Miškas ir lietuvis A.

Baranausko “Anykščių šilelyje”

Lietuvių poeziją kūrė žmonės, išėję

Iš gamtos, iš girių, iš dūminių pirkių…
S.Geda
Savo šedevrą – “Anykščių šilelį” – A.Baranauskas parašė per dvejas atostogas: 1858m. ir
1859 m. Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra. Gamtos tema
visame kūrinyje persipina su gimtojo krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos
naštą velkančio liaudies žmogaus tema. Poema prasideda elegiška, raudas primenančia lietuvio
aimana dėl išnaikinto šilo, dėl niokojamos Lietuvos:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Poetiškas palyginimais, aliteracijomis, poetas perteikia ne tik nykią nuotaiką, bet ir liaudies
žmogaus sielvartą, skausmą dėl išnaikinto miško.
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
Į kurį žiūrint taip neramu regis.
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriūvus pustynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė!..
Visoje poemoje ryškus liaudies žmogaus dvasinio pasaulio ir gamtos ryšys. Panoramiškai
apžvelgti metų laikai, epochų kaita, dramatiški istorijos posūkiai. Kaip ryškus džiaugsmo ir
šviesos kontrastas išsilieja didžioji kūrinio dalis nuotaikingais liaudies žmogaus prisiminimais
apie senovės Lietuvą, ištekines girias: “Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, / Vat taip
linksmina dūšią, užu širdies tveria…”. Dabarties plikiems kalnams priešpastatomas senovės
didžių ir gražių girių vaizdas – su jų spalvomis ir kvapais, su jų garsais ir neįprasta tyla. Liaudies
žmogus tik ir gali pamatyti tokias margaspalves grybų šeimynas, uogienojus, medžius. Čia viskas
sugyvinta, tarsi primena valstiečio neįmantrų gyvenimo būdą: minkštučiukai samanų patalai
priglaudžia uogienojus, “voveruškų leikelės … sarmatlyvai kyšo”. Čia ir valstiečio daina apie
baravyką – “grybų pulkaunyką”. Nuo liaudies pasaulėjautos neatskiriami ir medžių vaizdai.
Todėl iš lietuvių liaudies pasakų ir Eglės, žalčių karalienės, epušės, ąžuolo, uosio aimana. Čia pat
pažodžiui pakartoti lietuvio mėgiami medžių, krūmų palyginimai: gražūs, artimi žmogui krauju
varvantys putinai, krūmai žole barzdoti. Žmogui gamta – ne tik matomieji vaizdai, bet ir
sudėtingiausios girios, pievų, laukų kvapai. Jis nuo seno įpratęs gamtoje pastebėti netikėčiausius
dalykus, jam gamta yra gyvybės, grožio harmonija. Lietuviui giria savo augalija, kvapais, garsais
– tarsi šventovė. Jis sugeba pajusti miško garsų, balsų sąskambį ir džiaugsmingais, ir liūdnais
akordais: “Ai siaudžia garsiai miškas, netil kvepia gardžiai. / Siaudžia, užia ir skamba linksmai,
dailiai, skardžiai”. A.Baranauskas pirmasis mūsų poezijoje prabilo apie liaudies žmogaus
sugebėjimą pamatyti gamtos gražumą. Lietuvis ne tik suvokia, jog jis esąs gamtos dalis, tačiau
jam svetimas girių, kartu Lietuvos naikinimo, alinimo bruožas: “nei vieno liemenio lietuviai
nekirtę, jėg tik stuobriai papuvę savaime išvirtę”, “po urvus sausus laužus kūrę”, “ne leninės, iš
šakų buvo pintos durys”, ir nei šakelės “dykai nepražuvo”. Čia ypatingai ryškiai atskleista
liaudies žmogaus dvasinė pasaulėjauta. Lietuvis sugeba ne tik pajusti gamtos grožį, išgirsti
“medžių kalbą šventą”, įsiklausyti, “kaip jaunas lapas ar žiedelis ant šakelių kraunas”, kaip
“žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta”, bet ir nusakyti tai poetiškais žodžiais. Kokie stiprūs
žmogaus išgyvenimai, pritilus žemiškiems rūpesčiams, įsiklausius į trapią būtį. Tada tarsi liete
išsilieja ir paties nesuvokiami jausmai: “Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino”. Prasiveržia
liaudies kūrybinės galios įvairiausios kalbos, tautosakos ir tautodailės turtais: “Iš to, matai, ašaros
ir atsidusimas, / Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas”. Praeities ir dabarties, lyrizmo ir
realizmo, skausmo ir džiaugsmo kontrastai poemoje perauga į dramatišką pasakojimą apie
baudžiavos engiamo ir carizmo pavergto krašto likimą, apie liaudies sielvartą dėl krašto
nualinimo, apie rūstį dėl nacionalinių žmogaus teisių trypimo. Tragiški girių niokojimo vaizdai
susilieja su užuominomis apie krikščionybės įvedimo, karo, maro ir bado metus. Tačiau
sunkiausiomis minutėmis miškas – žmogaus draugas: “Sunkios dienos atėjęs, žmonės badu
mirę, / Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę /…/ Miškas žmonių pasigailės, rasa apsiverkęs,
/ Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs / Ir sušukęs: “Broliukai, ginkitės nuo bado!””. Turbūt
svarbiausias epinėje dalyje motyvas – nacionalinis sąmoningumas, supratimas, jog kova prieš
carinę priespaudą, nacionalinį ujimą yra meilės tėvynei įrodymas: “Visos buvę viršūnes vienybės
suspynę, / Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę”. Tiek lyrinėje tiek epinėje dalyje ryškus laisvės
troškimas, todėl lietuvis mena senųjų laikų šventąsias girias, jų galinguosius ąžuolus, protėvių
pagarbą miškui, savajai žemei ir kalbai. Todėl toks didelis jo sielojimasis dėl girų naikinimo,
nepagaili net piktesnio žodžio tiems, kurie išpūstijo mišką dėl pelno. Didžiulis sielvartas dėl
miškų ir Lietuvos įtempčiausiais akordais atsikartoja poemos pabaigoje: “Ir liko šitie kalnai pliki
ir kelmuoti / Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti”.
A.Baranauskas, apdainuodamas gamtos grožį, atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis
išaukštino lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius
glaudžiame lietuvio sąlytyje su gamta.
https://www.youtube.com/watch?v=cpl9lLWk024&t=10s