Marius Katilikis

MIKAIS ATEINA RUDUO

Man negaila savo vyro laidoko,
Tik man gaila, kad nedriai surio...
PIRMAS
Orai pasikeitgreiiau, negu spjo pilnatis pereiti deli, kaip ir buvo nusaks lubasis Doveikos piemuo. Jo kaulus sukino
sausgla, tai nekjo geriau u visus kalendorius. Unkt jis botagais nuaiyto unies balsu, kaleno dantim ir labai nenoriai
trauksi nuo lauo. Dienprie tai jau pagavo sprangiai rykauti kktas, paiaus plunksnas ir mogprisileisdamas pernelyg
arti. Meleta galando gelein snap sausepus ak, voverpiktai virkt, erdama akis skujvynus, o zuikiai skuto i
tankumynpalaukes.
Dangaus skvernas, uklojs balkv, negyv tyrelio lygum, staiga tamsiai drumstai pamlo, jog atrod vakaras bt ir
suotmis smelktsi i vispusigilyn paimiko ird. Garbanota ir irma pelkynpuelisritis, neapvelgiamai liliuojanti
iki eero ir j apsupanti, suvito vieiu alumu, tartum dobillaukas po lietaus. Egls sujudo i vidaus, i paakni. Sniegas
kniojosi ir irkapledijspygliai. Drebulys perbgo mik. Jis pasidartrankiai garsus, atpalaiduojs i savs visa, kbuvo
sugrs per ilgus iemos mnesius, kaltis buvo sukals akmenine kle em. Grivanimeditrenksmas ir jsukelto vjo
esys pjovsi birmis ir skynimais. alios metalins muss balsu zirzpjklai, legjo ir viauksjo kirviai, ir eigulaukianiojo
kavimas skardjo ilgai, pratisai, lyg skerdiaus ragas.
Neilgtrukus lyg tai migla kokia, lyg patsai debesis nusileido i viraus. Aptrauk kirtimus ir sivl tarp medi. Pirtins
sudrko, avalynatsileido, ir aperknijusios darbinink nugaros sujuodavo lapiais lopais. Smulkut lijundra buvo jauiama
ant veido.
Imaltu iemkeliu, greitomis pratrintu tarp kelmir atva, vienas po kito liaupopiermalkiveimai. Brakjo pakinktai,
tratjo ienos, cyppavaos, ujusios ant plikos aknies, ir pliaukjo botagai ir keiksmai kandin sekanivej. Juos lenk
i prieingos puss tuiais, skubdami atgal kirtimus, ivertsavo krovinius prie ups. Jos pakraiu, iek tiek pakilesniu nuo
ledo, rikiavosi neapvelgiamos rietuvs sukrautos mediagos. I ia, kiek siek akys, tyvuliavo neaug pueli plotai ir
kelmynai, paiauti skurdiu atalynu ir kur ne kur skline puim. Mikas trauksi nuo ups tokiais plotais, kokius spdavo
girininkas su gauja eiguli apmatuoti per vasar, iem paguldyti ant ono i vis urktyni surankioti kirtjai ir nuplukdyti
pavasar Melamedo tvenkin.
- Ei, ei, zimagorai! Pasispauskit! Pasipustykit delnus, vakar bus k ant danties umesti! - tuiomis rogmis, gulom ant
maio pasidrbs, smarkia risia pralkkininkas.
Kirtjai neturjo kada su pravaiuojaniais rietis. Jie galjo nebent nusispjauti ir pagrmoti kirkoiu, jei kuris jau per daug
jo i tvarkos. Bet keiksmas, kurTilius paleido pavjui, buvo skirtas kitam kam. Jis pajuto atsileidusapavir mgino persukti
autus, pasidjs kojant kelmo. Padaurankomis kelnikienes.
- Peilpaskolink, Petrai.
- O kur savjdjai?
- Neberandu.
- Kai nuleis snieg, tik nepatingk paiekoti. Iki tuzino susirinksi, - atlenks geletir senu proiu brkteljs amenis
laun, padavPetras peil. - Atrus. Nesipjauk.
Tilius jaut, kad yra sekamas jo nevyks darbas, ir tai jam klapmaud.
- O tu, Petriuk, per daug neiauk erio su savo batais. Dar okvirininku apauks.
- Nagins gerai, kai la - kojai sveikiau. Bet nekas tokidien.
- Apskritai nekas. unies darbas - unies ir duona. Ir viskas. Pairk, kokios rankos! - kio Tilius savo letenas lyg
neklaidingrodym savo unikos buities. Jos buvo taip imirkusios, bjauriai susirauklijusia oda, kaip atsitinka skalbjoms,
jog net gurgdjo braukiant vienkit.
- Utat kad su pirtinm. Vegi, mano...
- Kam tau pirtini, jei ktik gimusmotina mekos taukais itryn? Nalio, nilumos. Nieko tu nebijai.
- Teisyb.
- Kas teisyb? - nejaukiai kniosteljo Tilius. Ar pasaka apie mekir jos taukus?
Petras sukukeno tartum eys. Jo rankos klpagarb ir pasigrjim. Neidribusios platakas, kad galt jomis ukloti
pus stalo, trumpais storais pirtais, putnios, lyg patinusios. Jos blizgjo nuo sak, kietai sudirbtos, sumutais delnais, kaip
sunkveimio padangos. Km, kliettomis rankelmis, viskas lo ir trupjo. Turdamas tokius nagius, ne duona - pyragu
gali misti. Gyvas arijas grabinja ir visai neskubdamas nea prie pypks. Dar palaiko prispauds. Kalvis, ir tai aliau

nesielgia su ugnim.
- Kain, kiek laiko?
Petras irgi neturjo laikrodio, o valandbeveik tiksliai galjo nusakyti, ar bdavo saulta, ar apsiniauk.
- Pietlauki?
- Ne piet, o vakaro.
- Tai dar toli. Toli vakaras, broliuk.
Toli. Dienos jau itin pratsusios. Kai saul spindi pro akas, sniegas nebeatsilaiko ir patta. Ir i kaitusios ievs plyio
ilenda gerai praiemojusi alia mus.
Petras patikrino kirvio amenis, pasispjauddelnus ir, atidiai apveds akimis egls virn, iekojo jos pasvirimo. Ir ak
isidstymas, ir vjas turjo didels reikms tinkamam medio nuleidimui. Skiedros burgzdamos skrido alis, aptkdamos
snieg, atsimudamos kitus medius, atkandamos lyg plriais dantimis nuo kelmo. Jis tvojo be sustojimo, kiekvien kirt
palyddamas savotiku kvpteljimu, ieinaniu garsu kha, tartum priduodaniu dar daugiau jgos jo rankoms.
- Kam tokgilpakirtim? Ar vien kirviu ketini nulegenti?
- Dl to, kad raudonegl. Kaip stikltrupinte trupinu,- atsakkirtjas lygiais kvpteljimtarpais, nesultindamas skaudi
kirvio smgi.
Tada pridjo skerspjvio dantis prie ievs. Tilius traukpriklaups abiem keliais, persisuks ir svyruodamas visu liemeniu,
Petras stovjo kaip sustirs, kaip kastas, perls pusiau, ilenkta kupra, nors pjovpaioje paaknje. Tik rankos vaistsi
plaiai ir laisvai. Koks btmedis - uolas, epuar egl, kokio bebt storio, jeigu tik skerspjklis inea, reikjo nupjauti
vienu pradjimu, neatsitraukiant. Tok jis turjo paprot, nors jaunasis vaipsi rangydamasis ant sniego lapiais keliais. Ir tai
strnas vargino ir nugarsmelk.
- Tik rankas leisk laisvai. Pats pjklas tegul dirba. prasi - nieko,- guodir moksenasis kirtjas.
iema baigsi, o jis vis dar neprato ir nebetikjo susilyginti su draugu. Jis skaiiavo pjklo trkius. Iki imto, imto penki
deimt. Raudonegl tvirtai laiksi. Dantys derg, lyg stiklo ukes graudami. J vargino tas nesibaigiantis skaitmen
didjimas. Jis stengsi atsikratyti keisto proio, bet skaitmuo augo jo mintyse, kartu su rankos judesiu kirsdamas kakur
sekundes, minutes... Petras, jei nelaik pypks dantyse, tai kramt kok abel ar skiedrel. Ir Petras turjo prot. O jis
skaiiavo trkius, apnetas pjuvenomis, atlaus galv ir jkraipydamas, tartum vieno darbo dar bt per maai. Gerai, jog
etadienis ir poilsio valanda jau ia pat. O Petras, altys, neparodo, kaip svarbu sulaukti to vakaro. Kantrus ir kietas jis, ir
botago kirtpriimtblakstienomis nesumirkiodamas. Ta mintis vaikiojo nuo vieno prie kito. Jie galvojo kakpanaaus.
- Kman tas etadienis?
- moguti, kaip tu taip? Ar neinai, kad Veronika jau narsto silkm iaunas?
- Saugokis! Pjkltrauk!
Eglbrakteljo lyg mlungio suimtas snarys. akomis nubgo virpulys, nukrsdamas sniego ksnelius. Stuobrio vidury,
paioje erdyje, tratjo, skilo. Pjvis iojosi kaip iovaujanio unies nasrai. Vyrai rm rankas, akimis sekdami medio
svirim. Pamau jis gavo greit. Virndangaus lopinyje nurstaigbrkn ir griuvo, lengvai ukliudydama kitus medius.
Nuo jpakilo sniego pga, nutvilkdama pavjui. alia ir kupli kaip vanta egl, dunksteljusi dusliu trenksmu, panr sniegir
nurimo. Tik drtgalys, porpdpakils nuo kelmo, dar sibavo tartum porinio veimo rodiklis.
akos trkte trko nuo kamieno ne amenim, o pentimi ugautos. Jas vilko glbiais ant priblsusio lauo, ir dmkamuoliai
musi per aliir stordang, sukdamiesi ir grdamiesi papilkavusieri, minutkitapsemdami virnes. Tratanti liepsna
plsi i paskos.
- Tai, sakai, Veronika jau ruoia mums ukand? - klastingai merkPetras, rakindamas nulebentpypk.
- Sukasi vikriai ir vis pro lang, ar nepareina Petras.
- Ktu niekus...
- Priemenj pasitinka, duris atidaro...
- Chu chu chu...
- Muilo tuoj kvepianio nusiprausti. Markinius baltus...
- Gera moterait, kad jkur pypkakotis.
- Paiam tai jau kaip motina.
- Motina motinai nelygu, - Petras usikosjo, per giliai ulups dm. Nosis visai prisiplojo ir beveik dingo galybje smulki
raukleli. - O tau, rodos, jaunoji po irdia?
- Per jauna. Anktis dar, - numetvaikinas ranka. - Kad taip Veronika, vyrelis, tai jau kita kalba. Arba kad ir vyresnioji...
Bet ta jau turi tokprisiplakl. O itoji - vaikas. Gaila btdar. Paauginti reikia kokius metus.
- Augino, kol neprijo. O paskui jau kaip su samiu.
- Pasakos.
- Nu ne. Juk ir tu nesisakytum, jeigu kokios.
- Kas man? O ar ji tikrai, Petrai, tavo gimin?

- Kas, ar Veronika? Taigi pusseser.

- Hm... Kartais taip lyg ir atrodyt. O Kadaila sako kkita.
- Ktas grebstas imano. Neklausyk tu jo.
- A klausau tavs. inai, tokia ten ta giminyst . Nuo panio radimo, kaip sako pas mus. Taiau kart ir a tvirtai
suabejojau. Ir laukiau, kas bus toliau.
Petras nusipurt. iurmls nubgo nugara ir strnomis, girdint, ktas iulba. Ar ten buvo kas, jis neatsimin. Bet jei sako,
tai gal? Gal padaugins buvo? Nepigu apskaiiuoti, parjus i miko, ar jau utenka, ar dar stiklinait. O ta stiklinait
daniausiai ir padaro juok. Ikrinta koks gelgallis, ir nebeaiku ryt, kas toj vieloj. Migla.
Metro ilgio pagaliais rai nuleist egl, krypuodami prieprieiais, psdami dmus vienas kitam akis. Drgm krito i
aukto, pjuvenos barstsi ant rank. Toliau pokjo kirviai, su trenksmu griuvo mediai, ir tratanti egliaki liepsna musi
keliose vietose.
- vakar n lao. Pasiimu udarb ir namolei. krisiu roges kokio muiko, ir pavys didum, - svarst pusbalsiu Tilius,
tempdamas kyrimintkaip sili susiraizgiusios sruogos. - vakar turiu bt namie pas mam.
- Geras vaikas.
- Tu, Petrai, vyras rimtas, pagyvens ir kands dant visoki duon. Ar tau nra taip atsitik, jog atsikeli ryt ir niekaip
nesusigraibai apie save? Iekai kelni, o pasiimi batus. Eini nusiprausti, o nukrapeni ne ten, kur reikia, o dar inn sakysim.
Ivirkimegztukusitrauki ir, bepldamas emn, visas sagas ibarstai. I pat ryto nesiseka, painioja kain kas tau kojas.
Ir tik paskui pradedi atitokti, kad yra kakas ne taip. O kas - ir neinai. Gal sapnavai, ar kuris biesas? Bet neatsimeni. Vaizdai
susijauktavo galvelje lyg slavyne. Nu, pajunti kakok knietjimpairdy. Neramum, ar k... Va iandien a toks, kaip
batus ant kojsumains. Kruta kain kas, dilina sprand, nors pasiusk.
- Nebekruts, kai upilsi germier.
- A rimtai, o tu niekus paistai. Jei neimanai, tai ir tylk. Sakiau, kad negersiu, tai ir negersiu. Ar ne laikas uksti?
- Niekas dar neina.
Ech, jei ne mokjimo diena, mest darb ir su viesa pareit namo. Ten kas nors yra. Gal motina sirguliuoja ir mini
nesulaukdama. Gal koks laikas? Arba pakvietimas? Na, ir kodl taip negalt bti? Pareini ir randi. Praau, mes tamst
kvieiame uimti viet... Pasakytum Petrui, tai jis ijuokt. Kokiviet? O velniai ino. Visaip gali pagalvoti. Prajo ruduo, ir
iema jau baigiasi... Taip savaitpo savaits laukimo, lkuriavimo, buvimo lyg parengtyje. Ir mik jis atjo su slapta, bet
tvirta viltimi - padirbti kolei kas. Na, dar savait, dar... Kreikia pasimarkstyti po snieg, esant tokimet, inant, kad gali
paskui ir nebetekti tokimalonum? Tik negerai, kad taip ilgai utrunka. Ir tariamieji malonumai apkarsta. Jau ir iema bga.
Bet... kodl, sakysime, isavaitnegaljo ateiti kokia nors gera inel? Net ir iandien pat, tarkim... Ar btkas nepaprasta?
- Pareinu, o ant stalo laikas. Nepaprastas laikutis, ypatingas laikelis. Vokas rudas, be pato enklo, antspaudais
nudauytas. Reikia: praau, ponas, atvykti. Mes laukiame tamstyts, reikia...
Petras, nelyginant senas virblis, pelais nepriviliojamas. Jis netiki ir tik aiposi. Kas tavo rankose - tai tavo. O misti paadais,
laukti - nuobodu.
- Tugandis jau treti metai laukia, - vaizdumo dlei pridjo.
- Jis atleistas. O kai jau kartpavarytas, tai sunkiau.
- Per daug ponybs.
- Ne apie ponavima kalbu.
- Per daug mokyt. Pratrynakis luotraiu ir nebenori dirbti. Lengvos duonos ieko. Tik kur visiems itekti?
- Ktu, - susiraukTilius, bet, neprarasdamas auksins planavimo nuotaikos, svajojo toliau. - Su manim visai kas kita. iuo
metu, kai tavo pragertgalvelmginu sprausti germint, laikininkas, skirstydamas korespondencij. vienlaikatideda
al. Jis gali bti i Mikdepartamento. Skiria valgu...
- valgu? - sukluso Petras.
- Taip. Ar tu mane laikai netinkamu mik inybai? Turiau, inoma, susipainti pradiai. Dar ir tau darbo parpiniau.
Kokiu sandlininku. Bet tas reikms neturi. Gali ir i geleinkeliateiti. Budtoju skiria. Pasipraktikuoju ir vaiktau po peron
raudona kepure kaip gaidys su skiautere. Arba Palvaldyba maloniai kvieia uimti vietel. Kad ir laikaneiu. Vis geriau,
negu markstytis iki paastpusnyse. Neblogai ir sargu kokioj staigoj ar mokykloj. Dykas beveik. Laisvalaikiais eini paupin su
mekere, skaitai knygas, laviniesi toliau. O ar negali bti, kad mane priima policijon?
- Gali, gali. Matau, kad plaiai ioji.
- Tad gal kir nuksiu.
- unikas amatas.
- Kodl? - paklantakius pasakorius.
- Paklausk Tugaudio.
- Tu apie plicij? Tai jis turtdiaugtis, kad jatleido, jeigu unies, sakai. Bet uniui nekas, kai jis prie klties prirakintas. O
kai palaidas, tu paimk j. Dulka laukai, sniegas rksta. Kur sustojo - ten kaulas, kur prikrito - ten nakvyn. A kartais noriau

bti unies, tokio unies vietoje. Ne lik kaimieio kieme loti, bet ir ksti mokanio. I viso - kvailiausias palyginimas.
Aha, Tugaudis, - svarsttoliau Tilius, nesulaukdamas atgarsio i draugo. - Keikia tai keikia jis visas tarnybas, o jlaukimu
tik ir tebegyvena. Kartpamgins, mat tai kaip girtuoklis, nors leiktu ant irdies, bet nori. Tik ar jis gali lygintis su geru vyru,
na? Ir dar su tokiais paymjimais?
- Atliks karin prievol jaunesnio puskarininkio laipsniu. Teismo nebaustas. Pavyzdingo elgesio. Drausmingas. gis imtas atuoniasdeimt du centimetrai. Krtins apimtis - imtas atuoni centimetrai. Tokiam berniukui lyg ir turt savaime
atsirasti kas nors pakabesnio.- Jis iptkrtinir trenkkumtimi tartum kle, lyg rimtai, lyg erzindamas.
Petras atsmaukant pakauio kepur. Skaisiai rusvplauk, - dl jgreiiausiai ir buvo vadinamas Raudonuoju, - sulip
pluotai draiksi ant praplikusio virugalvio. Apsiluost plat, lakuot, raudona barzdos raiena nulus veid. Patryn
rankove nosir dmiai, tartum pirmkart, apvelgjaunuol. Bdamas kresnas, nusmukusiais peiais, turjo vertinti jo statir
inastov, keldamas galvauktyn, lyg pastog.
- Btmergom kvpsoti, apvilkus mundierium.
- Trauki per dant?
- Nu, kaip ia pasakius?.. Uniforma tam, kas nieko kito negali.
- Ar a uniformos siekiu, Petrai? Juk tu inai, kaip yra i tikrj...- pasijuts nesmagiai, priekaitaujamu vilgsniu iekojo
paspirties vaikis.
- Mundierius, tariant prastais odiais, ir yra tam, kad pridengtplikus onkaulius. Tavs tas nelieia. Apvilk itstuobr ir
manysi, kad jau nuovados virininkas. Neskirsi, kuris i j, kadangi abudu lygiai buki ir ikirmij. O kepurs su vaigdm ir
auksiniais nirais voiamos ant tuipuodyni. Gerai galvai to nereikia. Ji pati per save pagarbkelia, nors ir nuplikusi bt
taip kaip mano. Kokie ia juokai? Ar nesupranti, kad a noriu pasakyti, jog uniformas igalvojo ubagdiaugsmui. irk tik,
kokie mes gras! O kad durni kaip mano ebatas, to per blizgjim nematot. Taigi... Prie mokyt iminting mog a
kepurkeliu ir be prievartos.
- Nenork, kad visi sargai ir pasiuntiniai btauktus mokslus ij. Nugiedojai, Petriuk.
- Nenoriu. Bet jie pasiuntiniais ir liks.
- Reikia ir toki. Be jneapsieisi. Be jir mokytos galvos susisukt. Kad man tik pavykt, nesiklausyiau tavo meliodij.
Svarbu pradti gyventi. Laikas jau.
Petras vl pasiirjo, sumirksjo maom akutm, taip, lyg prie save matytktik apnektmenkjvaldininkl:
- Tas ir blogai, kad tau to utenka.
Tiliregimai veikPetro odiai, jo tvirta ir paaipi nuomonapie visa, knukalbjo. Negreitas jis parodyti tai, kmano,
bet ar jis taip mano i tikrj? Aha, pigu sprsti ir niekinti, kai viskas aiku ir norai tokie menki, jog utenka vieno pusbonkio,
kad galtbe maiausio rpesikrislo grynes tsti iki paskutinio, kruvinai nudilinto cento. Traukdamas pjkl, jis vargo su
tja mintimi ir skaiiavo, skaiiavo. Jeigu iki dviejimtsuskaitysiu, ne, per maai - medis gana storas. Jeigu iki trijimt, tai
tada viskas bus gerai. Bet kas bus gerai? O pasakyk rudiui - jis i tavs itaisys pirtinm siti od. Jei jis kijuokia, tai ino
kodl. Tvirto nusistatymo arklys. Jo pati ivaizda nenoromis tai primena. Rodos, j btkas spauds i viraus negailestingu,
akmeniniu svoriu. Kojas ilenk, peius nuleido, sprandsudurd. Bet atlaik, prisiplaks prie ems, spaudimo sutelkta jga
raumenyse ir kietam, geleiniam pakauy. Toks jis galjo su bet kuom susiremti ir laimti, ne sumudamas, bet nesitraukdamas.
O kas daryti menkiau sudtam mogui? Jei esi ivss, tai ir bk aminu pagrumda, arba pasikark, jei turi bent kiek drsos.
Kitos ieities nra.
Argi tikrai taip, po imts velni? - pagautas atkaraus pasiprieinimo sigaliniai neviliai, suuko savyje nesitverdamas. Argi
visa, kjis darys, jau i anksto pasmerkta neskmei ir praiai?
- Man neutenka, Petrai, neutenka. Kas tau sak, kad tik tiek a tenoriu? Bet negaliu markini derinti ne pagal savo
kelnes. Tai tik pradiai. A gal usikabiniau. Ir prasitryns ko nors geresnio pasiekiau. Juk dar jaunas esu...
- Ar jaunas? Kaip tu pasakei? - pilvu sududeno Petras.
- Ne, nesakau, kad labai jaunas, nes patys geriausi metai pra jo suvis be naudos,- irzliai nusipurt Tilius.- Kad ir k
daryiau, to, kas prajo, nebeatauksiu. Jei dabar stoiau mokyklon, vis tiek jau per didelis mettarpas mane skirtnuo t, su
kuriais pradjau. A nesiruoiu mokyklon, ne. Va ms kuopatsiunt karinstaui atlikti. Eina per rajonStulgys toks,
baltu diru, krtiniverts, lyg mietbtprarijs. Nausim nekarpo. O buvo lyg nedauts, suls, Dieve sergk. Dviese
ant turniko neuversdavom per kno kultros pamokas. Bet jau tada pasines ponyst, - sviestu plaukus tepdavo ir pus
nosins ileids i kiens. A ijau puskarininkiu, jis leitenantu. A mik ydui malk kirsti, jis - technikos, kakokios
velni, baigti. Va tau...
- Tai kas?
- Tas, kad j leido mokslus, o mane prikinkprie aki. Penkioliktus metus eidamas, turjau ne tik sau duonusidirbti,
bet ir motinai padti, nes tvas paliko gaujalkan vaik. Visi kaip lazda nubraukti. A vyriausias. Reikia sti. Motina prao
kaimyn. Nepripraysi kasdien. Ne, sakau, leisk man, passiu. Stuvtraukia prie ems. Buvau jau prastyps, bet plonas,
kaip gysla. Ir tiek ten tos tverms. Nugara skaudo, pakirto pakinklius. Vietomis sublokiu krv, vietomis - tuti lopai, kai

sudygo. Ak tu, sakau, nors eik keliais per dirv. Bliaunu su aarom, bet sju, ir tiek. Paskui jau kgi. Sustembau. eerius
metus atmuiau. Siningiausiai. Kol paaukkariuomenn. Suaugo jaunimas, man reikia dairytis vietos kitur. Priauginau artoj,
merg. Tik ems per maai.
- iu, ir girininkas! - pertraukPetras, lyg visai nebtklaussis jo pasakojimo.
Girininkas su Melamedo galiotiniu, pasibruk portfelius, brido sniegu, isilenkdami kelm ir rietuvi. Prie tai kirtimuose
meisi valgas su tuo paiu galiotiniu, kakymjosi ir tarsi, plstaudami rankomis. alios kepurs su inybos enkleliais
darniai sijung grivanimeditrenksm, kirvipokjim, spraginjimlauo ak, riksmus ir keiksmus vej. Jie kl
miko nuotaikas, jie buvo tartum miko papuoalas ir dideljo dalis. Rodos, dar didiau sismagino paspjaudytos rankos ir
kirvius leido i peties. Ir pjklus traukatsilodami. Tilius tssavo nuotartis, prastais judesiais vaistydamasis, kaip tbuvo
dars savaites, mnesius, visilgir giliiem. Visa tai jis galjo atlikti be vargo, nekliudydamas savo minitekjimui. Jos
sruvo, kunkuliavo, jpanerdamos, pamurdydamos ir nusinedamos kartu. Jis inojo, kad tai, kdabar nekjo Petrui, jau buvo
daug anksiau isipasakojs, o vis tiek norjo pasakoti toliau, pasilengvinti, ibarstyti ant suminto sniego, ko buvo per daug
viduje.
Ar kaltas jis, kad jam tvas nieko nepaliko? Ne tik nepaliko, bet paleido nepatyrus vaikvienteriolis ir vargti. Kokie ia
gali bti palyginimai su tuom ar tuom? Pirma jis tur jo atiduoti sunki don savikiams ir tik tada pagalvoti apie save. Kai
uaugino brolius ir seseris, jis - vyriausias, privalo ieiti i nam. Namie ankta, o pasaulis didelis. Bet kietas tokiems, be
paruoimo. O ieiti reikia. Reikia, Petrai. Ar tu gsdinsi, ar niekinsi, ar kkita darysi. Ar geriau tau bus, jei a po senovei ml
miu, eidamas pakiemiais bandininku? Nebus tau geriau.
- Atlydys ukutrino mones, - tarPetras.
Ar ia labai svarbu? Vis tiek etadienis, ir nebe kiek jau to darbo liko. Po pietkeletmedinuleisti ir sukrauti. Netruks ir
vakaras ateiti. Tik jau nesiduoti traukiamam gertuves. Sunku paskui atsikelti i uustals ir palikti ilt trob. Atsigr iki
kaklo. Iki tol. Gali bti, kad iandien kaip tik baigiasi jo laukimo laikas. I eils praymvienas gali bti pilnas. Kuopos vadas
pasira, o jo vardas ir padtis t reikia... Va, jo paties skatinamas, stojo mokomojon kuopon. Jis tikino, jog ir
puskarininkio laipsnis didiai pravartus gyvenime, ne vien kareivinse. Su juom gali kai kur pamginti. Jis sil likti antrai
tarnybai - liktiniu. Ir tai neblogai. Bet nauji potvarkiai ved kandidato sta. Pusantrmet papildomos tarnybos beveik be
atlyginimo. Tai per daug. Geriau bandyti ijus. Ten ir plaiau, ir vjai kitokie. Kodl ne? Praau...
Nuo egli gabalais krito sniegas. Epui ir ber apledijusios akels vadavosi i iauraus iemos apkalimo ir
pasipurtydamos trupino skaidrius kritolus, smulkui ukisaujomis paerdamos emyn. Miko pareignai brido i birs
bir. Jie matavo, skaiiavo, tarsi. O kirtjai sena sparta guldmedius ir jakas vertant ugnies.
O Tilius klimpo svajonse lyg suiedjusiame sniege. Tik pluttereikia pralauti - paskui jau jis lengvai arstomas kojomis.
Dulka, rksta ir, skuriais pakils, prinea akis.
ANTRAS
Dar ketvertas valand, keletas gerpasispyrim, ir nuvis palauk. Tos valandos mikakiriai pradeda laukti labai anksti.
Gal net nuo pirmadienio ryto. Suvis jau niekai, kai reikia versti kienes, norint sudaryti tabokos pabirpypkei. Vieni prasiveit
grynai, kitus kruvinai apiplusios monos. Bet, savaitei pusjus, jau manu apmesti, kiek erdmetrisusikraus ir kiek tau u
juos atskaiiuos galiotinis Veronikos krautuvje. Pasispaudus pavyksta ir itin graiai uvaryti. Kai buvo prij gero miko juodalksnikaip meld, beveik be akir vienodo storio nuo kelmo iki virns. Tik krauk dainuodamas, ir nejuntant dvigubai
padaryta.
Petras turi dviejvyrjg. Lankas eina per jo pilv, kas buvo su juom pirty, ino. Esvyrir su dviem lankais, tokie tai
akmenis gali gniauyti plikom rankom. Pasisaugok geriau tokio. Ukliudys netyia ir parmu ant ems. Atsirems pirties
kamppypkei patogiau prisikimti ir nustums nuo pamat. Nenordamas. Nieko nereikia Petrui vartyti rstus ir neioti paias
storsias pliuskes. Jis nesigiria sveikata - visi stipruoliai tokie, jog duodasi pusberniui braukyti per nos. kaitinti sunku. Buk
galvturi ir negreiti susimesti.
Ne tik sveikatos, bet ir patyrimo daugiau u kitus. Jis igalanda skerspjkl, jog dantys patys smenga medien. Tak
ikraipo, kad jokio dergimo, slysta kaip per sviest. Jei epuei - i kiens krip, tok nesudting nagl, ir beregint
praplatinta. Prie kieto medio, uolo ar bero - sumaina kirvio pentimi, pasidjs ant kelmo. Tiliui teliko rpintis kirviais, ir tai
nesudarjokisunkum. Jiedu ir umokesn didesn galtpasiimti. Ir nesunkiai galtdar daugiau sukrauti, bet kad utenka.
ioje vietoje jnuomons visikai sutapo.
Vejai maust arkliams abrakines avi, dangst juos gniomis ir patys su pavilgo tarbelmis slinko pas kirtjus prie
artimiausiugniakur.
- Ar tik ne pavasaris jau taikstosi? - samprotavo mogutis, usimets ant peinuutusius kailiniukus.
- Pavasaris tai kain dar... O vandens vis dlto padarys.
- Yra i ko. Sniego iki argt.

- Tai bus linksmybi, kai atsivers kiauroji! - giiai sukikeno sauj Doveikos piemuo, paiaus nutriuusius sus, kurie,
itepti lainiais ir parud nuo tabokos dm, vlsi po ilga ir uknebusia kaip kobinys nosimi. sisprauds tarp sdini, jis
atitiko juos giu, patsai bdamas staias ir lyg patenkintas tja netikra lygybe.
- Tu jau dabar, Laurynai, nek savo kavales lauk. Bo kai atsiras vandens iki keli , prigersi, - ijuok j nuutusiais
kailiniukais, smulkus pamiks kininklis. Pikta lubio mintis bematant rado pasekj. Raudonasis Petras tupjo prie ugnies,
vartydamas ant akos pamautlainibryzel, ir kuo abejingiausiai tar:
- Kas mums? Kirvius u juostos, tarbas ant pei, ir namo.
- Kas ubagui, kai sodius dega? - jam pritar.
Piktom vieselm suibo vyrakys.
- O ktu si, kai nebus darbo? - praieprudus dantis su iurks dme paandje ir bjauriom iurks akim senis.
- Tavo lainiatsipjausiu. Sako, surdijusiomis paltimis auktas uverstas. Nunys neda. Bet kai i bado, bus ne pro al,
- prisidjo atokiau sds vyras, diovindamas lapias kojas prie ugn.
iurks dmneramiai sukrutjo senio paandje, jis skubiai rijo ksn. Bet Tilius neleido nprasiioti, ddamas lyg sniego
gnite staiai snuk:
- Neskubink, Pleiky. Prarysi kaip muilir nebeinosi - ds ar ne.
- Ot tai tau! Udjo kaip su mlakabe ake.
- iema buvo gili ir pastovi, - samprotavo kailiniuotis. - Staigaus polaidio galim laukti. Anais metais, per ventJuozap,
ivaiavom su paia banyion. Nieko, rodos, dienoja tik. O grtant - nsu rogm, nsu ratais. Matai kas.
- Jei naktim paalnot, tai kelidar prilaikyt.
- Dignis ant mnesio buvo tris naktis i eils. Nelyginant vainiku kokiu. O tai prie atmainas dideles.
- Daug ir nereikia. Dienkit, ir pajuds Melamedo popiermalks. Jau tada kojos nebekelsi be kitos iemos.
Eili eils sukirstos mediagos, rietuvmis sukrautos, rikiavosi kirtimuose. Dar neikirsto miko nemaas plotas sibavo.
Tilius neslp savo diaugsmo. Su tja diena jis rio savo ateit. Ir jam nusidav geru enklu, kad keiiasi oras, kad keisis
darbai ir vienkart pasibaigs miko istorija, jau spjusi gerokai pradilinti kaulus. Jis troko atmainos, jis geidpavasaringo
vjo. Tegul nors kraujais pagauna lyti. Ir tai bus gerai. Juk iandien etadienis.
Paknopstomis prie ugnies skubinosi mikakirtys. Jo iemins kepurs ausys maskatavo, lyg vilo. Jis auknuo tolo:
- Ar girdjot, ktas kumpanosis neka?
- Negirdjom.
- Kas toks? Ar picas?
- Je...
- O k?
- Kad kirstume, sako, nakt.
- Nakt?
Vyrai susivalg.
- Jie, sako, nors ir per nakt. Sako, viskikirsti reikia...
- Kva kva kva...- lyg sriu apsirijusi varna nusikvatojo Tilius.
- Tegul sau kerta, kas mums?
- Jis jau nekirs, nebijok.
- Tai kas?
- Ot ir galvelgi tavo!..
- Tylkit! Ateina.
- Nu ir kas? Ar mes bijom?
Eigulys nesi kleimos kirvuk, ir jo peniai, patepti zuikio koja, su deguto dute maskatavo prie diro. Girininkas po
paasia turjo portfel, o dar didesn ir storiau prigrstMelamedo galiotinis, picas. Sniegas bjauriai vlsi prie j aulini
bat. Jie klpiojo tartum ant kjok ir nuolat dau kojas pasipainiojanius kelmus ir gulin ias pliuskes, atmudami
susimynusio sniego luitus lyg storiausias medio klumpes.
- Prakaitbraukia. Darbuojasi, - iepvyrai.
- irsim, kpagiedos.
Prie lauo rinkosi ir daugiau kirtj. Gandas jau buvo pras mikais. Garavo padiautos pirtins ir drabuiai. Garavo
arkli nugaros. ioravo lauo arijos, paarstomos aka, norint prisidegti pypk. Tvosk permirk kailiniai, svilo irkinami
lainiai, gruzdjo vartoma duonos riekir egliakidmai debesiu juos sm lyg vstoleli miinys per pavasarin trobos
pasmilkym.
- Padk, Dieve! - pasisveikino eigulys. Ir, pirtine nubrauks sniegnuo pagalio, atsisdo, tuo kaip ir prisijungdamas prie
darbinink. Girininkas isiblakiusiu vilgsniu klajojo po medius, po kelmus ir, neu klidamas susdusi vyr, krypo
pasmlusias tolumas. picas tampkaklo gyslas, tartum jsmaugtper ankta apikakl, ir prabilo itaip:

- Tai kaip einas, vyrukai? Sniegas labai sulapo. Negerai...

- Nio, nto.
- Kai pastumi, dar vis eina.
- Batai tavo neblogi. Kol sems per aul vir. dar galsi gerokai pabraidyti, - niurzgTilius, pasilenks prie savo niekais
baigianio ieiti apavo. Ir staiga pajuto neapykant picui, jog mielai bt rs jo rpestingai nuskustus andus, turinius
mlynatspalv nuo juodos barzdos tankiakn. Ir, pasivlus snieg, pakoioti taip, kad atsikls kaukdamas bgtkaip
uva apsitpti ant spali krvos. Taigi. Jo kaklaraitis ilkinis, markiniai balti ir kieta apikakl. Kailiniukai aptraukti pilkai
languota gelumbe. Jeigu gali taip kasdien vilkti, net po mikvalkiodamasis!
- A kalbjau su ponu Melamedu telefonu. Ponas Melamedas sako, kad reikia viskikirsti. Kad reikia nepalikti...
- Tai nepalikit, - nutraukjkaimietis atvpusiomis zuikins ausimis.
- Mes norim jums pasilyti nukirsti daugiau...
- Po dvi rankas teturime, pons picai, - spjo Kadaila.
- Nu, po dvi. Ale js padarykit kaip su keturiom rankom. Gausit pinigkaip u keturias. Taip sako ponas Melamedas.
- Pasaknaujien!.. - nuvengbrys, ratu apstojs ugn. - Tiek ir vaikas dar sugraibo. Prie vieno pirto lenk antr, ir bus
du.
galiotinis atsisuko girinink, iekodamas jo paspirties. is, nuoaliau atsisds ir nusitrauks bat nuo kojos, ramiausiai
pervyniojo autel.
- Kgali, tpadarai. Diena ne per ilgiausia. Tai ne ienapjts, - nuosaikiai praneko abelis, nagus atlups prie to darbo
per metmetus.
- Nu, nu, - pasigavo jo odius picas. - Mes galim prailginti dien.
- O, o, o...- suosmagiai ratas, i anksto nutuokdamas, kur tas suka.
- Nujau, tamstyte, netukavok.
- A netukavoju, - vyrukas stengsi i pasiutimo. Burna divo nuo dideli pastang. - Palaukit! Js lik palaukit! Mes
silom dirbti nakt. Toks yra pono Melamedo projektas.
- Negaudyk, pons, varniuk.
- Kokivarniuk? A negaudau ankokivarniuk. A kalbu labai rimtai. A sakau jums, kad naktys yra labai viesios...
Knyggali skaityti...
- Mes darbininkai, prasti mons. Ir laiko neturim knygskaitymui.
- Pons, matyt, neinai miko statym, kur sako, jog nevalia mike pasilikti po sauls laidos. Kad ir viesiausia bt, perspjo abelis.
- Nu, ar a neinau? Ar taip yra? - vaikikai nustebo picas, velgdamas girinink. Tas linkteljo galv, patvirtindamas ir
ltai paaikindamas:
- Taip, draudiama. Taiau ypatingais atvejais, kaip pavyzdiui dabar - ikilus staigaus polaidio pavojui. gali bti ir iimi.
A isiaikinsiu urdijoje.
- Nu, tai kaip dabar? Ponas girininkas leidia.
- Je, je, leidia. Bet tik su stipria miko pareigoniprieira, - pridjo ir eigulys. Jis save turbt laiksvarbiuoju "pareigoniu".
Tilius susikeik bjauriai ir garsiai, lyg vl btsuirusios jo nagins. Kad vyks tokios derybos, jis negaljo n sivaizduoti.
Kokios ia gali bti derybos, kai viskas ir taip aiku? Yra etadienis ir - namo, vyruiai!
- Nieks tavs neria prie medio. Kas nors usidirbti, tas dirbs. U kitus nenekk, - didiai pasipiktins, spragino masias
akutes senis su iurks paande. Kad Pleikys nagas, visi inojo. Utlimokytokti ant stiklo, jei kas pasilytlit. Suaugus
sn jis eng prasiau negu igonas kuin, jo udarb sau susiglemdamas. Ne tik igerti, bet ir parkyti nedav. Tilius
pastebjo, kad yra ir daugiau besigvieiani nors ir keliais eiti, bet tik udirbti. O Pleikys tegul netrina i anksto deln, jei
nenori gauti su virne per kupr. Turi bti vienyb, o jei ne - mes parodysime. Kadaila, Tiliaus pakusintas, jam pasil
pirmiau susirinkti visus arklamlius, kuriia arkliai palieka ik valiai, ir tik tada kalbti.
Senis visai apkvaito, o mikakiriratas losi ir lenksi i linksmumo. Taip pat buvo inoma, kad Pleikys i didelio taupumo
kiaulms liuobti vartoja arklamlius. galiotinis aikiai nerimavo:
- Tai kaip bus, vyrai? Kelkit rankas, kas sutinkat kirsti nakt.
- Nu tai, pons, must reiks...
abelis patrauku skverno prasiiojusPleiktaip nemandagiai, jog tas ant pelenatsisdo, imesdamas nagines vir.
- Palauk, palauk. Leisk ir kitam pasisakyti.
Raudonasis Petras murksojo kaip katinas, mgaudamasis tingiai popieio iluma, patogiai atsilos egliakikrv, ir n
blakstien nekrutino. Jis dar nebuvo prasiiojs, nors eigulys prisikidamas panabdom j kurst. Paskui ramiausiai pro
kramtomskiedrelpaklaus:
- O po kiek mums moksit?
- Po kiek? Ar tu, Petrai, neinai, kiek gauni u sukirsterdmetr? Mes mokame tvirtai ir pastoviai. Gerai mokame. Visi t

ino. Daugiau sukirsi - daugiau gausi, - siningai rodinjo miestietis.

Petras perklant kilo danties skiedrel:
- Tai tir norjau suinoti. Mums neskubu. Tpatmes paimsime pirmadien. Mikas juk nepabgs.
- Oi, Petrai. A inau, kad mikas nepabgs. Bet kelias pabgs. Mes turim skubti. - picas skausmingai isiviep,
nuleisdamas vienlpos kamp. Pro tplysuibo auksinis dantis.
- Kad js skubat, mes to galim neinot. Mums tai nekliudo. Mes turim darbir inom, kaip ir kada jis dirbamas. O js sau
skubkit.
- Och... - sudejavo, graibydamas nosinlyg prakaitui nusiluostyti.
- U nakties darbjuk kitaip ir moka.
- Ar js rimtai?
- Labai rimtai mes. U tpat niekas nesutiks. O gal yra norini? Kas nori, tegul pasisako, - Petras apmetbr. Niekas
neprasiiojo. Kiti, kuriems rpjo udarbis, dabar nustebo uvis labiau pamat, kaip suneko galiotinis po Petro odi.
Vadinas - galjo lengvai apsigauti.
- Gerai sako Petras. Kelk atlyginim! Mes nesutinkam! - rikteljo Kadaila. picas lidnai purtgalv.
- A to negaliu. A negaliu be pono direktoriaus.
- Kas mums direktorius? Jis sau, o mes sau.
- A pairsiu, a pairsiu... Nu, bet a neturiu tam galiojim. A galiu tik skambinti telefonu.
- Tai skambink, skambink. Tam esi juk, - atsigav kirtjai i vis pusi skatino ir mgdiojosi. Tikriausiai vargas to
nesitikjo. Patikrino laikrod, kako paklausgirininko, ir tuojau abu nuskubjo ant kelio, kur stovjo vays. Eigulys greitomis
pasakPetrui:
- Neusileisk. Nper plauk. Moks. Sakau, kad moks, kaip aia stoviu. Kelias bga. Ne tik kelias - vissniegvelniop
nuleis ir atsivers lieknai. ilto oro banga ateina i pietvakari. Vokietijoje jau pavasaris. Netrukus ir ia. A pats klausiausi
radijo praneimo.
Smarkia risia nulkvays. I vispakrairinkosi kirtjai.
- Nu kaip?
- Ar idegs kas?
Kad buvo ikeltos slygos, jau visas mikas spjo suinoti. Gandas greiiausiai persidavaidu - nuo vieno medio prie kito.
- Kad Petras kain ko nori, - nypt anasai kaimietis. - K tu padarysi tokiam ponui? Supyks ir nebeduos n to, k
gavom.
- O ktu inai, ko jis nori? A? - grsmingu giu atsistojo Kadaila, pasirengs braukti Pleikiui per nos. Senis pasitrauk.
Raudonasis Petras paskersavo.
- Tokiam avinui i viso be reikalo moka. Jis krioktir u dyk, ir dar pripuols rankas laiyt. O mes dar pairsim.
- Pairsim! Nra ko nusileisti!
- Yra ir daugiau toki. Ne tas vienas suvinklis. U cent tv motin parduot. Ko kito ir nekalsi medin muiko
miltuv. Jei laikytums vienybs, tai nesunktmsprakaito erks.
Petras susirinko savo daiktus ir nujo.
- io, koks mandras miesionis, - pasiaipnuo veimo kakuris vej.
- Tai teisyb, kad miesto darbininkai u mus gudresni. Nra ia ko diaugtis savo kvailumu, - suniekino jabelis.
- A tai jau kirsiau u tpat. Ne i kokio idykumo, o i vargo, - nuolankiai prisipaino Krivickas Vargdienis.
- Nu k, Vargdienis - jis nepavojingas.
Jo nieks ir nepais. Jis mirkiojo kvailai isiieps ir trauknospatenkintas, kad ir jo odigirdo.
- O kiek manai prayti? Taip, tarp mskalbant? - pasivijs Petr, domjosi abelis. Jam kandin sekkiti.
- Kodl mans klausi? Ir patsai turi galv. Ir numanai reikal. iandien mes galim kalbti. iandien kirtis msrankose. Jeigu
atlk picas, tai turbt svyla pauodegys. Atsiminkit, kiek yra pagaminto ir kiek dar sta io miko. Ne u imt ir ne u
tkstant. Deimtimis tkstani reikia skaiiuoti. Jei polaidis mus - n pats tyrelio velnias neprieis prie jo medi be kitos
iemos. Per vasarkiek mediagos nueis niekais. Jo girnos turs sustoti, neturdamos ko malti. tai kas...
- Kad kur ugnin! Labai jau aiku.
- Griebkim trumpai!
- Nra ko gaiti. I niekur darbininknegaus greitosiom.
- O kaip su veimu?
- Kalbk tamsta ir dl ms. Mes jau magaryinesksim, - spraudsi ir vejai.
- O k, ar js nebyliai.
- Pats ne tik galv, bet ir lieuvturi. Ir nuovoktvirt. Derkis ir u mus, Petrai.
- U dyknevekit. Reikalaukit ir gausit. Nepaliks popiermalkiliekne.
- O kain ar besugr?

- Eik tu, durniau!

Smulkutlijundra, priepieiais pagavusi dulkti, lyg ir aprimo. Palas rkas pjovsi tarp medi. Balkva prietema praskydo
kirtimuose, ir vyrai maiktsi kaip mklos priepirtyje. Lakaroliai nukaro nuo akeli, kurias taip neseniai dengsniego ir
ledo pluta. Ir libam buvo aiku, jog naktnebeals, kad sniegas, tartum druskos damas, kors ir slgs, ir vanduo prads semti
slsnumas.
Daugelis nieko gero nesitikjo i derybir senu pratimu keiksnodami skirstsi. Vl sudergpjklai, sukosjo kirviai. Vl
nikiami arkliai traukbrakanius veimus paup. Mikas plauk prie vandens per tirpstant snieg. per kelmus, ivartas ir
aknis.
Tiliaus nuotaika krito minutmis. Visa tai, kuom jis gyveno priepieiais, k telk vis savait ir gr savin tartum gryn
miko gaiv, apkarto ir degsiais padvelk. Kakokia velnyst susidst mai ir visai nenumatytai ir gr s jo planams ir
umaioms. Pagaliau kas gi? Spjauti ir - namo. Reikia nors kart kaip mogui pasielgti. Bent jau nami kius aplankyti.
Rpesiais neatsikratysi, kol nesitikinsi, ar tikrai nieko naujo. Gali ydas patenkinti reikalavim, bet kas jam? Tie keli naujai
prisidjlitai nekris kienn lengvai kaip dovana. Sunkiai juos teks udirbti, nes darbas nakt. Ko ia digauti ir kurio velnio
sivaizduoti, jog kak ypatinga pasiekia. etadienio vakaras turi savo tvark. Jei ne namie, tai ten, ant kalniuko, Guiens
troboj. Kur ilta, jauku, kur gelsvoje lempos viesoje ir pypkoridmuose mkioja moteriki pavidalai, trakios jnekos ir
udegantis juokas. Taip mielas, taip glostantis, taip reikalingas po iauri ir alinani dien mike. Negausus vykiais jo
gyvenimas susiklosttam tikrais, aikiai regimais sluoksniais, siraisavitomis formomis ir isidstkeliose vietose. Jis prato,
jis pamgo tai, kas nejuiomis buvo jo aplinkoje susidar.
galiotinio pico jis pradjo neapksti kaip nenaudlio, jam galinio pakenkti. Anksiau jis tejaut pavyd, matydamas j
tok, koks patsai slaptai vylsi kada nors patapti. Ir visi mons aplink niekingi ir leikts su savo menkais rpesiais ir
kasdieniniu skurdu. Viskas jo i prievartos, i amino trkumo, i nesibaigianio vargo. Giliai, lyg atviron aizdon subirusius
apus, kurie druskos gaiumu da ir grauia, pajuto tai ir sieksi pirtais ugriebti ir imtyti. Dl skatiko jie atsiads poilsio,
viesesnvalandlatiduos u kelis sutrintus centus. Atvangos vietoje - sitempimas, ypsenos - keiksmui praiota burna. tai
kas bus i viso to, ir dar tuom nesibaigs. Kaip gali baigtis, jei visuotinis nepriteklius, jei ne pinigo, tai supratimo, kad galima
apsieiti ir be jo, nepraudius ventikos nuotaikos. Kad prailginus j, j pataupius kaip stipryb teikiant balzam sunkioje
kelio klampynje. Kuo greiiau iia, kuo greiiau. O jei nepavyks? Aaka sirmjo gerklje ir niriu, juodu, bekraiu kaip
tyrelis rudens vakarbeviltikumu uliejo krtin.
Jaun vyr miko gldumose smelk iurpuliais vienos akimirkos vysteljimas. Galjo tai bti balt apnuogint rank
graktus ir vylingas mostas, jprisilietimas ant kaktos ar kaklo. Tai galjo bti ypsena, palydima odio, juoko ar trumpos
dainels, ininiuojamos lidnai, ilgesingai. Ir tai buvo ranka, sulaikanti lus kirlpusiaukelyje arba kitam suteikianti velnikos
galios.
Savo nuotartis jis grino akivaizdplot ir visneskmikaltininko iekojo ia pat. Turs sutikti ir jis, jei Petras laims
derybas. Jo vieno nepaliksi, tuo labiau kad jis, menkai tevertindamas pinig , jau tuo paiu brangiai moka u vakar, visos
savaits lkesitak.
Petras turjo linijir inojo, kdars. Darbas nra pramoga ir pasimgavimas. Darbas daniausiai prievarta ir inaudojimas.
Reikia laikytis taip, kad bent tada, kai galim, kinkyti ir darb savo naudai. Ne darbo valand prailginimas, bet atlyginimo
paklimas sudaresmio nesudtingo triukmo.
- O tau tai kpasakysiu. Jeigu ir btkas tavo vardu atj, tai atrasi pirmadien. ventdien vis tiek nieko nenuveiksi.
Nors gal jau perjo tas kartis ir taip nebemanai?
- Ne, neperjo. Ta liga bjauri - taip greitai nepersergi. Bet k a bepadarysiu, kai taip viskas dailiai klostosi? - suimtas
nevilties, jis tegaljo isikeikti ir grmoti. O nagai nietjo ir krumpliai pabaldami gniausi. - Suaiysiu snukpicui. Dievai,
sukulsiu, kad...
- Ar palai? U kgi? - kreivai pasiirjo Petras.
- Taip sau. I nuobodumo.
Valanda gera jau buvo prajusi, gal kiek ir viraus. Jeigu jau tekt pasilikti nakiai, tai pirmiausia kiek veikiant prisileisti
medi su viesa. Kad utekt genjimo ir pjaustymo. Mnuo dar neijs i pilnaties, pateks netrukus po sutem. Kad ir
stipriai apsiniauk, bet prieblanda bus manoma...
Pagaliau tas pats vays iliaui kelio. Jiems tik sustojus, kandin - kitas. Jame sdjo patsai Melamedas, apsisegs odiniu
apklotu, ilgais kailiniais, kurie buvo taip storai nutakyti kelio mlu ir purvinu sniegu, jog niekas nebttars, kad tai brangia
gelumbe muti lapikailiai. Arklys garavo susigarbanavusiu plauku ir nusidrabsts putomis. Lk jis, matyt, be proto, visus
lenkdamas ir blakydamas alis. Numets botagir vadias, papragirininko suaukti vyrus vienon vieton. Ir daug nelauks
praneko:
- Jeigu dsiu dvideimt penkis centus erdmetriui, manau, kad sutiksit?
- Nesutiksim! - i brio tirtumos nuskardjo balsas.
- Kodl ne? Kiti nieko nesako? - Melamedas iekojo rikteljusio, atidiai apvesdamas sustojus rat. Primerks ir taip

pabliurkusivokugriautas akutes, smeigsi be jokios baims ir gailesio kiekvieni eils. Apatinlpa, atvipusi iki dviako
smakro, neymiai virpjo. Ji buvo daugiau mlyna negu raudona, greiiau violetin, kaip ir obuoli dydio dms grioviais
perskirt and vidury. Nosis dar rykiau ydjo t pai spalv deriniu ir, lyg replmis nutempta emyn, visikai uklojo
virutinpalp ir taip jau siaur, jog neliko vietos net menkiausiems sams suelti. gio jis galjo bti ir vidutinio, ir auktesnio,
itin pilvotas ar tik padribs i juosmens - dukslieji kailiniai klastingai maskavo jo tikrjvert.
- Sakom ir mes tpat, - keliose vietose pagaliau atsiliep.
- Nerkit visi i karto! - Skubjo talkon savo ponui picas, nors tas nerodjokierzlumo ymi.
- Kiek gaunat u erdmetr?
- iu, ponas neino, po kiek mums moka!
- Nugi po litir dvideimt penkis.
- Gausit po litir penkiasdeimt. U t, kas bus padaryta nuo io vakaro.
- Neee, pons...
- Per maai.
- Kalbkit vienas, - pasilMelamedas.
- Petrai!
- Ko snaudi, Petrai? - pasipylraginimai.
Mikakiriai neramiai valgsi. Ko gi tas velnio siuvjas, Raudonasis Petras, gaita? Baisu juk ir prasiioti. Pasakysi per
maai, tai jau amen, vyruli. Petras prasispraudpriekin ir paknojo lpom, taikydamas nuodgulio kartjgalprie apsvilusios
pypks. Jis atrodrimtai usims savo darbu ir lyg nemats, koks didikas stovi.
- Na?
- Po du ir pus.
iurpi tyla nusiaubsustojusiirdis. Pustreio lito u erdmetr- klaussi ir netikjo mikakiriai. Su siaubu i paemivelg
Melamedlaukdami, kad tas nusikeiks, nusijuoks ir, sds va, suplieks arkl botagu. Bet kai tas nieko, tai dar nejaukiau
pasidar. Kam reikia juoktis, jei fabrikantas nori monikai kalbti ir susitarti? Ibalo tie, kurie btkirtu senjkain. Ir tie
nusigando, kuriems pasilyti centai atrodjau dideliu pinigu. Patys drsiausi svajojo apie du litu. Kad jkur, tokrudnugar! Ir i
kur drsa toki kainsurikti? Nu, velnio vaikas, raganos iveltas, dabar tai jau bus. Girininkas i toliau seksueig, eigulys
mirkiojo lyg tikras smokslininkas. picas sumajo, susitraukir dairsi, kuripuspasineti, atjus laikui. O Melamedas
stovjo kaip sustojs. Apmet kirtimus, sukrautas rietuves, apsvr stai mik, laukiant kirvio. Vl i naujo perleido br
ubliurkusiom akim, tartum siekdamasis sidmti kai kuriuos veidus ir atpainti juos, laikui atjus. Kirtj pakinkliai linko,
nugaros drko. Juo maesns akys, juo giliau jos smeigiasi. Kad jam kur kelmas pasipint po kojom. Paskui pasipra
portfelio igaliotinio ir, jo padedamas, pervertpopierius, kai kuriuos atiddamas, kai kuriuos pabraukdamas pietuku. Ir vl
atsisuko.
- A moku po du ir puslito u sukirstir sukrautpopiermalkierdmetr. Paklimas u nakties ir rytojaus dienos darb.
Pinigus gausite kaip ir visad. Viena slyga: paklimas negalios ir a nevykdysiu savo paado, jei ryt vakare liks nors vienas
nenukirstas medis. Js patys turit pasiskirstyti. Kaip?
- Sutinkam! - atsakPetras.
Vyrirdys atslgo. Tilius nusikeikkaip bemokjo lykiau.
- O dabar vejus suaukit.
Melamedas apsisuko, eidamas ariau savo vaio.
TREIAS
Viekelis ir medinis tiltas per uptebebuvo nauji apsireikimai iame krate. Viekelis pjovbalotmikatriu spindiu taip
tiesiai, lyg i varytas pagal itempt virv, jog, esant giedrai, matsi sparnai vjinio malno, rymanio kitame krate,
auktumose, u gereiseptynikilometr.
Tilto kriauklai, dils ir apsaugins atramos tebesisunksakais ir tuo paiu miku, kuriame uaugo, buvo sukirstas ir surstas.
Tilt rmmeistrai atjnai, kuri vyresnysis turjo barzdtoki veliir ilg, jog galjo j diru prisijuosti. Kelio darbus
atliko patys kininkai. Nors ir savo gerovei suvaryti senin, keiksi ne prasiau u barzdylas, kirsdami medius ir klodami
skersai vienas prie kilo. Ne lik per kelio plot, bet dar po eis sieksnius i abiejpusiivarir visus sumurd grindin. Po to
vemol, stambvyr, akmenis, visa, kaptiko artimiausiuose kalneliuose. Ir po to dar viekelis ilglaiksibavo ir drebjo,
vaiuojant sunkesniam kroviniui. Kiauroji emnesidavlengvai pasotinama.
Eiguvos pasoda taipgi priklausprie naujovs. Jperstatneilgtrukus po viekelio ir tilto taip, kad i senjerdvitrobesi
veik nieko nebeliko, iskyrus keletsenmedi, auganikieme ir paaliuose. Kas nepasikeitir seniausia - tai liepa, skarota
ir kupli, jog i apaios ndangaus nesimat, nlaas lietaus neprasisunk. Kitas netaisomas ir giliai provomis imaltas kelelis
kirto viekel kaip tik ties liepa. Ji ymjo krykel. Jos ak alioje pastogje kabjo aptres nuo laiko inkilas su medini

ventjstatulomis. Aukiau slpsi kitas, beveik tikras iskobto stuobrio avilys, skirtas biiviliojimui, kai meduneio metu j
spieiai lyg liepsnos kamuoliai risdavosi tarpmi kmis. Retai kada tesiverdavo rait vijik balsai. Bitms lengviau seksi
prasimuti lieknais ir pasiekti patyrel, tad raitoriai su luotomis ir karvibarkalais pasimesdavo beregint. Jspieius, kaip ir
visas apsias miko dovanas, smir dorojo senis eigulys, dabartinio tvas. Savo biikelmskaiiaus jis niekad neinojo ir
medaus liepini statinaii nesukraudavo porines lajas, kai priekaldy isiruodavo miest. Nors liepos avilys ir buvo
rpestingai iteptas medumi, virintu su avieiuogomis ir kita tyrelio ole, taiau bits lygiai mgo ir inkilsu ventaisiais. Ne
vienmedinnos, idivusirankir irdin smigus atrkalavijnulausenis Baiktys, kad ir kaip velniai lavindamas
rtbiteles. Kaip dera doram bitininkui, jis traukdavo ventas giesmes ir litanijas, nuo ko jam pasidarydavo tvanku pairdiuose
ir kartu gerklje ir todl, pasilengvinimui su paskubiu maudavo mikan isikeikti ant uogaujanimoter.
Valdiai pradjus dalinti dvar emes, po met kit duobtu miko untakiu atsilau matininkai ir sustojo eiguvoje.
Pasiskleid ant stalo popierius, pabrai juos ir papra eiti kartu ir aprodyti miko sienas. Baiktys, suprats, kad jie ne
medaus pirkti atvyk, kad neturi krepi grybams ir net neprao, kad leist kok uoliuk ulams nusigerti, ivar juos ir
paleido unis nuo grandini. Vyrukai grjuodups vanden, mito emuogmis ir ia pat sugauta uvimi, bet atkakliai braid
pievomis, skynsusivijusikarklir apyniltves, markstsi kemsynuose, vilkdami grandinir kasdami eikaupus. Eiguvai
paliko eis hektarus, kaip to reikalavo statymas, ir nebtinai geros ems - tai buvo matinink kertas u nedraugik
primim.
Senis Baiktys prunkt begdikiausiu bdu ir valdios paniekinimui matinink akivaizdoje nusimov kelnes prie vieno
naujau sukasto kaupo su baltu egliniu stulpeliu, kuriame juodavo idegintas raitelis - tos valdios enklas. Kas jam tas enklas,
kas ta nauja valdia? To palaimingo kampo nesiek n kazokai, n juodaimiai, tai ko jam paisyti kakoki matinink,
kakokios policijos? Kartper metus jau taip ar taip jis leisdavosi miest, kur galdavo iki soties prisiirti visokipamaiv
ir ydelk. Kam reikjo - rado jpat. O jis jau neiekojo. Jis gebjo apsieiti be j. Ir to gana. O kad meitsi paonje kokie
ateiviai neprayti, to tai ne. Visa didiul aikt, usigrdusi ir sandariai usisklendusi mikais ir lieknais, liaukiama ups ir
utverta tyvuliuojanio tyrelio eero, priklausjam vienam, kur jis kerpjo ir lsamanom. Jis ar, kiek spjo, ienavo, kol
atsibosdavo, ir gan, kur panorjo. Tpat jis darsenu pratimu ir dar gerokai po imatavimo. Jauni mons, kuriems buvo
paskirti sklypai i eigulyns, tik pasidair ir, dar senio pagsdinti, kaire ranka peregnojo gautas emes. Keikdami visas
komisijas ir sakydami, jog nra tvo umu, kad eitkatorgon, movausis suskliaud, besirpindami, kad tik pataikytinerti
atgal nepaklyd.
Taiau vedviekelir surenttiltkaip tik eiguvos palangse. Tada ir jos trobesius perkrov, i didiausitvart, dvarikos
klties ir deimties sieksni gyvenamosios trobos padarydami smulkius ir jaukius, kaip ir tiko eihektar kiui. Senis jau
nieko nevaliojo padaryti. Nebeveikjo kerai, nebegsdino jo namie kalta, senobinmukieta. Apleido avilius - bitels baig
imirti. Tik dar vis retuomiais nenukents ieidavo pasirieti su uogaujaniom bobom. Mat jis dulkaniu viekeliu riedanius
veimus, prikrautus visokios namapyvokos, matsustojanius prie liepos ir toliau, graesnse vietose, ant kalneli. Paskui,
kaip statnamus, drbi molio tvartus, kali lentdarines. Kaip apleistas dirvas plnaujakuriai, taikydami ivesti vag
lyg tyia per vidurbuvusios jaujos.
U ups, Basiulikivienkiemy, taip pat netvarka. Jau nuo seniStrinmirties ten kakas tartina. Kasmet vis koks naujas
stogas prasimudavo pro akas, nauji balsai atklysdavo eiguvon. Baiktys vis ruosi eiti ir pasibarti ant basiulikiei, bet
toliau tilto ir nenueidavo. O pati didiausia naujovatjo su krautuvs ikaba prie vieno namo gonk. Po jos kandin kalvir
grietins nugriebimo punktas. Pieninklestjo vasar, o krautuviem, kai prasiddavo miko darbai.
Tada ir lentvalsius prikal, kad ia jau Virsnikaimas, pagal senjeiguvos pavadinim.
Pakilesni dirv arimai jau kaiiojo juodas kupras i sniego. Atrs pusni ambai trupjo, leidosi, ir i po sunkios j
priespaudos nrsi lanksios nugultkarkl vytys. damas sniegas smuko nuo slog, uversdamas tarpdurius ir palanges.
Vakaris vjas iau iukurus, duskino atsikniojusias skliaut lentas ir niokt mik virnmis vis nakt, rydamas snieg
besoiais ksniais. Drumstas ir tamsus, pritvink s gar, persodrintas bundanios ems tvaiko, grdo debesis paeme,
suveldamas juos medius ir toliau sulydydamas vienitisin rko sien. Neramiai baub ileisti kiemus galvijai. Tryn
tvoras nutirpusius onus ir kassi ragus. unes skalijo, katinai galando nagus, pasiok ant vart. O sys pritpdamos
grakiai lenkilgus kaklus ir praussi, kas pranaavo, jog visuotinis polaidis ia pat.
Rogipavaos sunkiai slydo arklimlu patiusiais iemkeliais. Tai vienos, tai kitos niro i tankumynir pro eiguvos pasod
traukprie namo, kurio pastogje, po krintaniais laais, vir gonkelidur, vietaikiai matoma ikaba: VAIRIPREKI
KRAUTUV. V.GUIENS. alia, ant kitos lentels, galu pridurtos prie didiosios, kita ranka ir kitokiomis raidmis buvo
prirayta, jog dar ir svaiginamjgrimparduotuv.
Kaip ikaba, taip ir patsai namas buvo dvilypis. Priestatas, prilipdytas ymiai vliau, neatitiko n statyba, nmediaga. Jis
atsirado labai skubinant, kaip btinyb, tik paskelbus apie parduodamus svaigalus. Mikini kaimeli gyventojams ne kain
kiek rpjo toji inia. Jie patys gudriai prasimanydavo tvirtesnio grimo. Jei ne alaus, tai burokinio skysio, tokio saldaus, jog i
gryno cukraus nieko saldesnio neispausi, arba savaip perdirbinjo bulves, nusunkdami drumzlinraug. Taiau mikakiriams,
apyniekiai udirbantiems, parankesns vietos nebereikjo iekoti. Mielai jlankir vejai, kartais net trejetsenobinimyli

nutoldami nuo nam. Palangs darelio tvorper iemnugraudavo arkliai, statinius itraukydavo mutynms ir vaidams greiti
jauni vyrai. Pavasar Guas tverdavo nauj, o jo dukterys pritpusios stebdavo, ar prasikals pinavij daigai ir kaip isilaik
rtos, trempiamos nagintbern.
Namas i vidaus taipogi skyrsi savo paskirtimi ir idstymu. Senoji ir pagrindindalis, statyta dar tada, kai nesivaideno
tokie auksiniai laikai, turjo erdvipriemensu kamara podliui, kaip visose kaimieitrobose. Virtuvir eimynos kambarys
su plaiu stalu ir tvirtai suremtais suolais pasieniuose vienoje pusje ir krautuvsu kamaromis kitoje. Priestatas vietnaujais
sienpopieriais, daytomis grindimis ir lubomis, kuridailiai obliuotos ir meistrikai suleistos lentos jau buvo kaltos apaioje
skersbalki. Vienoje i tkamaraiisdjo Melamedo galiotinis ir skaiiavo pinigus.
Plati lova su nriniais apsitomis pagalvmis ir puikia lamstuota antklode. Stalelis su glmis ir sienos su fotografijomis ir
paveikslliais rod, jog ia ilsisi Guo dukterys ir dsauja po sunki darb ir gausi spdi. picas gerai jautsi toje
mergikoje aplinkoje, dailstalel, prie kurimerginos ukuojasi ir grainasi, pasistaipydamos prie apvalainveidrod, paverts
ratins stalu, o pat kambar - savo darbo kabinetu, beveik tikra staiga. Paleids kaklaraiio mazg, markinius atsipls,
kojant kojos sukls, tvarksi kaip jam patiko, pagal savo proius ir pomgius. Ir kvap jau buvo spjs gyti is jaukus
kambarlis, kvaptok ypatingir stipr, susidedant i odekolono, esnako ir galbt silks su svognu, mirkytos acte. Rudos
iknos portfelis su blizganiais apkaustymais kpsojo atvpusiu virumi, atremtas gli puod. Jis pats sdjo kampe, ir
prasiverianios durys jbeveik udengdavo. mogus turjo apeiti i ono, kad galtstoti akivaizdoje.
- Kiek?
- Ogi, pons, ia parayta. Septynios ays metrais...
- Kirsta ar veta?
- Kirsta. Su kuom a veiu? O ia ypaiai, kas padaryta naktir iandien, - kio antrpopieriuk.
- Didelis pinigas, - trankpirtais raudonas ir baltas ropeles kasininkas. Jos lakstvielomis, sausai kaukdamos, ir velniai
teino, k rod. Kita ranka trauk i karmono pinigus. Po penkis ir po deimt, apystoriais pakeliais, perjuostais popierinm
juostelm. Pinigai net brakjo - tokie nauji, matyt, ktik i banko. Ir toliau stovintieji kamsi nykiais paones.
- Tai kad taip dabar tiknintarbkapt nuo stalo ir pro duris. Bene sugaut? Mikai ia pat.
- Pamgink, tai inosi.
- O nemaai ten jprislgta. Kaip skiedros ea. Ir nebijo ydelis su tokiu maiu pamikje...
- Kas jgriebs? mons pas mus tik lieuviu marias laka. Nra tokio, kas tiek paimtdl drsos.
- O tu, epuli, imk ir surizikuok. Kuliammainsu traktorium paperki ir eini per svietgerdamas, kaip jautis isigans, erzino Kadaila besigrintpinigais.
- Ar girdi, tau geriau tiktmainistu.
- Ai, pons, - grabinjo sugrubusiais nagais mogus savo udarb.
- Persiskaiiuok.
- Kia skaiiuosi? Gal jau nebsi, pons, nusuks.
- Nu, nu, ne taip mandriai. Sekantis,- sakmiai trinksjo skaitytuvai ant stalelio. Drieas jis gi, ne tik skaiiuoti ir imokti
vienu metu sugebjo, bet ir girdti, kkas neka paiam priemens gale.
Otriai puldamas, sekantis tarpdury sutikdavo ieinantsu piniggniuulu saujoj ir abu kailiniuoti susiskersuodavo, kad nen,
nten.
- Kur puoli, kaip uodegon kirptas!
- Nesvyla ir tau. Spsi nusilakti dar...
- Piniglio tai piniglio, - pamaldiai graudenosi Krivickas Vargdienis. - Kad taip kas nedli, tai ir a eiiau lempelkoki
imesti.
- iandien neisisuksi. Teks ir tau statyti. Juk Petrturim pagerbti prigulianiai, - gsdino japlinkiniai.
- Petriuk, msgeradar, reikt. Verkiant reikt. Tik kad a prapuols suvisam, - niurkiojo nosimi slogos kamuojamas ir
vis didiau nusiminiman grimzts Krivickas. Paraudusios trumparegs akys aarojo, istos dm, vjo ir bemiegs nakties.
Pasilenkdamas, kaklitiess, klaussi, kas kneka, ir lingavo galv, vis pritardamas, nors ir j pat btijuok. Drumzlino
prakaito latakai, palikymes ant veido ir sprando ir tikras krvas purvo sune prie s ir paausi, rod, kaip smarkiai jis
buvo darbavsis mike. Jis pajo i skurdaus maaemikaimo, kur pusgyventojturjo tpaipavard, tad ir priedo prie
jos ne vienam reikjo, iskyrimui.
Eil slinko prie ratins dur. Vienas prisds ant silki, kitas ant ibalo statins, knapsjo nosimi. Snaudulys nenugalimai
lenk sprandus ir lau blakstienas. Kiti ramstsi sienas, vieiai ilipintas laikraiais, lapiais kailiniais ar permirkusia
sermga, palikdami purvinas dmes ant j. Prieais tarkjo skaitytuvai, lamjo atskaitomi deimtukai, o u nugar, i
krautuvs, traks moteriki balsai klnerim. Ten vyko dalybos, udarbio pasiskirstymas porose ir pirmo stiklo susimuimas.
Visokie paveikslai: graios puspliks ir begdikai besiargstanios mergos, didelimiestvaizdai, ponai su pypkm ir cigarais,
unys, arkliai, laivai, kas onu, kas galva auktyn, maigsi sulipinti ant sien. Vienas i nuobodumo pamgino perskaityti odius
paiom stambiausiom raidm, ir tas darbas jam seksi nkiek ne geriau, negu pirmameiui, braukianiam sies plunksna per

elementoriaus eilutes - dagens nihyter, svenska dagbladet, stokholms tidningen...

- Griausmia ir kalba? I kokios karalysts tai paeina kain? - sprendmieguistas mikakirtys.
- Paklausk Guiens.
- Bene ji ino. Tokia pat vita, nemokyta.
- Bus tai ved. Silkm vynioti perka, - nedrsiai pasireikmenkas, matyt, neseniai paliks mokykl.
- Tai kam jie prirao, ir dar su paveikslais? Juk daiktgali ir prastsupti? - abejojo tas, kurs sugebjo perskaityti, bet
odinesuprato.
- Laikraiai jtokie.
- Kad laikraiai, tai i karto matytum. Taukinais nagais btnuiupinti ir musinumarginti.
- Gal ten musinra ir, lainius valgydami, ima su pirtinm, - nutarTugaudis, buvs policininkas.
Vieni nrlauk, kiti spraudsi vidun. Vejvisas tabnas vienu metu ugriuvo. Daugumoj tai aplinkiniai smulkieji kininkai,
maaemiai, laikpo arklar du, ir i to sudardidesndalpragyvenimo. Taiau netrko ir tvirtkininksu trejetu ar ketvertu
gerai nuertarkli. Geras udarbis patraukir tokius kaip Doveika. Du jo vyrai ir piemuo vilko trejomis porinmis lajomis.
Su tokia padaryne ir tokiais gyvuliais tai gali uvaryti, i karto po pusa. Tai ne msokos - apmaudingai baktsi tarpusavy
maieji. liurksiniomis naginmis, isimarkstiki paast, lipdami vienas kitam ant apivar, grdosi Guo priemenje, i visur
supld.
- Kam tbotag, Butkau, su savim neiojies? Karemoj unnra, - ukalbino Kadaila, nedamasis savo grob.
- O kuom tau blauzdas apgensiu? - isiviepkaip ekas, sparnus nuleids, lapias tartum linpdas i markos mognas.
Teisyb, botagjis ir valsi, ir krautuvneasi. Kad ir nekoks, bolkotis kaduginis, ir papliauka vieni mazgai, bet neinai,
kada tau itrauks i rogikoks kruas.
- Mano blauzdos ne muikams kapoti, - Kadaila buvo miestietis ir kaimo liaudirjo su panieka. Kaip ir Raudonasis
Petras, jis turjo kpapasakoti i turtingos savo praeities. Teko jam bti ir tikruose miestuose, kaip Klaipda, ir duonpelnytis
beveik i jros. Jis paino ir fabrikus. Sakysim, Frenkelio od fabrikiauliuose, kur smarv tokia, kad arklius jau i tolo
apima pasiutimas, ir jie oka su veimais plaukti skersai eer. Jis darbavosi valdikose statybose - kur tiesiami keliai, rausiami
prakasai per kalnus, reniami tiltai per upes ir pylimai per balas. Jis turjo reikalir susidrimsu utenikiais kalamakininkais,
kaip amaras uplstaniais visus vieuosius darbus, nors jie vyktir tris imtus kilometrnuo jkaim. Su barzdylom burliokais
ir kacapais, gatvi grindjais ir griovkasiais nuo Zaras. Su igonais i eduvos, su bedarbiais agarje, vasar dirbaniais
Kure, o iembesitrinaniais gatvse, turgavietje ir smuklse. Su Pavenicukraus fabriko darbininkais, emaitikai kietais ir
atkakliais mueikomis. Kad jis turjo savo linijir narsiai jos laiksi, liudijo lauta nosis, iretinti dantys ir vairaus pobdio
randai. Nusimets markinius, jis galjo parodyti antra tiek tarp visokitaturuoiant krtins ir rank. Kaimieius jis krimto,
kur tik prieidamas, pripaindamas vienintelsu jais bendravimo form, tai nesivarant gerti jdegtien, kai turgdienomis jie
statiniu pripildo smukles ir vaiina, neskirdami kur draugas, o kur nederla.
Kadaila usigulo ant prekystalio, per savo ilgumsusilenkdamas, lyg perldamas pusiau. Guien, nors ir grynkaimiet,
laiksau lygia, vertindamas jos sugebjimus prekyboje. Ir todl jis kreipsi labai mandagiai:
- Ar atsiras man kokia kertelpritpti?
- Kur jau ne. Praom trob. Praom.
- Uh, tai moterl! Kaip emuog- mukt, prarytum ir apsisuks vl nortum, - pusbalsiu gardiavosi Kadaila, susims
pirkinius.
Petras ir Tilius, tartum jung sukinkyti jauiai, peius surm, vartsi emoje kanaplje, kadaise turjusioje geresn
ivaizd ir paskirt. iluma ir tvanka juos vert nusimesti virutinius drabuius, atsisegti kaip autkojai juodusi markini
apikakles. Prakaitas liauk nuo plaios Petro kaktos ir sruvo paausiais ir kaklu raudonus krtins gaurus. Jis jau buvo
iverts kelis stiklus ir suvalgs visa, k galjo ranka pasiekti. eiminink nesksdama krov stal. Tuio butelio vietoje
tutuojau stiebsi pilnas, ir jis nesirpino, kieno dka jis pastatytas. Mokani iandien tiek, jog gali sudegti degtienje ir vis
tiek neveiksi. Prie jo grdosi kirtjai lyg velykins ipainties atlikti, ir kiekvienas dkingumo pritvinkusia irdimi. Jis reiksi
skaidriosios ir alaus pavidalais ir visu tuom, kgaljo patiekti Veronikos krautuv.
- Petrai, tu msbrolis ir tvas. Igerk su mumis po lael. Kmes btume udirb, jei ne tavo galva? - svyravo ir laistant
aslos degtienbroliai Jurnai, smulkiai sudti vyrai, taiau kantrs ir kibls darbininkai, iemas vargstmikuose.
Krivickas Vargdienis, tik minutei paliks atvsti, tampkaklo gyslas:
- Verkiant reikia igerti. I diaugsmo, broluliai, kad apieknturim tokir utarjmsprasiok. A tuojau bgu namo,
neu paiai cukrelio dl arbatos. Nekas anai, nabagei, strnas lauo sausgla...
Doveikos piemuo Laurynas, maai teudirbs savo kienei, nes vediojo eimininko arklius, drsiai laiksi tarp kirtjir gr
ne maiau u juos. Jis mgo draugij, mgo mones ir subuvimus. Aminai rautis su karvmis Basiuliki tvartuose jam buvo
atsidiki panagi. Trauki kiens suglamytpinigir tkant stalo. Jis turjo i ko ir leido sau daryti, knori. Niekas jo
galvos nelau- npati, nvaikai. Petrui taip pat nepagailjo odelio:
- N penki dabar tie suopiai neimanyt. Maiau, kaip susirauk Melamedas, kai Petras suuko: pustreio! Kaip su

kirpente r.
- Itrinks tau iuprgaspadorius. Itrinks, - gsdino j.
- Gaspadorius man tiek terpi, kiek tavo ivsusi kumel. Ndku, nigrau jam. Ir tau va pyga. A geriu savo, - atkio
juodkumtlubasis.
Lovos ir kanapl brakjo. Daugumas taiau trynsi staiom, nes didiajam eimynos kambary suolai lo nuo talpniai
susidribusi miko vyr. Jau ir daina sklido, ir Veronika nebespjo tramdyti, tardama, jog netinka katalikams paskutines
prievelykio savaites bliauti kaip veriams.
- Jei galim knablakti, tai ir dainuot mums neugins, - iausi apstagaravusiais kaip vieversys andais plaiaburnis bernas.
I jo megztuko vieni skutai lik, ir pliki keliai lindo i suplyusikelni.
Dm, lapiaut, sulyto unies tvaiko kamuoliai musi nuo lubemyn ir, duris pravrus, uruliais mlyno garo virto lauk.
Ij pasivaikioti, tutinjo pasieniais, graibstsi tvor. Lauke lijo ir ledijo. em blizgjo lyg stiklu pavota. Juoda miko
siena, rodos, nutolo, praplsdama tuitarpsu ups juodalksniais ir pora telefono stulp, kurivielos klaikiai paiodamos
kauk.
Suplyusiu megztuku paputandis bliovvis garsiau ir tarpus kaiiojo po odel, kad girdtsi kamaroj:
- Durniai js, jei girdot traudonjaut. Tegul per daug nesivaizduoja. Mes ir be jo galjom paimti gerkain.
- Galjot, galjot. Kas neleido? - abejingai murmjo Petras.
- Nebijok, a maiau, kaip eigulys jdienos kirtimpriskyrprie naktinio. I kur tad tiek pinigo gavo...
- U ttai tu gausi per nerves, - pasiklKadaila ir kaip kryius galva braukdamas lubas, uniko raityti rankoves.
Rksnys atsilo. Gyslotos rankos su baisiais mlynais pieiniais susimataravo prie akis. Guienpuoltarp.
- Susimildami, nepradkit. Kad js tuoj kaip mai vaikai.
Kadaila nesikltam, kad vl tuiai atsisst. Pakumpusiu nykiu drvaikinui pagerklir tkdelnas delniilgai,
lyg nusivalydamas rankas po nevaraus darbo.
- Praversi dar snap, tai nupsiu kaip uod. Ar supratai?
Tas, matyt, suprato, nes patylom urzg, nairuodamas ir iupindamas paand. GuienglostKadailos pet ir neymiai
stmkamaron.
- Bk bent tamsta su protu. Nereikia. Nusiris ir umigs.
- I kur toks glias?
- Neinau. Pas Doveikpristojs buvo. Ivar, sako.
Tilius juto, kaip tvinkioja smilkiniai, kaip atsileidia nuvarg snariai, kaip lapidrabui nemalonus prisilietimo jausmas
nyksta ir smagi iluma sliuogia i viraus. Ir stebjosi, kad Petras po kiekvieno stiklo darosi niresnis ir tylesnis. Branginti reikia
tok draug. Su juom praleista iema, bet i istorija baigta, ir jie persiskirs. Jei ir negaut tarnybos, vis vien teks kur nors
usikabinti. Kur? Gal pats pavasaris parodys. Pavasaris jau lauiasi, galingai niokdamas mikais, lkdamas tyreliu i piet.
Srva srovmis nuo medi, barbena altu lietumi langstiklus. Pavasaris jau u sien, ir turi prasidti kas nors nauja. Kas nors
kita. Kas nors - nesvarbu kas.
Jis ieis su pavasariu. Pirmkartnuo rudens pagalvojo, kad ia buvo is tas, ne vien tuiai praleisti ilgi iemos vakarai ir
naktys. To jis nejuto anksiau. Sekiojo akimis eiminink ir nutar jos nemats n piktos, n susiraukusios. Jos ypsena
virsdavo kakuo minktu ir diaugsmkelianiu, kai etadienio vakarais glostydavo praretjusius Petro plaukus.
- Gana, Petriuk, uteks. Pavargs esi...
Ir Petras klusniai atitraukdavo rank. Ok, ta moterl- rsi vaikinas. Kas pasakyt, kad ji tik krautuvls, usigrdusios
tarp mik ir liekn, savinink. Jei ne jos dukterys, j palaikytumei aunia mergina, suvlavusia itekti, bet neturinia joki
senmergs ymi. Jos pilna krtinsibavo ir drebjo su kiekvienu ingsniu ir poskiu. Sveikatymjo jos traks judesiai, ir
plaukai blizgjo tuo aviu atvaitu, kurteturi medilapai pavasarir moterplaukai jaunystje. Pasiutimo kipai jos akyse, ir
kaklo ikirpimas - kaip nuviesta aiktelvidury miko, kur nortum prikristi poilsio atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai kalbasi su
Petru.
Guo troba kilojosi nuo triukmo, dmir tvankos. lubasis litinjo, nosimi braukdamas stalus, lusis bernas su ipltu
kelniklynu lyg ant kerto kaukte kaukdzinguliukus, vis pataikydamas kuo nevankesnod. Krivickas Vargdienis knark,
galv pagulds palieto alaus klan. Snaudir daugiau. Darbas nakt ne vienam pakirto pakinklius, bet diduma dar laiksi,
nepaisydami patirto vargo, ir todl dideli ir ma i buteliai pastebimai nyko i lentyn. Guaits pasikeisdamos laiksi u
prekystalio, nors iaip jokipirkjnesimat.
Tiliaus irdis tirpo kaip lajinvak. Late lajo. Kaip ji tvarko krautuvir dorojasi su grikais. Kad ia tik parduotuv
isineimui, tai nieko nereikia. Policija toli. mikus ir pelkynus savo noru policija nelenda. O jei ueit- sau juoko pasidaryt.
Ar draudiama sveius savo troboj pavaiinti? Nuo kada tokie statymai, mes nortume inoti? Aha... Bet ir policininktok
domu btpamatyti, kuris atsilaikyt jai - jei ji graiai papraytprissti valandiuk. Tik prissti ir pasiildyti. Griausmai ir
perknai! Tai bttukeli, - svarstTilius, apimtas smelkianio geismo ir pavydo. Ne su visais ji tokia meili, reikia pripainti.
Savo vyrui dantnevarsto. Sdi mogulis virtuvje ir kursto ugn, kaip vanta i pirties kiaurai nudrengtas mike. Kgi Guas -

pavargs. Ne tokio vyro reikia jai.

O ten jos dukterys staiposi. Taigi trys jos, ir kuri i jkuom nors pranaesn? Tilius usikniaub, kakta paliesdamas stal, ir
sugniautus kumius suspaudkeliais. Ji udklaikios mintys, mai nukeldamos naktgldumas, kaip juodmik, kur nieko
regimo, nieko apiuopiamo toje tamsybje. Tik viduryje vieiantis, boluojantis vaidinys. Kieno jis? Tos rankos ir ilenktas
kaklas?
Apgrabinjo pilnkaip akstiklir grgurkniais, tartum sieros rgti, plikindamas gerkl, krtin, ird. O nugarsiaub
altis. Ten stovjo Agn, septyniolikos metVeronikos jauniausioji, ir mojo jam, ir auk, veik nepraverdama lp. Jos plaukai
isikedeno migla, ryto spinduliais nurausvintu voratinkliu apraizg jo akis, ir jis vapjo odius be sryio su aplinka. Ir be
tvarkos. Patsai jnesuvok, kam jie, kaip daugelio aplink ir dar daugiau paiame savyje.
- Patinka man Agn, Veronikos dukt. Petriuk, senas berneli...
- Daili mergel... Kodl tu negeri? Gerkim, Tiliau. Gerkim, uliavokim. Negyvai nusileskim. Vienkartatsiimkim lig soties...
- Tmes siningai atliksim. Duok! Kpaduosi - tsuversiu. Ar man ne vis tiek? Mane pjauna bjaurus agulys. Turiu kuom
nors upilti j, nes kitaip inarstys man iaunas.
- No, no...
- ibalu atsiduoda degtien... Bet reikia gerti, kai nieko geresnio. Ir ibalgeri mogus, ir nieko. Ir tkartuml, nusunkt
nuo epuiievs. Bet tu netikk nvienu odiu, ktau vakar privliau. A ir pats netikiu. Kbepadarysi, kai itaip mogui
ieina. O inai... - jis pasilenk prie pat ausies ir nabdjo kaip kunigui prie klausyklos pinui. - A praysiu motinos, kad
leistAgnu mans. K, manai, neleis? Nu kain... visas tarnybas a itaip. Aplapinu ir padegu. Taip turi bti, jeigu tavo
dalis tokia, tai ir neiauk erio, nes vis tiek nieko nepaknisi. Ar ne? Man, sako, trksta rimtumo. O i kur a jpaimsiu?..
Tada jis pasiklvaliai ir jo tiesiai, ir taip tiesiai, jog drsiai galjo mginti pereiti viena grind lenta iilgai. Ir pro duris
pataik, ir graiai isilenkdamas imestant tako snaudianio kirtjo bjauriai iteusiomis naginmis apautkoj. Jis atsikor
prekystalprieais mergaitir nuolankiai panarino galv. Plaukai ukrito ant aki.
- Tau bloga darosi, Tiliau? - girdjo bals. - Atneiu selterio.
- Tikrai man bloga. Blogiau man nebegali bti... Jis girdjo jtrimis ingsniais toliau. Jos ranksukeliamus garsus, jpai.
Skambteljo stiklin, atlauiamas kamtis ir nyptimas skysio. Jis girdjo putojanio selterio smulkuilaelikibirkiavim
stiklinje taip arti, kad juto jlyg plonyiadatlidrius ant veido.
- Igerk. Atsigaus irdis,- pramergait.
- Man jau geriau... Tuojau bus geriau... bus gerai...
Jis dar palauk usiguls ir usimerks, drksdamas nagais delnus ir trakindamas pirtus. Ant j, po sak ir purvo
sluoksniu, tebesilaikstiprs pdsakai, tartum tik velnus kutenimas jos standikrtprisilietimo. Jis braukatvirkia ranka
per burn, mgindamas nutrinti jos minkt lp pabuiavim. Ir tai pamale jam pavyko. Nusivadjusio selterio gurknis
nuplovgaiias nuosdas gerkls gale.
- Tu labai pavargs.
- Dabar a jau savo kojose, - drsinosi vaikinas, kalkmis iteptos sienos baltumu iblyks. - Dabar tai kad pasiusim gerti!
- K begersim, kad jau nieko ir nebra? - juoksi antroji Guait, kalbinama Tugaudio, kurio galva svyravo lyg laikinai
pritaisyta ant pei.
- Spirito yra, - buvs policininkas drpirtu vielintinklel, kur dar matsi keletas mabuteliukraudonomis etiketmis.
- Tai tik spirito. Bet jo neksit.
- O, kad tik btlig atsigeriant.
Ji pasakojo, kad ne tik viskas igerta, bet ir suvalgyta. Lainiai, deros, taukai. I kiauls, kuriandai paskerd, liktik pliki
kaulai. Ji bgusi net pas kaimynus duonos ir dar io to skolintis. Visuose namuose ntrupinio valgio. Tik alios bulvs, burokai
ir miltai. Ir jokio grimo, iskyrus vanden, ibalir silkirasal.
- Mes geriam ir ibal. Kas mums? - pasigyrTilius.
- Gerai tu sakai, - tvirtino Tugaudis kaip berelis svyruonlis.
Agnturjo savo rpesi.
- Juk galtume ir paokti. Kalvis muziklatsinet. Visus senius lauk i gryios. Ir kad oktume, oktume...
- Gavnia, negalima, - ugynsesuo.
- Gerai, kad negalima. Kaip a okiau su tokiom baisiom naginm?
- Persiautumei batais. O barzdir dabar gali nusiskusti. Paduosiu tvo skustuv.
Tilius brkteljo delnu per smakr.
- Kas ten skusis... O inai, Agne? Kai pradius keliai, a pirksiu dviratir vis pas tave atvaiuosiu. Be dviraio tai kaip uva
be uodegos.
- Tai bus puiku! - nudiugo mergaitvaiko atvirumu ir vasaros giedros akim. Ir eliu pritemo jos poakiai, ir niria gaida
praskambo jos odiai, kai tar: - Vasar ia nuobodu taip, jog gali numirti. Tik balos ir mi kai. Tik uodai ir varls. Tik
moterys kartais praeina su uogkrepiais. Daugiau nieko. Dieve, kaip ia lidna...

- A todl pirksiu dvirat, kad tau netektlidti. O gal ir ne... Velniai ino, kas bus su manim?..
- Kodl? Juk adjai?
Tilius nudelbakis, lyg kaknegera prisimins.
- Matai... Kaip ia tau pasakius? A gaunu tarnyb. Ir turiu ivykti miest. O kaip i tiek toli atvaiuosiu? Nebent motocikl
sitaisyiau.
- Tarnyb? O kada jgausi?
- Jau gavau. Tik dar nesiskubinu. Gali palaukti mans, jeigu nori. Baiss jie ten ponai. Spjauti.
- Oi!.. O ktu ten veiksi?
- Tarnausiu. K gi daugiau? Tarnyba tam ir yra, kad tarnautum ir nieko nedirbtum. Sakysim - prie geleinkeli. Kokiu
virininku. Ar tau patinka traukiniu vaiuoti? Paviniau dykai.
- Hm... - lidnai muistsi mergait. - Kad a nesu traukinio dar maiusi, ne tik vaiavusi. Tik autobusu.
- Kten autobusas... Nu matai, kokia tu, - smaginosi vyras. - Teisyb, be arklio, kitos mainos ia ir nra. Nebent siuvama.
Bet gal a pasirinksiu kkita. Nu, policijos vado viet. Uniforma vien auksu varba. Petras, tiesa, niekina uniformas, bet kas
mums? Svarbu, kad gerai ir pinigo turi kaip velnias pel. Gyvenimlis, sakau. Barzdskutu pas kirpjkasdien...
Agnatsiduso. Teisyb- be arklio, jokios kitos mainos. Ir, niriai pasiirjusi, nusisuko. O vaikinas smaginosi toliau:
- Darbo ten, inoma, jokio. Bet man utenka - prisidirbau. irk, Agnyt, kokios rankos! Kaip unies letenos. Laikas jau ir
man pradti. inai, visi kvieiasi pas save, nori siteikti, vaiina. Nespji apgerti skaidriosios. Ir tos jau paskui nebegeri - tykai
konjako. Miesto ponios tamposi su uniukais. Nuobodu ir joms. O ia tokie dails vyrai aligatviais vaikto. Ei, ktas daro!
Vieversio pkais apstagaravs bernas, Kadailos nykt pasmakry jau, matyt, umirs, narsiai rmprie sienos vyresnij
Guait. Ta ne juokais plsi:
- Paleisk, parigali! alin!
- Nepaleisiu. Su yduku tai tu moki, o man negali.
- Drok jam per prusnas u tokias kalbas! - nirtulingai oko seseriai pagalbon Agn.
- Palauk. Pati Milj sudoros. O Turgaudis, kelmas, snaudia ana kur, kai jo mergdriskis gvoltavoja, - piktinosi savaip ir
Tilius.
Gribiius atleido rankas, kad griebtsi u aki. Keli krauju pasruv brkniai staiga ivagojo jo and nuo kaktos iki
pagerklio.
- Ot taip. Dar pridk, Miliute.
- O kas tau, zimagoro mote? - sutiks laimingTiliaus ypsen, apkvaits nuo skausmo ir netiktumo, kruvinas kaip gaidys
oko mergininkas. O luotkotis jau buvo atsirads Mils rankoje, ir ji tvojo, neirdama, kur kliva. Pakauis skambjo,
tratjo kaulai.
- Laukan, bjaurybe! Kad n smarvs ia tavo! Rankom prisidengdamas, susikprins, pamets kovos dvasi, nr prie
dur.
- A tau padsiu, jei jau Tugaudis, kiaul, nesusipranta, - pasmagino Tilius koj, taikydamas vaikino upakalin.
Smgio tvirtai pastmtas, atsitrenk duris. Jo laimei, jos paios atsidar ir, nebeteks atramos, dribo visu ilgiu staiai
pateuskiem.
- Va, kur mergiot! Tokiai negnybsi pigiai paonn,- stebjosi vyrai i didiojo kambario, pro dmus ir garus spj
apvelgti trumpsusidrim.
- A jam...- taissi bliuzelmergina.
Dar kas k sak, kas ko klaus, smarkuolei nesigaildami pagyr. O virtuvs langas suvangjo, ir avigalvis akmuo,
atsimus spintelsienoje, pariedjo po kde.
KETVIRTAS
Lauke tebelijo. I viekelio pasuko platus, juodai lakuotas vays. vanguiai aidjo, kai didelis sartas arklys purtsulytus
karius. Kitas skambutis, taisytas virs ilaukini krautuvs dur, cvankteljo - mogus i vaio, apsitrauks ilgu ir duksliu
brezentiniu apsiaustu vir kailini, pasirodant slenksio.
- Ponas viraitis - sveias nebuvlis! Praom toliau, - ibgo priekin Veronika.
- Ai, Guien. Bus gerai ir ia pat. O kad lyja, lyg brolimieganidien. Keliberegint nuvarys. Jau vietom pavaos vyr
siekia, - jis atlenkkailini apikaklir, nusims kepur, padauon, nukrsdamas stambius laus. Po kelis laus kabjo
ant juodir stangiantaki. Platus sklastymas skyrjo sniego baltumo plaukus, o plynai nuskustveidabipus nosies iki lp
kampdalijo raukls.
- Jau gal ir laikas. Po pusiaugavnio, - pritareiminink.
- Ar suveMelamedo mik? - viena ausimi klausydamasis gerianipasiteiravo sveias.
- Sako, jog maai kas belik.

- Susimtydelis. O btgavs per kelnes.

Lietaus sukapota, sunki kaip kalnas prietema lipo i ups, juodalksnius prilenkdama prie ems. Juodas miko lankas vis
ankiau ver trobas ant kalnelio. Vilko akim rausvai spingsjo eigulio iburlis, nusitrauks patin giliausin tamsos dugnan.
mogysta, likusi vay, kiurksojo, nusisukusi pavjui.
- O kur ponidjot? - susirpino Guien.
- Tai, - numojo mogus. - Vadinau. Njo. Sakpalauksianti. A mat neilgam. Apsiirjau, kad degtukus bsiu umirs.
Tai, sakau, ubgsiu.
- Senis igerti eina, o senutpalieka rogse, kad lietus gerai kaulus itrinkt. Degtukai tik dingst, - aipsi Tilius, irdamas
tuo metu pro lang.
Mergos suprunkt.
- Kas jums? Ar pasvilino?
- Pamats tsenut, tik akineispragink.
- Olia lia! Tai kas ji tokia? Kuom jau ypatinga?
- Mspieninink. Buvusi, tiesa.
- PanelMonika. Ponia dabar jau.
- Nutilkit, - sudraudmotina, mirindama kaip lapapie savo urv.
- Tai ponia Doveikien- mona viraiio.
- Kad, mama, jis jau nebe viraitis, - kraipviesigalvutAgn, lyg oka, skabydama jurginus per tvor.
- Man inoti, kas jis. O jums tylti. Bgu atsivesti vidun.
- Js tai taradeikos, - grmojo pirtu Tilius, krypuodamas pas vyrus.
- Palauk, pamatysi patsai, - stabdjMil.
- , Tugaud reikia prikelti, kad tave saugot nuo kavalieri. Kitas dar ine duris su visom staktom. Akmen netrksta
Virsnse.
Ne degtukai Doveikai rpjo, o snap kytelti kamaron, kur miko vyrai linksminosi taip trankiai, jog per lietir vju
kelivarsngirdjosi. Jis usidrant savo piemens.
- Ir tu ia dar?
- Ir a. O kas, gal nepatinka? - nedraugikai laiksi Laurynas.
- Ne dl patikimo. Tik kaip su karvm?
- A ne jautis. Apsieis tavo karvs ir be mans. Karemoje man ne ponas esi. A su draugais geriu. Mane myli ir vaiina.
Staipasigavpripilt.
- Yra ia kir vaiinti, - stebjosi Doveika.
- O kas jis, ar ne mogus? - Tiliaus papurtytas, Tugaudis kniosterjo ir i karto atiloko, prieais save ivyds juodus velius
antakius.
- Rodos, kad turi dvi kojas, nors vienir trumpesn. Ir gerkldegtienei supilti.
- Tavo vieloj, Laurynai, a tai voiau marmztam poniukui, kad apsiverst. Nei lavisamiir duodiesi jojamas.
- Oho, ko netenka igirsti senatvje... - Doveika niekinamai atvplp.
Tugaudis jau seniai galando ilt ant Doveikos, laikydamas j vis savo nelaimi kaltininku. Tik, kol viraitis, nebuvo kaip.
Dabar jau jis pradrso ir surado odel.
- Igirsi dar ne tiek. Pasibaigkatino dienos.
- Kpadarysi. Pasibaigtai pasibaig. Nieko amino nra. Ir paiam, rodos, pasibaig, o vis iaip taip skurstam, - buvs
viraitis trukteljo pet ir, i kiens isitrauks cigarei, sil visiems i eils. Pasil ir Tugaudiui, tik is nem. Kiti
negaidami traukir degsi. Kas ia tokio? Ar pirmkartjam tenka su monm pasinekuiuoti? Girdjs jis ir ne to. Per tiek
metvisko pasitaiko. Apsisuks pastebjo linguojantKrivick. Pakalbino ir j.
- Krivickas jau itin pavargs.
Bet jis tuojau turjo pasigailti io kaimyniko panekinimo, jei jau i viso nesigailjo koj kls t iryn. Krivickas
Vargdienis po t odi suknark taip garsiai ir bjauriai, lyg staigiu oro tr kiu plauius bt trauks pus trobos ir savo
igirst pavard. Pravr plaiai akis ir sustingo stulpu. Jam, matyt, ka in kas visai negero pasivaideno. Tai tetruko kelias
sekundes, per kurias ibalo kaip popieris ir vl pasidarbeveik mlynas. Jis paoko ir subliuvo prikimusiu ir klaikiu balsu, lyg
veris permutas kle ant ems ir ivyds prie kaklo taikomus dalgio amenis.
- O Jzau! Duokit en peil! Papjausiu! Grobus paleisiu!
Viena ranka sikirto Doveikos kailini atlap, o antrja siek nuo stalo butel. Butelio nesugraib, kadangi Doveika
traukdamas vilko j kartu aslos vidur. Kol jie spjo susikibti kaip reikiant, tarp, kaip pereklpasiiauusi, metsi Veronika
ir, drodama per rank, ivadavo belaisvio kailinius.
- Jau tu per daug, Krivickai. Staiai be gdos taip ant mogaus pulti. Kas taip mat? Nusigrei, tai ir eik namo.
Tiesa, kad niekas nemat tokio Krivicko. Ir taip nesmagiai pasijutusio Doveikos. Jis atsisveikino greitomis ir, palyd tas

bendro esio, eimininks globojamas ir atsiprainjamas, smuko pro duris savo va. Umiro ir degtukus.
O Vargdienis kaip mai oko, taip ir susileido atgalios.
- Negaliu jirti, negaliu, broleliai brangiausi. Kol dar negrs - dar, dar. O kai tik kokiraselpaimu, tai tuojau jakna ir
ukaista. Sud, susprogo mano em. Ubagais paleido...
- Kas tau liepia irti? Jei nepatinka, tai ir duok. O duodamas irk, kad ymlikt. Bobos isigando, - barsi Kadaila,
negaldamas npasiirti sukiuusmogn.
Tugaudis irgi btdavs. Tik jis, girdi, ne vietinis, tai ne taip patogu.
- Kodl ne? Ranka tavo taisyta policijoj tarnaujant.
Ne, ne. Tugaudis moninemus, bdamas tarnybiniu. U kitus jis neatsaks. Kiti gal. O jis neugavs skaudiai nvieno.
Vargdienis ulindo u krosnies. Patirtos skriaudos ir nelaims isiliejo bejgraudojimir nirptim.
Tuo tarpu duryse idygo eigulys. Pats paskutinis i miko, kaip ir pridera miko sargui. Nusilakusi kirtjkrva j pasitiko
pakeltais balsais.
- Kur valkiojies taip ilgai?
- Eik en, velny mikinis!
- Maiau Doveikivaiuojant, - guviai valgsi eigulys. - Ko jis ia buvo?
- Buvo. Tik inekudai. Vargdienis taissi prie jo arn.
- Eik, eik? Jau nudedat mog. Krivickas ir zuikio bijo.
- Btumei mats. Kad oko kaip levas. Peilio tik nesugraibpo ranka,
- Kad ne gaspadin, tai jau amen - po viraiio ms.
- Nepagalvotum pasiirjs. O ar nieko nesak?
- Sak, sak...
- Ir pasak.
- Nieko nepasak.
- Neinot, matau. Su anuo svietu evernojat, - eigulys nekaip jautsi, bdamas blaivutlis lyg prie komunij. - Kai igirsit,
beregint isipagiriosit.
- Nujau, nujau. Ar tik netrauki per dant? iandien visi kaip gailiprisiuost, - nekantravo abelis.
- Ktu niekus. Reikalas didiai svarbus. Ar js man duosit sulapint birbyn, ar ne?
- e, ryk.
- Sakyk, sakyk. Nesibrangink kaip merga parugj.
Eigulys igr, apsiluostburn. Dar nusikosjo.
- Tai klausykits. Pati naujausia inia. Ktik i urdijos atjo. Valdia nutarsausinti mstyrel.
- Su kuom jnusausins?
- Tave gerai pakoios po liekn, ir bus sausa. Durnumlis gi jsbartini, kad kur. Upkas, suprantat?
- K?
- Vilkijprads kasti, sakiau.
Tai pasaks, eigulys nekantriai mosteljo galva ir susirauk, nusivyls sudaryto spdio menkumu. Tik Raudonasis Petras
iklplaukuotkumtir sudrebino stal.
- Nutilkit! U tiniBaiktnegyvai nulesinsim. Nekit degtiens!
- Tik du pusbonkiai spirito bra lik, - pastebjo Tilius.
- Duokit tspirit. Dar geriau.
Baiktys degsi cigaret. Veronika pluosu spiritu, o Petras tki kiens deimt lit.
- Kelkit, snaudaliai! Brangiinimums atne. Aukso ini. sveikateiguliui!
- Valio! - suniknupieps balselis i papekio.
kamargrdosi broliai Jurnai, prilaikydami brolikai vienas kit. Krapinjo Jatulis ir Vincabelis. Kadaila varttamsias
akis, seilino palpir krumpliais trynkakt, gindamasis nuo miglos. Kas dar nukando bent odir pavilko kojas, tutinjo artyn.
Tik lubasis Laurynas kaip tyia kietai migo. Jis sdjo ant suolelio taip tiesiai, lyg b t kas mietu pasmeigs, ir knark,
stribaudamas ilga nosimi. Jo rankplatakos patogiai rmsi asl.
- Atsibusk, raganiau, - daujo pakau.- Ar negirdi, kad Vilkijkasa?
- Ne mano, tegul kasa.
Spiritmievandeniu. Pabaluskaip oio akis, nenusistojusir iltvert gerkles. Buvo ir tokivamzdi, kurie makteljo
grynir stulpu akyse irjo sien, iopiodami ir gaudydami or.
- Duonos pauostyk. E, kad tu ir nemoki.
Baiktys smulkiau papasakojo, kaip jis suinojo i girininko. Na, kas, kas, bet Melamedas daugiau medi nebeplukdys
Vilkija. Paskutinkarteltai daro.
- Vyreliai, gerus metus mums ada. Valdia kur imasi - visuomet gerai pamoka. Dabar bus iki tol, - braukpagerklin Petras.

- Tikras dalykas. Doveiktik nuo valdios numet, ir matot kas, - aikino eigulys klastingai. - Suprojektuota seniai. Tik vis
trukd. Su ydu ivien jo.
- Ar ne igama!
- Tai galjom leisti, kad Vargdienis onus pakutentvarls inarai.
- Nebtveiks. Stingrus senis. Nepersidirbs per ami.
Ir patsai Krivickas suliko, kad gal nebtveiks. Bet kai jakna ukaista, tai nra irta. Ir visaip dar gali bti.
inia supurt, prablaivino ir nauju grimo trokuliu ukr. Bet krautuvje besimaitik sausi produktai: ukos, degtukai,
muilas. Gerai, kad Veronika itrauknuo savs savo paios reikalams ukeiktskaidriosios butelsu aknelmis. Deimt toki
buteliniekai prie ini, atnet kaimyno Baikio. Ji greiiau u kitus sumojo, kad nauja gadynateina tnuoalkamp.
Jos krautuv klests ir vasar. imtai vyr apylinkje dirbs ir gers. Daug bus toki dien kaip i. valgi eiminink spjo
nugirsti, kad su ups prakasimu nesibaigs. Prasids durpyninaudojimas. O Jzau, tai ueis rugiapjt! Guui teks antrarkl
pirkti, kad emapdirbtir prekipristatyti spt.
- sveikat, kaimynai, - neprie burnos karsteljusios oliens taurelikaitusi nuo rpesi, lakstymo ir didelinujautim.
- Ai, ai. Gyvensim ir norsim,- didele sparta baigeigulys pasivyti seniau gerianius.
- ia jau ir bus mskelio galas. Kur kitur? Kur tu rasi kitur geriau? Nerasi...- i anksto pasiduodamas likimui, kurspend
didioji ateitis, Jatulis merk galv duben su nugraut silki liekanomis. Gelsva lempos viesa blizgjo jo praretjusiam
pakauy.
Gilus juodas vakaras sunkiais vandeningais debesimis aklinai apvomirkstani em. viesos ruoelis pro langins ply
skurdiai suposi ant vjo lankstomos krmo akos ir smego nakty be pdsako. Nuovargis sunksi kaulus kaip nakties pagla.
Kas jatlaik, daukrumpliais kortas ir skaiiavo akis. Ir skaiiavo pinigus u kubinmetremi, u kubinmetrdurpi. Ne,
durpes kas mainomis. Kas ten besiterlens rankomis, kai main geriausi pridaryta. Pastatys katil, krens tom paiom
durpinm velnom ir girdys tuo paiu balos vandeniu. Iki molio igrem kiaurai, kokia dvylika pd.
O kas - tegul stato nors malnkelmams malti. Upkas, sausins tyrel - tegul sausina ir idiovintegul padega. Dar geriau,
kad padegtbalas. unim padvisusios tos kalbos. Ir Guienei vienas kartas nemeluos - priskverbs uodegyt. iups trumpai,
jog nesps dkoti. Kol gerai, tai gerai. Gerti, lendravoti, katinais kniaukti, o Veronikai lavinti priejuosts kienprakaitu
sulipusius piniglius. Ir nebijok tu man vienai maiytis tarp tokirudnugari. Baiss juk ia mons tarp mik, kai nusisprogsta.
Kuridienpaki pastogn rkstanipypkir nuleis pavjui. Langjau ine, ir nieko. Ne pirm, matyt, nes Guas prats
lopyti. O mergoms pasididiavimkelia. Kaip muasi ir smaugiasi dl ms- pasiirkite.
- Takmen tu pasilik atminiai, - vogravo Tilius virtuvje, apkabins Mil. - Ant stalo prie veidrod, tarp visokimosij
laikyk. Ir parodyk, jei kam ueis ant seils negraiai kabintis.
Tugaudis, vaikinas, karpo ausim, aplink jvaikiodamas. Bet jis turs susimesti valiau, kad jam nenujoti panoss koks
arkliavagio snus. Merga pasiutlkasdien graesndarosi. Nesulauks npilnmetir idainuos i Virsni. Bjaurs bernai ia
tarp mik. Ant mergkaip ukurti.
- Saugok, Guien, dukteris. Saugok, - strapinjo po aslTilius.
- Atrs nagai, nebijok. Mergels kaip kats, - ramiramiausia motina.
O Tiliui vis tiek neramu. Tugaudi, policininke niekam tik s, saugok mergait, tykok paaly su mietu ir, jei kas s lins,
nesigailk. Nenork, kad kiti vislaikmutsi dl tavo mylimosios. irk, koks jos kaklas, kaip ji, viliok, kraipo strnas, o
krtys nebetelpa po markiniais. Dievuli brangus, iurpu vien pagalvojus. O Agn - vaikas, liaunu liemenliu, gnitanti nuo
menkiausio apkabinimo. Ji dar tik prasikal s daigas, sprogstantis pumpuras, visu gro iu atskleidis lapeli velnum.
Neikabins ji akinagais - per ploni pirtai. Toli jai dar iki sesers. Daugiausia, kji galt, tai rkti. Bet kas igirs mike? Neik
viena mikuogauti. Neik, Agne mieloji, neinai, koks galvauda zimagoras driekiasi pakrmm.
Pasiimi tokiant rankir neiesi. Kain kur galtum nuneti. iltas, net per daug prikrentas kambarys, ir padriki plaukai ant
pagalvio. Guo vietoje jokiu bdu neleisiau dukter kambarin galiotinio. K tas driskis pasakten, prie bufeto, begdikai
grabindamas Mil? U tai jis atsim, atsim. O su tuo yduku reiktatskirai pasikalbti. Mike jis labai gudrus, ktu jam.
Bet ir ia jis nepsias. Ieina jis, o jo kvapas vis tiek pasilieka. Vdina kambarmergiots, bet kaip ivdins jo akis? Sdi jis ir
spokso lov, kur miega Agn. Paglosto pagalv, kur likusi jos galvos spausta duobut. Atsiimdamas pinigus, jis mat ilg
vies plaukir paino, jog tai Agns. Neleisiau ten n kojos svetimiem kelti. Nra tvarkos, kaip tu besakysi. Jei jau dl
pelno jlaiko, tai vis tiek kitkambargaltduoti.
Nykstant svaiguliui i galvos, krtin grausi nerimas kaip kinivarpa saus med. Upilti j reikia, papildyti atsargas,
degalo irdiai ir glembantiems snariams. Seniai vis tebeevernoja apie upi kasinjimus ir durpynus. Padegti balas ir
durpynus, tai btgraiausia. Iditbematant kaip rmens svilinamas gomurys.
- Duok susimildama knors ant danties ulieti, - pasigavs Agn, praTilius. - Jei nenori, kad be laiko sudiiau kaip
rugelis ant kalno.
- Acto gali gauti, - pasilMil.
- Tu, gegute, liaukis.

- inai, kad nebra.

- Atsirast, jei paiekotum. Bet su tavim nesusitarsi. Tu nagas - ne merga. Tuiai tik iaunas varstau.
Agnkraipgalvut, mirkiojo, lyg sutartus enklus duodama, lyg ir parodydama. jog ji ino tai, ko kiti neino.
- O a inau.
- Nieko tu neinai, - atsisuko apypikiai sesuo, jausdama idavyst.
- Kad yra, - ir, brkteljusi indaujos dureles, atvrvisu groiu spindinius butelius. - Kas ia?
- Gausi nuo mamos. Udaryk!
- Ne, katyts. Vien a jau nusavinsiu. Guien ne tokia, kad nepagalvot apie rytdien. Kuom atsipagirios berniukai? trauk i spintels pusbonk Tilius ir, nagais nukrapts lak, paukteljo dugn laun vir kelio. Kamtis ilk. - Gera
mamyt. Gudri ir imintinga. Bet negrau leisti katalikui kamuotis trokuliu. U pagirdymdangaus karalyst paadta. Taigi
atsiimu savo dal, nieko nenuskausdamas. Sveikas, Guai!
- Ai, ai, - eimininkas kaiiojo abus priead. Puode kliuksjo vanduo, turbt vakarienei. - Atneiu stikliukus, pasisiljaunoji.
- Nereikia, - taikbutelio kaklprie burnos Tilius. - Mums, darbininkams, ir i viso gerai. Ar ne, Guai?
- Tai jau.
- Pasigersi, Tiliau. Nevalgs nieko...- pusbalsiu, beveik panabdom, skiemenavo mergait. Patrauk j u markini. Markiniai isipe.
Jis sugriebjos rank, ir, staigiai truktelta, atsimu jo krtin. Jis sunabdjo dar tyliau, tyliau, negu buvo galima, taip,
kad niekas neigirdo. Plaukai ukrito kakl. Jis pasilenkprie jos ir beveik sieklpomis.
- Agne, miela mergyt... Jeigu tu btumei viena... Ibuiuoiau tave kaip neinau k... O, po imts...- jis atmet plaukus ir
atsities, giliai traukdamas oro. Po to nusijuokgarsiai, nenatraliu juoku. - Sakai, a pasigersiu. Nuo ko a pasigersiu? Tik ne
nuo ito vandenlio. Dabar a galiu diennakt, nors ant pilvo atsiguls i lovio. Kai pranti... Va, Guien, a nukniaukiau vien
bonkelyt. Nereikia pykti. Bus umokta.
Veronikai ne tas galvoj. Ji turjo kitrpesi. Po tokios dienos, po tokio lakstymo ji dar galjo visur spti ir viskmatyti.
- Vis tebelyja. Kaip rtis dangus prakiuro. O tamsumlis - gan, gana. Kaip reiks parvaiuoti, sako picas, pono
Melamedo galiotinis.
- Tai jis dar ia? - sukluso Tilius, pajusdamas dieglprieirdy. Kain kas tame tarpe buvo umirta. Kain kas svarbaus. Ir
jis pradjo atsiminti.
- Tebedirba. Popieriais apsiverts. Mat, sako, btgeriau pasilikus. Tik kur mes j paguldysim? Teks mergas ikraustyti ant
aukto.
- Atsirado ponaitis. A nenoriu, - patemplpAgn.
- Klaus ia kas tavs. Pasiimsit duknas, nesustipsit, - greita visoms ieitims ir sprendimams, tvarksi motina.
- A neleisiau jo ia pasilikti...- Tiliaus dantys barkjo butelio kakl. Kai atitrauk, per du pirlu bebuvo lik. Ities
Guui. - Pabaik. Bet kam aia pasakoju? Bene man kas rpi?
- Kas ia tokio? Koks oras, ir dar su pinigais! Negali mogaus varyti. Ir kelijau suvis nuleido. Ir iaip jau...
Kas tas - iaip jau? Bet jos nepamokysi. Jos rankose valdia neribota, ir Guas gali diaugtis, gavs porburneli. Mergos
bus sutvarkytos. Nra ko per daug sktriotis rankomis.
- Kiaul, - nepasakiusi, kam taiko, pilna maitingos dvasios prie motinos potvarkius, nri virtuvs Agn.
Moia daugiau nebeduos degtiens. Nebeduos - tai tikra. Tilius i jo priemenn ir atsiliejo sienos. Plikos mergos
tebesiargstvedikuose laikraiuose. Tiltai, laivai, artists. Cigaro dmas i storo pono snukio, labai pavdaus kiaulsu
cilindru, pieiam velykiniuose atvirukuose. O ia mat guls anas vyrukas minktai supurentoje lovoje. Ponu jis mike ir ia,
guldomas merg kamaron. Jo dantys kaleno kaip prie.s minutes, apiojus butelio kakl. J purt savotikas drebulys lyg
peralus. O ausys ir sprandas deg. Pirtai graib cigaret, trindami tabok. arijos biro ant ems. Guls jis lovoje ir vis
nakt mgausis suadintos vaizduots reginiais. Ir umigs, sapne, glbesiuos pagalv, ant kurio, imesta vir galvos, ilsisi
Agns ranka. Jos plaukai pasiliej auksiniu sriautu. Va ten, u t dur. Kur jos atsidaro, atrus viesos pjvis ant tamsi
priemens grind. U sienos loianimurmjimas ir krumpliais tekiamos stalkortos.
Kam visko perpilniui, tam dar prideda. Jaunmergatveda ir paguldo alia. Ten va, u tdur.
Jo keliai palinko. Krtinsugniuo, lyg butkas oritrauks i plaui, ir peiai pasidavpirmyn.
- Paleisk!
Ir dvigubai didesniame triukme jis bt atpains Agns bals. Kds stumteljim, dusl stalo atsitrenkim sien.
iovulys surakino andikaulius. Koja pastmvidatsidaranias duris ir puoltaip staigiai, jog picas nespjo atitraukti rank
nuo mergaits ir prisidengti. Jis nekrito i karto. Susvyravo, kaire pamosavo prie save, o deine nubraukrat vir galvos.
Moterys sukliko kaip pemps, kain kas suriko: duok! Ir dav. Jie krito ant lovos, kurios maignas susispauds vl imet
por pdauktyn ir pastat ant koj. picas taik i apaios, paand, ir koja pairdius - mutis jam pustinai seksi.
Susikabino glbiais, ir anktame kambarlyje sutratjo kd, apsivert stalas, brakjo sienos. Padvelk ibalu i sukultos

lempos. Jie grmsi tamsoj, pamau isiversdami priemenn. Maiai, statins virto i savo viet.
- Jzau! Gelbkit! Skirkit, skirkit! - plyavo moterys.
- Pilkit vandeniu! - silkakas. O Kadailos balsas lyg ir vadovavo:
- Su deine, su deine, Tiliau! Ot taip. Dabar abiem...
Tiliui pavyko ivaduoti pagniautrank, atsitraukti tiek, kad utektusimojimui, ir vovisa jga. Apaioje nekteljo ir
nurimo. Tilius prispaudkeliais jo krtinir i viraus atsivddamas les.
- Keliais per muzik, keliais!
- Uteks, uteks, Tiliau!
Tada tik jis paino Petro balsir jo rankant pei. Publika grdosi, didiai patenkinta reginiu. Veronika verkir keiksi ir
kitokitvarkdar. Nevanden, nerankluosius. Guas ijo arklio kinkyti. Be daktaro juk neapsieis. Petukus atskyr
ir tvirtai laik.
- Snukis kaip vdaras, paruotas kepimui. Velniai mane griebt- variai pasidarbavo, - nuovokiai padtvertino Kadaila.
- Duos teism, - manvienas.
- Tegul duoda. Abudu musi.
- O kur liudininkai? Mes nieko neinom ir nematm, - aikiai pabrdamas paskutinius odius, lyg silydamas juos atsiminti,
apvelgaplink Petras.
- A busiu liudininku! A maiau!..
Vyrai atsisuko. Tarpdury stovjo nagais iaktu andu kiauraklynis.
- Tu tik prasiiok! A tave dar pasigausiu, - metsi jo gaudyti Kadaila.
PENKTAS
Turgaviets aiktlygiai perpus dalijo jos vidury istatytos dvi eils senmrininam. Visi kaip vienas, suskirstyti vienodais
perdarais, su langu ir durimis kiekviename skyriuje, turjo tpaipaskirt ir ivaizd. Prie dursilkistatin, tarpdury - pats
krautuvininkas, o vieninteliame lange prekipavyzdiai, kokie tik manomi sutalpinti kelisprindiplote. Kai statjuos, buvo
geri laikai, ir dl krautuvivarsi smulks prekijai. Vliau jnpuss nebeliko. Langus udarskarda pakaltomis langinmis,
ir tokias pat duris uov skersine geleimi. Kitose sireng skardininkai ir batsiuviai. Kitur krov linus, pyl druskar laik
maai kam betinkamlamt, vis dar vildamiesi, kad viendienjprisireiks.
Ratklegjimas akmeniniu grindiniu liejosi vientisdardjim. Tik vienoje pusje jis isiskyrsavotikai dusliai, lyg ritinant
tuius kubilus. Tai Vilkijos tiltas gaud, vaiuojant ingine kininkams su pilnu krviu laukgerovs.
Viena turgaviets pus, skirta jav ir kito valgomo daikto prekybai, talpniai pildsi ratai prie rat. Valsiaus pasistas
vyrukas turgaus rinkliavai vikriai narstsi tarp ienir pli suvyniotos juostos popierlius, juos lipindamas prie velankio ar
pavalk kamanto. Centai biro jo iknin terb. Trauk i kieni, atriinjo skareles, o kam trko, prasi palaukti, kol
parduos k.
- Palauksiu, mamyt. Tik pardavus nepabk man kur kiem, - rinkjas jo prie kito ir margino pakinktus valdi kais
popierliais.
Veimuose bliov veriai suritomis kojomis, passtomis uodegomis, spurdjo gaidiai nusvirusiomis skiautermis,
pamlynavkalakutai, snapus praiodiusios antys. Stuvse tarp linpeli eilmis sudlioti kiauiniai. J tiek daug, jog baugu
pajudti veime, kad nesivlus kiauinien. Vitos djo i pasiutimo, sulaukusios pavasario. Ir karvs veriavosi staiai be
tvarkos. Pieno ir msos idirbinitiek, jog eimininktik rankomis begaljo mostaguoti, idygusi lyg guba i grybikrvos.
Sjos metas artjo. Prie grdveimmaisi tokie, kam trko sklai, ir toks atsakaniai rinkosi, ranksugrds iki alkns
atrit mai. Ikls sauj, vart, pust, kramsnojo priekiniais dantimis. Paskui jo prie kito. Ibarsts kelet sauj,
prisikramts ir prisispjauds, sugr atgal, jei geresni neaptiks. Parduoti dabar sunkiau, negu buvo prie kelet met, kai
keliaujanius turgpasitikdavo jau atstu laikuose eibs didijpirkliagentir, sikibalydrangius, brisdavo alia purvynu,
iki ikaulydavo. Javus, linus staiai nuo kelio grob, ir kininkas darddavo miestelin tuiom tik apsipirkti ir i gerti.
Pasitikdavo ir dabar, bet tik susnos moterls sviesto ar kiauinipasirankioti, kol eimininknesuinojo tikros kainos.
Javus parduoti niekai, palyginti su pavilgu. ia tik moterys teturjo tiek kantrybs ir sugebjimpasirieti su miestietmis.
- Kur kii savo pirtus? Pirma nusiplauk, nes neinia, k iupinjai,- samiu, kuriuo seikjo grietin i bidono, usimojo
kinink. Pirkja kabino nagu sviestir neprie burnos.
- A turiu pakatavot.
- Prisikatavojai. Matau jau prie kelinto veimo.
- Po kam kiauels?
- Dvylika u lit.
- Ar neuperti? - delnu pridengusi, irjo prie saul.
- Kad upersiu su samiu, tai bus.

- Niu, a gausiu po penkiolika. ia, matyt, karveliai dlioja tokias kiaueles.

- Jei gausi, tai ir imk.
Ji sukosi ten, kur ilgu nupikiuotu apsiaustu miestietis ptgaidiui ties uodega, praskirdamas plunksnas.
- Kiek auki u tgegut?
- Jei pirksi, tai pasakysiu.
- Niu, sakyk, sakyk.
- Du litai.
- U du a kalakutkaip verpaimsiu.
- Praom imti, ko lauki.
- Viene. Nori?
- Atstok.
- Viena su vertka. Nori?
- Pusantro, ir nekis.
I kilos puss negailestingai maigveriuko onus, grabinjo paslpsnes.
- Kokio amiaus?
- Trijsavaii.
- Kas duos? Zuikiai didesni po krmus laksto.
Kitoje krautuvi pusje klestjo malk ir ieno turgus. Ten triukmo ir deryb maiau, nebent prie veimsu visokiausia
nam apyvoka ir padaryne. Krautuvi gale, tarp keli nuolatini bdeli su niekais, tarp gelinink, klumpi dirbj,
kepurnink, rimori ir muzikant, patogiai sitaiss bobturgis. Ant kdeli, ant rankini veimliir rogui, staiai ant ems
idstytos sklos, ols, vaistaols, aknels, svogn pyns, diovint gryb virtins, gyvai inaros ir kita gausi Dievo
dovana, surinkta ir suriuota i lauk, pelki ir sod. Ir gelininkas Akermanis ia garsino savo spynas, ir klumpininkas
Paleckas dau medinius padus, rodydamas jo naudojamo medio stipryb, ir galando peil peil baltai apsitaiss der
dirbjas Smilga, vadinamas Bekonu. Ir suko rylnuiurs mogutis, ir plgerklmedinkojis soius su laims ratu, ir alia jo
dliojo ant duts dangio krakmolinius saldainius su skryble ir kauline apikakle vyriokas, rkdamas:
- Pora - lina! Pora - lina! Kas daugiau, kas daugiau!
Netoliese braukskustuvo amenis akmenir paskui, papusts dir, siljuomi nukirsti plauk, skrendantoru. Muiliuk,
ukas ir dar kakraudonai susuptmtauktyn ir gaudrankomis gervakaklis, sutinusia nosimi brieklis.
- Du tuzinas u lyt, venas a dyk, o treas magariu! Sueikit, sueikit, panialis ir ponis ir paniukai, sueikit! Kavalerai,
sueikit! A turu dl tau vena dalikus, kai tu eisi pas pan. Tik viena lyta du auki.
Bernai badsi paones nykiais, stumdsi ir veng, atsisukdami bobas, bet su pirkimu nesiskubino.
- Du tuki a vena lyt! Kavalerai, kavalerai, ia un jsu utaisimas prigatavotas specijalnai! - aukpro sutinusinos.
Ten pat krydirbis Uogela, skaisiais andais ir geltonais sais senbernis, tretininkbrolijos ir visbrostvaminasis snarys,
sil savo rankom idrotus dievaiius, jonelius ir arkliukus. Dievobaimingai varst pirtais roanius, kilojo kaplierius ir
paauksuotas maldaknyges.
- Visos ypatos ventos inajos diakono paties paventintos. Dsi romus po stiklu ir tursi abrozsavo patrono veniaus.
Po Rymo popieiaus pavelijimu ir paliecavojimu su atpuskapturjimu aminu.
- vento Roko ar neturi? - domjosi eiminink.
- Kaipgi, kaipgi, mamunyt, vent Rok pstelnink su uneliu, jam tak nuodguliu vieianiu. ventas Rokas - vis
gyvullisaugotojas ir apieknas, - sklaidUogela i eils visventjpaveikslus, didumo kaip gryios langas, taip skaisiai
nudtus, tokiom brangiom drapanom, jog irdis salo beirint.
Batsiuvys alia visokikurpilaikir keletarmonikir kitgrojimo nagi, nes turjo nagus ir tokiom gudrybm. Pusberniai
tamp, liurlino igverusias dumples. Piemenys seil varvino, tvirtai pasiry, per vasar ganydami, usidirbti ir pirkti ruden
muzik. Kitas akis spragino, mgindamas ipsti paaliavusi, kelis kartus susukttrbel, kurios ir vardo neinojo.
sienatsirms, aklas elgeta vienodu balsu be atsikvpimo trauk, pakratydamas itiestdubenl:
- Broliai lietuviai, tveliai katalikai, sesels lelijls, broliukai dobiliukai, moiuts kanapls, susimylkit ant vargo neregio,
sauls viesybs nematanio, jsrankytes ibuiuosiu, veidelius nuglostysiu... Broliai lietuviai...
Prie ventoriaus miliniko gio Garbanius giedojo tikras giesmes, tik savaip, emaitikai:
Er parduri smakui ound,
Er atsuka iortui spround...
Tarp monelnink, elget, pardavj ir veim slankiojo ir meisi kitokie turgaus apsireikimai, kaip janarolas Julikas
paputusiu andu, garbanota barzdelyte ir sena gaisrinink kepure su visokiomis vaigdmis ir kokardomis. Keli blizganios
skardos gabalai puo jo seno ipono krtin. Per tautines ventes jis engdavo vis organizacijprieaky, netgi pirm dd

orkestro, karikai pridjs rankprie kepurs. Ant tilto Antanlis piktai yravo savo smuikeliu, o Uvila, tvirtas vyras, kaip
kastas stovjo ties ulinio pompa, u panio usikis kirv ir vienrank pjkl. Jis vaizdavo malk pjovj, bet tikroji jo
specialybbuvo siuvinjimas vairiaspalvilopant savo sermgos.
Pajus kiek on, paiame turgaviets kampe prie gatvs, ateinanios nuo tilto, vyko pats gyviausias ir balsingiausias
turgus. Ten spietsi silkininkai, surikiavsilkistatines, kurias i savo sandliduodavo urmininkas Braud, tuo palaikydamas
nuskurusius savo tautieius. Nordamas ivengti bereikalingo susidrimo, turjai sukti ratu, kadangi uvies pardavjai graibst
u skvernir rankovisavo silkinais nagais, nors btum ir brangiausia gelumbe apsidars. Kuproti, lubi, aarojaniom akim,
ileid peisus, atkragin eriuotus smakrus, vyrai ir moterys, pasiki zuperinius maius vietoje priejuosi, aplip vynais ir
blizgnuo rasalo, stengsi privilioti pirkjus.
- Prie silki, prie silki, prie silki... - ramiai ir monotonikai dainavo vienas. O kitas, kartesnio sudjimo, viegte vieg,
spragindamas akis:
- Ui, niu pas man, niu pas man! Silka kaip mierga plaia odega! Silka kaip telyia! Niu pas man!
- Jakutien, Jakutien, kur tu eini? Eik pas man! Eikie! Tu nekur negausi toka silke. A turiu malcuvka, a turiu brtlinge!
Su akute ar grynais nagais trauki statins ir drb laikrat. Kitas, ikls vir galvos, pluvies nugar, rodydamas
jos riebum. Rasalas taksi ir varvjo, mogui neantis atkius nuo savs.
Du kartu per savaitvyko turgai ir kas mnesis, pirmantradien - mnesinis, kurs tuom tesiskyr, kad suvesdavo gyvuli,
kuriems viet tais u tilto, senos stadalos griuvsiuose. Tada pasimaio ir pora igon. Daugiau igrimo, daugiau
apsistumdymir daugiau mlo gatvilavjams.
Ant plataus aligatvio, einanio iilgai smukli su uvaiuojamais kiemais, buvo vieta, nuo seno vadinama Varline. Kam
reikjo pusbernio ar piemens, ar tvirto bandininko apvaliems metams, ia galjo drsiai eiti ir iekoti. Breliai vyrsdinjo ant
laipteli smukles, nenoriai pasitraukdami, kai i vidaus, pasiramstydamas sien, kopdavo smilks pilietis. kininkui
pasirodius, prie jo jo Lukoius, liesas apysenis vyras, ir klaus, kokio mogaus jam reikia. Per pusvaland jis pristato
pageidaujam, sutaria algir igeria magaryias. Vieniem ir kitiem jis tarnavo siningai. Bet nemgo norinijo tarpininkavimo
ivengti. Jis vaikiojo pasileids apivarus ir savo post ir teises j gyn visom igalm. Nors ir liesas, duris galjo ilauti
peiais. Jis puikiai plklinus, met plytas, gerai dirbo visk, jei dirbo. Taiau darb jis irjo savaip. Dviej trij dien
udarbio jam uteko ilgam, nes mokjo pigiai verstis. Turgaus dienom jis gr su kininkais degtien ir al, o paprastom ir
ventadieniais - mlynjspirit, graiai vadinam"spanguoline". O mlynasis juk paius niekus tekainuoja.
Anais klestjimo laikais, kai kaimietis m u rugicentner trisdeimt lit, o u kvieius nebeinojo n kiek beprayti, kai
mirkytlinbirkava siekiki penkieiimt, mons grobstdarbininkus. Lukoius sddavo Varlinje ant aligatvio prie
saul, kepurusmauks ant aki, nugaratrms sien, o kojas itiess kaip ienas, ir snausdavo. Kas norjo j samdyti,
pirma turjo pasilenks pairti jo kojapaias, kur ant naginibuvo kreida uraytas skaitmuo. Kartais 10, kartais 12. Jei
tiek atrodper brangu, tai geriau buvo nekalbinti, nes Lukoius u priadinimlupo mokest.
- Nenori mokt, kiek parayta, tai statyk pusbonk. O jei ne, tai tkiu atbula ranka per valgomj.
Lukoiaus rankos visi bijojo.
Tilius slankiojo tarp veim po bobturg. Stoviniavo paydiais. valgsi pastam. Vienvengratu, su kitais sveikinosi.
Gerais priepieiais atpaino Guo arklprie urmo sandlio ir pamatVeronik, apsikrovusipopierinmis dmis ir paketais.
Galjo jos neileisti i akiir tokiu bdu ivengti susidrimo kaktom. Bet, vieno saugodamasis, ujo ant kit. Petras ir Baiktys
jpastebjo ir suuko:
- Va, Tilius!
Petras vilkjo trumpu pamutiniu, kelnmis i pilkos, grubios mediagos, pritaikintos auliniams batams. Atsisagsts ir kepur
pakreips ant ono. Turgus buvo jo vent. Daug metjam teko prasitrinti Varlinje, laukiant geresnilaik. Ir nesulaukiant.
- Na, prauvli. O pasirds, kaip vestuves!
- Sveikas, Petrai! Sveikas, Baikty!
- O kaip tavo ranka? Ar jau sugijo? - susidomjo eigulys.
- Ranka? Niekai. aelis usidjs, tai laikau aprit, kad nenutriniau. Matyt, kur brkteljau sien.
- Tai jau. O kbeveiki?
- Valkiojuos. Npirkti, nparduoti.
- O kokioj urktynj lindjai tas dvi savaites?
- Daboklj? - degtukas usidegir ugeso Petro rankoje, nepasieks cigarets.
- Dvi savaites atpyliau. U tvyn, kaip sakoma. Vakar vakare tik ileido, - Tilius papt dm debes ant skaudanios
rankos. - Negi ir neinojot? Juokiats turbt?
- Ne.
- Nesijuokiam. Nors picas vlkain k. Bet kas juom tiks?
- A sakau, kad toks pablyks, kaip ratininkas.
Tilius atsimin, kad ir patsai ryt, skusdamasis barzd, tpastebjo. Veidas pailgesnis, nors nebadavo ir nieko nedirbo. Bet

mat be sauls ir vjo. dirusi ir nugairyta oda atsileido ir paviesjo. Pustinai apsivilks, net kaklarait pasiris, jis pasidar
panaus miestiet, vien i t, besitrinani apie krautuves ir smukles, slankiojani paupiais su mekere ir vis ko nors
besitikini.
- Nu, kad jau tokios naujienos, tai eime, - nepasakeigulys kur, bet jie traukingsnis po ingsnio, inodami kelio pabaig.
- Kad j kur... - niurzg Petras, prisimerkdamas ir susiraukdamas, lyg remdamasis pats su savim, lyg pajut s didel
nesmagum.
- Usidirbau, Petriuk. Taip jau reikjo, - aipsi Tilius i jo jautrumo.
Erdvi patalpa, primenanti darin, kur vietoj ieno ar iaudalins riogsojo baras, lentynos ir staliukai su kdelmis be
atlovidury, smilko dmprietemoje ir esy. Ant pjuvenomis pabarstytgrindpatogu buvo nusispjauti ir ikrsti pypk. Ir
alus lajo nuo stalo ir grsi, nepalikdamas yms.
Kol neatne usakymo, nebuvo kaip n kalbos pradti. Tilius sukino pirtais alaus bokalo padkl ir stengsi nuvyti
nejaukum.
- Ar labai usirstinusi Veronika? Maiau nuo tolo, bet nedrsau ukalbinti.
- Pradioj pamurmjo. inai, motera. Bet picas buvo geras, kol mokjo pinig. O darbai pasibaig, tai ir viskas. Kitmet
vis tiek nebegr. Bala nemat.
- Nesmagu dabar...
- E, kten, - nekantriai numojo Petras. - O tave visgi greitai stvr. Labai greitai.
- Pirmadien atjo policija ir isived. Karo komendanto sakymu, administracine tvarka dviem savaitm u mutynes ir
triukmo klim.
- Matyt, Melamedas paspaud. Kad ir komendanto, bet paprastai kelios dienos praeina, - samprotavo eigulys ir kaip
tarnautojas, kartais susiduris su baudiamaisiais statymais. - Bet u snukio aplyginimniekad neapgersi magaryi. Vis atsiras
norinitave pavaiinti. Dabar nuo mans. sveikat!
- Tiek to.
Tilius valgsi pro lang. Turgininkai drumstsi ir . Kas pardavs njo ueigon, tai su kaimynais nekuiavosi prie savo
veimo, kramsnodami srir patraukdami retuomiais i viso pusbonkio. Ant ratpasilips, senis mojavo rankomis ir bliovkiek
igali:
- Susirinkit! Susirinkit!
U puslitr senis aukvisam turgui lyg kunigas i sakyklos, kad kas nors yra atsitik. Tam arklys dings i ganyklos, tas t
pamets. Kam ko trksta, kam ko per daug. Susirinkit, susirinkit.
Eigulys kai katsimin.
- O tvirtas pasiutlis. Jei patsai nebiau mats, netikiau. Dirbo prie tai picas malne svrju. To paties Melamedo,
aiku. Kartsusilaino ir uneantrauktmaiavi, dantyse sikands.
- Kavios? Pelai.
- Kad ir avios, o vis daugiau kaip centneris. Ir atsimink, kad dantim. Kokireikia iaunir sprando! O pats ji vis dlto
dailiai sumurdei.
- Tai mat, nekjai, nekjai apie tarnybas ir isinekjai, - barbeno pirtais Petras, maigpeleninje cigaretir galvojo apie
kakankstyvesn. Jam trko ikalbos. Kgi ia alus - vanduo nuo epuiievs. Ar jau nebra nieko tvirtesnio?
- Gavau tarnyb.
- Gavai, bet ir greitai atitarnavai valsiaus daboklje. Ech, nelengva be jos isiversti, - jis turbt grimzdo jaunysts laikus,
kada taip pat buvo ir mutyni, ir daboklibesimuantiems pailsti.
Smulkiais gurkniais siurb ali savo stiklins Tilius. Eigulys pilst, o jie gr. Nusiluost putas, bet nesiskubino sakyti.
Visa atrodtaptaip nereikminga. I tikrjkia tas alus?
- nekjau. Ne tuiai, pasirodo, nekjau. Kinivarpa griauird. Turjau eiti namo. Nes tikrai mans lauktarnyba.
Abu vyrai suiuro.
- Parsiradau jau gerai dienojus. Kai dribau, iguljau iki pavakario. Brolis padavlaik. Tikrai toks, kaip mes juokaudami
andiennunekjome. Be enkl- valdikas, vadinasi.
- Palo.
- Nu ir k?
- Kad skiriamas pasienio policijon. Iki pirmos balandio prisistatyti baro virininkui. Praau, jei netikit, - padjo laik
prieais.
- Nu, nu?
- Tai k?
- Nu k? Nespjau ngerai perprasti, toks dar, inai, kaip obuolys subukytas. Atjo ir isivednuovadon.
- Reikjo protestuoti. Nvelnio! Jie neturi teiss, - pakilo eigulys, lyg tikrai inot, kad jie neturi teiss.
- A sakiau. Ir laikrodiau. Tai, vyruiai, kad mane ijuok, kad suai- skudurliai beliko...

- Sumu?
- Ne. Nemu. Atsiadk, sako, vilties bet kada patekti ton tarnybon ir apskritai valdi kon, kai esi baustas karo
komendanto. Nors ir labai geras rekomendacijas turi.
- Banditai!
- Ypatas vachmistrlis eimys. Bet suk juos kelmai, umirkim, - vyras pasipurtir prisimerks ptdmauktyn plonyte
srovele, bandydamas, kiek ilgai jo iteks. - Ta istorija pabaigta. Vis tiek, jei bausm ir nekliudyt, a negaljau. Buvau
aretuotas tuo metu. O iandien kas, ar ne dvylikta?
Eigulys apmaudingai kratgaurus.
- A jau nedovanoiau, ne.
- Kam?
- Visiems. O picui dar pridiau... Valkiojasi dabar proklamacijomis nulipintu snukiu ir visiems giriasi. Trauksis teismu
mediaginius nuostolius.
- Kokius mediaginius? - pasiteiravo Petras.
- Sako, dant auksinpamets. Bet nra ko paisyti, kkas neka. Nra liudinink, ir kvit. Igerkim. Per daug jau lidna. O
Tilius atsigavjo atsakaniai.
- Pailsjau.
- Bet palauk, - eigulys kakprisimin. - Ar tu negaljai vietoj dabokls pinigais? U par- penkiolika lit.
- Ne, to a neinojau, - be diugesio sutiko tinijaunuolis. - Ir kas man i to? Dvi savaits - po penkiolika parai. I kur a
biau pams?
- Btume sudj, - tarPetras.
- Niekai. Ir i viso neverta. Vis tiek baustas. Nepaknisi tu j.
Jis pasisuko lang. iltas vjas duskino langines, supo vielas, iuleno papurusius merginplaukus. Atsisegiojsermgas,
kepures atsmauk, kaimieiai siuvo turguje, skubdami apsirpinti ventiniais pirkiniais ir atlikti, kas reikia. Smukln vis daugiau
ueidinjo. Vis garsesne kalba patalpa, nustatyta staliukais, pabarstyta pjuvenomis. Pora vikri patarnautoj su
rankluosiais ant peimirinjo su pilnais ir tuiais padklais, priiminjo pinigus, atskaitgr.
- A lyg ir nujausdamas. Taip ir traukryt turg.
Petras netrukus turjo grti mik. Gal kas pavys? Eigulys raitas.
- Iekosiu ir a darbo. onai atbuko, begulint ant nar.
- Darbo bus. Prads upkasti.
- Kokiup?
- Vilkij. Sausins balas.
- Negirdjau.
- Va tai tau, - atsiloBaiktys. - Tvakar, kai susimuei, pasakojau. Grm, aplaistydami didelnaujien.
- Neatsimenu, - susimvyras galv. - Daug ko neatsimenu. Kartais ir ikrinta koks tarpas. Ir vl inyra, bet taip neaikiai...
Petras pritariamai linkiojo.
- Pasitaiko. Galva mat ivargsta. Nebesutalpina. O darbo gausi.
- Kada prads kasti?
- U kokiporos mnesi.
- Nebeapsikeniu namie. Padirbsiu laikinai bet kur. O paskui, kaip sakot, irsiu.
- Pala. Jeigu nortum pas kinink, tai galtum mskrate. Doveika klausinjo vyro.
- Man vis tiek. O kad jskrate, tai dar geriau.
- Tai gerai. Jis ueina retkariais, - dairsi aplinkui eigulys. - Tik privengia bendrai toj darinj. Jei eina, tai atskirkambar
ir ne pro didisias duris. Paklausiu tberniuk.
Eigulys nulingavo tolyn dmus, priebland. Pranykdamas tarp geriani, besikalbani, besiplstaujani kaimyn. Ir
netrukus jis gro tuo paiu keliu su Doveika.
- itas! Vyras kaip levas!
- Sveiki, sveiki. Malonu matyti. ilumos, atrodo, susilauksim, - sveikinosi ir plepjo Doveika, kaip buvo prats per ilgus
valdios metus savo valsiuje, kasdien susidurdamas su visokiais monmis.
Joki deryb. Tilius sutiko su viskuom, k jam pasil, numodamas ranka, lyg tai, k dar, tebuvo tik pramogai ir
isiblakymui. Doveika turjo savo paproius ir j kietai laiksi. Tik apgailestavo kad nepilniems metams. Bet galima ir
mnesiui. mogus yra laisvas. Galop jis pasiteiravo:
- Kaip btpavard?
- Telesforas Gelaius.
- Aha. Gelaius... Ar ne paties tvukanais metais kliudsparnas Biruio malne?
- Tpat. Nesivedmogui.

- Neinai, kas tavs laukia. Taigi. O kada galtumt pareiti?

- iandien negalsiu. Ryt ar poryt.
- Gerai. Lauksim.
Jis pasilpenkinrankpinigi. Ir sandrio aplaistymui, ir sutvirtinimui nuo savs paprakai ko atneti.
Igr jis tik stikliuk, ir t pat perpus. Aplaistymui utenka. Svarbu intencija ir gera irdis. O jis turs jau susirpinti ir
kelione namolei. J, inoma, stabd, j ragino. Kaip ia su vienu - lubas bsis. Jie gi nesirpino, kaip jam seksi nugyventi ir
isilaikyti. Na, ar jis bttesjs igerti su visais nors ir po vien? Su tiek monijam buvo tekper amisusitikti.
- Gerkit, gerkit. Jei nori pamatyti eiminink, tai eime.
Eigulis merk, skatino. Ar btina tuojau pamatyti eiminink, jis neinojo, bet, kvieiamas ir kumtomas i alies, atsistojo. Ir
pasijuto toks didelis, lyg staiga iaugs, turdamas prie save kresn mogn. Jaunystje, be abejo, jis turjo bti didesnis.
Metai vis po vien svarant pei, ir emyn, emyn. Kain ar jie atsimena tvakarGuiens krautuvje - perbgo mintis.
Tada jis buvo apls, lapias ir nuplys, kaip valkata paskutinis. Ir girtas. Visa bjauri istorija kilo ir vl nrsi kakur u jo
atminties rib. Apie petynes jis tai puikiai ino. Pagaliau juk ir nesvarbu. Gali sau inoti.
- tai ir turime naujvyr.
- Malonu. Tai vaiuosime kartu? - paklausDoveikos mona.
- A irgi sakiau. Bet iandien negals.
- iandien negaliu, - patvirtino Tilius.
Jis matsave lyg veidrodyje, atsimuus lange, kur tamsino gretimo namo siena. Balta dme atsivietveidas, dar baltesne
markinikrtin. Jis stebjosi savo giu ir statumu maam restorano kambarly. Doveika paspaudsienoje taisytskambut.
Atskubjo vitrus patarnautojas su rankluosiu ant peties. Juos pasamdydavo tik didijturgdienoms. Nieko stipraus ant
stalo. Jie tik pavalgyti buvo uj. Doveika atsiskaitir atsisveikino.
- Atsirasiu galbt rytoj, - pasakTilius, nes knors turjo sakyti tokiu nelemtu metu. Ir pridjo npats neinodamas kodl:
- Dviraiu.
- Blogas kelias dviraiu.
- Vis kaip nors. Tad iki pasimatymo.
Aiku, jog prie viskvailysireikia pridti ir i- nusprend Tilius, grs pas draugus. ie pamau da vaiilikuius.
Kaip patikusi eiminink? Naujoji eiminink. Ir tai skambjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kas tokia moteris galt bti jo
eiminink, jam pasirodlygiai nepaprasta ir netiktina, kaip turti tokimergin. Vaikioti su ja, kalbti. Gal net mylti j? Ji
net nepasiirjo. Greiiausiai j stebjo lange atsimuusiame elyje. Gal mat jo numut rank, tai ir viskas. Ji daug
jaunesn, negu jis galjo sivaizduoti. Ir graesn. Paia jauniausia Doveikos dukterim jpalaikytum, ir tai nebtper daug. Jis
atsimintik sulyttamsiplaukpluoteli po skarels anetadienio vakar. Jos pavidalas tai trauksi, tai tso, tartum irint
pro lang, kur dtas prastos gamybos stiklas, nevienodais sluoksniais susiklosts ir bjauriai sudarks daiktus ir mones.
Tos paios mintys jvargino ir atsisveikinus su draugais. Jo draugai buvo senyvi, pagyvenvyrai. O kur jaunimas, kur tie, su
kuriais sieksi ilipti auktyn? Jie visi nujo ir isiskirstkas sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo paiu pasiliko nuo vis. Net nuo t
avi mergaii, ne taip seniai dvjusi trumpus sijonlius ir aidusi tam paiam mokyklos kieme. Jos iandien jau su
motiniku rimtumu stumdo vaikveimlius ir nusisuka, jam praeinant gatve.
Jokio svaigulio galvoje, tik bjaurios nuosdos ir kartumas. Ir besiskirstanio turgaus vaizdas, kur lieka pats nereikalingiausias
lamtas ir atmatos, kl jam graudul ir nykum. Bet jis neman gailtis ios kaskart vis labiau tutjanios vietos - gatvi,
aikts ir paties miestuko. Nebuvo ia nieko verto prisiminti ir nieko, saistanio su praeitimi. Ji atitolo savaime, jam nedarant
jokipastangisilaikyti. Neatsigrdamas galjo eiti ir palikti upakaly. Ir paliko. Pietvjas padvelknuo dirv, nuo mik,
mlynuojanitoli, horizonto krate. Jis uuodegliakidmypatingkvapt. Ir gyvsak, apliejusirankas. Ir ilumtartum
i blstanio ugniakuro, ateinanikartu su plnimis.
Ir jo krtin apneplnimis. Tuojau pat, nelaukdamas net vakaro, jis baudsi pasineti tja kryptimi. Gyvai kaip niekad
suvito Agns ilkiniai plaukai. Ten, u tsaulje pasmlusimik.
Ten pat ir jo naujoji eimininknuvaiavo su savo senu vyru.
ETAS
Ikeliavo jis ankst, drumstai iltankstyvo pavasario pirmjryt. Kai nuo auros varnnai vilpavo, iaudami vilganias
plunksnas, ir pakluonse triliavo vieversiai. Ir daugelis kilpauki, nematytper iem, sutp medius ar greitomis kojomis
striksjo arim grumstais ir piev prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg iskidjs markonis nudraikpadang,
prilaikydamas sauls kart, tartum nenorint i karto ulieti ems putojaniu gaivalu. Minktas vjas lai rankas, velniais
pirtais grabinjo veidir drsiai lausi atsegtant.
Leidosi psias lapiu, taiau spriai brinkstaniu keliu. Skalbiniir darbo drabuiryullnesi po paastim, ketindamas,
pasieks mik, isipjauti lazdir pasiejus usikelti ant peties. Motina nustebo, suinojusi, kad jis ieina pas kinink, ir nustebo

dar didiau, kad nelaukia veni. Kelios dienos belik, ir ar ne mieliau visiems kartu, kaip tai bdavo per daugel met. Kas gi
tos vents, laistomos liesu alumi - motina geresnio nepadarys, marguiai, ridyns, dainels? Vaikai tegul digauja ir laukia. Ir
pats lauk kareivinse t dien ir labai nusimin suinojs, jog negaus atostog. Kaip krimtosi, pavirts ant lovos tuiame
kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, lyg amiams btpasmerktas tarp mr, akmenins aikts ir geleins drausms.
Gimtieji laukai j, ram, namie uaugintvaik, trauktvirtai, nenugalimai.
Gal traukir dabar, tik jis nenorjo prisipainti, laikydamas save suaugusiu ir subrendusiu. O gal dl to, jog nesuvok, koks
naujas bruoas sirviduj. O gal ir to nebuvo, tik isisklaidymas paskutinivaikysts eli, dar niekuom nepakeist. Ir ten,
kaip kempinitrokusi, laukianti ir imli.
Brolis silsi pavti. Jis atsisak, patardamas ilsinti arklius ateinaniai sjai. Kaip ilgametis artojas, jis turjo patyrimo kio
reikaluose. Jis ir dabar jo arti, tik svetimdirv.
Ijo laiku, turdamas prie save begaliniai ilg pavasario dien, ketindamas inaudoti jkaip poils niekieno netrukdomai
keliaujant distaniais laukais ir mikais. Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai susipynusios ir sukosi vijai,
vienodais tarpais nutoldamos ir sugrdamos kaip virv, kurios vienas pluotas turjo kitstorir spalv.
Jis tebegyveno tsiniu vakaryki nuotari, taip stipriai vienu metu j ugriuvusi. Ir neatlyusi, net sapne lydjusi. Ir
pabuds ryosi nebelaukti ir ieiti. Nieko jis nepaliko, k turtprisiminti, kas versttolstant atsigrti, ilgai mojuoti ranka ir
pagaliau eiti atbulam, akis smeigus baigianius sudilti rykiausiai matomus tos vietovs daiktus, kaip malno sparnus ar
banyios boktus. Nieko jis nepaliko miesto gatvse, vakar jam suklusiose nyk graudul savo neataukiamu tutjimu,
nudardant grubiu grindiniu paskutiniams kaimiei ratams. Turgavietje paliekant ml, pabiras ir pusgirius pilieius savo
tarpduriuose ir tarpvartse.
Ir sapnas tebepleveno savo eliais ir atvaitomis jo pasmonje. Daug ko jis nebesivaizdavo taip, kaip buvo i tikrj. Jis
grobst rankomis trupinius, arstjuos, j menkus likuius, ir jie, taiau tarsi laai i kvapnaus medaus korio, krit vandens
stiklinn, jnudasavo spalva ir rjo.
Kam jis turjo bti dkingas u tretdvasios pakilimlyg dovan, j priklus su brkma ir ileidus kelin? Ir nebeatrod
jam keista, kad baudsi tokiu naiu ingsniu ten, i kur vislaikverte versi. Kas buvo sudavs smgjo gaiiam nerimui, j
laikiusiam tempt tartum jaun kartakrauj arkl lautukais, nervingai virpaniomis nervmis ir onais, kas akimirka
pasiruousiais atriam pentin brkniui? Kur tas bodjimasis savim, nenoras matyti nieko aplink, irint daiktus i nuotolio,
velgiant ilgesingai u miko?
Jis palygino ryt su rytais prajusios iemos, kai tekdavo grti prie darbo visai ilgai savaitei. Tos slogios nuotaikos
nebenorjo prisiminti. Stebtinai greitai ji liko nubraukta, tartum kyriai bjaurus voratinklis, vlsis ant aki ir erzins. Jis
diaugsi ir giedriu vilgsniu apmetlaukus ir vienkiemistogus, isinrusius i sniego, pavasario lietaus nupraustus ir nuvitusius
saulje.
O mikas kilo ir augo prieais, uimdamas vis didesn ir didesn regimojo pasaulio dal. Kart j vesi tvas i gimini.
Nuolat atsigrdamas, jis irjo ir stebjosi, kaip alias mikas pamau tamsjo, iki pasidarjuodas ir grsmingas, lyg nakiai
sigaljus. Tokiame tiktai mike - manjis tada, tesilaiko plikai ir vrys, nors, vaiuojant per j, klegjo paukiai, kvepjo
vangarykiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais. Virns sibavo, sirusios mlynje, ir jame buvo linksma, viesu ir gera.
Vliau, jiems tolstant, jis pasidar mlynas, paskui apsitrauk kanom ir jau prie nam besmilko siaura dm juostele. Jo
vaikysts pasaul talpniai, sandariai i vispusijuosmikpadmavs lankas. Prie lietparykjs, giedromis apsiblauss ir
virps kaitroje.
Dabar jis artjo, ir prieingas reginys uvaldjo ird ir akis. mklos ir raganos bgo i jo - juo jis artjo. Mikas augo,
mikas kilo, jo alyn, aikyn. Jau isiskyrpavieniai mediai - tiess rusvi puliemenys, eglidantys ir kai kur tarp jbalta
bero gyslel.
Ir netrukus jau upakaly lojo unes, kudakeno vitos, bliovveriai - toli likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Viekelis, lyg
vienu braukimu ivestas, atriu spindiu smego gilyn ir gilyn. Prad ioje skarot egli ir traki lapuoi akas praskyrs,
pakildamas ir prarausdamas smltas auktumles, kur svaiginamai aukt ir tiesi pu virns susiglausdamos o piet
vjuje. Slydo kojos ant saus blizganispygli, storai nuklojusi emir aknis, po kuriomis savo urvuose lindjo laps ir
barsukai.
Jis isitiespo viena puim, usimerks, veidatsuks saul. Tamsiose ltvse ir jaunuolyntankmse dar baltavo sniego
lopiniai. O aiktelje buvo ilta kaip vasar. Tirpo sakai, i atsiknojusios ievs karpiobtus ankstyvas vabalas, dzgpakilusi
nuo skujos musir skruzds pradjo savo kelionpuies kamienu auktyn. Buvo udara ir be jokio paalinio garso, iskyrus
tai, kas savaime gim ir sklido paiame mike. Bet lai netrukd ramybei ir poilsiui. Mikas dsavo i vis plaui, giliai i
krtins atsikvpmikas, ipsdamas iemos dusul. Budo kraujas miko gyslose ir gausiai tvino i iemos padarytaizd
sakais ir sula. Kalkietai ir nenuilstamai miko irdis galingu genio snapu.
Nuo smlio kalnelikelias kniubo lygumas, i abiejpusiapgotas blindiir karklpkuotais pumpurais, paraudusiais
irginiais alksni ir lazdyn, pamau uleidiani viet skursnoms puselms ir beriukams. Pritvinkusios sultimi spanguoli
uogos kraujo laais rjo vir purios samanos, klastingai pasikioinusios neatsargiai engianiai kojai. Ir vis toliau ir toliau akiai

neaprpiamais tyrelio plotais, kuriuos perkertant reikjo kloti medprie medio, sumuti tvirtgrindinir ant jo supilti keli.
Jis ilo. jo atsisagsts, paraitojs rankoves, varkumets ant ryulio, pamauto lazda. Vienui vienintel veim, pakraut
maiais ir pora tvirt arkli kinkyt, tesutiko kely. Jaunas vaikinas, galbt ir jo met, guljo knipsias, paguls vadias ir
botag. Tokioj tyloj jis negaljo praeiti nesuuks diaugsmingai:
- Sveikas! O kur keliauji?
- maln.
Arkliai brido kelio viduriu, takydami skystpurv, o jaunas vejas guljo ant maiir svajojo.
Ilgai dar atsisukdamas mat tiesiu keliu nutolstant veim, majant ir dingstant nebeirimu taku. O prieais rykjo
nuvitusi palauks spraga. jo platyn, gilyn, pamau ikeldama kelettrobesiant kalnelio.
Virsns. Vietov enklinanti lenta jau viet prikalta prie paskutinio medio, atskirai auganio turbt tik tam, kad ant jo
kabintskelbimus ir kelio enklus. ingsnis savaime ltjo, kojos pametangj ritm. Jis artinosi savo nusikaitimo vieton. Ji
gsdino ir traukkaip kiekviennusikaltlvilgterti nors i tolo. Bet to jis ir negaljo ivengti - viekelis bgo paia paname.
J vis tiek pastebt. O gal jam leis ramiramiausiai praeiti? Tai btuvis geriau. Labai aiku, ir i karto nukristkeli svarai,
varginamai trin peius. Taiau svarstyti nebuvo kada, ir jis suko i kelio, nors nieks nemojo pro lang ir nieks neibgo
pasitikti. uva sulojo ir, tingiai pavizgins uodeg, vl patogiai atsigul.
Ar visus jis taip sutinka - paman, braukdamas purvnuo battyia tam reikalui taisytgeleant laipteli.
eimyna valg.
- Skalsink Dieve!
- Ai, ai.
- Praom prie stalo.
- Jei auktatsineei, tai gausi pavalgyli, - paokusi jau ruojam vietMil.
- auktir bsiu umirs usikiti u aulo. iaip viskturiu.
- Teks jau paskolinti tam kartui. Kdarysi.
Veronika japirjo i vispusiir nesimat, kad kuom nepatenkinta bt.
- Prauvlis, prauvlis. Nebesirodo. Ilk, viska paliks vidurnakt. Vakar dairiausi po turg. Tik Petras paskui sak
sutiks.
Jis nukaito ir prisimerk. Blogiausia, kad negaljo atsiminti, kdarir knekjo po to. Kad langimu, taip. Bet Guas
jau, matyt, buvo naujdjs. Jokiymiia vykusio siautjimo.
- Buvau...
- Buvot ir apilti?
- Kur nebsi.
- Kas be to - viskeligalas.
- Kol atplaukiau per mik, net apilti teko. Vienmarkiniui, ir tai tik paiam smagume.
- Suilo. Kalneliai jau baltuoti ima. Po venijau ir vagkibsim, - kikai pritarGuas.
- Ar teisyb, Tiliau, - teiravosi Mil, - kad Basiulikes pereini? Gal, sakau, Petras melavo?
- Nemelavo.
- Ar metams?
- Kol kas tik mnesiui.
- Jei patiks, pasiliksi.
- Kur ten nepatiks? Su pagaliu nebeivarys. Toks dvaras, - aipsi mergina.
- Gal patsai bgsiu, be pagalio.
- Tas tiesa, - linkiojo Guas. - Juk ne ponauti eina. Dvaras dvaru, o i darbininko atsiima, kas reikia.
- Aiu pietus.
- Nra u k. Nepatiko gal, tik ar sakysi? - branginosi eiminink.
Kalba kliuvinjo. Anom dienom, kai susirinkdavo atsiimti udarbio ir prasddavo vakarus, buvo kitaip. Bet tada kam
rpjo. Buvo kiti laikai, kitos nuotaikos. Ir tai atrod taip seniai buv, taip seniai, jog mons per tlaik spjo pasikeisti,
surimtti, gal net paaugti. Jis dairsi, spliojo, nieko i viraus nematir taiau netikjo, kad viskas likpo senovei. Jis rinko
odius, dliojo juos, ketindamas atsiprayti, kai tik pasiliks viena Guien. Kji mano? Ir kmano Agn? Ji greitai dingo nuo
stalo. Pasilikti ir mikioti visgi buvo kvailoka, bet ir ieiti nesiskubino.
- Malkkrvsulig pastoge pripjov, - sugalvojo mai. -Ar nereikia talkininko?
- Ne kiek ten tmalk, - kukliai pasiteisino Guas.
- Reikia, reikia. U pietus turi atidirbti, - digavo Mil. - Toks vyras, isidykinjs kaip jautis. Tik gerkirv parpink,
ttukai.
- Ar tu nepriksi lieuvio! Kaip mazgotpaleidusi visuomet, - barsi motina.
- Parpink gerkirv, parpink, Mile. Kad pasiusiu dauyti. inai, kad ranka taisyta, - juokais vertTilius ir galvojo, kad

ia viskas inoma ir kad nieti mergai lieuvis. Bet liek to, jis ir nemanko nors nuslpti. Pagaliau ir nebuvo ko varytis. Ranka
taisyta ir malkoms skaldyti, ir snukiams dauyti. Ir dar jis padauys, dievai, reikalui esant, taip padauys, jog tyrelio kipas
neis usimerks. Jeigu jau kartpamginta, tai, inai, paskui ir nejuiom susigniauia kumtis.
Saulkybojo auktai ant mikir blizgjo vandeny. Traukdama i ems paalo likuius, traukdama glenut daigi senos
velnos, aiydama pumpurus ir sprogdindama uolo gils keval po pernyki lap klodu. Ramiausiai jis galjo kelet
valandpasidarbuoti Guo skiedryne ir tai laiku nueiti pas Doveik. Stipriais kirvio smgiais smulkino storas ir akotas kalades.
mi vienos krvos ir mt kit, lyg riuotojas preki, per savo pirtus perleisdamas ir atiduodamas vartotojui. Ne vargas,
o pramoga jam buvo, dainuojant paukiams nuo tvorir stogir vjui duskinant atsegiotant.
Leisdamas kirvemyn, jis jaut, kad jo judesiai yra sekami pro langar i kur kitur. Staigiai atsisukdamas, mgino sugauti
slaptstebtoj, bet nvienam trobos langnevpsojo prisiplojs veidas. Ir vis tiek jis ilo ir neatsikratto jausmo.
J sek. Aiku. Sustojs parkyti ir nekuiuodamas su Guu, netiktai pasisuko ir ukliuvo vilgsniu dviyp priemens
langel.
- Ak tu, - pagraspirtu, ir nuo to jam pasidarnuostabiai lengva ir gera. Mergaitpasislp, bet nuotaika nedingo.
Veronika, atneusi alaus sotl, peius kraip, matydama, kiek padaryta.
- Tvui dvi dienas btutek. O ia beregint. Gana jau.
- Dar tkrvel.
Ir ta krvelnetruko. Tada juos kvietuksti.
- Dar gandras neparskrido. Ne laikas pavakariams.
- Jau mes matm. Suko ratus virum eigulio uosio ir nusileido slnel, - pasigyrnamikiai.
Jeigu jau gandras namie, tai ko daugiau bereikia. Tilius pasimsavo ryul, usimetvark.
- Palydtum, Agne. Nors iki tilto.
Jiedu ijo ir iki tilto nepratarnodio. Tilius praplyo skardiu juoku.
- Nugi tu, rimtuole? Ar davatkbrolijsiraei? Matai, kad pavasaris abiem rankom kimba krtines. Matai, kas darosi
aplink.
- Tiliau, tu nepyk. A visai nenorjau...- ji temppirtais mazgskarels, prilaikanios jos plaukus, temp, iki ji atsirio ir
pagriebta vjo suplazdjo kaip didelis pauktis. Ir jos plaukai taip pat.
- Ko tu nenorjai?
- A nenorjau, - ts, nepakeldama aki. - A tik ubgau pasiimti uk, kai mama pasak, kad jis pasiliks.
- Blogai mama pasak.
- O tas niekas sugriebu rank...
- Aha.
- Ir lenda artyn. Kia savo snuk...
- O a tada per t snuk, per t snuk. Ar ne? O ko jam kaiiotis, kur nereikia? Ir gerai - daugiau jau nebenors. Bet
palikim, Agne, neverta prisiminti, kas nesmagu.
- Tai tu nepyksti? Ant mans? - pasiirjo Agni apaios vaikikai bugiomis ir vaikikai giedriomis akimis.
- U k? Varge tu mano... A galvojau prieingai, kad js visi, ir tu, ir tavo motina, mane baisiausiai keikiate. Rodos, to
nematau. Gal kai mans nra? Bet dabar man nusispjauti.
- Tikrai nusispjauti. Nes ksakmama - jau rytumiro. Tu ilkei kaip perknija. Nieks su tavim negaljo susikalbti.
Dieve, kaip buvo baisu tnakt...
- Gal ir buvo? O kas taip baisu? - Tilius gsteljo petim. - irk, medius nea!
Jau i toliau girdjosi savotikas esys, brakjimas, trinksjimai - tai popiermalks atsimuinjo tilto polius, trynsi,
brinosi ir vienu itisiniu oimu, viena tirta srove smuko po tiltu. Vanduo buvo sukils taip auktai, jog betrko kelipdiki
grindinio. Jis liejosi plaiai, tvino pievomis trigubai platesniu ruou. Nieks nebtpatikjs, jog tai ta pati Vilkija, per iem
snaudusi po ledu, siaura ir vingiuota. Tilius, niekad to nemat s, stebjo akis iverts, pagautas esio, prikands nuostabos
ksn. Galva sukosi ir svaigo, nugara lakstkeisti iurpuliai ir, nejausdamas to, viena ranka apkabins, spaud mergaitvis
ariau ir tviriau, lyg pabgs, kad gali jsugriebti srov.
- Kaip puiku! O a kakodl maniau, kad jau seniai jie nuplauk.
- Naktim vis paaldavo. Tik vakar ineledus.
Panirdami, ikildami, skandindami vienas kit, susiremdami galais, plaukir plauk popiermalki pagaliai, talpniai upild
up, nugrindgruobltu, judaniu tiltu. Linko karklakos - juos pagulo, iuoper vir, draskjuodalksniiev. Ir emyn,
tokiu greiiu, kokiu tvino atgijusios tyrelio versms.
O ten, kirtimuose, darbavosi Petras, Kadaila, Tugaudis ir kili, dviem pamainom versdami medius vanden. Jie skubjo,
nes vanduo nelauks. Ten lakst picas, pamets auksin dant ir proklamacijomis apsilipds, kaip vaizdiai pasak eigulys.
Dabar jau jiems gerai moka, bet greit ir pasibaigs.
Vjas iauvandens klanus ir priguldamas paemiu lki tolimo krato. Vlplaukus, rovkepurnuo galvos, trauki

rankAgns skarelir vertjos sijonlauktyn. Pavasaris tartum nuo sieto nusidaus dveigys vengdamas ir spardydamasis
drasksi tarpmikje.
O Agnviso to lyg ir nemat. Ji pati savimi buvo pavasaris, pali graiausia pavasario apraika, kaip ibuoklalksnynlyje,
kaip svyranio ant vandens gluosnio akel, tirtai nukibusi geltonomis plytani pumpur spurgomis, kuri suskrido
pirmosios bits. Ji glostjo rank.
- Skauda labai?
- Ne.
- Skauda. Snariai iki kaulo nuplti.
- Jspriemens kuriam kampui didesnympadariau.
Taip, ir ne juokais taip galjo bti, nes ten viskas vertsi per galv, kai du tokie jauiai susirmragais.
- Ar tau labai bloga buvo kaljime?
- I kur ten? Visai neblogai.
- Bet jie mukasdien.
- Kas?
- Sargai ir priirtojai. Su iknos kaniuku tris kartus per dien, o valgyti tik kart.
- Kas tau sak?
- Visi taip sako.
- Meluoja jie, Agne, neklausyk tu, - Tilius purtabiem rankom tilto atram. - Nsarg, npriirtoj ten. Tik valsiaus
sargas, o jis aunus vaikinas. Ne kartmudu igrm.
- Tai jie mane lik erzino, begdiai, - papyko mergait. - Visko jie man pripasakojo. O ktu veikei ten?
- Drybsojau, variausi ant suolo - maniau, kad onai prakiurs. Loiau achmatais su sargu, knygas skaiiau.
- Knygas skaitei?
- Taigi. Sargas jman atnedavo i valstybins bibliotekos.
- Tai kada tu semdavai vandeni vieno ulinio ir pildavai kit? O kai tpripildavai, tai vl atgal?
- Ktu paistai, mergyt? Kas tie, kurie taip tave kvailino?
- Gi Petras ir Baiktys, vakar gri miesto.
- U tai mes jiems kudlas nurausim.
Gera jiems juokauti ir tukas krsti. ia, Virsnse, juk nieko daugiau ir nra, jei ko nors i alies neprasimanytumei. ia taip
visko po maa, po truput - vietoje, kuri lengvai apvelgiama vienu apmetimu, stovint ant tilto. Kol dunda jo apaia mediai ir
niokia sukils vanduo - bet jie nuplauks ir viskas nurims. Ir sugr savo vagup, mons, narus vjas nurims ir sulapoj
mediai ukamys spragas ir labiau sugniau kaimelprie ups, tarp mik.
O ten, atokiau, vienkiemis, Basiuliks. Ir ten tokie pat vargo kamuojami, ir jis pats eina prie jprisidti. Bet kol kas jis
nesiskubino ir pasakojo mergaitei, k mats ir girdjs miestelyje ir namie. Ir ji pati gerai atsimin ir daug kpainojo, nes
gyveno tenai, kol baigeis skyrius pradios mokyklos. O kodl ji nesimokiusi toliau? Ar jos nebeleid, ar ji pati nenorjusi?
O kaip jai bttikrudas moksleivs rbelis su juoda priejuostle!
Taip, tie rbeliai gras, jai patiko ir, be abejo, jai btdailiai gulusi anoji suknel. Bet ypatingo reikalo ji nejuto, o spirti
nieks nespyr. Ir apskritai neaiku, kodl ji btturjusi mokytis toliau.
- Kad daugiau inotumei. A tpats patyriau ant savo kailio. Blogai nemokytam.
- Tu tai mokytas, - pasakji sitikinusi, kad jnet juokas sum.
- Pasakos. Taigi kad btbent kiek daugiau akis prakrapt, nesibastyiau iandien kaip valkata.
- Visi ino - tai ne pasakos. Kad tu u valg ir u virait Doveik mokytesnis. Eigulys tvirtina, jog tau ne vieta mi ke
medius kirsti. Bet, jei nori, gali - niekas nedraudia.
- Ne, nedraudia. Tas tai tiesa.
- Ir tu gali bti geleinkelistoties virininku arba...
- Ocho cho cho...- i linksmumo uspringo vaikinas ir apsikabino mergait. - Ne, nebsiu stoties virininku n vadu.
Nebsiu, Agne.
- Ir tarnybos neuimsi?
- Neuimsiu.
- Ir gerai, - suplojo rankomis. - Bet dviratvis tiek pirksi?
- Kam jis man? Juk a bsiu ia pat. Nuo kalniuko pora gerpasispyrim, ir pas tave. Maiau vargo. O su tarnyba irgi vien
bdos. Va, jei nori, paskaityk, kjie rao, - itrauki kiens laikir padav.
- Matau. Bet geriau neskaitysiu. A ir taip inau, kad tu nemeluoji.
- Galiau ir pameluoti. Bet taip jau yra, kad ia rao, kvieia, vadinasi, mane tarnybon, Paggi apskritin. Paiam Prs
pasieny tai. Dviraiu jau nebeatvaiuoiau i ten.
- Tai labai toli? - nusprendAgn.

- Taip.
Jis pamlaikir perplketurias dalis. Popieriaus skiauts skrido i jo rankir, supamos vjo, nusileido ant vandens.
- Vaje. Dabar tai jau nebegalsi uimti tos vietos.
- Nebegalsiu. Ir nereikia man jos.
I miko plauk ir plauk mediai, talpniai upild srov. Poliai dundjo, ir visa tilto apaia krebdjo ir brazdinosi lyg
prisigrdusi milinik vi. Praulni pavakario saul variu blizgjo ups poskyje, suieb liepsnas Virsni vienkiemi
languose ir toli toli gailiu nuovargiu aptrauk tyrelio plotus. Kitoj pusj pro retas medi akas prasimu raudoni stogai
Basiulikitvartir klties. Tilius pasimryul.
- Laikas man eiti.
- Palydsiu iki anliep.
Ji sikirto abiem rankom jo alknn ir, galvpakreipusi, irjo auktyn jo veid. Ir pasiokdama taklignelius.
- O ten, matai, Laurynas su krytimi uvauja, - rodji kakokineaikimogyst, kupstuojaniemiau Doveikos pirties.
- Jau seniau pastebjau. Tik negaljau suprasti, kas ten ir kdirba. Kaip didelvarlptuoja onais. Einu pairti, kaip jam
sekasi.
- O kada ueisi pas mus?
- Kada nors. Kada nors, Agne. Juk mes dabar bsim kaip namie.
- Gerai.
Jos skarelir sijonlis plevsavo, bgant tiltu.
SEPTINTAS
O ten, ups itakose, eero pusje, darbavosi vyrai kelinta diena. Nnorm, ntaisykli - kas buvo suversta ant kranto, t
turjo suversti ir vandenin.
Juodas, nepermatomas vanduo lta srove stmsusigrdusimedien. Sibavo karklai, palinkdami nuo svorio, panirdami
dugn, leisdami per save praplaukti mikui. Ir tada jie vl atsities ir aliuos ant vandens.
Daug metplauk mikas Vilkija emyn. Kiek jo nuplauk, tik eigulys galjo parodyti, mesdamas ranka kirtimplynes,
abipus pasiiauusias menku atalynu ir susiliejanias su skursn pueli jra. Mediai grdosi staigiuose vingiuose, tvenk
pievas, skandino alksnynlius, nunedami lieptus, uvperkalus, igriaudami pirtels pamatus. Krantais jo vyrai, apsiginklav
kartimis su smailuma ir kabliu galuose. Brido jie pievokliais, klimpo staiuose molynnugriuvimuose, lenksi utakiir skubjo
ardyti sangrd. Jie irjo, kad mediai neisklistper daug pievas, kur slgsts vanduo juos ir paliks, ukliuvusius u krm,
apnetus ole ir dumblu.
O kaimieiai, kuriems bent pda prijo prie vandens, atidiai sekir lauk, kad viskas vyktprieingai. Kad ir kaip
brangino savo turtMelamedas, negaljo gi suvaryti tiek moni, kad, nustojkrantus, lydtir saugotkiekviename ingsnyje.
Su eberklais ir krytimis pusberniai ir seniai ne tiek uvies, kiek plaukiani medi tykojo ir gabiai inaudojo atsiradusius
tarpelius. Naktim darbavosi skmingiausiai netinginiai paupieiai. O riksm, keiksm ir grasinim buvo sodriai persipilds
paupio oras.
Popiermalkiplukdymu domjosi ir senoji Doveikien, nors savo miko nespjo praretinti ir net ltvi iveti, taiau to,
paties pavasario lyg dovanoms siuniamo pro pat jpirt dailiai metrais supjaustyto, jos kika irdis nepajgatsisakyti. Jos
vyras sdjo valsiuje ir draugavo su ponais, o ji juk turjo tvarkytis namie. ia viskas vyko ramiai, sklandiai, be barniir
nesantaik. Pati upsunedavo plaias pievas ir karklynuose palikdavo nemaus kiekius tpatogimedeli. O vyrai, ginkluoti
baisiais iemais, baiss keiknai ir priekabingi kitose vietose, ia laikydavos padoriai ir nieko nematydavo. Jie net dain
uvesdavo, isitraukvyno ir ukandsoiai deri Basiulikiviralins.
Graiai tvarkomas kis - nusprendvyras, lik kls koja pro vartus. Vienas ir nebttaip pigiai susivoks, jei ne Laurynas.
Jatrado paupy su krytimi begraibstant. lapia tarba dryko nuo peties kone iki ems. Visas onas buvo kiaurai permirks nuo
jos. Nuvarius ledus, kol vanduo auktas ir drumstas, uvys muasi pakraius be nuovokos ir aklai. Geriausia nakt ir
ulakiuose, kur nekliudo plaukianios popiermalks. Seniau tai sugaudavo. Bet seniau viskas kitaip ir buvo. uvis jo nerti
grioviais net laukus ir, vandeniui slgstant, pasilikdavo. Ei, lydek! Tik nusitaikyk eberklu. Taiau Laurynui sekasi geriau
auto kilpa. Unrei kilp, ir uvis kaip branktas lekia krant. Bet reikia tam gudimo. Reikia.
Du unes pasitiko ir, sukdami ratu, taikstsi apuostyti atjno blauzdas. Dar kitas atsiliepkiemo gilumoje.
- untai ne juokais pas jus.
- Yra ir ksaugoti.
Teisyb, kad yra. Nakt jau ia nekrapensi taip sau juokais ir nepabelsi mergkamaros lang. Ne vien mergas ir unis turi
prisijaukinti i anksto. O senis, matyt, gerus autuvus laiko. Ir tik vampleljus, tuoj nuo sienos mukiet, utaisytrankulipkm.
Tokiam ir miegas budrus, kai turi ksaugoti - atsiminvakaryktsusidrimir pokalbsu Doveika ir jo mona.
- Neinau, npro kur ia? - valgsi Tilius.
- Su manim neprapulsi. Eime, - narsiu vedsi Laurynas. - ia ponybei, o kaip mums, tai geriau pro virtuv.

Nuo vart deinatsiakojo lygus, gerai vyruotas kelias, i onapdtas baltais akmenim. Jis vedprie didels, stikliniais
onais verandos ir, apsuks rat, gro atgal. Kelio apjuostame apskritime augo kelios tujos ir sidabrins egls, apdti mlu ir
iaudais pariti karpomroistiebeliai ir kiti dekoratyviniai krmai. Lygi veja, sudalyta krymais tak, baigsi nuokalniau egli
alilvore.
Bent trejetas durakojosi i erdvios priemens, atskiru priestatu surstos prie didelio namo ono. Atidiai nusitrynkojas
plauinir nuleido ant ems ryul. Katinas nrpro tarpkoj. Laurynas nusikeik. Gardebeslis sibteljo palubin.
- Jule, pasiiutnyk. Kavalieriatvedu.
Toji, metkokitrisdeimt penkeri, su dideliu puodu, keliamu nuo prieados, pasisuko duris ir apmir. Storos, trump
rankovi vertos rankos pamau nusileido, jas brkteljo sijon ir apvalainas veidas iplito ypsen. Neaukta, bet taip
tvirtai suremta ir tokia raudona, geriau u bet kliudijo inamsoiduon.
- Paauksiu gaspadin.
- Prissk, - lubasis parodkd prie stalo, padengto aliai glta, vakuota staldengte. Kol paauk, jis spjo apmesti
virtuv. Tokios jis niekur nebuvo mats, net sivaizduoti negaljo. Tik mieste kas nors panaaus galjo bti. Su tokia krosnimi,
baltai emaliuota, prie sienos, nudtos baltomis plytelmis, visai kaip kokliai, kur kiek aukiau rikiavosi dailios spintels. Pro
kai kuri praviras dureles matsi visokiausi indir indelieils. Grindys iklotos kelispalv kvadratinmis plytomis, kurios
sudarsavotikratlyg audinyje.
Tada pasirodDoveikienir pasisveikino.
- O, jau js pas mus?
- Jau, ponia. Pasiskubinau.
- Malonu, kad js toks. Gerokai bus prikamavusi keliondviraiu, nes kelias dar tikrai blogas?
- Nekoks kelias, - paglamkepurTilius. - I kur ten dviraiu? Atjau psias.
- Tai ne tik alkanas, bet ir pavargs. Kain kaip vakarien? - eiminink guviai pasisuko prie krosnies. Nors ir turjo
pasiriusi mapriejuostl, bet neatrod, kad btusimusi vakariens ruoa.
- Sauldar per tris sieksnius nuo ems. Dar visa liuoba prie akis, - atsiliepalikmergina.
- Palauksim. O Doveika ijs laukus. Sako, jau arti bus galima. Mes tad taip, greitomis.
I vienos spintels imsrio ir sviesto. I kitos duonos kepal. Peilius, lkteles.
- A duonos paraikysiu, - brauklenktinio peilio amenis sau launlubasis.
Ji praapo minutir nepadklsu buteliu ir stiklinaitmis.
- Jspirtai stipresni. Gal atkimtumt?
kji kreipsi? lubis raikduonir nesiruopriimti butelio i jos rankos. Teko tad jam. O kamtis buvo bjauriai varytas
- kalte kaltas, ir jo pirtai sudrko, kol isuko.
- Na, praau. O js, Laurynai, ko laukiate? - sau ji tebuvo sipylusi tik per pirt.
- Geras vynelis. Tokir mirdamas gertum, jei kas duot, - lairudus sus Laurynas.
Beveik, sutiko Tilius, tik to nedrso garsiai ireikti. Pyl po antr, o pati vos nusiurbusi lael. Jei negaila, tai tegul pila,
didelio ia daikto. Jis tik pabruko rankas po stalu - kaip skaldmalkas, su tom paiom ir atkai. Bet namikis nekus, nors
ia ir nebtko siteikti.
- Gaspadinino, k daro. Dabar ant antros kojos. Jei pila, gerk - jei mua, bk. O ne visad papuola taip. Imk srio,
barstyk drusk. Namduonos rgtreikia pajusti i karto.
- inoma, kad reikia.
- O mes jau be pirto apsieinam. Ir is, ne tik igerti, bet ir prie darbo. Kartas darbininkas. Maiau mike, kokius medius
vert. Bus pataiks Doveika ant vyro.
- Negirkit, Laurynai, i anksto. O netiksiu, ir pavarys. Kas tada? - teisinosi vaikis diaugdamasis, kad lubasis kalbveda.
I kur jis galjo inoti, kad taip sutinka samdinius Basiulikse.
O moterys aptarlov, skalbinius.
- Nieks neguljo po to. vars,- utikrino merga.
Ir ijo jie grstu taku nam, kurio paskirtis tuojau paaikjo. Jis stovjo pakeliui tvartus, prieprieiais kliai. ia buvo
viralin dideliu kaminu, su mrytu katilu maiausiai devyni kibir talpos. Po deinei vis gal um paaro sandlis su
aruodais bulviir burok, su maesniais milt, slenir ispaud. Maiai avi, kopst, mork. Loviai, kubilliai, kapons, ir
jtiek, kad tik takas prajimui. O prieingos dvejos durys ved kambarius su grindimis ir daytomis sienomis. Po dvi lovas ir
staltalpino kiekvienas kambarys. Po spintdrabuiams ir suolus bei kdes.
- ia, - parod. - ia gyvensime mudu. O anoj kamaroj Jonas, mspirmavedis, toks minktakiauis, su pusberniu. ionai
drabuius gali susikabinti ventininkus. O kitus tai ant sienos pas duris.
Tilistebino tokia tvarka.
- Na, kad itaip rasiau, tai nemaniau. eimynai atskirai. O kur mergos guli?
- Jau mergos parpo? Aha - matos i aki. Mergom kamartaistroboj, alia virtuvs. Sunkiau simuti. Bet ko ten? Jul

tai karvut, ar tau, tokiam jaunikaiiui?

- A tik paklausiau.
- O kodl ne? Ar ne jaunas? Sakai, eimynai atskirai, o manai, i geros irdies? Doveika krienas, tuoj paaukmeistrus ir
prie viralins surmtas kamaras. Tai matyt, kad viskas nauja. Negailjo kat, kad tik nesimaiytnvienas vyras troboj. Kai
paiparsived. Kaip gaidys dabar su bobbriu. O mums dar geriau. Ir ieini, ir pareini, kada nori.
Rausvai sauls ulietas, jis visas pasidar vario raudonumo, o paiur sai staiai deg. Pora stiklini vyno j neiojo lyg
rgstantis alus statin.
Taku bildjo klumps. Tvirta ir raudonveid Jul, pasidavusi pirmyn ir taip smarkiai mudama kojas, lyg pasiryusi jas
suvaryti em.
- Atjau pairti, kaip lova, - atvertantklod, pamaigpagalv.
- Nevers tavs tlov, nesidiauk.
Julpatraukrankluosiu jam skersai nosies.
- Taigi, klias. Lauliejo ant danties ir jau bldija apie lovas. Kgi tu imanai apie lov? Nabagli tu?
- Jau ir sakysiu a tau. To tai nesulauksi. O labai patikl, kad kas griebt.
- Tik ne toks sukirmijs baravykas, - niekinamai ir iaukiamai sisprendonus Jul. - Eik karviliuobti nezaunijs.
- Tavs nepraysiu talk.
Nebus nuobodu ia. Dantim gerais apdovanoti, kur tu, mogeliau.
- Jau vl riejasi kaip ekas su kalakutu.
Tarpdury stovjo emlis vyras ilais paausiais ir riesta pypkele dantyse.
- Julmat rodosi sveiui, - aikino reikalLaurynas.
- ia msgaspadorius, - skubjo Jul. Niekaip gyvai ji nenorjo usileisti, jau ypaLaurynui.
- Matydavau mike, - atsakis.
- A irgi atsimenu, - patvirtino paintTilius.
- O tu irk, kad man katilvariai iplautum. Alui vandenkaisiu tik pakils, - kreipsi merg.
Ji atsikalbinjo, purktavo. Tai tas, tai tas negerai. Ir vis lyg pasiymti stengdamasi. O jau plsi taip smarkiai, tartum visi
vienkiemio gyventojai btkurti.
Netrukus prisistatdar vienas vyrioklis, met apie dvideimt gal, plonas ir ne kain kaip sudtas. Visa Basiulikivyrija
buvo susirinkusi krvir pasiplepdami rk. Jonas dar spjo ieinanimerg, kad btatlikta kas reikia.
Po vakariens, po ruoos uslinko tylus vakaras. Rykavo pemps pakalnje. Nuo ups sklido esys, tilto poliai dundjo. I
karto, lyg enkl davus, niko kurkti varls begaliniuose kaip jra plotuose. Tyrelis smilko bekratje. Ir pavienio unies
vampsjimas vaiduoklikai kapojosi vsioj pavasario nakties migloj. I miko, i pelki, i dangaus, tokio emo kaip slogas vir
galvos, rinkosi balsai, susilydydami jauknakties udangalpabudusiai emei.
Brakanti lova ir garsus iovulys gretimam kambary j paadino, ir minutnesusivok, kur ess. Jis gerai ir kietai miegojo,
jog nejuto prajusio smarkaus lietaus. Nuo stogreti laai dar tiko griovelius. emgaravo, taiau pro kanas musi rausvi
auros sparnai. lubis sdjo ant lovos, nagais pagremdamas pasiiauusius plaukus. Luoojo koja kakaip keistai kabjo ir
suposi, perlauta lyg velankis, atoks nuo ienos. Jo pypksuirk.
- Gyvas jau?
Tilius rsi, brakindamas kaulus, ir grabinjo drabuineprastoje vietoje.
- Ksapnavai? - paklausJonas, kis galv.
- Neatsimenu. Miegojau kaip umutas, be sapno. O gal?..
- Jei merg sapnavai, tai, vyriuk, apsistosi ilgesniam laikui. Merga - pals daiktas, sumaitoja mog ant visados. A tai
kaip iandien atsimenu: boba atsistojusi kojgaly ir vasnoja vanta. Sakytumei, kad muses gainioja ar pirty, tik kad su
drabuiais. Ir mat jau vienuolikti metai...
- Vienuolikti metai? - pakartojo Tilius.
- Gerai, kad su drabuiais. O jei plika bt pasimeius, tai uvs Jonelis, - uspringo kosuliu pro pypks irkes
kreivakojis.
Jonas nukirto rsiai:
- Tu taip nekriuksk. Nesgi pats tikriausiai senjDoveikiensapnavai, kai parsive, nelyginant ver pasikipo pasoste.
Taip ir nebuvai kojkikls. Kur tu beikelsi? Tik su dainelm giesmelm nugarbstys Laumakismlyn.
- Neinom, kuris kurgarbstysim. O tu jo neklausyk. Jis lik dedasi daug imans.
- Kieno mintuvai geresni, tas ir spalidaugiau ilauia. Tingiu su tavim, - nesileido toliau Jonas ir nurodTiliui. - Pats eisi
tvartus. Aprodys, kur kas. O paskui skiedryn.
rarklius, lygino ml. Paskui juos ukavo ukomis ir epeiais. Gras arkliai, ir eimininkas juos myli.
- Ar piktas?
- Kas jduos pikt? Ar Doveika? Jis maai kiasi, ir dl jo gali vargti. eimyna ia pasilaiko. Kol buvo sengyva, tai, sako,

landvisur kaip iurkpo paalius. Ir tai nebuvusi bloga samdininkui. O pats tai mikkirtai, ar ne?
- Kirtau, - prisipaino Tilius.
- Bet, sako, tyduk, kur kirtimus priirjo, tai jau taip suais, kad sergk Dieve. Ak vienigrs. Dabar, sako, su
stikline vaikiojs. O dantGuiens troboj, sako, nors su sauja semk.
- Eik, eik. Kas sak?
- Ir be sakymo inau. Sako, anas seilvarvins visiem, o tvakarir griebs jau per gvoltjaunjGuiens...
- Pasiuto. O kas toliau?
- Kas toliau? Nieko. Jau ia, gerbiamas, pats geriau inai. Pala. Ar teisyb, kad anas vis apkab vi ivar? Sien
sugrkaip siet. O kur reik, nepataik?
- Kaip nepataik? Ogi ia kas? - atkio Tilius dein, apsitraukusia aais.
- Nu mat, drieai. Sako, o meluoja per akis. Ar kiaurai perov?
- Kaip ia pasakius? Ne kiaurai. Nunetik... Kaulai subaltavo...
- A tai nedovanoiau. I anksto pasakau, - purtgalvvyriokas. - Patykoiau ir papjauiau su dalgiu. O pat- aktyrely.
Suburbsttik, ir amen.
Kol apjo darins ir viralins sandl, kol apsitvarksu tiek gyvuli, ir saulprasisunkpro sodo akas. Ir paokjo per
kelet sprindi. Paskui jau skiedryne, kur supjaustyt malk krvos siek pastog. Reikjo sudoroti, sukrauti. Daug
Basiulikse krosniir kamin, daug moniir gyvuli. Tai mat daug ir ieina dmais.
Juldauaktvirbaliu senagr, pakabintant vynios akos klties gale. Rinkosi eimyna pusryi.
Jonas, kaip vyriausias artojas, savo lenktin peilpasigalands stalo pakoj, raikduontokio storumo riekmis, jog andai
narinosi kandant. Usiguldubenis, srbpapusdami, o Julsek, kad ko netrkt. Kalbjosi apie al, apie tai, kas ir kada eis
banyion velykins. Trys dienos prie ventes skiriamos eimynai, tik patys turi taip itaikyti, kad kio darbai nesusijaukt,
kad sptapsikuopti ir pasiruoti orei. emspriai brinko ir jau bolavo auktumose. Didieji darbai prasids.
Kieme piktai krito unys. mogus maiktsi botagu, nenussdamas nuo arklio, ir vis dairsi langus, ar kas neieis.
- Atjojo kumelprie veislinio.
- Kas toks?
- Nepastu. Greiiausiai i kruopiki, ba apinasris nirinis.
Saulliepsnote liepsnojo skardiniame klties stoge. Karveliai dausi giais, vitos plyo, besigirdamos savo dslumu. O u
tvart, uuods svetimkumel, erilas vengnet ukimdamas.
Ir i veislinio padaro nemaai pinigo, ir Jonui krinta kienn po keletlitkasdien. Reikia tik nusimanyti, o nauda pati renkasi
aruodus ir sandlius. eimyna ia nepersidirba, nes dauguma mainom, kaip pjaunamom, grbiamom, sjamom. Dvivagiai,
plgai, kultivatoriai, visokios agrels akniavaisikaupimui. Rudens ir iemos vakarais nekinko prie virvimuimo, nkitokio
darbo prasimano, kaip bdavo seniau. Doveika viskperka i miesto, ir tokiais kiekiais, kad kitur utektdeimiai met. Su
valgiu nra bdos - eimynos neskiria, utat ji ir pasilaiko. Beveik nra kaip ir ieiti. Iki piet Tilius daug k suinojo. T,
sakysim, kurio lovoje jis guli, pavar, nes tai jau valkata svieto paskutinis. I Doveikos pagavo tyiotis, girdi, jei jaunoji
eimininksusilauks vaiko, tai jis bus ne Doveikos, o jo. Nu, kur tu mats? Mueika toks ir ambininkas. Nutvrj prie pirties
langelio prisiplakus, kai moterys vanojosi. Iprgerai kail ir ivar. Bet jis ir gauna, kur bepasisuka. Guaitan vakar,
sako, taip marmznagais iakjusi, jog tikra motina nepaint.
- Ir a dar jam koja pridjau, - pasigyrTilius. - Nemaniau, kad jo vietteks uimti.
Vyriokas tvosk pilna burna. Laurynas kur pasisukdamas jam padjo, ir atrod, kad kuo greiiausiai jie nori visk
isipasakoti, kad paskui laiko nebebus. Va Jul jau n pati nebesuskaito, kiek mel tarnauja. Tiek pat greiiausia ir Jonas.
Jiedu sublokia skudurus retkariais krv, bet taip, ne per daugiausia. Jonas mat dirs kaip ikna, tingus pasislinkti, bet kai
pasimaio ant tako - nepraleidia pro al. Kol senoji buvusi gyva, tai ir pats Doveika pasivesdavs nuoaliau. Dabar tai, gink
Dieve, neusimink. Apie Laurynniekas ir nebeneka. Jis ia beveik gim, ia ir mirs. Kur dsis mogelis? Tarnystpradjo
piemeniu ir i jo neijo, nors karvi dabar nebegano, o ria ar leidia aptvarus. Niekam nerpi, kuri karv ieko jauio,
niekas neino, kada ji veriuosis, kada juleisti, kada erti sustiprintu paaru. Tik jis turi reikalsu kontrolasistentu, jis melia
ir pienin vea. Su dviem mergom dl to gali isiversti Basiuliks, turdamos Lauryn. J greiiau tad ir likt prie merg
kategorijos skirti. Jo rankos ilgos ir lieuvis apyilgis, o patsai vietos maai teuima.
Dideli, gerai rengti tvartai su darinmis paarui, kltis i vienos ir viralini kitos puss sudarerdv kiemo keturkamp.
Dar kili pastatai, kaip malkin, vazaun padargams laikyti su atskira patalpa visokiems rankiams, kur mgo kraptylis Jonas
prie varstoto. O vidury ulinio pompa su loviais gyvuligirdymui. Daug kas patiko Tiliui kyje, kur taip erdvu, stambu ir tvirta.
Nieko panaaus jo krate nebuvo, kur daugelis kininksmulks ir tik pasitur. Visus ems darbus gerai iman. Visvarg
ineant jaunos galvos. Buvo linksma, sveikatos ir jgos netrko - buvo pati sulapojusi jaunyst. Skurdo jis. I jo nepajg
ilipti, nors kbtdars. Bet tada jis to neinojo. Turjo savo svajones, ir jos lk, ems nesiekdamos, vir iaudinistog,
vir visko, kas buvo jo jauna buitis. To jis nesiejo su aplinka, tjis ventai saugojo ateiiai.
I tolo matomi kitokio gyvenimo apsireikimai praslinkdavo, tepaliettik tam kartui. Jie vis vien buvo tolimi ir neprieinami.

Dar toliau knygose apraomi miestai ir alys su j monm ir stebuklais, tetinkami tik pasipasakojimams vakarojant. Ir jis
pasijusdavo nejaukiai suprats, jog giliose slaptose tno ukitas ilgesys kaip lik to palies tolimiausio knyginio pasaulio,
aplenkiantis, be niekur nieko perokantis aplinkin. is buvo realus ir per aikiai bylojo savo neprieinamum- o knygos leido
skleistis fantazijai ir lengvais sparnais ne, kur tik panorjai.
Prieventinruoa buvo apsdusi vienkiem, kaip ji apsda kartais pavienmog, laukiant ko nors sivaizduoto. Visa, kas
buvo susikrovper iemems paviriuje ir tapnereikalingu lamtu, meiianiu panames ir lakus, turjo bti nustumta al
ir sudeginta. venivardu tai buvo daroma, inaudojant laisvesnes valandas prie didiuosius darbus. Kai jie prasids, visos
rankos kibs em, jpurens, draskys ir bers grd. Nes diena, suvluota pavasar, reikia savaits suvlavimruden.
Dar ia pagrbstyti, vaikiukai, dar tuos pagalius sustatyti pastogn. Roges suvilkti vazaunn, nes jos jau atvainjo savo
kelius. Ir plat, juodu laku padengt Doveikos va, taisyta vien tam, kad jaunoji eiminink patogiai jaustsi po kailiniu
apklotu.
Moterys dulkino grindpatiesalus ir lakus, vdino patalynes ir duknas. Ant itiest virvi plaksi pavasario vjuje balti ir
margi skalbiniai. Kimosi naujais iaudais maignai, skrido plunksnos, keiiant pagalvi uvalkius. Ir kliomb lakai nuvito,
pabarstyti gelsva smiltimi.
Ir u ups, kur vangjo kalvio priekalas, ir u didiosios liepos, kur vjas duskino Guiens krautuvs ikab, ir toliau,
giliam miko linkyje naujai perstatytoje eiguvoje, lakst ir kavo kaitusios moterys. Ir ten plevsavo skalbiniai, skuriavo
dulkes ir grsi dangtirtdmkamuoliai.
Miko virns mainsi i tamsaus viesalumir melsv, kuojant tolumoje, kai vjas dko ir laujas, skrisdamas i
neinia kur ir ia lyg utvaroj susisukdamas. Drebjo tilto sijos, drebjo senosios liepos inkilas ir krpiojo perdivventieji.
O Agnbgo per kiem, ranka prilaikydama veriamant galvos sijonli.
Antys skrido nuo eero, gagjo laukins sys, ir einantpaupio taku neatlydama lydjo pemp. Viralinje apsdpriead,
pypkiavosi vyrai, spjaudydami apkartusiomis seilmis patiusiasl. Kas norjo rgstanios misos igerti, kio skardinl, ir
Jonas pyli sunkaus alio soio, drimbanio per kratus tirta puta.
Kjis sapnavo pirmnakt Doveikos eimyninj? Tklausimjis sprendnuo pat ryto, erdamas arklius, juos girdydamas,
klausydamasis, k pasakoja vyrai. Apie tai jis galvojo pusry i metu ir prie piet stalo, neymiai pavelgdamas duris,
mgindamas sugauti ingsnius ar kitgarsanam kambary. Ir vliau kieme pasirodydavo moterikosios, ir jis pakeldavo galv
nuo malkkrvos. Ji turbt nieko nedirba, vienui vienos minties apsstas kamavosi nuo pat auros, kai Jonas paklaus, kjis
bus sapnavs. Kjis sapnavo, i tikrj? Gal nieko, gal paius niekus, bet naktis nebuvo vien juoda, tuia duob. Ji tyvuliavo
sklidina iki pat krant. Ir ten suposi, atsimudamos lyg vandenyje, vaigds ir akys. Ir kodl jis geidivysti eimininknors i
tolo tartum btinyb, kartligikai siekiant ibristi i keistos nakties raizgyns? Ar ji.bt padjusi jam isiaikinti, kad laas
raudonojo vyno, kurjis regjo ant jos lp, buvo tikrovje jiems geriant, ar tai jis matsapne?
ATUNTAS
Ant pakilesnio Vilkijos kranto su skardiumi, kurkasmet vis labiau griov, imdami vyr, aplusmediais, mrine ventoriaus
siena apvesta, niksojo Laumaki banyia. Medin, bet ne i maj, rsta i rinktini puies sienoj, apmuta i lauko
dvieilmis lentomis, statyta dar tada, kai mons mokjo dirbti neskubdami ir padaryti atsakaniai, galvodami, kad po jia
ateis pasimelsti vaikai ir vaikvaikai. Ir varpinsu pitole, ir klebonija su visais nemaam klebono kiui reikalingais trobesiais
turjo tas paias gero darbo ymes ir galjo tverti dar daugelmet.
Antraeilis kelias, inrs i miko ir persigavs brasta, bgo paventoriu toliau ir u kelivarsnkabinosi kit. Ar tkeli
menkumas, ar paios vietos nuoalumas nepatrauk moni prie banyios, ir ji liko viena, apsupta kapini kryiais ir
ariamomis dirvomis. Banyia pati viena nepajg suburti kaimo apie save, nes niekam nekilo mintis pastatyti kry kelje
smuklir parsitraukti ydeljos valdyti ir girdyti itrokusius.
Dundjo bgnas. auktarpmiki liaud miparams. Ir aukti langai rjo, viesas sumerkdami brastos vandenin. O kai
jo sibuojanti minia tris kartus aplinkui, tekjo saulir pakibo ant eglismailum, skaisiai raudona ir didel, lyg monstrancija
kunigo rankose. Jsveikino gandras klegdamas, vienkojkls vinknos lizdan. Triliavo vieversiai ir vilpavo kiti paukiai.
O tetervin burbuliavimas tyrelyje dunddamas jo per em, pranokdamas velyknakio bgnus. Tada nuskrido iaur
ttuodamos gulbs kaip sidabro grandintyrai nuauksintu skliautu. Ir jsparnplunksnos rjo raudoniu, ir nuo jbiro gaili
rasa, atneta i u tkstanimyli.
Doveika priklaupprie monos kapo ir sukalbjo poter. Gera buvo moterik, o nuolanki ir tyki, kas didiausiai pagirtina.
Jei ir nesulaukia kain kokios laims, tai danguje utikrinta vieta ir linksmybs aminos. Ir ukietjusios irdys tokiu metu
apdrungsta sria aara. Taigi, taip. eis imtus mokjo u juodj akmen, raides auksu nupt, ir aniuolas su palms aka lyg
vdinti pasiruos. Jaunoji mona jo lauktarpvartje, ir ia ant jos ukrapeno klebonas, pluodamas i zokrastijos. Pasveikino
su ventm ir graiai nekino, iki atsirado pats Doveika, pasimelds ir prisigraudins. Klebonas juos kvietsi pas save, net u
alkns kabinosi, o Doveika spyrsi lygiai atkakliai ir tikino, kad jau nuo senovs ilos jkieme toks paprotys, kad su eimyna

sda u vieno stalo ir dauo velykaiius. Tai pagirtina, tai pavyzdinga ir krikionika, - diaugsi klebonas. Bet vliau tai jau
labai praom. Vliau - kodl ne? Jo mona tik klaussi ir ypsojosi. Ji mokjo ypsotis - jaunoji Doveikien, ir tai jai didiai
tiko. Laumakiventoriaus tarpvartje pasidarviesiau ir linksmiau.
Vaiuoti, raiti ir psti trauk namolei su ryuliais paventintos pavilgos. mkiojo baltos skarels ir blizgjo kepuri
matikai. Kas galjo, buvo ijar piemen palik, ar nunokus karini, ar duris velke i vidaus uov ir pro langilind.
Neveiktrytpienin, nerko trobkaminai. Tik Vilkija plaukpo senovei, kimiai nardama pro juodalksnius, patiltmis,
nemiko apus ir skiedras ir Melamedo popiermalkes.
Guas lingavo paupio taku tartum sinas, vesdamas vis virinink br. kandin trauk merginos, kalvis su vaikais ir
moterim, pienininkas, eigulio eimyna ir Basiuliki mons. Kas norjo pakalbinti mergin, turjo sekti i paskos, nes takas
buvo siauras, o i onsuartos dirvos ir moltas krantas. Jaunuomensaugojo nuveistus batus, kai visa ieiga ir diaugsmas
dar prie akis.
Nebetoli tilto, kur Doveikos mons skyrsi, virtinsuiro ir susimetkrvon kaip darni paukirikiuot, susukus kepure.
- Ueikit, ueikit! Nepasididiuokit!
- O pirma pas mus. A jau andai sakiau, kad pirma pas jus.
- Na gerai.
- Tik nesivlinkit!
- Gi msbirbilo taip ir nemginot dar.
- Pamginsim, nebijokit. Kad tik nepritrkt.
- Pasisupti ateisim.
- irkit man!
- Diena kad grai. ilta bus, nors upeik plukdytis...
- Must pirty vakar nebuvai?
Vienas kitpra, vienas kitam priadjo, visi norjo kartu aplkti ir bti visur. O jei kalvis sutiks patampyti savo dut!
Kur jis nesutiks? Ir Guo troba nemaa. Negi muiesi mikais mokykl, nors ten ir tikri okiai, tikras vakarlis. Virsni
kaimelis, lyg ant delno isidsts ir suimamas sauj, ruosi bendram pasilinksminimui, nebelaukdamas nantros dienos.
- Ateik, - papeTiliaus rankovAgn.
- Ateisiu.
- Bet nelauks. Tutuojau.
Kur jau ia neateisi. Jei tik ileis, tai ir ateis. Och, kur jau ten neileis. Kur tai girdta?
- A lauksiu, lauksiu, lauksiu...- ji pajo kelis ingsnius atbula. Ir apsisukusi nuliuoksjo, vydamosi savikius.
Ji buvo kaip stirna jaunikl, adinanti un vijik alk. Ji buvo piens pkas, nuo kvpteljimo pakylanti ir nuskrendanti,
nuskrendanti pavjui.
Bet skubti juk nepritinka. Nueis. Ir kur benupulsi iame ramiam kampely, kur viskas teturi vienkrypt. Ir taip pamau,
pamau...
Apsunk, atleiddirus, ting ir iovulio ninkami, klsi vyrai nuo gausybs stalo ir vilkosi savo kamaras. Tik moterys
paliko apsikuopti. Taureltvirtos degtiens, nusunktos nuo vyni, kurios butel Jul, kaip apdairi ir visnamtvarkinanti,
buvo grdusi ryul su kitais valgomais daiktais ir kartu paventinta prie altoriaus, apkeliavo stal. Pilst pats eimininkas,
dausi su kiekvienu, panekdamas graiai, kaip tokiai dienai pritinkama. Paties trakiausio alaus sotis stovjo vidury, ir i jo
po stiklintokia pat eile susigr. O daugiau jau vaduokits savo galva. Kas kur eis, kas kdarys, kas pasiliks. Tik neumirti
gyvulio.
eimyninje vyrai jau nuo savs po kelias ivert ir auktinelki pasidrb, kojas ukl ant gal su visais batais, kad per
daug nekritus miegus. Nusnausti pravartu, pasiryti, padaryti vietos vaims, kurios laukia tavs kiekviename ingsnyje.
Bet ko skubti? Kur tu ia labai nubgsi?
- Arklius a paersiu, - pasisilTilius. - Galit eiti, kur kas norit.
- O patsai ar neisi?
- Jei ir ibgsiu, tai ia pat, u tilto.
- Aha... Graios tos Guaits, graios...- iovavo Jonas savo kambary.
- Kol jauni, visi gras, - atsakLaurynas, girgdindamas savo lovel.
- Ne visi, ne visi...- jam dar prietaravo. Bet riesta pypkelbarkteljo ant grind, ir Jonas uknark.
Myli Basiulikimoterys savo vyrus. eimynins grindys rau itrintos. Lentos tik baltuoja, lyg btvakar naujai sudtos.
Stalai apdengti ir po aukt puodynl su blindi akelmis, nusipkavusiomis, papurusiomis geltonai, tartum vienadieniai
viiukai. Kam ia ateit galvpasimerkti pavasario akeli? Ir prie jlabai tinka svognluktais ir ieno pabiromis dayti
kiauiniai. Ausys spengia nuo tylos ir soios ramybs. Blakstienos lta ir pridengia akis.
Ir per miegus skambina visais varpais, linguoja aplink ba nyi. Ir gandras kalena auktoje vinknoje, praokanioje
varpin, praokanioje boktus su kryiais, su galybe juodvarni, besukaniratus aplink. Ir imtai baltpakalnuivarpeli

skamba Agns plaukuose, kai ji atmeta galv grakiai, kaip temokama tokiuose metuose, iaugus su miko glmis, su
pakalnutmis. Ir ypsena tokia geliamai balta jaunosios ponios lpose, ten, paventory. Tokia, jog atokanti atvaitu juodoje
klebono sermgoje.
Paskui jis puol tvartus, ir ten j pasitiko vingaudamas erilas, krizendamos kumels, tiesdamos kaklus pro gardkartis.
To ventikumo kaip ir nesimattvartuose, nes ir iaudai, ir tas pats mlo kvapas, ir daugelio dantgrikjimas, smulkinant
sauspaar. O taiau buvo kakas tokio, kakas nekasdieniko, gal ypatingame nuerto gyvulio plaukibjime, gal keistame
viesos isidstyme - gausios pavasario viesos, plstanios pro plaias duris ir susikertanios tolimiausiuose kampuose su
viesos ruoais pro langus. Jis usirmant utvaros, paveiktas savotikos nuotaikos, ir svarstvalandl. Lyg poilsio saldumas
tvoksteljo visu ploiu jo veidir pasiliko, tartum drgno alsavimo garais nusds. Ar tai jis buvo atsines kartu su savim,
atsines lyg sugniautoje saujoje skaisiai riniiplauto vyro kruopelyi? Ir patsai nustebs, tai ivysdamas? Ar tai gim
savaime tokioje vietoje, kur brio gyvuli, skubanipasisotinti, sukeltas triukmas netrukdo visuotinai tylai?
T valandl jam buvo nuostabiai lengva ir gera. Kain k linksmo utrauk, pabaigs darb, lyg pabaigtuvse doras
talkininkas. Ir Jonas susivlusiais plaukais, ilinds i savo migio, jdraugikai bar, kam nepakls ir kam vienas teriojsis. Jis
jau btpadjs.
E, tiek ten tos bdos. Va, Laurynas jau seniai susidorojs ir smagiai snduriuoja prie saulut panamy. Kur jis tau
snduriuos. Jis kaip gaidys, jausdamas vanag, vien aus pakreips, pavirts viena klausa, pirmyn pasidavs. Ir auk
neikents:
- Pals daiktas! Kartelikiai pro skliautus ir turi kijatrnamie.
Tilius pasidrbalia. I namo gilumos sunksi svajinga muzika. Minkta, lengva, spuojanli. Suavjusi lubj ir privertusi
suukti nesitveriant. Valso meliodija ar tango, ar dar kas nepaprastesnio, neipasakytai graaus ir net nesivaizduojamo, kad
tokigarsi viso esama. Ir vis tai nematomrankikelta ir pasista erdvn. Ir kitos rankos, lygiai nematomos ir tolimos, nors
tik u sienos, jaukiam jos kambary, sukinja aparato kondensatori, bginjantnuviesta skale.
Jie niekur neivaiavo - brikeltebestovi, kaip gro i banyios. Ir erilas tebesidauo utvaroj. Ar tai ir nevaiuos patys
sveius? Tad kji veikia, kji daro per dien dienas tokiuose dideliuose namuose? Viena su seniu, nepritampanti prie kio
rpesi, net pasinekti neturinti su kuom?
- Ar eisi pas Gu?
- Kviet.
- Pajsim kartu.
Muzika nutilo. Pasikeit, staiga sugargaliavo, jauiu sumaurojo ir vl velniai, tykiai, lyg supantis ant vandens. Geriau palikt
tpaimeliodijir pati klausytsi. Nerams pirtai jos, ir irdis nerimsta, jei negali palikti tos graios muzikos, kuri graudina
net tokius surembjusius vyrus. O vis tiek ia velnikai nuobodu jaunam mogui turi bti, jei nieks neatvaiuoja.
Juljuos kvietvalgyti.
- Neisim. Mes nenorim. Mes sveiuose pavalgysim, ko irdis geidia, - atsisakinjo Laurynas.
- Parsidrieksit perkar, kaip vilai.
- Tavs vis vien nepraysim.
- auktai bus jau tada po piet, - grasino merga, sisprendusi onus, tvirtai prairgdiusi kojas.
Ji mat namsargyboje. Be jos mat nueitkis vjais. Vita kiauinio nemoktpadti be jos. Ir neinia, dar kas atsitikt, jei
ji tik kojikelt. Ji todl ir rgsta per diendienas namie. Laurynas ino, ksako. Jis tiek daug patyrs ir mats. Jis riejasi su
ja, bet ir privengia kartais jos lieuvio. Tai tokios esanios iaunos, kad linjaujgaltiminti jomis. O jei valijam kas duot,
tai jis padaryt.
- Pakulomis, degute mirkytomis, nasrus ukiiau, ir tiek. Dabar jau ji tyko, ar kas neatvaiuos. Doveikai reikia susieiti su
visokiais monmis. Tai suss tie u stalo, o ta kaip drieas, prie akmens prisiplojus, klausysis, lieuv pasidjusi prie dur. Ar
ko nenugirs...
Dulkaniu keleliu jie leidosi pakalnn. Pakels berpumpurai jau itin pabrink. I pragrto kamieno latakliu ritosi laai.
Kitur jie tiko pernyktol. Pamau, tykiai ir taiau sodriai permerkdami em. Kas liks i bero, kai ilas paskutinis
drgms laas? Ir tokinuostabipavasario dienberas pasmerktas miriai. Kai kiti tuo tarpu aplink gyvens ir dainuos. Kaip
kraujas i prakirstos gyslos nulas sula, kaip meliodijos i anos paslaptingos ds namo gilumoje. Ir tokios klaikios mintys...
O lubasis pasakojo vis be paliovos.
Guo trobos jie tiesiog neatpaino. Ne tik kad itrinta ir iblizginta, bet taip jau idabinta gudriais idirbiniais i klio iaud,
kiauinilukt, karpyto vairiaspalvio popieriaus, lyg tinklpadengianio lubas. O alumynai tebetvoskgyva miko kvaptimi.
Pu luotels, brukni ir spanguoli blizgantys lapai, rieten driekenos, glen ibuoklin pluoteliai ir balt kaip sniegas
palazdi. Ir sauls spindulys, tartum miko tankmn prasigavs, okinjo ir dko alsvdulkiskuriu.
Graiai nusistojusia putele alus taisnuotaikas ir klbalsus.
- Isirink patgraiausi, - Agnlaikatkiusi pintinlsu kaupu graiausiai imargintkiauini.
Visi juos gyr, stebjosi, leido per rankas. Tilius tar:

- Akys raibsta. Matau, jog neisirinksiu. Geriau tu pati.

Ji irinko. Ji tyia j buvo padjusi pastabiausioje vietoje ir lauk, kada jis pamatys jam skirtj. Grakiais reliais
eglutmis, papariais ir iedeliais lyg vaigdmis galuose iraytais vaku juodalksnitamsaus rudumo fone. Dvi raids gudriai
pintos ten buvo, ir Agnsumlidesys, ir ji pykteljo, jog pali turjo atkreipti jo dmes.
- A j pasidsiu ant stalelio prie lovos. Jis i dius per vasar. Bus lengvas lengvutis ir isilaikys ilgai, - gyrsi Tilius ir
didiavosi, aprodydamas dovana. Juliejo karta diugesio banga, kaip saulilipus i altos rsio drgms. Ir pasirodjam,
kad tjau jis buvo pajuts gera valanda anksiau. Draugikame arklikrizenime tnugirds. Tik jam nereikjo klausytis anos
prakeiktos muzikos. Nereikjo.
Kai Guienpasilkuriam nors pabgti ir parsivesti eigulsu paia, Agnpaoko, geros minties pagauta.
- Eime, eime, Tiliau! Ten yra spyns. Isidumsim iki medivirni! Oi, kaip a noriu pasisupti!
Seserys griebju rankir tempdamos, laldamos skuto pamikn. Juos pasitiko unys. Vaikai lakstjau vienmarkiniai ir
basi.
- Vaikai, vaikai, Velykatvaiavo!
Mildalino marguius. Eigulys juos aukvidun.
- Mes norim pasisupti. Ar leisi, dde?
Jeigu btpasak: ar leisi nugriauti tklojima, mes norime padkti? Griaukit, verskit, linksminkits - btatsaks Baiktys.
Tiek jaunysts diaugsmo ir trakumo atne su savim nuoal eigulio kiem tie jaunuoliai. Jis pats, vaikai pirma trauk u
klties, kur buvo permestas skersinis tarp dviejsenrupliber. Ir ilgos maikios kartys, tvertos geleinmis kabmis.
Vjas niokl, vjas vilp per ausis. Tilius glemte glem, rankomis ir visu stuomeniu pasiduodamas. Jau iki puss, jau,
jau vysioja berakos, panirdamos emyn.
- Ar nebijai?
- Aukiau, aukiau! - rkkaip pabldusi mergait. Pabrukusi sijonl tarp kojir keliais j suspaudusi, vjo draskomais
plaukais, pravira burna ir vytiniomis akimis.
Milinika vytuoklsmego ir kilo. Miko virns bgo artyn ir staiga, lyg pradalgn muamos, brauksi alin. Kain koks
pasiutimas buvo apms t mergii, akimis tokio tyro mlynumo, kok teturi altini versms, duodanios pradi
upokniams ir upms.
- Aukiau, daugiau!
- Idribsit Ar palote? Tiliau! - tramdjuos nuo ems.
- Dar, dar, mes nieko nebijom!
- Uteks! Berazumiai js!
- A supiaus ir supiaus, dienir nakt, kol umigiau. Kol...- svajojo Agn, vytuoklei ltinant spartir mainant skriejimo
lank.
Po j suposi Mil su vyriausiu eigulio snumi, tik ji pra neauktai, nes jai sukantis galva ir ledaka dar si. Miko
uuolankoje, apsaugotoje nuo vj ir atviroje saulei, jau pylsi skaisiu alumu veja, nusagstyta gelton alpusni ied.
Sprogdino pumpurus beriukai ir ermukniai. I miko tvoskvsa ir kurtinantis paukialasas.
- Dabar vid, msrgties paragauti.
Agn nerimo. Versi eiti, bgti, pasileisti tyrel, nubristi samanomis iki eero. Nusidauti bet kur, dar niekad nebtas
vietas. Paklysti ir klaidioti iki juodos. drumstos nakties. Gal tada ueitaudra ir prasivertem. Ir mikas dejuot, pliekiamas
aib. Ir debesys prasiskirtkaip atklans, ir iverktsutvenkt metsopul ir bejgikum. Krtin kilojosi ir lpos pleijo
nuo ividinio kario ir tampos. Ji sugraib pastalje Tiliaus rank ir suspaud j, suleisdama nagus. Senasis eigulio tvas
sdjo pagarbiai kriktasuolje, vieiantis baltos drobs markiniais, nauju miliniu apvilktas, apkarpytais plaukais ir nuskusta
barzda.
- Kieno tos mergus? - paklaus.
- Kaimyno Guo. Ar nebepasti, tiau? - aikino marti.
- Kaimyno. Tegi. A mislinau, kad i miesto.
Balzganom, pavandeniavusiom akim klaidiojo vir stalo, kaiiodamas burnon ragaiio trupinius ir nusiurbdamas po gurknel
i stiklins.
Visa gauja ilaljo atgal. Tilius ir Agnltino ingsnius, atsiliko tarpelir tar:
- Neikim vid. Tvanku, prirkyta. Pabkim lauke.
- Neikim.
- Man lyg oro trkt, - ji grabinjo kakl, sukinjo ant pirto karolius, - troku kakaip. Va ia. Ar nebsiu per daug alaus
grusi?
- Tu visai jo negrei. A igriau u tave.
- Tau nieko. Tau dar geriau. Kokia a niekam netikusi. Tu gal neinai, kad ateis Petras ir gal Tugaudis? Dl to taip linksma
pas mus.

Ir Tiliui pasidarlinksma nuo to. Ne vien inia, jog ateis Petras, bet tai, kad jis taip yra laukiamas. Ir apie keistbiiulysts
eig jis pagalvojo, prasidjusi paprastai su miko darbais ir nesibaigiani dar lig iol. Ir kaip ji gali baigtis, b dama taip
reikalinga, taip geidiama tame nuoalume? Kuom nors mons turi gyventi, remtis knors, kaip Agndabar remiasi jo pet,
koja u kojos engdama paupio taku. Ir to taip sunku atsisakyti, jei tik galima, nes vienatv po to gsdina dar didiau. Ne,
negali jai utekti, kad ir labai puikios, radijo muzikos ir gerai ruotkambari. Ir didelio kio su visais rpesiais ir germet
viltimi. Ne, neutenka jai to - svarstTilius, jausdamas mergaits plaukvelnumant savo skruosto ir jos ma, smulkirank
ant savosios.
Takelis vingiavo atsigaunania pieva, nuerta plytaniais purien burbulais, iplintania aikteles, kaitusias saulje ir
ugotas krmir medi. Jie udengregin visas puses, palikdami sprindio plotel vandenir didelmlynvir galvos. Jie
galjo ir toliau taip eiti, sutardami ingsnius, glausdamiesi, susikabin ir nieko nekalbdami. Ir neinia, kur bt baigusis j
keliontskaisikaip purieniedai pavasario dien, medipumpurams plytant ir ivyniojant glenus lapelius, kad sudaryt
didesnpriedangnuo svetimaki, nuo sauls ir vjo dsteljim. Bet takelis rmsi paliugusiklampyn, prilusiajerir
viksvparudavusiais pernykiais laikais. Senos apynivirkios sunkiomis kasomis krito nuo alksniemyn. Jie sustojo.
- Tu norjai mane pabuiuoti. Anvakar...- pasakji, tartum priekaitaudama, lyg nebesulaukdama to, kas buvo taip arti
jos vienkart. Anaudringpolaidio vakar.
- Kai grm ir mums. Anvakar...- aidu kartojo jos odius.
Jie susdo ant kelmo. Ji sdjo ant jo keliir, kaklapsikabinusi, laiksi tvirtai tvirtai. Taip tvirtai, lyg btsibuojanioje
valtyje ir nuolatinje pavojaus grsmje. Be jo juk nieko daugiau ji neturjo. Jis buiavo primerktas akis ir plaukus, kutenanius
padrika ilkine sruoga jo akis. An vakar, taip tolim, vos beirimpro aistros rk, sunkiu akmeniu nugrimzdus ird,
visjo buit.
An vakar... Ir tai buvo spjimas jam. Pai paskutin akimirk, po kurios jau pati tkm btpasineusi grasinaniai
viena, nebeataukiama kryptimi. Ir atsimerk jis. Lyg nagais u kabindamas, drsk tams, trokinamai kart debes,
suvysius juos abu neiskiriamglb. Jis pajuto jos beslygin priklausomumsau ir kaip brangisavast sieksi ilaikyti dar
bent valand. Jos visikas pasitikjimas ir atsisakymas savs padjo jam nugalti ir pralenkti save.
- Eime.
Kokiame nuoalume, kokioje slaptybje jie buvo atsidr! Ir kas buvo ugniaus ad bundaniai emei? Nutilds jos
paukius ir vjsustabds atokiai? Ir nieks jiems nebuvo pakudjs, kad esama tokivaland. Jie jo patys ir surado.
Ir viskas vl lyg i naujo j akiratyje prasidjo. Jie igirdo dain besilinksminani kaimyn ir kleges laiming vaik,
susiradusibegales aidimir pramogpievokliuose ir dirvonuose panamj.
Netoli nam i miko inr veimlis ir smarkia risia artjo. Agn tviriau sikabino jo rankos, ir jie pasitrauk kelio
pakrat, kad neaptakytpurvais. Vadiomis temptas arklys panrsprandir, krimsdamas slus, sustojo.
- Ei, burkuonliai! - rikteljo i brikels vyras, durdamas oda aptrauktu botkoiu krautuvs ikabos link. - Pasakykit, ar ta
bdelprekiauja? Mes norime io to pasipirkti.
- Ne, neprekiauja, - atsakTilius, igirds pastambals. - Ne tik i, bet ir visos kitos iandien udarytos.
- Maa bda. Mes ir per galines duris galsim eiti, - pasakantras pilietis, taikydamas kur sausiau kojikelti.
Tilius neymiai kumteljo ir Agnpasak:
- Neeisit ir per galines. Niekas jsneleis.
- Oho, kokia smarki sesgeltonkas! Na, tai pali bk ir inek mums por pakeli"Regatos". O gal dar ir skaidriosios
paimsime? - viliojamai mojo antrasai su pinigu rankoje ir atlota ant pakauio skryble.
- Neneiu. Mes jums ne tarnai - rytingai atkirto mergait.
Tilius niriai ypteljo. Vyras tebemojavo pinigu, lyg spdamas, kad pinigas tokiu ir lieka, nors didiausia vent.
- Grauole, netinka tau prie veido piktumas.
O vyras su oda aptrauktu botkoiu, pirmasis juos ukalbins, kakatsimins, pasak:
- Tfruktpastu. Nesuk galvos jaunai mergaitei, nes ir antrtarnybpateriosi.
Jis kirto botagu. Arklys oko i vietos. Atsisuks dar pridjo:
- Taip, taip! Dabar jau trims mnesiams udarysim. Saugokis!
Tilius sukando dantis. Raudonumas susiskirst dmmis ir pamau inyko. Jis iblyko kaip laikraio skiaut, numesta
paaly.
- Kas jis? - baimindamasi klausAgn.
- Antrojo nepastu... Tas vachmistra eimys, kuris vanyiojo.
- Tai gerai, jei pasakiau, kad neleisim krautuvn?
- Gerai, Agne.
- O kjis tau pasak?
Degtukduljo pirtuose tratjo, biro ipuliais.
- Nieko baisaus. Beveik teisyb.

- Jis tave pasta?

- Jis mane aretavo.
- Aretavo? Ir k?
- Ir dabokln udar.
- Tai kas dabar bus?
- Nieko dabar nebus.
- Tai kodl?
- Kas? A tik buvau asilas paskutinis, manydamas galsis bti ir policininku. Nebsiu juo niekad. Geriau mlmiu kaip
ms po senovei. Visami. Trys mnesiai... Taigi. Neblogai, ar ne?
- Trys mnesiai? Dievuliau, u k? Jis tai begdis, paras nuplikintas ir kiaul. Ir gerai jam, kad taip pasakiau. O kas tas,
kurs tar- grauole, mlynake?
- Toks pat turbt. Neinau, - niriai poeminiu balsu atsakTilius. Ir i kur jis galjo inoti ir painti visus pravaiuojanius,
visus viekelio valkatas, valdininkus ir dyknus, kuriems patinka Agn? Nespsi visimuti - kelias platus ir ilgas. Atvaiuos
kiti, sustos, prisiri arklprie nugrautos tvoros ir seilvarvins.
O Agn tuo metu grjosi juom, atpainusi kai kurias ymes, jau anksiau pastebtas, kai jis baudsi galv panarins ir
priekabingas neapsakomai. Ar btjis taip pat oks ant to su odinmis pirtinmis, kurs taip graiai ypsojosi ir merkjai.
sakydamas: sese geltonkase?
- Nevertas jo snukis trijmnesi, - pasakgarsiai Tilius, tuomi tarsi griaudamas jos svajones ir aves.- Gyvendamas prie
kelio, visko igirsi. Ir visokie belsis tavo duris. Bet jei tik tokie, tai nekas. Labai nekas.
- Eikekit vid! Gana staipytis ant kelio!
Juos auki kiemo. Ten vaikai ridinjo marguius ir didieji strapinjo netoliese. Lange juoksi platus Petro veidas.
- Gal po lempel, Tiliau? Pairsim, pairsim. Ir kodl ne?
DEVINTAS
iuokart jo neveikalus, net degtien, sunkiama nuo akn ir pakiama tarpslapiom. Jis vl kaleno dantimis ir visomis
igalmis tramdsmaugiantnirullyg graudulio aar, atkylanii vidaus ir siremianigomury. Jreikjo nuplauti. Ir paiam
reikjo atramos. Jis velgkain kur tol, keli, prapuolantmike, nieko nemataniu vilgsniu pro kakt, susiliejaniu judant
takir isikedenantmigla.
- Tiliui ragai dygsta, - nutarPetras.
Pats jis nenorjo apsisunkinti jokiais rpesiais ir nebtom bdom ir taip apnuodyti ventik diaugsm. Sps bet kada
suinoti, jeigu kas. Sps. Juk kur tu ia labai nupulsi. Pamaiukais, ir perdegs. Jis tikjo, kad viskas praeis.
Raudonasis Petras vis tebebuvo nesugadintas jaunikaitis. Baisia, gsdinania ir grmojania mkla atsistojo tas mogus ant
kelio. Jo nedalingos laims pasistas kliudyti ir persekioti. Tasai vachmistra eimys. Jau jis per daug savim pasitiks vyriokas.
Per daug. Gabiai inaudojs tarnyb ir uniform, savo viettarp menk, prastmoni. Kas a - irkite! Ka galiu - ar
norit suinoti? Ir ktokiam ungalviui? Nieko jam negali.
eimys aipsi visais kampais nuovados ratinje. Kvatojosi, net atsilodamas prie stalo, aptraukto aliu popierium ir
bjauriai sulieto raalu. Net aara prasisunk jam, taip nuoirdiai jis pasilinksmino. Girdi - kandidatas policijon - policijos
rankose kaip nusikaltlis. Vachmistrai tai teiknemaai diaugsmo, pramogos ir vairumo nuobodokoje tarnyboje. Jo manymu,
esvisai ne pro alsusipainti praktikai su dabokle, prie pradedant kitus gaudyti ir ten talpinti.
Sunkiai pagiriojo Tilius. Dar druska pabarst ant nutrintos vietos. Dar gele im kaustytu batu pamind nuospaud.
sikariavusvaldininktik pasirods jo virininkas teatvsino.
Labai negeru laiku j ijuok. Kai beliko jam tik eiti ir pasiimti, kas paadta. T jau nusineuva ant uodegos. Bet jis
pasirod ir antr kart, kai jis jo su mergaite, ir tokia giedra, saldiai nepatirta, glost jo ird. J svaigino. Taip apsvaigsta
gls nuo per didels sauls. O ia sauja purvo i pakels staiai akis. Ir jis nuvaiavo nesulaikytas ir nenubaustas.
T purv reikjo nuplauti. Ir tuojau, nelaukiant. Be reikalo jis niov si andai su ydeliu. Visai be reikalo. Jis toks
nepavojingas. Pikta ranka jpastmjo tada ir tuomi suraizgvisk. Tam raizgymui galo nesimato. Ir nesimatys, kol vachmistra
trankysis keliais ir vaistysis botagu manydamas, kad jam viskas galima. Prietaringa baim j nusiaub. Baim mogaus,
neiojanio valdios enklus. Valdios akyse jau jis nusikaltlis ir prapuols aminai. Nebesiteiksi jai. Valdia neatiaidi,
nepasitikinti baustu pilieiu ir, be to, kertinga. Jis turjo kaip nors gelbtis - pabgti, pasislpti, sumtyti pdas. Ne vien pykti
ir neapksti.
Bet jis nepasek, kur jie nuvaiavo. Per daug mai ta istorija susiklost. inot dabar, ar gr tuo paiu keliu. Pasisaugoti
visuomet ne pro al.
Jis svarstitaip, gurknodamas i kairs ir deins. Kain kas jo klaus, ar daug sveiBasiulikse. Gal ir daug, bala juos
ino. Bet tie vargiai sveiais laikytini. Jie greiiausiai tik pakeliui sustojo pasiganyti. Kruopikiuose jkelio galas. Jie mergas ten

turi sitais. Prie turting kininkaii trinasi susnos valdininkliai. Kai alga ir kis, tai bent gyvenimas! i gadyn viskas
atvirkiai.
Tiliaus iaunos krutjo grikdamos, lyg jis bt kramts vyro sauj. Jie ten tik sustojo. O koks skirtumas? Vis tiek
vaiinasi viskuom, kas geriausio ant gausaus vaiistalo. Ir juos dar paragina pati eiminink. Ji sdi prieais ir ypsosi. O jie
sau daro, knori, ir nemano vaiuoti toliau pas savo kininkaites. Kad ir vietoje gerai.
Tilibandsulaikyti linksma Guo kaimynija.
- Turiu apsiliuobti. Turiu gyvulius apirti.
- Ar dega? Nepasius arkliai.
Kjie sau galvoja? Jis juk Doveikos samdinys ir niekas kitas. Kartsavo kail pardavs, turi imanyti, i ko duonvalgai.
Bet jis sugr? Gal ir sugr. Ir Lauryno laukia karvs. Jiedu krypavo atgalios lygiai taip, kaip buvo atkrypav.
Jis atliko, kas reikalinga, nors kojos painiojosi u paalinidaiktir rankos graibstne t, kreikjo. Ir tuo metu jis planavo
kerto ygir pyko ant savs, kad toks neiradingas.
- Kas tas antrasis? - pasiteiravo Lauryno.
- Veterinorius.
- iandien parneromija, tai ko jam ia?
- Nesisakys, jei ir klaustum.
Arklys geras. Valdikas. Su visais pakinktais ir veimu. Ir lendrinis, ikna aptrauktas botkotis taip pat. Kaip galios enklas
ir nagis monms pliekti. Tai ko jiems nevainti?
- Ar danai jie ia?
- Veterinorius tai pasimaio. Patys praom, jei gyvulys koks nyksta, ar kumel, kaip pats sakai, iystyti reikia. O to nesu
mats.
- Galtdriektis sau po velni.
- O ko? Ar eimininkne jauna? Ar ne grai?
Kas sako, kad ne jauna ir ne grai?
lubasis krizeno, prisds ant slenksio, savo kojas imets kaip netikusius pagaikius. Jis iepsi lyg erzinamas uva.
Velnigalvojo senis. Jo blakstienos tankiai mirkiojo. Jo akinieks negaljo velgti.
- Kad tu jaunas ir tvirtas, o galva ltai dirba. Ir a buvau jaunas... Paminttvietir keiktvji tos puss.
- K? - Tilius giliai kvporo ir leido jpamale, tartum pasinrs po vandeniu.
alia, pasienyje, l tanks serbent ir agrast krmai. lubiui nereikjo n atsikelti, tik itiesti rank ir nulauti atriais
spygliais pasiiauusiapgrasto akel.
- e. Atkabink pavadir pabruk po uodega. Tik apgrk pirma vartus. O paskui pairsim.
Vaikinas pavartakel. Paskui nujo prie arklio.
Ir niekas po to nepasikeit. Ibildjo veimlis, un lojimo palydtas. Kakur toli pakalnje suvingavo arklys. Ir to
nebesigirdjo. Nieks neibgo jo vytis.
Tik brko. Mediai, matomi pro lang, juodai sipjovventikai parausvintame danguje. Kambary buvo tylu kaip vidury
miko, kai vidudienio kaitros apgluinti paukiai udaro savo birbynes ir vjas prisiploja prie ems pakraio krmuose. Jis
dribo lovon ir, sunrs rankas vir galvos, irjo lubas. Jis aptingo, suniuko. Snaudulys kaust snarius, ir jie atsileido,
patogiai ilsdamiesi. Ratams idardjus, joks kitas paalinis garsas nebesiek eimynins, tartum visam dideliam kieme su
pastatais ir sodais pasiliko jis vienas. Pagautas abejingumo, guljo ir klaussi. Ir galjo klausytis dar valand ar dvi, nors iki
vidurnakio. Nedaug betrko, kad umigt. O kad laukia jo ten, tai nesvarbu. Dar palauks. Nors ten gal jau ir muzika groja, ir
ils Petras jaukiai nekina pusseserVeronik. Palauks. Kur jie ibgs?
Ir apskritai juk nra ko puldinti. Jis tsau kalte norjo kalti. Reikalai susiklost taip, kad visi keliai usidar. ia viskas
vietoje, vidury mikir pelki. Kas yra, tai ranka pasiekiama. O ko daugiau?
Kieme bilsnojo ingsniai. Jie prajo ir nutilo netoli eimynins, ten, kur sustatyti sveiarkliai. O po minuts kokios lengvai
krabteljo kling, lyg uva butpaliets letena, nordamas sigauti vidun. Ir daugiau nieko. Jei kas ir jo, tai nujo savo keliu,
ir jis ts toliau savo nuovargiu ir abejingumu persunktus apmstymus. Bet staiga sum nerimastis, tartum per miegus, kai
mato stovintalia savs, daro visk, kad pasikelt ar bent suukti galt ir isivaduot i nejaukaus pojio. Slogutis rm
keliais jo krtinir dusino. Jis pasiklir, trindamas akis, atsisdo.
Kambary stovjo eiminink.
Ji tebesilaikdurrankenos, viena koja atsispyrusi ir antrja perirgdiusi slenkst. irint nuo lovos, jos galva atrodikelta
ir pravira burna parengta odiui. Ji stovjo kaip mkla kokia, engusi be garso ir neinia kodl.
- Maniau, kad nieko nra.
Jei jo neskaito, tai nieko. Beveik nieko. Ji gali ir nesiklausti. Aiku, kad nieko nra.
- Miegojote? Ir a jus priadinau?
- Nemiegojau.

- O man taip pasirod.

- Neinau, kodl jums taip pasirod.
Ji buvo u keliingsni, tame paiam kambary. Durys u jos usidar. Nemaloni tyla siskverb visus plyius, upildydama
erdvgaiiais garais, kurie grauia akis ir svilina od. ia pat ji, aukta ir tiesi, ventikai pasipuousi, auktu batuko ukulniu
liesdama grindies lent. Lenta tso iki lovos. Ji smego kaip iemas nuo dailios, ilkine kojine aptrauktos kojos.
- vents, o js namie?
- Tai kas, kad vents?
Karolieildriko giliame krtins ikirpime. Lygiai suukuoti plaukai juodu almu gaubprietemoje boluojantbalta sniego
dme veid. Toki, lygiai tokijis buvo mats j. Jeigu laas raudono vyno prie jos lp? Ar jis tik sapnavo?
- Tai tiesa. Ir a atsipraau, kad silauiau net nepasibeldusi. Kakaip umirau.
- Ponams neprivaloma belstis, einant pas samdinius.
lus laikymasis jvargino.
- Argi jau taip? Teks jums pasikinkyti arklir pavti.
Jis krpteljo, bet neymiai, ir, tai nordamas pridengti, stojosi.
- Sdkit. Visai nesvarbu. A neklausiu, kodl paleidot arkl.
- lubelis jums pasak... O paleidau, kad norjau, - i paeminejaukiai nusijuokTilius.
- Ne. Pati maiau.
Stiprus kvepal dvelkimas dsteljo su oro srove, jai pajudjus. Ji atsirm stalir sunertas rankas nuleido prie save.
Apyrank vitjo ant rieo ir auskarai suposi, laidydami rausvas kibirktis. Tilius neabejojo, kad ji gerokai igrusi. Nekas,
visai nekas, gerbiamoji ponia, jei tik tokie jaunikiai pas jus tesilanko. Visai nekas. Ver iau btumt pasilikus pas klebonir
bendravusi su dorais parapijieiais.
- Gerai, kad matt.
- Teks pavti. Kur jie psti pasids?
- A galiu pakinkyti, jei js norit, bet neveiu. A galiu ieiti pat vakar. Galit mane atleisti. Man vis tiek. Bet jsponaii
neveiosiu, - jis bijojo ir nekenttos graios sibrovls. Jis taip mielai btsums jos rankas ir apgrs duris. Ir pastms.
Kurivelnijai landioti po bernkamaras?
- Vaje, vaje.
- Taip. Darykit, knorit. A nepriklausau jsbendrovei. Arba pasakykit eimininkui.
Moteris juoksi.
- Jeigu pasakyiau, Doveika algjums pakelt. Bet gal geriau nesakykim? Paleiskim juos savo jgom kapstytis.
- Teeina skradiais visi jsponai! Man tiek terpi jie. Ir viskas, - jeigu jau taip, tai nra ko ir varytis.
- Baisu, kad mans neimestumt. Teks jau eiti, - pas duris ji dar atsisuko. - Labanaktis. Js turbt taip atrodt, kai lupot
Melamedo galiotin?
- Eik po velni!
Ji ir nujo.
Arklio pasigedo apyvliai. Prie tai bendradarbiai pradjo nebesutarti. eimys pareik, kad su tokiu kumelidaktaru, koks
yra veterinorius, jis nebelinks draugauti ir apgailestaujs, jog kartu atvaiavs, tai yra atsives. Veterinorius i savo puss
ikilmingai priadjo, kad bt lengvesnis veimas, atgal su juom nebegrti. J parveis bet kas, kad ir ponas Valainas,
sakysime.
- Kodl ne, kodl ne, - pritariamai linkiojo Valainas, prasisieks kininkas ir Doveikos tolimas kaimynas.
- Mano sartis tik padkos, atsikrats tokio pilieio, - ptsi vachmistra.
Netrukus ij pasivaikioti, Valainas su veterinorium tuo paiu, kaip gyvuli draugai, pajjo iki veim. Bet sario
nebebuvo. Gyvulidaktaras abejingai tarsugrs:
- Sartis bus tikrai lengvai ivaiavs.
Kol eimys susivok, apie kkalba, kol pats sitikino, dar prajo valandiuk. Tada jau pareikalavo trumpai:
- Kur mano arkliukas?
- veng irgelis lankoj, juodbrlis lankoj...- dainavo jo sbras.
- A rimtai, gerbiamasis undaktari.
- Rimiausiai, tamsta generole.
Vachmistra eimys nusikeikatsakaniai. Jo palpis tirtjo. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Pala tik. Bus itirta,
kas kreia tokias kiaulystes, ir bus nubausti. Visu grietumu. Pagal statymus.
Sveiai beveik egnojosi, jog nagneki. Bus gyvulys pats atsikabins. Veterinorius lyg kerydamas leidosi dainas.
- irgas galvelmostel, ilauuosio tvorel...
- Ne ilau, o paleido. Ir tu bsi tas kenkjas.
- Pirma reikia imokti arklprisiriti, o tik tada vaiuoti.

- Tu mans nepamokysi, kai pats temoki tik ant karvijodinti.

- Na ir chamas, nepraustaburnis. Atsipraau ponios eimininks, kad su tokiu nevalyvu bernu teko jus aplankyti, - mandagiai
lenksi rauds gyvulisveikatos inovas.
- Romikas!
- Liaukits, ponai! Negrau taip. Atsiminkit, jog ir poniturim savo tarpe, - draudsusirpins eimininkas.
- Ponai ne ponai, o geriau pasakyk, kas mano arklpavog?
- To tai neinau, - teisinosi Doveika. - Bet a paklausiu eimynos.
Taiau nLaurynas, net nJul, visain, neinojo.
- Kas ia tokio? Ar pirmas kartas? Atsileido pavadis, ir nujo sau, - ramiausiai pypkiavo lubasis virtuvje, ausis paliks
atviras kiekvienam garsui i svetains.
- A irgi taip manau, - sutiko Doveika. - Tik dabar kebels su tokiu.
- Nesirpink. Anoks ia ponas.
eimys su veterinorium riejosi, kol atsibodo kitiems klausytis. Sve iai sukilo namus. Valainas, geras mogus, sil ir
eimiui ssti, nes vietos uteksi. Bet kur jis tau. Jis ketino t reikal sutvarkyti i pagrind. Juk tai vyriausybs eidimas.
Maitas prie valdi. Arklys valdikas. Ir veimlis. Jis nejudsis i vietos.
Judk nejudjs, tai kiti ijudins. Laurynas ijo i savo kampo ir ukalbino patamsje plavinjantvirinink. Paguodj ir
pasisilpalydti pas kaimynus.
- O ko ten?
- Ten mons geri gyvena, ponas virininke. Tai ne tokie, kur arklius kankina ir apyjuokai pastato.
- Tu gerai neki, - susidomjo miestietis ir pasilenk geriau siirti, su kuom kalbasi. - O kas toks bsi? Dokumentus ar
turi?
- Turiu dokumentus. Ant lango palikau grytelj. A pats jau artojas - vargdienis. Kumetis Doveikos bagoiaus, kad j kur
degloji iknist.
- Gudrus tu, matau, jei taip sakai. Bet ir kvailas, jei ari em. Ot a tai inau, kaip gyventi.
- Visi ino, kad tamsta moki. Tam mokslus js.
- O o, nepaknis mans bet kas! - baksnojo sau pirtu krtinn eimys.
- Tai einam, ponas virininke, gerviet.
- Mergar rasim ten?
- Kiek tik nori. Mergos kaip lydekos, dobilli tu mano. Nereik nkojos pakiti, paios virsta ant ems.
- Jeigu graios, tai eime.
- Dl graumo tai meldiu, tamstyte, bti be baims.
Ir jie lingavo pro vartus pakalnn. Susikabinir onais susiglaud.
- O ten kas gyvena? Kieno tos viesos? - domjosi vachmistra Virsniiburiais.
- Savikiai mons, taip sakant.
- Turiu patikrinti, kas jie. Ar gaivalai kokie nesiruoia pasiksinti?
- Patikrinsim, patikrinsim, ponali. Visus arkliavagius, visus degtindarius. K mums tai reikia? Ir kuris ten velnias udainuokim trankidainel, kad mus igirstir ieitpasitikti. Ir pagarbprideramatiduot. O jei ne, kad drebttnelabj
irdys, - tikino raiasis ir pradjo dainuoti:
imts ar, imts akj,
imtgrikinepasj.
Kinkyk kiaulratus,
Vesim mergkapus.
Parein merga i kap,
ydbarzdas krimsdama.
Kur geresnkien,
Kur prastesn- krimst, kriaukt!
- Tai kaip daina?
- Nieko sau. Kur tu tokiimokai?
- Kur imokau, klausi? Ogi mes jdainuodavom, vedami raganas i savo sodiaus. Bdavo raganapsiai pas mus, tegul
jas...
- Tai bdavo... O dabar nebra.
- Kaip nebra? - sieidLaurynas. - Kiek nori, gali gauti.
- Parodyk man nors vien, tuoj sutvarkysiu! - drsinosi vaikinas, grabindamas apie kien, kur turjo bti ginklas, jo

galybs ramstis, paslptas.

- Nu, nu, pamaiukais. ionai, mstyrely, ne tik ragan, bet ir velni, ir kipvisokio plauko.
- Duok en, kad ir lykiausiragan. Paduok man! - brazdino kieneimys ir velgtams.
- Gausi, gausi. Atiduosiu Veronikai rankas. Ji jau inos, kdaryt.
Taip jiedu krapeno Guo priemenn ir trobon. Stalapsdusi publika ivertakis.
- Nu ia kas per pora?
Vachmistra mirkiojo, pateks stiprion vieson. Laurynas jlaik, apsikabins per strnas, ir tuoj sukomandavo:
- Igerti ir uksti!
- Praom, praom, ponai brangs, sveteliai mieli, - sodino juos u stalo ir skubino pilti stiklines. Ukandos ia kalnkalnai
sukrauta.
Jaunasis sveias iupo stiklin ir, kol pasiruo gerti, jau didum nulaist. Petras sdjo prieais, tad j pirmiausia ir
kreipsi, odio sustiprinimui durdamas pirtu:
- Tu, tvai, taip nekraipyk savo iaun.
Petras nekraipir net nesiklaus, ktas veikia, bet jam vis tiek.
- Nesijuok, nesijuok. Kas ia tau juokingo?
- Rodos, jis nesijuokia, - kakuris pastebjo taikiai ir nuolankiai. Policija pasisuko prabilus.
- Pirma atsistok, kulnus sumuk. Ramiai! Smakriukauktyn! Atbelsk laipsn ir pavard. Karikai. Kaip tavo pavardpo
tvais, jei inai, kad tas tipas nesijuokia?
- Kaip jis gali juoktis, jei jam aaros rieda? Ve, kaip pupos.
- Tai ko tu bliauni, ko nepatenkintas? - vl susidmjo Petru.
- Pagailo gero mogaus, - atsakPetras pagaliau.
- A, jam mogaus pagailo... Mes jam tuoj udsim. Kur tas tavo mogus?
- Sdi u stalo ir kriuksi kaip kiaul, manydama, jog laidary mlsiknisus, - paaikino eigulys.
Vachmistra kvailai apsidair. Linksmi veidai j sutiko i vis pusi. Ir ten tas ant kanapos, merg apsikabins. Ir anas su
armonika prie lango. Ir tam sagos blizganios. Kokvaldininkjis ia sau vaizduoja?
- Kas toks bsi? Ar ne i Meilin? Ir i kur tuniform nudiovei? A? Atsakyk man! Jau man duodasi taip, kad an
turgaus dienbsiu suras protokolir dabokln grds. A?
- Je, je, teisyb, tas pats, - eigulys rietsi i diaugsmo. - I ten, atspjai. Pataikei kaip pirtu debes. O ar atsimeni, kaip
pas mano tvalmarges pliutinai? sitvrs uodeg, bgai i paskos ir klausei: tpriuk, kur eini, tamsta?
Valdininkas purtgalv- ne, to jis neatsimens. Taiau kiti tuo visikai patikjo ir djo nuo savs.
- Matyt, kad buvs virininku.
- Karvi.
- Kieno gi daugiau? O vis vien tarnyst.
- Matos, jog atsakaniai kiaulms onus genjs. Nesivestiandien tokiu ponu.
- Nuje. O, kad taip dabar j kiuk, pas alsias, prisimint aniem laikam? - kikai samprotavo kakuris.
eimys nebtvaldininkas, jei savo energijeikvotnepareigingai.
- A tuoj tvarkpadarysiu. I kur degtienimat? Naminverdat?
- ia tikra, valstybin. Praom, pons, paragauti, - drebino stiklel Guien. Juokai juokais, o irdeljai spurdjo vis vien. Ir
biesas atjojo jia.
- Kuo js mane laikot? Abstinentu ar blaivininku? A i tolo skiriu valstybinnuo nirins. Jau kain ar toj troboj tilpt, kiek
esu igrs? - didiavosi, ipsdamas krtin, kuri ir be mundieriaus atrodspdingai. Stambiai sudtas buvo, bestija.
- Arklelis ant butelio padtas. Ve, pons. Raitas alnierius joja Lietuvos.
- Arklys ne arklys, o a turiu inoti, ar turit leidim? - jis atsistojo ir erglino pravertdurlink, pro kurias matsi krautuvs
lentynos ir grybs jose. Jis taip klastingai isiiep, jog, rodos, visas girtumas tebuvo tik nuduotas. Guiens sin, nors ir po
velykins, matyt, nebuvo i pai grynj, kai kalbama apie valdik tvark ir statymus. Bk tu nors ir veniausias, o
protokolui prikabinti kliaudi ras visad. Ji rimtai papyko ant Doveikos piemens, kad pasielg visai piemenikai,
usiundydamas tnenaudl. Bet Laurynas jramino. Bus gerai, vadinasi. Jis jau sutvarkys.
- Pons virininke, negrs nepasakysi, kas ia. Valstybinar smalin? Man tai nebeaiku. Igerk ir pasakyk.
- Duok! A pasakysiu!
lubis pakio sklidinstiklinpusspirits.
- Vis, vis. Lig dugno. Smoko nepermanysi su niekais.
- Namin! Aikiai, - nustatdegtiens inovas, agsdamas taip smarkiai, jog pakauis skambjo.
- Dk antr. Kia su niekais.
Kad ir laistydamas, bet irov ir antr. Snariai suglebo. Visas kaip mazgot pasidar. lubis mat man prieingai, ne
atgaivinti, o numuti mirtinai, kad nbe, nme nebeatsimint. Tada tau leidimai ir valstybins. Jis papraGuo pakinkyti arkl,

versti glbiaudir, kai tai jau buvo atlikta, griebkeliese ibugdir pagulddrangose. Laurynas pasimvadias ir botag.
- A netruksiu.
- Tik nemurdyk kur ak. Visam valsiui utrauksi bdos.
Naktis vsi. Neproaljaunam vyrui atsigauti tyram ore - nusprendvyrai, grdami trob.
Kinkyk kiaulratus,
Veim mergkapus...
- dainavo mogelis, brazddamas i kiemo, tarpkojy sisprauds virinink. Pamikje jam u akiubgo Tilius.
- Leisk man. eimininkbtinai prajpavti.
- Palik tik gyv, susimildamas,- savo ruotu spjo Laurynas.
- Nebijok.
Netruko inia ateiti, kaip vienas i pamikiei susidomjs, ko taip unys, lakstydami ratu, skalija ir loja. Prie senobinio
klojimo, ant spalikrvos, atrads gulintmog. Nusigands, nes mans, jog negyvas. Vietoj kepurs senas kibiras ant galvos
ir pantis po kaklu vietoj kaklaraiio. Klynas atsegtas, ir kelns spaliprivarytos, ir dar taip degutu priveltos, kad nkaip prieiti
nebuv. O jau snukis - kaip tekinio stebulidegutuotas. Tikri gimdytojai nebtatpain. Kur jau.
Kaip jis ten atsirads, tai visikai neaiku. Jis net umirs, i kur ir kas toks ess. Tik popierius pasiirjs prisimins, jog
i miesto. Kas, jei ne tyrelio velnias j atjojs? Plikas btpinigus ir laikrod atms, iedus numausts. O dabar tik onai
aplamdyti ir pagirios kaip unio i veselios. Skarom apmuturiuotkaip bob, kad nieks nepaint, ves. Gerai pamokjs
mogui u parveim.
Ir pasaulio maiusiam nejauku darsi, pagalvojus apie tyrel. O Virsni liaudis klaussi, irjo viens kit ir peiais
trkiojo.
DEIMTAS
Prie geras keturias deimtis met, taip vienvakar apie Ugavnes, iemkeliu atjo jaunas vyras ir pasipranakvyns.
Senis Strina, parjs i jaujos, kur vtsmenis, nubraukrankove antakius, nagais igrbstlinpelius isir paklaus:
- Ko taip vlai valkiojies po mik?
- Paklydau, - atsakjam.
- Mikai ia klaids. Gali kartais ir nebeieiti, jei susuks tave ratu.
Vaikis buvo kiaurai permirks nuo atlydio sniego. Ptsugrubusius nagus ir brukosi ariau ugnies. Ir alkanas taip pat, nes
dubenbaltintos putriens supilstnnekramtydamas ir dar aplaimedinaukt.
Senis su paia sdjo prie stalo, o jduktstaia prie plktins krosnies, viena ranka semdama viral, o antrja pridegdama
akalius ir juos kaiiodama ibini, pritaisytgalvos auktyje, ir bailiai dbiodama baltom besisotinantpakeleiv.
- O kur keliauji ir ko iekai?
- Darbo iekau. Bandininku kur pas gaspadori.
- Kad ia nra gaspadori. Tik mes ir medsargis Baiktys ten, u Vilkijos. Aplink tik tyrelis ir eglynai per geras dvi mylias.
- Dideli mikai, - sutiko pakeleivis.
- Vilkateina priekaldy, - giedote ugiedojo plonai ir verksmingai moterik.
- Priekaldy mones drasko, eidami rujom. O taip, jnetrksta apvalius metus. Po pamatais pasikasa ktes. Andai mums
ivilko peniukl. Ir uva ilgai nepasilaiko. Pro vartus, ir jau dulka vilnos.
Pabuvs senis klauspaios:
- Motin, kaip mislini, ar mums nepraverst? Pas medsargdarbo jis negaus.
- Kaip ir praverst. Tamstai strnos dar vis neatsitaiso. Kai anais metais drangas nuklei, tai taip ir galuojies.
- Dl strndar pusbdos. Tik koja, va, tai per kelvis girgda kain ko.
- Girgdlbus simetus, girgdl. Suvirinsiu parstapo aknsu kripolu, - giedojo graudingai moterik.
- Jau tau ia girgdl. O kad a nebespju paskui aki, tai va, kur kliaudis. Ar moki ambrsitaisyti?
- Moku. Nuo tokimetpradjau, - parodateivis ranka, koks buvo, kai imoko arti.
- Dalgsitverti ar galsi pats?
- Tik paduok.
- O linus plkti?
- Ne vienbirkavesu kaip ilknutaiss. Moterys verpia, tai pluoto nereikia pirtais traukti. Slysta verpstpats.
- Moterims tiksi, - nusprend Strina. - O sti kartais? Man ranka ar tai prie kokias darganas, ar galu mnesio kaip
nukirsta.
- Esu sjs. Be birytojo galiu. Nepaliksiu nvogio, nkrvsubersiu.

- Gerai, kad moki. Tikras artojas, kai st gali. Tik neinia, kas per mogus bsi, gal koks i dvariki? Dienapsiirsi, o
naktkltivei, arklius pasikinks? - akalio blsiojanioj viesoj mgino velgti jo veideimininkas.
- Paklauskit unkikiKazino. Jis mane siunt, - ramiausiai atsakvyras.
- Ar Baltramiejaus? Sakyk tu man! - nudiugo Strina.
- Jauja anrudensudeg.
- Tigi, tigi,- net rankom suplojo Strinien. - Per Aniuol sarg. Tokios pagados buvo t vasar, kad Dieve susimylk.
Rugiai ant lauko ibiro, pdymo negaljom sukartoti. emelkaip pelenas, perdivusi ir suokusi gabalais. Tigi, Baltramiejus
msZuzanprie krikto ne.
- Tas pats, - mojo senis dukters link, kuri klaussi akis pabalinusi, lppatempusi. Jai taipogi didiai rpjo, kas ia bus.
Po to jau greitai josi. Vaikis nesiderjo. Pasaksavo, ir tiek. Bandsudarpo pravi ir miei, sjampo pdymu.
Tris prus rugiir du kvieigatavai nuo klojimo. Dar penkis rublius gyvaisiais. O dl drapan, tai kia jau daug kalbti.
- Gero nebebus, kai turi prasidt su eimyna. itiek mantos! Ale k darysi. Ms dukt, kad ir tvirta kaip idaris jautis,
nebespja. ems turim daug, - skundsi Strina.
Ir pati ne maiau dejavo:
- Ir tam raieliui juk trys rubliai. Nu, ar matyta kur? Toks u vargs, nugybs, kaip milin pirtin. O sako, kad jau
keturiolikos met. Kain, ar nuganys?
- Nuganysiu.
Plonas balselis pasigirdo patamsyje. Ateivis dar nebuvo pastebjs vienos mogystos, susirietusios kampe ant pakulkrvos
ir, dantyse sikandus, vejanios apivar.
Taip ir prasidjo bandininko dienos sename Basiulikivienkiemy, pas Strin.
Pakilgaidykste, sugiedojadynas ir apsiliuob, jo muti peniuklio. ia vaikinas ne juokais nustebo pamats, kad senis
sak ties apie dukter. Ji buvo lygiai tvirta, kaip ir negra i. Nuo jos ingsni dundjo em. Pdas stat vid, storom,
suskirdusiom blauzdom ir per strnas tokia plati, jog, eidama kamaron, tarpdury pasisukdavo skersa, kad neiverststakt. Ji
galjo turti ir trisdeimt, ir penkiasdeimt met. Bjauriai raupistas, tamsus ir platus kaip duonkubilio dugnas veidas nieko
nesak. Tik akys vartsi dideliuose kaip slyvos baltymuose.
Vaikis silnutrenkti peniukl kirpente ar kle kaktir tada sau be vargo padurti. Bet Strina nesutiko. Dauyti gyvul,
savo namuose augint, jau btir gaila, ir negrau. Jie turjo savo paproius ir bd. Piemuo vietsakibinium, o merga
slino prie kiauls, atkiusi tuideln, iuke, iuke, aukdama. Kai tik i atsikli iaudmigio, klastingai delnu suviliota, ji
mai pasilenkir stvru kojos per papilvprieingoje pusje. Nespjo penimoji ndorai suvigti, kai jau guljo auktinelka,
o ant jos, pilvapergusi, sdjo Zuzana ir laikpriekines kojas, kol senis prisitaikir, apiupinjs pagerkl, panrgeletiki
pat kriaun.
- Lovduok, lov! - subliuvo ji bernui, dar vis neperprantaniam, kas ia dedas. - I ko jukvirsim?
Loveljis padav, ir putoto, garuojanio kraujo srovuliejo jo rankas.
Otri darbinink buvo Zuzana. Tvirta, patvari, imoninga ks darbuose, paklusni ir nuolanki tvams. Ir dievobaimingai
iauginta, nedrstanti pakelti aki jaunik, krioint kriktasuolje, ir pirl, lieuviu keliant vjsenojoj troboj. Tvai nelauk
ukurio, bet inodami, kad vienkart reiks - vilkino kiek galdami. Metmetus duktvis dar buvo per jauna, dar piemen,
dar tik i piemens teibgusi. Kol sveikata nesiskund, nenorjo, visk atidav svetimam, patys eiti iimtinn. Paskui, nors
pirlikas iemdar vis pasitaikydavo - jie visi buvo ar driskiai, ar utliai, ar kokie sklypininkai, neverti entus tokios senos ir
pagirtos vietos, kaip Basiulikivienkiemis.
Gyvenimas ia plauk ltai, beveik nepastebimai, nuo ami igrauta vaga, kaip vanduo upje, ugotoje karklais ir
juodalksniais, apvytoje apyniais ir karklavijomis. Vaikinas netruko persiimti, kuom laikosi kis ir jo gyventojai.
Iki pavasario prasiniovskiedryne su malkomis ir abais, ant sen, baigianisusmegti, kuripilnos pastogs ir pairs,
met metais nejudinamos, kur veissi ekai ir ebenktys, kraudami naujus. Skuto, ta, skald berus, uosius ir uolus
vairiai nam reikmenei. Vis gausi trobesi paaliai lte lo mediag atsargom, ir senio patyrimas besurado kur tarpel
naujai.
Didel kltis su kamaromis, su grdais ir priekliais nebetalpino grd, smen, milt, kruop, lin, kanapi ir msos.
Tauk, lydyto sviesto, medaus, sri - be skaiiaus ir be nuovokos. O ktse baub karvs, veriai, mituliai ir indukliai,
jautukai ir telyios. Mai, paiau ilg viln, blogai per iem eriami, bet atsigaun vasar plaiose ganyklose. Okavilns
avys, deglos smailiasnuks kiauls veissi ir dauginosi, kaip ir paukiai, nesulaikomai ir nesukontroliuojamai. Jei ne vilkai ir
laps, ne ekai, ermuonliai, ebenktys, iurks, vanagai ir varnos. Jei ne marai, raudonlig s ir juodligs visokios, ita
plaukuota ir plunksnuota gyvnija btuliejusi gyvu tvanu laukus ir mikus.
Vedsi Strinai kis. jo nuo rankos gyvuliai. Jis ir nesiskundir nergojo Dievui.
Vakarais, kai moterys sukosi su rateliais ir vliau staklmis, vyrai suko panius, muienveres virves, vadias, virius i
lin ir kanapi ir gyvuliams riti i liep ir vinkn karn. Piemuo vijo apivarus ir botagus, mezg krytis, narpliojo buius.
Gaidykstmis kamaroje avo girnos, dundjo piesta, grdant kruopas ir gruc. Vis padaryn, vis apyvok nuo silo iki

kailini, Strinos eimyna iman pasigaminti pati. N daktaro, n aptiekoriaus jie nesiauk. Senoji paino visas pelki ir
mik oles. Ji mokjo atsodyti ro. ukalbti gyvats kand, atitaisyti pamestkarvs gromul, ilieti lieuviu ak. Visoki
raganysiinojo sen.
Nuo polaidio iki plikal nieks nekl kojos toliau kiemo ir lauk su ganyklom. Tik iemos keliu prasilaudavo ir
pasiekdavo miest, kad pratutintaruodus ir pastoges naujam derliui ir tuo paiu papildyttarbelsu raudonaisiais.
ems tedirbo gal ketvirtj dal. O kiek jos i viso vald, tai kas ten galjo pasakyti. U patyrelio balas, u paupio
uliejamus karklynus, u miko ltanius plotus mokesinemokjo. Tai i kur jie galjo susivokti savo ems platybse? O
dirbamvisas jgas tempturjo saugoti, nes mikas smelksi i vispusi, grasindamas kuridienueldinti patvienkiem.
Kol armediniais ambriais ir akjo medinmis akiomis, nepajuto, kad jau po sauls gros. Ir vasar, mojuojant dalgiais
gyvatynus ir auktas atuori dirvas. Jauja rko kasdien, kur, be spragilo, kitos mainos neinojo. Banda uderjo - geros
ems neskund. Ivius ir susmus nuo klojimo ir supylus maius, senis paklaus, kur nuveti.
- Jei rastum kur aruodlklties kampe... Kur a dabar veiu?
Toks pasakymas glostStrinai ird. Ne kad btdreis udirbtgeratiduoti, bet kad visad sunku skirtis su savo ems
vaisiais. Kol jie tavo klty, tai kaip ir tavo. Bet neilgai jie pabuvo, neilgai.
Nelauks Kald, jis sutiko antriems metams. Ir u tpat. Dar didiau nudiugino pasaks, jog npoilsio neis. Jis kosjo ir
piemeniui pasilikti. Kurgi jis rasis tiek ek, zuikiir kitokivreligaudyti spstais, u kurikailiukus nejuiom sudarysis
antralg? Kur tiek jerubi, karveligaudyti su kretilais ir su kilpom?
Kai viendienaparmojusiais arkliais ir apiedijusiais sais suvangjo kaldninkai, jlaukniekad nepatirtas primimas.
Vaikis mat buvo pripts moterims ne tik trob apsikuopti, bet ir ragaii prikepti, padaryti alaus, pamuti s ir par.
Pritinka pavaiinti brangius sveius vienkartper metus. Ir tikrai, moterys nustebo, kaip anksiau to nesumet, kai grybit
visur perpilniui.
Bet prie vaies eimininkas vedsi kaldninkus klt atiduoti pyliavos. Vaikis sek kandin - padti. Senis turjo savo
nusistatymir, kas priklausbanyiai, nesivaipydamas dav. Davgerai. Klebonui po puspr rugiir kvieiir pravijo
arkliams. Vargonininkui ir zakristijonui - po siekduonini, o varpininkui - siekmieikruopoms.
Kai jau banytiniai padkojraiiojosi maius, vaikis pagavo klebono rank, stovinio ia pat ant prieklio, pabuiavo ir
nusiemins paklaus:
- O nuo mans, tveli dvasikas, ar nepriimtumei kaldos?
- Kia i tavs imsi, kad ir taip esi plikas kaip kuilio bamba.
- Nesigirsiu. Tik, k man Dievas dav, tuo ir noriau pasidalinti. Paaugo, dkavot Dievui, gaspadorius geros ems
nesigailjo. Pats ikliau, pats briau ir viau. Grdas grd.
- O-o, - atkuto klebonas.
Strina isiiojo, tai girddamas. O vaikis nebegaidamas sm po piln stuv i savo bandos aruodlio ir vert
praiodintus maius. Visiem po pr miei suvo, o klebonui dar ir avi tok pat saik. T pat gavo ir klapiukas varpininkas.
Strina paaliavo ir sai sulindo tarp dant, ir nebesiksdamas suriko:
- Nedaryk sarmatos man, gaspadoriui, prie ventypat!
- Nieko, nieko, geradjau. Apieros banyiai dar niekad nebuvo per daug, - suramino jklebonas.
Suvargs piemenlis, didumo suaugusiam lig juostos, pritraukta koja, kuriengdamas turjo mesti onkaip kobin kok,
vaikio, matyt, i anksto pamokytas, atvilko virtinjerubi, porzuiki, pasmaugtkilpom, ir bruko roges.
- I kur tu toks medinius? - stebjosi klebonas.
- Piemenlis ms,- jam paaikino.
O jau vaiinosi - tai k gi. Moterys dar apdalino pirtinm ir stuomenim. Tie neu sileisdami - saldainiais ir ventais
paveikslliais. Klebonas gyrvisus atsispirdamas. Nebekamantinjo npoteri, nprisakym.
- Kas duota banyiai, to nvelnias neatims. Juk ar geriau btydo karemoj u kerts pralapinti?
Po tokiodi seniui kilo noras neusileisti bandininkui ir todl vedsi antrkart klt banyios tarnus, pripildydamas
dvikarius maius iki pat kerpi. Tokio nuotykio neturj, kaldninkai ilkgulom ir dainuodami, neusibuvilgiau tik dl to,
kad bijojo vilk.
Vaikis ir galv sukri turjo, ir nagus kabrius. Padirbo dantyt vol javams kulti. Tuoj pamat ir pripaino, kad spartina
darbir uvaduoja rankas. taiskarvms sietus, arkliams gardus, kiaulms tokius lovius, kad neiknistir nereiktargstytis,
norint jovalsupilti. Lemptoki, su knatu, kurioje lajus dega ir duoda gervies. Lajaus gabalai kaip girnapuss sulydyti
imtui met. Tai i jo vakes lieti pamok. Kur tu nelabojo, koks imislinius, pasakorius ir tukorius, galima sakyti! Neprajo
pro al, to ar to neukalbins, kad ir paties menkiausio. O jau Zuzanai ir nyk iu paonn nedrs. Tai rieut kien
priraks.
- e. Tik dantneisilauyk.
- Hu hu hu... Kur ia isilauysi? - patenkinta merga kkiojo udaru juoku.

Vasara buvo. Pats graumas, pats augimas ir brandis. Jis padjo Zuzanai nuneti lugtpaupin ir valandiukdrybsojo ant
ols, irdamas dangaus debeslius ir leisdamas dmus i pypks. Ji daukultuve, pasikaiius sijon, sibridus iki keli,
ikaitus, suplukus. Pasirks ir pelenus i krts, prisitaik ir grieb per pusiauj, koja papyns, nes geruoju jau jos
nepergriausi. Ir niko volioti po olir kutenti kaip pals. Pasivoliojo net po juodalksniais. i tik kikeno, kikeno ir usimerk.
O vlai ruden Zuzana apsunko, apsileido. Ntrakumo darbe, n elgesy. Storyn ir dukslyn jo, apniukusi, ugriuvusiom
akim, lyg neisimieganti per naktis.
- tinginmerga ivirto, - bambjo motina. - Neryk tiek daug, ne pjovimui uleista.
Ji ir nerijo daugiau, rodos, o sijonai vis tiek nebesujo.
Ir saul, rodos, kas nuo dangaus nubrauk. Nejauku, gudu ir laukstu kako. O ko, nepasakysi.
O vyrukas dainas dainavo visokias, pludamas per diendienas. Ir vilpiniavo taip gudriai iraitydamas, kad tik klausykis,
lieuvpasidjs.
- Ve, dar gerai, kad turim toksmarkdarbinink. Per tledergsuptatuortis pradalgse.
O vliau, jau taip apie miklas, moia susirinko vstoliir pagavo j smilkyti. Tvas subrandino vadias ir, kertje j
prispyr, klauspasimainydami:
- Kas buvo tas, pasakyk mums, tu, sterva?
- Jei nepasakysi mums, savo gimdytojams tikriesiems, tai pagal prisakymkailvadiomis nuengsiu.
- I kur jis atjo? Ar ne i miko? Sakyk tu, nederla.
- Rodos, kad i miko, - unktvargdien, engiama lapia virve.
- Ar jo kojos aplusios ir su nagom? Atsiliepk gi, nevaleika tu!
- Nemaiau koj...
- Tai gal kailiniais ivirkiais buvo, ir dmai su siera i nasrjo? Lerva, tu lerva.
- jo dmai...
Daugiau n i pdos. Gali negyvai sukapoti, gali visus kadugius sudeginti. Tad lauk klebono, atvaiuojanio kaldoti. Ir
puoljam kojas, melsdami susimylti ir atitolinti koronnuo nam.
- Tai kas toks buvo? - klausganytojas.
- Kad usispyrus nelaboji. Nesako. Sukapok nors gaballius. O tyli. Tik sako, jog i miko, tveli, - giedojo pamaldiai
Strinien.
- I miko?
- Tigi, i miko. Ir sako, jog apls ir dmai i nasrjo.
- Kokie dmai?
- Sieros, sieros.
- Jau tu, mamun. Geriau a pats paklausiu. Eiken, Zuzan. Ariau, ariau.
Merga atkariai laiksi, tartum emsuvaryta, ir krpiodama lauksmgi.
- Tvai, mirkyk vadias! - tvarkmotina.
- Pala, pala, be vadi. Mes graiuoju pasineksim. Nu, nebijok. Ar tu pasti t? Ar paintum j, jei parodyiau?
- Pa, pa... - nepakeldama aki, dejavo varg.
- Tai kjis tau dar?
- Ugi kad niks kutenti paones ir pairdius... Ugi...
- Ir ukuteno. Nu, inoma, taigis. O kur jis, ar yra ioj troboj?
- Y-y-yra...
Seniams akys lipo ant kakt. Motina dar prie to egnojos. Pas duris stovjo vaikis ir i padilb vpsojo. Klebonas
komandavo:
- Eikit en! Ir tu, ir tu, Petrai. Klaupkits, o a palaiminsiu. Poterius mokat? Kur nemoksit? Jau kai prisipastat, tai ir
iriimgausit.
Jaunuosius suklupdir netruko palaiminti.
- O dabar klausykit, ausis patemp. Po Kaldusakus pirmuosius duodu i ambonijos. Po Trijkaraliatsibus tretieji ir
pats juos suriiu krv moterystje gyventi. Merk salykl, Strina Prancikau. Trink apynio spurgas. oksim veseli, kad
zuikiai ilakstys paalius.
- Tai, tai, kad, tveli dvasikas, mums netinka jis entus, - vapaliojo motina, puldindama akim nuo vieno prie kito.
Senis graibstsi vadi, traukdamasis atbulas.
- Toks perjnas svieto. Bandininkas...
- egnokits, seniai Pats Dievas atsiunt jums ent namus. Toks vyras, tokios rankos ir irdis, - klebonas dar gerai
atsiminpernykikald.
Seniai nypt, ir tiek. Nors tu k. Tai klebonas paklaus, kiek jdukteriai met.
- Kiek ia bt? Ar tu neatsimeni, tvai?

Ne. Ir tvas nebeinojo, nors lenkpirtus ir stiebsi pasiirti po balkiu, kur buvo kirpti karpai, enklinvisus vykius ir
skaiius.
- Nebenutuokiu.
- Nugis, kai raupls visus septynius kaip su dalgiu paguldemeln. Dieve jiems dangduok. Zuzana, pati maoji - tokia jau
buvo. Tik ta viena ir beusikor.
- Aha, - klebonas greitai atsek. - Kai raupls siaut... Tai jau bus visos trys deimtys met, dar su virum, praj. O
Zuzana tokia, sakai? Tai jau jai visos keturios. A?
- Tigi, tigi. Tiek jau gal ir bus vaikui... O rodos, piemen. Kiek ia seniai lakstpaskui karvs uodeg.
- Piemen ne piemen, o merga kaip stakls subudavota ir nunokus jau ant to paskutiniojo. O js, tvai, j bergdi
norjot ilaikyti. Ar neinot, kpasak Dievas, kad veiskits ir dauginkits? Ir kad pasakyta Dievo paties taipogi, jog aka,
kuri neveda vaisiaus, turi bti nukirsta ir sudeginta ugny. A? Klaupkits ir js. Ir kad man nebtjokibarniir rgojim.
Nebebuvo rgoni. Net gera pasidar, kad nuslinko sunkumai nuo irdies. Vestuvse gr ir oko Zuzanos krikto tvas,
Baltramiejus Kazinas i unkiki, ir medsargis Baiktys su eimyna.
Darbai seksi, jo nuo rankos. Pavasaris iauo graus, ir vasara brendo, ir ruduo auksinis, versdamas glbiais klt ir
klojimus. Zuzana atkuto, pajaunjo, nors tai ir nesidavnustatyti i raup klaikiai susto veido. Bet akys blizgjo tokia gera,
tokia malonia ir nuolankia viesa, kai sekiojo vaiko ingsnius ir nejuiom savo jaunvyr. Parjs i lauko, kartais pasigaudavo
jant rank.
- Eik, paneiosiu tave, varloi. Vyras iaugsi kaip peius.
Moters akys rasojo palaiminga drgme, ir ji buvo laiminga.
Ir seniai negaljo atsidiaugti maiuku. Grobstvienas nuo kito. Isimdidel iimtin, pamau trauksi i kio ir i viso
gyvenimo. Devintdeimt einanius vien ir kit nulydjo Laumakikapelius. Strinos pavard inyko Basiulikse. Iliko
Doveika.
O Doveika akis buvo atsikrapts dar prie ateidamas. Jis nebelaukiemos ir nebesitenkino rogikeliu. Pasibalnojs arkl,
jodavo mikunkeliais ir parsinedavo tai t, tai t, kas daugiau viesos netjurktynn. Medius nugenjo aplink trobir
langus ikirto didesnius. Praskyn krmus, kelel praties bent iki brastos. Ilgai nelauks, parsived vaikin ir merg. Yra
duonos, yra i ko algmokti, o darbo - tai tik sukis. Kad eimyna pasilaikytir jos lidnumas neupjaut, kas antra savait
siunt banyi ir pasimonti. Armoniktaisir pats pagroti pasirodsugebs. Mgo jaunuomen Petras Doveika. Mgo
mones panekinti, juos aplankyti ir pas save prie alaus pasivadinti. Ir piementikino, jog niekur geriau nerasis. Kartu, girdi,
pradjom tarnysttose pstynse, tai ir pabkim, irsim, kas ieis.
lubiui jau ir sai stagarojo, ir kaulai sustembo. Rankos tokios kaip verstuvs. Visas augimas rankas sujo. Jomis galjo
jauiukpasmaugti, jei to btprisireik. Bet augumu ir pasiliko i pupnevaromas. Su darbu sunkiai valiojosi, tai plksi prie
karvi.
Gera buvo gudrauti ir vaikioti givertus, kai namie tokia eiminink. Ji dirbo u dvi samdytas mergas, apjo visliuob,
apverp, apaud, nors visko buvo perpilniui kad ir dvideimiai met. Savo gyvenimo bdo ji nepakeit. Snus augo, augo
laukai aplink, didjo kis, didjo eimyna. Vyras vis knors naujo vei miesto, pirko, tais. Bet sunkus ereslas, jai tv
patiktas, njo menkyn, kartais vis dar papildomas. Kiek ten to gero buvo, inojo tik Doveika. Ji kauppinigus, o leido vyras.
Bet jie nemajo. Ne. Tiek jau ji iman.
Nemajo jie net tada, kai Doveika pradjo naujas trobas statyti. Pamau, ne i karto. Vien vasarnugriov senuosius
laidarius, ir j vieton ikilo nauji mriniai tvartai, baltomis sienomis, raudonais stogais, nusiirjus dvarus. Po to darins,
kltis, viralin, rsiai. Savo miko turjo per akis, tad tik darbo ir nusimanymo. Tik su gyvenamja troba dar nesiskubino, vis
kako laukdamas.
Jis lauk, teisyb. Vis laik lauk. Bet tai nesiklojo pagal jo vali, kaip visa kita. Taiau laukdamas nesdjo, o veik.
Pradjus tvertis savai valdiai, nuo pat pirm dienjodinjo raitas ir darbavosi suils, kol kojkl valdion kaip valsiaus
tarybos narys. Pamau jis ten tviriau jautsi, kad iki viraiio maai betrko. Viendienj irinko ir patvirtino. Jis tapo ne tik
turtingiausias kininkas valsiuje, bet ir galios daugiausia turs.
Jis jau galjo vykdyti savo senus planus ir umaias. Prakirsti sprag tnuoalj kamp, parodyti ir kitiems, kas tai per
daiktas Basiuliks. Vedviekelper mikus. Viekelis dulkjo pro pat jo kiem. Snatidavmokyklas. Snus jo didelius
mokslus. kvedkieta ranka pati, o jis valsiir visa kita.
O tas ir buvo, jog tos smulkmenos nesidav lengvai sutvarkomos. Sen laiksi, ir tiek, lyg i ketaus nulieta. Ir tai, kad
devynioliktais metais belaisvi ir plik gauja juos siaub, ir jpo balkiu buvo pakabin, koj apaias svilindami. Replm
nagus lupinjo, reikalaudami pinig. Inkstus atmu, bet viskatlaik, neidavtvpalikto ir vyro patikto ereslo. Ir gyveno
sau kaip niekur nieko. Su siaubu jis pagalvodavo, kad, ko gero, dar paiam teks pasenti, neparagavus saldaus jaunatviko
meils grimo, gyvenant tokiame pertekliuje. O ktu, jei sensusimanys savo motinpralenkti? Ir viena, ir kita, jau i anksto
numatyta monas, baigpasenti, nuvysti. Jis laukdamas turjo dairytis nauj.
Kad taip sausais dantim btsnauds Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimiai. Leido sau per alpasiglemti kokitraki

moteriuk, nalelar mergin, bet tai visa tik tam kartui.

Gal ir iki imto trauks senoji, ir tu dl to jai nieko neprikii. Pajuodusi, nusimuusi, visk atidavusi kitiems, kojos beveik
neiklusi i tviks. Vaikystje nugaljusi raupus, didel atsparum gijusi. Taiau vienkart pasiprasnaus. Su aarom
minjo Petrel. Bet tas toli, mieste didiausiam. Kol davini, kol atvaiavo, atrado motinnurimusivisam laikui.
O garbstymo ir giedojimo tai nepagailjo ir nepamaino. Ir pakasynas tokias ikl, kad visa parapija gr, ir visi pavargliai
buvo sots. Graiai palaidojo, paminkl pastat Laumaki ventoriuje. Gera buvo moteriuk. Gera. Tik jau labai suvlino
Doveikos gyvenim, nors ktu...
Tuo metu jau buvo pasirodiusi jauna ir grai pienininkVirsnigrietins nugriebimo punkte.
VIENUOLIKTAS
Teko vienrytTiliui ivaiuoti su pienu ir i punkto su grietine paion pieninn. Kas treiketvirtsavaitijo statytojams,
ir tai jau buvo iokia tokia gaitis. Basiuliks staiga paliko kaip karv be uodegos, Laurynui ijus. lubis tas, nevaleika,
paklibykt-paklebokt, o savo padaro, ir niekam n rpesio, n inios. ino, altys, gerai, k gali, ir todl eiu rieiasi.
Susidsu Doveika ir ijo. Isidergpaskutiniais odiais, kepur pasuko, ir sudiev. Tegul, girdi, atvea jo daiktus kakur
Kruopikius, pas seser, nal. Ten jo priebga.
Ne naujiena toji piemens ieiga. Kasmet taip atsitinka. Tik neinia kada, ruden ar pavasar, ueis jam noras pasivaikioti.
Spjauti jam es ant to. Doveika toks jam tess ponas, kaip ir ebris prie bdos antai k priritas. Basiuliks jam lygiai
priklausanios. Dargi daugiau, nes jis pirmasis vienkiematjs. Jis tik nenors usiimti, o parodyt. Kol buvo gyva senoji, vis
mokdavo graiuoju nutildyti, nuglostyti, pasiguosdama pati, padsaudama.
- Ir kurgi tu eisi dabar, Lauriuk? Kurgi? Pabkim, pakentkim...
Lauriukas duodavosi nuglostomas ir pamau, pamaliais atsileisdavo.
- Tai tik dl tavs, Zuzan, tik dl tamstos. O taip, lai a jam itaisyiau nugar...
Tas "jis" buvo Doveika. Tik su juom Laurynas niov si, irdiai mirtinai apkartus. Ir jis veikdavo Doveik . Visada.
Kinkydavosi mogus arkliukir leisdavosi mikais iekoti maitingojo piemens. Basiulikibanda didel- nesipirksi su juom.
Isiruo Tilius gerai nusiteiks, nes kelion pieninn buvo niekas kitas, kaip atvanga ir poilsis tokiu laiku, kai kojos
pamutos sjamose dirvose.
Vaiuodamas pro Guo trob, prilaik arkl ir irjo langus, ar kas nepasirodys. Langelis atdaras - ten miega Agn ir
sapnuoja rytmeio sapn. Siena udengta tirtai sulapojusi alyv, kuriiedai jau buvo perpus isiskleid, ir saldaus kvapo
dulksnis patrauk i tos puss. Visas namas ir sdyba atrod kakaip kitaip nuo alumos, lyg paemjusi, pasigusi prie
ems. alia veja klojosi iilgai kelio ir namo, kaip tik toje vietoje, kur iemtrempmikaveiarkliai. Idaigi mintis jsum,
ir jis nusijuok, apvelgs keli abi puses. Nieks nevaiavo. Jis usuko vadias u alydrangio ir, nuoks nuo veimo, keliais
uoliais atsirado prie krmo ir barkteljo botkoio galu lango rm.
Viduj suneko, subildjo kd ar kas, ir vl nieko. Umigo vl, matyt, tingins mergos - paman bernas ir antru kartu
patraukiilgai. Tada kyteljo igstingas Mils veidas, pravira burna ir susivlusiais plaukais.
- Ak tu ia, baldusninke! O maniau, kad karvragu sienveria.
- Kelkits, miegals! Sauleme ritinja, mons laukuose prakaituoja, o jos vartosi iki pusryi,- barsi Tilius, atsistojs
ant takelio, rankas susikis kelnikiensna ir cigaretprisilipds palpy.
- Kur tu taip anksti isiruos? - pasirodir Agn, pritpusi palangje, ranka suglemusi markinius ant krtins.
- Vaiuoju miest, Agne. Gal reikia kparveti?
- miest? - ipltakis mergiia.- Imk ir mane kartu.
- Gerai. Apsirenk ir atbk. A busiu ten, - mojo pienins link. - Usisodinsiu ant grietins bidonir nubugdysiu. Gerai kaulus
pakratysiu ir paleisiu.
- Tokia ten ir kelion. Keliauk sau sveikas.
- Tai kas? Vaiuojam...
- Mes tursim namus saugoti. Ttis su mama ivaiuoja pas gimines, - atsiliepi lovos sesuo.
- Ivaiuoja ir parvaiuos. Baisus ia daiktas.
- Ne, neparvaiuos. Jokiu bdu iandien nesusps, - kartai uginijo Agn.
- Vidury savaits? Galtvents palaukti.
- Negalima. Tetulruoia metines nuo dds mirties. O tokidienkaip tik ipuola, - iaikino vyresnioji.
Didelis glbys alyvak, pamerkt sotyje, suydusi iki vieno iedelio, udeng pus lango. Ir Agns veidas pro juos
ypsojosi toks pat jaunas ir trakus, kaip rytas ir tie iedai, ir svaigus, kaip jsusitelkusi kvaptis. Stiprus, smelkiamai purtantis
noras kljo rankprie lango. Pastumti j, praverti, pagauti mergaits rank, apglbti pirtais prilaikommarkinlidengiam
krtinir ibuiuoti j. Ir tas kaitriai jaunas ir ryto rausvumu gundanias lpas, ir baltkaklsu velniu ir minktu dubimu vir
sulenktos rankos. Jeigu ne sesuo, jei ji viena miegot savo kambarlyje, tai pro t pat lang jis ateit, nakiai uskleidus

sparnus ant miko ir usndus tvams kitame gale.

- Judsiu. Jau kain kas atvaiuoja. Dar sakys...
- Ksakys? - nusigando Agn.
- Velnio ak! Kkas gali sakyti?
Jis gro prie savo kumels. Lyg geleis i aizdro, kritusi u anio, degino j geismo ugnis, kartu garu umusi kvap,
pakirtusi kojas ir po to likusi juoduoti tamsia, gilia duobe. Jis man, kad kiekvienas suprasti jo veido, i eisenos, i botago
kirio senai, rambiai kumelei, kai, krits veim, pagrieb vadias, kas j buvo taip galingai ir nenuslepiamai uvalds i
trump susidrimo su mergaite akimirk . Ir visu vaizdo platumu, ir visa iurpia gelme atsivr ana neumirtama,
nepasikartojanti kelionpaupio taku, ir beslyginio atsidavimo valandlsprogstanikarkltankynje. Kaip tamsa, kritusi i
aukto, kaip tvanki ir aistri naktis, nusileidusi i viraus ir uspaudusi akis ir umusi ad. Jei ji nebepasikartojanti - tai jis
gailjosi.
- Gerai, gerai, kad taip buvo, kad... nieko. Ne, negerai, o gal... - nabdjo pusbalsiu, negirddamas savo odi, nesu
vokdamas jprasms. Ir gniaukumtis, brakindamas snarius. Jis norjo, kad nusileistnaktis, jis norjo, kad nieko, kad
nieko aplink nebebt.
Keletas veimstovjo patvory. Ant betoninio paauktinimo rikiavosi pieno indai. Pusberniai ir mergos ar koks senesnis su
pypke dantyse juos stumd, traukariau svarstykliir, pasiddami vienas kitam, dviese kibus, pyl sveriamj bak.
Pienininkas ymjo knygeles. separatorius. Pieno srovbgo emyn. Grietins atskirai. Liesj leidosi kiekvienas savo
itutintus indus taipgi pagal svor , paymt knygelje. Vis mon sudar mrinis pastatas su erdvesne patalpa pieno
primimui ir idavimui, jo iskyrimui, o kita maesne mainoms. Ten ir motoras burzg, ir i ten, ivestas pro stog, kyojo
juodos skardos kaminas, retkariais usikosdamas ir ispjaudamas mlyn dm ksnius. Gar, suutusio, ant grind
nusilaisiusio pieno tvaikas laiksi visam pastate ir pro duris puol lauk. Aiiai derg geleis, velkama per cement.
Kaimieiai nekuiavosi gaivioje rytmeio viesoje.
- Pats bsi Doveikos? - klauspienininkas, ymdamas kilogramus knygel. Tilius patvirtino.
- Teks grietinveti.
- inau.
Jis irjo trobas, kurios iia buvo ne toliau, kaip gera ariama varsna, ir girdjo vitkatjim, cypsjimsiuk. Guas
tepratus, ruodamasis kelionei. Gerai rkiant, btgalima susikalbti. O durvarstymas ar girdtsi? Kain ar ji jau atsikl?
Kur ji kelsis, ir ko jai keltis? Ji guli isitiesusi, imetusi rankas, apimta tingaus rulio, usimerkusi, o lpos minktos ir praviros lyg ypsniui, lyg nabdesiui. Kji galvoja, kmano iuo metu? O jei ji inot, ka manau apie jiuo metu? Jei ji inot? Ar
isigst? Kain... Tik aklas negaljo matyti, kas djosi jame tada, kai jis bgo nuo jos lango ir oko veiman. Jis ispjov
nuorkir pasimuist, tartum bandydamas mro sienos stiprum.
Jkalbino mognas i pamiks kaimo, su kuriuo iemdirbo. Vaikytis spoksojo vislaikj, ir tik vliau atsimin, kad jis
matytas kakur ir kad jis vienas i eigulio vaik. Dvi paaugls, susikiusios tarp savs, pasakojosi, juoksi pasilenkdamos ir vl
rimtais, baikiais vilgsniais dbiojo jo pusn. Jos ir isirengusios buvo kaip banyion, gltom suknelm ir dar dailesnm
skarelm pasiriusios plaukus. Ir sispyrusios kurpaites, nors blauzdos be kojiniir itin suskirdusios.
O ia dirbo Doveikienprie gerus metus su virum. To apknaus vyro baltu, sauls nemataniu veidu, kaukinio medinm
klumpm, vietoje. Anksti jis turi keltis. Su au ra, kaip ir visi dori kaimo darbininkai. Ir ji keldavosi ir skub davo emyn
cementiniais laiptais. Ir kveikdavo paskui per visas ilgas dienas ir naktis? To nieks nepasakys. Ir kaip ji atrodtoje patalpoje,
dvelkianioje aliu ir drgme ir atsiduodanioje sukartusiu pienu? Ar ji dvjo taip pat baltu palaidiniu ir av jo basniria
medinmis klumpmis?
Tai ia japtiko Doveika, ilgametis viraitis, prasisieks muikas. Turs visko, tik stokojs paios. Kuom jis jsuviliojo ir
kaip jis jgund, tas ilis juodais veliais antakiais, klastinga ir gudria ypsena kaimietis? Vis tiek ia turjo atrodyti kitaip. Ir
sauls daugiau, ir juoko m riniame name prie vie o kelio, kai eimininkavo tokia skaisti mergina. Grei iausiai bernai
varydavosi dl eils pienveti ir, sienas ramstydami, pliaukdavo ir vengdavo, kad atkreiptjos dom.
Ir buvo taip gera ilstis, pasidrbus veime ant maio, pagulus vadias, imetus rankas ir kojas, usimerkus ar siirjus
debesis. Kelias tuias. Keliino sena ir itikima kumel. Balkva kelio juosta pjovatgijus mik, ir jis skardjo paukiais,
ir toks jis garsus, pilnas, turtingas ir kvapuimaniai trokus, jog salo irdis, ir mintis pavargusi leidosi snaudulin.
Ir pats iev ydjimas buvo, kai tirtais balt ied keki sriautais sviro akos iki ems, ir galv suimantis j kvaptis,
suspaustas miko anktumoje, dusino krtin. Alkanynliuose laiksi savotikas, niekur kitur ir niekad kitu laiku neaptinkamas,
baltj geguini grybkvapas. Ir jis klankstyvuosius vaikysts prisiminimus, kai, pirm kart iginus band, to ypatingo
dvelksmo viliojamas, bgdavo, sprausdavosi tankynais ir i po sen pernyki lap isipylusius baltus tiltelius rinkdavo
kepurn. Bereli lapai blizgjo. Skrido pkuoti epuiirginiai, ir pu sidabriniai gliai plyo ir iojosi, paerdami sakuot
vyneli saujas. O tyrelis blausiai mlynavo, lyg dar nespjs nupustyti mikakiri lau dm nuo savs, ir smego kain
kokiose tolybse. Ir malno sparnai kelio spindio gale, sitvr auktumoje, plaukvirpaniame ore, kilsuodami tartum ant
atrios, neramios bangos. Tai ir buvo viskas, kugrieb akis, ir apskritai viskas, kas buvo tapjo gyvenimu ir jo pasauliu.

Mginimas prasilauti ir ieiti neskmingai baigsi valsiaus dabokle. Ir atjo ia. Bet argi ia bloga?
Ne. Po to jis niekam nebesiskund, net Petrui, kaip buvo prats. Tuo atvilgiu surimtjo ir gal vyrikesnis ir suaugesnis tapo.
Jis sapnavo tokius keistus sapnus. Jie sudar, glaudiai susipindami su kasdienine buitimi, aviir gundanitikrov. Jis buvo
patenkintas, nieko daugiau nebetroko ir usimerks mgavosi puikia poilsio valanda. Ir net nustebo pamats, kaip toli jon
pasivars ir prats, kad pasikeitimas bet kurion pusn jam atrodkaip praradimas. Jis nesusigraib, ko btgailjsis, bet kad
taip, tai tikra. Vyrai prie tvenkinio jam priminnetrukus prasidsianius kasimo darbus.
Atliks pieninje, senais, dvaro sodintais katanais apdengtu keliu nusileido pakalnn ir tiltu persigavo antron pusn. Kairje
vanduo siektilto apai, taip auktai sukeltas ir visu tvenkinio paviriumi apverstas pavasar atplukdytais mediais. Deinj jis
krito pro atvirus liuzvartus, sudalintus trimis betono sienomis, ir virdamas nioktir kunkuliavo dvideimties pdgilumoj.
Turbinos Melamedo malne, grdamos putoto vandens verpetus, nusivingiuojanius siaura Vilkijos vaga emyn tarp
auktmoltkrant.
Didiulis raudon plyt pastatas nudulkjusiais langais, virpaniais ant j voratinkliais nuo main gaudimo viduj,
paaliavusiais taytakmen pamatais sibrids upn ir prisiglauds onu prie kalns, buvo statytas dvaro kartu su daugybe
kitmr. Kaip ir pylimas, ikeltas ir rengtas taip, kad tvertimtmeius. Malnnupirko broliai Melamedai, kelintais metais
po karo gri Rusijos. Jie buvraudonjkomisarais ir gerai pasipelnrevoliucijos metais. O grpliki, kiaurom alknm ir,
be skudur maio, nieko neturj, neminint storos bambukins lazdos. Ta lazda buvusi mtoma ant grind, valkiojama po
purvynus vargingoje grimo kelionje - vagonuose, pirtyse, karantinuose. Bet jos vidus buvs igrtas. Geresnidaikteliu
auksturjo bti lazdoje, jei uteko jmalnui ir kitiems vlesniems rengimams.
Malnas veik iem vasar. Atslgus vandeniui, j suko garo katilas. Auktas mrinis kaminas idygo vir pastat kaip
tikram fabrike. Be ei malimo gangi, be valcavimo tais, kruop ir grucs grdykl, sustat mainas vilnoms ukuoti ir
verpti, milui nukirpti, nuspausti, suvelti ir da yti. O paskui naujuose priestatuose pradjo gaminti karton. Mikas plauk
Vilkija, mikpjovviegiantys tartokai ir malvandenins girnos. mons elektrinteiksrovvisam miesteliui.
Raudonasis Petras, Kadaila, Tugaudis - buvs policininkas ir keletas kit, iemkirtusimik, darbavosi prie tvenkinio,
ilgais kabliais graibydami popiermalkes i vandens. Grandin unrus, itisomis krvomis traktorius vilko prie pjkl. Lauko
darbams vadovavo tas pats picas, ir Tilius, jpains, nejuiom sultino ingsn, pajuts kakoknesmagum.
- , Tilius! - mojo, jpamat, vyrai.
- Kurgi tu?
- Atveiau grietinpieninn. Ir pamaiau jus.
Jis purtkiekvieno atkitdidelir sakuotrank.
- Tai kas ten naujo pas jus? Ten, u mik?
Nenusakomai viesaus alumo Petro akys juoksi, ir aplink isivagojo smulkuirauklispinduliais. Tugaudis irgi ypsojosi
ir lieuviu vilgvjsuplaiiotas lpas.
- Taigi kas? Kaip Guien, msgeradja, laikosi? - klausjis.
- Ne Guien, o Guait, sakyk. Maiau, kas tau rpi, - glemdamas tabok i pakelio, sikio Kadaila. - Nors pati
Guiendar verta pasimesti ant ono. Jau a pasakysiu, kad vienkartman buvo nagai pani...
Tugaudio pirtai barst tabok, nesutvarkydami isiiojusios suktins. Petras, primerks vien ak, antrja mirkiojo,
gindamasis nuo dm.
- O per nagus, jeigu kartais?
- Ar tau gaila? Nenupli.
picas nuo tartokpairs nebeikents suuko:
- Nestovkit! Dar nebuvo vilpio!
- Udaryk savo vilpyngeriau.
- Ateik ariau, palamdys tau onus i naujo.
Tilius pasimuist, sekdamas priirtoj.
- Nirta ant mans.
- Gavo skudurus ir tegul diaugiasi.
- Gal byliklteisme? Negirdjote?
- Ne, to mes negirdjome.
- Nekels. O jei ir kelt, vis tiek i pliko nieko nepe.
- Nelabai, matau, jo paisot.
- Kas mums? Mes tik padieniai.
N vienas i j nebuvo nuolatiniai moni darbininkai. Ne vienas j vylsi tokie pasidaryti, kur ir darbas pastovus, ir
atlyginama pustinai. Popiermalkes itraukus, padieniai bus atleisti, ir tesiinai sau. Jie guodsi prasidedaniais nusausinimo
darbais.
- Tai perduok labas dienas. inai... Greitai ir mes ten pasirodysim.

- Perduosiu ir pasakysiu.
- O teisyb, ar jau usiregistravai prie kasimo?
- Dar ne.
- Tai usirayk. Galima ir pas eigul. Kito mnesio pradioj numatoma jau, - skatino Petras. Tugaudis, truput pasiliks,
patempTiliui u skverno.
- Ir nuo mans... Milei. Pasakyk...
- Pasakysiu. Perduosiu. Gerai, - staiga j persmelkpurtanti, kaip svaigi pagunda, mintis. Ir, griebs u peties, savo ruotu
papurtvaikin. - Ogi tu pats imk ir atvaiuok. pat vakar, darbbaigs. Juk turi dviratdar?
- Turiu lautok.
- Laikys iki Virsni.
- Na, - Tugaudis raussi po kienes, lyg iekotkokios dovanls, kurinortpasisti merginai. - A vis ketinu. Bet nra
kaip. Gal kuretadien.
- Ne etadien, o vakar. Jeigu ne, tai pasakysiu, kad tu toks kalauas, jog neverta tau nkelnidvti. Ir kad tu lakstai
paskui ydelklas ir vediesi jas parkvakarais. Ir pasakysiu, kad eini okti auliklub.
- Ktu?
- Tai inok, oy, kad tvai ivaiavo pas gimines, ir mergos vienos inakt. Supranti?
Vyrai iraudo, vienas kitpasiirj. Tugaudiui pritrko oro.
- Ir tu bsi?
- A juk kaip ir namie. Kas man?
- Jeigu tu... - atsisukdamas plaiai vietdantimis.
Apgrs akas skambliojani kumel, jis nustebo, kaip i karto nekilo tokia puiki ieitis. nekinant prie atviro lango i
lovos iverstmergiot. O Tugaudiui jau pragarukr. Lopys savo kiudviratl, arba pasiskolins. Ten jis dar mojuoja jam
nuo vandens. Tie vyrai lyg gimin s jam buvo pasidar. Suartino bendras laikas ir vargas. Ir tos retos atvangos valandos,
skandinamos uuomaroje ir svaigime. Ir i tolo, kaip nuo kalno velgiant, jos mielos ir varbanios linksmomis varsomis ir
gaiva, tartum reginys ups sietuv su dangaus mlyne ir baltu debesiu, gulusiu jame. Tie vyrukai turjo kakbendra ir su
tuom, kjis tik nujautdar labai miglotai. Bet artjo jau nesulaikomai.
Saul skl kibirktis tvenkinio praperose, ibjo lapiose medi pliuskse, prieingj pus aptemdindama eliu ir
nuklodama paviriuje, lyg vieiai suverstas vagas. Maurojo ten traktorius, vieg pjklai, dundjo girnos ir skaudia garo
virkle isiver sirena i didiojo pastato, skelbdama vidudien. Apaioje, po liuzputomis ir skuriais, kantriai darbavosi
mekeriotojai. Purslai tiko nuo akmen, pasauliui suysdami skaisia vaivorykte. emai, dauboje, vangjo kalvs priekalas,
iro ugnis juodoje durangoje. Gluosnieilbgo pavandeniu iki vingio, kur diaugsmingai klegdama maudsi jaunuomen.
Kaulus narstaniu grindiniu pasiek turgaviet ir trank iilgai krautuvi, kuri languose bluko idstytos preks, o
tarpduriuose snduriavo patys eimininkai, piktai puolami snaudulio ir kyri musi. Prie spaudos kiosko baltakelnis frantas
nekino jaunpardavj. Laikininkas vilko iknintarb, mojuodamas paruotu teikti laiku. Daugiau beveik nieko gero ir
nesimatapsndusioje aiktje, neminint poros kaimieiprieais valsiaus ratin, sitvrusirankose kaduginius botkoius ir
gyvai besitariani, kdaryti. Jarkliai ia pat garksojo, nuleidgalvas, senino sakymu atvyti i tolimjkaimo dirv. Net ir
Lukoiaus nesimat, patogiai besiilsinio savo prastinje vietoje, ant cementinio laiptelio.
Tilius apiuop kienje pinigin. Keletas atliekam pinigli joje skambjo. Galt sustoti ir ubgs iversti alaus kok
kau. Arba nupirkti koknors dailniekel. Ta mintis jam labai patiko kaip nauja ir iradinga.
K nors tinkama nejuiom sprausti uantin ar, sugniauus delne, silyti spti. Bet k? Ir tai jau ne taip paprasta.
Laikrodininko ir auksakalio lange, atvirose, aksomu imutose dutse varbo mair visai mayi, riniomis grandinlmis
ir puikiomis apyrankmis laikrodli. Kaip tik ant jos rieo toks smagus daiktelis. Tik ar utektir viso mnesio udarbio, nes
jis maiausiai turtbti auksinis? Ir iedelis taip pat nepigus, ir jo nenupirksi taip sau i akies. Kipas raut, nieko neieina.
Negi ilkin skarel arba stikliukais pamargintas ukas? Jis baig persivaryti turgaviet ir tuo paiu visas bet kokias
parduotuves. Ant kampo, sukant savo gatv, su ilto oro srove veid tvosk vairiausi kvap miinys. Iplstomis
nervmis patraukvidun ir ko neuspringo valerijonais, mtomis, gaiiai sausomis pudros dulkmis ir tualetiniu muilu, kurs ilgai
lydi i kirpyklos ijus miestelio ponait. Ir chloroformo, karbolio ir jodo debesys, pasitinks kiekvien, engiant gydytojo
kabinetan ar ligonins koridoriun. Ir visa tai pldo pro praviras duris i tokios kvapdaryklos, kokia buvo vaistinturgaviets
kampe. Didiulis stiklo skritulys, sklidinas ogiai alio skysio, tartum mnulio pilnatis, velgiant girtom akim, u jo matsi
bonkui eils, perjuostos baltom etikei juostom, ir ikilminga vaistininko statula. Dar kak pastama suuod jis tame
kvapsraute, ir tai buvo akimirka, jmai nuklusi prietemeimynos kambary. Tamss plaukai buvo prasiskyrant jos balto
kaklo. Ir du auskarai suposi, rausvai kibirkiuodami, lygiai taip, kaip saulleidigaisras pro malangel. Ir plaukai, ir kaklas
jam tapo neatsiejamai suriti su tuo nuostabiu dvelksmu, bent tiek ilgai, kiek jis isilaikaname kambary.
Jis pasuko arklprie aligatvio.
Vaistininkas pastmlaikratal, viena ranka j prispaud, lyg saugodamas, kad vjas nenunet, o antrja paklakinius

ant kaktos. Ir irjo i paemi, geru ypsniu susiaurindamas paraudusias akutes ir vytdamas auksiniais dantimis, i po
stangi ir veli kaip dvi vantos s. Atrod, jog visi plaukai buvo susitelk jo ilsteljusius sus, nepalikdami nplaukelio
niekur kitur. Jo palenkta galva klaikiai blizg jo, mtydama rausvus, alsvus ir dar kitokius atvaitus, susikryiuojanius su
spinduliais i lauko ir nuo spalvingjstikl.
- Tai su receptu bsit, tamstele?
- Su kokiu receptu? - siklausTilius, i karto pajusdamas klitis savo drsiam sumanymui.
- Nuo daktaro, tamstele, arba nuo gydytojo, kaip dabar sakome.
- Kam man receptas?
- Be jo, tamstele, mes nevaliosime tamstai paruoti reikaling gyduoli. Taip, taipgis, - barbeno krumpliais sorius stiklu
padengtplotmel, igaudamas linksmokio meliodij.
- Gi be to bieso recepto ar jau js nieko neturite? - nirtulingai kaupdrsvaikinas.
- Mes turime, kaipgis, mes turime. Ir io, ir to mes prilaikome, ir pasiruotamstelei siningai pasitarnauti. Vienok nortume
i karto suinoti ir patirti tamstos pageidavim, apie kmadaug reikalas sukasi. Apie vidurinius ar virutinius.
- Nvirutini, napatini, - Tilius jau pradjo gailtis ia ujs. ydo krautuvje ar kooperatyve nieks tavs neengia. N
kepurs nereikia nusiimti. - Vaistman nereikia. A noriau kvepalkokibonkut, jei galima.
- Aha, aha, malonu girdti. tai mes jau ir bsime pasiekaikumo rib. ia jau kita sritis, nors mums taip pat gimininga. ia
jau kosmetika, tamstele, - vaistininkas grybteljo savuosius atamano sus ir, jgalus raitydamas pirtais, taikstsi umesti u
aus. Be to, dar pliaukteljo lieuviu.- Agotle, Agotle, meldiu aprpinti gladiatoriparfumeria.
O Agotlturbt to ir telauk. Ji pasirod ir iplaukbegarsiais ingsniais tartum balta peteliki piliaros iedo i kito
kambario, kur prie tai girdjosi melodingi cingteljimai ir skysio kliuksjimai stikluose. Ji vos kyojo vir prekystalio.
Akinamai balta apikaklir palaidinis net gurgdjo ikrakmolytu standumu lyg zakristijos kama. Prieingai negu virininkas, ji
turjo toki gausybplauk, kurie, rieo storumo kason sudti milinikkuod, jos galvytsvratgal, priversdami plon
kaklvisada laikyti tempt. Po itja plauknata jos veidukas atroddar smulkesnis ir toks baltutis, lyg sauls neregjs nuo
pat ugimimo dienos.
- Kokikvepaljums, pone?
- A ir neinau... Kaip ia pasakius? Gal js, panele? Js geriau inote...
- Praau.
Kur ji tau neinos, toks dailumlis, uaugs tarp kvepalir kodyl. Melsvai balta ir permatoma mayt rankelpakilo ir
vediojo idstytus buteliukus. Ploni, ilgais, raudonai blizganiais nagais pirtai baksnojo tai t, tai kit, ir ji kalbjo, mindama
tokius odius, kaip koty, paris, levendel, esencija. J buvo visokiausi ir graiausiose dutse. Ir viskas ten atrod
nepaprastai, visos tos reikmens: dant epetliai, pastos, pragaro akmenliai karpoms, kremai, muiliukai ir kita gudryb .
Galtum pasiusti, ir tai neisirinktum. Kiek tai kainuoja, jis nesusivok, tik viena inojo, kad pinigkienje nra per daug, ir jei
jau pirkti, tai vieni tmaj. Kad bent utekt.
- Duokite it.
- Praau.
Panelsusupo popieri, vilgterjo kakoksrair pasak:
- Dvylika lit.
Tiliaus ranka nukrito. Piniginbarkteljo ant grind. Joje tebuvo atuoni litai su centais. U nugaros lyg sniego gnitkas
bt ugrds, o nuo kaktos lyte lijo prakaitas, ir tokiais stambiais laais, jog girdjosi papsint toje prakeiktoje krautuvje,
tylioje kaip koplyia vidurnakty.
- Atsipraau... A neinojau... - mekeno vaikis, glemdamas pinigus ir sisdamas save ir visus pragar ir imt kart
keikdamas. - Gal kit. Jei galima? Gal...
- inoma.
Baltoji petelikdabar vediojo didesnius buteliukus ir kartu sakkainas. Ir juo buvo didesnis daiktas, juo kaina maesn.
Taigi kas tgaljo inoti? Kai suminjo atuonis, jis palenkgalv, nuolankiai su viskuom sutikdamas. Tegul jau bna. Ar taip,
ar taip uvs.
- Odekolonas.
Ir dar kakoks nesidmimas jo vardas.
- Gerai.
Padjo pinigus ir buvo pasirys iversti kienes ir dar pridti. Rautvelniai. Odekolonu dvelknuskusti karininksprandai.
Kad tik greiiau paduot ir nesivelt, vyniodama popierliais. Vaistins panelypsojosi numirlio ypsena ir krabdjo lyg
pel, ulipindama paketl.
Grind lentos linko po jo ingsniais, koja kabarkteljo u slenksio. krits veiman, r kumelei botagu ir i vietos
pasileido risia per akmenis, barkdamas dantimis ir visais snariais, lyg tuomi nordamas ipurtyti bjaur sloguti. Ir reikjo
jam sidriekti, kad taip apsijuokint. Jam pasirod, jog kelias valandas sugaio toje raganvirtuvje ir gr tik vakare. O dar

norjo stabtelti pas motin.

Namikiai nudiugo, jpamat. Kumelei atnevieio ko i sodnelio ir pat sodino u stalo. Viskas ten josi gerai. Brolis
jau buvo ne tik apsisjs, bet ir apie mlavegalvojo. Tikru kininko nirtimu ir narsa jis plsi, atsisakydamas net ieig, kas
tokiuose metuose net stebino. Jis priklausjaunjkininkrateliui, lanksusirinkimus, paskaitas, skaitkikus laikraius ir
knygeles ir ventai djosi galv agronomo patarimus. Tilius pripaino niekad nebuvs toks stropus ir niekad neimus i
galvos visokikvailysi, nieko bendro neturjusisu kiu ir aplinka. Brolis jau baigjpasivyti giu, ir degveidai stagaravo
kaip vieversio pkais retais, viesiais gyvplaukiais.
Pavasaris adjo gerus metus. Motina jo nevargino. Tik pralabai negerti. Bjauraus potyrio vaistinje jis ilgai neatsikrat.
Tik, vaiavus mikan ir nieko, be dangaus ir alumos, aplink save nebematant, jo nuotartys atsl go. Mikas skardjo
paukiais ir tvoskvangarykiomis taip stipriai, jog mlyn tavaravo ir keli debesys vertsi kliais, lyg nugirdyti. Jis buvo
namie, jis artjo namus. Ilga keiksm virtine palydjo paskutines vaistins ataias ir jau ramesne irdimi guodsi, kad
vaistininkas jo nepaino. O ta pemp, jo padjja ar praktikant, tegul eina skradiais. Jis pasistengs jai daugiau akis
nepasimaiyti.
Odekolonu kvepjo raudonai nubrinti karininksprandai parado metu. Gerai bus ir odekolonas. Jo toks stambus, sunkus
buteliukas. Yra kir rankas paimti.
Minutei ubgo Guo kieman. Jam rpjo paniuktinti, ar ivaiav ir ar negr tvai. Jo irdis dunkiojo, lipo gerkle
auktyn.
- ia tau, Agne. Lauktuvi.
Julaukampe, buiavo, spaudir pakls kelis kartus apsuko aplink. Ji tik iopiojo, gaudor, sugniauusi masunk
paketl.
- Kas ia?
- Pali atrasi.
- Geriau tu.
- Palauk vakaro. Kai a ateisiu. Temstant... Tada... Ji kramtlpas ir sunkiai alsavo. Paskui rmgalvjo krtin.
DVYLIKTAS
Liepa krykelje apsidengskystu alumu, kaip alias pelsivalktis ant vandenyje mirkstanio stuobrio. Smulkuiai ir lipns
lapeliai spriai dengakas ir paukilizdus. Liepa smilko pavasario kvaptimi ir kas valandir kas ryti po gaivios nakties
tirtesniu ir kuplesniu kaubriu kilo kalnelio viruje, kur kadaise susikirsdavo senas eiguvos kelelis su kitu, bganiu Strinos
vienkiem. Ivedus viekelir tilt, unkeliai apl, paskui juos ivar, ir liepa gumojo atokiai, viena, pasiekiama tik eia tarp
vasarojaus ir dobil. O kai sukildavo rugiai, j varpos susisiekdavo su apatinm medio akom, ir atrod, jog medis yra
aptps ir apglbs javus. Inkilbitms jau nieks nebekeldavo. Senasis Baiktys sustodavo prie viekelio griovio ir kasydavosi
ant, atskleids kailini apikakl. Toliau jis nebedrso. Auktai kilo pienins kaminas, ir ten suvaiuodavo rytais daug bernir
kleganimerg. Daug veimjis matprie Guo krautuvs, i kur kartais atiegdavo pasigrusidainos.
Senojo eigulio akys veltui beiekojo atramos savo gyvenimo ir jo didels veiklos akiratyje. Maa kas ten bebuvo lik.
Mikus aplink iteriojo, ir u ups, kur nuo ami ramiai snaudapsamanoj vienkiemio stogai, prigul prie ems, turtingi,
rams ir sots, jau raudonavo erps ir lentelmis dengti, nulieti vedikais daais, aukti pastatai. Nuo skliautkilo kartys ir
kakokios vtryns sparnai, kurie sukdavosi ir kaukdavo vjuje. I Doveikos trobos langspigino balta viesa. Tai elektra sak. Tokia kaip miestuose. Elektrpadaro vjas, sukdamas geleinius vtryns sparnus. Vienryt, kai jis buvo atjs prie
viekelio, i miko imaurojo ir dulkes keldamas nurko kakas toks su langais ir durimis, pirties didumo, tik ilgesnis u pirt.
Marti paaikino, kad tai autobusas. Jog autobusai dabar kas rytas eis pro juos ir vakare gr . Bsi dabar gerai, arkli
nebereiksimuti, norint pasiekti miest. Maina daug greitesn u arkl, tik sisdai, ir nea tave, kur nori. Jis matjaunus
vyrus braidant paupiu, irinius pro trikojo vir, tempianius grandines, kalanius kuoliukus. Gyvai jam stojosi anie metai, kai
matininkai atmi jo emes, kai kiti, tuos panas, ibraidjo vasaroj, kad paskui jo emperdalintiuomi viekeliu. Po
to jau nebebuvo gero. Nebebuvo gero nuo tos dienos, kai pirmas svetimasis klia koj.
- Tai kultrtechnikai daro planus. Upprads kasti, - aikino snus.
- Upkasti... Ar upes kas kasa? Jos paios isikasa sau vagas, ir kokias nori. Ir tai ne jsnosiai.
- Pamginsim ir mes, pamginsim. Vagpadarysim tiesikaip styg. Vanduo nubgs i tyrelio. Eernuleisim.
- Eer?
- Nugi, nugi. Tai lydekpaaliavusi, apsamanojusi, imtmetinipagriebsim, - tyiojosi snus, jaunasis eigulys Baiktys.
Eernuleis. Jau kuris laikas susirinktroboj vyrai apie tai neka. Ir gal ineks? Dabar su jais tu nesipirksi. Eer. Ar yra
kas jo gelm imatavs? Jo dugne tebestovi nugrimzd s puynas. Tinklo nenuleisi jo vanden. Tinklus sudrasko
suakmenjusios mediakos ir virns. Didels lydekos nardo juodam eere, ir j kitaip nepaimsi, tik su mekere. O jos
tokios rajos ir alkanos, kad sulauo mekerikablius ir nutraukia nirus.

Senasis jau dabar gali pasakyti, kuom baigsis ta velnyst. Kas upir nuleis eer. Tai kur pasids lietaus vandenys, ir kur
susirinks polaidi nuvarytas sniegas? Jis pasakyt, bet kas jo klausys? Gerai, gerai. Tai ko traukiasi gyvats i tyrelio, jeigu
gerai? Vienjis matsuvaintant viekelio, kai buvo atkrapens prie griovio ir ten j apnedulkmis nuviegusi juoda kaip
kurmis maina. Ir u laidari, u epuroto, kur prasideda lieknas, vadinamas Velnio akim, jos rinkosi tabnais ir po kelias,
virvmis susivijusios, liaupaupin ir plauk kitpus. Mieisjimo laiku ir kai jau rugys bamblyje. Neee, ne tokiu laiku. Ir
ko tad voverys nesi kelmais ten, kur nei lazdyn, nei uol? Va, prie mnes jis matdigntrijsieksninuotolyje, bet ne
alsv, kaip turt bti, o raudon, kruvinai, negraiai raudon. Ir juodalksni irginiai barst tikr sier, ol apnedami
rdimis, kurios jau joks gyvulys nebeda. Pasakytjis, kaipgi, tik kad jau nebra kam. Jaunieji ipuiko, nesiklauso. Kol buvo
gyvas Laumaki klebonas, mogus savikis ir prantus. Dar kol Strinos tebevaldBasiulikes. Btdar Doveika, tik tas jau
velniui diuras ir susidjs su juodaimiais.
O naujakuri kiemuose diena i dienos buvo laukiama pirmj enkl netrukus prasidsianio judjimo. Kalvis tikjosi
kelet lit viraus ukalti, Guien - praplsti savo krautuv. Pienin gal dlto ir sumains grietins apyvart, kai imtai
griovkasi pasius lakti pien ir grauti srius. Jie, be abejons, moks daugiau ir eimininkms pravers ia pat, sugriebus
nejuiom, ukiti u balkio juodai dienai. Ir mergos, ravdamos darus, sukritusios vagoje, galvas sukiusios, kudjosi, kad
jau bent ivasarnebus nuobodu. Pasiokimprasimanys kieno nors darinje ar ups vingyje, iennupjovus. Kai pasipils
moterys i tolimjkaimuogrinkti. Kai prads lankyti savo vyrus, savo numyltus, itrkusius visai vasarai - na, na, jau bus
ko pasiklausyti.
Juk ia nieko ir nebuvo, i tikrj. Nieko, ksikabinti jaunam mogui. Jei ne mikakiriai, jei ne vyrai, veripopiermalkes
vanden, niekas tos vietos ir neinot. Bet jie nudainuoja, ir, nubrinkus arkli mlui ant iemkeli ir ant j prasikalus
pavasarinei olei, ausys ima spengti nuo tylos. Kas buvo iganymas senajam Baikiui - jaunuomenei, sikrusiai tarpmikje,
peilis po kaklu. Agn skundsi Tiliui, iemai bgant, ianioj krautuvlj, kad ia galima pasiusti vasar. Bet ji vaiko met
atsiklsu tvais, ir is kampas jai tapo namais, beveik tvike, nes nieko kito ji nebeatsiminkaip reikiant. Nerimas japniko,
simetus krtinn ilgesiui. Ir tokiam, kuriam ji neturjo n vardo, napybrai. Jis atsiranda, mergaitei pasiekus penkiolika ar
eiolika ir pamaius smarkius jaunus vyrus, nors ir kauusius, mueikas ir keiknus.
O k jaut jaunoji Doveikien, kai kininkas sustojo prie mrinio pastato su juodu skardos kaminu, rykiai isiovusiu
alsvam prietemos danguje? Kai jis tingiai nuleido kojas nuo alydrangio ir ilips pasak:
- Bsim jau kaip aute priov.
- Ar ia?
- Tai kurgi daugiau, jei ne ia? A padsiu daiktus panelei ikelti.
Jis ne tik padjo, jis patsai ikl, nes panelnesiryo engti nuo auktai pakeltos sdyns. Ji sdjo ir lauk. mogus irgi
kako laukir, garsiai nusiiovavs, patampkelnes ir paversprudukl. Paskui mosteljo ranka.
- Va, ir parayta, jog ia. Juk skaityti, panele, moki?
Ji mokjo. Ir perskait gelsvai pilkoje, grubiai tinkuotoje pastato sienoje tarp dur viraus ir pastogs - P.P.B-vs
"DOBILAS" Virsni grietins nugriebimo punktas. Tokiomis tirtai juodomis raidmis, kad ir tamsiausi nakt jos turt
matytis. Tie odiai sir kaip pjauti medio ievje ir neinykst augant mediui, tik pasidar dar daugiau pastebimi lyg
ugijusios aizdos randai. Ji pabudo. Lipo i veimo ir vos nepavirto - koja buvo nutirpusi iki nenumaldomai saldaus glimo. Ji
prisimin, kad reikia umokti, ir nusigando supratusi, ko mogus gaita, ir stebjosi, kaip ta mintis j taip vlai pasiek.
Suradusi du litu plonoje piniginje, padav.
- Neinau, ar uteks?
Kaimietis nuklkepur, pampinigir, sukdamas pirtuose, kiosi ariau aki.
- Ar ne du litai? Nugi kad du. Tai k tamsta, panele, matyt, prie pinigo, jei taip nesigaili? No, a ne toks mogus, kad
imiau. Va, jei ant popierospakelio, tai jau kits kukis. Juk man vis vien pakeliui buvo.
Ji norjo prasitarti, kad tai nesvarbu, ar k, bet pilietis dar norjo kalbti ir todl ts:
- Jau a toks mogus - kapsiimu, tpadarau. Sakiau, kad atveiu, tai ir atveiau. Jau kad ir kaip, nebiau paliks vidury
miko. O su kitu kuoes, tai niekad negali inoti. Kiek ia paios sunkumo, kaip gera anktis - arklys n just nejuto. I
pakeleivingo lupti nepritinka. Pati man kudlnuraut, jei pasakyiau. Ale a imsiu ir nesakysiu jai. Ar suinos? Va, pabgsiu iki
Guiens ir paimsiu pusbonk. O k? Ieis arklins ir dar ant popieros, kai tuibuteliukgrinsiu. Aia pat. E, prastai, kai
mogus neigeri sulig miera. Rmuo tave da, ir seiltekis toks va, ia, lipa, kad j kur pavietr. Nugis, jeigu kartais dar koks
puslitis, tai ir alaus igeriau.
Ji vl siekpinigins, ir vejas jos ranksulaik, patraukdamas u varkelio rankovs.
- Tik, meldiamoji, jau nesikatyk per daug. Turi tai turi, nu ir turk. Pravers ir paiai. Matau, jog i geros vietos paeini. A
jau toks mogus, kad, jei kpradedu, tai iki galo ir, taip sakant, ne dl pinigo kaip kiti. Va jei, duokim, painiojasi tarp pirt
koks smulkus, tai ktada. A jau toks, kad negailiu atsakyti geros irdies.
- Igerkit alaus, - ji sugraibsunkpuslit.
- Ai, ai. Tai panels sveikatigersiu. Rmuo taip degina, kad j kur nelaboji. Ir pasakysiu, kad ibgtpriimti. O jei

reiks kada ko, tai tik iniman duokit. Kad ir vidurnakty pribsiu, - skersas ir atsisukdamas skubino krautuvn vejas.
I kur jo tas nekumas staiga atsirado? Autobusui sustojus miestelyje ir jai pasiteiravus ios vietos, konduktorius, mandagus
tamsiaplaukis vaikinas, paklausinjo susirinkusiir netrukus pristatsutinkant jpavti. Jis buvo gerokai smilks ir i tarpo
t, kurie igraptingsta ir mieliau snaudia, negu kalba. Jai knietio to pasiklausti, bet nedrso. Isilauus i grindinio, jo galva
pradjo knapsti, linkioti priek ir kraipytis onus. Arklys jo kaip jam patiko, inaudodamas eimininko nuovarg,
bandydamas net ols pagrioviuose pasiskamblioti. Kniosterjs - surikdavo, susikeikdavo ir drodavo botagu iilgai nugaros.
Jam ikrito i dantpypk, bet tai pajuto ir sustojs jo iekoti. Porkart, jau beldiantis per mik, stabdarkl, sakydamas
turs eiti pasivaikioti, ir paskubomis nesi u pirmjmediir krm. Veimlio alydrangiai buvo aplipsudivusio mlo
liekanomis, kas rodneseniai prajusmlave. Tuo paiu atsidavmogno nublukusi sermga ir paiursai.
Bet jie atvaiavo visai neblogai. Ir, atsupusi nutirpusi koj, liko stovti prie savo mantos - poros lagamin ir didesnio
ryulio. Sutemos tirtai gul ups klon. I jo pasiklrkas. Grelimame name, kur nukulniavo kaimietis, suibo viesa. Pro
duris prasivertraki kalba. Ir du eliai artinosi, perkirsdami i lango einanios viesos ruo.
- Labvakar. Tai js bsit naujoji pieninink?
- Labvakar. Taip, mane atve.
- Mums pasakKrivickas, ujs krautuvn. Bet mes jau inojom anksiau, kad js atvaiuosit, - skubinosi plona ir maikti
kaip vijurkas mergiia, kurios veidas buvo tamsesnis u plaukus, net sambrkoje nepraradusius spalvos ir vitjimo. J
nutraukantroji, ramesnir tingesn, bet svariu, apystoriu balsu:
- Nieko tu neinojai. Neklausykit jos, kji plepa. Tuoj ateis mama.
- Tu pati plepi. Mama neateis, kol neileis Vargdienio i krautuvs, - spyrsi viesioji.
- Tylk! Js tursit pas mus pernakvoti.
- Ar ia nra vietos? - paklauspakeleiv, irdama pieninn.
- Yra, yra. Bet dabar jau jie sumig, ir kaip juos prikelsi?
- Jie su vitom eina gulti, - aikino storabals. - Darbininkas su mona. Bet dabar jie turs isikelti, kai js atvaiavot.
- Jie keliasi taip anksti, kaip neinau kas. Dar beveik tamsu, o jau motoras ia. Ir js tursit taip pat. Vaje, kai pats miego
saldumas!
- Manai, kad visi tokie miegaliai kaip tu?
Atjo j motina. Seserys grieb po lagamin ir sitemp vidun, kur pasil nusiprausti, paruo vakarien ir patal
seklytlje. Ja taip rpinosi Guo moterys, lyg ji bt jsesuo ar dukt, grusi i miesto vaims, o ne svetima, kelions ir
neinios ivarginta mergina, atsista pradti nauj ir savarank gyvenim, pelnom savo rankomis ir mokykloje gytu
paruoimu. Tpat vakarjau ji spjo suinoti beveik visk, kas buvo galima ir bent kiek domu. Trakios mergiots viena per
kitstengsi siteikti. Jos diaugsi, sulaukusios tokios puikios kaimyns. O tkaimyn, Dieve mano, taip visi pasiilg!
Miko eliai buvo taip suartji vispusi, jog ji jautsi esanti viduryje aikts ir tokio dydio, kad kiekvienas pakraio
medis virsdamas galtpasiekti j savo virne. Pro vienir pro antrlangpalai mlynavo eglynas. Migla vertsi tartum i
ems viduri, i ups, paskandindama tilto rentin, nuplaudama juodalksnius ir isikedendama ia pat, pasienyje, suydusiuose
levendrkrmuose. Jeigu vilgsniu negaljo nieko tikro ir aikesnio apiuopti, tai klausa jnune be galo margir turting
pasaul. Nesibaigiantis varlikurkimas i vienodo, monotonikai migdanio ir spuojanio staiga pereidavo klaikiai igsting
riksm, tartum tvasaros nakt dainininkitarpbt sibrovdeimtys gandrir savo snapais nik ienauti. Giiai yravo
griel, rasotu vasarojumi atbrisdama po pat langais ir i ia, suplojusi bukais sparnais, grdama atgalios platumas ir nakt.
Sausai, kapotai vampsjo unes, palaukdami ir siklausydami savo aido i pamiks. Ir i miko gelmi atklystantis laps
pakelt ani kryksjimas, ir jaukus, minktas putpels plastjimas, ir geleinis, kuriai prikims kieks riksmas pakalns
pievutje. Kaklydjo nirtulinga pemp, kas nors turjo lautis paskardilazdynais ir pakelti jerubipulkel. Ir ia pat, po
pamatais, griesvirplys, ir daustiklus sunks karkvabaliai, ir muistsi karvdiendaryje, ragu barkindama stalin. Balkva
ir trumpa vasarvidio naktis j ne viegianiais geleinkelio bgiais, sibavo autobusu viekelio nelygumuose. Gramzdino
daubas ir juod miko tankm, kur po egli akom ybiojo vento Jono vaballiai. Mandagus tamsiaplaukis kilojo jos
daiktus ir pasilenkdamas stengsi velgti jos akis. imtkartstabdarklkaimietis ir jo u artimiausimedipasivaikioti...
Ji sdjo ir sdjo mlaveiuose ratuose nutirpusiais snariais, dulki prinetom akim. Toli, kelio gale, lyg iarstyto lauo
nuodguliai ant sniego juodavo raids mriniame pienins pastate. O jie vis dar tebevaiavo. viesiaplauk, lakuota, liauna,
kaip karklo vytel, rudom blauzdom basa mergaitbgo, sikibusi veimo gal, ir neprisiprapavinama.
Paskui dar prisidjo nauj ir nepatirt vaidini. Springdamas kosjo motoras, derg geleis, velkama cementiniu
paauktinimu, dundjo tiltas po veim ratais. Ir prunkt arkliai, ir kavo pien suve apylinks mons. Sauls sriautas
tvino pro lang, pro rasotus krmlapus, pro langines gles - pirmjjos savarankaus gyvenimo ryt.
Ji atsirado nakt ir pakilus man, kad, be jpriglaudusios eimynos, niekas neino apie jos atvykim. O inojo visi - nuo
pien priimanio darbininko, laikinai einanio vedjo pareigas, iki paties smulkiausio vejo, paauglio piemens, nespjus dar
kaip reikiant ndienoti. Visi tarpmiks gyventojai apie tai tik ir tekalbjo tryt, ssdami prie pusryistalo.
Ir, jai bedkojant u pusryius vaiingai eimininkei, subildo krautuvs durys ir, pasisveikins labu rytu, storas balsas staiai

klaus:
- Tai kur jsvienia, ta panele?
- Ogi su moterim, pons viraiti, kamariukje must nekasi.
- Tai, sakai, tikrai atvaiavo? A dar vis ant abejo. Maa kLaurynas pripaisto.
- Nemelavo Laurynas, pons Doveika.
- Ir jau, sakai, atsiklusi?
- Jau kuri kad.
- Tai rodyk, rodyk. Knieti jam taip labai pamatyti. Mergos prunkt saujas. Guienei tespjus susimerkti ir itarti: "ekit,
koks kavalierius", - tarpdury pasirodvyrai, ir Guas pasak:
- ia msvienia, pons viraiti.
- Labas, labutis, panelyte. tai mes jsir sulaukm vienkart. O jau valandiuklaukm,- mognas atkio rank, panel
pasikli uustals. Ji pastebjo, kad jo ranka sausa ir kieta ir kaip vyrui maa. Ir pslmis nesudirbta kaip kaimieio.
- Tikrai, pons viraiti, kad seniai laukm, - skubino patvirtinti jo odius eiminink.
- Kia viraitis? Esu Doveika Petras, ir tiek. Jei pasakysiu, kad prie to dar mspieno perdirbimo bendrovs valdybos
narys ir kad galiu tpadti, tai gal panelei ir bus domiau.
- Ai. Labai malonu, - padkojo. Ji nutar, kad viraiio ir valdybos nario pareigoms jo i vaizda tiko. Storas
plunksnakoio galas, kys i jo drobinio, palaidai sukirpto varkelio kiens, rodj esant rating. Avjo rudais ikarpytais
vasariniais pusbaiais, per kelius padubusiomis mlynomis kelnmis. Tautiniais tulpi ratais austo kaklaraiio vienas galas
siek juosmen, o pasmuks mazgas neprilaik atsegtos neymiai dryuot markini apikakls. Mieste j galjo palaikyti
kokios plytins vedju, senos kartos girininku arba atsargijusiu karininku, gyvenaniu savo gerame kyje, tolimiausiame
ukampyje. iame nuoalume jis atroddidesnis ir ikilesnis. Ir elgesy su jaunomis moterimis jis t iman. Plonvasarin
kepur reto, beveik tinklinio jr oli audinio virumi jis laik rankoje taip oriai ir tokiu inaiu mostu, lyg ireikdamas
pagarbir tuo paiu nuolankum. Taip madaug yra imiklinti savo kepures laikyti mskarinai, irikiuoti prie kuopos vad
patikrinimui ir giedodami savo vakarinmald"Marija, Marija" arba "Tve ms".
- U k dkoti? Tai mano kaip ir darbas. Jeigu panel jau bt pasirengusi. mes tuojau pat galtume pradti pienins
umim, taip sakant, vesdinimnaujas pareigas.
- inoma, kad taip. Bsiu u tai jums labai dkinga.
- Ir vl tas pats, - jis pakl juodus ir stangius antakius, tuo paiu kakton mesdamas kelet rpesio raukli. Kieti ir
iurkts antakieriai ovsi staiai priekin, sudarydami kaip ir slogelius vir aki, tepastebimi tik pas senyvo amiaus mones,
jo veidui teikgyvumo ir trakumo. Jo nemaino ir gerokai ili plaukai, ir visai balti, rpestingai pakirpti sai. - Na, ko ia taip
daug. Eime ir pamatysim.
Punkto darbininkas kaukjo klumpmis, vediodamas ir rodydamas patalpas, mainas, visinventoriir rengimus. Punkto
vedjui susirgus, jis tapo vyriausiu ir, kad bt kam ir kaip tvyresnikum pareikti, atsivedmon kaipo darbinink. Su
mainom jis mokjo elgtis, o riebumui nustatyti kas dvi savaiti atvykdavo i centrins pienins vyrukas ir paimdavo pavyzdius,
reikalingus analizei. Kad pasijustvisikas tos mons virininkas, jis inaudojo visus galimumus ir, nieko nelauks, atsikraust
su paia gyventi. Bet kambariai priklaustikram punkto vedjui, ir Doveika davsakym tutuojau, nelaukiant net vakaro,
ivalyti, kad blizgt. Jo nupuolimas buvo lygus ikilimui savo staigumu, bet jdidvyrikai sutiko, nnemanydamas prieintis.
O kambariai, juos ikuopus, atrod pakeniamai, beveik geri. Ypa didesnysis, numatytas ratinei, kur pieninink galjo
paversti salionu ar kuom nori, turdama truput imanymo ir skonio. Ji galjo naudotis ratins stalu, kdmis ir lentynomis.
Virtuvje stovjo daili krosnelir vanduo, altas ir kartas, patsai bgo, atsukus iaupsnapus. Tik miegamasis toks ir pasiliko
kaip iluotas, net aiddamas nuo tutumo. Guo moterys svarst, kia panaudojus guolio taisymui, bent laikinai. Ir Doveika
nuo savs pasil kaip nors nakt kit pavargti. Paskui jau atsirasi. Jis nesiskubino vaiuoti, bet vien kart reikjo, nes
valsiuje lauki eibs reikal. Jis pasak ukutrinsis centrins pieninink, kad patsai arba padjj atsist ir kaip reikiant
supaindintsu darbu. Nes, jo nuomone, kad ir patyrs mogus, naujoje vietoje taiau susiduria su vairiais sunkumais.
- A visai nepatyrusi, - naiviai prasitarji.
- No, visgi mokykla. O ir praktikos darbai. Tai man jau, panelyt, nepasakysi, - Doveika i karto buvo pasirys u visk
pasirayti, net nesusipains su rato turiniu, kaip bt pasaks jo staigos tarnautojas. Ir tai sakydamas, jis sukinjo savo
plunksnakoio galvut, spraustvarko kienln.
Juom galjai pasikliauti. Taigis, taigis... Jei jau kjis daro, tai ir bus padaryta. Guienpaaikino, kad tik jo dka jie galj
ionai atsikelti ir pradti gyventi ant ems, kuri vyras, kaip savanoris, gavs i valdios. Doveika praveds viekel per
mikus, ir tik tokiu bdu pasidaremprieinama. Ir dar daug ko.
- Viekeljis vedsau. Nes, jei po teisybe, tai jis turjo eiti pro Laumakius, o ne pro jo klt, kad paskui vl darytalkn, siterpneikents Guas.
- Sau tai sau, o ir kitiems i to kliuvo.
- Nu, kur jau ne.

Bet kad lova atsirado taip greitai, to nGuiennesitikjo. Tpaisavaitjatvei malno grts Doveikos vyras. Ir
kad tai toks daiktas, niekam n galvon neatjo, matant ant milt mai ukrautus ir virve priritus grebeius, apsuptus
rpestingai gniomis. Pasirodpuikiausia suneriama lova tamsaus poliruoto uolo, vienu auktu galu, antru emesniu, ir pati tik
per pdtepakilusi nuo grind. Su ja kartu atkeliavo ir maignas. Tokias tik mieste, tik prakutverteivos ir valdininkai tesistat
savo kambarius. Viraitis, grdamas i savo ratins, apirjo lov, pagyrir paaikino, jog jatsiuntbendrov. Bendrov
nutarusi kai kuriuose savo skyriuose, kur tai btinai reikalinga, kiek leis galimybs, rengti ir inventori. Jis mans, kad ia ji
buvusi reikalingiausia. Galbt?
Galop mogus sismagino. Gindamasis nuo kario ir trokulio alto alaus aprasojusiu buleliu, merktai vien, tai antrakir
be paliovos sukinjo savo plunksnakot.
- Jau tokilovytmgjatsirast. Tegul bala...
- Lyg ir per siaura dviem bt, pons viraiti, - stengsi lieuvio smailumu neatsilikti ir Guien, trumpom rankovm, skysta
bliuzele, pilnakrtmoterik.
- Ei, nenuduok, kaimyn, davatkos i pitols. Juk inai, kad kuo maiau vietos, tuo geriau. Susispausti tenka, susiglausti...
- Ko gero, bus panelei Monikai pasogin.
- O kmanai? - senio antakiai sukilo vidurin kaktos.
Ji iraudo. Ji norjo apsisukti ir ibgti laukan, palikusi vienus nekiuosius kaimynus. Staiga ji pajuto gaiineapykantiam
ilam blevyzgai, nepraytam geradariui. leiktumas atlipo i vidaus ir sustojo gerkls viduryje, tartum ji bt apsivalgiusi
sacharinu pasaldintais obuolivirsiais. Ji pavelg jo maas ir darbo nesuvargintas rankas ir pajuto jprisilietimo alt taip
gyvai, taip purtaniai, jog niekad jo vliau nebeatsikrat. Moteriukkakaip pati moteriku valgumu susivok nusuokusi
pdymus, susigdo ir, staiga surimtjusi, taispadl:
- Taip, taip, mes ia plepam, o vienia gal nortsusitvarkyti.
- Tegul, tegul, - kaimynas sribiojo antr bulel ir dar toli grau nebuvo isimus i savo geros nuotaikos. Jis gsdino
merginapylinks vyrais, tikrais smakais, tikrais mekininkais, kurie tokigrauolbe atsidsjimo kaip uogmurkt praryt.
Tegul ji langus gerai usidaro nakiai. Bet k reikia langai, jei jiems niekai nusileisti kaminu, prasiplti stogo erpes, atlupti
lublentas.
Ji laiksi, dantis suksdama, nagus suleisdama delnus, kad nepasist ko nors seniui kakt. Ir nesurikt, liepdama jam
nedintis kuo greiiausiai su visa lova. Jokia bendrov, o jis suman parodyti savo mielairdyst ir pasivaistyti turtais jos,
vargs svetimos, akyse. Tas lyktynoys.
Ir ko ji ia atvaiavo? Kodl ji nesiprieino, kodl pati, viska palikusi, nelk centrir, ten verkdama, rankas grydama,
neimaldavo nieko geresnio? Jai pasirodsuvis kvaila buvus pasikliauti paskyrimo ratu. Kas ten sdi tame centre? Ar ne vyrai
- praplik, stori, galiom lupom, muilinom akim, idribusiais pagurkliais, atsibodjmonom, neatsikratsenstaniom meilum.
Ir tokie, kurie, baigipenkiasdeimtuosius, tebeieko atuoniolikos met, ir btinai nekaltmergaiivedyboms. Ar vienam i
tcentro referentar instruktoriji negaljo iliau pasiirti akis? Pasiirti ir apsisukti porkartaplink. Kaip apsisuko ne
viena ir iandien jau be pirtininebepaimama. Juk visos jos laidos merginos nujo pienines. Visos, iskyrus j, nors ji buvo
laikoma graiausia mokykloje, jos tamsius plaukus lygino su naktim, akis su sietuvos gelme ir kaitri lp siek simylj
vaikinai. Siekir gal pasiek, bet jie buvo skurds, jauni, gyvenateitim ir laipiojpadangmis, bet ems nesiekiberniukai.
Ji niekad negaljo pasirinkti, kas tinkamiausia. mtai, kskyrkiti, kas kitiems buvo atliekama ir nebereikalinga. Ji dar
tai, ko nenorjo. Taip daryti jvertkiti. Tie kiti buvo u jgalingesni. Jie buvo skurdas ir nedalia. Jie vedsi j, nustvru
rank, nuo pat lopio, paplakdami, pakumiuodami ir kiekviename ingsnyje duodami save pajusti. Ji nepamgo jir neprato
prie j. Ji vylsi itrkti, sulaukusi pilnmetir savarankumo.
Dvideimt vienerius baigusi ktik buvo - seniai pribrends laikas kam nors geresniam. Ir tada, kai ji buvo paiame laukimo
kaityje, maiausiu nervu pasidavusi kilti ir uoliu mestis pirmyn, atjo paskyrimas. imik sdyb, grietins nugriebimo
punkt, klik baigusiauktesnijpienininkysts mokykl. Centras savo rate paaikino, kad tai tik laikinai, kad ji nelaikyt
paeminimu tokios tarnybos, kuriai utenka dviejsavaiikurseli. Ir nors paanga esanti didel, visgi nespjama pastatyti tiek
nauj pienini, kiek mokykla sugeba paruoti ir ileisti specialist. Ji laikoma pirma kandidate, pasitaikius laisvai vietai. Jos
paguodai seks prieraas dav smulkesni ini, paremt statistika. Bendrov, viena i pai didiausi ir stipriausi, turinti
platpunkt tinkl, rengt pagal paskutin technikos od, daugeliu atvej galinirungtis su maesni bendrovipieninmis.
Apylinkturtinga. Paiekoti reikia tokigaspadori.
Rinktis nebuvo i ko. Laukti ji negaljo. Tvvilgsniai jbtivijtpat dieni nam. Jie jau mansulaukdienos, kai
vaikai prads remti j senatv. Rinktis jai nebuvo i ko, ir stojant pienininkysts mokyklon. N kis, n kaimas, n kokia
ekonomija jos netrauk, visa tai buvo svetima uaugusiai miestelyje, sunkiai besiverianio amatininko eimoje. Svr tokie
dalykai, kad motinos sesuo gyveno prie mokyklos ir pas tetji galjo pigiai prasiversti. Kad leist baigti gimnazij ir siekti
aukiau, ji tegaljo svajoti taip pat skmingai kaip ir apie filmus ir teatr . Uteko keturi klasi - lygiai tiek, kiek buvo j
progimnazijoje. Ji moksi gerai, buvo atleidiama nuo mokesio, buvo jau dailiai nuaugusi ir prastypusi mergiot- kai susiman
jleisti mokytis. Betrko kelimnesi, kad btperaugusi pirmajai klasei.

Vargai tvai. Kji galjo jiems nusisti? Nors ji ryosi spaustis ir pasidaryti kaip suiedjs nagas, bet algeltokia kukli.
Ne, ne taip jau maai, skaitant but, kur ir vies prie to. Pragyventi ji galjo u niekus. Tik atsimenant, jog ji atvaiavo
pusplik, ir lagaminuose aptrinti rbeliai. O ateis ruduo ir iema. Bet visi umanymai duo ipulius, pavelgus pro lang. Juoda
miko siena jbuvo apjuosusi taip kietai, taip negailestingai suverusi lyg lanku, kad irdis alo ir bgo iurpas nugara. Neviltis
jgniudvietoje. Ji jautsi mesta gilion duobn, apkalta aklina statinitvora, neperlipama, neperlendama. Ji nevelgniekur
spragos. Viekelis, jatveds mliniuose ratuose, u keli varsnsmego po eglmis, ir juomi per dienpraslinko turbt ne
daugiau kaip deimt toki pat veim. I savo aukto kambarlio ji galjo nuklysti medi virnmis tiek toli, kiek leido
mlynje susiliejs akiratis. Vienu tarpu jis bgo bekratn tolybn, gbriuotas sukilusiais kupstais, tartum kelminis debesys,
nusileids sparnais ant ems, tolydio vis smilkdamas ir kuodamas. Ten tai telkojo baisus ir paslaptingas eeras, i kurio
dugno vidurnakiais inyra vandeniniai aliai, sisup migl markiniais ir ugniniais lieuviais iliei paklydusio mogaus ar
vries akis. Ten gyvai ipynai, verdens, akivaros ir liumpuoj linai. Ten burliokai arkliavagiai suslpdavo pavogtus
arklius. Ten lindjo gauja pabgusibelaisvipaskutiniais karo metais, udir deginmones.
Ak ne. Ji verk, sikniaubus pagalvin, ir kandiojo rankas. Kam rbai ir visa kita? Prie k ji galjo pasirodyti?
Suvaiuojantiems pieninn vyrukams ji ir taip atrod per gerai savo baltu palaidiniu, medin mis klumpmis ir skarele,
perriania plaukus tik tam, kad jie nesiveltkokion transmisijon ar diran. Taigi. auniausias kavalierius berods buvo viraitis.
Ir kodl ne? Juk jis nalys ir kasdien pasiria kaklarait. Antras kavalierius, j ukalbins, gal tik trupuiu vyresnis, gal lik
devynideimtmel, irgi nalys, eigulio tvas. Tik jis gal kiek kuklesnis ir stebjo ji anapus viekelio.
- Ar neini emuogipasirankioti? Ut, tinajos, u mslaidarikirtime, kaip nuberta.
- Kad bijau gyvai, dduli, - pasiskund.
- Nekonda anas tom si. Jeigu kuoes, tik ant krams ukrapentum.
Et, tegul sukapoja gyvats, tegul. Vis liek nra gyvenimo ir ieities. Kol atsiras laisva vieta, kol kas numirs ar susilau ys
rank, ji pati sps nunokti ir gals pasiprayti klebono kampuio pitolje. Ir gerai. Ji neis niekur. Ji nesirodys. Ujus rudeniui,
artjant baisiajai iemai, ji ieis iekoti ano iurpulingojo eero ir pasiskandins. Bet, kol ilta ir grau, pasimaudys, pasivolios
saulje. Ji surado gilduburl smltu dugnu, ugotmedi, ir kaip tik netoli. Saulje greiiau sudius, suvys ir taip bus po
viskam. Ir tegul inosi. Ji ir valgiu nesirpino, kad greiiau sunaikint save, ir tenkinosi vieiu pienu, saldia ir parauginta
grietine, na, dar kiauiniais, kuriuos per prievart bruko gerosios kaimyns. Gaidiuku kokiu, pagautu i gausaus panams
brio, ia pat jam sprand nusukus. Ir dl to kankinimosi, abejingumo ir kasdieninio pasninko nenyko ir nerod joki
artjanios mirties enkl. Kaip tyia, darsi beveik dienomis velesn ir graesn. Pro degusius skruostus prasimu
raudonumas kaip aura pro iretjusias mediakas. Rankos, peiai ir launys gavo senobinivariniindblizgjim. Toki
jatrado pienininkas su agronomu, vienetadienio popietatbildjlengvu veimliu. Rimti vyrai ko neaikteljo, pamatj,
isikariani i kabanio po mediais tinklo. Ilgiau jau jie nebegaljlaukti jos pasirodant miestelyje, ir patys rysi vykti ir
surasti. I karto pareik, jog sodinsis vidur ir veis pas save. Didel, grandiozin, kaip sakoma, geguin ruoia auliai.
Nuobodiauti jai neteksi.
- okti nemoku.
- Kas patiks?
- Umirau iose giriose.
- Prisiminsite su pirmu valso taktu.
Jos vienatv, turjusi aikias saviudybs umaias, baigsi netiktai greitai.
Gauja vaikin, imanialgas ir besitrinanivienas su kitu kaip vikerna krepyje - i mokyklos, i pato, i policijos, i
kooperatyvo ir Melamedo moni- su viltimi jpasitiko ir suiuro guviom akim. Vienas toks, pavarde Braslauskas ir pastam
vadinamas esiune, policijos ratininkas su teise dvti civilikai tarnybos metu, niko lankylis Virsnse kone kas antrdien.
Prie tamsaus varko jis dvjo btinai baltas kelnes arba atvirkiai. Jis vartojo sulankstytpopieri, kad igautkuo didesn
kaklaraiio mazg, kas buvo labai grau ir madinga. Kirpjas olumas i savo staigos jileisdavo taip puikiai paruot, kad
nuo jo esantiems pavjui svaigdavo galva nuo kvap dvelksmo ir akys pertdavo nuo pudros dulki. Ir vasarjis mvjo
geltonas pirtines, ir kariausidien nenusivilko varko. Kaip jis bt atrods be varko? dubusia krtine, siaurpei patamsyje istyps bulvs daigas. Kaip jis atrodyt, nuplus nuo jo markinius? Kaip sliekas, kaip kirml, sauls nematanti.
Ir leiktu darsi, vien apie tai pagalvojus. O gimnazistms jis patiko. Apie j svajojo ir dsavo, sulaukusios mnesienos. Po
keliapsilankymir dantatkands, jis gro jirdigraudinti.
Ji nenorjo nieko prisiminti i to tarpsnio, kur band ir vienas, ir kitas savaip pavairinti. Ir kiekvienas gviesi i to
pasipelnyti, jpainustumiant paskutinn vieton. Ji ir pasiliko, kaip buvusi, tik punkto vedja.
TRYLIKTAS
Visai pavakary susigrino Doveika savo maitingj piemen. Parsive kariukuose i jo sesers anapus miko kaip
neparduotver is turgaus, kurio tik ragai ir uodega tekyojo i iaud. Tai buvs paskutinis kartas, paskutinis, kol jis gyvas

bsis. Doveika jau nebemelis jo, kaip jis melis jo karves. Pilnas grasinimir uslptos didybs, jis nyptir raussi po
savo daiktus, lyg tikrindamas, ar kas nag neprikio, jam nesant. eimynikiams jis kirtosi dantis pasipusts, tik su Tiliumi
laiksi kiek mandagiau. Jis mat tebebuvo naujas ir neatsibods.
O Tilius kantriai lauke, kada jis atsiguls ir umigs. Bet jis, atrod, nesiruotam ygiui ir, braukdamas kojper grindis, ijo
lauk. Jis sagstsi kelnes u eimynins kampo, ir traukta nuorka rausva dme irykino veid, ugultobels akos.
- Ant slankitrauki?
Tiliui itin patiko tok.s pasakymas: eiti ant slank. Vadinasi, isirinkti gerai matomvietkur nors pamikje, pabalyje ar ant
linijos ir laukti, kol vir galvos suskambs sparnai ir gstanios vakaro aros atskiestame danguje sujuoduos sunks takai. Turi
auti naktir pataikyti.
Piet pusje, pro sodo akas, vir juodo miko brknio, mai blubteljo rausvai melsva pavaist, prislopinta tolumos ir
iblukusi prietemoje.
- Rdis traukia i ems.
- aibuoja.
- Jei aibuot, tai ir griaustingirdtum. Sakau, kad rdys. Aptrauks agrastuogas valkiu, o mieiuose bus svilsi.
Tilius netikjo tom pasakom.
- Nesigirdi, jog per toli. Palaukim valandkit, ir sudunds, kad sienos skirsis.
- Gudroius. Negaik. Laukia tenai.
- Kas laukia?
- Nesakysiu, jei pats neinai.
Vabalas skaudiai ciksjo, sivls kieme olje, po kltimi kniaukkaiukai. eimyna jau knarkkaip reikiant, bet jaunoji
eimininktebeibino gaubtu prigniautlempelir turbt skaitsavo kambary. Ji nesiklsu aura, ji galjo vakaroti ir tokiu
metu, kai devintvalanddar nra sutem, o treiryto jau viesu.
Ji n lango neusidengusi, lyg visi Basiuliki darbininkai bt begyven paskutin vasar ir vietoj kraujo betur irgas.
Nieko lengvesnio kaip apeiti glyn takais pasisaugant, kad vyras negirgdt, ir pritpti u alitvors. O senis nesdi ant
suolelio po tuo langu su autuvu tarp koj, kai jo jauna mona skaito graias knygas, atsiklasiusi palaidin, paleidusi plaukus
ant pei.
Patiltje pliaukjo lydekos ir vienodais protarpiais begarsiai pleveno aibas, tai akimirkai nutrindamas vaigdes nuo
pasmlusiskliaut. Slopi naktis sugringsnius, bet jam vis tiek nusidav, kad jie yra girdimi u ariamvarsnir kad irdies
plakimas pasiekia mikir, atsimus aidu, grta atgal. Tai buvo vakaras i toki, kurin per melus nepasitaiko daugiau kaip trys
ar keturi. Koks nutinka prie pjt, prie didiuosius darbus, ieinant lauk sjai. Ir ileidiant vaikus platpasaul painiais,
klaidiais keliais. Vakaras prie didelius vykius, kuriems nelemta pasikartoti. Kaip n ra pakartojama jaunyst ir nra
pakartojama mirtis. Aptraukis kakt sriais laais, suliejs pirtus drgme ir odos lsteles padars kraupiai jautrias ir imlias
niekad nepatirtiems pojiams.
Jis leidosi pakalnn, jtrauki ten, i apaios, i svaigios ir trokiai tamsios daubos. Jstm, j judino i vielos ir tada leido
riedti jau nebesulaikomai, jau nebeatsaukiamai.
I priebutlio, i alios gebenitankms iniro balkvas elis lyg nuo debesio vjo atplta miglos skiaut. Ir jpasitiko.
- Maniau, kad nebeateisi.
Ji sdjusi ir laukusi. Ji girdjusi jo ingsnius. Ji maiusi jo cigarets ugnel, jam tik ijus i Basiulikikiemo ir leidiantis
pakalnn liepkeliu. Ji visa tai matir girdjo.
- Laukiau, kol sutems. O Jul, ragana ta, barkinosi puodais kaip ant patyi. Knietlabai paleisti virbl jos kudlas.
- O btjai darbo, kol isiukuot!
- Bene ji ukuojasi? Apsileidusi kaip telyia nekreiktam tvarte pavasar. Doveikos vietoje jau seniai jbiau igrds.
- Mama sak, kad ji pati netrukus ieisianti. Jonas turi ems pirks ir prads ant savs. Vestuvs bus, Tiliau! Tu bsi
vyriausiu pabroliu, o Laurynas pirliu.
- O tave pasiprays gli barstyti jauniesiems po koj, einant i banyios, grojant Garbenio dd orkestrui. Tai bus
linksmybi, Agne!
- A tau pabarstysiu, - ji bandpasiekti jo plaukus ir papeti.
- Ieina tokia mauiuk, balta suknele, su sparneliais. Plaukai pariti ruavu kaspinu, ir ant tokio pat pasietas ilkinis
krepelis. Ima Agndviem piriukais po glyt, po iedel ir pritpdama, priklaupdama eria po vien, po du. Jul, jaunoji gi,
erglioja, pdas statydama vid, kaip almargi ganyklos, temens neapergdama, ir traiko Agns glytes.
Buvo taip nuostabiai gera ir lengva niekus plepti, taukti ir kvailioti. odiais uslpti nelygir idavikikai kartalsavim.
Prilaikyti rankomis, atremti galva ir peiais i viraus ir i vispusinusileidiant, apsupantir skandinantrk.
- Dabar tai tikrai gausi, jog atsiminsi.
Susikabino rankomis jo alkn, parietkojas ir bandj palenkti emyn. Jis sirir sukosi. Ji skriejo oru kaip karuselje,
ir ji buvo lygiai tokia mergait, kokisivaizdavo prie banyios, barstant alumynus.

- Gana! Galva apsisuko.

- O eigulio spynse nesisuko?
- Ne, tada nesisuko.
Prie sienos barkojo atremtas dviratis.
- Sveio vis dlto sulauk.
- inoma. Jo ir laukti nereikjo. Dar su saule pasirod.
- Koks stropus Tugaudis.
- I kur inai?
- Neinosi mat.
- Tai gal inai, ir kjis atve?
- Saldaini. Kdaugiau Tugaudis ve?
- Taip. Bet nepaprast. Prakandi, o viduje vynas. Milsako, jog galima pasigerti, ir man u tai daugiau dviejnedav.
- Kad jai daugiau likt, todl. E, galjau ir a tau tokipat.
- Kas tie saldainiai prie tai, ktu man dovanojai? Ir a tau nepadkojau dar. Tai dabar. Ai, ai. Kokimtkartai, ir kiekvienpadkos odellydjo buiniu. Kur tik pasiekir kur pakliuvo.
Savo ruotu ir jis neliko skolingas, ir, kai pastatjant ems, varggaudorsaujomis ir atsirmjo nugara pailsti.
- O kjie veikia dabar?
- Kas?
- Jaunikiai.
- Jie sdi virtuvje ir kalbasi. A manau. Milprikepblyn. Visokiuogienisunei rsio. Jis saksi ess po vakariens,
bet kai sismagino veisti blynus, tai po visi karto, lyg btsavaitnevalgs.
- Nebuvo kada. Skubjo vyrukas.
- Be saldaini, jis dar ir vyno atsive.
- Tai ir mes ueisim vynelio pagerti.
- Gerai. Galsim vliau. Bet dar pabkim lauke, Toks nakties iltumlis, jog nebegali tiesiog.
Jie jo susiglaud. Jis laikj apkabins per pusiauj ir abi rankas savo didiuliame delne. U j, kakur toli, sudundjo.
Mergaitsunerimo:
- Pasukim nuo kelio. Kakas vaiuoja tiltu.
- Ne. Tai audra ateina. Griaustinis jau dunda padangmis.
- Tikrai. aibuoja. O a nnepagalvojau. Ir tai jau debesmatau atkylantnuo Laumaki.
Pamau, pamale jie ropojo, versdamiesi kuprom, susiliedami kalnus, atverdami daubas. aibas vis aikiau nubr j
kontrus. Vis labiau sviro ion pusn, vis didesn dangaus eri uguldami ir paglemdami po savim blykias vasarvidio
vaigdes. Mirtina tyla surakino em, itrauk ad i nakties paukio gerkls. Ir varls vienu metu nutilo ir, panrusios
vandenin, velg isprogusiom akim. Siaubi tyla ir troki tamsa, teskrodiama uodo zyzimo, juos suko savo pragaitingan
skurin, ir jie spaudsi ariau vienas kito, iekodami isigelbjimo ir paguodos tik savo tarpe ir i savs. Pro plonjos bliuzels
audintvinkiojo kraujas kaip suspaustas garas akliname inde, grasindamas suplyti kevalir isilieti. Ji staiga neteko ikalbos,
mai umiro visa, k plepjusi, ir nebesurado to vieno, vienintelio odio isakyti tam, kas j buvo tvirtai ir negailestingai
pasigriebs ir nesi drauge su artjanios audros limu. Ir nesi ten, kur panorjo neklausdamas, ar ji sutinka, ar ne. Ir jis
nieko jai nebegaljo padti iminut. Jis jo alia didelis, pasvirs ant jos. Toks milinas ir stiprus, jog kalnus galjo versti, ir
taiau bejgis, tvirtom rankom tegals apglbti jos liemenir sugniaus laikyti jos rankas.
Ji alsavo, lyg btbgusi ir skubjusi. Ji nesuvok, kad tai, kas darosi iuo metu, tevyksta vienkartgyvenime. Kad po to
jau viskas eina savaime ir nebeataukiamai. O jei ir jaut k, tai taip neaikiai ir miglotai. Ji baig praeiti paskutin savo
vaikysts valand. Ji drebjo visais snariais. Agnmyljo.
Vjo gsis, griebs nuo kelio dulkisaujas, blok jiems akis. Ir kaukdamas nusirito medi virnmis, kur tratdamos
lo akos ir dejavo besibrindami kamienai. Akinantis aibas statmena rykte suplak dang ir ia pat trenk plianiai
atriai, tartum btatsimuvienas kitdidiuliai akmenys. Stambs laai utiko ant jkakt.
- Bgam! Itrinks mums nugaras. Lendam po tuo mediu.
- Ne, ne po liepa.
- O kas? Ar tu bijai?
- Ne, a nebijau. Tegul trenkia.
Ir jis nebijojo. Kapojami vis tankjani la, nuvieiami aibo ir palydimi griausmo, pasiek namus ir prisiglaud prie
sienos, pastogje. Kur litis i viraus per sprindio atstumsudarvis tirtesnvandens udang. Smarkiau ir smarkiau silijo,
iki pagaliau tapo itisiniu ups nioktimu. Mikai ir visas pasaulis aplink oilto pavasarinio vandens tvane.
- Permirksi, Agne, mergyt.
- Nieko.

Vanduo, atsimus vyr, plovjkojas. Vsi banga tarpais siekjuos i ono ir visu plaiu sriautu griuvo ant j.
- A galiau irti ir irti. A dabar galvoju... A tau pasakysiu kada nors, kgalvoju dabar. Tikrai mus itrinks. Bkim!
Ji pasileido pirma, tempdama ju rankos per kiemir, stabteljusi prie dur, vienu traukimu atovsklstir jas atidar. Jie
atsirado patalpoje, dvelkianioje pelsiais, suplkusiais miltais ir diovintomis miko olmis, kambaryje, tamsesniame u nakt
ulinio dugne, kur tik aibo tvyksteljime galjo susigraibyti ir ivengti susidrimo su kokiu nors daiktu. Tai buvo priestatas prie
klties vairiam podliui. Ten stovjo spinta reiau naudojamiem rbam, tvirtai suremta lova, paklota ir paruota netiktam
pakeleiviui ar sveiui. Ant tos lovos jie susdo.
Nieko nebebuvo liktoje sukilusioje ir krantus uliejusioje jroje. Grsmingoje savo pragaitim ir neimatuojama gelme. N
laiko, nerdvs, be jpai, be jvien, dstanianktame ir alkaname glbyje. Trumpomis atoslgio minutmis jie klaussi
itisinio lietaus narjimo, migdaniai ramaus lentinio stogo gaudimo kaip ka in ko nepaprasto, nereikalingo ir beveik
nesuvokiamo. Melsvame aibo mirksnyje tartum i nebuities inirdavo jos veidas nubrtomis blakstienomis, praviromis
lpomis ir sukstais dantimis, lyg ji btstengusis sulaikyti niekad neitartod, dabar jau vis tiek nustojussavo reikms. Ir
tada vl juos glemtamsa ir nepasroviui, pakalnn, neinion.
Anatmintinnakt.
Seniai jau buvo apmals lietus. Debesys nusigrud, iskid, atidavemei savo duokl. Aura muosi pro akas, kopvis
auktyn, platyn, skleidsi, apimdama vis didesn eri, nuskalaut, nuveist ir gelianiai tyr. Paukts kilo nuo gt,
ilaikiusios iltai ir jaukiai savo jauniklius vis audring nakt. Reti pavarg laai sunksi i iaudinio stogo ir baig prisotinti
ems trokul. Jonas, Doveikos pirmvedys, pravrs duris ir sustojs ant laiptelio, trynjuodu rankos krumpliu akis ir rsi i
pasitenkinimo.
- Jau kad miegojau, tai miegojau. Kaip eys savo kinyje. Negirdjau ngriaustinio. AiDievui u skals. Tokio graaus
lietaus kaip tik trko emelei.
Jis buvo tikras kininkas, rankomis ir galva, ir band atspti, ar tokio lietaus gavo ir jo sklypas Vaidinuose, kur dirbo
pusininkas. Nuo vento Jurgio jis ketino kraustytis ir pradti pats, jau ir laikas, prisidirbo kitiems iki nenor, iki atsiraugjimo.
I Guo kiemo vaikinas stmsi dvirat. Pasikprins ir svyruodamas alis, pasileido kelio viduriu. Padangos cyp, ligneliai
tiko, vydamiesi jvisu ploiu.
Tilius tik buvo spjs nusimesti kurpes. Prie ulinio nusiprausir, dar kelis kartus smarkiai pajudins siurblio ranken, pakio
galvpo srove. Gaivus altis persmelkkaulus ir nubgo iurpuliais iilgai nugaros, nunedamas nuovargio ir nemigos nuosdas.
Laurynas ikumbrino su miltuvmis i diendario.
- io, tai jau parsimus? Teks tom paiom akelm ieiti lauk.
- Iki pokaiio datrauksiu.
- No, kai a buvau tmet, tai kartais tris naktis i eils. E... - mogutis susimst, ar sakyti daugiau, ar ne. Ar patiks, jei
pasakys. Kiti i jo juokiasi, nesivaizduodami jo jauno ir manydami, kad jo irdis ne krtinje, o suluointoje kojoje. Jis atkio
miltuv, iki krat priputojusi ilto, kvepianio ganyklomis ir karvi prakaitu pieno. - e, patrauk. Prakoi per sus, jei ir
papuls koks apelis. irdis nusalusi atsigaus.
Jis kinksi arklius ir ijo tolimiausilauko r, u pievokliir krm. Tuo pat metu itryko sauls skritulys, varvantis ir
tykantis baltomis arijomis, tartum i milinikos kalvs aizdro, kurptvjai ir audros sloginakt. Tiltas dundjo nuo pien
veanirat. Ir pienins motoras, usikosjs ir ispjovs keletksnimlyndm, pradjo kasrytindain.
Niekas nebuvo dings i darnaus aplinkos paveikslo, ir nieko sukeisto vietomis. Saulskriejo puslankiu, pasiokdama nuo
vienos virns ant kitos, siekdamosi nusigauti patin ydryns dugnan, ir i ten jos paleisti spinduliai smigo permerktveln.
Ir garai klsi i pajudintos ems kaip smilkaldmelis, ir kaito jon atgrta grumsto pus. I juodo ir suplakto dirvos kevalo
lausi atrus elmens amuo, dygsniuodamas tuo paiu pradjimu anktyn. Niekas nebuvo pasikeits, tik gij daugiau
gyvybs, trakumo ir avesio. U piev, u krm, tolimam lauko ryje jis buvo vienas su savo darbo rankiais ir savim. Ir
valandos lajo, prakaitu merkdamos markinius, ir jos sprindiavo miliniko sauls laikrodio plokte kaip niekur nieko.
Nejau tikrai nieko?
Ir dienos turjo slinkti, nustumdamos viena kit, padarydamos vietos kandin sekaniai. Sudtos i paprasiausidalyk, i
nuobodaus ir neapibdinamai pilko trnjimo, kaip darbas ir poilsis po jo. Ten, u tilto, anapus ups, u blizganiai tamsi
juodalksnikgi, prie atviro lango ilsisi jos viesiaplaukgalva.
Vien kart jis buvo atbgs nuo kelio ir pabelsdamas j prikls ir igsdins. Vien ankstir be galo skaist rytmet,
pana . Kai ji tryn umiegotas akis, kuriose nebuvo inykviesaus sapno pdsakai. Bet tai atsitiko taip seniai ir liko
tolimoj praeity. Neperokamas griovys jau buvo isikass tame tarpe, tuo trumpu laikotarpiu, nesutalpinusiu daugiau kaip vien
dienir viennakt. O taiau tai buvo laikas, paymtas dviem vykiais, kas akimirka tolstaniais, bganiais prieingas puses.
Kiekvienas ingsnis, palieks pdas purioje emje, jtolino, tolino. Jis buvo niekas kitas kaip atklydlis i tolimo krato, i kito
gyvenimo. Sugrs ir bands sistoti tas paias ves. Po daugelio melir didels patirties.
Jis stebjosi, kaip gali rastis kit mini jo galvoje tokiu metu, kai dar nebuvo atvss jo kraujas, kai prakaito srumas
tebegrau kakt ir nespjs nubraukti buini pertjimo. Jis mst apie ir t, jis klaidiojo po laukus ir pamikes. Jis

nepajgsusitelkti ir visu nuogumu atgaivinti prarastos akimirkos. Tik viena tikrai inojo, kad turtbti ten. Ten traukj.
Arkliai, igird dius sen agrsdyboje, aukianius pusryiams, grsi viduryje varsn ir spariai leidosi namo. Jie
buvo didelio kio gyvuliai ir inojo, lygiai kaip ir mons, jo tvarkir kaip skirstomas laikas, ir kam kiekviena valanda.
Ir jam tereikjo sulaukti pokaiio ir kristi vsir naktnepaliestguol. Akmeninmiego ranka juslgtuo paiu akimoju.
Ir i jo pakilo tik tampomas u kojos, purtomas u peties, taiau toks lengvas, lyg isinrs i motinos vystykl, kakur numets
visdvideimtmet.
Darinje rikiavosi eils sustatytmai, jau i anksto pripildytsklinibulvi. Vyrai vedsi arklius, vertmaius veim.
Visos jgos sutartinai telksi dideliam darbui.
- Daugiau kaip trisdeimt centnerineveiksim iandien, - samprotavo vyrai.
Jei nuo pusryi btume galj pradti, tai kita kalba. Taigi kita. O kad ranktik po por kiekvienam. Ir arkliams tenka
numauti pavalkus nuo sumutpeibent nakt, bent saulei nusileidus.
I tolo laukas atrod lyg nubertas kupstuojaniais bulvi ir tr maiais, sulinkusiomis nugaromis ir angiai traukianiais
arkliais. Neatsilikdami, pasiragindami, nes tai buvo darbas, kur tegalima atlikti veikiant sutartinai ir vieningai. Patsai Doveika
vilko zuperio kibirlius, stengdamasis pataikyti ten, kur jo reikia. Pati eiminink, neusileisdama kitoms, pluo lygiai
itvermingai. Sdyboje beliko smulkioji gyvnija, saugoma un ir snaudali katin. Tilius turjo iveioti maius dirvoje ir
sustatyti tinkamais atstumais, kad nereiktper toli eiti atsineti.
Sustojus parkyti, Doveika pasakojo, kad bulvs ne kartesanios atgynusios mones nuo bado. Geras daiktas toji Dievo
dovana - tikri ems obuoliai. Tik bulvnemgsta, kai jpalieka emje. Ji emje tik tol, kol uauga, paskui jau jai reikia rasti
vietos. O jei nerasi, tai gali kartais ir nekas i eiti. Bulv galinti ir atkeryti u paniekinim. Jo monai, amin atils,
tebeeimininkaujant, prie ger puskap met, tarnavusi ia tokia mergut. Ir ar ne toje paioje dirvoje m bulves ruden.
Bulvs, tiesa, jau buvusios nukastos, atartos ir nurinktos. Bet inoma, kad jau po visko, kai atrodo, jog emje nieko nra lik,
dar ieina vyrai su akiomis ir pertraukia skersai ir iilgai. Ir netiktum, kiek jdar akivirbalai ikelia paviriun. Turi valiai
suktis, idant surinktum. Anoji mergutdriekiantis paskui akiir paimanti viena, paimanti antr, o kai alia treia ar ketvirta,
tai primina koja ir spaudia puri dirv. O po to buv blogi metai. kininkai maai besamd ir daug kam tek praalkti.
Ateinanti su maiu anoji ir buiuojanti gaspadinei rankas. Susimildama, nors bulvisiekel - badu mirtame. Motina antri metai
ant patalo. Laurynas galtpatvirtinti, jog irdies minktos buvusi eiminink. Bet ji pasakiusi itaip: duoiau ne siekel, duoiau
vispuspr- tiek, kiek panetum. Visas bulveles, kurios tau buvo adtos. Tik kad tu, vaikel, jnesurinkai. Jas spaudei koja
emel, ir jos ten supuvo verkdamos, rgodamos.
itaip kikai ir pamokomai nupasakojo savikiams gerai nusiteiks eimininkas.
- O tu, Monikut, per daug nesitsyk su pilnais krepiais. Pervargsi, - rpinosi meiliom, iltom akim sekiodamas mon.
O Jul, narsioji darbinink, atsitiesvagoje, plaiai prairgdinusi kojas. Viena ranka sisprendon, o antrja nubrauk
plaukus nuo aki. Ji jautsi ne maiau svarbi ir ne maiau teisiturinti. Ir pasak:
- Neparikadys retuomiais ir poniutei vietoje sport.
- Julijana,
Grai pana,
Lenkkaralyia,
- udainavo Doveika.
- Nieko, dar pasportuosiu. O paskui eisiu jums pavakariruoti.
- Jau gali. Duok krepLaurynui, pamtys. Jam nsusilenkti nereikia, - skatino vyras.
lubasis dl to pasijuto uguitas ir, baltom dbiodamas, nurijo keiksm. Tilius, apgrs arkl, leidosi sdybon sklos ir
tratveti.
- Palauk! Pavk ir mane.
Jis sutrauk vadias, ji pasivijo ir kikteljo ratgalant dugno lentos, kojas nukorusi emyn. Tilius sdjo skersom ant
alydrangio. Jveidai buvo nusukti prieingas puses. Ji avjo be kojinilengvas, guminiais padais ir drobiniais virais, juodais
nirais suvarstytas kurpaites. Tekiniui nusileidus duobel, kurpaits siek em, ir, pavaiavus toliau, dirvoje ymjo dvi
vaguts, du vies brkniai.
- Ar nesunku Basiulikse?
- Ne. O kur lengviau?
- To a neinau.
Ji udainavo:
Pasisjau balandldarely,
Pasisjau balandldarely -

Balandls ndaigelis nedygo,

Balandls ndaigelis nedygo...
Arklys ivilko veim i suartos dirvos ir angiau patrauk dobiliena. Ji supo kojas ratgale. Tekiniai minktai spaudsi
veliol.
- Kaip bus toliau?
- Kas?
- Koks kitas dainels posmas?
- To ir a neinau.
- Neinau, - pakartojo storai ir kiriuodama, mgindama pamgdioti jo bals. - O a jtik jskrate igirdau. Jia visi
dainuoja. Kas dainavo vyrkambary?
- Jeigu dainavo, tai greiiausiai Jonas. A taip manau.
- irkit, koks jsbalspanaumas! Jis toks nuostabus dainininkas, tas msJonas.
Tilius neymiai pakreipgalv. Ji buvo pasilenkusi ir dantimis kandiojo lpas, sulaikydama juok.
Jis suko tiesiog darins duris.
- Aiu parveim.
- Nra u k.
- Kaip js vienas sikelsit? - susidomjo krva mai.
- Kaip nors.
- O gal padti? Nors a jau tokia ir padjja.
Buvo i ko pasijuokti. Jie abu nusijuok. Jeigu taip, tai ji bgsianti ruoti ukandiir gal spsianti sugrti, kol jis ia su tais
maikalnais susidoros.
Nra ko sakyti, kad ji sugeba dailiai pasikraipyti ir mtyti kojas kaip audykles. Ir nekumlis gi jos - js tik pamanykite.
Tik kain kaip senis tai btpasiirjs? Ji skriste nuskrido per kiem, ir ne kaip moterikrimta, ir ne eimininktokio kio
ir mona tokio vyro. Tarytum pusmerg, ileista ieigai, banyion ar pas drauges, itrkusi i jgananiaki. Pasijutusi pirm
kartlaisvje ir pirmkartivydusi tok didel ir mielpasaul. Ir savy paioj - jaunyst, jgir patrauklum. Tokia buvo jo
eiminink.
O jis turjo apie kmstyti ir permstyti i naujo ir i pradios. Jis nusisuko ir msi darbo.
Bulvimaius, po centner ar kiek daugiau, lengvai kilnojo ir mt veim. O tros j apild. Virutin pavyko nesunkiai
versti, o antrasis, kurs guljo ant ems, nesidavvienu ypu atkeliamas. Pirmiau pastats, sukabino rankas ir atstangiai, andus
ipts, rs nugar, pasikl ir, laikydamas glbyje, ne ratus. Paskutin ingsn engiant pasipyn koja, ir jis kniubo
priekin, taiau stengdamasis maipatupdyti veimo gale. Jis leidosi, bet per daug vienon pusn. Lentos galas pakilo. Viena
ranka prilaikmai, kad jis neisiverst, o antrja griebu apaios. Maias permainpusiausvyrir visu svoriu atlaulent.
Jo pirtai pakliuvo tarp tos lentos ir ratdugnins. imto kilogramtomamilimaielis prispaustpirtneleido npajudinti.
Tik peiu pastms, itraukir susilenki skausmo.
O tuo tarpu i virtuvs su krepiu ir soiu ijo ir per kiematpluoDoveikien. Ir i tolo jau auk:
- Jau ir a! Galsim vaiuoti!
Tai per j, ragan, taip atsitiko, - nesitverdamas pykiu pamanvyras. Savo lieuviu ir pliaukimu kaip kerais bus utaisiusi
pinkles. Ir dar tokiu metu pati pasirod, kai nebebuvo nkur, nkaip pasislpti. Bjauri gla pakirto kojas ir krtinje pasidar
leiktu, ir akyse kain kokie alsvi ratilai vlsi, tai priartdami, tai nutoldami. Jis supo rank , antrja prilaikydamas ir
bijodamas pasiirti.
- Kas tau? - suriko, prijusi ariau.
Jis baiminosi pasirodyti silpnu, nesubrendliu. Ir laiksi kiek galdamas ramiau.
- Susieidei?
- Pirtus kliudiau.
- Parodyk.
Pirtai iki antrojo snario buvo paml ir suploti, ypa didysis. Jo nagas - kaip anglis pajuods, ir i panags kraujas
prasisunks.
- Ai ai ai. Kaip tu juos kliudei?
- Maias krito.
- Bgam vid! Pairsiu kokinors vaist, - ji griebu rankovs ir tempsi per kiem, ir jis sek kandin, lygiai, kaip
buvo seks pereitnakt, kai buvo tempiamas pastogn nuo lietaus. Ir nebebuvo kaip nprieintis, nspirtis. Nors man, jog
tai be reikalo. Tik palaikytpo alto vandens srove ir praeit.
- Kokiia vaist? Pergels, ir tiek.
- Nekalbk man. Kad tik kaulo nebtsutrupin.

- I kur jau?
Trankydama duris ir jas palikdama u savs neudarytas, per priemen ir virtuv ji vedsi toliau. Tilius pamat vandens
kibirant suolelio ir papraatsigerti.
- Gerai. Bet vanduo bus suils. Atsuk iaupir palauk, kol nubgs ilusis.
Kambariuose vangjo ir barkjo, lyg ten viskas btkriti rank. Ji auk:
- Eikia!
- Kad mano kojos eminuotos. Priminsiu, - vaipsi Tilius i skausmo ir nesmagumo, kurpajuto, tik perengs slenkst.
- Ir mano tokios. Kartu dirbome lauke.
Tarpiniame kambarlyje, kurs gal buvo tik platus koridorius prajimui kitus, nes bent trejos durys i jo akojosi, ji stovjo
prie atdaros spintels sienoje ir kilojo visokius buteliukus. Jam gyvai stojosi vaizdas vaistin je ir mirtinai ibalusi vaistininko
padjja. Pemp, be kraujo laelio ir miliniku plaukveimu tartum gandralizdiu ant plono kaklelio. ioji taiau buvo visai
kas kita.
- Pirmiausia nuplausim vandenilio peroksidu, kad aizdivalyt.
Kokia ia aizda, nesikeikiant ir neperdedant? Ji nra maiusi aizd.
Vatos gniuulliu drkinami pirtai irkjo ir putojo.
- da?
- Ne.
- Pagrau trupuiuk. Bet utat greiiau sugis.
Pro itept ir eminuot, plaiai atsegiot markini ant versi susivl krtins gaurai. Tamsiai degs lopas blizgjo
prakaitu. Ir plaukai i po kepurs buvo sulip, ir ant kaktos susimetstambs laai. Jis jautsi ess pirtyje, kai, dar nespjus
nusirengti, kakas udeda garo.
- Vargas berniukas, - tareiminink, imliodama naujas dules. - Dabar utepsime kamparo mostimi. Skauda labai?
- Neskauda.
- Bet nagas, Dievuliau! Ypatas! Ttai tikrai nuvarys.
- Ataugs kitas. Gal dar geresnis.
- Ataugs. Bet kol ataugs? Man it, dar maiukei, durimis nuvr, - itiesusi rod savo pirt. - Kliva visur, nepatogu.
Ataugo, bet matai, koks nelygus.
Nieko ypatinga tame nage jis nepastebjo. Gal kiek siauresnis. Bet visi jos nagai buvo siauri ir ilgi, pritaikyti rankoms ir
pirtams. Ji pamtvarsio ritinl, irklutes ir visu rimtumu ruosi apriimui.
- Laikyk stipriau.
- Laikau.
Bet ranka vis tiek judjo. Ji pamsu antrja ir atrmjo skaudamranksau krtin.
- Dabar. Na, taip.
Jis stengsi nieko nejausti ir nieko nematyti. irjo vir jos galvos pro praviras duris, pro oleandrus ir fikusus, uglemusius
kambar ir padariusius jkaip iltnamio kampel. Jo gale didiulis veidrodis, beveik nuo grind, atmukeletdaikt, tarp jjis
matir save, didelir kaip stulpgrubiai nerang. Tamss plaukai, idrikpaskirais pluotais, lietir kuteno jo rank. Kakada,
ankstyvojo pavasario metu, panaiai jis mat save smukls kambarlio lange, i lauko arti esanios sienos aptamsintame. Ji
sdjo u stalelio, umetusi kojant kojos, laukdama, kol jos vyras pabaigs sandrsu bernu, ateinaniu jk.
Stangs plaukai, prasiskirdami nuo sprando, dengjos kaktir ausis, kai ji darbavosi pasilenkusi ir taip rpestingai, lyg tikra
gailestingoji sesuo. Vien balt plauk jis pastebjo toje tirtoje ir tamsioje snyje, nuvingiuojant nuo virugalvio ir
pranykstantapaioje, kur jie rietsi atgal. Kilo noras jsugriebus irauti. Juk dar toli jai iki trisdeimties, o jau plaukai pradeda
ilti. Ji knebinjosi, pabaigdarbir nuleido rankas.
- Tvarkoj. Iki vestuvipasveiksi.
- Ai, ponia.
- Praau labai, ponuli.
Ji pakreip galv, kaip ir nordama j atremti sien, pilna nuovargio ir saldaus ypsnio suiauptose lupose. Pamau jos
prasivr, ir ji juoksi plaiai nuvisdama tanki balt dant eilm. nervs susispaud, nosis tarp antaki sivagojo dviem
rauklelm. Ir akys susiaurjo iki brkni, ir jie pasidarnevelgiamai juodi. Juosvi pkeliai klojo minktus elius ant jos
virutins lpos. Lyg btkas velniai velniai pabrauks suodimis itepto pirto galu vienoj ir antroj pusj.
Darinje arklys sau ramiausiai grem bulvi mai. Vit brys, vadovaujamas gaidio, strapinjo apie krep, atriais
snapais narydamas sr ir sviest. Galvsprauds, nepaisydamas vitsmgi nugar, atkakliai brukosi katinas, vilkdamas
deros rieten. Isoio grsenas gaigalas pasistiebdamas, panerdamas snapir viduje paturkdamas. Pasisms klkakl
ir lauk, kol gira nubgs emyn. Pririti unes, stebdami bendras vaies ir patys negaldami jose dalyvauti, baig pasiusti ir
susidraskyti i piktumo.

KETURIOLIKTAS
Ant tilto, turklsikibusi ir persisvrusi, stovjo Agn. Ji irjo vandenir lauk.
Jeigu nieks neateis ir jos neigelbs, ji oks patilts dubur ir nusiskandins. Ir gals tada diaugtis, gals inotis motina, kai
itrauks jnegyvant kranto ir paguldys ant ols. Gals lakstyti ir plaukus rauti, gals vadinti visokiais vardais ir garbstyti...
Nebeprikels jos niekas. Tada bus jai geriau. Tik jai nepatiko, kad greiiausiai banyi jos karsto neleis neti ir laidos u
tvoros, kur jau keletas panaiskenduoliir pakaruokliguli. Tas truput vsino jos ikilnios pomirtins eisenos sivaizdavim.
Ir tvo btgaila. Jis toks ramus ir geras visada. Ir dabar juk jis pasak:
- Neusipulk taip ant vaiko. Nesvilina nieks pauodegio. Pirma turim gerai apsvarstyti, ar verta, ar ten ji rimtai galvoja. O jei
mergaits netraukia, tai ir nra kaip stumti. Pairsim.
- Tuos reikalus jau palik man. A iki panagiisinekjau su jos kriktomoia. Mergaits laukia laim.
Tvai gro pavakary gerokai ivarg, bet pilni geros nuotaikos ir lauktuvi. Milvaizdingai pasakojo, kokia baisi buvusi
naktis, kad lietus jau ne kibirais, o upmis pyls, ir taip klaikiai aibav, jog jos maniusios abi su Agne, kad udegs visus
mikus. O griaustinio tai napsakyti neskaip. Trenk liep. Nuo virns iki aknivarytas griovys, ievnuplta, akos
apsvilintos. Jos abi su Agne - ji vl pasiirjo seser- idrebjusios visnaktelkaip epus lapai.
- Tau, Agnyt, pasakysiu naujien, jog i karto isiiosi, - pradjo motina.
Taip, Agn isiiojo ir sustingo toj padty, igirdusi tnaujien. Jos kriktomoia jtutuojau norinti pasiimti. Ji,vyriausia
tvo sesuo, Agns teta, palikusi nalauti, jau gerokai apsenusi, taiau dar vali ir valgi, turinti ems prie miestelio ir namus
prie banyios. Ji tad norinti pasiimti mergait, jdukrinti ir urayti ir namus, ir em. Jnukarint, jos graiai nugyventsau,
viena kitai paddamos. Jileistu vyro. Ji jau turinti numaiusi padorvaikinir esanti kalbjusi su juom ir net atvaizdjam
rodiusi. Agnjam baisiai patikusi. Taip kriktomoia ir sakiusi, odis odin.
- Nevaiuosiu! - suriko Agn. Ir suriko gal per smarkiai, kad net tvas virtuvje sukluso.
Toji inia kaip grivantis medis visu smarkumu ir svoriu trenksi ant jos ir paliko jbe ado. Nesibaigiantis, perpintas avesiu
ir pasigrjimu motinos pasakojimas jilaikpadtyje. kad ji nesijaut, ar gyva, ar mirusi. Juodi grubs nagai pljos irdir
traukper gerkl. Tie nagai buvo digaujmotinos odiai. Ir kai pajuto, kad jau gali itarti. suriko:
- Nenoriu, mamyt! Ne, ne...
- Nu jau, nu jau?
Ji ilkpro duris ir, sukritusi ant suolelio pasienyje, prapliupo kkiodama ir trkiodama peiais, rankomis usimusi veid
ir uspaudusi akis.
- Kas tai okai ujo? - susirpino motina.
- Nenori vaikas nampalikti, - ramiai svarsttvas.
- Nevaro nieks jos i nam. Tik ko ia trintis dviem mergom? Sakytum, drignmis btkas ugirds mergii.
O mergiia nesirpino, ar jos per daug ia namuose, ar jos labai trksta ten, pas kriktomoi. Ji aikiai inojo viena: turi
bti ten, kur jos mylimasis. Ji turi pasilikti ia, kur sutiko savo didiosios laims ryt. Kur prasidjo jos gyvenimas kaip ugnins
sauls kamuolys, skriejantis vis aukiau ir aukiau. Ji tikjo tokiu gyvenimu ir tokia saule, kuri niekad nepakrypsta vakarus.
Kaip trakus ir svaiginamai baltas sodo ydjimas buvo toji diena, ta pirmoji, niekad nepainta ir net nestengta nuspti. Viso
miko, visjaunpavasariniglinesulaikomu verimusi saulji buvo pasiokusi ir atsiplusi staiga nuo visa, kas dar vakar
buvo, kas buvo kvaila ir vaikikai menka. Ji turjo pasilikti ia, nes ia jos numyltas. Ji turjo bti taip arti jo, kad galtper
diensekti jo ingsnius ir, vakare sulaukusi, kristi jo glbin. Ji turjo bti ten, kur jis, ir eiti ten, kur jis eis, nors jis eitir neinia
kur.
O motina kalbjo, kad jos laukianti laim. Nieko ji neino, nieko ji nebeimano ir nieko nebeatsimena, tartum ji jau bt
pasiekusi imtmet. Arba niekad nebtbuvusi jauna. Tegul nesilo laimi, kai laimjau ji pati laiksavo rankose, ir laims
rankos jglbtaip kartai, taip kietai, kad ji begaljo tik numirti. Ir nieko kito.
Visdienji buvo neama tkart vaidini, nejausdama ingsni, negirddama savaime itrkstaniodi. Ir buvo taip
gera, kad nieks nevarjos isisakymo krmams, laukams, daro olei ir baltam, lengvam debesliui, krypuojaniam auktai
auktai.
- Mile, Miliute... Ok, kada nors a tau pasakysiu...
Pripuolusi ir apkabinusi seser, glaudsi, nes tarpais rodsi, jog jai vienai bus per daug ir ji neitvers. Milypsojosi tingiu,
geru vyresnios sesers ypsniu, umirusi kasdienius susikirtimus, apsistumdymus ir barnius. Kiek ia seniai stovjo atremtas
sien dviratis. Ir ant tos kds sdjo jis, nenuleisdamas nuo jos aki, suspauds rank savo delne ir antrja mgindamas
paglostyti jos plaukus. Nedrsus, gerairdis vaikinas.
Visilgdien, niekieno netrukdoma, niekam nekliudydama, ji dainavo savo ilges ir meil. Ir krovlkesius ateinaniam
vakarui. irdis skambjo, irdis plsi kaip psta liepsna, kaip vjo pagairje pakabintas varpelis. Kartligikai blizganiom
akim, ji velganapus ups, kur ant kalno, tarp auktsenmedi, tik spjamai gumavo sdyba ir dirbo joje mons. Ten
jis, ten jo ingsniai ir ten jo didelitvirtrankmostai. Ji spliojo, kjis veikia kiekvienvaland. ir, tempusi klaus, band

sugauti vjo atneamus garsus ir juose atskirti jo bals. Jo balsji btatskyrusi i tkstani, i viso pasaulio. Ir ji inojo, kad
jo vilgsniai ir mintys taip pat nukreipti jos pusn, ir jie pusiaukely susitinka.
Ji nebegaljo itverti namie, kur motina apsisukdama pasakojosi, kaip buvten ir kaip gerai viskas pavyk. Vakaro ji lauk
kaip iganymo, vakaras turjo atneti jai suraminim. Nevaiuos ji ten, tegul nemano, kad taip lengvai ji duosis suvystoma
tartum maamet, ir apgaunama vylingais paadais. Ji nieko nepra, nes ji pati turjo visk. Meilyra tokia, kad tereikia jja
pasikliauti, o visa kita ateina savaime. Ir apskritai kas tas visa kita? Visa kita yra niekai. Staiga ji prisimin , kaip mama sak,
jog teta jau jai ir jaunikparinkusi. Ir jam baisiai patikusi jos fotografija. Jpagavo nuomus pyktis. Ji pasijuto baisiausiai eista
tpirlyb. Kaip jos drsta, tos senos moterls, kitis jos veniausi. jos vienos, kaip irdis ir siela tra viena, reikal. Ji
laiktai nuoskauda tam, kurjau ji buvo pasirinkusi ir be kurio negaljo bti nieko kito.
Eios takeliu ji nusileido pakalnn. Ji inojo, kad jos pasiges ir iekos. Bet Milpasakys, kad ji nujo pas eigul. Ji iandien
tokia gera. Bet tegul. Ar ji turi vien tik klausyti ir pildyti kitumaias? Ji vaikiojo paupio pievute, slapstydamos u medi,
stabteldama ir prissdama. Rasa plovjos kojas, akos prisiliesdamos kedeno plaukus ir ilusios dienos kaitros pilnais lapais
braukveid. Dabar jau jis yra baigs darbir grs i lauko. Sdi prie viralins ir aunasi kojas. Julaukia vakariens. O gal
dar ne? O gal jau yra pavalgs ir ateina? Vis tiek jis ateis. Jis ino, kad yra laukiamas. Ir kad taip begaliniai jo pasiilgusi. Tik jis
neino, kokia ji vargir nelaiminga. Todl ir turi jis ateiti. Ji stovjo ant tilto ir lauk.
- Agne!
Jos keliai suvirpo. Ji buvo per daug nukamuota lkesio nerimo ir tyliai pasviro jo pusn. Po valandls ji sunabdjo:
- Eikim iia. Mans pasiges ir prads iekoti. Gal jau ieko?
- Kas?
- Namikiai.
emai, po juodalksniais ir ievkrmais, ginami stataus kranto, paauktinto iplaukusiais rugiais, jie susdo, ir ji pasiskund:
- Mane nori iveti.
- Kur ir kas tokie tave nori pagrobti?
- Motina mane nori atiduoti tetai.
Tilius suprunkt.
- A nesijuokiu. Visai rimtai, Tiliau.
- Juk tu ne daiktas, kad atiduotar dovanot.
- Kriktomoia mans usigeid.
- Na, kas jai ujo?
- Ir urayti emir namus prie banyios nori.
- Visai neblogai...
- Ir jaunikjau turi parinkusi, - ts, jau beveik sieidusi.
- Ak, ir jaunik. O maniau, kad jei namai prie banyios. tai tave davatka padarys.
- Koks tu bjaurus! - protestuodama ji atsitrauk, palikdama puss sprindio tarpel.
- Bet a tavs neduosiu. Ktada tos tavo tetulyts darys?
- Tikrai? - ji vl prisiglaudir umetrankant jo tamsiai degusio sprando.
- Kaip mane matai.
Nuo pradios iki galo papasakojo, kinojo, ir kokia neviltis jbuvo sumusi, kaip ji verkusi ir net pasiskandinti ketinusi, jei
jau jokios ieities nebebt.
- Dieve brangiausias. O tu dar norjai pasijuokti.
Jis purtgalv. Ne, jis nenorjo.
- Kas ia belikt. jei tu ivaiuotum?
- A nenoriu. A nevaiuosiu. Juk tu mane myli?
- Agne?
Ar ji ko nors klaus? Ji nabdjo taip sau. Ji nereikalavo jokipriesaikir patvirtinim. Ji tikjo viskuom ir kitaip negaljo.
Ji tebebuvo dar tokia jauna, ir jos gyvenimo patirtis nevirijo vienos dienos tarpsnio. Nuo sauls patekjimo iki nusileidimo.
Skausmingai saldaus iurpo tebebuvo pervir jos snariuose ir irdyje. Iskstomis rankomis ji bgo pasitikti savo mylimojo.
vaigds sibavo. Kai kurios i j krito medius, kitos leidosi dar emiau ir vlsi veli ol, kur ilsjosi jos
viesiaplaukgalva.
- inai, kad msliepsutrankperknas inakt?
- Argi?
- Ir pameni, kaip mes ketinome po jos akom pasislpti nuo lietaus?
Taip, jis ir tatsimin. Jie kaktada kalbjo.
- Ir kokia mintis mane buvo apmusi. A ketinau tau kada pasakyti. Mane trauk po liepa. A norjau ir bijojau. A
norjau, kad mudu nutrenktaibas, ir atrastmus mons susikibusius, negyvus ir tom paiom akim. Ir a galvojau, kaip bt

buvgrau. Niekas jau msnebebtgaljs iskirti. Aminai, aminai. Bet tai juk nelabai gudru?
- Ne, nelabai. Nepasakysiu, kad tai visiems patikt.
- O tau?
Jis ltai judino galv.
- O man kartais ueina tokios nykios mintys. Usimerkiu ir matau, kaip nea mane. O varpai skambina, skambina... Tik
kain ar mus laidotventintoje vietoje?
- Bene tai svarbu?
- A neinau... Juk mes nesusituok. Ir ktada kalbtmons apie mus.
- Velnio akvisiems jiems. A jau mokiau nasrus ukimti, nebijok.
- inau, jog tu labai smarkus. Ir tavs visi bijo, kaip ugnies. Neumiro dar, kaip tu trankei priirtoj pavasar. O a
nebijau, - tartum grdamasi savo drsa ir savo pasirinkimo puikumu, ji apsisuko, sisprendusi onus, ir paduskeno j u
markini.
- Nusispjauti, kas kneka. Nebus kada ir gyventi, kai visklausysies. Ot, pasigausiu vienkit, pereisiu keliais per muzik
ir liausis.
- Vai neprasidk, Tiliau. Bet kas tavo rankai?
- Niekis. Nuspaudiau.
- Kaip nuspaudei?
Isisukti nebebuvo kaip. O mannuslpti, ir jau maai betrko, kad nebtpastebjusi.
- Labai skauda?
- Kur ten skauds?
- Neapgausi mans. Dl menkniekio nebtum apsiris ir djs vaist.
- Kokivaist?
- Bet koki. A uuodiu, - ji apirinjo rank, pilna susirpinimo ir nerimasties, bijodama prisiliesti, kad neugaut, ir tik
nuo tolo, velniai paglostydama, kaip yra glostomas i lizdo iimtas nepaskrendantis paukiukas. - Ir kas taip graiai aprio?
Kas aprio? Pats apsiris. Padjs, tiesa, piemuo, tasai lubasis. Esanti Doveikos eimyninje tokia lentynl, kur laikoma
vaist, kaip jodo ir kitoki, jei kas nusimua ar sipjauna. Dl niekjuk nelksi miest. Ir apriimui tvarsio ritinlis. Nors tasai
be reikalo, nes lygiai gerai tinka bet koks skudurlis. Apie eimininkjis neusimin. Ir kodl - jam paiam liko neaiku. Ar
bloga buvo kas tarne?
- ia jau Monikos imislai, - nutarAgn, iklausiusi pasakos ir turdama galvoj vaistlentynl. Ji gal nuspjo teisingai, tik
dl jlaikymo vietos per lengvai davsi klaidinama.
Jiedu atsisveikino, nes ji prisimin motin ir jos siaubingus planus. Nors jie jau ir buvo netek savo atrumo ir ji pati
prisismusi narsos ir beslyginiutikrinim, taiau per daug sierzinti nenorjo. Tikriausiai jau jos iekojo. Atsisveikino kartai
ir dsaudami, priaddami susitikti, kada tik bus galima. Eikliu stirnos uoliu kikteljusi per griov, nunareno eia ir pranyko
sodelio krmuose.
uva suinkti diaugsmo, jpasitiks. Jis tebestovjo antkelio ir girdjo. Gal net duratsargbrakteljim. Naktis buvo
sklidina, nebesutalpinanti, plstanti per kratus savito, digaujanio gyvenimo.
Jo buvo per daug vienu metu, tokiu trumpu laiku, koks yra vienos dienos ir nakties eigoje. Keliai linko. Jis skubino pasiekti
lovir isitiesti. Nuspausti pirtai nebent lengvesndarbadjo, o laikas, o valandos tos paios.
Nejaugi jam btpradjsektis? Ir btpavykukelti kojant tokios ems pdos, i kur viskas pasiekiama, i kur galima
pradti kelion? Arba pasilikti visados toje emje, nieko daugiau nebegeidiant?
Kokie gi jo planai yra buvanksiau?
Jis norjo uaugti, pasidaryti savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. Tvo jis anksti neteko, greiiau, negu pradjo tikti jo
palikti batai. Parve j i Biruio malno tuose paiuose ratuose, ant t pai iaud, kuri buvo pats vis glb sidjs
ivaiuodamas. Ptgeras vjas, tvas skubjo su maiais, nes vjiniame keliais centais pigiau. iaudai buvo priliurkkraujo
iki pat veimo dugno ten, kur guljo tvo galva. Jparvesustingus, atalusir greiiausiai jau buvo mirs, kai atrado jgulint.
Kas j trauk atidaryti malno dureles vjo pus? Kokia baisi jga slypi umigdyta vjinio malno sparnuose! Gal jis
susimai, usigalvojs apie rpesius ir bdas! Tik ingsn nuo slenksio tespjo paengti, kai girgddamas ir svyruodamas
nusileido i viraus sparnas. Jis iguljo taip ilgai, kiek truko pripildyti prie latako mai. Kai miltai usikimo, j pradjo aukti.
Paskui pamatdureles atdaras. Jis guljo ant ols, o sparnai vienas po kito lyg i debesleidosi, girgddami ir dsaudami.
savo smarkumu patraukdami i vietos vis malno kg ir tuojau kildami auktyn. Kaip niekur nieko. O Gelaius guljo
negyvas. Taip nusakjatve, patsai Birutis ir kitas mogelis. Prie ulinio jis plovsukruvintdrabu. Per arti buvo sums jo
peius, keldamas veim, ir, matyt, netyia prisiglaudgalva.
Tvas buvo nira ir nekalbus. Lieso veido, geltonais sais ir retais viesiais antakiais, jo vilgsniui teikusiais gerumo ir
platumo. Jis turjo trk ir prie kokius orus sksdavosi negalavimais. Poakiuose apie nos, taip pat ant rank buvo pilna
mlyntakir brkneli, tartum, raalo buteliukui suduus, aptakytir niekad nenuplaut. Tilius ir kili maesnieji ne kartyra

band paseilintais pirtais nutrinti anuos mlynus takus. Tvas tikino, jog tai akmens angli dulks, sidusios krauj ir
matomos po oda. Ir nenutrinamos. Bet tikti tuom kakaip nesinorjo vaikams. Namikiams jis tik atrodnira ir lyg piktas
vislaik, o kiti sak, jog tai aukso irdies mogus. Dargi sakydavo, jog jis moka taip papasakoti. kad reikia klausytis vark
nusimetus. Jis turjo apie k nekti. Grs i kur nors ir igrs alaus, jis neidavo tuojau gultis, o prisitrauks kalad prie
idinio, kaiiodavo abus ugnin. Galv pakreips, irdamas kakur per prieados vir. Angli ir liepsnos atavaistose jo
veidas darydavosi tai raudonas, tai auksinis, o sai - lyg i smulkuivario vielelinupinti. Jis panekdavo apie kotijir jos
miestus - Glazgovir Edinburg, apie darbus kasyklose. po kalnais. Ten j apimdavs tokis lidnumas, jog giedodavs ventas
giesmes, ypa tas, kuriomis apgiedami ir apgarbstomi ms mirusieji ermenyse. Kas kartas jam atrodydav. jog jis gyvas
leidiasi kapir i jo nebeikils. Taiau vietoje namo jis dar patrauks per vandenis toliau, nes labai norjs susispausti gra,
jeigu jau kartijs sviet. Pasieks ikagir dirbs lokjarduose, arba gyvuliskerdyklose. Ir ten jam nepatiksu negrais juodaisiais, tad sitaisgeleinkeli kompanijoje, vadinamoje Santa Fe. Dideltai buvusi kompanija ir turtinga. nes mokjusi
savo darbininkams grynu auksu. Kas savait sustodavs vagonas, apkaustytas geleim ir saugomas dviej ginkluot vyr.
Kasininkas semdavs aukso dolerius staiai i maio. Taip, tikrai i maio. inoma, tiek kiek udirbta. o udarbiai buvmenki.
Bet auksinipinigmaius jis buvo mats.
Jis gro metai prie kar. Spjo vesti, padti dolerius bankir jau dairsi ko nors geresnio. O i to gerumo liko tik tiek,
kad viskamaros siengaljo nulipinti rusikais rubliais. Jeigu btbuvtie Sanla Fe kompanijos mokamieji aukso doleriai ar
net paprasti - popieriniai, iandien jie kitaip gyvent. inoma. Dar jis turjo kakparodyti godiems kaimynams. Ir tai buvo
rops pavidalo butelis, pagniautas viename one ir tame gniauime su dviem duobutm, kaip tik suimti pirtais. Kamtis
usukamas, sidabrinis ir taip taisytas, kad tiko vartoti vieton stiklinaits. Ant to stabaus butelio viet raas WHISKEY.
Galjo aikinti, kiek tik nori, kad tas odis reikia niek kitkaip degtien, bet vaikams, klausantiems tvo istorij, jis buvo
didesnis ir svarbesnis. Kain kas paslaptingai ikilnaus. Kas degtienei paymti vartos tok nenusakomod, kai ir be jo, tik
pauosius, puikiausiai susivoksi, kas butelyje kliuksi? Kartais jis rodydavosi toks didelis, baisus ir juodas kaip negras su peiliu,
nuo kurio smgio tvas atsigyn, tik spirdamas jam blauzd. Arba kaip tas su kukurzine pypke juoduose dantyse ir ipstu
andu nuo kramtomo taboko, iusteljs iupsnel pelen akis ir pilnoje praeivigatvje inarsts kienes taip vikriai, jog jis
nenorjs priimti jam atkito dolerio, manydamas, kad tai u akiprikrtim. O jis buvo i jo paties pinigins. Ten mat ir vagys
laiksi tvarkos - paliekviendolertramvajui, alui ir ukandai. Buvo tai ano pasaulio, miliniko ir masinamai purtanio, tvo
pereito beveik basomis kojomis, maa nuolaua, ia atveta kaip akivaizdus rodymas.
O prie tai jis tarnavo kareiviu. Du mnesiu su virum isitryn ant iaud vagone, kelionje per Sibir, Baikalo eer ir
Mandirij. Kunkzai ir japonai juos mu, o jie tik bgo. Perautu petim jnearklys tol, kol pajgisilaikyti, usiguls ant
kari. Paskui pabudo lauko ligoninje.
Tvo jis neteko per greitai. Rodos, dar nebuvo iklauss visjo pasakojim. Jdar daug turjo slypti po jo plikteljusia
kakta, blizgania it varis prieados arijose. Jis daug ko ketino klausinli, sulauks tinkammet. Ne, per greitai. Tuo labiau
kad be jokio pasiruoimo ir perjimo patsai turjo uimti jo viet. Visi u j jaunesni, o motina prispausta nusiminimo ir vargo.
Tai, kas buvo taupoma ateiiai, teko paimti ir vartoti, nelaukiant nsubrendimo, ntinkamo laiko. Jis lik stebjosi, kaip itoks
netvarkingas jo jaun jg pustymas neatsiliep. Uaugo, perengdamas vienu didiuliu ingsniu tarp, kuriam kitiems
prireikdavo keleto met. Jo vaikystbuvo numesta upakalin. Ji buvo perlkta uoliu, perokta vienu pasispyrimu.
Savo mokytoj ir patarj neteko labai anksti. Turjo sukaupti atmint ir suadinti vaizduot, kad atgaivint tam ar kitam
atvejui reikalingvaizdpavyzdiui ir palyginimui. Kaip btdars tvas jo vietoje? Gal taip, o gal prieingai? Pasiklausti jau
nebebuvo kaip, nors ir didiai knietjo. Ir nors jo nelaiknlabai imintingu, nper daug gudriu. Kaip ir to prieraiumo, kurs
ingsn jungia ingsniu ir most suria mostu. Niekad jis neprisiglaud iltai ir nepeiojo s, dargi jaut savotik baim ir
baimne vietoje - kad nepasakyt, jog tai negerai. O taiau jis pasiliko didiulis medis, peraugs mikir vieniai ryms ant jo.
Matomas i vispusi, teudengiamas tik debesir nakties.
Ir j tokdideljis pats iaugino Jau vliau, nuolatos darydamas palyginimus ir daugelyje vietrasdamas jo pranaum. Tvas
tikjo ateitimi ir dl jos nieko nesigailjo. Jis giedojo graudias giesmes, laidodamas save kasyklose po kalnais, inodamas, jog,
ilips i j, gals daryti savo. Jis nepabgo ir toliau nusikelti, kad tam savarankumui paruost tvirtesnius pamatus. Svetimi
kratai jam tebuvo kaip kis, kuriame dirbdamas telaukia sutarto laiko ir usidirbtpinig, kad galttutuojau ieiti. Tai, o ne
kas kita, jam ir jgteik iksti ir itesti. Jis likjo laikinumu vardan to, kas turs ateiti, kaip jauna motina, laukianti savo
pirmagimio. Jeigu tas jam nepavyko, tai niekas dl to jo ir nekaltino.
Tiliui viso to trko. Jis pavydjo tvui jo kelioni, jo pasaulio painimo, bet ne vargo fabrikuose. Jis svajojo apie anuos
kratus ne darbininko ir skurdiaus vaikino akimis, bet tokio, kurs gali visur eiti ir visk matyti. Ir pasiimti, kas patinka. Jis
daugiau inojo u tv, ir jo akiratis buvo iplstas skaitytapraym. Knygos j buvo apgadinusios, duodamos ne tikrov, o
tik jos atvaitus, krintanius jautriir imlijaunysts ird.
Jis norjo gyventi dabar, tuojau pat. Toli toli yra alys, kurias tereikia pasiekti, kad pasotintalk. Bet kaip? Jis to neinojo.
Kur slpsi jo negalia? Ar negaljime engti pirmtvirtir nulemiantingsn, ar nedalioj, kurios prakeikimo ympradjo jausti
gana jaunas. Matydamas aplink save galinius daryti tai, kas jam neprieinama, iugdnepasitikjimsavim ir menkavertikumo

jausm. Nebtinai tai turjo bti dideli dalykai. Jei jis negaljo sigyti dviraio ir su kitais vaiuoti ten, kur jie, jei jis dvjo
aptrintvarkir prastus markinius - jis nebenorjo maiytis tarp geriau atrodani. Jis nebedrso ukalbinti mergaits vien dl
to, kad jmatokanisu kitais, aunesniais jaunuoliais. aunesniais, tik jo manymu. Jis trauksi savin, jis niekino visa, kas ne
jo, ir kaip tik dl to, kad negaljo jo bti.
Knyginis, iskaitytas pasaulis jo savo ruou alia jo, tik papildydamas tr kumus, tai pakeldamas dvasi, tai j
smukdydamas visai ne vietoje. Ilg laik jis vien tuom ir tesirm. Per daug anksti turjo atsidurti vienas, ir tai suformavo
nevykus, ipstir sudarkytpasaulvaizd. Ir t pradjs jausti ir matydamas jo pragaitingus padarinius, jau negaljo taip
paprastai atsitiesti. Tam reikjo pastang. Jo pastangoms niekas neskatino. Jis tik grau si ir lauk. Vien dien turjo
susijaukti dangus ir irauti medius su aknim. Karto, audringo ir nusiaubianio vjo jis lauk.
O mattaip nedaug ir lygiai nedaug jam btutek. Kartais pagalvodavo, kas bt atsitik, jei ne ankstyva tvo mirtis?
Gimnazijjis btbaigs, ir kas po jos? K jis btpasirinks? Ar jo jaunysts aistros btbuvusios apmalytos mokslo ir
inojimo? Siekti mokslo vien dl baltrankir patogaus gyvenimo jam taip pat atrodkvaila ir vistivargtmetir paties
mokslo paniekinimu. Kam, jei ir be jo t kstaniai gyveno ne blogiau ir nesiskund . Dargi diaugsi neapsikrov sunkia
painimo nata. Jlaimkaip tik rmsi akiraio siaurumu, kaip tik ji puikiausiai tarpo jo ubrtame rate, nesileidiant vidun
iekojimu rusenanio nerimo. Jei tik geras ksnis siekimvirn, tai i tikrjkam? Ne inigausume, o inojime, kaip prieiti,
tnojo tasai magikasis raktas.
Uaugs ant ems ir nuo maens savarankikai dirbs, taiau nepasidar tikru kininku. Tja kryptimi pasibausti jam
neleido iimtina eimos padtis. Jis vyriausias. Jis negaljo vienas ant savo galvos usikrauti broli ir seser paruoimo ir
ileidimo gyveniman, ko nebtivengs, pasilikdamas ems paveldtoju. Jos per maai tokiam briui ir dalintis nra i ko. Jis
lengva irdimi atsiadjo pirmgimio teisi, vildamasis neprapulti. Ir diaugsi matydamas, jog brolis kieiau imasi ir kitaip iri
reikal. Tvo paliktai emei ir savo artimiesiems jis jautsi atidavs pakankamduokl - eerius savo jaunysts metus. Jis
turjo itverti iki kariuomens. Ji kilo prie akis ir tuo paiu naujas etapas, naujas skyrelis jo kely.
Nieko gudraus nebuvo pasidaryti puskarininkiu. Dar kain ar to laipsnio jis bt ivengs. Puskarininkimokyklon rinko
paius smarkiausius, ir, jei jis ne i toki, tai bent labiausiai apsitrynusi ir gerai atrodani. Vadams jis tiko net
nesistengdamas, ir jau visikai galjo tiktis pasilymo pasilikti daliny liktiniu. Tokpasilymjis gavo. Ir galjo jtuojau pasisti
po velni. Nes, jam tarnaujant, buvo taip patvarkyta, kad pasiliekantieji liktiniais turi dar pusantrmetibti kandidatais ir tik
tada laukti pilno atlyginimo ir vis priedermi. Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatipo dantys nuo bendro katilo
sriubos ir slankiojimo su ydmergm miesto sodo pakraiais. Vienas vyklis j galutinai nustat prie kareivik karjer ir
paliko slogprisiminim.
Gra vasaros sekmadien septyniolikamet sesuo sdo autobusan ir atbildjo aplankyti brolio ir miesto pasiirti. Jis
aprod jai banyias, aiktes, parkus. Nusived kin, kur garsinis filmas j staiai suavjo. Usuko kavinn pasivaiinti
ledais. Lydint autobus stotin, prie namo, ant suolelio sdinti senyva moteris su plunksnom prie kepurs ir uniuku skreite
rsiu balsu tar:
- Tokia jauna, tokia grai margait, ir kaip tau ne gda vazotis su kareiviu? Fi, iu!
- Kji sak? - sikibdama tviriau rank. sunabdjo sesuo.
- Et... Supaisysi. ktokia pelda sako. Na, kad tu grai ir jauna, sak...
- Bet juk tu ne kareivis? Tu puskarininkis? Ir tau kiti pagarbatiduoda, - grdamosi jo pablizgintais antpeiais, stebjosi
mergait.
- Tai... Bet tai tas pats biesas.
Jis paspaudingsnir galvojo, ktai unininkei paleisti jos susivluskuod.
Su geromis kuopos vado rekomendacijomis jis niko rayti praymus. Vienas kartas nemeluos. Tai tikrai. Ruden ir iemjis
ilaik. Ir sulauk. Ir tegaljo pasakyti - kas i to? Leisdamas maloniai laikvalsiaus daboklje, svarsti vispusikvailai
susiklosiusipadt, ir vieloje gailesio ir susikrimtimo dl prarastos nepasikartojanios progos jam kilo atkarumas ir pyktis.
Jame pabudo gaivalas. Jis grir musi. Ir stebjosi tuomi, ir su pasitenkinimu nusprend, jog anksiau prie to niekaip nebt
prijs. Nebtdrss - paprasiausiai. Ir nejau tik dabar suaugo vyrus ir pajuto jg? Tos jgos tnota ne vien raumenyse.
jvelglkestingos akys. Jo ilgjosi ir tiesrankas j. Tereikjo tik nueiti ir pasiimti.
Jis tik dabar tesuinojo, kaip baisiai buvo isiilgs moters.
O tai jau buvo labai daug. Taip daug i karto, jog sukosi galva. Jis viskturjo ia pat, ranka pasiekiamai. Jis dainavo visa
gerkle, atlikdamas paius sunkiuosius darbus, ir jie slydo lengvai, lyg aidiant, lyg pramogaujant. Jis maai bemiegojo naktimis.
Laukpokaiio valandos, ir tos uteko atgauti jgoms ir nejausti nuovargio. Ir vl giedriom akim stebti sauls lank, svyrant
emyn. Ji nusileidia, ir eliai atslenka i mik, i tyrelio, i eero jo vidury. Su rkais, su varlikurkimu. su bavimu nakties
paukio. Pati naktis ueina.
O ten ji stovi ant tilto ir laukia.
PENKIOLIKTAS

Btjau geriau nevaiavs turg. Tokius reikalus ir mona galjo atlikti. Tai nebtKrivickas prikibs, kaip erkkarvei
temen, kad ndantim neatlupsi. Ir dar kur - prie veimo rinkoje, kur mogus prie mogaus ir vis tokie - pastatytom ausim,
isiioj, kad daugiau nugirstir paskui lieuviais plakt, eidami pakiemiais.
- Pons Doveika, odeli su tamsta persimesti noriau.
- Praau.
- A dl to mat...
K ia tiek daug. Doveikai aiku, koks tas odelis. Per deimt valdymo metvisko pasilaik. Sprend, lygino, tais. Tik
kam ruoti teatrviso valsiaus liaudiai? Jie gali ueiti, prissti ir pasinekti vienu du. Nors, po teisybe, to nekjimo kaip ir
nebt.
Bet Krivickas moka ir pasibranginti, kai taip.
- Galim ir ia pat.
- Tai nieko. Ueikim.
Jis pamalaus ir pusbutel. Ir godiai igrstiklin. Krivickas lenki abiej. mus pakvietimas atsissti u stalo sujauk
jo umaias, atmdrs. Bet jis tikjosi jatgauti po antro ir treio stiklelio.
- A mat kaimynikai noriau, kaip ia sakant.
Doveika juoksi. Jie tiek ir tiek yra kaimynikai ir draugikai aikinsi. Ir vl dabar i naujo. Geriau jau juokais nuversti.
- Kaimynai juk ir esam, tai kodl ne?
- A tpatir sakau.
- Nu matai.
Bjauriai kyri muslindo tarp, sidama nuo vienos ant kitos kaktos, patraukdama alaus, pasidaydama degtiens taurelje.
Ir sus ji taik sivelti nesirpindama, kokios bdos suvedkaimynus, taip i pairos nepanaius ir skirtingai nusiteikusius.
Krivickas drsinosi:
- Tdarinljau galtum, pons, man atiduoti.
- Kad, Krivickai, pats i tuio kiaurpilstai. inai, kaip yra tai, ir pabaikim vienkart.
- inote, inau. Ant dokumentnebuvo parayta, kad su trobesiais.
- Bene pats skaitei? - lengvai ypteljo Doveika.
- Buvo, kas skait. Gerai pamokyti, ir man sak.
- Sak, sak. Nebtum klauss, kkiti sako, tai iandien mes nesibartume.
- A nesibaru. A geruoju. Parayta buvo, kad tik emkeista bankui, o ne trobos.
- A pirkau su trobom.
- Duokim, kad pirkai tamsta... O jei ir btum pirks, tai kur dsi, kai savo trob tiek ir tiek? O man ta darin labai
praverst. Nusigriaunu ir parsiveu.
- Man nepasakysi, kas reikalinga, kas ne. Jeigu nori inoti, tai man ji iemet itin bus pravarti. Apsjau visus plimus ir, kas
uaugs, rudensukrausiu.
Krivickas prisipyldegtiens. Ir vl padjo. Jo akys mirkiojo, andai knitjo. Jis galvojo labai temptai.
- Susimildamas, nepaleisk mans tuiom, - tylaus grasinimo gaidelatsiliepjo odiuose.
Ir Doveika taip pat galvojo. Ne pirmkartgalvojo ir pergalvojo.
- Matau, kad su tavim nebus galo. Vis ta pati giesmel. Antraip apsukus - nereikjo prasidti su teismais, nereikjo dergti
mans, o i karto kreiptis, kaip mog. Jei teisybtavo - e. O jei ne, tai palauk, vyruti. Isiaikinti turim. Geruoju - sviet
pereisi, o piktumais - kur tu, toli? Usimosi lazda, tai lazda ir atkars. Btum atjs ir pasikalbjs. o ne puols kaip uva
blauzd. Ir gal btume sutar? Nesakau, kad ne. Dabar jau per vlu.
mogus klaussi i panir, galvnuleids. Ta pati nenuorama musakjo jo nuplikuspakauir, nuo jo pasispyrusi, skrido
kiton stalo pusn. Doveika, nepaksdamas jos kutenimo, susikeikir plojo delnu sau per kakt. Muskrito po stalu.
- Biau geriau sudegins, jei taip, - pabuvs itar.
- Galjai, galjai.
- Tai persipraau, pons Doveika. A umoksiu u pusbonk, kpastatei.
- Nereikia. sveikat.
Doveika buvo prats prie visko. Jis galjo iklausyti ir nesupykti. Tik reikia tvirtai laikyti savo, ir gana. Jis atsiklir ijo.
Pusbuteliuko dar buvo lik, ir vienas prie stalo Krivickas apmaudui ulieti.
Apmaudo isineir Doveika. Ir patsai nebesusigraib kodl? Nepalyginamai sunkesniuduoijam buvo teksprsti ir
isprsti. itoji jau pradjo jvarginti. Nors kas ia tokio, kas ia ypatinga? Tik alto kraujo daugiau, kaip visuomet. Tistorij
reikia umirti. Ir pabaigta.
Dviejsavanoriemes jis atpirko, ir niekas nepasak, kad negerai. Tie vyrukai apsiirjo ir i karto nutar, kad neverta
palaidoti savo jaunysts kakokiose velnynse. Taigi, kam velnyn, o kam namai ir tvik. mons daugiau prie miesto link.

Per daug ir neusipra ir gavo t, ko norjo. Ir ivaiavo dainuodami, atsakaniai nugr magaryioms. Tik su Krivicku
nelabuoju vis dar kebelinetrksta po iai dienai. Tas, matai, bandpasidaryti kininku, bet, kai prie savo turtdviejhektar
i valdios dykai gavo dar deimt, ir nebeinemogeliui galva. Duoda banka.s paskol- ima, kitas pasilo - irgi ima. Jei
duoda, tai ir ima ir negalvoja, kad reiks grinti. Nu, reiks, bet kada dar... O kad nuoimiai auga, to jau nemato. Kai gavo
pinigo, tai ir pagyveno aliai. Ir tik darinsurmant sklypo, daugiau nieko.
Taigi su Krivicku, drieo kiauiniu, vis negalima pabaigti. Bankas dav, bankas turi ir atsiimti. Paskelbvarytynes, tai jau
inok, kad ir parduos. O jis dar krtinkimba, kai nori patarti. Na, ir pardav. Kitaip ir negaljo bti. Jeigu varytyns, tai,
vadinas, vieas dalykas, ir gali pirkti, kas nori, kas turi i ko ir kam paranku. Nupirko Doveika. Btnupirks kitas, tai nieko.
Bet jei viraitis, tai btinai suktybmis. Jis pirko, kad patiko, kad emnebloga ir eia su eia sueina.
Kiek aar, kiek piktum. Girdi, nebtpardav, jei ne Doveika. Jis norjs, tai ir sutaiss visk. Pridirbo mat, niekadarys,
visokieibi, susimusu vienu, ant paties viraiio puol su rungu turgaus dienoj, tai ir nubaud komendantas mnesini. Be
teismo. Kam ten teismas, jei byla per daug aiki. Atliekant jam bausm, ir vyko varytyns. tai kodl ess viraitis kaltas. O
nvelnio. Taip tik susiklost. Ir susiklost, reikia pripainti, nelabai palankiai jam.
Ech po kelmais! Jei ne tas, tai kitas btinai tau turi kutenti paastis.
Ir darbinink klausimas staiga opus pasidar. Iki iol josi gerai ir savaime, bet nusausinimo darbai galjo padt pakeisti.
Didelpagunda bernams paioje paonje. Jeigu kas, susirinks skudurus ir ieis su kastuvu tyrel. Tili jis vertino. Jo kiet
rank, jo imon. Uaugs ir ivargs jaunystant ems. Visgi prisipratreiam mnesiui. Bet kas bus, kai, tam pasibaigus,
persigalvos? Ir paiam pasiuiausiam darbymeiui ujus - tada, kai mogaus be spstnmiesto Varlinje nesugausi? Jis jau
suko ton pusn, kad liktiki metgalo, bet tas dar prasi nespirti. Ir aiku, kodl. Jis norjo turti laisvas rankas ir patirti,
kaip su grioviais.
Be to, Jonas. Geras ir siningas, ilikimai atpyls eilmet, savarankikai veds ir nepridars kiaulysi, nori pradti ant
savs. Ir prads. To jam neudrausi. Isives Julir knis savo em. Tokie knisliai duonos turs per akis, ir neima pavydas, kad
jiems seksis. Taiau Basiuliks t pajus. Teisyb, neteks tarnybos ir pareig, jis ir patsai daugiau galjo atsiduoti kiui, bet
reikia vis tiek vieno vyro, kuriam galtum patikti raktus ir laikrod. Greitosiomis nieko gero nesugriebsi. mogreikia painti ir
painus prisijaukinti. Tai ir buvo Doveikos bdas - eiti per gyvenim ir laimti. Lig iol - ai Dievui. Prisijaukinti tai, kas
naudinga tau, o kas ne, pastumti toliau, pavarinti. Jo akys krypo Tili. I pat pirmos dienos tas berniukas jam padarger
spdir lig iol nepagadino. Taigi kad j pasilaikius ir paruous ieinanio Jono vieton. Jis pravartus kyje, tai ir turi pasilikti. Jei
nieko kito, teks pasinekti su mona. Moterikas gali, jei nori.
- Ar skaudiai ugavo rank? - klaus, pamats andien.
- Prispaud, ir tiek.
- Na, vadias jau vis galsi nulaikyti, kol apgis?
- Smulkmena, - numojo Tilius.
O tas kaip tik labai ir paliko eimininkui. Kitas btdejavs, suks uodeg, kad daugiau ilot, i pagalio veimprikraut.
Maa toki, kurie nesiksina apgauti savininko, manydami, kad jam tai ir i rankovs byra. Ir jis - tai vien tik inaudotojas ir
niekas. Jeigu vyrikj pusjis vylsi kaip nors veikti, tai moterikoji vertne kart, atsmaukus kepur, padraskyti nagais
pakau. Ieis Jul, lervakoj, ir kpastatysi jos vietoj? eiminink jaunoji - kgi, ll, pirmkart udjusi ant ems savo
dailikoj. Negudusi, neusigrdinusi rpesiams ir vadovavimui. Kad ir bandpamau pratinti, supaindinti, paaikinti, bet ne
per diento atsiekiama. Jei pati domtsi, tai kita byla, bet lig iol didels meils neparodkiui. Na, inoma, ne tam ji, kad
turktsi kiaulidse ir markstytsi daruose. Jis parsived mon savo diaugsmui, savo aki viesai, o ne rpesiams ir
darbams.
Ok, kaip jis myljo Monik, savo brangiausi, mieliausimonel! Patsai dangus jbus pasiunts jam, bent jau antrajai jo
gyvenimo daliai papuoti ir praskaidrinti. Jis tikjo jos meile ir venta itikimybs priesaika, net neprileisdamas artyn minties,
kad kitaip galtbti, kad kas drstj apgauti ar netinkamai pasielgti, tteis pasilaikydamas tik sau ir sau taikydamas kuo
didiausias lengvatas. Tad, gyvenant sutarime ir meilje, visa kita yra niekai. Jis turjo patyrimo daugelyje srii, jis sugebjo
valdyti valsi, priversti klausyti statymvisokius neklauadas, tai kjau ia dabar. monos nepaslankumus jis tikjosi atsverti
savo gabumais, tuo labiau kad dabar jam ir beliko rpintis tik kiu ir ja.
Antri metai jis intensyviai darbavosi namie. Netekus gerai apmokamos vietos, netekus galios visuose punktuose su
virvalandiais, su posdi, komandiruoi pinigliais, jas turjo atsisverti kiu. kis stovjo paioje auktumoje. Naujai
pripirkti sklypai, padidin jo bendr plot visu tredaliu, tinkamai apdirbti, galjo gerokai pakelti Basiulikes. Pl, vert
krmus, draskvarputynus. Jei pirmais metais dar neuderjo kaip reikiant, tai antrieji jau turjo bti visai padors.
Basiuliki taip greit neveiks. Kol jis dar sveikata nesiskundia ir nestokoja noro. Yra dl ko grumtis ir tiklis atpildo.
inoma, atleidimas i viraiio nebuvo nmalonus, ngeras daiktas. Bet kai taip susidjo, kia bedejuosi. I pavydo ir kerto
vedami suskund, susuko, nors nieko tokio baisaus jis ir nebuvo padars. Gero gi - tai begales. Viekel, girdi, sau prasiveds,
sausinimo darbus trukds ir sabotavs. Naujakurius lugds ir emes i jatiminjs. Kdar? E, jei i pagrindtuos reikalus
kas btpanagrinjs, tai suvis kitvaizdbtgavs. Ne jo nusikaltimai, kitpramanyti, ne kas, o tai, kad priveisper daug

mokyt. Priveisir nebeturi kur padti. Viraiio tarnyba ne i paskutinij. Tad ir atsiunttok atsargos kapiton. Nepasisi
tokiunim ko pjauti. Neduosi gero pragyvenimo, tai jie tuojau tau prie valdisusimokys, revoliucijas kels. Ktu jiems?
Vargas tik. O seniau, rodos, sklandiau josi. Mat vis jaunyst. Nors savo metais Doveika dar nesiskund. Paprasiausiai galjo neirti kalendori ir nesirausti po metrik knygas ir tada kaip i pirties, moiuts nuglostytas, naujos drobs
markiniais apvalkstytas. Tiek dar jgos ir avesio gyvenimu. I kitos puss pamus - ir nebuvo kada dairytis. Jis turjo
gyventi. Melti visais deimtimi pirtir irti, kad rankovineprisimelt. ten, kur reikia, tam skirtind.
Nemalonius potyrius turguje jis stengsi atsverti maloniais apmstymais apie mon. Visa, k reikjo, ko pageidavo,
nupirko. Ir dar daugiau, ko ji nepra, bet kas, jo nuomone, jai galjo patikti. Ir jam pavykdavo nutaikyti. O tai vis geri ir
nepigs dalykai. Geri, kad juos kur... Jis energingai sieksi j uvaldyti, sigauti jos vidun, pasiglemti sau visikai. Tad jos
trokimai turjo bti ir jo taipogi.
O paskui jis net nustebo, taip netiktai lengvai isprends darbininkklausim. Ukalbino, ir Tilius be odisutiko.
- Gerai, - pasaktasai aunus vaikinas.
Tuomi jis nubraukpaskutines nemalonias dulkes, parsivetas i turgaus. Dideldorybper daug neplepti. Patikimo vyro
pirmas enklas. Gerai, arba klausau, bus padaryta. Jau ia beveik karikai. Tas reikia drausm ir pareig. Ir nuo savs
neketino likti skolingas. Tai usilieka atminty ilgam. Tokiu metu bertas grdas atnea deimtj.
Vedsi vidun, suradarbo sutart, ir abu pasira.
- Monikut, - paaukmon. - Mes ia pasiram svarbdokumentir turim antspaudprimuti. Seniau tai btum permusi
rankas, ir atlikta. O dabar - jau antspaudo reikia.
mona klausiamai pasiirjo. Jeigu reikia, tai ir mukit. Vyras nusijuok:
- Pas notarnegi vaiuosi? Aplaistykim ia pat. Gal koks laelis drgms prisilaiko?
- Taip ir sakykit, kad norit igerti.
Tos drgms indaujoje vairios matsi. Pilnuose ir pusiau nugertuose buteliuose.
- Ir sau, ir sau stiklinait.
- Ir man? - abejingai pastebjo Doveikien, tvarkydama stal.
- Nu, kaipgis. Reikia susimuti, kad skambt. Tai bus ir rankpermimas. Ir enklas, jog gyvensime ir dirbsime santaikoje
ir susiklausyme.
Doveika paklpirmas savj, ir stiklins suskambjo.
- Geras vynas, - pagyrTilius.
- Neblogas.
- To gero netrkstam. Savo paigamybos. Valdia nedraudia, tai moterys ir prasunkia, rudenuogparankiojusios.
- Turite tokvynyn.
- Turime, - patvirtino moteris.
- Tu igerk, Telesforai, su eimininke. Aha, knorjau pasakyti? Kad nebsi apsigavs, pasilikdamas pas mus. Jeigu visk
gerai paskaiiuotum, tai vargiai daugiau udirbtumei prie melioracijos. Ano darbo jau a nepavydiu. Gerai, jei graios dienos.
O subjurs orai, ir po udarbio, - samprotavo kikai Doveika.
- Ketinau tik dviratvasarai pasipirkti, - lyg ir pasiteisino vyras.
- Dviratis ne pro al. Uvada kojoms ir laikui. Tgalsi padaryti. Kada vaiuosim miest, ir isirinksi bendrovje. A dar
ioks toks valdybos narys. Mano sskaiton.
- Biau uteks, jei ne drabuieilut. Sumaniau mat pasirdyti, - kaltai ypteljo Tilius.
- Reikia, reikia pasipuoti. Tokios graios merginos aplinkui, - pritar Doveikien. Ir Doveika tam pritar, pilna burna
juokdamasis.
- O tikrai kad graios. Gal sakysi, kad ne? Gi Guo mayljau taip istypusi. Sakytum lendrpaeery. O kiek ia seniai
etskyribaig. Ece, auga msjaunimas. Gi, Tiliau, ar ne pats ten ramulsuki? Maiau, maiau, nesiegnok, nra ia ko.
Susiglaudtaip, nelyginant per linminammainileisti.
Tiliui buvo nepatogu, tai girdint. Ir jos toks keistas ypsnys, lyg ji inot dar daugiau. Lyg ji bt kuo nors dta toje
istorijoje. "Kiaul" - norjo jai pasakyti ir atsikls ieiti. Bet ji atsiklpirmiau, dar pridurdama:
- Grai porel.
- K kalbt, - pritar jai vyras. Jis galvojo praktikai. Turi mergin parankje - vadinasi, priritas prie vietos. Tik kad
neapsileistsu darbu. Bet jis nepanaus tok.
Paskui jau po sandrio aplaistymo ir draugiko panekesio Tilius kakprisimin. Ir niko svarstyti, ant kokios pakopos bus
atsistojs. Jis galjo laikinai dirbti. Ir staiga - pasiliko. Jis net neinojo, ar ia jau tokia gera vieta, geresns neiekodamas
aplink. Prads upkasti. Ir kjis gals pasakyti Petrui? Kaip iemtraukskerspjkl, taip turjo vasarpda prie pdos su
kastuvais pereiti durpynus ir nudainuoti pasroviui, emyn su Vilkija, su nauja jos vaga.
Kjis pasakys Raudonajam Petrui ir Veronikai - jo auniai pusseserei? Jos troboj jie tarsi ir spaudrankas kaip seniausi
draugai, prisiaddami vienas kito neapleisti. Beveik kaip du jaunuoliai, susimyljtaip anktai, jog, rods, kitaip ir nebegals

gyventi.
Kain kas j grau, kas simet uantin ir smukd nuotaik. Lyg kojas bt spauds perdivs apavas, lyg lapi rb
erzinantis prisilietimas. Jis neinojo, kodl jam taip visuomet ieina. Ir tasai nesmagumas tartum nemalonios ataraugos ateina
visada, kai veiksmas jau atliktas ir atitaisyti jo nebra kaip. iuokart niekam blogo nepadar, bet sau? Kas j pastmjo ir
privert pasilikti vienkiemy, kai to jis visai neman ir planavo k kita? Kas j usiund ant priirtojo, kas vijo laukais
atsikeryti vachmistrai? Ir dar tok, kai jgaljo net vaikas sudoroti?
Po to jis krimtosi. Jis gdinosi an veiksm. nes j prieastys ilgainiui bluko ir tapo bereikmmis. Be reikalo, visai be
reikalo. Bet tai paaikjo ymiai vliau.
Ir anksiau, ir tolimoje praeityje jis galjo rasti eibes pavyzdi, kai jo odius ir mint diktavo kain kas i alies. Po to
gailtis ir jausti neskonburnoj, bijoti susitikti su tais, kurie vienaip ar kitaip su tuo siejosi. iuo metu jis didiai vengsusidrimo
ir su picu, ir su eimiu. Ir ne baimindamasis jkerto, o savo paties netinkampasielgim, kurie vl ir vl i naujo, naujais
priekaitais grta.
Kodl jis pasiliko Basiulikse?
Jo irdis nkiek nebuvo atsileidusi ir pavakary, kai j ukalbino Laurynas, atrms nugar vandens bos, ukeltant rat,
su kuriuom velaukvandenkarvms girdyti.
- Ar nesakiau, kad taip bus?
Tilius neatsimin, kad btjam tsak. Jis sustabdarklius paey, ir usirkptdmus dangir nekuiavosi. Ilga eile
ant grandini pasietos karvs um dobilienos bar tartum lin rovjos. Kumel, tverta prie vandens boso, skambliojo
dobilus, arkliai prunkt. J uodegautai vilp, gainiodami muses. Kregds audpaemiu, ir, joms praskrendant sauls
tak. jjuodi lenkti sparnai ybiojo kaip peilio amenys.
lubasis paklrank, sugniau.
- Tvirtos dar ir maniks. Tvirtos. O paiam - tai irgas sunkti i akmen.
- Taip tik atrodo.
- Esi jaunas.
- Visi buvom jauni.
- Ir a buvau jaunas. Kaipgis. Ir Doveika. Jis ir dabar dar toks. A nuo karvs temens neatsitraukiau. Pradjau piemeniu,
piemeniu ir baigsiu. Kain, kur mane ds, kai nebepaslinksiu prie gyvuli? Ive prieglaud? Sako, tokia esanti taisyta
valsiuje.
Tilius nesusivok, ar jis rimtai, ar juokiasi i savs piktu, gaiiu kaip sieros rgtis juoku. Jis gteljo petim, pakraipgalv.
Laurynas ts: - Bet a neisiu. Nenuvarys ten mans. Ten sugrdo visus pavarglius. Atmgyvenimubagui. Ar tu inai, kas
jam belieka, kai atima tarb? Turi mirti. Duonos jis nebeusidirba. Ta, kurijam duoda, stojasi skersai gerklj. Jis nori duon
usidirbti kaip ir visi mons. Vieni agre, kiti kirviu. Jis mat unlodymu.
- Nekokia tai duona, - suabejojo Tilius.
- Vyreli! Tu neinai. Tai tokia gera, kad daugis nortjturti. Tik neino kaip. Buvo toks Pilvinis. Juodus akuliorius dvjo
ir akliu davsi. O matgeriau u pauktvanag. Jis traukper krat, sukdamas ratus. Ir vis toliau nuo nam. Namie gi pati kaip
bravoro jautis, raudona ir isiganiusi. Kai dukterleido u vyro, jai pasogos du pru pinigdav. Smulki, varini, bet du prus.
Vienu arkliu nevaliojo nuveti idinn, imainyti ant tikrj, popierini.
- Parodyk, kur tokia ubagaitgyvena. Prisisuksiu ir a, - kariai nusijuokTilius.
- Neinau to. Neinojau ir tada. O Doveika inojo.
- Doveika?
Laurynas nusinyptnostaip trankiai, jog arkliai suskliaudausis.
- Nugi.
- Eik, eik?
- Ne, ne t. Ne, ne it. itoji - tik seilei nuryti. To medaus laiysi tik tiek, kiek ji duos pati, atkiusi kor. Ji kytels, kada
nori, ir atitrauks rank, kai jau griebsi isiiojs. O tavo dantys prisivels vako ir neisispjaudysi veikiai. Ana kur ji pati.
Pamiks taku jo Doveikien.
Tilius nejuiom sugraibvadias.
- Nieko sau moterl. O senis valiai apsisuko.
- Tai kas? Ir tu apsisuktum, jei nieko kito galvoj neturtum. Jo gi burna pati juokiasi, mergpamaius. Nemaai jmat.
- Tokios tai gal ne?
- Patinka, matau, ir tau. Patinka, velny.
- Kas? - atsiloTilius.
- Ar tau vienam? Kurgi. Ir gerai, kad pabsi su mumis.
Minutkita prajo jiems tylint. Uodas, plonai zyzdamas, lindo aus. Bus lietaus, manLaurynas keldamasis. Jis prisimin
savo band.

- aliukjauiieko. Suleisiu, kad apsiuostyt.

Jis krypavo per lauk, mosuodamas rankomis, pasiokdamas, atsispirdamas sveikja koja. Milinikas, bjauriai susidarks
elis dryko per olalia jo. Karvs baub. Jautis nyptir niaurojo, ragu versdamas kurmraus. ems skrido per jo galv.
Apviestas sauls, priplotas prie ems, neauga, pritraukta koja senas piemuo, artjo prie lstanio gyvulio be baims,
ramiramiausiai. alti, rasoti snukiai pakilo ir didels drgnos akys seksavo pon.
Praulniuose spinduliuose eglynas tvaskjo kiekvienu spygliu, kiekvienu triu imeiu gliu. Jo tirtai tamsiu pasieniu slinko
baltas moteriks pavidalas.
Tasai mikas su boluojania palaukje bliuzele, su pieva pakaln je, juodu, ramiu ups vandeniu, su namais toliau
auktumlje bus regimi kasdien ir kasnakt. Jis neiklys toliau miko auktjuodsien. ia bus valgoma kasdieninduona,
surandami diaugsmo trupinliai ir pasitenkinama tuomi, kas matoma, kas ugriebiama nejuiom.
Prie to dar reikia save paspausti ir pasipratinti diaugtis kartu su tais, kurinaudai ir gerovei plaukia i laukuors ir veimai
darines, kltis ir viralines, lyg btumei jneatsiejamas dalininkas. Ir nesileisti svarstymus, jog kuridienvisa tai nurks su
vjais, be yms ir pdsako. Ar taip nedaroma sen, gerdraug bry, apsdus smukls stalel? Tenorima plepli, svaigti,
ibuiuoti kiekvien i vispusi. Menki, neyms dalykliai gali patapti svarbiais ir reikmingais, bent jau tokiais, jog niekai
prie juos rstus monos sutikimas su visais kitais priedais. Ir skurdios dienos po to - be pinigo, be darbo, be duonos.
mons ia ateina ir pasilieka. Kaip lubasis iauriai suniokotas mogelis. Ar jis neiekojo, ar nesitikjo rasti geriau? Bei
tikra, jog pasielg geriausiai, k galjo. Ar tik ia nesislp kur giliai nukitas dygsnys, siejantis visus ateinan ius ir
nebeieinanius? Ir j pat. Ir eiminink. Jos tikriausiai nieks neatvar. Ir nuvito tarpumiks aikt, jai pasirodius lyg dienos
po darganir purvyn.
Ji jau bent inojo, ko atjusi. Varpai skambjo, j sutinkant. Takus barst geltona smiltimi ir egliakmis. Ir vartus ikl,
perpintus vainikais, ir po jais duonos riekir druskos iupsnelis.
Jo mintys krypo j - ir taip, tartum ji bt vyno stiklin varvinusi dar kelis laus i kito bulelio, i vieno t, matyt
indaujoje, nejudinam, aptraukt dulkmis ir slepianisavyje nuodus, surinktus i pelki olidar tais laikais, kai vienkiem
tebevald Strinos. Ir jos kakl regjo, prasiskleidus jos plaukams. Ir tebejuto jos standias krtis po savo iurkia, kietai
sudirbta ranka, kai ji buvo jpasigriebusi ir prisispaudusi, kad geriau galtapriti pirtus.
O koks jam reikalas, po velni, manyti, kad ji per jauna ir per puiki mona tokiam mognui kaip Doveika? Jis jau
susitvarko - bkite be baims. Jam dar toli iki imto. O ir imto sulauks, dar timanys.
MIKAIS ATEINA RUDUO
EIOLIKTAS
Prie Vilkijos traukmons su kastuvais ir tarbelmis. Tilto turklai brakjo, spaudiami atremtnugar. Dils kilojosi nuo
susdusi ant grindinio, kojas nukorusi emyn, rkani ir spjaudani vanden. Griovi laituose, ant dulkmis apnetos
ols, pievoje, po mediais susimetbreliais, ir ant kelio, pasirmkastuvus. Jauni, paraitytomis markinirankovmis, kleg
ir kauj taip, kad skardjo mikas, ir aplinkiniai unes susiriesdami drasksi kiemuose. Ir vyresnio amiaus, niriai
rpestingais veidais, veliais sais ir retai skutamomis barzdomis. Malsi ir itin senyv ir apnykusi, kuriems geriau lazda, ne
kastuvas tiko. Kas turjo laiko, kas norjo usidirbti ir netingjo, drsiai galjo traukti prie ups ir pradti. Taip skelbturguje
ant veimo ukeltas auklys. Bus mokama juk u tai, kiek padirbsi, tad jokios atrankos ir skirstymo. Darbo uteks visiems.
Nenuoramos ir rpestingieji su sauls tekjimu jau prisistat, lyg bijodami prasnausti eil. Ir taip be paliovos. Atunt
valand jau briavosi gerokai per imt vyr. Ir dar vis jo. Miesto bedarbiai, mok visk ir ein, kur tik skyl atsiranda.
Plkilinus, kertmik, skaldmalkas, dauakmenis ir kasvyr statyboms ir keliams. Aplinkinikaim kampininkai ir
namiai, gebprasiversti su karve ir pora parir daru prie savo menkos trobos. Maaemiai ir smulks kininkliai, turintys
paaugusios eimynos namie ir niekad neatsisakantys udarbio i alies, nors tai ir btpaioje rugiapjtje. Pabgikinink
bernai, driskiai i miestelio turgaviets ir net moksleiviai i gimnazijos.
Jbrys kaip lik traukvisak.
Ne i geros dienos vienam i jkilo toji mintis. Jis turjo usidirbti per vasar, kad galtbaigti mokyklir siekti toliau. Kai
prasitar, kveiks vasar, labai patiko ir kitiems. Daugumas buvo skautai ir manniekur geriau nerasisavo patyrimui pagilinti
ir imons pasisemti kaip mike, pelkse ir prie vandens, atliekant sunkir reikmingdarb. Vieni tikjosi naudingai praleisti
atostogas, palengvindami namikiams ir sau, kitus trauknuotykiai ir neatsiejama draugyst. Vieno tvas turjo didelkrautuv
ir snui galjo leisti bastytis kur tik jam patinka, nesigailint smulkiilaidoms. O kitas, i turtingo kio, ir turjo ibgti slapia,
siutins iki mlynumo tv, kad ieina pas zimagorus ir utrauks jam nelov. O kas jaunimui rpi?
Jie laiksi atskirai, anktai susimet, tartum pasiruoatremti bet kur puolim. Trumpomis kelnaitmis, ant dirpasietais
peiliais plaiose odinse maktyse, atlapomis krtinmis ir vjo suveltais ir sauls nublukintais plaukais. Visi darbo rankiai su
jais kartu atkeliavo. ygio sumanytojas smulkiai buvo apsvarsts ir visk numats. Jie turjo kuprines, prikimtas iauriam

lauko gyvenimui btiniausidaikt, apkarstytas puodais, keptuvmis ir kitomis virtuvs reikmenimis. Jie patys gaminsis valg. Jie
maitinsis daugiausia uvimi - tam tos mekers ir samteliai. Jie gyvens palapinse, prisikloj egliaki- tai kam tie brezent
ryuliai ir virvs. Kiekvienas i eils, padieniui, atliks kio darbus. Virs, keps, lopys ir kurstys ugn. Jie stengsis kaip galint
isiversti vietoje gaunamu maistu, pirkdami tik duonir pien. uvies ir vi, grybir uoguteks. Jie mielai verstsi ir rimta
mediokle, pamudami ernar o, jei nebtprisiekgamtos draugai ir statymgerbjai.
Buvo ir daugiau masinani dalyk, teaptariampanabdomis, puoseljamsavyje ir ketinamatlikti atskirai. Kam elia,
gals usileisti barzdas ir sus. Jie rkys pypkes, nes kaipgi kitaip apsiginsi uod. Teks ir igerti su vyrais, susimetus kurioje
nors pamiks smuklje, ir paloti kortomis, prie save smeigus suomikpeil stalo lentoje. Ir pasimuti teks - to, kad ir kaip
saugosies, neivengsi. Smuklimerginos gabios petynms sukelti. Prisigaudys gyvaiir jomis nukarstys palapinisienas, kad
daugiau siaubo varytatvykstantiems pasiirti. Lankytojnetrks. Mergiots jau dabar plosi i smalsumo.
- Ar tai kasinti susimant? - teiravosi nuo tilto atramos.
- Susimanm, ddule.
- O kad kelns jsper trumpos. Pakinkliai sulaps.
- Tai dar geriau. Nusimesim tas paias ir braidysim be kelni, kaip gandrai. Juk bobnebus tenai, tvel? Kaip manai?
- Bobtai gal ne. Utat laumityrely kiek nori, - traukkitas per dant.
- Laumes mes prisijaukinsim ir pristatysim skalbti msmarkini.
- Iskalbs ne tik markinius, bet ir nugaras. Po dienos nebeliks nvieno. Mama neatne arbatos prie lovos, ir ktada?
- Gersim degtien. Ot, itaip!.. - rodvaikinas pirtais ir burna, kaip jis gers, usiverts butel.
- Blauzdos per skystos dar jums, vaikeliai.
- Jeigu bus spenelis umautas ant kaklo, tai gal? - i panirdbiojo griovkasys, negaldamas atsikratyti minties, kad tie
vaikzai gali ne vienam darbatimti.
Vyrukai laiksi. odio nereikjo skolintis. Ir tvirtai pasiryviskam.
- O gal geistum patraukti bulvins kok lael, kaimyn? Mes ia turim pasimdl vislig, - plojo sau per kienvienas i
moksleivi, artdamas prie ano niros.
- Juk, piemengali, degljpliutyti!
- Kad visas pardavanglams, nebra ko.
- Tai gal anas gaspadorius priims ganyti? Girdjau, vieg, markstydamos laidary, - rodranka Basiulikipusn kitas, ne
maiau piktas ir nedraugikas kasjas.
- Ar tai jau sveikpavarnuo kiauli, kad ia atjai darbo iekoti?
Griovkasys nusikeikir dar atsikrankt. Pasidjo kastuvir spjovporkartsau delnus. Juos trindamas, ijo ant kelio.
- Eik en, gyvatsnapi! Nutrkiu nagu kaip utl. Eik en! Kas norit?
- Neprasidk, Kadaila! Grk atgal! -aukjam nuo tilto.
- A jiems parodysiu, snargliams, usikabinti!
- Kadaila, sakau tau, nelsk! - spjo Raudonasis Petras.
Moksleivieilnnepajudjo. Neatrod, kad btnusigandaukto juodknio vyro, ir nemantrauktis. Kai jis sustojo u
keliingsni. trauks peius ir suspauds kumius, i eils iniro garbiniuotais plaukais, lakuota nosimi vyrukas ir suuko:
- Na, tai duok! A noriu!
Kadaila, galutinai siutintas tokio neregto lumo, smi peties. Kumtis vilpdamas nurlank ore. O garbanius tik
linkteljo ir galva movtiesiai pilv, nudrbdamas kelio dulkes upuolj.
- Valio! Valio! - subliuvo nugaltojbrelis. Visas tiltas drebjo nuo juoko. Pakels ir pievutpo mediais suklego ir su,
tartum kilsteldama auktyn.
Kadaila paoks dar norjo kakdaryti, bet Petras jau buvo jpasiiups u peties ir pastmatgal.
Pradia buvo nenumatytai gera. Jaunuomendigavo.
Tuo metu sustojo brikutir ioks viraitis jo ant tilto.
- Ho, ho! Tai nenuobodiaujat?
- Apsistumdvyruiai dl ilumos, - paaikino Baiktys.
Kultrtechnikas su girininku prisistatprie veimlio. Ilipo ir sekretorius. Sukigalvas, tarsi ir miojo rankomis. Jie lk
kaip kirsdami i valsiaus, kad apskrities ponybpirmiau neatvaiuot. Atuntvalandatidarymas. Bet kur jie tau atvaiuos.
- A sakiau, kad nra ko draskytis, - niurzgsekretorius.
- Negrau, jei btjie mus aplenk, - tikino viraitis.
- Kada tai buvo? Tinau i praktikos.
- Netruks automobilium atrkti, - laikviraiio puseigulys.
- Kad ir automobilium, o visgi penkiasdeimt kilometr. Oru neatlksi. Gerai dar, jei jau ivaiavo. O gal dar ir ne, samprotavo ir girininkas.
Darbininkai vis ariau slinko ir tankesniu ratu supo besiartinanius. Kurivelnilaukti? Ar be apskrities ponjie nemoks

kastuvsmeigti? Gal dar ir kunigas turs atvaiuoti su krapyla ir paventinti pelkes? Jeigu taip, tai idiennieko ir nebeieis.
Nes kol atlaikys miias, kol pasistiprins. Tegul tik veda, nieko nelaukdami.
Ir taip, ir ne. Bet pagaliau ko ia gaiti? Viraitis su sekretorium nutar pasilikti ir sutikti atvykstanius. Su jais ir eigulys
nelyginant koks pasiuntinys. Kultrtechnikas ir girininkas patraukpaupiu auktyn.
Juk taip jau i karto, kokiam apskrities poneliui pamojus pirtu, nepuls visi kaip unes prie numesto kaulo ir, sustoj savo
vietas, nepasius mtyti emi. Kol nurodys kiekvienai grupei savo bar, kol uims krypt, praeis gerokai laiko. O laikas brangus
darbininkui, i savo rankgyvenaniam. Kultrtechnikas tikrino sraus. Kai kuritrko, utat jvieton susirinko dar daugiau
neusiregistravusi. Ir gerai. Samdyti darbo jgai jis turjo neribotus galiojimus. Usibrtam tikslui jis turjo sutelkti visa, kas
manoma. Planvykdydamas jis galjo daryti, knori, tik svarbu neviryti numatytos sumos. Ir juo daugiau sutelks, daugiau ir
bus atlikta per trumpvasar. Ruduo tam nebetinka.
Pirmasis etapas - isilauti i tyrelio ir miko. Jie traukanktyn paupiu, menkai tepramintu taku, okindami per kelmus,
aplenkdami ivartas, skirdami rankomis tankiatvakrmus, susimetusius pudurais ir ikilusius statmenai nuo kelmo, teikusio
sult ir gyvyb senomis storomis aknimis i podirvio molio ir baltos kaip sniegas saulje smilties. Sausos sukritusios akos
tratjo po einanij naginmis. Aiydamosi biro imtus ragini, persisunkusi sakais vyneli senos egli ir pu skujos,
nukritusios nuo medi ir inokusios kaitroje. Jie trauk miku, perokdami iklampotas aikteles, isisukdami utaki ir
pranykdami tarp stor senkamien, kur tik retuomiais tesipynmenka sausviedio ar skirpsto vytel, aplipusi pablykusiais
lapais ir sirpstaniomis uogomis.
O kitas Vilkijos krantas, nuplikintas sauls ir nugairintas vj, brsi lyg aais plikkelmgruodu. Ten buvo pasidarbav
mikakiriai, gamindami Melamedui popiermalkes, versdami jas vanden ir plukdydami emyn aukta ir smarkia polaidio
srove. Skiedr, pagali, pjuven, atlau priversta ir nutrypta pakrant ne vienam primin iemos ir ankstyvojo pavasario
darbus. Vienu vilgsniu sunkiai teaprpiami skynimplotai, nusagstyti kur ne kur sklinmis puimis - tiesiais, anktais, liaunais
kamienais ir aliais akkuoktais virnse, vargo dauomos vj, atskirtos nuo miko ir paliktos tartum liudininks buvusios
didybs ir dabartinio skurdo ir iniekinimo. Tik ankstyvesniiemkirtimuose jau kalsi jaunuts puaits retais ilgais spygliais
ir papurusiomis gli akutmis, gyvai primenaniomis skarotas voveri uodegas. Toliau jos jau deng kelmus ir ivart
griauius ir smigiais dygsniais varsi aukt, utvinusios plotus gaivia aluma, atsirmusia senojo miko sien.
Vilkija sruvo lktais emais krantais, ltais vingiais i ten, i ano, su dangumi susiliejanio tyrelio. Nusekusi ir aptingusi,
apsivertusi akomis ir pagrauusi durpins samanos velnas. Vietomis ji buvo tik upelis, susiaurjusi keleto ingsniplot, bet
juodu, nevelgiamu vandeniu ir sauls nesiekianiu gyliu. Tingia, beveik nejauiama srove ji trauk vanden i tyrelio eero,
sisupusio klampynes ir linus. Augmenija jau jo skurdyn. Maos, plaiai isikerojusios puels storais, gumbuotais stuobriais
ir sakais persigrusiomis akomis pakeit auktus ir tiesius medius. Jos gumbais kerpjo, jos lipo tiesiog i bruknienoj, i
viriir gailikrmokni, aplipusisiauruiais lapeliais ir tvoskianigalvsuimania kvaptimi. Pilka, lyg pelsiais apsitraukusi
samana, nusidraikiusi mlyniir spanguolivakiniais lapais, traukkojas aukiau keli. mintoje pdoje sunksi vanduo.
Ir toje akimi neaprpiamoje, pilkvai alsvoje, kuoktais gburiuojanioje lygumoje, pavairintoje tik kur ne kur skurdi
neaugberelibaltu ir bjauriai susproginjusiu stuobriu, suspindo eeras kaip milinika sustingusi akis.
mons sustojo ir irjo. Prieiti prie jo ne visur buvo galima. Vietomis kilo samana prie einaniojo kojas, ir jis jautsi lyg
duobje, liumpuojanioje ir besisupanioje. Vasar jo nieks ir nemgino pasiekti. Net paios narsiausios uogautojos,
nepaisanios gyvaiir uod, jo veng, nors neisemiami ir nepaliesti brukni, mlyniir vaivorderliai ir masino. O iemia
jo kelias, ir ia taip neapsakomai tyku ir gdu, jog vaiuojantis egnojo arkliams nugaras botagu, kad greiiau prasmukus.
Naktgeriau ir nemginti.
- Tai ia tas eeras?
- ia. Ar nebuvai mats?
- Ne. Kur a matysiu? Tik esu prisiklauss visokipasakojim, - praskleids pueliakas, kio galvvaikinas.
- Neikit artyn, neikit! marmsit kiaurojon, tai narkaniuolo tribos nebeigirsit, kai auks Juozapato pakalnn.
- Na jau. Kai prads durpyneksploatacij, ikas.
- Dar kada prads, neinia.
- Kai tik ivarysim griovius, kai nusausinsim, ir prads.
Eeras tvaskjo migusiu paviriumi tartum didiulis indas, sklidinai pripiltas ir u mirtas viduryje kemsot, ali ir
nepereinamplot. Be krantir prijimo, sumerks savin skubanius prasiirti debesis. j leidosi anibriai. Kvykavo narai,
plieniniais giais skirdami atsimuusvasaros dang.
- Pauktienos ia netrkt. Tik reikia parako, - atsirado ir praktiki moksleivibrelio.
- Nuovs nepaimtum. Kas i to? ia ir gervinuo seno perisi, - aikino mogus i patyrelikaimo.
- unvilreiktturti. Ir gervisakote?
- Rudenpulkai ieina palauk. Tai atrodo nelyginant avys ganykloje.
- Ko ko, bet uvies ia apsiai. Paleisim mekeres darb.
- Lydeksieksnini. Taip sako, neinau. Ir kas ia gali inoti, jei itraukti nra kaip. Mikas eere nugrimzds.

- Vaje! Tai domu!

- Koks eero plotas?
- eiolika hektar, - atsakgirininkas.
- O neatrodo, kad tiek galt.
- Dl to, kad nra su kuom jo palyginti. Jei tai btlaukas ir ant jo pastatytum trobas, tai matytumei, koks graus kelis.
- inoma.
O vispelki, aplusiskurdia augmenija, ir visikai nenaudingo ploto - daugiau kaip penki imtai hektar. Po velni, tai
toks graus laukas, kad per dien vargiai apeitum. Tyrimai parod, jog ia geriausios ries durp, tokia kieta, kad gali be
jokio paruoimo vartoti kurui. Susiformavusi taip, kad prilygstanti briketams ir rudajai angliai. Jos ia sunkiai apskaiiuojami
itekliai. Girininkas neatrodpasipts, vienas i t, neseniai baigusimokyklas ir ijusiplti krato dirvon. Besidominiam
jaunimui jis ir papasakojo t.
Todl ir prasideda ieji nusausinimo darbai. Eero lyg paleisi dviem metrais emiau. Ivarius magistralin griov, seks
oniniai, ir tai galins prieiti prie durps. Durp- Lietuvos ateities laidas. Ji isaugos krato groir turt- mikus, be atodairos
niokojamus kurui ir statybai. Durpmis krens plytines, suks mainas, minkys mol. Molynai iame krate neibrendami, kai
palyja. Durpsukurs mrinLietuv.
Kad taip grau bus, net nesinori tikti. Bet griovkasiams vis tiek dar spd. Jau patsai pasibaudimas versti nuo ami
nejudintveln. Ir, kad ia ne juokais usimota, rodtokie dalykai kaip sveiatvykimas. Net apskrities virininkas turi bti.
Vai neapsieis jau be triukmo. Viraitis vos arklio nenuvarbesiskubindamas.
- Pagers ponybir isiskirstys. O kas mums i to? - spjaudsi vyrai, laukdami eils uimti bar.
- Tokia jduona.
Kultrtechnikas su deimtininku darbavosi suilpagal i anksto ivestlinij, nuymtkuoleliais, statydami vyrgrupes ir
duodami aikius nurodymus.
mogus nusimkepur, persiegnojo ir, pasispjauds delnus, smeigkastuv, pusbalsiu tardamas:
- Dieve, man padk.
Pirma sunki, drgna ir juoda velna atsiskyrnuo kastuvo plokts ir, vysteljusi oru, nukrito samanas.
Krivickas Vargdienis, palauks, kol jo grupei nurodys viet, apsisuko ir pasileido atgal palauk.
Ant tilto dar tebelaukviraitis su savo sekretorium, spjatvsti ir vl suilti. Sekretorius dar negaljo nuryti skubjimo ir
niurzgjo neatsileisdamas.
- Va tau ir atvaiavom laiku. Va tau ir punktualumas. Jis niekad nesiklanksiau kaip septint, o ryt viraitis iverti
lovos et. Nu, ir kas i to? Netvarka. Lk, puol, onus ibarkino toji biesbrikel. Ir dabar turi snausti ant kelio. Jis svr
eis pdus, ugriuvusiom akim, auktai pakirptais plaukais, kad nematytsi ilumo. Judjo ltai, bet tiksliai ir apskaiiuotai.
Atrodpanaus tinginir lerv, bet savo darbatliko puikiai ir buvo nepakeiiamas staigoje.
- Punktualumas pirmiausia. Tada gali ir i kitto paties pareikalauti,- atsakviraitis.
- Pareikalauk i j. Tiek jie jsir boja, - aipsi sekretorius.
- Na, bet a vis vien to neumirtu.
Kur jis tau umir. Jam nereikjo nstengtis. Jis tebebuvo kareivis visais kampais. Ir toks, kurs niekad nesijauia paleistas
atsarg. Jis mielai dvjo aulinius batus ir, per petvelgdamas, nuolat juos tikrino, kaip buvo prats tikrinti, ar gerai laikosi
pentinai.
- ilta, - pktsksdamasis storulis.
- ia toks puikus duburys, ir galtume isimaudyti. Bet neinai, kada atbirbs mainos. Bt juoko, jei aptikt plikus
plikutlius.
- A tai neimu galv. O kas, kad plikas? Su drabuiais jau nesiplukdysi. Tino ir apskrity. Tik a tingiu.
- Apsieisim be to malonumo. Tik gerti norisi.
- Gerti tai gerti, bet a alkanas, pasakysiu atvirai. unsusiau. Juk ilkm be pusryi, nors prie Dievo stalo eik.
- Ot tai tau. Kur ia tokiprabangkelionje? Dar mergos usigeisi, sekretoriau, - karikai ugrdintas viraitis piktinosi.
- Kai sotus, ir merga ne pro al. Gi tereiktpalipti kalnel, pas Doveik. Pasikirstumm kaip reikiant skilandio.
- unis paleistnuo grandini.
- Kosk, viraiti, kam kitam. A jau gerai pastu. Deimt metbendro darbo. Manau, kad teks dar pas jusukti.
- Nepatogu.
- Tai eime punkt, grietiens itrauksim po porlitr.
- Hm...
- inau, kgalvoji. Palauks, jei atvaiuos. Bet mes ir taip spsim sukarti. Negaikim.
Sekretorius atsiklnuo olos. Ir tai reik, jog nesulaikomai veris prie tikslo.
Prie Guo krautuvs stabteljo svarstydami, kas geriau. ar vieia grietin, ar alus su aliu kiauiniu. Moterys, pastebjusios
tokius retus paukius, padko lakstyti ir puldinti. Net veidrod nuvertir sudau. Sveiai pasirinko grietin, alnumatydami

vlesniam.
Spjo atsigerti ir dar po dmsutraukti, grprie tilto.
Visa apylinks liaudis, kiek lik jos buvo, pradedant Guiens mergaitmis ir baigiant BasiulikiDoveika, akylai stebjo ir
seksujudimpaupy. Doveika svarst, kaip jis turi pasielgti. Nuo to daug kas gali pareiti. Padarysi vienaip, gal iloi, o kitaip,
gal prakii. Bet kaip? inok tu, mogus. Ilgai jie ten po balas nesivels. Priepieiam kaip lik laikas bt. Po lempel, po odel.
Vargiai jau kada bepasilaikys, kad tiek ir toki svarbi asmen sulkt beveik kiem. Ne, btinai reikia. Viraitis su
sekretorium jau kuri kada lkuriuoja. Geras mogus tas sekretorius. Kiek kartia grs ir valgs. O gal ir viraitis naujasis?
Gal?.. Kas ino? Blogas tai nra, sako. Ir kodl jau turt bti blogas? J skyr, tai kaip neuims tokios vietos. O taiau
nejauku kain kaip, ir tiek... Ar vienkartjis, Petras Doveika, yra praveds, kaipo valsiaus eimininkas, panaias apeigas?
Tiltatidarymus, pastatventinimus, viejdarbpradias! Kiek kartnet. Ir pakalbti tekdavo vieai. Ir pakalbdavo. Ir,
sako, ieidavpustinai. Ir irdmogui nudieg, ir graudu pasidar, kad jau jam to niekad nebepakartos.
Na, kpadarysi. Bet pasikviesti reikia. Negrau bt. Apskrities ponybgerai pasta Basiulikes. Dar prie senosios. Bet
nebuvo n sykio, kai parsived Monik. Vaizdas jau dabar kitoks. Jis nebe viraitis, bet tokios monos ir virininkas neturi.
Aha. Tik su tais kiaulikais skundais. Id i visur, sudirbo, ir dabar kakoks nesmagumas. Va, kas kelia abejones ir lyg
kirminas grauia pairdy.
- mona, patark, kas daryli?
- Koks klausimas? inoma, kad reikia. Tik ar a sugebsiu paruoti vaies?
- monele, tu mano brangioji, - susigraudins siekrankos Doveika. - Ar tu sugebsi? Tau ir nereikia to. A jau visk. Tik
paruok stal, lkteles. Ukanda tik. priepieiai. Viskas kikai. Alaus dar yra. O be alaus, a inau, kas kmgsta igerti.
mona oko ruotis. Taip, taip, stal tik pakloti. Lengviau pasakyti. O turi bti viskas pirmaeiliai atlikta. Ir pati tur s
apsirengti. Acto reikia. Prie altienos. Reikia btinai. O kur actas? Ji ibgo kiemir apsidairiusi auk:
- Tiliau, Tiliau! Ateik, vaikeli, pasirodyk!
Tilius kartojo emburokams netoliese, u klties.
- Bk gerutis. Ssk ant dviraio ir nulk krautuv. Acto neturim nlaelio. Praau pinigus. Netruksi.
- Gerai. Porminui.
- Ir inai k? Paprayk Guiens, kad leistAgnman trupuiukpadti. Msmergos daruose. SveiDoveika laukia.
Bk geras, Tiliau.
- Jeigu mans klausys, - ko jam nebti geram, jei tik tiek?
- Klausys, klausys.
Ukabins vadias u medio, apergs dvirat, movTilius krautuvn. Moka, pasiutl, nekli, kad, jei ir kas, negaltum
atsisakyti. Bet jam buvo savotikai smagu, kad Agnateis ir pabus ia keletvaland.
Doveika jau artinosi prie tilto, kai i miko ilindo automobilis ir, dusliai sus, girgdindamas kelio vyrir iuodamas per
j, sustojo. oferis ioks atidarduris ir padjo ilipti pirmam, sdiniam nuo krato. Viraitis su sekretorium, o jiems kandin
ir eigulys metsi ton kupeton.
- Sveiki, sveiki. Ar seniai laukiat? - atkis ranka, sveikinosi akiniuotas vyras.
- Ne, neseniai, pons virininke, - nusilenkviraitis.
- Mums mat toliau.
- Utat jsarklys geresnis, - tarsekretorius.
- Tai kur ta jsvelniabal?
- Ot ten, tenajos, - eigulys spjo pirmas parodyti. Rodir kiti. Miojo rankomis, aikinosi, tarsi. Jbuvo visas ketvertas
su virininko padjju, jaunu, smagiu vyru. jvisi kreipsi ir vadino ponu virininku, ir jis dl to nesivar.
- Ar toli nuo ia?
- Rodos, bus apie pora kilometr, - stengsi prisiminti apskrities melioracijos tvarkytojas. Jam teko pabraidyti po balas,
beruoiant planus ir projektus.
- Tikrai bus pora, - tvirtino eigulys, didiausias ivietinovas ir beveik eimininkas.
- O kaip ten nubristi?
- Takelis jau pradivs.
- A tai jau neisiu, - abejingai muistsi sekretorius. - Va, ir Doveika!
- Laba diena, ponai.
- Ogi Petras! Tai kaip kruti, kaip gyvuoji? Sveikinosi, spaudir kratrankas. Visi tebebuvo tie patys, seni, geri pastami.
Seniau susilikdavdaniau, bet dabar jau kiek ir nutol.
- Girdjau, kad veds? Ar teisyb? Ir jaun, puikimon?
- Na, teko... Kbeveiksi, - kukliai teisinosi buvs viraitis. - Todl ir noriau supaindinti su savja. Praau neatsisakyti ir
usukti valandiukei. Uksim, atvsim. Kaip spju, ilgai nesugaiit mike?
- Bravo Petras! A taip ir maniau. Btinai usuksim - nudiugo ininierius.

- Btpamgins nekviesti!.. - pirtu grasino kitas, ne kartgrs Basiulikialir veits deras.

- Tai gerai, tai lauksim.
- Mes ia neilgai. U valandos kokios ir sugrim.
- Velniai ino, kaip mes ten ir nuklamposim. Ir ko man ten vilktis, a visai nesuprantu? Tai kultrtechnik reikalas, o ne
mano, popieriaus graujo, - niurzgsekretorius atsilikdamas, kai kiti jau ruosi leistis balas.
- Nebk pasiuts. Turim eiti, - viraitis jkumiojo paonn ir pusbalsiu barsi. - O kas ten toks? Ko tas mogus nori?
- Krivickas Vargdienis, - pasaksekretorius, pains savo valsiaus nar, staiga lyg i po emiidygussu kepure rankoje.
- Ko tamstai, pilieti? - paklausviraitis.
- A prie pono virininko, paties apskriio, - suskliaustom ausim ir ibarto unies ypsniu suvargusiam veide linkiojo ir
dairsi Krivickas.
- Kad virininkas neatvaiavo, - tar padjjas, atsisuks nuo griovio, per kur taiksi okti, i anksto nujausdamas
nemaloninteresant.
- Ogi tamsta pons virininkas, a inau. - Jis buvo itnojs po krmu ir nusiklauss, kas k ir kaip vadina. - A norjau
paprayti tamstos, kad man darinleistnusigriauti.
- Kokia darin?
- Gi mano paties darin, ponali...
- To mes nedraudiam.
- Kad neleidia, pons virininke. Va, Doveika neleidia...
Valsiaus monms tos bdos jau buvo atsidusios iki panagiu.
- Baik savo giesm, Krivickai. Ir negaiink.
Auktesnivaldinink akivaizdoje jis visai nepaissavo valsiaus vyr, i menko, apipeioto gaidio itin smarkiu petuku
pasidars, atkakliai gindamas savo byl.
- Taigi kai Doveika buvo viraiiu, tai atmmano em, kuribuvau gavs i reformos.
- Kaip tai atm?
- Ogi atm. Kaip neatims, kad udarmane kaljim, ir varytynes garsino tada...
- Kbepadarysi, jei varytyns, - virininko padjjas jau aikiai nekantravo.
Technikai trauk paupiu, vedami eigulio, o Doveika stovjo, atsirms automobilio, ir n lp nekrutino. Viraitis pam
Krivickui u rankovs.
- Uteks, pilieti. Mes turim eiti.
- A ne su tamsta. A ponui virininkui turiu iklostyti. Ir iklosiu visteisyb, kaip buvo. Teisybmano pusj - tvisi ino.
Ir darinmano...
- Aia nieko. Duokite teismui, ar k.
- O kad ir teisine tokie pat vagys ir...
- Blogai, jeigu taip, - pasakpadjjas ir peroko griov. Atsisuks kteljo Doveikai: - Prisistatysim netrukus!
- Lauksim! - kaip manydamas garsiau atsiliep, bet jo balsas susivlir sausai suderg.
- Lauk, lauk...
Tai jis mat ia stovi ir tyiojasi. Pirmkartpo atleidimo Doveika pasijuto toks nedidelis ir taip suniekintas. Ir senas toks, ir
taip suvargs, kad nebtdrss okti ir pasmaugti savo prieo.
Krivickas Vargdienis dar vis tebelaik sugniaus kepur. Paskui usidjo ir koja paspyr akmen, kuris, nuriedjs tilto
grindiniu, plumpteljo vanden.
SEPTYNIOLIKTAS
Smulkiai papasakojo Agn savikiams, kaip jiedvi sukosi su Monika, vaiindamos Doveikos sveius. Kain ko ypatinga
nebuvant stalo, nes jie ugriuvnetiktai. Bet praalkgerokai, bebraidiodami po tyrel, ir, krad, tas buvgerai.
Vienas i jlabai mgs srsu kmynais ir jo riekes veits be duonos ir sviesto, usigerdamas alum. Kur vadino virininku,
atsispirdamas gyr sausas deras ir skiland. O ininierius toks, tai act su auktu srb ir dorojo altien. Igerti pyl i
keleriopbuteli, ir vis kitokios spalvos ir turbt skonio, nes sveiai tai gardiavosi, tai rauksi, tai purtsi igr. Ir netruko
sismaginti.
Tiliui ji visk atpasakojo i naujo. Ir tai, ko namikiams nedrso. O kaip jie irjo Monik, tai net iurpu darsi.
Apsilaiydami. Paima jos rank, pakelia beveik iki smakro ir paskui pabuiuoja. Buiuoja ilgai ir buiuodami iri akis i
paemi. Visai ne taip, kaip moterys, klebono ranka pasigavusios. O rankos, ir pabuiav, dar tuojau nepaleidia, bet laiko
apgniau, pirtus iupinja ir vis - akis. Doveikai, tai ji maniusi, jog peius sudauys, beplodami plas platakomis. Ir vis
stebdamies, ir vis girdami jo mon.
- O kjis?

- Jis tai jau kurgi. Puiasi kaip rainasis, per nugarbraukomas. Apsimeta, jog nieko. O vis tiek matosi, kad labai patinka akys tik blizga.
- Kur nebus senelis patenkintas.
- Petrai Doveika, sako, pasakyk ir mums, kur tokios grauols auga. Mesiu savo varnir pradsiu i naujo. Nu nu, pons
tvarkytojau, sako Doveika, tamstos tokia maloni, tokia vielyba poniut, kaip jau ten... K, vielyba? Bjauri kaip velnias, o
pikta jau - kaip raganmotina, - sako tasai tvarkytojas ir barkina stal, net lktels okinja ir akuts laksto ant ems.
- Gerai, matyt, buvo usrbs, jei taip pasak, - nusistebjo ir Tilius.
- Sakiau tau, kad ten t grim tiek, kad ir apsakyti nra kaip. Doveika tik pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinja,
purtosi, bet geria viski eils.
- Kas jiems.
- Gera jiems ten gyventi, - atsiduso Agnusisvajojusi. Utat tik mergos ir terpi. Maiau a...
- Ktu ten galjai matyti?
Mergaitnumykpatylomis, lyg jai tikrai nemaai bttekmatyti. Bet, kmat, to neikentnepasakiusi.
- Tik a nesupratau, kodl Monika jiems tai grauole, tai nepaprastai puiki. Tai vl kitam kaip iedas bijno, kuranas geist
nusiskinti ir prie irdies prisisegti. Ar tikrai jau ji tokia grai, Tiliau?
- Jeigu jie taip sako, tai turbt.
- O tau?
- Kas man?
- Ar tau grai Monika Doveikien? - neatlyo Agn.
Sunkiais diais sumukraujas paausiuose. Stipriai patraukta cigaretraudona pavaiste nutvilkveid.
- Ar a sakau, kad ji bjauri? Nieko bobel.
- Nieko. Taip... - ji patemplp. - Biau ir a nieko, gyvendama jos vietoje.
- Kad tau ir nereikia jos vietos. Tu ir taip grai, Agne.
- Tu taip sakai...
- Taip yra.
- O manai, kad jie man tai nesak.
Tilius pralinksmjo.
- Kur jie tau nesakys? A manau, kai tik tave pamat, tuojau. Ar ne?
- Beveik. Kur ininierium vadino, tai tasai, dar negirtas bdamas, norjo mane apkabinti. Tik a pasprukau. Ir saktaip
Doveikai, a pati girdjau. Saugok, saugok savo mergules, ba kitaip jgreitai neteksi. O kmanai? Upulsim kuria nakt ir
pagrobsim. Doveika jam atr, kad unes jo es budrs, taip pigiai jiems nepavyksi. Nunuodysim sunis, kas mums,
sismagins troko ininierius.
- Pasiuto. Ko gero, tavs neteksiu. Isivemiest, ir ktada?
- Jau norjo isiveti. Ir inai kas? Gi oferis jtasai. Plonas dailus vaikinas. Jis visai maai tegr. Ir tai tik slaptai, virtuvje.
Jis daug negals gerti todl, kad valdyti toki main nes juokai. Ssk, sako oferis, ir dumiam miest. Nueisim kin,
paskui... Paskui, sako, kur tik norsi, galsim. Jums, sako, panele, tai tik ne ia, mikuose, gyventi. O kur man gyventi,
paklausiau jo. Mieste, mieste, mano miela.
- Matai koks suskis, tasai oferis.
- Visai ne. Jis labai puikus. Ir dar neveds. O tie kiti - jau su paiom ir vaikais apsikrov. Bet tu vis tiek man puikesnis. Ir jis
mans klaus, ar a esu vaiavusi automobiliu. I kur a bsiu? Tai jis man sillipti ir pasivainti, kol ponai vaiinsis. ia pat,
po mik.
- Tai kodl tu nevaiavai?
- Vai ar a jau tokia kvaila, kad vaiuoiau? Dar neinia, kur btnuves... O ir tu btum pamats ir taip primus j, kaip
neinau k.
- U ka jmuiu?
- U k? Tai tu mans jau nebemyli?
- Eik tu, patarka. Myliu tave kaip myljs. Bet visvis tiek nespsiu imuti, kurie tave kalbins, nors ir kain kaip smarkus
biau.
- Tai gerai. A tai jau labai labai tave, Tiliau. Neinau, kdaryiau be tavs, - ir ji glaudsi taip kietai ir lenkgalvant jo
krtins taip velniai, kaip niekas prie jo nebuvo glaudsis ir tokia kaitra buiavs.
Jie brido rasos nuliaukta eia, versdami ugriuvusius rugius nuo tako. Jie sdjo po mediais upes vingyje, kur status
nugriuvs molio skardis alsavo dienos kariu ir kaip siena udarjma, vieniai atskirgyvenim. iogai dainavo itisai nuo
vakaro iki ryto, be paliovos, be poilsio, be nuovargio. Ir vjas snaudtuo metu, paguls savo sparnir mediai suglaudlapus,
susimesdami juodus, nepervelgiamus eli kalnus tai trumpai, balkvai dluojaniai vidurvasario nakiai. O kmyn ir
barknydjimas klostbaltas markas apaioje.

Ji dar kai katsimin. Ji buvo kiaurai perlieta kaip smarkaus lietaus stipriigyvenim.
- Bet dar nesakiau tau, kaip jis norjo mane pabuiuoti.
- Ne, nesakei.
- Jis sakitaip, tartum dainuodamas: mielai a ibuiuoiau akutes, lputes...
- Ir ibuiavo?
- Ne.
- Kodl?
- To a neinau. Bet jis tikrai norjo.
- Gal mans pabgo?
- Greiiausiai. U tai jau jam btum davs aus, ar ne?
- Gal ir biau?
- Btum, btum, tgerai inau. Ir Monika taip pat. inai, kji sak? Kad tu toks vyras, kokio reikia paiekoti.
- Ntu mans iekojai, nk. Patsai atjau pas tave.
- Utat a tokia laiminga ir taip tave myliu.
- Js ten, kaip girdiu, gerokai pasiplepjote, - Tilius pergalvojo ankstyvesnjsakin.
- Taip, vislaik. Ji skundsi man, kad lidna eskartais ir nyku kaip kapuose. Kad i gyvenimo nieko gero nesgalima
tiktis. Bet kodl taip, a nesuprantu? Kad jau jai atsibod. Ir kad ji nort? Ko ji nort? Ji pati nebeino ko. Taip, ji dar
sak, kad gera esman, mylimai.
Per daug viesi, per daug trumpa vasaros naktis.
O tai dar iburlis tebespingsi jos lange. Kada ji beumigs, jei jau aura pasikelia i miko ir namo sienose isiskiria
skarotos gebenivirkios.
Bet Doveika turi pailsti, atgauti jgas ir inoti visk, kas dedasi kyje. Nepalyginamai lengviau buvo, kol gyveno senoji. Kol
ji savo juodranklaikudjusi ant Basiuliki, ant savo senos, ilos tviks. Ir gerai ji dar, kad taip ilgai gyveno, kad taip
atstangiai laiksi prie visus, pati bdama viena ir nenordama mirti. Ji gerai atliko savo uduot, ir todl dabar taip nelengva.
To jai nieks nepasak, kol ji gyveno ir jo savo prastinkelia. Bet ji inojo, kad jos pasiges, ir todl kantriai ine. Ji ne tik
nepra nieko i jo, bet ir nekliud jam laisvai ienauti i kairs ir i deins. Jis buvo valdininkas, ji gerb ir jo bijojo. O
rpesiai likdavo namie. Dabar i jo juokiasi, jo nieks nebebijo, o rpesiams nebeutenka dienos. Praeina kartais ir naktis, ir
vis nieko gero. Vaiinosi ponai jo geru, gr ir gyrjo mon. Ir jei jie susimanytdaniau lankytis, jau kain, ar beiturt.
Vargina, didiai vargina.
J vieai suniekino tasai bjaurus kaimietis. Ir nieko jam nebegali. O seniau b tgaljs. Kai galjo, tai nieko panaaus ir
neatsilikdavo. Jis liko tik kininkas. Kieto gyvenimo reikalauja em i mogaus, gyvenanio ant jos. O jis buvo nutols per
daug met. Pilna sauja nebesuimdamas vadi, nejuiom galjo ir i kelio isimuti. Bet atlaikyti reikia. Ir jis atlaikys. To dar
nebuvo, kad pagniutkaip pautintas karklas. Jeigu matys, kad reikia, su autuvu ieis kiemsaugoti savo mantos.
Jis nesutiko priimti griovkasi savo k. Svetimi juk nieko gero negaljo jam atneti. Dar padegs, darus itremps, kitoki
eibipridarys. Ir su padieniai samdomais darbymeiams jis turi pakankamai vargo.
Griovkasiai jo kitur ir rado. Raudonasis Petras apsistojo pas Gu. Su juom ir Kadaila, ir Tugaudis. Pas eigul susimet
koks deimt. Visur aplink, kur tik kokia darinl, nabdjo kaip iogolje prikritusipelkidarbinink. Smilko dmeliai,
ruseno anglys po katiliukais.
Mike, prie ups, sausesniame jos krante, liepsnojo skaistus lauas, ir ant vkaro pasietame katile vir, kunkuliavo.
Sekdami igonpaproiais ir patirtimi, jie daniausiai virne kkita kaip aktvirbal arba kirv, o sriuba ieidavo vis vien gera.
Jau tokia gera, kad pilvus apsimudami srbir gyr. Jei prie aktvirbalio dar druskos iupsnbersi, jei lainibryznejuiom
leisi, dar irn, dar bulvir morkkoki. Vaikinai nepaikino savs. O dainuoti netingjo. Bet padainuoti, kad btko.
- O Jzau, kaip graiai dainuoja! - Basiulikilaidaryje, paleidusi i rankkibirus, klaussi Jul.
- Taip dainuojant dar nesu girdjusi, - pritarantroji Doveikos samdin.
- Jau kur tu girdsi, jei ir a nesu, - atlaidiai dsavo Jul.
O padienes moterys, parjusios i darir laukdamos vakariens, su nerimu velg mik. Gero jau nebebus, kai simet
tokie giedoriai.
Daina plauke drauge su Vilkija. Vanduo j neemyn moniapgyventas aiktes. Plsi, nebetilpdama tarp mediir
vanden, kaip ji netilpo Basiulikiir Virsnimoniirdyse. Ji siekdar toliau, uklidama Laumakius, srdama jventoriun
ir padzgendama viesius klebonijos langus.
- Udaryk lang, uodprileisi, - nabdjo Mil, pati neatsitraukdama ir nejuiom apkabindama seser.
- Dar pasiklausykim, dar...
- Smarks vyrai, - gyrPetras dainorius. O Kadailai tai kaip su mazgote per snuk.
- Jsmarkumdar ivarysiu, nebijok. Pirta jiems tokipakursiu, kad vilna smuks gabalais nuo on.
- Pagyrpuodas - netaukuotas, - migdamas suvapjo Petras.

Tugaudis prunkt, rankas pabruks po galva.

Pamau geso saulleidi gaisras. Raudo dar viena debeslio pus, pasiklydusio, beveik sutirpusio kaip ledo luitas eero
platumoje. ara prisiplak prie ems, atipinusi spinduli rjim, ir sliuog iaur mik dantytomis virnmis, tartum
liauna, maikti kat per aukt ol. Migla pasidraik juodalksni akose. Ir pakalnje baltais kmyn iedais nuplastjo
putpel.
Monika sdjo prie lango ir klaussi.
Kai jau viskas buvo nurimir lauke, ir namo viduje, brakteljo u sienos lova ir lepsjo ingsniai prie dur.
- Dar nemiegi, monele?
- Nemiegu. O js kodl?
- Visokios mintys kaip uvys nerto metu jaukiasi po galv. Va su tja darine, kad jkur...
- Sakte jau.
- Nagi sakiau, bet vis negali. Nori pasitarti, pasiguosti.
- Rytoj, rytoj, - nekantriai atitrauksavo rankmona.
- Aha, rytoj. O kai atsikeli, vl i naujo.
Doveika iueno grindis savo liurmis. Nuo sienos iki sienos. Jis negaljo umigti savo kambaryje, baltoje, minktoje
lovoje. Visa emknarksisupusi miego markonyje. kininkai su savo paiomis, jsamdiniai, jmergos, bandos nualsinti
piemenys miegojo isiioj, imettirpstanias nuo darbo rankas, atleidkelnispruduklius ir markinisagas.
Darinse ant vieaus ko, klikamarose, vsiose seklyiose ir ant rasotos ols, ganyklose. Doveika buvo kininkas ir
negaljo umigti. Jis turjo jaunmon.
- Laikas jau ir mums, monele, pailsti.
- A tikrai neinau, kodl js nemiegate? - atsiliepnuo lango mona.
- Manai, kad lengva atsakyti kodl? Eime lov, eime, mano maule.
- Palaukit, palaukit, Doveika. Atimkit savo rank. Ir taip jau ilta, - ji spaudsi prie sienos, isisukdama vyro apkabinimo.
Ar jo ranka ilta? Jeigu ji taip pasak, tai visai nepagalvojusi. Ji ilusi nuo oro ir tvankos, bet ne i vidaus. Ta ranka kaip
pagalys su pritaisytais paukio nagais gale. Ir ten daugiau kaulo negu kraujo.
- Doveika, vis Doveika. A tavo vyras, Monikute. Pagal Dievo palaiminimir statymus. Tai kodl a Doveika?
Jis gi kininkas ir iuo metu turi knarkti isiiojs. O pati, pagal Dievo prisakym, alia.
- A nieko blogo, - pasiteisino pati.
- Ir tiek ia blogo, ir tiek ia gero. O gero tai niekad nelauk, kai sileidi savo namus miesto dyknus. Jie punta tavo gerir
ieidami palieka nesmagum.
Ji visai negalvojo apie apskrities pareignus.
Tik tas pasiruoimas, laukimas ir gadinimas nerv. Kai pasigr, tai lygiai tokie pat kiauls, ar i kaimo srutyno, ar i
naujovikos kiaulids su visais moderniausiais rengimais.
Doveika atsisdo ant lovos. Kaip jis ta galtpasakyti kitam? Juoktsi ar netikt. Ar ne tam monvedi, kad skeltumei per
pus viska? Jam negaila, kad turi atskir kambar, apstatyt visokiausiais niekeliais. Tegul jau bt, nes yra i ko. Bet nakt
mona turi gulti su vyru vienoje lovoj. Dievobaimingam mogui ir nekiltkitokia mintis. Tik ne jai. Jeigu kokios, jei geras pas,
tai nu... Negaltumei skstis. Bet kad daugiausiai itaip atsitinka kaip dabar. Ateini pasiilgs, perpilniui velniausijausm ir
pagatavas kojas nubuiuoti. O ji tai pavargusi, lai blogai besijauianti, tai nuotaikos neturinti. Kokios ia nuotaikos? Ir kas per
imislas toji nuotaika? Labanaktis, sako, Doveika, a nesijauiu gerai. O nortum paklausti, kada jau, meldiamoji, pasijausi
gerai?
Ieina, kad kas nors negerai. O kas, tai nepasako. Gal pas daktartam tikrnugabenti, kad apirtir patikrint? Nors...
Taigi seniau tokias ligas btpasiirjkitaip ir pavadiu, gerai subrankintu, kaipmat ivar. Tais vaistais gydyti jis neketino.
Bet vis vien keista jam darsi pagalvojus, kad dar ne taip seniai, dar vals i tebevaldant, jei kuriai gyvanalei gnybdavo
paslpsnin, tai viskas geru ir ieidavo. Jau jani nepasitaiktaip sausai pasitraukti kaip dabar nuo savo tikros, nuosavos monos.
Apkartusiu gomuriu, sugiusiu veidu krapeno atgal savo kambarir gulo lov. Vienas.
Monika sdjo, galvrmusi palangn, persilauusi taip, jog vienas petys buvo ikils aukiau galvos. Buvo panau, lyg ji
verktarba dantimis kandiotpagultrank. Ne to, ne to ji nedar. Ji svarstramiai savo nueitj keli, vienu rykiu vaizdu
prikeldama daugybes kit, glaudiai susiet visumon ir sudarani tartum tvor, be sprag ir be vart taisyklingu lanku
apjuosianiems plotel. Pati stovjo jo vidury. Ieiti ji negaljo. Tik bandyti lipti per statinius, kurivirus dargi apnarpliotas
spygliuota viela ir nubarstytas sudauyt buteliukmis. Arba kastis pro apaia. Bet vienu ir kilu atveju sveika ir nepaliesta
negaljo tiktis prasmukti.
Prasmukti. Ir kur tada? ia ji pali atjo. Be pirliir tarpininkpasirinko su visu geru ir blogu. Pilnamet, blaiviai, praktikai
svarstanti ir numatanti. Beveik visiems tai atrod didelis laimjimas, tepasitaiks itin retai ir tik nedaugeliui, gimusi po gera
vaigde. Jai tokivaigdskyr. Net ir manydami, jog pastangnemaai buvus dta. Pastang- taip, jei jomis galima laikyti
tokius dalykus kaip pasirinkimpaties tinkamiausio laiko, naudingo tik sau. Nepaisymo kitnuomons ir patarim, atmetimo

bet koki, kad ir kukliausi uuomin, jos manymu, jai nebuvusi reikaling. Ji atjo ia ir apsigyveno, ir i karto galjo
pasijusti kaip vienintel, neprivalanti klausyti, bet galinti sakinti.
Lengva irdimi to neatsisakoma. Ji gal jo sakyti, k nori ir kaip nori. Ai kintis, teisintis, kaltinti. Teisinga buvo ir
nenuneigiama sau paiai - ji pati norjo.
- Vaiuokim, panelyt, mano trobelipasiirti, - sil Doveika, grdamas i miesto. Nuvits, gal igrs kiek, gal gerai
iris kokius painius reikalus.
Arklys toks, kad myli deimt vaiuotum. O ia tik pakalnn ir vl kalneli. Psias nueitum ir dar nesptum pypks
irkyti.
Atrodneblogai jis, kalbant i ties, inant jo ami ir padt. Bent jau taip, kad nesivarytum ir miesto gatve pereiti. Taip
sau, kaip su dde, atvaiavusiu pasipirkti. O Doveikai be galo smagu vaiuoti i savo kiemir sutempti vadias prie gonk. Jis
ino tiek, kad reikia pirmam ilipti ir paduoti rankmoterikei. ino, velnias, ir tjis atlieka be priekaist. Matyt jau i viso, jog
dykai neleids laiko ir brauks nuo viskamp. Ir prie savo eimynjis moka laikytis, ir eina tartum sinas, kiekvienu rankos
judesin ir odiu ar juoku leisdamas jiems suprasti: irkite, juodnugariai, su kokia mergina vaik to js eimininkas!
Pirmuiausia jis yra kininkas ir todl turi aprodyti kltsu visais priestatais, sandliais, viralines ir leisti pastebti, jog tie pastatai
iki lub prikrauti to, kam jie ir skirti. Moderns tvartai su vandeniu, paiu atbganiu lovius, su langais tokio dydio, jog ir
mokyklai nebt per mai, su gyvnija, umusia jai skirtas vietas prie di, su kilms enklais ausyse, su gryno kraujo
liudymais ir metrikomis. Darines, rsys, ledain. Jei btdomu, ir laukus vasarojaus ir kilo augliaus aplankyti galima. Bet gal
kitkart? Jis mans, kad teksidar susitikti netolimoj ateity.
- Puiku, nuostabu, ponas Doveika. A ne kimanau, bet negaljau sivaizduoti, kad jstoks kis.
- kelis, panelyt. Ko ia daug norti, - Doveikos kuklumas neturs pavyzdio.
- Tai labai daug.
- Nelabai, atsimenant viso amiaus darbir rpest.
O gyvenamas namas - ia kas kita. ia ir moterims jau kakaip ariau esprie irdies. Moteriktai juk namo irdis, raktas,
dvasia. Moka viraitis kalbti, to jam neprikii. Ir moka nejuiom prasitarti, kaip namuos pasidaro nyku, kai ntos irdies, n
rakto, n dvasios. Kas tada namai, po perknais? Ar ne darine, kurioje vilpauja vjai? Ar ne vieta, kur pareini krimstis ir
keikti savo dali? Jis ir stats tam, kad uuovjmogui atnet. Gal kada, o gal jau ir nebeteks ia sdti, krenti ugnelir
ildyti rankas. Kas tgaltpasakyti? Dars tai jau viska i pagrind, nes toks jau jo ess bdas. Vandens nereikia nneti
vidun, ne ineti. viesos pagamina vjo generatorius. Kartais jos pritrkst, bet daniausiai visai pakeniamai. Gali sau knyg
pasiskaityti prie tokios viesos arba laikrat. Gali ir muzikos pasiklausyti arba iniir kitnaudingpatarim, radijo priimtuv
pasuks. Telefonas irgi bsis netrukus, nes linija eina pro al.
- Stebina mane.
Ji ne juokais stebjosi. Doveika tai matir sunkiai nuslppasitenkinimsavo valiose akyse.
- O, daug dar reikia. Kai pagalvoji, kad visa gyveniml turi mutis ir neprasimuti prie galo, tai ir suabejoji kartais. inoma,
jei turi dl ko mutis, tai kita tuka.
Ar ji mgstanti gles?
- Kur jau glinemgsi?
Na, jis taip ir mans. Moterikosios vis kaip drugiai, kaip peteliks geles, iedus. Sklaidsavo poetiksielDoveika.
Utat sodtursis aptvarkyti. Glynus rengti prie namus. alitvores ir takus naujus ivesti.
Kiek tegaljo bti vairumo grietins nugriebimo punkte? Ji skaitknygas, rainjo tvams laikus ir laukpaskyrimo rato,
jos buit turinio pakeisti i pagrind. Ji lauk to, kas jai priklaus, ji lauk tinkamos tarnybos tinkamoje vietoje. Bet galjo
laukti nors iki iol, vargiai kas btpasikeits, jei savo teisisiekttik laukimu. Ji turjo jau paioje pradioje kitaip daryti.
Prajo vasara, ir, rudeniui veriantis vis gilyn ir niryn, ji galjo persiegnoti ir pasakyti amen. Net berno tinkamo nebuvo
susiradusi - tai kaip puikiai jai klojosi. Bet Doveika ji galjo visikai pasikliauti. Jo itikimybei negrsjoks elis. Jis ir buvo
tas, kurs gailjosi jos vienatvs, kurs darvisa, kad ji to nejaust. Daug kart ji lanksi Basiulikse ir i j grdavo tartum
pailsjusi. Ji mat, kaip yra pratinama prie to kio, prie jo moni, ir nieko nebuvo nuostabaus, jei pamau m priprasti.
Kitaip ir negaljo bti, kitaip ji ir negalvojo, kad bus. Viena dienDoveika puoljai kojas ir pasisaktaip jmyls, taip myls,
kad skradiais tegul eina visas pasaulis, o jis ne pirto nepajudins, jei ji jo meil atstums. Ji buvo jau taip pripratusi prie tos
minties ir prie to mogaus, jog tuojau galjo suraminti ji. Bet mai negalinti. Ji turinti apsvarstyti, apsigalvoti, nes ji labai rimtai
irinti treikal. Doveika digavo ir visom keturiom skubino pritarti, kad tai i tikrjlabai rimtas reikalas.
Ji para laik namus. Idst padt ir prapatarimo. Namikiai j laike suaugusia ir visikai pasikliovjos skoniu ir
pasirinkimu. Ar jie savo vaikui pavydtlaims? Niekuomet. Taiau ji mane, kad daugiausiai svrvaizdus kio apraymas. Jis
ir jaunikio amitvakyse padarvisai nereikming. Senas geriau myls. Geriau u seno lazdos negu u jauno botago. Visa
liaudies imintis kalbjo u tai.
Jis vadino suadtuvmis t valanda, kai ji pareik sutinkanti. O vestuvs kada? Juo greiiau, tuo geriau. Ji mane kad
negera skubti. Ir jis be odio sutiko. Doveika visur su ja sutiko. Prie ugavnes geriausia. Taip, prie ugavnes, kaip ir

bdavo senovje. Paskutin savait prie usigavint. Jau kad nubrdavo, kad nutrypdavo. Tik, inoma, jie neulios ir iviso
joki vestuvi nekels. Tas nepatiko Doveikai. Jis jautsi jaunikis visoje auktumoje, ir toks, kurs parveda mon, iskirtin
keliose parapijose. Tad tegul ir girdi, ir mato. Dl tpaiprieasiji buvo linkusi laikytis kuo tyliausiai. Geriau, kad nematyt
ir negirdt. Ji ntvnenorjo kviesti.
- Tvelius lai reikia. Juk susipainti turim.
- Apsieisim. O susipainti bus kada ir vliau. Jokigimininenoriu.
- O snsu maria tai noriau matyti savo vestuvse, - svajojo laimingas jaunikis.
- Sngalsit pasikviesti. A nieko prie jssn.
- O usakai?
- Jokiusak. I dekano gausim indult. Nuvaiuosim pavakary, tik su liudininkais ir...
- Ir jau mano monelbrangiausia bsi...
Doveikai pritrkdavo oro krtinje nuo tos minties, jau taip greitai stosianios knu. Kad tik nevilkinti. Suk velniai visus
usakus.
Ar ne tvas laike buvo usimins kakapie dokumentsudarym? Turbt, nes ji pati kai kgaljo ir umirti. kurayti
jis jau turtsavo monai. Ir dar prie vestuves. Tik kaip Doveika mans? Matyt, rimtai ji apie tai kalbjo, kad jam i karto
pasidaraiku, jog atidliojimai gali tik pakenkti.
- Pavaiuosim kuridiena pas notar.
- Gerai. Pavaiuosim.
- Jau mano pareiga sutvarkyti, kad mona ir vaikeliai, kuri, Dievo padedami, susilauksim, gautsavo dal.
Jai pasiroditin keista, kad toks senis, kad ir Dievo padedamas, dar tikisi susilaukti vaik.
- O jei jkartais nebt? Kmes galim inoti? Tada mane ivarys.
- Kas ivarys?
- Jssnus.
Doveika purtgalv. Jis sunkiai galvojo. Jis turjo sprsti ir rinktis greitai. Basiuliks priklauso snui. Tai jo tikroji tvik.
Bet jis jos negaus. Uteks poros sklyp, nupirkti savanori. Ir tai nemaai prie to, kjis turi. Jo mona - kio paveldtoja,
gal ne menkesnio u Basiulikes. Taip turi bti, nors ir kaip tas snui nepatikl. Doveika sugebjo sprsti itin painius klausimus.
Ir visada juos taip isukti, kad ieitnaudos, savo pridedant kuo maiausiai. Ir iuo atveju jis vylsi laimti daugiausia - jaun,
graimon. Juk ems jis nenusine. Ji teks kam nors. O kam - koks skirtumas?
Jie vainjo, apirinjo, rinkosi visokia reikmen savo jaukaus lizdo puoimui kaip tikri simylj jaunuoliai. Jaunikis ne
juokais atjaunjo ir tryko tokia sveikata, kad bsimvaikiklausimas jau beveik nebekljokiabejoni.
Ir taip belyginant tok nuostab laikotarp ir nekantriai laukiant didiojo vykio valandos, kitas, ne maiau didelis, vos
nesugriovjo. Kitam gal ir bt, bet ne Doveikai. Jis jo tiesiai ir nesvyruodamas. Atleido j i viraiio pareigkaip tik tuo
metu. Jis tik sukando dantis, sugniaukumtis ir niekam neparod, kaip skaudiai buvo spirtas blauzd. Jis jo vis tiek prie
savo. Vis ami ilgjosi didels meils ir jos teikiamos palaimos. Atsibodo, pakyrjo verstis geguts paproiais ir dlioti
kiauinius svetimas gtas. Labai jau pando savos.
Jis rod savo dvasios didyb, ramindamas ir guosdamas irinktj. Gerai tai gerai buvo toji tarnyba, teikianti daugel
galimybi ir atlyginama visai neblogai. Bet tegul ji nemananti, kad tai pakenks j gyvenimui. Nieko panaaus. Korys buvo
siuvamas daugelmtir pripildytas iki varvjimo. Uteks ir dar liks.
Ji irgi taip man, kad uteks
Vestuvs prajo sklandiai. odis odin, kaip buvo sutarta ir numatyta. Nedalyvavo jos gimines, nedalyvavo ir jaunojo. Ir
snus neatvaiavo. Dargi pareik, jog niekad nebekels kojos tvik, kur tvas senatvj sumanvisai negraiai pasijuokti. I
savs ir i savo snaus.
O tegul nekelia kojos, jei jis mano ess gudresnis u savo tv, tai ir gerai. Tvo jau jis nepagsdins. Ne. Jis jau turi kuom
rpintis.
Jai nereikjo laiko npriprasti, natsikvoti. Tai taip buvo aiku i anksto. Tai buvo jos kertas u savo neskmes, u savo
bjauri, yki dal. Ji kerijo savo jaunysts skurdui ir niekad neisipildiusiom svajonm. Ji nieko nebenorjo imti i kito
rank. Tai, kas vienu grybniu jai atiteko, buvo jos. Ji nesiruoniekam u tai dkoti.
Ir u k? I tikrj?
ATUONIOLIKTAS
Senis dar nemiega. Vartosi, girgdina lovir pkia, lyg sloguio slegiamas. Ir ji nemiegojo ir svarst, kas dar galtiuo
metu. Tokinedaug, jei kas kelionje arba turi sunki, neisprstklausim. Ji guljo, galvatmetusi, auktinelka, imestomis
rankomis ir sukeistomis kojomis. Taip geriau, ji man, tokioje nukryiavimo padtyje. Ir usimerkus, sutirtinus naktvir savs.
Tada gali tviriau pajusti neramios rankos sp sn. Kieta, sunki ta ranka tur t bti, apkabinanti geleiniu lanku ir

nebeatleidianti. Galinti pasmaugti, udusinti, ugniauti ad. Nieko neklausianti ir nepaisanti. Imanti ir pasiimanti, kas jai reikia.
Toki ranka ji buvo pajutusi visai neseniai. Ji pati j buvo pasimusi ir tartum netyiomis prisispaudusi prie krties. Ji
stebjo, kaip stambesniais laais isipyljo kakta, ir tik per plauksusilaiknenusikvatojusi. Jis irjo per jos galvkain kur,
isitemps, kad netrukteltir nesukliudytjai baigti darbo. Po kieta, sudirbta oda ji pajuto jo krauj, lyg jis btaptaks jos
veidir pasiliks sriu skoniu ir nenutrinamai, visam laikui.
Monika Doveikiennegaljo umigti.
Ji ir neband umigti, tartum nutarusi klaikia nemigos naktim i alsinti snarius, atbukinti juos ir vilkti grubion autinn. Ji
kankino save iauriai, negailestingai, palikdama save vien ir beginkl audrintos vaizduots ir jausm valiai. J supo, mt,
ne. Jdau uolotus krantus, atrius akmenluitus toji iauriai lusi jra. O ji buvo viena ir nematniekur isigelbjimo,
viesesnio kranto, lkto, ramaus, velniai vilni nulaiyto smlyno. Ir apaugusio mediais su paunksne ir uuovja. Kuriame
atsileistverti raumenys, sudrktperdivs gomurys, ir palaiminga miego ranka uspaustpertinias akis.
Jos akys pertjo lyg ipstos sauso smlynvjo, lyg istos sraus prakaito. Ir blakstienos lo nuo tempimo, mginant
paloje naktyje siirti vien, i visiskirtindaikt. Jis galjo turti bet kokius apvadus ir bet kokias formas, tik bti gyvas ir
deginantis ugnimi. Gaisr, lstantir siaubiant viskpakeliui, apmus jnuo kojnagiki galvos plauko, ji tegaljo ugesinti
tokia pat ugnimi. Taip daro beviltikoje kovoje gaisrininkai, prie ugnmike paleisdami kontraugn.
Radijo priimtuvo d ant stalelio galvugalyje, pasiekiama ranka ir dideliu daiktu juoduojanti prieblandoje, ioravo tartum
lauo anglys nuviesta skale. Saldi muzika sunksi, ir sklido odiai ir kalba, tiek tesuvokiama ir palieianti kaip kalba i namo
gilumos, u kelisien. Didelis ir neprieinamas pasaulis kaupsi juodame daikte, lyg patyiai surenks visa, kas tik daugiau
skaudintir primint.
Medio akose ciksjo vabalas. Tai buvo gal svirplys ar alias iogas ir gal ne vienas j, dar pasitelkgaujvasaros nakties
skraiduoli. Ir grojo jie ir smuikavo, ir ptvilpynes nepavargdami, vienu atsikvpimu pradjir tuo paiu baigisavo jaunas
dienas su diugiu sauls sutikimu. Kili jdausi stiklus, vlsi uuolaidnrinius lyg paspstus tinklus ir krito ia pat ol.
Ant alitvori, ant plailapir atriai smigiglilaikpasidriekmiglos ikedentos saujos tartum plaukai praaminakties
mkl, vaigdiakimis velgianii auktai ir sjaninerim.
I toliau, i lauk ir miko jis atjo. Nakties paukio balsu, nepanaiu laktingalos, sotaus gyvulio atsikvpimu, uvies
pliaukjimu sietuvoje - balsu, ateinaniu i ems krato, tolybje pasimetusiu, nustojusiu tikrojo vardo ir apibdinimo. Gal tai
brasta besikelianio arklio kojsukeltas vandens telikavimas ir duslus kanopdis dugno akmenis, gal patenkintas juokas
drsiai kibinamos mergiots, gal piktai utrenkiamos durys ir po to sekgarsai? Arba atsargus barbenimas ir tylus girgdesys
rmo, atsiveriant langui? Kas tai galjo pasakyti, kas tai inojo, i ko susidjo trumpa balkva birelio naktis.
Ji bandprisiminti, ar taip buvo ir pirmjjos vasar? Gal buvo kas, o gal ir ne. Buvo tai visgi nauja, ir tai pareikalavo iek
tiek sitempimo ir veiklos. Kad ir kaip niekindama visa, kas jos tiesiogiai neliet, taiau susidrsu daugeliu niekad nepatirtir
nenujaustreikini. Pro vienus jji galjo praeiti, net dulkinenupsdama, o kiti pasimsavo dal. Kai kas net jai patiko ir su
pomgiu mtsi, sitraukdama ir rasdama malonumo. valios moteriks ranka turjo kur pasireikti, ir tai netrukus buvo
pastebima visur. Buvo ir i ko pritaikyti gimt sugebjim, teikiant jaukumo ir sukeliant pavydo kitiems. Prajo vasara ir
ruduo, turtingas ne vien derliaus, bet ir jo sudorojimo bd ir priemoni. Skambjo linksmos talkininkdainos, sunkdarb
paversdamos smagia pabaigtuvivente. iemdaug skait. Kas savait keliavo vieojon bibliotekon, pasiovusi atsiimti tai,
kas praleista ankstyvoje jaunystje. iemos kelias per mikkailiais aptrauktame vayje, vangant alvario vanguiams ant
iganyto arklio sprando, savaime buvo pramoga. Ji mat milinikus dmus, pasikelianius virum miko, rusvomis dmmis
susiklostanius glame iemos danguje, taip prieingus skaisiai riniai erknai ant medi ir oli stagar. Gdiomis
naktimis ji sugaudavo dusleero ledo sproginjim.
O po to jau ji nebepajgisilaikyti vagoje. Po to atjo pavasaris. Tartum atlikusi, kas reikjo, susirikiavusi ir paleidusi eiti
kiekviensavo keliu, staiga pasijuto nuoaly. Ji pamatgrtanti ta pat tak, nuo kurio pradjo. Ir tutuma atsivrprieais,
ir ji pakibo jos pagairje, ir pasijuto sukto vilkelio greiiu skriejanti, skriejanti. Toje paioje vietoje, toje paioje tamsoje.
Aplink, graiai nuymtu ratu. Vieno apsisukimo jai uteko, kad pajustjo vienodum, nuobodul ir beprasm. Kur ji pasids,
kai vilkelis isisuks?
Pavasaris sudrumst, sujaukdulkes ant kelio ir pakldebesiu vir. Jis buvo paskutinis suopis, aplibs nuo gyvenimo
skms, ir naivus nesubrendlio pasitikjimu. Tik pusprotis galjo moterparsivesti namus ir manyti jjau padars savo visam
laikui. Doveika ir dabar ta pat tebeman ir, nepajgdamas nubraukti rko nuo aki, atkitomis rankomis slankiojo aplink ir
neaikumo prieasiiekojo kitur. Jis niekad nepaklaus, ar jai ko netrksta, ar jai ko dar nereikt, visikai sitikins jau
visk jai suteiks ir dar lengvai gals pridurti bet k ir bet kada. Jis galvojo apie graius ir nepigius daiktus, tasai nukluiks
mogutis. O to jis negaljo, ko jai trko, nes patsai neturjo - tai meils ir jaunysts.
Tas buvo aiku jam pradioje. Jo kartir aistrji primsu altu apskaiiavimu. Tik trupuiukkantrybs, ir susiras takelis
i tos nuobradios ir slogiu rku aptrauktos pelks. Kas nors jau vis susiras iki to laiko. Kada jau ji bus visapusi kai
susipainus su padtim, ityrinjus ir galinti sprsti vienaip ar kitaip. Tas laikas taiau atjo staigiai ir greiiau, negu ji man. Jis
atjo savo laiku - tada, kada jis turi ateiti. Taip, kaip ateina pavasaris. Jis gali suv luoti, bet tuomet jo apsireikimai dar

smarkesni ir palydimi audr.

Ji guljo paslika ngyva, nmirusi. Ji buvo nunoks vaisius, krits nuo akos olir laukias, kol kas ateis ir pasiims. J
galjo pasiimti bet kas tuo metu, net praeivis valkata. Bet ji negal jo leisti sau minties, kad prasivert durys ir tykiais kats
ingsniais atlepstsenis ir atsisstalia. Juo didiau ji kaito, tuo su didesniu iurpu mast, kaip bus toliau, kaip ji isisuks i
jo glbio ir nuolatinio maldavimo. Kapu, lavono aliu dvelkto galaus senio namai, jo liurilepsjimas, tykojimas pirt
galais ir minktos, nesudirbtos rankos prisilietimas. Uteko pajusti jo tankalsavim, jo pirtspsn, kad galtokti ir bgti
laukais. Bet ji kent ir drebdama lauk vis pasikartojani ir nesibaigiani meilikavim. Koks kartis bt tvilks ir koks
ilgesio tvaikas bt svaigins, i karto pasijusdavo neta eketn ir tik dantis sukandusi itverdavo. O jis kalbjo apie savo
laimir apie vaikus, kurijau pats laikas bt susilaukti. Senis svajojo apie sn, kur jam turtpadovanoti jauna ir jo taip
mylima mona. Dieve tu mano! Senis i proto jo kaskart didiau.
J sum staigus ir baisus pyktis. Ji galjo neinia k padaryti mogui, guliniam u sienos. Ji neapkent viso, kas buvo
surita su juomi. Visa, u kjis pirko jos jaunystir krauj. Ir u tjo begdika drs, ji man, galtj pasmaugti ir, ramiai
palikusi, nueiti alin. Ji paoko i lovos nesiklausydama, ar jis miega, ar dar tebesivarto, geismo kamuojamas, ir stiklin mis
akimis iri lubas ir, ad ugniaus, stengiasi sugauti krabdes i jos. Ji prijo ir udar duris. Tada ieb lemp ant
tualetinio stalelio, ma, prislopintrausvo stiklinio gaubto ir, numetusi palaidin, atsistojo prie veidrod.
Tegul jis dabar eina ir pamato j. Jeigu turi drsos ir nebijo sudegti jos neapykantoje. Tegul jis pamato jir susirieia savo
senatvje ir bejgikume, ir atatupstas atsitraukia, sitikins visam laikui, kad ne jam ji. Ji rsi, ikeldama rankas, suimdama
plaukus upakalyje ir atmesdama galv, tartum po iltu vasaros lietumi, plstaniu i aukto, niokianiu krm akose ir
metaliniu skambjimu susigerianiu ol. Ji svaigo, save iklusi i tamsos didiulje veidrodio ploktje, vibruodama kaitra,
pribrendusia vasaros saulje ir tvankinakt nepasotintame alkyje. Ji nirto, abiem rankom spausdama krtis, lyg maldoje ir
bejgiame nuolankume nesulaukianti grubaus ir nieko nepaisan io delno, apglbianio ir nusineanio uuomartin. Ir,
kramtydama lpas, nabdjo: ateik, ateik. Kodl tu neateini, kodl tu neateini mans pasiimti? Argi tu nematai, kaip esi
laukiamas ir geidiamas?
Jis neateis. Kaip jis galt ateiti? Juk tada reikjo jo rank prispausti taip, kad kraujas sustingt. Reikjo kasti, suleisti
nagus, reikjo pasakyti tada tiesiog: kvaily, tu jaunas, argi tu nematai, argi tu nieko dar nesupranti?
Kaip ir kur jis galtateiti? Net jeigu ir inot, ir durys paios prasivert. Jis turi kur eiti ir turi kas jo laukia. Ibga Agnant
tilto ir iri, persisvrusi vanden. Ta balta kaip palazd, traki ir linksma kaip vjas mergina. Ji gali vadiotis j, persikreipusi
irti jo akis ir kedenti jo stangikudl. Ne, ne, gals ji palaukti. Gals ir paverkti, jei graudu ir nyku pasidarys nesulaukus.
Tai kas? Juk ji dar tik pirmuosius ingsnius engia. Ir kodl ji i karto gali turti patgeriausia ir kaip tik t, kuris ir kitiems taip
btinas. Tegul paverks, palids ir susiras kit. Ir tai nebus jai sunku. Monika sprendkietai ir nesivarydama. Ji turjo siekti
savo.
Monika myljo.
Ar ne jo ten ingsniai kelio vyre? Ji puolprie lango ir, tamsoje prisiplojusi, sustingo viena klausa. Ltai judjo uuolaid
tinklas, veikiamas nakties vsos dvelksmo ir suaudrinto jos alsavimo. Kas nors turjo eiti keliu ir pasukti namo, nes unes
paino ir bgo pasitikti. Ji pajuto anksiau u unis ir ne klausa, bet visa savimi, virpaniu ir deganiu knu, kiekvienu jautrintu
nervu, kiekviena svylanios odos lstele. Tai jis, Tilius, gro i mergaits, ltai statydamas kojas, saugodamas neusiversti ant
kokio daikto ir neprikelti moni. Prie ulinio sugirgdjo siurblio rankena, nutekjo vandens srovel akmenin lov. Jis gr,
vilgkaktir akis, pasisemdamas delnu. Paskui klapteljo atsargiai udaromos eimynins durys.
O ji liko viena kaip buvusi ir lauk auros. Pro medius striai pldo saul, akir lap suskaldyta ir sukapota imtus
tak, lair lopinli, mirganiasloje auksiniais kviei grdais, gausiai pabertais i sjjo delno. Kaip auksini skruzdi
pulkas, rinkdamas derli savo dvarui, mirinjo saul grindyse. Paukt giedojo ia pat, po langais. Ji nuo pat ankstyvo
pavasario, kai dar tik brinko pumpurai, narsi tame medyje, vilkdama plunksnas ir apus ir plyaujanti pilna gerkle. Doveika
aikino, lango ikirtime stovdamas, ikilniai ir pilnas valdaniojo didybs ir malons lyg bajoras tvnas savo kiemo tarpvarty.
- Tai strazdas, monele. Strazdas giedorius.
Nekokia ta strazdo giesm, o taiau mogui ji kljausmus, ir jis kalbjo kartai, tos paios krybingo pavasario nuotaikos
apimtas:
- Jis jau aplopsavo lizdel ir patupdpatel. Ir rkauja dabar, nesiliaudamas i diaugsmo. Nuo ryto iki vakaro. Va taip
kaip mudu dabar. Ar ne, monelyt?
Nepritarir nesiginijo. Ne to palyginimo groiu avjosi, ne savo paios derlinga laime. Ji gyveno, ir tiek. Taip ji pildsavo
kliaruodus. kininko monai priderjo kitaip priimti vyro meilius odius.
Prie klojimo ruoienapjv. I pienines gro Laurynas ir, strapindamas savo vargana koja, nukinkkumel. Ji i anksto
lenk galv, pati purt pavalkus nuo sprando. Pati jo apluokan ir neriama ir nepaniojama gansi. Ir kur atsigerti, ir kur
paunksmir prieglobstis nuo vabal. Ir kada bus kinkoma pienui ir vandenini veti. Ji inojo. Per dvideimt tiesios tarnybos
met, neirdama laikrodir nepldama kalendoriaus lapeli.
Laurynas vis turjo kpapasakoti, grs i pienins. Ir tas initiekimas buvo gavs nusistojusias formas.

- Kgero girdjai iandien?

- Gero? O kodl negaliu blogo igirsti?
- Tai sakyk, kas blogo? - taukinu snukiu pusbernis vpsojo, aikiai pasigvies juoktis ir aipytis.
Laurynas kilojo auktir nesiskubino. Tam parui jis galtir neatsakyti. Bet yra ir daugiau moni.
- Baiktys senasis atsigul.
- Tai kas ia blogo, kad senis atsigul?
- Tiek tau galiu pasakyti, kad jaunas atsikelia, o senas mirta. Va...
- Ar jau taip summog? - susidomjo Jonas.
- Sum. Ir jau nebekels. Eigulys jo kinkytis, daktaro. Nors aiku, kad visai be reikalo. Kia daktaras? inia, kad nieko.
Juk jis neserga. Ar tai liga, jei reikia mirti?
- Ar tas senutlis i pamiks? - klauspadienis darbininkas.
- Tas, eigulio tvas.
- I kur taip gerai ino, kad reikia mirti? - sikio ir Jul.
- ino. Jis jau nujaut. Sako, gyvats bga i tyrelio. Parveskit kunig, kad pakrapyt vstu vandeniu. O ryt Guas jau
ivaiavo parveti jam paiam.
- Tai gyvats paventins, - plaiai isiiojo nevaleika pusbernis, manydamas gudriai pasaks ir laukdamas visuotinio juoko.
- Kad riu per prusnas! inok, piemengali, i ko aipytis! - usimojo Laurynas pilnu auktu.
- Nu nu, nesitakyk...- vaikis paktrankprisidengti.
- Senas jau, - susimstir Doveika. - Senas taip, kad a neinau, ar bra kur apylinkje senesni. Gali bti, kad ir imto bus
pasieks.
- Jeigu ne, tai maai betrksta. Kitokio a jo ir nemaiau nuo atjimo Basiulikes. O ir man jau artja prie kapos.
- Dar mus nugarbstysi. Susimanysi Baikio metus sukarti, ir ktau? - taisslogiir nejaukiryto nuolaikJonas.
- Patys nepasiimsim.
Po jo mirties nieko neliks i senosios Basiulikikartos. Kjauia Petras, jis gi jau bus tada prisivars prie griovio krato.
Jis paskutinis. Bet Doveika turi jaunpai, ir jis negali leistis tokius svarstymus. Laurynas kuissi savo kamaroje - ukavosi,
karpsus. Piktas tai buvo mogus ir nedraugikas. Kam, jei ne Laurynui, daugiausia teko su senojo eigulio vytiniu susipainti?
Eigulio darbas buvo mikus ginti nuo niekadari. O piemenio - jo neklausyti ir per akis brautis ten, kur uginta. Ten juk ir ols
veliau, ten juk patys brandiausi rieutai, uogienojai nepaliesti, avietynai neilauyti.
- Kur js, Laurynai, isiruos? - kalbino Doveikien, regdama piemenventikai apsitaisius, ilkinskarelpasiseguspo
kaklu, pablizgintais, pusbaiauliukais.
- Savo pono nugarbstyti. Lygino mano onus ermuknine lazdele, genjo blauzdas, vis gero nordamas. Tai ar ne ponas
mano? Kaip spju, jau ir kunigas turtatvaiuoti.
- Gal dar ne taip bloga? Ar neatsitinka taip, kad i sunkiausiligisirita?
- Ne!..- kietai, trumpai atsakmogus, sunkiai klibikiuodamas i kiemo.
Ji pasekdar vargingai rypuojantkeliu. Matdar ant tilto ir stebjosi, kaip tiksliai ir nuovokiai jis jo prie visko. Trumpam
odelyty slpsi jo visa gyvenimo samprata. Jis turbt niekad neklaidiojo ir neklaidino kil. Toks aikus ir rykiai apibrtas jo
kelias. Ar jis band kada i jo isukti? Gal ir band, bet tikriausiai to niekam nepasisak. Ir drauge ji lygino abu io kio
senuosius - piemen ir eiminink, abu pradjusius savo kelion i to paties kiemo ir atsivariusius iki iol. Kuris i j ieis
laimtoju? Gaii ir nejaukiu iurpu palieianti mintis sipynjos galvon.
Ir kuris ten prie stalo gudravo, neva guosdamas lubj, kad jam gali tekti nugyventi visus? Ar tik Laurynui jis taik , ar
neturjo ir Doveikos galvoj? Kodl ne? Kas jam ugins siekti to, kaip nieks neugyniki iol pasiimti, kas reikalinga?
ienapjvtarku klojimo. Ji ivaiavo platdviolidobillauksuleisti ipustytplieno dantaliir kvapniai sodr
vasaros kn. Toli toli nubgo pradalgkaip praraustas takas velioj olj, vedantis paivasaros tvankumir jos brandi
motinyst. Mik virns virpjo giedroje. Auktai ikilo gandras, skriedamas didiuliais ratais, valgydamas em, savo
maitintoj, ir klegdamas diugesiu saulei ir vjui. kininkas sek jo skryd galva uverts ir su didele viltimi tik josi savo
darbams palaimos.
Senasis Baiktys mir t pai dien. Pasistas vaikas su pinigu rankoje skubjo Laumakius apgarsinti tos inios visai
parapijai. Ilgai ilgai dsavo ir gaudvarpas senoje varpinje, medinje ir iek tiek pakrypusioje, atsiliejusioje storvinkn
ventoriaus pamryje. Nieko gyvo nebuvo aplink tuo metu nventoriuje, nklebonijos kieme. Vitos tvarstsi, sulindusios po
serbentais, uleidusios baltus vokus ant stiklini aki, unes tingiai gynsi nuo musi, ivert lieuvius ir smarkiai kilsuodami
onais. mons plujo pievose ir dirvose, ir varpas liliavo per j galvas, per drkusias nugaras, sukeldamas nenusakom
lides. Ir valandlei guld ant ems darbo rankius ir egnojosi. Amin atilsi jam, atsidirbusiam ir pavargusiam pa ioje
darbymetje. Visam yra laikas ir poilsis, ir, kurpaaukia, turi eiti viskpaliks, nebeatidliodamas.
Plaukvarpas, liliavo i paiurusios, kaitr ir dargan nugalstos varpins, tarpais prislopdamas, varpininkui susimsius
apie ienapjtir kitus po jos einanius darbus. Ir vl pakylaniu gausti smarkiai ir nirtulingai kaip gyvenime mogui - sibuojant

ir linkstant. Geras buvo, ir koks bt, vis vien jau to yra usipelns, kad pasikalbtumei su juomi paskutin karta, atsiliejs
varpins sienos ir sikibs virv. Ir varpininkas ventai tikjo, kad mirusysis, kur jis bt, turi girdeli jam skirto varpo bals.
Kur jis begult- savo gimtojo kiemo paaly ar u jrmari, pamau ugess ar itiktas svetimuose mikuose ir plynse.
Basiulikimons lankpaarvotj, nutraukdami valandlnuo pokaiio ar nubgdami vakare. Doveika parjs pasak,
kad vienam vyrui teks eiti kapus duobs ikasti. Kas nort, tegul patsai eina - versti iuo atveju netinka. Jaunasis tikino, kad
jam bloga galsipasidaryti, kai ivers seno kapo kaulus. Taip jam ir buvkart, kai kain koktolima giminaittekpalaidoti ir
jis buvs isistas su kitu, tokiu pat nepatyrusiu.
- Degtiens reikjo igerti, va ka tau pasakysiu, - mokLaurynas.
To jiems nieks nepasaks, o patys nesusipratpasiimti.
Tiliui buvo vis tiek. Jis pasirinko smagesn kastuv ir lauk ueinant kalvio, pasiadjusio taip pat pagelbti savo senam
kaimynui atsigulti sunkion numylton emn. Kaimynai talkininkavo iame reikale nekvieiami, neraginami. Vienas barzd
nuskuto, kitas vaiavo miestelin karsto pargabenti, kiti su kastuvais patraukiversti duobs.
Ir kalvis buvo girdjs, jog kapuose reikia igerti. Bet tai jis prajs krautuvir nepams.
- Jei jau btina, pasukim ir pasiimsim, - pasidavvisnuomonei Tilius.
- Palaukit, - sustabdLaurynas. - Gal a ksurasiu.
Jis nukrypavo per kiem, bet ne eimyninn, kur laiksavo skurdimant, o virtuvn. Ir gro netrukus su laikratin susuptu
neuliu po paastim.
- Ikaskit gili, septynipd.
Vyrai susivalg. lubis numetranka kaip niekur nieko.
- ia kaip ir mano. Pasakiau, kad reikia, ir be odio. Pilnas butelis. Dar lakas nenutrintas. Ir ukandos.
- Gera jsik. Reikia tokios paiekoti, - nutarkalvis.
Gera? Ar uteko to odio apibdinti Basiulikieimininkei? Bet kalvio lpose jis buvo pats tinkamiausias.
Ir ta geroji moterikgalavosi savo rpesiais ir nemati niekur pagerjimo. Kelios paskutins dienos slinko ypagrubiai.
Ji gyveno kakokisprendim ivakarse ir, to gerai nenujausdama, graibsi aplink save tartum prietemoje ar migloje, visus
daiktus perstatanioje keistais pavidalais ir suteikianioje klaidingus atstumus. J trauk toji prietema, ji jo usimerkusi ir
pakilia irdim, vienkart viliojama avinio lkesio ir spaudiama kraupios baims. Kaip einama nauj savo neturtingo
gyvenimo tarpsn, turintviska pakreipti i pagrind, visai nesuvokiant, kurion pusn. Gal dar ir blogesnn.
Ji irjo pro lang keli, matoma pro mediakas, du vyru su kastuvais ant pei, einaniu ir nueinaniu. Mediams
udengus regin, ji susirado vietprie kito lango ir i ten lydjo juos tol, kol kelias, svirdamas pakalnn, pranyko, udengtas
sukilusi rugi auktumos. Vienas kastuvas matsi dar kelias sekundes ilgiau - jis svyravo ant pakilesni pei. Ten jo jis,
ikts galv, susivlusiais plaukais, retu linguojaniu ingsniu. Ji pagalvojo, kad jo eisena btatskyrusi ir tamsoje vien i jo
elio, i aukto ir sunkaus silueto, lyg medio, auganio nuoaliai ir atskirai nuo kil. Lyg medis jis buvo iaugs staiga jos
skurdaus kelio poskyje, ir ji iekojo paunksms po jo akom.
Tai buvo itin keista popiet. Viena i toki, kada viskas lyg sutirpsta bsimjvykitvane, tartum debesys ikylanii u
miko. Nematom, bet jauiamkraujo tvinksjime, kuris snarius apima nuovargiu ir mieguista iluma isilieja visame kno
paviriuje. Retai tepasitaikanti ir dar reiau suvokiama neataukiamos pragaities pilnumu. emir dangus ir visa, pasidriekir
isidsttarp j, snaudir mgavosi poilsio saldumu. ienpjvtarktolybse, vjo prislopinta ir vlei jo ikeliama ir neama
iilgai sodristorpradalgi, vystaniir kvpianisukaupta vasaros gaiva. eliai bgo per lauk- nuo medi, krm, nuo
einanio ir niniuojanio piemens. Ir prieingoje pusje mikas vitjo visa groe ranka pasiekiamoje artumoje. Visi garsai,
vienu ikvpimu isiliej nenutrkstam viesos pyn, mirguliavo ir suposi lyg sklidiname inde erdvje, sudalintoje eliir
viesos. mones brido per jir dingo, pasimetbegarsiuose ingsniuose.
Tai buvo popiet, keista susiklosiusiratvairumu ir bauginanti slogia didybe. Kada mons vaikto kaip lunatikai, staigiai
pakyl i guolio, tiksliai apskaiiuotais judesiais ir kaip vaidiniai sumirga i vargintose akyse. Vienas kito nerasdami,
apsilenkdami, nepataikydami ingsnius, neapksdami ir geisdami vienas kito. Geisdami iurpiai ir iki kraujo. Alkani ir itrok,
grobiui paruotais nagais ir pagalstomis iltimis. Tam panaudodami visus pojius, prikeldami ir prisiaukdami iblsusius ir
primirtus instinktus - paiprimityviausiform. I prakaito ir kraujo kvapo, i mosto ir atodsio, i neramaus akivilgsnio ir
godiai iplstnerviatsekami pdsakai, ir prasideda vytis.
Visai arti, ariau negu i tikrj, glaudsi viena prie kilos tarpmiks sdybos. Vienu vilgsniu apvelgiamos ir vienu
apvedimu udarytos anktame rate. Ir jai neatrodne baisu ia pasilikti, nilgu, nematant jokikilkeli, kaip tik t, kuriuo
turjo ieiti vienas ir patsai seniausias ios vietos gyventojas. Jam kasama duob, jam giedamos giesms po auktais berais,
po aliu eigulio namo stogu, sauls ulietoje pamikje. Ir ia, kaip visur, galiojo tie patys statymai, ir tja paia tvarka sukosi
ratas. Jai nebuvo ko bgtauti, tik reikjo truputkantrybs. Ji matsavo vyr, einantper dobilien, pasilenkiantir pasiimant
sauj vystanios ols. Nieko pikto nelinkdama jam, ji mgino vaizd perkelti ion trobon, vaizd i eigulio sdybos, ir
sutalpinti j graiai surikiuota apyvoka. Ar pasikeist kas tarpmiks reginyje, jei gult jis, Doveika Petras, apkaiytas
alumynais ir parengtas tolimon kelionn? Vargiai tpastebtpraeivis, o ir kili netrukus priprastprie to ir be didelio gailesio

sutikt. Ir ta mintis lengvai slydo ir ilgai sukinosi jos vaizduot je, stebindama j pai paprastumu ir beveik kasdieniku
pilkumu. Ngailesio, nsusigraudinimo, pagaliau nnerimo joje nesukeldama. Kodl gi taip negaljo bti?
Antrj ir paskutin budyni vakar ji pati isiruo aplankyti mirusiojo. Jai neliko isiskirti i kil, jeigu jau kart atjo ir
pasidario kaimo gyventoja. Ieidama tar:
- Toks malonus senelis buvo. Jis mane u kalbindavo, atjs prie pienins. Pamok, kaip saugotis gyvai, jeigu
susimanyiau mikan uogauti.
- Gerai, kad nueisi, gerai, Monika, - skatino Doveika.
I priebuio jis turjo plat ir piln regin savo k, savo judanius mones. Sukaits, atsilapojs ir persims vasaros
darb kariu, ne minutneumiro monos, kaip pridera pavyzdingam vyrui. Ir digavo, sugavs nauja bruo joje. Jau ji
pradeda domtis ir usiimti vietos gyvenimu ir jo apsireikimais.
- Ir Dievo yra itaip pasakyta, kad reikia miruspalaidoti. Jmes rytoj ir palaidosim graiai.
I miko trauk griovkasiai imintu paupio taku. Vilkija sunksi po tankiu susipynusi medi stogu juodu kaip raalas
vandeniu, nusunktu i tyrelio, i durpyn, i eero, telkanio jvidury. Niauridegusivyrbrys, purvinir isimarksiusi
skystame pelki dumble, skirstsi savo darines, laikinas vasaros buveines, pasikeisdami trumpais kteljimais ir juoku.
Monika bgo pro al, jusdama j vilgsnius ir pusbalsius aptarimus. Didiausias brelis sek jai kandin, kaip tik eigulio
kiem.
Ilgai ji neman utrukti. vaki mirkiojimas alioje, krintanioje nuo medi pro langus prietemoje, vako ir deginam
kadugikvapas, slogiai tirtinantis seklyios or, iauriu prieingumu atsiliepjos nuotaikoms. Lankytojkaip ir nebuvo, jei ne
ta pora moterli, vartani giesmynus. Taip pat pora aputusi kaimiei praviroje kamaroje sribiojo i stiklini, girdami
pavykus al. Ji ijo kiemir ia nekjosi su eiguliu, su jo mona, besirpinania galybe ugriuvusibd. Moteriuks jau
buvo sustygavusios savo giusius balsus ir pradjo giesm. Paaliuose ir po mediais kuissi griovkasiai. Kakur toliau
dainavo.
- Tai jaunieji - studentai.
Vakaro graumlis ir daina i miko! Lyg nieko panaaus nebtgirdjusi Basiulikse.
- Koke studentai?
- ia jvisas kibdynas sikrs. Pasistatpalapines ir gyvena kaip igonai.
- Kanalkasa, - paaikino kitas.
- Usidirbti pinigmokslui.
- Tai domu, - tarDoveikien, tartum atvykusi i kito valsiaus.
- Bet dainuoti tokiu metu kaip ir nepritikt, - nekjo tas patsai pypkius, nuutintas vidaus tvankos ir nuo visokismilkal
tvaiko apglus.
- O kas ia tokio? - atsistojo jaunuomenes pusn eigulys. - Jdienos ir naktys. Tai ar jiems labai galvoj, kad koks senelis
karinius pailso? Nra irti tai. Kada jie dainuos, ar kai patys sulauks tos dienos?
Graiai dainavo jaunimas. Jdaina plaukir pripildvisas ems duobeles kaip vanduo i kaln, kaip rkas i padebesi. Ji
buvo girdima visuose pamiks kampeliuose, ir k ji galjo kliudyti giesmei prie mirksini vaki? Toliau kiemo medivis
vien ji negaljo prasiverti ir ten pat dingo, susiv lusi javuose ir olje, eliuose ir nakty kaip gaili rauda pavargusio ir
nebestengianio kovoti. Monika klaussi, ir nuostaba kilo jos irdyje. Ji tarsi atradusi atsak daugelkankinusiklausim. Ji
girdjo sprendim, ir tok aik, ir taip gyvai perteikt, kad n lao abejons neliko. Ji turi eiti su gyvenimu ir su jaunyste.
Jaunyst netelpa jos kraujuje, ir jis gaivalikai plsta lyg daina i miko, ir jis ulieja visk pakeliui ir nustebina kaip daina
skurdiermengiesm.
Dar toli iki to, kol jai paiai bus giedamos jos, ir negudru btpasilikti su tais, kurie jau ruoiasi ieiti. Kas kalba apie mirt,
kai em paiam graume ir ydjime? Veidas liepsnojo prietemoje, pirtai virpjo. Ji vilg lieuviu pleijanias lpas ir
kalbino Agn, atlkusipaplepti.
- Jau eini namo? - paklausmergait.
- Pasimeldiau. O tu pasilieki?
Agn neketino pasilikti ilgiau, negu galjo. Ji tik trumpino laukimo minuts. Ne, kur ji pasiliks. Ji tik turjo nuspti, ar jau
pakankamai sutem, ar jau laikas bgti ir uimti savo viet. Ji jo irgi ton pusn, iki viekelio, ir ten sustojo. Ji dairsi neramiai,
bijodama isiduoti ir bijodama prarasti bent dalelytsavo laims. Ir gailjosi, prasidjusi su Monika, kuri ir nesiruojos palikti
ir usimniekais, kaip buvo pratusi anksiau, dar gyvendama pieninje. Kartijusi i savo kiemo, ji galjo ir ilgiau ugaiti
ir klausmergaits:
- Ar jis ateis?
- Kas?
- Tas, kurio tu lauki.
- Jis visada ateina... - atsakAgnpajusdama, kad kojos per kelius staiga nutirpo, ir tie odiai isprdo savaime.
- Ar tu inai, kas ten taip graiai dainuoja? - po to vl klausMonika.

- inau.
- Puiks berniokai ten mike.
- I kur tu inai, kad jie puiks?
- Man sak. Tavo vietoje a jau apsisukiau.
- O man visai nedomu.
Agne vos laiksi savy i pavydo ir apmaudo, kad gali i niekadar uvilkinti jos valand, kad gali neinia kas atsitikti, j
gaiinti...
- Na, gerai, a pasakysiu, kad jis pasiskubint, kad tu, vargel, nenumirtum i sielvarto. Labanaktis, Agne.
Ji paliko mergait ipstomis akimis, iekani k sikibti, ko nors tviriau nusitverti. Kelio dulkes sme jos kurpeli
kratus. Kelio juosta prilygo sniego baltumui. Kelias buvo tuias ir minktai sugeris jos ingsnius. Ji skubino prabgti atvir
tarptarp tilto ir pirmjmedi ir pasijusti saugiai nuo bet kurios akies. irdis dausi palusiu greiiu ir smarkumu. Ji dar
nieko nemat, bet inojo ir buvo tikra. Uteko to, kad ji jautsi viena ir galjo matyti visas puses. Visa kita buvo niekai, visam
kitam ji buvo pasiruousi. Ten... Jis tikrai ijo pro vartus...
- Tiliau!
- O, tai js?
- A. O tu kur?
Plaia, pailga dme subolavo dantys tamsiame veide.
- Prasiblakyti. Mudu su kalviu itraukme visbutel degtiens, graiai susd ant duobes krato. Ir maai betrko, kad
btume udainav.
- Kapuose?
- Taip. Tegul velniai.
Ji irjo staiai jo akis, sitempusi ir paklusi galv.
- O dabar?
Jis ypteljo, ipsdamas dmir sumosuodamas degania cigarete.
- Palikau belaukiani. Bet a tavs neleisiu, - ji isktrankas utverdama prajim. - Kelias udarytas.
- A atsidarysiu. Paimsiu ir perkelsiu kitviet. itaip...
Jis apsikabino jper liemenviena ranka, truput pasilenkdamas ir petim jugaudamas. Tuo paiu, atlodamas jos smakr,
tartum nordamas i ariau vilgtelti tamsias akis, tamsum, juodais plaukais krintaniemyn. Sutemos staiga sutirtintai
aptraukjo tak, sustiprindamos jo nars, gytkasant duob, geriant ir mginant udainuoti. O tuo tarpu kita duobe kassi po
jo kojomis. Ir palaidas smlis edamas biro staiu duobes laitu ir traukj.
Ji apsikabino jo kaklir prisispaud, kartai buiuodama.
- Bkim iia... - sunabdjo jos lpos per trumpatodsio tarp.
Po kaire, prieais keliuk, ateinant i sdybos, egls juodomis akomis siekem. Keli uoliuteko perokti balkv
kelio juostir prati po eglmis.
DEVYNIOLIKTAS
Nusausinimo darbai varsi visa sparta. Vyrai plsi, netaupydami sveikatos, pasispjaud delnus, isigaland kastuvus,
prisitaispakabius kotus kaip tik savo rankai. Nuo sauls tekjimo iki laidos. Nuvogta valanda nuo poilsio krito kienn keliais
litais daugiau. Minkta durp, perpinta trapiomis aknimis ir lengvai iveriamais kelmais, traukte traukrankas. Pasitaikanios
puels, kadugiai ir beriukai virto kartu su velna, ir dvideimties pdgriovys juoda ir garuojania, lyg smaloje rta vaga
pjovsi vis tolyn ir tolyn nuo itak.
Vyrai dirbo breliais, uimdami atmatuotplotelir stengdamiesi ji pabaigti per dien. Geliamai altas vanduo sunksi dviej
pdgylyje, ir saulkaip sukurtas lauas i viraus be vjo ir paunksms skurdios augmenijos tyrelyje stmkuo greiiau i
tos nirios vietos isiverti ir pasiekti palauk, kur upjau tekjo pievomis ir turjo krantus.
Pirmosios savaits udarbis diaugsmu perliejo vyrirdis. Maai kas tikjosi tiek udirbti, seniai kienje beturjus smulkius
ir nebesumojus, kaip sudurstyti galus. Taip klegdamas brys pakilo ir skirstsi kas sau - savo kaimus, miestelio karemas ir
aludes atmirkyti suskeldjusi gomuri ir nuplauti prakaito nuo kakt. Prie banyios, turgaus aiktje ir kitur stoviniavo ir,
rankomis plstaudami, dalinosi spdiais. Tai bent lupa pinigzimagorai, nelyginant u kvieius anais gerais laikais. Ir k tu
jiems padarysi? kininkai su nerimu klaussi kalb, iekodami bd, kaip sulaikyti bernus. Jei pasius zylioti, kas tada? Vienas
gyrsi, jog dviratper dvi savaites sitaisysis. Dviratper dvi savaites? Tegul negaudo voverieglyne. Kas ir bt, jeigu taip? Ir
Amerike nieks tiek neudirba, o dabar kur - balose. Rado mat viet. Nu, nu - pamaiukais. Kad ir valdia moka, ir anai viena
dienprieis striug. Tai i kur tada? Ir paliks bekpssausais dantim.
Pirmadien, t kalb suvilioti, trauk nauji breliai ir prasi priimami. Prim ir tuojau leido pelnyti didel pinig. Griovys
nuoulniai vidun sueinaniais krantais kasdien vis tolyn pjovsi durpynu. Tiesus kaip styga ir graiai nusvertu dugno nuotakumu,

tvenkiant senja vag, saugantis vandens. Kultrtechnikas su deimtininkais, savo padjjais, tik matavo, tik ymjo ir saugojo
nuotakum. Darbas virjuodame kaip smalinyia durpyne, uogienojams raustant ir sirpstant, gyvatms spraudiantis kelm
plyius ir keriauiams bereliams svarinant kaitroje lapus.
O sekmadien viskas nurimo, apsndo ir prisiglaudprie tyrelio samanos. Moksleiviai paliko stovyklir dviraiais isilakst
namo apsirpinti maistu ir skalbiniais. Jie narsiai atlaikvisus antpuolius ir darbe susilygino su paiais smarkiausiais kasjais.
Pora vyruk atsiskyr: vienas isinarino kojos rie, o antrj namikiai parsiviliojo ir nebeileido. Likusieji viesiom akim
irjo ateit. O ji turjo prasidti ruden, su naujais mokslo metais. Iki tol dar daug laiko. Sekmadienio sulaukus, jsnariai ir
sielos atsileido kaip markiniai, patiesti ant rasotos ols.
Guo darinje, ant ieno, guljo Petras ir Tugaudis. Saul jau gerokai buvo persisvrusi per mik ir kypai smelksi pro
lent plyius. Kark vitos, burkavo balandiai ant iukuro ir kregds vytravo, narstydamos pro duris savo lizdus
paelmense. Taip jau buvo gera pasivartyti ir pasimgauti ieno guolyje, itiesinti aminai sulenktas nugaras, kol dar nekaits
stogas ir muss spieiais neapninka.
- Kelkits, miegaliai, sumprakirmysit! - auki apaios Veronika.
- Tuojau, tuojau. Dar ant antro ono, ir tada tiesiai pamokslui, - atsikalbinjo Petras.
Ir gera buvo girdti nekant savus mones, paiam isitiesus ir pasijutus kain kur toli ir nuoaliai. Ir inoti, kad esi niekam
neskolingas. Net nereikalingas niekam. Nepriritas nprie jokio kelmo, kas iuo atveju turtreikti knors i tokidalyk
kaip mona ir vaikai. Ir n kis, n namai, savo rankomis suremti, savo prakaitu sulieti. Ir be viso to jis buvo laimingas.
Begaliniai daug dar laiko klojosi prie akis, ir jis tebegyveno su tja paia giedra akyse, su kuria ijo pelnytis duonos.
Kiek ia seniai tai buvo? Ir kaip netruko ateiti iki iol! Koja u kojos, neskubant. Tokiu ingsniu jis galjo dar ilgai keliauti. Ir
gerai, kad neskubjo. Jis inojo, kad iloti maai kam pavyksta, o pagundom jis gana nesunkiai atsispyr.
Jis jung savyje pavyzdingon darnon du ne visai giminingus pojius - inojim, kad niekas dykai neateina, neturint tam
ypatingos laims, ir pasitenkinimdabartim. Jis mokjo ilstis ir diaugtis. Jis mokjo nereikalauti ir tenkintis tuo, knediena
ir adjo rytas. Puikiai dorojosi Raudonasis Petras.
Apypiete tyla nusistojo, lyg bt sunkiu akmeniu nugrimzdusi dugnan. Kas jo, ijo banyion, ir Veronika prisdo
valandl ant suolelio palangje. Vyrai skutosi barzdas, ukando, igr alaus, atitaisydami vakaryki, ir patrauk paupin.
Tugaudis susigraibmarkinipundel.
- Duotum mergai, ir itrint. Kia terleniesi, kaip su kojom. Ar tai tavo darbas? -niekino jPetras.
- Kad nepatogu.
- Nepatogu, sakai. O paskui jau bus patogu. Ne tau, bet jai. Pamatys, kad netingi, ir savuosius lieps trinti. Sakys, kad
moterims lygios teiss.
- Patsai sakei.
- Sakiau, - sutiko Tugaudis. - Kai igeriu, tai ir atsiveria irdis. Tokia jau ji kvaila.
- Jaunas mat esi. Merginas myli. Tik vargsti ia be reikalo.
- Gal jau pasibaigs mano vargai. Gal viendienpaauks tarnybon. Juk atleido tik laikinai... Tada ir vesiau.
- O dabar negali?
- Galiau. Bet vis mat noris graiau, patogiau.
- Nugi, nugi. O ji, sakai, eit? - Petras guljo knipsias, daubasomis kojomis dirvonir lebeno, sikands smilg.
- Eit. A taip manau...
- Merga btpusvelnio. Ngirti, npeikti. Tik, kai prisimeni, kad jos visos geros tik kol mergos, tai taip ir praeina kartis.
O tavs a nesuprantu, ir gana. Esi kininko snus. Turi samdyti svetimus tvas, o tu sau draikiojies po sviet kaip uva
perkars. Grtum namo ir kininkautum kaip mogus. Duonos pas tvjau vis utekt.
- Kur neuteks... Tik kad grti nra kaip. Upjautten mane visi be peilio. Ne, ne... Geriau palauksiu.
Kur jis tau gr? U jokius pinigus. Kai tarnavo pasienieiu, tai lanksi atostog metu. Brolel dobill! I pavydo sprogo
kaimynai, ir mergos sekiojo, akis pabalinusios. Ar neukalbins kurios. O ukalbins drsiai enk kamaron pro duris - jos jau
praviros gatavai. Uniforma juk, brolui, nutaisyta, nusita, tartum nulieta ant kno. Ir vyras nuaugs jau neprastai. Kur tu rasi
kittokiuniformkaip pasienieio? Nerasi - neiekok. Jis ir algos, saksi, gauns apyniekiai, na, jog po metkelik, kaip
tvo, galsis atpirkti. Gal pasigyrkiek, bet nedaug. O su draugais jau pagerta buvo, jau kad pasivaistyta, kur tu nelabojo!
O taip gal ir bt buv, gal ir bt papirks kok centriukar namus mieste? Tik atleido, nelabieji. Kitas bt vaiavs pas
tv, puols kojas ir prasis priimti. Tik ne Tugaudis. Jis nutart bt laikytis ir neparodyti savo smukimo. Jis paras
retkariais. Einsi neblogai. Greitai tiksis paauktinimo. Dar vieno enkliuko ant antpeiir poros deimtukmnesiui viraus.
O parvaiuoti vis neskaip. Pareigos didiai atsakingos tvyns sargyboje.
- Kietas tu krienas, jau kir sakyti, - nuoirdiai stebjosi Petras, mgaudamasis vasaros laisve ir poilsio smagumais.
Tugaudis purt galv. Dievuliau mano, kad jis bttoks kietas, kaip kiti mano. Jam eslabai sunku. Jis laiksis tik dantis
sukands.
- Kad kitaip negaliu. Oi, oi... - sudejavo vaikinas.

- A irgi negaliau. Taip kaip tu dabar.

- Vienkartjau taip buvau prisivars prie griovio krato, jau taip apkartusi irdis nuo tokio gyvenimo. Darbo nra. Valgyti
nebeturiu u knusipirkti. Ir toks pals graudumas, jog, rodos, akmengrautum dantim. Igrs buvau. Tai ir sdau u stalo
rayti laiko. Raau ir aaras kaip pupas barstau ant popieriaus. Tveliai brangs, gimdytojai mano vieninteliai, ir taip toliau.
Raau taip nuolankiai, taip nusiemins, kaip bdavo rays laikus i Amerikos. Ar priimsit snpalaidn savo pastog, ar
pavalgydinsit ialkus, ar aprengsit sualus ir nuplyus? Tegul unys, kaip tada buvau priras. Dabar taip n nemokiau.
Paraiau, perskaiiau dar kart, dar didiau aaras siliedamas, ir jau neiu pato dutn mesti. Ir biau mets, tik
apsiirjau, jog enklo nra. O kur gausi nakt? Na, nieko, palauksiu ryto. Sps nueiti ir taip. O kai rytpams pairjau,
kten privliau, tai visos pagirios igaravo. Tvojau ugnkuo greiiausiai. Vajzau, kbiau padars...
Petras ridenosi pievoje, okinjo ir trukiojo visas i linksmumo.
- Oi oi, tai buvai marglaikelsuplieks.
- Buvau, gegute raiboji.
- Ei, tu ir nusikeikti nemoki kaip reikiant. Bus tau nelengva ioje aarpakalnje.
Tugaudis suliko, kad bus nelengva. Bet jis ir graidienelibuvo praleids. Dieneliauksini, aunia pasienieio uniforma.
Jis gyveno anja gadyne, jis svajojo, pasidrbs ant ols paupy.
O gal kada nors ir sugr ? Gal?.. Tik ne dabar. Kai sutiko mergin , ir ji kaip akuotas ukrt ak. Neiimamai,
neiplaunamai. Baigta. Ir nebra daugiau ko norti. Svajons susipynsu sapnais, ir jie nunedar toliau. Visi svajojo ir vargo,
kamuojami nerami vasaros nakt sapn. Svajojo ir dsavo Agne, akimis iekodama bryje prie banyios. Ir grausi
nerasdama. Ir Tilius, slinkdamas ganyklomis pasiirti arkli. Jis buvo ileids vyrus, atsisakydamas savo eils. Jis tikjosi
pailsti ir pasitvarkyti apie save. Jis drasksi ir dalijosi visas puses, ir paiam nebebuvo liknvalandos. Ir pereitnakt jis
maai miegojo, ir galvoje vargonai, jsuk skurin, upilderdv nuo virpanimik virniiki juodos ups sietuvos.
Sustojs klaussi varpgaudimo ir nebuvo tikras, ar tai jie, i senosios varpines, ar taip sau, nuo ems pakils ir jo ausin
simets tilingavimas.
Jis ketino tutuojau kristi ir isimiegoti bent kartiki kaul tratjimo, iki onams atbunkant ir po to knors susirasti. Jis
gailjosi ia pasiliks, ir tai kilo ne i noro daug udirbti ir pasipelnyti, o i baims ir iurpo, slankiojanio u markiniir tarpais
nukreianio tokiu stiprumu kaip nejuiom ugriebta elektros srov. Vliau jis dar vienprieastmat, ir buvo tai ne kas kitas
kaip nepasitikjimas savimi, neatsikratomas nuo maens ir persekiojantis dien ir nakt. Viskas per mai atjo. tai kas. Jis
nebuvo tam pasiruos. Jis tebebuvo alias ir nesubrends dideliems vykiams. O jie atjo ir nusived. Viena uuomarties
valanda persmaigstgaires, paimdama kuo prieingiausikrypt.
Kas nors kitas tuose reikaluose geriau susitvarkyt. Kad ir Petras, visos gilios iemos draugas. Kas buvo toji iema, ir kas
joje verto atsiminti? Jis prisiminiemkaip laik, tartum susndus svarbi sprendimivakarse. I atstum jis regjo save
iemos dykyns viduryje einant, brendantir neinant, jog u keliingsni, u poskio, u dienos kitos engs ir apvarbs nuo
viesos ir netiktumo. Jis laukko kito.
Daug kas pasikeiia po nakties. Ir ne dl to, kad viesa btpakeitusi tams, o tai, kad jau ji praeityje ir nebepasiekiama n
ranka, ne uoliu. Nebra uolio atgal. U nugaros - siena ir akligatvis.
Kiek ilgai jis itvrsavo vienatvje? Ne ilgiau kaip iki sauls gros. Jos ir nebuvo, tai tik apgaulir nevyks graibstymasis
patamsyje. O vyrai, kurie linksminosi paupio pievoje, tvarksi nepalyginamai lengviau. Ir jis ten tur jo bti ir mokytis i j,
pradti nuo paipaprasiausidalyk, kol prieitprie tvarkos. Jis jo ten nedrsiai, lyg prasikaltlis ir idavikas. Ten, alioje
pievelje, po ksmingais lazdyn krmais, nuoaliai nuo keli ir aki. Ten maudsi duburyje, sribiojo alir pasakojosi tas
paias istorijas ir klaussi, pasirmant alkni.
- Tavo vietoje jau seniai biau paliks tmuik, - mokKadaila, vismuikprieas.
- Kur rasi geriau? Kur rasi? - teisinosi Tilius kukliai, kaip pirmametis.
- Pas mus geriau. Toli nnereikia iekoti. ok tik pakalnn, ir jau prasideda geras gyvenimas.
- unies gyvenimas,- apmaudingai atsikando Tugaudis.
- Visi tsako. O nepagalvoja...
- Ir a tsakau.
- Kodl?
- O todl, kad mes kaip unes, kaulrad. Kol jgrauiame, tol gerai. O kpaskui? Ir nebeinome.
- Ktu nori inoti? - paklausPetras.
- Nieko nenoriu. Tik kmes udainuosim, kai vasara pasibaigs? Ar ne iogo muzikanto daina?
- Kad ir iogo. Lenk butelio kaklir dainuok.
- Prisilenkm mes jau iki atsiraugjimo. Senos nuoskaudos, neviltis ir netikrumas gaiiais maurais aptraukTugaudio ird.
Jis nepajgjispjaudyti, jie vlsi tarp dantlyg pakulos, ir kartkartmis jam trko oro. O Kadaila dar jvis pagalando.
- Jei neinai, ko nori, tai geriau tylk.
- Nesibarkit, - ramino Petras. - Jei Tugaudis sako, tai gal ne tuiai.

- Kur jau ten? Jis, altys, akis muilina,-nesutiko kiti, norjlik pasiginyti.
- Kaip ne? Jis ino, ko nori. Jis paios pasiilgo. Nugara nio, o nra kas pakasyt. Ne taip kaip mes valkatos - vienadieniai.
- Nori, nori. Velnio akjis nori. Tai tegul vedasi.
- O kur pads parveds?
- Jei neturi, kur padti, tai tegul ir neserga ne savo liga, - neatlyo Kadaila.
Tugaudis permetbaltom ir atsakjam:
- Kad tu durnas ir nedauts ir kad tavo puodyn kaip kazalko, tai visi ino. Tik a nesuprantu, kodl tu nesigydai? Juk
vasara, visokiolelipilna.
Kadaila ne i karto susigraib, apie kia suka. Bet i draugakiir linksmybs sumoj, pasimbutelu kaklo.
- Pakartok!
- Kunigas du kartu pamokslo nesako, - pasiklir Tugaudis, pasiiaus kaip ernas.
Petras trenkper rank, ir ikeltas butelis nuriedjo ol. Kur ugnis, ten ir Petras. Kadaila atsisuko j.
- Nesidauyk.
- O tu savo grblius pritrauk.
- Ko jis dantnevaldo?
- Eik dabar krautuvir atnek pilnvietoj to, kipylei! - pasakPetras.
- Tu ivertei, tai tu ir statyk.
- U pabaudtau. Supranti?
Kadaila niurzgir nypt, bet klsi lyg sulankstomas metras ir nukrypavo krautuvn.
- Manai, kad jis atne? - paklausTilius.
- Atne. Mans dar jis klauso.
O kad ir neatnet? Baisus ia daiktas. Ir taip visko uteko alioje pakrmje. Skruzds ropojo Tugaudio sprandu.
Vabalas degutorius skynsi keliper jo plaukus lyg per tankiausimik.
- Ei, neimk galva. Ktu ten su niekais,- ramino jPetras.
- Kas jam?
- Dl mergos. inai, koks jis. Nugirdo kreivodir tuoj ddas.
Tilius klaidiojo nuo vieno prie kito.
- Priepiet viskas buvo gerai. O dabar matai kas. Tugaudis kramsnojo olkaip tikras oldis ir spjaudsi aliomis seilmis.
- Tai ktau Mil? - tempTilius.
- Kji? Parsidrieksu tokiu pakaraila. Deimtininku, kur pas eigulprisiglauds.
- Nu ir k?
- Nebesileidia jokias kalbas. O bdavo kaip ilkin.
Gro Kadaila su pilnu buteliu. Buvusio pykio nyms. Jo ilgam kne viskas graiai sutilpo.
- Igerk ir umirk.
- Duok! - Tugaudis pamatkitstiklin.
- Jei tai dl mergos, tai inai, k tau pasakysiu? Spjauk, i visos irdies atsikrenkts, ir udk. O tam patykojs strnas
nuleisk su vzdeliu. Ir bus tvarka. A taip tau sakau, nes inau, - mokKadaila.
- Tilius jsutvarkyt. O a negaliu. Koks i mans vyras, jei bijau susikibti? E, igerkim veriau.
Tilius ypsojosi taip pagirtas. Ir tuo drauge Tugaudis tprisimsau kaip nuoskaud:
- Nesijuok. Ir tavo Agnjau valkiojasi su tokiu i palapins. Skautu - peilininku. Abi Guaits tokios.
- Tilius jberegint sulups, kad skiedros lks alis, - ramiausiai pasakKadaila.
- Tu per daug nenudk, Tugaudi. Nten valkiojasi, nk. Jei pasikalba, tai kas ia blogo? - sikio ir Petras.
- Aiku, - burbteljo Tilius. Jis prisiplojo visai prie ols, kad neisiduotstaigaus raudonio, arijomis upylusio veidus. Jis
nesuprato, kodl taip atsiliko. Jie kalbjo apie Agn. Bet jie nieko neinojo. Jie apskritai nieko neinojo. Ji kalbasi su
moksleiviais. Tai gerai, tai didiai gerai. Nejau pati Agnbus atjusi jam talkon? Jis mstiklinir vienu gurkniu jigr.
- Pripilk! Noriu igerti.
- Gerk. Igerti reikia. Tik a pasakysiu, jog dl mergos neverta stis. Tegul sau - ar nupli? Juk ne nagin.
- Kas sako, kad nagin? - paklTilius akis. Pirmiau u tokius odius utikrintai butpaleids stiklinKadailai jau ir taip
randuotsnuk.
- Ogo go go... - linksmai vengPetras. Jo veidas liepsnote liepsnojo, ir pro markiniant versi tokie pat raudoni gaurai.
Plaukant galvos jau maai bebuvo likir tie patys sauls ir vjnuiurinti.
Jie gr ir laist nesigaildami. Tilius isitrauk pinig ir pra, kad atnet daugiau. Jie igers ir pasikalbs. O paskui ir
udainuos. Kas jiems gali uginti daryti t, knori?
- Niekas, - musau krtinn neabejotinas narsuolis Kadaila. - Apie bobas kalbant, ir man noris tpasakyti. Kad ir man
dantgelia. Ir a griebsiu kada nors Veroniktrumpai. O jau kai griebsiu, tai bus griebta. Toks mano kraujas, matote. A daug

nesiveliu, jei norit inoti. Bjaurus mano kraujas, nesigiriu. Nra ko girtis. Kai buvau jaunesnis, tai jau jperleidau per savo
rankas be skaiiaus. Kokijnebuvo? Juodir balt. Merg. Je. Jei kas sustatytvieneilir lieptskaityti, tai pasimesiau.
Nesuskaityiau. Neee...
Tugaudis snaud, galvsprauds oln, taip kietai, lyg geisdamas prisitraukti vieaus ems tvaiko. Jis buvo isms vis
skausmir mai aptils. Jis turjo pailsti. Kai pasnaus - visas pasaulis vl atrodys viesiau ir linksmiau.
Galva sukosi. Degtienplikino gomurir ant akitraukalivalkt. Nvienas jneino. Nieko jie neino. Jei bent vienam
bt tek tai matyti ir igyventi, k jis igyveno ios vasaros metu... Jie tokie kvailuiai. Ir nieko jiems nepadsi. Jis galt
tuojau pat eiti ir susirasti tnars moksleiv su peiliu prie diro i palapins ir paklausti, ar labai jam patinka Agn. Dievulli
brangiausias, kokia tai nuostabi mergait! Dl jos jis ia pasiliko. Tik dl jos. Jis juk plsi i traganystmis apsstmik.
O sulaikta viesioji, skaisiom mlynom akim. Velniai beino, kas ia dedas. Saugokis, saugokis, Tiliau nelaimingas.
- Ar snaudi, Petrai?
Ne. Bet vargas senas kavalierius Petras. Jis nieko neinojo apie mergaites. Napie vieni j. Napie Monik. Niekas
apie jneino. Monika j sudegins vienkart. Liks pelenai ir plnys i jo, i Tiliaus. Iia jau jis nebeieis. Kartpakliuvs
tuos mikus, kur laums tokios graios kaip galvaudi monos ir lygiai kraujo itrokusios kaip anos. Ir ji i ia nebeieis.
Monika. Ji pati pasiliko. Savo noru. Tik ji nenori bti viena. Ilgu jai vienai. Baisu jai vienai i dabintoje Doveikos kamaroje
Todl ji susigavo jaunvyr- savo vyro samdin. Kas bus, kas bus, Petrai? Raudonasis Petrai, pasakyk, kas bus?
O k gi jis, jei nieko neino? Jo gudryb tokia, kad pavyko dideliu vingiu isilenkti vis. Ir dabar gali dainuoti rami
ramiausiai.
- A tau, Petriuk, pasakysiu kada nors. Viskpasakysiu. Visk...
- Sakyk dabar. Tu mans nebijok, - skatino Kadaila.
- A nieko nebijau. Velnias mano draugas.
Kai ji apsikabina, jau tada jos nieks nebeatpl. Kpadarjos dantys! Galite pasiirti, jei netikite. Tai jos dantyms
dviem puslankiais - prieprieiais. Ir dabar a negaliu nusivilkti markinidarbe ar prausiantis. Js to, mulkiai vaikinai, neinote.
Ir neinosite. Ji turi gintis senio, kapduobe atsiduodanio. Ji, manote, labai laiminga? Ji tokia varg.
- Petrai brangus, nepalik mans, - sudejavo Tilius.
- Kur jis paliks, - priaddamas atsakKadaila. - Jam bobos nerpi. Jau tu nebijok.
Ne, Petras nepaliks. Jis tebebuvo toks pat jaunas ir itikimas, kaip ir tada, labai seniai. Kaip ir antolimpavasar, kai dar ir
jis nieko neinojo ir buvo laimingas. Jis tebebuvo toks pat jaunas kaip ir prie dvideimt met. Jis tebeman turs visdidel
gyvenimprie akis. Petras dainavo savo mylimdain:
Tavo alias vainiklis
Nuruduos, nuruduuuooos Mano juoda kepurl
Kaip juodavus, taip juoduuuooos...
DVIDEIMTAS
Rugiai balo ant kalno. Balzgani laai lipnaus ir otriai saldaus skysio kabjo varpgaluose lyg skausmo aaros, itrykusios
i akuoto. Ant jspieiais krito vabalai ir peteliks ir, klampinkojas ir sparnus, nebeitrkdami i saldios mirties, suposi su
varpa kartu, besvyrania vis ariau ir ariau ems. Rugiaglivaigds ibjo balstanistiebepetyje, kkaliai kilo aukt,
nenordami usileisti rugio varpai ir laisvai pro japvelgti apylink.
ems auksmas vl stipriai buvo pasigavs Doveik ir ne skersai ir iilgai jo laukpakraiais. Po tiek metjis vlei
pasijuto kininku, tvirtu ir suiedjusiu savo raumenimis ir krauju, ne anuo - ventadieniniu, ivedaniu sismaginusisveibr
aprodyti savo ger. Balti markiniai ir iaudins skrybls sumirgdavo palaukse, ir kaimieiai traukdavosi i kelio, susikprin
ir patylomis keikdamiesi, karia seile nurydami svajones apie gergyvenimturtingj. Miesto valdininkir tplaios apylinks
prakutli, laikanisave kininkais, bet pelnsemianii malnir lentpjviir kitnaudingmoni. Madingas kis - turti
ems. Jei ne paveldtos, tai nusipirktos i nusmukusio savanorio ar bankui uodegper giliai kiusio vargdienio. O direktoriai
smelksi nualintus buvusi dvar centrus ir, juos aplop, apgenj, ididiai vadino dvarais. Tokie dvarininkai kartais
usukdavo Basiulikes. GeraldarJonas, tvirtvynspaudsenoji. Doveika pasisteng, kad tumirttarpmikikamp
atvertpasauliui ir padarytprieinamvisiems.
Graiai gyveno Doveika.
Jam seksi. Jis buvo kaip up, sugerianti savin gausyb upeli. Jie visi ne savo vandenis, ir ne kariausia saul j
neidiovino. Vandens lygjis mokjo pataikyti. Jei pro vienur leidia, tai prisisunkti i kitur. Taip, taigi.
Rugiai balo. Jis leido varpas per pirtus, skambliojo ir tryn saujoje. Pjaunamj dantys igalsti. Ir darins iluotos.
Viskas parengta pjiai. Ir nusalusi ems irdis, ivarvinusi savo sultis ir krauj ir atidavusi iki paskutiniojo. Ir darbinink

rankos, ir sjjo giedriai ibanti po prakaitu akis. Kad ir talpios darins, bet nesuims visko. Teks kulti per du kartu. ems
padaugjo, pagerjo skla ir visi dirbimo bdai. Jei bt kaina, tai be niekur nieko prisipildyt nejuiomis susidariusios
tutumls piniginje. Mat jau upeliai nebe tokie srauns. Ir skalsos tokios nebra.
Teks panaudoti Krivicko darin. Kai ji usivers iki iukuro javais, niekas nebedrs sakyti, kad ji ne jo. Gera darin, statyta
ne per seniausiai. Kokia nesmonbt jnugriauti! Neramus gaivalas tasai Vargdienis, nors pairti npenkineimans.
Gal jis ir neiaut akuoto, jei nebt pakurstani. Toks eigulys Baiktys aplink visur drumsia. Maio ir veria, jog net
dumblai vir kyla. Jis mat tikisi karos prisigaudyti itame jovale. Nesusigraib laiku, tai iandien jau per vlu. Jau jo
nebeatleisi n pamokysi. Jis ir po skundu pasira. Jis kaiiojo atvaiuojantiems mikan lap popieriaus. Jis organizavo jo
nuvertim. Ir nieko jam. Jis netgi dedasi geru kaimynu, nors gyvatpati kandiausia.
Jis trauk eiomis savo lauk gilumas, ir tarpais jo galva dingdavo ustota rugi, nubraukta nusvirusios laukins obels
akos, pilnos maaliobuoliuk. Daug dar meditebeaugo jo lauke. Daug miko tebealiavo Basiulikiemse. Eglyno ir
puyno - rinktinio, statybinio miko. Vienas viena, nepaliesto, tik iretinto ir iskinto apaioje. Kol aplinkui oia valdiniai
mikai - savo negalima. Ten aliavo turtas, lobiai, kapitalas, su kiekvienu vasaros augliumi did js, prisideds ir brangsts,
gudriai taupomas tam laikui, kai mikas taps vertesnis u auks.
Jis jo toliau. Jis leidosi savo lauk platybmis, kuri apirjimui lyg kokiai tarnybai geriau tikt pabalnotas arklys. Bet
kojos dar tvirtai ir angiai nea, ir toks nuostabus pavakarys. Garsus kaip biiavilys prie spieiaus leidim. Tuojau ir atlaidai
ventos Onos. Teks susitikti su monm, teks parsiveti namus ir pasivaiinti, graiai susdus. Nors to jau nebebus kaip
seniau, kai ldavo abu trobos galai. Valdia jau kito rankose, o dl to ir daugelis reikal monms atpuol. Bet tas gerai.
Utenka ir sav. Tik kad snus nebeatvaiuoja. Ko ko, bet savo gimtins atsiadti kaip ir neprilikt. Ir dar mokytam, graiai
uaugintam, geriausiais keliais pasaulileistam. Be reikalo vaikas pasiiau. Ta vientvteturi, tai rinktis nra i ko. Kur tu
nueisi su piktumais? Jis mat ugins tvui daryti, kjis nori. Neuginsi, vaikel. Ne. Tvas mir pam, kas jam buvo reikalinga.
Tyia jis btdars, tyia, kad rodytsavo valiir nepriklausomum. Toks jau jo bdas, ir tokie proiai nuo maens.
Atsisdo Doveika ant griovkraio, visas paskends kmynuose ir vdrynuose. Lauk musels ir peteliks sukinosi apie
galv ir bitel kruopiai raussi dobilo iede. Javai, krmai, laukini oli vels ir stangiai sul pudurliai j apsm,
paskandino, uklost akelmis, varpomis ir iedais. Ir dmelis i jo pypkuts vilavo, kopdamas staiai auktyn,
nedrumsiamas vjo, netrikdomas jokio paalinio garso. Dangaus lopas, lyg langas tolimir Dievo laiminampasaul, kybojo
vir jo. Ir nieko daugiau. Jo minitkmkain kaip suiro, jos tirpo lyg sumerktos saldiame mieime, plaiiodamos skaisiai
riniomis skaidulomis. Jos gro praeitir glosttuos vaizdus, apiupinjo lengvai, meiliai ir nuosaikiai sena, ilsteljusia ranka.
E, tvo irdis kaip ledo plytel. Nukrinta kelios aaros, ir jis sutirpsta. Jis vis tebekartojo anuos, seniai sikaltus odius, kad
laim viena pati nykiai klaidioja ir paklysta. K gi veikia snus? Nejau dar jis vis pilnas tmasties? Snus j buvo didiai
ugavs. O dabar visa tai liko tolima ir atrodbe reikms. Snus jmok, gal ir negeisdamas pikto. Tve, sako, apsigalvok,
prie darydamas tok yg. Paskui gali, sako, atsirasti bd ir nemalonum. Nebejaunas esi. Jei jau btinai nori vesti, tai
atsivelk ir metus. Taip jis tada sak. Jis mat Monik ir jos n pagyr, ne ipeik. Tik tiek, kad jam ji geriau tinkanti
monas, ne pamotes. O apie emnieko. Apie tviknpuse burnos. Kai taip, tai ir imuta lazda i rank.
Bus ir vaikis apsiovs, i anksto nuddamas savo pamot. Ir visi, kurie tik ir laukpragaro i pat pirmos dienos. Protinga
mergina bus pasitaikiusi. O sako, kad igadynjau tokinebes. Visos pliuks ir padraikos. Tik pasti ir lovoje argstytis.
Tas Monikai netinka. Ji ir mokyta, ir nepasileidusi. ia jau retai tepasitaikanti doryb. I pradi jai gal ir nyku buvo tarp
mik. Bet ji rodo narsybs nesisksdama ir nergodama. Vis iem skait knygas, ir tai yra geriau, negu dau ytis su
jaunuomene po vakarlius. Jis patsai skaittik laikraius, kur visokios inios, naujienos ir naudingi patarimai. Laikratis - tai
lazda varginaniame gyvenimo kely. Laikratis - tai tas pats kir mokykla, tuo tarpu knygos raomos tik pramogoms. Kiti
tvirtina, kad knygos es beveik tikri nuodai. J prisiskaits, jaunimas plikais ivirsts. Mat ten es labai graiai aprayti
visokie vagys, niekai ir kitokios pasibaistinos istorijos. Tai blogosios knygos. Taiau esama ir ger. Jis teiravosi, kokios
knygos laikomos bibliotekoje, kurion Monika kas savait vainjo. Ir jam buvo paaikinta, jog tik geros. Mat ten valdika
staiga, o jokia valdia nenori savo piliei padaryti paleistuviais ir valkatom. Prieingai - jai rpi, kad kuo geresni, ramesni
iaugt, Dievir valdigerbtir bijot.
Bet kodl jis vienas? Kodl mona neijo kartu su savo vyru laukus pasidiaugti derliumi? Jam pasirodnesuprantama ir
neisprendiama msl is klausimas. Jis rmsi kain k neaikaus, kak tokio, k galima bt pavadinti netikrumu ar
nepasitikjimu savim. Gal tai prab gusios jaunysts sparno sumosavimas, jo sukelto v jelio dvelkteljimas? Prajusios
jaunystes, prajusios... Taip. O kas eina kandin jo? Ne, ne, dar ne senatv. Nebtinai ji turi tuojau atskubti. Ji negali
skubintis, ji neturi tam jokios teiss. Senatv. Po velni su tokiais nevykusiais apmstymais. Tai tik valandls silpnumas,
susvyravimas ant liepto, akims aptavaravus nuo per gausios viesos. Ar jis nebuvo tasai medis, kurio apdirus kamien
sumanus sodininkas skiepija trjauno medelio gl? Kad ta akelperteikti savo jaunjgstuobriui ir aknims ir i naujo
sulapotvieiais ir vaisingais iedais. Jis pats sau pasidarinelengvoperacijir utikrintai tikjosi aikiai tvirtduomen.
Savo kraujjis sieksi perlieti stangrias, aistra tvinkiojanias gyslas ir i jpasisemti atgajaus ir viso to, ko ilgainiui galjo imti
trkti. Bet kur ji, jo jaunoji mona? Kaip jisivadinti lauk, kad bristalia per ol, kad vienam delne itrintnokstani

varpir bendrai pajustvieios duonos skon? Nebeatidalomas susivienijimas vyktjilgesingame vilgsnyje, nuvargusiame
nuo ems gausos ir jos palaiminto dosnumo. mons velnesni pasidaro, labiau vienas prie kito prisiria, giliau pajunta vienas
kittokiame didingame nuoalume. Mat gamta, kaip Dievo kvpsmas, alsuoja staiai mogaus ird, paisielir istumia
visa, kas nereikalinga ir negera.
Jis stmsi pamale, ingsnis po ingsnio, rankas suners upakalyje, galv nudrs, lyg stengdamasis aptikti kakieno
seniai mintas pdas. imtai pdbuvo nujtja eia - ir jo paties, ir jo monos, jau mirusios kada, ir jos tv, protvi. Tik
Monikos, tik jo jaunosios, jo numyltos monos daili koja niekad nebuvo ulipusi ant stangios eios ols. Niekad ji neijo
lauk kaip kininko mona ir niekad nepasiteiravo, kas gero ten iuo metu. K gali atneti lietaus uorelis, saul, rytmei
miglos. Ji lengvai isivertbe trpesi. Saulia kosi pro isikerojusimedi akas. Vietomis jos sieksi su varpomis
rugi, pasvirusiant eios, susipynusialidangt, ir, norint praeiti, reikjo abiem rankom skirtis takir lautis lyg praamina,
neengiama giria. ia ali iogtkstantiniai pulkai legjo, ia brstantis kaitroje iaudas spraginjo ir lo, ia pamaldiu
nabdesiu o, besitrindami vienas kit, alvariniais spinduliais mlynn smig akuotai. ia stingd alsavim ir iki kaul
smelksi nuoalpaioje panamje, vasaros lobiais apsunkusioje Basiulikiemje.
Jis irjo, tartum k ypatinga atrads, kelet palaut rugi stieb, nuo eios einani gilumon. Ir lik truput vliau
susiprotjo, kad tai ne taip sau ir ne savaime atsiradpdsakai. Ir kad joks gyvulys negaljo atsidurti ia, atitrks nuo bandos.
Jis pasek bryd, atsargiai skleisdamas alis rugius, ir sustojo prie igultplotmel tirtoje javtankmje. Prityrusia seno
kininko akimi jis galjo tuojau nustatyti, jog ia bta monivisai neseniai. Gal i vakaro, gal nakt, bet greiiausiai dar ios
dienos priepieiuose. Reta javoldar nebuvo susiklusi, kojos sutrintas grumstas nespjs susilieti su visu dirvos pilkumu.
Ir pelen iupsnelis, susidars i numestos ir iki paskutinio trupinlio sudegusios nuorkos. Doveika krpteljo ir pasigino,
tartum pajuts kakslinant. Ne, tai tik taip pasigirdo. Niekas be jo ia negaljo uklysti. Niekas - be jo ir be t, ia neseniai
buvusi. Be t, be t- jo lpos sausai vapjo. Jie buvo ir nujo ir nebegr. O taiau jis nukaito ir, keistu nerimu degdamas,
graibsi apie save, lyg iekodamas pateisinimo savo smalsumui. ia jo em, ir jis turjo inoti, kas joje vyksta. Bet bti
utiktam vietoje, kur neseniai kakas ypatinga djosi, jam pasirodlabai nepatogu. Vogiomis jis mgavosi mai vaizduotje
sukilusiais reginiais.
Bet negi pavydsi jaunuomenei to, kas jai priklauso - guod save mogus, traukdamasis atatupstas ir vis negaldamas
atsiplti nuo nespjusio atvsti guolio rugiuose. Pilni laukai griovkasi, ir merg kltys neatlaiko j pei spaudimo. Pilnos
darins ir pakrms zimagor. Ir gerai jis padar, nesileisdamas nvieno savo kieman. Gal ir nepadegt, gal ir neapvogt, bet
vis tikriau, kai namuose yra ir kitokio turto, reikalingo velnios globos ir godons, venta savasties nelieiamybe paymto.
O viena smulkmena lik neisprdo nuo jo rpestingo vilgsnio. Ji suvitjo, jam jau nusisukant. Ir tai buvo ukos. Graios,
moterikos, ilenktos dailiu puslankiu, tamsios katano spalvos, smeigiamos plaukus ir blizganios jaunos dabitos virugalvyje
prie banyios ar miestelio aiktje. Jis pakl daiktel ir vl padjo. Tegul sau, gal atbgs iekoti pasigedusi, ir nuslgs
sunkumas nuo irdies, kai atras. Tamsiaplaukmergiotbuvo pasitiess nevidonas. ia jos plaukai buvo idrikant palaut
rugio stiebeli. Ir dabar netikrumas varsto vargs krtin. Ir jam paiam po to pasidarkain kaip gaiiai leiktu pairdiuose.
Kur jis buvo mats tokias ukas? Ar gal net liets pirtais? Taigi, taigi, inoma. Pasitaikvisko per tiek met. Menkiausioj ydo
krautuvlj gali nusipirkti, kiek tik nori. Gerai, kad ne r savo vardo, o bt juoko ir nesmagumo. inoma, kad bt. O
zimagorai, velniai, tai nesnaudia ir ienauja plaia pradalge ir i peties.
Tada jis gro namo, nusiteiks visai kita kryptimi ir u mirs savo ankstyvesnes nuotartis. Jaunuomen, pasiutusi
jaunuomen. Bet ji tokia ir pasiliks. Tokia ji buvo prie imtmet, ir jis pats toks buvo, kai atkeliavo mikkeliu vienkiem.
Visada ir visi tokie buvo. Mediai tingiai judino lapus ir raminamai ovir jo gausi trobesistog. tai kas yra geriausia ir
patikimiausia - tai namai. Doveika gro pailsti ir atsigauti su pilnu meils ypsniu lpose ir parengtu odiu savo numyltai:
- Nagi, monele, ar mums ne gera, ar mes ne laimingi?..
O vasara plekjo kaip lauas, kirtjmike sukurtas, pldamasis ir tratdamas pro egliakiglbius, versdamas milijonus
kibirkiir tirtdmdebesis. Kariu ioravo ir tvanka slgprakaitu aplietas vyrnugaras. Ir nenurimdama nnaktim, lik
sutelkdama galybes vaigdiir susisupdama balzganame rke.
Toji pati vasara keistai ir neiaikinamai slgir jo samdin. Tvyr, kuriam buvo numats ymivietsavo kyje. Ta pati
vasara savo neapskaiiuojama galia paniojo jkojas ir nata kaip kalnu usivertant pei. Jis vaikiojo ausis suskliauds,
irzliai kraupus, lyg veriamas kietai prisuktos plunksnos, kuri bet kada galjo j imesti i vietos kaip aisliniog. Jis alinosi
moniir mieliau taiksi pasilikti vienas, ddamasis labai usims.
Jis sapnavo j pai pirmj nakt i nam pastogje. Jau tada krito valktis ant jo veido kaip apinasris jaunam,
neimokytam arkliui. J vediojo u pavadio. Ir kas - jis tesuprato vliau. Jis pasiliko be jokislyg ir nebeprisimin, kad
ketino daryti visai kitaip. Jtrauku pavadio ir pririo ten, kur norjo. Ilgai jis to sau neprisipaino ir kalts iekojo visai kitur.
Jos karto alsavimo nemokjo palyginti, net nesivaizduodamas gals rasti tam pavyzdi. U ups dainavo mergait, kaip
ol glena ir lengvai numinama koja, bet lygiai lengvai ir pakylanti, sudr kinus lietui ir saulei i po nakties spindus. Visa jo
patirtis ir susidjo i to, kjis igyveno pavasar ir pirmomis vasaros dienomis. Kas buvo anksiau, tai tik menki ir niekuom
nepasiym niekeliai. I viso jis nebeinojo, ar buvo kas, kgalima pavadinti meile ar ilgesiu. Jis ilgjosi tolimo, bevardio ir

beveidio. Ir pust, ir gairino jvjai, ir i to beliko tik prisiminimas kaip melsvas miko brknys, kasdien vis paeinant toliau.
Su kuom gi j palyginti, jei jam tik dvideimt treji metai ir alias, kaip i vandens itrauktas? Jis buvo alkanas ir perpilniui
prisisunks norir trokim, niekad nepasiekt ir niekad nepagirdyt. Ir metai po met susidstani tais paiais nuotoliais.
Vienrytjis pabudo suritomis rankomis ir supaniotomis kojomis. Jis dar galjo rkti, bet jis tyljo. Gal i nuostabos, o gal i
to baisaus staigumo. Pripratinti jo niekas ir nemgino, lyg gerai paindami jo bdir kraujo spalv.
Bauginanti vidudienio tyla buvo sukausiusi em. Ji panjo iemos speig, nakt, kada vaigds begarsiu plevenimu
pasiekia krtinir skaudiai susminga altais spinduliais. Jis pajuto ingsnius. Tolimo horizonto virpjim, kuris, krits ant veido,
nerimu lauia blakstienas ir praveria nustebusias akis. ingsniai. Jie inyko ir i naujo pasigirdo kaip lamjimas ols, kaip
ejimas ieno. Jis pasikl ant rank. Bet nieko nemat, kas apaioje, nors buvo tikras. Ir inojo kas. Ji lipo atremtoms
prslkopiomis. Sustojo lyg dvejodama ir keliais uoliais atsidrjo guolyje.
Jis nespjo natsissti, nsavo nuostabos ireikti. Ji apsikabino ir buiuodama nabdjo odius be sryio ir tvarkos,
tartum uvyta ir iekodama isigelbjimo.
- Mielas, mielas mano. Kur tu buvai, kur, pasakyk? Iekojau ir laukiau tavs. Nebeinau, kaip esu tavs pasiilgusi. O tu?
Sakyk. Kodl tu nieko nesakai? Tiliau?
Jis negaljo nieko pasakyti. Nebuvo kaip praverti burnos. Ji vl i naujo buiavo, spausdama delnais jo galv ir pirtais
kedendama plaukus. iedas ibjo ant jos pirto. iedo akis svaid kibirktis ir judjo prietemoje tartum slinanios kats
akis.
- Mes turime valandlaiko. A skubjau pas tave. Imk mane, mylk mane...
Tik valandlaiko? Ar tai daug, ar tai taip maai, kad negalima nsumoti? Jo akis aptraukrkas. Valanda laiko? Viena
valanda. Apie k ji kalbjo? Valanda jau turbt seniai prajo? Ne, tai ta pati akimirka, tas patsai mostas. Kas valandomis
matuoja paukio skrydnuo akos ant akos?
Jos akyse atsimutas tamsus ir niekaip neatsekamas vitjimas, kai kada pastebimas ulinio dugne, kritus i viraus maam
apeliui ir sujudinus aminai sndusvanden. Ji tebealsavo tuo paiu skubjimu, tuo paiu alkiu, jvijusiu ir atvedusiu nuoalion
darinn. Ant kaktos pasidriekjuodplauk pluoteliai, sulipprakaitu, isipylusiu lyg rasa rytmeio brkmoje ant velaus
pievatolo.
- Myliu tave.
- Monika...
- O tu?
- Kam tu klausi?
- Atsakyk, Tiliau, mano mielas berniuk.
Jis laikjos mair baltrank. Su iedo akimi, klaikiai spinduliuojania vidudienio prieblandoje. Dienos viesa klaidiojo
pastato erdvje, skurdiai prasisunkusi pro lentplyius ir pro duris kakur labai toli, apaioje.
- Ar tu nematai?
- Noriu, kad mane myltum.
- Myliu.
- Tik valandlaiko mes teturime... O taip tavs pasiilgau!..
Gal jau buvo prajusi toji valanda? Kas ten begaljo inoti? Tilius purtgalv. Jis vl matjos ilgir balt kaklir juod
plaukviln, pasidriekusiant pagalvio. Jos smakras neymiai virpjo.
- O kol tave suradau! Ubgau eimyninn. Tavo lova tuia. Ir tada atsiminiau, ktu kalbjai su Laurynu.
- Tvanku ten.
- Vasara, - svajingai tarji. - O jie tikrai neis ia. Ir jie mums netrukdys.
- Ne. Jiems ngalvneateis mintis ia atsikelti.
- Puiku. Tai tu myli mane?
- Po velni! Labai jau. A neinau... Ir bijau...
- Ko tu bijai?
Jis neatsak. Tik suraukantakius ir neramiai pasimuist.
- Tu bijai Agns.
- A visai jos nebijau. Kas man Agn?
- Kvailuti. Jei tu mane myli, tai ko tau bijoti? Ir apskritai - kas tau? Kas tau gali atsitikti? Velnias tavs negriebs, o Dievui tu
nereikalingas.
- Turbt...- nejaukiu ypsniu sutiko Tilius.
Ir ji, lyg to negirdjusi, vienu matu pasak:
- Tu neumirai Agns, tos geltonplauks purienos. To pkuoto vieverslio.
O jeigu ir taip bt, tai ji ia maiausiai dta. Npykti, npavydti nra ko. Bet nieko panaaus. Jis staiga persimetkiton
plotmn.

- Maiau tave ivaiuojant banyion.

- Grau. Tavs pasiilgau. Rkdama parbgau kaip mergait. Ar tu inai, kjos daro, jei ko nors mirtinai sigeidia?
I kur ia viskinosi. Jis pagalvojo, kad visa tai vienu brkniu gali bti nutraukta. Jis nesijautsaugiai taip kaip mike. Taip
kaip nakt. Kiekvienminutgali pasirodyti elis tarpduryje. Ir kas tada? Ir kur tada?
- Be msnieko nra Basiulikse. Jei neskaitysim Lauryno. Jis prie karvidobilienoje.
Tikriausiai jis ten.
- Laurynas mums nepavojingas, - ji susimast. Lieuviu sudrkino lpas. - Netvirtinu, bet man atrodo, kad jis nujauia.
- lubis?
- Taip.
Ji tikrai nieko nepais. Paiame vidudienyje ji atjo pas j. siverkaip vjo blkis, ir padvelkbaisia kaitra. Ji atlkbasa,
beveik vienmarkin, usitraukusi trumpsijonl. Ji numetieiginrb, bet persivilkti kitais nebebuvo kada.
- O kur Doveika?
- Palikau miparams. Po pamald jis turi ueiti pas klebon. Jis gi parapijos komiteto narys. Jis ten skaiiuos varinius,
surinktus banyioje, ir svarstys, ku juos nupirkti. Tvornaujgal utvers klebonijai.
Jis suspaud j glbyje, rankpakis po galva ir apglbs peius. Ir irjo j i taip arti, kad viskas susiliejo vienon
dmn. Jo plaukai lietjos plaukus, jos alsavimas iureno jo antakius ir blakstienas. Lpomis jautjos veido odos srumir
smulkuius pkelius, tamsiu eliu, lyg brkteljimu nuo tolo, isipylusius ant jos virutins lpos. J suprakaitav knai
glaudsi ir iekojo vienas kito.
Jis regjo ji taip arti. Jis svaigo ir sotinosi tuo nuostabiu reginiu kaip vagis, silaus miesto idinn ir rankas iki alkni
panrs atritus aukso maius. Tai ji, Monika Doveikien, Basiulikieiminink, guljo paslika ir pavargusiais pirtais kedeno
jo sulusikrtin. Kaip visa tai atsitiko ir kaip susiklosttoji istorija? Toliau tos minties jis nepajgtsti. Ji buvo kaip per
daug otriai ugrdintas plieno grtas - toji mintis - susidrs su tolygiai kieta mediaga, kaip medio aka, ir todl staigiai
ultantis. Ji buvo mslir migla, utemdanti smon. Bet ji buvo gyva ir pertekusi atsiilsjusiu ir alkiu pulsuojaniu krauju ir
atsiduodanti kaip niekas ir niekada iki iol.
- A sapnavau tave pirmjnakt.
- Tu sapnavai mane?
- Ir ilgai po to negaljau atsiminti, kur ir kokiomis aplinkybmis buvau visa tai mats. Ant tavo lpbuvo liks vyno laas, ir
man visas pasaulis nusidatja spalva. Jis buvo baisiai tolimas ir nepasiekiamas.
- Tu galvojai apie mane jau tada?
- Ne. Negalvojau. Tai nebttilpmano vaizduotje. Tai buvo per daug man. Per daug... A niekad nebiau patikjs. Ir
todl nenorjau be reikalo draskyti ir erzinti savs. Kam?
- Tada pasirinkai, kas ariau ir lengviau pasiekiama?
- Kaip?
- Paprasiausiai. Ar vienas tu taip padarei? - ji nutilo po paskutinio, l tai ir nutsiamai pasakyto sakinio, lyg bt
susisvajojusi ir bandiusi knors ataukti i praeities. - Ar vienas? A juk ne tnorjau pasakyti.
- inau k. Ir suprantu.
- Apie mergait?
- Apie j. Taip. Ir apie tave...
- Ar tu manai, jog ir tu esi tasai, man ariausias ir lengviausiai pasiekiamas? Parankiausias?
- Apie tai a galvojau.
- Neumirk, kad myliu tave.
Ji atsisdo. Papurt idrikusius, apeli prisivlusius plaukus. Ir ypsena jos buvo kakaip panaiai idrika. Rimtumo,
pasitenkinimo ir isemto idykumo miinys. Jo, kaip sauls spindulio, prasiskverbusio pro skliautplyel, neuteko isklaidyti
mai prieblandai. O gal jau buvo valanda prajusi?
- Kveiksi iandien?
Jis ne tuojau atsak:
- Nebent isimaudyti. Neinau...
- Tvanku, lyg btprie liet.
- Ar ne vis tiek?
- Bet a klausiu, ar tu neisi pas j?
- Ne.
- Kain. Kartais a netikiu.
Jis energingai purtgalv. Galima tikti - galima ir ne. Jis gyveno kitu kuom. O kad niaukstosi, kas ia ypatinga?
- A pavydiu tau, - giiu, apkartusiu balsu ji tar. - Tu gali eiti, kur nori, ir daryti, knori. Tu mat - vyras.
- Tai kas?

- Ir inai, kad pradsiu pavydti. Tavs pavydti. Supranti?

- Jai. Tai mergulei, - pridjo ji.
Tilius kramtlpas ir irjo per jos galv.
- Visai be reikalo.
- A nenorsiu dalintis nsu niekuom. inau, kad taip bus. Ne, Tiliau...- ji sukluso ir pasisvr, lyg pasirengdama pulti staia
galva emyn. - Vaiuoja kakas?
- Laurynas grta i lauko.
- Taip. Bet msvalanda jau bus prajusi. Pabuiuok mane.
Jiedu nusileido kopiomis emyn. Ji pasitaisplaukus, pasidulkino sijonl.
- Ar labai susiglamiusi?
- Ne. Beveik nieko.
- Gerai.
- Palauk. Dar pora apeli, va ia, ties smilkiniu.
Krepelis, kurian ji turjo pasirinkti darovipietums, tebestovjo prie dur. Ji pasigriebir apsivalgiusi nral. Daras
tuojau pat, u tslyvir vyni. Tarp medi, kur jau jos nieks nebegaljo matyli, ji dar kteljo:
- Vyno rasi ten, po lova!
Tilius neturjo laikrodio. Jeigu tai sutalpinama valandrmus, tai neinia, kas dar gali atsilikti per kitas valandas. O kur dar
vakaras ir naktis ir kitos dienos po jos. Greitosiomis jis nieko neugriebsavo galvoje. Ji lyg sukosi, ir akys, tartum atpratusios
nuo viesos, nejaukiai merksi, erzinamos blakstien. I apluoko, paleids kumel, klibikiavo Laurynas. Jo nelaukdamas, jo
eimyninn pasiimti vyno - savo udarbio, dovanos ar velniai ino kaip pavadinamo daikto. Jis turjo bti senas ir stiprus, tai
rodapipelijs kamtis. Dulkiname stiklo paviriuje ymjo pirtnuospaudos. Jos pirt. Plon, ilg, balt, lyg sauls niekada
nemaiusi.
Jis stovjo prie lango, u kaklo laikydamas tamsiai alio stiklo butel, tartum laukdamas tako plotmje pasirodant tartino
elio, kad galttvoti kaip sunkiu ir patogiu puolamuoju ginklu. Jis nesiskubino atkimti ir paragauti. Jis dels, prailgino savo
laim- ji buvo niekas kitas kaip svaigulys. Ir jos tsin jis laiksugniaus delne. Ir inojo, kad dar ilgai jaus jos skon ne tik
gomuryje ir snariuose, bet ir irdyje, ir u jos. Ir lango ikarpoje su mediakomis, su slogais ir vasaros tvanka, puolania i
aukto, kurios nusiaubianiame tvane jis buvo atsidrs ir nejuiomis baigsutirpti.
Jo vilgsnis atsimu veidrodl poros deln dydio sienoje. Vyras, j ten pakabins, matyt, buvo emesnio gio - Tilius
turjo pasilenkti, nordamas pamatyti savo veid. Velios andenos j dardar liesesn ir daugiau pakritus. O antakiai, sauls
nublukyti, klojo tamsius elius poakiuose. Lyg subrendo, lyg surembjo per paskutines savaites.
Ar stovjo kada nors kitas toks prie to veidrodlio? Toks pasalnas ir taip usislps tnammogus? T ger, turting
nam...
Vidun ergliojo lubis. Neatsitraukdamas nuo veidrodio, Tilius tar:
- tai kradau.
- Nerastum, jei nebtum padjs.
- O pasitaiko kartais.
- Je, pasitaiko. Tik ne visiems, pasakysiu.
Laurynas nubraukrankove burna ir pliaukteljo lieuviu, tarsi pasiruodamas bsimoms vaims. Ir velglinksmom akim.
Nieko pikta jose nebuvo galima irti. Nieko pragaitinga.
DVIDEIMT PIRMAS
Saulkilo ir leidosi. Troki, kvapi, kaitusi kaip eimininkprie ugnies, ruodama rausvais veidais, prajo ienapjt. em
buvo kaip vaistin, sutelkusi savin eibes vystani oli, lap, iedir akn skonius ir sultis. emvirpjo dantytais mik
kratais, pasmilkusi, padmavusi, prislopinusi kvpsm, tartum vris, prikrits krm tankmje. Apglbusi miliniku sparnu
alumos motinystje glenas, ktik prasikalusias gyvastis. Stagaruojanias pkais, geltonais snapais ir besotmis gerklmis. Ir
padaigslius, mginanius atsiplti nuo gtos ir pasiekti pirmja ak, kad nuo jos pasispirt saul, debesis, mlyn ir
itirpuskaip iogo akis dang.
Pt vjas pilnomis minktomis lpomis ir blsiojo nuo jo lyg pstas aizdras sidabriniu alumu avi laukas. Ir pdymai
ulieti skaudaus svrigeltonumo ir jo aitrios kvapties.
Skruzdl koppuies ieve auktyn, ir gyva sakversm jpalaidojo ir nusine, tikdama gintariniais laais em, ant
senspyglisauso ir blizganio patalo. Voratinkliai besisupaniais tiltais, permestais nuo medio ant medio, nusvarinti rytmeio
rasos karoli, prikritapeliir vabal, nemaloniai vlsi ant einaniojo veido.
O Vilkija plauk i miko, i tyrelio, i eero jo irdyje kaip ir seniau. Tik pritilusi, pasekusi ir vienodai linguodama oles
savo juodu vandeniu. Griovkasiai dainavo ir skverbsi palaukn. Kultrtechnikai ir deimtininkai jo pirma, matuodami ir

irdami per trikojo virir smaigstydami takkuoleliais. Ten jau netrukus pasilies vanduo. Nauja, gilia ir tiesia kaip itempta
virv vaga. Plaia viruje ir gulsiais onais, lyg atraus peilio riu jauno uosio ievje. Lankstsi tamsios vyr nugaros,
vangjo kastuvai, ugavakmen, ir velnos skrido per galvas, susiklodamos kalnais abiejose pusse.
Jau isimugriovkasiai i tyrelio. Baigieiti ir i miko. Jkastuvai smego nebe i minktdurp, o mol, smlio snaas.
Jie aptikdavo stambaus iplauto vyro klodus ir daug akmen. Kitus teveikiversti tik su talka, rm peius ir dalbas. Bet
toks akmuo siskaitkubatron, ir todl nesitrukddl to nudarbis, nnumatyta norma.
Ueidavo lietingos dienos. Padang apsitraukdavo maiu ir dulksnodavo be pertraukos nuo ryto iki vakaro. kininkai
diaugsi ir laimino liet, o griovkasiai keiksi, jog rodsi - perskirs debesis ir suauks visus keturis vjus sau talkon. O buvo ir
tokiatkakliir pasigvieusipinigo, jog nledai, nliaukiantis lietus nesulaik. Ir akmenimis sningant, jie btpastoviai varsi
ir npdos nesitrauk. Bet saulvl lausi pro debesis, ir vl garavo vyrnugaros, ir kastuvai vangjo, ugaudami akmenis.
Griovys jau perpus dalijo eigulio piev. Dar dienel, ir jis pals po tiltu ir persimes Doveikos. Ir jau tada tiesiai Laumakius.
Juo toliau, juo geriau. Netruks ateiti ruduo.
Sunkiai dirbo ir gerai udirbo vyrai. kininkliai vylsi apsilopyti trobas ir patogiau praleisti iem. Vaikai ir moterys plsi
vieni su ienu, su mlu ir kitais darbais, tvo tesulaukdami savaits gale, bet utat ratuoto. Moksleiviai skaiiavo, k gals
pirkti ir kaip sunaudoti vasaros peln. is ruduo jiems bus kaip emdirbiui, gerai uderjus laukams ir pelningai pardavus
surinktderli. Pus jbebuvo lik, utat likusieji ketino itverti, kad ir kas besidaryt. Jokios pagundos j neveik. Bet ant
kalnelio, Veronikos jaukikrautuvl, ubgdavo ir jie. Ji ir buvo toji smukl, aprayta nuotykiknygose ir LaukiniVakar
filmuose. Kad ir nelabai tokia, kad ir skurdoka, bet vis jau. Veronika valiai sukosi. Jei pradioje ir ne taip sklandiai josi, bet
vyrai pamau sismagino, ir jos pavasar apmesti planai vykdsi kuo geriausiai. Guas, mogelis, baig nusimuti nuo koj.
Maiausiai du kartu per savait jis leidosi miest ir girgdjo atgal pilnu veimu. Visi darbai gul ant jo sprando. Dukteris
tviriau paspaud, nes pasamdyti nebuvo i kur tokiu metu. Ir jaunjlepnkinknepaisydami, ar jai tas patinka, ar ne. Kai
darbymetvisiems, tai jau nebra kada vaipytis ir kaitintis saulje.
Tokios vasaros ia niekas neatsimin. Ir gerai padar senasis eigulys Baiktys numirdamas. Jam tai bt buvs peilis po
kaklu.
Buvo poilsio valanda paunksmje senos, skarotos egls. Ant saman kilimo, tarp gaili, vaivor, nusipylusi stambiom
aksominm uogom. Tarp kadugigrakiai nusmailintkgi. Klegesys ir kalojimai ir posmas be pradios ir galo, ivirkiu
grauduliu pamutos dainukos:
Vainiklis buvo dors,
Inaudojo zimagors Kur a vargdabar pasidsiu?
Kur a vargdabar pasidsiu?..
Paskui ikrinka ir ulieja pievas, takais ir eiomis traukdami nakvyns darines, paires, kltis. Ant tilto sustoja brys ir
ilgai nesutaria.
- Eime. Negi reiks praytis kaip davatkos, kad susimyltum?
- alto alaus po buteliuk. Ata ta ta, tai atsigausim. Ant kalnelio Veronikos krautuv. I kur eitum, i visur ji matyti, ir taip
sunku pranyrinti pro alnejuiom.
- Kain, ar beturi alaus? Vakar sausai nusunkm.
- Parve. Kinksi arklius ir lktuojau pat.
- Alus tai gerai. Tik pamislijus, vsiau daros. Tik kad js tuojau degtiens. Tai rytgalva kaip samanprikimsta.
- Kam tau galva? Ne ratininkas. Ir su savaime griovgali kasti.
O ten, po mediais, rksta dmelis, ir vakariengudriai ruoiama. Palapins jau ariau moni. Jau jie iji gyvatyn, ir,
kai dainuoja vakare, tai linksta juodalksniai ir krmai skiriasi. O mergos prisimelia rankoves ir pien sukoia kiaulviedrius
besiklausydamos. Mil erzino Tugaud, kad pasirinksianti student i anos brezentins bdels ir ruden ibgsianti miest.
Buvs policininkas tuomi netiki, nes kam studentui mergina i mik. Kur jis dt, patsai dar tik pkais teapstagaravs? Bet
nerimvis tiek kelia. Moterim niekad nepasikliauk, nes neinai, kji mano ir ksumanys ryt. Petras tai gali patvirtinti. Petras
dl to ir paliko senas stuobrys ir visai nesigrauia. Ir Kadaila panaus, tik tas jau kitoks daigas. Jo lieuvis su trimis mazgais ant
galo. O prie Veronikos, gyvatsnapis, jau per daug aikiai taisosi. Usikurs sau pirt kada nors. Motera nuleidia per akis tik
savo krautuvs labui.
O kad Tilius nebesilanko, tai Guienpatenkinta. Gana vedioti mergiibernui, kad ir tokio Doveikos. Jos laukia kitokia
dalis. Moteriukimano reikalus ir uuodia, i kurios puss vjas puia. Kdarys Agnsu plikabambiu, ir kur jis ds j, kai
neturi nvietos galvai priglausti? Ivtyti pelai, daugiau nieko. Tai geriau nesileisti per toli. Kiek toli jaunjnueita, ji neturjo
kada apsvarstyti. Bet, jos manymu, ne toliau, kaip dera. Ir antroji taip pat su tuo susiuos iusi. Vaikinas padorus, bet lygiai
suskis ir be tarnybos. Jei gaus, kad ir tpai, tai kita kalba bus.

Kodl Tilius nebesirodo? Kas atsiliko? Agnpralaukant tilto jau ne vienvakarir aarodama parbgo ir blaksi lovelje
iki auros. Kas tau, ko nemiegi, ko niurksi nosimi, lyg krienus brazduodama? Sesuo nieko ne ino. Ji apskritai viskuom
patenkinta, ir svarbiausia jai - tai gerai isimiegoti. Agn geriau eit klteln, bet visi kampai griovkasiussti. Nieks jos ir
neleist. Motina budresn pasidar, kai tiek svetim vyr meiiasi pasaliais. Girtuokli, keikn, tvirt darbinink i viso
pasvieio. Kiti net kalba kain kokia tarme ar emaiiuodami, ar taip kaip tiltstaiusieji meistrai.
Jai rpi vis dlto kltel. Tilius galt ateiti kada nori, ir jie praplept iki vidurnakio, sau ant lovos susd. Och, ant tos
lovos... Ant tos paios. Kai dausi perknai ir aibai akino, prasiverdami pro plyius ir pro udangstyt langel. Tokios
nakties jau niekad nebesulauks. Jai darsi graudu, kain kaip gdiai lidna ir ilgu, prisiminus annuostabijnakt. Kas jtaip
veik, ir kodl ji vis grdavo atgal ir mgindavo sukauptai i naujo igyventi? Ji to sau negaljo isiaikinti ir nerado odi
kitiems pasiguosti.
Bet jis tikrai galt ateiti. Ir bt taip kraupiai miela laukti ingsni dar toli, dar viekeliu, o gal net tiltu einant, bet jau
skiriam i vis kit ingsni. Jis neit pro vartus ir neit per kiem. Jokiu bdu. Pro sodnel, i daro puss, lengvai
praskirdamas skliniburokir pupvirkias. Jis taip apeina, ir prie langelio. Ne, nereiktnpabelsti, nes ji nemiegotir jau
stovtprie dursitempusi ir virpanti, pasiruousi sklstatsklsti. Nto nedaryt. Kam sklstis, jei vis tiek reiktleisti?
Na gerai, tegul laukia. Bet, kai ateis, tai taip gaus, kad atsimins. U tjau ji nedovanos. Tegul inos. Neleis kltel, ir tiek.
Ak, jei ji ten gult! Paskui ji pagalvojo, kad duris vis tiek verttlaikyti uautas. Juk gali atsitikti taip, kad, durims prasivrus,
ant slenksio stovi koks nepastamas. Didelis, juodas kaip igonas griovkasys. Rankos jo tai nelyginant agrs verstuvs.
Vienas toks andai nusipirko butel degtiens ir su plataka pokteljo per dugn. Rodos, visai lengvai teugavo, o kamtis su
trenksmu ov lubas. Tai jeigu toks sirauna kamarln? Ar tu besuspsi prisiaukti pagalbos. Toks tai jau griebt abiem
baisiom rankom nneklausdamas. Taip jau jie prat, tie griovkasiai.
Tilius tok turtvietoje umuti. Ir jis tpadarytu beregint. Jeigu jau u tai, kad bandtik pabuiuoti ir dar dorai nnespjo
prisiglausti, taip sudirbo t varg, kad net pagailo kitiems. Tai k jau ia. Na, tai ir inot. Tokio rudnugario niekas ir
nesigailt. Bet ten tai tikrai nuostabs dainininkai. Atrodo, jog jie nieko kito ir neveikia. Tik dainuoja. Dienomis gal ir dirba,
bet kada jie miega? Iki vlumos kas nakt. Tas, kurs plonai ir auktai ugriebia ir kurio balsas ilgiausiai virpa posmbaigiant,
turtbti geltonplaukis, auktas ir lieknas kaip puelskynime. Kitas jau tikrai stambesnis ir tamsia kudla. Tasai, kurs storai ir
lyg bgnas dudena. Ar tai tik nebus jiedu, kurie andai lanksi krautuvje ir prisipirko visokivalgomdalyk? Kelns jper
trumpos bt, ir baisiausiai deg saule, bet vals ir kiekvienod palydi, isiiepdami iki aus. Jeigu toksai netyia smukt
tarpdurin, tai gal ir nebtbaisu. Bet su Tilium jam vis tiek neverttsusidurti. Nepadtnpeilis, pasietas ant diro odinse
maktyse.
Ji dar prisimin tetos apsilankym. Tada tai buvo juoko. Nors namikiai u tai jos vos neueng. Ko ir norti i tetuls moteriukgera, ir tiek. Bet kam ji atsivekavalieri, lyg viena pati nebtkelio radusi? Keligerai ino autobuso oferis. Jam
tereikia pasakyti, kur nori ilipti, ir viskas. Taiau tetulyt velni udusi. Ponas Meislovas siirjo Agns nuotrauk ir
mirtinai usigeid j pai gyv pamatyti. Pamat. Bet kad neatvso pamats, tai tikrai keista. Ji juk n kalbli su juom
nenorjo. Panele Agne, panele Agnyte. Panelir panel. Koks jo kvailumlis! Kodl Tilius jos nkarto taip nevadino? Tilius
nieko jos nneklaus. Pasim, kas jam reikia, ir viskas. Tiesa, ir Tilius toks pat i miko ir balzimagoras, bet tokio reikia
gerai paiekoti. Jau geriau toks, negu nusaldintas miestelio ponulis. Kjis ten veikia per diendienas, taip ir neaiku jai. Gerai,
kad vargonininkas. Paspaudo sekmadieniais savo armonik, usikors ant vik, o kdaugiau? Bet duon, sako, baltvalgs.
Parapija turtinga, tad nupeni savo par. Klebonas irgi ess geras. Teta visk itroko motinai jau ansyk. Motina visk
mintinai imokusi. Tik klausykis.
Teisybkalbant, nra jau jis toks bjaurus. Mandagus ir aptrintas gerokai. Kakta jau blizga kaip ukulas, bet u jos tvvis
tiek dar jaunesnis. monos usigeids jaunikaitis. Jaunos, graios monels. Tik kodl jau ji turtbti toji jo monel? Lyg j
turtingoje parapijoje su gerais klebonais nebra jaunmergin? Yra, yra, kaip nebsi- tvirtino kriktomoia. Ir labai daug mergels ten kaip naudatkos, geroje emje pasodintos - i lysvi virsta. Bet irdiai nepasakysi, i kokios parapijos. Ji
usigeidia btinai tokios, ir jau baigta. Taip atsilikir su ponu Meislovu. Tekti tuojau jis dar nespiria. Dar palaukti esgalima
kok pusmet. Kiek ji tada turs met? Ogi atuoniolika. Atuoniolika piln met! Na, tai ir bsis patsai laikas. Jau toks
rpestingumas tos kriktomoios, lyg ji savo tikram snui pairinkl. Rinkit, rinkits, o kas jai?
Agnnubgo ant tilto ir lauk. Motina atjo ir parsivarnamo. O Tilius nesirod. Ji taip jo lauk. Taip, kad sauso medio
tilto sijos galjo susprogti ir praysti i to ilgesio.
Ir dar keletdienpo to.
Ir dar savait.
Jis atvaiavo dviraiu. Nauju, tik i sandlio. Atrmsienon ir krautuv. Agnpuol, apvertkd ir skaudiai usigavo
kel. Jpam staigus pyktis, jog bt galjusi ibgti lauk ir, pagriebusi atrpeil, supjaustyti padangas to naujo dviraio.
Kas, kad jis naujas ir taip blizga, jog net dantys impa. Jeigu jis toks begdis, tai ir ji nesirodys...
- Sveika, Miliute! Kad sugrajusi, kad susitaisiusi. I akimatosi, kad didiai laiminga.
- O tu tai jau nepasakysiu, kad btum sugrajs. Vis juodesnis kasdien, kaip juodalksnio ieve nutrintas, - graiai

atsipasakojo Mil.
- Ka, vargdienis, Doveikos bandininkas? I mans ir nra ko norti. Utat Tugaudis tai jau kaip barsukas ruden. Plaukas
lik blizga, brauk, kaip nori: paplaukiui ar prie.
- Liurkale. Giedok sau sveikas.
- Ar ne teisyb? Duok alaus koklael, baigiu kempinsuditi.
- Matau, kad baigi. Pagirios bene?
Milvanginosi su buteliais. Klapteljo atlauiama kamio viela. Tilius rijo altaip godiai, kad net u sienos girdjosi.
- I kur ia pagirios, kai mogus kojnebepakeli.
- Taip jau Doveika numitino? - iepmerga.
Jis nusipirko tabokos ir, sukdamas cigaret, brazdino popierl.
- Ne tai. Bet visokie rpesiai. Dviratmat papirkau.
- O ko njai kanalo kasti? Dviratper dvi dienas btum udirbs. Pinigus mia mlakabm akm. Nespja npragerti.
- Pasakos. O js tikkit, kuo kas giriasi.
- Petras tai vis apie tave perkalba.
- Taigi, Petras, - jis pabaigalir pastattuibutelant prekystalio. - O kur Agn?
- Buvo ktik ia.
- Nuje. Ibgo. Reiks ir man judintis. Buvau mat pritrks taboko.
Agnjau buvo lauke ir apibgusi namo kamp, kai cvankteljo durvarpelis jam ieinant.
- Va,- pasakTilius, staigiai atsigrdamas. - O a tavs visur iekau.
- Kur tu mans iekai? A juk ne Basiulikse gyvenu.
- Tu ant kalnelio, pas savo mamyt. Aia, matai, ir iekau.
- A einu pas eigul, - tarAgn, pajdama pora ingsnikeliuku.
- Ktu ten pas eigul? Pokaiio miega dabar visi.
- Man reikia, a ir einu.
Ji vl pasistmkelis ingsnius ir sustojo vidury kelio. Tilius pasimsavo dvirat.
- A tave paveiau. Bet nra kaip. Geriau tu mane palydk.
- Nenoriu.
- Nagi luo paiu noru. Ek, tu kaip erktro.
- Kvailys koks, - ji apsisuko staigiai ir pasileido eiti. Turbt pas eigul? Bet i to greitumo engprieingon pusn.
- Palauk. Neskubk taip.
- Neturiu laiko.
- Uteks laiko. Pasikalbkim.
- Tai kalbk, jei nori.
- ia nedrsu. Tavo motina iri pro langir jau dairosi kokio pakabesnio daikto. Ibgs su kolu ar luotraiu ir kad
pasius aiyti mano kaulus. Tai rimtai pyksta tavo mama?
- Rimtai. Ir a pykstu.
- Abidvi. Vaje, kaip iauru.
- Nra mamos, nesibaidyk. Dare ji, u klojimo, ir nemato tavs.
Tilius judino savo dvirat po centimetr, po sprind. Jis judjo pamale, ingsnis po ingsnio. Agnnejuiom buvo ranka
udjusi ant vairo ir su dviraiu slinko kartu. Kaip rank, taip ir kojas statnejuiom. Jie leidosi neymiai pakalnn.
- Tai tu labai ant mans usirstinusi?
- inoma, labai. O ktu manai, kad ne? Tu tikrai... - Ji paklgalv, ir jos akys buvo arti aar. Ji kramtlpas ir tvardsi,
kad neilietviso skundo ir priekaitviena srove. Ji jaut, kad taip btnegerai. Jos nervs isiplt, skruostai uraudo. Ji
buvo grai ir gaiviai velni kaip auros ulieta egls virn. Vienplauk ir basakoj. Plono audeklo iaugtine suknele su
glytmis. Atuoniolikta savo amiaus vasar.
Tilius prispaudjos rank.
- Agne, vaikeli. Argi taip reikia?
- Vaikeli...- mgdiojosi piktai, beveik kukiodama.
- Kas ia blogo?
- Nieko.
- Ir a taip sakau.
- Begdis.
- Velniai ino. Jau tu kaip arka. Ar kad neatjau?
- Tu jau visai nebeateini. Tu jau eini turbt kitur.
- Kur a einu?

- Neinau kur. Gal pas Juljunkai? Ir man vis tiek. Gali sau.
- Julvestuvms ruoiasi. Pati sakei. Ir kad mus abu kvies, - jis atgavo dvasi, igirds Juls vard.
- Galsi vienas linksmintis. Mans nebus.
- I kur ten linksmybs, jei tavs nebus.
- Apsieisi. Kaip apsijai anvakar.
- Kurvakar?
- Kai Monika buvo pas eigul. Prie laidotuves.
- Buvau turbt pavargs... Kasiau duobkapuose. Ir grau jau sutemus. Sunkus tai buvo darbas, nemanyk.
- Ne tu vienas. Ir kalvis kas.
- Tiesa. Ir kalvis. Bet abiem uteko. Kiti niki vidurnakio nebtspj. Duobivertm toki, jog baisu patiems pasidar.
Su visa troba senelgaljo palaidoti.
- Gerai. O kitdien? Kas vakaras duobinekasei.
- inai, kad ne.
- Tai kveikei?
- Ar darbo trksta pas Doveik? Dabar jis taip pradjo spausti, kad, imanyt, du kailius nunert. Praturtti usiman
senatvje.
- Nereikjo visiems metams sulygti. Galjai eiti kasti. Btum pas mus gyvens. Btum...
- Kur jau ten. Guienirsta ant mans.
- Bet inai kodl?
Ne taip jau dabar svarbu kodl. O jei ir inojo, tai iuo metu jam viskas rodsi kitaip. Viskas kitaip, negu buvo pavasar.
Kaip buvo prie savaii kelet. Prie por savaii. Jis skaiiavo mintyse laik. Tos dvi savaits buvo susisukusios ir
susipynusios, lyg viesului perjus per rugilauk. Ir ledai, ir litis, ir baisus, nirtulingas vjas.
- O taip maloniai irdavo mane.
- O dabar nebenori, kad su tavim susitikiau.
Tilius nuleido galv, lyg nuolankiai sulikdamas su visom jugriuvusiom bdom. Mergait- prieingai kietai ir rytingai tar:
- Bet a noriu, Tiliau.
- Agne, vaikeli...
- Tu pats vaikelis. A ne vaikelis, jei mane nori ileisti u vyro.
- Jau? - jis sukluso ir pagyvjo. - Jau ir vyrtau surado? Ar tik ne tpat, kuriam tavo nuotrauka labai patiko?
- Tpat, - patvirtino Agn.
- irk.
- Tu ir neinai, kad mano kriktomoia buvo atvaiavusi.
I kur ten viskinosi, kai ir be to esama vairibd.
- Ir tjaunikbuvo atsiveusi. A laksiau kaip beprotpaupiu, tavs iekodama. Man taip tavs reikjo.
- Net ir jaunik? Smarki tavo tetulytir labai veikli.
- Ar uginsi jai?
- Veios, veios ir tave kuridienisives.
- A ne avel, kad vetsi kaip turg.
- Ne, tu labai auni. Ir tokia grai, kad visi prads dl tavs kazokokti. O kaip jis atrodo?
- Kaip ventas Juozapas su rykte rankoje. Tik be barzdos.
- Su akiniais?
- Be. Gal dar nelibas? Tik prie tave kaip virblis.
- Lengva duona. Ir tu, Agne, pyragvalgysi ir arbat gersi kiekvien ryl. Miegosi sau iki priepiei, vartysies pkinse
duknose. O ponas vargamistra tik glostys tavo veidelius, tik rankeles baltas buiuos ir sakys...
- Nieko nesakys. Tu tik isigalvoji. Manai, kad taip ir bt?
- Taip ir bus. Toki jau esu prisiirjs. Kai dar mokiausi, tai matydavau m s muzikos mokytoj, kurs kartu ir
vargonininku buvo banyioje, kaip jis puodavosi. sai suraityti ir pritepti kvepianios mosties. Gi rankos, tai neinau, ksu
tokiomis galtdaryti? Pirtai ilgi ir ploni nei grblio dantys.
- To irgi ploni pirtai.
- Nu matai. Jie pirtais turi mikliai darbuotis, spaudydami klavius, visokias mandrias meliodijas iraitydami. Juk tai ne
tukos. Jei man reikt, tai tik sulauyiau vargonus, ir vis tiek nieko neieit, - Tilius atkio savo rankas ir, kratydamas ore,
apirinjo.
- Tu ir onkaulius moki sulauyti. Su tokiom rankelm, - pastebjo Agn, anaiptol nepasipiktinusi berno didelmis rankomis.
Ir savo smulkiu piriuku vadiojo jo deln, jo juodas ir kietas nuospaudas, supleijusias ir emiprilindusias.
- Kokias Dievas dav, su tokiom ir vargstu. Ne visiem juk lemta ponauti. Reikia ir juodnugari . Va ar nemginau ir a

pasidaryti lengvaduoniu? Ir kas i to ijo? Nieko neijo ir nebeieis. Ir gerai. Nudainuosiu kaip tavo pusddis Petras savo
amel, ir po mans. Kas man belieka?
- Senis, inoma. Kas tau belieka? - ji staiga paklakis ir sispyrusi irjo jo veid, lyg siekdama pati tiesiogiai sugauti jo
odi ties ir pasisavinti j sau. didel, stamb, vjo sutarytais ir sauls nublukintais plaukais, prinetais ieno pabir ir
sulipusiais nuo prakaito. Aukta kumpteljusi nosis, virs jos suaugantakiai ir statmena raukltarp j, kai nutils mgindavo
surikiuoti mintis. dub andai jo tamsveid dar pailg ir prakaul, lyg sukalt i lent, ir sendino retai skutamos barzdos
raiena, pridulkjusi ir teiplaunama tik etadienpirtyje. Jis nuleido akis ir pasviro, stebdamas sudivusio purvo dmelant
savo dviraio blizganios geleies. Jnuluostir atsities. mai jo irdis apleikto, ir pasidarsunku plepti niekus. Ir dalinti
save kelias dalis. Jis viskinojo, o mergaitnieko. Ir ji tikjo viskuom. Jis galjo megzti istorijas ir painioti jvis giliau. Jeigu
taip i karto ji btprapliupusi ir idjusi visk. Taip btbuvgeriau. Jis to ir lauk, jis to ir bijojo, bet itaip daug geriau. I
tikrj, kur jis jo? Ir kaip jis mane susitvarkyti? Jis nieko nemanir nieko neturjo savo apgynimui. Jis plaukant skiedros, o
visi kiti buvo vjas, srovir skuriai. Jis plauknesiprieindamas. Jis plaukpavandeniui. Kur kitur begali nuplaukti skiedra?
Jis gdinosi savs. Jis niekino save ir buvo toks menkas ir smulkus prie j. Bet mergaitto neino.
- Agne, Agne! - aukmotina paaly, ranka prisidengusi nuo sauls.
- aukia tave.
- A tuojaus!
- Valgyti! Greiiau! - plyojosi balsas i kiemo.
Ir toks nebepastamas tas balsas. Ar ji taip kaut, jei dukt stovt ant kelio su vargonininku? Ne. Juk anksiau
neaukdavo ir su juom. Buvo gera Veronika. Visiem jie taip kalbjo ir gyr. Ir negi jau ji pasikeitusi? Nepasikeitusi. Bet
vaikai auga. Mergaits staiga i po nakties pasidaro kakokios nebesuvaldomos. Jos kariasi kaip vijoklis ant pirmo
pasitaikiusio stiebo, virpio. Ant tvoros statinio.
- Matau, kaip rpinasi tavim. Laikas jau ir man.
- Kada ateisi?
- Kai tik galsiu. Ir ateisiu...
- A jau einu...
- Iki, Agne.
Nebeklausdama ir nebeatsigrdama ji nujo. Atsiskirti jai visada buvo sunku. Bet ji jo ir neatsisuko, ir nepamojavo. Ir jam
dl to pasidarnejauku, lygiai taip kaip grus i dabokls ir atkeliavus ia. Tada pavasaris tvino ir siautjo visu nirimu. Patilte
grdosi popiermalks.
Ar jam nevertjo su jomis nusigrsti kartu? Tada, kai dar buvo vis tiek, kurion pusn pasileisti. Bet kain, bet kain?.. Ne,
tada jau nebebuvo vis tiek kur. Jis gi puikiai atsimin dien, kai trauk i nam su skalbini ryuliu, pamautu ant pagalio ir
ukeltu ant peties. Tada jau jis buvo plomas ir kedenamas gaivalikvj, ir nerimnesi glbyje kaip motina kdik, kaip
varginaniir nekainojamai branginat. Kaip svaiginamai tvoskmikas ir kokiu oimu j pasitiko tik engus ir isitiesus
kalnelyje po puim. Jis jo kaip vent ir ventik pakilim gabenosi irdyje. Ten, svetimuose namuose, jis numet j ir
pasiliko.
Jau tada j ved nujautimas. J trauk mikas ir kelias per j, artinantis prie saultos aikts su keleta sdyb. Be jokio
iskaiiavimo j buvo pasirinks. Rinktis jis neturjo i ko. Ir anksiau ne kitaip yra buv. Nieko beveik, jei neminsime toki
smulkmenkaip apsistumdymas okivakarlyje. Jaunystleido neinojime. O net rankai pakelti ir jai nuleisti reikia patyrimo.
Nuorka susivlkelio dulkse ir paliko smilkti, iki sudegs. Ir jis sudegs taip pat. Bet kol sudegama, kol virstama pelenus...
Kas dar nutinka per ttarp? Jis pastatdvirat ir nudlino kiemu. Jis parsinenuovarg ir nors valandltaikstsi prikristi ir
nusnsti. Rodos, vjas buvo sisuks kiem ir nulavs visk paalius. eimyna miegojo, sukritusi savo guoliuose,
inaudodama trumppokaiio pertrauk. Dar visa pusdienos. Dar daug prakaito nulas iki vakaro.
Ir taiau jis jautsi sekamas ir, prie nerdamas darinn, atsisuko. Monika stovjo priebutyje ir kilsteljo rank, sisdama
buin oru. Ji tikriausiai inojo, ir kur jis buvo. Ji galjo sekti i savo kambario keli ir auktum anapus ups. Jei ji tik to
norjo.
Jis nesteng n umigti, n aptvarkyti savo mini. Ir grimzdo vis piktesnn klampynn. Jis smuko iki juosmens ir,
keldamasis ir besiramstydamas alknmis, ivoliojo didelius klastingo lino plotus. Jis turjo okti ir vienu uoliu isineti i tos
vietos. Kodl jis pasiliko ir kodl neijo prie ups?
Btumei gyvens pas mus. Btumei... Tai Agntaip sak. Ji tikjo gyvenimu. Ji tikjo meile. Ji pati myljo. Kas jai pasakys,
jog yra kitaip? Ji pati turs visa tai patirti. Nusivilti, prasikeikti. kai aptemdys jos akis. Bet ji iliks. Su savo ypsena, su tja
nepalyginama giedra ir pavasario saule akyse.
Saulpakyla ir nusileidia. Basiulikivienkiemyje taip neipasakytai tylu. O viendienviskas susijauks, ir istorija pasibaigs
negraiai.
Mintys trko, plaiiojosi. Kaip ir kuom pasibaigs, ar ne vis tiek? Kas nors turjo primesti savo vali ir vestis j. Jis sek
klusniai. Jis drebjo i baims ir i to baisaus patiriantpldio gausos.

Jau kauja. Jau kyla mons ir gyvuliai. Per kiematlepsi nagins.

O kur dar vakaras!
DVIDEIMT ANTRAS
Prie visdarb prisidjo begals nauj, artjant ventei, kasmet tuo paiu laiku atsibvaniai senoje parapijos banyioje.
Tarpmiks liaudis ketino parsiveti savo gimines ir geradarius ir graiai pasivaiinti, kaip bdavo daroma nuo seno, kaip to
laiksi tvai ir seneliai anais geraisiais, ramiaisiais laikais. Pjties kartyje reikjo surasti vienir kitvalandiukir apsikuopti.
Bent jau muses aliak luotomis ivyti i kamar ir seklyi. Uraugti al, sudoroti paukius, ikepti ragaiius ir visoki
mspuodus ivirti altienai. Ir visa tai itaikyti, kad nesugesttokiame laike kaip liepos pabaiga, kada nuo kario ne tik rugiai
ibla, bet ir irnianktys, dar dorai nesustembusios, pradeda barkti.
Kurgi Tilius ruoiasi? Kaip? Kada apylink plati suvaiuoja ir tiek pramog vietoje, jis pasibauds kitur. Jis daug
neatsikalbinjo, nesvarst ir tik pasipra pinig i eimininko. Brolis para laikel, kuriame primin, kad motin reikt
pasveikinti jos vardo dien. Ar jis taip usims, kad visai umirs namus ir savikius? Ar jam taip esgera, kad kitvargo
nebenors prisiminti?
Ir pakeliui jis rinko daikt, kur galtnupirkti ir padovanoti motinai. Ir, kaip visada jam tokiais atvejais nutikdavo, nieko
neirado. Ir ne vieta buvo gudravimam - pakeliui joki parduotuvi. Jis tegaljo nirti ant savs ir dar didiau veltis savo
isiblakyme ir netvarkoje. Jis nebeatsekpradios ir kartais nebenutuok, kuria linkme driekiasi vejamas silas. Bet kamuolys
augo, jo didyn, storyn ir riedjo. Kaip sniego gnit pakalnn, atplianti ir priimanti savin snieg, apus, senus lapus ir
akeles. Jis riedjo. gaudamas didesnsvor, greit, jg. Kur?
O nuolydis gal baigiasi staiu skardiumi. Ir svaigsta galva, pavelgus apaion. Argi jau taip bloga - klaus savs ir lyg
gniaualsavim, tikdamasis igirsti kad ir silpniausio atsakymo aid. Jo nuotaika kito su kiekvienu rato apsisukimu. Jis tolo
nuo kain ko ir i kitos puss lyg artjo, artjo.
J baugino toji taip gyvai sivaizduota padtis, jog nebra k atsiremti. Tai buvo graibstymasis tuiais mostais ir vis
nesugaunant vir galvos besisupanios liaunos, lanksios akos. Nejaugi namie jo laukia netiktumas? Ir brolis j tam tik ir
isikviet? Jeigu taip, tai geriau - jis sultino spart, dairydamasis alis, kur parankiau btnussti ir pasilikti. Kad ir po tais
mediais, po tomis eglmis alpinamai kaitusiame alumos dvelkime. O jeigu taip, tai geriau negyventi. Atsiadti to, kturjo.
Ne, tada juk nieko nebelieka. Ir negalvoti. Jis lknetrukus po to kaip pals, tarsi vienu matu ketindamas visksuinoti ir
isiaikinti.
Jis troko palengvinimo savo irdiai.
Ir tokia maa, tamsi ir ema pasirod gimtoji troba po aukt ir erdvi Doveikos nam. O namiki nuvit veidai ir
alumynais nukaiytos sienos, ir nuveistos grindys, ir padengtas stalas jam, vyriausiam broliui, vyriausiam snui, motinos vardo
dien.
Jis norjo nejuiom jos rankon sprausti suglamytpinig.
- Nespjau. Nesugalvojau, kjums nupirkti. Paimkit, mama.
- Kam ia? Nereikia. Mes isiveriam, aiDievui.
Kratsi motina visom keturiom. Kam jai pinigai, kam tos dovanos, kai prie ais snus toks didelis, toks tvirtas, toks... Ji
tegaljo apsiverkti i laims. Nieko daugiau ji nenorjo.
- Mama, kodl js? Paimkit...- jis nesumojo, kaip pasiteisinti, kaip atsiprayti. O pinigas drko jo pirtuose. Bjaurus,
riebaluotas, tkstanio rankprakaitu sulips. imtkartprakeiktas, apverktas ir ibuiuotas.
- Pravers paiam, pravers.
- Dviratnaujpirks, - sikio ir brolis piniginbyl. - Tai negali vaistytis taip.
- Ktas dviratis.
- Nu, vis tiek. O sakai, apsistojai vietoje iki metgalo?
- Pasilikau.
- Gal ir geriausia. Jei tik nesunku?
- Kol kas spju. Prie kanalo jau tikrai nebtlengviau.
- Bet udarbiai tai geri. Ir man rpjo, tik nra kaip ems palikti.
- Neilgam. Vasara pasibaigs, ir po udarbi.
- Tas tiesa.
O ar taip viskas pas Doveikir yra, kaip sako? Ir elektra, ir telefonas, ir namas rengtas visai kaip mieste? Taip, beveik taip.
Kas taip sak- nemelavo. Kam, kam, o moterims tai jau tikrai dideluvada, nes namas ir virtuvtaisyta visai patogiai. Broliui
knietpamatyti patk- jis rimtai ruosi kininkauti.
- Atvaiuok kada, apirsi.
- Labai noriau.

Gi paius Basiulikieimininkus visi buvo matbesisukinjanius turguje. Kdomino kis, karkliai, kas turjo reikalsu
Doveika, o Tiliaus sesuo svajingai pasakojo apie jo mon, kuri esanti tokia jauna, kad jo dukterimi beveik kiekvienas
palaiks. Esanti miestelyje siuvja, laikanti kelias padjjas ir mokines ir naujausius madurnalus isiraanti net i usieni. Pas
j tik pirkli monos, toki kaip Melamedo ar Finkelteino, tesilanko. Ir jaunoji Doveikien pas j sidinantis. Ir grai, ir
turtinga. Kas jau turi, tai turi - visko per daug.
- Tik a nesuprantu, kaip u tokio seno tekjo.
- U turto, ne u senio, - pataisir paaikino brolis.
- Kjau tu imanai?..- suniekino sesuo. Metais gal kokiais tik vyresn, bet broltebeirjo kaip vaik. Jei Tilius kalbt,
tai suprantama. Bet is nesileido kalbas.
Jaunasis, lyg kerydamas seseriai u nuolatinjo vyrikumo eidinjimir paniek, neusileido, tikdamasis brolio paramos:
- O kas jai tas senis? Ar jaunvyrtrksta mskrate? sitaisys teksau parankiui, ir tu jai galsi pavilpauti.
- Nujau, nujau, ar taip galima? Juk prie pat Diev priesaik m, ir jis jai vyras, ir j turi gerbti ir navoti, - tramd
jaunuomenmotina.
Vyriokas paraudo ir pykteljo ant Tiliaus. Jis jau tikrai j galjo paremti. iuose reikaluose, be abejo, jis tdaugiau ino.
Sesuo irgi man, kad Tilius ia daugiausia galtpasakyti. Bet jis atkakliai tyljo.
Po to jie itrauk banyion. Sutiko eibes pastam. Suko ratu aplink turgaus aikt itrupjusiu, nelygaus dydio
cementiniplytaligatviu. Ir mons, ir aikt, ir varpai i anktbonidvelkkakuo tolimu ir primirtu. Tartum po daugelio
nebuvimo metjis atrado visksavo vietose, tik spalvos jau apiblukusios ar sutirtjusios ten, kur jjau beveik nebebuvo lik.
Tik eliai perstatyti ir kontrai netek atrumo. Taip gal jauiasi gr i tolim krat, palik svetur didel dal savo
gyvenimo.
Ir jis paliko. Kain kas buvo nugrimzdjame kaip anie prarastieji metai. Ir dar dabar tebegrimzdo lyg sunkus akmuo skyst
lin.
Jis susidrsu picu, ivirstaniu i kirpyklos, su tuo stamantriu vyruku, vadovavusiu miko darbams. Nieko ypatinga tame Tilius tik ypteljo ir buvo pasirengs sustoti ir pasikalbti draugikai. Kada tai visa buvo? Seniai, seniai... Kaip viskas seniai
yra atsibuv- pavasaris, mutyns, dabokl. Ir kaip visa tapnebereikminga, kaip liktoli praeity.
Jis taip troko palengvinimo savo irdiai. Jtaip trauksunkus akmuo. Pamau, atstangiai, bet utikrintai. Ir patsai, pikto
lmimo vedamas, atsirado ia, kad ikeltvieson savo keistai susiklosiusibuit.
Paskui jau sename kiemelyje, kur mediakos gosi ant pastogi, mesdamos prietem seklyi, kur buvo taip jauku ir
tylu. Jie sribiojo al, atvsintulinio vandenyje, ir pasakojosi - tiek daug norjo igirsti susirinkusieji prie stalo, inaudodami
retprog. Jis apirjo sesers albuml, kur tarp daugelio fotografij rado ir viensavaip isiskirianiir krintani ak. Ji
buvo viename lape su jo, su Tiliaus, nuotrauka, kakaip giminingai priglausta alia.
- Tu pasti j? - paklausmergaits.
Ji taiau neidavsavo smyio. Jis dingo jos degusiuose skruostuose, ir blakstienas nuleido tik taip - nordama kak
geriau siirti.
- Toks nieko sau...
- Nieko sau, - sigrdo tarpan jaunasis brolis, atsitiktinai nugirds, apie kkalbama ir inaudodamas padt, kad atsilygint
seseriai. - Nieko sau gaidys i policijos. Simpatija jos...
- Vachmistra eimys, - pridjo Tilius. - O ar jis nieko tau nesak, kaip jam seksi Virsnse?
- Ne. O kada jis ten buvo? - sukluso mergait.
- Velnias, sako, jten murds balose. Ir gaila, kad nenumurd.
- Och, tai puiku! Vienu tipu btbuvmaiau, - nusivengjaunuolis taip smagiai, jog alus laistsi i jo laikomo soio.
Kokie iaurs ir pikti jos broliai! O ji tik meils vedama sudjo vienlapTiliaus ir ano nuotraukas. pat geriausilap,
kur i karto, tik virelatskleidus, kristvisdomn. Bet niekas jai nesak, kaip tiedu vyrai buvo susitikpolicijos nuovadoje.
Ir kaip pasisveikino ant viekelio an sault dien mik kaimelyje, prie krautuvs. Tilius ir nesiruo jai to atskleisti. Bet
sesers jis gailjosi. O buvo kpasiirti, mergait, iaugusiir brandi, kaip sedula aiktelje. Ji turjo viesius plaukus ir
tamsias akis, papuotas juodais veliais antakiais. Taip turjo atrodyti j motina, toki pai met atjusi vargo vargti
maaemio kieman. ems kio mokykloje ji buvo imokusi ir kaip apsirengti, ir kaip atrodyti patraukliai. Ir dabar toks
perkars susna pasivadios ir inaudojs paliks. Tilius jautsi pavargs. Jis nesurado bdo, kaip apsaugoti seser, t mielir
jauksutvrim, nuo to, kas jos laukia.
Jo nenorjo ileisti. Namikiams atrod, jog per daug anksti jis skuba, lyg bgdamas nuo ko. Bet grti reikia. Jo dvirat
apkaijurginais, ir jis leidosi kelin. Monika stovjo ten, kelio gale, ir jauk. Ji klausiamai jilydjo ankstyvryttada, kai
eimininkas nepapraytus pinigus.
Jis vaiavo taip, tartum niekad nebegrt atgalios. Jis turjo nors dantimis atsiksti gabal tviks, nuo kurios tolo su
kiekvienu ritmingu raumenjudesiu. Jis tolinosi nuo nam, kur liko artimi ir nesugadinti mons. Jie nieko, nieko suvis neinojo
apie j, apie snir brol. Jie vaikika giedra tikjo viskuom - ji tebeskleidspindulius sename panams danguje.

O ten, ant kalnelio, kur iem garksojo galvas nukor miko vej arkliai, kurie neapsiksdami sugrau visas utvar
kartis, kur mlo krvos likdavo i po nakties, veliai aliavo veja. Ir vyriokai voliojosi, pasidrbant pilv, smakrus parm
kumiais ir sikandsmilgas. Cigarets smilko, spraustos palpiuose. Jie sekmergaites, jas kalbino ir derjosi.
Vienas toks, apynvirpio aukio ir tokio pat plonumo, nublukusiais lyg linai i po plktuvs, ant akivirstaniais plaukais,
atkakliai rmdarelio tvor. Ar tik nebuvo anas tyrelio dainorius, ims auktas gaidas ir meljoms irdis vakarais graudins?
Tas, apie kur Agndrso pasvajoti be baims ir tik su rpesiu, kad Tilius jo neprikult? Jis juoksi lyg iovaujantis arklys,
atverdamas pilnus nasrus arklikai stipriir stambidant. Ant ols drybsanitarpe vienas nenuorama ir nevaleika reiksi
tuom, kad blevyzgojo ir evernojo kaip manydamas nevankiau, tartum tyia kieno papirktas ir atsistas drumsti skaisius
jaunimo jausmus. Agnnebeapsiksdama pasak:
- Tas valkata vl prisistat.
- Gal pavaikyti muses nuo jo nepraustos burnels? - paslaugiai silsi patarnauti auktasis linaplaukis.
- Neprasidkit su juom, - spjo mergait. - Jis mums langakmeniu imu.
- O, tai stiklioriaus besama.
- Bet Miliutjam snuknagais atsakaniai iakjo, - atsiminir Tugaudis anuos laikus.
- Bet Tilius kai trenkjlauk, tai maniau, jog durys su visom staktom ilks kartu, - papildAgn.
Baltkartis papurtgalv, ilaisvindamas kaktir akis.
- Ar ne per skaudiai berneliui kliuvo? O kas tas Tilius, gerbiamieji, jeigu galima suinoti?
Tugaudis ir Mil, lyg susimokliai kokie, susivalg. Ji neikent:
- Jau tamstelei kain ar verttjsulikti.
Vaikinas niaip, ntaip - gal ir nevertt. Jis neturjo laiko gilintis smulkmenas. Agnnuleido rankas. Ji velgper up
vienkiemio link, kur kaip tik tuo metu pasuko dailus veimlis. Viekeliu drieksi dulkiskuriai, i lto guldami alikeln. Tarp
medimkiojo balti markiniai.
Jaunuomen lingavo geguinn. Valanda vliau ir kitu keliu parsidau Tilius. Ir sustojo staiga nebeinodamas, k daryti.
Nuo ko jis bgo ir kur taip pasiutusiai skubjo? Jis pasijuto lyg pervertins reikal. Prarads neabejotinai mielas ir iltas
valandas ir pataiks tutumon. Ten pilna sveiir jo vieta uimta. Jis turjo laukti, kol kada suluos trupinius nuo stalo, ir tada
juos surinkti. Ar tik trupiniai tenka nuo anos puotos stalo? Nuo anos? Ne. Ir kas turjo tok klausimkelti? Tik ne jis. Dieve
mano. Dalybperviris sviro jo pusn su didiausiu kaupu. Tik kantrybs, tik susitvardymo sulaukti savo eils. Tik isilaikyti
kaip nors, tik neisiduoti n menkiausio raumens krusteljimu. Jis bailiai dairsi alis, bijodamas sutikti k nors, su kuom
neivengiamai btturjs kalbti ir varginti save. Jis bemeilijo prasmegti kur nors ir pratnoti tas baisias, tas klaikias nebties
valandas.
Gerai nesusivokdamas kodl, jis stmsi takeliu ir atsirado netoliese aikts, aptrauktos viela ir apstotos vaikir moterli
ratu. Graiai dainavo lygiai nuienautoje paupio pievutje, sustoj breliais okio pertraukoje. Susikabin, svyruodami, tuo
metu, kai merginos krypavo ratu, taip pat susikibusios ir trakiai nusijuokdamos. Jos inojo, kas kurives ir kaip bus toliau.
Jau sutemos rinkosi tarp medi. Dainavo visas tarpmikipasaulis, vienkiemiais ir kaimais isidsts. Trankios dainos plauk
Vilkija emyn ir, atsimuusios eglynuose, gro rasotais vasarojais. Dar ne visi buvo suguj geguins aiktn. Per lauk
atsibliaust itin sisrb, akis pabalin kaip jauiai ir apivarus pasileid priekabingi vyriokai. Jie tai sukels vj ir su niekais
neapsieis. Sargai, kontrolieriai, bilietpardavintojai ir visas organizacinis drtgalys su aikiu nerimu ruosi sutikti atplstant
amarir ilaikyti tvark.
Agnvalgsi, atsisukdama vartpusn. Ji inojo, kad nra Tiliaus tarp okanij. Bet jis gali ateiti kiekvienminut. Nra
n vieno apylinks vyro, net pusbernio, bent kiek pakeverzoti galinio, kurio nebt geguinje. O kur Tilius? Ji geid j
pamatyti atslenkant ir jo akis, kai ivys j okanisu tuo auktu viesiaplaukiu. Jis visai ne toks blogas. Be to, mokytas ir
mandagus ir moka taip meiliai elgtis, kaip niekas su ja nra elgsis. Ji tyia neitokti su Tilium ir irt, kjis darys toliau. Jei
jis mgintkabintis, tai kain ar kbepet. Nes viesiaplaukio draugai taip pat nepsti ir, jei ne tokie stiprs ir drss, tai j
daugiau. Agn oko su jais, su moksleiviais, su vis did janiu kariu ir noru patikti. J vaiino saldainiais, tiesa, j pai
krautuvje pirktais, bet gausiai, beveik riekuiomis arstomais. Tokie jie auns, gerairdiai ir nieko nepais. Jie ir limonado
atsigabeno, kad po okio btkuom atsigaivinti. Btinai turjo pamatyti Tilius, kaip ji linksminasi, ir kad nra merginos, kuri
taip puikiai oktir tiek kavalieriturt.
Jis ateis ir pamatys. Kad tik tuojau nesukelt peklos. Galtpalaukti, kol eis namo. Tada jau ne jos reikalas, tegul aiosi
narsuoliai, ir, kas pirmesnis, tas gudresnis. Agn jauste jaut, jog taip be niekur nieko, taip pigiai nepraeis toks linksmybi
vakaras.
Tilius matjokani, einaniratu ir vl apstotansmagivyr. Jis mattaipgi jvilgiojant, ir jakys susiliko vienu
metu. Suradusi j, ji griojosi nuolatos ir, stengdamosi to neparodyti, sukosi dar smarkiau ir su didesniu niriu. Kaip vjas,
kaip kartas pavasario dvelksmas mikais ups sln, anuomet lyteljs j veidus. Kaip nuplta ydinios ievos aka
smarkiai migojanioje rankoje buvo ji, ta mergait. Prietemoje, vasaros tvankioje naktyje, tarp girtjaunvyr, tarp geismo
kamuojammerginir paaliais nustojusiiopsaniseniir vaik.

Ten sukosi Agnkaip verpeto nuplta ydinios piens galvut. Tilius rmsi ant savo dviraio.
- Geras dviratis, - iupinjo blizganias skardas pusberniai.
- Neblogas.
- Tik i fabriko, - grjosi piemenys ir padaigsliai.
- Beveik.
- Kiek imtpaklojai?
- Nemaai.
- Oi oi oi...
Ji gerose rankose. Ji niekur nepabgs. Prisioks iki nualsimo ir paskui nebeumigs. Taip atsitinka jaunoms. Ir per tokinakt
prisigalvos tiek ir tokiniek, jog uteks visam amiui prisiminti. Ne pavydas, o greiiau graudumas lipo jo gomuriu i gilumos.
Kain kjis buvo prarads, kaktok, ko niekad nebesusigrins. Kas nepakartojama ir nenuperkama. Ten oko mergait,
jam vienam tepriklausiusi. Niekieno kito ji ir nebegaljo bti, nors juos ir skyrklitys didesns negu itempta viela. Ji buvo ia
pat, jog lengvai btigirdusi savo vard, stipriau rikteljus, o taiau pro vartelius jis nebegaljo eiti taip paprastai. Jis stovjo
ir irjo kaip kininkas savo brangisavast, ustatyt kitiems, atiduottaip sunkiai ir nenoromis, bet neturint kitos ieities.
Viskas ten jam vienam tebepriklaus. Tereikjo eiti vidun ir pasakyti, kad jis vl ionai. Ir kad nedintsi alin visi palemkai.
A sugrtu - klausyk, Agne mieloji. Vl viskas bus, kaip buvo. Ir tai taip paprasta.
O taiau kaip tpadaryti?
Paskui jis nusigando, kad tai po io okio ji prasistums i brio ir pamau kaip niekur nieko ateis ir atsirems jo dviraio.
Vaikinams nieko net nesakys. Jie patys turs susiprasti. Ir jeigu ji neieis, tai jis prasiskirs takpro moteris ir vaikus ir patsai
nueis. Tai taip paprasta, taip paprasta. Ir jis nejuiomis dlino nuo aikts, kartodamas tuos prastus, paprastuius odius Agne, Agne mieloji. Vl viskas bus, kaip buvo. Vl viskas teks ir klegs ms imintu taku... Takelio vingis u stojo
iburiuojani aikt. Balsai blaussi. Prasiver atskiri girtj ksniai. Jis brido lyg rk. Jis skendo naktin, lyg ups
sietuvon. Nrsi iki paast, iki kaklo. Kol galiausiai nieko, nieko nebeliko.
Tilius buvo vienas. Ir jis vylsi nieko nesulikti ir ivengti klausinjim. Viskas liko upakalyje. Ir tolinosi su kiekvienu ingsniu,
tartum atsisveikins amiams. Taip jau turjo bti. Jis negaljo susiplyti ir padalinti savs. Juomi dalijosi kili. m j, kas
norjo, ir vergsau. O kad savo knors ilaikyt- jis nesuvokkaip. Jis nebepriklaussau - Telesforas Gelaius, didelmis
kietomis rankomis Doveikos samdinys.
Ar jis buvo kada kitoks? Ar jis kada sau priklaus ? N vienos viesesns dienos nebeprisimin tame atminim rate,
teturiniame dviejsprindiskersmen. Jis ir nebetikjo, kad kitaip galtbti. Kad mogus tra sau, ir niekam kitam. Kad jis
nesaistomas kiet, negailestinglank, vadinamvisokiais vardais. Vienas jvadinamas - meile. Gal jis ir buvo tuo vardu, tasai
gaiios, karios druskos dimas, nenuplaunamas ir nenutrinamas. Pakelis i guolio nakt gldumoj. Ir kartais paveds po
udikikos rankos kiriu. Pastats ir palieks bejgikai sustingus, kai ateina valia pajudti ir pabgti. Taip sapnas nusiaubia
mog, ir pabuds jis dreba, alto prakaito laais ipiltas ir tebedunksinia i siaubo, dar neatsikvoimo, irdim.
Kitoks jis ir nebuvo. Ir jei matkitaip, tai tik apsigaudinjo. Jis tebebuvo vaikas ir reikalingas globos. Vaikas todl, kad
suaugus vaizdavosi kaip savarankir nieko nepaisant. Jam toli iki to. Jauk, ir jis jo. Ir jo, vedamas vienui vieno balso neinojimo.
Toks buvo jo atsisveikinimas su mergaite. Su vieno pavasario nuostabiu sapnu.
Jis atrado Lauryn, linguojant ant slenksio. Neapsisprendiant, ar kastis iki lovos, ar virsti ia pat vietoje ant ono ir
uknarkti. U stalo snaud Jonas, o jo draugas ir gimin i Sindrin nekino Jul, pasivdjs nuoaliau patams ir
pasisodins ant sujauktos lovos, Muss burbmsos dubenyje, klimpo pateus sviestir tomis pat kojomis rpliojo srio
riekutmis. O kitos smaguriavo nusivadjusiu alumi, tirtai apgulusios stiklini kratus, ir pasigrusios pesi ore, po dvi
krisdamos ant blizganio Jono pakauio. Jis knarkpasistribaudamas.
Jonas su savo draugu ir Jule, savo bsimja, buvo nudreikaip prigulint. Ponai su savo sbrija savo kamarose, o eimyna savose. Ir jie mansi kaip parankiau ir jautsi kaip begalint laisviau. Nieko netrko ant j stalo, nieko. Dievo dovanos buvo
perpilniui visuose kio kampuose ir kampeliuose. Ir nuo seno ia laiksi paprotys leisti eimynai savikai nuvsti, leisti
susiprayti savo draugus ir gimines. Juls pasipiktinimui nebuvo rib, kai suinojo, jog Tilius ivaiuoja - uuot dalinsis su visais
ir naudojsis gera eimininko irdim. Jis isitrenkkain kur, tas niekadarys storievis. Tilius - kas gi tai per velnias? Ji buvo
sursta darbui ir vargui kaip reikiant, kaip doriausias darbinis gyvulys, ir per tai imanapie gyvenim t. Ar matkas, kad
samdinys skaitytknygas? Ji irgi moka, bet neskaito. Ji ino savo vietir supranta, kad knygos ne jai ir kad tai tik idykumas.
Tai kam diovinti galv, jei ji ne tam skirta? O tai dar ji nugirdo ir nenurimo, kol pati nepersitikrino, kad jis valo dantis
kiekvien dien. Turi tok epetl ir tokios mosties pailgoje tribelje. Trina, bruoja, spjaudo baltomis putomis lyg uva
pikiausiai pasiuts ir gargaliuoja, galvuverts, kaip antis, vandens prisigrs, nasrus skalaudamas. Ir barzdai skustis jis turs
tokgrblelne kaip visi - tikro plieno skustuv. Gali mieste taip daryti, jei jiems, dyknams, patinka i neturjimo kveikti, bet
sodiuje - neieina, ir tiek. Sako, jog mergiius, o neatrodo. Nira, nekalbus ir galvpanarins. Bet kai apsivelka sekmadien
naujais markiniais, nusiskuta, susiukuoja - yra kpasiirti. Toks jau galtbet kur prisisukti. Toks jau kad griebt, Dieve

susimylk, jau kain, ar beatsiturtum. Silpnumas per strnas ir nudiegia, vien jau pamislijus.
viesa pldo i svetains kiem. Dalijosi ilgais smgiais ant alitvoriir, sutikusi medikamienus, jais lipo auktyn.
- Tai, Laurynai, kad mudu ten siveltume. Jau paveistume atsakaniai, - nekino Tilius piemen, tenordamas igirsti gyvo
mogaus bals. Tokio pat kaip ir jis. Vargstanio ir neinanio, dl ko.
- Neiiau a. O ko ten?.. - paklmogus galv. Rodos, jis buvo tik usisvajojs. Pakl nukritusipypkelir padau
paminos akmen.
- Taip sau. Mat viskas atsibosta.
- Ir tau jau? O kodl ne ten?
- Buvau.
eliai krivuliavo languose. Radijo muzika ply audama siek tolimiausius kiemo kampelius. Kokie tai velni okiai?
Laurynas tokinepripaino. Bet Doveikos sveiai juos mokjo ir oko susikibdami, prasiskirdami ir vl susiglausdami.
- oka.
Tik kas jie tokie? Suki galvas, gius atkragin, mindami vienas kitam ant koj? Jis tar lubajam, nebepajgdamas
ilaikyti staiga sivlusios minties:
- Sakai, nesupranti, kaip oka... Ogi nieko lengvesnio. Tik paeiti iki ano katano. Ir viskas kaip ant altoriaus.
- Geriau akmenpaleisiu. uks tik pasipils. Stiklai su visais rmais.
U ups garsiai kavo. Triukmas kilo mai, kaip turguje, susikibus igonams. tarp maisi ir moterikas balsas. Jis
daugiau spieg, negu rk. Ir nutilo staiga, lyg vandeniu uliejus. unes lojo ir skalijo. Vienas dar ilgiau dejavo, skaudiai koja
perspirtas.
- Susimu, - sprendTilius. Ir, kai Laurynas neatsiliep, dar pridr: - Ir atrodo, jog Guo kieme.
Viekeliu litiniavo nenuorambrys. Mikas klaikiai antrino griovkasidain. Naktis, nebetalpindama gars, lyg perpstas
indas plyo ir laldama pldo per kratus.
- Ir a eiiau su jais. Muiausi ir dainuoiau.
- Su kuom, Laurynai, js mutumts?
Senis kniusteljo galv, lyg arklys, pajuts neamus pavalkus.
- Su kuom papuola. Kad gyventum, reikia pasimuti. Tik a negaljau. A ir negyvenu, - pridjo palauks.
O ten gyvena. Ten viesu, ir oka jie. Su kuom oka Monika? Prie katano galima paeiti ir pasiirti. Kartais teisyb
nuneka lubasis, kad reikia vikriai pasimuistyti. Jis tarvl kreivai per pet, kaip ir su nepasitikjimu ir kartu taip tiesiai:
- O tau dar teks pagyventi. Tad manykis. Versk nuo koto, kas ant tako pasimaio. A to negaljau - mane kiti vert. O tu
gali. Ir jei tu nemui, tai tave lups, durniau tu. A nusiiriau, su kuom ji glamosi. Kas j apsikabins ir aus iulba. Ir
palaukiau jo. Ir keliais tada per muzik, keliais... Parpinus suskaityiau...
Tilius drebjo. Dantys kaleno, nepataikydami vienas ant kito. Jis patikjo, kad Laurynas ino visk. I kur jis ino, tas
pusvelnis? Tas kiurksantis ant slenksio sulauytkaulkratinys, kaip raganius mike, prie savo samanlandyns.
- Kam taip skaudiai, dduk?
- Va, ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais, ka evernoju.
- domu, - pasakvaikinas, ir paiam nejauku pasidar, taip kvailai prasiiojus.
U sienos krizeno patenkinta Jul. Draugas j lamd nebe juokais, viena akim vis panairuodamas miegant Jon. Jo
sukumpusios nugaros metamas elis patogiai temdpuskambario.
- Kas domu? Jei pasakyiau, kad norjau trobas padegti, ktada tu? A?
- Ka?
- Ir prie padegant uramstyti duris. Ir palaukti palangje su mietu. Va kaip...
Japniko agulys. Tilius bruko dantis cigaretir udeg. Jam buvo neaiku, ar senis taip nusiless, ar apsimeta, traukdamas
jbdon. Greiiausiai nesijuokia. Jeigu Monika juomi pasitiki. I viso kokia ia velniava?
- Eime geriau alaus po kau. Man jau gomurys lta kaip perdivs avikailis.
- Nebenoriu. Alaus... , ar girdi?
- Girdiu, girdiu. Barasi...
- Jau graiau, jau graiau, - digavo Laurynas su kain kokiu gaiiu gergdesiu, tartum jo gerklje btstatytos skardins
plokts.
Gerai pastamas moterikas balsas sakmiai kartojo:
- Praau ieiti, praau!..
- Varo lauk. A jau inojau, kad taip bus.
Kjis inojo? Tas mirtinai nusisprogs, sulauytas, isukintas mognas. Kriointis ant slenksio ir galvtrauks peius, ir
visas pasidavs pirmyn, lyg didelprakaulvarl, pasiruousi uoliui.
Pro duris virto sveiai. Vieni plsi ieiti, kiti juos trauku skvernatgal. Tutinjo, tssi. Rkavo kain kir atsiprainjo.
lubis tryn rankas, brakindamas snarius. Tili pagavo iurpas, matant jo iverstas akis ir besimazgant tarp dant lieuv

tartum unies, besilaianio prie gardksn.

- Tai eikit po imto velni! - kakuris ten panamje drtai nusikeikir ergliojo atgal vidun.
Per kiemprie savo veimlio skubinosi dvi netvirtai kojas statanios mogystos. Jiems kandin su iburiu rankoje pluo
Doveika. Jis atjo ileisti ivarytsvei. Jis atsiprainjo. Tie nesidavperkalbami ir lingavo iki laidari, kur stovjo arkliai.
Tilius tuo tarpu nru klties ir tamsiame elyje, sutirtintame netoliese padriektvies, sustojo. Jis galjo sekti visus ir
pats likti nematomas. Jis tvirtino sau primygtinai, kad niekas jo nemato, ir gerai. Bet j pastebjo pereinant atokiau kiem.
Pastebjo ir uuolanka i kitos puss atbgo Monika. Ji metsi kaip audra ant jo kaklo. Ji drebjo ne maiau u j.
- Kai senis umigs, a ateisiu pas tave. Lauk mans. Kaip kitaip jis begaljo laukti? Jis laukvislaik. Itisai. Ar dar sakyti
reikjo? Nieko kilo jis ir negalvojo, nieko kito ir nedar. Tik lauk, lauk, kas kartas vis baisiau ir baisiau.
DVIDEIMT TREIAS
Ji atslindavo laps ingsniais ir nepalikusi u savs pdsak. Kaip vjas, kaip viskpakeliui siaubianti sausra siverdavo jo
guolin. Ji buvo alkana meils ir glamoni, ji buvo nepasotinama, tartum perdivusi em. Staigs, trumpi lietus, kad ir kokio
stiprumo, tegaljo tik paviri suvilgyti. Tik trumpos valandos, tik akimirksniai, nuvogti ir i plti i slogios kasdienybs,
aidiant viskuom - vardu, padtim, aidiant visu gyvenimu. Ji jo dalgio amenimis ir basomis kojomis. Ji svyravo itiestomis
rankomis palaikydama pusiausvyr ant siauro liepto, vir praties, vir duobs, kurios dugno jokia akim negaljai velgti. Ji
jo, panaudodama klast ir visas gimtas gudrybes - buklum, nuojaut, balt dant ypsn ir orientacij naktyje, audroje ir
migloje, - tokiteturi tik laukiniai vrys ir moteris. Savo meilji turjo iplti, ugrobti nagais ir ilaikyti, jais kruvinai sikirtus.
Tik trumpas minutes ji teturjo sau ir visilgdiensrit prie, negailestingai jplovus ir alinus. Juo trumpesni jsusitikimai
buvo ir juo reiau, tuo kaitresne ugnimi ji siverdavo. Ji buvo liepsna, ryjanti sauskirtimol.
Toji vasara ioravo kalvs aizdru, matomu i tolo plaiai pravertose duryse. Jie susitikdavo visur ir visada. Ir
nemanomiausiu laiku, ir neprasiausiose vietose. Jis junko, kad ji ateitir atsigultalia. Nieko kito nebeliko be jos. Jis darsi
niresnis pastebimai ir trauksi savin, bijodamas prasitarti ir bijodamas pakelti akis. I jjuk galjo painti jo vid, jo baisiai
sujauktir vietos neberandanidvasi. Tarpai tarp paskutinio ir naujo susitikimo jmvarginti savo neinojimo iurpu. Ar jis
nebus paskutinis? Vienu lkesiu jie virto, nustumdami alvisa kita. Visa kita niekai. Nieko nebeliko, kaip tik lankti ir sutirpti
tame laukime. Jis laukjos vilgsnio pietir pusryimetu prie bendro stalo virtuvje. J akys susitikdavo ne daniau ir ne
ilgiau kaip ten esani ir kaip bdavo paioj pradioj. Bet j ikalbingumas galjo iduoti bet kam j suokalb. Jie turjo
saugotis ir to.
Ji rasdavo laiko ir dien. Ji mokjo surikiuoti darbus ir savo moteris taip, kad pasiliktviena ir niekieno nesekama. Tai
banyion ileisdama jas ir pati atsikratydama vyro. J pasisdama susirinkimus, posdius pieno bendrovn. Ji ateidavo
uuolankomis miku, krmais ir ups pakraiu lauk, kur jis dirbo. Stangus rugi epetys juos siurbdavo savin,
uklostydavo, udangstydavo. Geresnio prieglobsio savo meils valandai jie veltui btiekojkitur. Jai patiko uogauti, nors
gyvaiir miko vabal bijojo lygiai kaip ir seniau. Ir grybus ji mgstanti ir saksi inanti, kur jdaugiausiai yra. Grybai es
nepalyginamai skanesni savo paios rankomis surinkti.
Monika baigpriprasti prie miko ir tyrelio. Ir tas taip diugino jos vyro ird.
Pasisjau balandldarely Pasisjau balandldarely...
Balandls ndaigelis nedygo Balandls ndaigelis nedygo...
is posmelis virto j suokalbio daina. Jeigu ji niniavo virtuvje arba eidama per kiem, Tilius inojo, kad ji planuoja k
nors. Ji k nors nujauia, ir kas nors bus. Ir niekad nebuvo kitaip. Toji vasara pjovsi atriu giliu pjviu lyg jauno, lygaus
medio iev. Kad ir kas ir kaip bus po to, be gilaus rando jis jau nebegaljo ugyti.
Jis pasijusdavo plaukis verpetinga upe. Ar ilgai pavyks i laikyti paslapt? Ir j neiosis su savim kaip neatperkam
nuodm? Jis laiksugniaus gyvangl. Ar vjo gsis jos neps liepsnir neprivers atgniauti pirt? Jis buvo toji kinivarpa,
siverpusi paimedio erd ir danti, danti. Kaip kurmis paiam kiemo vidury, bet kada gals pakelti sumintveln. Ir kas,
kad sprandnusuks. Tai kas? Tokiom valandom jis galjo nesirinkti ir lengva ranka numoti. Jau tuo paiu jis galjo nesirinkti ir
lengva ranka numoti. Jau tuo paiu jis gyveno tok nuostab gyvenim, tok av. I karto jis gijo viskir tokiu kiekiu, jog
viena diena atstojo dvideimtpraeitmet. Tai buvo litis po sausros.
Agn trauksi, trauksi nuo jo. Agn jau priklaus praeiiai, anai tolimai ir skurdiai patyrim. Ji juk tebebuvo toks pat
vaikas ir savo irdstatvjui ir jo pagairje arstsave taip pat negudriai kaip ir visi, neinantieji ir pasikliaunantieji neaikia,
bet tuo paiu didele ir venta laims samprata. Su niekuom nepalyginamas pavasario sapnas ji buvo, po kurio pabudus, em
atrodo kaip saulje varbantis upoknis su auksiniais dugno akmenaiiais. Tokia buvo jos meil. Kaip viesi dm dargan

nuplaktoje emje. Visada prisimenama su aaromis ir diugesiu kaip niekad nebesugrinama, nepakartojama ir tuomi imt
kartmielesn. Ir ji jau praeity. Ir ia pat paglemta, ulieta. Jis negaljo atsispirti su niriu plaunaniai vilniai. Ji skandino, j
nesi su savim.
O Monika inojo, kdaro ir ko jai reikia. Ji atjo subrendusi ir pasiruousi. Paiu laiku ji pasirod. Laiku, tinkamiausiu sau
ir niekam kitam. Seno kininko imone vadovaudamasi, kad diena, prasnausta pavasar, kainuoja savait ruden. Laiku
neusta dirva apsikaupia usnimis ir susivelia varpuiu. Ji ijo pasiimti savo dalies. Kodl tad jis turtbijoti? Bijoti kako,
beveik netikro, kas jau savaime paskirtas miriai. Mirtantieji tegul nesipina einantiems po koj. Jdar tolimi keliai, jie tad turi
negaiti ir vietomis paskubti. Niekas ten nekalba apie neitikimyb, tik kaip valiau apsisukti ir kuo daugiau laimli. Juk ilota
valanda - turtas. Prabgusi diena - sauja vyro ikandin besivelkanio veimo. Ar jis dl to turjo nusiminti?
Tarp baims ir pasididiavimo, tarp netikrumo ir visiko pasitenkinimo buvo ji pati, viskinanti, visur mokanti prieiti.
- Argi mums negera taip?
Jis man, jog negalima odiu to atsakyti, ir tyljo.
- Kur mes rastume geriau? Jei tu inai, tai pasakyk.
- A neinau.
Vargiai ir ji inojo. Bet ji mokjo kreipti visksavo pusn. ingsnis po ingsnio brautis vis pirmyn.
- Taip, vasara, - svajingai ir su kraupia nuojauta tarTilius. - O kai praeis ji? Ir sigals ruduo?
- Ir ruduo mums tarnaus. Ir iema taip pat. Ir tada a tave tursiu. Ir iema bus mums maloni ir palanki. Mums. Ar tu girdi?
Kitaip negali bti, mano mylimasai.
Ji mokjo parodyti rankomis, kas ir kokio dydio jai patiko. Ji sugebjo tai ireikti lpomis, tikinti akimis. Vylingais
stangraus kno judesiais. Ji buvo moteris, ir i toki, kurias galima palyginti su uvilkintu pavasariu, su pavlavusiu augliumi,
kurio alkiui ir rajumui nra vardo ir panaumo aplinkoje.
Geriau negalvoti, kas bus iem. Ji neumatomai toli. Beveik nesivaizduojama, gyvenant tokias dienas. Taip. Jeigu iema
ymi negandir varg.
- Ar tam a ivariau an vakarlentpjvs savinink, kad jis per daug buvo igrs ir drso meiliau apsikabinti? - ji purt
galv, ijudindama tamsiir tirtplaukdang, nuo kaktos krintaniant sprando ir uklojanipeius, akis spyrusi tolybn
virpant ir itirpstant tak, savo odiams priduodama atiauraus ir negailestingo kietumo. - Kad ir labai brangus sveias
Doveikai, bet n pus odelio man. Nieko man u tai. Tegul ino visi, jog nevalia nag kiti prie Basiuliki eimininks.
Niekam nevalia. Doveikai irdis apsalo. Terauna kelmai visus brangiuosius kaimynus.
- Nevalia, nevalia, - kartojo pusbalsiu apgluintas ir suavtas Tilius. Ir juto, kaip salo irdis, kaip jgraibsvetimi pirtai.
Ji muir usipuoltolimuosius ir visai nepavojingus, kad galtramiausiai ir be tarimo jaustis savo namuose, su savikiais.
Taip ji lipdpasalir melo lizd. Neprisileisdama nieko. Atstumdama visus kaip ir, parengusi nuodgeluonkiekvienam.
- Niekam nevalia, niekam, Tiliau.
Jis tuom tikjo jau daug anksiau. ia djosi kain kas nepaprasta. Juk jiedu vienu jo prie visus. Ar ji dar atsimenanti tai,
ko klauspavasar? Ne. Ko ji klaususi? Apie dainel... Ar moks jis dainel- pasisjau balandldarely... Taip, jis jgerai
moks. Ir moks daugiau negu t vien, pat pirmj posmel. Jis gals padainuoti. Nes jis j dainuodavs ir seniau, daug
anksiau, negu atvyko Basiulikieimynin.
Ir prijojo pilnas dvaras kazokIr pammano vyrlaidok...
Man negaila savo vyro laidoko Tik man gaila, kad nedriai surio...
Taip, ji itinanti.
O gal ji inanti ir daugiau?
Taip, ji inojo ir daugiau. Ir it:
Itrks, itrks mano vyras laidokas Itrks, itrks mano vyras laidokas - - Dar ne kartman galvelsudauys Dar ne kartman kaseles nutampys...
O jeigu ir taip atsitikt. Tai kas? Ar ji turtnusigsti ir sustoti? Ne, ne, ne - rkte irktusi. Ji naudojo jo paties - tojo
vyro laidoko gerai ibandytus bdus ir priemones eiti ir laimli. Remti peiais, paspirti kojomis. Ir neatsigrti. O kas jpai
nustums - nebuvo kada svarstyti. Monika myljo, ji rpinosi tik savim. Ji oko milinikais uoliais nuo vieno kupsto kitan ir

nesidairatgal ir nesirpino, kas liko jos mintose pdose. Plriai ir atiauriai glemsavo dal anoji mergiot, kadaise atvykusi
ivargti savo vargo. Nustebinusi visus. Vienu grybniu iplusi ir apiojusi ksn, daugelio neatkandam nuo ugimimo iki
mirties.
alti pirtai ugriebdavo jo ird. Nes kartais jis manydavo, jog dar ne viskas atlikta. J dusino turtas, tenaudojamas
patamsyje ir slaptai. Jis jautsi kaip valkata, gausiai apibertas grybmis, kuriparodymas kitiems reiktvisikpraradimir
galsau. Ksakytapdovanotasis vairiais medaliais ir enklais, jei jam ugintjuos prisisegti prie varko ir teleistjuos laikyti
slapiausioje dutje?
Jtraukte trauknueiti prie ups, atsissti ant ols ir pasipasakoti Raudonajam Petrui. Niekad blogai nepatarPetras. Jiedu
pasikalbdavo kaip broliai. Broliui to nebtatskleids. Jis neturjo brolio kaip draugo. Jis augo vienas tarp maesni. Ir blogai
augo. Jo nieks neaugino ir nepriirjo. Prastas medis uauga vienas, jei aplink tik brzgynai ir krmai. Geram mediui reikia
miko ir uuovjos kaip mogui draugir broli.
Vasara noko. ilta, karta kaip prikrenta pirtis etadienio vakar. Prapliumpanti po to susitvenkusi debes litimis.
Antroje rugpjio pusje nusistojo giedra, ir svilino saulbe gailesio ir meils artojgalvas, sulinkusias griovakasinugaras ir
brstanius, skubanius laukus. Vilkija nuseko. Brastos akmenys iniro i dugno, tik juodalksni pavsyje, tankiais karkl
krmais ugotose sietuvose, polaidio led imutuose duburiuose tebesilaik gilus ir juodas kaip raalas vanduo. Ten,
pokaiio sulauk, krisdavo piemenys ir pusberniai, ten markstsi kanalo vyrai.
Bjauriai atrodsuverstemikrvos, ivartyti krmai, ilupti akmenys ir kelmai. ienpjviai jau keiksi, kai atjo su daigiais
naias pavilkio pievas. Ne vienas ieno veimas pasiliko po emmis, ne vien nutremp neraliuoti galvijai - viso svieto
valkatos zimagorai. Praeis melai kiti, kol kininkai ilygins duobes ir nuraus emi krvas. Bet t nieks neirjo. Kanalas
raussi vis tolyn ir tolyn.
Senasis Baiktys pasiskubino mirti. Btgaljs sakyti, galvpakratydamas,- ar nesakiau, kad taip bus? Ramus tarpmiks
kampas buvo ijs i tvarkos ir subjurs galutinai. Nebuvo to etadienio ir tos vents, kad nesusimut. Seniai negaljo
umigti, kai ant jgero ksinosi tiek nevalyvrank. Nespjo prinokti soduose vaisiai, kai juos purt, nupldami su akom.
Ne geriau buvo ir su vyniom. Kada jie guljo ir kada ilsjosi? To senieji nesusigaud. Mergkltis reikjo geleim apkalti
arba su vzdu vaikioti per nakt. Bet kas nusaugojo merg. jei jai paiai ujo pasiutimas? Kitos pabldo. niko maivytis,
pradjo manyti, jog labai graios ir aunios, ir kaimieiai jau joms per prasti. Kol griovkasigauja jo, siausdama pakluonmis,
teko ksti, dantis sukandus, ir tiktis atsigriebti, pasibaigus tai velnystei.
Geguinje luposi i peties. Keliais atvejais pasikllermas, jog muzika prauvo triukme, ir patys griejai, pametsavo
nagius, irjo pakabesni, kaip vzdelio ar akmens, jei kokios susimanytir juos paventinti sismagin. Tvarkdariai pasijuto
per menki ilaikyti drausm. Stalelis prie jimo, kur vienas atkakliai sil einantiems bilietus, atsidr bero dviakje, per
porsieksninuo ems. Suolai pavargusiems okjams atsissti, tiesa, sursti greitomis i neobliuot lent, nuplaukVilkija
pavandeniui. Vielos su vliavlmis i spalvoto popieriaus nebeliko n yms. J nusivilko koks praalaitis, pasinaudodamas
suirute, numats tinkamsavo darui aptverti. Ksinosi ir centrin dalyk- tikrjvliav, ikeltaukiausiame medyje. Bet
pastebjo laiku ir vaikit i medio ipurtlyg unuvytkatin. Istorijinojo kiekvienas ir, nelaukdamas eils, stengsi jas
idti.
Kur buvs Tilius, kad prireikus nsu akaliu nesurad? Pusvargo btatsimet.
- Apsijo ir be jo. Taip ar taip jau jo mergkiti vediojasi. Kiti dl jos ir muasi.
- Tegul.
- Apsitrina ausis, tai po to ramiau miega. Be sapno.
- Gavo austasai tarbaklynis. - aikino Tugaudis. - Na, tasai, kuriam karttrinkteljai, kai per daug lindo prie Mils.
Tilius atsiminkaip per dmus.
- Kaknegraiai pasakturbt. Prusnos jo neluostytos nuo upernykimet. O tas geltonkartis nepsias.
Smi peties, pasiveds al, ir paklaus, ar dar nori.
- Smags berniukai, tieji gimnazistai.
- Nagi. Jei duongali patys usidirbti, tai ir pasilinksminti jiems neuginsi.- samprotavo Petras.
- Kas ugins? Negali, - atsakTilius.
- Ir tavj vediotis? - skverbsi, ak primerks, Tugaudis. Jam viskas buvo pasidar nebeaiku. Jis nebepaino savo
draugo Tiliaus.
- Yra, kas apgina, ir gerai. O tvyriokltai jau aio, kas tik netingi. Ir patsai Doveika jaud. Nors ten ir buvo u k.
- Doveikai jis nedovanos. A inau. A galiu tpasakyti, kad nedovanos, - atsiliepi pakrms Krivickas Vargdienis.
- Ktoks paras? O u kjten ukavo? - susidomjo kiti.
- Sako, aptikprie pirties langelio prisiplojus, kai moterys praussi.
- O! Tai u tir trinko kail. Nebtko. Ar gaila, kad vaikiukas usimanpasiirti, kaip Julatrodo.
- Jam Jul. Ir neimanymas tavo, Petrai, - niekino Kadaila. - Geresni dalyk ten buvo kaip Jul. Jis norjo pai
Doveikienpamatyti. O tir a noriau. Ir kiekvienas, kas tik su kelnm, neumerktakies. Jau po velni, kad daili, tai daili

bobel. Uhu, hu... Jau a tai...

Tilius atsikvpkaip galint giliau. iovulys surakino andus. Ar ne ankstyv pavasar jis buvo panaiai prastai pasijauts?
Bernas nesuspt n nuo ols atsikelti. Ne. J pirma pakelt, spirdamas koja, ir tik tada sudauyt jo lyki kram,
nypiani tartum gyvats. Ir jau daugiau nebeprasiiot. Jis drebjo ir lauk. Petras kaip niekur nieko apsivertonais ir
pasir. Jo odius, nukreipianius kalb kitur, jis sutiko kaip lengvo, atgaivinanio vjelio psteljim. iuo metu jis mutis
nenorjo.
- Ar tu suaugsi kada prot? Tau tik bobels ir bobels. Pasiiri tavo barktinir inai, kiek kartesi linds pas moteras.
Gerai, kad Guas naujo enklo nedjo. Bet atsiminsi ir taip.
Kadaila nusikeik iskirtinai lykiai, kad ir patys narsiausi keiknai nejaukiai pasivart ant ols. Neinia, k jis bt
dars kitam u tokmalonspjim? To jis nebtpraleids kitam. Bet Petrui nieko. Petro rankjam buvo tekpajusti daug
seniau. Petrui lankas per pilvjo - tai kas. Ir be reikalo jis neiopiojo. Petras tik juoksi, kai Kadaila grasino. Jis ir savo
giminei patarper daug neimti galvon. Njis ten kdarys, nkerys. Jei tokiveiksmai eitlygiai su burna - bloga bt.
Veronikos krautuv buvo itutjusi, kai dauguma grov patrauk geguinn. Na, Kadaila ne pirmas vakaras seil
varvino. Ir silsusilainti i skaidriosios litro, kad jau karttai tikrai idegsi. K, ar jie nemat, kaip Veronika j akimis
palydinti. Ar ji neudedanti velniai rankos ant peties, kai jis paaukis naujpartijgral? Jei jie to nemat, tai eslibi kaip
jaujos peiaus kakta. Ir ausys prilusios vilnos, jei negirdi, kokiais maloniais odiais ji kreipiantis. Dabar pats laikas ess
parodyti, kokie vyrai darbuojasi prie kanalo. Jei jau k daro, tai padaro greiiau negu spji suskaityti iki penki. Kadaila
pustsis delnus lyg imtynms su meka. O iagi tik moteriuk, velnus ir minktas daiktas.
Nieko troboj ir nebelik, iskyrus Petr. Guas darinn ijs. O Veronika, apkuopusi stalus ir taip jau mirtinai nusimuusi
per dien, klisteljo ant kanapls, pirm ugesinusi viesas. Ar ji buvusi prisndusi, ar ne, bet Petras vis aikiau ir aikiau
girdjs, kaip nekuiuojasi Veronika su Kadaila. Pradioj dar panabdom, dar pusbalsiu. Dar iaip ir taip. Dar geruoju,
kaip su mogumi. O tas jau kur tau brolelis! Kaip jautis pasibauds ir, sakyt, kad jau per prievart. Tik dudena storai, tik
nypia kaip eys.
- alin traukis, tu begdi - suriko jau visai nekokiu balsu moteriuk.
- Nu, nu, rupyt. Valdyk nagus, nesidauyk! - sumaurojo kavalierius.
Petras nespjs paokti ant koj, kai jau Guas virts pro duris. Nesakytum, jog tyia lauk, prisispauds prie sienos. Taip
tik pasitaik, kad js i dariniuks kaip tik tuo metu, kai viduj pati bjauriai surikusi.
Ltas ir nedrsus Guas atsistojo prieais ir paklaus:
- Kas ia dedas?
- Nieko... Tas jau... Nieko... - vapeno nusigandusi Veronika.
- Ieik, - pasakeimininkas,
- Nesikariuok, jei nenori altas palikti, - atsiurzgKadaila.
Guas pakartojo t pat. K atsak Kadaila, nebebuvo kada n susigaudyti. Jei kas lauk Guo pakasyn, tai baisiai
apsigavo. Toks mogelis, rodos, i pupnevaromas. Bet kai griebir nepakls, tai Kadaila nespjo galvos linkioti pro
durvirus. Imetkiem, ir baigta. Prie vjo mogus.
Tada tik Petras ipuols ir irjs, kad blogiau neatsitikt. Kad kokio peilio i kiens neisitraukt.
- Nereikia, Petrai, - ramiai tarGuas, dulkindamas rankas, lyg btktik i malno ines miltmai. - A dar gaidys
ant savo lakt.
Taip ir ivar. Ir nesmagu, lyg ir jis prie tos kebels btprisidjs.
Kadaila isiklpas Krivick. Bet su Petru vis tiek tebekasa kartu. Kur jis ras geresn draug darbe. Su nieku kitu tiek
neudirbsi.
- Jau tegul per daug Doveika nesivaizduoja, - paklnuo ems suiautgalvKrivickas Vargdienis. - Nujos jam tbob
i po aki. Nesidiaugs ilgai. A tgaliu pasakyti.
Tilius spaudveidol. Cigaretkrutjo jo pirtuose.
- Jei Krivickas praneko, tai bus kas nors. Gal lietaus? - kai kas pasak.
- Nesakyiau, jei nebtteisyb. A u teisybvisada.
- Teisybs tu ir nesulauksi. Pats padaryk teisyb, jei nori.
- O sakot, kad tas, kur irjo pro pirties langel, - lyg nenugirds nekjo savo Vargdienis. - Kad tas tai jau nieko? Pala,
pala. Jis jau to neumir. Nuravs seniui il, pasigavs kur pamikj.
- Vis ant jo, nabago, - pasikraipPetras.
- Tai jau nabagas. O kjis padarman? Kitas jam seniai btparpinus suskaits. O a tyliu.
- Kad tu durnidurnius, jei tyli.
- O gal a netylsiu, ktu inai? Buvau andai prayti, kad darinleistnusigriauti, o jis man...
- Sakei jau imtkart.
- Ne imt, o tik teisyb. Sakau, ponas, darin man priklauso. Atmei em, o darin vis tiek mano. Nusigriaunu ir

nusiveu su talka. Pamgink, sako...

- Tai reikjo, jei sak.
- Saktai sak. O a sakau, kad geriau biau udegs. Va. kaip pasakiau. Mat tokia tmastis pagavo. Dieve, susimilk. O
jis, pamislyk, Doveika, man itaip. Galjai, galjai. Kol tavo buvo, galjai.
- A ir paleisiau gaid. Nman - ntau.
Petras aipsi.
- Avinai js, avinai. Ar tuom Doveikai nuostolipadarytumt? Jo trobesiai gerai apdrausti. I to jis tik udirbt.
Krivickas susimst. Slogios nuotartys j kankino vis vasar. Bet jis guodsi, kad atsiras vis tiek kas nors ir Doveikai
sugros suktin. O to Petro tai beturima galvos. Kitam n motais tokia mslneueit, o jis tau ima ir pasako. Kad apdrausta.
Matai, matai, altys Doveika, visur isigudravojs. Ir ia, anot Petro, dar udirbt. Net ugnis tokiam naudieina. Kad an
kur. Kadaila va irgi ilt galanda, nors visai dl niek, kad nedavs igerti kakada, kai buvs kruvinai pagiriotas. Kadaila
tiurkalas, nra ko juomi pasikliauti.
- Tai jau po visam Doveikai. Visi ant jo sprando. O tu k jam ketini itaisyti? Juk jis, sako, tave i tarnybos ids? kamantinjo Petras.
- Gal jis, o gal ir ne. Kartais ir patsai netikiu. Jei gauiau tpaiviet, tai visai umiriau.
Doras policininkas turjo bti Tugaudis, jei galjo taip nunekti. Ir visai be reikalo vargo pelkse ir mikuose.
Pokaitis baigsi. Vyrai rsi, judino sustingusius snarius. Ir vl sunkus darbas ir nesulaukiamas etadienis. Bet, kai jis
ateina, staiga visi vargai ir rpesiai alin.
Tilius kitino namo. Jam vienam, nuoaliai, Petras pakudjo. Ar jis ins. kad Agnei perjaunik? Jei ins, tai tvarka. Jis
vl buvs atvaiavs. Bet toji mergiia nesuvaldoma.
Tilius suprato, kad ir Petras nesusigaudo jo reikaluose. Jis daugiau neklausir nevargino. Geras, puikus vyras. Tilius sieksi
atverti savo ird. Kitaip bus blogai, bus blogai. Kodl bus? Jis uspringo savo odiais, ir i jo pasiryimo nieko neijo. Gal
kit kart. gal kada nors. Jis nyrino pakrmmis lyg nusidjlis banyioje nuo klausyklos, pritrkus drsos, ivydus rst
kunigo vilgsn, apmetus nedraugikai nusiteikusimini, kuri, rodos, ir telaukia jo baisaus nupuolimo.
Kada nors. Kada nors.
O vargas Doveika nnenujauia, kokie nars debesys telkiasi ant jo galvels. Visi - viena ruja. Kaimieiai - kad kelio
nepravedper jlank. Griovkasiai - kad jnerydino karemoje. Ir jis, Tilius, kad jo mona tokia jauna. Ir Monika - kad jos
vyras toks senis. Vai Dieve, visi.
Lyg ir susens daugiau atrodpaskutiniu metu Doveika.
I verandos, apkerpjusios tirtomis gebeni virkiomis, atskrido lengvai, velniai lyg skiedrel, besisupanti ant bangos,
dainels odiai:
Pasisjau balandldarely,
Balandls ndaigelis nedygo...
DVIDEIMT KETVIRTAS
emdivo ir skeldjo iki kraujo. Dievas ino, kada belijo. Rugiai suplauk darines sausi kaip parakas, negavnlao
drgms. Baltir skalsiduonketino valgyti ateinaniais metais. Kam trko sklos ai malinio, uteko veant barktelti pd
o, ir pus grd oko i varp. Paskui tik perleisti per vj, pasikabinus kretil klojimo tarpdury. Gub gubos, gruodu
nupylusios dirvas, beregint nyko, ir tutuojau paliko kpsoti tusti raienplotai.
Vasarojus sekkandin. Nebeliko tarpo emdirbiui, tik prikritus valandprie kupeio, atsipsti ir lkti. ventam Rokui jau
galjo prasiblokti ankstyvjeeili miei. Sudaiginti ir sumalti salykl. Apynispurgos sviro nuo virkisunkiomis keki
kernomis, ilaudamos silpnesnius virpius ir nusileisdamos emauksinmis kaskadomis. Patrynus delne ir pauosius, svaigi
sierkvaptis plnerves ir lipdpirtus igarinta ir sutelkta syvmas. Kuri vliau lauys statiniulus ir dugnus, nutraukys
geleinius lankus, veris pro itraukt vol ir teks gyslomis, vis pasaul nudaydama skaisiai alia spalva. Tokia kaip
pavasaris.
Pjaunamoji, arkliniai grbliai tarknuo ryto iki vakaro naioje Basiulikiemje. Talpniai primintos javuors girgdjo ir
lingavo ir spaudsi neapvelgiamus prslus ir kauges. Kiaulpieniir usnipkai debesimis kilo nuo kraunamveim, plauk
pavjui tartum nupetpaukiplunksnos ir padaigsts. Lipo prie sudrkusio veido, vlsi burnir lipd akis. Drumzlinos
prakaito srovels sunksi vyrkrtinmis, merkpajuodusius markinius. Dar diena kita, dar savait. Ir tada jau bus galima
atsipsti. Dar kaip nors iturti, nes giedra aminai netvers.
Ir staiga atjo ruduo. Nes, kai mons apsidair, aplink tik raienomis cypavo vjas. Piemenys isileido i suspaustganykl
platumas, ir susmilko dmeliai paeiuose, ir pakvipo kepamomis bulvmis ir surdijusiu ukulu, nukniauktu i eimininki,
isistovjusiu ulose didiulse taukinse. Gandrai briavosi, mokjauniklius, ruojuos tolimai kelionei. Po kelias deimtis j

rinkosi kur nors senose rugienose ir stovdavo, permainydami kojas, traukkaklus, po kelias valandas. Po to sumosuodavo
sparnais ir leisdavosi sutarton vieton. Ir ten, kur tyrelis isilieja i mik, kur jis pamau ieina plynas lygumas, kemsuotas ir
klampias, netinkanias nienavimui, nganyklai, kurios tegaljo atsigauti tik nusausinus, ieidavo pasivaikioti gervs. Kaip
avibanda atrodi tolo - pilkvai marga, judanti pamau, tartum nematomo piemens rikiuojama. Gervs perjosi tyrelyje, ir
jeimynos jau buvo isiauginusios tvirtus sparnus.
Vasara dainavo, brisdama galsu paskutiniais javveimais, su aliomis dobilatolo pradalgmis. Tebebuvo lygiai ilta ir
grau, ir didel rasa tebeplov brukni uogavimui isibaudusi moter kojas. Susirenkani i vis pasviei, lyg ten, j
kratuose, nebuvo kito darbo ir kito rpesio, kaip tik surinkti uogas i tyrelio samanyn. Usitraukusios storas vilnones
kojines nuo gyvats kirio, apsirpinusios pavilga, braidir markstsi klampynse ir linpakraiais. O pavakary leidosi ant
viekelio su sunkiais krepiais ir tarbomis kiet sulting uog. J atvaiuodavo parsiveti kuris nam berniokas, ir nuo
Veronikos krautuvs laldamos grdavo atgal.
O taiau jau kain kas pakibo vir ems ir kas kartas vis emiau ir emiau leidosi. Nublukusistagarplatybklirdyje
graudul ir nykum ir ilges kain ko prajusio. tolimo jau ir nebepasiekiamo. Nors mediai tebealiavo kaip ir anksiau. Ir
vlyvosios gls visu ied vairumu ir j keki sunkumu tebesilau pro darelio tvor, nebesutilpdamos anktose lovose ir
lysvelse. Ir vakarai taip pat leidosi tykiai ir pamau, persisodringarssrauja. Ir saulleidiai drieksi iilgai, lyg drsia ranka
ivestas brknys, ir blso i lto, tartum nespjigarinti vasaros kario. Ir iluma laiksi beveik iki vidurnakio, ir lik po to
naktis nikdavo skambti tyru ir nupraustu rugpjio dangumi, jo begalybraiant krintanioms vaigdms. Tamsi, mlyn
nakt.
Tada usideg, mikas.
Ar j kas padeg, pasinaudodamas sausra ir tamsa, ar ugnis sigavo savaime i numestos nuorkos? Bet kas ten galjo
rkyti? Tik jau ne uogaujanios bobos. Ir ne praeinantis mediotojas. Niekas negirdjo t vakar ir dien prie tai vio.
Laikas tik ani medioklei, bet antys nesilaiko auktumose, sausame eglyne su pu priemaia. Ir piemenys to negaljo
padaryti. Mike jau seniai nieks nebegan, ir gaisras klsi toli nuo palauks. Kas valkiojosi tvakarpo miksu degtuk
dute rankoje ir pagieos pritvinkusia irdimi?
O buvo toks. Komisija nustat, jog ugnis savaime kilti negaljo. Jatnei kitur ir paliko.
Prie vidurnakt pasiutusio un kaukimo prikelti gyventojai vertsi i guoli ir puol pro duris. Kiekvienam pasirod, jog
dega jkieme. Pavaist, lyg raudonai kaitintas keptuvs dugnas, usivostaiai virugalvyje. Gal tai Basiuliki klojimas,
stovs nuoaliau nuo kittrobesi? Kiti pagalvojo, kad pieninpleka, unir, kad ji mrin. Eigulys greiiausiai susivok. Jis
lakst, lyg jo paties markiniai bt usideg ant kupros. Vaik usodino ant dviraio ir pasiunt girininkijon. Ir. pats
nebegaldamas usiksti, bgo pas Doveikir jo telefonu auksi girininko pagalbos.
K gi girininkas? Jis tegaljo ini perduoti urdijon. Urdas - jau ymus valdininkas, ir jo galva turjo suglemti tokius
dalykus. Organizuoti ugnies stabdymvietos jgomis. Apie gesinimniekas nekalbjo. Kas gesina miko gaisr? Kugnis jau
buvo pasimusi - pasimgalutinai.
Milinikas raudonas skydas pakibo virum juodo ir bauginanio miko. Pririti unes dau grandines, palaidi - uodegas
pabruk. atbuli spraudsi paalius ir kopro dantis gailias dejones. Arkliai neramiai prunkt. Giedojo viesos suklaidinti
gaidiai, o katinakys laidklaikiai raudonus aibus. Tokios pat viesos ropinjo namsienomis ir ibjo langstikluose.
Seninas lki kiemo kiemir visus, kas tik gali pakelti kastuvar kirv, ragino bgti ir klausyti, ksakys girininkas.
- Dega, dega!
- Kas dega? Kur dega? - okdami i miego, klausinjo vienas kit - baims, siaubo ir nuolatinio nuovargio pritrenkti
mons.
- Antai, ar nematote?
- Basiuliks?
- Ne. Mikas.
- Ak, mikas dega.
- Prie Vilkijos. Margieglynas.
Deg valdikas mikas. Ne kieno nors darin su javais, ne kltis su vieio derliaus kupinais aruodais, ne tvartai su
liepsnose staniais gyvuliais. mons lengviau atsiduso, nors ten ugnis rijo imtus darini, imtus kli ir tvart. Ten lo
ugnis, kurios n uliesi, n uslopinsi, nors viso valsiaus markinius ir sermgas ant jos sumestum. Nesiprieino senino
sakymui, bet nelk taip, kaip bt lk, degant kaimyno sodybai. Klsi, jo, rinkosi. Iki auros nieko gero nesuspjo
padaryti.
Ugnis jo plaiu ruou. Ir ne paeme, ne samanomis ir ole. Ji jo egli akomis ir virnmis. Sausos apatins akels
tratjo tokiu greiiu ir smarkumu, lyg itrauktos i ibalo markos, ir tutuojau vienu liepsnos kamuoliu pavirtusi egl, nypdama
ir tratdama spygliais, smilko iki paivirutinigli. Sakupeliai sruvo kamienais ir piktais lyg erzintos irs laais taksi
aplinkui. Skaudus imas kilo i miko. Rodos, tkstaniai iki nematomumo suktratbtleidsi akmeniniu plentu. moni
riksmai dingo jame. Liepsnblkiai oko vir, ir arijstulpai metsi antra tiek aukiau medi.

Paniurs ir susikrimts Doveika slankiojo savo miko riu. Ugnis prajo kampu. Ji pltsi ups link, bet jei kiek vjas
pasisukt, jo itausotas, iretintas, iskintas rinktins statybins mediagos eglynas nusmilkt greiiau. negu irkytum por
pypki. Ugnis tesustot palaukje. Kastuvas krito i jo rank. K su juo bepradsi - jis tik painiojasi po koj. Jo nieks
neklaus. Jo balso niekas ir negirdjo. Palaida minia maiktsi tarp mediir nesusigaud, kur ir kpradti. Visas iganymas tik susirinkus griovkasiams.
Su rytu pasiklvjas. Jis gavo naujkrypt ir ugnies upes neten, kur jos nieks nelauk. Ugnis peroko per griov. Per
arti jis buvo pradtas. Ugnis atsirm up, naujai ikast kanalir jo pakraiu trauksi gilyn. Deg iilgai ups ir artjo
tyrel su vis skurdjania augmenija, kuri taiau buvo pakankamai tanki, kad perimt ugn medis nuo medio. Tai maos,
kerotos puels sudirusiais, gumbuotais kamienais, apgergujusios sen suiedjusi sak gurvolais, pusiau nudivusiomis
akomis. Jos plekjo kaip pakul kuodeliai, nypdamos ir ugn nuspjaudamos po kelis sieksnius. Toliau vis pu els ir
kadugiai retjo, ir liepsna drieksi paeme, samanomis, virynais, bjauria vilkole ir atriadalge, kupstais pasiiauusia viksva.
Ten ji ir buvo palikta, telkiant visas j gas sausam, brandiam eglynui. Jei ir ia nepavyks, tai visas kampas keli deimt
hektar, skaitant ir privat- Doveikos nuosavyb, nupleks, ir nenklo.
Nori nenori turjo eiti visi. Griovkasiai, vadovaujami savo kult rtechnik, eiguli ir girininko, darbavosi kaip reikiant.
Prisistat ir patsai urdas. Policijos vyresnysis su savo padjjais. Bet jnereikjo. mons dirbo i peties. Dm debesys
tirtai ir grasinamai slinko, apnedami plnimis laukus ir trobesius. Tada buvo panaudota paskutin priemon - prie ugn
paleista ugnis.
Tuioje, nuvalytoje juostoje ipylparako. Kiek jo buvo atves urdas, niekas negaljo pasakyti. Nemaieliais ir pyl
taip, kaip aisdami vaikai i smlio ipila pylim, sivaizduojant apsaugnuo sisiautusios jros. Prieais siautugnies jra. Kai ji
buvo jau ia pat, parakpadegir liepsnos oko prieais kaip du raudoni ir mirtinai nirtgaidiai. Ir ugnis utroko, lyg ant jos
kas btpapts trokinant kvap. mons iopsojo be ado ir rankas nuleidi nuostabos. Tada jau niko kastuvais versti
velnas, rausti, mindyti nuodgulius ir arijas.
Didesnioji vyrdalis tuo tarpu jau skubjo tyrel ir ten dideliu atstumu kasgriov - ne taip gil, kaip plat. Dideliu lanku
juos gaisro viet, jam palikdami vali siausti ir prati savaime. Ratas usibrir ugn udar. Tik nieks negaljo udaryti
gyvai. Jos liaupulkais, tabnais, puolkanal, upir plaukkiton pusn. Kiek jsudeg, kiek neibgo, kas suskaitys.
Bet ibgo tiek daug, kad apmeivisus takus ir, mons grdami, nebespjo jmuti kastuvais ir vzdais.
- I peklos jtiek daug?
- ia jkaralyst.
- Ne kitaip.
- Sunkios dienos, blogi metai gyvatms ujo. Tik pamanyk - ia ugnis jas isvilino, ia vl kanal kasa. Kai nutrauks i
tyrelio vanden, kai nebus drgms lieknuose, tai kur jos pasids?
- Kelsis kitur.
- O kur?
Eigulys Baiktys atsimin, k buvo nekjs jo senasis dar ankstyv pavasar. Nejaugi jis tikrai mat gyvates,
besitraukianias i miko? Jei jis mat, tai kodl nematkiti? Kodl jis, kurs kasdien pereidavo nemaus plotus savo eiguvos?
Jis to negaljo suprasti. Ir negaljo netikti senio odiams dabar, kada jo piktas lmimas pildsi.
Doveika kalbjosi ant kelio su girininkais, su urdu. Visi iki vieno buvo paiini ir nusmilk, lyg i jaujos grpo linmyns.
Kiek tkstani btsurijusi ugnis, jeigu dar, jei dar valandl? Sunku apskaiiuoti, bet Doveika savo mik vertino beveik
kaip gyvastir nedrso jam nustatyti kainos. Jis kvietueiti ir numaldyti trokul. Oje, tai tikrai puikus pasilymas!
- Rodos, ulinirytum, kaip trokina, - skundsi girininkas.
- ulinys mano talpus.
- Kai pradsim lakti, liek tesiras.
- uliny pritrks, gal statinse kas nors rasis, - guodsi Doveika. Jis ktik buvo apirjs, kiek likalaus po veni. Dvi,
po eis kibirus, n nepradtos. Kitas paband atkelti nuo oi - kliuksjo ir jose. O be to, antrininko. Negi gaila geriems
monms, taip pasidarbavusiems?
- Ueikit, vyrai! Alaus po kaueligersim. Kiek bus, tiek uteks.
Eiguliai tik pasiirjo vienas kit.
- Ai, ai. Kodl ne.
- Tai negaikit. Pamokit kitiems.
Laurynas krapinjo ant kelio ir pasiokdamas sauk:
- Vyruiai, kaimynai, sukit en kiemel! Alaus bakels jau iritintos, ir vols itrauktos!
- Ar nemeluoji tik?
- Jeigu meluoju, tai save vaduoju. O jei tu vagi, tai kur tu dedi?
- Kjis ten suokia?
- Ogi sako, jog alaus duosiigerti.

- Duos, duos. Tik susirinkit kiem. Nebus tiek stiklini, tai galsit gerti i riekui. Kas atkiit kepur- tam kepurpils.
- Eik jau, eik? I kur toks geras tavo gaspadorius?
- Neklausiau jo paties. Neinau, kodl jis toks geras.
- Negi visiems ir duos,- sunku buvo patikti prastam mogui, kad ir j palies toksai begalinis vaiingumas. Bet eigulys
Baiktys djosi labai gudrus ir viskins.
- Manai, kad jis i geros irdies? Pala, pala, vyreliai. A j pastu geriau negu savo nuplikusi kakt. Jis be reikalo pirto
nejudins - vis jam turs ieiti gera. Susipjovsu visais, tai dabar nori prisigerinti. Kas jam, kad igers kelias bakeles? Jonis
pridarys i naujo. Turi i ko. Jam tas tereikia, kiek tau pusbonkis su silks galva. Ir tai nesigaili, jei nori isipirkti i policininko,
kad palauktsu mokesiais. O paskui jau kalbs po visvalsi. irkit, koks puikus mogus, koks malonus kaimynas. Dar
susimanys i naujo viraiiu perrinkti.
- O kas mums darbo? Alaus stiklintikrai ne pro al. Eime, tik negaikim. Dar kiti iris.
jo ir Baiktys. Ir kur jis tau neis. iaip jau jo Doveika nesikvietpas save, o dabar praleisi tokkirt.
- Kas gesino, kas tik darbavosi mike dorai ir vielybai! Visi, visi susirinkit deguto nuo gomurio nuplauti! - rkavo
Basiulikiraiius taip narsiai, lyg tikras auklys turgaus aiktje, ukeltas ant veimo apgarsinti didels naujienos.
Kas buvo isivaikioj, tnebegaud po laukus. O ir likusi uteko, kad kiempaverst viena stovykla, kur ruoiamasi
pradti naujyg. Jie buvo ktik sugr, nugaljugn ir usipelnpoilsio. Triukmas ir klegesys kilo ne kmenkesnis kaip
miko varytynse. Paaliai, visi kiemo pakraiai, visi olynai nugulti ir nussti. Jonas ir Tilius darbavosi rsyje, apsierg
statines ir sispraudtarp kojpo kibir. Alus nyptpro pirtus ir putomis pildberegint iki krat. Tuos itutintus, lyg ant
kartkrosnies akmenipylus, tuo paiu leido kitus. Visi kio indai gerai tarnavo tam reikalui, visos miltuvs, pieno kans,
puodyns, goriai ir skardins, numaustytos nuo tvoros statini, surankiotos i viralins ir virtuvs. Kas kau, kas puodel ar
samt kok pasigavs, smir usiverts gardiavosi. Po kelis apstojkibir, puoduku nubraukputas, leido aplink. I tokios
kaitros, i tokios peklos ijus - tik paduok. Kad btjo iki atsigeriant.
- Tai bent alelis.
- Gerutaiso Jonas.
- sveikatjam!
- Ir susigalvok tu man itaip. Atlaidus savo kieme suruoti.
- Tik jis ir gali. Juk dar pernykiaruodai neikuopti. Ir apynojus koks, ve irk, gale klties kaip eglynas.
Kas nesnaudir negaio, o smvis po pilnkauel, staiga pasijuto lyg i naujo ion emn atkeliavs. irdyje kilo drsa ir
narsyb, o kojas leidosi sunkumas ir traukveriau atsigulti ant ols ir primerktom akim irti dang.
Su soiu rankoje i vidaus atbgo eimininkir, prasispraudusi pro br, tiriausiai nustojusrsio ang, paklaus:
- Ar dar tursit man sotlprileisti?
Tilius paklgalvir atsities.
- Ir js alaus usimante?
- Usimanme. Bet, Viepatie, kaip tu isiteps! Oi oi, jau matyt, kad lindai visur, kur tik daugiau suodi. Kakta paiina lyg
puodo dugnas, - nusistebjo Monika ir, isitraukusi skepetaiti bliuzels rankovs, pabraukkelis kartus.
Tilius ypteljo, klusniai palenkdamas galv. Jos judesius taip gerai paino. Ir jos lpose tas patsai neapsimestas
rpestingumas.
- Pasisaugok, kad pati neisiveltum.
- Bus gerai, - pasakji.
Imdamas kibir, jis pasisuko pro duris. Lauke, sauls apviesta, priekyje sustojusivyr stovjo Agn. Ji irjo plaiai
atdar rsio ang. Ir irjo taip, lyg matyt mog, smaugiant kit. Ji ir prasiiojusi buvo i tos nuostabos ir tik, rodos,
paskutinsekundukandusi beisiveriantksn. Jakys susitiko. TpaiakimirkTiliui pasidaraiku, kpamatAgn.
Ji staigiai apsisuko ir ulindo u vyr.
Greiiausiai ji buvo atbgusi parsivesti tvo, kurs kartu su kaimynais vaiinosi alum. Jis spjo pamatyti jos basas kojas,
numirganias tolumoj ir dingstanias u medi. Jis pylalMonikos sot. Puikiai ji atrod. Ikaitusi, pilna vidinio diugesio ir
darnos. Bet jis nebesuprato, kdar ji pasakieidama, kaip graiai ji padkojo.
Ar ne vis tiek, kji pasak? Nieko naujo nebegaljo ji irasti. Ir nieko pakeisti. Jie sruvo pakalnn. Jie puolbaisiu greiiu.
Bet susikib, sunrrankas, verianias iki kraujo. Jie buvo vieni ir be vietos apsigrti.
Neprajus porai valand, alaus nebeliko nlao rsyje. Nusunk su mielmis, ilakantrininko didiulstatin, usilikusi
dar nuo pavasarinio darymo. Tiek jau to - Jonas numojo ranka ir drauge skubino keletcentnerimieisalyklui umerkti i
naujo. Negirdta, kad Basiulikse kada nors sausai gyvent.
Skirstsi dainuodama liaudis lyg po didiuls talkos. Kam dar atrodnegana, tarsi ir traukantron ups pusn, Veronikos
krautuv. Ji davir be pinigo. Ji patikjo geru kaimyno odiu. Ir niekad neapsivyl. Jos gera irdis niekad nebuvo begdikai
apgauta.
mons skirstsi, slankiojo paaliais, ir taip nenoromis, kaip nesavi, lyg dar ko nors bjauresnio tikdamiesi. Dmai plauk

vir miko, vir vienkiemiir kaimir skurdiai pasiiauusiraien. Ugnis niekur nebegaljo ieiti, apjuosta griovi, apmesta
veln. Savo uimtame plote ji liko rusenti, kol isikvps ir sukris savo paios pelenuose. Eiguliai rpestingai patikrino ir nutar,
kad pavojaus nebra. Bet dmai nemajo. Samanos, ols, seni kelmai, samanykiai, praamini, igerguj stuobriai gyvaiprieglobsiai ir peryklos, arkliavagiir burlioktvyn. Tegul pleka, tegul nurksta. Bus variau ir lengviau irdiai.
Per Basiulikikiemtaip pat buvo prajusi audra. Nusiaubusi rsio grybes, ivariusi ir nukilnojusi puodynes nuo tvor.
Julplavinjo ir keikdamasi rankiojo. Protapsuko eimininkui. Sumaijau senatvvisikai. O kas kaltas, jei ne ta miesto
bezliepyia? Kol jos nebuvo, aiDievui, visiems seksi gyventi. Jei tuos poniukus tebtsusipra, tai suprantama. Jamatas
tykoti ir kitgero prisipusti. Bet tuos rudnugarius nuo kasamo griovio susiaukti ir girdyti kaip verius iki iauksjimo. ia jau ir
odiui vietos nra. Nebebus Doveikai gyvenimo, tai jau aiku kaip ant delno. Jul tnumatpaioje pradioje. Nesidiaugs
ilgai mogelis, pasigulds savo lovon e. Kartis netruks praeiti, ir tada pavilpauk. Jau dabar Doveika pasikeits. Lyg kupr
pasimets, lyg ir sensteljs daugiau. Rpesiusikrovsau ant sprando. Pjauna vidurius piktas rmuo. Ilgai juk netvers viena,
toji miesto lakata. Susiuostys su kokiu. O gal jau ir susiuost? Traki, vanki pasidar. Ir ia Julpokteljo sau per kakt,
staigios, viesios minties trenkta. Lyg kokio radinio be galo maloniai nuteikta. Nuo kada taip pravito jaunoji ponia? Ar ne nuo
to laiko, kai prasidjo ups kasimas? Nugi, kad taip. Teisybkaip diena baliausia. Jau ar tik nebus kuris i t, varlinjani
per dienas paupio brzgynais ir besidairaniper trikojo vir? Ko jis ten iri ir kjis mato, jo nesupaisysi. Bet Doveikientai
tikrai mato. Ir patsai i pairos dailus. Tokiam tik ir tinka pas svetimas bobas. Nors Julnegaljo tvirtinti maiusi, kad bt
kada ujs anksiau. E, moka apsisukti, jei nori. Jul kaito ir vir viduje kaip angli prikrautas arbatinis. Jau nieko ji taip
nenort, puss metins algos atsisakytdl to, jei pavyktsugauti savo eimininksu tuo ponaiiu ir su tja inia nubgti pas
Doveik. e, pasakyt, diaukis. Labai norjai, tai dabar inokis. Jei dar taip nra, tai vis tiek bus. Ji neabejojo savo ventu
neklaidingumu.
Baisiai imoninga toji Jul.
Taip ta dienelir prajo. Nieks nebegalvojo apie darbus, tik kaip greiiau kur pakristi. vykis sujaukrammiko gyventoj
dientekjimir imui tvarkos. Dmai, suodys ir svilsiai sumgalvas ir lyg sukatos pagautos avys drumstsi pakraiais.
Laurynas pilna burna samprotavo, jog mik bus padegs vienas i t nevalyvj griovkasi. Ir neslp diaugsmo dl
patirtos pramogos. Bsidabar apie kpasinekti, susitikus pieninje. , bsiir dar graiau. Tai tik pradia. Tokios kalbos
labai pykino Jon, kurs ir taip nirto kaip doras kvedys, negaldamas paksti panaisuirui.
- Ar tik pats ir nebsi tuo zakristijonu?
- O gal ir a, Joniukai.
- Bet kur tau ten... Kol nuklibuotum, kol k. O kai reiktbgti atgal, ir nebeibgtum.
Laurynas pasigavo Tiliir tvirtino jam tpat.
- Sakau tau, kad padeg.
Greiiausiai. Girininkas irgi panaiai kalbjo. lubis isitrauk ir peluds butel, pasiirjo prie vies ir atkimo. Ir,
atsisds ant pavotos stuvs, purt rankoje taip, kaip purtyt susigavs neklauad uniuk. Isikis kaklo kaulas kaip
peilio ambas judjo ryjant dideliais gurkniais.
- Patrauk.
Tilius kratsi. Utenka tgrim. Jis ruosi atsigulti ir isimiegoti u visprarastlaik. Senis j tampu skverno. Jis dar
norjo pasikalbti. Na, padegtai padeg. Rauna juos velniai. Ar mai valdios mikai?
- Doveikos mikpadeg. Tik vjas nusuko.
Tilius temptai galvojo. Kak lyg i sapno, lyg matytper dmus jis prisimin. Ir ne jis vienas girdjo. Daugelis tdien
buvusipaupy. O gal ir turi kokryugnis su anuo pokalbiu? Jeigu taip, tai i tikrjtukos maos... Kieme, tarp algeriani,
jis nepastebjo n Krivicko Vargdienio, n ano vyruko, gavusio uk nuo Doveikos. Negi Laurynas k nors nujauia?
Isipaiins, pypks nusvilintais sais, tabako nuvirintais dantimis. Kaip ukeikjas jaujoje ant pinig sieko. Kipas, kokio
reiktpaiekoti.
- Juk norjau ir a padegti. Jau tada, kai jis prigavo Zuzan. Jau tada. O paskui... Jis ir maralka, ir viraiiu pastojo.
Basiulikes jis pam savo rankas, kaip a va dabar tbutel. Petras Doveika glem svetimger kaip pakulas. O a jo
karves ganau. Pradjom kartu, o a tebeganau ir po iai dienai. Man mat maam dalgiu patraukper gyslas. Ir surietun.
irdis mano didel, kaip arklio. Ir kakta nelyginant akmuo i pirties krosnies raudonai kaista. nypia, kai vandens utyka.
Ar Doveika matjkada nors tok? Pamats tpaidienturtivaryti. Kuo toliausiai nuo savs. Kuo toliausiai.
- A ieisiu, kai man reiks. Ieisiu, nebijok, - lyg skaitydamas svetimas mintis, pasak.
- Ne taip garsiai, Laurynai. Igirs kas nors.
- Neigirs. A ieisiu, kai ateis laikas. Dar palauksiu. Jeigu laukiau keturiasdeimt met, tai kas man dar vieni kiti. Inyks
Doveikos vardas ioje emje. I tikro snaus atmtvikir uraMonikai. Tada a ir tariau, kad Doveika bus nupstas.
Nebeliks ndvasios Basiulikse. Svetimi mons dirbs ir gyvens. Juk ir Doveika svetimas. Zuzanos snus svetur bastosi. Tai
tada vis tiek. Ar tu nori Basiulikes valdyti?
- Kjs? - Tilipurtdrebulys. Jis atsiklir, pajs tarpdurin, apsivalg. Kad tas pamklbent nusirijs tuojau umigt.

Butelis jo rankoje kaip vak, norinio sau kapapsiviesti.

- Igerk, tai nebijosi. Kai tik tu ia atjai, a tuojau sau tariau, kad tai vaikinas, kurs suries oragDoveik. A palauksiu.
Ir ko man nepalaukti, ilaukus tiek mel? Hu hu hu... Kas man?
- Nieko panaaus a nemanau. Nieko a negalvoju, - teisinosi Tilius.
- Kam tau? Yra ir be tavs kam. Ir jei tu norsi, a pasiliksiu. Dirbsiu kaip dirbs. Mano rankos dar tvirtos. Dar deimtkit
trauksiu. Jsvaikus paganysiu, kai nieko geresnio nebenusitversiu.
- Tsss, Laurynai. Ateina, - paoko Tilius, nebeapsiksdamas ir sukaustytas mirtinos baims.
DVIDEIMT PENKTAS
Gaii, troki dm debesis nusileido ant Virsni ir Basiuliki. Apviesti besileidianios sauls, jie gaudavo nejaukiai
rausvatspalvlyg tolimas gaisras, atsimus pelkyneere. Vjas juos isklaidydavo kuriam laikui, nunedavo kiton valsiaus
pusn, auktus ir naius laukus, kpsuojanius viensdijomis ir baigianiais griti senaisiais kaimais, ltaniais praamin
medipavsiuose. I kur tyrelis ir j supmikai brsi melsvu brkniu, netekusiu rykumo dl tokio nuotolio, kurs daugeliui
atrodnepasiekiamas. Daugis anramijgyventojir nemgino kelti ten kojos, klaussi pasakir tikjo viskuom, knekjo
keliautojai ir iniuonys. I tauktum. gergrdneanimolynirint, dmai atrodlyg amiais nesudylanti migla, apvousi
tenyktpasaulir saugojanti jnuo paaliniaki.
Degtyrelio durpynai. Dviejpdgylio sausai idivs virutinis sluoksnis ruseno kaip jaujos peius, sauskimai prinetas
spali. Niekur ugnis nebegaljo ieiti, apvesta grioviais ir apversta velnomis, bet jos uimtame plote ji smilko ir ioravo
netrukdoma, iki didieji rudens liets ulies ir paskandins. O lietaus aukte aukskaudiai perdivusi em. Rugiai nedygo, j
nuspilgusius daigelius, dar neprasilauusius grumsto, kirmls kirpo lyg irklmis. Linai, pakloti dirvonuose, nedirgo. Linmarkos
idivo dar vasaros vidury. Ganykl ol parudavo, ideg atolas, ir gyvuliai beviltikai skambliojo sausus ei stagarus ir
traukbaubdami, ragus atstat, iekodami ko nors trakesnio.
Tarpmikje staiga pasidar tyku ir tuia. Dm prigesinta saul plauk tartum per drumst vanden. Darbai pasibaig
laukuose. Klegesys ir triukmas, kur kl griovkasiai, nusitrauk negirdimai toli. Kanalo pjvis jau rsi u Laumaki ir
kasdien smigo tolyn ir gilyn. Visa linksmjvyrutvplekjo kitame krate, ia beuklysdama vis reiau ir reiau. Veronikos
krautuvapsinik, ir, jei ne Petras su Tugaudiu ir dar keliais, neumirtaniais tos vietos, ji btgaljusi duris uauti ir ieiti
visai dienai dar. Jei to nedar, tai tik iproio ir nenoro nustoti krautuvininks orumo. Tie keli pravaiuojantieji maai k
gero adjo.
Ir Agns gyvenime permaina buvo vykusi. Staiga viendienji susidomjo savo kriktomoia. Kodl ji nebeatvaiuojanti?
Ir, jei ketino, tai kada? Va tai tau, kas gi ia dabar? Kada reikjo, tai nieks negaljo sugauti. Motina graudeno dukter ir
stebjosi. Bene bus susipykusi su Doveikos bernu? Bene bus atvsusi, nes jau nuo vidurvasario jis nebesirodo. Mergiia
palo, papyko, ir viskas prajo. Ai Dievui, kad taip graiai prajo. Kai kitoms po toki linksmybi dar ir vargo tenka
pavargti. Ne, Agnne tokia. Ir tas gerai. Ivaiuos, pripras ir gal iteks. Vargonininkas - mogus tikrai puikus. Guienturjo
patyrimo ir viskirjo tokiom akim. Dviem mergom kaip ir nedera trintis namie. Vienai jau laikas ikeliauti.
Kad Agnproto gavusi, rodjos ivaizda ir laikymasis. Ji lyg paaugo ir sustembo. Maa kas bebuvo liki anos trakios ir
gaivios mergaits, kuri galjo bti ir penkiolikos met jos nepastaniam. Ir savo elgesiu primenanios jaun miko stirn,
kuriai valia siausti ir lelioti nuo ryto iki vakaro visoje pla ioje girioje ir skynimuose. Ji ir buvo uaugusi giriose, gausiai laistyta
rytmei rasa, nuprausta liet ir ikedenta vj, prasiveriani pro iretjusias rudenio akas. jos aki mlynum sisuko
tamss ratai kaip dignis prie mnulio pilnat. Kiekviena atmaina turjo savo tiksliai apibrtlaikir paskirtjame. Viensavo
tarpsn ji jau baig praeiti. Jei jis truko taip neilgai, lai ji ma iausiai kalta. Viskas jai pasidar nebemiela. Viskas apsitrauk
niriais eliais. Ir saul, matoma pro dmus, jai buvo nebe saul, vietusi jos vaikysts takus ir ildiusi jos kambarlio miel
lang, nugultalyvkrmo, kur kakada subarbeno jo pirtai. kji irjo, kur valgsi, visur tuo paiu tamsiu ir drumzlinu
markoniu trauksi iki neumatomtolum. Ji vengieiti lauk, kad koja nepataikyt tas paias vasaros pdas - nematomai,
bet taip gyvai ilikusias, isidsiusias aplink visur, nuo durslenksio iki paupio pievos. Rudens nykuma tvenksi krtinn,
rinkosi i laukraien, i voratinkliais mirguliuojani pievokliir miko gelstanilap. I ups, kuri jau nebebuvo ta pati
miela ir vsiai gili, bet suversta, iniekinta ir palikta ateinanioms darganoms. Ir apylinks mons, kas rytas suve pien
pieninn, ir motoro kalimas pro juodskardos kamin, ir dulkigrtas, nusidriekis paskui nuvaiavusautobus. Ir retkariais
beuklystkaimynai, ir jatsibodjusi kalba krovsi vienon vieton kaip sunkenyb, rinkosi stambiais laais, ir ji prapliupo aar
sriautu, utrenkusi u savs kamaraits duris.
Be skund, be priekaitavim, be garbstymo ir atsiadjim, tyliai, ramiai kaip drungnas vasaros lietus guljo paslika ir liejo
aaras. Agn, toji gaivi mergyt, auksaplaukis sauls kdikis, kadaise maa atveta i tolimos gimtins ir uaugusi pamikje.
Kur visko turjo per daug - sauls, laisves, alumos, graudaus ilgesio ir lkesi, sutirpstaninepervelgiamoje miko sienoje.
Ir trudenji jau buvo iaugusi ir supliusi anktaplinkos keval. Ir numetusi lyg iaugtinius rbus. Tarp vakar dienos ivedusi
tiesilinijtartum aidimuose su draugmis. Ji engper slenkst varg, vjus, visa, kas pasitinka, nutolstant nuo vaikysts

vart. Kiek ilgai visa tai truko, ji neatsimin. Ji buvo kaip beras pragrtu kamienu, paliktas vienas pavasario apyauryje, sula
merkiantis ems paal, vliau prasikalusi ol ir ant jos besitelkianius iedus. Taip ji apraudojo savo meil ir trump
vienatin diaugsm. Ji sunkiai besusivok, kad visa tai jau praeityje ir nebesugrinama. Ji ktik tebuvo atsistojusi ir tespjusi
pajti keletingsni. Ar ino vienadienis drugys, su saule pakils i savo lopio, kad u keleto valandateis saulleidis? Ar
sprogstanio pavasario diengalima sivaizduoti ruden, jo dar nkartnemaius?
Skaudiu diegliu krtinje pajuto sigalini rudens ir iemos nedali. Ji bijojo aplinkos, bijojo savs. Vis maesniu lanku
beapskries saul, vis giliau jgramzdins debesys. Vis tamsyn ir tamsyn. Paskui sutems galutinai. Ir kas bus tada? Praleisti t
laik taip paprastai, kaip jis bdavo praleidiamas anksiau, ji jau nebegaljo tiktis. Juk ji jau nebebuvo ta pati, lengva ir
skaidri, nieko neinanti ir gyvenanti viesiu ryto sapnu. Ji buvo ragavusi diaugsmo ir visa jam atidavusi, viskuom tikdama ir
viskuom pilnai pasikliaudama. Nieko sau ir u savs nepasilikdama. Kaip ji galjo sutikti ateinaninegandilgir neturini
jokio praviesjimo grandin? Ji man, kad bt geriausia pranykti. Pasislpti kur nors mi k gldumoje, ltvje,
neengiamame tankumyne, kaip daro kai kurie miko vrys. Jie pabunda tik pavasar, bet ji nebesivaizdavo pavasario sau ir
bemeilijo umigti visam laikui. Su pavydu lyd jo padangmis iskrendanius paukius, kurie ino, kad upakaly palieka
pragait ir alt ir prie savo akis turi nenusileidiani saul. Ji seksjik brius, krintanius suaktas dirvas, ir stebjosi,
kaip jie galjo pasirinkti tokiviet, i kurios ji turi trauktis kuo skubiausiai. Bet sjikai ir buvo pakeleiviai, didiame traukimosi
kely sustojtik atsikvpti ir pririnkti gius grd ir nesirpin, kad kam nors ia negera ir sunku. Kas rytas lydjo viekeliu
atidundant ir u miko kampo pranykstant autobus. Ir regjo save vienoje i an, pro langus matom sdyni, ir leidosi
neama smarkiai besisukanirat. Vis tiek, kur jie nune. Ir vis tiek, kur sustos. Ir gali net nesustoti. Tik tolyn, tolyn. Tik toliau
nuo jos nelaims vietos.
Ir juo greiiau, juo geriau. Ko nors netikto ir naujo ji nesivyl svetur, bet patsai ivykimas gal apsaugos nuo netinkamo
pasielgimo. Ji negaljo sau atleisti, kaip kvailai darper savo neinojim. O turjo i karto suprasti, turjo nujausti ir tarti od.
Kriktomoios namuose gal atsiras kokio darbo, kurs pads susitvarkyti su savom. Ji paralaikir pradjo laukti tos dienos,
kada atvaiuos jos pasiimti. Ir pamale dliojo daiktelius, ir pamale atsisveikino su namais ir visu, kas buvo aplink. Pagaliau
juk taip atsitinka visad, kai lizdas nebesutalpina pauki. Jie pasikelia, sumosuoja sparnais ir skrenda. Visokios prieastys tra
tik natrali eiga iauroko gyvenimo statymo. Jam vis tiek turi paklusti.
Paskui jsumbaisus pyktis ir timas. Ji vl nesuprato savs ir nutarimo taip pigiai, be kovos pasitraukti. Juk kodl taip
atsitiko? Kad atsirado kita, kuri be gdos ir sins isktsavo atrius nagus ir juos suleido, kad ipltkitam ird. Monika,
toji begd ir puikuol, apmulkinusi sen ir usisdusi ant jo gero. Ji turbt ir tebuvo tiek verta, kad laimt i senatvs
apkvaius mog. Bet, t padariusi, jau ji manosi galinti imti ir toliau, kas patinka ir k tik pamato. Toji beird ir nieko
nepaisanti mergi pienins. An vasar atsidriekusi ir pas juos radusi tok ilt ir malon prieglobst. Agn nirto ir plsi
apmaudu vien pagalvojus, kaip su ja kalbdavosi, kaip vaikiodavo ir klausydavo tartum vyresns sesers ar motinos. Dar
vasar, dar tada, kai laidojo eigulio tv, ji buvo tokia meili, nors apkabinus ibuiuotum. Ir klausinjo visko, ir suprantama
kodl. O ji, kvailut, kaip ir seniau, visikai pasitikdama, nieko neslpir tenorjo isipasakoti kuo smulkiausiai.
Buvo valand, kai ji paokdavo ir nordavo bgti Basiulikikieman ir, sutikus Monik, tkti veid, spjauti akis ir ieiti,
palikus vis akivaizdoje taip paniekint. Ji surado, bekraustydama daiktus, tarp kitir raudonus karolius, kakada Monikos
dovanotus, ir, juos pagriebusi, sutraukir karoliukus ibrpro lang. Tarp nuotraukir atvirukji pastebjo vientoki, kuri
oko visu kariu naikinti. Ten mat ypsojosi Monika, sispraudusi tarp jos, mamos ir Mils kakada tarp suydusikrm
panamje. irklmis ikirpo t nedorgalv ir numet iukles. Nieko neturjo likti, kas liudytt bjaurij, t pasalnir
apgavik. Nuo to jai nepasidarlengviau, bet manpasielgusi teisingai. Ji taip pat su ja paia pasielgt, tik nebuvo kaip. Na,
gal kada pasirodys. Tada tai jau veriau tepasisaugo. Ivarys, koja ispirs. Ir kitaip paniekins. vairiausi kerto planai braisi
jos galvoje. Ji vaizdavosi Monik primut taip, kaip teko matyti primut girtuoklio sklypininko mon, ivaryt i kio,
apspjaudytir palaidotkapuose. Net ne kapuose. O u tvoros, su pakaruokliais. Ir tai per venta vieta tokiai. tyrelnuveti,
linakis jmurdyti, kad nyms jos kapo ir atmininio.
Ir tada Tilius sugrt. Kur jis besidttada. Sugrt, ateitir stovtgalvpanarins. O ji? Ne, jau per vlu. Ji pasakyt
jam, kad tegul eina ten, kur buvo anksiau. Ji nieko nesakyt. Tik apsisuktir pati nueit. Kbesakyti tokiam, kurs davsi taip
suvystomas, kad n dvasios buvusio smarkaus vyruko nebeliko. Ne, ji pasakyt, kad ivaiuoja ir gyvens pas tetul taip
puikiai, kad jis tokio gyvenimo n knygose neskait. Ji darys ten, k tik nori. Su kuom tik nori vaik ios ir oks. oki
vakarliai ten kiekviensavait, o geguins - tai ir etadieniais dar. Bet ne tokios geguins, kur susirenka susnos ir visokie
valkatos. Ji dar pasakys, kad netrukus ji iteks. Ir kad tas vargonininkas visai ne toks blogas. Kur ten blogas? Jis toks geras,
kad nra su kuom net palyginti. Kaip sulyginsi, jei ia tik prasigrgriovikasjai ir prakaitu aminai sudvismikakiriai. Jis
toks ikilnus kavalierius, kad ano krato merginos visos jsimyljusios ir banyion renkasi tik tam, kad galt j pamatyti ir
pasiklausyti jo muzikos. Jos, tiesa, dar gieda banyios chore, kuriam vadovauja vargonininkas. Graiai gieda choras, susilips
briu ant vik. Didelbanyia ten, ir parapija turtinga, ir ten gyventi tai jau vieni diaugsmai ir malonumai.
Ir po tokiisipasakojimji pajusdavo kartumgerklje, lyg prisiuosiusi gaili, ir dar didesntutumaplink save. Beliko
krautis daiktus ir numatytdienivaiuoti. Tdienelijau taip nebedaug liko. Ir su kiekviena praeinania - vis maiau vilties. Ji

jautsi tartum besileidianti laiptais. Pakopa po pakopos gilum, tams. Kai kojnukels nuo paskutins - laiptus atitrauks, ir
ji pasiliks viena ir patamsyje.
Agn grimzdo lidesin, ir, motina j ramino ir guod. Ir jai pagailo vaiko. Ne tiek daug j ir turjo. Praverst ir ia abi
mergaits. Visko utekt. Ne tokie jau jie skursnos, kad atsiadtdukters. Bet negalima atsiadti ir turto, kur urao. Ir u
tai - tik nukarinti senut. Dl vestuvivisai nra ko kvarinti galvos. Mergaitdar tokia jauna, kad ne metus, bet ir ketverius
kokius gali traukti be baims. Gal anas, jai peramas, ir nieko. Bet, kai Agnpasijus viena ir kaip paveldtoja namir ems,
tai jaunikimutinai neatsimu. Bus i ko pasirinkti.
Mil, jei ir ksak, tai tik iproio erzinti jaunesn. Ji npavydjo, ntroko tos laims. Sesuo ivaiuoja, tai savaime jai
viskas lieka, ir viena gals ponauti. Skirti dvi dalis jau nelabai bti ko. Tai tegul sau sveika ir vaiuoja. Nors jai paiai irgi ne
pro al btbuvkokiai savaitei kur galvitrkti. Juk niekur, be banyios, dar ir nebuvo. Net autobusu neteko vaiuoti, o
rodos, galt. Pro al eina. Sst ir nuvilpt. Jei motina nesiteiravo nieko patenkinta, kad mergait nusileido, taiau sesuo
knaissi tartum vita po slavyn, tvirtais nagais kartais pabraukdama ir per skaudiai.
- Ar Tilius ateis ileisti?
- Neinau. Neklausiau.
- Tai paklausk. O gal jis ir neino, kad tu isiruoi?
- Jis ir neinos.
- Va, tai kaipgi? Jau jsgentystnutrko?
- Va tau, - Agnparodseseriai lieuvir nusisuko.
- Sakau, jog ntabokos nebeueina nusipirkti, - lyg niekur nieko kalbjo toliau Mil. - Vis Laurynas nuperka, kai grta su
pienu.
- Tu atsikabink nuo mans. Ir sikik sau tTiliir tlubragani. Jie abu man tiek terpi kiek ir tas tavo klias isivieplis.
Klias isivieplis turjo bti Tugaudis, buvs policininkas, i kurio Agnpasijuokdavo, kad jis nemoka kojstatyti. Pdos
vidknerptos, ir utai greiiausiai jis vietos neteks.
- Turtum tok, tai diaugtumeis.
- Jei tik tok, tai man visai nereikia.
Taip nukirsdama, Agn, be abejo, inojo, kad jai jokios bdos su bernais. Kas djosi vasar, kai apie j drumstsi
spieiais! Ir ne tiek dar btjbuv, jei ne Tiliaus baim. O Miltai jau gali nesigirti. Ir neturi kuom.
I sesers kalbos jai ir nepaaikjo, ar ji knors nutuokia. Turbt nieko. Ji irjo Basiulikes kaip uburtdvar. vis
prakeikt, kurkls kartkoj, jau gali peregnoti savo jaunas dienas. I ten nieko gero neieina. Tik bloga. Ir todl sveikiau
atsitolinti nuo jo. Bet vl jai staiga pagailo kain ko. Ji juk nebematys, gyvendama pas tet, prastinio vaizdo, su kuriuomi ji
suaugusi nuo maums. Juk tiek kartten lanksi, kol dar Monikos nebuvo, ir vliau, jau jai esant. Jai pagailo, kad ivaiavus
nieks apie jnebepakalbs ir nebeprisimins. O nortpati nubgti ir aplakstyti visus paalius. Ji neikentir ukalbino Lauryn,
kai is sustabdsavu libjkumelir nerangiai ergliojo i veimo.
- Kur js, dduli, isiruos?
- E, ia pat. inai, kad mano kelias trumpas ir visada tas pats - nuo karvs uodegos iki pienins.
- Ne per ilgiausias, ne, - Agnei kniet tutuojau pasigirti, kad jos kelias ne toks kaip jo. Ji leisis toli. O rai is neblogas
ddius. Ne kartjis yra saldainipirks ir apdalins. O sigrs ir itin pasivaisto.
- Kaip man - utenka.
- O a ivaiuoju autobusu.
- Vaje, vaje, ir nebijosi su tja pekline?
- Ne. Kji man padarys?
- Nubugdys kur ir paklaidins. Ir namnebeatrasi.
- Ir nereikia. A ir taip nebegriu.
- O kur jau taip, putpele kanaptoji?
- Pas tetul, Laurynai, pas kriktomoi.
Taip ji prane Basiulikimonms apie savo sumanymus. Ji neinojo kodl, bet jauttai turinti atlikti. Tegul ino Tilius,
kad jos netenka visam laikui. Taip jau reikalliai susiklost, ir jis kaltas dl to.
Laurynas priptGuui miglos akis. Rpesiudav. Jis ins net, kas mikpadegs. Jis viskins. Ehe. Juk Doveikos
trobesiai apdrausti. O kas draudia mik? Ir jei ugnel btpasibaudusi ten, kur tasai norjo, tai kokie nuostoliai Doveikai!
Mikas rinktinis. Tkstanius nesuskaitomus paklotydai - miko pirkliai. O jei ugnel- tai tik plnys ir nuodguliai.
O Doveika, mogus, jau naktim nebemiega. Nusigando ir jis vienkart. autuvnusikabino nuo sienos. Apirinja, rdis
veiia, alyvuota virvele vamzdius pertraukia. Ir i ds atrenka ovinius. Btmediokls sezonas, ir laukai pertekvisokios
vrienos. O medioti jis nebeina. autuvpatikrina ir vl pakabina ant sienos, prie lovos.
Kain kaip nejauku Guui po to. Kai kaimynystje simeta amaras, tai neaplenkia nvieno kiemo. Kol iaikins ir sugaus ir
udarys kaljiman, dar visko gali bti.

O Agnei lygiai vis tiek. Nors ir kraujais lyt, kai ji ivaiuos. Dar geriau. Nuplaus jos pdsakus, nutrins bet kokias ymes
kadaise buvusio diaugsmo. Ir gal tada gals pradti i naujo?
Bet kain? Kain, ar jau kas beieis...
Ji buvo kaip tas medelis, kurio ievir akas su lapais, su iedais gerokai apkramtvabalai. Jau nieks nebeigelbs alio
augliaus i praties. O irk! Nuliauk ilti liets, iluma su garais pasikl nuo permerktos velnos, ir trs, jauni gliai
rungiomis veriasi saul. Daug naiau, daug tviriau. Po metnieks nebepaint, kas skurdo senoje vietoje.
Taiau mergaitnegaljo tokivilisileisti savo ikankinton krtinn. Ji kentjo. Ji buvo linkusi sutirtinti spalvas ir igyventi
iki galo skaudiai ir sunkiai savo nedali. Ji neiekojo jokio palengvinimo sau, laikydama tai netinkamu savo bklei, beveik
eidimu. Ir leido paskutines dienas. Nebjo n lauk padti susiruoti su darais. Laikas jau buvo atjs i tetuls, kuri,
greiiausiai su vargonininko pagalba, apreik pasitenkinim vykusia permaina mergaits nusistatyme. Pyrago ikepsianti tai
dienai ir pati ieisianti pasitikti. O tada jau bsigerai.
Gerai? Pilna apmaudo ir kartumo nutvojo paalin laikel. Tegul ta gera senut per daug nepasitiki savo nameliais prie
banyios ir nuomininkdirbama eme, kad paskui nekukuot.
Kelios dienels. Ji lanksi pas eigul. Valandvalandas iplepjo su jo mergaitmis. Tiesa, dar labai jaunomis ir kvailutmis,
kuri vyriausia tekliud eioliktus. Jos buvo draugs, nieko nepadarysi. ir Agn, kaip daugiau patyrusi, turjo apie k
papasakoti. Jos aikiai pavydjo savo kaimynei, ikylaniai pasaul, miest, kurs baugino ir masino kartu. Ir gailjosi jos
netenkanios.
- Tai tu taip mus ir palieki? Ant visados?
- Ant visados... Ir kas man?
- Ir nepasiilgsi? Nmamos, nms, n...
- Ne... Taip, a pasiilgsiu. Ir atvaiuosiu jsaplankyti. Ir js mans nebeatpainsit, taip a bsiu apsirengusi ir isipuousi. Ir
dovankokiatveiu! Kokijs nsapne nesapnuojat...
- Oi, kaip tau bus gerai!
- inoma, kad bus gerai...
Bet vyresnioji miko sargo dukt domjosi dar ir kuom kitu. O koki dovan ji Tiliui atveianti? Agn atsak taip
niekinamai, kad tik stebtis reikjo jos imone ir mokjimu apsisukti.
- Kam? Tiliui? Hi hi hi... Apskritai jis joki dovannegaus. Toki vyreliant kiekvieno kampo po penkis. Tokie mieste
gatves luoja ir, ydtarpvartse sustoj, denatratlaka. O turgaus dienom arkliams uodegas pjausto. Tokie... Et...
Ten bsi tiek ir tiek valdinink baltais markiniais ir ilkiniais kaklaraiiais. Ten dvirat nieks n pairti nenori. Jei
vaiuoja, tai tik motociklu. Ten rodo paveikslus, kur mons ne tik vaikto, bet ir kalba ir dainuoja kaip gyvi. Ten... Na, ten
visko ir neivardysi... Ir visa tai ji tursianti?
Be abejons, kad visa. Ar kitaip ji keltsi ten?
Paskui ji dar pasisupo spynse, kuriose vienauksinpavasario dienjbuvo sugriebs pals svaigulys. Kokio ji niekad
nebuvo patyrusi anksiau. Kada norjo lkti, skristi padebesiais, nudraskyti paukiams sparnus, nulauyti stirnoiams ragus
ir sukristi, mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose. Kada mi ko virns smego lyg peiliu nupjautos, puldamos emai ir
nuolankiai po koj.
Mergaits, matydamos j susimaiiusi ir surimtjusi, pasijuto taip pat nejaukiai ir dl visa ko klaus, ar mieste bsi
spyni. Ji tikrai neinanti, bet jei i viso es, tai tos miesto spyns geleins. Ir jomis galima isidumti iki banyios bokto
virns. Baisu. Brrr...
Ji skubinosi. Ji bgo pas kitus kaimynus atsisveikinti. Pas kalvir pieninink. Ir jdaugiau nebematys.
Sauldar viet, bet jau pasvirusi ir netekusi kaitros ir vasaros galios ir apsitraukusi gailia li desio migla. Pelks ruseno, ir
dmai sunksi i jversmi, lyg atnaaujant piktam, niriam tyrelio dievui. Ir Agn man, jog amiams pasiliks jos akyse tas
padmavs miko vaizdas. Sujauktas paskutinivyki, sumaitotas ir nuniokotas. Miko, kur nesuskaitomus kartus braidpo
jo pavsius ir samanykius. Ji usigeidpaskutin kartieiti su krepeliu ir pasirinkti brukni. Jas gals pasiimti ir nuveti tetai.
Aname krate nra n toki mik, n toki uog. Toli bristi nereikjo. U eigulio pasodos, u kirtim jau prasidjo
bruknienojai.
Apsiavusi naginmis ir storomis vilnonmis kojinmis, kad gyvat nekirst, lemt samanynus, sklaid gaili ir vaivor
pudurlius, kuriuos tik pajudinus, sudivusios uogos biro kaip rasa ol. Brukni ji aptiko tiek apsiai, jog galjo braukti
visais pirtais ir semti riekuiomis. Netruko krepel prierti su kaupu, tad jo toliau, dairydamasi ir atsisveikindama. Tyrelis
mlynavo, nusitrauks tolybn. Rkstantis, smilkstantis ir nejaukus taip, lyg sutrauks savin visas paslaptis ir udengs jas rusvu
debesiu.
Ji pasuko onan, perlipo ivartomis nusekusiVilkijir nejuto, kaip atsidrBasiulikipalaukje. Sustojo ir irjo lauk,
sod, trobas. Ji mat visk, pati likdama priedangoje. Lauko gale kain kas darbavosi su arkliais. Panams daruose
kpsojo sulinkusiomis nugaromis moterys. Bet toliau nebedrso. Ten ir nebuvo ko eiti. Jei kada atvaiuos, gal viskas bus
pasikeit. Gal jau nebebus nvieno i t, dabar dirbani. O gal? Kas ino?

Jeigu eiti, tai tik dabar. Ir ji pyko ir niro ant savs, kad nenueis ir nepasakys, kad Tilius - tai paskutinis kvailys, o Monika igama. Daugiau nieko. Utektto. Matyt, kaip jveidai ibla ir krinta viskas i rank. Ne, ji to nepadarys ir todl gdino
save, kam stovi ir iri. Jei j kas aptikt palaukje, tai dar niekus pradt nekti. Ji apsisuko ir parjo namo. Viskas
pabaigta. Ramiramiausiai galjo ivaiuoti.
Ir ivaiavo. Dieve brangiausias - niekas jos nnebandsulaikyti.
Tirta migla dengem tryt. Tik aukiau ji kiek prasiskied, ir medivirns plauklyg i vanden. Keistai atrod
pasaulis tryt. Agnstovjo su lagaminu ir pora ryuliant viekelio ir laukautobuso. Atsibuiavo su mama, su seserim.
Apsikabino tvir tik isilaikneverkusi. Ir neinia dar kaip, jei autobusas butvlavsis. Bet jis laiku inri miko, i migl
ir, sucyps stabdiais, sustojo pasiimti jaunos keleivs. Agnlipo, nusipirko bilietir atsisdo kukliai paiame gale, paiame
kamputyje... Sudiev, sudiev. Maina vl ritosi. Pervaiavo tilt, truput kalnelin ir vl sustojo. Durys prasidar, leisdamos dar
vienpakeleiving. lipo Doveika, lengvu rudeniniu apsiaustu, su skryble, su pirtinmis. Rankoje odinis portfelis, usiliks i
jo valdymo laik. Jis pamatAgnir atjo prie jos.
- Ir kaimyn! Tai kur, meldiamoji?
- Pas tetul. O js kur, ponas Doveika?
- apskrit. Reikalai visokie.
ir tplepjo, mainai smagiai riedant viekeliu, kopiant kalnelius ir nusileidiant pakalnes, su upeliais ir tiltais per juos.
Pro kaimus, vienkiemius, kertant mikelius ir alksnynus. Autobusas lingavo ir supo keleivius. Doveika klausinjo visko, ir Agn
jam neliko skolinga. Ji pasisakivaiuojanti ilgam, gal net ant visados. Ir Doveika gerokai nustebo.
- Ir negaila palikti saviki?
- Ne, - lengvai atsakmergait.
- Na, savikikaip saviki. Bet ko nors vis jau gaila, - primerks ak, elmikai ypsojosi kaimynas, apsimesdamas labai
daug ins. - Ak, tokio kaip msikis, menu, tenai nerasi.
- O kas man jis? - ji atsimin, kaip lipdamas Doveika kakam pamojavo. Taip, ten, Basiuliki tarpvartje, stovjo
mogysta, jeigu jis mojavo. Ir gailus kartulys nuleiktino jos ird. Senis ivaiuoja, ir Monikai visa dienel. Laisvneribota. O,
kad tas mogelis inot! Engtkail, koja prisimyns...
- Tai jau neinau, k tas mano vyras ir beveiks? Bus jam lidna. Gal dar pasidarys, ir a neteksiu gero darbininko, susirpinusvaizdavo Doveika.
- Nesidarys, nebijokit. Ir kas jam a, jei jis turi geresn? Na toki, oho!.. Ir ten pat, prie vietos...
- irk, irk, tai smarkaus jo i tikrjbesama. Sakai, geresn... Taigi, sakai, prie vietos...
mogus pamau susimst. Nutilo. Dar sakkain k, bet jau lyg ne savo lieuviu. Agnirgi jo nekalbino. Porvaland
trunkanti kelionprailgo nebesurandant odio. Jis kelis kartus msi laikrod. Jusuko. Djosi prie ausies. Laikrodis gerai ir
tiksliai jo.
DVIDEIMT ETAS
Kai kam gal vasara atrod buvusi per daug karta, persdyta vyki ir nesibaigiani darb. Bet dabar jau krautuvlje
nykiai dzgusikorusi mus, ir varpelis vir durvis reiau betilindavo. Jei ne grietins nugriebimo punktas ir viekeliu du kartu
per diennuis autobusas, is kampas atrodyttoks, koks jis buvo senojo Baikio laikais, pasmerktas gdumai ir ilgnakt
nedaliai.
iuo metu gyvybrodsi kitose vietose ir kitaip apsireikdama. Rudens klimo talkos jaunuomentraukne maiau kaip
ventadienio ieiga, kaip susibgimai pievutje prie klties, nors tai reik ilg ir sunk darb. Garo mainos vilpimas
aukdavo talkininkus dar dienelei nepravitus, ir jie visomis kryptimis, i vis kiem- eiomis, laukais, keliukais leisdavosi to
balso linkui. Garines pakeitus galingais traktoriais, jo urzgimo prisipildydavo visas rudens pasaulis ir kaukdavo, ir maurodavo
iki vlumos.
Ir po to skardus kibinammergklyksmas, ir sutartin, svyruojant alis, susikabinus rankomis ir ijus kiem, tokiu laiku,
kai ne tik mons, bet ir unes, iltai kamuolin susisuk, knarkia. Ir tom paiom akim i ryto kiton vieton, beveik nesudjus
bluosto. Jei tik alus geras, jei vakare pabaigtuvse mainistas itraukia i savo rankids alyva itept armonik. Trksta
naginiapivarai, ir mieiakuotnusti sprandai sidega tokiu kariu, jog prakaitas igaruoja dar nespjs prasisunkti i po
markini.
Lyg apyaurio metu nuoalioje kluonienoje, pabaigus alinanti nakties darb, buvo tylu ir ramu Basiulikse. Kas liko, tai be
skubjimo ir lakstymo bus atlikta. Klimui dar nesiruo. Javams geriau isigulti iaude ir inokti, kad be baims aruoduose
sulauktkito derliaus.
Atvanga atjo staigiai, kiek nelauktai. Prie jos turima priprasti, kaip ir prie tampos darbymetje. Atri agrraik. ir naujai
nusiveitusi verstuvguldir klojo vienalia kitos tiesias ir ilgas vagas. Dosniai ir gausiai atidavusi emgrimzdo utarnautan
poilsin, iltai apsiklodama juodvagapklotu. ilkinis voratinklio nrinys, suplytas vjo, pamau leidosi ant vieios atverstos

velnos, j igraindamas melsvai balto silo ratais, nepakartojamai stabiais. Tereikjo prikristi ant sausos ols ir stebti
pasauliui, kaip atrodem, rengiama poilsiui, lyg jaunoji, lyg motina, kasmet atgyjanti, atsikelianti su tokia gaivalika jga, kad
jai pasiprieinti bt beprasm - vykdyti praaminojo statymo. Kaip giesm paukio irdyje, kaip sak klodan suktas
pumpuras, pritilir prisnd, iki ateis jlaikas.
Kas buvo lengviau ir paprasiau, kaip sekti, sitvrus arklo ranken, skaudiai nuobodioje raienplatybje iki miko, kur
lapai, lenkdami vienas kitspalvturtingumu, puolir guledami po koj. Ir atgal tokiu pat ingsniu, atsiremiant parudusio
pievoklio prie ups, prie kpsanio kupstais ir viksvomis pasiiauusio liekno. Ir skersai, ir iilgai, neperengiant nuymtos
ribos. Kakur klegjo linksma rudens talkininkgauja, avo dulkidebesyje maina. Ir paukiai, pasikli kain kur, skrido
ir nesustodami plasnojo neinion.
Rpestis smelksi ltai, beveik nepastebimai, bet utikrintai pastoviai, tarsi skalsus lietus, prasid js rku ir lijundra,
permerkis iki menkiausio silelio, prisotins visus slapiausius plyelius ir spragas. Tutumos nebeliko jo viduje. Jis persim
tuomi, pradioje gerai net nesusivokdamas ir pasijusdamas perpildytas lyg stogo iaudo birbyn. Ruduo j svaiginamai purtir
uraugnerimu. Jis pajudino migusius pojius ir tam sutausotas jgas. Jis buvo dalis nenumaldomo gamtos vyksmo, atliekamo
klusniai, nesiprieinant: paukiams - pakeliant sparnus ir isikeliant u tkstanio myli, mediams - numetant lapus, vilkui usieldant iemos gaurus, lokiui - stortauksluoksn. Tegeidiant apsisaugoti ir ilikti.
Ir Agnpasileido iekoti priebgos. Per ankstyvos alnos apkarpyta, nusiminimo eliais aptamsinta ir sugelta irdimi, kaip
ir vis, bganii savojo krato. Bet ji nebenusileis vienauksinrytkaip starta geltong vynios akapirti ir atsiimti
senjgt. Niekas kitas nebepereis jos pdom nuymtu taku. Jos nieks neatstos ia, toje vietoje, kur taip staigiai prasidjo
vienas audringas pavasaris. Ir kas po to? Keista, nei reikiama odiais baim, baim kako nesivaizduojamo ir
neapiuopiamo, o pajuntamo snari gla, kaip nujauiama audra dideliuose nuotoliuose ir be joki akivaizdi enkl, j
supurt. Akivyzdiai isiplt, suvokus negailestingspjim, kad laikas yra atjs ir jam.
Tilius atitoko. Jis turi ieiti. Viepatie... O kur?
Jis kniosteljo galva, lyg mai prisimins atidt alin ir visai umirt svarb paad, betgi nenustojus savo reikms ir
galios. Gaisras mike tebuvo bjauriai nuvargins sapnas. Jis kliedjo i nuovargio ir pastang pabusti. O Agn tuo metu
pasirodrsio angoje, kad pati sitikint, kaip reikalai yra susiklost. Nuo tos dienos jie pasidavskirtinga kryptimi.
Ji pasitrauktyliai i io kampo, kaip buvo pasitraukusi andien i kiemo, pamaius juodu su Monika. Ji pasielgtaip, kaip
retas tebtpasielgs. Savo vietji uleido, bet visa kita pasiliko. Ji - nubrusi vies ruo debesapniauktame dangaus
pakraty, vienu sparnu besiremianiame i tarpmiks gyvenviet. Bet ji liko vitti ir toliau, tartum miko tankmje seno
kelmo pzras tik pradedant temti ir vliau, nakiai sigalint.
Labai lengva ir gera turjo po to pasilikti. Visus rpesius isinemergait su savim. Tik gyventi ir digauti, ir naudotis
grybmis, kurias taip gausiai arstnetikimai palankiai susiklosiusi padtis. Ir jokitrukdymnebesitikint i alies.
Bet jis nesidiaug. Jis buvo prisipilds kraupulio, nedrsdamas prisiliesti pirto galu bet kurioje kno vietoje, tartum
apgirdytas gudriai suvirintomis olmis, turiniomis ivaryti sivyraujanilig. Jausmas, kad yra prarijs plauk, kad jis sivls
priegerklyje, gomurio gale, jo neapleido vis ryt ir vis dien. Jis krankt, spjaudsi, band net pirtu pasiekti ir iimti ar
sutelktseiligurkniu nuryti. Ir tai nieko nepadjo.
Kas nors turjo tdienatsitikti. Savo nuotaika ji labai panjo anatodrkio dien, kai jis verte versi i miko. Kai
palauk j trauk lyg aukos tykanti nelaim. O puiki rudens dien lm is rytas. Miglos sklaidsi, varinjamos pabudusio
piet vjelio, drumstsi tumulais, krisdamos em. Miko virns skaisiai nuvito, ir dangus pasities vir j gl ir iki
begalybi permatom mlynum. Rasa sibavo voratinkliuose. Sausos smilg luotels ibjo, lyg priertos smulkui
karoliuk. Ir kiekviena raienos birbynlaikiklusi po skaidrla. Mikai jau gelto visu smarkumu.
I toki dien susideda gyvenimas. I toki valand, kurios tik jiem vieniem tepriklauso. Toki nuostabi dien lm
Doveika savo ivykimu. O taiau padange plaukir ausyse skambjo keisti, nerimkeli garsai. Kas nors turjo atsitikti, ir
darni valand tkmsusijaukti. Taip oro atmainpajunta seni ir prityr mons, visami praleidgamtoj, taip mediokls
sezono pradinuuodia miko vrys, niekur neiji savo gimtjltvi.
Tilius buvo gamtos vaikas. Plaia krtine atsirms saul, vtras ir kietomis rankomis sikirts ems augli.
Su nepasitikjimu jis velg vyr, artjant nuo viekelio. Kurs stmsi kartu dvirat, vikriai perokdamas griovius ir
isilenkdamas arimir rugiais ustdirv. I viso ko matsi, jog jis inojo, ko ieko, stumdamasis tiesiai ir neabejodamas. Ir,
painus brol, vietoj palengvjimo jsumdar didesnis rpestis. Geros inios iuo atveju net i namikio jis nesitikjo.
- Na, tai i kur tu? - nebeiksdamas sustabdarklius ir kteljo, jam dar esant atokiai.
- I nam.
- Kas atsiliko?
- Nieko neatsiliko, - vaikinas atsmaukkepur, ir jo dantys viet, parykinami velniseli. - Juk ketinau kada nors pas
jus usukti. Pasiirti kio.
- Ak, kio... - Tilius krankteljo, ispjaudamas atoslg i dusulio smaugiamos krtins. - O maniau, kad kas nors. Kad
susirgo ar iaip negero.

- I kur ten? Visi sveiki ir tau linkjimsiunia. A taip sau. domu.

- Kas ia domaus? Daugiau prineka negu i tikrj. kininkas kaip visi, - negaljo suvaldyti savo irzlumo Tilius ir pasek
brolio rank, siekianividaus kienn.
- Laiktau atveiau.
- Laik? Man? - tabakas isibarsti sukamos cigarets. Jis suglampopierlir numet.
- Gal kas domesnio? Ar nesakei, kad tuojau pristatytume, jei kartais toks ateit? O ia, rodos, toks? - teisinosi brolis.
- Parodyk. Ir susuk man dm. Mano pirtai sugrub, kad juos kur...- sieklaiko ir drauge atkio tabako pakel.
- e, a turiu jau susukt, - jauniklis itrauk savj cigarei dut. Ar jis nebuvo k tik i miestelio, kad negalt
pavaiinti brolio kaip visai suaugs vyras? Bet kad jo pirtai bt sugrub nuo alio ar drgms, tai kain kaip keista, kai
kakta rasoja stambiais laais. Jis nevykusiai pllaiko vok, ir popierius okinjo jo rankose. Ar tik vitos nebsi vogs i
nakt, meldiamasis, kad pirtai taip dreba? E, e, ia kas nors ne taip. Tiek daug jau ir jis iman.
- Tai matai... - ltai isikvpdamas, skaitkelintkart.
- Tarnybbsi bene gavs?
- I kur tu inai?
- Tai numanu i viraus.
- Argi?
- Patsai juk iaikinai. Bet tau sekasi.
- Sekasi... - mgdiojosi Tilius. - Kad juos kur velniai! Kad kur...
- Ko ia keikies? Ar nepatinka?
- Keiktumeis ir tu. Dar graiau.
Jaunuolis nusikvatojo pilna burna. Jis nnemanpersiimti vyresniojo nuotaika.
- Maniau, jog oksi ant vienos kojos. O dabar jis... Nesakai, ne kur ir k.
- mikus.
- kokius mikus?
- Manai, kad a inau? mikus, eiguliu.
- Eiguliu? Tai visai neblogai, - diugiai pasakbrolis. - Jie gerai gyvena. Ko trksta kad ir jsikiui?
- Eik tu po velnisu msikiu ir su visais! Man nesvarbu, kaip jie gyvena. Bet ia rao, jog vyresniu eiguliu.
- O kas tas vyresnis? Nesu tokio girdjs.
- Ir a girdiu pirmkart.
Staiga abu pritrko odi. Rpestis, atnetas su laiku, sibrov jtarpkaip treias, visai svetimas ir nedraugikas, kurio
reikia varytis, kuriuom negalima pasitikti nminut.
- Tu gali apvaryti dar por vag, kad nepradt aukti eimininkas. A palauksiu, - kikai galvodamas, band ieiti i
nejaukios padties sveias.
- Tepasiunta. Kas gali aukti ant mans? - didelis ir savarankikas statsi Tilius, lyg be jo ia nieko kito nebt. - Kiek
dabar laiko?
- Bus netoli dvylikos.
- Laikas pietums.
Brolis padjo atkinkyti arklius ir grjosi jais, neslpdamas savo susiavjimo:
- Kad a tokius turiau.
- Kur juos dtum?
- Tai klausimas, kur dtum. Kur deda arklius mons, jeigu juos laiko?
- Visas avias, kiek jtavo emje uauga, suryt. Ir tai dar neutekt. Atsimink, kad tokiems smakams reikia ir duoti,negailestingai naikino jaunojo brolio svajones apie irgus Tilius.
Na, na... Gal ir taip. Bet vis tiek malonu tokius gyvulius laikyti. Su jais pava iuoti ar kur pajoti. Viskas domino j, visko
klausinjo. O Tilius atsakinjo puse burnos, skubindamas apsiliuobti. Jis njo nvidun ir isitrauknuo prieklio savo dvirat.
- O kur tu ruoiesi? - paklaussunerims berniukas.
- Tave palydsiu ir usuksiu pas eigulpasiteirauti.
Kad jis dar nesiruokeliauti. Jam visai neskubu. Kartatvyks, jis norjo kaip reikiant susipainti su vietove. Juk tam ilgai
ruosi ir lauk progos. K? Jis beveik varyte ivaromas? Tilius pasiiaus ir taip atiaurus, lyg pavydt. O ko ia? Jis
neatsiks ir nepaglem jo vietos. Gali bti ramus. To jis nesitikjo. Ir kis - tarytum imirs. Kur eimininkai?
- Doveika miestivaiavo.
Bet jaunuoliui rpjo ir eiminink. Ji gal daugiau negu kas kitas. Jis jau buvo toki met, kad kalbos ir uuominos jo
vaizduotkaitino iki raudonumo. Ir ji kartu ivaiavusi? Ne, biesas ino, kur ji lindi. Pagaliau ko ia klausti, ar jis jgano, ar tai
jo reikalas inoti, kur ji, eiminink? Tilius ir broliui jos pavydjo.
Jie sustojo prie keliuko, atsiakojanio eigulio pasodon.

- Kpasakyti mamai? - pabaiggalutinai nenusisekusiivykbrolis.

- A pats netrukus parsirasiu. Na, k? Nieko ypatingo.
Eigulio tuo tarpu jis nerado. Turjo palaukti valandiuk, kol paauk i klojimo vaikas. J kviet u stalo ssti ir kartu
papietauti.
- Nesissiu, ir nesivarginkit dl mans. Noriu kai ko paklausti.
Ir jis paklaus.
- Vyresnis eigulys? Tai valgas, - atsakeigulys.
- Argi valgas? - kakaip netikimai pasigirdo Tiliui.
- Taigi. Dabar tik pakeitpavadinim. O pareigos tos paios. O kam tau prisireik?
- Tai mane lieia.
- Tave? - eigulys padjo aukt.
Tilius patvirtino galvos linkteljimu.
- Kaip tai?
- Tas popiergalis, - jis itraukapglamytlaikir padjo kaip tik prie jo duben.
Eigulys pavart, atsikli uustals ir nujo prie lango, nors viesos ir vietos buvo pakankamai ir ten, kur sdjo. Jis skait
panabdom, vis panairuodamas on.
- Rupyte! Juk tarnybgavai?
- Taip ieit.
- K? - prisimerkBaiktys, tartum gerai nenugirds.
- Taip ia rao.
- Skaityti a moku. Bet kaip ia tau ijo? Ar tu ddturi, ar k?..
- Ka inau?.. Kok dd?.. Padaviau praym, ieidamas atsargon, ir viskas. Ir pamirs buvau. Tik kain, ar verta ko
nors?..
- K? - vl rikteljo eigulys.
- Toji vieta, klausiu, - varydamasis muistsi ant suolo Tilius.
Baiktys nusikeiksklandiai ir sultingai, kaip temoka mons, amileidigamtoje ir susitinktik su tokiais pat. Tai, kjis
i to vaikino igirdo, ir apskritai jo keista laikysena buvo niekas kitas kaip eidimas taurios mikinink bendruomens.
Bdamas jos ilikimas narys, kad ir emiausio laipsnio, oko narsiai ginti.
- Duoiau tau snuku tokias nekas, tai ir inotum, - pasakjis ir kreipsi mon.- leisk birbilo. Ksnio negaliu nuryti,
- Kad jau suskobs, net andus suka, - supeikalBaiktien.
- Tai paiekok ko kito.
Moterikpaiekojo ir surado miko uogomis udayto skysio. Jis andnesuko, o trenkkaip kle pakau.
Ar verta? Tai tokia puiki tarnyba, kad apie jkalbant, reikia kepurnusiimti. valgas - beveik tas pats, kir girininkas. ia
jau tarnautojas, skiriamas departamento. Penkta kategorija, vyruti. Butas, kuras ir viesa. vilpauji sau po mik. Nes koks gi
ten darbas? Nors Tilius egnojosi, jog jis ia niekuo dtas, bet Baikiui visgi atrod daug nepaprasiau. Be praktikos, be
nieko. Ir valgus. Giliaknkakas knisa jo upakaly.
Gal ir pavydo kiek jautsi seno eigulio nuotaikoje. Ir drauge jsiutinte siutino jauno vyro abejingumas ir nerodoma pagarba.
Gauti tarnybiuo metu, ir dar valdik- reikia pasiutusios laims.
- A visad maniau, kad tu ikrsi mums kokinors unyb. Vyras - ne su pirtu dirbtas. O, kaip tau tiks alia mikininko
uniforma! Mergos smaugsis ir udysis dl tavs.
- Utenka, utenka, - nebeikentmona. - Bent prie mergaiiprispaustum lieuv.
- O Doveika, - lyg negirdjs, varsavo vyras, - gals pasiiekoti kito. Per dideljam garbturti tokbandinink, kurs u
jpatvertesnis.
Taigi. Turbt jau teks jam pasiiekoti kito. Taip jau ieina. Tilius gro, nepalengvins sau natos. Prieingai - ji dar bjauriau
ir kebliau sirm tarpumentin, iklausius tiek pagyr jo bsimai tarnybai. Eigulys - suiurs ir neatsakingas gaivalas ir
pliaukalas pirmos ries. Jis, ir vidurnakt iverstas i lovos, pasakyt tpat kaip imanktintas kareivis, nes nieko daugiau
neino.
- Brolpalydjau, - pasiteisino Monikai, priekaitaujaniai dl vlavimosi pietums.
Gervalandjis buvo sugais. eimyna pavalgiusi ir isiskirsiusi. Jo dalis vso ant stalo. Ir eimininkstovjo, pasikaiiusi
prijuost, skarele pariusi plaukus.
- Kodl neatsivedei brolio pietums?
- Nemaniau, kad jis btalkanas. Kodl?
- Sveias, vaike. Taip negrau. Turjai pakviesti.
- Apsieis. O be to, jis labai skubjo. Biesas ino, kur trankosi. Pamatmane ariant ir usuko.
Aha. Tai, vadinasi, ji visk mat. eiminink be priekait. Nuo jos aki nieks nepasislps. Ji stovjo, ranka sisprendusi

onan, ir irjo. Tiliui auktas pradjo painiotis tarp dant, lyg ji btskaiiusi jo ksnius. Jis atsistojo.
- Dailus bernas tavo brolis.
- Prie metus kitus lakstpaskui karves.
- Ir panaus tave. Js turbt visi medio auktumo?
- Ne. A pats emiausias.
- O Viepatie! Kokia veisl!
Ar gera, ar bloga tokia veisl, kur vyrai siekia pastogsavo giu, ji vis tiek niekuom ne pranaesn, kai reikalai susimaizgo.
Tilius man, jog iuo metu jam btgeriau susitraukus ir susirietus kaip irnikirmlaitei ankties kamputyje. Ilgomis rankomis
ir kampuotais peiais tik suklisi, lsdamas per sprag, apnarpliotspygliuotomis vielomis.
- Senelio nra, - tarji panabdom, koketikai primerkdama akis, susiaurindama jas du juodus gilius brknius kaip jauna
idykl, aidimdraug, slaptai mesdama vylingpaad. Ir, pravrusi drgnas, bejgikai atsiduodanias lpas, konvulsikai
godiais pirtais kedeno jo plaukus. U sienos, mergkambaryje, krabdjo. Bet kada galjo prasiverti durys. Ir ji inaudojo
laik, suremt i vis pusi pavoj ir netiktum, prisispausdama geismo iurpu sukreiamu knu, apsikabindama nirtulingu
glbiu ir buiuodama.
- A turiu tau kai kpasakyti. Vliau. Gerai? - taip pat staigiai atokdama, sunkiai atgaudama kvap, pasakji.
- Gerai.
- Bet tu igrs? - lygino savo balsMonika.
- Tas eigulys pamatant kelio stovint ir paauk. Kakokio vyno ne vyno upyl, - melavo toliau Tilius.
Monika brangi - norjo pasakyti. Ir dar daugiau, ko nebesutalpino savyje. Jis vilg gomur, odiai vlsi lyg pakulos
burnoje, ir jis springo, negaldamas jnitarti, nnuryti. Jis rmsi peiais durstakt. Kojas nusmelknegalia. Jas trauk
svarsiai - po imtkilogramkiekvienas. Niekad jos nematgraesns, net tada, kai buvo isipusiusi ieiginiais rbais. Kai
siver prietemoje jo kambar, kai vitjo auskarai ir akys deg kain kuom, niekad nematytu. Ir labiau gundan ios ir
geidiamos - net tada, kai sulaikjant kelio, kai jie puolpo eglmis, jjuodon besotn pragaitin.
Jis udarduris ir dar atsisuks patikrino, ar jos sandariai susivr. U jliko eiminink. Ne. Kain kas daugiau. Jokios
eimininks, paios geriausios pasaulyje, niekas taip nesigail jo. Net mirusios. Nes, i kap grtant, jau ta paia diena
baigiama apsiprasti su mintim, kad ji palaidota. Kad amiams ukasta. Ir amen.
- Kokis velnias tave apsdo? Ar taip tave nugird eigulys savo oline, kad tu nebesiklausai, k a sakau? Tiliau, kas
atsitiko? - ar ji taip pasak, ar jam tik taip pasigirdo. Jis tatsiminkiemo viduryje, prie ulinio su cementiniais loviais gyvuli
girdymui. Jis stabteljo ir siirjo alsiais aptrauktas lovisienas, mirkstanias iki puss vandenyje. Ir nenugalimai trauk
paaliavs vanduo panerti galv, pertinias akis. Ar, bent pavilgius deln, perbraukti kakt. Jis stovjo kiemo viduryje lyg
turgavietje neparduotas ir apleistas daiktas, betgi sekamas imtakii visaplinkinilang.
Taip negerai, labai negerai. K nors reikia daryti. Ir nors kart padaryti tinkamai. Ar jis tik nepriv r jos rankos,
utrenkdamas duris? Per smarkiai jas udar. Ir negerai elgsi, kalbdamas taip iurkiai su ja, tartum ji bt ta, kuri vien
blogo tegeist. Ji ne tokia. Monika, tu gali patarti. Tu timanai. Ir daugiau negu tavo vargas samdinys. Imk ir pasakyk, k
mums daryti, nes kitaip bus blogai, labai blogai. Mus tai abu lieia, a manau.
- Monika, Monika, ka darysiu be tavs? Kaip a isiversiu be tavs? Ktu padarei su manim? Ktu padarei i mans?
Neinau, neinau...- t pat kartojo, usirms ant arkli gardo apytuiame tvarte, galv rms sien, sugniautame delne
vangindamas apinasrius. Vienu melu suabejojo, ar kas jo nesiklauso ir ar ne per garsiai i tarodius, kurie galjo nuaidti
kaip viai vidurnakio tyloje. Gyvuliai ramiausiai lemtpaar. Net nepasisukdami jo pusn. Lygiai gerai jie jausis ir vliau,
kai jau bus kas nors atsitik. Bet ia nieko neatsitiks, ia niekas nepasikeis. Kregds vl i naujo audys pro durvir ir
molinius lizdus pripildys cypsini jaunikli. Kaip buvo vasar ir daugel vasar prie tai. Jo elis tik kuriam laikui tebus
aptamsins vienios vietos dm. Ir viskas.
Jis tramd save kaip manydamas, suleisdamas nagus deln, suksdamas lpas dantimis, kad rkte neirkt gdaus
nevilties skundo, atriais peiliais surmusio ir neleidianio pakrutti. Jis tik dejavo gailiai ir patylomis kaip vaikas, pasimets ir
paklyds ir pajuts vis klaikum nakties, miko ir pamau, bet utikrintai slinani vilk. Jis varsi ir gdijosi savo
bejgikumo. nepasitikdamas nvienu erdvs centimetru, neturdamas kam pasisakyti, neimanydamas, kaip palengvinti sau.
Bdamas vienas ir bdamas toks menkas klaikiai didingoje praradimo akivaizdoje. Kaip btgera, kaip btlengva, jei ne tai,
jei jo taip nemylt. Jei jis nebtpains ir paragavs mirtinai saldaus grimo, uliejusio akis ir prot, vis emnudaiusio
netikimai alia spalva, kokios neturi joks gaivalikiausias pavasaris. Jis dar nebuvo pasisotins, dar neatsigrs, tebebrido su
kiekvienu ingsniu vis tirtjanion miglon, u kurios nieko nra, kuri baigiasi, lyg peiliu nupjauta, ir i nyksta, visikai
isidalindama beribje. Ir visa tai nuplti vienu trkiu? Gerai. Nuplti ir visko netekti. Vienu trkiu, vienu brkteljimu ijimu kain kur, kur visikai tuia. Nes negali bti to, kas nepakartojama, kas tik kartgyvenime. Ir tik vienoje vietoje,
lemties pirtu nurodytoje. Ir todl privalomoje igyventi giliai, kaitriai ir iki galo. Be prietaravimo, be pasiprieinimo, klusniai ir
su dkingumu palenkiant galvir nuskstant svaigime.
Pasisjau balandldarely...

O Raudonasis Petras kpasakyt? Vaike - pasakytPetras - ar tau galvelapsisuko, ar tu dar neisipagiriojai? Tiesa, per
daug buvo nugeriama, trupuiuk per daug. Visa vasara vien latravojimas ir pagirios. Kartais ir be piktos m sls imi ir
padaugini. Bet kai ateina laikas dirbti - mes dirbame, jog vilnos dulka. Suprantama, kad reikia viskmesti ir vaiuoti. Graiai
pagyvensi, ir mes tau to nepavydime, o visa irdimi linkime.
Kas tokie js? Tugaudis, Kadaila? Kas dar? O pasakyk, ar tu kada girdjai tokidainel, ar tau jkas dainavo taip, kad
jos jau amiams nebeimutumei i savo galvos? Ir igirds kristumei prie ems, ir priglaustumei aus lyg prie irdies savo
mylimosios. Ir virptumei visas kaip lapelis vjo pagairje? tai toji dainel:
Pasisjau balandldarely Balandls ndaigelis nedygo...
Tokios dainels nieks jam nedainavo. Kas tiesa, tai tiesa. Bet jos ir nepasigedo. Jis turjo savo ir jkitiems padainuodavo.
Praau, jeigu nori:
Tavo alias vainiklis
Nuruduos, nuruduos Mano juoda kepurl
Kaip juodavus, taip juoduos...
Raudonasis Petras daug dl to nesivargino. Jis pasiliko tuias ir visad laimingas. O ar tu negali - kepurlant alies ir kit
darel? Ne, Petrai, taip neieina. Ko negaliu, tai negaliu. Kad tu inotumei, kaip mane skaudina vien tokia mintis, tai taip
nesakytum. Ima baim, kad neitversiu tos nykumos, kuri mane btinai apims, ir pasidarysiu gal, ar i tos tmasties kit
nugalabysiu. Tai taip tik atrodo - netiki Petras. Taip gali bti. Neinai, koks jaukalas i mans. Nieko gero - vien tik
kvailystms pasines. Patsai u save npenkicentnestatyiau. Surimtsi ir umiri - tikina jis. To tai nesulauksi i mans,
kad umiriau. Tai turiau savo ird itraukti per gerklir padti. E, irdis, irdis - tyiojasi Petras - susirasi kit, lyg merg
sviete kada trko. Nesusirasiu, Petrai, tokios jau niekur nerasiu, nes tokia tik viena. Vargas man.
Petras atsikrankt, kaip ir pasiruodamas k rimtesnio pasakyti. inai k - tar jis - kad tu bsi gerokai subobjs
paskutiniu metu. Net negrau klausytis. Kpadarysi, kad toks nelemtas mano bdas. Paiam dl to nesmagu. Tai susispausk.
Suimk save nag- moko Petras. Kad neieina, kiek bandau, vis neieina, mielas Petriuk. Toks jau a nevaleika apsigims.
Vyras kaip mras, ktu niekus - pliekia Petras. Toks jau ia vyras. Tik i pairos. O kai krimtesnio, ir nebra to vyro. Va
tai tau. sikalbjimai, daugiau nieko - netiki jis. Ne sikalbjimai, o taip visada man atsitinka. Per giliai griebi, tai kas, o reikia i
lto, pavirium, nuosaikiai, ot taip, lai niekad nenusvilsi pirt- rodo jis. Bandiau ir tai, bet vis tas pats velnias. Kur ieis, jei
esu sugadintas amiams. Nkininkas, ndarbininkas. Mokytas ir ne iki galo. Kad bent amatkok mokiau. Siiau batus
arba arklius kaustyiau kalvje, kaimo gale. Su mokslu nieks negim. Padauysi metus kilus priekalir tursi duon- greitas
patarti Petras. Netraukia. Be to, vis neprisiruoiu. Ir pritingiu. O kuom bti, ir neinau. Bk eiguliu - trumpai ir drtai kerta jis.
Taigi, bk. Bet tai reikia, jog turiu prarasti tai, k turiu. Vaike, nenorin tavs gsdinti, bet pasakysiu atvirai, kad tu visk
prarasi. Visk, sidmk - grasinamai pakilo storas ir bukas, nuo pypks parudavs Petro pirtas. Kaip tai? Nugi neapsimesk
suvisai kvailuiu. Ar tu nieko negirdjai apie tok senel, vadinam Doveika? A? Girdjai, elma, ir jo jaun, grai mon
paviliojai. Tai inok, kad jis gerus autuvus laiko savo troboj. Ir paiais stambiausiais ratais jo mukieta utaisyta, lyg vilkams
ar ernams. Ir kabo parankiui, kaip saklubis Laurynas. Senis kai knuuodia - nabdjo prisikis Raudonasis Petras jau
visai nejaukiai. O Jzau! Taigi, taigi, sidmk. Vienas kartas nemeilios. Turtum pats tai nujausti - baugino. A nujauiu. I pat
ryto kain koks bjaurus nujautimas kaip slogutis nakt, tartum keliais eitkas per krtin. Trksta oro, noris bgli, atsikvpti.
Bet ir vl negali. Galsi, nra ia ko. Tik susiimk, ir op - per griov - labai draugikai padrsino Petras. E, prakeikimas! Visad
kas nors vyksta ne laiku, tada, kai negalima pasinaudoti, nenuplus ao, nepagilinus aizdos. Neapsieinama be gilaus pjvio.
Ir drauge bet koks laimjimas nublanksta, netenka savo verts. O sako, jog laimpasiutusituriu. Jokios laims, lik nedalia.
Raudonasis Petras itiessavo leten, pataknojo per pet. Vadinasi, nenusimink, bus gerai, tik laikykis. Tikra, draugikai
nemeluota ypsena prasiiepjo nurkir nuo kandiklio nudildantys. Galvtrauks, kerplikai nerangus, apsisuko ir nujo.
Melsvas dmelis draiksi apie jo juoda kepurl. Jis majo, nyko ir sudilo parudavusioje Vilkijos pievoje, ten toli, Laumakin
paventoriuje, prie jo kasamo griovio.
Balandls ndaigelis nedygo, balandls ndaigelis nedygo...
Ir vakaras buvo jau ia pat. Jis lydjo gstanisaul taip, lyg jregt paskutin kart. Gal paskutin kartioje vietoje.
Nes laiko nedaug. Jeigu eiti, tai eiti ilgai negaitant. Ir i karto pabgti kuo toliausiai, kad naimanos, npriekaitnesigirdt.
Ten jau - kaip Dievas duos.
Jonas ruosi talkos pabaigtuvms pas tolimesn kaimyn, kur vis dien darbavosi Basiulikimons. Jis gundir Tili
kartu patraukti, nes ten bsi linksma. Vaikinas svarst, kaip jam atsiskaityti su eimininku. Padti ant stalo laik. Taip.

Autobusas jau gro i miesto. Bet ko skubli? Kol laikas kienje, kol neatskleistas kitiems jo turinys, jis tebebuvo savo
vse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau pasidar, tartum suadinus menkut vilties kibirktl. O gal dar kas nors ir kaip
nors?.. Gal to nereiks? Jis mangerai pasielgs ivengdamas eimininks, kol dar nebuvo grs Doveika. Taip bus nustumta
viena dienel. O gal ir kita? Jis nujo eimyninn ir atsigulsavo lovon. Garsai nyko i kiemo vienas po kito, ir po valandls,
su sigalinia tamsa, jis jautsi lyg apleistame name, viduryje dykyn s, atsileidiant temptiems raumenims ir juos uliejant
atvangai, lyg snauduliui.
Bet Lauryno jis neturjo ibraukti i gyventojtarpo. Jis atklieno i neinia kur ir pasiliko u dur. Ir nesiruoeiti vidun,
tartum dar ko laukdamas. Ne. Jis nekjosi ir barsi pusbalsiu ir storai dudendamas, kaip visad nepatenkintas savim ir visu
aplink. Dur klingkrabdjo, lyg ant jos btudta nerami ranka. Plyys pamau didjo, ir jame vrsi statmenas vakaro
dangaus brknys. Tutuojau j udeng juodas siluetas. Greiiau, negu jis spjo painti ir atsissti, ji atsirado prie lovos ir
pritp.
- Miegi?
- Kur ten.
- Bernikti mano, tu net nenujauti, kokinuostabia initau atneu. i naktis mums vieniems tepriklauso...
Kaip tai? Jis sdosi taip staigiai, jog vos nepargriovjos, priklaupusios ant grind.
- Senis negrta. tai laikas, paskaityk.
- Per tamsu. Be to, juk sakei, kad negrta, - jis palietstandipopieriaus skiautir kitpanaijuto savo kienje.
- A nebegaljau nustygti ir atbgau, kad ir tu inotum. Kiek vliau tu ateisi pas mane ir rasi viskparuota msmeils
nakiai, - ji stabteljo atsikvpti, genama dusinamai turtingos vyki eigos. - Ir pamatysi, kaip esi laukiamas ir kaip viskas tik
tau vienam. Tik tau... Ir kdar tau pasakysiu...
Nieko daugiau nebetroko, nes visko buvo per daug. Kaulinis spyglys susmigo taip skaud iai ir taip giliai, jog jis vos
nesuriko. Jis sieksi jiplti ir numesti. Ir itrauklaik.
- Ir man atnelaik...
- Tau? I kur?
- Perskaityk.
- Nemoku tamsoj. Kia rao?
- Tarnybon kvieia.
- Nesmon.
- Kodl?
- Mes apsieisim be jos.
- Kas mes?
- Tai mudu, jaunuoli mano.
- Tai tik mane lieia, - naiviai pasakjis.
- Ne. Nes tu ne vienas. A esu tavo. To neumirk. Kain kas grasaus ir nenumaldomai kieto atsiauktame nabdesy.
Viskambario erdvupildtie odiai. Pati mintis jau buvo garsiai rkiantis ir nusiaubiantis gandas.
- Taip...- patvirtino Tilius.
- Mesk tpopierl.
- Numesti nesunku, bet tai labai svarbu, Monika.
- O kjis tau ada?
- Tarnyb. Eiguliu. Ne, vyresniu eiguliu, arba valgu.
- Ir tu mane paliksi dl to, kad btumei eiguliu?
- Ne... - jis purtgalv, pasiruos jsuaiyti savo dideliais ir kietais kumiais. Petrai, Petreli, kgi tu dabar pasakytumei?
Kgi tu dabar, senas valkata ir paleistuvi? Ar tau kada teko taip neti savo juodkepurl? - A noriu pradti gyventi. Bijau ir
pagalvoti. A nesivaizduoju, kaip isiversiu be tavs, Monika. Ir ia dabar tokia velnyst... Tu supranti gerai mano padt.
Ji saksi nesuprantanti.
Kodl? Bet juk tai vartai gyvenim. Jeigu pro juos tu praeitumei - kain kur toli, Laumakipaventoryje, ant kastuvo koto
usirms, ilsjosi Raudonasis Petras.
- Ar ne laikas man pradti savarankikai? Ir paiam tturti?
- Tu turi mane. Ar tau neutenka?
- A to nesakau. Labai daug. Tai per daug man...
- Tiliau, Tiliau...- kudjo ji, glausdama savo veid prie jo neskusto ando, glostydama delnais taip velniai, kaip tra
lieiamas pats trapiausias iedas, kaip glaudiamasi prie gleniausio kdikio.
- Kodl tu mane myli? - laims iurpo persmelktas, sudejavo vaikinas.- Kodl tu mane pasirinkai?
- Tai visai nesvarbu. Yra taip, kaip yra. Ir taip turi bti.
- O a? Kas man?

- Tu myli mane?
- Tu inai.
- Mes negalime skirtis.
- To ir bijau.
- Baikim tpasak. Gerai?
Jis sunerimo atsimins, kad mogus sdi u dur. Ir kad kiekvienas garsas sunkiasi pro plyius, pro sienas ir pasiekia
svetimas ausis.
- Dl jo? Gali bti ramiausias. Jis patikimesnis sargas u bet kurun.
Jie pamiro laiko tkm, nugrimzd ir usim vien savim. O jis lajo, tiko apskaiiuotai tiksliais laais ir pild iki
sklidinumo talpir juodnakties ind. Jame galima buvo nusksti ir inykti, nepaliekant pdsak. Ir minutvliau jis galvojo,
kaip usikabinti rankomis u krato ir sulaukti ryto. Ir po minuts kitos, kaip ir kiekvien kart, remiamas sins maudulio,
mandars ne t, kreikt. Ir kad kitas gal pasielgtkitaip ir geriau.
- Jau turbt gana vlu? Mes netrukus eisime, - pasimetusiu balsu, lyg btpramiegojusi kaksvarbaus, praneko Monika,
atsissdama lovoje.
- Bet palauk... Tu ketinai man kpasakyti, - tartum vilkinimas btjo isigelbjimo takelis.
- Vliau, mano mielas.
- Vliau...
- A ugesinsiu viessavo kambaryje. Taip tu inosi, kad viskas gerai, ir ateisi.
- Pasakyk, - suspausdamas jos peius, praTilius.
Ji sugraibjo rankpatamsyje ir prispaudprie krtins. Jis pajuto kain kartjant, skubantir sustojantper sprind.
Ir laukkvapugniaus.
- Mes tursime kdik.
- Mes? - krtinvokt, ileisdama or.
- Taip. Mudu... Ir tau tik diaugtis belieka. Nes senelis bus amiams suramintas. Kai jam praneiu, jei ir nekris i diaugsmo,
tai vis tiek ilgai netvers. Jis sprogs i puikybs, kad laukiasi snaus.
- Ar tu esi tikra?
- Dl ko?
- Kad, na, kad... tai ne jo?
- Kvailys! - ji atoko ir buvo pasirengusi tkti delnu veid. - Ir begdis.
- Galbt...- jis nesidiaug. Ir net neinojo, kas tinkamiausia tokiu metu.
- Kaip tu gali itaip, Tiliau? - skaudiu priekaitu prabilo, nuleisdama galvant peties. - Myliu lik tave. Ir viskdariau, kad
kitaip neatsitikt. O tu, matai...
- Ak, ne tai. Nurimk. Bet vis tiek negerai. Labai negerai.
- Kas?
- Vaikas turs jo pavard. Ar a galsiu pasakyti, kad tai ia mano kdikis?
- Galsi. Tik truputkantrybs. Mes turime itverti, mes turime sulaukti savo laiko. Jis ateis netrukus. Sakau tau.
Jsupurtbaim. Kojapaios svilo nuo jos.
- A bijau... Geriau mes bkime iia. A dirbsiu, ir mums visko uteks. Monika, tu pagalvok. Kmes tursime, tai bus
grynai ms. Dabar kaip tik gera proga, - jis patsai nustebo, tokios nuostabios minties apimtas.
- Tss...
Jie sustingo patamsyje. unes diaugsmingai unkt. ingsniai bilsnojo kiemo grindiniu.
Tilius apgraiblango kablel, atkabino ir pamau pravr. Vsa sibteljo vidun. ingsniai sustojo prie dur.
DVIDEIMT SEPTINTAS
Daug kart jam buvo tek keliauti iuo keliu, kur kiekviena smulkmena pastama ir inomas vardas. Daugum moni,
krutani laukuose ar stovini kiem tarpvartse, buvo tek sutikti, nors tai ir kito valsiaus gyventojai. Autobusas skriejo
dulkina kelio juosta pasispuodamas, pasikraipydamas onus, varydamas prieais atvaiuojantiems arkliams siaub ir juos
statydamas piestu. Vitos sklido alis, kudakuodamos ir trumpais sparnais pasispirdamos or. unes nr, pabrukuodegas,
ir tik pasilik nikdavo loti. Dulk skuriai i kuliamosios nasr, dulkmis apneti mediai ir darini stogai. U spalvingai
nusidaiusio miko kampo pranykstantis lauk kelelis, nusekusi upelio brasta alia viekelio ir jo auktai ikelto tilto. Ir
voratinkli rezginiais apsipyn karviragai nurudavusioje ganykloje tarp aplauyt alksni, ir sparnus suglauds senas vjinis
malnas, ir u jo vir mediisikis banyios boktelis su geleinio kryiaus smaigaliu.
Krykelse, prie mokykl ar pato agentr vis kas nors lipdavo ir nedrsiai nusileisdavo spyruoklinn, oda aptraukton
sdynn. Doveika nesidomjo, kas djosi viduje, nusisuks lang, lyg stengdamasis sugauti jam labai svarb daikt,

pralekiant tokiu greiiu kaip akmuo i mtykls. Mikeli, pavieni mediar prie kelio stovinio pastato tamsiame fone jis
mat savo veid, tams ir baltais plaukais, ir irjo kaip visai svetim. I ten atsiviet kitas mogus, ten buvo tikrasis
Doveika, ne tas ant minktos sdyns, alia kaimyns mergaits, ikeliaujanios i nam.
Senas ir pavargs mogus irjo lango stikl. Ne tas, kurs prie valand atjo savo keliuku, gaubiamu sen vinkn, ir
prielipdamas pamojavo ranka. Pasiliekantiems. O ji net anksiau atsikl, j ileisdama. Paruopusryius, suirjo rbus,
kad be priekaitatrodytmieste. Ir ileido pro duris, ir pasiliko stovti verandoje, nors varbus ryto rkas ir trauki slnio.
Ar jis btpakls rankatsisveikinti, nebdamas tuomi tikras? PirmkartDoveika pajuto metsvorant savo nugaros.
Klausinti mergaits jis nebesiryo. Kitu atveju jis galjo visk suinoti aplinkiniais keliais - uuominomis, pagyromis, bet
uteko ir to. Jis suinojo ir taip labai daug. Dar daugiau. Jis suinojo visk. Jis igirdo apie savo lugim. Lyg ijus i tamsios
jaujos dienos vies, jis mirkiojo akimis, bet netikti, kad tai netikra viesa, kad vien tai jo akidmimui, jis negaljo. Jis
suprato ir tai, kad tik jam vienam lig iol nebuvo aiku, kas dedasi jo kieme, jo namuose. Kaimynai j laiklunganiu, o jis t
suinojo tik dabar ir visai atsitiktinai. Aiku, jog tik taip ir tegaljo suinoti. Kas btdrss ateiti ir pasakyti, kad va, ponas, pas
jus taip klostosi reikalliai. Kas inojo, tai tryn rankas ir telauk pabaigos. Doveika pasijuto vienas ir apsuptas nedraug.
Anksiau tai jis galjo ramiausiai nusispjauti.
staigoje greitai sutvark, kas reikjo. Ir po to nebeinojo, k veikti. Nupirkti niekniekius galjo bet kada ir bet kur. Ir i
viso jie pasirodnebereikmingi. Tik apsunkinimas rankir galvos. Jis norjo ilaikyti galvviesiir kuo laisviausi. Jis galvojo
temptai ir iekojo silo galo kamuolyje. Kamuolys buvo susiraizgs, lyg pakliuvs kainaguosna. Nejau jis leidosi pakalnn
su rudeniu, su savo amiaus pavakare? Uuot stovjs staiai ir tvirtai kaip stulpai kelisusikirtime, atspars laikui ir vjams, ir
audroms? Ar ne taip jis galvojo, ar nebuvo tvirtas? Niekad ir nebuvo susvyravs ir visad laikpaiu tikriausiu tkeli, kuriuom
jis jo. Tad kas ia galjo atsitikti? Kur pradia ir vieta jo smukimo? Ar netekimas valdios ir su tuom visos pagarbos? Gal dar
anksiau, kai pradjo supirkinti nusigyvenusius naujakurius ir kelti savo k visais kampais? Gal monos mirtis, anos
persenusios moteriks, mokjusios viskkantriai igyventi ir tyliai pakelti? Gal vienatinio snaus atsiadjimas, teirint tik sau
naudos ir patogum? Negi tai, kjis laiksavo laimjimvirne - jaunos monos parvedim namus? Toliau jis nebegaljo
engti ir ilaikyti pusiausvyr. Galva svaigo, ir skausmas prieirdyje lyg kaulti pirtai sugniauir privertsudejuoti.
Toks vienas, toks apleistas ir apsuptas svetim, ir tik blogo jam tegeidiani, pasijuto Doveika apskrities mieste, veliame
parke ant suolelio. Kur vaikai, priirimi aukli, bgiojo ir kapstsi smlyje, kur plaiais vyruotais takais slampinjo sots
miesto seniai - akiniuoti, su lazdom, su skiais, su nukarusiomis savo paiomis. Auksinis lapas atsiskyr nuo savo tvo
medio ir pamau, vinguriuodamas ore, leidosi em - motin. Viena tokia ila pora kaip tik netoliese sustojo, kai ikrito
vienam jnosinskarel. Jokio skirtumo nebesimattarp j. Karatis juos taip buvo sulyginusi ir suliejusi vien, jog tik rbai
beleido iskirti, kuris i jvyras ir kuri mona. Lyg didesnei apyjuokai senis savo veidskuto, kai senelleido laisvai klestti
retiems sams ir retai ilai barzdai tarp tamsiir giliraukli. Jie buvo kaip kdikiai savo naivumu ir bejgiu nesugebjimu. Du
kartu gyvenime mons tampa neatskiriamai panas. Prie mirtsenatvje ir ktik ugim.
Ir Doveika juto, kaip sunku susilaikyti neiliejus skundo verksmu ir aaromis. Juto, kaip akys pildsi drgme ir sunkiais laais
rinkosi tarpu blakstien. Jeigu vaikui padeda ios negudrios priemons, kodl jos netiktsenam ir daug patyrimo turiniam?
Tuo labiau kad ateina tokia valanda, kai viskas atsitolina ir lieka tik pirminis, paprastas ir nebeapskaiiuojantis mogus. Koks
skirtumas tarp tokio ir vaiko, nuplakto rykte ir palikto vieno atokiai nuo aisl, nuo draug, nuo pramog?
Graudus senatvs reginys skaidrirudens dienlapus metaniame miesto parke jsupurtiki pat paakn. Bet jis turjo ko
nors griebtis, knors sikibti, sikirsti nagais ar dantim ir isilaikyti lyg audroje prie sutelktvjo uor. Dieve geras, ar tiko
save lyginti su tja nykia karatimi, kai jis tebebuvo pilnas jg ir gaivalo? Jis - kovos mogus, Petras Doveika. Kas jo
nepaino? Kas tad turjo teisivysti jo aaras? Niekas. Jis pats jniekad sau nerodir nepripaino irdies suminktjimo.
Laiko buvo pakankamai. Ujo restoranan, kur ueidavo visada anksiau, kur ne viensmagivalandpraleido su miesto
valdininkais, apmokdamas ilaidas i savo kaimietikos pinigins. Jis ir patarnautojams palikdavo pustinai ant stalo. Prie jo
oko isiiutnijs karemos frantas, nuvilko apsiaust, pamskryblir nurodstalel kampe, po isikerojusiu karpytais lapais
augalu, sodintu aliai daytoje medinje statinje. Su rankluosiu ant rankos, nuolankus ir sitemps kaip vilas, laukias
mediniaus vio kylanias antis, stovjo patarnautojas. Doveika pabrauklapelyje. kas pirmiausiai pasitaik. ir nebesirpino
daugiau. Katne, tas bus gerai. Gali ir neatneti, ir tai visai vis tiek, bet degtiens jis usisakatskirai.
Igrus atsirado noras ir uksti. Jis atsimin, jog portfelyje jos dta ukanda - pora riekui paruotos duonos. Kodl ji
nedjo nuod valg? Juk tai pats lengviausias bdas atsikratyti. Ir tas klausimas jam neatrodnkvailas, njuokingas, nors
inojo ne toki kvailut j esant, kad elgtsi taip neapgalvotai. Kas ia tokio? Tik reikia gabiai apsisukti. Ne i karto,
nesukeliant tarimo. Po trupinl, po dulkel, i lto. O gal ji taip jau ir daro? Jis ypteljo su tokiu blausiu kartumu, lyg
patvirtindamas, kad jau vis tiek, jau per vlu. Jau...
O gal ta mergiia kkita turjo galvoj? Taip. Knors kita... Knors, bet kji galjo tureli? Nieko kito ir nebuvo. Taigi,
taip. Tik jis baisiai gailjosi atsisds alia ir ukalbins. Kam to reikjo? Jo irdis dausi smarkiai. Juk lik per plauktetrko,
kas jis nieko nebt igirds ir dabar vaikiot ramiausiai, kaip yra vaikiojs imtus kart. Ma maiausiai bt buvusi
nustumta toji nedalia dar kuriam laikui. Jis bijojo prieiti prie kokio nors sprendimo ir nebuvo pasiruos sutikti su tuom, kas jau

jbuvo visu delno ploiu paliet.

Kodl taip - dejonisprdo i jo lpklausimas. Kodl j ir tik j turi paliesti toji neskm? Atsakymo jis nerado niekur.
Tuo reikalu vargiai ar btkas galjs patarti. Visus paaikinimus ir prielaidas jis vis vien btatmets. Jis nesijautpadars k
nors ne taip. Visada dartik t, kreikjo. Jis pradjo i nieko ir vislaiklipo tik auktyn. Ir tik auktyn. Pradjo bandininku
- paiu menkiausiu. Baigti jis turjo prieingai - paia virne. Jis grbaltdegtien. Grynkaip rasa dobilo trilapyje. Psta
skaidraus stiklo ropinant blizganio padklo metltanius atvaitus, tai klaikiai susvisdama, viesos sriautui plsteljus pro
atveriamas duris, tai aptemdama, jas udarius. Ar jo gyvenime buvo panai viesos kaitaliojimsi? Rodos, ne. Ji viet
vienodai ir pastoviai. Bet stiklo paviriuje buvo kakas netikra, klastingai apgaulu. Ir tjis turjo pastebti jos akyse. Monikos
akyse. Jos keitsi ne tik savo vitjimu. Jos keitsi ir spalva. Jis pagaliau nebeinojo, kokios spalvos jos akys. O kokie
plaukai? Ar ne jspalvai buvo pritaikytos ukos, rastos an vasaros diendar iltame guolyje, rugiuose? Net ir antrkart,
kai, kakokios jgos traukiamas, ten usuko ir jau jneberado, net ir tada it kdikis, supamas palaimingo neinojimo, nieko
netarir nesusiprotjo.
Ar i viso jis k nors inojo apie j? J gsdino ne paios minties baisumas, bet tai, kad tokia mintis jam niekad nekilo
anksiau. Ar jis nematjos gudriisisukinjim, kai tik usimindavo, kad jau patsai laikas susilaukti eimynos. Ji gebjo irasti
eibes prieasi ir toki, kad tu j npatikrinsi, npapurktausi dl j. O paskutinvasarji i tikrj tartinai pasielgdavo.
Nebeprieinama staiai.
Nejau jis btpadars klaid, ir kaip tik tame take, kurlaikpaiu ikiliausiu? Tikriausiai. Jis per maai tuomi domjosi. O
reikjo. Parsivesti moter namus buvo daug lengviau, negu jilaikyti namuose. Ir toje vietoje jo galva sukosi. Jis buvo prats
imti visur ir visada, pats nieko neduodamas, savo neprarasdamas. Savo jis neuleido nper pd. Tos taisykls jis laiksi jau
nuo tmet, kai pernakvojo pas senuosius Basiulikieimininkus pirmjnakt. Nejau laimnusisuko nuo jo? Jis nepripaino
to nuo amiibandyto, kad laim- vienam nueidama, kitam pareidama. Jam laimturjo visad vienkrypt.
Ikelti rankas ir pasiduoti - ne, tai ne jo bdui. Jis sieksi aikumo. Jis negaljo laukti. Ir taip jau buvo prarasta per daug. I
painiavreikia narpliotis tuojau, kol galutinai nesusipaniojai. Jam patiko is kelias. Ir pasijautkain kaip lengviau. Dar liko
pora valand su virum iki autobuso. Jis sdjo, baigdamas degtiens likuius. Kartkartmis galv paremdamas rankomis,
ilgiau sustodamas vilgsniu viename take. Sveiai prie kaimynini staliuk stebjosi senyvu mogumi, igrusiu vis ropin
degtiens ir ilaikiusiu nuosaikiai ltus judesius. Jie sitikino, jog esama ir tokio, ramaus, pasigrimo bdo.
Patarnautojas narstsi kaip ungurys tarp staliuk, skubdamas paduoti skrybl, apvilkti ir emai emai nusilenkti. Ant
stalelio guljo dvigubai daugiau, negu jis buvo pragrs ir pravalgs. Geras jo vardas turi pasilikti apskrities miesto ikiliausioje
smuklje.
Pakeliui stotusuko knygynan ir nusipirko popieriaus ir vok. Ten pat para, kad vakarnegalsis grti, kad reikalai
j privert pasilikti. Tegul nesirpina. Viskas bsi gerai. Ilgiau sustojo ties pabaiga. Pridti: tavs pasiilgs, tave buiuoju?
Pasira be viso to - Petras Doveika. Lapel sulankst ir djo vokan. O ant jo ura labai rpestingai ir suskaitomai
kiekvienam, kaip buvo guds, tvarkydamas valsi: "Per malon. Poniai Doveikienei. Basiulikse".
Autobuse dairsi, ar nra pastam. Buvo, kaipgis. Bet jis djosi nieko nemats ir susigkampe. Svarbu nesusitikti su
tokiais, kurie galjo ilipti kartu, mikuose. Supimas jvelniai liliavo, migd, tvoskgaiviu rudens vju pro nematomplyel
sienoje. Atgal, pro tuos paius kaimus ir j baigiamas nugriauti sensias sdybas, sisupusias galinguose mediuose. Pro
mikelius ir viensdijkuoktus, nuvitusius rausvoje prievakario saulje. Skaudiai ugniniais smgiais smigo langus, matomus
lygumos pakraty, ir, atsidau stiklus, tiko gyvo aizdro liepsnom. Per eet kilometr nuo nam, vienoje krykelje,
paprasustoti. Ir papraautobuso palydovo, kad laikperduotten, ton krautuvln alia pienins, tarpmikje. Jis ins t
vietir nebsisugaities. Taip, konduktorius tvietgerai inojo. rytten lipo jauna viesiaplauk. Jis gerai sidmjs ir
jos namus. Jam patys niekai tebsiiokti ir laikteikti.
Doveika pasuko i kelio, nutrypta, kruvinai nuganyta dobiliena pasiek jaun alksnynl ir atsisdo palaukti sutem. Jis
apskaiiavo, kad, saulei leidiantis, autobusas sustos ties Veronikos krautuve ir valusis vaikinas teiks jo laik. O Guai jau
tokie mons, kad, visk palik, bgs su juomi Basiulikes. Dar daug laiko. Doveika nenorjo pasiskubinti. Jis guljo ant
sausos ols, rankas pasikis po galva, ir jautilusios ems nenugalimtrauk. Jokia lova, minkiausi patalai taip greitai
neumigdo pavargusio mogaus kaip kieta, suskeldjusi em. Ji atsiliep prajusios vasaros kaitra ir anja kvaptimi sum
galv. Jis gailjosi nepasims kelionei keleto gurkneli. iuo atveju tai pats geriausias daiktas nuoboduliui pra alinti ir
palaikyti jgoms. Jis turjo ilaikyti pusiausvyrbet kokia kaina.
vaigds pamau rinkosi alion dangaus paklodn. Viena i j isiskyr ypatingai skaisia viesa ir didumu. Pro
besimerkianias blakstienas jos spinduliai lo ir nutsdami blykiojo aliom ir mlynom strlm. Bet jis neumigo. Pasikl,
nusidulkino apsiaust ir patikrino kienes, ar kas neikrito. Jis atsikl paiu laiku. Laikrodin neirjo. Laik jam nusak
vaigds, vlyvo iogo irpimas, tykiai atsiskyrs nuo akels sausas alksnio lapas. Laikjis jautuosle, laik, reikalingiuo
kartu tik jam vienam.
Jis perbraukranka per ol. Rasos nebuvo. gimtu kininko patyrimu suvok, kad giedra jau baigiasi ir prasids rudenio
liets. Tai gerai. Ir saulturjo leistis debes. Bet jis neatsimin, kad bttai pastebjs. Jam teko kaupti visas jgas vien

takir visdmesviena, nebesikeiiania kryptimi. Jis man, kad pavyks ilaikyti.

Viekelio jis veng. Nors jau buvo galutinai sutem, bet galjo kas nors pasivyti kelyje ir silytis pavti. To jis tikrai
neivengt. Jis inojo unkel, inojo visus takus ir kelitas, vedanias viensdijas, ganyklas, mikus. Vietomis jos buvo
uartos, kitur ustatytos trobomis, ir jis, nuojautos vedamas, traukper dobilienas, kirto krmus, isilenkgyventoj kiem.
Jerubs kilo i po kojir, skambaniais sparnais siplusios nykieri, sklido paemiu alis. Paskui jos sauksi krv,
lidnai ivirendamos tuiose raienose, turdamos prie save begalinnakties platybir vienipraeiv. Jis apilo. Ir, sustojs
parkyti, klaussi, kaip smarkiai kala irdis. Nra ko skubti. Naktis ilga, ir laiko viskam net per daug. Naktis tokia, kokia
teaptinkama tik rugsjo viduryje. Nepanai jokinakt i vasaros, i kitmetlaik. Lyg i vario skardos ilenkta ir pakabinta
virs galvos. Ji gaudimtais i tolybiateinanibals. Ji gaudvisa ir virpjo lyg sisibavusi varpo irdis, nors jau varpininko
ir ingsniai nutilu varpins sien. Kain kur kaukir maurojo kuliamoji, skubindama baigti vismetdarb. Kitur jau dainavo
talkininkai pabaigtuvse. vingavo arklys, skalijo unes. Dundjo tilto grindinys po vaiuojanio ratais.
Doveika jo namo. Jis gro i kitos puss. Prie daugel metjis buvo atjs bganiu iemos keliuku ir sustojs viduryje
kiemo, i vis pusi pikt un ninkamas. Kain kas bendra buvo abiejose kelionse. Po daugelio met jis jo namo, jo
atsikariauti savo Basiuliki.
Ar besusps? Ar nebus pavluota? Pavluota su visu gyvenimu. Jo beprasmybikilo prieais kaip juodas mikas. Jis bus
nugyvens be reikalo. Tuiai. Nieko nebepaliks po jo. Net vardo. J umir greiiau, negu smliu une jo mintas pdas. Jis
nesulaukvaikir palikuonii savo numyltosios. O snus ne jo. Jis motinos. Jis graudiai verkant motinos kapo. O ant jo,
ant tvo, kapo neverks. Taip gyvenimas griva ir susiaio skeveldras, kad kili turti to sau naudos ir patogumo. Jis bus
puvsi stuobriu, kad ant jo triai sulapot svetimos atalos. Bet jis negaljo su tuom sutikti. Jis kratsi ir purtsi visomis
igalmis, nes ir jo norai buvo tokie pat kaip ir jos - diaugtis ir mylti.
Jau jis pasieksavo lauk ribas. gudusia akimi galjo iskirti tams medi kuokt ir trobesius jame. Jokios viesels.
Basiuliks miegojo. Mediai niksojo, nejudaniomis akomis prideng stogus ir keli. Jis atjo taip tykiai, kad n unys
nepajuto, ir sustojo prie dur, galvodamas, kaip jas atidaryti, kad nesukelttriukmo. Bet durys buvo neuautos priemen,
neusklstos ir virtuv. Viskas priklausnuo to, kaip jas atidaryti ir eiti taip, kad nepajust. Viduje buvo kas nors, kas vliau
turjo ieiti. Todl jos neurakintos. Jis atsikvp paskutin kart, traukdamas kuo daugiau oro, lyg nerdamas vandenin. Jis
turjo pasiekti lentyn kampe ir pasiimti kieninlemput. J pavyko i karto ugriebti. Tada isitrauk i kiens pistoletir
koja pastmduris.
Jos lova tuia. Ir nyms, kad ji btbuvusi kambaryje. Ir jo kambarys taip pat. Minutjis ilsjosi. Jis alsavo sunkiai, lyg
viskeli btatbgs risia. Nusimet apsiaust, tvojo paalin skrybl. Ji ijusi. Mergos knarkia savo kamaroje. Jos juk
nieko neino. Duris ji pasiliko atviras, nes vis tiek tuojau sugr. Tereikia tik palaukti, atsisdus patamsyje prie lango. Viena ji
nepareis. Ji jauiasi turinti tiek daug laisvs. Visilgrudens nakt.
Doveika ryosi laukti. Kelios minuts tebuvo prajusios. Trokulys privertatsikelti ir gerti i viso kibiro. Bet jis jaut, kad
per daug jo jgoms sdti ant kds ir laukti. Jo ramyb, tik perengus namslenkst, suiro gabalais, pabiro lyg vyro sauja,
atgniauus konvulsikai sutrauktdeln.
- altai, altai... Laikykis, Petrai... - kaupdrsDoveika.
Jis dairsi u ko nors nusitverti. Jis turjo itverti iki galo. Visu baisumu pamat, kaip beprotikai tmotermyljo. U niek
pasaulyje negaljo jos nustoti. Atsidarspintir nesirinkdamas ugrieb butel ir, itrauks kamt, lenk godiais gurkniais.
Kas ten buvo - buvo nesvarbu. Jis troko ugnies - ulieti ugniai viduje.
Mets butel, nuvangjus kakur kampe, jis ilk kiem. Saugotis jau nebebuvo prasms. Tegul dabar saugosi kiti.
unes j apipuol ir. vizgindami uodegomis, okinjo aplink. Sausi lapai vlsi po koj tuiame ir tamsiame kieme. Ties
eimynine vos susilaiknepargriuvs. Susikeiks blyksteljo lempute. Laurynas sdjo ant suolelio prie durir nykiu spaud
prigesusipypk.
- Neviesk akis, ba kai trauksiu, tai ilks i nagta tavo plampa! - suriko piktai apakintas mogus.
- Kur eiminink? - paklausDoveika.
- A karves ganau, ne tavo eiminink.
- Bet gal tu inai, kur ijo? Ar nesak, - tyliu ir nelygiu balsu meld pasiiaus senis, su ginklu vienoje ir lempa kitoje
rankoje.
- Kas a jai, kad man sakytsi, kur eina?
- O kur vyrai?
- Kokie?
- Tilius? Jonas kur?
- Vyrai talkoje. Jon isived Prasiaus vaikas pabaigtuves, - papsjo ugesusi pypk lubasis, nesikeldamas nuo
suolelio.
- Tai ir eimininkgal isived?
- Gal ir isived.

- Kaip tu su manim kalbi? Velny tu nudvss! - atsitraukDoveika, tartum usimodamas.

- O tu, Petriuk, taip neokink. Jei per daug ulups, tai eik, isimiegosi, - lygiai, vienodai kalbjo piemuo.
- Nutilk! O ko tu nesidrieki gulti?
- Mans nekeli i ryto, tai ir vakare nepaguldysi. inau a savo laik.
Doveika mai apsisuko ir metsi sod, apviesdamas krmus, vitruodamas iilgai alitvori, apiekodamas glynus,
juosiamus plaivyruottak. I ten pasileido laidarius, darines. Susirado kopias ir pasilipo ant ieno. Berno guolis buvo
tuias, kaip ir jos lova jos miegamajam kambary.
Po to jis nebeinojo, kur pulti. Rankos bejgiai nukrito prie on. Bet greitai atitoko, lyg auspakudtas. Kakas sakyte
sak, jog dar ne viskas. Viena vieta, kaip tyia, liko pabaigai. Jis buvo tikras laimsis. Tik ubgti vidun ir pasiimti autuv. Jis
perlau ir patikrino, ar oviniai vietoje. Jie tebebuvo tie patys - stambieji ratai ir dideliu utaisu, kuriuos sudjo po gaisro
mike.
Ten, laukgale, stovjo vienia darin, kuritaip norjo nusigriauti Krivickas. Jprikroviki iukuro vasarojumi. Doveika
skubjo prie darins. autuvlaikpo paastim. Jis paino savo dvivamzd, ibandytdaugelyje mediokli. Ilgus metus jis
priklausmediotojrateliui.
Bebuvo gal tik pora ariam varsn, ir jis sultino ingsn ir paruo klaus. Jam pasivaideno cigarets ybteljimas. Akys
pertjo nuo tempto irjimo. Jis galjo suklysti. Bet kain? Ten tikrai degsi cigaret. Ten buvo jie. Bausms valanda atjo.
Jis paklautuv, engdamas priek.
Staiga viesa plsteljo, lyg btkas itrauks ibinti po skverno. Liepsna paoko porsieksni, i tamsos ipldama
vis darins sien, nukarusi pastog ir mog, staiga pakylant ir bgant. Jis bgo kiek ikerta, pasidavs priekin, galv
panarins. viesa nuo darins j vijosi. Jis plsi ibgti i to baisaus ugninio rato. I puss vio atstumo Doveika paspaud
gaiduk. Jam nereikjo autuvo npasukti. mogus lktiesiog, ir antrasis vis jpaguldknipsi.
Darindeg kaip ibalu aplietas skuduras. Liepsnos isimu aukiau stogo. mus vjo blkis susuko ir ine plnis
vidurin juodo ir krauju pasruvusio dangaus. Ugnis variai ir greitai atliks savo darb. Prie jos nebuvo kas veikti. Jis atsisuko
gulint. I nugaros negaljo painti, kas toks padeg jo darin ir ktok jis nuov. Turjo pasilenkti ir apversti. Krivickas
Vargdienis guljo ant sausos ir sumintos raienos. I burnos sruveno kraujas. Akys iplstos, lyg lupamos i kaktos. Jis nerod
jokio gyvasties enklo.
Ir siaubas mai sukaustDoveikos snarius. Metautuvir pasileido bgti. Jis taip pat tenorjo, kaip ir Krivickas, ibgti i
klaikios ugnies nusviesto rato ir pranykti tamsoj. Bet kur jis gal jo nubgti? vius girdjo plati apylink. Laurynas j mat
ieinant su autuvu tja kryptimi. Jis gro. Doveika sprendgreitai ir nedvejodamas. Savisaugos instinktas pabudo ir uvald,
suteikdamas judesiams vikrumo ir jgos raumenims. Jis grieb nuautj u paast ir vilko atgal prie ugnies. Jis stojo
pasiutusias lenktynes, imesdamas paskutinkauliuk. Jeigu laimdar nenusigrnuo jo... Kas greiiau - ar jis pasieks ugn, ar
mons atbgs prie gaisro? Padegjas turjo ti prie ugnies. Tik toks tebuvo isigelbjimas.
Bet jgos j apleido lygiai staigiai, kaip ir buvo atsiradusios. Jis i girdo dundani em ir ksnius. Paleistas negyvlis
sudribo prie jo koj.
- Ei! Ei!
- Ei! Palauk.
Aplink buvo viesu kaip dien. Basas ir vienmarkinis ant nebalnoto arklio uoliais lk eigulys Baiktys. Dar arkliui
nesustojus, jis oko emn ir pribgo.
- Negyvas?
Doveika irjo kain kur on.
- Tai kas ia buvo?
Nieks ir tai neatsak. I toliau pasigirdo atbganinioktimas. Guas, jo kaimynas kalvis. I kitos puss dar kakas.
- Jau po Krivicko, vyruiai, irkit! - saukeigulys atbgusiems.
- Nebegyvas? Kaip?
- Kas jumu, Vargdien?
- Va, pasiirkit. Visas utaisas kaip sauja suvarytas krtinn. auta i arti -jokio skleidimo. Ir kokiais ratais! Vilkiniais.
A inau, - aikino Baiktys, vienu keliu priklaups prie lavono.
- Gal dar gyvas?
- Kas duos? Jau apstings.
- Tai kas jgaljo?
Eigulys atsikl. Nejauki ypsena draikjo suveltus sus. Ir pasidair.
- Ogi ten autuvas ant dirvono numestas. Atnekit. Pusbernis pabgjo ir atne autuv. Eigulys pauost vamzdius,
pavart.
- Ktik auta. Ar pasti, Doveika, t autuv? Ne? Nepasti... Tai a j pastu. Su juomi eidavai zuiki ir ani. Geras
autuvas ir brangus. Usieninis. Tik dideli ponai tokius sitaiso. Andai, maiau, kabjo paties seklyioje.

Doveika tebeirjo kain kur. mones valgsi vienas kit. Ugnies niekas ir neman gesinti. Liepsnos tratjo ir kilo taip
auktai, jog lai pat dang ir siek vaigdi. Darin plekjo lyg iaud kupetys. Jokia litis jos nebegaljo ugesinti.
mons trauksi. Per karta darsi. KrivickVargdiennuneatokiau ir paguldant eios. Vienas uspaudjam akis.
- Bet kodl jis vilko j prie ugnies? - klaus eigulys tartum nenumaldomas prokuroras, atsisuks liaud. - Ar sudeginti
norjo? ia man tai neaiku. Pamaiau nuo tolo atjodamas ir pradjau rkti. Tada numet. Pasiirkit! Jo rankos kruvinos.
Liaudis giojo peiais ir baimingai kudjosi.
- Aretuoti tave, Doveika, reikttuoj pat. Prie liudinink, - pasakeigulys Baiktys kaip vienintelis, turs rysu valdia.
- Eik po velni! - prakopro sukstus dantis Doveika ir nujo.
Jo niekas nesulaik. Jis jo namo. Tesiildo prie ugnels subggeri kaimynai. Vis iokia tokia pramoga ir pavairinimas
kasdienybs. inakt juk dar nieko neatsiliks. I ryto tik atvaiuos ir j pasiims. O kur dar rytas! Kienje ugrieblemput.
Per daug viesu ir taip. Nors skaityk, atsisds ant ols. O kam jis tlemputneiojasi, kai itaip viesu? Alia. Jis ketino kai
kam paviesti akis ir jose ivysti siaub. Tik ne ant jujo. Gaila. Labai gaila. Ko taip labai gaila? Jis klaussi savo balso.
Palauk. Ko gi jis gailjosi? Umutojo, nuautojo Krivicko? U darin- mog. Kiek metu tai? Kiek kain met?
- Baigia degti. Jau po visam, - ukalbino pro aleinantis. Tai Laurynas pluo, pasispirdamas savo suriesta koja, ir jlenk.
Doveika nespartino ingsnio. ten nebereikjo skubti. Jis pasiskubino kitu atveju. Pus minuls vliau, ir Krivickas bt
dings tamsoje. Lemputtai tikrai nenaudinga tokioje viesybje. Jis numetj. Ir kas dar kitoje kienje? Btutekir ito.
Pistoletu bgantjau tikrai nepataikysi. Nereikjo autuvo imti. Nereikjo.
Raudonos gaisro dms krito ant Basiulikistog. Mediai, lyg ikelti i savo vietir persodinti naujai, keistai drebjo visais
likusiais lapais, trukteljus vjui. Po mediais briavosi i pakampisusirankiojgyventojai.
- Pramoga. Pramoga visiems. Teatras be pinig. Juk nuobodu pasidaro, kasdien tpatir tpattematant.
Doveika kitino pamale ir kartojo odius, kartojo sakinius. Jis rezgpainimint. Jis rikiavo isklidusius daiktus. Jis lav
juos lyg luota palaidkiemo sml krveles, didesnes krvas. Kad paskui galtsusemti. Jis buvo geleins tvarkos mogus.
Visamipravert, besiremdamas ja. Ir i visto reikalavo. Ir visbdaltiniu laiknetvark. Kaipgi be jos?
Ir ko jis buvo ijs, jei ne tvarkos daryli? Ir kam jis pravertvismieldien, ar ne tam, kad atstatytpalijusius reikalus?
J reikjo tik suprasti. Ir ten teisjai tai pairs. Jie turi savo akis. Ir j burnos kalba statymais. Ar jis ne statym jo
paremti sava ranka?
Tegul atsako tie, kurie ino geriau.
Tik bdos trupuiuk, kol tiesa paaiks. Dl pramogos jaunimui. Mieliems kaimynams. Mieliems... Ir jai taipogi. Utataigi.
Ji net negaljo sivaizduoti geresns pabaigos. Ji net nelauk, kad taip greitai atvaiuos ir isive senj Doveik. Bet i viso juk
niekas ir nebus pasikeit. Geriau, kad dabar niekas nesipainiotant tako...
Laurynas rksavo pypkut, atsiliejs medio, persims didingu gaisro reginiu. Pati eiminink, apsupta kio samdini, ten
stovjo ir grjosi. Anksiau, kur ji gim ir uaugo, jos skurdiam miestelyje, nieks nepadeginjo darini su brandi jav
krviu. Tilius krpteljo on, jam artinantis.
Jis btjs ir prajs. Bet jie stovjo ant jo tako.
- Kur js buvot, kai a jsiekojau? - paklaus.
- Kas mes? - atsiliepklausdama jaunoji kio eiminink, Monika Doveikien.
- Js, js, - durdamas pirtu, rodDoveika. Ir suriko, kiek igaldamas. - Mergos, gult!
Bet jos tam ir buvo mergos, kad neklausyt. Tik panyrino elin ir usiglaudu medi, tikdamosi tigirsti ir pamatyti.
Monika pasiliko. Ji nelaiksavs merga.
Doveika sirmrankomis onus, kojas isktir atsilo. Jo nugartvilkgaisro raudonis. Jo veido nebuvo galima irti,
utamsinto dvigubai sutirtinteli. Jis atrodymiai didesnis negu i tikrj. Jo suvelti plaukai liepsnote liepsnojo.
- Ponia Doveikiene, kaip jums gerai viskas susiklost. Geriau nsapne nesapnavot.
- Kas?
- Tenai, - mojo atgaliom ranka. - Patariu nueiti ir vietoje apirti. Ryt bus per vlu. Ryt mus abu isive.
- Kjs, Doveika, dl Dievo meils?
- Tylk, gyvate!
Nors tai ir netiko, bet parankesnio odio jis tuo metu nesusigraib. N viena tikroji per daugel met jam nekirto, nors
tkstaniai jliauiojo aplink. Jis itarltai, vos girdimai, juos palyddamas nuostabiai staigiu judesiu, netikimu tokimet,
rank nuleisdamas kelni kienn ir tokiu pat grei iu keldamas auktyn. Tilius oko pirmyn, petimi kliudydamas ir
pargriaudamas ant ems Monik. Jis puolant itiestos rankos, leidianios vien po kito vius. Puss ingsnio betrko, ir
btivengs tos rankos. Jie susidrir krito abu.
- Pala, pala...
Tai Laurynas pasak, skubdamas kiek igali. Ir jei nespjo, tai tik dl savo sugadintos kojos. Bet rankos jo buvo kietos ir
vinklios, kaip kadugio aknys. Jis prispaud Doveikos sprand, o kita jo rank, begrabaliojani nukritusio ginklo. Monika
kniubo keliaklupsia, apsikabindama Tiliaus kakl.

Jis atsisdo, abiem rankom suspauds deinj on. Pro pirtus sunksi juodi, lipniai tir ti laai. Vaizdingoje gaisro
pavaistje jie atgavo savo tikrjspalv.
- Nieko. ia kain kur truput...- prasiiepvaikinas, patsai netikdamas, kad beveik neskauda. Jos rankos taip nuostabiai
velniai glaudjo neskustveid.
- O js ko ten snarpsot? Nekit en vadias ar kokivirv, - savo ruotu suriko mergoms lubasis. Ir taip, kad ioms n
mintis nekilo nepaklausyti. - Reikia gi PetrDoveiksuriti.
Visu groiu ir visa jga pavaistkoprugsjo dangun.