Agatha Christie - Issiskyreme Pavasari 2008 LT PDF

T
H
E

R
O
S
A
L
I
N
D

H
I
C
K
S

C
H
A
R
I
T
A
B
L
E

T
R
U
S
T
M a r y W e s t m a c o t t
Isiskyrm e
pavasar
R O M A N A S
I angl kalbos vert
Kristina Milinien
V I L N I U S 2 0 0 8
UDK 820-3
Ch525
AGATHA CHRISTIE
THE
MARY WESTMACOTT
COLLECTION
ABSENT IN THE SPRING
HarperCollins Publishers
London, 2005
Agatha Christie Mallowan, 1944
Kristina Milinien, vertimas
lietuvi kalb, 2008
Ilona Kukenyt, virelio dizainas,
2008
Tyto alba, 2008
ISBN 978-9986-16-637-5
Mes isiskyrm tuo metu, kada
Geguis aud marg skraist savo...
Pirmas skyrius
Doana Skjudamor net prisimerk, dmiai apvelgdama
blaus keliautoj viebuio valgomj. Ji buvo kiek trumpa
reg.
Bet juk ia... ne, negali bti... bet tikrai ia ji. Blana Ha-
gard.
Netiktina - itokiam ukampyje - sutikti sen mokyklos
draug, kurios nemat... o, jau net penkiolika met.
I pradi Doana apsidiaug, padariusi atradim. Ji
buvo draugingos prigimties ir visada diaugdavosi netyia
sutikusi draug ar pastam.
Bet vargel, kaip baisiai ji pasikeitusi, pagalvojo Doana.
Atrodo gerokai senesn, negu turt bti pagal metus. Gero
kai senesn. Juk jai negali bti daugiau kaip... kiekgi, keturias
deimt atuoneri?
Aiku savaime, Doana ikart vilgteljo save veidrodyje,
kaip tyia kabaniame ant sienos ia pat prie stalelio. Tai, k
pamat, nuteik dar geriau.
I tikrj, pagalvojo Doana Skjudamor, a isilaikiau pui
kiai.
Veidrodyje ji pamat liekn vidutinio amiaus moter labai
lygiu, be rauklels veidu, vos ilsteljusiais katoniniais plau
kais, maloniai velgianiomis ydromis akimis ir linksmai
8 ISISKYRME PAVASARI
ypsaniomis lpomis. Moteris vilkjo dail lengv kelionin
varkel ir sijon ir laik didok rankinuk, kuriame tilpo visa,
ko gali prireikti keliaujant.
Doana Skjudamor, grdama i Bagdado London, kelia
vo sausuma. Vakar vakare ji ivaiavo traukiniu. Pernakvojusi
geleinkelio viebutyje, rytoj ryt ss automobil.
I Anglijos buvo galvotrkiais ilkusi todl, kad staiga su
sirgo jaunesnioji jos dukt ir, turdama tok nepraktik ent
kaip Viljamas, inojo, kokia netvarka kils namuose, jei j nie
kas tinkamai nepriirs.
Na, dabar jau viskas kaip reikiant. Ji tuo pasirpino, ir k
dikiu, ir Viljamu, visk suderino. Barbara sveiksta, namuose
vesta tvarka, kaip ir buvo numatyta. Dkui Dievui, pagalvojo
Doana, a visada turjau galv ant pei.
Viljamas su Barbara nebeinojo, kaip ir dkoti. Primygti
nai pra dar pasilikti, neskubti namo, bet ji, nors apgailes
taudama, ugniau atods ir su ypsena atsisak. Juk reikia
paisyti ir Rodnio - vargelis Rodnis tno Kreiminsteryje, iki
aus usiverts darbais, ir nra kam rpintis, kad jam bt
patogu ir jauku - ten tik tarnaits.
- O tarnaits yra tarnaits, - pareik Doana.
Barbara paprietaravo:
- Tavo tarnaits, mama, tiesiog tobulybs. Tu tuo rpi
niesi.
Doana i to tik pasiaip, bet jai vis dlto buvo malonu. Juk
kai padarai ir pasakai, kas btina, gera sulaukti dkingumo.
Kartais ji suabejodavo, ar tik jos eimynykiai nemano, kad
sklandiai tvarkomi nam reikalai ir jos rpinimasis bei atsi
davimas yra visikai savaime suprantami dalykai.
Bet priekaitauti nebuvo dl ko. Tonis, Eivril ir Barbara
buvo nuostabs vaikai, ir juodu su Rodniu galjo visai pagrs
ISISKYRME PAVASAR 9
tai didiuotis tuo, kaip juos iaukljo ir kad gyvenimas jiems
nusisek.
Tonis augina apelsinus Rodezijoje, Eivril, kur laik klusi
tvams rpesi, surimtjo ir itekjo u turtingo patrauklaus
biros maklerio. Barbaros vyras turi ger tarnyb Irako vals
tybs reikal departamente.
Visi vaikai gras, sveiki, ger manier. Doana man, kad
jiems su Rodniu labai pasisek, o irdies gilumoje buvo sitiki
nusi, kad i dalies tai ir j, tv, nuopelnas, juk jie taip vaikais
rpinosi, be galo, be krato stengsi parinkdami aukles ir gu
vernantes, o vliau mokyklas ir visada pirmiausia irjo, kad
tik vaikams nieko nestigt ir jie gerai jaustsi.
Doana nusigr nuo savo atspindio veidrodyje, ir jos
kn uliejo maloni iluma. K gi, pagalvojo ji, gera, kai jauti,
kad tau sekasi. A niekada nesiekiau gyti profesijos ar ko nors
panaaus. Buvau visai patenkinta, kad esu mona ir motina.
Itekjau u mylimo vyro, o jam pavyko su darbu - prie to gal
ir a kiek prisidjau. Kai sugebi daryti tak, gali daug nuveik
ti. Mielasis mano Rodnis!
Ir irdis kariau m plakti pagalvojus, kad jau greitai, la
bai greitai vl pamatys Rodn. Anksiau niekada nebuvo taip
ilgai nuo jo atsiskyrusi. Kaip ramiai ir laimingai juodu nugy
veno tiek met!
Na, vadinti j gyvenim ramiu gal bt gerokai perdta.
Gyvenimas eimoje niekada nebna visikai ramus. vents,
ukreiamosios ligos, iem trk vamzdiai... I tikro gyve
nimas - tai daugyb smulki nereikming dram. Ir Rodnis
visada tiek daug dirbo, gal net daugiau, negu leido sveikata.
Tada prie eerius metus buvo visai iseks. Pasijutusi kalta,
Doana pagalvojo, kad jis ir neisilaik taip puikiai kaip ji. Nu
gara pakumpo, gerokai prailo. Ir akys atrodo pavargusios.
10 ISISKYRME PAVASAR
K gi padarysi, toks jau tas gyvenimas. Be to, dabar, kai vai
kai turi savo eimas, firma klesti, o naujasis partneris neseniai
ne pinig, Rodnis gals atsipsti. Juodu dabar turs laiko
pasimgauti gyvenimu. Reikia tik daugiau linksmintis - da
niau savait ar dvi pagyventi Londone. Rodnis gal ir golfu ga
lt susidomti. Na taip, ir kodl gi ji anksiau jo nekalbjo
imti aisti golf? Juk taip sveika, ypa kai tiek daug prasdi
prie darbo stalo.
sitikinusi, kad to nebepamir, ponia Skjudamor dar kart
per valgomj pavelg moter, kuri man esant mokyklos
draug.
Blana Hagard. Kaip ji dievino Blan Hagard, kai moksi
v. Onos mokykloje! Ir visi Blana avjosi. Ji buvo tokia drsi,
tokia juokdar ir, na taip, tokia grauol. Keista, kai itai prisi
meni, irdama sudivusi, nerving, apsileidusi senyv
moter. O kaip nemanomai apsirengusi! Ir atrodo... atrodo...
i tikrj... ne maiau kaip eiasdeimties...
inoma, pagalvojo Doana, jai labai nenusisek gyveni
mas. Prisiminus valandl net sukilo nepakanta. Ir isivais-
tyk tu man taip neatsakingai! tai Blana dvideimt vieneri,
ir visas pasaulis jai po koj: ji turjo visk - gro, ger pa
dt, o susiejo savo gyvenim su tuo niekam tikusiu mo
gum. Su veterinaru - taip, tikrai, veterinaru. Maa to, buvo
dar blogiau - tas veterinaras turjo mon. Blanos eima
pasielg pagirtinai rytingai, isive j papramogauti ke
lion laivu aplink pasaul. O Blana pabgo i laivo kakur
Alyre ar Neapolyje ir sugro namo pas savo veterinar.
Tas, aiku, prarado darb, pradjo gerti, o mona nepanoro
su juo isituokti. Netrukus jie ivaiavo i Kreiminsterio, ir
nuo tada Doana daugel met nieko apie Blan negirdjo,
ISISKYRME PAVASARI 11
kol atsitiktinai susitikusi Londone, Herodso parduotuvs
avalyns skyriuje, po trumpo taktiko pokalbio (taktiko
i Doanos puss, nes Blana niekada paslapi neturjo)
suinojo, kad Blana dabar itekjusi u tokio Holidjaus,
draudimo agento, bet i visko matyti, jis netrukus mesis
t darb, nes ketina rayti knyg apie Voren Heistings* ir
nori skirti tam vis savo laik, nes grs i kontoros tepara
o kelias eilutes.
Doana pralemeno, kad jis tikriausiai turs ir kit l pra
gyvenimui. O Blana linksmai atov, kad neturs n penso.
Doana pasak, kad gal bt neprotinga mesti darb, nes dar
neinia, ar knyga turs pasisekim. Ar jis ras pagal usaky
m? inoma, ne, atsak nerpestingai Blana, i tikrj tai ji
nemananti, kad knyga nusiseks, nes, nors Tomas ir labai u
sidegs, raytojas jis ne kain koks. Tada Doana nuoirdiai
patar Blanai greiiau padaryti tam gal, o Blana tik ip
t akis ir pasak: Bet jis nori rayti, vargas mano lepnlis!
Nori rayti ir nieko daugiau. Kartais, pasak Doana, vienam
reikia galvoti u du. Blana nusikvatojo ir atsak, kad jai ir u
vien visada buvo nelengva galvoti.
Prisiminusi t pokalb, Doana pripaino, kad, deja, tai tik
ra tiesa. Po met ji buvo sutikusi Blan restorane savotikai,
rykiai isipuousios moters ir dviej isiskiriani elgesiu ir
ivaizda vyr - akivaizdiai i meninink sluoksnio - drau
gijoje. Paskui po penkeri met Blana primin apie savo eg
zistavim laiku, praydama paskolinti penkiasdeimt svar.
*Warrenas Hastingsas (1732-1818) - Didiosios Britanijos valstybs veikjas,
nuo 1774 m. Indijos generalgubernatorius. Grs Anglij, buvo apkaltintas ko
rupcija, bet Lord Rmai j iteisino.
Jos snel, ra Blana, reiki operuoti. Doana nusiunt jai
dvideimt penkis svarus ir ilt laik, praydama papasakoti
daugiau. tai gavo atviruk, kuriame Blanos buvo pakeverzo
ta: Gerut Doana. inojau, kad nepaliksi mans bdoje, - ir
tai vis dlto buvo savotika padka, nors ne tokia, koki Do
ana tikjosi igirsti. O vliau - tyla. Ir tai dabar ia, Artimj
Ryt geleinkelio viebutyje, kur ore tvyro apkartusio avienos
lajaus, parafino ir flito* kvapas ir trakdamos plaikstosi iba
lini lemp liepsnos, sdi ta, su kuria draugauta prie daugel
met, netiktinai susenusi, praradusi dailum, prastai apsi
rengusi.
Blana baig pietauti pirma ir jau buvo beieinanti, bet ne
tiktai pastebjo pastam moter. Ji mai sustojo.
- Viepatie auktielninkas, juk tai tu, Doana!
Po akimirkos ji jau prisitrauk kd prie Doanos stalelio, ir
jos m nekuiuotis.
Netrukus Blana tar:
- Na, tu isilaikei puikiai, mano brangioji. Atrodai lyg tris
deimtmet. Ir kurgi buvai visus tuos metus? Gal aldytuve?
- Kain, ar galima taip manyti. Gyvenau Kreiminsteryje.
- Gim, uaugo, itekjo ir palaidota Kreiminsteryje, - tar
Blana.
- Negi tai bloga dalia? - nusijuok Doana.
Blana papurt galv.
- Ne, - rimtai atsak ji. - Manyiau, net labai gera. O kaip
tavo vaikai? Juk turi kelis vaikus, ar ne?
- Taip, tris. Sn ir dvi dukras. Snus Rodezijoje. Dukterys
*Flitas - dezinfekcinis skystis vabzdiams parazitams naikinti; buvo gaminamas
i naftos frakcijos su chrizantem ir citrin aliejaus priemaia.
ISISKYRME PAVASAR 13
itekjusios. Viena gyvena Londone. O kit k tik aplankiau
Bagdade. Jos pavard Rei. Barbara Rei.
Blana linkteljo galv.
- Esu j maiusi. Miela mergait. O itekjo gerokai per
jauna, ar ne?
- A taip nemanau, - tvirtai atsak Doana. - Mums vi
siems labai patinka Viljamas, ir juodu labai laimingi.
- Taip, dabar ten, atrodo, viskas susitvark. Greiiausiai dl
to, kad atsirado vaikas. Kai gimsta vaikas, moteris surimtja.
O a, - pridr susimsiusi Blana, - taip ir nesurimtjau.
Labai myljau savo maiukus - Len ir Mer. Ir vis tiek, kai
pasipainiojo Donis Pelemas, palikau vaikus ir idmiau su
juo nedvejodama.
Doana pavelg j smerkiamai.
- I tikrj, Blana, - tar ji irdusi. - Kaip tu galjai?
- Bjauriai padariau, ar ne? - kalbjo toliau Blana. - Utat,
kad inojau - jiems bus gerai su Tomu. Labai juos myljo. Ir
ved tikrai ger, eimynik mergin. Jam kur kas tinkames
n, negu a buvau. irjo, kad gerai maitintsi, lop jo apa
tinius ir visa kita. Mielasis Tomas, jis visada buvo kambarinis
gyvnlis. Paskui dar daug met per Kaldas ir Velykas siunt
man atvirukus. Koks atidumas, ar ne?
Doana neatsak. J upldo prietaringos mintys. O la
biausiai stebino tai, kad tai ia - ta pati Blana Hagard, toji
gerai iauklta, nuotaikinga panel, v. Onos mokyklos y
myb. tai i visai apsileidusi moteris, be jokios gdos atsklei
dianti bjauriausias savo gyvenimo smulkmenas, ir dar taip
storievikai! Juk Blana Hagard v. Onos mokykloje buvo
apdovanota u grai angl kalb!
Blana gro prie ankstesns temos.
- Tik pamanyk, toji mael Barbara Rei - tavo dukt, Doa-
na! Dabar matau, kaip mons prisigalvoja nebt dalyk.
Visi sitikin, kad ji buvo tokia nelaiminga namie, jog norda
ma pabgti itekjo u pirmo pasitaikiusio.
- Kaip keista. I kur tokie gandai?
- Neturiu supratimo. A juk tikrai inau, kad tu, Doana,
visada buvai puikiausia motina. Nesivaizduoju, kad galtum
bti pikta ar iauri.
- Ai, Blana. Manau, galiu pasakyti - mes visada steng
ms, kad vaikai ms namuose bt laimingi, ir visk darm
j labui. inai, a manau, labai svarbu, kad tvai bt vaikams
kaip draugai.
- Labai grau, jeigu tik manoma.
- O, a manau, manoma. Reikia tik prisiminti savo jaunys
t ir sivaizduoti save j vietoje. - Rimtas avus Doanos vei
das palinko artliau prie buvusios draugs. - Mes su Rodniu
visada stengms taip elgtis.
- Rodnis? Pala, juk tu itekjai u teisininko, tiesa? Na
taip - a kreipiausi j firm, kai Haris norjo isituokti su ta
ragana savo mona. Mes buvom susitik su tavo vyru, Rodniu
Skjudamoru. Jis buvo nepaprastai malonus ir geras, toks su
pratingas. Tai tu ir likai su juo visus tuos metus, joki nauj
nuotyki?
- Nei man, nei jam nereikjo joki nauj nuotyki. Mudu su
Rodniu visikai patenkinti vienas kitu, - sausai atsak Doana.
- Na inoma, tu visada buvai alta kaip uvis, Doana. O
tavo vyrelis, manyiau, buvo links pasivalgyti kitas!
- Na k tu, Blana!
Doana net paraudo i pykio. Links pasivalgyti kitas, i
tikrj! Rodnis!
Ir staiga prietaringa mintis vysteljo Doanos galvoje ir
nusprdo onan beveik taip pat, kaip dar tik vakar jos paste
bta gyvat vysteljo ir nusprdo per dulkt keli prie pat
automobil - alias vingurlis, kuris dingo, vos spjus pama
tyti. Dabar vingurlis buvo i dviej odi, jis i kakur ini
ro ir tuoj kakur pradingo.
Rendolf dukt...
odiai inyko, jai nespjus j sismoninti.
Blana diugiai ireik apgailestavim:
- Dovanok, Doana. Eime kit sal, igersim kavos. Juk
inai, mane visada trauk elgtis nepadoriai.
- O ne, - kiek sukrsta Doana paskubjo nuoirdiai pa
prietarauti.
Blana buvo nusiteikusi smagiai.
- Na taip, negi neprisimeni? Pamirai, kaip a slapia susi
tikindavau su kepjo snum?
Doana susirauk. Buvo pamirusi. Anuo metu tai atrod
taip drsu ir - taip, taip - net romantika. O i tikrj nepa
doru ir lyktu.
Blana, atsisdusi ant pintos kds ir liepusi patarnautojui
atneti kavos, tyliai nusijuok.
- Turbt buvau ne pagal metus subrendusi bjauri mergik
t. K gi, tai visada stm mane prat. Per daug myljau vy
rus. Ir btinai visokius palemkus! Keista, ar ne? Pirmiausia
Haris - tas jau buvo pagarsjs prasta reputacija, nors - net
iurpas ima - koks grauoliukas. Paskui Tomas - nieko ver
tas, bet ir j savikai myljau. Donis Pelemas - su juo buvo
smagu, kol buvom kartu. I Deraldo irgi nieko gero...
ia patarnautojas atne kav ir nutrauk, Doanos many
mu, keist, prasto skonio sra.
Blana pastebjo jos veido iraik.
- Dovanok, Doana, papiktinau tave. Juk visada buvai do-
ruol, tiesa?
- O, man rodos, a linkusi suprasti visoki pair mo
nes, - maloniai nusiypsojo Doana. Paskui pridr nei , nei
t: - A tik norjau pasakyti, kad man... labai gaila.
- Mans? - linksmai nusistebjo Blana. - Labai grau, kad
tau taip atrodo, brangute, bet nevaistyk tuiai uuojautos.
A prisismaginau lig valios.
Doana neilaik ir skersomis met j greit vilgsn. Na
i tikro, negi Blana nenumano, kaip apgailtinai ji atrodo?
Plaukai nerpestingai padayti chna, drabuiai nevars,
pernelyg ryki spalv, veidas iseks, raukltas - tikra sen,
visai susidvjusi, it kokia sena nusivalkiojusi igon!
Blanos veidas staiga nulido, ir ji rimtai tar:
- Taip, tu neklysti, Doana. Tavo gyvenimas nusisek. O a
savj visikai sujaukiau. Nusmukau emyn, o tu - ne, niekur
nepakilai, tiesiog pasilikai ten, kur buvusi - v. Onos mokyk
los mokinuk, kuri susirado tinkam vyr ir toliau daro garb
senajai mokyklai!
Mgindama nukreipti pokalb vienintel dabar joms bend
r dalyk, Doana tar:
- Geros buvo dienels, ar ne?
- Pakeniamos, - nesisteng girti Blana. - Kartais man
taip grisdavo. Viskas glostyte nuglostyta ir tik tai, kas svei
ka. Man nordavosi itrkti ir pamatyti pasaul. K gi, - jos
lpas ikreip paaipi ypsenl, - a j ir pamaiau. Tikrai
pamaiau!
Tik dabar Doana pasidomjo, kodl Blana atsidr ke
liautoj viebutyje.
- Ar tu grti Anglij? Gal ivaiuoji rytoj ryt automobi
li kolonoje?
Paklaus to apmirusia irdimi. Tikrai nesinorjo keliauti kar
tu su Blana. Kai taip netyia susitiko - kas ia tokio, bet jeigu
reiks pervaiuoti su ja per vis Europ, kain, ar ir toliau stengs
apsimesti draugika. Praeities prisiminimai greitai iseks.
- Ne, a vykstu prieing pus. Bagdad, - plaiai nusi
iep Blana. - Pas savo vyr.
- Pas savo vyr?
Doana i tikrj nustebo, kad Blana galt turti k nors,
vert garbingo vyro vardo.
- Taip, jis ininierius, geleinkeli specialistas. Jo pavard
Donovanas.
- Donovanas? - Doana papurt galv. - Nemanau, kad
biau kada nors j sutikusi.
Blana nusijuok.
- Kurgi tu sutiksi, brangute. Ne tavo klass lygio. Ir dar laka
kaip veikas. Bet ird turi auksin. Ir tu gal nustebsi, bet a j
traukte traukiu.
- Taip ir turt bti, - nealikai, mandagiai atsak Doana.
- Gerut Doana, kaip ir anksiau. Kaip visada, vaidini?
Diaukis, kad vaiuoju kit pus. Penkios dienos mano kom
panijoj palaut net tavo krikionik dvasi. Nesistenk ito
neigti. A inau, k pavirtau. Vulgari siela ir knu - tai kaip
tu galvoji. Na, bet juk bna ir blogiau.
Doana savyje labai suabejojo, ar bna. Jai atrod, kad Blan-
os nuosmukis - tikr tikriausia tragedija.
- Tikiuosi, kad parkeliausi skmingai, bet kain, ar taip
bus, - kalbjo toliau Blana. - Jau lyg ir prasideda liets. Jei
taip, tai ilgam gali ustrigti kokioj dykynj.
- Tikiuosi, kad taip nebus. Viskas suirt - esu i anksto
usisakiusi vietas traukiniuose.
- Matai, kelionje per dykum retai kada laikomasi tvar
karaio. Jeigu skmingai pervaiuosit per vads*, toliau bus
lengva. Vairuotojai, aiku, turi daug maisto ir vandens atsar
g, bet vis dlto nuobodoka kur nors tnoti, kai neturi k
veikti ir tiktai galvoji.
Doana nusiypsojo.
- O gal tai bt visai maloni permaina. iaip juk niekada
nebna laiko pailsti. Danai pagalvodavau, kaip bt gera
bent savait visai nieko neveikti.
- Nejaugi negali sau to leisti kada panorjusi?
- O ne, brangioji. Turiu nors ir smulki, bet labai daug pa
reig. Esu vietins Sodinink draugijos sekretor ir priklau
sau ms ligonins komitetui. Dar Direktori institutas** ir
skautai. Ir dar aktyviai usiimu politika. Be to, priiriu na
mus, mudu su Rodniu daug kur nueinam, ir pas mus sveiai
lankosi. A vis pagalvoju, kaip gerai, kad teisininkas daug
bendrauja. Be viso to, dar labai mgstu savo sod ir daug jame
darbuojuosi. inai, Blana, per dien neturiu kada prissti ir
pailsti - nebent ketvirt valandos prie pietus. O suspti k
nors paskaityti jau visai nebra kada.
- Bet atrodo, kad visa tai kuo puikiausiai atlaikai, - sumur
mjo Blana, velgdama lyg jos veid.
* Vad (arab.) - iaurs Afrikos ir Arabijos dykum sausas slnis, kuriuo perio
dikai arba laikinai, po lities, teka up.
**Direktori institutas (Institute of Directors) - viena i stambiausi angl versli
nink organizacij, steigta 1903 m., jos nariai - firm direktoriai, o asocijuotieji
nariai - biros makleriai, teisininkai ir pan.
- Ne, geriau jau pavargti nuo darbo, negu sdti nieko ne
veikiant! Ir turiu pripainti, kad mano sveikata visada buvo
puiki. Dl to i tikrj diaugiuosi. Ir vis dlto bt puiku
bent vien ar dvi dienas nieko daugiau neveikti, vien galvoti.
- O apie k gi tu galvotum? - paklaus Blana.
Doana nusijuok. Jos juokas buvo malonus ausiai, nu
skambjo tyliai.
- Pagalvoti visada yra apie daug k, argi ne? - paklaus ji.
Blana ypteljo.
- Galima galvoti apie savo nuodmes!
- Taip, i tikrj, - mandagiai sutiko Doana - jai nebuvo
juokinga.
Blana pervr j vilgsniu.
- Tik kad tau neilgam j uteks! - Ji susirauk ir atariai
iklojo: - Tuoj turtum pereiti prie savo ger darb. Ir vis
savo gyvenimo palaim! Hm, neinau. Bt gana nuobodu.
Kain... - ji stabteljo ir vl kalbjo: - Jei diena po dienos ne
turtum apie k galvoti, vien tik apie save, k gi tu apie save
suinotum?
Doana velg j nepatikliai ir kiek pralinksmjusi.
- Argi manoma suinoti apie save k nors, ko anksiau
neinojai?
- Manau, kad manoma, - ltai itar Blana. Ji staiga nusi
purt. - Nenoriau to daryti.
- inoma, - tar Doana, - kai kurie mons link kon
templiacij. Man tai nesuvokiama. Mistin poir labai sunku
pripainti. Manau, kad neturiu religingumui btin psichini
savybi. Man tai jau atrodo kratutinumas, jei supranti, k
noriu pasakyti.
- Viskas daug paprasiau, - tar Blana, - reikia tik pa
sinaudoti trumpiausia maldele i vis. - Atsakydama klau
siam Doanos vilgsn, ji ipokino: Dieve, bk gailestingas
man, nusidjliui.*Tinka visais atvejais.
Doana kiek sutriko.
- Taip, - pritar ji. - I tikrj tinka.
Blana nusikvatojo.
- Visa bda, kad tu, Doana, nesi nusidjl. Taigi malda
tau neprieinama! O tai a turiu krvas nuodmi. Kartais at
rodo, kad niekada nesilioviau dariusi tai, ko neturjau daryti.
Doana tyljo, nes neinojo, k atsakyti.
Blana prabilo jau nebe taip rimtai:
- Na k, toks jau is pasaulis. Visk meti ir ieini, kai tur
tum pasilikti, sitrauki tai, ko i viso nereikt imtis, vien
akimirk gyvenimas toks graus, jog negali patikti tai esant
tikrovje, ir tutuojau atsiduri varg ir kani pragare! Kai
viskas sekasi, manai, kad taip ir bus visada, - bet taip niekada
nebna, o kai prislegia bdos, manai, kad jau niekad nebeat-
sitiesi ir nebeatsikvpsi. Toks gyvenimas, tiesa?
Visa taip nesutapo su Doanos gyvenimo samprata ar su jos
paios gyvenimu, jog, kad ir k ji bt atsakiusi, nebt tik.
Blana staiga be joki ceremonij paoko nuo kds.
- Tu jau visai apsndai, Doana. Ir a taip pat. O rytoj.anks-
ti ikeliaujam. Malonu buvo su tavim pasimatyti.
Abi moterys valandl pastovjo, spausdamos viena kitai
rank. Blana sutrikusi, su netiktu iurktoku velnumu pra
bilo skubdama:
- Dl Barbaros nesirpink. Jai viskas bus gerai, tikrai i
nau. Bilas Rei - doras mogus, yra vaikas, ir visa kita. Tik ji
* I Luko evangelijos pasakojimo apie fariziejaus ir muitininko maldas (18,13).
dar labai jauna, o nuo tokio gyvenimo, koks yra ia, mergaitei
kartais gali apsisukti galva.
Doana nieko nesuprato ir labai sutriko.
- Neinau, k tu ia kalbi, - grietai pasak ji.
Blana velg j su pasigrjimu.
- Kokia itikimyb senosios rfiokyklos tradicijoms! Nie
kada neprisipainti suklydus! Tu tikrai n kiek nepasikeitei,
Doana. Beje, a gi tau skolinga dvideimt penkis svarus. Tik
dabar prisiminiau.
- O, neimk galv.
- Dl to nesibaimink, - nusijuok Blana. - Tik noriu pasa
kyti, kad ketinau tau juos grinti, bet juk kai skolini pinigus,
aikiausiai inai, kad j nebeatgausi. Taigi a labai ir nesir
pinau. Tu buvai labai gera, Doana, tie pinigai man kaip i
dangaus nukrito.
- Vien i vaik reikjo operuoti, ar ne taip?
- I pradi gydytojai taip man. Bet paskui paaikjo, kad
tai nebtina. Taigi mes gerai pam u tuos pinigus ir dar
nupirkom Tomui raomj stal su atlenkiamu virum. Seniai
buvo j nusiirjs.
Sujaudinta staiga upldusi prisiminim, Doana paklaus:
- Ar jis para t knyg apie Voren Heistings?
Blana nuvito.
- Tik pamanyk, tu dar prisimeni! - nusiypsojo. - Taip, pa
ra imt dvideimt tkstani odi.
- Ar j ileido?
- Aiku, kad ne! Tada Tomas msi rayti apie Bendami-
no Franklino gyvenim. Bet ijo dar prasiau. Keistas skonis,
tiesa? Noriu pasakyti - ra apie tokius nuobodas. Jei a ray
iau biografin knyg, ji bt apie k nors tok kaip Kleopat
ra - su daug erotikos, arba Kazanova - kaip pikantika! Juk
ne vis vienodas supratimas. Tomas vl susirado darb kon
toroje, tik jau nebe tok ger. Bet man vis tiek smagu, kad jis
patyr to darbo diaugsm. Nepaprastai svarbu, kad mons
daryt tai, k jie tikrai nori daryti, ar ne?
- Tai priklauso nuo aplinkybi, - atsak Doana. - Reikia
atsivelgti tiek daug dalyk.
- O argi tu nedarei to, k norjai daryti?
- A? - nustebo Doana.
- Taip, tu, - patvirtino Blana. - Norjai itekti u Rodnio
Skjudamoro, taip? Norjai turti vaik? Ir patogius namus? -
Nusijuokusi pridr: - Ir laimingai gyventi iki pat pasaulio
pabaigos, amen.
Nusijuok ir Doana, pajutusi palengvjim dl to, kad po
kalbis nebe toks rimtas.
- Nesiaipyk. Man labai pasisek, a inau. - Bet isigandu
si, kad paskutiniai odiai, sugretinus jos gyvenim su Blanai
tekusi bloga dalia ir lugimu, yra netaktiki, skubiai prid
r: - Dabar jau tikrai turiu eiti. Labanakt - kaip nuostabu,
kad vl susitikom.
Ji kartai paspaud Blanai rank (o gal Blana tikjosi, kad
pabuiuos? Tikriausiai ne) ir lengvai ubgo laiptais savo
kambar.
Varg Blana, galvojo Doana nusirengdama, tvarkingai
kabindama ir lankstydama drabuius, ddama varias kojines
rytdienai.
Ji greitomis apsivilko piam ir m ukuotis plaukus.
Varg Blana. Atrodo taip baisiai, taip vulgariai.
Dabar jau buvo galima gultis, bet Doana nerytingai stab
teljo prie lovos.
Kas vakar, aiku, nebtina melstis. I tikrj Doana jau
labai seniai visai nesimeld. Ir banyi retai nueidavo.
Bet ji vis tiek tikinti.
Ir staiga pajuto neprast nor atsiklaupti prie ios i pai
ros nepatogios lovos (ir paklods i tokios baisios medvilns,
dkui Dievui, ji turi savo minkt pagalvl) ir sukalbti mal
das - deramai, kaip vaikystje.
Taip pagalvojusi ji susidrovjo ir pasijuto nejaukiai.
Skubiai atsigul ir apsiklojo. Pam knyg, kuri buvo pa
sidjusi ant stalelio galvgalyje, Ledi Ketrinos Daisart me
muarai - parayta tikrai domiai, smojingas pasakojimas i
karaliens Viktorijos epochos vidurio.
Doana paskait vien kit eilut, bet greitai suprato, kad
negali susikaupti.
A pervargau, pagalvojo ji.
Padjo knyg ir ugesino vies.
Ir vl atjo noras pasimelsti.
Kaip ten Blana pasak, ir dar taip eidiamai - malda tau
neprieinama. Ir k ji turjo galvoje?
Doana greitai mintyse surezg mald - sudurst vien
prie kito atskirus odius.
Dieve... ai Tau... varg Blana... ai Tau, kad a nesu
tokia kaip ji... Tavo malon... tikra palaima... kad a tikrai ne
tokia kaip varg Blana... tikrai pasibaistina. Aiku, ji pati
kalta... pasibaistina... tiesiog klaiku... ai Dievui... a kito
kia... Varg Blana...
Doana umigo.
Antras skyrius
Ryt, kai Doana Skjudamor susiruo ivykti i viebuio, ly
nojo, ir tas smulkus nesmarkus lietus atrod nederamas ioje
pasaulio vietoje.
Doana suinojo, kad i vis keleivi tik ji viena vaiuos
vakarus - gana retas atvejis, nors iuo met laiku main ir
taip vainja maiau. Didel kolona ivaiavo prajus penk
tadien.
Aplamdytame turistiniame automobilyje lauk vairuoto
jas europietis ir jo pamaina - vietinis. Viebuio eimininkas
blyk apyaur stovjo ant viebuio laipteli, kad sodint
Doan automobil, kaudamas arabams, kol tie krov ba
ga pagal jo nurodymus, paskui palinkjo Mademoiselle -
taip jis vadino visas vienias - saugios ir patogios kelions.
Paskui pompastikai nusilenk ir teik Doanai nedidel kar
tonin dut su priepieiais.
- Iki, Satanai, pasimatysim ryt vakare arba kit savait -
panaiau, kad kit savait! - linksmai suuko vairuotojas.
Automobilis leidosi kelion. Jis vaiavo vingiuotomis
Ryt miesto gatvmis pro netiktai inyranius ir keistai
ia atrodanius Vakar architektros kvartalus. Vairuotojas
signalizavo, asilai blaksi alis, vaikai isilakstydavo. Pro
vakarinius vartus jie ivaiavo plat, nelygiai grst keli -
jis atrod gantinai svarbus, lyg bt nutiestas iki pasaulio
krato.
I tikrj grindinys pasibaig u dviej kilometr, ir vietoj
jo atsirado vtas kelelis.
Doana inojo, kad geru oru kelion iki Tel Abu Hamido,
tuomet galins Turkijos geleinkelio stoties, trunka apie sep
tynias valandas. Traukinys i Stambulo atvaiavo ten ryt ir
ivaiuos atgal pus devyni vakaro. Tel Abu Hamide buvo
nedidelis viebutis, kur keleiviai galjo gauti uksti. Auto
mobili kolon, vaiuojani rytus, jie turt sutikti kur
nors pusiaukelje.
Vaiavimas dabar buvo labai nelygus. Automobilis blaksi,
okiojo, Doan krat, mt alis.
Vairuotojas per pet kteljo, kad ji gal kaip nors iks. i
tas kelio gabalas duobtas, bet jis nors dabar paskubti, nes
gali bti keblu persigauti per dvi vads, kurias reiks veikti.
Jis nuolatos susirpins vilgiojo dang.
Lietus sustiprjo, automobilis m slydinti tai vien, tai
kit pus, ir Doanai net m darytis truput negera.
Pirmj vad jie pasiek apie vienuolikt. Joje jau buvo van
dens, bet j pervaiavo ir, vos nekjimp kitame laite, sk
mingai isikapst. Madaug u dviej kilometr vaiavo
purvyn ir klimpo.
Doana ilipo, usimetusi lietpalt, atsidar priepiei
dut ir m valgyti, vaiktindama ir irdama, kaip abu
vyrai darbuojasi: kasa kastuvais, perduoda vienas kitam au
tomobili klikl, kia po ratais atsivetas lentas. Jie plksi
ir keiksi, o ratai piktai sukosi, nekabindami ems. Doanai
atrod, kad klitis neveikiama, bet vairuotojas patikino, kad
i kelions vieta dar ne pati blogiausia. Pagaliau bauginamai
staigiai ratai nustojo suktis vietoje, ir automobilis riaumoda
mas ir purtydamasis uvaiavo ant sausesns ems.
Kiek tolliau jie sutiko du automobilius, vaiuojanius prie
inga kryptimi. Visi sustojo, ir vairuotojai pasikalbjo, negai
ldami vieni kitiems patarim.
Tuose automobiliuose sdjo moteris su mau vaiku, jau
nas pranczas karininkas, senyvas armnas ir du anglai, i
pairos komersantai.
Netrukus jie vl leidosi kelionn. Buvo klimp dar du kar
tus, ir vl vairuotojai gavo ilgai ir sunkiai darbuotis kastuvais
ir klikliais. Antrj vad veikti seksi sunkiau. Prie jos priva
iavo temstant ir pamat smarkiai tekant vanden.
- Ar traukinys neivaiuos? - susirpinusi paklaus Doana.
- Paprastai jie palaukia valand. Paskui atsigriebia sugait
laik kelyje, bet ilgiau kaip iki puss deimtos nelauks. Taiau
nuo ia prasideda geresnis kelias. Kitokia em - daugiau
atvira dykuma.
Jie gerokai privargo, vaiuodami per vad - prieingas
krantas buvo vien slidi molyn. Kai automobilis atsidr ant
sausos ems, jau buvo sutem. Vaiuoti buvo geriau, bet Tel
Abu Hamid pasiek likus ketviriui valandos iki vienuolikos,
ir traukinys jau buvo ijs.
Doana buvo taip nusikamavusi, jog beveik nemat, kur
pakliuvusi.
Ji klupindama nujo viebuio valgomj, kur stovjo sta
lai sukryiuotomis kojomis, bet valgyti nenorjo, papra tik
arbatos ir nujo tiesiai blausiai apviest nejauk kambar
su trimis geleinmis lovomis, pasim i daikt tik tai, kas
btiniausia, griuvo patal ir ikart umigo.
Ryt nubudusi Doana atgavo prast altakraujik savi
tvard. Ji atsisdo lovoje ir pasiirjo laikrodl. Buvo pus
deimtos. Ji atsikl, apsireng ir nujo valgomj. Prijo in
das su meistrikai apie galv apvyniotu turbanu, ji usisak
pusryius. Paskui nujo prie dur ir pavelg laukan.
Ironikai ypteljo supratusi, kad atvaiavo pat dykyns
vidur.
kart, pagalvojo ji, kelion utruks dukart ilgiau.
an pus, i Kairo Bagdad, ji skrido lktuvu. O is kelias
jai naujas. iaip jau kelion i Londono Bagdad trukdavo
savait - trys dienos traukiniu i Londono iki Stambulo, dvi
dienos iki Alepo, naktis iki galins Tel Abu Hamido gelein
kelio stoties, diena automobiliu, dar naktis viebutyje ir vl
automobiliu iki Kirkuko, ir pagaliau traukiniu iki Bagdado.
Ryt lietaus nebebuvo n enklo. Dangus ydras, be debe
slio, viskas aplink nuauksinta rudomis smlio dulkmis.
Viebuio kiem supo spygliuota tinklin tvora, ia pat
buvo suversta krva tui skardini ir plotelis, kur garsiai
kudakuodamos bgiojo liesos vitos. Musi spieiai nutp
skardines, kuriose dar neseniai buvo maistas. Staiga sukrut
jo ir atsistojo kakoks nevari skudur ryulys - paaikjo,
kad tai tarnas arabas.
Kiek tolliau, u dar vienos spygliuotos tvoros, buvo maty
ti tarsi prispaustas prie ems pastatas, neabejotinai stotis, o
alia jos, kaip Doanai pasirod, lyg ir artezinis ulinys ar di
del vandens cisterna. Toli vir iaurinio horizonto mkojo
kaln virtin.
Ir daugiau nieko. Jokio krintanio akis daikto, nei pastat,
nei augmenijos, nei moni.
Stotis, geleinkelio bgiai, kelios vitos, gerokai per daug
spygliuotos vielos - ir viskas.
I tikrj, pagalvojo Doana, tai labai domu. strigti tokio
je neprastoje vietoje.
Prijs patarnautojas indas pasak, kad Memsahib* pusry
iai paruoti.
Doana sugro vidun. J pasitikusi bdinga keliautoj
viebui atmosfera - prieblanda, avienos lajaus, parafino ir
flito kvapai - buvo nemaloniai pastama.
Doana gavo kavos su pienu (pienas buvo konservuotas),
piln lkt kiauiniens, kiet apskrit skrudintos duonos
riekeli, indel uogiens ir tartinai atrodanio diovint sly
v kompoto.
Doana pavalg nesisksdama apetitu. Netrukus vl pri
jo indas ir paklaus, kada Memsahib nort priepiei.
Doana papra nenuvlinti, ir juodu sutar, kad pus ant
ros bus kaip tik.
Traukiniai, ji inojo, vaiuoja tris dienas per savait - pir
madieniais, treiadieniais ir penktadieniais. Dabar buvo ant
radienio rytas, taigi ji negals ivykti iki rytojaus vakaro. Dar
paklaus ind, ar tikrai taip.
- Taip, tikrai, Memsahib. Pavluota, traukinys vakar va
kare. Labai gaila. Labai blogas kelias, didelis lietus nakt. Tai
reikia, mainos kelios dienos nevaiuoja i ia Mosulas.
- Bet traukiniai vaiuos?
Kelias Mosul Doanos nedomino.
- O taip, traukinys vaiuoja gerai, rytoj ryt. Grta rytoj
vakar.
Doana linkteljo. Ji dar paklaus apie automobil, kuris j
ia atve.
* Ponia (ind.) - taip Indijoje kreipiamasi europietes.
- Ivaiuoja anksti ryt. Vairuotojas galvoja nuvaiuoja,
bet a ne. A galvoja, jis sdi ten viena, dvi dienos.
Ir vl gana abejingai Doana pagalvojo, kad tai labai gali
mas dalykas.
Indas toliau jai aikino:
- Ta stotis, Memsahib, va ten.
Doana pasak, kad ji kakodl taip ir pagalvojusi.
- Turkika stotis. Stotis Turkijoj. Turkikas geleinkelis.
Kita pus tvoros, matot? Tvora yra siena.
Doana su pagarba pavelg sien ir pagalvojo, kad valsty
bi sienos labai keistos.
Indas patenkintas pareik:
- Priepieiai pirma trisdeimt, tikrai bus, - ir gro vidun.
Po minuts ar dviej ji igirdo j piktai kaujant plonu balsu
kakur kitoje pusje. Jam atsakinjo du siaudrin balsai. Or
utvind garsi arabik odi srautas.
Doana pagalvojo, kad kakodl tokius kaip is viebutlius
visada patikima priirti indams. Gal jie geriau ino euro
piei proius. Tiek to, tai ne taip ir svarbu.
K gi jai veikti vis pusdien? Galt toliau skaityti tuos do
mius ledi Ketrinos Daisart memuarus. Arba galt parayti
kelis laikus. Isist juos, traukiniui sustojus Alepe. Doana
turjo laikinio popieriaus bloknot ir kelis vokus. Ant slenks
io nerytingai sustojo. Viduje taip tamsu ir dvokia. Veriau
eis pasivaikioti.
Ji ujo pasiimti savo storos dvigubos fetrins skrybls -
tokiu met laiku saul nra labai pavojinga, bet vis dlto at
sarga gdos nedaro. Usidjo tamsius akinius, rankinuk
simet bloknot ir parker.
Tada pro iuklyn ir skardini krv Doana patrauk
prieing nuo geleinkelio stoties pus, kad nekilt tarptauti
ni nesusipratim jai pamginus perengti sien.
Ji jo ir galvojo sau - kaip neprasta taip eiti... juk nra kur
eiti.
Tai buvo nauja, gana domi mintis. Kai vaiktai po kalvas,
virynus, pakrante, eini keliu - visada turi kok nors tiksl
prie akis. U tos kalvos, prie t medi, to viri lopinlio,
emyn ituo takeliu kio link, iuo viekeliu kit miest, pa
lei i bang m iki kitos prieplaukos.
Bet ia jai tik i, ne /. Tolyn nuo viebuio, ir nieko dau
giau. Deinje, kairje, tiesiai prieais - tik tuias pilkvai
rudas horizontas.
Doana ingsniavo nelabai greitai. Oras buvo malonus.
Karta, bet ne per daug. Termometras, pagalvojo ji, rodyt
septyniasdeimt*. Pt silpnas vjelis, labai silpnas velnus
vjelis.
Ji pajo apie deimt minui ir tik tada atsigr.
Nutols viebutis ir skurdi jo aplinka labai pasikeit. I ia
jis atrod visai mielas. O stotis u jo - tartum nedidel akme
n piramid.
Doana nusiypsojo ir patrauk toliau. Oras i tikrj
nuostabus! Toks tyras, gaivus. Joki neskani kvap, n kiek
nesuvinks nuo monijos ar civilizacijos. Saul ir dangus, ir
smlis - daugiau nieko. Toks oras net kiek svaigina. Doana
giliai kvpavo. Buvo taip gera. ia tai bent nuotykis! Nuobo
diam gyvenime taip reikalinga permaina. Doana net diau
gsi, kad nesuspjo traukin. Dvideimt keturios valandos
visikos tylos ir ramybs bus jai naud. Ir ne taip jau btina
* Pagal Farenheit; apie 21 C.
kuo skubiau sugrti. Ji gals i Stambulo pasisti Rodniui te
legram ir paaikins, kodl utruko.
Mielasis, gerasis Rodnis! Kain, k jis dabar veikia? Ne, i
tikro, nra reikalo splioti, juk ji ino. Rodnis sdi savo kabi
nete Older meno, Skjudamoro ir Vitnio firmoje - skoningame
kabinete antrame aukte su langais Turgaus aikts pus. Jis
persikl t kabinet, kai mir senasis ponas Vitnis. Rodniui
ten patiko - ji prisimin, kaip kart ujo ir pamat j stovint
prie lango ir irint turg (buvo turgaus diena), kaip atge
nama galvij banda.
- Gras tie orthornai - tai ten, - pasak jis. (Gal jis pa
minjo ir ne orthornus - Doana nelabai gaudsi ems kio
terminuose, bet tikrai kak panaaus.)
O ji tada pasak:
- A dl to naujo centrinio ildymo katilo - man rodos,
Gelbreitas usipra per daug. Gal man paklausti, kiek nors
emberlenas?
Doana prisimin, kaip ltai Rodnis j atsigr, nusi
m akinius, pasitryn akis ir, irdamas j isiblaks, lyg ji
bt kakur toli ir jos nematyt, paklaus:
- Katilo? - lyg tai bt koks painus ir nesuprantamas, jam
net negirdtas dalykas, ir kaip tada pasak - na, visikai nei
, nei t: - Man rodos, Hodzdonas parduoda savo buliuk.
Vadinasi, prireik pinig.
Doana tada pagalvojo, kad Rodnis labai jautrus, jei jam taip
rpi tas senis Hodzdonas i emutini lank kio - vargas
senis, visi ino, kaip jis vis labiau smunka emyn. Bet Rodnis
galt atidiau klausyti, k ji jam sako. Juk pagaliau visi tikisi,
kad teisininkas bus atidus ir pasirengs padti, o jei Rodnis
taip isiblaks irs savo klientus, jie gali susidaryti labai
prast spd.
Taigi ji pasak kiek nekantriai, bet velniai ir supratingai:
- Jau nuklydai lankas, Rodni. A kalbu apie centrinio il
dymo katil.
Ir Rodnis pasak, kad tikrai reikia suinoti, kokios kainos
kitur, bet kad viskas dabar brangsta, ir jiems tiesiog reikia ap
sisprsti. Tada Rodnis vilgteljo krv popieri ant stalo,
ir ji pasak, kad nenori jam trukdyti - atrodo, jis turs labai
daug darbo.
Rodnis ypteljo ir atsak, kad darbu tikrai apsikrovs, o
gaita laik, spoksodamas turg.
- Dl to man ir patinka itas kambarys, - tar jis. - Vis
laukiu penktadienio. Tu tik paklausyk!
Jis pakl rank, ir Doana siklausiusi igirdo mkim ir
bliovim, sumiusius ir gana nemalonius ausiai karvi ir avi
balsus, bet Rodniui, net juokinga, jie aikiai patiko. Jis stovjo
kiek palenks galv on ir ypsojosi...
Na, bet iandien ne turgaus diena. Rodnis sds prie stalo,
ir niekas jo neblakys. Ir jos bgtavimai dl to, kad klientai
palaikys Rodn neatidi, visai nepagrsti. Jam dabar geriau
siai sekasi i vis firmos galiotini. Visi j mgsta, o tai jau
labai daug kaimo teisininkui.
Jei ne a, ididiai pagalvojo Doana, jis visk bt mets.
Jos mintys gro t dien, kai Rodnis papasakojo apie dds
pasilym.
J eima nuo seno turjo klestini firm, ir buvo savaime
suprantama, kad Rodnis, ilaiks teiss egzaminus, prads joje
dirbti. O tai, kad dd Haris pasil tapti partneriu, ir dar to
kiomis palankiomis slygomis, buvo tiesiog nepaprasta laim.
Doana digavo dl tokios staigmenos, kartai sveikino
Rodn ir ne i karto pastebjo, kad jis nusiteiks ne taip kaip
ji. Ir dar itar tokius netiktinus odius:
- Jei a sutiksiu...
- Bet, Rodni! - suuko ji sunerimusi.
Doana aikiai prisimin, koks ibals ir sustings buvo
Rodnio veidas, kai jis j atsisuko. Anksiau ir neinojo, koks
Rodnis nervingas. Jo rankos, peiojanios i velnos ols
stiebelius, drebjo. Tamsios akys velg neprastai, maldau
damos.
- A nekeniu darbo kabinete. Nekeniu, - pasak jis.
Doana paskubjo ujausti:
- Oi, a suprantu, mielasis. Toks darbas labai nuobodus ir
sunkus, jokio domumo. Bet partneryst firmoje - visai kas
kita. A noriu pasakyti, tu bsi to verslo dalininku.
- Kontraktai, nuomos sutartys, sodyb trobesiai ir em,
sutarties slygos, atsivelgiant tai, remiantis tuo... - pokino
jis beprasmik teiss termin raizgalyn, lpos ypsojosi, o
akys buvo lidnos ir maldavo - maldavo j. O ji taip myljo
Rodn!
- Bet juk vis laik buvo savaime suprantama, kad tu dirbsi
firmoje.
- inau, inau. Bet kaip a galjau numanyti, kad imsiu
taip neksti to darbo?
- Bet... a ne... o k tada tu nortum daryti?
Ir Rodnis atsak labai greitai ir noriai, odiai liejosi vienas
po kito:
- A noriu kininkauti. Maosios lankos kis parduoda
mas. Jis nugyventas - Horlis nepriirjo, bet kaip tik dl to
galima nusipirkti pigiai, o em gera, inok...
Ir jis paskubomis m dstyti planus, kalbdamas tokiais
specialiais terminais, kad ji visai suglumo, nes nieko neima
n apie kvieius ir mieius, apie sjomain, veislinius gyvu
lius ar pienines bandas.
Ji tik nusimin ir pasak:
- Maoji lanka - bet juk tai visai prie pat Eldauno - tokioj
tolybj!
- Ten gera em, Doana, ir vieta gera...
Ir jis vl m j tikinti. Ji net nenuman, kad Rodnis gal
t bti toks usidegs, kalbti tiek daug ir taip nekantriai.
- Bet, mielasis, ar i to bus galima pragyventi? - suabejojo
Doana.
- Pragyventi? O taip - pragyvenimui, iaip ar taip, uteks.
- A ir sakau - visi tvirtina, kad kininkavimas neduoda
pelno.
- Na taip, neduoda. Nebent kam nors labai pasiseka arba
kas nors deda daug kapitalo.
- Matai, a juk sakiau, kad tai nepraktika.
- Ne, Doana. Nepamirk, kad a turiu iek tiek pinig ir,
jei kis atsipirks ir ims duoti peln, mes neprasim. Tik pa
galvok, kaip nuostabu ten gyventi. kyje gyventi nepaprastai
aunu!
- Kain, ar tu k apie tai imanai.
- O kaipgi, imanau. Nejau neinai, kad mano senelis i
motinos puss buvo stambus kininkas Devonyre? Kai bu
vom mai, mes ten atostogaudavom. Niekur man nebuvo
smagiau kaip ten.
Teisingai sakoma, pagalvojo Doana, kad vyrai visai kaip
vaikai...
- Bet gyvenimas - turbt ne atostogos, - atsargiai paprie
taravo ji. - Mums reikia galvoti apie ateit, Rodni. Juk turim
Ton.
Toniui tada buvo vienuolika mnesi.
- Ir daugiau gali atsirasti, - pridr ji.
Rodnis met j klausiam vilgsn, ji nusiypsojo ir link
teljo galva.
- Bet kaip tu nesupranti, Doana, kad tuo geriau bus ten?
kis vaikams labai tinkama vieta. Ten sveika gyventi. Bus
vieio pieno ir kiauini, jie gals sau laisvai bgioti ir moky
tis priirti gyvulius.
- Ak, Rodni, dar reikia atsivelgti daugel kit dalyk. O
mokykla? Jie turi lankyti geras mokyklas. O tai brangiai kai
nuoja! Dar apavas, drabuiai, dant prieira, gydytojai. Ir
reiks parinkti jiems tinkamus draugus. Negali daryti k su
simans. Reikia galvoti apie vaikus, jei paleidi juos pasaul.
Gal gale tavo pareiga jais rpintis.
- Jie ten bt laimingi, - atkakliai pakartojo Rodnis, bet
kart jo balse pasigirdo abejon.
- Tai nerealu, Rodni, tikrai. O jei dirbtum firmoje, kada
nors galtum udirbti net du tkstanius svar per metus.
- Manyiau, nesunkiai. Dd Haris gauna daugiau.
- Na va, matai! Negalima atsisakyti tokio dalyko. Bt be
protyb!
Doana kalbjo taip rytingai, taip sitikinusi. Jai buvo
aiku, kad reikia tvirtai laikytis. Jos sveiko proto turi utekti
abiem. Jei Rodnis pats nemato, kas jam geriausia, ji turi pri
siimti atsakomyb. Tas sumanymas kininkauti toks mie
las ir kartu toks kvailas ir juokingas. Jis kaip maas vaikas.
Doana jautsi esanti stipri, sitikinusi savo teisumu, tokia
motinika.
- Nemanyk, kad a nesuprantu ir neprijauiu, Rodni, - pa
sak ji. - A suprantu. Tiesiog tai negyvendinama.
Rodnis nutrauk j sakydamas, kad kininkavimas visikai
gyvendinamas.
- Taip, bet kitomis slygomis. Ne ms. Tavs laukia puiki
vieta klestiniame eimos versle - nepaprastai dosnus tavo
dds pasilymas...
- inau, inau. Tai net daug geriau, negu a kada nors ti
kjausi.
- Ir tau negalima, tiesiog negalima atsisakyti! Jeigu atsisa
kysi, gailsies vis gyvenim. Jausies baisiausiai kaltas.
- Ta prakeikta kontora... - sumurmjo jis.
- Ak, Rodni, tau tikrai ten ne taip blogai, kaip manai.
- Blogai. Nepamirk, kad a jau penkerius metus ten s
diu. Turiau inoti, k jauiu.
- Tu priprasi. Be to, dabar viskas bus kitaip. Visikai kitaip.
Kai bsi partneris. Ir gal gale susidomsi darbu - ir mo
nmis, su kuriais tvarkysi reikalus. Pamatysi, Rodni, tu bsi
labai patenkintas.
Rodnis pavelg j - dmiai ir lidnai. Tame vilgsnyje
buvo meil ir neviltis, ir dar kakas, galbt paskutin menka
vilties kibirktl...
- I kur tu inai, kad a bsiu patenkintas?
Doana atsak guviai ir linksmai:
- Esu visikai tuo tikra. Pats pamatysi.
Ir nuvitusi valdingai linkteljo galva.
Jis atsiduso ir netiktai sutiko:
- Gerai. Tegul bus, kaip tu nori.
Taip, pagalvojo Doana, tada tikrai vos isisukom. Kaip pasi
sek Rodniui, kad ji tvirtai laiksi ir neleido jam mesti karje
ros dl trumpalaikio susiavjimo! Jei ne moterys, vyrai ap
gailtinai susigriaut gyvenim. Moterys tvirtos, turi realybs
jausm...
Taip, visa laim, kad Rodnis turi j.
Doana vilgteljo rankin laikrodl. Pus vienuolikos.
Neverta eiti labai toli - juo labiau (ji ypteljo) kad nra kur
eiti.
Ji pasiirjo per pet. Kaip keista, viebuio jau beveik
nematyti. Jis susiliejo su gamtovaizdiu ir pasidar veik ne
pastebimas. Reikia bti atsargesnei ir nenueiti per toli. Dar
pasiklysiu, pagalvojo ji.
Kvaila taip galvoti - ne, gal ne taip ir kvaila gal gale. Tie
kalnai tolumoje - dabar jie vos irimi, kone susiliej su de
besiu. Stoties i viso nebra.
Doana apsidair. Aplinkui nieko. N vieno mogaus.
Ji grakiai atsisdo ant ems. Atsidariusi rankinuk, i
sim bloknot ir parker. Parays kelis laikus. Bus smagu
perteikti savo jutimus.
O kam parayti? Lajonelei Vest? Danetai Anesmor? Doro-
tei? Gal vis dlto Danetai. Ji atsuko parkerio dangtel. Sklan
diai ir lengvai m rayti.
Brangioji Daneta,
niekaip neatspsi, kur a raau laik. Dykumos vidu
ry! strigau ia, nes laukiu traukinio - jie vaiuoja tik tris
kartus per savait.
ia yra tik viebutlis, kur priiri indas, daug vi
t, keli domios ivaizdos arabai ir a. Nra nei su kuo
pasikalbti, nei k veikti. Negaliu apsakyti, kaip man tai
patinka.
Dykumos oras nuostabus - netiktinai grynas. O ra
myb! Reikia j pajusti, kad suvoktum, kas tai yra. At
rodo, tartum per daugel met a pirm kart igirdau,
kaip galvoju. Gyvenimas visada toks temptas, vis skubi
nuo vieno darbo prie kito. Tai, matyt, neivengiama, bet
tikrai vertt rasti laiko ir pasidaryti pertraukles, kad
galtum pamstyti ir atsigauti.
A ia dar tik pus dienos, bet jauiuosi kur kas geriau.
Nra moni. Net neinojau, kaip noriu pabti toliau
nuo moni. Labai raminamai veikia nervus, kai inai,
kad aplinkui per imtus myli nra nieko, tik smlis ir
saul...
Doanos plunksna lygiai, graiai slydo popieriumi.
Treias skyrius
Doana liovsi raiusi ir pasiirjo laikrodl.
Ketvirtis pirmos.
Ji para tris laikus, ir parkeryje pasibaig raalas. Pamat,
kad ir bloknote nebedaug tui lapeli. Kaip apmaudu! Bt
galjusi parayti dar keliems monms. Nors, pagalvojo ji, po
kiek laiko imi rayti visiems vienodai... Saul ir smlis, kaip
nuostabu, kai yra laiko pailsti ir pagalvoti. Visa taip ir yra,
bet ima varginti, kai stengiesi tuos paius dalykus idstyti
kas kart kiek kitaip...
Doana nusiiovavo. Tai nuo sauls, tas mieguistumas. Po
priepiei ji atsiguls lov ir numigs.
Ji atsistojo ir i lto patrauk viebut.
Kain, k dabar veikia Blana? Jau bus pasiekusi Bagdad
ir yra ten su savo vyru. Tas vyras tikriausiai koks nors pabai
sa. Varg Blana - kaip siaubinga taip nusiristi. Jeigu ne tas
jaunas grauolis veterinaras, Haris Marstonas, jei Blana bt
sutikusi tok pador mog kaip Rodnis... Ir Blana pripai
no, kad Rodnis avus.
Taip, bet Blana pasak ir dar kak. K gi? Kak apie tai,
kad Rodnis links pasivalgyti kitas. Koks prastas posakis -
ir tai netiesa. Visika netiesa! Rodnis niekada... n karto...
Doanos galvoje vl msteljo ta pati mintis kaip anksiau,
tik jau nebe taip greit kaip gyvat.
Rendolf dukt...
Na tikrai, pasipiktino Doana ir staiga paspartino ingsn,
tartum bt norjusi pralenkti nemaloni mint, kodl a vis
pagalvoju apie Rendolf dukter? Juk Rodnis ne...
A suprantu, nieko ten nebuvo...
Visikai nieko...
Tiesiog Mirna Rendolf buvo tokia, kad... stambi, tamsia
plauk, labai patraukli. Ir jeigu j sudomindavo koks nors vy
ras, ji atvirai apie tai visiems apskelbdavo.
Tiesiai viesiai, ji Rodniui korsi ant kaklo. Vis kartodavo,
koks jis nuostabus. Tenis aisti sutikdavo tik su juo. Sdda
ma vakarliuose, rydavo j akimis.
Aiku, Rodniui tai gerokai glost ird. Kaip bet kuriam vy
rui. I tikro bt buv keista, jei Rodnis nebt jautsis pama
lonintas daug jaunesns u save ir vienos i graiausi mieste
lio mergin dmesio.
Jeigu a tada nebiau pasielgusi protingai ir taktikai, pa
galvojo Doana...
Ji prisimin savo elges, ir dabar pritardama jam su malonia
iluma. Ji susitvark su ta padtim labai gerai, tikrai labai ge
rai. Beveik nepastebimai.
Draug tavs laukia, Rodni. Neversk jos laukti... Aiku,
Mirna Rendolf... Na taip, brangusis, tai ji... Kartais ji bna
tokia keista.
- A nenoriu aisti su ja, - bambjo Rodnis. - Paskirk j
kit grup.
- Nebk toks nemandagus, Rodni. Turi su ja aisti. -
Taip ir reikjo elgtis - lengvai, aismingai. Parodyti, kad ji
puikiai ino - ia negali bti nieko rimta...
Rodniui turbt buvo malonu, nors ir kiek niurnjo ir apsi
metinjo, kad j tai erzina. Mirna Rendolf buvo tokio tipo mer
gina, kuris patinka visiems vyrams. Ji buvo noringa ir irjo
savo gerbjus su panieka, prikalbdavo jiems iurktybi, o
apsisukusi ir vl viliodavo skersom svaidomais vilgsniais.
Tikrai nepakeniama merg, galvojo Doana su neprastu
jai pykiu. I kailio nrsi, kad sugriaut mano santuok.
Ne, Rodnio ji nekaltino. Ta mergina kalta. Vyrams taip
lengva apsukti galv. O Rodnis jau buvo veds - kiekgi? - de
imt met? Vienuolika? Kaip raoma knygose, po deimties
met vedybinio gyvenimo ateina pavojingas laikotarpis. Me
tas, kai viena ar kita pus gali pasukti al. Ir reikia j pragy
venti apdairiai, kol viskas nusistovs ir vl ims ramiai tekti
sena vaga.
Kaip buvo ir juodviem su Rodniu...
Ne, Rodnio ji nekaltino - net dl to buinio, kai juos u
klupo.
Tiesiai po laums luota*.
Ta mergiot dar turjo lumo pasakyti, kai Doana jo
kabinet:
- ia mes ta proga, kad pakabinom nauj laums luot,
ponia Skjudamor. Js turbt nieko prie?
Na, o a, prisimin Doana, nepameiau galvos ir neparo
diau, k jauiu.
- Nagi, alin rankas nuo mano vyro, Mirna! Eik susirask
sau kok jaunuol.
* Amalu, arba laums luota, Anglijoje per Kaldas puoiami namai.
Ir ji juokdamasi igrdo Mirn i kambario. Lyg palaikiusi
visk poktu.
O Rodnis tada pasak:
- Atleisk, Doana. Ji patraukli panel - be to, Kaldos.
Jis stovjo ir ypsojosi jai, atsiprainjo, bet neatrod nei
susidrovjs, nei prislgtas. Vadinasi, jie dar nenujo per toli.
Ir neturi nueiti! Ji taip nusprend. Ir labai labai stengsi,
kad Mirna Rendolf daugiau Rodniui nepasipainiot. O per
Velykas Mirna susiadjo su Arlington snumi. Taigi tas
nutikimas taip ir pasibaig. Gal Rodniui jis suteik bent kiek
smagumo. Vargas mielasis Rodnis - jis tikrai to nusipeln.
Tiek daug dirbo.
Deimt met - taip, tai buvo pavojingas metas. Net ji pati,
kaip prisimena, buvo pajutusi kakok neramum... Tas ge
rokai susitariusios ivaizdos jaunas dailininkas - kuo gi jis
vardu? Niekaip nebeprisiminsi. Ar nebuvo jis ir jai iek tiek
patrauklus?
Doana su ypsenle prisipaino sau, kad tikrai buvo dl jo
kiek sukvailiojusi. Jis buvo toks uolus - taip j spoksodavo,
nuginkluodavo dmiu vilgsniu. O paskui papra papozuoti.
Be abejo, tik dingstis. Padar vien ar du eskizus anglimi,
paskui supl. Nesugebjo sugauti jos esms, kad galt
perkelti ant drobs - taip pasiteisino.
Doana prisimin savo velnius jausmus, kaip buvo malo
nu, kokia buvo patenkinta. Vargelis, galvojo tada, ko gero, jis
mane simyljo...
Taip, smagus buvo tas mnuo...
Tik jo pabaigoje viskas suiro. Ne taip ijo, kaip ji buvo supla
navusi. I tikrj tiesiog paaikjo, kad Maiklas Kelavjus (taip,
taip, jo pavard Kelavjus, inoma!) visikas nenaudlis.
Juodu ijo pasivaikioti, prisimin Doana, Helingo mik
vingiuotu takeliu palei Medavjaus upel, tekant nuo Eldauno
virns. Buvo pakviets j drovdamasis, kimiu balsu.
Doana buvo sivaizdavusi, kaip jie kalbsis. Jis tikriausiai
prisipains, kad j myli, o ji bus labai meili, velni ir supratin
ga, ir truput, tik vos vos, dl to apgailestaus. Sugalvojo gra
i dalyk, kuriuos Maiklui pasakys ir kuriuos vliau jam bus
malonu prisiminti.
Bet viskas buvo ne taip. Visikai ne taip!
Maiklas Kelavjus ilgai nelauks sugrieb j ir m buiuo
ti, aistringai ir brutaliai, jai net um kvap, o paleids gar
siai, didiuodamasis savimi, suuko:
- Dievai, kaip a to norjau! - Tada m kimtis pypk;
pikt jos priekait visai nepais, tikriausiai n negirdjo. Pa
sirs ir nusiiovavs tarsteljo: - Dabar man daug geriau.
itokius odius, pagalvojo Doana, prisiminusi t epizo
d, galt itarti vyras, kart dien ilenks stiklin alaus.
Namo paskui jie jo tyldami, tai yra tyljo Doana. Maik
las Kelavjus, sprendiant i skleidiam keist gars, band
dainuoti. Miko pakraty, prie jiems ieinant Kreiminsterio
viekel, jis sustojo, altai nuvelg Doan ir msliai tar:
- inai, tu i t moter, kurias reikia imti jga. Tau tai bt
naud.
Ir kol ji stovjo apstulbusi, i pykio netekusi ado, jis links
mai pridr:
- Ir a mielai tave iprievartauiau, kad pamatyiau, ar nors
kiek nuo to pasikeisi. - Ir m ingsniuoti viekeliu, jau nebe-
bandydamas dainuoti, tik linksmai vilpaudamas.
Aiku savaime, ji daugiau su juo nesikalbjo, o po keli die
n jis ivaiavo i Kreiminsterio.
Keistas, mslingas, keliantis nerim nuotykis. Ne toks,
kok Doana bt norjusi prisiminti. Neinia kodl prisi
min dabar...
Bjauru, visa tai buvo gantinai bjauru.
Ji nedelsdama imes t atsitikim i galvos. Pagaliau ir kam
prisiminti nemalonius dalykus, kai ilsiesi, kai saul ir smlis
veikia taip gydomai. Juk yra tiek visko, apie k galvoti malonu,
kas teikia valumo.
Gal jau bus paruoti priepieiai. Ji vilgteljo laikroduk,
bet buvo dar tik ketvirtis pirmos.
Parjusi viebut, Doana nujo savo kambar ir pasirau-
s.lagamine - gal dar bus ten raomojo popieriaus. Ne, nra.
A, tiek to, nesvarbu. Laikus rayti jai buvo nusibod. Nra
ir apie k rayti. Negi vis kartosi vien ir t pat. O kokias ji
ia turi knygas? Aiku, ledi Ketrinos memuarus. Ir detektyv,
kur paskutin minut bruko Viljamas. Grau i jo puss, bet
ji detektyv nemgsta. Dar yra Bakeno* Valdios centras.
Tokia seniena. Perskaityta prie daugel met.
Tai nieko, ji gals nusipirkti knyg Alepo stotyje.
Priepieiams buvo omletas (gana kietas ir prisvils), kiau
iniai su atriais prieskoniais, laia (i konserv duts), pu
pels ir konservuot persik kompotas.
Apsunkusi nuo toki piet, Doana nujo prigulti. Ji nu
migo tris ketvirius valandos, o nubudusi, kol atjo arbatos
metas, skait ledi Ketrinos Daisart knyg.
Po arbatos su pienu (konservuotu) ir sausainiais ji ijo
pasivaikioti, o sugrusi ubaig ledi Ketrin. Tada papie
tavo: omletas, laia su atriais prieskoniais ir ryiais, pa
* Johnas Buchanas (1875-1940) - angl raytojas romanistas.
tiekalas i kiauini su pupelmis ir konservuoti abrikosai.
Pavalgiusi msi detektyvo ir ubaig j skaityti, kai jau buvo
metas gulti.
Indas pradiugino:
- Traukinys ateina rytoj rytas septynios trisdeimt, bet ne
ieina iki vakaras, pus devynios. Labanakt, Memsahib.
Doana linkteljo galva.
Teks palaukti dar vien dien. Ji turi t Valdios centr.
Gaila tik, kad knyga tokia plona. Tada jai dingteljo mintis:
- Traukiniu juk atvaiuos keleivi? O, bet jie turbt ikart
ivaiuos Mosul?
Indas papurt galv.
- Rytoj ne, a manau. iandien mainos neatvaiuoja. A
manau, kelias iki Mosulas labai blogas. Viskas klimpo daug
dien.
Doana nuvito. Rytoj viebutyje apsistos keleiviai i trau
kinio. Kaip gerai - tikrai atsiras kas nors, su kuo bus galima
pasikalbti.
Ji atsigul linksmesn, negu buvo prie deimt minui.
Oras ia kakoks itam viebuty, pagalvojo ji, - turbt t ap
kartusi riebal smarv. Veikia tiesiog slegiamai. Ryt Doana
nubudo atunt valand, atsikl ir apsireng. Nujo valgo
mj. Stalas buvo padengtas tik vienam asmeniui. Ji kteljo,
atjo indas.
Jis atrod susijaudins.
- Traukinys neateina, Memsahib.
- Neateina? Js norit pasakyti, vluoja?
- Neateina visai. Labai smarkus lietus geleinkelyje - kitoje
pusje Nisibinas. Visas geleinkelis nuplautas - nra trauki
nys gal trys keturios penkios eios dienos.
Doana sunerimusi irjo j.
- Bet tada k gi man daryti?
- Bna ia, Memsahib. Daug maistas, daug alus, daug arba
ta. Labai gerai. Js laukia traukinys.
O Dieve, pagalvojo Doana, itie rytieiai. Laikas jiems nie
ko nereikia.
- Ar negaliau gauti automobilio? -.paklaus ji.
Indas, regis, nustebo.
- Maina? Kur gauti maina? Kelias Mosulas labai blogas,
viskas klimpo kita pus vads.
- O ar negaltumt paskambinti geleinkel?
- Paskambinti kur? Turkikas geleinkelis. Turkai labai
sunkiai kalba - nieko nedaro. Jie tik vaiuoja traukinys.
Atsipeikjusi nuo jausmo, kuris bt turjs sukelti ypse
n, Doana paman: esu tikrai atkirsta nuo civilizacijos! Nei
telefono ar telegrafo, nei automobilio.
Indas paguod:
- Labai geras oras, labai daug maistas, viskas labai patogu.
K gi, pagalvojo Doana, oras tikrai geras. Visa laim. Bt
siaubinga sdti viduje vis dien.
Indas tartum igirdo jos mintis:
- Oras ia geras, labai retai lietus. Lietus ariau Mosulas,
lietus, kur geleinkelis.
Doana atsisdo prie padengto stalo ir m laukti pusryi.
Trumpalaik nerim jau buvo veikusi. Kas i to, jei imsi ner
vintis - jai utenka sveiko proto tai suprasti. Nieko nepadary
si. Tiktai pikta taip gaiti laik.
Atrodo, noras, apie kur sakiau Blanai, m ir isipild,
ypteljo ji. Pasakiau, bt gerai turti laiko, kad pailst ner
vai. Na, tai ir gavau, ko norjau! ia ivis nra k veikti. Net ir
skaityti nebeturiu ko. Man tikrai turt bti naudinga. Gydo
masis poilsis dykumoje.
Mintys apie Blan susisiejo su kakuo nelabai maloniu -
su kakuo, ko ji neabejotinai nenorjo prisiminti. Ir i viso,
kam galvoti apie Blan?
Po pusryi Doana vl ijo laukan. Kaip ir pirmiau, ge
rokai pajjusi nuo viebuio, atsisdo ant smlio. Kur laik
pasdjo labai ramiai, prisimerkusi.
Nuostabu, galvojo ji, kai plsta vidun rimtis ir ramyb. Tie
siog jauti, kaip gerai ji veikia. Gydantis oras, velni ilta sau
l - visika ramuma.
Doana pasdjo taip kiek ilgliau. Paskui pasiirjo laik
rodl. Deimt minui vienuoliktos. Rytas eina gana greitai,
pagalvojo ji.
O jei parayt laik Barbarai? Tikrai keista, kad vakar jai
neatjo galv parayti Barbarai, uuot krus tuos kvailus
laikus draugms Anglij.
Ji isim bloknot ir parker.
Brangioji Barbara, - m rayti, - kelion man nelabai
sekasi. Pirmadienio vakare pavlavau traukin ir dabar,
matyt, prabusiu ia dar kelias dienas. ia taip ramu ir
velni saul, taigi man labai gera.
Ji stabteljo. K dar parayti? K nors apie vaikel ar Vilja
m? Ir k gi Blana turjo galvoje, kai pasak: Dl Barbaros
nesirpink? Na inoma! tai kodl Doana nenorjo prisi
minti Blanos. Ji taip keistai pasak apie Barbar.
Tartum ji, Barbaros motina, ko nors neinot apie savo
vaik.
Esu tikra, kad dabar jai viskas bus gerai." Ar tai reikia, kad
kakas buvo negerai?
Bet kas? Blana usimin, kad Barbara itekjo per jauna.
Doana neramiai sukrutjo. Kadaise, prisimin ji, ir Rodnis
kak panaaus yra saks. Nei i io, nei i to jis tar neprastu
tonu, gana kategorikai:
- Man nepatinka itos vedybos, Doana.
- Ak, Rodni, bet kodl? Jis toks aunus, ir juodu labai tinka
vienas kitam.
- Jis simpatingas vaikinas, bet Barbara jo nemyli.
Doana apstulbo - tiesiog apstulbo.
- Rodni, i tikrj - kas ia per juokai? Aiku, kad myli.
Antraip kodl nort u jo itekti?
Jis atsak gana miglotai:
- To a ir baiminuosi.
- Bet, brangusis, i tikro - kokias ia kvailystes neki?
O jis atsak, nekreipdamas dmesio jos tyia lengvabdi
k ton:
- Jei Barbara jo nemyli, neturi u jo tekti. Ji per jauna - ir
pernelyg temperamentinga.
- Na jau, Rodni, k gi tu imanai apie temperament?
Jai jau darsi juokinga. Bet Rodnis net nenusiypsojo.
- Merginos kartais iteka tik tam, kad itrkt i nam, -
pasak jis.
Dabar Doana jau neilaik nenusijuokusi.
- Tik ne i toki nam kaip Barbaros! Nerasi mergaits,
kuri bt laimingesn namie nei ji.
- Ar tikrai taip manai, Doana?
- Na inoma! Vaikams ia visada viskas buvo idealu.
- Jie nelabai danai pasikvieia draug, - ltai itar Rodnis.
- K tu, brangusis, a nuolat rengiu vakarlius ir kvieiuosi
jaunimo. Tai pati Barbara vislaik sako, kad nenori vakarli
ir joki svei.
Rodnis nepatenkintas, sumis palingavo galva.
O vliau, tos paios dienos vakar, Doana jo kambar
kaip tik tuomet, kai Barbara praradusi kantryb auk:
- Nieko nebus, tti, a turiu ivaiuoti! Nebegaliu daugiau
to tverti - ir nepatarink man susirasti kok nors darb, nes
tai bt nepakeniama.
- Kas ia dabar? - paklaus Doana.
Kiek padvejojusi, labai trumpai padvejojusi, maitaujanti
Barbara iraudusiais skruostais pasiaikino:
- Ttis mano, kad jis visk ino geriau! Nori, kad biau
susiadjusi met metus. Pasakiau, kad ito neitversiu, kad
noriu itekti u Viljamo ir ivaiuoti Bagdad. Ten, manau,
bus nuostabu.
- Vaje, - susirpino Doana. - Bt geriau ne taip labai
toli. A noriau nepaleisti tavs i aki.
- Na, mamai
- inau, mieloji, bet tu pati nesupranti, kokia dar jauna esi,
kokia nepatyrusi. Kiek daug galiau tau padti, jei gyventum
kur nors ne taip toli.
Barbara nusiypsojo ir atsak:
- Na, matyt, gausiu irtis pati viena, nesinaudodama tavo
patirtim ir imintim.
Ir kadangi Rodnis engteljo, nordamas eiti i kambario,
Barbara metsi prie jo, staiga apsivijo rankomis kakl, prisi
glaud ir m kartoti:
- Mielas tti, ttyte, ttyte...
I ties, pagalvojo Doana, mergait visai nebesivaldo. Bet
tai, iaip ar taip, rodo, kaip labai klysta Rodnis. Barbara tik
diaugiasi, svajodama, kaip ikeliaus Rytus su savo Viljamu,
ir kaip grau, kai du jauni simyljliai kuria ateities planus.
Keista, kad Bagdade manoma, neva Barbarai buvo negera
namie. Bet ten, atrodo, sklando tiek gand ir apkalb, jog apie
kai kuriuos mones i viso nebenorima usiminti.
Pavyzdiui, apie major Ryd.
Ji taip ir nesusipaino su majoru Rydu, bet Barbara danai
mindavo j laikuose namo. Majoras Rydas pas juos pietavo.
Jie buvo medioklje su majoru Rydu. Vasaros mnesius Bar
bara praleis Arkanduse. Ji su kita jauna itekjusia moterim
gyveno viename namelyje, ir vis laik tuo pat metu ten buvo
ir majoras Rydas. Jie danai aid tenis. Vliau juodu su Bar
bara laimjo miri dvejet varybas klube.
Taigi aiku savaime, kad Doana gyvai pasiteiravo apie ma
jor Ryd - tiek apie j prisiklausiusi, jog troktanti dabar su
sipainti.
Jos klausimas sukl sveiku protu nesuvokiam sumait.
Barbara visa perbalo, Viljamas iraudo, o po minuts ar dviej
nesavu balsu suniurnjo:
- Mes su juo nebesusitinkam.
Jo ivaizda buvo tokia grsminga, kad Doana nebesiryo
nieko daugiau sakyti. Bet vliau, Barbarai nujus gulti, Do
ana vl apie tai prabilo, su ypsena sakydama, kad turbt bus
pasielgusi netaktikai. Ji maniusi, kad majoras Rydas yra labai
artimas j draugas.
Viljamas atsistojo ir ikrat pypk, padauydamas idin.
- Na, a neinau, - isiblaks atsak jis. - Mes kartu pa-
mediodavom, ir tiek. Bet dabar jau seniai su juo nebesusi
tinkam.
Nelabai tikinama, pagalvojo Doana. Vyrai tokie kiaurai
permatomi, nusiypsojo ji sau. Senamadis Viljamo slapumas
j nustebino. Matyt, jis mano, kad ji labai rimta ir grieta, tik
ra uov.
- Suprantu, - tar ji, - koks nors skandalas.
- K js norit pasakyti? - supyko Viljamas.
- Mielas vaike, - nusiypsojo Doana. - Tai visikai aiku
i tavo elgesio. Turbt k nors apie j suinojai ir turjai liautis
bendravs. O ne, a nebeklausinsiu. Tie dalykai labai skau
ds, inau.
- Taip, taip, ties sakot. Skauds, - lyg nenorom atsak Vil
jamas.
- Kartais mones labai pervertinam, - tar Doana. - O
paskui, kai suinom, kad apsirikom, bna taip nesmagu ir ne
malonu.
- Jis isinedino i Irako, bent jau tai gerai, - tar Vilja
mas. - Ivyko Ryt. Afrik.
Ir staiga Doana prisimin vien dien Elvijos klube nu
girsto pokalbio nuotrupas. Kak apie tai, kad Nobis Rydas
ivaiavo Ugand.
Viena moteris pasak:
- Vargas Nobis, tikrai ne jo kalt, kad kiekviena kvaiel
jo vaikosi.
O kita, vyresn, piktdiugikai nusijuok ir pridr:
- Ir jis daug dl j stengiasi. Naivios skaistuols - tai kas
Nobiui patinka. Nepatyrusios jaunamarts. Ir, turiu pasakyti,
jis tikras meistras. Gali bti baisiai patrauklus. Merginai jau
atrodo, kad jis aistringai j simyljs. Ir kaip tik tada Nobis
susimano pereiti prie kitos.
- K gi, - pasak pirmoji moteris. - Mes visos jo ilgsims.
Jis toks domus.
Antroji nusijuok.
- Bet vienas kitas vyras neapgailestaus, kad jis ivaiuoja.
Ties pasakius, labai nedaug vyr j mgsta.
- Jam tikrai jau padai svyla.
Tada antroji moteris pasak a!, m kalbti tyliau, ir Do-
ana nieko daugiau nebeigirdo. T pokalb ji beveik praleido
pro ausis, bet dabar prisimin, ir jai pasidar smalsu.
Jei Viljamas nenorjo apie tai kalbti, gal Barbara bt ne
tokia udara. Bet Barbara pareik visikai aikiai ir ne tai, k
ji bt norjusi igirsti:
- A nenoriu apie tai kalbti, mama, nepyk.
Kiek Doana prisimin, Barbara ivis apie niek nenorjo
kalbtis. Nepaprastai nervinosi, usiminus apie jos lig ir li
gos prieast, ir lyg kak slp. Viskas prasidjo nuo kako
kio apsinuodijimo, ir Doana paman, kad tai, aiku savaime,
apsinuodijimas maistu. Ji inojo, kad karto klimato alyse
danai apsinuodijama ptomainais. Bet ir Viljamas, ir Barbara
veng pasakoti k nors daugiau, ir net gydytojas, kur ji, kaip
Barbaros motina, visai suprantama, kreipsi, nordama dau
giau suinoti, buvo tylus ir veng bendrauti. Labiausiai rpi
nosi pabrti, kad jaunosios ponios Rei nereikia klausinti ir
skatinti prisiminti lig.
- Dabar j reikia tik slaugyti, kad atgaut jgas. O kodl ir
dl ko - visai nenaudinga aptarinti, tokios kalbos pacientei
nebus gera. Toks mano patarimas jums, ponia Skjudamor.
Nesukalbamas paniurlis - toks jis pasirod Doanai, ir
jam visai nepadar spdio, nors kitam lengvai bt galj,
tai, kad pasiaukojanti motina galvotrkiais atskubjo net i
Anglijos.
Tiek to, Barbara, iaip ar taip, buvo dkinga. Bent jau taip
man Doana... Barbara tikrai labai graiai padkojo savo
motinai. Ir Viljamas pripaino jos gerum.
Doana pasak jiems, kad mielai dar ilgiau pasilikt, ir Vil
jamas pritar, taip, jis irgi to nori. O ji papra j nekalbinti,
nes tikrai kylanti pagunda, ir jai bt malonu praleisti iem
Bagdade, bet juk reiki prisiminti ir Barbaros tv, tai bt
nedora jo atvilgiu.
Ir Barbara silpnu balseliu itar:
- Mielasis ttis, - o vliau pridr: - Klausyk, mama, o ko
dl tau nepasilikus?
- Privalai pagalvoti apie savo tv, brangioji.
Barbara atsak tuo gana keistu sausu balsu, kaip kartais ir
anksiau, kad galvojanti apie j, bet Doana paprietaravo, ne,
ji negalinti palikti vargelio Rodnio tarnaii prieirai.
Buvo akimirka, kai ji, likus kelioms dienoms iki ivykimo,
vos neapsigalvojo. Vis dlto galt pasilikti dar mnes. Bet
Viljamas taip ikalbingai nupasakojo kelions per dykum
netiktumus, jei ji ivykt per vlai ruden, kad Doana su
nerimo ir nusprend laikytis pradinio plano. Paskui Viljamas
ir Barbara buvo jai tokie geri, jog nedaug trko, kad vl bt
vos nepersigalvojusi.
Tiktai kad ir kaip vlai ruden ji bt ivykusi, nebt buv
blogiau kaip dabar.
Doana vl pasiirjo laikrodl. Be penki minui vie
nuolika. Pasirodo, per gana trump laik manoma tiek daug
apie k pagalvoti.
Ji pasigailjo nepasimusi Valdios centro, nors, kai turi
tik vien knyg, protingiau j pataupyti - turti atsargai.
Dar dvi valandos iki priepiei. iandien ji pasak, kad
valgys priepieius pirm valand. Gal kiek pavaikioti, tik
kad atrodo kvaila iaip sau bastytis be jokio tikslo. O saul jau
kepina.
Taip, danai ji nordavo rasti laiko tik sau, kad galt pa
galvoti. Geresns progos kaip dabar nebus. Tai apie k gi ji
taip btinai norjo pagalvoti? Doana pasiraus atmintyje,
bet viskas atrod nereikminga - prisiminti, kur padjo t ar
kit daikt, nusprsti, kada ileisti tarnaites vasaros atostog,
pasirengti perdayti buvus vaik darbo kambar.
Visi tie dalykai dabar jai atrod gana tolimi ir nesvarbs.
Lapkrit planuoti tarnaii atostogas dar ne laikas, be to, reikia
suinoti, kada bus Sekmini Savait, o tam reikia turti atei
nani met kalendori. Dl kambario galt dabar apsisprs
ti. Sienos viesios smlio spalvos, bald apmualai gelsvai pilki
ir linksm ryki spalv pagalvls? Taip, labai tikt.
Deimt minui po vienuolikos. Kambario perdaymas ir
kiti pakeitimai ilgai neutruko!
Jei tik biau inojusi, kakodl pagalvojo Doana, biau
pasimusi kelion koki nors domi knyg apie iuolaiki
n moksl ir atradimus, kur bt iaikinti tokie dalykai kaip
kvantin teorija.
Ji nustebo, kodl atjo galv ta kvantin teorija, paskui
prisimin - na taip, bald apmualai ir ponia erston.
Kart su ponia erston, banko valdytojo mona, jos aptar
kebl klausim: kokie - kartno ar kretono - bald apmua
lai geriausiai tikt svetainei, ir ponia erston nei i io, nei i
to, kaip buvo pratusi, staiga ipokino:
- O, kad biau tokia protinga ir sugebiau suprasti kvan
tin teorij! Tiesiog kvap gniauia, kai pagalvoji, ar ne? -
energija, slypinti maulytse dalelse.
Doana nustebusi irjo j, nes niekaip negaljo suprasti,
k bendra turi mokslins teorijos su kartnu, o ponia erston
iraudo ir tar:
- Kvailai atrodau, bet juk inot, kaip visai staiga kas nors
ateina j galv - o i mintis tikrai jaudina, ar ne?
Doanai mintis nepasirod ypa jaudinanti, ir pokalbis nu
trko. Taiau ji gerai sidmjo ponios erston kreton - tiks
liau pasakius, rankomis margintus lininius apmualus. Rud,
pilk ir raudon lap ratai.
- Jie tokie neprasti, turbt brangiai atsijo? - paklaus ji.
Ir ponia erston patvirtino - taip, brangiai. Ji dar pridr
sigijusi juos todl, kad mgstanti mik ir medius ir kad vis
gyvenim svajojanti ivaiuoti kur nors Birm ar Malaj -
ten viskas auga i tikrj greitai'.
- I tikrj greitai! - pakartojo ji susirpinusi ir nevikriai
mosteljo rankomis, ireikdama nekantrum.
Tas lininis audinys, dabar pagalvojo Doana, turjo kai
nuoti ne maiau kaip atuoniolika ir eis u jard, didiuliai
pinigai tais laikais. inant, kiek kapitonas erstonas duodavo
l savo monai nam kiui ir kambari apstatymui, vien i
to buvo galima numanyti, kuo jam tai baigsis.
Doanai tas mogus visai nepatiko. Ji prisimin, kaip s
ddami banke, jo kabinete, jie svarst, kur kitur bt galima
investuoti akcijas, - erstonas prieais j, prie savo stalo,
stambus, pasitikintis savimi, trykte tryktantis linksmumu.
Ir pernelyg links bendrauti. A visko mats, mieloji po
nia, - tartum sak jis, - nemanykit, kad esu tik pinig skai
iavimo maina - ir tenis aidiu, ir golf, mgstu paokti,
paloti brid. Tikrasis a - tai tas, kur sutinkate vakar
liuose, o ne valdininkas, kuris sako: ,Daugiau joki kredito
perviri'.
Pasipts taukalius, pasipiktino Doana. Sukius, vis lai
k apgaudinjo. Matyt, jau tada buvo pradjs klastoti aps
kaitos knygas ar kaip kitaip vog. Ir vis tiek beveik visiems
patiko, visi sak, koks aunuolis erstonas, visai ne toks, koks
paprastai bna banko valdytojas.
Na, tai tiesa. Banko valdytojas paprastai negrobsto banko
l.
K gi, Lesl erston bent jau sigijo tuos rankomis margin
tus bald apmualus. Ir niekas niekada neusimin, kad tai
ilaidi mona pastmjo erston nesiningai elgtis. Uteko
tik pavelgti Lesl erston ir buvo aiku, kad pinigai jai netu
ri jokios reikms. Ravdama dar ar bastydamasi po kaim,
ji visada vilkdavo t pat nutrint alio tvido kostium. Ir vai
kus reng daug nesukdama galvos. O kart, jau gerokai vliau,
Doana simin, kaip Lesl erston, vaiindama j arbata, at
ne vis band pyrago, gumul sviesto, namins uogiens,
kasdienius puodelius ir arbatinuk, visk bet kaip suvertusi
ant padklo. Netvarkinga, linksma, nerpestinga moteris, ji
dar ir nerangiai vaikiojo persisukusi on, ir veidas jos at
rod persikreips vien pus, bet kreiva ypsena buvo gana
miela, ir mons apskritai j mgo.
Taigi, varg ponia erston. Lidnas buvo jos gyvenimas,
labai lidnas.
Doana neramiai pasipurt. Ir kam jai reikjo mintyse itarti
ituos odius - lidnas gyvenimas? Jie primin Blan Hagard
(ir jos gyvenimas buvo nelinksmas, tik visai kitaip), o pagal
vojusi apie Blan Hagard ji vl prisimin Barbar ir visa, kas
susij su jos liga. Negi nra nieko, apie k bt galima galvoti
nenukrypstant skaudius ir todl nepageidaujamus dalykus?
Doana dar kart pavelg laikrodl. iaip ar taip, ranko
mis margintas audinys ir ponia erston um beveik pusva
land. Apie k gi dar jai pagalvoti? Apie k nors malonaus, kad
netrikdyt visokiais nukrypimais on.
Saugiausia turbt galvoti apie Rodn. Mielasis Rodnis. Do-
anos mintys diugiai apsistojo prie Rodnio - ji vl pamat j,
stovint Viktorijos stoties perone, kai atsisveikino su ja prie
pajudant traukiniui.
Taip, mielasis Rodnis. Jis stovjo ir irjo j, saul viet
jam veid, negailestingai irykindama raukleli tinkl apie
akis - tokias nuvargusias akis. Taip, akys buvo nuvargusios, pil
nos lidesio. (Ne, pagalvojo ji, Rodnis nra nulids. Tai tiesiog
tokia sandaros ypatyb. Kai kuri gyvn akys bna lidnos.)
Be to, paprastai jis bna su akiniais, ir tada to aki lidnumo ne
matyti. Bet jis i tikrj atrod labai pavargs. Nra ko stebtis,
juk tiek daug dirba. I ties niekada nepasiima laisvos dienos.
(Viskas bus kitaip, kai sugriu, pagalvojo Doana. Jam reikia
daugiau laisvalaikio. Turjau pagalvoti apie tai anksiau.)
Taip, ten, rykioje viesoje, jis atrod pagal savo metus, o
gal ir vyresnis. Ji irjo j i viraus, o jis j auktyn, ir jie
itar prastus nereikmingus atsisveikinimo odius.
- Nemanau, kad tau reiks pereiti muitin Kal.
- Ne, kiek inau, ten persdama tiesiai Simplono ekspres.
- Vagonas iki Brindizio, nepamirk. Tikiuosi, prie Vidure
mio jros elgiamasi padoriai.
- Noriau koki dien ar dvi apsistoti Kaire.
- Tai kodl tau taip nepadarius?
- Brangusis, turiu skubti pas Barbar. Lktuvas ten skren
da tik kart per savait.
- Tiesa, buvau pamirs.
Pasigirdo vilpukas. Rodnis nusiypsojo pakls j veid.
- irk savs, mayte.
- Sudie, labai nesiilgk mans.
Traukinys trkteljo ir pajudjo. Doana atsities. Rodnis
pamojavo ir nusisuko. Lyg pastmta ji vl ikio galv pro
lang. Rodnis jau jo tolyn peronu.
Ji netiktai susijaudino, irdama gerai pastam nu
gar. Koks jis staiga pasirod jaunas - galva atmesta, peiai
tiess. Ji tiesiog apstulbo... Jai pasirod, kad peronu engia
nerpestingas jaunuolis.
Tai primin dien, kai ji pamat Rodn Skjudamor pirm
kart. Juos supaindino per teniso varybas, ir jie ikart ijo
aiktel.
Jis paklaus:
- Ar mail aisti prie tinklo?
Ir tai tada, irdama, kaip jis eina savo viet prie tink
lo, Doana pagalvojo, kokia daili jo nugara... kokia lengva,
pasitikinio savimi mogaus eisena, galvos laikysena, spran
das...
Ji staiga susinervino. Du kartus i eils netiksliai padav ka
muoliuk ir pasijuto visa pilama kario.
O Rodnis pasuko galv ir drsinamai nusiypsojo jai - savo
gera, draugika ypsena. Ir ji pagalvojo, koks patrauklus jau
nuolis... tai buvo simyljimo pradia.
irdama pro traukinio lang tolstani Rodnio nugar,
kol j ustojo mons perone, Doana dar kart igyveno t
vasaros dien prie daugel met.
Atrod, lyg Rodnis bt nusimets met nat ir vl taps
energingu, savim pasitikiniu jaunuoliu.
Lyg bt nusimets met nat...
Staiga dykumoje, ulieta sauls, Doana m nesuvaldomai
drebti.
Ne, ne, a nebenoriu to prisiminti... nebegalvosiu apie tai...
Rodnis engia peronu atmets galv, visada nuovargio
prislgti peiai atsities... mogus, atsikrats nepakeliamos
natos...
Na kas gi ia jai darosi? sivaizduoja nebtus dalykus, kak
isigalvoja. Jai tik pasirod.
Bet kodl jis nepalauk, kol traukinys nuvaiuos?
O kam jam laukti? Jis skubjo tvarkyti reikal Londone. Be
to, kai kurie mons nemgsta irti, kaip traukinys iva
iuoja i stoties, nusivedamas tolyn j mylimj.
I tikrj nemanomas dalykas prisiminti taip aikiai, kaip
ji dabar, Rodnio nugar.
Ji susikr vaizduotje...
Gana, nuo to geriau nebus. Jeigu sivaizduoji tokius daly
kus, tai reikia, kad i mintis jau buvo tavo galvoje.
Bet taip negali bti - ivada, kuri ji padar, negali bti
teisinga.
Juk ji sau pasak (argi ne?) - Rodnis diaugiasi, kad ji i
vyksta...
O to visikai negali bti!
Ketvirtas skyrius
Doana parjo viebut gerokai sukaitusi. Nejuia buvo
pagreitinusi ingsn, lyg nordama pabgti nuo paskiausiai
dingteljusios nemalonios minties.
Indas smalsiai pavelg j ir pasak:
- Memsahib eina labai greitai. Kodl eina greitai? Labai
daug laiko ia.
O Dieve, pagalvojo Doana, i tikrj laiko valias.
Indas, viebutis, vitos, skardins ir spygliuota viela - vis
kas jai jau buvo kyrj.
Ji nujo savo miegamj ir susirado Valdios centr.
ia bent jau vsu ir tamsu.
Atsivert knyg ir m skaityti. Iki priepiei veik pus.
Priepieiams buvo omletas, aplink apdtas konservuoto
mis pupelmis, kartas laios patiekalas su ryiais ir konser
vuoti abrikosai.
Doana valg nedaug. Paskui nujo savo kambar ir atsi
gul. Jei persikaitino saulje, eidama per greitai tokiame kar
tyje, tai naudinga bus nusnsti. Doana usimerk, bet mie
gas neatjo. Ji jautsi itin vali, visk aikiai suvok. Atsiklusi
igr tris aspirino tabletes ir vl atsigul.
Vos umerkusi akis matydavo tolstanio peronu Rodnio
nugar. Tai buvo nepakeliama!
ISISKYRME PAVASARJ 61
Doana atitrauk uuolaid, kad leist viesos, ir pasim
Valdios centr. Likus keliems puslapiams iki pabaigos u
migo.
Sapnavo, kad ais turnyre dvejetu su Rodniu. Jie ilgai ie
kojo kamuoliuk, bet pagaliau atsidr aiktelje. Paduoda
ma kamuoliuk, pamat, kad aidia prie Rodn ir Rendolf
dukter. Ji nuolat klydo paduodama. Rodnis man pads, pa
galvojo ji, bet apsidairiusi niekur jo nemat. Visi jau ijo, pra
djo temti. A likau viena, galvojo Doana. A likau viena.
Ji krpteljo ir nubudo.
- A likau viena, - itar garsiai.
Sapnas jos dar nepaleido. K tik itarti odiai skambjo
bauginamai.
- A likau viena, - vl pakartojo ji.
Pro duris lindo indo galva.
- Memsahib kvieia?
- Taip, - atsak ji. - Atnekit man arbatos.
- Memsahib nori arbatos? Dar tik trys valandos.
- Nesvarbu, a noriu arbatos.
Ji igirdo, kaip nueidamas jis aukia: Chai... chail
Doana atsikl i lovos ir nujo prie musi nutupto
veidrodio. prastas malonaus veido atspindys paveik ra
minamai.
- Kain, - kreipsi Doana savo atspind, - ar tik tu nesi-
taikai susirgti? Elgiesi labai keistai.
Gal ji vis dlto gavo sauls smg?
Kai atne arbat, ji jau buvo atgavusi normali savijaut. I
tikrj tai viskas labai juokinga. Ji, Doana Skjudamor, nuo
laidiauja savo nervams! Bet aiku, jokie ia nervai, ia sauls
smgis. Daugiau nebeis laukan, kol saul bus auktai danguje.
Ji suvalg kelis sausainius ir igr du puodukus arbatos.
Tada pabaig skaityti Valdios centr. Vos uvert knyg, j
apniko nerimastingos dvejons.
Na va, nebeturiu ko skaityti, pagalvojo ji.
Nra ko skaityti, ant ko rayti, n jokio siuvinio. I viso nra
k veikti, belieka laukti to nepatikimo traukinio, kuris gali ne
atvaiuoti dar kain kiek dien.
Kai indas atjo paimti padklo, ji paklaus:
- K js ia veikiat?
Klausimas j, regis, nustebino.
- A rpinuosi keleiviai, Memsahib.
- inau. - Ji ugniau nekantrum. - Bet tai neuima
jums viso laiko.
- A duodu pusryiai, priepieiai, arbata.
- Ne, ne, a ne apie tai. Ar turit pagalbinink?
- Tarnas arabas - labai kvailas, labai tinginys, labai pur
vinas. A iriu visk pats - tarnas nepatikimas. Jis atnea
vonios vanduo, inea vonios vanduo, padeda virjui.
- Tai js ia trise - js, virjas, tarnas? Turbt turit daug
laisvo laiko. Ar skaitot?
- Skaito? K skaito?
- Knygas.
- A neskaito.
- Tai k tada veikiat, kai nedirbat?
- A laukia laiko daugiau dirbti.
Nieko gero, pagalvojo Doana. Su jais net pasikalbti nega
li. Nesupranta, k jiems nori pasakyti. itas mogus, jis gyve
na ia vis laik, mnuo po mnesio. Kartais turbt pasidaro
poilsio dien, nuvaiuoja miest, susitinka su draugais, pa
sigeria. Bet itisas savaites jis bna ia. Aiku, turi virj ir t
tarn... Tarnas, kai nereikia dirbti, guli saulje ir miega. Toks
jau paprastas jo gyvenimas. Man su jais nra apie k kalbti,
n su vienu i j. itas mogus anglikai gali pasakyti k nors
apie maist ir kad oras labai geras.
Indas ijo, Doana m neramiai vaikioti po kambar.
- Gana kvailioti. Turiu susikurti kok nors plan. Parengti
apmstym... krypt. Neturiu leisti sau tapti... tuiu bar
kalu.
Dalykas tas, mst Doana, kad jos gyvenimas vis laik
buvo uimtas, pilnas veiklos. Labai domus. Kultringas gy
venimas. Ir kai viskas gyvenime pasverta ir surikiuota, tikrai
sutrinki, kai esi priversta bergdiai laukti, nieko neveikda
ma. Kuo moteris veiklesn ir kultringesn, tuo sunkiau tai
itverti.
Aiku, net ir Anglijoje pasitaiko moni, kurie prasdi va
land valandas nieko neveikdami. Jie turbt visai mielai ia
pagyvent.
Net ponia erston, o jos veiklumo ir darbtumo bt u
tek dviem, ir ta retkariais pasddavo be jokio darbo. Da
niausiai taip nutikdavo, kai ji ieidavo pasivaikioti. Lekia,
bdavo, su didiule energija, paskui staiga nutupia ant kokio
rsto ar viri ir sdi ten, spoksodama tutum.
Kaip ir t dien, kai apsipainusi palaik j Rendolf duk
terimi...
Doana net kiek paraudo, prisiminusi savo elges.
Ji, galima sakyti, nipinjo. Dl to net kiek gdijosi. Juk ji
tikrai niekada to nedarydavo.
Bet kai sipainiojusi Mirna Rendolf...
Mergina, kuri nepripasta jokios morals...
Doana paband prisiminti, kaip viskas buvo.
Ji nune gli senajai poniai Garnet r, ijusi pro jos na
melio duris, igirdo Rodnio bals kelyje u gyvatvors. Rodnio
bals ir bals moters, kuri kalbjosi su juo. Doana skubiai at
sisveikino su ponia Garnet ir ijo keli. Dar spjo pastebti
Rodn ir, kaip buvo sitikinusi, Rendolf dukter, pasukanius
u kampo tak Eldauno link.
Ne* negalima didiuotis tuo, kaip ji tada pasielg- Bet tuo
metu jaut, kad turi suinoti. Rodnis, aiku, dl to nekaltas -
visi inojo, kokia ta Mirna Rendolf.
Doana ulipo kaln takeliu per Helingo mik ir ikart
juos pamat ant pliko Eldauno gbrio - du mons ramiai
sdjo ir irjo blykios sauls nuviest kaim apaioje.
Kaip palengvjo, kai ji pamat, kad te visai ne Mirna Ren
dolf, o ponia erston! Jie ir sdjo nesusiglaud. Bent per ke
turi pd atstum. Tikrai nei ioks, ne toks atstumas - var
gu ar rodo draugikum. Bet juk Lesl erston ir nebuvo labai
draugika - tai yra atvirai nerodydavo draugik jausm. O
kad ji bt vyr viliotoja - absurdika taip net pagalvoti. Ne,
ji kaip paprastai ijo pasibastyti, o Rodtis j pasivijo ir, bda
mas draugikas, mandagiai palydjo.
Ukop Eldauno virn, juodu dabar ilsisi ir, prie lipda
mi emyn, grisi gamtovaizdiu. Tik laba keista, l<nd abu sdi
kaip susting ir nesikalba. Nesielgia, kp prasta draugijoje.
Na, tikriausiai abu turi apie k pagalvoti. Jauia, kad, bdami
geri pastami, neprivalo stengtis palaikyti panekes.
Taip, tuo metu Skjudamorai jau buvo daug geriau susipai
n su Lesle erston.
Tai, kad erstonas ieikvojo pinigus, visus Kreiminsteryje
stipriai sukrt ir nuvyl, o pats erstonas jau sdjo kalji
me. Rodnis buvo jo gynjas teisme ir Lesls patiktinis. Jis
labai gailjosi moters, likusios su dviem maais vaikais, visai
be pinig. Visi buvo link gailtis vargs ponios erston, o jei
kas ir nesigailjo, tai kalta buvo tik Lesl erston. Jos rytas
neprarasti linksmo nusiteikimo kai kuriuos mones gerokai
piktino.
- Ji turbt visai bejausm, - pasak Doana Rodniui.
Jis gana iurkiai atov, kad Lesl erston turi drsos kaip
niekas kitas.
- O taip, drsos, - sutiko Doana. - Bet drsa - dar ne
viskas!
- Nejaugi? - paklaus Rodnis.
Gana keistai paklaus. Paskui ijo savo kontor.
Drsa tikrai buvo Lesls doryb, to nenuneigsi. Kai jai pri
reik ilaikyti save ir du vaikus, ji su tuo susidorojo, nors ir
neturjo jokios profesijos.
Ji stojo dirbti pas prekeiv sodinink ir, kol gerai susipa
ino su darbu, gaudavo kiek pinig i tetos, be to, persikl
gyventi nuomojam but. Taigi kai erstonas ijo i ka
ljimo, jis rado j tarsi visai kitame pasaulyje, auginani ir
pardavinjani vaisius ir daroves. Jis m vairuoti sunkve
im, vainjo gretim miest, dar vaikai padjo, ir jie visai
neblogai vertsi. Be jokios abejons, ponia erston plksi,
negaildama jg, ir tai dar labiau verta pagyrimo, nes tuo
metu ji turbt jau pradjo ksti skausmus dl ligos, galiau
siai j ir praudiusios.
O taip, pagalvojo Doana, ji turbt myljo savo vyr. ers
tonas buvo laikomas ivaizdi, moterys jam buvo palan
kios. Ijs i kaljimo, atrod jau visai kitaip. Doana mat
j tik vien kart ir buvo sukrsta permainos. Suktos akys
laksto alis, visas susmuks, bet vis dar giriasi, stengiasi
smarkauti, apsimesti aunuoliu. lugs mogus. O mona vis
tiek j myljo, nepaliko bdoje, ir u tai Doana gerb Lesl
erston.
O tai su vaikais, jai atrod, Lesl pasielg neteisingi.
Ta pati teta, kuri gelbjo finansikai, kol erstonas kaljo,
pasisil ir toliau padti tuo metu, kai jis netrukus turj o ieiti
laisvn.
Ji norjo sivaikinti jaunesnj berniuk, o dd, jos kalb
tas, bt mokjs u moksl vyresniajam. Atostogas jie bt
leid su motina. Jie galjo gauti dds pavard, pasikeisti do
kumentus, ir teta su dde bt tap atsakingi u j gerov
ateityje. Lesl erston atmet pasilym, nesileisdartia jo
kias kalbas, ir ia, Doanos manymu, pasielg egoistikai. Ji
atm i vaik daug geresn gyvenim, negu pati galjo duo
ti - ir net apsaugot nuo negarbs elio.
Kad ir kaip ji bt myljusi savo snelius, man Doana, ir
Rodnis su ja sutiko, turjo vis pirma pagalvoti apie j gyve
nim.
Taiau Lesl buvo neperkalbama, ir Rodnis daugiau ne-
besikio. Atsidusdamas jis pasak, kad ponia erston geriau
ino, k jai daryti. Tikrai, pagalvojo Doana, ji buvo tokia u
sispyrl.
Neramiai vaiktindama po viebuio kambar, Doan prisi
min Lesl erston, koki j mat t dien, sdini Eldauno
virnje.
Ji sdjo palinkusi priekin, alknes pasidjusi ant keli,
smakr pasirmusi delnais. Sdjo keistai sustingusi. irjo
per darus ir arimus Maojo Heveringo miko laitus, kur
uolai ir berai jau darsi aukso raudonio.
Ir ji, ir Rodnis sdjo ten tyls, nekrusteldami ir irjo
smeig akis prieais save.
Kodl j neukalbino ar neatsisdo alia, Doana negaljo
pasakyti. Gal jautsi kalta tarusi, kad ten Mirna Rendolf?
iaip ar taip, j neukalbino. Tykiai sugro medi prie
dang ir leidosi namo. To nutikimo ji vliau nenorjo net pri
siminti - ir, savaime suprantama, niekada neusimin apie j
Rodniui. Jis bt galjs pamanyti, kad ji dar neimet i gal
vos fantazij apie j ir Mirn Rendolf.
Rodnis eina Viktorijos stoties peronu...
O Viepatie, negi ji vl prads apie t pat? Ir kas jai kal
galv t keist mint? Kad Rodnis (kuris visada buvo jai taip
atsidavs) jau i anksto diaugiasi tomis dienomis, kai jos ne
bus?
Lyg bt manoma k nors suprasti i mogaus eisenos!
Daugiau ji nebeprisileis t kvail vaizdini. Nebegalvos
daugiau apie Rodn, jei prisimindama j sivaizduoja tokius
keistus ir nemalonius dalykus.
Ligi iol ji nepasiymjo itin gyva vaizduote.
Tai tikrai nuo sauls.
Penktas skyrius
Diena ir pavakarys slinko be galo ltai.
Doana nebenorjo eiti laukan, kol saul buvo dar gana
auktai. Ji pasiliko viebutyje.
Po pusvalandio pasidar nebepakeliama iaip sau sdti
krsle. Ji nujo miegamj, im i lagamin visus daiktus
ir msi i naujo juos pakuoti. Drabuiai, tar ji sau, nelabai
rpestingai sulankstyti. ia bus k veikti.
T darb padar kruopiai ir tvarkingai. Penkios valandos.
Dabar jau tikrai bus saugu ieiti. Buvimas viebutyje taip sle
gia. Kad nors bt k skaityti...
Ar bent jau, netekusi vilties pagalvojo Doana, kokia d-
lion.
Kieme su pasibjaurjimu pavelg skardines, vitas ir
spygliuot viel. Kokia pasibaistina vieta. Tiesiog pasibai
stina.
Dl vairumo nujo palei geleinkelio linij ir Turkijos sie
n. ia jau buvo visai priimtinas naujumas. Bet po penkioli
kos minui jis dingo. Geleinkelio bgiai, nusidriekiantys u
ketvirio mylios deinje, neatstojo bendravimo.
Nieko - tik tyla. Tyla ir saul.
Doanai dingteljo, kad galt padeklamuoti poezijos. Ka
daise, kai buvo mergait, visi sak, kad ji labai gerai skaito ir
deklamuoja eiles. domu, k stengs prisiminti po tiek met.
Vienu metu ji mokjo daugyb poezijos atmintinai.
Malon prievartos nepripasta:
Ji kaip lietus, nukrits i dangaus*
O toliau? Kaip kvaila. Nebeprisimena.
Dabar ir kaitri vasar ramus,
(Pradjo visai neblogai! O kaip ten toliau?)
Ir pgai verpetuojant u lang,
Kaip ir kiti, parj namus,
Tu atgavai ir skol su kaupu.
Jaunyst aukso spinduliu praslys,
Kaminkrtys su suodi sauja liks. **
Na, apskritai nelabai diugina. Gal prisimint k nors i so
net? Mokjo j ne vien. Dviej irdi itikima draugyst***
ir t, apie kur paklaus Rodnis.
Keistai jis vien vakar pasak:
- Tik tavo groio vasara vyts**** - ia i ekspyro, ar ne?
- Taip, i sonet.
- Dviej irdi itikima draugyst joki nepaiso klii
kelyje. Ar i ito?
* W. Shakespeare, Venecijos pirklys, IV, vert V Blo.
** W. Shakespeare, Cimbelinas, IV, 11, vert S. Geda.
*** W. Shakespeare, Sonetai, 116, vert A. Churginas.
**** w. Shakespeare, Sonetai, 18, vert A. Churginas.
- Ne, i to, kuris prasideda: Tu man grai kaip vasaros
diena...
Ir tada padeklamavo jam vis sonet, tikrai labai graiai,
iraikingai, kur reikia pabrdama.
Kai ji nutilo, Rodnis pakartojo:
- Nuo vjo nubyrs kvapnus radastas, - bet dabar juk spa
lis, tiesa?
Buvo taip keista, k jis pasak, jog Doana tik iplt akis.
Tada jis paklaus:
- O t kit moki? Apie dviej irdi draugyst?
- Taip.
Ji stabteljo akimirk ir m deklamuoti:
Dviej irdi itikima draugyst
Joki nepaiso klii kelyje.
Juk meil - dar ne meil, jeigu j
Sutriukina klasta ar idavyst.
Tikroji meil - tai vaigd skaisti,
Kuri n mirksniui nepaliauja degti
Ir drsina jreiv gdi nakt,
Kai laiv svaido viesulai pikti.
Ne, meil ne pastumdl likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lp radastas
Ir i vis t pai duokl ima.
Jei tau meluoja posmai i eili,
N che r pasauly meils! A tyliu...
Ji ubaig, deramai pabrdama paskutines eilutes ir i
reikdama j dramatizm.
- Ar tau neatrodo, kad a gana gerai deklamuoju ekspyr?
Mokykloje taip sakydavo. Kad a deklamuoju poezij labai i
raikingai.
Bet Rodnis isiblaks atsak:
- Nebtinas tas iraikingumas. Utenka pai odi.
Doana tik atsiduso ir sunibdjo:
- ekspyras nuostabus, ar ne?
O Rodnis atsak:
- Kas tikrai nuostabu, tai kad jis buvo toks pat nelaimingas,
kaip ir visi mes.
- Rodni, kok neprast dalyk pasakei.
Jis tada nusiypsojo jai lyg nubuds.
- Nejaugi?
Tada pakilo ir ijo i kambario kartodamas: - iema i
bint vasaros upus, nuo vjo nubyrs kvapnus radastas.
Ir kodl, suko galv Doana, jis pasak: Bet dabar juk
spalis?
Apie k jis galvojo?
Doana prisimin t spal, ypa gra ir ram.
Keista, kai pagalvoji, kad Rodnis paklaus j apie sonetus kaip
tik tos dienos vakar, kai buvo maiusi j sdint ant Eldauno
su ponia erston. Gal ponia erston citavo ekspyr, bet nela
bai tiktina. Lesl erston jai neatrod nors kiek isilavinusi.
O spalis tais metais buvo nuostabus.
Doana gerai prisimin, kaip po keli dien Rodnis suglu
ms paklaus j:
- Ar itas turi ydti tokiu met laiku?
Jis rod rododendr. Vien i t, kurie praysta anksti,
kov ar vasario pabaigoje. Dabar ydjo puikus kraujo rau
donumo iedas, o visas krmas buvo pilnas besiskleidiani
pumpur.
- Ne, - paaikino ji. - Paprastai jis ydi pavasar, bet kartais
pasitaiko, kad ir ruden, jei bna itin velnus ir iltas oras.
Rodnis atsargiai paliet pirtu vien pumpur ir tyliai su
nabdjo:
- Nuo vjo nubyrs kvapnus radastas.
- Kaip kraujas, - pasak jis, - irdies kraujas.
Kaip neprasta, pagalvojo ji, kad Rodnis taip susidomjo
glmis. Bet ir vliau jis visada mgo t pat rododendr.
Doana prisimin, kaip jis po daugelio met buvo sikis
atlap didel jo pumpur. Per sunkus buvo ir, aiku, ikrito,
kaip ji ir buvo numaiusi.
Juodu tada stovjo ne visai prastoje vietoje, kapinse prie
banyios.
Doana pastebjo j ten, eidama pro banyi, prijo ir pa
klaus:
- K gi tu ia veiki, Rodni?
Jis nusijuok ir atsak:
- Galvoju, koks bus mano antkapis ir kas bus ant jo ura
yta, kai ateis paskutinioji. I granito skaldos nenoriau, per
daug ponikas. Ir kad tik ne storas marmurinis angelas.
Juodu pavelg emyn, visai nauj marmuro plokt, kur
buvo ikaltas Lesls erston vardas.
Paseks jos vilgsn, Rodnis ltai perskait:
- Lesl Adelina erston, kartai mylima arlzo Edvardo
erstono mona, mirusi 1930 m. gegus 11d. Jis nuluostys
kiekvien aar nuo j aki.*
* Naujasis testamentas, Apreikimas Jonui, 21,4.
Paskui, kiek patyljs, pridr:
- Galvoj netelpa, kad Lesl erston guli po ia alta mar
muro plokte, ir tiktai apsigims kvailys kaip erstonas galjo
parinkti tokius odius. Kain, ar Lesl yra kada nors gyveni
me verkusi.
Doana, kiek sukrsta ir jausdamasi, lyg aist kok vent
vagik aidim, paklaus:
- O k tu parinktum?
- Jai? Neinau. Gal k nors i psalmi. Pilna man bus laim
prie Tavo veid.*
- A turjau omenyje - sau.
- A, sau? - Jis pagalvojo valandl, nusiypsojo. - Mane
Viepats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur velios
ganyklos aliuoja.**Tal man labai tinka.
- Bet i to atrodo, kad danguje labai nuobodu, visada taip
maniau.
- O kaip tu sivaizduoji gyvenim danguje, Doana?
- Na, ten nra joki auksini vart ar ko nors panaaus,
inoma. Man norisi galvoti apie dang kaip apie valstyb. Kur
visi labai usim, darbuojasi, kad padt, kakaip stebuklin
gai, padaryti pasaul graesn ir laimingesn. Tarnavimas -
toks mano ano pasaulio supratimas.
- Kokia gi tu vis dlto baisi formaliste, mayte. - Jis nusi
juok erzindamas, kad suvelnint gelianius odius. Tada
pasak: - Ne, man visai gerai bt aliuojantis slnis - ir avys,
einanios paskui piemen namo vakaro vsoje...
Patyljs Rodnis vl prabilo:
* Senasis testamentas, Psalms (15 (16), 11).
** Senasis testamentas, Psalms (22 (23), 1,2).
- ia kvaila mano fantazija, Doana, bet kartais sivaizduo
ju, kad, eidamas Didija gatve darb, kai pasuku skersgat
v, vedant Varp aljon, patenku ne skersgatv, o paslpt
nuo vis sln su alia pieva tarp mikais apaugusi rami
kalv. Jis buvo ten vis laik, slaptai egzistavo paioje miesto
irdyje. Pasuki ten i judrios Didiosios gatvs, pasijunti visai
sutriks ir gal paklausi: Kur a esu? O jie atsako, na, inai,
labai atsargiai, kad jau esi mirs...
- Rodni! - Doana persigando ir sunerimo. - Tu... tu sergi.
Tu kaip nesavas.
Tada jai pirm kart ir kilo tarimas dl jo bkls - tai buvo
pranaikas enklas nervinio isekimo, dl kurio netrukus tu
rjo du mnesius praleisti sanatorijoje Kornvalyje. Ten atrod
visai patenkintas, kad gali tyliai gulti, klausydamasis uvd
r, ir irti jr u neryki plik kalv.
Bet iki tos dienos kapinse Doana nesuprato, kad jis i
tikrj persidirbs. Jie jau grsi eiti namo, ji sikibo jam
parank ir patrauk paskui save, ir tada pamat, kaip sunkus
rododendro pumpuras islydo i jo atlapo kilpels ir nukrito
ant Lesls kapo.
- Oi, irk, - pasak ji, - tavo rododendras, - ir pasilenk
jo paimti.
Bet Rodnis skubiai itar:
- Tegu ten bna. Palik j Leslei erston. Vis dlto ji buvo
ms draug.
Doana tuoj pat sutiko, kad tai gera mintis, ji rytoj ia atne
ianti didel puokt gelton chrizantem.
Ir, prisimin ji, net kiek isigando, pamaiusi keist Rodnio
ypsen.
Taip, t vakar ji neabejotinai pajuto, kad Rodniui kakas
negerai. Savaime aiku, nesuprato, kad jam nebedaug trksta
iki visiko sveikatos isekimo, tik pastebjo, kad jis kakoks
kitoks... Susirpinusi apibr klausimais, bet jis vis keli
namo beveik neatsakinjo. Tik vis kartojo:
- A pavargau, Doana... A labai pavargau.
Ir tik kart vos suprantamai itar:
- Visi mes negalim bti drss...
O madaug po savaits vien ryt mieguistai pasak:
- iandien a nesikelsiu.
Ir liko gulti lovoje, nieko daugiau nebekalbjo, niek ne
irjo, tik guljo ramiai ypsodamas.
Tada prireik gydytoj ir slaugi, o gal gale buvo susitarta,
kad jis bus ivetas Trevelian ilgalaikio gydymo poilsiu. Jo
ki laik ar telegram, joki lankytoj. Net Doanai neleido
atvaiuoti jo aplankyti. Net jo monai.
Tai buvo lidnas, gluminantis, imus i vi laikotarpis.
Ir su vaikais buvo sunku. I j nesulauk pagalbos. Jie elgsi
taip, lyg ji, Doana, bt buvusi dl visko kalta.
- Leidai jam plktis ir plktis kaip vergui toje kontoroje.
Puikiai inai, mama, kad ttis met metus dirbo pernelyg
daug.
- inau, brangieji, bet k a galjau padaryti?
- Turjai seniausiai j i ten itraukti. Nejaugi neinai, kaip
jis nekenia to darbo? Nejaugi tu ivis nieko apie tt neinai?
- Gana, Toni. Aiku, kad apie tavo tt a inau visk - daug
daugiau negu tu.
- Na, kartais man taip neatrodo. Kartais man atrodo, kad
tu n apie vien mog nieko neinai.
- Toni, i tikrj...
- Usiiaupk, Toni... - tai siterp Eivril. - Kas i to?
Eivril visada buvo tokia. Sausa, bejausm, ne pagal metus
atrodanti cinika ir viskam abejinga. Eivril, kartais apimta
nevilties pagalvodavo Doana, visai neturi irdies. Nemgsta
velnybi ir jos visai neveikia maldavimai pasitaisyti.
- Mielasis ttyt, - tai verk Barbara, jauniausia i j, ne
valdanti savo jausm. - Tu dl to kalta, mama. Tu jam buvai
iauri, visada iauri.
- Barbara! - vos neprarado kantrybs Doana. - K ia da
bar kalbi? Jei kas iuose namuose yra svarbiausias, tai tik tavo
tvas. Kaip manai, ar js visi btumt galj mokytis, rengtis
ir maitintis, jei js tvas nebt dl js dirbs? Jis pasiau
kojo dl js - taip ir privalo elgtis tvai ir jie taip elgiasi,
nekeldami dl to triukmo.
- Leisk, mama, pasinaudoti, man ia proga padkoti tau, -
pasak Eivril, - u visa, k tu paaukojai dl ms.
Doana su tarimu pavelg dukter. Ar Eivril kalba nuo
irdiai? Bet i tikrj, mergait negalt bti tokia li...
Jos dmesio pareikalavo Tonis. Jis rimtai paklaus:
- Juk ttis kadaise norjo bti kininkas, tiesa?
- kininkas? Ne, inoma, ne. Na, gal kada labai seniai, tai
buvo tik vaikika fantazija. Visi vyrai eimoje buvo teisininkai.
i firma priklauso eimai ir ioje Anglijos dalyje gerai inoma.
Turtum labai didiuotis ir diaugtis, kad joje dirbsi.
- Bet a ten nedirbsiu, mama. Noriu ivaiuoti Ryt Afri
k ir dirbti kyje.
- Nesmons, Toni. Nebekalbk daugiau t kvailysi. Be
jokios abejons, tu dirbsi firmoje. Esi vienintelis ms snus.
- A nebsiu teisininkas, mama. Ttis tai ino ir jis man
paadjo.
Doana irjo j nustebusi, sukrsta jo alto tikrumo.
Tada susmuko krsl, akis uliejo aaros. Kokie jie visi ne
geri, taip j usipuol.
- Neinau, kas ia jums visiems ujo, kad itaip su manimi
kalbat. Jeigu ia bt js tvas... a manau, js visi elgiats
labai negailestingai!
Tonis kak sumurmjo ir igrino i kambario.
Eivril sausai iklojo:
- Tonis tvirtai nusprend tapti kininku, mama. Jis nori
mokytis ems kio kolede. Man tai atrodo kvaila. Jei biau
vyras, imiausi teiss. Man atrodo, teis - net labai domu.
- Niekada nemaniau, - kkiojo Doana, - kad mano vai
kai bus man tokie negeri.
Eivril giliai atsiduso. Barbara, vis dar isterikai raudanti
kambario kampe, suuko:
- A inau, ttis numirs! A inau. Ir tada mes liksim visai
vieni pasaulyje. Neitversiu ito. Oi, neitversiu!
Eivril vl atsiduso, smerkiamai pasiirjo nesulaikomai
verkiani seser, paskui tyliai kkiojani motin.
- Na, jei niekuo negaliu padti...
Tai tarusi, ramiai ir santriai ijo i kambario. Tik taip ji
galjo pasielgti.
Skausminga, varginanti scena - Doana jos neprisimin
daugel met.
Suprasti, aiku, nesunku. Staigus sukrtimas susirgus tvui,
paslaptingi odiai nervinis isekimas. Vaikams visada ge
riau, kai jie ino, kad yra kas nors kaltas. Jie pavert j atpir
kimo oiu todl, kad ji buvo ia pat. Vliau Tonis ir Barbara
atsipra. Eivrilei atrod, kad nra dl ko atsiprayti, ir galbt
j galima pateisinti. Varg mergait nekalta, kad gim tokia
beird.
Sunkios ir lidnos buvo tos dienos be Rodnio. Vaikai buvo
pikti ir iausi prie j. Stengsi kiek galdami laikytis nuo jos
atokiau, ir ji jautsi keistai vienia. Doana man, kad jiems
persidav jos lidesys ir nuolatinis susirpinimas. Juk inojo,
kad vaikai labai j myli. Na, ir amius j buvo sunkus - Barba
ra dar tebelank mokykl, Eivril nerangi, viskuo nepasitikinti
atuoniolikmet. Tonis beveik vis laik netoliese kyje. Ap
maudu, kad jis sikal galv t kvail kininkavim, o Rodnis
silpnadvasikai pasidav jam ir dar paskatino. O Dieve, galvojo
Doana, kaip sunku, tik man tenka viskas, kas nemalonu. Pas
panel Harli mokosi tiek ger mergaii, ir a tikrai nesupran
tu, kodl Barbara draugauja su paiomis netinkamiausiomis.
Tursiu jai gal gale iaikinti, kad leidiama ia atsivesti tik
tas, kurios man patinka. O dl to ir vl greiiausiai kils triuk
mas, bus aar, vaikios paniurusi. Eivril, inoma, nepads
man, ir kaip nekeniu, kai ji kalba tokiu kvailu paaipiu tonu. Ir
visiems paaliniams nemalonu klausytis.
Taip, galvojo Doana, vaik aukljimas - labai nedkingas
ir sunkus darbas. Niekas to deramai nevertins. Kiek takto
reikia, nusiteikimo. Tiksliai inoti, kada laikytis tvirtai, o kada
nusileisti. Niekas neino, galvojo Doana, k a turjau igy
venti, kai Rodnis sirgo.
ia ji kiek susirauk - mat tos mintys primin kandi dak
taro Makvyno pastab apie tai, kad kiekviename pokalbyje kas
nors anksiau ar vliau pasako: Niekas neino, k a tuo metu
turjau igyventi! Visi nusijuok ir sutiko, kad taip ir yra.
K gi, galvojo Doana, riesdama koj pirtus, nes batelius
buvo pribir smlio, taip ir yra. Niekas neino, k a tuo metu
igyvenau, net Rodnis.
Nes kai Rodnis sugro, visiems palengvjo, viskas atsitais,
vaikai pralinksmjo, vl kaip anksiau buvo prielanks. San
tarv buvo atkurta. O tai reikia, nusprend Doana, kad vis
kas buvo dl susirpinimo. Dl susirpinimo ji buvo praradu
si dvasin pusiausvyr. Vaikai dl to buvo pasidar nervingi
ir neklusns. Labai slegiantis tai buvo metas, ir kodl ji dabar
galvoja apie tuos vykius, juk norjo grti prie maloni, o ne
lidn prisiminim - to visai negali suprasti.
O prasidjo nuo to... nuo ko gi prasidjo? A, taip - kai pa
band prisiminti eiles. Kain, ar gali bti kas juokingiau, negu
vaikioti po dykum deklamuojant poezij! Bet tai ir nesvar
bu, nes niekas ia jos nei mato, nei girdi.
ia nieko nra, ne, tikino save Doana, nra, nepasiduok
panikai. Kokia kvailyst, ia tik nervai...
Ji mai apsigr ir m eiti viebuio link. Pajuto, kad
stengiasi nepasileisti bgti.
Nra ko bijoti pabti vienai, nra ko bijoti. Gal ji i t, ku
rie serga - na, koks gi tas odis? Ne klaustrofobija, tas odis
reikia udar patalp baim, o kaipgi prieingai? Prasideda
raide a. Atvir erdvi baim.
Visa tai galima iaikinti mokslikai.
Bet mokslinis iaikinimas, nors ir padeda, akimirksniu ne
nuramina.
Lengva sau pasakyti, kad viskas logika ir pagrsta, bet ne
lengva suvaldyti keistas mini nuotrupas, kurios landioja i
galvos kaip kokie drieai, maiiojantys i plyi.
Mirna Rendolf, pagalvojo Doana, - gyvat, o visi kiti -
drieai.
Atvira erdv - o ji vis gyvenim pragyveno dje. Taip,
dje su aisliniais vaikais, aislinmis tarnaitmis ir aisli
niu vyru.
Na jau, Doana, k ia paistai - kokios ia kvailysts? Tavo
vaikai tikr tikriausi.
Vaikai tikri, ir virja, ir Agnes, taip pat ir Rodnis. Tai gal
tada a, pagalvojo Doana, esu netikra. Gal a tik aislin
mona ir motina.
O Viepatie, kakas siaubinga. Mintys painiojasi. Gal dar
padeklamuoti poezijos? Ji turi dar k nors prisiminti.
Ir garsiai, pernelyg kartai, suuko:
- Mes isiskyrm tuo metu, kada
Geguis aud marg skraist savo... *
O toliau nebeprisimin. Bet ir nebenorjo prisiminti. U
teks i dviej eilui. Jos visk paaikina, ar ne? Rodnis, gal
vojo ji, Rodnis... Mes isiskyrm... kada geguis... tiktai dabar
ne gegu, dabar lapkritis...
Ir staiga sukrt prisiminimas - juk jis taip ir pasak t va
kar.
ia yra kakoks ryys, yra raktas nuo kako, kas jos laukia,
tykodamas u tylos. Kakas, nuo ko ji, dabar suprato, nori pa
bgti.
Bet kaip tu pabgsi, kai visur aplinkui i plyi kaiioja gal
vas drieai?
Kiek daug dalyk, apie kuriuos nereikia leisti sau galvoti.
Apie Barbar ir Bagdad, ir Blan (viskas i B, kaip keista).
Ir apie Rodn Viktorijos stoties perone. Ir kad Eivril, Tonis ir
Barbara - visi jai tokie negeri.
I tikrj - Doana supyko ant savs - kodl ji negalvoja
* W. Shakespeare, Sonetai, 98, vert A. Churginas.
apie malonius dalykus? Tiek daug grai prisiminim. Tiek
daug... tiek daug...
Jos vestuvin suknel i nuostabaus balto atlaso, vilganio
kaip austrs kiaukuto vidus... Eivril savo pintame lopely
je, visa ipuota muslinu ir rausvais kaspinais, tokia grau
t, varut mergyt, tokia rami. Eivril visada buvo mandagi,
ger manier. Kaip graiai js juos aukljat, ponia Skjuda-
mor. Taip, Eivril - maloni mergait, bent jau vieumoje. O
su savais nuolat ginijasi, ir jos vilgsnis tiesiog trikdo, tartum
iri ir galvoja: kokia tu i ties? Ne taip vaikas turi irti
savo motin. Ne, jos nepavadinsi mylinia dukterimi. Tonis
irgi - prie moni nedar jai gdos, o iaip buvo nepataiso
mai neatidus ir isiblaks. Vienintelis sunkus vaikas eimoje
buvo Barbara, nuolat irzli ir nuolat apsipylusi aaromis.
Bet apskritai visi trys, kol mai, buvo labai avs, gero el
gesio, iauklti.
Gaila, kad vaikai augdami darosi nesukalbami.
Bet apie tai ji negalvos. Prisimins tik j vaikyst. Eivril
oki klasje, apsirengusi ta graute rausvo ilko suknute.
Barbar su mezgini suknute, pirkta Liberty parduotuvje.
Ton su linksmai ratuotu kombinezonu, kur taip imoningai
pasiuvo aukl...
Bet, pagalvojo Doana, ji galt prisiminti ir k nors kita,
ne vien drabulius, kuriuos vilkjo vaikai. Kokius nors ma
lonius, meilius odius, kuriuos jai yra pasak? Jaudinanias
artumo akimirkas?
Kai pagalvoji, kiek daug paaukoji, visk darai tik vaik la
bui...
Dar vienas drieas ikio galv i plyio. Eivril mandagiai,
.protingai samprotaudama, klausinja j, kad net baisu darosi:
82 ISISKYRME PAVASAR}
- Tai k gi tu dl ms i tikrj darai, mama? Juk tu ms
nemaudaP
- Ne...
- Nepaduodi piet, neukuoji mums plauk. Visk daro
auklyt. Ji mus paguldo miegoti ir ryt prikelia. Ir drabui tu
mums netvarkai - tai daro irgi auklyt. Ir pasivaikioti mus
iveda...
- Taip, mieloji. A pasamdiau aukl, kad jus priirt.
Kitaip sakant, moku jai alg.
- A maniau, kad ttis moka jai alg. Argi ne ttis moka u
visk, k mes turim?
- Galima ir taip sakyti. Bet tai vienas ir tas pats.
- Bet tau nereikia kiekvien ryt eiti kontor, tik tiui.
Kodl tau nereikia eiti darb?
- Nes a priiriu namus.
- Bet nejaugi Keit ir virja, ir...
- Gana, Eivrile.
Apie Eivril reikia pasakyti vien dalyk - ji visada paklus
davo. Nebdavo taip, kad maitaut, liai prietaraut. Ta
iau dl jos klusnumo danai pasijusdavai labai nesmagiai, tai
buvo blogiau negu maitavimas.
Rodnis kart nusijuok ir pasak, kad Eivrilei visada gali
ma pritaikyti vien ir t pat nuosprend: Nusikaltimas ne
rodytas.
- Ir ko ia juoktis, Rodni? Jos amiaus vaikas neturt bti
toks... toks kritikas.
- Ar manai, kad ji per jauna nustatyti kali pobd?
- O, nebk ir namie teisininkas.
- O kas mane pavert teisininku? - nusiypsojo jis erzin
damas.
- Ne, a rimtai, man atrodo, tai nemandagu.
- A sakyiau, kaip vaikas Eivril neprastai mandagi.
Ji neturi vaikams bdingo nuostabaus atvirumo - ne kaip
Bebs.
Teisyb, sutiko Doana. Barbara susinervinusi aukdavo:
Tu bjauri... tu siaubinga... a tavs nekeniu. A noriu nu
mirti. Tu gailsies, kai a numirsiu!
- Bet Bebss toks bdas. Paskui ji visada gailisi, - paskub
jo atsakyti Doana.
- Taip, varg raganiuke. Tik ji nemano taip, kaip sako. O
Eivril puikiai suvokia apgaul.
- Apgaul! - supyko Doana. - Nesuprantu, k ia kalbi.
- Na jau, Doana. Visa, k mes jiems kemam. Apsimetam
visainiais. Btinai dedams dar tai, kas geriausia, in, kas
geriausia tiems bejgiams padarliams, esantiems tik ms
valioje.
- Kalbi apie juos, lyg jie bt vergai, o ne vaikai.
- O argi jie ne vergai? Valgo tai, kuo mes juos penim, vilki
tuo, kuo mes juos rengiam, ir kalba daugiau ar maiau tai, k
mes jiems liepiam. Tai kaina, kuri jie moka u apsaug. Bet
kiekviena augant nugyventa diena artina juos prie laisvs.
- Laisvs, - su panieka itar Doana. - Argi yra toks da
lykas kaip laisv?
- Ne, nra. Tu sakai tikr teisyb, Doana, - i lto, neno
rom sutiko Rodnis.
Jis neskubdamas susigs ijo i kambario.
Ir j staiga nuvr skausmas - a inau, koks Rodnis bus
senatvje...
Rodnis Viktorijos stoties perone - saul irykino raukles
jo nuvargusiame veide - jis sako, kad ji irt savs.
O paskui, po valandls...
Kodl ji vis prie to grta ir grta? Tai netiesa! Rodnis jos
labai ilgisi! Jam lidna vienam su tarnaitmis! Ir greiiausiai
jam neateina galv pasikviesti k nors piet, nebent t buka
prot Hargreiv Teilor - jau toks nuoboda, ir kodl jis Rod-
niui patinka? Arba t kyruol major Milz, kuris apie niek
daugiau nekalba, tik apie ganyklas ir gyvuli veisim.
Aiku, kad Rodniui be jos ilgu!
etas skyrius
Doana parjo viebut, indas j pasitiks paklaus:
- Memsahib gerai vaikioja?
Taip, atsak Doana, ji pasivaikiojusi labai gerai.
- Piets greitai gatavi. Labai geri piets, Memsahib.
Doana atsak, kad labai diaugiasi, bet indo odiai tebu
vo prastas posakis, nes piets buvo visikai tokie pat kaip pa
prastai, tik vietoj abrikos ji gavo persik. Piets gal ir buvo
geri, tik turjo vien trkum - visada buvo vienodi.
Eiti gulti tuoj po piet dar buvo anksti, ir Doana vl labai
pasigailjo, kad nepasim daugiau knyg ir kokio nors rank
darbio. Ji net paband dar kart perskaityti domiausias vietas
i ledi Ketrinos Daisart memuar, bet nieko i to neijo.
Kad nors kas bt veikti, galvojo Doana, bet kas bt ge
rai. Tegu ir kort malka. Ji galt dlioti pasians. Arba turt
kok aidim - trik trak, achmatus, akes - galt aisti
prie save! Bet kok aidim - halm*, domino, kopk auk
tyn.
Tikrai keistos j ia apsdo fantazijos. Drieai, kaiiojantys
galvas i plyi. Mintys, lendanios galv... bauginanios,
kelianios nerim... nekviestos mintys.
* Halma - uolis (grj. Senovinis aidimas kauleliais lentoje, panaioje achmat.
Bet jei taip, tai kodl jos atsiranda? Juk mintis manoma
suvaldyti - ar nemanoma? Ar gali taip bti, kad kai kurio
mis aplinkybmis mintys paios save ima valdyti... ilenda i
kakoki plyi kaip drieai arba vysteli galvoje kaip alia
gyvaiuk?
Atsiranda i kakur...
Labai keistas buvo tas baims jausmas.
Tai turbt agorafobija. (Na taip, tas odis - agorafobija. Va
dinasi, ji gali prisiminti, kas pamirta, reikia tik gerai pagalvo
ti.) Taip. Atvir erdvi baim. Keista, kad anksiau ji neino
jo, koki turi baim. Bet jai ir nebuvo tek atsidurti atviroje
erdvje. Ji vis laik gyveno tarp nam, sod, kur daug darbo
ir daug moni. Daug moni, tai kas. Jei tik bt su kuo
pasikalbti.
Nors ir su Blana...
Juokinga prisiminti, kaip ji buvo persigandusi, kad Blana
gali keliauti namo kartu su ja.
O, jei ia bt Blana, viskas bt kitaip. Jos galt pasi
kalbti apie senus v. Onos mokyklos laikus. Kaip seniai tai
buvo. Kaip ten Blana pasak? Tu ikilai, o a nusmukau.
Ne, paskui ji dar pasitais: Tu pasilikai kur buvusi - v. Onos
mokinuk, ir toliau daranti garb senajai mokyklai.
Nejaugi tikrai ji taip maai pasikeit nuo t laik? Gera tai
inoti. Na, viena vertus, gera, o antra vertus - nelabai. Atro
do, lyg btum kokia sustingusi.
Ir k panel Gilbi pasak jai, ileisdama i mokyklos? Pa
nels Gilbi ileistuvi kalbos mergaitms buvo pagarsjusios,
pripaintos mokyklos tradicija.
Doana mintimis sugro daugel met praeit, ir seno
sios mokyklos direktors paveikslas stulbinamai aikiai ikilo
jai prie akis. Stambi, grsminga nosis, pensn, negailestingai
skvarbios akys ir sakmus vilgsnis, bauginamai didinga eise
na, kai vaikto po mokykl - iek tiek atkita priek krtine,
suvaryta, sutramdyta krtine, rodania tik didyb ir n lao
nuolaidumo.
Nepaprastoji panel Gilbi, kuria buvo pelnytai avimasi ir
kuri galjo varyti baims ne tik mokinms, bet ir j tvams.
Niekas nepaneigs, kad panel Gilbi buvo pati siknijusi
v. Onos mokykla!
Doana prisimin, kaip jo t vent kambar, papuot
glmis, Medii portret graviromis, dvelkiant kultra,
mokslingumu, labdaringumu.
Panel Gilbi didingai pasigr j prie savo stalo:
- eik, Doana. Sskis, vaikeli.
Doana atsisdo, kaip buvo nurodyta, kretonu aptraukt
krsl. Panel Gilbi nusim pensn ir staiga nusiypsojo ne
regta bauginama ypsena.
- Tu mus palieki, Doana, i riboto mokyklos pasaulio i
eini platj pasaul, gyvenim. Noriau prie tai su tavimi
pasikalbti, vildamasi, kad kai kuriais mano odiais galsi
vadovautis ateityje.
- Taip, panele Gilbi.
- ia, ioje palankioje aplinkoje, tarp jaun to paties am
iaus draugi, tu buvai apsaugota nuo painiavos ir sunkum,
kuri niekas negali ivengti iame gyvenime.
- inau, kad ia tu buvai laiminga.
- Ir tau ia gerai seksi. A patenkinta tavo paanga. Buvai
viena i geriausi ms mokini.
Trumpas sumiimas.
- O... a... diaugiuosi, panele Gilbi.
- Bet gyvenimas tau ikels nauj problem, nauj atsako
mybi.
Taip jos ir kalbjosi. Deramoje vietoje Doana terpdavo:
Ji jautsi truput uhipnotizuota.
Panel Gilbi turjo dovan, labai pravertusi jai profesin
je veikloje, - bals, kurio diapazonas, pasak Blanos Hagard,
buvo kaip viso orkestro. angoje pragyds velniai kaip vio
lonel, pagyras suokdavo it fleita, grasindamas paemdavo
iki fagoto ton. Jei mergaits turdavo intelektini gabum,
raginimas siekti profesijos grumdavo kaip puiamieji, o lin
kusioms eimynin gyvenim monos ir motinos pareigos
bdavo idstomos prislopintomis smuiko gaidomis.
Ir tik savo kalbos pabaigoje panel Gilbi pereidavo pizzi
cato.
- O dabar iskirtinai tau. Netingk galvoti, Doana, mano
miela! Nevertink visko pagal ior dl to, kad taip lengviausia
ir kad taip galtum ivengti skausmo. Gyvenimas duotas tam,
kad gyventum, o ne slystum nuglaistytu pavirium. Ir nesi-
jausk pernelyg patenkinta savimi!
- Taip... ne, panele Gilbi.
- Nes, entre nous*, turi tok trkuml, ar ne, Doana? Gal
vok apie kitus, mano miela, maiau galvok apie save. Ir bk
pasirengusi prisiimti atsakomyb.
Ir tada galingas viso orkestro griaudjimas finale:
- Gyvenimas, Doana, turi bti nepaliaujamas judjimas
* Tarp ms kalbant (pranc.).
priek - kopimas ms ankstesniojo, jau mirtinai sustingusio
a paliktomis pakopomis auktesnius tikslus. Ateis kania
ir skausmas. J niekas neivengia. Net ms Viepats nebuvo
apsaugotas nuo kani, kaip ir mes, mirtingieji. Kaip jis paty
r Getsemanje vidin kov, taip ir tu patirsi, o jei ne, Do-
ana, tai reik, kad nuklydai toli nuo tikrojo kelio. Prisimink
tai, kai ateis abejoni ir kentjim valanda. Ir dar prisimink,
mano miela, kad man visada malonu gauti ini i savo buvu
si aukltini - esu visada pasiruousi joms padti patarimu,
jei tik jos paprays. Telaimina tave Dievas, mano miela.
Tada - paskutinis palaiminimas, panels Gilbi atsisveikini
mo buinys, ne mogikas prisilietimas, o greiiau ventini
mo riterius apeiga.
Ir Doana, kiek apsvaigusi, buvo paleista.
Grusi miegamj, rado ten Blan Hagard su Mers
Grant pensn, po sportine palaidine susigrdusi pagalvl ir
susiavjusiai publikai vaizduojani orkestr:
- Js ieinate i io laimingo mokyklos pasaulio, - griaud
jo Blana, - platesn, daug pavojingesn gyvenimo pasaul.
Gyvenimas atsiveria prie jus su savo sunkumais ir atsakomy
bmis...
Doana prisidjo prie publikos. Plojimai garsjo Blanai ar
tjant prie kulminacijos.
- Tau, Blana Hagard, a pasakysiu tik vien od. Draus
m. Tramdyk savo jausmus, mokykis savitvardos. Net tavo
irdies iluma gali bti tau pavojinga. Tik per griet susi-
drausminim galsi pasiekti virnes. Tu turi dideli talent,
mano miela. Gerai jais pasinaudok. Turi ir daugyb trkum,
Blana, daugyb. Bet jie yra kilnios irdies trkumai ir juos
galima itaisyti. Gyvenimas, - Blanos balsas pakilo iki spi
gaus falceto, - tai nepaliaujamas judjimas priek - kopimas
ms ankstesniojo, jau mirtinai sustingusio a pakopomis
(r. Vordsvort). Prisimink ms senj mokykl ir inok,
kad tetul Gilbi duos tau patarim ir pagelbs visada, kai tik
gaus vok su atgaliniu adresu ir pato enklu!
Blana nutilo, bet labai nustebo, neigirdusi nei juoko, nei
plojim. Visos buvo ibalusios ir sustingusios kaip marmuras,
vis galvos buvo pasuktos atviras duris, kur tarpduryje di
dingai stovjo panel Gilbi su pensn rankoje.
- Jei ketini tapti aktore, Blana, tai, kiek inau, yra keletas
puiki teatro mokykl, kur tave imokys tinkamai valdyti bal
s ir pataisys dikcij. ioki toki tos srities gabum tu, regis,
turi. Bk maloni, tuoj pat padk pagalvl viet.
Ir skubiai pasialino.
- ! Sena ragana! - pasak Blana. - Nebijo rizikuoti. Ir
kaip moka paeminti!
Taip, pagalvojo Doana, panel Gilbi buvo didi asmenyb.
Ji gal gale pasitrauk i pareig v. Onos mokykloje, kai Eiv-
ril ten buvo pasimokiusi vien semestr. Naujajai direktorei
stigo jos energijos, ir mokykla m smukti.
Blana pasak ties, panel Gilbi buvo tikra ragana. Ir pasi
steng ilikti nepamirtama. O dl Blanos, galvojo Doana, ji
nesuklydo. Susitvardymo - tai ko Blanai reikjo gyvenime.
gimtas kilnumas - taip, galimas daiktas. Taiau savitvardos
jai aikiai trko. Vis dlto Blana buvo kilni. Pavyzdiui, kad
ir tie pinigai, kuriuos Doana jai nusiunt, - Blana j neilei
do sau. Ji nupirko Tomui Holidjui stal su atlenkiamu virum.
Paiai Blanai to stalo visikai nereikjo. Kokia nuoirdi ir gera
buvo Blana. Ir vis dlto paliko savo vaikus, pamynusi jausmus,
apleido du maiukus, kuriuos pati buvo pagimdiusi.
Tai tik rodo, kad yra moter, visikai neturini motinos
instinkto. Vis svarbiausia, galvojo Doana, turi bti vaikai.
Juodu su Rodniu visada dl to sutar. Rodnis tikrai buvo ne-
savanaudis - jei tik visk tinkamai jam paaikindavai. Ji, pa
vyzdiui, pasak, kad saulta jo drabuin veriau turt bti
vaik aidimo kambarys, ir jis mielai sutiko persikelti ma
kambarl su langais kin kiem. Vaikams reikia kuo dau
giau sauls ir viesos.
Juodu su Rodniu buvo tikrai siningi tvai. Ir vaikai buvo
geri, ypa kol dar buvo visai mai - tokie mieli, grauiai.
Daug geriau iauklti negu, sakysim, erston berniukai. Po
niai erston, regis, visai nerpjo, kaip tie vaikai atrodo. Ir
pati aisdavo su jais keisiausius aidimus - liauiodavo po
em lyg raudonodis indnas - ir dar kaudama kaip kokia
laukin, o kart, kai jie suman paaisti cirk, labai tikrovikai
pavaizdavo jr lit.
Tai dl to, nusprend Doana, kad Lesl erston taip ir ne
suaugo.
Vis dlto labai lidnas buvo jos, vargs, gyvenimas.
Doana prisimin, kaip ji netiktai buvo sutikusi kapiton
erston Somersete.
Ji viejo pas draugus ir n inot neinojo, kad erstonai
ten gyvena. Susidr su kapitonu erston, jam kaip tik iei
nant - i kurgi daugiau - i vietins aluds.
Doana nebuvo maiusi jo nuo tada, kai j paleido i kal
jimo, ir j tiesiog priblok jo pasikeitimas, palyginti su tuo,
koks buvo anais laikais - aunus, savimi pasitikintis banko
valdytojas. tai kaip keistai pasikeiia, isikvepia tie dideli, ka
ringi vyrai, kai jiems nenusiseka gyvenimas. Nuleisti peiai,
palaida liemen, skruostai sugleb, akys laksto.
Ir kaip juo kas nors galjo pasitikti?
Jis nustebo, sutiks Doan, bet susitvard ir pasveikino j
taip, kad atrod, lyg bt nevykusiai parodijavs savo buvusi
elgsen.
- Nagi, nagi, nagi, ponia Skjudamor! Pasaulis tikrai maas.
Ir kas jus atved Skipton Heins?
Jis stovjo, stengdamasis itiesinti peius, suteikti balsui
buvus nuoirdum ir pasitikjim savimi. Tai buvo varganas
spektaklis, ir Doana nejuia m jo gailtis.
Kaip baisu taip nusmukti! inoti, kad bet kuri akimirk
gali sutikti k nors i buvusio gyvenimo, kas gali apsimesti,
kad tavs nepasta.
Ji taip pasielgti neketino, savaime aiku, buvo linkusi bti
su juo maloni.
- Turit ueiti pas mus ir pasimatyti su mano mona. I
gersit su mumis arbatos. Taip, taip, mieloji ponia, btinai! -
kviet erstonas.
Jo pastangos atrodyti kaip anksiau buvo tokios skausmin
gos, kad Doana, nors ir nenorom, leidosi vedama gatve, o
erstonas sumis kalbjo toliau.
Jis nors parodyti savo naujuosius namelius - na, ne tokie jie
ir mai. Daug akr ems. Sunkus darbas, inia, auginti visk ir
parduoti. Geriausiai jiems sekasi su plukmis ir obuoliais.
Nesiliaudamas kalbti, erstonas atov iklibusius, seniai
daytus vartelius, ir jie nujo toliau piktolmis apaugusiu
taku. Tada pamat Lesl, palinkusi prie pluki lysvi.
- irk, kas atjo, - kteljo erstonas, ir Lesl, nusi
braukusi nuo veido plaukus, prisiartino ir pasak, kad ia tai
bent staigmena.
Doana ikart pastebjo, kaip Lesl pasenusi ir kaip pras
tai atrodo. Jos veid buvo ivagojusios nuovargio ir skausmo
raukls. Bet iaip ji buvo tokia pat kaip anksiau, linksma,
netvarkinga ir nepaprastai energinga.
Kol jie ten stovdami kalbjosi, gro i mokyklos berniu
kai, garsiai kaudami perbgo takel, pripuol prie Lesls ir
m baksnoti j galvomis, aukdami: Mama, mama, mama!,
o Lesl, kelet minui atlaikiusi antpuol, staiga labai valdin
gai pasak:
- Nusiraminkit! Vienia.
Ir vaikai staiga pavirto dviem mandagiais angeliukais, pa
spaud poniai Skjudamor rank ir m kalbti pritykusiais
balsais.
Doana prisimin savo pusbrol, dresuojant medioklinius
unis. Itarus vienok komandos od, unys atsitpdavo ar
priglusdavo prie ems, kitok - palusiai skuosdavo tolyn.
Lesls vaikai, pagalvojo Doana, irgi panaiai idresuoti.
Jie sujo vid, Lesl, berniuk padedama, msi ruoti
arbat, o netrukus jie juokdamiesi ir atne visk ant padk
lo - arbatinuk, pyrago kepal, sviesto ir namins uogiens,
ir storus kasdienius puodukus.
Bet keisiausia buvo tai, kaip persimain erstonas. Pra
dingo jo sumiimas, trypiojimas ir susikaustymas. Staiga jis
tapo eimos galva ir eimininkas - labai svetingas eimininkas.
Buvo kaip nebe tas mogus. Staiga tapo laimingas, patenkin
tas savimi ir savo eima. Tartum bnant tarp i keturi sien
iorinis pasaulis ir vis kit nuomons erstonui liovsi egzis
tuoti. Berniukai triukmingai auksi j pagalb prie kakokio
staliaus darbelio, Lesl maldavo nepamirti, kad yra paadjs
jai pataisyti kauptuk, ir klaus patarimo, ar plukes puoktes
suraiioti rytoj, ar sps tai padaryti ketvirtadien i ryto.
Doana pagalvojo, kad dar niekada anksiau erstonas jai
taip nepatiko. Tik dabar ji suprato, kodl Lesl jam tokia atsi
davusi. Be to, kadaise jis turbt buvo labai ivaizdus.
Bet po akimirkos vl pasijuto priblokta.
Piteris nekantriai auk:
- Papasakok t juoking nutikim apie priirtoj ir slyv
puding!
O tvui sutikus, dar paragino:
- Juk prisimeni, kai buvai kaljime, k vienas priirtojas
pasak kitam?
erstonas dvejojo, atrod kiek susigds. Lesls balsas nu
skambjo ramiai:
- Papasakok, arlzai. Labai juokinga. Ponia Skjudamor
mielai paklausys.
erstonas papasakojo, nutikimas buvo gana juokingas, bet
ne tiek juokingas, kiek atrod vaikams. Jie net raiiojosi i juo
ko, vos atgaudami kvap. Doana pasijuok i mandagumo,
bet buvo, be abejo, isigandusi ir kiek pasipiktinusi, ir vliau,
kai Lesl usived j vir, delikaiai pasak:
- A net nemaniau, kad vaikai ino!
Lesl - i tikrj, pagalvojo Doana, Lesl erston turbt
visikai bejausm - atrod nustebusi.
- Jie vis tiek bt kada nors suinoj, ar ne? - atsak ji. -
Tai jau geriau tegul dabar suino. Taip paprasiau.
Taip, paprasiau, sutiko Doana, bet ar protinga? Glenas
vaiko smons idealizmas... sugriauti j pasitikjim ir siti
kinimus... Ji nebeinojo, k ir sakyti.
Lesl atsak, kad jos vaikai nei labai gleni, nei idealistiki.
Jos nuomone, jiems bt daug blogiau, jei inot, kad kakas
atsitiko, bet nebt paaikinta, kas.
Ji kaip visada nevikriai nenusakomai pamojavo rankomis ir
paaikino:
- Padaryti i to paslapt ir visa kita - daug blogiau. Kai jie
paklaus, kodl ttis ivaiavo, a pamaniau, kad geriau jau
pasakyti visk kaip yra - kad jis pavog i banko pinig ir pa
teko kaljim. iaip ar taip, jie ino, k reikia vogti. Piteris
slapia valgydavo uogien ir u tai bdavo nuvaromas gulti.
O jei suaug mons daro tai, kas negerai, juos pasodina ka
ljim. Viskas labai paprasta.
- Vis tiek, vaikui smerkti tv, uuot juo didiavusis...
- O, jie nesmerkia jo. - Lesl vl lyg ir nustebo. - Jie tikrai
jo labai gailisi ir nori kuo daugiau suinoti apie gyvenim ka
ljime.
- A esu sitikinusi, kad tai negerai, - tvirtai pareik
Doana.
- Jums taip atrodo? - susimst Lesl. - Gal ir negerai. Bet
arlzui padjo. Jis sugro i kaljimo visas susigs, kaip
primutas unelis. Negaljau to pakelti. Taigi nusprendiau,
kad vienintel ieitis - elgtis kuo paprasiau. Juk negali ap
simesti, kad trej tavo gyvenimo met i viso nebuvo. Man
rodos, geriau irti visk taip, kaip yra.
Tokia jau ta Lesl erston, galvojo Doana, nerpestinga i-
tel, visai nenutuokianti apie subtilesnius jausm niuansus.
Visada einanti maiausio pasiprieinimo keliu.
Vis dlto reikia pripainti, ji itikima mona.
Ir Doana velniai itar:
- inot, Lesle, a tikrai manau, kad js nuostabi - tokia at
sidavusi vyrui, taip sunkiai dirbot, stengdamasi isilaikyti, kol
jis... kol jo nebuvo. Mes su Rodniu danai taip sakom.
Kokia juokinga kreiva ios moters ypsena, ligi iol Doana
96 ISISKYRME PAVASARJ
nebuvo pastebjusi. Gal Lesl sutrikd jos pagyros, nes tarsi
mediniu balsu paklaus:
- O kaip jis - Rodnis?
- Labai usims, vargelis. A jam vis sakau, kad retkar
iais pasiimt laisv dien.
- Tai ne taip paprasta. A manau, jo darbas, kaip ir mano,
atima vis laik. Nedaug gali turti laisv dien, - pasak
Lesl.
- Taigi, taip ir yra, o Rodnis dar ir labai siningas.
- Darbas atima vis laik, - pakartojo Lesl. Ji ltai nujo
prie lango ir sustojo irdama pro j.
Lesls figra kakuo krito ak Doanai - Lesls visi drabu
iai bdavo kaip maias, bet vis dlto...
- Ak, Lesle, - nejuia kteljo ji, - nejaugi js!..
Lesl atsigr ir, sugavusi jos vilgsn, ltai linkteljo galva.
- Taip, - atsak ji. - Rugpjt.
- O Dieve! - nuoirdiai susikrimto Doana.
Ir staiga visai netiktai Lesl ir aistring kalb. Nebeat
rod daugiau nei nerpestinga, nei iteusi. Tartum kalinys,
kuriam jau paskelbtas nuosprendis, ji m gintis i paskuti
nij.
- Tai labai svarbu arlzui. Labai svarbu! Suprantat? Ne
galiu apsakyti, kaip jis dl to jauiasi. Tai lyg ir simbolis, rei
kiantis, kad jis nra atstumtas, kad viskas taip pat, kaip buv.
Kai suinojo, net paband mesti gerti.
Lesl kalbjo taip kartai, kad Doana ne i karto suvok jos
paskutinius odius.
- Be abejo, js geriau inot, bet a manyiau, kad tai nepro
tinga - bent jau dabar, - pasak ji.
- Finansikai, turit omenyje? - nusijuok Lesl. - O, iuo
atvilgiu mes atsilaikysim. Juk visk, k valgom, patys usiau
ginam.
- Bet js neatrodot labai stipri.
- Stipri? A baisiai stipri. Pernelyg stipri. Bijau, kad, kai
reiks mirti, nebus lengva.
Ir ji suvirpjo, tartum jau tada bt kakaip nujautusi lig
ir nepakeliamus skausmus...
Kai jos nulipo emyn, erstonas pasisil palydti poni
Skjudamor iki kampo ir parodyti trumpesn keli per laukus, o
kai ji pasuko galv eidama taku, pamat Lesl su berniukais -
susimet krvon jie raiiojosi ant ems, diugiai spygauda
mi. Lesl voliojasi ant ems kaip gyvulys su savo jaunikliais,
pagalvojo Doana pasibjaurjusi ir pakreip galv kapitono
erstono pusn, kad atidiai iklausyt, k jis kalba.
O jis padrikai aikino, kad nra, niekada nra buv ir nieka
da nebus kitos tokios moters kaip jo mona.
- Js nesivaizduojat, ponia Skjudamor, kas ji man yra. Ne-
sivaizduojat. Niekas to nesivaizduoja. A esu jos nevertas.
inau tai...
Doana sunerimo pastebjusi, kad jo akys sudrko. Jis buvo
i t moni, kuriems nedaug reikia, kad pravirkt.
- Visada tokia pat - visada linksma. Atrodo, visa, kas at
sitinka, jai domu ir juokinga. Ir niekada nepriekaitauja. N
odelio priekaito. Bet a tapsiu jos vertas - prisiekiu, tapsiu
jos vertas.
Doana pagalvojo, kad kapitonas erstonas galt geriau
siai parodyti, kaip brangina savo mon, taip danai nesilan
kydamas Inkaro ir varpo aludje. Vos to nepasak.
Pagaliau ji atsikrat jo, kartodama: inoma, inoma, tikra
tiesa ir kaip malonu buvo juos abu pamatyti. Ji nujo per lau
kus, o ukopusi ant lipyns per gyvatvor, pavelg atgal ir
pamat kapiton erston sustojus prie Inkaro ir varpo,
irint laikrod ir skaiiuojant, kiek dar laiko iki alud ati
darys.
Visa kas, pasak ji Rodniui, grusi namo, buvo labai baisu.
O Rodnis, tikriausiai tyia apsimets, kad nieko nesupran
ta, paklaus:
- Bet tu sakei, kad jie atrodo labai laimingi kartu?
- Na taip, savotikai.
Rodnis pasak, kad, jo nuomone, Leslei pasisek isikapsty
ti i beviltikos padties.
- Ji tikrai narsiai laikosi. Ir tik pamanyk - laukiasi dar vieno
vaiko.
Rodnis atsistojo ir ltai prijo prie lango. Stovjo ten ir i
rjo pro lang - visai taip pat, ji tik dabar apie tai pagalvojo,
kaip Lesl. Po keli minui paklaus:
- Kada?
- Rugpjt, - atsak Doana. - Man atrodo, didiausia kvai
lyst.
- Tikrai?
- Tik pagalvok, brangusis. Juk jie vos gal su galu suduria.
Su mau vaikeliu viskas bus dar sudtingiau.
- Lesl gali daug itverti, - ltai itar Rodnis.
- Taip, bet gali ir patrukti, jei per daug ant savo pei usi
vers. Ji atrodo nesveika.
- Ji atrod nesveika jau tada, kai i ia ivaiavo.
- Ir atrodo gerokai pasenusi. Lengva pasakyti, kad tai labai
svarbu arlzui erstonui.
- Ar ji taip pasak?
- Taip. Pasak, kad jam labai svarbu.
- Tikriausiai taip ir yra, - susimsts pasak Rodnis. -
erstonas yra i t keistok moni, kuriems svarbiausia,
kaip juos vertina kiti. Kai teisjas perskait nuosprend, jis
subliko it pradurtas balionas. Buvo gaila, bet ir nemalonu
j irti. Sakyiau, vienintel viltis erstonui yra vienaip ar
kitaip atgauti savigarb. Tai truks daug laiko.
- Vis tiek a manau, kad dar vienas vaikas...
Rodnis neleido jai ubaigti. Jis atsigr nuo lango, ir j i
gsdino i pykio perbals jo veidas.
- Ji jo mona, ar ne? Ji turjo tik dvi ieitis - pasiimti vaikus
ir visai j pamesti arba sugrti ir tikrai bti jo mona. Taip ji
ir pasielg. Lesl nieko nedaro bet kaip.
Doana tada paklaus, ar verta dl to taip jaudintis, o Rod
nis atsak, kad tikrai ne, bet jis jau taip pavargs, jam taip
tiesiog kyrjs tas imintingas, apdairus pasaulis, kur, prie
k nors darant, viskas apskaiiuojama ir labiausiai vengiama
rizikos. Doana pasak, kad, reikia tiktis, jis taip nekalba su
klientais, o Rodnis ypteljo ir patikino, kad jai nra ko bai
mintis, jis visada pataris susitarti be teismo.
Septintas skyrius
Gal ir nekeista, kad t nakt Doana susapnavo panel Gilbi.
Panel Gilbi su almu nuo sauls jo alia jos per dykum ir
sakmiai kalbjo:
- Tau reikia skirti daugiau dmesio drieams, Doana.
Gamtos moksluose tu silpna.
O ji, inoma, atsak:
Panel Gilbi kalbjo toliau:
- Neapsimesk, kad nesupranti, k a noriu pasakyti. Tu
puikiausiai inai. Tvardykis.
Nubudusi Doana kelias akimirkas man esanti v. Onos
mokykloje. Viebuio kambarys tikrai buvo kiek panaus
mokyklos miegamj. Maai bald, geleins lovos, gana
higienikai atrodanios sienos.
O siaube, pagalvojo Doana, reiks ibti dar vien dien.
K tame sapne pasak panel Gilbi? Tvardykis.
Na, ne be reikalo ji tai susapnavo. Tikrai buvo kvaila an
dien visai be prieasties pasiduoti tokiai liguistai bsenai. Ji
turi suvaldyti savo mintis, sistemingai jas sutvarkyti - paga
liau isiaikinti t agorafobij.
Dabar, viebutyje, ji jauiasi visai gerai. Gal imintingiau
bt nebeiti laukan?
Bet pagalvojusi, kas jos laukia, Doana nusimin. Vis die
n prabti prieblandoje, kur dvokia avienos lajum ir parafinu,
ir flitu, vis dien nieko neskaityti, nieko neveikti.
Kuo usiima kaliniai savo kamerose? Na, jie, be abejo,
manktinasi ir siuva pato maius ar k nors panaaus. Ant
raip, nusprend Doana, jie iprott.
Bet juk yra ir vienuts... ten mons tikrai iprotja.
Kalti vienutje - dien po dienos, savait po savaits.
Juk ir jai atrodo, kad bna ia jau itisas savaites! O i tikr
j - kiekgi? - dvi dienas?
Dvi dienas! Netiktina. Kaip ten ta Omaro Chajamo ei
lut? Rytoj gal bsiu vl tas pats su vakarykiais deimia
tkstani met*. Kakaip panaiai. Ir kodl ji nieko negali
prisiminti kaip reikiant?
Ne, ne, jau gana. Pastangos prisiminti ir deklamuoti poezij
nieko gero nedav, visikai nieko. Tai dl to, kad poezija turi
kako labai trikdanio. Skaudumo, kiaurai verianio siel...
K ia ji dabar... aiku, kad kuo daugiau galvoji apie siel,
apie taurius dvasinius dalykus, tuo geriau. Ji visada buvo tai
linkusi...
Tu visada buvai alta kaip uvis...
Kodl jos mintis siskverb Blanos balsas? Labai vulgari
ir nevykusi pastaba - tikrai, kaip ir pati Blana! Na, gal ji tokia
ir turt atrodyti monms kaip Blana, tiems, kurie leidia
sau pasiduoti aistr lsmui. Neverta kaltinti Blan u tai,
kad ji tokia iurkti - tokia jau apsigim. Vaikystje tai ne
* Omaras Chajamas (1048-1131) - pers ir tadik poetas, mokslininkas, filo
sofas. Doana cituoja tikrai netiksliai. ia pateiktos eiluts vertime angl kalb
minimi septyni tkstaniai met.
buvo pastebima, nes ji buvo graut, mandagut, bet visada
giliau slypjo iurktumas.
alta kaip uvis, i tikro! Nieko panaaus!
Blanai bt ij tik naud, jei bt buvusi kiek altesnio
temperamento.
Jos gyvenimas atrodo apgailtinas.
Visikai apgailtinas.
K ji dar sak? Visada galima pagalvoti apie savo nuod
mes.
Varg Blana! Ji ir pati pripaino, kad Doanai tai neuims
daug laiko. Vadinasi, ji supranta, kokios jos skirtingos. Ji si
vaizdavo, kad Doanai greit nusibos skaiiuoti savo dorybes.
(Turbt tiesa, kad visi link galvoti apie savo dorybes kaip
apie savaime suprantam dalyk.) O k Blana pasak po to?
Kak labai keista...
O taip. K galtum suinoti apie save naujo, jei neturtum
k veikti per dien dienas, tiktai galvotum apie save...
Savotikai domi mintis.
I tikrj tai domi mintis.
Tik Blana pasak, kad ji pati nenort pabandyti...
Ji pasak tai... beveik su baime.
Kain, galvojo Doana, ar manoma atskleisti apie save k
nors nauja.
Aiku, a nepratusi galvoti apie save...
Niekada nebuvau egocentrika.
...Kain, kokia a atrodau kitiems monms?
Ne apskritai, o kiekvienam i j?
Doana paband prisiminti, k jai yra sak kiti.
Pavyzdiui, Barbara:
- Bet tavo tarnaits, mama, visada tobulos. Tu jau tuo pa
sirpini.
Tai deramas pripainimas, rodantis, kad vaikai mano j esant
ger, mokani vadovauti nam eiminink. Tai tiesa, ji tikrai
gerai ir sumaniai tvarkosi namie. O tarnaits j mgsta - bent
jau daro visk, kaip ji paliepia. Gal jos ir nelabai atjauia, kai jai
skauda galv ar iaip bna bloga savijauta, bet to i j ir nerei
kalaujama. O k jai pareik ta labai jau gera virja, kai pasak
jai pastab, - kak, kad negalinti dirbti, jeigu jai niekad nepa
rodoma, kad yra vertinama - tai jau visai juokinga.
- Visada pasakot, kai kas nors nenusiseka, ponia, ir n o
delio, kad pagirtumt, kai bna gerai, - na, tai visai numua
p.
Doana altai atsak:
- Turtumt suprasti, virja, kad jei nieko nesakoma, tai
viskas yra gerai, visi patenkinti.
- Gal ir taip, ponia, bet man nra po. Ir a gi mogus - ir
kaip stengiaus, kai gaminau t ispanik ragu, kur paprat
patiekti, nors su juo tiek vargo ir man nepatinka tokie isigal
voti patiekalai...
- Ragu buvo tiesiog puikus.
- Taip, ponia. Ir a taip pamaniau, kai valgomajame jo n
kruopels neliko, bet man nieko nepasakt.
- Ar jums neatrodo, kad tai kvaila? - nekantriai itar Do
ana. - Gal gale esat pasamdyta virti u labai ger alg...
- A, alga tikrai mane tenkina, ponia.
- ...ir tuo parodoma, kad mes suprantam, kokia js gera
virja. Jei kas bna ne taip, a visada pasakau pastab.
- Tikrai, ponia.
- Ir k, jus tai eidia?
- Ne taip yra, ponia, bet geriau jau apie tai nebekalbkim, o
atidirbusi iki mnesio galo, kaip priklauso, a ieisiu.
Tarnaits, pagalvojo Doana, niekam tikusios. Pilnos vi
soki jausm ir taip lengvai sieidia. Rodn jos dievino tik
todl, kad jis vyras. Joms nebuvo sunku visaip pasitarnauti
eimininkui. O Rodnis suinodavo apie jas netikiausi da
lyk.
- Neusipuldink Ednos, - kart nustebino j tai sakyda
mas. - Jos vaikinas m susitikinti su kita, ir ji visai imuta
i vi. Dl to ir krinta jai viskas i rank, ir darovi dukart
padav, ir visk pamirta. *
- I kurgi tu inai, Rodni?
- Ji ryt man pasak.
- Labai keista, kad kalbasi apie tai su tavim.
- Na, ties pasakius, a pats paklausiau, kas atsitiko. Paste
bjau, kad jos akys paraudusios, lyg bt verkusi.
Rodnis, pagalvojo Doana, nepaprastai geros irdies.
Kadaise jam yra pasakiusi:
- Man atrodo, kad, tiek daug inodamas apie mones kaip
teisininkas, tu pavargsti nuo j kivir.
Ir jis susimsts atsak:
- Galima taip galvoti. Bet taip nra. A manau, kaimo eimos
patiktinis mato moni santykius daugiau i blogosios puss
negu kas kitas, nebent gydytojas. Bet dl to tik stiprja gailes
tis visai moni giminei - tokiai paeidiamai, linkusiai bijoti,
tarinti ir tokiai godiai, o kartais nesavanaudikai ir narsiai.
Vienintelis atlygis u tai gal ir yra - vis daugiau ujauiani.
Ujauiani? - vos neisprdo Doanai. - K nori tuo pa
sakyti? Bet ji kakodl nutyljo. Geriau nereikia, pagalvojo.
Geriau nieko nesakyti.
Taiau kartais jai drumst ramyb Rodniui lengvai sukelia
mo gailesio praktin iraika.
Pavyzdiui, senojo Hodzdono paskolos reikalas.
Suinojo ji apie tai ne i Rodnio, o i plepios Hodzdono
snno monos ir parjo namo labai susirpinusi.
Ar tiesa, kad Rodnis paskolins pinig i savo privataus ka
pitalo?
Rodnis supyko. Jis iraudo ir susijaudins paklaus:
- Kas iplepjo?
Ji pasak, paskui paklaus:
- O kodl jis negaljo pasiskolinti pinig kaip prasta?
- Grynai komerciniu poiriu trksta patikimumo. Dabar
sunku gauti paskol kiams.
- Tai kodl tada tu jam paskolinai?
- O, viskas bus gerai, Hodzdonas tikrai geras kininkas.
J nusmukd kapitalo trkumas ir dveji nederliaus metai i
eils.
- Bet faktas toks, kad jam visai prastai, o reiks i kur
nors prasimanyti pinig. Man tikrai atrodo, kad ia nevyks
reikalas.
Ir staiga Rodnis kakodl prarado kantryb.
Ar ji suprantanti vis pirma, paklaus jis, kokioje keblioje
padtyje dabar kininkai visoje Anglijoje? Ar ji suprantanti,
koki jie turi sunkum, koki klii, kokia trumparegika
vyriausybs politika? Jis stovjo ir berte br informacij apie
visos Anglijos ems kio padt, paskui piktindamasis, su
kariu idst senojo Hodzdono sunkumus.
- Taip galjo nutikti kiekvienam. Kad ir koks bt suma
nus ir darbtus. Ir man bt galj nutikti, jei biau jo vieto
je. Pradinio kapitalo trkumas, o paskui neskms. Ir, iaip ar
taip, nesupyk, Doana, kad taip pasakysiu, tai ne tavo reika
las. A nesikiu nam tvarkym ir vaik aukljim. Tai tavo
inyba. O ia - mano.
Ji buvo eista, skaudiai eista. Kad Rodnis kalbt tokiu
tonu - tai buvo visai neprasta. Jie tada vos nesusibar.
Ir viskas per t nuobod senj Hodzdon. Rodnis buvo
kaip apsstas to seno kvailio. Sekmadieniais ieidavo pas j, ir
visas popietes jie pravaikiodavo kartu, o grdavo jis pilnas
ini apie paslius, galvij ligas ir kitus visikai nevertus ap
tarinti dalykus.
Jis ir sveius vargindavo tokiomis pat kalbomis.
O kaipgi, Doana prisimin, kaip per vaies sode pastebjo
Rodn ir poni erston, sdinius ant to paties suolelio ir kal
banius, kalbanius, kalbanius. Jie taip ilgai ten sdjo, kad
jai pasidar smalsu, apie k gi jie kalba, ir ji prijo, nes Rodnis
atrod toks susijaudins, o Lesl erston klaussi jo labai su
sidomjusi.
O kalbjo jis apie pienini karvi bandas ir btinyb Angli
joje ilaikyti pakankam kiek veislini galvij.
Vargu ar tokia tema galjo dominti Lesl erston, kuri nie
ko apie tai neiman ir kuriai buvo visai nesvarbu. Vis dlto
ji klaussi labai dmesingai, nenuleisdama aki nuo kvpto,
gyvo Rodnio veido.
Doana nerpestingai pasak:
- Klausyk, Rodni, nekyrk poniai erston tokiais nuobo
diais dalykais. (erstonai buvo k tik atsikraust Kreimins-
ter, ir jie dar nebuvo gerai pastami.)
Rodnio veidas aptemo, ir jis atsipra Lesls:
- Atleiskite.
Lesl erston atsak greitai ir staiai, kaip visada kalbdavo:
- Js klystat, ponia Skjudamor. Man labai domu, k ponas
Skjudamoras kalba.
Jos akys taip ybteljo, kad Doana sau pasak: Na, ita
moterik su charakteriu...
O tada prie j prijo kiek udususi Mirna Rendolf ir suuko:
- Rodni, mielasis, set tu turi aisti su manim. Mes tavs
laukiam.
Ir valdingai, kaip gali sau leisti tik i tikrj grai mergina,
ji ities rankas, patrauk Rodn, statydama j ant koj, ir, yp
sodama jam veid, nusitemp teniso aiktel. Nesvarbu, ar
Rodnis norjo to, ar ne!
Mirna jo alia, familiariai sikibusi parank ir pakreipusi
galv irjo jam veid.
Doana tada piktai pagalvojo, kad visa tai labai grau, bet
vyrams paprastai nepatinka merginos, kurios taip kabinasi
ant kaklo.
Ir staiga keistai nuiurpusi suabejojo - o gal vis dlto pa
tinka?
vilgteljusi Lesl erston, pamat, kad toji j stebi. Lesl
jau nebeatrod esanti su charakteriu. Atrod, kad ji gailisi jos,
Doanos. O tai jau lumas, daugiau nieko.
Doana neramiai sukrutjo siauroje lovoje. Ir kam jai reik
jo vl prisiminti Mirn Rendolf? A, tiesa, galvojo, kok spd
ji pati daro monms. Mirna, ko gero, jos nemgo. Na ir tegu,
nemgo tai nemgo. Tokios kaip ji sugriaus bet kieno santuo
k, jei tik pasitaikys proga!
Na, na, dabar dl to nebra reikalo kariuotis ir jaudintis.
Dabar reikia atsikelti ir papusryiauti. Ar negalt jie, kad
bt vairiau, patiekti kiauin be lukto? Jai taip nusibodo
kieti kaip puspadis omletai.
Taiau indas nepasidav kalbinjimams patiekti tok kiau
in.
- Paruoti kiauinis vandenyje? Sako - ivirti?
Ne, paaikino Doana, ne ivirti. Kiek inojo i patirties, to
kiuose viebuiuose kiauinius iverda per kietai. Ji paband
iaikinti kiauinio paruoimo men. Indas m purtyti galv.
- Leidi kiauinis vanden, kiauinis visas iyra. A duodu
Memsahib gardus keptas kiauinis.
Taigi Doana gavo du gardius keptus kiauinius, gerai
pakepintais baltymais ir kietais stangriais blykiais tryniais.
Apskritai, pagalvojo ji, geriau jau bt buvs omletas.
Pusryiai pasibaig per greit. Ji pasiteiravo, kas girdt apie
traukin, bet joki ini nebuvo. Taigi viskas aiku. Jai teks
itverti dar vien ilg dien.
Bet iandien ji bent jau protingai susiplanuos laik. Visa
bda, kad ligi iol stengsi tik kaip nors prastumti dien.
Ji keleiv, laukianti stotyje traukinio, ir, savaime aiku, tai
erzina irnervina.
Sakykim, ji pasiirs tai kaip poilsio ir - taip, savitvar
dos laikotarp. Taps atsiskyrle. Kaip tik taip tai vadina katali
kai. Jie pasitraukia nuo visko ir pabuv atsiskyrliais sugrta
atsigav dvasikai.
Kodl ir a negaliau, pagalvojo Doana, atsigauti dva
sikai.
Jos gyvenimas paskutiniu metu buvo gal per daug nerpes
tingas. Per daug malonus, sklandus.
alia tartum stovjo panels Gilbi mkla ir gaud taip ge
rai ilikusia atmintyje fagoto kalba: Savitvardos!
Tik i tikrj ji tai pasak Blanai Hagard. Doanai ji pasak
(gana eidiamai): Nebk tokia patenkinta savimi, Doana.
Tai eidimas. Juk ji, Doana, niekada nebuvo patenkinta
savimi - bent jau kvailai, tuiai.
Galvok daugiau apie kitus, mano miela, o ne apie save.
Bet ji taip ir dar - visada galvojo apie kitus. Apie save be
veik visai negalvojo, bent jau pirmiausia apie save. Ji visada
buvo nesavanaudika - galvojo apie vaikus, apie Rodn.
Eivril!
Kodl ji staiga prisimin Eivril?
Kodl taip aikiai pamat vyresniosios dukters veid - jos
mandagi, kiek paniekinam ypsen?
Eivril, be jokios abejons, niekada deramai nevertino mo
tinos.
Tai, ko ji kartais prikalbdavo, kandiai paiepdama, buvo
labai nemalonu. Nepasakysi, kad ji storiev, bet...
Na tai kas tada?
Tas tykus pasitenkinimo ypsnys, tie pakelti antakiai. Ir
kaip Eivril ramiai ieina i kambario.
Eivril prisiriusi prie jos, inoma, visi jos vaikai prie jos
prisiri.
Ar tikrai?
Ar vaikai prie jos prisiri - ar i viso ji kiek nors jiems
rpi?
Doana kilsteljo krsle, paskui vl susmuko.
I kur ateina itos mintys? Kodl ji apie tai galvoja? Tokios
nemalonios, gsdinanios mintys. Imesk jas i galvos - pa
bandyk apie tai negalvoti...
Panels Gilbi balsas - pizzicato:
- Netingk galvoti, Doana. Nevertink visko pagal io
r dl to, kad taip lengviausia ir kad taip galtum ivengti
skausmo...
Ar todl ji norjo nuslopinti tas mintis? Kad ivengt skaus
mo?
Nes tos mintys tikrai skaudina...
Eivril...
Ar Eivril prie jos prisiriusi? Ar Eivril - nagi, Doana,
pripaink tai - ar Eivril j myli?
Na, taip jau yra - Eivril labai savotika mergait, alta, be
jausm.
Ne, ji gal ir nra bejausm. Eivril vienintel i trij vaik
sukl jiems tiek rpesi.
Santri, klusni, rami Eivril. Koks jiems tai buvo sukrtimas!
Kaip j, Doan, tai sukrt!
Ji atpl laik, visai nenumanydama, kas viduje. Adresas
buvo pakeverzotas nelabai gudusia rayti ranka, ir ji paman,
kad laikas nuo vieno i daugelio jos globotini pensinink.
Ji skait beveik nieko nesuprasdama.
Kad inotumt js vyriausia dukt tamposi su daktaru i
sanitorijos. Buiuojasi mike tiesiog gda. Reikia padaryt tam
gal."
Doana spoksojo aptrint popieriaus lapel ir jai darsi
bloga.
Kaip lyktu... kaip pasibjaurtina...
Ji buvo girdjusi apie anoniminius laikus. Niekad iki tol
nebuvo tokio laiko gavusi. Tikrai nuo to gali subloguoti.
Js vyriausia dukt - Eivril? Nejaugi Eivril? Tamposi
(pasibaistinas odis) su daktaru i sanitorijos. Su gydytoju
Kargilu? Tuo garsiuoju pasiymjusiu specialistu, kuris tiek
daug pasiek gydydamas tuberkulioz, bent dvideimia met
vyresniu u Eivril vyrikiu, kurio tokia avi, nors ir nesveika
mona.
Kokia nesmon! lykti nesmon!
T akimirk kambar jo pati Eivril ir paklaus beveik
nesusidomjusi, nes nebuvo smalsi:
- Ar kas nors atsitiko, mama?
Doana, sugniauusi laik drebanioje rankoje, vos sten
g atsakyti:
- Gal geriau tau i viso nerodyti, Eivrile. Tai... tai per daug
lyktu.
Jos balsas virpjo. Eivril, i nustebimo paklusi lygius, dai
lius antakius, paklaus:
- Ar kas nors laike?
- Taip.
- Apie mane?
- Tau geriau n neinoti, brangioji.
Bet Eivril perjo per kambar ir ramiai pam laik jai i
rankos.
Pastovjo valandl skaitydama, paskui atidav ir susims
iusi abejingai pasak:
- Taip, nelabai malonu.
- Malonu? Tai pasibjaurtina, tiesiog pasibjaurtina. mo
nes reikia bausti pagal statym u tok mel.
- Laikas bjaurus, bet tai ne melas, - ramiai itar Eivril.
Kambarys apsivert ir m suktis, suktis aplink. Doana
praiopiojo:
- K tu sakai... k nori pasakyti?
- Taip labai nesinervink, mama. Gaila, kad suinojai tai i
taip, bet anksiau ar vliau turjai suinoti.
- Tu nori pasakyti, kad tai tiesai Kad tu ir... ir daktaras
Kargilas...
- Taip, - linkteljo galva Eivril.
- Bet tai nedora... tai gdinga. Tokio amiaus vyras, ve
ds... o tu jauna mergait...
- Nedaryk i to kaimikos melodramos, - nekantriai siter
p Eivril. - Nieko ia tokio nra. Viskas susiklost pamau.
Ruperto mona ligon - jau daug met. Mes... na, mes tie
siog mm domtis vienas kitu. Tik tiek.
- Tik tiek, i tikrj! - Doana turjo daug k pasakyti
ir pasak. Eivril tik giojo peiais ir leido audrai siautti
aplink. Gal gale, kai Doana isikvp, Eivril pasak:
- A galiu suprasti tavo poir, mama. Tavim dta, turbt
jausiau t pat - tik manau, kad nebiau sakiusi kai ko i to,
k tu pasakei. Bet faktas yra faktas. Mes su Rupertu rpim vie
nas kitam. Ir nors labai gaila, neinau, k tu ia gali padaryti.
- Padaryti? A pasikalbsiu su tavo tvu - tuoj pat.
- Vargas ttis. Ar verta j dl to varginti?
- A esu tikra, kad jis inos, k daryti.
- Nieko jis negals padaryti. Tik labai susijaudins.
Tai buvo tikrai jaudinanio laikotarpio pradia.
Eivril paiame audros viduryje iliko rami ir nesutrikusi.
Bet ir kietai usispyrusi.
Doana nuolat kartojo Rodniui:
- A vis tiek jauiu, kad visa, k ji daro, yra tik poza. Nepa
nau, kad Eivril i tikrj bt uvalds stiprus jausmas.
Bet Rodnis purt galv.
- Tu nesupranti Eivrils. Jai svarbiau ne jausmai, o protas
ir irdis. Ir jeigu ji myli, tai myli taip stipriai, kad a abejoju, ar
kada nors tai praeis.
- Ak, Rodni, a tikrai manau, kad tai nesmon. Pagaliau
pastu Eivril geriau negu tu. A jos motina.
- Tai dar nereikia, kad tu i viso k nors apie j inai. Eiv-
ril tyia laikosi taip santriai - ne, turbt dl btinybs. Kai
k nors stipriai jauia, sumenkina apie tai kalbdama.
- Man tai atrodo pernelyg netikrovika.
- Tegu. Bet ar negali patikti manim? Tai tiesa, - ltai i
tar Rodnis.
- A vis dlto manau, kad tu perdedi - tai paprasiausias
kvailas vaikikas aidimas. Jai malonu patraukti dmes ir yra
linkusi sivaizduoti...
- Doana, mieloji mano, - nutrauk j Rodnis, - negerai
bandyti save raminti kalbant tai, kuo pati netiki. Eivrils aistra
Kargilui labai stipri.
- Tada jis elgiasi negarbingai - visikai negarbingai...
- Taip, mons taip ir sakys. Bet pasijusk to vargo mogaus
kailyje. mona vis laik nesveika, o ia silyte silosi Eivrils
aistra ir grois, jauna, dosni irdis. Ir jos proto gyvumas.
- Dvideimia met u j vyresnis!
- inau, inau. Jei bt deimia met jaunesnis, pagunda
nebt tokia didel.
- Jis tikriausiai bjaurus mogus, tikras bjauryb.
Rodnis atsiduso.
- Ne, joks ne bjauryb. Jis puikus ir labai mogikas - kar
tai, entuziastingai atsidavs savo profesijai, yra atliks iskir
tin darb. Beje, ir vyras, visada vienodai geras ir kilnus savo
serganiai monai.
- Dabar tu jau nori paversti j ventuoju.
- Anaiptol. Be to, daugelis ventj, Doana, turjo aistr.
Nebuvo jie bejausmiai. Ne, Kargilas paprastas mogus. Vyras,
kuris gali simylti ir kentti. Ir dl to turbt gali susilugdyti
gyvenim - paversti niekais viso savo gyvenimo darb. Tai
nuo jo nepriklauso.
- O nuo ko priklauso?
- Tai priklauso nuo ms dukters, - ltai pasak Rodnis. -
Nuo to, kiek ji stipri ir valgi.
- Reikia mums j i ia iveti, - sukruto Doana. - O jei
gu isiuntus j kruiz? iaurines sostines... arba Graikijos
salas? Kur nors panaiai.
Rodnis nusiypsojo.
- Sugalvojai vaist, kuriuo gyd tavo sen mokyklos draug
Blan Hagard? Tik prisimink, kad jai nek padjo.
- Ar manai, kad Eivril parskubs atgal i kokio svetimos
alies uosto?
- A abejoju, ar ji i viso ivyks.
- Niekai. Mes primygtinai reikalausim.
- Doana, mieloji, pabandyk pamatyti, kaip yra tikrovje.
Negalima jga versti k nors daryti jaun suaugusi moter.
Nei mes galim urakinti Eivril jos miegamajame, nei privers
ti j ivaiuoti i Kreiminsterio - a i ties nenoriu imtis nei
vieno, nei kito. Tai tik pusins priemons. Eivril gali paveikti
tik tai, k ji pripasta.
- O k ji pripasta?
- Tikrov. Ties.
- O kodl tau nenujus pas j - Rupert Kargil? Pagrasin
tum jam skandalu.
Ir vl Rodnis atsiduso.
- A bijau, labai bijau, Doana, visk pagreitinti.
- K nori tuo pasakyti?
- Kad Kargilas visk mes ir jie ivaiuos kartu.
- Ar tai nebt galas jo karjerai?
- Be jokios abejons, bt. A nemanau, kad tai bt pri
skirta elgesiui, nesuderinamam su profesine veikla, bet jis
visikai nusmuks visuomens akyse - juo labiau kai tokios
aplinkybs.
- Tada, inoma, jei jis supras, kad...
- Jis ne visai blaiviai dabar galvoja, - nekantriai nutrauk j
Rodnis. - Negi tu i viso nieko nesupranti apie meil, Doana?
Juokinga to klausti! Ji pasipiktinusi atsak:
- Apie toki meil, ai Dievui...
Tada Rodnis labai j nustebino. Nusiypsojo, velniai itar:
- Varg mayt Doana, - pabuiavo j ir ramiai ijo.
Kaip gerai, pagalvojo Doana, kad jis suprato, kokia nelai
minga ji jautsi dl visos ios apgailtinos istorijos.
Taip, tada tikrai buvo neramus laikotarpis. Eivril usi
sklend savyje, su niekuo nesikalbjo, kartais net neatsaky
davo motinai.
A stengiausi, galvojo Doana. Bet k tu padarysi, jei mer
gait net nesiklauso, k sakai.
Iblykusi, pavargusi bti mandagi, Eivril sakydavo:
- Tikrai, mama, ar to reikia? Kalbti, kalbti, kalbti? A
suprantu tavo poir, bet nejaugi tu negali sismoninti pa^
prastos tiesos - kad ir k sakysi ar darysi, man tas pats.
Taip ir josi, kol t rugsjo popiet Eivril, labiau iblykusi
nei paprastai, jiems pasak:
- Manau, kad geriau jums inoti. Mudu su Rupertu dau
giau taip nebegalim. Mes ivaiuojam kartu. Tikiuosi, mona
sutiks su juo isituokti. Bet jei ir nesutiks, tai nieko nekeiia.
Doana m audringai protestuoti, bet Rodnis j sustabd:
- Palik tai man, Doana, bk gera. Eivril, turiu su tavim
pasikalbti. Eime mano kabinet.
- Visai kaip koks direktorius, tti, ar ne? - vos ypteljo
Eivril.
- A esu Eivrils motina, a reikalauju... - pratrko Doa-
na.
- Praau, Doana. A noriu pasikalbti su Eivrile akis ak.
Bk gera, ieik.
Jo balse buvo tiek ramaus ryto, jog Doana jau buvo bei
einanti. J sustabd Eivril, negarsiai, bet aikiai sakydama:
- Neieik, mama. Nenoriu, kad ieitum. Kad ir k ttis man
pasakys, tegu pasako prie tavs.
Na, tai bent jau rodo, pagalvojo Doana, kad motina jai
t reikia.
Kaip keistai Eivril ir jos tvas irjo vienas kit - ne
patikliai, nedraugikai, vertindami vienas kito jgas - lyg du
varovai arenoje.
Tada Rodnis ypteljo ir tar:
- Aiku. Bijai!
Eivril atsak ramiai ir kiek nustebusi:
- Nesuprantu, k nori pasakyti, tti.
Rodnis staiga prabilo apie visai nesusijusius su visu tuo da
lykus:
- Gaila, kad tu ne berniukas, Eivrile. Kartais net iurpas
nukreia, kokia tu panai savo antros eils senel Henr. Jis
nuostabiai mokdavo byloje nuslpti savo silpnas vietas, o
prieininko - atskleisti.
- Mano byloje nra silpn viet, - paskubjo atsakyti Eiv
ril.
Rodnis ltai pasak:
- A rodysiu tau, kad yra.
- inoma, tu nepadarysi nieko nedoro ar nepasielgsi ne
protingai, Eivrile, - staiga siterp Doana. - Mes su tiu to
neleisim.
Tada Eivril nusiypsojo ir pavelg ne motin, o tv,
tartum Doana tai bt pasakiusi jam.
- Doana, praau, palik tai man, - pasak Rodnis.
- A manau, - tar Eivril, - kad mama turi teis sakyti tai,
k galvoja.
- Ai, Eivril, - pasak Doana. - A taip ir padarysiu.
Brangus mano vaikeli, tu turi suprasti, kad tai, k ketini da
ryti, yra visikai nemanoma. Tu jauna ir romantika, ir visk
matai ne taip, kaip yra. Dl to, kaip dabar impulso pagauta
pasielgsi, vliau labai gailsies. Ir pagalvok, kok skausm su-
kelsi man ir savo tvui. Ar pagalvojai apie tai? A esu siti
kinusi, kad tu nenori ms skaudinti - mes visada taip tave
myljom.
Eivril kantriai iklaus, bet nieko neatsak. Ji neatitrauk
aki nuo Rodnio veido.
Kai Doana nutilo, Eivril tebeirjo Rodn, o jos lpas
buvo ikreipusi vos pastebima paaipi ypsenl.
- Na, tti, - pasak ji, - ar turi k prie to pridurti?
- Ne pridurti, - atsak Rodnis. - A pasakysiu savo nuo
mon.
Eivril lyg klausdama irjo j.
- Eivril, ar tu supranti, kas yra santuoka?
Eivril kiek iplt akis. Ji patyljo, tada pasak:
- Ar nori paaikinti man, kad santuoka yra sakramentas?
- Ne, - atsak Rodnis. - Galiu manyti, kad tai sakramen
tas, bet galiu ir nemanyti. A noriu tau pasakyti, kad tai yra
sutartis.
- O? - itar Eivril.
Ji atrod truput, tik truput nustebusi.
- Santuoka, - pasak Rodnis, - yra sutartis dviej moni,
suaugusi moni, turini visus protinius ir fizinius gebji
mus ir aikiai suvokiani, kam jie sipareigoja. Tai tam tikra
partneryst, ir kiekvienas i partneri pagal tos sutarties sly
gas prisiima tam tikrus sipareigojimus, tai yra nepalikti vienas
kito visomis galimomis aplinkybmis - ligoje ir sveikatoje, tur
te ir varge, diaugsme ir sielvarte. Kadangi tie odiai itariami
banyioje, dvasininkas juos patvirtina ir palaimina, jie atstoja
sutart - ir kiekvienas dviej moni susitarimas gera valia yra
sutartis. Ir nors kai kurie sipareigojimai vykdomi ne teismo
nutarimu, jie vis tiek ne menkiau sieja tuos du asmenis, juos
primusius. Manau, pripainsi, kad tai teisinga.
Eivril patyljusi atsak:
- Gal taip ir buvo kadaise. Bet iais laikais santuok iri
ma kitaip, daugelis moni tuokiasi ne banyioje ir per apei
gas neitaria t odi.
- Galbt. Bet prie atuoniolika met Rupertas Kargilas
sipareigojo, tardamas tuos odius banyioje, ir pamgink
rodyti, kad jis tuomet netikjo jais ir neketino j laikytis.
Eivril gteljo peiais.
Rodnis kalbjo toliau:
- Ar sutinki, kad Rupertas Kargilas, nors ir teisikai never
iamas, sudar toki sutart su moterimi, kuri yra jo mona?
Tuo metu jis numat neturto ir ligos galimybes ir tiesiogiai
pripaino, kad tai neturs takos j ryio pastovumui.
Eivril labai ibalo.
- A neinau, kur visa tai kreipi, - pasak ji.
- A noriu, kad tu pripaintum - santuoka yra ne tik senti
mentals jausmai ir mintys, bet ir paprasta sutartis, tokia kaip
versle. Ar pripasti tai?
- Pripastu.
- O Rupertas Kargilas silo nutraukti t sutart, tau nuor
laidiaujant?
- Taip.
- Nepaisydamas kitos sutart sudariusios alies teisi ir
privilegij?
- Jai bus viskas gerai. Ne taip labai ji ir myli Rupert. Ji gal
voja tik apie savo sveikat ir...
Rodnis grietai j nutrauk:
- Man nesvarbu, kaip tu tai jauti, Eivrile. A noriu, kad pri-
paintum fakt.
- Nieko a nejauiu.
- Jauti. Ir visikai neinai, k galvoja ir jauia ponia Kargil.
Tu sivaizduoji visk taip, kaip tau patogiau. A tik siekiu tavo
pripainimo, kad ji turi teises.
Eivril atmet galv.
- Labai gerai. Ji turi teises.
- Tai dabar tau jau visikai aiku, k darai?
- Ar jau visk pasakei, tti?
- Ne, dar turiu pridurti vien dalyk. Tu juk supranti, ar
ne, kad Kargilas dirba labai svarb, nauding darb, kad jo
tuberkuliozs gydymo metodai nepaprastai skmingi, o. jis
pats medicinos pasaulyje yra ymi figra ir kad, visa nelai
m, mogaus asmeninis gyvenimas gali turti takos jo karje
rai. Tai reikia, kad Kargilo darbui, naudingam monijai, bus
smarkiai pakenkta, jei i viso jis dar gals dirbti, ir tai tik dl
to, k judu ketinat padaryti.
- Tu nori mane tikinti, es mano pareiga atsisakyti Ruper-
to dl to, kad jis ir toliau galt bti naudingas monijai? -
kiek paaipiai paklaus Eivril.
- Ne, - atsak Rodnis. - Man labiau rpi tas vargas mo
gus... Patikk, Eivrile, - m jis kalbti su kariu, - kad vy
ras, kuris nedirba to darbo, kur nori dirbti, kur dirbti yra
paauktas, nesijauia visavertis vyras. Utikrinu, kad jei per
tave Rupertas Kargilas nebegals toliau dirbti savo darbo, at
eis diena, kai pamatysi, kad mogus, kur tu myli, yra nelai
mingas, nepatenkintas tuo, k pasiek gyvenime, susens be
laiko, pavargs ir nulids - tarsi pusiau gyvas. Ir jei manai,
kad tavo meil ar apskritai moters meil jam atstos visa kita,
tai a tau tiesiai pasakysiu - esi visika sentimentali kvail.
Rodnis nutilo. Atsilo krsle. Persibrauk ranka plaukus.
- Tu tik taip kalbi, - pasak Eivril. - O i kur man ino
ti... - Ji nutilo ir pradjo i naujo: - I kur man inoti...
- Kad tai tiesa? Galiu tik pasakyti: esu sitikins, kad tai tie
sa ir kad inau tai i savo patirties. A kalbu su tavim, Eivrile,
ne tik kaip tvas, bet ir kaip vyrikis.
- Taip, - pasak Eivril, - suprantu...
Rodnis vl prabilo, jo balsas dabar buvo pavargs ir duslus:
- Dabar, Eivrile, tau reikia apgalvoti visa, k pasakiau, ir
arba sutikti, arba nesutikti. Tikiu, kad turi drsos ir blaivaus
proto.
Eivril i lto nujo prie dur. Sustojo, prie paspausdama
dur ranken, ir atsigr.
Doan igsdino netiktas piktas kertingumas jos balse,
kai prabilo.
- Tik nemanyk, - pasak ji, - kad bsiu kada nors tau d
kinga, tti. A turbt... a turbt... nekeniu tavs.
Ji ijo ir udar duris.
Doana buvo beeinanti i paskos, bet Rodnis mostu sustab
d j.
- Tegu pabna viena, - pasak jis. - Palik j. Negi nesu
pranti? Mes laimjom...
Atuntas skyrius
Tuo, prisimin Doana, viskas ir pasibaig.
Eivril vaikiojo po namus labai tyli, ukalbinta atsakyda
vo vienskiemeniais odiais, o jei tik galjo be to apsieiti, ivis
nekalbjo. Ji pablyko ir sulyso. Po mnesio pasak, kad nori
ivaiuoti London ir mokytis sekretori mokykloje.
Rodnis ikart sutiko. Eivril ivaiavo neapsimesdama, kad
jai skaudu su jais skirtis.
Kai parvaiavo namo j aplankyti po trij mnesi, elgsi
visai normaliai, i jos pasakojim atrod, kad Londone gyve
na gana linksmai.
Doanai labai palengvjo, ir ji pasak apie tai Rodniui.
- Viskas galutinai igaravo. A niekad ir nemaniau, kad tai
tikrai rimta - tebuvo kvaila mergaitika fantazija.
Rodnis pavelg j, nusiypsojo ir tar:
- Varg mayt Doana.
Tokie jo odiai visada j suerzindavo.
- Na, bet turi pripainti, kad vienu metu buvo rpesi.
- Taip, - atsak jis, - tikrai buvo. Bet tai nebuvo tavo r
pestis, Doana, ar ne?
- K ia sakai? Visa, kas susij su vaikais, rpi man net la
biau negu jiems patiems.
- Tikrai? - nustebo Rodnis. - Kain...
Tiesa, pagalvojo Doana, dabar Eivrils santykiai su tvu
gerokai atvso. Jie visada buvo tokie draugai. O dabar, atro
do, liks tik formalus mandagumas. Antra vertus, Eivril labai
graiai, nors kaip visada santriai ir nepriklausomai, elgiasi
su motina.
Tikiuosi, pagalvojo Doana, dabar, kai nebegyvena namie,
ji labiau mane vertina.
Ji tikrai diaugdavosi Eivrils apsilankymais. Jos altas,
sveikas protas palengvindavo nam rpesius.
Barbara paaugo, ir aikjo, kad su ja bus sunku.
Doana vis labiau sielojosi dl jaunesniosios dukters drau
gi. Atrod, kad ji nesugeba j pasirinkti. Kreiminsteryje buvo
tiek ger mergaii, bet Barbara, sakytum, grynai i priegy
numo, nenorjo draugauti n su viena i j.
- Jos baisiai nuobodios, mama.
- Nesmon, Barbara. A tikra, kad Mer ir Elison avios
mergaits, tokios linksmos.
- Jos tiesiog baisios. Persiria galv kaspinu.
Doana irjo j visai imuta i vi.
- Klausyk, Barbara, k ia sakai? Ar tai taip svarbu?
- Svarbu. Tai kaip simbolis.
- Man rodos, tu kalbi niekus, brangioji. O Pamela Grei-
ling - mes su jos mama buvom labai geros draugs. Kodl tau
daugiau su ja nepabendravus?
- Oi, mama, ji beviltika nuoboda, visai nedomi.
- Na, man atrodo, jos visos malonios mergaits.
- Malonios ir mirtinai nuobodios. Ir, be to, ar ne vis tiek,
kaip tau atrodo?
- Taip kalbti nemandagu, Barbara.
- Na, a norjau pasakyti, kad ne tu su jomis draugausi. To
dl svarbiau, kaip man atrodo. Man patinka Bet Erl ir Prim-
rouza Dyn, bet tu visada kiiesi, kai parsivedu jas arbatos.
- Na, atvirai pasakius, brangioji, jos tokios prasioks -
Bets tvas rengia tas ekskursijas autobusu ir kalba tik tar
mikai.
- Bet jis turi daug pinig.
- Pinigai dar ne viskas, Barbara.
- Tai ar a i viso galiu pasirinkti drauges, ar ne?
- Aiku, gali, Barbara, bet turi sutikti, kad tau patariau. Tu
dar labai jauna.
- Tai reikia, kad negaliu. Tiesiog bjauru, kad negaliu dary
ti nieko, k noriu! itie namai - tikras kaljimas.
Kaip tik tada jo Rodnis ir paklaus:
- Kas tas kaljimas?
- Namai! - kteljo Barbara.
Uuot pairjs tai rimtai, Rodnis nusijuok ir erzinda
mas pasak:
- Varg maoji Barbara - su ja elgiasi kaip su juodja verge.
- Taip ir yra.
- Tai ir gerai. A pritariu, kad su dukterimis bt elgiamasi
kaip su vergmis.
O Barbara j apsikabino ir vienu atsikvpimu iklojo:
- Brangiausias ttyte, tu toks - toks juokdarys. Niekad ne
galiu pykti ant tavs ilgai.
Doana pasipiktinusi pradjo sakyti:
- A tikiuosi, kad...
Bet Rodnis tik juoksi, o kai Barbara ijo i kambario, pa
sak:
- Neirk visk taip rimtai, Doana. Jaunoms kumelai
tms reikia iek tiek pasispardyti.
- Bet tos baisios jos draugs...
- Trumpas laikotarpis, kai patinka visa, kas ryku ir pra
matnu. Tai praeis. Nesijaudink, Doana.
Labai lengva, pasipiktinusi galvojo Doana, pasakyti: Ne
sijaudink. Kas itikt juos visus, jei ji nesijaudint? Rodnis
pernelyg nerpestingas, jis, labai galimas daiktas, nesupranta
motinik jausm.
Taiau Barbaros draugi pasirinkimas vis dlto buvo vieni
niekai, palyginti su nerimu, kur m kelti jai patinkantys vyrai.
Dordas Harmonas ir tas visai nepriimtinas jaunasis Vil-
moras - ne tiktai dirbantis konkurent firmoje (ta firma im
davosi tartiniausi byl mieste), bet ir mgjas gerokai i
gerti, garsiai kalbti ir laintis irg lenktynse. Kaip tik su
jaunuoju Vilmoru Barbara ir buvo dingusi i rotus sals t
vakar, kai ten vyko Kald labdaros oki vent, o vl atsi
radusi po penki oki kaltai, bet liai pasiirjo ten, kur
sdjo motina.
Juodu sdj ant stogo - o taip elgiasi tik pasileidls, pasa
k Doana Barbarai, ir dl to ji labai kremtasi.
- Nebk tokia senamad, mama. Tai kvaila.
- A visai ne senamad. Ir pasakysiu tau, Barbara, kad vl
grta daug kas i buvusio supratimo. Merginos nebevaikto
vienos su jaunuoliais kaip prie deimt met.
- Tikrai, mama, galima pagalvoti, kad a su Tomu Vilmoru
buvau ivaiavusi praleisti savaitgalio.
- Nekalbk taip, Barbara, negaliu to klausytis. Ir girdjau,
kad tave mat uns ir anties aludje su Dordu Harmonu.
- A, mes tik perjom per aludes.
- Bet tu dar per jauna tokiems dalykams. Man nepatinka,
kad merginos dabar geria alkohol.
- A igriau tik alaus. O iaip mes aidm smigin.
- Bet man tai nepatinka, Barbara. Maa to, a ito taip
nepaliksiu. Man nepatinka nei Dordas Harmonas, nei To
mas Vilmoras, ir a nenoriu daugiau j matyti savo namuo
se. Aiku?
- Okei, mama, tai tavo namai.
- Ir, iaip ar taip, nesuprantu, kodl jie tau patinka.
Barbara trukteljo peiais.
- Na, a neinau. Jie labai doms.
- Bet nesikviesk j namus, ar girdi?
Dl to Doana pykteljo, kai Rodnis vien sekmadienio
vakar parsived vakarieniauti jaunj Harmon. Tai vis dl
Rodnio silpnavalikumo, paman ji. Elgsi ji taip altai, kad
jaunuolis atrod, kaip ir derjo, labai sutriks, nors Rodnis
nekjosi su juo draugikai ir stengsi, kad jis jaustsi laisvai.
Dordas Harmonas tai pranekdavo per garsiai, tai kak le
meno, tai gyrsi, o paskui atsiprainjo.
Vliau t pat vakar Doana piktai ibar Rodn.
- Argi tu neinojai, kad a liepiau Barbarai jo ia nesi-
kviesti?
- inojau, Doana, bet ia tu suklydai. Barbarai dar trksta
nuovokumo. Ji vertina mones taip, kaip jie patys save patei
kia. Ji neskiria tikro dalyko nuo pretenzingumo. Matydama
mones nepastamoje aplinkoje, nesusigaudo, kas yra kas.
tai kodl jai reikia pamatyti mones savoje aplinkoje. Jauna
sis Harmonas jai atrod ess labai aunus ir pavojingas, o ne
pagyrnas ir kvailys, kuris per daug geria ir niekad gyvenime
nra dirbs.
- A galjau jai tai pasakyti!
Rodnis nusiypsojo.
- Oi, Doana, mieloji, niekas, k tu ar a pasakysim, jauni
mo neveikia.
Doanai paaikjo, kad tai tikra tiesa, kai trumpam namuo
se apsilank Eivril.
kart buvo pakviestas Tomas Vilmoras. Atsimus al
t, kritik Eivrils neprielankum, Tomas nepasirod i ge
rosios puss.
Vliau Doana nugirdo sesui pokalbio nuotrup.
- Jis tau nepatiko, Eivrile?
Ir Eivril, paniekinamai gteljusi peiais, trumpai iklojo:
- Jis bjaurus. Tavo skonis, Barbara, tiesiog pasibaistinas.
Nuo tada Vilmoras dingo i akiraio, permainingoji Barba
ra kart akis iputusi sumurmjo:
- Tomas Vilmoras? O, bet jis bjaurus. - Ji buvo tuo visikai
sitikinusi.
Doana m rengti teniso varybas ir kviestis namo sve
ius, bet Barbara atkakliai nenorjo prie to prisidti.
- Ir kam visas tas sambrzdis, mama? Tau vis reikia sve
i. A pakst negaliu svei, o tu prisikvieti toki, kad tiesiog
nyku.
Doana sieidusi grietai pareik, kad nusiplauna rankas
ir daugiau nebesirpins, kaip suteikti Barbarai pramog.
- A visai nebeinau, ko tu nori!
- A noriu, kad man duot ramyb.
Su Barbara tikrai sunkiausia i vis vaik, irzliai pasak
Doana Rodniui. Rodnis sutiko, kiek surauk kakt.
- Kad nors ji pasakyt, ko nori, - kalbjo toliau Doana.
- Ji to dar neino. Ji dar labai jauna, Doana.
- Todl ir reikia nusprsti u j.
- Ne, mano mieloji. Barbara pati turi visk atrasti. Duok
jai laisv - tegu kvieiasi drauges namo, jei nori, bet tik nieko
neorganizuok. Jaunim tai nuteikia prieikai.
Jau tie vyrai! susierzino Doana. Visk palikti, kaip yra,
ir nieko aikiai nenusprsti. Kai pagalvoji, tai vargas mielasis
Rodnis visada buvo nerytingas. O ji turjo veikti praktikai!
Ir vis dlto visi sako, kad Rodnis labai gudrus teisininkas.
Doana prisimin vakar, kai Rodnis vietiniame laikraty
je perskait skelbim apie Dordo Harmono ir Primrouzos
Dyn vestuves ir su ypsena, erzindamas Barbar, pridr:
- Tavo sena meil, a, Bebse?
Barbara smagiai nusijuok.
- inau. Man jo labai reikjo. O juk jis gana bjaurus, ar ne?
Tai yra tikrai bjaurus.
- Jis man visada buvo itin nesimpatingas. Nesivaizduoju,
k tu jame radai.
- Dabar ir pati nesuprantu. - Atuoniolikmet Barbara ne
alikai svarst apie savo, septyniolikmets, kvailystes. - Bet
inai, ttyte, a turbt j tikrai myljau. Maniau, kad mama
pasistengs mus iskirti, todl ketinau su juo pabgti, o jei tu
ar mama btumt mus sulaik, tai buvau nusprendusi kiti
galv dujin orkait ir nusiudyti.
- Vos ne Duljeta!
- A tikrai norjau taip padaryti, tti, - sieid Barbara. -
Pagaliau, kai nebegali ko nors itverti, belieka tik nusiudyti.
Ir Doana, nebestengdama ilgiau tylti, rytingai sikio:
- Nekalbk toki baisi dalyk, Barbara. Tu pati nesupran
ti, k kalbi.
- A ir pamirau, kad tu ia, mama. Jau tu tai, be abejo, nie
ko tokio nepadarytum. Tu visada btum rami ir neprarastum
blaivaus proto, kad ir kas nutikt.
- Tikiuosi, kad taip ir bt.
Doana susivald ne taip jau lengvai. Kai Barbara ijo, ji
pasak Rodniui:
- Neturtum dukters skatinti kalbti tokias kvailystes.
- O, isikalbjusi ji daugiau apie tai nebegalvos.
- Juk i tikrj ji nepadaryt nieko i t siaubing dalyk,
apie kuriuos kalba?
Rodnis nieko neatsak, ir Doana su nuostaba pavelg j j.
- Betgi tu nemanai...
- Ne, ne, tikrai ne. Kai suaugs, kai gis pusiausvyr. Barbara
labai nestabili emocikai, ir mums, Doana, gali tekti su tuo
susidurti.
- Koks absurdas!
- Taip, mums, turintiems saiko jausm. Tik ne jai. Ji visk
iri nepaprastai rimtai. Gyvena tik tos akimirkos nuotaika.
Nemoka pasiirti i alies ir su humoru. Lytikai subrendu
si ne pagal metus...
- Na jau, Rodni! Tu kalbi lyg... lyg svarstytum koki klaiki
byl pirmos instancijos teisme.
- Tose klaikiose bylose kalbama apie gyvus mones, nepa
mirk to.
- Taip, bet graiai iaukltos mergaits, kaip Barbara, ne
gali...
- Ko negali, Doana?
- Ar mums btina taip kalbtis?
- Ne, inoma, ne, - atsiduso Rodnis. - Bet noriau, kaip
a noriau, kad Barbara susipaint su kokiu nors padoriu
jaunuoliu ir i tikrj j simylt.
Ir tada, tarsi bt buvusi iklausyta malda, i Irako atvyko
jaunasis Viljamas Rei pavieti pas savo tet, ledi Heriot.
Doana pirm kart pamat j, prajus madaug savaitei po
atvykimo. Vien popiet, kai Barbaros nebuvo namie, tarnait
j atlydjo svetain. Doana, sdinti prie savo raomojo stalo,
nustebusi pavelg j ir pamat aukt, tvirtai sudt jaunuo
l atsikiusiu smakru, labai rausv skruost, ramiai velgiant
ydromis akimis.
Dar labiau irauds, Bilas Rei sumurmjo sau apykakl,
kad ess ledi Heriot snnas ir ujs... e... grinti panelei
Skjudamor raket, kuri ji... e... vakar palikusi.
Doana greitai susigaud ir mandagiai jam padkojo.
Barbara tokia isiblakiusi, pasak ji. Visur savo daiktus i
mto. Dabar jos nra namie, bet turt netrukus pareiti. Po
nas Rei gal pasilikt igerti arbatos?
Ponas Rei, atrodo, mielai sutiko, taigi Doana, paskambi
nusi varpeliu, paliep atneti arbatos, tada pasiteiravo apie
pono Rei tet.
Ledi Heriot sveikata um apie penkias minutes, o tada
pokalbis m strigti. Ponas Rei buvo nelabai links kalbtis.
Jis sdjo tiesus kaip vak, vis dar labai irauds, ir atrod,
kad igyvena kakoki kani. Visa laim, tarnait atne ar
batos, ir padtis iek tiek pasikeit.
Doana vis dar maloniai plepjo, nors jaut, kad tam reikia
pastang, ir jai labai palengvjo, kai anksiau negu paprastai
i kontoros parjo Rodnis. Jis buvo tikras isigelbjimas. m
kalbti apie Irak, ijudino vaikin keliais paprastais klausi
mais, ir kankinamas Bilo Rei susikaustymas greitai atsileido.
Netrukus jis jau kalbjosi beveik laisvai. Paskui Rodnis nusi
ved j savo kabinet. Bilas ijo tik baigiantis septintai, ir
atrod, kad nelabai noriai.
- Malonus vaikinukas, - pasak Rodnis.
- Taip, visai malonus. Gana drovus.
- Neabejotinai. - Rodnis kakodl atrod patenkintas. -
Bet nemanau, kad jis visada taip varosi.
- Kaip ilgai jis ia prasdjo!
- Daugiau kaip dvi valandas.
- Tu turbt labai pavargai, Rodni.
- O ne, man visai patiko. Ger galv turi tas vaikinas ir
gana neprast poir visk. Links vertinti filosofikai. Turi
ir charakter, ir smegen. Taip, jis man patiko.
- Ir tu jam turbt patikai - taip ilgai kalbjots.
Rodnis ir vl atrod ess kakuo patenkintas.
- O, jis ilgai ibuvo ne dl kalb. Tikjosi sulaukti Barba
ros. Na, Doana, negi tu neatpasti meils? Vargas vaikinas
buvo susikausts, nes drovjosi. Dl to ir buvo raudonas kaip
burokas. Jam turbt prireik daug pastang prisiversti ia at
eiti, o kai atjo, panels - n kvapo. Taip, ia meil i pirmo
vilgsnio.
Kai namo parskubjo Barbara - kaip tik buvo metas pie
t, - Doana pasak:
- Buvo atjs vienas i tavo draug, Barbara, ledi Heriot
snnas. Atne tavo raket.
- A, Bilas Rei? Tai jis j surado? Andien buvo kakur pra
dingusi.
- Jis ia kiek pabuvo, - pasak Doana.
- Gaila, kad prasilenkm. Buvau kine su Krebsais. Baisiai
kvailas filmas. Ar Bilas jums labai kyrjo?
- Ne, - atsak Rodnis. - Jis man patiko. Pasikalbjom
apie politik Artimuosiuose Rytuose. Tau gal ir bt buv
nuobodu.
- Man patinka pasiklausyti apie keistesnes pasaulio vietas.
Noriau pakeliauti. Iki gyvo kaulo kyrjo sdti itam Krei-
minstery. Bilas bent jau ne toks kaip visi.
- Bet kada gali pasimokyti kokio darbo, - usimin Rodnis.
- Oi, darbo! - surauk nosyt Barbara. - Juk inai, tti, ko
kia a tingin. Nemgstu dirbti.
- Spju, kad dauguma moni nemgsta, - atsak Rodnis.
Barbara puol prie jo ir apsikabino.
- O tu dirbi per daug. Visada taip maniau. Tiesiog pikta! -
Paleidusi j i glbio pridr: - Bilui a paskambinsiu. Jis yra
kak usimins apie lipim Marsdeno virnes...
Rodnis akimis nusek j, einani prie telefono kitame holo
gale. Jo vilgsnis buvo keistas, lyg ir klaus, lyg abejojo.
Bilas Rei jam patiko, taip, neabejotinai ikart patiko. Tai
kodl jis tada atrod toks sunerims, susirpins, kai kart
bgusi kambarin Barbara pareik, kad ji su Bilu susiadjo,
kad jie tuoj susituoksi, ir tada ji galsianti ivykti su juo
Bagdad?
Bilas buvo jaunas, jo gimins um auktus postus, jis
turjo sav pinig ir geras perspektyvas. Tai kodl Rodnis
prietaravo, sil pratsti suieduotuves? Kodl jis vaikiojo
susirauks, atrod abejojantis ir suglums?
O visai prie pat vestuves pratrko rodinti, kad Barbara
per jauna.
K gi, Barbara kiek nusileido ir, itekjusi u Bilo po pusme
io, ivyko su juo Bagdad. Eivril savo ruotu prane, kad yra
susiadjusi su biros makleriu Edvardu Harisonu-Vilmotu.
Jis buvo ramus, malonus trisdeimt ketveri met vyras ir
gerai apsirpins.
132 ISISKYRME PAVASAR}
Taigi i tikrj viskas, atrodo, susitvark kuo puikiausiai,
galvojo Doana. Rodnis apie Eivrils suieduotuves nekalb
jo, bet kai ji paspaud, pasak:
- Taip, taip, geriau nebna. Jis simpatingas vyrikis.
Po Eivrils vestuvi Doana ir Rodnis liko namie vieni.
Tonis, pasimoks ems kio kolede ir neilaiks egzami
n, todl sukls jiems daug rpesi, gal gale ivyko Piet
Afrik, kur vienas Rodnio klientas turjo Rodezijoje didel
apelsin plantacij.
Tonis ra jiems pakilios nuotaikos, nors nelabai ilgus lai
kus. Po kiek laiko para, kad susiadjo su mergina i Durba-
no. Doana labai sielojosi, kad jos snus ves mergin, kurios
jie net nra mat. Ir dar neturting - i tikrj, pasak ji Rod-
niui, - k jie apie j ino? Visikai nieko.
Rodnis atsak, kad tai Tonio reikalas ir kad reikia tiktis ge
riausio. Sprendiant i Tonio atsist nuotrauk, ji atrodanti
miela mergait, be to, sutinkanti su Toniu pradti Rodezijoje
sav nedidel versl.
- Jie pragyvens ten vis gyvenim, ir dar kain, ar kada ap
silankys namie. Ton reikjo priversti dirbti firmoje - sakiau,
kai dar buvo laikas!
Rodnis nusiypsojo ir pasak, kad jis nelabai sugeba pri
versti mones k nors daryti.
- Ne, Rodni, tau tikrai reikjo primygtinai reikalauti. Jis
greitai bt susitaiks su tuo. Kaip ir bet kas kitas.
Taip, sutiko Rodnis, tai tiesa. Bet, jo nuomone, per didel
rizika. 1
Rizika? Doana pasak nesuprantanti. Kokia ia rizika?
Rodnis paaikino, kokia - snus gali bti nelaimingas.
Doana atsak, kad visos tos kalbos apie laim vedanios
j i kantrybs. Atrodo, kad niekas daugiau apie niek kita
ir negalvoja. Laim dar ne viskas gyvenime. Yra ir kit, daug
svarbesni dalyk.
- Koki? - paklaus Rodnis.
- Na, - kiek padvejojusi atsak Doana, - pavyzdiui, pa
reiga.
Rodnis atsak, kad tapti teisininku negali bti pareiga.
Kiek pykteljusi Doana atsak, kad jis puikiai ins, k ji
turjusi galvoje.
Tonio pareiga teikti tvui diaugsmo, o ne nuvilti j.
- Tonis mans nenuvyl.
Bet juk Rodnis nenors, kad jo vienintelis snus gyvent to
kioj tolybj kitam pasaulio krate ir jie nematyt savo snaus,
suuko Doana.
- Ne, - atsak Rodnis atsidusdamas. - Turiu pripainti,
kad Tonio labai ilgiuosi. Jis toks linksmas, diugus vaikas,
gera buvo turti j namuose. Taip, a jo ilgiuosi...
- Ir a t pat sakau. Tau reikjo tvirtai laikytis!
- Bet pagaliau, Doana, tai Tonio gyvenimas. Ne ms.
Ms jau nugyventas, geriau ar blogiau, ir eina pabaig -
aktyvioji dalis, norjau pasakyti.
- Taip... k gi... gal taip ir yra.
Pagalvojusi ji dar pridr:
- O gyvenimas buvo labai graus. Ir tebra, inoma.
- Diaugiuosi dl to.
Rodnis ypsojosi jai. Jo ypsena buvo miela, truput paaipi.
Kartais atrodydavo, jis ypsosi dl kako, kitiems nematomo.
- Juk mes vienas kitam labai tinkam, - pasak Doana.
- Taip, mes nedanai pasiginijam.
- Ir dar labai nusisek mums vaikai. Bt siaubinga, jei jie
bt kokie nedori ar nelaimingi, ar kas nors panaaus.
- Keistai kalbi, Doana, - pasak tuomet Rodnis.
- Taip, Rodni, bet tada i tikrj bt labai lidna.
- Nemanau, kad kas nors tave lidint ilgai, Doana.
- Na, - ji kur laik pasvarst jo odius. - Be abejo, a
labai nuosaikaus bdo. inai, a manau, kad mogaus pareiga
lengvai nepasiduoti, kad ir kas nutikt.
- Pasigrtinas ir patogus poiris.
- Juk malonu, ar ne, - pasak ypsodamasi Doana, - kai
jauti, kad tau kas nors pavyko?
- Taip, - atsiduso Rodnis. - Taip, turt bti malonu.
Doana nusijuok ir, udjusi deln jam ant rankos, spus
teljo.
- Nesikuklink, Rodni. N vienas teisininkas apylinkje ne
turi gausesns klientros kaip tu. Klient gerokai daugiau
negu dds Henrio laikais.
- Taip, firma dirba skmingai.
- Ir kapitalo daugja, kai atjo naujas partneris. Juk tu nie
ko prie, kad yra naujas partneris?
Rodnis papurt galv.
- Ne, ne, mums reikia jauno kraujo. Mudu su Oldermenu
jau senstam.
Taip, pagalvojo Doana, teisyb. Tamss Rodnio plaukai
jau gerokai prail.
Doana sujudjo ir pasiirjo laikrodl.
Rytas jo gana greitai, o t padrik, slegiani, visai nerei
kaling mini, kurios, atrod, tiesiog brovsi jai galv, dau
giau nebekilo.
K gi, tai rodo, ar ne, kad savitvarda yra kis, kuriuo rei
kia vadovautis. Surikiuoti savo mintis tam tikra tvarka, prisi
minti vien tai, kas buvo malonu ir gera. ryt ji taip ir pada
r - ir mat kaip greitai prabgo laikas. Madaug po pusantros
valandos jau ir priepieiai. Gal reikt ieiti kiek pasivaikio
ti, laikantis arti viebuio. Vis iokia tokia permaina prie tai,
kai grusi vl gaus to karto sunkaus maisto.
Miegamajame Doana usidjo dvigub fetrin skrybl ir
ijo.
Arabas, atsiklaups ant ems veidu Mek, lankstsi, pro-
giesmiu plonu balsu pro nos tardamas maldos odius.
Nepastebtas prijs Doanai u nugaros indas paaikino:
- Jis kalba dienos malda.
Doana linkteljo. Informacija pasirod jai nesanti reika
linga. Ji puikiausiai mat, k tarnas daro.
- Jis sako, Alachas labai ujauia, labai maloningas.
- inau, - atsak Doana ir pasitrauk alin, i lengvo
engdama link spygliuotos vielos raizgalyns, rodanios, kur
yra geleinkelio stotis.
Ji prisimin, kaip irjo eis ar septynis arabus, besi
stengianius pastumti aplamdyt Ford, kuris buvo klim
ps smlyje, - visi stm ir trauk skirtingas puses, o jos
entas Viljamas paaikino, kad savo geranorikas, bet bevai
ses pastangas jie palydi vilties kupinais odiais: Alachas la
bai maloningas.
Alachui privalu bti maloningam, pagalvojo ji, kadangi
tik stebuklas galt itempti t automobil, kai jie stumia j
kas kur.
Keisiausia buvo, kad jie visi atrod laimingi ir diugiai nu
siteik. Inshallah, sak jie, Jei Dievas panors, ir dl to ne
djo joki proto pastang, kad patenkint savo norus. Doanai
toks gyvenimo bdas netiko. Reikia apgalvoti ir susidaryti pla
nus rytojui. Nors gal, jei gyventum tokiam visikam ukampy
kaip Tel Abu Hamidas, tai bt ir nereikalinga. Jei ia usib
tum, galvojo Doana, umirtum net kuri savaits diena.
Ir ji pamgino prisiminti - pala, iandien ketvirtadienis...
taip, ketvirtadienis, o atsiradau ia pirmadienio vakare.
Ji jau prijo spygliuot viel ir netoliese u jos pamat vyr,
vilkint kakoki uniform, su autuvu. Jis buvo atsirms
didel d ir turbt saugojo stot ar sien.
Sargybinis lyg ir snaud, ir Doana sumojo, kad jai veriau
nebeiti artyn, nes jis nubuds dar gali j nuauti. Jai atrod,
kad Tel Abu Hamide itai nebt nemanoma.
Pasitrauk atgal ir iek tiek pakeit krypt, kad apeit vie
but. itaip praslinks laikas, ir ji ivengs rizikos vl patirti t
keist agorafobij (jei tai agorafobija).
Vis dlto, patenkinta pagalvojo Doana, rytas prajo labai
skmingai. Ji perkrat mintyse visa tai, dl ko turi bti dkin
ga. Eivrils santuoka su brangiuoju Edvardu, tokiu solidiu,
patikimu - ir pasituriniu; Eivrils namai Londone avingi, ir
Herodsas ia pat. Ir Barbaros santuoka. Ir Tonio - nors i
tikro ne visai vykusi, juk jie nieko apie tai neino, o pats Tonis
ne toks jau pavyzdingas, koks turt bti snus. Toniui der
jo pasilikti Kreiminsteryje ir dirbti Oldermeno, Skjudamoro
ir Vitnio firmoje. Derjo vesti miel mergait angl, mgstan
i bti gamtoje, ir eiti tvo pdomis.
Vargas Rodnis, galva pilna il sruog, o snaus, kuris pa
keist j darbe, nra.
Tai dl to, kad Rodnis nuolaidiavo Toniui. Reikjo laikytis
rytingai. Tvirtumas, tai kas svarbiausia. Ir kas bt itik
Rodn, noriau inoti, jei a biau nuolaidiavusi, galvojo
Doana. ird uliejo iltas pritarimo savo nuostatai jausmas.
Bt tikriausiai suvarytas skol ir mgint k nors ustatyti
u paskol, kaip tas kininkas Hodzdonas. Kain, ar Rodnis
deramai vertina tai, k yra dl jo padariusi...
Doana siirjo mirguliuojani horizonto linij. Keista,
atrodo, ten vanduo. inoma, prisimin ji, miraas!
Taip, tai miraas... panau vandens balutes smlyje. Visai
ne toks, kaip manoma, - ji sivaizduodavo, kad miraas - tai
mediai, miestai - kakas daug materialesnio.
Bet net is nespdingas pavandenijs vaizdas buvo do
mus - j irint galima pajusti, kas yra tikrov.
Miraas, galvojo Doana, miraas. Tas odis atrod reik
mingas.
Apie k ji galvojo? A, taip, apie Ton, kaip be galo savanau
dikai ir neapgalvotai jis pasielg.
Ton paveikti visada buvo nepaprastai sunku. Toks nery
tingas, klusnus, jis sau ramiausiai su malonia ypsena dar,
k pats norjo. Tonis niekada nebuvo prie jos prisiris taip,
kaip, jos supratimu, snus turt bti prisiris prie motinos.
I tikrj labiausiai jis myljo tv.
Doana prisimin, kaip Tonis, septynmetis berniukas, vi
dury nakties jo kambar, kur miegojo Rodnis, ir ramiai,
dalykikai pareik:
- Man rodos, tti, man pasitaik suvalgyti ungryb vietoj
gero grybo, nes labai skauda ir a turbt mirsiu. Tai atjau ia
numirti prie tavs.
I tikrj nei ungrybiai, nei grybai buvo niekuo dti. Vai
kui buvo minis apendicitas, ir, neprajus dvideimt ketu
rioms valandoms, j reikjo operuoti. Bet Doanai vis dar at-
rod keista, kad snus atjo pas Rodn, o ne pas j. Bt buv
labiau suprantama, jei Tonis bt atjs pas motin.
Taip, su Toniu buvo visoki sunkum. Mokytis tingjo.
Vangiai sitraukdavo aidimus. Ir nors buvo labai graus, o
Doana tuo didiavosi ir visur kartu vediodavosi, jis visai ne
nordavo eiti su ja ir turjo bjaur prot kakur pradingti, kai
ji jo iekodavo.
- Apsaugin spalva, - taip pavadino tai Eivril, prisimin
Doana. - Tonis daug gudriau u mus moka usimaskuoti, -
pasak Eivril.
Doana ne visai suprato, k ji norjo pasakyti, bet pasijuto
kiek eista...
Doana vilgteljo laikrodl. Nra reikalo vaikioti tiek, kad
sukaistum. Jau metas grti viebut. Nuostabus buvo rytas -
joki nutikim, nemaloni mini, jokios agorafobijos...
Na jau, suuko vidinis balsas, kalbi kaip kokia ligonins
slaugytoja. Kas manai esanti, Doana Skjudamor? Ligon?
Psichikai nesveika? Ir kodl taip didiuojiesi savimi, bet esi
tokia pavargusi? Ir kas ia nepaprasta, jei rytas buvo malonus,
normalus?
Ji greit parjo viebut ir apsidiaug pamaiusi, kad
priepieiams gaus konservuot kriaui - vis ioks toks
vairumas.
Parjusi po priepiei, atsigul ant lovos.
Jei galt pamiegoti iki arbatos meto...
Bet mieg n kiek netrauk. Galva buvo aiki ir budri.
Doana guljo usimerkusi ir jaut, kad knas sitemps ir
pasirengs kako sulaukti... tartum sergjosi, pasiruos gin
tis nuo tykanio pavojaus. Visi raumenys buvo tempti.
Man reikia atsipalaiduoti, pagalvojo Doana, reikia atsipa
laiduoti.
Bet atsipalaiduoti nesisek. Knas buvo sustings, sukaus
tytas. irdis plak kiek greiiau nei paprastai. Protas sukluss,
tarus.
Visa tai kak primin. Ji pagalvojo ir pagaliau surado tin
kam palyginim - savijauta kaip dantisto laukiamajame.
Lauki ko nors labai nemalonaus, nori save nuraminti, nebe
galvoti apie tai ir inai, kad kas minut kania vis artja...
Bet kokia kania? Ko ji laukia?
Kas mane itiks?
Drieai visi sulindo savo plyius... nes artja audra... tyla
prie audr... laukimas... laukimas...
O Dieve! Ir vl viskas be ryio.
Panel Gilbi... savitvarda... Dvasinis pasitraukimas...
Atsiskyrimas nuo pasaulio! Reikia medituoti. Kaip tai vadi
nasi, kai kartoji Om? Teosofija? Ar budizmas?
Ne, ne, reikia laikytis savo religijos. Mstyti apie Diev.
Apie Dievo meil. Dieve... Tve ms, kuris esi danguje...
Jos paios tvas - dailiai kampuotai apkirpta ruda jrininko
barzda, giliomis skvarbiomis mlynomis akimis - mgo, kad
viskas namuose bt tvarkinga kaip laive. Gerairdis grietos
tvarkos alininkas, tipikas dimisijos admirolas. O motina -
aukta, liesa, isiblakiusi, netvarkinga ir tokia beatodairikai
gera, jog mons surasdavo jai visokiausi pateisinim net
tada, kai ji labiausiai juos erzino.
Motina kuo ramiausiai nueidavo sveius su ne tos paios
poros pirtinaitm, susilamdiusiu sijonu ir skryblaite, krei
vai prisegta prie plieno spalvos plauk kuodo, palaimingai ne
numanydama, kad kakas jos ivaizdoje negerai. O admirolas
pykt visada iliedavo ant dukter, tik jau ne ant monos.
- Kodl js, mergaits, negalit priirti motinos? K js
sau manot, leisdamos jai tokiai ieiti i nam? Nepaksiu to
kio aplaidumo! - riaumodavo jis.
Ir trys mergaits nuolankiai atsakydavo:
- Taip, tti. - O vliau, jau vienos kitoms: - Taip tai taip,
bet kad mama tiesiog nepakeniama.
Doana, be abejo, labai myljo savo motin, bet meil ne
kliud jai matyti, kad motina tikrai labai vargina - visiko i
irimo ir nenuoseklumo negaljo atpirkti linksmas neatsakin
gumas ir gerairdikas impulsyvumas.
Ir kai po motinos mirties Doana tvark jos popierius, pa
sijuto tiesiog priblokta, kai perskait laik, kur tvas para
dvideimtj vedyb metini proga.
Kaip lidna, kad negaliu bti iandien su tavim, myli
moji. Noriau iame laike pasakyti tau, k man reik
tavo meil visus tuos metus, ir kad iandien tu man dar
brangesn negu kada nors anksiau. Tavo meil - di
diausia mano gyvenimo palaima, ir dkoju Dievui u
j ir u tave...
Kakodl ji niekada nesuvok, kad tvo jausmai motinai
galjo bti tokie...
gruod bus jau dvideimt penkeri metai, kai mes su Rod-
niu susituok. Sidabrins vestuvs. Kaip bt malonu, jei jis
parayt man tok laik...
Ir ji sukr laik mintyse.
Brangiausioji Doana... jauiu, kad turiu parayti,
koks esu tau dkingas... ir kokia tu man svarbi... inau,
tu net nenujauti, kad tavo meil - didiausia mano gy
venimo palaima...
Kakaip nelabai tikinama, pagalvojo Doana, nutraukusi
ias vaizduots pratybas. Nemanoma sivaizduoti, kad Rod-
nis parayt tok laik... kad ir kaip j myli... kad ir kaip j
myli...
Kam reikia kartoti vis t pat? Kodl j kreia tas keistas
altas drebulys? Apie k ji galvojo prie tai?
inoma! Doana atsipeikjo visikai sukrsta. Juk ji turjo
usiimti dvasiniu tobuljimu, medituoti. O sileido galvoti apie
emikus dalykus - apie tv ir motin, jau kadai mirusius.
Numir ir paliko j vien.
Vien dykumoje. Vien itame bjauriame kaip kaljimo ka
mera kambaryje.
Ji neturi apie k galvoti, galvoja tik apie save.
Doana paoko. Kokia nauda i to guljimo, jei negali u
migti.
Ji nekent i aukt kambari su maais, tinkleliais ap
trauktais langais. Jie uspeiia i vis pusi. Pasijunti kaip
koks menkas vaballis. Ji norjo bti didelje erdvioje sve
tainje su graiais, linksmais kretono bald apmualais, kur
traka idinyje ugnis ir yra moni - daug moni, su kuriais
gali pasimatyti ir kurie ateina pas tave sveius...
O, traukinys jau turi greitai ateiti - btinai turi greitai atei
ti. Ar automobilis... bet kas.
- A negaliu ia bti, - itar Doana garsiai. - A negaliu
ia bti!
(Kalbu su savim, pagalvojo ji, tai nieko gero neada.)
Igrusi arbatos, ji ijo laukan. Nebesteng ramiai sdti
ir galvoti.
Ji vaikios ir vaikios, ir nebegajvos.
Galvojimas tik visk sujaukia. O kai pasiiri tuos mo
nes, kurie ia gyvena - ind, arab, virj - jau jie tai tikrai
niekada negalvoja.
Kartais a sdi ir galvoja, o kartais tik sdi...
Kas tai pasak? Koks pasigrtinas gyvenimo bdas!
Ji negalvos, tik vaikios. Ne per toliausiai nuo viebuio...
dl visa ko... na, dl visa ko...
Apeis didel rat. Vis ratu ir ratu. Kaip koks gyvulys. Tai e
mina. Taip, emina, bet nieko nepadarysi. Jai reikia bti labai
atsargiai savo atvilgiu. Antraip...
Antraip kas? Ji neino. Neturi supratimo.
Ji turi negalvoti apie Rodn, ji turi negalvoti apie Eivril,
ji turi negalvoti apie Ton, ji turi negalvoti apie Barbar. Ji
turi negalvoti apie Blan Hagard. Ji turi negalvoti apie rau
donus rododendro pumpurus. (Vis svarbiausia negalvoti
apie raudonus rododendro pumpurus!) Ji turi negalvoti apie
poezij...
Ji turi negalvoti apie Doan Skjudamor. Bet juk tai a! Ne,
ne a! Taip, a.
Jeigu neturtum daugiau apie k galvoti, tik apie save, k tu
apie save suinotum?
- A nenoriu suinoti, - garsiai itar Doana.
Nuskambj odiai j apstulbino. Ko ji nenori suinoti?
A kaunuosi, pagalvojo ji. A kaunuosi myje ir j pralai
msiu.
Bet su kuo kaunuosi? Su mogum? Daiktu? Reikiniu?
Nesvarbu, pagalvojo ji. A nenoriu inoti...
Reikia taip ir toliau sakyti. Geri odiai.
Keistas jausmas, lyg kas eit alia. Kakas gerai pastamas.
Jei ji pasukt galv... k gi, ji pasuko galv, bet alia nieko
nra. Visikai nieko.
Ir vis dlto jausmas, kad kakas ia pat yra, neinyko. Ji i
sigando. Rodnis, Eivril, Tonis, Barbara - n vienas i j jai
nepads, n vienas i j negali jai padti, n vienas i j padti
nenori. Niekam ji nerpi.
Ji pareis viebut ir atsikratys to, kuris j nipinja.
Ijs pro vielinio tinklelio duris, lauke stovjo indas. Do-
ana eidama kiek svirduliavo. Ji supyko, pamaiusi, kaip indas
j iri.
- Kas yra? - paklaus ji. - Kas atsitiko?
- Memsahib atrodo negerai. Gal Memsahib didelis kartis?
tai kas. inoma, taip ir yra. Ji kariuoja! Kaip kvaila, kad
anksiau nesusiprotjo.
Doana paskubjo vidun. Reikia pasimatuoti temperatr,
susirasti chinin. Ji turjo pasimusi chinino.
Isimusi termometr, pakio po lieuviu.
Ji kariuoja - inoma, kad kariuoja. Padrikos mintys...
nevardijamos baims... nuogstavimai... pagreitjs irdies
plakimas.
Grynai fizin bkl ir daugiau nieko.
Ji isim termometr ir pasiirjo.
Tik vos vos emesn negu normali.
Laik iki vakaro ji iaip taip prastume. Dabar jau tikrai neri
mavo dl savs. Saul neperkaitino... temperatros ji neturi...
turbt nuo nerv.
Tai nuo nerv - taip visi sako. Taip ir ji sakydavo apie kitus
mones. Na, tada neinojo. O dabar ino. Nervai, i tikrj!
Prakeikti nervai! Dabar jai reikia tik gydytojo, gero, ujau
ianio gydytojo, privaios klinikos ir malonios, sumanios
slaugytojos, kuri bt su ja dien nakt. Ponios Skjudamor
negalima palikti vienos.
O turi ji tik kaljim ibaltintomis sienomis vidury dyku
mos, pusprot ind, visik silpnaprot tarn arab ir virj,
kuris netrukus atsis jai ryi su laia i konserv duts,
pupeli ir kietai virt kiauini.
Viskas ne taip, galvojo Doana, visikai netinka mane gy
dyti...
Papietavusi ji gro kambar ir susirado buteliuk su aspiri
nu. Dar buvo likusios eios tablets. Surizikavo igerti visas.
Nieko neliko rytdienai, bet reikjo ko nors griebtis. Daugiau
niekada, pasak ji sau, nekeliausiu be koki nors veiksming
migdomj.
Apimta blogos nuojautos, ji nusireng ir atsigul.
Net keista, beveik ikart ir umigo.
T nakt Doana sapnavo, kad yra dideliame kaljime su
vingiuotais koridoriais. Norjo ieiti, bet negaljo rasti kelio,
nors vis laik inojo, kur jis yra...
Tau reikia tik prisiminti, kartojo ji sau tvirtai sitikinusi, tau
reikia tik prisiminti.
Ryt nubudo jausdamasi visai rami, nors pavargusi.
- Tau reikia tik prisiminti, - pasak ji sau.
Atsikl, apsireng, papusryiavo.
Jautsi visai gerai, nors ir kiek nerimavo.
Tikriausiai vl viskas prasids i naujo, pagalvojo sau. K gi,
nieko nepadarysi.
Doana sustingusi sdjo krsle. Netrukus ji ieis laukan,
bet dar ne dabar.
Ji nesistengs galvoti apie k nors konkretaus - ir nesistengs
i viso negalvoti. Ir viena, ir kita per daug vargina. Ji pasiduos
neama mini tkms.
Oldermeno, Skjudamoro ir Vitnio kontoros nuoalus kam
barys. Dokument ds su baltomis kortelmis. Seras Das-
peras Foulksas (neseniai mirs) - turtas. Pulkininkas Etinge-
mas Viljamsas. Kaip scenos butaforija.
Giedras ir energingas velgia nuo savo raomojo stalo Pi
teris Serstonas. Koks panaus motin - ne, ne visai, akys
arlzo erstono. Tas gyvas, gudrus, kypas vilgsnis. Rodniu
dta, juo nepasitikiau, pagalvojo ji tada.
Keista, kad taip pagalvojo!
Po Lesls mirties Serstonas visai palo. Labai greitai jis
mir galutinai prasigrs. Vaikus gelbjo gimins. Treiasis
vaikas, mergyt, mir sulaukusi puss met.
Vyresnlis, Donas, susidomjo mediais ir mikais. Dabar
jis kakur Birmoje. Doana prisimin Lesl ir jos rankomis
margintus bald apmualus. Jei Donas motin ir paveldjo
jos trokim irti, kaip viskas greitai auga, dabar jis turt
bti labai laimingas. Ji girdjo, kad jam sekasi gerai.
Piteris Serstonas atjo pas Rodn ir pasipra priimamas
kontor.
- Mama sak, kad js tikrai man padsite, pone.
Patrauklus, ypsantis berniukas, tiesmukas, guvus, visada
paslaugus - Doanai jis atrod malonesnis u brol.
Rodnis mielai j prim. itaip jam galbt buvo kiek atsily
ginta u tai, kad jo paties snus ivyko u jr mari ir atsi
skyr nuo eimos.
Ilgainiui Rodnis gal bt ms irti Piter kaip sn.
Jis danai pas juos lanksi ir visada tikdavo Doanai. Elgsi
laisvai, maloniai, bet ne taip pataikaujamai kaip jo tvas.
Ir tai kart Rodnis parjo namo piktas ir susirpins. jos
klausimus nekantriai atsakinjo, kad nieko nenutik, visai
nieko. O madaug po savaits usimin, kad Piteris ieins i
darbo - nusprends dirbti aviacijos gamykloje.
- Ak, Rodni, tu buvai jam toks geras. Ir mums abiem jis
patiko.
- Taip, patrauklus vaikinukas.
- Tai kas atsitiko? Ar jis m tinginiauti?
- O ne, jis sumanus ir turi ger galv skaiiams.
- Kaip jo tvas?
- Taip, kaip tvas. Bet jaunim traukia nauji atradimai...
skraidymas ir panaiai.
Bet Doana nebesiklaus. Jos klausimas nukreip mintis
tam tikra linkme. Piteris erstonas met darb labai jau ne
tiktai.
- Rodni, ar tikrai nebuvo nieko nedoro?
- Nedoro? K nori tuo pasakyti?
- Na, kaip atsitiko jo tvui. Jo burna kaip Lesls, bet akys
taip pat keistai bgioja, kaip tvo. Ak, Rodni, tai tiesa? Jis i
krt k nors nedoro?
- Buvo nedidelis nemalonumas, - i lto atsak Rodnis.
- Su sskaitom? Jis pasisavino pinig?
- A nenoriu apie tai kalbti, Doana. Nieko ten tokio ne
buvo.
- Sukius kaip ir jo tvas! Keistas dalykas tas paveldimu
mas.
- Labai keistas. Ir atrodo, nukrypsta ne t pus.
- Tu nori pasakyti, kad jis nusidav Lesl? Juk ji nelabai k
sugebjo pasiekti, ar ne?
- Mano nuomone, ji daug pasiek. msi darbo ir gerai j
dirbo, - sausai atsak Rodnis.
- Vargel.
- Negailk jos vis laik, - piktai pasak Rodnis. - Mane
tai erzina.
- Bet, Rodni, koks tu iaurus. Juk jos gyvenimas tikrai buvo
baisiai lidnas.
- A niekada taip nemaniau.
- Ojos mirtis...
- Veriau nekalbk apie tai.
Ir jis nusisuko.
Visi bijo vio, pagalvojo Doana. Net to odio vengia. Va
dina, jei tik bna manoma, kaip nors kitaip - piktybiniu aug
liu, sunkia operacija, nepagydoma liga, kakuo, grauianiu
i vidaus. Net Rodnis nemgsta, kai apie tai usimeni. Gal
gale, k gali inoti - juk numirta kas dvyliktas. Ir atrodo,
danai upuola kuo sveikiausius mones. Tuos, kurie niekada
niekuo nesirgo.
Doana prisimin dien, kai igirdo t ini i ponios Lam
bert Turgaus aiktje.
- Ar girdjot, brangioji? Varg ponia erston.
- Kas gi jai?
- Numir. - Su pasigardiavimu. O paskui pritild bals: -
Manau, kad sugrau j i vidaus... Operuoti buvo nemano
ma... Girdjau, kentjo didelius skausmus. Bet laiksi narsiai.
Dirbo ir dirbo, belikus dviem savaitm iki pabaigos, o tada jau
turjo jai nuolat leisti morfij. Mano snno mona buvo j
sutikusi vos prie eias savaites. Atrod baisiai pasiligojusi ir
sulysusi, vieni kaulai, bet iaip vis tokia pat, kvatojosi ir juo
kavo. mons turbt negali patikti, kad nepasveiks. Taigi,
lidnas buvo vargels gyvenimas. Sakyiau, mirtis jai buvo
isigelbjimas...
Doana parskubjo namo praneti Rodniui, o Rodnis ra
miai atsak, kad taip, jis ins. Jis ess jos testamento vykdy
tojas, todl ikart ir gavs ini.
Lesl erston nedaug k paliko. Viskas turjo bti padalyta
vaikams. Testamento punktas, sujaudins Kreiminster, buvo
nurodymas perveti jos palaikus palaidoti Kreiminsteryje.
Nes ten, - buvo parayta, - a buvau labai laiminga.
Taigi Lesl Adelina erston atgul amino poilsio Krei
minsteryje, kapinse prie v. Marijos banyios.
Keistas noras, galvojo kai kas, juk kaip tik Kreiminsteryje
nesiningas jos vyras buvo nuteistas u banko l pasisavi
nim. Bet kiti sak, kad tai savaime suprantama. Kol prasid
jo visos bdos, ji ia gyveno visai laimingai ir, aiku, prisimin
Kreiminster kaip prarastj roj.
Varg Lesl - ir visos eimos likimas tragikas, nes Piteris,
taps laknu bandytoju, uvo, suduus lktuvui.
Rodnis dl to baisiai sielojosi. Net keista, kad dl Piterio
mirties jis kaltino save.
- Bet i tikrj, Rodni, kodl taip manai? Tu ia visai nie
kuo dtas.
- Lesl atsiunt j pas mane - pasak, kad a duosiu darbo
ir pasirpinsiu juo.
- Juk tu taip ir padarei. Primei j kontor.
- inau.
- O jis nujo blogais keliais, bet tu jo neapkaltinai, nieko
nedarei, pats atlyginai nuostolius, argi ne?
- Taip, taip, bet ne tai svarbiausia. Negi nesupranti, kad
tik todl Lesl j ir atsiunt pas mane - suprato, kad jis silp
nas, nepatikimas, kaip ir erstonas. Donas nekl rpesi.
Ji patikjo man priirti Piter, apsaugoti silpnj viet. Jame
viskas buvo keistai susimai. Jis turjo arlzo erstono suk
tumo ir Lesls narsumo. Armadeilai man para, kad jis buvo
geriausias j laknas - absoliuiai bebaimis, o su lktuvais
idarinjo stebuklus - taip apie j atsiliep. Vaikinas pasisi
l savanoriu ibandyti nauj slapt sprogmen. Buvo inoma,
kad tai pavojinga. Taip jis ir uvo.
- K gi, pasakyiau, kad tai garbinga mirtis, tikrai labai gar
binga.
Rodnis trumpai, santriai nusijuok.
- O taip, Doana. Bet ar itartum tuos odius taip ramiai,
jeigu taip bt uvs tavo snus? Ar btum patenkinta, jei
Tonis t garbinga mirtimi?
Doana ipt akis.
- Bet juk Piteris nebuvo ms snus. Tai visikai kas kita.
- A galvoju apie Lesl... k ji bt jautusi...
Doana nebegaljo ramiai nusdti viebuio krsle.
Kodl tie erstonai vis neieina jai i galvos nuo to laiko, kai
ji ia? Ji turi ir kit draug, jai daug svarbesni u bet kur i
erston.
Lesls ji niekada nemgo, tik gailjosi jos. Varg Lesl po
marmuro plokte.
Doana suvirpjo. Man alta, suprato ji. Man alta. Kakas
vaikto ant mano kapo.
Betgi ji galvojo apie Lesls erston kap.
ia alta, pagalvojo ji, alta ir niru. Eisiu saul. Nebeno
riu ia bti.
Kapins, Lesls erston kapas. Ir raudonas sunkus rodo
dendro pumpuras, ikrits i Rodnio atlapo kilpels.
Nuo vjo nubyrs kvapnus radastas...
Devi ntas skyrius
Doana kone bgte ibgo saulkait.
Ji m spariai ingsniuoti, net nepavelgusi krv skar
dini ir vitas.
ia geriau. Saul ildo.
ilta - jau nebepurto altis.
Ji jau atsikrat viso to...
Bet k tai reikia atsikrat viso to?
Staiga idygusi alia panels Gilbi mkla sakmiai pareika
lavo:
- Susitvarkyk mintis, Doana. Tiksliau parink odius. Nu
sprsk, nuo ko tu i tikrj bgi.
Bet ji neino. Visai nenumano.
Kakokia baim, kakokia nuolat persekiojanti grsm.
Kakas, kas visada tnojo... tykojo... o ji tik slapstsi, bla
ksi... isisukinjo...
Klausyk, Doana Skjudamor, pasak ji sau, tu elgiesi labai
jau savotikai...
Kas i to, kad taip pasakysi. Jai atsitiko kakas negera. Bet
tikrai ne agorafobija (ar teisingai ji taria t od? Nesmagu, kai
tikrai neinai), nes kart jai rpjo itrkti i alt j uspei-
tusi sien, itrkti erdv ir sauls vies. Lauke ji pasijuto
geriau.
Itrkti! Ieiti sauls vies! Atsikratyti t mini.
Ilgai ji ten prabuvo. Kambaryje auktomis lubomis, lyg ko
kiame mauzoliejuje.
Lesls erston kapas, o Rodnis...
Lesl... Rodnis...
Itrkti...
Saul...
Kaip alta - tame kambaryje... alta, ji viena...
Doana paspartino ingsn.
Pabgti i to bauginamo viebuio mauzoliejaus. Tokio
niraus, ankto...
Tokioje vietoje gali lengvai sivaizduoti vaiduoklius.
Kaip kvaila - juk viebutis visai naujas, pastatytas prie dve
jus metus. Naujame pastate vaiduokli nebna, visi tai ino.
Taigi jei viebutyje yra vaiduokli, tai ji pati, Doana Skju-
damor, bus juos atsiveusi.
i mintis labai nemaloni...
Ji dar paskubino ingsn.
iaip ar taip, nusprend rytingai, dabar su manim nieko
nra. A visikai viena. Ir net nieko negaliu sutikti.
Kaip susitiko tie - kaip jie? - Stenlis ir Livingstonas* Afri
kos tyrlaukiuose.
- Js turbt daktaras Livingstonas?
ia nieko panaaus negali nutikti. ia ji gali sutikti tik vien
mog - Doan Skjudamor.
* Davidas Livingstoneas (1813-1873) - D. Britanijos keliautojas, Afrikos tyri
ntojas, gydytojas, misionierius. Nuo 1866 m. buvo prarads ryius su Europa.
Henry Stanley (1841-1904) ivyko jo iekoti ir 1871 m. surado prie Tanganikos
eero.
Kaip juokinga!
- Susipainkite su Doana Skjudamor.
- Malonu susipainti su jumis, ponia Skjudamor.
I tikrj - kaip domu...
Susipainti su savimi.
Susipainkite su savimi.
O Dieve, tai baisu...
Jai labai baisu...
Ji jau kone bgo. Skubjo tolyn, nors kojos kliuvinjo. Kliu
vinjo ir mintys.
...A bijau...
...O Dieve, kaip a bijau...
...Kad nors kas ia bt. Kas nors bt su manim...
Blana, prisimin ji. Noriau, kad ia bt Blana.
Taip, labiausiai dabar jai reikia Blanos...
Ne artim ir brangi jai moni. Ne draug.
Tik Blanos...
Blana tokia pakanti, nuoirdi, gera. Blana gera. Jos niekuo
nenustebinsi ir neigsdinsi.
Be to, Blana galvoja apie j gerai. Blanai atrodo, kad jos,
Doanos, gyvenimas nusisek. Blana j myli.
Niekas daugiau jos nemyli...
tai kas - kaip tik i mintis j ir persekiojo vis laik... tik
roji Doana Skjudamor tai inojo... visada inojo...
Drieai, kyiojantys galvas i plyi...
Tiesa...
Staiga pasirodo maos tiesos kruopels, ilenda kaip drie
ai ir sako:
- tai a - tu mane pasti. Puikiausiai pasti. Tik neapsi
mesk, kad nepasti.
Ji i ties pasta - ir tai vis baisiausia.
Ji gali atpainti kiekvien i j.
Besiaipani, ijuokiani j.
Visas tas tiesos kruopeles ir daleles. Jos m rodytis, kai tik
ji ia atvaiavo. Tereikjo tik jas visas sudti draugn.
Sudti draugn vis jos gyvenimo istorij - tikrj Doanos
Skjudamor gyvenimo istorij...
Ta istorija jos lauk ia...
Anksiau nebuvo reikalo apie tai galvoti. Buvo taip lengva
upildyti gyvenim nereikmingais niekniekiais, jie nepalik
davo laiko painti save.
Kaip tada Blana pasak?
- Jeigu dien dienas neturtum apie k daugiau galvoti,
vien tik apie save, kain, k apie save suinotum?
Ir koks pasiptlikas, ididus, koks kvailas buvo jos atsa
kymas:
- Argi manoma suinoti apie save k nors, ko anksiau
neinojai?
Kartais, mama, man atrodo, kad tu nieko neinai apie jok
mog...
Tai pasak Tonis.
Kaip teisingai Tonis pasak!
Ji nieko neinojo apie savo vaikus, nieko apie Rodn. Myljo
juos, bet nesuprato.
O reikjo suprasti.
Jei mones myli, turi apie juos ir daug inoti.
Tu nieko neinojai, nes lengviau buvo tikti viskuo, kas ma
lonu, patogu, ir nesikrimsti dl to, kas buvo tikrovje.
Neinojai apie Eivril - ir apie tai, k ji ikentjo.
Ji nenorjo pripainti, kad Eivril kenia...
Eivril, kuri visada j niekino...
Eivril, kuri permat j, dar bdama maa...
Eivril, kuri gyvenimas sugniud ir skaudino ir kuri gal
net dabar tebra palauta.
Bet ji turi drsos...
tai ko stigo jai, Doanai. Drsos.
- Drsa dar ne viskas, - pasak ji.
O Rodnis paklaus:
- Nejaugi?..
Rodnis neklydo...
Tonis, Eivril, Rodnis - visi jie jos kaltintojai.
O Barbara?
Kas buvo Barbarai? Kodl gydytojas buvo toks udaras? K
jie visi nuo jos slp?
K tas vaikas padar, ta aistringa neklusni mergait, itek
jusi u pirmo jai pasipirusio vyro, kad tik itrkt i nam?
Taip, tai gryna tiesa - Barbara taip ir pasielg. Ji buvo ne
laiminga namie. O nelaiminga buvo, nes ji, Doana, n pirto
nepajudino, kad jai bt gera namie.
Ji nemyljo Barbaros, jos nesuprato. Smagiai nusiteikusi
egoistikai sprend, kas Barbarai gerai, n kiek nepaisydama
Barbaros pomgi ar nor. Ji altai sutikdavo savo namuose
Barbaros draugus, atsargiai juos atbaid. Todl nenuostabu,
kad Bagdadas pasirod Barbarai kaip galimyb pabgti.
Ji skubiai, impulsyviai itekjo u Bilo Rei, jo nemyldama
(kaip pasak Rodnis). Ir kas tada atsitiko?
Meils nuotykis? Nelaimingas romanas? Tikriausiai su tuo
majoru Rydu. Taip, dabar aiku, kodl jie sutriko, kai Doana
paminjo jo pavard. Tas vyras i t, pagalvojo ji, kurie moka
pakerti paik, dar nesuaugusi mergait.
O paskui, viskuo nusivylusi, itikta stipraus nevilties prie
puolio, kuriuos buvo linkusi nuo vaikysts, kai viskas sugri-
davo ir ji prarasdavo saiko jausm, pamgino - taip, tikriau
siai taip ir buvo - atimti sau gyvyb.
Ir labai sirgo, labai sunkiai, pavojingai.
Kain, ar inojo Rodnis? Juk jis mgino kalbti j neskub
ti Bagdad.
Ne, Rodnis negaljo inoti. Jis bt jai pasaks. Na, gal ir
nebt. Jis tik stengsi sulaikyti j nuo kelions.
O ji buvo tvirtai pasiryusi vaiuoti. Ji pasak, kad tiesiog
neitvers nepamaiusi vargs mergaits.
inoma, tai buvo pagirtinas postmis.
Tiktai - ar jis buvo iki galo nuoirdus?
Ar netrauk jos pati kelion, permaina, tai, kad pamatys
nauj pasaulio viet? Ar nediugino atsidavusios motinos
vaidmuo? Ar ji nesivaizdavo esanti avinga, impulsyvi mote
ris, kuri diugiai sutinka serganti dukt ir suglums entas?
Kokia gera mama, sakys jie, taip atskubjo.
O i tikrj jie visikai neapsidiaug j pamat. Atvirai
pasakius, jie sunerimo. Perspjo gydytoj, patys buvo labai
atsargs kalbdami, dar visk, kad tik ji nesuinot tiesos.
Nenorjo, kad inot, nes nepasitikjo ja. Barbara nepasitik
jo ja. Nuslpti nuo mamos - tikriausiai tik tai jai rpjo.
Kaip jiems palengvjo, kai ji pasak, kad jau turi ivaiuoti.
Sugebjo tai nuslpti, mandagiai protestuodami, silydami
dar kiek pavieti. Bet kai ji vos akimirk pagalvojo, kad tikrai
galt pasilikti, kaip skubiai Viljamas j atkalbjo.
I tikrj galbt vienintelis geras darbas, kur ji padar,
skubiai ilkusi Rytus, buvo tai, kad Barbar ir Viljam sa
votikai suvienijo bendros pastangos jos atsikratyti ir ilaikyti
savo paslapt. O gal i jos apsilankymo pagaliau ieis kas nors
gero. Doana prisimin, kaip Barbara, vis dar silpna, maldau
jamai irdavo Viljam, o Viljamas, tai atsiliepdamas, sku
biai imdavo aikinti kok nors pain dalyk ir taip atremdavo
netaktikus Doanos klausimus.
O Barbara irdavo j dkingai - ir velniai.
Jie stovjo perone, j ilyddami. Doana prisimin, kaip
Viljamas laik Barbar u rankos, o Barbara buvo kiek priglu
dusi prie jo.
- Laikykis, mieloji, - tai k jis norjo pasakyti. - Jau tuoj
viskas pasibaigs - ji ivaiuoja...
Ir kai traukinys nuvaiavo, jie sugro savo namus Alvajoje
ir paaid su Mopse - nes jie abu myli Mops, aving kdi
kl, toki juoking Viljamo kopij, - ir Barbara pasak:
- Ai Dievui, ji ivaiavo, dabar mes vieni sau ponai.
Vargas Viljamas, jis taip myli Barbar - kaip jam turjo
bti sunku, ir vis dlto jo meil ir velnumas iliko kaip buv.
- Dl Barbaros nesirpink, - pasak tada Blana. - Jai vis
kas bus gerai. Yra vaikas, ir visa kita.
Geroji Blana stengsi nuraminti j, iblakyti susirpini
m, kurio n nebuvo.
Doanos mintyse tebuvo pasiptlikas, niekinamas gailes
tis senai draugei.
Ai Tau, Viepatie, kad a nesu tokia kaip ta moteris.
Taip, ji net idrso itaip melstis...
O dabar, i akimirk, bet k atiduot, kad tik Blana bt
su ja!
Blana tokia gera, tokios dosnios irdies - visikai nelinkusi
smerkti n vieno mogaus.
O ji t vakar geleinkelio viebutyje meldsi apsisiautusi
suklastoto pranaumo mantija.
Ar galt pasimelsti dabar, kai, atrodo, jau nebra jokio lo
pinlio nuogumui prisidengti?
Doana nevikriai eng priekin ir parklupo.
- Dieve, - m ji melstis, - padk man...
...A netenku proto, Dieve...
...Neleisk man iprotti...
...Neleisk man daugiau galvoti...
Tyla...
Tyla ir sauls viesa...
Ir jos paios irdies plakimas...
Dievas, pagalvojo ji, mane apleido...
...Dievas man nepads...
...A viena, visai viena...
Ta baisi tyla... ta baisi vienatv...
Mayt Doana Skjudamor... kvaila, tuia, pretenzinga
menkysta Doana Skjudamor...
Visikai viena dykumoje.
Ir Kristus, pagalvojo ji, buvo vienas dykumoje.
Keturiasdeimt dien ir keturiasdeimt nakt...
...Ne, ne, tai nemanoma - niekas to neitvert...
Tyla, saul, vienatv...
Ir baim vl j apm - didels tuios erdvs baim, kur
mogus bt vienas, jei nebt Dievo...
Ji iaip taip atsistojo.
Reikia grti viebut - grti viebut.
Indas... tarnas arabas... vitos... tuios skardins.
mons.
Doana paklaikusi apsidair. Viebuio nebuvo matyti, ir
n enklo net tos nedidels piramids, geleinkelio stoties. Ir
kaln tolyje nematyti.
Ji bus nujusi kur kas toliau nei anksiau, jei aplinkui neb
ra pastam vietovs enkl.
O siaube, ji visai nebeino, kurioje pusje viebutis...
Kalnai - tie tolimi kalnai juk negaljo pradingti... bet visur
palei horizont dunkso emi debesys... Kalnai? Debesys? Ne
manoma atskirti.
Ji pasiklydo, visikai pasiklydo...
Na, jei eit iaur - taip, iaur.
Saul...
Saul tiesiai vir galvos... niekaip nenustatysi krypties pa
gal saul...
Ji pasiklydo... pasiklydo... niekada neberas kelio atgal...
Nepaprastai susinervinusi Doana metsi bgti.
Pirma vien pus, paskui, mios baims genama, kit.
Beprotikai, desperatikai blaksi en ir ten.
Paskui m aukti, rkti, auktis pagalbos...
Gelbkit...
Gelbkit...
(Niekas mans neigirs, pagalvojo ji... a per toli...)
Dykuma prarijo jos bals, pavert menkai girdimu bliovi
mu. Kaip avies, pagalvojo ji, kaip avies...
Jis suranda savo avis...
Mane Viepats gano...
Rodnis - velios ganyklos ir slnis Didiojoje gatvje...
Rodni, pra ji, padk man, padk man...
Bet Rodnis jo peronu alin nuo jos, isitiesinusiais peiais,
atmets galv... diaugdamasis keli savaii laisve... vl va
landl pasijuts jaunas...
Jis jos negali igirsti.
Eivril... Eivril - ar nepadt jai Eivril?
A tavo motina, Eivril, a visada visk dariau tavo la
bui...
Ne, Eivril ramiausiai ieis i kambario, galbt itarusi:
- A ia tikrai niekuo negaliu padti...
Tonis - jai pads Tonis.
Ne, ir Tonis nepads. Jis Piet Afrikoje.
Taip toli...
Barbara - Barbara tebra ligon... Barbara apsinuodijo
maistu...
Lesl, prisimin ji. Lesl padt man, jei tik galt. Bet Lesl
mirusi. Daug prisikentjo ir numir...
Kaip negerai - nra n vieno...
Doana vl leidosi bgti - kupina nevilties, nenumanyda
ma, kodl ir kur - bgo, ir tiek...
Per veid, kakl, visu knu sruvo prakaitas...
Man galas, pagalvojo ji.
Kristus, prisimin ji, Kristus...
Kristus ateis prie jos per dykum...
Kristus parodys jai keli aliuojant sln.
...Ives kartu su avelmis...
...Paklydusi avel...
...Atgailaujani nusidjl...
...Per mirties eli sln...
(...eli nra - tik saul...)
... gerj vies. (O sauls viesa negera...)
aliuojantis slnis... aliuojantis slnis - jai reikia surasti
aliuojant sln...
Kuris atsiveria u Didiosios gatvs, Kreiminsterio viduryje.
Atsiveria dykumoj e...
Keturiasdeimt dien ir keturiasdeimt nakt.
Prajo dar tik trys dienos, taigi Kristus ia tebra.
Kristau, meld ji, gelbk mane.
Kristus...
O kas ten?
Ten - toli deinje - ta dmel prie horizonto!
Tai viebutis... ji nepasiklydo... ji igelbta...
Igelbta...
Keliai sulinko - ji susmuko ant ems...
Dei mtas skyrius
Doana pamau atgavo smon...
Jautsi labai silpna ir nesveika...
Visai be jg - kaip kdikis.
Bet ji isigelbjo. Ten viebutis. Netrukus, kai pasijus kiek
geriau, ji atsikels ir nueis ten.
O kol kas ramiai pasds ir visk apgalvos. Apgalvos kaip
reikiant, daugiau nieko nebesivaizduos.
Dievas vis dlto jos neapleido...
Nebra to baisaus vienatvs jausmo...
Betas turiu pagalvoti, pasak ji sau. A turiu pagalvoti. Tu
riu visk isiaikinti. Dl to ia ir esu - kad visk isiaikin
iau...
Pagaliau jai reikia suinoti, kas per moteris yra Doana
Skjudamor.
tai kodl ji turjo ateiti ia, dykum. Ta ryki negailes
tinga viesa parodys jai, kokia ji yra. Parodys ties apie visk,
ko ji nenorjo matyti, - apie visk, k ji i tikrj vis laik
inojo.
Vien tiesos trupinl ji surado vakar. Gal nuo to reikia ir
pradti. Nes juk kaip tik tada, ar ne, pirm kart j uliejo tas
neaikios baims jausmas?
O prasidjo nuo to, kad ji deklamavo eiles.
Geguis aud marg skraist savo.
Tokios buvo eiluts - jos primin jai Rodn, ir ji pasak:
- Bet juk dabar lapkritis...
Lygiai taip pat Rodnis pasak jai t vakar:
- Bet juk dabar spalis...
Tai buvo vakar tos dienos, kai jis sdjo su Lesle erston
ant Eldauno virns - juodu sdjo ten tyldami, per ketu
rias pdas vienas nuo kito. Ir ji pagalvojo, tiesa, kad tai atrodo
nelabai draugika?
Dabar jau ino - be abejo, turjo ir tada inoti, kodl jie
sdi taip toli vienas nuo kito.
Todl, kad nedrso suartti...
Rodnis ir Lesl erston...
Ne Mirna Rendolf, visai ne Mirna Rendolf. Ji tyia buvo su
sikrusi pasakl apie Mirn Rendolf, nes inojo, kad toji nie
ko dta. Ji pasinaudojo Mirna Rendolf kaip dm udanga,
kad paslpt tai, kas buvo i tikrj.
O i dalies dl to - bk nuoirdi, Doana, - i dalies dl to,
kad lengviau buvo susitaikyti su Mirna Rendolf negu su Lesle
erston.
Maiau bt buvs eistas jos ididumas, jei bt maniusi,
kad Rodnis susiavjo grauole vilioke Mirna Rendolf, galin
ia patraukti bet kur vyr, neapdovanot antmogikomis
pasiprieinimo galiomis.
Bet Lesl erston - Lesl, kuri net nebuvo grai, nebuvo
jauna, kuriai nerpjo puotis, Lesl pavargusiu veidu ir juo
kinga kreiva ypsena. Pripainti, kad Rodnis galjo pamilti
Lesl - pamilti taip kartai, jog nepasitikjo savimi ir nedrso
atsidurti ariau nei per keturias pdas, - tai ko ji taip ne
norjo.
Tas beviltikas ilgesys, veriantis skausmu nepatenkintas
trokimas - aistros galia, kurios ji niekada nebuvo patyrusi...
Visa tai jaut juodu, sddami t dien ant Eldauno, o ji tai
suprato ir todl taip skubiai, susigdusi pasitrauk, nenorda
ma n akimirk pripainti to, k tikrai inojo...
Rodnis ir Lesl sdjo tyldami ir neirdami vienas kit,
nes nedrso.
Lesl myljo Rodn taip kartai, jog norjo bti palaidota
mieste, kur jis gyvena...
Rodnis velgia marmuro plokt ir sako:
- Galvoj netelpa, kad Lesl erston guli po ia alta mar
muro plokte.
Ir ikrenta rododendro pumpuras, plyksteldamas raudoniu.
- irdies kraujas, - pasak jis tada. - irdies kraujas.
O vliau jis pasak:
- A pavargau, Doana. A pavargau. - Ir dar taip keistai
pridr: - Visi mes negalim bti drss...
Taip sakydamas galvojo apie Lesl. Apie Lesl ir jos drs.
- Drsa dar ne viskas...
- Tikrai?
O Rodnio nerv isekimas - jo prieastis buvo tai, kad mir
Lesl.
Guljo tylus Kornvalyje, klaussi uvdr, niekuo nesido
mjo, ramiai ypsojosi...
Paniekinamas berniukikas Tonio balsas:
- Nejau tu nieko neinai apie tt?
Ji neinojo. Visai nieko neinojo! Nes buvo rytingai nusi
teikusi neinoti.
Lesl iri pro lang ir aikina, kodl pagimdys erstonui
vaik.
Rodnis, taip pat irdamas pro lang, sako:
- Lesl nieko nedaro bet kaip...
K jie mat, tuodu, taip stovdami? Ar mat Lesl obelis
ir plukes sode? Ar mat Rodnis teniso aiktel ir tvenkin su
auksinmis uvelmis? Ar juodu abu mat malon akiai ne
ryki spalv kaimo gamtovaizd ir susiliejusi miko alum
ant tolimo kalno - tai, kas matyti nuo Eldauno virns...
Vargas Rodnis, vargas nuilss Rodnis...
Rodnis su jo velnia, kiek paaipia ypsena, Rodnis, vadi
nantis j varge mayte Doana... visada geras, visada vel
nus, niekada jos nenuvyls...
Na, bet ir ji buvo jam gera mona, argi ne?
Ji irjo, kad pirmiausia bt gerai jam...
Bet ar tikrai?
Maldaujamas Rodnio vilgsnis... Akys lidnos. Jo akys vi
sada lidnos.
Rodnis jai sako:
- I kur galjau inoti, kad taip neksiu darbo kontoroje? -
Lidnai iri j ir klausia: - I kur tu inai, kad a bsiu
laimingas?
Rodnis maldauja gyvenimo, kokio visada norjo, kininko
gyvenimo.
Rodnis stovi savo kabinete prie lango ir iri galvijus tur
gaus dien.
Rodnis kalbasi su Lesle erston apie piening karvi bandas.
Rodnis sako Eivrilei:
- Jeigu vyras nedirba to darbo, kur nori dirbti, jis nesijau
ia visavertis vyras.
Tai tai k ji, Doana, padar Rodniui...
Nekantriai, kartligikai ji paband apsiginti nuo to, k su
inojo apie save.
Ji norjo, kad bt geriau! Ji privaljo bti praktika! Reik
jo galvoti apie vaikus. Ji tai dar ne egoizmo skatinama.
Bet garsus protestas nutyko.
Argi ji elgsi ne egoistikai?
Argi ne ji labiausiai nenorjo gyventi kyje? Ji norjo, kad
vaikai turt visa, kas geriausia, - bet kas buvo geriausia?
Argi Rodnis neturjo tokios pat teiss kaip ir ji sprsti, ko rei
kia vaikams?
O i tikrj ar ne Rodnis turjo pirmenyb sprsti? Argi ne
tvas turi parinkti, kaip gyventi jo vaikams, o motina rpintis
j gerove ir iuo atvilgiu visur palaikyti tv?
Gyventi kyje, sak Rodnis, vaikams naudinga.
Toniui tikrai ten bt patik.
Rodnis pasirpino, kad i Tonio nebt atimtas toks gyve
nimas, kokio jis norjo.
- A nelabai sugebu, - pasak tada Rodnis, - priversti
mones k nors daryti.
Bet ji, Doana, n kiek nesivarydama privert Rodn...
Staiga nudieg skaudi mintis: bet a myliu Rodn, a myliu
Rodn. Viskas ne dl to, kad jo nemyliau...
Ir kaip tik todl - staiga atsiskleid jai visa tiesa - ji padar
tai, kas neatleistina.
Ji myljo Rodn ir vis dlto itaip su juo pasielg.
Jei jo nekst, dar bt atleistina.
Jei bt jam abejinga, tai nebt taip svarbu.
Bet ir myldama Rodn, ji vis dlto atm i jo prigimtin
teis - teis pasirinkti gyvenimo keli ir bd.
Ir dl to, dl to, kad ji taip nesiningai pasinaudojo mote
rikais ginklais - vienu kdikiu lopyje, kitu neiojamu sio
se - atm i Rodnio tai, ko jis vliau nebeatgavo. Ji atm i
jo dal vyrikumo.
Nes jis, bdamas kilnus, nekovojo su ja ir netapo nugalto
ju, visam gyvenimui taip ir liko menkesnis vyras.
Rodnis, kartojo ji, Rodnis...
A nieko negaliu jam sugrinti... negaliu atsilyginti... a
nieko negaliu padaryti, galvojo ji.
Bet a j myliu - tikrai myliu...
Ir a myliu Eivril ir Ton, ir Barbar...
Visada juos myljau...
(Bet nepakankamai - toks buvo atsakymas - nepakanka
mai...)
Ji suko galv - Rodni, Rodni, nejaugi a nieko negaliu pada
ryti? Nieko negaliu pasakyti?
Geguis aud marg skraist savo...
Taip, galvojo Doana, jau seniai mes isiskyr... nuo to pa
vasario... nuo to pavasario, kai vienas kit pamilom...
A pasilikau, kur buvusi - Blana teisyb pasak - a esu
mergait, kuri k tik baig v. Onos mokykl. Gyvenu pato
giai, mstau vangiai, esu savim patenkinta, bijau visko, kas
galt sukelti skausm...
Neturiu drsos...
K man daryti, galvojo ji. K galiu padaryti?
Ir nusprend - galiu nueiti pas j. Galiu pasakyti: Atleisk.
Dovanok man...
Taip, galiu tai pasakyti. Galiu pasakyti: Atleisk man. A
nesupratau. Tiesiog nesupratau.
Doana atsistojo. Kojos linko, buvo kaip nesavos.
Ji m eiti ltai ir sunkiai - kaip sen.
Eiti... eiti - statyti vien koj, paskui kit...
Rodni, kartojo ji, Rodni.
Kokia ligota jautsi, kokia bejg...
Kaip toli reikjo eiti - labai toli.
Indas ibgo i viebuio jos pasitikti spinduliuodamas
ypsena. Jis mojavo rankomis, skeryiojo.
- Gera inia, Memsahib, gera inia!
Ji irjo nustebusi.
- Matai! Traukinys atjo! Traukinys stotyje. Js vaiuoji
vakar.
Traukinys? Traukinys, kuris nuve j pas Rodn.
(Atleisk man, Rodni... atleisk man...)
Doana igirdo savo juok - laukin, nenatral... Indas j
irjo smeigs akis, ir ji susitvard.
- Traukinys atjo, - pasak ji, - kaip tik laiku...
Vi enuol i ktas skyrius
Kaip sapne, pagalvojo Doana. Taip, visa tai kaip sapnas.
Ji nujo u spygliuotos vielos raizgalyns - arabas temp
jos lagaminus ir spygaudamas kak tauk turkikai auk
tam, storam, nekelianiam pasitikjimo vyrui, turk stoties
virininkui.
tai ten jos lauk pastamas miegamasis vagonas ir jo pa
lydovas okolado spalvos uniforma, persisvrs per lang.
Ant vagono lentel Alepas-Stambulas.
Saitas tarp ios poilsio vietos dykumoje ir civilizacijos.
Mandagus pasveikinimas prancz kalba, atviros jos kup
durys, jau paklotas patalas - ir paklods, ir pagalv.
Vl civilizacija...
I pairos Doana - vl ta pati rami, dalykika keliautoja,
ta pati ponia Skjudamor, kuri ivyko i Bagdado maiau nei
prie savait. Vien tik Doana inojo apie stulbinam, beveik
bauginam pasikeitim, slypint viduje.
Traukinys, kaip ji ir pasak, atvaiavo kaip tik laiku. Kaip
tik tada, kai paskutins utvaros, kurias buvo taip rpestingai
pasistaiusi, buvo luote nuluotos sukilusio baims ir vienat
vs potvynio.
Ji mat - kaip pasitaikydavo ir kitiems seniai prajusiais
laikais - vizij. Savo vizij. Ir nors dabar ji gali atrodyti esanti
eilin keliaujanti angl, pasinrusi smulkius kelions rpes
ius, jos irdis ir protas dar tebra paeminti sins priekai
t, kuriuos pajuto sauls nuviestoje tyloje.
indo klausimus ir pastabas ji atsakinjo beveik mecha
nikai.
- Kodl Memsahib nepareina priepiei? Buvo paruoti
priepieiai. Labai geri priepieiai. Dabar beveik penkta va
landa. Priepieiai per vlu. Geria arbata?
Taip, atsak, arbatos igers.
- Bet kur Memsahib eina? A iri, nemato Memsahib nie
kur. Neino, kur Memsahib eina.
Buvau nujusi gana toli, atsak Doana. Toliau negu pa
prastai.
- Tai nesaugu. Visai nesaugu. Memsahib pasiklydo. Nei
no, kur eina. Gal eina ne ten.
Taip, atsak Doana, buvo kiek pasiklydusi, bet, visa laim,
paskui nujo t pus, kur ir reikjo. Dabar ji igers arbatos ir
kiek pailss. Kada traukinys ivaiuoja?
- Traukinys eina atuonios trisdeimt. Kartais laukia ma
in kolonos. Bet iandien kolonos nra. Vad labai bloga -
labai daug vandens - pyl va taip: t!
Doana linkteljo.
- Memsahib atrodo labai pavargo. Memsahib gal turi
kartis?
Ne, atsak Doana, kario neturinti, jau ne.
- Memsahib atrodo kitokia.
Taip, pagalvojo ji, Memsahib tikrai kitokia. Gal tai matyti
jos veide? Ji nujo savo kambar ir pasiirjo musi nutu
pt veidrod.
Ar matyti koki pasikeitim? Ji neabejotinai atrodo vyrs-
n. Apie akis ratilai. Veidas apnetas geltonomis dulkmis,
nutekjs prakaitas.
Doana nusipraus, perbrauk ukomis plaukus, pasipu
dravo, pasida lpas ir vl pairjo save.
Taip, kakas buvo aikiai pasikeit. Kakas buvo prading
nuo veido, taip rimtai irinio j. Kakas... gal pasitenkini
mas savimi?
Kaip nepakeniamai ji buvo patenkinta savimi. Dar ir da
bar jaut didiul pasibjaurjim savimi, kuris buvo apms
ten, dykumoje - neapykant sau ir atsiradus dvasios nuo
lankum.
Rodnis, pagalvojo ji, Rodnis...
Tik jo vard velniai kartojo mintyse...
Kabinosi j kaip savo tikslo simbol. Isakyti jam visk,
negailint savs. Tik tai jai atrod svarbiausia. Jie prads nau
j gyvenim, kiek tai bus manoma po tiek met. Ji pasakys:
A kvail ir nevykl. Tu toks imintingas ir kilnus, pamokyk
mane gyventi.
Ir dar paprays atleidimo. Nes Rodnis daug k turs jai at
leisti. Ir koks nuostabus dalykas, suprato ji dabar, Rodnis nie
kada nejaut jai neapykantos. Nra ko stebtis, kad Rodn visi
taip myli, kad vaikai tiesiog dievina (net Eivril, pagalvojo ji,
nors ir rodydavo prieikum, niekada nesiliov jo myljusi),
o tarnaits i kailio neriasi, nordamos jam tikti, ir jis visur
turi draug. Rodnis, pagalvojo ji, n su vienu mogum nra
blogai pasielgs...
Doana atsiduso. Ji buvo pervargusi, maud vis kn.
Igrusi arbat, praguljo iki piet meto, o paskui reiks
eiti traukin.
Dabar ji nebejaut nerimo nei baims, nebenorjo kuo nors
usiimti ar prasiblakyti. Drieai nebelandiojo i plyi ir jos
nebegsdino.
Ji susitiko su savim ir susipaino...
Dabar norjo tik pailsti, pagulti ramia, niekuo neuimta
galva, kad pasmonje vis laik bt, nors ir nelabai rykus,
Rodnio geras degs veidas...
Ir tai Doana jau traukinyje, iklaus nekaus konduktoriaus
pasakojim apie geleinkelio linijos gedim, padav jam pas
ir bilietus, ir jis patikino j, kad telegrafuos Stambul ir i
naujo usakys viet Simplono Ryt eksprese. Ji taip pat pave
d jam pasisti telegram i Alepo Rodniui: Utrukau kelio
nje viskas gerai myliu Doana.
Rodnis gaus telegram laiku, dar prie numatyt kelions
pabaig.
Taigi viskas buvo sutvarkyta, ir jai nebeliko k veikti ar apie
k galvoti. Gals ilstis kaip pavargs vaikas.
Penkios dienos taikos ir ramybs, kol Tauro ir Ryt eks
presas skuba vakarus, kasdien j artindamas prie Rodnio ir
atleidimo.
Alep jie atvyko ryt. Iki tol Doana buvo vienintel keleiv,
nes susisiekimas su Iraku buvo nutrks, bet dabar traukinys
buvo vos ne sausakimas. Miegamj viet usakymai buvo
udelsti, ataukti, supainioti. Skambjo iurkts susijaudin
balsai, protestuojantys, besiginijantys, kak aikinantys -
visokiomis kalbomis.
Doana keliavo pirma klase, o Tauro eksprese pirmos kla
ss vagonai buvo seni, po dvi miegamsias vietas kup.
Durys nuslydo onan, ir eng aukta juodai apsirengusi
moteris. Ujos konduktorius, pasilenks per lang, priimin
jo i neik lagaminus.
Kup atrod pilna lagamin - brangi, paenklint diade
momis.
Aukta moteris kalbjosi su vagono palydovu pranczikai.
Ji nurodinjo, kur sudti daiktus. Pagaliau palydovas ijo.
Moteris atsigr Doan ir nusiypsojo gudusia pasaulio
piliets ypsena.
- Js angl, - pasak ji.
Kalbjo beveik visai be akcento. Jos veidas buvo pailgas,
iblyks, nepaprastai judrus, ir gana keistos viesiai pilkos
akys. Jai kokie keturiasdeimt penkeri, pagalvojo Doana.
- Praom atleisti u tok ankstyv sibrovim. Pasibaisti
nai nemonikas metas traukiniui ivykti, a sutrikdiau js
poils. itie vagonai seni, naujuose kup po vien viet. Bet
vis dlto, - nusiypsojo ji, ypsena buvo labai maloni, beveik
vaikika, - mes viena kitai nerv negadinsim. Iki Stambulo
tik dvi dienos, o su manim nesunku sutarti. Jeigu rkysiu per
daug, js man pasakysit. O dabar palieku jus dar miegoti, eisiu
vagon-restoran, j kaip tik prikabina, - pasigirds bumb
teljimas ir susvyravs vagonas patvirtino jos odius, - ir pa
lauksiu ten pusryi. Dar kart praom atleisti, kad sudrums
iau ramyb.
- O, nieko tokio, - atsak Doana. - Keliaujant visko reikia
tiktis.
- Matau, kad js ujauianti, gera, taigi mes kuo puikiau
siai sutarsim.
Ji ijo ir, kol ustm duris, Doana igirdo, kaip draugai
perone pasveikino j, aukdami: Saa, Saa!, paskui pratr
ko kalbti kakokia Doanai neatpastama kalba.
Doana dabar jau galutinai isibudino. Po nakties miego
jautsi pailsjusi. Traukiniuose ji visada gerai miegodavo. Ji
atsikl ir m rengtis. Traukiniui ivaiuojant i Alepo, jau
buvo beveik susitvarkiusi. Kai buvo visai pasiruousi, ijo
koridori, bet pirma met greit vilgsn lipdukus ant ben
drakeleivs lagamin.
Princes Hohenbach Zalm.
Restorane ji rado naujj pastam, valgani pusryius ir
gyvai nekuiuojani su nedidelio gio apkniu pranczu.
Princes, sveikindamasi su ja, kilsteljo rank ir parod
kd alia savs.
- O js energinga, - suuko ji. - A jumis dta dar gul
iau ir miegoiau. Taigi, monsieur Bodj, pasakokite toliau.
Tai taip domu.
Su ponu Bodj princes kalbjosi pranczikai, su Doana
anglikai, su padavju laisvai turkikai, o su sdiniu kitoje
pusje melancholikos ivaizdos karininku retkariais persi
mesdavo taip pat laisvai italikai.
Netrukus apknusis pranczas baig pusryius ir, manda
giai nusilenks, nujo.
- Kiek daug js mokat kalb! - pasak Doana.
Pailgas iblyks veidas ypteljo - kart lidnai.
- Taip, kodl gi ne? Matot, a esu rus. Buvau itekjusi
u vokieio, o gyvenau daugiausia Italijoje. Kalbu atuonio-
mis devyniomis kalbomis, kai kuriomis gerai, kai kuriomis
prasiau. Juk bendrauti toks didelis malonumas, tiesa? Visi
mons doms, o gyvename emje mes taip trumpai! Rei
kia keistis mintimis, patirtimi. emje per maai meils, tai
k a nuolat sakau. O mano draugai sako, Saa, yra moni,
kuri nemanoma mylti - turk, armn, levantiei - t
nuo Viduremio jros rytini pakrani. Bet a sakau, ne. A
myliu visus. Garon, laddition*.
Doana tik sumirksjo, nes paskutiniai odiai susiliejo i
vien su tuo, kas buvo pasakyta pirma.
Vagono-restorano patarnautojas tuoj atskubjo ir buvo itin
pagarbus, ir Doanai paaikjo, kad jos bendrakeleiv - labai
svarbi persona.
Vis t ryt ir dien traukinys vingiavo per lygumas, paskui
m ltai kilti Taur.
Saa sdjo savo kampe, skait, rk ir retkariais pareik
davo k nors netikta, kas net sutrikdydavo. Doan tiesiog
pakerjo i keistuol, atsiradusi i visai kito pasaulio, mstanti
taip visikai skirtingai negu visi, sutikti ligi iol.
Susiliejs joje nealikumas ir draugikumas keistai trauk
ir avjo Doan.
Saa staiga pasak:
- Js nieko neskaitot? Ir neturit jokio rankdarbio. Nemez-
gat. Tai nebdinga daugumai angli. Ir vis dlto js atrodot
tikra angl - taip, atrodot labai anglika.
Doana nusiypsojo.
- Nebeturiu ko skaityti. Kai geleinkelio linijoje vyko ava
rija, a strigau Tel Abu Hamide ir perskaiiau visk, k buvau
pasimusi.
- Bet jums to netrksta? Nepajutot btinybs k nors si
gyti Alepe. Js visai patenkinta, kad sdit ir irit pro lang
kalnus, - bet kaln nematot, irit tai, k matot tik js, argi
ne taip? Igyvenat labai stipr jausm arba jau igyvenot. Ar
tai skausmas? Ar didel laim?
* Padavjau, sskait (pranc.).
Doana dvejojo, kiek susirauk.
Saa nusikvatojo.
- O, kaip tai anglika! Jums atrodo lu, kad a klausiu to
ki dalyk, o mums, rusams, tai savaime suprantama. Kaip
domu. Jei paklausiau, kur buvot nukeliavusi, kokiuose vie
buiuose apsistojusi, koki matte gamtos vaizd, ar turit
vaik ir kuo jie usiima, ar daug keliaujate, ar inot ger kir
pj Londone - visus tuos klausimus mielai atsakytumt.
Bet jei paklausiu to, kas man ateis galv, - ar dl ko nors
lidite, ar itikimas js vyras, ar danai mylits su vyrais, kas
buvo graiausia i to, k patyrt gyvenime, ar smoningai ti
kite Diev, - visi ie klausimai jus eis ir js pasitrauksite, o
jie juk daug domesni u kitus, nicht wahr*l
- A manau, - i lto atsak Doana, - kad mes labai san
tri tauta.
- Taip, taip. Angls, kuri neseniai itekjo, net negalima
paklausti, ar ji laukiasi. Tai yra to negalima klausti, kai visi
sdi prie priepiei stalo. Ne, j reikia pasivesti kur nuoa
liau ir paklausti panabdomis. O kai vaikas jau gims, guli
lopyje, apie j galima klausti.
- Na, tai juk labai asmenika, ar ne?
- Ne, a taip nemanau. Andien susitikau draug, nema
tyt daug met. Ji vengr. Mice, sakau jai, tu jau keleri metai
itekjusi, o vaikelio neturi - kodl? O ji atsako, kad negali
suprasti, kodl. Jau penkerius metus juodu su vyru taip sten
giasi, oi, kaip jie stengiasi! K, klausia ji, a galiu padaryti? O
kadangi mes kalbams per kviestinius priepieius, visi ima
patarinti. Na, kai kurie patarimai labai praktiki. Kas ino,
gal i to kas nors ir ieis.
* argi ne? (Vok.)
Doana liko santri ir netikinta.
Vis dlto ji staiga pajuto, kad kaupiasi stiprus noras atverti
ird iai draugikai keistokai svetimalei. Jai knietjo pasida
lyti su kuo nors tuo, k neseniai patyr. Reikjo bent jau pa
iai sitikinti, kad visa tai tikrai buvo...
Ir ji i lto itar:
- Tai tiesa, a patyriau labai skaudi igyvenim.
- Ak, taip? Ir kas gi buvo? Vyrikis?
- Ne, ne, tikrai ne.
- Kaip gerai. Daniausiai viskas bna dl vyrikio ir gal
gale kiek nusibosta.
- A buvau visai viena - Tel Abu Hamido keliautoj vie
butyje - siaubingoje vietoje, kur pilna musi, tui skardi
ni, aplinkui spygliuota viela, o viduje labai tamsu ir niru.
- Tai btina, kai vasar toks kartis, bet suprantu, k js
norite pasakyti.
- Neturjau su kuo pasikalbti, o knygas greitai perskai
iau, ir mano bsena... tapo labai keista.
- Taip, taip, labai gali bti. Man domu, k js pasakojat.
Kalbkit toliau.
- Man m atsiskleisti visokie dalykai - apie mane pai.
Tai, ko anksiau apie save neinojau. Tiksliau, inojau, bet ne
norjau pripainti. A nesugebsiu to jums paaikinti...
- Sugebsite, sugebsite. Tai visai lengva. A suprasiu.
Saos susidomjimas buvo toks natralus, nuoirdus,
jog Doana net apstulbo, kai susivok kalbanti visikai ne
sidrovdama. Kadangi Saai kalbtis apie jausmus ir inty
mius santykius buvo natralu, tai m atrodyti natralu ir
Doanai.
Ji m reiau stabioti kalbdama, kai pasakojo apie neri
m, bgtavimus ir pagaliau j uvaldiusi panik.
- Jums gal pasirodys kvaila, bet a pasijutau visikai pasi
klydusi, pasilikusi vienui viena ir apleista Dievo...
- Taip, tai bna jauiama - a pati tai jauiau. Labai tamsu,
labai baisu...
- Tamsu nebuvo - buvo viesu, akinamai viesu, ir jokios
priedangos nei jokio elio.
- Bet vis tiek mes kalbam apie t pat. Jums kl baim
viesa, nes taip ilgai slpts priedangoje, tamsiame elyje.
O mane baugino tamsa, kai nemaiau, kur einu, pasiklydusi
naktyje. O kania ta pati - savo menkumo suvokimas ir tai,
kad Dievas tavs nebemyli.
- Ir tada, - ltai kalbjo toliau Doana, - tai vyko - kaip
stebuklas. A pamaiau visk. Save - kokia buvau. Dingo visi
mano apsimetinjimai ir apsigaudinjimai. Tai buvo... tartum
biau i naujo gimusi...
Doana sunerimusi velg moter prieais. Saa nuleido
galv.
- Ir a supratau, k turiu daryti. Turiu grti namo ir prad
ti i naujo. Kurti nauj gyvenim... i pradi...
Stojo tyla. Saa susimsiusi irjo Doan, ir kakas jos
veido iraikoje trikd. Kiek paraudusi Doana pasak:
- O, jums tai turbt atrodo pernelyg melodramatika ir
dirbtina...
- Ne, ne, - pertrauk j Saa. - Js nesupratot. Tai, k js
patyrt, yra tikra, daug kam taip yra atsitik - ventajam Po
vilui, kitiems ventiesiems ir paprastiems mirtingiesiems bei
nusidjliams. Tai atsivertimas. Praregjimas. Kai siela pati
ria savo kartl. Taip, visa tai tikra, taip pat tikra, kaip pietauti
ar valytis dantis. Bet a stebiuosi... vis tiek stebiuosi...
- Jauiu, kad buvau iauri - skriaudiau tuos, kuriuos
myliu...
- Taip, taip, js jauiate sins grauim.
- Ir nebegaliu sulaukti, kada sugriu, sugriu namo. Tiek
daug noriu jam pasakyti, paaikinti.
- Pasakyti kam? Savo vyrui?
- Taip. Jis toks geras - visada buvo toks kantrus. Bet jis
nebuvo laimingas. A nesuteikiau jam laims.
- Ir manot, kad dabar jis bus laimingesnis?
- Mes bent galsim visk isiaikinti. Jam reikia inoti, kaip
a gailiuosi. Jis man gali padti... na, kaip ia pasakius, - ji
staiga prisimin pamald odius: - nuo dabar pradti nauj
gyvenim.
- ventieji tai sugebjo, - rimtai pasak Saa.
Doana pavelg nustebusi.
- Bet a... a ne ventoji.
- Taip, a ir norjau tai pasakyti. - Saa patyljo, paskui
pridr jau kitu tonu: - Atleiskit, kad taip pasakiau. Gal tai ir
netiesa.
Doana atrod kiek sumiusi.
Saa usideg nauj cigaret ir m godiai rkyti, irda
ma pro lang.
- Neinau, - pasak Doana dvejodama, - kodl a turiu
visa tai jums pasakoti...
- Bet aiku savaime, todl, kad norit kam nors papasakoti,
norit apie tai kalbti. Tai slegia jus, ir js norit isilieti, tai visai
natralu.
- Paprastai a labai santri.
Sa tai pralinksmino.
- Ir taip didiuojats tuo, kaip ir visi anglai. O, js labai
keista tauta, labai keista. Tokie kukls, taip drovits savo do
rybi, taip mielai pripastate savo trkumus ir jais giriats.
- Manau, kad iek tiek perdedate, - altai atrm Doana.
Staiga ji pasijuto tikra brite, labai tolima iai egzotikai
blykiaveidei prieingame kup kampe, moteriai, kuriai prie
minut ar dvi patikjo savo slapiausius igyvenimus.
Ir prastu visuomenje tonu paklaus:
- Ar vliau perssite Simplono Ryt ekspres?
- Ne, a pernakvosiu Stambule, o paskui vaiuosiu Vie
n. - Ir nerpestingai pridr: - Gali bti, kad ten ir numir
siu, o gal ir ne.
- Ar norit pasakyti, - sutrikusi neberado odi Doana, -
kad turit tok nujautim?
- O ne, - nusijuok Saa. - ia ne tai. Mane ten turi ope
ruoti. Labai sunki operacija. Nedanai pavyksta skmingai.
Bet Vienoje geri chirurgai. Tas, pas kur vaiuoju, labai su
manus - ydas. Visada sakiau, kad bt kvaila inaikinti visus
ydus Europoje. Jie puiks gydytojai ir chirurgai, na, ir talen
tingi menininkai.
- O Dieve, - itar Doana. - Kaip gaila.
- Ar dl to, kad galiu numirti? Bet ar tai svarbu? Kada nors
vis tiek reiks mirti. O a gal dar ir nemirsiu. Jei igyveniau,
esu sumaniusi stoti vienuolyn, apie kur esu girdjusi, - la
bai griet. Ten negalima kalbtis - vis laik tik meditacija
ir maldos.
Doana nesteng sivaizduoti, kad Saa tyli ir nuolatos
meldiasi.
O Saa rimtai kalbjo toliau:
- Greitai reiks daug mald - kai prasids karas.
- Karas? - nustebo Doana.
Saa linkteljo galva.
- Na taip, karas artja. Bus kitais metais ar dar po met.
- Na, k js, - nesutiko Doana. - Man atrodo, kad klystat.
- Ne, ne. A turiu draug, kurie labai gerai informuoti, jie
man taip sak. Jau viskas nusprsta.
- Bet kur tas karas, su kuo?
- Visur. Bus trauktos visos tautos. Mano draugai sako, kad
greitai nugals Vokietija, bet a nesutinku. Nebent jie nugal
t tikrai labai greitai. Matot, pastu daug angl ir amerikie
i ir inau, ko jie verti.
- I tikrj, - pasak Doana, - niekas nenori karo.
Bet pati nelabai tikjo tuo, k sako.
- O kam tada reikia hitlerjugendo?
- Bet a turiu draug, kurie danai lankosi Vokietijoje, ir jie
mano, kad apie nacist sjd galima pasakyti daug teigiamo.
- O lia lia! - suuko Saa. - Pairsit, k jie sakys po trej
met.
Traukinys, sultins greit, sustojo, ir Saa palinko priekin
prie lango.
- irkit, mes atvaiavom prie Kilikijos Vart. Kaip gra
u, ar ne? Ilipkim.
Jos ilipo i traukinio ir sustojo, velgdamos emyn per di
del tarp kaln grandinje melsvas kanotas lygumas...
Jau greit nusileis saul - oras buvo nepaprastai gaivus ir
tykus.
Kaip grau, pagalvojo Doana.
Ji gailjosi, kad Rodnio nra alia ir jis to nemato.
Dvyliktas skyrius
Viktorijos stotis...
Doana pajuto, kaip irdis i susijaudinimo m staiga stip
riau plakti.
Kaip gera tvynje.
Akimirk jai pasirod, kad niekur ir nebuvo ivaiavusi.
Anglija, jos tvyn. Malons angl neikai... Ne tokia jau ma
loni, bet labai anglika kanota dienel.
Nei romantika, nei grai, tiesiog miela sena Viktorijos sto
tis buvo tokia kaip visada - ir atrod taip pat, ir kvapai tie
patys.
Ak, pagalvojo Doana, kaip .gera pargrus.
Tokia ilga varginanti kelion per Turkij ir Bulgarij, Jugos
lavij, Italij ir Pranczij. Muitininkai, pas tikrinimas. Vis
skirtingos uniformos, skirtingos kalbos. Ji pavargo - taip, i
tikrj pavargo - nuo svetimali. Net ta neeilin rus, kuri
keliavo su ja nuo Alepo iki Stambulo, pabaig m varginti.
Su ja buvo domu, gana smagu - bent jau todl, kad ji buvo
visai kitokia. Bet kai jos vaiavo palei Marmuro jr Haidar
Paos stot, Doana jau nekantraudama lauk, kada gals su
ja atsisveikinti. Nes vis pirma buvo nejauku prisiminti, kaip
laisvai ji, Doana, pasipasakojo asmeninius reikalus visikai
svetimam mogui. Antra - na, sunku ireikti tai odiais -
ISISKYRME PAVASARJ 183
kakodl alia tos moters Doana jautsi visika provinciale.
Nelabai malonus jausmas. Nieko nepadjo tai, kad ji, Doana,
tvirtino sau esanti niekuo u kitus ne prastesn. Ji inojo, kad
tai netiesa. Buvo nejauku suvokti, kad Saa, nors ir draugika,
yra tikra aristokrat, o ji pati priklauso vidurinei klasei, yra
niekuo neisiskirianti kaimo teisininko mona. Labai kvaila
taip jaustis, savaime suprantama...
iaip ar taip, jau viskas prajo. Ji vl namie, savo gimtojoje
emje.
Doanos niekas nepasitiko, nes daugiau telegram Rodniui
ji nesiunt ir neprane, kada parvyksta.
Jai labai norjosi susitikti su Rodniu savo namuose. Norjo
i karto visk ipainti, be joki atidliojim. Man, kad taip
bus lengviau.
Juk nepraysi nustebus vyr atleidimo Viktorijos stoties
perone!
Tik jau ne perone, pilname atvykusi keleivi, skubani
prie muitins kitame gale.
Ne, ji ramiai pernakvos Grosvenoro aikts viebutyje, o
Kreiminster parvaiuos rytoj.
O gal pirma pasimatyti su Eivrile? Jai galima paskambinti
i viebuio.
Taip, nusprend Doana, taip ir padarysiu.
Ji turjo tik rankin baga, jau patikrint Duvre, taigi su
neiku galjo eiti tiesiai viebutin.
Isimaudiusi ir persirengusi Doana paskambino Eivrilei.
Visa laim, Eivril buvo namie.
- Mama? A neinojau, kad tu grai.
- Parvaiavau iandien popiet.
- Ar ttis Londone?
- Ne, a nepraneiau jam, kada griu. Gal bt vaiavs ma
ns pasitikti - visai be reikalo, jei yra usims, tik pavargt.
Jai pasirod, kad Eivrils balse igirdo vos sugaunam nu
stebim, kai toji pasak:
- Taip, a manau, taip geriau. Paskutiniu metu jis labai u
sims.
- Ar danai su juo mateisi?
- Ne, jis buvo atvaiavs London vienai dienai madaug
prie tris savaites, ir mes kartu valgm priepieius. O kaip
vakar, mama? Gal nortum kur nors nueiti papietauti?
- Geriau tu atvaiuok ia, brangioji, jei nieko prie. A iek
tiek pavargusi po kelions.
- A manau. Gerai. Atvaiuosiu.
- Ar Edvardas bus kartu?
- Jam vakar oficials piets.
Doana padjo ragel. irdis plak tankiau nei paprastai.
Eivril, mano Eivril, pagalvojo ji.
Koks altas ir lygus jos balsas... ramus, abejingas, bejausmis.
Po pusvalandio jai telefonu prane, kad ponia Harison-
Vilmot jau atvyko, ir ji nulipo emyn.
Motina ir dukt pasisveikino anglikai santriai. Eivril ge
rai atrodo, pagalvojo Doana. Ne tokia ji ir liesa. Eidama su
dukterimi viebuio piet sal, Doana suvirpjo i pasidi
diavimo. Eivril tikrai grai, rafinuota, elegantika.
Jos atsisdo prie stalelio, ir Doana, akimirk sutikusi duk
ters vilgsn, buvo sukrsta.
Jos akys tokios altos ir abejingos...
Eivril, kaip ir Viktorijos stotis, n kiek nepasikeit.
Tai a pasikeiiau, pagalvojo Doana, bet Eivril to neino.
Eivril paklausinjo apie Barbar ir Bagdad. Doana pa
pasakojo apie visokius nutikimus kelionje namo. Vis dlto
kalbtis atrod nelengva. Pokalbis nebuvo sklandus. Eivril
klausinjo apie Barbar nerpestingai. Atrod, ji numano,
kad svarbiausi klausimai gali pasirodyti netaktiki. Bet juk
Eivril negali inoti tiesos. Ji tik kaip paprastai yra delikati,
nesmalsauja.
O kaip buvo i tikrj, staiga pagalvojo Doana, i kur a
galiu inoti, kad tai tiesai Ar negaljo ji visko tik sivaizduoti?
Juk joki rodym nra...
Ji atmet t mint, bet vien tai, kad taip pagalvojo, priblo
k. Gal ji i t moni, kurie link sivaizduoti, ko nra...
- Edvardas sikal galv, kad anksiau ar vliau kils karas
su Vokietija, - kalbjo altai Eivril.
Doana sukruto.
- Taip sak ir ta moteris traukinyje. Ji atrod visikai tuo si
tikinusi. Ji i auktuomens, ir atrod, kad tikrai ino, k kal
ba. Negaliu patikti. Hitleris niekada neidrs pradti karo.
- O, a neinau, - susimsiusi pasak Eivril.
- Niekas nenori karo, brangioji.
- Bet mons kartais gauna tai, ko nenori.
- Visos itos kalbos man atrodo labai pavojingos. mons
paskui ir sikala visko galv, - rytingai pareik Doana.
Eivril nusiypsojo.
Jos dar pasikalbjo apie bei t. Po piet Doana nusiio
vavo, ir Eivril pasak, kad ilgiau jos nebeulaikys - ji turbt
gantinai pavargusi.
Taip, atsak Doana, pavargusi.
Kit dien i ryto io to nusipirkusi, Doana suspjo puss
treios Kreiminsterio traukin. Taigi po keturi jau bus na
mie. Lauks Rodnio pareinant i kontoros gerti arbatos...
Ji irjo pro vagono lang ir jaut vert to, k mato. To
kiu met laiku gamtovaizdis nelabai domus - nuogi mediai,
dulkia lietus, - bet kaip tai prasta, sava. Bagdadas su pilnais
grsties turgumis, ydruma ir auksu vytiniais meei ku
polais taip toli, netikras, lyg jo i viso nebt buv ir nieko
nebt vyk. Nebt buv tos ilgos pasakikos kelions -
Anatolijos lygumos, snieguoti Tauro kalnai, plynaukts, ilgas
leidimasis emyn per kaln tarpeklius Bosforo link, Stambulo
minaretai, juokingi jaui traukiami veimai Balkanuose, Ita
lija - kaip vilgjo mlyna Adrijos jra ivykstant i Triesto,
veicarija ir Alps blstanioje viesoje, visokiausi vaizd ir
regini panorama, ir viskas baigiasi tai kuo - kelione namo
per ram iemik kaimo gamtovaizd...
Lyg nebiau niekur ivykusi, pagalvojo Doana. Gal a ir
nebuvau niekur ivykusi?
Ji pajuto, kad susipainiojo, nebegali aikiai suderinti mini.
Vakaryktis susitikimas su Eivrile nulidino - altos Eivrils
akys irjo j ramiai, be jokio smalsumo. Eivril, pagalvojo
ji, nepastebjo jokio pasikeitimo. O kodl gal gale ji turt k
nors pastebti?
Juk pasikeit ne jos ivaizda.
- Rodni...- itar ji velniai.
Vl upldo iluma - gailestis, meils ir atleidimo troki
mas...
Visa tai tiesa... A pradedu nauj gyvenim, pagalvojo
Doana.
I stoties ji parvaiavo taksi. Duris atidariusi Agnes paro
d nustebim ir diaugsm.
Ponui, pasak Agnes, bus labai malonu.
Doana ulipo savo miegamj, nusim skrybl ir nu
lipo emyn. Kambarys atrod tutokas, bet tai tik todl, kad
nebuvo gli.
Rytoj reiks nupjauti lauro akeli, nusprend ji, ir nusipirkti
gvazdik artimiausioje parduotuvje.
Ji vaikiojo po kambar susijaudinusi, nervindamasi.
Ar pasakyti Rodniui savo spliones dl Barbaros? Jei paga
liau tai bt tiesa...
inoma, kad tai netiesa! Ji visk tik sivaizdavo. sivaizdavo
todl, kad taip pasak ta kvail Blana Hagard - ne, Blana
Donovan. I tikrj Blana atrod baisiai - tokia sena ir vul
gari.
Doana priglaud deln prie kaktos. Ji jautsi taip, tarsi
smegenyse bt kaleidoskopas. Vaikystje turjo kaleidos
kop, labai j mgo, kvap sulaikiusi irdavo, kaip spalvoti
trupinliai sukasi, vartosi, kol susidaro naujas ratas...
Kas jai buvo?
Tas siaubingas keliautoj viebutis ir labai keista bsena,
apmusi dykumoje... Ji sivaizdavo visokius nemalonius daly
kus - kad vaikai jos nemyli, kad Rodnis buvo simyljs Lesl
erston (aiku, kad nebuvo - kokia nesmon! Varg Lesl).
Ji net gailjosi, kam atkalbjo Rodn nuo to keisto norio -
usiimti kininkavimu. Juk i tikrj ji buvo labai imintinga
ir toliareg...
O Dieve, kodl ji taip susipainiojo? Visa, apie k galvojo ir
kuo buvo tikjusi, labai nemalonu...
Ar tai buvo tikra? Ar nebuvo? Ji nenorjo, kad bt tikra.
Jai reikia apsisprsti - reikia apsisprsti...
K ji turi nusprsti?
Saul, pagalvojo Doana, saul labai kepino. Nuo sauls at
siranda haliucinacijos...
Bgimas per dykum... kai parkrito ant vis keturi... mel
dsi...
Ar tai buvo tikra?
Ar tai, kas yra dabar?
Beprotyb - visika beprotyb tai, kuo ji buvo patikjusi.
Kaip malonu, kaip jauku pargrus Anglij jaustis, kad niekur
ir nebuvai ivykusi. Kad viskas yra taip, kaip ir manei esant...
Be abejo, viskas taip ir yra.
Kaleidoskopas sukasi... sukasi...
Tuoj susidstys vienas ar kitas ratas.
Rodni, atleisk man - a neinojau...
Rodni, tai ir a. Sugrau namo!
Kuris ratas? Kuris? Jai reikia pasirinkti.
Doana igirdo, kaip atsidaro lauko durys - toks pasta
mas, gerai pastamas garsas...
Rodnis tuoj eis.
Kuris ratas? Kuris ratas? Greiiau!
Durys atsidar. Rodnis jo. Nustebs sustojo.
Doana skubiai eng prie jo. Ne i karto pavelg jam
veid. Duok jam laiko, pagalvojo ji, duok jam laiko...
O tada linksmai tar:
- tai ir a, Rodni... Sugrau namo...
Epilogas
Rodnis Skjudamoras sdjo nedideliame krsle ema atkalte,
o jo mona pilst arbat, barkino aukteliais ir gyvai tauk
apie tai, kaip malonu vl bti namie ir kaip puiku, kad viskas ia
lygiai taip pat, kaip buvo, ir kad Rodnis nepatiksis, kaip nuos
tabu vl bti Anglijoje, vl Kreiminsteryje ir savuose namuose!
Ant lango stiklo, blakydamasi auktyn emyn, storai zyz
msin mus, apgauta neprastai iltos lapkriio pradiai
dienos.
Zzz, zzz, zzz zyz mus.
Kaip varpelis skambjo Doanos Skjudamor balsas.
Rodnis sdjo ypsodamas ir linkiodamas galva.
Garsai, galvojo jis, garsai...
Kai kuriems monms jie labai svarbs, kitiems - visai ne.
Jis buvo apsiriks, nusprend Rodnis, pamans, kad Do-
anai kakas yra nutik, kai pamat j tik grusi. Ji tokia pat
kaip visada. Viskas taip pat kaip visada.
Netrukus Doana ulipo vir isipakuoti daikt, o Rod
nis per hol nujo savo kabinet, kur turjo parsines i
kontoros dokument.
Bet pirma jis atsirakino virutin dein raomojo stalo stal
iuk ir isim Barbaros laik. Jis buvo atjs oro patu, i
sistas likus kelioms dienoms iki Doana ivyko i Bagdado.
Laikas buvo ilgas, paraytas smulkia raysena, ir dabar jis
jau beveik mokjo j atmintinai. Vis dlto perskait i naujo,
ilgiau apsistodamas ties paskutiniu puslapiu.
...Taigi dabar a tau papasakojau visk, mielas Tty te.
Manau, kad ir pats bsi daug k nuspjs. Nesirpink dl
mans. A suprantu, kokia neatleistinai kvaila buvau. Pri
simink, mama nieko neino. Nebuvo lengva nuo jos nuslp
ti, bet daktaras Makvynas msi kratutini priemoni, o
Viljamas buvo nuostabus. Neinau, k biau be jo dariu
si - jis nuolat buvo alia, pasirengs, jeigu k, ustoti nuo
mamos. A buvau puolus nevilt, kai gavau jos telegram,
kad atvaiuoja. inau, kad tu mginai j sulaikyti, miela
sis, bet kad jos sulaikyti nemanoma, ir a manau, kad ji
pasielg savotikai graiai - tik, aiku, pertvark vis ms
gyvenim pagal save, ir tai tiesiog ved i proto, o a jau
iausi dar per silpna prieintis. Tik dabar pradedu jausti,
kad Mopse vl mano! Ji tokia miela. Noriau, kad j pa
matytum. Ar tu pamilai mus, kai buvom dar kdikiai, ar
jau vliau? Mielasis Tty te, a taip diaugiuosi, kad turiu
tok tv. Nesirpink dl mans. Man jau viskas gerai.
Tave mylinti Bebs
Rodnis valandl padels, laikydamas laik rankoje. Nor
t j pasilikti. Laikas buvo jam labai svarbus - ratikas duk
ters prisipainimas, kad ji tiki juo ir pasitiki.
Bet i profesins patirties inojo, kaip pavojinga laikyti lai
kus. Jei jis staiga numirt, Doana, peririndama jo popie
rius, j aptikt, ir tai sukelt jai visai nereikaling skausm. Ne
reikia jos skaudinti ir lidinti. Tegu lieka saugi ir laiminga vie
siame, kelianiame pasitikjim paios susikurtame pasaulyje.
Rodnis perjo per kambar ir met Barbaros laik ugn.
Taip, pagalvojo jis, dabar jai bus viskas gerai. Jiems bus viskas
gerai. Labiausiai jis ir baiminosi dl Barbaros - lengvai imu
ama i pusiausvyros, pernelyg jausminga. K gi, krizei atjus
ji isikapst, nors ir nukentjo, bet liko gyva. Ir jau supranta,
kad Mopse ir Bilas - tikrasis jos pasaulis. Geras vaikinas tas
Bilas Rei. Galgi ne per daug gavo kentti.
Taip, Barbarai viskas bus gerai. Ir Toniui gerai Rodezijos
apelsinmedi soduose - labai toli, bet jam sekasi, ir jo jauno
ji monel atrodo esanti jam tinkama. Toniui niekas nekelda
vo daug skausmo, gal taip ir bus visada. Jis nusiteiks irti
pasaul diugiai.
Ir Eivrilei viskas gerai. Kaip visada, galvodamas apie Eivril,
jis jaut pasididiavim, ne gailest. Eivril msto sausai, tei
sikai, linkusi visk sumenkinti. Eivrils negailestingas atrus
lieuvis. Kokia ji tvirta, nepalauiama, visai neatitinka vardo,
kur jai dav*.
Jis kariavo su Eivrile, kariavo ir nugaljo, padedamas vie
ninteli ginkl, kuriuos pripaino jos visa niekinantis protas,
ginkl, kuriuos jam paiam buvo taip nemalonu naudoti. O
pripaino ji altus, logikus, negailestingus argumentus.
Bet ar Eivril atleido jam? Greiiausiai ne. Bet tai nesvarbu.
Jei jis pats sunaikino dukters meil sau, tai pagarb ilaik ir
sustiprino - o gal gale jam atrod, kad tokio nepalenkiamo
tiesumo prigimiai svarbiausia pagarba.
* vard galima sieti su prancz k. odiu avril - balandis (mnuo) arba su
sen. angl k. odiu, reikianiu glob, palankum.
Vestuvi ivakarse kalbdamasis su mylimiausiu savo vai
ku, dabar jau atskirtu nuo jo didiausios bedugns, jis pasak:
- A tikiuosi, tu bsi laiminga.
- A pasistengsiu bti laiminga, - atsak ji ramiai.
tai tokia buvo Eivril - joki ipst kalb, joki prisimi
nim apie praeit, jokio savs gailjimo. Drausmingas poi
ris gyvenim ir sugebjimas gyventi be kit pagalbos.
Jie visi trys jau nebepriklauso nuo mans, pagalvojo Rodnis.
Jis stumteljo dokumentus ant stalo ir atsisdo krsl idi
nio deinje. Buvo parsines Mesingemo nuomos sutart ir,
tyliai atsiduss, m j skaityti.
ems savininkas inuomoja, o nuomininkas priima
visus iuos kio pastatus, em ir kit turt, esant...
Paskaits jis atvert kit puslap.
...nenuimti daugiau kaip dviej grdini kultr derli
nuo bet kurios ariamos ems dalies be vasaros pdy
mo (avi nustas ropi ir raps derlius, iaugintas gerai
dirbtoje ir patrtoje emje, laikomas lygiaveriu pdy
mui) ir...
Rodnio ranka nusileido, akys nukrypo tui krsl prie
ais.
Jame sdjo Lesl, kai juodu ginijosi dl vaik ir jis tvir
tino, kad negerai jiems bendrauti su erstonu. Ji turinti, sak
jis, atsivelgti vaikus.
Ji taip ir daranti, atsak Lesl, pagaliau - juk jis j tvas.
Tvas, sdjs kaljime, pasak jis, buvs kalinys... visuome-
ns nuomon... ostrakizmas... neleis jiems normaliai gyventi
tarp moni... nepelnytai nubaus. Ji privalanti prisiminti visa
tai. Vaik gyvenimas, rodinjo jis, neturi bti niekuo aptem
dytas. I pat pradi su jais turi bti pasielgta teisingai.
O Lesl atsak:
- Taip ir yra. Jis j tvas. Ne tiek jie priklauso jam, kiek jis
priklauso jiems. A, be abejo, galiu norti, kad j tvas bt
kitoks - bet juk taip nebus.
Ir dar pridr:
- Koks bus gyvenimas, jei i pat pradi bgsi nuo tikrovs?
K gi, jis, aiku, suprato jos poir. Bet jo poiris buvo
kitoks. Jis visada norjo suteikti savo vaikams visa, kas geriau
sia - i ties juodu su Doana taip ir dar. Geriausios mokyk
los, viesiausi kambariai namuose - jie ko nors vis atsisakyda
vo, kad tai bt manoma.
Bet jiems niekada nebuvo kil moralini problem. Ne
buvo nei negarbs, nei tamsios gdos dms, nei neskms,
nevilties ar sielvarto - nieko, dl ko kilt klausimas: Ar juos
nuo to apsaugoti? Ar tegu ir jie tai patiria?
O Lesl, suprato jis, man, kad ir vaikai turi t pat patir
ti. Ji, nors ir myljo juos, neveng ukrauti dalies natos ant
glen nepratusi pei. Ne savanaudikai, ne tam, kad pa
lengvt jos paios nata, bet tam, kad i j nebt atimta n
maiausia, nors ir labiausiai nepakeliama, tikrovs dalelyt.
Rodniui atrod, kad ji klysta. Bet jis, kaip visada, pripaino
jos drs. Tos drsos uteko ne vien jai. Ji turjo drsos ir dl
t, kuriuos myljo.
Jis prisimin, kaip Doana pasak vien rudens dien jam
ieinant darb:
- Drsos? Na taip, bet drsa dar ne viskas.
O jis paklaus:
- Nejaugi?
Lesl sdjo tada jo krsle, kairys antakis buvo kiek pakel
tas, o deinys nuleistas, kiek persikreips deinys lp kam
putis, galva atremta iblukusi melsv pagalvl, ir nuo to
jos plaukai atrod... kakokie... ali.
Jis prisimin savo kiek nustebus bals, kai sak:
- Js plaukai ne katoniniai. Jie ali.
Tai buvo vienintelis asmenikas jai pasakytas dalykas. Jis
net nepagalvodavo, kaip ji atrodo. inojo, kad pavargusi ir
nesveika - ir kartu vis dlto stipri, taip, fizikai stipri. Kart
nei i io, nei i to pagalvojo, kad ji galt usimesti ant pei
mai bulvi kaip vyras.
Nelabai romantika mintis, ir i viso joki labai romantik
prisiminim apie j neliko. Kairys petys aukiau u dein,
kairys antakis pakeltas, deinys nuleistas, persikreips lp
kamputis, kai ypsodavosi, katoniniai plaukai, kurie ant i
blukusios melsvos pagalvls atrod ali.
Ne per daugiausia, pagalvojo jis, kurstyti meilei. O kas yra
meil? Dl Dievo, kas gi yra meil? Ramyb ir pasitenkinimas,
kuriuos jis jaut, matydamas j sdini ia, jo krsle, su a
lio atspalvio galva ant melsvos pagalvls. Ir tai, kaip ji staiga
pasak:
- inot, a galvojau apie Kopernik...
Kopernik? Kuriems galams ia tas Kopernikas? Vienuo
lis, sikals idj, kitaip sutvarkytos visatos vizij, - ir buvs
gana gudrus ir suktas, todl surads kompromis su pasaulio
galingaisiais ir idsts savo sitikinimus tokia forma, kad jie
bt pripainti.
Kodl Leslei, kai vyras sdjo kaljime, kai turjo usidirbti
pragyvenimui ir rpintis vaikais, reikjo ia sdint persibrauk
ti ranka plaukus ir itarti: A galvojau apie Kopernik?
Bet kaip tik dl to visada, kam nors paminjus Kopernik,
Rodnio irdis apmirta, o ten ant sienos kabo senovin gra
vira su vienuolio atvaizdu, sakanti jam: Lesl.
Jis pagalvojo bent jau turjs pasakyti Leslei, kad j myli.
Galjau tai pasakyti - t vien kart.
Bet ar to reikjo? T dien ant Eldauno virns, kai juodu
sdjo spalio saulje. Jis ir ji kartu - ir atskirai. Kania ir bevil
tikas ilgesys. Per keturias pdas vienas nuo kito, nes maiau
bt buv nesaugu. Ji tai suprato. Turjo suprasti. Jis sutriks
pagalvojo: mus skiriantis tarpas - lyg elektros laukas, sklidinas
geismo.
Jie neirjo vienas kit. Jis irjo k apaioje, kur buvo
girdti tolimas traktoriaus imas, j dulsv atverstos velnos
Violet. O Lesl irjo mikus toliau u kio.
Kaip du mons, irintys paadtj em, kuri nega
li engti. Man reikjo tada pasakyti, kad myliu j, pagalvojo
Rodnis.
Bet n vienas nieko nepratar, tik Lesl kart sunabdjo:
- Tik tavo groio vasara vyts.
Tik tiek. Viena gerai inoma pacituota eilut. Jis net nesu
prato, k Lesl norjo pasakyti.
O gal ir suprato. Taip, turbt suprato.
Krslo pagalvl ibluko. Ibluko i atminties Lesls veidas.
Jis negaljo aikiai prisiminti Lesls veido, tik t kreiv burnos
kamput.
Ir vis dlto paskutines eias savaites ji ten sdjo kasdien
ir kalbjosi su juo. Vaizduotje, inoma. Jis susigalvojo sav
Lesl, pasodino j t krsl, ir ji tardavo odius, kuriuos jis
ddavo jos lpas. Versdavo j sakyti tai, k norjo igirsti,
ir ji klaus, taiau lp kamputis kilo vir, tartum ji bt
juokusis i to, k jis daro.
Tai buvo, pagalvojo Rodnis, labai laimingos eios savaits.
Jis galjo susitikti su Votkinsu ir Milzu ir smagiai praleido va
kar su Hargreivu Teiloru - jis turi tik kelis draugus, ne per
daug. Tas malonus ygis per kalnus sekmadien. Tarnaits j
labai skaniai maitino, ir valgydavo jis, kaip mgo, ltai, atr
ms knyg sifon su sodos vandeniu. Kartais po piet u
baigdavo kok darb, paskui usirkydavo pypk, o gal gale,
kad nepasijust vienias, pasisodindavo krsl isigalvot
Lesl, kad palaikyt jam kompanij.
Lesl isigalvota, bet argi nebuvo kakur netoliese tikro
sios?
Tik tavo groio vasara vyts.
Jis vl m skaityti nuomos sutart.
...ir visais atvilgiais tinkamai darbuosis mintame ky
je, laikydamasis gero kininkavimo taisykli.
Ir savim stebdamasis pagalvojo: a tikrai visai geras teisi
ninkas.
O paskui, jau nebesistebdamas (ir gana abejingai): man
sekasi.
Dieve mano, kaip vis dlto a pavargau.
Jau seniai nesijaut toks pavargs.
Atsidar durys, ir jo Doana.
- Oi, Rodni, kaip tu skaitai, neusidegs viesos!
Ji praiugdjo jam u nugaros ir udeg vies. Jis nusiyp
sojo ir padkojo.
- Kaip kvaila, brangusis, sdti itaip ir gadinti akis, kai
viso labo tereikia pasukti jungikl. Neinau, k tu be mans
darytum, - meiliai pridr ssdamasi.
- sitaisyiau visokiausi blog proi.
Jo ypsena buvo velni, kiek paaipi.
- Ar prisimeni, - paklaus Doana, - kai staiga buvai su
mans atsisakyti dds Henrio pasilymo ir norjai tapti ki
ninku?
- Taip, prisimenu.
- Argi dabar nesidiaugi, kad a tau neleidau?
Rodnis velg j, avdamasis jos energingumu, sumanu
mu, jaunatvikai ikelta galva, lygiu graiu be raukli veidu.
Linksma, pasitikinti savimi, atsidavusi.
Ir jis ramiai atsak:
- Taip, diaugiuosi.
- Visiems kartais kyla nepraktik mini, - pasak Doana.
- Net tau?
Jis pasak erzindamas, bet nustebo pamats, kaip ji susi
rauk. Jos veido iraikos pasikeitimas buvo tartum ribulys
lygiame vandens paviriuje.
- Kartais imu nervintis - nesveikai nervintis.
Rodnis dar labiau nustebo. Jis negaljo sivaizduoti, kad
Doana nervintsi ar bt nesveika. Kad pakeist tem, jis
pasak:
- inai, a net pavydiu tau kelions Rytus.
- Taip, buvo domu. Bet nenoriau gyventi tokioje vietoje
kaip Bagdadas.
Rodnis susimsts pasak:
- Noriau inoti, kaip yra dykumoje. Turt bti nuos
tabu - tuia erdv ir stipri ryki viesa. Mane taip traukia
viesa. Aikiai matyti...
Doana nutrauk j:
- Tai nepakeniama, nepakeniama - nuobodi tutuma! -
suuko ji kartai.
Ir apved kambar skvarbiu nervingu vilgsniu. Kaip vre
lis, kuris nori pasislpti, pagalvojo Rodnis.
Doanos kakta jau isilygino.
- Ta pagalvl baisiai sena ir iblukusi. Reikia naujos tam
krslui, - pasak ji.
Rodnis staiga instinktyviai trukteljo i vietos, paskui susi
vald.
O kodl gi ne gal gale. Pagalvl iblukusi. Lesl Adelina
erston kapinse po marmuro plokte. Oldermeno, Skjuda-
moro ir Vitnio firma kyla kaip ant mieli. kininkas Hodzdo-
nas bando gauti dar vien paskol.
Doana vaikiojo po kambar: tai pabrauks pirtu per bal
d kratelius, ar nesusikaup ten dulki, tai perstatys knyg
lentynoje kit viet, stumtels kok gra niekut ant idinio
atbrailos. Per paskutines eias savaites kambarys i tikrj
pasidar netvarkingas, apiuro.
- Atostogos pasibaig, - tyliai burbteljo sau po nosim
Rodnis.
- K? - staiga atsisuko ji. - K tu pasakei?
- Ar a k pasakiau? - sumirksjo jis nekaltai.
- Man pasirod, kad tu pasakei: Atostogos pasibaig. Turbt
usndai ir susapnavai, kad vaikams metas grti mokykl.
- Taip, - sutiko Rodnis. - Turbt susapnavau.
Doana stovjo ir irjo j abejodama. Paskui patais pa
veiksl ant sienos.
- O kas ia? Juk jis naujas, ar ne?
- Taip. Nusipirkau per ipardavim Hartlio parduotuvje.
ISISKYRME PAVASAR I'M
- O, - Doana abejodama irjo gravir. - Kopernikas?
Ar jis vertingas?
- Neturiu supratimo, - atsak Rodnis. Ir susimsts pakar
tojo: - Visikai neturiu supratimo...
Kas vertinga, o kas ne? Ar yra toks dalykas kaip prisimini
mas?
- inot, a galvojau apie Kopernik...
Lesl su tuo jos sukium kaljusiu vyru - girtavimas, skur
das, liga, mirtis.
Varg ponia erston, toks lidnas gyvenimas.
Bet Lesl nebuvo lidna, pagalvojo jis. Ji jo per nusivyli
mus ir skurd, ir lig, kaip vyras eina per pelkes, arimus ir per
upes, linksmai ir nekantriai, kad tik nueit ten, kur nori...
Rodnis susimsts irjo savo mon pavargusiomis, bet
geromis akimis.
Tokia guvi, sumani, visada usimusi, viskuo patenkinta, ir
jai taip viskas sekasi. Ir atrodo ne daugiau kaip dvideimt a-
tuoneri, nusprend Rodnis.
Staiga j upldo seniai susikaupusi gailesio banga.
- Varg mayt Doana, - itar jis su didele uuojauta.
Doana nustebusi pavelg j.
- Kodl varg? Ir nesu a maa, - pasak ji.
- A ia, mayt Doana. Nebsit su manim, taip ir liksiu
viena, - paerzino Rodnis kaip buvo prats.
Ji staiga metsi prie jo ir dusdama itar:
- A neliksiu viena. A neliksiu viena. A turiu tave.
- Taip, - atsak Rodnis. - Tu turi mane.
Bet sakydamas inojo, kad tai netiesa.
Tu esi viena ir visada liksi viena. Tik, duok Dieve, kad nie
kada to nesuprastum, pagalvojo jis.
C h r i s t i e , A g a t h a
C h 525 Is i s kyr me pavasar : r oma na s / A g a t h a C h r i s t i e , arba Mar y
We s t ma cot t ;i a ng lka lbos ve r t Kri sti na Mi li ni e n. - Vi lni us :
Tytoalba, 2008. - 199, [1] p.
ISBN978-9986-16-637-5
A g a t h a C h r i s t i e (1890-1976) - de t e kt yvo ka r a li e ne pe lnyt a i t i t uluoja
ma br i t r a yt oja , ne a ps i r i bojus i vi e n kr i mi na li nmi s i s t or i jomi s . Pr i s i
de ng us i Ma r y We s t ma cot t s la pyva r di u, ji kr g yve ni mi ka pa t i r t i mi
pa r e mt us r oma nus , kur i e t a po t oki e pa t populi a r s , kaip ir de t e kt yva i .
...Doa na Skjudamor , r ami, s a nt r i , t obula i i a uklt a poni a , i na nt i ,
kaipe lg t i s vi s a i s g yve ni mo a t ve ja i s , ir la ba i pa t e nki nt a s a vi mi , va i uoja
Ba g da d pa vi e t i pa s dukr. Pui ki a i t va r ka nt i s a vo g yve ni m, ji ma nos i
s kmi ng a i s ut va r ki us i ir dukr os s a nt uok, - o po g e r a i a t li kt o da r bo
be li e ka g r t i na mo. Taiaube la uki a nt t r a uki ni o dykumoje jai nor omne
nor omt e nka ke li a s di e na s pr a le i s t i a pms t a nt s a vo g yve ni m. Pr a r e g ji
ma s s t a i g us ir s ukr e i a nt i s - t i kr ov pa s i r odo e s a nt i vi s i ka i ki t oki a , ne i
s i va i zduot a .
UDK 820-3
A GA THA C HRISTIE
arba
MA RYWESTMA C OTT
ISISKYRME PAVASAR
Roma na s
I a ng lka lbos ve r t Kristina Milinien
Vi r e li oda i li ni nk Ilona Kukenyt
Tiraas 2500 e g z.
SL1686. 2008 0604. 6, 61 apsk. 1.1.
Ile i do Tytoalba, J. Jasins kiog. 10, LT-01112Vi lni us ,
te l. 2497453, i nfo@t yt oa lba .lt , www.t yt oa lba .lt
Spa us di no UA BLog ot i pa s , Ut e nos g. 41a , LT-08217Vi lni us
Agatha Christie (1890-1976) - detektyvo karaliene
pelnytai tituluojama brit raytoja visame pasaulyje
igarsjo savo sukurtais personaais - ymiuoju sekliu
Erkiuliu Puaro ir senute mis Marpl. Taiau garsioji ra
ytoja neapsiribojo vien kriminalinmis istorijomis.
Prisidengusi Mary Westmacott slapyvardiu, ji kr
gyvenimika patirtimi paremtus romanus, kurie tapo
tokie pat populiars, kaip ir detektyvai. Kaip Mary
Westmacott, o ne Agatha Christie, ji galjo isakyti
tai, k galvojo apie moters vidin pasaul, tv ir vaik tarpusavio santykius.
simenantys charakteriai, santrus stilius, gyvenimo imintis - visa tai, kas
geriausia A. Christie kriniuose, gyva ir M. Westmacott romanuose.
...Doana Skjudamor, rami, santri, tobulai iauklta ponia, inanti,
kaip elgtis visais gyvenimo atvejais, ir labai patenkinta savimi, vaiuoja
Bagdad pavieti pas dukr. Puikiai tvarkanti savo gyvenim, ji manosi
skmingai sutvarkiusi ir dukros santuok, - o po gerai atlikto darbo
belieka grti namo. Taiau belaukiant traukinio dykumoje jai norom
nenorom tenka kelias dienas praleisti apmstant savo gyvenim. I
nuotrup ir nuojaut pamale ima dliotis kitas Doanos Skjudamor
veidas: alta, siekianti visus valdyti moteris, nieko neinanti apie vaik
igyvenimus, nelaimingas dukter meiles. Moteris, nuo kurios tolimas
alis pabga vaikai, o vyras slapia myli kit moter...
Praregjimas staigus ir sukreiantis - tikrov pasirodo esanti visikai
kitokia, nei sivaizduota.
Agatha Christie psichologikai taikliai ir santriai pieia vidin moters
portret, priversdama skaitytoj krptelti ir atidiau siirti savo pa
ties aplink - ar viskas yra taip, kaip mums atrodo?
ISBN c17fl-c^ f l b - l b - B3 7 - S

Agatha Christie - Issiskyreme Pavasari 2008 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Agatha Christie - Issiskyreme Pavasari 2008 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

T

You might also like