1

Tomas Akvinietis

Apie esinį ir esmę

Prologas

[1] Kadangi maža pradžios klaida, anot Filosofo1 Apie dangų ir žemę pirmosios
knygos2, pabaigoje išauga į didelę, o esinį3 ir esmę intelektas suvokia pirmiausia, kaip
teigia Avicena savo Metafizikos4 pradžioje, tai, kad dėl jų nežinojimo nepasitaikytų klysti
ir kad būtų atskleisti su jais susiję keblumai, būtina pasakyti, ką žodžiai esmė ir esinys
reiškia, ir kaip jie įvairiuose daiktuose atrandami, ir kokie jų santykiai su logikos
intencijomis5, būtent gimine, rūšimi ir skirtingybe.
[2] Ir kadangi per sudėtinius dalykus turime pažinti paprastus ir per antrinius
priartėti prie pirminių6, kad nuo lengvesnių dalykų pradėtas mokymas būtų
veiksmingesnis, nuo esinio reikšmės reikia eiti prie esmės reikšmės7.

I Skyrius

[3] Reikia žinoti, kad, kaip Metafizikos penktojoje knygoje8 teigia Filosofas,
esinys savaime sakomas dvejopai: vienaip apie tai, kas padalyta į dešimtį kategorijų9,
kitaip apie tai, kas reiškia premisos tiesą. Šie sakymo būdai skiriasi, nes antruoju būdu

1
Filosofu iš didžiosios raidės Akvinietis vadina Aristotelį.
2
Aristoteles, De caelo et mundo, I, 5, 271 b-13.
3
Pripažindamas ens vertimo į liet. būtis (žr.: Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai,
Vilnius, 1980, p.407) teisėtumą, pasirinkau vertinį esinys dėl to, kad šis žodis man atrodo
tinkamesnis atskiroms būtims (kurioms šiame veikalėlyje Akvinietis skiria daugiausia dėmesio)
įvardyti negu žodis būtis. Anglams tokia pasirinkimo problema neiškyla, nes jie visaapimančią
being iki paskiro esinio susiaurina artikeliu „a“ o italų ente pirmiausiai reiškia būtybę, esybę. Būtis
– esinys, kurio buvimas tapatus esmei. Griežtąja prasme ji yra Dievas.
4
Avicenna: Opera (Venice, 1508). Metaphysica, I, 6, fol. 72rb.
5
Logikos, arba antrosios intencijos yra tarsi įrankiai, kuriais intelektas tvarko intelektines daiktų
pažinimo operacijas. Tie „įrankiai“ vadinami intencijomis, nes dėl jų intelektas yra linkęs taip, o ne
kitaip pažinti tuos, o ne kitus daiktus. Skirtingai nuo pirmųjų intencijų, antrosios intencijos
tiesiogiai daiktų neatspindi.
6
Čia ir pirmojo skyriaus pabaigoje Akvinietis kartoja pamėgtą, Aristotelio suformuluotą
metodinį nurodymą. Vertime iš vertimo į anglų kalbą jis atrodo taip: „Natūralus būdas tai atlikti –
pradėti nuo dalykų, kurie yra labiau pažinūs ir akivaizdūs mums ir eiti link tų, kurie yra aiškesni ir
labiau pažinūs iš prigimties; nes tie patys dalykai yra nepažinūs mums ir pažinūs absoliučiai“.
(Aristotle, Physica I, 184a, 16 – 18). Pavyzdžiui, Dievas yra absoliučiai pažinus, o mums labiausiai
pažinus juslėmis suvokiamas daiktas.
7
Remiantis tolesniu tekstu galima pasakyti, kad esinys (ens) yra šis konkretus čia ir dabar
egzistuojantis daiktas. Taigi esinys yra tai, kas yra, kitaip tariant, tai, kas turi buvimą (id quod
habet esse), o buvimą daikte turi jo esmė. Vadinasi, esinys yra esmės ir buvimo samplaika.
8
Aristoteles, Metaphysica, V, 7, 1017a 22-35.
9
Substancija, kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas, patyrimas.
Pastarosios devynios priklauso akcidencijoms. Apie šias kategorijas žr.: Aristotelis, Rinktiniai
raštai, Vilnius, 1990, p. 25-60. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad nurodytame Jono Dumčiaus
Aristotelio Kategorijų vertime iš graikų kalbos žodis ousia išverstas kaip esmė, o ne substancija,
t.y. tas pats objektas pateikiamas kitu rakursu. Pastaba: lietuviškai pateikiami tik į lietuvių kalbą
išversti Aristotelio veikalai.
 2

esiniu galima vadinti viską, apie ką galima suformuluoti teigiančiąja premisą, netgi tada,
kai ji nenusako nieko daiktiško; šitaip trūkumai ir neiginiai vadinami esiniais: sakome, kad
teiginiai yra priešingi neiginiams ir kad aklumas yra akyje. Tačiau pirmuoju būdu esinį
galime sakyti tik apie tai, kas daiktiška10; todėl aklumas ir panašūs į jį dalykai [kalbant]
pirmuoju būdu nėra esiniai.
[4] Vadinasi, žodis esmė nepaimamas iš antruoju būdu pasakyto esinio: nes šitaip
esiniais vadinami kai kurie dalykai, kurie neturi esmės, kaip aišku trūkumų atveju; bet
esmė paimama iš pirmuoju būdu sakomo esinio. Todėl Komentatorius11 toje pačioje
vietoje12 tvirtina, kad pirmuoju būdu pasakytas esinys yra tai, kas reiškia daikto esmę. Ir
kadangi, kaip jau sakyta, šitaip pasakytas esinys dalijamas į dešimtį kategorijų, todėl
esmė turi reikšti kažką bendro visoms prigimtims, dėl kurių įvairūs esiniai sutelkiami į
įvairias gimines ir rūšis, pavyzdžiui, žmogiškumas yra žmogaus esmė, taip ir apie kitus
dalykus.
[5] Ir kadangi daiktas priskiriamas atitinkamai giminei ar rūšiai dėl to, kas
išreiškiama apibrėžimu, rodančiu, kas tas daiktas yra, filosofai žodį esmė pakeitė žodžiu
kasybė13; pastaroji yra ir tai, ką Filosofas dažnai vadina tuo, kas buvo būti14, ji yra tai, dėl
ko kas nors turi konkretaus daikto buvimą. Taip pat ji vadinama forma15, todėl Avicena
Metafizikos antrojoje knygoje16 teigia, kad forma reiškia bet kurio daikto tikrumą17. Ji taip
pat vadinama prigimties vardu, prigimtį suprantant pirmąja iš keturių Boetijaus knygoje
Apie dvi prigimtis18 pateiktų prasmių: būtent todėl, kad prigimtimi vadinama visa tai, ką
vienaip ar kitaip galima suvokti intelektu; nes daiktas yra pažinus tik per savo apibrėžimą
ir esmę; tą patį sako ir Filosofas Metafizikos penktojoje knygoje19, kad kiekviena
substancija yra prigimtis. Tačiau atrodo, kad šitaip vartojamas žodis prigimtis reiškia
daikto esmę, kaip susijusią su tam daiktui būdingu veikimu, nes nėra daikto, neturinčio
sau būdingo veikimo; o žodis kasybė paimamas iš to, ką žymi apibrėžimas. Tačiau esme
vadinama dėl to, kad per ją ir joje esinys turi buvimą20.
[6] Kadangi esinys absoliučiai ir pirmiausia sakomas apie substancijas, o paskui ir

10
Šį pavyzdį lengviau suprasti prisiminus, kad, anot Aristotelio, yra tik trys pirmieji gamtos
principai: forma, materija ir trūkumas. Jie išnagrinėti Fizikos pirmojoje knygoje.
11
Komentatoriumi iš didžiosios raidės Akvinietis vadina Averojų už jo plačius Aristotelio veikalų
komentarus.
12
Averroes: Aristotelis Stagiritae Libri Omnes... cum Averrois Cordubensis Variis in Eosdem
Commentariis, 11 vols. (Venice 1550-1553). Vol. 6: De anima; vol. 8: Metaphysica. In Meta, 7, t. c. 14,
fol. 55va56.
13
Remdamasis lotyniško quidditas prasme ir kai kurių vertėjų į anglų, italų ir vokiečių kalbas
patyrimu (quidditas jie atitinkamai verčia į whatness, quiddita ir Washeit), vartoju naujadarą
kasybė.
14
Pažodiniame Aristotelio frazės vertime į lotynų kalbą quod quid erat esse, veiksmažodis buvo
(erat) reiškia ne tiek būtąjį laiką, kiek žymi daikto perėjimą iš potencijos į aktualumą bei jo
prigimties raidos kryptį. Šis daiktas, kurį matome, anksčiau atrodė kitaip, negu mes jį matome
dabar, bet savo prigimtimi, potencijoje jau tada jis buvo toks, kokį mes dabar matome.
15
Formą Akvinietis vartoja ir kaip žyminčią esinio esmės dalį, ir kaip jo esmės visumą. Čia ji
pavartota visumos prasme.
16
Tikrumas čia reiškia ne tik objektyvų daikto buvimą, bet ir žinojimo apie jį teisingumą.
17
Avicenna, Metaphysica, II, 2, fol. 76ra.
18
Boetius, Liber de persona et duabus naturis, I; PL, 64 1341 BC.
19
Aristoteles, Metaphysica, V, 4, 1014b35.
20
Tačiau nereikia manyti, kad pati esmė suteikia esiniui buvimą.
 3

tik tam tikra prasme apie atsitiktinybes21, todėl esmė tiesiogiai ir tikrai yra substancijose,
o atsitiktinybėse ji yra tik tam tikru būdu ir per kadangi. Be to, kai kurios substancijos yra
paprastos, o kai kurios sudėtinės, ir visose yra esmė; bet paprastose tikriau ir kilniau, nes
jos ir buvimą turi kilniau, kadangi jos yra priežastis tų, kurios yra sudėtinės, bent jau
pirmoji paprastoji substancija, kuri yra Dievas. Kadangi paprastųjų substancijų esmė yra
labiau nuo mūsų paslėpta, todėl reikia pradėti nuo sudėtinių substancijų esmės, kad nuo
lengvesnių dalykų pradėtas mokymasis būtų veiksmingesnis.

II Skyrius

[7] Sudėtinėse substancijose forma ir materija matyti, kaip žmoguje siela ir

kūnas. Tačiau negalima sakyti, kad tik kuri nors iš jų būtų vadinama esme. Aišku, kad vien
daikto materija nėra jo esmė, nes per savo esmę daiktas yra ir pažinus, ir rūšiai ar giminei
priskiriamas, bet materija nėra nei pažinimo principas, nei per ją daiktas rūšimi ar gimine
apibrėžiamas22, o tik pagal tą, dėl ko jis yra akte. Taip pat negalima sakyti, kad vien forma
yra sudėtinės substancijos esmė, nors kai kas23 drįsta taip tvirtinti. Mat dėl jau pasakytų
dalykų aišku, kad esmė yra tai, kas reiškiama daikto apibrėžimu; o gamtinių substancijų
apibrėžimas apima ne tik formą, bet ir materiją, nes antraip fizikiniai ir matematiniai
apibrėžimai nesiskirtų. Taip pat negalima sakyti, kad materija į gamtinės substancijos
apibrėžimą patalpinama kaip jos esmės papildymas arba išorinis jos esmei esinys, nes
toks apibrėžimo būdas būdingas atsitiktinybėms, kurios neturi visos esmės ir dėl to į
savo apibrėžimą turi priimti subjektą, kuris jų giminei nepriklauso. Taigi aišku, kad esmė
apima ir materiją, ir formą.
[8] Tačiau negalima sakyti, kad esmė reiškia materijos ir formos santykį arba
kažką joms pridėtą, nes tada ji būtinai būtų daiktui išoriška atsitiktinybė ir per ją daikto
nebūtų galima pažinti; bet visa tai netinka esmei. Mat per formą, kuri yra materijos
aktas, materija tampa esinys akte ir šis kas nors; todėl tas, kuris prisideda, buvimą
materijai suteikia ne be išlygų, bet taip, kaip atsitiktinybės, kaip baltumas daro daiktą
baltą akte. Todėl, kai tokia forma gaunama, nesakoma, kad kažkas atsirado be išlygų,
bet tam tikru atžvilgiu.
[9] Taigi išeina, kad žodis esmė sudėtinėse substancijose reiškia tai, kas sudėta iš
materijos ir formos. Šią išvadą patvirtina Boetijaus pastaba Kategorijų komentaruose24,
kur jis teigia, kad ousia reiškia junginį; nes ousia graikams yra tas pat, kas mums esmė,
kaip jis pats sako knygoje Apie dvi prigimtis25. Avicena irgi sako26, kad sudėtinių
substancijų kasybė yra pati formos ir materijos kompozicija. Taip pat ir Komentatorius,
aiškindamas Metafizikos septintąją knygą, sako: „Prigimtis, kurią atsirandančiuose
daiktuose turi rūšys, yra kažkas tarpinio, tai yra, sudėto iš materijos ir formos“27. Su šia

21
Bendriausia prasme substancija yra įvairių reiškinių (akcidencijų) pagrindas, pradas, nešėjas;
subjekto, hipostazės ir supozito sinonimas. Toliau bus aptartos trys substancijų rūšys.
22
Čia turima omeny pirmoji materija (materia prima), kuri yra grynas potencialumas, gryna
galimybė aktualizuotis priimant formą. Aktualiai ji yra niekas, todėl negali būti pažinta. Savo
Fizikoje Aristotelis ją apibrėžia kaip kiekvieno daikto substratą, iš kurio jis ateina būti absoliučiąją,
bet ne atsitiktine prasme. Žr.: Physica, I, 9, 192a, 30-33.
23
Averojus ir kai kurie jo sekėjai.
24
Boetius, In Categorias Aristotelis Libri Quattuor, PL vol. 64,1, 184A.
25
Boetius, Liber de persona et de duabus naturis, III; PL 64, 1344CD.
26
Avicenna, Metaphysica V, 5, fol. 90 ra.
27
Averroes, Metaphysica VII, c. 7, t. c. 27, fol. 83va41.
 4

išvada ir protas sutinka, nes sudėtinės substancijos buvimas nėra tik formos ar tik
materijos, bet pačios kompozicijos buvimas; tačiau esmė yra tai, dėl ko sakoma, kad
daiktas turi buvimą28: todėl esmė, dėl kurios daiktas vadinamas esiniu, turi būti ne tik
forma ir ne tik materija, bet abi, nors tokio buvimo priežastis jai būdingu būdu yra tik
forma. Juk matome, kad iš daugelio pradų sudaryti daiktai vadinami atsižvelgiant ne į
kurį nors iš tų pradų, bet į tai, kas juos visus vienija: kaip akivaizdu kvepalų atveju, nes
drėgmę garinantis karštis yra saldaus kvapo priežastis, ir nors karštis yra saldaus kvapo
priežastis, tačiau saldumą skleidžiantis kūnas pavadinamas atsižvelgiant ne į karštį, o į
kvapą, kuris vienija karštį ir drėgmę.
[10] Kadangi materija yra individuacijos29 pradas, todėl gali pasirodyti, kad esmė,
kuri savyje vienija materiją kartu su forma, yra tik atskira, bet ne universali: iš to išeitų,
kad universalijos neturi apibrėžimo, jeigu esmė yra tai, kas apibrėžimu reiškiama. Todėl
reikia žinoti, kad ne bet kaip paimta materija yra individuacijos principas, o tik žymėta
materija; žymėta materija vadinu tą, kuri mąstoma kaip apribota30 konkrečiais
matmenimis. Tačiau ši materija į žmogaus tiek, kiek jis yra žmogus, apibrėžimą
nededama, bet būtų dedama į Sorčio apibrėžimą, jeigu Sortis turėtų apibrėžimą. Tačiau į
žmogaus apibrėžimą dedama nežymėta materija: juk į žmogaus apibrėžimą nededami
šie kaulai ir ši mėsa, bet kaulai ir mėsa absoliučiai, kurie yra nežymėta žmogaus materija.
[11] Taigi aišku, kad žmogaus esmė ir Sortis esmė skiriasi tik materijos žymėtumu
ir nežymėtumu; todėl aiškindamas Metafizikos septintąją knygą Komentatorius sako,
kad „Sortis yra ne kas kita kaip gyvūniškumas ir protingumas, kurie yra jo kasybė“31.
Šitaip žymėtumu ir nežymėtumu skiriasi ir giminės bei rūšies esmė, nors čia žymėjimo
būdas kitoks, nes individas rūšies atžvilgiu žymimas matmenų apribota materija, o rūšis
giminės atžvilgiu žymima iš daikto formos paimta konstitucine skirtingybe. Tačiau tas
rūšies apibrėžimas arba ženklinimas giminės atžvilgiu nevyksta dėl ko nors rūšies esmėje
esančio, bet niekaip giminės esmėje neegzistuojančio; veikiau visa, kas yra rūšyje, yra ir
giminėje kaip neapibrėžta. Mat jeigu gyvūnas nebūtų visuma to, kas yra žmogus, o tik
pastarojo dalis, tai nebūtų apie jį sakomas, nes jokia visumos dalis negali būti sakoma
apie visumą.
[12] Tačiau kaip tai atsitinka, bus galima pamatyti ištyrus, kuo skiriasi kūnas,
mąstomas kaip gyvūno dalis ir mąstomas kaip giminė; juk giminė jis negali būti taip pat,
kaip yra sudėtinė dalis. Todėl šis žodis kūnas gali būti suprantamas įvairiai. Mat kūnas,
kaip esantis substancijos giminėje, vadinamas kūnu, nes turi tokią prigimtį, kuri leidžia
jame pažymėti tris dimensijas; juk tos trys pažymėtos dimensijos yra kūnas, pažymėtas
kiekybės giminėje. Be to, pasitaiko, kad vieną tobulybę turintis daiktas tinka ir tolesnei
tobulybei; kaip akivaizdu atveju žmogaus, kuris turi ir juslinę prigimtį, ir toliau
intelektinę. Panašiai yra ir su tobulybe, turinčia tokią formą, kurioje galima pažymėti tris
dimensijas: prie jos galima pridėti kitą tobulybę, pavyzdžiui, gyvybę ar ką nors panašaus.
Todėl šis žodis kūnas gali reikšti tam tikrą daiktą, kuris turi tokią formą, iš kurios
išsirutuliotų galimybė jame pažymėti tris dimensijas su atskyrimu, t.y., kad būtent iš tos

28
Daiktas yra ne todėl, kad esmė jam suteikia buvimą, o todėl, kad dėl savo esmės ir joje daiktas
gauna buvimą.
29
Klausimą, ar nevertėtų pasirinkti visuotinai priimtą žodžio individualizacija formą, palieku
atvirą. Individuaciją pasirenku kaip rūšies skaidymo į individus procesą žymintį terminą,
vengdamas šiame kontekste nereikalingų, su individualizacija susijusių, konotacijų.
30
Kiekvienas konkretus daiktas turi ribotą materijos kiekį, kurį galima išmatuoti. Vadinasi, apie
daiktą galima mąstyti kaip apie pažymėtą materiją.
31
Averroes, Metaphysica VII, 5, t. c. 20, fol. 80ra23.
 5

formos jokia tolimesnė tobulybė nesirutuliotų, o jeigu kas nors būtų pridėta, tai būtų
anapus šitaip pasakyto kūno reikšmės. Šitaip kūnas bus sudedamoji ir materiali gyvūno
dalis: nes siela čia bus anapus to, kas žymima žodžiu kūnas, ir prie paties kūno bus
pridėta taip, kad iš abiejų, būtent sielos ir kūno, kaip iš dalių susidarytų gyvūnas.
[13] Žodį kūnas galima suprasti ir taip, kad jis reiškia tam tikrą daiktą, turintį tokią
formą, dėl kurios jame galima pažymėti tris dimensijas, kad ir kokia būtų ta forma: ar iš
jos gali išsirutulioti tolesnė tobulybė, ar ne; ir šitaip suprantamas kūnas bus gyvūno
giminė, nes į gyvūną nepateks nieko, kas neišreikštai neegzistuotų kūne. Mat siela čia
nėra kita forma, negu ta, per kurią tame daikte galima buvo pažymėti tris dimensijas; ir
todėl kai sakoma, kad „kūnas yra tai, kas turi tokią formą, dėl kurios jame galima
pažymėti tris dimensijas“, suprantama bet kokia forma: ar gyvūniškumas, ar
akmeniškumas, ar bet kuri kita. Vadinasi, gyvūno forma neišreikštai egzistuoja kūno
formoje, kadangi kūnas yra jo giminė.
[14] Toks pat yra ir gyvūno santykis su žmogumi. Mat jeigu gyvūnas reikštų tokį
daiktą, kuris turi tik tokią tobulybę, kad gali justi ir judėti dėl jame pačiame esančio
pradmens, atskiriant32 tolesnę tobulybę, tada, kad ir kokia kita tolesnė tobulybė prie jo
beprisidėtų, jos santykis su gyvūnu būtų kaip dalies, o ne kaip neišreikštai
egzistuojančios gyvūno racijoje: taigi gyvūnas nebūtų jos giminė. Tačiau jis yra giminė
kaip žymintis tokį daiktą, iš kurio formos gali išsirutulioti jutimas ir judėjimas, kad ir kokia
būtų toji forma: ar tik juntančios sielos, ar juntančios ir kartu protingos.
[15] Vadinasi, giminė neapibrėžtai reiškia viską, kas yra rūšyje, nes reiškia ne tik
materiją. Panašiai ir skirtingybė reiškia visumą, o ne tik formą; apibrėžimas taip pat
reiškia visumą, taip pat ir rūšis. Tačiau skirtingai: giminė reiškia visumą, kaip tam tikras
pavadinimas, apibrėžiantis tai, kas daikte yra materialu, bet neapibrėžiantis jo formos,
todėl giminė yra paimama iš materijos – nors ji nėra materija; kaip aišku iš to, kad kūnu
vadinama tai, kas turi tokią tobulybę, dėl kurios galima pažymėti tris jo dimensijas, ir toji
tobulybė yra tarsi materija tolesnės tobulybės atžvilgiu. Skirtingybė, atvirkščiai, kaip tam
tikras, iš apibrėžtos formos paimtas pavadinimas, yra anapus to, kuris pagal pirmąją
sampratą yra apibrėžta materija; tai akivaizdu, kai vadinamas gyvu, t. y. tuo, kuris turi
sielą, neapibrėžiant kas jis yra, kūnas ar kas nors kita: todėl Avicena teigia33, kad giminė
skirtingybėje suprantama ne kaip esmės dalis, o tik kaip esinys, esantis šalia esmės, kaip
subjektas yra patirčių sampratos atžvilgiu. Todėl, kaip teigia Filosofas Metafizikos
trečiojoje34 ir Topikos ketvirtojoje35 knygose, giminė nesakoma apie skirtingybę
tiesiogine prasme, nebent taip, kaip subjektas sakomas apie patirtį. Tačiau apibrėžimas
arba rūšis apima abi; būtent apibrėžtą materiją, kurią žymi žodis giminė, ir apibrėžtą
formą, kurią žymi žodis skirtingybė.
[16] Dėl to paaiškėja priežastis, kodėl giminė, rūšis ir skirtingybė gamtoje
atitinkamai siejasi su materija, forma ir sudėtiniu daiktu, nors jos nėra tas pats, kas
pastarieji dalykai: nes nei giminė yra materija, o tik paimta iš materijos, kaip reiškianti
visumą; nei skirtingybė yra forma, o tik paimta iš formos kaip reiškianti visumą. Todėl
sakome, kad žmogus yra protingas gyvūnas, o ne sudėtas iš gyvūno ir proto, kaip
sakome, kad jis yra iš sielos ir kūno; nes sakoma, kad žmogus yra iš sielos ir kūno kaip iš

32
Šiame kontekste intelektinė atmetimo operacija nėra tapati abstrakcijai, kuri reiškia
sąmoningą dėmesio nekreipimą į ką nors objektyviai esantį. Atmetimas čia reiškia sąmoningą
izoliavimąsi, atsitvėrimą nuo to ar kito esinio.
33
Avicenna, Metaphysica, V, 6, fol. 90va.
34
Aristoteles, Metaphysica, III, 3, 998b 24.
35
Aristoteles, Topica, IV, 2, 122b 20.
 6

dviejų daiktų sudarytas trečias daiktas, kuris nėra nei vienas iš tų dviejų, nes žmogus
nėra nei siela, nei kūnas. Tačiau jeigu pasakytume, kad žmogus yra sudėtas iš gyvūno ir
proto, tai jis nebūtų tarsi trečias daiktas iš dviejų daiktų, o kaip trečia samprata iš dviejų
sampratų. Mat gyvūno samprata neturi apibrėžtos specialios formos ir daikto prigimtį
paima iš to, kas yra materialu galutinės tobulybės atžvilgiu; o samprata, kurios
skirtingybė protingas, yra specialios formos apibrėžime: iš šių abiejų sampratų sudaroma
rūšies samprata arba apibrėžimas. Todėl, kaip iš kokių nors daiktų sudarytam daiktui
negalima predikuoti tų daiktų, iš kurių jis yra sudarytas, taip ir supratimui negalima
predikuoti tų sampratų, iš kurių jis sudarytas: juk nesakome, kad apibrėžimas yra giminė
ir skirtingybė.
[17] Ir nors giminė reiškia visą rūšies esmę, nebūtina, kad tai giminei
priklausančių skirtingų rūšių esmė būtų viena, nes giminės vienovė kyla iš jos
neapibrėžtumo ir abejingumo skirtumams. Tačiau ne taip, kad giminė reikštų vienintelę
skaičiumi visų savo rūšių prigimtį, prie kurios galėtų prisidėti kitas dalykas, kuris būtų ją
apibrėžianti skirtingybė, kaip forma apibrėžia materiją, kuri yra vienintelė skaičiumi; bet,
atvirkščiai, giminė reiškia tam tikrą formą, tačiau ne apibrėžtai tą ar kitą, kurią
skirtingybė reiškia apibrėžtai, ir kuri yra ne kas kita, kaip toji forma, kurią neapibrėžtai
reiškia giminė. Ir todėl Metafizikos vienuoliktojoje knygoje Komentatorius teigia36, kad
pirmoji materija vadinama viena dėl visų formų pašalinimo, o giminė vadinama viena dėl
reiškiamos formos bendrumo. Todėl aišku, kad skirtingybės pridėjimu pašalinus tą
neapibrėžtumą, kuris buvo giminės vienumo priežastis, atsiranda iš esmės skirtingos
rūšys.
[18] Ir kadangi, kaip jau sakyta, rūšies prigimtis neapibrėžta individo atžvilgiu,
kaip giminės prigimtis rūšies atžvilgiu: todėl, kaip giminė sakoma apie rūšį, nes reiškia,
nors ir neapibrėžtai, viską, kas apibrėžtai yra rūšyje, taip pat ir rūšis sakoma apie
individą, nes ji turi reikšti viską, kas esmingai yra individe, nors ir neapibrėžtai. Šitaip
reiškiama rūšies esmė žodžiu žmogus, todėl žmogus sakomas apie Sortį. Tačiau jeigu
rūšies prigimtis būtų žymima atskiriant nuo jos žymėtąją materiją, kuri yra individuacijos
principas, tai ji būtų dalis ir būtų pavadinta žodžiu žmogiškumas, nes žmogiškumas
reiškia tai, dėl ko žmogus yra žmogus. Bet žymėtoji materija nėra tai, dėl ko žmogus yra
žmogus, ir todėl niekaip nepriklauso tiems dalykams, dėl kurių žmogus turi tai, dėl ko jis
yra žmogus. Ir kadangi žmogiškumas į savo sampratą priima tik tuos dalykus, dėl kurių
žmogus turi tai, dėl ko jis yra žmogus, todėl aišku, kad į jo reikšmę nepriimama arba nuo
jos skiriama žymėtoji materija; o kadangi dalis nesakoma apie visumą, tai žmogiškumas
negali būti sakoma nei apie žmogų, nei apie Sortį. Todėl Avicena teigia37, kad sudėtinio
daikto kasybė nėra pats daiktas, kurio kasybė ji yra, nors ir pati kasybė yra sudėtinė; kaip
žmogiškumas, nors yra sudėtinis, nėra žmogus; atvirkščiai, jis turi būti priimtas į kažką,
kas yra žymėtoji materija.
[19] Bet kadangi, kaip jau sakyta, rūšies žymėjimas giminės atžvilgiu vyksta per
formą, o individo žymėjimas rūšies atžvilgiu – per materiją, tai dera, kad žodis, reiškiantis
tai, iš ko paimama giminės prigimtis, ir atmetantis apibrėžtą formą, užbaigiančią rūšį,
reiškia tik materialiąją visumos dalį, pavyzdžiui, kūnas yra materiali žmogaus dalis; o
žodis, reiškiantis tai, iš ko paimama rūšies prigimtis ir atmetantis pažymėtą materiją,
reiškia formaliąją dalį. Ir todėl žmogiškumas reiškia tam tikrą formą ir sakoma, kad jis yra
visumos forma; ne taip tarsi jis būtų pridėtas prie esminių dalių, būtent materijos ir
36
Averroes, Metaphysica XII, c. 3, t. c. 14, fol. I4lva53-bl8. Tais laikais dvyliktoji Aristotelio
Metafizikos knyga buvo laikoma vienuoliktąja.
37
Avicenna, Metaphysica, V, 5, fol. 90ra.
 7

formos, kaip namo forma suteikiama jį sudarančioms dalims; o daugiau kaip forma, kuri
yra visuma, apimanti ir formą, ir materiją, tačiau atmetanti viską, kas suteikia materijai
galimybę būti pažymėtai.
[20] Vadinasi, aišku, kad žmogaus esmę reiškia žodis žmogus ir žodis
žmogiškumas, bet, kaip pasakyta, skirtingai: nes žodis žmogus reiškia ją kaip visumą,
būtent tiek, kiek ji neatmeta materijos žymėjimo, bet neišreikštai ir neaiškiai turi jį savyje,
panašiai kaip pasakyta, kad giminė turi savyje skirtingybę; ir todėl žodis žmogus sakomas
apie individus. Tačiau žodis žmogiškumas reiškia žmogaus esmę kaip dalį, nes jo
reikšmėje yra vien tai, kas priklauso žmogui tiek, kiek jis yra žmogus, ir atmeta kiekvieną
žymėjimą; todėl apie individualius žmones nesakomas. Štai kodėl žodis esmė kartais
pasakoma apie daiktą, nes sakoma, kad Sortis yra tam tikra esmė; o kartais paneigiama,
pavyzdžiui, sakoma, kad Sorčio esmė nėra Sortis.

III Skyrius

[21] Todėl išsiaiškinus, kas žodžiu esmė reiškiama sudėtinėse substancijose,

būtina išnagrinėti, koks jo santykis su giminės, rūšies ir skirtingybės racijomis38. Kadangi
tas, kuriam tinka giminės, rūšies ar skirtingybės racija, yra šis pavienis nurodytas daiktas,
tai negali būti, kad universalaus dalyko, būtent giminės ar rūšies, racija tiktų esmei dėl
to, kad pastaroji reiškia dalį, kaip žodis žmogiškumas ar gyvūniškumas; todėl Avicena
teigia39, kad protingumas nėra skirtingybė, bet skirtingybės pradas; ir dėl to paties
žmogiškumas nėra rūšis, nei gyvūniškumas giminė. Lygiai taip pat negalima sakyti, kad
giminės ir rūšies racijos tinka esmei dėl to, kad ji yra koks nors dalykas, egzistuojantis
anapus pavienių daiktų, kaip mano platonistai40, nes tada giminė ir rūšis nebūtų
konkretaus individo predikatai; mat negalima sakyti, kad Sortis yra tai, kas nuo jo
atskirta, nei, remiantis tuo atskirtu dalyku, pažinti su juo susijusį pavienį daiktą. Todėl
išeina, kad giminės ir rūšies racija tinka esmei dėl to, kad pastaroji žymi visumą, kaip
sąvokos žmogus arba gyvūnas, dėl ko ji neišreikštai ir neapibrėžtai turi viską, kas yra
individe.
[22] Tačiau šitaip mąstoma prigimtis arba esmė gali būti nagrinėjama dvejopai.
Vienaip, atsižvelgiant į jos tiesioginę prasmę, ir toks nagrinėjimas yra absoliutus jos
nagrinėjimas: ir pastarasis nieko apie ją nepripažįsta tikru, išskyrus tai, kas jai tiesiogiai
tinka; todėl priskirti jai ką nors kitą čia būtų neteisinga. Pavyzdžiui, žmogui kaip žmogui
tinka protingas ir gyvūnas, ir kiti dalykai, kurie papuola į jo apibrėžimą; o baltas, juodas,
ar kas nors panašaus, kas nepriklauso žmogiškumo racijai, nepriklauso žmogui kaip
žmogui. Todėl, jeigu kas nors paklaustų, ar toji taip nagrinėjama prigimtis yra viena ar jų
daug, negalima būtų sutikti nei su viena, nei su kita galimybe, nes nei vienis, nei daugis
nepriklauso žmogiškumo sampratai, ir ji gali kiekvieną iš jų atsitiktinai prisiskirti. Mat
jeigu daugis priklausytų žmogiškumo prasmei, tai prigimtis niekada negalėtų būti viena,
nors ji yra viena, kai kalbama apie Sortį. Panašiai, jeigu vienis priklausytų žmogiškumo
prasmei, tai prigimtis būtų ta pati ir Sorčio, ir Platono, ir negalėtų pasidalyti tarp
daugelio žmonių. Antraip prigimtis ar esmė nagrinėjama atsižvelgiant į tą buvimą, kurį ji
turi viename ar kitame: čia apie ją pasakoma kas nors atsitiktinio dėl to, kuriame ji yra,

38
Apskritai „racija“ iš lot. ratio reiškia protingą pagrindą. Čia ji žymi tai, dėl ko daiktas yra
pažinus, dėl ko intelektas formuoja sąvokas ir sampratas.
39
Avicenna, Metaphysica, V, 6, fol. 90rb.
40
Apie tai, ką mano platonistai, ir kaip juos kritikuoja Aristotelis žr.: Aristoteles, Metaphysica, I,
9, 990bl-991a 14.
 8

įtakos, pavyzdžiui, sakoma, kad žmogus yra baltas, nes Sortis yra baltas, nors baltumas
žmogui kaip žmogui nepriklauso.
[23] Pastaroji prigimtis turi dvigubą buvimą: vieną pavieniuose daiktuose, o kitą
sieloje, ir kiekviename jų minėtą prigimtį lydi atsitiktinybės, be to, pavieniuose daiktuose
dėl jų įvairovės ji turi daugeriopą buvimą. Tačiau savaime savo pirmąja, būtent
absoliučiąją, prasme nagrinėjamai prigimčiai jokio iš pastarųjų buvimų nereikia. Mat
neteisinga sakyti, kad žmogaus kaip žmogaus esmė turi buvimą šiame pavieniame
žmoguje, nes jeigu buvimas šiame pavieniame žmoguje tiktų žmogui kaip žmogui, tai jos
niekada nebūtų anapus šio pavienio žmogaus; panašiai, jeigu žmogui kaip žmogui
priklausytų nebūti šiame pavieniame žmoguje, pastarajame jo niekada nebūtų: tačiau
teisinga sakyti, kad žmogus ne kaip žmogus turi tai, kas yra tame ar kitame pavieniame
žmoguje arba sieloje. Todėl aišku, kad absoliučiai nagrinėjama žmogaus prigimtis
abstrahuojasi nuo bet kokio buvimo, bet taip, kad nė vieno iš jų neatmeta. Ir taip
mąstoma prigimtis sakoma apie visus individus.
[24] Tačiau negalima sakyti, kad universali jos racija priklauso šitaip mąstomai
prigimčiai, nes universaliai jos racijai būdingi vienovė ir bendrumas; o absoliučiai
nagrinėjamai žmogaus prigimčiai nė vienas iš jų netinka. Mat jeigu bendrumas
priklausytų žmogaus sampratai, tai kur tik bepasitaikytų žmogiškumas, ten būtų ir
bendrumas; o tai yra netiesa, nes Sortyje nėra jokio bendrumo, bet visa, kas jame yra,
yra individualu. Lygiai taip pat negalima sakyti, kad giminės ar rūšies racija tinka
žmogaus prigimčiai dėl to buvimo, kurį ji turi individuose, nes individuose neaptinkama
tokios žmogaus prigimties vienovės, kuri būtų viena ir visiems priklausytų kaip priklauso
universali jos racija. Vadinasi, reikia daryti išvadą, kad rūšies racija tinka žmogaus
prigimčiai dėl to buvimo, kurį ji turi intelekte.
[25] Mat pati savaime žmogaus prigimtis intelekte turi nuo visų individuacijų41
abstrahuotą buvimą; ir todėl turi vienodą santykį su visais anapus sielos esančiais
individais, būtent todėl ji visiems žmonėms vienodai priklauso ir veda į jų visų kaip
žmonių pažinimą. Ir dėl to, kad su visais individais ji turi tokį santykį, intelektas atranda
rūšies raciją ir priskiria ją prigimčiai; todėl Komentatorius traktato Apie sielą pradžioje
sako, kad „intelektas yra tai, kas daiktuose kuria universalumą“42; tą patį sako Avicena
savo Metafizikos knygoje43. Ir nors ši intelekto suprasta prigimtis dėl to, kad yra lyginama
su anapus sielos esančiais daiktais, nes ji yra vienas jų visų panašumas, turi universalumo
raciją, tačiau dėl to, kad ji esti tame ar kitame intelekte, yra tam tikra pavienio intelekto
suprasta rūšis. Ir iš čia akivaizdi Komentatoriaus klaida traktato Apie sielą trečiojoje
knygoje44, kur jis iš intelekto pažįstamų formų universalumo norėjo padaryti išvadą apie
visų žmonių intelekto vienovę; nes formos universalumas kyla ne dėl to buvimo, kurį ji
turi intelekte, o todėl, kad ji priskiriama daiktams kaip daiktų panašumas; panašiai, jeigu
viena statula atstovautų daugybei žmonių, būtų akivaizdu, kad jos atvaizdas, arba rūšis,
turėtų savo atskirą, nuosavą buvimą, nes būtų įkūnyta konkrečioje medžiagoje, bet ji
turėtų ir bendrumo raciją, nes būtų daugumos atstovė.
[26] Kadangi absoliučiai suprantamai žmogaus prigimčiai tinka būti Sorčio
predikatu, o absoliučiai suprantamai rūšies racijai netinka, bet ji yra atsitiktinybių,
lydinčių ją tame buvime, kurį ji turi intelekte, predikatas, todėl žodis rūšis nesakomas
apie Sortį, tarsi būtų galima pasakyti, kad Sortis yra rūšis; tas būtinai atsitiktų, jeigu

41
Žr. 29 išnašą.
42
Averroes, De anima, I, 1, t. c. 8, fol. 109vb23.
43
Avicenna, Metapbysica, V, 1, fol. 109vb23.
44
Averroes, De artima, III, 1, t. c. 5,1. I64ra21ff.
 9

rūšies racija priklausytų žmogui dėl to buvimo, kurį jis turi Sortyje, arba dėl absoliučios
žmogaus kaip žmogaus prasmės: nes visa, kas priklauso žmogui kaip žmogui, yra Sorčio
predikatas.
[27] Vis dėlto giminei savaime dera būti predikatu, nes jos apibrėžime taip
pasakyta. Mat predikavimas yra tai, ką siejimo ir atskyrimo veiksmu atlieka intelektas,
pačiame daikte turėdamas pagrindą vienovei tų dalykų, kurių vienas apie kitus
pasakytas. Todėl predikabilumo raciją galima priskirti racijai tos intencijos, kuri yra
giminė, kuri taip pat yra intelekto veiksmu užbaigta. Tačiau vis dėlto tas, kam intelektas,
siedamas jį su kitu, priskiria predikabilumo intenciją45, nėra pati giminės intencija, bet
veikiau tai, kam intelektas giminės intenciją priskiria, pavyzdžiui, tas, kas pažymėta
žodžiu gyvūnas.
[28] Taigi aišku, koks yra esmės ar prigimties santykis su rūšies racija, nes rūšies
racija nėra vienas tų dalykų, kurie jai tinka dėl jos absoliučios prasmės, arba dėl tų
atsitiktinybių, kurios ją lydi dėl to buvimo, kurį ji turi anapus sielos, kaip baltumas ar
juodumas; bet dėl atsitiktinybių, kurios ją lydi dėl buvimo, kurį ji turi intelekte. Šitaip jai
priklauso ir giminės, ir skirtingybės racija.

IV Skyrius

[29] Dabar reikia pasižiūrėti, kaip esmė yra atskirtose substancijose, būtent
sieloje, inteligencijoje46 ir pirmojoje priežastyje. Nors pirmosios priežasties paprastumą
visi pripažįsta, tačiau inteligencijoms ir sielai kai kas bando priskirti materijos ir formos
kompoziciją; atrodo, kad šio požiūrio autorius buvo Avicebronas, kuris parašė knygą
Gyvenimo šaltiniai47. Tačiau jis prieštarauja tam, ką sako filosofai, nes jie tas substancijas
vadina atskirtomis nuo materijos ir įrodinėja jas esant be jokios materijos. Stipriausias tų
įrodymų remiasi joms būdinga supratimo galia. Juk matome, kad formos tik atskirtos
nuo materijos ir jos sąlygų suprantamos akte ir kad jos suprantamos aktualiai
suprantančios substancijos galia, kaip į ją paimtos ir jos veikiamos48. Vadinasi, būtina,
kad visos suvokiančiosios substancijos būtų visiškai laisvos nuo materijos, kad nei turėtų
materiją kaip savo dalį, nei būtų kaip materijoje atspausta forma, nes tai būdinga
materialiosioms formoms.
[30] Niekas negali sakyti, kad suprantamumui trukdo ne bet kokia, o tik kūniškoji
materija. Mat jeigu šitaip būtų tik dėl kūniškosios materijos, kadangi materija
nevadinama kūniška, jeigu ji neturi kūno formos, tai būtų neišvengiama, kad šią savybę,
būtent trukdyti suprantamumui, materija turėtų dėl savo kūniškosios formos; bet šito
negali būti, nes pati kūniškoji forma taip pat, kaip ir kitos formos, yra suprantama akte,
kai nuo materijos abstrahuota. Taigi sieloje ir inteligencijoje nėra jokios materijos ir
formos kompozicijos, kad apie esmę jose būtų galima mąstyti taip pat kaip kūniškosiose
substancijose. Tačiau ten yra formos ir buvimo kompozicija, todėl knygos Apie
priežastis49 devintojo teiginio aiškinime sakoma, kad inteligencija yra tai, kas turi formą ir

45
Žr. 5 išnašą.
46
Inteligencija – tai visiškai nepriklausoma nuo materijos Dievo sukurta intelektinė substancija:
dvasia, angelas. Žmogaus siela nuo jos skiriasi tuo, kad savo individuacija gauna iš žymėtos
materijos, t.y. kūno.
47
Žr. Avicebronas: Avencebrolis (Ibn Gebriot) Fons Vitae ed. Clemens Baeumker, Beitrage zur Ge-
schichte der Philosophie des Mittelalters, Band 1, Heft 2 (Münster, 1892), III, 18, p. 118.
48
Suvokiančioji substancija savyje suteikia formoms intencionalų buvimą.
49
O.Bardenhewer, Die pseudo-aristotelische Schrift „Über das reine Gute“ bekannt unter dem
 10

buvimą: forma čia suprantama kaip pati kasybė ir paprastoji prigimtis.

[31] Kodėl taip yra, aiškiai matyti. Mat kur tik yra tokie santykiai, kad vienas yra
kito buvimo priežastis, tai tas, kuris turi priežasties raciją, gali turėti buvimą be kito, bet
ne atvirkščiai. O materijos ir formos santykis yra toks, kad forma duoda materijai
buvimą, todėl neįmanoma, kad materijos buvimas būtų be kokios nors formos; bet nėra
neįmanoma, kad kokios nors formos buvimas būtų be materijos, nes forma, vien tik kaip
forma, nepriklauso nuo materijos. Tačiau jei atrandamos kokios nors formos, kurios
negali egzistuoti kitaip kaip tik materijoje, šitaip joms atsitinka dėl to, kad jos yra
nutolusios nuo pirmojo prado, kuris yra pirmasis ir grynasis aktas. Todėl tos formos,
kurios yra arčiausiai pirmojo prado, yra savaime be materijos subsistuojančios50 formos,
nes, kaip jau sakyta, ne visoms formos giminei priklausančioms formoms reikalinga
materija; ir tokios formos yra inteligencijos, todėl nedera, kad šių substancijų esmė arba
kasybė būtų kas nors kita negu pati forma.
[32] Taigi tuo skiriasi sudėtinių substancijų ir paprastųjų substancijų esmė, kad
sudėtinių substancijų esmė nėra tik forma, bet sudaryta iš formos ir materijos, o
paprastųjų substancijų esmė yra tik forma. Ir iš to kyla dvi kitos skirtingybės. Viena jų yra
ta, kad sudėtinių substancijų esmę galima reikšti kaip visumą ir kaip dalį, taip, kaip jau
sakyta, atsitinka dėl materijos žymėjimo. Todėl sudėtinio daikto esmė apie patį sudėtinį
daiktą sakoma ne bet kaip: juk negalima sakyti, kad žmogus yra jo jo paties kasybė.
Tačiau esmė paprasto daikto, kuris yra jo paties forma, gali reikšti tik visumą, nes čia
nėra nieko išskyrus formą, kuri tarsi prisiima formą; todėl, kad ir kaip paimta
paprastosios substancijos esmė, apie ją sakoma. Dėl to Avicena sako, kad paprastosios
substancijos kasybė yra visiškai paprasta51, nes nėra nieko kito, kas ją prisiimtų. Antroji
skirtingybė yra ta, kad sudėtinių daiktų esmės dėl to, kad jas prisiima žymėtoji materija,
yra dauginamos pagal pastarosios padalijimą, todėl pasitaiko, kad kai kurie daiktai yra
tokie patys rūšimi ir skirtingi skaičiumi. Bet paprastosios substancijos esmė nėra priimta į
materiją, todėl čia negali būti tokio padauginimo; todėl tose substancijose nedera ieškoti
daug tos pačios rūšies individų, bet, kaip aiškiai sako Avicena52, kiek ten yra individų, tiek
yra rūšių.
[33] Taigi tokios substancijos, nors jos yra tik formos be materijos, tačiau jose
nėra nei visiško paprastumo, nei jos yra grynas aktas, bet turi potencijos priemaišą; ir tai
šitaip aišku. Mat, kas nepriklauso esmės arba kasybės sampratai, ateina iš šalies ir
sudaro su esme kompoziciją, nes jokios esmės be tų dalykų, kurie yra esmių dalys, negali
būti suprastos. Tačiau kiekviena esmė arba kasybė gali būti suprasta be to, kad kas nors
būtų žinoma apie jos buvimą: juk galime suprasti, kas yra žmogus ar feniksas, ir nežinoti,
ar jie turi buvimą gamtoje; taigi aišku, kad buvimas yra kitkas, negu esmė arba kasybė.
Nebent būtų koks nors daiktas, kurio kasybė būtų jo paties buvimas, ir šitoks daiktas
negalėtų būti niekas kitas kaip vienintelis ir pirmas; nes neįmanoma, kad kas nors būtų
padaugintas kitaip, negu pridėjus jam kokią nors skirtingybę, kaip giminės prigimtis
dauginama į rūšis; arba dėl to, kad forma priimama į įvairias materijas, kaip rūšies
prigimtis dauginama į įvairius individus; arba dėl to, kad vienas yra absoliutus, o kitas į ką
nors priimtas, kaip atskirtas karštis pačiu savo atskirtumu būtų kažkas kita, negu
neatskirtas karštis. Tačiau, jeigu teigtume esant kokį nors daiktą, kuris yra tik buvimas,

Namen
„Liber de causis“, 8, p. 173.
50
Subsistuojančios, t.y. savarankiškai egzistuojančios.
51
Avicenna: Opera (Venice, 1508) Metaphysica, V, 5, fol. 90ra.
52
Ten pat, fol. 87va.
 11

toks, kad pats jo buvimas būtų subsistuojantis, toks buvimas nepriimtų skirtingybės
priedėlio, nes tada jis jau nebūtų vien buvimas, bet buvimas su kokia nors forma; ir dar
mažiau, jeigu priimtų materijos priedėlį, nes tada jis būtų ne subsistuojantis, bet
materialus buvimas. Todėl išeina, kad toks daiktas, kuris yra savo paties buvimas, gali
būti tik vienas; išskyrus jį, kiekviename kitame daikte turi būti viena buvimas ir kita jo
prigimtis, kasybė arba forma; todėl inteligencijose buvimas turi būti greta formos, ir dėl
to yra pasakyta, kad inteligencija yra forma ir buvimas.
[34] Tačiau visa, kas kokiam nors daiktui tinka, yra arba iš jo prigimties prado,
kaip jukumas žmoguje; arba jam atitenka dėl kažkokio išorinio prado, kaip šviesa orui dėl
saulės poveikio. Tačiau negali būti, kad pati daikto forma arba kasybė būtų jo buvimo
priežastis (sakydamas tai, turiu omeny veikiančiąją priežastį), nes tuo atveju daiktas būtų
savo paties priežastis ir pats save darytų esančiu: o tai neįmanoma. Todėl būtina, kad
kiekvienas toks daiktas, kurio buvimas nėra jo prigimtis, gautų buvimą iš ko nors kito. Ir
kadangi visa, kas yra kito dėka, redukuojama į tai, kas yra savaime, kaip į pirmąją
priežastį, todėl turi būti koks nors daiktas, kuris būtų visų daiktų buvimo priežastis, nes
pats yra tik buvimas; antraip priežastys nusidriektų į begalybę, nes, kaip pasakyta,
kiekvienas daiktas, nesantis vien buvimas, turėtų savo buvimo priežastį. Todėl aišku, kad
inteligencija yra forma ir buvimas, ir kad ji buvimą gauna iš pirmojo esinio, kuris yra tik
buvimas, ir jis yra pirmoji priežastis, kuri yra Dievas.
[35] Tačiau kiekvienas, kuris ką nors priima iš kito, pastarojo atžvilgiu yra
potencijoje, ir tai, kas gauta, yra jo aktas; todėl dera, kad pati kasybė arba forma, kuri yra
inteligencija, būtų potencijoje to buvimo atžvilgiu, kurį gauna iš Dievo, ir tas priimtas
buvimas yra per akto modusą. Taip inteligencijose atsiranda potencija ir aktas, bet ne
forma ir materija, nebent perkeltine prasme. Dėl to patirti, priimti, būti subjektu ir visi
kiti panašūs, dėl materijos daiktams būdingi dalykai skirtingai priklauso intelektinėms
substancijoms ir kūniškosioms substancijoms, kaip traktato Apie sielą trečiojoje knygoje
teigia Komentatorius53. Ir kadangi, kaip jau sakyta, inteligencijos kasybė yra pati
inteligencija, todėl jos kasybė arba esmė yra tai, kas yra ji pati, ir jos iš Dievo priimtas
buvimas yra tai, kuo ji subsistuoja daiktų prigimtyje; ir dėl šitų pačių priežasčių sakoma,
kad šitos substancijos yra sudėtos iš to, kuo jos yra, ir to, kas jos yra, arba, kaip teigia
Boetijus54, iš to, kas yra, ir buvimo.
[36] Ir kadangi inteligencijoms priskiriami potencija ir aktas, todėl nesunku bus
atrasti inteligencijų daugybę, kas būtų neįmanoma, jeigu jose nebūtų jokios potencijos.
Todėl Komentatorius traktato Apie sielą55 trečiojoje knygoje sako, kad jeigu galimo
intelekto prigimtis būtų nežinoma, tai negalėtume atrasti atskirtųjų substancijų
daugybės. Vadinasi, šios substancijos viena nuo kitos skiriasi savo potencijos ir akto
laipsniu: aukštesnė inteligencija, kuri yra arčiau pirmosios, turi daugiau akto ir mažiau
potencijos, ir kitos taip pat.
[37] Ši gradacija baigiasi žmogaus siela, kuri turi žemiausią laipsnį iš visų
intelektinių substancijų. Todėl jos galimas intelektas pažiniomis formomis siejasi taip,
kaip pirmoji materija, kuri turi žemiausią laipsnį juslumo suvokime, siejasi su juntamomis
formomis, kaip teigia Komentatorius traktato Apie sielą56 trečiojoje knygoje; todėl

53
Averroes: Aristotelis Stagiritae Libri Omnes... cum Averrois Cordubensis Variis in Eosdem
Commentariis, 11 vols. (Venice, 1550-1553), Vol. 6, De anima III 2, t. c. 14, fol.168vb9.
54
Boetius, De hebdomadibus, PL 64, 1311c.
55
Averroes, De anima lll, 1, t. c. 5, fol. 166ra16.
56
Ten pat, fol 160vb42.
 12

Filosofas lygina ją su lenta, ant kurios dar nieko neparašyta57. Ir dėl to, kad ji turi daugiau
potencijos negu bet kuri kita intelektinė substancija, ji yra taip arti materialių daiktų, kad
materialų daiktą įtraukia į savo buvimą: būtent taip, kad siela ir kūnas tampa vienu
buvimu viename sudėtiniame esinyje, nors tas buvimas, kuris yra siela, nėra
priklausomas nuo kūno. Ir todėl žemiau šios formos, tai yra sielos, yra kitos formos,
turinčios dar daugiau potencijos ir esančios taip arti materijos, kad jų buvimo be
materijos nėra; kurių buvime atrandama tvarka ir laipsnis iki pat pirmųjų elementų
formų, kurios yra artimiausios materijai: todėl jos neturi jokio veikimo, nebent
reikalaujant aktyviai, pasyviai ar kitokiai kitai būtinai kokybei, dėl kurios materija
priskiriama formai.

V Skyrius

[38] Todėl tuos dalykus pamačius, aišku, kaip esmė atrandama įvairiuose
dalykuose. Mat substancijose atrandamas trejopas esmės turėjimo būdas. Juk kas nors,
t.y., Dievas, kurio esmė yra tas pats, kas buvimas; ir todėl atsiranda filosofų, teigiančių,
kad Dievas neturi kasybės arba esmės58, nes Jo esmė yra ne kas kita kaip Jo buvimas. Iš
to išeina, kad Jis nėra giminėje; nes kiekvienas, kuris yra giminėje, privalo turėti kasybę
greta savo buvimo, nes giminės arba rūšies kasybė arba prigimtis nesiskiria prigimties
racija tuose dalykuose, kurie yra giminėje arba rūšyje, bet buvimas jų įvairovėje yra
skirtingas.
[39] Nebūtina, jeigu sakome, jog Dievas yra tik buvimas, įsivelti į klaidą tų59, kurie
sakė, kad Dievas yra tas universalus buvimas, kuriuo kiekvienas daiktas formaliai yra.
Mat šis buvimas, kuris yra Dievas, yra tokios būklės, kad negali nieko sau pridėti, dėl šito
savo grynumo jis yra buvimas, skirtingas nuo visų kitų buvimų; todėl devintajame knygos
Apie priežastis aiškinime60 sakoma, kad pirmosios priežasties, kuri yra tik buvimas,
individuacija yra dėl grynojo jos gerumo. Tačiau bendras buvimas savo sampratoje neturi
nei pridėjimo, nei pridėjimo atskyrimo; nes, jeigu turėtų, niekas negalėtų suprasti
buvimo, kuriam kas nors pridėta.
[40] Panašiai, nors Jis yra tik buvimas, nebūtina, kad Jam trūktų visų kitų
tobulybių ir kilnumų. Priešingai, Jis turi visas tobulybes, kurios yra visose giminėse, dėl to
be išlygų vadinamas tobulu, kaip Filosofas ir Komentatorius teigia Metafizikos penktojoje
knygoje61; tačiau Jis turi puikiau už visus kitus daiktus, nes Jame jos yra viena, o kituose
daiktuose – skiriasi. Taip yra todėl, kad visos tos tobulybės tinka Jam dėl jo buvimo
paprastumo; kaip jeigu kas nors visų kokybių veiksmus galėtų atlikti viena kokybe, tai
vienoje kokybėje jis turėtų visas kokybes, taip Dievas turi visas tobulybes savo buvime.
[41] Antraip esmė aptinkama sukurtose intelektinėse substancijose, kurių
buvimas yra kitkas negu jų esmė, nors jų esmė yra be materijos. Dėl to, kad jų buvimas
nėra absoliutus, bet priimtas, jis yra priėmėjų prigimties galių apribotas ir užbaigtas;
tačiau jų prigimtis arba kasybė yra absoliuti, nepriimta į jokią materiją. Todėl knygoje
Apie priežastis62 rašoma, kad inteligencijos nėra apribotos iš apačios, bet apribotos iš

57
Aristotelis, Rinktiniai raštai, 430 a 1, p. 390-391.
58
Žr. Avicenna, Metaphysica, VIII, 4, fol. 99rb; William of Auvergne, De Trinitate, c.4, fol. 6 a.
59
Toks požiūris buvo priskiriamas 1210 metais mirusiam Sorbonos logikos profesoriui
Amaury‘jui de Bene.
60
Žr. O.Bardenhever, op. cit., 8, p. 173.
61
Aristoteles, Metaphysica, V., 16, 1021 b 30; Averroes, Metaphysica V, 16, t.c. 21, fol. 62ra10-13.
62
Žr. O.Bardenhewer, op. cit., 4, p. 167.
 13

viršaus; nes jos yra apribotos savo buvimu, kurį priima iš aukščiau, tačiau jos nėra
apribotos iš apačios, nes jų formos nėra saistomos jokių jas priimančios materijos galių.
Taigi, kaip jau minėta, šiose substancijose nėra daugybės vienarūšių individų, išskyrus
žmogaus sielą dėl jos prijungimo kūnui. Ir nors jos individuacija atsitiktinai priklauso nuo
kūno, kaip nuo savo pradžios, nes individuotą buvimą ji gauna tik kūne, kurio aktas ji yra:
vis dėlto nebūtina, kad atėmus kūną individuacija išnyktų, nes, kadangi ji turi absoliutų
buvimą, iš kurio gauna individuotą buvimą dėl to, kad padaroma šio kūno forma, tas
buvimas visada išlieka individuotas. Todėl Avicena sako, kad sielų individuacija ir
dauginimas priklauso nuo kūno, kaip nuo savo pradžios, bet ne kaip nuo pabaigos63.
[42] Kadangi šių substancijų kasybė nėra tas pats, kas buvimas, tai jos gali būti
tvarkomos pagal predikamentus64; ir dėl šito jose atrandama giminė, rūšis ir skirtingybė,
nors jų tikrosios skirtingybės nuo mūsų paslėptos. Juk ir juntamų daiktų esminės
skirtingybės yra nežinomos; todėl reiškiamos per atsitiktines skirtingybes, kurios kyla iš
esminių, kaip priežastis reiškiama per savo padarinį: kaip dvikojis laikomas žmogaus
skirtingybe. Tačiau tikrosios nematerialiųjų substancijų atsitiktinybės mums nežinomos,
todėl jų skirtingybių nei per esmines, nei per atsitiktines skirtingybes negalime reikšti.
[43] Pagaliau reikia žinoti, kad giminė ir skirtingybė tose substancijose paimama
kitaip negu juntamose substancijose, nes juntamose substancijose giminė paimama iš
to, kas daikte materialu, o skirtingybė iš to, kas jame formalu; todėl knygos Apie sielą
pradžioje Avicena rašo, kad iš formos ir materijos sudarytų daiktų forma „yra paprasta
skirtingybė to, kas iš jos sudarytas“65; bet ne taip, kad pati forma būtų skirtingybė, o
taip, kad ji yra skirtingybės pradas, kaip jis tvirtina savo Metafizikoje66. Ir sakoma, kad toji
skirtingybė yra paprasta, nes ji yra paimta iš to, kas yra daikto kasybės dalis, būtent iš
formos. O kadangi nematerialiosios substancijos yra paprastos kasybės, tai jose
negalima paimti skirtingybės iš to, kas yra jų kasybės dalis, bet tik iš visos kasybės; ir
todėl knygos Apie sielą67 pradžioje Avicena sako, kad, „paprastą skirtingybe turi tik tos
rūšys, kurių esmės sudarytos iš materijos ir formos“.
[44] Panašiai, nors ir skirtingu būdu, iš visos jų esmės paimama giminė. Mat
viena atskirtoji substancija su kita sutampa nematerialume, o viena nuo kitos skiriasi
tobulumo laipsnyje, pagal nutolimą nuo potencialumo ir priartėjimą prie grynojo
aktualumo. Todėl iš to, kas jas lydi tiek, kiek jos yra nematerialios, paimama jų giminė,
pavyzdžiui, intelektualumas ir panašiai; o iš to, kas jas lydi tobulumo laipsnyje, paimama
skirtingybė, bet mums ji nežinoma. Nebūtina, kad šios skirtingybės būtų atsitiktinės, kaip
esančios dėl didesnio ar mažesnio tobulumo, kuris neįvairina rūšies; nes tobulumo
laipsnis, priimdamas tą pačią formą, nesudaro rūšies, kaip baltesnis ir mažiau baltas,
dalyvaudami toje pačioje baltumo racijoje: tačiau skirtingas tobulumo laipsnis,
dalyvaujantis pačiose formose arba prigimtyse, įvairina rūšį, anot Filosofo Apie gyvūnus
septintosios knygos68, gamta per tarpines formas laipsniškai pakyla nuo augalų iki
gyvūnų formų. Taip pat nebūtina, kad intelektinių substancijų padalijimas visada vyktų
per dvi tikras skirtingybes, nes, kaip teigia Filosofas Apie gyvūnus vienuoliktoje
knygoje69, neįmanoma, kad taip atsitiktų su visais daiktais.

63
Avicenna, De anima, V, 3, fol. 24rb.
64
Predikamentais Akvinietis čia vadina dešimt Aristotelio kategorijų.
65
Op.cit., I, 1 fol. 1rb.
66
Avicenna, Metaphysica, V, 6, fol. 90rb.
67
Avicenna, De anima, I, 1, fol. 1rb.
68
Aristoteles, Historia animalium, VIII, 1, 588 b 4 – 14.
69
Aristoteles, De partibus animalium , 1,2, 642 b 5.
 14

[45] Trečiaip esmė atrandama iš materijos ir formos sudarytose substancijose,

kurių buvimas yra gautas ir ribotas, dėl to, kad buvimą jos gauna iš kito, todėl jų prigimtis
ir kasybė yra priimta į žymėtąją materiją. Taigi jos yra apribotos ir iš viršaus, ir iš apačios;
ir jose jau dėl žymėtosios materijos dalijimo galimas individų dauginimas vienoje rūšyje.
O koks yra jų esmės santykis su logikos intencijomis, jau sakyta.

VI Skyrius

[46] Dabar lieka pasižiūrėti, kaip esmė yra atsitiktinybėse, nes kaip ji yra visose
substancijose jau pasakyta. Kadangi, kaip pasakyta, esmė yra tai, kas reiškiama
apibrėžimu, todėl atsitiktinybės turėtų esmę taip, kaip turi apibrėžimą. O apibrėžimą jos
turi neužbaigtą, nes jas galima apibrėžti tik į jų apibrėžimą įtraukus subjektą70; taip yra,
kadangi jos neturi buvimo pačios savaime, nepriklausomai nuo subjekto, bet kaip iš
formos ir materijos, kai jos sukomponuojamos, atsiranda substancialus buvimas, taip iš
atsitiktinybės ir subjekto, kai subjektui prisideda atsitiktinybė, atsiranda atsitiktinis
buvimas. Todėl nei substanciali forma, nei materija neturi užbaigtos esmės, kadangi į
substancialios formos apibrėžimą būtina sudėti tai, kieno forma ji yra, ir jos apibrėžimas
gaunamas pridedant ką nors, kas yra anapus jos giminės, panašiai kaip gaunamas
atsitiktinės formos apibrėžimas; todėl gamtos filosofai, kurie sielą nagrinėja tik tiek, kiek
ji yra fizinio kūno forma, į sielos apibrėžimą įdeda kūną.
[47] Tačiau substancialios ir atsitiktinės formos skiriasi taip, kad nei substanciali
forma neturi savarankiško buvimo skyrium nuo to, kam ji atitenka, nei tas, kam ji
atitenka, būtent materija; todėl tik dėl jų sąsajos atsiranda tas buvimas, kuriame daiktas
savarankiškai subsistuoja, ir iš jų pasidaro savarankiška vienovė: dėl tos pačios jų sąsajos
atsiranda ir tam tikra esmė. Nors atskirai mąstoma forma neturi užbaigtos esmės racijos,
bet ji yra užbaigtos esmės dalis. Tačiau tai, kam atitenka atsitiktinybė, yra visiškai
užbaigtas, savo buvime subsistuojantis savarankiškas esinys, kurio buvimas yra
natūraliai pirmesnis už jam atitenkančią atsitiktinybę. Todėl prisidedanti atsitiktinybė,
susisiedama su tuo, kam atitenka, nenulemia to buvimo, kuriame daiktas subsistuoja,
per kurį jis yra savarankiškas esinys; tačiau ji lemia tam tikrą antrinį buvimą, be kurio
subsistuojantis daiktas gali būti suprastas, kaip pirminis gali būti suprastas be antrinio.
Todėl atsitiktinybė ir subjektas sudaro ne savaiminę, bet atsitiktinę vienovę. Taigi iš jų
sąsajos neatsiranda tokia esmė, kaip iš formos ir materijos sąsajos; dėl to atsitiktinybė
neturi nei užbaigtos racijos, nei yra užbaigtos esmės dalis, bet kaip ji yra esinys tik tam
tikru požiūriu, taip ir esmę turi tik tam tikru požiūriu71.
[48] Kadangi tas, kuris kurioje nors giminėje yra labiausiai ir tikriausiai, yra
priežastis tų, kurie toje giminėje yra po jo, kaip ugnis, kuri yra visų karščiausia, yra karštų
daiktų karščio priežastis, kaip pasakyta Metafizikos antrojoje knygoje72: todėl
substancija, esinio giminėje būdama pirmoji ir labiausiai bei tikriausiai turėdama esmę,
turi būti atsitiktinybių, kurios antraeiliškai ir tam tikru požiūriu dalyvauja esinio racijoje,
priežastis. Bet daro tai įvairiai. Kadangi substancijos dalys yra materija ir forma, todėl kai
kurios atsitiktinybės pirmiausia laikosi formos, o kitos – materijos. Tačiau yra tokių
formų, kurių buvimas nepriklauso nuo materijos, kaip intelektinė siela; o materija turi
buvimą tik per formą. Dėl to kai kurios formai atitenkančios atsitiktinybės neturi

70
Atsitiktinybę Tomas apibrėžia kaip tam tikrą esmę, kuri gali egzistuoti substancijoje, kaip
subjekte. Žr. S.Th. III, q.77,a.1.
71
Atsitiktinybė nėra savarankiškas esinys, bet esinio esinys. Žr. S.Th. I, q.28, a.2.
72
Aristoteles, Metaphysica, II, 1, 993 b 24.
 15

santykio su materija, pavyzdžiui, intelektas, kuris neturi kūniško organo, kaip įrodo
Filosofas knygos Apie sielą trečioje dalyje73; o kai kurios formai atitenkančios
atsitiktinybės turi santykį su materija, pavyzdžiui, jutimas. Tačiau jokia atsitiktinybė
neatitenka materijai be santykio su forma.
[49] Tačiau pastarosiose, materijai atitenkančiose atsitiktinybėse atrandamas
tam tikras skirtingumas. Mat kai kurios atsitiktinybės materijai atitenka pagal tą santykį,
kurį turi su specialia forma, pavyzdžiui, vyriškumas ir moteriškumas gyvūnams, kurių
skirtingumas, kaip pasakyta Metafizikos dešimtojoje knygoje74, redukuojamas į materiją;
ir todėl, atitraukus gyvūno formą, minėta atsitiktinybė neišlieka, nebent perkeltine
prasme. O kitos atitenka materijai pagal tą santykį, kurį turi su bendra forma; todėl,
atitraukus specialiąją formą, joje išlieka, kaip etiopo odos juodumas, esantis dėl
elementų susimaišymo, o ne dėl sielos įtakos, ir po mirties jame išlieka.
[50] Kadangi kiekvienas daiktas individuojamas materija ir priskiriamas giminei ir
rūšiai per savo formą, tai materijai atitenkančios atsitiktinybės yra individo
atsitiktinybės, kuriomis tos pačios rūšies individai vienas nuo kito skiriasi; o formai
atitenkančios atsitiktinybės yra giminei ir rūšiai priklausančios savybės, todėl jos
atrandamos visuose, giminės ar rūšies prigimtyje dalyvaujančiuose dalykuose,
pavyzdžiui, jukumas atitenka žmogaus formai, nes juokas kyla, kai žmogaus siela vertina
tam tikru būdu.
[51] Taip pat žinotina, kad esminiai pradmenys atsitiktinybes kartais nulemia kaip
tobulą aktą, kaip karštį ugnyje, kuri visada karšta, o kartais tik kaip paskirtį, kurią
realizuoja išorinis veiksnys, kaip permatomumą realizuoja išorinis švytintis kūnas; ir
tokioje paskirtyje yra arba neatskiriamos atsitiktinybės, nors jų realizacija įvyksta dėl
kokio nors daikto esmei išorinio prado, arba atsitiktinybės, kurios nepriklauso daikto
sandarai ir yra atskiriamos, pavyzdžiui, judėti ir panašiai.
[52] Taip pat reikia žinoti, kad atsitiktinybėse giminė, skirtingybė ir rūšis
paimama kitaip negu substancijose. Kadangi substancijose iš substancialios formos ir
materijos sudaroma savaiminė vienovė, tam tikra viena prigimtis, kuri atsiranda iš jų
sąsajos, teisingai priskiriama substancijos predikamentui, todėl teisingai sakoma, kad
konkretūs substancijų vardai, kurie reiškia sudėtinius daiktus, yra giminėje, kaip rūšys ir
giminės, kaip žmogus ir gyvūnas75. Tačiau forma ir materija šitaip yra predikamente tik
per redukciją, taip kaip sakoma, kad pradmenys yra giminėje. Bet iš atsitiktinybės ir
subjekto savarankiška vienovė neatsiranda; dėl to iš jų sąsajos neatsiranda jokia
prigimtis, kuriai būtų galima priskirti giminės ar rūšies intenciją. Todėl konkrečiai
pasakyti atsitiktinybių vardai, pavyzdžiui, baltas ar muzikalus, nepatenka į predikamentą
kaip giminė ir rūšis, nebent per redukciją tik tiek, kiek jie reiškia abstrakčiai, pavyzdžiui
baltumas ar muzika. Ir kadangi atsitiktinybės nesudaromos iš materijos ir formos, todėl
jose neįmanoma paimti giminės iš materijos ir skirtingybės iš formos, kaip tai daroma
sudėtinėse substancijose; bet reikia, kad pirmoji giminė būtų paimta iš paties buvimo
būdo pagal tai, kaip esinys atsižvelgiant į pirmiau ir paskui skirtingai sakomas apie
dešimties predikamentų gimines, pavyzdžiui, pasak Filosofo Metafizikos devintosios
knygos76, kiekybė sakoma pagal tai, kad esinys yra substancijos matas, o kokybė, kad jis

73
Aristotelis, Rinktiniai raštai, 429 b 3, p. 389.
74
Aristoteles, Metaphysica, X, 9, 1058 b 21.
75
Žmogus yra gyvūno rūšis, gyvūnas yra žmogaus giminė, tačiau kūnas yra gyvūno giminė. Taigi
konkretūs sudėtinių substancijų vardai giminėse egzistuoja kaip giminės ir rūšys, išskyrus
aukščiausiąją giminę, kuri dar vadinama predikamentu, arba kategorija.
76
Knygos pradžioje Aristotelis rašo: „Mes išnagrinėjome tai, kas yra pirmiausia ir su kuo visos
 16

yra substancijos išsidėstymas, taip pat ir apie kitas atsitiktinybes.

[53] O skirtingybės jose paimamos iš jas lemiančių pradų skirtingumo. Kadangi
savybines patirtis lemia subjekto savybiniai pradmenys, todėl subjektas dedamas į jų
apibrėžimą vietoj skirtingybės, kai apibrėžiama abstrakčiai tiek, kiek atsitiktinybės tikrai
priklauso giminei, kaip sakoma, kad kumpanosumas yra nosies kreivumas. Tačiau būtų
atvirkščiai, jeigu jų apibrėžimai būtų imami tik iš to, kas apie jas sakoma konkrečiai; nes
tada jų apibrėžime subjektas būtų kaip giminė, kadangi būtų apibrėžiama taip, kaip
apibrėžiamos sudėtinės substancijos, kuriose giminės racija paimama iš materijos, kaip
sakoma, kad kumpanosumas yra kreiva nosis. Panašiai esti, kai viena atsitiktinybė yra
kitos atsitiktinybės pradas, pavyzdžiui, kai santykio pradmenys yra veiksmas, patirtis ir
kiekybė; todėl Filosofas Metafizikos penktojoje knygoje77 pagal tai dalija santykį. Bet
kadangi savybiniai atsitiktinybių pradai ne visada aiškūs, todėl kartais atsitiktinybių
skirtingybes paimame iš jų padarinių, pavyzdžiui, sakoma, kad ryškumas ir blankumas
yra spalvos skirtingybės, kurias lemia šviesos gausumas ar trūkumas, lemiantis skirtingas
spalvų rūšis.
[54] Dabar aišku, kaip esmė yra substancijose ir atsitiktinybėse ir sudėtinėse bei
paprastose substancijose ir kaip jose visose atrandama universaliosios logikos intencijos;
išskyrus pirmąją, kuri yra visiškai paprasta ir kuriai dėl jos paprastumo netinka giminės ir
rūšies racija, taigi netinka ir apibrėžimas: tai yra šios kalbos pabaiga. Amen.

Tomas Akvinietis. Apie esinį ir esmę. Logos, 2000 (psl. 4 – 51)

Iš lotynų kalbos vertė Gintautas Vyšniauskas

kitos kategorijos yra susijusios, būtent substanciją. Mat substancijos sampratos dėka taip pat
galima kalbėti apie kitas kaip apie kiekybę, kokybę ir pan.; nes visos jos, kaip pamatysime, yra
susijusios su substancijos samprata“ <...>, o septintojo knygos skyriaus pabaigoje jis aiškina: „Juk
subjektas ar substratas rūšiuojamas pagal tai, ar jis yra ‚tas‘ ar nėra ‚tas‘; tai yra, modifikacijų
substratas yra, pavyzdžiui, žmogus, tai yra kūnas ir siela, tuo tarpu kai modifikacijos yra
‚muzikalus‘ ir išblyškęs. (Kai muzika yra subjekte, subjektas vadinamas ne ‚muzika‘, o ‚muzikaliu‘,
ir žmogus yra ne ‚baltumas‘, o ‚išbalęs‘ <...>). Vadinasi, visais tokiais atvejais pagrindinis subjektas
yra substancija; tačiau būna kitaip, kai predikatas yra forma ir ‚šis‘ pagrindinis subjektas tada yra
materija ir materiali substancija“. 1045b, 28-32, 1049a, 26-36. Versta iš anglų kalbos.
77
Aristoteles, Metaphysica, V, 1020 b 26 ff.