You are on page 1of 322

Alessandro

D'Avenia

dal ykai ,
k u r i

niekas
nei no
I ital kalbos vert Ramun Vaskelait

A lm a littera
v1! ('Jr

UDK 821.131.1-31
Da454

Versta i:
Alessandro DAvenia
COSE CHE NESSUNO SA
Arnoldo Mondadori Editore S.p.A.,
Milano, 2011

i knyga yra groins literatros krinys. Vardai, personaai, vietos ir nutikimai


yra arba autors vaizduots kriniai, arba naudojami kaip menin priemon.
Bet koks panaumas tikrus vykius, vietoves ar asmenis yra visikai atsitiktinis.
Leidjas visomis igalmis iekojo, kas atsakingas u dain tekst
platinimo teises, bet nepavyko rasti.

ISBN 978-609-01-0717-1
2011 Arnoldo Mondadori Editore S.p.A., Milano
Virelyje panaudota nuotrauka, Marta DAvenia
Vertimas lietuvi kalb, Ramun Vaskelait, 2012
Leidykla Alma littera, 2012

Mano sesms Elizabetai, Paolai ir Martai


gyvenimo man dovanotiems perlams

Jei trumpaamis mogus pasirinkti galt, k nori,


Nieko nelauks, a tvo grtam dien sau rinkiaus. *
Homeras Odisja, XVI, 149-150

* ia ir toliau Odisjos vertimas A. Dambrausko.

PROLOGAS

^ ^ a i sukanka keturiolika, ji sdi valties prieakyje. Akis, alias, besi


ypsanias, ilgesingas, lyg magnetas traukia horizontas - linija pernelyg
ryki, kad nekelt baims. Pasaulis - kriaukl. Atsiaukia viesai, ati
duoda vis, kuri gauna, net ir eli pavidalu. O viesa - tik auros
potvarkis. iaurus, nes kai prieinama prie viesos, prieinama ir prie
verksmo.
- Atrodai kaip laivak! - kteli jai tvas, stengdamasis nustelbti
vjo, stumianio valt Tylos uutekio vandenis, im.
Iekodamos grobio, vanden kapoja uvdros, pailsusios tupia ant
jros. Sausas kranto kvapas - jau toli.
Margarita, atstaiusi nuogas kojas vjui ir orui, pasisuka ir ant du
gno lentos pastato vieutlius keturiolika met. Suira. Tvo veid
nuvieia ypsena - jis tokio amiaus, kai kiekviena linija ir raukl yra
ten, kur ir turi bti, o veidas begdikai byloja, kas buvai, esi ir kas
bsi. Vels plaukai juodi, kaip Margaritos, akys, jeigu taip gali bti,
dar juodesns u plaukus, - Margarita alias, skaidrias akis bus nugvel
busi i mamos, - barzda k tik nuskusta, oda pakvpinta odekolonu po
skutimosi, kur mona dovanoja nuo tada, kai jie tapo suieduotiniais.
Eleonora su maesniuoju Andrejumi liko namie ruoti ventini
piet. Margarita, sunertas rankas atremdama smakr lyg palang,
neva sieidusi perklausia:
- Platak?

- Ne platak, o laivak!
- Kas ta laivak?
Tvas, akimirkai paleids vair, mets vilgsn vjarodes virves,
prigludusias prie burs, atsako mosikuodamas rankomis, sakytum, o
dius piet:
- Senovs jrininkai laiv pirmagaliuose skaptuodavo mogaus fi
gr, turini juos saugoti. I pradi tik milinikas akis, kuriomis
laivas matydavo kurs. Vliau jos virto moterikosiomis dievybmis grauolmis hipnotizuojaniu vilgsniu, pajgiu sibuoti bangas ir
baiminti prie.
Margarita prisimerkdama juokiasi. Pasiro ir grta prie ankstes
ns pozos. Nuvilnija plaukai - juoda vjo ikedenta, viesos imaudyta
kaskada. Ji grai ir nejudanti kaip laivak, akys jrins - alios rainels
drgnos nuo aar, oro diovinam per greit, kad likt bent menkas
enklas. Keturiolikos verkiama danai, nesvarbu, i diaugsmo ar i
skausmo. Aaros nesiskiria, o gyvenimas toks trapus, kad lydosi kaip
prie ugnies vakas: nusineria vaikas, inyra moteris.
Margarita pasibuoja kojomis, ir jra nuogas pdas paeria viesos
bei vandens konfeti; ji spardo horizonto linij, bandydama j sutrau
kyti. Bet linija lieka kokia buvusi. sistebeilija - tarp dangaus ir ems
itiestas gyvenimo lynas, tai ji ant jo, laikanti pusiausvyr. A vita e
nu filu* - visuomet sako moiut Tereza savo krato prigimtine kalba.
O keturiolikos nuogomis pdomis savo lynu vaiktai lyg akrobatas,
pusiausvyra bna stebuklas.
Gyvenimo vasara. Naujo amiaus aura. Ttis ir ji, vieni burinje val
tyje, kelios dienos iki pradedant lankyti auktesnisias klases, per jos
gimtadien. Margarita akimirk usimerkia, itiesia nugar ant karkaso,
* Gyvenimas - tai silas (sicil.).

/o

iskeia rankas. Paskui vl atsimerkia, ir nematoma galia pasibuoja


bur. Vjas. Jo nematai ir negirdi, kol nesusiduria su klitimi, kaip
vis t dalyk, kuri bta visuomet. Bent jau jra atrodo be rib,
nors pragystama tik jas prijus: atsitrenkus kil, virstama putomis,
sirus uol - garais, plakantis papldim - ma. Grois randasi
i rib - visuomet.
Tvas sulaiko vair, prieina Margaritai i nugaros, nustebina j ap
kabindamas, pakelia. Visa nutvieskia viesa, ji prasiskverbia pro od,
pasiekia kn. J spaudia tvirtos tvo rankos, dengiamos balt mar
kini, atraitot iki alkni. Su jros kvapu susimaio iltas ir sausas
odekolono po skutimosi kvapas. Tvas kniaubia nos dukrai sprand,
pabuiuoja. Kartu suira horizont, ji susigsta savo neramaus naujo
kno, jauiamo veik kaip kalt. Utat linija, skelianti perpus dang ir
jr, tvui esant alia nebegsdina, artinasi, kad bt kirsta, ityrinta,
perskrosta valties priekiu, it kokia popierin scenografija.
- Esi graiausia pasaulyje mergina. Mano perliuke. Diaugiuosi! sako tvas, vl buiuodamas. Taip j vadina todl, kad vardas Margarita
lotynikai reikia perlas. Tai jis kartojo itiek kart. - Lotyn kalba
man seksi, visuomet priduria.
- Vien dien galtume nuplaukti Sicilij. Noriu ivysti t gelto
nj nam, apie kur visuomet kalba moiut, sod su jazmin kekmis
prieais ir figavaises opuncijas, - sako Margarita senels balsu, sivaiz
duodama, kad toki vaisi kaip i jos pasakojim, kaip ir granat,
gelton ir balt, tikrovje negali bti.
- Nuplauksime.
- Paadi?
- Paadu.
Perliuks onus skalauja vandenys - taip pavadinta ir valtis.
- Kodl vis vali pavadinimai moteriki?

Tvas neatsako, tyliai msto, odius traukia lyg i ulinio dugno.


inoti jos tvas visuomet ino visk.
- Ant Ulikso laivo, nupieto knygoje, kuri labai mgau maas,
buvo urayta Penelop. Kiekvienas jreivis turi uost, namus, ku
riuos gali grti, nes turi ten jo laukiani moter, o valties pavadinimas
jam primena, dl ko plaukiama jr...
Kalbti ttis moka. Panorjs bna poetas.
- Kaip tu turi mam?
Tvas palinksi.
- Tti, a bijau... pradti mokslus licjuje. Neinau, ar seksis, ar
patempsiu, ar patiks bendraklasiai... Ar bsiu kuo nors... Ar susirasiu
vaikin. Bijau lotyn kalbos, nesu tokia kaip tu...
- inai, lotyn kalba ir mane baugina... Vis dar sapnuoju, kaip esu
klausinjamas veiksmaodi asmenavimo paradigm ir nieko nepri
simenu...
- Paradigm? Kas jos?
- Na, pavyzdiui... - jau sileis vien i savo beribi aikinim
tvas, bet dukra greit nukerta:
- Tti, bijau, - ir akys apsipila aaromis.
- Kad ir kas atsitikt, juk esu a.
- inau, bet nuo to baim nedingsta.
- Vadinasi, gyveni.
- K nori pasakyti?
-Jei bijai, vadinasi, gyvenimas pradeda kreiptis tave tu. Tu tam
pi moterimi, Margarita.
Ji tyli, apmsto od moterimi. Tas gsdina. Skleidia per daug
viesos.
Tvas j suspaudia dar tviriau.
Genujos lanka, besidriekianti u j pei, tio glb padidina uo
lomis, pakrantmis, kalnais, emynais, j iplsdama iki begalybs, ta
rytum tvo glbiu glbt visa visata.

Margarita kvepia gaivaus jo kvapo, pajgaus nuraminti ir tikinti,


jog pasaulyje yra tam, kad j itirt, kaip sitikino per nardytoj kursus,
kuriuos lank i vasar.
Tylioji Perliuke raio jr - ta yra lengva puta. Neatskirsi, kur
diaugsmo, kur baims aaros. Margaritos veide pirmosios plauna ant
ras, visas pasaulis - gimtadienin tvo dovana dukteriai.
Tvas aaras nubraukia itiestu smiliumi, panaiu aprasojus stieb.
Vien parodo Margaritai - aara iba lyg perlas.
Paaikina:
- Vien kart susapnavau labai grai moter, apsivilkusi baltu
paltu. irjo mane ir ypsojosi. A paklausiau: I kur tavo gro
is? Moteris man atsak: Viendien tu verkei, o a tavo aaromis
vilgiau veid. - Ttis patyli. Paskui priduria: - Viskas bus gerai,
Margarita, bus...
Margarita tais odiais patiki, pasitiki tomis rankomis. Juk negali
inoti, kad gero nebus, gal todl ir toliau verkia i diaugsmo ir i
skausmo, neinia, ko daugiau perl, gaminam jos aki, cheminje
sudtyje. Nort to paklausti tio, bet susilaiko.
it dalyk niekas neino.

I DALI S

GROBUONIS

Taipf lengva kalbti apie skausmqy


kai paiam neskauda. *
V. ekspyras.
Daug triukmo dl nieko

Vert K. Boruta.

spintoje, - pasak vaikas motinai.

Margarita ir Andrejus k tik parjo namo. Neivengiamai artjo moks


lo met pradia, bet atrod, kad itas saultas rugsjo sekmadienis ne
nort taikstytis su faktu, jog atostogos u dvideimt keturi valand
baigiasi. Kaip kiekvien sekmadien, jie buvo pas moiut Terez.
Margaritai paatostogavo ir irdis, ir oda: tais mnesiais atrodydavo,
lyg jra, kaip ji elgiasi su naktiniu papldimiu, bt gludinusi kn
ir siel, o pakrantje palikusi vien i t spiralini kriaukli, kurios
saugo jos garsus ir paslaptis. Jai patikdavo glausti prie ausies kriaukl,
puoiani sen stiklin staliuk pas moiut, - ji gaivindavo atostog
prisiminimus, nabddavo apie prarastus pasaulius, kuri liko tik neiifruojamas aidas, nes niekas nemoka jo alfabeto.
Tai buvo atostogos baigus trei vidurins mokyklos klas*, nor
josi, kad itas laikotarpis tstsi iki begals: joki uduoi, joki rei
kaling perskaityti knyg. Tik licjaus baim - nauja mokykla, nauji
moksladraugiai, nauji mokytojai. Beprasideds naujas gyvenimas, jo
kontrai neryks kaip akvarels. Bet Margarita jautsi tvirtai, buvo
pasiryusi paveiksl ubaigti. Spalv skolino rugsjis.
* Italijos vietimo sistema yra trij lygi: nuo 6 met pradedama lankyti pradin mo
kykl (mokomasi 5 metus), paskui einama vidurin, kur mokomasi 3 metus, vliau
lankoma auktesn vidurin mokykla (licjus ar pan.). Margarita yra baigusi vidurin
mokykl ir rua&asr-kjjikyti licj. (Vert. past.)
//

Moiut Tereza buvo raudonoji uvel, bent jau taip pasak Andre
jus. Kita vertus, taip ji kalbdavo ir pati, kartodama savo glaustj sicilietik posak: Si vu sapiri a verita, dumannala ai picciriddi*. Gyveno
viena. Vyras, senelis Pietras, mir prie tris penkmeius. Dabar vienin
tel jos draugija buvo ankai ir Ariel - raudonoji uvel, gyvenanti
stiklo burbule. Andrejus j prairdavo valandomis: uvel prie pele
k turjo balt dry, dailutl irantym ir dvi didiules neiraikingas
akis. Sukiodavosi stiklo rutulyje tarp apibrizgusi dumbli ir raudono
koralo gabanos - vienintelis gyvenimo scenarijus. Puldinjo, lyg kas
kart atrast k naujo.
- Moiute, bet ar Arielei nenuobodu bti udarytai vis tame paia
me kambaryje?
- Ne, Andrejau, raudonj uveli atmintis curta curta** - trij
sekundi, - paaikino jam senel, - ketvirt jos visk pamirta, vyst ir vl i pradios. Ariel savo dumblius kas tris sekundes ivysta pirm
kart, savo koral irgi atsitrenkia pirm. Visuomet priato - patenkin
ta, jai nepabosta niekad.
Andrejus nebesak nieko - danai pasislpdavo tyliame paikame
burbule, sudarytame i susimaiiusi tikrovs ir fantazijos.
Einant laikui, moiut Tereza per j apsilankymus pradjo labai
danai kartoti t pat - neinia, kad bt geriau siminta ar kad per
daug skubdama pamirdavo, - todl Andrejus vienkart ir tar Mar
garitai: Ta moiut - kaip raudonosios uvels.
Margarita j nuvelg susidomjusi, kuriam laikui liovsi rayti ntj trij odi SMS ir pagalvojo, kad brolio DNR esama genialumo.
I tikrj genialumas buvo savaiminis vaikikas - vaikai sako, kaip
yra: Si vu sapiri a verita, dumannala ai picciriddi. Einant laikui, senel
darsi vis panaesn Ariel - klausdavo, ar tel mu kiauin, nors
* Jei nori inoti teisyb, paklausk mai (sicil.).
** Trumputl (sicil.).

bdavo k tik muusi. Margarita kartais suirzdavo, bet Andrejaus itai


netrikd, nes kartoti vaikams - pats normaliausias dalykas; jis ir pats
nordavo, kad prie mieg bt sekama ta pati pasaka su tokiomis pat
detalmis.
Senoliams ir vaikams odiai yra ne tam, kad bt aikinama, teisi
namasi, teisiama - jie kaip silo mazgai, jais patvirtinama, kad pasau
lyje tebetvyro tvarka: Cu nn fa lu gruppu e la gugliata, perdi lu cuntu
cchi di na vota. itaip kalbdavo senel, bet niekas nesuprasdavo, kad
ji sako paprast kaip jos receptai ties: kas nemezga mazg, pameta
sil. Taip ir gyvenime.
Jie parjo namo neini j rieut spalvos popieri tvirtai pakuotu tortu,
apritu viena i raudon juosteli, kurias moiut laikydavo staliuje niekuomet neatsimindavo kuriame. Margarita eng savo kambar
ir leidosi apglbiama rugsjo sauls spinduli, srvani pro atlapot
lang. sijung radij, o veidrodis tarsi magnetas prikaust veid, kelios
savaits vis asimetrikesn, patiriant keist transformacij, kuri prasi
djo nuo skruost tsimo, skruostikauli rykjimo ir ali aki, pirma
pernelyg apvali, dubimo. Nematomos rankos mink jos kn lyg tor
t, taip norjosi veidrod panardinti savo rankas, kad pati dalyvautum
tame paslaptingame rituale. Knas irgi atsiliepia - tai visuomet senas ir
visuomet naujas gyvybs alsavimas.
Tikrindama besikeiiant kn, Margarita pakraip veid dein
ir kair, pasiguod juodais, ilgais, paslankiais plaukais - ita savastis
kartu su akimis jai patiko labiausiai. Utat ausys atrod per maos,
patimpiodavo jas, tarsi galt pailgti. Dantys balti ir taisyklingi, l
pos plonos, bet klusniai reikianios paius skirtingiausius jausmus,
krtin vos irykjusi.
Radijas kambar pripild odi, saul - viesos, vjas - prietaring
kvap.

Maybe Im in the blacky maybe Im on my knees.


Maybe Im in the gap between the two trapezes. *
Margaritos akys nuklydo tutum. Ji prisimin, k pasak ttis val
tyje, tie odiai buvo kaip ausyse skambantis priedainis, kurio neieina
imesti i galvos:
viskas bus gerai.
Iorinis pasaulis atrod panaus jos okio laukiani scen ir, nors
irovai kl baim, ji inojo, kad ukulisiuose yra j mylini ir palai
kani moni: ttis, mama, brolis, moiut, draugs.
Margaritos ventov nepasibelds jo Andrejus, ji net nepasteb
jo. iupo Margarit u rankos, kad ivaduot nuo paauglik god.
Sprag-si! - tar atkidamas apatin lp, kaip paprastai daryda
vo, kai reikdavo tikinti seser, nepajgi atsispirti tokiam po lietum
palikto kaiuko elgesiui.
Andrejui buvo penkeri, jis buvo blykiaveidis, viesiaplaukis,
akys - mlynos. Danai kalbdavo pats sau vienas, sekdamas siueto
linija ir sivaizduojamais personaais. Man, kad skaityti jau moka,
nors i tikrj paino tik kelias raides ir dar neieidavo j susieti.
Margarita imok jas skirti, prispausdinusi ant dideli lap, panai
pradins mokyklos plakatus, milinik elegantik raidi, susiet
su rykiais paveikslliais: drugeliais ir vynytmis, nyktukais ir slibi
nais... Deja, spausdintuvo raalas, kuriam reikjo atlaikyti iaur
eksperiment, isibaig, ir Andrejui teko pasitenkinti tik kiek daugiau
nei puse abcls, taigi ir pasaulio. Bet jam uteko kurti slaptoms
an veikj, nakties viduryje atlipdavusi nuo lap, istorijoms: ial
* Gal a tamsoj, gal parklups.
Gal tutumoj tarp dviej trapecij pakibs. (Ang.)

ks nyktukas sulamia visas vynaites, ugnim spjaudantis slibinas


beviltikai pamilsta drugel.
Kai tik galdavo, Andrejus jos praydavo paspraginti sprag-si ne tiek i noro, kiek geisdamas igirsti, kaip jie sprogsta. Margarita,
pradjusi moterikti, spyriojosi. Jai patikdavo, kai brolis pamaldauda
vo - lpa atkita, akys ilgesingos. Ji ypteljo.
- Palauk virtuvje. Ateisiu.
Norjo iklausyti dainos pabaig. Nepaksdavo, kai daina bdavo
pertraukta, tarsi kas neubaigto pakibt ore ir pasaulyje, o netvarkos
palikti ji nenordavo. Daina sklido:
Every tear
Every tear
Every teardrop is a waterfall. *
Vis odi Margarita nesuprato, bet mintis, kad kiekviena aara
virsta kriokliu, jai patiko.
Andrejus virtuvje jau buvo usijuoss tv dovanot prijuost. I
tikrj tat bta didiulio seilinuko su urau Oficialus ragautojas.
Stovjo ten ikls rankas, kaip buvo imokytas moiuts Terezos ta neleisdavo imtis jokio kulinarinio veiksmo prie tai neaprodius
nuplaut ir nuluostyt rank. Andrejus lauk, kad Margarita duot
nurodymus - tokius, kokius duoda chirurgas, pasirengs svarbiai ope
racijai.
Margarita pastebjo suybsint atsakikl. Telefonas lyg ir neirk - arba nuo pasaulio ir tariam jo skubi reikal bus atitraukusi
visu garsumu paleista muzika, arba skambinta tada, kai jie buvo
* Kiekviena aara,
Kiekviena aara,
Kiekvienas aaros laelis lyg krioklys. (Ang.)

pas senel. Paliktos dvi inuts. Pirmoji Anos, mamos draugs, pranedavusios prastas visikai jokio dmesio nevertas inias, paprastai
apie miesto vitrinoje pasirodiusi nauj suknel, kuri tobulai tin
kanti prie jos sudjimo ir aki. Eleonora, paskambink man, vos tik
galsi.
Kita inut buvo tvo.
J tyliai iklaus tris sykius, negaldama patikti.
Margarita suakmenjo. velnut keturiolikmets oda sugrubo, bt
galjusi net sueiti. Sekmadienis ir jra bemat ilindo pro poras. a
lios akys usimerk ir atrod, kad i baims isiners. Rankos, sudtos
ant virtuvs stalo, drebjo, lpos nuo kalenimo dantimis trkiojo.
Veido viesa ugeso it aibo trenkta lemput.
Ji pasuko tv miegamj - jo tyliai, maais ingsneliais, kokios
buvo keturiolikmets pduts, akrobat pakibusi vir gyvenimo lyno.
A vita e nu filu.
- Mit, kur eini? - paklaus Andrejus. Taip jis tardavo per ilg
vard - svarbiausi dal praleisdamas.
Margarita neatsiliep. Atsidar tv spint, kurioje slpdavosi vai
kystje sekmadienio rytais, kad igsdint pakirdusius tvus. Tie i
nodavo aidimo taisykles, ritualikai kartodavo deram sakin: Eime
adinti Margaritos, kas ino, kaip migusi ta tingin--. Tada ji ils
davo. Meil ir laim - tokie buvo gyvenimo sinonimai, baims nebuvo.
Ji lsdavo i spintos skreito, tvai j apkabindavo ir keldavo didij
lov, ten ji praddavo okinti. Nuo sekmadieninio tv apkabinimo
spintos tamsa bdavo pamirta.
Atidariusi spint Margarita ivydo medin dykum. Spinta pus
tut, slogi tutym daikt, kurie ms paprastai mgstami tik pilni:
baseinai, vokai, vygs.
Besigrauianti apleistumo tutuma Margaritos vies prarijo. Liko
tik nebekabani tio rb kvapas, gaivus ir sausas odekolono po sku

timosi aromatas. Btent t akimirk vyraujaniu jos gyvenime jausmu


tapo ilgesys, jis kristalizavosi sielos ertmse kaip irdies koralas - bran
gus, nes retas ir nepasiekiamas.
Ji susiriet kampe lyg kaiukas prie automobilio variklio. Plaiai
atmerktomis akimis irjo brolis, band suprasti, koks jam pasily
tas aidimas, koks neinomas odis apibdint t naujien. Bnant
penkeri, bet kokia paslaptis, net ir skaudiausia, tra aidimas - i,
imsi ir pulsi glb kaip tvo multiplikaciniame filmuke tigras Hobsas
Kalvinui.
- Udaryk, - altai paliep Margarita.
Andrejus, primerks akis, pakluso - lauk nurodym.
- Iki keli skaiiuoti, Mit? - paklaus, nepaisydamas, kad medio
lenta virtusi cementine siena. Vaikas pat tobuliausi skausm band
paversti aidim. Betgi skausmas neturi taisykli, dsni, potvarki jis nedsningas, asimetrikas, neteistas.
- Iki visada.
- Kas ia per skaiius? A jo nepastu.
- Skaiiuok, - tepasak Margarita.
Andrejus, iekodamas pagalbos savo dar pernelyg trump pirteli ga
liukuose, murmdamas skaiius pasitrauk koridoriaus gilum, bet
prijs madaug iki keturiolikos pradjo kurti.
Margarita tamsoje kitojo kaip moliuskas kriauklje, kuri gro
buonis usipuol atvir ir beginkl. Trapus knelis stengiasi uspausti
kiaukuto kratus tarsi arv, galint atlaikyti vis jros slg, bet ne
pasiruous nusmailintoms, chirurgikoms prieo nyplms. Grobuo
nis stengiasi itraukti j i saugi sien, iluktenti, suniokoti, keval
sutraikyti, atkirsti nuo srovs. Tvas vadino j taip - savo perlu, tai
yra Margarita, tai kartodavo tkstanius kart. Tkstanius kart me
lagis - jis ir jo kvapsnis.

Margarita vl pajuto, kaip smarkiai dunksi irdis, kaip tada, kai


glob ttis. Mu stipriai, skubinama grasinanios mirties, pykio,
skausmo.
- Mit spintoje, - pakartojo vaikas motinai.
- Andrejau, baik aidimus! - sudraud j isekusi Eleonora.
- Kur ttis?
Eleonora neatsak.
Andrejus nusived j miegamj.
- Koks skaiius eina po keturiolikos?
- Penkiolika.
- O paskui?
- eiolika.
- O kada bna ikivisada?
Eleonora atidar spintos svaras, tutuma atsigr ior. Dukra buvo
susirangiusi itutjusiame kampe, knas susuktas pagal skausm-spi
ralin kriaukl, tobul geometrini proporcij galvakojis moliuskas,
nusimanant apie laik susuktas apie centr. Kas patiria skausm, jam
atsiliepia vis gyvenim, kaip kriaukl jrai.
Margaritos galva buvo pranykusi delnuose, tekyojo juodi plaukai.
Aki dukra neturjo.
Prisdusi alia, Eleonora paband j apkabinti, bet kriaukl negaljo
bti apkabinta neiplta i savo olos ir neatiduota srovs valiai.
Andrejus udar spintos svaras ir pradjo skaiiuoti, nudiugs,
kad ais ir mama. Trko tik tio.
- Mama, ir tu aisi ikivisada?
Mama atsak niriu, bereikmiu ypsniu.
Tamsoje nebuvo girdti nieko daugiau, kaip dviej moter dsa
vimas.

- Kurgi tas pasaulis, kur paadjai? - tiek teigirdo Eleonora i savo


dukters, kalbanios nepastamos Margaritos balsu.
- Neinau, - atsak motina.
Daugiau Margarita nebeklaus nieko, su savo motina niekada ne
bekalbs.
Andrejus veltui stengsi skaiiuoti ikivisada, pirt galiukais ie
kodamas per dideli skaii. Kas per slpyns, jei inai, kur kas pasi
slp? Gal iekoti turt ttis. Kur pasislp ttis?
Jis sustojo prie udaryt spint.
- itas aidimas man nepatinka! Skaiiuoju ir skaiiuoju, bet lai
mti niekas nelaimi!
Milane mokytojas vakare klajojo su savo aprdijusiu juodu dviraiu,
grandin vis krito ir krito, atvaitas viet trkiodamas. Atrod kaip
iuolaikinis Don Kichotas ant geleinio Rosinanto, bet jo akyse pami
imo nebuvo matyti, vilgsnis veikiau skaidrus, kaip mogaus, reginio
vaizdinius, kurie neregimi tam, kas apsiriboja daikt kontrais.
Minti dvirat jam buvo tinkamas greitis - greitis t, kurie veik
nevaromi taisykli gali leisti sau deramu ritmu stebti mones ir
vykius. Tik ant dviraio aptiksi k, pats likdamas nematomas, kaip
poetai. O jo akys buvo akys poeto: spalva nesvarbu, svarbu, kad spin
di, vargiai tramdo vidin ugn - taip manyta senovje. Su maina
neatrasi nieko, psias visuomet bni atrastas. Dviratis - pats tas:
regi bdamas neregimas, rugsjo oras plaiksto juodus plaukus, ne
slegiamus almo, kurio reikia vairuojant motorines priemones, lenda
po balt markini skvernais. Mlynos drobs batai priglud prie
pedal.
Dvirat jis pasistat kieme, gelgalio, kurio niekas nevogs, nepri
rio. Laukujs duris atidar atsargiai, tarsi saugodamasis, kad ponia
Elvyra - namsarg, apsiginklavusi luota lyg daugybe galni, - nei

girst ir nepastot kelio. Ji ne tik namsarg, bet ir jo vieno kambario


buto eiminink, o tai nuompinigius jis skirdavo knygoms - savo
narkotikams.
Nusiavs pliuiniais ingsniais kas antr pakop i lto ulipo pir
m aukt. Prislins atsirakino buto duris, rakt sukdamas kuo liau,
kad negirgdt, ir smuko. Patalpos ia bta vienintels, virykl kam
pe, i viso - trisdeimt kvadratini metr. Nuklot knygomis, uverst
knygomis, viskas ukariauta knyg.
Knygoje gali gldti visas pasaulio chaosas, bet puslapiai susiuva
mi ir sunumeruojami - chaosas neitrksta. Utat koks nepaprastas
malonumas tvarkyti savo knygas irint, kokios domina ir koki kyla
klausim - tuo jis usiimdavo kasdien, kad per daug nenuobodiaut.
Knygomis tikjo lyg religija, tikrovs tarp eilui rasdavo daugiau negu
gatvse, o gal bijojo tikrov paliesti tiesiogiai, neapsiginklavs knygos
skydu.
Neuimtas knyg liko tik vienas sienos plotelis, ten buvo uraas
Timeo hominem unius libri. Pavojingiausi skaiiusieji tik vien knyg.
Gryna tiesa. it ura paliko Stela, ura elegantikomis pasvirusio
mis raidmis, taiau poniai Elvyrai tokia imon nepatiko, tad nuom
ji padidino deimt eur. Net ten, kur turjo stovti lova, nebuvo nieko
daugiau, kaip stalelis, paremtas keturiais piliastrais knyg, kiekviename
kampe po tris keturias, reguliariai atnaujinamais - jie buvo jo mie
go ir nemigos, sapn ir prabudim garantas. iuo laikotarpiu buvo
miegama ant tolstojikosios atramos: Ana Karenina, Karas ir tai
ka (dvitomis) ir Kreicerio sonata (ji kaip varginanio neuiuopia
mo nelygumo pataisa pakeit Ivano Iljiiaus mirt). Kitame kampe
toje paioje pusje kpsojo Mobis Dikas, Don Kichotas ir keletas
ekspyro tragedij. Vienas i kojgalio kamp - prieais tolstojikj rmsi Nusikaltim ir bausm, Brolius Karamazovus, Baltsias
naktis ir Idiot. Kito pamatas buvo antikos klasikai: Sofoklio tra-

gdiju tomas, Vergilijaus Eneida, Ovidijaus Metamorfozs, graik


lyrik antologija.
Geram miegui btini sunks skaitiniai, tai jis ir pasirpino, kad j
bt po ranka. Ant raomojo stalo pastov jaukiai rmsi Odisjos
leidimas, atversta etoji knyga - apie Nausikaj, saldiausias simylji
mas, koks tik papasakotas per vis literatros istorij.
Iki mokslo met pirmosios dienos buvo likusios kelios valandos. ie
met jis dstys pirmai mokslins pakraipos klasei - ital ir lotyn kal
b, atuonios valandos. Vl ivydo Dants scen: kandidatai Milano
mokymo staigos salje irikiuoti it karvs skerdykloje, bekniai balsai
skiriamas vietas perskaito kaip tragik, neivengiam lemt. Teko susi
taikyti ir nesusiklost labai jau blogai. Etat konkursai - biurokratin
nelaims procedra. Ta mokykla buvo prikimta ivsusi dstytoj,
kurie jaunuoli, jau nebe toki ir jaun, stabil siliejim laik nema
nomu dalyku. ita pavaduojanio mokytojo vieta metams j igelb
jo - jei ir ne nuo skurdo, tai bent nuo depresijos. Juk jis kovojo, kad
tapt mokytoju. Vis pirma su savikiais, tkstanius kart kartoju
siais: Badausi.
Teko pakeisti miest - vykti Lombardij, kur daugiau laisv vie
t; privaiomis pamokomis jis nebegaljo apsiriboti, nors jos ir buvo
kur kas pelningesns nei tas keletas darbo valand mokykloje, kuri
pajamos buvo apie penkis imtus eur rankas per mnes. ituos
pinigus prarydavo nepasotinamos ponios Elvyros kiens, bet jis bent
jau patirdavo trap ir sald diaugsm dirbdamas darb, galint pa
maitinti ne tik kn, bet ir siel - savo ir jaun, nepatyrusi, diri
jam patikt prot.
Tepdamas sumutin kako nenusakomo likuiais ir guosdamasis
ukimusiu Paulo Konts balsu prisimin t dien, kai nusprend mo
kytojauti. Literatros mokytojas paskolino savo mgstamiausi eili

knyg. Tat bta seno Helderlino rinkinlio, pilno pietukini pastab.


Umesk ak, gal ir suprasi, - pasak.
Tas paskolintas daiktas, kaip ir bet kuris ypatingo dmesio mostas,
tdien ir sutelk visus jo slaptus pajgumus. Mokytojas storais akiniais
ir plika galva mokjo uiuopti dar silpnus enklus, kurie kakaip ir
buvo jo ateities pranayst. Norjo gero ir i anksto pamat, kuo jis
taps, per daug neapsisunkindamas skurdiu reginiu, kad galt tapti
ir bedarbiu.
Knyga, skaitoma ketvirtos licjaus klass vakarais, jam tapo tam
tikra naktine atgaiva. Tie odiai ir pietukins ymos leido pirmsyk
ivysti nakt: Ilsisi miestas aplink; apviesta jau gatvel nutilo...* Kol
nra tinkam odi, daiktai bna nematomi. Naktis, kuri ten, lauke,
u lango, bdavo bead, jam pirmsyk atsivr, atgijo. Dl odi.
I eili jis maa k tesuprato, taiau jos paadino paslapties trokul.
J suavjo faktas, kad tas keistuolis poetas tikjo dievais ir paskutin
savo gyvenimo dal paskyr tik eilraiams apie met laikus kurti. Bet
uvis keisiausia, kad po kai kuriais tekstais buvo nurodytas pirma
sis ar po jo einantis amius ir kad jie pasirayti italiku pseudonimu.
Trumpai tariant, tas poetas buvo kuokteljs. Arba - o tai j avjo
dar labiau - nesuvarytas laiko ir erdvs, poezija jam paddavo pajusti
pasaulio ritm - bet kuriuo laiku, kiekviename moguje. T tyli vaka
r, kupin nenuspjamos ateities krovos, laisvumas, neslygotumas ir
patikimumas j ir tikino, kad reikia tapti mokytoju. Arba beproiu tai tas pats.
Bt badavs, laim, esama juodosios privai pamok rinkos.
Neimanli rinkai, kaip ir mirtingj, susitraukimas nra inomas.
Jis paband sivaizduoti veidus jaunuoli, dar vaik, kuriuos prisi
m iais metais ir kuriuos ukrs savo entuziazmu dl monijos, ypa
graik, vaizduots. I pradi eis epas, dusinanius poem rinkinius jis
* Vert A. E. Puiyt.

'J,s

aplenks. Nukryps nuo programos ir Odisj skaitys vis. Suplytas


skutus bet kas netenka gyvasties, taigi Homero jis neplys... inia, kas
yra maita. Nortsi, kad jo mokiniai prasiskverbt t pasaul, kur
jis engdavo vislaik, kai tik skaitydavo Odisj, uuost aitr jros
kvap, kaip gaiiai kvepia kraujas, motinos aaras, namo grtanio
tvo prakait. Nortsi palydti juos ten, kur gali nuvesti tik literat
ra - pai pasaulio daikt ird, kai jie buvo sukurti ir prauvo kodas.
Menas yra kodas, leidiantis pamatyti kasdien lieiamus dalykus, kurie
kaip tik todl, kad tiek lieiami, apsiblausia, nesaikingai vartojami,
pasidaro nematomi. Visa tai nortsi perteikti trisdeimiai keturiolik
mei, kurie i veido ir irdimi dar vaikai, bet prabgs penkeri metai, ir
taps suaugusiais - vyrais bei moterimis. Kaip ir jo mokytojas, jis norjo
suteikti jiems dar viena galimybe daugiau tapti paiais savimi.
Pasiiupo obuol, pasileido Bethoveno Penktosios simfonijos kom
paktin ploktel, isidrb lovoje ir balsu pradjo skaityti odius,
su kuriais rytoj tars angin od klasje - Rainerio Marijos Rilks
Laikai jaunam raytojui. Tarp j turt bti ir ios simfonijos ta
ta ta! Tada jiems atvipt burnos, vilkta ta ta ta! itai suskambt
kaip melodingos likimo natos. Mojuodamas ranka nelyginant paslap
tingame orkestro utakyje pasiklyds dirigentas, mokytojas deklamavo
odius, kuriuos jaunuoliams skirs kaip mokyklinio gyvenimo pro
gram:
Js dar toks jaunas, dar stovite pries visas pradias, tad ir noriu Jus,
mielasispone, kaip manydamas taigiau paprayti, kad turtumt kan
trybs viskam, kasJs irdyje dar neirita, ir kad mgintumtpamgti
paius klausimus nelyg urakintus kambarius arba nelyg knygas, pa
raytas be galo svetima kalba. Neiekokite dabar atsakym, kurie Jums
negali bti duoti, nes Js negaltumtej gyventi. Ojuk svarbu kaip
tik visk gyventi. Gyvenkite dabar klausimus. Tuomet galbt palen-

gva, n pats nepastebdamas, vien tolim dien pasijusite begyvens


atsakym. *
Deklamavimui visikai uvaldius, kakas stipriai padau sien ir
ubaub patildyti magnetofon. Jis pakluso, prisimins Sanos dvigal
vius raumenis. Taip jie su Stela perkriktijo kaimyn: alus, futbolas,
nutrink ir laimk. Likimas su savuoju ta ta ta! buvo ijungtas,
mintis kaip visuomet sismelk Stela, suild lyg miglot dien pro
debesis besiskverbianti saul.
Jis isival dantis, daugsyk pabrauk per lieuv, kad pajust pavir
i. vies ugesino perskaits kelias eilutes i Rembo, bet besnduriuojant suvito senas mobilusis. Sutrkinjusiame ekrane juodu riftu
aliame fone irykjo: Rytoj, pats inai kur. Turiu pasakyti svarb
dalyk. Patariu, geriau pasiimk ird, o ne galv. Myliu. S.
Gerai, - atra jis, bet niekas nemat, kaip pirtus virpina ne
rimastis. Svarbus dalykas moteriai yra karo skelbimas. Jis bijojo, tad
nesmoningai gynsi: a irgi, kaip paprastai paraydavo, nebeprira
(galimybs parayti a myliu tave net nesvarst, tai kaip sakyti taip
udarytai dutei). Umigo sunkiai. Vis suko galv, kodl mylti itaip
paprasta poezijoje ir taip sunku, rizikinga gyvenime. Nakties ir savo
mini tamsoje tard savuosius raytojus, bet jokio atsakymo nerado ir
pasijuto kaip Balzakas, deja, jau gyvenimo pabaigoje kreipsis pagalbos
vienintel jam pasitikjim klus gydytoj - vien i sav persona.
Ir taip mirs.
T nakt mintys kniurp ir Margaritos galvoje - it voras, audiantis
rezgin apie savo auk. Iki mokslo met pradios trko keli valand.
Akrobat pakibusi milijon metr vir ems. Jokio apsauginio tinklo.
* Vert A. Gailius.

I atminties ulinio kaip koralai inirdavo nugrimzdusios detals,


visos susijusios su tiu. Moter prisiminimai tno ne galvose - jie
pasklinda po kn, visur. Moters siela ir knas daug glaudesni, prime
na kiekviena kno dalel, ypa kai netenkama tave glosiusi deln,
ikeldavusi rank, tave buiuodavusi lp. Jai prie akis stojo tvo
ypsena, kai paklaus, kodl cirke visuomet esama tokio didelio tinklo.
Pusiausvyros netenka net akrobatai. Bet jei krenta, bna itiestas
tinklas, tad nesusieidia. Cirkas - tai aidimas, Margarita.
Bet gyvenimas - ne. U lango mons tamsoje sukaliojosi taip, lyg
viskas bt, kaip ir turi bti, bet ji mat galyb lyno akrobat, laipio
jani plonais ir raizgiais gyvenimo silais, ir jokio tinklo.
Visi jos bendraklasiai rinkosi drabuius, kurie tikt pridengti nely
gi paauglik od, o Margaritai teko rinktis od, nes jokios nebetu
rjo. Ji sugrauta skausmo, o tokiam nuogam niekam nevalia rodytis.
Juoba pirm dien mokykloje.
Kai Eleonora, paskatinta viesos ruoo po durimis, jo kambar
nepasibeldusi, elektros viesos nutviekstoje prieblandoje nuog, neju
dant Margaritos kn ivydo kambario viduryje, stai.
Motina prijo ir Margarita, j pamaiusi, ities rankas.
Kad trauktsi.

II

5000
1000

5
y^kaiius jis ura netardamas odio, paskui sdosi prie mokytojo
stalo ir m paeiliui apirinti mokinius, tarsi tyla galt atidengti j
tikrj veid.
Atverts urnal, jaunuoli pavardes m skaityti iskirtinai pakiliai.
Perskaits kuri, palaukdavo, pairdavo, kas droviai ar liai, ne
lygu kokia kauk labiau drsinanti, pakelia rank ir itaria, kad yra,
bdamas daugiau ar maiau tikras savo buvimu. irjo mokiniams
akis, nepaisydamas, kad j baim, ir taip nebesuvaldoma, dar labiau
didja. Tegul nemanys, kad ia prastin ital kalbos pamoka - greit
baigsis ir pamiri. Tarp it sien jis jautsi neveikiamas, va upildys
erdv i knyg puslapi ilipusiais personaais ir lieps kalbtis su vai
kiais, kurie, jo akimis, irgi veikiau personaai negu mons. Pasii
rjus - pastami roman veikjai: jaunuolis vaiko veideliu - Oliveris
Tvistas, mergaiiuk raudonais andais, regis, pabgo i Alisos Stebu
kl alyje, o ta droviu, nudelbtu vilgsniu - tikra Nausikaja.
Baigs gsdinani pavardi ir vilgsni litanij, mokytojas tar:
- O nuo dabar, kai itarsiu kurio nors pavard, atsakysite: Adsuml
Jei kurio nebus, kiti sakys: Abest!

- Kodl anglikai? - sukluso vienas baltapkis llis.


- ia lotyn kalba! O, padarai paiki, kokia tamsyb ugul jums
prot!*, - citata i Dants atsak mokytojas.
Vaikinas i gdos pasidar tamsiai violetinis.
Kvpuoti nekvpavo niekas, tit visi spliojo, kokia gi ta planeta, i
kurios pabgo is mokytojas. Kiti bdavo i Marso, bet itas - i ka
kokios pradingusios, dar labiau nutolusios...
- Kai pasakysiu pavard, atsakysite lotynikai! odis atsakyti rispondere yra kils i lotyniko respondeo, i ia atsirado ir italikas at
sakomyb - responsabilita. Kai kur paauksiu, tursite atsakyti esu.
Liesas vaikinukas apmaudingo kaiuko veidu pakl rank.
- Kuo tu vardu?
- Aldas ekis.
- Loquere.
- Ne, ne Lukas - Aldas! - purkteljo tas.
- Pasakiau lotynikai kalbk, liepiamoji nuosaka.
- Kietas tas lotyn! O kam skaiiai? Ar js ne ital ir lotyn kalb
mokytojas?
Mokytojas suiuro lubas, atsiduss met vilgsn j.
- Kai k isiaikinkim. Taigi, odis kietas ir jo dariniai i ios kla
ss vejami lauk! ia vartojami italiki bdvardiniai odiai ir iekoma
paties tinkamiausio norimam atspalviui perteikti: graus, domus, a
vus, sidmtinas, malonus, mielas, graktus, elegantikas, harmonin
gas, darnus, ypatingas, udegantis, intriguojantis, kerintis, traukiantis,
kurstantis, taurus, orus, lovingas, garbingas, stabus ir taip toliau! Be
to, turi bti vartojamas parodomasis vardis ta, o ne tas. Ar aiku,
Aldai?
- A tik norjau suinoti, kam ant lentos tie skaiiai...
Vert A. Churgi nas.

Mokytojas prijo ir prie 5000 para valand, prie 1000 - die


n. Galiausiai prie penketo ura metai.
- Tiek laiko truks js meils istorija.
Visi prapliupo arba beveik prapliupo juoktis. Margarita liko rimta.
- Ta, kuri prasideda iandien ia pamoka, bus penkeri met is
torija, sudaryta i tai t skaii. Kiekvieni mokslo metai susideda i
dviej imt dien, tkstanio valand. Pajgiat sivaizduoti? Penki
tkstaniai valand, tkstantis dien, penkeri metai. Tiek laiko js
praleisite licjuje, nebent mai kas nors kai kuriais dalykais susia
vt ypa ir panort juos pakartoti... Visas is laikas turs bti kuo
nors naudingas. Kitaip vienintelis tikslas liks pareigos vykdymas.
Js amius nebe toks, kad k nors darytumte vien todl, kad liepia
tvai. Iki iandien visk sprsdavo jie. Dabar atjo laikas imtis sav
sprendim. Tam skirti penkeri licjaus metai. Protingam mogui
gaiatis - liga.
Jis dirsteljo, gal kas nors bus pastebjs, kad pacitavo Dant, bet
veiduose atsispindjo tutuma. Tad kalbjo toliau:
- Laikas stebuklingas, js galsite atsiduoti tam, ko galbt daugiau
savo gyvenime nedarysite. Tai metas atrasti, kas esate ir kokios i
em atjote papasakoti istorijos. Nepakeniu jaunuoli, kurie baigia
mokykl, bet neino, ar eiti dirbti, ar rinktis kok fakultet universite
te, kok rinktis. Vadinasi, ituos penkis tkstanius valand, tkstant
dien ivaist. O vienintelis bdas atskleisti savo istorij yra suinoti
kit istorijas - tikras ir igalvotas. Tai mes darysime pasitelkdami li
teratr. Tik tas, kas skaito ir klausosi istorij, atranda savj. Taigi
ta, kuri prasideda iandien, yra kelion su atitinkamomis audromis,
su jra perplaukti. A su jumis bsiu tik iais metais, nebent paskirt
ir kitiems. Kad ir kas atsitikt, vis kelion laikysims kartu, kaip lai
komasi plaukiant vienu laivu, kuriame kiekvienas turi savo uduot.

Tai tai kodl jus kaskart kviesiu atsakinti. Kad inoiau, ar priimate
ik, ar keliate inkar kartu su manim.
Vaikiodamas tarp suol ir apirindamas i eils kiekvien i
savo jaunuoli mokytojas patyljo.
Prijs prie stalo, nusiiupo urnal ir pasak:
- Penki tkstaniai valand, tkstantis dien, penkeri metai tam,
kad atrastumt savo istorij tuo amiaus tarpsniu, kuris tam ir skirtas.
Sutinkat?
Klas nuiuvo. Niekas nedrso klausti, kas ia - aidimas ar pok
tas. Jaunuoliams, dar nepajgiantiems gyvenimui teikti formos, itas
grietumo ir avingumo miinys kl prietaringus jausmus.
Mokytojas, prijs prie lentos, ura:
Inde quippe animus pascitur, unde laetatur.
- Nuostabu! - sumojo Aldas lyg koks guvuolis.
Visi mokiniai klasje nesusivald nusikvatojo. Mokytojas nekreip
dmesio.
- inot, k reikia?
Strazdanomis nusta mergul demonstratyviai pakraip galv,
tad kilo visuotinis pakrikimas. itas mokytojas - keistas, bet bent jau
domus.
- Tai reikia: prot maitink tik tuo, kas j diugina. Tai bus ms
moto.
- Kas tuo norima pasakyti? - naiviai paklaus mergina.
- Gi k tik paaikinau, - kiek irzteljo mokytojas.
- Ne, ne lotynikai - italikai... - pridr ji, imuta raudon
dmi.
- Tai reikia, kad mes mokysims tik to, kas diugina ird ir prot.
Vienintelis bdas imokti - diaugtis. Taip ir su knygomis. Kokios jus

avi uvis labiau? Tikrai tos, i kuri imokote daugiausiai ir kurias


labiau prisimenate. Kad ir tu, Sebastiana Eliza - juk toks tavo vardas?
Kokia tavo mgstamiausia knyga? - paklaus jis strazdans.
J dmmis imt net iki kaklo.
- Haris Poteris.
Mokytojas antrkart met vilgsn lubas - mergaiiuk vos nepra
virko.
- Ir kas suavjo labiausiai? - paklaus mokytojas.
- Man patinka...
-Kas?
- Neinau... Istorija... Personaai...
- tai, pairkit! Istorija, personaai! aunuol, Eliza!
Mergina pakylta nusiypsojo.
- O tau, Aldai?
- Gatuzo biografija.
- Kas jis?
- Futbolininkas.
- Ir kuo tave patrauk? - paklaus mokytojas, stengdamasis su
tramdyti nusivylim; kol trupino kreid, baltais miltukais isiterliojo
rankas.
- Didvyris, niekada nepralaimi.
- Didvyris! domu... - pasistebjo mokytojas usiimdamas ranka
burn, bet buvo aiku, kad kalba nenuoirdiai.
Ant skruosto liko baltas ruoas, bet jis nepamat.
- Mes irgi mokysims apie didvyrius, kurie niekada nepralaimi!
- I kit komand? - sukluso Aldas.
Mokytojas nieko neatsak, tik susvilino j vilgsniu.
- O tau? - paklaus Margaritos, pasislpusios paskutiniame suole,
saugomos juod plauk, i dalies udengiani veid.
Margarita apsimet, kad nesuprato.

- Klausiu tavs, kuo tu vardu?


Margarita pajuto, kaip lynas po akrobats kojomis pavojingai su
sibuoja.
- Margarita, - atsak pasiirjusi j tik probgmais, nes vien ak
deng plaukai, o kita buvo sustingdyta gdos.
Mokytojas rimtu, ikilmingu balsu tar:
- Vardas yra ms likimas. Aldas reikia senas, taigi ir imintin
gas, patyrs, bent jau toks turt bti... - Tai pasaks jis nukreip
vilgsn vaikii ekstravert, paskui - klas. Mokiniai vartaliodami
akis smalsavo, kokius likimus skyr j vardai. - Margarita - nuostabus
vardas. Kils i lotyn kalbos, reikia...
- Perlas, - altai nukirto Margarita.
- aunuol. io odio aknis indoeuropietika, ji reikia valyti,
taigi ir puoti, grainti...
- O kas ia bendra su ramune*? - paklaus mergina trumputliais
plaukais, kuri spalva buvo tarp raudonos ir oranins.
- Tomis subtiliomis, paprastomis glmis bdavo puoiami namai.
Taiau i pradi is vardas buvo siejamas su perlu, iauginamu austrs...
- Kieta! - pasak ji ir tuoj pat pasigailjo - usispaudusi rankomis
burn, sumarmaliavo: - Atleiskite, isprdo...
Mokytojas ypteljo. Jaunuoliai irjo j isipltusiais vyzdiais.
Vyzdiai atsiveria, kai akys, kaip ir burna, alkanos. Nori dar valgyti.
Daugiau pamatyti. itie jaunuoliukai buvo alkani. J akys alko.
- Senovje manyta, kad perlas atsiranda i dangaus nukritus rasos
laui, jis krisdavo apvaisinimo laikotarpiu atvir kriaukl.
Aldas ypteljo. Eliza iraudo.
- Dangikos rasos laas kriaukls kiaute udarytas tnodavo nelyg motinos siose, tenai gimdavo perlas, jis perimdavo toki dangaus
Margherita - ramun (ital k.).

spalv, kokios krisdamas bdavo laas. Senoliai pasakojimu numat


visus atvejus: juodasis perlas atsirands i audros, jis retesnis nei bal
tieji, gimstantys viesiomis dienomis ar valandomis. Bet ia jau kiek
romantikesn versija...
- Intriguojanti! - pareik Aldas, simins bent pus mokytojo i
vardyt bdvardi, tinkani vartotinus sinonimus patogesniam
kietas.
Margarita, nudiugusi, kad nereikia atsakinti jai, klaussi. Moky
tojas, suirzs dl io perdm ekstravertiko vaikzo, kalbjo toliau.
- Tikrovje, kai grobuonis silauia kriaukl ir bando isti vid,
tik jam nepavyksta, viduje palieka dalel savs - tie likuiai eidia ir
erzina moliusk, tad austr usidariusi turi suvesti sskaitas su prieu,
su svetimu. Taip moliuskas aplink sibrovl pribarsto savs, lyg ir ko
ki aar - perlamutro. Per ketverius penkerius metus koncentrikais
ratais susiformuoja unikalus, nepakartojamas perlas. Tai, kuo i pra
di kriaukl vadavosi ir gynsi nuo t, kurie j pykd ir alojo, tampa
puomena, nepakartojamu brangakmeniu... Tai va koks tas grois - po
juo slepiasi istorijos, danai skausmingos. Taiau tik dl istorij dalykai
bna doms...
Suprats, koki gali turi uhipnotizuotoms jaunuoli akims, mo
kytojas kalbti liovsi.
- I kur inot? - paklaus Margarita.
Mokytojas nutais klausiam veid - dein ak primerk labiau
nei kair, kaip daroma vakarietikuose filmuose prie iaunant. ita
mergikt - sudtinga.
-Tokius dalykus visi ino, - ipokino grietokai ir pridr: - Mar
garita, kokia tavo mgstamiausia knyga?
- Betgi a norjau suinoti ne apie perl, o apie tai, kodl grois
slepia skausmingas istorijas.
- Pasakoti reikt labai ilgai... Gal kit kart. Na, tai kokia tavoji
knyga? - isisuko nuo atsakymo mokytojas - atsakymo n neturjo.

- Skausmas yra bjaurus. Graus negali bti.


- Nieko nesi skaiiusi? - prikibo jis.
Margarita pajuto, kad visi j smaigsto akimis, ir uvr burn tarsi
kriaukl. Dl itokios reakcijos bendraklasi akyse isyk tapo keistuo
le - isiokl bent jau mergin poiriu.
- Visi isisukinja.
- Kieno ji? Tokios neinau...
- Nuo tikr klausim visi isisukinja, - patikslino Margarita de
monstruodama tikr altum, kartu gsdinant atkaklum bei paaugli
k nemandagum pernelyg skubant suaugti.
Klas nuiuvo, visi sukiojosi tai Margarit, tai mokytoj - sten
gsi suprasti veiduose msiojanius jausmus. Margaritai virpjo l
pos. Tankiai trkiojo aki vokai. Mokytojas buvo sukands andikau
l, tramd nusivylim.
- O tau? Primink, kaip tave vadinti... - paklaus rodydamas spuo
guot vaikii, kuris buvo pernelyg putlus, kad pakreiptum pokalb
kita linkme.
- Deronimas Stiltonas.
Klasje nugriaudjo juokas.
- Ne, norjau pasakyti - Federikas Riis. Deronimas Stiltonas mano mgstamiausia knyga.
Mokytojas nesukiuo.
- Kas jis toks?
- Peliukas, - atsak vaikinas, jau pradjs prakaituoti.
- Matau, kad ia bus daug darbo. Bet mes padarysime stebuklus!
Jaunikaiiai nuo ito svetimtauio, bandanio mokyti savos kalbos,
pralinksmjo.
Mokytojas gro prie stalo, pam lapus ir idalijo po kopij su Rilks odiais, joje buvo ikilmingai deklamuojama: Rytojui man pagal
si itrauk sukursite tris posmus.

Margarita paklaus:
- Galima prausykl?
- Dar n pirmoji valanda neprajo, o tu jau praalsi tualet? - paapmaudavo mokytojas, atsakymo i tikrj n nesitikdamas; tai buvo
vienas i t tipik mokytojik klausim, kuriais mokiniai apkaltina
mi nesuteikiant net maiausios galimybs pasiteisinti, mat suprasta jau
bna viskas - pirma ir geriau.
Margarita atsikl ir jau eis.
- Ei, ar girdi? Kur eini? Tarsi biau leids!
- Pamoka, per kuri negaunu atsakym klausimus, man nedo
mi, - veik nepasvarsiusi atov ji.
Mokytojas akis nudelb Rilks, kurio kopijas buvo idalijs, o
dius: Gyvenkite dabar klausimus; tie pasirod kaip milinika sm
lio pilis. Akis pakl. Margarita buvo strigusi duryse ir irjo j mal
daujamu vilgsniu. Jis mat drgnas akis, jas gobiant lidesio el, i
gdos iraudus veid.
- Gerai, eik... Bet kit kart palauk iki pamokos galo.
Margarita eng ir tik tada, kai u nugaros udar duris, oda nu
stojo liepsnoti.
Mokytojas nuvelg mokinius nuleids lp kampuius, tarsi sa
kydamas ach, ir susikrimts paklaus, kodl gi ta mokykla kartais
tokia panai gyvenim - netiktumai, netvarka, uuot vykus darniai,
tvarkingai knyginei pamokai.
Margarita jo tualet - galin stotis, jokios pradedamos kelions.
odiai j nervino, nes odiais mons meluoja. Sako a tave myliu,
viskas bus gerai, paskui ieina. odi nelaim yra ta, kad jie tik
odiai, gali juos tarti net mirusius. Melo ji nebenorjo, nebenorjo
pasitikti jokiu paadu. Usidar tualete.
Pilvas bandant nuginti prie tik susiriet, ir ji ivm vis skausm,
kok tik ten buvo galima rasti.

Tame paiame tualete, skiriamas plonos gipso kartono sienos, Julijus


stovjo baigdamas rkyti cigaret, jau nuo pirmj pamokos valand
pirm dien mokykloje apimtas nuobodio. Mokyklon jo i proio
ir todl, kad galjo lengvai prasikurti pinig ir mergi. Vilkjo juo
dus markinlius su baltu Prisukamo apelsino veikj siluetu, e
miau buvo urayta: mogus turi turti galimyb rinktis tarp grio
ir blogio, net jeigu renkasi blog. Jei i galimyb atimama, jis nebe
mogus, o prisukamas apelsinas. S. Kubrikas. Skaitinjo ant tualeto
sien uraus, lovinanius futbolo komandas, liaupsinanius moter
anatomij, plstanius menkystas mokytojus. I kiens isitrauks juo
d flomaster ura: Pirmas ingsnis link aminojo gyvenimo - reikia
numirti. Sitai jam buvo aiku, kaip irTaileriui Durdenui, Kovos klu
bo veikjui, tik reikjo priminti krvai minktaproi, landiojani
tualet urayti naujos inios prastinmis trimis do temomis.
Gyvenimui mokyklos, futbolo ir draugui negana, reikia perskros
ti visus baims klodus, kad daugiau nebijotum. Knu patirti kratutin
adrenalin, kad galiausiai patikrintum net ilikimo instinkt, rinktis
visa, kas grynam iskaiiavimui prietarauja. Gyvenimo, kad netekt
bristi per baim, nra - tai tik vaidyba, kauk. O jis gyveno rimtai. Ne
dl gerovs ar pinig. Pinig pasirpindavo be vargo. Klausimas - pa
sirinkimo. Jis ne toks kaip visi tie ikrypliai geruoliai, apsimetinjantys gerais vaikuiais, bet idarinjantys, k tik nori, moka mergiots.
Paklstantys taisyklms, bet paeidinjantys jas slapiomis koks suk
tas bdas su jomis taikstytis. Jam taisykli nra, ir tiek. Kas nusprend,
kad turi gauti paymius? Bti vertinamas? Daryti karjer? Gyvenimas gryna anarchija, vienintelis priimtinas potvarkis ioje sumaityje - i
likimo instinktas.
Vienatv j iauktindavo, ja jis mgavosi psdamas dm tumulus.
Vietoj odos turjo gelein arv. Odos seniausiai nebra, pabgo ka

kuri nakt kaip ta, kai nyktukas, paliktas mike, turjo pats susirasti
keli. Ir susirado, pasidars gudresnis ir stipresnis u nakt. Nakties
veikimo paslaptis - gauti kietesn nei jos sprand ir ird.
Julijus buvo apdovanotas nepaprastu nuovokumu - jam utekdavo
tik paklausyti, ir suprasdavo, kas bus pasakyta po penki minui.
O ir jo groio bta neprastinio. Grois tolim tolimiausios ir nepasie
kiamos vaigds, altos ir nervingos, utat dar labiau gundanios. To
kia tat viesa viet akyse, ibaniose lyg iemos vaigds. Akys ydros,
kone baltos, plaukai juodi, lygs ir dails kaip nakties dievo. Gamta j
apdovanojo ir dar viena dovana - rankomis. Rankos jam paslapi ne
turjo, nei paties, {valdiusios bet kokius triukus, nei kit - neklystan
tis tiesos ir melo enklynas. Psteldamas paskutin dmo debes, jis
nupt paskutinius likusius sielos gramus ir, engs i tualeto, sustojo
pairti veidrodin stipriausi i nyktuk.
Suirk skambutis. Pirmoji pertrauka pirmaisiais metais licjuje,
penkiolika minui, per kurias aidiama bema viskas. Stengiamasi
maloniai apsieiti su tais, kuriuos teks paksti penkerius metus. Lyg
mai bunkeriai formuojasi grupels, kad bt galima apsiginti nuo
drovumo, neleidianio bti paiam savimi. Margarita bt kiusi
galv plastikin mai ir visas penkiolika minui pralindjusi ne
matoma.
Mergin tualetas, prisodrintas kanios ir meils nabdesi, buvo
pati tikriausia ir saugiausia vieta visoje mokykloje; gali sakyti, k gal
voji, praneti tai kitiems ir nebti atstumtas. Betgi vislaik neprabsi
usidariusi tualete. Ijus jos akys susidr su dviem ydromis, veik
baltomis akimis - vaigdmis uvusios galaktikos. Margarita kaip
naktinio dangaus skraists gobiamas jrininkas nr tas akis ir ivydo
kak, kas buvo panau j. Julijus, nustebintas dviej ali, lidn
aizd, irgi pairjo - tiek laiko, kiek reikia poetui, kad kilt kv

pimas. Vyzdys vyzd, pojtis toks, tarsi bt stovima per ply nuo
prarajos prie pasiglemiant svaiginaniam ir ventam kvaituliui. Kad
nekristum, vilgsnius reikjo atitraukti. Jis palauk, kol jos rankos nu
svirs visu ilgiu, ir ivydo glenas, liaunas, lanksias rankeles, sakytum,
absoliut, kurio jam reikjo, tik nemokjo iekoti. ast ir atjo i kito
koridoriaus galo - nuogais peiais, neginkluota. Pirmkart gyvenime j
apm baim: tai, ko geid, gal net neinodamas, m ir pasirod paiu
trapiausiu, koks tik jam regtas, pavidalu. Jis, nenugalimoji tamsos
btyb, paliktas grotis mayiu nereikmingu jonvabaliuku, rplinjaniu vasaros nakt.
Koridoriai buvo pilni auktagi vaikin ir grauoli mergin - jie
sveikinosi, kai kurie staiai glbesiavosi; per nudegusius veidus maa
tegaljai velgti, kas yra tikra. Vienas auktas, tvirtas viesiaplaukis
ypsodamasis jo prie Margaritos, stengsi sugauti jos vilgsn. Ta, dar
vis priblokta susitikimo su vaikinu prie tualeto dur, nieko nemat,
kol blondinas nesuiupo u rankos ir garsiai nesuriko: Pussesere!,
tada pabuiavo skruost.
- Labas! pasisveikino Margarita, kad pusbrolis Dovanis net ikai
to, kartu apsidairydama, ar kas i bendraklasi iri - taip ji atgaut
nors truput prie valand prarasto pasitikjimo. Bet koridoriuje n
vieno nebuvo. Pirmameiai daugiausia lindjo kabinete kaip sti lauki
pariukai.
- Pasimatysim, - greit kalb baig pusbrolis, ir Margarita pamat,
kaip nudroia sikabins parank dukart u j auktesnei mergelei,
graiai lyg Flair modeli agentros modelis, gobiamai Chlo ma
dos nam kvepal Love aureols. Tokios viliokls tai jau nepaliks,
o ji niekada nepakils groio auktum - nebuvo net papdje. Ji
tik nyki pirmokl, nesubrendusi ir nematoma, tesugebanti priversti
kvatotis ir vaipytis. Ir betv.

Vien akimirk Margarita prisimin Luko, pajryje pasakiusio esi


miela, vilgsn. To bdvardio griebdavosi kaip isigelbjimo inkaro,
kartodavo j tiek, kiek tik galjo, nes moteriai odiai turi svor, jie
ne tokie lengvi kaip vyrams. Moteris odiais tiki, ypa kai juos taria
vyras, tik jai.
jo klas. Bendraklasiai atsisuko veik visi vienu sykiu, suiuro.
Margarita dbsojo balerinos bateli nosis, nujusi atsisdo viet;
pasimusi tvarkarat, pradjo paiyti abstrakias figras. Niekas
neukabino, nors ji ir kaip geid, kad prasiiot, mat buvo tikra, kad
savo knu iek tiek erdvs uima, nra bekn mkla. Dmes atkreip
tik viena mergiia, apsupta besinabdanios grupels - Margarita nu
girdo, nors ir djosi neklausanti. Moterys girdi visk, tuo pat metu,
balsus iskiria, ypa lykius. Ta pliauk apie j: ita - keistenyb.
Kitos juoksi - nepiktai, tik trapiai kaip tie, kurie jauia poreik pa
klusti bendrijai ir prie ko nors lietis, kad taip bt apsaugoti nuo
pai menkumo. Mergikt papliauk brio centre buvo ilaki, plati
palaidin pei nedeng, j juos diras, rykinantis tobul liemen,
i kurio dygo dvi nedovanotinai ilgos kojos. Kakl dabino lengvutis
aliklis, viess plaukai krito iki nugaros lyg viesos kaskada, o ydros
akys dein ir kair laid pasitikjim. Tapatyb sau gali leisti tik
grauoliai. Kaip nortsi susidraugauti su ta mergina, bet Margarita
susivlino. Ir tikriausiai joki vili nebr - ji tokia liesa ir nerangi,
balerinos bateliai neivaizds, palaidin sita neinia kieno, dinsai
neiraikingi.
Vaikinai visi stovjo kampe, atrod lyktutliai. Kai kuri kojos il
gos, liemuo trumpas, kiti dar ir kasdien nesiprausdavo, kai kuri veidai
ir be barzdos, ir be spuog - kaip k tik baig pradin, tebevargstantys
su daugybos lentele, bet atvilkti pernelyg didiul pasaul, sudaryt
i integral ir ivestini. nekjosi apie futbol. Tai ir viskas - neat
skiriama mas, maa tenutuokianti, kas jie, sivaizduojantys, kad tai,

kas aplinkui. Akimirk Margarita panoro bti vyru - tikrovs matyt


tredal, jausm bt deimtadalis, betgi reikt aisti futbol, o ito ji
negali net sivaizduoti...
Vidury tokios daugybs moni buvo viena. Bt gerai apie k
nors pasinekjus - apie lakus, dirus ir batus, bet galv lindo tik
gremzdika irdgla.
- Labas, a Marta, - netiktai prie pat ausies pratrko skambus
balsas, taip suskamba daina, kurios tonas per auktas.
Margarita krpteljo ir nuvelg veid alia, nesakydama nieko. Dl
kabi ypsena kone metalin, bet ta mergul ypsojosi ne tiek burna,
kiek dviem apvaliom akim - mlynu ibalu. Raudon veli suraityt
plauk fontanas trykta visom kryptim, kaip ant galvos sprogs fejerverkas.
- Koks tavo enklas? - paklaus mergina, staiga surimtjusi.
Margarita neatsak. Marta dar labiau surimtjo.
- Ko verkei? - paklaus tada irdingesni balsu, parodydama, kad
ypsena gali bti ir nenuspjamo stiprumo laipsnio.
Margarita pairjo jai akis - geros, nors ir keistos.
- I baims, - atsak.
Marta, pabuiavusi j skruost, atlijo. Stvrusi kuprin, um
pozicij alia Margaritos, kuri buvo atkirsta.
- A vanden.
Margarita tebebuvo bejausm.
- Ar inai, kad alkni sau nepalaiysi? - neatlyo Marta ir rody
dama paband lieuviu lytelti dein. - Matai?
Margarita prajuko.
- Dalyk, kuri niekas neino, apstu, - pasak Marta galop
surimtjusi, o paskui pradjo i irdies juoktis, tik kabs, akys ir plau
kai vysiojo.
Blondin ir jos draugs apstulbusios niekinamai tyljo, vyrija nieko
nepamat.

Valandos slinko. Margarita vis pagalvodavo apie ydras, beveik baltas,


ano vaikino akis ir pravirkdavo. Tos aaros buvo kitokios - jos radosi
i tos sielos dalies, kuri, jei nekliudoma ir ulaikoma vari, ir dar jei jos
klausomasi, igelbsti.
Bet utat lenktyniaujama, kas greiiau nusibrauks aaras. Jos - pra
banga, kuri sau gali leisti tik silpnuoliai.

III

^f^tseg pinigin - viduj deimt eur ir dokumentas su nepakenia


mu vaikiku veideliu. Pasidygjs ypteljo ir imoktai natraliai svied
j iukli d.
Itraukti pinigin pirmameiui spstyje prie ijimo buvo presti
inis vienos rankos aidimas - mankta pereinant prie sudtingesnio
rankini kraustymo. Jis nevog, tik drsinosi. itam tereikjo prieiti
i nugaros ir truktelti pinigin, kyani i kelni paemintu liemeniu
kienyts. Apsivalg - niekas nieko nemat. Gyvas.
Dar neijs usideg cigaret. Atsirm sien prie paradini dur,
kasmet prie prasidedant mokslo metams nubaltinam, kad bt nu
trinti lyg katinai ymini teritorij grafii meistr raai. altos akys
nar tarp mokini, iekodamos t aki, kurios parodyt, kad kakas
yra pavogta ir nra n motais.
Jo pastamas vaikzas jau buvo atsirms t pai sien, rank su
cigarete ikls vir galvos, tokia nenatrali poza reikalinga tam, kad
irykt valand valandomis gimnastikos dailintas dvigalvis raumuo.
Mergina brauk ranka per ilgus plaukus, kad juos suglostyt, bet i
tikrj ta pirt trauka rod nekantr poreik bti kakieno pastebtai.
Mokytojo galva nulenkta, deine pao retus plaukus, gainioja elius,
pernelyg neapiuopiamus, kad sugraibytum pirtais. Julijus moni
rankas ir judesius stebdavo skrupulingai kaip mokslininkas. Puikiai
inojo, kad knas negali meluoti, kad devyniasdeimt procent kalbos
y/

yra neverbalin ir kad spontaniki judesiai, kitaip nei odiai, visuomet


sako ties. Kai meluojama, tereikia dirstelti rankas ir kai kuriuos
mayius veido linkius.
Nikotinas, skverbdamasis krauj, maisi su nuoboduliu, sismel
kusiu jau pirmosiomis valandomis mokykloje. Salia rkantis vaikinas
buvo apsirengs markinliais, prilipusiais prie grobi. Vienas kitam
veid neirjo.
- Matei t blondin i pirmos? - paklaus.
Julijus neatsak. Apie mergiotes kaip koks mokyklinukas
nekalbdavo.
Tuo tarpu mokiniai voromis trauk pro paradines duris.
Pirmameius galjai atpainti i nirting rank judesi ir atvir,
nenuovoki ypsen, vis dar kurstom pirmosios dienos mokykloje.
Be to, merginos rankas kilnojo prie burn, draugms nabddamos,
koks grauolis anas, tarsi vaikin bt neregjusios. Juokinga: akyse
iba neinia koki gyvenimo pasikeitim viltis, rankas virpina nekantra
suiupti kak, ko neegzistuojama. Atrodo kaip ore besikumiuojantys
boksininkai. Sujo it dirbtin ring - mokykl, ir j energija bus
isunkta kvietim atsakinti, uduoi, pratim... Uimtumas, galint
is uimti joms galveles, sukelti iliuzij, kad menkuiai gyvenimliai turi
koki nors prasm, nors jos ne kas kita, kaip nesusivokiantys instru
mentai gydant nusivylusi suaugusij sueist savigarb - tie pasipui
kuos bent jau vaik paymiais. Gi inai, kas per nusivylimas! Licjus,
universitetas, darbas, eima, vaikai, senatv, kapas. Seka linijin, nus
tatyta neinia kieno, o baigiasi visiems taip pat - pelenais.
Tu ne tavo darbas, ne pinig suma banke, ne vairuojama maina, ne
pinigins turinys, ne prabangs drabuiai tu dainuojantis ir okantis
pasaulio mlas! - taip pasak Tailoras Derdenas, ir teisingai. Tie vaikai
nieko neimano apie gyvenim, jiems utenka paliesti paviri. Jam ne. Jis neria gelmn ir randa vis t pai aprdijusi skard - galin

stotis. mons sda autobus bdami tikri, kad jiems reikia kur nors
nuvaiuoti, lipa, ilipa, kalbasi, skaito, valgo, miega. Ir taip kasdien.
Vis kad atidt galin stot. Paskutin stotel, ilipama. Mirtis. Daugiau
nieko. Tai todl jam taip patinka kapins. Kai suvoki, kad tikslas galin stotis, viskas pasidaro negailestingai aiku. Nra ko vargti, gamta
kuo puikiausiai stumiasi priek ir taip, tu jai nusivilpt. ituo geleiniu
stipresniojo statymu ir cinikuoju savisaugos dsniu, kuri nepaneigsi,
bet ko ir vis likimai baigiasi. Vienintel leistina laisv - oriai prieintis
iki galins stoties, aisti kaip katinui su pele, vis dlto suvokiant, kad
tu pel, o ne katinas, ir nepabgsi. Bent jau pasistengti pasilinksminti.
O paskui nusivylus ilipti. Kad ir iek tiek. Galin stotis.
- Matei t? Atrodo kaip i pradins...
Julijus neatsak, bet akis pakl. Tai ji - mergina, su kuria buvo
susitiks eidamas i tualeto.
- Matyt, jos pasiimti atvaiavo tvelis, - nusiprunkt vaikzas,
netoli sviesdamas nuork.
Julijus sek Margaritos judesius: pasispaudusi po deine paastimi
krep, nudelbusi galv, dreifuoja toje niokianioje vili jroje. Vie
noje rankoje krepio diras, kita paonje spaudia kumt, pasirengusi
tvoti gyvenimui, jei tik tas turt veid. Jis mat, kaip nueina viena.
Kad taip pamaius tos mergiks mintis. Utekt vienintels. Nor
josi uuosto kvapo patvirtinimo. Tas kvapas beadio skausmo.
- Julijau!
Ir ko visi nori? Kuo labiau stengiesi bti vienas, tuo labiau lenda,
tarsi pavydt, kad moki bti su savimi. Jis pasiklaus, i kur atsklin
da aukiantis balsas - plaukai juodi, akys juodos, kaklas ilakus, oda
porcelianin.
Julijus suiuro, buvo rimtas. Ji prikio lpas prie ausies ir, liesdama
spenel, sukudjo:

- Myliu.
Julijus prisiglaud skruostu ir j pauost - iekojo velnumo, ku
rio dar niekuomet nebuvo gavs i jokios merginos. Nuo lygios odos,
lengvo kvapo kankinantis skausmas kiek apmalo, bet slpyn, kur jis
tnojo, nebuvo pasiekta. Kad prieitum j, reikia motiniko velnumo,
taigi Julijus kiekvien moter liesdamas iekodavo motinos odos, bet
taip ir nerasdavo.
Jie pasilai, ir kvapni drgm lides kiek apiplov.
sikio tas kitas - greiiau pavyduliaudamas nei smalsaudamas:
- Matei t nelaiml su dviraiu?
Pora atsipl ir main, motoroleri bei kn maiatyje pamat
juod dvirat, sunkiai gergdiant, su nukarusiu atvaitu be stiklo.
Dviratis vairys.
- Kas jis? - paklaus aptingusi mergina ilakiu kaklu.
-Turt bti pavaduojantis, per jaunas bti mokytoju, - nusijuok
vaikzas.
Mokytojas, persimets per skersin, vesi drobin maiel, atsiki
kampai leido nujausti turin. Barzda vos aplusi tempt nuo mynimo andikaul, vilgsnis klaidioja neinia kur - atrodo kaip tas, kuris
viendien turt suaugti.
- O jei j praris... - pasak ji.
Julijus nusek akimis dvirat - kas ino, kokios to mogno pa
slaptys, vis dlto jis peiuitas ir tik knyg pilnas maielis iduoda, kad
siela - puslapin.
- Nelaimlis... - tar vaikzas.
Julijus, apimtas staigaus poreikio, pradjo dairytis po nugaras, bet
tos, kurios iekojo, nebebuvo.
- Eime, - pareik utikrintai, irdamas merginai akis, nors ir
neinodamas, kur eiti.

Mokytojas miestu vaiavo per pietus, tad apyilt rugsj j gob gun
dantys, neaiks kvapai. Ratai asfaltu slydo be vargo. mons vis dar
diaugsi vl msi darbo, bet pakaks savaits, ir darbo rutina kels
udani atostog nostalgij.
Dviraio grandin, ta proga sutepta, sukosi pavaromis lyg tobulas
romanas apie krumpliarat. Jis itai miniai nepriklaus - priklaus mi
niai sav autori, saviems puslapiams, kur nra vietos nuoboduliui,
anonimikumui, rutinai. Puslapiuose visuomet viskas nauja - vis ka
binantis u vaizduots pavaros apsikabinama tobulai, ir pasaulis sukasi
teisingu ritmu. Istorijose gyvenimas be nuobodulio akimirk, tai jis ir
myn pedalus tobulame savo vaizduots pasaulyje, negaldamas igirsti
klaksono, atskleidianio didiul, niekik gyvenimo netobulum.
Lauk Odisjos puslapiai - j aikins rytoj. Kone jautsi kaltas,
kad paliko sapnuojani Nausikaj ir stebuklingosios feak salos kr
me migus Uliks.
Taiau prie tai - Stela su savo akimis, kurias reikia pavelgti, ir jos
bauginanti kalba apie svarb dalyk.
Jis sultino greit, nuoko, pirmiausia vis svor perkeldamas ant
vieno pedalo dviratis sismagins tebevaiavo priek. Dl ito jude
sio graktumo - tokio netikto ir kartu imokto - pasijuto nuostabiai.
Dvirat pririo prie stulpo, veikiau kad nenuvirst nei kad apsaugot irgelis ities truputl pailso.
Keliaujantis Parnasas buvo maytis dviej vitrin knygynas su
gundania zona, skirta naudotoms knygoms, ir furgonliu, aiktse ir
skersgatviuose virstaniu prekystaliu. Knygynlis pastamas, jo kny
gos - eimos dalis. Jis eng per slenkst, kad atsiduot naujumo kva
pui, vireli vilgsniui - tie suiurdavo. Knygos - vaikai, kiekvienas
turi savo kvap, savo akis, savo bd. Jam patikdavo skaityti vireli
atvartuose raytas santraukas, danai net neitisai, o paskui fantazuoti
maiant to, kas rayta kitoje knygoje.

Vienas virelis velg kaip vaikas, aprengtas suaugusiojo rbais,


vilgsnis nukreiptas auktyn, isigands, nustebs. Kol irjo j, veik
uhipnotizuotas, kakas paaipnikai paauk:
-Mok.
Pakls galv nuo virelio jis ivydo kiek jaunesns u save moters
glicinines akis - irjo sumius ironijai ir velnumui.
- O tu k ia darai? - paklaus mokytojas ypsodamasis.
- Iekojau knygos...
Kiekvien kart, kai jiems reikdavo k nors pasakyti, jie tai dary
davo pasitelk knyg, kurios pavadinime, virelyje, kyje ar istorijoje
bdavo paslpta inia - kaip butelis vandenyne. Stela buvo savinink
dukra, paddavo tvarkytis. jo gyvenim jo kaip knyga, kurioms
pajunti staig potrauk, kaip sielos dalis, neinia kada pabgusi. Viskas
prasidjo prie trejus metus, kai jis, vis usukdamas knygynl prie
mokyklos, kurioje tais metais pradjo dirbti, pasiteiravo:
- Iekojau Pedro Salinaso Tau reikalingo balso.
Besidairydama tarp lentyn ji murmjo: Cuando tu me elegiste / el amor eligio / salt del gran anonimo / de todosy de la nada... Kai tu
mane pasirinkai / - tai pasirinko meil, - / a ibridau i didels visuo
tins neinomybs, i niekumos. - K sakot? - paklaus jis. - Ai,
nieko. Man tik liko galvoje keletas jo eilui... - atsak ji rodydama
knyg, tarsi ta bt mogus.
ypsena, kuria ji palydjo odius, tobulai rimavosi su jos veidu.
Dievai dovanoja tik pirm eilut, paskui poet uduotis bna puikiai
sukurti kitas, taip ir su meile: nukrenta kaip dovana i dangaus, paskui
testamentas pereina mums, i ms pareikalaujama drsos ir pastang,
kad tai vykt, nesibaiminant, kad nesam tinkami.
- Kaip sekasi? - pradjo kalb jis.
- Kaip graioje knygoje, penkiasdeimtame puslapyje... - atsak ji.
griebdamasi itos gudrybs, j irastos jausmams apibdinti, iuo atve

ju - slapstomam, bet tikram diaugsmui. Knyga, numesta skaitant


deimt puslap reik stipr skausm, priepaskutiniame puslapyje
pertraukta knyga - trokimo virn arba baim, kad kakas pasibaigs
per greit.
- O tu kaip laikaisi? - dar paklaus Stela.
-Turiu domi klas, labai puikiai padirbsiu, - atsak jis.
- A tavs paklausiau, kaip laikaisi, o ne k nuveikei.
Mokytojas, nudelbs vilgsn vis dar laikomos knygos virel, pa
iekojo atsakymo popierinse vaiko akyse, gindamasis nuo tikrj, ku
rios nar po jo akis. Ji paklaus:
- Pagalvojai?
- Apie k?
- Apie tai, k tau noriu pasakyti...
- Kaip galiu galvoti, jei neinau, apie k kalbama?
Ji sum rankomis jo skruostus, pasukiojo galv.
- Koks bejausmis! Moterims patinka neapibrtos mintys...
- Ir kokios gi? - pertrauk jis nekantriai, bet ji nekreip dmesio.
- Moterims patinka lepintis laukimu... Kad paskui geriau prisi
mint t akimirk, ufiksuot kiekvien smulkmen, kiekvien veido
enkl, spalv, kvap...
- Ir kas i to?
- Mums, moterims, patinka bti pajustoms, atsptoms, kartais net
sukurtoms... Siutina, kai vyras, esantis alia, mumyse velgia dalykus,
apie kuriuos net mes neinome... - pasak ji koketuodama akimis,
aisdama plauk galiuku.
- Duok bent koki nuorod...
- Kokia iandien diena?
- Pirmadienis.
- Ne, begdi, - nusijuok ji. - iandien ms pirmojo susitikimo
ketins. Prisimeni?

-Taip, inoma... - susak jis, susigds irdamas laikrod. Tarsi


kada atsimint koki dat ar gimtadien.
- iandien lygiai treji metai, brangusis mok. Prisimenu tas keturias
sekundes... Jei avi moter i eils keturias sekundes ir jai neatsibosti,
ji sugauta...
- Turime vsti! - suuko jis, palikdamas sruventi vilt, kad tai svarbus dalykas.
- Palauk... Ne tai norjau pasakyti. Nieko netari?
Mokytojas apsiniauk, tikjosi, kad ueis koks klientas, bet may
iame kambarlyje griaudjo jo tyla, o knygos atrod lyg nekantraus
laukimo liudytojos.
Ji, kad nebt taip dramatika, nusijuok, dar ir kaip iman, ko
kiais bdais ginamasi. Dingo tarp lentyn - tos j prarijo.
Gro su knyga, tk j jam prie veid, kad siskaityt pavadini
m, ir paliko isprogusiomis akimis klaidioti po mlynas ir violetines
linijas. Apie k kalbame, kai kalbame apie meil*. Nusiypsojo.
Jis buvo rimtas - galvojo, kaip isisukti i it pinkli.
- Nuo to laiko, kai bnu su tavim, man geriau. Ir tau, mokytojau.
Kartu mudviem geriau nei po vien - mes tikresni. Tobuli nesame,
inoma, bet tobulumas - juk inai - visuomet bna per ingsnel nuo
tobulumo, j paliekame kitiems. Man patinka ventas, stiprus gyveni
mo netobulumas...
- Taip. Suprantu.
- inai, apie k kalbu, mok. Noriu ir toliau augti kartu su tavim.
- Ir a.
- Bet a noriu tau suteikti galimyb augti greiiau...
- Koki? - paklaus jis isisukindamas.
- Gyventi kartu!
* Raimondo Karverio (Raymond Carver) eiolikos apsakym rinkinys.

- Juk inai, kad pas mane nra vietos, - pasiteisino jis.


Ji nuleido knyg.
- Ne tai norjau pasakyti. Kur kas jaukiau jauiuosi savo namuose,
jei kalba apie tai. Noriu, kad pradtume gyventi kartu, naujuose na
muose.
- Kartu, - pakartojo jis neiraikingu balsu.
- Kartu, juk inai, ar ne, kas bna, kai vienas kit myli du mons?
- Kas? - paklaus jis suvaizduodamas neimanym.
- Atsitinka taip, kad jie susituokia, apsigyvena kartu, sigyja nam,
j pripildo knyg ir... vaik.
- Vaik...
Jam labiau patikt sustoti ties knygomis.
Jai ypsantis akys nuvito taip, kad pamanytum, jog viesa ir mei
l - tas pats dalykas, vienas akims, kitas irdiai. Pakartojo:
- Vaik.
Jis surimtjo. Tikjosi kako panaaus, bet ne kad bt taip bgama
u aki. Knygose viskas vyksta tinkamu metu. Utat gyvenime visad
pernelyg skubama, pirmiau reikt j kiek labiau painti, pamokyti
gyventi. Jis irjo Stel vis dar perdm tuio knygyno tyloje, o ji
spinddama j vis nuviet.
- Mok, a tave myliu, - pakudjo. - Ir buvau kvail, kad taip
maai apie tai kalbjau. Gal jei biau sakiusi daniau, dabar patik
tum... A tave myliu, - tar smiliumi rodydama rankose tebelaikomos
knygos pavadinim.
Tarp jos odi ir jo vilgsnio stojo nauja pertvara - kaip tarp dviej
mylimj tekanti up, jokio tilto ar bent brastos. Jis nuleido akis pa
vadinimus ir kai kuriuos pripuolamai perskait - padrikai, iekodamas
*odi ir bdo sprukti. Betgi tikrovje dialogai niekuomet nevyksta;
knygose veikjai turi tinkamus atsakymus, net jei ir klaidingus, utat
tikrovje mons, kai kalbama apie ties, neino, k pasakyti.

Paskui jis vl pakl knyg, kuri pirma stebeilijo, ir pamat, kad


ji - Gyvenimas dar prie akis*. Lpos ispaud skausming ypsn,
akys usimerk kiek ilgesniam nei blakstien mirkteljimas laikui gynyba per silpna, kad bt atmestas iorinis pasaulis. Tylomis tebe
irjo j - violetinse akyse, kuriose tiek syki buvo nuskends, atsi
spindjo sauls brandintas vynas ir jra perbristi, jos krantas - tolimas.
Kas ino, kiek dalyk slepia tie vandenys, kiek audr ir palanki vj,
lobi ir paskendusi btybi. Prie aistros tuoj prisidjo kitas jausmas,
kuris, deja, buvo pirmojo elis, antrininkas, kauk - baim bti ne
tinkamam, ugesti, priprasti. Einant dienoms, mnesiams, metams to
skonio nebejausti, jra nebepasitikti.
- Na, tai, Kvailiau, kas ta meil?** nutvilk ji, deklamuodama
jam puikiai inomas eiles - taip mgino atrakinti pirmj grandin,
juosiani baims apimt jo ird.
- Meil yra tai, dl ko laisvieji pasidaro kaliniais, o kaliniai - lais
vaisiais, - atsak jis ikart, viliotas aidim, kuriam nemokjo pasi
prieinti, jo taisykles ji iman kaip niekas kitas. Paskui pro savigynos
sienoje atsivrus ply sugnybusi baim naguota ranka vl nublok
tamsyb.
- Stela, betgi mes kartu ir esam laisvi. Mums taip gerai... Kodl nori
visk sugriauti?
Nelaukdamas atsakymo ijo. Dviraio ratai sukosi sunkiai, atrod,
kad veikiau turtum minti keli, o ne pedalus.
Jos, sustingusios tarp tyli savo knyg, ypsena nukrito lyg prastai
udta kauk.

* Romno Gari (Romain Gary) romanas, kur autorius pasira Emilio Aaro (Emile
Ajar) slapyvardiu ir gavo antr Gonkr premij, nors ji skiriama tik vien kart.
** Raimundo Lulijaus (apie 1232-1315), katalon filosofo, teologo, misionie
riaus eils.

Rugsj.o saul, besiskverbianti pro vitrin, pairo mayiais drgnais


pabirais, tie krito skruostais. Vis it poet ir raytoj vidury ji pasi
juto vienia. Aaros plov knyg, dar vis tebelaikom rankose. Btent
apie jas kalbama, kai kalbama apie meil, - apie aaras.
Kain, ar surinkus visas sueistos meils aaras susidars vandenynas
bt platesnis u vandenyn i aar, tryktani i sulaukusios atsako
meils. Kain, ar pusiausvyra tokia kaip pakilim ir nuolaidi.
Sit dalyk niekas neino.
Margarita piet namo negro, pasislp pas moiut, gyvenani prie
mokyklos. Nenorjo rizikuoti atsidurti dviese su mama, kuriai kaip tik
iandien galt kilti geniali mintis grti namo pirmai palaikyti drau
gijos ir priversti j pasipasakoti apie pirmj dien mokykloje. Andre
jus ijs popietin grup, o jai po tokio siaubingo debiuto prireik
pamatyti senel.
jus nerves upild jazmin kvapas. Jie plaukiojo vidury stiklinio
baseinlio ant virtuvs stalo.
- Valgysi? paklaus moiut net neleidusi pasisveikinti.
- Nenoriu.
Meil senol rodydavo kalorijomis, kaip visi sicilieiai. Margarita
sdo prie stalo, pasilenkusi pauost jazminus, moiuts auginamus bal
kone.
Tereza pam puod, pripyl vandens, ukait. Margaritai nos
tvoksteljo visi manomi, net jei ir pamirti, kvapai: skyltuk su
sardinmis, skrudint trupini, laukini krap, pinij skl ir razi
n aromatas, iedeli apkepo, skrebui su ragu, srio ir baklaan
kvapsnis... Moiut atsisdo prieais sukryiavusi rankas. Pilkose gerose
akyse buvo seno, giliai saugomo skausmo enkl arba tik gyvenimo
nuovargio.
- Skambino mama.

Margarita nulenk galv iki stalo, rankomis usideng veid. Knas


stipriai trkiojo.
- I guai d'a pignata i sapi u cucchiaru che larrimina.* eimose ver
kiame taip pat... - konstatavo senel, eimos paslaptis prilygindama
samiui, kuris ino paslaptis puodo, kur maio.
Margarita atitrauk rankas nuo veido, pakl galv. Ant rank lyg
bt lik jo kontrai ir j galt matyti.
- Kalbi, tarsi ia bt kas graaus, senele, betgi graaus nra nieko.
- K tu imanai? A, bdama atuoniasdeimties, tai jau t i
nau, - utikrintai atov senel.
- Ir kas yra graaus?
- Kad baigusi verkti jautiesi geriau. Ypa kai kas nors mat ver
kiani.
- K sak mama?
- Kad reikia tavo pagalbos...
- O man kas padeda?
- A.
Senel pasikl pairti vandens, kuris prie uvirdamas pradjo
virpuliuoti.
- Trump ar ilg?
- Noriu, kad grt ttis.
- Tai jam ir pasakyk. Trump ar ilg?
-Trump... Kam?
- Savo tvui.
Margarita suakmenjo. Skausmas nuo jos nuslp kuo akivaizdiau'
i galimyb.
- Net neinau, kur jis...
- Anokia bda. Utenka tik paskambinti ir paklausti.
* Puodo bdas ino tik j merktas samtis (sicil.).

Senel atpl pak vamzdeli, met bent por saik puod.


- Moiute, per daug! Gi sakiau, kad nenoriu.
- Ramiau, panelyte. Verdu vis gyvenim ir inau, kiek makaron
reikia sudauytai irdiai.
itai ji pasak r itardama uriest ir neitariam tiems, kurie jos
negirdjo nuo maens. Klausant to garso atrod, kad irdis i ties
sudauyta.
Margarita nusijuok ir, jei bt galjusi pasiirti veidrod, tur
bt bt pamaiusi, kad yra grai. ypsena paverkus, kaip ir meil
pasipykus, yra pats geriausias spektaklis, kok gali suvaidinti moteris.
- O jei neatsilieps?
- Skambink vl.
- Pernelyg bijau, kad neatsilieps.
- Tada bijok ir lik abejoti.
Margarita patemp lp ir vos nepravirko: bijoti ir tiktis yra dvi
neatsiejamai susijusios jausmo, vadinamo paprastai - ilgesys, - sude
damosios dalys. Taip ji jautsi.
- Gal gali paskambinti tu?
- Ne, Margarita. Reikia tau. Diu a cu voli berti marina cruci epeni.*
- K pasakei? Nekalbk arabikai, - pasijuok Margarita.
- Kiekviename skausme esama palaimos...
Moiut sakin nutrauk, tarsi mest ugn prisiminim, paskui
atsidar aldytuv ir pradjo neinia ko iekoti. Margarita, supratusi, i
kur tas nerytingumas, atsikl, pam indel su vieiu padau, kur
senel vadino salsa. Kasdien j mesdavo po vieio baziliko lap. Pa
dav ind jai.
-Ai, mano diaugsme. Sukvailjau...
- Nebeitversiu, senele. Nebegaliu.
K Dievas myli, tam siunia kryi ir baudia (sicil.).

- Margarita, gyvenimas - kaip saldumynai. Gali turti visus pro


duktus ir nurodymus, kaip gaminti, bet to neutenka, kad bt skanu.
- Kaip?
- imtus kart saldumynai man ieidavo, bet imtus ir nepasisek
davo - prski, guminiai, beskoniai, per riebs...
- Ir kur suklysdavai?
- Niekur.
- Kaip niekur?
- Sekos nesupainiodavau.
- Tai k padarydavai ne taip?
- Neddavau irdies.
Gars ie senel tar tok atvir, kad nuo to dvibalsio odis, regis,
skambjo.
- K nori tuo pasakyti?
- A galvodavau apie k kita. Taisykli laikydavausi, bet galvodavau
apie k kita...
- O kaip tai susij su manim?
-Jei nededi u sangue e u cori*, gyvenime nieko nebus. Tai, k darai,
turi mylti. Kiekvienas saldumynas turi savo istorij: mog, kuriam
ruoi, tai, k jauti ruodama... viskas nusda rankose, gamindama galvoji rankomis, rankomis myli, rankomis kuri. Patys skaniausi saldumy
nai man ieidavo, kai galvodavau, kad juos gaminu tavo seneliui. Net
ir dabar, kai jo nebra...
Margarita klaussi savo mamos motinos iminties. Moiut Tereza
buvo sitikinusi, kad inoti nepakanka, kad kas nors ieit; reikia inoti, kam tai ir k myli.
- Turi iekoti savo tvo ir paprayti, kad grt. O jei nenors, nu'
vaiuok ir j parsivek. Juk tu nebe vaikas, diaugsme mano. O ri lignu
o ri nuci ogni casa avi a socruci**...
* Kraujo ir irdies (sicil.).
** Medinis ar rieutinis - kiekvieniems namams savas kryelis (sicil.).

oo

Nusisukusi ji paragavo makaron - verdant vamzdel prikio prie


burnos ir nesusirauk. br truput druskos, pamai, dar kart gyve
nimo skonis nurung taisykles.
Margarit apniko naujos mintys. Kaip moiuts tortai - paprastos,
bet stiprios lyg jos krato gls.
- Paskambinsiu, - nusprend Margarita ilgai patyljusi, veidas at
rod kaip moters.
Moiut makaronus nusunk, sukrov lkt, upyl salsos, nusky
nusi jazmino ied padjo j ant lkts krato, prie tai kiek patrynusi.
Vamzdelini makaron su padau kvapas susimai su stipriu sutrinto
jazmino kvapu.
Margaritos skrandis, it aromat suviliotas, atsivr, ir ji pradjo
valgyti, i pradi ltai, paskui vis greiiau. Valgydama irjo senel,
stebeilijo. Ta ypsojosi.
- Mano diaugsme.
Padaas Margaritos lpas apibr raudonai.
Moiut pradjo juoktis.
- Kas yra? - sukluso Margarita.
Moiut prajuko dar labiau, krtin kilnojosi, pilkos geros akys
sudrko.
Margarita suprato, pam padao piln vamzdel ir pavediojo juo
po veid, nos, skruostus, kaip darydavo bdama maa, kad supykdyt
mam.
Moiut nebesitvard. Margarita prijo ir pabuiavo jai skruost,
senel veltui gynsi.
Jos juoksi, juoksi ir juoksi - tai paprasta gyvenimo siloma prie
mon, jei tik nustojama irti pernelyg rimtai.
Po piet Tereza su Margarita nujo i darelio paimti Andrejaus.
Vaikas, atrod, savo ikimokykliniu gyvenimu buvo usidegs, tuoj
msi vadinamj uduoi - tik tuo vieninteliu gyvenimo tarpsniu
o/

atlikti uduotis reikia fantazuoti, pramanyti, kurti. I susitelkimo


kramtydavo lieuv. Jo plaukai buvo viess, akys - keistai mlynos,
kaip jo kriniai.
Ariel plaukiojo k tik pakeistame vandenyje - itos pareigos im
davosi Margarita, kai bdavo ia, nes moiut pamirdavo, vanduo
pagelsdavo ir Ariel vis litiniuodavo, lyg bt girta. Dabar iopiojo
ritmingai ir kartkartmis ipsdavo burbul. Paskui ast - enklas, kad
pamiro ankstesn savo gyvenim ir vl stebisi stikliniu dubeniu, lyg
tas bt neregtas vandenynas. Margarita tylomis j stebjo ir geid
pati taip gyventi. Pamirt atsakinjimus ir spuogus ant nosies, bet
skausm - kain...
Ariels miniatirinis vandenynas jai primin, kaip aisdavo pa
pldimyje su tvu. Vienai nieko neieidavo sukurpti, k tik pasta
tydavo, tas sugridavo. Tada ateidavo jis ir pastatydavo nuo pamat
nesugriaunam pil - su grakiais danteliais, durimis ir net langais.
O dabar jos gyvenimas atrodo lyg smlis, subyrantis nuo pirmojo
prisilietimo.
Moiut, kuri taip ir nepriprato prie ito miesto alio ir mezg
vien i savo megztini iaurietika apykakle, Margaritos fantazij gij
nutrauk:
- Tavo senelis man vis pasakodavo istorijas, j inojo imtus. irdavo, kaip kepu saldumynus, ir sakydavo, kad dalyk tela yra pasa
kojimai. Vienkart man papasakojo apie sal, kurios gyventojai daiktus
ir mones skirsto ne vyrikus ir moterikus, o dangikus ir jrikus.
Kai senel prisimindavo savo vyr ir jo aistr pasakojimams, paveb
dt paios, jos raukls tiesindavosi.
- Ir kokie gi dalykai yra dangiki? - klausdavau jo, nors atsakym
ir inodavau. Jis ypsodamasis atsakydavo: Meil.
- Kodl? - paklaus Margarita.
-Todl, kad ateina i dangaus ir dang sugrta...

-Tts ir mamos meil nugrimzdo po emm... - sunabdjo Mar


garita.
Moiut nutilo.
- Senelis sakydavo, kad skausmas irgi dangikas... - pridr ji pati
sau, tarsi sueista negalimo sakyti arba per skaudaus prisiminimo.
- Kodl?
- Todl, kad ateina i dangaus ir dang sugrta.
- Kaip meil?
- Kaip meil.
- O koks tarp j skirtumas? - paklaus Margarita.
- A irgi jo klausindavau. Akimirk patyldavo, o paskui pateikda
vo vien i savo mokytojik aikinim. Sakydavo, kad passione reikia
arba mylti, arba kentti... Jausti passione - tai kartu patirti ir meil, ir
skausm; tai nafevre ca trose 'nta lossa*... Tu, Tereza, esi mano passioney vienintel tikra, - taip man sakydavo.
Terezos veidas virto emlapiu, kupinu atkarp, ivykim ir atvy
kim.
-Ot ?
- K a?
- K atsakydavai?
- Tyldavau.
- O jis?
- Mane pabuiuodavo.
- Ir kaip buinys?
- ia jau mano reikalas!
- Gdijiesi... - tar Margarita besdama j pirtu ir isiiepdama.
- Ne, ia yra u picciriddu, - tar jai senel, rodydama Andrej.
- A ne picciriddo. A vaikas, - purkteljo tas.
Tai kaulus simetanti kartin (sicil.).

- Mano diaugsmas, pamgdiojo senel Margarita.


Abi su senele m juoktis, Andrejus nesuprato ko. Nesuprasdavo
itiek suaugusi darom dalyk. Todl piedavo. Jam ieidavo tikrov
pasmeigti savo spalvot pietuk galu, vis sapnuodavo milinik da
parduotuvje matyt d - daugiau nei imtas spalvot pietuk, vis
atspalvi. Taiau labai daug kainuoja, pasak mama, reiks palaukti,
kol paaugsi.
- Parodyk man it piein, - papra senel.
Mayts figros vaiktinjo susispietusios kairiame ilgut ilgutlio
mlyno kelio krate, tas raitsi kaip sil kamuolys, silas raizgsi ir
pynsi kaip labirintas. Kita lape buvo balta - neinia, kam tas tuias
plotas.
- itas kelias atrodo kaip mano sil kamuoliai, visi inturciuniati...
Kodl ia nenupiei medi, gli, dangaus? - paklaus senel, rody
dama balt tutum.
Andrejus jai atsak naiviu, nuoirdiu vilgsniu - kaip tas, kas k
nors padaro nesusimstydamas.
- Gi medi, gli bna... - pridr senel kone nugalta.
- Bet a neturiu spalv, reikia i didels duts, - atkirto Andrejus.
- Cori forti consuma la cattiva sorti*, - palinkjo senel, irdama
kamuol ir balt plot.
Margarita smalsiai nuvelg baltplot, kuriame buvo pranyks ilgas
susiraizgs silas - ten buvo matyti paslptas irkiantis telefonas, tik
niekas jo negirdjo.

* Drsi irdis - nuvarginta lemtis (sicil.).

IV

^y^/iestas gaud kreiamas tipiko pavakario drebulio, kai vyrai ir


moterys ieina i darbo ir ukema gatves kasdieniu nuovargiu, kad jis
igaruot nuo poji, vitrin ir sporto rengini paiek. Jaunikaiiai,
tuo metu jau baig ruoti nam darbus, laksto gatvmis ko kito, palie
ka krant, kuriame yra kalinti, ir iplaukia atvir jr, puola neino
mybs glb, kad pabgt nuo nuobodulio, tikdamiesi, jog ten, lauke,
tikrai yra kakas naujo. Merginos rengiasi lengvais drabuiais, lyg diena
tik prasidt, joms labiau patinka bti matomoms nei apirimoms.
ita i lto trauk dm ant palangs, tebuvo usimetusi marki
nlius. Julijus, tyliai tysodamas auktielninkas ant suverstos sofos, ra
atsakym inut. Vertsi ant kito ono, kad paslpt vienatv, lyddavusi tas ekstazes. Kaskart jam atrodydavo, kad pasiekia dang,
bet paskui i svaiginani auktum neivengiamai krisdavo emyn ir
siela dudavo begalyb stiklo uki. Meil adamos paguodos netei
k. aizdos neigydys joks apkabinimas, joks buinys, glamon, aktas.
Pleistro lapeliai. Vienas ant kito - kalnas j ant pjovos, niekuomet
nevalytos, nedezinfekuotos.
Knyg lentynos pasieniais prigrstos roman, DVD ir kompakti
ni disk. mons skaito meils romanus, iri romantines komedi
jas, klauso jausming dain. Ir mano, kad meil upildys j vienatvs
^tum. Betgi niekas negali upildyti to, kas be dugno. Jo siela kaip
sulinys, jis vis svaidydavo akmenukus jam ukimti, bet tie kaip nekilh

davo taip nekildavo - nusksdavo, o jis neturjo drsos lsti ir pairti


vidun. Paties unuodyto vandens gerti nesinorjo, norjosi tik vienu
kartu visam laikui ukimti skyl.
Bdamas maas, jis danai sapnuodavo, kad yra raitelis su tyia jam
nukaltais neperaunamais arvais, keliaujantis pakraius karalysts,
kuriai graso Didysis Slibinas. Jo ieko mikuose, kalnuose, irtvose.
Jokio rezultato. Nusibelds iki tolimiausi karalysts krant, randa j
pajryje. Kartu su savo maiumi. Abu vienas kit ilgai iri, paskui
Didysis Slibinas, i tikrj motina, nusitaiko ir smeigia kieta karna,
jo arvus, o gal ir kn paerdamas imtus duen. Bet jam neskau
da. Ir mai vietoj arv bei raitelio tame krante lieka tik su smliu
aidiantis besijuokiantis vaikas. Kai koj plauti artindavosi vakarin
ma, jis pabusdavo ir pamatydavo, kad guli lovoje. Sustirs.
Julijus nordavo aisti kaip vaikas. Bet nebdavo motinos, kuri i
rt, kaip jis aidia. Bandydavo aisti vis tiek, bet aidimas bdavo
pilnas lidesio ir pykio. Jis aid su ita mergina, su mokykla, su pa
vojumi, su gyvenimu, galiausiai - su mirtimi.
iupo markinius.
- Kur eini? - paklaus mergina.
- Savais reikalais.
- Kodl nepasilieki, ko nors pavalgytume, pairtume film ir tru
put pakalbtume, - pasil ji glostydama jam plaukus.
- Apie k? - paklaus jis isisukindamas.
- Apie mus, - atsak mergina. Ir nuvito.
- Mes dulkinams, o ne kalbame, - tar Julijus, svieds alt vilgS'
n. Pabuiavo skruost ir ijo.
Psiomis pasileido per vis park, ten eimininkas stengsi sutramdyk
unel, vaikas raiiojo pernelyg didel kamuol, o tingi aukl nepask
judindama j bar. Julijus prijo prie suoliuko, ant kurio seiljosi du
66

jaunuoliai, iupo jos rankin ir atitolo - tyliai kaip katinas, akys susiaurjusios iki plyeli. Greit kuprin met iukliad, pasiliko tik
skarel, dar su etikete. Vaikas su kamuoliu rankoje spoksojo j j, nes
iekojo aidimo draugo, ir Julijus jam ypteljo. Padrsintas berniukas
svied kamuol, Julijus j atmu galvos smgiu.
- aunuolis! - suriko maius.
- Ne, ne, tar jis ir pasitrauk, vaik paliko nusivylus irti,
kaip nueina.
Paskui pamat besiartinani mergin su uneliu. ia jo sritis. Pa
irjo jai akis.
- Galiu pagirti unel? - paklaus lenkdamasis jo paglostyti.
- inoma! - atsak ta jausmingai.
- Kokia nuostabi tavo eiminink!
Mergina iraudo. Tad Julijus prijo dar ariau ir pradjo klausinti,
irti akis, glaustytis. Rankomis mojavo tarsi burtininkas.
- Kuo tu vardu?
- Sara.
- Graus vardas, Sara.
- Ai.
- Mobiliojo numeriais apsikeisime?
- Mielai!
Tokiomis akimirkomis Julijus ir atlikindavo savo mauosius yg
darbius. Stovdamas alia ta dingstimi, kad reikia suirti, ar gerai ve
damas numeris, lpomis glaudsi prie ausies taip, kad jai atm prot,
tuotarp ranka nar po rankin.
- Iki greito.
- Iki, - atsisveikino ji apsvaigusi.
- O jo koks vardas?
- Argas.
- Kaip Ulikso?

- Neinau... Vard irinko tvas...


- Iki, Argai. Iki, Sara.
Atsuks nugar, paliko j svaigstani. U poskio atgniau deln
ir pamat dailius naujus lpdaius. sikio kuprin ir jo toliau. Jis
neveikiamas, pro al nepraauna.
Neimanydamas, k veikti, ujo parko pakratyje stovini ba
nytl. Banyi tyl mgo, kaip ir kapini. sitais klaupte gilumoje,
kuprin numet ant ems prieais, kad bt kur atsiklaupti. Vsu,
prieblanda. Priekyje kak giedojo senui brelis, paveikslai apyblan
doje atrod lyg animaciniai paveikslliai. siirjo fresk, uimani
vis apsid: nukryiuotasis ir raudanti motina, buiuojanti jam kojas,
jaunuolis bando j suturti. Minut irjo paveiksl. Net motinos,
kuri verkt dl jo, nra. Kur jo motina? Kur gyvena? k dabar iri?
Irgi galvoja apie j? Taip ir nesuinosi. Niekaip. Jis teino tiek, kad
pastojo mokydamasi licjuje. Nuo ko? Jis pasaul atjo kaip nalai
tis, dar negims. Bet nra ko leistis gyvenimo kalamam prie kryiaus,
reikia atsikeryti.
Ijs i banyios, usuko netolim bariuk, vien i t viet, kur
u atuonis eurus gauni happy hour*. Atsisdo, dav enkl. Padavja
prijo - rankas nusidepiliuoti buvo pamirusi, utat vis dmes sutel
kusi violetin lak. Jis usisak vien alaus, paties stipriausio ir kar
taus, ir, i lto j siurbiodamas, leido laik, kaip labiausiai mgdavo:
stebjo mones, tyr judesius.
Vyrikis kakuo band tikinti blondin tiesiais plaukais, bet i to,
kaip rauk antakius ir dangstsi burn ranka, buvo matyti, kad me
luoja. Ta, lpose spausdama ironik ypsenl, neslp, kad supranta,
kas dedasi, bet aidim prim ir mielai leidosi apgaudinjama toki
vyling odi.
* Laiming valand (ang.).

Dvi merginos nekuiavosi, bet tariamas vienos smalsumas tebuvo


didiulis pavydas - tai rod stiklin gniauianti ranka, nors akys ir
buvo puiamos i nuostabos. Kita tuotarp pernelyg mosikavo ranko
mis, aiku, kad buvo beperdedanti kok sentimental nuotyk.
Julijus mel uiuopdavo visur. Vyr ir moter gestai visuomet at
skleidia slaptus ketinimus. Jis dar vaikystje imoko nepasitikti nie
kuo. Priprato atpainti veido bruous ir rank judesius, kai kas nors
nordavo apgauti, suvedioti, prikulti.
Prisimena ano vries nasrus: i lto isiplsdavo, kai ketindavo pra
trkti, rankos udrebdavo, pirt galai barkindavo stal. Greit po to
atsikeldavo ir dorodavosi - pirma su mona, paskui su juo. Pats turjo
tris vaikus, o j pam, kad vertai pasitikjimo eimai, kaip pridera,
bt padedama tvarkytis kyje. Gr. Ji buvo gera, bet viendien su
savo vaikais pabgo ir negro. Paskui Julijus ilgesniam ar trumpesniam
laikui bastydavosi po kitas eimas, tik niekas tokio didelio vaiko neno
rjo. Tokio kaip jis. Kuris spokso tave nieko nesakydamas, ledinmis
akimis, kaip demonas. Nieko netars dingsta. Taip pateko vienus namus-eim ir surado bd, kaip itisomis dienomis laikytis kuo toliau
nuo itos landyns. Bet bent jau turjo guol.
engus jaunai moteriai, itos sugedusios mintys isisklaid. Panai
flaming: plona, grakti, kojos aptvarstytos atvirais batais, rankinukas
po paastimi, plaukai juodi, akys juodos, lpos raudonos, oda migdo
lin. Dvi mergs atsisuko ir net vyrikis su blondine met vilgsn, lyg
ta bt koks iulpiamas saldainis. Julijus nustat reakcijas: vyras jos
geidia, merginos pavydi. Vienas ialks, kitos udiks: vienas akimis
ryja, kitos - traiko. Pats djosi merginos nemats, o kai ji prisdo
s^lia, apsvaigindama kvepalais, pasitais juodus kirpius, kad likt ne
udengtos akys.
- Tavs laukiau, - pasak rodydamas lpdaius ant stalelio, kuri
galiukas kyojo i gudusia ranka susuktos skarels.

Mergina, apsidiaugusi, kad j ivysta taip greit, nusiypsojo ir pri


lipo lpomis prie peties.
Dangus ant pastat griuvo kaip pavargs, sulinks senolis. Tolumoje
keletas debes kaupsi naktinei audrai, artjantis lietus buvo anga
senoviniam ritualui. Net kambario prietemoje ybsinti lempel, apvie
ianti knygos eilutes, atrod kaip pirmykt nakt i lau, vaigdi
ir pasakojim atmena.
Mokytojas skait vien eilrat, kad meil imokt lyg farmakoPj:

Nesiaikink savo meils, man neaikink,


tik paklusk, ir viskas. Usimerk,
klausimus pamirki, grimzki
savo meiln...
Nra ko mylti
dairantis mielus veidrodius,
skaidant
i vienov, veriant aidimu tuiu;
nra ko mylti
su sparnais, ore,
kaip drugeliui, debesiui,
pakibusiam. Sunkumos iekok,
gelmi savy, kad tave atvilkt
iki didio vidurio, kur laukiu a.
Meil visuma, mylti reikiajusti svor. *
Jis knyg nuleido. Prakeiktos metaforos! Meilei prisireik nuplti
kauk ir pairti jam veid. O jis nenori, kad kas nors engt
* Pedro Salinas. Tau reikalingas balsas (isp. La voz a ti debida).

ird, nes neino, kurgi tas viesusis kambarys ir ar i viso jo esama.


Nebenori, kad irdis virpt, kaist, dut, sprogint, isi
plst, susitraukt, tarsi jos ptimasis turt k bendra su laims
mechanikos triukais, lyg pilna irdis bt laim, tuia nelaim.
Tas paias metaforas kartojame imtmeius - nuo Biblijos iki Volto
Disnjaus visi kalba apie ird, tik niekas nesuprato, kaip ji veikia.
Pairti Meil ryosi tik Psich. Utat apako. Gal todl Sielai
reikjo metafor, nes Meils akivaizdoje ji akla. Bet ir ia tik pasaka...
Nn jis bus drsesnis u Psich, dirstels veid Meilei, kad suprast
paslapt. Kur ji, kas per daiktas, kas tokia? Geidia jos visi, netur
dami kaloja, kremtasi. Kodl - klausinjo mokytojas ir atsakymo
teko iekoti daiktuose, monse, klausinti, vartytis lovoje. Pasakykit
man ties apie meil* - toks buvo vienos knygos pavadinimas, bet
atsakymo nedav, kaip ir visos poet knygos, kurios pai svarbiausi
paslapt apipina odiais, bet jos taip ir nepasiekia. odiai adantys,
bet dangstantys. Kilsteli yd, kad apsidiaugtum, neva paslapt turi
saujoje, bet bemat udengia kit, dar tankesn.
Jis turi atnaujinti meilei apibrti skirtus odius ir monij i me
tafor vergijos ivaduoti. Pats irgi kasdien statosi utvaras, kad apsisau
got nuo gyvenimo, uuot prims j tok, koks yra, nes negali paksti
jo kvapo.
Vakaro tyloje prisimin vien ieig prie daugyb met, kai tvas
buvo jaunas ir mgdavo j vediotis sodi, kuriame uaugo. Prie se
nos trobos, apsuptos lazdyn, vyni, persik ir obel, kokias senasis
Laertas rod maajam Uliksui, garmjo altinis, jo nuolatinis iurleni
mas lyddavo nakt tylum.
Vien dien tvas, neinas juo, pasileido palei srov iekoti vers
ms. Teko brautis per tankius krmus, gervuogynus, susipynusias aVistano Hju Odeno (Wystan Hugh Auden) eilraio O Fell Me the Truth About Love
Pavadinimas (vert. past.).

kas, vandens nuskalautus akmenis ir nuolaidius laitus it gryniausios


klampumos. Po tkm mirinjo permatomi buogalvliai, mai balkvi
krabai. Lipant kaln, nioktimas ingsnis po ingsnio slopo. Jis pri
simena, kaip pasijuto globiamas kakokios pirmins galios, teigianios
jam tos aminosios versms paslapt. Paskui jie prijo pradi, isities
ant ems, ant uol tvyrant absoliuiai tylai, trikdomai tik lanojimo,
panaaus miesto fontanli gurguliavim bead vasaros dien. ol
girdantys laai ir buvo pradia to, kas sruvo srovmis. Pradios tyluma
kone nuvyl, palyginti su diaugsmingu altinio nioktimu. Toks ir
gyvenimas: gimsta tyloje, slpynje, pamau sisibuoja, ugieda tik
pasitaikius kliiai.
O dabar, kai jo gyvenime panoro ugiedoti verli meil, jis priei
nasi. Ir kur jos pradia? Ar ne ito iekojo Rembo - i kur kyla meil?
Dvideimt vieneri suprato, kad poezija gyvenimo neigelbsti ir kad
viskas, k reikia atrasti, yra meil. Para ituos pragarikus odius, jo
mokamus atmintinai:
A stengiausi irasti naujas gles, naujas vaigdes, naujus knus, nau
jas kalbas. Galiausiai paprayiau man atleisti, kad maitinausi melu...
ir man bus leista turti ties siela ir knu...
Ak tas Artras! Iplauk prekybos reikalais egzotikas jras gaudyti iaurios, nepasiekiamos tikrovs, o ta nepermaldaujamai j pasiek,
taip, atsisdama kelio gangren, priversdama kurs nutraukti. Pasirin
kimo nra: arba gyveni melagingoje metafor iliuzijoje, arba mirti
tikrovje nuo gangrenos.
Atgal daugiau nesigrioti. ito nori Stela, udaryti visas ijimo
angas, net atsargin. O jei namuose kilt gaisras? Jei jiems tiesiog imt
ir pabost? Jis bijojo pasirinkimo, bet nesuprato, kad tai reikia atsi
sakym.

Mobilusis suvirpjo. Stela pajuto, k jis galvoja, taip jau nutinka su


mylimaisiais, j trokimai ir baims einant laikui susimaio.
Visko griauti a nenoriu, prieingai - noriu, kad viskas bt dar
didingiau, graiau, pilnatvikiau. Na, mok, patikk reikal man, tik
veik savo utvaras. Nesivaizduoji, kaip puiku mylti, nepaisant sav
baimi. Tavsias a suprantu, noriu, kad jos tapt mano. Myliu.
Stelos inuts odiai buvo lopin, su kuria jis umigo. Sapnavo
tolimus kratus, gangrenas, nelaimlius poetus. Tuo tarpu i tamsaus
dangaus leidosi nerami lietaus, kur debesys buvo ulaik per ilgai,
saldyb. Kai kurie turt skstis, bet kai k, pavyzdiui, perdivusi
glel, tai turt nudiuginti. Malons geidia visi, tik ne visi tokiu
pat metu ir tokiu pat bdu j gauna. Visi nori igirsti sakant a tave
myliu, bet ne visiems utenka drsos priimti fakt, kad yra kas kita
sakyti noriu, kad btum.
Tuo pat metu, kai neregimiems daiktams, sapnams, vaigdms, dva
sioms ir mylimiesiems duodamas knas, Andrejus palindo po Mar
garitos patalais, susirait prie sesers. iltas knas apramd, ir po keli
minutli tylos jis prabilo:
- Bijau tamsos.
-Tamsos nra, Andrejau.
- Ne, yra.
- Tamsa yra ijungta viesa.
-Tamsoje bna baub. viesoje j nesimato.
- Kada nors matei?
- Taip.
- Ir kaip atrodo?
- Bjaurs.
- Kodl? K jie dar?
- Baugino.

- Kaip?
- Naudodamiesi tamsa, kaip baubai. Tau baisu, nes jie slapstosi,
bet vis tiek yra.
- Kur slapstosi?
- Kampuose, skylse, ilenda, kai tamsu. Dien sekioja i paskos,
atsistoti prieais nedrsta, nes viesa juos blokia u nugaros. Bet mg
dioja visk, k darai.
- Kodl?
- Jie pavyds.
- Ir skriaudia?
- Taip.
- Kaip?
- Tamsa.
-Ak...
- Bet net ir jie bijo.
- Kaip?
- Visuomet bna vieni, tave usipuola irgi tada, kai bni vienas.
- O jei mes dviese?
- Tada nepuola.
- Kodl?
- Todl, kad ten, kur du, viesu.
- Bet jei visur tamsu!
- Ne, yra tokia viesa, kuri mato tik baubai.
- Kokia?
- Tokia, kuri siiebia tada, kai du mons bna alia ir apsikabin - kaip lemput.
- Kuo ji ia dta?
- Lemputje bna rankos, per vidur dega viesa.
- Bet kodl gi mes jos nematom?
- Todl, kad ta viesa paslpta, ji matoma tik pieiniuose. Kai du
vienas kit myli, nieko blogo nepadarys joks baubas.

- Ir daug t baub ia, namuose?


- Dabar taip, nes pirma nuo tts ir mamos viesos jie laiksi
atokiai.
- O dabar?
- viesa ugeso. Dabar jie lenda i vis kamp ir skyli. Ialk.
- K jie valgo?
- Mieg.
- Mieg?
- Taip, neleidia umigti, sulamia vis tavo mieg.
- Ir kas jiems i to?
- Auga, darosi vis didesni.
- O paskui?
- Paskui nebetelpa skyles ir kampus, todl pabyra visur.
- Mmm...
-Turime juos numarinti badu...
- Kaip?
Andrejus apglb seser. sitvr Margaritos, lyg ji bt gelbjimosi
ratas, ir po keli sekundi usndo. Margaritai miegoti neijo, bet
bent jau i nakt baubai paliks ramybje jos brol, trikdys tik jos mie
g. Kai budi meil, miegoti gali ramiai.
Bet kartais meil ugsta, mat dagtis suplonja nuo to paties kar
io, kuris j iebia.

irmoji pamoka pati sunkiausia, nes apima ir praeit, ir ateit. Pa


togios lovos ir patal, gebani apginti nuo bet koki tikrovs antpuo
li, praeitis maiosi su pamok ir uduoi kupinos dienos ateitimi.
Pirma pamoka susideda i ilgesio ir nevilties, mirtino koncentrato bet
kam, ypa keturiolikmeiui, kai utenka tik pagalvoti apie pirmus
kartus, ir gali nualpti. O jei dar jie pavirsta tikrove, kaip pirmas kvie
timas atsakinti.
Prieais mokyklos vartus, kur buvo sutarta susitikti, i iukli kon
teineri puss, Marta sutraik Margarit glbyje, o paskui pastaroji
buvo priversta iklausyti tikr tikriausi horoskop, kuriais Marta a
vjosi. Juos kasryt isispausdindavo dar neisirinkusi, kuo apsivilkti, ir
vis dien neiodavosi kienje. Bnant keturiolikos, bet koks tikjimas
yra tam, kad apsigintum nuo tikrovs, ir veikia tuo geriau, kuo labiau
kieninis. Martos horoskopas addavo netariamas galimybes ir mal
ino trokul istorij, kurias panirti bnant tikram, kad ji tavo, kad
istorija, anaiptol nra nereikminga.
Margarita buvo litas, tos dienos horoskopas sak aikiai: Pus
pergals yra prieo painimas. Venk bet kokio nepastamo prieo, o
jei negali, manyk, kad pergal atidta.
Marta, perskaiiusi horoskop draugei, nusijuok, vis dlto ta pa
stebjo nerim dl neivengiamos negandos.
*

76

Matematikos mokytoja atjo deimt minui vluodama, sksdamasi


vieuoju transportu, finansiniais statymais ir visuotiniu atilimu, kuris
neada nieko gero. Buvo madaug pusimio met moteris, mvdavo
dinsais, kad ir koks bt upakalio dydis, ir neiodavosi rankines, ku
riose morkos ir vynuogs galop susimaiydavo su matematikos uduo
timis. Paskubom atlikusi patikr, per kuri bent pus mokini paoko,
pradjo kalb:
- iai dienai turjote pasimokyti kai kuri dalykui... Pairsime,
kaip seksi... Papraysime kai kieno pagalbos...
Jos balsas buvo ramus lyg pervelgiant ilaid sra, todl jaunuo
li veidai dar labiau isikreip i baims. Vieni instinktyviai traukdami
peius slp galvas, kitiems staiga parpo bendraklasio batai, dar kiti
djosi abejingi.
- Tu, - kvykteljo mokytoja aibuojaniomis akimis.
Niekas nesujudjo, nors visuotinio palengvjimo atodsis ir nu
sirito.
Marta, nesmoningai ypsodamasi, panibdjo:
- inojau, mano horoskopas niekuomet neklysta.
- Na, tai kaip tave vadinti? - sukranksjo mokytoja.
Jokio atsakymo, visi spoksojo Margarit, kuri vos ne vos ilemeno
savo vard.
Mokytoja, usikabinusi fuksij spalvos akinius, kokius i optikos
parduotuvs galima nusipirkti u penket eur, j nuvelg palankiu
vilgsniu.
- Na, na... Eik prie lentos - iagi tik patikrinimukas.
Niekuomet netikkite mokytoj vartojamais maybiniais ar malo
niniais odiais - jie yra negand, vert pai iauriausi menkinam
j odi, preliudija.
Margarita, prisimindama horoskop, nesijudino, tarsi bt sakoma
njai. Bendraklasiai grmsi neisirinkdami i poreikio, kad ji eit, nes

taip bt ivengta kit savanori saviudi, ir vilties, kad nesikeis,


nes taip bt galima stebti mokytojos reakcij. Mokykloje puiku tai
kas: susipainti su suaugusiaisiais, kurie skiriasi nuo tv, ir pamatyti,
kad jie net dar blogesni.
Margarita, i baims suledjusi, tebetyljo ir nejudjo.
Mokytoja iriet antakius, akinius nusim.
- Nagi, - paragino tvirtu balsu.
Margarita suminktjusiomis kojomis atsistojo. I lto nujo, o kai
jau buvo besuiumpanti kreid, j suvimd, ir ryte suvalgyti pusryiai
liko prisiploj prie lentos.
Bendraklasiai persigando. Blondin sunypt:
- Kaip lyktu!
Mokytoja i pradi nesumojo, kas vyko, nes vart knyg, ieko
dama puslapio su pratimais, kuriuos buvo numaiusi patikrinimui.
Suvokusi padt, paoko, pramov pro Margarit, kuri i gdos buvo
susirietusi dvilinka, ir suriko:
- Pooooonia... tuoj pat atbkit su skuduru, mergyt privm.
Blondin susijuok, jai i paskos - bendraklasiai. Marta buvo rim
ta, ketino pravirkti - jaut kalt. Margarita nieko nepasakiusi ijo i
klass ir, patekusi koridori, pasuko tualet, mokytoja tebeauk
puskurt valytoj. Dabar jau ino visas koridorius, mediagos apkal
boms uteks bent dviem pertraukoms. Ausyse drioksjo mergyt.
Vemia tik mergyts.
Ji usidar tualete, bt daugiau neijusi. Tualetas - spintos pos
kyris. Traukti i tamsaus urvo atjo Marta.
- Margarita, - paauk. - ia a.
Margarita odius nurijo.
- Juk inai, k padar mokymasis per deimt met i tkstani
strui, bet n vienas i j galvos po eme nepakio.
Margarita nusiypsojo, prikando lp, nes pasijuto dar labiau mer
gyt tokiu metu, kai reikjo bti rimtai.

I kitos kabinos ijo mergina, paskersakiavo Mart, bet ta drsiai


kalbjo toliau:
- Ar inai, kokie vieninteliai gyviai negali pakelti galvos, kad pa
irt dang?
- Mokytojai, - rimtai atsak Margarita.
- Ne! Parai! O tai tas pats! - atov Marta juokdamasi, ir net Mar
garitai neijo susiturti.
Kabinos durys atsivr, Marta j pam u rankos. Margarita nusi
praus veid ir jos islinko i tualeto.
Ji susidr su Julijum, kuris daugiau laiko nei klasje praleisdavo
koridoriuje. Tas paiekojo Margaritos vilgsnio, bet jai teijo matyti
savo gd, susitelkusi ant bat galiuk kaip vmalas. Stengdamasis
nustatyti, apie k ji galvoja, Julijus apirjo rankas - jas ivydo nusvi
rusias, bejges, be gyvybs. itas knas nemeluoja - jis mirs.
Pamats, kaip ji dingsta u dur, Julijus sustojs savs paklausinjo,
kokie gi burtai ant jo uleisti per it mergait.
Mokytojas, dviratinis padaras, j pavijo odi kupinu maieliu ir
mini pilna galva, sprendiant i tampos. Julijus nusek paskui j
klas ir susitelks paklaus filosofijos pamokos. Ta buvo vienintel, per
kuri kakas stengsi sutvarkyti pasaul, band suprasti mog ir tikro
v, o j netiktai apm tvarkingo pasaulio ilgesys - pasaulio, kuriame
yra prasms, ypsomasi, gyvenama, mylima.
Margarita nudelbusi vilgsn pravaikiojo iki pamok pabaigos. Gir
djo, kaip mokytojai minutes upildo formulmis ir teiginiais, kurie
su jos gda niekaip nesisieja. irdis buvo ustrigusi vidury painaus ir
tamsaus labirinto, mini supaprastinti, surasti ijimo nesisek.
Suskambjus paskutins pamokos skambuiui, isivadav jaunuoli
knai spruko lauk iekoti savo siel, kurios buvo jau kuris laikas i
skridusios. Blondin, nepriekaitingos pilkvai ydros odos disna, su
savo draugmis juoksi i Margaritos su Marta.
7<>

Keistybi keistyb, - tar. - Bt galima sukurti film...


Kitos pataikavo.
Marta atsisukusi pairjo, kaip Margarita reaguoja, paskui tar:
Einam pas mane piet?
Jei nesat kanibalai...
Abi nusijuok ir it baisi mokyklin dien paliko u nugaros.
Rugsjis, kaip ir visi pereinamieji mnesiai, puoseljo netikrum. Prasi
verdavo priek gaiviu vjeliu, kuris greit turt tapti rudeninis, o at
sitraukdavo dangaus viesa, kuri tebebuvo vasarin. Ir kiekvienas galjo
mgautis tuo, kas kam patiko: pablykusiais, pradedaniais sklaidytis
lapais, skubiais, lietaus neatneaniais debesimis, ydryns lopais tarp
pilk pastat, tarsi tai bt begalybs uraktas.
Mokytojas dvirat atrio taip atsargiai, kaip leidiam pasiganyti
arkl. Ratus nukreip Keliaujanio Parnaso link. Stelos inut j pa
drsino. Ji vis dar juo tiki, atiduot bet k, kad tik likt kartu, ir tikrai
engt ingsn atgal nuo t taip skubot projekt. Meil minta veikiau
atstumu nei artumu, per didelis artumas j netgi utemdo ir ugesina.
simyljs lieka tik tas, kas gali geisti. Kas turi, greit usigeidia ko
kito... Laimingesn isvajota meil, o ne du toje paioje stiklinje susi
pyn dant epetukai. Taigi mindamas pedalus jis prisimin magikas
filmo scenas ir deklamavo sonet, kur Donas Kitsas sukr mylimajai
Fanei, j padeklamuos Stelai atsipraydamas:
Bright star.; would I were stedfast as thou art
Not in lone splendour hung aloft the night...
vytinti vaigde, jei stingsoiau a ramiai kaip tu,
Tik ne vieniu spindesiu nakty pakabintas ibiau...

so

Kitsas niekuomet nebuvo vainikuotas tos meils, kuri puoseljo


ranka raytuose laikuose i toli ir tyloje, kaip j puoselja jaunuoliai,
laukiantys krintani vaigdi rugpjio nakt. mons gatvmis
vaikiojo paskubomis, sankryose pykosi klaksonai.
And watching, with eternal lids apart...
ir iriau i toli, aminai umerktais vokais...
Bt prairjs aminyb savo vaigd*, laukdamas, kol j uka
riaus, pamatys, kaip krinta rankas i tolim dangaus tamsybi. Staiga
u keli centimetr nuo mokytojo iteljo maina, netiktai inirusi
i oninio kelio, ir vairuotojas nepagailjo spalving metafor ireikti
tam, k apie j mano, - teisyb, poezijos esama visur. Bet mokytojas
buvo pernelyg usims, kaip virsti
patient, sleepless Eremite...
kantriu, bdraujaniu vieniiumi...
kad j pastebt. Ir bt lauks vis pasaulio laik, nes vienas laikas
teino formul, kaip trokimus paversti gyvenimu, o gyvenim - tro
kimais... Dauguma sdjo lauko baruose prie staliuk - usimir u
eigose Via Vai, gr ir ypsojosi. Utat jis ryto ir nakties sargybinis,
turi laukti visada, aminyb...
Still, still to hear her tender-taken breath,
And so live ever - or else swoon to death.
Nepaliaujamai klausytis jos lengvo alsavimo
Ir taip gyventi aminai, antraip belieka mirti.
Stela (it. stella) - vaigd.

Eils maisi su viesofor tvarka, tobulu rat stipin sukimusi,


derjo prie dangik orbit ritmo. Jis suko knygyno gatv, bet pri
vaiavs sultino greit. Ivyds vitrinoje atsispindini Stelos figr,
su tikrove susidurti nesustojo, pabgs, kad gyvenimas darkart sutrik
dys tobulo soneto rim. Nuo gyvenimo geriau laikytis atokiau, kitaip
baigsis tuo, kad gyjama bjaurumo yda. Gyvenimas niekada nebna
rimuotas, daugiausia, k sau leidia, tai sskambius, o normoje tesama
tik triukmo.
Margarita su Marta ilipo i autobuso. Prieais Martos rm augo so
das, ten ji prisdo ant suoliuko nusiauti violetini Ali Star sportba
i. Uuot jusi alja, numyn per ol - Margarita nuiuvusi irjo.
Marta mosteljo, kad ateit, ir Margarita koj ant ols pastat taip,
lyg engt per plonyt ledo sluoksn. Marta pamodama kepure j su
stabd, suiuro kojas. Margarita irgi nusiav ydrus balerinos batelius
ir pajuto, kaip gaivi ol glosto pdas, praeiviai irjo ir atrod, lyg
stovtum nuoga vidury miesto.
Draug ji prisivijo lyg apkvaitusi nuo alumos, Marta elmikomis
akimis prived prie medio, kuris buvo ums pievels vidur. Abi po
mediu sustojo. Marta patyljo, paskui pusbalsiu tar:
- Noriu tau parodyti stebukl.
- Kok? - paklaus Margarita dairydamasi.
Marta pam jos rank ir priglaud prie ievs.
- tai.
- Betgi ia medis! - tar Margarita, i gdos atitraukdama rank.
- Pabandyk toki usiauginti ir tu! - atov Marta ir lyg simyljl
apsikabino kamien.
Margarita pradjo juoktis.
- Na ir keistyb...
- Keistyb tu, kad nesistebi.

Marta vl pam jos rank ir priglaud prie juodo kamieno, gili


rievi. Liemuo buvo tiesus ir ilakus, stiebsi ydr dang akomis,
kurios pradjo akotis gerokai joms vir galv ir met kekes pailg lap,
lygi i viraus, i apaios eriuot. J blykus alumas buvo kontrastas
raukltos ievs juodumai ir perlinei dangaus ydrumai. Tarp lap
slpsi tamss vaisiai. Aukio medis buvo beveik penkiolikos metr.
-Tai juodasis rieutmedis, - paaikino Marta.
- iaip ar taip, medis, atsak Margarita nesuprasdama, ar Marta
elgiasi rimtai.
- Usimerk.
Margarita pakluso. Marta pam jos rank ir ltai, tarsi glostydama
pavediojo deln kamienu, kad ji pajust raukles, vien paskui kit,
taip panaias mogikos btybs.
Marta glostyti iev Margarit vert kone minut, ir ta pajuto, kaip
pirtais pasrva keistas diaugsmas.
- Jis ne tik medis, - tar Marta.
- O kas?
- Gyvenimas. Ir gali j paliesti!
Margarita atsimerk ir gerairdikai pasijuok:
- Tu ne keistyb - tu iprotjusi!
- Iki, draugui, - tar Marta ir patapnojo per juod rieutmedio
kamien.
Margaritos delne medio rievs paliko spaudus, ranka tarsi bt
atsiminusi tai, kas umirta. Ji juto, kaip po oda smelkiasi gilioji gy
venimo, prie kurio k tik prisiliesta, prasm. Tas gyvenimas nuo jos
nepriklaus - buvo pernelyg didelis. O ji gyvenime tokia mayt, pa
kabinta ant silelio.
Abi merginos apsiav ir tik tada Margarita pastebjo, kad deinio Martos batelio raiteliai balti, o kairio - geltoni. Jiedvi pasuko prie laukuj

dur, Margaritai susitikti su nepastamais buvo baugu. Teks k nors


sakyti, bet k? Prie ito prisidjo dar ir koks drovumas - oficialiai pie
tauti ji dar nebuvo kvieiama ir kain k pasakys mama sugrus. Juk
itaip nesielgiama.
Durys atsivr, ir ponia, kuriai ant galvos buvo ne tiek plaukai,
kiek pairusios viesios garbanos, jas sutiko piruetu, ipsdama keisto
oraninio varpo pavidalo drabuio sijon.
Margarita panoro sprukti. I i nam gyva neitrks: mons kal
basi su mediais, atidarydami tau duris oka, rengiasi lyg pasak prin
cess.
- Mama, ia Margarita, iandien valgys pas mus.
- Puiki mintis. Taip liudijim, kad nemanoma atsispirti mano pa
tiekalams, tursime dar vienu daugiau! Matai, koki suknel pasiuvau
tam Mirandos vaidmeniui? sivaizduoji, kaip atrodytum baltame pa
pldimyje su ita suknele?
Marta apjo aplink, paiupinjo audin, paskui ranka usim burn.
- Noriau tokios ir a!
- Betgi ji komedijai, Marta.
- O mano gyvenimas kas - tragedija?
Abi skaniai pasijuok, Margarita jas irjo vis dar nuo slenksio.
Marina, Martos motina, vysteljusi jai didiul ypsen, mosteljo
ranka namus, iskleisdama j kaip vduokl. Jos akys buvo rudos, vy
tinios kaip ir dukters, lpos plonos, oda skaidri lyg dramblio kaulas.
- Ai, ponia, atleiskite man, kad jos nepastebjome... bet... - su
mikiojo Margarita.
Marina atsakyti nebespjo, nes sveius raudonu paspirtuku atskuod ne daugiau kaip vienuolikos met vaikinukas.
- Kas tu? - paklaus berniukas Margaritos.
- Martos bendraklas.
- Kuo vardu? - kamantinjo jis i po apskrit akini.

- Margarita.
- Esi simpatika, nors ir atrodai keistoka.
To dar betrko - tik pamanyk, tai ji keista...
Marina patar snui jau ir taip pasiiauusius plaukus.
- Visuomet sako, k galvoja... Turk kantrybs, priprasi.
- A Markas. Ar inai, kad tarakonas be galvos gali igyventi dar
net devynias dienas?
- O paskui gaita? susidomjo Marta.
- I bado, - labai rimtai atsak Markas.
- Vadinasi, jei tau nutraukia galv, dar turi kapanotis devynias die
nas?! - nusivyl Marta.
- Tu tik pavydi, kad neinai dalyk, kuri niekas neino... - ato
v Markas, usimerk, krypteljo galv kair ir sukryiavo rankas. Neimanl, - pridr, pasispyr ir nukr su savo lokomotyvu.
- Markas yra pats didiausias dalyk, kuri niekas neino, ino
vas, - paaikino Marta Margaritai, kuri bt mielai sprukus i io cir
ko. Jos gyvenimas iuo metu ir taip buvo kupinas nenumatytos kaitos,
kam dar pridti chaoso.
Kad padtis dar pablogt, kai Marta yrsi savo kambar, o Mari
na laid dmus virtuvje, koridoriuje idygo pora vienod mergyi,
net taip pat aprengt, ketinani improvizuoti keist ok pagal Leidi
Gagos popmuzik. sisprendusios krypiojo viesias galveles, puoia
mas poros apsukt kasyi. Martai sitraukus ok, dvi sesyts pasi
trauk alis, tarsi bt atvykusi spektaklio karalien. Plojo, sek ju
desius, band j pamgdioti. Marta buvo aunuol, oko kaip Sakira.
Margarita scen stebjo suakmenjusi. Mas tai pastebjo, pam j
u rank - viena u vienos, kita u kitos.
- Moki okti? paklaus Paola.
- Moki? - paklaus Elizabeta.
- Ne per geriausiai... - numyk Margarita.

- Tada mes tave imokysime, - tar Elizabeta.


- Taip, imokysime, - atkartojo Paola.
- Turi daryti taip kaip mes, - paaikino Elizabeta.
- Kaip mes, - pritar Paola.
Abi atsistojo viena prie kit, atmet rankas u galv, iskt alk
nes ir m provokuojamai sibuoti kaip dvideimt trej met okjos,
nors buvo tik eeri. Prireikus palaikymo, Margarita paiekojo akimis
Martos - ta linksmai tebeoko. Tad ir ji paband nirti it muzikos
skur, pradjo kraipytis, kaip mokjo. Markas, stovdamas ant savo
paspirtuko, met du tris vilgsnius ok pasidygdamas, kaip tie, kurie
mano, kad moterys - pirmas dalykas i t, kuri niekas neino.
Margarita pamau nustojo drovtis, iaip ar taip, visi iprotj, ir
apsidiaug, kad valdo kojas. Dabar jos oko poromis, nors Margarita
ir nebt pasakiusi, prie kurios i dvyni lietsi. Nesvarbu, norjo tik
juoktis ir okti.
Muzika baig groti.
- O tu aunuol, - pagyr Elizabeta.
- Taip, aunuol, - pagyr ir Paola.
- Paoksi su mumis ir po piet? - paklaus Elizabeta.
- Paoksi? - paklaus Paola.
- Bet teks paruoti nam darbus, mas! - pareik Marta.
- Visus jau paruome.
- Visus.
- Kada? - paklaus Marta.
N vieno atsako. vilgt viena kitai akis, tada subed vilgsnius
viena kitai kojas.
-Teks paruoti... - tar Marta.
- Uduota tik truputis. Kai paruoim, oksim? - paklaus Paola.
- Tik trupuiukas. Kai tik paruoim, ikart oksim? - paantrino
Elizabeta.

- Taip, kai paruoite, oksime, - buvo utikrinta. - O dabar pra


leiskit mus kambar.
Marta su Margarita kambar griuvo lyg atlaikiusios ilg kelion.
Margarita pagalvojo, kad iuose namuose nemanoma pasijusti vieni
am ir kad jai labiau patikt gyventi ia, o ne spintoje.
Martos kambarys buvo pilnas keist viet nuotrauk ir veid pir
mame plane dar keistesnmis iraikomis. Margarita jas apirjo. J
sudomino vieno vaikino veidas - plaukai tiess lyg smeigtukai, o
veid sirs sniego rutulys.
- Tai Fabricijus, - pasak Marta. - Tio mgstamiausias usimi
mas - fotografuoti, kambariai pilni jo eksperiment.
- Kas tas Fabricijus? - paklaus Margarita.
- Mano brolis, - atsak Marta.
- Dar vienas? - tuoj pat sureagavo Margarita.
- K? - sukluso Marta.
- Ne, tik iaip. Norjau pasakyti, kad js tiek daug... - susak
Margarita.
-Taip, ia visuomet urmulys... Fabricijus vyriausias, jam eiolika,
paskui einu a, paskui Markas, tada - dvyns.
- Penki... O mama... viena? Tai yra, tavik?
- Taip. Mano mama dirba teatre. Siuva kostiumus, ruoia sceno
grafij, ji aunuol. Matei t suknel, kuria vilkjo? Ji ekspyro pjesei.
Su tiu susipaino per vien miuzikl, kuriam mama siuvo drabuius.
Ttis ivydo j spektakliui pasibaigus, kai atsiimti plojim buvo pa
kviesta ir ji, pamat besilankstani ir besiypsani. Ir nusprend, kad
bus jo mona.
- I kur inai? - paklaus Margarita.
- Ttis pasakojo.
- Pasakoja tau tokius dalykus?
Marta klausimo nesuprato, tad palinkiojo.

- sivaizduok, jos dar nekart nefotografavo, o juk nusiirjo!


- Kodl? - paklaus Margarita.
- Nes jam atrodo, kad sugadins.
- Sugadins? - sukluso Margarita, eidama prie vienos nuotraukos,
kur dvyns buvo pavaizduotos dukart sulenktomis nugaromis, galvos
tarp koj kaip pamestos lls.
- Taip. Ttis visuomet sako, kad nuotrauka turi gali sulaikyti tai,
ko kitaip daugiau nebebt. Su mama taip neieina. Jokia nuotrauka
nepajgi sulaikyti to, k jis nort sulaikyti. Kiek komplikuota, tiesa? paklaus Marta.
- Ne, ne. Galima suprasti.
Margarita nulido.
- O k veikia tavikiai?
- Jie isiskyr, - atsak Margarita, - daugiau nebeveikia nieko.
Marta neinojo, k sakyti.
- Tvas ijo nieko nepasaks. Net neinau, kur jis, - pridr Mar
garita irdama besiypsant Marko veid nuotraukoje - fotografuo
ta papldimyje, i smlio duobs kyo tik vaiko galva, veidas be akini,
linksmai isivieps.
Marta tyljo.
Margaritai nusirito keletas aar, tuotarp visi tie laimingi veidai j
kaltino, kad lidi.
kambar siverusios dvyns vienu balsu uriko:
- Prie staaaaalo!
I priekinio kambario ivaiavo Markas su savo paspirtuku, u jo jo
blondinas tiesiais plaukais, abu ginijosi. Buvo apsivilks markinliais
ir ortais. Liesas, akys pilkvos kaip vakar jra, bruoai dar vaikiki.
Margarita j apirjo, tas ypteljo, bet kai ji jau ketino prisistatyti,
jaunuolis nukurnjo - peiai palink, rankos prispaustos, sukitos
kienes taip, kad galt jas pradurti.

Sakytum, vykt cirkas: dvyns oka, Markas su savo paspirtuku,


lygiaplaukis Fabricijus, Marta ir Margarita, neinanti, kaip elgtis per
tokius pietus, dar vis aprasojusiomis nuo verksmo akimis. Ji paklaus,
kur yra vonia, aaras paband nuslpti nusiprausdama veid, betgi nie
kas taip neiterlina aki kaip aaros.
Marina palaimino valg. Margarita jautsi nejaukiai, neinodama, k
daryti, pabaigoje mechanikai pakartojo amen. Valgant Marina pasa
kojo apie spektakl, kuriam kr kostiumus. Saloje vykstantis veiksmas
jai kvps imtus idj, tad drabuiai bus panas kriaukles, koralus,
dumblius, putas... Marta vis pratrkdavo klausimais, ji lank vaidybos
kursus, tad motina su dukra entuziastingai sitrauk siuet.
Dvyns broliams stiklines svaid duonos rutuliukus.
- Mas! Taip nedaroma, - sudraud jas mama, bet po akimirkos
pati padar t pat - met lyg krep. Ir prapliupo juoktis.
Markas aikino savo atliekam eksperiment ir pokalb vis pri
kaiiodavo dalyk, kuri niekas neino, prijo prie to, kad iaudti
atsimerkus nemanoma, o jei pabandysi, akys gali ilkti i akiduobi.
Dvynms tai padar spd ir jos krizeno grabaliodamosi apie u
merktas akis.
Fabricijus tyljo, visk ir visus stebjo. Vis sulaikydavo vilgsn ties
Margarita, kad nustatyt jos reakcij.
- Kuo vardu tavo tvai? - paklaus Marina.
- Eleonora ir Aleksandras.
- O k jie veikia?
- Kas juos ino...
Marta mamai nutais grimas, ir ta pajuto, kad geriau keisti tem.
- Kodl jums iandien neatjus spektaklio repeticij? - pasil
Marina.
- Turime mokytis, - atsak Marta.

- Bt puiku... - numyk Margarita lyg pati sau, pradiugusi, kad


ta moteris bent vien popiet galt pabti jos mama. Ji savo mamos
darbe niekuomet nemat.
siplieskus diskusijai dl dvyni ginijamos teistos atokusio rutu
liuko priklausomybs, Fabricijus atsistojo atidaryti dur, prie kuri k
tik buvo priartjs eimos galva. Dvyns strykteljo nuo kdi, apsivi
jo tvui kojas ir m naryti po kienes, kuriose kiekvienai buvo paslp
ta po staigmen, toks buvo nusistovjs paprotys. Viena ten rado use
gam spalvot apyrankait, kita - av popierin sktuk, abi nubgo
rodyti sav lobi. Martos tvas pasuko prie stalo, pabuiavo mon.
- iandien su mumis ir Margarita, - paaikino Marina.
- Mano suolo draug, - patikslino Marta.
Vyras dailiais sais, ilgais juodais plaukais ir rudomis akimis i ran
kins su diru isitrauk fotoaparat. J visuomet neiodavosi, lyg tas
bt antros akys.
- Ir mus! - sukliko dvyns kaip kokia dvigalv btyb.
Prisiglaud prie Margaritos, Marta j apjuos per peius. Markas ir
Fabricijus nuo pozavimo laiksi atokiai.
Martos tvas nuspaud mygtuk. Nusiypsojs nujo plautis rank,
Marina tuotarp jam krov lkt.
- Visuomet pietaujate kartu? - paklaus Margarita.
- Kai ieina. Galime ne visuomet, bet iandien galjome, - atsak
Marina.
itoje eimoje televizoriaus nereikjo - valgant visuomet buvo kam
pasakoti, ginytis, juoktis, verkti. Tutumai upildyti fonini gars ne
reikjo. Visi buvo skatinami klausytis ir pasaul matyti kit akimis.
- Kaip seksi mokykloje? - paklaus tvas ssdamasis.
- A atradau vien dalyk, kurio niekas neino, - pasak Markas.
- Na, rk... - paragino vyras.
- Lainams, kad neinai?

- I ko?
- I led! - atsak Markas.
- Taip, i led, - patarpininkavo Paola.
- A irgi! - paantrino Elizabeta.
Ttis ikilmingai linkteljo. Margarita juoksi ir nebepastebjo, kad
reikia siterpti.
- Drugeliai kvapus uuodia kojomis, - tvirtai pareik maasis
mokslininkas.
- lyktyns! - suuko viena i dvynuki, Margarita nebt pasa
kiusi kuri.
Tvas nesikio.
- Matai! - ugriaudjo Markas, inodamas, kad n-tj kart nu
galjo.
- O jums kaip seksi? - paklaus tvas atsisuks Mart su Mar
garita.
- Matematika, istorija, pieimas, painimas, - ivardijo Marta.
- Vertjo pasistengti? - paklaus ttis.
- Ne, - atsak Marta labai utikrintai. - Nieko domaus, tie patys
dalykai, kuriuos perskaitai knygose ir pats.
Margarit tas atsakymas sujaudino, kartu pakyljo faktas, kad Mar
ta nepapasakojo, kas atsitiko per matematikos pamok.
- O tau, Margarita, kas labiausiai patinka? - paklaus tvas.
- okti! - atsak dvyns, tarsi klausiama bt j. - Pirma mes o
kome, ji aunuol!
Margarita nusijuok.
- Ne, ne, ne aunuol... - Paskui susigdusi atsisuko vyr. - Ne
inau.
- Nra nieko, nuo ko uimt kvap? Nuo ko i diaugsmo okint
sitdis? Zinai, kad byra aaros, bet net neinai nuo ko... - klausinjo
Marina.

Margarita nesuprato, kokia kalba kalbama iuose namuose, bet jai


patiko.
- Gal... kad grt tvas, - rimtai tar Margarita, upldus pasiti
kjimui net neinia i kur.
Fabricijus pakl akis, suiuro. Dvyns nesuprato. Markas tyljo,
sprend, ar itas dalykas vertas patekti paslapi sra.
- Ar inai, kad iandien jas veiuosi repeticij! - idro Marina,
kad itraukt Margarit i ito pokalbio, kuris darsi nejaukus, spren
diant i raudon aki.
- Tik atjai, o jau trikdoma... Apgailestauju, Margarita... - tar
tvas, knaibydamas savo spageius.
- Galsim eiti ir mes? - jo atsiklaus dvyns.
- Jei graiai elgsits ir paruoite nam darbus, - atsak tvas.
Marina pasiirjo j priekaitingai, lyg klausdama: Kaip susi
tvarkysiu?
- Gal tegu kartu eina Fabricijus, pabus su dvynmis... - tar tvas
irdamas snui tiesiai akis.
- Gerai, - sutiko is ir tuoj pat vilgsn rm Margarit, lyg ne
tyia. Ta iraudo.
Marina tai pastebjo ir ypteljo.
- O ledai? - choru paklaus dvyns.
Mokytojo popiet buvo kupina mkl, kuri nemanoma atsiginti.
Kaip tame garsiame paveiksle, kur Don Kichotas, sddamas kambary,
kiodamas kaunasi su savo riterikais reginiais, taip mokytojas, bandydamas pasiruoti rytojaus pamokai, bergdiai kovsi su milinams
prilygstaniais odiais: meil, vaikai, tvyst, eima... tai su knyga
rankoje atsiklaup lovoje, garsiai kartodamas eilutes, kurios turt su
jaukti it tvark. Suirks skambutis niekais pavert ir ias pastangas.
Jis tyliai prijo prie dur, prisimerks dilbteljo pro akut.

- inau, kad esi! - ugriaudjo balsas, kuris, rods, bt pajgus


iversti duris.
Mokytojas prisiplojo prie sienos, veid usideng Odisja.
- Atidaryk, turiu perduoti pat. Reikia pasirayti dl registruoto
laiko, - sak balsas.
Apgaul, jis ino, betgi reikia stotis prie savsias Scil ir Charibd,
virtusias viena pabaisa. Durys i lto atsivr.
- Jaunuoli, turi liautis elgtis kaip vaikas. tai - pakas knyg. U
tave pasiraiau a. Jei turi pinig visoms itoms knygoms, kodl tru
puio neatidedi nuomai? - tiesiai, bet lipniai paklaus ponia Elvyra
Minerva, imtaak ir imtaburn namsarg.
Mokytojas, pams pak, paguld j lov. Paglost kaip mayl.
- Ir kiek laiko ia netvarkyta, mano berniuk? - paklaus ponia,
priblokta knyg kolon, idraikyt drabui, neplaut lki ir stalo
ranki.
Jos plaukai buvo nudayti raudonai, akys skvarbios kaip peldos,
rankos supleijusios nuo valikli, su kuriais kasdien plaudavo laiptus.
Mokytojas trauk peius.
- Tau reikia monos, mano berniuk. Maiau knyg, daugiau meils.
Va ko tau reikia, - pasak moteris, motinikai ant peties udedama rank.
Po n-tojo priminimo apie tikrov mokytojas krito ant lovos. Susi
m rankomis galv. Paliko Stel tyloje, pabgo nepasaks nieko. Paskui
pabgo vl, gavs inut. Ta lauk, bet tikriausiai nelauks aminai. Be
jos prauvimas, betgi ji nori vaik. Negi nra ieities? Gyvenimas pats didiausias kada nors paraytas detektyvas, betgi jam detektyvai
niekada nepatiko.
Elvyra pradjo daryti tvark.
-Tu, mokytojau, inai krv dalyk, bet kam jie, jei nesi laimingas?
Mokytojas neatsak, tik pradjo irgi tvarkyti - padjo jai vaikyti
vaiduokli gaujas, slankiojanias po jo vieno kambario but ir po siel.

Moiut Tereza eng virtuv. Baltos rankos, iraiytos ydromis gys


lomis ir nustos rudomis dmelmis, skleid levand muilo kvap subtil itutjusi sodi priminim. Vilkjo juod drabu - gedulo
enkl, j apsirengdavo tik t savaits dien, kuri mir Pietras, kaip
kad penktadieniais valgydavo tik uv. Kitomis dienomis rengdavosi
viesiais, spalvingais drabuiais. Andrejus pie ir lauk nesulauk, kada
moiut prads kepti saldsius, kad j suavt. Virtuvje baub nebu
vo, buvo tik kvapai ir spalvos, puiks sen rank minkomi produktai
ir balti lapai, pripaiyti vaikik trich.
- Mano diaugsme, iandien man padsi?
Andrejus nuvito, akys usideg entuziazmu.
- K kepsim, moiute?
Moiut nutilo, irjo rimta rimtutl, tarsi ruodamasi praneti
ties, atskleidiani pasaulio sukrimo paslapt.
- Mielin tort, - prane ikilmingai, laibas rankas, minkiusias
milijonus dalyk, ikeldama lyg orkestro dirigentas, kuris tuoj duos
enkl groti pirm krin.
- Kaip kepama? - paklaus Andrejus.
- Kai atidariau kepini parduotuv ia, Milane, jis buvo pats pa
klausiausias saldumynas. Gerai pasirinkdavau mieles - ne per kietas,
bet brandokas. Mielinis tortas turi paslapt, kuri nedaug kas ino.
- Koki?
- Ifimmini quarchi vota diciunu u veruy ma non lu diciunu interu.
-K?
- Yra dalyk, apie kuriuos garsiai nenekama, diaugsme mano.
Tiesiog daroma, ir tiek.
Andrejus irjo j nutils, laukdamas kokios nors pirmykts pa'
slapties, perteikiamos tomis moiuts reguliariais intervalais kartoja^
momis frazmis:

- Kiekvienas saldumynas turi savo paslapt... Viskas priklauso nuo


telos. Jei sugadini tel, saldumynas unn arriniesce - neieina. Pasi
ruo?
- Pasiruo! - atsak ankas.
- O rankos? - paklaus moiut rimtu balsu.
Andrejus nubgo voni, nuveit rankas su violetiniu senels mui
lu. Gro rodydamas varius, kvepianius delnus.
Moiut Tereza pradjo maiyti produktus. Marmurinio stalo vi
duryje supyl vulkan i milt ir cukraus, Andrejus apkaup kratus,
kad nebyrt.
- Duok kiauinius.
Andrejus padav vien po kito kiauinius, o moiut, nesakydama
n odio, juos skeldavo ir paliedavo milt ir cukraus kaln, kurio
vidury tryniai plaukiojo lyg lava krateryje. Viskas paruota - stojo tyla.
Moiuts rankos pakibo vir vulkano. Andrejus pasek ja, buvo pasi
ruos dalyvauti kuriant stebukl.
Tyloje suskambo moiuts Terezos balsas:
- Pirmyn! Tai pasakiusi ji juokdamasi panardino rankas milt,
cukraus ir kiauini kaln, i paskos - Andrejus, minkyti jis m isyk
ir stipriai, ir velniai, sekdamas imintingus moiuts judesius. Cu
sapi impastari sapi pure amari.* Ji surimtjo, akys, staiga pagautos
prisiminim, sudrko. Andrejus spjo, kad sudrko, nors ir nesuprato
nuo ko. - Palengva, palengva, taip...
Moiut Tereza pradjo dainuoti, kad rankos judt ritmikai.
- K ia dainuoji?
- Kiekvienam saldumynui reikalingas savas minkalas, kiekvienam
nainkalui - sava muzika, - paaikino moiut. - Kiekvienam saldsiui
reikia dainuoti tinkam dain, tai tinkamos telos paslaptis. Kiekvienas
susideda i dainos.
Kas moka gaminti valg, tas moka ir mylti (sicil.).
'/j

Moiut dainavo giliu, prie lengvo jos kalbjimo tono nederaniu


balsu. Atrod, kad daina sklinda i toli, kaip up, jr atitekanti su
atmatomis, maiusi ir patyrusi visko - nuo dangaus iki paios jros.
Andrejus tylomis klaussi it magik odi, rankas panardins
torto tel, ir atrod, kad pasaulis - chaosas, i kurio tegali rastis tvarka,
sukuriama rank darbo.
- U Signuruzzu i cost i fici drittey vinni u diavulu e i sturciu. *
- K tai reikia?
- Nieko...
- Moiute Tereza, kokios spalvos buvo senelio Pietro akys? - pa
klaus Andrejus, kuris senelio nebuvo mats ir inojo, kok poveik
padarys itas klausimas.
Moiut nuvito.
- Bieddu... tokios bieddu**\ - atsiduso.
Ir pradjo pasakoti, kad senelio akys buvo didels, juodos, raineli
neatskirsi nuo vyzdi, sai juodi, elegantiki. Jis kariavo kare, o jai pa
sipiro per vienas atostogas, per kurias gydsi kepen lig, kuria susirgo
prarijs i eils penkiolika kiauini, todl buvo parsistas namo, kad
paaikt tikrieji ketinimai. Jis pirosi rimtai. Ji prisimin kiekvien
smulkmen, kaip pageltusiu veidu, tampomas mlungio, priklaups
ant kelio kalbjo: Panele Tereza, laimsiu kar ir tave vesiu.
Karas nebuvo laimtas, bet jis j ved, o tai svarbiau.
- Buvo labai isilavins mokytojas. Man garsiai skaitydavo knygas,
ir mane imok skaityti.
Jos akys sudrko, Andrejus susigraudino klausydamasis paslapties
apie meil, kuri nesibaigia net kai atrodo, kad jos nebra. J avjo
moiuts Terezos, panirusios prisiminimus, veidas. Atrodydavo, kad
kiekvien kart tas istorijas ji pasakoja pirmsyk.
* Viepats kuria tiesius dalykus, ateina velnias, ir juos ikraipo (sicik).
** Graios (sicik).

Paovus kepti tort, Andrejus jos papra papasakoti vien i savo


sakmi - vien i t, kuri moiut Tereza klausydavosi gaivumos sode
prie seno geltono namo su vaizdu jr, kur kvepdavo jazminais ir
nardavo vaigds. Kai nebuvo televizijos ir nuobodulio buvo ma
iau. Andrejui patikdavo baisinga sakm apie Zmoguv, pusiau vyr,
pusiau uv, panirusi Mesinos ssiaur ir pamaiusi, kad Sicilija
remiasi tris kolonas. Viena buvo besutrnijanti, tad ji pasiliko jros
gelmse jos paremti.
Andrejus pakertas ipldavo akis, jo siela atsigaudavo, o ird tie
reginiai aplipdavo kaip dumbliai uol. Taip jau bna su tomis istorijo
mis - suminktina dyglius ir gali eiti toliau.
Visos senels istorijos baigdavosi tuo paiu sakiniu: Ir gyveno visi
laimingi ir patenkinti, o tai mes ukalbame laikui dant. I tikrj ji
sakydavo skrand, nes pasakojant istorijas maustomas ne tik laikas jis praeina greiiau, bet ir skrandis - klausantis pamirtamas alkis.
-Tai tokia ta mano sala...
- Kokia?
- Svyranti.
- Betgi yra Zmoguv!
-Tikkims, atlaikys...
- Moiute, kada mes vaiuosime apirti Sicilijos?
- Kai... - ito sakinio ji niekuomet nebaigdavo, siirdavo tol,
akys klajodavo po praeit, gobiamos lidesio ydo.
Kol senel pasakodavo, Andrejus piedavo, bet itoms istorijoms
niekada neutekdavo spalv.
- Moiute, ar nupirksi man dut su visom spalvom?
- Kai uaugsi.
- O kada a uaugsiu?
- Kai uaugsi, pats suprasi, - tar moiut kuo rimiausiai, galvo
dama apie dien, kai taip nutiko paiai.

Teatro scenoje, kurioje trups Meno n dalels aktoriai stat eks


pyro ,Audr, personaai maisi su monmis. Scenos pertvaros pa
kratyje sdjo Margarita su Marta, smakrus pasirmusios dvyns kaip
lls vitrinoje ir Fabricijus, neisirenkantis i scenos ir kai ko kito, kas
atitraukdavo dmes. Dvyns murmdamos kartojo replik pabaigas.
Marta vos laiksi neibgusi scen. Ji irgi vaidindavo, lank mayts
trups, pasivadinusios Kaip visuomet, neinomi, organizuojamus
kursus. Marina atidiai stebjo veikj judesius ir klaussi dialog,
semdamasi nauj idj kostiumams.
Mes klaidiojam tarytum labirintais;
Gamta toki stebukl juk nedaro!
J prasm gal atskleist galt mums nebent orakulas*.
Taip kalbjo apyilis vyras, klausiam vilgsn kreipis dangop. Vil
kjo juodus markinlius ir dinsus, basas vaikiojo po sivaizduojam
sml ir tik sapnuotas urvo tamsybes. Jam atsakinjantis vaikinas vie
siais, lygiais plaukais ramino:
Ojs, valdove,
Nevarginkite veltui savo proto,
Mgindami sias paslaptis atspti.
Margarita odius sek nepaprastai susikaupusi, ji irgi jautsi pas
klydusi paiame neaikiausiame labirinte, ir kas ino, ar tie poskiai bei
koridoriai kur nors nuves. irjo Marinos vaikus. Visi itoje eimoje
vienas kit aistringai myljo, nes kiekvienas buvo pats savimi. Ji dar
* ia ir toliau vertimas A. Mikinio.

nebuvo maiusi tokios laisvs bnant kartu. I pirmo vilgsnio atrod,


kad kiekvienas usiima kas sau, eina savais takeliais, bet i tikrj visi
vaidino bendr scenarij. Ir nesvarbu, koks kam atiteko vaidmuo: pa
milio, karaliaus, kareivio ar vagies... Kiekvienas galjo bti tuo, kuo
buvo. Svarbu, kaip jie vaidina vaidmen, kad vykt visas vaidinimas.
Fabricijus Margaritos profil tyr pats likdamas nematomas. Veid
buvo nusuks aktorius, bet taip, kad vos pasuks akis, nekrustel
js galt pamatyti mergin. Jos ausys buvo mayts, smailokos, sle
piamos po labai tamsiais plaukais, krintaniais ant pei tkstaniais
sruog. Koralo spalvos kaip Marinos pasita suknel lpos, vienodos
sodrios alumos akys j dar panai mikin. Graios formos anta
kiai, iriesti ir kartu grakts, mayt nosis veidui teik simetrijos - jo
grois iryks einant laikui. Vis lyg permatomas ydas gob lidesio
elis.
A taip nekantriai laukiu
Topasakojimo, kuris, tikiuy
Apstulbins mus.
Taip tar prails vyras, o jaunuolis, tiesdamas rankas delnais auk
tyn, jam atsak:
A visk apsakysi
Kelionei priadu jums rami jr
Bei ger vj, kurs ips bures, Galsite karalik laivyn greit pasivyti.
Pasakius iuos odius, dvyns paplojo, o aktoriai jiems nusilenk.
- Ms mama geriausiai siuva drabuius, - tar Paola.
- Geriausiai, - paantrino Elizabeta.

Visi nusijuok, net Margarita, sukantis jos vilgsnis susidr su Fabricijaus.


Po repeticijos Marina palydjo Margarit. Autobuse nuotaika m
bjurti nuo minties, kas jos laukia namie - juk motinos skambuius
neatsiliep. Jau beveik vakariens metas. Lauke temo, vakaras kviet
ilstis, bet Margaritai rengiamas antpuolis, su kuriuo ji visikai nenori
susidurti. Motinai atidarius duris, lauk isiver baim, neviltis, niris
ir blok dukter kaip ledinis iauryi vjas.
- Kur nusibeldei?
- Niekur.
- Niekur? Su kuo?
- Su drauge.
- Kas ji tokia?
- Marta.
- Kodl neatsiliepei?
- Negaljau.
- K reikia negaljau?
- Buvau teatro repeticijoje.
- Kieno repeticijoje?
- Nepadariau nieko blogo.
- Ar negaljai mans spti?
- Martos mama modeliuoja ir siuva nuostabius drabuius.
- Kodl nespjai?
- Nenorjau, kad visk sugadintum.
Eleonora nuo to sakinio krpteljo ir susmuko.
- Kodl jis ijo?
- Neinau.
- Neinai? Niekas niekada nieko neino!
- Bandiau jam skambinti... Jokio atsako.
/(H )

Margarita motinos veide pamat bejgikumo ir nevilties ymes. Jis


buvo labai panaus bet kieno kito toki akimirk. Margarita panoro
j apkabinti, pabuiuoti, paglostyti, bet kakokia akla, nevelni jga j
stabd.
- Pasakyk man ties.
- Jis mans nebemyli.
- O tu? Vis dar j myli?
- Taip.
- Tai kodl privertei ieiti?
-Jis mano leidimo nepra...
- Nepakankamai j myljai. Kas turi lob, jo nevaisto. Tas stengiasi
j ilaikyti bet kokia kaina - tai gyvybs ar mirties klausimas.
- Tai dabar kalta a?
- Taip, tu.
Eleonora galv paguld ant sukryiuot ir nusvarint ant stalo rank ten stovinios tuios lkts lauk, kol kas nors jas prikraus vakarienei,
kurios nebus.
Andrejus, js virtuv, mam rado susigusi nuo paios skaus
mo. Prijo, apkabino, veid kniaub plaukus, ties ta vieta, kur turjo
bti ausis.
- Mama, a tave myliu. Niekuomet nepaliksiu. Tu pati graiausia
mama.
Eleonora kilsteljo galv ir prieais ivydo piein. Jame buvo pa
vaizduota moteris per vis kambar. Namuose aid berniukas ir mer
gait, o moteris rymojo prie slenksio, prieais plytjo tuias plotas,
suskaidytas tik vieno kito medio, ir keliukas, deiniame pakratyje
vedantis neinia kur.
Eleonora, apkabinusi sn, paband nusiluostyti aaras, kad neb
t tokios matomos, bet viena krito ant pieinio ir i jos virum ryman/o/

ios moters susidar lyg ir kokia lapia aureol. Skausmo spalva kaip
tik tokia. Dabar pieinys buvo tobulas.
Ji apsikabino sn ir atsipra, kad bando pasisemti jg i vienin
telio jai likusio vyro.
Margarita liejo ant savs vonios iaupo vanden, tikdamasi, kad kar
tis ne tik igarins nevarumus, kuriais kasdienis gyvenimas apnea od
ir poodin sluoksn, bet ir iplaus itin subtilius nuodus, j unuodi
jusius nuo tada, kai igirdo metalinius tvo odius. Panardino galv.
Atrod, lyg vanduo bt sudarytas ne tik i vandenilio ir deguonies,
bet ir i susiraizgiusi ios dienos jausm: gdos, euforijos, pykio,
baims. Vanduo juos ididino, ir Margarita galjo apirti po vien.
Pamat valytoj aukianios matematikos mokytojos raudon veid,
besiypsant Martos, skaitanios horoskopus, veidel, vytinias dvyni
akis, paslapting Fabricijaus vilgsn, apskritus Marko akinius, Mari
nos spageius ir jos vyro fotoaparat, aktori judesius ir balsus. Jai
norjosi tokios eimos kaip Martos - ta pasirod kaip tik tada, kai
savik iro ipulius, lyg visuotins pusiausvyros dsnis, pagal kur
niekas neprava, tik viskas transformuojasi, reiktsi ir per eim gy
venimus. Ataidjo senels balsas: A vita e nufilu. Gyvenimas yra silas,
ne, blogiau: gyvenimas - suveltas ir neinarpliojamas sil kamuolys.
Laimingas tas, kam pasiseka rasti silgal. Pro itas mintis prasibrov
iblyks, slaptingas ano vaikino altomis, magnetikomis akimis vei
das, juodi plaukai, suiauptos lpos. Kain k jis veikia, apie k gal
voja, kokias skaito knygas, kokio tipo paneles mgsta, kaip mataruoja
rankomis, juokiasi, kramto. mai veid uklojo pavargs motinos
veidas. Vl uvald gla, lyg motinos kania bt jos kania, motinos
skausmas - ji pati. Vanduo nuo kiekvieno tokio reginio nubgdavo,
taip ir nenuplaudamas skausmo nuo sielos, jos negebjo pasiekti. Tr
ko vieno veido. Margarita jo paiekojo ir pamat tui, be jokios i'

raikos, nesant. Itrauk kait ir pando pranykti vonios skuryje su


murzinu sav jausm vandeniu.
Vis irjo ir irjo veidrodyje knu varvanius laelius. Tas at
rod toks, koks ir buvo. Nuo tada, kai paliko ttis, lyg bt nulup
ta, galjo matyti, kas po oda. Pirma buvo per arti savs, kad matyt.
Skausmas sudar erdvs apsiirti, apsiiuopti, bti. Kita vertus, itai
gali padaryti tik meil.
Ji m ritmingai kartoti:
- A Margarita, a Margarita... Margarita.
Ta litanija stengsi usiauginti odos, kad aptraukt siel taip ban
do usidaryti kriaukls geldel, kai grobuonis knaibo gyv moliusko
kn.
I vonios ijo nuoga. Nujo motinos kambar, atidar spintos svaras
ir susirang, visas skausmas tebevarvjo per peius. Ji inojo geriau nei
Andrejus, kad kampe lindi baubas, tik ir tykantis jos vienatvs. O gal
itas baubas i tamsos - ji pati?
Grobuonis j atgin nepastam viet - tams kambar savyje,
uimt mkl, komarik btybi. Bet dabar, jau viduj, ji pamat,
kad ita vieta - guodianti, nuoali, veik nepasiekiama. I ios pro
peros matyti visas paios turimas grois, panaus iemos nakt
kambar ildant idin.
Meils ioje tamsoje ji ras daugiau nei altoje, apgaulingoje pasaulio
viesoje; dargi gals pasitikti gyvenimu - gyvenimu, kuris savyje, ir
jei kas nors iki ten prisigaus, tikriausiai gals pavadinti Meile. Kaip
panau grobuon, tik i tikrj visai kitokiomis prasmmis. itas gro
buonis gailestingas.
Ji sugrieb motinos drabuius ir, grauiama kalts, suriko, paskui
nuvargusi umigo medio prieglobstyje.

VI

((Eleonora, ikankinta bemiegs nakties, atsikl, bet ilgai sdjo


lovoje, stengdamasi prisiminti, kas buvo, ir susivokti, kas bus. Ivy
dusi griuvsi regin, kur naktis kelioms valandoms buvo paslpusi,
apsisprend juos turmuoti, tikdamasi pamatyti nauj vaizd, gal ir
nuviliant, bet bent jau kitok - jo reikia vaikams, bet labiausiai sau
paiai. Pasuko prie spintos iekoti chalato. J atidariusi, rado kampe
susiraiiusi dukter.
Miega. Jos miegojo viena alia kitos.
Pasilenkusi paglost. Margarita, dar nesusivokianti, apkabino moti
nai kakl, kaip vaikystje, kai mama traukdavo j i lovos adindama.
iaip ne taip glbiu sitemp dukter lov. Buvo justi kaul atruma,
labiau irykjusi. Margarita motinos kaklo nepaleido, lyg miegams dar
neisisklaidius bt tikra, negebanti meluoti, kaip miegas.
- Noriau likti namie, - sukudjo aus j buiuojaniai ir ei
mynin lov guldaniai motinai. Mergin greit vl sumigd - apsauga
laikina, nepakankama apginti nuo atrum, nuolatos braiani per
nelyg jautri gyvenimui od.
- A irgi, - pasak motina, kad niekas neigirst.
Tuo metu vito. Julijus veltui lauk Margaritos. Utekt tik j pama
tyti taip inot, kad jo gyvenimas dar gali pansti tvarkos ir groio.
Bergdiai praiekojus per pertrauk, krtin m brautis keistas, gal
/(h

todl, kad naujas, jausmas - neibaigtumo, arba, kaip sako mons,


ilgesio. Jai galjo kakas nutikti, o gal veikia kak, kad jis tam tikru
atvilgiu turt teis pagelbti, uuot vaists laik kartoti odiams
scenarijaus, kurio nepara. Vienuma jo stipryb, bet dabar bti vie
nam nesinorjo - norjosi j matyti, painti, lytti. Tik kad jos nebuvo
regti.
Klas buvo atsigrusi ilg balkon, j mokiniams buvo draudia
ma eiti - tai kal galvas langus-duris iki puss udengiantys turklai.
Bet jam taisykls netaikomos. engs per ilg benugrivant balkon,
iklot skilusiomis degto molio plytomis, priebg jis rado ant erpinio mokyklos stogo, usideg cigaret.
Miesto profil sudar stog ikyos, uges kaminai, antenos ir so
dai. Sodai. Ant kai kuri stog buvo ir nenumatyt oazi miniati
rini mikeli, gyvybs protrki vidury cemento. Tie pastatai atrod
kaip akmeniniai mediai su lapija virnse. Nortsi gyventi tokiame
atike, iriniame tiesiai dang ir apsimetaniame, kad pus giri
taip ir nebuvo ikirstos ir kad dar yra dalyk, kurie nepadaryti moni
rank. Groio ir laisvs gyvenimui ir gana, - pasak vienas i jo di
dvyri Aleksas Supertrampas, kai paklyds svetimuose kratuose band
sitikinti, kad t dviej dalyk i tikrj ir utenka, melas ir mo
ni bjaurastis nereikalinga, rads prieglobst autobuse, tikrais Aliaskos
sniegynais vaiuojaniame galin stot.
Turdamas toki teras, jis pasodint didel med, jo aknys pama
l isikerot apatiniuose auktuose. Usiropt to medio virn,
irt i ten vis pasaul, atsiduodamas visus ir visk valdaniai sro
vei. Jam nortsi namo su tvirtomis sienomis, nepagrautomis rdi
ir laiko. Nortsi, kad pasaulis bt svetinga vieta, ir kad grois jam
bt duotas vienkart visam laikui. Kad kas nors bt alia.
Ajit stogo Julijus sdjo, kol monotonikai imu paskutinis var
pas. Neiekojo niekas, vjas - atskiras klausimas. Jo laisv bti nei/n;

nomam. Pam juod ssiuvin, kur visad turdavo kienje, susirado


geriausiai inom puslap, paskait: Ak js, lengvi pietiniai ir rytiniai
vjai, / susibgantys palioti / man vir galvos pasimyluoti, paskub
kite, / kit sal skriekite! / Rasit j medio mgstamiausio pavsyje
sdini, / nuo mans pabgusi. / Matt mane verkiant - taip pa
sakykit.
itas eiles jis raydavo slapiomis. Ir j gdydavosi.
Ugesino paskutin cigaret, surks net filtr, svarstydamas, ar
bti nepatenkintam reikia bti mogumi. Delnus atverts ant apsvilu
siomis kerpmis apjusio stogo tikjosi, kad bent gaballis to dangaus
pateks vidun, pasidarys sau vietos ir usibus.
- Kaip laikaisi? - paklaus Marta netvirtu balsu kitame telefono linijos
gale, kai sauls viesa, veikta pamau besigalinios subtilios ir neiven
giamos rudenins tamsos, pradjo trauktis.
- iaip ne taip, - atsak Margarita. - Kas uduota rytdienai?
- Tas ital ir lotyn kalb mok - kuokteljs! Kalbjo keisiau nei
paprastai. Surado krv odi, kurie kil i lotyn kalbos ir kuriuos
mes vartojam to neinodami, kaip savaits dienos. Pavyzdiui, inai,
jog treiadienis taip vadinasi todl, kad i diena buvo skirta Merkuri
jui, pirmadienis - Mnuliui, antradienis - Marsui*...
- Pamanyk, koks linksmuolis... Vis tiek visos dienos mokykloje vie
nodos, net jei pavadinimus ir pakeisi...
- Ir dar paaikino, k reikia odis protingas, kaip mes sakome intelligentel - tar Marta, bandydama sugriauti Margaritos pastatyt
sien.
- Hmm... - suniurzg Margarita ddamasi susidomjusi.
* Tai rodo italik odi aknys: treiadienis, siejamas su Merkurijumi, italikai yra
mercoledi, pirmadienis, siejamas su Mnuliu, - lunedi (it. luna - mnulis), antradienio
siejamas su Marsu, - martedi. (Vert. past.)
/(>(>

- Kils i intus ir legere - skaityti i vidaus. Protingas yra tas, kuris


moka dalykus, mones, reikinius irti i vidaus. Sak, kad tam
nereikia gyti daugybs patiri - tereikia uiuopti esm t, kurios
gaunamos, - paaikino Marta.
- Aha...
- Ir, pamanyk, net Juventus, futbolo komanda, yra lotynikas
pavadinimas, reikia jaunimas. Vyrij tai suavjo, kai kas paklaus,
ar Inter su Milan irgi kilo i lotyn...
- O rytojui k udav?
- Turime nustatyti keleto odi kilm. Sakyti?
- Sakyk.
- Blogas, bendraklasis, laisvas , giria, klas, mokymasis,
dykinjimas... ir...
-Ir?
- Ir turime imokti mintinai pirmj linksniuot: rosa, rosae.
- K toki pirmj?
- Suprasi i knygos. Jei norsi, paskui paaikinsiu.
- Ir viskas?
- Taip, tik neumirk atsineti Odisjos, nes nuo ryt pradedame
j skaityti. Paskyr veikjus, reikia pasiruoti skaityti garsiai. Sako, kad
taip imokstama girdti veikj balsus, o per balsus - ir irdis. I ties,
truput kaip teatre. Man itas mok patinka, nes jis tiki... yra uside
gs... A bsiu Penelop, Ulikso mona. Oje, kaip domu, einu ruotis!
- Aha... O man reikia k nors daryti? - paklaus Margarita su
miusi.
- Ne, bet sak, kad i eils teks paskaityti visiems ir kad jis vertins,
kaip skaitome, todl turime namie pasiruoti.
- Aha... - tepasak Margarita, kuri jau buvo pradjusi apie pirt
nervingai sukti plaukus.
- iandien mokykloje maiau grauol, - nesusilaik Marta.
/n?

- Aha... - atsak Margarita.


- Akys ydros, skaidrutls, beveik permatomos. Plaukai juodi, ilgi,
ukrit ant kaktos... Grauoliukas, - Marta jau buvo besileidianti
skaityti horoskop, adant jai didiulius meils susitikimus, bet susi
laik, kad nesukelt bjauri prisiminim.
Margarita prisimin vaikin, su kuriuo susitiko prie prausyklos, bet
nieko nesak.
- Paskui galsi ieiti? - paklaus Marta.
- Reikia mokytis... Jei suspsiu laiku, paskambinsiu, - atsak Mar
garita, uuot pasakiusi ne.
- Gerai.
- Gerai... Tai iki rytojaus, - atsisveikino ji atskleisdama tikrsias
mintis.
- ...iki... - atsisveikino Marta, - ...arba pasimatysime vliau, jei
apsigalvosi. Ai... dvyns tau siunia linkjimus ir klausia, kada vl ateisi
okti.
- Greitai. Iki.
-Iki.
Margarita pam knygas ir lotyn kalbos odyn. Ketino pirmame
ssiuvinio lape rayti savo vard ir pavard, bet pasitenkino raydama
Miruoliai.
Eleonora lauk, kol gals pasikalbti su Gabriela, Andrejaus aukltoja,
u save jaunesne moterimi, kurios vilgsnis - kaip fantastikos knygos
veikjos. Jai papasakos, kas vyksta namuose. Gabriela iklaus patenkinta ypsena, nujusi pasiraus tarp pieimo lap, sukraut ant stalo.
Patalpa buvo spalvinga ir viesi, tinkama kurti. Aukltoja gro su lapu
rankoje.
- Andrejus didum laiko prapieia. Mielai perteikia mano pasako
jam istorij veikjus, juos sumaio ir parodo naujomis aplinkybmis:
/o<s

rup ir asilas, drugelis ir lap... Pieia kitaip nei kiti vaikai, atrodo,
sugeba pieti tai, kas susieja dalykus, - paaikino aukltoja, ypsoda
masi i pasididiavimo.
Eleonora pritariamai linkiojo, bet bijojo, kad Andrejus itais gabu
mais naudojasi bandydamas upildyti stygi. Ji iekojo tinkamo mo
mento aukltojai pasakyti, ko atjo.
- Vis dlto vienas dalykas mane sujaudino, norjau papasakoti. io
mis dienomis jis su kitais neaid. Tyliai pie ir pie. iandien pasky
riau toki uduot - nupiekite vaigdt dang, kuriuo bt atsakyta
klausim I ko sudarytos vaigds? Ir va, k nupie.
Aukltoja Eleonorai ities piein.
Eleonora suiuro lap. Koncentriki apskritimai, besisukantys spi
rale ir sueinantys baltutlius vytinius takelius, tie regjosi danguje
kaip ikilumos mlyname fone.
- Ir pati matot, kad ia kakas genialaus, - tar aukltoja, irda
ma nustebus motinos veid. - inot, kaip pie?
Eleonora papurt galv.
- Visi kiti pradjo nuo vaigdi: spalvos rykios - geltona, oran
in, alia, ydra, raudona, taip pieiau ir a, paskui tuos takus pa
nardini dangaus mlynje. O Andrejus pradjo nuo mlynos, vis brai
ir brai vairaus dydio koncentrikus ratus, j viduriuk palikdamas
balt, popieriaus lapo baltumo.
I tikrj pieinys atrod kaip laukas viesi, balt vairaus dydio
tak, lyg viesa tolumoje sueit tunel.
Aukltoja kalbjo toliau:
- Kai mlynus apskritimus reikdavo uskliausti iki dailios baltos
akuts, Andrejus suspausdavo lpas ir ikidavo lieuvio galiuk.
Eleonora inojo, kad it lieuvio ikiim pastang ir susikaupimo
akimirkomis jis paveldjo i tvo - imantis bet kokio sunkaus rank
darbo, bdavo neatskiriamas jo draugas. Andrejui ne tamsoje vysio
/w

ja vaigds, o tamsa kaip skyltas apdangalas dengia milinik balt


viesos plot.
- Matot, Eleonora, vaikai savo krybikumu pasako daug daugiau
negu odiais. I to, kaip aidia, gali nujausti, kaip elgiasi gyvenime, paaikino aukltoja.
Ji sak paprast ties: mons k nors darydami atskleidia, kaip
gyvena, myldamiesi geriau nei tkstaniais odi parodo, kaip myli.
O kai k meta, paprastai todl, kad daugiau nebemyli.
Jau kuris laikas Eleonorai su vyru nebeieidavo myltis, jai buvo
lyktu nuo jo prisilietim, ir ji nesutikdavo. Jo siela i dalies tolo,
bet knas i paskos nesek. Greit vyras nustojo prie jos lsti. O kai vl
priartjo ji, buvs visuomet meilus ir aistringas mylimasis, j atstm.
Ta scena pasikartojo, ir ji pradjo tarti, kad po tuo kno nuovargiu
slepiasi kita moteris. Ji nebegrai, daugiau nebe jo.
Kelias naktis pamiegojo ant sofos. Ir pakraupo, kai jis atjo jos ie
koti, tik be jokio velnumo, niriai, nuo to jie pasijuto dar vieniesni.
Kad kartu pasiekt vaigdes, i savo geleini kiaukut neilindo, ir
dis apsistat dar viena mro siena - myljimusi. Ji pajuto, kad apsi
metinja, ir isigando. Pasijuto valdoma, o ne mylima. Jis, rods, gavo
savo, net nemat reikalo pasakyti odio. O kai tem pltoti paband
ji, pasibodjo. Tarp j stojo prieika, kalts jausm kupina tyla. Knai
tapo siena be lang ir dur.
Andrejaus pieinys ir aukltojos odiai Eleonor paskatino rasti
drsos pairti tai, ko veng, kai tam buvo laikas - i baims, skubos,
proio, tinkam odi trkumo. Drsa paprastai atsiranda, kai bna
per vlu, nes baim trukdo pamatyti kitaip ir skatina tuos, kuriuos
prarandame, kontroliuoti, nes tai pati greiiausia, patikimiausia ir ne
skausmingiausi ieitis.
Pastebjs mam, Andrejus atsiskyr nuo grupels draug, su ku'
riais nekuiavosi. Rodydama piein, aukltoja ypsodamasi paklaus:
//o

- I ko sudarytos vaigds?
- I viesos, - atsak Andrejus utikrintai, net nesuprasdamas, k
sako.
- O kodl? - usideg aukltoja.
Eleonora irjo sn - tas vilgiojo j, iekodamas atsakymo
apie dalykus, kuri niekas neino.
- Kodl, Andrejau? - meiliai paklaus Eleonora.
- Todl, kad em pilna tamsos.
Abi moterys nutilo, tada Eleonora, praradusi drs pasakyti tai, kas
guljo ant irdies, liep snui susikrauti mant, ir Andrejus nujo pa
siimti pieimo ssiuvinio ir pietukins.
Eleonora papra, kad aukltoja piein atiduot jai.
- Turkit j, ponia, - tar Gabriela. - Ir jei ko nors prireiks, pati
kkit manim.
Eleonora jai nusiypsojo, akys rod poreik it moter apsikabinti
ir isiraudoti, bet nei apsikabinti, nei verkti ji nedrso.
- Ai.
Pam Andrej u rankos ir abu ijo i mokyklos, aukltoja irjo
nejuddama.
Andrejus piedavo tam, kad neverkt. Taip turbt bt taps me
nininku, ir jau tikrai unikaliu, nes ten, kur slepiasi skausmas, auga
gyvenimo perlamutras.
Popiets viesa, prafiltruota plon uuolaid, virto kremine, o dming miesto kvap atmie rugsjo gls, kurias Eleonora idliodavo
staiakampse vazose ir statydavo ant palangi, kaip buvo imokusi
i savo mamos, dar paramstydavo maais tiesiais pagaliukais, palaikan
iais glenus augallius. Margarita nar odyn, vaikydamasi etimolo
gij. ita lotyn kalbos uduotis buvo domesn, nei pasirod, atitrau
k nuo niauri mini.

Blogas (it. cattivo) - i lot. captivus kalinys...


Laisvas (it. libero) - i lot. liber vaikas...
Atrod, lyg viskas kil i lotyn kalbos ir ta kilm atskleidia daikt
priestatas: blogi yra kaliniai, o vaikai yra laisvi. Ji jautsi kalin ir jokiu
bdu ne laisva.
Giria (it. foresta) - i lot. forum vartai, t. y. kas yra u, i ia
svetimalis (it. forestiero), kas i kitur, prieas...
Margaritos mintys nuklydo - ikilo pamirti mik ir giri vaiz
dai, kaip augalijoje tyko vairiausi pavojai: vilkai, mekos ir raganos,
griuvsiai, trobels ir lnos... Ji paniro tas laukines mintis. Kas nors
pasakyt, kad ia prastas keturiolikmets nesugebjimas susitelkti, bet
buvo prieingai. irdimi ji buvo susitelkusi dalykus, kurie atitrauk
dmes nuo mokymosi sukeltos tampos. Ta tampa, iduodama nei
nia kur klaidiojani aki, ir yra tikrasis susikaupimas, o i pairos
nieko nereginios akys i tikrj regi visk.
Margarita niko iekoti vieno odio, kuris nebuvo uduotas.
Laim (it. felicita) - i gr. phuo kuriu, gaminu, i ia lotyn k.
fertile, feto pilnatv.
Ji pam mobilj ir surinko numer.
- Klausau.
- Moiute, a Margarita.
- O kas buvai pirma?
Senels pavartotas btasis laikas anaiptol nebuvo atsitiktinis, bent
jau kart.
- Kaip laikaisi? - paklaus Margarita.
- Gerai, diaugsme mano. O tu?
//'j

- K tau sakydavo senelis, kai liddavai?


- Vesdavosi pairti jr.
- Kodl?
- Biddizzi e dinari un si ponnu ammucciari.
-K?
- Grai dalyk negalima slpti. Senelis sakydavo, kad grois yra
vienintelis dalykas, mums primenantis, kad verta gyventi.
- Ir tau pasidarydavo geriau?
- Taip - prieais jra, paonje jis... Jra visuomet bdavo ten, gra
i, rami, laukianti ir kartojanti, kad viskas bus gerai. Paskui tavo senelis
paiekodavo ko nors, k srov bdavo imetusi ant smlio tarp sauls
idiovint dumbli, - dovanos. Man liepdavo umerkti akis, ddavo
j man sauj, o a palytjusi turdavau suprasti ne tik kas ji, bet ir k
jis man jauia, kas po tuo daiktu ammucciatu**.
- Ir kas tai bdavo?
- Viensyk jis man padovanojo apval, lyg akmenuk. Paprasta
meil, be staigmen, tvirta... Kitkart sauj djo spalvoto stiklo u
kel, kurios bna nugludintos mari...
- Ir k reik ji?
- Gal kad einant laikui mieli pasidaro net atrs daiktai, kad meil
net butelio ukel paveria brangakmeniu, kad a taip elgiuosi su juo.
- Kodl gal?
- Todl, kad jis neaikindavo. Apkabindavo, buiuodavo... Buvo
aistringas...
Abiejuose rageliuose stojo tyla. Moiut atsidav prisiminimams,
Margarita - viltims.
- Ak, mano picciridda\ Ir kokia gyvybinga buvo ta meil. Tokia
gyvastis... Kaip namie kepta duona, niekuomet nesibaigdavo. Buvo
mylima ir nepavargstama, comu mari
* Paslpta (sicil.).
** Kaip jra (sicil.).

- Moiute, a tokios meils irgi noriu...


- Sulauksi, diaugsme mano. Bus...
- Esi tuo tikra?
- Kuo tikriausia. Kada ateisi mans aplankyti, turiu varks vafli
niams vamzdeliams.
- Greit.
- Iki, mano meile, diaugsme mano.
Moiut Tereza kalbdavo nebijodama, sakydavo, kaip yra, net tele
fonu. Turjo gryno nuoirdumo kaip tai, kas sena ir tvirta: jra, uolos,
saul, patarls.
Margarita gro prie savosios lotyn kalbos gramatikos, pradjo gar
siai skaityti:
- Rosa, rosae, rosae...
sivaizdavo rankoje turinti spygliuot ros kot. iedlapi, ids
tyt pagal tiksl, gelein dievikos darnos, kuria pasiymi graiausi
gamtos kriniai, dsn, nevelg. Jusdama tik spyglius, niniavo:
- Rosaey rosarum, rosis...
Tik spygliai.
Suirk telefonas.
Gal jis, pagalvojo Eleonora. Band skambinti pati, bet jai arba neatsak, arba buvo ijungta. Kurgi nusitrenk? Ir su kuo? O jei blogai
ir nedrsta pasakyti? Kabinete juk neskambinsi. Drovu prie sekretor
ar praktikant. Jis niekuomet neatsiliepdavo. Jei bdavo vienas, jungdavo atsakikl.
- Klausau.
- Labas vakaras, a Marina, Martos mama - Margaritos klass draugs.
- Labas vakaras, a Eleonora, Margaritos mama.
- Marta man sak, kad iandien Margaritos nebuvo mokykloje.
Vakar buvo pas mus, nenoriau, kad jai bt nutik kas blogo...

- Ne, ne. Nekaip jautsi. Ai.


- Bt puiku susipainti, Margarita - stabi mergina! Visi ikart j
prim. Ypa okjos dvyns...
-Kas?
- Oi, atsipraau. Vadinkim viena kit tu. Dvyns yra mano dvi
mas, kurios dienas leidia okdamos, gal todl, kad augdamos palai
kydavo ry su mano darbu, inai, a kostiuminink. Tai, kaip sakiau,
mano dvyns Paola ir Elizabeta... Elizabeta gim pirma, taigi ji vyres
n... apskritai tariant, jos tavo dukr trauk savo choreografij.
- Suprantu, - tar Eleonora, sutrikusi nuo ito chaotiko kario.
- Gerai. Taigi, tikiuosi, greit susitiksime. Ir... norjau paklausti dar
vieno dalyko... kaip manai, ar Margaritai nepatikt su Marta palankyti vaidybos kurs? Tavo dukters avingos akys, su tokiomis akimis ji
puikiai tinka vaidinti.
- Na... neinau. Mokslo metai tik prasideda. Reikia mokytis, neno
riau, kad per daug blakytsi.
- Man atrodo, kad bt gerai, bet galvok tu. Abiem bt linksma.
- K gi, ai, kad paskambinote.
-Atleisk, Eleonora. Paskutinis dalykas. Ji beveik nieko nevalg. Gal
nepatiko mano spageiai, o gal jau tada nekaip jautsi...
- Taip nemanyiau.
- Marta papasakojo, kad Margarita klasje vm. Tai pamaniau,
kad tiedu dalykai susij. Bet inai, tas perdtas mam rpinimasis...
- Kaip? Vm? Betgi... man tai nieko nesak! - kteljo Eleonora,
ir jos balsas idav suglumim motinos, kuri pajunta, kad dukra pab
ga btent tuo metu, kai labiausiai reikia padti.
- Gal nenorjo, kad jaudintumeisi.
- Na... galbt, - atsak Eleonora ne per daug utikrintai. - iaip ar
taip, ai u visk. Ir u tai, kad paskambinote.
- Iki pasimatymo, Eleonora, ir kokia grauol tavo dukra, grauol
turtum bti ir tu.

Eleonora sekundl patyljo, kalbant telefonu tai imtmetis, paskui


pabaig:
- Ai.
Pakabinusi ragel, pasuko Margaritos kambar. Ta guljo ant lo
vos, knyg pasidjusi ant pilvo, ir tyrinjo lubas nelyginant vaigdt
dang.
- Paruoei pamokas?
- Taip.
- Kaip jautiesi?
- Gerai.
- Nori valgyti?
-Ne.
- O mokykloje buvo bloga?
-Ne.
- iandien suvalgei, k buvau ivirusi?
- Taip.
- Ko nors reikia?
-Ne.
Eleonora atlijo lyg supainiojusi duris. Nujo virtuv, atideng
atliek krepio dangt ir ant viraus pamat dukrai paliktus pietus nepaliestus.
Sddamas prieais monitori, mokytojas taisinjo curriculum. Ie~
kojo prisiduriamojo darbelio: vertim, bendradarbiavimo su kokia
nors leidykla... irjo uraus po vardu ir pavarde riebiomis rab
dmis ir savo veid fotografijoje, besiypsant ir bebarzd: gimimo,
baigimo metai, kvalifikacija, nam adresas ir pilietyb, viengungis,
ankstesn darbo patirtis, mokamos kalbos, priklausymas kultri'
nms draugijoms, laimtos poezijos premijos, vairios publikacijos..Prieais j po nuotrauka su iplstomis akimis ir pavyd keliania
//o

ypsena guljo jo gyvenimo rentgenograma, sutraukta vos iki dviej


puslapi.
Bet, kalbant isamiai, jo curriculum nusipelno bent jau puslapio
apie kiekvienus gyvenimo metus, apie kai kuriuos - gal net pusantro,
kaip antai brandos metai, anie, kai vyko tas vykis... Vietoj ito nam
adreso ir pilietybs jis turt ir nort ivardyti peizaus, kuriuos mat
ir kuriuos prisiminus uima kvap: miestai, kaimai, kalvos, kalnai,
eerai, ups, jros. Tai jo adresai. Jei galt, jis kaip savo tv nurody
t Dant, kaip motin - Emilij Dikinson. Gyvenamj gatv turt
pakeisti visos jo ivaikiotos gatvs, net ta bevard, kuri puikiai pri
simena. Jis sura savo pasiekim sra, arba veikiau sra pasieki
m, kuriuos paymjimais patvirtino kiti, bet kur rayti tai, k mano
apie pasaul, kitus, laim ir meil? Ir kur grafa draugams? Sapnams?
Skausmui? Svarbiausia - kur papasakoti apie laik, praleist su Ste
la? itas viengungis - gryniausias melas. Reikt puslapi, kuriuose
bt galima papasakoti apie j, jos akis, lpas, akvamarininio vakaro
drabuius, apie jos kvap, plaukus. Balt lap pasakyti, kad nemoka
jos mylti ir bijo j vesti. Kad yra dalyk, kurie mogaus patikimumu
nevertinami.
Tai, kas yra prieais, yra jo kaina, ne vert. Bat numeris, ne j
padais imindiota em.
Jis visk itryn, net vard ir pavard. Paliko tik nuotrauk, po ja
para odius poeto, kurio net neprisimin vardo:
Kiekvienas medis yra tik jis,
Kiekviena glji tiktai.
Kai spusteljo isaugoti, alta monitoriaus viesa apviet pykio
kupinas akis. Jis atsikl ir isigelbjimo ijo iekoti kitur.
*
//?

Aperg dvirat, savajame iPod nusistat audioknyg sra. Piktnau


diaudamas pertraukomis ant dviraio pasiklausydavo klasik, kuriuos
buvo skaits. Pamgt odi klausymas paddavo geriau suprasti, i
kildavo daugiau klausim apie mones. Susidrus su jaunos besiyp
sanios moters veidu apraymas, kaip Kiti simyljo Levin, t veid
dar labiau suprantam. Ahabui narsiai vejojant bangin, i darbo
grtantis vyras ir jo nuovargis gaudavo metafizini pastang irai
k. Dl Dants eili miestas buvo anapusin karalyst, kur irinktieji
maisi su pasmerktaisiais. Didij raytoj odiai grynino jausmus
ir kr tikrj prasm, auktino prastin plymsi vykdant pareigas,
kasdienybs proz vert poezija.
Miestas pilnas istorij, istorijos yra daikt ir moni curriculum,
tai teisyb. Ir kas gi nutiko tam idiniui, prie kurio vyrai ir moterys
dalydavosi prisiminimais, gindavosi nuo nuobodulio ir neinomybs?
Kur dingo istorijos, paddavusios vaikams nebijoti mirties, skausmo,
kraujo, anapusybs? Dabar istorijas pasakoja televizija, deja, jos ne
trunka ilgiau nei laikas, sugaitas joms papasakoti...
Mokytoj eid nepaaikinamas ilgesys suinoti apie gyvenimus
moni, su kuriais susidurdavo. Kas ino, k galt papasakoti ta da
ais isiterlinusi, susivlusi moteris, anas tutum akis smeigs jau
nuolis ar itas vaikas, kurio akys kupinos motinos...
Literatra j skatino igirsti save pat, tarsi viduje bt durys, u
kuri kakas nabdt su tavim susijusias paslaptis. Ir tokias duris
norjosi parodyti savo mokiniams. Ivaduoti juos nuo klaidiojimo
po pavirutines mintis, nuo mini, kylani kaip laikina em ocin
reakcija, kad sirengt viet, kambar, kur bt girdti pai nab
desys, kaip kriauklje girdti jra. Bet keli, kuriuo u rankos btum
nuvestas t viet, kur kalbiesi pats su savim ir savs klausaisi, ino tik
grois. Literatra paskatina mstyti savomis mintimis ir atsirinkti, ar
jos tikrai tavo.

Keliauti tuo keliu j skatino ir Stelos akys. Ji buvo teisi: nuo tada,
kai j sutiko, jis taip pasikeit! Imoko derinti drabui spalvas, labiau
rpintis sveikata. Bet svarbiausia - pagaliau galjo leisti sau abejoti; ji
abejojim ne tik pakent - puoseljo. Taiau dabar btent tos abejons
tolina j, Stela atrodo kitokia. Akyse atsirado kakas, ko jis nepasta.
Gerai taip, kaip yra, kam skubti? Koks reikalas nn visk keisti, kai ir
taip kyla tkstaniai problem? Turs neterminuot sutart, tada taip,
viskas pasikeis, j i tikrj myls, ir dar naujutliuose namuose. O jei
ji iktol j mes? Stipriau pamyns pedal, mokytojas pasuko gatve prie
sraut. Apsvarstyta Stelos inut suteik dar daugiau jg bei ryto.
kart tikrai bus padaryta. Pedalai nuskraidino prie jos nam. Nenulips
nuo dviraio nuspaud telefonspyns mygtuk.
- Klausau, - atsiliep skambus balsas.
- Itarti savo vardo nedrstu*, - atsiliep jis cituodamas abiem
inomo poeto eiles.
Jokio atsakymo, tik i pykio ir nekantros sulaikytas kvpavimas.
- Praau man atleisti, - tar mokytojas.
Vl tyla, paskui odiai, kuriais buvo pagautas nutrkusio aidimo
silo galas:
- Sakyk, ko atjai tu ia? Ir kaip? Aplinkui sod - aptvara aukta...
Mokytojas nusiypsojs tar:
- Sparnuota meil atne mane: jos nesustabdo sienos akmenins;
ji viskam pasiryus visada... Tyla. Kakas aidim sutrikd, ir balsas
atalo:
- rodyk, odi nepakanka. Net it grai. Ne poezija kuria mei
l, mok, bet atvirkiai!
Mokytojas nutilo, dar kart sitikino savo mini ir tikrovs neati
tikimu.
* odiai i ekspyro Romeo ir Duljetos. ia ir toliau vert A. Churginas.
//v

Paspaud pedal - savj skausm paliks emei. Bet tas i paskos


seka kaip elis, net jei ir skrieji.
- Kas tu? - paklaus neiraikingas telefonspyns balsas.
Mokytojo nebebuvo - pabgo. Myn pedalus be krypties, iki pami
imo simyljs Stel, bet negebdamas jos mylti.
Julijus jo tarp bevardi namo, kuriame miegodavo, sien. eimos,
kuri jo laukt, nebuvo, buvo tik grup vaikz, toki kaip jis, ir ia
dirbantys mons: socialiniai darbuotojai, keletas savanori, psicho
logas ir gydytoja. Jis ion grdavo tik todl, kad dirbo gydytoja, kuri
sugebdavo j iklausyti ir palengvinti skausm, nors ir gda tai pripa
inti. Juodaplauk, ali ir kartu ydr aki, irint kokia viesa. Tokia
tat buvo, ne dirbo savo darb, ir tiek, kaip kiti, bet dar daugiau.
Tuo metu namai-eima buvo gana gyvybingi: kakas ruo vaka
rien, kakas aid kortomis, kiti - Play Station. Nr ko laukti, kad
palikt ramybje, bet bent jau nra to taukaliaus, kuriam turtum
valand valandomis pasakoti apie reikalus, lyg jam bt maa sav.
- Ei, poete, kur basteisi? - paklaus spuoguotas vaikiias, usims
pokeriu. Kai tik jie rado t ssiuvin su jo eilmis, taip ir vadina.
Julijus j pairti nesiteik. js ia, tapdavo neveikiama tvirtove, niekuomet su niekuo nekalbdavo. Tik su gydytoja, tomis dieno
mis, kai ji ia bdavo, o iandien viena i jos popiei.
Savanoris Filipas, atrodo, toks jo vardas, pravardiuojamas Frenkiu
dl pomgio krsti eibes, kai buvo j amiaus, ast ir ia.
- Labas, Julijau, kaip sekasi?
Julijus neatsak, tik paklaus:
- Kur gydytoja?
- Turjo ieiti anksiau.
Julijus nereagavo.
- Nori cigarets? - paklaus savanoris, bandydamas prieiti.
/JO

Jis palinkiojo, Filipo rankos atrod nuoirdios. Savanoris vien


atkio ir pasil eiti balkon parkyti kartu. Julijus nusek, bet vos
tik jam buvo pridegta cigaret, pasisuks nujo kit pus, rk ir
damas gatv, vienas.
Filipas rkydamas vis pasisukdavo iekodamas kontakto, bent jau
regimojo. Julijus nekreip dmesio, lauk, kol dmai pripildys plauius
ir apramdys nusivylim, kad nra gydytojos. Ir dar tos merginos akys
neduoda ramybs.
- Julijau, jei biau dinas, ko mans papraytum?
- Kad patyltum.
Kur laik dm jie trauk tyldami, Filipas nesuskydo.
- Kodl gydytoja ijo anksiau? - paklaus Julijus.
- Sak, kad turi reikal.
- Koki?
- Neinau. Ivaiavo pasiimti suadtinio. Manau, pradjo ruotis
vestuvms...
Julijus nutilo, ledas irdyje pasidar dar kietesnis. Jis sukando dan
tis, temp raumenis, numet pusiau nurkyt cigaret, ta pradingo
kibirkiuojaniuose tutumos nasruose. Jis irgi dingo.
Filipas liko tyloje stebti prieblandoje besibriuojani moni
miesto.
Per vakarien Margarita nieko nesak, nieko nevalg.
- Blogai jautiesi?
-Ne.
- Kodl nevalgai?
- Nenoriu.
- Piet irgi nevalgei.
- Netiesa.
- Viskas iuklinje.

- Negaliu.
- Kodl?
- Vimdo. Ne nuo mans priklauso.
- Nori ko kito?
- Kodl jis ijo?
- Neinau. Neatsako.
Margarita atsikl nuo stalo. eng du ingsnius, bet mai apsvaigo
galva, ir ji griuvo ant grind. Buvo nevalgiusi daugiau nei dvideimt
keturias valandas. Eleonora puol prie dukters - smon ji turjo, bet
akys buvo klejojanios ir isigandusios.
- Dukra mano, - tar spausdama jos galv prie krtins. - Mano
dukra.
Tamsa rijo visus viesos itis dien skrupulingai pietus atspalvius ir
spjaud mones, gavusius baidykli form. Vienas mokyklos langas
prasivr, ir viena figra vidun liuokteljo kaip jonvabalis skylut.
Mokykla, tokia gyvybinga dien, atrod lyg kapins, kuriose pa
laidotos beverts mokini ir mokytoj pastangos. Tylu, jokio jude
sio. Koridorius - juodym, jei ne mai i gatvs klases besiskver
bianios viesos plyiukai. Kaip koks nutpimo takas. Grindys dvok
amoniaku.
Jis jo klas, atsisdo savo suol. irdamas lent, nusistebjo,
kaip galjo iame kambaryje ieikvoti tiek laiko, tamsa dar negailes
tingiau atideng jo skurd. Gali jausti, kaip ant sien kabo apibrizg
Okeanijos ir Amerikos emlapiai, sena grafit lenta daug tamsesn nei
kambarys, pajgi praryti ir sulugdyti bet kokias mogaus pastangas.
Yra moni, kurie tokio amiaus beldsi anuos k tik atrastus emy'
ns, rizikavo gyvybe, o jis kenia ia, tarp keturi nuzulint sien.
Visk apklojs dulki, apleistumo, purvo sluoksnis - j slepia tamsa,
betgi justi prisilietus. Smulkios lent kreidos ir varteli kalki sluoks^

nis nuguls suolus ir kdes, panaius ems drebjimo griuvsius. Ir


tai mokykla.
itas kreidot dulki apklotas turi bti nuplautas. Juk esama varos
reikalavim, bet svarbiausia - tiesos.
Nekeldamas triukmo, ritualikai ltai Julijus pasuko antro aukto
prausykl, itrauk kaiius ir atsuko iaupus. T pat padar ir pir
mame bei emutiniame auktuose. Liko tik sivaizduoti, kaip vanduo
plsta i iaup, greit ulies tualetus, koridorius, pasipils per vis laipti
n kaip apvalomasis krioklys. Atjo laikas paatostogauti. Nakties tyloje
buvo girdti tik vandens esys, sakytum, tyliai dut stiklas.
Jis ioko pro lang, pro kur pateko vidun. Buvo uslptas u sen
bibliotekos lentyn, be jo, niekas juo nesinaudojo - pats reguliariai
[lsdavo pasivogti knygos paskaityti pasislpus ant mokyklos stogo; iu
po tomel i istorins lentynos apie kovas ir piratus. Nebloga biblio
tekl. Langines udar taip, kad susidaryt spdis, jog itas langas
niekuomet nesiliov uvrinti kelio iorin pasaul, kaip kiekvienas
save gerbianios mokyklos langas. Jis - angelas keliauninkas tarp dviej
pasauli, palaiko j ry ir abu gelbsti.
Gatvje nebuvo nieko. elmiko patenkinto vilgsnio niekas nega
ljo pastebti.
Juodas mokytojo dviratis, vis dar vaiuojantis be krypties, lyg niekas jo
nevairuot, pramov jam pro on. Vienas kito neatpaino, nes naktis
vien nuo kito slp. Reikjo tik truputlio viesos, kad vienas kito
veide ivyst tok pat silpnum ir tok pat pykt. Ir galbt bt tvoj,
kad sutraikyt savo vienatvs kiaut. Bet kai reikia, viesos niekuomet
nebna.
Eleonora, mechanikai pervelgdama mobiliojo meniu, iekojo t,
kam galt pasiguosti ir kieno paprayti pagalbos. Ilarijos - ne. Visuo-

met per daug liaupsina savo vyr, dabar ne laikas jos klausytis. Ana,
uuot iklausiusi, tuoj pat prabilt apie drabuius. Gal Enrik, bet
geras laiko gabalas, kai apie j negirdti, tad negrau skambinti tokiu
metu, kai kilo problem. Be to, nesinori, kad apie padt suinot pa
stami. Taip bt atsisakyta slaptumo, kurio reikjo. Ko gero, iame
prakeiktame ilgiausiame meniu, pilname vard, nra n vieno, kuris
galt iklausyti. Kaip nusirista... Darbas, eima, kelios pavirutinikos
draugysts, kad bt spalvingesnis laisvalaikis. Ji ivydo pastam gy
venim, ir tas pasirod panaus vakarieniautoj grupel, valgani i
dui: maa, udara, nepatikima.
Pamat vard be pavards. Marina. Kas ji? Prisimin ilt Margari
tos bendraklass motinos bals. Buvo pamirusi, bet jos apsikeit mo
bilij telefon numeriais. Per vlu. J palaikys beprote. Bet ji pernelyg
vienia, tegul bus palaikyta tuo, kas yra.
Paskambino.
- Eleonora?
- Atleiskit, kad tokiu metu. Reikia pagalbos.
- Kuo galiau padti?
- Neinau, - atsak Eleonora, o akys papldo aaromis.

VII

~
r vl? - sudejavo mokytoja.
- Vl! - nudiugo jaunuolis.
io rytmeio pagrindins stichijos buvo viesa ir vanduo. viesa gob
gatvi kampus ir viet vanden, krintant kriokliais nuo mokyklos fa
sado. Pilkas vidurinio mokslo staigos pastatas, paskirtas mokslininkui,
kur jaunuoliai net galt palaikyti komiku, atrod gyvas fontanas, vis
dl vandens sumanyto aidimo - liejasi sauls kupinas.
Minia mokini, mokytoj ir praeivi susispiet puslankiu - visi
iopsojo isiioj, burn pravrimas priklaus nuo amiaus ir vaidmens.
Pirmameiai irjo uhipnotizuoti. Mokyklos laiptin, vandeniui lie
jantis ilgomis kaskadomis, buvo groio versm. Sodu vanduo pasruvo
it kaln srautas. Dl nioktimo ir sruvenimo jimas mokykl rodsi
lyg grota, pritaikyta geologinms valgytuvms.
Naujokai ir naivesnieji spliojo, kad sprogo vamzdiai, kiti sak,
kad netyia palikti atsukti iaupai.
Pieimo mokytojas, atsiverts Gazetta, prunktavo i t odi ir
kartkartmis prapliupdavo:
- J patvindei
Marta tikino Margarit horoskopu, jai adaniu: domios naujie
nos pasipils i dangaus, mokk jas suiupti.
Margarita linkiojo jos neklausydama. irdama, kaip vanduo i
teka prie jimo, prisimin romnikj panteon su didiule skyle ku/L>r>

polo vidury, kuri, pasak vienos legendos, nepraleidia vandens lietin


gomis dienomis, bet leidia lietui punktualiai patvindyti grindis. Tarp
jaunuoli sklido diaugsmingas urmulys, vis garsjantis kaip ksmai
papldimyje vasar.
Julijus rk ir savikio apvalomojo edevro tobulumu mgavosi la
biau u kitus, puikavosi patenkintas kaip menininkas.
Tarpdury iniro valytojas, apsiavs ilgus guminius batus, prijo prie
direktoriaus, kuris krpiojo prie dur ir saugojosi per daug nesulapti
odini mokasin. Jie nekteljo.
Direktorius pasisuko ir ne pernelyg ukeltu balsu alia stovin
tiems tar:
- Visi namo, mokykla patvindyta.
Ta inia sibteljo kaip stipri banga ir, kol pasklido, imtai moki
ni, susirinkusi mokyklos papdje, atsimuinjo naujais neramiais
klausimais, reikalaujaniais patvirtinim ir detali. Galiausiai pratrko
diaugsmingas ksnis: tikra tiesa, jokios mokyklos.
- Grois yra laisv, ito gana, kad gyventum, - pasak pats sau
Julijus.
Pieimo mokytojas uvert laikrat ir nujo. Margarita uhipno
tizuota toliau irjo fasad, tryktant vandeniu. Julijus i tolo j
stebjo. vilgsnis kaip laimingo vaiko, burna pravira i nuostabos, ir
nuopelnas jo. Nusiypsojo ir pats, malonu. Ugesino cigaret ir pro
mini prasibrov iki jaunojo mokytojo, tas, usidegs kain kokiu dionisiku kariu, suuko:
- Jaunuoliai i pirmos A - paskui mane park!
Aplinkiniai mokiniai, smalsumo apimti, atsisuko j. Julijus sustojo. Abu irjo vienas kitam akis, tas paias, kuri vakar iekojo tani'
soje, to neinodami. Tik akimirka, bet vienas kitam persmeig sielJulijus stebjosi, kas tas jaunuolis, pamis tiek, kad vaisto gyvenim
tokiam amatui. Mokytojas stebjosi, i kur vaikinas ima itiek pasiti'
/J(j

kjimo, kad tokiais vilgsniais daigstyt mokytoj. Paskui mokytojas


ikl rank, gniaudamas kumtyje Odisj tarsi turistin vadov, ir
darkart kteljo:
- Pirma A paskui mane.
Atsipl nuo minios, jam i paskos nuvinguriavo vorel jaunuoli,
priblokt netiktin ini, kurias i diena dalijo taip dosniai, kaip
fasadu besiliejantis vanduo.
- A tau sakiau! Sakiau! - kartojo Marta strykiodama prie Marga
ritos. - Niekada neklysta.
-Kas?
- Horoskopas...
- Kur mes einam? - paklaus blondin, susirpinusi, kad neturi
pasivaikiojimams tinkam bat.
- park, atsak jis, tarsi tai bt pats akivaizdiausias spren
dimas.
- park? atkartojo daugiau nei vienas. - K veiksim?
- Mokysims, - pasak mokytojas.
Jaunuoliai tarpusavyje svarst, kuo visa tai galt baigtis. Kakas
padejavo, kad mielai grt namo nors ir tuoj pat.
Parkas prie mokyklos, itoks spalvotas ir maudomas viesos, buvo
puokt fejerverk, iandienos paleist ydryn; mokytojas savikius
nusived pievuts vidur, ir milinikas uolas bemat tapo kulisais su
sirusia jo figra. Susodino jaunuolius puslankiu ant ols, lyg ruo
damasis atlikti senovik silvanikj ritual. Blondin iekojo vietos,
kur neisitepliot balt kelni.
- Galite net atsigulti knibsti.
- Knibsti? - paklaus Marta, nesistebdama, kad tai ital kalbos
mokytojas.
- Ant pilv. Auktielninki arba knibsti... - atsak kiek ironikai
mokytojas, deine ranka pavaizduodamas abi pozas.

Jaunuoliai, vis labiau domdamiesi ituo nuotykiu, sutp ant vie


ios, minktos ols, susmeig akis besiypsant mokytoj. ol, lapai,
em netgi kvepjo.
- iandien jokios lotyn kalbos! Atsidsim Homerui, - pradjo kal
b jis taip, lyg kalbt su vakarykiu sugrovu.
Kilo bambesys, aidimas baigtas.
Praeivis su uneliu sustojo pairti it vaikiuk br apie uol
ir suaugusj, gestikuliuojant tarsi berniukas. Mergina su muzika au
syse pritild savo rytmetin ritm ir isitrauk vien i dviej kaituk,
kad suprast, kas vyksta.
- inot, kas sugalvojo od mokykla? - paklaus mokytojas mo
suodamas savo Odisja.
Tyla.
- Homeras! - suriko Aldas guviomis kaip vaiko akimis.
- Daugma... - nusiypsojo mokytojas.
Klas spontanikai paplojo, Aldas mataravo rankomis, lyg San
Siro stadione vst vart. Jaunuoliai ypsojosi, juoksi, kvatojosi. J
akys diaugsi kaip to, kas tinkama tvarka dlioja meil ir painim.
Vyzdiai buvo isiplt. Nors ir niekas nieko nerk, ol tebuvo
grindys.
- od mokykla sugalvojo graikai, jis kils i schol. inot, k
reikia? - paklaus mokytojas.
Praeivis su uneliu sitais ant artimiausio suoliuko paklausyti, tuo
tarpu unelis laig laisvas, vis pribgdavo prie isitiesusi jaunuoliMergina alimais pradjo nesivarydama daryti tempimo pratimus, bet
gebjo kartu ir klausytis. Na tai, klas pilna. Kokius stebuklus galt
daryti mokykla, jei bt mokykla i tikrj, galvojo laimingas moky~
tojas savosios liturgijos centre.
- Na, tai niekas neturit mini, k galt reikti?
- Nuobodyb? nesusilaik Aldas.

Mokytojas pairjo j purtydamas galv ir tyliai palauk kito


spjimo.
- Mokymsi? - paband Gaja, mergaiiuk ypa ilgais plaukais.
Mokytojas papurt galv.
Daugiau neband niekas. Tyla truko vis ilgiau, tad mokytojas tea
tralikai ideklamavo:
- Laisv laik!
Jaunikaiiai nesuprat susivalg.
- Taip, jaunuoliai. Graikai mokykl eidavo laisvu laiku! Taip ils
davosi ir usiimdavo tuo, k labiausiai mgdavo.
- Beproiai tie graikai, - tar Aldas.
- Todl a ir nesirinkau klasikos... - pridr alimais sdinti Da
niel.
-Tie eibininkai, kurie utvind mokykl, to neinodami padovano
jo mums dovan: galime mgautis tikra mokykla, o ne keista kankyne,
veriania trisdeimt keturiolikmei sdti prieais ali staiakamp
penkias eias valandas per dien... Graikai mokydavosi taip - po atvi
ru dangumi. Stebdami, klausydamiesi, uostydami, liesdami ir ieko
dami atsakym klausimus, kurie kildavo jiems ar kuriuos uduodavo
mokytojai...
Tyla prilygo jaunuoli susidomjimui, jiems buvo domu, kurgi
veda is pokalbis. Miesto esys buvo veik pamirtas fonas, kaip bna,
kai siel pagauna grois.
- Jei visa tai, ko mokots klasje, nepadeda jums gyventi geriau,
meskite, - baig mint mokytojas. - Mes Odisj skaitome ne todl,
kad reikia inoti, ne todl, kad ji rayta programoje, kad taip nuspren
d ministras... Ne! Ne! Ne! Mes j skaitome tam, kad labiau myltume
pasaul.
Jis paraudo.
- Kad myltume? - nusistebjo blondin.
/'jv

- Taip, kad myltume. Tik tas, kas moka skaityti istorijas, suvokia,
kas nutinka su juo... Tik tas, kas supranta personaus, perskaitys drau
go, draugs, suadtinio, suadtins irdies puslapius... - tar moky
tojas ir, sujaudintas k tik pasakyt odi, kad neturi joki patvirti
nim, jog pats moka suprasti Stel, greit pridr: - Uteks pliaukti,
pradedam! Atsiverskite poemos pradi, t viet, kur parayta: Vyr
palovinki, Mza, per negandus jus drsiai.
Margarita jautsi kaip sapne: jei pasaulis ir turt koks bti, tai
btent toks - tyras, be dub. Tai lyg atostogos mokykloje. Mokytojas
pavardmis paauk pirmosios knygos veikjus ir tie, kas turjo skai
tyti, pakl rankas.
- Atne! Gerai... esi... Ana! Gerai, - tar mokytojas blondinei. Telemachai!
Niekas neatsiliep.
- Abest! - tar iblyks vaikinukas epetiniais plaukais.
-Teisingai, abest!Taiau beTelemacho nieko nebus... Kas nori bti
Telemachas? - paklaus mokytojas.
Ar tai mus, ar vapsva zvimbavo Margaritai apie veid, ir ta, bandy
dama j nubaidyti, vsteljo ranka.
- Gerai, bsi tu... Margarita... Nors jis ir vyras, bus gerai vis tiek, pasak ypsodamasis mokytojas, bandydamas udegti entuziazmu pa
i sunkiausi savo mokin.
Blondin juoksi, pridjo pirt prie smilkinio ir pasukiojo, jos
draugus briu keliaklupsiavo.
- Betgi a, i ties... - pasigyn Margarita, bet tuoj nutilo, mat
jos pasirodymas prie klas ir taip jau bdavo pakankamai trikdantis.
Turjo ieit arba trauktis, arba neabejotinai bti priskirta prie pagar
sjusios keistuoli kategorijos.
- Taigi, esam visi! Pradedam. A bsiu Homeras, tad skaitysiu pa
sakotojo intarpus, js - kitus. Susikaupiam... - Jis patyljo bent tris
deimt sekundi, kad odiai inirt i tylos.
/.io

uolo lapija suo, kaip sunara suavta publika prie pakylant


udangai. Mokytojas atsikrenkt ir dav pradi stebuklui:
Vyr palovinki, Mzayper negandus jus drsiai.
Vtr blakyt ilgai, kai ventj Troj igriov.
Daugio moni miestus jis aplank, j paproius mat
Ir vandenynuos plaiuos su pavojumi rungs ne kart
Dlei gyvybs savos ir dl bendraygi grimo.
Taip ant ios alumos skepetos, medio prieglobstyje, giedrioje ru
dens pradios viesoje ikilo Olimpas su savo nuvilianiomis, bet ne
mirtingomis dievybmis. Buvo girdti, kaip Itaks uolas plaka jra,
ir paliktojo Telemacho aimana Margaritos balsu po trij tkstani
met:
Motina kalba, kad ajo snus, taiau i tikrj
A neinau: gimtosios dienos neatsimena niekas.
Atsiliep Atn. Nors j skait blondin, Margarita girdjo deivs
odius, besiskverbianius pai siel, jai kurstant Telemacho drs ir
raginant iekoti nesanio tvo, o jei jis nebegrt, paiam stoti tvo
vieton ir bti tuo tvu, kurio net neprisimenama kvapo nei aki spal
vos, nes kar tvas ivyko, kai jis buvo naujagimis:
Juk tau nebetinka
Niekais vienais uzsiimt, nebe toksjau amius tavasis [...]
Taigi, mielasis, ir tuy kaip graus ir galingas atrodai,
Bki taip lygiai narsus, kad vaikaiiai tave pamint.
Metas tuo tarpu atgal greitj laiv man grti
U
Rpinkis pats savimi [...]

Taip kalbjo deiv betviam berniukui. Jos odius kilsteltu balsu


kartojo blondin, kuriai Atn atrod atgrasoka, tegu sau eidinja
Margarit.
Paskui atjo eil Homerui, t. y. mokytojui:
itaip atsakiusi jamypeldak* Atn nujo,
Virto paukte ir greitai nuskrido, kvpusi vyrui
Ryt ir drs ird, ir jis prisimin tv
ymiai aikiau nei pirma.
Ar gali taip bti, kad itie odiai skirti kaip tik jai? Ar gali bti,
kad Odisja - jos istorija? Kad ia mokykla? Margarita Ulikso sn
atrado kaip jos skausm gebant iklausyti draug. Apimtas tvo ilge
sio, Telemachas rengia paiekos kelion, slapia nuo motinos suruoia
laiv ir iplaukia kit dien autant, vienas, tik jra ir ird grauiantis
nerimas. Klausydama baigiamj pirmosios knygos odi, ji pajuto,
kaip Telemachas eina pas j kambar, lydimas aukls:
Jis iguljo pernakt po avino kailiu vilnotuy
Vis apie keli galvojo, kaip liepusi buvo Atn.
Pajuto Telemacho baim ir savo vilt. T vaikinuk pajuto savo kai
liu. Jis irgi betvis, irgi vaikas, paauktas tapti suaugusiuoju. Niekas per
amius taip ir nepasikeit. Pati didingiausia i poem prasideda nuo
berniuko, kuriam reikia iekoti tvo.
Ji usimerk ir nuklydo prisiminimus apie tv, band j prisiauk
ti ir paversti esaniu, kaip burtuose. Kas ino, ar dievai jos pusje...
Mokytojas nutilo. Jaunuoliai patenkinti valgsi. Prajo ma
daug pus pamokos. Tik? Stebjosi visi. O itiek pamatyta, aplan
* A. Dambrausko vertime - viesak Atn.

kyta daugyb krat, uuosta jra, baim, kraujas, skausmas, aaros,


muzika.
- iandien pamokos baigtos, - tar mokytojas.
- Ir nieko nepaaikinsite? - nuoirdiai paklaus Marta.
- Nra ko aikinti. Viskas knyg puslapiuose. Tereikia tik atsiversti
ir, deja, paskaityti... - atsak maiktuolis. - Timeo hominem unius
libri! - pridr.
- K reikia?
- Pavojingiausi skaiiusieji tik vien knyg...
- Non muit sd multum! - pajuok j Margarita.
- Kas tau taip sak?
- Visuomet sakydavo mano senelis.
- K reikia? - paklaus Marta.
- Svarbu ne skaitymo kiekyb, o jo gelm.
- iandien pakaks, geros dienos, - paleido juos mokytojas, mau
ml suirzs dl to poirio, prietaraujanio jo poiriui. Paskui isi
trauk i kuprins knyg ir niko skaityti, atsirms uol. Jaunuoliai
briavosi, kai kas liko pasinekti ir uduoti spontanik klausim,
kilusi i smalsumo.
- Kiek Telemachui met?
- Ar grai buvo Penelop?
- K reikia peldak?
- Kas norima pasakyti sakant, kad dievams po kojomis driekiasi
likimas?
Mokytojas stropiai atsakinjo visus klausimus, pacituodamas i
atminties itrauk.
- O js susiadjs? - paklaus blondin.
- Apie savo asmeninius reikalus nekalbu... - atsak mokytojas yp
sodamasis, bet idavik mintis privert suraukti kakt.
Blondin paraudo ir tuoj apsidair aplink, ar kas i jos nesijuokia.

Pamale visi isiskirst, irdyse nedamiesi simintin mokyklin


dien. Po daugelio met penktosios lotyn kalbos linksniuots, kalio
nitrato formuls, Vaterlo mio datos, Pasileidli* autori vard jie
nebeprisimins, taiau vandens dovana - pirmoji Odisjos knyga par
ke prie mokyklos - atminty liks. Kaip ir visi mons, irdyje jie iekos
to, kas randasi i laisvs, dovanos ir aistros, o ne i paprasto inojimo jo nepakanka, kad prisimintum. Prisimenama tik meil ir kania.
Mokytojas, patenkintas pamoka, kokios iaip net prasiruos mnes
negyvendint, paniro ekspyro skaitinius. Po ketvirio valandos ati
trauk akis, idant patogiau sitaisyt, ir pamat u keleto metr sdin
i mergaiiuk, spoksani j ir nieko nesakani - sukryiuotomis
rankomis susimusi kelius. Atrod kaip ilkverpio vikras: virtusi i
tokiu kokonu, irjo mokytoj, gaudavus veidus persona, kuri
istorijas skait. Pirma, skaitant Homer, jai atrod, kad regi besiyp
sanio, bet baisaus graik dievo kauk, utat dabar temat veid mo
gaus, vieno i gatvs praeivi.
Mokytojas norjo dtis lyg niekur nieko, bet mergina sistebeilijo.
- Margarita!
Ji ir toliau tyljo.
- Kas buvo tavo senelis?
- Mokytojas.
-Oi!
Ji ltai atsikl, atsisdo alia. Lengvas io rytmeio i oro ir vandens
vjas plaukus plaikst ant nugaros. Ji atsirm t pat kamien, apsi
kabino kojas, usimerk.
- Ko nors reikia? - paklaus susidomjs mokytojas.

* Tai XIX a. etajame deimtmetyje kilusio meninink judjimo Italijoje pavadini'


mas. Jam priklaus poetai, prozininkai, muzikantai, dailininkai. (Vert. past.)

Margarita pridjusi pirt prie lp parod, kad tylt, paskui pa


pra:
- Skaityk garsiai.
Mokytojas jau ketino pataisyti it neprideram pasitikjimo ap
raik, bet susilaik, nusprends, kad tai galima palaikyti nemokjimu
vartoti liepiamj nuosak. Pradjo skaityti garsiai i pat pradi, balso
spalvas stengdamasis parinkti pagal persona.
Parko spalvos keitsi pagal sauls ok paviriais. Mokytojas skait
nuo dukters atplto tvo odius - po itiek met, jos nepaindamas,
jis susitinka pasikalbti:
Papasakok man apie save; arba pasirodys, kad tavo kanios tra tik
tkstantoji dalel toy k teko patirti many arba tu esi vyras, o a ken
tjau bdamas mergait; arba tu esi kaip Kantryb, mintijanti apie
karali kapus, ir Negand nuginkluojanti ypsena. Kas buvo tavo t
vai?Koks tavo vardas, mano mieloji mergyte?Pasakok, meldiu. Eik,
sskis alia.
Negi visa literatra apie j? Mokytojas nesmoningai tapo durimis,
pro kurias i tolimo ir tikresnio nei msikis pasaulio ateina atsakymai
apie tai, ko niekas nenori inoti. Kasdienybje niekas nepaprays, kad
papasakotum tau ird grauiani ir j alinani istorij, o jei papra
ys, kasdienybje jos neieis papasakoti, nes niekuomet nerasi tinkam
odi, reikiam atspalvi, nedrsi pabti nuogas, trapus, tikras. Ta
istorija turi bti ivilkta lauk i alies, kaip bna, kai pasirenkame kny
gas ir autoriai tampa draugais, kuriems perskaiius norisi paskambinti
ir paklausti, kaip jie apie mus suinojo, kur nugirdo ms istorij. Tas
pasakojimas veidrodis, tave nustebinantis taip, kad norisi suukti:
ji - mano, ia a, tik neturjau odi pasakyti. Ir galbt pamatai, kad
nesi vienas, vivienaitis.

Kai mokytojas baig skaityti, Margarita pakilo ir kanios varstomu


veidu j kl kiekvienas odis - ne tiek jam, kiek sau tar: odiai,
paskui nujo, ypsodamasi i dkingumo, iraiyto ilgesiu. Puikiai i
nojo, kad gyvenime nesibaigia taip, kaip panorsta ekspyras kad vai
kai susiranda prauvusius tvus.
- Gras... - pridr sau mokytojas, pasirengs prasiskverbti tik
sav persona patiriamo skausmo tamsi giri.
ita mergaiiuk, dabar jam atsukusi nugar, tikrai turt bti
ypati, j baugino mintis, kad viendien ir pats apsiirs turs toki
problemik dukter. Kuprinje pasiiekojo laiko, kur buvo ras
Stelai, bandydamas t nepakeliam tyl nutraukti. Laikas buvo pilnas
grai odi, dangstani jo drsos stygi. Supl j ir imet pirm
pasitaikiusi iuklin.
Bernaitis ledinmis akimis, sddamas ant suoliuko, sek visk - jam
uteko judesi ir iraik. irjo nueinani ir nesigriojani mer
gin, kaip prekybos centro spstyje mamos nebemats berniukas, puo
ls jos iekoti po bevard mini.
viesa tuo tarpu i dangaus krito kaskadomis, plov daiktus ir mo
nes. Bet Margarita su Julijum tebebuvo apak, tarsi neiotsi nuo vie
sos saugant apdang. Ji i lto pdino namo, tikdamasi, kad dl ltu
mo susidarys laiko vykti netiktam jai saugomam susitikimui su tvu.
Kain, k iuo metu jis veikia: gal usidars tamsiame kambaryje msto
apie juos, o gal su kita moterimi sveiuojasi atogr saloje ar keliauja
neinom krat, kur prads nauj gyvenim su nauja tapatybe... Jo
glbio ji troko kiekviena kno lstele. Bet kodl gi jis neatgyja, bent
jai? Gal nra jos tvas?
Julijus j stebjo i tolo. irjo, kaip Margarita klaidioja miesto gat
vmis, kako iekodama. Rankos gniauia kumt arba pliauki per
/. irj

launis, paskui slepiamos kiense, ji traukia peius, tartum nuo kako


gintsi - tai ims ir upuls. K slepia tas knas, kokias paslaptis ada
tas plonyts odos apdangas?
Margarita pamat mergin, kuri apkvaitusi spoksojo mobiliojo ekra
n, veidas rod pasibaisjim. Bus gavusi bjauri inut i vaikino,
pagalvojo. Matai, bet negali padti. Kodl veiduose itiek skausmo?
O diaugsmas - kaip mayt lauko gl bekratje, pinklioje girioje?
Ji mato luob ir minktim, veidus ir gyvyb po jais, daikt muzik ir
beadius daiktus. Kokia muzika? Gal tai ir yra gyvenimas.
Julijus mat tos paios merginos rankas drebant ir nusvyrant. Gal tai
ir yra gyvenimas - mylti, kentti ir tai, k iuo metu pasirenki veikti.
Kakas j gin paskui it mergin, tik nedrsu prisipainti, kad itas
sekiojimas galt bti kaip nors susijs su meile. Jos n nepasta. ai
bo trenksmas - kino pramanai.
Prie jos prijo tiek, kad galjo paliesti. Norjosi panardinti veid
plauk bang, udti rank ant palinkusi pei, lpomis prisiglausti
prie laibo kaklo. Buvo per ingsn ir irjo lyg sav, bet paskui pra
lenk. Pritrko drsos. Jis, kuris vogdavo nepraaudamas pro al. Bijo
jo paklysti labirinte ir susidurti akis ak su Minotauru, savo vakiniais
sparnais per daug priartti prie sauls. Bijojo mylti?
Pralenk j ir numov.
Margarita pajuto, kaip praeina ita btyb, kuri geriau jauiasi nakties
migloje nei miesto viesoje apyauriu. Nuvelg peius ir ilaki fig
r - tik pakilk ir skrisk. Nortsi pamatyti ito vaikino veid, betgi
praskubjo ir paskendo minioje, pranyko tarp imt kit bevardi
nugar.

Mokytojas susidjo knygas maiiuk lyg riteris, po mio susikrau


nantis ginkluot. Vlu ir skrandis gurgia. Aplink po park vaiktinja
mons, visi suka ta kryptim, kur neatidliotinai aukia gyvyb. Neju
dantys, tyls mediai visk stebi su begaline kantrybe. Skaitydamas jis
pasijuto atgims, o kai irjo mones aplink, vl jo lankyti jo Stela,
gyvenimas - gsdinti.
- Vargas man, - tar, prisimins Dant, strigus tarp plrn ir
gdios girios.
- Vargas, - pakartojo, bet jokio jam padti pasirengusio Vergilijaus.
Tegul ima ta baim ir traukia savo labirint, gdi giria - praryja.
Margaritos mobilusis suskambjo.
- Eisi su manim vaidybos kursus? - paklaus Marta.
- Neturiu gabum vaidinti, gdijuosi.
- Eik jau! iandien viea pamoka, tik pabandymas.
- K veiksit?
-Judjimas erdvje, pasitikjimo kitais pratimai, balso nustatymas,
improvizacijos... tokie tat dalykai.
- Pasitikjimas kitais?
- Aikinti per ilgai utrukt. Eik ir pamatysi.
- Ok. Usukti pas tave?
- Puiku! Greit susitiksime.
Margarita iplov savo prastini piet lkt, ijung televizori
ir nujo voni valytis dant. Bebruodama epetuku, putoms ku
tenant lpas ir dantenas, pastebjo tvo dant epetuk. Jis pamiro.
eriai nubrizg. Margarita isiskalavo burn, tvo epetuko erius pa
glost lyg iurki jo pasmakr, kur l kieta, tvirta barzda. Pamusi
epetuk sikio kien. Turt atneti laim.
{jo kambar. Kuprin su knygomis tysojo ant lovos. Reikt pa
ruoti pamokas. Paskui... Popiet bga, reik vytis. Ji vl ijo vies,

pasuko Martos nam link, ir miestas atsivr naujomis, dar niekuomet


nevaikiotomis gatvmis.
Tuzinas basakoj vaikin ir mergin ant parketo klaus moters skaistutle oda nurodym. Ji ragino jaunuolius erdvje judti laisvai. Mar
garita pamat, kad basomis pdomis galima minti labiau pasitikint, net
jei ir labiau skauda.
- Atverkite pojius, listen to your body *, - kartojo moteris.
Buvo vardu Kim, pusiau amerikiet.
Margarita iekojo Martos veido, reikjo paaikinim, bet ta buvo
per daug susitelkusi.
- Sustokite, usimerkite, sukits ant pd. Klausykite, kaip verkia
pdos, liesdamosi su mediu. Uoskite salje esani daikt kvap, kai
myn kvepalus. Klausykits, kaip nara drabuiai, girgda parketas.
Feel everythingyou can**.
Pratimas truko kelias minutes, bet Margarita nustebo, kad lytjimu
ir uosle uiuopiama itiek daug ir kad jie paprastai naudojami taip
maai.
- Dabar plaiai atsimerkite, vaikiokite po scen. irkit akis
visiems, k sutiksite, einama greit. Pagalvokite, koki istorij jie slepia.
Esate altame mieste, very cold***... - kalbjo Kim.
Taigi dabar visi jaunuoliai savo vaikiojimu band prisiderinti prie
ios sivaizduojamos scenos. Deramai sijautus, aplinkin tikrov turjo
inykti arba, tiksliau, virsti fantastikais elementais, silomais Kim. Jie
sm i slapt ir neisenkani itekli, gebani sugrinti nugrimz
dusius prisiminimus ir paadinti jausm, lyg sivaizduojami dalykai i
tikrj turt kontrus, paviri, kvap.
* Klausykit savo kno (ang.).
** Juskite visk, k tik galite (ang.).
*** Labai altame (ang.).
/.J O

Marta, ddamasi sualusi, trauk peius, apsigobst rankomis. Per


divs vaikinas m trinti delnus, paskui, pridjs juos prie burnos,
pt kvap. Parketas virto pilkva gatve, alikelse apsnigta; mons
sual skubjo grti namo anksiau, nei siiebs blauss oraniniai i
bintai.
Margarita jautsi kaip i vandens imesta uvis, atiduoti kn vaiz
duotei drovjosi. Marta, su ja susitikusi, pairjo akis, bet atpaini
mo enklo neparod, irjo beveik kaip nepastamj, slankiojani ieminmis Sankt Peterburgo, Prahos ar dar neinia kokio miesto
gatvmis. Susim rankomis ausis, lyg tas nuo alio gelt. Margarita
nusiiaudjo, nes pdos scenoje sukl dulkes.
- Well done? Kai kas nuo kylanio vjelio gavo slog, - pakomen
tavo Kim.
Margarita nusiypsojo ir leidosi uvaldoma aidimo, kur netyia
prim vietoj tikrovs. alinosi pasaulio kaip gera.
- Dabar dangus vis baltyn, debesys atrodo kaip ledo stogas. Oda
parausta, akys pradeda aaroti, nosis - varvti. Pabandykite pajusti
knu iemos alt. Mediai be lap. Nuo alio viskas suakmenj.
ilta tik nuo moni, jiems nuo veid, i burn kyla gar debesys.
Jaunuoliai aid improvizacijos ritmu ir pamat, jog nerangs, nebrands knai yra tokie harmoningi, kad jie net neinojo. Akimirksniu
upldo jgos, prarkstanios paauglystje, jie stebjosi, kad geba val
dyti tai, k buvo link palikti kaip nevaldoma. Teatro magija.
Margarita usideng delnais skruostus, it slpt prast iemos die
nomis raudon, veid nudaius raudonomis tobulo apvalumo dm
mis kaip i japonik filmuk. Mat po scen besiplaikstanius su
puvusius lapus, ant pajuodusi nuo smogo akmen uuod muskuso
kvap. Vieno medio - rieutmedio skeletas band ikelti dang
kak paslaptinga. Ji vl nusiiaudjo.*
* Puiku! (Ang.)
/-* o

Prisimin tv, kuris tokiomis dienomis kaip i uridavo alik,


kad nesualt n gerkl, ji spraudia rankas jam tarp deln, kad suil
t. Ttis ia, su ja, vl. Knas transformavosi. Bent jau itoje scenoje ji
galjo pasijusti laiminga. Rado prieglobst menamoje iemos dienoje,
virto moterimi, kokia dar niekuomet nebuvo. Laiminga moterimi bal
t snieguot dien.
Vienkart, kai jie su tiu vaiktinjo, jis mai sustojo, parod
pradedanias kristi snaiges. Bandydama atgaivinti t akimirk, ji subed akis auktyn - viesos ir skliautas buvo nusagstyti trapiu sniegu,
tas ltai krito. Atsistojusi paiame dangaus vidury, ji ikl rankas it
taur, kad kelias snaigeles pagaut, vilgsniu sek, kaip jos pamau
krinta. Tas judesys patrauk kelis vaikinus, jie irgi atsistojo alia pa
irti dang ir pasistebti, kad sninga, pirmasis tos sivaizduojamos
iemos sniegas.
- Dabar sutinkate mog, kur pastate, tik kuris laikas nematte.
Nuo sniego susitikimas dar netiktesnis ir iltesnis. Amazing, astoni
shing ...
Jaunuoliai dargi iuinjo iilgai grindimis, iki pai kamp. Snie
gas krito vis gausiau, tyliau, net papt vjas.
Margarita ltai yrsi gatve, snaigs apibarst drabuius. Prisimin
vis rykiau, atsiminimai ikildavo be netikrumo dl praeities, vrsi
kaip dabartis. Ji trumpam usimerk, leido toms sivaizduojamoms
snaigms nuprausti veid. Kai atsimerk, prieais stovjo jaunuolis.
Jai ypsojosi. Skaidrioje, baltoje ios dienos viesoje tyros akys ato
ko nuo alto, laukinio spindesio.
Margarita ypteljo atidengdama dantis, paskui pakl vilgsn ir,
tarsi vykt nenumatyta scena, pirto galiuku pagavo snaig, paragavo.
- K primena? - paklaus vaikinas. Jo balsas buvo nuoirdus ir
atviras, tad Margaritos ird suild.*
* avus, kerintis (ang.).
///

- Debesis, - tar Margarita akimirk pagalvojusi, keldama akis


auktyn.
- O koks skonis? - paklaus jis sitraukdamas aidim.
- Paragauk, - atsak ji.
Vaikinas ltai ities deln gaudyti snaigs. Ta jau ketino isprsti,
tad teko pasilenkti, pasekti palusiu vjo gsiu, prakauliu ir stipriu
knu prisitaikyti prie lengvo kritimo. Laisvas judesys - jo sritis. Snai
g ant delno nusileido dar neprisilietusi ems. Jis j pakl, pridjo
prie burnos.
Margarita umerk akis, paskui atsimerk.
- Tu teisi, - tar vaikinas, juodi kirpiai deng spindinio ledo
akis. - Kaip laikaisi? - paklaus paskui, lyg jie bt amiais pastami.
- Gerai. O tu? - paklaus ji, nuo t aki, balso ir tirtai pradjusio
kristi sniego paralyiuota.
-Tavs seniai iekau, - atsak jis.
- Kodl? - paklaus Margarita.
- Tai tu man paaikink.
- iuokite atlikti naujo pratimo, - kteljo Kim.
Visi isiskirst. Margarita liko scenos vidury, kur susitiko su Juli
jum, jis nusisuko ir pradingo toje suvaidintoje iemos scenoje, j pra
rijo kulis tamsa, tarsi bt pasuks alutin skersgatv, k tik sivaiz
duot jo arba jos.
- Ei, what's your name, baby*? - paklaus Kim.
- Margarita, - atsak Marta ididiai. - Ji naujok. Atjo su manim.
- Margheritay this is your cup of tea!***
- Mane pripra Marta, sakiau, kad neturiu gabum... - pasiteisino
Margarita nesuvokdama, kad Kim jai k tik pasak prieingai; Tai
tavo duona - taip bt pasakiusi, jei bt buvusi ital.
* Kuo ru vardu, mergyt? (Ang.)
** Margarita, tai tavo arbatos puodukas! (Ang.)

- Esi talentinga. Sek paskui kitus - darysim kit pratim.


Margarita vis dar buvo ukerta t aki - vien alt dien ima ir
nusileidia fantastika btyb kartu su sniegu, j ukalbina, ir nesupra
si, k ji tik sivaizdavo, o kas i tikrj vyko.
Purt drebulys. Taip, jis ukalbino. Nusileido lyg Odisjos dievas,
prisidengs mogumi. Marta, adindama i svaigulio, apsikabino kakl.
- aunuol! Girdjai, k pasak Kim?
- Pasti? - atsak Margarita neklausydama.
- Kim? O kaipgi, ji aunuol... Ir dar lank krv muzikos mo
kykl!
- T vaikin...
- Kok? - sukluso Marta pervelgdama pradedaniuosius aktorius.
- Nesvarbu... K pasak Kim?
- Ji mano mamos draug, niekuomet neklysta; pasak, kad tu ta
lentinga. Esi tikra, kad niekuomet nevaidinai?
- Niekuomet. Tik laukiau, kad tai vyks.
- Kuria prasme?
- Neinau, toki dalyk niekas neino...
O vienintelis dalykas, kur ji dabar norjo inoti - kur dingo dvi
akys, sudarytos i dviej plonyi mlyn draikan, panai upes,
kurios iteka i nepasiekiam ledyn ir teka juod kaip ret reiau
sias perlas jr. Nesmoninga, bet j jai trko.

VIII

(Eleonorai irgi trko vyro, kai pavargusi po darbo dienos jo atgau


ti Andrejaus pas savo motin. Andrejus irjo Filmukus, Tereza sukio
josi virtuvje. Virtuvje ji gyveno, lyg ten vis bt galjusi pagaminti
k nors, k bt galima pateikti pasauliui, rank galiomis. Morkas
pjaust lengvai, kas ino, kokiam msos ir darovi ragu. Eleonora
padjo rankin ant stalo ir irjo, kaip motina dirba su ta begaline
kantrybe, primenania gamtikj. Virtuvje jos mama neskubdavo.
A jatta prisciulusa fici i jattareddi orbi. Per kats greitum kaiukai
lieka akli, - kartodavo visuomet, nuo pat maens, kai ji per greit
paruodavo nam darbus, kad tik bt paruoti. Tobulumo iekojo
tarp puod ir prieskoni, kvap ir judesi. Jai kepimas ir virimas buvo
ne btinybs, o gyvenimo klausimas, atsakinjama buvo ne gamtai, o
civilizacijai, ir kas ia per civilizacija, kad nra kada kepti ir virti, mais
tas perkamas ir ildomas mikrobangose? Eleonorai ji primin keistuol
virj i romano, visas santaupas skirdavusi tam, kad itaisyt pietus
savo eimininkams - puritonikiems, yktiems, gaiiems su draugais.
Jos motina buvo kaip ta moteris: dovanodavo laik kitiems, lyg nebe'
bt svarbu jo pasilaikyti sau ar bt turjusi begalines atsargas.
Stebint miel rank drab, Eleonor akimirkai uliliavo prisimL
nimai apie vaflinius vamzdelius su varke, led ir grietinls desert,
martoran, arbzinius ledus, baltj patiekal... kaip tie vaikystje ant
stalo mainydavosi kas savait, kiekvien sekmadien. Labiausiai ji mgo
///

vaflinius vamzdelius - puldavo rankioti okolado la, kad galiausiai


visus isyk suvalgyt. Tai bdavo diaugsmo metas visiems, paadin
davo dievikj gyvenimo dal. Nebuvo didesns bausms kaip negauti
saldsio - u blog paym, iurkt atsakym, kapriz. Rods, negauni
ne paprasiausio saldumyno, o geriausios savo dalies puikiausi savaits
dien, kai nereikia mokykl, pasivaikiojimo su tiu Pietru, aidim
dien. Sekmadien, susd apie t salds, visi ypsodavosi. Visi vie
ningi. Si diena bdavo paskirta Dievui, tam, kuriam jos gyvenime jau
kuris laikas nebra vietos, taipgi jis jai taps svetimas, tyli.
- Kaip laikaisi, mama?
- Comu voli \ddio.* O tu, dukra mano? - paklaus Tereza, luosty
damasi rankas prijuost ir eidama artyn.
- A bijau dl Margaritos.
Tereza j pasodino, ant stalo padjo lkt migdolini pyragaii,
itstos S raids formos. inojo: kai sielai skauda, ji lenda urv ir pa
siekti j galima tik pasirpinus knu, kad tas vl sulipdyt siel.
Eleonora, kaip buvo gudusi vaikystje, iupo pyragait greit lyg
vagis, susigrdo vis burn ir nuklydo akimis tutum. Tereza tyljo.
Buvo imokusi laukti. Metai virtuvje ir receptai j imok palaukti,
kol reikalai patys pajuds, nuo mieli tela pakils, kai ateis tinkamas
laikas.
- Nekalbi su manim, tolsti. Nenoriu prarasti dar ir tavs, mama, tar Eleonora vis labiau menkstani balsu.
- Kamgi maudytis, kol dar nelyja? Kur jis, dukra mano? - atitar
Tereza.
- Neinau. Manau, kad name prie jros.
- Sestryje? - paklaus Tereza minktindama priebalsius.
- Manau, ten.
* Sulig Dievo valia (sicil.).

- Skambinai?
-Taip. Kabinete jungtas atsakiklis. Bandiau skambinti Sestrio nu
meriu - atsiliep, bet kai igirdo, kad a... padjo ragel.
- E inutili ca ntrizzi e fai cannola, lu santu e di marmuru e nn
sura, - tar Tereza veik nesigilindama. - Nr ko daytis ir garbanotis ventasis i marmuro, neprakaituoja.
- K sakai?
- Kad tavo vyras turi kit.
Eleonora nutilusi irjo, ir nebuvo kaip mamos neapksti, nors ir
pasak dalyk, kurio ji labiausiai bijojo.
- Kam kitaip palikt toki biedda comua t i a dukra mano? Kurgi
kit toki ras? - tai tarusi apkabino dukter ir pabuiavo plaukus. Ko nevaiuoji jo iekoti?
- Idumia nieko nepasaks, o a vaiuosiu iekoti?
- Koks idid... Jei nori, kad grt, turi ibandyti visk.
- Ne, mama, tai jis turi grti ir atsiprayti u tai, ko pridirbo. O jei
dar ta kita!
- Dukra mano, kaip tu nesupranti? - tar Tereza glostydama jai
peius.
- K ia suprasti, mama? Ijo nieko nepasaks, mane paliko vargti.
A palikta, mama! O su manim - ir mano vaikai!
- Dukra mano, esi teisi, bet paklausyk mans. A itekjusi daugiau
nei penkiasdeimt met ir savo vyrui abejoni niekuomet nesukliau.
inai kodl?
Eleonora tyljo.
-Vyras moter pasirenka, arba atvirkiai, tikdamasis, kad yra bent
jau vienas ar viena, gebanti atleisti visa, k jis padaro, ar bent bando.
Esama bent vieno, gebanio tau atleisti. Neinai, kiek man teko iksti
* Grai kaip tu (sicil.).

/-t O

santuokoje, dukra mano. Kiek turjo atleisti tavo tvas... Ir kiek tur
jau atleisti jam a. Visuomet bdavo su visais ir visomis malonus, ga
lantikas. O a buvau pavydi, kitkart biau galjusi akis iplti. Jos
turjo bti tik mano. Ir dar ta yda kortuoti, o man nepatikdavo, ypa
kad vakarais palikdavo vien. To tai jau man netrksta. Man trksta
jo. - Ji padar pauz. - Turjau jam atleisti ir tai...
- Apie k kalbi, mama?
- Kai ijo, mnesiais jam neatleidau, kad mane apleido, paliko vie
n. Pykau ant jo, nivura*... Nenorjau daugiau matyti, tad itraukiau
visas nuotraukas, sudjau dut, t meiau kamp spintoje...
- O paskui?
- Paskui viendien nebegaljau pykti ant vyro, kur myliu - gra
iausio savo gyvenimo prisiminimo. Man darsi dar blogiau arba blo
giau dar pyktis, kur buvau sileidusi irdin taip giliai, kad neinojau,
kaip j itraukti.
- Ir k?
- Isitraukiau nuotrauk dut, ilgai jas apirinjau, po vien...
Eleonora tyljo, motina sdjo prieais, pam j u rankos ir glost,
lyg reikt pagalbos patikti tokius vykius.
- Ir kai ivydau tas jo akis, plaukus, peius... Koks buvo bieddu\
Dentelmenas, su manim elgsis lyg su karaliene. Prisimenu, kaip po
miesto portikais pamaiau grautl palt. 118 000 lir. Pakabinau
akis. Kai papasakojau jam, tar: Tere, kodl nn te l'accattasti**?' Bt
man padovanojs vis pasaul, kad ir be pinig. Pyktis atlgo, nubyrjo
kaip tinko sluoksnis nuo paveikslo toje senutje kaimo banytlje,
kuri eidavom mii sekmadienio vakarais... irint nuotraukas,
nukitino keliu vienas, prisiminiau kiekvien detal: viet, aplinkybes,
* Nivuru, niuru - juodas (sicil.).
** Nenusipirkai (sicil.).

k dar, k kalbjo, net gli ir kambari ciavuru*... Tos akimirkos liko


nepaliestos, ir niekas, net laikas, negali j i mans atimti. Jis ten su
manim, o kadangi numir pirmas, iveng tos kanios, koki keniu
a, ir tuo esu patenkinta - kad nekenia kaip a. Taigi, a jam atleidau.
Atleidau mirusiam. Tiek to, tuios kalbos...
- Mama, itai vadinama gedulu...
- Dukra mano, neinau, kaip tai vadinama. inau tik tiek, kad
kentti dl vyro mirties taip ir nepalioviau. Rodos, biau mirusi pati.
Skausmas - man likusi meils forma. Supratau tik dabar, nors ir kiek
sukvailjau...
Eleonora ugniau motinos rank savais delnais tarsi kriaukl, kuri
sandariai usiveria gindamasi nuo grobuonies antpuolio.
- Pajgsi jam atleisti, dukra mano?
Eleonora irjo motinai akis, ko nors sakyti nedrso.
Tuo metu virtuv jo Andrejus.
- Filmukas baigsi.
Eleonora paleido motinos rankas, sum sn u koj. Jis j apka
bino.
- Ir kaip?
- Graus, nes gerasis stebukladarys sutriukina blogj.
- Kodl jis blogas? - paklaus Eleonora sunkiai, kaip kalba suaugu
sieji su vaikais, kai pradeda rimt pokalb.
- Nes bjauriai elgiasi.
- Ir kaip?
- Neinau. Jis sugeba. Gal mama jo neimok elgtis graiai.
- Turiu vieios salsos i pomidor, atne ponia Franka, bazilikai
mano, - tar Tereza, rodydama dukrai miliniko dydio stiklain.
- Ai, mama.
* Kvap (sicil.).

J apkabino ir pati leidosi apkabinama. Kad itvertum, per dien


reikia keturi apkabinim, kad gyventum - astuoni, o kad augtum dvylikos. Eleonora tegavo du, pasijuto geriau, bet neuteko.
Po repeticijos popiet buvo parengusi dar kelias staigmenas, spren
diant i viesos, daanios nam fasadus ir atsimuanios nuo main
stogini. Margarita su Kim atsisveikino addama sugrti. Marta pri
tariamai linkiojo.
- Sakiau, kad tau bus smagu!
- Ai, Marta. Tikriausiai tai sak ir horoskopas...
- Pairkim, jei tik j turiu! - tar Marta narydama po raudon
kelni kienes.
- Baik, pajuokavau! - pasak jai Margarita apsikabindama ir paju
to, kad abi sutapo lyg dlions dalels. - K dabar veiksi? - paklaus
atlydama.
- Eisiu namo. Paruoiu nam darbus, o paskui teks dorotis su dvy
nmis.
- Kokia esi palaiminta!
- Nortum apsikeisti vietomis?
- Neinau, ar tikt tau... - atsak rimtai Margarita.
Jos nutilo. Marta neinojo, k sakyti.
- A irgi eisiu namus, jei dar yra... - tar Margarita.
- Gerai, tada susitiksim rytoj. Repeticijos - du kartus per savait,
nuo trij iki penki.
Margarita pabuiavo Mart skruost pasimaivydama. Atsitrau
kiant pro praviras lpas lk uodas. Margarita suspigo.
Marta prapliupo juoktis, kretdama paklaus:
- Ar inai, kad per gyvenim mogus praryja vidutinikai deimt
vor ir kokius septyniasdeimt uod?
Margarita spjaudsi, dangstsi burn atpakalia ranka, lyg bt pa
buiuota maro.
7 /'7

- Igyvensi... - paguod Marta pro aaras.


- Begd! O jei mane itiks stabas, k ia inosi... - Ir pradjo
juoktis pati, kaip juokiamasi bnant tokio amiaus, iki aar, i nieko,
visur. Praeiviai jas irjo pasistebdami, gal truput pavyddami.
Jos atsisveikino darkart.
Margarita diaugsi. Atrado aistr, kurios n netar turinti, - aistr
teatrui. Vos per dvi valandas imoko sivaizduoti, gyventi, gerai jaustis;
sustiprjo draugyst su Marta, kuri buvo ne tiek draug, kiek sesuo,
kurios jai visuomet reikjo; ir dar pavelg akis tas vaikinas, kuris jos
iekojo, sekiojo i paskos, susitiko. Dangus susimyljo, ir gyvenimas jai
pasirod kaip keista pusiausvyra tarp to, kas i tavs atimta, ir to, kas
duota; niekas neprava, viskas transformuojasi, taip mok painimo
mokytoja vidurinse klasse. Gal ir buvo teisi, kas ino.
Grti namo ir nusiplauti viso ugriuvusio diaugsmo nesinorjo,
bet kartu norjosi apie j kam nors papasakoti, kad bt geriau sergstimas. Tad ji apsisukusi nukr pas senel ir, kol viesa lauke maisi su
vidine, kartojo Julijaus odius: Tai tu man paaikink.
Va, kokia meil. Prasideda nuo paslapties, ir atsakymas t paslapt
yra slpinys, kiek ilgai truks. Tos paslapties kanota viesa apgob vis
k, ir ji pirmkart nuo tada, kai ijo tvas, nebesijaut viena.
Mokytojas dvirat pasistat ir nepririo, nra reikalo. Ponia Elvyra lav
kiem.
- Kas ia per veidas?
- Pavargau...
- Pavargai, - pakartojo Minerva, kaip paprastai darydavo apsimes
dama, kad priima kito poir, tykodama j sutriukinti. Atsirmusi
luot, pridr: - Jau kuris laikas nematau Stelos. Kaip ji laikosi?
- Gerai... iuo metu labai usimusi knygyne. inot, kai prasideda
pamokos...
/~>o

- Taip; tiesa, pamokos... - pakartojo ji ir pridr: - O kada tu


j vesi?
- K?.. Negi ileido statym, kad turiu vesti? Kokia nuobodyb,
paskui tas eimyninis gyvenimas...
- Na, nuobodiauti geriau drauge nei vienam... - atsak ponia ir
vl msi luoti.
- Diaugsme mano! - pasisveikino senel, atidarydama duris Mar
garitai, ta puol ant kaklo, kvp sen, paprast kvepal.
- K tik buvo mama, man, kad tu bsi namie. K ia veiksi? paklaus Tereza.
- Kokie dar namai? iandien mokykl praleidau, nes j uliejo.
Ms kalbos ir literatros mok pamok ved parke, po atviru dangum.
O paskui su drauge Marta jau vaidybos kursus, Kim pagyr. Man
nepaprastai patiko. Ir dar per repeticij nutiko stabus dalykas... - i
pyl Margarita vienu kvpteljimu, putodama lyg ampanas i k tik
atkimto butelio.
- Tu simyljai! - nutrauk sakin senel ir parod pyragaiius ant
stalo, tebeskleidianius migdol ir cinamono kvap.
- K ia neki... - numyk Margarita.
- Kai moteris ikart susako itiek groybi, ji pamilusi. Sakau tau...
Nn ce sabbatu sinza suit, nun cefimmina sinza amuri*, - meiliai tar
Tereza.
- Neinau. inau tik tiek, kad kai darme improvizacijos pratimus,
m ir idygo nuostabus jaunikaitis, kad regtum jo akis, moiute.
Buvau j maiusi pirm dien mokykloje, pasak, kad seniai mans
ieko, ir norjo, kad a paaikiniau kodl, bet paskui inyko, - nekjo
Margarita.
* Sekmadienis be sauls - ne sekmadienis, moteris be meils - ne moteris (sicil.).

- Padsi man vafliniams vamzdeliams sutrinti vark? - paklaus


senel, inodama, kad apie kai kuriuos dalykus kalbti sekasi geriau,
kai rankos darbintos. - Taip ir cunti*, koks tas rupiokas, galintis
virsti princu... - tar juokdamasi.
- Gerai!
Tereza pasiruo reikiamus produktus: vieios varks, cukraus,
okolado droli, o Margarita ant stalo pastat vandens sklidin sti
klin baseiniuk. Pavir plaukiojo balti iedai, kurie pamau, einant
nuo iedlapio krat vidur, geltonjo gydami afrano spalv, todl
atrod, lyg bt susimaiiusios saulto sekmadienio ir dangaus spalvos.
- Jostrai, arba plumerijos, kaip jos vadinamos ia, iaurje, - tar
senel, rodydama jas antakiu, mat rankos buvo per daug uimtos.
iedai buvo msingi, svaiginantys, kaip dauguma dalyk, kuriuos
apie savo em pasakodavo senel.
Tereza varkje padar dub, Margarita br truput cukraus. Se
nel mai j akute, krem paplak ir paliko, kad birt pro stalo ran
kio tarpus kaip balti iedlapiai.
- Kai buvau maa, bdavau stupitiata**, suavta to medio, ant
kurio auga itos gls. Vien auginom pajrio namo sode, kur vakarais
atsigaivindavom. Jis buvo vadinamas kiauini mediu, - prisimin
senel.
- Kodl?
- Un atranticchia***, - pasak ji, rodydama cukr, ir Margarita
br dar. - Dabar uteks, imk akut, padsi...
Margarita irgi m trinti.
-Todl, kad iedus saugodavo kiauini luktai.
- Ant medio augo kiauini luktai?
* Papasakosi (sicil.).
** Nustebinta (sicil).
*** Dar trupuiuk (sicil.).

- Ne, ne, diaugsme mano. Taip manydavau a. I tikrj ms


igert kiauini luktai bdavo surenkami ir jais bdavo apdangstomi
dar gleni pumpurliai, kol uaugs ir sustiprs, kad j nenudegint
saul ir sirokas. Saul ir sirokas degina visk. Paskui luktas suskildavo
ir inirdavo stabi kuo kvapniausia gl, balta ir geltona kaip kiauinis.
- Kiauinmedis...
-Taip... a buvaupicciridda ir viskuo tikdavau. Brolis, amin jam
atils, man pripasakojo, kad tas medis deda kiauinius kaip vita, tik
isirita gls, ne viiukai.
- Ir tu tikdavai?
- Mano emje manoma viskas, ypa kai esi picciriddu. Pamaiusi
pas glinink fiostrus, niekaip nesusilaikau nenusipirkusi. Jie stipresni
u mane. Nukelia vaikyst ir laikus, kai draugavom su seneliu... Na,
o dabar papasakosi man apie t bernu? Kuo jis vardu? - nutrauk ji
prisiminim gij.
- Neinau. Man nesak. Kodl tos gls tau primena draugyst su
seneliu?
- simyljai net neinodama vardo. Pradedam prastai. Trink smar
kiau, cukrus turi itirpti!
Senel toliau mai vark su cukrumi, kremas darsi vientisesnis,
bet tebebuvo grdtas.
- Kaip atpainti tikr meil, senele?
-Ak... Na lastima... nafevre... na scossantu cori*... - atsiduso senel
ir patyljusi kalbjo toliau: - mons - kaip raudonieji melloni, - it
od ji tardavo 1sudvigubindama, o susiaurindama, nes tose vietovse
meliono pavadinimas neskiriamas nuo arbzo, skirstoma baltuosius
ir raudonuosius melionus.
- Kaip ia taip? Bet ar negali bent kart atsakyti nekalbdama apie
valg?
* I ilgesio... I kario... I irdies okiojimo... (Sicil.)

- Panele, kalbti a moku kuo tiksi... - atov senel neva sieidusi.


- Na, tai pirmyn, aikink!
- Pirkdamas melion neinai, ar jis geras, matai tik ali iev ir
dyd. Bet esama dviej bd patikrinti jo gerum.
- Koki?
- I pradi viruj tuppulii.
- K padarai?
- Padauai. Ir jei skamba graiai, sodriai, vadinasi, ne kempininis tai bt blogiausia.
- O kitas bdas?
- Paskui turi pradurti skyl, itraukti sunkos, einanios i pat me
liono erdies, ir paragauti. Taip suinai, ar saldus, nes, be kempininio
meliono, nieko nra blogiau, kaip beskonis melionas. Juo tegali prausti
veid ir daryti ledus...
- Ledus?
- Taip, lyg kokius melioninius drebuius.
- Ir kaip itai susij su meile?
- Kaip susij? Pirmiausia turi patikrinti, ar mogus cave a testo*.
Tuppulii ir pamatai, ar ji sveika. Jei galva kempinin, lassa pirdiri**.
Paskui tikrini, ar cave u core***. Skyl pragremti turi toki, kuri nuo
ievs, kad ir kokia ta bt grai, to negana, eit iki erdies, - taip
suprasi, ar jis saldus iki galo. Daug kuri iev gera, bet irdis beskon,
staiai puvsis...
- Supratau... Taip isirinkai ir senel Pietr?
- O kaipgi! Pirmaris melionas. Galva sveika, protingas buvo, ir'
dis saldi kaip reta! Ir iev turjo ypating.
* Turi galv (sicil.).
** Mesk (sicil.).
*** Turi ird (sicil.).
A >y

Margarita prapliupo juoktis.


- Paduosi grietinls i aldytuvo?
- Grietinls?
- Taip, ji paslaptingas produktas. Nuo laiuko grietinls kremas
pasidaro puresnis ir vientisesnis. irk, kad nebt per daug gr
dtas, kad cukrus nesiskirt nuo varks... - atsak jai senel, toliau
kantriai maiydama krem, inodama, kad tikroji paslaptis yra itas nepavargstamas rankos sukimas. - Vaflini vamzdeli kremas itobulja
tik nuo ilgo travagghio*. Caliti jiunciu capassa la china.**
- K nori pasakyti?
- Nieko... itaip pasakoma, kad reikia kantrybs, oi reikia. Ypa mylint.
- O tai kaip senelis susijs su fiostrais?
- Jros krantinje, kuria mudu nueidavom net iki Sopulingosios
banyios, panaios banyi su dangumi vietoj stogo, usisakydavom stiklinait citrin suli ar kavos su sviestine bandele ir, ir
dami jr, nuvogdavom vien kit buin, tik skubiai, et, nes kitaip
negerai. Ten praeidavo pardavjai su maytmis gli puoktikmis. Jas
vadindavo sponse***, tai jazmin ir fiostr miinys. T mayi balt ir
gelton pagalvli ciavuru atimdavo kvap. Senelis man nupirko vie
n sponsa. Tai buvo enklas, kad viendien ves, apsivilkusi it gli
spalvos suknele...
- K reikia sponsa?.
- Kempin... tos gls bdavo sukaiiotos drgn kempin, dl to
nenuvysdavo ir isaugodavo u ciavuru.
Margarita pakl kielik pomelij. Kas ino, kodl paios kvapiau
sios gls baltos. Tame kvape buvo justi senels vaikysts aidas ir nuo* Maigymo (sicil.).
** Lenkis, nendrele, kol praniok potvynis (sicil.).
*** Sponsa panau italik od sposa - nuotaka. (Vert. past.)

/, h1>

takos godos. Margarita irgi iaugo kiauinio lukte, tas dabar skilo, tik
per greit, per stipriai. iedas atidengtas saulei ir sirokui, deginantiems
visk.
- Na, tai koks tas paslaptingas princas? Geros ries melionas ar
darysim u glo*?
- Neinau nieko. inau tik kad kaip mane pairjo, taip dar
neirjo niekas.
- Blogas enklas. Padtis marusa**... - pakomentavo senel ironikai,
simyljim prilygindama jrai, kuri kyla ir slgsta, kaip jai patinka.
- Kodl? - surimtjo Margarita.
- Tai vilgsnis vyro, kuris tavs geidia.
- Atrod, kad manyje regi tai, ko pati niekuomet nesu regjusi.
- Tavo bamb.
- Senele! K ia neki? Kuo ia dta bamba?
- Diaugsme mano. Meil sudaryta i kno. Vyras geidia moters
ir j suadina: ji jauiasi geidiama, mylima. Prisiliesdamas prie moters
vyras palieia siel. Ne visi pirtais uiuopia siel, kai kurie vastasi***
sustoja ties ieve. Vienas moters odos paglostymas gali ulyginti siel,
vienas antausis - paerti ipulius... Ir dar i bambos eina tas silas,
kuris ria su gyvenimu, ta virktis niekuomet nenutrksta... ir vyras jos
visuomet graibstosi.
Margarita paraudo. Senel tebemai.
- Betgi moiute, a norjau pasakyti, kad jis mane pairjo naujai. Lyg matyt daugiau nei a pati. Tikt manim labiau nei a pati..- Suprantu, diaugsme mano. Nesu tokia stunata****. Bet vyrai pa'
prastesni u moteris. Jei pasiseka, randa t, kuri juos padaro vyrais.
* Ledus (sicil.).
** Jrin (sicil.).
*** Nenaudliai (sicil.).
**** Bukaprot (sicil.).

- Kaip?
- Paveria juos tvais. Suteikia jiems galimyb... Reikia trupuiuko
cinamono, - tar moiut paragavusi.
- Galimyb?..
-Taip negerai, Margarita. Tuos dalykus suinosi... - atsak senel.
- Ne, niekas man j nepaaikins, - truput pavaidino Margarita.
- Ak, dalykai, dalykuiai... jie i mnulio...
Senel, tokius posakius vartodavusi keistiems, negirdtiems daly
kams vardyti, nutilo, dar nirtingiau plak vaflini vamzdeli krem.
- O k jutai buiuodama senel?
- Diaugsme mano, kas ia per klausimai?
- Pirma man postringauji apie bamb, o paskui... noriu inoti!
Kada jis tave pabuiavo pirm kart?
- Kai vaikiojom po apelsiniedi sod.
- Kas tai?
- Apelsin iedai. Apelsiniediai yra apelsin iedai.
- Kaip tai atsitiko?
-Tu staiai akipla, diaugsme mano...
- Nagi...
- Vaikiojom susikabin, irdami prieais besidriekiant keli.
Jis pasakojo tkstanius istorij. Tiek j sapid\.. Vis sustodavome pa
kalbti ir, uuot irj pirmyn, taliavamo*** akis. Pauzs darsi ilges
ns, odiai - reiau tariami. Akys velg gilyn, iekojo to, ko ieko visi
simyljliai, tik neino, kas tai...
- O paskui?
- Paskui jis nuskyn apelsino ied, pauost. Pridjo man prie lp,
kad ciarare a.
* inojo (sicil.).
** sispitrindavome (sicil).

- ia., k?
- Kad pauostyiau. Paskui pyn plaukus. Prisitrauk pakvpinti,
lpomis prisiliet prie kaktos. Jutau, kaip alsuoja. Kokia si duct, Te
reza... - pasak.
- Ot ?
- A nieko. Stovjau alloccuta** kaip beprot... Tereza jis pasak
taip saldiai, kaip dar nebuvau girdjusi net i tv. O paskui pabu
iavo.
- Ir kaip?
- Uteks, k ia verti mane pasakoti!.. Tinte*** dalykus. Jei suinot
mama... - pasak senel apsimestinai grietai. - Duok man okola
d. mesk keliaspizzuddu**** krem, uuot visas prarijusi... elgiesi kaip
motina!
Margarita pakluso, buvo priversta spausti saldias droleles tarp lie
uvio ir gomurio. Senel darbavosi toliau i irdies ir i peties. Kremas
tapo sniego baltumo, vientisas, nuo cinamono gijo gintarin atspalv.
- Nagi, moiute, pasakok... Kaip buinys?
- Diaugsme mano, a teinau tik tiek, kad mes kabinams gy
venim. Pai kvpavimo neutenka, norim kit. Norim kvpti dau
giau, kvpti vis gyvenim.
Mano krate mylimj vadina ciatu mio - mano kvpavime. Tei
singai pasirinktas yra tas, kas kvpuoja tuo paiu ritmu. itaip galima
buiuotis ir kvpti daugiau...
Pagauta neinia kokio seno prisiminimo, senel udainavo:

* Esi saldi (sicil.).

** Apkvaiusi (sicil).
*** elinius (sicil.)
**** Kruopelytes (sicil.).
/~>,s

Cu ti lu dissi a tia nicuzza,


lu cori mi scricchia, a picca a picca a picca a picca *.
- Noriau pamatyti tavo nam prie jros, senele. Tau pasakojant
viskas atrodo didingiau, tikriau, pilna skonio...
- Viendien pamatysi, dabar per anksti, - atsak Tereza atsidususi.
- Kodl?
Ji dainavo toliau:
Ahjy ahjy ahj moru moru moru moruy
ciatu di lu me cori Vamuri miu si tu **.
- Ar girdi? - sunabdjo Margarita, bet Tereza djosi negirdinti.
- Na, tai kaip tas rupiokas?
- vairas, apsiseiljs, dvokiantis.
- Tada turi imti ir j pakeisti!
Abi nusijuok.
- Jo akyse tiek daug, senele. Panorsti kartu pamatyti miestus, kai
mus. Juodais, ilgais plaukais, krintaniais ant kaktos ir udengianiais
dal veido. Oda skaisti, lygi. Nuostabios rankos, grakios, miklios,
ir tas balsas... Paslaptingas, galjo nekti ikart, bet pirma apirjo,
pasekiojo, ir prakalbo sningant, rankiodamas kartu snaiges. sivaizdavo
tai, k ir a, jaut kaip a. Ir kaip mane pairjo, moiute. Bet dikis,
manau, bus ketvirtametis.
Margarita nepraleido n detals, taip stebuklingai moterys mena
smulkmenas, per kurias reikiasi meil.
- Atrodo, jis - geros ries melionas...
* Kas tau pasak, mano mayte,
taip drasko ird, plyta ji, plyta, plyta ir plyta. (Sicil.)
** Ajajai, mirtu, mirtu, mirtu, mirtu,
mano irdies alsavime, tu mano meile. (Sicil.)

Senel jai nusiypsojo ir nieko nebesak.


- Na, tai. Kad turtum, reikia papluti! - apibendrino patenkin
ta, tiesdama auktel Margaritai, kuri krem jau buvo merkusi vis
pirt. - Vastasal pasak, panardino krem du pirtus ir iterliojo
Margaritai veid, ta prajuko kaip vaikas.
- Ir dar man turi papasakoti apie pirm kart, kai... - pradjo sakyti
juokdamasi Margarita ir iraudo.
- Kok pirm kart?
- Apie t dalyk...
- Kok?
- Baik, moiute, juk supranti...
- Dalykai vardijami. Nereikia gdytis. Dievas sukr tik gerus da
lykus, net jei mes juos ir sugadiname...
- Kai myljots... - ipyl Margarita.
- O tai jau mano reikalas. Mano pirmoji santuokin naktis yra
mano ir tik mano.
- Na, baik, moiute, jei nepaaikinsi, ko a paklausiu? Mamos niekuomet...
- Per greit augi, diaugsme mano... - nusiypsojo senel ir j pa
glost.
- Paadi?
-K?
- Kad papasakosi...
- Tau jau laikas, kitaip jaudinsis mama...
- Anot tavs, tio ir mamos kvpavimas skyrsi? Jie suklydo?
- Mano manymu, jie kvpuoja taip pat. Poroje visuomet pasitaiko
eli. Su Pietru mes irgi pasiodiuodavom... Bet kai scurava*, viskas
bdavo baigta...
- Kada?
* Sutemdavo (sicil.).

/(x>

- Kai nusileisdavo saul. O dabar gyvenimas turbt sudtingesnis...


tavo motina ir tvas... gyvenimas j ritmus iskyr, ir nebeieina kv
puoti kartu...
- Kaip taip pasidaro?
-Jiems reikt iek tiek svario*... Turt susitaikyti. Atgauti kvpa
vimus... Kaip tada, kai draugavo.
- Kaip tai padaryti?
- Sugrink j, Margarita. Tavs tvui iuo metu reikia labiau negu
motinos. Tu esi jo kasdienis kvpavimas. Tu si u ciatu!
Margarita prijo ir pasidabravusius plaukus pyn fiostr, kur
pirma uost. Apkabino senel, nuplov skruostus i dkingumo. Ir i
baims.
Per vakarien Margarita vis laim, kuri buvo sukramiusi, nurijo,
paslp skrandyje, nepalikdama vietos niekam daugiau. Apsimet, kad
io to valgo, nes nenorjo, kad motina t trupuiuk jos gyvenim
nuengusios magijos sudauyt ipulius.
- Kaip seksi vaidybos kursuose?
Margarita j pairjo suraukusi kakt.
- Kas pasak?
- Prie kelias dienas kalbjausi su Martos motina, usimin, kad
silys juos lankyti ir tau...
- O tu k pasakei?
- Kad sutinku, bsiu patenkinta, jei lankysi, - atsak Eleonora.
- Aha.
- Vis dlto galjai praneti...
- Bijojau, kad nenorsi.
Eleonora pasislp u vandens stiklins.
* vairovs (sicil.).

- K veikt?
- Nieko tokio.
- Patiko?
- Taip.
- Kas labiausiai?
- Pratimai.
- Kokie?
- Pratimai.
Pokalbis buvo bevirsts vienskiemeniu ir nepakeniamu, bet, lai
mei, siterp Andrejus:
- Mama, kodl jra mlyna?
-A?
- Kaskart, kai j pieiu, prireikia daugybs mlynos, daugyb kart
turiu droti pietuk, - pridr jis, kad paaikint savo kone metafi
zini paiek prieast. Einant laikui, buvo tikintas, kad visa - nuo
medi iki debes - sukurta senelio. Jam buvo sakoma, kad senelis
danguje, tad jis manydavo, kad turi speciali ranki: teptuk, plaktu
k, didiuli atsuktuv. Bet itas paaikinimas m strigti.
- Mlyna todl, kad jra dangui yra veidrodis, - siterp Margarita.
- Vadinasi, kai dangus bna kitokios spalvos, j pieti turiu tokios
paios?
- Taip, lyg ir taip.
-Valgyk, Andrejau, msa nepaliesta. Ir tu, Margarita...
- Mama, kodl irdis plaka? - paklaus vaikas.
- Ir kaip tau auna galv, meile? Plaka todl, kad po vis kn turi
paskirstyti krauj, ji kaip motoras.
- O ko niekuomet nesustoja?
- Nes kitaip...
Eleonora iekojo tinkamo odio.
- Mirtama, - nur Margarita.

- Kodl mirtama? Kur einama paskui?


Eleonora su Margarita nutilo, iekojo atsakymo klausim apie da
lykus, kuri niekas neino, bet vaikai bent jau drsta j klausinti.
Laukimo kupin tyl darkart suard Andrejus:
- Kodl nesugrta ttis?
Niekas jam neatsak.
Julijus tvakar buvo toks draugikas, koks nebuvo itisas savaites. Su
stojo pasinekuiuoti su savanoriu, su kuriuo prie por dien negra
iai pasielg.
- Kodl tuo usiimi, Frenki?
- Kuo?
- Vaiktai ia dykai.
- Nes man pridera.
- Kaip tau gali priderti k nors daryti dykai?
- Man atrodo, kad taip galiu grinti tai, k esu gavs i gyvenimo.
- Gyvenimui tu n motais.
- Netiesa. Kai gyvenimas su tavim graiai elgiasi, jauti, kad reikia
jam atsilyginti dovanojant truputl laiko tiems, kam pasisek maiau.
- Tokiems kaip a.
- ito nenorjau pasakyti...
- Bet pasakei. Ir teisingai: a neturjau to, k turi visi, todl esu ia.
Neturjau eimos. Motinos, kuri ikept gimtadienio tort. Tvo, kuris
padovanot Inter markinlius...
- Na, tai nra labai jau kakas... - nusiypsojo Filipas, kurio akys
buvo spindinios, tyros.
- Bet problema net ne ta... - atsak Julijus nesiveldamas gin.
- O kokia?
- Neinojimas, kodl viso ito neturjau.
- Tu nedalingas, Julijau.

- Ne, nepasakok man nesmoni dar ir tu! - ukl bals Julijus,


suspaud kumius, vienu pagrmojo ore. - Baikit vien kart tuos
paistalus. A ne nedalingas. A paliktas. Tai skirtingi dalykai. Supranti?
Nedalingas ko nors netenka dl nedalios, o ne dl pasirinkimo. Neda
lingas nekaltas, a - taip.
- Ir kuo? - prikibo Filipas.
- Jei motina tave palieka, vadinasi, esi lyktyn. Jokia motina, net
apimta didiausios nevilties, nemeta savo vaiko. Motina visuomet yra
motina. Tu j turi?
- Taip.
- O tv?
- Taip.
- Tai k tuomet apie mane imanai? Apie nedali? Visi gudrs mo
kyti...
Filipas prijo, udjo ant peties rank ir tar:
- Esi teisus, per daug neimanau. Bet esu ia. Jei tau gerai, vadinasi,
tai gyvenimo dovana, kitaip pasilaikyk sau savo pykt ir liek j ant vis
ir ant visko.
Julijus pasirang, pairjo tiesiai akis, burnos nepravr. Akys
spindjo aliu. Filipas vilgsnio neatitrauk.
- Nori parkyti? - paklaus.
- Taip.
- Tokie pokalbiai labai jau sunks, jei nekvepi gaivaus oro, - pri
dr atkidamas pakel.
Jie ijo, Julijus usideg cigaret.
- Tu gali duoti, nes gavai.
- Gali ir tu, Julijau.
- A temoku imti, vogti.
- Netiesa... Bet kitkart, kai nudiausi man main, skelsiu tiek
antausi, kad veidas gaus maum spalvos...
- A neturiu ko duoti.
/6y

- O itas panekesys? Argi jis neduodamas man? Tu man atiduodi


savo pykt, skausm.
- Puiki dovana.
- Kuo puikiausia, nes inau, kiek tau kainuoja. Brangu gyvenime
tai, kaip itveri su skausmu, k darai. Ir ar sugebi kovodamas isaugoti
dalel irdies.
- Kodl jis turi k nors i mans kniaukti? iandien tavo geras dar
bas atliktas, telaimina tave Dievas, gali eiti namo.
- Btinai reikia kuo nors tarinti?
Julijus tyldamas irjo atsipalaidavusias Filipo rankas: viena lai
k cigaret, kita rm skruost. Pridr:
- Taip maiau nudiaunama.
- Buvai kada nors simyljs, Julijau?
Julijus tyljo, sumavo juodi Margaritos plaukai ir alios akys.
- Kai simylsi, tarinti liausiesi.
- Kodl?
- Ir pats nesuprasi kodl, bet pasitiksi kitu labiau nei savim. Nes
moningai rizikuosi bti apvogtas, prarasti.
Julijus pagalvojo apie Margarit - bt jai patikjs savo gyvenim,
djs rankas ir papras saugoti, netis kur nori. Jos rankose jis bt
saugesnis.
- Klysti, jei manai, kad gyvenimo diaugsm pirmiausia teikia mo
giki santykiai. Laim - tai vienatv. Ar pats pasitiki kuo nors taip, kad
leistumeisi apvagiamas? - paklaus Julijus.
- Savo mergina. Tvais. Broliais. Dievu.
- Dievo nra.
- Kas skatina taip manyti?
- Viskas sumauta, tai pragaras. Jei Dievas ir yra, jis sadistikas...
- Arba silpnas.
- Taip, silpnas. Koks tas Dievas silpnuolis?

- Tai Dievas, tau paliekantis laisv.


- Man labiau patikt stiprus, bent jau blogiau nebt.
- A neinau, kodl nutinka tam tikri dalykai, reikia priimti Dievo
paslaptis. Tiesa yra ta, kad mons laisvi ir patys savo veiksmais gali
rinktis gr arba blog.
-Tai paistalai pasiguosti, kai nesiseka. Kam jis leido man gimti, jei
paskui turjau bti paliktas?
- O kodl tau atrodo, kad Kristui pasisek labiau?
itai Julijus buvo apgalvojs prieais fresk banytlje prie parko.
Bent jau motin tai jis turjo.
- Bet jis man ne gimin...
- A irgi ne. O va, ima kiti ir imoksta tave mylti vietoj sav.
Toks vienintelis Dievo statymas - kad visa, kas tik atsitinka, graaus
ar bjauraus, kurt dar didesn meil, bet renkams mes.
- A i Dievo niekuomet nieko nenukniaukiau.
- Deja, a kniaukiu. O tu pasikalbk su manim, paskui a pasikal
bsiu su juo.
- K pasakysi?
- Kad ant jo pyksti.
- Ir k jis?
- Mans paklausys.
- I kur inai? Rao tau elektroninius laikus, siunia SMS?
- Man atsiunia tok kaip tu...
- Puiki dovana...
Filipas udjo jam ant pei rank.
Julijaus vilgsnis kur laik klaidiojo, rankos buvo kiense.
- Esi keistas, Frenki... Turi kiauius. Bet vedi keistus pokalbius, netrukus pasak jis.
- O tu pagavus, Julijau. Turi kiauius j klausyti.

/oo

Kai naktis visus suguld ir em vl kviet savo vaikus lop, Margarita


atsidar skrynut, kurioje buvo saugoma praeitis; raudonoje skardinje
delje buvo sudti tv meils laikai mama surinko ir isaugojo
juos visus, - o staiakampse dutse surikiuotos skaidrs, kurias ilgais
vasaros vakarais mgdavo irti ttis. I kartonins ds ji itrauk
ir senut Kodak projektori, nuspaud mygtuk, ir viesos pluotas
nuviet sien, ant kurios k tik buvo pasikabinusi motin vaizduojant
paveiksl. viesos pluot palydjo duslus trakjimas - sukosi ventilia
torius, saugantis projektori, kad neperkaist.
Ant ito prikimusio aparato pritaisytas ratukas su angelmis skai
drms buvo tobula atminties geometrija, utvaras, saugantis visus gra
ius dalykus ir atitolinantis bet kokias negandas, kaip stebuklingi pa
sak ratai. J Margarita pripild skaidri, itraukusi jas i dui, ant
kuri ttis buvo uras viet ir dat raysena, panaia vjo palenktus
medius.
ituo atminties ratu, irastu pono Kodako, buvo bandoma paversti
aminu tai, kas laikina. Panau girliand spalvot iedeli, nuo vjo
ibalusi. Ant sienos krintanti viesos baltym lauk, kad bt atideng
tos spalvos, formos, judesiai, irykinami viesos malone.
Trakt, ir pasirod: ji prie tramplino, pasiruousi nerti vanden, su
krva pripst rankovyi ir maudymosi kepure. Skrieti jai patikdavo,
nuo tada, kai atrado nardymo malonumus, tvams tapo tikru pavo
jumi. Trakt dar kart: su Lape rankoje, katinu tinginiu kaip reta, j
reikjo atiduoti gimus Andrejui, nes tas buvo alergikas kailiui. Labai
stengsi j taip vadinti, nes norjo prisijaukinti, kaip lap prisijaukino
maasis princas. Kitas trakteljimas j suprojektavo apsirengusi baltai
Pirmosios komunijos dien, su senele, pasididiuojamai laikania ant
pei rank. Ta praeitis itrinta, mergaits ir jos gyvenimo diaugsmo
nebr. Ir Dievui neinia kas atsitiko.

Dar vienas sausas trakt ratuk pasuko gerokai ir buvo suprojek


tuota stovinti motina, linkteljusi mergyt, aprengt suknute su
smulkiais kvadraiukais - baltais ir ydrais. Plaukai trumpi, rankels
itiestos. Eleonora j prilaik i nugaros, o rankos tiessi itiestas tvo
rankas - jis u keli ingsni globst pirmus ingsnius engiani duk
ter. Pirmieji ingsniai - vienos i t akimirk, kurias tvai mgsta
saugoti. Tvo rankos tiessi kaip nematoma viltis, ir mergyt nebebijojo nukristi nuo gyvenimo lyno, nes inojo, jog tos rankos yra tam,
kad bt minama saugiai. Motina j prilaik ir saugojo kaip em su
uostais, tvas trauk kaip jra su audromis, beje, addamas vl apka
binti. Utikrinta tvo ypsena, suprantama motinos baim - mergyts
veide buvo galima skaityti tobul abiej jausm sintez. Ji mat po
kojomis besiverianius verpetus, koks avus silpnumas, kai netenkama
vaikysts ir drebant neriama ateities neini, tik labai bijoma, k ta
tutuma slepia.
Dabar, kai tvo nra, glbys iirs, lynas, kuriuo einama, netvirtas,
tinklas prauvs. Mergaits veidas rod sutrikim. Gyvenimas vienas
pavojus. Projektoriaus girgteljimas ant sienos suprojektavo vyk,
kurio Margarita neprisimin. Ji pasigrjo prie sienos priplotu tvo
veidu, bet greit j nagais suiupo pavirius. Ji ijung projektori, visk
sutvark, skardos dut su laikais nusine.
Usidariusi kambaryje, glost j, bet atidaryti nedrso. Paslp po
lova ir umigo ant tkstanio suduusi paad.

IX

viesa liejosi gatvmis, gatvelmis ir skersgatviais, tie veltui


prieinosi. Keletas debesli nervingai verpetavo vaiskiausi dangaus
ydryn. Mokyklos pastatas pagaliau spindjo. Potvynis alos padar
maiau, nei numatyta, tad uteko keleto dien, kad mokykla vl veikt.
- Malonu, - atsak mokytojas, sutriks dl ito nenumatyto po
kalbio.
- Atleiskit, jei sutrukdiau, - pridr Eleonora sukdama veid.
- Nesijaudinkit, ponia, man laisva valanda.
Jis palauk.
Eleonora jo tyljim palaik praymu prisistatyti.
- A Margaritos Forti i pirmos A motina. Neinau, ar j prisimenat.
Margarita panaesn tv nei mane, - tar Eleonora kiek sumiusi.
Mokytojas pasiirjo atidiau. Oda skaisti, akys alios, sunkiai i
ifruojamos, mat temdomos skausmo. Lpos plonos, dailios. Plaukai
juodi, nors ir trumpesni, vels kaip dukters, ta j panai labiau, nei
mano motina, ypa i balso, judesi ir aki.
- Margarita. Taip, taip. Puikus tipas... - pasak mokytojas palink
iodamas.
- Atjau prayti pagalbos, - sulemeno Eleonora nuleidusi akis.
- Sakykit, ponia, - paragino mokytojas demonstruodamas drs,
kurioje iojjo ne vienas plyys. Atrod, lyg bt gavs n-tj oranin
senojo Monopolio kortel - Netiktumai.
/(/j

- Margarita namuose igyvena sunk laikotarp, nemanau, kad


bt susitelkusi ir praddama mokymo kurs. Js - mokytojas, ve
dantis mokiniams daugiausia pamok, noriau, kad umestumt ak
mano dukter. iuo metu ji labai trapi. Reikia, kad kas nors j traukt,
udegt, paskatint. Jos tvas... - Eleonora patyljo, paskui pasak: Mano vyras ijo. Margarita nepajgi susitvarkyti su ita padtimi, gal
koks nors prideramas suaugs vyrikis, kaip js, galt jai padti... - Ji
pakl akis mokytoj, tas buvo nustebs dl jos pavartoto apibdini
mo - negi jis i ties toks? Prideramas suaugs vyrikis? - Neinau,
ar ieis paaikinti. Dl savo dukters padaryiau bet k, net jei ir gerai
neinau k...
Eleonoros balsas suvirpjo, bet ijo susitvardyti. Taiau akys su
drko. Ji buvo kukliai pasidaiusi, apsirengusi paprastai ir elegantikai:
balta palaidinuk, velnios pilkos kelns.
Mokytojas pasijuto to netiktai ugriuvusio skausmo beprasidedant
dienai nubloktas kamp. Jis, prideramas suaugs vyrikis. Band bti
supratingas, bet ant krtins sukryiuotos rankos tarp jo ir tos moters
stat utvar.
- Kai k pastebjau. Gerai, kad apie tai prakalbot. Atkreipsiu d
mes ir, jei kaip nors galsiu padti Margaritai... inoma, kad padsiu.
- Prayiau jai nesakyti. Jei suinot, kad kalbjausi, siust. Visk
visuomet nori daryti pati...
- Nesijaudinkit, ponia.
- K darysit?
- Kaip k? - paklaus mokytojas, nustebintas tokio pasitikjimo
pertekliaus. K gi jis ino? Net neturi vaik, ir, iaip ar taip, apie
tai turt galvoti Stela. Bet nuo minties apie j pasidar dar nema
loniau.
- Ai, a tik iaip. Atleiskit. Praau tik labiau pasidairyti mano duk
ter ir, jei bt kas nors, k reikt praneti, prayiau... tai, palieku
/?<>

savo numer, - duodama vizitin kortel, ji pridr: Mano dukra


maai valgo, su manim nekalba...
Mokytojas nervingai ypteljo. Pasijuto vienas, be pajg ir odi.
Pasijuto kaip lordas Baironas, romantikosios grabylysts nepajudina
mas stabas, iskirtinis poetas ir nuostabus mogus, deja, turjs trku
m pravrs burn prie moter mikioti.
- Ai u pasitikjim, ponia. Kaip jau sakiau, parodysiu dmes.
Eleonora udjo rankas ant sunert mokytojo rank, tas ios tra
pios, pavargusios moters pasijuto usipultas. Gautos ilumos negri
no, ypsen ispaud.
-Ai, ai... ai. Atleiskit, atleiskit... Geros dienels, mokytojau,
geros dienels.
- Jums irgi, ponia.
Jis pasuko mokytoj kambar. Pakeliui sutiko bambekl pieimo
mokytoj ir ypsodamasis su juo pasisveikino, bet tas neatsak.
Mokytojas atsisdo. Stalas buvo uverstas knygomis neinia i kuri
laik, ant kai kuri kaina vis dar urayta liromis. Tarp knyg draiksi
ispausdinti ir pamirti uraai. Ir gyvenimas daugma toks, pagalvojo.
Be tvarkos, taisykli. Virsta i vis pusi. Ir velnikai trksta estetinio
jausmo. Reikt j pamokyti iek tiek tvarkos, kad isitekt drobje
ar puslapyje, naudot tinkamas spalvas ir odius, liautsi kurti be
t tiksli taisykli ir utikrinto efekto, garantuojani gro: visumos
vientisumas, atskir dali darna, visa ko grois.
Taip galvojo prideramas suaugs vyrikis.
Pertrauk skelbiantis skambutis suskambjo. Tas garsas kiekvienam
reik k kita: blondin lauk nesulauk, kada gals pasitikrinti, kaip
isidaiusi ir kaip atrodo blakstienos, Marta turjo tkstanius reika
ling papasakoti dalyk, matematikos mokytojai reikjo tekinom bgti
tualet, Margarita lauk nesulauk, kada gals sutikti paslaptingj

vaikin, nors ir akimirkai po to mokyklos udarymo ir priverstinio


atsitolinimo... Bet jei jam nepatiks? Jei kalbant drebs kinkos, ji ims
mykti, kakl imtys baisiomis raudonomis dmmis?
Buvo pasirinkusi drabuius, su kuriais jausdavosi graiausia: vilkjo
ledo ydrumo sportiniais markinliais su siauromis petnelmis, pa
brianiais jos aki alum, avjo minktais bateliais, segjo balionin
sijonl. Ant nuog pei krito palaidi plaukai. Ji bgtavo, kad visk
tik sivaizdavo, kad tai tra jos paeistos vaizduots kliedesys.
- Kaip graiai atrodai! Tau kai k atneiau, - tar spinduliuojanti
Marta ir i paymi knygels itrauk mayt vok, ant kurio rykia
roine spalva skirtingo dydio raidmis buvo urayta: margaritai.
- Nuo dvyni... - pridr.
Margarita atpl vok - viduje buvo viena i t apyranki, kurios
pinamos i vairiaspalvi sil. Marta padjo j uriti ant rieo.
- Jos sako, jog kart usiriusi nebegali nusiriti, nes nea nelaim.
Ji turi atsiriti pati, ir kai atsiri, isipildys noras, kur sugalvojai pra
ddama neioti... - Pasakodama parod savo rie su rietuve spalvin
giausi apyranki, ir net apibrizgusi. Lyg bendrinink pridr: - Po
vien kiekvienam norui!
- Ai, Marta, padkok dvynms ituo glbiu, - ir ji apkabino
Mart matant vyruk grupelei, tie t epizod priskyr prie tipiko bo
biko elgesio.
Abi i klass itykino prigrstus koridorius. Margarita iekojo
t dviej perregim aki, bet vos tik pasirodydavo kas nors pana
aus, vildavosi, kad tai ne jis, nes skrandyje pajusdavo tutum,
mintys ibaldavo, odiai dingdavo. Nebuvo pasiruousi. Pasiruo
usi nebus niekada, net su itais rbais. Nesijaut paios geriausios
bsenos. Troko su juo pasikalbti, bet gal ne tuoj pat, taiau laukti,
kol dvyni apyrankl pati nukris, irgi nesinorjo. Trokimai gr
msi vienas su kitu, kaip absurdikoje kovoje, kurioje du prieingi
/7J
f

frontai priklauso tai paiai kariuomenei ir krinta nuo save paleis


tos ugnies.
Pamat. Atsirms sien, koja sulenkta, juod plauk kuoktas
ukrits, slepiantis kone vis tamsos angelo profil. Salia - kitas vai
kinas, ilgaplaukis, apibrizgusiais dinsais. Prieais Margarita atpaino
blondin ir dar vien bendraklas. J apm baim - taip jis elgiasi
su visomis pirmametmis, ji kr iliuzijas. Dinsuotas vaikinas juok
si ir kalbjo su blondine, ta rankomis laik susimusi pilv. Vaikinas
stiklinmis akimis ypsojosi. Tobuloji blondin dvjo bent jau treio
dydio liemenl, spinduliavo kaip maneken. Regdama toki scen,
Margarita pasijuto kaip mergyt, mamos aprengta ventei, ir jau buvo
benusitraukianti dvyni apyrankl. iojosi Martai sakyti jis, bet o
diai neinia kur ustrigo.
Ji nuleido akis ir kartu su drauge pakl jas koridoriaus gal. Varg
naivuol! tai k daro romantikos meils imtmeiai, ydr karalaii
buiniai ir pusryiai kaip pas Tifan. Realyb kitokia, ji juokinga ketu
riolikmet, galva prikimta film, kuriuose pakanka aibo trenksmo, ir
simyli bei bni mylimas per amius, kol neiskiria mirtis. I tikrj tas
berniokas linksminasi ibandydamas visas. Ir kokius isirenka draugus?
Ano veidas kaip neregto beproio. Greiiausiai juoksi i jos ir Martos - dviej svetimali, laukiani artimiausio kosminio laivo, kad
pargabent savo planet. Ko gero, ne toks jau ypatingas, kaip skatino
manyti jo akys, turbt toks kaip visi. Tos sibirinio uns akys, beje, ne
tokios jau unikalios, n tas prakeikto angelo veidas. Juod plauk ir
aki kaip Patinsono neutenka, kad btum kain kas... Tiesiog nieko
ypatingo. Ir sekioja blondinms i paskos kaip visi.
Eidama pro juos Margarita vilgsn pasuko tiek, kad uteko dirste
lti t lanksi lyg lit mergin, nepasiekiam, su tobul kn ap
tempianiais drabuiais galini dirbti fotomodeliu. Ji nudelb vilgsn
ir lyg iaukt botagu - igirdo sarkastikai tariant:

- Margarita, visada vaikto su ta kita, irgi keistybe. Manyiau, lesbiets.


Ji atmet galv, deine ranka usideng besiveriant juok. Klausi
m ikls Julijus tuotarp atlijo nuo sienos, j pasivijo ir stojosi prieais.
- Va ir tu, - tar vaiko akimis.
Margarita jas pamat smeigtas savas ir, dar nevertinusi gylio, nu
skendo. Visos jos baims, abejons, klausimai igaravo.
- Margarita, teisingai? - dar pasak jis.
- Labas, - atsak ji kramtydama lpas ir sunerdama rankas.
- Labas, a Marta, - tar jos draug. - Kas tu per enklas? Nusta
tysiu... Jautis!
Julijus keistai pairjo.
- Na, tiesa ta...
- K? - sukluso Marta.
- Nieko. Taip, jautis, - nusiypsojo jis sitraukdamas aidim.
- Sakiau! - spygteljo Marta ir grieb Margarit u paranks.
Blondin i scen stebjo nejuddama, negebdama suprasti, kas
vyksta, bet buvo tikra, kad ji laikytina pasibaigsiania komikai. Bet
kai Julijus nujo su tom dviem, suprato - pabaiga tragika. Tas kitas,
n akimirk nepaliovs jos apirinti, paklaus:
- etadien nori kur nors nueiti?
Blondin, rankiodama savo sielos ukeles, mechanikai palinkiojo.
Margaritai grus klas, pamoka jau buvo kelios minuts prasid
jusi. Kalbos ir literatros mokytojas jau buvo ia, myn tarp suol
su savo nutrintja Odisja, pilna auseli ir vairiausi ri knyg
ymekli: nuo kvito iki autobuso bilieto. Buvo dveja tiek storesn nei
nauji leidimai.
- inot, kam knygai reikalingos ausels?
- Paymti, - atsak Gaja.
//v

-Ne.
- O kam gi dar?
- Nes jos klauso ir ausys bna tuose puslapiuose, kur klauso labiau
siai. Noriau, kad js knygos bt pilnos ymekli ir ausyi!
Marta linksmai nusijuok. Blondin nesuprato.
Margarita, dar tik engdama per slenkst, ypsojosi kaip ilipusi i
oro baliono po paskraidymo tarp debes.
Mokytojas, nuginkluotas ypsenos, kuri mato pirm kart, gera
norikai patar:
- Stiprybs, Margarita, itokia Itak tavs laukia.
- Atsipraau, mok... - tar ji ypsodamasi toliau, nematydama rei
kalo baigti odio.
- Mokytojau, ne mok. odis mokytojas kils i lotynikj
profiteor, profiteris, professus sum, profiteriy reikiani ipainti*. Mo
kytojas yra tas, kas ipasta savo dalyk kaip religij, o mok - neinau
kas, panau firmin enkl...
- Gerai, mok, atsipraau, - atsak Margarita eidama savo suol.
Mokytojas papurktavo, bet nusprend n-tj mok praleisti.
Marta jau sdjo ir lauk, norjo inoti visk, kas nutiko po to, kai
Julijus papra juos palikti vienus. Blondin Margarit sek prakeiks
mus svaidaniomis akimis. ird grau pavydas, ir ji dav laisv itai
keistai ydai vienintelei, kuri neteikia malonumo tam, kas jai noriai
atsiduoda.
Margarita atsivert Odisj, Martos nurodyt puslap.
- Motina kalba, kad a jo snus, taiau i tikrj a neinau: gim
tosios dienos neatsimena niekas, - perskait mokytojas prislopintu
balsu, taip skatindamas labiau atverti ausis. - Kieno itie odiai, ku
riuos skaitme parke?
* Italikai vidurins mokyklos (tiek emesniosios, tiek auktesniosios) mokytojas - professore. (Vert. past.)
//')

-Juos itar Telemachas Atnei, kai ji paklaus, ar jis i tikro didio


jo Ulikso snus! - atov utikrintai Margarita.
- aunuol, Margarita! - pagyr mokytojas, galvodamas apie tai,
k pasak merginos motina, ir stebdamasis tokiu spindulingu veidu.
- Ai, mok! - nusiypsojo Margarita patenkinta. Dabar jautsi
tokia pasitikinti savimi.
- Mokytojau! Mokytojau! Vadink visu vardu, kaip a, visu!
- Atsipraau, bet man netinka... Visas atrodo per daug rimtai.
Mok - mieliau.
- Mano uduotis - ne bti mielam, bet mokyti jus lotyn ir ital
kalb.
- Bet jei mokysite mielai, mes bsime nieko prie. Udarbiauja
visi... - nuoirdiai tar Margarita.
Mokytojui pritrko odi, nusiypsojo ir jis, bet susitvards kal
bjo toliau:
- Telemachas atsako iuo paslaptingu sakiniu: niekas neatsimena
savo genties, kilms, gimtosios dienos. Jis nieko apie savo tv nepri
simena - tas ivyko kariauti Troj, kai Telemachas buvo tik gims.
Jam buvo sakoma, kad tvas band ivengti karo ddamasis pami
liu: ar sml, sjo drusk. Taiau kauk nupl vienas karys, kuriam
kilo mintis prieais paguldyti maj Telemach. Uliksas nukrypo nuo
vagos. Savo snaus neudyt net beprotis, k jau kalbti apie tok
protuol kaip Uliksas. Taiau dabar, daugyb met jo nemats, Telemachas tvu abejoja. Neino, ar gali juo pasitikti, neino, ar jis jo
tvas... - Mokytojas padar pauz, bdamas tikras, kad jaunuoliai
pajus asmenin Telemacho dram - vaikinas abejoja savo tvu, kaip
bet kuris save gerbiantis paauglys. Ts toliau: - Telemachas abejoja.
Met metus negrtantis tvas negali bti jo tikras tvas, jis neino,
ar yra jo pradtas... Nusivilia, juo nebetiki. Kaip gali tvas pamirti
savo sn?

Margarita paliko knyg usiversti, siel sutelk mokytojo odius tas kalbjo ne apie Odisj, bet apie jos istorij, ne apie Uliks apie
jos tv, ne apie Telemach - apie j.
- Atn pastebi Telemacho akyse baim ir j adina. Nepasitikda
mas tuo, kas j pradjo, neturdamas tvo tas vaikis niekuomet netaps
vyru, niekad nebus savimi. Taigi deiv jam sako, tas eilutes pasibrau
kite: Ir kelion tu leiskis negrtanio tvo iekoti. / Gal i moni
igirsi k nors, o gal tau Dzeusas* teiksis k pats pasakyt; / monms tai
garb neregta. Atn sukursto Telemachui nepakeliam tvo ilges.
Jei tvas turi grti Itak, tai Telemachas turi susigrinti tv, pir
miausia - savo ird. Atn paadina snaudiant prisiminim. Ilges.
Nujs prie lentos mokytojas ura keist od.
- Graikams tiesa yra aletheia - ji reikia tiek tai, kas neturi bti
nuslpta, tiek tai, kas neturi bti pamirta, kas ilieka pastovu tekant
visa pasiglemianiam laikui. Tai todl mirusieji prie engdami anapusyb igeria Lets, umarties ups, vandens - kad nesielvartaut dl
visko, k turjo ir prarado. Taigi Telemachui kyla noras pamatyti t,
kuris vadinamas jo tvu, tas kraujyje snaudiantis ilgesys sukyla deivs
dka ji primena ties, kas negali ir neturi bti nei paslpta, nei pa
mirta, nebent btum slepiamas ir pamirtamas pats.
Margaritos oda paiurpo.
- Atn ragina Telemach iekoti tvo ir, jei tvas bt mirs, pa
iam stoti jo viet. Telemachas netiki savo ausimis - jis tvas... Turi
inoti, koks jis buvo, kad bt, tapt toks kaip jis.
Margarita irjo mokytojui lpas, uhipnotizuota odio t
vas - nuo jo kiekvienkart krpteldavo.
- Taigi, Atn itaria mano mgstam sakin: Juk tau nebetinka
niekais vienais usiimt, nebe toks jau amius tavasis. Pasibraukite ir
ias eilutes.
A. Dambrausko vertime - Kronidas. (Vert. past.)

- Ir j ragina prisiminti? - paklaus blondin.


- Ne. Jei norite ko paklausti, praom pakelti rank. Ji taip kalba,
kad sukurstyt Telemach vykti jo iekoti, palikti Itak, kad tik susi
rast tv ar bent koki ini apie j. Suteikia drsos, kurios jam trko.
Ir kaip? Paprasiausiai primindama apie tv. Tvas - snaus drsa.
Margarita pajuto, kaip drksta akys.
- Taip baigiasi pirmoji Odisjos knyga - Telemacho nemiga. Jis
eina savo kambar ir vis nakt nemiega, planuoja - vis apie keli
galvojo, kaip liepusi buvo Atn.
- Pasibraukti? - paklaus Aldas.
- Taip, sakiau, kad keltumt rankas! Telemachas vis nakt nemiega,
atviromis akimis sapnuoja tv.
Jis patyljo, pairjo jiems akis.
- Na, jaunuoliai, kada js paskutin kart nemiegojote mstydami
apie js laukiani gyvenimo kelion? Kada? - Kaip apsstasis, ne
laukdamas atsakymo, irdamas ialkusias mokini akis, pridr: Blogai! Svajodami apie savo ateit turite nemiegoti. Mes nemiegame
todl, kad gyvenimas kelia baim ir kartu jaudina, norime pulti ir i
plti jo paadus, bet bijome. Bijome, kad mus nublok, kad viltys bus
apviltos, kad viskas tra vaizduots padarinys. Galvodami apie ateit
turite nemiegoti. Jos nebijokite. Tai enklas, kad gyvenate, kad jus
skverbiasi gyvenimas.
Tuos odius jis veikiau sak sau nei jaunuoliams, betgi inoma,
kad kiekvienas kalba apie tai, ko neturi. Pervelg Margaritos veid: ji
jo kalbos buvo magnetinta, tai jam buvo dar vienas akstinas - gal taip
padeda tai mergaiiukei veikti tok pat skausm.
- Taigi, Telemachas nusprendia iplaukti. Nieko nepasaks moti'
nai, nutaria suruoti laiv padedamas patikimiausi savo vyr - sen
itikim tvo biiuli. Bet tuoj atsiranda j bauginani - tai prasti
silpnadvasiai, statantys klitis ms svajonms.
//s

Pakl rank Gaja.


- Kas yra silpnadvasiai?
- Bailiai, gsdintieji, idavikai, drovuoliai, neranguoliai, tinginiai,
ilepintieji, aplaidnai... - ir jis susak dar deimt apibdinamj o
di, kad nustebint tuos vaikius odi gausa tkstaniams monijos
tamsybs atmain ir atspalvi reikti.
- Vienas i j, kur i tikrj apnuogina ir nori iprovokuoti Atn,
jam sako: Bet jei snus tu kartais ne jo ir ne Penelops / - tuosyk
vilties nra, kad keliausi, kur usimojai. / Maa terasi vaik, kurie pa
nt tv: / j dauguma blogesni, tik vienas kitas geresnis. Pasi
braukite! Atn kursto Telemacho ididum, ragina j iupti gyvenim
ir parodyti, kad snus pranoksta tv. Jam teigia kart dsn, pagal
kur paskiau einanti karta pagerina ankstesnij, perengdama jos ribas
ir trkumus. Nebent vaikams utekt bti iblukusiais tv atvaizdais
ir kartoti j svajones bei siekius, atsisakant savo pai nepakartojamos
didybs!
Mokini nugaros sitemp.
-Telemacho drsa auga. Jis usidega tvo ilgesiu ir praeities, kurios
neturjo, ilgesys virsta ateities ilgesiu. Nieko nra stipriau u ateities
ilges - tai laisv, semianti gali i savs ir norinti duoti pradi ka
kam naujam, unikaliam ir nepakartojamam. Telemachas nebenori bti
kalintas saloje, siaubiamoje pretendent sost. Taigi, pasims aukl,
savo draug Mentor, pagyvenus iminting patarj, iplaukia. Tolyn
nuo saugaus bsto, nuo ilt antklodi, vakariens, tolyn nuo pa
stam uost, palankaus vjo, tolyn nuo inom gatvi. Jis pamato,
kad isigelbjimas yra atvira jra, vtros, pakeltos burs, prieinimasis
galingiems vjams, kurie nori parblokti atgal uost. Betgi btent
pavojus, prieas yra isigelbjimas. Taip ryte, dar nepakilus saulei, ly
dimas vaigdi jis iplaukia jr. Pakelia inkar! Iplaukia! Plaukia!
{ atvir jr!
//v

Mokytojas paskutinius odius pabrauk, tarsi juos matyt ir jiems


rankomis teikt form. Marta nesusivokdama ypsojosi. Margarita ver
k - nesusivokdama.
Mokytojas abi nuvelg ir pamat dvi galimas reakcijas groio
akivaizdoje - diaugsm ir skausm. Kakas namie, kakas j ilgisi.
Abiem nusiypsojo ir susmuko ant kds iseks, suprasdamas, kad
pasjo diding dalyk trokul, ias irdis ir galvas apsaugojo nuo dau
gelio banalybi. Tikjosi, kad t akimirk suskambs skambutis - laik
skaiiuodavo gerai, - taip jis ieit su epo herojaus aureole, kaip karys,
kurio spindint odi arv buiuoja saul, kaip stabus gyvenimo pa
slapties gynjas.
Margarita t moni ir odi i pasaul keiiani imtmei pa
sijuto pakylta ir kaip Telemachas pasirengusi pradti sav kelion,
susirasti laiv, sukaupti vis drs, kurios neturjo, ir stoti akistat
su didiais pavojais, idant grt tvas. Nebegaljo niekais vienais usiimt, tai ji turi iekoti tvo, tapti tvu ir atkurti Itak. Pasakojimas
taip paveik, kad ji pamiro galvoti apie Julij. Kai susivok, pasijuto
truput kalta, bet, neinodama, kurios ateities glb pulti, atsidav kad
ir kokiai galimai ateiiai, ir gyvenimas jai pasirod naujas, atrod, kad
abiem kojom sipainiojo gyvenim, i kurio nebenort grti.
Skambutis nesuskambjo, bet utat pakilo viena nedrsi ranka. Mo
kytojas pamat j paklus Ald ir jau rengsi patenkinti jam suadint
paslapties trokul. Linkteljo, akis umerkdamas kaip kunigas, naujakrikiui suteikiantis teis dalyvauti rituale:
- Klausk, Aldai.
- Galima tualet?
Mokyklin diena baigsi, bet rugsjo oras tebeskland beveik visas, kad
bt galima pakvpuoti. Mokytojas, palusiai didiuodamasis, kad
tuos bevardius keturiolikmeius pavert - i dalies nesaikingai - am
AS'O

bicingais keliautojais, sdosi ant dviraio... Ir kaip Hermis, dievikasis


inianeys, nusprend suskraidyti puikiai pastam krant, kurio da
bar nebebuvo kaip bijoti.
Dainuodamas Sapnuok, berniuk, sapnuok, skrod miest dvira
io pirmagaliu, mainos ir motociklai prieais nyko lyg ipietos pasku
bom ardomo spektaklio dekoracijos. Turjo jai papasakoti apie pamo
k, apie Atn, Margarit... Ir norjosi glbio, meilumo, buinio. Jau
sivaizdavo jos aistr, mgavosi ja virpindamas siel paiu rafinuoiau
siu malonumu - laukimu.
Rado j knygyne, visk papasakojo, pakviet vakarieniauti j mgs
tamiausioje vietoje, kur buvo knyg ir ltai skambdavo muzika, tei
kianti prasms net nutilimams.
Stela klaussi ypsodamasi, lyg nieko blogo nebt vyk, viskas
prasidt i naujo. Paskui jis pasilenk buiuoti - ji atlijo.
- Mok, meil nra aperityvas ar vakarien ijus, tai prakeikiausioji kasdienyb, kasdien virstanti staigmena dl to, kad esama dviese.
Tu ito neinai. Nemoki mylti. Puikuojiesi savo knygomis, myli jas,
ne mones. Myli odius, ne gyvenim, nes gyvenimas eliuotas ir
skaudina. Kalbi, vis kalbi, bet neklausai. Imi, imi, bet nieko neduodi.
T akimirk Keliaujant Parnas jo klientas. Stela utilo, prisi
vert nusiypsoti. Mokytojas nejuddamas irjo knyg, neperskaitydamas n virelio. Tie odiai j prikal prie tiesos, kaip bna, kai
klausomasi jos visos, bet neturima jg priimti. Jis nieko vertas, ir Stela
tai pasak neisisukindama. Nieko gero i jo neijo, tapo atbukusiu
mokytojkiu kaip kokia blogiausia i senmergi. Visai ne prideramu
suaugusiu vyrikiu.
- Iekau virtuvs recept knygos padovanoti monai, - tar vyras
veliais ilsteljusiais sais.
- K jai patinka gaminti? - paklaus Stela spindinia ypsena, lyg
nebt vyk nieko ar jai bt nesvarbu. Nra knygos, kurios ji nesi
AS7

stengt derinti prie kliento veido, jo istorijos, poreiki. Tokia tat Ke


liaujanio Parnaso prasm.
- Labiausiai - saldumynus.
- I kur js mona kilusi?
- I Sicilijos.
- Tuomet turiu kas jai tikt.
Ji nujo iekoti knygos.
Klientas lkuriuodamas vilgteljo mokytoj, nusiypsojo.
- inot, ms vedyb jubiliejus... Laimingos santuokos paslaptis
idykauja dviejuose kambariuose... miegamajame... ir virtuvje! - nu
sijuok jis, patenkintas savo kika meils filosofija.
- O a maniau, gal knygyne... - tar mokytojas, sutriks dl ito
neprayto pasitikjimo. Jis mokjo tik imti, ne duoti. Tik svajoti, ne
mylti.
Stela, grusi su knyga, padav j suoiui: Sicilijos malonum
vadovas, kuriame mio tradicijos, istorijos, receptai.
Klientas pam j ir vart aikiodamas:
- Oi! Led ir grietinls desertukas! Dabar nebebus kaip atsisakyti
man jo suplakti... Puikiausia mintis! Galit supakuoti?
Stela nujo u prekystalio vynioti popieri knygos. Mokytojas var
t kit, n eiluts neperskaitydamas, stebdamasis, kaip galima laidyti
pinigus knygai, kurioje raoma apie valgomus dalykus.
- Iki pasimatymo.
- Iki! Sveikinimai judviem su mona! Kelintos metins?
- Trisdeimtos!
- Linkjimai!
- monai... pirmiausia kad vis laik turjo mane! Ai, jums
irgi!
Vyras ijo patenkintas.
Stela pasisuko mokytoj, lyg io pertraukimo n nebt buv.

- Kaip kart nepabgai? Nra ko slptis, a supratau, kad su tavim


gyvenimo nesukursiu. Buvau naivuol. Tu kaip tos knygos, kurias visi
skaito, nes reikia, negalima neperskaityti!, bet prijus prie pabaigos
niekas nedrsta pasakyti nieko man nedav, mat bijo bti nemanda
gus. O a sakau! Tu man nieko neduodi!
- Bet man su tavim gera, Stela.
- Klysti, tau gera, kol aidiame simyljusius. Kai ko nors papra
au, pabgi. Kai papraau keisti gyvenim, gyventi su manim, apsimeti
niekuo dtas. O a noriu augti! Puikiai inau, kad su tavim manoma,
jei tik nesileisi paralyiuojamas t savo baimi.
Ji pairjo tiesiai akis ir pamat, kad jos eija lyg plonytis iemos
fontano ledas. inojo, kad tai - ko reikia, nors nuo jo atiaurumo ir
pasijuto mirtanti.
- Bet a tave myliu, - tar jis, griebdamasis it stebukling odi,
bet jie neubr, kaip tikjosi.
- Netiesa. Mokytojau, tu sustojs, mylti - kas kita: tai veiksma
odis, veiksmas. Ne irti film apie tolimus kratus, bet i tikrj
keliauti, dviese: lagaminai, spstys, laukimas, padauginti du kartus.
Rankluosiai, epetukai, lovos, padauginta du kartus. Kava, aaros,
ypsenos, padauginta du kartus. Viskas sudvigubinta. O sunkumai,
igyvenami dviese, kai einama koja kojon, ranka rankon, maesni nei
vienam.
- Bet a nepasiruos.
- Niekas nebna pasiruos. Mesk. Kalbi kaip vaikas, nenorintis
imokti plaukti. Zinai, kaip imoksta plaukti aniukai? Zinai? Mama
meta vanden ir... plaukia!
Stela dokumentinius filmus apie gyvnus mgo taip, kaip knygas.
- O laisv, Stela...
- Laisv? Turk sau t laisv, bet kai pajusi, kad likai tik su ja, neik
mans iekoti. Moki svajoti kaip paauglys, bet kaip paauglys manai,

kad laisv - tai daryti, k nori, ir kad tavo svajons isipildys btent
kaip svajons! O kur padedi realyb? Svajojimas realybje - tai svajones
daro didesnes, tikresnes, labiau apiuopiamas! Tapti suaugusiuoju - tai
rasti kantrybs, kaip gyvendinti svajones, j neatsisakant!
Dabar, pateikusi jam prie akis dal savs, kurios jam trko, ji lauk
reakcijos. Bet jis tyljo. itie odiai galios ar bent maiausio ididumo
nesukurst, tik ididino baimes dl ateities. Kuo ji virst?
- A tavs neatpastu, Stela... Neinau, k pasakyti.
- Neinai? Dl tavo tyljimo jau seniai esu apimta nevilties. Bandau
visk, bet tu vis tyli...
Mokytojas j tebeirjo tyldamas. Kuo ji virto?
- Nedinkis. Eik i ia. Atsibodo tau daryti bloga.
Mokytojas nudelb vilgsn ir nieko nesaks ijo. Nupdino ps
iom, dvirat paliko prieais knygyn. Tas atrod kaip jo siela - paliktas
gelgalys su aprdijusia irdim, sudauytu ibintu ir grandine, kuri vis
krenta ir krenta.
Dlion tebeguljo ant raomojo stalo nejudinama. imtmeius. Ji net
nebepastebdavo, taip buvo pripratusi, bet kart atkuto prisiminimai
apie vasaros vakarus, leidiamus su mama, tiu ir Andrejumi dliojant
t paveiksll. Valtis su milinika balta bure, itempta tarp dangaus ir
jros. Ttis paaikino paslapt - pradti reikia nuo to, kas labiausiai
atpastama i spalv ir formos, iuo atveju - nuo burins valties, pas
kui pamale dlioti paveiksll koncentrikais ratais. Bet tuo pat metu
reikia pasirpinti ir rmu, kad mayts paveikslli sankaupos tvirtai
laikytsi.
Dlion ji suklijavo specialia priemone, dabar ji ant raomojo stalo
guljo kaip oda, kaip vientisas talismanas, it kokia Penelops drob.
Ji pairjo pirm dalel, nuo kurios nusprend pradti. Paglost
j smiliaus galiuku, paskui pakrapt kratel nagu, atpl. Tai ji. Dro

b pradjo irti. Liko keturios dalels onuose, ten, i kur buvo iimta
jos dalis. Kiekviena turjo po keturias snaras. Kiekviena snara buvo
mogus. Artimiausios labiausiai su ja susij mons, einant dlions
kratus - ne tokie artimi, bet ne maiau svarbs. Ji nutar itraukti tris
daleles, esanias ariausiai savosios. Mart. Mok, taip ir j. Ir Julij.
Dabar jie priklaus jos gyvenimo dlionei. O tutumos, i kuri
formavosi figra, i tikrj buvo tai, kas jos gyvenim dar prasmingu
pieiniu, audiniu, kurio kiekvienas saugojo po gabaliuk.
Keturios jos dalel apsupusios dalels paveikslo vidury buvo senel,
Andrejus, tvas ir motina. Ji jas itrauk, ant kiekvienos ura mo
gaus, kuriam ta priklaus, vard.
Ant savosios ura A. Palaik tarp pirt tio ir savo daleles, jas
akimirkai sunr, paskui nupl snar, kuri j laik susiet su tvu.
Ttis dal jos isine. Siela suluointa. one liko nuplto kartono aiz
da, ir jis niekada nebegals tobulai sukibti.
Viskas sukurta blogai, trksta, plyta. Apleisti dalykai tampa ne
benaudingi, juos pataiso, ko gero, tik meil. Meil su savo snarom,
davimu ir mimu padaro gyvenimo dlion prasming. Kai paveikslas
itisas, neatskirsi, kas gauna, o kas duoda. Bet dabar itai architektrai
ikilo grsm, grobuonis m pamau traukyti daleles ir, jei niekas ne
gydys, pamau bus nuluota viskas.
Ji atsivert Odisj, padt ant raomojo stalo, geltoname fone
ivydo strlmis ir auktukais apipietus baigiamuosius pirmosios kny
gos odius jis iguljo pernakt po avino kailiu vilnotu, vis apie keli
galvojo, kaip liepusi buvo Atn, ir aplink bei po jais baltame fone
prira:
A jauiuosi kaip paskubjs lktuvas. Suduusi.
A jauiuosi kaip vienoda dykyn. Nuobodiaujanti.
A jauiuosi kaip vienias pilotas. Lidinti.
A jauiuosi kaip gyvats sulamtas dramblys. Praryta.
a v;

A jauiuosi kaip vaikas, kur suaugusieji neiri rimtai. Nesu


prasta.
A jauiuosi kaip dutje nupieta avis. kalinta.
A jauiuosi kaip tolima planeta. Maa.
A jauiuosi kaip saullydis, kuris tampa proiu. Bevert.
A jauiuosi kaip pavojingas baobabas. Nepageidaujama.
A jauiuosi kaip besiruoiantis pratrkti vulkanas. Nekantri.
A jauiuosi kaip per ilgai laukiantis karalius. Nuvilta.
A jauiuosi kaip tuiagarb, kuri nori, kad ja avtsi. Nepaten
kinta.
A jauiuosi kaip girtuoklis, geriantis, kad usimirt. Priklausoma.
A jauiuosi kaip mogus, kuris udomas prievartos udega ibin
tus. Sugniudyta.
A jauiuosi kaip norintis visk suprasti geografas. Neinanti.
Bet kartu esu gl, mylinti maj princ. Ir maasis princas, norin
tis prisijaukinti lap. Esu lap, kai kuo sugebanti pasitikti, vertinanti
tai, kas turi vert.
Ir i mans reikia atimti visk - kuo esu ir kuo nesu.
Bet turiu t prakeikt baim - bijau gyvats kandimo.
Keturiolikamet - itai ji ura itisai, lyg kok veikjo vard;
tai ne amius. Ne niekas. Nra tikrumo, udeganio Julijaus akis. N
raukli moiuts veide. N susirinkim tvo darbe. N moterik ma
mos proi. N magiko Andrejaus tikjimo. N harmonijos, groio.
Keturiolikamet yra tuo pat metu norti visko ir nenorti nieko.
Turti negalim sakyti paslapi, klausim be atsakym. Neksti savs
nekeniant vis. Visko bijoti, visas baimes slpti, vis dlto trokti jas
isakyti visas ikart, tkstaniu burn. Turti imtus tkstani kauki
niekuomet nekeiiant turimo veido. Turti milijon kalts jausm it
iekoti, kam jas ukrauti, kad nereikt neiotis vienam. Norisi mylti,
bet neinai, kaip tai daroma. Norisi bti mylimai, bet neinai kaipAS'A

Norisi bti vienai, bet neinai kaip. Nori turti moters kn, bet jo
neturi, o kai knas moterikja, jo nebenori. Keturiolikamet yra
trapumas ir neinia, kaip elgtis. Tai dalykai, kuri niekas neaikina.
Dalykai, kuri niekas neino.
Ji pam tris dlions daleles, ant kuri buvo urayta po vard Marta, Julijus, Mok, - jas sikio kuprins kien, kur buvo sikiusi
ir tio dant epetuk. Skm neantys daiktai, talismanai, btini ren
giamos kelions rykai.
Eleonora umigo galvodama apie vyr. Andrejus - apie motin. Mar
garita - apie Julij. Mokytojas - apie Stel. Julijus - apie Margarit.
Tereza - apie Pietr. Martai neijo miegoti, nes j erzino dvyns - taip
apie j galvojo. Prie umiegant, prie pavirsdamos sapnais mintys gyja
visuotins traukos gali, poet vadinam meile, tyliai visk traukiani.
Ir naktis tyliai nusileido ant vis it gyvybi, lyg vrinys, paslap
iom jas susaistantis ir suriantis. Po pasaul isibarsiusios dlions
dalels kr didiul vienos rankos dliojam paveiksl, j ranka dliojo
ltai, bet utikrintai, visk pripildydama nematomo, nes dar neubaig
to groio. Arba sueisto.

- <_>/uriu tau dovan, - tar Margarita.


Marta nuvito.
Margarita atgniau deln - jame buvo mayt raudonmedio dlions dalel, lyg ir valties korpusas.
Marta nedrsiai j apirjo, ir Margarita paaikino didj gyvenimo
galvosk.
- Dabar mano gyvenimas priklauso ir nuo tavs.
Marta pam jai patikt sielos dalel ir apkabino Margarit - to
bulai, btent taip sukimba dvi dlions detals.
Kai baigsi pamokos, ji prijo prie mokytojo ir papra pasikalbti
asmenikai. Mokytojo, kuris iaip jau buvo pasiklyds savam labirinte,
veidas buvo ugess. Telauk, kad griebt Minotauras - nra jokios
Ariadns, kuri laikyt silo gal, kad grtum, n Dedalo, galinio sumeistruoti sparnus pasprukti.
Ji padav baltos burs gaball ir iraudo.
Mokytojas, pamats tikriausiai meils pripainim, panoro mauti, bet gd ijo sutramdyti. Tada Margarita papasakojo apie kvailojo
kartono gabaliuko kilm bei prasm, ir jis mokins, kuri galt bti
jam dukt, sielos dalel ugniau.
- inot, mok, js teisus.
- Kuriuo klausimu? - taisyti jos nebuvo jg.
/<S(S

- Gyvenimo.
- Gyvenimo?
- A padarysiu kaip Telemachas. Keliausiu iekoti tvo. Mano tvas
ijo ir niekas neino kodl. Manau, kad jis vasarnamyje prie Genujos.
- Ir kaip keliausi?
- Kaip Telemachas. Laivu.
- Kas j vairuos? - paklaus mokytojas, tikdamasis, kad tai metafora.
- Noriau, kad js...
Mokytojas nustro, bet, dar nespjus jos nuvilti sutrikimo ar pakan
tos iraika, Margarita var toliau:
- Palydsit mane iekoti mano tvo? Juk sakt, kad didiausiems ir
atsakingiausiems projektams gyvendinti reikia bendraygi... Pramsiau vis nakt, kaip Telemachas: tai a turiu keliauti ir sugrinti namo
tt. inau, kad galiu, inau, kad turiu.
Igirds padrikus ios mergaiiuks svaiiojimus, mokytojas vos ne
susijuok, kain ar ne pats juos sukurst, skleisdamas, tarsi bt tiesa.
Gyvenimas stabiai nuosekliai ioko i knygos ir panoro gyventi ir
gyventi.
- O tavo mama ino? - negrabiai paband jis iloti laiko.
- Neturi inoti. Kitaip neileis ir visk sumaus, kaip paprastai. Man
reikia js, mokytojau. Turit main?
- Ne... a ne, turiu dvirat... turjau... - iekojo pasiteisinim jis,
kad ivengt beuvirstanio likimo.
-Tiek to, galsim paimti mamos arba pasiskolinsit i draugo...
- Nesuprantu, Margarita, bet... kuo gi ia dtas a?
Margarita pajuto, kad kakas stringa.
- Js kaip Atn apsitaisiusi Mentoru. Bet kuris kitas kalbtsi su
mama. O js inot, kaip rutuliojasi Ulikso istorija...
Mokytojui nebebuvo kaip isisukti. Ilaipino Telemach i pusla
pi, tai dabar ir turi bti alia. Bet negali. Kaip jis gali imtis tokios
/<sv

atsakomybs? Jei kas atsitiks? ia tik paikos paaugls svajons. Tik


literatra.
- Betgi negalima visko suprasti paodiui, Margarita. Daug kas pa
sikeit...
- K norit pasakyti?
- Tu nepilnamet, o a nesu tavo giminaitis... Nesivaizduoji, kas
iais laikais gali nutikti...
- O Telemachas argi nebuvo tik berniukas? Ar neplauk jr? Ga
ljo nusksti, suduti laivas, pasiklysti... Tai kelions pavojai.
- Betgi ta kelion - vaizduots...
- O js sakt, kad vaiuojama svarbiausius i laik miestus?!
- Taip, bet ne i tikro...
- Js dar ir meluojat?
- Ne, ne. Tik literatra ir gyvenimas iek tiek skiriasi, Margarita.
Literatra - tai melas, kuriuo pasakoma tiesa...
- Man regis, js dangstots tuo melu, kad nesakytumt tiesos - js
nra, tai js nra. Abest! Mokytojas? Ipastantis? Tokio nesama! nesitvard Margarita.
- Ei, mergikte! Tai literatra, vaizduot, odiai, popierius, ior!
Supranti? Mokytojas su mokine nekeliauja iekoti tvo, kils smyis! buvo besupyksts mokytojas.
- Bet smyis jau kilo! Js - melagis. Viskas plepalai. O a maniau,
kad sutikau suaugusj, besiskiriant nuo kit. Tebesugebant svajoti ir
tikti gyvenimu. Utat js tik baimi kupinas vaikas, aidiantis suau
gusj su knygomis. Svajojat tik knygose. Js be kiaui!
Mokytojas per dvideimt keturias valandas nemoka atsikirsti antrai
moteriai, spraudianiai j kamp. Margarita nusisuko ir perpykusi
ijo. Dl kelions nusprsta ir niekas jos nesustabdys, teks keliauti
vienai. Su laivu ar be jo, su kelions bendrais arba ne.
Mokytojas kilsteljo rank jos sulaikyti, bet ta jau buvo dingusi;
i nevilties sugniautame kumtyje rado tos mergikts jam patikt
/< M >

sielos dalel - karton su urau Mok. Prideramas suaugs vyrikis


ar firmos enklas?
Marta mat, kaip ji ibga apsipylusi aaromis. Paband sustabdyti, bet
Margarita rankos mostu parod, kad trauktsi. Tai padaryti turs pati.
Padti negals n Marta. Teliko irti, kaip ji bga, plaukai panas
aaras. Esama skausmo, kurio niekas neatjaus. Dalyk, kuriuos turime
atlikti patys.
Viena pati. Ji pradjo rankiotis kelionei reikalingus daiktus; visk su
met mokyklin kuprin, kad nekilt kokio tarimo. Atjo laikas im
tis aukso atsarg... Spalvotosios duts, apvyniotos lipnia juosta, su
urau skubiam atvejui. Kaip tik tas. ia ji saugojo moiuts dovanas
pinigais ir kelet smulki: likusius nuo laikraio, kuriuos atiduodavo
tvai, ir likusius sumokjus mokesius, jei likdavo... Atidar: 38 eurai
ir 25 centai. Pakankama nuvykti ten, kur vyks. Bent jau jos manymu.
Ko prireiks dar - be laivo?
Eleonora i staigos jo darel parsivesti Andrejaus. Popiet meilinosi
viesai, kad dar utrukt, o ji sutiko draug por.
- Eleonora! Kaip tu? itiek laiko... - tar vytdama ji, kaip galima
vytti bnant alia savo vyro.
Vyras nusiypsojo, lyg bt pateiks klausim kartu su mona.
- Viskas gerai. O js?
- Kuo puikiausiai. iaip jau kiek sunkoka, dabar, kai imu justi pil
v... - pasak spinduliuojanti moteris.
Eleonora nuvelg pilv, paskui ypsodamasi pavelg akis.
- Laukiam maylio!
- Mayls, - galiausiai pasiginijo vyras, glostydamas monos pilv.
- Einam pirkti lopio.
/<>/

- O kaip tavo vaikai?


- Margarita k tik pradjo lankyti licj. Andrejus darelyje. Einu
jo pasiimti.
- Vyras gerai laikosi? - paklaus jis.
- Taip, - atsak ji, akimirk padvejojusi.
- Pasveikink j nuo mans, jau kuris laikas nesimatome.
- O ko jums kur nors i i vakar neatjus pas mus vakariens? pridr mona.
- Gerai. Tik dabar sunkus laikas, prasidjo mokykla... Vos tik kiek
aprims vandenys, inoma, kad...
- Gerai. Tuoj pat atkusiu. Noriu, kad paragautum mano tuno
kremo...
- Kai pastojo, gamina skaniau... - tar vyras. - Tikra tiesa, kad
kdikiai ateina su duonos kepaliuku rankoje!
- Kas ia bendro, kvaily! - pasijuok ji ir gnybo pet, jis atsimo
kjo buiniu.
Eleonora juos irjo, atrod, kad ims ir atpuls veidas tokia
sunki kauk, kuri trukdo pamatyti savo silpnum. Bet k ji galjo pa
daryti - imti ir apsiverkti t dviej diaugsmo akivaizdoje?
- Atleiskit, turiu bgti. Kitaip k pamanys aukltoja... Iki greit, nukirto ji.
- Iki. Ir ilskis, matau, kad esi pavargusi...
U keli metr Eleonora atsisuko. Jis laik ranka per juosmen apglbs mon, saugojo joje besirandani gyvyb. Ji sustojo kaip statula
vidury aligatvio.
Andrejus laukdamas mamos pie. aliai spalvino medi eils lapij,
ydrai - vasaros dang. Lapo centre stovjo berniukas, susikabins rankomis su tvu. Pritykojs grups draugas lap itrauk.
- Mano! - pabjaurastavo, pavyddamas Andrejui aunumo.

- Ne, mano, - atov jam Andrejus, tiesdamas rankas, ir nutvr


lapo krat.
Lapas plyo. Grups draugas su rankose likusia puse nubgo. An
drejus liko apirinti nutrauktos vaiko rankos, jo lapo dalyje vis dar
paduotos tvui.
Spaud j saujoje, tarsi tai bt gyvenimo ar mirties klausimas, bet
kartu stm, lyg svilint.
Aukltoja Gabriela j taip ir rado - su ikelta ranka, nejudant, apsipylus nepaguodiamomis aaromis.
Tereza, atsisdusi palangje, mezg - taip galjo matyti savo augalus.
Megzdavo, kai bdavo viena ir ilgdavosi vyro. Apmat ir ataud rii
mas j ramindavo, primindavo, kad visur tvarka. Tarp pirt atgydavo
moterik darb imtmeiai, veikla, kuria usiimant nuo maens mat
savo motin, kai dar bdavo medini stakli. aliavins vilnos sruogos
kpsodavo auktumo sulig mogumi. Pro langus srdavo viesa, mama
darbuodavosi, kol viesu, verpdavo i viesos ir i vilnos. Pasitelkusi
verpst, moteris sukdavo viln tarp smiliaus ir nykio, ir jis virsdavo
tai apmat gija, vertikalia, minkiausia audeklo dalimi, tai storesniu,
tvirtu ataudo silu. audykl pastarj versdavo horizontale, audyda
ma pirmyn ir atgal, taip buvo kuriami vis nauji ratai ir paveikslai.
Apmatai atrodydavo kaip moteris, gebanti minktomis ir kantrio
mis siomis suimti ataud - vyr, kuris patirdamas velnum j apvai
sina. Tereza prairdavo valandomis, pamau inirdavo pieinys, kuris
slpdavo skelet ir sumazgymus. Lyg vykus stebuklui vilnos kalnas
virsdavo puonia staltiese jaunosios kraiiui. Ir gyvenimas jai atrody
davo toks panaus t darb. Apmatai ir ataudai patys vieni maa k
reik, bet ivien kr tvirt, gra, nauj audin.
O dabar ataud silas su apmatais nebesipina. Pietro nebra. Jo
silas baigsi. Audiniui gresia iirimas. Pietras j igelbjo nuo prarajos,

itrauk i labirinto, kur ji buvo nublokta po anos negandos, kurios


net negali prisiminti, kad vl neapimt beadis skausmas. Be jo ji bt
buvusi itrauktas silas.
Tereza irjo savo gyvenimo paveiksl ir prisimin. Prisimin,
kaip jaunas Palermo mokytojas, gavs paskyrim dirbti gimtinje,
praeidavo pro konditerijos parduotuv Saldumynas, taip buvo va
dinamas jos savininkas, anaiptol ne tyiom. Ji tenai dirbo, keldavosi
ketvirt ryto paauti krosn duonos, paruoti kart saldumyn pus
ryiams ir atsidurdavo ant slenksio umesti akies grauol jaunikait
su siukais, odiniu krepiu ir skryble. Ponas Saldumynas papriekai
taudavo dl tokios pramogos, kai kas palaikydavo begde, bet jos irdis
inojo, kad uannu lamuri tuppuliay un lha lassari ammenzu a via kai pasibeldia meil, turi sileisti. Jis, isilavins, drovus ir sutriks,
t plai ir ilt kaip k tik ikepti paplotliai ypsen rankiojo ir iek
tiek keisdavo.
Paskui viendien ujo saldumyn parduotuv, usisak led ir
grietinls deserto ir padav jai - padovanojo saldumyn, kur ji k
tik buvo pagaminusi. Keistuolis. O ji, sav saldumyn niekuomet
neragaudavusi, pamat, kad to vyro rank paduotas patiekalas - gar
dsis: vark deramai saldi, glajus ne per riebus, tik trapus ir velnus,
jokio leiktulio. I esms kalbant, poros gyvenimas yra priimti save
i kito kaip pat gardiausi saldumyn. Jie pasikalbjo, nedaug, bet
atsirinkti uteko. Bna odi, kurie kaip kriaukls - paprasti, bet
viduj itisos jrs.
Abu pakvpuodavo gaiviu oru name prie jros, kvpdavo sal
daus ir aitraus kvapo, apsikeisdavo slaptais vilgsniais, nederamiems
trokimams nepasiduodavo. Paskui jam reikjo vykti kar, jai plyo
irdis. Bet sugrs jis prisistat pas tvus paprayti jos rankos, ir irdis
pasitais. Tame stebuklingame bazilik, mt, alavij, rozmarin,
kapari, fiostr, jazmin, bugenvilij, figavaisi opuncij sode, prie

jros, kuri apaioj vis kartojo savo eiles ir visus kvapus mai su sa
vais, spalvas su savom spalvom. Jos tvai ir ji sdjo ant medini
kdi. Jis - isipuos kaip jaunikis, susiukavs, kuo emiausiai nu
silenks, buiuojantis rankas, su tais savo grakiais, pomada iteptais
seliais.
- A Terezai tegaliu duoti nam, - pasiaikino tvas.
- Bet namo a nepraau, praau Terezos, - atsak Pietras. Suderta.
O paskui prasidjo bendras gyvenimas. Ir baisiosios negandos die
nos. Vien apie tai pagalvojus udreba rankos. Jie nusprend palikti
savo krat ir nauj gyvenim pradti toli iaurje, emyne, kur altis i
ties altis - saggigghiava**, ir nra jros. Bet galvoti apie tai nesinori,
pernelyg daug skausmo. Mazgai, smazgos, kliuviniai - tokia buvo j
gyvenimo ivirkioji pus, taiau tiesa ta, kad pieinys stabus! L'amuri
e duluriy ma arricria lu cori
Mergindamasis jis raydavo jai laikus, ji jausdavosi svarbi, nors var
giai temokjo skaityti, taiau skaitydama tas eilutes pamaiukais mo
ksi, ponas Saldumynas j utikdavo darbo metu sapnuojant, gerano
rikai paburbdavo. Pietras i pradi j kreipdavosi js, vadindavo
panele Tereza, kaip vadinami svarbs asmenys. Vis pasakojo istorijas,
kurias inojo, kiekvienas laikas - po istorij. Jam patiko legendos apie
riterius ir mitai: Ariadns silas, sutuoktiniai, kurie norjo mirti drauge
ir kuri nor dievai patenkino, Rinaldo ir Orlando nuotykiai, Ande
likos meils... Po suadtuvi jis m kreiptis tu, o laikus visuomet
ubaigdavo tokiu sakiniu: Buiuoju akis. Kodl akis? - paklaus
ji viensyk. Jis mokytojiku tonu paaikino, kad akyse yra lliuks. L
liuk lotynikai - mergyt, nicariedda, o ji - jo mergyt. Tai jis sak
taip, kaip tarmikai tebesakoma graiai mergaitei: si napupidda***. Kad
* Suvarbstama (sicil.).
** Meil - tai kania, bet diugina ird (sicil.).

*** Esi llyt, pupyt (sicil.).

nort j vis spupazzare*, bet dar ne laikas. Pasitenkins buiuodamas


akis, jis pavert j mergyte, nuotaka, motina. O ji dabar juto buin
to, kas jai tapo snum, vyru, tvu. Ir buvo laiminga.
Viena pati. Mobilusis ijungtas. Pasislpusi irdies kambaryje, kuris
kiek laiko buvo uimtas aidim ir fantazij, dabar ten skausmas. I
jo i nam. Prie ivykdama turjo teikti dar vien dlions dalel.
Prieais sen banyi su tuo, kas buvo lik i imperatorikosios miesto
praeities - eile kolon, paraudusi nuo vjo, vandens ir slav.
Kai atjo, Julijus nieko netars ities rank. Ji djo savj, kaip
ddavo tvui, kai turdavo pereiti gatv, ir jis liepdavo: Rank!; ji to
paliepimo trokdavo kaip glamons.
io vaikino rankoje pajuto tok pat saugum ir inojo, kad gali juo
pasitikti. Julijus Margaritos saujoje atpaino skausm, pana paties,
tik labiau deginant ir gyv - ta ranka nemelavo. Jau kiek laiko, kai taip
nespaud merginos rankos... Betgi kad ir i viso nespaud.
- Tai padariau a, - prisipaino.
-K?
- Sukliau t smy andien.
- Patvindei mokykl?
Julijus palinksjo.
- Tai graiausias dalykas, kok tik kada esu regjusi mokykloje... tar Margarita ir ypteljo.
Jo iraika pasikeit, atiaurus ir sitemps veidas atsipalaidavo, o ji
pagalvojo apie katin, kuris suglotnina kail ir umerkia atsiskyrlikas
akis, kai ivengia pavojaus. Margarita toje iraikoje pamat velnum,
kurio turs jis turbt n pats neinojo. Ko gero, taip jis nesiypsojo net
vaikystje.
* Umyluoti (sicil.).

/VO

- Kur nori vykti? - paklaus.


- Kur tylu, - pasak ji spausdama jam rank ir remdamasi paon.
Vakaras viesos likuius nulav kaip dulkes po kilimu, ir miestas
atrod lyg milinika scena, kurios vidury Margarita su Julijum mg
jikai vaidino savo vaidmenis, o daiktai ir mons kaitaliojosi it neran
gs antraeiliai artistai. Lengvais lyg okio ingsneliais vyras ir moteris
lipo temptu gyvenimo lynu vienas pas kit. ingsnis po ingsnio lynas
storjo, virto virve, mediniu stalu, vir bedugns nutiestu tiltu.
- A inau, kur eiti, - pasak Julijus j neirdamas, bet rankos
nepaleido.
Jie atsidr siauroje gatvje, gilyn udaroje. Palei apsilaupiusi sien
sukrautos rietuvs suplyusi kartono di, medini skryni. I lang
sklinda balsai, istorijos, tylima. Eil konteineri skirtingo dydio atma
toms atrodo lyg ialkusi burn procesija, sienos ir asfaltas primirk
stipraus kvapo. Margarita krpteljo i baims. Prisimin, kaip vai
kystje mama nuolatos perspdavo: niekada paskui niek neik, nieko
neimk i nepastam.
Julijus j nusitemp u konteineri, parod apsilaupiusias medines
duris, i ten virto tirti dmai. Margarita sudrebjo ir paleido Julijaus
rank, tas pairjo sieids, bet nieko nesak.
Eidamas pirm jos, ved garus, tarsi jie engt pragar. Siauras
koridorius ved prie kit dur, vir kuri buvo urayta: Virtuvs, ne
ustoti tako. iojjo vartai - jie prasidjo u ito koridoriaus, nuo
jimo nesimat. Jie lipo vienas kitam i paskos, mat vietos dviem laiptatakyje neuteko - tas atrod it rmuose ikastas ulinys. Margarita lipo
tylomis, j uvald ir baim, ir egzaltacija. I virtuvs besiveriantis
kvapas sklido po vis laiptin, sienos lyg bt sunkusios aliej. Laipt
aiktelse buvo tik po dvejas duris, vienos alia kit, lenteli su nami
vardais nekabojo. Kiekvienam aukte Margarita sustodavo pasiirti
Julij, tas perregimomis akimis duodavo enkl eiti toliau.
/V7

Prakopus neinia kiek aukt (Margarita skaii pamet), udus


abu atsidr paskutiniame laiptatakyje. Prieais stovjo geleins pil
kos durys, pusiau aprdijusios, i visko sprendiant, udarytos. Julijus
vienu stumteljimu jas atlapojo. Pasklido viesa, dmai nuo pasaulio
oro gsio isisklaid. Margarita suriko.
Atleisk. Nenorjau gsdinti, - pasak Julijus.
Sustojo ant slenksio ir praleido j, lyg juodu eit savo namus.
Jie stovjo ant rm stogo, vieno i aukiausi apskrityje. Grindys
padengtos juodos, tamprios dervos sluoksniu, kuriame daugyb psli
ir angeli. Kaip kokios umirtos planetos pavirius: krvos karani
sil, riani antenas prie aparat. Balt parabolini anten keks
rodosi lyg ateities mediai.
Margaritai kn paglost i pastat spsties isivers gaivus vjas ji jautsi kaip pirma moteris, isilaipinusi vietoje, panaioje Mnul.
Kampe stovjo plastikin kd. Julijus pam Margarit u rankos ir
nusived prie em turkl. Jie atsisuko dykr ir ivydo stogus, mies
tas pasirod kaip moteris, kuri netiktai atsisuka ir parodo tikrj savo
veid. Dangus um vis erdv, likusi nuo to, kas buvo padirbta
moni rankomis.
Vaizdas, i pairos lygus ir vienodas, i tikrj buvo dygus, beveik
spygliuotas: ant stog augo imt televizori antenos, gaud po atmos
fer pasklidusias skystas inutes. Oras pilnas nematerialiomis bangomis
virtusi gars, vaizd, spalv, nuo j, nematom, Margaritai ir Julijui
iurpo oda. Virum debes ir keli banytli varpini kyo pavieniai
kryiai, panas antenas, skirtas iversti tyliems enklams, kuriuos
dangus siunia emei. Aukiausiai stiebsi katedros smail su madonle, spindinia auksu, vienia.
Miesto esys atrod prislops.
- Ateinu ia, kai prireikia, - tar Julijus, rodydamas plastikin
kd.
/'/v

- Kada?
- Sskis.
Margarita pakluso.
Julijus atsirm alknmis atbrail ir neirdamas j tar:
- Kai prireikia nematyti nieko, k daro mons.
- Kodl?
- Nes tai klaida.
- Ir k iri?
- I dang.
- Kodl?
- Mane gelbsti. ia nieko nra, bet matyti viskas, ko man reikia.
Ypa nakt. Tamsa umua ilges. O svajones imu i vaigdi - laisv
ir grois, kuriuos sau galiu leisti. Be abejo, kitur esama graesni sau
llydi, bet i ia matyti vaigds. Su sandliais, krautuvmis, apaioj
rengtomis virtuvmis, taip, bet vis tiek vaigds... Ir a raau.
-K?
- Nieko, odius... - Jis nuskendo savoje melancholijoje, nutilo.
Margaritai vaizduotje ikilo suglamytas ssiuvinis, pilnas kriau
kles, kuri reikia klausytis, panai odi.
- Papasakok man apie savo pirmj prisiminim, seniausia, k apie
save inai, - papra Julijus.
Ji truput patyljo.
- Man buvo ketveri. jau su tiu papldimiu, pilnu dumbli,
akmenuk ir kriaukli. Vis ilsdavo ir medz, isitiesdavo saulje.
Medz a siaubingai bijojau, prisilietus nudilgindavo, taigi slpiausi
tiui tarp koj. Jis rado labai didel kriaukl, imest jros. Man pa
dav. Jra buvo nutilusi, vjas - irgi. Padaviau j jam, jis pridjo man
prie ausies ir, baksnodamas kit aus, paklaus: K girdi? Buvo gir
dti slopus lamesys, tolimas, bet nepaliaujantis oimas. A nieko ne
atsakiau, nes neinojau, kaip tai pavadinti. Zinai, kas ia? - Ne. /</*j

Jra. - Jra? - Taip, bang oimas lieka kriauklse, jos j kartoja


aminai. - Aminai? Vl priglaudusi aus prie lygios ausies igirdau
dusl, tolim, bet nepaliaujant oim. T kriaukl isaugojau. Klausy
davausi kas vakaras ir vaizduodavausi, kokias paslaptis slepia aidas. Jis
mane guosdavo. Neinau kodl, bet visuomet aiddavo, net kai jros
ir nebra. O koks pirmasis tavo prisiminimas?
- A j neturiu.
- Nemanoma... sakyk!
- Kas neturi tv, i savo vaikysts nieko neprisimena.
- Jie mir?
- Taip.
- Kaip mir?
- Mane paliko.
- Kur yra dabar?
- Neinau. Mans gimusio nenorjo, perleido kitiems.
- Kodl?
- Neinau.
Abu nutilo. Margarita irjo pilkjant dang, deja, sauls nebu
vo. Julijus sdjo ant turklo, kojos karojo.
Tyljo labai, labai ilgai, tada Margarita atsistojo, i nugaros apjuos
jam krtin rankomis ir kaip paciento klausanti gydytoja pridjo prie
nugaros aus. Igirdo Julijaus gyvenimo puls - ritmas nervingas, lyg
kaskart vis strigdomas.
- Tau kai k turiu.
- K? - paklaus Julijus neatsisukdamas, sisuks savame mini
kamuoly, dabar Margarita pradjo po j naryti iekodama silgalio.
Margarita Julijui po akimis atgniau deln ir sunibdjo aus:
- Net jei tavs ir nepastu, tavim pasitikiu, - pasisteng ituos
odius psti ird, kad visuomet neiotsi.
Julijus pam dlions dalel, kurios kitoje pusje buvo uraytas jo
vardas, suspaud pirt galiukais.
'J ( H )

- Kas ia?
- Mano dlions dalel, - ir ji, sddama alia, nepaisydama kvai
tulio, papasakojo apie sumanym.
Julijus iklaus irdamas horizont, kuriame sumirgjo pirmo
sios vaigds. Tyldamas.
Nuo miesto auktyn kilo slopus gaudesys kaip nuo neaprpiamos
cementins kriaukls. Margarita ir Julijus pusiaukelj tarp ems ir
dangaus klaussi ito iki vaigdi kylanio aido, inuts ikoduoti
nemokjo.
Ir kas gi tas gausmas, jei ne skausmo ir diaugsmo maialas, nam
labirintuose, keli raizgaluose, poemiuose po stogais skleidiamas vis
gyvenim? Kas juo norima pasakyti, neino niekas, gal tik Dievo ausys.
- Nusprendiau keliauti, - tar Margarita.
- A su tavim, - pasak Julijus neinodamas kur, bdamas tikras,
kad tinkam viet.

II DALI S

PERLAMUTRAS

Bet kur pavojuSy ten auga


Ir taiy kas isgelbsti. *
F. Helderlinas. Patmas

Vert A. E. Puiyt.

uodi Margaritos plaukai plaikstsi sukti lango, alios akys bijojo,


kad raudoni viesoforai nesudaryt klii vaiuojant keliu, kuris tai
inirdavo prieais, tai pranykdavo. Pro atdar langel liejosi laisv ir
dangaus grois, bet i to paties dangaus leidosi ir neinomybs baim kaip baltas silas, pasiruos sukti main savo voratinkl.
Ranka perjungdama pavar priliet nepridengt jos kel. Per vis
kn perjo iurpulys, ji bemat patrauk koj. Julijus, sums ranko
mis vair, nebijojo nieko, tai jo stichija. Paimti main i Eleonoros
buvo paprasta: darb ja nevainjo, taigi neturt net pastebti, kad
garae nebr.
Laisv yra grois. Ir baim. Margarita norjo, kad jis vaiuot l
iau -Julijus teturjo leidim vairuoti motoroler, tikrai negaljo vai
ruoti mainos. Jei juos sustabdys nubausti, bus siaubas. Juk vieni. Tik
dviese. Ir kaip jai ov galv vaiuoti itaip? O jei jie sir? Jai baigsis
kaljimu? Ne, gal ir ne, bet pasodins tt arba motin. Ir kaip buvo
galima patikti to plevsos mokytojo kvailystmis ir jo homerikomis
sapalionmis? Vidurio linija pro priekin lang atrod kaip yrantis ar
besivyniojantis silas, kaip tas, kur Ariadn dav Tesjui. O jei jie
pasirinko ne t krypt? Jeigu silas nuves tiesiai Minotauro glb? Visa
i laisv jai kl baim, betgi pasaulis nesudarytas i j liaupsinani
pareig ir vaidmen. Margaritos irdyje darkart susirung jausmas ir jo
prieyb, suspaud net iki spazm. i kelion turjo vykti, tai likimas,
jn;

o likimas driekiasi dievams po koj, taip sak Homeras. Ir, iaip ar taip,
alia vyras - utikrintas, be rib, niekinantis pavoj, akys ydros, irdis
narsi. Maina - tik detal, vairuotojo teiss - biurokratin nuobodyb.
Margarita vilgteljo laikrod prietais skyde - 8.50. Marta pamo
koje pas matematikos mokytoj, sprendia kakokias lygtis, kur nei
nomasis visuomet turi tik vien sprendin. Ne taip, kaip iame kelyje.
Jai deimt minui iki pamokos pabaigos netrksta, ne. Jokio reikiamo
nuginti nuobodulio, kopijuotin variant, atsakinjimo baims, sa
vaitgalio laukimo. Tik nyris neinomyb, be tvarkarai ir be sien.
j brovsi visata, bet kartu trko drsos j patirti. Taiau tam yra
Julijus. Ar irdis atlaikys vis t gro ir laisv kartu? Julijus pamokys.
Jai stigo kvapo. Gyvenime svarbiausios ne tos akimirkos, kai kv
puoji, bet tos, kai kvapas atimamas, - pasak Hias. Savo istorijos
kitaip neatrasi, kaip tik pristigdamas kvapo, tai jau taip. Nesinori, kad
visos svajons pairt kaip konfeti, dar netapusios planais. Ji jaustsi
kalta, ilgtsi, betgi nra didesnio ilgesio kaip ilgesys to, kas nevyko.
Ateities ilgesys.
Abu tyljo. Bet koks odis bt sutrikds stebukling pusiausvyr
tarp baims ir aistros. Suirk Margaritos mobilusis. Marta. Baigsi
pirmoji pamoka, ir ji bando skambinti. Nuo to irkimo ant pei vl
ugriuvo visa realyb, kaip kalts jausmas. Margarita mobilj paliko
irkti. Kiekvienas skimbteljimas - laidotuvi garsas. Pagaliau nutilo.
- Ijunk, - pasak Julijus.
- O jei kas svarbaus?
- Nra nieko svarbiau u tai, k darome.
Jis teisus. Niekas neturi jos iekoti ar rasti, tai ji turi iekoti ir rasti.
Ijung mobilj, simet j kuprin.
Julijus i kiens isitrauk savo iPod, kio prietais skydelio
ply. Isirinko grojarat ir paleido muzik, tuo tarpu jie vingiavo kai
mo keliukais stengdamiesi sukti Genujos magistral.
joo

Jis muzik pagarsino - kabina prisipild gitaros akord ir ilto


balso:
Comes the morning
When I canfeel
That theres nothing left to he concealed. *
Margarita susidomjusi perskait dainos pavadinim - Edio Vederio Joki lub.
- Norjau tau iai kelionei parinkti dain sra, pasak Julijus
neatitraukdamas aki nuo kelio, kad nereikt irti akis.
Sure as I am breathing
Sure as Vm sad
Til keep this wisdom in myflesh.**
- inai, apie k dainuoja? A nelabai suprantu... - paklaus Marga
rita suvokdama, kad graesns dovanos dar nra gavusi.
- ita - mano mgstamiausio filmo Atgal gamt*** muzika. ia
jis pradeda gyventi vienas gamtoje, maudosi po atviru dangum. Van
duo nra tik vanduo. Vir jo nra nieko: nei tv, nei taisykli, nei
lub. Tik dangus.
* Ateina toks rytas,
Kai pajuntu,
Kad itrinti nebra ko. (Ang.)
** Taip pat tikrai, kaip kvpuoju,
Taip pat tikrai, kaip lidiu,
Taip savyje i ties isaugosiu. (Ang.)
*** 2007 m. ono Peno (Sean Penn) reisuota amerikiei drama, sukurta pagal Dono
Krakauerio (Jon Krakauer) dokumentin knyg tokiu pat pavadinimu. Filmas pasakoja
apie Kristofer Makandels, kuris met prast gyvenimo bd ir ivyko laukin Alias
kos gamt. (Vert. past.)

jo ?

Jis parod iPod, kad pademonstruot, k aikina.


Tve been woundedy Iv e been healed
Now for landing Vve been, for landing I ve been cleared. *
- Buvo kaip ir mirs, prisiliets prie io vandens atgim. Pagaliau
laisvas, pamato, kad turi visa, ko reikia.
Siek tiek kantri stiliaus ritmas diugino, bet jame buvo ir lengvos
melancholijos.
I leave here believing more than I had
This love has got no ceiling. **
- ita meil be..? K jis sako? - paklaus Margarita.
- Ceiling. Be lub.
Joki lub. Taip jautsi ji - be lub. Po dangum su mogum, iki
lusiu vir stog.
Margarita leidosi uvaldoma baigiamj dainos gars ir pravirko. Ju
lijus sustabd atliekam krin, kur pavadino ,Atgal gamt ne vienas.
- Kas tau? - paklaus imdamas jos rank ir stipriai suspausdamas.
Rytas tuo tarpu pairo kaip vaikikais trokimais apvilktas piens p
kas, sklaidsi visuose miesto kampuose.
Margarita tyljo, uverktomis akimis irjo, kaip jis vairuoja, i
toks pasitikintis savimi. Ji irgi nort tokio pasitikjimo. Nort per
mirksn uaugti, kad bt verta bti alia. Jo profil rmino viesus
langas, juodi plaukai gludo prie galvos neregtai velniai, akys mirksjo
* Buvau sueistas, buvau igydytas,
Dabar leisdamasis, leisdamasis ant ems a apvalytas. (Ang.)
** Ivykstu i ia tikdamas labiau,
Kad i meil yra be lub. (Ang.)

kaip laumirgiai, sparneliais plasnojantys taip greit, kad skrydis atrodo


stebuklas.
Julijus klausimo nebekartojo, Margaritos tyljimas buvo ikalbin
gesnis u bet kok atsakym, aaros u odius. Pasisuko ir jai nusi
ypsojo. Paskui pradjo tylutliai dainuoti. Margarit jo balsas, tem
bras uhipnotizavo.
Ji susirang ir umerktomis akimis pamat aplink statom nam,
nors grindys buvo gatv, o stogas - dangus, jei ne menkas mainos sto
gelis. Prisimin Karl ir El i Auktyn*: kai tik ji irdavo film,
pirmas deimt minui visuomet praverkdavo kaip ma. Pagalvojo
apie nam, pakabint danguje, spalvot balionli debesies tempiam
net ligi Patagonijos - vietos, apie kuri Karlas ir El visuomet tesvajojo.
Magistrals ukarda privert greit sultinti. Margarita krpteljo tai jau bus policijos maina, laukianti j, kad nubogint kaljim,
juos apklaus klaikus policininkas, kokius rodydavo serialuose, kurie
patiko jos tiui. Negali bti - mama darbe ir turt bti nieko ne
pastebjusi.
Julijus pam biliet, j padav Margaritai. Akimirk jai pasirod,
kad ttis duoda biliet mamai, kaip buvo daugyb kart, kai jie va
iuodavo Genuj. Ar gali bti, kad tos stebuklingos kelions, kurios
trukdavo maiau nei dvi valandas, bet jai atrodydavo kuo ilgiausios ir
pilnos nuotyki, jau pasibaigusios?
Ukarda pakilo, ir juodu pateko keli, bdami tikri, kad kelio
emlapi atsiras, nors dar ir nebuvo. Jos motina biliet visuomet ki
davo vidin skio kienl, bet Margarita prie tai dar pasukiojo
rankose, nebuvo i arti maiusi. Jame urayta ivykimo vieta, supran
* Auktyn (ang. Up) - 2009 m. JAV sukurta animacin komedija, pasakojanti apie
senuk Karl Fredriksen, kuris skraidaniu namu i daugybs balion isiruoia Piet
Amerik. Beskrendant prisideda Raselas, i pairos laimingas vaikis, bet paaikja, kad
jis neturi nei tio, nei mamos, daigi kelionje Karlas Raselui tampa savotiku tvu, o
Raselas - snum, mat Karlas su mona Ele vaik susilaukti negaljo. (Vert. past.)

tama, ne atvykimo; laikydama biliet tarp pirt ji pajuto, kaip krauju


pasrva drsa, kokia apima ikeliaujant iekoti nauj krat, emyn,
udraust perj. Kiekviename gyvenime yra po Indij, kuri reikia
nuvykti, po Amerik atrasti, po mira paversti realybe. Margarita ran
koje biliet spaud taip, kad vos neperpl.
Julijus ikio alkn pro langel, Margarita juo pasek - ikio net
galv ir leido plaikstyti plaukus keliui, liekaniam u nugaros. Usi
merk. Uoste turt bti tiek diaugsmo, kiek ir j vykstant.
Vjas ausyse avo, Julijus suriko kaip pasmerktasis myriop, kuriam
kelios minuts iki egzekucijos suteikiama malon.
Margarita isigando, paskui nusijuok, suriko ir pati.
- Kokia daina tau labiausiai patinka? - paklaus Julijus.
- Moteris patranka, - nusiypsojo ji.
- Kokia esi sunki... - rimtai tar jis.
Margarita, sieidusi dl itos frazs, pajuto, kad ypsena veide su
stingsta. Bet dar nespjus pasakyti, kad visk sumaio, net savo mgs
tam dain, Julijus m niniuoti:
U rank, mano meileya tave paimsiu...
Margarita velniai pritar:
Iry netarus odio, ird nusineiu...
Julijus jai pritar, kaip pritaria pentagramos eiluts nakties melodi
jai, balsai susiliejo:
Ir nebijosiu, kad tokia graiy kaip sakai tuy a nesu,
Mes skrisim dang knu ir krauju,
Ir nebegrim, iuktu...
'J/o

U jie dainavo ilg, kur kas ilgesn, negu reikia. Prapliupo juoktis,
pradjo t u dainuoti duetu taip, lyg ji bt visos dainos tekstas. Mar
garita juoksi iki aar - iki t, kurias neseniai ispaud skausmas. Kas
ino, ar vienoda j sudtis. itokiais esminiais eksperimentais neusi
ima joks mokslininkas. Diaugsmas ir skausmas tikrai iteka i vieno
altinio, i irdies gelms. irdis ne kas kita, kaip eil kambari - vis
maesni, i vieno patenkama kit pro udarytas duris ir leidiama
si emyn laiptais. I viso kambari septyni. irdies gelm - septinta
sis, j patekti sunkiausia, bet jis viesiausias, nes sienos kritolins.
Diaugsmas ir skausmas randasi i to kambario, jie - raktai j patekti.
Diaugsmas ir skausmas verkia tomis paiomis aaromis, jie gyvenimo
perlamutras, o gyvenime svarbu isaugoti nepaliest it irdies kertel,
kur taip sunkiai prisigaunama, kurios taip sunku klausytis, kuri taip
sunku dovanoti, nes ten viskas tikra.
Juos pralenk maina, pasisveikino mergyt ir tuoj pat guvias akis
bei balt garbanot galvel paslp po sdyne. Margarita palauk, kol
ji ils, puikiai mokjo aidim, tada atsisveikino, mergyt sumao, nes j nuve greit lekiantis automobilis. Ar mergyt su mergina
viena su kita apsikeit iki pasimatymo, ar sudie - niekas neino.
Pakeliui drieksi laukai, pagelt nuo jau pavargusios vasaros arba ap
nuoginti nuimto derliaus.
- i, koks graus medis! - mai suuko Margarita.
Vidury kviei lauko stovjo vienias uolas. Kl akas dang
kaip tvas, aukiantis susirinkti savo vaikus.
Julijus vilgteljo t pus, kur rod Margarita, beveik abejingai.
- Man visuomet patikdavo ie vienii mediai tutumos vidury.
Bt puiku apkabinti... - pridr ji, nuo laisvs sidrsinusi.
Julijus nusikvatojo.

- ia tik mintis, jei tau nepatinka, tiek to... - pasak skaudinta,


bet, nusisukusi kit pus, irjo uol.
Julijus trukteljo j u peties, kad atsisukt, bet Margarita pasimuis
t. U keli metr buvo poilsio aiktel. Julijus it - sultino greit.
- K darai? - paklaus Margarita.
- Tai, kas man atrodo tinkama. ia ms kelion ir darome, kas
mums atrodo tinkama.
- O k?
Julijus ilipo. Apjo apie main. Atidar dureles Margaritai, para
gino lipti.
- Neturime kristi ak! Pakvaiai?
- Ne daugiau nei tu... Eime, - paragino jis. uoliu peroks apsau
gin tvorel, atsidr lauke.
Margarita sek ligi geleins ukardos, kartos, kaitintos sauls.
- Kur eini?
Julijus sustojo, sisprend ir kuo nuoirdiausiai tar:
- Pasisveikinti su senu draugu.
Margarita nusijuok ir nujo jam i paskos, kone stigdama kvapo.
Po kojomis linko varpos, po stieb audiniu plytjo juoda, tri
em. Keliuk nebuvo, buvo tik jav banga, pasiruousi reaguoti
menkiausi oro virpteljim. Nustebinti it netikt ingsni, oki
njo svirpliai.
Jie atjo medio papd, Julijus j apsikabino. Kamienas buvo
raukltas, iltas, kvepjo eme, nuskrudusia ieve. Buvo per drtas,
kad Julijus vis apglbt. tirt lapij buvo sigavusi saul.
- Neblogas, tik kiek per storas... - nusiypsojo jis, pasijuokdamas
i Margaritos.
Ta irjo apkerta vyro, gebanio patikti tuo, k sakai, net jei
itai - deimtmeio vaikiuko aidimas. Jei tik vyrai inot, kad norint
mylti moter reikia mylti joje tnani mergait...

- Mes tiek nesudarom n abu... - pasak Margarita.


Ji apkabino kamien i kitos puss, suiupo Julijaus rankas. Paju
to, kaip siela pirtais iteka ir teka jo rankas, jaut malon virpul,
pasklindant po vis kn. Ji bijojo, norjo kartu ir atlyti, ir likti prisi
glaudusi - iskirtinis silpnumo avesys, kaip nyris vanden nuo uolos
auktyms. sikibo Julijui rankas dar tviriau. Pirtai susipyn ir, lenk
damasi j pasiekti, ji prigludo prie kamieno skruostu, tarsi klausytsi
juo tekani syv. Kelio triukmas nutolo, j prarijo bebrkaujanios
varpos.
Margarita pasijuto ypa senos istorijos dalimi, kartu ir Julijus. Me
dis ten stovjo, ir to uteko. Galjo jo ir nebti, bet buvo. Ir neinia,
kas j pasodino. J susikibusios rankos buvo, j negaljo nebti. Taip
jau buvo, rankos buvo, o jei buvo, bus ir toliau. Visi gras dalykai
negali imirti.
Margarita juoksi lyg gavusi dovan, ir buvo su kuo ja pasidalinti viskas bus gerai.
- I ko ia juokiats - tu su savo draugu? Kak slepiat nuo ma
ns? - paklaus Julijus, negaldamas matyti Margaritos veido, tik jusdamas mayi rank virpjim.
Margarita sum deine ranka Julijaus platak ir smili pavediojo
kamienu, lyg rayt lentoje per kaligrafijos pratybas. Vaikinas stengsi
pajusti, kokias raides pirtas vedioja medyje.
A... 1...
Julijus pajuto, k reikia tos raids per vis pirto ilg.
- Esi laiminga? - paklaus pro med.
Margarita, i lto udedama vis deln, patvirtino. Paskui para:
A...
Rankos buvo susikabinusios kelias akimirkas. Tada Julijus pasileido
per javus aukdamas Keliaujam!, Margarita i paskos, kliuvindama
kaip mergait, apsvaigusi nuo maloni dalyk, kurie truks aminai.

Jie vl vaiavo, ir Julijus uleido antr melodingosios kelions dain.


Laukinis ir romantikas balsas plyojo:
Its been seven hours andfifteen days
Since you took your love away
I go out every night and sleep all day
Since you took your love away
Since you been gone I can do whatever I want
I can see whomever I choose*
Moteris moduliavo pykt, baim ir ilges, ir Margarita igirdo bea
d raud kak praradusios. Aminai.
Peizaas vis siaurjo. Kelias kilo auktyn, ir magistral siaurjo iki
tam tikros ries valstybins, rtos kalnuose nuo romn laik, ei
nanios siaurais tarpekliais, upmis, veikiau nupietais nei tikrais kai
mais, kalnus sirusi dangumi - nuo Seravalio iki paties Giovi kelio.
Nothing can stop these lonely tearsfrom falling
Tell me baby where did I go wrong?
I couldput my arms around every boy I see
But theyd only remind me ofyou**

* Valandos septynios ir penkiolika dien,


Kai mans daugiau nemyli tu,
Vaiktau naktimis, dienom miegu,
Nuo to laiko, kai mans daugiau nemyli tu.
Tau ijus, k tik noriu t veikiu,
Ir pasirenku, su kuo susitinku. (Ang.)
** Vienios ios aaros byrti nepaliaus,
Pasakyk, mielasis, kur a suklydau.
Apkabint kiekvien a galiu,
Bet regti tik tave regiu. (Ang.)

Julijus taip sugrieb vair, kad net pabalo krumpliai. Margarita dai
rsi pro lang, nefiksuodama detali, kartu stengsi suprasti dainos
odius.
All theflowers that you planted, mama
In the back yard
All died when you went away
I know that living with you baby was sometimes hard
But Vm willing to give it another try
Nothing compares
Nothing compares to you*
Tie kartojami odiai darsi apeigine litanija, kuria buvo stengiama
si atgaivelti tai, k ta moteris prarado.
Dabar Julijus vairavo tyldamas - ito kelio ruoo poskiams rei
kjo daugiau susikaupimo, turjo j saugoti ir nuveti ten, kur skirta.
- Tavo dainos graios. Taiau skonis keistas... - pasak ji.
- Skonis mano, - atsak jis pusiau rimtai.
Margarita viskuo avjosi, lyg matyt pirm kart. Vsteljusi galv,
nugin alin rimt savo motinos veid, kuris j band partempti praeit.
Dabar j it magnetas trauk ateitis. Skrivija uolomis tekjo ydra, veik
alia, ir vanduo, net jeigu jo buvo maai, visuomet inojo, kur tekti.
- Kada imokai vairuoti?
- Pernai.
* Visos tavo pasodintos gls, mama,
Tam galusody
Nuvyto, kai tu ijai.
A inau, kad su tavim man bdavo sunku,
Bet pabandyki darsyk tu.
Niekas neprilygsta,
Niekas neprilygsta tau. (Ang.)

- Kaip?
- Imok vaik nam savanoris.
- Kaip?
- Pavogiau i jo main.
- Vadinasi, tavs nemok...
- Imokau pats, tik su jo maina.
- Pats?
- Teko.
- Negaljai paprayti jo?
- Kodl ijo tavo tvas?
Margarita neatsak.
Kelios minuts prajo tylint.
- Neinau. Todl ir vaiuojam jo iekoti...
- Ijo su kita?
- Ne. Taip niekada nepasielgt...
- Tu vyr nepasti, Margarita.
- Nori pasakyti, kad a nepastu savo tvo?
- Noriu pasakyti, kad nepasti eli.
Margarita nutilo, norjo, kad Julijus kalbt toliau, bet paprayti
bijojo.
- mons sudaryti i viesos ir eli. Kol nepasti eli, apie
mog nieko neinai. Stenkis pirma pamatyti elius, o ne vies, ki
taip nusivilsi.
Margarita pasivaizdavo, kaip randa savo tv su kita moterimi, deja,
j burinje valtyje. Julijus pamat, kaip Margaritos dein ranka susi
traukia ir pradeda gnaibyti kairij.
- Tu vairuoti moki?
-Ne!
- Bent jau inai, kam skirti stabdiai?
j / o

- Sustabdyti?
- Taip.
- Ir dar yra akceleratorius!
- aunuol! O dar kas?
- Yra ir dar kas nors? - paklaus ji nustebusi.
- Sankaba, ji skirta... - jis neinojo, kaip paaikinti. Nori iban
dyti?
- Pakvaiai?
- Vis geriau nei globti medius.
Margarita nusijuok, pliaukteljo jam per rank ir maina slystel
jo. Ji, usimusi burn ir isproginusi akis, suklyk.
- Atsipraau, atsipraau... - suskubo pasakyti.
Julijus nusiypsojo ir paleido nauj dain.
J ausyse ugriaudjo itisas orkestras. Margarita klausiamai pai
rjo.
- Klasikin??? - paklaus niekinamai.
- Ne. Amina. Liudvikas Van.
- Kas jis?
- Js j vadinate Bethovenu.
- Kokia nuobodyb...
- Paklausyk... Taip imoksi k kita nei Leidi Gaga.
- Begdis...
Grsmingas orkestras bar velnut gail fortepijon, tarsi vykt
tvo ir blogai pasielgusio snaus pokalbis.
- Kas ia?
-Antroji dalis, Ketvirtojo koncerto fortepijonui ir orkestrui andan
te con moto.
Fortepijonas verk, o orkestras iki nutylant muzikai tramd savo
ididum. Piano garsai virto nabdesiu aus, pilnu meils, kuri ga
liausiai tikino net itis perpykus orkestr.

Orkestras ir fortepijonas ugrojo itst pianisimo. Jie nutilo. Mar


garita pajuto, kaip tas neramus ir taikingas velnumas sismelkia ird,
tampa savas. viesa ir eliai. Tada juos prarijo ilgas tunelis.
- Pasimei kostiuml?
-Ne.
- Tai nusipirksim.
- Betgi mes vaiuojam iekoti mano tvo, netursim laiko mau
dytis.
- Mes turim laiko daryti tai, k tik norime.
- O pats pasimei?
- inoma! - nusijuok Julijus.
Vl plyksteljo viesa, juos apakino. Prasidjo nuolydis, vedantis
link didiojo tvo, jis staiga iniro tarp stog ir jros pueli - spin
dinti ydra skiltis. Suimti ilgesio, kur tas mlynasis raalas visuomet
rao irdyse, nei Margarita, nei Julijus nekalbjo. Margarita jam ant
peties padjo galv, usimerk ir sivaizdavo, kad surado savo tv.
Auktuma niro miest, juosiant pakibusius Apeninus. Namai
liepsnojo kaip ugnis, jra deinje visk vert ydru ir geltonu sapnu.
Kilo brizas, kad pasklist auktai, o Genuja buvo dlion i spalvot
korteli, nuklojusi krant, pernelyg greit sliuogiant jr. Plytos,
fasadai, langai spindjo.
- Akvariumas! - suuko Margarita staiga uvaldius vaikysts pri
siminimui.
- Vaik aidimai...
- Na ir kas? O gal tau bt pravartu pajusti, k reikia bti vaiku...
Visuomet atrodai toks altas, atokus...
Julijus suakmenjo, sieids neteko viso savo prastinio paaipaus
utikrintumo. Margarita suprato, kad j skaudino.
- Norjau pasakyti tik tiek, kad smagu... patikk! Kartais pasakau
skaudi dalyk.

- Kur man vaiuoti?


- Suk ia!
Julijus, paliks auktum, pasuko dein.
- Kodl?
- Juk darome tai, k norime, argi nesakei?
- Tai jau taip.
- Vaiuojam pairti akvariumo. Laiko turim. Turim kiek pano
rj, abu.
Julijus main pastat gatvelje, kvepianioje jra ir sakais. Kiekvienas
miestas turi savo dvasi, reikia jai pameilikauti, kad ilst. Pasitrainioti, paglostyti sienas, pakvpinti gatves, paklausyti keli ir moni
vard. Genuja atrod kaip krabas atsiskyrlis, besislepiantis kiaukute,
sikibs uolos, kuri plaka nepavargstanti jra. Brizas nr gatveles
kaip jra kriaukls ilinkius, lindo ikabintus audeklus ir aliuzes,
kad tik pakilt vir dangaus. viesa, susimaiiusi su oru, atrod kaip
ranka, glostanti nusibodusio groio palaidaplauk moter. Ant vali
stieb plevsavo daug vliav, j dugnai sibavo trankiais metalo rit
mais ir burkavo tarpusavy kaip balandiai. Vjas vilpaudamas pt
it stieb ir buri mik, ir matant toki laisv ivykti, paklysti, galbt
ir grti buvo galima iprotti. Palei uolt pakrant ir mol vaikio
jo senukai ir unys, taip pat unys be eiminink. Brelis jaunuoli,
sutept tokia kaip Margaritos su Julijumi kalte, irjo jr, rk ir
juoksi. Viena mergina, viesesn u akvamarin, bgo. Debes balio
nliai trkiojo, nekantravo nutrkti nuo sil.
Julijus su Margarita sustojo pairti jr ir, kaip visuomet, ten
buvo ir siren, pasirengusi juos ulaikyti, akis ir ausis uhipnotizuo
jant pirmapradiu vandens slpiniu. Bna siren, kurios pridainuoja
vyrams akis ir ausis, priveria juos pamirti namus, paias, vaikus.
Tai senosios sirenos klastns. Bet bna ir toki, kurios netekt uo
'J/V

degos ir pajust draskant naujos koj poros skausm, kad tik mylt,
nemirt, kad, uuot po mirties tapusios puta, gyvent amiais. Marga
rita bijojo pirmj, kurios tikriausiai suviliojo jos tv, ir jautsi panai
antrsias - ji irgi rytasi eiti naujomis kojomis, kad pdas daigstyt
tkstaniai dygli, kaip sirenai i pasakos. Julijus udjo Margaritai
ant pei rank, trukteljo prie savs, lyg gint, abu irjo priek,
o plaktuk diai angaruose stovini vali kilius primin, kad bet
kokia kelion, net pati graiausia, susideda ir i atmat.
Margarita susidrovjusi vilgteljo j ir nusiypsojo.
- Matei kada nors delfin?
-Ne.
- Einam.
Ji pabgjo priek, Julijus j irjo ir pajuto, kaip senosios smazgos atsiria, o gal paprasiausiai man, kad jos galt ten ir bti
ir kad jas viendien kas nors galt pamilti ir neturt ketinim bet
kokia kaina atriti.
Jis vaizdavosi ess vienas i t jrinink, Kolumbo, Magelano, Kor
teso laikais sdani valt perplaukti vandenyno... U nugar, sau
sumoje, jie palieka gyvenim, kuris bus umirtas, danai sudarytas i
tamsum, o ateit upildo viltimi, kad taps naujais monmis. Pats irgi
neinia kodl pasijuto laukis, kad ateitis saugo kak netikto, kak
geresnio. Jrininkams jra tokios vilties tvas. Jra panai tv. Kaip
vaikai tamsum upildo baubais, taip jrininkai jr upildo laukimu
ir slaptais lobiais. Jra laukia ir bus visuomet. Nors suduusius laivus
ir slapsto, kaip kiekvienas mogus - savo elius. Tai jra.
Julijus nupirko du bilietus, Margarita padkojo jam tobula ypsena.
Tada juos apgob melsva akvariumo viesa ir tylus gelmi naresys.
Kvapas buvo drgnas ir srokas. Baseinliuose vis kilo burbulai, uvys
plaukiojo tingiai arba netiktais uoliais - imaniosios teisingo savo
'J'JO

egzistencijos ritmo inovs. Julijus, galbt kvptas uv natralumo,


pam Margarit u rankos - kai regin irima dalijantis nuostaba,
jis dukart didja ir bna padedamas vien i irdies kambari, esani
ariausiai septintojo, kad likt ilgesniam laikui. Grois visada nori bti
prisimintas, todl jam upldus visuomet galvojame apie brangiausius
mums asmenis.
Margarita uiuop io paslapi kupino vaikino paslapt - tomis
paslaptimis jis ne veria smalsauti, o ukalba.
- Ai, - tar.
- Ai tau, - atsak Julijus.
J rankos atsiskyr tik tada, kai Julijus jas priglaud prie delfin
baseino stiklo. Abi prilipo - jis kone galjo iuopti vanden. Margarita
stebjo tiek delfin, tiek Julijaus spektakl - negaljo isirinkti. dmiai
pavelgs, kaip kiti k nors stebi, pamatai, kas jie tokie ir ko nori, kol
dar nebna pravr burnos. Urme ti luciuno? - sakydavo senel, kai jai
reikdavo paklausti, kur esi ar apie k mstai, turdama galvoje akis:
k ibini akimis? K matydamas?
Delfinas sekunds daliai iokdavo ir panirdavo, kad paskui bt
utikrintas ir saugus. Julijus, matydamas ok, suvaikjo.
- Ilenda i vandens pakvpuoti, paskui panir gali itverti iki pen
kiolikos minui.
Margarita skait ikabas prie baseinlio, po kur strykiojo pora
delfin.
- J gyvybin sistema pagrsta klausa. Ileidia bangas, jos atsimua
ir sukuria ploki prieais esanio daikto vaizd - tarsi i auktai ma
tytum vietovs emlap.
Julijus irjo ir klaussi Margaritos balso.
- Atrodai kaip vaikas, tar ji.
Jis atsisuko, akys buvo didels, lliuks i nuostabos ibjo.
- Noriau bti...
'Jlj/

- Kuo?
- Toks lengvas... jiems viskas puikiai pavyksta. Nesuklysta jokiu
judesiu.
-Ot ?
- A klystu visuomet. Neturiu vaizdo i auktai, rodanio, kur reikia
eiti.
-Kur?
- Neinau. O jie ino.
- Kad patektum neinia kur, turi pereiti neinia k.
- Kas taip pasak.
- Man taip visuomet sako moiut. Tai viena i jos imintingj
frazi, jai taip sakydavo vyras, kai ji bijodavo... moiut sako sicilietikai, bet a nemoku.
- Pasakyk.
- Eik sau, nemoku, man gda...
- Pabandyk.
- Pir ghiri unni... Neprisimenu, - paband Margarita, bet atrod,
kad greiiau mgdioja Skandinavijos, o ne Viduremio jros nekt.
Julijus nusijuok ir, mgdiodamas viduremieius, pasak:
- Tu terrona*\
- Miiinchia, prayiau pagarbos, vastasa**\ - tar Margarita, mai
iraudusi, usiimdama ranka burn.
Juoksi abu.
- Man ia patinka!
Julijus pam j u rankos ir jie leidosi iekoti slpini.
*

* Bail (it.), bet odio aknis terr- rodyt ir juo vardijamo asmens siejim su eme
(it. terra - em), sausuma kaip prieybe jrai. (Vert. past.)
** Prasioke (sicil.).

Vaikiojo delfinariumo salmis - jriniu labirintu, pilnu stebinani


gyvi. Kaip ir derjo, pasiklysdavo, grdavo savo pdsakais apirti
geriau, maklinjo be tikslo, diaugdamiesi, kad paklysta. uvis vadino
vardais, daugiausia kvpti stebinanio panaumo mokytojus. Julijus
veldavo Margarit nepatogias padtis - kepteljs u peties, privers
davo mog atsisukti, mandagiai paklausdavo: Atleiskit, pone, gal pa
sakysit? ir nerdavo lyg delfinas, palikdamas Margarit akis ak su pa
nekovu - tie manydavo, kad klausia ji. Margarita visa irausdavo, bet,
dar nespjus pasiteisinti ar nurodyti kaltininko, pokto auka pasibodjusi sprukdavo. Julijus juoksi, Margarita aid, ddamasi supykusi.
Tarp basein mirinjo vaikai, virt neinia dl ko isiiojusiomis
burnomis. Margarita prisimin Andrej - kain k veikia jis. Be jos
bijo? Kas jam padeda nuvaikyti baubus? K vienas veikia? Verkia, ir
tai jos kalt...
Gsdinama baub, baim ji velnino nuostaba. Klaidiojo tarp jros
vaigdi, apkerojusi gleivtas uolas, tarp tropini uv, inirusi i
po Pikaso teptuko, tarp rykli toki form ir dydi, kokius tik gali
sukurti baim. Uhipnotizuoti abu sustojo prie indo su medzomis,
kur nuo ilg vieiani cilindr it karalaii su ilgomis plaukinmis
uodegomis judesys regjosi vytintis. irovai oko ir dainavo, taip
pat ir j grobis. Margarita pasislp u Julijaus, nes baisu buvo net u
stiklo.
Visi gyviai atrod kaip okio dalis, kuriuo vandenyje pieiamas vie
nas didiulis lobio emlapis - slapto kodo enklai ir skaiiai.
Kai jie ijo, saul dangaus ark skl pusiau, atrod, lyg btum inirs.
Jie prajo akmens ir medio plokt, paioje senojo uosto irdyje pa
skirt Fabricijui de Andr. Baltos burs kviet praeivius virsti jreiviais.
Drieksi net iki treiosios medins plduriuojanios terasos, kurios at
rod kaip baros - ims ir iplauks jr.

- Tai vienas i nedaugelio mano pakeniam ital daininink.


Julijus rod lentel su urau, ant kurios buvo uraytas ito genu
jieio muzikanto vardas.
- Kas jis?
-Tu tiesiog nepataisoma... Kada gimei?
- 1997-aisiais. Tik pamanyk - vyresnis trejais metais...
- Trej utenka, kad btum vyras! - atsak Julijus. - Jis didis
dainius.
Julijus isitrauk iPod ir leido jai paklausyti dainos, kuri buvo
trauks dain sra - Diz me riva.
Jie pasidalijo ausines, rankomis atsirm turklus i geleini stry
p, ir alia uosto jra virto gaidomis. Buvo girdti ma ir pizzicato.
akordai iplaukianios valties ritmu.
Dd me riva
ulu u teu mandillu ciaeu*
- Betgi nieko negalima suprasti! - pasak Margarita.
- Dainuoja Genujos tarme, bet tu paklausyk, prie suprasdama turi
paklausyti.
Daina liejosi pilna ilgesio.
a teufotu dafantinna
pe puei baxd ancn Zen
nscia teu bucca in naftalina**
* Nuo mano kranto tik viesi nosinl (Ligr.).
** ir juodoj beretj tavo nuotrauka maos,
kad buiuot galiau Genuj
tau naftalinines lpas (Ligr.).

Margarita net pravirko, tik neinojo kodl.


- Dainuoja apie jreivio ilges - jis iplaukia i Genujos uosto ir
mato balt atsisveikinanios savo moters nosinait. Paskui apiri jos
suruot ryel. Randa jos nuotrauk, buiuoja j taip, lyg buiuot
vis palikt miest.
Jie nutilo, skrod vilgsniu horizont, kiekvienas i jros laukdamas
savo, vjas mylavo.
Skambutis nustojo skambti - j pakeit jaunuoli, briais ipuolani
sutikti staigmen pilnos popiets, klegesys. Marta, engusi pro duris,
prajo pro skausmais ir diaugsmais ipietas sienas: Ateitis nra to
kia, kokia buvo kitados, El ir Al forever \ Maiau knyg, daugiau
laisvs!, Joki titul! Kybojo kaip kokios kartonins tuio teatro
scenos dekoracijos. Kai tavo suolo draug neuima kds alia, atrodo,
kad pasauliui prieais stoji viena. Patikrino mobilj - nieko. Paband
skambinti - ijungtas. Nulenkusi galv, su irdim batuose nukitino
prie mainos, kur lauk mama.
- Kaip laikaisi? - paklaus Marina, taip uduodama teising klau
sim, o ne t prastin beprasm k veikei iandien?, sukeliant tik
pasiteisinim onomatopjas arba neveikiam nieko.
Marta tyljo.
- Kas nors nutiko? - pajuto mama ir paglost.
- Ne. - Bet kai Marina atitrauk rank, pridr: - Margaritos ne
buvo mokykloje. Bijau, kad jai kas nors nutiko...
- Kodl?
- Neinau, tiesiog jauiu.
- Skambinai mobilj?
- Taip, bet i pradi neatsiliep, paskui ijung. Neatsak n i
nutes.
- Eik jau, paskui paskambinsim namo. Pamatysi, kad viskas gerai.

- Ne viskas...
- Tuomet turime bti pasirengusios, - pasak Marina ir j pabu
iavo.
Marta pakl vilgsn, nusiypsojo. Mama su ja visuomet elgdavosi
rimtai - visad buvo tame kelyje be kelrodi, kuris yra paauglyst. Jos
mama buvo sprendimas, neduodantis sprendim, kaip gyvenimas.
Juos paauk alkis. Abu iniro i jros kaip amfibijos, tiesianios kojas
sausumoje ir besistengianios ukariauti erdv, praslysioj tiek laiko
srove vl mokosi ems vargo. Prie akis, auktai, plytjo miestas su
savomis landomis, susiraizgiusiomis kaip labirintai, vedantys neinia
kur, gal staiai dang. Jie palandiojo be tikslo skersgatviais senajam
uostui ant nugaros. Atrod, lyg vaikiot po didiulio vandens gyvio
pilv. Tik apirjs miesto vidurius supranti, ar jis gyvas: sienos,
gatvs yra santyki rezginys, palaikantis jo gyvyb arba rodantis pa
slpt v. Miestai - kaip poezija, mgstanti retorines figras, atitin
kanias j gilij siel. Milanas - litot ir nutyljimas, jam patinka
bti atrastam slapstantis, jis sako nesu bjaurus, nordamas pasakyti
esu graus, turi jam pasimeilinti, kad pamatytum, jog tai puoni
moteris, truput snob. Roma - hiperbol, itiek imperini atmenu
ir tokia didinga istorija, bet kai supranti, kad tuo nebetiki n ji, pa
milsti j su savo imperatoriku nusivylimu. Palermas yra sintestezija,
istorijos ir jausm maiatis: klausomasi kvap, jauiamos spalvos,
lieiama istorija. O Genuja - miestas oksimoronas. Genuja sujungia
nemanoma, gro su griuvsiais, gyvyb su lavonais. Apenin kvapai
leidiasi emyn ir maiosi su kylaniais i jros, sumiusiais su miesto
gyvenimu.
Julijus be baims bastsi tuiais skersgatviais, saugomais geleini
utvar, neleidiani pravaiuoti dviraiams ir mopedams. Margarita
stengsi j sulaikyti, nes bijojo. Sis labirintinis skrandis gali imti ir juos

praryti, pradanginti mr, laipt, skersgatvi kilpose. itas arnynas grobuonies.


- Julijau! Kur tu?
Julijus buvo pasislps alavijais ir bazilikais kvepianiame kieme.
Raudonomis pelargonijomis ydjo senovinis Mergels atvaizdas - i
t, kuriuos jreivi monos usakydavo nutapyti, kad padkot vis
jreivi Motinai, kad vyrai gro namo sveiki ir gyvi.
-Julijau!..
Staiga, uvaldyta baims ir vienatvs, Margarita prisimin, k
daro - toli nuo savojo miesto su vairuotojo teisi neturiniu vaiki
nu, nugvelb jos motinos main, ieko tvo net neinodami, kur jis.
Ir visa kalt - jos. Turs brangiai sumokti. Ir kodl gyvenimas toks
sunkus? Kodl btinai reikia paklysti labirinte, kad rastum, kaip ieiti?
Ji atsisdo ant akmeninio laiptelio. Viruj plaikstsi ikabinti aude
klai, panas iplaukiani laiv bures, o i vis pridaryt lang, i
tamsi land lindo baubai, kokius mat Andrejus. Ji susim rankomis
galv.
Julijus prijo, atsisdo alia. Apkabino kaip kriaukl su perlu. Ir visi
baubai gro savo skyles.
- Eik.
Jis sived j kin parduotuvl, kur buvo pardavinjami paties
prasiausio skonio drabuiai. ia bta ir gelbjimosi rat, papldimio
sukneli, taip pat neaikios paskirties daikt. Prijo nenustatomo am
iaus moteris.
- Kuo galiau padti?
- Praom parodyti kostiumlius, - tar Julijus, rodydamas Mar
garit.
-Tulim vis spalv, - tar moteris, rodydama prekystal, ant kurio
guljo suversti rkiani spalv bikiniai.
'J'J7

Margarita nusiypsojo ji kalbjo ities kaip animaciniuose filmuose.


Julijus patarinjo rinktis paius lykiausius, kad prajuokint, ji
spyriojosi.
- Niekaip nepirksiu, ia net matavimosi kabinos nra...
- itas tobulai dera prie tavo aki! - pasak Julijus ikls koral
spalvos kostiuml.
- Sakai? - sukluso Margarita.
- Taip, tobulas! - patvirtino Julijus priddamas audin Margaritai
prie veido, ta iraudo.
m vartalioti rankose abi dalis, kad nuslpt sutrikim. Julijus jos
su kostiumliu dar nra mats. Kad bent bt jos mgstamas - baltais
ir ydrais motyvais. Kodl jie apie tai nepagalvojo?
- Galiu pasimatuoti? - paklaus moters.
- Taip, ten, - atsak ta rodydama kakoki duo kabin, kuri,
atrodo, buvo parduodama.
Margarita jo, sandariai usidangst uuolaidles ir vis pasiir
davo, kad Julijus nematyt, bet jis dmiai tyrinjo slibino arba uns
formos niekniekius.
Ji apsiirjo veidrodyje, kuris visos niekaip neapm. Liesa, kojos
plonos, veidas neiraikingas. Betgi Julijus sak, kad ita spalva kaip tik
jai, o tai teisyb.
- Paimsiu, - tar nusirengusi ir ijusi i kabinos.
- Penkiolika eul.
Margaritai buvo lik penki. Buvo sumokjusi u keli, perpus su
Julijum sumokjo u benzin ir gdijosi prisipainti, kad ia visi jos
finansai.
Jie campino kepykll, nusipirko kilogram paplotlio su srio
ir svogn aptepais. Pasiavjo v. Onos laiptais tarp k tik tinkuot
oranini mr ir sutrkinjusi sien, kur buvo matyti nuogi akmenys. Stovjo maytje nuoulnioje aiktelje, apsuptoje rausv, rau

don, gelton mr; sienas gyvino alios aliuzs, apvediotos balta


juosta. I ols po milinika liepa, kuri skleid kvap stovintiems jos
pavsyje, pakilo katinas ir pasuko j link. Sek i tolo, masinamas pa
plotlio kvapo. Jie pasuko gatvel, vadinam Bakernijos laiptais, kuri
senamiest lyg silas ria su kalva. Tai silas, ivyniotas pro senovinius
mrus, raudon plyt grindinys per vidur ir emi pilki bei raudoni
laiptukai onuose, geleiniai turklai pagyvenusiems monms. Nuo
kiemus saugani sien virto dedev krmai, liandr ir persik a
kos, aliuzs, kaip prasta tuos kratuos, buvo pusiau pakeltos, kaip
nepailstantys aki vokai, irintys, kas praeina. Jie susdo ant emuts
sienos mikroskopiniame kiemelyje, i kurio buvo matyti jros skiltis.
Po tobula mlyna linija spietsi trkiojantis pilkv stog reginys,
viesoje nard deimtys uvdr.
- Nebepalik mans vienos, net juokais.
- Atleisk, pasak jis. Panoro j paglostyti, bet susilaik.
Julijus atlau paplotlio, padkl pastm Margaritai. Ji drovjosi,
nenorjo valgyti - buvo drovu pasirodyti valganiai. Jis pamatys, kaip
ji kramto, isiterlioja veid. Jau geriau sakyti, kad nesi ialkusi... Kol
klaidiojo tokiose mintyse, Julijus pradjo valgyti. sigilins irjo
horizont, o nuo siaur land kylantis vjas iau plaukus.
- Paragauk ito su sriu - netiktinas! - pasil jai pilna burna,
iaumodamas.
Margarita nusijuok ir suprato, kad kasdienyb, itie kramtantys
dantys, pilna burna, yra ne kasdienos proza, o poezija.
Abu nutil valg. Paduodamas kit paplotlio gabal, Julijus pasi
naudojo proga ir j dirsteljo. Jie vis dar bijojo - ne irti akis, o
siirti akis.
Baltas katinas, netiktai inirs, puol laiyti ant sienels padto
paplotlio gabalo. Margarita persigandusi atoko, Julijus leido jam sti,
paglost. Kaiukas lai paplotl su svognais.
- Patinka, a? Dar nemaiau katino, kuriam patikt svognai...

Margarita nusiypsojo, paglost ir ji, kaiukas palai deln. Akys


alios kaip ir jos.
Jie mgavosi vienas kito draugija ir draugija ma bei dideli daly
k, nutinkani prie akis. Srao, k reikia padaryti, neturjo, nebuvo
nei mediagos, kuri reikia paruoti, nei tvarkaraio, kurio reikia lai
kytis. Tereikjo bti ten t akimirk.
Bt puiku taip gyventi visuomet, pagalvojo abu, tik dar trko
drsos tai itarti. Kiekvienai dienai utenka paios savs. Kiekvienai
valandai. Be paskui, nes paskui jau yra.
Margaritai veidu nuvarvjo aliejaus. Julijus nusijuok, ji iraudo.
Jis skruost nuval servetle ir Margarita suprato, kad gali su juo bti
miela net ir bdama juokinga. Paskui Julijus m j u rankos ir jie vl
nujo link siaur land, link jros, miesto pilv. Pro aliuzes sklido
pada kvapai ir televizijos ini balsai.
Juodu vl niro siaur gatveli ir land rezgin. Kregduts, ne
turdamos kur pasidti, spietsi gatvse, kur nedrsdavo rodytis net
uvdros, irkavo besisklaidanioje viesoje nuo aukt sien, kurios
tik kiek, ir vl inirdavo. Julijus su Margarita buvo senamiesio daly
je, saugojusioje jrins valstybs lovs enklus: marmurinius apvadus,
natral akmen ir porfyr.
Gatvikes, sirusias tarp nam, utvindiusi moni veidai dau
giausia buvo svetimali, i eigasties jie atrod panas jreivius,
kurie po reiso poilsiauja laukdami naujos sutarties, naujo kapitono.
Ore skland kakas prietaringo, kakas laikino ir grsmingo, tarsi is
didiulis vris pabuds virkint vyrus, moteris, akmenis, vj, jr,
krauj. Margarita prisispaud prie Julijaus, jo alia, kad apsisaugot
nuo t skersgatvi keliamos baims. Juos gali pagrobti, nudti, ir nie
kas nepastebs. Praryti pilvo, bus imesti krant kaip atmatos, jros
dlsiai.
Pro vienas duris ijo mergina aptemptais drabuiais, su rksmingu
makiau - veidas lidnas, skruostas iterlintas lpdaiu. Senis susivl
'J.iO

ia barzda ir jreivio kepure j nuvelg nuo krtins emyn ir paleido


prakeiksm kakokiam jaunysts dievui, j pamirusiam. Prie j prijo
tamsiaveidis vaikzas juodomis akimis, beinyraniomis i orbit, pa
pra valgyti. Prie Julijaus puol ypa aistringai.
- Ei, brolau! Duosi eur? - pasak beveik apsikabindamas.
Julijus suprato, kad jis bando pavogti jo pinigin. Bet buvo per
vlu - aure tas jau mauna prieinga kryptimi nei ta, i kurios atjo,
leidiasi. Julijus, n akimirkos nepagalvojs, puol i paskos.
Vos tik supratusi, kas vyksta, Margarita paskui Julij nuskuod ga
tvelmis ir kiemais jros link. mons virto konfeti, Julijus - pora
vytruojani pad. Ji mat kin, arab, afrikiei akis, ir atrod, kad
visi nusiteik prieikai. Ak, kad taip turtum ilg ilgiausias rankas apkabintum Julij geleiniu glbiu, kad daugiau nepabgt, ir taip su
laikytum. Bet ji teturi kojas - tokias trumpas, kad net neieina jo pa
vyti. Jos kojos visuomet buvo per trumpos. Margarita mat j tolstant,
trko kvapo, tad skaudjo plauius, degino krtin. Suriko:
- Julijau!
itas riksmas nustebino net pai. Jos balsu usipild gatv, lyg ji
bt aukusi per garsiakalb. Julijus atsisuko tokiu veidu, kokiu tu
rjo atsisukti Orfjus pairti Euridik. Met paskutin vilgsn
berniok, tas nr gatvik ir miesto pilve pranyko amiams. J, ne
k kit, vag karali, anarchik judesi mag, apmov ir apvog vai
kas. Julijus pasijuto nugaltas, netvirtas, sustings ant lyno, nutiesto
tarp bernikio, bganio su pinigine, ir merginos, pabgusios su juo.
Margarita sultino greit, pasilenk, rankomis susim kelius. Julijus
stovjo, irjo ir stebjosi, kaip galjo taip paklusti - juk visuomet
pats sprsdavo, kaip elgtis. Susilaik. Mat reikjo globoti j, o visa kita
gali prasmegti skradiai ems.
Dabar Margarita jo ltai, tarsi irdama, kur statyti pd ant juos
siejanio lyno - Julijus juo jo i priekio. Skersgatvio durys ir langai

be ado talkininkavo spektakliui. Psteljo jr vjas, lynas susibavo,


abu buvo beprarandantys pusiausvyr, bet susilaik, jis j sugrieb.
- Atleisk, kad nemoku laikytis paad.
- Koki?
- Nepalikti vienos.
Glbys ant sibuojanio lyno suteik pusiausvyros - enklas, kad
meil yra likti, net kai gyvenimas aukia bgti.
Margarita suspaud j dar tviriau, sikniaub veidu pet, kaip vaikas.
Julijus, j dar labiau spausdamas, stebjosi, kas gi ia kur apkabina,
kuris duoda, o kuris gauna. Apsikabinus bna tokia akimirka, kai ne
beatskirsi, ir kai tai nutiko pirmkart, kakas pavadino meile.
- Tai a su tiu.
Lape emai, deinje pusje, buvo nupietas namas, ant stogo sto
vjo auktas vyras, galva remiantis dang, atrod, kad namas nuo jo
svorio subraks.
- Kaip grau... - pasak Eleonora isiduodama, kad tuo nra ti
kra. - O kur tu?
Andrejus parod raudon tak, kaip koki dmel ant tio krti
ns. Eleonora tai palaik teplione, klaida ar vyrikio drabu puoiania
nosinaite, bet vaikai nosinaii kienes nekaiioja, net pieiniuose.
- ita raudona dmel?
- Tai ne dmel, mama. Tai irdis.
- O tu kur?
- A tio irdis.
Eleonora, kramtydama lp, pam j u rankos. Popiets viesa
nebebuvo tokia ryki kaip prie kelias savaites, pamau savas vietas
gro rudens eliai. Kol jie jo namo, Andrejus vis pasakojo, k veik
darelyje.
- inai, mama, iandien a pasislpiau vonioje.

- Koks ia buvo aidimas? Slpyns?


- Ne. A bijojau.
- Ir ko gi?
- Visuomet ten slepiuosi, kai bijau.
- Bet nuo ko gi?
- O tu slepiesi, kai apima baisyb, mama?
- Andrejau, nesakoma baisyb - sakoma baim, ir tiek.
- Ne, mans neapima baim ir tiek, mane apima baisyb.
- Bet ko gi tu bijai?
- Neinau, baisybs.
- Kaip ji atrodo.
- Baisi baisutl - baisyb.
- Ir kaip ijai i vonios?
- Pagalvojau, kad atjai mans pasiimti. Juk tu visuomet ateini, ar
ne, mama?
- Visuomet.
Eleonora sustojo. Pasilenk. J apkabino.
ituo apkabinimu adjo jam kak, k bt norjusi duoti am
iams. Gyvenimo pradioje kaupiasi viskas, ko mums reikia, paskui
leidiame laik iekodami to, k jau turime. O jei neturime ar prara
dome, tai yra baisyb.
Kol spynoje sukosi raktas, skambjo telefonas. Eleonora pribgo net
neudariusi dur, bet kai jau buvo beiumpanti ragel, aparatas nutilo.
- Margarita! - kteljo Eleonora. - Kodl neatsiliepei, meile?
- Mit! Kur tu? - suriko Andrejus.
Visuose namuose skland tyla. Margaritos nebuvo niekur. Eleonora
nujo dukters kambar tuia. Darkart paauk - jokio atsako. An
drejus irgi paauk, tyla drioksteljo dar garsiau. Eleonora paskambino
jai mobilj, bet tas buvo ijungtas. Para inut, klausdama, kurgi
prapuol, ir praydama kuo greiiau paskambinti. Andrejus paiekojo
Margaritos vonioje - pagalvojo, kad ten slepiasi ir ji. Ne.

- Neirjome js spintoje, mama. Mit ten lenda, kai bna bai


syb, - pasak jis.
Jie nujo miegamj, atidar spint, bet ta buvo tuia kaip sterili
gimda.
Eleonora paskambino motinai, paklaus, gal Margarita ten, bet
daugiau nieko nesak, kad ta nesijaudint, net apsimet staiga prisi
minusi, kad jai pasil eiti pas draug.
Suirk telefonas. Skambino Marta.
- Margarita yra?
- Ne. Kas skambina?
- Marta... ji gerai jauiasi?
- Kodl turt jaustis blogai?
- Ne, nieko... iandien mokykloje nekaip jautsi... - pamelavo
Marta, bandydama saugoti paslapt, kurios ir pati neinojo.
- O kas buvo? Man ji nieko nesak!
Marta tyljo, neinojo, kaip elgtis.
- Marta! Ar galima suinoti, kas nutiko?
- iandien Margaritos mokykloje nebuvo, - ugriaudjo ji.
- Kaip nebuvo? Kur ji idm? - paklaus Eleonora veikiau savs
nei tos mergaits. Nelaukdama atsakymo, nuleido ragel, ir nematoma
ranka tvojo jai per peius, kad perskelt galv. Norjosi kur nors pasi
slpti, ta ranka buvo baims. Baisybs.
Vl nubgo Margaritos kambar. Ant raomojo stalo guljo atvers
ta knyga, kurios pirma nebuvo pastebjusi.
odiai rykiai pabraukti spalvotu pietuku:
Tau a noriau duot patarim., jei tu paklausytum.
Laiv geriausi parink ir dvideimt vyr yrj
Ir kelion tu leiskis negrtanio tvo iekoti.

Gal is moni igirsi k nors, o gal tau Dzeusas*


Teiksis k pats pasakyt; monms tai garb neregta.
[...]
Gal suinosi, ar gyvas dar tvas, ar rengiasi grti.
[...] Juk tau nebetinka
Niekais vienais uzsiimt, nebe toksjau amius tavasis
[...]
Metas tuo tarpu atgal greitj laiv man grti
U
itaip atsakiusi jam, sviesak Atn nujo,
Virto paukte ir greitai nuskrido, kvpusi vyrui
Ryt ir drs ird, ir jis prisimin tv
ymiai aikiau nei pirma.
Uvertusi knyg, ji pamat Odisjos virel, ten vyrikis, priritas
prie laivo stiebo, buvo bauginamas grobuoniko moters veido. Sirena.
Paband skambinti vyrui, bet jo mobilusis buvo ijungtas.
Tikriausiai Margarita jau grta, bus pasiklydusi kur nors besibastydama be tikslo miesto gatvmis, o gal nujo pasidairyti po parduotuvi
vitrinas. Neinia .k daryti. Iekoti? Bet kur? O kaip su Andrejum? Gal
geriau j nuvesti pas motin.
Taip ir padarys, kad jam nereikt patirti dar daugiau traum. Kas
ieis i to vaiko, jei taip toliau?
- Andrejau, - pasak stengdamasi neugesinti jo entuziazmo, - nu
vesiu tave pas senel. Turiu neatidliotin reikal. Eisiu Margaritos,
paskui kartu ateisime tavs pasiimti, gerai?
- Galiu netis lapus ir pietukus?
- Taip.
* A. Dambrausko vertime - Kronidas (vert. past.).

- Mama, kada man nupirksi dut su visomis spalvomis?


- Paskui, kitkart, - atsak Eleonora usigalvojusi.
Pasim rankin, kuri buvo palikusi ant virtuvs stalo, ir jau ties
rank prie rakt ryulio, bet rakt nuo jos mainos nebuvo. Panar
rankinje - nra n ten. Kur juos paliko? Puol iekoti, bet nerado.
Prisimin, kur vyras laikydavo atsarginius, pam juos ir su Andrejum
nudm gara. Bet garaas, kaip ir spinta, buvo tuias.
- Gro ttis! J pam jis! - pasak Andrejus mamai, virtusiai ne
ubaigta statula.
Ji iupo telefon, skubiai nuspaudusi mygtuk su numeriu paskam
bino vyrui. Uimta. Margaritai. Ijungta. Liko tik vienas - motinos.
Mygtuko nenuspaud. Vl parbgo namo. Andrejus, sukaustytas bai
ms, besiverianios i motinos aki ir kno, tyljo.
- Eik pieti, Andrejau.
- A pieiu baisyb.
- Gerai, piek baisyb, - atsak Eleonora negalvodama.
Vaikas dingo.
Eleonora krito ant fotelio, usideng ranka akis ir tyliai dusliai pra
virko, kad negirdt snus. Viena, visk praradusiojo aaromis.
Meniu susirado Marinos numer. Nevilties apimtai moteriai moks
padti tik kita moteris, tik turinti vyr ino, k reikia bti paliktai,
tik ta, kuri savo siose neiojo kdik, ino, k reikia inoti, kad jam
kyla pavojus.
- Teisi a neturjau ir pirma, taigi man nusivilpt, tik kad kienje
neturiu pinig. Visi buvo piniginje.
- Man liko penki eurai.
- Oi, tai galim bti rams...
Jie sujo bar ir usisak dvi stiklines vandens, nuo bgimo troki
no. Gerdami ypsojosi - vanduo buvo tas elementas, kuris t akimirk
'J. U)

labiau nei kas kitas buvo panaus juos. Du vandenilio atomai, vienas
deguonies, kiekvienas kitam teik tai, ko tam reikjo. Pavieniui du ele
mentai nematomi, bet kartu kuria vaisingiausi visatoje meils istorij.
- Vienas euras, - tar barmenas.
- U dvi stiklines vandens? - nepatikliai paklaus Julijus.
- Ai, dabar vanduo nemokamai!.. - atsak tas.
Julijus pam Margarit u rankos, mirkteljo jai ir abu ibgo, se
kami ne vyro, o tarmikai kalbani upuolik.
Neinia kaip atsidr prie mainos. Popiets viesoje vl suibo jra;
jie sustojo pakvpuoti grynu uosto oru ir nusijuok.
- Kada nors plaukei valtimi?
- Niekada.
Salia asteljo purvinas elgeta ir papra pinig sumutiniui. Julijus
nekreip j dmesio. Margarita kio kien rank, itrauk penkis
eurus ir jam padav. Elgeta nusiypsojo ir padkojo maiausiai deimt
kart, paskui nujo linkdamas skms, kaip jrininkai:
- Sacci navegd segondo o vento se ti veu arrivd in porto a sarvamento.
Jie nesuprato, kad jis ragina plaukti pavjui, jei nori uost atplauk
ti gyvas ir sveikas, bet Margarita vis tiek nusiypsojo.
- Iprotjai? Gi ia paskutiniai!
- Bet jis vienas... - atsak Margarita nuginkluojaniomis akimis.
- O mes k darysim?
- Mes dviese... Gal elgsims kaip jis.
- Teisingai mstai! Kaip Aleksas Supertrampas. Pinigus sudegina,
gyvena i to, k jam padovanoja gamta ir mons. aunuol, Margari
ta. Greit mokaisi...
Margarita nusijuok ir jau prisilies prie Julijaus, bet kakas gryb
teljo u nuogos blauzdos. Ji paoko.
Julijus puol juoktis, scena kartojasi.
- Genujos katinai jauia tau silpnyb!
'J.i7

Margarita pasilenk paglostyti kaiuko - jo kailiukas buvo raudo


nas, tankus, akys alios ir ibanios.
- Mes vien turjom - kiek daugiau nei prie metus. Vadinom
Lape...
- Kodl?
- Skaitei Maj princ?
- Ir tu skaitei? A tos knygos nepakeniu...
Margarita surimtjo. Julijus pridr:
- Gal katinai tavs ieko todl, kad esi juos panai. Js tokios
paios akys.
Ji nusiypsojo, burn usideng, galjo net atleisti, kad jam nepa
tiko jos mgstamiausia knyga. Kelions jie vl msi be eur, pilni
baimi ir slaptai. Bet buvo stiprs kaip vanduo.
Kelias prieais vl vyniojosi. Julijus iekojo nuorod Al2, vedant
Sestr Levant, o Margarit kamavo baim.
- Matei?
-K?
- T balt akmen piln kalv...
Margarita pasuko veid ten, kur rod Julijus, ir pamat medi mi
k, susimaiius su akmen miku.
- Kas ten?
- Kapini kalva.
Margarita nutilo.
- Man kapins patinka, tai vienintel vieta, be stog, kur niekas
nesuka smegen...
- Maasis princas nepatinka, o kapins patinka! Ir dar sunki
a... - tar Margarita, nutaisiusi Julijaus bals, tas nusijuok.
- Skaitei kada nors Spun Riverio antologij*?
* Edgaro Li Masterso (Edgar Lee Masters) epitafij rinkinys, igarsjs visame pasau
lyje (vert. past.).

Margarita papurt galv.


- Ne. Kas ia?
- Vieno amerikieio poezijos knyga. Kiekvienas eilratis yra dirb
tinis kapini antkapis, kiekvienas antkapis pasakoja kokio nors veikjo
istorij. Kai kuriuos eilraius De Andr pavert dainomis.
Margarita tyljo, klaussi Julijaus poirio. K mato tos permato
mos, altos akys?
- Nortum pasiirti? - paklaus jo.
- O tu eitum?
- Kapins man kelia baim. Bet jei eitum tu...
- Tik truput... I esms kaip akvariumas, tas po vandeniu, itos po emm...
- Hmm... Tiek to... Vaiuojam! - suuko ji, veikta smalsumo.
Julijus nuvaiavo antkapiais apjuost kalv. Prieais dargi tekjo
sekli srov. Jam atrod, kad regi Spun Riverio kapines. Toje knygoje
rado visk, k tik reikjo inoti apie mirt, taigi ir apie gyvenim. Tiek
syki svarst, kokia bt paties epitafija, k primint, kokia jo gyve
nimo esm. Mintyse spietsi Edgaro Li Masterso poezijoje palaidoti
personaai - tie, kuriuos jis myljo labiausiai, tarsi pastami draugai:
vaikinas, mirs tdien, kai numuilino pamokas, ir kitas, kuris temokjo
sakyti ties. Ir tas silpnos irdies, apie kur dainavo De Andr. Jaut
jam gailest - gi mir buiuodamas Mer, kuri niekam negaljo sakyti,
koks mirtamas jos pirmasis buinys. Jis jautsi artimas Henriui, ne
nusisekusiam tvo ir motinos maialui, ir Marijai, inojusiai laisvs pa
slapt, bet labiausiai vargeliui Dordui Grjui, gyvasties netekusiam
vejui, kuris nuo skausmo ir nuo meils bgo i baims.
Kol klajojo tokiose mintyse, kelias j atved iki automobili aikte
ls prie Genujos monumentini kapini - Staljeno.
N vienas i jaunuoli dar neinojo, kad ia ne tokios kapins kaip
visos kitos, jie negaljo inoti, kad mirusieji iia guli ne po eme,

o viruj, ir kad yra akmeniniai. Netrukus pamat. ios kapins - ne


prasta baisiomis baltos ir juodos spalv nuotraukomis nukaiiot ant
kapi virtin, bet dulkmis padengt statul brys. Kiekviename kape
gyveno po statul, o ilgi portikiniai koridoriai atrod kaip salonai, ku
riuose mirusiojo dvasia, virtusi uola, marmuru, akmeniu, nekuiavosi
su kaimynais ar praeiviais.
Julijus nuo vis i suakmenjusi moni aplibo. Margarita
spraudsi alia, o jis, neinia kokio instinkto vedamas, nar koridoriais
ir keliukais. Kiekviena statula buvo akmenin istorija, tam tikru bdu
perteik mirusj ne kaip sustingus portret, o pagaut pai geriausi
akimirk - kartai apkabint mirties. Julijus buvo bepravirksts, tarsi
bt rads eim. itoje statul, odi, dat, istorij maiatyje buvo
taip aiku, dl ko gyvena, taigi, ir mirta itie vyrai ir moterys.
Berniukas bgo nuo i ems kyani naguot rank, kurios kviet
aisti tamsoje - tarsi pati em, tik prajus penkeriems metams nuo
gimimo, bt pasigailjusi, kad atidav j gyvenimui. Netoliese rankas
susidjs angelas buvo rimtas, beveik gaius. Gal pavydjo emiau pa
laidotam mogui pasaugoto likimo ir pavargo nuo savo nemirtingumo,
kelianio itiek kani. Atrod, tas angelas mano, jog mirtis - mo
nms duodama dovana: gyvena tik tas, kas moka mirti.
Julijus sukiojosi tarp miruoli statul ir atrod kaip Uliksas, ragi
nantis numirlius suinoti savo likim. Tuo tarpu Margarita sustojusi
apirinjo vien akmenin mergin, pritpusi prie savo kapo su prie
koj sitaisiusiu uniuku, itikimu draugu gyvenime ir atspara mirus.
Ta mergina panai j: plaukai ilgi, sukrit vien on, kakada guvios
akys amiams suakmenjusios. Netoli savo likim apraudojo kita mer
gait. Pasilenkusi, susimusi rankomis veid, bet nei rank, nei veido
nebuvo galima skirti - bruous deng kaskada akmenini plauk. Kas
ino, kokias istorijas slp lidesys vienos ir neviltis kitos, bendraams
i ankstesniojo amiaus.

- Kodl tau patinka kapins?


- Man patinka ne tiek kapins, kiek ramyb jose ir mirusij isto
rijos... - atsak Julijus.
- Kokia, pavyzdiui?
- Kad galima kiekvieno j paklausti, k pakeist, jei galt, k pa
liko, dl ko gyveno. Apskritai ar j gyvenimas buvo toks puikus, kad
bt galima sukurti film... Koks filmas tau labiausiai patinka?
- Pusryiai pas Tifan.
- Niekuomet nemaiau.
- O reikt... - nusiypsojo Margarita ir patyljusi paklaus: - Tu
apie mirt galvoji danai?
Julijus tyljo, sustojo prieais jaunos nuogos moters statul: krtin
ydinti, dar kupina gyvybs, nors ir ikalta i akmens, galva atmesta,
atrodo, kad plaukus tebeglamonja vjas. Vyrikis stipria ranka prilai
ko j u galvos, paskutin kart buiuoja stengdamasis atgaivinti. Tas
kapas - vienos kilmingos eimos dukters, uvusios autoavarijoje 1909
metais. Julijus irjo jos plaukus ir sivaizdavo, kaip jie iba jros
viesoje. Galvojo, kokia turjo bti grai ir gyvybinga, kai vaiavo savo
turtingo ir avaus vyrelio automobiliu. Matydamos j vaiuojant, i
pavydo raudonuoti turjo net jos draugs.
- Neinau... i tikrj tokiose vietose kaip i a labiau nei apie mir
t galvoju apie gyvenim ir prieinu prie minties, kad gal jis ir graus.
Noriu j ragauti, juo mgautis, nepraleisti n minuts, gyventi dl to,
dl ko verta. Galbt taip galima sustabdyti mirt.
- Mano moiut sako, kad po mirties bna Dievas.
- Tu tuo tiki?
- Neinau... tik inau, kad moiut su juo kalbasi.
- Ir k jam sako?
- Visk.
- O jis k?
:v//

- Klauso. Ji sako, kad patinka, kai bna iklausyta, ito jai ir u


tenka.
- Pamanyk, koks stropuolis... Beje, ar neturt jau ir taip visko
inoti? Kam dar klausytis?
- Mano moiut sako, kad tai kaip tvas klausytsi snaus, pasako
janio apie paprastus savo darbelius - kaip ikas griov, rado kamt
ar sag, sulau aisl... vaikas pasakoja visk, smulkiai. Tvas bna
alia, klauso ir ta istorija tampa svarbi, ji nebus umirta, kai jis klauso,
tampa grai ir tikresn.
- Kaip tvas Dievas baudia, kaip tikri tvai... Tik apsidairyk... i
tiek skausmo. Tiek tylos... pasak Julijus, rodydamas t akmen ir
lidesio mini.
- Ji visuomet sako, kad mes Dievui priskiriam per daug kali,
kurios, deja, danai bna ms, tik neturim drsos tai pripainti. Ji
mano, kad kai Dievas mums nepadeda, jam padti turime mes.
- Na jau. Kaip?
- Ji kuria graius dalykus kitiems: kepa vaflinius vamzdelius su var
ke, mezga megztinius, alikus, verda pietus... Tau skiria laiko, iklauso,
ypsosi... Sako, kad u tave meldiasi...
- Turi mane su ja supaindinti...
- Tau ji patiks ir patiks jos saldumynai...
Kiparis, panai dangun ikeltas rankas, kvapas maisi su akme
nis apaugusi saus kerpi kvapu, su vazonuose augani gli aro
matu ir vieutli pelsi, kurie susimaiius dulkms su drgme apjo
statulas, dvelkimu.
- A nenoriau jokios statulos, - pasak Margarita.
- O ko nortum?
- Pievels, kurioje bt pasodinta skla. Taip einant metams i tos
sklos iaugt medis, kaip ms rastasis prie magistrals, jo aknys
mist mano eme ir visi matyt gyvenim, o ne mirt.

- Kaip tau ateina galv tokie dalykai?


- Gi pats sakei, kad tokios vietos tave skatina labiau mylti gyve
nim...
Julijus nutilo, jai per tok trump laik atskleid dalykus, kuriuos
kalbantis su normaliais monmis laik nederamais. Dabar Margaritos
dka pamat, kad jie ne tik ne pamiliai, bet netgi gali mstyti ir ka
kas juos gali suprasti.
Prie ieidamas Julijus utruko prie Fabricijaus de Andr kapo. Net
neinojo, kad jis palaidotas ia. Atsisdo prieais. Jei bt inojs, kaip
tai daroma, bt pasimelds. Apsiribojo padka, lyg tas tebebt ga
ljs girdti.
- Pam main, - kartojo Eleonora baims ikreiptu balsu.
- Kaip? - klaus Marina.
-Turjo pabgti su kakuo. sivaizduoji, kas jai gali nutikti... nei
nau, k daryti.
- O mes paduokime pareikim dl mainos vagysts, taip atsiras
kiek galimybi, kad j suras.
- Mano mergyt, mano mergyt...
- Pamatysi, kaip viskas bus gerai.
Marina udjo ant pei rank.
Eleonora papldo aaromis.
- Visk dariau ne taip. Dl visko klydau. Tik ir bgu, kad viskas
bt kartu. Nepadjo. Praradau vyr, dukr... Kas man belieka? - kk
iojo ji apimta nevilties.
- Eleonora, paklausyk, - tar Marina.
Moteris ltai pakl galv.
- Dukrai dabar tavs reikia. Visa kita neegzistuoja.
- A neinau, k daryti...
Jos nutilo.

- Tu ne viena, - pasak Marina ir j apkabino. Tada pridr: Eime skelbti vagysts.


Isitiess lovoje ir irdamas j lubas mokytojas susigrieb, kad gal
voja apie Margarit. Tai, kad ji neatjo mokykl po j pokalbio, kl
nerim. Neinia, kas ov tai mergiktei galvel. Knygos keturiolik
mets irdiai ir protui gali bti pavojingos. Jam reikjo bti atidesniam. Ta mergul visikai susitapatino su Telemachu, jis pajuto, kad
per tiek imtmei nepasikeit niekas: mes vaikai, kurie laukia sugr
tant tvo ir turi rasti drsos vykti jo iekoti, jei pats negrta.
Kakas paskambino duris. Mokytojas pairjo pro akut ir pa
mat grsming ponios Elvyros paveiksl, dar baisesn pro t skylut.
Sulaik kvpavim, kad nebt girdti, apsimes, kad jo nra namie.
- Mokytojau, gi inau, kad esi. Klausyk, tau atjo laikas. Man j
dav Stela, bet tau atiduoti liep, kai jau bus ijusi.
Moteris laiku mosikavo jam po nosimi. Mokytojas demaskuotas
atidar duris.
- Kokia grauol ta mergait! Kokios akys, kokia elegancija! Prisi
menu, kaip a buvau jauna... Atsisukdavo visi! Visi! Ir kur toki radai?
Ir dar tau rao laikus... A js, jaun, tiesiog nesuprantu. Ko gi tu
lauki - laimti loterijoje ar kad arkangelas Gabrielius asmenikai nu
rodyt, kad tau ji tinka?!
Mokytojas nusiypsojo - Elvyros sivaizduoti vylingos ir suvedio
tojos nebuvo pajgus. Pams laik, padkojo poniai, ir ta nujo toliau
vapdama apie gerus laikus.
Mok
atleisk, jei iekau tavs taip negrabiai, is vidaus. Atleiskyjei tokia savo
meile tave kamuoju, bet as noriu itraukti i tavs tavo geriausi tu\ Va
kar sklaidydama knyg radau odius, kurie privert pagalvoti apie tave:
yyA skaiiau daugy bet i literatros k nors gauni tik taday kai skaitom

dalyk sugebi dti k nors savo. Noriu pasakyti, kad is tikrj knyg
skaitai tik tada, kai ji tave skaitoy kai prie odi eini su sielay kuri yra
pasiruousi eisti ir bti eidiama skaitymo skausmo, kuri yra pasiruousi
tikinti ir pati bti tikinta, o paskui, praturtjusi atrastu lobiu, bna
pasiruousi skirti j tamy kad sukurt kak tau ir tavo irdiai. Viendien supratau, kadpats savo skaitinius nieko nededu. Skaitydavau kaip
tasy kuris svetimame miestey kad praleist laik, pasislepia bet kokiame
muziejuje ir imoktai abejingai apirinja eksponatus. Skaitydavau i
pareigos: ieina nauja knyga, visi apie j kalba, tai reikia perskaityti; to
klasiko dar neskaiiau, taigi nesu pakankamai kultringas ir jauiu pa
reig sprag ukiti, reikia skaityti.
O tu niekuomet nesutikai eisti ir bti eidiamas skaitydamas. Kny
g tau niekad nepritrks, trksta kako kitoy ko, beje, yra ir knygose. Tu
neturi drsosprieiti iki irdies irpairti, kas viduj. Knygos arba nukelia
ten, arba yra nereikalinga yda, kuri, uuot atildiusi tavo irdies led, j
dar labiau sukietina.
Prie kelet mnesi, kai dl to, kas vyko su mano tvais, a atitolau,
tu buvai alia, nespati klaidiojau neinia kur. Drsiai, atkakliai traukei
mane atgal mes abu, ms ird. Turjai vyrikosjgos tokios, kuri
tavyje matau, kai kyla gyvybs ar mirties klausimas. Tavo drsa litika,
kai auna galv kurti...
Bet kai papraau, kad kurtum kasdien, tampi trapus, pasimeti griuv
siuose to, k sukrei pats, tuoj pat tai griauni i baims, kad udusins. Esi
savo nenuoseklumo, prietaringumo, trapumo veidrodis.
Savo mokiniams, draugams esi didis, tavo odi arvas spindi gyveni
mo saulje kaip nesanio riterio. Bet a tave matau per t arv, pair
jau, kas yra po juo, ir tu man esi vaikinas su tkstaniu skyli...
Kai nurodau tavj nenuoseklum ar pastatau prie j, bgi, laikai
mane bjauria, bet a kaip tik tave myliu labiau nei visi, nes matau tave
vis ir myliu vis. Noriu i tavs itraukti tavo geriausi tu.

Zinai, kokios spalvos yra flamingai? Sakysi, raudonos. Ne. Jie balti.
Paraudonuoja sules nesvetingo eero dumbli, oj pasirenka btent tam,
kad niekas netrukdyt. Migruoja ten ir minta tuo, kuo niekas daugiau
nemist. Tie supuv dumbliai turi geleies, nuo kurios parausta ups. Ir
inai kodl?Dl meils. Tap raudoni, flamingai vilioja ir poruojasi. Gy
vybepaveria net didiausius puvsius, dargi kaip tik juos. Tai tokia tikra
meil. Ne slepia, o keiia.
Kai gatvjepamatai, kad kas nors ukliva, jei esi toli, pradedijuoktis.
Bet kai prieini ir pamatai, kad to mogaus veidas perkreiptas skausmo,
kadjis nepajgus atsikelti, juoktis liaujiesi - norisi verkti. Reginys taspats,
tu tas pats, tas vyras ar moteris - tas pats. Bet atstumas keiia.
Tu nenori, kad kiti pamatyt tavo trapum. Bijai, kad pasijuoks. Ta
iau neapsiiri, kad as tave iriu is arti. Tavepasirinkau. Myliu. No
riu su tavim gyventi. Kakas pasak, kad myliuyra puiku, kad esi toks,
koks esi, ojei nebtum, sukuriau btent tok pat, skaitant ir trkumus
sinonimas. Meil su jausmais susijusi iki tam tikro tako, ji susideda i
valios, pasirinkimo, todl turi bti ir iauri, sunki, kad bt tikra. Tau,
ko gero, prasprsta tai, kad a tavo pusje, kovoju kartu. Esu tavo baimi,
abejoni siela. Jos man rpi. Veskis mane savo kovas, leisk girdti, ma
tyti a su tavim, a tursiu drsos pasakyti tai, k tau reikalinga igirsti.
Esu ne prie, o tavo stipryb. Noriau, kad suprastum. Sprsk pats, ar
nori, kad tavo trapum pamatyiau i arti, ar geriau slapstytis ir toliau
net nuo mans, laikytis atokiai viliantis, kad taip j priimsiu ne tik a,
bet ir tu. A esu tam, kadj priimiau, nes myliu. Ne todl, kad nuo to
pasidaryiau laiminga, tik man patinka gyvenimas - su savo eliais.
Laim yra graus bjaurumas, jei ne gyvenimo nuoroda.
Kad ir kas, tavo
Stela
P. s. Ms istorija tik prasideda, mokytojau. Nenori inoti, kaip baig~
sis?
'J s O

Jis nejudjo. Paskui ugesino visas viesas. Jei bt galjs, bt u


gesins vis miest. Kitojo balkonlyje ant ems, i kur buvo matyti
bent skiltel dangaus. Perskait darkart, kaip skaitantis i tikrj - kad
eist ir pats bt sueistas. Tai turbt pirmi skaitomi teisingi odiai,
nes yra pirmi odiai jam skaityti.
Liko sdti kaip koks senasis vaigdi stebtojas, kuriam lengviau
atverti ird nakiai, o ne dienai, lkuriuodamas prabylant likimo.
Ilindus i emum, Julijus suprato, kad magistrale negals vaiuoti: jie
neturi pinig kelio mokesiui. Reikia grti atgal ir rinktis valstybin
keli, tas palei jr nuvest Sestr; Aurelija yra ne tik kelias pajriu,
bet ir romn pdsakas, o romnai gro ir naud mai kaip n viena
i senj taut.
Fortepijono melodija i Julijaus grojaraio vaizdams ir jausmams
diktavo ritm. Bnant prie jros, odi nesinori - norisi j gebani
imituoti gars. Jra ilsjosi po pilku, perliniu keliu, saul greit grims
ten, antai iebiasi graiausios jos spalvos. Kelias persiklus per kalv
slydo po ratais it stebinanti gyvat, o fortepijonas ragino sukti jros
link ir nirti. Margarita su Julijumi artjo prie savo tikslo ir juoksi.
Juoksi i kiekvieno pasakyto odio, kiekvienos akin kritusios deta
ls, i kiekvieno veido, stiklan atsitrenkusio vabzdio. Juoksi, kad
jie neturi pinig, dokument, kad yra kartu, juoksi i Margaritos
simest kuprin daikt, visi jie nereikalingi, i juodo Julijaus plau
k kupetos, i Margaritos nag lako, i Julijaus eimynini nam
nami, i mokyklos ir mokytoj. Juoksi. Taip atsitinka po to, kai
tau nugar kvpavo mirtis - imi juoktis, kaip juokiamasi isisukus
nuo pavojaus. Iki aar.
Jra vilgiojo ir atrod, lyg itame diaugsme dalyvaut milijonais
tuo pat metu mirksini aki vok.
- Nortum pasimaudyti? - paklaus Julijus.

- Betgi vlu... reikia vaiuoti...


- Bail!
- Bail a?
- Ar kada nors maudeisi vakare?
- Niekad.
- Bijai?
- Ne, alta.
- imtai prieasi, - pasak Julijus ir nutais grimas. - Gi net
nusipirkom kostiuml u penkiolika eul... Turim paskubti, kol ne
nusileido saul.
Jie jau buvo beveik orio auktumoje - ia nam buvo reiau, pa
krant - atiauresn.
- irk, koks pliaiukas, - tar Margarita, rodydama trump
ruoel, kur tarp uol buvo lik vietos menkuiam smlio plotui.
- Jis - ms! - nusprend Julijus.
Pradjo iekoti vietos, kur nutpti. Rado ia pat, vienoje aiktel
je, kur stovjo vienas i t furgonli, pardavinjani sumutinius,
italik duonel ir grimus - A fiigassa de Maria*, aplink buvo keletas
ialkusi klient.
Margarita bijojo, kad j neatpaint kas nors i ltjani main
stebjusi vilgsni.
Julijus ijung varikl.
- Kaip persirengsime? - paklaus Margarita, kai iilgai pakrants
pradjo iebtis vakaro viesos.
- Kaip visuomet - su rankluosiais.
- Turi?
- Ne. O tu?
-Ne.
* Marijos duonel (ligr.).

- Tai kaip bus?


- Bus taip, kad matysim.
- Man gda.
-Ko?
- Nusirengti tau prie akis.
- Bet a neiriu.
- Koks skirtumas... Ir dar leidiasi saul... mes sualsim...
- Ir dar... esi bail!
- A?
- Rib bna tik tam, kam trksta vaizduots* - tar Julijus mo
kytojo balsu, cituodamas kakokio filmo, kurio neprisimin, odius.
- Kas taip pasak? - paklaus Margarita.
- A, - kuo rimiausiai atsak jis ir uriet nos.
- Eime, - paragino Margarita juokdamasi.
Ilip i mainos, jie pasuko akmeniniais laiptais, suskaidytais dau
gyb laiptuk. Julijus jo pirmas, atsisukdavo pasaugoti neutikrintesnio leidimosi. Juodu prijo papldim i mayi pilk, balt ir rud
akmenuk. krvas susimet dumbliai skleid ir aitr, ir salsv kvap,
kuris sklaidsi nurimusiame vakaro ore. Buvo gerai. Viename papldi
mio kampe vygavo vaikzai. Julijus su Margarita nujo kitur. Paskui
Julijus pam j u rankos.
- irk, - tar jai, smakru rodydamas ilg horizont, kur te
pliojo saul.
Ji susitelk t regin, Julijus mat, kaip veidas atlgsta ir apvie
iamas vandenyje atsispindinio saullydio. Rank, kurioje spaud
Margaritos platak, pakl, priglaud prie skruosto ir palaik - gaivu,
trapu. Margarita susigdusi nusiypsojo.
* Garsaus prancz lyno akrobato, aktoriaus ir reisieriaus Filipo Peti (Philippe Petit),
pasakyti odiai (vert. past.).

- Nebijok, - paramino jis.


Margarita papurt galv.
- Nori maudytis?
Margarita palinksjo.
- Persirengti gali tai u to akmens, - parod Julijus.
Ten i tikrj buvo nedidukas lomis, stksojo riedulys - pakanka
mai didelis, kad pridengt susigus mogel.
- A pasaugosiu... - pridr Julijus prisimerkdamas.
Margarita iaip ne taip atsipl nuo jo veido ir nujo tikrinti, ar ta
vieta pakankamai saugi.
- O tu nusisuk! - paliep irdama, ar i auktai niekas nema
tys: siena i tikrj pliae veik kabojo ir buvo apaugusi krmokniais
bei sauskrmiais. Julijus nusisuks atsisdo ant akmens apvelgti visos
jam prie akis besidriekianios jros. Vienas ugnies lieuvis nuo sauls
plyksiojo net iki jo, tai isiplsdamas, tai susitraukdamas, irint koks
buvo vjo ir bang kaprizas. Vir vandens skland keletas paskutinio
grobio tykani uvdr, keliu vaiuojani main esys tolumoje
slopo, j go velnesnis, bet artimas bang tekenimas. Katinas neju
ddamas tykojo prie mos linijos sustojusios uvdros, svarst, ar jo
padtis grobuonies, ar grobio.
Julijus irjo. Jautsi laimingas nedalyvaudamas toje dvikovoje ai Margaritai. J apsaugos nuo bet kokio baubo, ilindusio i van
dens, nuo bet kokios tamsos galimos ispjauti baisybs, sutriukins bet
kok prie - real ar sivaizduojam. Panoro jai papasakoti apie savo
motin, bet net neinojo, kaip atrodo jos veidas, ir tai jam pasiro
d kvaila mintis. Margarita gro su koralo spalvos bikiniu. Jos grois
buvo kaip tai, kas trapu.
- Dabar eik tu, - pasak gdydamasi, nes Julijus galjo matyti jos
kn tok, koks buvo. Drov ir grakt. Oda k tik nudegusi ir lygi
kaip mergyts, slepianios paad tapti grauole moterimi.
i', ~>o

-Tu grai, - sunibdjo Julijus ir pasuko prie uolos, kad Margarita


nespt pamatyti, jog net jis, visuomet toks pasitikintis su merginomis,
iraudo. Ir pats stebjosi, i kur tas visas drovumas. Neinojo kodl, bet
kart n kiek neskubjo, tarsi ia bt visas laikas - visas apsiirti,
painti vienam kit, simylti. Netgi norjo, kad viskas vykt ltai, be
pastang, nepaprastai ramiai ir velniai. Ir jo rankos norjo duoti, ne
tik imti.
Margarita atsisuko pairti, kaip jis atrodo, sivaizduodama, kad
netrukus tas vaikis apaioj bus nuogas, ir isigando. Nuoga pasijuto ir
ji. Ji, vasaromis visuomet vaikiodavusi su maudymosi kostiumliu, motinai tekdavo tkstanius kart kartoti, kad persirengt. Dabar
jautsi nuoga, drebjo: ji ia su kostiumliu, su beveik nepastamu
vaikinu, toli nuo tvo ir mamos. Toli nuo vis.
Taiau baim, kuri jaut, buvo gera: tai buvo baim inaniojo,
kad neinomj kupina ne tik tavo pasitinkama ateitis, bet ir ta, kuri
gimsta irdyje. Be to, yra Julijus, o dviese baim visuomet nugalima,
kaip jai paaikino Andrejus. Ji sutelk dmes saul, kuri laiydama
horizont didjo, jei bt norjusi, bt j sumusi dviem rankomis.
Paskui pamat, kaip kairje kakas lekia, Julijus tik liuokteljo ir prany
ko vandenyje, tas pairo purslais, o ie prie virsdami puta dar akimirk
ulaik sauls fragment. Daikt esm perprasti ities sunku arba jie
begyven vien i t tarpsni, kada irdis geidia, kad laikas sustot ir
tai, kas vyksta, bt amina.
- Nagi, eik! Puikumlis!
Margarita prijo prie vandens, merk pd, kit ir pamat, kaip
bang mos puta dailiai prilimpa prie odos. Vanduo iltas, kaip bna
tik rudens pradioje, kai jis ilaisvina susikaupus kart nelyginant
mokykl sugrs mokinys vasaros prisiminimus.
Kai jau buvo i lto belipanti vanden, pribgs Julijus pradjo
takytis. Margarita djosi nuo itos nepajgios sueisti atakos besigi

nanti. Paskui nr po vandeniu ir iniro saulje. Julijus irjo peius


apkritusius plaukus, veid pduojanius laelius, nuo kuri tas dar
labiau spindjo. Jie pradjo juoktis, kauti. Margarita m itiesto
mis rankomis vartytis, lyg nordama ant pei pasaul usivynioti kaip
rankluost. Julijus pasiyr link sauls.
Margarita zigzagu sek i paskos. Jie plauk vaisk saullyd.
Julijus sustojo. Jo galva kyojo kaip vienia uola. Margarita plauk
i paskos ir nespjusi sustoti atsitrenk. Isigandusi plaukti liovsi, bet,
matydama nuo niukso perkreipt veid, pradjo juoktis, jis - irgi. Van
duo buvo auktai, o kai juokiamasi, neivengiamai grimztama, neinia,
kodl plduriuoti ir juoktis nesuderinama...
Neapsiirj jie pam vienas kit u rank, knai susimai, te
buvo skiriami vandens, kuris abu laik. Juoksi ir drebjo. Kaip tie
austral aborigenai, kurie juokiasi ir kartu dreba, manydami, kad mato
Diev. Paskui juoktis liovsi, tik drebjo - saul tuo metu buvo pusiau
kelje tarp dangaus ir poemi, horizontas padmavo auksu.
Jie irjo temataruodami kojomis, laikydamiesi gelbjimosi rato,
sudaryto i rank. Nekalbjo, leido kalbti akims ir rankoms. Vande
nyje nugrimzdo paskutiniai viesos blyksniai, liko tik ugnies ratilai,
kurie labiau pasibavus bangoms sklaidsi.
Kai saul visai pranyko, jie maiau bijojo, kad veidai taip arti. Mar
garita usimerk. Ir tamsa ramia tyla paslp t saldiai aitr buin.
Kvpavimas susipyn, ir abu pajuto, kaip po vien j dal inyra vie
s - tai pati giliausia ir slapiausia dalis, kambarys, kur niekas negali
patekti, jei nesileidi, septintasis.
Jie buiavosi ir kai danguje mirguliavo vaigds, abu kvpavo
vienas kito kvpavimu, tarsi iki iol bt naudojsi vienais plauiais.
O kai pavargdavo, vienas kitam suukdavo: Man tavs trksta!,
kai lpos ir vl susieidavo - Kaip man tavs trko! Kaip gali trkti
to, ko neturjome? Ko trksta i tikrj - kito ar savs paties? O gal

reikia, kad kakas mums padovanot t savs dal, kurios mums


trksta?
ito niekas neino.
- Kur tu... kur esi...
Taip kartojo Eleonora atsisukusi lang, klausinjo vaigdi, ku
rios tikrai turt susekti Margarit ir galbt jos vyr. N vienas neat
sakinjo.
Prie ono prigludo Marina.
- Va, ramunl.
- Ai, - padkojo Eleonora, irdama tas ramias akis.
Keletas praeivi dar buvo neisinekj, kaip bna vasaromis - gir
dti balsai ir gaudomos frazs tais tarpais, kai nevaiuodavo mainos.
Panekesi fragmentai, nuo kuri naktis darsi ne tokia bead, viena
tv - ne tokia lidna.
- Kaip tu susitvarkai su penkiais vaikais?
- O kaip susitvarkyiau be j... - nusiypsojo Marina.
-Tiek rpesi, baims, skausmo...
- Neinau, Eleonora. Ateina laikas, kai supranti, kad dalyvauji
kain kame didingesniame. Gyvyb suteiki ne tu, nors j ir neioji.
Pamau supratau, kad j neioti reikia, kad ji tau patikta. Tai man
teikia didiul ramyb. Be to, nesivaizduoji, koks utaisas yra penki
vaik meil...
- O jei ieit vyras?
- Buvo laikas, kai pati norjau ieiti...
-Tu?
- Taip. Buvau pavargusi. Jauiausi viena.
- O paskui?
- Jauiausi viena, bet galiausiai tokia nebebuvau. Pasipasakojau
jam, o jis nupirko du lktuvo bilietus ir po keli dien iskridom

Niujork. Prabuvom savait. As ten nebuvau buvusi, jis mane vediojosi po vietas, kur lanksi vasar po brandos egzamin.
- O kaip vaikai?
- Vaikai buvo ibarstyti draugams ir giminms...
- Atrodo kaip filmas...
- Filmuose tam tikri dalykai atsitinka todl, kad j bna gyvenime.
- Ir kaip jautts vl bdami vieni?
- I pradi keistai, bet pamau pasidaro taip, tarsi atrandi ka
k pastama, vis dlto nauja. Jis su manim elgsi kaip su mergyte ir
kaip su karaliene. O a irjau skeptikai, maniau, kad vos tik grim
namo, vl bus tas pats. Jis vien dien nusive mane Konio sal ir
apvalgos rate umov ied klausdamas: Ar tu, Marina, ms penki
nuostabi vaik (nuopelnas labiau tavo nei mano) motina, nori tekti
u ito mogelio ir bti diaugsme ir skausme, dalytis blogu ar geru
likimu, kol iskirs mirtis? Ir a pamsiau apie visa, k buvome nugy
ven: apie meilinimsi, kaip jis paskui mane sekiodavo, kad tik surast
minut ramiai persimesti pora odi, apie nevarius vystyklus, bemie
ges naktis, kvatojimsi ir aaras, apie pirmus pasiekimus, kaip pirmasis
namas, ir pralaimjimus, kaip tie laikai, kai jis turdavo naktimis daug
budti, kad tik sukraptyt dar koki lir, apie po paklodmis daus
pamerktus epetukus, vestuvins nuotraukos vieum pasirodius pir
moms rauklms... Pergalvojau visa tai ir supratau, kad nekeisiau nie
ko, n kablelio tame gyvenime, net jei nuo skausmo supliuoiau. Kas
gi kitaip biau? Praiau, kamuojama egzistencins anoreksijos. Tad
jam pasakiau: Taip... kol mus iskirs mirtis, net ir po to. Jis pradjo
juoktis, paskui - verkti. A - verkti, paskui juoktis. O tada pridr:
Be tavs tiek maai apie save inoiau... Ai.
- O tu k pasakei?
- Pasakiau, kad tai teisyb. Tie vyrai - i ties siaubas. Jei nebt
ms, net nesipraust...

Eleonora nusiypsojo. Paskui surimtjusi kalbjo:


- Kiek laiko visk pralaikome savyje, uuot paleid pasaul su jo
visais nuopuoliais ir kalbj rimtai. Uuot kartu iekoj tiesos. Vien
knygos itrauk noriau imokti atmintinai: Kaip noriau, kad mes
btume du mons, leidiantys tiesos injekcijas, kad bt pasakyta
tiesa, pagaliau ji - tiesa. Biau laiminga, jei galiau apie save tar
ti: Su ja mane suvarvjo tiesa. Taip, a noriu ito. Noriu, kad tu
man btum peilis, a irgi juo bsiu - paadu. Peilis igalstas, bet
gailestingas.* O tai mes tampame igalstais iauriais peiliais. Negai
lestingais. Kiek laiko praeina besiginijant, kuris teisus, kurio paskuti
nis odis. Ginijams. Uuot...
- Uuot dar k?
- Uuot kalbjsi. Kaip tu su savo vyru. Kalbats. Aikinats, atsiprainjat, vl susieinat ir tu supranti, kad jei tavo gyvenimas turi ver
ts, tai todl, kad tiek met myljai vyr. O a su savuoju nesikalbjau
imtmeius. Abu buvome teiss. Kai visi teiss, nesikalbama ginija
masi, vaidijamasi, bet ne kalbama.
- A danai pasvarstau, kodl prisidarome tiek sunkum.
- Neinau... Vis dlto man atrodo, kad suprantu, ko noriu, tiesa
ten, aiki aikiausia, betgi... kasdienyb, vaidmenys, neigydytos aiz
dos... lyg ir usimiriau.
Jos nutilusios lauk atsakym ir tikrumo lietaus, nusileidianio i
migloto dangaus - lub namo, kuris per didelis, kad visuomet bt
sutvarkytas. Ir dar moters.
Jie i vandens ilipo isimaud jroje, kuri, deja, raalu jau da tamsa.
Nespjo pajusti, kaip akmenliai daigsto pdas, kai elis ivyniojo dvi
figras.
* Deividas Grosmanas (Davide Grossman).

Bk mano peilis.

Berniokai. Plaukai suformuoti ele, akys naktyje boluojanios dvi


jros ivemtos atmatos.
- Tik pairk, kokie romantikai! - suvogravo girtu balsu viena.
- Ar tokiu metu neturtumt bti lovoje? - paklaus kita dantys
pagelt, akis primerkta nuo pagiri ar narkotik perdozavimo.
Margarita sustingo. Julijus nieko netars j ustojo, padt stengsi
vertinti sau prastu altumu. Tdviej rankos neadjo nieko gera. J
akyse Julijus skait akl alk.
- Pinig turit?
- Pairsim... - siterp antras, panar po Margaritos drabuius
ir kuprin.
- Mergiotms po ias vietas vaikioti negerai, itos vietos ne ma
tos, - pridr antras artindamasis prie Julijaus su Margarita ir rank
sksdamas jos link - ta trauksi atatupsta, irdis drioksjo ausyse.
Anas pusiau primerkta akimi i Julijaus kelni kiens itrauk ma
inos raktelius.
- O ia kas? - ikls paklaus.
Kitas dar kiek pajjo, Julij kone rm kakt, tas pajuto puvsi
smarv.
- Kas yra itie, a, ikniau?
Julijus tylom tyr neutikrintus abiej judesius.
- Eikit alin. Mes nieko neturim! - spygteljo Margarita.
- Tu tylk, tavim pasirpinsiu vliau.
Tada Julijus jam vo tiesiai nos ir j perskl. Buvo girdti dusls kremzls ir kaulo dergteljimas. Tas apstebs susim rankomis
veid, susvyravo.
- Bk! - suuko Julijus Margaritai, kuri, suparalyiuota i baims,
nejudjo.
Kitas metsi prie Julijaus, trenk kumiu kad ir ne pat veido
vidur, bet ibalansavo ir nusitemp Margarit. Skruostikaulio limo

Julijus nejuto pranaesnis buvo adrenalinas. Jis atoko kaip spyruokl


ir paband trenkti jam, tiesioginio smgio tarpukoj veng.
- Spruk! - darkart suriko Margaritai.
Ta pradjo rkdama bgti gatvs vies link.
- Padkit! Padkit!
Tik niekas negaljo girdti.
Berniokas sukulta nosim j prisivijo, smog ir ji susiriet dvilinka.
Band riktelti, bet pasigirdo tik dusulys.
Margarita pamat siaubo nasrus, ne baims, bet siaubo, tarsi j uos
tint nirts uva. Vaikiias sugrieb u plauk ir parvert ant ems.
Prieintis ji band, tik kad nuo galvos skausmo virto skudurine lle.
Pajuto, kaip launimis nubga nevaldoma iurkl, ir pradjo kkioti.
Bernioko veidas buvo ikruvintas, bet jis nusibrauk j laisva ranka ir
stengsi Margarit priploti prie ems, kita ranka grabaliojo tarpkoj.
Kurgi Julijus?
Margarita spardsi, net pati nesuvokdama kaip, kauk, band u
puoljui suduoti veid, kur jau buvo sualojs Julijus. Nebeskyr
nieko, naktis nesiskyr nuo vries. Dangus kabojo kaip kabojs, buvo
labai toli.
- Tti! - suriko ji aarota gerkle ir abejing tyl suard.
- Ar senelis buvo su sais?
Andrejus jau buvo palinds po antklode, moiut jam glost smil
kinius.
- Taip.
- Su barzda?
-Be.
- O plauk turjo?
- I pradi turjo, paskui - ne.
- Kodl?

- Nes senstant plinkama.


- Bet tu - su plaukais! - pasak Andrejus priliesdamas suverpt
Terezos plauk sidabr.
- Plinka tik vyrai.
- Kodl?
- Todl, kad jie vl virsta picciriddi.
- Kodl virsta picciriddi?
- Nes ir picciriddi gim bna beplaukiai, plauk teturi vos vos.
- As irgi? - sukluso Andrejus, apsiiupindamas galv, tarsi plaukai
staiga bt nuslink.
- Ir tu j turjai vos vos, taip.
- O kodl vyrai vl suvaikja?
- Nes tik vl virt picciriddu gali engti dang.
- O kas danguj daroma?
- Dainuojama, okama, pieiama, aidiama.
- Tai a jau danguje.
- Diaugsme mano!
- O tu nevirsi picciridda?
- Virsiu.
- Ir eisi dang su plaukais?
- Taip.
- Kodl?
-Todl, kad moterims bna kitaip. Plaukai nenuslenka... Papilkja,
paskui pabla...
- Kodl?
- Nes moterys visuomet turi bti biedde, biedde comu pupidde*.
- O tai kodl tavo plaukai iek tiek pilki, iek tiek balti, trupuiuk
ydri?
* Graios, graios kaip llyts (sieli.)*

-T savo kodl niekuomet nepabaigsi... a? - pasak ji glostydama


jam skruost. - Nes tai graiausios kriaukls spalvos.
- Tu, moiute, grai su plaukais.
- Diaugsme mano!
- O kodl iandien negro Mit?
- Neinau. Manau, kad ivaiavo pas tt.
- Pas tt?
- Manau, kad taip.
- Tai namo gr abu!
- Taip.
- O kodl ttis ijo?
- Neinau, Andrejau.
- Tu, moiute, visuomet inai visk. Kodl ito neinai?
- Unriu sacciu*. Bet tikra tiesa yra tai, kad bus viskas gerai. Viskas
yra bortu e benerittu**. O dabar vlu, tau reikia miegoti.
- Nieko man nepapasakojai apie senel Pietr. Jis irgi kalbdavo
keistokai, kaip tu?
Tereza nusiypsojo.
- 'Nzzz... - tar antakius ir akis keldama dangopi, taip pasak
ne. - Bet senelis Pietras tokiu metu visuomet melsdavosi.
- Ot ?
- A kartu. Nori, kad kartu sukalbtume maldel Jzui?
- Taip.
- Na, tai kalbk.
- Jzau, moiut sako, kad esi, ir a tuo tikiu, nes su tavim vis pa
sineku, kai neneku su niekuo. Padaryk, kad Margarita ir ttis grt
namo. Pasikalbk su jais ir primink, kad j laukiu. Taip jie gr, bsim
* Neinau (sicil.).
** Gerai ir palaimingai (sicil.).
'jr / j

kartu visuomet, vl kartu eisim kin, valgysim sprag-sius, juoksims


ir aisime futbol, lipsim med ir nam medyje, paskui statysim
smlio pilis, jas griausim, gersim kokakol, leisim burbuliukus ir epssim, vyniosim dovanas, laidysim popierinius lktuvlius i balkono
ir darysim visus kitus mgstamus dalykus, kaip antai psim burbulus.
Ir jei prisiminsi, atnek vis spalv piln dut...
- Teesie.
- K tai reikia?
- Kad visa, k pasakei, yra grau, ir turt vykti.
- Teesie, - pakartojo Andrejus.
- O dabar miegok, diaugsme mano, - paragino moiut pridda
ma rank prie aki ir jas velniai umerkdama, ir jis atsidav nakties
tamsai bei ramybei.
Moiut pradjo usimerkusi dainuoti, tuotarp raukltos ir trapios
rankos slydo Andrejui veidu, taip keldamos sauls nudegint lauk,
nugludint akmen, palieto ant grind vandens sirokui veikti, ret
eli po senuk valstiei ilkmediu, ne iki galo ikeptos duonos,
ydro giedro dangaus, gelton ied, svirpli, cikad ir nesibaigianio
skurdo po vaigdtu dangum prie lauo reginius.
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir sparneliais lengvais tave mariomis nes...
Tu mik, nebijok, as tave palinguosiu
ir pernakt, naktul budsiu vl as...
irk, kaip ten vynios ir ilkmediai miega
Kaip sidabro akim praregjo naktis...
Atjos karalinas per saldj mieg,
jam laukai ir takai geltonais iedais nusnigti.

'JbO

O ryte i miego saldaus atsiklus


Vlpasak grai a imsiu tau sekt.
Tu mik, mano mielas, tu mik, mano gla,
Prie tavs as budsiu, budsiu pernakt...
Andrejus, uliliuotas melodijos, ramiai umigo. Kur prauvo lop
ins? Kas jas bepamena? Nurimo net miestas lauke, lyg bt jauts
pastatais, asfaltu ir viesomis nuklotos ems ilges. Vaikas migo, o se
nel verk dl jo skausmo, verk dl dukters, anks kanios ir, jei bt
galjusi, net bt davusi u sangu, kad tik viskas deramai susiklostyt.
Verk i savo neisakomo skausmo. Pietras savo geromis, nejudanio
mis akimis j irjo ypsodamasis, primin: Viskas bus gerai, bus.
Atjauta ir laukimas kuria mog. Laukimas ir atjauta - niekas daugiau.
Kai ji prabudo, tysojo papldimyje, buvo alta. Ji irjo dang, juto,
kaip dega skruostai, liepsnoja galva. Julijus laik u rankos. Jo andas
buvo itins, kruvinas.
alia buvo nepastam moni.
- Kaip tu? - paklaus Julijus.
Margarita paband atsikelti ir lengviau atsikvp pamaiusi, kad
nors veidas su galva ir dega, ji laikosi gerai.
- Kas atsitiko?
- Jie igirdo, kaip auki, - paaikino Julijus rodydamas mones,
stovinius prie pat.
Margarita pamat bent tris asmenis. Tai tie i sumutini furgonlio. Vienas su riebalais ir majonezu iterliota balta prijuoste duoda
vandens.
- Kaip jautiesi? - paklaus velniai, toks velnumas sudar kontrast
su gigantiku knu.
- Gerai, - tar Margarita ir prapliupo raudoti.
'JO/

- Bet k gi ia toki valand veikiate? - paklaus moteris, galbt


pamokanioji Marija.
- Maudms, - atsak Julijus siekdamas apglbti Margarit.
- Tie du jau buvo girti prie pirkdami al, prie ateidami papl
dim, - pasak kitas su pora imponuojani s.
- Jie nuspirti, Margarita. Pavojaus nebra, - pridr Julijus.
- Na, tai eime. Apsirenkit, duosim jums ko nors uvalgyti, - tar
moteris glostydama dar vis drgnus Margaritos plaukus, ta stengsi
nusitrinti nuo odos upuoliko krauj.
Jie persireng, drabuius usitrauk tiesiai ant dar lapi maudy
mosi kostiumli. Paskui moteris furgonlyje privert persirengti kaip
reikiant, pati tuotarp ruo itaiging vakarien.
Verandos neono viesoje jie atrod kaip absurdiko karo veteranai.
Apaioje tyliai kvpavo jra, o naktis skleid tipikus naktinius sak ir
dumbli kvapus.
Margaritos veidas buvo sutins, moteris skruostus jai ald ledins
kokakolos skardine. O suoius, prisistats Marijos vyru, gyr Julij u
drs, gyd sueist and.
- Tavo nosis virto tyre!
- Bet ar tvai jums leidia tokiu metu vaiktinti vieniems? - pa
smalsavo moteris.
Margarita tyljo, bijojo tiems monms pasirodyti tartina. Kartu
norjo visk ipasakoti. Moters rankos jai primin senels velnum,
ji norjo bti namie ir mgautis ramiu vakaru, klausytis muzikos ir
irti film, o ne rizikuoti bti iprievartauta apleistame papldimyje.
Tarsi bt nusipelniusi.
- Kur js tvai? - klaus moteris.
- Kakur turt bti, jei jau mane pagimd, - sausai atsak Julijus.
Moteris to sakinio nesuprato, jis jai pasirod kaip paauglikas pa
gyrnikumas.
J O J

Mainos lk link valstybinio kelio.


- O tavo? - ji paklaus Margaritos.
- Tvas Sestryje. Vaiuojam pas j. Beje, bt gerai jau vaiuoti,
kitaip jaudinsis, - atsak Margarita, stengdamasi gauti Julijaus uti
krintumo.
- Galim kuo nors padti? - paklaus vyras.
- Jau ir taip itiek padjot, - nusiypsojo Margarita, kuri lidnoje
neoninje viesoje - visur aplink gardus valgio kvapsnis, apaioj vilni
janti tylos jra ir paprast ta diena gyvenani moni ypsenos - nu
stebo pamaiusi, kad jauiasi kaip namie.
Vis nuo Sestrio skiriant kelio gabal jie tyljo. Paskutini valand
saldyb ir kartum neatskiriamai sumio, buvo sunku diaugtis viena,
kad nesipainiotum kit. Tylumoj Aurelija pakrante vingiavo kaip
smilius, vediojamas po mylimosios veid.
Julijus udjo rank ant savo mintyse skendinios Margaritos ran
kos, suspaud. J kalts jausmas nustojo kankinti, buvo justi po kn
bepasklindanti drsa - ji beveik privaiavusi tv, su ja Julijus, stiprus
ir utikrintas. Viskas klostosi gerai. Kad tuo metu jo ranka labiau pra
pagalbos, nei j dav, ji nepastebjo.
Po valandiuks pasiek Sestr. Skubti Julijus nenorjo: skaudjo
and, kelias pajriu jokios skubos nereikalavo, skatino apgalvoti savas
neskmes. Apvogtas kaip ioplys, upultas kaip pradinukas ir rizikavo
Margaritos iprievartavimu - juk maudyni pats reikalavo. Perniek lai
kyti taisykli nebeijo, kai esi dviese, to daryti nebegalima.
Krantin buvo nuviesta bar, kurie, atrodo, nebuvo link susitai
kyti su faktu, kad vasaros sezonas liko u nugaros, taip elgsi ir lan
kytojai, sddami mgavosi vakarine gaiva ir kartojo keturis prastus
taukalus.
JO i

Margarita papra Julijaus sustoti ir nusived j psiomis viena


siaura gatvele pro viesi spalv namus, nakt nevisikai atskiriamus.
Kelio gale buvo matyti jros skiltel. Ta skiltel pamau virto ruou
pusapvals pakrants, susidedanios i smlio ir mayi akmenuk.
Netoliese plduriavo vairi spalv medins valtys, tarsi linguodamos
tarp savs nekuiavosi. uutek atsisuk namai buvo isprogusios
akys, irinios niekuomet neatsibostant spektakl. mons briais
sdjo ant smliuko ir, uuot kalbj, nabdjosi. S mayt uutek
gob vaigdi tyla ir ragino visus nabdti.
Bna viet, kuriose nereikia rkauti, kad igirst, tereikia imokti
klausytis, o jei kalbama, tai kad bt geriau klausomasi. Bna viet,
kur mons sako ties, prisipasta myl, patiki irdgl arba toliau tyli.
- Tylos uutekis, - ikilmingai paskelb Margarita. Viena i toki
viet.
Julijus atrod kaip suvaikjs. Sugniauti kumiai atsigniau. Mar
garita pam j u rankos ir nusived puikiai pastam slapt kamp,
i ten buvo matyti eil nam, kurie lankai buvo kulisai. ibint viesa
atspindjo vaigdi vies, o horizontas buvo pilnas dumbli kvapo,
vieio smlio ir palikt medini vali trnsi, prilaikom gleivt
virvi. Du jaunuoliai atsisdo prie vandens.
Margarita, nusiavusi batus, kojoms leido pajusti drgn, pastam
sml.
Julijus, susidjs rankas ant krtins, tyljo ir nemokjo visikai
atsiduoti tylai. Netgi norjo j perrti auksmu ir nublokti, irk
damas vis viduj spaudiam neapykant. Kad pamatytum mogaus
ird, turi paklausinti, kokios jo svajons ir skausmai, bet Julijaus
skausmas visada stelb svajones, kurios dabar kaip arijos po pelenais
vl norjo udegti jo gyvenim. J vimd, tarsi bt turjs paalinti
kak, ko nemanoma itraukti, nes itaip sumi su skausmu, - pati
gyvastis.

Apm kojas rankomis ir pradjo kkioti kaip vaikas, niurpiodamas nosimi.


Margarita atsisuko - man, kad jis juokiasi. O jis verk. Julijus
galv paslp tarp keli, ir Margarita pasijuto viena. Vaikinas, kuriam
patikjo savo likim, verk. Tas pats vyras, kuris j k tik igelbjo.
Kuris patvind mokykl. Sdjo laikydamas galv tarp koj ir verk. Ji,
maniusi, kad ant lyno yra viena, pamat, kad ant to paties lyno yra ir
Julijus, toks pat lyno akrobatas kaip ji, kaip visi. Akrobatika neleidia
isprsti pusiausvyros problemos, temoko, kaip verianias j prarasti
galias paversti j igelbstiniu postmiu. Tik taip likimas su savo gra
vitacine galia tampa uduotimi, gyvybine btinybe.
Julijus verk, aaros garmjo per sml maais rutuliukais, kiekviena
kitokia. Kaip perlai. Perlamutras i tikrj yra aar sudties. Van
duo ir druska, kurie aplink unuodytas atskalas sukietja. Sluoksnis po
sluoksnio, ratas po rato - taip susidaro tobula simetrija, slepianti ne
manom skausmo simetrikum. Pairjus perlai visi atrodo vienodi,
bet tie tikrieji palietus atskleidia maus nelygumus, lemiamus viduj
ukonservuoto grobuonies formos. Dl to yra nepakartojami. Vanduo
ir druska, nulieti pagal pavoj.
Margarita prijo ir j apkabino. rank ir baims raizgin pra
sismelk tik lengvas nakties vjas, jrvjis, kuris glosto visk, ir tas
vieniesnis, labiau nualsintas skstanio laiko.
Nepaisant k tik msteljusios baims, skausmo, artjanios nak
ties, is kampelis juos uliliavo, miegas taip ir uklupo - kaip koki
audros ant kranto imest kriaukl, ryte randam su tvu bevaiktinjanios mergaits, neinanios, kaip ji geid itos kelions, i kokio
skausmo radosi, kiek po graiu dalyku slepiasi kanios.
Nes groyb labai danai bna tai, kas lieka nuskendus laivui.
*

();

Kai atsimerk, vandens pavirius tebebuvo pilkas, pleveno vaigds.


Jros kvpavimas buvo altas, o tyla - laukianti. Motina neadina, ne
girdti n klaikaus mobiliojo irkimo, tik altis ir pakrants akme
nlius permaianti bang ma. Kiekvienas net menkiausias daiktas
turjo gars - narjo, tokius naresius kasdienybs garsumas paslepia,
kalbjo neinia k... Julijus miegojo rank pasikis po skruostu, kaip
vaikas, laimingas savo sapnu. Netoli mkiojo pilkva figra. Marga
rita, praradusi gebjim verkti, atalo dar labiau, kai prisimin, kas k
tik nutiko. siirjo pakrants figr - pakumpusi kaip mstytojo
statula.
Tai buvo senukas su i burnos nukarusia pypke, prieais kreno
si lauas, maytis lauelis, kuris spragsdamas maisi su ma, toje
virpiojo dar ir mnulio atspindis. Jis Margaritos nepamat, atrod
viliojamas kito, subtilaus ir gundanio garso - siren giesms, o prie
to lauo ildsi taip, lyg bt namie, saugiai tarp tvirt sien. irjo
horizont.
Sualusi Margarita atsikl ir pritipeno prie lauo. Jis nekrusteljo.
Nekreip j j dmesio. Bang ma aprimo, ir jra netrukus suliepsnos
kaip is senuko lauas, tik nuo begalins, reguliarios, aminos sauls
galios. Margarita prisdo prie lauo ir ities rankas, kad suilt. Se
nukas su pypke ir toliau nekreip j dmesio. Margarita jautsi lyg
pastaiusi pd ventov, tas tylus vyras - kunigas.
- Nieko nra gaiesnio u aur, - pasak senukas nepasisukdamas.
- Man aura visuomet patikdavo.
- Nebent kas nors vykt.
- Visuomet kas nors vyksta...
- Ne mano met bnant. Mano amiuje viskas beprasmika. Lieka
tik tai, - tar senukas rodydamas horizont.
-Kas?
- Dienos ir nakties kaita.
L'OO

Auktai kyburiavo viena alsva vaigd, paskutin nakties sargy


bin.
- Nesuprantu...
- Kai pasensti, lieka tik tai. Viskas labai sultja ir kartojasi, kai
nieko nebelauki. Vis sdi ia, lauki kiekvieno ryto, bet nieko nevyksta.
Tik aura.
- Tai nemaai.
- Argi beturi prasms, kad ikilt i jros saul ir prasidt ilga
diena?
Margarita nutilo - arba todl, kad neinojo, k atsakyti, arba todl,
kad tas klausimas buvo nukreiptas jr, dang ir t vaigd.
- Ryt vl iau ir bus kaip iandien ir kaip vakar... - Jis patyljo,
kvp jros, visuomet kupinos viesos, ir pridr: - Ir nieko nevyks.
- Koks pats drsiausias js ygis?
- Kodl to mans klausi?
- Todl, kad pati dabar tai darau.
- Papasakok.
- Iekau savo tvo.
- Kodl?
- Todl, kad jam turbt dabar mans reikia... Ir kad negaliu tverti
be sekmadienini tio pusryi.
Senukas nusiypsojo.
- Esi j panai?
- Visi sako, kad taip, kad a panaesn j nei mam, bet a nei
nau. O ji? Ji neatsako...
- Pats drsiausias ygis? - paklaus senukas, siekdamas iloti laiko
ir drsindamasis, paskui apibendrino: - Atsikelti ryte.
- Kodl tu toks lidnas? - paklaus Margarita, kreipdamasi j tu,
kaip kreipiasi jaunimas, ne todl, kad bt prastai iaukltas, bet taip
kreipiamasi tiesiai panekovo ird.
J07

- Praradau sn.
- Kaip tai atsitiko? - bemat paklaus ji.
Vyras neatsak.
Margarita sutrikusi atsisuko Julij. Jis kn buvo atidavs ems
skreitui - neapsaugot, laukiant, kol pravis.
Margarita ildsi toliau, kad itos tylos altis nesismelkt ird.
irjo dangun vaigd, kuri vis dar stengsi prieintis, kol neugeso
su senuko lauu, tas gaivino nuo ryto drgms prigesus tabak, nieko
nebelaukdamas.
Kai grobuonis prieina prie irdies ir grauia j, nebra kaip pabgti.
Bna grobuoni nugaltoj. Bna toki grobuoni, kuriuos sutriu
kina tik Didysis Grobuonis - Mirtis. T kriaukleli gali rasti tik kiau
kutus - atvertus ir numestus ant papldimio. Tik prisiminimai, ateities
nra. Ma juos plaka, nulifuoja ir jie tampa baltutli papldimi
smlio kruopelytmis.
- it radau savo dukters Margaritos kambaryje, - pasak Eleonora,
rodydama pabrauktas Odisjos eilutes.
Mokytojas nesuprato, kas ia - sapnas ar trilerio scena. K gi jie
ia veikia akis ak ant jo vienkambario slenksio - jis, su piama, dar
apsiblauss, ir jo mokins motina, tokia guvi, kad atrodo kaip nesava?
Jis dar vis nesusitaik su faktu, kad nra nieko parayta, ko jau ne
bt vyk, nieko, ko jau nebt irads gyvenimas.
-Atleiskit, nesupratau. Kuo ia dtas a? Kas jums dav mano adres?
- Mano dukra pabgo. Vakar nebuvo mokykloje. Kakas jai galv
prikimo kvailysi, kaip matyti i itos knygos. Iekom visur. Teko
klausti direktoriaus. Js turit man padti!
- Bet kuo ia dtas a? A tik stengiuosi kuo geriau atlikti savo
darb!
- A irgi. Bet ia kalbama apie mano dukters gyvenim!
J O S

Mokytojas ir darkart buvo priverstas grti realyb. Susitaik su


ituo sibrovimu ir prie neimiegotas, nerimo kupinas motinos akis
pakeit elges.
- Ueikit, ponia, atsipraau, kad ia tokia netvarka... Ramiai man
paaikinkit, kas atsitiko. Norit kavos?
-Ne.
Mokytojo kambarys buvo knyg Babelis i daugybs vairaus auk
io bokt, atsissti nebuvo kur. Jie liko stovti - veidas veid.
- Prapuol. Ir pasim main. Gal turit koki mini kur? K nors
pastebjot?
Eleonora mojavo knyga, lyg ta bt visa ko prieastis.
Mokytojas tyljo, nunarino galv, plaukai vis dar buvo suiauti
nakties. Niekuomet nepagalvojo, kad galt kalbtis mokykliniais
klausimais tokiomis aplinkybmis, ir niekad nesivaizdavo, kad Odi
sja galt sukurstyti tok kart.
- K ji jums sak? - var toliau Eleonora, teisingai suprasdama it
pralaimjimo judes.
- Nieko... Pra, kad palydiau iekant tvo... sikariavo skaity
dama apie Telemach, kuris plaukia iekoti Ulikso, ir atjo pasikalbti.
- O js?
- A t kart prigesinau. Pasakiau, kad gyvenimas gerokai skiriasi
nuo knyg... Tikrai nieko nenorit?
- Noriu savo dukters. Js vaik neturit, tiesa? - paklaus Eleonora
metusi vilgsn mokytojo namus, tas papurt galv - ne.
Tuo metu suskambjo Eleonoros mobilusis. Mokytojas pamat,
kaip rstis i jos veido dingsta, akys prasiveria kaip ir burna, paskui
usimerkia. Kai atsimerk, buvo pilnos aar. Ranka, spaudianti kny
g, nusviro.
Mokytojas tyljo.
Eleonora nusisuko ir tyliai nukitino.

Mokytojas j prisivijo laipt aiktelje basomis pdomis, paband


suturti.
- Kas atsitiko?
- Ji padar avarij.
Mokytojas nesureagavo - viskas buvo per daug tikra, kad bt
tikra.
Eleonora, neirdama j, tarsi pati sau pasak:
- Praiau, kad padtumte...
Mokytojas liko stovti su trumpikmis ir markinliais. Taip j u
tiko ponia Elvyra, paadinta itos keistos sekmadienins maiaties, su
krva vairiaspalvi plauk suktuk plaukuose, apsivilkusi ali sma
ragdin chalat.
Tamsa. Akys sandariai uspaustos, ji eina labirintu. Girdi aplinkinius
garsus: lamesys, balsai, drgni iuptuvliai. Kakas nudyr od. Nusinr nuo skausmo, audiniai lieiasi prie daikt, staiga susmailjusi
ir sunki, taip pat lengvesni ir subtilesni. Nakt, prie umiegant,
tamskampiuose styro iltys ir amenys, pasiruousios durti atrumos.
Visas knas - atvira aizda.
Ibandymas ugnimi - taip itai vadina perl iekotojai; taip ti
krinama, ar perlas yra tikras, radsis i gyvo moliusko, kuriam gresia
mirtis, ar i chemini jungini. Tik perlamutras, varvantis i sueisto
kno, ratas po rato sukuria audin, kurio forma, spalva, spindesys ne
pakartojami. Chemija vaigdes padaro tobulas, bet dirbtines - gyve
nimo grois yra netobulumas. Susiliets su ugnimi, tikras perlas vies
bei ilum urakina savo kloduose ir lieka nepaliestas, dirbtinis atsklei
dia savo gipsikum ir subyra.
Ji kybojo tarp nevilties ir galimo rytingo isivadavimo nuo daikt
saldybs, juto tai po oda, net dar giliau, tame udarytame kambaryje,
kur dabar pajuto tikrai turinti ir kur buvo mokama vadinti irdimi.
'J70

Baidsi kiekviename kno ruoe. Sapne ji pamat, kaip maina skrieja


ugn. Degina, degina vis, aklai. Deg gerkl, tarsi rytum stikl. Lpos
trkiojo, band istumti lieuv. Sapnas ir tikrov grimzdo, ji bdravo
neveikiamame sapne.
Savo kno valdyti neijo, nors kai kuriais tarpais ateidavo kuo ai
kiausias suvokimas, anksiau niekuomet nepatirtas: kraujas arterijo
mis teka, audiniai drksta, fluidai pralenda plyeliais. Ji buvo sudalyta
milijon judesi ir srovi, tarsi bt suduusi ir gyvyb tekt tik
paskiromis zonomis. Buvo btina pravirkti, bet nesiliejo aaros. Tad
pradjo srti viduje, apie grobuon pamau kalkdamos.
Knas apsunko lyg pati em. Gyvat liau burnon ir rang
si, kutendama lpas, lieuv, gerkl. Ji irjo, kaip ji lenda gilyn ir
nusliuogia paios tams ir bead plot, niekieno em, spraust
tarp baims ir vilties. Spinta usidar, daugiau nebebuvo nieko. Bet
spintos viduj buvo skyl, vedanti gilesn kambar. Ji kyteljo ply
rank.
- Margarita...
Pasigirdo balsas, jai gerai inomas. jo i plyio, panaaus burn. Ji
kio rank, aus pridjo prie tos vietos, kur medis buvo skils.
- Margarita!
Sklinda ne i plyio. Ne. Tamsoje ji uiuop deginani rank, vi
sas kitas knas dabar buvo ledinis. Ji suprato, kad yra nuoga.
- Margarita!
kart griaudjo.
Itrauk rank i angos, apsisuko, bet spintos svaros buvo sandariai
udarytos. Kakas dau t mr, kuris buvo apjuostas aplink j. T
mr galt sugriauti tik tvas. Buvo stiprus.
- Margarita. ia a, mama.
Ji paband itiesti rank, bet neturjo jg. Skyl u jos girgd
dama pltsi, spintos tamsoje verpetavo, tame kampe spietsi tuntai

besistumdani baub. Andrejus teisus: tai i ten lenda baubai, nioko


jantys visk. Ir urzgiantys.
-Turim palaikyti j farmakologins komos bkls bent keturiasdeimt
atuonias valandas. Smegen nukraujavimas ir isipltimas... Paskui
irsim.
Eleonora irjo gydytoj, drgnose akyse - aikus klausimas, bet
beodis.
- Viskas, k reikjo padaryti, padaryta. Reikia bti pasiruous vis
kam. Turim bti alia. Margarita girdi, kas aplink vyksta. Galime
jai pasakoti istorijas, j myluoti, juoktis, kalbti, laikyti u rankos,
leisti pasiklausyti mgstamos muzikos... ir turti vilties, kad knas
sureaguos.
- Kada gr?
- Greit.
- Bet kurgi ijo? Kodl neveda mans darel? Kur Mit? iandien
sugr? Saldumynus kepsim?
- Kiek klausim, Andrejau... visus atsakyti nesugebsiu.
- A noriu aisti su Mit ir kepti saldumynus.
-Tuoj jai paskambinsim ir paklausim, kada gr.
Moiut surinko dukters numer, kad igirst tikslesni ini apie
vyk. Gal tai menkniekis ir ji jau grta.
Veidas prarado iraik. Lpos sudrebjo, bet ji pasisteng tvardytis.
Usivr.
Tai jos kalt. Tai ji padrsino leistis it kvail kelion, kaip pla
tak, kuri metasi ugn, kurioje sudegs. Pairjo rankas - tos nuo
kain kokios kalts drebjo.
- Kada gr? - klaus Andrejus.
- Greit, - atsak senel.

- Kada greit?
- Urmu sacciu. Paruokim Margaritai saldumyn sugrtuvms?
- Taip! Sugrtuvms!
- Kok ruoim?
- Jos mgstamiausi! T su ruchetta*...
- Su garstyiomis?
- T vis balt...
-Tai vark! Ne laukins garstyios...
- Vark. Taip, su varke! Gaminkim t su varke... Eik plautis ran
k vis pirma. Amuni\
Andrejus nuskuod voni, od vark kartodamas kaip stebu
kling formul, nuo kurios i niekur atsirast Margarita.
Tuo tarpu senel irjo Ariel savajame stiklo burbule, norjo
bti kaip ji ir pamirti. Pamirti Pietr, Margarit, Eleonor... visk.
Betgi meils ir skausmo pamirti negalima. Gal todl, kad turi reikal
su gyvenimu. Nuo minties, kad Margarita pavojuje, vl sukilo senas,
irdies gelmje paslptas skausmas.
Vaikinas atsimerk. Kuo jis vardu, neinojo. Galva aprita apynasriu.
Veidas liepsnoja, rankos visu ilgiu prie on, per vien eina silas, pri
ritas prie viruj pakabinto stiklinio flakono. Vienas laas ritmingai kyla
ir sproginja. Salia lovoje miega senukas. Daugiau nieko. Staiga atgijo
keletas vaizdini. Kelias. Policinink maina, auktyn emyn judanti
raudona lazdel. Pagreitjimas. Merginos klyksmas. Gelein ranka, i
deins suiumpanti main ir nublokianti. Lyg nuo rankinio tornado
maina ima suktis ratu, sumtyta neria neprast nakt - nei viesos,
nei skausmo. Prie lovos prijo baltai apsirengusi moteris.
- Kuo tu vardu?
* Ruchetta italikai - laukins garstyios. Vark - ricotta. (Vert. past.)

- Kur Margarita?
- Ei, klausimus ia uduodu a.
Moteris pradjo masauoti pdas.
- Jauti jas? Pabandyk pajudinti...
- inoma, kad pajudinsiu, - pasak jis ir panairavs atsisdo.
- K ia darai? Tau kone suskaldyta nugara! Nurimk!
- Kur Margarita? - uriko jis sunerims.
Sesel j atsargiai paragino gultis. Jis band prieintis, bet trko jg.
Vl krito rank ir nag kupin sapn, bet aukti neijo.
jos kn vestas vamzdelis buvo labai ilgas lynas - i burnos kilo iki
dangaus, vir debes, ir buvo ukabintas u baltalapio medio ant m
nulio, prie amerikiei vliavos. Margarita kilo tuo lynu, pusiausvyr
laik, nors ir reikjo nuolat j palyginti rankomis. Vyks ingsnis, ji
lipa. Pirma prajo langus, pro kuriuos buvo matyti dirbantys, besigin
ijantys, besimylintys vyrai ir moterys. Sustojo pairti ito miesto
stog, kurie visi buvo jo: Florencijos kupolai, Niujorko dangoraiiai,
Genujos stogai, Paryiaus smails. Ji buvo kregdui ir tuli draugi
joje, paskui lipdama sutiko uvdr ir ereli. Kai kurie i t pauki
ilsjosi ant lyno ir jai tylutliai prijus pasikalbti tuoj pat purptel
davo, taip sukeldami virpes, tad reikdavo i naujo rasti pusiausvyr.
Mnulis vis laik buvo didelis ir, deja, tamsu buvo visur, lynas tviskjo
kaip sidabras.
Paskui ji pamat i auktai atlipani figr. Kakas leidosi i mnu
lio. Kaip jie ibus dviese ant lyno? Nemanoma. Vienam reikia grti,
galbt jai. Pasiirjo. Vyras. Jo figra sirusi mnul kaip nespalvo
tame filme. Jis irgi plak rankomis iekodamas pusiausvyros.
Akys baltos, ilgi plaukai - juodi. Jie vienas prieais kit stengsi rasti
pusiausvyr, bet vieno bandymas sukeldavo grsm kito pusiausvyrai.
Pamaiukais abu pradjo daryti tuos paius judesius ir sivyravo tobula
harmonija. Tik jie neinojo, kaip pasilenkti, prasilenkti ir tsti kelion.

Susivalg, sprendimo nerado. Ieit pakudjo apaioj plytinti jra.


Ji priartjo prie jo lp, jis pabuiavo. Kad ilaikyt pusiausvyr
buiuodamiesi, rankas jie pakl iki dangaus - buinys buvo tvirtas,
dermingas. Jie atsipl. Jis pairjo, nusiypsojo ir nunr, inyko
naktyje. Ji atsisdusi irjo auktyn, biro aaros, apie kojas trynsi
baltas kaiukas, miauk.
Trokino, bet odi tai pasakyti nebuvo. Ji epsjo iekodama gerti.
Kakieno rankos glost plaukus, kakieno lpos buiavo kakt.
- Tu grai, pati graiausia, - kalbjo balsas. - Tursi ia pabti,
kad stengtum man papasakoti, kaip tave pirmkart kviet atsaki
nti, noriu inoti apie tau patinkant vaikin, apie t buin, pir
m meil, apie slaptas aaras dl meils, kuri nebuvo atsiliepta,
apie tave idavusi draug. Nenoriu prairti nieko i tavo pirmj
kart - pirmasis egzaminas, pirmas vaikas, pirma raukl. Daugiau
nieko nepraau. Visa kita man nesvarbu. Noriu, kad sakytum man,
kas tik aus galv, kad sdtum alia kur vakar ir sakytum, kad ne
begali, kad viskas sumauta, kad tau baisu, kad esi laiminga, kad matei
savo vaigd, ibandei nauj lak, pamatei patinkant megztin, kad
nortum pasidaryti drugelio formos tatuiruot, vir deinio antakio
siverti auskar...
Margarita klaussi, viskas baigsi ten, kur ji buvo udaryta ir tilpo.
I aki biro aaros, bent jau jai atrod. Viena nuslinko net iki lp,
jas suvilg.
- Ko tau reikia, Margarita, apie k galvoji? Gal trokina?
Ji pam nosinait, sudrkino ir pradjo vilgyti sausas dukters lpas,
palaik j udjusi, kad lyteljus atsigaivint ir lieuvis. Duoti gerti
sesel udraud. Sudrkino jai veid ir kakl, rankas ir kojas.
Margarita juto it judesi velnum ir stengsi duoti savo mamai
visk, ko jai reikjo, bet neinojo kaip. Nejudjo niekas, niniekas.
Tik mintys. Eleonora skruostus, kakl patep drkinamuoju kremu.

Margarita pajuto, kaip knas po jos rankomis atgimsta. Viskas vyksta


kitu laiku, kitaip. Galiausiai trokulys aprimo, ji nugrimzdo perlin
tutum.
Laikas ja sruveno labai ltai. Tarsi minut bt trukusi ilgiau nei e
iasdeimt imtmei. Paskubdavo tik tada, kai kam nors pavykdavo
prasiskverbti pro mr, u kurio ji slpsi. Vienas pirmj buvo moky
tojas - stovjo prie Margaritos lovos, kur ji guljo nejudanti, apkarstyta
vamzdiais. Jai reikjo kelions draugo, bendrininko, o jis pasitrauk.
Nesuprato praymo svarbos. Jei bt suprats, dabar ji ia negult.
Mokytojas i maielio isitrauk knyg.
- Margarita, noriu tau papasakoti, kaip toliau vyksta Telemacho
istorija. Mes sustojome ties pirma knyga, bet istorija tsiasi. Norjau
paskaityti. Neinau, k daugiau daryti. Neinau, ar mane girdi, bet
noriu pabaigti tai, kam tsti pritrkau drsos.
O kai ryto dukt Aura roiapirt pravito,
Kls i lovos minktos Odisjo snus mylimasis [...]
Margarita tolesni eili lauk kaip mergyt, kuri pasakojimo nori klau
sytis kas vakaras prie umigdama. Paiai odi nebesiranda ir baisu
bti nubloktai tyl. Paskui ji pajuto lael ant rankos. Buvo girdti
gaikiojimas. Tas vyras, mokytojas, verk. Kkiojo kaip vaikas - aa
ros tvo, pirmkart suprantanio, k reikia turti dukter. Jis suprato,
kad asmuo, kur tau patiki gyvenimas, yra tavo vaikas. Verk dl vis
odi, kuriais buvo pasistats sutvirtinimus apie ird. Verk dl vis
savo metafor ir vis baimi. Verk todl, kad norjo, jog Margarita
bt jo dukt, atiduot visas savo knygas, net gyvenim, kad tik ji>
klausydama istorijos apie berniuk, iekant savo tvo, atvert akis ir
nusiypsot.
J7()

Pagalvojo apie Stel - savo vaik motin.


Margarita, pati trapiausia i vis ant ito lyno, kiekvien temp
auktyn, kad pamatyt, kokie yra traps. Vienintel jga, leidianti
ilaikyti pusiausvyr ant gyvenimo lyno, yra meils svoris. odiai,
darbas, planai, skm, malonumai, kelions... n vieno pusiausvyrai
ilaikyti nepakanka, jie tam, kad eitum skubdamas. Geri akrobatai
kojos nestato visa pda, pirma pastato galiuk, paskui pd, galiau
siai - kuln. I lto, atrasdami tai, kas j. Tik taip ingsnis tampa
lengvas, einama okant.
O mes pdomis iekome lengvo saugumo, dargi stipraus, svorio
dalyk, kurie paskui subyra, greito bgimo, kai bemat pribgama iki
puss. Utat lyno akrobat drsa sunkum veria lengvumu, svor sparnais.
Mokytojas baig skaityti, tie odiai j sueid kaip niekada. Ir tas
leidimasis bti sueistam neskatino kraujuoti, bet ragino kovoti. Jis
ijo i palatos ir susidr su pavargusiu Eleonoros vilgsniu, ji sdjo
koridoriuje. ypteljo, jis atsak sutriks. Pasileido koridoriumi - pro
atviras duris buvo matyti kitos velnumo ir skausmo scenos. Ar Stela
imt kuri nors dien j slaugyti?
Jis pagalvojo apie mergyt jo akimis, nakties nemig, piln ialkusiojo verksm, saldius, labai ilgai trunkanius meilumus, nuovarg,
pusryius, skalbimo mainas ir stabaus groio peizaus, lieting vakar
garsiai skaitomas knygas ir nardym su savo vaiku, kad net pristinga
kvapo. Pro visas sienas besiskverbiant gyvenim, net kai jo nelauki,
sueist gyvenim, kad bt igydomas kitu gyvenimu. Atsistojs prie
lango, pakl akis dang, kaip daro tik simyljliai, ir tas dangus
atrod galintis patenkinti bet kok lkest. Daugiau laiko prarasti ne
besinorjo. Jis isitrauk mobilj ir, spausdamas kumtyje nelyginant
pag, surinko numer. Lig tik igirds bals, itar:

- A tave myliu.
Itar kaip stovi - ligonins koridoriuje, nuo verksmo raudonomis
akimis, turdamas tkstant baimi ir tiek pat vili, nes, kitaip nei
suneioti drabuiai, groio turi tik gyvenimas, kuris gyvenamas.
Rytas u lango pasirod labai greit, taip jau bna ligoninse, ir palat,
kurioje miegojo Margarita, jo vyras. Mama buvo susmukusi fotelyje
prie lovos, laik j u rankos. Vyras jos neadino. Pam kit Margari
tos rank ir tyliai irjo dukter, kuri kaip atvira aizda siejo dvi odos
atplaias, dvi kriaukls geldeles - j ir Eleonor.
Pusiau itiestomis rankomis Margarita laik u rank savo tvus,
kaip tada, kai vaikystje vaikiodavo su jais ir - viens, du, trys - kilda
vo or. Ji juokdavosi ir praydavosi skraidinama dar ir dar. Ir niekuo
met nepavargdavo. Dabar anas protis kartojasi, bet iskleisti sparnus
ir skristi ten, kur rytasi skristi tik poetai ir simyljliai, labai danai
krisdami, kaip Orfjas, prao ji. U rank laiko ne jie - laiko ji ir i
naujo veria tvu ir motina, vyru ir mona. Eleonora atsimerk.
- Grau, - pasak jis.
Karusel i arkliuk, kariet, main, vaigdlaivi. Kiekvienas vai
kas isirenka jam patinkant. Margarita pasirinko arkliuk. Kol jojo
kariliono muzikos ritmu, tvas laik u rankos. Nebeprisimena, kiek
dykum, lauk, mik prajojo tuo arkliu ranka rankon su savo tvu.
Kur su tuo arkliuku josi?
Aplink pasaul.
Jis stengs?
inoma, juk tai mano arkliukas.
Kuo vardu?
:v'v

Ttukas.
Betgi ia ne arklio vardas...
Manikiui tinka. Nes jis stiprus, kas rytas keliasi ir eina darb.
Ir niekada nepavargsta?
Niekada.
Sesel jo berniuko palat. Prie lovos prikaustyt kn kvapas tro
kus, sivyravusi prieblanda. Ji pakl aliuzes ir atidar lang, kad eit
oro. Pakvipo rytu, kuris lauke jau buvo sulapins visk, nors tolumoje
tirta debes virtin ir leido numanyti, kad lis. Sustojusi pairjo
sodo ramyb - po j vaikiojo tik gydytojai ir sesels, ji pasisveikino
su vienu kolega. Atsisuko.
- Kaip sekasi?
- Geriau, - atsak senukas, dar apsiblauss.
palat eng auktas vaikiias su dinsais ir markinliais, besi
ypsantis.
- Kas js toks? K ia veikiat? Dar ne laikas lankymams! - pratrko
sesel.
- Esat teisi, bet nuo ios nakties nerandu sau vietos. Atvaiavau pas
j, - ir jis parod jaunikait, kuris tebemiegojo apsikabins pagalvl.
- Betgi negalima, mes dabar turim tikrinti, ateis gydytojai...
- Nesijaudinkit, a jo brolis.
-Tai jis kak turi! ia jis vienas, net neinojom, kad kakas yra...
Maina pavogta, be dokument... Dar gerai, kad turjo mobilj...
- Kaip jis laikosi?
- Kiek sutriks, bet laikosi gerai. Laim, kad kas nors atvaiavo.
iandieninio jaunimo visikai nesuprantu... Vis kad tik k nors i
krst...
T bals paadintas, vaikinas atmerk akis. Sesel ir tas kitas su
iuro.

- Filipas?
- Taip, Julijau, a, - pasak jis lenkdamasis.
Julijus neatsak, apsikabino j ir tyljo.
Tryt apie j mavo eliai. Deguonies kauk krutino vytinius
iuptuvus kaip akvariumo medzas, graibst veid. Ji girdjo balsus,
kuri nepaino. Paskui prie veido prigludo kakieno lpos ir ji igirdo
sakant aus:
- Ei, Marga! A Marta. Kaip laikaisi? Zinai, k sako tau ios die
nos horoskopas? Imokau atmintinai: Neleiskite vogti laiko bjaurioms
mintims i praeities, irkite dabart. Jei ji ir nra kain kas, tai ge
riausia, kas tik gali bti, kad bt patikrintos js igals. Ieikit kur
nors, kalbkits, mylkite. Galbt per daug laukiate i pasaulio, o yra
taip, kad i js kako laukia pasaulis.
Margarita bt susijuokusi, tik neinojo kaip. Diaugsi vl maty
dama savo artimiausi draug.
- Ir dar turi inoti, k man vakar pasak brolis, pasakysiu aus:
pasaulyje 23 procentai kopijavimo aparat avarij vyksta dl moni,
kurie sdasi ant viraus nusikopijuoti upakalio... Tik nesakyk, kad tau
pasakiau a...
Margarita buvo usimerkusi, veidas nekrusteljo, bet Marta jaut,
kad ji ypsosi.
- Kada gri? Mokykloj be tavs viena nuobodyb... Ta blondin su
gadina vis dien... Dvyns tau siunia buin, net du, - ji pabuiavo
akis. - Mano ttis sako, kad taip buiuodamas gali pabuiuoti mogaus
svajones, nes akys iri ten, kur svajons ir trokimai.
- Bkl stabili, ne geriau, bet ir ne blogiau. Neinom, ar pabus ir
kaip, ar gals vaikioti, kalbti... ito neinom, - pasak gydytoja.
- O k galime padaryti mes? paklaus jis sukritusiais paakiais.
'JtSO

- Bti alia.
- Kaip?
-Tarsi viskas vykt toliau. Kuo labiau jums pavyks leisti jai pajusti
gyvenim, su kuriuo yra surita, tuo ji bus laimingesn, kad ir kas
atsitikt.
Kai gydytoja ijo, jis atseg Margaritos kuprin ir rado savo dant
epetuk. Perbrauk pirtu per nutriuusius erelius ir pajuto visk, k
buvo paliks, pamat visk, k prarado.
- Viduj buvo dar ir ita, - pasak Eleonora rodydama dut su j
laikais.
Jis tyljo.
- Kur buvai?
- Prie jros...
- Kodl?
- Todl, kad mes vienas kito daugiau nebemylim, Eleonora.
- Turi kit?
- Taip.
- Tai todl mans nebemyli?
- A... neinau.
- J pastu?
- Argi svarbu?
- Na, gal ir nebt svarbu, jei nebtum ijs... O tu? Tu j myli?
Jis neatsak. Staiga suvok skirtum tarp simyljimo pojio ir
meils.
- Neinau.
- Grk.
- Metas ne tas...
- Kaip tik tas. Pairk savo dukter.
- O tu?

- K a?
- Man atleistum?
Eleonora neatsak, spaud skardin laik dut taip, lyg galt
suspausti, jai itam reikjo tiek jg, kiek Margaritai prisikelti - atleisti
yra i komos pereiti j meil.
Tryt ji buvo viena su tvu. Kit bals nebuvo girdti. Jai kalbjo
tvas, bet ji nesuprato nieko, tarsi galv bt uliejusi jra. Nor
jo girdti kiekvien od, bet nepavyko. Jis vilg lpas, glost veid,
buiavo kakt, kak nabdjo aus. Margarita lynu stengsi kilti
lengvai, bet tebebuvo vis tame paiame take. Akrobatikos stipryb
kaip tik ita - jimas uritomis akimis. Mirtinas jimas - taip jis
vadinamas. Ji jo ir nemat nieko, net kaip eina. Ant lyno jautsi
tokia vienia. Net nenutpdavo paukiai, kurie pirma sudarydavo
ioki toki draugij. Baltas kaiukas, ir tas pranyko. Vienutl. Lau
k, kad kas paimt ant rank ir pasakyt: vaikioti utenka, dabar
tave neiu a.
Gal todl senoliai tikjo sil verpianiomis deivmis. aliavin vil
na - tai kiekvienam mogui patiktas gyvenimas, ir kai vilna pasibai
gia, gyvyb ugsta. Va k darydavo Laches - paskirdavo vilnos kiek.
Atrop savo verpste j suverpdavo, o Klot, gabioji audja, iaudavo
ataud silu. Paskutinis mazgas, kai silas pasibaigdavo, buvo vadina
mas mirtimi.
Dabar Margarita buvo Klots rankose - rankos skubrios ir negailes
tingos, veidas grietas ir be iraikos.
Taiau ji juto, kad alia ttis, galt jai padti, jei tik ieit surikti:
- Tti, ko man nepadedi?

palat jo Andrejus. Pamat savo sesut miegani ir isigands i


rank ir i burnos ivest vamzdeli sustojo. Senel Tereza j stm
pirmyn, jos rankos drebjo. Andrejus rankose laik pakut.
- Mano diaugsme, tau atnem led ir grietinls deserto, - tar
moiut eidama link lovos, tarsi Margarita, igirdusi apie savo skaniau
si saldumyn, galt pabusti.
Andrejus ulipo ant kds pairti Margarit i arti, pabuiavo
skruost.
Moiut Tereza atsisdo i kito ono.
- Mano meile. Tu visuomet biedda> net kai miegi. Kas tavo per
irdis, mano vaike. Kokia drsa. A taip anaiptol nepadaryiau...
Gobst j, buiavo kakt, galv. Paskui pam u rankos.
- Zinai, Margarita, Sicilijoje yra namas, kur turiu tau parodyti.
Sienos geltono akmens, mras tankus, toks tankus, kad gaivu net va
sar. Utenka tik laikyti uleistas aliuzes ir plauti grindis, kai puia
sirokas, nes jei jis simes galv, iprotsi, o jei prasiskverbs ird, j
sudegins, kaip apelsinmedius. Prie lauko sien svyra bugenvilij ir
jazmin keks, kurios atrodo kaip glostanti ranka ir ciavuru pripildo
teras, kur vakarais ieinama pakvpuoti ufriscu* - pakalbti su jra
ir jos paklausyti. Vakarais viesos ne saddumano**, nes abbastano***
vaigdi. Ten a klausydavausi savo tvo, savo motinos pasakoji
m. Ten viendien atjo Pietras paprayti tv mano rankos. Nor
iau, kad pasveikusi nuvaiuotum tuos namus, atsisstum terasoje
ir klausytum u ciatu du mari****, vaigdi u scrusciu, u ciavuru du
ventu*****.
* Gaiviu oru (sicil.).
** Udegamos (sicil.).
*** Utenka (sicil.).
**** Jros nek (sicil.).
***** lamesio, vjo dvelkimo (sicil.).

Tada moiut pasilenk Margaritai prie ausies, kad negirdt An


drejus.
- Prisimeni t klausim, kur man facisti*? Noriu atsakyti. Ta pir
ma naktis, mano Margarita, yra visa ko paslaptis. Kai senelis Pietras
ir a... supratau, kad ji vienas t dalyk, kurie taip ir nebus suinoti,
tokie jie inturciuniate** ir paslaptingi. Mylti - kaip myltis: priartti ir
nutolti, iekoti to, ko niekas neino. Artima ir tolima, saldu ir kartu,
kaip geriausi skoniai. Meil niekuomet nestovi, mano nicariedda. Ji
kaip mari ca sale e scinne***, niekada nepavargstanti, cu malutiempo e cu
beddutiempo****. Niekuomet. Jei u Signuruzzu dav meil, accussi iddu u
sapiapicchi*****....
Moiut paraudusi nutilo, isitraukusi i rankins ukas pradjo
ank ukuoti. Margarita juto minkt j galiuk velnum galva ir
siela. Paskui ji ant spintels pastat jazmin, j kvapas prasiskverb pro
komos mr.
Andrejus pie. Pabaigs piein padav senelei.
- Koks graus! Paduok jai pats.
Andrejus ulipo ant kds ir iskleid piein Margaritai prie u
merktas akis.
- ia geltonasis senels namas. tai ia jra, ji tokios pat spalvos
kaip dangus, nes nakt jie vienos spalvos, taiau dangus ten, kur vaig
ds. iia senelis Pietras, jis laiko senel Terez u rankos...
Margarita mat, kaip tas geltonasis namas kyla i jros, tempia
mas oro baliono, sudaryto i visokiausi spalv balionli. Ant namo

* Udavei (sicil.).
** Suraizgyti (sicil.).
*** Jra, kuri tai kyla, tai slgsta (sicil.).
*** Tiek blogais, tiek gerais laikais (sicil.).
*** Jei Viepats dav meil, eik prie jos ir mokk paimti (sicil.).
'4V/

stogo sdi senelis Pietras ir senel Tereza laikosi u rank ir iri


vaigdes.
- Mit, paliksiu tau ant pilvo, kai atbusi, galsi geriau apirti. Ta
iau turiu pasakyti vien dalyk... - Jis patyljo. - Vienkart a i tavs
pamiau du saldainiukus, tuos apelsininius, pieiau tavo flomasteriais,
paspaudiojau tavo mobiliojo mygtukus ir prikiau aus, bet nieko ne
sigirdjo. Ir dar vienkart sakiau, kad tavs nemyliu, nes nepaskolinai
savo spalvinimo knygels... Netiesa. A tave myliu. Myliu visada, net
kai neskolini. Mit, greiiau grk, be tavs nuobodu kepti tort. A
tavs laukiu. Tik neinau, kaip suskaiiuoti ikivisada.
Moiut Tereza nustojo ukuoti Margarit, usideng rankomis vei
d, kad sulaikyt aaras.
Neivengiamai vl ugriuvo naktis, ir palata atrod pilna j besitaikan
i suiupti ir atkirsti rank. Visos tos, kurios pirma glost, palaik,
glamonjo, dabar stvr j ir pl, kankino, drask. Oda nuo kaitros
atpuol, oras tebebuvo udarytas vamzdyje. Ttis tebebuvo ia. Nuvar
gusiai Eleonorai reikjo ilstis. inakt budti, jos glostyti, vilgyti kno
ir lp liko jis. Kudti istorij, kaip kuddavo vaikystje. Kad vyras
suinot, kas jis, reikia nedaug: pakanka pastatyti j prie savo dukr,
kai yra pamirs, kad prie tapdamas tvu buvo snus ir kad tam, kad
taptum tvu, nereikia liautis buvus snumi. Jis atidar laik dut.
monos manija - visk kaupti... Atpaino savo raysen, atrod kaip
kito vyro, gi dabar rao tik kompiuteriu. Skait garsiai.
Eleonora, mano meile, ta diena, kai tavs nematau - prarasta diena.
Klausiu savs, kaip iki iandien itveriu neoks pirm traukin, pat
pirm, koks tik privaiuot, ir nepraau tavs, kad ateitum mans pasitik
ti ten, t stot, kad bent pamatyiau pro langel. Dabar inau, k reikia
laukti ir trokti. simylti iame gyvenime a buvau simyljs, tik kad tave
esu ne tik simyljs. A tave myliu.

Neinau, kaip tai paaikintu turiau bti poetas, bet nesu.


Jei ms namas sudegt, noriau bti vienintelis ins, k igelbtum.
Jei ms atmintis virst griuvsiais, noriau vienintelis inoti, koks pa
skutinis prisiminimas tau liko.
iriu vaigdes ir guodiuosi, kad ir tu jas buiuoji. Ir sdiu ia,
ant slenksio minant naujai dienai tau raau, kai raau, atrodo, kad tu
salia. Nes taip kartu, kad tavs nra.
Kas bt tos vaigds, jei tu nesidairytum jas, tas dangus, jei j
neirtum, tas medis, ta ro, tasfilmas?
Mano meile, jei tai laim, nenoriu jos prarasti.
P. s. Bk atsargi su atvirom durim ir langais, neik laukan be pilkojo
vilnonio varkelio.
Ir kur ana itas eilutes raiusi siela, kokiame kambaryje ta mylinti siela
pasislpusi?
- Margarita, kur tu radai it dut? Zinai, koks poetas kitados bu
vau? Tikrai paklaustum, kurgi tas vyras. Kaip galjau tave itaip palikti,
nepasaks n odio, nieko nepaaikins...
Margarita girdjo kiekvien od.
- Matai, mano meile, a simyljau kit moter. Gdijausi prisipa
inti tavo motinai, jums. Ir pabgau. Ta laim, kuri tuomet jutau,
buvo didesn u skausm, kur biau jums sukls, bet neturjau dr
sos pasakyti, kad a laimingesnis su ja. Buvau egoistas. Bijojau pats sa
vs - kur dingo tas jus mylintis vyras? Jo neberadau, griebiausi naujos
meils. Atrod, kad vl kvpuoju.
Pabgau kaip niekas. Kaip galjau tau paaikinti, kad man su ta
kita moterim nesisek? Kad likom artimi, bet kitaip. Ir dabar, ir'
damas tave, gulini itoje lovoje su itomis aizdomis, klausiu, kaip
'J s o

galjau galvoti tik apie save. O tu isiruoi mans iekoti... viena. Kokia
esi drsi, mano dukra, tiesiog kaip motina. Atkakli, drsi, grai.
Zinai, kaip su ja susipainau?
Buvo k tik nustoj lyti. A automobilyje. Vaiavau greit, neprisi
menu kodl. Nesisaugodamas sukliau vandens bang. Tai buvo mi
nuts klausimas. Kol vanduo kilo, pamaiau t figr - balt, skaisi.
Tai tavo motina. Grau atgal. Buvo apsivilkusi grautliu baltu paltu.
Daviau jai savo adres - galiau iskalbti palt, j pataisyti. Ji atsisak,
pasak, kad nra reikalo, bet papra, kad paviniau. Gi tikrai nega
ljo vaikioti itaip apsitaisiusi... Kai ilipo i mainos, man tepasak
ai ir nusiypsojo - t ypsen prisimenu iki dabar; tiksliai neinau,
k tas ai reik, bet inau, kad ypsnyje buvo jros, vjo ir ugnies.
Tnakt galvojau tik apie jos akis ir norjau, kad mano gyvenimas bt
t aki vilgsnis. Tik taip jis pagert.
Tvas patyljo, tarsi nuo ito prisiminimo bt udainavs irdies
diskas. Margarita klaussi j pagimdiusios meils archeologijos. Kain
kodl savo tvo niekuomet neklausinjo, kaip juodu susipaino, kuo
j motina ukariavo. I esms ji buvo tame pirmame vilgsnyje, tame
lietuje, su tuo baltu paltu, tame ai.
- Kartu praleidom itiek laiko, lyg laiko net nebtumm pastebj,
jei ne senienas nusdanios dulks. A trokau, kad mano vaikai irgi
turt t ypsen, tokias paias akis ir toki kaip jos siel. Vien dien
j atsiveiau ia, ms namus prie jros, ir vien nakt i vaigdi
ir tylos papraiau, kad tapt mano mona. O ji, net nepagalvojusi,
nes buvo pagalvojusi prie tai, pasak: Visam gyvenimui, su visu gy
venimu.
Prisimenu iki dabar... Pasiruoimas, vestuvs, povestuvin kelion,
gyvenimas kartu. Viskas nauja, kasdieniai dalykai keit ivaizd, vis
kas buvo kaip nuotykis: namai, darbas, nuovargis, baim, diaugsmas,
vjas, ugnis, jra... Viskas ms. Paskui viendien ji pasak, kad esi
LW

tu, kaip perlas jos siose. Mes vienas kit myljom dar labiau ir ne
tikjom, kad tai manoma, bet tu, dar nematoma, jau mokjai daryti
stebuklus.
Prisimenu tuos devynis mnesius, ji man apie tave pasakodavo, kaip
augi ir apie k judvi be odi kalbdavots, per krauj ir pien. Nus
prendm tave pavadinti Margarita, nes tavo senelis vis kartodavo, kad
tai nuostabus vardas ir kad turtum bti perlas. Paskui jis, dar tavs
neivyds, mir ir jo praymas virto paadu - Margarita.
Tvas nutilo. Kiekvienas odis i jo reikalavo dideli pastang, rei
kdavo kvpti. Nebna laimingo gyvenimo lengva irdimi. Margarita
negaljo matyti, kaip jis luostosi akis, bet akimirk pajuto, kaip jo
barzda duria skruost ir kaip kvepia odekolonas. Paskui jis papasakojo
apie Andrej ir apie meil, kuri pasidar ramesn ir stipresn, deja, ir
slygotesn. I kakurio kampo ilindo ne nuobodulys, o jo vyresnl
sesuo - protis.
- Mano meile, a tiek maai inau apie meil. Visk inau apie savo
darb, apie valtis, bet tiek maai apie tai, kas brangu. Meile mano, bu
vau toks aklas. Noriau suimti tavo siel sauj ir velniai paadinti i
sapno, glbiu j vl suklijuoti su knu.
Margarita pajuto tio apkabinim ir lpas ant umerkt aki. Pas
kui jis atlijo ir kalbjo toliau.
- inai, susipainau su tavo mokytoju, aunus mogus, tik truput
isiblaks... Paliko Odisj. Neinia, kiek kart j skait, puslapiai
suiurinti. nikau skaityti a. inai, kai buvau vaikas, turjau spalvot
leidim. Man daugiausia baims kl kiklopas, kuris ryja mones...
Pats mgstamiausias epizodas - apie Kalips, gyvenani puikioje pab
mi ir vaisi saloje. Uliksas nori grti Itak, bet Kalipse laiko j savo
kerinioje saloje. Uliksas stovi ten, ant jros kranto, ir verkia, prisi'

mindamas mon. Jo irdis ne ia, nors ita sala ir yra rojus. Kalipse
yra deiv, ada jam nemirtingum, jei liks su ja. Uliksas atsako, kad jis
nenori nemirtingumo, nori grti pas mon.
Ir man taip nutiko, Margarita. Mano irdis stengsi atjaunti. Taip
nutinka, kai simyli - visk jauti, prie akis visas gyvenimas. A bgau
nuo kasdienybs sunkumo. Ir radau sal, kurioje galima pamirti pra
eit. Betgi jra, jra kaip Uliksui bus visada, kad primint... Nebna
taip, kad ird sudauytum be pasekmi...
Tos paslapties, kuri maiau tavo motinos akyse, a iekojau kitos
akyse, tarsi ji j bt praradusi, taiau suklydau... Danai neriam
vieien, lyg tai bt sprendimas ar vaistas, tarsi gyvenimas, kur pa
juntame viduj suplazdant naujai, skatint ibandyti nemirtingumo a
ves, bet i tikrj mums reikia ne nemirtingumo. Mums reikia mylti.
Tavo motina nebebuvo jros, vjo ir ugnies paslaptis - priprantama
prie visko - ir meil ugeso. A j kaltinau, bet kalt buvo mano. Mano
meil negaljo bti jos, jei j paskyriau kitai.
Nemieganti Eleonora pravr duris, kad matyt Margarit. Ligo
nins koridorius, deja, jau skendjo tamsoje. Vyras nieko nepastebjo.
- Visam gyvenimui, su visu gyvenimu. Tavo motina buvo teisi.
Kokia drsa! Tik dabar, kai atiduoiau visk, kad vl tave turiau, su
prantu. Jei daugiau nebesugebu gerti i tavo motinos aki, kaltas esu
pats. Jei ulinys iseko, tai ne pasibaig vanduo, o reikia kasti giliau.
O a buvau niekas ir tada, kai dienos prarijo t palto baltum, t aki
vies, pasitraukiau. Norjau tebejausti gyvenim, kad ir kas. Jo ieko
jau kitoj pusj, o jis tik buvo giliau.
Tvas pam Odisj ir garsiai paskait:
Deive galingai Dl to nesirstink: a kuo geriausiai
Pats suprantu ir inau, kad protinga mona Penelop

Savo stuomens graktumu ir giu uz tave bus menkesn:


Ji mirtingoji, o tu nemirtinga ir niekad nesensi.
Vis dlto a geidiu ir svajoju kasdien ir kas nakt
Grti greiiausiai namo ir dienos grimo sulaukti.
Buvo teisus Uliksas, mano dukra. As i tikrj nebeinojau, ko
geidia irdis. Jei tik biau mokjs jos klausyti ir igirsti, kad jai rei
kia gelms, o ne lengvos vieienos...
Margarita norjo visk imokti atmintinai - kiekvien od.
- A nebesirpinau ta paslaptimi, kuri maiau tavo motinos
akyse... Ir ji ugeso. Tarp vyro ir moters taip nutinka, Margarita.
Kitas tampa veidrodiu viso to, kas nepatinka patiems - taip ji tapo
visais mano eliais, mano melu, mano gudrybmis ir ypa mano
apsimetinjimu, kad esu mylimas, kaip noriu, uuot augs j myl
damas.
Bet ar tavo motina bus pajgi man atleisti? Juk turjau tave globoti,
o a ijau iekodamas neinia kokios laims... Dabar atiduoiau tau
gyvenim, dukra. A grau. Grk ir tu, Margarita, grk...
Margaritos knas pradjo virpti, lyg ji stengtsi isivaduoti i tam
sumos, bet nepermaldaujama Klots ranka j sulaik. Jos silas baigiasi.
Eleonora, slepiama tamsos, atsisdo ant grind koridoriuje. J ap
gob tas baltas paltas ir ji susim rankomis stengdamasi atgauti dal
savs, kuri, tiek laiko atmest ir verst tylti, buvo nustojusi mylti.
Atrod kaip kriaukl, turinti apglbti savuoju perlamutru prie, jei
nori isigelbti.
Kit ryt alia buvo motina. Jos glamons nebuvo tokios skubrios kaip
tio. Taip, kaip motina, niekas jos neglamonjo: pradjo nuo pakauio ir liet pirt galiukais, tarsi iekot mini, skausm, diaugs
lm/<>

m, kani, kad paalint tamsius dalykus ir palikt tik tuos, kurie i


viesos. Paskui glost kakt, nos ir lpas, odos ilinkiuose iekodavo
maiausi skausmo arba diaugsmo ymi.
Kakuriuo metu ji pradjo naryti po laikus dutje, kuri, ro
dos, buvo virtusi laiko maina. Vartant tuos laikus Eleonor upl
do prisiminimai ir ji suprato, kad j neutenka igyti, nes meil yra
ne ilgalaikikumas, o kiekvienos akimirkos pilnuma - aminai
yra kas dvideimt keturias valandas sinonimas. Ji irgi perskait
kelet sakini, bet perokdama, neturjo drsos paimti ir laik per
skaityti vis, tarsi gdydamasi savs, kokia buvo, bet reikjo tokiai
ir vl tapti.
...js vienu metu susitelkiate tik vien dalyk. O mes, moterys, ne
mes kaip matrioskos: mintis mintyje, nuo svarbesns einama prie maiau
svarbios. Tu esi mano intymiausia mintis... niekas mane nra irjs
kaip tu, ir as tavo akimis tarsi atrasiau ir painiau save... esu pernelyg
pavydi, inau. Bet atsimink, kad esu siciliet... Noriau nuristi tau nuo
krtins akmenis, ivaduoti rank nuo spygli ir klausyti, kaip dainuoji...
Nepalik mans niekad, niekada, niekuomet...
Ji usimerk ir suspaud nusvirusi dukters rank.
- Ai, Margarita. Vakar girdjau, kaip jis su tavim kalbjosi,
kalbjo apie mane... Daugyb mnesi taip nekalbjo. Tai tu j ia
atvedei, mano dukra. Ir atvedei pas save. Kokie buvom kvailiai... Lei
doms sukami rutinos, baimi, apmaudo, laiko stygiaus... Kai myli,
Margarita, bni tikras, kad taip bus per amius. Tu irgi tursi vyr. J
isirinksi. Ir inai kaip? Kai pajusi, kad tas mogus yra namai. Namai,
kad ir kur btumt. O jis iekojo kitos, Margarita... Ms namus
sugriov.

Dabar Eleonora laik dukters rankas savo rankose ir nemokjo su


prasti, kur bet kokios tamsiosios idavysts zona, nes daniausiai ida
vyst yra tik ubaiga seniai prasidjusi dalyk, daugybs smulki i
davysi, kurios kaip kandys pagrauia spintos snaras, ta paskui staiga
nuvirsta ir niekas neino kodl.
- A neinau, ar sugebsiu... noriau, kad ia bt senelis. Jis man
patardavo visais klausimais. Buvo labai kultringas, nuolatos pasako
davo istorijas. Btent taip k nors aikindavo - pasakodavo. Gal todl,
kad visad mok vaikus. Sak, kad aikinti - tai k nors ivynioti, visad
inojo, i kur kils odis, todl jie tapdavo dar domesni, beveik ven
ti... Jei bt dabar ia, papasakot koki istorij, kad nurodyt, kaip
elgtis... Kad padt man suprasti tavo tv. inakt, kai girdjau, kaip
apie tave kalba, primin mano tv - jo velnumas buvo jo stipryb.
Man sakydavo, kad meil nra skirta laimei pasiekti, kad ta slidi, ir
vos tik parpsta, pabga, bet meil yra tam, kad pajustum gyveni
mo diaugsm, kuris susijs ne su laime, o su gyvenimu. Ir gyvenimo
diaugsmo i tavs niekas neatims, taip jau yra, neatims n skausmo.
Sak, kad gyvenimo diaugsm panaus tik vienas dalykas - irti
Kristaus akis Monrealyje... Bet a j niekada nemaiau.
Jos motina buvo be kauks - taip norjo jos atsiprayti dl to, kaip
elgsi.
Eleonora patais pagalvl - kad tik nebt joki nepatogum.
Paskui pradjo masauoti kojas, kad per ilgai neusibt nejudanios.
- Ne tai tau adjome... Atleisk mums. Margarita, grk. Praau,
grk pas mane.
- Kaip Margarita?
- Kas ji? - paklaus Filipas, pildamas jam vandens.
- Mergina, kuri buvo su manim mainoje.

Filipas tyljo.
- Kaip ji?
- Miega.
- K reikia miega? Kaip ji jauiasi?
- iuo metu miega, ir tiek, Julijau.
- Jai koma?
Filipas tyljo.
Julijus nusimet apklotus, oko i lovos ir nuvilko su savim laeli
ns stieb. Palatoje dergteljo geleis ir stiklas. Snduriavs senukas
paoko.
Filipui pasisek nuramdyti Julij, kuris nusitaiks greit kaip katinas
ities rank, iupo ukes ir sugniau kumtyje. Filipas uspaud rie
, kad jas imest. Julijus muistsi, bet paskui atgniau sauj, piln
kraujo.
Atbgo sesel, ikviesta pavojaus signalo. Filipas met j vilgsn,
kuriuo pra tik vieno - supratimo. Ji pasilenk prie Julijaus.
- Nesijaudink, pasitaiko. Daug ligoni pamirta, kad prijungta la
elin... Tuoj pagydysiu.
Ji gro su virktu, atsargiai ir i lto j suleido, kad Julijus pajust
rank ilum. Julijus irjo nusisuks, tramd pykio aaras. Sesel
jam nusiypsojo, paskui dbteljo Filip.
Juodu liko vieni, net palatos draugas ijo kakokio patikrinimo.
- A sugriaunu visk, prie ko prisilieiu.
- Nra taip, Julijau.
- Nesistenk mans guosti, nepavyks... Padariau n-tj lyktyn. Ir
visa kalt mano.
- Gal bdas ir... bet kitk taip biau dars ir a...
- Mlas.
- Mlas? Vis pamstau apie tai, k vienkart pasak futbolininkas:
Baudinio nepataiko tik tas, kas turi drsos j ikovoti. Banalu, bet
i

taip. Tu, Julijau, moki aisti. Apsidairyk aplink: pilna vaikz, kurie
nekreia eibi, itisas dienas sdi prilip prie Play Station ar prie
kompiuterio, kuo nuolankiausiai klauso, kas jiems sakoma, arba de
dasi klausantys, kad ramiai gyvent, taip mamyt nuperka motocikl,
vaizdo aidim ir dinsus. Matau juos, ten u lango j pilna. Miegaliai.
Gyvena apimti ramios desperacijos. niek nesudeda pastang, renkasi
lengviausia keli, nekuria bdami tokio amiaus, kai laikas kurti. Kuria
tik tas, kas alksta^ tas, kas ieko. Tu ialks, Julijau. Todl man ir pa
tinka tas tavo provokavimas, arogantikumas - jis kursto; taip elgiasi
iekotojai, tie, kurie nori inoti, kodl gyvenim aisti verta. Tu esi
alkanas, a matau. Puoli aisti dl to, ko dar nematyti, dauguma kit tik dl to, kas saugu. Betgi saugumo nra: gyventi ir mylti bet kuriuo
atveju reikia bti paeidiamiems... Tai todl nemui baudini. Bet
tu juos bandai ikovoti, Julijau. Yra toki, kurie net neina aikt...
-Taip, bet negi turiu klysti visada? Viskas, ko tik imuosi, pasibaigia
blogai, vienintel vieta, kur nepadaryiau alos, - kaljimas... Ir kart
baigsiu juo...
- Ateisiu aplankyti, - nusiypsojo Filipas ir var toliau: - Kad ir kas
bt brangaus, irdis anksiau ar vliau dl to dalyko turi kentti, gal
net suduti. Nori saugumos? Ramaus gyvenimo, kaip gyvena visi kiti?
Kad irdis likt sveika? Tai neduok jos niekam! Net uniui, katinui,
raudonajai uvelei. Saugok j, apgobk praeitimi ir menkais malonu
mais... Venk bet kokio sitraukimo, urakink tkstaniu spyn, pridk
konservant ir kik aldytuv - tada tikrai nesudu... Taps nepaei
diama, nesudauoma. Zinai, Julijau, kaip itai vadinama? - paklaus
Filipas, usidegs pokalbiu. Kaktoje jam ioko gysla.
Julijus papurt galv. Norjo klausytis toliau.
- Pragaru. Ir jis ia - toje vietoje, kur irdis yra visikai suledjusi.
Saugu, bet alta. U lango toki daugyb. Perskaitau veide, kieno irdis

alta - i baims, nepakankamo alkio, tingulio. Tu toks nesi, Julijau. Ir


tai tave gelbsti, jei ir ikreti dideli kvailysi... Nes tai bdas pelnyti
baudinius!
- Ar nra ne tokio nuostolingo bdo gyventi?
- Galsi man paskambinti, kai j rasi?
Julijus susijuok. Filipas atsikl, j apkabino. Tas irgi nesusilaik Filip suspaud. Norjo pasakyti ai, myliu tave, bet kakas truk
d - gda, baim, tarimas, kad tai netikra... Gyvenimas t akimirk
atrod paprastas kaip baudinys - kol nestoji prie vart jo spirti.
Kai Julijus jo, nebuvo nieko. Ne lankymo metas, Margarita buvo
viena. Jis prijo. Pasilenk, pabuiavo lpas.
Margarita pajuto itas lpas, jas atpaino. Mini tamsoje uside
g fejerverkai, itoje smons tamsos naktyje kr neregtus paveiks
lus, sproginjo sidabro ir aukso romis. Paskui virto raudonomis,
baltomis, ydromis kaskadomis.
- Margarita, atleisk man. Visa kalt mano. Tavo tvai umu. Jei
ne a, viso ito nebt... Atleisk.
Ji jo nekaltino niekuo. Atkr visk - kiekvien menkiausi dalyk,
menkiausi gest, menkiausi klaid.
Margarita kaip pasakos karalait nepabudo. j grasiai irjo Klo
t. Tai ne pasaka. Julijus tai inojo. Bet t akimirk suprato, kad bui
nys reikia sielos kani kne, nes ji gyva.
- Noriau galti tave mylti.
Julijus vl pasilenk, j vl pabuiavo. Sitai meilei nebuvo ems
nutpti, dien gyventi. Tai buvo didiul pakibusi meil. Ir kur jie vl
ras tok buin? Smlio, bang, pelen guolyje? Ir kada? Ryt, u met,
u tkstanio met? N vienas neinojo, tik abu suprato, kad jis turs
bti, anksiau ar vliau. Gyvi jie bus ar mir bus.

- Neinau, kodl sekiojau paskui tave kaip pamis, bet inau, kad
ta beprotyb alia tavs man atrodo normali. A, niekuomet nene
kantis, prabilau. Niekuomet nebijantis, pasidariau silpnas ir taip pasi
jutau stipresnis. Niekuomet neturjs nam, pasijutau bess name po
dangumi. Noriu vl irti tau akis, saugoti tave nuo vis pavoj.
Nebenoriu stogais laipioti vienas, vaikioti j kapines, kad pamiliau
gyvenim. Nebenoriu vogti, nebent dovanoiau tau, - panabdjo Ju
lijus aus.
Paskui itrauk iPod. Tas per nelaiming atsitikim nenukentjo,
nes tryt buvo kienje. Julijus ivyniojo ausines ir velniai vien kio
jai dein aus, kit - sau kair. Muzika liejosi Margaritai tiesiai
siel, adino j kaip Orfjus, einantis pas Euridik kviesti pas Hado
karali. kart ji bus igelbta, kart Orfjus neskries atgal, nes bijos
j darkart prarasti.
Margarita pamat, kaip lynas nuvinta. Tamsoje buvo matyti tik tas
kybantis lynas, ji pradjo okio ingsniu kopti auktyn. Vos tik ulipo,
apaioj atsivr begalin jra, be paliovos alsuojanti. Kiek ikeniama
stengiantis, kad gyvenimas bt tvirtas ir patogus. O tai Margarita
nori ibandyti visus pavojus, okti ant lyno grakiai kaip tikri me
nininkai, kai okis ir okjas tampa viena, akrobatas ir lynas - vienas
aidimas. Gyvenimas j vert drebti, bet ji nebebijojo.
Dulkt dvirat jis paliko prieangyje. Vis keli vis nar ir nar po
savo smegen lentynas iekodamas poet ir raytoj jau sugalvot
sprendim, kaip daryti tai, k norjo daryti. Kakas yra pasaks,
kad genijus daro tai, k turi daryti, o talentas - tai, k gali. Jis nau
dojosi kit genialumu ir talentu, kad irykt jo mintys, jausmai,
veiksmai. Paskui isitrauk i lentynos ekspyro sonet tom. I it
puslapi vis ioksta kas nauja, tai, k jis nort gyventi, bet pasiten'JVO

kina tik perskaitymu - reikia drsos gyventi taip, kaip dainuojama


poet.
U knygos pamat t nelaiml skyl; kaskart, kai tik paimdavo
tomel, vl j paddavo, kad j ukimt. O ta tebeiojjo kaip bejaus
m akis. Darkart vilgteljo skyl, paskui eil knyg, irikiuot kaip
kareiviai gynybai. Bet skyl sienoje j dbsojo labiau nei bet kokia kita
akis - buvo pati skvarbiausia. Jis nubgo pas poni Elvyr.
- Pagaliau atjai tinkuoti...
- I tikrj reikt tinko ir prietais. Gal js vyras...
- Ar tau viskas gerai? Ponia pairjo suglumusi.
- Kuo puikiausiai!
- Gi ituose namuose niekad nieko nesi taiss, mokytojau...
- O dabar pradsiu.
- Sugebsi?
- Taip.
Jis prisimin, kaip, bdamas maas, paddavo tiui meistrauti:
imoko pragrti grtu skyles, skirti raiikli, verli ir vini ris.
inojo, kaip naudoti vaigdinius atsuktuvus ir kodin rakt, kaip nu
kirpti elektros laid ir sutvirtinti skyl, jei nelaiko. Paskui visk pa
miro.
Kai pradjo kimti tinku it skyl, prie tai nukrausts knygas,
pajuto met metus nejaust malonum. Ranka judjo ltai ir tiksliai,
kaip orkestro dirigento. Po keli minui siena buvo lygi, reikjo lauk
ti, kad idit, ir lifuoti. Pairjo - pagaliau vl lygu. Skyli irdy
negalima slpti, reikia jas kimti didesne meile, net jei liks dmi ar
nelygum.
ekspyras nebedangstys to, ko jis nenori matyti savy ir iorj. Jis
jam nebeleis. Ir kaip tik dabar ekspyras nusprend prabilti, kak
pakudti...
fJ fJ7

Jis kaip patraklis nar po knygas, itrauks kai kurias met ant
ems, kitas m ir djo al. Galiausiai atrinko dvideimt, susimet
kuprinl. Dumdamas aligatviu su dviraiu i vaisi parduotuvls
prieais namus nusiiupo obuol.
- Oi! K ia idarinji? - i paskos kteljo savininkas.
- Gyvenu! - kteljo tas, skuosdamas su grobiu.
- Duosiu a tau gyvenim! irk man... - plyavo anas.
- Tas iuolaikinis jaunimas... Nori visko isyk. N kiek nepasiruo
pavargti. Mano laikais taip nebdavo, - pakomentavo pomidorus
iupinjanti ponia.
Mokytojas, vienoje rankoje laikydamas obuol ir j graudamas, kita
vairavo, leisdamas rudeniniam orui drkinti veid vl atsiradusiu noru
gyventi. Utiko Stel knygyno kampe, kur ji ramybs valandlmis
skaitydavo.
Im knygas i kuprins, sudst reikiama tvarka. Ant prekysta
lio prie kasos sukrov knyg bokt, lyg ruotsi u jas mokti. Stela
pakl akis nuo skaitomos knygos ir j pamat. Liko rimta, nors
akys ir idav susidomjim tuo knyg mriniu, nuo kur aibavo
atvirai laimingas jo veidas. Prijo prie kasos, tarsi pas aptarnautin
klient.
- Kas ia?
- Knygos.
- O k turt reikti?
- Dovan.
- Knygos knygininkei? Kokia originali mintis... irk, kad neu
grit... - pasak ji rimtai.
- ia ne tik knygos.
- Ne? A nebenukrisiu, mok.
Mokytojas pasuko bokt nugarlmis Stel, kad paskaityt nuo
emiausios iki aukiausios.
J<J,S

- Idiotas. Tuios meils pastangos. velk giliau - tai meil. Protas ir


jausmai. Karas ir taika. Naujas gyvenimas. Didieji lkesiai. Metamor
fozs. Sunks laikai. Apleistas namas. Pragaras Skaistykla - Rojus. Bal
tosios naktys. Ipainimai. A nebijau. Gyvenimas dar prie akis. Kakas,
su kuo galima bgti. Audra. Naujasis pasaulis. Prarasto laiko beiekant.
Kaip jums patinka.
- K reikia?
- Yra toks idiotas, kuris nuo tada, kai nutolai, kankinasi ir jauia,
kad meils pastangos - tuios. Turjo iliuzij, kad ieitis - meils
i odyn, knyg, enciklopedij balsas. Bet suprato, jog ten per daug
proto ir per maa jausm. Ir kad taika - tai kovos su paiu savim
vaisius, kovos su savom baimmis, ribomis. Dabar pasirengs naujam
gyvenimui. Turi dideli lkesi, nori keisti ir tikisi, kad tu jam padsi
dar ir likti paiu savim. Jis ino, kad yra ir bus sunks laikai, bet ne
nori, kad jo namas bt tuias ir apleistas. Kartu mes veiksime visas
gyvenimo sritis: nuo pragaro tamsybi iki rojaus viesos, perbrisdami
skaistyklos viesotams. Ms naktys bus viesios kaip diena, jomis
mylsims ir ipainsime tiek senus, tiek naujus dalykus. A nebebijau.
Noriu, kad visas gyvenimas, kuris dar prie akis, prabgt su tavim.
Ir pamatysime, kaip i audros randasi naujas pasaulis. Tik taip susi
grinsiu vis prarast laik. Ir gal dar daugiau. Stela, a noriu, kad
tu btum.
Mokytojas suprato, kad nra btinybs imesti sen ger metafor,
pakanka tik jas vartoti, idant bt daugiau parodyta, uuot po jomis
slapsiusis.
Stela apsvaigo nuo nuoirdumo, kur skait mokytojo akyse. Gyve
nimas dar visas turi bti atrastas, bet j atrasti jie turs kartu.
- O k reikia paskutinis pavadinimas?
Mokytojas surimtjo - ito klausimo lauk. Paskui ypteljo ir nuo
irdiai kaip vaikas tar:

- Kai tau patiks, susituoksime.


- Mane vesi? Ir nenori pabandyti pagyventi kartu?
- Neturiu jokio poreikio tavs bandyti, Stela. Noriu kartu patirti
mus laukianius ibandymus. Kaip lidna juos patirti vienam...
Stela nunarino akis ir nubgo, mokytoj paliko prie prekystalio su
trikus ir susirpinus. Tikriausiai niekas neueis. Po keli sekundi
gro, sukdamasi ant pirt gal su knyga rankoje. Atkio jam:
Tau reikalingas balsas. Juos susiejusi knyga.
Laikydama tos knygos virel mokytojui prie pat akis, ypsojosi jis t ypsen myljo.
- Mano balsas tik tau pasakys - myliu, - tar Stela ir sibteljo
antra banga, paliejo pasaul gyvenim, kuris yra daryti vien i dviej.
Jis j apkabino, o ji kak panabdjo aus, k jis prisimins vis
gyvenim. Kak, kas min meils paslapt ir veik meils keliam
baim, nes kad myltum, reikia kasdien netekti vilties ir apmirti. Tai
todl reikia itiek metafor. Ji j nevartojo.
Bet k pasak, niekas neino.
Uuolaidos pleveno nuo lengvo vjo dvelksmo. Tvas j laik u dei
ns rankos, motina - u kairs. Jis buvo usnds. Ji budjo ir saugojo
abu. Margarita atsimerk, pairjo, kaip uuolaidos oka kakok tan
go i oro ir ilko, panaiai kaip bur. Dar neinojo, kas ia - sapnas,
tikrov ar abiej miinys, bet pamat gro, esant kiekviename daikte,
net maiausiame, prasiausiame ir paprasiausiame. sikibo tvams
rankas. Ir suprato, kad tai tikrov. Tvas pabudo. Motina sudrebjo.
Margarita pasisteng prabilti, teijo sumurmti:
- Noriau, kad itam kambary bt balt gli, kaip moiuts.
Gaivi ir kvepiani.
Paskui umerk alias akis ir pajuto, kaip akys prisipildo aar, nes
nuo pastang itarti tuos odius suaarojo gerkl, jai atrod, lyg dstu.
<ioo

Nors kvpuoti, kaip norjosi, neijo, Margarita pajuto plauius besi


skverbiant or. Norjo vl kvpti vis gyvenim, vientis, su skausmu,
kur neiotsi, jei tas skausmas - plyys patekti viesai.
Klot vl msi austi, prie ankstesnio silo primezgusi kit sil.

EPILOGAS

Nugaltojui a duosiu paslptos manos


ir balt akmenl, o ant akmenlio bus
uraytas naujas vardas, kurio niekas
neino, tiktai gavjas.
Apr 2, 17

<_yargarita iri jros paviri - ta neria po valties dugnu ir supu


toja, puta u j pamau sklaidosi. Ji apirinja krant, retus medius,
dang ir namus, nuiuvusius. Puia sirokas. Tas vris atria kelius ir
kai puia, stoja ta tyla, dl kurios daiktai pabna pusiausviri, paskui
krinta. Galiausiai jra sukvpioja tyliau, labiau pavargusi ir apsunku
si. Plastikinis maielis iurena, paplazdena paviriuj, krinta, paplauko
ir lto, keisto okio ritmu nugrimzta. Nuskls paslaptingas vietas,
veik nebesuniokojam daikt kapines. Neinia, kiek jra skaidys it
plastik, kiek laiko jai prireiks paversti jam k gera. em - udara
sistema, sako mokslininkai. Visa, kas gimsta, paskui mirta ir patenka
j gyvenimo cikl. mogus it cikl pailgino, nes pagamina dalyk,
kuriems prie atgimstant prireikia imtmei.
Margarita klausosi jros pamokos - tai energingas ir rstus tvas,
ramus ir pastovus. Vanduo turi atmint. Bent jau ms kno vandens
molekuls fiksuoja jausmus ir vanduo teka kitaip, kai esam laimingi ar
nelaimingi. Taip jra primena apie savo aizdas, saugo visa ko atmin
t - itai ino senieji iltj jri perl iekotojai, jie gimsta ir auga
saulje, iplaunami apvalomojo, nematomo druskos poveikio.
I savo vali jie lipa sulaik kvpavim. Vienoje rankoje laiko prie
pd pririt akmen, kitame - krait. Ranka glosto kriauklmis nu
barstyt dugn kaip iurkt, raiant kilim. Atplia austres, deda
krait ir dainuoja. Po vandeniu. Tos dainos be odi, ypatinga ta apie
.UK')

perlus, nes sutampa su irdies plakimu. Jie dainuoja, renka austres ir


tikisi kurioje nors rasti perl. Tik mokantys klausytis ito ritmo ieko
vai j randa. Igirds, kad gelmi muzika sustiprja, iekotojas iumpa
paskutin matom austr, prisispaudia prie krtins, atria nuo pd
kilp ir inyra. Senasis paprotys. Btent tada, kai kvpavimas gniau
iamas, o irdis kenia, daina tampa garsesn, ranka - laimingesn ir
jautresn.
Nra perlo, kuris bt toks kaip kiti. Nra tobulai simetriko perlo.
itame pasaulyje nuo tobulumo geriau laikytis toli: kai mnulis pilnas,
jis pradeda dilti, prinoks vaisius krinta, o pilna irdis jau baimina
si prarasti t diaugsm, pasiekusi ekstaz meil - jau prajusi. Tik
trkstant utikrinamas grois, tik netobulumas dvelkia aminybe. Per
las guli ten su savo nepasiekiama netobulybe, atsiradusia i skausmo.
Ir i j apglbianios meils.
Perlas sako, kad laim ne tai, kas tetrunka dien ir praeina, kad ji
slypi ten, kur neklivama mirt, o jei klivama, tai tik kad bt
gimta i naujo. Ir is virsmas nevadinamas laime - tai diaugsmas gy
venti.
Margarita mato, kaip plastikinis maielis pradingsta. Skausmas dve
jopas, galvoja.
Bna tokio, kurio mogus nesirenka, jis priklauso emei, i dalies ir
tam ciklui, nuo jo mirtama ir prisikeliam: gimimo skausmas, ems
sopuliai, drebjimai, ugnikalni prasiverimai, potvyniai arba tylesni
sezonai, rami dien ir nakt tkm. Bna kasdieninio skausmo dl
monotonijos, dl to, kad taip sunku mylti, atsikelti i lovos, besikar
tojaniuose dalykuose surasti k nauja. Bet tik tas, kas priima dienos
silom skausm, atsinaujina. Perlai irgi gimsta i tokios skausmo for
mos, perlamutras j paveria viesa.
Ir dar bna mogaus kuriamas skausmas, biologikai neskaidomas,
toks, kur manoma paalinti tik prajus imtmeiams. Tai vieno mo
, i(H>

gaus kitam arba daiktui savu noru sukeliamas skausmas. aizdos, plei
janios, ir po kurio laiko, kartais - labai ilgo: melas, prievarta, karai...
Bet tokiam skausmui veikti irgi yra ieii. Jei pasiduoda laikas, tok
skausm gali paalinti atleidimas. Tik atlaida skausm perkelia gyve
nimo rat. Tai dievikasis perlamutras, emje retai kada pasitaikantis.
Jis kuria iskirtinius perlus, susiformuoti jiems reikia daugybs met.
Jie skaiiuojami vienos rankos pirtais.
Margarita iskleidia rank, joje - vienas toki.
Tai moiuts jai paliktas laikas. Atplti j turi toje vietoje, kur norjo
moiut. Rankos dreba. Dabar, kai senels Terezos nebra, itas laikas
yra su ja siejantis silas. Jie stovi prie didiuli nam vartus. Vartai su
rdij, bet senovikai stotingi. Sirokas kandiojasi, krebdena utrauk
tas aliuzes, dargi atbaido valkataujanius unis. Ttis atveria vartus,
veikdamas rdi ir piktoli pasiprieinim. Siauras takelis, apaugs
dagiais ir balt bei raudon oleandr krmokniais, nuveda prie gel
tonai nudayto plyt namo. Netoliese, apaioj, nabda jra, nors jos
dar ir nematyti. Toli ir netiktai arti plyauja uvdros, i it stog
sau susikrusios bst. Dangus ydras, pastovus. Margarita supranta,
kodl moiut j vadino skliautu, nes ia jis toks. Ir kam reikjo bgti
i ito rojaus? K slepia itos vis jros vj gludintos sienos? Kodl
moiut nutar kraustytis iaur? Laikas visus klausimus atsakys.
Raktas spynoje girgteli du, tris, keturis kartus. Kiekvienas apsisu
kimas - likimo prisilietimas. Visi tyli i baims ir nuostabos. Durys
atsidaro - kambarius, rengtus gauti viesai, plsteli viesa, jau tiek
laiko umirta. Viskas nuiuv, persisunk drgme, pelsiais ir apj
voratinkliais. Skubs ingsneliai iduoda peles, jos bus siviepatavusios
pastogje ir palpse. Andrejus slepiasi u Eleonoros, Margarita - u
savo tvo. Vyras ir mona stkso vienas alia kito, kaip Naujojo Pasau
lio atradjai sveikinasi su kambariais ir kelia kepures prisiminimams.
, JO7

Kiekviename atidaro auktuosius langus ir patraukia surdijusi


virveli laikomas aliuzes. viesa atidengia kambari auktomis lubo
mis paslaptis, gulinias po daiktus ir rykus lyg mklas dangstaniais
utiesalais. itie namai - kambari ir laipt labirintas. Koridoriai ilgi,
o pro langus matyti rami, marmurin jra.
Eleonora su vyru atrodo kaip jaunavediai, sigyjantys nam. Dai
rosi, o akys iduoda sunki met aizdas, betgi labiausiai spinduliuoja
atgimusi meil, nes ji gimsta i savos mirties.
Eleonoros tvas j palygint su figavaisi opuncij lapais, kurie vis
iem kaupia vanden, kol tampa msingi, o paskui girdo savo gelto
nuosius iedus ir deganius vaisius vis saus sezon, kad padovanot
derli, kurio saldybs nemanoma paaikinti aplinkybmis, kuriomis
ji radosi.
-Tai tu juos imokei kreiptis tveli.
Taip jis pasak viendien. itie odiai Eleonorai buvo aiki atgimu
sios meils malon.
Dabar jis jai paduoda rank prie kiekvieno laiptelio, ikilus bet ko
kiam pavojui - tikram ar sivaizduojamam. O ji leidiasi vedama nuotaka ir motina. pat gaivumos teras juos atveds silas vyniojasi.
Didiuliai vartai atsiveria, ir jie patenka apleist sod, kur visi atpa
sta, nors jame ir nra buv. Vijokliai prisiminimus ir enklus palieka
ant sien. Vazonuose, kur kitados ydjo jazminai, telikusios tik pilkos,
sukietjusios ir sausos ems nuobiros. Margarita sivaizduoja petunijas, fiostrus, mimozas, snapuius, laukines roes ir net trap vynuogie
noj ant plik pinui, suskilusi, rausteljusi nuo kandi lizd, ant
j bginjani taisyklingos eils skruzdli. Jra driekiasi kaip mels
v, gelton, oranini, ali rat persikas kilimas, imargintas vjo,
kuris juos atpt net iki ia. Jos atuoniolikos met vasara. Sugrimas
namo. Tvo paadas ilaikytas.
/yav

Isinuomoj burin valt, jie i Sestrio, i jo utakio tylum, Vi


duremio jra atplauk uostel, kuris stovi ariausiai senojo namo,
moiut nenorjo, kad j pamatyt, kol dar ji nemirusi. Per daug aitrus
vyki, kuriuos mat tos sienos, tie kambariai, ta jra, prisiminimas.
Tai Margarita ituo laiku turt prikelti numirlius, atgaivinti juos i
prisiminim.
Sauls, vieianios emei, kvapas susimaio su rozmarino ir salvijos krmokni kvapu. Sirokas, sukls gaivum, kuris gldi daikt
gelmje, slopsta. Cikados ir svirpliai kartoja giesm, kuri moiut
girddavo ilsdamasi po pinijom, t pai, kurios klausydavosi senelis
Pietras, t, kurios klausydavosi j tvai ir protviai. Gamta niekada ne
sikeiia, o kai kuriose vietose keiiasi dar maiau - meili ir pamotika.
Ji laik itraukia i voko, atskleidia. Parayta elegantika raysena,
deja, jau iek tiek virpania, ra senel. Margarita iri j supanius
daiktus ir pajunta, kaip j iri senels akys.
Prie praddama skaityti pakelia vilgsn, mato jr - visuomet ten,
visuomet asistuoja j raiani laiv, isipuiani buri, sunkiai ke
lion pradedani korpus spektakliui. Paskui akys pradeda lakstyti
odiais, panaiais bang raibul.
Margarita, mano meile,
kai buvau nica*, stebdavausi, kaip mano senelis, mano tvas irjo bro
liai sugeba sugauti guotus uv stovdami ant kranto ar ant kokios uolos.
Ieidavo su valtimi ir grdavo su pilnais tinklais: lydekos, karosai, eeriai,
kariai, juodieji karosai, kuojos, plekns. Strikindavo leisdamos aitr
kvap - tai beissprstanio gyvenimo ir kovos, kad neugestum, kvapas.
O as, kuri buvau lastima kaip Andrejus, visko klausindavau: Bet kaip
pamatte uvis stovdami ant ems?
* Mayt (sicil.).

A sapiri taliari", sakydavo senelis Manfredis: reikia mokti irti.


Ir paaikindavo, kad ten, kur uv guotai, jra vies atspindi kitaip.
Pakanka tik skirti spalvas. Nors nuo ems ir nematyti, kas yra po jra,
reikia stebti, kas vyksta paviriuje viesos aismas vandeny, virpuliukas,
verpetai. Jei sugebsi pamatyti iuos enklus, itas smulkias detales, uv
rasi net stovdamas krante. Matydamas ten, kur nesimato. Kitaipjra liks
bead, tinklu suvejosi tik vanden. Mato tik tas, kuris iri. Margarita,
tu irk toliau ir u mane. Danai btent tu tursi parodyti kitiems
tai, ko net neieina tarti. ito i tavs papra gyvenimas, tu tai padarei,
daryk ir toliau. Bus miglot, bjauri akimirk, kai nerasi atsakym, bet
gyvenime megghiu diri chissacciu ca chissapia* - sprukti nra ko, atsaky
mas bna net tuomet, kai jo neinai ar nerandi. Todl dabar atjo laikas
tau, mano meile, patikti paskutin savo paslapt.
Paslaptis. Ji liaujasi skaityti. vilgsn sutelkia horizonto linij ir
ruodamasi perbga akimis perskaitytus odius. Kiek dalyk i jos
pareikalavo gyvenimas per iuos licjaus metus, kiek mat nuo to gy
venimo lyno, kur imoko okti. Ir kiek jo tinklai sugebjo sulaikyti tai,
kas gyvenama?
Motina rodo tvui takelius horizonte ir aikina, k slepia tie kran
tai, iskaptuoti kiklop rank. Tvas jos klausosi ir uduoda klausi
mus. Vl simyljs, i naujo simyljs savo mon. Net Margarita
nori tokio vilgsnio, ji irgi nort bti tokiame amiuje simyljusi.
Gal kai kurios aizdos ir neusitraukia, bet kai kuri aizd lemtis yra
bti atviroms, kad nebt priprantama, btent tam, kad neatsiduotum
gyv grauianioms pripratimo, nuobodulio, nemeils kaukms.
Andrejus, kuriam dabar deimt, pritps prie sienels, juosianios
gaivumos sod, pieia. Tarp akmenuk kaiioja galveles drieiukai, su
* Geriau sakyti neinau negu a itai inojau (sicil.).

sirpin savo medioklmis. Jis pasilenks prie balt savo eskiz ssiu
vinio lap, isivyniojs daugiau nei imto spalvot pietuk rinkin,
kurio laikosi tarsi gyvybs. Taip ir nepaliov pieti. Tapo nekalbiu vai
ku, pasak kai kuri, per daug nekalbiu. Jam patinka susieti pieiniai.
Kas ino - gal viendien bus menininkas. Tiesa yra tokia, kad visi
neitarti odiai virsta spalvotomis figromis.
Jis pakelia vilgsn pairti panoram, paskui nudelbia pietu
kus nusivyls.
- Neutenka, - sako.
- Ko? - klausia Margarita.
- Spalv.
- Bet argi neturi tiek, kiek nori?
- Utat ne tiek, kiek nori jis, - Andrejus rodo horizont.
Margarita savo imintingajam karalaiiui nusiypso. Paskui tas pla
tusis horizontas primena, kad greit paiai su juo reiks turti reikal teks laikyti egzamin, kad patekt Dramos meno mokykl. Ateitis
priekyje vyniojasi kupina neinios, atvira kaip prieais plytinti jra.
Po keli dien atvaiuos ir Marta, jos kaip seserys. Ji stos biologij,
meil mediams suadino neisemiam smalsum gyvasties pradiai.
avisi viskuo: nuo tobulo saulgros sklyi isidstymo iki pairti
neivaizdi ros iedlapi, nuo voro audinio geometrijos iki marg
pieini ant sparneli, kuriais platak traukia jai besimeilinanius ir
atbaido grobuonis. J traukia visatoje galiojanti simetrija ir jos asime
trija, irgi esanti bei trikdanti, kuri galiausiai yra didesniosios tvarkos
dalis, ta, kaip visos paslaptys, visuomet prasprsta. Savo keistuoliko
nuotaikingumo ji nemet. Ir toliau kasdien skaito horoskopus, smal
sauja dalykais, kuri niekas neino. Vien i savo keistj koncepcij
sugebjo idstyti net per brandos egzamin - paaikino, kad karv gali
ulipti laiptais, bet nemoka nulipti. Komisija skambiai nusijuok, o
Marta vos nenustebo dl tokios gan neakademikos reakcijos.

Margarita pagalvojo, kiek veid jai suteik mokykla ir kiek veid


atm. Dlions dalels visos savose vietose. Mokytojas pavaduojanio
jo mokytojo viet gavo ir antriems metams, trei pradioje mokykl
pakeit ir ved. Susilauk mergyts. Pavadino Nausikaja - tai tokie pa
vojai tenka mokytoj ataloms. Ir baimi bei odi kupinas jaunuolis
virto tvu ir vyru, pilnu baimi, odi ir gyvenimo diaugsmo.
Stela su Margarita susidraugavo ir ji yra viena i uoliausi Keliau
janio Parnaso lankytoj. Kartais Stela, prireikus kelioms valandoms
kur ieiti, net patiki jai parduotuv, o ji, tuo pasinaudodama, perskaito
visas knygas i knyg apie teatr skyriaus. Jos kartu rengia skaitini
susitikimus vaikams, ir Margarita digauja matydama, kaip jos klau
somasi, akys ir burnos praviros. Tokie momentai jai patvirtinimas, kad
tai - jos pasaulis: deklamuoti ir avti akis t, kurie klausosi. Dabar
Stela vl laukiasi, mokytojas j vislaik simyljs. Laukia berniuko ir
visi meldiasi, kad nepanst jo pavadinti Telemachu.
Margarita iri jr ir bangos j sugrina prie laiko eilui, tarsi
tame baltame lape jos judesys tstsi. Prisda ant sienels, prireikia.
dang grsmingai stiebiasi agavos kietais ir dygiais lapais, rodydamos,
kad grois nra tik velnumas, bet ir prievarta. Jros pavirius raukl
tas, kone grubus.
Tiek daug syki tau pasakojau apie senel Pietr. Noriu, kad dabar
suinotum tai, ko niekas neinoy net tavo mama. Laukiau savo pirmagi
mio, jau beveik sujo laikas gimdyti, gim nuostabi mergait. Pavadinom
j Margarita, kaip Pietro mama - Sicilijoje laikomasi tokio paproio. Ji
gim didiuliame miegamajame, tame su geltonomis ir ydromis plytelmis, ant sienos kabojo nukryiuotasis, Kristaus akys dar atmerktos.
Netrukus baising dien ji man ikrito is rank ir nuskrido kaip an
gelas. Dl mano kalts. Tos rankos, kuriomis buvau paruousi imtus sal-

durnyn, nesugebjo laikyti dukters. Vislaik, kai jas irdavau, man


atrodydavo suteptos.
Verkiau vis nakt. Ir kitas naktis. Daugiau vaik nenorjau. A ra
gana, nemoka motina. Gdijausi, neieidavau i nam ir kalts jausmas
man pagrau nervus. Sirokas prasiskverb ird, degino mane vis, kaip
apelsinmedius. Bet ten sigavo tavo senelis. Atjo mans i ten itrauk
ti. A nebekalbdavau, skausmas nualino, tik negebjo grinti dukters,
kartu su ja ir mano gyvenimo. Sulysau kaip kal. Itutjau kaip kal.
Daugiau nieko nebelaukiau. Bet tavo senelis neleido pulti. Isive i t
nam, i tos ems, kad tik igyiau. Susirado darb iaurje ir mes iva
iavome gyventi Milan. Jis man pasakodavo apie t vard - Margarita,
reikianti perlas", ir sakydavo, kad Margarita gyva. Taip igyd mano
skausm pamau, velniai, paddamas man atleisti sau paiai ir Dievui
u t nemalon, kuri mums buvo pasiunts. Pamaiukais vl atradau gy
venimo diaugsm, vl pradjau gaminti saldumynus, kalbtis su Dievu,
atidariau mayt konditerijos parduotuvl, vis sav - Sicilietu. Taip
j pavadinau. Tebra ir dabar, tik pavadinimas pakeistas. Niekuomet ne
sapnavau, kadgaliau atidaryti savo. iaurje. emyne. Pritaikiau prak
tikai visk, ko mane buvo imoks ponas Saldumynas, ir aaros nudivo.
Taip tavo senelis itrauk mane i skausmo - savo rpestingumu, savo
istorijomis, nuolatiniu buvimu alia, kaip tajra, kuri tu dabar iri.
Taip gim tavo motina, paskui atsiradai tu. Tave pavadino Margarita,
nes senelis danai kalbdavo, kad tai jo motinos vardas ir kad jis gra
us mergytei. Perlas. A inojau, kad nemirsi, meile mano. Tu esi mano
Margarita - ta, kuri praradau, nes nemokjau laikyti rankose. Tu irgi
turi jos enkl, kaip kiekvienas perlas. U pani crisci miezzu ai spini*, sakydavo man motina. Ir kokia buvo skani k tik ikepta namin duona,
kurios laukdavom aplink krosn, kai a buvau picciridda/ Turdavo ibti
* Kad gautum, ko reikia, turi pavargti (sicil.).

astuonias dienas, j slpdavopo apklotais. Ir niekuomet nesibaigdavo. Ne


sibaigdavo ir bdavo tokia skani.
Mano diaugsme. Iki pasimatymo.
Ant it ranka prirayt puslapi byrjo aaros - aaros, kuriomis
ji apkabina senel, laikani kit sil kamuolio gal, jas riant, j
ivedus i labirinto per iuos penkerius mokymosi auktesnse klasse
metus. Per metus, kuri reikia susidaryti perlui.
Atsikelia, prieina prie jros groteli. Truputl lubuoja. Tai en
klai, ant kno palikti grobuonies antpuolio. Ir kairiame one ilgas ris, kaip tas, kurio malone Euriklja atpaino Uliks, grus namo
nuog. Verkia ir aar nudiovinti nesiseka net sirokui, nors kvieiai
sibuoja laukuose kantriai laukdami, kol juos nukuls, kad tapt skania
duona, kaip ta, kuri valgydavo senel. Figavaisi opuncij raudonis,
oranas, alumas gerokai perengia moiuts pasakojimus ir Margari
tos vaizduot. ia viskas tikriau u pai keisiausi fantazij. Viskas
manoma.
J suspaudia tvirtos rankos, suneriamos ant jos si lyg skrynia. Jis
pastebjo aaras ir prijo dabar - pirma bt buv per anksti, paskui
per vlai. Jis moka skaityti rank ir aki enklus.
- K turi?
Margarita pakia laik Julijui po nosimi, kkiojant neieina kal
bti. Julijui dvideimt dveji, jis bebaigis teiss studijas.
Daug laiko sudjo atsipraymui. Daugiau, nei reikjo Eleonorai ir
jos vyrui. Daug daugiau, nei reikjo Margaritai. Kai jinai j susirado,
vis kartojo ir kartojo pasiaikinim, kad tai jis j nugramzdino tyli
kom. Neturjo kaip isisukti.
- Vienkart jos paklausiau: Senele, pasak tavs, kodl a nenumi
riau? O ji atsak atpasakodama film, kur labai mgo senelis: vienas
toks norjo nusiudyti, nes niekas nesisek. Tada angelas jam parod,

kaip be jo atrodyt pasaulis, kaip baigtsi visiems tiems monms, ku


riems jis gyvenime paddavo, kad ir vien ypsena... Senelis Pietras prie
ito filmo buvo prilips, versdavo j irti kasmet, kad jai primint,
jog mes danai manom, jog viskas turt klostytis taip, kaip norim
mes, i gyvenimo visko laukiam, o gyvenimas nuolatos nuvilia. O yra
taip, kad gyvenimas kako laukia i ms. Dio fici lomo per sentirsi
cuntare u cunto. - Ji patyli, prisimena. - Taip man pasak.
- K reikia?
- Dievas mog sukr tam, kad klausytsi jo pasakojim. Paskui
sakydavo, kad ateis diena, kai vl visi bsim kartu, visi gyvenimo si
lai susipyn, ir irsim nuostab paveiksl, kur kartu sukrm. Ir
pasakosim vienas kitam visk, kas tik buvo, pavydo, pykio, baims
nebebus. Tik diaugsmas.
- Kaip vyksta dabar, Margarita, - pasak jis spausdamas j prie
savs, irdamas horizont.
- K nori pasakyti?
- Dabar, iia, atjo eil tau. Tai todl tavo moiut ir norjo, kad
ia perskaitytum laik. Dabar testamentas pereina tau, mano meile.
Mums.
Julijaus odiai - kaip kriaukl: pridedi aus ir ada begalyb. Jis
teisus - daug kas mirta, gimsta i naujo, kaip mediai, kurie minta
pai numestais lapais.
Margarita iri itas akis ir u jo aki mato horizont. Kiek dar
klausim neatsakyta! Kiekvienkart, kai likimas tau kok pateikia,
bna akimirka paleisti srti savim perlamutr, kad pat gyvenim pa
verst atsakymu vien i daugybs dalyk, kuri niekas neino. Tai
akimirka uverti geldeles ir leisti irdiai pamau kaip patikim viet
grimzti pat tolimiausi kambar, kur nra patenkinanio atsakymo,
nes vienintelis atsakymas yra didesn meil gyvenimui ir jo netobu
lumui.

Ji spaudia Julijui rankas netoli si, kur viendien darkart bus


perduodamas testamentas. Ir jai rodos taip miela bti pasaulyje, kad
norisi gyvenimui padkoti u tai, kad yra, pasakyti itai tiesiogiai.
Abu iri prieais plytini jr. Kantrus, pastovus, aminas it
priesaik stebtojas - duoda jas trapios btybs, kurios paskui lauo.
Ir vienintelis statymas iame saullydyje lieka viesa, leidianti nakiai
eiti, paskui vl grti. Su nauja viltimi ir naujomis aaromis.
Margarita junta, kaip mua irdis - sistol diastole, sistol diastole,
sistol diastole; taip bna, kai tave kas apkabina. J uplsta gyvenimo
diaugsmas. Mua stipriai, galingai, panaiai kaip ma, senu ir ventu
pasaulio dalyk ritmu - jie kartoja nepaliaujam tyl aid, kur gyve
nimas kaip kriaukl neioja savo siose.

PADKOS

y^tovdamas ant trisdeimt penkeri met slenksio, pradedu su


prasti, kodl sakoma, kad tai gyvenimo vidurkelis.
Tada pamatoma, jog esama paiame gyvenimo vidury, kart sankir
toje, bnama ieinant seneliams, senstant tvams, gimstant ataloms.
Sis romanas randasi i privilegijos stovti krykelje, i kur aikiai ma
tyti nueitas kelias ir tas, kur dar teks nukeliauti. Taigi, dkingum
reikiu tiems, kas pastat mane ant to kelio ir kasdien lydi: savo eimai
(tiui, mamai, Markui, Fabricijui, Elizabetai, Paolai ir Martai, pasta
rajai dar dkoju ir u virelio nuotrauk) - neisemiamam diugesio ir
kvpimo altiniui.
Ai tiems, kas ingsnis po ingsnio sek iuos puslapius: Antonio
Franchini, Marilenai Rossi, Giuliai Ichino, atsargiai man padedaniai
igauti i savs tai, kas geriausia, Gabrielei Baldassari u atid periros
darb.
Ai licjaus, kuriame dstau, mokiniams ir kolegoms, mano bran
giausiems draugams ir draugms, kuri nesuminsiu, nes neutenka
vietos. Ypatinga padka Alessandro Rivali, mane supaindinusiam su
Genujos ir jos apylinki paslaptimis.
Nuoirdiausiai ai visiems mano pirmosios knygos skaitytojams,
ypa mokytojams ir mokiniams, su kuriais susitikau daugybje moky
kl. Irkti ar panibdti j klausimai, nerpestingi ar nerimastingi,
yra penas antrajam romanui, kuris nuo pat pavadinimo pasakoja apie
J/7

mano negebjim atsakyti tikras paslaptis. Tai klausimai apie gyveni


mo, skausmo prasm, apie Diev, sapnus, pasirinkim... Tie klausimai
mane gerokai pastmjo ir paskatino perirti pernelyg schematikus
sitikinimus. Dar turiu atsiprayti daugelio skaitytoj, kad nepavyko
atsakyti laikus, elektroninius laikus, klausimus, komentarus mano
tinklaratyje. Skaitau visk, k rao skaitytojai, tik, deja, atsakyti paj
giu nedaugeliui.
Dkoju ir savo pirmosios knygos kritikams - to neinodami, jie
man padjo nesusikurti iliuzijos, kad skms pakanka mogaus laimei.
Tolstojus viename i laik ra: Meno tikslas ne sprsti proble
mas, o paskatinti mones mylti gyvenim. Jei man pasakyt, kad galiu
parayti knyg, kurioje galima i ties parodyti poir visas socialines
problemas, tokiam veikalui negaiiau n valandos. Bet jei man tart,
kad tai, k raau, po dvideimties met bus skaitoma t, kurie dabar
vaikai, ir kad jie juoksis, verks ir i mano puslapi simyls gyvenim,
tam veikalui atiduoiau visas savo pajgas.
Tai vienintel prieastis, kodl raau - myliu gyvenim, skaitant ir
jo tamsumas. Jei per iuos puslapius j kiek labiau pamils ir skaityto
jas - bsiu patenkintas.
Btent tau, skaitytojau, ai, kad priglaudei aus prie itos istorijos,
kaip ji glaudiama prie kriaukls. Ir tikiuosi, kad skaitydamas j pa
tyrei tai, k a jauiau raydamas: truput meils gyvenimui ir truput
gailesio mogui.

A gimiau pirm mokslo met dien, suaugau


ir pasenau vos per du imtus dien.
Leo - niekuo neisiskiriantis eiolikmetis: jam patinka plepti su draugais,
aisti futbol, lakstyti gatvmis motoroleriu ir leisti dienas nesiskiriant su savo
aipodu. Mokykla jam atrodo nemonika kankyn, o mokytojai -.saugoma ris,
kuri, tikkims, negrtamai inyks. Atjus naujam istorijos ir filosofijos mokytojui,
Leo pasirengia j sutikti cinikomis pastablmis ir apseiltais popieriaus gumu
liukais, bet is jaunas mokytojas pasirodo ess kitoks nei visi: jo akys spindte
spindi, kai aikina savo dalyk ir kai ragina mokinius gyventi nevaistant laiko ir
siekiant svajoni isipildymo.
Leo jauiasi galingas tarsi litas, jj gsdina tik vienas dalykas - balta spalva.
Balta jam - nebtis, visa, kas reikia praradim ir netekt. Utat raudona - meils,
aistros, kraujo spalva. Raudona - ir Beatris, slaptos Leo svajons, plauk spalva.
Vaikinas turi ir kit artim draug, Silvij, taiau btent dl to, kad visuomet yra
alia, j sunkiau pastebti.
Suinojs, kad Beatri serga ir kad jos liga susijusi su j taip bauginania
balta spalva, Leo privals sigilinti save, nukraujuoti ir atgimti - tik taip suvoks,
kad svajons nemirta, o gyvenimas gali bti graus net tada, kai nusidao baltai.

DAvenia, Alessandro
Da454 Dalykai, kuri niekas neino : [romanas] / Alessandro DAvenia ; i ital kalbos
vert Ramun Vaskelait. - Vilnius : Alma littera, 2012. -320 p.
ISBN 978-609-01-0717-1
io romano autorius Alessandro DAvenia (Alesandras DAvenija) sav persona mintis ir
trokimus ino kaip niekas kitas - jis yra mokytojas i paaukimo ir dirba viename i Milano
licj. Simpatikasis romano ital ir lotyn kalb bei literatros mokytojas, gyvenantis knygo
mis ir ypa simyljs Odisj, laisv minut minantis dvirat ir stebintis mones bei vykius,
yra paties raytojo prototipas. Romane daug ir kit i Sicilijos kilusiam, Milane gyvenaniam
autoriui puikiai pastam veikj, {vairiose alyse pelns skaitytoj simpatijas debiutiniu ro
manu Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas, Alessandro DAvenia pateikia antrj krin,
giliai ir ypa poetikai narpliojant toli grau ne tik mokyklinio amiaus jaunuoli problemas.
Tai dramatikas ir kartu labai romantikas pasakojimas apie sudtingus vaik ir tv, su
augusi moni tarpusavio santykius, ibandymus ir meil, kuri kartais gimsta ir i skausmo.
Tvo ijim i nam skaudiai igyvenanti paaugl Margarita ir tv meils nepains
Julijus puikiai supranta vienas kit ir vienas kitam jauia didel simpatij. Taiau netiktai j
draugyst ir bundantys jausmai susiduria su sudtingu ibandymu. Po io vykio visi knygos
personaai privals naujai vertinti savo gyvenim ir nueiti nelengv keli, kad susigrint ir
isaugot tai, kas jiems brangu.
UDK 821.131.1-31

Alessandro DAvenia

DALYKAI, KURI NIEKAS NEINO


Romanas
I ital kalbos vert Ramun Vaskelait
Redaktor Edita Vaskelait
Korektor Indr Petrtyt
Virelyje panaudotos nuotraukos autor Marta DAvenia
Virel lietuvikam leidimui pritaik Galina Palaiko
Maketavo Ligita Pleanova
Tiraas 1800 egz.
Ileido leidykla Alma littera. Ulon g. 2, 1.1-08245 Vilnius
Interneto svetain: www.almalittera.lt
Spaud Standart spaustuv, S. Dariaus ir S. Girno g. 39, IT-02189 Vilnius

Margaritai ada
permain -

ji pradeda lankyti licj.


Laukia ne tik nauji draugai, nauji spdiai, bet ir nauji
pavojai - vaikyst lieka praeity ir vis ariau nepastamas,
kupinas ibandym suaugusij pasaulis.
Nepasiklysti paauglystje padt tv meil, taiau likus kelioms
valandoms iki mokslo met pradios Margarita telefono atsakiklyje
igirsta: ttis ijo ir namo nebegr. Dl tvo ijimo mergina
apkaltina mam ir usisklendia savyje. Taiau, laim, jos neapleidia
imintingoji moiut Tereza, entuziastingoji mokyklos draug Marta,
knyg pasaul niks ir mokiniams j imint i vis jg besistengiantis
perteikti, tik link savo mylimosios Stelos engti niekaip nedrstantis
mokytojas ir Julijus - paslaptingas vaikinas ledinmis akimis,
neregjs ne tik savo tvo, bet ir motinos.
Lyg netyia klasje gavusi skaityti t Odisjos" viet,
kur Telemachas isiruoia kelion iekoti tvo, Margarita usidega
ir pati leistis toki kelion. J palaiko Julijus. Ir jaunuoliai, nugvelb
Margaritos mamos automobil, ivyksta Genuj, kur nuostabiame
uutekyje su kita moterimi apsistojs Margaritos tvas.
Paslaptingose siaurose Genujos gatvelse ir papldimiuose
Margaritos ir Julijaus laukia ne tik saul ir nuotykiai, bet ir vienas vykis,
po kurio niekas nebegals likti kaip buv. Margaritos tvai ir mokytojas
gaus prog naujai vertinti savo gyvenim, santykius ir jausmus,
o Margarita su Julijumi - ibandyti savo tik besikalani meil...
Ar pavyks Margaritos tvams, Margaritai ir Julijui bei j mokytojui
susigrinti ir isaugoti tai, kas jiems brangu

786090 107171
www.almalittera.lt

Tapkite Knyg klubo i


Nemokamas knyg k
Naujausios ir populia
Knyg pristatymas ji
www.knyguklubas.lt

You might also like