Artikuliacinis aparatas (lūpos, dantys, liežuvis, minkštasis ir kietasis gomuriai, veido raumenys).

Artikuliacija - mokėjimas tiksliai ir raiškiai ištarti balsius ir priebalsius. Dikcija – tai aktyviųjų artikuliacinio
aparato (apatinio žandikaulio, lūpų, liežuvio, minkštojo gomurio, mažojo liežuvėlio, balso stygų) dalių
judėjimo suderinimas.
Artikuliuojant formuojasi garsai, balsiai ir priebalsiai. Artikuliuojant dalyvauja liežuvis, kietasis gomurys,
minkštasis gomurys, apatinis žandikaulis, gerklos, gerklas koordinuojantys raumenys. Lūpos padeda tiksliai
ištarti lūpinius priebalsius. Lūpų pagalba garsas tarsi sukoncentruojamas, surenkamas. Dantys padeda
liežuviui tiksliai „atlikti savo darbą“, todėl taisyklingai ištariami priebalsiai d ir t. Dantys suteikia burnos ertmei
formą. Apatinis žandikaulis atlieka didžiausią reikšmę artikuliacijai. Nuo jo priklauso taisyklingas visų
priebalsių ištarimas, balsių formavimas. Taip pat apatinio žandikaulio padėtis lemia balso lygumą bei kokybę.
Liežuvis – vienas judriausių artikuliacinio aparato organų. Jo pagalba reguliuojamas taisyklingas priebalsių
ištarimas. Nuo liežuvio padėties burnoje keičiasi burnos ertmės dydis ir forma, todėl galima pasiekti įvairių
tembrinių niuansų. Daug reikšmės liežuvis turi ir vokalizuojant balsius, ieškant išraiškingumo.

Ne mažiau svarbi balso aparato sandaros dalis yra rezonatoriai (krūtinės ląsta, kaukolės ertmės, t.y. balso
aparato vietos, kuriose yra oro). Dainuojant jie lemia balso tembrą, jį sustiprina, suteikia balsui atspalvį.
Pasak vokiečių mokslininko H. Helmholco, muzikinis garso tembras priklauso nuo rezonatorių. Rezonatoriai
pradeda skambėti tokio pat aukštumo garsu, kai išgaunamo garso virpesiai sutampa su rezonatoriaus
virpesiais. Rezonuojantis garsas už pradinį toną yra stipresnis, pilnesnis, spalvingesnis, turi charakteringą
tembrinį atspalvį. Dainininko balso aparatas turi keletą rezonatorių (viršutinį ir apatinį), kurių pagalba
formuojasi skirtingi obertonai. Tembro formavimosi procese dalyvauja ir viršutiniai, ir apatiniai
rezonatoriai. Dainavimo metu, jie veikia kartu. Šį procesą per centrinę nervų sistemą reguliuoja galvos
smegenys.
Burnos ertmės reikšmė balso tembrui priklauso ir nuo kietojo gomurio skliauto formos. Žemų balsų gomurio
forma gilesnė, o aukštų plokštesnė. Manoma, kad burnos forma nelemia balso tembro. Tuo tarpu nosies
ertmė turi įtakos formuojant balso tembrą.
Balso skambumą, grožį ir lakumą lemia stygų ilgis, storis, kvėpavimo aparatas, gerklų forma ir kt. Kiekvienas
balsas yra skirtingas savo tembru, spalva, intonacija. Vieni turi gražius, sodrius, skambius balsus, kitų jis gali
būti ir duslus, gergždžiantis, prikimęs. Tai sąlygoja įvairios priežastys: genetika, peršalimas, kvėpavimo takų
ligos ir infekcijos, netaisyklingas dainavimas. Balso skambesys priklauso ir nuo vidinės būklės (nervinių
impulsų). Kai netaisyklingai dainuojama, gali atsirasti mazgelių, polipų, fibromų. Balso aparatui kenkia garsus
juokas, sausas oras, šnabždėjimas, šalti gėrimai, peršalimas, rėkavimas lauke, per didelis krūvis ir kt. Todėl
labai svarbu išmokti saugoti ir tinkamai prižiūrėti savo instrumentą – balsą.
Kad balsas būtų sveikas reikia:
1. Kvėpuoti diafragma, t.y. giliai ne paviršutiniškai;
2. Dainavimo ir kvėpavimo pratimus stengtis atlikti gryname ore ar išvėdintose patalpose;
3. Stengtis nebūti ten, kur mažai gryno oro;
4. Nerėkauti, nespausti garso nei dainuojant aukštus, nei žemus tonus;
5. Negerti svaiginančių gėrimų, nerūkyti. Tai džiovina gerklės gleivinę