T

H
E

R
O
S
A
L
I
N
D

H
I
C
K
S

C
H
A
R
I
T
A
B
L
E

T
R
U
S
T
M a r y W e s t m a c o t t
yra
dufjb
R O M A N A S
I a ngl ka lbo s ve r t
Gabriel Gailit
V I L N I U S 2 0 01
UDK 820-3 AGATHA CHRISTIE
writing under the name
MARY WESTMACOTT
A DAUGHTERS A DAUGHTER
A Dell Book,
New York, 1976
Agatha Christie Mallowan, 1962
Gabriel Gailit, vertimas
lietuvi kalb, 2008
Ilona Kukenyt, virelio
dizainas, 2008
ISBN 978-9986-16-662-7 Tyto alba, 2008
PIRM A KNYGA
Pirmas skyrius
1
Ana Prentis stovjo Viktorijos stoties perone ir mojo.
Traukinys, kelissyk rytingai trkteljs, nuvaiavo, tamsi
Saros galva pranyko, ir Ana Prentis apsigrusi ltai nuings
niavo peronu ijimo link.
Jos jausmai buvo keistai sumi, kaip kartais nutinka, ily
dint mylim mog.
Mieloji Sara - kaip ji jos ilgsis... Aiku, tik trys savaits... Bet
bute bus taip tuia... Tik ji su Edita - dvi nuobodios pagyve
nusios moteriks...
Sara buvo tokia gyvybinga, tokia guvi, tokia savimi pasitikin
ti... O sykiu dar toks mielas juodaplaukis kdikis...
Kaip baisu! Argi galima taip galvoti! Sara siaubingai pasipik
tint! Vienintelis dalykas, kurio Sara - ir kitos jos amiaus mer
ginos - atrodo, reikalavo i savo tv, buvo atsainesn, abejin-
gesn laikysena. Nesijaudink, mama", - prastai sakydavo jos.
Aiku, tam tikr duokl jos priimdavo. Nuneti drabuius
valykl, paskui parneti ir apskritai jomis pasirpinti. Sunks
pokalbiai telefonu. (Jei tu paskambintum Kerolei, bt kur kas
lengviau, mama") Nepaliaujamai visk tvarkyti. (Brangioji, a
biau ia susitvarkiusi. Bet man tiesiog bgti reikia.")
Kai a buvau jauna", - susimst Ana...
Mintimis ji gro praeit. Jos namai buvo senamadiki. Kai ji
gim, motinai jau buvo daugiau kaip keturiasdeimt, o tvui dar
AG A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU K T
daugiau, buvo penkiolika ar eiolika met vyresnis u motin.
eima gyveno taip, kaip tvas norjo. Namie buvo laikomasi
tvo tvarkos.
Prieraiumas nebuvo laikomas savaime suprantamu dalyku,
j reikdavo parodyti.
Mano mieloji mergyt." Tvelio dukryt!" Ar tau nieko ne
trksta, mieloji mama?"
Tvarka namie, visokie reikalai, preki knygos, kvietimai ir
laikeliai - Ana savaime prato visu tuo pasirpinti. Dukterys ir
yra tam, kad tarnaut tvams - o ne atvirkiai.
Eidama pro knyg kiosk, Ana staiga savs paklaus: O kaip
geriau?"
Keista, neatrod, kad atsakyti klausim lengva.
Akimis perbgusi kioske parduodamus leidinius (k nors
paskaityti vakar prie idinio), ji netiktai nusprend, kad ne
svarbu. Viskas - tik protis, nieko daugiau. Kaip ir argonas.
Vienu metu viskas bdavo virn", o paskui - dievika", dar
vliau - pasakika", ir pritardavai i visos irdies", i proto
jai" nuo to ar ano.
Vaikai patarnavo tvams ar tvai patarnavo vaikams - nuo
to esmingoji, gyvybin ssaja tarp moni nesikeiia. Ana ti
kjo, kad jiedvi su Sara nuoirdiai viena kit myli. O ji su savo
motina? Prisiminus jai atrod, kad po meiliu paviriumi i tik
rj slypjo tas gerairdis, lengvabdis atsainumas, kur dabar
madinga vaidinti.
ypteljusi panosje, Ana nusipirko Penguin" leidyklos kny
g, kuri prisimin su malonumu skaiiusi prie daug met. Gal
dabar ji pasirodys truput sentimentali, bet tai nesvarbu, nes
Saros nebus...
Ana pagalvojo: A jos ilgsiuos - aiku, kad ilgsiuos - bet
bus visai ramu..."
8
P I R MA KNYGA
Ir dar pagalvojo: Ir Edita gaus pailsti. Ji pyksta, kai keiiami
planai ir ugaidos."
Nes Sara ir jos draugs nuolat zujo: ateidavo, ieidavo, skam
bindavo ir keisdavo planus. Mieloji mama, ar galime pavalgyti
anksiau? Mes norime kin." Ar ia tu, mama? Norjau pasa
kyti, kad piet vis dlto negriu."
Editai, daugiau kaip dvideimt met tarnaujaniai itiki
mai pavaldinei, dabar dirbaniai triskart daugiau, negu kadai
se ketino, tokie prasto gyvenimo trukdiai buvo tikras galvos
skausmas.
Anot Saros, Edita vis surgdavo.
Tik Sara kada panorjusi i Editos gaudavo, ko tik sigeisda
vo. Edita bardavosi ir niurndavo, bet Sar ji dievino.
Vienai su Edita bus labai tylu. Ramu - bet labai tylu... An
nupurt keistas altukas... Ji pagalvojo: Dabar tik tyla..." Tyla
drieksis pirmyn, nuoulniu senatvs laitu mirt. Daugiau ne
bra apie k svajoti.
Bet ko gi a troktu? - paklaus ji savs. - Visko turjau. Pa
triko meil ir laim. Vaik. I gyvenimo gavau visk, ko norjau.
Dabar viskas baigta. Dabar Sara ts, k a pradjau. Ji iteks,
turs vaik. A bsiu moiut."
Ji nusiypsojo. Moiute bti jai patikt. sivaizdavo dailius
vitrius vaikus, Saros vaikus. Idykusius snelius su pasiiau
usiais juodais Saros plaukais, putlias dukrytes. Ji jiems skaity
t - sekt pasakas...
Ji nusiypsojo nuo tos minties - bet altukas neinyko. Kad
taip Patrikas vis dar bt gyvas. Sukilo senasis nerimstantis
sielvartas. Jau taip seniai - Sarai tebuvo treji metukai - taip
seniai, kad praradimo kanios prajo. Apie Patrik galjo gal
voti velniai, be skausmo. Nenuorama jaunas vyras, kur ji taip
myljo. Dabar taip toli - toli praeityje.
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA DU K T
Bet iandien sielvartas vl sukilo. Jei Patrikas vis dar bt
gyvas, o Sara juos palikt - ivykt slidinti veicarij, vliau
itekt ir isikraustyt - juodu su Patriku likt kartu, senesni,
ramesni, bet vis dar dalytsi gyvenimu, jo diaugsmais ir var
gais. Ji nebt viena...
Ana Prentis ijo triukming stoties kiem. Pagalvojo:
Kaip nykiai atrodo tie raudoni autobusai - surikiuoti eil kaip
pabaisos, laukianios, kada jas ers." Jai regjosi, kad jie - pro
tingos btybs, gal prieikos savo krjui, mogui.
Koks skubantis, triukmingas, sausakimas pasaulis, visi
laksto en ir ten, skuba, lekia, kalba, juokiasi, sveikinasi ir atsi
sveikina.
Ir staiga ji vl pajuto t altuk - vienatv.
Paman: Sarai laikas ikeliauti - pernelyg prie jos prijun
kau. Gal ir j per daug laikau prie savs. Taip nevalia. Nevalia
laikyti vaik - neleisti jiems gyventi savo gyvenimo. Taip nege
rai - labai negerai..."
Reikia susiimti, laikytis nuoaliau, skatinti Sar bti savaran
kik - iekoti savo draug.
O tada ji nusiypsojo, nes Saros i tikrj visai nereikjo ska
tinti. Sara turjo begal draug ir nuolat kr planus, skubjo
en ir ten, visikai pasitikinti savimi ir diugi. Ji dievino motin,
bet elgsi su ja velniai globjikai, kaip su nieko nesuprantan
ia ir niekur nedalyvaujania dl garbaus amiaus.
Kokia senatv Sarai atrod keturiasdeimt vieni metai - nors
paiai Anai sunkiai seksi apie save galvoti kaip apie vidutinio
amiaus moter. Ji nesisteng stabdyti laiko. Beveik nesida, o
jos drabuiai vis dar iek tiek primin kaimo matronos, atvy
kusios j miest - tvarkingi apsiaustai, sijonai ir nedidelis tikr
perl vrinlis.
Ana atsiduso. Nesuprantu, ko taip paikioju, - pasak sau
10
P I RMA KNYGA
garsiai. - Matyt, todl, kad ilydjau Sar." Kaip sako pranczai:
Partir, cest mourrir un peu...
Taip, tiesa... Sara, iveta to reikmingai pukinio traukinio,
dabar buvo mirusi savo motinai. Ir a jai, - paman Ana. -
Keistas dalykas atstumas. Atskirtis erdvje..."
Sara gyvena vien gyvenim. Ji, Ana, gyvena kit... Savo gy
venim.
Po altuko j uliejo kakokia neaiki maloni bsena. Dabar
gals pati sprsti, kada keltis, k veikti - planuoti savo dien.
Gals anksti gulti, pavakarieniavusi lovoje - arba eiti kin ar
teatr. Arba ssti traukin ir nuvaiuoti pasivaikioti gamto
je... pro plikus medius, pro atri akeli raizginius bus matyti
mlynas dangus...
Aiku, ji visa tai gali daryti kada panorjusi. Bet kai du mo
ns gyvena sykiu, danai vienas j nustato ritm. Ana i Saros
pasakojim labiausiai avjosi guviais nuotykiais.
Bti motina labai smagu, nra n menkiausios abejons. Tar
si i naujo gyventum savo gyvenim - tik be daugybs jaunysts
kani. Nes inai, kaip viskas nesvarbu, ir gali meiliai ypsotis,
kai kyla krizs.
Bet, mama, tikrai, - susirpinusi sakydavo Sara, - tai labai
rimta. Nesiypsok. Nadiai atrodo, kad nuo to priklausys visa
ateitis!"
Bet, kai sulauki keturiasdeimt vien, supranti, kad visa atei
tis priklauso nuo labai nedaug ko. Gyvenimas daug lankstesnis,
labiau prisitaikantis, negu kadaise manei.
Kai dirbo karo slauge, Ana pirm syk suprato, kokios svar
bios gyvenimo smulkmenos. Smulkus pavydas, menki diaugs
mai, ankta apykakl, psl nuo per mao batelio - visa tai at
rod daug svarbiau, negu esmin tiesa, kad kiekvien akimirk
gali ti. Matyt, bdavo ikilming, slegiani mini, bet i
11
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU K T
tikrj prie j labai greitai priprasdavai, o smulkmenos dar
savo - gal dar primygtiniau kaip tik todl, kad vis laik miglo
tai suvok, jog laiko labai maai. Ji kai ko ir imoko - apie keist
moni prigimties nenuoseklum, kad sunku mones laikyti
gerais ar blogais kaip jaunatviko dogmatizmo laikais. Ji regjo
netiktin drs gelbstint auk - o paskui tas pats mogus, ku
ris rizikavo gyvybe, suklups tiesiog smulkmenikai apvogdavo
t pat, kur k tik igelbjo.
I tikrj mons labai sudtingi.
Nerytingai sustojusi ant aligatvio An aiiai suvilps
taksi nuo abstraki svarstym grino prie apiuopiam r
pesi. K veikti dabar, i akimirk?
Tryt jos mintys sukosi tik apie tai, kaip ilydti Sar veica
rij. Vakare ji ketino vakarieniauti su Deimsu Grantu. Mielasis
Deimsas, visada toks geras ir dmesingas. Kai Sara ivaiuos,
tikriausiai bus nykoka. Eikim kur nors atvsti." Tikrai, koks
mielas tas Deimsas. Tegu Sara sau juokiasi ir vadina Deims
Tavo pukka Sahib draugas, brangioji". Deimsas - labai malo
nus mogus. Kartais sunkoka ilaikyti dmes, kai jis seka tas
savo ilgas ir iskydusias istorijas, bet jam taip patinka pasakoti,
ir apskritai, kai pasti mog dvideimt penkerius metus, d
miai klausytis yra maiausia, k gali dl jo padaryti.
Ana pavelg laikrod. Galt nueiti Armijos ir laivyno"
parduotuv. Edita pra keli virtuvs rakand. itaip nuspren
dusi atsikrat varginani klausim. Bet vis laik, valgyda
masi keptuves ir teiraudamasi kain (dabar jos pasakikos!),
mintyse ji juto t keist alt baim.
Galiausiai neitvrusi nujo telefono bdel ir surinko nu
mer.
- Gal galiau pasikalbti su dama* Lora Vitsteibl?
* Orig. Dame - dama (moteris, turinti Britanijos imperijos ordin). Red. past.
12
P I R MA KNYGA
- O kas skambina?
- Ponia Prentis.
- Minutl, ponia Prentis.
Trumpai stojo tyla, paskui emas, sodrus balsas tar:
- Ana?
- Ak, Lora, inau, kad negerai darau - tau skambinu tokiu
metu, bet a k tik ilydjau Sar, ir jei tu iandien ne itin usi
musi...
Balsas rytingai atsak:
- Papietauk su manim. Rugin duona ir nenugriebtas pie
nas. Tiks?
- Man viskas tiks. Tu tikras angelas.
- Lauksiu. Po pirmos penkiolika.
2
Be vienos minuts ketvirtis antros Ana sumokjo u taksi Harlio
gatvje ir paskambino prie dur.
Uolusis Harknesas jas atidar, svetingai nusiypsojo ir tar:
- Lipkit tiesiai j vir, ponia Prentis, gerai? Dama Lora dar
kelias minutes utruks.
Ana lengvai ubgo laiptais. Nam valgomasis buvo pavers
tas priimamuoju, o virutiniame namo aukte rengtas patogus
butas. Svetainje buvo padengtas nedidelis stalelis. Pats kamba
rys primin labiau vyro negu moters buvein. Dideli, minkti,
patogs krslai, daugyb knyg, kai kurios sukrautos ant krsl,
ir sodrios spalvos puikaus aksomo uuolaidos.
Ilgai laukti Anai neteko. Dama Lora, kurios balsas dar ant
laipt dudeno kaip ikilmingas obojus, jo kambar ir meiliai
pabuiavo vieni.
13
A G A T H A C H R I S T I E DU KT YRA DU K T
Dama Lora Vitsteibl buvo eiasdeimt ketveri met. J
gaub atmosfera, bdinga karaliams arba ymiems visuomens
veikjams. alia jos viskas atrod truput didingiau, negu i tik
rj - jos balsas, jos lus biustas tarsi lentyna, milinika ge
leies pilkumo plauk kupeta, erelika nosis.
- Kaip malonu tave matyti, vaikeli, - sududeno ji. - Labai
graiai atrodai, Ana. Matau, nusipirkai puoktel ibuokli. Ko
kia tu valgi. joki kit gl tu taip nepanai.
- Susitraukl ibuokl? Lora, kaipgi tu itaip.
- Rudenikas meilumas, gerai paslptas po lapais.
- Tau tai nebdinga, Lora. Tu visada tokia nemandagi!
- Taip apsimoka, bet kartais tenka pasistengti. Na, negai
kim, valgykim. Basetai, kur Basetas? Ak, tai kur tu. Ana, tau
pasisek, gausi pjausn. Ir dar taur Reino vyno.
- Ak, Lora, kokia tu svetinga. Man tikt ir rugin duona su
nenugriebtu pienu.
- Pieno uteks tik man. Eik, sskis. Tai Sara ivyko veica
rij? Ar ilgam?
- Trims savaitms.
- Kaip smagu.
Nerangusis Basetas ijo i kambario. Dama Lora pasim
gaudama gurkteljo pieno ir striukai tar:
- O tu jos ilgsies. Bet paskambinai ir atjai ia ne to pa
sakoti. Nagi, Ana, pasakok. Laiko nedaug. inau, kad mgsti
mano draugij, bet kai mons skambina ir praosi priimami
sveius t pat minut, paprastai juos traukia didi mano i
mintis.
- Labai atsipraau, - atsak Ana.
- Niekai, brangioji. Prieingai, tai beveik pagyrimas.
Ana skubiai ipyl:
- Ak, Lora, kokia a kvaia, pati inau! Bet mane apm ka
14
P I R MA KNYGA
kokia baim. Viktorijos stotyje, tarp t vis autobus! Pasiju
tau... pasijutau siaubingai vienia.
- Ta-aip, suprantu...
- Ne vien todl, kad Sara ivaiavo ir a jos pasiilgsiu. Ka
kas daugiau...
Lora Vitsteibl linkteljo galva, jos dmios pilkos akuts abe
jingai velg An.
Ana ltai ts:
- Nes galiausiai visada esi viena... i tikrj...
- Aha, tai pagaliau t supratai? Visi, aiku, anksiau ar v
liau supranta. Keista, daniausiai tai sukreia. Kiek tau met,
Ana? Keturiasdeimt vieni? Labai tinkamas amius tokiam at
radimui. Jei jis ateit per vlai, sugniudyt. Jei suprastum per
jauna - reikt daug drsos tai pripainti.
- Ar tu kada nors jauteisi visikai viena, Lora? - smalsiai
paklaus Ana.
- O, taip. A supratau, kai buvau dvideimt eeri - ties
sakant, apsupta labai draugiko eimos sambrio. Nustebau ir i
sigandau - bet susitaikiau. Niekada neneik tiesos. Reikia susitai
kyti su tuo, kad iame pasaulyje turime tik vien pakeleiv, kuris
mus lydi nuo lopio iki karsto - save. Gerai sutark su tuo pakelei
viu - imok gyventi su savimi. tai kur paslaptis. Ne visada lengva.
Ana atsiduso.
- Gyvenimas pasirod visikai beprasmis - visk tau pasa
koju, Lora, - tiesiog priek nusidriek visikai tuti metai. Ak,
a turbt tiesiog tikra paikut...
- Nagi, nagi, nepamesk galvos. Kare dirbai labai uoliai ir
nepastebimai, uauginai Sar, kuri dabar moka graiai elgtis ir
diaugtis gyvenimu, o patyliukais ir pati juo mgaujiesi. Visa tai
labai puiku. Jei ateitum pas mane konsultacij, isisiau tave
lauk ir net pinig neimiau - o a juk sena gobuol.
15
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA DUK T
- Lora, brangioji, tu - tikra atgaiva irdiai. Bet man regis,
tikrai - a tikrai pernelyg rpinuosi Sara.
- Niekus tauki!
- A visada labai bijojau tapti tokia savininkika motina, ku
rios tiesiog suda savo vaikus.
Lora Vitsteibl sausai atr:
- Tiek daug kalbama apie savininkikas motinas, kad mote
rys ima baimintis parodyti savo vaikams paprast velnum!
- Bet bti savininkikai tikrai blogai!
- inoma. Kasdien su tuo susiduriu. Motinos, kurios laiko
snus prie sijono, tvai, nepaleidiantys dukter i aki. Bet ne
visada kalti vien jie. Syk mano kambaryje lizd susisuko pauk
iai, Ana. Laikui bgant, mayliai iskrido i lizdo, bet vienas
liko. Norjo likti lizde, bti penimas, atsisak vargintis ir rop
tis lauk. Paukt labai dl to nerimo. Ji rod jam, vis skraidiojo
per lizdo krat, cypsdama ir plakdama sparnais. Galiausiai
liovsi j penti. Atnedavo snape maisto, bet atsitpdavo kitam
kambario gale ir aukdavo j. Na, ir mons panaiai. Vaikai, ku
rie nenori uaugti, nenori imtis suaugusij gyvenimo varg.
Ne aukljimas kaltas. Jie patys kalti.
Ji patyljo ir vl prakalbo:
- Yra ir geismas bti priklausomam, ne tik geismas uval
dyti. Ar tai reikia, kad vlai brstama? Ar toks prigimtinis su
augusio mogaus trkumas? Kol kas dar labai nedaug inoma
apie mogaus asmenyb.
- Bet vis tiek, - nesusidomjusi apibendrinimais, atsak
Ana, - nemanai, kad a - savininkika motina?
- Man atrodo, kad judviej su Sara santykiai puiks. Saky
iau, js i prigimties viena kit labai mylite. - Susimsiusi ji
pridr: - Aiku, Sara, kaip jos met mergait, dar nesusitu
pjusi.
16
P I R M A K N Y G A
- O a visada maniau, kad tikra sen - ne pagal metus.
- Nemanau. Man regis, jos protas nebrandus - ne kaip de
vyniolikmets.
- Bet ji tokia tikra dl visko, tokia savim pasitikinti. Ir labai
sumani. Turi visoki mini.
- Turi mading mini, norjai pasakyti. Dar ilgai ji neturs
tikrai sav mini. O iuolaikins merginos visos atrodo labai
pasitikinios. Joms reikia pripainimo, tai kodl. Gyvename
netikrumo laikais, viskas nepatvaru, ir jaunimas t junta. I ia
pus ms dien bd. Trksta patvarumo. Yra namai. Trksta
morals norm. inai, jaunam mediui reikia tvirto kuolo.
Staiga ji isiiep.
- Nors esu ymi, pamokslauju kaip visos sens. - Ji baig
gerti pien. - Ar inai, kodl j geriu?
- Nes sveika?
- Cha! Man skanu. Nuo tada, kai ivaiavau atostogauti
kaimo sodyb. Kita prieastis - kad noriu isiskirti. Maivausi.
Visi mes maivoms. Tenka. A maivausi daugiau, negu kiti.
Bet, ai Dievui, pati suprantu, kad maivausi. Bet grkim prie
tavs, Ana. Tau nieko nra. Tiesiog gavai antrj kvpavim,
ir tiek.
- Kaip suprasti - antrj kvpavim, Lora? Juk nenori pasa
kyti... - sutriko ji.
- Ne apie fizinius dalykus kalbu. Apie psichinius. Moterims
sekasi, nors devyniasdeimt devynios i imto to nesupranta.
Kokio amiaus v. Teres msi pertvarkyti vienuolynus? Pen
kiasdeimties. Ir dar dvideimt toki atvej galiau ivardyti.
Nuo dvideimties iki keturiasdeimties met moterys usimu
sios biologiniais reikalais - ir gerai. Jos rpinasi vaikais, vyrais,
meiluiais - asmeniniais santykiais. Arba sublimuoja visa tai ir
puola daryti karjeros, emocingai - kaip moterys. Taiau prote
17
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA DU K T
ir sieloje vyksta prigimtinis antrasis ydjimas ir prasideda jis,
sulaukus amiaus vidurio. Moterys sendamos labiau susidomi
neasmeniniais dalykais. eiasdeimties met vyras daniausiai
ima kartotis kaip sugedusi ploktel. eiasdeimties met mo
teris, jei apskritai ji asmenyb, yra domi.
Ana prisimin Deims Grant ir nusiypsojo.
- Moterys ima siekti ko nors nauja. Ak, ir bdamos to am
iaus, jos apsikvailina. Kartais lytis jas riboja. Bet amiaus vidu
rys kupinas didiuli galimybi.
- Tu - tikra atgaiva irdiai, Lora! Manai, man reikt ko
nors imtis? Kokio nors socialinio darbo?
- Ar labai myli mones? - rsiai paklaus Lora Vitsteibl. -
Be vidins liepsnos geras darbas nieko vertas. Nedaryk, ko ne
nori, vien tam, kad kas papleknot tau per pet! Kaip sau nori,
nieko nra bjauresnio. Jei noriai lankysi serganias senutes arba
vediosi lykius neiaukltus padauas prie jros - pirmyn.
Yra nemaa moni, kuriems tai patinka. Ne, Ana, nesiimk to
kios veiklos per prievart. Nepamirk, kad emei reikia ir dirvo
nuoti. Kol kas tavo derlius buvo motinyst. Nesivaizduoju tavs
kaip reformators, menininks ar socialins rpybos darbuoto
jos. Tu gana paprasta moteris, Ana, bet labai miela. Palauk. Tie
siog ramiai palauk, neprarasdama tikjimo ir vilties, ir pamatysi.
Atsiras kas nors vertinga, kas pripildys tavo gyvenim.
Ji trumpai nutilo, paskui pridr:
- Niekada neturjai meiluio, tiesa?
Ana nuraudo.
- Ne. - Ji susig. - Ar... ar manai, kad reikt?
Dama Lora piktai suprunkt, regis, lyg kas sprogo, net tau
rs ant stalo suskambjo.
- Ak, ta i dien giesmel! Viktorijos laikais sekso bijojo
me, net kdi kojas dangstydavome! Slpme seks, traukme
18
P I R MA KNYGA
j i aki. Labai blogai. Bet dabar puolme kit kratutinum.
Seksas mums - tarsi vaistas. Tas pats, kas sieros vaistai ir peni
cilinas. Jaunos moterys mans klausia: Ar man nereikt su
sirasti meiluio?", Kaip manot, gal reikt pagimdyti vaikel?"
Galima pamanyti, kad eiti su vyru lov - venta pareiga, o ne
malonumas. Tu nesi aistringa moteris, Ana. Turi begal velnu
mo ir meils. Seksui tas nekenkia, bet tau tai nra svarbiausia.
Jei papraytum mans nuspti ateit, sakyiau, kad laikui b
gant tu vl iteksi.
- O ne. Nemanau, kad galiau.
- Kodl iandien nusipirkai ibuokli ir prisisegei prie ap
siausto? Gls perkamos kambariams, o ant drabui paprastai
nedvimos. itos ibuokls - enklas, Ana. Tu j nusipirkai, nes
giliai irdyje jauti pavasar - artinasi antrasis tavo pavasaris.
- Turi galvoje bob vasar, - niauriai atsak Ana.
- Jei nori taip vadinti, vadink.
- Lora, sutinku, mintis labai grai, bet ibuokli nusipirkau
tik todl, kad j pardavja atrod tokia sualusi ir nusiminusi.
- Tai tu taip manai. Bet tai - tik pretekstas. Pasigilink tikr
sias prieastis, Ana. Imok painti save. Svarbiausias dalykas
gyvenime - stengtis painti save. Dievulliau - jau po dviej.
K veiksi vakare?
- Eisiu vakariens su Deimsu Grantu.
- Pulkininku Grantu? Taip, aiku. Malonus vyrikis. - Jos
akys ybteljo. - Jis jau seniai tave sekioja, Ana.
Ana Prentis nusijuok ir nuraudo.
- Ak, jis tiesiog taip prats.
- Juk jis kelissyk pra tavs u jo tekti, tiesa?
- Taip, bet visa tai - niekai. Ak, Lora, ar tu manai... galbt...
reikia sutikti? Jei mes abu vienii...
- Vedybose nebna reikia, Ana! O netiks palydovas - blo
19
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU KT
giau negu jokio. Vargas pulkininkas Grantas - tik man i tikrj
jo negaila. Vyras, nuolat pras moters u jo tekti ir nesugebs
priversti jos persigalvoti, i tikrj slapia mgaujasi atsidavimu
beviltikiems reikalams. Jei bt kovojs Diunkerke, tai bt
prisidiaugs - bet turbt daug geriau jam bt derjs Leng
vosios brigados" puolimas! Kaip i alis mgaujasi savo pralai
mjimais ir klaidomis - ir kaip gdijams savo pergali!
Antras skyrius
1
Grusi namo An itikimoji Edita pasveikino altokai.
- Buvau pietums paruousi skani plekn, - pasak ji, en
gusi pro virtuvs duris. - Ir dar karamelinio kremo.
- Labai atsipraau. Pietavau su dama Lora. Juk laiku paskam
binau ir pasakiau, kad negriu, tiesa?
- Plekns nebuvau ikepusi, - niauriai prisipaino Edita,
aukta liesa moteris, pasitempusi - karikos laikysenos - pa
pstomis nepatenkintomis lpomis.
- Bet jums nebdinga lakstyti ir kaitalioti planus. Panel
Sara nebt mans tuo nustebinusi. Radau tas dailias pirtinai
tes, kuri ji iekojo, bet per vlai - buvo jau ivaiavusi. Uki
tos u sofos.
- Kaip gaila. - Ana n kiek nenulidusi pam megztas vil
nones pirtinaites. - Ji laimingai ivyko.
- Ir tikriausiai diaugsi.
- Taip, labai linksma draugija.
- Gali taip linksmai atgal nebegrti. Tikriausiai parklibink-
iuos su ramentais.
- Ak, Edita, nekalbk itaip.
- Pavojinga toje veicarijoje. Susilauai rank ar koj, o jos
gerai nesustato. Po gipsu simeta gangrena, ir tau galas. Ir dar
baisiai smirda.
- Na, tikkims, kad Sarai taip nenutiks, - atsak Ana, se
21
AG A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
niai pratusi prie niri Editos pranaysi, kurias ji visada ds
tydavo su nemenku pasimgavimu.
- Be panels Saros namai neatpastami, - ts Edita. - N
nesuprasi, kas dedasi, - taip tylu.
- Gausi truput pailsti, Edita.
- Pailsti? - pasipiktinusi atsak Edita. - O kam man ils
tis? Geriau susidvti negu sudlti, mane taip mama mok -
taip visada ir darau. Kol nebus panels Saros ir ji su draugmis
nemirins vis laik, galsiu visk variai ikuopti. Jau seniai
reikia.
- O man butas atrodo nuostabiai varus, Edita.
- Tai jums taip atrodo. Bet a geriau inau. Visas uuolaidas
reikia nukabinti ir gerai ipurtyti, ir lemp gaubtus reikia i
skalbti - ak! Tiesiog imtai darb.
Editos akys net vytjo i nekantrumo.
- Pasikviesk k nors talk.
- ia dabar? Nesibaiminkit. Man patinka, kai viskas pada
roma kaip reikiant, o iais laikais tomis moterikmis negali
pasikliauti. Turite daug grai daikt, o graius daiktus reikia
tinkamai ir priirti. Vis verdu, vis tai tas, tai anas, ir nra kada
tikru darbu usiimti.
- Bet verdi tikrai labai skaniai, Edita. Juk pati inai.
Nuolatin baisaus Editos pasipiktinimo iraik pakeit ne
ymi ypsena.
- Ak, verdu, - atsainiai atsak ji. - Ten nra k veikti. Tikru
darbu to nepavadiniau, tai jau ne.
Grdama virtuv, ji paklaus:
- Kada gersite arbat?
- Ak, kol kas dar ne. Madaug pus penki.
- Jumis dta, priguliau ir nusnsiau. Tada vakare jausits
vali. Kad jau gavot ramybs, galit ja ir pasidiaugti.
22
P I R MA KNYGA
Ana nusijuok. Nujo svetain ir leidosi Editos patogiai ap
kamoma ant sofos.
- Rpiniesi manim kaip vaiku, Edita.
- Na, kai atjau dirbti pas js mamyt, vaikas ir buvote, o ir
dabar nedaug teuaugote. Skambino pulkininkas Grantas. Pra
nepamirti, kad atunt susitinkate Mogadoro" restorane.
Ji ino, pasakiau. Bet tokie jau tie vyrai - vis rpinasi, rpinasi,
rpinasi, o jau karikiai tai visai.
- Bet kaip grau, kad jis paman, jog vakar jausiuosi vieni
a, ir pakviet susitikti.
Edita kaip teisjas atr:
- Nieko prie pulkinink neturiu. Gal jis ir tpioja, bet jis -
tikras dentelmenas. - Patyljo, paskui pridr: - Apskritai yra
daug prastesni vyr u pulkinink Grant.
- K sakai, Edita?
Edita rsiai pavelg j.
- Sakau, kad yra ir prastesni vyr... K gi, matyt, panelei
Sarai ivaiavus, to ponaiio Derio dabar taip danai nere-
gsim.
- Jis tau nepatinka, Edita, tiesa?
- Na, ir patinka, ir ne, jei suprantat, k turiu galvoj. Jis mie
las - negali ginytis. Bet jis kakoks netvirtas. Mano sesers
Marlena u tokio itekjo. Ilgiau kaip eis mnesius viename
darbe niekaip neitveria. O kad ir kas nutikt, jis vis nekaltas.
Edita ijo i kambario, o Ana padjo galv ant pagalvls ir
usimerk.
Pro udaryt lang skverbsi tyks, prislopinti gatvs garsai,
malonus dzgesys, tarsi bii i toli. Ant stalelio netoliese du
buo su geltonaisiais narcizais skleid sald kvap.
Ji jautsi rami ir laiminga. Saros pasiilgs, bet visai gerai kur
laik pabti vienai ir pailsti.
23
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU KT
Kaip keistai ryt j sum baim...
Kain, k Deimsas Grantas vakar atsives.
2
Mogadoras" buvo mautis senamadikas restoranlis - geras
maistas ir vynas ir labai rami aplinka.
Ana atvyko pirmoji i svei ir rado pulkinink Grant, s
dint prie baro ir aidiant su laikrodiu.
- Ak, Ana, - jis paoko jos pasitikti. - tai ir tu.
Pritariamai nuvelg jos juod vakarin suknel ir perl v
rin ant kaklo.
- Nuostabu, kai grai moteris sugeba ateiti laiku.
- Vluoju tik tris minutes, ne daugiau, - ypsodamasi jam
atsak Ana.
Deimsas Grantas buvo auktas vyrikis, pasitemps, karikos
laikysenos, trumpai kirptais ilais plaukais ir atkakliu smakru.
Jis vl vilgteljo laikrod.
- Na, ir kurgi jie visi? Staliukas mums bus paruotas po a
tuoni penkiolika, o prie tai noriau igerti. Tau erio? Mgs
ti labiau negu kokteilius, tiesa?
- Taip, prayiau. O kas dar ateis?
- Mesingemai. Pasti juos?
- Aiku.
- Ir Denifer Greiem. Ji mano pusseser, bet neinau, ar
judvi...
- Regis, syk buvome susitikusios - kartu su tavim.
- O dar - Riardas Koldfildas. Kaip tik andien j sutikau.
Daugyb met nebuvau mats. Didij dal gyvenimo jis pra
leido Birmoje. Grs i al, jauiasi truput sutriks.
24
P I R MA KNYGA
- Taip, gali bti.
- Malonus mogus. Lidna istorija. mona mir, gimdy
dama pirmj vaik. Jis j dievino. Ilg laik negaljo atsigauti.
Man, kad reikia pabgti - todl ir ivyko Birm.
- O vaikelis?
- Ak, jis irgi neigyveno.
- Kaip gaila.
- O, tai ir Mesingemai.
Ponia Mesingem, Saros visada vadinama Mem Sahib", pri
siartino, didingai tvyksteldama dantimis. Buvo liesa, gyslota
moteris, nuo ilg met Indijoje jos oda ibalo ir idivo. Jos
vyras, emas, kresnas mogutis, vis siterpdavo pokalb.
- Kaip malonu vl tave matyti, - tar ponia Mesingem, iltai
spausdama Anai rank. - Ir kaip smagu eiti vakarieniauti, tin
kamai apsirengus. Man atrodo, kad a niekada negaunu progos
apsivilkti vakarins suknels. Visi vis sako: Nesipuok." O man
gyvenimas dabar atrodo nykus, ir visk reikia daryti paiai! A
vis prie kriaukls ir prie kriaukls! Nemanau, kad itversiu ioje
alyje. Galvojame, ar nesikraustyti Kenij.
- Daug kas sprunka, - pridr jos vyras. - Atsibodo. Pra
keikta valdia.
- O, tai ir Denifer, - tar pulkininkas Grantas, - ir Kold-
fildas.
Denifer Greiem buvo aukta trisdeimt penkeri met
arkliko veido moteris. Juokdamasi vengdavo kaip kumel.
Riardas Koldfildas pasirod ess vidutinio amiaus vyrikis,
degs saulje.
Jis prisdo prie Anos, ir ji m j kalbinti.
Ar seniai jis Anglijoje? Kaip jam kas atrod?
Pripratau ne ikart, - atsak jis. Viskas visai kitaip, negu prie
kar. Iekojsis darbo - bet ne taip lengva j rasti, ypa jo amiaus.
25
A G A T H A C H R I S T I E - DUKT YRA DU K T
- Ak taip, tikiu. Viskas kakaip netinka.
- Taip, juk, iaip ar taip, man n penkiasdeimties dar n
ra. - Jis nusiypsojo kakaip vaikikai meiliai. - Turiu iek tiek
pinig. Svarstau, gal pirkti namuk kaime. Prekiauti darov
mis. Arba auginti vitas.
- Tai jau nei - aikteljo Ana. - Keli mano draugai mgino
auginti vitas - ir jos kakodl vis suserga.
- Ne, gal geriau darovs. Turbt tiek daug neudirbtum,
bet gyvenimas bt mielas.
Jis atsiduso.
- Viskas taip sumi. Nebent pasikeist valdia...
Ana netvirtai pritar. Kaip visada, vaistas nuo vis lig.
- Tikriausiai nelengva sugalvoti, kuo i tikrj usiimti, -
pasak ji. - Tai labai trikdo.
- Ak, a visai ramus. Kas tas nerimas... Jei mogus tiki savim
ir yra gana rytingas, visi sunkumai traukiasi i kelio.
Taip pareikti buvo pernelyg kategorika, ir Ana abejojo.
- Kain, - tar ji.
- Patikinu jus, tikrai taip. Neturiu kantrybs monms, ku
rie vis skundiasi, kad jiems nesiseka.
- Ak, dl to tai sutinku, - kartai kteljo Ana, ir jis net
kilsteljo antakius.
- Regis, esate su tokiais susidrusi.
- Esu. Vienas mano dukters draugas atjs vis pasakoja, kaip
jam vl nepasisek. Anksiau j ujausdavau, bet dabar ir kyr
jo, ir atsibodo.
Ponia Mesingem i kitapus stalo siterp:
- Neskms istorijos visada nuobodios.
Pulkininkas Grantas paklaus:
- Apie k kalbi, apie jaunj Derald Loid? Jis niekada ne
prasimu.
26
P I R MA KNYGA
Riardas Koldfildas tyliai tar Anai:
- Tai turite dukter? Tokio amiaus, kad vaikinus dairosi.
- Ak, taip. Sarai devyniolika.
- Ir labai j mylite?
- inoma.
Ji pastebjo mstelint skausm jo veide ir prisimin pulki
ninko Granto pasakot istorij.
Riardas Koldfildas, paman ji, yra vienias.
Jis tyliai tar:
- Atrodot per jauna turti suaugusi dukter...
- Taip prasta sakyti mano amiaus moterims, - nusijuok
Ana.
- Galbt. Bet a rimtai. Js vyras... - jis suabejojo, - mirs?
- Taip, jau seniai.
- Kodl netekjote antrkart?
Klausimas galjo pasirodyti nemandagus, bet tikras susido
mjimas jo balse neleido jame velgti nieko nederama. Ana vl
pajuto, kad Riardas Koldfildas - paprastas mogus. Jis tikrai
norjo suinoti.
- Na, todl... - ji nutilo. Paskui vl prabilo visikai nuoir
diai: - A labai myljau savo vyr. Kai jis mir, nieko kito ne-
bepamilau. Ir, inoma, turjau Sar.
- Taip, - pritar Koldfildas. - Taip - taip ir turjo bti.
Grantas atsistojo ir pasil eiti restoran. Prie apvalaus sta
lo Ana sdo greta eimininko, o i kitos puss - majoro Mesin-
gemo. Daugiau prog pasikalbti akis ak su Koldfildu nebe
buvo, nes jis susimsts nekuiavosi su panele Greiem.
- Kaip manai, ar jie tikt kits kitam? - sumurmjo jai aus
pulkininkas. - inai, jam reikia monos.
Kakodl tokia mintis Anai pasirod nemaloni. Denifer
Greiem, kurgi ne, su savo rksmingu balsu ir arkliku juoku!
27
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU KT
Visai ne tokia moteris, kuri galt vesti toks vyras, kaip Kold-
fildas.
Atne austri, sveiai m valgyti ir nekuiuotis.
- Sara ryt ivyko?
- Taip, Deimsai. Tikiuosi, smagiai paslidins.
- Taip, tik tokiu met laiku sniegas prastokas. iaip ar taip,
tikiuosi, kad jai bus smagu. Grauol toji Sara. Beje, tikiuosi,
jaunasis Loidas nevyko sykiu?
- Oi, ne, jis k tik pradjo dirbti dds monje. Niekur va
iuoti negali.
- Tai gerai. Ugniauk t reikal, kol nesibgjo, Ana.
- Kad iais laikais ne kain k teugniaui, Deimsai.
- Hm, gal ir ne. Na, bet ji vis tiek kol kas paspruko.
- Taip, pamaniau, kad neblogai sugalvota.
- Tikrai? Turi galv, Ana. Tikkims, kad ten ji susikukuos
su kokiu kitu vaikinu.
- Sara dar labai jauna, Deimsai. Nemanau, kad ji rimtai su
Deriu Loidu.
- Gal ir ne. Bet kai paskutinsyk j maiau, atrod labai dl
jo susirpinusi.
- Sara visais rpinasi. Ji tiksliai ino, k kam daryti, ir priver
ia visus taip ir elgtis. Ji labai itikima draug.
- Ji geras vaikas. Ir labai grai. Bet niekada nebus tokia gra
uol, kaip tu, Ana, ji kietesn - kaip iais laikais sakoma, kietas
rieutlis.
Ana nusiypsojo.
- Nemanau, kad Sara toks jau kietas rieutlis. Tiesiog jos
kartoje taip priimta.
- Gal... Bet kartais tos merginos galt pasimokyti avesio
i savo motin.
Jis meiliai velg j, ir Ana, staiga apimta keistos ilumos,
28
P I RMA KNYGA
pagalvojo: Mielasis Deimsas. Koks jis man geras. Tikrai mano,
kad a be priekait. Ar a kvaila, kad atsisakau to, k jis silo?
Bti mylima ir branginama..."
Deja, t akimirk pulkininkas Grantas pradjo pasakoti isto
rij apie savo pavaldin ir majoro mon Indijoje. Istorija buvo
ilga ir jau trissyk girdta.
Meili iluma iblso. Ana stebjo Riard Koldfild kitapus
stalo ir vertino. Truput per daug pasitiki savimi, per daug ne
lankstus - ne, pasitais ji, ne visai... Tai - tik apsaugos arvas
nuo nepastamo ir galbt grsmingo pasaulio.
I tikrj veidas lidnas. Vienias...
Jis turi daug ger savybi, paman ji. Bt geras, sinin
gas ir grietai teisingas. Turbt usispyrs, o kartais nusistats
i anksto. Neprats juoktis ir kad i jo bt juokiamasi. Geras
mogus, kuris prayst, jei pasijust tikrai mylimas...
- ...ar galit patikti? - pulkininkas ikilmingai baig istori
j. - ...Seisas i anksto visk inojo!
Ana sukrsta prisimin pareig ir, kaip dera, linksmai nusi
juok.
Treias skyrius
1
Kit ryt pabudusi, Ana akimirk nesusigaud, kur esanti. Juk
tas blausus lango elis turt bti deinje, ne kairje... Durys,
spinta...
Paskui suprato. Ji sapnavo sapn; sapnavo, kad gro vai
kyst, senuosius namus Aplstryme. Atvyko ten labai diugi,
j pasitiko motina, Edita - kur kas jaunesn. Ana bgiojo po
sod, aikiojo, o paskui nujo namo. Viskas buvo taip, kaip
kadaise, tamsokas priekambaris, atsiveriantis raukiniais i
puot svetain. O paskui mama staiga tar: iandien arbat
gersime ia, ir nusived j pro dar vienas duris nauj, nema
tyt kambar. Gra kambar su linksmais raukiniais, glmis ir
saule; ir kakas jai pasakojo: N neinojai, kad itie kambariai
yra, tiesa? Radome juos pernai! Buvo ir daugiau nauj kamba
ri, nedidel laiptin ir dar daugiau kambari antrame aukte.
Viskas labai diugu ir jaudinama.
Pabudusi Ana vis dar tebesapnavo. Kad ji buvo vaikas, mo
gutis, stovintis gyvenimo prieauryje. Tie neatrasti kambariai!
sivaizduok, itiek met nieko apie juos neinojo! Kada juos
rado? Neseniai? Ar prie daug met?
Pamau maloni sapno sumait siskverb tikrov. Tik
sapnas, graus sapnas. Dabar pervertas maudulio, nostalgijos.
Nes kelio atgal nra. Ir kaip keista, kad tas sapnas apie nau
jus paprastus kambarius sukelia itiek savotiko, diugaus ma
30
P I R MA KNYGA
lonumo. Jai kone darsi lidna nuo minties, kad i tikrj t
kambari nra.
Ana guljo lovoje, stebdama, kaip rykja lango apybraia.
Turbt jau vlu, bent devinta valanda. Rytai dabar tokie tam
ss. Sara veicarijoje atsibudusi pamatys saulut ir snieg. Bet
kakodl i akimirk Sara atrod beveik netikra. Sara buvo
toli, nesava, neymi...
O tikras buvo namukas Kamberlande, raukiniai, saulkaita,
gls - ir motina. Ir Edita, pagarbiai pasirengusi jas aptarnauti,
nors ir jauno, lygaus veido, bet lygiai tokia pat nepalankia iraika.
Ji nusiypsojo ir kteljo:
- Edita!
Edita jjo ir atitrauk uuolaidas.
- Na, - patenkinta tar ji. - Puikiai pasnaudte. Neketinau
js adinti. Diena ne kain kokia. Sakyiau, kyla rkas.
Viskas u lango buvo tirtai geltona. Nelabai patrauklu, bet
Anos gerovs pojtis nesutriko. Ji guljo ir ypsojosi pati sau.
- Pusryiai paruoti. Tuojau atneiu.
Eidama i kambario, Edita stabteljo ir smalsiai nuvelg ei
minink.
- ryt atrodot savim patenkinta, sakyiau. Tikriausiai vakar
buvo smagu.
- Vakar? - Ana akimirk nesusigaud, apie k kalbama. -
Ak, taip, taip, buvo labai smagu. Edita, prie nubusdama sap
navau, kad vl esu namie. Ir tu ten buvai, buvo vasara, o name
atsirado nauj kambari, apie kuriuos nieko neinojome.
- Tai ir gerai, kad neinojome, sakyiau, - atsak Edita. -
Ir taip t kambari gana buvo. Milinikas, klaidus namas. O
virtuv! Tik pamanyk, kiek angli ji susdavo! Laimei, tada jos
buvo pigios.
- Tu vl buvai jauna, Edita, a irgi.
31
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U KT
- Na, laiko atgal neatsuksi, tiesa? Kad ir kaip troktum. Tie
laikai buvo ir prauvo.
- Buvo ir prauvo, - tyliai pakartojo Ana.
- Bet man ir taip visai neblogai. Esu sveika, stipri, nors, sa
kyiau, apie gyvenimo vidur daniausiai pasitaiko t augli vi
duriuose. Pastaruoju metu por syki apie tai susimsiau.
- Esu tikra, kad tau nieko panaaus nra, Edita.
- Ak, bet juk niekas neino. Iki pat tol, kol neigabena li
gonin ir nesupjausto, o tada jau daniausiai bna per vlu. -
Niriai digaudama, Edita ijo.
Po keli minui gro su Anos pusryiais - kava ir skrebuiu.
- Praau, ponia. Atsisskit, pakiiu pagalv u nugaros.
Ana pavelg j ir nesusitvardiusi pratar:
- Kokia tu man gera, Edita.
Edita susigdusi nuraudo kaip uogel.
- Tiesiog visk darau, kaip priklauso. O jumis kakas vis tiek
turi rpintis. Nesat tvirtaval moteris. O tai dama Lora - n
pats Romos popieius prie j neatsilaikyt.
- Dama Lora - ryki asmenyb, Edita.
- inau. Girdjau j per radij. K ten, i pirmo vilgsnio
aiku, kad ji io to verta. Kiek girdjau, sugebjo netgi itekti.
Ar juos iskyr mirtis, ar patys?
- Ak, jis mir.
- Sakyiau, taip jam geriau. Su ja jokiam dentelmenui gy
venti neparanku. Nors neneigsiu, kai kuriems vyrams netgi pa
tinka monos su kelnmis.
Edita eng dur link, dar pridrusi:
- Tik js nesiskubinkit, brangioji. Ilskits, kiek telpa, guli-
nkit, galvokit apie graius dalykus ir diaukits atostogomis.
- Atostogomis, - ypteljo Ana. - tai kaip ji tai vadina.
Taiau i dalies tai buvo tiesa. Pertrauka tvarkingame jos gy
32
P I R MA KNYGA
venime. Gyvenant su mylimu vaiku, pairdius vis laik mau
d nedidelis nerimas. Ar ji laiminga?" Ar A., B. ir C. jai geri
draugai?" Kakas vakar tuose okiuose nutiko. Kain kas?"
Ji niekada nesikio ir neklausinjo. Suprato, kad Sara turi
pati sprsti, kada kalbti, o kada tylti - mokytis savo gyvenimo
pamok, rinktis sau draugus. Taiau kai j myli, negali neimti
galv jos problem. Kiekvien akimirk tavs gali prireikti. Jei
Sara prayt motin uuojautos ar tiesiogins pagalbos, motina
turi bti visada tam pasirengusi...
Kartais Ana sau tardavo: Turiu bti pasirengusi vien dien
pamatyti Sar nelaiming, ir net tada nevalia kalbti, jei ji ne
prao."
Pastaruoju metu jai kl nerim kandus, barningas jaunuolis
Deraldas Loidas ir tai, kad Saros susiavjimas juo vis didjo.
Todl jai ir palengvjo labiausiai - kad Sara bent tris savaites
bus atskirta nuo jo ir susitiks daugyb kit vaikin.
Taip, Sarai ivykus veicarij, ji gali mielai liautis apie j
msiusi ir atsipalaiduoti. Ilstis patogioje lovoje ir galvoti,
k iandien nuveikti. Vakar vakare buvo labai smagu. Miela
sis Deimsas - toks geras - ir kartu toks nuobodus, vargelis!
Tos jo begalins pasakos! Ak, tie vyrai, sulauk keturiasdeimt
penkeri, jie turt prisiekti niekada nepasakoti joki pasak
ar istorij. Ar jie bent sivaizduoja, kaip nusimena draugai, kai
jie pradeda: Neinau, ar kada pasakojau, bet syk nutiko toks
dalykas..." - ir taip toliau.
Aiku, galima pasakyti Taip, Deimsai, jau trissyk pasako
jai". Bet tada vargel taip skaudintum. Ne, taip su Deimsu
elgtis nevalia.
O kitas, Riardas Koldfildas. Aiku, jis daug jaunesnis, bet
tikriausiai neims vien dien pasakoti vis t pai istorij...
Ji paman... gal... bet tikriausiai ne. Ne, jau veriau jis vest
33
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
tvark, imt pamokslauti. Turt iankstini nuostat, visoki
proi. Reikt j erzinti, velniai erzinti... Gal kartais elgtsi
absurdikai, bet i tikrj jis mielas - vienias mogus - labai
vienias mogus... Jai jo pagailo. Jis toks suglums iame sku
banio iuolaikinio Londono gyvenime. Ji svarst, kok jis gaus
darb... iais laikais nelengva. Tikriausiai nusipirks k ar dar
ir sikurs kaime.
Svarst, kada vl j pamatys. Netrukus kok vakar kviesis
Deims vakariens. Galt pasilyti kartu pasiimti ir Riard
Koldfild. Bt mandagu - jis tikrai vienias. O ji pasikvies dar
vien moter. Galt nueiti teatr...
Edita baisiai triukmauja. Ji greta svetainje, ir atrodo, kad
darbuojasi visas kraustytoj brys. Dunksi, bumpsi, kartais su-
zirzia dulki siurblys. Editai tikriausiai smagu.
Edita kyteljo galv pro duris. Buvo apsivyniojusi skepeta, o
veidas susikaups, pakilus, tarsi apeig adiekanios vaidiluts.
- Pietausit tikriausiai namie? Dl rko klydau. Diena, regis,
bus visai grai. Nemanykit, kad pamirau t plekn. Bet jei i
silaik iki dabar, isilaikys ir iki vakaro. Nenuneigsi, tie aldytu
vai tikrai padeda - bet vis tiek maistas i j ne toks skanus. tai
kaip a sakyiau.
Ana pavelg Edit ir nusijuok.
- Gerai, gerai, ieisiu kur nors papietauti.
- inoma, kaip jums geriau. Man tas pats.
- Taip, Edita, bet tik nepersitempk. Gal pasikviesk talk
poni Hoper, jei jau imiesi itaip kruopiai tvarkyti namus.
- Poni Hoper, poni Hoper! A jai! Kai praeit syk atjo,
leidau jai nuvalyti tas js mamos graisias bronzines idinio
groteles. O ji jas nueplojo. Linoleum plauti - tiek tos moterys
ir tesugeba, t gali kiekvienas. Pamenat tas raiyto plieno gro
teles, kurias turjom Aplstryme? tai jas tai reikjo priirti.
34
P I R MA KNYGA
Pasakysiu, didiavausi jomis. K gi, turit ia grai bald, jie
nuostabiai blizga. Gaila, kad juose tiek daug inkrustacij.
- Maiau tenka dirbti.
- Man pernelyg primena viebut. Tai eisit kur nors? Gerai.
Galsiu idulkinti kilimus.
- Ar galsiu vakare grti? Ar nori, kad nakvoiau viebutyje?
- Ak, ponia Ana, nejuokaukit. Beje, toji dviguba keptuv,
kur parnet i krautuvs, niekam tikusi. Vis pirma, ji per di
del, ir joje nepatogu maiyti. Noriu tokios, kaip senoji.
- Bijau, kad toki nebegamina, Edita.
- ita valdia, - pasilyktjusi atsak Edita. - O kaip tie
porcelianiniai sufl indeliai, kur praiau? Panelei Sarai juk pa
tinka sufl.
- Pamirau, kad j praei. Manyiau, kad j surasiu.
- Tai tai, ir turit k veikti.
- Ak, Edita, - kteljo priblokta Ana. - Tarsi a biau
maa mergyt, kuriai tu liepi eiti paaisti sviediniu.
- Ivykus panelei Sarai, atrodote jaunesn, prisipainsiu. Bet
a tik pasiliau, ponia... - Edita isities visu giu ir pasitem
pusi rgiai ts: - ...jei bsite netoli Armijos ir laivyno" par
duotuvi, o gal Dono Barkerio...
- Gerai, Edita. Eik pati aisti sviediniu svetainje.
- Ak, js, - siutusi atkirto Edita ir ijo.
Viskas vl m dunksti ir bumbsti, prisidjo ir dar vienas
garsas - silpnas, be klausos Editos balsas. Kyls ypa nirios
giesms tonais:
Tai sielvarto ir skausmo kratas,
Nei diaugsmo, sauls, nei viesos,
Nuplauk, nuplauk krauju savuoju,
Ir akys gedulu rasos.
35
A G A T H A C H R I S T I E - D UKT YRA DU K T
2
Armijos ir laivyno" krautuvs porceliano skyriuje Anai patiko.
Jai atrod, kad iais laikais, kai tiek daug kas gaminama atmesti
nai ir prastai, tikra laim ivysti, kokio porceliano, stiklo ir kera
mikos dar sugebama pagaminti ioje alyje.
Rsts uraai Tik eksportui" netrukd jai diaugtis spin
diniomis eilmis surikiuotomis prekmis. Ji prijo prie stal,
ant kuri buvo sukrauti eksportui netinkami daiktai, kur kelios
moterys dmiai valgsi, iekodamos kokio mielo niekuio.
iandien ir paiai Anai pasisek. Ji rado beveik vis pusryi
rinkin: dails plats atviri puodukai i graaus, rusvais ratais,
glazruoto molio. Kaina buvo kandama, ir ji paiu laiku nusi
pirko. Kita moteris atjo kaip tik raant adres ir diugiai k
teljo: Pirksiu!"
- Atleiskit, ponia, deja, jis jau parduotas.
Ana nenuoirdiai pridr:
- Apgailestauju, - ir nujo, diaugdamasi tokia skme. Ji
rado ir labai daili sufl indeli, reikiamo dydio, bet stiklini,
o ne porcelianini; tikjosi, kad Edita liks patenkinta, labai ne-
murms.
I porceliano skyriaus ji nujo sodo skyri kitapus gatvs.
Lovelis u lango namie jau visai sukius, ji norjo usisakyti
nauj.
Aptarinjant tai su pardavju, balsas u nugaros tar:
- Ak, ponia Prentis, labas rytas.
Atsigrusi ji ivydo Riard Koldfild. Jis taip akivaizdiai
diaugsi, j sutiks, kad Ana nori nenori pasijuto pamaloninta.
- i, kur susitinkame. Tikrai nepaprastas sutapimas. Ties
sakant, kaip tik apie jus galvojau. inot, vakar norjau paklaus
ti, kur gyvenate, ir galbt galiau kada ueiti js aplankyti?
36
P I R MA KNYGA
Bet paskui nusprendiau, kad galiu jus eisti. Tikriausiai turite
daugyb draug, ir...
Ana j pertrauk:
- inoma, ueikite aplankyti. Kaip tik ketinau kviestis pulki
nink Grant vakariens ir pasilyti pasiimti ir jus.
- Tikrai? Tikrai ketinote?
Jis taip akivaizdiai nudiugo, kad Anai jo net pagailo. Varg
elis, tikriausiai jis vienias. O ta diugi jo ypsena i tikrj
beveik kaip berniuko.
Ji tar:
- Kaip tik usisakiau nauj lovel. Bute tik tok ir galime turti.
- Taip, tikriausiai.
- O js k ia veikiate?
- valgiausi inkubatorius...
- Vis dar svajojate apie vitas?
- I dalies. irinju naujausi pauktininkysts rang. Kiek
suprantu, dabar labai madingi itie elektriniai aisliukai.
Syku jie pasuko ijimo link. Staiga Riardas Koldfildas i
pykino:
- Kain - aiku, galbt js usimusi - ar nenortumte su
manim papietauti - tai yra jei neturite kit reikal.
- Ai. Labai noriau. Ties sakant, Edita, mano tarnait,
kaip tik usimet surengti pavasarins ruoos apeigas ir labai
grietai man liep negrti namo piet.
Riardas Koldfildas pasibaisjo ir n neypteljo.
- Labai neprasta, tiesa?
- Edita - ypatinga tarnait.
- Vis tiek, inot, tarn geriau nelepinti.
Jis man priekaitauja, linksmai paman Ana. Ji velniai atsak:
- Kad nelabai yra k lepinti. O Edita vis tiek greiiau biiul
negu tarnait. Ji su manim jau labai daug met.
37
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Ak, suprantu. - Jis pasijuto velniai atstumtas, bet nuomo
ns nepakeit. i miela velni moteris skriaudiama kakokios
nam tirons. Ji ne i t, kurios moka apsiginti. Pernelyg vel
nios ir nuolankios prigimties.
Jis nesuprats tarsteljo:
- Pavasarin ruoa? Ar ji daroma tokiu met laiku?
- Ne visai. Reikt kov. Bet mano dukt kelioms savaitms
ivaiavo veicarij, todl proga patogi. Kai ji namie, ten per
daug veiklos.
- Tikriausiai jos ilgits?
- Ak, taip.
- iais laikais merginos nemgsta sdti namie. Matyt, sku
ba gyventi savo gyvenimo.
- Turbt nebe taip labai kaip anksiau. i idja jau senstel
jusi.
- Mat kaip. Labai grai diena, tiesa? Gal nortumte pasi
vaikioti po park, jei labai nepavargtumte?
- Ne, aiku, kad nepavargiau. Kaip tik ketinau silyti t patj.
Jie perjo Viktorijos gatv ir nuingsniavo siauru skersgatviu,
galiausiai ilsdami prie v. Jokbo parko stoties. Koldfildas pa
velg Epstaino skulptras.
- Ar k nors apskritai jose irite? Kaip tokius dalykus ga
lima vadinti menui
- Ak, turbt galima. N neabejoju.
- Juk patikti jums jos tai tikrai nepatinka?
- Man paiai - ne. A senamadika, mgstu klasikines skulp
tras ir tai, k vertinti buvau imokyta vaikystje. Bet tai dar
nelaiduoja gero skonio. Manau, kad reikia lavintis pamgti ir
naujsias meno formas. Tas pats tinka ir muzikai.
- Muzikai! Kokia ten muzika.
- Pone Koldfildai, js, regis, kalbate mauml per grietai.
38
P I RMA KNYGA
Jis staiga atsisuko j. Ji nuraudo, truput susijaudino, bet
tvirtai, nekrpteljusi atrm jo vilgsn.
- Manot? Galbt. Taip, tikriausiai, kai ilgesn laik bni ivy
ks, grus erzina viskas, kas neliko lygiai taip, kaip prisimeni. -
Jis staiga nusiypsojo. - Tursite mane sutramdyti.
Ana skubiai atsak:
- Ak, a ir pati labai senamadika. Sara danai i mans juo
kiasi. Bet man atrodo, kad baisiai gaila - kaip ia pasakius? -
itaip usisklsti, kai - na, kai sensti. Be visa kita, pradedi labai
varginti aplinkinius - o be to, gali praiopsoti k nors svar
baus.
Riardas kur laik jo tylomis. Paskui atsak:
- Kaip keista girdti jus kalbant apie senatv. Js - jauniau
sias per ilg laik mano sutiktas mogus. Daug jaunesn, negu
kai kurios i t padau mergin. Mane jos labai baugina.
- Taip, ir mane truput. Bet daniausiai jos bna labai geros.
Jie prijo v. Jokbo park. Saul visai ilindo, diena buvo ko
ne ilta.
- Kur eisim?
- Eime pasiirti pelikanus.
Jie patenkinti velg paukius, kalbjosi apie visokias van
dens pauki ris. Visai nurims ir atsipalaidavs, Riardas
pasidar berniokikai paprastas, avus palydovas. Jie abu ple
pjo ir juoksi, nepaprastai laimingi vienas kito draugje.
Tada Riardas pasak:
- Gal prisskime valandiuk saulkaitoje? Nesualsit?
- Ne, man visai ilta.
Jie prisdo ant kdi ir velg vanden. Blyki spalv
vaizdas primin japonik paveiksl.
Ana tyliai pratar:
- Koks graus kartais bna Londonas. Ne visada t supranti.
39
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU KT
- Tikrai ne. Kartais net priblokia.
Jie kiek patyljo, tada Riardas tar:
- Mano mona sakydavo, kad Londonas pavasar geriausias.
Sakydavo, kad ali pumpurliai ir migdolmediai, o paskui -
alyvos - svariau atrodo tarp plyt ir mr. Sakydavo, kad kai
me viskas vyksta taip sumiai, per daug greitai, kad negali susyk
aprpti. O priemiesio sode pavasaris ateidavo per nakt.
- Turbt ji buvo teisi.
Neirdamas An, Riardas sunkiai pratar:
- Ji mirusi - jau seniai.
- inau. Pulkininkas Grantas papasakojo.
Riardas atsigr ir pavelg j.
- Ar pasakojo, nuo ko?
- Taip.
- Su tuo niekada negalsiu susitaikyti. Visada jausiuosi, lyg
biau j nuuds.
Ana akimirk patyljo, paskui tar:
- Suprantu, kad taip jauiats. Ir a jausiausi taip pat. Bet
juk inot, kad tai netiesa.
- Tiesa.
- Ne. Tik ne jai - ne moteriai. Atsakomyb prisiimti tok pa
voj tenka moteriai. Ji neatsiejama nuo - nuo jos meils. Nepa
mirkite, ji nori vaiko. Juk js mona norjo - norjo vaiko?
- Ak, taip. Alina tuo labai diaugsi. Ir a taip pat. Buvo stip
ri, sveika. N pagalvoti negaljai, kad kas nors nutiks ne taip.
Vl stojo tyla.
Paskui Ana pratar:
- A taip jus ujauiu - labai ujauiu.
- Jau daug laiko prajo.
- O kdikis irgi mir?
- Taip. inot, i dalies tuo diaugiuosi. Turbt biau to
40
P I R MA KNYGA
vargelio nekents. Niekada nepamiriau, kokia kaina sumo
kta u jo gyvenim.
- Papasakokit man apie savo mon.
Ir toje blykioje iemikoje saulkaitoje jis jai pasakojo apie
Alin. Kokia ji buvusi grai ir linksma. Kaip jai staiga ueidavs
noras patylti, o jis spliodavs, apie k ji galvojanti ir kur taip
toli nuklydusi.
Staiga jis nutilo ir tada susimsts tar:
- Daugyb met su niekuo apie j nekalbjau.
O Ana velniai atsak:
- Tskite.
- Visa tai truko taip trumpai - per trumpai. Trys mnesiai
suadtuvi, vedybos - triukmingos, kaip visada, mes nela
bai toki norjome, bet jos mama usispyr". Medaus mnes
praleidom, automobiliu keliaudami po Pranczij, lankydami
Luaros pilaites.
Netiktai jis nukrypo:
- inot, ji bijojo vaiuoti maina. Nuolat laikydavo rank man
ant kelio. Nuo to turbt tviriau jausdavosi, neinau, ko ji bijojo.
avarij niekada nebuvo pakliuvusi. - Jis patyljo, paskui praneko
vl: - Kartais po viso to pajusdavau jos rank ant kelio, kai va
indavau po Birm. Tik pamanykit, inot... Negaljau patikti,
kad ji tai taip m ir inyko - tiesiog inyko i gyvenimo...
Taip, paman Ana, jausmas kaip tik toks - netiktina. Jai
taip pat buvo su Patriku. Jis turi kakur bti. Jis turi kakaip
leisti jai pajusti, kad yra alia. Negaljo iaip sau pranykti ir nie
ko po savs nepalikti. Ta baisi praraja tarp mirusij ir gyvj!
Riardas ts. Pasakojo jai apie namuk, kur rado viename
aklagatvyje, su alyvos krmu ir kriaus mediu.
Paskui jo iurktus, aius, trkiojantis balsas nutilo. Tada
jis vl susimsts pratar:
41
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DU K T
- Neinau, kodl jums visa tai papasakojau...
Bet i tikrj inojo. Kai susijaudins paklaus Anos, ar ji ne
nort papietauti jo klube - Man regis, ten yra poni priesta
tas - o gal labiau nortumte restoran?" - o ji atsak, kad mie
liau eit klub, kai jie atsistojo ir nuingsniavo Pel Melo link,
mintyse jis inojo, tik nenorjo pripainti.
itaip jis atsisveikino su Alina ia, altame, neemikai gra
iame iemos parke.
Paliks j ia, prie eero, kur dang braio nuogos medi
akos.
Jis paskutinsyk prisimin j, jaun ir stipri, ir lidn jos da
li. Tai buvo rauda, giesm, lovinimo himnas - o galbt visko
po truput.
Bet tai buvo ir jos laidotuvs.
Jis paliko Alin parke ir ijo Londono gatves su Ana.
Ketvirtas skyrius
- Ar ponia Prentis namie? - paklaus dama Lora Vitsteibl.
- Dabar nra. Bet turbt ilgai neutruks. Gal nortumte
ueiti jos palaukti, ponia? inau, kad ji labai apsidiaugt jus
pamaiusi.
Edita pagarbiai eng al ir leido dam Lor.
i tar:
- Na, ketvirt valandos luktelsiu. Jau senokai jos nema
iau.
- Gerai, ponia.
Edita nuved j svetain ir atsiklaup jungti elektrinio idi
nio. Dama Lora apsivalg po kambar ir aikteljo.
- iriu, perstumdte baldus. Tas stalas juk stovjo aname
kampe. Ir sofa kitur.
- Ponia Prentis sigeid permain, - atsak Edita. - Ateinu
vien dien, o ji visk stumdo ir tso. Ak, Edita, - sako ji, -
irk, dabar daug graiau. Daugiau erdvs." Na, a tai nema
iau, kad kas nors bt pagerj, bet, inoma, taip nepasakiau.
Tos poni ugaidos. Tik pasakiau: Tik nepersitempkit, ponia.
Sunki daikt kilnojimasir tsymas baisiai kenkia viduriams, o
kai jie pajuds i vietos, atgal taip lengvai nesugr." A juk i
nau. Mano paios svainei taip nutiko. Lang dar ir gavo trk.
Vis likus gyvenim gavo drybsoti ant sofos.
- Tikriausiai visai be reikalo, - atkirto dama Lora. - Laimei,
43
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA DUKT
atsikratm tos nuomons, kad guljimas ant sofos - vaistas nuo
vis lig.
- O dabar n po gimdymo mnes pagulti neduoda, - ne
pritariamai atr Edita. - Vargel mano dukteria, j vert
vaikioti jau penkt dien.
- mons dabar daug sveikesni, negu kada anksiau.
- Kurgi ne, tikiuosi, - niauriai atsak Edita. - Vaikystje bu
vau labai nupiepus. N nemaniau, kad mane uaugins. Vis alp-
davau, vis traukuliai imdavo. O iem mlynuodavau - altis
spausdavo ird.
Nesusidomjusi Editos vaikysts ligomis, dama Lora tyrin
jo pertvarkyt kambar.
- Sakyiau, pokyiai gera, - pasak ji. - Ponia Prentis visi
kai teisi. Kain, kodl ji anksiau nepersitvark.
- Suka lizd, - reikmingai atsak Edita.
- Kaip?
- Suka lizd. Maiau, kaip paukiai juos suka. Laksto su
apeliais snapuose.
- Aha.
Moterys susivalg. N nemirkteljusios, jos, regis, apsikeit
svarbiomis iniomis. Dama Lora atsainiai paklaus:
- Ar pastaruoju metu nematei pulkininko Granto?
Edita papurt galv.
- Vargelis, - pasak ji. - Jei mans paklaustumt, sakyiau, jis
jau gavo kam. Taip pranczikai bus per snap", - paaikino ji.
- Ak, conge - aha, supratau.
- Mielas buvo ponas, - btuoju laiku lyg per laidotuves ts
Edita, tarsi skaityt epitafij. - K gi!
engdama i kambario, ji tar:
- inot, kam nepatiks pertvarkytas kambarys? Panelei Sa
rai. Ji nemgsta permain.
44
P I R MA KNYGA
Lora Vitsteibl kilsteljo atsikiusius antakius. Paskui atsai
niai isitrauk i lentynos knyg ir m j vartyti.
Tada pasigirdo rakinama spyna, ir buto durys atsivr. Ank
tame priekambaryje linksmai skardjo Anos ir vyrikio balsai.
Anos balsas tar:
- Ak, patas. Oi, atjo laikas i Saros.
Laikydama rankoje laik, ji jo kambar ir staiga sutrikusi
sustojo.
- Ak, Lora, kaip malonu tave matyti, - ji atsigr vyr,
sekus jai i paskos. - Ponas Koldfildas, dama Lora Vitsteibl.
Dama Lora greitai j vertino.
Niekuo neisiskiriantis tipas. Ko gero, usispyrs. Sinin
gas. Gerairdis. Be humoro jausmo. Tikriausiai jautrus. Iki aus
simyljs An.
Kaip visada, ji m j iurkiai kalbinti.
Ana sumurmjo:
- Papraysiu Edit atneti arbatos, - ir ijo i kambario.
- Man nereikia, brangioji, - kteljo dama Lora jai kandin. -
Jau beveik eios valandos.
- Na, mudu su Riardu norime arbatos, buvome koncerte.
O k tu gersi?
- Brend su sodos vandeniu.
- Gerai.
Dama Lora tar:
- Mgstate muzik, pone Koldfildai?
- Taip. Ypa Bethoven.
- Visi anglai mgsta Bethoven. Deja, mane jis migdo, bet a
ir nesu itin muzikali.
- Rkysite, dama Lora? - Koldfildas ities jai portsigar.
- Ne, dkui, rkau tik cigarus.
dmiai j nuvelgusi, ji pridr:
45
A G A T H A C H R I S T I E - DUKT YRA DU KT
- Tai js et valand mieliau geriate arbat, o ne kokteil
ar er?
- Nebtinai. Ne ypa mgstu arbat. Bet kakaip ji dera prie
Anos... - jis nutilo. - Skamba kvailai!
- K js. Js labai valgus. Ana kartais geria kokteilius ar
er, tas tiesa, bet i tikrj ji - moteris, kuri graiausiai atrodo,
atsisdusi prie arbatos padklo - padklo su dailiais senoviniais
rankiais, puikaus porceliano puodukais ir lktutmis.
Riardas buvo suavtas.
- Js visikai teisi!
- An pastu daugyb met. Labai j myliu.
- inau. Ji danai apie jus pasakoja. Ir, aiku, apie jus gird
jau ir i kit altini.
Dama Lora linksmai nusivaip.
- Na taip, a - viena ymiausi Anglijos moter. Nuolat da
lyvauju kokiuose nors komitetuose, dstau savo nuomon per
radij ar apskritai skelbiu, kaip monijai gyventi. Taiau gerai
inau, kad visa, ko mogus gyvenime pasiekia, i tikrj yra la
bai maai, - t pat nesunkiai bt galjs pasiekti kiekvienas.
- Ak, k js, - nesutiko Riardas. - Juk tokia ivada labai
nemaloni?
- Nebtinai. Visos ms pastangos turt bti paremtos at
sidavimu.
- A, greiiausiai, nesutinku.
-Ne?
- Ne. Manau, kad jei vyras (ar, inia, moteris) nori ko nors
pasiekti, pirmoji slyga jam yra pasitikti savimi.
- O kam?
- Nagi, dama Lora, juk...
- A senamadika. Man labiau patikt, jei mons paint
save, o tikt Diev.
46
P I R MA KNYGA
- Painimas - tikjimas, ar ne tas pats?
- Atleiskite, bet tikrai ne. Viena i mano maj teorij (i
nia, visai negyvendinam, bet todl jos ir mielos) yra, kad vie
n mnes per metus mons turt praleisti vidury dykumos.
Aiku, greta ulinio, gausiai aprpinti datulmis, ar kas ten dy
kumose valgoma.
- Turt bti visai smagu, - ypsodamasis pasak Riardas. -
Tik a dar pareikalauiau keli geriausi pasaulio knyg.
- Aha, bet juk tai ir svarbiausia. Knygos draudiamos. Nuo
knyg atsiranda priklausomyb. Jei bt soiai maisto ir van
dens, bet nieko - visikai nieko - k veikti, bent turtume ioki
toki galimyb susipainti su savim.
Riardas nepatikliai nusiypsojo.
- Nemanot, kad dauguma moni visai neblogai save pa
sta?
- Tikrai ne. iais laikais nra kada painti k nors, nebent
maloniausius savo bruous.
- Dl ko judu ginijats? - eidama su taure rankoje paklau
s Ana. - tai tavo brendis su sodos vandeniu, Lora. Edita tuo
jau atne arbatos.
- A dstau savo meditacij dykumoje teorij, - atsak
Lora.
- Oi, itai Lora sugeba, - nusijuok Ana. - Sdi dykumoje
nieko neveikdamas ir imi suprasti, koks esi baisus.
- Ar tikrai visi yra baiss? - sausai paklaus Riardas. - i
nau, psichologai danai taip sako - bet juk - kodl?
- Nes jei turime laiko painti tik dal savs, kaip jau min
jau, pasirinksime pai maloniausi, - tutuojau atsak dama
Lora.
- Na taip, Lora, - pritar Ana, - bet kai jau pasdi dykumoje
ir supranti, koks esi baisus, kas i to? Ar sugebsi pasikeisti?
47
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Turbt tai labai maai tiktina - taiau itaip bent jau isi
aikintume, kaip elgtums tam tikromis aplinkybmis, o svar
biausia, kodl?
- Bet juk ir taip visai neblogai sivaizduojame, kaip elgtums
tam tikromis aplinkybmis? Na, juk tereikia jas ir save sivaiz
duoti?
- Ak, Ana, Ana! sivaizduok kok nors mog, mintyse re
petuojant, k pasakys savo virininkui, merginai, kaimynui i
kitapus gatvs. Jis puikiai visk apgalvoja - o kai ateina ta aki
mirka, arba usikerta, arba pasako visai kita! Tie mons, kurie
irdyje yra sitikin, kad sugebs susitvardyti, nutikus nelaimei,
pirmieji visikai pameta galv, o tie, kurie bijo susimauti, nuste
bina patys save ir griebia jaut u rag.
- Taip, bet tai neteisinga. Turi galvoje, kad mons sivaiz
duoja ir atkartoja sau pageidautinus pokalbius ir veiksmus. Jie
tikriausiai puikiai ino, kad taip nebus. O a manau, kad irdies
gilumoje kiekvienas ino, kaip jis links elgtis ir koks - na, koks
jo charakteris.
- Ak, vaikeli. - Dama Lora pakl rankas. - Tai tu manai,
kad pasti An Prentis - kain.
jo Edita, neina arbata.
- Nemanau, kad a labai jau miela, - nusiypsojo Ana.
- tai panels Saros laikas, ponia, - pasak Edita. - Paliko
te j miegamajame.
- Ak, dkui, Edita.
Ana padjo dar neatplt laik greta lkts. Dama Lora
skubiai j vilgteljo.
Riardas Koldfildas gana greitai igr puoduk arbatos ir
atsisveikino.
- Jis toks taktikas, - pasak Ana. - Jam atrodo, kad norime
pasikalbti be jo.
48
P I R MA KNYGA
Dama Lora dmiai pavelg j draug. Anos permainos j
iek tiek stebino. Tykus Anos grois lyg praydo. Lora Vitsteibl
buvo tai maiusi ir anksiau ir prieast suprato. Tas spindesys,
tas diugus vilgsnis reik tik viena: Ana simyljo. Kaip netei
singa, topteljo damai Lorai, kad simyljusios moterys paios
graiausios, o simylj vyrai panas nulidusius avinus.
- Kas geresnio, Ana? - paklaus ji.
- Ak, neinau. Viskas kaip visada. Nieko ypatinga.
- Riardas Koldfildas - naujasis tavo draugas, tiesa?
- Taip. Mudu pastami tik kokias deimt dien. Susipai
nau su juo pas Deims Grant per vakarien.
Ji iek tiek papasakojo damai Lorai apie Riard, o baigdama
naiviai paklaus:
- Jis tau patinka, tiesa?
Lora, dar neapsisprendusi, ar Riardas Koldfildas patinka, ar
ne, skubiai atsak:
- Taip, labai.
- inai, man atrodo, kad jo gyvenimas buvo lidnas.
Tok teigin dama Lora girddavo labai danai. Tramdydama
ypsen ji paklaus:
- Kokios naujienos i Saros?
Anos veidas nuvito.
- Ak, Sarai labai smagu. Sniegas puikus, ir niekas nieko ne
susilau.
Dama Lora sausai tarsteljo, kad Edita nusivils. Jos abi nu
sijuok.
- tai Saros laikas. Ar galiu j atplti?
- inoma.
Ana prapl vok ir perskait trump laikel. Tada meiliai
nusijuok ir padav laik damai Lorai.
49
A G A T H A C H R I S T I E - D UKT YRA D U K T
Mieloji mama, - ra Sara - sniegas tiesiog puikus. Visi
kalba, kad tokio puikaus sezono dar nra buv. Lu band,
bet jai, deja, nepavyko. Roderis daug mane mok - jis la
bai malonus, nes slidinink, pasaulyje jis - tikra vaigd.
Dein sako, kad a kritau jam ak, bet a taip nemanau.
Greiiau tai - sadistinis malonumas stebti, kaip a susi
rietusi kamuoliuk staia galva krintu pusn. ia vie
i ledi Kronam su tuo bjauriu Piet, amerikieiu. Jie tikri
triukmadariai. simyljau vien instruktori - netiktin
grauoliuk - bet jis, deja, prats, kad visos j simyli, tai a
nieko nepeiau. Bent jau imokau okti ant ledo.
Kaip tu laikaisi, mieloji? Tikiuosi, daug bendrauji su
drauguiais. Per daug nesiautk su senuoju pulkininku, jo
akyse kartais Punos velniukai okinja! Kaip laikosi profe
sorius? Ar papasakojo koki domi nevanki vedyb pa
proi?
Iki greito pasimatymo, su meile, Sara.
Dama Lora grino laik.
- Taip, regis, Sarai smagu... Profesorius - tai tavo biiulis
archeologas?
- Taip, Sara vis laik mane dl jo erzina. Vis ruoiuosi pa
kviesti j piet, bet niekaip neturiu laiko.
- Taip, regis, tikrai buvai usimusi.
Ana ulankst Saros laik, paskui vl atlankst. Lengvai at
sidusdama, ji tarsteljo:
- Dievulliau.
- Kas Dievulliau, Ana?
- Na, galiu juk ir pasakyti. Vis tiek tikriausiai pati supratai.
Riardas Koldfildas man pasipiro.
- Kada?
50
P I R MA KNYGA
- Ak, vos iandien.
- O tu teksi?
- Turbt taip... K a ia neku? Aiku, kad teksiu.
- Spartuol, Ana!
- Turi galvoje, negana ilgai j pastu? Ak, bet mes abu tvirtai
apsisprendme.
- O tu nemaai apie j inai - pulkininko Granto dka. Labai
dl tavs diaugiuosi, mieloji. Atrodai labai laiminga.
- Tau, Lora, tikriausiai skambs labai paikai, bet a tikrai la
bai j myliu.
- O kas ia paika? Taip, matyti, kad myli.
- Ir jis mane myli.
- Tai irgi akivaizdu. Dar niekad nemaiau vyro, tokio pana
aus avin.
- Riardas nepanaus avin!
- simylj vyrai visi panas avinus. Tikriausiai toks gam
tos dsnis.
- Bet jis tau patinka, Lora? - spyrsi Ana.
syk Lora Vitsteibl atsakyti neskubjo. Labai ltai ji pratar:
- inai, Ana, jis labai paprastas mogus.
- Paprastas? Galbt. Bet juk tai visai miela.
- Na, gali kilti tam tikr sunkum. Be to, jis jautrus, labai
jautrus.
- Kokia tu valgi, kad pastebjai, Lora. Ne visi pastebi.
- A - ne visi. - Ji mauml sudvejojo, paskui paklaus: -
Ar jau pasakei Sarai?
- Aiku, kad ne. Juk sakiau. Jis tik iandien pasipiro.
- Turjau galvoje, ar laikuose apie j usiminei - sakykime,
ar igrindei keli?
- Ne - tikriausiai ne. - Patyljo. - Reiks jai parayti ir pra
neti.
51
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Taip.
Ana vl patyljo ir prabilo:
- Nemanau, kad Sara labai prietaraut, kaip sakai?
- Sunku pasakyti.
- Ji visada man tokia miela. Niekas neino, kokia miela suge
ba bti Sara - tai yra nieko n nesakydama. Aiku - matyt... -
Ana graudiai pavelg draug. - Jai gali pasirodyti juokinga.
- Tai jau tikrai. Negerai?
- Ak, man tai nieko. Bet Riardui nepatiks.
- Taip - taip. Na, Riardui teks pakentti, tiesa? Bet, tavimi
dta, btinai parayiau Sarai, kol ji dar negro. itaip ji tu
rs truput laiko apsiprasti su ta mintim. Tiesa, kada ketinate
tuoktis?
- Riardas nori tuoktis kuo greiiau. Ir nra ko laukti, tiesa?
- Tikrai ne. Manyiau, kuo greiiau, tuo geriau.
- Mums labai sekasi - Riardas kaip tik gavo darb - pas
brolius Helnerius. Birmoje painojo vien j jaunesnj partne
r. Tikrai pasisek, tiesa?
- Mieloji, regis, viskas baigsis laimingai. - Ji velniai pakar
tojo: - Labai dl tavs diaugiuosi.
Atsistojusi Lora Vitsteibl prijo prie Anos ir j pabuiavo.
- Nagi - ko taip susiraukei?
- Dl Saros - tikiuosi, ji nesupyks.
- Mieloji Ana, kieno gyvenim gyveni - savo ar Saros?
- Aiku, savo, bet...
- Jei Sara supyks, tai supyks! O paskui atly. Ji tave myli, Ana.
- Ak, inau.
- Bti mylimai - labai neparanku. Anksiau ar vliau beveik
visi t supranta. Kuo maiau moni tave myli, tuo maiau teks
kentti. Kaip man pasisek, kad dauguma moni nuoirdiai
mans nemgsta, o visi kiti tik abejingai ypteli.
52
P I R MA KNYGA
- Lora, tu klysti. A...
- Sudie, Ana. Ir neversk savo Riardo sakyti, kad a jam pa
tinku. I tikrj a jam baisiai nepatikau. Bet tai visikai nieko
nereikia.
Tvakar per bendrus pietus isilavins vyrikis greta damos
Loros, baigs dstyti revoliucingas oko terapijos naujoves, nu
sivyls ivydo abejing jos vilgsn.
- Js nesiklauste, - sieids aikteljo jis.
- Atleiskit, Deividai. Galvojau apie motin ir dukter.
- Ak, Atvejis, - jo akyse suibo susidomjimas.
- Ne, ne atvejis. Draugs.
- Spju, i t savininkik motin?
- Ne, - atsak dama Lora. - iuo atveju savininkika dukt.
Penktas skyrius
1
- Na, mano brangioji Ana, - pasak Defris Feinas. - Be
abejo, labai tave sveikinu - ar kaip ten sakoma tokiomis progo
mis. Leisk pasakyti, kad tam vaikinui labai pasisek - taip, labai
pasisek. A jo nepastu, tiesa? Vardas, man regis, negirdtas.
- Ne, mudu susipainome tik prie kelias savaites.
Profesorius Feinas, kaip buvo prats, meiliai pavelg j pro
akini vir.
- e, kad nori, - priekaitingai tar jis. - Ar ne per daug sku
bate? Truput lengvabdika?
- Ne, nemanyiau.
- Matavajal tautoje merginimo laikotarpis trunka bent pu
santr met...
- Jie tikriausiai labai apdairs mons. O a maniau, kad
laukiniai valdomi primityvi impuls.
- Matavajalai - tikrai ne laukiniai, - pasibaisjs atsak
Defris Feinas. - J kultra labai brandi. Vedyb apeigos - do
mios ir sudtingos. Jungtuvi ivakarse nuotakos draugs -
hm hm - na, gal nesigilinkime. Bet tai tikrai labai domu, gali
bti, kad kadaise ventosios Vyriausiosios kunigs vedyb ap
eigos - ne, tikrai geriau nereikia... Dabar dl vestuvi dovanos.
Ko nortum dovan, Ana?
- Man tikrai nereikia joki dovan, Defri.
- Sidabras, kaip paprastai, tiesa? Regis, pamenu, kaip pirkau
54
P I R MA K N Y G A
sidabrin puoduk - ne, ne, tai buvo kriktynoms - gal aukte
li? Ar padkl skrebuiams? Ak, sugalvojau, vaz roms. Bet,
mieloji Ana, apie t vyruk tu k nors inai? Supranti, ar jis
patikimas - ar turite bendr draug ir panaiai? Nes kartais
prisiskaitai toki netiktin istorij.
- Na, susipainome ne uoste, o savo gyvybs jo naudai ne-
apsidraudiau.
Defris Feinas vl neramiai pavelg j ir su palengvjimu
ivydo, kad ji juokiasi.
- Tai gerai, tai gerai. Isigandau, kad tavs neeisiau. Bet
reikia pasisaugoti. O k sako dukt?
Anos veidas akimirk apsiniauk.
- Paraiau Sarai - inai, ji veicarijoje, - bet atsakymo nega
vau. Aiku, prajo dar nedaug laiko, bet a vis dlto tikjausi... -
ji nutilo.
- Nelengva atsiminti atsakyti laikus. Man kuo toliau, tuo
sunkiau. Kovo mnes mans papra skaityti paskait Osle.
Norjau atsakyti. Visai pamirau. Laik radau tik vakar - seno
palto kienje.
- Na, laiko dar yra, - paguod Ana.
Defris Feinas lidnai pavelg j velniomis mlynomis
akimis.
- Taiau kvietimas buvo pernai met kov, mieloji Ana.
- Dievulliau - bet, Defri, kaipgi laikas itiek laiko iguljo
palto kienje?
- Tas paltas labai senas. Viena rankov beveik nuplyo. Todl
pasidar nepatogu j vilkti. A - hm hm - padjau j al.
- Turtum susirasti, kas tavim pasirpina, Defri.
- O man labiau patinka, kad nesirpint. Kadaise turjau la
bai uoli nam eiminink, auni virj, bet ji nepaliaujamai vis
tvarksi. Ji net imet mano uraus apie bulijan lietaus auk
55
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
jus. ala nepataisoma. Ji aikino, kad jie guljo angli kibire -
bet a jai pasakiau: Angli kibiras - ne iukliad, ponia...
ponia..." - kuo ji ten vardu. Bijau, kad moterys visai nesupranta,
kas svarbu, o kas ne. Jos beprasmikai sureikmina valym, tar
si jis bt kokia apeiga.
- Kai kas sako, kad taip ir yra, tiesa? Lora Vitsteibl - j, i
noma, pasti - syk mane baisiai igsdino, kakaip suteikusi
niauri prasm tam, kad mons dusyk per dien plauna kakl.
Tarsi kuo murzinesnis btum, tuo tyresn tavo irdis!
- Tikrai? Na, man metas eiti. - Jis atsiduso. - Ilgsiuos tavs,
Ana, n apsakyti negaliu, kaip labai.
- Bet a juk niekur nedingsiu, Defri. Niekur nesikraustau,
Riardas turi darb Londone. Jis tau tikrai patiks.
Defris Feinas vl atsiduso.
- Tai ne tas pats. Ne, ne, kai grauol iteka u kito... - jis
spusteljo jai rank. - Tu esi man labai svarbi, Ana. Beveik dr
sau viltis - bet ne, ne, nieko nebt ij. Toks senas krienas
kaip a... Ne, tau bt buv nuobodu. Bet a visa irdimi tavo,
Ana, ir kuo nuoirdiausiai linkiu tau laims. inai, k visada
man priminei? Tas eilutes i Homero.
Jis iraikingai padeklamavo ilgok graikik itrauk.
- tai, - diaugsmingai tar jis.
- Dkoju, Defri, - atsak Ana. - Nesuprantu, k tai reikia...
- Tai reikia...
- Ne, nesakyk. Vis tiek negali bti taip grau, kaip skamba.
Kokia nuostabi yra graik kalba. Sudie, mielasis Defri, ir d
koju... Nepamirk skrybls - ne, ia ne tavo sktis, ia Saros -
ir - pala pala - tai tavo krepys.
Ji udar duris jam pavymui.
Edita kyteljo galv pro virtuvs duris.
- Bejgis kaip kdikis, tiesa? - pasak ji. - O juk negali sa
56
P I R M A K N Y G A
kyti, kad koks silpnaprotis bt. Savo srityje tikrai nusimano,
greiiausiai. Nors, man regis, tos laukins gentys, kuriomis jis
taip domisi, tiesiog itvirkusios. Ta medin statull, kuri jums
atne, a j nukiau baltini spintos gilum. Jai reikia lieme
nls ir figos lapelio. O senasis profesorius n vienos nepado
rios minties neturi. Ir ne toks jis jau senas.
- Jam keturiasdeimt penkeri.
- Na, tai. Tai nuo moksl jis itaip nupliko. Mano snnas
visikai nupliko nuo kartins. Buvo plikas kaip kiauinis. Bet
po kurio laiko plaukai vl ataugo. Atjo du laikai.
Ana juos pam.
- Grinta pato siunta? - jos veidas persimain. - Ak, Edi
ta, tai mano laikas Sarai. Kokia a kvail. Uraiau viebuio
pavadinim, bet pamirau miest. Kas gi ia dabar man darosi.
- Juk viskas aiku, - pabrtinai tar Edita.
- Kreiu visokias kvailystes... O ia nuo damos Loros... Ak,
kokia ji miela... reikia jai paskambinti.
Ji nujo svetain ir surinko numer.
- Lora? K tik gavau tavo laik. Tu per gera. Gauti Pikas
bt nuostabu. Visada trokau turti nuosav Pikas. Pakabin
siu j vir raomojo stalo. Tu tokia gera. Ak, Lora, kokia a kvai
a! Paraiau Sarai ir visk papasakojau - o laikas k tik gro.
Uraiau tiesiog Hotel des Alpes", veicarija". Ar sivaizduoji
toki paikyst?
Dama Lora emu balsu atsak:
- Hm, domu.
- Kaip suprasti - domu?
- Taip, kaip ir pasakiau.
- inau it ton. Tu kak prisigalvoji. Nori pasakyti, kad
i tikrj nenorjau, kad Sara gaut laik, ar panaiai. ia ta
bjauri tavo teorija, kad i tikrj visos klaidos daromos tyia.
57
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YR A D U K T
- i teorija ne mano.
- Na, ji vis tiek neteisinga! tai poryt gr Sara, nieko nei
nos, ir man teks visk isamiai jai pasakoti, ir bus daug labiau
gda. N neinosiu, nuo ko pradti.
- Taip, tai kur sivlei, nenordama, kad Sara gaut t laik.
- Bet a norjau, kad ji j gaut. Neerzink.
Kitame laido gale pasigirdo kikenimas.
Ana piktai atkirto:
- Ir i viso, ta teorija - nesmon! Pas mane k tik buvo Def
ris Feinas. Jis neseniai rado kvietim skaityti paskait Osle per
nai kov, kur buvo pamets. Negi sakysi, kad jis j pamet tyia?
- Ar jis norjo skaityti paskaitas Osle? - paklaus dama Lora.
- Turbt taip - na, neinau.
Dama Lora klastingai atsak domu" ir padjo ragel.
2
Gli krautuvlje prie sankryos Riardas Koldfildas nupirko
puokt narciz.
Jis buvo labai laimingas. I pradi abejojs, dabar jau m
apsiprasti naujajame darbe. Merikas Helneris, virininkas, jam
labai patiko - o j draugyst, prasidjusi Birmoje, tvr ir An
glijoje. Darbas nebuvo technikas. Tiesiog kasdieniai adminis
traciniai reikalai, kuriems pravert inios apie Birm ir Rytus.
Riardas nebuvo ypating gabum mogus, bet siningas,
darbtus ir turjo pakankamai sveiko proto.
Pirmosios neskms, grus Anglij, buvo primirtos. Tar
si pradt nauj, visapusikai jam palank gyvenim. Malonus
darbas, draugikas ir supratingas darbdavys ir artjanios vedy
bos su mylima moterimi.
58
P I R MA K N Y G A
Kasdien jis vis dar nustebdavo, kad Anai patinka. Kokia ji
meili, kokia velni ir patraukli! Bet kartais, kai jam tekdavo k
nors per daug kategorikai paaikinti, jis pastebdavo valiki
k jos ypsn. I jo danai juokiamasi nebuvo, ir i pradi jam
tai nelabai patiko - bet galiausiai teko pripainti: Anai jis tai
leido ir netgi tuo mgavosi.
Kai Ana sakydavo: Koks tu pompastikas, brangusis", jis i
pradi raukydavosi, o paskui nusijuokdavo sykiu ir atsakyda
vo: Na, gal kiek ir perlenkiau lazd." O syk jis jai pasak: Tu
man labai gera, Ana. Su tavim a darausi daug mogikesnis."
Ji skubiai atsak: Mes abu geri vienas kitam."
- A taip nedaug k galiu dl tavs padaryti - tik rpintis
tavimi ir tave globoti.
- Nesirpink per daug. Neskatink mano silpnybi.
- Tavo silpnybi? Tu toki neturi.
- Ak, aiku, kad turiu, Riardai. Visada stengiuosi visiems
tikti. Nemgstu, kai kas nors bna manim nepatenkintas. Ne
mgstu barni - ar tupinjimo.
- Ir dkui Dievui! Nepaksiau nuolat besivaidijanios, ky
ruols monos. Patikk, esu toki mats! Kaip tik dl to labiau
siai tavimi aviuosi, Ana, tu visada velni ir romi. Brangioji, ko
kie mudu bsime laimingi.
Ji tyliai atsak:
- Taip, manau, kad taip.
Riardas, pagalvojo ji, nuo pirmojo ms painties vakaro
gerokai pasikeit. Jis nebesielg jau taip palyginti prieikai, kaip
nuolat besiginantis mogus. Kaip pats sak, darsi daug mogi
kesnis. Labiau pasitikintis, todl pakantesnis ir draugikesnis.
Riardas pasim narcizus ir nujo prie daugiabuio. Anos
butas buvo treiame aukte. Jis pakilo liftu, pasisveikins su du
rininku, kuris dabar jau gerai j paino i matymo.
59
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Edita atidar jam duris, ir i kito koridoriaus galo jis igirdo
udusus Anos bals:
- Edita - Edita, ar nematei mano rankinuko? Kakur j pa
sidjau.
- Gera diena, Edita, - pasak Koldfildas, engdamas pro duris.
Greta Editos jis jautsi nejaukiai ir stengsi tai nuslpti pa
brtinu draugikumu, kuris atrod gana dirbtinis.
- Gera diena, pone, - pagarbiai atsak Edita.
- Edita... - i miegamojo pasigirdo neramus Anos balsas. -
Ar girdi? Na, ateik!
Ji ijo koridori, o Edita kaip tik atsak:
- Atjo ponas Koldfildas, ponia.
- Riardai? - eidama koridoriumi jo link Ana atrod nuste
busi. Nusived j svetain, per pet tarsteljusi Editai: - Surask
mano rankinuk. Gal palikau Saros kambaryje?
- Kit kart galv pamesit, - atsak Edita ir nujo.
Riardas susirauk.
Laisvas Editos kalbjimas nederjo su jo pagarbumo sam
prata. Prie penkiolika met tarnai itaip nekalbdavo.
- Riardai - iandien tavs nelaukiau. Maniau, kad ryt ateisi
piet.
Ji atrod sutrikusi, iek tiek nerami.
- Rytojus atrod taip toli, - ypsodamasis atsak jis. - Atne
iau tau gli.
teik jai narcizus, ji diugiai aikteljo, o jis staiga pastebjo,
kad kambaryje ir taip pilna gli. Ant emo stalelio prie idinio
stovjo dubuo hiacint, visur aplink - ankstyvosios tulps ir
narcizai.
- Atrodai labai ventikai, - pasak jis.
- inoma. iandien grta Sara.
- Ak taip - taip, tikrai. inai, a visai pamirau.
60
P I R MA K N Y G A
- Ak, Riardai.
Jos balse nuskambjo priekaitas. Tiesa, jis pamiro. Puikiai
inojo dien, kada ji gr, bet kai ivakarse juodu su Ana nujo
teatr, n vienas apie tai neusimin. Taiau juodu apie tai
buvo kalbjsi ir sutar, kad Saros grimo vakar Ana pabus
su ja viena, o jis kit dien ateis piet susipainti su busimja
podukra.
- Atleisk, Ana. Tiesiog visai ikrito i galvos. Atrodai labai
susijaudinusi, - iek tiek priekaitingai pridr jis.
- Na, kai dukt grta, proga ypatinga, tiesa?
- Tikriausiai.
- A kaip tik vaiuoju stot jos pasitikti. - Ji vilgteljo laik
rod. - Ak, dar spsiu. Traukinys vis tiek tikriausiai vluos. Visa
da vluoja.
Neina Anos rankinuku, kambar eng Edita.
- Baltini spintelje - tai kur j palikot.
- Aiku - iekojau pagalvi uvalkal. Ar apvilkai aliuosius
Saros patalus? Nepamirai?
- Ar a kada nors k nors pamirtu?
- O cigarei?
- Taip.
- O Tob ir Dumb?
- Taip, taip, taip.
Pasipiktinusi, purtydama galv, Edita ijo.
- Edita, - kteljo Ana jai kandin ir ities narcizus. - Bk
gera, pamerk juos.
- Kad jau vaz nebra! Nieko baisaus, k nors sugalvosiu.
Ji pam gles ir ijo.
Riardas tar:
- Tu digauji kaip vaikas, Ana.
- Na, labai diaugiuosi, kad vl pamatysiu Sar.
61
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Jis juokais, bet grietokai paklaus:
- Kiek jos nematei - itisas tris savaites?
- Na taip, labai paika, - Ana nuginkluojamai ypteljo, - bet
a tikrai labai myliu Sar. Juk tu neprietarauji?
- Aiku, kad ne. Labai nekantrauju su ja susipainti.
- Ji tokia mi ir meili. Neabejoju, kad judu graiai sutarsite.
- Ir a neabejoju.
Tebesiypsodamas jis pridr:
- Ji tavo dukt - todl ji tikriausiai labai miela mergina.
- Kaip graiai pasakei, Riardai. - Padjusi rankas jam ant
pei, ji pavelg jam j akis. - Mielasis Riardai, - pasak ir
pabuiavo. Paskui pridr: - Tu - tau pakaks kantrybs, tiesa,
brangusis? Supranti - juk ms vedybos j gali iek tiek pri
blokti. Jei tik nebiau taip paikai isiuntusi to laiko.
- Tik nesijaudink, brangioji. Juk inai, kad gali manimi kliau
tis. Gal i pradi Sara purktaus, bet turime j tikinti, kad su
manme labai gerai. Paadu, kad ir k ji sakyt, a nesieisiu.
- Ak, ji nieko ir nesakys. Sara puikiai iauklta. Bet ji labai
nepakenia visoki permain.
- Nagi, pralinksmk, mieloji. iaip ar taip, ji juk negali at
aukti usak, tiesa?
pokt Ana neatsak. Ji vis dar atrod susirpinusi.
- Jei tik biau isyk jai paraiusi...
Riardas nusijuok jai akis ir atsak:
- Atrodai visai kaip mergyt, pagauta laianti uogien! Vis
kas bus gerai, irdele. Mudu su Sara netruksime susidraugauti.
Ana netikdama pavelg j. Linksma, rami jo laikysena
kakaip netiko. Jai bt labiau patik matyti j truput nerimau
jant.
Riardas ts:
- Mieloji, nustok itaip smarkiai jaudintis!
62
P I R MA K N Y G A
- Daniausiai ir nesijaudinu, - atsak Ana.
- Jaudiniesi. tai, net virpi - o viskas visikai paprasta ir aiku.
Ana atsak:
- Tiesiog a... na, drovi. Tiksliai neinau, k ir kaip sakyti.
- Gal tiesiog pasakyk: Sara, susipaink, ia Riardas Kold
fildas. adu po trij savaii u jo tekti."
- Taip tiesiai - ne per drsu? - Ana prisivert nusiypsoti.
Riardas irgi ypteljo.
- Juk taip geriausia.
- Galbt. - Ji trumpai nutilo. - Bet tu nesupranti, a pasiju
siu tokia - tokia siaubingai paika.
- Paika? - irzliai paklaus jis.
- Na, kakaip paika suaugusiai dukteriai sakyti, kad ruoiesi
tekti.
- Kodl gi?
- Matyt, todl, kad jaunimas nesmoningai sivaizduoja, jog
tau tokie dalykai neberpi. Jiems esi sena. Jie mano, kad meil -
tai yra simyljimas - priklauso jaunystei. Jiems atrodo kvaila,
kad pagyven mons myli ir tuokiasi.
- Nieko ia kvaila, - atkirto Riardas.
- Ne mums, nes mes ir esam pagyven.
Riardas susirauk. Kai prabilo, jo balse pasigirdo irzli gaidel.
- Klausyk, Ana, inau, kad judvi su Sara labai artimos. Ne
nustebiau, jei mergina bt manimi nepatenkinta ir imt pa
vyduliauti. A t suprantu, tai prasta, esu pasirengs su tuo
taikstytis. Turbt i pradi ji labai mans nemegs - bet susitai
kys. Reikia priversti j suprasti, kad tu turi teis savo gyvenim
ir savo laim.
Anos skruostai mauml nuraudo.
- Sara negaili man, anot tavs, laims", - atsak ji. - Ji visi
kai nra pikta ar savanaud. Ji - dosniausia mergina pasaulyje.
63
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Ties sakant, tu nerimauji dl niek, Ana. Negali inoti, o
gal Sara apsidiaugs, kad tu iteki. Jai bus daugiau laisvs gy
venti savo gyvenim.
- Gyventi savo gyvenim", - niekinamai pakartojo Ana. -
inai, Riardai, neki kaip Viktorijos roman laikais.
- I tikrj js, motinos, niekada nenorite paleisti pauktu
k i lizdo.
- Klysti, Riardai - visikai klysti.
- Nenoriu tavs erzinti, mieloji, bet kartais net ir labiausiai
mylinios motinos dmesio gali bti per daug. Pamenu, kai a
buvau jaunas. Labai myljau savo tv ir motin, bet gyven
damas su jais danai kone i proto eidavau. Vis mans klausi
ndavo, ar vlai griu ir kur einu. Nepamirk rakt", Grs
pasistenk netriukmauti", Praeit kart grs pamirai vies
koridoriuje", K, vakar vl kakur ieini? Tau visai nerpi na
mai ir tai, k dl tavs padarme", - jis nutilo. - Man rpjo
namai - bet, Dievulliau, kaip trokau pasijusti laisvas.
- Aiku, visa tai suprantu.
- Todl neturtum sieisti, jeigu paaikt, kad ir Sara ne
priklausomybs ilgisi labiau, negu tau atrodo. Nepamirk, iais
laikais merginoms atsiveria tiek karjeros galimybi.
- Sara - ne karjeros mergina.
- Tai tu taip sakai - bet nepamirk, dauguma mergin kur
nors dirba.
- Bet juk daniausiai dl ekonomins btinybs, tiesa?
- Kaip suprasti?
Ana nekantriai atsak:
- Tu madaug penkiolika met atsiliks, Riardai. Kadaise
buvo madinga gyventi savo gyvenim" ir keliauti po platj
pasaul". Merginos ir dabar taip daro, bet tai visai nra avu.
itiek mokesi net u paveldjim ir visa kita - mergaitms
64
P I R M A K N Y G A
daniausiai verta pramokti amato. Sara joki ypating gabum
neturi. Ji neblogai moka iuolaikini kalb ir lank gli kom
ponavimo pamokas. Ms draug turi gli krautuvl, ji pri
ims Sar ten dirbti. Manau, jai patiks - bet tai tik darbas, ir tiek.
Neverta taip didingai kalbti apie vis t nepriklausomyb. Sara
dievina savo namus ir yra ia visikai laiminga.
- Atleisk, jei tave ugavau, Ana, bet...
Jis nutilo, kai pro duris galv kio Edita. Jos veid puo
diugi iraika mogaus, kuris nugirdo daugiau, negu prisipa
int.
- Atleiskit, jei trukdau, ponia, bet ar inot, kiek valand?
Ana pavelg laikrod.
- Dar yra laiko - pala, jis rodo tiek pat, kiek tada, kai ir
jau paskutinsyk. - Ji priglaud laikrod prie ausies. - Riardai -
jis sustojo. Kiek i tikrj valand, Edita?
- Dvideimt po.
- Dievulliau, nespsiu. Bet traukiniai visada vluoja, tiesa?
Kur mano rankinukas? Ak, tai. Laimei, dabar daug taksi. Ne,
Riardai, nevaiuok su manim. Klausyk, pabk ia ir igerk su
mumis arbatos. Taip, tikrai. A rimtai. Turbt taip bus geriau
sia. Tikrai. Man reikia bgti.
Ji ilk i kambario. Trinkteljo laukujs durys. Brktel
jusi kailini kratu, ji ivert i dubens dvi tulpes. Edita atsitp
j pakelti ir atsargiai vl sudjo duben sakydama:
- Tai mgstamiausios panels Saros gls - visada taip buvo -
ypa tos violetins.
Riardas nepatenkintas atkirto:
- Regis, visi ie namai gyvena vien Sara.
Edita dirsteljo j. Ji n nemirkteljo akivaizdiai nepritar
dama. Ramiu, bejausmiu balsu atsak:
- Ak, tokia jau ta ms Sara. Nieko nepadarysi. Danai pa
65
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
stebiu, kaip jaunos panels imto daiktus, nori, kad viskas u
jas bt sutvarkyta, nuvaro tave nuo koj, kol bgioji joms i
paskos - ir vis tiek dl j gali padaryti bet k! O bna toki, ku
rios joki rpesi nesukelia, visada susitvarko, nepridaro dar
b - bet e tau, kad nori, nekrinta taip labai j ird. Sakykit, k
norit - nr pasauly teisybs. Tik pamiliai politikai gali nekti
apie vis lygyb. Vieni turi visk, o kiti - tik skatik, ir tiek.
Kalbdama ji vaiktinjo po kambar, t pataisydama, pur
tydama pagalvles.
Riardas prisideg cigaret. Jis maloniai tar:
- Js jau seniai su ponia Prentis, tiesa, Edita?
- Daugiau kaip dvideimt met. Tai yra dvideimt dvejus.
Atjau dirbti pas jos motin dar prie panelei Anai itekant u
pono Prentiso. Jis buvo labai malonus dentelmenas.
Riardas rsiai vilgteljo j. Jo jautri savimeil nugirdo
neym kirt ant jis".
Jis paklaus:
- Ponia Prentis jums sak, kad mudu rengiams tuoktis?
Edita linkteljo galv.
- N nereikjo sakyti, - atov ji.
Riardas tar kiek sumis, ikilmingu tonu dangstydamas
savo drovum:
- A - a tikiuosi, kad tapsime gerais draugais, Edita.
Edita niauriai pridr:
- A taip pat, pone.
Riardas vis dar grietokai ts:
- Bijau, kad jums dl to prisids darbo, bet tursime iekoti
talkininks...
- Man nepatinka tos ateinanios moterys. Kai bnu viena,
inau, k darau. Taip, jei namuose bus dentelmenas, is tas pa
sikeis. Vis pirma, maistas.
66
P I R M A K N Y G A
- A ne taip jau daug ir valgau, - nuramino j Riardas.
- Maisto rys, - atsak Edita. - Dentelmenams sunkiau
tikti.
- Moterims lengva?
- Galbt, - nusileido Edita. Keistai niriu balsu ji pridr: -
Neneigiu, kad su dentelmenu namuose bus truput linksmiau.
Riard tiesiog uliejo dkingumas.
- Tu labai maloni, Edita, - iltai pasak jis.
- Ak, manimi galite kliautis, pone. A ponios Prentis nepa
liksiu. U niek pasaulyje nepalikiau. Ir apskritai, a niekada
nebgu, kai artinasi rpesiai.
- Rpesiai? Kokie rpesiai?
- Audra.
Riardas vl pakartojo, k ji itar.
- Audra?
- Mano patarimo niekas neklaus, - pareik ji. - O nepra
yta nepatarinsiu, bet tai k pasakysiu. Jei panel Sara bt
grusi ir radusi judu susituokusius, ir jokio kelio atgal, bt
buv geriau, jei suprantate, k noriu pasakyti.
Suskambo dur skambutis, ir beveik ikart kakas dar kelis
syk nuspaud mygtuk.
- Oi, inau, kas ia, - pasak Edita.
Ji ijo koridori. Kai atidar duris, pasigirdo du balsai, vie
nas vaikino, kitas merginos. Aidjo juokas ir ksniai.
- Edita, mano mieloji, - kalbjo mergina iltu emu balsu. -
O kur mama? Ueik, Deri. Kik tas slides virtuv.
- Na jau ne, tik ne man virtuv.
- Kur mama? - pakartojo Sara Prentis, engdama svetain
ir kalbdama per pet.
Tai buvo aukta, tamsi mergina, jos gyvybingumas ir tryk
tanti energija Riard nustebino. Jis buvo mats bute Saros
67
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
nuotrauk, bet nuotrauka negali atstoti gyvo mogaus. Jis ti
kjosi jaunesns Anos - tvirtesns, iuolaikikesns - bet to
paties tipo. Taiau Sara Prentis buvo panai savo linksmj
avj tv. Ji buvo egzotika, smalsi; vien jai jus, pasikeit
pati buto nuotaika.
- Ak, kokios graios tulps, - kteljo ji, pasilenkusi vir
dubens. - Jos iek tiek dvelkia citrinomis, tai taip pavasari
ka. A...
Jos akys isiplt, kai atsitiesusi ji pamat Koldfild.
Jis eng pirmyn sakydamas:
- A esu Riardas Koldfildas.
Sara grakiai paspaud jam rank ir mandagiai pasiteiravo:
- Ar js laukiate mano mamos?
- Deja, ji k tik ivaiavo stot tavs pasitikti - pairkim -
prie penkias minutes.
- Ak, mieloji kvaiel! Kodl Edita neivar jos laiku? Edita!
- Jos laikrodis sustojo.
- Ak, tie mamos laikrodiai - Deri... Kur tu, Deri?
Jaunas vaikinas su lagaminais abiejose rankose, gana dailaus,
nepatenkinto veido, vilgteljo pro duris.
- Deris, mogus robotas, - tarsteljo jis. - Kur juos sukrau
ti, Sara? Kodl iame name nra neik?
- Yra. Bet jei atvyksti apsikrovs, j niekada nerasi. Visk
nek mano kambar, Deri. Ak, susipainkite, ponas Loidas. Po
nas... hm...
- Koldfildas, - prisistat Riardas.
jo Edita. Sara iupo j ir garsiai pakteljo.
- Edita, kaip gera vl matyti tavo miel surgus veid.
- Kurgi ne, surgus, - nepatenkinta atsak Edita. - Ir nebu
iuokite mans, panele Sara. Turtumte inoti savo viet.
- Nepyk taip baisiai, Edita. Juk ir pati netveri diaugsmu,
68
P I R M A K N Y G A
mane matydama. Kaip visur varu! Viskas taip, kaip buvo. Rau-
kinukai ir mamos dut su kriauklelmis - ak, perstumte
sof. Ir stal. Anksiau jis stovjo ten.
- Mama sako, kad itaip daugiau erdvs.
- Ne, noriu, kad viskas bt kaip buv. Deri - Deri, kur tu?
jo Deris Loidas tardamas:
- Na, kas gi dabar?
Sara jau ts stal. Riardas norjo jai padti, bet Deris
linksmai tar:
- Nevarkite, pone. A visk padarysiu. Kur j pastatyti, Sara?
- Ten, kur ir buvo. tai iia.
Kai jie perstat stal ir pastm sof senj viet, Sara atsi
duso ir tar:
- Na, tai.
- Ties sakant, ir anaip buvo visai grau, - itar Deris,
engdamas atatupstas ir kritikai apvelgdamas.
- O man ne, - pareik Sara. - Man patinka, kai viskas stovi
savo vietoje. Kitaip namai - ne namai. Kur pagalvl su pauk
iukais, Edita?
- Iveta ivalyti.
- Ak, k gi. Einu apirti savo kambario. - Ji stabteljo
tarpduryje ir pridr: - Sumaiyk kokteili, Deri. Ir ponui
Koldfildui pasilyk. inai, kur kas padta.
- Tutuojau. - Deris pavelg Riard. - Ko pageidau
tumte, pone? Martinio, dino su apelsin sultimis? Rausvojo
dino?
Staiga apsisprends, Riardas krusteljo.
- Labai dkoju, bet ne. Man nieko nereikia. Man metas eiti.
- Nepalauksite, kol gr ponia Prentis? - Deris elgsi kaip
labai malonus ir avus vaikinas. - Turbt ji ilgai netruks. Vos
pamatys, kad traukinys atvyko anksiau u j, ikart gr.
69
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YR A D U K T
- Ne, man reikia eiti. Pasakyk poniai Prentis, kad - hm - su
sitiksime kaip ir tarms - ryt.
Jis linkteljo Deriui ir ijo koridori. I Saros kambario
buvo girdti, kaip ji greitakalbe nekasi su Edita.
Geriau bus, nusprend jis, dabar eiti. Juodu su Ana buvo tei
singai sutar. vakar ji Sarai visk papasakos, o ryt jis ateis pie
t ir pamgins susidraugauti su busimja podukra.
Jis jaudinosi, nes Sara pasirod ne tokia, kaip jis sivaizdavo.
Man, kad ji bus ugota Anos, priklausoma nuo jos. Jos grois
ir gyvybingumas, jos pasitikjimas savimi j priblok.
Iki iol ji buvo abstrakti. O dabar tapo tikra.
etas skyrius
Sagstydamasi brokato chalat, Sara gro svetain.
- Nebegaljau tverti su tuo slidininks kostiumu. Labai no
riu voni. Kokie tie traukiniai purvini! Ar padarei man igerti,
Deri?
- Praau.
Ji pam taur.
- Ai. Ar tas mogus ijo? Na, ir puiku.
- Kas jis toks?
- Niekada gyvenime nesu jo maiusi, - atsak Sara. Ji nusi
juok. - Tikriausiai mamos globotinis.
Edita atjo atitraukti uuolaid, ir Sara tar:
- Kas jis toks, Edita?
- Js mamos draugas, panele Sara, - atsak Edita.
Ji smarkiai trkteljo uuolaidas ir nujo prie kito lango.
Sara linksmai pasak:
- Grau paiu laiku atrinkti jos draug.
Edita tarsteljo:
- Ak, - ir atitrauk antr uuolaid. Paskui dbteljo Sar
ir pridr: - Jums jis nepatiko?
-Ne.
Edita kak sumurmjo ir ijo i kambario.
- K ji pasak, Deri?
- Man regis, kad gaila.
71
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Kaip keista.
Nuskambjo paslaptingai.
- Ak, juk inai, kokia toji Edita. Kur mama taip ilgai? Kokios
ia paslaptys?
- Paprastai ji ne tokia paslaptinga. Bent man taip atrodo.
- Kaip grau, kad atjai mans pasitikti, Deri. Atleisk, kad
neraiau laik, bet inai, koks tas gyvenimas. Kaip sugebjai
taip anksti itrkti i kontoros ir atvykti stot?
Deris atsak ne ikart:
- Ak, tokiomis aplinkybmis ne itin sunku.
Sara paoko ir pavelg j:
- Nagi, Deri, pasakok. Kas nutiko?
- Nieko. Bent jau nieko gero.
Sara priekaitingai tar:
- Tu adjai bti kantrus ir valdytis.
Deris susirauk.
- inau, mieloji, bet tu n nesivaizduoji, kas ten djosi.
Dievulliau, grti namo i Korjos, kur daugiau ar maiau pra
garas, bet bent jau vyrukai padors, ir paklivi pinig itro
kusi Siio kontor. N nesivaizduoji, koks tas dd Lukas.
Storas, pasipts, akuts laksto kaip paro. Kaip smagu, kad
grai namo, bernaiti." - Deris puikiai mokjo pamgdioti.
Jis vokt kimiu astmatiko balsu. - Hm - ak - tikiuosi, kai
viskas aprimo, ateisi kontor ir hm - ak - visa galva nersi
darbus. Mums - hm - trksta moni - turbt galima sakyti -
hm tavs laukia puikios perspektyvos, jei tik rimtai irsi
darb. Aiku, pradsi nuo apaios. Joki - hm, privilegij -
toks mano kis. Gana prisiaidei - dabar pairsim, ar moki
uoliai tristi."
Deris atsistojo ir m vaiktinti.
- Prisiaidei - tai kaip tas storulis vadina tikrj karo tar
72
P I R M A K N Y G A
nyb. Kaip Diev myliu, noriau pamatyti, kaip j j taikosi
geltonas kin raudonarmietis. itie turtuoliai siurbls sdi,
prispaud upakalius savo kontorose, negalvodami apie niek,
kaip tik apie pinigus - o i tikrj...
- Ak, usiiaupk, Deri, - nekantriai nutrauk j Sara. - Tavo
dd tiesiog visai neturi vaizduots. O tu ir pats sakei, kad turi
dirbti ir usidirbti. Gal ir nemalonu, bet i ko gali rinktis? Tau
netgi pasisek, kad turi turtuol dd Sityje. Dauguma moni
aki viesos u tai nepagailt!
- O i kur jo turtai? - paklaus Deris. - Nes jis vartosi pi
niguose, kurie turjo atitekti man. Kodl senelis Haris paliko
visk jam, o ne mano tvui, vyresniajam broliui...
- Visa tai nesvarbu, - atsak Sara. - Ir apskritai, kol pinigai
bt pasiek tave, j tikriausiai nebt lik. Visk atimt mo
kesiai.
- Bet taip neteisinga. Juk sutinki?
- Viskas visada neteisinga, - atsak Sara. - Nieko nepads,
jei vis dl to grauiesi. Beje, itaip daraisi baisiausiai nuobo
dus. Tiesiog pavargsti vis klausytis, kaip monms nesiseka.
- inai, Sara, o tu nelabai gailestinga.
- Ne. Matai, a tikiu visiku atvirumu. Manau, kad arba turi
vienu mostu atsisakyti ito darbo, arba liautis dl jo dejavs ir
dkoti dangui u turting ddul Sityje - t su paro akutmis
ir turint astm. Valio, regis, pagaliau girdiu mam.
Ana atsirakino duris ir bgte bgo svetain.
- Sara, mieloji.
- Mama - pagaliau. - Sara tvirtai apkabino motin. - Kas gi
tau ia nutiko?
- Mano laikrodis sustojo.
- Na, mane pasitiko Deris, tai vis is tas.
- Oi, Deri, labas, nepamaiau tavs.
73
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
Ana linksmai pasisveikino su juo, nors irdyje suirzo. Ji taip
tikjosi, kad itie reikalai su Deriu bus pasibaig.
- Nagi, pasirodyk, mieloji, - pasak Sara. - Atrodai visai
graiai. Nauja skryblait, tiesa? Labai gerai atrodai, mama.
- Ir tu. Kokia degusi.
- Saul ant sniego. Edita baisiausiai nusivyl, kad negrau
sutvarstyta. Btum visai patenkinta, jei biau susilauiusi ke
let kauliuk, tiesa, Edita?
Edita, neina arbatos padklu, nieko neatsak.
- Atneiau tris puodukus, - pasak ji, - nors panel Sara ir
ponaitis Loidas tikriausiai negers arbatos, nes din geria.
- I tavo tono atrodo, kad ia baisi nuodm, Edita, - atsak
Sara. - Tai tai, silme ir tam, kuo jis ten vardu. Kas jis, mama?
Pavard lyg ir Kalafioras.
Edita tar Anai:
- Ponas Koldfildas pasak, kad laukti nebegali, ponia. Jis at
eis ryt, kaip ir tartasi.
- Kas tas Koldfildas, mama, ir ko jam rytoj ia reikia? Mums
tai jo tikrai nereikia.
Ana skubiai pasil:
- Igerk dar vien, Deri.
- Ne, dkoju, ponia Prentis. Man jau tikrai metas. Iki, Sara.
Ji palydjo j koridori. Jis tar:
- Gal vakar nueikime kin. Akademijoje rodo ger euro-
pietik film.
- Ak, kaip smagu. Ne - gal veriau nereikia. iaip ar taip,
k tik grau namo. Manau, reikt pabti su mama. Vargel
labai nulist, jei ikart ilkiau.
- inai, Sara, tu - pasakikai gera dukt.
- Na, mano mama tikrai labai miela.
- Ak, taip, tikrai.
74
P I R M A K N Y G A
- inia, ji baisiai.daug klausinja - su kuo susitikau, k vei
kiau. Bet apskritai, kaip mama, ji gana protinga. inai k, Deri,
jei nusprsiu, kad galiu, vliau tau paskambinsiu.
Sara gro svetain ir m skanauti pyraglius.
- ia - Editos ypatingieji, - pareik ji. - Kokie gards. Ne
suprantu, i kur ji gauna jiems produkt. Nagi, mama, pasakok,
k nuveikei. Ar buvai susitikusi su pulkininku Grantu ir kitais
drauguiais, ar smagu buvo?
- Ne - bent jau taip, i dalies...
Ana nutilo. Sara pavelg j.
- Kas nors atsitiko, mama?
- Atsitiko? Ne. Kodl?
- Atrodai labai keistai.
- Tikrai?
- Mama, kakas aikiai nutiko. Tu tikrai atrodai baisiausiai
keistai. Nagi, papasakok. Niekada nemaiau tokios kaltos i
raikos. Nagi, mama, k pridirbai?
- Kad gal nieko - bent jau. Ak, Sara, brangioji - bk gera,
patikk, kad niekas nepasikeis. Viskas bus, kaip buv, tik...
Anos balsas suvirpjo ir nutilo. Kokia a bail, - paman ji. -
Kodl dukters itaip droviuosi?"
Tuo tarpu Sara velg j. Staiga ji kuo draugikiausiai isi
iep.
- Manyiau... Nagi, mama, prisipaink. Ar mgini man vel
niai pasakyti, kad tursiu patv?
- Ak, Sara, - Ana net atsiduso i palengvjimo. - Ir kaipgi
tu atspjai?
- Ne taip ir sunku. Dar niekad nemaiau itaip mikiojanio
mogaus. Manei, kad a prietarausiu?
- Tikriausiai taip. O tu neprietarauji? Tikrai?
- Ne, - rimtai atsak Sara. - Netgi manau, kad gerai sugal
75
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
vojai. iaip ar taip, tvas mir prie eiolika met. Turtum gy
venti bent iok tok seksualin gyvenim, kol nevlu. Tu dabar
kaip tik to vadinamojo pavojingo amiaus. O pati esi pernelyg
senamadik pair, kad tiesiog susirastum meilu.
Ana bejgikai pavelg dukter. Ji visai kitaip sivaizdavo
pokalb.
- Taip, - ts Sara, linkiodama galva. - Tau btinai reika
lingos vedybos.
Mieloji paikut", - paman Ana, bet i atsargumo nieko ne
pasak.
- I tikrj tu dar visai grai, - jaunatvikai negailestingai
r Sara. - Tai todl, kad tavo oda sveika. Bet jei isipeiotum
antakius, atrodytum dar graiau.
- Mano antakiai man patinka, - usispyrusi atkirto Ana.
- Tu tikrai pasiutusiai patraukli, mieloji, - pasak Sara. -
Keista, kad anksiau neprisiruoei. Tiesa, o kas gi tas laiminga
sis? Spsiu i trij kart. Pirmas - pulkininkas Grantas, antras -
profesorius Feinas, treias - tas melancholikasis lenkas nei
tariama pavarde. Bet esu beveik tikra, kad pulkininkas Grantas.
Jis itiek met prie tavs versi.
Ana udususi atsak:
- Ne Deimsas Grantas. Tai - tai Riardas Koldfildas.
- Kas tas Riardas Koldfildas - mama, juk ne tas, kuris k
tik ia buvo?
Ana linkteljo galva.
- Ne, taip negalima, mama. Jis pasipts ir bjaurus.
- Visai jis ne bjaurus, - atkirto Ana.
- Ak, mamyte, galtum kur kas geresn vyr susirasti.
- Sara, neinai ir nenekk. A - a labai j myliu.
- Nori pasakyti, simyljai? - Sara n neslp negalinti pati
kti. - Nori pasakyti, jauti jam tikr aistr!
76
P I R M A K N Y G A
Ana vl linkteljo.
- inai, - pasak Sara, - man tai visikai nesuvokiama.
Ana isities.
- Riard tematei vos kelias akimirkas, - pasak ji. - Kai
geriau j painsi, neabejoju, jis tau labai patiks.
- Jis atrodo toks lus.
- Tai todl, kad jis drovjosi.
- Na, - ltai pratar Sara, - sprsti, aiku, tu pati turi.
Motina ir dukt kur laik sdjo tylomis. Abiem buvo gda.
- inai, mama, - pasak Sara, nutraukdama tyl, - tavimi
kas nors btinai turi rpintis. Tik a kelioms savaitms iva
iuoju, tu tutuojau prikreti visoki kvailysi.
- Sara! - pykteljo Ana. - Kaip tu neki.
- Atleisk, mieloji, bet a manau, kad geriau bti visikai at
virai.
- Na, o a nemanau.
- Ar seniai judu itaip? - paklaus Sara.
Ana neitvr nenusijuokusi.
- Ak, Sara, neki kaip rstus tvas i kokios nors Viktorijos
laik pjess. Su Riardu susipainau prie tris savaites.
-Kur?
- Per Deims Grant. Deimsas jau labai seniai j pasta.
Jis k tik gro i Birmos.
- Ar jis turi pinig?
Ana ir irzo, ir diaugsi. Kokia juokinga ta dukrel - taip uo
liai kamantinja. Tramdydama susierzinim, ji sausu ironiku
balsu atsak:
- Jis turi nepriklausom pajam ir visikai igali mane ilai
kyti. Jis dirba Broliuose Helneriuose", didelje Siio monje.
inai, Sara, galima pagalvoti, kad tai a tavo dukt, o ne at
virkiai.
77
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
Sara rimtai tar:
- Na, kas nors turi tavimi rpintis, mieloji. Tu visai nesugebi
pati savimi pasirpinti. A labai tave myliu ir nenoriu, kad pa
darytum kvailyst. Ar jis senbernis, isiskyrs ar nalys?
- monos jis neteko prie daugel met. Ji mir, gimdydama
pirmj kdik, kdikis irgi mir.
Sara atsiduso ir papurt galv.
- Dabar viskas aiku. Taip jis tave ir suvyst. Tu visada gai
liesi niurkiojani.
- Liaukis nekti niekus, Sara!
- Jis turi seser ir motin, kit gimini?
- Manau, artim gimini jis neturi.
- Bent tiek gerai. Ar jis turi nam? Kur judu ketinat gyventi?
- Manau, ia. Vietos visiems uteks, o jo darbas Londone.
Juk tu neprietarausi, tiesa, Sara?
- Ak, a tai ne. A galvoju tik apie tave.
- Mieloji, tai labai grau. Bet a tikrai pati savo reikalus susi
tvarkau geriausiai. Esu tikra, kad mudu su Riardu bsime labai
laimingi.
- Kada i tikrj ketinate tuoktis?
- Po trij savaii.
- Po trij savaii? Ak, ne, netekk taip greitai.
- Kad nra ko laukti.
- Ak, praau, mieloji. Atidkit truput. Duok man truput
laiko... apsiprasti su ta mintim. Labai praau, mama.
- Neinau... Reiks pasitarti...
- eias savaites. Tebus eios savaits.
- Kad dar niekas nenusprsta. Riardas rytoj ateis piet. Tu -
Sara - bsi jam maloni, tiesa?
- inoma. O kaip tu manai?
- Ai, mieloji.
78
P I R MA K N Y G A
- Auktyn snap, mama, nra ko jaudintis.
- Neabejoju, kad judu labai vienas kit pamilsite, - tyliai
tarsteljo Ana.
Sara tyljo.
Staiga vl apimta pykio, Ana tar:
- Galtum bent pasistengti...
- Juk sakiau, nesijaudink. - Dar po akimirkos Sara prid
r: - Turbt norsi, kad vakar niekur neiiau?
- O kas? K nors ketinai?
- Gal - bet nenoriu palikti tavs vienos, mama.
Ana nusiypsojo dukteriai, j santykiai gro sensias ves.
- Ak, a nelidsiu. Ties sakant, Lora kvietsi mane pa
skait...
- Kaip laikosi senoji patarka? Vis dar tokia pat nenuilstanti?
- O taip, kaip visada. Sakiau, kad paskait neisiu, bet galiu
tuoj pat jai paskambinti.
Lygiai taip ji galt paskambinti ir Riardui... Bet i min
t tuojau ugniau. Veriau prie Riardo nesiartinti, kol rytoj
juodu susitiks su Sara.
- Tai gerai, - atsak Sara. - A paskambinsiu Deriui.
- Ak, tai eisi su Deriu?
Sara truput tariai atsak:
- Taip. O k, negalima?
Bet Ana ikio neprim. Ji velniai tar:
- Tik klausiu...
Septintas skyrius
1
- Deri?
- Taip, Sara?
- A t film i tikrj nenoriu. Gal galim kur nors nueiti
pasikalbti?
- Aiku. Eime kur nors pavalgyti?
- Oi, ne, niekaip. Edita mane kimte prikimo.
- Tuomet kur nors igerti.
Jis paskubomis vilgteljo j, spliodamas, ko ji tokia pik
ta. Tik kai atsisdo ir usisak grim, Sara praneko. Ji pilte
ipyl:
- Deri, mama ketina vl tekti.
- Oho! - jis nuoirdiai nustebo. - Ar k nors nutuokei?
- Bet kaip? Ji su juo susipaino, kol mans nebuvo.
- Spartuol.
- Ir dar kokia. Kartais mama tikrai neino, k daro!
- Kas jis toks?
- Tas mogus, kuris buvo namie iandien popiet. Jo pavard
Kalafioras ar panaiai.
- Ak, tas mogus.
- Taip. Juk jis tiesiog siaubingas, ar ne?
- Na, maai j temaiau, - susimsts atsak Deris. - Atro
d vyrukas kaip vyrukas.
- Mamai jis visikai netinka.
80
P I R M A K N Y G A
- Galbt ji pati geriau ino, - velniai paprietaravo Deris.
- Ne, neino. Tas ir yra, kad mano mama silpna. Ji vis gai
lisi. Kas nors turi ja rpintis.
- Matyt, ir jai taip atrodo, - isiieps atsak Deris.
- Nesijuok, Deri, a rimtai. Kalafioras mamai netinka.
- Na, tai jos reikalas.
- A turiu ja rpintis. Visada taip nujauiau. Gyvenim pa
stu daug geriau u j ir esu dvigubai tvirtesn.
Deris nesiginijo. Apskritai jis su tuo sutiko. Bet jam vis tiek
buvo neramu.
Jis ltai tar:
- Bet vis tiek, Sara, jei ji nori tekti dar kart...
Sara skubiai j nutrauk:
- Ak, su tuo tai a sutinku. Mamai reikia tekti. A jai taip
ir pasakiau. Supranti, jai trksta normalaus seksualinio gyveni
mo. Bet tik ne su Kalafioru.
- Tu juk nemanai... - Deris suabejojo ir nutilo.
- Ko nemanau?
- Kad ir tu galtum - na, taip simylti? - jis iek tiek sutri
ko, bet vis dlto ts: - iaip ar taip, juk neinai, kad Kalafioras
tikrai jai netinkamas. N poros odi su juo nepersimetei. Ne
manai, kad galbt tu pati... - paskutiniam odiui itarti prirei
k drsos, bet jam pavyko: - Hm... pavydi?
Sara ikart atkio dyglius:
- Pavydiu? Asi Kalbi apie visus tuos patvi reikalus? Mie
lasis Deri! Ar nesu jau seniai tau sakiusi - dar prie ivaiuo
dama veicarij - kad mamai reikt vl itekti?
- Taip. Bet tai - kas kita, - valgiai pastebjo Deris, - tada
tik sakei, o dabar viskas vyksta i tikrj.
- A i prigimties nepavydi, - atsak Sara. - Man rpi tik
mamos laim, - uoliai pridr ji.
81
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Tavimi dtas, nesikiiau kit moni gyvenim, - ry
tingai pasak Deris.
- Bet tai mano motina.
- Na, ji tikriausiai pati ino, ko jai reikia.
- Juk sakiau, mama silpna.
- Vis tiek, - atsak Deris, - nieko negali padaryti.
Jam atrod, kad Sara pernelyg kariuojasi dl niek. Jis pa
vargo nuo Anos ir jos reikal ir norjo kalbtis apie save.
- Manau, a plausiuosi.
- Plausiesi i dds kontoros? Ak, Deri.
- Niekaip neitversiu. Kaskart, kai ketvirt valandos pav
luoju, kyla toks triukmas.
- Na, kontorose privalai bti punktualus, tiesa?
- Ak, ta nuobod utv! Knisasi popierliuose, apie niek
negalvoja, tik apie pinigus - nuo ryto iki vakaro.
- Bet, Deri, o kur daugiau dsiesi?
- Na, k nors susirasiu, - lengvabdikai dst Deris.
- Kad jau daug k ibandei, - abejodama atitar Sara.
- Nori pasakyti, kad mane visada atleidia? Na, syk ne
lauksiu, kol atleis.
- Bet, Deri, negi tikrai manai, kad gerai sugalvojai? - Sara
velg j susirpinusi, beveik motinikai. - Juk jis - tavo dd,
kone vienintelis giminaitis, o dar sakei, kad pinig turi kaip
ieno.
- O jeigu graiai elgsiuosi, tuos pinigus paliks man? Juk t
turjai galvoje?
- Na, juk itaip dejuoji, kad tavo senelis - kuo jis ten vardu -
nepaliko pinig tvui.
- Jei jis turt tikr giminik jausm, man nereikt trintis
prie t Siio magnat. Man atrodo, visa ita alis i pamat su
puvusi. Ketinu visai i jos nedintis.
82
P I R M A K N Y G A
- Keliausi usien?
- Taip. Kur nors, kur yra erdvs.
Jie abu nutilo, sivaizduodami spinduling gyvenim erdvje.
Sara, visada tviriau stovjusi ant ems negu Deris, val
giai paklaus:
- O k gali nuveikti be pinig? Juk pinig neturi?
- Juk pati inai, kad neturiu. Ak, manyiau, veikti galima
daug k.
- Na, k - ties sakant?
- Kam tu mane itaip gniudai, Sara?
- Atleisk. Turjau galvoje, kad jokio ypatingo isilavinimo
neturi.
- Man gerai sekasi vadovauti monms ir gyventi neudar
gyvenim. O ne grumdytis kontoroje.
- Ak, Deri, - tar Sara ir atsiduso.
- Kas yra?
- Neinau. Gyvenimas atrodo toks sunkus. Visi tie karai taip
visk sujauk.
Jie niriai velg prie save.
Staiga Deris kilniadvasikai pareik suteiksis ddei dar
vien galimyb. Sara tokiu sprendimu labai apsidiaug.
- Man metas namo, - tar ji. - Mama tuojau gr i paskaitos.
- Apie k buvo paskaita?
- Neinau. Kur mes einame ir kodl?" Ar kakas panaaus.
Ji atsistojo.
- Ai, Deri, - pasak ji. - Labai man padjai.
- Pasistenk i anksto nenusiteikti, Sara. Jei tavo mamai tas
vyrukas patinka ir ji su juo bus laiminga, tai ir svarbiausia.
- Jei mama bus su juo laiminga, tada viskas gerai.
- iaip ar taip, tu ir pati iteksi - manyiau - kada nors
neilgai trukus...
83
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
Kalbdamas jis neirjo j j. Sara susikaupusi velg j savo
rankinuk.
- Matyt, kada nors, - sumurmjo ji. - Kakaip nelabai sku
binuosi...
Ore tarp jdviej pakibo malonus drovulys...
2
Kit dien per pietus Anai palengvjo. Sara elgsi puikiai. Ji ma
loniai pasisveikino su Riardu ir valgydama mandagiai su juo
nekuiavosi.
Ana didiavosi jauna savo dukterimi, jos gyvu veideliu ir gra
iu elgesiu. Suprato, kad Sara galima kliautis - ji nenuvils.
Bet ji troko, kad Riardas geriau pasirodyt. Jis jaudinosi, ji
t suprato. Jis labai stengsi padaryti ger spd, ir, kaip danai
nutinka, paios pastangos atsisuko prie j. Jo elgesys buvo pamo
komas, beveik pompastikas. Stengsi pasirodyti atsipalaidavs,
bet i tikrj atrod, kad nori vadovauti pokalbiui. Kadangi Sara
elgsi su juo taip pagarbiai, tas spdis dar sustiprjo. Jis kalbjo
pernelyg kategorikai, tarsi jokia kita nuomon negalt bti tei
singa. Ana pyko, nes inojo, kad i prigimties jis labai pakantus.
Bet kaipgi Sarai tai suprasti? Ji mat blogiausij Riardo
dal, o taip labai reikjo, kad pamatyt geriausij. Todl pati
Ana suirzo ir m nerimauti, o dl to, kaip netrukus pastebjo,
susierzino Riardas.
Baigus valgyti ir patiekus kavos, ji atsipra turinti paskam
binti. Telefonas buvo jos miegamajame. Ji tikjosi, kad, jiems
likus vieniems, Riardas elgsis laisviau ir pasirodys, koks ess i
tikrj. Labiausiai j erzino ji pati. Jai pasialinus, galbt viskas
stos vietas.
84
P I R M A K N Y G A
Padavusi Riardui kavos, Sara mgino mandagiai j pane
kinti, bet pokalbis nesimezg.
Riardas susikaup. Nusprend, kad geriausiai seksis, jei bus
visikai atviras. Apskritai Sara jam padar visai neblog spd.
Nesielg prieikai. Svarbiausia dabar buvo parodyti jai, kaip
puikiai jis supranta jos padt. Prie ateidamas, jis pasireng,
k nors pasakyti. Kaip daniausiai bna i anksto pasiruous,
odiai nuskambjo tuiai ir dirbtinai. Nordamas nusiramin
ti, jis stengsi kalbti pasitikiniai ir draugikai, nors i tikrj
buvo skausmingai sutriks.
- Klausyk, panele, noriu tau kai k pasakyti.
- Taip? - Sara atgr j patraukl, bet i akimirk visikai
be iraikos veidel. Ji mandagiai lauk, ir Riardas dar labiau
sutriko.
- Tik noriu pasakyti, kad suprantu tavo jausmus. Visa tai tik
riausiai gerokai tave sukrt. Judvi su motina visados buvot la
bai artimos. Visikai suprantama, kad tau nepatinka, kai dar kas
nors braunasi jos gyvenim. Tau neivengiamai truput skau
du ir pavydu.
Sara skubiai atsak oficialiu tonu:
- Galiu patikinti, visikai ne.
Riardas nesugebjo pajusti, kad i esms buvo sptas.
Jis nevklikai nekjo toliau:
- Kaip sakiau, tai savaime suprantama. A tavs neskubin
siu. Jei nori, bk su manim kuo aliausia. Kai nusprsi, kad
esi pasirengusi susidraugauti, a mielai tave priimsiu. Privalai
galvoti apie savo mamos laim.
- A apie j ir galvoju, - atsak Sara.
- Iki iol ji visk dar dl tavs. O dabar laikas pagalvoti apie
j. Esu tikras, kad linki jai laims. Ir nepamirk dar kai ko: tu
turi gyventi savo gyvenim - jis visas tau prie akis. Turi savo
85
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
draug, savo vili ir sieki. Jei itektum arba eitum dirbti,
mama likt visikai viena. Ji tada bt labai vienia. Dabar me
tas pirmiausia galvoti apie j, o tik paskui - apie save.
Jis nutilo. Nusprend, kad pasak visai neblogai.
Saros balsas, mandagus, bet su vos girdima nekantrumo gai
dele, sudau jo pasitenkinim:
- Ar danai kalbate vieai? - paklaus ji.
Jis nesuprato:
- Kodl?
- Manau, jums tai neblogai sektsi, - sumurmjo Sara.
Ji atsilo kdje ir m apirinti savo nagus. Riardui dar
labiau subjuro nuotaika, nes jie buvo rykiai raudoni, o jis tos
mados negaljo paksti. Dabar jis suprato, kad susidr su prie
ikumu.
Tvardydamasis i vis jg, jis praneko kone globjiku
tonu:
- Galbt mauml pamokslauju, vaikeli. Bet norjau at
kreipti tavo dmes kelis dalykus, kurie tau gal neatjo galv.
Dl vieno gali bti tikra: tavo mama nenustos tavs mylti dl
to, kad myls ir mane, supranti?
- Tikrai? Kaip malonu girdti.
Dabar prieikumu galjai neabejoti.
Jei Riardas bt liovsis gintis, jei bt tiesiog pasaks:
Sara, man visai nesiseka pasakyti, ko noriu. A drovus ir ne
laimingas, todl visk sakau ne taip, bet a labai myliu An ir
labai noriu tau patikti, jei tik tai manoma", - galbt Sara taip
pat bt sudjusi ginklus, nes irdyje buvo labai kilni.
Taiau jo balsas tapo dar grietesnis.
- Jaunimas, - pasak jis, - links savanaudikum. Da
niausiai jie negalvoja apie niek kita, tik apie save. Bet privalai
galvoti apie mamos laim. Ji turi teis gyventi savo gyvenim ir
86
P I R M A K N Y G A
iekoti laims, kad ir kur j surast. Kas nors turi ja rpintis ir j
saugoti.
Sara pakl akis ir pavelg tiesiai j. Tas vilgsnis j trikd.
Jis buvo skvarbus, jame viet kakoks iskaiiavimas.
- I visos irdies jums pritariu, - netiktai atsak ji.
Sutrikusi gro Ana.
- Ar dar liko kavos? - paklaus ji.
Sara atsargiai pyl jai puoduk. Atsistojo ir padav mamai.
- Praau, mama, - pasak ji. - Grai paiu laiku. Mudu jau
pasikalbjome.
Ir ijo i kambario. Ana klausiamai pavelg Riard. Jo
veidas nuraudo.
- Tavo dukt, - pasak jis, - nusprend mans nemgti.
- Turk jai kantrybs, Riardai, praau - turk kantrybs.
- Nesirpink, Ana, a visikai pasirengs bti kantrus.
- Matai, jai tai labai netikta.
- Tikiu.
- I tikrj Sara labai geros irdies. Ji toks geras vaikas, tikrai.
Riardas neatsak. Sara jam atrod pasibaistina mergina,
bet jos mamai to pasakyti negaljo.
- Kaip nors viskas isisprs, - ramino jis.
- Neabejoju. Reikia tik laiko.
Abu jautsi nelaimingi ir nelabai inojo, k sakyti toliau.
3
Sara nujo savo kambar. Nieko nematydama, ji im i spintos
drabuius ir paskleid juos ant lovos.
jo Edita.
- K ia darote, panele Sara?
87
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Ak, peririu savo daiktus. Gal k reikia ivalyti. Ar patai
syti, ar k.
- A viskuo pasirpinau. Galite nesivarginti.
Sara neatsak. Edita skubiai vilgteljo j. Pamat, kad Sa
ros akyse tvenkiasi aaros.
- Nagi, nagi, nesigraukite taip.
- Jis bjaurus, Edita, tiesiog bjaurus. Kaip mama galjo? Ak,
viskas sugriauta, suniokota - niekada jau nebus taip, kaip anks
iau!
- Nagi, panele Sara. Nejsikalbkite. odis - ne virblis. Da
ryk dabar, k gali, ateinanius daiktus pavesk Viepaiui.
Sara palusiai nusikvatojo.
- Devynis kartus atmatuok, deimt pjauk! Darbymeiu ir
akmuo kruta! Eik sau, Edita. Eik.
Edita su uuojauta palingavo galv ir ijo, udarydama duris.
Sara raudojo aistringai, kaip vaikas. Sielvartas j draskyte
drask. Kaip vaikui, jai visa atrod juoda, ir'niekur jokios pro
vaists nebuvo matyti.
Udususi ji kkiojo:
- Ak, mama, mama, mama...
Atuntas skyrius
1
- Ak, Lora, kaip smagu tave matyti.
Lora Vitsteibl atsisdo ant kds staia atkalte. Ji niekada ne
isidrbdavo.
- Na, Ana, ir kaipgi tau sekasi?
Ana atsiduso.
- Bijau, kad Sara kelia rpesi.
- Na, to buvo galima tiktis, tiesa?
Lora Vitsteibl kalbjo linksmai ir atsainiai. Bet An velg
susirpinusi.
- Prastai atrodai, brangioji.
- inau. Prastai miegu, vis maudia galv.
- Neimk visko taip giliai ird.
- Lengva tau kalbti, Lora. Tu n nesivaizduoji, kas ia vis
laik vyksta. - Ana kalbjo skubiai. - Vos Sara su Riardu lieka
vieni, ikart susirieja.
- Sara, aiku, pavydi.
- Bijau, kad taip.
- Na, kaip sakiau, to buvo galima tiktis. Sara dar beveik vai
kas. Visiems vaikams nepatinka, kai mamos skiria laiko ir d
mesio kam nors kitam. Juk tam buvai pasirengusi, tiesa, Ana?
- Taip, i dalies. Nors man Sara visada atrod labai savaran
kika ir suaugusi. Bet, kaip sakai, buvau tam pasirengusi. Bet
nebuvau pasirengusi, kad Riardas pavyds Sarai.
89
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Manei, kad Sara apsikvailins, bet tikjaisi, kad Riardas
bus protingesnis?
- Taip.
- Jis - i esms savimi nepasitikintis mogus. Labiau tikras
dl savs vyrikis tik nusijuokt ir liept Sarai eiti velniop.
Ana beviltikai pasitryn kakt.
- Lora, tu n nesivaizduoji, kas dedasi! Jie vaidijasi dl
kiekvienos paikysts, o paskui iri mane ir stebi, kur palai
kysiu.
- Labai domu.
- Tau labai domu, bet man visai nelinksma.
- O kur palaikai?
- Jei tik pavyksta, n vieno. Bet kartais...
- Taip, Ana?
Ana valandiuk tyljo, paskui pasak:
- Matai, Lora, Sara gudresn u Riard.
- Kaip suprasti?
- Na, Saros elgesys visada nepriekaitingas - i iors. inai,
ji mandagi ir taip toliau. Bet ji moka ksti Riardui i pasal.
Ji - ji j kamuoja. O tada jis pratrksta ir elgiasi siaubingai. Ak,
kodl jie negali vienas kito pamgti?
- Manyiau, todl, kad tiesiog jauia antipatij. Sutinki? Ar
manai, kad tik pavyduliauja tavs?
- Bijau, kad tu teisi, Lora.
- Dl ko jie riejasi?
- Dl visoki paikysi. Pavyzdiui, pameni, kaip buvau per-
stumdiusi baldus, patraukiau stal ir sof - o paskui Sara visk
sustat atgal, nes ji nemgsta, kai kas nors keiiama... Na, Ri
ardas vien dien staiga ir sako: Maniau, stal norjai pasta
tyti ten, Ana." A pasakiau, kad man taip atrod daugiau vietos.
Tada Sara sako: Na, o man patinka taip, kaip visada buvo." O
90
P I R M A K N Y G A
Riardas ikart tuo savo valdingu tonu ir sako: Svarbu ne kaip
tau patinka, Sara, o kaip tavo mamai patinka. Tutuojau visk
perstatysim taip, kaip ji nori." Ir jis ikart perstat stal ir sako
man: itaip norjai, tiesa?" Ir man teko itarti: Taip." Tada jis
atsisuko Sar ir klausia: Prietarausi, panele?" Sara pavelg
j ir tyliai, mandagiai sako: Ak, ne. Tegu bus, kaip mama nori.
A nieko nereikiu." Ir inai, Lora, nors palaikiau Riard, i
tikrj ujauiau Sar. Ji dievina namus ir visa, kas juose, - o
Riardas n nenutuokia, kaip ji jauiasi. Siaubas, n neinau, k
daryti.
- Taip, tau nelengva.
- Galbt viskas savaime aprims?
Ana viltingai pavelg biiul.
- Nemanyiau.
- inai, tu nelabai stengiesi paguosti, Lora!
- Neverta tikti tokiomis pasakomis.
- Jie abu elgiasi negerai. Jie turt suprasti, kaip man sunku.
A tiesiog sergu.
- Savigaila nieko nepads, Ana. Niekada ir niekam nepadeda.
- Bet a tokia nelaiminga.
- Ir jie, brangioji. Gailest skirk jiems. Vargel Sara itaip
grauiasi - turbt ir Riardas.
- Dievulliau, mes buvome tokie laimingi, kol Saros nebuvo.
Dama Lora mauml kilsteljo antakius. Ji valandiuk ty
ljo. Paskui pasak:
- Tai kada judu tuokiats?
- Kovo tryliktj.
- Dar beveik dvi savaits. Kodl atidjote?
- Sara labai pra. Norjo daugiau laiko apsiprasti su ta min
tim. Vis zyz ir zyz, kol a nusileidau.
- Sara... suprantu. O Riardas liko nepatenkintas?
91
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- inoma. Jis net labai supyko. Vis sako, kad a ilepinau
Sar. Lora, manai, kad tikrai?
- Ne, nemanau. Kad ir kaip myli Sar, niekada be reikalo jai
nepataikavai. O ligi iol Sara visada tave atsivelgdavo - tai yra
tiek, kiek tik sugeba savanaud jauna mergina.
- Lora, ar manai, kad reikt...
Ji nutilo.
- Ar manau, kad reikt ko?
- Ne, nieko. Bet kartais atrodo, kad daugiau ito neitversiu...
Pasigirdo atidaromos buto durys, ir ji nutilo. kambar jo
Sara ir apsidiaug, pamaiusi Lor Vitsteibl.
- Ak, Lora, neinojau, kad ueisite.
- Kaip laikosi mano kriktadukt?
Sara prijo ir pabuiavo j. Jos skruostas nuo alto oro buvo
gaivus ir vsus.
- Kuo puikiausiai.
Kak sumurmjusi, Ana ijo. Sara nulydjo j akimis. Vl
pavelgusi dam Lor, Sara droviai nuraudo.
Lora Vitsteibl nirtingai linkiojo galva.
- Taip, tavo mama verk.
Sara velg teisuolikai pasipiktinusi.
- Na, a niekuo dta.
- Tikrai? Juk myli savo mam, tiesa?
- Tiesiog dievinu. Juk inot.
- Tai kam j skaudini?
- Neskaudinu. A nieko nedarau.
- Riejiesi su Riardu, tiesa?
- Ak, dl to! O kaip kitaip! Jis nepakeniamas! Jei tik mama
suprast, koks jis nepakeniamas! Labai tikiuosi, kad vien gra
i dien supras.
Lora Vitsteibl atsak:
92
P I R M A K N Y G A
- Kam gi tau reikia tvarkyti kit moni gyvenimus, Sara?
Mano jaunystje tvus kaltindavo, kam taip elgiasi su vaikais. O
dabar, regis, viskas atvirkiai.
Sara atsisdo ant Loros Vitsteibl krslo ranktrio. Tarsi ke
tint pasakyti paslapt.
- Bet man labai neramu, - pratar ji. - Matot, ji su juo nebus
laiminga.
- Tai ne tavo reikalas, Sara.
- Bet man vis tiek rpi. Nes nenoriu, kad mama bt ne
laiminga. O ji bus. Mama tokia - tokia bejg. J reikia prii
rti.
Lora Vitsteibl suspaud degusias Saros rankas savosiose. Ji
kalbjo taip taigiai, kad Sara ne tik atkreip dmes, bet ir be
veik isigando.
- Klausyk, Sara. Klausyk. Bk atsargi. Bk labai atsargi.
- Kaip suprasti?
Lora pabrtinai ts:
- Bk labai atsargi ir neleisk mamai padaryti to, ko ji vis
gyvenim gailtsi.
- A taip ir...
Lora j nutrauk:
- Perspju tave. Niekas kitas nepersps. - Staiga ji giliai
niurkteljo, kvpdama pro nos oro. - Kai k uuodiu ore,
Sara, ir inau, kas tai. Tai deginamos aukos kvapas - o man de
ginamos aukos nepatinka.
Joms nespjus pasakyti nieko daugiau, Edita atidar duris ir
prane:
- Ponaitis Loidas.
Sara paoko.
- Sveikas, Deri. - Ji atsigr Lor Vitsteibl. - Tai Deris
Loidas. Mano krikto mama - dama Lora Vitsteibl.
93
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Deris paspaud jai rank ir tar:
- Regis, andien girdjau jus per radij.
- Kaip malonu.
- Antrj paskait i ciklo Kaip iandien gyventi". Man la
bai patiko.
- Nepataikauk, - atsak dama Lora, velgdama j j spindin
iomis akimis.
- Bet tikrai. Regis, inote visus atsakymus.
- Ak, - atsak dama Lora. - Visada lengviau paaikinti, kaip
ikepti pyrag, negu paiai j ikepti. Be to, ir daug smagiau.
Tik charakteriui kenkia. Gerai inau, kad kasdien darausi vis
bjauresn.
- Ak, netiesa, - tar Sara.
- Tiesa, vaikeli. Beveik pasiekiau virn dalydama mo
nms gerus patarimus - neatleistina nuodm. Einu iekoti
tavo mamos, Sara.
2
Vos Lora Vitsteibl ijo, Deris tar:
- A ivykstu i alies, Sara.
Sara priblokta pavelg j.
- Ak, Deri - kada?
- Galima sakyti, jau dabar. Kit antradien.
-Kur?
- Piet Afrik.
- Bet tai labai toli! - suuko Sara.
- Taip.
- Tu negri met metus!
- Tikriausiai.
94
P I R M A K N Y G A
- K ten veiksi?
- Auginsiu apelsinus. Susimiau su keliais vyrukais. Turt
bti visai smagu.
- Ak, Deri, ar btina vaiuoti?
- Na, i alis man iki gyvo kaulo griso. Ji pernelyg civilizuota
ir patogi. Nei man ji tinka, nei a jai.
- O kaip dd?
- Oi, mes n nebesikalbame, bet teta Lena labai gera. Dav
man ek ir kakokio tepalo nuo gyvai kandimo.
Jis isiiep.
- Bet ar tu k nors imanai apie apelsin auginim, Deri?
- Ninieko, bet turbt imoksiu savaime.
Sara atsiduso.
- Man tavs trks...
- Kad gal nelabai - ar neilgai. - Deris kalbjo niauriai, ne
irdamas j. - Kai ileki kit pasaulio krat, tave greitai
pamirta.
- Ne, netiesa...
Jis skubiai vilgteljo j.
- Tikr a i?
Sara papurt galv.
Jie susigd velg skirtingas puses.
- Buvo smagu - su tavim, - pasak Deris.
- Taip...
- Kartais i apelsin pavyksta neblogai prasigyventi.
- Gali bti.
Deris, atsargiai rinkdamas odius, tar:
- inai, gyvenimas gana smagus - supranti, moteriai. Geras
klimatas - daug tarn - ir visa kita.
- Taip.
- Bet tu tikriausiai iteksi u ko nors...
95
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Oi, ne. - Sara papurt galv. - Bt didel klaida itekti
per jaunai. Dar ilgai neadu tekti.
- Tai tau taip atrodo - bet koks nors kiaul privers tave per
sigalvoti, - niauriai atsak Deris.
- A labai altos prigimties, - nuramino j Sara.
Jie nejaukiai stovjo, neirdami vienas kit. Tada Deris
iblyks kimiai pratar:
- Mieloji Sara - a einu dl tavs i proto. Juk inai?
- Tikrai?
Ltai, tarsi nenordami, jie palinko vienas kit. Derio ran
kos j apglb. Nedrsiai, atsargiai jie pasibuiavo...
Keista, paman Deris, kad pasidariau toks nerangus. Buvau
linksmas jaunuolis ir turjau gana patirties su merginomis. Bet
ia - ne merginos", ia - mano mieloji, brangioji Sara...
- Deri.
- Sara...
Jis vl j pabuiavo.
- Tu nepamiri, mieloji Sara, tiesa? Vis t linksmybi - ir
visko?
- Aiku, kad nepamiriu.
- Raysi man?
- Kad man taip nesiseka rayti laikus.
- Bet man rayk. Praau, brangioji. Bsiu toks vienias...
Sara atsitrauk nuo jo ir kariai nusijuok.
- Nebsi vienias. Bus daugyb mergin.
- Jei ir bus, jos bus greiiausiai niekam tikusios. Bet man
atrodo, kad nebus nieko, tik apelsinai.
- Galtum man retsykiais atsisti koki d.
- Btinai. Ak, Sara, dl tavs bet k padaryiau.
- Na, tuomet uoliai darbuokis. Tegul apelsin sodas tau at
nea skm.
%
P I R M A K N Y G A
- Btinai. Paadu.
Sara atsiduso.
- O, kad tau nereikt ivaiuoti taip skubiai, - tar ji. -
Taip gera su tavim apie visk pasikalbti.
- Kaip Kalafioras? Ar labiau patinka?
- Ne, n trupuio. Mes nuolat vaidijams. Bet, - jos balse
pasigirdo triumfas, - man regis, a laimsiu, Deri!
Deris nesmagiai pavelg j.
- Manai, mama...
- Regis, ji ima suprasti, koks jis nepakeniamas.
Sara pergalingai linkteljo galva.
Deris dar labiau susirpino.
- Sara, gal tu be reikalo, kakaip...
- Pykstuosi su Kalafioru? Kariausiu dantim ir nagais ir nepa
siduosiu. Mam btina igelbti.
- Gal tu nesikik, Sara. Mama juk ir pati ino, ko nori.
- Jau sakiau, mama silpnabd. Ji gailisi moni ir tada nie
ko nebesupranta. Gelbsiu j nuo neskming vedyb.
Deris sutelk vis drs.
- Na, o man vis tiek atrodo, kad tu pavydi.
Sara tusi pavelg j.
- Na, ir gerai! Ir tegu atrodo! Gal tu jau eik.
- Tu tik nepyk ant mans. Gal ir inai, k darai.
- Aiku, kad inau, - atsak Sara.
3
Ana sdjo savo kambaryje prie tualetinio stalelio, kai jo Lora
Vitsteibl.
- Jau geriau, mieloji?
97
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Taip. Kokia a kvaila. Reikia neimti visko taip giliai ird.
- K tik atjo jaunuolis. Deris Loidas. Ar ia tas...
- Taip. K apie j manai?
- Sara, aiku, j simyljusi.
Ana atrod susirpinusi.
- O, siaube, tikiuosi, kad ne.
- Nra ia ko tiktis.
- I to nieko nebus, supranti.
- Jis visikai niekam tiks, tiesa?
Ana atsiduso.
- Deja, taip. Jis nieko nepadaro iki galo. Jis patrauklus. Nori
nenori visiems patinka, bet...
- Nepatikimas?
- Tiesiog atrodo, kad jis niekur nieko nesugeba. Sara vis kar
toja, kad jam nesiseka, bet a manau, kad yra ir is tas daugiau. -
Ji tar: - Sara pasta tiek auni jaunuoli.
- Bet jie jai nuobods, tiesa? Graios protingos merginos -
o Sara tikrai labai protinga - visada pasiduoda nevykliams.
Regis, toks gamtos dsnis. Prisipainsiu, kad ir man tas jaunuo
lis visai patrauklus.
- Netgi tau, Lora?
- Ir a turiu moterik silpnybi, Ana. Labanakt, brangioji.
Skms tau.
4
Riardas atvyko prie pat atuonias. Jis buvo pakviestas vakarie
niauti su Ana. Sara rengsi vykti vakariens ir okius. Jam at
jus, ji sdjo svetainje ir lakavosi nagus. Ore tvyrojo ledinuk
kvapas. Ji pakl akis ir tar:
98
P I R M A K N Y G A
- Labas, Riardai, - o paskui dasi toliau.
Riardas pasipiktins j stebjo. Jam paiam nepatiko, kad
kuo toliau, tuo labiau nemgsta Saros. Jis taip norjo, kad viskas
susiklostyt, sivaizdavo save kaip malon ir draugik patv,
meil - beveik mylint. Jis inojo, kad i pradi ji irs tariai,
bet sivaizdavo, kad nesunkiai veiks vaikikas ugaidas.
O dabar atrod, kad Sara, o ne jis valdo padt. Jos atsainus
altumas ir panieka skaudino jautri jo prigimt ir eid bei e
mino. Riardas niekada labai gerai apie save negalvojo, bet Saros
elgesys dar labiau menkino jo pasitikjim savimi. Visos jo pa
stangos i pradi j sutramdyti, paskui suvaldyti lugo. Jis vis
pasakydavo ar padarydavo k nors ne taip. Nemgdamas Saros,
jis juto ir didjant, giljant nepasitenkinim Ana. Ana turt j
palaikyti. Ana turt atsigrti prie Sar ir parodyti jai jos viet,
Ana turt bti jo pusje. Jos pastangos vesti taik, laikytis vidu
rio j erzino. I to visikai jokios naudos, Ana turt tai suprasti!
Sara ities rank, kad idit nagai, ir m visaip j sukioti.
inodamas, kad bt geriau nieko nesakyti, Riardas nesu
silaik nepareiks:
- Atrodo, kad merkei pirtus krauj. Nesuprantu, kam
merginoms reikia itaip terliotis nagus.
- Nesuprantat?
Iekodamas saugesns temos, Riardas ts:
- vakar susitikau tavo biiul Loid. Sak, kad vyksta Pie
t Afrik.
- Ivaiuoja ketvirtadien.
- Jam teks labai pasistengti, jeigu nori, kad ten pasisekt.
Ten ne vieta mogui, nemgstaniam darbo.
- Manau, js daug inot apie Piet Afrik.
- Visi tie kratai daug kuo panas. Ten reikia vyr su... ge
rom gyslom.
99
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Deris tikrai su gyslom, - atsak Sara ir pridr: - Jei jau
vartojam tokius odius.
- O kuo jie blogi?
Ji pakl galv ir altai j nuvelg.
- Prastas skonis, ir tiek, - atsak ji.
Riardo veidas rausteljo.
- Gaila, kad mama taip prastai tave iaukljo, - itar jis.
- Ar a k nemandagaus pasakiau? - ji, tarsi niekuo dta,
ipt akis. - Atleiskit.
Jos perdtas atsipraymas visai jo nenuramino.
Jis iurkiai paklaus:
- Kur tavo mama?
- Rengiasi. Tuojau ateis.
Sara atsidar rankinuk ir atidiai apirjo savo veid. m
tvarkytis - daytis lpas, pietuku rykinti antakius. I tikrj
buvo jau pasidaiusi. Dabar tiesiog stengsi suerzinti Riard.
inojo, kad jis senamadikai nepakenia vieumoje besidaan-
i moter.
Stengdamasis neparodyti susierzinimo, Riardas tar:
- Nagi, Sara, nepersistenk.
Ji nuleido veidrodl ir paklaus:
- Kaip suprasti?
- Su daais ir pudra. Vyrams visai nepatinka taip prisidaiu-
sios. Tiesiog atrodai kaip...
- Tikriausiai norite pasakyti - kaip kek?
Riardas piktai atr:
- A taip nesakiau.
- Bet norjote pasakyti. - Sara sumet daus atgal ranki
nuk. - Ir apskritai, koks, po galais, js reikalas?
Sara net virpjo i tio ir kone verk.
Riardas galutinai prarado kantryb. Jis uriko ant jos:
100
P I R M A K N Y G A
- Kokia tu nepakeniama, pikta laput. Tiesiog nemanoma!
T akimirk jo Ana. Ji sustojo tarpduryje ir pavargusi pa
klaus:
- O, siaube, ir kas gi dabar nutiko?
Sara ilk pro j. Ana pavelg Riard.
- Tik pasakiau jai, kad per daug daosi.
Ana pykteljusi atsiduso.
- Riardai, dl Dievo meils, tikrai maniau, kad tu protin
gesnis. Koks gi tavo reikalas?
Riardas siuts ingsniavo po kambar.
- Na, gerai. Jei nori, kad tavo dukt vaikiot isiterliojusi
kaip kek.
- Sara neatrodo kaip kek, - atkirto Ana. - Kaip bjauriai
neki. iais laikais visos merginos daosi. Tu toks senamadi
kas, Riardai.
- Senamadikas! Pasens! Labai gerai apie mane galvoji, Ana,
tiesa?
- Ak, Riardai, kam dabar pyktis? Negi nesupranti, kad kai
taip kalbi apie Sar, i tikrj peiki mane?
- Nepasakyiau, kad esi labai grieta motina. Jei jau Sar lai
kysime tavo aukljimo pavyzdiu.
- Tai labai iauru ir visikai netiesa. Sara - puiki mergina.
Riardas susmuko ant sofos.
- Padk Dieve tam, kuris veda moter su vienturte dukteri
mi, - pasak jis.
Anos akyse suvilgo aaros.
- Tu inojai apie Sar, kai pasipirai. Sakiau, kad labai j my
liu ir kiek daug ji man reikia.
- Neinojau, kad esi visikai jos apssta! Tik Sara, Sara, Sara -
nuo ryto iki vakaro!
- O, siaube, - pasak Ana. Ji prijo ir atsisdo greta jo. -
101
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Riardai, pasistenk susiimti. Tikrai maniau, kad Sara tau pavy
ds - bet nemaniau, kad tu pavydsi Sarai.
- A nepavydiu Sarai, - susirauk Riardas.
- Pavydi, brangusis.
- Tau Sara visada svarbesn.
- Siaube. - Ana bejgikai atsilo ir usimerk. - Visai ne
beinau, k daryti.
- O kur mano vieta? Niekur. Tau a visai nieko nereikiu. Tu
atidjai ms vedybas - vien todl, kad Sara pra...
- Norjau duoti jai daugiau laiko apsiprasti.
- Tai ar ji dabar apsiprato? Ji vis laik nieko daugiau nevei
kia, kaip tik erzina mane.
- inau, kad su ja nelengva - bet, Riardai, tikrai manau,
kad truput perlenki. Vargel Sara n odio negali pratarti
taip, kad tu nepasiustum.
- Vargel Sara. Vargel Sara. Matai? tai kaip tu jautiesi!
- iaip ar taip, Riardai, Sara dar beveik vaikas. Jai kai kas
atleistina. Bet tu vyras - suaugs mogus.
Staiga Riardas tar:
- Tik todl, kad labai tave myliu, Ana.
- Ak, brangusis.
- Mes buvome tokie laimingi - kol Sara negro.
- inau...
- O dabar - man vis atrodo, kad tuojau tavs neteksiu.
- Ne, k tu, Riardai.
- Ana, brangioji - ar vis dar myli mane.
Staiga apimta aistros, Ana atsak:
- Labiau, negu kada nors anksiau, Riardai. Dar labiau.
102
P I R M A K N Y G A
5
Vakarien pavyko puikiai. Edita labai pasisteng, ir bute, atslgus
tampai, kuri sukl Sara, vl stojo ramyb kaip seniau.
Riardas su Ana kalbjosi, juokavo, prisimin praeit, ir abiem
i ramyb buvo labai brangi.
Kai gro svetain, igr kavos ir benediktino, Riardas tar:
- Vakaras buvo nuostabus. Taip ramu. Mieloji Ana, o kad
visada itaip bt.
- Taip ir bus, Riardai.
- Juk ir pati inai, kad ne, Ana. inai, a kai k sugalvojau.
Tiesa nemaloni, bet reikia su ja susitaikyti. Atvirai sakau: bijau,
kad mudu su Sara niekada gerai nesutarsime. Jei mginsime gy
venti trise, bus tiesiog nepakeniama. Todl ieitis yra tik viena.
- Kaip suprasti?
- Paprastai sakant, Sarai ia nra vietos.
- Ne, Riardai. Tai nemanoma.
- Kai merginoms negerai namie, jos kraustosi gyventi sava
rankikai.
- Sarai tik devyniolika met, Riardai.
- Esama merginoms tinkam viet. Pension. Arba isinuo
moti kambar padoriuose namuose.
Ana rytingai papurt galv.
- Tu ir pats nesupranti, k silai. Tu sakai, kad jeigu noriu
vl tekti, turiu ivaryti savo dukrel - imesti j i nam.
- Merginoms patinka gyventi savarankikai.
- Sarai nepatinka. Nereikia net svarstyti, ar ji nort kraus
tytis gyventi viena. ia jos namai, Riardai. Ji dar n nepilna
met.
- Na, o a manau, kad tai - puiki mintis. Galime skirti jai
dienpinigi - a padsiu. Nra reikalo jai skursti. Ji bus laimin
103
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
ga viena, o mes bsime laimingi kartu. Man regis, visiems taip
bus geriau.
- Tu manai, kad Sara bus laiminga viena?
- Jai patiks. Sakau, merginoms patinka gyventi savarankikai.
- Tu nieko neimanai apie merginas. Tik galvoji, ko pats nori.
- A silau visikai proting ieit.
Ana ltai atsak:
- Prie vakarien sakei, kad Sara man svarbiausia. I dalies,
Riardai, taip ir yra... Kalba ne apie tai, kur i judviej labiau
myliu. Bet kai galvoju apie jus abu - inau, kad Sara turiu pasi
rpinti pirmiau negu tavim. Nes supranti, Riardai, a atsakinga
u Sar. Ta atsakomyb nesibaigs, kol Sara netaps moterimi -
o ji dar nra moteris.
- Motinos niekada nenori, kad vaikai suaugt.
- Kartais taip, bet tikrai nemanau, kad tai tinka mums su
Sara. Matau tai, ko tu niekaip nepastebi - kad Sara dar labai
jauna ir bejg.
Riardas prunkteljo.
- Bejg!
- Taip, kaip tik tai ir turiu galvoje. Ji nepasitiki savimi, ne
pasitiki gyvenimu. Kai bus pasirengusi leistis pasaul, ji nors
isikraustyti - o tada a kuo tik galdama jai padsiu. Bet ji dar
nepasirengusi.
Riardas atsiduso. Jis tar:
- Matyt, kartais su motinomis tiesiog nemanoma ginytis.
Ana netiktai tvirtai atsak:
- Neimesiu dukts i nam. Taip pasielgti, jei ji nenori
kraustytis, bt labai nedora.
- Na, jei jau tau taip svarbu.
- Tikrai svarbu. Bet, mielasis Riardai, jei tik tu turtum
kantrybs. Negi nesupranti, tai ne tu atstumtasis, o Sara. Bet
104
P I R M A K N Y G A
inau, kad pamau ji sugebs su tavim susidraugauti. Nes ji tik
rai labai mane myli, Riardai. Ir galiausiai nenors, kad biau
nelaiminga.
Riardas pavelg j keistai ypsodamasis.
- Mano velnioji Ana, kokia tu nepataisoma optimist.
Ji susirang jo glbyje.
- Mielasis Riardai - a tave myliu... O, siaube, kaip maudia
galv...
- Tuojau atneiu aspirino...
Jam topteljo, kad visi pokalbiai su Ana dabar baigiasi aspi
rinu.
Devintas skyrius
1
Dvi dienas netiktai laiksi troktama ramyb. Ana pasijuto ge
riau. Pasirodo, ne viskas taip blogai. Kaip ji ir sak, laikui bgant
viskas nusistos. Riardas jos paklaus. Po savaits juodu susi
tuoks - o paskui, jai rods, gyvenimas bus daug paprastesnis.
Sara tikrai liausis itaip erzinusi Riard ir ras kuo kitu usi
imti.
- iandien jauiuosi daug geriau, - pasak ji Editai.
Jai topteljo, kad diena be galvos skausmo dabar pasidar tik
ra retenyb.
- Sakytum, audra kiek aprimo, - sutiko Edita. - Kaip kat su
uniu, panel Sara su ponu Koldfildu. Atrodo, lyg i prigimties
vienas kito nepakst.
- Bet, man regis, Sara kiek susitaik, tiesa?
- Jumis dta, nepuoseliau tui vili, ponia, - niauriai
atsak Edita.
- Bet juk negali itaip tstis aminai?
- Visko gali bti.
Edita, paman Ana, visada niri! Jai patinka pranaauti ne
laimes.
- Bet dabar tikrai geriau, - spyrsi ji.
- Ak, tai todl, kad ponas Koldfildas daniausiai ueina die
n, kai panel Sara gli krautuvlje, o vakarais ji turi jus sau.
Be to, jos galva uimta, nes ponaitis Deris vyksta tolimas a
106
P I R M A K N Y G A
lis. Bet kai susituoksit, jie abu bus ia. Sudraskys jus gabalus,
pamatysit.
- Ak, Edita. - An apm neviltis. Kraupus palyginimas. Ir
taip tiksliai ireikis tai, k ji numano.
Ji nusiminusi tar:
- Negaliu to paksti. Nekeniu dram ir barni, visada ne
keniau.
- Tiesa. Visada gyvenot tykiai ir ramiai, ir taip jums ge
riausia.
- Bet k gi man daryti? K tu darytum, Edita?
Edita su pasimgavimu atsak:
- Nra ko raudoti. Dar vaikystje mane mok: em tra
tik aar pakaln."
- Tik itaip tu gali mane paguosti!
- Tokie dalykai siuniami mums imginti, - pamokomai
atsak Edita. - Jei btumt tokia poniut, kuri mgsta barnius!
Toki nemaa. Pavyzdiui, antroji mano dds mona. Nieko
taip nemgsta, kaip gerai susirieti. Piktas jos lieuvis - bet tai,
kai tik liaujasi, neneioja pykio irdy ir n neprisimena. Atvs
ta, ir tiek. A manau, kad tai airikas kraujas. Jos motina i Li
meriko. Jie visai nepikti, bet vis trokta pasibarti. Ir panel Sara
truput tokia. Pamenu, pasakojote, kad ponas Prentisas buvo
pusiau airis. Panel Sara mgsta nuleisti gar, bet is pasaulis
dar nemat geresns irdies mergaits. A manau, kad gerai, jog
ponaitis Deris lekia ujrin. Jis niekada nesusitups. Panel
Sara gali ir geresn susirasti.
- Deja, ji labai j myli, Edita.
- Nieko ia baisaus. Sakoma, kad kai nematai, labiau ilgiesi,
bet mano teta Dein visada pridurdavo: Ko nors kito." Teisin
gesn patarl - i aki, ir i irdies. Nesijaudinkit nei dl jos, nei
dl ko kito. tai ta knyga, kur parsinet i bibliotekos, taip no
107
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
rjot paskaityti, o a atneiu puoduk kavos ir por sausainiuk.
Diaukits, kol galit.
Ana nekreip dmesio paskutinius odius - spjim. Ji
tar:
- Labai mane nuraminai, Edita.
Ketvirtadien Deris Loidas ivyko, o Sara, grusi tvakar,
dar baisiau susiriejo su Riardu.
Ana paliko juos ir pasislp savo kambaryje. Ji guljo tamso
je, rankomis uspaudusi akis, pirtais iuopdama maudiani
kakt. Skruostais ritosi aaros.
Ji patyliukais vis kartojo:
- Negaliu itverti... negaliu itverti...
Staiga igirdo Riardo sakinio nuotrup, kone rkte irkt,
skriejant i svetains:
- ...o tavo motina negali vis isisukinti aminais galvos
skausmais.
Tada trinkteljo laukujs durys.
Koridoriuje pasigirdo Saros ingsniai, ltai ir nedrsiai art
jantys prie jos kambario. Ana kteljo:
- Sara.
Durys prasivr. Sara, iek tiek grauiama sins, tar:
- Guli patamsyje?
- Man maudia galv. Udek lemp kampe.
Sara udeg. Ji ltai prisiartino prie lovos, neirdama
motin. Atrod tokia uguita ir vaikika, ir Anai suspaud ird,
nors prie kelias minutes siuste ant jos siuto.
- Sara, - pasak Ana. - Kam tu itaip?
- Kaip?
- Vis laik riejiesi su Riardu? Negi visai mans neujauti?
Negi nesupranti, kaip man negera? Negi nenori, kad biau lai
minga?
108
P I R M A K N Y G A
- Aiku, kad noriu. Kaip tik todl'.
- A tavs nesuprantu. Keli man itiek skausmo. Kartais at
rodo, kad nebeitversiu... Viskas taip pasikeit.
- Taip, viskas pasikeit. Jis visk sugadino. Jis nori mane i
varyti. Tu juk neleisi jam mans imesti, tiesa?
Ana supyko.
- Aiku, kad ne. Kas taip suman?
- Jis. K tik. Bet tu neleisi, tiesa? Tarsi koks blogas sapnas. -
Staiga Sara apsipyl aaromis. - Viskas negerai. Viskas. Nuo
tada, kai grau i veicarijos. Deris ivaiavo - tikriausiai
daugiau niekada jo nepamatysiu. Ir tu prie mane...
- A ne prie tave! Nenekk itaip.
- Ak, mama - mama.
Mergina suklupo prie lovos ir m nesuvaldomai raudoti.
Retsykiais ji vis kartodavo mama"...
2
Kit ryt ant pusryi padklo Ana rado Riardo laikel.
Mieloji Ana, itaip toliau tstis nebegali. Turime k nors
sugalvoti. Manau, kad Sara klusnesn, negu tau atrodo. Visada
tavo, Riardas."
Ana susirauk. Ar Riardas tyia save apgaudinja? Ar Saros
protrkis vakar buvo tiesiog isterija? Gal ir taip. Ana neabejojo,
kad Sara kenia visus pirmosios meils ir pirmojo isiskyrimo
skausmus. iaip ar taip, kadangi taip baisiai Riardo nemgsta,
gal tikrai apsidiaugt isikrausiusi...
Ana staiga pam ragel ir surinko Loros Vitsteibl numer.
- Lora? ia Ana.
- Labas rytas. Kokia tu ankstyva.
109
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Ak, a tiesiog i proto kraustausi. Man vis maudia galv,
jauiuosi tikra ligon. itaip toliau tstis nebegali. Norjau pa
klausti tavo patarimo.
- A nedaliju patarim. Tai - pats pavojingiausias dalykas.
Ana nekreip dmesio.
- Klausyk, Lora, kaip manai - gal - ar nebt gerai - jei - jei
Sara isikraustyt - supranti, j but su drauge - ar panaiai?
Valandiuk stojo tyla, paskui dama Lora paklaus:
- O ar ji nori?
- Na - ne - ne visai. Supranti, tiesiog kilo tokia mintis.
- Kas taip pasil? Riardas?
- Na - taip.
- Labai sumanu.
- Tikrai manai, kad sumanu? - nudiugo Ana.
- Turiu galvoje, sumanu kaip Riardui. Riardas ino, ko
nori - ir to siekia.
- O kaip tu manai?
- Juk sakiau, Ana, a nedaliju patarim. O k sako Sara?
Ana patyljo.
- Su ja dar rimtai nesikalbjau...
- Bet tikriausiai nujauti.
Ana nenoriai atsak:
- Nemanau, kad dabar to nort.
- Aha!
- Bet gal tikrai reikt nenusileisti?
- Kam? Kad isigydytum galvos skausm?
- Ne, ne! - pasibaisjusi suuko Ana. - Tiesiog dl jos paios
laims.
- Skamba puikiai! Niekada netikiu didingais jausmais. Paai
kink plaiau, gerai?
- Na, pagalvojau, ar nesu pernelyg prie jos prisiriusi. Ar tik
110
P I R M A K N Y G A
rai Sarai nebt geriau nuo mans pabgti? Kad ugdytsi savo
asmenyb.
- Taip, taip, labai iuolaikika.
- Tikrai, supranti, gal jai patiks tokia mintis. Man irgi i pra
di nepatiko. Ak, bk gera, pasakyk, k manai?
- Vargel Ana.
- Kodl sakai Vargel Ana"?
- Klausei, k a manau.
- Nelabai padedi, Lora.
- Taip, kaip nori, ir nepadsiu.
- Matai, su Riardu tvarkytis darosi labai sunku. Jis man
ryt atsiunt tok ultimatum... Netrukus lieps rinktis - jis ar
Sara.
- O kur tu pasirinktum?
- Ak, Lora, nereikia. Ne tai turjau galvoje.
- Gali bti, kad teks.
- Lora, liaukis. N nesistengi padti.
Ana piktai padjo ragel.
3
Tvakar et valand paskambino Riardas Koldfildas.
Ragel pakl Edita.
- Ar yra ponia Prentis?
- Ne, pone. Ji ijusi t savo komitet - seneli namuose ar
panaiai. Negr madaug iki septyni.
- O panel Sara yra?
- K tik gro. Ar j pakviesti?
- Ne, a ueisiu.
Nuo tarnybinio buto iki Anos daugiabuio Riardas atygia
111
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
vo tvirtu, lygiu ingsniu. Jis praleido bemieg nakt ir galiausiai
rytingai apsisprend. Apsisprsdavo greitai, apsisprends ne-
bepersigalvodavo, usispyrs laiksi savo.
itaip toliau tstis negali. I pradi tai reikia parodyti Sarai,
o paskui - Anai. Toji mergiot savo usispyrimu ir aiktijimusi
nuvarys motin kapus! Vargel, meilut An. Taiau galvojo
apie j ne vien su meile. J jo mintis skverbsi vos juntama pagie
a. Ji vis isisukinjo moterikomis gudrybmis - galv skauda,
alpsta, kai tik prasideda mis... Ana turi pavelgti teisybei akis!
Tos dvi moterys... Galas visoms toms moterikoms nesmo
nms!
Jis paskambino duris, Edita j leido, ir jis nujo svetain.
Sara su taure rankoje atsigr nuo idinio.
- Labas vakaras, Riardai.
- Labas vakaras, Sara.
Sara uoliai tar:
- Riardai, a atsipraau dl vakar. Buvau labai nemandagi.
- Nieko baisaus, - Riardas kilniadvasikai numojo ranka. -
Daugiau apie tai nekalbkime.
- Ar norite igerti?
- Ne, dkoju.
- Deja, mamos dar kur laik nebus. Ji ijo ...
Jis j pertrauk:
- Nieko baisaus. Norjau pasimatyti su tavim.
- Su manim?
Saros akys aptemo ir susiaurjo. Ji prijo ir atsisdo, tariai
velgdama j.
- Noriu visk su tavim isiaikinti. Man visikai akivaizdu,
kad toliau itaip gyventi negalime. Nuolat vaidydamiesi ir ki-
virydamiesi. Vis pirma, skriaudiame tavo mam. Juk mama
tau rpi, tiesa?
112
P I R M A K N Y G A
- inoma, - altai atsak Sara.
- Tada mes abu turime jos pagailti. Po savaits mes susi
tuoksime. Kai grime po medaus mnesio, kaip manai, kaip
reiks gyventi visiems trims iame bute?
- Turbt pragarikai.
- Matai? Ir pati supranti. Noriu ikart pasakyti, kad nekalti
nu vien tavs.
- Koks js kilniadvasis, Riardai, - itar Sara.
Ji kalbjo siningai ir mandagiai. Jis vis dar neutenkamai
painojo Sar, kad pajust pavojaus enklus.
- Gaila, kad mes itaip nesutariame. Atvirai sakyk - tu ma
ns nemgsti.
- Jei btinai norite tai igirsti, taip, nemgstu.
- Nieko baisaus. A, savo ruotu, irgi nelabai tave myliu.
- Nekeniate mans lyg nuodo, - pasak Sara.
- Ak, liaukis, - tar Riardas, - taip stipriai nesakyiau.
- O a sakyiau.
- Na, tuomet sakykime taip. Mudu vienas kito nemgstame.
Man nesvarbu, ar a tau patinku, ar ne. A vesiu tavo motin,
o ne tave. A stengiausi su tavim susidraugauti, bet tu nenori...
Todl turime iekoti ieities. Padsiu tau viskuo, kuo galsiu.
Sara tariai paklaus:
- Kuo gi?
- Kadangi negalsi gyventi namie, kaip manydamas tau pa
dsiu gyventi savo gyvenim kur nors, kur bsi daug laiminges
n. Kai Ana bus mano mona, esu pasirengs visikai j ilaiky
ti. Uteks pinig ir tau. Galsi susirasti gra butuk, kuriame
gyvensi su drauge. Su baldais ir su viskuo - kaip tik norsi.
Saros akys dar labiau susiaurjo ir ji tar:
- Koks js dosnus, Riardai.
Jis nepajuto pasityiojimo. Visas digaute digavo. Tai tai,
113
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
kaip viskas paprasta. Mergina puikiai supranta, kad kas moka,
tas ir muzik usako. Viskas isprsta taip draugikai.
Jis maloniai jai nusiypsojo.
- Na, man nepatinka, kai mons nelaimingi. Ir suprantu kai
k, ko nesupranta tavo mama - kad jaunimas visada trokta gy
venti nepriklausomai. Vienai tau bus daug geriau, negu nuolat
pjautis ia.
- Tai tai k js silote?
- Mintis puiki. Visi liks patenkinti.
Sara nusijuok. Riardas staiga atsigr j.
- Taip lengvai mans neatsikratysite, - pasak Sara.
- Bet...
- A nesikraustysiu, sakau. Nesikraustysiu...
N vienas j neigirdo Anos rakto duryse. Ji atidar duris ir
rado juos stovinius ir dbsanius vienas kit. Sara visa virpjo
ir isterikai kartojo:
- Nesikraustysiu... nesikraustysiu... nesikraustysiu...
- Sara...
Jie abu staiga atsigr. Sara nubgo pas motin.
- Mieloji, mieloji, juk neleisi jam mans ivaryti, tiesa? Gy
venti bute su drauge. A nekeniu draugi. Nenoriu gyven
ti viena. Noriu pasilikti su tavim. Neivaryk mans, mama.
Ne... ne.
Ana skubiai j nuramino:
- Aiku, kad ne. Viskas gerai, brangioji.
Riardui ji rsiai tar:
- Ko tu jai prinekjai?
- Pasiliau kuo protingiausi ieit.
- Jis mans nekenia, ir tave privers mans neksti.
Dabar Sara kkiojo kaip patrakusi. Isterikas vaikas.
Ana skubiai j nuramino:
114
P I R M A K N Y G A
- Ne, ne, Sara, nekvailiok.
Ji pamojo Riardui ir pasak:
- Pasikalbsime kit kart.
- Ne, - Riardas pakl smakr. - Pasikalbsime tutuojau.
Tuoj visk isiaikinsim.
- Ak, nereikia, - Ana eng pirmyn, pridjusi rank prie gal
vos. Ji atsisdo ant sofos.
- Galvos skausmu neisisuksi, Ana! Klausimas paprastas:
kas tau svarbiau - a ar Sara?
- Negalima taip klausti.
- O a sakau, kad galima! Reikia visk isiaikinti syk ir vi
siems laikams. Ilgiau nebepaksiu.
Pakeltas Riardo balsas pervr Anos galv, skausmingai u
gaudamas kiekvien nerv. Ji k tik gro i sunkaus komiteto
susirinkimo, parjo namo pavargusi, ir dabar atrod, kad itoks
gyvenimas jai tampa nepakeliamas.
Ji silpnai pratar:
- Dabar negaliu su tavim kalbtis, Riardai. Niekaip. Tiesiog
negaliu daugiau paksti.
- O a sakau, kad reikia isiaikinti. Arba Sara kraustosi lauk,
arba a.
Saros knu perbgo iurpuliukas. Ji pakl smakr ir pavel
g Riard.
- Mano sumanymas visikai geras, - pasak Riardas. - A
Sarai j idsiau. Kol tu neatjai, ji smarkiai nesispyriojo.
- Nesikraustysiu, - atsak Sara.
- Mieloji mergaite, juk galsi kada tik panorjusi ateiti ap
lankyti mamos, tiesa?
Sara susijaudinusi atsigr An ir susmuko alia jos.
- Mama, mama, juk tu mans neivarysi? Juk ne, tiesa? Tu
mano mama.
115
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
Anos skruostai raudo. Staiga ji tvirtai tar:
- Neliepsiu savo vienturtei dukteriai kraustytis i nam, jei
gu ji to nenori.
Riardas uriko:
- Ji nort - ji tik stengiasi mane paerzinti.
- Tai tu taip galvoji! - atov Sara.
- Priksk lieuv, - rikteljo Riardas.
Ana susim rankomis galv.
- A itaip negaliu, - pasak ji, - perspju jus abu, a taip
negaliu...
Sara raudodama maldavo:
- Mama...
Riardas supyks atsigr An:
- Nieko nebus, Ana. Ir vl tie tavo galvos skausmai! Rinkis,
po paraliais.
- Mama, - Sara visai nebesitvard. Ji kabinosi Anos kaip isi
gands vaikas. - Neleisk jam nuteikti tavs prie mane. Mama...
neleisk...
Ana, vis dar suspaudusi rankomis galv, pakartojo:
- Daugiau nebegaliu. Veriau ieik, Riardai.
- Kaip? - jis velg j.
- Bk geras, ieik. Pamirk mane... Nieko nebus...
J vl apm sitis. Jis niriai tar:
- Ar supranti, k sakai?
Ana isiblakiusi atsak:
- Man reikia ramybs... Nebegaliu...
Sara sukudjo:
- Mama...
- Ana... - Riardo balse buvo girdti nuoskauda ir netikji
mas.
Ana beviltikai suriko:
116
P I R M A K N Y G A
- Nieko nebus... Nieko nebus, Riardai.
Sara it piktas vaikas atsigr j j.
- Eik sau, - pasak ji, - mums tavs nereikia, girdi? Mums
tavs nereikia...
Jos veide viet pergal, kuri bt buvusi bjauri, jei nebt
tokia vaikika.
Jis nekreip j dmesio. velg An.
Labai tyliai tar:
- Ar tikrai to nori? A negriu.
Pavargusiu balsu Ana atsak:
- inau... Tiesiog - nelemta, Riardai. Sudie...
Jis ltai ijo i kambario.
Sara suriko: Brangioji", - ir paslp veid motinos skreite.
Ana mechanikai glost dukteriai galv, bet jos vilgsnis
krypo duris, pro kurias k tik ijo Riardas.
Po akimirkos rytingai trinkteljo laukujs durys.
Ji pajuto t pat alt kaip ir tdien Viktorijos stotyje bei di
diul vienatv.
Riardas jau lipo laiptais, kiem, gatv...
Ijo i jos gyvenimo...
ANTRA KNYGA
Pirmas skyrius
1
Lora Vitsteibl meiliai velg pro Airway" autobuso lang pa
stamas Londono gatves. Jos ilgai nebuvo Londone, darbuoda
masi Karalikojoje komisijoje ji leidosi ilg ir domi kelion
aplink pasaul. Paskutiniai darbai Jungtinse Valstijose buvo
sunks. Dama Lora skait paskaitas, dalyvavo susitikimuose, jo
piet ir vakariens, jai vos uteko laiko pasimatyti su savo bi
iuliais.
Na, dabar viskas baigta. Ji vl namie su pilnu lagaminu ura
, statistikos ir straipsni, ir jos laukia dar sunkesnis darbas -
parengti ir ileisti knyg.
Ji buvo labai gyvybinga ir fizikai nepaprastai tvirta moteris.
Darbas j visada labiau viliojo negu laisvalaikis, bet, priein
gai negu dauguma moni, ji tuo nesididiavo, o kartais netgi
prisipaindavo, kad toks polinkis greiiau ess silpnyb negu
privalumas. Nes darbas, sakydavo ji, yra vienas i pagrindini
bd bgti nuo savs. O su savimi sutarti - nesislapstyti, bti
nuolankiai ir patenkintai - yra vienintelis bdas pasiekti tikrj
gyvenimo harmonij.
Lora Vitsteibl vienu metu usiimdavo tik vienu reikalu. Ji ne
turjo proio rayti draugams ilg laik, piln naujien. Kai
bdavo ivykusi, bdavo ivykusi - ir knu, ir mintimis.
Ji siningai sisdavo spalvingus atvirukus tarnams namus,
nes jie kitaip sieist. Taiau draugai ir artimieji inojo, kad
121
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YR A D U K T
greiiausiai igirs em, sodr Loros bals telefonu, praneant,
kad ji jau gro.
Kaip gera namie, pagalvojo Lora truput vliau, valgydama
si po patogi, vyrik savo svetain ir neatidiai klausydamasi,
kaip Basetas melancholikai, bejausmiu balsu vardija menkas
nam bdas, nutikusias, kol jos nebuvo.
Ji paleido Baset, tarsteljusi: Gerai, kad papasakojote", - ir
atsilo dideliame aptriuusiame odiniame krsle. Ant stalelio
alia buvo sukrauti laikai ir laikraiai, bet ji nekreip juos
dmesio. Visus skubius reikalus jau sutvark uolusis jos sekre
torius.
Ji prisideg cigar ir prisimerkusi atsilo krsle.
Baigiasi vienas laikotarpis, prasideda kitas...
Ji atsipalaidavo, leido smegen varikliui aprimti ir persijungti
nauj ritm. Kiti komisijos nariai - kilusios problemos - sp
lions - nuomons - amerikieiai - amerikieiai jos biiuliai...
velniai, nesulaikomai visa atsitrauk, virto eliais...
Londonas, mons, su kuriais reikia susitikti, takingieji, ku
riuos ji skriaus, ministerijos, kurias magjo erzinti, praktins
priemons, kuri ketina imtis - parayti ataskaitas... viskas ai
kiai susidst mintyse. Busimoji kampanija, nyks kasdieniai
darbai...
Bet prie tai pertrauka, skirta apsiprasti namie. Asmeniniai
santykiai ir malonumai. Aplankys savo draugus - vl domsis j
vargais ir diaugsmais. Apeis mgstamiausias vietas - vis im
t ir vien intymaus asmeninio gyvenimo malonum. Idalys
parvetas lauktuves... Jos rstus veidas suvelnjo, ji nusiyp
sojo. Mintyse atgijo vardai. arlot - maasis Deividas - De-
raldina ir jos vaikai - senasis Volteris Emlinas - Ana ir Sara -
profesorius Parksas...
Kas jiems visiems nutiko, kol jos nebuvo?
122
A N T R A K N Y G A
Ji nuvaiuos Saseks aplankyti Deraldinos - jei pavyks,
poryt. Pakl telefono ragel, paskambino, susitar dl dienos
ir valandos. Paskui paskambino senajam profesoriui Parksui.
Aklas ir beveik visikai kurias, jis vis tiek atrod kuo puikiau
sios sveikatos ir nuotaikos ir pasiruos nirtingai ginytis su
sena biiule Lora.
Paskui ji surinko Anos Prentis numer.
Atsiliep Edita.
- tai kur staigmena, ponia. Seniai nieko apie jus negirdti.
Skaiiau apie jus laikratyje, tikrai, ne daugiau kaip prie mne
s kit. Ne, deja, ponios Prentis nra. Dabar vakarais ji beveik
visada ieina. Taip, ir panel Sara ijusi. Taip, ponia, pasakysiu
poniai Prentis, kad skambinote ir jau grote.
Susivaldiusi ir neprasitarusi, kad negrus paskambinti b
t buv sunkiau, Lora Vitsteibl padjo ragel ir m rinkti kit
numer.
Toliau kalbdamasi su monmis ir tardamasi susitikti, Lora
Vitsteibl nustm mini gilum kakoki smulkmen, - ja
nusprend pasidomti vliau.
Tik atsigulusi miegoti, analitiku protu ji pasitikrino, kodl
tai, k pasak Edita, j nustebino. Prisimin tik po keli aki
mirk, bet galiausiai susivok. Edita sak, kad Anos nra ir kad
dabar vakarais ji beveik visada ieina.
Lora susirauk, nes jai pasirod, kad Anos proiai turjo
smarkiai pasikeisti. Sarai, aiku, priklauso kiekvien vakar vis
kur nors trankytis. Merginoms tai bdinga. Bet Ana buvo ra
maus bdo - retsykiais nueidavo vakariens - kartais kin -
ar teatr - bet ne kas vakar.
Guldama lovoje, Lora Vitsteibl ilgokai mst apie An Prentis...
123
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
2
Po dviej savaii Lora Vitsteibl paskambino j Anos Prentis buto
duris.
Atidar Edita, ir jos surgs veidas mauml persimain,
tai reik, kad ji apsidiaug.
Ji pasitrauk al, leisdama dam Lor vidun.
- Ponia Prentis kaip tik ruoiasi ieiti, - prane. - Bet ji
tikrai nors su jumis pasimatyti.
Ji palydjo dam Lor svetain, tada jos ingsniai nudund
jo koridoriumi Anos kambario link.
Lora valgsi po kambar kiek nustebusi. Jis buvo visikai pa
sikeits - vos j atpaino ir vien akimirk net pasidav nepa
grstai miniai, kad atjo ne t but.
Liko keli senieji baldai, bet viename kampe stovjo dide
lis kokteili baras. Naujasis stilius buvo iuolaikinis prancz
imperijos stiliaus perdirbinys: dailios dryuoto satino uuolai
dos, gausyb blizgui ir aukso imitacij. Keletas paveiksl ant
sien buvo iuolaikiniai. Atrod ne kaip tikri moni namai, o
kaip teatro spektaklio dekoracijos.
Edita kyteljo galv ir tar:
- Ponia Prentis netrukus ateis, ponia.
- ia padaryta radikali pakeitim, - pastebjo dama Lora,
rodydama kambar.
- Ir dar krv pinig kainavo, - nepatenkinta pridr Edi
ta. - O visk priirjo pora labai keist jaunuoli. N nepati
ktumte.
- Patikiau, tikrai, - tar dama Lora. - Na, regis, jiems visai
neblogai pavyko.
-Vieni blizguiai, - niurkteljo Edita.
124
A N T R A K N Y G A
- Reikia neatsilikti nuo mados, Edita. Manyiau, panelei Sa
rai labai patinka.
- Ak, ne, panels Saros skonis ne toks. Panel Sara nenori
joki pokyi. Niekada j nemgo. Juk pamenate j, ponia, vos
sof apsukus, supyko! Ne, tai ponia Prentis eina i proto dl viso
ito.
Dama Lora kiek kilsteljo antakius. Jai vl pasirod, kad Ana
Prentis bus labai pasikeitusi. Bet tuo metu koridoriuje pasigir
do ingsniai, ir lk pati Ana, isktusi rankas.
- Lora, mieloji, kaip malonu. Labai tavs pasiilgau.
Ji skubiai, pavirutinikai pakteljo Lor. Vyresnioji moteris
nustebusi j nuvelg.
Taip, Ana Prentis pasikeit. Jos plaukai, velns rudens lap
rudumo plaukai su pora il gij, buvo nudayti chna ir nukirp
ti pagal naujausi ir ekstravagantikiausi mad. Jos antakiai
buvo ipeioti, o veidas puikiai padaytas. Vilkjo trump kok
teili suknel, papuot didiuliu keistu blizgui gumulu. Jos
judesiai buvo skubrs ir netikri - ir tai Lorai Vitsteibl buvo pats
rykiausias pokytis. Nes velni, neskubri laikysena prie dvejus
metus buvo pagrindinis Anos Prentis bruoas.
Dabar ji lakst po kambar, kalbdama, vartaliodama ran
kose visokius niekuius ir beveik nelaukdama, kol panekov
atsakys.
- Kaip seniai nesimatm - imt met - aiku, skaiiau apie
tave laikraiuose. Ar patiko Indijoje? JAV, regis, buvai sutik
ta kaip tikra vaigd? Tikriausiai maistas buvo labai skanus -
jautienos pjausniai - ir panaiai? O nailonas! Kada tu grai?
- Prie dvi savaites. Skambinau tau. Tavs nebuvo. Tikriau
siai Edita pamiro pasakyti.
- Vargel Edita. Jos atmintis jau lubuoja. Ne, regis, ji pasa
125
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
k, ir a ketinau perskambinti - tik inai, kaip bna. - Ji nusi
juok. - Gyvenimas taip lekia.
- Anksiau gyvenai neskubdama, Ana.
- Tikrai? - Anos akys apsiblaus. - Regis, to nebemanoma
ivengti. Igerk, Lora. Dino su citrina?
- Ne, dkui. Kokteili a negeriu.
- Tiesa. Tu mgsti brend su vandeniu. Praau.
Ji pyl grimo ir atne, paskui gro susimaiyti sau kok
teilio.
- Kaip laikosi Sara? - paklaus dama Lora.
Ana neaikiai atsak:
- Ak, puikiai, labai linksma. Labai retai j matau. Kur di
nas? Edita! Edita!
jo Edita.
- Kodl nra dino?
- Neatve, - atsak Edita.
- Juk sakiau, kad visada privalu laikyti vien butel atsargos.
Tiesiog bjauru! Rpinkis, kad namie visada utekt grim.
- Dievas mato, j ir taip gana, - atsak Edita. - Mano galva,
netgi mauml per daug.
- Liaukis, Edita, - piktai suriko Ana. - Keliauk ir parnek.
- Kaip, dabar?
- Taip, dabar.
Kai nusiminusi Edita ijo, Ana piktai tar:
- Ji visk pamirta. Ji beviltika!
- Na, nepyk itaip, mieloji. Eik, prissk, papasakok, kaip
gyveni.
- Kad nra k pasakoti, - nusijuok Ana.
- Ruoiesi ieiti? Ar a tavs negaiinu?
- Ak, ne, ne. Mano biiulis ateis mans pasiimti.
- Pulkininkas Grantas? - ypsodamasi paklaus dama Lora.
126
A N T R A K N Y G A
- Vargelis senasis Deimsas? Oi, ne. Pastaruoju metu labai
maai su juo bendrauju.
- Kodl gi?
- Tie seniai tokie siaubingai nuobods. inau, Deimsas
mielas - bet kai usiveda pasakoti koki istorij... Tiesiog ne
galiu to paksti. - Ana gteljo peiais. - A labai bjauri - bet
k padarysi!
- Nieko nepasakoji apie Sar. Ar ji turi kok vaikin?
- Ak, daugyb. Laimei, j visi mgsta... Nepaksiau, jeigu
mano dukt bt kokia panirle.
- Tai irdies draugo neturi?
- Naa, sunku pasakyti. Dukterys motinoms niekada nieko
nepasakoja, tiesa?
- O kaip jaunasis Deraldas Loidas - dl kurio taip rpinaisi?
- Ak, jis ivyko Piet Amerik ar kakur. Laimei, ta istorija
jau seniai pamirta. Keista, kad j dar prisimeni!
- Apie Sar daug k prisimenu. Labai j myliu.
- Kaip miela, Lora. Sara gerai laikosi. Ji labai savanaudika ir
danai vargina - bet, matyt, jos amiaus taip priklauso. Ji tuo
jau ateis, tada...
Suskambo telefonas, ir Ana puol atsiliepti.
- Klausau?.. Ak, ia tu, mielasis... inoma, mielai... Taip, bet
turiu pairti knygut... O siaube, n neinau, kur ji... Taip,
tikrai tiks... Tai ketvirtadien... Petit Chat... Taip, tiesa?.. Vaje,
kaip visikai Donis nusita... Na, aiku, visi iek tiek siurbtel
jome... Taip, sutinku...
Ji padjo ragel ir tar Lorai su aikia pasitenkinimo gaidele
balse, prietaraujania odiams:
- Tas telefonas! Vis dien vis kas nors skambina.
- Tokie jau tie telefonai, - sausai sutiko dama Lora. Ji prid
r: - Regis, gyveni labai linksmai, Ana?
127
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Juk negali mogus vegetuoti, mieloji - ak, atrodo, girdiu
Sar.
Koridoriuje pasigirdo Saros balsas:
- Kas? Dama Lora? Ak, kaip aunu!
Ji plaiai atlapojo svetains duris ir jo. Lor Vitsteibl pri
blok jos grois. Dingo nerangios kumelaits laikysena, ir da
bar ji buvo labai patraukli jauna moteris, reto dailumo veidelio
ir figros.
Ji net pravito, ivydusi savo kriktamot, ir iltai j pabu
iavo.
- Lora, mieloji, kaip smagu. ita skryblait nuostabiai jums
tinka. Atrodote kone karalikai ir dar trupuiuk kaip Tirolio
aulys.
- Padaua tu, - nusiypsojo jai Lora.
- Bet a rimtai. Js tikra Asmenyb, tiesa, brangioji?
- O tu - labai daili mergina!
- Ak, tai tik dl brangaus pasidaymo.
Suskambo telefonas, ir Sara atsiliep.
- Klausau? Kas skambina? Taip, ji ia. Tau, mama - kaip vi
sada.
Ana pam i jos ragel, Sara atsisdo ant Loros krslo at
kalts.
- Mamai vis dien vis kas nors skambina, - nusijuok ji.
Ana rikteljo:
- Patylk, Sara, nieko negirdiu. Taip... na, galbt... bet kit
savait baisiai daug reikal... Pairsiu knygut. - Atsigrusi ji
tar: - Sara, surask mano knygut. Tikriausiai prie lovos... - Sara
ijo i kambario. Ana toliau kalbjo telefonu. - Taip, inoma,
kad suprantu... taip, tokie dalykai baisiai varo... Tikrai, bran
gioji?.. Na, man Edvardo jau gana... A... O, tai mano knygut.
Taip... - ji pam i Saros ir m versti lapus... - Ne, penktadien
128
A N T R A K N Y G A
niekaip... Taip, paskui galtume pratsti... Tai gerai, susitiksime
Larrdi Smite"... O taip, sutinku. Ji visika nevkla.
Ji padjo ragel ir aikteljo:
- Tas telefonas! I galvos ieisiu...
- Tu j dievini, mama. Ir labai mgsti dl jo aimanuoti, juk
pati inai. - Sara atsisuko dam Lor ir paklaus: - Sutinkat,
kad mama be galo graiai atrodo su ita nauja ukuosena? im
tu met atjaunjusi.
Ana dirbtinai nusijuok:
- Sara neleidia man grakiai pasenti.
- Mama, baik, juk ir pati mgsti linksmintis. Dabar ji turi daug
daugiau vyruk, negu a, Lora, ir negrta namo iki auros.
- Nekvailiok, Sara, - pasak Ana.
- Su kuo eini vakar, mama? Su Doniu?
- Ne, su Baziliu.
- Ak, a n u k su juo neiiau. Man regis, jam jau galas.
- Nesmon, - atkirto Ana. - Su juo labai smagu. O tu, Sara?
Irgi tikriausiai ieini?
- Taip, Lorensas atvaiuos mans pasiimti. Reikia skubiai
bgti persirengti.
- Tai bk. Ir Sara - Sara - nemtyk savo daikt, kur pakliva.
Kailiniai - ir pirtins. Ir t taur paimk. Dar netyia sudauysi.
- Ak, gerai, mama, nesijaudink.
- Kas nors turi jaudintis. Tu niekada nieko netvarkai. Tikrai,
kartais pati neinau, kaip tave pakeniu! Ne - nekis su savimi
Kai Sara ijo, Ana perdtai atsiduso.
- Ak, tos dukterys, i proto gali ieiti. N nesivaizduoji, kaip
su Sara kartais sunku!
Lora pavairavo draug.
Anos balse pasigirdo pyktis ir susierzinimas.
- Ar nepavargsti, taip visur lakstydama, Ana?
129
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Aiku, kad pavargstu - ir dar kaip. Taiau kakaip links
mintis reikia.
- Anksiau sugebdavai linksmintis visai nesunkiai.
- Sddavau namie su knyga ir maistu ant padklo? Taip,
toki nuobodi laik pasitaiko. Bet dabar gavau antrj kv
pavim. Tarp kitko, Lora, tu pirmoji apie tai usiminei. Ar nesi
diaugi, kad tavo pranayst isipild?
- Galvoje turjau ne pastamus.
- Aiku, kad ne, mieloji. Tu turjai galvoje, kad reikia usi
imti kuo nors prasmingu. Bet negali visi mons bti viei as
menys, kaip tu, tokie moksliki ir rimti. Man patinka bti links
mai.
- O kas patinka Sarai? Ar ir jai patinka bti linksmai? Kaip
toji mergait? Ar ji laiminga?
- Aiku. Ji puikiai leidia laik.
Ana kalbjo lengvai ir nerpestingai, bet Lora Vitsteibl su
sirauk. Kai Sara jo i kambario, Lorai pasirod, kad merginos
veide mkteljo siaubingas nuovargis. Tarsi akimirk bt
nusmukusi besiypsanti kauk - po ja, kaip Lorai pasirod,
mkteljo netikrumas ir kone skausmas.
Ar Sara tikrai laiminga? Regis, Ana mano, kad taip. O Ana
ino.
Neisigalvok, moterie", - grietai paliep sau Lora Vitsteibl.
Taiau vis tiek jautsi nerami ir susirpinusi. Kakokia keista
ia nuotaika. Ana, Sara, netgi Edita - visos jos tai juto. Visos,
paman ji, turi k slpti. Rsti Editos iraika, nerami, nervinga,
dirbtin Anos laikysena, atiauri Saros laikysena... Kakas ia
ne taip.
Suskambo dur skambutis, ir Edita dar niauresniu veidu
prane, kad atjo ponas Maubrjus.
Ponas Maubrjus lk kambar. Kitaip to negaljai pava
130
A N T R A K N Y G A
dinti. Taip strykinja linksmi vabaliukai. Dama Lora paman,
kad jam tikt vaidinti Ozrik. Jis buvo jaunas ir dirgli judesi.
- Ana! - aikteljo jis. - Tai apsivilkai j! Mieloji, kaip puikiai
atrodai.
Jis atsitrauk, pakreip galv on ir nuvelg Anos sukne
l, o Ana pristat jam dam Lor.
Jis prisiartino prie jos, jausmingai aikiodamas:
- Kokia sag. Tiesiog mielai Dievinu tokias sages. Jos tiesiog
mano silpnyb!
- Bazilio silpnyb - Viktorijos laik papuoalai, - paaiki
no Ana.
- Dievulliau, na ir j vaizduot. Tie dieviki, dieviki paka
buiai. Dviej moni plauk sruogos, supintos sykiu, ir ver
kiantis gluosnis ar urna. Dabar i plauk taip padaryti niekas
nebemoka. Prarastas menas. O vakins gls - i proto kraus
tausi dl vakini gli - ir mayiai papj ma staleliai. Ana,
btinai kada nors turiu tave nusivesti pairti tiesiog dieviko
stalelio. Jo viduje pilna originali arbatos dui. Nemoni
kai, nemonikai brangus, bet tikrai to vertas.
Lora Vitsteibl tar:
- Man metas eiti. Nenoriu js gaiinti.
- Pabk ir pasikalbk su Sara, - atsak Ana. - Juk dar visai
neturjai kada. O Lorensas Stinas dar negreit atvaiuos.
- Stinas? Lorensas Stinas? - susidomjo dama Lora.
- Taip, sero Hario Stino snus. Tikras grauolis.
- Ak, tikrai taip manai, mieloji? - paklaus Bazilis. - Man jis
visada atrodo toks melodramatikas - kaip prastas filmas. Bet
visos moterys, regis, i proto dl jo eina.
- Jis pasibaistinai turtingas, - atsak Ana.
- Taip, tas tiesa. Dauguma turtuoli tiesiog siaubingai nepa
traukls. Kaip nesininga, kai mogus ir turtingas, ir patrauklus.
131
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Na, manau, mums metas eiti, - pasak Ana. - Paskambin
siu tau, Lora, ir susitarsim kada nors jaukiai pasinekuiuoti.
Ji iek tiek dirbtinai pakteljo Lor ir su Baziliu Maubrjumi
ijo.
Dama Lora igirdo, kaip koridoriuje Bazilis itar:
- Ji - tikras laiko lobis, tokia avingai niri. Kaip anksiau
jos nesutikau?
Po keli minui atskubjo Sara.
- Matot, kokia a greita? Pasiskubinau ir beveik nesidaiau.
- Labai daili suknut, Sara.
Sara apsisuko. Ji vilkjo blykiai mlyn satino suknel, pa
rykinani daili jos figr.
- Patinka? Ji pasakikai brangi. Kur mama? Ijo su Baziliu?
Jis tiesiog siaubingas, tiesa, bet labai smagus ir paaipus, o vy
resnes moteris tiesiog garbina.
- Tikriausiai jam tai naudinga, - niriai atsak dama Lora.
- Kokia js sena cinik - ir velnikai teisi! Bet, iaip ar taip,
mamai reikia bent iek tiek pasilinksminti. Jai pasiutusiai sma
gu, vargelei. Ir ji tikrai labai patraukli, tiesa? O siaubas, kaip
baisu turt bti pasenti!
- inok, visai patogu, - atsak dama Lora.
- Tai jums gerai - bet negalim visos bti Asmenybs! K
veikt per tuos metus, kai nesimatm?
- Blakiausi en ten. Mokiau kitus mones gyventi ir aiki
nau jiems, kaip lengva, malonu, gerai ir smagu bus, jeigu jie
darys tik taip, kaip pasakysiu. Apskritai, tiesiog nepakeniamai
kaiiojau nos, kur nereikia.
Sara draugikai nusikvatojo.
- Ar imokysit mane, kaip gyventi?
- O tave reikia mokyti?
- Na, neinau, ar elgiuosi labai protingai.
132
A N T R A K N Y G A
- Kas nors negerai?
- Kad gal ne... Man labai smagu ir panaiai. Tiesiog turbt
reikt k nors daryti.
-K?
Sara neaikiai atsak:
- Na, neinau. Ko nors imtis. Ko nors imokti. Archeologi
jos ar stenografuoti, masao ar architektros.
- Koks platus pasirinkimas! O irdis niekur ypa nelinksta?
- Ne - ne, nemanau... Gli krautuvlje dirbti man visai pa
tinka, bet jau truput atsibodo. I tikrj pati neinau, ko noriu...
Sara be tikslo vaiktinjo po kambar.
- O itekti neketini?
- Ak, itekti! - Sara iraikingai isiviep. - Vedybos nieka
da nenusiseka.
- Ne niekada.
Sara atsak:
- Na, dauguma mano draug isiskiria. Por met viskas bna
gerai, o paskui - nebe. Aiku, jeigu itektum u kokio pinig
maio, tikriausiai bt visai nieko.
- Tu taip manai?
- Na, o kaip kitaip protingam mogui manyti? I dalies ir
meil gerai, bet galiausiai, - sklandiai dst Sara, - ji pagrsta
vien seksualine trauka, o i ilgai netrunka.
- Kalbi kaip i vadovlio, - sausai atsak dama Lora.
- Na, juk tai tiesa?
- Visikai, - skubiai atsak Lora.
Sara, regis, mauml nusivyl.
- Todl vienintel protinga ieitis - tekti u... labai turtingo.
Loros Vitsteibl lpose blyksteljo neymi ypsenl.
- Ir tai gali ilgai netrukti, - atsak ji.
- Na, taip, iais laikais pinigai gana netvirti.
133
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Ne t turjau galvoje, - atsak dama Lora. - Turjau gal
voje, kad malonumas turti pinig - kaip ir seksualin trauka.
Prie jo priprantama. Jis iblsta kaip ir visa kita.
- Man neiblst, - patikino Sara. - Labai gras drabu
iai... ir kailiai - papuoalai - jachta...
- Sara, koks tu dar vaikas.
- Ak, ne, Lora. Kartais jauiuosi labai sena ir nusivylusi.
- Tikrai? - dama Lora nesusilaik neypteljusi i jauno,
graaus ir nuoirdaus Saros veido.
- Man regis, reikt kaip nors i ia itrkti, - netiktai tar
Sara. - Eiti dirbti ar itekti, ar k. A labai erzinu mam. Aiku,
su manim, matyt, nelengva. Keistas tas gyvenimas, tiesa, Lora?
Vien akimirk viskas taip smagu, ir digauji iki pasiutimo, o
paskui viskas kakaip sugriva, ir nebeinai, kur esi ir k nori
veikti. Ir nra su kuo pasikalbti. O kartais mane apima tokia
juokinga baim. Neinau, kodl ar ko a bijau... Bet tiesiog -
baim. Gal reikia eiti isitirti, ar k.
Suskambo dur skambutis. Sara paoko.
- ia tikriausiai Lorensas!
- Lorensas Stinas? - susidomjo dama Lora.
- Taip. Js j pastat?
- Esu apie j girdjusi, - atsak Lora. Jos balsas nuskambjo
niriai.
Sara nusijuok.
- tariu, nieko gera, - met ji, kai Edita atidar duris ir pra
ne:
- Ponas Stinas.
Lorensas Stinas buvo auktas, tamsus. Turjo apie keturias
deimt met, taip jis ir atrod. Jo akys buvo kakokios keistos,
beveik visai udengtos vok, o judesiai - tings ir vrikai
grakts. Vyras, kur moterys tutuojau atkreipdavo dmes.
134
A N T R A K N Y G A
- Labas, Lorensai, - tar Sara. - ia Lorensas Stinas. Mano
kriktamot - dama Lora Vitsteibl.
Lorensas Stinas prijo ir paspaud damai Lorai rank. Jis pa
silenk vir jos kiek dramatikai, kone liai.
- Man didel garb, - itar jis.
- Matot, brangioji? - tar Sara. - Js tikrai karalika! Tik
riausiai labai smagu bti dama. Kaip manot, ar a kada nors ja
tapsiu?
- Greiiausiai - ne, nemanau, - atsak Lorensas.
- Ak, kodl?
- Tavo talentai slypi kitur.
Jis atsigr dam Lor.
- Kaip tik vakar skaiiau js straipsn. Komentatoriuje".
- Ak, taip, - atsak dama Lora. - Apie santuokos patvarum.
Lorensas sumurmjo.
- Jums, regis, atrodo savaime suprantama, kad santuokos
patvarumas - siekiamyb. Bet man atrodo, kad iais laikais a
viausia neamina santuoka.
- Lorensas jau kelissyk buvo veds, - elmikai siterp Sara.
- Tik tris, Sara.
- Vaje, - atsak dama Lora. - Bet nuotak vonioje neskan
dinote, tikiuosi?
- Jis jas imeta skyryb teism, - atsak Sara. - Taip daug
lengviau, negu slpti lavonus.
- Bet, deja, daug brangiau, - pridr Lorensas.
- Man regis, jaunystje painojau antrj js mon, - pa
sak Lora. - Moira Denham, tiesa?
- Tikrai taip.
- Labai miela mergina.
- Visikai su jumis sutinku. Ji buvo labai smagi. Tokia pa
prastut.
135
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Kartais u i savyb tenka brangiai sumokti, - tar Lora
Vitsteibl.
Ji atsistojo.
- Man metas eiti.
- Galime jus pavti, - tar Sara.
- Dkui, nereikia, visai noriau pasivaikioti. Labanakt,
brangioji.
U jos netrukus usivr durys.
- Ji aikiai, - tar Lorensas, - nepritaria. A darau tau blo
g tak, Sara. Slibin Edita tiesiog ugnim spjaudo kaskart, kai
mane leidia.
- a, - atitar Sara, - ji gali igirsti.
- Koks bjaurus butas. Jokio privatumo...
Jis prisiartino prie jos. Sara ingteljo tolyn, aismingai sa
kydama:
- Taip, bute nieko nra privataus, - netgi santechnika...
- Kur vakar tavo motina?
- Ijo vakarieniauti.
- Tavo motina - viena imintingiausi man pastam mo
ter.
- Kuria prasme?
- Ji niekada nesikia, tiesa?
- Ne - o ne...
- Kaip ir sakiau - imintinga moteris... Na, eime. - Jis aki
mirk atsitrauk, velgdamas j. - vakar atrodai nuostabiai,
Sara. Taip ir turi bti.
- O kas vakar bus? Ar kokia ypatinga proga?
- iandien vent. Vliau pasakysiu, k veniam.
Antras skyrius
Po keli valand Sara pakartojo klausim.
Jie sdjo viename brangiausi Londono naktini klub tvy
ranioje migloje. Buvo daug moni, tvanku. Pats klubas visi
kai niekuo nesiskyr nuo kurio nors kito, bet iuo metu jis buvo
madingas.
Sara por syki mgino pradti pokalb apie tai, k jie ven-
i, bet Stinas skmingai isisukdavo. Jis puikiai gebjo kurstyti
jos smalsum.
Rkydama ir valgydamasi aplink, Sara tar:
- Daugelis sen krien, mamos biiuli, mano, kad man rei
kt udrausti ia vaikioti.
- O ypa su manim?
Sara nusijuok.
- Kodl visi mano, kad tu pavojingas, Lari? Ar tu vilioji ne
kaltas mergeles?
Lorensas pasibaisjs nusipurt ir atsak:
- Tikrai ne taip iauriai.
- Tai kodl?
- Manoma, kad a dalyvauju, kaip laikraiai rao, slaptose
orgijose.
Sara atvirai pareik:
- Girdjau, kad rengi neprastus vakarlius.
- Taip, galima sakyti ir taip. O i tikrj a pats neprastas.
137
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
Gyvenime galima nuveikti tiek daug, jei tik turi drsos ekspe
rimentuoti.
Saros akys sublizgo.
- Ir a taip manau.
Stinas ts:
- Jaunos mergels man ne itin patinka. Jos paikos, nemoki
kos, lios. Bet tu kitokia, Sara. Tu turi drsos ir ugnies - tik
ros ugnies. - Jis ltai j glamonjo vilgsniu. - Tavo graus ir
knas. Toks knas gali mgautis pojiais - ragauti - justi... Tu
dar n pati neinai savo galimybi.
Stengdamasi nuslpti, kaip j paveik tie odiai, Sara ner
pestingai atsak:
- Tai pasiploninai lieuv, Lari. Tikriausiai visoms patinka,
kai taip neki.
- Mieloji - dauguma mergin man be galo nuobodios. O
tu - ne. Todl, - jis pakl taur, - mes ir veniame.
- Taip - bet k mes veniame? Kodl tu toks paslaptingas?
Jis nusiypsojo jai.
- Ne paslaptingas. Viskas labai paprasta. iandien pagaliau
sigaliojo mano skyrybos.
- Ak... - Sara atrod priblokta. Stinas velg j.
- Taip, dabar kelias laisvas. Na, - k manai, Sara?
- K manau apie k? - paklaus Sara.
Staiga Stinas prabilo neslpdamas savo plrumo.
- Nevaidink nustebusios naivuols, Sara. Juk pati gerai inai -
a tavs noriu. Jau seniai t inai.
Sara isisuko nuo jo vilgsnio. Jos irdis maloniai dausi.
Kakuo Laris j labai avjo.
- Tau juk visos moterys patrauklios, tiesa? - nerpestingai
paklaus ji.
- Dabar - tik kai kurios. i akimirk - vien tu.
138
A N T R A K N Y G A
Jis nutilo, paskui tyliai, beveik atsainiai ts:
- Tu u mans teksi, Sara.
- A nenoriu tekti. Ir apskritai, maniau, kad apsidiaugsi,
vl taps laisvas, ir nenorsi tuoj pat vl susisaistyti.
- Laisv - tik iliuzija.
- Nesi labai gera vedybinio gyvenimo reklama. Tavo pasku
tin mona nebuvo labai laiminga, tiesa?
Lorensas ramiai atsak:
- Paskutinius du mnesius, kai buvome sykiu, ji beveik ne
paliaujamai raudojo.
- Turbt todl, kad tave myljo?
- Matyt, taip. Ji buvo netiktinai kvaila moteris.
- Kodl j vedei?
- Ji buvo tokia panai ankstyvj Nekaltj Mergel".
Mano mgstamiausias dails laikotarpis. Bet namie tokie da
lykai apkarsta.
- Tu velnikai iaurus, tiesa, Lari? - Sar jis ir trauk, ir st
m nuo savs.
- Kaip tik todl a tau ir patinku. Jei biau toks vyrikis,
kuris tapt tau geras, patikimas ir itikimas, n neirtum
mane.
- Na, tu bent jau atviras.
- Ar nori gyventi tvarkingai, Sara, ar pavojingai?
Sara nieko neatsak. Ji stumd lktje duonos gaball. Pas
kui tar:
- Tavo antroji mona - Moira Denham - kuri pasta dama
Lora - o kaip - kaip - ji?
- Veriau paklausk damos Loros. - Jis nusiypsojo. - Ji pa
pasakos vis teisyb. Miela paprasta mergina - o a sudauiau
jai ird - kaip kad sakoma meils kalba.
- Sakyiau, tavo monoms ne itin gerai sekasi.
139
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Pirmosios monos irdies nesudauiau, bk tikra. Ji mane
paliko dl moralini nesutarim. Toji moteris kl didelius rei
kalavimus. O i tikrj, Sara, moterys niekada neteka u vyr
dl to, kokie jie yra. Jos nori juos pakeisti. Taiau bent jau pri
paink, kad neslepiu nuo tavs savo bdo. Man patinka gyven
ti pavojingai, mgautis udraustais malonumais. Nesilaikau
grietos morals ir neapsimetu tuo, kas nesu.
Jis pritilo.
- Galiu tau duoti labai daug, Sara. Ne vien to, k galima nu
sipirkti u pinigus - kaili tavo nuostabiam knui apgaubti, pa
puoal priglausti prie baltos odos. Galiu tau pasilyti begal
poji. Galiu suteikti tau gyvenim, Sara - galiu suteikti tau
jausm. Nepamirk, gyvenimas - tai patirtis.
- Taip, turbt taip.
Ji velg j ir pasipiktinusi, ir susiavjusi. Jis palinko ar
iau jos.
- K i viso inai apie gyvenim, Sara? Visikai nieko! Galiu
nuvesti ten, kur bjauru, nyku, kur pajusi gyvulik, tamsi gyvy
b, kur pajusi - pajusi - kad gyventi - tai tamsi ekstaz!
Jis prisimerk, stebdamas, kaip j veikia odiai. Paskui ty
ia isklaid tamp.
- Na, - linksmai tar jis, - gal jau eikime.
Jis pamojo padavjui, kad atnet sskait.
Paskui atsainiai nusiypsojo Sarai.
- O dabar parveiu tave namo.
Prabangaus automobilio tamsoje Sara sdjo sitempusi ir
atsargi, bet Lorensas n nemgino jos liesti. Paslapia suprato,
kad nusivyl. ypsodamas pats sau, Lorensas inojo, kad ji nu
sivyl. Jis labai daug inojo apie moteris.
Jis palydjo j iki buto. Sara atsirakino duris. Ji jo svetain
ir ieb vies.
140
A N T R A K N Y G A
- Igersi, Lari?
- Ne, dkoju. Labanakt, Sara.
Ji troko pakviesti jj atgal. Jis to ir tikjosi.
- Lari.
- Taip?
Jis stovjo tarpduryje, per pet velgdamas j.
Kaip inovas, jis vertino j vilgsniu. Be priekait - tikrai
be priekait. Taip, jam btinai jos reikia. Jo irdis m dauy
tis, bet veidas nieko nesak.
- inai - a manau...
- Taip?
Jis gro prie jos. Jie abu kalbjo tyliai, nepamirdami, kad
Saros mama ir Edita tikriausiai miega.
Sara kalbjo skubiai.
- Matai, reikalas tas, kad a tavs i tikrj nemyliu, Lari.
-Ne?
Jo balsas kakodl vert j skubti, net iek tiek mikioti.
- Ne - ne. Ne, i tikrj. Supranti, jei prarastum visus pi
nigus ir - na, sugalvotum auginti apelsinus ar dar k nors kur
nors toli, daugiau apie tave n nepagalvoiau.
- Labai protinga.
- Bet tai ir rodo, kad a tavs nemyliu.
- Nieko nra nuobodesnio u romantik atsidavim. To i
tavs man nereikia, Sara.
- Tuomet - ko tau reikia?..
Klausimas kvailas - bet ji norjo paklausti. Ji norjo tsti.
Norjo pairti, kas...
Jis buvo labai arti jos. Dabar jis staiga pasilenk ir pabuiavo
jos sprand. Jo rankos apglb j, sum jos krtis.
Jis m trauktis - paskui pasidav. m giliau kvpuoti.
Po akimirkos jis j paleido.
141
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Kai sakai, kad nieko man nejauti, Sara, - velniai tar jis, -
tu meluoji.
Tai pasaks, jis ijo.
Treias skyrius
Ana gro namo trimis ketviriais valandos anksiau u Sar. At
sirakinusi duris, ji pykteljo, pamaiusi i miegamojo kyani pa
siiauusi Editos galv su tais senamadikais plauk suktukais.
Pastaruoju metu Edita vis labiau j erzino.
Edita ikart tar:
- Panels Saros dar nra.
Neisakytas priekaitas - toji Editos pastaba suerzino An.
Ji atkirto:
- Tai kas?
- Trankosi neinia kur per naktis - o dar tokia jauna.
- Nekvailiok, Edita. Viskas nebe taip, kaip mano jaunystje.
Dabar merginos imokytos paios savimi pasirpinti.
- Ir nieko ia gera, - atsak Edita. - Pamatysit, dar teks verkti.
- Ir mano jaunystje tekdavo verkti, - sausai atsak Ana. -
Merginos nieko netar ir neiman, ir jokia globa neapsaugo
davo j nuo kvailysi, jei jau jos tai buvo linkusios. Dabar
merginos visk skaito, visk daro ir visur eina.
- Ak, - niauriai atsak Edita. - Gramas patirties vertas mai
o knyg mokslo. Na, jei jums taip tinka, tai ne mano reikalas -
bet visoki dentelmen bna, jei suprantat, k noriu pasakyti,
o tas, su kuriuo ji vakar ijo, man nepatinka. Toks, kaip jis,
pridar bdos mano sesers Noros antrajai dukrai - o kai ala
padaryta, verk neverkus, nieko nebepakeisi.
143
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
Kad ir susierzinusi, Ana nesusilaik nenusiypsojusi. Edita
ir jos gimin! Be to, savimi pasitikinios Saros kaip suvediotos
kaimo mergels vaizdas j juokino.
Ji tar:
- Na, nusiramink ir eik miegoti. Ar parneei man t migdo
mj, kur daktaras ira?
Edita suniurzg.
- Rasit prie lovos. Bet tabletes, kad umigtumt, gerti ne
sveika... Paskui nebegalsit umigti be j, pamatysit. Ir nr kal
bos, pasidarysit dar nervingesn negu dabar.
Ana piktai uriko:
- Nervingesn? A ne nervinga.
Edita nieko neatsak. Ji tik vypteljo lp kampuiais ir sun
kiai dsaudama nujo savo kambar.
Ana piktai nuingsniavo savj.
Tikrai, paman ji, Edita kasdien darosi vis nepakeniamesn.
Ir kam su tuo taikstausi, n pati neinau.
Nervinga? Ji tikrai ne nervinga. Pastaruoju metu kakodl
niko ilgai neumigti, ir tiek. Visiems retsykiais pasitaiko ne
miga. Daug protingiau igerti tablet ir per nakt gerai pailsti,
negu spoksoti lubas ir klausytis, kaip mua laikrodiai, ir min
tyse suktis ratu - kaip voveraitei narvelyje... Daktaras Makvinas
buvo labai supratingas ir ira jai vaist - nestipri - regis,
bromido. Kad aprimt ir liautsi galvojusi...
Sara ir Lorensas Stinas? Ar tikrai kas nors i to bus? Mergi
noms visada patinka prastos reputacijos vyrai... Tikriausiai nie
ko rimta. O net jei ir rimta...
Nuraminta bromido, Ana umigo, bet net ir per miegus ne
ramiai blaksi ir vartsi ant pagalvi.
Kai kit ryt sdjo ir gr kav, suskambo telefonas. Pak
lusi ragel, ji suirzo, igirdusi kim Loros Vitsteibl bals.
144
A N T R A K N Y G A
- Ana, ar Sara danai bendrauja su Lorensu Stinu?
- Dievulliau, Lora, ar dl to btina skambinti taip anksti
ryt? I kur man inoti?
- Na, tu juk jos motina, tiesa?
- Taip, bet juk nekamantinji vaik kiekvien kart, kai jie
kur nors su kuo nors ieina. Vis pirma, jie patys to nepakst.
- Nagi, Ana, nesiiauk. Jis jos tyko, tiesa?
- Ak, nemanau. Man regis, jis dar n neisiskyrs.
- Skyrybos sigaliojo vakar. Skaiiau laikratyje. K tu apie
j inai?
- Jis - vienintelis senojo sero Hario Stino snus. Apteks
pinigais.
- O apie jo prast lov?
- Ak, itai! Merginas visada traukia prastos reputacijos vy
rai - taip buvo jau nuo lordo Bairono laik. Bet i tikrj tai
nieko nereikia.
- Noriau su tavim pasikalbti, Ana. Ar vakar bsi namie?
Ana skubiai atsak:
- Ne, ieinu.
- Tai apie et.
- Atleisk, Lora, einu kokteili vakarl...
- Na, gerai, ueisiu apie penkias - ar labiau nortum... - Loros
Vitsteibl balse girdjosi rstus rytas, - kad ueiiau dabar?
Ana maloningai pasidav.
- Penkt - labai gerai.
Atsidususi ji padjo ragel. Tikrai, Lora nepakeniama! Visos
tos komisijos, UNESCO ir UNO - moterys nuo j ikvailja.
- Nenoriu, kad Lora vis ia vaikiot, - suirzusi pasak Ana
pati sau.
Bet draug ji vis tiek prim kuo maloniausiai, kai vliau i
ujo. Ji linksmai, dirgliai iaukjo, kol Edita atne arbatos.
145
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Lora Vitsteibl buvo kaip reta nerytinga. Ji tik klaussi ir atsa
kinjo - ir viskas.
Paskui, kai pokalbis liovsi, dama Lora padjo puoduk ir
kaip visada atvirai ir:
- Atleisk, kad tave jaudinu, Ana, bet kaip tyia grdama i
JAV nugirdau du vyrus, apkalbanius Lar Stin - ir j klausytis
nebuvo labai malonu.
Ana skubiai gteljo peiais.
- Ak, ir ko tik neprisiklausai...
- Danai labai domi dalyk, - atsak dama Lora. - Jie pa
dors vyrai - ir j nuomon apie Stin buvo labai nepalanki. O
dar Moira Denham, ji buvo jo antroji mona. Painojau j prie
jiems susituokiant ir po. Ji liko visikai palusi.
- Ar tu sakai, kad Sara...
- Nesakau, kad Sara pal, jei iteks u Lorenso Stino. Ji
tvirtesns prigimties. Tikrai ne kokia petelik.
- Na, tada...
- Bet a manau, kad ji bt labai nelaiminga. Yra ir dar kai
kas. Ar skaitei laikraiuose apie il Vogan Rait?
- Kakas apie priklausomyb nuo narkotik?
- Taip. Ji teisiama jau antr kart. Kadaise ji buvo Lorenso
Stino draug. Tik sakau, Ana, kad Lorensas Stinas - ypa bjau
rus mogus, jei to dar neinojai. O gal inojai?
- Aiku, girdjau visoki kalb apie j, - nenoriai pripaino
Ana. - Bet k, tavo nuomone, turiau daryti? Juk negaliu u
drausti Sarai su juo bendrauti. Jei udrausiau, jai tikriausiai tik
dar labiau nortsi. Merginos nepakenia, kai joms nurodinja,
pati gerai inai. Tiesiog viskas pasidaryt dar svarbiau. O dabar,
man regis, tai visikai nerimta. Jis ja avisi, o jai tai patinka, nes
kalbama, kad jis - blogas mogus. Bet tu, regis, sivaizduoji,
kad jis nori j vesti...
146
A N T R A K N Y G A
- Taip, a manau, jis nori j vesti. Tokius kaip jis a vadinu
kolekcionieriais.
- Nesuprantu.
- Tai toks tipas - ir ne pats geriausias. O jei ji nort u jo
tekti. K tu galvotum?
Ana kariai atsak:
- Ir kas i to mano galvojimo? Merginos elgiasi, kaip nori, ir
teka u to, kuris patinka.
- Bet tavo taka Sarai didiul.
- Ak, ne, Lora, ia tu klysti. Sara gyvena visikai nepriklau
som gyvenim. A nesikiu.
Lora Vitsteibl velg j.
- inai, Ana, a tavs nesuprantu. Ar nenusimintum, jei ji
itekt u to mogaus?
Ana prisideg cigaret ir nekantriai ipt dmus.
- Viskas taip painu. Daugyb prastos reputacijos vyr tapo
puikiausiais eimos monmis - kai jau isilo. velgiant i a
lies, Lorensas Stinas - puiki partija.
- Tau tai nesvarbu, Ana. Tau rpi Saros laim, o ne materia
linis turtas.
- Ak, inoma. Bet Sara, jei dar nesupratai, labai mgsta gra
ius daikiukus. Jai patinka gyventi prabangiai - daug labiau
negu man.
- Bet juk vien dl to ji netekt?
- Nemanau, - Anos balse abejon. - Ties sakant, manau,
kad Lorensas jai tikrai patinka.
- Ir manai, kad pinigai padt jai apsisprsti?
- Juk sakau, neinau! Manau, kad Sara - na - pagalvot,
prie tekdama u neturtingo. Sakykime taip.
- Kain, - susimsiusi atsak dama Lora. - iuolaikins
merginos kalba vien apie pinigus.
147
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YR A D U K T
- Ak, kalba! Girdjau, kaip Sara kalba, telaimina j Dievas.
Labai apskaiiuodama, kietai ir nesentimentaliai. Tik kalba
skirta ne vien mintims ir jausmams reikti, bet ir jiems slpti.
Bet kurios kartos merginos kalba vienodai. Svarbu, ko Sara i
tikrj nori?
- N nesivaizduoju, - atsak Ana. - Manyiau - tiesiog pa
silinksminti.
Dama Lora dbteljo j.
- Manai, ji laiminga?
- O, taip. Patikk, Lora, ji puikiai leidia laik.
Lora usigalvojusi tar:
- O man ji nepasirod labai laiminga.
Ana atkirto:
- Merginos visada atrodo nepatenkintos. Taip madinga.
- Galbt. Tai manai, nieko negali padaryti dl Lorenso Stino?
- Turbt ne. O gal tu pasikalbk su ja?
- Ne, to a nedarysiu. A - tik jos kriktamot. inau savo
viet.
Ana piktai nuraudo:
- Turbt manai, kad tai mano reikalas su ja kalbtis?
- Tikrai ne. Kaip tu ir sakai, i t kalb jokios naudos.
- Bet manai, kad turiau k nors daryti?
- Ne, nebtinai.
- Tai k manai?
Lora Vitsteibl susimsiusi valgsi po kambar.
- Tik svarstau, k tu sau galvoji.
- K a galvoju?
- Taip.
- Visikai nieko. Ninieko.
Loros Vitsteibl vilgsnis gro i kito kambario galo ir smig
teljo An.
148
A N T R A K N Y G A
- Tikrai, - pasak ji. - To a ir bijojau.
- Visikai tavs nesuprantu.
Lora Vitsteibl atsak:
- Tai, kas vyksta, yra ne tavo mintyse. O daug giliau.
- Ak, tai pradsim tas nesmones apie pasmon?.. inai,
Lora, tu, regis, kakuo mane kaltini.
- A tavs nekaltinu.
Ana atsistojo ir m ingsniuoti po kambar.
- Tiesiog nesuprantu, apie k tu... A dievinu Sar... Juk i
nai, ji visada man buvo pati svarbiausia. A - Dievulliau, a
visko dl jos atsisakiau!
Lora rsiai tar:
- inau, kad prie dvejus metus labai dl jos pasiaukojai.
- Matai? - atov Ana. - Ar to dar negana?
- Kam negana?
- Kad suprastum, kaip labai a dievinu Sar.
- Mieloji, bet juk a ir nesakiau, kad ne! Tu giniesi - bet ne
nuo mano kaltinim. - Lora atsistojo. - Man metas eiti. Gal be
reikalo atjau...
Ana nusek paskui j prie dur.
- Matai, viskas taip neaiku - nra ko sikibti...
- Taip, taip.
Lora nutilo. Staiga ji praneko su netikta jga.
- Auka bloga tuo, kad kai aukojiesi, dar niekas nesibaigia!
Viskas tsiasi...
Ana nustebusi pavelg j.
- Kaip suprasti, Lora?
- Niekaip. Laikykis, brangioji, ir paklausyk mano patarimo -
kaip specialists. Negyvenk per greitai, kad neturtum kada su
simstyti.
Ana nusijuok, jai gro gera nuotaika.
149
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Prissiu pamstyti, kai bsiu per sena bet kam kitam, -
linksmai atsak ji.
Edita atjo tvarkytis, o Ana, vilgteljusi laikrod, aikteljo
ir nulk savo kambar.
Ji labai atidiai pasida, apirindama save veidrodyje. Nu
sprend, kad naujoji ukuosena tinka puikiai. Ji tikrai atrod kur
kas jaunesn. Igirdusi beldim lauko duris, ji kteljo Editai:
- Ar nra laik?
Edita tylomis perirjo laikus, paskui atsak:
- Vien sskaitos, ponia - ir vienas panelei Sarai - i Piet
Afrikos.
Paskutinius tris odius Edita neymiai pabr, bet Ana
nepajuto. Ji gro svetain kaip tik tada, kai duris atsirakino
Sara.
- Chrizantemos bt nieko, bet j kvapas - tiesiog baisus, -
suniurnjo Sara. - Mesiu Norin ir eisiu dirbti manekene. San
dra nesiliauja kalbinjusi. Ir moka geriau. Ei, ar buvo svei
gerti arbatos? - paklaus ji, kai Edita atjo paimti usilikusio
puoduko.
- Buvo Lora.
- Lora? Ir vl? Ji jau vakar ia buvo.
- inau. - Ana minutl patyljo, paskui tar: - Ji atjo pa
sakyti, kad turiau drausti tau bendrauti su Lariu Stinu.
- Tikrai? Kokia ji globjika. Ar ji bijo, kad didelis piktas vil
kas mane praris?
- Matyt. - Ana rytingai pridr: - Atrodo, jo reputacija
labai netikusi.
- Na, tai visi ino! Ar koridoriuje buvo laik? - Sara ijo ir
gro neina laiku su Piet Afrikos antspaudu.
Ana tar:
- Regis, Lora mano, kad turiau nebeleisti.
150
A N T R A K N Y G A
Sara velg laik. Isiblakiusi ji paklaus:
-Ko?
- Lora mano, kad turiau nebeleisti tau bendrauti su Lo
rensu Stinu.
Sara linksmai atsak:
- Mieloji, o kas tavs klausyt?
- A jai taip ir pasakiau, - diugiai atitar Ana. - iais laikais
motinos visai bejgs.
Sara atsisdo ant krslo ranktrio ir atpl laik. Ji isklei
d du lapus ir m skaityti.
Ana ts:
- Kartais pamirtu, kiek Lorai met! Ji taip suseno, kad visai
nebesupranta iuolaikini idj. Aiku, ties sakant, a tikrai
jaudinuosi, kad tiek daug bendrauji su Lariu Stinu - bet nu
sprendiau, kad jeigu k nors tau pasakyiau, viskas bt tik
blogiau. inau, kad galiu tavimi pasitikti, kad neikrsi jokios
kvailysts...
Ji nutilo. Sara, sikniaubusi laik, sumurmjo:
- Aiku, mieloji.
- Bet turi pati rinktis draugus. A vis manau, kad danai
trintis atsiranda dl to, kad...
Suskambo telefonas.
- Siaube, tas telefonas! - kteljo Ana. Ji diugiai prijo
prie jo ir viltingai pakl ragel.
- Klausau... Taip, ia ponia Prentis... Taip... Kas? Neigirdau
pavards... Sakt, Konfordas?.. Ak, Kold-fil... Ak!.. Ak!., kokia a
kvaila... ia tu, Riardai?.. Taip, kaip seniau... Na, tu labai ma
lonus... Ne, inoma, ne... Ne, labai diaugiuosi... Tikrai, tikrai...
Danai pagalvoju... K tu veiki?.. Kaip?.. Tikrai?.. Kaip puiku.
Nuoirdiai sveikinu... Ji tikriausiai labai avi... Koks tu mielas...
Labai noriau susipainti...
151
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
Sara pasikl nuo krslo ranktrio. Ji ltai nujo dur link,
nieko prie save nematydama. Perskaityt laik gniau sau
joje.
Ana ts:
- Ne, rytoj negaliu - nors - pala. Pairsiu knygut... - Ji
skubiai kteljo: - Sara!
Sara apsigr tarpduryje.
- Taip?
- Kur mano knygut?
- Knygut? Nesivaizduoju.
Sara buvo ne iame pasaulyje. Ana susierzino:
- Na, paiekok jos. Kakur ia. Gal prie lovos. Mieloji, pa
skubk.
Sara ijo i kambario ir po valandiuks gro su Anos u
ra knygute.
- Praau, mama.
Ana m versti puslapius.
- Alio, Riardai? Ne, piet netiks. Gal ketvirtadien ueitu
mt igerti?.. Ak, suprantu, apgailestauju. Piet irgi netinka?..
Na, o btinai reikia rytiniu traukiniu vaiuoti?.. Kur js apsisto
jote?.. Ak, bet juk tai visai alia. Sugalvojau, gal galit dabar pat
ueiti igerti?.. Ne, ruoiuosi ieiti - bet dar daug laiko... Puiku.
Tutuojau ateikit.
Ji padjo ragel ir isiblakiusi velg niekur.
Sara ne itin susidomjusi paklaus:
- Kas skambino? - Paskui sitempusi pridr: - Mama, man
para Deris...
Ana staiga atsipeikjo.
- Pasakyk Editai, kad atnet geriausias taures ir leduk.
Greitai. Jie ateina igerti.
Sara klusniai paoko.
152
A N T R A K N Y G A
- Kas ateina? - paklaus ji, vis dar nesusidomjusi.
Ana atsak:
- Riardas - Riardas Koldfildas!
- Kas jis toks? - paklaus Sara.
Ana dbteljo j, bet Saros veide nebuvo jokios iraikos. Ji
nujo ir kteljo Edit. Kai gro, Ana pabrtinai tar:
- Skambino Riardas Koldfildas.
- Kas tas Riardas Koldfildas? - nesuprato Sara.
Ana suplojo rankomis. Ji taip to, kad turjo akimirk paty
lti, kad susitvardyt.
- Tai tu net jo vardo neatsimeni?
Saros vilgsnis vl nukrypo laik rankoje. Ji labai paprastai
paklaus:
- O a j painojau? Primink k nors.
Ana kimiu balsu, pabrdama taip, kad Sara btinai turjo
igirsti, atsak:
- Riardas Koldfildas.
Sara staiga pakl akis. Staiga ji visk suprato.
- Negali bti! Kalafioras?
- Taip.
Sarai tai pasirod baisiai juokinga.
- Tik pamanyk, jis vl apsireik, - linksmai tar ji. - Jis vis
dar laksto paskui tave, mama?
Ana trumpai atsak:
- Ne, jis veds.
- aunuolis, - tar Sara. - Kain, kokia ji?
- Jis atsiveda j ia igerti. Jie ateis tuojau pat. Jie Langporte.
Sutvarkyk tas knygas, Sara. Pasidk savo daiktus koridoriuje. Ir
pirtines.
Atsidariusi rankinuk, Ana sudirgusi nuvelg save veidro
dlyje. Sarai grus, ji paklaus:
153
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Ar a gerai atrodau?
- Taip, puikiai, - Sara atsak n nevilgteljusi.
Ji rauksi. Ana udar rankinuk ir neramiai vaiktinjo po
kambar, tai atsissdama krsl, tai pataisydama pagalvles.
- Mama, man para Deris.
- Tikrai? Geltonj chrizantem vaza graiau atrodys ant
stalelio kampe.
- Jam baisiai nepasisek.
- Tikrai? Cigarei dklas ia, ir degtukai.
- Taip, apelsinams simet kakokia liga, ir juodu su partne
riu prasiskolino - o dabar teko visk parduoti. Visikai nieko ne
ijo.
- Kaip gaila. Bet mans nestebina.
- Kodl?
- Deriui vis laik nutinka kas nors, - neaikiai atsak Ana.
- Taip - tiesa. - Sara nusimin. Kilnus pasipiktinimas dl
Derio pasidar nebe toks spontanikas. Ji nedrsiai pratar: -
Jis nekaltas... - Bet ir pati nebe taip labai tuo tikjo kaip kadaise.
- Gal, - isiblakiusi tar Ana. - Bet, man regis, jis vis laik
prisidirba.
- Tikrai? - Sara vl atsisdo ant krslo ranktrio. Ji atvirai
tar: - Mama, ar tu manai - i tikrj - kad Deris niekada
nieko nepasieks?
- Bijau, kad ne.
- Bet a vis tiek inau - neabejoju - kad Deris labai gabus.
- Jis avus vaikinas, - sutiko Ana. - Bet, man regis, jis tie
siog nevyklis.
- Galbt, - atsiduso Sara.
- Kur eris? Riardas er visada mgo labiau negu din.
Ak, tai.
Sara tar:
154
A N T R A K N Y G A
- Deris rao, kad vaiuoja Kenij - su kitu biiuliu. Jie pre
kiaus mainomis - ir atidarys remonto dirbtuves.
- Net keista, - tarsteljo Ana, - kaip danai nevykliai ga
liausiai atidaro dirbtuves.
- Bet Deris visada buvo tikras main burtininkas. T, kur
nusipirko u deimt svar, sutvark taip, kad ji puikiausiai va
iuoja. Ir inai, mama, Deris netinginiauja. Jis dirba - kartais
net labai sunkiai. Tiesiog, man regis, - ji galiausiai prijo prie
ivados, - jis nelabai supranta, kaip bt geriau.
Ana pirm syk atkreip dmes dukter. Ji kalbjo velniai,
bet rytingai.
- inai, Sara, tavim dta - na, mesiau Der i galvos.
Sara atrod sukrsta. Jos lpos virpjo.
- Tikrai? - netvirtai paklaus ji.
Suskambo elektrinis skambutis, atkaklus bedvasis kvietimas.
- tai ir jie, - tar Ana.
Ji nujo ir nutaisiusi dirbtin iraik atsistojo prie idinio.
Ketvirtas skyrius
Riardas jo kambar kiek per daug pasitikiniai, kaip visada,
kai bdavo sutriks. Jei ne Doris, jo ia nebt. Bet Doris smal
savo. Ji vis pra, kalbinjo, rauksi, ptsi. Ji buvo labai grai ir
jauna, ir, itekjusi u daug vyresnio vyro, danai stengsi pasiek
ti savo.
Ana atjo j pasitikti, aviai ypsodamasi. Ji jautsi tarsi ak
tor, atliekanti vaidmen scenoje.
- Riardai - kaip malonu tave matyti! O ia tavo mona?
Nepaisant mandagi pasisveikinim ir nereikming pasta
b, jos mintys kirbte kirbjo.
Riardas pagalvojo: Kaip ji pasikeit... Vos j bepainiau..."
Ir su iokiu tokiu palengvjimu tar sau: Ji nebt man tikusi -
tikrai ne. Pernelyg pasitempusi... Madinga. Linksmuol. Ne
mano skonio."
Ir jis pajuto dar didesn meil savo monai Dorisei. Jis buvo
links tupinti apie Doris - ji buvo tokia jauna. Bet kartais su
nerimu suvokdavo, kad erzina rpestinga jos tartis, taip pat
vargina ir nuolatinis aismingumas. Jis neprisipaino, kad ved
ne savo klass moter - juodu susipaino Piet pakrants vie
butyje, ir jos eima turjo begal pinig, jos tvas buvo pensij
ijs statybininkas - ir kartais su jos tvais kildavo nesutari
m. Bet dabar jau maiau, negu prie metus. O Doriss drau
gus savaime po truput pradjo laikyti ir savo draugais. Jis gerai
156
A N T R A K N Y G A
inojo, kad kadaise troko ne to... Dorise niekada neuims jo
mielosios mirusios Alinos vietos. Bet ji suteik jam antr jaus
m pavasar, ir kol kas to pakako.
Doris, kuriai toji ponia Prentis atrod tartina ir kl iok
tok pavyd, maloniai nustebo, ivydusi An.
Vaje, kokia ji sena", - pagalvojo ji su jaunatviku nepakan
tumu.
Kambarys ir baldai dar jai spd. Ir dukt buvo be galo
pasitempusi ir atrod kaip Vogue" modelis. Jai patiko, kad Ri
ardas kadaise buvo susiadjs su ia elegantika moterimi. Jis
kilsteljo jos akyse.
Ana, pamaiusi Riard, buvo tikrai sukrsta. is taip pasi
tikiniai su ja kalbantis mogus buvo svetimas. Ne tik jis buvo
svetimas jai, ir ji jam buvo svetima. Juodu patrauk prieingo
mis kryptimis ir dabar nebeturjo nieko bendra. Ji visada juto
dvejopus Riardo polinkius. Jis visada turjo iek tiek tuio i
kilmingumo, mini udarumo. Paprastas mogus, kurio lauk
domios galimybs. Dabar t galimybi nebeliko. Riardas, kur
myljo Ana, dabar buvo lyg kalintas - gerairdis, truputl pa
sipts, paprastas brit vyras.
Jis susitiko ir ved plr amin vaik be jokios irdies ir
smegen - tik rykus baltai roinis grois ir iurktus jaunatvi
kas patrauklumas.
Jis ved i mergin todl, kad ji, Ana, j atstm. Genamas
pykio ir nuoskaudos, jis tapo lengvu grobiu pirmai pasitaikiu
siai moterikosios lyties btybei, kuri pasiryo j suvilioti. Na,
gal taip ir geriau. Tikriausiai jis laimingas...
Sara atne igerti ir mandagiai nekuiavosi. Viskas jai at
rod gana paprasta, apibdinama vienu teiginiu: Kokie jie visi
nuobods!" Ji nepajuto slepiam emocij. Jos smonje tebe-
tvyrojo bukas skausmas, sukeltas odio Deris".
157
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Matau, visk ia pertvarkei?
Riardas valgsi aplink.
- Labai grau, ponia Prentis, - pasak Doris. - itas Regento
laik stilius dabar labai madingas, tiesa? O kaip buvo anksiau?
- Senovins royts, - svajingai atsak Riardas. Jis prisi
min ilt idinio vies ir save su Ana, sdinius ant sofos,
kuri dabar jau imesta, kad tilpt milinikas imperijos stiliaus
minktasuolis. - Man tada labiau patiko.
- Vyrai tokie usispyrliai, tiesa, ponia Prentis? - sukikeno
Doris.
- Mano mona pasiryusi neleisti man atsilikti nuo mados, -
tar Riardas.
- Be abejo, mielasis. Neleisiu tau anksiau laiko virsti senu
krienu, - meiliai tar Doris. - Juk jis dabar atrodo kur kas jau
nesnis negu tada, kai paskutinsyk matts, tiesa, ponia Prentis?
Ana neirjo Riardui akis. Ji atsak:
- Manau, jis atrodo puikiai.
- Pradjau aisti golf, - paaikino Riardas.
- Radome namuk netoli Basing Hito. Tiesiog pasisek, tie
sa? Riardui visai patogu traukiniu vainti darb ir atgal. O
golfo aiktynas - tiesiog puikus. Aiku, savaitgaliais labai daug
moni.
- iais laikais labai pasiseka, jeigu pavyksta rasti tok nam,
kokio iekai, - tar Ana.
- Taip. Jame yra Aga virykl, vesta elektra ir viskas visikai
naujai rengta pagal paskutin mad. Riardas norjo kokios
senovikos aptriuusios griuvenos. Bet a nenusileidau! Mes,
moterys, visada praktikesns, tiesa?
Ana mandagiai atsak:
- iuolaikikame name tikriausiai daug lengviau tvarkytis.
Ar turite sod?
158
A N T R A K N Y G A
Riardas atsak:
- Kad ne.
O Doris tuo pat metu tar:
- O, taip.
Paskui mona priekaitingai pavelg Riard.
- Kaip gali taip kalbti, mielasis, kai pasodinome itiek svo
gnli.
- Ketvirtis akro aplink nam, - paaikino Riardas.
T akimirk jis pavelg Anai akis. Juodu retsykiais kalb
davosi apie tai, kok augint sod, jei isikraustyt gyventi kai
m. Tvora aptvertus vaismedius - ir pievel su mediais...
Riardas skubiai atsigr Sar:
- Na, panele, o tu kaip gyveni? - Gro nerimas, kur ji jam
kl, ir jis kalbjo keistai ir atstumianiai ididiai: - Tikriausiai
linksminiesi nepailsdama?
Sara linksmai nusijuok, patyliukais galvodama: Pamirau,
koks pasibaistinas tas Kalafioras. Kaip gerai mamai, kad i-
diau j.
- O taip, - atsak ji. - Bet stengiuosi daugiau kaip dusyk per
savait nenusitayti iki ems graibymo.
- iais laikais merginos tikrai per daug geria. Veido odai
kenkia - nors tu, reikia pripainti, atrodai labai graiai.
- Pamenu, js visada labai domjots kosmetika, - meiliai
atsak Sara.
Ji prijo prie Doriss, kuri nekuiavosi su Ana.
- Leiskite pasilyti jums dar igerti.
- Ak, ne, dkoju, panele Prentis, - man jau gana. Ir taip tru
puiuk galva sukasi. Koks puikus js kokteili baras. Viskas
ia labai grau, tiesa?
- Taip, labai patogu, - patikino Ana.
- Dar neitekjai, Sara? - paklaus Riardas.
159
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Ak, ne. Bet turiu toki vili.
- Tikriausiai lankots Askote ir panaiai, - pavydiai tar
Doris.
- iemet lietus sugadino graiausi mano suknel, - atsak
Sara.
- inot, ponia Prentis, - Doris vl atsigr An, - a jus
sivaizdavau visai kitoki.
- O koki?
- Bet vyrai juk visai nemoka pasakoti, tiesa?
- O k Riardas apie mane pasakojo?
- Ak, neinau. Gal ne tiek svarbu, k jis pasakojo. Tiesiog
kok a spd susidariau. Kakaip sivaizdavau, kad js - tokia
tyli pilka pelyt, - ji aiiai nusikvatojo.
- Tyli pilka pelyt? Kaip siaubingai skamba!
- Ak, ne, Riardas begalo jus dievino. Tikrai. inot, kartais
netgi pavyddavau.
- K js.
- Na, juk inote, kaip bna. Kartais, kai Riardas vakare pa
sidaro toks tylus ir nenori kalbtis, a j erzinu ir sakau, kad jis
galvoja apie jus.
(Ar tikrai apie mane galvoji, Riardai? Ar tikrai? Netikiu. Tu
stengiesi apie mane negalvoti - taip pat, kaip a stengiuosi ne
galvoti apie tave.)
- Jei kada bsite Basing Hite, btinai ueikite ms aplan
kyti, ponia Prentis.
- Dkoju u kvietim. Mielai ueisiu.
- Aiku, kaip ir visiems, mums kelia rpesi nam reikalai.
Ateina tik laikraiai - ir tie patys ne visada.
Riardas, nutrauks vangok pokalb su Sara, tar:
- Matau, tebelaikai senj Edit, Ana?
- O, taip. K mes be jos darytume.
160
A N T R A K N Y G A
- Kokia puiki virja ji buvo. Pamenu, koki skani patiekda
vo vakarien.
Valandiuk pasidar nejauku.
Editos vakarien - idinys - raukinukai su roi pumpu
rliais... velnus Anos balsas ir rudens lap rudumo plaukai...
Kalbos - planai... laiminga ateitis... I veicarijos grtanti
dukt - bet jis tikrai nesitikjo, kad tai turs kokios nors ta
kos...
Ana j stebjo. Vos akimirk ji ivydo mktelint tikrj Ri
ard - savj Riard - velgiant j lidnomis prisiminim
kupinomis akimis.
Tikrj Riard? Ar Doriss Riardas ne toks pat tikras, kaip
ir Anos?
Bet dabar jos Riardas vl prapuol. Su ja atsisveikino Do
riss Riardas. Vl kalbos, nereikmingos svetingumo frazs -
kada gi jie pagaliau ieis? Toji bjauri, godi jauna moteris jaus
mingu, sniaukrojaniu balsu. Vargelis Riardas - ak, vargelis
Riardas! - o kalta vien ji. Ji nusiunt j t viebuio foj, kur
jo tykojo Doris.
Bet ar jis tikrai vargelis? Jis turi jaun grai mon. Ti
kriausiai jis labai laimingas.
Pagaliau! Jie ijo! Sara, mandagiai juos ilydjusi, gro
kambar ir su pasibaisjimu atsiduso.
- Dkui Dievui, pagaliau jie ijo! inai, mama, tu tikrai sk
mingai isisukai.
- Tikriausiai tu teisi, - Ana kalbjo tarsi per miegus.
- Na, klausyk, ar dabar tu nortum u jo tekti?
- Ne, - atsak Ana. - Dabar u jo tekti nebenoriau.
(Mes nutolome nuo to tako, kur gyvenime buvome susitik.
Tu nujai savo keliu, Riardai, o a - savo. A - nebe ta moteris,
kuri su tavim vaikiojo po v. Jokbo park, o tu - nebe tas
161
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
vyras, su kuriuo ketinau pasenti... Mes du skirtingi mons -
svetimi. A tau iandien ne itin patikau - o tu man pasirodei
nuobodus ir pasipts...)
- Mirtum i nuobodulio, juk pati inai, - nuskambjo pasi
tikintis savimi jaunas Saros balsas.
- Taip, tai tiesa, - ltai atsak Ana. - Miriau i nuobodulio.
(Dabar nebegaliau ramiai sdti ir laukti senatvs. Turiu
judti - linksmintis - turi kas nors vykti.)
Sara paglost motinai pet.
- N neabejok, mieloji, i tikrj tau patinka spindesys. Mir
tum i nuobodulio, jei tuptum priemiestyje su nykiu sodeliu ir
nieko neveiktum, tik lauktum, kol 6.15 traukiniu gr Riardas
ir papasakos, kaip ketvirtj skyl mu kamuoliuk trimis
smgiais! Tu visai ne tokia.
- Kadaise to norjau.
(Seno sodo su tvora, pievels su mediais, nediduko kara
liens Onos stiliaus namuko i rausvai raudon plyt. Riar
das nebt pradjs aisti golfo, o bt laists roi kerus ir po
mediais sodins varpelius. O jei ir bt pradjs aisti golf,
ji labai diaugtsi, jei jis tikrai mut kamuoliuk ketvirtj
skyl trimis smgiais!)
Sara meiliai pabuiavo motin skruost.
- Turtum labai man dkoti, mieloji, - pasak ji, - kad tave
nuo jo ivadavau. Jei ne a, btum u jo itekjusi.
Ana kiek atsitrauk. Jos akys isipltusiais vyzdiais velg
Sar.
- Jei ne tu, biau u jo itekjusi. O dabar - nebenoriu. Jis
man visai nieko nebereikia.
Ji nujo prie idinio, pirtu perbrauk per jo atbrail i nuos
tabos ir skausmo aptemusiu vilgsniu. Ir tyliai pratar:
- Visai nieko... Nieko... Na ir nevyk tie gyvenimo poktai!
162
A N T R A K N Y G A
Sara prijo prie baro ir sipyl dar igerti. Ji stovjo, iek tiek
sunerimusi, o galiausiai neatsigrdama apsimestinai abejingai
tar:
- Mama - turbt reikia tau praneti. Laris man pasipiro.
- Lorensas Stinas?
- Taip.
Akimirk buvo tylu. Ana kur laik nieko neatsak.
Paskui paklaus:
- Ir k gi adi daryti?
Sara atsigr. Ji skubiai maldaujamai pavelg An, bet
Ana j neirjo.
Ji tar:
- Neinau...
Jos balse girdjosi graudi gaidel - tarsi isigandusio vaiko.
Ji viltingai velg An, bet Anos veidas buvo altas ir atsainus.
Po poros sekundi Ana tar:
- Na, sprsk pati.
- inau.
Nuo stalelio alimais Sara pam Derio laik. Ji ltai vart
j rankose, velgdama j. Galiausiai tramdydama aaras ji pa
sak:
- A neinau, k daryti.
- Niekuo negaliu tau padti, - atsak Ana.
- Bet k tu manai, mama? Labai praau - patark k nors.
- Jau sakiau, kad jo reputacija prasta.
- Ak, bet tai visai nesvarbu! Su dorybi siknijimu a mir
iau i nuobodulio.
- Aiku, jis gyvena kaip inkstas taukuose, - pridr Ana. -
Su juo tau bt labai linksma. Bet jei jo nemyli, geriau netekk.
- Tam tikra prasme myliu, - ltai pratar Sara.
Ana atsistojo ir vilgteljo laikrod.
163
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Na, tuomet, - valiai tar ji, - ko svyruoji? Dievulliau,
pamirau, kad adjau eiti pas Eliotus. Siaubingai pavluosiu.
- Bet a vis tiek neinau... - Sara nutilo. - Supranti...
Ana paklaus:
- Juk kito vyro neturi?
- Na, ne, - atsak Sara. Ji vl pavelg saujoje gniauiam
Derio laik.
Ana skubiai atsak:
- Jei galvoji apie Der, mesk j i galvos, Sara. Deris niekam
tiks, ir kuo greiiau tai suprasi, tuo bus geriau.
- Tikriausiai tu teisi, - ltai sutiko Sara.
- Neabejoju, kad a teisi, - valiai patvirtino Ana. - Pamirk
Der. Jei nemyli Lorenso Stino, netekk u jo. Tu dar labai jau
na. Dar spsi itekti.
Sara nusiminus prijo prie idinio.
- Gal reikt tekti u Lorenso... iaip ar taip, jis velnikai
patrauklus. Ak, mama, - staiga kteljo ji, - k man daryti?
Ana pykteljo:
- Klausyk, Sara, elgiesi kaip dvej met vaikas! Juk negaliu
a nusprsti u tave? Tu pati u tai atsakinga.
- Ak, inau.
- Tai kas tada? - nekantriai paklaus Ana.
Sara vaikikai atsak:
- A maniau, kad galsi kakaip man padti.
Ana tar:
- Juk jau sakiau, nra reikalo apskritai tekti, jei nenori.
Vis dar vaikika veido iraika Sara netiktai itar:
- Bet tu juk nori mans atsikratyti, tiesa?
Ana atkirto:
- Sara, kaip gali itaip kalbti? Aiku, kad nenoriu tavs atsi
kratyti. K ia paistai!
164
A N T R A K N Y G A
- Atleisk, mama, nenorjau tavs eisti. Tik dabar viskas ki
taip, tiesa? Supranti, anksiau mums sykiu buvo taip smagu. O
dabar a vis tave erzinu.
- Tiesa, a kartais per jautri, - altai atsak Ana. - Bet, ties
sakant, ir tu ugninga mergina, tiesa, Sara?
- Ak, taip, tai mano kalt, - susimsiusi ts Sara. - Daugu
ma mano draugi itekjusios. Pem, Bet ir Siuzana. Doana ne,
bet ji m politikuoti. - Ji vl nutilo, paskui vl m svarstyti. -
Bt labai linksma itekti u Lorenso. Nuostabu turti itiek
drabui, kaili ir visko, ko irdis geidia.
Ana sausai atr:
- Tikrai manau, kad tau verta tekti u turtingo, Sara. Tu labai
mgsti brangius daiktus. Tau niekada nepakanka kienpinigi.
- Labai nenoriau bti neturtinga, - sutiko Sara.
Ana giliai atsiduso. Jaut, kokie jos odiai nenuoirds ir
dirbtiniai, ir nelabai inojo, k sakyti.
- Mieloji, a tikrai neinau, k tau patarti. Supranti, man
tikrai atrodo, kad sprsti reikia tau vienai. Bt labai negerai,
jei tave skatiniau tekti ar patariau netekti. Turi apsisprsti
pati. Juk t supranti, Sara, tiesa?
Sara skubiai atsak:
- Aiku, mieloji - ar tau su manim nuobodu? - nenoriu
tavs jaudinti. Tik vien dalyk man pasakyk. Kaip tau patinka
Lorensas?
- Ties sakant, visai neturiu nuomons apie j.
- Kartais - man trupuiuk - jo baugu.
- Mieloji, - Ana ypteljo, - kokia tu kvailut.
- Na taip...
Sara m ltai plyti Derio laik, i pradi juostelmis,
paskui dar perpus ir dar perpus. Ji imet skutelius or ir ste
bjo, kaip jie leidiasi tarsi pga.
165
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Vargelis Deris, - tar ji.
Paskui, panairavusi motin, pridr:
- Juk tau ne tas pats, kas man nutiks, tiesa, mama?
- Sara! Nekvailiok.
- Ak, atleisk, a vis grtu prie to paties. Tiesiog kakas man
atrodo labai keista. Tarsi stoviau pgoje ir neinoiau, kur
namai... Labai keistas jausmas. Viskas ir visi pasikeit... Tu pa
sikeitei, mama.
- neki visikus niekus, maute, dabar man tikrai metas eiti.
- Galbt. Ar tas vakarlis svarbus?
- Na, ypa noriu pamatyti naujsias Kits Eliot freskas.
- Ak, suprantu. - Sara nutilo, paskui pridr: - inai, mama,
gal Lorensas man tikrai patinka daug labiau, negu man atrodo.
- Labai gali bti, - lengvai sutiko Ana. - Bet per daug ne
skubk. Sudie, irdele, man reikia bgti.
Laukujs durys usitrenk Anai u nugaros.
I virtuvs svetain surinkti tauri atjo Edita su padklu.
Sara paleido gramofono ploktel ir ilgesingai mgaudama
si klaussi Polo Robsono, dainuojanio Kartais jauiuosi kaip
maas nalaitlis".
- Na ir muzika! - tar Edita. - Net iurpas kreia.
- O man ji labai patinka.
- Dl skonio nesiginijama, - piktai suurzg Edita ir prid
r: - Kodl mons nesugeba kratyti cigarei pelenines. Pri
barsto pelen po vis kambar.
- Kilimui nuo to tik geriau.
- Taip tik sakoma, bet i tikrj ne. Ir kam gi tau reikjo pri
barstyti popieriaus po visas grindis, jei prie sienos stovi iuk-
liad...
- Atleisk, Edita. Nepagalvojau. Sudraskiau savo praeit, no
rjau iraikingai tai parodyti.
166
A N T R A K N Y G A
- Savo praeit, kurgi ne! - nusiaip Edita. Paskui, irdama
Sarai akis, ji velniai paklaus: - Kas nors ne taip, grauole?
- Ne, nieko. Regis, ketinu tekti, Edita.
- Nra kur skubti. Palaukit, kol atsiras tinkamas vyras.
- Manau, kad visai tas pats, u ko tekti. Vis tiek nieko i to
nebus.
- Tik nepaistykit ia man niek, panele Sara! K ia dabar
kalbat?
Sara siaudrinusi atsak:
- Noriu i ia itrkti.
- O kas namie nepatinka, leiskite paklausti? - spyr j Edita.
- Neinau. Viskas kakaip pasikeit. Kodl pasikeit, Edita?
Edita velniai atsak:
- Js suaugot, suprantat?
- Ar tai dl to?
- Gali bti.
Edita su taurmis ant padklo nujo dur link. Paskui ne
tiktai jas padjo ir gro. Ji paglost juodaplauk Saros galv
kaip kadaise vaik kambaryje.
- Nagi, nagi, grauole, nagi.
Staiga persigalvojusi, Sara paoko ir apsikabino Edit per lie
men, m it pasiutusi suktis su ja po kambar.
- A iteku, Edita. Kaip smagu. Teksiu u pono Stino. Jis
vartosi kaip inkstas taukuose ir yra graus kaip velnias. Kaip
man pasisek!
Edita murmdama isilaisvino i jos glbio.
- Kaip greitai pakeitte giesmel. Kas jums darosi, panele
Sara?
- Turbt a truput pakvaiusi. Ateik vestuves, Edita, a tau
nupirksiu nauj grai suknel - jei nori, rykiai raudono ak
somo.
167
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- K sau manai, vestuvs juk ne karnavimas!
Sara dav Editai rankas padkl ir istm j pro duris.
- Keliauk sau, mano senute, ir nemurmk.
Edita ieidama netvirtai papurt galv.
Sara ltai gro kambar. Staiga ji sudribo didiul krsl ir
m raudoti.
Ploktel baigsi - emas melancholikas balsas darsyk u
dainavo...
Kartais jauiuosi kaip maas nalaitlis - taip toli nuo na
m....
TREIA KNYGA
Pirmas skyrius
Edita ltai ir sunkiai sukiojosi po virtuv. Kaip pati sak, reuma
tizm" juto vis daniau, ir jai nuotaika nuo to tik bjuro. Ji vis dar u
sispyrusi nesutiko kam nors perleisti n vieno nam ruoos darbo.
Moteris, Editos vadinama toji ponia Hoper", kart per sa
vait buvo su panieka sileidiama atlikti keleto darbeli, bud
riai stebima Editos, bet kitokios pagalbos ji atsisakydavo taip
tusi, kad kiekvien valytoj net iurpas nukrst.
- Juk visada susitvarkau, tiesa? - buvo Editos kis.
Tad ji tvarksi ir toliau - kaip kankin ir vis labiau surgusi.
Taip pat prato kone vis dien burbti panosje.
Taip ji dar ir dabar.
- Atvea pien perpiet - kur tai matyta! Pien reikia atveti
prie pusryius, kada gi daugiau. Pasipt jaunuoliai ateina ia
pasivilpaudami su baltais chalatais... K jie sau mano? Atrodo
kaip pamaivos stomatologai...
T sraut nutrauk rakinam laukuj dur garsas.
Edita sumurmjo:
-Tuoj bus riksm!
Ji skalavo duben po iaupu, piktai teliskuodama.
Ana garsiai kteljo:
- Edita.
Edita itrauk rankas i kriaukls ir kruopiai jas nusiluos
t rankluosiu.
171
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Edita... Edita...
- Ateinu, ponia.
- Edita!
Edita kilsteljo antakius, nusiviep ir i virtuvs per korido
ri atjo svetain, kur Ana Prentis irinjo laikus ir sskai
tas. Editai jus, ji atsigr.
- Ar paskambinai damai Lorai?
- Taip, inoma.
Ana tar:
- Ar pasakei, kad skubu - kad man btinai reikia susitikti?
Ar ji adjo ateiti?
- Sak, kad ateina tuojau pat.
- Na, tai kodl jos dar nra? - piktai paklaus Ana.
- Skambinau vos prie dvideimt minui. Kai tik js ijot.
- Atrodo, kad visa valanda prabgo. Kur ji taip ilgai?
Edita raminamai tar:
- Negali viskas vykti ikart. Nra ko piktintis.
- Ar sakei jai, kad sergu?
- Pasakiau, kad jums vl ujo.
Ana piktai atsak:
- Kaip suprasti - ujo? Tai nervai. Jie visai nebelaiko.
- Tikrai, teisingai.
Ana piktai vilgteljo itikimj tarnait. Ji neramiai prijo
prie lango, paskui prie idinio. Edita stovjo ir irjo j, nuo
darbo sugrubusios didiuls, nerangios jos rankos glostinjo
prijuost.
- Vietoje nenustygstu, - pasiskund Ana. - Nakt n bluosto
nesudjau. Jauiuosi siaubingai - siaubingai... - Ji atsisdo krs
l ir sum pirtais smilkinius. - Nesuprantu, kas man darosi.
- O a suprantu, - atsak Edita. - Per daug linksmybi. Js
amiaus tai netinka.
172
T R E I A K N Y G A
- Edita! - uriko Ana. - Kokia tu nepakeniama. Kuo toliau,
tuo su tavim sunkiau. itiek laiko man tarnauji, ir branginu tavo
paslaugas, bet jei kelsiesi j puikyb, gausi ieiti.
Edita uvert akis lubas ir nutais kankins iraik.
Ji tar:
- Niekur a neisiu, ir gana.
- Jei a tave atleisiu, eisi, - atsak Ana.
- Btumt kvailesn, negu iki iol maniau, jei taip padary
tumt. A kit viet per akies mirksn susirasiau. Tose nam
kio agentrose mans vaikyte vaikytsi. O k js darytumt?
Greiiausiai tik padieni darbininki susirastumt! Arba koki
usieniet. Viskas virta riebaluose, net pilv pst - o visas bu
tas pradvist. O usienieiai telefonu kalbti nemoka - visus
vardus supainioja. Arba rastumt koki miel, vari, maloni
moterikait, toki, kad vos gali patikti, o vien dien grusi
pamatytumt, kad ji paspruko su js kailiniais ir papuoalais.
Kaip tik andien apie toki girdjau Plein Korte anapus gatvs.
Ne, jums viskas turi bti kaip priklauso - senovikai. A jums
skaniai gaminu ir nedauau grai daikiuk, kaip tos jaunos
vitels, o svarbiausia, a jus pastu. Js be mans neigyventu-
mt, ir a t inau, todl neisiu, ir gana. Nors su jumis ir neleng
va, bet visi turi neti savo kryel. Taip ventam Rate parayta,
o js - mano kryelis, o a - dora krikion.
Ana usideng rankomis akis ir m vaitodama sibuotis
pirmyn atgal.
- Ak, kaip skauda galv - kaip skauda...
Edita kiek atsileido - jos akys velniai nuvito.
- Nagi, neaimanuokite. Tuojau paruoiu jums arbatyts.
- Nenoriu arbatyts. irt negaliu arbatyt.
Edita atsiduso ir vl uvert akis.
- inokits, - pasak ji ir ijo.
173
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
Ana pasim cigarei dut, im vien, prisideg, por
kart usitrauk, o paskui ugesino j peleninje. Ji atsistojo ir
vl m vaiktinti.
Po kokios minuts ji prijo prie telefono ir surinko numer.
- Alio - alio - noriau pasikalbti su ledi Ledskomb - ak,
ia tu, mieloji Mara? - jos balsas staiga tapo dirbtinai links
mas. - Kaip laikaisi?.. Ak, nieko ypatingo. iaip, pamaniau, pa
skambinsiu... Neinau, brangioji - tiesiog pasidar siaubingai
lidna - inai, kaip bna. Ar rytoj per pietus bsi usimusi?..
Ak, suprantu... Ketvirtadien vakare? Taip, galiau. Bt la
bai miela. Pakviesiu Li ar dar k nors, kad bt linksmiau. Bus
nuostabu... I ryto paskambinsiu.
Ji padjo ragel. Akimirkos diugesys pasitrauk. Ji vl m
ingsniuoti po kambar. Paskui, igirdusi dur skambut, ji vil
tingai sustojo.
Igirdo, kaip Edita sako:
- Ji js laukia svetainje, - o tada jo Lora Vitsteibl. Auk
ta, rsti, niri, bet maloniai tvirta lyg uola vidury audringos
jros.
Ana pribgo prie jos, kak beprasmikai kiodama, ap
imta vis stiprjanios isterijos.
- Ak, Lora - Lora - kaip puiku, kad atjai...
Dama Lora kilsteljo antakius, jos vilgsnis buvo tvirtas ir
dmus. Udjusi rankas Anai ant pei, velniai j nuved prie
sofos, atsisdo alia ir tar:
- Nagi, nagi, kas ia dabar darosi?
Ana tebekalbjo isterikai.
- Ak, kaip gerai, kad atjai. Man regis, einu i proto.
- Nesmon, - atkirto dama Lora. - Kas nutiko?
- Nieko. Visikai nieko. Tiesiog nervai. Jie mane baugina.
Negaliu nustygti vietoje. Nesuprantu, kas man darosi.
174
T R E I A K N Y G A
- Hm, - Lora kaip specialist tiriamai j nuvelg. - Atrodai
prastai.
Nors neisidav, taiau Anos ivaizda j priblok. Po sto
ru da sluoksniu Anos veidas buvo krits. Ji atrod pasenusi
daug met nuo tada, kai Lora paskutinsyk j mat - vos prie
kelis mnesius.
Ana tar virpaniu balsu:
- A visikai sveika. Tiesiog - neinau, kas yra. Negaliu u
migti - tik jei vaist igeriu. Ir vis laik esu tokia irzli ir prastos
nuotaikos.
- Ar buvai pas daktar?
- Jau seniai. Tie daktarai tik irao bromido ir liepia neper
vargti.
- Labai geras patarimas.
- Taip, bet kokia nesmon. A niekada nebdavau nervin
ga, Lora, tu juk inai. N neinojau, kas tie nervai.
Lora Vitsteibl valandiuk tyljo, prisiminusi An Prentis,
kuri painojo vos prie trejus metus. Jos velni ramyb, pa
stovum, gyvenimo diaugsm, meilum ir ger bd. Jai su
spaud ird dl draugs.
Ji tar:
- Tai kas, kad niekada nebuvai nervinga. iaip ar taip, juk
mogus, kuris susilauo koj, tikriausiai niekada anksiau ne
buvo jos susilaus!
- Bet i kur mano nervai?
Lora Vitsteibl apgalvojo atsakym. Ji ramiai tar:
- Tavo daktaras teisingai sak. Tikriausiai pervargsti.
Ana atkirto:
- Negaliu vis dien usiraukusi tupti namie.
- Galima sdti namie ir neusiraukus, - atsak dama
Lora.
175
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Ne, - Anos rankos nervingai virpjo. - A - a negaliu
sdti ir nieko neveikti.
- Kodl? - klausimas j remte rm prie sienos.
- Neinau. - Ana m dar labiau virpti. - Negaliu bti vie
na. Negaliu... - Ji beviltikai vilgteljo Lor. - Tikriausiai pa
galvosi, kad iprotjau, jei pasakysiu, kad bijau bti viena?
- Tai patys protingiausi tavo odiai, - skubiai atsak dama
Lora.
- Protingiausi? - nustebo Ana.
- Taip, nes tai - tiesa.
- Tiesa? - Ana usimerk. - Nesuprantu, kokia dar tiesa.
- Tokia, be kurios nieko nenuveiksim.
- Ak, bet tu nesuprasi. Tu niekada nebijojai bti viena.
- Teisingai.
- Utat nieko ir nesuprasi.
- Nesijaudink, suprasiu. - Lora velniai ts: - Kodl mane
pasikvietei, mieloji?
- Man reikia su kuo nors pasikalbti... Labai... ir pagalvojau,
gal galsi kuo nors padti?
Ji su viltimi pavelg biiul.
Lora linkteljo galva ir atsiduso.
- Supratau. Nori, kad itraukiau triu i skrybls.
- Negi dl mans negaltum, Lora? Psichoanaliz, hipnoz -
kas nors.
- O i tikrj tik nesmons su daug tarptautini odi? -
Lora rytingai papurt galv. - Netrauksiu tau triui i skry
bls, Ana. Tursi pati isitraukti. O pirmiausia turi tiksliai isi
aikinti, kas toje skryblje tupi.
- Kaip suprasti?
Lora Vitsteibl valandiuk patyljo.
- Tu nelaiminga, Ana.
176
T R E I A K N Y G A
Tai buvo ne klausimas, o teiginys.
Ana atsak greitai, gal netgi per greitai.
- Na ne, - bent i dalies. Man labai smagu.
- Tu nelaiminga, - be gailesio pakartojo dama Lora.
Ana gteljo peiais ir iskt rankas.
- O ar bna laiming?
- Bna, ir dar kiek, dkui Dievui, - linksmai atsak dama
Lora. - Kodl tu nelaiminga, Ana?
- Neinau.
- Tau niekas nepads, tik tiesa. I tikrj gerai inai atsakym.
Ana valandiuk patyljo, paskui, tarsi sukaupusi vis drs,
ir:
- Turbt - jei atvirai - todl, kad senstu. A jau pusam,
nebe tokia grai, ateityje mans niekas nebelaukia.
- Ak, mieloji! Niekas nebelaukia? Tu puikios sveikatos, turi
galv ant pei - gyvenime tiek daug dalyk, kuriems nepakan
ka laiko, kol nesulauki garbaus amiaus. Kart tau jau sakiau.
Knygos, gls, muzika, paveikslai, mons, saulut - visas tas
susipyns raizginys, vadinamas Gyvenimu.
Ana valandiuk patyljo, paskui nedrsiai pratar:
- Greiiausiai viskas dl sekso. Niekas nebesvarbu, kai esi
nebepatraukli vyrams.
- Kai kurioms moterims - tikrai taip. Bet tau ne, Ana. Juk
matei Nemirtingj valand" - o gal skaitei? Ar pameni tas ei
lutes: Yra tokia valanda, kada mogus per amius bt laimin
gas, jei tik suiupti j pajgt? Syk buvai labai arti jos, tiesa?
Anos veidas persimain - suvelnjo. Staiga ji pasirod ge
rokai atjaunjusi.
Ji sumurmjo:
- Taip. Buvo tokia valanda. Galjau j painti su Riardu. Su
Riardu biau galjusi senti laimingai.
177
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Lora su uuojauta atsak:
- inau.
Ana ts:
- O dabar - n nesugebu gailtis, kad j praradau! inai, mes
buvome vl susitik - ak, prie kokius metus - ir jis man visikai
nieko nereik - nieko. tai kur tragedija ir absurdas. Viskas pra
uvo. Mudu nieko vienas kitam nebereikme. Jis buvo tik pa
prastas pusamis ponas - iek tiek pasipts, nuobodokas, bai
siausiai tupinjantis apie savo jaun, grai, tuiagalv papg
monel. Supranti, visai malonus, bet tikrai nuobodus. Tik tai -
tik tai - jei btume susituok - man regis, sykiu btume lai
mingi. inau, kad turjome bti laimingi.
- Taip, - susimsiusi pritar Lora, - turbt taip.
- Buvau taip arti laims - taip arti, - Anos balsas virpjo
nuo savigailos, - o tada - tada savo noru jos atsisakiau.
- Tikrai?
Ana klausimo neigirdo.
- Visko atsisakiau - dl Saros!
- Btent, - atitar dama Lora. - Ir niekada jai u tai neat-
leidai, tiesa?
Ana lyg i sapno pabudo - nustebusi.
- Kaip suprasti?
Lora Vitsteibl pagieingai prunkteljo.
- Aukos! Kruvinos aukos! Vien akimirk suprask, Ana, kas
yra auka. Tai ne vien didvyrika akimirka, kai suyli ir jautiesi
dosni, noriai save degini. Tokia auka, kai pakii krtin po pei
liu, lengva - nes ji tuo ir baigiasi t akimirk, kai pranoksti save.
Bet su dauguma auk tenka gyventi ir po to - diena i dienos -
ir tai visai nelengva. Tam reikia labai daug kilnumo. O tau, Ana,
jo pritrko...
Ana net nuraudo i pykio.
178
T R E I A K N Y G A
- A atsiadjau viso savo gyvenimo, vienintels savo laims
dl Saros, o tu sakai, kad to negana!
- A ne taip sakiau.
- Tai tikriausiai a dl visko kalta! - tebepyko Ana.
Dama Lora tiesiai atsak:
- Pus gyvenimo varg kyla dl to, kad prie save apsimeti
geresniu ir tauresniu mogumi, negu esi i tikrj.
Bet Ana jos nesiklaus. Ji liete liejo susikaupusias nuoskaudas.
- Sara, kaip visos iuolaikins merginos, rpinasi tik savimi.
Niekada nepagalvoja apie kitus! Ar inai, kad madaug prie
metus, kai jis paskambino, ji n neprisimin, kas tas Riardas.
Jo vardas jai nieko nereik - visikai nieko.
Lora Vitsteibl niriai linkteljo galva kaip daktaras, suprats,
kad jo diagnoz teisinga.
- Aiku, - tar ji. - Aiku...
Ana kalbjo toliau:
- O k dar galjau daryti? Jie vis riejosi ir riejosi. Tiesiog
i proto jau! Jei taip bt tssi, n minuts ramybs netur
iau.
Lora Vitsteibl netiktai valiai tar:
- Tavo vietoje, Ana, pamginiau apsisprsti - ar Riardo
Koldfildo isiadjai dl Saros, ar dl savo ramybs.
Ana pykteljusi pavelg j.
- A myljau Riard, - atsak ji, - bet Sar myljau labiau...
- Ne, Ana, viskas tikrai ne taip paprasta. Manau, kad i tik
rj buvo akimirka, kai Riard myljai labiau, negu Sar. Ma
nau, kad tavo vidin nelaim ir nuoskauda kyla i tos akimirkos.
Jei btum atsiadjusi Riardo todl, kad Sar myljai labiau,
iandien itaip blogai nesijaustum. Bet tu atsiadjai Riardo i
silpnumo, nes Sara tave privert - nes norjai ivengti barni
ir rietyni, ir tai buvo pralaimjimas, o ne atsiadjimas savo
179
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
noru - na, toki dalyk sau niekada nemgstame pripainti.
Bet Riard tu myljai visa irdimi.
Ana kariai atsak:
- O dabar jis man nieko nereikia!
- O Sara?
- Sara?
- Taip. K tau reikia Sara?
Ana gteljo peiais.
- Nuo vestuvi jos beveik nebematau. Kiek inau, ji labai u
simusi ir smagi. Bet, kaip sakiau, beveik visai jos nebematau.
- A j maiau vakar... - Lora trumpai nutilo, paskui ts: -
Restorane, su briu moni. - Ji vl nutilo, paskui ir: - Ji
buvo girta.
- Girta? - akimirk Ana nustebo. Paskui nusijuok. - Mieloji
Lora, nebk gi tokia senamad. iais laikais jaunimas apskritai
daug geria, regis, vakarlis nenusiseka, jei visi nenusitao iki e
ms graibymo ar kaip lepets", ar kaip kitaip pavadintum.
Lora nenusileido.
- Galbt - ir prisipastu, a gantinai senamad, kad man
negraios jaunos moterys, prisigrusios vieose vietose. Bet yra
ir dar kai kas, Ana. A kalbjausi su Sara. Jos aki vyzdiai buvo
isiplt.
- K tai reikia?
- Vienas i daugelio dalyk, kuriuos tai galt reikti, yra
kokainas.
- Narkotikai?
- Taip. Syk sakiau, kad tariu, jog Lorensas Stinas su jais
susijs. Ak, ne dl pinig - vien dl poji.
- Jis visada atrodo visikai sveikas.
- Ak, jam narkotikai nekenkia. Pastu toki kaip jis. Jie
mgsta eksperimentuoti su pojiais. Tokie, kaip jis, nejunks
ln
T R E I A K N Y G A
ta. Moterims kitaip. Jei moteris nelaiminga, narkotikai j uval
do - ir ji nebegali isivaduoti.
- Nelaiminga? - Ana, regis, negaljo patikti. - Sara?
dmiai j stebdama, Lora Vitsteibl sausai atsak:
- Tu turtum inoti. Juk tu - jos motina.
- Ak, k tu! Sara man nesipasakoja.
- Kodl?
Ana atsistojo, prijo prie lango, paskui ltai gro prie idi
nio. Dama Lora sdjo nekrutdama ir stebjo j. Kai Ana pri
sideg cigaret, Lora tyliai paklaus:
- K i tikrj tau reikt, Ana, jei Sara bt nelaiminga?
- Koks klausimas? Man siaubingai skaudu.
- Tikrai? - Lora pakilo. - Na, man metas eiti. Po deimties
minui prasids komiteto posdis. Turiu spti.
Ji prijo prie dur. Ana nusek jai i paskos.
- Kaip suprasti, kai itaip klausi Tikrai?", Lora?
- Kakur pasidjau pirtines. Na, kurgi jos?
Suskambo laukuj dur skambutis. Edita itipeno i virtuvs
j atidaryti.
Ana spyrsi:
- Kak norjai pasakyti?
- Ak, tai kur jos.
- inai, Lora, tu labai bjauriai su manim elgiesi - tikrai
bjauriai!
Edita jo ir paskelb kone su ypsena:
- Atjo sveias nebuvlis. Ponas Loidas, ponia.
Ana akimirk velg Der Loid, lyg netikt savo akimis.
Juodu nesimat daugiau kaip trejus metus, o Deris atrod
pasens gerokai daugiau negu trejais metais. Jis atrod suiurk-
tjs, o veide viet nelaimli nuovargio raukls. Jis vilkjo
iurkt kaimiko tvido kostium, aikiai dvt kito, o batai
181
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
buvo suply. Laim jam nesiypsojo, tai akivaizdu. Pasisveiki
no niriai ypteljs, o pats laiksi rimtai, kone sutriks.
- Deri, kaip netikta!
- Gerai, kad apskritai mane prisimenate. Pusketvirt met -
ilgas laikas.
- Ir a jus prisimenu, jaunuoli, bet js mans tikriausiai ne, -
tar dama Lora.
- Ak, inoma, prisimenu, dama Lora. Js pamirti nema
noma.
- Graiai kalbate. Na, man metas eiti. Sudie, Ana, sudie,
pone Loidai.
Ji ijo, o Deris nusek An prie idinio. Jis atsisdo ir pa
m jos pasilyt cigaret.
Ana nekjo linksmai ir diugiai.
- Na, Deri, pasakok, kaip gyveni ir k veiki. Ar ilgam grai
Anglij?
- Dar neinau.
Nuo tvirto j besto jo vilgsnio Anai darsi mauml nejau
ku. Ji spliojo, apie k jis msto. Der ji prisimin visai ne tok.
- Igerk. Ko nortum - dino su apelsin sultimis - ar raus
vojo dino?..
- Ne, dkoju, negersiu. Atjau tik pasikalbti su jumis.
- Koks tu malonus. Ar jau matei Sar? inai, ji itekjo. Jos
vyras vardu Lorensas Stinas.
- inau. Ji man apie tai ra. Ir maiau j. Susitikome vakar
vakare. Todl ir atjau pas jus. - Jis akimirk nutilo, paskui ta
r: - Ponia Prentis, kodl leidote jai tekti u to mogaus?
Ana apstulbo.
- Deri, mielasis - i tikrj?
Jos protestas neugesino jo kario. Jis kalbjo rimtai ir tiesiai.
- Ji nelaiminga. Juk inot, tiesa? Ji nelaiminga.
182
T R E I A K N Y G A
- Ar ji taip tau sak?
- inoma, ne. Sara taip nekalba. N nereikjo man to sakyti.
Ikart pamaiau. Ji buvo su briu moni - vos keliais odiais
persimetme. Bet i tolo krinta akis. Ponia Prentis, kodl tai
leidote?
Ana juto j uliejant pykt.
- Mielasis Deri, juk neki niekus.
- Ne, nemanau. - Jis valandiuk pagalvojo. Visikas jo tie
sumas ir nuoirdumas neleido jai ginytis. - Matot, Sara man
svarbi. Visada buvo svarbi. Pati svarbiausia pasaulyje. Todl a,
aiku, rpinuosi, ar ji laiminga. inot, nereikjo jai leisti tekti
u Stino.
Ana piktai atr:
- inai, Deri, kalbi kaip koks senis. Kaip galjau leisti"
arba neleisti" Sarai tekti u Lario Stino? Merginos teka u ko
tik panori, ir tvai nieko negali padaryti. Sara nusprend tekti
u Lorenso Stino. Ir tiek.
Deris ramiai, pasitikiniai tar:
- Privaljote j sulaikyti.
- Mano mielasis, jei mgini sulaikyti mones, kai jie ko nors
nori, jie tik usispiria.
Jis pavelg jai akis.
- Ar mginote j sulaikyti?
Kakodl nuo atviro klausimo jo akivaizdoje Ana sutriko ir
m mikioti.
- A... a... a... jis, aiku, u j daug vyresnis... ir prastos re
putacijos. A jai t sakiau... bet...
- Jis - tikras neraliuotas gyvulys.
- Tu juk nieko apie j neinai, Deri. Tavs itiek met nebu
vo Anglijoje.
- Visi t ino. Js tikriausiai negirdjote vis nemaloni
183
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YR A D U K T
smulkmen - bet, ponia Prentis, juk tikrai pajutote, koks jis
gyvulys, tiesa?
- Su manimi jis visada bdavo avus ir malonus, - gynsi
Ana. - O vyras, turintis patirties, ne visada bna blogas. Ne
galima tikti visomis piktomis paskalomis. Sarai jis patiko - ji
usispyr u jo tekti. Jis labai turtingas...
Deris j pertrauk.
- Taip, jis turtingas. Bet js ne tokia moteris, ponia Prentis,
kuri nort, kad dukt tekt dl pinig. Niekada nebuvote, sa
kykime, praktika. Tiesiog norjote, kad Sara bt laiminga -
ar bent man taip atrod.
Jis sutriks klausiamai velg i j.
- Aiku, kad linkiu laims savo vienturtei. Tai savaime aiku.
Bet supranti, Deri, negalima kitis. - Ji kiek pasvarst. - Net jei
manai, kad mogus elgiasi visai netinkamai, kitis negali.
Ji ididiai pavelg j.
Jis tebeirjo j ir susimsts kak svarst.
- Ar Sara taip labai troko u jo tekti?
- Ji labai j myljo, - gynsi Ana.
Kai Deris nieko neatsak, ji ts:
- Tu gal to ir nepastebi, bet Lorensas moterims nepaprastai
patrauklus.
- Ak taip, pastebiu.
Ana sitemp.
- inai, Deri, - tar ji, - k tu sau manai. Vien todl, kad
kadaise buvai pirmoji Saros meil, dabar ateini ir kaltini mane -
tarsi a biau kalta, kad Sara itekjo u kito...
Jis j pertrauk.
- A manau, kad js ir esat kalta.
Jie velg vienas kit. Deris nuraudo, Ana ibalo. tampa
tarp j pasiek aukiausi tak.
184
T R E I A K N Y G A
Ana atsistojo.
- ito jau per daug, - altai tar ji.
Deris irgi atsistojo. Jis laiksi tyliai ir mandagiai, bet ji juto,
kad ramus jo elgesys slepia nenumaldom pykt.
- Atleiskit, - pasak jis, - jei jus eidiau.
- Tai neatleistina!
- I dalies galbt. Bet suprantat, Sara man rpi. Man dau
giau niekas nerpi, tik ji. Ir nujauiu, kad tai js leidote jai taip
nelaimingai nutekti.
- Tikr a i!
- A j ivaduosiu.
-K?
- tikinsiu j mesti t kiaul.
- Kokia nesmon. Vien dl vaikiko meils nuotykio...
- A suprantu Sar, o ji supranta mane.
Ana staiga nelinksmai nusijuok.
- Mielasis Deri, pamatysi, kad nuo tada, kai j painojai,
Sara labai pasikeit.
Deris smarkiai ibalo.
- inau, kad pasikeit, - tyliai pratar jis. - Maiau...
Akimirk jis tyljo, paskui negarsiai tar:
- Atleiskit, jei jus eidiau, ponia Prentis. Bet, matot, man
Sara visada bus svarbiausia.
Jis ijo i kambario.
Ana prijo prie baro ir sipyl taur dino. Gerdama murmjo:
- Kaip jis drsta - kaip jis drsta... Ir Lora - net ir ji prie
mane. Jie visi prie mane. Taip neteisinga... K a padariau? Vi
sikai nieko...
Antras skyrius
1
Ponsfuto aikts atuoniolikto namo duris atidars liokajus nie
kinamai nuvelg prast pirktin Derio kostium.
Taiau sveio vilgsnis tiesiai jam akis privert iek tiek pa
keisti elges.
Pasak pairsis, ar ponia Stin namie.
Netrukus Der palydjo didiul apytams kambar, piln
egzotik augal ir blykaus brokato, ir ten po keleto minui
atjo Sara Stin, draugikai ypsodamasi.
- Sveikas, Deri! Kaip malonu, kad atjai. Anvakar kakaip
pametme vienas kit. Gersi?
Ji padav jam igerti ir sipyl sau, o tada atsisdo ant emo
pufo prie ugnies. velnioje kambario viesoje jos veid vos ga
ljai irti. Buvo pasikvpinusi Deriui neinomais brangiais
kvepalais.
- Na, Deri? - vl smagiai tar ji.
Jis irgi jai nusiypsojo.
- Na, Sara?
Paskui, pirtu paliets jai pet, tar:
- Matau, kad dvi vis vryn, tiesa?
Ji buvo apsisiautusi prabang ifono alik, plaiai apkra
tuot minktu blykiu kailiu.
- Juk grau! - patikino Sara.
- Taip. Atrodai labai prabangiai!
186
T R E I A K N Y G A
- Ak, taip ir yra. Nagi, Deri, pasakok, kas naujo. Ivaiavai
i Piet Afrikos j Kenij. Paskui nieko i tavs nebegirdjau.
- Na, k gi. Man ne kain kaip seksi...
- inoma...
Jis greitai atsikirto:
- Kaip suprasti - inoma?
- Na, tau danai nesiseka, tiesa?
Vien akimirk mkteljo senoji Sara, erzinanti, kandi.
Grai moteris grietu veidu, egzotika nepastamoji, dingo.
Tai buvo Sara, jo Sara, taikliai jam kertanti.
O jis senu proiu suniurnjo:
- Viskas krito man i rank. I pradi javai neuderjo - a
nekaltas. Paskui gyvuliai susirgo...
- inau. Kaip visada.
- O paskui, aiku, pritrkau pinig. Jei tik biau j tur
js... ^
- inau - inau.
- Klausyk, Sara, po paraliais, a ne dl visko kaltas.
- Kaip visada. Dl ko grai Anglij?
- Ties sakant, mir mano teta...
- Teta Lena? - paklaus Sara, gerai painojusi Derio gimi
naiius.
- Taip. Dd Lukas mir prie dvejus metus. Senasis yk
tuolis man n penso nepaliko...
- Koks protingas ddul.
- Bet teta Lena...
- Teta Lena tau kak paliko?
- Taip. Deimt tkstani svar.
- Hm. - Sara susimst. - Neblogai - kaip iais laikais.
- Sykiu su vienu biiuliu vykstu Kanad - ran.
- Kokiu biiuliu? tai kur aminas klausimas. O kaip tos
187
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YR A D U K T
dirbtuvs, kurias ketinai atidaryti su kitu biiuliu, kai ivaiavai
i Piet Afrikos?
- Ak, nieko neijo. I pradi seksi neblogai, bet paskui
truput isipltme, o tada darbo sumajo...
- Gali n nepasakoti. Kakur jau tai girdjau. Matyt, i tavs.
- Taip, - atsak Deris. Jis paprastai tar: - Tikriausiai tu
teisi, ne kain koks a gudruolis. Vis tiek manau, kad man bai
siai nesiseka - bet tikriausiai ir pats prisidirbau. Taiau syk
viskas bus kitaip.
Sara gl:
- Kain.
- Nagi, Sara. Negi netiki, kad io to pasimokiau?
- Ne, nemanau, - atsak Sara. - Niekas niekada nepasimo
ko. Visi vis kartoja tas paias klaidas. Tau, Deri, reikia vady
bininko - kaip kino vaigdms ir aktorms. Sumanaus mo
gaus, kuris neleist tau usikrsti nepagrstu optimizmu.
- Gerai sakai. Bet tikrai, Sara, syk viskas bus gerai. A b
siu labai atsargus.
Akimirk stojo tyla, paskui Deris tar:
- Vakar buvau pas tavo motin.
- Tikrai? Kaip grau. Kaip ji laikosi? Vis taip pat laksto?
Deris ltai atsak:
- Tavo mama labai pasikeit.
- Taip manai?
- Taip.
- Kaip, tavo nuomone, ji pasikeit?
- Nemoku paaikinti, - jis nutilo. - Vis pirma, ji baisiai dirgli.
Sara lengvabdikai atsak:
- iais laikais visi sudirg.
- Bet ji tokia nebuvo. Ji visada bdavo rami - ir - na - miela...
- Na ir ugiedojai.
188
T R E I A K N Y G A
- Juk gerai inai, apie k a - o ji tikrai pasikeit. Jos ukuo
sena - drabuiai - viskas.
- Ji tiesiog pasidar linksmesn. O kodl gi ne? Juk varge
lei senti tikriausiai labai bjauru! Ir i viso, mons kartais kei
iasi. - Akimirk Sara nutilo, paskui lyg gindamasi pridr: -
Tikriausiai ir a pasikeiiau...
- Nedaug.
Sara nuraudo. Deris ts:
- Nepaisant vryno, - jis vl paliet prabang blyk kail, -
ir viso Vulvorto, - paliet deimant papuoal jai ant peties, - ir
prabangios aplinkos - tu tebesi ta pati Sara... - Jis nutilo ir prid
r: - Mano Sara.
Sara nejaukiai pasimuist. Ir linksmai tar:
- O tu - tas pats senasis Deris. Kada keliauji Kanad?
- Jau netrukus. Kai tik sutvarkysiu teisinius reikalus.
Jis atsistojo.
- Na, man metas eiti. Ieikim kuri dien pasivaikioti, ge
rai, Sara?
- Ne, tu ateik pas mus vakariens. Arba vakarl. Turi susi
painti su Lariu.
- Juk anvakar su juo susipainau, tiesa?
- Tik trumpai.
- Bijau, kad vakarliams neturiu laiko. Eime kur ryt pasi
vaikioti, Sara.
- Brangusis. Rytais i mans ne kain kokia nauda. Siaubin
gas laikas.
- Labai tinkamas laikas blaiviai visk apmstyti.
- O kam reikia blaiviai mstyti?
- Man atrodo, mums. Eime, Sara. Du ratus apie Regento
park. Rytoj i ryto. Susitiksim prie Hanoverio vart.
- Na, tu ir prisigalvoji, Deri! Koks bjaurus kostiumas.
189
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YR A D U K T
- Utat nesudvimas.
- Taip, bet kokio kirpimo!
- Drabui snob! Rytoj dvylikt prie Hanoverio vart. Ir
vakar tiek neprisiniok, kad rytoj btum pagiringa.
- Nori pasakyti, kad vakar prisiniojau?
- Juk taip, tiesa?
- Buvo toks klaikus vakarlis. Grimai padeda itverti.
Deris pakartojo:
- Rytoj. Hanoverio vartai. Dvylikt valand.
2
- Na, atjau, - ipykino Sara.
Deris nuvelg j nuo galvos iki koj. Ji buvo priblokia
mai grai - daug graesn negu jaunystje. Jis pastebjo, ko
kie prabangiai paprasti jos drabuiai, su kokiu dideliu lifuotu
smaragdu iedas ant jos pirto. Jis pagalvojo: Iprotjau." Bet
nesusvyravo.
- Eik, - pasak jis. - Eime.
Jis jo spariai. Jie prajo pro eer ir royn, galiausiai pri
sdo ant suol retai lankomoje parko dalyje. Buvo alta, todl
moni sdjo nedaug.
Deris giliai kvp.
- Klausyk, - tar jis, - kalbkim apie reikal. Sara, ar vaiuo
si su manim Kanad?
Sara ipt akis.
- K ia neki?
- K girdjai.
- Nori pasakyti - sveius? - suabejojo Sara.
Deris isiiep.
190
T R E I A K N Y G A
- Noriu pasakyti - visam. Palik savo vyr, ir vaiuojam su
manim.
Sara nusijuok.
- Deri, ar tu i proto ijai? Juk beveik ketverius metus ne
simatme, o tada...
- Koks skirtumas?
- Jokio. - Sara sutriko. - Tikriausiai jokio...
- Ketveri metai, penkeri, deimt, dvideimt? Netikiu, kad
nuo to kas nors pasikeist. Mudviem lemta bti drauge. Visada
t inojau. Ir dabar jauiu. O tu ne?
- Taip, i dalies, - sutiko Sara. - Bet vis tiek tai, k silai, yra
nemanoma.
- Nieko ia nemanoma. Jei btum itekjusi u padoraus
vyruko ir laiminga su juo, n nemginiau tau pirtis. - Jis tyliai
ts: - Bet juk tu nelaiminga, tiesa, Sara?
- Tikriausiai tokia kaip ir visi, - narsiai atsak Sara.
- O man atrodo, kad tau visai prastai.
- Jei ir taip - a pati kalta. iaip ar taip, kai suklysti, tenka u
tai mokti.
- Lorensas Stinas, inia, u savo klaidas nemoka?
- Kaip gali taip kalbti!
- Nes tai tiesa.
- Ir apskritai, Deri, tai, k tu silai - visai palusi mintis.
Beprotika.
- Nes nesitrainiojau aplink tave ir neviliojau tavs pamau?
O kam to reikia? Kaip sakiau, mudviem lemta bti kartu - ir tu
tai inai, Sara.
Sara atsiduso.
- Tiesa, kadaise labai tave myljau.
- Tas jausmas gilesnis, mano brangioji.
Ji atsigr ir pavelg j. Liovsi apsimetinti.
191
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- Tikrai? Tikrai taip manai?
- N neabejoju.
Abu nutilo. Paskui Deris velniai tar:
- Tai ar vaiuosi su manim, Sara?
Sara atsiduso. Ji isities, tviriau susisupo kailinius. Me
dius narino altas vjelis.
- Atleisk, Deri. Nevaiuosiu.
- Kodl?
- Tiesiog negaliu, ir tiek.
- monos nuolat palieka vyrus.
- O a ne.
- Nori pasakyti, kad myli Lorens Stin?
Sara papurt galv.
- Ne, a jo nemyliu. Niekada nemyljau. Bet jis man apsuko
galv. Jis - na, jis moka elgtis su moterim. - Ji pasibaisjusi net
nusipurt. - Retai kada pamanai, kad mogus - na - blogas.
Bet jei k nors drsiau pavadinti blogu mogum, tai Lorens.
Nes jis nra kartakraujis - jis taip elgiasi ne todl, kad nesi-
tvardo. Jam tiesiog patinka aisti monmis.
- Tai kodl tada negali jo palikti?
Sara valandiuk tyljo, paskui tyliai pratar:
- Galiau. Ak, - nekantriai aikteljo ji, - kaip bjauru, kad
pirmiausia visada ivardiji taurias prieastis! Tai va, Deri, turi
inoti, kokia a i tikrj. Gyvendama su Lorensu prie... kai ko...
pripratau. Nenoriu visko atsisakyti. Drabui, kailini, pinig,
prabangi restoran, vakarli, tarnaits, main, jachtos... Vis
kas lengva ir prabangu. Mane supte supa prabanga. O tu nori,
kad vaiuoiau vergauti ranoje neinia kur. Negaliu - neva
iuosiu. A suskydau! Mane sugadino pinigai ir prabanga.
Deris altai atsak:
- Tuomet laikas tave i to itraukti.
192
T R E I A K N Y G A
- Ak, Deri! - Sara pusiau verk, pusiau juoksi. - Koks tu
dalykikas.
- A tvirtai stoviu ant ems.
- Taip, bet tu nieko nesupranti.
-Ko?
- Ne tik... ne vien - dl pinig. Yra ir dar kai kas. Ak, negi
nesupranti? A pasidariau labai baisus mogus. Tie ms vaka
rliai - kur mes vaiktom...
Ji nuraudo kaip uoga ir nutilo.
- Na gerai, - ramiai atsak Deris. - Tu pagedusi. Dar kas
nors?
- Taip. Yra dalyk... prie kuri pripratau - be kuri tiesiog
nebegaliau gyventi.
- Dalyk? - jis sum j u smakro, atgr jos veid save. -
Girdjau gand. Turi galvoje narkotikus?
Sara linkteljo galva.
- Kokie nuostabs pojiai.
- Klausyk. - Derio balsas buvo kietas ir nejautrus. - Tu va
iuosi su manim ir mesi visas tas nesmones.
- O jei negaliu?
- A viskuo pasirpinsiu, - niriai atsak Deris.
sitempusi Saros nugara atsipalaidavo. Ji atsiduso, palinko jo
link. Bet Deris atsitrauk.
- Ne, - pasak jis. - A tavs nebuiuosiu.
- Supratau. Tai man teks sprsti - altakraujikai?
- Taip.
- Linksmuolis Deris!
Jie valandiuk sdjo tylomis. Paskui Deris labai apdairiai
pasak:
- Gerai inau, kad esu ne kain ko vertas. Visk aplink su
grioviau. Suprantu, kad nelabai manim tiki. Bet a tikiu... i vi
193
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YR A D U K T
sos irdies, kad jei tu btum su manim, man sektsi geriau. Tu
tokia sumani, Sara. Ir taip puikiai moki mane ibarti, kai apsi-
leidiu.
- Kaip meiliai apie mane kalbi! - pasak Sara.
Deris nenusileido:
- inau, kad man gali pasisekti. Tavs laukia pragarikas gy
venimas. Sunkus darbas ir atkaklumas - taip, tikras pragaras.
Neinau, ar sugebsiu tikinti tave vaiuoti kartu. Bet tai bus
tikra, Sara. Tai bus - na - gyvenimas.
- Gyvenimas... Tikra... - Sara patyliukais pakartojo iuos o
dius.
Ji atsistojo ir nujo. Deris jo alia.
- Tai vaiuosi, Sara?
- Neinau.
- Sara - mieloji...
- Ne, Deri - nieko nesakyk. Jau visk pasakei - visk, k
reikjo. Dabar viskas priklauso nuo mans. Man reikia pagal
voti. Praneiu, k nusprsiu...
- Kada?
- Greitai...
Treias skyrius
- Vaje, kokia maloni staigmena!
Edita atidar Sarai buto duris, ir jos sugiusio veido raukls
isitemp ypsn.
- Sveika, Edita, mieloji. Ar mama yra?
- Turt grti bet kuri minut. Kaip smagu, kad atjote.
Pralinksminsit j truput.
- Ar j reikia linksminti? Man ji visada atrodo tokia smagi.
- Js mamai kakas labai negera. Man dl jos neramu. -
Edita nusek paskui Sar svetain. - N minut nenustygsta
vietoje, o jei bent od tarsteli, gali galv nuksti. Jei neklystu,
tai tik bloga.
- Ak, nekarksk, Edita. Anot tavs, visi ant mirties slenksio.
- Apie jus to nepasakysi, panele Sara. Tiesiog ydte ydite.
Ak! - nemtykite toki grai kailini ant grind. Js visada
itaip. Kokie jie gras, tikriausiai kainavo krv pinig.
- Tikrai taip.
- Graesni, negu ponia kada yra turjusi. Js tikrai turit daug
grai daikt, panele Sara.
- Man taip priklauso. Jei jau parduodi siel, turi u j nema
ai gauti.
- Negrau taip kalbti, - subar j Edita. - Vis blogiausia,
kad js taip greitai persigalvojat, panele Sara. Pamenu lyg vakar,
kaip itam paiam kambaryje man pasakte, kad ketinate tekti
195
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
u pono Stino, kaip okdinote mane po kambar it pasiutusi.
A iteku - a iteku", - sakt.
Sara atkirto:
- Nereikia - nereikia, Edita, negaliu to paksti.
Editos veidas ikart tapo budrus ir imintingas.
- Nagi, nagi, meilute, - m raminti ji. - Pirmieji dveji metai
visada sunkiausi, kaip mons sako. Jei juos itversi, viskas bus
gerai.
- Koks optimistinis poiris vedybas.
Edita j subar:
- Vedybos - tai toks vargas, geriausiu atveju, bet tikriausiai
be j neieina. Atleiskit u smalsum, bet ar kdiklio dar ne
laukiat?
- Ne, Edita, nelaukiu.
- Tikrai, atleiskit. Bet atrodt tokia nerami, tai pamaniau, ar
ne dl to. Kartais jaunamarts labai keistai elgiasi. Mano vyres
nioji sesuo, kai lauksi, vien dien nujo krautuv, ir jai staiga
topteljo, kad ji baisiai norinti didiuls sultingos kriaus i
kraits. Tai tiesiog iupo ir atsikando. Ei, k ia darot?" - pa
klaus jaunas pardavjas. Bet krautuvininkas - jis turjo eim
ir suprato, kas jai yra. Nieko, sneli, - sako jis, - a it poni
aptarnausiu", - ir n pinig u t kriau nepam. Jis buvo la
bai supratingas, trylika sav turjo.
- Kokia nelaim turti trylika vaik, - pasak Sara. - Kokia
nuostabi tavo eima, Edita. Klausausi apie j nuo pat vaikysts.
- Ak, taip. Daug jums pasak prisekiau. Kokia js buvot rim
tuole, taip viskuo rpinots. Tiesa, prisiminiau, andien buvo
ujs tas js ponaitis. Ponas Loidas. Ar buvot susitik?
- Taip, buvom.
- Atrodo daug vyresnis - bet labai graiai degs. Tai nuo
ujri taip. Kaip jam sekasi?
1%
T R E I A K N Y G A
- Ne kain kaip.
- Ak, kaip gaila. Neturi dl ko stengtis - tai kur jo bda.
- Gali bti. Ar mama jau greit gr?
- Taip, panele Sara. Ji eina vakarieniauti. Todl pirma pareis
persirengti. A manau, panele Sara, kad jai bt labai sveika
daniau vakarais ramiai pasdti namie. Ji pervargsta.
- Tikriausiai jai taip patinka.
- itiek laksto, - niurkteljo Edita. - Jai taip nereikt. Ji
visada buvo rami moteris.
Sara staiga atsigr j, tarsi Editos odiai bt ugav ko
ki prisiminim styg. Ji susimsiusi pakartojo:
- Rami moteris. Taip, mama buvo rami. Ir Deris taip sak.
Keista, kad ji taip smarkiai pasikeit per trejus metus. Ar ir tu
manai, kad ji smarkiai pasikeit, Edita?
- Kartais n painti jos nebegaliu.
- Ji bdavo visai kitokia... Ji bdavo... - Sara nutilo ir susi
mst. - Ar manai, kad mamos visada myli savo vaikus, Edita?
- inoma, panele Sara. Kitaip prietaraut prigimiai.
- Bet ar tikrai gimta ir toliau mylti savo vaikus, kai jie u
auga ir ieina platj pasaul? Gyvnai taip nedaro.
Edita pasipiktino. Ji atr:
- Gyvnai, kurgi ne! Mes krikionys. Nekalbkit niek, pa
nele Sara. Prisiminkit, kaip sakoma: Kol mon parves, tetursi
sn. O dukt yra dukt iki galo dien.
Sara nusijuok.
- Pastu daugyb motin, kurios nekenia savo dukter
kaip maro, ir dukter, kurios visai nemyli savo motin.
- Na, panele Sara, a tai manau, kad taip negrau.
- Bet kur kas sveikiau, Edita - ar bent taip sako psichologai.
- Tuomet jie tikri piktavaliai.
Sara susimsiusi atsak:
197
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YRA D U K T
- A visada labai myljau mam - kaip mog - ne kaip
mam.
- Ir mama jus tiesiog dievina, panele Sara.
Sara valandiuk nieko neatsak. Paskui susimsiusi tar:
- Kain...
Edita niurkteljo.
- Jei inotumt, kaip ji jaudinosi, kai bdama keturiolikos
susirgot plaui udegimu...
- Ak, taip, tada. Bet dabar...
Jos abi igirdo rakinant duris. Edita tar:
- tai ir ji.
Udususi jo Ana, nusivodama linksm spalvot plunksn
skryblait.
- Sara? Kokia maloni staigmena. Siaube, nuo itos skrybls
man maudia galv. Kiek valand? A siaubingai vluoju. A
tunt valand Kaljane" susitinku su Leidsberiais. Ueik mano
kambar, kol persirengsiu.
Sara klusniai nusek paskui j koridoriumi miegamj.
- Kaip Lorensas? - paklaus Ana.
- Kuo puikiausiai.
- Tai gerai. Labai seniai jo nemaiau - ties sakant, ir tavs.
Reikia kada nors surengti vakarl. Naujasis vodevilis Karna
vimo gatvje, atrodo, visai neblogas...
- Mama. Man reikia su tavim pasikalbti.
- Taip, mieloji?
- Gal gali nustoti daytis ir tiesiog mans paklausyti?
Ana nustebo.
- Vaje, Sara. Atrodai labai sitempusi.
- Noriu su tavim pasikalbti. Rimtai. Dl Derio.
- Ak. - Anai rankos nusviro. Ji susimst. - Dl Derio?
Sara narsiai itar:
198
T R E I A K N Y G A
- Jis nori, kad mesiau Lorens ir keliauiau su juo Kanad.
Ana por syki atsiduso. Paskui lengvabdikai tar:
- Kokia nesmon! Vargelis Deris. Jis tikrai kvailas per vis
pilv.
Sara atr:
- Visai ne.
Ana tar:
- inau, kad visada j ustoji, brangioji. Bet pagalvok, negi
vl j pamaiusi nesupratai, kad senokai j praaugai?
- Nelabai man padedi, mama, - atsak Sara. Jos balsas ma
uml virpjo. - A noriu rimtai pagalvoti.
Ana atkirto:
- Juk negali rimtai irti j tokias nesmones.
- Galiu.
Ana supyko:
- Tada esi kvaila, Sara.
Sara nenusileido:
- A visada myljau Der, o jis myljo mane.
Ana nusijuok.
- Ak, dukrele!
- Nereikjo man tekti u Lorenso. Tai didiausia mano klaida.
- Priprasi, - paguod j Ana.
Sara atsistojo ir m neramiai mindikuoti.
- Nepriprasiu. Nepriprasiu. Mano gyvenimas - tikr tik
riausias pragaras.
- Neperdk, Sara, - Anos balsas j net nutvilk.
- Jis gyvulys - iaurus vris.
- Jis tave dievina, Sara, - papriekaitavo Ana.
- Kam a u jo itekjau? Juk visai nenorjau. - Ji staiga atsi
gr An. - Jei ne tu, nebiau u jo tekjusi.
- A? - Ana net paraudo i pykio. - O kuo ia a dta?
199
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YR A D U K T
- Viskuo - viskuo!
- Tada sakiau, kad turi pati apsisprsti.
- Tu mane tikinai, kad viskas bus gerai.
- Kaip drsti taip nekti! Juk sakiau, kad jo prasta reputaci
ja, kad rizikuoji...
- inau. Bet kaip tu pasakei. Tarsi tai bt nesvarbu. Ak, ir
apskritai! Nesvarbu, kokiais odiais kalbjai. Juose nieko ne
buvo. Bet tu norjai, kad a u jo tekiau. Tikrai, mama. inau,
kad norjai. Kodl? Nes norjai mans atsikratyti?
Ana piktai pavelg dukter.
- inai, Sara, na ir usipuolei mane.
Sara prisiartino prie motinos. Jos akys, milinikos ir tam
sios baltame veide, velg Anos veid taip, tarsi iekot jame
tiesos.
- inau, kad kalbu ties. Tu norjai, kad tekiau u Loren
so. O dabar viskas negerai, dabar a pragarikai nelaiminga, o
tau nerpi. Kartais net pagalvoju, kad tu diaugiesi...
- Sara!
- Taip, diaugiesi. - Jos akys tebeklaidiojo. Nuo jos vilgs
nio Anai darsi neramu. - Tu tikrai diaugiesi... Nori, kad b
iau nelaiminga...
Ana skubiai nusisuko. Ji virpjo. Nujo dur link. Sara nu
sek.
- Kodl? U k, mama?
Pro sukstus dantis Ana istenjo:
- Neinai, k neki.
Sara nenusileido:
- Noriu inoti, kodl nori, kad biau nelaiminga.
- Niekada nenorjau, kad btum nelaiminga! Nekvailiok!
- Mama... - nedrsiai lyg vaikas Sara paliet mamos rank. -
Mama... A tavo dukt... Turtum diaugtis manimi...
200
T R E I A K N Y G A
- Aiku, kad diaugiuosi! Kas gi ia dabar?
- Ne, - atsak Sara. - Manau, kad nebesidiaugi. Manau,
kad jau seniai nebemyli... Tu mane apleidai... A tavs nebepri-
siaukiu...
Ana pasisteng susiimti. Dalykiku balsu ji tar:
- Kad ir kaip myltum vaikus, ateina metas, kai jie turi i
mokti patys savimi pasirpinti. Motinos nebegali j savintis.
- Aiku, kad ne. Bet a manau, kad kai nutinka nelaim, rei
kia turti galimyb ateiti pas mam.
- Bet kuo a galiu tau padti, Sara?
- Noriu, kad patartum, ar man vaiuoti su Deriu, ar pasi
likti su Lorensu.
- Aiku, nevalia palikti vyro.
- Tau jokio klausimo nekyla.
- Mielas vaikeli, o kokio atsakymo tikiesi i mano kartos
moters? Mane mok laikytis tam tikr elgesio norm.
- Dora likti su vyru, nedora pabgti su meiluiu! Taip?
- Btent. Aiku, a manau, kad iuolaikiniai tavo draugai lai
kosi kitokios nuomons. Bet paklausyk mans.
Sara atsiduso ir papurt galv.
- Viskas visai ne taip paprasta, kaip tu sakai. Viskas susipai
niojo. I tikrj pati blogiausia A" nort pasilikti su Lorensu -
toji A", kuri bijo skurdo ir varg - kuriai patinka gyventi pa
togiai - kurios skonis ikryps, kuri vergauja pojiams... O
kita A", toji, kuri nori vaiuoti su Deriu, nra vien simyljusi
kekyt - tai toji A", kuri tiki Deriu ir nori jam padti. Matai,
mama, a turiu tai, ko Deriui trksta. Jam bna akimirk, kai
jis atsisda ir ima savs gailtis, ir kaip tik tada jam reikia, kad
gerai spiriau upakal! Deris galt tapti puikiu mogumi -
jam nieko nestinga. Jam tiesiog reikia, kad kas nors i jo aipy
tsi ir ragint j - ak, jam - jam tiesiog reikia mans...
201
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YR A D U K T
Sara nutilo ir maldaujamai pavelg An. Anos veidas buvo
kietas kaip titnagas.
- Veriau a neapsimesiu sugraudinta, Sara. Tu savo valia
itekjai u Lorenso, kad ir kaip apsimetintum, ir privalai su
juo pasilikti.
- Galbt...
Ana spaud j toliau.
- Ir inai, brangioji, - kalbjo ji meiliai, - nemanau, kad pa
jgtum gyventi skurdiai. Kai kalbi, skamba graiai, bet jei i tik
rj tekt, tau baisiai nepatikt, ypa... - itas smgis buvo ypa
puikus, - ypa jei jaustum, kad Der stabdai, o ne jam padedi.
Taiau ji beveik isyk suprato suklydusi.
Saros veidas apsiniauk. Ji prijo prie tualetinio staliuko ir
prisideg cigaret. Paskui lengvabdikai tar:
- Bet juk tu neteisi, prisipaink, mama?
- Kaip suprasti?
Ana suglumo.
Sara gro ir stabteljo tiesiai prieais motin. Jos altame
veide vytjo tarumas.
- Kodl i tikrj nenori, kad vaiuoiau su Deriu, mama?
- Juk sakau...
- I tikrj, - pamau, vilgsniu grte grdama Anos vei
d, Sara tar: - Juk bijai, tiesa, kad su Deriu biau laimingai
- Bijau, kad btum labai welaiminga!
- Netiesa. - Sara spjaute ispjov odius. - Tau nesvarbu,
jeigu a nelaiminga. Tu nenori man laims. Tu mans nemgsti.
Dar daugiau. Kakodl tu mans nekenti... juk taip? Tu mans
nekenti. Kaip maro nekenti!
- Sara, ar pakvaiai?
- Ne, nepakvaiau. Pagaliau suprantu ties. Tu jau seniai
mans nekenti - ne vienus metus. U k?
202
T R E I A K N Y G A
- Netiesa.
- Tiesa. Bet u k? Juk nepavydi man jaunysts. Kai kurios
motinos taip elgiasi su savo dukterim, bet ne tu. Tu visada buvai
man gera... Kodl mans nekenti, mama? Man reikia inoti!
- Netiesa!
Sara uriko:
- Ak, liaukis meluoti! Prisipaink. K a padariau, kad itaip
mans nekenti? Visada tave dievinau. Visada stengiausi bti tau
gera - ir tavimi rpinausi.
Ana atsigr j. Ji kalbjo su kartliu ir pabrtinai.
- Kalbi, - tar ji, - tarsi tu viena btum pasiaukojusi.
Sara priblokta velg j.
- Pasiaukojusi? Kaip pasiaukojusi?
Anos balsas virpjo. Ji suglaud rankas.
- Dl tavs a atsiadjau savo gyvenimo - visko, kas man
buvo brangu - o tu to n neprisimeni!
Vis dar priblokta, Sara atsak:
- N nesuprantu, apie k tu kalbi.
- Ne, nesupranti. Tu n neprisiminei Riardo Koldfildo var
do. Riardas Koldfildas? - klausei tu. - Kas jis toks?"
Saros akyse viskas m stotis j vietas. Kartu m skverbtis
nerimas.
- Riardas Koldfildas?
- Taip, Riardas Koldfildas. - Ana dabar jau atvirai j kalti
no. - Tau jis nepatiko. Bet a j myljau! Labai j myljau. Nor
jau u jo tekti. Bet per tave turjau jo atsiadti.
- Mama...
Sara pasibaisjo.
Ana pareik:
- Turjau teis bti laiminga.
- A neinojau - kad tu rimtai... - sumikiojo Sara.
203
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T YRA D U K T
- Tu nenorjai inoti. Tu tyia to nematei. Darei visk, k tik
galjai, kad tik mes nesusituoktume. Tiesa, taip?
- Taip, tiesa... - Sara gro mintimis praeit. Prisiminusi
akl vaikik ryt, ji pasijuto prastai. - A - a nemaniau, kad
su juo bsi laiminga...
- Koki turjai teis sprsti u kit mog? - piktai paklau
s Ana.
Deris jai taip ir sak. Deris jaudinosi, kad ji taip elgsi. O
ji taip savimi didiavosi, taip diaugsi veikusi nepakeniamj
Kalafior. Koks paikas vaikikas pavydas - dabar ir pati t supra
to! O dl to kentjo motina ir pamau virto ita irzlia, nelaimin
ga moterimi, kuri dabar j usipuol, o ji neino, k atsakyti.
Ji pajg tik netvirtai sukudti:
- A neinojau... Ak, mama, a neinojau...
Ana vl gro praeit.
- Mes galjome bti laimingi, - kalbjo ji. - Jis buvo vienias
mogus. Jo pirmoji mona mir gimdydama, ir jam tai buvo baisi
netektis ir skausmas. inau, jis turjo trkum, kartais bdavo
pasipts ir pamokslaudavo - jaunimas visada tai pastebi - bet
ities jis buvo paprastas ir geras. Btume sykiu laimingai pasen.
Bet a tik labai j skaudinau - ivariau. Nusiuniau Piet vie
but, kur jis susitiko t paik harpij, kuriai n kiek nerpi.
Sara atsitrauk. Kiekvienas odis j eid. Taiau ji susim
ir m gintis.
- Jei taip labai norjai u jo tekti, - pasak ji, - reikjo taip
ir padaryti.
Ana staiga atsigr j.
- Pamirai nesibaigianias dramas - barnius? Judu dts
kaip uo su kate. Tu tyia j erzinai. Toks buvo tavo planas.
(Tiesa, toks tikrai buvo jos planas...)
- Negaljau to paksti diena po dienos. O paskui teko rink
204
T R E I A K N Y G A
tis. Riardas taip liep - arba jis, arba tu. Tu buvai mano dukt,
mano knas ir kraujas. Pasirinkau tave.
- Ir nuo tada, - Sara staiga suprato, - mans nekenti...
Dabar jai viskas paaikjo.
Ji pasim kailinius ir nujo dur link.
- K gi, - pasak ji. - Dabar bent visk isiaikinom.
Jos balsas buvo tvirtas ir aikus. Supratusi, kaip sugriuvo
Anos gyvenimas, ji susimst, kad griva ir jos.
Tarpduryje ji atsisuko ir tar moteriai raudusiu veidu, kuri
nepaneig paskutinio kaltinimo.
- Tu nekenti mans, kad sugrioviau tau gyvenim, mama, -
tar ji. - O a nekeniu tavs, kad sugriovei manj!
Ana atkirto:
- A su tavo gyvenimu neturiu nieko bendra. Tu pati ap-
sisprendei.
- Ne, netiesa. Neveidmainiauk taip, mama. Atjau pas tave,
trokdama, kad padtum man neitekti u Lorenso. Gerai i
nojai, kaip jis mane traukia, bet kad noriu nuo tos traukos isiva
duoti. Tu labai gudriai pasielgei. Tiksliai inojai, k daryti ir sakyti.
- Nesmon. Kam man reikjo, kad tu tektum u Lorenso?
- Manau - nes tu inojai, kad nebsiu laiminga. Tu buvai
nelaiminga - ir man linkjai to paties. Nagi, mama, prisipaink.
Ar n trupuiuko nedigauji, kad mano vedybinis gyvenimas
nesiklosto?
Staiga apimta kario, Ana atsak:
- Taip, kartais pagalvodavau, kad taip tau ir reikia!
Motina ir dukt nepermaldaujamai velg viena kit.
Tada Sara aiiai, nemaloniai nusijuok.
- Tai dabar viskas aiku! Sudie, mieloji mamyte...
Ji ijo pro duris koridori. Ana igirdo, kaip negrtamai
usitrenkia laukujs durys.
205
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
Ji liko viena.
Tebevirpdama ji nusigavo prie lovos ir puol ant jos. Akis
upldo aaros ir m tekti per skruostus.
Ji raudojo su tokiu kariu, kaip jau daugyb met nebuvo
raudojusi.
Ji verk ir verk...
N pati neinojo, ar ilgai verk, bet kai pagaliau liovsi kk
ioti, skimbteljo porcelianas, ir jo Edita su arbatos padklu.
Ji padjo j ant stalelio prie lovos ir atsisdo prie savo ponios,
velniai glostydama jai pet.
- Nagi, saulyte mano, grauolle... Atneiau tau arbatyts, ir
neisisuksi, teks j igerti.
- Ak, Edita, Edita... - Ana apkabino itikimj tarnait ir
biiul.
- Nagi, nagi, neberaudok taip. Viskas bus gerai.
- Ko a prinekjau - ko a prinekjau...
- Nebesvarbu. Atsissk. pilsiu arbatyts. O dabar gerk.
Ana klusniai atsisdo ir gurkteljo kartos arbatos.
- Na tai, jau tuoj bus geriau.
- Sara - kaip a galjau?..
- Tik nesijaudink...
- Kaip galjau taip jai pasakyti?
- Geriau pasakyti, negu galvoti, bent a taip manau, - atsak
Edita. - Tai, k galvoji ir nepasakai, ulieja ird karia tulim -
inau, k sakau.
- Kokia a iauri - kokia iauri...
- Man regis, tas jus ir slg taip ilgai, vis kaupsi viduje. Ge
rai isibarkit ir pamirkit, a visada sakau, tik nelaikykit visko
irdy ir neapsimetinkit, kad viskas gerai. Visiems pasitaiko
blog mini, bet ne visada prisipastam.
206
T R E I A K N Y G A
- Ar tikrai nekeniu Saros? Mano maut Sara - kokia ji
bdavo juokinga ir miela. O a jos nekeniau?
- Ne, tikrai ne, - ramino j Edita.
- Nekeniau. Norjau, kad ji kentt... kad jai skaudt...
kaip man skaudjo.
- Tik neprisigalvokit ia man niek. Dievinat panel Sar
vis gyvenim.
Ana tar:
- itiek laiko - itiek laiko - lyg kokia tamsi srov tekjo -
neapykanta... neapykanta...
- Tik gaila, kad anksiau neisinekjot. Geras barnis visada
pravalo or.
Ana nusilpusi atsilo ant pagalvi.
- Bet dabar jau nebe... nekeniu, - susimsiusi tar ji. -
Viskas prajo - taip, prajo...
Edita atsistojo ir paglost Anai pet.
- Nesijaudinkit, mieloji. Viskas gerai.
Ana papurt galv.
- Ne, jau viskas. Abi prinekjom toki dalyk, kad niekada
nebepamirim.
- K js. Kieti odiai kaul nelauo, ne veltui taip sakoma.
Ana tar:
- Yra dalyk, esmini dalyk, kuri niekada negali pamirti.
Edita pam padkl.
- Niekada? - neperlenkit lazdos, - pasak ji.
Ketvirtas skyrius
Sara, grusi namo, nujo didel kambar namo gilumoje, kur
Lorensas vadino savo darbo kambariu.
Jis ten buvo, ivyniojo neseniai nusipirkt statull - jauno
prancz menininko dirbin.
- Kaip manai, Sara? Grau, tiesa?
Jo pirtai velniai glost nuogo isilenkusio kno linijas.
Sara nusipurt, lyg kak prisiminusi.
Susiraukusi ji atsak:
- Taip, grau - bet nepadoru!
- Ak, kaipgi - kaip keista, kad tebeturi t puritonik bruo
, Sara. domu, kaip jie iliko.
- Toji statull tikrai nepadori.
- Galbt iek tiek dekadentika... Bet labai dailus darbas. Ir
kokia iradinga - Polis, aiku, vartoja hai - tikriausiai i jo
kyla krinio dvasia.
Jis padjo statull ir atsigr Sar.
- Atrodai labai en beaute - mano avioji mona - ir kako
dl nusiminusi. Lidesys tau pritinka.
Sara tar:
- K tik siaubingai susipykau su mama.
- Tikrai? - Lorensas kilsteljo antakius, lyg tai jam bt juo
kinga. - Kaip keista! Niekaip negaliu to sivaizduoti. velnioji
Ana.
208
T R E I A K N Y G A
- iandien ji tikrai nebuvo velni! Prisipainsiu, ir a elgiausi
bjauriai.
- Nam barniai labai nedoms, Sara. Nekalbkime apie juos.
- A ir neketinu. Mudvi su mama visai susipykom, ir tiek.
Ne, norjau pasikalbti apie kai k kita. Bijau, kad - palieku
tave, Lorensai.
Stinui, atrodo, tai nepadar ypatingo poveikio. Jis kilsteljo
antakius ir sumurmjo:
- inai, manau, kad tai bt nelabai protinga.
- Atrodo, lyg grasintum.
- Ak, ne - tik velniai spju. Ir kodl gi mane palieki, Sara?
Mano monos ir anksiau taip elgdavosi, bet tu tikrai negali
skstis tuo pat, kaip jos. Pavyzdiui, nesudauiau tau irdies.
Man joje ir taip beveik nra vietos, o tu tebesi...
- Valdov numyltin? - paklaus Sara.
- Jei nori taip rytietikai vadintis. Taip, Sara, tu beveik be
priekait, netgi tavo puritonikas poiris praskaidrina ms -
kaip ia pasakius - pagonik gyvenim. Tarp kitko, pirmoji
mano mona irgi mane paliko dl kitos prieasties. Kai kiek ge
riau pagalvoju, tu negali moraliai man nepritarti.
- Argi svarbu, dl ko a tave palieku? Neapsimesk, kad tau
rpi!
- Dar ir kaip rpi! iuo metu esu brangiausias turtas - bran
gesnis u juos visus.
Jis ranka apved kabinet.
- Turjau galvoje - juk tu mans nemyli?
- Kaip kadaise sakiau, romantikas atsidavimas man nieka
da nepatiko - nei mano paties, nei kit.
- Viskas labai paprasta - a turiu kit, - atsak Sara. - I
vykstu su juo.
- Aha! Ir palieki ia savo nuodmes?
209
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T YRA D U K T
- Kaip suprasti...
- Kain, ar bus taip lengva, kaip manai. Tu uoli mokin. Sa
ra - tavyje stipriai pulsuoja gyvybs versms - ar galsi gyventi
be t poji - t malonum - t jausm nuotyki? Prisimink
t vakar pas Marian... prisimink arko ir jo pramogas... it
dalyk, Sara, taip lengvai neatsisakysi.
Sara pavelg j j, ir akimirk jos akyse msteljo baim.
- inau... inau... bet manoma viso to atsisakyti!
- Tikrai? Tu giliai klimpusi, Sara...
- Bet isikapstysiu... Tikrai isikapstysiu...
Ji skubiai apsisuko ir ijo i kambario.
Lorensas su trenksmu padjo statull.
Jis ities susierzino. Sara jam dar nepabodo. Abejojo, ar kada
nors pabost - tokia temperamentinga, sugebanti atsispirti -
kovoti, kerinio groio btyb. Tikra retenyb kolekcionieriui.
Penktas skyrius
- Oi, Sara, - dama Lora nustebusi pakl akis nuo stalo.
Sara buvo udususi ir labai susijaudinusi.
Lora Vitsteibl tar:
- imt met nesimatm, kriktadukte.
- Taip, inau... Ak, Lora, man taip bloga.
- Prissk. - Lora Vitsteibl velniai nusived j prie sofos. -
Nagi, pasakok.
- Pamaniau, gal galsit man padti... Ar galima, ar mano
ma - liautis vartojus kai k - kai, suprantat - kai jau pripranti.
Ji skubiai pridr:
- O siaube, turbt n nesuprantat, apie k a ia neku.
- Taip, suprantu. Apie narkotikus?
- Taip. - Sarai gerokai palengvjo, kad Lora Vitsteibl atsilie
p taip dalykikai.
- Na, tai nuo daug ko priklauso. Nra lengva - niekada ne
bna lengva. Moterims io proio atsikratyti sunkiau negu vy
rams. Labai daug priklauso nuo to, ar ilgai vartojai, ar labai esi
priklausoma, kokia tavo sveikata, ar turi drsos, ryto ir valios,
kokiomis slygomis ketini toliau gyventi, kas tavs laukia atei
tyje, o jei esi moteris, ar yra kas tau padeda.
Saros veidas nuvito.
- Gerai. Manau - tikrai manau, kad tuomet man viskas bus
gerai.
211
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YR A D U K T
- Per daug laisvo laiko tikrai nepads, - perspjo j Lora.
Sara nusijuok.
- Laiko tursiu labai maai! Kiekvien minut dirbsiu kaip
pasiutusi. Bus kas - kas mane priirs ir privers nepasiduoti,
o ateityje - viskas mans laukia - viskas!
- K gi, Sara, turbt tau pavyks. - Lora pavelg j - ir ne
tiktai pridr: - Regis, pagaliau suaugai.
- Taip, ne itin skubinausi... Dabar suprantu. Sakiau, kad De
ris silpnas, bet tai a silpna. Visada norjau bti popinama.
Saros veidas apsiniauk.
- Lora - a siaubingai pasielgiau su mama. Tik iandien su
inojau, kad Kalafioras jai tikrai rpjo. Dabar suprantu, kodl
mane perspjai dl auk ir lau, o a neklausiau. Taip savimi
didiavausi, savo planu atsikratyti vargelio Riardo - o dabar
suprantu, kad tiesiog vaikikai pykau ir pavydjau. Priveriau
mam jo atsiadti, o ji, aiku, nekent mans, tik niekada to
nepasak, ir kuo toliau, tuo blogiau klojosi. iandien mes siau
bingai susipykome - aprkme viena kit, ir a prikalbjau siau
bing dalyk, kaltinau j dl visko, kas man nutiko. O i tikrj
vis t laik jos gailjau.
- Suprantu.
- O dabar... - Sara atrod nulidusi, - nebeinau, k daryti. Jei
tik galiau kaip nors visk atitaisyti - bet tikriausiai per vlu.
Lora Vitsteibl skubiai pakilo.
- Niekas taip negaiina laiko, - pamokomai tar ji, - kaip
reikalingi dalykai, sakomi ne tam mogui.
etas skyrius
1
Tarsi imt sprogmenis, Edita pakl telefono ragel. Ji giliai kv
p ir surinko numer. Kai igirdo signal kitame laido gale, nera
miai vilgteljo per pet. Viskas gerai. Ji viena namie. I ragelio
pasigirds valus dalykikas balsas privert j krptelti.
Velbekas, 97 438.
- Ak, ar ia dama Lora Vitsteibl?
- ia a.
Edita dusyk nervingai nurijo seil.
- ia Edita, ponia. Ponios Prentis Edita.
- Labas vakaras, Edita.
Edita vl nurijo seil. Ji neaikiai tarsteljo:
- Bjaurybs tie telefonai.
- Taip, suprantu. Norjai apie k nors pasikalbti?
- A dl ponios Prentis, ponia. Labai dl jos jaudinuosi.
- Bet juk jau seniai dl jos jaudiniesi, tiesa, Edita?
- ia kas kita, ponia. Visai kas kita. Ji nieko nebevalgo, tik
sdi ir nieko neveikia. O kartais uklumpu j verkiant. Ji rames
n, jei suprantat, k noriu pasakyti, nebe tokia plazdanti, kaip
anksiau. Ir daugiau neberkauja ant mans. Ji velni ir maloni,
kaip anksiau - bet jai kakas ant irdies guli - ji visai bedvas.
Tiesiog siaubas, ponia, tikras siaubas.
Telefonu atsainus, dalykikas balsas atsak: domu", - o
Edita norjo visai ne to.
213
A G A T H A C H R I S T I E - D U K T Y R A D U K T
- irdis plyta, ponia, patikkit.
- Nekalbk tokiais paikais odiais, Edita. irdis neplyta, jei
jai nepadaroma tiesiogin ala.
Edita nenusileido.
- Tai dl panels Saros, ponia. Jos kaip reikiant susivaidijo, ir
jau mnuo, kai panels Saros n kvapo.
- Ne, ji ivykusi i Londono - ji kaime.
- A jai raiau.
- Laik ji negauna.
Edita mauml pralinksmjo.
- Ak, tai gerai. Kai ji gr London...
Dama Lora j pertrauk.
- Edita, bijau, kad teks pasirengti netiktumams. Panel Sara
su ponaiiu Deraldu Loidu vyksta Kanad.
Edita niurkteljo kaip kaits sifonas.
- Kokia baisyb! Palieka savo vyr!
- Nebk venteiva, Edita. Neteisk kit moni. Jai ten nebus
lengva - nebus tos prabangos, prie kurios ji pratusi.
Edita atsiduso:
- Gal taip ir maesn nuodm... Ir jums leidus, ponia, po
nas Stinas mane visada iurpino. Toks dentelmenas, kad gali
pamanyti, jog siel velniui pardavs.
Dama Lora sausai atsak:
- Nepaisydama neivengiam ms frazeologijos skirtum,
esu linkusi su tavimi sutikti.
- Ar panel Sara neateis atsisveikinti?
- Regis, ne.
Edita pasipiktino:
- Tai ji visai beird.
- Tu nieko nesupranti.
214
T R E I A K N Y G A
- Suprantu, kaip dukt privalo elgtis su motina. Niekada i
panels Saros to nesitikjau! Gal galit kuo nors padti, ponia?
- A niekada nesikiu.
Edita giliai atsiduso.
- Na, tik nepykit - inau, js labai ymi ir protinga ponia, o
a tik tarnait - bet man regis, syk turit ko nors imtis!
Ir Edita susiraukusi nutrenk ragel.
2
Edita dusyk kteljo An, kol i atsitokjo ir atsiliep.
- K sakei, Edita?
- Sakiau, kad jums plauk aknys ataugo. Man regis, laikas
jas padayti.
- Kad nebenoriu. ili bus graiau.
- Sutinku, atrodysit rimtesn. Bet jei bus pusiau taip, pusiau
taip, bus juokinga.
- Nesvarbu.
Niekas nebesvarbu. Kas gali bti svarbu ioje pilk vienod
dien eisenoje? Kaip jau daugyb syki Ana pagalvojo: Sara
niekada man neatleis. Ir teisingai..."
Suskambo telefonas, Ana atsistojo atsiliepti. Ji pasak Alio?"
abejingu balsu, paskui mauml krpteljo, kai i kito laido
galo pasigirdo rytingas damos Loros balsas.
- Ana?
- Taip?
- Nemgstu kitis kit gyvenim, bet - man regis, turi kai
k inoti. Sara ir Deraldas Loidas atuntos valandos lktuvu
vakar iskrenda Kanad.
215
A G A T H A C H R I S T I E D U K T YR A D U K T
- K? - aikteljo Ana. - A - a jau itisas savaites Saros
nemaiau.
- Teisingai. Ji buvo slaugos namuose kaime. Ji savo noru ten
nuvyko gydytis priklausomybs nuo narkotik.
- Ak, Lora! Ji pasveiko?
- Jai puikiai seksi. Tikriausiai supranti, kad nemaai prisikan
kino... Taip, didiuojuosi savo kriktadukte. Jos tvirtas stuburas.
- Ak, Lora, - i Anos trykte tryko odiai. - Ar pameni,
kaip klausei mans, ar pastu An Prentis? Dabar jau pastu.
I nuoskaudos ir pagieos sugrioviau Sarai gyvenim. Ji niekada
man neatleis!
- Niekai. Nemanoma sugriauti kitam mogui gyvenimo.
Nedaryk dramos ir neaimanuok.
- Tai tiesa. Puikiai inau, kas a ir k padariau.
- Tai ir gerai - bet juk jau senokai inai, tiesa? Gal imkis ir
veiksm?
- Nesuprantu, Lora. Mane taip grauia sin - taip siau
bingai...
- Klausyk, Ana, dviej dalyk negaliu paksti - kai mons
kalba, kokie jie taurs ir dl koki morali prieasi k nors
daro, ir kai kas nors aimanuoja, kaip blogai pasielg. Ir viena,
ir kita gali bti tiesa - pripaink ties, btinai, bet paskui veik.
Negali atsukti laiko atgal ir daniausiai negali atitaisyti to, k
padarei. Gyvenk toliau.
- Lora, kaip manai, k man daryti su Sara?
Lora Vitsteibl prunkteljo.
- Gal ir sikiau - bet dar nepuoliau taip emai, kad imiau
patarinti.
Ji tvirtai padjo ragel.
Ana lyg per sapn nujo prie sofos ir atsisdo, velgdama
niekur...
216
T R E I A K N Y G A
Sara - Deris - kas i to bus? Ar jos vaikas, jos mylimas vai
kelis pagaliau ras laim? Deris i esms silpnas - ar jam ir toliau
nesiseks - ar jis nuvils Sar - ar Sara ir vl bus - nelaiminga?
Jei tik Deris bt kitoks mogus. Bet Deris - mogus, kur
Sara myli.
Laikas bgo. Ana sdjo nejuddama.
Ji jau nieko nebegali padaryti. Ji pati visko atsisak. Tarp jos
ir Saros ioji neperengiama praraja.
Edita vilgteljo savo poni, paskui vl nuslikino alin.
Taiau suskambo dur skambutis, ir ji nujo atidaryti.
- Pas jus atjo ponas Maubrjus, ponia.
- K sakei?
- Ponas Maubrjus. Laukia apaioje.
Ana paoko. Jos vilgsnis nukrypo laikrod. K ji sau galvo
ja - sdi ia it paralyiuota?
- Sara ivyksta - vakar - kit pasaulio krat...
Ana paiupo kailin apsiaust ir ilk i buto.
- Bazili, - udususi tar ji. - Praau - nuvek mane Londo
no oro uost. Kuo greiiau.
- Bet, Ana, mieloji, kas gi ia dabar?
- Sara. Ji skrenda Kanad. O a su ja neatsisveikinau.
- Bet, mieloji, galbt jau vlu?
- Tikrai. A visika kvaia. Bet tikiuosi, kad dar ne per vlu.
Ak, vaiuojam - Bazili - greiiau!
Bazilis Maubrjus atsiduso ir jung varikl.
- Visada maniau, kad tu tokia protinga moteris, Ana, - pa
priekaitavo jis. - Kaip gerai, kad niekada netapsiu tvu. mo
ns ima taip keistai elgtis.
- Vaiuok kuo greiiau, Bazili.
Bazilis atsiduso.
Kensingtono gatvmis, nuoali gatveli labirintu aplink Ha-
217
A G A T H A C H R I S T I E " D U K T Y R A D U K T
mersmito spstis, pro main piln izvik, pagaliau Didj va
kar keli, jie pro auktus fabrikus ir neonu apviestus pasta
tus - paskui pro dailius namukus, kur gyveno mons. Motinos ir
dukterys, tvai ir sns, vyrai ir monos. Visi su savo rpesiais,
barniais ir susitaikymais. Visai kaip a, - paman Ana. Ji staiga
pajuto giminyst, netikt meil ir supratingum visai moni
giminei... Ne, ji niekada nebus vienia, kol gyvena pasaulyje, pil
name toki pat moni, kaip ji...
3
Keleiviai Hitrou stovjo ar sdjo laukiamajame, laukdami kvie
timo ssti lktuvus.
Deris paklaus Saros:
- Nesigaili?
Ji vilgsniu skubiai j nuramino.
Sara buvo sulysusi, jos veide matsi ikentto skausmo y
ms. Veidas buvo vyresnis, ne maiau dailus, bet dabar jau visai
subrends.
Ji galvojo: Deris norjo, kad eiiau atsisveikinti su mama.
Jis nesupranta... Jei tik galiau kaip nors ipirkti savo kalt -
bet negaliu..."
Ji negaljo jai grinti Riardo Koldfildo...
Ne, to, k ji padar motinai, atleisti nemanoma.
Ji diaugsi, bdama su Deriu - praddama su juo nauj
gyvenim, bet kakas joje gailiai verk...
A ikeliauju, mama, ikeliauju...
Jei tik...
aius balsas i garsiakalbio privert j krptelti.
- Keleivius, skrendanius reisu 00 346 Prestvik, Gander
218
T R E I A K N Y G A
ir Monreal, praome eiti prie alios Muitins ir imigracijos"
viesos.
Keleiviai susirinko rankin baga ir pajudjo galini dur
link. Sara sek paskui Der iek tiek atsilikus.
- Sara!
Nuo pei smunkaniu apsiaustu Ana atbgo pro duris prie
dukters. Sara met nedidel kelionin krep ir nubgo jos pasi
tikti.
- Mama!
Jos apsikabino, paskui atsitrauk pasiirti.
Viskas, k Ana buvo sugalvojusi pasakyti, pasirengusi pake
liui, pranyko. Nieko nebereikjo. Sara taip pat juto, kad odi
nereikia. Sakyti: Atleisk, mama", - bt beprasmika.
Ir t akimirk Sara lyg nusimet paskutin vaikik priklau
somyb nuo Anos. Dabar ji buvo savarankika moteris, gebanti
pati apsisprsti.
Staiga panorusi motin nuraminti, Sara tar:
- Man pavyks, mama.
O vytintis Deris pridr:
- A ja pasirpinsiu, ponia Prentis.
Oro uosto pareignas artinosi prie Derio ir Saros, rodyda
mas, kad jiems metas eiti.
Sara vl pakartojo tuos paius ia netinkanius odius:
- Juk ir tau pasiseks, taip, mama?
O Ana atsak:
- Taip, brangioji. Man pasiseks. Sudie - telaimina judu Dievas.
Deris ir Sara ijo pro duris nauj gyvenim, o Ana gro
main, kur jos lauk Bazilis.
- Kokie klaiks aparatai, - pasak Bazilis, kai ant pakilimo
tako uriaumojo lktuvas. - Kaip miliniki plrs vabalai!
Siaubingai j bijau.
219
A G A T H A C H R I S T I E D U K T Y R A D U K T
Jis ivaiavo keli ir pasuko Londono link.
Ana tar:
- Nepyk, Bazili, bet vakar niekur su tavim neisiu. Noriau
ramiai pabti namie.
- Kaip nori, mieloji. Parveiu tave.
Anai Bazilis Maubrjus visada atrod toks linksmas ir toks
piktas". Ji staiga suprato, kad jis ir geras - geras mogelis, ir
gana vienias.
Vaje, - paman Ana. - Kaip paikai a ia prisigalvojau."
Bazilis rpestingai paklaus:
- Bet, Ana, mieloji, juk turtum ko nors uvalgyti? Namie
nieko nebus pagaminta.
Ana nusiypsojo ir papurt galv. Jai akyse ikilo malonus
paveikslas.
- Nesirpink, - atsak ji. - Edita atne man ant padklo prie
idinio kiauiniens - taip - ir puodel kartos arbatyts, telai
mina j Dievas!
leidusi eiminink, Edita dmiai j nuvelg, bet tepasak:
- Nagi, sitaisykit prie idinio.
- Tik nusivilksiu tuos kvailus drabuius ir apsirengsiu pa
togiau.
- Gal apsivilkit t mlyn flanelin chalat, kur man atidavt
prie ketverius metus. Daug jaukiau, negu tie kvaili negliiai,
kaip juos vadinat. N nebuvau jo apsivilkusi. Jis guli apatiniame
mano staliuje. inot, svajojau bti su juo palaidota.
Atsigulusi svetainje ant sofos, patogiai susisupusi mlynj
chalat, Ana velg ugn.
jo Edita su padklu ir padjo j ant emo stalelio greta po
nios.
- Paskui jus suukuosiu, - pasak ji.
Ana jai nusiypsojo.
220
T R E I A K N Y G A
- vakar lepini mane kaip vaik, Edita. Kodl?
Edita suniurzg:
- Man js taip ir likot vaikas.
- Edita... - Ana pakl akis ir nedrsiai tar: - Edita - a
maiau Sar. Man pasisek.
- Aiku! Visada taip ir buvo! Juk sakiau!
Valandiuk ji stovjo ir irjo poni, jos nirus senas vei
das pasidar velnus ir geras.
Paskui ji ijo.
Kaip nuostabiai ramu..." - paman Ana. I gilios atminties
iniro odiai:
Viepaties ramyb, mogui nesuvokiama...
Chr is t ie , Aga t ha
Ch525 Dukt yra dukt : romanas / Agatha Christie, arba Mary Westmacott; i
angl kalbos vert Gabriel Gailit. - Vilnius: Tyto alba, 2008. - 220, [1] p.
ISBN 978-9986-16-662-7
Agatha Christie (1890-1976) - detektyvo karaliene pelnytai tituluojama bri
t raytoja, neapsiribojusi vien kriminalinmis istorijomis. Prisidengusi Mary
Westmacott slapyvardiu, ji kr gyvenimika patirtimi paremtus romanus,
kurie tapo tokie pat populiars, kaip ir detektyvai. Ana Prentis, velni, maloni
ir miela moteris, po ankstyvos vyro mirties viena uauginusi dukter, ima jausti,
kad jos gyvenimui kako stinga. Nuolat susimstydama, ar nepernelyg savinin
kikai elgiasi su dukterimi, ir skatindama dukter bti savarankikesn, ji pa
lengva gyvenim sileidia nauj meil. Taiau pasirodo, kad motinos irink
tasis ir dukt sutaria kaip uo su kate... Priversta rinktis i dviej brangiausi
moni, Ana nutaria aukotis dukters labui. Bet i auka akivaizdiai neatnea
laims nei motinai, nei dukteriai.
UDK 820-3
AGATHA CHRISTIE,
arba Mary Westmacott
Dukt yra dukt
Romanas
I angl kalbos vert Gabriel Gailit
Virelio dailinink Ilona Kukenyt
Tiraas 2500 egz.
SL 1686. 2008 11 11. 6,86 apsk. 1.1.
Ileido Tyto alba, J. Jasinskio g. 10, LT-01112 Vilnius,
tel. 2497598, info@tytoalba.lt
Spausdino UAB Logotipas, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
Aga t ha Chr is t ie ( 1 8 9 0 - 1 9 7 6 ) - d e t e k . , ________
ne pe lny t a i t it uluo ja m a br it r a y t o ja , ne a ps ir ibo
jus i vie n kr im ina linm is is t o r ijo m is . Pr is ide ngus i
M a r y YVe s t m a c o t t s la py va r diu, ji kr gy ve nim ika
pa t ir t im i pa r e m t us r o m a nus , kur ie t a po t o kie pa t
po pulia r s , ka ip ir de t e kt y va i. Ka ip M a r y YVe s t m a
c o t t , o ne Aga t ha Chr is t ie , ji ga ljo is a ky t i t a i, k
ga lvo jo a pie m o t e r s vidin pa s a ul, t v ir va ik t a r
pus a vio s a nt y kius . s im e na nt y s c ha r a kt e r ia i, s a nt
r us s t ilius , pa pr a s t a i pe r t e ikia m a gili gy ve ni m o im int is - vis a t a i, ka s
ge r ia us ia A. Chr is t ie kr iniuo s e , gy va ir M . W e s t m a c o t t r o m a nuo s e .
...Ana Pr e nt is , ve lni, m a lo ni ir m ie la m o t e r is , po a nks t y vo s vy r o
m ir t ie s vie na ua uginus i dukt e r , im a ja us t i, ka d jo s gy ve nim ui ka ko
s t inga . Nuo la t s us im s t y da m a , a r ne pe r ne ly g s a vininkika i e lgia s i s u
dukt e r im i, ir s ka t inda m a dukr bt i s a va r a nkike s n, ji pa le ngva gy
ve nim s ile idia na uj m e il. Ta ia u pa s ir o do , ka d m o t ino s ir inkt a s is
ir dukt s ut a r ia ka ip uo s u ka t e ... Pr ive r s t a r inkt is i dvie j br a ngia us i
m o ni, Ana nut a r ia a uko t is dukt e r s la bui. Be t i a uka a kiva izdia i ne a t
ne a la im s ne i m o t ina i, ne i dukt e r ia i. Kie kvie na j - s a va ip ne la im inga ,
kie kvie na ba ndo t a is y t i s a vo ne nus is e kus gy ve nim , ba la ns uo da ino s
t a r p m e ils ir ne a py ka nt o s vie na kit a i.
Aga t ha Chr is t ie la ba i t a iklia i, pa pr a s t a is o dia is a pr a o dukt e r s ir
m o t ino s ka r , ko m plikuo t us ja us m us , a m in m o t i no s no r s a vint is
va ik ir a m in va iko e go izm . Vis a t a i nie kur ne dings t a ir t uo m e t , ka i
va ika i ua uga ir pa lie ka na m us ...
- Ju nekenti mans, kadsugrioviau
tau gyvenim, mama, - tarJi. - as
nekeniu tavs, ka (fsugriovei manj!