, igelbsiu j nuo jo paties. - Ar leisi man?
Jis valandl dvejojo, aliomis akimis dmiai velgdamas
mane. Tada ltai linkteljo.
Ac h i l a s pr i k l a u p s m i k l i a i s pirtais pritais man arvus
taip spriai, kad nespjau n suirti, tik jutau veriant greitai
sagstomus dirus. Po direl sunarst mane vis: udjo bron
zin krtins arv ir kietus antblauzdius, odin pavilkin.
Darbuodamasis tyliai ir greitai be perstojo br nurodymus.
Privalau nesikauti, nepasitraukti nuo Automedonto ir kit
mirmidon. Turiu likti kovos veime ir sprukti vos kilus pavo
jui. Galiu vytis trojnus iki pat Trojos, taiau nemginti su jais
ten kovoti. Svarbiausia, turiu laikytis atokiau nuo Trojos sien
32!
MADEL I NE MI LLER
ir ten tykani lankinink, pasirengusi nuauti per daug pri
siartinusius graikus.
- Nebus kaip anksiau, - spjo. - Kai a ten bdavau.
- inau, - pajudinau peius. arvai buvo kieti, sunks ir
nelanksts. - Jauiuosi kaip Dafn, - pasakiau tarsi biau ap
augs lauro ieve. Jis nenusijuok, tik padav dvi ietis nubliz
gintais, spindiniais antgaliais. Pamiau ir kraujas sutvinksjo
ausyse. Jis kalbjo toliau, patarinjo, bet a nebegirdjau. Klau
siausi it bgnas dundanios nekantrios savo irdies. Menu, pra
iau: Paskubk.
Galiausiai almas paslp tamsius mano plaukus. Jis atsuko
man nugludint bronzin veidrod. Usiirjau save, vilkin
t arvus, kuriuos painojau kaip penkis pirtus, irgo kari
skiauter ant almo, sidabruot kard, kabant prie ono, kalin
to aukso perpet. Jie su nieku nesupainiojami, ikart atpastami.
Tik akys atrod mano, didesns ir tamsesns negu jo. Jis pabu
iavo mane pravrs velnias, iltas, maloniai kvepianias lpas.
Tada pam u rankos ir mudu ijome laukan pas mirmidonus.
Jie stovjo isirikiav, apsiarvav, todl netiktai baugi
nantys. Bronza tviskjo kaip cikad sparnai. Achilas palydjo
mane prie kovos veimo, jau pakinkyto trejetu irg - nelipk
i veimo, nemesk iei - ir a supratau: jis bijo, kad isiduosiu
pamgins kautis.
- Man nieko nenutiks, - pasakiau ir nusisuks lipau vei
m, pasidjau ietis ir patogiai atsistojau.
Man u nugaros jis trumpai kreipsi mirmidonus, pakls
rank mosteljo rkstanius laiv denius, padang temdan
ius juodus suodius, prie laiv knibdani daugyb besigru
miani kn.
322
ACHI L O GI ESM
- Parvekite j man, - paliep. Kariai linkteljo ir pritardami
ietimis sudav skydus. Automedontas atsistojo prie mane ir
sum vadias. Visi inojome, kam reikia veimo. Jei pakrante
bgiau, maniki ingsni niekas nesupainiot su jo.
irgai prunkt ir narpt, pajut savo vanyiotoj. Ratai
trkteljo, ir a susvyravs subarkinau ietimis.
- Laikyk jas abiejose rankose, - patar Automedontas. - Bus
lengviau.
Visiems laukiant negrabiai perimdamas vien iet kair
rank nusmaukiau on alm. Pakls rank pasitaisiau.
- Man nieko nenutiks, - tariau jam. Sau.
- Pasirengs? - paklaus Automedontas.
Paskutin kart dirsteljau Achil, stovint greta veimo,
atrodant kone vieni. Jis suspaud mano rank.
- Bk atsargus, - papra.
- Gerai.
Buvo ir daugiau k pasakyti, bet kart nesakme. Bus kit
prog pasikalbti - vakar, rytoj ir visomis kitomis dienomis.
Jis paleido mano rank.
Atsigriau Automedont.
- A pasirengs, - pasakiau. Veimas pajudjo, Autome
dontas kreip j ant suplkto smlio prie vandens. Pajutau, kai
j pasiekme - ratai m lygiau riedti. Greitdami leidoms
prie laiv. Vjas tar kari skiauter ant almo, inojau, kad ji
plaikstosi vjyje. Pakliau ietis.
Automedontas pasilenk, kad mane pamatyt pirm. I
po skriejani rat iro smlis, u ms dundjo mirmidonai.
iopiodamas rijau or ir taip gniauiau iei kotus, kad pa
skaudo pirtus. Pravilpme pro tuias Idomenjo ir Diome-
3 2 3
M A D E L I N E M I L L E R
do palapines, pasukome pakrants linkiu. Pagaliau ivydome
pirmuosius brelius vyr. J veidai liejosi man akyse, taiau
igirdau diaugsmingus atpainimo ir netiktumo ksnius.
Achilas! Tai AchilasF Pajutau uplstant didiul palengvji
m. Pavyko.
U dviej imt ingsni stksoj laivai ir kariuomens
spariai artjo. Vyrai atsisuko igird rat keliam triukm ir
mirmidonus, kojomis sutartinai trypianius sml. kvpiau ir
itiesiau peius, suspaustus manj - jo - arv. O tada, atlo
s galv, ikls iet, pdomis sispyrs veimo onus ir mels
damasis, kad veimas kresteljs mans neimest, sustgau,
klaikiai ir siautulingai, net visas knas sudrebjo. mane atsi
gr tkstaniai veid, trojn ir graik, sustingo i siaubo ir
diaugsmo. Trankiai siverme tarp j.
Vl surikau, i gerkls isiver jo vardas, igirdau, kaip at
siliepdami it vrys viltingai suriaumojo besikaunantys grai
kai. Prieais trojnai prasiskyr, diaugiausi, kad jie persigand
traukiasi. Matydamas juos sprunkanius, triumfuodamas iie
piau dantis, kraujas uvir gyslose. Taiau trojnai buvo drss
vyrai ir ne visi puol bgti. Grasindamas ikliau iet.
Galbt mane pakeit arvai. O gal j stebint nugyventi me
tai. Taiau mano peiai gavo kitoki laikysen - nebebuvo ne
rangs ir netvirti. Jie tapo auktesni, tvirtesni, tobulai tiess. O
tada nespjs n pagalvoti, k darau, sviediau besisukani iet
trojnui krtin. Deglas, kur rengsi mesti Idomenjo laiv,
islydo ir ugeso smlyje, jis nugriuvo. Nemaiau, ar kraujavo,
ar kaukol skilo atidengdama smegenis. Negyvas, pamaniau.
Automedonto lpos sukrutjo, akys isiplt. Spjau, sak,
Achilas nenori, kad kauiausi. Taiau antroji ietis pati pakilo
324
A C H I L O G I E S M
mano rankoje. A galiu. irgai vl pakeit krypt ir vyrai puol
mums i kelio. Pajutau tobul pasiruousio, laukianio pasaulio
pusiausvyr. vilgsniui ukliuvus u trojno meiau iet, jaus
damas, kaip medis nuslydo nykiu. Jis parkrito, ieiai pervrus
laun, ir a supratau, kad smgis sutriukino kaul. Du. Aplin
kui mane vyrai auk Achilo vard.
Griebiau Automedontui u peties.
- Iet.
Jis akimirk dvejojo, tada trukteljo vadias sultindamas
veim, kad pasilenks per dardanio veimo on galiau i
traukti kne strigusi iet. Kotas, regis, pats liuokteljo rank.
Akimis jau iekojau kito veido.
Graikai pradjo atgauti jgas. Greta Menelajas nukov
kar, o vienas i Nestoro sn, trinkteljs ietimi mano vei
mo on, tikdamasis, kad tai atne skm, paleido j vienam
i Trojos karalaii galv. Trojnai metsi prie savo veim
panikai traukdamiesi. Tarp j lk Hektoras, ksmais ragin
damas nepakrikti. oks veim nuved vyrus prie vart, tada
siauru pylimu per griov tolyn lygum.
- Pirmyn! Paskui juos!
Automedonto veide maiau nenor, taiau pakluss jis nu
kreip irgus paskui trojnus. Itraukiau dar kelias ietis, - kone
vilkau por kn, kol ipliau antgalius, - ir nusivijau trojn
veimus, susigrdusius prie vart. Maiau, kaip paklaik vany
iotojai bailiai griojosi Achil, tarsi feniks atgimus i ni
raus nirio.
Ne visi irgai buvo tokie mitrs kaip Hektoro, ir daug kovos
veim nuslyd nuo pylimo atsidr griovyje. Vanyiotojams
teko gelbtis psiomis. Lkme kandin, dievik Achilo ir
325
MA D E L I N E MI L L E R
g kojos sklend oro delne. Galjau sustoti trojnams padrikai
traukiantis miest. Taiau u nugaros jgas atgav graikai au
k mano vard. Jo vard. Nesustojau.
Mosteljau, ir Automedonto aiomi irgai padar lankst.
Aplenkme sprunkanius trojnus ir apsisukome j pasitik
ti. Mano ietys vis skriejo, skrod pilvus ir gerkles, plauius ir
irdis. Negailestingai, tiksliai, nekliudydamas sagi ir bronzos
perriu knus, ir jie apsipila raudoniu tarsi pradurti vynmai-
iai. Per dienas, praleistas baltojoje palapinje, suinojau apie
visas silpnas vietas. Tai taip lengva.
I maialyns isiveria kovos veimas. J vanyioja didiu
lis vyras ilgais besiplaikstaniais plaukais, aiantis apsiputoju
sius irgus. Tamsios akys smeigtos mane, burna persikreipusi
nuo siio. arvai priglud tarsi ruonio kailis. Sarpedonas.
Pakls rank nutaiko iet man ird. Automedontas surin
ka ir trkteli vadeles. Vir peties atsidsta vjas, ir ietis sminga
em u mans.
Sarpedonas suunka, neinau, keikia, ar kvieia kautis. Tarsi
sapne pakeliu iet. is vyras nuud tiek graik. Jo rankos pra
lau vartus.
- Ne! - Automedontas stveria man u rankos. Kita ranka
udroia irgams, ir mes nurkstame lauku. Sarpedonas ap-
gria veim, akimirk manau - pasidav, o tada apsisuka ir
ikelia iet.
Pasaulis sprogsta. Ms veimas pakyla or, irgai suvin
ga. nekteljs ant ols trenkiuosi galva em. almas ukrin
ta ant aki, atsmaukiu j. Matau ms irgus, suvirtusius vien
ant kito, vien i j pervr Sarpedono ietis. Nematau Autome
donto.
326
ACHI L O GI ESM
I toli atidunda Sarpedonas, jo veimas lekia tiesiai mane.
Neturiu laiko bgti, atsistoju jo pasitikti. Pakeliu iet, spaudiu
tarsi smaugiau gyvat. sivaizduoju, kaip t daryt Achilas -
tvirtai atsistot ant ems, pakreips tempt nugaros raume
nis. irt ply nepermuamuose arvuose arba pradaut.
Taiau a - ne Achilas. Tai, k matau, kas kita - vienintel mano
galimyb. Sarpedonas jau beveik pasiek mane. Sviediu iet.
i sminga jam pilv, kur arvo plokt storiausia. Taiau jis
rieda nelygia eme, o iet paleidau i vis jg. Nors ji neper
veria jo, bet blokia per ingsn atgal. To pakanka. Veimas pa
svyra nuo Sarpedono svorio, ir jis igriva. irgai pravilpia pro
mane palik j nejudant ant ems. Suspaudiu kardo ranken
persigands, kad pakils jis nuudys mane, tada pamatau, kaip
neprastai persikreips jo ls sprandas.
Nuudiau Dzeuso sn, taiau to negana. Visi turi manyti,
kad t padar Achilas. Ilgi Sarpedono plaukai jau aplipo dulk
mis tarsi bits pilvas iedadulkmis. Itraukiu iet ir i vis jg
smeigiu jam krtin. Kraujas ima tekti silpna srovele. irdis
nebeplaka ir jo nebevarinja. Traukiama ietis juda ltai, tarsi i
idivusios ems raunamas gls svognlis. Visi manys, kad
tai j praud.
Igirstu auksmus - prie mans skuba vyrai kovos veimuo
se ir psti. Tai likai, regintys savo karaliaus krauj ant mano
ieties. Automedonto ranka griebia man u peties ir tempia
veim. Jis nupjov kritusio irgo pakinktus, itiesino ratus. I
baims perbals iopteli:
- Vaiuojam.
Automedontas atleidia vadias, ir mes nuskriejame per
lauk tolyn nuo persekiojani lik. Burnoje juntu klaik ge
327
MADEL I NE MI LLER
leies skon. N nepastebiu, kaip arti mirties atsidriau. Galva
ia nuo kruvin iaurybi, praystani tarsi kraujas ant Sar-
pedono krtins.
Bgame, taiau Automedontas pasuko per arti Trojos. alia
dunkso didiuli tayt akmen sienos, kurias, manoma, pasta
t diev rankos, ir miliniki senos pajuodusios bronzos vartai.
Achilas perspjo saugotis lankinink boktuose, taiau antpuo
lis ir trojn atsitraukimas vyko taip greitai, kad niekas dar
nesugro. Troja visikai nesaugoma. Net vaikas galt j dabar
uimti.
Mintis apie Trojos lugim persmelkia pagieingu pasiten
kinimu. Jie nusipeln netekti miesto. Jie dl visko kalti. Mes pra
radome deimt met, daugyb kari, ir Achilas us per juos.
Uteks.
Ioks i veimo lekiu prie sienos. Pirtai uiuopia nedi
deles mro dubas, tarsi aklas akiduobes. Lipk. Pdos ieko ma
yi nelygum diev taytuose akmenyse. Nors ir negrakiai,
bet kabarojuosi, kabindamasis akmenis kopiu virun. Pradau-
iu neveikiam miest, pagrobsiu Helen - viduje slypint aukso
tryn. sivaizduoju, kaip velku j nustvrs po paasia ir nume
tu prie Menelaj. Baigta. Joks vyras nebeus dl jos tutybs.
Patroklai. Balsas vir mans suskamba tarsi muzika. Pakls
galv pamatau vyr, atsiliejus sien, tarsi kaitintsi saulje,
tamsiais plaukais iki pei, su strline ir lanku prie liemens. Ap
stulbs slysteliu, nusibrozdinu kelius akmen. Jis neapsakomai
graus, lygia oda, daili bruo, neemikai spindiniu veidu.
Juodakis. Apolonas.
Jis nusiypso, tarsi telauks, kad atpainiau. Tada nuleidia
rank, kuri nemanomai itsta nuo jo pd iki mans, priglu
328
ACHI L O GI ESM
dusio prie akmen. Usimerks jauiu tik viena - pirtu uka
bina arvus man u nugaros, patraukia nuo sienos ir paleidia.
Sudrimbu sunkiai, net suvanga arvai. Nuo smgio, i nu
sivylimo, kad taip staiga atsidriau ant ems, protas maum
aptemsta. Atrod, lipau vir. Taiau siena, kuria neukopiau,
vl stkso prieais. Sukands dantis vl imu lipti, nesileisiu nu
galimas. Klejoju kariuodamas nuo svajons suiupti Helen.
Akmenys tarsi tamsus vanduo, nepaliaujamai tekantis vir ka
ko, k pameiau ir noriu atgauti. Pamirtu apie diev ir kodl
nukritau, kodl mano pdos remiasi tas paias dubas, kurio
mis jau lipau. Gal tai viskas, k darau, mstau klejodamas, tik
laipioju sienomis ir krintu emyn. Tik kart, kai pavelgiu
auktyn, dievas nebesiypso. Pirtais iumpa u mano tunikos
ir ikelia tabaluojant. Tada paleidia.
Ga l v a v l d u n k s t e l i em. Guliu pribloktas, prarads ad.
Aplinkui renkasi miglota veid minia. Ar jie ateina man padti?
O tada suprakaitavusia kakta pajuntu vs or, kedenant paga
liau ilaisvintus tamsius mano plaukus. almas. Matau j alia,
apverst tarsi tui sraigs kiaukut. Ir arvai atsilaisvina - die
vas atsagst visus Achilo suvertus direlius. Jie nukrinta nuo
mans ir pabyra ant ems kaip suskilusio, suskaldyto kiauto
uks.
Mirtin tyl nutraukia kims, pikti trojn auksmai. Igs
dintas protas atkunta: a beginklis ir vienas, o jie ino, kad a tik
Patroklas.
Bk. Paoku. ybteli ietis tik per plauk pro al. dreskia
blauzdos od, perbria j raudona linija. Isisuku nuo itiestos
329
MADEL I NE MI LLER
rankos. irdis dauosi nuo panikos. Pro igsio rk pama
tau mog, kreipiant iet man galv. Taiau sugebu mikliai
isilenkti, ir ji pravilpia vir mans, sutariusi plaukus kaip
mylimojo alsavimas. Ietis taikosi man kelius, kad nugriiau.
Liuokteliu apstulbs, kad dar neuvau. Niekada gyvenime ne
buvau toks greitas.
Ietis, kurios nepastebiu, atskrieja i u nugaros. Praduria
nugaros od ir inyra laukan po onkauliais. Suklumpu, stum
teltas galingo smgio, verianio skausmo ir deginamo tirpulio
pilve. Pajuntu, kaip iet trukteli, ir smaigalys dingsta. Ant mano
paiurpusios odos pasipila kartas kraujas. Atrodo, surinku.
Trojn veidai mirguliuoja, krintu. Kraujas sruvena pro
pirtus ant ols. Minia prasiskiria, ir matau prie mans artjan
t vyr. Rodos, jis eina i labai toli, leidiasi, tarsi guliau gilaus
tarpeklio dugne. Jo klubai tarsi ventyklos karnizas, antakiai
rsiai suraukti. Jis neiri vyrus aplinkui, ingsniuoja taip,
tarsi bt vienas mio lauke. Ateina mans nuudyti. Hektoras.
Kvpuoju maais gurkniais, kiekvienas eidia tarsi nauja
aizda. Kaip ausyse tvinkioj antis pulsas dunksi atsiminimas:
jis negali mans nuudyti. Neturi. Jei nuudys, Achilas neleis
jam gyventi. O Hektoras turi gyventi - aminai, niekada negali
mirti, net pasens, net taip sudivs, kad kaulai barks po oda
tarsi akmenliai upelyje. Jis privalo gyventi, prisimenu atbulas
liaudamas ole, nes jo gyvyb - paskutin utvanka prie pa-
plstant paties Achilo kraujui.
Beviltikai valgausi vyrus aplinkui ir graibstau jiems u
keli. Praau, gargiu. Praau.
Taiau jie neiri, jie velgia savo karalait, vyriausij Pria
mo sn, negailestingai artjant prie mans. Loteljs galv,
330
A C H I L O G I E S M
matau, kad jis nebetoli ir kelia iet. Girdiu tik savo besikilno
janius plauius, traukianius or krtin ir stumianius i jos.
Hektoro ietis pakimba vir mans, pakreipta tarsi sotis. O tada
krinta, likteli viesus sidabras.
Ne. Mano rankos suplazda ore tarsi igsdinti paukiai,
mgindamos sustabdyti nenumaldomai pilv smingani iet.
Taiau a silpnas kaip kdikis prie Hektoro jg, ir mano del
nai pasiduoda, apsivydami raudonomis gijomis. Ieties antgalis
grimzta taip skausmingai degindamas, kad liaujuosi kvpuoti,
o pilve pratrksta siaubingo skausmo votis. Mano galva krinta
ant ems, ir a regiu paskutin vaizd - Hektoras, rimtas palin
ks vir mans, gria mane ietimi tarsi maiyt katil. mk
teli paskutin mintis: Achilas.
31 SKYRI US
S
t o v d a ma s a n t k a l v o s Ac h il a s s t e b i t a ms ia s f ig r a s
mio lauke prie Trojos. Negali irti veid ar pavieni
moni. Trojos puolimas primena potvyn, kari kardai ir
arvai vilga kaip uv vynai saulje. Graikai veria trojnus
trauktis, kaip ir sak Patroklas. Greitai jis gr, o Agamemnonas
turs priklaupti. Jie vl bus laimingi.
Taiau jis nesijauia laimingas. J apima nejautra. Judantis
kovos laukas tarsi gorgons veidas ltai veria j akmeniu. Gyva
ts rangosi jam prie akis, kol galiausiai susiveja tams mazg
Trojos papdje. Krito karalius ar karalaitis, ir kariai kaunasi dl
jo kno. Kas jis? Delnu prisidengia akis, taiau daugiau neiri.
Patroklas papasakos.
Vi s k a s a i k j a po truput. Vyrai artja pajriu stovyklos link.
Greta kit karali lubioja Odisjas. Menelajas kak nea ran
kose. Bejgikai kybo olta koja. I po laikin kapi isprsta
susitariusi plauk garbanos. Nejautra gailestinga. Kelios pas
kutins jos akimirkos. Tada viskas grina.
Jis griebiasi kardo persirti gerklei. Tik nieko neuiuops
prisimena atidavs j man. Tada Antilochas iumpa j u rie,
332
A C H I L O GI E S M
ir vyrai vienu metu prabyla. Jis temato kruvin drobul. Sus-
tgs blokia alin Antiloch, partrenkia Menelaj. Susmunka
ant kno. Uplds suvokimas atima ad. Prasiveria riksmas.
Tada kitas ir dar vienas. Jis griebiasi u plauk ir ima juos rautis.
Auksins sruogos krinta ant kruvin palaik. Patroklai, sako jis,
Patroklai. Patroklai. Kartoja, kol lieka tik garsas. Kakur alia
klpo Odisjas, silo pavalgyti ir atsigerti. Apimtas nuomaus
tio vos nenudeda jo vietoje. Taiau tada turt paleisti mane.
O jis negali. Laiko mane taip stipriai, kad jauiu silpnai plakan
i ird tarsi plazdanius drugio sparnus. Suaidi paskutin sie
los dalel, vis dar neapleidusi mano kno. Kania.
Br i s e i d p e r s i m a i n i u s i u v e i d u bga prie ms. Pasilenkia
vir kno, i daili tamsi aki pasipila aaros, iltos kaip vasa
ros lietus. Usidengusi veid rankomis rauda. Achilas neiri
j, netgi nemato. Atsistoja.
- Kas tai padar? - klausia iurpiu, aiiniu, dtaniu balsu.
- Hektoras, - taria Menelajas. Achilas iumpa milinik
uosin savo iet, stengiasi itrkti i j laikani rank.
Odisjas sugriebia j u pei.
- Rytoj, - sako. - Dabar jis mieste. Rytoj. Paklausyk mans,
Peleidai. Rytoj galsi j nuudyti. Prisiekiu. Dabar turi pavalgyti
ir pailsti.
Ac h i l a s r a u d a . Gl a u d i a mane glbyje, nevalgo ir neprata
ria jokio odio, iskyrus mano vard. Matau jo veid tarsi pro
vanden, kaip uvis mato saul. Aaros krinta, bet negaliu j nu
333
MADEL I NE MI LLER
luostyti. Tokia dabar mano, pusiau gyvenanios nepalaidotos
sielos, dalia.
Ateina jo motina. Girdiu j - prie kranto ltani bang
m. Bdamas gyvas kliau Tetidei pasibjaurjim, taiau jai
dar lykiau matyti mano palaikus snaus rankose.
- Jis mirs, - sako abejingai.
- Hektoras mirs, - atsako jis. - Rytoj.
- Tu neturi arv.
- Man j ir nereikia, - iiepia dantis; jam sunku kalbti.
Blyki ir alta, ji itiesia platak, nordama atitraukti jo
rankas nuo mans.
- Jis pats kaltas, - sako.
- Neliesk mans!
Ji atlijusi stebi, kaip jis glaudia mane glbyje.
- Atneiu tau arvus, - tarsteli.
Ta i n u o l a t k a r t o j a s i - prasiskiria palapins angos udanga,
pasirodo nedrsus veidas. Fenikso, Automedonto ar Machaono.
Galiausiai Odisjo.
- Agamemnonas atjo su tavimi susitikti ir grinti mer
ginos.
Achilas neatsako: Ji jau gro. Gal neino.
Jiedu susitinka virpanioje ugniakuro viesoje. Agamemno
nas kosteli.
- Metas pamirti nesutarimus. Atjau grinti merginos,
Achilai, sveikos ir gyvos, - nutyla, tarsi tikdamasis dkin
gumo. Taiau sulaukia tik tylos. - Tikriausiai dievas sumai
mums prot, kad taip susipykome. Bet dabar viskas baigta, mes
334
A C H I L O GI E S M
vl sjungininkai, - pastarj sakin itaria garsiai, kad igirst
juos stebintys vyrai. Achilas neatsako. sivaizduoja, kaip udo
Hektor. Tik tai padeda jam nepalti.
Agamemnonas dvejoja.
- Karalaiti Achilai, girdjau, rytoj kausies ir tu?
- Taip, - staigus atsakymas visus igsdina.
- Labai gerai, puiku. - Agamemnonas lukteli dar valan
dl. - Paskui irgi kovosi?
- Jei nori, - atsako Achilas. - Man vis tiek. A greitai mirsiu.
Stebintys vyrai susivalgo. Agamemnonas atsipeikja.
- Gerai. Tai susitarme, - apsisuks eiti sustoja. - Apgailes
tauju dl Patroklo mirties. iandien jis narsiai kovsi. Ar gird
jai, kad umu Sarpedon?
Achilas pakelia akis. Pasruvusias krauju, ugesusias.
- Veriau jau bt leids ti jums visiems.
Agamemnonas per daug apstulbsta, kad atsakyt. Odisjas
pertraukia tyl:
- Paliksime tave gedti, karalaiti Achilai.
Br i s e i d k l po pr i e mano kno. Atsineusi vandens ir skepe
tait plauna krauj ir purv man nuo odos. Lieia velniai tarsi
biau kdikis, o ne negyvlis. Achilas praveria palapins ang
ir j akys susitinka vir mano kno.
- Traukis nuo jo, - liepia jis.
- Beveik baigiau. Jis nenusipeln gulti purvinas.
- Geriau patrauk nuo jo rankas.
Ji dygiai velgia aarotomis akimis.
- Ar manai, kad vienintelis j myljai?
335
MA D E L I N E MI L L E R
- Ieik. Lauk!
- Tau jis labiau rpi mirs nei gyvas, - sielvartaudama kariai
sako ji. - Kaip galjai leisti jam kautis? inojai, kad jis ne karys!
Achilas surinka ir sudauo duben.
- Ieik!
Briseid n nekrpteli.
- Nuudyk mane. Bet jo nebesugrinsi. Jis buvo vertas de
imties toki kaip tu. Deimties! O tu isiuntei j mirti!
I jo lp isiveria beveik nemonikas garsas.
- Mginau j sustabdyti! Liepiau nepalikti pakrants!
- Tai tu privertei j kautis, - Briseid engia artyn. - Jis ko
vsi, stengdamasis igelbti tave ir tavo numylt vard. Nes ne
galjo irti, kaip kankiniesi!
Achilas rankomis usidengia veid. Taiau ji negailestinga.
- Niekada nebuvai jo vertas. Nesuprantu, kodl jis i viso
tave myljo. Tu rpiniesi tik savimi!
Achilas pakelia akis. Ji isigandusi, bet nesitraukia.
- Tikiuosi, kad Hektoras umu tave.
Oras suvokia jo gerklje.
- Manai, a to nesitikiu? - klausia.
Jis r a u d a , k e l d a ma s mane ms lov. Mano knas glebus ir
greitai ims dvokti, nes palapinje ilta. Atrodo, jam nesvarbu.
Vis nakt laiko mane apkabins ir spaudia altas mano rankas
sau prie lp.
Autant jo motina grta su skydu, kardu ir krtins arvu,
jie k tik nukaldinti ir bronza vis dar ilta. iri, kaip jis gink
luojasi, stengdamasi nieko jam nesakyti.
336
ACHI L O GI ESM
Jis n e l a u k i a n e i mirmidon, nei Automedonto. Lekia pakran
te pro graikus, ijusius pasiirti. Tie iumpa ginklus ir seka
i paskos. Nenori nieko praiopsoti.
- Hektorai! - surinka jis. - Hektorai!
Jis prasiveria pro artjanias trojn gretas, triukindamas
krtines ir veidus, paliks pdsak tarsi ts meteoras. Ir nu
lekia nespjus knams nukristi ant ems. ol, iretjusi nuo
deimtmet trunkanio karo, geria sodr karalaii ir karali
krauj.
Taiau Hektoras bga nuo jo vingiais tarp veim ir vyr,
lydimas dievikos skms. Ir niekas negali jo pavadinti bailiu.
Pavytas jis us. Jis segi Achilo arvus, feniksu puot su niekuo
nesupainiojam antkrtin, kur rado prie mano kno. Vyrai
spokso juodu prabganius - atrodo, tarsi Achilas persekiot
save.
Besikilnojania krtine Hektoras dumia prie plaios Trojos
ups Skamandro. Vanduo tviska gelsvu auksu, nuspalvintas gel
ton ups vagos akmen, kuriais garsja Troja.
Dabar ups vanduo ne auksinis, bet drumstai raudonas, te
liskuodamas dsta nuo lavon ir arv. Hektoras oka bangas
ir plaukia, rankomis skindamasis keli tarp alm ir besivartan
i kn. Pasiekia kit krant, Achilas puola kandin.
I ups pakyla dievyb ustoti jam kelio. Nevarus vanduo
liejasi raumeningais peiais, plsta i juodos barzdos. Jis auk
tesnis u aukiausius mirtinguosius, trykta jga kaip pavasario
upokniai. Jis myli Troj ir jos gyventojus. Vasar jie aukoja jam
vyno, plukdo jo vandenyse vainikus. Pamaldiausias i vis -
Trojos karalaitis Hektoras.
Achilo veidas aptakytas krauju.
337
M A D EL I N E M I L L ER
- Nesulaikysi mans.
Ups dievas Skamandras pakelia medelio kamieno storumo
lazd. Jam nereikia amen; uteks vieno smgio kaulams su
triukinti, sprandui nulauti. Achilas turi tik kard. Ietys liko
smygsoti knuose.
- Ar verta tau dl to ti? - klausia dievas.
Ne. Praau. Taiau a neturiu balso. Achilas engia upn ir
pakelia kard.
Laikydamas lazd didiulmis tarsi mogaus liemuo ran
komis, ups dievas usimoja. Achilas isisuka, persiversdamas
oka pirmyn ivengdamas vilpianio antro smgio. Nusileidia
ant koj ir smogia neapsaugot dievo krtin. Dievas lengvai,
beveik atsainiai isisuka. Kardo smaigalys pravilpia nepadars
alos, taip dar nra buv.
Dievas puola. Jo smgiai priveria Achil trauktis per up
je plduriuojanias nuolauas. Jis smgiuoja lazda tarsi kju;
ten, kur trenkia, plaiai tykta purslai. Achilui kaskart tenka
isisukti. Atrodo, vanduo jo neltina, kaip bet kurio kito mo
gaus.
Achilo kardas vysioja greiiau u mint, taiau nepalie
ia dievo. Skamandras atmua kiekvien smg galinga lazda,
versdamas j smgiuoti greiiau. Dievas senas kaip pirmasis
kalnuose itirps ledas ir gudrus. Jis ino apie visus iose ly
gumose kovotus mius ir jam nra nieko naujo. Achilas ima
judti liau, ivargintas pastang atremti dievo gali plonais
metaliniais amenimis. Ginklams susitrenkiant yra medio
ipuliai, taiau lazda stora kaip Skamandro koja; nra vilties,
kad l. Dievas pradjo ypsotis, nes dabar mogus daniau
stengiasi ivengti smgi, o ne juos atmuti. Jis nenumaldomai
338
A C H I L O G I E S M
pralaimi. Achilo veidas persikreips nuo pastang ir susikau
pimo. Jis kaunasi temps paskutines jgas. Pagaliau juk jis - ne
dievas.
Matau, kaip susitelkia, ruodamasis paskutiniam tbti
niam puolimui. Usimoja, kardas msteli dievo galvos link.
Kad ivengt smgio, Skamandras turi trumpam atsiloti. B
tent ios akimirkos Achilas ir laukia. Matau, kaip tempia rau
menis paskutiniam kiriui ir liuokteli.
Pirm kart gyvenime jis per ltas. Dievas galingai atmua
kirt. Achilas klupteli. Tik truputl, vos vos susvyruoja, beveik
to nepastebiu. Taiau dievas pamato. T mirksn, kai Achilas
susverdi, piktai, pergalingai puola priek. Smogdamas lazda
bria ore mirties ark.
Veriau jis nebt apsigavs; a irgi. Tos kojos niekada nesu
klupo, n karto per vis laik, kiek jas painojau. Jei ir suklyst,
tai tik ne tie grakts kaulai ir nutekinti raumenys. Achilas kaip
jauk met mogikj klaid, ir dievas ukibo.
Skamandras puldamas atsidengia, ir Achilas vysteli kardu.
Dievo one praysta gili aizda, o ups vanduo vl plsteli auk
su, tekaniu i savo valdovo kno.
Skamandras nemirs. Taiau dabar nusilps ir nusikamavs
turi lubioti alin kalnus, kur trykta jo vandenys, sustabdyti
kraujavim ir atgauti jgas. Jis panyra up ir dingsta.
Achilo veidu srva prakaitas, jis uduss, taiau nesustoja.
- Hektorai! - surinka. Ir vl leidiasi jo medioti.
Kakur dievai ima kudtis:
Jis veik vien i ms.
Kas bus, jei puls miest?
Trojai dar ne laikas lugti.
339
M A D E L I N E M I L L E R
O a sau mstau: nesibaiminkite dl Trojos. Jam reikia Hek
toro. Tik Hektoro ir nieko daugiau.
Au k t Tr o j o s s i e n papdje auga vent laur iklypusiais
kamienais girait. ia Hektoras pagaliau sustoja. Abu vyrai su
sitinka po j akomis. Vienas i j tamsus, tarsi aknimis giliai
j em suleistomis kojomis. Jis segi auksinius krtins arvus ir
alm, nublizgintus antblauzdius. Jie man neblogai tiko, taiau
jis auktesnis, stambesnis. Prie kaklo tarp arv ioji plyys.
Kito vyro veidas beveik neatpastamai persimains. Drabu
iai vis dar drgni po kovos upje. Jis ikelia uosin iet.
Nereikia, maldauju. Jis laiko savo paties mirt, pralies savo
krauj. Taiau negirdi mans.
Hektoro akys iplstos, taiau jis nebebga. Sako:
- Praau tavs vieno. Nuuds mane, atiduok kn eimai.
Achilas suvokia:
- Litai su monmis nesidera. Umuiu tave ir susiu ali.
Jo ietis skrieja lyg viesi vakaro vaigd tamsiame skuryje
ir sminga duobut Hektoro kakle.
Ac h i l a s g r j t a f palapin, kur laukia mano knas. Visas
raudonas ir rdi spalvos iki pat alkni, kruvinais keliais ir
kaklu, tarsi bt plauks erdviomis tamsiomis irdies menmis
ir k tik inirs, dar varvantis. Pervrs odin rait per kulnus,
velka Hektoro kn. Daili barzda priskretusi purvo, veidas pa
juods nuo kruvin dulki. Buvo priris j prie savo veimo,
kur trauk irgai.
340
A C H I L O G I E S M
Jo laukia graik karaliai.
- iandien tu nugaljai, Achilai, - sako Agamemnonas. - I-
simaudyk ir pailsk, o tada ikelsime tavo garbei puot.
- Nepuotausiu, - jis prasibrauna pro juos, tempdamas Hek
toro kn.
- Ho k u mo r o s , - velniausiu balsu paaukia j motina. Grei-
talemti. - Ar nevalgysi?
- inai, kad ne.
Ji palieia jo skruost tarsi nordama nuluostyti krauj.
Jis krpteli.
- Liaukis, - sako.
Akimirksn ji sutrinka, taip trumpai, kad jis n nepastebi.
Tada prabyla grietu balsu:
- Laikas grinti Hektoro kn eimai palaidoti. Nuudei j,
atkerijai. Gana.
- Niekada nebus gana, - atkerta jis.
Pi r m , k a r t p o mano mirties jis umiega netolygiu, neramiu
miegu.
Achilai. Negaliu pakelti tavo sielvarto.
Jo kojos ir rankos virpa ir trkioja.
Suteik mums abiem ramyb. Sudegink ir palaidok mane.
Lauksiu tavs eliuose. A...
Taiau jis jau bunda.
- Patroklai! Palauk! A ia!
Purto alia gulint kn. Neatsiliepiu, ir jis ima raudoti.
341
M A D E L I N E M I L L E R
At s i k e l i a a u t a n t i r velka Hektoro kn palei Trojos sienas,
kad visi pamatyt. T pat daro vidudien ir vakare. Jis nemato,
kad graikai ima sukti alin akis. Eidamas pro al nepastebi ne
pritariamai suiaupt lp. Kiek tai tsis?
Tetid laukia palapinje, aukta ir tiesi kaip liepsna.
- Ko nori? - jis numeta Hektoro kn prie palapins angos.
Jos skruostai imuti dmmis tarsi krauju aptakytas mar
muras.
- Turi liautis. Apolonas pyksta. Nori keryti.
- Tegu, - jis atsiklaupia, nubraukia plaukus man nuo kak
tos. A suvyniotas apklotus tvaikui slopinti.
- Achilai, - dideliais ingsniais prisiartinusi ji suima jo
smakr. - Paklausyk mans. Tu per toli nujai. Negalsiu tavs
apginti.
Jis sukteli galv ir iiepia dantis.
- Ir nereikia.
Jos oda iblykta labiau, negu kada buvau mats.
- Nebk kvailas. Tik a galiu...
- Koks skirtumas? - atauna pertraukdamas j. - Jis mirs.
Ar gali j sugrinti?
- Ne, - atsako ji. - Niekas negali.
Jis pakyla.
- Manai, nematau, kaip digauji? inau, kaip jo nekentei.
Visada nekentei! Jei nebtum jusi pas Dzeus, jis bt gyvas!
- Jis mirtingas, - atsako ji. - O mirtingieji mirta.
- A mirtingas! - aukia jis. - Ko vertas dievikumas, jei
negali jo sugrinti? Ko verta f?
- inau, kad tu mirtingas, - sako ji. Dlioja kiekvien alt
od tarsi mozaikos uk. - inau geriau u bet k kit. Per ilgai
342
ACHI L O GI ESM
leidau tau likti Pelione. Tai sugadino tave, - ji staigiai mosteli
suplytus drabuius, aar ivagot veid. - Tai ne mano snus.
Jo krtin kilnojasi.
- Tai kas gi, motina? Ar a per maai garsus? Nuudiau
Hektor. K dar? Sisk juos ia. Nuudysiu visus!
Jos veidas persimaino.
- Elgiesi kaip vaikas. Pyrui tik dvylika, bet jis u tave vyri
kesnis.
- Pyras, - aikteli jis.
- Jis atvyks, ir Troja lugs. Pasak moir, be jo miestas nebus
nugaltas.
Jos veidas vyti.
Achilas suira j.
- Tu pasiimsi j j ia?
- Jis bus kitas aristos achaion.
- A dar nenumiriau.
- Gali ir mirti, - odiai kerta tarsi botagas. - Ar inai, k
ikeniau, kad taptum didis? O tu dabar visa tai naikini dl ito? -
su pasilyktjimu rodo gendant mano kn. - Baigta. Daugiau
niekaip negaliu tavs gelbti.
Juodos akys susitraukia tarsi gstanios vaigds.
- Diaugiuosi, kad jis uvo, - sako ji.
Tai paskutiniai jam itarti jos odiai.
3 2 SKYRI US
P
AIOJE NAKTIES GLDUMOJE, USNDUS NETGI LAUKINIAMS
unims ir nutilus peldoms, ms palapin eina senis.
Nevarus, suplytais drabuiais, pelenais ir purvu iteptais
plaukais. Apdaras drgnas, nes jis atplauk upe. Taiau kai praby
la, jo vilgsnis aikus.
- Atjau snaus, - taria. Perjs palapin Trojos karalius
priklaupia prie Achilo koj. Nulenkia il galv. - Ar iklau
sysi maldaujanio tvo, galingasis Ftijos karalaiti, geriausias i
graik?
Achilas spokso emyn senio peius tarsi apsvaigs. Jie vir
pa nuo senatvs, sukump nuo sielvarto natos. is vyras susi
lauk penkiasdeimties sn ir prarado visus, iskyrus saujel.
- Iklausysiu, - atsiliepia.
- Tegul dievai laimina tavo maloningum, - sako Priamas.
Vsiomis rankomis lieia degani Achilo od. - inakt atjau
i toli su viltim, - nevalingai sudreba, nes naktis vsi, o drabu
iai drgni. - Apgailestauju stojs prie tave toks apgailtinas.
Atrodo, odiai paadina Achil.
- Neklpk, - sako jis. - Leisk pasilyti tau valgyti ir gerti, -
padavs rank padeda senajam karaliui atsistoti. Duoda saus
apsiaust ir minkt pagalvi, kurios labiausiai patinka Feniksui,
344
A C H I L O G I E S M
pila vyno. alia susiraukljusio ltai engianio Priamo staiga
atrodo labai jaunas.
- Dkoju u svetingum, - sako Priamas. Graikikai kalba
su akcentu, ltai, taiau gerai. - Girdjau, esi kilnus, todl kliau-
juosi tavo kilnumu. Mes prieai, taiau tu niekada negarsjai
iaurumu. Maldauju, atiduok mano snaus kn palaidoti, kad
jo siela neklaidiot prauvusi, - kalbdamas stengiasi neir
ti kampe knibsant el.
Achilas iri tamsos taur savo rankose.
- Esi drsus, kad atjai ia vienas, - sako. - Kaip patekai
stovykl?
- Mane lydjo diev malon.
Achilas pakelia j akis.
- I kur inojai, kad nenuudysiu?
- Neinojau, - atsako Priamas.
Stoja tyla. Prieais stovi valgis ir vynas, taiau n vienas ne
valgo ir negeria. Per tunik galiu suskaiiuoti Achilo onkaulius.
Priamo akys ukliva u kito - mano - kno, gulinio ant
lovos. Akimirk dvejoja.
- Ar ten... tavo draugas?
- Filtatos, - grietai atsako Achilas. Mylimiausias. - Geriau
sias i moni, tavo snaus nudobtas.
- Apgailestauju dl netekties, - sako Priamas. - Ir dl to, kad
i tavs j atm mano snus. Taiau maldauju tavs pasigailti.
Gedintys, kad ir prieai, turi padti vieni kitiems.
- O jei nepadsiu? - altai klausia jis.
- Tai nepadsi.
Valandl tylu.
- Vis dar galiu tave umuti, - sako Achilas.
345
MADEL I NE MI LLER
Achilai.
- inau, - tyliai taria karalius neisigands. - Bet veriau
paaukosiu gyvyb, jei tik yra galimyb snaus sielai ramiai il
stis.
Achilo akys sudrksta ir jis nusigria, kad senis nepama
tyt.
Priamas velniai taria:
- Teisinga norti ramybs mirusiems. Abu inome, kad gy
viesiems ramybs nra.
- Taip, - sunibda Achilas.
Palapinje niekas n nekrusteli, laikas, atrodo, sustingo.
Tada Achilas atsistoja.
- Greitai pravis, ir a nenoriu, kad keliaujant namo tau kil
t pavojus. Liepsiu tarnams paruoti tavo snaus kn.
Ji e m s i j u s , s u s mu k s greta sikniaubia veidu man pilv.
Oda sudrksta nuo nesibaigiani jo aar.
Kit dien nunea mane prie laidotuvi lauo. Briseid ir
mirmidonai stebi, kaip ukelia mane ant sukrauto lauo ir titna
gu skelia ugn. Liepsn apsuptas jauiu, kaip gyvenimas dar la
biau tolsta, kol telieka tik silpnas virpesys ore. Ilgiuosi poemio
karalysts tamsos ir tylos, ten galsiu ilstis.
Jis pats surenka pelenus, nors tai moters pareiga. Suberia
auksin urn, dailiausi ms stovykloje, ir atsisuka stebinius
graikus.
- Kai mirsiu, prisakau jums sumaiyti mudviej pelenus ir
palaidoti kartu.
346
ACHI L O GI ESME
He k t o r a s i r Sa r pe d o n a s u v o , taiau j viet uima kiti did
vyriai. Anatolija turi daug sjunginink, ir tie susivienija prie
siverlius. Pirmiausia pasirodo Memnonas, rausvapirts au
ros snus, Etiopijos karalius. Tamsiaodis, augalotas, pasipuos
vainiku, atygiuoja su toki pat tamsiaodi vyr kariuomene.
Stovi ir viltingai ypsosi. Atkeliavo dl vieno vienintelio mo
gaus.
Tas mogus pasitinka j ginkluotas tik ietimi. Krtins ar
vai netvarkingai usegti, kakada spindj plaukai sulip, ne
vars. Memnonas nusijuokia. Bus lengva. Kai susmunka, per
vertas ilgos uosins ieties, ypsena dingsta nuo veido. Achilas
iseks itraukia iet.
Tada atjoja amazons nuogomis krtimis, kaip aliejumi i
tepta mediena vilgania oda, suritais plaukais, su gausybe ie
i ir atri strli rankose. Prie baln kabo lenkti pusapvaliai
skydai, tarsi nukalti i mnulio. Prieaky ant katoninio irgo
joja moteris palaidais plaukais, tamsiomis anatoliei akimis,
apvali form ir nuomi; i po irgo kanop yra akmenliai.
Pentesilja.
Ji vilki judesi nevarant apsiaust, leidiant laisvai ir leng
vai kaip katei liuoktelti nuo irgo. Grakiai nusileidia ant
koj ir aibikai itiesusi rank iumpa prie balno pririt iet.
Remdamasi j pritupia ant ems. Vir jos sumuoja nirus,
pajuods, apsiniauks veidas. Achilas dabar visai nearvuotas,
atidengs od amenims ir smaigams. Viltingai, ilgesingai vel
gia j-
Ji duria ietimi, ir Achilo knas nepaprastai lanksiai, be
galo mikliai isisuka nuo mirtino antgalio. Jo raumenys visada
j iduoda pasirinkdami gyvenim, o ne ramyb, kuri atne
347
M A D E L I N E M I L L E R
t ietis. Ji vl smeigia, ir jis peroka smaigal, liuokteljs tarsi
varl, lengvai ir be pastang. Gailiai atsidsta. Tikjosi, kad bus
kitaip, juk ji yra atmusi tiek daug gyvybi. Sddama ant irgo
taip primin j - greita, grakti, negailestinga. Anaiptol. Vienin
telis smgis ietimi blokia j ant ems, perskrodia krtin tar
si arklas em. Pikti karini sielvarto ksniai lydi j tolstant
nunarintais peiais.
Galiausiai pasirodo jaunuolis Troilas. Saugiai slptas anapus
sien jauniausias Priamo snus - visi norjo, kad jis likt gyvas.
Taiau brolio tis ivijo j i u sien. Jis narsus, kvailas ir ne
klauso. Matau, kaip isprsta i vyresnij broli rank ir oka
kovos veim. Lekia tarsi itrks kurtas, trokdamas kerto.
Ietis pataiko jam krtin, vos pradjusi platti. Jis griva
tebelaikydamas vadias, ir igsdinti irgai paok j nusitem
pia. Jo velkamos ieties smaigalys barka akmenis, rao dulkse
bronziniu pirtu.
Pagaliau jaunuolis isilaisvina ir atsistoja nubrozdintomis,
aizdotomis kojomis ir nugara. Pasitinka prieais stksant
vyr, kovos lauke mkant el iurpiu veidu, pavargus u
dyti vien vyr po kito. Matau, kad skaisiaakis narsiai ikelta
galva neturi n menkiausios galimybs. Ietis perveria minkt
kaklo obuol, o plipteljs skystis dao it raalas, blukinamas
tvyranios aplink mane prieblandos. Jaunuolis susmunka.
U Tr o j o s s i e n rankos skubdamos stveria lank, isirenka
strl ir karalikos kojos mina laiptais bokt, ikilus vir
mirusiais ir mirtaniais nukloto mio lauko. Bokte laukia
dievas.
348
A C H I L O G I E S M E
Paris lengvai randa taikin. Tas vyras juda ltai tarsi sueis
tas, pasiligojs litas, kurio aukso kari su niekuo nesupainio
si. Paris tempia templ.
- Kur taikytis? Girdjau, jis nesueidiamas. Nebent...
- Jis mogus, - sako Apolonas, - ne dievas. auk, ir jis mirs.
Paris nusitaiko. Dievas pirtu palieia strls plunksn. Tada
kvpteli - tarsi piens pk ar aislin laivel vandenyje. Ir str
l nuskrieja, tiesi ir tyli, brdama lank, Achilui nugar.
Achilas igirsta tyk zvimbes akimirk prie jai gebant.
Kiek pasuka galv, tarsi nort pairti, kaip ji adekia. Usi
merkia ir junta, kaip smaigalys perveria od, skverbiasi pro sto
rus raumenis, grauiasi pro sunertus onkauli pirtus. Pagaliau
pasiekia ird. Tarp meni pasipila kraujas, tamsus ir tirtas
kaip aliejus. Veidu trenkdamasis em Achilas nusiypso.
3 3 SKYRI US
K
n o a t e i n a j r n i m f o s n u s i d r i e k u s i a i s j r o s pu t
apdarais. Nuprausia j roi aliejumi ir nektaru, auksi
nius plaukus pina gli. Mirmidonai sukrauna laidotu
vi lau, ukelia j virun. Nimfoms raudant, liepsnos j prary
ja. I dailaus kno belieka kaulai, paskui - pilki pelenai.
Taiau daug kas nelieja aar. Briseid, kuri stovi irda
ma, kol iblsta paskutins arijos. Tetid tiesia nugara, palai
dais juodais plaukais, besiplaikstaniais vjyje. Vyrai - karaliai
ir kariai. Jie susibr atokiau nuo iurpuling nimf raud ir
aibuojani Tetids aki. Vos nepravirksta tik Ajantas su
tvarstyta, gyjania koja. Bet gal jis msto pagaliau tapsis aus
tos achaion.
Laidotuvi lauas baigia degti. Jei pelen greitai nesurinks,
vjas juos ipustys, taiau Tetid, kurios pareiga tai padaryti,
nejuda. Galiausiai Odisjas siuniamas su ja pasikalbti.
Jis priklaupia.
- Deive, nortume suinoti tavo vali. Ar mums surinkti
pelenus?
Ji atgria j savo vilgsn. Galbt jos akys kupinos sielvar
to, o gal ne. Nemanoma suprasti.
- Surinkite. Palaidokite. A jau visk padariau.
350
ACHI L O GI ESM
Odisjas nulenkia galv.
- Didioji Tetide, tavo snus norjo, kad jo pelenus...
- inau, ko norjo. Darykite, k norite. Tai ne mano rpestis.
Ta r n a i t s pa s i u n i a m o s s u r i n k t i pelen; nea juos prie
auksins urnos, kur ilsiuosi. Ar pajusiu jo pelenus krintanius
ant manj? Prisimenu altas snaiges ant rausv ms skruos
t Pelione. Ilgesys tarsi alkis iduobia manyje tutum. Kakur
laukia jo siela, bet negaliu jos pasiekti. Palaidokite mus ir ura
ykite ms vardus. Ilaisvinkite mus. Jo pelenai susimaio su
manaisiais, bet a nieko nepajuntu.
Ag a me mn o n a s s u a u k i a t a r y b aptarti Achilo kapaviets.
- Reikia palaidoti j lauke, kur uvo, - sako Nestoras.
Machaonas purto galv.
- Ne taip nuoalu bt pakrantje prie agoros.
- To mes tikrai nenorime. Kasdien u jo kliti, - prietarau
ja Diomedas.
- Ant kalvos, sakyiau, prie j stovyklos, - sako Odisjas.
Bet kur, bet kur, bet kur.
- Atjau uimti tvo vietos, - nuskardi skambus balsas.
Karaliai atsigria palapins ang. Ten stovi berniukas. Jo
plaukai skaisiai raudoni kaip rykiausia liepsna, jis dailus, bet
grois altas kaip iemos rytas. Tik nenuovoka nesuprast, apie
kok tv jis kalba. Tai spausta kiekvienoje jo veido linijoje, to
kioje panaioje, kad mane drasko. Tik smakras kitoks, smail
jantis kaip ir motinos.
351
MA D E L I N E MI L L E R
- A Achilo snus, - skelbia jis.
Karaliai stebeilija j j. Dauguma n neinojo, kad Achilas
turi sn. Tik Odisjas susivokia prabilti.
- Ar galime suinoti Achilo snaus vard?
- A Neoptolemas. Vadinamas Pyru, - Liepsna. Taiau, i
skyrus plaukus, liepsnos jame nematyti. - Kur tvo vieta?
Joje sdintis Idomenjas pakyla.
- ia.
Pyras nuvelgia Kretos karali.
- Atleidiu i klaid. Neinojote, kad pasirodysiu, - atsis
da. - Mikn valdove, Spartos valdove, - vos palenkia galv. -
Silausi js kariuomen.
Agamemnono veide grumiasi nepatiklumas ir apmaudas. Jis
man su Achilu visk baigs. Keistas berniuko elgesys baugina.
- Neatrodai pakankamai suaugs.
Dvylika. Jam dvylika.
- Gyvenau su dievais po jra, - atsako jis. - Griau nektar,
mitau ambrozija. Dabar ateinu laimti jums karo. Moiros ipra
naavo, kad be mans Troja nekris.
- K? - nustrsta Agamemnonas.
- Jei tai tiesa, i ties diaugiams, kad tu su mumis, - sako
Menelajas. - Tarms, kur palaidoti tavo tv.
- Ant kalvos, - sako Odisjas.
Menelajas linkteli.
- Tinkama vieta jiems.
- Jiems?
Valandl tylu.
- Tavo tvui ir jo draugui. Patroklui.
- Ir kodl is vyras turt bti palaidotas alia aristos achaion?
352
A C H I L O GI E S M
Stoja spengianti tyla. Visi laukia, k atsakys Menelajas.
- Karalaiti Neoptolemai, tavo tvas norjo, kad j pelenai
bt kartu. Negalime palaidoti j atskirai.
Pyras kilsteli smail smakr.
- Vergui ne vieta eimininko kape. Jei pelenai sumaiyti,
to nebegalima pakeisti. Taiau neleisiu sumenkinti tvo lovs.
Antkapis bus skirtas tik jam.
Neleiskite. Nepalikite mans ia bjo.
Karaliai susivalgo.
- Puiku, - sako Agamemnonas. - Bus kaip sakai.
Tesu oras ir mintis, nieko negaliu padaryti.
Kuo d i d e s n i s pa m i n k l a s , tuo didesnis mogus. Kapui graikai
suranda didiul balt akmen, kylant dang. Ant jo parayta
ACHILAS. Akmuo stksos, bylodamas visiems pro al einan
tiems, kad jis gyveno, mir ir vl gyvena atmintyje.
Py r o v l ia v a s pu o i a Skiro, motinos krato, o ne Ftijos, emb
lema. Jo kariai irgi i Skiro. Automedontas pareigingai irikiuo
ja mirmidonus ir moteris j pasitikti. Jie iri, kaip pakrante
atkeliauja naujutliai pulkai blyksiniais arvais, kaip aukso
raudonio plaukai liepsnoja mlyname danguje.
- A Achilo snus, - taria jiems. - Paveldiu jus kaip pdi
nis. Dabar bsite itikimi man, - pastebi moter, stovini nu
delbtomis akimis, sukryiuotomis rankomis.
- Kuo tu vardu? - klausia.
- Briseid.
353
MADEL I NE MI LLER
- Girdjau apie tave, - sako jis. - Dl tavs mano tvas lio
vsi kautis.
Tnakt jis siunia sargybinius jos atvesti. Laikydami u ran
k jie lydi j palapin. Jos galva nuolankiai nuleista, ji nesi
prieina.
Jie stumia j pro palapins ang. Pyras sdi kdje pusiau
gulomis, vien koj nerpestingai nukors. Kadaise taip sd
davo Achilas. Taiau jo akys niekada nebuvo tokios tuios,
tarsi bedugns juodo vandenyno gelms, kur plaukioja bekrau
js uvys.
Ji priklaupia.
- Valdove.
- Dl tavs mano tvas nustojo kariauti. Tikriausiai esi gera
sugulov.
Briseids akys tamsios ir neperprantamos kaip niekada.
- Valdove, js odiai daro man garb. Taiau nemanau,
kad jis liovsi kariauti dl mans.
- Kodl? Tavo nuomone, verge? - pabrtinai kilsteli antakius.
Baisu stebti, kaip kalba su ja. Kaip gyvat - neinai, kur gels.
- Buvau jo karo grobis, o Agamemnonas paniekino jo garb
atimdamas mane. Tik tiek.
- Nebuvai jo sugulov?
- Ne, valdove.
- Uteks, - atriai nukerta jis. - Nebemeluok man. Esi pui
kiausia moteris stovykloje. Priklausei jam.
Ji iek tiek kilsteli peius.
- Nenoriau, kad galvotumte apie mane geriau, negu nu
sipelniau. Man niekada nenusiypsojo tokia laim.
- Kodl gi? Kas su tavimi negerai?
354
A C H I L O G I E S M
Ji sudvejoja.
- Valdove, ar girdjote apie vyr, palaidot su js tvu?
Jo veidas tampa abejingas.
- inoma, negirdjau. Jis niekas.
- Taiau tvas labai jj myljo ir gerb. Diaugtsi inoda
mas, kad jie kartu palaidoti. Jam mans nereikjo.
Pyras dbso j.
- Valdove...
- Tylos, - tarsi botagu dyia jis. - Pamokysiu tave, k reikia
meluoti aristos achaion, - atsistoja. - Ateik ia, - jam tik dvyli
ka, taiau atrodo vyresnis. Knas - kaip vyro.
Ji ipleia akis.
- Valdove, apgailestauju supykdiusi. Galite klausti bet ko,
Fenikso ar Automedonto. Jie patvirtins, kad nemeluoju.
- sakiau tau prieiti.
Ji stovi, rankomis narydama po suknels klostes. Bk, ku
du. Neik prijo. Taiau ji prieina.
- Valdove, ko jums i mans reikia?
Jis engia artyn blykiojaniomis akimis.
- Ko tik usigeisiu.
Nematau, i kur atsiranda peilis, bet jis jos rankoje, ir ji u
simoja. Taiau nra nuudiusi mogaus. Neino, kaip smarkiai
ir tvirtai reikia smogti. O jis miklus ir greit isisuka. Amenys
nelygiai perria od, bet nesminga. Jis niriai partrenkia j ant
ems. Ji meta peil jam veid ir bga.
Ipuola i palapins, prasiveria pro nerangi sargybini
rankas ir nudumia pakrante jr. Pyras perrta tunika, krau
juojaniu pilvu oka i paskos. Stabteli prie suglumusi sargybi
ni ir ramiai paima vieno i j iet.
355
M ADEL I NE MI LLER
- Meskite, - paragina sargybinis. Nes ji jau veik m.
- Tuojau, - murma Pyras.
Rankomis ji lygiai skrodia pilkas bangas tarsi plasnoda
ma. Visada plauk geriausiai i ms trij. Prisiekindavo
kart nuplaukusi net Tened, o tai dvi valandos kelio laivu.
Vis labiau tolsta nuo kranto, ir a jauiu laukin diuges. Vie
nintelis mogus, kurio ietis bt galjusi j pasiekti, negyvas.
Ji laisva.
Vienintelis, jei ne jo snus.
Ietis tyliai ir tiksliai atskrieja i papldimio gilumos. Smai
galys smogia jai nugar tarsi akmuo, mestas ant plduriuojan
io lapelio. Tamsi jra praryja j vienu gurkniu.
Feniksas isiunia nar iekoti kno, taiau tas nieko neran
da. Galbt jos dievai maloningesni u ms, ir ji ras ramyb.
Dar kart paaukoiau gyvyb, kad tik taip bt.
Pr a n a y s t n e me l a v o . Pa s i r o d i u s Pyrui Troja krinta. i
noma, jis tai pasiekia ne vienas. Prireikia Odisjo sumanymo
su arkliu ir visos kariuomens. Taiau jis nuudo Priam. Ran
da rsyje su snumi besislepiani Hektoro mon Androma-
ch, iplia vaik i jos rank ir taip trenkia sien, kad itako
kiau tarsi supuvus vaisi. Igirds apie tai net Agamemnonas
iblykta.
Miesto kauleliai sutriukinami ir iiulpiami. Graik ka
raliai prikema laivus auksini kolon ir karalaii. Spariau,
negu biau galjs sivaizduoti, pasirengia ivykti - suvynioja
ir sukrauna palapines, iskerdia gyvulius ir susideda ms. Pa
krant lieka tarsi variai nugrauti griauiai.
356
A C H I L O G I E S M
Beldiuosi j j sapnus. Neikeliaukite, maldauju, kol nesu
teiksite man ramybs. Bet jei kas ir girdi, neatsiliepia.
Ivakarse Pyras nori atnaauti paskutin auk tvui. Ka
raliai susirenka prie kapo. Jiems vadovauja Pyras, jam kandin
seka karalikosios belaisvs - Andromach, karalien Hekab
ir jaunoji karalait Poliksen. Nuolat triumfuodamas tso jas
visur, kad ir kur eina.
Kalchantas atveda prie antkapio balt telyi. Siekia peilio,
bet Pyras sustabdo.
- Vienintel telyia. Ar tai viskas? Kaip bet kokiam kitam
mogui? Mano tvas buvo aristos achaion. Geriausias i js,
jo snus - dar geresnis. Taiau js mums yktaujate? - Pyras
nuleidia rank ant karalaits Poliksens beforms besiplaiks
tanios suknels ir stumteli j prie aukuro. - tai ko nusipeln
mano tvo siela.
Jis to nepadarys. Neidrs.
Tarsi atsakydamas Pyras nusiypso.
- Achilas patenkintas, - taria ir perria jai gerkl.
Vis dar jauiu druskos ir geleies - pasipylusio kraujo sko
n. Jis varvjo ant ols, auganios ant ms kapo, springau
juo. Manoma, mirusieji trokta kraujo, taiau ne tokio. Ne
tokio.
Ry t o j g r a i k a i i pl a u k s . Netenku vilties.
Odisjau.
Jis miega negiliai, vokai virpioja.
Odisjau. Paklausyk mans.
Jis sutrkioja. Net miegodamas negali pailsti.
M A D E L I N E M I L L E R
Kai atjote pas j prayti pagalbos, a jums padjau. Ar dabar
nepadsi man? inai, kas buvome. Supratai prie pasiimdamas
mus ia. Ms ramyb tavo rankose.
- At s i pr a a u , k a d trukdau taip vlai, karalaiti Pyrai, - ma
loniai nusiypso jis.
- A nemiegu, - atsako Pyras.
- Kaip patogu - nenuostabu, kad nuveiki daugiau negu vi
si mes.
Pyras prisimerks stebi j, nesupranta, ar i jo aiposi.
- Vyno? - Odisjas pakelia vynmai.
- Tikriausiai, - Pyras smakru parodo dvi taures. - Palik
mus, - liepia Andromachei. Kol ji susirenka drabuius, Odi
sjas pila vyno.
- Na, tikriausiai esi patenkintas viskuo, k ia nuveikei. Tap
ti didvyriu dar nesulaukus trylikos? Nedaugelis vyr gali tuo
pasigirti.
- Niekas negali tuo pasigirti, - altai atsako jis. - Ko nori?
- Bijau, kad mane atved retai prabylanti sin.
- tai kaip?
- Rytoj iplauksime ir paliksime ia daugyb uvusi grai
k. Visi jie deramai palaidoti, j atminim ymi vardai ant ant
kapi. Visi, iskyrus vien. Nesu pamaldus, taiau man nepatin
ka galvoti apie sielas, kurios klaidioja tarp gyvj. Nenoriau
jaudintis trukdomas nerami siel.
Pyras klausosi, kaip visada kiek nepatenkintas ikreips
lpas.
- Negaliau pasakyti, kad buvau tavo tvo draugas, kaip ir jis
358
ACHI L O GI ESM
mano. Taiau avjausi jo gdiais ir vertinau kaip kar- Per de
imt met perpranti mog netgi nenordamas. Todl dabar galiu
tau pasakyti - tikiu, jis nenort, kad Patroklas bt pamirtas.
Pyras sitempia.
- Ar jis taip sak?
- Pra, kad j pelenus sumaiyt, kad juos palaidot kaip
vien. Todl galime sakyti, kad norjo.
Pirm kart jauiuosi dkingas, kad jis toks sumanus.
- A jo snus. Tik a skelbiu, ko nori jo siela.
- Todl ir atjau pas tave. Neiekau sau naudos. Esu tik do
ras mogus ir noriu, kad bt pasielgta teisingai.
- Ar teisinga sumenkinti tvo lov? Leisti j sutepti kako
kiam prasiokui?
- Patroklas nebuvo prasiokas. Jis karalaitis i prigimties, bet
itremtas. Narsiai tarnavo ms kariuomenje, daug vyr juo
avjosi. Jis umu Sarpedon, galia nusileidus tik Hektorui.
- Vilkdamas tvo arvais. Prisidengs tvo love. Jis nepel
n lovs.
Odisjas palenkia galv.
- Tiesa. Taiau lov - keistas dalykas. Vieni sulaukia jos
po mirties, kit lov nublanksta. Tuo, kuo avisi viena karta,
bjaurisi kita, - iskeia dideles rankas. - Juk nenumanome, ko
nesunaikins atminties liepsna. Kas ino? - nusiypso. - Gal vie
n dien ir a pagarssiu. Gal net labiau u tave.
- Abejoju.
Odisjas gteli.
- Negalime pasakyti. Mes tik mons, trumpas deglo blyks
nis. Ateities kartos gali iauktinti arba paeminti mus kaip pa
norjusios. Patroklas gali bti i t, kuriuos iauktins.
359
M A D EL I N E M I L L ER
- Tai jau ne.
- Tada padarytum ger darb. Rodant kilnum ir pamaldu
m. Pagerbtum tv ir leistum mirusiam ilstis.
- Jis juodina tvo ir mano garb. Neleisiu. Pasiimk savo
prast vyn ir keliauk, - Pyro odiai atrs tarsi sulauytos
lazdos.
Odisjas pakyla, bet neieina.
- Ar turi mon? - klausia.
- inoma, ne.
- O a turiu. Nemaiau jos deimt met. Neinau, ar gyva,
ar pats nesiu nespjs pas j grti.
Visada maniau, kad jo kalbos apie mon - tik poktas, pra
simanymas. Taiau dabar jo balsas skamba neabejingai. Kiek
vienas odis kyla ltai, tarsi i sielos gelms.
- Guodiuosi tik tuo, kad poemio karalystje bsime kar
tu. Jei ne iame, tai aname gyvenime vl susitiksime. Nenor
iau ten bti be jos.
- Mano tvas tokios monos neturjo, - sako Pyras.
Odisjas velgia nepermaldaujam jaunuolio veid.
- Padariau, k galjau, - sako jis. - Tegul lieka nepamirta,
kad mginau.
A nepamirtu.
Gr a i k a i i pl a u k i a , o s u jais ir mano viltis. Negaliu j sekti.
Esu prikaustytas prie ems, kur guli mano pelenai. Susirangau
aplink akmenin obelisk ant jo kapo. Gal jis vsus, o gal ir il
tas. Negaliu pasakyti. Ant jo parayta ACHILAS, ir viskas. Jis
ikeliavo poemio karalyst, a likau ia.
360
ACHI L O GI ESM
mo n s a t e i n a pa i r t i k a po . Kai kurie laikosi atokiau, tar
si bijot, kad jo mkla pakils ir ikvies kautis. Kiti stovi pap
dje ir apirinja akmenyje ikaltus jo gyvenimo vaizdus. Jie
iraiyti skubotai, taiau gana aiks. Achilas, udantis Mem-
non, Hektor, Pentesilj. Nieko, iskyrus mirt. Toks galt
bti Pyro antkapis. Ar Achil prisimins itaip?
Ateina Tetid. Stebiu j, matau, kaip jai po kojomis vysta
ol. Seniai nejutau jai tokios neapykantos. Ji sukr Pyr ir
myljo labiau u Achil.
Ji irinja vaizdus ant antkapio - vienos mirtys. Pakelia
rank, tarsi j paliesti. Neapsikeniu.
Tetide, sakau.
Ji mikliai atitraukia rank. Ir dingsta.
Paskui grta. Tetide. Neatsiliepia. Tik stovi irdama s
naus antkap.
A palaidotas ia. Tavo snaus kape.
Ji nieko nesako. Nedaro. Negirdi mans.
Ateina kasdien. Sdi prie antkapio; atrodo, kiaurai em
juntu jos alt, kiek deginant druskos kvap. Negaliu jos pri
versti pasitraukti, bet galiu neksti.
Sakei, Cheironas j sugadino. Tu deiv, alta ir nieko nesu
pranti. Tai tu j sugadinai. Pairk, kaip dabar jis atsimenamas.
Nuud Hektor, nukov Troil. Dl iaurybi, kurias padar
sielvartaudamas.
Jos veidas tarsi akmuo. Nejuda. Dienos brkta ir temsta.
Galbt tokius dalykus dievai laiko dorybmis. Taiau argi lo
vinga atimti gyvyb? Mes stame taip lengvai. Ar paverstum j
dar vienu Pyru? Tegul apie j pasakoja ne vien tai.
- O k dar? - klausia ji.
361
MADEL I NE MI LLER
Bent kart nebijau. K dar ji gali man padaryti?
Kad grino Hektoro kn Priamui, sakau. Tai neturi bti
pamirta.
Ji ilgai tyli.
- O dar?..
Meistrikai skambindavo lyra. Turjo gra bals.
Atrodo, ji laukia.
Pasim merginas, kad joms netekt kentti kito karaliaus
rankose.
- T sumanei tu.
Kodl tu ne su Pyru?
Kakas virpteli jos akyse.
- Jis uvo.
Nirtulingai nudiungu. Kaip? odis skamba beveik sak
miai.
- J nuud Agamemnono snus.
U k?
Ji kur laik tyli.
- Jis pagrob ir iniekino jo nuotak.
Ko tik usigeisiu, - sak jis Briseidei. Ar sn myljai
labiau u Achil?
Ji suspaudia lpas.
- Ar daugiau nieko nepameni?
A visas - vieni prisiminimai.
- Tada pasakok.
No r i u a t s i s a k y t i . Taiau ilgiuosi jo labiau, negu pykstu. No
riu kalbti ne apie mirt ar dievus. Noriu, kad jis gyvent.
362
A C H I L O G I E S M
I pradi keista. A prats j nuo jos slpti, savintis. Taiau
prisiminimai trykta tarsi altinio vanduo, negaliu j sulaikyti.
Jie plsta ne kaip odiai, bet kaip sapnai, garuoja tarsi lietaus
palaistytos ems kvapas. Taip, taip ir taip - pasakoju. Taip at
rod jo plaukai vasaros saulje. Veidas, kai bgdavo. Akys per
pamokas, rimtos kaip peldos. Taip, taip ir taip. Spieiasi tiek
daug laims akimirk.
Ji usimerkia. Vok spalva - tarsi smlio iem. Klausosi ir
taip pat pamena.
Pamena, kaip stovi pakrantje juodais ir ilgais kaip irgo uo
dega plaukais. Pilkvai melsvos bangos dauosi uolas. Paskui
iurkias mirtingojo rankas, eidianias glotni od. Skau
diai bruoiant sml, plytant vid. Tada dievus, susaistanius
su mirtinguoju.
Pamena savyje vaik, vytint si tamsoje. Kartoja trij se
ni itart pranayst: snus pranoks savo tv.
Kiti dievai trauksi, tai igird. Jie inojo, kaip galingi s
ns elgiasi su tvais - Dzeuso aibai tebedvok apsvilusiu knu
ir tvaudyste. Jie atidav j mirtingajam, trokdami suvaryti
vaiko gali. Atskiesti j mogaus prigimtimi, sumenkinti.
Ji udeda rank ant pilvo, junta j plaukant viduje. Jos krau
jas suteiks jam stiprybs.
Bet nepakankamai. A mirtingas! - aukia jis jai purvinu,
papurtusiu, rkanu veidu.
Kodl ne nue ini pas j?
- Negaliu, - skausmas jos balse eidia. - Negaliu eiti po
eme, - poemio karalysts gelmi tamson, kur plevena sielos,
363
M A D E L I N E MI L L E R
kur gali engti tik mirusieji. - Tik tiek man beliko, - sako smei
gusi akis antkap. Akmens aminyb.
sivaizduoju berniuk, kur painojau. Achilas ypsosi, o
rankose skriejanios figos susilieja. alios akys juokdamosi
velgia mane. Gaudyk, sako jis. Achilas, rykjantis dangaus
fone, kyburiuoja ant akos vir ups. iltai mieguistai alsuoja
man prie ausies. Jei tu tursi keliauti, keliausiu su tavimi. Savo
baimes umirdavau auksiniame jo glbio prieglobstyje.
Prisiminimai plsta. Ji klausosi, spoksodama akmens gys
leles. Mes visi ten, deiv, mirtingasis ir vaikinas, priklauss
abiem pasauliams.
Sa u l l e i d i a s i jr, liedama savo spalvas vandens paviriu
je. Ji sdi alia, tyli slinant miglotoms sutemoms. Veidas toks
pat kaip ir pirmj dien, kai j ivydau. Rankos sudtos ant
krtins, tarsi nort pasilaikyti koki mint.
Papasakojau visk. Nieko apie mus nenuslpiau.
Stebime, kaip viesa grimzta vakar dangaus kap.
- Negaljau paversti jo dievu, - sako ji. aius jos balsas ku
pinas glos.
Bet tu buvai jo motina.
Ji ilgai neatsako, tik sdi, o akyse vyti paskutin blstanti
viesa.
- Padariau, ko praei, - prataria. I pradi nesuprantu. O
tada pamatau antkap ir enklus, kuriuos ji irai akmenyje.
Ten parayta ACHILAS. O greta - PATROKLAS.
- Eik, - sako ji. - Jis tavs laukia.
364
A C H I L O G I E S M
Tamsoj e du el iai itiesia rankas niriose, slogiose sutemose.
J platakos susilieia, viesa plsteli lyg potvynis tarsi gausyb
auksini urn lietj i sauls.
PADKA
Raydama roman, leidausi deimt met trukusi kelion ir man
pasisek, kad joje sutikau dievybi, daug malonesni u piktus kik
lopus. Nemanoma padkoti visiems, drsinusiems mane tuo laiko
tarpiu - tam prireikt dar vienos knygos, taiau kai kurias dievybes
reikia palovinti.
Ypa noriu padkoti meils kupin ir turining atsiliepim atsiun-
tusiems pirmiesiems savo skaitytojams Carolyn Bell, Sarah Furlow ir
Michaelui Bourret. Taip pat esu dkinga vis laik mane palaikiusiai
auniajai kriktamotei Barbarai Thornbrough ir Drake eimai u ir
ding padrsinim ir imintingus patarimus vairiausiais klausimais.
Nuoirdiai dkoju savo mokytojams, ypa Diane Dubois, Susan Mel-
voin, Kristin Jaffe, Judith Wilhams ir Jimui Milleriui, ir savo itin smal
siems, nuostabiems mokiniams, kuriems dsiau Shakespeareo kryb
ir lotyn kalb, u tai, kad imok mane daug daugiau negu a juos.
Man nusiypsojo laim turti ne vien, o tris puikius klasikins
filologijos, dstymo ir gyvenimo mokytojus: David Rich, Joseph
Pucci ir Michael C. J. Putnam. Esu nepaprastai dkinga jiems u
geranorikum ir erudicij. Taip pat dkoju visai Browno universiteto
klasikins filologijos katedrai. Be abejo, visos klaidos ioje knygoje
yra tik mano vienos.
Ypa ai Walteriui Kasinskas ir graiajai, talentingajai Norai
Pines, visada tikjusiai, kad bsiu raytoja, nors perskait ne vien
mano ankstyvosios krybos apsakym.
Ai, ai ir dar kart ai u draugyst neprilygstamam, nepa
siduodaniam, auniajam Jonah Ramu Cohenui, nirtingam, aistrin
gam kariui, kovojusiam dl ios knygos kiekviename ingsnyje.
36/
M A D E L I N E M I L L E R
Reikiu milinik kaip Olimpo kalnas padk nuostabiajai Julie
Barer, geriausiai i vis literatros ageni, pakyljusiai mane ir kartu
su savo nuostabiais kolegomis padjusiai pasiekti stebukl.
Ir, inoma, ai nenuilstaniai, nepaprastai redaktorei Lee Boud
reaux, o kartu ir visai Ecco leidyklai - Abigail Holstein, Michaelui
McKenzie, Heather Drucker, Rachel Bressler, jie taip puikiai rpinosi
manimi ir ia knyga. Dar noriau padkoti ir nuostabiems Jungtins
Karalysts Bloomsbury darbuotojams - mielai Alexandrai Pringle,
Katie Bond, Davidui Mannui ir visiems kitiems u netiktin darb
knygos labui.
Galiausiai noriu padkoti savo eimai - broliui Budui, kuriam
vis gyvenim iau ausis pasakojimais apie Achil, nuostabiajam pa
tviui Gordonui, o labiausiai neprilygstamai mamai, visada myliniai
ir palaikaniai, kvpusiai pamilti knygas taip, kaip ji. Bti tavo dukra
tikra dovana.
Ir paskutinis, bet ne maiau svarbus ai Nathanieliui, mano i
mintingam tarsi Atn riteriui ivaduotojui u meil, patarimus ra
ant ir kantryb.
VARDYNAS
Dievai ir nemirtingieji
Af r o d it . Meils ir groio deiv, Enjo motina, trojn gynja. Itin
palanki Pariui. Iliados III giesmje sikiusi igelbjo j nuo Menelajo.
Apo l o n a s . viesos ir muzikos dievas, trojn gynjas. Iliados I giesmje
pasiunt graikams mar ir prisidjo prie Achilo ir Patroklo ties.
Ar t e mid . Dvyn Apolono sesuo, mediokls, mnulio ir skaistumo
deiv. Supykusi dl to, kiek kraujo bus pralieta Trojos kare, sustabd
vj, todl graik laivynas strigo Aulidje. Paaukojus Ifigenij Artemi
d buvo numaldyta, ir vjas sugro.
At n . Galinga iminties, amat ir karo meno deiv. nirtingai pa
laik mylimus graikus kovoje prie trojnus, itin globojo gudragalv
Odisj. Danai pasirodo ir Iliadoje, ir Odisjoje.
Ch e ir o n a s . Vienintelis geras kentauras, didvyri Jasono, Asklepijo
ir Achilo mokytojas, medicinos ir chirurgijos iradjas.
Dz e u s a s . Diev valdovas, daugelio garsi didvyri, i j ir Heraklio bei
Persjo, tvas.
He r a . Diev valdov, Dzeuso sesuo ir mona. Kaip ir Atn globojo
graikus ir nekent trojn. Vergilijaus Eneidoje ji - pagrindin trojn
didvyrio Enjo prieinink, po Trojos kritimo nuolat jam kenkianti.
Sk a ma n d r a s . Prie Trojos tekanios Skamandro ups dievas, trojn
gynjas. Garsioji jo kova su Achilu pasakojama Iliados XXII giesmje.
369
M A D E L I N E M I L L E R
Te t i d . Jr deiv, galinti keisti pavidal, Achilo motina. Moiros ipra
naavo, kad Tetids snus pranoks savo tv. Tai igsdino anksiau jos
geidus diev Dzeus. Jis pasirpino, kad Tetid itekt u mirtingojo
ir taip susilpnt jos snaus galia. Po Homero sukurtuose mito varian
tuose Tetid visaip stengiasi paversti Achil nemirtingu - pamusi u
kulno panardina Stikso upje, laiko ugnyje stengdamasi ideginti jo
mirtingum.
Mirtingieji
ACHILAS. Karaliaus Peljo ir jr nimfos Tetids snus, geriausias ir
graiausias savo kartos karygys. Iliadoje vadinamas greitakoju, giria
mas dl nuostabaus balso. J mok gerasis kentauras Cheironas ir nuo
lat lydjo isirinktas itikimas draugas tremtinys karalaitis Patroklas.
Dar labai jaunas Achilas gavo rinktis - ilgai gyventi neinomam arba
igarsti ir mirti jaunam. Jis pasirinko lov ir kartu su visais graikais
iplauk Trojon. Taiau devintaisiais karo metais susikivirijs su Aga
memnonu atsisak toliau kautis ir gro mio lauk tik Hektorui nu
udius mylim Patrokl. Kerydamas nuud didj trojn karyg ir
kn tamp palei Trojos sienas. Galiausiai padedamas Apolono Achil
nuud Trojos karalaitis Paris.
inomiausias mitas apie Achil - apie mirtinai paeidiam jo
kuln - gana vlyvas. Iliadoje ir Odisjoje Achilas vaizduojamas ne
kaip nenugalimas, o kaip ypa apdovanotas karys. Taiau po Homero
sukurtais mitais stengiamasi paaikinti tariam Achilo nenugalimu
m. Vienoje paplitusioje mito versijoje deiv Tetid panardina Achi
l Stikso ups vandenis, kad tapt nemirtingas. Jai pavyksta, taiau
kulnas, u kurio laik, lieka paeidiamas. Iliada ir Odisja buvo pa
grindiniai mano kvpimo altiniai, j interpretacija atrod tikrovi
kesn, todl laikiausi senesns tradicijos.
370
ACHI L O GI ESM
Ag a me mn o n a s . Menelajo brolis Agamemnonas vald Miknus, didiau
si Graikijos karalyst, ir vadovavo graik ygiui Troj. Karo metais da
nai nesutar su Achilu, atsisakiusiu pripainti jo teis sakinti. Grus
po karo namo Agamemnon nuud mona Klitaimnestra. Apie tai ir
paskesnius vykius pasakoja Aischilas garsiajame tragedij cikle Orestja.
Aj a n t a s . Salamino karalius, Dzeuso palikuonis, garsjs didiuliu stotu
ir jga. Geriausias graik karys po Achilo, iam atsisakius kariauti simin
tinai kovsis su graik stovykl upuolusiais trojnais. Taiau po Achilo
ties Agamemnonas kaip labiausiai nusipelnius graik kar nusprend
pagerbti Odisj, todl pamis nuo irdglos ir siio Ajantas nusiud.
Apie j taigiai pasakojama Sofoklio tragedijoje Ajantas.
An d r o ma c h e . Netoli Trojos esanios Kilikijos karalait, itikima, my
linti Hektoro mona. Nekent per antpuol iudiusio jos eim Achilo.
Trojai kritus Pyras pam j nelaisv ir nusigabeno Graikij. Po Pyro
mirties Andromache kartu su Hektoro broliu Helenu kr kritusi Tro
j pana miest Butrot. Vergilijus juos apdainuoja Eneidos III giesmje.
Au t o me d o n t a s . Achilo vanyiotojas, gudusiai vald dievikus nar-
ius irgus. Achilui uvus tarnavo jo snui Pyrui.
Br is e id . Graik pltuose Trojos kaimuose nelaisv paimta Briseid
atiteko Achilui kaip karo grobis. Taiau Achilui atsisakius paklusti Aga
memnonas u bausm j atm. Grino uvus Patroklui. Iliados XIX
giesmje ji su kitomis stovyklos moterimis rauda prie jo kno.
Ch r is a s ir Chriseid. Chrisas buvo Apolono ynys Anatolijoje. Aga
memnonas pam vergij jo dukr Chriseid. Chrisas su dosnia i
pirka atjo jos vaduoti, bet Agamemnonas, atsisaks j grinti, m j
ugaulioti. ts Chrisas auksi dievo Apolono, o is nubaud graik
kariuomen uleids mar. Achilui vieai paraginus grinti Chriseid
tvui, Agamemnonas pratrko pykiu; taip kilo j nesantaika.
371
M A D E L I N E M I L L E R
De id a m j a . Karaliaus Likomedo dukra, karalysts-salos Skiro kara
lait. Nenordama leisti Achilui kariauti Tetid apreng j moterikais
drabuiais ir paslp tarp Deidamjos palydovi. Apgavyst supratusi
Deidamja slapta itekjo u Achilo ir susilauk snaus Pyro.
Dio me d a s . Argo karalius, garsjs gudrumu ir jga, vienas i geriausi
graik kariuomens kari. Kaip ir Odisj, j globojo deiv Atn. Ilia
dos V giesmje ji suteikia jam antgamtikos jgos myje.
En j a s . Deivs Afrodits ir mirtingojo Anchiso snus trojnas Enjas
garsjo pamaldumu. Narsiai kovsi Trojos kare, taiau labiausiai ino
mas dl nuotyki jam pasibaigus. Eneidoje Vergilijus pasakoja, kaip
Enjas pabgs i kritusios Trojos nuved brel likimo draug Italij
ir veds vietos karalait tapo romn tautos pradininku.
Fe n ik s a s . Senas Peljo draugas ir pagalbininkas, Achilo patarjas Trojos
kare. IX Iliados giesmje Feniksas sako, kad rpinosi Achilu nuo kdi
kysts ir bergdiai stengiasi perkalbti j nusileisti ir padti graikams.
He k t o r a s . Vyriausias Priamo snus, Trojos sosto pdinis, garsjantis
jga, kilnumu ir meile eimai. Iliados VI giesmje Homeras vaizduoja
jausming Hektoro, jo monos Andromachs ir j snelio Astianakto
scen. Paskutiniais karo metais va nuo Achilo rankos.
He l e n . Legendin graiausia pasaulio moteris, Spartos karalait, ka
raliens Ledos ir Dzeuso (pasivertusio gulbinu) dukra. Daug vyr jai
pirosi ir visi prisiek pritarti jos vedyboms, kad ir kok vyr pasirinkt.
Ji itekjo u Menelajo, bet paskui pabgusi su Trojos karalaiiu Pariu
pliesk Trojos kar. Po karo gro su Menelaju Spart.
He r a k l is . Dzeuso snus, ymiausias graik didvyris, garsus neprilygs
tama savo jga. Nekentusi pavainikio Dzeuso snaus deiv Hera priver
t j atlikti dvylika ygdarbi. Jis mir gerokai prie prasidedant Trojos
karui.
372
A C H I L O G I E S M
Id o me n j a s . Kretos karalius, karaliaus Mino, pagarsjusio dl Mino
tauro, ankas.
If ig e n ij a . Agamemnono ir Klitaimnestros dukt, kuri gavusi paad,
kad iteks u Achilo, atkeliavo Aulid. Paaukojus Ifigenij deiv Arte
mid buvo numaldyta, vl kilo vjai ir graik laivynas galjo iplaukti
Troj. Apie j pasakojama Euripido tragedijoje Ifigenija Aulidje.
Ka l c h a n t a s . ynys, graik patarjas, paragins Agamemnon paau
koti dukter Ifigenij ir grinti belaisv Chriseid tvui.
Lik o me d a s . Skiro karalius, Deidamjos tvas. Neinodamas savo r
muose priglaud moterimi apsimetus Achil.
Me n e l a j a s . Agamemnono brolis, po vedyb su Helene taps Spartos
karaliumi. Pariui pagrobus Helen pakviet pagalb visus priesaik
davusius jaunikius ir kartu su broliu vadovavo kariuomenei, ikeliavu
siai jos susigrinti. Iliados III giesmje dl Helens jis stojo dvikov
su Pariu ir buvo belaims, bet sikiusi deiv Afrodit Par igelbjo. Po
karo su Helene gro Spart.
Ne s t o r a s . Senasis Pilo karalius, buvs Heraklio bendraygis. Buvo per
senas kautis Trojos kare, taiau dav verting patarim Agamemnonui.
Od is j a s . Gudragalvis Itaks valdovas, deivs Atns numyltinis. Pa
sil visiems Helens jaunikiams prisiekti, kad pritars jos vedyboms.
Kaip atpild monas gavo imintingj jos pusseser Penelop. Per
Trojos kar buvo vienas i pagrindini Agamemnono patarj, jo pa
baigoje suman apgavyst su Trojos arkliu. Apie deimt met truku
si jo kelion namo pasakojama Homero Odisjoje, kur apdainuojami
garsieji jo nuotykiai: susidrimai su kiklopu, burtininke Kirke, Skila
ir Charibde, sirenomis. Galiausiai Odisjas gro Itakn, kur jo lauk
mona Penelop ir uaugs snus Telemachas.
373
M A D E L I N E M I L L E R
Pa r is . Priamo snus, taps garsiojo Heros, Atns ir Afrodits groio
konkurso, kurio prizas buvo aukso obuolys, teisju. Visos deivs stengsi
j papirkti - Hera adjo valdi, Atn - imint, o Afrodit - graiausi
pasaulyje moter. Nugaltoja jis paskelb Afrodit, o i savo ruotu pad
jo jam pagrobti Helen i jos vyro Menelajo. Taip kilo Trojos karas. Paris
garsjo kaip guds lankininkas - Apolono padedamas nuov galingj
Achil.
Pa t r o k l a s . Karaliaus Menoitijo snus. Netyia nuuds berniuk ir
itremtas Patroklas prieglobst rado Peljo rmuose ir augo kartu su
Achilu. Iliadoje jis antraeilis veikjas, taiau jo lemtingas sprendimas
pamginti igelbti graikus apsitaisius Achilo arvais suka paskutinius
epo vykius. Hektorui nuudius Patrokl, sukrstas Achilas trojnams
nuomiai atkerija.
Pe l j a s . Ftijos karalius, su deive Tetide susilauks snaus Achilo. An
tikoje mitas, kaip Peljas grumtynse veik pavidal keitusi Tetid,
buvo labai populiarus.
Py r a s . Achilo ir karalaits Deidamjos snus Neoptolemas, vadinamas
Pyru dl ugnini plauk. Kariavo Trojos kare po tvo mirties, dalyvavo
apgaulje su Trojos arkliu ir iauriai nuud senj Trojos karali Pria
m. Eneidos II giesmje Vergilijus pasakoja apie Pyro vaidmen pliant
Troj.
Po l ik s e n . Trojos karalait, Pyras paaukojo j prie savo tvo kapo
prie iplaukdamas i Trojos.
Pr ia ma s . Senasis Trojos karalius, garsus pamaldumu ir daugybe vai
k. Iliados XXIV giesmje drsiai atjo Achilo palapin maldauti
grinti snaus Hektoro kn. Trojai kritus uvo nuo Achilo snaus
Pyro rankos.
374
Apie autor
Susipainkite - Madeline Miller
Ma d e l in e Mil l e r uaugo Filadelfijoje. Browno universitete gijo loty
n ir senosios graik kalb bakalauro ir magistro laipsnius, pastaruo
sius devynerius metus mok abiej i kalb. Taip pat studijuodama
Yaleio dramos mokykloje gilinosi, kaip klasikinius krinius pritaikyti
iuolaikinei auditorijai. Autor gyvena Kembride, Masasetse. Achilo
giesm - pirmasis jos romanas.
Madeline Miller
Senas ir palaidotas,
taiau toli grau ne mirs miestas
Pir mia u s ia pa ma ia u a r k l j .
Medin, triaukio namo dydio. I jo pilvo kyojo kopios, o
nugaroje buvo rengtos angos, pro kurias galima pamojuoti apaioje
likusiems draugams. Jis nebt apdms aki net ir paiam nenuo
vokiausiam trojnui.
Taiau vis tiek neatsispyrusi usiropiau vidun. Taip jaudinausi,
kad net rankos drebjo ant kopi skersini. sivaizdavau antrat:
Klasikins filologijos mokytoj praudo Trojos arklys.
Svajojau aplankyti Troj nuo vaikysts, kai prie mieg skaityda
vau Iliad. Homeras vaizdavo senovs miest tok gyv, kad, rodsi,
galiu j paliesti: didiuliai variniai vartai, akmens sienos, kurias es
sumrijo dievai, aukti kuorai, stksantys vir lygumos, kur greitako
jis Achilas nukov Hektor.
Metams bgant mano trokimas nukeliauti Troj stiprjo. Tapau
klasikins filologijos studente, paskui mokytoja. Galiausiai pradjau
rayti roman, kurio veiksmas vyksta per Trojos kar. Taiau dl vai
ri prieasi (darb, magistro darbo raymo, mokytojos algos) sva
jons negaljau gyvendinti.
Galiausiai 2010 m. pardaviau romano teises, tada atsirado ir gali
mybi, ir pinig. Jaudinausi, nes pagaliau aplankysiu senovs miest,
ir nerimavau, kad nusivilsiu. Ar istorin vieta, nors ir kokia spdin
ga, gali prilygti pakilioms Homero eilms?
M A D E L I N E M I L L E R
Troja sikrusi Turkijos iaurs vakar pakraty, netoli Dardanel
ir iuolaikinio anakals miesto. Ji buvo atrasta XIX a., dabar traukta
UNESCO pasaulio paveldo sra; ia nuolat vyksta archeologiniai
kasinjimai. A atvykau kovo mnes, ne turizmo sezono kartyje.
em buvo skurdi ir plyna, automobili stovjimo aiktelje vjas
pust dulkes.
- Ar buvo sausra? - paklausiau gids.
- Ne, - atsak ji. - ia visada taip.
Diaugiausi pasimusi kepur, kumtines pirtines ir pkin
striuk. Buvo daug aliau, negu tikjausi - prie dvi dienas saultoje
Antalijoje, pietinje pakrantje, mvjau ortus.
Nuo arklio patraukiau taku, vedaniu prie jimo griuvsius.
Studijuodama suinojau, kad skirtingais laikotarpiais i ties ia sto
vjo devyni miestai, pirmasis i j - 5000 met amiaus, naujesni sta
tyti ant senesni. Tarp j siterp kultriniai sluoksniai, archeolog
vadinami VI ir Vila, datuojami XIIIXII a. pr. Kr. - tuo laikotarpiu,
mokslinink nuomone, vyko Trojos karas.
U paskutinio poskio ivydome dvideimties pd aukio
sien.
- I kurio ji sluoksnio? - paklausiau savo vaikino. Jis atsiverts
vilgteljo kelioni vadov.
- eto, - atsak.
eto. Homero Troja. Mano Troja. Knu perbgo iurpulys.
Or nugairintame, pilkame mre saulyje ybiojo ruio kruo
pels. Lygs, glaudiai priglud vienas prie kito akmenys nebuvo su
tvirtinti skiediniu. sivaizdavau, kokie galingi jie atrod, kai priremtas
prie sienos Hektoras paskutin gyvenimo akimirk band perkalbti
Achil, o Achilas atov: Litai su monmis nesidera.
Joki utvar, joki prisiartinti draudiani enkl. Spurdania
irdimi nusitraukiau pirtin ir palieiau akmen delnu. Saul ild
j tarsi irgo on. Tiesa, siena nesiek 70 pd, kaip sivaizdavau, ir
378
A C H I L O G I E S M
akmenys buvo vidutinio dydio. Taiau nekilo noro kabintis. I ios
sklos iaugo didinga Homero vizija.
em aplinkui buvo kalvota ir labai nelygi. Stulbino mintis, kad
po kiekviena kalva gldi palaidotas miestas. Tai, k maiau - sienos,
akmeniniai pastat kontrai - tik ledkalnio virn. Po ms kojo
mis slypjo dar 5000 met.
enklas rod aukiausi griuvsi viet - vien i Homero
pavaizduot kuor, sen ir aptrupjus}, dantyta siena primenant i
mut dant. Ulipau mediniais laiptais ir atsistojusi viruje apvel
giau laukus. Prieais tyvuliavo sauls nuauksinta jra. Nustebau, kad
ji taip arti; senovje, kol ups uoste dar nebuvo udumbljusios, ji
tikriausiai buvo dar ariau. siverli graik laivai ir palapins buvo
gerai matomi i bet kurio auktesnio miesto pastato.
Apaioje pro al nubindzino banda riebi rud ok, peiojani
geibi pavasario ol. I paskos ingsniavo piemuo, lazda baktinda-
mas gailes. Jam pdinant pro al uuodiau aitr cigarets dm.
T akimirk man nerpjo, ar Homero Troja i ties egzistavo.
Kakoks konkretus tikrai gyvens mogus sumrijo tuos akmenis
btent ia. Ir ie iliko, atlaik gaisrus, potvynius, ems drebjimus
ir audras.
Pirm kart ispausdinta Wall Street Journal 2012 m. kovo 9 d.
Madeline Miller
Atimti i Herkulio vzd
Api e 29 m. pr . Kr . romn poetas Vergilijus pradjo rayti Eneid -
savo atsak Iliadai ir Odisjai. Pasirodius naujojo krinio itrau
koms, j apkaltino ne aliuzijomis Homer, bet plagijavimu. Jis atsi
kirto: Pavogti Homero eilut nek lengviau, negu atimti i Herkulio
vzd.
Visi, msi krybini Homero pasaulio adaptacij, supranta, k
Vergilijus norjo pasakyti. Homero kriniai vientisi, iskirtiniai, jie -
atskiras pasaulis. Galima atskelti Partenono nuolau, taiau grus
namo ji tebus negyvas, beveidis ir pilkas akmenlis. Taip ir su Home
ru. Galima nugvelbti jo palyginim, taiau jis niekada neprigis tavo
eilse, nes negali tarpti be netvarkingos, gyvybingos, ypatingos dirvos,
kurioje idygo.
Galbt is savitumas susijs su unikalia poem kilme. Moksli
ninkai Iliad ir Odisj datuoja VIII a. pr. Kr., taiau dl daug ko
ginijasi; tebra msli, taip pat ir dl paties Homero asmenybs.
Mes i tikrj neinome, ar poemas sukr vienas asmuo ir kiek jos
autentikos, o ne perdirbti gerai inomi mitai. Neinome n kaip jas
eiliavo - raomja lazdele ant lentels ar gyvu odiu. Naujausios
studijos ikl teorij, kad Homeras galjo bti ne tiek poetas, kiek
linksmintojas - guds improvizuotojas, atmintinai mokjs gausyb
frazi, eilui ir scen, kurias kaskart deklamuodamas supindavs
vis kitaip. Tai, kas mus pasiek, yra Homero ir jo klausytoj prisimi
nimai i ryto. Taiau ir tai i esms tik splions.
380
A C H I L O G I E S M
Paios poemos kelia dar keblesni klausim. Jos sukurtos prajus
beveik penkiems imtams met po apdainuojam vyki, todl anaip
tol nra liudytoj pasakojimas. Homeras - kad ir kas jis buvo - me
nam mitin praeit laisvai pyn savo laikmet. Poemose daug chro
nologijos klaid, nepatikim dalyk. Jos - poeto sukurtas pasaulis.
ios teorijos padeda paaikinti, kodl poemos nepaprastai pri
mena skiautin. J stilius netolygus, ir sunku suprasti, ar toks buvo
Homero sumanymas. Jei sdintis Achilas vadinamas greitakoju, ar
reikt tai aikinti sakytins poezijos, kuri tenka danai kartoti, apri
bojimais, ar puikiu poeto ironijos jausmu? Poemose daug archajik
odi, vartojam su tarmybmis ir naujadarais - danai net vienoje
eilutje. Ilgi vard sraai stabdo veiksmo verlum, o pagrindinis
veikjas daugumoje Iliados vidurio dali apskritai nesirodo. Karalius
mirta, taiau po keleto giesmi vl atsirads gedi snaus.
Trumpai tariant, dabar niekas nedrst rayti kaip Homeras, o
jei ir drst, joks leidjas nesutikt spausdinti. Tai kodl gi Homero
poemos Vakar pasaulio istorijoje tapo vienais daniausiai minim,
pritaikom ir perkuriam tekst?
Metams bgant mano mokiniai klausdavo vis to paties: ar Achilas
i ties pasak taip? Ar Agamemnonas i ties padar anaip? Patiki
mas, neromantikas atsakymas bt: greiiausiai ne. Nors hetit teks
tuose neseniai aptikta intriguojam uuomin, kad Agamemnonas
galjo bti realus asmuo, nra joki rodym, kad ie senovs didvy
riai tikrai gyveno ir elgsi taip, kaip byloja Homeras. Vis dlto Ho
mero poemos kakodl atrodo tokios pat tikrovikos kaip istorija -
tokia didio meno tiesa. Hamletas tikrai negyveno taip, kaip para
Shakespeareas. Taiau jei taip i tikrj ir nebuvo, is krinys itin su
jaudina.
Todl Homeras ir sulauk pelnytos lovs. Jis puikiai perprato
mogaus prigimt - vis jo puikyb, kvailum ir kilnum - tai kur
pagrindin poemas vienijanti jga. Homero valgos ms dienomis
381
MADEL I NE MI LLER
tokios pat teisingos, kaip ir jo laikais: mogaus prigimtis nepasikeit
nuo pirmosios giesms apie Achil ir jo pykt. Kasdien pirmuosiuose
laikrai puslapiuose galime perskaityti tikr negand Iliad apie
savanaudius Agamemnonus ir vylingus grabyliautojus Odisjus,
apie karo tragedijas ir vrik elges su nukariautaisiais. Dailiu hegza
metru - tokiu pat eikliu kaip ir jo herojus Achilas - Homeras vaizduo
ja mus tokius, kokie esame - mylinius, kariaujanius, viltingus ir nu
sivylusius. Gal ir nebekariaujame ietimis skriedami kovos veimuose,
taiau kaunams lygiai taip pat godiai ar gailestingai, narsiai ar bailiai
kaip visada. Homero kryboje kaip veidrodyje matome savo prigimt,
jei tik idrstame pairti.
Todl nenuostabu, kad jo kriniai daug k kvp. Jo pasaulio
takai gerai praminti. ia milino ingsniais eng Vergilijus, lanksi
Ovidijus, Shakespeareas, Joyceas, Atwood, Logueas, Maloufas... im
tai garsi ir ne toki ymi raytoj. J gausa ir krini puikumas
baugina. Kaip iame didiuliame chore gali bti igirstas dar vienas
balsas? Kam rinktis keli, kuriuo eng tiek daug krj?
Negaliu atsakyti u kitus, kuriuos pakerjo ie senovs kriniai,
galiu kalbti tik u save. Nuo pat vaikysts mane labai jaudino nepa
prastas Homero dmesys mogaus bsenai, tragiko likimo veikj
grois ir jga. Sakyiau, norjau pristatyti j ms dien skaitytojams,
taiau i ties Homerui nereikia mano pagalbos. Raiau apie Achil,
Patrokl ir Odisj, nes j istorijos uvald mane ir nepaleido. Nor
jau suprasti daugiau, kokia buvo j praeitis prie prasidedant Iliadai
ir ateitis jai pasibaigus. Kaip sulaukiame tos baisios akimirkos, kuria
prasideda Iliada, kai Achilas su Agamemnonu kimba vienas kitam
gerkl? Raiau, nes man dviej poem buvo negana. Norjau dar.
tai kokia paskutin Homero dovana mums - neaprpiamas, di
diadvasis gebjimas kvpti. Jo nemanoma nuvalkioti ar isemti, nes
jis visada naujas, visko perteks, beribis. Jo begalin vairov rykiai
spindi, apviesdama ne tik j pat, bet ir aib aplink besisukani vil-
382
A C H I L O G I E S M
ting mnuli. Jo nenuoseklumas ir chronologijos klaidos naudin
gi, nes skatina iradingum ir laisv. Diding krini tem umojis
jaudina iki sielos gelmi. Paskutinis, bet ne maiau svarbus dalykas:
ydingas, tikrovikas jo persona, rstaujanio Achilo, itikimojo
Patroklo, pasiptusio Agamemnono, mogikumas - tai tobulas mo
lis dramai lipdyti.
Ne, atimti Herkulio vzdo nemanoma, taiau didiadvasis mo
gus noriai leidia j pasiskolinti. Paimkite t galing ginkl, taip pui
kiai tikus Vergilijaus rankai. Vien ar kelis kartus usimokite. O tada
grinkite ir kurkite savj.
Miller, Madeline
Mi212 Achilo giesm : romanas / Madeline Miller ; i angl kalbos vert Adon
Grendien. - Vilnius: Tyto alba, 2013. - 382, [2] p.
ISBN 978-9986-16-981-9
Madeline Miller (Madelina Miler; g. 1978 m.) uaugo Filadelfijoje, gijo klasiki
ns filologijos magistro laipsn Browno universitete. Achilo giesm - pirma
sis jos romanas, ikart sulauks didiulio skaitytoj dmesio; 2012 m. jai buvo
skirta Jungtins Karalysts Oratige premija u groin literatr. Romanas jau
iverstas 23 kalbas. Achilo giesm vl atgaivina klasikin istorij apie aistr,
kar, idavyst ir visa persmelkiani meil. Tai pasakojimas apie legendini
kari Achilo ir Patroklo draugyst. Antikos herojai autors lpomis prabyla
kaip niekada gyvai, poetikai ir aistringai; didvyriai, dievai ir karaliai pasakoja
netikt karo dl valdios ir groio versij. Istorija apie Trojos kar - amina,
nes ji - apie kiekvien i ms.
UDK 821.111(73)-31
Madeline Miller
ACHILO GIESM
Romanas
I angl kalbos vert Adon Grendien
Virelio dailinink Asta Puikien
SL 1686. 2013 10 23. 12,75 apsk LL
Ileido Tyto alba, J. Jasinskio g. 10, LT-01112 Vilnius,
tel. 249 7598, info(2>tytoaJba.lt
Spausdino Standart spaustuv, S. Dariaus ir S. Girno g. 39, LT-02189 Vilnius
MADELINE MILLER (Madelina Miler; g. 1978 m.) u
augo Filadelfijoje, gijo klasikins filologijos magistro
laipsn Brovvno universitete, taip pat moksi Jeilio dra
mos mokykloje klasikini tekst adaptavimo specia
lybs. Achilo giesm" - pirmasis jos romanas, ikart
sulauks didelio viso pasaulio skaitytoj dmesio;
2012 m. jai pelnytai buvo skirta Jungtins Karalysts Orange premija. Ro
manas jau iverstas 23 kalbas.
Achilo giesm" kvpta Homero Iliados" motyv. Achilas, geriausias i
graik", rsios jr nimfos Tetids ir legendinio karaliaus Peljo snus, -
tvirtas, miklus ir tikras grauolis, kuriam negali atsispirti joks mogus. Pa-
troklas - nerangus jaunas karaliaus snus, itremtas i savo tvyns dl
beprasmiko ir sukreianio poelgio. Likimo suvesti, juodu neperskiria
mai susidraugauja, rizikuodami usitraukti diev rstyb. Netrukus atke
liauja inia, kad Trojos karalaitis Paris pagrob Spartos karaliaus mon
Helen, ir visi Graikijos didvyriai pakvieiami yg prie Troj. Suviliotas
pranaysts apie nemari lov Achilas prisideda prie ygio, o meils ir
nerimo draskomas Patraktas seka jam i paskos. Jie n nenumano, kad
negailestingosios lemties deivs moiros jiems numat sunk ibandym
ir pareikalaus siaubingos aukos.
Achilo giesm" vl atgaivina klasikin istorij apie aistr, kar, idavyst
ir visa persmelkiani meil. Antikos herojai autors lpomis prabyla kaip
niekad gyvai, poetikai ir aistringai; didvyriai, dievai ir karaliai pasakoja
netikt karo dl valdios ir groio versij. Istorija apie Trojos kar - ami
na, nes ji - apie kiekvien i ms.
ISBN c17- c1ci b - l b - B l - c1
Galima p i r k t i t y t o a l b a . l t