Frydrichas Nyčė

Anapus gėrio ir blogio

E-Skaitykla.lt
Anapus gėrio ir blogio Ateities filosofijos preliudija Vertė EVALDAS NEKRAŠAS

Jenseits von Gut und Bose Vorspiel einer Philosophie der Zukunft

PRATARMĖ

Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato
moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė
moters širdţiai pavergti? Ţinoma, jos niekas ir neuţkariavo - kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos
akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J_e_i_g_u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaip ūnai teigia, kad ji seniai
guli paslika ant ţemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas
dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir
pradţiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k_i_e_k nedaug tereikia norint padėti
didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- uţtenka kokio
nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdţiui, sielos prietaro, dar ir dabar siaut ėjančio filosofijoje
prietaringų "subjekto" ir "Aš" sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors ţodţių ţaismo, gramatikos vilionių arba
drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai ţmogiškų, perdėm ţmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt,
dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo paţadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija,
kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įţvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam
mokslui,- jai ir jos "neţemiškoms" pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi uţ didįjį architektūros
stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami ţmogaus savastimi kaip amţini imperatyvai, iš pradţi ų turi
paklajoti po ţemę milţiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija,
pavyzdţiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkime jai nedėkingi, nors, ţinoma, turime pripaţinti,
jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida - būtent Platono
išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir
bent jau gali ramiau miegoti, mes,
k_u_r_i_ų _ u_ţ_d_u_o_t_i_s ___ y_r_a __ b_u_d_ė_t_i, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią
išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas,- be abejo, reiškia tiesę apversti
aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą - p_e_r_s_p_e_k_t_y_v_ą; galima net
paklausti, kaip paklaustų gydytojas: "Kur tokią ligą pasigavo graţiausia senovės atţala, Platonas? Ar tik nebus
kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?"
- Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir "liaudţiai", kova su krikščioniška baţnytine
tūkstantmečių priespauda - nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas "liaudţiai",- sukūrė Europoje
tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios ţemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į
tolimiausią taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi
buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą - demokratai švietėjai; pasitelkę
spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad dvasia nebevargintų pati savęs!
(Vokiečiai išrado paraką - šlovė jiems! Bet jie jau atsilygino uţ tai - jie išrado spaudą.) Tačiau mes, nebūdami
nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes,
g_e_r_i_e_j_i ___e_u_r_o_p_i_e_č_i_a_i ir laisvi, l_a_b_a_i laisvi protai,- mes jaučiame dar ir visą
dvasios vargą, ir visą jos lanko įtampą! O galbūt ir strėlę, uţdavinį, kas ţino? t_i_k_s_l_ą...

Sils Maria, Oberengadinas 1885 m. birţelis

Pirmas skyrius

APIE FILOSOFŲ PRIETARUS 1

Tiesos valia - ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems ţingsniams, ta išgirtoji tiesos meilė, apie kurią iki šiol su
didţia pagarba šnekėjo visi filosofai,- kokių tik klausimų nepateikė mums ši tiesos valia! Kokių keistų, prastų,
įtartinų klausimų! Ši istorija ganėtinai sena, ir vis dėlto atrodo, jog ji ką tik prasidėjo. Tad kas čia nuostabaus, jei
pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad m_e_s patys pasimokysime iš šio
sfinkso kelti klausimus? K_a_s gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir k_a_s toks mumyse iš tikrųjų
verţiasi "į tiesą"? - Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios prieţastys, ir galiausiai
visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios v_e_r_t_ė_s klausimą. Tarkime,
kad mes geidţiame tiesos,- bet a_r__ n_e__ m_i_e_l_i_a_u__ b_ū_t_ų__ t_r_o_k_š_t_i__ netiesos, netikrumo,
netgi neţinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš
mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas - klausimų ir klaustukų! - Ir atsitik tu man taip: galų gale
pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes j ą pirmieji išvydome, pirmieji
atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji r_y_ţ_o_m_ė_s? Nes čia nemaţa rizikos ir galbūt uţ šią riziką nėra pasaulyje
didesnės.

"Kaip g_a_l_ė_t_ų kaţkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdţiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš
apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus ţiūra iš godumo? Ne, tai
neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą,
s_a_v_o kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios
iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis - būties gelmė, amţinybė, neregimas Dievas, "daiktas pats
savaime": č_i_a, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!"- Toks samprotavimo būdas - tipiškas prietaras: iš jo galima
atpaţinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo
"tikėjimu", jie bando pasiekti "ţinojimą", kurį galop iškilmingai paskelbia "tiesa". Metafizikų tikėjimo
pagrindų pagrindas - t_i_k_ė_j_i_m_a_s__ v_e_r_t_y_b_i_ų__ p_r_i_e_š_p_r_i_e_š_a. Netgi atsargiausiems
iš jų, netgi prisiekusiems /"de omnibus dubitandum"A1/ neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas
pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški
vertinimai ir vertybių priešpriešos, paţenklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai,
laikinos perspektyvos, kurios atsiveria ţvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų ţodţiais
tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didţiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kaţin ar nederėtų
gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų
dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais,
netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! - Bet kam rūpi tokie pavojingi "galbūt"! Reikia palaukti, kol ateis nauja
filosofų padermė - turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai,- pavojingo
"galbūt" visomis jo prasmėmis filosofų padermė. - Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau - tokie nauji filosofai
ateina.

Aš gana ilgai stebėjau filosofus, akylai ţiūrėjau, ką jie rašo tarp eilučių, ir dabar sakau pats sau: didesnę
sąmoningo mąstymo, taip pat filosofinio mąstymo dalį lemia instinktai - mes turime pakeisti ankstesnį poţiūrį
taip, kaip kad pakeitėme poţiūrį į paveldėjimą ir "įgimtas" savybes. Gimimo aktas maţai ką reiškia visame
paveldimų savybių perdavimo procese; lygiai taip pat ir sąmonė nėra p_r_i_e_š_i_n_g_a (kokia nors
principine prasme) instinktams: sąmoningam filosofo mąstymui paprastai slapčia vadovauja instinktai,
verčiantys jį judėti tam tikru keliu. Visokia logika ir tariamai savarankiškas minties judėjimas priklauso nuo
vertinimų, tiksliau pasakius, nuo fiziologinių tam tikro gyvenimo būdo išsaugojimo reikalavimų. Pavyzdţiui,
apibrėţtumas vertingesnis uţ neapibrėţtumą, iliuzija ne tokia vertinga, kaip "tiesa",- tokie vertinimai,
nepaisant reguliatyvios jų reikšmės m_u_m_s, gali būti tik paviršutiniški vertinimai, tam tikra /niaiserieA2/
rūšis, reikalinga išsaugoti panašioms į mus būtybėms. Ţinoma, tarus, kad visai ne ţmogus yra "daiktų matas"...

Sprendinio klaidingumas mums dar neleidţia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt,
labiausiai rėţia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti
ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir
sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripaţin ęs loginių fikcijų,
nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat
nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, ţmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsiţadėjimas
būtų gyvenimo išsiţadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripaţinti netiesą gyvenimo sąlyga
- ţinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryţtasi, vien
jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

Ţiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti
- kaip daţnai ir lengvai susipainioja ir klysta; ţodţiu, ne jų vaikiškumas - tikri vaikai! - bet štai kas: filosofai
ţaidţia ne visai sąţiningai. O juk kokį didţiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir
netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai
netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąţiningesni, kalba apie
"inspiraciją"). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį,
"įkvėpimą", abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip
vadinami. Daţniausiai jie tik gudriai gina "tiesomis" vadinamus savo prietarus,- jiems l_a_b_a_i trūksta drąsios
sąţinės, kuri kaip tik to nebijo pripaţinti, labai trūksta gero drąsos skonio, kuris taip pat leidţia tai suprasti,- kad
perspėtų priešą arba draugą, pademonstruotų bravūrą ar tiesiog iš savęs pasišaipytų. Perdėtai mandagus ir
didţiai moralus Tartiufas, manieringas senis Kantas, bandantis mus nuvilioti dialektikos šunkeliais, vedančiais
į kategorinį imperatyvą,- štai spektaklis, kurį matydami mes, išpaikintieji, šypsomės ir su dideliu malonumu
stebime nusenusių moralistų ir pamokslininkų suktybes. Šypsomės regėdami matematinius fokusus, kuriais
Spinoza savo filosofijai, teisingiau pasakius, "s_a_v_o išminties meilei" uţmauna ţalvario šarvus, nor ėdamas
įbauginti būsimus uţpuolikus, kurie drįstų ţvilgtelėti į neįveikiamą skaistuolę, į šią Atėnę Paladę,- kiek daug
jo paties drovumo ir silpnumo atskleidţia šis ligoto atsiskyrėlio maskaradas!

Pamaţu man išaiškėjo, kas iki šiol buvo kiekviena didţioji filosofija,- tai jos kūrėjo išpaţintis, savotiški
memuarai, parašyti be valios pastangų ir nejučia; be to, supratau, kad moralūs (ar amoralūs) ketinimai sudaro
kiekvienos filosofijos uţuomazgą, iš kurios kaskart išauga visas augalas. Iš tikrųjų, aiškinantis, iš kur kilo
abstrakčiausi metafiziniai filosofo teiginiai, geriausia (ir
protingiausia) būtų pirmiausia paklausti savęs: kokia moralė turima galvoje (j ______ i _ s turi galvoje)?
Todėl aš manau, kad filosofiją pagimdė ne "paţinimo potraukis", o visai kitas instinktas, pasinaudojęs
paţinimu (ir nepaţinimu!) tik kaip įrankiu. Kas panagrinės pagrindinius ţmogaus potraukius štai kokiu
aspektu - kokią įtaką jie gali padaryti kaip i_n_s_p_i_r_u_o_j_a_n_t_y_s genijai (ar demonai ir koboldai), tas
išsiaiškins, kad kiekvienas jų jau spėjo susidomėti filosofija,- ir kad kiekvienas jų mielai sutinka būti galutiniu
būties tikslu ir teisėtu kitų potraukių v_i_e_š_p_a_č_i_u. Juk kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir
p_a_t_s bando filosofuoti.- Ţinoma, mokslininkams, tikriems mokslo vyrams, viskas gali būti kitaip ir, ko
gero, "geriau",- jie tikrai turi kaţkokį ypatingą paţinimo potraukį, kaţkokį maţą, nuo nieko nepriklausomą
laikrodţio mechanizmą: uţtenka tik prisukti, ir jis jau darbuojasi b_e ryškesnės kitų mokslo vyrų potraukių
įtakos. Tikrieji mokslininkų "interesai" paprastai slypi kitur,- pavyzdţiui, šeimoje arba piniguose, arba
politikoje; ir beveik visiškai nesvarbu, kokioje mokslo vietoje sukasi "teikiančio vilčių" jauno darbštuolio
maţa mašina ir kuo jis taps - geru filologu, mikologu ar chemiku,- jo n_e_a_p_i_b_ū_d_i_n_a tai, kuo jis taps.
Priešingai, filosofas neturi nieko beasmeniško; ypač jo moralė aiškiai rodo, k_a_s j_i_s
________________________ y_r_a, t._y. kokia jo slapčiausių potraukių hierarchija.

Kokie pikti gali būti filosofai! Aš neţinau nieko nuodingesnio uţ juoko strėlę, Epikūro paleistą į Platoną ir
platonikus: jis juos pavadino Dionysiokolakes. Paraidţiui tai reiškia "Dionisijo pataikūnai", t. y. tirono
parankiniai ir padlaiţiai, bet jis norėjo pasakyti dar ir tai, kad "jie visi yra aktoriai, juose nėra nieko tikra" (nes
Dionysiokolax buvo populiari bendrinė aktoriaus pravardė). Būtent čia ir slypėjo piktos pajuokos geluonis:
Epikūrą erzino Platonui ir jo mokiniams būdinga iškilni saviinscenizacijos maniera, svetima senam mokytojui
iš Samo, pasislėpusiam savo sodelyje Atėnuose ir parašiusiam tris šimtus knygų,- gal iš pasipiktinimo
Platonu, gal iš garbės troškimo, kas ţino? - Graikijai prireikė šimto metų, kad išsiaiškintų, kas buvo tas sodo
dievas Epikūras.- Bet ar ji išsiaiškino? -

Kiekvienai filosofijai ateina metas, kai į sceną įţengia filosofo "įsitikinimas"; kaip sakoma senoje
misterijoje:
/adventavit asinus
pulcher et fortissimusA3./

Jūs norite g_y_v_e_n_t_i "pagal gamtą"? Kilnieji stoikai, kaip klaidina ţodţiai! Įsivaizduokite tokią esybę,
kokia yra gamta: nepaprastai išlaidi ir neįtikimai abejinga, nieko nesiekianti ir į nieką neatsiţvelgianti,
neturinti gailesčio ir teisingumo jausmo, vaisinga, bevaisė ir sykiu neţinoma,
įsivaizduokite soste sėdintį Abejingumą - kaip jūs g_a_l_ė_t_u_m_ė_t_e gyventi "pagal abejingumą"? Gyventi
- ar tai nereiškia norėti visai ko kito nei ši gamta? Ar gyventi nereiškia vertinti, teikti kam pirmenybę, būti
neteisiam, ribotam ir suinteresuotam? O tarus, kad jūsų imperatyvas "gyventi pagal gamtą" iš esmės reiškia tik
"gyventi pagal gyvenimą",- argi jūs g_a_l_ė_t_u_m_ė_t_e to nepadaryti? Tad kam skelbti principu tai, kas jūs
esate ir kuo negalite nebūti? - Iš tikrųjų viskas yra kitaip: nors jūs susiţavėję vaizduojate, jog išskaitėte gamtoje
savo įstatymo kanoną, faktiškai jūs siekiate kaţko priešingo, jūs, keistuoliai aktoriai ir apsigaudinėtojai!
Puikybė verčia jus priskirti gamtai, netgi gamtai, savo moralę bei savo idealą ir įdiegti juos joje; jūs
reikalaujate, kad ji būtų gamta "pagal Stoją", ir norėtumėte, kad visa būtis būtų tik jūsų atvaizdas - milţiniškas
amţinas stoicizmo triumfas ir apibendrinimas! Nepaisant tiesos meilės, jūs taip ilgai, taip atkakliai, taip
hipnotiškai apduję, vertėte save ţiūrėti į gamtą k_l_a_i_d_i_n_g_a_i, būtent stoiškai, kad jau ir nebegalite
ţiūrėti kitaip, ir galiausiai kaţkoks begalinis išdidumas įţiebia jums pamišėlišką viltį: k_a_d_a_n_g_i jūs
sugebate taip puikiai prievartauti save - juk stoicizmas yra prieš save nukreipta prievarta,- tai ir gamta leisis
prievartaujama: argi stoikai nėra gamtos d_a_l_i_s?.. Bet tai sena ir amţina istorija,- tai, kas tada nutiko
stoikams, atsitinka ir dabar, vos tik kokia nors filosofija pradeda tikėti pati savimi. Filosofija visada kuria
pasaulį pagal savo atvaizdą, ji kitaip negali. Pati filosofija yra tironiškas potraukis, dvasinė galios valia,
"pasaulio kūrimo" valia, /causa primaA4/ valia.

10

Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimybės pasaulio"
problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos valią", tas tikrai
negali didţiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryţtas
ţūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks saują
"tikrumo", o ne puikių galimybių veţimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąţinės fanatikų, kurie pasirengę
veikiau padėti galvą uţ tikrą Nieką negu uţ nepatikimą Kaţką. Bet tai - nihilizmas ir puolusios į neviltį,
mirtinai nuvargusios sielos poţymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni,
gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie: jie pasisako p_r_i_e_š regimybę,
niekinamai taria ţodį "perspektyva", savo kūno tikrumą vertina ne daugiau uţ tikrumą iliuzijos, jog ţemė
nejuda, ir todėl, atrodo, jie pasirengę su šypsena išleisti iš rankų tikrąjį savo turtą (nes kas gi gali būti tikresnio
uţ nuosavą kūną?),- tačiau kas ţino, ar sielos gelmėse jie netrokšta atsikariauti kaţką daug
p_a_t_v_a_r_e_s_n_į, ką anais laikais turėjo ţmonės, kaţką iš senųjų tikėjimo turtų: galbūt "nemirtingą sielą",
galbūt "senąjį Dievą", ţodţiu, idėjas, kuriomis vadovaujantis galima gyventi geriau, t.y. pilnakraujiškiau ir
linksmiau negu vadovaujantis "moderniomis idėjomis"? Jie n_e_p_a_s_i_t_i_k_i moderniomis idėjomis, netiki
tuo, kas sukurta vakar ir šiandien; galbūt čia dar prisideda lengvas persisotinimas ir ironija, negalinti pakęsti
įvairiausios kilmės sąvokų /bric-a- bracA5/, t.y. to, ką šiandien rinkai siūlo vadinamasis pozityvizmas. Jų
rafinuotam skoniui atgrasus visų šių tikrovės pseudofilosofų lopų ir lopynėlių margumas, nes tokioje
filosofijoje nauja ir tikra - tik tas margumas. Matyt, reikia pripaţinti, kad šie tikrovės neigėjai, tyrinėjantys
paţinimą per mikroskopą, yra teisūs : jų instinktas, vejantis juos iš d_a_b_a_r_t_i_n_ė_s tikrovės, yra
neįveikiamas, - o kam mums rūpintis vedančiais atgal klaidţiais takeliais! Svarbiausia n_e tai, kad jie nori grįţti
"atgal", o tai, kad jie nori eiti "š_a_l_i_n". Šiek tiek d_a_u_g_i_a_u jėgos, polėkio, drąsos, artistizmo - ir jie
panorėtų eiti l_a_u_k,- o ne atgal!-

11

Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač
protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas
didţiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: "Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo
galima kada nors padaryti metafizikos labui."- Reikia teisingai suprasti tą "buvo galima": jis didţiavosi
a_t_r_a_d_ę_s naują ţmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo,
bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididţiavimas ir visų jaunesniųjų
lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididţiavimo - bet kuriuo atveju bent jau "naujus
sugebėjimus"! - Tačiau pamąstykime,- pats laikas. Kantas klausė savęs:
kokiu būdu g_a_l_i_m_i aprioriniai sintetiniai sprendiniai? - Ir ką gi jis atsakė? Jie g_a_l_i_m_i ________
d_ė_l _ s_u_g_e_b_ė_j_i_m_o! Deja, jis atsakė ne trim ţodţiais, o taip išsamiai, taip iškilmingai,
su tokiu vokišku giliamintiškumu ir vingrumu, kad niekas nesugebėjo išgirsti komiškos /niaiserie
allemandeA6/, slypinčios tokiame atsakyme. Visi tiesiog netilpo kailyje: taip ţavėjosi tuo nauju sugebėjimu; ir
dţiūgavimas pasiekė apogėjų, kai Kantas atrado ţmoguje dar ir moralini sugebėjimą, nes tuo metu vokiečiai
buvo moralūs, o ne "politiniai realistai". Atėjo vokiečių filosofijos medaus mėnuo; visi jaunieji Tiūbingeno
teologai netrukus išsklido po kaimus ieškodami "sugebėjimų". Ir ko tik nerado tais nekaltais, turtingais,
jaunatviškais vokiečių dvasios laikais! Tačiau staiga prabilo piktoji romantizmo fėja, ir jos daina nuskambėjo
tuo metu, kai vokiečiai dar nemokėjo atskirti "atrasto" nuo "išrasto". Pirmiausia jie įgijo "viršjusliškumo"
sugebėjimą: Schellingas jį pakrikštijo intelektualine ţiūra, ir tai atitiko slapčiausius tuo metu dar dorybingų
vokiečių geismus. Būtų didţiausia neteisybė, jei mes rimtai ţiūrėtume į visą šį išdykėlišką ir svajingą judėjimą
ar net piktintumės juo, nes jis - tai jaunystė, kad ir kaip drąsiai ir iššaukiančiai ji rengtųsi pilkų ir senatviškų
sąvokų rūbais. Na, bet gana,- pasenome, ir mūsų svajonės išsisklaidė. Atėjo laikas, ir pradėta iš nuostabos trinti
kaktas - jos trinamos iki šiol. Daug svajota, ir pirmasis svajotojas buvo senelis Kantas. "Galios galia",- jisai sakė
ar bent jau galvojo. Bet ar tai yra atsakymas? Ar paaiškinimas? O gal veikiau tik klausimo pakartojimas? Kodėl
migdo opijus? "Galios galia",- /virtus dormitiva/,- atsako garsusis Moličre'o gydytojas:

/quia est in eo virtus dormitiva, cujus est

natura sensus assoupireA7./
Tačiau tokie atsakymai tinka tik komedijai, ir pagaliau atėjo metas Kanto klausimą "kokiu būdu galimi
aprioriniai sintetiniai sprendiniai?" pakeisti kitu klausimu: "Kodėl r_e_i_k_i_a tikėti tokiais sprendiniais?", t.y.
atėjo metas suvokti, kad, norint išsaugoti mūsų rūšį, reikia t_i_k_ė_t_i tokiais sprendiniais, nors, ţinoma, jie
gali būti k_l_a_i_d_i_n_g_i! Arba, kalbant aiškiau, šiurkščiai ir tiesiai: aprioriniai sintetiniai sprendiniai išvis
neprivalo "būti galimi", mes neturime teisės jų savintis, mūsų lūpose jie skamba perdėm klaidingai. Ir vis dėlto
būtina tikėti jų teisingumu - tai tas paviršutiniškas tikėjimas ir regimybė, be kurios mes negalėtume išsiversti
mūsų gyvenimo optikos perspektyvoje.- Ir galiausiai, turint omenyje tą didţiuli poveiki, kuri "vokiečių
filosofija" (tikiuosi, jos teisė į kabutes visiems aiški?) padarė visai Europai, nėra abejonės, kad čia tikrai veikė
tam tikra /virtus dormitiva/: visi buvo suţavėti, kad įvairių tautų kilnių dykinėtojų, dorybės sergėtojų, mistikų,
menininkų, trim ketvirtadaliais krikščionių ir politinių tamsybininkų terpėje su vokiečių filosofija atsirado
priešnuodis visagaliui sensualizmui, įsiverţusiam į mūsų amţių iš praėjusio šimtmečio, trumpai
tariant,-/"sensus assoupire"/...

12

Materialistinė atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra įtikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai šiandien
tarp Europos mokslininkų nerastume nė vieno, kuris būtų toks nemokša, kad ją laikytų reikšmingesniu dalyku
negu vien patogia naudoti namuose išraiškų santrumpa. Pirmiausia padėkokime lenkui BoscovichiuiA8, kuris
kartu su lenku Koperniku iki šiol yra didţiausias ir nenugalimas regimybės priešininkas. Kopernikas,
nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad ţemė n_e_s_t_o_v_i vietoje, o Boscovichius įkalbėjo
atsisakyti tikėjimo tuo, kas ţemėje dar liko
tvirta ir nepajudinama: tikėjimo "medţiaga", "materija", "ţemės kruopelyte"- atomu. Tai buvo didţiausia kada
nors ţemėje laimėta pergalė prieš pojūčius.- Tačiau reikia eiti tolyn ir paskelbti ţūtbūtinį karą taip pat ir
"atomistiniam poreikiui": šis, kaip ir dar garsesnis "metafizinis poreikis", vis dar pavojingai egzistuoja tose
srityse, kuriose vargu ar galima įtarti jį esant. Ir visų pirma reikia pribaigti kitą, dar lemtingesnę atomistiką, kurią
stropiausiai ir ilgiausiai skleidė krikščionybė,- s_i_e_l_o_s__ a_t_o_m_i_s_t_i_k_ą. Tebūnie mums leista šiais
ţodţiais įvardyti tikėjimą tuo, kad siela kaip monada, a_t_o_m_o_n, yra nesunaikinama, nedaloma ir amţina;
šalin š_į tikėjimą iš mokslo! Tarp mūsų kalbant, tai nereiškia, kad reikia atmesti vieną iš seniausių ir
garbingiausių hipotezių ir atsisakyti pačios "sielos"; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams - vos tik jie
paliečia "sielą", ji jiems išnyksta. Sielos hipotezę galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle
turi įgyti tokios sąvokos, kaip "mirtinga siela", "siela - subjekto daugialypumas" ir "siela - potraukių ir afektų
socialinė konstrukcija". N_a_u_j_a_s_i_s psichologas įveikė prietarus, iki šiol vešliai kerojusius sielos vaizdinio
dirvoje, bet kartu save tarsi išvijo į naują dykumą ir susidūrė su nauju nepasitikėjimu - ko gero, senieji psichologai
gyveno patogiau ir linksmiau,- tačiau būtent todėl dabar jis yra pasmerktas i_š_r_a_d_i_m_u_i ir - kas ţino? -
galbūt a_t_r_a_d_i_m_u_i.-

13

Psichologams reikėtų gerai pamąstyti prieš paskelbiant savisaugos instinktą svarbiausiu organinės būtybės
instinktu. Juk gyva būtybė visų pirma nori i_š_l_i_e_t_i savo energiją - pats gyvenimas yra galios valia, o
savisauga tėra vienas iš netiesioginių ir daţniausiai pasitaikančių to p_a_d_a_r_i_n_i_ų. Trumpai tariant, čia,
kaip ir visur, reikia saugotis n_e_r_e_i_k_a_l_i_n_g_ų teleologinių principų, taigi ir savisaugos instinkto (uţ jį
mes turime būti dėkingi Spinozos nenuoseklumui). Būtent to reikalauja metodas, neišvengiamai suponuojantis
principų ekonomiją.

14

Kelių, gal penkių ar šešių ţmonių galvose dabar brėkšta mintis, jog fizika taip pat tik interpretuoja ir tvarko
pasaulį (pagal mūsų mastelį! - jums leidţiant), bet jo n_e_a_i_š_k_i_n_a; tačiau kol ji grindţiama pojūčiais, ji yra
laikoma kaţkuo daugiau ir dar ilgai bus tuo laikoma - būtent pasaulio aiškintoja. Jai talkina akys ir pirštai,
regėjimas ir lytėjimas, ir tai keri plebėjišką epochą, ją įtikina ir p_a_l_e_n_k_i_a, nes epocha instinktyviai remiasi
amţinai populiaraus sensualizmo tiesos kanonu. Kas aišku, kas "paaiškinta"? Tik tai, ką galima matyti ir liesti,-
tuo reikia apriboti kiekvienos problemos nagrinėjimą. Ir priešingai: būtent p_a_s_i_p_r_i_e_š_i_n_i_m_a_s
jusliškumui lemia platoniškojo, a_r_i_s_t_o_k_r_a_t_i_š_k_o_j_o mąstymo ţavesį. Jis pakerėjo ţmones, kurių
jausmai stipresni ir reiklesni negu mūsų amţininkų ir kuriems didţiausią dţiaugsmą teikė gebėjimas įvaldyti tuos
jausmus, panaudojant blyškių, pilkų ir šaltų sąvokų tinklą, uţmetamą ant chaotiško pojūčių verpeto - pojūčių
tunto, kaip pasakytų Platonas. Toks platoniškas pasaulio įveikimas ir interpretavimas teikė visai kitokį
m_a_l_o_n_u_m_ą negu tas, kurį mums šiandien siūlo fizikai, taip pat fiziologai darvinistai ir antiteleologai su
savo "minimalios energijos" ir maksimalaus kvailumo principu. "Ten, kur nieko negalima matyti ir liesti, n ėra ko
ţmogui ir ieškoti",- ţinoma, tai visai kitoks imperatyvas negu platoniškasis, tačiau tvirtiems, darbštiems ateities
mašinistams ir tiltų statytojams, kurie turės atlikti paprastą, j_u_o_d_ą darbą, jis kaip tik geriausiai tinka.

15

Norint tyrinėti fiziologinius procesus ramia sąţine, reikia remtis poţiūriu, kad pojūčių organai n_ė_r_a reiškiniai
idealistinės filosofijos prasme: jeigu jie būtų reiškiniai, tai negalėtų būti prieţastimis! Taigi reikia remtis
sensualizmu - jei ne euristinio principo, tai bent reguliatyvinės hipotezės prasme.- Kaip? Juk kiti teigia, jog
išorinis pasaulis - tai mūsų pojūčių organų kūrinys? Bet
juk tada ir mūsų kūnas, kaip šio išorinio pasaulio dalis, būtų mūsų pojūčių organų kūrinys! O tada ir patys
mūsų pojūčių organai būtų mūsų organų kūrinys. Mano nuomone, tai yra fundamentalus /reductio ad
absurdum/, aišku, tarus, kad sąvoka /causa suiA9/ yra visiškai absurdiška. Taigi išorinis pasaulis n_ė_r_a
mūsų pojūčių organų kūrinys?-

16

Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja "betarpiškos
tikrybės", pavyzdţiui, "aš mąstau", arba "aš noriu" (Schopenhauerio prietaras): tarsi paţinimo dalykas čia būtų
grynas ir nuogas kaip "daiktas pats savaime" ir nei subjektas, nei objektas negal ėtų sukelti jokios painiavos.
Tačiau aš vis kartosiu, kad "betarpiška tikrybė", kaip ir "absoliutus paţinimas", ir "daiktas pats savaime", yra
/contradictio in ad jectoA10/: pagaliau reikia išsivaduoti iš ţodţių vilionių! Tegul paprasti ţmonės mano, jog
paţinimas - tai absoliutus ţinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: "Analizuodamas procesą, reiškiamą
sprendiniu "aš mąstau", iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma:
pavyzdţiui, kad tai - a_š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kaţkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla
kaţkokios būtybės, mąstomos kaip prieţastis; kad yra "Aš" ir pagaliau kad tvirtai ţinoma, ką reikia vadinti
ţodţiu "mąstymas", ir kad aš ţ_i_n_a_u, kas yra mąstymas. Juk jeigu aš negalėčiau pats viso to išsiaiškinti, tai
kuo remdamasis galėčiau nustatyti, kad tai, kas vyksta, yra "mąstymas", o ne, tarkime, "norėjimas" ar
"jutimas"? Ţodţiu, kiekvienas "aš mąstau" numato, kad dabartinį būvį aš gebu p_a_l_y_g_i_n_t_i su kitais iš
asmeninės patirties man ţinomais būviais ir nustatyti, koks tas būvis yra,- šis sprendinys remiasi kitu
"ţinojimu" ir todėl bet kuriuo atveju man nėra "betarpiškai tikras"."- Taigi "betarpiška tikrybe" tegul sau tiki
paprasti ţmonės, o filosofui kyla daug metafizinių klausimų, galima pasakyti, intelekto sąţinės klausimų: "Iš
kur aš imu mąstymo sąvoką? Kodėl aš tikiu prieţastimi ir padariniu? Kas suteikia man teisę kalbėti apie "Aš",
juolab apie "Aš" kaip prieţastį ir pagaliau apie "Aš" kaip minčių prieţastį?" Kas šiandien ryţtasi iškart atsakyti
į tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita paţinimo i_n_t_u_i_c_i_j_a,- kaip kad ţmogus, sakantis:
"Aš mąstau ir ţinau, kad tai maţų maţiausiai tikra, realu ir akivaizdu",- iš to filosofas pasijuoks ir pateiks du
klausimus. "Gerbiamas pone,- pasakys jis ar leis suprasti,- neįtikėtina, kad jūs neklystumėte, bet kodėl gi jums
būtinai reikia tiesos?"-

17

Apie logikų prietarus: aš visada akcentuosiu vieną menką faktą, kurį labai nenoriai pripaţįsta prietaringieji,
būtent kad mintis ateina, kai "ji" nori, o ne kai "aš" noriu. Todėl sakyti, kad subjektas "Aš" yra predikato
"mąstau" sąlyga, reiškia i_š_k_r_a_i_p_y_t_i dalykų padėtį. Mąstoma (es denkt), bet juk šis "tai" (es) yra tas
pats garsusis "Aš"- tai, švelniai tariant, tėra prielaida, teigimas, o ne "betarpiška tikrybė". Pagaliau tame
"mąstoma" esama kaţkokio nesaikingumo: jau šis "tai" (es) reiškia įvykio i_n_t_e_r_p_r_e_t_a_v_i_m_ą ir
nėra paties įvykio dalis: Laikantis gramatinio įpročio, samprotaujama taip: "Mąstymas yra veikla, o veikla
reikalauja veikėjo, taigi..." Remdamasi analogiška schema, senoji atomistika ieškojo jėgai materijos,
kruopelytės, kurioje jėga slypi, iš kurios ji ir veikia, atomo; bet geresnės galvos galiausiai išmoko išsiversti be
tokios ţemiškosios liekanos", ir galbūt vieną graţią dieną logikai taip pat išmoks išsiversti be to maţo "es", į
kurį išsigimė senasis garbingasis "Aš".

18

Tiesą sakant, visą teorijos ţavesį sudaro tai, kad ją galima paneigti: kaip tik tuo ji masina šviesesnes galvas.
Matyt, daugybę kartų paneigta "laisvos valios teorija vis dar egzistuoja tik dėl šio ţavesio: nuolat atsiranda kas
nors, manantis esąs pakankamai pajėgus ją paneigti.
Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai ţinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido
19
suprasti, kad tik valią mes ir ţinome - visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog
Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė
ţ_m_o_n_ė_s_e paplitusį p_r_i_e_t_a_r_ą. Man atrodo, kad valia - s_u_d_ė_t_i_n_g_a_s _______
d_a_l_y_k_a_s ir tik kaip ţodis ji vientisa - būtent šioje ţodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam
neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime "nefilosofiški ir pasakykime:
visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų - ir būvio, iš kurio mes norime i_š_e_i_t_i, jutimas, ir
būvio, kurio s_i_e_k_i_a_m_e, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su
visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų,
nei kojų. O pripaţinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia
pripaţinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia
manyti, jog jį galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia! Trečia, valia yra ne tik jutimų ir mąstymo
kompleksas, bet visų pirma a_f_e_k_t_a_s - būtent "komandavimo afektas". Tai, kas vadinama "valios laisve",
iš esmės ir yra viršumo afektas, viršumo prieš tą, kas turi paklusti. "Aš esu laisvas", "jis" turi paklusti - to
suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir įtemptas dėmesys, tiesus ţvilgsnis, fiksuojantis tik vieną
dalyką, besąlygiškas padėties vertinimas "dabar daryk tik tai ir nieko daugiau", vidinis įsitikinimas, kad bus
paklūstama, ir viskas, be ko negalima įsivaizduoti įsakymus duodančio ţmogaus būvio. Ţmogus, kuris n_o_r_i
(will), įsako kaţkam savyje, kas paklūsta arba apie ką ţmogus galvoja, kad tai jam paklūsta. O dabar
atkreipkime dėmesį į tai, kas nuostabiausia valioje - šiame sudėtingame dalyke, kurį paprasti ţmonės apibūdina
tik vienu ţodţiu. Kadangi šiuo atveju mes ir įsakome, i_r paklūstame, o paklusdami patiriame po valios akto
paprastai kylančius prievartos, spaudimo, pasipriešinimo ir postūmio jausmus ir, be to, apgaudinėdami save,
stengiamės įveikti tą dvilypumą sintetine sąvoka "Aš", tai paskui valios aktą nutįsta visa grandinė klaidingų
išprotavimų, taigi ir klaidingų pačios valios vertinimų. Galiausiai norintysis nuoširdţiai tiki, kad veikimui
p_a_k_a_n_k_a valios. Kadangi daţniausiai valia reiškėsi tik ten, kur pagrįstai buvo galima l_a_u_k_t_i, kad
įsakymas bus įvykdytas, t.y. jam bus paklusta,
tai susidaręs į_s_p_ū_d_i_s, jog v_e_i_k_s_m_a_s _____e_s_ą_s __ b_ū_t_i_n_a_s, virto jausmu.
Ţodţiu, norintysis iš esmės yra įsitikinęs, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami,- sėkmę, noro įvykdymą jis
priskiria pačiai valiai ir kartu su sėkme patiria vis stiprėjantį galios jausmą. "Valios laisvė" - šie ţodţiai nusako
įvairiapusį valios reiškėjo pasitenkinimo būvį: jis įsakinėja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas
jis įveikia kliūtis ir daro išvadą, kad pati jo valia įveikia pasipriešinimą: Tokiu būdu valios reiškėjo
pasitenkinimas didėja dėl jo vykdomųjų organų sėkmės; šie organai traktuojami kaip klusnios jam "ţemesnės
valios" arba "ţemesnės sielos" - juk mūsų kūnas tėra iš daugelio sielų susidedanti socialinė konstrukcija.
/L'effet c'est moiA11/: vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomenėje,-
valdančioji klasė tapatina save su visos visuomenės sėkme. Valia - tai neišvengiamas įsakinėjimas ir
paklusimas socialinės daugelio "sielų" sąrangos aplinkybėmis; štai kodėl filosofas turėtų reikalauti, kad valia
būtų nagrinėjama moralės poţiūriu, - moralės, suprastos kaip mokymas apie viešpatavimo santykius, kuriems
esant atsiranda "gyvenimo" fenomenas.

20

Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra
viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos
priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi
filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo uţpildo ţinomą pradinę g_a_l_i_m_ų filosofijų schemą. Tarsi
veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie
jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kaţkas veda, kaţkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą -
minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek
pakartotinis paţinimas, seno prisiminimas, grįţimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus
tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atţvilgiu filosofavimas yra kaţkas panašaus
į aukščiausio rango atavizmą. Nuostabų šeimyninį viso indiškojo, graikiškojo, vokiškojo filosofavimo
panašumą galima paaiškinti ganėtinai paprastai. Kalbinės giminystės atveju dėl bendros gramatikos filosofijos
- aš turiu galvoje nesuvoktą tų pačių gramatinių funkcijų viešpatavimą - iš anksto viskas paruošta
neišvengiamai vienodai filosofinių sistemų plėtrai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos
galimybėms kelias yra uţkirstas. Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota)
filosofai tikriausiai ţvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai:
tam tikrų gramatinių funkcijų prievarta galiausiai yra ir f_i_z_i_o_l_o_g_i_n_i_ų vertinimų, ir rasės ypatybių
prievarta.- To, kas pasakyta, matyt, pakaks, kad įsitikintume, kaip paviršutiniškai Locke'as aiškina idėjų kilmę.

21

/Causa suiA12/ - geriausias iš iki šiol išgalvotų vidinių prieštaravimų, kaţkuo panašus į priešingą prigimčiai
loginį savęs prievartavimą, bet dėl beribio išdidumo būtent šioje beprasmybėje ţmonės baisiausiai susipainiojo.
Metafiziškai superlatyvine ţodţių prasme suvokiamos "valios laisvės" poreikis, deja, iki šiol tebevyraujantis
pusmokslių galvose, poreikis visiškai atsakyti uţ savo poelgius, nuėmus šią naštą nuo Dievo, pasaulio,
protėvių, atsitiktinumo, visuomenės, yra ne kas kita, kaip noras būti /causa sui/ ir su Miunhauzeną
pranokstančiu įţūlumu uţ plaukų ištraukti save iš Nieko pelkės į Būtį. Taigi jei kas nors sugebės įţvelgti šios
garsiosios "laisvos valios" sąvokos prasčiokišką naivumą ir išbrauks ją iš savo galvos, aš prašysiu jį ţengti dar
vieną ţingsnį ir nuo šiol išbraukti iš savo galvos ir "laisvos valios" priešybę -"nelaisvą valią", kuri kyla iš
piktnaudţiavimo prieţastimi ir padariniu. Neleistina klaidingai s_u_d_a_i_k_t_i_n_t_i "prieţast į" ir "padarinį",
kaip tai daro gamtotyrininkai (ir visi kiti, mąstantys natūralistiškai), remdamiesi viešpataujančiu bukaprotišku
mechanicizmu,- jų prieţastis sukelia padarinį spausdama ir stumdama. "Prieţastį" ir "padarinį" reikia vartoti tik
kaip grynąsias s_ą_v_o_k_a_s, t.y. kaip konvencionalias fikcijas, skirtas paţymėti, susitarti, o n_e paaiškinti.
Daiktuose (An-sich) nėra nei prieţastinių ryšių", nei "būtinumo", nei "psichologinės nelaisvės", čia veiksmas
n_e_s_e_k_a paskui prieţastį ir neveikia joks "dėsnis". Tik m_e_s vieni išgalvojome prieţastis, seką,
priklausomybę, santykinumą, prievartą, skaičių, dėsnį, laisvę, pagrindą, tikslą; įtraukdami į daiktų pasaulį šį
ţenklų - traktuojamų kaip savarankiškų esybių - pasaulį, persmelkdami pirmąjį antruoju, mes dar kartą
elgiamės taip, kaip visada elgėmės,- mes m_i_t_o_l_o_g_i_z_u_o_j_a_m_e. "Nelaisva valia" yra mitologija,
realiame gyvenime valia būna tik s_t_i_p_r_i arba s_i_l_p_n_a. Jei mąstytojas visuose "prieţastiniuose
ryšiuose" ir "psichologinėje būtinybėje" įţvelgia ar jaučia prievartą, privalėjimą, neišvengiamybę, spaudimą,
nelaisvę, tai beveik visada simptomas, rodantis, ko trūksta jam pačiam; taip jausti - reiškia išsiduoti. Ir apskritai,
jei tik aš teisingai pastebėjau, "valios nelaisvės" problema suvokiama dviem priešingais, bet visada labai
a_s_m_e_n_i_š_k_a_i_s būdais: vieni nė uţ ką nenori išsiskirti su savo "atsakomybe", tikėjimu s_a_v_i_m_i,
asmenine teise į nuopelnus (tai būdinga tuščiagarbėms nacijoms), o kiti priešingai - uţ nieką nenori atsakyti, dėl
nieko nenori būti kalti ir, sielos gelmėse niekindami save, norėtų turėti galimybę kam nors save
u_ţ_k_r_a_u_t_i. Jei pastarieji rašo knygas, jie gina nusikaltėlius; savotiškas socialistinis gailestingumas -
mėgstamiausia jų kaukė. Ir iš tikrųjų: silpnavalių ţmonių fatalizmas nepaprastai išgraţėja, jeigu jis sugeba save
pavaizduoti kaip /"la religion de la souffrance humaine"A13/ - tai jo "geras skonis".
Atleiskite senam filologui, negalinčiam atsikratyti blogo įpročio pirštais badyti nederamus interpretavimo
metodus,- bet juk tas "gamtos dėsningumas", apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidţiai, tarsi... egzistuoja tik
dėl jūsų aiškinimo ir blogos "filologijos",- tai ne faktas, ne "tekstas", o veikiau naivus humanistinis pataisymas
ir prasmės iškraipymas,- taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! "Visuotinė lygybė
pagal įstatymą - ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir uţ mus ne geresnė",- štai paslėpta mintis, kurioje
uţmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas.
/"Ni dieu, ni maitre"A14/,- šito jūs taip pat norite - ir todėl "tegyvuoja gamtos dėsnis!" - ar ne taip? Bet, kaip jau
sakėme, tai tik interpretacija, o ne tekstas, ir gal atsiras ţmogus, turintis priešingų ketinimų ir operuojantis
kitokiais interpretavimo metodais, kuris iš tos pačios gamtos ir tų pačių reiškinių išves tironiškos,
beatodairiškos ir nepermaldaujamos valdţios pretenzijas,- interpretatorius, kuris taip akivaizdţiai parodys
"galios valios" neišvengiamumą ir besąlygiškumą, kad beveik kiekvienas ţodis ir netgi ţodis "tironija"
galiausiai atrodys esąs netinkamas, per daug ţmogiškas arba švelni metafora; ir, nepaisant to, toks
interpretatorius baigs tuo, kuo ir jūs, ir sakys apie pasaulį tą patį, ką ir jūs, būtent kad viskas jame vyksta būtina
tvarka, kurią galima numatyti, bet n_e_t_o_d_ė_l, kad j į valdo dėsniai, o todėl, kad jų n_ė_r_a ir kiekviena
24
valdţia kiekvienu momentu priima savo galutinį sprendimą. Sakykime, tai irgi tik interpretacija,- ir jums uţteks
uolumo jai prieštarauti? - ką gi, tuo geriau.-

23

Visa psichologija iki šiol laikosi įsikibusi moralinių prietarų ir būgštavimų, jai trūksta ryţto skverbtis gilyn.
Suprasti ją, kaip aš suprantu,- kaip morfologiją ir g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_o_s__ e_v_o_l_i_u_c_i_n_į__
m_o_k_s_l_ą,- tokia mintis dar niekam iki šiol neatėjo į galvą (jeigu tik leistina tame, kas iki šiol parašyta,
matyti simptomą, rodantį, kas buvo nutylėta). Moraliniai prietarai giliai įsiskverbė į, regis, patį šalčiausią ir
jokiomis prielaidomis nesiremiantį proto pasaulį ir, aišku, gadino, trukdė, akino, darkė. Tikrajai
fiziopsichologijai tenka kovoti su nesąmoningu priešinimusi tyrinėtojo širdyje -"širdis" sukyla prieš ją. Jau
mokymas apie "gėrį" ir "blogį" instinktų abipusį ryšį trikdo (kaip rafinuotas amoralumas) netgi stiprią, bebaimę
sąţinę, o mokymas, kad visi geri instinktai yra kilę iš blogų,- dar labiau. Bet tarkime, jog kas nors neapykantą,
pavydą, godumą, valdţios troškimą laiko teigiančiais gyvenimą fundamentaliais afektais, be kurių jokiu būdu
neįmanoma išsiversti gyvenimo ūkyje ir todėl juos reikia stiprinti siekiant intensyvinti ir išaukštinti gyvenimą,-
toks ţmogus kenčia nuo savo minčių krypties kaip nuo jūrligės. Ir ši hipotezė dar ne pati skausmingiausia ir
keisčiausia baisioje neseniai atsiradusioje pavojingų ţinių karalystėje,- iš tikrųjų galima nurodyti šimtą
prieţasčių, kodėl reikia kiekvienam, kas g_a_l_i, laikytis nuo jos atokiau! Kita vertus, jeigu jau čionai nubloškė
mūsų laivą, ką gi, pirmyn! sukąskime dantis! atverkime akis! suspauskime vairą! - Ryţęsi pavojingai kelionei,
mes plaukiame t_i_e_s_i_a_i per moralę, trempiame ir traiškome galbūt paskutines mūsų moralės liekanas,- bet
kas m_u_m_s! Drąsiam keliautojui ir avantiūristui dar niekad nebuvo atsivėręs g_i_l_e_s_n_i_s įţvalgos
pasaulis: ir taip "atnašaujantis" psichologas (bet tai n_e /sacrifizio dell'intellettoA15/, priešingai!) gal ės uţ savo
auką bent jau pareikalauti, kad psichologija vėl būtų pripaţinta visų mokslų karaliene, kurią parengia ir kuriai
tarnauja kiti mokslai. Kadangi nuo šiol psichologija vėl yra kelias fundamentalių problemų link.

Antras skyrius

LAISVAS PROTAS /O, sancta simplicitas!A16/ Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena ţmogus!
Uţtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme,
kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į
paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir
kaip gerai mes nuo pat pradţių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama
laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, ţodţiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto
granitinio neţinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, ţinojimas, valia ţinoti, kuri remiasi daug stipresne
valia, valia neţinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų ţinių. Ne kaip priešybė, o - kaip jos patobulinimas! Nors
k_a_l_b_a čia, kaip ir visur, niekaip negali įveikti savo nerangumo ir vis mato priešybes ten, kur reikia kalbėti tik
apie laipsnius ir subtiliai skirti pakopas; nors įsiėdusi į mus ir neatskiriama nuo mūsų "kūno ir kraujo" tartiufiška
moralė iškraipo mūsų ţodţių prasmę tuo metu, kai mes juos ištariame, - kartais mes tai suvokiame ir juokiamės iš
to, kad netgi mokslas, geriausias iš geriausių, stengiasi išlaikyti mus šiame s_u_p_a_p_r_a_s_t_i_n_t_a_m_e,
perdėm dirbtiniame, išgalvotame, falsifikuotame pasaulyje; savo valia ar ne, bet mokslas mėgsta suklydimą,
kadangi, būdamas gyvas, jis - myli gyvenimą!
25

Po tokios dţiaugsmingos įţangos tebūnie išgirstas rimtas ţodis - jis skirtas rimčiausiems. Sergėkitės jūs, filosofai
bei paţinimo draugai, ir saugokitės erškėčių vainiko! Ir kentėjimo "dėl tiesos"! Ir netgi savigynos! Jei, kovodami
su pavojumi, šmeiţtu, įtarimu, išvijimu ir dar labiau apčiuopiamais priešiškumo padariniais, jūs ryšitės stoti į
tiesos ţemėje gynėjų gretas, tai sumaitos jūsų sąţinę ir išplėš iš jos nekaltumą bei subtilų neutralumą, padarys jus
uţsispyrėliais, nepakančiais priekaištams ir raudonoms skraistėms, jūs sukvailėsite, suţvėrėsite ir įsiusite,- argi
"tiesa" tokia jau silpna ir nerangi asmenybė, kad jai reikėtų gynėjų! Ir būtent jūsų, jūs liūdnojo vaizdo riteriai,
stovinčių kampe ir rezgančių dvasios voratinklį! Pagaliau ir jūs patys puikiai ţinote, kad visiškai vis viena, ar
būtent j_ū_s įrodysite savo teisumą; taip pat jūs ţinote, kad iki šiol joks filosofas neįrodė savo teisumo ir kad
daugiau gerbtino teisingumo slypėtų menkučiuose klaustukuose, kuriuos jūs įrašytumėte po savo mėgstamų
ţodţių ir pamiltų teorijų (pasitaikius progai, ir po pačių savęs), negu visoje jūsų gestikuliacijoje ir dţiūgavime,
nustebinus kaltintojus ir tribunolus! Verčiau eikite šalin! Dinkite iš akių! Slėpkitės po savo kaukėmis, būkite
subtilūs - ir būsite supainioti su kitais! Arba truputį išsigąskite. Ir neuţmirškite sodo, sodo su paauksuotais
pinučiais! Ir tegul jus supa ţmonės - ţmonės kaip sodas, arba kaip muzika virš vandens vakaro metą, kai diena
virsta prisiminimu: pasirinkite g_e_r_ą vienatvę, laisvą, sąmoningą, lengvą vienatvę, kuri ir jums duoda teisę tam
tikra prasme likti geriems! Kaip apnuodija, kiek klastos ir blogio sukelia ilgai trunkantis karas, kuriame negalima
naudoti atviros prievartos! Kokias a_s_m_e_n_y_b_e_s išugdo ilgai trunkanti baimė, ilgas priešų, galimų priešų,
sekimas! Visuomenės atmestieji, ilgai persekiotieji, uţpjudytieji, taip pat atsiskyrėliai per prievartą, visi tie
spinozos, visi tie giordano bruno,- galiausiai visada tampa, nors ir dvasiškai maskuodamiesi ir galbūt patys to
neţinodami, rafinuotais kerštautojais ir nuodytojais (uţtenka tik pasikasti po Spinozos etikos ir teologijos
pamatais!), o ką jau kalbėti apie bukaprotiškumą, moralinį pasipiktinimą,- aiškų ţenklą, rodantį, kad filosofo
sieloje neliko nė menkiausių filosofinio humoro pėdsakų. Filosofo kančių kelias, kai jis "aukoja save tiesai",
iškelia į dienos šviesą tai, ką jis yra perėmęs iš agitatoriaus ir aktoriaus; ir tarus, kad iki šiol mes į jį ţiūrėjome su
estetiniu smalsumu, apie daugelį filosofų galima pasakyti, kad kartais pavojingai knieti matyti juos išsigimusius
(išsigimusius į "kankinius", scenų ir tribūnų rėksnius). Tačiau, turint
tokį norą, reikia aiškiai suvokti, k_ą lemta pamatyti,- tik satyrų dramą, tik farsą spektaklio pabaigai, tik
nesibaigiantį įrodymą, kad ilga tikroji tragedija jau b_a_i_g_ė_s_i. Ţinoma, tarus, kad kiekviena filosofija, kol ji
išsirutuliojo, buvo ilga tragedija.-

26

Kiekvienas subtilus ţmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi s_a_u_g_u_s nuo
minios, daugelio, daugumos, kur jis gali uţmiršti taisyklę "ţmogus",- išskyrus vienintelį atvejį, kai jį, paţįstantįjį
plačiąja ir išimtine prasme, verčia ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su ţmonėmis
retkarčiais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai ţalias nuo pasibjaurėjimo, nuovargio, uţuojautos,
niaurumo, vienatvės, tas tikrai nėra gero skonio ţmogus; tačiau jeigu jis pats neuţsimeta ant savo pečių visos šios
sunkumų ir liūdesio naštos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir išdidţiai slepiasi savo tvirtovėje, tai viena
yra tikra: jis nėra sutvertas paţinimui, jo lemtis kita. Kadangi, būdamas toks, jis vieną dieną būtinai pasakytų:
"Velniai griebtų mano gerą skonį! Taisyklė įdomesnė negu išimtis - negu aš, toji išimtis!" - ir jis
n_u_s_i_l_e_i_s_t_ų, o svarbiausia, "įeitų"... V_i_d_u_t_i_n_i_š_k_o ţmogaus tyrinėjimas, ilgai trunkantis,
kruopštus tyrinėjimas,- o tam reikia nuolat persirenginėti, įveikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti
(kiekvienas bendravimas koktus, išskyrus bendravimą su sau lygiais),- tai yra kiekvieno filosofo gyvenimo
neatskiriama dalis ir galbūt nemaloniausia, dvokianti, kupina nusivylimų dalis. Bet jeigu jam pasiseks, kaip ir dera
paţinimą mylinčiam laimės kūdikiui, tai jis sutiks tikrus savo uţdavinio lengvintojus,- aš turiu galvoje
vadinamuosius cinikus, taigi tuos, kurie labai lengvai pripaţįsta, kad juose glūdi ţvėris, niekingumas, "taisyklė",
ir kartu išlaiko savyje pakankamai dvasios ir noro kalbėti apie save ir panašius į save l_i_u_d_i_n_i_n_k_ų__
a_k_i_v_a_i_z_d_o_j_e,- kartais jie netgi knygose voliojasi kaip savo ekskrementuose. Cinizmas yra vienintelė
forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo, o aukštesnysis ţmogus, išgirdęs šiurkštesnį ar
subtilesnį ciniko balsą, kiekvieną sykį turi suklusti ir dţiaugtis, kad visai šalia jo atvėrė burną pajacas arba
mokslingas satyras. Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susiţavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir
beţdţionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus - toks buvo abatas Galiani, giliausias, įţvalgiausias ir galbūt
niekšingiausias savo šimtmečio ţmogus; jis buvo daug gilesnis uţ Voltaire'ą ir todėl maţiau linkęs kalbėti. Kaip
minėta, daţniau matome mokslingą galvą ant beţdţionės kūno, išskirtiniu protu apdovanotą niekingą sieliūkštę,-
tarp moralės fiziologų ir gydytojų tai neretai pasitaiko. Ir jei tik kur kas nors be kartėlio, veikiau geraširdiškai
apibūdina ţmogų kaip pilvą su dviem poreikiais ir kaip galvą su vienu; visur, kur kas nors mato, ieško ir n_o_r_i
matyti tik alkį, geidulį ir tuščią garbės siekimą, tarsi tai būtų vienintelės tikros ţmogaus veiklos paskatos; ţodţiu,
kur apie ţmogų kalbama "blogai", o ne tiesiog p_r_a_s_t_a_i, paţinimo mylėtojas turi jautriai ir rūpestingai
įsiklausyti,- visur, kur kalbama be pasipiktinimo, jis turi turėti ausis. Kadangi pasipiktinęs ir dantimis draskantis
save (arba vietoj savęs pasaulį, Dievą, arba visuomenę) ţmogus,- moraliniu poţiūriu galbūt ir aukštesnis uţ
besijuokiantį ir savimi patenkintą satyrą,- visais kitais poţiūriais yra labiau įprastas, neišsiskiriantis ir
nepamokantis atvejis. Ir niekas n_e_m_e_l_u_o_j_a tiek daug kaip tas, kuris piktinasi.-

27

Sunku būti suprastam - ypač, jei tu mąstai ir gyveni /gangasrotogati/ tarp ţmonių, kurie mąsto ir gyvena kitaip,
būtent /kurmagati/, arba geriausiu atveju "varliškai", /mandeikagatiA17/,- aš juk darau viską, kad pats būčiau
sunkiai suprantamas, ar ne? - ir reikia būti dėkingam jau uţ gerą valią, parodytą subtilesnių interpretacijų
atţvilgiu. O "geriems draugams" - jie visada pernelyg tingūs ir būtent kaip draugai mano turį tam teisę,- iš anksto
verta palikti daug erdvės nesusipratimams - galima bus dar ir pasijuokti; arba visai jų atsikratyti, tų gerų draugų -
ir taip pat pasijuokti!
Sunkiausia išversti iš vienos kalbos į kitą jos stiliaus tempą: jo pagrindas - tai rasės charakteris arba, kalbant
labiau fiziologiškai, - jos "medţiagų apykaitos" vidutinis greitis. Yra sąţiningų vertimų, nejučia išniekinančių
originalą ir nedaug kuo tesiskiriančių nuo falsifikacijų tik todėl, kad buvo neįmanoma perteikti guvaus ir
ţvalaus tempo, vikriai peršokančio per visus daiktuose ir ţodţiuose slypinčius pavojus. Vokiečiui presto jo
kalboje beveik neįmanomas, kaip ir daugelis - tai nesunku įţvelgti - smagių ir akiplėšiškų laisvos minties
niuansų. Bufonada ir satyra svetimi jo kūnui ir sąţinei, todėl neišverčiamas jam yra Aristofanas ir Petronijus.
Viskas, kas gremėzdiška, rimta, iškilminga, nerangu, visos nuobodaus ir lėto stiliaus formos vokiečių buvo
28
plėtotos visomis galimomis kryptimis,- gal atleisite man, jei pasakysiu, kad net Goethe's proza - manieringumo
ir grakštumo mišinys - nėra išimtis; joje kaip veidrodyje atsispindi "seni geri laikai", ji yra tų laikų vokiško
skonio išraiška, laikų, kai dar egzistavo toks skonis - rokoko /in moribus et artibusA18/. Lessingas, dėl savo
aktoriškos prigimties daug supratęs ir daug kame orientavęsis, yra išimtis: ne veltui jis vertė Bayle'į ir mėgo
uţsisklęsti su Diderot ir Voltaire'u, o dar mieliau su romėnų komediografais; Lessingas buvo laisvamintis,
tokiu pat skubriu tempu mąstęs ir bėgęs iš Vokietijos. Bet ar net Lessingo prozoje vokiečių kalba būtų galima
pakartoti Machiavelli'o tempą, kuris savo /"Il Principe"/ kvėpuoja nuostabiu sausu Florencijos oru ir pačius
rimčiausius dalykus dėsto nevarţomu /allegrissimo/, artistiška pašaipūno siela turbūt suvokdamas, kokiai
priešybei ryţtasi,- ilgos, sunkios, tvirtos, pavojingos mintys, o tempas galopo ir puikiausia padauţos nuotaika.
Kas galiausiai rizikuotų išversti į vokiečių kalbą Petronijų, kuris ţodţiais, fantazija, išmone buvo įvaldęs
/presto/ geriau uţ bet kurį muzikos korifėjų: kas jam visos ligoto, ydingo pasaulio, taip pat ir "senojo pasaulio"
klampynės, jei kojos jį neša kaip vėjas, jeigu alsuodamas pilna krūtine jis skrieja kartu su pašaipūnu vėju,
gydančiu visus b_ė_g_i_m_u! Ir pagaliau Aristofanas, tas dţiuginantis ir stiprinantis protas; vien dėl jo galima
a_t_l_e_i_s_t_i visai Graikijai, kad ji egzistavo, ţinoma, tarus, jog puikiausiai suprantama, k_ą čia reikia
atleisti, kuo dţiaugtis,- ir aš neţinau, kas vertė mane svajoti apie P_l_a_t_o_n_o slaptingumą, jo panašią į
sfinkso prigimtį labiau negu laimingai išlikęs /petit faitA19/: mirties patale po pagalve buvo rasta ne kokia nors
egiptietiška, pitagorietiška ar platoniška "Biblija", o Aristofanas. O ir kaip Platonas būtų ištvėręs gyvenimą -
graikišką gyvenimą, kurį jis neigė,- jei ne Aristofanas!-

29

Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, tai - stipriųjų privilegija. Kas jos siekia, nors ir
turėdamas teisę, tačiau be v_i_d_i_n_i_o ____ p_o_r_e_i_k_i_o, tas įrodo, kad jis turbūt ne tik stiprus,
bet ir nepaprastai įţūlus. Jis įeina į labirintą, tūkstanteriopai padidindamas gyvenimo keliamus pavojus, iš
kurių toli graţu ne pats menkiausias yra tai, jog niekas neįţvelgia, kaip ir kur jis pasiklys, nutols nuo ţmonių ir
bus sudraskytas į gabalus kokio nors urvinio sąţinės minotauro. Jei toks ţmogus praţus, tai įvyks taip toli, kad
niekas to nesupras, niekas nepajus ir niekas jo neuţjaus,- o atgal kelio nėra! Nėra kelio atgal į ţmogiškąją
pagailą! -

30

Mūsų įţvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip
nusikaltimai, kai jos draudţiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai
filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, ţodţiu, visur, kur
buvo tikima hierarchija, o__ n_e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad
egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus ţvelgia, vertina, matuoja ir sprendţia,- svarbiausia, kad jis ţvelgia į daiktus
iš apačios į viršų, o ezoterikas i_š__ v_i_r_š_a_u_s__ į__ a_p_a_č_i_ą! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių
ţvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvart ą, kas ryţtųsi spręsti, ar
toks reginys b_ū_t_i_n_a_i sukels uţuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?.. Aukštesnės ţmonių padermės
penas ir atgaiva - beveik nuodai ţemesnei ir menkesnei padermei. Paprasto ţmogaus dorybės tikriausiai būtų
filosofo ydomis ir silpnybėmis; visai įmanoma, kad aukštesnės padermės ţmogus tik išsigimdamas ir
praţudydamas savo sielą įgytų savybių, leidţiančių jį garbinti kaip šventąjį ţemesniajame pasaulyje, į kurį jis
smunka. Yra knygų, kurios sielai ir sveikatai daro priešingą poveikį,- tai priklauso nuo to, ar jomis naudojasi
ţemesnė siela, kuriai būdinga ţemesnė vitalinė energija, ar aukštesnė ir galingesnė siela: pirmuoju atveju - tai
pavojingos, grauţiančios, ardančios knygos, antruoju - heroldo šūkiai, raginantys pirmyn narsiausius iš
narsiausių. Visiems skirtos knygos visada dvokia: jos sugėrė menkų ţmogelių kvapą. Ten, kur liaudis valgo ir
geria, netgi kur ji garbina, ten paprastai dvokia. Jei nori kvėpuoti g_r_y_n_u oru, neik į baţnyčią.-

31
Jaunystėje ir garbini, ir niekini dar neįvaldęs pustonių meno, t.y. vertingiausio gyvenimo laimėjimo,- ir gauni
pelnytą atpildą uţ tai, kad uţsipuldavai ţmones ir daiktus su savo "Taip" ir "Ne". Viskas taip jau sutvarkyta, kad
blogiausias iš visų skonių, besąlygiškumo skonis, ţiauriai klaidina ir panaudojamas piktam tol, kol ţmogus
išmoksta įdėti į savo jausmus truputėlį meno, o dar geriau - ima teikti pirmenybę artefaktams, kaip ir daro tikri
gyvenimo menininkai. Įniršis ir didelė pagarba tinka jaunystei, ir ji, atrodo, nenurims, kol neiškraipys ţmonių ir
daiktų taip smarkiai, kad juos būtų galima uţsipuldinėti,- jaunystė jau pati savaime yra truputį veidmaininga ir
apgaulinga. Vėliau, kai jauna siela, iškankinta nusivylimų, galų gale nepatikliai atsigręţia į save, dar neatvėsusi
ir nesutramdyta netgi savo įtarume ir sąţinės grauţatyje,- kaip ji dabar piktinasi, kaip nekantriai drasko save,
kaip kerštauja uţ tai, kad taip ilgai buvo save apakinusi, tarsi tai buvo savanoriškas spanginimas! Toks jau
pereinamasis laikotarpis, kai ţmogus save baudţia nepasitikėdamas savo jausmais, kai susiţavėjimą vargina
abejonės ir net gryna sąţinė suvokiama kaip pavojus, kaip subtilesnio garbingumo apniūkimas ir nuovargis, ir
svarbiausia, mes tampame priešininkais, principingais "jaunystės" p_r_i_e_š_i_n_i_n_k_a_i_s.- Dar dešimt
metų, ir imi suprasti, kad visa tai irgi buvo - jaunystė!

32

Per ilgiausią ţmonijos istorijos epochą - ji vadinama priešistoriniais laikais - poelgiai buvo vertinami pagal jų
padarinius: poelgis pats savaime ir jo ištakos nebuvo svarstomi, bet panašiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal
vaikus vertinami jų tėvai, sėkmė arba nesėkmė turėjo grįţtamąjį poveikį ir lėmė, kaip ţmonės galvojo apie
poelgį - gerai ar blogai. Pavadinkime tą periodą i_k_i_m_o_r_a_l_i_n_i_u ţmonijos periodu: imperatyvo
"paţink save!" tuo metu ji dar neţinojo. Bet per pastaruosius dešimt tūkstančių metų didesnėje ţemės rutulio
dalyje pamaţu buvo prieita prie nuomonės, kad apie poelgio vertę reikia spręsti ne iš jo padarinių, o pagal
ištakas. Išties tai didelis įvykis, ţymus poţiūrio ir mato patobulinimas, neįsisąmonintas aristokratinių vertybių
ir tikėjimo "kilme" viešpatavimo efektas, poţymis periodo, kurį siaurąja prasme galima pavadinti
m_o_r_a_l_i_n_i_u,- pirmas savęs paţinimo ţingsnis buvo ţengtas. Vietoj padarinių - ištakos: koks
perspektyvos apgręţimas! Ir, ţinoma, tai įvyko tik po ilgos kovos ir svyravimų! Tačiau dėl šios permainos
įsigalėjo naujas lemtingas prietaras, savotiška susiaurinta interpretacija: poelgio ištakos imtos interpretuoti kaip
jo kilmė iš k_e_t_i_n_i_m_o pačia grieţčiausia prasme; visi pradėjo tikėti, kad poelgio vertę įrodo ketinimo
vertė. Ketinimas kaip vienintelė poelgio ištaka ir priešistorė,- praktiškai iki šiol ţemėje giriama, peikiama,
teisiama, taip pat ir filosofuojama remiantis šiuo prietaru.- Bet ar šiandien neiškilo mums būtinybė, remiantis
nauju, nuodugnesniu savęs suvokimu, dar kartą ryţtis esminiam vertybių perkainojimui,- ar nestovime mes ant
slenksčio tokio periodo, kurį negatyviai būtų galima apibūdinti kaip nemoralinį ar uţmoralinį? Juk šiandien
bent jau mes,
imoralistai, įtariame, kad poelgio lemiamą vertę sąlygoja kaip tik tai, kas jame yra
n_e_a_p_g_a_l_v_o_t_a ___ i_š __ a_n_k_s_t_o, ir kad visi su juo susiję ketinimai, viskas, ką
veikėjas gali ţinoti, "įsisąmoninti", yra tik poelgio paviršinis sluoksnis, jo "oda", kuri, kaip ir kiekviena "oda",
kaţką išduoda, bet dar daugiau s_l_e_p_i_a. Ţodţiu, mes manome, kad ketinimas yra tik ţenklas ir simptomas,
kurį dar reikia interpretuoti,- jis reiškia pernelyg daug, taigi pats savaime nereiškia beveik nieko; mes manome,
kad moralė ligšioline prasme, ketinimų moralė, buvo prietaras, kaţkas pernelyg skubota ir pirma laiko, kaţkas
panašu astrologiją ir alchemiją, taigi kaţkas, ką būtina įveikti. Moralės įveikimas, o tam tikra prasme netgi jos
saviveika - pavadinkime taip tą ilgą, slaptą darbą, patikėtą subtiliausioms ir garbingiausioms, bet taip pat ir
kandţiausioms nūdienos sąţinėms, gyviems sielos bandymo akmenims.-

33

Nieko nepadarysi: reikia ryţtingai pareikalauti ataskaitos ir negailestingai teisti atsidavimą, aukojimąsi artimui,
visą savęs išsiţadėjimo moralę, taip pat kaip ir "nesuinteresuotos ţiūros" estetiką, kuria prisidengus šiandien
kastruojamas menas esą siekiant turėti švarią sąţinę. Pernelyg
saldus ir kerintis tas jausmas -"kitiems", "n_e_____ m_a_n" kad nereikėtų čia būti itin nepatikliam ir
nepaklausti: "Ar tai ne v_i_l_i_o_n_ė_s?" Kad tokie jausmai p_a_t_i_n_k_a tam, kas juos patiria, ir tam, kas
naudojasi jų vaisiais, taip pat ir paprastam stebėtojui,- tai dar ne argumentai jų n_a_u_d_a_i. Priešingai, tai
verčia būti atsargiam. Taigi būkime atsargūs!

34

Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome
gyveną, k_l_a_i_d_i_n_g_u_m_a_s, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką mūsų akys dar gali įţvelgti. Šiam
faktui patvirtinti mes randame vis naujų argumentų, ir tai galėtų sugundyti mus pradėti spėlioti apie ištakas
apgaulės, slypinčios "daiktų esmės" principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą,
taigi "dvasią",- garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas /advocatus deiA20/,-
tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai a_t_s_k_l_e_i_d_ţ_i_a mąstymas,
tas bent jau visai pagrįstai gali nepasikliauti pačiu mąstymu: ar ne jis iškrėtė mums patį didţiausią pokštą? Ir kas
laiduos, kad ir dabar jis to paties nedaro? Kalbant rimtai: kaţkuo jaudina ir kelia pagarbą mąstytojų nekaltybė,
kuri leidţia jiems netgi šiandien kreiptis į sąmonę su prašymu duoti jiems s_ą_ţ_i_n_i_n_g_u_s atsakymus:
pavyzdţiui, ar ji "reali" ir kodėl, tiesą sakant, ji taip ryţtingai stumia nuo savęs išorinį pasaulį ir t. t. ir pan.
Tikėjimas "betarpiška tikrybe" yra m_o_r_a_l_i_n_i_s naivumas, teikiantis garbę mums, filosofams,- bet ar ne
laikas mums tapti ne "v_i_e_n moraliniais" ţmonėmis! Uţ moralės ribų šis tikėjimas yra kvailystė, nedaranti
mums garbės! Privačiame gyvenime perdėtas nepatiklumas gali būti laikomas "blogo būdo" poţymiu, taigi ir
neprotingu dalyku,- tačiau tarp mūsų, anapus privataus gyvenimo ir jo "Taip" ir "Ne",- kas galėtų sukliudyti
mums būti neprotingiems ir pasakyti: filosofas, kuris iki šiol visada buvo kvailiausia būtybė ţemėje, turi
t_e_i_s_ę turėti "blogą charakterį",- šiandien jo p_a_r_e_i_g_a būti nepatikliam, piktai ţvairuoti iš kiekvienos
abejonės bedugnės.- Atleiskite man šią niūrią grimasą, tai tik juokai: aš jau seniai kitaip galvoju apie apgaulę
bei apsigavimą, kitaip juos vertinu ir visada esu pasirengęs uţtvoti aklam įniršiui, su kuriuo filosofai kovoja
prieš apgaulę. Kodėl n_e ? Kad tiesa vertingesnė uţ regimybę, tėra moralinis prietaras,- prasčiausiai pagrįsta
pasaulyje prielaida. Pripaţinkime bent vieną dalyką: gyvenimo iš viso nebūtų, jeigu jis nesiremtų perspektyvos
įvertinimu ir regimybe; ir jei kas norėtų doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu būdingu kai kuriems filosofams)
visiškai panaikinti "regimybės pasaulį", tai,- ţinoma, tarus, kad j_ū_s tai galėtumėte,- iš jūsų "tiesos" neliktų nė
ţenklo! Tiesą sakant, kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga "teisingumo" ir
"klaidingumo" priešybė? Ar nepakanka pripaţinti skirtingus regimybės laipsnius, šviesesnius ir
tamsesnius regimybės šešėlius ir bendrą toną,- įvairius /valeursA21/, kaip pasakytų dailininkas?
Kodėl pasaulis, kuris v_i_e_n_a_i_p____ a_r __ k_i_t_a_i_p ___ m_u_s __ l_i_e_č_i_a, negalėtų būti
fikcija? O jei kas nors paklaus: "bet ją turi sukurti kūrėjas?" - argi nebūtų galima atsakyti jam visai aiškiai:
"K_o_d_ė_l?" Ar neturi šitas "turi" fikcijos bruoţų? Argi negalima ţiūrėti į subjektą taip, kaip ir į predikatą bei
objektą, truputį ironiškai? Ar negalėtų filosofas pakilti virš tikėjimo gramatika? Guvernantes reikia gerbti, bet
ar ne laikas filosofams atsisakyti guvernančių tikėjimo?-

35

O Voltaire'ai! O humaniškume! O bukume! "Tiesoje", jos i_e_š_k_o_j_i_m_e kaţko esama; ir jei ţmogus tai
daro pernelyg ţmogiškai,- /"il ne cherche le vrai que pour faire le bien"A22/,- kertu laţybų, jis nieko neras!

36

Sakykime, kad, be mūsų troškimų ir aistrų pasaulio, nieko nėra "duota" realaus ir mes negalime nei pakilti, nei
nusileisti į kokią nors kitą "realybę", kuri skirtųsi nuo potraukių realybės,- nes mūsų mąstymas tėra šių
potraukių tarpusavio santykiai,- argi negalima vieną kartą pabandyti ir paklausti, ar šios duotybės
n_e_p_a_k_a_n_k_a, kad, remdamiesi panašiomis į ją, suprastume ir vadinamąjį mechanistinį (arba
"materialųjį") pasaulį? Aš noriu pasakyti - suprastume jį ne kaip apgaulę, "regimybę", "vaizdinį" (taip suprato
Berkeley's ir Schopenhaueris), o kaip realybę, kuri yra tolygi mūsų afektams,- kaip primityvesnę afektų
pasaulio formą, kurios didingoje vienovėje dar slypi visa, kas įgyja pavidalą ir išsišakoja organiniame procese
(ir, ţinoma, išlempa ir susilpnėja),- kaip tam tikrą instinktyvaus gyvenimo rūšį, kurioje visos organinės
funkcijos, taip pat ir savireguliacija, asimiliacija, maitinimasis, išskyrimas, medţiagų apykaita, yra sintetiškai
susietos viena su kita,- kaip gyvenimo p_r_a_f_o_r_m_ą? - Galų gale ryţtis tokiam bandymui ne tik leistina,-
m_e_t_o_d_o sąţinė to net reikalauja. Nepripaţinti prieţastinių ryšių tipų įvairovės tol, kol, bandant išsiversti
su vieninteliu tipu, nepasiekiama paskutinė riba (nesąmonė, jei galima taip pasakyti),- štai metodo moralė,
kurios šiandien negalima atsisakyti: kalbant matematikos kalba, ji kyla "iš jo apibrėţimo". Pagaliau klausimo
esmė tokia: ar mes iš tikrųjų pripaţįstame, kad valia yra
v_e_i_k_i_a_n_t_i ___ p_r_i_e_ţ_a_s_t_i_s? - jei taip, - o iš esmės tikėti t_u_o reiškia tikėti pačiu
prieţastingumu,- tai mes p_r_i_v_a_l_o_m_e pabandyti hipotetiskai įvesti valios prieţastingumą kaip vienintelį
prieţastinį ryšį. Ţinoma, "valia" gali veikti tik "valią", o ne "medţiagą" (pavyzdţiui, ne "nervus"): gana, reikia
rizikuoti ir panagrinėti hipotezę, ar tik valia neveikia valios visur, kur konstatuojamas "poveikis", ir ar tik ne
valios padariniai yra visi mechaniniai reiškiniai, jei tik veikia j ėga, būtent valios jėga.- Pagaliau tarkime, kad
mums pavyktų paaiškinti visą mūsų instinktyvų gyvenimą kaip vienos pagrindinės valios formos išsišakojimą,-
būtent galios valios, tai m_a_n_o tezė; tarkime, kad visas organines funkcijas galima traktuoti kaip galios valią
ir drauge išspręsti taip pat pastojimo bei maitinimosi problemą,- tai viena problema; tuomet kartu mes įgytume
teisę vienareikšmiškai apibrėţti k_i_e_k_v_i_e_n_ą veikiančią jėgą taip: tai - g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_a.
Pasaulis, matomas iš vidaus, paţymimas ir apibrėţiamas pagal jo "intelegibelinį charakterį", būtų "galios valia"
ir niekas daugiau.-

37

"Kaip? Ar tai nereiškia, kalbant populiariai: Dievas yra paneigtas, o velnias - ne?" Priešingai, mano bičiuliai! Ir,
po velnių, kas gi verčia jus kalbėti populiariai! -
Tai, kuo ryškioje naujųjų laikų šviesoje pasirodė besanti Prancūzijos revoliucija, - siaubingas ir, atidţiau
pasiţiūrėjus, nereikalingas farsas, į kurį ţiūrėdami iš tolo kilmingi ir svajingi visos Europos ţiūrovai taip ilgai ir
aistringai, su tokiu pasipiktinimu ir susiţavėjimu jį interpretavo, k_o_l__ p_o__
i_n_t_e_r_p_r_e_t_a_c_i_j_o_s ___ s_l_u_o_k_s_n_i_u ___ i_š_n_y_k_o ___ p_a_t_s __ t_e_k_s_t_a_s:
taip, matyt, kilnūs palikuonys dar kartą galėtų klaidingai suprasti visą praeitį, kurios vaizdas tik tokiu atveju ir
būtų ištveriamas... O gal veikiau reikia paklausti: ar tai dar neįvyko? Ar mes patys nesame tie "kilnūs
palikuonys"? Ir ar ne dabar, jei tik teisingai suvokiame,- tai ir įvyko?

39

38
Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro ţmones laimingus arba
dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie ţavisi Gėriu, Tiesa, Groţiu,- tai jų prūde plaukioja visos
įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė - ne argumentai. Net protingiausios
sielos daţnai uţmiršta, kad nelaimė ir yda - taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai ţalinga ir
pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo
laukia praţūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek "tiesos" ţmogus dar ištveria arba,
tiksliau, kiek, jo
m_a_n_y_m_u, __ b_ū_t_i_n_a tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti. Šiaip ar
taip, nėra jokios abejonės, kad piktiems ir nelaimingiems paprasčiau atrasti tam tikras tiesos d_a_l_i_s ir kad jų
sėkmė labiau tikėtina,- o ką jau kalbėti apie piktus ir laimingus,- rūšį, kurią nutyli moralistai. Galbūt grieţtumas
ir klasta labiau skatina stiprios, nepriklausomos dvasios ir filosofo atsiradimą negu švelnus, subtilus, nuolaidus
doringumas ir menas nesisieloti dėl nieko,- savybės, taip vertinamos, ir vertinamos pagrįstai, jeigu jas turi
mokslininkas. Ţinoma, tarus, kad "filosofo" sąvoka nesusiaurinama iki rašančio knygas filosofo, tuo labiau iki
dėstančio knygose s_a_v_o filosofiją! - Paskutinį brūkšnį laisvaminčio filosofo portrete brūkšteli Stendhalis,-
aš jį specialiai pabrėţiu turėdamas galvoje vokišką skonį,- jis atgrasus vokiškam skoniui. /"Pour etre bon
philosophe/,- sako šis paskutinis didysis psichologas,- /il faut etre sec, clair, sans iliusion. Un banquier, qui a fait
fortune, a une partie du caractere requis pour faire des decouvertes en philosophie, c'est - e-dire pour voir clair
dans ce qui est."A23/

40

Visa, kas gilu, mėgsta maskuotis,- o giliausi dalykai visai nepakenčia vaizdų ir palyginimų. Ar negalėtų
p_r_i_e_š_y_b_ė būti tinkamiausias apdaras Dievo gėdai apgobti? Vertas dėmesio klausimas: būtų keista, jei
koks nors mistikas kadaise nebūtų drįsęs pareikšti kaţką panašaus. Būna tokių subtilių vyksmų, kad tikrai verta
uţmaskuoti juos šiurkštumu ir padaryti neatpaţįstamus; meilė ir beribis kilniaširdiškumas lemia poelgius, po
kurių labiausiai patartina paimti į rankas lazdą ir primušti liudininką: tegul jo atmintis aptems. Kai kas
įsigudrina aptemdyti ir sujaukti savo atmintį, kad galėtų atkeršyti bent šiam vieninteliam bendrininkui: gėda
išradinga. Juk labiausiai gėdijamasi ne paties gėdingiausio: po kauke slepiasi ne tik klasta,- viduje būna ir labai
daug gerumo. Aš galėčiau įsivaizduoti, kad ţmogus, saugantis ką nors brangaus ir trapaus, rieda per gyvenimą
grubus ir apvalus kaip tvirtais lankais apjuosta, paţaliavusi nuo senumo vyno statinė: to reikalauja subtili gėda.
Ţmogaus, kurio gėda gili, tyko lemtis ir subtilūs sprendimai keliuose, kuriais maţai kas vaikšto ir kurių neturi
ţinoti net artimieji ir artimiausieji: jo gyvenimo pavojai paslėpti nuo jų akių, paslėpta taip pat ir vėl atgautoji
gyvenimo ramuma. Toks slapukas, instinktyviai naudojantis kalbą tylėjimui ir nutylėjimui ir meistriškai
išsisukantis nuo atvirumo, n_o_r_i ir reikalauja, kad draugų širdyse ir mintyse vietoj jo klajotų jo kaukė. Net jei,
sakykime, jis to nenori, vieną dieną jam vis tiek atsivers akys ir jis pamatys, kad ten - kaukė, ir gerai, kad ji ten
yra. Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau - kiekviena gili siela pamaţu apauga kauke: nes nuolat
klaidingai ir
l_ė_k_š_t_a_i interpretuojamas kiekvienas jos ištartas ţodis, kiekvienas ţengtas ţingsnis,
kiekvienas gyvenimo ţenklas.-

41

Būtina save išbandyti,- ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti,- ir išbandyti laiku. Nedera vengti
išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias ţaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip
liudininkas ir teisėjas. Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio ţmogaus: kiekvienas ţmogus -
kalėjimas, taip pat ir kampas. Neprisirišti prie tėvynės, net jeigu ji kenčia ir prašosi tavo pagalbos,- nuo
triumfuojančios tėvynės nusisukti yra lengviau. Neprisirišti prie uţuojautos, net jei gailimasi aukštesniųjų
ţmonių, atsitiktinai išvydus jų retai rodomą kančią ir bejėgiškumą. Neprisirišti prie mokslo, net jei jis vilioja
mus brangiausiais, iš paţiūros būtent m_u_m_s išsaugotais lobiais. Neprisirišti ir prie savo išsivadavimo, prie
tos saldţios tolumos ir svečios šalies paukščio, skrendančio vis aukščiau, kad daugiau matytų apačioje
(pavojus, tykantis skrendančio). Neprisirišti prie savo dorybių ir netapti kokio nors vieno bruoţo, pavyzdţiui,
svetingumo, auka - didţiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save išlaidţiai, beveik
abejingai, ir liberalumo dorybę paverčia yda. Reikia mokėti s_a_u_g_o_t_i_s,- tai sunkiausias
nepriklausomybės išbandymas.

42

Ateina nauja filosofų padermė, - aš surizikuosiu ją pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol nėra nepavojingas.
Kiek spėju, kiek jie leidţiasi būti atspėjami,- mat jų padermei būdingas s_i_e_k_i_m_a_s išlikti mįsle,- šie
ateities filosofai norėtų, nesvarbu, pagrįstai ar ne, būti vadinami g_u_n_d_y_t_o_j_a_i_s. Tiesą sakant, šis
vardas tėra išbandymas ir, ko gero, pagunda.

43

Ar šie ateities filosofai yra "tiesos" draugai? Labai tikėtina - juk iki šiol visi filosofai mylėjo savo tiesas. Tačiau
visai aišku, kad jie nebus dogmatikai. Jų išdidumui, jų skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki šiol
kaip tik tai buvo visų dogmatinių pastangų slaptas tikslas ir prasmė. "Mano sprendinys yra m_a_n_o; vargu ar
dar kas nors turi į jį teisę",- galbūt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti
su daugelio nuomone. "Gėris" nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau "visuotinis gėris"-
iš kur jam rastis! Ţodis prieštarauja pats sau - tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti
taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai - dideliems, prarajos - giliems, švelnumas ir šiurpas - subtiliems,
ţodţiu, visi reti dalykai - retiems.-

44

Ar po viso to man dar reikia pabrėţti, kad jie bus laisvi, l_a_b_a_i laisvi protai - šie ateities filosofai, ir ne tik
laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su
kitais? Bet, sakydamas šiuos ţodţius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums,
laisvi protai! - p_a_r_e_i_g_ą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno
tarsi migla gaubia "laisvo proto" sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudţiaujama
šiais ţodţiais - ir kaltė uţ tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai
prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su
n_a_u_j_a_i_s ateities filosofais, jie tėra uţdaryti langai ir uţrakintos durys. Vienu ţodţiu, šie neva "laisvi
protai" yra l_y_g_i_n_t_o_j_a_i - demokratinio skonio ir jo "modernių idėjų" plepūs ir grafomaniški vergai,
ţmonės be vienatvės, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei įţūlumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet
jie nelaisvi ir juokingai paviršutiniški, pirmiausia savo polinkiu ligšiolinėse senosios visuomenės formose
ieškoti v_i_s_ų ţmogaus nelaimių ir negandų prieţasčių,- ţinoma, tiesa čia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia
visomis išgalėmis? Sukurti visuotinę palaimą bandai, kuri ganosi ţaliose ganyklose, kiekvienam garantuoti
saugumą, patogumą, malonumą, gyvenimo palengvinimą; jų dvi labiausiai nuvalkiotos dainelės ir dvi įsikaltos
pamokos - tai "teisių lygybė" ir "uţuojauta visiems kenčiantiems", o kančią jie suvokia kaip kaţką, kas turi būti
p_a_n_a_i_k_i_n_t_a. Mes, manantys priešingai, į_d_ė_m_i_a_i ir sąţiningai ištyrinėję; kur ir kaip lig šiol
labiausiai vešėjo augalas, vadinamas "ţmogumi", teigiame, kad kiekvieną kartą tai vyko visai priešingomis
aplinkybėmis, kad gresiantys jam pavojai turėjo nepaprastai padidėti, jo išradingumas ir vaizduotė (jo
"protas"), veikiami ilgalaikės priespaudos ir prievartos, turėjo pavirsti rafinuota drąsa, o jo gyvenimo valia -
išaugti iki besąlygiškos galios valios; mes teigiame, kad ţiaurumas, prievarta, vergystė, pavojus, tykantis
gatvėje ir širdyje, uţdarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironiška,
grobuoniška ir gyvuliška ţmogaus sieloje,- taip pat gerai padeda "ţmogaus" rūšies išaukštinimui, kaip viso to
priešingybė.- Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne viską, ir kalbėdami ar tylėdami mes, šiaip ar taip,
esame k_i_t_a_m_e dabartinės ideologijos ir bandos lūkesčių gale - galbūt mes j ų antipodai? Kas čia keista,
kad mes, "laisvi protai", ne itin linkę atverti širdį kitiems? Kad mes nelabai linkę pasidalinti tuo,
n_u_o __ k_o gali išsivaduoti protas ir k_u_r ____ l_i_n_k po to jis - galbūt pasuks? O jei kalbėsime
apie pavojingą formulę "anapus gėrio ir blogio", dėl kurios mes bent jau nebūsime painiojami su kuo nors kitu,-
tai mes e_s_a_m_e kaţkas kita negu /"libres penseurs", "liberi pensatori"/, "laisvaminčiai" ar kitaip save
vadinantys visi tie šaunūs "modernių idėjų" gynėjai. Kaip namiškiai ar bent svečiai mes pabuvojome įvairiuose
dvasios prieglobsčiuose: mes - amţini bėgliai iš tvankių, jaukių kampelių, kuriuose mus bandė sulaikyti
palankumas ir priešiškumas, jaunystė, kilmė, atsitiktiniai susitikimai su ţmonėmis ir knygomis arba kelionių
nuovargis; širstantys, išvydę visokius priklausomybės masalus - garbę, pinigus, aukštas pareigas, jausmų
akivarus; dėkingi net uţ negandą ir permainingą ligą, nes ji visada padėdavo mums išvengti kokios nors
taisyklės ir "prietaro"; dėkingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalsūs, tyrinėjantys iki ţiaurumo,
su pirštais, sugriebiančiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandţiais, suvirškinančiais tai, kas
nesuvirškinama, pasišovę imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir aštrių juslių; dėl "laisvos valios"
pertekliaus pasirengę visokiai rizikai ir avantiūrai; su išorinėmis ir vidinėmis sielomis, kurių galutinių siekių
niekas negali lengvai įţvelgti, su artumomis ir tolumomis, kurių krašto niekas negali prieiti, besislepiantys po
šviesos apsiaustu, uţkariautojai, panašūs į turto paveldėtojus ir švaistūnus, rinkėjai, nuo ryto iki vakaro
tvarkantys savo rinkinius, šykštuoliai, sėdintys ant perpildytų skrynių ir stalčių; taupūs mokydamiesi ir
uţmiršdami, išradingi schemų kūrėjai, kartais pasididţiuojantys kategorij ų lentelėmis, kartais pedantai, kartais
nakties pelėdos saulėtą vidurdienį, o prireikus - net darţo baidyklės. Šiandien kaip tik to reikia - juk mes esame
apsigimę, prisiekę ir pavydūs v_i_e_n_a_t_v_ė_s draugai, mūsų giliausios pusiaunakčio ir pusiaudienio
vienatvės... Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbūt j_ū_s panašūs į mus, jūs, ateinantys,- jūs,
n_a_u_j_i_e_j_i filosofai? -

Trečias skyrius

RELIGINGUMAS

45
Ţmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta ţmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir
tolumos, visa l_i_g_š_i_o_l_i_n_ė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medţioklės
plotai apsigimusiam psichologui ir "didţiosios medţioklės" mėgėjui. Bet kaip daţnai apimtas nevilties jis turi
tarti: "Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didţiulė giria ir tyrai!" Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų
ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į ţmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų
j_o ţvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie
ţadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medţioklės plotus, kur reikia
narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda "d_i_d_ţ_i_o_j_i
medţioklė" ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą. Pavyzdţiui, kad įspėtum ir
išaiškintum, kaip iki šiol /homines religiosi/ sieloje plėtojosi ţ_i_n_o_j_i_m_o__ i_r__ s_ą_ţ_i_n_ė_s
problema, reikia pačiam būti tokiam giliam, tokiam suţeistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio
intelektualinė sąţinė; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aiškaus, pikto dvasingumo, kuris iš aukštumų
leistų įţvelgti, sutvarkyti, įsprausti į formules tą pavojingą ir skausmingą išgyvenimų spiečių. Bet kas galėtų
padaryti man šią paslaugą! Ir kas turėtų laiko laukti tokių tarnų! - akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais
laikais jie tokia retenybė! Galų gale, norint ką nors ţinot, reikia viską padaryti p_a_č_i_a_m, tai reiškia -
padaryti d_a_u_g! Bet ką daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia iš ydų,- atsiprašau! norėjau pasakyti:
tiesos meilė atlyginama ne tik danguje, bet jau ir ţemėje.-

46

Tikėjimas, kokio siekė (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikščionybė skeptiškame ir pietietiškai
laisvaminčiame pasaulyje, kuriame jau daugelį amţių kovojo filosofinės mokyklos ir kuriame /imperium
Romanum/ diegė toleranciją,- šis tikėjimas n_ė_r_a nuoširdus ir grieţtas valdinio tikėjimas savo Dievu ir
krikščionybe, būdingas Lutheriui, Cromwelliui, ar kokiam nors šiauriečiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai
Pascalio tikėjimas, siaubingai panašus į lėtą proto saviţudybę,- atsparaus, gajaus, kirmėliško proto, kurio vienu
smūgiu, vienu kirčiu nenugalabysi. Krikščioniškas tikėjimas nuo pat pradţių yra atsiţadėjimas: atsiţadėjimas
visokios laimės, visokio išdidumo, visokios dvasios savimonės, taip pat ir nusiţeminimas, ir pasityčiojimas iš
savęs, savęs ţalojimas. Ţiaurumas ir finikiečių religingumas slypi tame tikėjime, kurio reikalaujama iš
paslankios, sudėtingos ir pernelyg jautrios sąţinės; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusiţeminimas yra
neapsakomai s_k_a_u_s_m_i_n_g_a_s, kad visa tokios dvasios praeitis ir įpročiai priešinasi tam
/absurdissimum/, kokį pateikia jai "tikėjimas". Dabartiniai ţmonės, apatiški visai tai krikščioniškai
nomenklatūrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superlatyvas, slypintis paradoksiškoje senovės ţmogui
formulėje "Dievas ant kryţiaus". Niekada ir niekur niekas iki šiol neregėjo tokios apvertimo drąsos, tokio
pasibaisėtino, mįslingo ir problemiško dalyko, kaip ši formulė: ji pranašavo visų antikos vertybių
perkainojimą.- Tai Rytai, g_i_l_ū_s Rytai, tai Rytų vergas taip keršijo Romai ir jos aristokratiškai ir
lengvabūdiškai tolerancijai, romėniškajam tikėjimo katalikiškumui" - vergą visada piktino ne jo pono tikėjimas,
o laisvė netikėti, tas pusiau stoiškas ir šypsantis nesirūpinimas tikėjimo rimtimi. "Švietimas" piktina: vergas
trokšta tik besąlygiškų dalykų, jis supranta tik tironiją; taip pat ir moralėje jis myli ir neapkenčia be pustonių, iki
gelmės, iki skausmo, iki ligos,- jo didţiulis p_a_s_l_ė_p_t_a_s kentėjimas sukyla prieš rafinuotą skonį, kuris,
regis, n_e_i_g_i_a kančią. Skeptiškas poţiūris į kančią, būdamas iš esmės tik aristokratiškos moralės nuostata,
suvaidino ne tokį jau menką vaidmenį paskutiniame dideliame vergų sukilime, kuris prasidėjo kartu su
Prancūzijos revoliucija.
Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais:
vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia prieţastis, kas
padarinys ir a_r čia apskritai egzistuoja prieţastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek
laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir neţabotas pasileidimas,
kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra
uţmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki
šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks neţadino tokio didelio ţmonių, net filosofų,
susidomėjimo,- laikas jau kiek atvėsti ir tapti
47
atsargesniam, o dar geriau - uţsimerkti ir n_u_e_i_t_i _____ š_a_l_i_n.- Dar ir paskutinės,
Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi šis baisus religinės krizės
ir atgimimo klausimas. Kaip g_a_l_i_m_a paneigti valią? kaip galimas šventasis? - regis, tai iš tikrųjų buvo tas
klausimas, kurį Schopenhaueris kėlė iš pat pradţių ir kuris padarė jį filosofu. Ir grynai schopenhaueriškas
padarinys: karščiausias jo šalininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) - Richardas Wagneris būtent čia baigė
savo gyvenimo darbą ir galiausiai išvedė į sceną siaubingą ir amţiną tipą - Kundry, /type vecuA24/, su visais
būdingais jo bruoţais, o tuo pat metu beveik visų Europos šalių psichiatrai turėjo progą stebėti jį iš arti visur,
kur religinė neurozė arba, kaip aš pasakyčiau, "religingumas"- paskutinį kartą pratrūko ir išplito kaip
epidemija, kaip "išganymo armija". Tačiau paklausus, kuo iš tikrųjų taip traukia šventojo fenomenas visų laikų
ir tipų ţmones, taip pat filosofus, be jokių abejonių teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimybė,
tiesioginių p_r_i_e_š_y_b_i_ų, moralės poţiūriu priešingų sielos būvių s_e_k_a; ţmonėms atrodė, kad čia
galima "uţčiuopti", kaip "blogas ţmogus" akimirksniu tampa šventuoju, geru ţmogumi. Ligšiolinė
psichologija šioje vietoje patyrė katastrofą: ar neatsitiko tai pirmiausia todėl, kad ji pasidavė moralės malonei,
kad ji t_i_k_ė_j_o netgi moralinių vertybių priešybe ir tų priešybių ieškodavo, jas įţvelgdavo tekste i_r
faktinėje dalykų padėtyje? - Kaip? "Stebuklas" - tik interpretacijos klaida? Filologinis trūkumas?-

48

Atrodo, kad lotyniškoms rasėms katalikybė vidujai yra artimesnė negu mums, šiauriečiams, apskritai visa
krikščionybė. Todėl netikėjimas katalikiškuose kraštuose reiškia visai ką kita negu protestantiškuose - tam
tikrą pasipriešinimą rasės dvasiai, tuo tarpu mums jis reiškia veikiau grįţimą prie rasės dvasios (arba
bedvasiškumo). Be abejo, mes, šiauriečiai, esame kilę iš barbarų rasių, tai liudija ir mūsų religiniai gabumai -
jie m_e_n_k_i. Tiesa, tai neliečia keltų, kurie todėl ir išpureno geriausią dirvą krikščionybės sėklai šiaurėje
pasėti. Prancūzijoje krikščionybės idealas suţydėjo, kiek leido blyški šiaurės saulė. Koks svetimas mūsų
skoniui netgi paskutinių prancūzų skeptikų pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiško kraujo priemaišą!
Kokia katalikiška, kokia nevokiška atrodo mums Auguste'o Comte'o sociologija su savo romėniška instinktų
logika! Koks jėzuitiškas, nepaisant viso savo priešiškumo jėzuitams, tas mielas ir protingas ciceronė iš Port
Rojalio, Sainte-Beuve'as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, šiauriečiams, skamba Renano
ţodţiai, - ţmogaus, kurio rafinuotai geidulingą ir patogumus mėgstančią sielą išveda iš pusiausvyros nieko
nereiškiančios religinės įtampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui jį šiuos graţius ţodţius - ir koks pyktis ir
išdidumas sukyla kaip atsakas mūsų tikriausiai ne tokioje graţioje ir šiurkštesnėje, būtent vokiškoje, sieloje!
-/"disons donc hardiment que la religion est un produit de l'homme normal, que l'homme est le plus dans le vrai
quand il est le plus religieux et le plus assure d'une destinee infinie... C'est quand il est bon qu'il veut que la
vertu corresponde a un ordre eternel, c'est quand il contemple les choses d'une maniere desinteressee gu'il
trouve la mort revoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c'est dans ces moments-la, que l'homme
voit le mieux?.."A25/ Šie ţodţiai tokie s_v_e_t_i_m_i mano ausims ir įpročiams, tokie
a_n_t_i_p_o_d_i_š_k_i, kad, juos perskaitęs, aš įtūţęs įrašiau šalia: /"la niaiserie religieuse par
excellence!"A26/ - bet galiausiai aš juos net pamėgau, šiuos ţodţius, išreiškiančius ant galvos pastatytą
tiesą! Taip miela, taip nuostabu turėti savo nuosavus antipodus!

49

Senovės graikų religingumas stebina neaprėpiama dėkingumo pilnatve, kuri iš jo spinduliuoja,- labai
kilnus yra ţmogus, kuris t_a_i_p ţiūri į gamtą ir gyvenimą! - Vėliau, kai plebsas Graikijoje įgijo persvarą,
religijoje taip pat išsikerojo b_a_i_m_ė ir taip buvo parengta dirva krikščionybei.-

50

Aistra Dievui: egzistuoja jos prasčiokiškos, atviraširdės ir įkyrios formos, pavyzdţiui, Lutherio,- visas
protestantizmas stokoja pietietiškos /delicatezza/. Egzistuoja orientališka uţmarštis, būdinga nepelnytai
pasigailėtam arba išaukštintam vergui, pavyzdţiui, Augustinui, kuriam uţgauliai stinga gestų ir potraukių
kilnumo. Būna moteriškas švelnumas ir geidulingumas, kuris droviai ir nesąmoningai siekia /unio mystica et
physicaA27/, taip kaip Madame de Guyon. Daţnai aistra Dievui pasireiškia gan keistai, kaip uţslėpta merginų
ir vaikinų lytinė branda, o retsykiais net kaip senmergės isterija ir jos paskutinė ambicija - Baţnyčia jau ne kartą
tokiu atveju paskelbdavo moterį šventąja.

51

Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didţiausią
skurdą - kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame - nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos - neįveikiamą jėgą,
kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpaţindavo ir gerbdavo savo
stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kaţką savyje. Kartu šventojo vaizdas
keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsiţadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė
jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kaţkokia prieţastis, kaţkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda
ţinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą,
kaţkokį neţinomą ir dar neįveiktą priešą - "galios valia" priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį. Jie
privalėjo paklausti jo -

52

Ţydų "Senajame Testamente", dieviškojo teisingumo knygoje, randame tokio didaus stiliaus ţmones, daiktus ir
kalbas, kad graikų ir indų raštija prieš juos nublanksta. Su baiminga pagarba stovime prieš milţiniškus reliktus
to, kuo kadaise buvo ţmogus, ir su liūdesiu galvojame apie senąją Aziją ir jos išsikišusi pusiasalį, Europą, kuri
norėtų reikšti "ţmonijos paţangą" Azijos atţvilgiu. Ţinoma, to, kas tėra silpnas ir romus naminis gyvulys ir turi
tik tokio gyvulio poreikius (panašiai kaip mūsų dabartiniai inteligentai kartu su krikščionimis, išpaţįstančiais
"inteligentišką" krikščionybę), šie griuvėsiai nei nustebins, nei nuliūdins - potraukis "Senajam Testamentui"
yra "didumo" ir "menkumo" bandymo akmuo,- galbūt todėl, kad "Naujasis Testamentas", malonės knyga,
visada bus artimesnė jo širdţiai (jame yra nemaţai autentiško švelnaus ir troškaus vienuolyno broliukų ir
menkų sielų tvaiko). Kad "Naujasis Testamentas", visais atţvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su
"Senuoju Testamentu" į vieną knygą - Bibliją, "knygą pačią savaime",- tai turbūt didţiausias akiplėšiškumas ir
"dvasios nuodėmė", slegianti literatūrinės Europos sąţinę.

53
Kam šiandien reikalingas ateizmas? Dievas kaip "Tėvas" iš esmės yra nuneigtas, taip pat ir "Teisėjas",
"Atlygintojas". Taip pat ir jo "laisva valia"- jis negirdi, o jei girdėtų, tai nesugebėtų padėti. Blogiausia, kad jis,
atrodo, nesugeba kalbėti aiškiai: ar jis neapsiblausė? - Štai kokios europietiško teizmo nuosmukio prieţastys -
tai išsiaiškinau dalyvaudamas įvairiuose pokalbiuose, klausdamas ir įsiklausydamas; man atrodo, kad nors
religinis instinktas nepaprastai stiprėja, tačiau jis su dideliu nepasitikėjimu atmeta būtent teistinį savo
patenkinimo būdą.

54

Ką gi tokiu atveju daro iš esmės visa naujoji filosofija"? Nuo Descartes'o - ir tai veikiau priešinantis jam, o ne
sekant jo pavyzdţiu - visi filosofai, dangstydamiesi subjekto ir predikato sąvokų kritika, rengia sąmokslą prieš
senąją sielos sąvoką, tai reiškia - sąmokslą prieš fundamentalias krikščioniškojo mokslo prielaidas. Naujoji
filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai a_n_t_i_k_r_i_k_š_č_i_o_n_i_š_k_a, nors,
tiksliau pasakius, jokiu būdu ne antireliginė. Kadaise iš tikrųjų tikėta "siela" taip, kaip buvo tikima gramatika ir
gramatiniu subjektu: buvo sakoma, kad "Aš" yra sąlyga, "mąstau" - predikatas, tai, kas sąlygota; mąstymas yra
veikla, kuriai r_e_i_k_i_a mąstyti subjektą kaip prieţastį. Dabar nepaprastai atkakliai ir gudriai pradedama
bandyti, ar nepavyktų išsipainioti iš šio tinklo - ar kartais nėra priešingai: "mąstau" yra sąlyga, o "Aš"- sąlygotas
dalykas. Vadinasi, "Aš" tėra sintezė, kurią v_y_k_d_o pats mąstymas. K_a_n_t_a_s iš esmės siekė
pademonstruoti, kad, laikantis subjekto pozicijų, subjekto negalima įrodyti,- objekto
taip pat: galbūt jam ne visada buvo svetima subjekto, taigi "sielos", t_a_r_i_a_m_o________
e_g_z_i_s_t_a_v_i_m_o galimybė - mintis, kuri Vedantos filosofijos pavidalu jau kartą buvo pasirodţiusi ir
tapo galinga jėga.

55

Egzistuoja didelės religinio ţiaurumo kopėčios su daugeliu laiptelių, bet trys iš jų, matyt, yra svarbiausi.
Kadaise savo Dievui buvo aukojami mylimiausi ţmonės - čia reikia paminėti pirmagimių aukas visose
priešistorinėse religijose, taip pat imperatoriaus Tiberijaus auką Mitros urve Kaprio saloje - siaubingiausią iš
visų Romos anachronizmų. Vėliau, moralinėje ţmonijos epochoje, savo Dievui buvo aukojami stipriausi
instinktai, kokius tik ţmogus turėjo, sava "prigimtis"; š_i šventiška nuotaika spindi ţiauriame asketo,
entuziastingo "išsigimėlio" ţvilgsnyje. Galiausiai: kas dar liko aukojimui? Ar nereikėjo pabaigai paaukoti visa,
kas guodţia, yra šventa, gydo, visas viltis, visą tikėjimą paslėpta harmonija, būsima laime ir teisingumu? Ar
nereikėjo paaukoti patį Dievą ir iš ţiaurumo sau garbinti akmenį, kvailybę, sunkulį, likimą, nieką? Uţ nieką
aukoti Dievą - ši paradoksali paskutinio ţiaurumo misterija liko išsaugota dabar ateinančiai kartai: mes visi apie
ją šį tą ţinome.-

56

Kas, kaip aš, apimtas kaţkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį
iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam
Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų
paţvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę - anapus
gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apţavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi
prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidţiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai
mylinčio ţmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti, bet kuris dar ir nori, kad
t_a_i_p, __ k_a_i_p __ b_u_v_o ___ i_r __ y_r_a, kartotųsi visą amţinybę, kuris godţiai reikalauja /da
capoA28/ ne tik sau, bet ir visai pjesei ir spektakliui, ir ne tik spektakliui, bet iš esmės ir tam, kam to spektaklio
reikia,- ir kas padaro jį būtiną: kadangi jam nuolat reikia savęs - ir save jis daro būtiną - - Kaip? Argi tai nebūtų
/circulus vitiosus deusA29/?

57
Kartu su dvasinio ţvilgsnio ir įţvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie ţmogų: jo pasaulis gilėja, jis
išvysta vis naujas ţvaigţdes, vis naujas mįsles ir vaizdus. Galbūt viskas, ką tirdamos dvasios akys ugdė savo
įţvalgumą ir akylumą, buvo vien akstinas pratyboms, ţaidimo dalykas, kaţkas vaikams ir vaikiškoms galvoms.
Galbūt švenčiausios sąvokos, dėl kurių buvo daugiausia kovojama ir kenčiama, "Dievo ir "nuodėmės" sąvokos,
pasirodys mums kada nors ne svarbesnės negu senam ţmogui vaikiški ţaislai ir vaikiški skausmai - ir galbūt
tam "seniui" vėl reikės kitų ţaislų ir kitų skausmų - vis dar vaikui, amţinam vaikui!

58

Ar pavyko kam nors pastebėti, kad labai tikram religiniam gyvenimui (taip pat ir mėgstamiausiam
mikroskopiniam savityros darbui, "malda" vadinamai saldţiai uţmarščiai, kurioje esant nuolat laukiama
"Dievo atėjimo") reikia išorinio neveiklumo ar pusiau neveiklumo; aš turiu galvoje neveiklumą, ramia sąţine
paveldėtą iš tėvų ir iš protėvių, kylantį iš kraujo; neveiklumą, susijusį su aristokratiniu įsitikinimu, kad darbas
yra g_ė_d_i_n_g_a_s - nuo jo prastėja ir siela, ir kūnas. Ir kad tas dabartinis, triukšmingas, branginantis laiką
kvailai besididţiuojantis savimi darbštumas labiau nei kas kita parengia ir ugdo "netikėjimą". Tarp tų, kurie,
pavyzdţiui, dabartinėje Vokietijoje gyvena anapus religijos, aš sutinku įvairiausios kilmės ir sukirpimo
ţmonių, bet daugiausia tokių, kurių darbštumas silpnino iš kartos į kartą religinius instinktus; jie apskritai
neţino, kam reikalinga religija, ir su nebylia nuostaba tik registruoja savo egzistavimo pasaulyje fakt ą. Šie
šaunūs ţmonės yra labai uţsiėmę arba savo reikalais, arba savo malonumais, jau neminint "Tėvynės",
laikraščių ir "šeimyninių pareigų": atrodo, jog jiems nelieka laiko religijai, tuo labiau kad jiems neaišku, ar čia
naujas verslas, ar nauji malonumai - juk neįtikėtina, sako jie sau, kad į baţnyčią būtų vaikštoma tik gadinti
geros savo nuotaikos. Jie nėra religinių apeigų priešai; jei tam tikrais atvejais kas nors, pavyzdţiui, valstybė,
reikalauja, kad jie dalyvautų tokiose apeigose, jie daro, ko iš jų reikalaujama, taip, kaip daug ką jie daro - su
kantria ir kuklia rimtimi ir nejausdami pernelyg didelio smalsumo ir nemalonumo: jie gyvena per daug toli ir
anapus viso šito, kad manytų, jog tokiuose dalykuose reikia ieškoti kokių nors u_ţ ir p_r_i_e_š. Tiems
abejingiesiems šiandien priklauso dauguma viduriniųjų sluoksnių vokiečių protestantų, ypač dideliuose,
darbščiuose prekybos ir susisiekimo centruose, taip pat dauguma darbščių mokslininkų ir visas universitetų
personalas (išskyrus teologus, kurių egzistavimas šiose įstaigose kelia psichologams vis daugiau ir vis
subtilesnių mįslių). Pamaldūs ar bent jau baţnyčią lankantys ţmonės retai suvokia, k_i_e_k__ d_a_u_g geros
valios, galima sakyti, sąmoningos valios reikia šiandien, kad vokiečių mokslininkas rimtai imtų tyrinėti
religijos problemą; visas jo amatas (ir, kaip minėjome, amatininko darbštumas, kuriam jį įpareigoja dabartinė
sąmonė) skatina jo išdidoką, beveik geraširdišką linksmumą religijos atţvilgiu; prie to linksmumo retkarčiais
prisideda lengva panieka dvasios "nevalyvumui", kurį jis įţvelgia visur ten,
kur kas nors pasisako uţ Baţnyčią. Tik istorija (o ____ n_e asmeninis patyrimas) padeda mokslininkui
surimtėti, pajusti tam tikrą pagarbą religijai ir pradėti jos kiek baimintis. Tačiau net jeigu jo jausmai ir perauga
į dėkingumą, vis dėlto jis pats nė per ţingsnį nepriartėja prie to, kas dar egzistuoja kaip Baţnyčia arba
dievobaimingumas: veikiau atvirkščiai. Praktinis abejingumas religijos dalykams, kurio terpėje jis gimė ir
išaugo, pavirsta jame paprastu atsargumu ir valyvumu, ir jis vengia susiliesti su religingais ţmon ėmis ir
religijos dalykais; galbūt kaip tik jo tolerancijos ir ţmogiškumo gelmė verčia jį vengti delikataus nemalonumo,
neatsiejamo nuo tolerancijos. Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali
pavydėti kitos epochos, ir kiek daug
naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo
viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąţinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja
religingą ţmogų kaip ne tokį vertingą ir priklausantį ţemesnei rūšiai, kurią jis p_e_r_a_u_g_o, pralenkė,
pranoko,- jis, maţutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva
dirbantis "idėjų", "modernių idėjų" tarnyboje!

59

Kas atidţiai įsiţiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad ţmonės yra paviršutiniški.
Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosof ų ir menininkų šen bei ten
susiduriame su aistringu ir perdėtu "grynų formų" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip r_e_i_k_i_a
paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems
menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo k_l_a_s_t_o_j_i_m_ą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas
gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir
tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti. /Homines religiosi/
būtų galima priskirti menininkams kaip jų a_u_k_š_č_i_a_u_s_i_ą rangą. Ta didelė įtari neišgydomo pesimizmo
baimė tūkstantmečiais vertė dantimis kabintis į religinę būties interpretaciją - baimė to instinkto, kuris nujaučia,
kad tiesą būtų galima paţinti p_e_r__ a_n_k_s_t_i, anksčiau, nei ţmogus taps pakankamai stiprus, pakankamai
kietas, pakankamai menininkas... Dievobaimingumas, "gyvenimas Dievuje" šiuo poţiūriu pasirodo esąs
subtiliausias ir paskutinis tiesos b_a_i_m_ė_s vaisius, menininko ţavėjimasis nuosekliausia iš visų klastočių ir
svaigimas nuo jos, noras apgręţti tiesą, įgyti netiesą bet kokia kaina. Galbūt todėl, kad lig šiol nebuvo geresnės
priemonės ţmogui pasigraţinti, kaip dievobaimingumas, - dėl jo ţmogus gali tapti tokiu menišku, tokiu
paviršutinišku, ţaiţaruojančiu visomis spalvomis, geru, kad jo vaizdas daugiau nebesukelia skausmo.-

60

Mylėti ţmones d_ė_l__ D_i_e_v_o - iš visų ţmogaus jausmų iki šiol tai buvo kilniausias ir neprieinamiausias
jausmas. Tai, kad meilė ţmogui be kokių nors šventų ketinimų yra v_e_i_k_i_a_u kvailystė ir gyvuliškumas, kad
šios meilės mastą, subtilumą turi lemti tik kaţkoks aukštesnis potraukis, kuris jai turi duoti druskos krisl ą ir
ambros dulkelę,- kad ir kas būtų tas ţmogus, kuris pirmas tai patyrė ir "išgyveno", kad ir kaip pynėsi jo lieţuvis
jam bandant išreikšti švelnius jausmus,- šventas ir pagarbos vertas telieka mums jis visiems laikams, nes toks
ţmogus aukščiausiai pakilo ir graţiausiai pasiklydo!

61

Filosofas, kokį suvokiame m_e_s, laisvi protai, t.y. ţmogus, nešantis didţiausią atsakomybės naštą, ţmogus,
kurio sąţinę slegia visa ţmogaus evoliucija,- toks filosofas pasinaudos religijomis kaip ugdymo ir auklėjimo
priemone taip pat, kaip ir esamomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Atrenkanti geriausius, ugdanti, t.y.
visada tiek griaunanti, tiek kurianti bei formuojanti įtaka, kurią galima padaryti remiantis religijomis, yra įvairi,
daugeriopa ir priklauso nuo jų globai ir apsaugai atiduotų ţmonių tipo. Stipriems, nepriklausomiems, gimusiems
ir pasirengusiems įsakinėti, įkūnijantiems viešpataujančios rasės protą ir meną, religija tėra papildoma priemonė,
padedanti įveikti kliūtis ir įsiviešpatauti: ji yra saitai, siejantys valdovą su valdiniais, ji perduoda į jo rankas jų
sąţinę, nenorintį paklusti vidų, išduoda jų sielų paslaptis; jei kai kurios tokios garbingos kilmės natūros dėl savo
didelio dvasingumo yra linkusios į uţdaresnį ir pasyvų gyvenimą ir tenkinasi tik subtiliausia viešpatavimo
atmaina (valdydamos pasirinktus mokinius arba ordino broliją), tai remiantis religija pasiekiama ramybė,
išvengiama š_i_u_r_k_š_t_e_s_n_i_o valdymo rūpesčių ir
sunkumų bei visokiam politikavimui b_ū_d_i_n_g_o purvo. Pavyzdţiui, tai suprato brahmanai: remdamiesi
religine organizacija, jie įgijo valdţią skirti liaudţiai jos karalius, tuo tarpu patys laikėsi nuošaly, kaip ţmonės,
turintys vykdyti aukštesnius nei karaliaus uţdavinius. Kartu religija ir daliai valdinių teikia galimybę pasirengti
būsimam valdymui ir įsakinėjimui ir moko, kaip tai padaryti,- toms lėtai kylančioms klasėms ir luomams,
kuriuose palankiomis vedybinio gyvenimo aplinkybėmis didėja valios galia ir dţiaugsmas, susitvardymo
valia,- religija skatina ir masina juos pasirinkti kelius, vedančius link aukštesnio dvasingumo, išmėginti
didţiojo savęs įveikimo, tylėjimo ir vienatvės jausmus... Asketizmas ir puritonizmas yra beveik būtinos
auklėjimo ir taurinimo priemonės, jei iš plebėjų kilusi rasė nori tapti ponais ir siekia įsiviešpatauti. Galiausiai
paprastiems ţmonėms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik todėl t_u_r_i__ t_e_i_s_ę
egzistuoti, religija teikia neįkainojamą pasitenkinimą savo padėtimi ir gyvenimo būdu, visapusę sielos ramybę,
sutaurintą paklusnumo jausmą, bendrą visiems, panašiems į juos, dţiaugsmą ir kančias; ji šiek tiek praskaidrina
ir pagraţina, ir iš dalies pateisina visą kasdienybę, visą niekingumą, visą pusiau gyvulišką jų sielų skurdą.
Religija ir religinis gyvenimo sureikšminimas tokiems negandų kamuojamiems ţmonėms meta saulės
blyksnius ir leidţia jiems lengviau pakęsti save; ji veikia taip, kaip epikūriečių filosofija veikia aukštesnio
rango kenčiančiuosius: gaivina, lavina, tarsi p_a_n_a_u_d_o_j_a kančią, pagaliau ją netgi pašventina ir
pateisina. Turbūt labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruoţas yra meistriškas sugebėjimas
netgi patį ţemiausią ir niekingiausią ţmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn, iliuzinės daiktų
tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka, dėl kurios jo gyvenimas yra gana rūstus,- bet būtent to
rūstumo ir reikia!

62

Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didţiulę
grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, n_ė_r_a filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o
valdo savarankiškai ir n_e_p_r_i_k_l_a_u_s_o_m_a_i, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne
priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai uţ tai visada mokama milţiniška kaina. Tarp ţmonių,
kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos
vargstančių; nusisekę individai ir tarp ţmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad ţmogus - tai dar
nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja ţmogus, tuo
maţiau tikėtina, kad jis, n_u_s_i_s_e_k_s; atsitiktinumas, absurdo dėsnis, veikiantis ţmonijos ūkyje,
siaubingiausiai ir labiausiai naikinamai veikia aukštesniuosius ţmones, kurių egzistavimui būtinos subtilios,
komplikuotos ir sunkiai apibrėţiamos sąlygos. Koks yra abiejų minėtų didţiųjų religijų poţiūris į nevykusių
individų p_e_r_t_e_k_l_i_ų? Jos siekia remti, palaikyti gyvybę visų, ką tik galima palaikyti, jos netgi iš esmės
stoja į jų pusę kaip k_e_n_č_i_a_n_č_i_ų_j_ų religijos, jos teisiais laiko visus, kurie kenčia nuo gyvenimo kaip
nuo kokios ligos, ir norėtų pasiekti, kad visoks kitoks gyvenimo suvokimas būtų laikomas klaidingu ir būtų
neįmanomas. Kad ir kaip gerai vertintume tą tausojantį, palaikantį rūpestį, globusį greta visų kitų taip pat ir
aukščiausią, iki šiol beveik visada labiausiai kenčiantį ţmonių tipą, vis tiek, suvedus visas sąskaitas, ligšiolinės
n_e_p_r_i_k_l_a_u_s_o_m_o_s religijos turi būti laikomos svarbiausiomis prieţastimis, kurios
"ţmogaus" tipą laikė ţemutinėje pakopoje,- jos išlaikė pernelyg daug to, k_a_s _______ t_u_r_ė_j_o __
p_r_a_ţ_ū_t_i. Reikia būti dėkingam joms uţ neįkainojamus dalykus, ir kas gi turi tiek dėkingumo, kad
nepasijaustų vargšas, matydamas visa tai, ką, pavyzdţiui, krikščionybės "dvasios ţmonės" iki šiol padarė
Europos labui! Ir vis tiek, jei kenčiantiems jos teikdavo paguodą, prispaustiems ir nusivylusiems įkvėpdavo
drąsos, nesavarankiškiems duodavo atramą ir paramą, o draskomus vidinių prieštaravimų ir sulaukėjusius
išviliodavo iš visuomenės į vienuolynus ir sielos kalėjimus, ką dar jos turėjo padaryti, kad su ramia sąţine taip
nuodugniai pasidarbuotų siekiant išsaugoti visus sergančius ir kenčiančius, t.y. iš esmės p_a_b_l_o_g_i_n_t_i
______________________________________________________ e_u_r_o_p_i_e_t_i_š_k_ą_j_ą ___
r_a_s_ę? Pastatyti a_n_t ___ g_a_l_v_o_s visus vertinimus - š_t_a_i ____ k_ą jos turėjo padaryti! Taigi
palauţti stipriausius, pakirsti didţiąsias viltis, įtarti laimę, randamą groţyje; viską, kas yra savavališka,
vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam
"ţmogaus" tipui, transformuoti į netikrumą, sąţinės grauţatį, savęs naikinimą; visą meilę ţemiškiems
dalykams ir viešpatavimui ţemėje paversti neapykanta ţemei ir tam, kas ţemiška,- t_o_k_į uţdavinį sau kėlė ir
turėjo kelti Baţnyčia, kol, jos vertinimu, "atsisakymas nuo pasaulio", "atsisakymas nuo jausmų" ir
"aukštesnysis ţmogus" nesusilydė į vieną jausmą. Tarus, kad būtų įmanoma ironiškomis ir nešališkomis kokio
nors epikūrietiško dievo akimis apţvelgti keistai skausmingą ir tokią pat šiurkščią, kaip ir subtilią Europos
krikščionybės komediją, manau, būtų galima stebėtis ir juoktis be galo: ar neatrodytų, kad Europoje
aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras - padaryti iš ţmogaus s_u_b_l_i_m_u_o_t_ą__
a_p_s_i_g_i_m_ė_l_į. Bet jeigu kas nors, turintis priešingų, ne epikūrietiškų polinkių, prieitų su dievišku kūju
rankose prie šio beveik savavališkai išsigimusio ir sunykusio ţmogaus,- toks yra Europos krikščionis
(pavyzdţiui, Pascalis),- ar nesušuktų jis su įtūţiu, uţuojauta ir pasibaisėjimu: "O bukagalviai, jūs pretenzingi
apgailėtini bukagalviai, ką jūs pridarėte! Ar tai buvo darbas jūsų rankoms! Kaip jūs sugadinote ir sudarkėte
mano graţiausią akmenį! Kaip j_ū_s drįsote!" Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia
ţmogiškosios puikybės forma. Ţmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti ţ_m_o_g_ų kaip
menininkai; ţmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai, kad su iškilia savitvarda l_e_i_s_t_ų veikti
pirminiam gamtos dėsniui, pagal kurį gimsta ir miršta tūkstančiai būtybių; ţmonės, nepakankamai
aristokratiški, kad įţvelgtų labai skirtingus ţmonių rangus ir juos skiriančią bedugnę,- t_o_k_i_e ţmonės su
savo "lygybe prieš Dievą" iki šiol sprendė Europos likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą
padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę - dabartinį europietį...

Ketvirtas skyrius

AFORIZMAI IR INTERMEDIJOS

63

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save.

64
"Paţinimas dėl paţinimo" - tai paskutinės pinklės, kurias spendţia moralė,- per jas gali ir visiškai joje
susipainioti.

65

Paţinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos. 65 a

Negarbingiausiai ţmogus elgiasi su savo Dievu: jis n_e_g_a_l_i padaryti nuodėmės!

66
Galbūt polinkyje leisti kitiems save ţeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti - reiškiasi Dievo tarp ţmonių
drovumas.

67

Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui.

68
"Aš tai padariau",- sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti",- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų
gale atmintis pasiduoda.

69

Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri uţmuša gailėdama.

70

Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis.

71
Išminčius - kaip astronomas.- Kol suvoki ţvaigţdes kaip kaţką "virš savęs", tu dar neţvelgi paţįstančiojo
ţvilgsniu.

72

Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį ţmogų.

73

Pasiekęs savo idealą, kartu jį ir pranoksti.

73 a

Kai kurie povai slepia savo uodegą - ir vadina tai išdidumu.

74

Genialų ţmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo.

75

Ţmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes.

76

Karingas ţmogus taikos metu puola pats save.

Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti,
arba slėpti,- gali būti, kad du vienodų principų ţmonės siekia visiškai skirtingų dalykų.

77
78

Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.

79
Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidţia savo nuosėdas: tai, kas joje ţemiausia, iškyla į
paviršių.

80

Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti.- Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: "Paţink save!" Gal -
"nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!" - O Sokratas? - O "mokslo ţmogus"?-

81

Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti
troškulio?

82

"Uţjausti visus" - būtų kietaširdiškumas ir tironija t_a_v_o atţvilgiu, mano pone kaimyne!-

83
I_n_s_t_i_n_k_t_a_s. - Kai liepsnoja namas, uţmirštami netgi pietūs.- Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat,
gaisravietėje.

84

Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą ţavėti.

85
Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas
kitą.

86

Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka - panieka "moteriai". 87

S_u_v_a_r_ţ_y_t_a ___ š_i_r_d_i_s, __ l_a_i_s_v_a_s __ p_r_o_t_a_s.- Tvirtai supančiojus ir įkalinus

širdį, daug laisvės galima duoti protui,- tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to
neţinojo...
Kai labai protingi ţmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.
234
89

Baisūs išgyvenimai leidţia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus.

90
Prislėgtiems, niūriems ţmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, - nuo neapykantos ir meilės,- ir
kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių.

91

Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik tod ėl
kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu.

92

Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? -

93

Familiarume nėra jokios neapykantos ţmonėms, bet uţtat kiek daug paniekos jiems.

94

Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, ţaidţiant.

95

Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo.

96
Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja - veikiau laimindamas negu mylėdamas.

97

Kaip? Didis ţmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių.

98

Jei dresiruosime savo sąţinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.

88
Nusivylęs sako: "Aš klausiausi aido ir girdėjau tik pagyras." - 100

Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni uţ mus: taip pailsime nuo savo artimųjų. 101

Šiandien paţįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. 102
Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atţvilgiu. "Kaip? ji tokia
kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-"

103

Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano
likimu?"

104

Ne ţmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti.

105
Laisvaminčiui, "paţinimo šventuoliui" - /pia fraus/ dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu
/impia frausA30/. Iš čia - didelis Baţnyčios nesupratimas, būdingas "laisvaminčių" tipui,- kaip j_o nelaisvė.

106

Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi.

107
Kartą priimtas sprendimas uţsikimšti ausis, kad negirdėtum net geriausių kontrargumentų,- stipraus charakterio
poţymis. Taigi - atsitiktinė kvailumo valia.

108

Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas...

109

Nusikaltėlis daţnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeiţia.

110
Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą
kaltinamojo labui.

111

Mūsų tuštybę sunkiausia paţeisti kaip tik tada, kai uţgautas mūsų išdidumas. 112
Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų
ginasi.

"Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį-"

Didţiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tų lūkesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas
perspektyvas.

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.

Didţiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryţtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų
bruoţu.

Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia.

Egzistuoja susiţavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas
nors ţavėsis.

Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti - "pasiteisinti".

Juslumas daţnai per daug skubina meilės augimą - jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti. 121
Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai - ir kad neišmoko geriau.

122

Dţiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas - visiška priešybė proto tuštybei.

123

Ir konkubinatas demoralizuotas - jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.

124
Kai kas ir ant lauţo dţiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur
tikėjosi. Alegorija.

125

Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors ţmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus
nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme.

126

Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie šešių septynių didţių vyrų,- Taip, ir po to apeiti
juos.

127

Mokslas paţeidţia visų tikrų moterų gėdos jausmą. Jos jaučiasi, tarsi tuo būtų norima paţvelgti joms po oda,-
dar blogiau! po rūbais ir papuošalais.

128

Kuo abstraktesnė tiesa, kurios nori mokyti, tuo labiau turi suvilioti ja ir jausmus.

129
Velnias mato Dievą plačiausioje perspektyvoje, todėl ir laikosi atokiausiai nuo jo - būtent velnias, seniausias
paţinimo draugas.

130

Kas y_r_a ţmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidţia talentas,- kai jis nustoja rodyti, ką g_a_l_i. Talentas - irgi
apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė.

131

Abi lytys klysta viena kitos atţvilgiu - todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant,
savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris s_a_v_o__
p_r_i_g_i_m_t_i_m_i yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti
taikinga.

132

Daţniausiai ţmonės baudţiami uţ savo dorybes.

133
Kas neţino, kaip rasti kelią į__ s_a_v_o idealą, tas, gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu ţmogus,
neturintis idealo.

134

Tik iš pojūčių kyla visas įtikimumas, visa sąţinės ramybė, visas tiesos akivaizdumas.
135

Fariziejiškumas nėra gero ţmogaus išsigimimas: nemaţas jo kiekis būtinas ţmogaus gerovei.

136
Vienas ieško pribuvėjos savo mintims, kitas - ţmogaus, kuriam galėtų padėti: taip prasideda geras pokalbis.

137

Bendraujant su mokslininkais ir menininkais, lengva apsigauti: puikus mokslininkas neretai yra vidutinyb ė, o
vidutinis menininkas gan daţnai - puikus ţmogus.

138

Ir budėdami mes elgiamės kaip sapnuodami: iš pradţių prasimanome ţmogų, su kuriuo bendraujame,- ir tuoj
apie tai pamirštame.

139

Keršydama ir mylėdama moteris esti barbariškesnė uţ vyrą.

140
P_a_t_a_r_i_m_a_s__ m_į_s_l_ė_s__ p_a_v_i_d_a_l_u. - "Jei saitai netrūksta, ar dantų tau trūksta?"

141

Pilvas - štai prieţastis, dėl kurios ţmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu. 142
Droviausi ţodţiai, kuriuos teko girdėti: /"Dans le veritable amour c'est l'ame, qui enveloppe le corps."A31/

143

Mūsų puikybė norėtų, kad tai, ką darome geriausiai, būtų laikoma mums sunkiausia. Kai kurių moralės
atmainų genezės klausimu.

144

Jei moteris turi polinkį į mokslą, tai paprastai yra sutrikusi jos lytinė sistema. Jau nevaisingumas lemia
tam tikrą skonio vyriškumą; vyras, jums leidus, yra "nevaisingas gyvulys".

145

Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų
a_n_t_r_o_j_o vaidmens instinkto.

146

Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai ţiūri į bedugnę, bedugnė irgi
ţvelgia į tave.

147

Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: /buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti
Nov. 86A32/

148

Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone - kas gali prilygti
moteriai šiame mene?-

149

Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu,- senesnio
idealo atavizmas.

150

Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį - satyra; o apsukui Dievą - na? galbūt "pasauliu"? -

151

Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą,- ar ne, mano draugai?

152

"Kur paţinimo medis, ten visada rojus": taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvat ės.

Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio.

154
Priekaištas, išsišokimas, ţaismingas nepasitikėjimas, ironija - tai sveikatos poţymiai: visa, kas besąlygiška, yra
234
patologija.

155

Tragizmo suvokimas silpnėja ir stiprėja kartu su jausmais.

156

Individų beprotybė - retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė - taisyklė.

157

Mintis apie saviţudybę - didelė paguoda: su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis.

158

Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąţinė.

159

Uţ gerą ir blogą r_e_i_k_i_a atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga?

160

Mes atšąlame tam, ką paţinome, kai pasidalijame tuo su kitais. 161

Poetai begėdiškai elgiasi su savo išgyvenimais - jie juos išnaudoja. 162

"Mūsų artimas - tai ne mūsų kaimynas, o jo kaimynas" - taip mano kiekviena tauta.

163
Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, - tai, kas jame reta ar išskirtina, todėl ji lengvai
klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė.
Jėzus pasakė ţydams: "Įstatymas buvo vergams,- o jus mylėkite Dievą, kaip myliu jį aš, jo sunus. Kas mums,
Dievo sUnums, moralė !"-

165

K_i_e_k_v_i_e_n_a_i ___ p_a_r_t_i_j_a_i.- Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys,- priešingu

atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu.

166

Ţmonės lengvai meluoja lupomis, bet jų grimasa išduoda tiesą.

167
164
Rustiems ţmonėms švelnumas yra kaţkas gėdinga - ir kaţkas brangu.

168

Krikščionybė davė Erotui išgerti nuodų - tiesa, jis nuo jų nemirė, bet išsigimė į nedorybę.

169

Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų budų pasislėpti.

170

Gyrimas įkyresnis negu peikimas.

171

Paţinimo ţmogaus uţuojauta kelia beveik tokį patį juoką kaip švelnios kiklopų rankos.

172
Iš artimo meilės kartais apkabini pirmą sutiktąjį (juk negali apkabinti visų), bet kaip tik to ir nereikia atskleisti
pirmam sutiktajam...

173

Ţmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar
aukštesniu uţ save.

174

Ir jUs, utilitaristai, mėgstate viską /utileA33/ tik kaip savo polinkių v_e_ţ_i_m_ą, ir jums iš tikrųjų yra
nepakenčiamas jo ratų bildesys?

175

Galų gale mes mylime savo geismą, o ne jo objektą.

176
Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada kai ji kertasi su mūsų tuštybe.

177

Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas.

178

Mes netikime protingų ţmonių kvailystėmis - koks ţmogaus teisių paţeidimas!

179
Mūsų poelgių padariniai griebia mus uţ plaukų visiškai neatsiţvelgdami į tai, kad mes per tą laiką
"pasitaisėme".

180

Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku poţymis. 181

Neţmoniška laiminti ten, kur kaţkas keikiamas. 182

Viršesnio ţmogaus familiarumas erzina, nes negali atsilyginti tuo pačiu.

183

Mane sukrėtė ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau netikiu.

184

Gėrio siautėjimas iš pirmo ţvilgsnio atrodo kaip blogis.

185
"Jis man nepatinka."- "Kodėl?" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas ţmogus kada nors taip atsakė?

Penktas skyrius
MORALĖS NATŪRALIOS ISTORIJOS LINK
Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį
186
gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima
įţvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau ţodţiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug
arogantiškai ir ţeidţia g_e_r_ą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems ţodţiams. Reikėtų grieţtai
prisipaţinti sau, k_o čia dar ilgai reikės, k_a_s tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medţiagą, išreikšti
sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga,
dauginasi ir ţūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, daţnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,-
atlikti
parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie m_o_r_a_l_ė_s______ t_i_p_u_s. Ţinoma, lig šiol
niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo plėtoti moralę kaip mokslą, su juoką keliančiu
manieringu rimtumu reikalavo iš savęs nepalyginti aukštesnio, pretenzingesnio, iškilmingesnio dalyko: jie
siekė p_a_g_r_į_s_t_i moralę - ir kiekvienas filosofas lig šiol tikėjo pagrindęs moralę; o pati moralė buvo
laikoma "duota". Koks tolimas ir svetimas jų nepaslankiam išdidumui buvo tas iš paţiūros neišvaizdus,
pelėsiais ir dulkėmis apneštas aprašymo uţdavinys, nors vargu ar patys subtiliausi poj ūčiai ir rankos susidorotų
su šiuo uţdaviniu! Būtent todėl, kad moralės filosofai ţinojo tik savavališkai pasirinktus, atsitiktinai
sutrumpintus, sušiurkštintus moralės faktus, pavyzdţiui, savo aplinkos, savo luomo, savo baţnyčios, savo laiko
dvasios, savo klimato ir geografinės zonos,- būtent todėl, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, visą
praeitį ir netgi nebuvo pakankamai smalsūs, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos
iškyla tik lyginant d_a_u_g_e_l_į moralių. Kad ir kaip būtų keista, visame ligšioliniame moralės moksle
t_r_ū_k_o pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kaţkas čia yra problematiška. Tai, ką filosofai
vadino "moralės pagrindimu" ir ko iš savęs reikalavo, iš tikrųjų buvo tik tvirto t_i_k_ė_j_i_m_o viešpataujančia
morale mokslinga forma, naujas šios moralės r_a_i_š_k_o_s būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės
bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė g_a_l_i__ b_ū_t_i traktuojama kaip problema, - šiaip ar taip, tai
buvo kaţkas priešinga šio tikėjimo tyrinėjimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdţiui,
pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris įsivaizduoja savo uţdavinį, ir
padarykime išvadas, ar moksliškas yra "mokslas", kurio paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir
senos bobos: "Principas,- sako
jis ("Pagrindinės moralės problemos", p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t_i_e_s_ą ________
s_a_k_a_n_t, visi etikai: /neminem laede, immo omnes, quantum potes, juvaA34/ - štai, t_i_e_s_ą ________
s_a_k_a_n_t, teiginys, kurį stengiasi pagrįsti visi moralistai, <...> štai, t_i_e_s_ą_______ s_a_k_a_n_t,
tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tūkstantmečius."- Pateiktą teiginį pagrįsti
gali būti sunku - kaip ţinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko į padaryti,- ir kas bent kartą stipriau pajuto, kaip
neskaniai, veidmainiškai ir sentimentaliai skamba šis teiginys pasaulyje, kurio esmė yra galios valia,- tas
teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t_i_e_s_ą__ s_a_k_a_n_t,- grojo fleita... Kasdien po
valgio - apie tai uţsimena jo biografai. Tarp kitko, štai klausimas: pesimistas, neigiantis Dievą ir pasaulį, kuris
sustoja kaip įbestas moralės akivaizdoje, kuris teigia moralę ir groja fleita pritardamas /laede-neminem/
moralei: kaip? tiesą sakant, argi tai - pesimistas?

187

Nekalbant jau apie tai, kokią vertę turi tokie teiginiai, kaip "mumyse slypi kategorinis imperatyvas", visada dar
galima paklausti: ką sako toks teiginys apie jį skelbiantį ţmogų? Egzistuoja moralės, kurių tikslas - pateisinti jų
kūrėją prieš kitus; vienos moralės turi jį nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausmą, antromis jis nori save
nukryţiuoti ir nuţeminti, trečiomis jis nori keršyti, remdamasis ketvirtomis - slėptis, dar kitos leidţia apimtam
palaimos pakilti neregėtas aukštumas; šita moralė padeda savo kūrėjui kaţką uţmiršti, ana - verčia kitus
uţmiršti save arba ką nors savyje; vienas moralistas norėtų ant ţmonijos kailio išbandyti savo jėgą ir kūrybinius
įnorius; koks nors kitas, galbūt ir Kantas, savo morale leidţia suprasti: "manyje gerbtina tai, kad aš galiu
paklusti,- ir jūs t_u_r_i_t_e būti tokie patys kaip aš! " - ţodţiu, moralės irgi tėra a_f_e_k_t_ų__
g_e_s_t_i_k_u_l_i_a_c_i_j_a.
188

Kiekviena moralė, priešingai /laisser allerA35/, tam tikra prasme yra tironija "gamtos", taip pat "proto"
atţvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra
neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas
bruoţas yra tas, kad ji - tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę,
uţtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva - metrinę prievartą,
rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! - taip pat ir kai kurie nūdienos
prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąţinė,- "dėl kvailystės", kaip sako mulkiai utilitaristai,
įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- "dėl nuolankumo savivalės įstatymams", kaip sako anarchistai,
laikantys save todėl "laisvais", net "laisvaminčiais". Tačiau nuostabą kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki šiol
pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drąsa, ţaismu ir meistriškumu, kad ir kur tai pasireikštų,- mąstyme,
valdyme, kalbėjime ir įtikinėjime, menuose ir dorovės sferoje,- visa tai atsirado ir vystėsi tik dėl tokių
"savivalės įstatymų tironijos"; ir, rimtai kalbant, labai tikėtina, kad būtent tai ir yra "gamta" ir "gamtiška", o ne
/laisser aller/! Kiekvienas menininkas ţino, kaip smarkiai nuo palaidų vadelių jausmo skiriasi jo "natūraliausia"
būsena, kai jis įkvėpimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip grieţtai ir tiksliai
būtent tada jis paklūsta tūkstančiams taisyklių, kurios kaip tik dėl jų grieţtumo ir tikslumo negali būti išreikštos
sąvokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibrėţtos sąvokos, palyginti su tomis taisyklėmis, yra
daugiaklodės, daugiaprasmės, daugiareikšmės). Matyt, esminis dalykas "danguje ir ţemėje" yra, pakartosiu,
ilgalaikis, kryptingas k_l_u_s_n_u_m_a_s: iš jo visada išaugdavo ir išauga koks nors vaisius, dėl kurio verta
gyventi ţemėje,- pavyzdţiui, dorybė, menas, muzika, šokis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas,
beprotiškas ir dieviškas. Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas, drausmė, verčianti
mąstytoją paklusti Baţnyčios ar dvaro kanonams arba aristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas
išdėstyti viską, kas vyksta, pagal krikščionišką schemą ir kiekviename atsitiktinume vėl atrasti ir pateisinti
krikščionišką Dievą,- pasirodė, kad visa ta prievarta, savivalė, ţiaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra
priemonė, su kuria europietiškai dvasiai buvo įskiepyta jos jėga, neţabotas smalsumas ir subtilus judrumas;
ţinoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu turėjo visiškai prapulti, uţdusti ir praţūti daug jėgos ir proto (nes čia,
kaip ir visur; "gamta" rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo švaistūniškoje ir a_b_e_j_i_n_g_o_j_e didybėje,
kuri piktina, tačiau yra kilni). Tūkstantmečiais europiečių mąstytojai tik ir galvojo, ką čia įrodyti,- šiandien,
priešingai, mums kelia įtarimą kiekvienas
mąstytojas, norintis "ką nors įrodyti",- jiems visada iš anksto buvo tikra tai, kas t_u_r_ė_j_o ________
b_ū_t_i grieţčiausiu būdu išprotauta; panašiai kadaise elgėsi Azijos astrologai, panašiai elgiamasi ir šiandien,
pateikiant nekaltą krikščionišką moralinį artimiausių asmeniškai patirtų įvykių aiškinimą: viskas vyko "Dievo
šlovei" arba "sielos išganymui" - ši tironija, ši savivalė, ši grieţta ir didţiulė kvailystė i_š_u_g_d_ė dvasią;
matyt, vergija tiek šiurkštesne, tiek subtilesne prasme yra būtina dvasios lavinimo ir dvasinės drausmės
priemonė. Paţvelkite šiuo aspektu į bet kokią moralę ir jūs pamatysite, kad jos "prigimtis" kaip tik ir slypi
mokyme neapkęsti /laisser aller/ bei pernelyg didelės laisvės ir sugebėjime įdiegti mums ribotų horizontų,
artimiausių uţdavinių poreikį; ji moko p_e_r_s_p_e_k_t_y_v_o_s__ s_u_s_i_a_u_r_i_n_i_m_o, taigi tam tikra
prasme kvailumo, kaip
gyvenimo ir augimo sąlygos. "Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p_r_i_e_š_i_n_g_u _______
a_t_v_e_j_u tu praţūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas",- man regis, toks yra gamtos moralinis
imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia - "priešingu atveju"), ir
adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms,
V • 1 • • • • • • 1 • 1 • • I I v I I • v
•

amţiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei "ţmogaus" rūšiai, ţ_m_o_g_u_i.

189

Darbščioms rasėms labai sunku ištverti dykinėjimą: a_n_g_l_i_š_k_a_s_i_s instinktas meistriškai pavertė
sekmadienį tokiu šventišku ir tokiu nuobodţiu, kad anglas, pats to nepastebėdamas, ima ilgėtis paprastų darbo
dienų; tai kaţkas panašu į gudriai sugalvotą, sumaniai įterptą p_a_s_n_i_n_k_ą, labai daţnai pasitaikantį ir
antikos pasaulyje (nors pietiečių tautose, kaip ir būtų galima tikėtis, nesusijusį su darbu). Turi būti visokių rūšių
pasninkų; ir apskritai, kur vyrauja stiprūs potraukiai ir įpročiai, ten įstatymų leidėjai turi pasirūpinti nustatyti
tokias dienas, kai tie instinktai sukaustomi grandinėmis ir jiems vėl tenka mokytis badauti. Iš aukščiau
paţiūrėjus, ištisos kartos ir amţiai, apsėsti kokio nors moralinio fanatizmo, yra tokie nustatyti nelaisvės ir
pasninko periodai, kurių metu vienas ar kitas instinktas mokosi nuolankumo ir nusiţeminimo, bet taip pat ir
a_p_s_i_v_a_l_o bei a_š_t_r_ė_j_a; taip interpretuojamos gali būti net kai kurios filosofinės sektos
(pavyzdţiui, Stoja helenistinėje kultūroje su jos afrodizinių aromatų ir geidulių persmelktu oru).- Tai kartu yra
ir nuoroda, leidţianti perprasti paradoksą: kodėl tik krikščioniškuoju Europos periodu ir tik patirdamas
krikščioniškų vertinimų spaudimą lytinis instinktas sublimavosi į meilę /(amour- passion)/.

190

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti,
beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atţvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. "Niekas nenori
padaryti sau ţalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas ţmogus pats sau daro ţalą: to jis
nedarytų, jei ţinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas ţmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus
jam jo klaidą, jis būtinai taps geras." Toks samprotavimo būdas būdingas p_r_a_s_t_u_o_m_e_n_e_i, kuri mato
tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad "k_v_a_i_l_a elgtis blogai"; kartu be didesnių
dvejonių ji sutapatina "gera" su "naudinga ir malonu". Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo
šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle - suklysime retai.- Platonas padarė viską,
siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus,
pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir
liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės - dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir
traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne
"priekyje Platonas, uţpakalyje Platonas, o per vidurį - nesąmonė" (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero
"Iliados: eilutė: "Liūtės galva, liemuo kaip oţkos, uodega kaip drakono" (VI giesmė, 181 eilutė. Vert.
A.Dambrauskas).

191

Sena teologinė "tikėjimo" ir "ţinojimo"- arba, aiškiau, instinkto ir proto - problema, t.y. klausimas, ar vertinant
daiktus reikia daugiau pasikliauti instinktu negu protu, kuris klausia "kodėl?", ieško pagrindų, taigi ir
tikslingumo bei naudingumo,- tai vis ta pati sena moralinė problema, kuri pirmą kartą pasirodė Sokrato
pavidalu ir dar gerokai iki krikščionybės sukiršino protus. Pats Sokratas dėl savo talento - puikaus dialektiko
talento - iš pradţių stojo proto pusėje ir, tiesą sakant, ką gi jis darė visą savo gyvenimą, jei ne šaipėsi iš savo
kilnių atėniečių nerangaus negabumo - jie, kaip ir visi kilmingieji, buvo instinkto ţmonės ir niekada negalėjo
deramai paaiškinti savo poelgių prieţasčių. Tačiau vėliau, tyliai ir slapčia, šaipėsi jis ir iš savęs: ištardęs save
savo jautrios sąţinės akivaizdoje, jis aptiko tą patį nesugebėjimą ir išvydo tuos pačius sunkumus. Kam gi,- tarė
jis sau,- atsiriboti dėl
to nuo instinktų! Reikia duoti teises ir jiems, i_r protui,- reikia sekti instinktais, o protą įtikinti, kad remtų juos
svariais argumentais. Tai ir buvo slapuko pašaipUno n_e_t_i_k_r_u_m_a_s; jis įtikino savo sąţinę tenkintis
savotiška saviapgaule: iš esmės jis įţvelgė moralės sprendinių iracionalumą.- Platonas, tokiuose dalykuose
nekaltesnis, neturintis plebėjiško šelmiškumo, panaudojo visas jėgas - didţiausias jėgas, kurias lig šiol buvo
kada nors panaudojęs filosofas! - norėdamas įrodyti, kad protas ir instinktas patys savaime siekia vieno tikslo,
gėrio, Dievo; ir nuo Platono laikų visi teologai ir filosofai eina tuo pačiu keliu,- t.y. moralės dalykuose lig šiol
laimėdavo instinktai arba, kaip vadina krikščionys, "tikėjimas", arba, kaip aš sakau, "banda". Tiesa, reikėtų
padaryti išimtį Descartes'ui, racionalizmo tėvui (taigi ir revoliucijos seneliui), kuris vieninteliu autoritetu laikė
protą,- bet protas yra tik įrankis, o Descartes'as buvo paviršutiniškas.
192

Kas įsigilina į kokio nors vieno mokslo istoriją, tas jo plėtotėje randa kelrodį siUlą, leidţiantį suprasti
seniausius ir bendriausius visokio "ţinojimo ir paţinimo" plėtros procesus: ir ten, ir čia iš pradţių pirmalaikės
hipotezės, prasimanymai, gera kvaila "tikėjimo" valia, abejonių ir kantrybės stoka - tik gan vėlai ir tai
nevisiškai mUsų juslės išmoksta bUti tiksliais, patikimais ir atsargiais paţinimo organais. MUsų akims
lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kartų reprodukuotą vaizdą, negu išlaikyti neįprastus ir naujus
kokio nors įspUdţio elementus: pastarajam dalykui reikia daugiau jėgos, daugiau "moralumo". Klausytis ko
nors naujo ausims sunku ir skausminga; svetimą muziką mes suvokiame blogai. Klausydamiesi svetimos
kalbos, mes nesąmoningai bandome jungti girdėtus garsus į ţodţius, kurie mums yra artimesni ir labiau
įprasti: antai kadaise vokietis išgirstą ţodį /arcubalista/ perkUrė į ţodį /Armbrust/ (arbaletas). Į viską, kas
nauja, mUsų juslės ţiUri priešiškai, nenoromis; ir apskritai netgi "paprasčiausiais" juslinio suvokimo atvejais
v_y_r_a_u_j_a tokie afektai, kaip baimė, meilė, neapykanta, taip pat ir pasyvūs tingumo afektai.- Panašiai
kaip dabartinis skaitytojas neperskaito puslapyje surašytų atskirų ţodţių (juolab skiemenų), o mieliau iš
dvidešimties ţodţių atsitiktinai pasirenka maţdaug penkis ir iš jų "atspėja" apytikrį turinį,- taip ir mes,
ţvelgdami į medį, nematome tiksliai visų jo lapų, šakų, spalvų, formos,- mums daug paprasčiau pasitelkti
fantaziją ir susikurti kaţką panašaus į matomą medį. Netgi patirdami ką nors neįprasta, mes elgiamės taip pat:
išsigalvojame didesnę dalį pergyvenimo, ir mus vargu ar galima priversti ţiUrėti į kokį nors įvykį n_e
"išradėjo" akimis. Visa tai reiškia štai ką: iš esmės nuo amţių
mes p_r_a_t_ę __ p_r_i_e ___ m_e_l_o. Arba, kalbant dorovingiau ir veidmainiškiau, ţodţiu,
maloniau: mes esame menininkai daugiau, negu manome.- Daţnai gyvame pokalbyje, priklausomai nuo
minties, kurią išsako mano pašnekovas arba kurią aš manau inspiravęs, matau jo veidą taip aiškiai ir ryškiai,
kad tas ryškumo laipsnis daug kartų viršija mano regos skiriamąją g_a_l_i_ą,- vadinasi, preciziškas raumenų
ţaismas ir akių išraiška t_u_r_i__ b_U_t_i mano prigalvoti. Tikriausiai pašnekovo veido išraiška buvo kitokia
arba jos apskritai nebuvo.

/Quidquid luce fuit, tenebris agitA37/, bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai
pergyvename daţnai, taip pat sudaro mUsų sielos vidinio pasaulio dalį, kaip ir tai, ką pergyvename "iš
tikrųjų": tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar maţiau, ir pagaliau
net vidurdienį, šviesiausiomis mUsų budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedţioja uţ rankos sapnų
nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas daţnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia
savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks
ţmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam uţtenka menkiausio akstino), ţmogus,
kuris turi savitą dieviško lengvabUdiškumo pojUtį, kuris ţino, kaip galima kilti "aukštyn" be jokios įtampos ir
prievartos ir leistis "ţemyn" nejaučiant globos ir paţeminimo - be s_v_o_r_i_o! - argi ţmogus, turintis tokią
sapnų patirtį ir tokius sapnų įpročius, neturėtų kitaip apibrėţti ir nuspalvinti ţodį "laimė" savo budėjimo
valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės - k_i_t_a_i_p? "Polėkis", apie kurį rašo poetai, turėtų atrodyti jam,
palyginti su "skraidymu", pernelyg ţemiškas, raumeningas, prievartinis, pernelyg "sunkus".

193

Ţmonės skiriasi ne tik tuo, kad skiriasi jų trokštamų gėrybių sąrašai, t.y. tuo, kad geidţiamomis jie laiko
skirtingas gėrybes ir nesutaria, kurios vertos daugiau, o kurios maţiau, kokia yra visuotinai pripaţintų gėrybių
hierarchija,- jie dar labiau skiriasi tuo, ką jie laiko tikru vienos ar kitos gėrybės t_u_r_ė_j_i_m_u ir
v_a_l_d_y_m_u. Antai kalbant apie moterį, jau teisė naudotis jos kūnu ir tenkinti lytinius potraukius
kuklesniam atrodo patenkinamas ir pakankamas turėjimo ir valdymo poţymis; kitam, nepatiklesniam ir
turinčiam didesnį valdymo troškulį, toks turėjimas tėra "klaustukas"; jis jaučia jo iliuziškumą ir siekia
subtilesnių išbandymų, visų pirma norėdamas suţinoti, ar moteris tik atsiduoda, ar dėl jo pasirengusi atsisakyti
visko, ką turi ar mielai turėtų,- tik t_a_i jam ir reiškia "valdyti". Trečiojo nepatiklumas ir turėjimo troškulys
nesibaigia netgi čia; jis klausia savęs, ar moteris, aukojanti viską, nedaro kartais to ne dėl jo, o dėl jo fantomo:
jis nori būti pamiltas tik po to, kai iš pradţių yra iki pačių slapčiausių sielos gelmių paţintas,- jis nori ir ryţtasi
būti įmintas.- Tik tada jis jaučia visiškai turįs savo mylimąją, kai ji daugiau dėl jo nebeapsigaudinėja, kai ji
myli jį taip pat stipriai uţ jo šėtoniškumą ir slaptą nepasotinamumą, kaip ir uţ jo gerumą, kantrumą ir
dvasingumą. Vienas norėtų valdyti tautą - ir visos rafinuotos Cagliostro ir Katilinos gudrybės, jo poţiūriu, tinka
šiam tikslui pasiekti. Kitas, kurio valdymo troškulys yra subtilesnis, sako sau: "negalima apgaudinėti ten, kur
nori valdyti",- jį erzina ir neramina mintis, kad tautos širdį valdo jo kaukė: "vadinasi, aš turiu l_e_i_s_t_i paţinti
save ir pirmiausia pats paţinti save!" Tarp paslaugių ir geranorių ţmonių mes beveik nuolat susiduriame su
šiurkštoku vyliumi, leidţiančiu sąmoningai priderinti prie jų norų tą, kuriam reikia padėti: tarsi, pavyzdţiui, jis
būtų "vertas" pagalbos, pageidautų būtent j_ų pagalbos ir uţ visokią pagalbą prisiektų esąs didţiai jiems
dėkingas, atsidavęs ir nuolankus;- tai įsikalbėję jie naudojasi nelaiminguoju kaip savo nuosavybe, nes būtent
siekimas turėti nuosavybę ir verčia juos būti visada linkusiais padėti geradariais. Jie pasidaro pavydūs, kai kiti
perkerta jų kelią arba aplenkia juos. Tėvai nejučia paverčia savo vaikus panašiais į save - jie tai vadina
"auklėjimu",- širdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavyb ė, joks tėvas
neabejoja turįs teisę jį palenkti s_a_v_o sąvokoms ir vertinimams. O kadaise tėvams netgi atrodė, kad jie turi
teisę savo nuoţiūra spręsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausimą (kaip tai darė senovės germanai). Ir kaip
tėvui, taip mūsų dienomis dar ir mokytojui, luomui, šventikui, kunigaikščiui kiekvienas naujas ţmogus yra
aiški naujos nuosavybės galimybė. Iš čia kyla...

194

Ţydai - tauta, "gimusi vergovei", kaip sako Tacitas ir visas antikos pasaulis, "išrinktoji tauta tarp tautų", kaip
sako ir mano jie patys,- ţydai padarė tą vertybių apvertimo stebuklą, dėl kurio gyvenimas ţemėje porai
tūkstantmečių įgijo naują pavojingą ţavesį: jų pranašai "turtingą", "bedievišką", "blogą", "prievartinį",
"juslinį" sulydė į vieną daiktą ir pirmą kartą ţodį "pasaulis" pavertė keiksmaţodţiu. Šiame vertybių apvertime
(su juo susijęs ir polinkis ţodį "skurdţius" vartoti kaip ţodţių "šventasis" ir "draugas" sinonimą) slypi ţydų
tautos reikšmė: nuo jo prasideda vergų sukilimas moralėje.

197
Greta Saulės g_a_l_b_ū_t egzistuoja daugybė tamsių kūnų, kurių mes niekad nepamatysime. Tarp mūsų
kalbant, tai alegorija; ir moralės psichologas ţvaigţdţių rašmenis skaito tik kaip alegoriją ir simbolių kalbą,
padedančią daug ką nutylėti.

197

Mes nesuprantame plėšrūno ţvėries ir plėšrūno ţmogaus (pavyzdţiui, Cesare's Borgia'os), mes nesuprantame
"gamtos", kol šiose sveikiausiose tropinėse pabaisose ir augaluose ieškome kaţkokio "liguistumo" ar net
įgimto "pragaro",- tai iki šiol daro visi moralistai. Matyt, moralistai nekenčia neliesto, pirmykščio miško ir
tropikų? Matyt, jie bet kuria kaina stengiasi diskredituoti "tropinį ţmogų", įţvelgdami jame ligą ir išsigimimą
arba savo paties pragarą ir savęs kankinimą? Bet kodėl ir kokiu tikslu? "Nuosaikaus klimato juostų" naudai?
Nuosaikaus ţmogaus naudai? Moralaus ţmogaus? Vidutinio? - Tai - skyriui "Moralė kaip baimė".

198

Visos šios moralės, kurios kreipiasi į atskirą asmenį atseit vardan jo "laimės",- kas jos, jei ne rekomendacijos,
kaip elgtis atsiţvelgiant į jam nuo jo paties gresiančio p_a_v_o_j_a_u_s dydį, tai receptai prieš jo aistras, jo
gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti šeimininku; tai maţos ir didel ės gudrybės
bei suktybės, persmelktos slogaus ir priplėkusio senų naminių priemonių ir senučių išminties kvapo. Visos jos
turi keistas, įmantrias formas ir yra neprotingos - kadangi kreipiasi į visus, kadangi apibendrina ten, kur
apibendrinti negalima; visos jos skelbia besąlygiškus sprendinius ir laiko save besąlygiškomis, visos jos neturi
nė krislelio druskos,- jos tampa pakenčiamos, o kai kada ir viliojančios tik tada, kai dėl prieskonių gausos
pradeda skleisti pavojingą kvapą, pirmiausia "ano pasaulio" kvapą. Proto poţiūriu, visa tai yra maţai ko verta
ir toli graţu dar ne "mokslas", juolab ne "išmintis", o - pakartosiu dar kartą ir dar tris kartus - apdairumas,
apdairumas, apdairumas, sumaišytas su kvailumu, kvailumu, kvailumu,- ar tai būtų stoikų rekomenduojamas
abejingumas ir marmurinis šaltumas, taikomas prieš ūmias afektų kvailystes,- ar tai būtų Spinozos "nesijuokti"
ir "neverkti", jo taip naiviai siūlomas afektų sunaikinimas, pasitelkiant jų analizę ir vivisekciją; ar tai būtų
afektų redukavimas iki neţalingo vidutiniškumo, kai jie gali būti pagrįstai patenkinami,- moralinis
aristotelizmas; ar tai netgi būtų moralė kaip mėgavimasis afektais, sąmoningai sudvasintais ir atskiestais meno
simboliais, pavyzdţiui, muzika, arba meile Dievui ir meile ţmogui "Dievo valia", nes religijoje aistros vėl
įgyja pilietines teises, tarus kad...; ar pagaliau tai būtų tas meilus ir šelmiškas atsidavimas afektams, kurio
mokė Hafizas ir Goethe, tas ryţtingas vadelių paleidimas, tas dvasiškai kūniškas /licentia morumA38/ seniems
išmintingiems keistuoliams ir girtuokliams, kuriems tai "jau nepavojinga". Tai - taip pat skyriui "Moralė kaip
baimė".

199

Kadangi visą ţmogaus egzistavimo laiką egzistavo taip pat ir ţmonių bandos (giminių sąjungos,
bendruomenės, gentys, tautos, valstybės, baţnyčios) ir visada buvo labai daug paklūstančiųjų, palyginti su
nedideliu įsakinėjančiųjų skaičiumi,- taigi jei atsiţvelgsime į tai, kad ţmonės iki šiol ilgiausiai ir
sėkmingiausiai mokėsi ir buvo mokomi paklusnumo, tai pagrįstai galima tarti, kad dabar beveik kiekvienas turi
įgimtą poreikį paklusti, panašų į_ į_g_i_m_t_ą__ s_ą_ţ_i_n_ę, kuri liepia: "Tu privalai kaţką besąlygiškai
daryti, o kaţko besąlygiškai nedaryti", ţodţiu, "tu privalai". Šis poreikis trokšta būti pasotintas, jo forma -
pripildyta turinio; dėl savo jėgos, nekantrumo ir įtampos, būdamas ne itin išrankus ir panašus į ţvėrišką apetitą,
jis čiumpa viską ir vykdo visa tai, ką jam tik liepia kas nors iš įsakančiųjų - tėvai, mokytojai, įstatymai, luomai,
prietarai, viešoji nuomonė. Nepaprastą ţmogaus vystymosi ribotumą, jo lėtumą, daţną grįţimą atgal ir
sukimąsi vietoje lemia tai, kad bandai būdingas klusnumo instinktas paveldėjimo būdu perduodamas labai
sėkmingai,- to negalima pasakyti apie įsakinėjimo meną. Jei įsivaizduosime šį instinktą pasiekusį paskutines
nesaikingumo ribas, tai galiausiai apskritai neliks įsakinėjančių ir nepriklausomų ţmonių arba juos kankins
nešvari sąţinė, ir, norėdami įsakinėti, jie iš pradţių turės susikurti iliuziją, kad patys tik paklūsta. Toks
šiandien yra tikrasis Europos būvis: aš vadinu jį įsakinėtojų moraline veidmainyste. Jie ţino tik vieną
apsigynimo nuo savo nešvarios sąţinės būdą: vaizduoti save seniausių ir aukščiausių įsakymų (savo pirmtakų,
konstitucijos, teisės, įstatymų ar net Dievo) vykdytojais arba patiems perimti iš bandos mąstysenos bandos
maksimas, pavyzdţiui, vadinti save "pirmaisiais tautos tarnais" arba "visuotinės gerovės įrankiais". Kita
vertus, bandos ţmogus Europoje šiandien vaizduojasi esąs vienintelė leista ţmonių padermė ir kaip tikrąsias
ţmogiškąsias dorybes šlovina tas savo savybes, kurios daro jį ramų, sugyvenamą ir reikalingą bandai, taigi
šlovina visuomeniškumą, geranoriškumą, atodairą, stropumą, nuosaikumą, kuklumą, atlaidumą, atjautą. Ten
gi, kur manoma, kad negalima išsiversti be vadovo ir avino vedlio, šiandien vėl įsakinėtojus bandoma pakeisti
protingų bandos ţmonių suma: pavyzdţiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos. Kokia
geradarystė, koks išlaisvinimas nuo nepakenčiamos naštos, nepaisant visko, yra bandos ţmogui europiečiui
kokio nors absoliutaus įsakinėtojo pasirodymas; paskutinis didis to paliudymas - Napoleonas: jo darbų istorija
- tai iš esmės istorija didţiausios laimės, kurią šis šimtmetis pasiekė vertingiausiomis akimirkomis
vertingiausių ţmonių asmenyje.

200

Irimo epochos ţmogus, beatodairiškai maišantis rases ir todėl su krauju paveldėjęs labai įvairų palikimą, t.y.
priešingus ir daţnai ne tik priešingus potraukius ir vertinimo standartus, kurie kovoja vienas su kitu ir retai
palieka vienas kitą ramybėje,- toks vėlyvųjų kultūrų ir perlauţtų ţvakių ţmogus paprastai nusilpsta: jo
stipriausias troškimas - kad galų gale baigtųsi j_a_m_e vykstantis karas; laimė jam, kaip ir dera ţmogui,
vartojančiam raminamuosius (pavyzdţiui, epikūrietiškus arba krikščioniškus) vaistus ir atitinkamai
mąstančiam - tai pirmiausia nusiraminimo, netrikdomumo, sotumo, galutinės santarvės laimė, "sabatų sabata",
kaip sakė šventasis retorius Augustinas, kuris pats buvo toks ţmogus.- O jei vidinė nesantaika ir karas tokią
natūrą veikia kaip p_a_p_i_l_d_o_m_a_s gyvenimo dirgiklis ir kutulys, ir, be to, jeigu ji kartu su galingais ir
nesutaikomais instinktais paveldėjo ir išpuoselėjo tikrai meistrišką ir subtilų kariavimo su savimi būdą, t.y.
sugebėjimą susivaldyti ir pergudrauti save,- tai prieš mus iškyla nesuvokiami ir nesuprantami stebukladariai,
pergalėms ir suvedţiojimams gimę slaptingi ţmonės, kuriems geriausiai atstovauja Alkibiadas ir Cezaris (aš
mielai prie jų priskirčiau ir Friedrichą Antrąjį Hohenstaufeną - p_i_r_m_ą_j_į mano skonio europietį), o iš
menininkų turbūt Leonardo da Vinci. Jie pasirodo kaip tik tais laikais, kai į pirmąjį planą išeina silpnesnis tipas,
siekiantis ramybės: abu tipai neatskiriami ir atsiranda dėl tų pačių prieţasčių.

201

Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, tėra bandos nauda, kol dėmesys kreipiamas tik į
bendruomenės palaikymą ir amoralumo ieškoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomenės egzistavimui,- tol dar
negali atsirasti jokia "artimo meilės moralė". Tarkime, kad ir čia jau daromos šiokios tokios nuolatinės
atodairos, atjautos, teisingumo, švelnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir šioje visuomenės
stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie vėliau gaus garbingus "dorybių" vardus ir galiausiai beveik susilies
su "moralės" sąvoka,- vis dėlto tuo metu jie dar nepriklauso moralinių vertinimų sričiai - jie yra a_n_a_p_u_s__
m_o_r_a_l_ė_s. Pavyzdţiui, geriausiais Romos laikais uţuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei
moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama
kaţkokia neįsisąmoninta panieka, ypač palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, /res
publica/, labui. Galų gale "artimo meilė" visada yra šalutinis, iš dalies konvencionalus ir savavališkai iliuziškas
dalykas, palyginti su a_r_t_i_m_o__ b_a_i_m_e. Kai visuomenės santvarka jau visiškai nustatyta ir apsaugota
nuo išorinių pavojų, tada ši artimo baimė vėl kuria naujas moralinių vertinimų perspektyvas. Kai kurie stiprUs ir
pavojingi instinktai, tokie kaip verslumas, beprotiška drąsa, kerštingumas, klastingumas, plėšrumas, valdţios
troškimas, kuriuos dėl jų naudingumo visuomenei iki šiol reikėjo ne tik gerbti - tiesa, vadinant kitais vardais, bet
netgi ugdyti ir puoselėti (jie visada buvo naudingi bendruomenei priešų jai keliamo pavojaus akivaizdoje),-
ţmonių akyse šie instinktai dabar tampa dvigubai pavojingi - dabar, kai nebėra nuvedamojo kanalo,- ir pamaţu jie
imami smerkti ir šmeiţti kaip amoralUs. Dabar moralė ima garbinti priešingus potraukius ir polinkius; bandos
instinktas po truputį daro savo. Koks pavojus visuomenei ir lygybei - didelis ar maţas - slypi kokioje nors
nuomonėje, bUvyje, afekte, valioje ar gabume,- štai kokia dabar moralinė perspektyva: baimė ir čia yra moralės
motina. Aukščiausi ir stipriausi potraukiai, pratrUkę aistromis, iškelia individą daug aukščiau vidutinės ir
ţemesnės bandos sąmonės ir griauna bendruomenės savigarbos jausmą, jos tikėjimą savimi, lauţo jos stuburą -
todėl bUtent šie potraukiai dabar labiausiai smerkiami ir šmeiţiami. Iškili nepriklausoma dvasia, vienatvės
troškimas, didis protas jau suvokiami kaip pavojai; visa, kas atskirą asmenybę iškelia virš bandos ir artimam
sukelia baimę, nuo šiol vadinama b_l_o_g_i_u; saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mąstysena; troškimų
p_u_s_ė_t_i_n_u_m_a_ įgyja moralinę reikšmę ir šlovę. Galų gale labai taikiomis aplinkybėmis vis maţiau ir
maţiau progų ir reikalo ugdyti savo jausmus taip, kad jie bUtų grieţti ir tvirti; ir dabar visoks grieţtumas, netgi
teisingumo sferoje, pradeda trikdyti sąţinę; didus ir rUstus kilnumas ir atsakomybės uţ savo poelgius
prisiėmimas beveik ţeidţia ir kelia nepasitikėjimą, "avinėlis", juolab "avis", susilaukia pagarbos. Visuomenės
istorijoje bUna liguisto suglebimo ir išlepimo momentų, kai ji pati uţstoja savo skriaudėją,
n_u_s_i_k_a_l_t_ė_l_į, ir daro tai visiškai rimtai, sąţiningai. Bausti kai kuriais atvejais jai atrodo neteisinga,-
neabejotina, kad patys "bausmės" ir "privalėjimo bausti" vaizdiniai kelia jai skausmą ir baimę. "Ar nepakanka
padaryti jį n_e_p_a_v_o_j_i_n_g_ą? Kam dar bausti? Bausmė pati yra baisi!"- šiuo klausimu bandos moralė,
bailumo moralė prieina prie savo paskutinės išvados. Jei bUtų galima apskritai panaikinti pavojų, baimės
pagrindą, tai kartu bUtų sunaikinta ir ši moralė: ji bUtų daugiau nereikalinga, ji p_a_t_i__ s_a_v_ę_s nebelaikytų
reikalinga! - Kas tiria dabartinių europiečių sąmonę, tas tUkstantyje moralinių vingių ir slaptaviečių ras tą patį
imperatyvą, bandos bailumo imperatyvą: "Mes norime, kad kada nors n_i_e_k_o nereikėtų b_i_j_o_t_i!" Kelias
l_i_n_k__ t_o "kada nors" ir jo siekimas visoje Europoje šiandien vadinamas "paţanga".

202

Pakartokime dar kartą, ką jau sakėme šimtą kartų, nes tokių tiesų - mUsų tiesų - šiandien klausomasi nenoriai.
Mes jau gan gerai ţinome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagraţinimų ţmogų priskiria prie
gyvulių: ir, aišku, mes bUsime kone a_p_k_a_l_t_i_n_t_i tuo, kad, kalbėdami apie ţmogų, mąstantį
"moderniomis idėjomis", nuolat vartojame pasakymus "banda", "bandos instinktas" ir pan. Bet ką padarysi! Mes
negalime elgtis kitaip, nes bUtent tai ir yra mUsų naujas poţiUris. Mes įsitikinome, kad, formuluojant ir vertinant
visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kraštuose, kuriems ji turi lemiamą įtaką, įsivyravo
vienmintiškumas: matyt, Europa ţ_i_n_o tai, ko manė neţinąs Sokratas ir ko kadaise ţadėjo išmokyti senasis
garsusis ţaltys,- Europoje šiandien ţ_i_n_o_m_a, kas yra gėris ir blogis. Todėl tikrai turi rėţti ausį, kai mes
nuolat kartojame: tas, kas mano ţinąs, tas, kas šlovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra
bandos gyvulio ţmogaus instinktas - instinktas, prasiverţęs pro kitus, pasiekęs prieš juos persvarą, ėmęs vyrauti
ir viešpataująs vis tvirčiau, didėjant fiziologiniam ţmonių supanašėjimui, kurio simptomas jis ir yra.
M_o_r_a_l_ė__ d_a_b_a_r_t_i_n_ė_j_e__ E_u_r_o_p_o_j_e__ y_r_a__ b_a_n_d_o_s__ g_y_v_u_l_i_ų__
m_o_r_a_l_ė. MUsų poţiUriu, tai tik viena ţmogiškosios moralės rUšis, šalia kurios, iki kurios ir po kurios gali
egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kitų, visų
pirma a_u_k_š_t_e_s_n_i_ų moralių. Tačiau nuo tokios "galimybės", nuo tokio "privalo" ši moralė ginasi
visomis išgalėmis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: "aš esu pati moralė, ir daugiau niekas nėra moralė! "-
Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukščiausiems bandos gyvulio troškimams ir pataikauti
jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis ryškesnes šios moralės
apraiškas: d_e_m_o_k_r_a_t_i_n_i_s judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas. Tačiau
nekantriesiems, ligotiems ir kenčiantiems minėto instinkto reiškėjams permainų tempas dar pernelyg lėtas - tai
matyti iš to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau šiepia dantis anarchistiniai šunys, kurie šiandien bastosi po
europinės kultūros pavartes; tariamai priešingi taikiems ir darbštiems demokratams ir revoliucijos ideologams,
o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolybės fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokšta "laisvos
visuomenės", iš tikrųjų jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenčia visų kitokių nei
a_u_t_o_n_o_m_i_š_k_a banda visuomenės formų (jie net neigia pačias sąvokas "ponas" ir "tarnas"- /ni dieu,
ni maitre/, skelbia viena socialistinė formulė). Kartu su kitais jie atkakliai priešinasi visokiam išskirtiniam
siekimui, visokiai išskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygūs, niekam
daugiau nereikia "teisių"). Kartu su kitais jie nepasitiki baudţiančiu teisingumu (tarsi jis būtų silpnųjų
prievartavimas, neteisingumas b_ū_t_i_n_o visų ankstesnių visuomenių padarinio atţvilgiu); su kitais juos
vienija taip pat uţuojautos religija, pagaila, reiškiama visur, kur tik jaučiama, gyvenama ir kenčiama
(nusileidţiant iki gyvulio ir pakylant iki "Dievo": "pagailos Dievui" siautulys yra demokratinių laikų
padarinys). Visi jie panašiai aimanuoja ir skuba uţjausti, jie mirtinai neapkenčia kančios apskritai ir beveik kaip
moterys iš esmės nesugeba likti ţiūrovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l_e_i_s_t_i kentėti. Jie visi nevalingai
linkę į apniūkimą ir išteţimą, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki
v_i_s_u_o_t_i_n_ė_s uţuojautos morale, tarsi ji būtų moralė pati savaime, viršūnė, ţmogaus p_a_s_i_e_k_t_a
viršūnė, vienintelė ateities viltis, amţininkų paguoda, didysis visų senųjų kalčių atleidimas.- Visi jie tiki
visuomene kaip i_š_g_a_n_y_t_o_j_a, taigi banda, "savimi".

203

Mes, kito tikėjimo ţmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio
formą, bet paties ţmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumaţinimą ir
nuţeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką m_e_s turime dėti viltis?- Į ______ n_a_u_j_u_s ___
f_i_l_o_s_o_f_u_s - pasirinkimo nėra; į ţmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotų
akstiną priešingiems vertinimams ir "amţinų vertybių" perkainojimui, apvertimui; į naujo amţiaus pradininkus,
ateities ţmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti n_a_u_j_u keliu. Norint
išmokyti ţmogų ţvelgti į ţmogaus ateitį kaip į jo v_a_l_i_ą, kaip į kaţką priklausomą nuo jo valios, norint
parengti didţius rizikingus ţygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima
uţbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- "didţiausio
skaičiaus" absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės,
tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo ţemėje uţslėptų,
grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu. Tokių vadų vaizdas plevena prieš m_ū_s_ų akis - ar galiu tai garsiai
pasakyti, jūs, laisvi protai! Aplinkybės, kurios iš dalies turi būti sukurtos, iš dalies panaudotos jų sukūrimui;
spėjami keliai ir išbandymai, dėl kurių siela galėtų pasiekti tokių aukštumų ir galios, kad jaustų
p_r_i_e_v_o_l_ę imtis šių uţdavinių; vertybių perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kūju
grūdintųsi sąţinė, širdis virstų bronza, kad galėtų pakelti tokios atsakomybės svorį; kita vertus, tokių vadų
būtinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir išsigimti,- tai kelia m_u_m_s rūpestį
ir temdo mūsų veidus,- ar ţinote tai jūs, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perkūnijos, audros debesys,
slenkantys m_ū_s_ų gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesnį skausmą negu tas, kurį
patiriame matydami, kaip išskirtinis ţmogus išsimuša iš savo vėţių ir išsigimsta. Tačiau tas, kas apdovanotas
sugebėjimu įţvelgti bendrą pavojų - "ţmogaus" apskritai i_š_s_i_g_i_m_i_m_ą, kas, kaip mes, paţino tą
siaubingą atsitiktinumą, kuris iki šiol ţaidė su ţmogaus ateitimi,- ţaidė ţaidimą, kuriame nedalyvavo ne tik
"Dievo ranka", bet ir "Dievo pirštas"! - kas įspėja lemtį, slypinčią "modernių idėjų" silpnaprotiškame
geranoriškume ir patiklume, o dar labiau visoje krikščioniškoje europietiškoje moralėje, tas kenčia nerimą,
kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu ţvilgsniu aprėpia visa tai, ką, sukaupus jėgas ir uţdavinius, dar būtų
galima p_a_d_a_r_y_t_i__ i_š__ ţ_m_o_g_a_u_s, jis ţino visomis savo sąţinės ţiniomis, kokios didţiulės ir
neišnaudotos yra ţmogaus galimybės ir kiek daug kartų "ţmogaus" tipas jau stovėjo slėpiningų sprendimų ir
naujų kelių kryţkelėje; iš skausmingiausių prisiminimų jis dar geriau ţino, į kokias menkas kliūtis
atsitrenkusios praeity palūţdavo, perlūţdavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukščiausio rango būtybės.
V_i_s_u_o_t_i_n_i_s ___ ţ_m_o_g_a_u_s ___ i_š_s_i_g_i_m_i_m_a_s____ į _ tą "ateities ţmogų", kurį
bukapročiai, tuščiagalviai socialistai laiko savo idealu! - toks ţmogaus sumenkimas ir išsigimimas į tobulą
bandos gyvulį (arba, kaip jie sako, "laisvos visuomenės" ţmogų), toks ţmogaus pavirtimas nykštukiniu lygių
teisių ir siekių gyviu yra g_a_l_i_m_a_s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmąstė šią galimybę, tas ţino viena
bjaurastimi daugiau negu visi kiti ţmonės,- ir galbūt suvokia ir nauj ą u_ţ_d_a_v_i_n_į!..

Šeštas skyrius

MES, MOKSLININKAI
204

Nepaisydamas pavojaus, kad ir čia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- būtent bebaimiu
/montrer ses plaiesA39/, Balzaco ţodţiais tariant,- aš ryţtuosi pasisakyti prieš gresiantį nederamą ir ţalingą
mokslo ir filosofijos rangų sumaišymą; šiandien tai gali įvykti nejučiomis ir, regis, be sąţinės priekaištų.
Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo p_a_t_y_r_i_m_u,- o
patyrimas, manau, visada reiškia liūdną patyrimą? - kad nereikėtų kalbėti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas
arba kaip moterys ir menininkai kalba p_r_i_e_š mokslą (ak, tas bjaurus mokslas! - dūsauja gėda ir instinktas, -
jis visada d_e_m_a_s_k_u_o_j_a!). Mokslo ţmogaus paskelbta nepriklausomybė, jo emancipacija nuo
filosofijos yra vienas iš subtilesnių demokratinės santvarkos ir netvarkos padarinių: mokslininkų savęs
šlovinimas ir savęs dievinimas šiandien suvešėjęs kaip niekad, jį galima palyginti nebent su pavasario
ţydėjimu,- tačiau tai dar nereiškia, kad savęs šlovinimo kvapas malonus. "Šalin visus ponus! "- štai ko ir čia
trokšta prastuomenės instinktas; ir po to, kai mokslas sėkmingai atsispyrė teologijai, kuriai pernelyg ilgai
tarnavo, jis, išpuikęs ir praradęs sveiką nuovoką, siekia įsakinėti filosofijai ir pats vaizduoti "poną"- ką aš
sakau! - f_i_l_o_s_o_f_ą. Mano atmintis - mokslo ţmogaus atmintis, jums leidus! - pilna naiviai arogantiškų
išpuolių - juos esu girdėjęs iš jaunų gamtotyrininkų ir senų gydytojų - prieš filosofiją ir filosofus (ką jau kalbėti
apie labiausiai išsilavinusius ir labiausiai pasipūtusius iš visų mokslininkų - filologus ir pedagogus, kurie yra
tokie iš pašaukimo). Kartą tai buvo specialistas ir dykinėtojas, kuris instinktyviai bijojo visokių sintetinių
uţdavinių ir sugebėjimų; kartą tai buvo darbštuolis, uţuodęs /otiumA40/ ir aristokratiškos prabangos kvapą
filosofo dvasios ūkyje ir pasijutęs įţeistas ir paţemintas. Kartą tai buvo daltonikas utilitaristas, kuris filosofijoje
neįţvelgia nieko, išskyrus p_a_n_e_i_g_t_ų sistemų seką ir besaikį švaistymą, niekam "neišeinantį į gera".
Kartą pasireiškė uţmaskuotos mistikos ir paţinimo ribų nustatymo baimė; kartą - nepagarba kai kuriems
filosofams, nejučia perauganti į nepagarbą visai filosofijai. Tačiau daţniausiai jaunų mokslininkų išdidţiai
niekinančiame poţiūryje į filosofiją aš rasdavau neigiamą kokio nors filosofo įtaką, filosofo, kurio autoritetą
pripaţinę, jie perimdavo ir jam būdingą panieką kitiems filosofams, o to rezultatas buvo bendras neigiamas
poţiūris į filosofiją. (Tokia, man atrodo, buvo Schopenhauerio įtaka dabartinei Vokietijai,- prieš Hegelį
nukreiptas jo neprotingas įniršis lėmė, kad visa paskutinė vokiečių karta nutraukė ryšius su vokiečių kultūra,
kuri, viską gerai pasvėrus, buvo i_s_t_o_r_i_n_i_o__ j_a_u_s_m_o viršūnė ir apvaizdos subtilumo
įsikūnijimas; bet pats Schopenhaueris šiuo atveju pasirodė esąs genialiai skurdus, nejautrus, nevokiškas.)
Kalbant apskritai, galbūt visų pirma tai, kas ţmogiška, pernelyg ţmogiška, ţodţiu, pačių naujausių filosofų
dvasinis skurdumas labiausiai pakenkė filosofijos prestiţui ir atvėrė vartus prastuomenės instinktams.
Prisipaţinkime, kaip smarkiai mūsų dabartiniam pasauliui stinga heraklitų, platonų, empedoklių ar kitais
vardais vadinamų visų tų karališkų, nuostabių minties atsiskyrėlių; prisipaţinkime, kad, susidūręs su tokiais
dabartiniais filosofijos atstovais, kurie dėl mados tai iškyla, tai vėl uţmirštami,- pavyzdţiui, Vokietijoje abu
Berlyno liūtai: anarchistas Eugenas Duhringas ir amalgamistas Eduardas von Hartmannas,- šaunus mokslo
ţmogus iš tikrųjų g_a_l_i jaustis geresnės kilmės ir padermės būtybe. Jauno ambicingo mokslininko sieloje
pavojingą nepasitikėjimą ypač gali sukelti vaizdas tų makalynės filosofų, kurie save vadina "tikrovės
filosofais" arba "pozityvistais": juk geriausiu atveju šie filosofai patys yra mokslininkai ir specialistai - tai aišku
kaip dieną!- juk jie visi yra nugalėti ir mokslo v_ė_l__ p_a_v_e_r_g_t_i ţmonės, kurie kadaise reikalavo iš
savęs d_a_u_g_i_a_u, neturėdami teisės į tą "daugiau" ir į savo atsakomybę,- ir kurie dabar oriai, slėpdami
įniršį ir kerštą, ţodţiu ir veiksmu skleidţia n_e_t_i_k_ė_j_i_m_ą filosofijos viešpatavimo uţdaviniu ir jos
viršumu. Pagaliau argi galėjo būti kitaip! Mokslas šiandien klesti ir jo rami sąţinė visiems krinta į akis, tuo
tarpu tai, iki ko pamaţu nusirito visa naujausioji filosofija, šios mūsų dienų filosofijos liekanos, kelia
nepasitikėjimą ir apatiją, o gal net pajuoką ir uţuojautą. Filosofija, redukuota į "paţinimo teoriją", faktiškai
tapusi baikščia epochistikaA41 ir mokymu apie susilaikymą, filosofija, kuri neperţengia net slenksčio ir su
skausmu a_t_s_i_s_a_k_o teisės įeiti vidun, - tai filosofija, išleidţianti paskutinį kvapą, galas, agonija,
uţuojautos objektas. Kaip tokia filosofija galėtų - v_i_e_š_p_a_t_a_u_t_i!

205
Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius
apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad
filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir "specializuosis", tad jis jau nesugebės pasiekti savo
aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apţvelgti, ţ_v_e_l_g_t_i__
i_š _ v_i_r_š_a_u_s __ ţ_e_m_y_n. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi
metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo poţiūris, visi jo vertybiniai
sprendimai maţai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąţinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi
pagundos tapti diletantu, šimtakoju visaţiniu, jis pernelyg gerai ţino, kad ţmogus, praradęs savigarbą, jau
neįsakinėja ir kaip paţįstantysis n_e_b_e_v_e_d_a paskui save, - nebent jis panorėtų tapti didţiu aktoriumi,
filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, ţodţiu, suvedţiotoju. Pagaliau tai skonio reikalas, jei tai net ir nebūtų
sąţinės reikalas. Filosofui tekę sunkumai padidėja dėl to, kad iš savęs jis reikalauja spręsti teigiamai arba
neigiamai ne apie mokslus, o apie gyvenimą ir gyvenimo vertę,- kad jam nelengva įtikėti savo teise ar net
pareiga padaryti tokį sprendimą; ir tiktai remdamasis daugybe - galbūt labiausiai trikdančių ir naikinančių -
išgyvenimų, daţnai delsdamas, abejodamas, nutylėdamas, jis turi ieškoti savo kelio link šios teisės ir šio
tikėjimo. Išties minia ilgą laiką neatpaţindavo filosofo ir painiodavo jį tai su mokslo ţmogumi, idealiu
mokslininku, tai su Dievo įkvėptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kūną ir "atsisakiusiu nuo pasaulio". Ir
jei net šiandien galima išgirsti ką nors giriant, kad jis gyvena "išmintingai" arba kaip "filosofas", tai reiškia ne ką
daugiau kaip "protingai ir nuošalyje". Išmintis: miniai tai atrodo kaţkas panašu į pabėgimą, priemonė ir menas
išeiti sausam iš vandens; bet tikrasis filosofas - taip atrodo m_u_m_s, mano bičiuliai? - gyvena "nefilosofiškai"
ir "neišmintingai", visų pirma n_e_p_r_o_t_i_n_g_a_i, jis
jaučia jam uţkrautą naštą ir pareigą patirti daugybę gyvenimo išbandymų ir pagundų: jis nuolat rizikuoja
s_a_v_i_m_i, jis ţaidţia pavojingą ţaidimą...

206

Palyginti su genijum, t.y. bUtybe, kuri arba g_a_m_i_n_a, arba g_i_m_d_o, abu šiuos ţodţius imant plačiausia
prasme,- mokslininkas, vidutinis mokslo ţmogus visada panašus į senmergę, nes jis taip pat neturi supratimo apie
du vertingiausius ţmogaus uţdavinius. Išties jie abu, ir mokslininkas, ir senmergė, tarsi skriaudos atlyginimo
dėlei laikomi vertais pagarbos - šiais atvejais pagarba pabrėţiama,- bet tas priverstinis pripaţinimas yra sumišęs
su apmaudu. ĮsiţiUrėkime geriau: kas gi yra mokslo ţmogus? Pirmiausia tai nekilmingos padermės ţmogus,
turintis nekilmingos, t.y. neviešpataujančios, neautoritatyvios ir nesavarankiškos ţmonių padermės dorybių: jis
darbštus, moka kantriai stovėti rikiuotėje, jo sugebėjimai ir poreikiai tolygUs ir nuosaikUs, jis instinktyviai jaučia
tuos, kurie yra į jį panašUs, ir jaučia, ko jiems reikia, pavyzdţiui, dalelytės nepriklausomybės ir ţalios pievos
lopinėlio, be kurių neįmanomas ramus darbas; jis pretenduoja į pagarbą ir pripaţinimą (kurio pirma ir svarbiausia
sąlyga yra tai, kad jį paţįsta, pastebi), tą gero vardo aureolę, tą nuolatinį jo vertės ir naudingumo patvirtinimą, vis
iš naujo leidţiantį įveikti vidinį n_e_p_a_s_i_t_i_k_ė_j_i_m_ą - svarbiausią kiekvieno priklausomo ţmogaus ir
bandos gyvulio bruoţą. Kaip ir dera, mokslininkui bUdingos nekilmingos padermės ligos ir blogi įpročiai: jis
kupinas smulkaus pavydo ir turi lUšies akis fiksuoti ydoms tų natUrų, kurių aukštumos negali pasiekti. Jis
patiklus, tačiau tik kaip ţmogus, leidţiantis sau eiti, bet ne v_e_r_ţ_t_i_s, ir kaip tik didelių siekių ţmogaus
akivaizdoje jis tampa dar šaltesnis ir uţdaresnis,- jo akys tada bUna kaip glotnus, atšiaurus eţeras, kurio
paviršiuje neraibuliuoja nei susiţavėjimas, nei uţuojauta. Blogiausia ir pavojingiausia, ką gali padaryti
mokslininkas, kyla iš vidutinybės instinkto, bUdingo jo padermei: iš to vidutinybės jėzuitizmo, kuris
instinktyviai nukreiptas į neįprasto ţmogaus sunaikinimą ir siekia sulauţyti arba - dar geriau! - atleisti kiekvieną
įtemptą lanką. Atleisti apdairiai, ţinoma, atsargia ranka,- a_t_l_e_i_s_t_i su patiklia uţuojauta: tai tikrasis jėzuitų
menas - jėzuitizmas visada mokėjo rekomenduoti save kaip uţuojautos religiją.-

207

Kad ir kokie dėkingi mes turėtume bUti o_b_j_e_k_t_y_v_i_a_m protui,- ir kam gi mirtinai neįkyrėjo visa, kas
subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile /(Ipsissimositat)/! - tačiau galiausiai mes turime išmokti bUti
atsargUs reikšdami dėkingumą ir susilaikyti nuo perdėjimo, su kuriuo šiandien šlovinamas savojo "Aš"
atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip išganymas ir aukščiausia palaima,- kaip tik tai
ir bUdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimtų motyvų garbinti "nesuinteresuotą paţinimą".
Objektyvus ţmogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplUsta, kaip pesimistas, i_d_e_a_l_u_s mokslininkas, kurio
mokslinis instinktas po tUkstančių nesėkmių ir pusiau nesėkmių galiausiai išsiskleidţia ir suţydi, be abejonės,
yra vienas iš brangiausių instrumentų,- bet jo vieta galingesniojo rankose. Jis tik instrumentas, sakome mes, jis -
v_e_i_d_r_o_d_i_s, o ne joks "savitikslis". Objektyvus ţmogus išties yra veidrodis: įpratęs paklusti viskam, kas
gali bUti paţinta, neturintis kitų dţiaugsmų, išskyrus tuos, kuriuos teikia paţinimas, "atspindėjimas",- jis laukia,
kol kas nors ateis, ir tada švelniai plečiasi, kad jo paviršiuje nedingtų netgi vos liečiančių ţemę vaiduoklių kojų
pėdsakai. Visa, kas jame dar lieka iš "asmenybės", jam atrodo atsitiktinis, daţnai savavališkas, dar daţniau
trukdantis dalykas: iš esmės jis tapo svetimų jam figUrų ir įvykių perėja ir atspindţiu. Jis prisimena "save" su
dideliu vargu, jo prisiminimai daţnai iškreipti, jis lengvai painioja save su kitais, jis klaidingai suvokia savo
poreikius ir tik šiuo atveju yra neįţvalgus ir aplaidus. GalbUt jį slegia negalavimai arba ţmonos ir draugo
smulkmeniškumas ir namų atmosfera, arba bičiulių ir draugijos stoka,- jis prisiverčia pagalvoti apie tai, kas jį
slegia,- bet veltui! Jo mintis nuskrieja šalin, link b_e_n_d_r_e_s_n_i_ų
atvejų, ir rytoj jis taip pat maţai ţinos, kaip jam galima padėti, kaip ir vakar. Jis prarado sugebėjimą ţiūrėti į
save rimtai ir tam reikalingą laiką: jis linksmas ne todėl, kad n_e_t_u_r_i poreikių, o todėl, kad neturi pirštų,
kuriais galėtų apčiuopti s_a_v_o poreikius. Įprotis pasitikti kiekvieną daiktą ir kiekvieną gyvenimo įvykį;
šiltas, natūralus svetingumas, su kuriuo jis sutinka viską, su kuo susiduria; būdingas jam beatodairiškas
geranoriškumas, pavojingas nerūpestingumas sakant "taip" arba "ne": ak, pakankamai daug atvej ų, kai jam
tenka gailėtis dėl šių dorybių! - ir kaip ţmogus apskritai jis pernelyg lengvai tampa šių dorybių /caput
mortuumA42/. Jei iš jo bus pareikalauta meilės ir neapykantos,- turiu galvoje meilę ir neapykantą, kaip ją
supranta Dievas, moteris ir gyvulys,- jis padarys, ką gali, ir duos, ką gali. Bet nereikia stebėtis, jei to bus
nedaug,- jei būtent šiuo atveju jis pasirodys nenuoširdus, trapus, abejotinas ir glebus. Jo meilė įsikalbėta,
neapykanta dirbtinė ir veikiau /tour de forceA43/, maţa tuštybė ir afektacija. Jis būna tik tada nuoširdus, kai gali
būti objektyvus; tik savo smagiame totalizme jis dar yra "natūra", yra "natūralus". Jo atspindinti ir nuolat
besipoliruojanti siela nemoka nei teigti, nei neigti, jis neįsakinėja, jis ir nenaikina. /"Je ne meprise presque
rien"A44/,- sako jis kartu su Leibnizu: šio /presque/ nereikia praleisti pro ausis ir nedera menkinti jo reikšmės!
Jis nėra ir ţmogaus pavyzdys; jis neina nei prieky kitų, nei paskui kitus, jis apskritai stovi pernelyg toli, kad
turėtų motyvą pasirinkti gėrį arba blogį. Taip ilgai painiojant jį su filosofu, su cezarišku kultūros puoselėtoju ir
prievartautoju, jam buvo daroma pernelyg didelė garbė ir jame nebuvo to, kas svarbiausia,- jis įrankis, vergo
atmaina, nors, ţinoma, ir aukščiausia atmaina, bet pats savaime - niekas,- /presque rien!/ Objektyvus ţmogus
yra įrankis, brangus, lengvai gendantis ir blankstantis matavimo prietaisas, menininko darbo veidrodis, kurį
reikia saugoti ir branginti; bet jis nėra tikslas, nėra išėjimas ir įėjimas, jis nepapildo kitų ţmonių, jis ne ţmogus,
kuriame pateisinama likusi būtis, jis ne išvada, juolab ne pradţia, pradėjimas ir pirmoji prieţastis; jis nėra
tvirtas, galingas, savarankiškas, norintis viešpatauti: veikiau tai gleţna, išpūsta, plona, judri liejimo forma, kuri
turi laukti kokio nors turinio ir apimties, kad pagal juos "įgytą pavidalą",- daţniausiai tai ţmogus be turinio ir
apimties, "beasmenis" ţmogus. Taigi neįdomus ir moterims, /in parenthesiA45/.

208

Jei šiandien koks nors filosofas leidţia suprasti, kad jis ne skeptikas - tikiuosi, tai aišku iš ką tik pateikto
objektyvaus proto aprašymo? - tai jis nieko nepradţiugina; ţmonės ţiūri į jį su šiokia tokia baime, jie norėtų taip
daug ko paklausti, paklausti... ir bailoki slapūnai, kurių šiandien daugybė, nuo šiol jį laiko pavojingu. Jiems
atrodo, kad, kai jis atsisako skepticizmo, iš toli girdėti kaţkoks piktas, grėsmingas triukšmas, tarsi kaţkur būtų
bandoma nauja sprogstamoji medţiaga, kaţkoks dvasinis dinamitas, galbūt naujai atrastas rusiškas nihilinas,
pesimizmas /bonae voluntatisA46/, kuris ne tik sako "Ne", nori "Ne", bet - baisu ir pagalvoti! - d_a_r_o "Ne".
Šiandien pripaţįstama, kad prieš šią "geros valios" rūšį - gyvenimo tikro, realaus neigimo valią - nėra geresnės
migdomosios ir raminamosios priemonės, kaip skepsis, švelnus, malonus, uţliūliuojantis aguonų skepsis; netgi
Hamletą dabartiniai gydytojai prirašys kaip priemonę nuo "proto" ir jo poţeminio siautėjimo. "Argi visų mūsų
ausys ne kupinos pikta lemiančio triukšmo? - sako skeptikas kaip ramybės draugas ir vos ne saugumo policijos
bendradarbis.- Šis poţeminis "Ne" yra siaubingas! Nutilkite pagaliau, jūs pesimistiniai kurmiai!" Skeptikas, ši
švelni būtybė, išsigąsta labai lengvai; jo sąţinė taip išdresiruota, kad nuo kiekvieno "Ne" ir netgi nuo ryţtingo,
kieto "Taip" ji sudreba ir pajunta kaţką panašaus į įkandimą. "Taip" ir "Ne" - tai prieštarauja jo moralei; jis
mėgsta priešingą dalyką - teikti dţiaugsmą savo dorybei kilniu susilaikymu, sakydamas kartu su Montaigne'iu:
"Ką aš ţinau?" Arba kartu su Sokratu: "Aš ţinau, kad nieko neţinau." Arba: "Čia aš savimi nepasitikiu, čia man
nėra atidarytų durų." Arba: "Sakykime, jos atviros, bet kam tuoj pat įeiti!" Arba: "Kokia nauda iš visų skubotų
hipotezių? Nekelti jokių hipotezių - tai juk beveik gero skonio ţenklas. Argi būtina tuoj pat tiesinti viską, kas
kreiva? Ar būtina uţkimšti kiekvieną skylę pakulomis? Argi nėra laiko? Argi laikas neturi laiko? O jūs,
velniūkščiai, argi negalite p_a_l_a_u_k_t_i? Ir tai, kas neţinoma, yra ţavu, ir
Sfinksas kartu yra ir Kirkė, ir Kirkė buvo filosofė."- Taip ramina save skeptikas, ir išties jam reikia šiokio tokio
nuraminimo. Skepsis yra dvasingiausia išraiška vienos labai sudėtingos filosofinės savybės, kuri kasdienėje
kalboje vadinama nervų silpnumu ir liguistumu; ji atsiranda kiekvieną kartą, kai ilgą laiką buvusios atskirtos
rasės arba luomai staiga ryţtingai ima kryţmintis. Naujoji karta, kuri tarsi paveldėjo skirtingus matus ir
vertybes, įkūnija nerimą, sutrikimą, abejonę, bandymą; geriausios jėgos veikia kaip stabdţiai, net dorybės
neleidţia viena kitai augti ir stiprėti; kūne ir sieloje stokojama pusiausvyros, svorio centro, vertikalaus
stabilumo. Bet labiausiai išsigimsta ir serga šių mišrūnų v_a_l_i_a: jiems visiškai svetimas sprendimų
savarankiškumas, dţiaugsmingas ir drąsus norėjimas,- jie abejoja "valios laisve" net ir savo svajose. Mūsų
šiandienos Europa tapo arena, kurioje daromi beprasmiški ir staigūs bandymai radikaliai sumaišyti luomus,
t_a_i_g_i ir rases, todėl ji perpildyta skepsio: tai ţaismingo, nekantriai ir geidulingai šokinėjančio nuo šakos ant
šakos, tai niūraus kaip klaustukais perkrautas debesis,- ir daţnai jai iki gyvo kaulo įgrisusi jos pačios valia.
Valios paralyţius - kur tik šiandien nesutiksi šio luošio! Ir daţnai taip išsipusčiusio! Taip gundomai
išsipusčiusio! Šiai ligai yra pasiūti puikiausi blizgesio ir melo rūbai; ir tai, kad, pavyzdţiui, didesnė dalis to, kas
šiandien vitrinoje rodoma kaip "objektyvumas", "moksliškumas", /"l'art pour l'art"A47/, "grynas laisvas
paţinimas", yra tik išsipustęs skepsis ir valios paralyţius,- uţ šią Europos ligos diagnozę aš laiduoju.- Valios
liga paplitusi Europoje netolygiai: labiausiai ir įvairiausiomis formomis ja sergama ten, kur kultūra yra
seniausia, ji silpnėja ten, kur "barbaras" po besiplaikstančiais vakarietiško kirpimo rūbais dar - ar vėl - kovoja
dėl savo teisių. Todėl dabartinėje Prancūzijoje - tai lengva suvokti ir net apčiuopti - valia serga sunkiausiai; ir
Prancūzija, visada nuostabiai sugebėdavusi net ir lemtingiausias savo dvasios apraiškas paversti ţaviomis ir
kerinčiomis, kaip tikra visų skepsio ţavesių mokykla ir paroda demonstruoja šiandien Europai savo kultūrinį
pranašumą. Gebėjimas norėti ir būtent visomis valios jėgomis norėti šiek tiek stipresnis yra jau Vokietijoje, o
šiaurės Vokietijoje dar stipresnis negu vidurinėje jos dalyje; daug stipresnis jis Anglijoje, Ispanijoje ir
Korsikoje, vienur dėl flegmatiškumo, kitur - dėl kaukolių tvirtumo,- ką jau kalbėti apie Italiją, kuri yra per
jauna, kad jau ţinotų, ko nori, ir kuri iš pradţių dar turi įrodyti, ar ji gali norėti,- bet visų stipriausias ir
nuostabiausias jis yra toje didţiulėje vidurio valstybėje, kurioje Europa tarsi persilieja į Aziją,- Rusijoje. Ten
valios jėga atidedama ir kaupiama nuo seno, ten valia - neţinia, ar neigimo, ar teigimo valia - grėsmingai laukia,
šiandienos fizikų pamėgtais ţodţiais tariant, savo iškrovos. Kad Europa išsivaduotų iš savo didţiausio
pavojaus, reikalingi ne tik Indijos karai ir komplikacijos Azijoje, tam reikalingi vidaus perversmai, reikia, kad
imperija būtų suskaldyta į maţas dalis ir pirmiausia kad būtų įvestas parlamentinis idiotizmas ir kiekvienas būtų
įpareigotas per pusryčius skaityti savo laikraštį. Aš tai sakau ne todėl, kad to trokštu: veikiau man mielesnis
būtų priešingas dalykas,- turiu galvoje taip padidėjusią Rusijos grėsmę, kad Europa turėtų ryţtis tapti tokia pat
grėsminga, t.y. naujos joje viešpataujančios kastos padedama į_g_y_t_ų__ v_i_e_n_i_n_g_ą__ v_a_l_i_ą,
ilgalaikę, baisią savo valią, galinčią nusibrėţti tikslus tūkstantmečiui į priekį, kad galų gale baigtųsi ilgai
uţtrukusi jos maţų valstybėlių komedija ir kartu išnyktų jos tiek dinastinių, tiek demokratinių valių įvairovė.
Smulkios politikos laikai praėjo: jau ateinantį šimtmetį įsiliepsnos kova dėl viešpatavimo ţemėje,-
n_e_i_š_v_e_n_g_i_a_m_a_i prasidės didţioji politika.

209

Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įţengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio
formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas
didelis graţiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradţią karo ir skepsio genijui,-
o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho
Didţiojo tėvas vienu atţvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis ţinojo, ko stigo tuomet
Vokietijoje ir koks trūkumas buvo šimtą kartų baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdţiui, išsimokslinimo ir gero
elgesio įgūdţių stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo iš instinktyvios baimės. T_r_ū_k_o
_______________________________________________________________ v_y_r_ų; ir didţiausiam
savo apmaudui jis įtarė, kad ir jo sUnus nėra pakankamai vyriškas. Čia jis apsiriko, bet kas gi neapsiriktų jo
vietoje? Jis matė savo sUnų patekusį į ateizmo, /espritA48/ įtaką ir gyvenantį sąmojingų prancUzų taip
mėgstamoje malonioje prabangoje,- jis matė tolumoje didį kraugerį, skepsio vorą, jis įtarė nepagydomą širdies
skurdą, kai jai nepakanka tvirtumo nei blogiui, nei gėriui, palauţtą valią, kuri jau neįsakinėja, n_e_g_a_l_i
įsakinėti. Bet tuo metu jo sUnuje vystėsi nauja pavojingesnė ir rUstesnė skepsio forma - ir, kas ţino, k_i_e_k
ją skatino tėvo neapykanta ir pasmerktos vienatvei valios ledinė melancholija?- narsaus vyriškumo skepsis,
giminingas karo ir nukariavimo genijui, pirmą kartą pasirodţiusiam Vokietijoje didţiojo Friedricho pavidalu.
Šis skepsis niekina ir vis dėlto traukia, jis pakerta ir uţvaldo; jis netiki, bet nepasimeta; jis duoda protui
pavojingą laisvę, bet tvirtai laiko širdį; tai v_o_k_i_š_k_a skepsio forma, kuri nesiliaujančio ir į dvasios
aukštumas įsiskverbusio frydrikizmo pavidalu ilgam laikui palenkė Europą vokiečių dvasios įtakai ir jos
kritiškam ir istoriškam nepatiklumui. Dėl neįveikiamo, tvirto ir atkaklaus didţiųjų vokiečių filologų ir istorijos
kritikų charakterio (tiesą sakant, jie visi buvo griovimo ir naikinimo artistai), nepaisant visos romantikos
muzikoje ir filosofijoje, pamaţu susiformavo n_a_u_j_a vokiečių dvasios samprata, kurioje ryškėjo narsaus
vyriško skepsio bruoţai, pavyzdţiui, ryţtingas ţvilgsnis, ardančios rankos tvirtumas ir kietumas,
nenumaldomas pavojingų kelionių potraukis, skatinantis ekspedicijas link ašigalio - po nykiu ir grėsmingu
šiaurės dangumi. Ne veltui šiltakraujai ir paviršutiniški ţmoniškumo šalininkai atsiţegnoja bUtent nuo šios
dvasios: /cet esprit fataliste, ironique, mephistopheliqueA49/, kaip ją ne be virpulio vadina Michelet. Jei kas
nori suvokti, kokia išskirtinė yra šio vokiečių dvasios vyriškumo baimė, paţadinusi Europą iš "dogmatinio
snaudulio", tas teprisimena ankstesnę šios dvasios sampratą, kurią įveikė naujoji,- ir kad dar ne taip seniai
viena suvyriškėjusi moterisA50 su begaliniu pasipUtimu drįso raginti Europą uţjausti vokiečius kaip švelnius,
geraširdţius, silpnavalius ir poetiškus bukagalvius. Reikia pagaliau suprasti Napoleono nuostabą išvydus
Goethę: ji išduoda, kaip šimtmečiais buvo įsivaizduojama "vokiečių dvasia". /"Voila un homme!"/ - tai turėjo
reikšti: "Juk tai v_y_r_a_s! O aš laukiau tiktai vokiečio!"-

210

Jei tarsime, kad koks nors ateities filosofų vaizdo bruoţas leidţia spėti, ar neturi jie bUti skeptikais
ką tik minėta prasme, tai tuo bus apibrėţta tik tam tikra jų savybė,- o _____ n_e jie patys. Visai taip pat
pagrįstai juos bUtų galima vadinti kritikais; ir, ţinoma, jie bus eksperimento ţmonės. Vardu, kuriuo ryţausi
juos pakrikštyti, aš aiškiai pabrėţiau bandymą ir bandymo dţiaugsmą: ar nenutiko tai todėl, kad, bUdami
kritikai visu kUnu ir siela, jie mėgsta naudotis eksperimentu nauja, galbUt platesne, galbUt pavojingesne
prasme? Ar neprivalo jie, genami paţinimo aistros, savo įţUliais ir skausmingais bandymais siekti daugiau,
negu leidţia lepus ir gleţnas demokratinio amţiaus skonis? - Nėra abejonės: šie ateinantieji galės išsiversti
bent jau be tų rimtų ir kiek abejotinų savybių, kurios skiria kritiką nuo skeptiko,- aš turiu galvoje vertinimo
patikimumą, sąmoningą metodo vienovės laikymąsi, gudrią drąsą, savarankiškumą ir galimybę atsakyti uţ
save; taip, jie prisipaţįsta, kad jaučia m_a_l_o_n_u_m_ą neigdami ir skaidydami, ir patiria kaţkokio
prasmingo nuoţmumo jausmą, rėţdami peiliu nagingai ir tiksliai net ir tada, kai kraujuoja širdis. Jie bus
k_i_e_t_e_s_n_i (ir galbUt ne visada tik savo atţvilgiu), negu pageidautų humaniški ţmonės, jie
nesibičiuliaus su "tiesa" tam, kad ji jiems "patiktų" arba juos "pakylėtų", arba "sudvasintų",- veikiau jie ne itin
tikės tuo, kad bUtent "tiesa" teikia tokius malonius jausmus. Jie juoktųsi, tie grieţti protai, jei vienas iš jų
pasakytų: "Ši mintis sukilnina mane: kaip gali ji bUti neteisinga?" Arba: "Šis kUrinys mane ţavi, kaip gali jis
bUti negraţus?" Arba: "Šis menininkas išaukština mane kaip gali jis nebUti didis?" - Tikriausiai ne tik juoką,
bet ir tikrą pasibjaurėjimą sukels visi tokie svajingi, idealistiniai, moteriški, hermafroditiški dalykai. Tas, kas
sugebėtų įsiskverbti į slapčiausias jų širdies gelmes, vargu ar rastų ten ketinimą sutaikyti "krikščioniškus
jausmus" su "antikiniu skoniu" ar juolab su "moderniu parlamentarizmu" (tokio taikingumo mUsų labai
nepatikimame, taigi labai taikingame amţiuje turi pasitaikyti netgi tarp filosofų). Šie ateities filosofai ne tik iš
savęs ims reikalauti kritikos drausmės ir pratintis prie visko, kas padeda siekti dvasios grynumo ir grieţtumo -
jie galėtų nešioti tai kaip savo papuošalą,- ir vis dėlto jie dar nenorės vadintis kritikais. Toli graţu ne
menkiausiu filosofijos įţeidimu jie palaikys šiandien taip mielai dekretuojamą tezę: "Filosofija yra kritika bei
kritinis mokslas - ir niekas daugiau!" Galbūt tokiam filosofijos vertinimui pritars visi Prancūzijos ir Vokietijos
pozityvistai (ko gero, jis pamalonintų net K_a_n_t_o širdį ir atitiktų jo skoni: prisiminkite jo pagrindinių
veikalų pavadinimus),- nepaisant to, mūsų naujieji filosofai pasakys: kritikai yra filosofo įrankiai ir būtent
todėl, kaip kritikai, jie toli graţu nėra filosofai! O didysis kinas iš Kenigsbergo buvo tik didysis kritikas. -

211

Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo ţmones pagaliau būtų liautasi painioti su
filosofais,- kad kaip tik čia grieţtai būtų atseikėjama "kiekvienam savo" ir vieniems nebūtų atseikėjama per
daug, o kitiems - per maţai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų
pakopų, ant kurių lieka stovėti ir t_u_r_i stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi
būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių
įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir "laisvas protas", ir beveik viskas, kad paţint ų visą ţmogiškųjų
vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad t_u_r_ė_t_ų__ g_a_l_i_m_y_b_ę ţiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia
sąţine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę. Bet visa tai - tik jo
uţdavinio
išankstinės sąlygos: pats uţdavinys yra kitoks - k_u_r_t_i ______ v_e_r_t_y_b_e_s. Minėtiems
filosofijos tarnautojams reikia, remiantis kilniu Kanto ir Hegelio pavyzdţiu, tvirtai nustatyti ir įsprausti į
formules visą milţinišką vertinimų masyvą - t.y. ankstesnių vertinimų p_r_i_e_l_a_i_d_a_s, vertinimų
padarinius, vertinimus, kurie įsivyravo ir jau ilgą laiką vadinami "tiesomis" - tiek l_o_g_i_k_o_s, tiek
p_o_l_i_t_i_k_o_s (moralės), tiek m_e_n_o srityje. Šių tyrinėtojų uţdavinys - padaryti, kad būtų aišku, patogu
rankai ir minčiai, tinkama svarstyti visa, kas įvyko ir buvo įvertinta; sutrumpinti viską, net "laiką" ir
į_v_e_i_k_t_i visą praeitį: milţiniškas ir nuostabus uţdavinys, galintis tikrai patenkinti kiekvieną kilnų
išdidumą, kiekvieną atkaklią valią. Tačiau tikrieji filosofai yra įsakinėtojai ir įstatymų leidėjai; jie sako "taip
turi būti!", jie ir nustato ţmogaus "kur link?" ir "kodėl?", ir naudojasi parengiamaisiais visų filosofijos
darbuotojų, visų praeities nugalėtojų darbais,- jie tiesia kūrybinę ranką į ateitį, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems
tėra priemonė, įrankis, kūjis. Jų "paţinimas" yra k_ū_r_y_b_a, jų kūryba yra įstatymleidystė, jų tiesos valia
yra g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_a. - Ar šiandien yra tokių filosofų? Ar jau buvo tokių filosofų? Ar n_e_t_u_r_i būti
tokių filosofų?..

212

Man vis labiau atrodo, kad filosofas, kaip b_ū_t_i_n_a_s rytdienos ir porytdienio ţmogus, visais laikais
konfliktavo ir t_u_r_ė_j_o konfliktuoti su savo "šiandiena": jo priešas visada buvo šiandienos idealas. Iki šiol
visi šie nepaprasti ţmogaus rėmėjai, kurie buvo vadinami filosofais ir kurie retai jautėsi išminties draugais,
veikiau jau nemaloniais kvailiais ir pavojingais klaustukais,- visi jie savo uţdaviniu, sunkiu, nenorėtu,
neišvengiamu uţdaviniu, pagaliau savo uţdavinio didybe
laikė pareigą būti pikta savo epochos sąţine. Smeigdami, kaip vivisektoriai, peilį į ______
e_p_o_c_h_o_s__ d_o_r_y_b_i_ų krūtinę, jie išduodavo tai, kas buvo jų pačių paslaptis: suţinoti n_a_u_j_ą
ţmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią. Kiekvieną kartą jie atskleisdavo, kiek
veidmainystės, patogumų pomėgio, nesusilaikymo ir pasileidimo, kiek daug melo slypi labiausiai gerbiamame
jų epochos moralės tipe, kiek dorybių yra a_t_g_y_v_e_n_u_s_i_ų; kiekvieną kartą jie sakydavo: "Mes turime
eiti ten, kur j_u_m_s šiandien labiausiai svetima." Atsiţvelgdamas į "modernias idėjas", kurios kiekvieną
galėtų įvyti į kampą, į kokią nors "specialybę", filosofas - jei šiandien galėtų būti filosofų - turėtų ţmogaus
didybę, "didybės" sąvoką susieti su jo platumu ir įvairiapusiškumu, su jo vienove įvairovėje: jis netgi nustatytų
ţmogaus rangą ir vertę pagal tai, kokio dydţio ir pobūdţio naštą jis gali pakelti ir nešti, ar t_o_l_i gali siekti jo
atsakomybė. Nūdienos skonis ir nūdienos dorybė šiandien silpnina ir skiedţia valią; niekas nėra taip
šiuolaikiška, kaip valios silpnumas: taigi filosofo ideale "didybės" sąvoka turi apimti visų pirma valios
stiprybę, kietumą ir sugebėjimą priimti ilgalaikius sprendimus ir jų laikytis; taip kaip priešingas mokymas ir
drovios, pasiaukojančios, romios, nesavanaudės ţmonijos idealas tiko priešingai savo charakteriu epochai,
kuri, kaip ir šešioliktasis amţius, kentėjo nuo pernelyg didelės valios energijos ir audringų savimeilės potvynių
ir poplūdţių. Sokrato laikais tarp pavargusio instinkto ţmonių, tarp konservatyvių senių atėniečių, kurie
duodavo valią savo jausmams,- siekdami, jų ţodţiais, "laimės", o iš tikrųjų malonumo,- ir vis dar kartojo
senus, puošnius ţodţius, kurių tarti dėl savo gyvenimo būdo jau seniai neturėjo teisės,- tuo metu sielos didybei
galbūt ir buvo reikalinga i_r_o_n_i_j_a, tas sokratiškas piktas seno gydytojo ir plebėjo tikrumas, kuris
negailestingai smigo į savo kūną taip pat kaip ir į "kilmingųjų" kūną ir širdį,- smigo ţvilgsniu, pakankamai
aiškiai sakančiu: "Neapsimetinėkite jūs prieš mane! Čia - mes esame lygūs!" Priešingai, šiandien, kai Europoje
garbinamas ir dalija garbės ţenklus tik bandos gyvulys, kai "teisių lygybė" pernelyg lengvai gali virsti lygybe
neteisingume, t.y. visuotine kova su tuo, kas reta, svetima, privilegijuota, su aukštesniu ţmogumi, aukštesne
siela, aukštesne pareiga, didesne atsakomybe, kūrybine galios ir valdingumo pilnatve,- šiandien "didybės"
sąvoka apima kilmingumą, norą gyventi sau, gebėjimą skirtis nuo kitų, savarankiškumą, būtinumą pasikliauti
tik savimi; ir filosofas išduos kai ką iš savo idealo, jei pareikš: "Didţiausias tas, kas gali būti vienišiausias,
uţdariausias, nepanašiausias į kitus, ţmogus anapus gėrio ir blogio, savo dorybių šeimininkas, valios
didţturtis; štai kas turi vadintis d_i_d_y_b_e: gebėjimas būti tiek daugiapusiam, tiek ir vientisam, tiek plačiam,
tiek ir pilnam." Ir paklausiu dar kartą: ar šiandien į_m_a_n_o_m_a - didybė?

213

Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia "suţinoti" iš patyrimo,- arba
reikia turėti išdidumo to n_e_ţinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių n_e_g_a_l_i ţinoti iš
patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos ţino
ar gali ţinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdţiui, išties filosofinė sąsaja,
jungianti drąsą, neţabotą dvasingumą, lekiantį /prestoA51/, ir dialektinį grieţtumą ir būtinumą, nedarantį nė
vieno klaidingo ţingsnio, yra neţinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to,
kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina. Jie įsivaizduoja kiekvieną būtinybę kaip vargą, kaip
kankinantį pavaldumą ir prievartą; ir pats mąstymas jiems yra lėtas, alsinantis, kone varginantis darbas, nors ir
"vertas kilmingųjų p_r_a_k_a_i_t_o", o jokiu būdu ne kaţkas lengva, dieviška, panašu į šokį, išdykavimą!
"Mąstyti" ir "rimtai, solidţiai imtis reikalo" - jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie "pergyvena" šį dalyką.-
Menininkai šiuo atveju turi jau geresnę nuovoką: jie per daug gerai ţino, jog būtent tada, kai jie jau nieko
nedaro "savo noru", o tik iš būtinybės, tada jų laisvės, subtilumo, visagališkumo, kūrybinio komponavimo,
valdymo, formavimo jausmas pasiekia savo viršūnę,- ţodţiu, kad būtinumas ir "valios laisvė" tada sutampa.
Pagaliau egzistuoja sielos būvių hierarchija, kurią atitinka problemų hierarchija; ir aukštosios problemos be
gailesčio atstumia kiekvieną, kas drįsta prie jų priartėti, nebūdamas skirtas joms spręsti dėl savo dvasinių jėgų
menkumo. Kokia nauda iš to, kad landūs visaţiniai arba nerangūs šaunūs mechanikai ir empirikai, kaip tai
šiandien daţnai atsitinka, genami plebėjiško garbės troškimo siekia priartėti prie jų ir verţiasi į šią "šventovių
šventovę!" Tokiais kilimais niekada neturi ţengti šiurkščios kojos - tai numatė jau pirmapradis daiktų dėsnis;
durys šiems įkyruoliams bus uţdarytos, net jeigu jie dauţytų jas galvomis ir visai savo galvas sudauţytų!
Reikia, kad būtum gimęs kiekvienam aukštesniam pasauliui; aiškiau pasakius, reikia, kad būtum jam
p_r_a_d_ė_t_a_s: teisė į filosofiją - didţiąja šio
ţodţio prasme - įgyjama tik dėl kilmės,- protėviai, "kraujas" turi lemiamą reikšmę ir čia. Daugelis kartų turi
dirbti, kad atsirastų filosofas; kiekviena jo dorybė turi būti įgyjama, puoselėjama, paveldima ir įkūnijama
jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drąsią, lengvą, subtilią jo minčių tėkmę, bet visų pirma apie
pasirengimą imtis didţiulės atsakomybės, apie valdingo ţvilgsnio didingumą, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo
minios bei jos pareigų ir dorybių, draugišką saugojimą ir gynimą to, kas nesuprantama ir kas šmeiţiama,- ar
tai būtų Dievas, ar velnias,- didţiojo teisingumo puoselėjimą ir mėgavimąsi juo, įsakinėjimo meną, valios
platumą, ramias akis, kurios retai stebisi, retai ţvelgia į dangų, retai myli...

Septintas skyrius

MŪSŲ DORYBĖS

214

Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos
dorybės, uţ kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai,
mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir
persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų ţiaurumu,- j_e_i jau mes turėtume
dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdţiai brangiausiais
polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime j ų savo labirintuose! - juose, kaip
ţinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama. Ir ar yra kas nors graţesnio uţ savo dorybių
i_e_š_k_o_j_i_m_ą ? Ar tai iš esmės nereiškia: t_i_k_ė_t_i savo dorumu? O "tikėti savo dorumu" - ar tai iš
tikrųjų ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama "ramia sąţine", ar tai ne ta didţiai gerbiama ilgauodegė sąvokų
kasa, kurią mūsų protėviai kabindavo prie pakaušio, o daţnai ir prie savo proto? Ir todėl, nors ir nesijaučiame
senamadiški ir nejaučiame protėvių orumo naštos, vienu atţvilgiu mes vis dėlto esame verti savo senelių
anūkai, mes, paskutiniai ramios sąţinės europiečiai: ir mes dar nešiojame jų kasas.- Ak! jei jūs ţinotumėte,
kaip greit, kaip greit - bus kitaip!..

215

Kaip ţvaigţdţių pasaulyje kartais vienos planetos kelią lemia dvi saulės, nušviečiančios ją tai raudona, tai
ţalia šviesa, o po to tuo pačiu metu išmarginančios ją margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, šių laikų
ţmonės, veikiami sudėtingos mūsų "ţvaigţdėto dangaus" mechanikos, patiriame s_k_i_r_t_i_n_g_ų moralių
poveikį; mūsų poelgiai švyti besimainančiomis spalvomis, jie retai vienareikšmiai, - ir pakankamai daţnai
mūsų poelgiai yra m_a_r_g_i.

216

Mylėti savo priešus? Aš manau, kad ţmonės to gerai išmoko: šiandien tai matome labai daţnai ir
smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kaţkas aukštesnio ir rafinuotesnio - mes mokomės
n_i_e_k_i_n_t_i mylėdami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome ne įsisąmoninę, be
triukšmo, be pompastiškumo, su tuo gėrio drovumu ir uţdarumu, kuris draudţia lūpoms tarti iškilmingus
ţodţius ir dorybingas formules. Moralė kaip poza - mūsų skoniui šiandien atgrasi. Tai irgi paţanga: taip ir
mūsų tėvai padarė paţangą, pajutę antipatiją religijai kaip pozai,- čia priskirtinas ir volteriškas priešiškumas
bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklausė laisvaminčių repertuarui). Tai muzika mUsų sąţinėje, šokis
mUsų prote, su kuriais niekaip negali derėti puritoniškos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesčionio
dorumas.

217

Reikia saugotis tų, kuriems labai svarbu, kad mes pasitikėtume jų moraliniu taktu ir moralinių sprendimų
subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys mUsų akivaizdoje ar net mUsų a_t_ţ_v_i_l_g_i_u,- jie
neišvengiamai taps mUsų instinktyviais šmeiţikais ir skriaudėjais, net ir likdami mUsų "draugais". Palaiminti
uţmaršUs, nes jie uţmiršta ir savo kvailystes.

218

PrancUzijos psichologams - o kur dar kitur šiandien rasi psichologų? - vis dar negana to kartaus ir įvairiapusio
malonumo, kurį jiems teikia /betise bourgeoiseA52/, tarsi... ţodţiu, tai kai ką išduoda. Pavyzdţiui, Flaubertas,
šaunus Ruano burţua, nematė, negirdėjo ir galų gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savęs kankinimo ir
subtilaus ţiaurumo forma. SiUlau paįvairinimui - nes tai darosi nuobodu - kitą susiţavėjimo objektą:
neįsisąmonintą gudrumą, bUdingą visų geraširdţių bukų dorų vidutinybių elgesiui su aukštesniaisiais protais ir
poţiUriui į jų uţdavinius; tą subtilų vingrų jėzuitišką gudrumą, kuris tUkstantį kartų subtilesnis negu šio
viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis - ir netgi subtilesnis uţ jų aukų protą: tai dar kartą
įrodo, kad tarp visų iki šiol atrastų inteligencijos formų "instinktas" yra inteligentiškiausia. Ţodţiu, studijuokite
jUs, psichologai, "taisyklės" filosofiją, kovodami su "išimtimi": tai dievų ir dieviško piktavališkumo vertas
spektaklis! Arba dar aiškiau: uţsiiminėkite "gero ţmogaus", /"homo bonae voluntatis"A53/, ... s_a_v_o
vivisekcija!

219

Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra mėgstamiausias riboto proto ţmonių kerštas ne tokiems ribotiems
ţmonėms, tam tikra kompensacija uţ tai, kad gamta buvo jiems šykštoka, galiausiai proga p_a_s_i_d_a_r_y_t_i
protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo protą. Širdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis,
kuriuo matuojant ţmonės, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygUs,- jie kovoja dėl "visų lygybės
prieš Dievą" ir jau vien todėl jiems r_e_i_k_a_l_i_n_g_a_s tikėjimas Dievu. Tarp jų rasime atkakliausius ateizmo
priešininkus. Išgirdę, kad "iškilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio ţmogaus padorumu ir garbumu",
jie įnirštų,- ir aš pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad iškilus protas pats tėra
paskutinis moralinių savybių vaisius; jis yra sintezė visų bUvių, priskiriamų "tik moraliniams" ţmonėms,
pasiekusiems juos grieţta drausme ir ilgomis pratybomis, galbUt tik daugelio kartų pastangomis; kad iškilus
protas yra teisingumo ir geranoriško grieţtumo sudvasinimas,- to grieţtumo, kuris jaučiasi pašauktas saugoti
h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_ą pasaulyje ir tarp daiktų,- o ne tik tarp ţmonių.

220

Kadangi "nesavanaudiškumas" šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbUt net nevengiant tam tikro pavojaus,
išsiaiškinti, k_ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rUpinasi paprastas ţmogus, taip pat ir išsilavinę ţmonės,
netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didţioji dalis to, kas domina ir
ţavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natUras, vidutiniškam ţmogui atrodo visai "neįdomu", - jei
vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį /"desinteresse"/ ir stebisi, kaip galima elgtis
"nesavanaudiškai". BUta filosofų, kurie
šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbūt jie niekad
nebuvo susidūrę su aukštesnėmis natūroms?),- uţuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad
"nesavanaudiškas" elgesys yra l_a_b_a_i įdomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad... "O meilė?"- Kaip!
Netgi poelgis iš meilės yra "neegoistiškas"? Na ir bukagalviai jūs! "O pasiaukojančiojo šlovė?"- Tačiau tas,
kas iš tikrųjų sudėjo auką, tas ţino, jog jis kaţko uţ tai norėjo ir gavo,- galbūt kaţką iš savęs uţ kaţką savo -
jog jis čia atidavė, kad turėtų daugiau ten, galbūt kad apskritai būtų didesnis arba jaustųsi "didesnis". Bet tai
yra klausimų ir atsakymų sritis, į kurią nenoromis leidţiasi rafinuotas protas: čia tiesa turi labai pasistengti, kad
nuslėptų ţiovulį, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris - jos nereikia prievartauti.

221
Kai kada pasitaiko,- pasakė vienas moralės pedantas ir smulkmenų pardavėjas,- kad aš gerbiu ir išskiriu
nesavanaudišką ţmogų: bet ne todėl, kad jis yra nesavanaudiškas, o todėl, kad, mano poţiūriu, jis turi teisę
duoti naudą kitam ţmogui, pats patirdamas nuostolį. Ţodţiu, visada svarbu,
kas yra j_i_s ir kas yra t_a_s ___ a_n_t_r_a_s_i_s. Pavyzdţiui, vienam, kuris yra skirtas ir sukurtas
įsakinėjimui, atsisakymas savęs ir kuklus atsitraukimas būtų ne dorybė, o dorybės švaistymas - taip man
atrodo. Kiekviena neegoistinė moralė, kuri laiko save besąlygiška ir kreipiasi į visus ţmones, nusideda ne tik
skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuodėmę, ji yra d_a_r__ v_i_e_n_a vilionė, prisidengusi
ţmogiškumo kauke,- vilionė ir kenkimas aukštesniems, retesniems, privilegijuotiems. Morales pirmiausia
reikia priversti nusilenkti h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_a_i, o jų pretenzijas paversti sąţinės dalyku - kol galiausiai jos
sutars, kad n_e_m_o_r_a_l_u sakyti: "kas teisinga vienam teisinga ir kitam". Šitaip kalbėjo mano moralės
pedantas ir /bonhommeA54/: ar nevertėjo išjuokti jo, kai jis ragino morales būti moraliomis? Bet reikia būti ne
visai teisiam, kad pašaipūnai būtų t_a_v_o pusėje; krislelis neteisumo netgi yra gero skonio poţymis.

222

Ten, kur šiandien skelbiama uţuojauta,- o dabar, tiesą sakant, neskelbiama jokia kita religija,- tegu psichologas
pastatys ausis: per visą tuštybę, per visą triukšmą, būdingą šiems skelbėjams ir pamokslautojams (kaip ir
visiems pamokslautojams), jis išgirs tikrą, kimią, gargţdţią s_a_v_ę_s__ n_i_e_k_i_n_i_m_o aimaną. Ji yra
jau visą šimtmetį didėjančio Europos apniūkimo ir išbjaurėjimo apraiška (pirmieji to apniūkimo ir
išbjaurėjimo simptomai aprašyti jau Galiani'o laiške Madame
d'Epinay, verčiančiame gerai susimąstyti) - j_e_i _____ t_i_k__ j_i __ n_ė_r_a __ p_r_i_e_ţ_a_s_t_i_s!
"Modernių idėjų" ţmogus, ši išdidi beţdţionė, yra labai nepatenkintas savimi - tai neginčytina. Jis kenčia, o jo
tuštybė nori, kad jis tik "uţjaustų"...

223

Europietiškam mišrūnui - gana pasibjaurėtinam plebėjui - būtinai reikia kostiumo: istorija jam reikalinga kaip
kostiumų sandėlys. Ţinoma, jis pastebi, kad nė vienas iš jų ant jo gerai neguli,- ir štai jis juos vis keičia ir
keičia. Įsiţiūrėkite į devynioliktąjį šimtmetį, atkreipkite dėmesį į įvairaus stiliaus maskaradų ir jų sparčios
kaitos pomėgį, o taip pat į nevilties minutes įsitikinus, kad "niekas netinka". Tuščias reikalas rengtis
romantiškai arba klasikiniu stiliumi, krikščioniškai arba florenciškai, barokiškai arba "tautiškai", /in moribus et
artibusA55/: viskas negerai! Bet "dvasia" šioje neviltyje mato sau naudą: dėl jos nuolat matuojamas,
uţsivelkamas, nusivelkamas, sudedamas, o pirmiausia t_y_r_i_n_ė_j_a_m_a_s koks nors naujas senovės ir
uţsienio apdaras,- mūsų amţius yra pirmasis amţius, taip plačiai tyrinėjantis "kostiumus", aš turiu galvoje
morales, tikėjimus, meninius skonius ir religijas; kaip joks kitas amţius, jis pasirengęs didaus stiliaus
karnavalui, dvasiniam uţgavėnių juokui ir išdaigoms, transcendentaliniam didţiausios beprotybės aukščiui ir
aristofaniškam pasaulio išjuokimui. Galbūt kaip tik čia atrasime savo i_š_r_a_d_i_m_ų sritį, kurioje ir mes
galime būti originalūs, pavyzdţiui, kaip pasaulinės istorijos parodistai ir Dievo pajacai - galbūt, jei niekas iš
nūdienos ir neturi ateities, tai bent mūsų j_u_o_k_a_s ją dar turi!

224

I_s_t_o_r_i_n_i_s __ j_a_u_s_m_a_s (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją,

vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, ţmogus, "pranašavimo instinktas", įţvelgiantis tų vertinimų
santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai,
pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio p_u_s_i_a_u__
b_a_r_b_a_r_i_š_k_u_m_o, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, - tik
devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripaţino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų
"modernias sielas" įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudţiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis,
mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas - galų gale "dvasia", kaip
minėjome, visame tame įţvelgia sau naudą. Dėl mūsų kūno ir troškimų pusiau barbariškumo mums visur atviri
slapti keliai, kurių nebūta aristokratizmo laikais, ir pirmiausia keliai į neuţbaigtų kultūrų labirintus ir kiekvieną
pusiau barbariškumą, kada nors egzistavusį ţemėje, o kadangi didţiausia ţmogiškosios kultūros dalis iki šiol
buvo būtent pusiau barbariškumas, tai "istorinis jausmas" reiškia beveik tą patį, ką instinktas ir jausmas viskam,
tą patį, ką ir skonis viskam,- kuo jis iš karto ir pasirodo esąs n_e_a_r_i_s_t_o_k_r_a_t_i_š_k_a_s jausmas. Antai
mes vėl mėgaujamės Homeru: tikriausiai tai mūsų laimingas pranašumas, nes jį ne taip lengva suprasti
aristokratinės kultūros ţmonėms (pavyzdţiui, septynioliktojo amţiaus prancūzams - Saint Evremondui,
priekaištaujančiam jam uţ /esprit vasteA56/, ir net jų atgarsiui - Voltaire'ui), nelinkusiems juo mėgautis. Jiems
įprastas grieţtas "taip" ir "ne", pernelyg greitas pasibjaurėjimas, nepatiklumas svetimybėms, net paprastame
smalsume slypinčio prasto skonio baimė ir įgimtas kiekvienai aristokratiškai bei savarankiškai kultūrai nenoras
pripaţinti naujus troškimus, nepasitenkinimą savimi ir susiţavėjimą svetimu,- visa tai nuteikia juos nepalankiai
netgi prieš geriausius dalykus pasaulyje, jeigu jie nėra jų nuosavybė arba n_e_g_a_l_i tapti jų grobiu,- ir joks
jausmas nėra sunkiau suprantamas tokiems ţmonėms, kaip istorinis jausmas ir jo nuolankus plebėjiškas
smalsumas. Tai būdinga ir Shakespearui - šiai stebinančiai ispaniškai-mauriškai-saksiškai skonių sintezei,- kuris
senovės atėniečiams, Aischilo gerbėjams, sukeltų juoko arba įtūţio priepuolį; bet mes, priešingai, su slaptu
draugiškumu ir palankumu priimame būtent šį laukinį margumą, švelniausių, šiurkščiausių ir dirbtiniausių
dalykų samplaiką, mėgaujamės ja kaip specialiai mums išsaugota meno elegancija, ir mus anglų prastuomenės
smarvė ir artumas, kurio kaimynystėje gyvena Shakespearo menas ir skonis, trikdo taip pat maţai kaip ir einant
per Neapolio Chiaja, kur mūsų jausmai yra pakerėti ir suţavėti nepaisant to, kad ore tvyro prastuomenės kvartalų
srutų dvokas. Mes, "istorinio jausmo" ţmonės, turime savo dorybių - to nepaneigsi,- mes esame nereiklūs,
nesavanaudţiai, kuklūs, narsūs, gebantys save įveikti ir pasiaukoti, dėkingi, labai kantrūs, paslaugūs,- ir vis dėlto
mūsų skonis turbūt prastas. Pagaliau prisipaţinkime sau: ką mums, "istorinio jausmo" ţmonėms, sunkiausia
suvokti, pajusti, paskanauti, pamilti, į ką mes iš esmės ţiūrime su išankstiniu nusistatymu ir beveik priešiškai, yra
būtent tai, kas kiekvienoje kultūroje ir mene tobula ir brandu: daiktų ir ţmonių kilnumas, jų glotnios it veidrodis
jūros akimirka ir halkijoniškas savaimingumas, šaltumas ir auksinis spindesys, būdingi visiems uţbaigtiems
daiktams. Galbūt mūsų didţioji istorinio jausmo dorybė yra būtina g_e_r_o skonio priešybė ar bent jau geriausio
skonio priešybė, ir mes tik vargiai, per prievartą, iš lėto galime atkurti savyje tas trumpas ţmogaus gyvenimo
didţiausios laimės ir aukščiausio pakilimo akimirkas, suspindinčias tai šen, tai ten, tas stebuklingas akimirkas, kai
galinga jėga gera valia sustodavo prieš neišmatuojamą begalybę,- kai sielą perpildydavo subtili staigaus savęs
sutramdymo ir suakmenėjimo palaima, tvirtai pastačius koją ant dar drebančios ţemės. Prisipaţinkime,
m_a_t_a_s mums svetimas; mus vilioja begalybė, neišmatuojamybė. Kaip raitelis, šuoliuojantis ant
prunkščiančio ţirgo, mes paleidţiame vadţias prieš begalybę, mes, šių laikų ţmonės, mes, pusiau barbarai - ir
tiktai ten randame s_a_v_o palaimą, kur mums daţniausiai - g_r_e_s_i_a__ p_a_v_o_j_u_s.

225

Ir hedonizmui, ir pesimizmui, ir utilitarizmui, ir eudemonizmui,- visiems tiems mąstymo būdams, kurie vertina
daiktus pagal jų teikiamą p_a_s_i_g_ė_r_ė_j_i_m_ą ir k_a_n_č_i_ą, t.y. pagal daiktus lydinčius būvius ir
šalutinius reiškinius, būdingas paviršutiniškumas ir naivumas, į kurį kiekvienas, jaučiantis savyje
b_e_s_i_f_o_r_m_u_o_j_a_n_č_i_ą galią ir menininko sąţinę, negali ţiūrėti be pašaipos ir uţuojautos.
Uţuojauta j_u_m_s! ţinoma, tai ne ta uţuojauta, apie kurią jūs kalbate: tai ne uţuojauta socialiniam "vargui",
"visuomenei" ir jos ligotiems bei nelaimingiems, pasileidusiems, palūţusiems nuo gimimo, gulintiems aplink
mus ant ţemės ţmonėms; juolab tai nėra uţuojauta murmantiems prieš visą pasaulį, prispaustiems, maištingiems
vergams, siekiantiems viešpatauti - jie vadina tai "laisve". M_ū_s_ų uţuojauta aukštesnė, toliaregiškesnė: mes
matome, kaip ţ_m_o_g_u_s
maţėja, kaip j_ū_s jį maţinate! - ir būna akimirkų, kai mes su neapsakomu nerimu ţiūrime į________
j_ū_s_ų uţuojautą, kai mes ginamės tokios uţuojautos,- kai mes suvokiame, kad jūsų rimtumas pavojingesnis uţ
visokį lengvabūdiškumą. Ko gero, jūs norite - ir nėra beprotiškesnio "ko gero"- p_a_š_a_l_i_n_t_i__
k_a_n_č_i_ą; o mes? - Matyt, m_e_s norime, kad ji būtų didesnė ir baisesnė nei bet kada! Laimingas gyvenimas,
kaip jūs jį suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai - g_a_l_a_s! Būvis, paverčiantis ţmogų juokinga ir
228
paniekos verta būtybe, būvis, verčiantis t_r_o_k_š_t_i jo praţūties! Kančios, d_i_d_ţ_i_o_s_i_o_s kančios
ugdymas,- argi jūs neţinote, kad tik t_o_k_s ugdymas iki šiol aukštino ţmogų? Ta sielos įtampa nelaimėje,
ugdanti tvirtybę, jos virpėjimas regint didţiąją ţūtį, jos išradingumas ir narsumas, su kuriuo ji ištveria, iškenčia,
aiškina, panaudoja nelaimę ir viską, kas jai davė gilumą, paslaptį, kaukę, protą, gudrumą, didybę,- argi to nedavė
kančia, didţiosios kančios ugdymas? Ţmoguje susilieja k_ū_r_i_n_y_s ir k_ū_r_ė_j_a_s: ţmoguje slypi
medţiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas; bet ţmogus yra ir kūrėjas, skulptorius, kūjo
tvirtumas, dieviškasis ţiūrovas ir septintoji diena,- ar jūs suprantate šią priešpriešą? Ir ar jūs suprantate, kad
j_ū_s_ų uţuojauta yra skirta "kūriniui ţmoguje", tam, kas turi būti formuojama, lauţoma, kalama, plėšoma,
kaitinama, deginama, gryninama,- tam, kas būtinai k_e_n_č_i_a ir t_u_r_i kentėti? O m_ū_s_ų uţuojauta - ar jūs
suvokiate, kam skirta mūsų p_r_i_e_š_i_n_g_a uţuojauta, kai ji ginasi nuo jūsų uţuojautos, kaip nuo blogiausio
išglebimo ir silpnumo? Taigi uţuojauta p_r_i_e_š uţuojautą! - Bet, pakartosime dar sykį, yra problemų,
svarbesnių uţ visas dţiaugsmo, kančios ir uţuojautos problemas; ir kiekviena filosofija, nagrinėjanti tik jas,-
naivybė.-

226

M_e_s, __ i_m_o_r_a_l_i_s_t_a_i! - Šis pasaulis, kuris m_u_m_s rūpi, kuriame m_u_m_s lemta
bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame
visur viešpatauja "beveik", dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių
ţiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip
marškiniai, ir n_e_g_a_l_i_m e iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame "pareigos ţmonės"! Tiesa, kartais mes
šokame tarp "kalavijų", ţvangindami savo "grandinėmis", daţniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, grieţiame dantimis
ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos
-"tai ţmonės, n_e_j_a_u_č_i_a_n_t_y_s pareigos"- bukumas ir iliuzija visada prieš mus!

229
Tarus, kad sąţiningumas yra mUsų dorybė, nuo kurios mes, laisvi protai, negalime išsivaduoti,- ką gi, su
pykčiu ir meile puoselėsime šią vienintelę mums likusią m_U_s_ų dorybę ir nuolat ją "tobulinsime": te jos
spindesys - auksiniai, ţydri, ironiški vakariai gaisai - kada nors nušvies šią senstančią kultUrą ir jos troškią,
gUdţią rimtį! Ir jei vis dėlto mUsų sąţiningumas vieną dieną pails, pradės dUsauti bei rąţytis ir pripaţins, kad
esame per grieţti, ir panorės, kad jam bUtų geriau, lengviau, kad su juo bUtų elgiamasi švelniau, panašiai kaip
su malonia yda,- bUkime g_r_i_e_ţ_t_i, mes, paskutinieji stoikai! Ir pasiųskime jam į pagalbą visą savo
velniavą - savo pasibjaurėjimą grubiais ir apytikriais dalykais, savo /"nitimur in vetitum"A57/, savo
avantiUristinę narsą, savo vėtytą ir mėtytą, rafinuotą smalsumą, savo subtiliausią ir slaptingiausią galios valią
ir pasaulio įveikimo valią, kuri, apimta godumo, bastosi ir klaidţioja po visas ateities karalystes,- ateikime savo
"Dievui" į pagalbą su visais savo "velniais"! Labai įtikėtina, kad mes bUsime neatpaţinti ir supainioti su kitais,-
na ir kas! Kad bus sakoma: "Jų "sąţiningumas" - tai velniava ir nieko daugiau!" Na ir kas! Net jeigu tai bUtų
teisinga! Argi lig šiol visi dievai nebuvo velniai, perkrikštyti į šventuosius? Pagaliau ką mes ţinome apie save?
Ir kaip turi v_a_d_i_n_t_i_s dvasia, kuri mus veda (viskas priklauso nuo pavadinimo)? Ir kiek dvasi ų slepiasi
mumyse? Tad pasirUpinkim mes, laisvi protai, kad mUsų sąţiningumas nepavirstų mUsų tuštybe, mUsų
apdaru ir papuošalais, mUsų ribomis, mUsų kvailumu! Kiekviena dorybė linksta į kvailumą, kiekvienas
kvailumas - į dorybę; "kvailas iki šventumo" sakoma Rusijoje,- tad pasirUpinkime, kad iš sąţiningų galiausiai
nepavirstume keliančiais nuobodulį šventaisiais! Ar gyvenimas ne pernelyg trumpas, kad nuobodţiautume?
Reikėtų tikėti amţinu gyvenimu, kad...

228

Prašau atleisti man atradimą, kad visa moralinė filosofija iki šiol buvo nuobodi ir panašėjo į migdomuosius - ir,
mano poţiUriu, niekas taip nekenkė dorybei, kaip jos šalininkų n_u_o_b_o_d_u_m_a_s; tačiau tuo aš nenoriu
pasakyti, kad neigiu šio jos bruoţo visuotinį naudingumą. Labai svarbu, kad apie moralę galvotų kuo maţiau
ţmonių,- taigi l_a_b_a_i svarbu, kad vieną graţią dieną moralė netaptų įdomi! Bet dėl to galima nesijaudinti!
Šiandien padėtis tokia kaip visada: aš nematau Europoje nieko, kas suprastų (arba g_e_b_ė_t_ų išaiškinti), kad
svarstymai apie moralę gali bUti pavojingi, klastingi, vylingi,- kad juose gali slypėti l_e_m_t_i_s! Pavyzdţiui,
paţiUrėkime į nepavargstančius, nepašalinamus anglų utilitaristus,- kaip negrabiai ir iškilmingai jie vaikšto
pirmyn atgal Benthamo pėdomis (Homero palyginimas yra aiškesnis), kaip pats Benthamas vaikščiojo garbiojo
Helvecijaus pėdomis (ne, Helvecijus nebuvo pavojingas ţmogus!). Nė vienos naujos minties, jokio subtilesnio
senos minties išdėstymo ar modifikacijos, jokios realios ankstesnių minčių istorijos: tai apskritai
n_e_į_m_a_n_o_m_a literatUra, jei nepaskaninsi jos ţiupsniu savo pykčio. Į šių moralistų (juos reikia skaityti,
galvojant apie pašalinius dalykus, jeigu jau r_e_i_k_i_a juos skaityti) sielas įsiskverbė sena angliška yda, kuri
vadinasi /cantA58/ ir yra m_o_r_a_l_i_n_i_s__ t_a_r_t_i_u_f_i_z_m_a_s, šiuo atveju prisidengęs nauja
moksliškumo forma; slapta jie sugeba gintis ir nuo sąţinės priekaištų, nuo kurių, nepaisant moksliško moralės
traktavimo, neišvengiamai kentės buvusių puritonų rasė. (Argi moralistas nėra puritono priešybė? BUtent kaip
mąstytojas, kuris moralę traktuoja kaip kaţką abejotina, įtartina, ţodţiu, ją traktuoja kaip problemą? Argi
moralizavimas neturėtų bUti - nemoralus?) Pagaliau visi jie nori, kad bUtų įteisinta a_n_g_l_i_š_k_a moralė,
nes ji geriausiai tarnauja ţmonijai, "visuotinei naudai" arba "daugumos laimei",- ne! A_n_g_l_i_j_o_s laimei;
jie iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad a_n_g_l_i_š_k_o_s laimės, t.y. /comfort/ ir /fashionA59/ (ir svarbiausia -
kėdės parlamente) siekimas ir yra tikrasis dorybės kelias ir dar daugiau: kad visai lig šiol pasaulyje egzistavusiai
dorybei bUdingas toks siekimas. Nė vienas iš šių nerangių ir neramios sąţinės bandos gyvulių (jie egoizmą
ryţtasi traktuoti kaip visuotinės gerovės laidą) nenori nei ţinoti, nei uţuosti, kad "visuotinė gerovė" yra ne
idealas, ne tikslas, ne kokia nors aiškiau apibrėţiama sąvoka, o tik vimdomieji,- kad tai, kas teisinga vienam,
visiškai n_e_t_u_r_i bUti teisinga kitam, kad reikalauti iš visų vienos moralės - reiškia daryti ţalą
aukštesniesiems ţmonėms, ţodţiu, kad egzistuoja ţmonių h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_a, taigi ir moralių hierarchija.
Šie utilitariški anglai - tai kukli ir labai vidutiniška padermė. Nes, kaip minėjau, jie - nuobodūs, taigi ir nauda iš
jų menka. Juos reikėtų p_a_d_r_ą_s_i_n_t_i, to aš iš dalies ir siekiu šiomis eilėmis:
/Šlovė triūsui, darbštūs vyrai, Kuo sunkiau, jums tuo geriau, Kietakakčiai jūs visi, Be lašelio įkvėpimo,
Graudulys jus regint ima, Sans genie et sans esprit!A60/

229

Vėlesnėse epochose, kurios gali didţiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug "laukinio ţiauraus ţvėries"
baimės, p_r_i_e_t_a_r_i_n_g_o_s baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didţiuojasi jį sutramdţiusios,- kad, tarsi
susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdţias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį
laukinį, jau nudobtą ţvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, - tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo
"dorybingo mąstymo pienu" tol, kol j_i nenurims ir uţmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti
akis ir išugdyti kitą poţiūrį į ţiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į
tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įţūliai klaidţioti po
pasaulį, vaizduodamos dorybes. Beveik viskas, ką mes vadiname "aukštesniąja kultūra", remiasi
ţ_i_a_u_r_u_m_o sudvasinimu ir pagilinimu - tai mano tezė; minėtas "laukinis ţvėris" nėra nudobtas, jis
gyvena, jis klesti, jis tik - susidievino. Tai, kas lemia skausmingą tragedijos palaimą, yra ţiaurumas; tai, kas
maloniai veikia vadinamojoje tragiškoje uţuojautoje ir iš esmės visuose iškiliuose dalykuose iki pat
aukščiausių ir švelniausių metafizikos virpulių, įgyja saldumo vien tik nuo ţiaurumo priemaišų. Romėnas
arenoje, krikščionis kryţiaus ekstazėje, ispanas prieš lauţą arba koridoje, šių dienų japonas, geidţiantis
tragedijos, Paryţiaus priemiesčių darbininkas, kankinamas kruvinos revoliucijos ilgesio, nusilpusios valios
vagnerietė, "išgyvenanti" Tristaną ir Izoldą,- visi jie mėgaujasi vienu ir tuo pačiu ir su paslaptingu goduliu geria
kiek gali vieną ir tą patį - didţiosios "ţiaurumo" Kirkės eliksyrą. Aišku, čia reikia vyti šalin kvailą senąją
psichologiją; kuri apie ţiaurumą ţinojo tik tai, kad jis kyla regint s_v_e_t_i_m_ą kančią: didelį, pernelyg didelį
malonumą teikia ir sava kančia, ir savęs kankinimas - ir visais atvejais, kai ţmogų pavyksta įkalbėti atsisakyti
savęs r_e_l_i_g_i_n_e prasme arba suţaloti save, kaip tai darė finikiečiai ir asketai, arba apskritai įveikti
geidulius, numarinti kūną, pasmerkti save puritoniškiems atgailos traukuliams, sąţinės vivisekcijai ir
pascališkajam /sacrifizio dell'intellettoA61/,- jį slapčia vilioja ir gena pirmyn jo ţiaurumas, pavojingas
p_r_i_e_š__ s_a_v_e nukreipto ţiaurumo virpulys. Galų gale atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi paţįstantysis,
versdamas savo dvasią paţinti (p_r_i_e_š_i_n_g_a_i jos polinkiams, o gan daţnai ir priešingai širdies
troškimams), t.y. neigti tada, kai jis norėtų teigti; mylėti, šlovinti,- elgiasi kaip menininkas ir ţiaurumo
laimintojas; jau gilaus, nuodugnaus supratimo siekimas yra prievartavimas, siekis įţeisti svarbiausią dvasios
valią,- tos dvasios, kuri be atvangos siekia regimybės ir paviršutiniškumo; jau paţinimo valioje yra lašas
ţiaurumo.

230

Galbūt aš čia nepakankamai aiškiai kalbėjau apie "svarbiausią dvasios valią",- leiskite paaiškinti.- Įsakinėjantis
kaţkas, kurį liaudis vadina "dvasia", nori valdyti save ir aplink save, nori jaustis valdovas: jis turi valią,
siekiančią vienovės daugovėje, rišančią, paţabojančią, valdţios trokštančią ir iš tikrųjų valdingų valią. Šiuo
poţiūriu jo poreikiai ir sugebėjimai tokie patys kaip ir tie, kuriuos fiziologai nustato viskam, kas gyvena, auga,
dauginasi. Dvasios galia asimiliuoti svetima pasireiškia stipriu polinkiu supanašinti nauj ą su senu, supaprastinti
įvairovę, ignoruoti arba atmesti nesutaikomas priešybes: taip, kaip ji savavališkai pabrėţia, iškelia ir klastoja,
priderindama prie savęs, tam tikrus kiekvieno svetimo jai dalyko, kiekvienos "išorinio pasaulio" dalies bruoţus
ir linijas. Ji siekia perimti naują "patyrimą", sustatyti naujus daiktus į senas eiles,- taigi orientuojasi į augimą
arba, dar tiksliau, augimo j_a_u_s_m_ą, į jėgos padidėjimo jausmą. Tai pačiai valiai tarnauja iš paţiūros
priešingas dvasios potraukis, staiga kylantis ryţtas nieko neţinoti, savo noru izoliuotis, uţsidaryti langus,
vidujai paneigti tą ar kitą dalyką, nieko neįsileisti, uţimti gynybos poziciją prieš daugelį dalykų, kuriuos būtų
galima ţinoti, pasitenkinti tamsa, uţdaru horizontu, neţinojimo teigimu ir pritarimu jam: visa tai priklauso nuo
jos įsisavinimo jėgos, vaizdingai kalbant, nuo jos "virškinimo galios" - ir iš tiesų dvasia daug kuo panaši į
skrandį. Čia taip pat priskirtina įnoringa dvasios valia pasiduoti apgaulei, galbūt padauţiškai nujaučiant, kad iš
tikrųjų yra n_e taip, o tik taip laikoma; mėgavimasis visokiu netikrumu ir daugiareikšmiškumu, dţiaugsmingas
mėgavimasis pasirinkto kampo ankštumu ir jaukumu, pernelyg artimu, pirmuoju planu, padidintu, sumaţintu,
perstumtu, pagraţintu, mėgavimasis visų šitų galios apraiškų savavališkumu. Pagaliau tai ir įtartinas dvasios
pasirengimas apgaudinėti kitas dvasias ir apsimetinėti prieš jas, tas nuolatinis kuriančios, sudarančios,
gebančios keisti jėgos spaudimas: dvasia mėgaujasi savo kaukių įvairove, savo klastingumu ir saugumu, - juk
būtent Protėjo menas ją geriausiai gina ir slepia! - Š_i_a_i regimybės valiai, supaprastinimo, kaukės, apsiausto,
ţodţiu, paviršiaus valiai - juk kiekvienas paviršius yra apsiaustas - p_r_i_e_š_i_n_a_s_i iškilus paţįstančiojo
polinkis, kuris tyrinėja ir n_o_r_i tyrinėti daiktus giliai, visapusiškai, nuodugniai: tai savitas intelektualinės
sąţinės ir skonio ţiaurumas, kurį pripaţins savyje kiekvienas drąsesnis mąstytojas, jeigu jis, kaip dera,
pakankamai ilgai grūdino ir aštrino save nukreiptas savo akis ir priprato prie grieţtos drausmės ir grieţtų
ţodţių. Jis pasakys: "mano dvasios polinkiuose esama kaţko ţiauraus",- tepabando jam išmušti tai iš galvos
dorybingieji ir maloningieji! Ţinoma, būtų maloniau klausytis, jei kiti uţ akių mus girtų ne uţ ţiaurumą, o uţ
"perdėtą sąţiningumą"- mus, laisvus, l_a_b_a_i laisvus protus,- ką gi, gal ir iš tikrųjų t_o_k_i_a bus mūsų
pomirtinė šlovė? O kol kas - iki to dar yra laiko - mes maţiausiai būtume linkę puoštis tokiais moralinių ţodţių
blizgučiais: visas mūsų ligšiolinis darbas atgrasė mus nuo tokio skonio ir jo dţiugaus prašmatnumo. Graţūs,
spindintys, skambūs, šventiški ţodţiai: "sąţiningumas", "tiesos meilė", "išminties meilė", "pasišventimas
paţinimui", "teisiojo heroizmas"- juose esama kaţko, kas kelia ţmogaus pasididţiavimą. Bet mes, atsiskyrėliai
ir švilpikai, mes savo atsiskyrėliškos sąţinės slaptybėje jau seniai save įtikinome, kad ir ši garbingų ţodţių
prabanga maţai tesiskiria nuo neįsisąmonintos ţmogiškosios tuštybės melagingų papuošalų, driskenų ir aukso
dulkių ir kad po tokiomis pataikūniškomis spalvomis ir teplione turi būti vėl atpaţintas siaubingas /homo
natura/ originalo tekstas. Išversti ţmogų atgal į gamtos kalbą; suvaldyti daugybę tuščiagarbių ir svajingų
interpretacijų ir šalutinių prasmių, kurios lig šiol buvo braiţomos ir tepliojamos ant amţinojo /homo natura/
originalo, pasiekti, kad ateity ţmogus stovėtų prieš ţmogų taip, kaip jau dabar, uţgrūdintas mokslo disciplinos,
jis stovi prieš visą k_i_t_ą gamtą, su bebaimėmis Edipo akimis ir uţlipintomis Odisėjo ausimis, kurčias visų
senų metafizinių paukštgaudţių vilionių ţodţiams, pernelyg ilgai tikinusiems: "tu didesnis! tu aukštesnis! tu
kitos kilmės!"- tai būtų retas ir beprotiškas uţdavinys, bet tai yra u_ţ_d_a_v_i_n_y_s - kas galėtų tai neigti!
Kodėl mes jį pasirinkome, šį beprotišką uţdavinį? Arba, klausiant kitaip: "Kam apskritai siekiame paţinti?"-
Kiekvienas to paklaus. Ir mes, taip prispirti prie sienos, mes, šimtus kartų savęs klausę to paties, mes neradome
ir nerandame geresnio atsakymo...

231

Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik "palaiko gyvybę",- tai ţino
fiziologai. Bet mūsų gilumoje, "pačioje apačioje", ţinoma, yra kaţko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės
lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su
kiekviena kardinalia problema, kaţkas nepakeičiamas sako: "tai esu aš"; pavyzdţiui, vyro ir moters klausimu
mąstytojas negali pakeisti savo poţiūrio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdėstyti tai, kas jam šiuo klausimu yra
"tikra". Kartais mes randame tam tikrus problemų sprendimus, kuriais m_e_s pradedame tvirtai tikėti ir turbūt
nuo to momento pradedame vadinti juos savo įsitikinimais. Vėliau mes matome juose tik mūsų judėjimo link
saviţinos pėdsakus, kelrodţius, vedančius į problemą, kuria e_s_a_m_e mes,- tiksliau, didţiąją kvailystę,
kuria mes esame, į mūsų dvasinę lemtį, į tai, ko negalima išmokyti ir kas yra "pačioje apačioje". Turint galvoje
tą didelį sąţiningumą, kurį aš ką tik parodţiau pats sau, turbūt man bus leista pasakyti keletą tiėsų apie "moterį
pačią savaime": ţinoma, tarus, jog dabar jau iš anksto ţinoma, kad jos yra tik - m_a_n_o tiesos.-

232

Moteris nori tapti savarankiška: todėl ji pradeda aiškinti vyrams, kas yra "moteris pati savaime" t_a_i - vienas
praţūtingiausių visuotinio Europos s_u_b_j_a_u_r_o_j_i_m_o laimėjimų. Nes ko tik neatskleis šie šiurkštūs
moteriško moksliškumo ir savęs apnuoginimo bandymai! Moteris turi tiek daug prieţasčių gėdytis; moteryje
tiek daug pedantiškumo, paviršutiniškumo, siekimo mokyti, smulkmeniško pretenzingumo smulkmeniško
palaidumo ir nekuklumo - uţtenka pasiţiūrėti, kaip jos elgiasi su vaikais! - iki šiol iš esmės jas varţė ir stabdė
tik vyro b_a_i_m_ė. Vargas, jei dar ir "amţinasis moters nuobodulys"- ko jau ko, o šito jai netrūksta! - išdrįs
pakelti galvą! Jeigu ji pradės nuosekliai, visiškai uţmiršti savo išmintį ir meną būti ţavinga, ţaisminga, nuvyti
rūpesčius, teikti paguodą ir lengvai į viską ţiūrėti,- jeigu ji maloniuose geiduliuose pradės prarasti savo
subtilumą ir sumanumą! Jau ir dabar girdėti moteriškų balsų, kurie - Prisiekiu šventuoju Aristofanu! - kelia
siaubą; aiškia medicinos kalba grėsmingai išsakoma, ko visų pirma ir galų gale moteris n_o_r_i iš vyro. Argi tai
ne blogiausio skonio apraiška, kai moteris tokiu būdu siekia tapti mokslinga? Laimei, iki šiol švietimas buvo
vyrų reikalas, vyrų talentas,- tuo būdu buvo galima likti "tarp savų"; pagaliau, nepaisant visko, ką moterys rašo
apie moteris, nereikia pernelyg tikėti tuo, kad moteris iš tikrųjų n_o_r_i apsišviesti ir suţinoti, kokia ji yra - ir
kad ji g_a_l_i norėti... Jeigu taip elgdamasi moteris neieško sau naujo a_p_d_a_r_o - aš manau, jog puošimasis
yra Amţinojo Moteriškumo sudedamoji dalis?- tai ji nori sukelti baimę,- galbūt taip ji tikisi tapti valdove. Bet ji
n_e_n_o_r_i tiesos: ką moteriai reiškia tiesa! Nuo pat pradţios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio,
priešiškesnio kaip tiesa,- jos didysis menas yra melas, jos didţiausias rūpestis - iliuzija ir groţis. Prisipaţinkime
mes, vyrai: juk mes vertiname ir mylime moteryje būtent š_į meną, š_į instinktą; mums yra sunku, ir, norėdami
palengvinti gyvenimą, mes mielai bendraujame su būtybėmis, kurių rankų prisilietimas, ţvilgsniai ir švelnios
kvailystės norom nenorom priverčia mus į savo rimtį, svorį ir gylį ţiūrėti beveik kaip į kvailystę. Pagaliau aš
keliu klausimą: ar yra kada nors buvę, kad moteris pripaţintų kitos moters protą esant gilų, o širdį - teisingą? Ir
ar ne tiesa, kad iki šiol "moterį" labiausiai niekino moterys, o ne mes - Mes, vyrai, norime, kad moteris nustotų
kompromituoti save švietimu: juk būtent vyriško rūpinimosi moterimi bei jos tausojimo išraiška ir buvo
Baţnyčios dekretas: /mulier taceat in ecclesia!/ Moters labui pasitarnavo ir tai, ką Napoleonas leido suprasti
labai jau kalbiai Madame de Stael: /mulier taceat in politicis!/ - ir aš manau, kad tikras moterų draugas bus tas,
kuris šiandien joms grieţtai tars: /mulier faceat de muliere!A62/

233

Instinktų sugedimas ir, aišku, blogas skonis išryškėja, kai moteris tiesiogiai remiasi Madame Roland arba
Madame de Stael arba Monsieur George Sand, tarsi tuo būtų galima ką nors įrodyti "moters pačios savaime"
n_a_u_d_a_i. Vyrams minėtosios damos tėra trys k_o_m_i_š_k_o_s moterys pačios savaime - nieko daugiau! -
ir kaip tik rimčiausi netyčios kontrargumentai prieš emancipaciją ir moterišką puikavimąsi savimi.
Kvailystė virtuvėje: moteris kaip virėja; baisus begalviškumas rūpinantis šeimos ir jos galvos maitinimu!
Moteris nesupranta, ką r_e_i_š_k_i_a valgis, ir nori būti virėja! Jei moteris mąstytų, tai, tūkstančius metų
būdama virėja, ji jau būtų atradusi svarbiausius fiziologinius faktus ir išmokusi gydymo meno! Dėl blogų
234
virėjų - dėl visiškos proto stokos virtuvėje ţmogaus vystymasis buvo labiausiai stabdomas, jam padaryta
didţiausia ţala; ir šiandien padėtis ne ką geresnė. Kalba prakilnioms dukterims.

235

Egzistuoja posakiai ir dvasios blyksniai, egzistuoja sentencijos - nedidelės saujelės ţodţių, kuriuose staiga
kristalizuojasi visa kultūra, visa visuomenė. Tarp jų reikia paminėti ir šiuos atsitiktinius ţodţius, kuriuos
Madame de Lambert pasakė savo sūnui: /"mon ami, ne vous permettez jamais que de folies, qui vous feront
grand plaisir"A63/,- tarp kitko, tai patys protingiausi ţodţiai, kuriuos motina kada nors pasakė sūnui.

236

Tai, ką Dante ir Goethe galvojo apie moterį,- pirmasis, dainuodamas /"ella guardava suso, ed io in lei"A64/,
antrasis, išvertęs tai taip: "das Ewig-Weibliche zieht uns hinan" (Amţinasis Moteriškumas vilioja mus
a_u_k_š_t_y_n), - aš neabejoju, kad kiekviena kilnesnė moteris priešinsis tokiai nuomonei, nes visai t_a_i_p
__________________________ p_a_t ji galvoja ir apie Amţinąjį Vyriškumą...

237

S_e_p_t_y_n_i ___ m_o_t_e_r_i_š_k_i ___ p_r_i_e_ţ_o_d_ţ_i_a_i

Kai vyras po kojom kris, nuobodulio neliks!

**
Ţinių ir metų sunki našta silpnai dorybei tvirta atrama!
**
Jei tylėsi ir juodai vilkėsi, išmintinga tu garsėsi!
**
Kam uţ laimę aš dėkinga? Dievui - ir siuvėjai nagingai!
**
Jauna: ţydintis grotas. Sena: ţieţula ant šluotos!
**
Dailus, kilmingas ir dar vyras - o, kad jis būtų m_a_n_o vyras!
**

Kalba trumpa, prasmių net kelios - asilei slidokas kelias! 237a

Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybėse ir per klaidą nutūpę jiems ant
delno: jie laikė jas subtiliomis, paţeidţiamomis, laukinėmis, įstabiomis, saldţiomis ir dvasingomis
būtybėmis,- bet taip pat ir kaţkuo, ką reikia uţdaryti į narvelį, kad neišskristų.

238
Klysti sprendţiant pamatinę "vyro ir moters" problemą, neigti egzistuojantį tarp jų didţiausią antagonizmą ir
amţinos įtampos būtinybę, svajoti galbūt apie lygias teises, tokį patį auklėjimą, pretenzijas ir pareigas,- tai
t_i_p_i_š_k_a_s lėkštos galvos poţymis, ir mąstytojas, lėkštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,-
instinktyviai lėkštai! - yra įtartinas, dar daugiau, atspėtas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius
gyvenimo, taip pat ir būsimo gyvenimo klausimus, jis
pasirodys esąs "trumparegis", nesugebantis įsiskverbti į _____ j_o_k_i_ą gelmę. Priešingai, ţmogus,
turintis gilų protą, gilius troškimus ir pasiţymintis didţiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip grieţtumas ir
todėl lengvai su juo painiojamu,- toks ţmogus gali galvoti apie moterį tik r_y_t_i_e_t_i_š_k_a_i: jis turi į
moterį ţiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uţdaryti, kaip į kaţką, kas turi jam
tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didţiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip
kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip ţinia, nuo Homero iki Periklio,
k_y_l_a_n_t kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydţio darėsi vis g_r_i_e_ţ_t_e_s_n_i moteriai, ţodţiu, darėsi
rytietiški. K_i_e_k tai buvo būtina, k_i_e_k logiška, k_i_e_k netgi ţmogiškai pageidautina,- tegu kiekvienas
pats apmąsto!

239

Silpnoji lytis niekada nebuvo taip garbinama vyrų kaip šiais laikais - tai demokratinių polinkių ir skonio
poţymis, taip pat kaip ir nepagarba senatvei,- nieko keisto, jei garbinimu tuoj pat pradedama piktnaudţiauti.
Norima daugiau, išmokstama reikalauti, pagarbos ţenklai imami traktuoti beveik kaip įţeidimas,
rungtyniaujama dėl teisių, netgi atkakliai kovojama dėl jų: ţodţiu, moteris pradeda netekti gėdos. Dar
pridurkime, kad ji praranda ir skonį. Ji atpranta b_i_j_o_t_i vyro: bet "atpratusi bijoti", moteris atsisako savo
moteriškiausių instinktų. Kad moteris išdrįsta kelti galvą, nustojus vertinti ir puoselėti tai, kuo vyras kelia
baimę, arba, kalbant aiškiau, kai nebevertinamas ir nebepuoselėjamas v_y_r_a_s vyre, yra gan dėsninga ir gerai
suprantama; sunkiau suprasti, jog būtent todėl - moteris išsigimsta. Tai vyksta šiandien - neapsigaukime! Kur
tik pramonės dvasia nugali karinę ir aristokratišką dvasią, moteris siekia ūkvedţio ekonominio ir teisinio
savarankiškumo: "moteris kaip ūkvedys"- uţrašyta ant besiformuojančios dabartinės visuomenės vartų. Tuo pat
metu, kai ji įgyja naujas teises, siekia valdţios ir savo vėliavose bei vėliavėlėse įrašo
moteriškos "paţangos" šūkį, klaikiai aiškiai prasideda priešingas procesas: m_o_t_e_r_i_s ________
ţ_e_n_g_i_a __ a_t_g_a_l. Nuo Prancūzijos revoliucijos moters įtaka Europoje m_a_ţ_ė_j_o tiek,
kiek didėjo jos teisės ir pretenzijos; "moterų emancipacija", kai jos siekia ir reikalauja pačios moterys (o ne tik
bukagalviai vyrai), yra įstabus moteriškiausių instinktų silpnėjimo ir bukimo simptomas. K_v_a_i_l_u_m_a_s
slypi šiame judėjime, beveik vyriškas kvailumas, kurio kiekviena padori moteris,- o tokia moteris visada
protinga,- turėtų visa savo esybe gėdytis. Nenutuokti, koks kelias tikriau veda į pergalę, nustoti puoselėti savo
ginklo vartojimo meną; prarasti savitvardą vyro atţvilgiu, galbūt net prieiti "iki knygų, kai anksčiau buvo
laikomasi drausmės ir subtilaus, gudraus kuklumo; dorybingai įţūliai priešintis vyro tikėjimui moteryje
s_l_y_p_i_n_č_i_u iš esmės kitokiu idealu, kaţkokiu Amţinu ir Būtinu Moteriškumu; atkakliais tauškalais
versti vyrą pakeisti nuomonę, kad moterį kaip švelnų, uţgaidţiai laukinį ir daţnai malonų naminį gyvulėlį
reikia saugoti, puoselėti, tausoti; negrabiai ir suirzus ieškoti vergijos ir baudţiavos elementų moters padėtyje
ankstesnėje ir dabartinėje visuomenėje (tarsi vergija yra kontrargumentas, o ne aukštesnės kultūros, visokio
kultūros kilimo sąlyga),- ką visa tai reiškia, jei ne moteriškų instinktų, moteriškumo naikinimą? Ţinoma, tarp
vyriškos lyties mokytų asilų yra daug idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintoj ų; jie pataria joms atsikratyti
moteriškumo ir persiimti visomis kvailystėmis, kuriomis serga "vyras" Europoje, europietiškas "vyriškumas",-
jie norėtų nuţeminti moterį iki "bendrojo išsilavinimo" ar net iki laikraščių skaitymo ir politikavimo. Iš moterų
kai kur norima padaryti netgi laisvus mąstytojus ir literatus: tarsi nedievobaiminga moteris giliam ir bedieviui
vyrui nebūtų atstumianti ir juokinga,- beveik visur jų nervus gadina liguisčiausia ir pavojingiausia muzika
(mūsų vokiškoji naujausioji muzika) ir kasdien jos darosi vis isteriškesnės ir vis labiau nesugeba paklusti savo
pirmajam ir paskutiniajam pašaukimui - gimdyti sveikus vaikus. Ir apskritai jas norima dar labiau "kultūrinti" ir,
kaip sakoma, remiantis kultūra, "silpnąją lytį" paversti s_t_i_p_r_i_a: tarsi istorija
įtikinamiausiai neliudytų, kad ţmogaus "kultivavimas" ir silpninimas - būtent v_a_l_i_o_s _______
j_ė_g_o_s silpninimas, skaidymas, sargdinimas - visada ėjo koja kojon ir kad pačios galingiausios ir
įtakingiausios pasaulio moterys (galiausiai dar Napoleono motina) uţ savo galią ir persvarą prieš vyrus turi būti
dėkingos savo valios jėgai, o ne mokytojams. Tai, kas moteryje kelia pagarbą, o daţnai ir baimę,- yra jos
p_r_i_g_i_m_t_i_s, kuri "gamtiškesnė" negu vyro, jos grobuoniškas klastingas gracingumas, jos tigrės nagai
pirštinaitėse, jos naivus egoizmas, jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas,
neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas... Be baimės, ši pavojinga ir graţi katė "moteris" kelia ir
uţuojautą,- ji labiau negu bet koks gyvūnas kenčia, yra paţeidţiamesnė, labiau trokšta meilės ir labiau
pasmerkta nusivylimui. Baimė ir uţuojauta: šių jausmų apimtas stovėjo iki šiol vyras prieš moterį,- viena koja
jau tragedijoje, kuri ţavėdama kankina.- Kaip? Ir tai turėtų baigtis? Ir moters a_t_k_e_r_ė_j_i_m_a_s jau
prasidėjo? Ir moteris pamaţu taps vis nuobodesnė? O, Europa! Europa! Mes ţinome tą raguotą ţvėrį, kuris
visada buvo tau patraukliausias ir kuris vis dar tebegrasina. Tavo senį pasakėčia galėtų dar kartą tapti
"istorija",- dar kartą siaubingas kvailumas galėtų tave uţvaldyti ir nusinešti! Ir po juo nesislepia joks Dievas,
ne! tik "idėja", "moderni idėja"!..

Aštuntas skyrius

TAUTOS IR TĖVYNĖS

240

Aš klausiausi, vėl pirmą kartą - Richardo Wagnerio M_e_i_s_t_e_r_s_i_n_g_e_r_i_ų uvertiūros: tai prabangus
perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didţiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos
šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų
maišatis! Ši muzika ţavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu
pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar daţniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji
tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevarţomai,- ir staiga -
nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis prieţastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į
svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir
naujos laimės srautas - jame l_a_b_a_i aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano
slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol
neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti. Apskritai šioje muzikoje nėra groţio, nėra
Pietų, nėra subtilaus pietietiško dangaus skaidrumo, nėra gracijos, šokio, beveik nėra, logikos valios;
atvirkščiai, jaučiamas netgi tam tikras nerangumas, kuris dar ir pabrėţiamas, tarsi menininkas norėtų pasakyti:
"to aš ir siekiu"; griozdiškas rūbas, kaţkas savavališkai barbariška ir iškilminga, mokslingų (gelehrten) ir
garbingų brangenybių ir nėrinių raibulys; kaţkas vokiška geriausia ir blogiausia šio ţodţio prasme, kaţkas
vokiškai sudėtinga, be formos ir neišsemiama; tam tikra vokiška galia ir perpildyta siela, kuri nebijo slėptis po
nuopuolio /raffinementsA65/,- kuri galbūt tik ten ir jaučiasi geriausiai; tikras vokiškos sielos poţymis,- sielos,
kuri kartu yra jauna ir pasenusi, pernokusi ir kupina ateities. Tokia muzika geriausiai išreiškia tai, ką aš galvoju
apie
vokiečius: jie uţvakardienio ir porytdienio ţmonės,- j_i_e _____ d_a_r__ n_e_t_u_r_i ____
š_i_a_n_d_i_e_n_o_s.

241

Mes -"geri europiečiai", bet būna valandų, kai ir mes leidţiame sau pabūti šauniais tėvynainiais ir pūkštelėti į
senas meiles ir ankštumas - aš ką tik pateikiau pavyzdį,- retkarčiais mus apima nacionalinis jaudulys,
patriotinis slogutis, ir mūsų sielą perpildo visokie kitokie archajiški jausmai. Nerangesni negu mūsų protai tik
per ilgesnį laiką gali susidoroti su tuo, kas pas mus trunka valandas: vieni - per pusmetį, kiti - per pusę amţiaus,
nelygu jų virškinimo ir "medţiagų apykaitos" greitis bei jėga. Aš galėčiau įsivaizduoti tokias bukas ir
inertiškas rases, kurioms netgi mūsų skubrioje Europoje reikėtų pusės šimtmečio, kad įveiktų tokius
atavistinius parapiškumo priepuolius ir grįţtų į protą, turiu galvoje -"gerą europietiškumą". Ir štai be saiko
samprotaujant apie tokią galimybę, man teko būti dviejų senų "patriotų" pokalbio liudininku,- abu jie, matyt,
buvo apykurčiai, todėl šnekėjo labai garsiai. "K_a_s ţino apie filosofiją tik tiek, kiek valstietis ar studentų
korporacijos narys,- teigė vienas,- tas dar nekaltas. Bet kas iš to! Gyvename masių epochoje: jos šliauţioja ant
pilvo prieš visa, kas masiška. Tas pat ir /in politicis/. Valstybės vyras, kuris joms pastatys naują Babilono
bokštą, sukurs nepaprastai galingą valstybę, joms yra "didis",- kokia nauda iš to, kad mes, atsargesni ir
santūresni, kol kas neatsisakome senojo tikėjimo, kad tik didi mintis suteikia didumo darbams ir dalykams.
Tarkime, koks nors valstybės vyras savo tautą įstums į tokią padėtį, kad jai nuo šiol teks vykdyti "didţiąją
politiką", kuriai ji iš prigimties nepasirengusi ir nepritaikyta, ir naujam abejotinam vidutiniškumui ji bus
priversta paaukoti savo senas ir tikras dorybes,- tarkime, kad valstybės vyras apskritai pasmerks savo tautą
"politikavimui", tuo tarpu lig šiol ji galėjo daryti kaţką geriau, galvoti apie geresnius dalykus ir savo sielos
gelmėse išsaugojo įţvalgų pasibjaurėjimą politikuoti mėgstančių tautų neramumu, tuštybe ir triukšmingumu,-
tarkime, kad toks valstybės vyras paţadins snūduriuojančias savo tautos aistras ir geidulius, jos ligšiolinį
drovumą ir norą likti nuošalyje pavaizduos gėdinga dėme, jos uţsienietiškų dalykų pomėgį ir slaptą begalybės
siekimą - kalte, nuvertins jos širdingiausius polinkius, išvers jos sąţinę, susiaurins jos protą, pavers jos skonį
"tautiniu",- kaip! argi valstybės vyras, kuris padarytų tai, uţ ką jo tauta ateityje, jei tik ją turėtų, būtų priversta
atgailauti, - argi toks valstybės vyras būtų d_i_d_i_s?" - "Be abejo! - atsakė jam su įkarščiu kitas senas
patriotas.- Kitaip jis n_e_g_a_l_ė_t_ų to padaryti! Galbūt beprotiška norėti tokių dalykų? Bet galbūt viskas,
kas didu, iš pradţių buvo tik beprotiška!" - "Piktnaudţiauji ţodţiais! - sušuko jo pašnekovas.- Jis stiprus,
stiprus ir beprotis! Bet n_e didis!" - Senukai aiškiai įsikarščiavo rėkdami viens kitam savo "tiesas"; o aš,
laimingas, kad esu anapus, mąsčiau, ar greitai stiprų palenks sau stipresnis, taip pat apie tai, kad vienos tautos
dvasinį sulėkštėjimą išlygina kitos dvasinis pagilėjimas.-

242

Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didţiuojasi europiečiai, "civilizacija" ar "humanizacija", ar "paţanga"; ar

apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule - d_e_m_o_k_r_a_t_i_n_i_s Europos
judėjimas,- uţ visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat
augantis ir besiplečiantis f_i_z_i_o_l_o_g_i_n_i_s procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau
laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių
nepriklausomumas nuo t_a_m__ t_i_k_r_o_s aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėţti į ţmogaus sielą ir kūną
tokius pačius reikalavimus,- taigi pamaţu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis ţmogus, kurio tipiškas
skiriamasis bruoţas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo
menas. Šis t_a_m_p_a_n_č_i_o ___ e_u_r_o_p_i_e_č_i_o procesas,- ţinoma, jį gali sulėtinti, bet
kartu sustiprinti, išplėsti ir pagilinti dideli atkryčiai - turiu galvoje vis dar siaučiančią "nacionalinio
jausmo" vėtrą ir kylantį anarchizmą,- šis procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, kokių tikisi jo naivūs
rėmėjai ir šlovintojai, "modernių idėjų" apaštalai. Tos pačios naujos sąlygos, kuriomis sulyginama ir
paverčiama vidutinybėmis dauguma ţmonių, t.y. atsiranda naudingas, darbštus, daug kam tinkamas ir sumanus
bandos gyvulys ţmogus,- tos sąlygos yra nepaprastai palankios atsirasti ir išskirtiniams ţmonėms, turintiems
pavojingiausių ir patraukliausių savybių. Tuo metu, kai minėta prisitaikymo galia ar jėga, nuolat bandydama vis
naujas sąlygas ir su kiekviena karta, beveik su kiekvienu dešimtmečiu pradėdama naują darbą, neleis tipui tapti
g_a_l_i_n_g_a_m, tuo metu, kai būsimieji europiečiai tikriausiai bus įvairaus plauko plepūs, silpnavaliai ir
sumanūs darbininkai, kuriems kaip kasdienė duona r_e_i_k_a_l_i_n_g_a_s ponas ir įsakinėtojas; taigi tuo
metu, kai Europos demokratizavimas pamaţu gimdo tipą, pasirengusį v_e_r_g_i_j_a_i subtiliausia prasme,-
s_t_i_p_r_u_s ţmogus kaip atskiras ir išskirtinis atvejis turi darytis dar stipresnis ir turtingesnis, negu jis galbūt
iki šiol kada nors yra buvęs - dėl mokymo be prietarų, dėl didţiulės pratybų, meno ir kaukių įvairovės. Aš
norėjau pasakyti: Europos demokratizavimas kartu yra nenorėta priemonė t_i_r_o_n_a_m_s ugdyti - visomis
galimomis šio ţodţio prasmėmis, taip pat ir dvasine prasme.
243

Aš su malonumu girdţiu, kad mūsą Saulė sparčiai juda H_e_r_a_k_l_i_o ţvaigţdyno link,- ir tikiuosi, kad
ţmogus Ţemėje paseks Saulės pavyzdţiu. Ir mes, geri europiečiai, būsime priekyje!-

244

Kadaise vokiečiai buvo laikomi "giliais",- o dabar, kai didţiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas
trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įţvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir
patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, ţodţiu, ar vokiškasis gilumas
nėra iš tikrųjų kaţkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime
pakeisti poţiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų
pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, - tai jos kilmės,
ištakų įvairovės padarinys. Vokietis, kuris drįstų teigti: "ak! dvi sielos mano krūtinėj", ţiauriai nusikalstų tiesai,
tiksliau, per daugeli sielų nutoltų nuo tiesos. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaišius ir susikryţminus rasėms,
galbūt netgi su ikiariškų elementų persvara, kaip "vidurio tauta" visomis prasmėmis, vokiečiai yra sunkiau
suvokiami, platesnės natūros, prieštaringesni, maţiau ţinomi, labiau neapskaičiuojami; labiau stebinantys,
labiau gąsdinantys negu kitos tautos,- juos sunku a_p_i_b_r_ė_ţ_t_i, ir jau vien tai kelia prancūzų neviltį.
Vokiečiams labai būdinga tai, kad jiems visada rūpi klausimas "kas yra vokiška?" Kotzebue aišku gerai
paţinojo savo vokiečius: "esame paţinti",- dţiūgavo jie,- bet ir Sandas manė, kad juos paţįstaA66. Jeanas
Paulis ţinojo, ką daro, kai su įtūţiu neigė Fichte's melagingus, bet patriotiškus meilikavimus ir perdėjimus,- bet
labai tikėtina, kad Goethe į vokiečius ţiūrėjo kitaip negu Jeanas Paulis, nors ir sutiko su jo nuomone apie Fichtę.
Ką Goethe iš tikrųjų galvojo apie vokiečius? - Bet apie daugelį dalykų jis niekada aiškiai nekalbėjo ir visą
gyvenimą mokėjo subtiliai tylėti: tikriausiai tam buvo rimtų prieţasčių. Ţinoma, linksmiau ţiūrėti į pasaulį jį
vertė ne "laisvės karai", juolab ne Prancūzijos revoliucija; įvykis, dėl kurio jis p_e_r_m_ą_s_t_ė savo Faustą ir
net visą "ţmogaus" problemą, buvo Napoleono pasirodymas. Išliko Goethe's ţodţiai, kuriais jis negailestingai ir
grieţtai, tarsi uţsienietis, smerkia tai, kuo vokiečiai didţiuojasi: garsųjį vokiškąjį būdą (Gemuth) jis nusako
taip: "atlaidumas svetimoms ir savoms silpnybėms". Argi jis buvo neteisus? - kalbėdamas apie vokiečius, retas
būna visiškai neteisus. Vokiškoje sieloje yra pereigų ir perėjų, yra urvų, slėptuvių ir poţemių; jos netvarka turi
daug paslapties ţavesio, vokietis ţino klystkelius, vedančius i chaosą. Ir kaip kiekvienas daiktas mėgsta panašų
į save, taip ir vokietis mėgsta debesis ir visa, kas neaišku, kas tampa, temsta, yra drėgna arba uţdengta: visa, kas
neţinoma, nesusiformavę, slenka ir auga, jis suvokia kaip "gilų". Ir pats vokietis ne y_r_a, jis t_a_m_p_a, jis
"v_y_s_t_o_s_i". Todėl "vystymasis" iš tikrųjų yra vokiškas atradimas ir indėlis į didţiulę filosofinių formulių
karalystę,- ši dominuojanti sąvoka drauge su vokišku alumi ir vokiečių muzika stengiasi suvokietinti visą
Europą. Uţsieniečius stebina ir traukia mįslės, kurias jiems uţmena prieštaringa vokiškosios sielos prigimtis (ją
Hegelis traktavo kaip sistemą, o Richardas Wagneris išreiškė muzika). "Geraširdis ir klastingas" - tokia
samplaika, absurdiška bet kurios kitos tautos atţvilgiu, deja, per daţnai pateisinama Vokietijoje - tik
pagyvenkite kurį laiką tarp švabų! Vokiečių mokslininko nerangumas, jo socialinis banalumas siaubingai gerai
sugyvena jame su vidine ekvilibristika ir lengvabūdiška drąsa, kurios jau išmoko bijoti beveik visi dievai.
Norint pademonstruoti vokišką sielą /ad oculosA67/, pakanka paţvelgti į vokišką skonį, vokiečių meną ir
papročius: koks prasčiokiškas abejingumas "skoniui"! Koks kilmingumo ir niekingumo mišinys! Koks
netvarkingas ir turtingas visas šis sielos ūkis! Vokietis t_e_r_l_i_o_j_a_s_i su savo siela, jis terliojasi su viskuo,
ką pergyvena. Jis blogai virškina savo gyvenimo įvykius ir niekada negali to "baigti"; vokiškoji giluma daţnai
tėra blogas, lėtas "virškinimas". Ir kadangi visi chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir
vokietis mėgsta "atvirumą" ir "tiesumą": taip p_a_t_o_g_u būti atviram ir tiesiam! - Tas patiklumas, tas
paslaugumas, tas s_ą_ţ_i_n_i_n_g_a_s kortų atskleidimas šiandien yra turbūt pavojingiausia ir sėkmingiausia
maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti vokietis: tai yra jo tikrasis mefistofeliškas menas, kuris j į "toli nuves"!
Vokietis nuleis rankas, paţvelgs geromis, ţydromis tuščiomis vokiškomis akimis - ir uţsienis tuoj pat supainios
jį su jo chalatu!- Aš norėjau pasakyti: tebūnie vokiškasis gilumas kuo tik nori,- tarp savęs turbūt galime ir
pasijuokti iš jo,- bet mes pasielgsime gerai, jeigu ir ateity gerbsime jo regimybę ir gerą vardą ir neišmainysime
pernelyg pigiai mūsų senos - gilios tautos - reputacijos į prūsišką "šaunumą" ir berlynietišką sąmojį bei akių
dūmimą. Protinga tauta, kuri sukuria ir l_e_i_d_ţ_i_a kitiems turėti nuomonę apie ją kaip gilią, nerangią,
geraširdišką, sąţiningą ir neprotingą: tokia tauta galėtų netgi - būti gili! Galų gale: reikia pateisinti savo vardą
juk ne veltui esame vadinami /"tuckisches" Volk/, apgaudinėjančia tauta...

245

"Seni geri" laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie m_e_s laimingi, kad jo rokoko mums dar
kaţką sako, kad jo "gera draugija", jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais
dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali
apeliuoti į kaţkokį l_i_k_u_t_į mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! - bet kas gali abejoti, kad dar
anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo mėgautis! -
juk jis buvo tik stilių lūţio ir stilių pasikeitimo atgarsis, o _____ n_e, kaip Mozartas, didţio, ilgaamţio
europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueiţėjusios sielos, kuri nuolat
byra, ir būsimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat g_i_m_s_t_a; jo muziką gobia amţino praradimo ir amţinos
nepaţabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudėsi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau,
kai ji šoko aplink revoliucijos laisvės medį ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną. Bet kaip greitai blėsta dabar
būtent š_i_s jausmas, kaip sunku mūsų dienomis netgi s_u_p_r_a_s_t_i šį jausmą - kaip neprastai mūsų ausiai
skamba tų Rousseau, Schillerio, Shelley'io, Byrono kalba; jie visi k_a_r_t_u išreiškė ţodţiais tą patį Europos
likimą, nuskambėjusį Beethoveno muzikoje! - Tai, kas atsirado vokiečių muzikoje po to, priklauso
romantizmui, t.y. istoriniu poţiūriu dar trumpiau trukusiam, dar skubotesniam ir paviršutiniškesniam judėjimui
nei tas didysis antraktas, tas Europos perėjimas nuo Rousseau iki Napoleono ir iki demokratijos gimimo.
Weberis - bet ką m_u_m_s šiandien reiškia Laisvasis šaulys ir Oberonas! Arba Marschnerio Hansas Heilingas
ir Vampyras! Arba net Wagnerio Tannhauseris! Nuskambėjusi, o gal jau ir pamiršta muzika. Be to, visa ši
romantizmo muzika buvo nepakankamai kilni, nepakankamai muzika, kad būtų pripaţinta ir vertinama kur
nors kitur, o ne vien teatre ir minios akivaizdoje; nuo pat pradţių ji buvo antraeilė muzika, kuriai tikri
muzikantai maţai skyrė dėmesio. Kitokioj padėty atsidūrė
Felixas Mendelssohnas, tas halkijoniškas maestro, kuris dėl savo lengvesnės, grynesnės, laimės kupinos sielos
greitai įgijo šlovę ir taip pat greitai buvo uţmirštas,- tai buvo puikus vokiečių muzikos i_n_c_i_d_e_n_t_a_s. O
dėl Roberto Schumanno, kuris ţiūrėjo į muziką rimtai ir į kurį nuo pat pradţių buvo ţiūrima rimtai - jis buvo
paskutinis mokyklos kūrėjas,- argi neatrodo mums dabar laimė, atokvėpis, išsilaisvinimas tai, kad būtent ši
schumanniška romantika buvo įveikta? Schumannas, ieškantis prieglobsčio savo sielos "saksoniškoje
Šveicarijoje", pusiau wertheriškas, pusiau jean-pauliškas, tikrai ne beethoveniškas! tikrai ne byroniškas! - jo
Manfredo muzika yra tiesiog neįtikėtina nesėkmė ir nesusipratimas,- Schumannas, kurio skonis buvo iš esmės
s_m_u_l_k_u_s skonis (pasiţymintis pavojingu, o tarp vokiečių dvigubai pavojingu polinkiu į romią lyriką ir
jausmų svaigulį), Schumannas, nuolat ţingsniuojantis nuošale, droviai lėtinantis ţingsnį ir pasitraukiantis
atatupstom, kilmingas lepūnėlis, atsiduodantis grynai anoniminei laimei ir skausmui, panašus į mergaitę ir /noli
me tangereA68/ nuo pat pradţių: šis Schumannas buvo jau tik v_o_k_i_š_k_a_s įvykis muzikoje, o ne
europietiškas, kaip kad Beethovenas ar juolab Mozartas,- dėl jo vokiečių muzikai grėsė didţiausias pavojus
nustoti buvus E_u_r_o_p_o_s__ s_i_e_l_o_s__ b_a_l_s_u ir nusiristi iki paprasto parapiškumo. -

246

Kokia kankynė yra vokiškai parašytos knygos tam, kas turi t_r_e_č_i_ą ausį! Kaip nenoriai jis stovi šalia lėtai
besisukančios pelkės - garsų be skambesio, ritmų be šokio pelkės, kurią vokiečiai vadina "knyga"! O ką jau
kalbėti apie vokietį, s_k_a_i_t_a_n_t_į knygas! Kaip tingiai, kaip nenoriai, kaip blogai jis skaito! Ar daug
vokiečių ţino ir laiko savo pareiga ţinoti, kad kiekviename gerame sakinyje slypi m_e_n_a_s,- menas, kurį reikia
atspėti, jei nori suprasti sakinį. Pavyzdţiui, nesuvoksi tempo, ir pats sakinys bus klaidingai suprastas! Kad
negalima abejoti ritmiškai svarbiais skiemenimis, kad reikia jausti tikslingumą ir ţavesį, kai lauţoma pernelyg
grieţta simetrija, kad reikia jautria kantria ausimi gaudyti kiekvieną /staccato/ ir kiekvieną /rubato/, kad reikia
įspėti prasmę balsių ir diftongų sekoje ir matyti, kaip subtiliai gali jie, priklausomai nuo jų sąveikos, spindėti
įvairiomis spalvomis ir jas keisti,- kas iš skaitančių knygas vokiečių geranoriškai sutiks prisiimti tokias pareigas
bei paklusti tokiems reikalavimams ir įsiklausyti į tokį didelį kalbos meną ir tikslingųmą? Pagaliau jie "neturi
tokios klausos" ir nepastebi stipriausių stiliaus kontrastų; subtiliausias meistriškumas š_v_a_i_s_t_o_m_a_s tarsi
kurtiems.- Tokios buvo mano mintys, kai aš pastebėjau, kaip šiurkščiai ir be nuovokos buvo painiojami du prozos
meistrai: vienas, kurio ţodţiai krinta lėtai ir šaltai tarsi lašai nuo drėgnos olos skliautų - jis pasikliauna jų dusliu
garsu ir atgarsiu,- ir kitas, kuris valdo savo kalbą kaip lanksčią špagą ir visu kūnu jaučia pavojingą virpančios
pernelyg aštrios geleţtės laimę,- geleţtės, kuri norėtų kąsti, šnypšti ir pjauti. -

247

Kaip maţai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo
prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos
ţmogus skaitė, jeigu skaitė - tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai,
buvo stebimasi ir slapčia klausiama "kodėl"? Stipriu, garsiu balsu - tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais,
tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip ţavėjosi antikos p_u_b_l_i_k_a. Tuo metu rašytinio
stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta
ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos ţmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės
ţmonių poţiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu. Demosteno
ir Cicerono periodai su dviem pakilimais ir dviem nusileidimais - ir viskas vienu atodūsiu - ţavėjo a_n_t_i_k_o_s
ţmones, mokėjusius vertinti šį talentą, mokėjusius vertinti retą ir sunkų tokių periodų ištarimo meną,- juk jie
patys mokėsi oratorystės; m_e_s iš tikrųjų
neturime jokių teisių į__ i_l_g_u_s periodus, mes, šių laikų ţmonės, mes, greit uţdūstantys visomis šio ţodţio
prasmėmis! Juk visi tie antikos ţmonės patys buvo oratorystės diletantai, taigi ţinovai, taigi kritikai,- jų
akivaizdoje oratoriai buvo priversti maksimaliai stengtis; panašiai buvo ir praeitą šimtmetį: kai visi italai ir
italės mokėjo dainuoti, vokalinio meno virtuoziškumas (kartu ir melodikos menas) buvo pasiekęs kulminaciją.
O Vokietijoje (iki pat pastarojo meto, kai kaţkas panašaus į tribūnų oratorystę gan nedrąsiai ir nerangiai
pradėjo skleisti savo jaunus sparnus) iš tikrųjų egzistavo tik viena viešos ir d_a_u_g_m_a_ţ meninės
oratorystės rūšis: būtent sakyklų oratorystė. Tik pamokslininkas Vokietijoje ţinojo, kokį svorį turi skiemuo, o
kokį ţodis, kiek sakinys muša, šokinėja, krinta, bėga, išteka; tik jo klausoje egzistavo sąţinė, gan daţnai pikta
sąţinė,- kadangi uţtenka prieţasčių, dėl kurių būtent vokietis retai, beveik visada per vėlai išmoksta dorai
kalbėti. Todėl, savaime suprantama, vokiečių prozos šedevras yra jų didţiausio pamokslininko kūrinys:
B_i_b_l_i_j_a iki šiol buvo geriausia vokiška knyga. Palyginti su Lutherio Biblija, beveik visa kita yra tik
"literatūra" - kaţkas, išaugęs ne Vokietijoje ir todėl neįaugęs ir neįaugąs į vokiečių širdis, kaip įaugo į jas
Biblija.

248

Yra du genijų tipai: vienas, kuris visų pirma produkuoja ir nori produkuoti, ir antras, kuris mielai leidţiasi
apvaisinamas ir gimdo. Ir visai taip pat tarp genialių tautų esama tokių, kurioms atiteko moteriška nėštumo
problema ir paslaptingas formavimo, brandinimo, uţbaigimo uţdavinys,- pavyzdţiui, tokia tauta buvo graikai,
taip pat ir prancūzai; bet yra ir kitokių, kurių uţdavinys - apvaisinti ir būti naujos gyvenimo tvarkos
prieţastimi,- tai tokios tautos, kaip ţydai, romėnai ir, jei mūsų klausimas neatrodys nekuklus, vokiečiai? -
tautos, apţavėtos bei kankinamos kaţkokios neţinomos karštligės ir nesuvaldomai stumiamos uţ savo ribų,
įsimylėjusios ir geidţiančios svetimų rasių (tokių, kurios "leidţia apvaisinti" save) tautos, trokštančios valdyti,
kaip ir visa, kas suvokia savo produkavimo galios pilnatį, taigi ir atitekusią "Dievo malonę". Šie dviejų tipų
genijai ieško vienas kito kaip vyras ir moteris; bet jie nesupranta vienas kito,- irgi kaip vyras ir moteris.

249
Kiekviena tauta turi savo tartiufiškumą ir vadina jį savo dorybėmis.- Neţinome to, kas geriausia mumyse,-
negalime to ţinoti.

250

Uţ ką Europa turi būti dėkinga ţydams? - Uţ daug ką, gera ir bloga, ir visų pirma uţ tai, kas kartu yra geriausia
ir blogiausia: uţ didį stilių moralėje, begalinių reikalavimų, begalinių pamokymų grėsmingumą ir didingumą,
visą moralinių problemų bei dilemų romantiką ir taurumą - taigi ir uţ tai, kas patraukliausia, apgaulingiausia ir
rafinuočiausia spalvų ţaisme ir gyvenimo vilionėse, kurių atspindţiai šiandien ţėri mūsų europinės kultūros
danguje, jos vakaro danguje,- ţėri ir galbūt gęsta. Mes, artistai tarp ţiūrovų ir filosofų, esame uţ tai ţydams -
dėkingi.

251

Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės
troškimo, n_o_r_i kentėti,- tai jos protą uţtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, ţodţiu, ją ištiks nedideli
iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdţiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai
antiţydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas
(tik paţvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suverţtas galvas) ir visokie
kitokie maţi vokiečių proto ir sąţinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos
viešnagės labai uţkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdţiu,
ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos poţymis. Pavyzdţiui, ţydais -
paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus ţydams; ir kad ir kaip ryţtingai atsiribotų nuo
antisemitizmo visi atsargūs ţmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį
jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas -
neturėkime dėl to iliuzijų. Kad Vokietijoje daugiau n_e_g_u__ p_a_k_a_n_k_a ţydų, kad vokiečių skrandţiui,
vokiečių kraujui sunku (ir dar ilgai bus sunku) susitvarkyti netgi su šiuo "ţydo" kiekiu - taip kaip susitvarkė
italai, prancūzai, anglai, nes jie energingiau virškino,- tai aiškiai pasakinėja visuotinis instinktas, į kurį reikia
įsiklausyti, kuriuo remiantis reikia veikti. "Neįsileisti daugiau jokių naujų ţydų! Ir uţremti vartus būtent iš
Rytų (taip pat ir Austrijos)!" - taip liepia instinktas tautos, kurios prigimtis dar silpna ir neapibrėţta, dėl to ji
stipresnės rasės lengvai gali būti ištrinta, sunaikinta. Be jokios abejonės, ţydai yra stipriausia, atspariausia ir
gryniausia rasė iš visų, gyvenančių dabar Europoje; jie sugeba prasimušti netgi nepalankiausiomis
aplinkybėmis (net geriau negu palankiomis) dėl to, kad turi tam tikrų dorybių, kurios šiandien mielai ţymimos
ydos ţenklu,- pirmiausia dėl ryţtingo tikėjimo, kuriam nereikia gėdytis "modernių idėjų"; jie keičiasi,
j_e_i_g_u keičiasi, visada tik taip, kaip Rusijos imperija plečia savo valdas,- kaip imperija, kuri turi laiko ir
egzistuoja ne nuo vakardienos, - būtent pagal principą "kuo lėčiau!" Mąstytojas, kurio sąţinę slegia Europos
ateitis, sudarinėdamas planus ateičiai, skaitysis su ţydais ir rusais kaip artimiausioje perspektyvoje tikriausiais
ir tikėtiniausiais didţiojo ţaidimo ir jėgų kovos veiksniais. Tai, kas šiandien Europoje vadinama "tauta" ir iš
tikrųjų veikiau yra /res facta/ negu /nata/ (ir netgi taip panašu į /res ficta et pictaA69/, kad juos nesunku
supainioti), šiaip ar taip, yra kaţkas tampantis, jaunas, nepastovus, dar ne rasė, juolab ne /aere perenniusA70/
kaip ţydai: šioms "tautoms" reikėtų rūpestingai saugotis karštos konkurencijos ir priešiškumo! Nekelia
abejonių, kad ţydai jei norėtų - arba jei juos priverstų, o to, matyt, ir siekia antisemitai,- jau dabar g_a_l_ė_t_ų
įgyti Europoje persvarą ar net tiesiogine ţodţio prasme įsiviešpatauti; kad jie to neplanuoja ir nesiekia - taip
pat n_e_a_b_e_j_o_t_i_n_a. Kol kas jie nori ir siekia, netgi kiek įkyriai, ištirpti Europoje ir būti jos absorbuoti;
jie trokšta galiausiai kur nors tvirtai, teisėtai įsikurti, būti gerbiami ir baigti klajoklišką "amţino ţydo"
gyvenimą; reikėtų atkreipti dėmesį į šį polinkį ir verţimąsi (jis turbūt reiškia ţydiškų instinktų susilpnėjimą) ir
jų remti; matyt, šiuo tikslu būtų naudinga ir. teisinga išvyti iš šalies rėksnius antisemitus. Teikti paramą
atsargiai, pasirinktinai, maţdaug taip, kaip daro anglų aristokratija. Akivaizdu, kad geriausia būtų, jei su jais
suartėtų stipresni ir jau išsikristalizavę naujieji vokiečių tipai, pavyzdţiui, kilmingi Brandenburgo karininkai:
visais atţvilgiais būtų įdomu paţiūrėti, ar su paveldimu įsakinėjimo ir paklusimo menu - abiem atţvilgiais
minėta ţemė šiandien yra klasikinis pavyzdys - nebus galima sujungti pinigų ir kantrumo genijaus (ir
pirmiausia šiek tiek proto ir protingumo - Brandenburge to aiškiai stokojama). Bet čia man reikia nutraukti
savo smagią ir iškilmingą germanomanišką kalbą, nes aš jau paliečiau r_i_m_č_i_a_u_s_i_ą man dalyką,
"europietišką problemą", kaip aš ją suprantu, t.y. kaip išugdyti Europoje viešpataujančią kastą.-

252

Nefilosofinė rasė - tie anglai: Baconas - tai a_n_t_p_u_o_l_i_s prieš filosofinį protą apskritai, Hobbesas,
Hume'as ir Locke'as - filosofo sąvokos paţeminimas ir sumenkinimas daugiau nei
šimtmečiui. P_r_i_e_š Hume'ą sukilo ir pakilo Kantas; apie Locke'ą Schellingas t_u_r_ė_j_o _______
t_e_i_s_ę pasakyti: /"je meprise Locke"A71/, su anglišku mechanistiniu Pasaulio sukvailinimu kovojo drauge
Hegelis ir Schopenhaueris (ir Goethe), šie du priešiški filosofijos broliai-genijai, kurie, verţdamiesi link
vokiečių dvasios priešingų polių, nepagrįstai skriaudė vienas kitą, kaip tik ir gali skriausti vienas kitą broliai.-
Tai, ko Anglijoje trūksta ir visada trūko, gerai ţinojo pusiau aktorius ir neblogas retorius, grasus painiotojas
Carlyle'is, po aistringomis grimasomis bandęs slėpti tai, ką ţinojo apie save: ko būtent s_t_i_g_o Carlyle'iui -
tikrosios proto g_a_l_i_o_s, tikrojo proto ţvilgsnio g_i_l_u_m_o, ţodţiu, filosofijos.- Tokiai nefilosofinei
rasei būdinga, kad ji tvirtai laikosi krikščionybės: jai b_ū_t_i_n_a jos drausmė "moralizavimui" ir
suţmoginimui. Anglas niūresnis, juslingesnis, stipresnės valios ir brutalesnis uţ vokietį,- ir kaip paprastesnis ir
vulgaresnis jis yra dievobaimingesnis: krikščionybė jam dar r_e_i_k_a_l_i_n_g_e_s_n_ė. Subtilesnės šnervės
netgi šiame angliškame krikščioniškume uţuos dar ir tikrai anglišką splyno ir piktnaudţiavimo alkoholiu
kvapelį,- prieš juos religija pagrįstai naudojama kaip vaistas,- subtilūs nuodai prieš grubius: subtilesnis
apsinuodijimas nerangiose tautose iš tikrųjų jau yra paţanga, sudvasinimo pakopa. Krikščioniški gestai,
maldos ir psalmių giedojimai dar pakenčiamai maskuoja, tiksliau, interpretuoja ir reinterpretuoja anglišką
grubumą ir prasčiokišką rimtumą; ir tai girtuoklių ir laidokų bandai, kuri kadaise metodizmo, o dabar
"išganymo armijos" verčiama mokosi morališkai kriuksėti, atgailos konvulsija iš tikrųjų galėtų būti
aukščiausia jai pasiekiama humaniškumo apraiška,- su tuo galima visiškai sutikti. Tačiau net humaniškiausias
anglas šokiruoja, kalbant perkeltine (taip pat ir tiesiogine) prasme, jam būdingu muzikos stygiumi: jo sielos ir
kūno judesiuose nėra jokio takto ir šokio, netgi nėra takto ir šokio potraukio, "muzikos" potraukio.
Pasiklausykite, kaip jis kalba, pasiţiūrėkite, kaip v_a_i_k_š_t_o graţiausios anglės,- nė vienoje pasaulio šalyje
nėra graţesnių balandţių ir gulbių,- galiausiai: pasiklausykite, kaip jie dainuoja! Bet aš reikalauju per daug...

253

Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas;
esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą
reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbių, bet vidutinių anglų - paminėsiu Darwiną, Johną Stuartą Millį ir
Herbertą Spencerį - dvasia įsivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikrųjų, kas galėtų
abejoti, kad laikinas t_o_k_i_ų protų viešpatavimas yra naudingas? Būtų klaidinga manyti, jog taurūs ir nuošale
sklendţiantys protai turi ypatingų sugebėjimų nustatyti, rinkti ir brukti į išvadas daugybę smulkių bendrų faktų:
kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo "taisyklėms" taikyti. Galiausiai jų tikslas yra ne vien tik paţinimas -
jie turi b_ū_t_i kaţkuo nauju, r_e_i_k_š_t_i kaţką naują, p_a_t_e_i_k_t_i naujas vertybes! Praraja tarp
ţinojimo ir galėjimo turbūt yra didesnė ir baisesnė, negu manoma: galima tarti, kad galintis aukščiausia prasme,
t.y. kuriantis, turi būti neţinančiu,- o kita vertus, moksliniams atradimams, panašiems į Darwino, netgi
palankus yra tam tikras siaurumas, sausumas ir kruopštumas, ţodţiu, angliškumas.- Pagaliau nepamirškime,
kad anglai dėl savo vidutiniškumo kartą jau buvo bendro europietiško proto lygio nuopuolio prieţastimi: tai,
kas vadinama "moderniomis idėjomis" arba "aštuonioliktojo amţiaus idėjomis", arba taip pat "prancūziškomis
idėjomis",- taigi tai, prieš ką su dideliu pasibjaurėjimu sukilo v_o_k_i_e_č_i_ų dvasia,- buvo angliškos kilmės,
dėl to negali būti abejonių. Prancūzai buvo tik tų idėjų beţdţionės ir aktoriai, taip pat jų geriausi kareiviai ir
kartu, deja, pirmosios ir svarbiausios a_u_k_o_s: nes nuo "modernių idėjų" prakeiktos anglomanijos /ame
francaiseA72/ taip sulyso ir išdţiūvo, kad dabar mes prisimename jos šešioliktąjį ir septynioliktąjį amţių, jos
didţią aistringą jėgą, jos išradingą kilnumą kaip kaţką beveik neįtikėtina. Bet reikia tvirtai laikytis šio istorinio
teisingumo principo ir ginti jį nuo akimirkos ir regimybės: europietiška /noblesse/ - jausmai, skonis, papročiai,
ţodţiu, /noblesse/ aukščiausia prasme - yra P_r_a_n_c_ū_z_i_j_o_s kūrinys ir išradimas, o europietiškas
niekingumas, dabartinių idėjų plebėjiškumas - A_n_g_l_i_j_o_s.-

254

Dar ir šiandien Prancūzija yra dvasingiausios ir rafinuočiausios Europos kultūros buveinė ir aukštoji skonio
mokykla - bet reikia mokėti rasti šią "skonio Prancūziją". Kas jai priklauso, tas rūpestingai slepiasi: galbūt ji
gyvena nedaugelyje ir, be to, būtent tokiuose ţmonėse, kurie netvirtai stovi ant kojų, yra iš dalies fatalistai,
paniurėliai, ligonys, iš dalies per daug sugleţnėję ir per daug rafinuoti; tokie slepiasi iš a_m_b_i_c_i_j_o_s. Kai
kas bendra jiems visiems: jie uţsikemša ausis, kad negirdėtų siaučiančios kvailystės ir triukšmingo
demokratinės burţuazijos plyšojimo. Iš tikrųjų šiandien avanscenoje voliojasi sukvailėjusi ir sustorėjusi
Prancūzija,- neseniai Victoro Hugo laidotuvėse ji surengė tikrą neskoningumo ir ţavėjimosi savimi orgiją. Jie
turi ir kitą bendrą bruoţą: nuoširdţiai nori gintis nuo dvasinio germanizavimo - ir dar labiau nesugeba to
padaryti! Galbūt jau dabar šioje dvasios Prancūzijoje - ji kartu yra ir pesimizmo Prancūzija - Schopenhaueris
jaučiasi geriau negu kada nors Vokietijoje; ką jau kalbėti apie Heinrichą Heinę, seniai tapusį subtilesnių ir
ambicingesnių Paryţiaus lyrikų kūnu ir krauju, arba apie Hegeli, kuris šiandien Taine'o - t.y. p_i_r_m_o_j_o
dabar gyvenančio istoriko - pavidalu daro beveik tironišką įtaką. O kalbant apie Richardą Wagnerį reikia
pasakyti, kad kuo daugiau prancūzų muzika formuosis pagal tikruosius /l'ame moderneA73/ poreikius, tuo
labiau ji "wagnerizuosis", tai galima numatyti - ji ir šiandien jau tai daro! Tačiau yra trys dalykai, kuriuos
prancūzai su pasididţiavimu ir šiandien gali nurodyti kaip savo paveldą ir nuosavybę, taip pat kaip neprarastą
savo senosios kultūrinės persvaros Europoje ţymę, nepaisant visos savanoriškos ar nesavanoriškos
germanizacijos ir skonio suprastėjimo: pirma, sugebėjimas patirti artistišką aistrą, mėgautis "forma"; tam
paţymėti - greta tūkstančio kitų - sugalvoti ţodţiai /l'art pour l'art/,- tris amţius Prancūzijoje tokio meno
nestokota, ir vėl tik dėl pagarbos "negausiesiems" jos literatūroje egzistavo kaţkas panašu į kamerinę muziką,-
to veltui ieškosi kitose Europos šalyse.- Antra, kuo remdamiesi prancūzai gali grįsti savo viršumą Europoje, yra
jų sena daugiapusė m_o_r_a_l_i_s_t_i_n_ė kultūra; dėl jos gan daţnai net maţi laikraščių /romanciers/ ir
atsitiktiniai /boulevardiers de ParisA74/ pasiţymi takiu psichologiniu subtilumu, apie kurį, pavyzdţiui,
Vokietijoje neturima supratimo (ką jau kalbėti apie pačių tokių kūrinių stygių!). Vokiečiams tam trūksta kelių
amţių moralistinio meno, kurio, kaip minėjome, Prancūzijoje nestokota; kas vokiečius dėl to vadina naiviais,
tas giria juos uţ trūkumą. (Vokiškojo nepatyrimo ir nekaltybės /voluptate psychologicaA75/ dalykuose,
gimininguose vokiečių visuomeninio gyvenimo nuobodybei, priešybe ir labiausiai nusisekusia prancūziško
smalsumo ir išradingumo šioje švelnių virpesių srityje apraiška gali būti laikomas Henri Beyle'is, tas įstabus
tolregis pirmtakas, kuris napoleonišku tempu perbėgo s_a_v_o Eurapą, daug europietiškos sielos šimtmečių,
kaip šios sielos ţvalgas ir atradėjas,- reikėjo net dviejų kartų, norint jį kur nors p_a_s_i_v_y_t_i, siekiant įminti
keletą mįslių, kurios kankino ir ţavėjo šį nuostabų epikūrietį ir klaustukų ţmogų, paskutinį didį Prancūzijos
psichologą.) Egzistuoja ir trečias viršumo pagrindas: prancūzų natūra yra pusiau pavykusi Šiaurės ir Pietų
sintezė, tai leidţia jiems suprasti daugelį dalykų ir daryti tokius dalykus, kurių anglas niekada nesupras; jų
periodiškai į Pietus atsisukantis ir nuo jų nusisukantis temperamentas, kartkartėmis uţverdantis jį
provansališkas ir liguriškas kraujas saugo juos nuo siaubingos Šiaurės pilkumos, nuo saulės nenušviečiamų
sąvokų vaiduokliškumo ir anemijos,- nuo mūsų v_o_k_i_š_k_o_s skonio ligos, kuriai įveikti iškart ryţtingai
siūloma panaudoti kraują ir geleţį, t.y. "didţiąją politiką" (vadovaujantis receptais, kuriuos siūlo gan
pavojingas gydymo menas, mokantis mane laukti ir laukti, bet iki šiol neteikiantis jokios vilties). Dar ir šiandien
Prancūzijoje suprantami ir palankiai sutinkami tie reti ir retai patenkinti ţmonės, kurie pernelyg turtingi
dvasiškai, kad galėtų pasitenkinti siauru patriotizmu, ir kurie sugeba Šiaurėje mylėti Pietus, o Pietuose -
Šiaurę,- tie apsigimę vidurţemininkai, "geri europiečiai".- Jiems kūrė savo muziką B_i_z_e_t, šis paskutinis
genijus, įţvelgęs naują groţį ir naujas viliones,- atskleidęs m_u_z_i_k_o_s__ P_i_e_t_ų dalelę.

255
Vokiečių muzikos atţvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didţiąją
protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios
savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks ţmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji,
gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal t_i_k_ė_j_i_m_ą privalo, jei
tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti
gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri
nenutils, nenublanks, nenublykš ţydros geidulingos jūros ir skaidraus vidurţemio dangaus akivaizdoje, kaip
visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų
dykumos saulėlydţių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidţioti, jausdamasi kaip
namie, tarp didţiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų... Aš galėčiau įsivaizduoti muziką, kurios rečiausią ţavesį
lemtų tai, kad ji jau nieko neţinotų apie blogį ir gėrį, ir virš kurios tik retkarčiais praskrietų kaţkokia jūreivio
nostalgija, kaţkokie auksiniai šešėliai ir švelnus alpulys menas, į kurį, ieškodamos prieglobsčio, iš toli toli
suplauktų nykstančio, beveik nesuprantamu tapusio m_o_r_a_l_i_n_i_o pasaulio spalvos ir kuris būtų
pakankamai svetingas ir gilus, kad priglaustų tokius vėlyvus bėglius.-

256

Dėl liguisto susvetimėjimo, kurį sukėlė ir toliau didina Europos tautų nacionalistinė beprotybė, dėl
trumparegių, greitarankių politikų, kurie šiandien su jos pagalba iškyla į viršų ir visiškai nesuvokia, kad jų
vykdoma atsiskyrimo politika neišvengiamai tėra antrakto politika,- dėl viso to ir daug ko kito, šiandien išvis
neišreiškiamo, dabar nepastebimi arba savavališkai ir melagingai aiškinami nedviprasmiški ţenklai, rodantys,
jog E_u_r_o_p_a__ t_r_o_k_š_t_a__
s_u_s_i_v_i_e_n_i_j_i_m_o. Visų gilesnių ir platesnių šio šimtmečio ţmonių slapto sielos darbo bendra kryptis
buvo parengti dirvą naujai s_i_n_t_e_z_e_i ir pabandyti pirmiems numatyti ateities europietį: tiktai iš paţiūros
arba silpnumo akimirkomis, pavyzdţiui, senatvėje, jie buvo "tėvynainiai",- jie atsipūsdavo nuo pačių savęs,
tapdami "patriotais". Aš turiu galvoje tokius ţmones, kaip Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Stendhalis,
Heinrichas Heine, Schopenhaueris: tenesupyks skaitytojas, jei aš priskirsiu prie jų ir Richardą Wagnerį, kurio
nuomonė apie save neturi mūsų klaidinti,- šio tipo genijai retai supranta save. Aišku, dar maţiau mus turi
klaidinti tas nepadorus triukšmas, su kuriuo Prancūzijoje dabar atsiribojama nuo Wagnerio,- vis dėlto penktojo
dešimtmečio p_r_a_n_c_ū_z_ų__ v_ė_l_y_v_o_s_i_o_s__ r_o_m_a_n_t_i_k_o_s glaudus vidinis ryšys su
Richardu Wagneriu yra faktas. Jų giminystę, kuo glaudţiausią giminystę rodo visos jų poreikių ir siekių
aukštumos ir gilumos: tai Europa, vieninga Europa, kurios siela skverbiasi per jų daugiapusį ir audringą meną ir
verţiasi iš jo aukštyn, - kur? ar ne į naują šviesą? į naują saulę? Bet kas galėtų tiksliai išsakyti tai, ko nemokėjo
aiškiai pasakyti visi šie naujų išraiškos priemonių meistrai? Mes ţinome, kad juos kankino tos pačios audros ir
verţimasis, kad i_e_š_k_o_d_a_m_i jie ėjo tuo pačiu keliu, šie paskutiniai didieji ieškotojai! Visi jie negirdėtai
ir neregėtai pakerėti literatūros - pirmieji menininkai, išugdyti pasaulinės literatūros,- daţniausiai patys
rašytojai, poetai, menų ir jausmų tarpininkai ir jungėjai (Wagneris kaip muzikas priklauso dailininkams, kaip
poetas - muzikams, kaip menininkas apskritai - aktoriams); visi jie i_š_r_a_i_š_k_o_s "bet kuria kaina"
fanatikai - pirmiausia nurodysiu Delacroix, giminingiausią Wagneriui,- visi jie didieji kilnių, taip pat ir bjaurių,
pasibaisėtinų dalykų atradėjai, dar didesni efektų ir blizgesio atradėjai; visi jie talentai toli uţ savo genijaus
ribų,- virtuozai iki kaulų smegenų, paslaptingai prieinantys prie visko, kas gundo, vilioja, verčia, apverčia,
apsigimę logikos ir tiesių linijų priešai, geidţiantys visko svetimo, egzotiško, siaubingo, kreivo,
prieštaraujančio pačiam sau; kaip ţmonės jie valios tantalai, iškilę plebėjai, kurie gyvenime ir kūryboje
nepripaţįsta aristokratiško tempo /lento/,- pavyzdţiui, prisiminkite Balzacą,- nesutramdomi darbininkai, beveik
ţudantys save darbu; antinomistai ir maištininkai papročių srityje, nepasotinami garbėtroškos be pusiausvyros
ir malonumo pojūčio; visi jie galiausiai ţūsta nuo krikščioniško kryţiaus, susmukdami prieš jį (tai visiškai
teisinga, nes argi kuris nors iš jų buvo pakankamai gilus ir savarankiškas A_n_t_i_k_r_i_s_t_o filosofijai?).
Išvis tai pašėlusiai narsi, prašmatniai galinga, aukštai sklendţianti ir viršun besiverţianti padermė aukštesniųjų
ţmonių, kurie savo šimtmečiui,- o tai yra m_i_n_i_o_s šimtmetis! - pirmą kartą išaiškino sąvoką "aukštesnysis
ţmogus"... Tegul Richardo Wagnerio draugai vokiečiai pamąsto, ar Wagnerio menas yra vien vokiškas ir ar
nėra jo išskirtinis bruoţas tai, kad jis kyla iš viršvokiškų šaltinių ir paskatų; čia negalima ignoruoti, kad tokio
tipo, kaip Wagneris, išugdymui buvo būtinas Paryţius, į kurį jį lemiamu momentu traukė jo instinktų gelmė, ir
kad visa jo pasirodymo publikai maniera, jo saviapaštalavimas galėjo ištobulėti tik sekant prancūzų socialistų
pavyzdţiu. Galbūt nuodugniau palyginę, mes Richardo Wagnerio vokiškos natūros garbei atrasime, kad jis
buvo visais atţvilgiais stipresnis, narsesnis, tvirtesnis, aukštesnis, negu galėjo būti devynioliktojo amţiaus
prancūzas,- dėl tos aplinkybės, kad mes, vokiečiai, artimesni barbarybei negu prancūzai; galbūt nuostabiausia iš
to, ką sukūrė Richardas Wagneris, ne tik dabar, bet ir visada liks neprieinamu, nesuvokiamu, nepamėgdţiojamu
dalyku visai tokiai vėlyvai lotyniškai rasei: aš turiu galvoje Siegfriedą, tą l_a_b_a_i__ l_a_i_s_v_ą ţmogų,
kuris, matyt, iš tikrųjų per daug laisvas, tvirtas, linksmas, sveikas, per daug a_n_t_i_k_a_t_a_l_i_k_i_š_k_a_s
senų ir sukiuţusių kultūringų tautų skoniui. Jis galėtų būti netgi nuodėmė prieš romantizmą, šis antiromantiškas
Siegfriedas: tiesa, Wagneris su kaupu išpirko tą nuodėmę liūdnomis savo senatvės dienomis, kai, nuspėdamas
skonį,
tapusį politika, su jam būdingu religiniu įkarščiu ėmė raginti kitus eiti k_e_l_i_u, _______
v_e_d_a_n_č_i_u __ į _ R_o_m_ą, nors pats juo ir nėjo. Kad jūs teisingai suprastumėte
pastaruosius ţodţius, pasitelksiu į pagalbą keletą eilių, kurios netgi ne itin jautriai ausiai atskleis tai, ką noriu
pasakyti,- kodėl esu p_r_i_e_š "vėlyvąjį Wagnerį" ir jo Parsifalio muziką.

/- Kas čia dar vokiška?-

Iš vokiečio širdies dejonės šitos sklinda?
Ir vokietis save ekstazėj plakti ima?
Ar vokiečio šie kunigiški gestai,
Jausmai dievoti, smilkalai?
Ar vokiškas šis svaigulys,
Varpų vakaris gaudesys?
Vienuolių akys graudţios,
Dangun verţimosi apgaulė?
- Kas čia dar vokiška? -
Sustok! Esi prie R_o_m_o_s vartų -
Š_v_e_n_t_u_s__ ţ_o_d_ţ_i_u_s tereikia tau ištarti!/

Devintas skyrius

KAS KILNU?

257

Lig šiol "ţmogaus" tipą aukštino tik aristokratinė visuomenė - ir taip bus visada: tokia visuomenė tiki
išplėtota socialine hierarchija, nevienoda ţmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos.
Be d_i_s_t_a_n_c_i_j_o_s__ p_a_t_o_s_o, kurį lemia giliai įsišakniję luomų skirtumai, nuolatinis
viešpataujančios kastos įprotis ţvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis
paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus ţemiau ir toliau, be tokio patoso visai negal ėtų išaugti kitas paslaptingas
patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau
įtemptų ir platesnių sielos būvių, ţodţiu, negalėtų tobulėti "ţmogaus" tipas, negalėtų tęstis "ţmogaus
saviveika" - tariant moralinės formulės ţodţiais, bet
suteikiant jiems antmoralinę prasmę. Ţinoma, tiriant aristokratinės visuomenės (taigi "ţmogaus" tipo iškėlimo
prielaidos) atsiradimo istoriją, negalima pasiduoti humanitarinėm iliuzijoms: tiesa yra rūsti. Pasakykime be
gailesčio kaip iki šiol ţemėje a_t_s_i_r_a_s_d_a_v_o kiekviena aukštesnė kultūra! Ţmonės, dar natūralūs savo
prigimtimi, barbarai siaubingiausia ţodţio prasme, plėšrūnai, turintys dar nepalauţtą valios jėgą ir valdţios
geismą, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbūt vertėsi prekyba ir gyvulininkyste, arba
senas sukiuţusias kultūras, kurių paskutinės gyvybinės galios buvo švaistomos ironijos ir sugedimo
fejerverkuose. Kilmingųjų kasta iš pradţių visada buvo barbarų kasta: jos persvarą lėmė pirmiausia ne fizinė
jėga, o dvasinė - jie buvo h_a_r_m_o_n_i_n_g_e_s_n_i ţmonės (kiekvienoje raidos pakopoje tai iš esmės
reiškia - "harmoningesni ţvėrys").

258

Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus
afektų statinys, vadinamas "gyvenimu",- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant
pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdţiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradţioje,
su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra
korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos
aristokratija pamaţu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdţios f_u_n_k_c_i_j_o_s
lygio (ir galiausiai tapo šios valdţios blizgučiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruoţas yra
pojūtis, kad ji
yra n_e funkcija (karališkosios valdţios ar visuomenės), o _____ j_ų _ p_r_a_s_m_ė ir aukščiausias
pateisinimas - ir todėl su ramia sąţine ji gali priimti daugybės ţmonių auką, tų ţmonių, kurie
j_o_s _ l_a_b_u_i turi būti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais ţmonėmis, vergais, įrankiais.
Svarbiausia, ji turi tikėti, kad visuomenė turi egzistuoti n_e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga
išrinktųjų būtybių rūšiai vykdyti savo aukštesniuosius uţdavinius ir apskritai aukštesniajai b_ū_č_i_a_i: ją
galima palyginti su tais į saulę besistiebiančiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami /Sipo Matador/,- kurie
glėbia savo šakomis ąţuolą tol, kol galiausiai iškyla virš jo ir, remdamiesi juo, laisvai išskleidţia savo lapiją ir
demonstruoja savo laimę.-

259

Abipusiškai vengti uţgaulės, prievartos, išnaudojimo, savo valią laikyti lygia kito valiai - šiurkščiai kalbant, tai
galima laikyti geranoriškumu, jei tik egzistuoja reikiamos sąlygos (būtent abiejų individų jėgos ir vertė
panašios ir jie priklauso tai pačiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti šiam principui platesnę
prasmę ar net imsime traktuoti kaip s_v_a_r_b_i_a_u_s_i_ą__ v_i_s_u_o_m_e_n_ė_s__ p_r_i_n_c_i_p_ą, tai
tuoj pat paaiškės, kad jis yra gyvenimo n_e_i_g_i_m_o valia, irimo ir ţūties principas. Čia reikia nuodugniai
įsigilinti į dalyko esmę ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i_š__ e_s_m_ė_s yra
nusavinimas, ţeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, grieţtumas, savo formų primetimas,
aneksija arba, kalbant švelniausiai, išnaudojimas - bet kam nuolat vartoti būtent tokius ţodţius, kurie nuo amţių
paţenklinti šmeiţto ţyme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip
yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirštanti, turi pati kitų korporacijų atţvilgiu
daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atţvilgiu: ji turi būti įkūnyta galios valia, ji turi augti,
plėstis, traukti prie savęs, siekti įgyti persvarą - ne iš kokių nors moralinių ar nemoralinių paskatų, o todėl, kad
ji g_y_v_e_n_a, o gyvenimas ir y_r_a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiečių poţiūris nėra
toks priešiškas mūsų mokymui, kaip šiuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie būsimą visuomenės
būvį; kai bus panaikintas jos "išnaudojamasis pobūdis": mano ausyse tai skamba taip, tarsi būtų ţadama išrasti
gyvenimą be organinių funkcijų. "Išnaudojimas" nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios
visuomenės ypatybė: jis yra e_s_m_i_n_ė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios
galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbūt
kaip teorija tai yra naujovė,- bet kaip tikrovė tai p_i_r_m_i_n_i_s, ______ p_a_m_a_t_i_n_i_s visos
istorijos faktas: bent čia būkime sąţiningi patys sau!-

260
Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo ţemėje arba ir dabar dar
viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruoţų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus
ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p_o_n_ų moralė ir vergų moralė; - iškart skubu pridurti, kad visose
aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar daţniau - kad jos yra
tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame pačiame
ţmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su
nemaţu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldţių jai ţmonių,- arba pavaldţioje grupėje, tarp vergų
ir visokių priklausomų ţmonių. Pirmuoju atveju, kai "gėrio" sąvoką nustato viešpataujanti kasta, skiriamuoju,
rangą lemiančiu poţymiu laikomi iškilūs, išdidūs sielos būviai. Kilmingas ţmogus atskiria nuo savęs būtybes,
kurių būsenos yra priešingos tokiems iškiliems, išdidiems būviams: jis jas niekina. Nesunku pastebėti, kad
šioje pirmo tipo moralėje priešprieša "geras" ir "prastas" reiškia tą patį kaip "kilmingas" ir "niekingas", o
priešpriešos "geras" ir "b_l_o_g_a_s" kilmė kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmeniškas, siekiantis
siauros naudos; taip pat nepatiklus, ţvilgčiojantis iš padilbų, nusiţeminęs,- niekinama šuniška padermė
ţmonių, leidţiančių, kad juos spardytų, niekinamas prašinėjantis pataikūnas ir visų pirma melagis: visi
aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. "Mes, tiesieji",- taip vadino save senovės Graikijos
kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai iš pradţių buvo taikomi ţ_m_o_n_ė_m_s ir tik vėliau, kaip
išvestiniai, buvo pradėti taikyti p_o_e_l_g_i_a_m_s: todėl moralės istorikai daro didelę klaidą, kai išeities
tašku pasirenka, pavyzdţiui, tokį klausimą: "Kodėl giriamas atjautus elgesys?" Kilmingi ţmonės suvokia save
kaip vertės matą, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: "kas ţalinga man,
ţalinga ir savaime", jie įsitikinę, kad būtent jie teikia daiktams vertę, jie k_u_r_i_a _______
v_e_r_t_y_b_e_s. Jie gerbia visa, ką įţvelgia savyje: tokia moralė yra savęs šlovinimas. Dominuoja pilnatvės,
trykšte trykštančios galios jausmas, didţios įtampos laimė, turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti
suvokimas: ir kilmingas ţmogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) iš uţuojautos, o veikiau galios
pertekliaus verčiamas. Kilmingas ţmogus gerbia savyje galingą ţmogų, taip pat tokį, kuris moka valdyti pats
save, kuris moka kalbėti ir tylėti, kuris be gailesčio būna rūstus ir grieţtas pats sau ir pagarbiai ţiūri į viską, kas
rūstu ir grieţta. "Rūsčią širdį Votanas įdėjo man krūtinėn",- sakoma vienoje senoje skandinavų sagoje: ir tai
tikra tiesa, išsiverţusi iš išdidaus vikingo sielos. Tokia ţmonių padermė didţiuojasi būtent tuo, kad ji sutverta
n_e uţuojautai,- todėl sagos herojus perspėdamas priduria: "Kas iš jaunumės neturi rūsčios širdies, tas jos
neturės niekad." Taip manantiems kilmingiems ir narsiems ţmonėms svetimiausia yra moralė, kuri
skiriamuoju moralumo poţymiu laiko uţuojautą arba veiklą kitų labui, arba /desinteressement/; pasitikėjimas
savimi, didţiavimasis, ironija ir panieka "altruizmui" neabejotinai būdingi kilmingųjų moralei taip pat, kaip ir
atjautos bei "širdies šilumos" menkinimo šešėlis ir jų vengimas. Tik stiprūs ţmonės m_o_k_a gerbti, tai jų
menas, jų išradimas. Didi pagarba amţiui ir kilmei,- visa teisė remiasi šia dviguba pagarba,- tikėjimas ir
prietarai ankstesnių kartų naudai ir būsimų nenaudai - tai tipiški stipriųjų moralės bruoţai; ir priešingai, kai
"modernių idėjų" ţmonės beveik instinktyviai tiki "paţanga" ir "ateitimi" ir vis maţiau gerbia amţių, tai jau
aiškiai rodo šių "idėjų" nearistokratišką kilmę. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra
viešpataujančiųjų moralės grieţtas pagrindinis principas, kad ţmogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su
ţemesnio rango būtybėmis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokšta širdis", šiaip ar taip,
esant "anapus gėrio ir blogio",- čia galima uţuojauta ir panašūs dalykai. Gebėjimas ir pareiga ilgai jausti
dėkingumą ir ilgai keršyti - ţinoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kerštas ir subtili draugystė, tam tikras poreikis
turėti priešų (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirčijimosi ir pasipūtimo afektams,- iš esmės jo reikia
tam, kad galėtum būti geras d_r_a_u_g_a_s),- visa tai yra tipiški kilmingųjų moralės poţymiai; kaip
minėjome, tai nėra "modernių idėjų" moralė ir todėl šiandien ją
sunku tiek pajausti, tiek ir iškasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moralė, v_e_r_g_ų _______
m_o_r_a_l_ė. Tarkime, kad moralizuoti pradės prievartaujami, prispausti, kenčiantys, nelaisvi, nepasitikintys
savimi ir pavargę ţmonės,- kokie bus jų moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistiškai įtariai traktuos
visas ţmogaus likimą lemiančias aplinkybes, o galbūt ir tiesiog pasmerks ţmogų kartu su visomis tomis
aplinkybėmis. Vergas nepalankiai ţiūri į stipriojo dorybes: jis skeptiškai ir nepatikliai, s_u_b_t_i_l_i_a_i
nepatikliai ţiūri į visą "gėrį", kurį garbina stiprieji,- jis norėtų save įtikinti, kad pati jų laimė netikra.
Priešingai, jis iškelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos būties kančiai palengvinti: taip
pradedama garbinti uţuojauta, paslaugi, pasirengusi padėti ranka, širdies šiluma, kantrybė, stropumas,
nuolankumas, draugiškumas,- nes tai naudingiausios savybės ir beveik vienintelės priemonės, padedančios
pakelti būties naštą. Vergų moralė iš esmės yra naudingumo moralė. Štai šaltinis, iš kurio kyla garsioji
priešprieša "geras" ir "b_l_o_g_a_s",- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia kokią nors grėsmę,
pasiţymi subtilumu ir stiprumu, kurių nėra kaip niekinti. Pagal vergų moralę "blogis" kelia baimę; pagal ponų
moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent "geras" ţmogus, tuo tarpu "blogas" ţmogus sukelia tik panieką.
Šis kontrastas ypač išryškėja pastebėjus štai kokį neišvengiamą vergų moralės padarinį: gėris šios moralės
prasme neatsiejamas nuo šiokio tokio menkinimo - jis gali būti lengvas ir geranoriškas,- nes, vergų moralės
poţiūriu, geras ţmogus, šiaip ar taip, turi būti n_e_p_a_v_o_j_i_n_g_a_s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti,
galbūt jis truputį kvailas, ţodţiu, /un bonhomme/. Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja
kalbos polinkis suartinti ţodţius "geras" ir "kvailas". Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l_a_i_s_v_ė_s
siekimas, laimės instinktas ir subtilus laisvės suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo vergų moralės ir
moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reiškiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliarūs
aristokratinės mąstysenos ir aristokratinio daiktų vertinimo būdo simptomai.- Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl
meilė k_a_i_p__ a_i_s_t_r_a - ši mūsų europietiška specialybė - neabejotinai turėjo būti aristokratiškos
kilmės: ją išrado Provanso trubadūrai, tie šaunūs ir išmaningi /"gai saber"/ ţmonės, kuriems Europa dėkinga uţ
daug ką ir beveik uţ savo pačios egzistavimą.-

261

Kilmingam ţmogui vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų yra tuštybė: jis bandys ją neigti netgi ten, kur
kitokios kilmės ţmonės parodys ją pirštu. Kilmingam ţmogui didelė problema įsivaizduoti būtybes, kurios
stengiasi įteigti kitiems gerą nuomonę apie save, nors pačios taip negalvoja - taigi nėra ir jos "uţsitarnavusios"
- ir kurios vis dėlto pačios ta nuomone t_i_k_i. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita
vertus, toks įmantriai neprotingas dalykas, kad tuštybę jis laiko išimtimi ir daţniausiai, kai apie ją kalbama,
abejoja jos egzistavimu. Pavyzdţiui, jis gali pasakyti: "Aš galiu klysti dėl savo vertės ir vis dėlto reikalauti, kad
ir kiti vertintų mane taip, kaip aš vertinu save,- bet tai ne tuštybė (o puikybė arba daţniau tai, kas vadinama
"nuolankumu" ar "kuklumu")." Arba jis tars: "Dėl daugelio prieţasčių aš galiu dţiaugtis, kad kiti yra geros
nuomonės apie mane, galbūt todėl, kad aš juos gerbiu ir myliu ir dţiaugiuosi jų dţiaugsmu, galbūt ir todėl, kad
jų gera nuomonė patvirtina ir sustiprina mano tikėjimą gera mano paties nuomone, o galbūt todėl, kad gera kitų
nuomonė netgi tais atvejais, kai su ja nesutinku, man yra naudinga arba bus naudinga ateityje,- bet visa tai ne
tuštybė." Tik didelėmis pastangomis, ypač remdamasis istorija, kilmingas ţmogus sugebės suprasti, kad nuo
neatmenamų laikų visuose vienaip ar kitaip priklausomuose liaudies sluoksniuose paprastas ţmogus b_u_v_o
tik tuo, kuo jis buvo l_a_i_k_o_m_a_s: visiškai nepratęs pats nustatyti savo vertę, jis priskirdavo sau tik tą
vertę, kurią jam priskirdavo ponai (kurti vertes - pirminė p_o_n_ų t_e_i_s_ė). Matyt, reikia laikyti
siaubingo atavizmo padariniu tai, kad
paprastas ţmogus ir dabar visada iš pradţių l_a_u_k_i_a nuomonės apie save ir instinktyviai jai paklūsta: ir toli
graţu ne vien "gerai" nuomonei, bet taip pat ir blogai, ir neteisingai (pavyzdţiui, pakanka prisiminti didesnę dalį
savęs vertinimų ir savęs neįvertinimų, kuriuos tikinčios moterys perima iš savo dvasios tėvų ir tikintys
krikščionys apskritai - iš savo baţnyčios). Faktiškai dabar pamaţu įsigalint demokratinei daiktų tvarkai (ir
plintant jos prieţasčiai - ponų ir vergų kraujomaišai), vis labiau stiprėja ir plinta anksčiau tik kilmingiems
ţmonėms būdingas retas siekimas pačiam nusistatyti savo vertę ir "būti geros nuomonės apie save"; bet jam
nuolat priešinasi senesnis, labiau paplitęs ir giliau įsitvirtinęs polinkis,- ir "tuštybės" fenomene šis senesnis
polinkis ima viršų. Tuščiagarbis dţiaugiasi k_i_e_k_v_i_e_n_a gera nuomone, kurią apie save išgirsta (visiškai
nepriklausomai nuo jos naudingumo, o taip pat nepaisant jos teisingumo ar klaidingumo), ir visai taip pat kenčia
nuo kiekvienos blogos nuomonės: nes jis paklūsta abiem, jis j_a_u_č_i_a savo priklausomybę nuo jų, nes jį vis
dar valdo seniausias klusnumo instinktas.- Tai "vergas" prabyla tuščiagarbio kraujyje, tai vergiško vyliaus
liekana - kiek daug "vergiškumo" liko iki šiol, pavyzdţiui, moteryje! - ji bando i_š_v_i_l_i_o_t_i gerą nuomonę
apie save; ir vergas tas, kas puola garbinti tokias nuomones, tarsi ne jis pats būtų jų prieţastis.- Pakartosiu dar
kartą: tuštybė yra atavizmas.
262

Kiekviena r_ū_š_i_s atsiranda, kiekvienas tipas sutvirtėja ilgai kovodamas su iš esmės tokiomis pačiomis
n_e_p_a_l_a_n_k_i_o_m_i_s aplinkybėmis. Ir priešingai, iš veislininkystės patirties ţinoma, kad rūšis, kurioms
tenka pernelyg daug maisto ir apskritai per daug globos, tuoj pat pradeda demonstruoti stipr ų polinkį į tipo
variacijas, ir jose atsiranda daugybė keistų ir siaubingų atmainų (bei siaubingų ydų). Paţvelkime dabar į kokią
nors aristokratinę visuomenę, tarkime, į
senąjį graikų polį arba Veneciją, kaip į savanorišką ar nesavanorišką u_g_d_y_m_o, _______
k_u_l_t_i_v_a_v_i_m_o instituciją: mes išvysime ten kartu gyvenančius ţmones, kurie gali pasikliauti tik savo
jėgomis, ţmones, kurie siekia savo rūšies įsitvirtinimo ir siekia daugiausia todėl, kad t_u_r_i to siekti, nes kitaip
jiems kyla siaubingas sunaikinimo pavojus. Čia nėra tų palankių aplinkybių, tos gausos ir globos, kurios lemia
variacijų atsiradimą; čia rūšis reikalinga sau kaip rūšis, kuri, nuolat kovodama su savo kaimynais arba
sukilusiais (ar gresiančiais sukilti) prispaustaisiais, gali įsitvirtinti tik būdama tvirta, išlaikydama vienodą ir
paprastą formą. Įvairiapusė patirtis ją moko, dėl kokių savo savybių ji, nepaisant visų dievų ir ţmonių valios,
vis dar egzistuoja ir nuolat laimi,- tas savybes ji vadina dorybėmis ir tik jas ugdo. Ugdo rūsčiai ir sąmoningai
siekia rūstumo; kiekvienai aristokratiškai moralei yra būdingas nepakantumas, kuriuo grindţiamas jaunuolių
auklėjimas, moterų valdymas, santuokos papročiai, senų ir jaunų ţmonių santykiai, baudţiamieji įstatymai
(nukreipti vien prieš atskalūnus),- patį nepakantumą ji priskiria prie dorybių ir vadina "teisingumu". Taip kartai
keičiant kartą įsivyrauja tipas, kurį apibūdina nedaug, bet stiprių bruoţų, grieţtų, karingų, išmintingai nekalbių,
sutartinai veikiančių ir uţdarų (ir todėl subtiliai suvokiančių visus bendrijos kerus ir niuansus) ţmonių
padermė; kaip sakiau, nuolatinė kova su visada vienodomis n_e_p_a_l_a_n_k_i_o_m_i_s aplinkybėmis yra
tipo stiprėjimo ir tvirtėjimo prieţastis: Bet vis dėlto galiausiai susiklosto palanki padėtis, nepaprasta įtampa
susilpnėja; galbūt tarp kaimynų nebelieka priešų ir atsiranda pragyvenimo priemonių, netgi mėgavimosi
gyvenimu priemonių perteklius. Vienu kirčiu nukertami senosios drausmės saitai: jie nustoja buvę būtina būties
sąlyga - jeigu drausmė norėtų dar egzistuoti, tai tik kaip l_i_u_k_s_u_s_o forma, kaip archaizuojantis
s_k_o_n_i_s. Ir staiga scenoje pasirodo daugybė prašmatnių variacijų, vienos iš jų yra aukštesnės, subtilesnės,
retesnės, o kitos - išsigimusios ir siaubingos; individas ryţtasi būti individu ir iškilti virš kitų. Šiais istorijos
posūkio momentais matome tuo pačiu metu egzistuojančias įvairias nuostabias, daţnai susipynusias pirmykščio
augimo ir stiebimosi aukštyn apraiškas, stebime savotišką t_r_o_p_i_n_į augimo lenktynių tempą, siaubingą
ţūtį bei savęs naikinimą, sąlygotą vienas prieš kitą nukreiptų ir tarsi sprogstančių egoizmų, kurie kovoja dėl
"saulės ir šviesos" ir jau nepaiso jokių ribų, jokio saiko, jokios pagailos, kurios reikalautų ligšiolinė moralė. Juk
kaip tik dėl šios moralės ir buvo sukauptos milţiniškos jėgos ir grėsmingai įtemptas lankas: dabar ji "atgyveno",
ji virsta atgyvena. Pasiektas pavojingas ir kraupus momentas, kai didesnis, įvairesnis, platesnis gyvenimas
n_u_s_t_u_m_i_a__ į šalį senąją moralę; šiomis aplinkybėmis individas priverstas pats tapti savo įstatymų
leidėju, išsigalvoti įvairių gudrybių ir triukų, kad save išsaugotų, išaukštintų ir išlaisvintų. Kiekviename
ţingsnyje nauji "kam?", nauji "kuo?" - nėra jokių bendrų formulių nesupratimas ir panieka eina koja kojon,
nuopolis, gedimas ir aukščiausi troškimai susipina į siaubingą mazgą, rasės genijus liejasi iš visų gėrio ir blogio
gausybės ragų, lemtingai sutampa pavasaris ir ruduo, kupini naujo ţavesio ir slaptingumo, būdingų jaunam, dar
neišeikvojusiam savo jėgų, nepavargusiam sugedimui. Vėl atsiranda pavojus, moralės tėvas, didelis pavojus,- šį
kartą jis slypi individe, artimame ir drauge, gatvėje, nuosavame vaike, savo paties širdyje, visuose
intymiausiuose slapčiausiuose troškimuose ir noruose: ką gi dabar turi skelbti šios epochos moralistai? Jie mato,
šie akyli stebėtojai ir dykūnai, kad viskas sparčiai baigiasi, kad viskas aplink genda ir sukelia gedimą, kad
niekas neišliks iki porytdienio, išskyrus vieną ţmonių padermę, nepagydomas v_i_d_u_t_i_n_y_b_e_s. Tik
vidutinybės turi tolesnio egzistavimo ir dauginimosi perspektyvą,- jie yra ateities ţmonės, vieninteliai, kurie
išliks; "būkite tokie, kokie jie! būkite vidutinybės!" - štai ką liepia daryti vienintelė moralė, kuri dar turi prasmę,
į kurią įsiklausoma. - Bet kaip sunku ją skelbti, šią individualybės moralę! - juk ji niekada nedrįs prisipaţinti,
kas ji yra ir ko ji nori! Ji turi kalbėti apie saiką ir orumą, ir pareigą, ir artimo meilę,- jai bus sunku
n_u_s_l_ė_p_t_i i_r_o_n_i_j_ą!-

263
Egzistuoja r_a_n_g_o__ i_n_s_t_i_n_k_t_a_s, kuris labiau nei bet kas yra a_u_k_š_t_o rango poţymis;
egzistuoja /mėgavimasis/ pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos
subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kaţkas, turintis pirmą rangą, bet
autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įţūlumo ir grubumo: kaţkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir
galbūt savo noru pasislepiantis ir uţsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo
uţdaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę
kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos g_e_r_b_i_m_o__ i_n_s_t_i_n_k_t_ą.
/Difference angendre haine:A76/ kai kurių natūrų niekingumas ištrykšta staiga kaip pamazgos, kai pro šalį
pranešamas koks nors šventas indas, kokia nors brangenybė iš uţrakintų skrynių, kokia nors knyga, paţenklinta
didelio likimo ţenklu; kita vertus, būna, kad ţmogus netenka ţado, jo ţvilgsnis sustingsta ir jis pats
suakmenėja,- tai reiškia, kad jo siela j_a_u_č_i_a arti kaţką, kas vertas pagarbos. Būdas, kuriuo iki šiol
Europoje palaikoma pagarba B_i_b_l_i_j_a_i, galbūt yra geriausia drausminimo ir papročių taurinimo forma,
uţ kurią Europa turi būti dėkinga krikščionybei: tokių gilių ir reikšmingų knygų apsaugai būtina išorinio
autoriteto tironija, kad jos galėtų e_g_z_i_s_t_u_o_t_i tiek tūkstantmečių, kiek reikia joms išsemti ir įspėti.
Pasiekta jau daug, jei didelėms minioms (visokio plauko bukagalvių ir vėjavaikių) galiausiai buvo įskiepytas
jausmas, kad jie ne viską gali liesti, kad yra šventų dalykų, prieš kuriuos jie turi nusiauti ir prie kurių neturi
artintis su savo nešvariomis rankomis,- tai beveik aukščiausia pakopa, kurią jie gali pasiekti ţmogiškumo
srityje. Ir priešingai, niekas nekelia didesnio pasibjaurėjimo vadinamaisiais "išsimokslinusiais", tikinčiais
"moderniomis idėjomis" ţmonėmis, kaip gėdos stoka, jų akių ir rankų, kuriomis jie viską liečia, čiupinėja ir
laiţo, ramus įţūlumas; ir, kas ţino, galbūt liaudyje, paprastoje liaudyje, valstietijoje šiandien yra
p_a_l_y_g_i_n_t_i daugiau kilnaus skonio ir garbinimo takto negu laikraščius skaitančiame proto,
išsimokslinusių ţmonių pasaulėlyje.

265
Iš ţmogaus sielos neįmanoma ištrinti to, ką mieliausiai ir daţniausiai darė jo protėviai: ar to, kad jie buvo uolūs
šykštuoliai, kurių neįmanoma atplėšti nuo rašomojo stalo ir pinigų skrynios, miesčioniškai kuklūs savo
troškimais ir dorybėmis; ar to, kad jie buvo pratę nuo ryto iki vakaro įsakinėti, mėgo šiurkščius malonumus ir
kartu galbūt dar šiurkštesnes pareigas ir atsakomybę; ar galiausiai to, kad jie kadaise atsisakė visų gimimo ir
nuosavybės privilegijų, kad paskirtų gyvenimą savo tikėjimui - savo "Dievo" - kaip ţmonės, turintys
nepermaldaujamą ir jautrią sąţinę, kuri parausta nuo visokios pagalbos. Neįmanoma, kad ţmogus nepaveldėtų
savo tėvų ir protėvių savybių ir pomėgių, nors regimybė tam ir prieštarautų. Tai yra rasės problema. Jei mes
ţinome ką nors apie tėvus, tai galime padaryti išvadą ir apie vaikus: atstumiantis nesaikingumas, paslėptas
pavydas, šiurkštus teisių pasisavinimas - trys savybės, visais laikais apibūdinančios plebėjo tipą,- jas vaikas
turi paveldėti taip pat neišvengiamai kaip ir sugedusį kraują; ir net geriausiu ugdymu ir lavinimu tokį paveldą
galima tik u_ţ_m_a_s_k_u_o_t_i.- O ko dar siekiama šiandien ugdymu ir lavinimu! Mūsų labai liaudiškame,
gal geriau pasakius, plebėjiškame amţiuje "ugdymas" ir "lavinimas" iš esmės t_u_r_i būti apgaulės menu,-
menu nuslėpti kilmę, paveldėtą kūno ir sielos plebėjiškumą. Auklėtojas, kuris šiandien visų pirma skelbtų tiesą
bei teisingumą ir savo auklėtinius nuolat ragintų: "būkite tiesūs! būkite natūralūs! atrodykite tokie, kokie
esate! "- netgi toks dorybingas ir tiesmukiškas asilas po kurio laiko išmoktų griebtis Horacijaus /furca/, kad
/naturam expellere/: o koks rezultatas? "Prasčiokai" /usque recurretA77/.-

265

Rizikuodamas įţeisti nekaltas ausis, aš teigiu: egoizmas yra svarbiausias kilmingos sielos bruoţas,- turiu
galvoje tvirtą tikėjimą, kad būtybei, "panašiai į mus", kitos būtybės turi natūraliai paklusti ir aukotis. Kilminga
siela šį savo egoizmo faktą priima be menkiausių abejonių ir klausimų, neįţvelgdama jame jokio ţiaurumo,
prievartos, savivalės,- veikiau kaip kaţką, kas kyla iš amţinos daiktų tvarkos,- jeigu ji imtų ieškoti jam vardo,
tai pasakytų: "tai yra pats teisingumas". Pasitaikius progai ji prisipaţins, nors iš pradţi ų ir nenoriai, kad kai
kurie ţmonės turi tokias pačias teises kaip ir ji; bet, išsprendusi rango klausimą, ji bus tokia pat kukli ir švelniai
pagarbi sau lygiems, lygiateisiams, kaip ir pati sau,- ji vadovaujasi įgimta dangaus mechanika, kaip ir visos
ţvaigţdės. Šis subtilus ir save ribojantis bendravimas su sau lygiais yra tik d_a_r viena egoizmo apraiška -
kiekviena ţvaigţdė yra toks egoistas,- juose ir jiems pripaţįstamose teisėse ji garbina s_a_v_e, ji neabejoja,
kad pasikeitimas pagarbos ţenklais ir teisėmis - bendravimo e_s_m_ė - taip pat yra natūralios daiktų tvarkos
dalis. Kilminga siela duoda, kaip ir ima, paklusdama aistringam ir jautriam atpildo instinktui, slypin čiam jos
gelmėje. Sąvoka "pasigailėjimas" /inter paresA78/ neturi jokios prasmės ir aromato; gal ir yra rafinuotas
dovanų gavimo būdas, leidţiantis joms tarsi lietis ant mūsų iš viršaus ir gerti jas, kaip ištroškęs geria lietaus
lašus; bet kilminga siela nepakankamai mikli tokiems dalykams. Tam kliudo jos egoizmas: ji apskritai
nemėgsta ţvelgti "aukštyn",- vien tik p_r_i_e_š save, horizontaliai ir lėtai, arba ţemyn,- ji s_u_v_o_k_i_a__
e_s_a_n_t_i__ a_u_k_š_t_u_m_o_j_e.

266

"Tikrai gerbti gali tik n_e_i_e_š_k_a_n_t_i_s savęs."- Goethe patarėjui Schlosseriui. 267
Kinai turi prieţodį, kurio jau savo vaikus moko motinos: /siao-sin/, "s_u_m_a_ţ_i_n_k savo širdį!" Tokia
tikroji vėlyvųjų civilizacijų esmė - aš neabejoju, kad antikos graikui pirmiausia kristų į akį mūsų, dabartinių
europiečių, siekimas sumenkinti save, - jau vien tuo mes būtume jam atgrasūs ir "neskanūs".
Pagaliau kas yra bendrumas? - Ţodţiai - tai sąvokų garsiniai ţenklai; o sąvokos - daugmaţ apibrėţti daţnai
pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ţenklai. Norint suprasti vienas kitą,
nepakanka vartoti tuos pačius ţodţius; tais pačiais ţodţiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai
reikia turėti b_e_n_d_r_ą su kitais ţmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos ţmonės supranta vienas kitą geriau
negu skirtingų tautų atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu ţmonės
ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai a_t_s_i_r_a_n_d_a kaţkas,
kas "supranta save" - tauta. Visose sielose daţnai pasikartojantys išgyvenimai persveria retesnius: pirmųjų
veikiami ţmonės supranta vienas kitą greit ir laikui bėgant dar greičiau - kalbos istorija yra trumpinimo proceso
istorija,- o greit suprantančius vienas kitą ţmones ima sieti vis glaudesnis ryšys. Kuo didesnis pavojus, tuo
268
didesnis poreikis greit ir lengvai susitarti dėl to, ką būtina daryti; išvengti nesusipratimų pavojaus akivaizdoje -
štai sąlyga, be kurios ţmonių bendravimas būtų neįmanomas. Netgi draugystė ar meilė reikalauja išbandyti
vienas kitą: toks ryšys negali ilgiau trukti, jei išaiškėja, kad vienas, girdėdamas ar tardamas tuos pačius ţodţius,
jaučia, mąsto, suvokia, trokšta, bijo kitaip nei antras. ("Amţino nesupratimo" baimė - štai tas gerasis genijus,
kuris skirtingos lyties asmenis taip daţnai sulaiko nuo pernelyg skuboto ryšio, nors jausmai ir širdis jo trokšta,-
o visai n_e kaţkoks Schopenhauerio "rūšies genijus"!) Pojūčių grupės, kurios greičiausiai gali nubusti sieloje,
gauti ţodį, duoti įsakymą, nulemia visą jos vertybių hierarchiją, galiausiai viso gėrybių sąrašo turinį. Ţmogaus
vertinimai iš dalies išduoda jo sielos s_t_r_u_k_t_ū_r_ą ir tai, ką jis laiko gyvenimo sąlygomis bei tikrąja savo
reikme. Tarus, kad reikmė nuo seno suartindavo tik tokius ţmones, kurie panašiais ţenklais išreikšdavo
panašius poreikius, panašius išgyvenimus, paaiškėja, kad gebėjimas lengvai p_e_r_t_e_i_k_t_i reikmę, t.y. iš
esmės tik įprastus ir b_e_n_d_r_u_s išgyvenimus, turi būti galingiausia iš visų jėgų, iki šiol valdţiusių ţmogų.
Panašesni, labiau įprasti ţmonės turėjo ir visada turi pirmenybę, o išrinktieji, subtilesni, rečiau sutinkami,
sunkiau suprantami lengvai lieka vieniši, dėl savo vienatvės patiria negandas ir retai dauginasi. Reikia pasitelkti
nepaprastai galingas priešingas jėgas, norint sustabdyti šį natūralų, per daug natūralų /progressus in simileA79/,
laipsnišką ţmonijos transformavimąsi į kaţką panašų, įprastą, vidutinišką, būdingą bandai - į kaţką
b_e_n_d_r_ą!

269

Kuo daugiau psichologas - apsigimęs, neišvengiamas psichologas ir sielų ţinovas - ima tyrinėti neįprastus
atvejus ir ţmones, tuo didesnis pavojus uţdusti nuo uţuojautos: tvirtumo ir linksmumo jam r_e_i_k_i_a daugiau
negu kitam ţmogui. Aukštesniųjų ţmonių, neįprastų sielų sugadinimas, prapultis yra taisyklė: tokią taisyklę
klaiku matyti visą laiką prieš akis. Psichologo, kuris atrado šią prapultį, kuris kartą atskleidė ir po to
b_e_v_e_i_k nuolat visoje istorijoje atskleidţia aukštesniojo ţmogaus bendrą vidinį "neišgydomumą", šį
amţiną "pernelyg vėlu!" visomis prasmėmis,- tokio psichologo visokeriopos kančios vieną dieną gali tapti
prieţastimi, dėl kurios jis įniršęs sukils prieš savo likimą ir pabandys sunaikinti save,- dėl kurios jis pats
"suges". Beveik kiekvienam psichologui yra būdingas jį išduodantis pomėgis ir polinkis bendrauti su eiliniais ir
lengvai pusiausvyrą išlaikančiais ţmonėmis: tuo jis išsiduoda, kad jam pačiam nuolat reikia gydymo, kad jam
reikia savotiškos uţmaršties ir bėgimo nuo to, kuo apsunkina jo sąţinę įţvalgos ir pjūviai, jo "amatas". Jam
būdinga nuosavos atminties baimė. Jis lengvai nutyla girdėdamas kitų ţmonių nuomones: beaistriu veidu jis
klauso, kaip garbinama, stebimasi, mylima, aiškinama ten, kur jis m_a_t_ė,- arba jis netgi slepia savo
nebylumą, tyčia sutikdamas su kokia nors paviršutiniška nuomone. Galbūt jo padėtis pasidarė tokia siaubingai
paradoksali, kad kaip tik ten, kur jis išmoko didţios uţuojautos ir kartu didţios paniekos, minia,
išsimokslinusieji, svajotojai mokosi didţio garbinimo,- mokosi
garbinti "didţiuosius ţmones" ir keistus ţvėris, dėl kurių laimina ir šlovina tėvynę, ţemę, ţmogaus orumą, save -
kuriuos nurodo jaunimui, kurių pavyzdţiu remiasi auklėdami... Ir kas ţino, ar iki šiol visais svarbesniais atvejais
nevykdavo tas pat,- kad minia garbino Dievą, o "Dievas" buvo tik vargšų aukojimo gyvulys! Sėkmė visada buvo
didţiausia melagė,- o juk ir pats "kūrinys" yra sėkmė; didis valstybės veikėjas, nukariautojas, atradėjas,- visi jie
neatpaţįstamai perrengti savo darbų rūbais: menininko, filosofo "kūrinys" išranda tą, kas jį sukūrė, turėjo sukurti;
išgarbinti "didieji vyrai" po to tėra menki prasti prasimanymai; istorinių vertybių pasaulyje
v_i_e_š_p_a_t_a_u_j_a pinigų klastojimas. Šie didieji poetai, pavyzdţiui, byronai, musset'ai, poe, leopardi,
kleistai, gogoliai,- tokie, kokie jie dabar yra ir kokie galbūt turi būti,- yra akimirkos ţmonės, egzaltuoti, juslūs,
vaikiški, lengvabūdţiai ir pašėlę tiek nepatiklumu, tiek patiklumu; su sielomis, kuriose paprastai reikia slėpti kokį
nors lūţį ar plyšį; daţnai keršijantys savo kūriniais uţ vidinį supurvinimą, savo polėkyje daţnai bėgantys nuo
pernelyg geros atminties, daţnai klaidţiojantys liūne ir beveik įsimylėję į jį, kol galiausiai pasidaro panašūs į
ţaltvyksles, o__ į_s_i_v_a_i_z_d_u_o_j_a esą ţvaigţdės - tada liaudis pradeda juos vadinti idealistais,- daţnai
kovojantys su ilgalaikiu pasibjaurėjimu, su persekiojančia juos netikėjimo šmėkla, kuri juos stingdo ir verčia
ilgėtis /gloria/ ir misti "tikėjimu savimi" iš apsvaigusių pataikūnų rankų. Kokia k_a_n_č_i_a yra šie didieji
menininkai ir apskritai aukštesnieji ţmonės tam, kas juos galiausiai atspėjo! Nieko keista, kad būtent moteryje - ji
yra aiškiaregė kančios pasaulyje ir aistringai siekia padėti ir gelbėti, nors ta aistra, deja, pranoksta jos jėgas,- j_i_e
taip lengvai sukelia tuos beribės ir pasiaukojamos u_ţ_u_o_j_a_u_t_o_s protrūkius, kurių minia, ir pirmiausia
garbintojų minia, nesupranta ir todėl daţniausiai juos smalsiai ir savavališkai aiškina. Ši uţuojauta nuolat
apsigauna vertindama savo galią; moteriai norisi tikėti, kad meilė v_i_s_k_ą gali,- tai jos tikrasis
t_i_k_ė_j_i_m_a_s. Ak, tik tas, kas paţino ţmogaus širdį, tik tas mato, kokia vargšė, naivi, bejėgė, arogantiška,
klystanti ir veikiau naikinanti negu gelbėjanti yra pati stipriausia meilė! - Galbūt šventoji legenda ir Jėzaus
gyvenimo
istorija slepia vieną iš skausmingiausių ţ_i_n_o_j_i_m_o, _____ k_a_s___ t_a_i __ y_r_a __ m_e_i_l_ė,
sukeltos kankynės atvejų; nekalčiausios ir aistringiausios širdies kankynės,- širdies, kuriai nepakako
ţmogiškosios meilės, kuri norėjo būti mylima, t_r_o_š_k_o meilės ir daugiau nieko, troško atkakliai, beprotiškai,
su siaubingos neapykantos trukdantiems mylėti protrūkiais; galbūt tai istorija nepasisotinusio meile ir
nepasotinamo ja vargšo ţmogaus, turėjusio išrasti pragarą, kad galėtų pasiųsti į jį tuos, kurie jo n_e_n_o_r_ė_j_o
mylėti,- ir galiausiai jis, paţinęs ţmogiškąją meilę, turėjo išrasti Dievą, kuris visas yra meilė, g_e_b_ė_j_i_m_a_s
mylėti,- jis gailėjosi ţmogiškosios meilės, matydamas, kokia ji skurdi ir akla! Kas taip jaučia, taip
s_u_p_r_a_n_t_a meilę, tas i_e_š_k_o mirties.- Bet ar verta samprotauti apie tokius skausmingus dalykus?
Tarkime, kad tai nebūtina.-

270

Kiekvieno didţiai kentėjusio ţmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas - k_a_i_p didţiai ţmogus gali
kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudaţantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo
kentėjimo jis ţ_i_n_o__ d_a_u_g_i_a_u, negu gali ţinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra ţinomi
tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi "kaip namie" ir apie kuriuos "j_ū_s nieko neţinote!"...
dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis paţinimo numylėtinio, "pašvęstojo", beveik aukojamojo išdidumas
reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo
visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų. Viena subtiliausių
maskavimosi formų yra epikūrizmas ir su juo susijęs demonstratyvus skonio šaunumas, leidţiantis vaizduoti, kad
kančia nėra sunki, ir gintis nuo visko, kas liūdna ir didu. Yra "linksmų ţmonių", kurie naudojasi linksmumu tam,
kad būtų nesuprasti: jie n_o_r_i būti nesuprasti. Yra "mokslo ţmonių", kurie naudojasi mokslu todėl, kad jis
suteikia linksmumo regimybę, ir todėl, kad mokslingumas leidţia padaryti išvadą, jog ţmogus yra paviršutiniškas:
jie n_o_r_i suvilioti kitus padaryti tokią klaidingą
išvadą. Yra laisvų įţūlių protų, kurie norėtų slėpti ir neigti, kad jų širdys suduţusios, išdidţios ir nepagydomos;
ir kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingo ir pernelyg tikro ţinojimo kaukė.- Iš čia kyla išvada, kad rodyti
pagarbą "kaukei", be reikalo nesigilinti į psichologiją, nebūti smalsiam, yra subtilaus ţmogiškumo ţenklas.

271

Niekas neskiria dviejų ţmonių taip smarkiai, kaip valyvumo laipsnis ir skirtingas jo supratimas. Nepadės
šaunumas ir abipusis naudingumas, nepadės abipusis geranoriškumas - galų gale tai nieko nepakeis - "jie negali
pakęsti vienas kito!" Aukščiausias valyvumo instinktas palieka jį turintį ţmogų keisčiausioje ir
pavojingiausioje vienatvėje, kaip šventąjį, nes aukščiausias minėtojo instinkto sudvasinimas ir yra šventumas.
Kaţkas, tarsi neaprašomos maudymosi laimės pilnatvės pajutimas, kaţkas, tarsi geismas ir troškulys, nuolat
vejantys sielą iš nakties į rytą ir iš liūdno "liūdesio" į šviesų, spindintį, gilų, subtilų,- tiek, kiek toks polinkis
i_š_s_k_i_r_i_a ţmones iš kitų - tai kilnus polinkis,- tiek jis juos ir a_t_s_k_i_r_i_a. Šventojo uţuojauta yra
uţuojauta ţmogiškų, pernelyg ţmogiškų dalykų p_u_r_v_u_i. O esama tokių pakopų ir tokių aukštumų, iš
kurių į pačią uţuojautą ţiūrima kaip į suteršimą, kaip į purvą...

272

Kilmingumo ţenklai: niekada negalvoti apie mūsų pareigų nuţeminimą iki kiekvieno ţmogaus pareigų;
nenorėti atsisakyti atsakomybės arba pasidalinti ja; savo privilegijas ir naudojimąsi jomis laikyti savo
p_a_r_e_i_g_a.

273

Ţmogus, siekiantis ko nors didaus, kiekvieną, kurį jis sutinka savo kelyje, traktuoja arba kaip priemonę, arba
kaip kliūtį ir vilkinimo prieţastį - arba kaip laikino poilsio guolį. Jam būdingą rafinuotą g_ė_r_į artimui jis gali
parodyti tik pasiekęs savo viršūnę ir pradėjęs valdyti. Nekantrumas, suvokimas, kad iki šiol jis visada buvo
pasmerktas komedijai - nes netgi karas yra komedija ir slepia kaţką kitą taip, kaip kiekviena priemonė slepia
tikslą,- gadina jo santykius su ţmonėmis: tokie ţmonės paţįsta vienatvę ir viską, kas joje yra nuodingiausia.

274

L_a_u_k_i_a_n_č_i_ų_j_ų ___ p_r_o_b_l_e_m_a.- Reikalingi laimingi atvejai ir daug to, ko

negalima numatyti ir apskaičiuoti, kad aukštesnysis ţmogus, kuriame snaudţia kokios nors problemos
sprendimas, laiku pradėtų veikti - kad jis "pratrūktų", kaip būtų galima pasakyti. Daţniausiai tai
n_e_į_v_y_k_s_t_a, ir visuose ţemės kampuose sėdi laukiantys, kurie vargu ar ţino, kiek jie laukia, juolab kad
jie laukia veltui. Kai kada ir šūksmas "kelkis!" - atsitiktinumas, duodantis "leidimą" veikti,- pasigirsta per
vėlai,- tada, kai beveik praėjo geriausi jaunystės metai ir nuo neveiklumo atrofavosi jėgos; ir iš patirties ne
vienas ţino, jog "pašokęs" jis su siaubu suvokė, kad kojos ir rankos nutirpę, o dvasia pernelyg sunki! "Pernelyg
sunku!" - sušukdavo jis, prarasdavo pasitikėjimą savimi ir nuo šiol visam laikui tapdavo nereikalingas.- Gal
kartais "berankis Rafaelis"A80 - pačia plačiausia šios išraiškos prasme - yra ne išimtis, o taisyklė? - Genijus
galbūt nėra didelė retenybė, bet jis retai turi tuos penkis šimtus r_a_n_k_ų, kurių reikia norint sutramdyti ?????
"tinkamą momentą" ir sučiupti uţ plaukų atsitiktinumą.

275
Kas n_e_n_o_r_i matyti kito ţmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame ţema ir
paviršutiniška,- ir taip išsiduoda.

276

Visokias uţgaules ir praradimus ţemesnė ir šiurkštesnė siela ištveria lengviau negu kilnesnė: pastarajai
gresiantys pavojai neišvengiamai didesni ir, atsiţvelgus į jos gyvenimo sąlygų sudėtingumą, tikimybė, kad ji
patirs nesėkmę ir praţus, yra milţiniška. - Drieţui atauga pirštas, kurio jis neteko, ţmogui - ne.-

277

- Gan prastai! Kartojasi ta pati sena istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant
r_e_i_k_ė_j_o ţinoti prieš pradedant statybą. Amţinas nepakenčiamas "per vėlu!" - Visko, kas
u_ţ_b_a_i_g_t_a, melancholija!..

278

- Keliauninke, kas tu? Aš matau - tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįţvelgiamomis akimis;
drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįţtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą - ko jis ten ieškojo?
- su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi?
ką tu darei? Atsikvėpk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsėk! Ir kad ir kas tu būtum - ko tu
nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- "Poilsiui? Poilsiui? O,
smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -" Ką? Ką? pasakyk gi! - "Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!.."

279

Didţiai liūdintys ţmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti
ir pasmaugti,- ak, jie pernelyg gerai ţino, kad ji pabėgs nuo jų!

280

"Prastai! Prastai! Kaip? Ar jis negrįţta - atgal?" - Taip! Bet jūs jo nesuprantate, jei skundţiatės tuo. Jis grįţta
atgal kaip kiekvienas, kuris rengiasi dideliam šuoliui. - -

281

- "Ar manim kas patikės? Bet aš reikalauju, kad manim tikėtų: aš visada galvojau apie save blogai, galvojau
tik retais atvejais, tik verčiamas, visada be entuziazmo ir tikro domėjimosi "dalyku", linkęs greit mintimis
nutolti nuo "savęs", visada netikėdamas rezultatu, nes man būdingas neįveikiamas nepasitikėjimas saviţinos
g_a_l_i_m_y_b_e, kuris toks didelis, kad netgi teoretikų vartojamoje sąvokoje "betarpiškas paţinimas" aš
matau /contradictio in adjectoA81/,- ko gero, šis faktas yra tikriausias dalykas, kurį ţinau apie save. Turbūt
manyje slypi kaţkoks pasibjaurėjimas, trukdantis t_i_k_ė_t_i kokia nors apibrėţta nuomone apie save.- Ar čia
negalima įţvelgti mįslės? Tikriausiai, bet, laimei, tas riešutas ne mano dantims. - Galbūt taip išsiduoda
padermė, kuriai priklausau? - Bet išsiduoda ne man - ir to man tik ir tereikia.-"

282
"Bet kas tau nutiko"? - "Aš neţinau, - atsakė jis uţsikirsdamas,- galbūt harpijos praskrido virš mano stalo." -
Šiandien kai kada pasitaiko, kad švelnus, nuosaikus ir santūrus ţmogus staiga pasiunta, dauţo lėkštes, varto
stalus, šaukia, šėlsta, visus įţeidinėja - ir galiausiai pasitraukia šalin susigėdęs, įtūţęs ant savęs,- kur? kam? Kad
numirtų iš bado pašaly? Kad uţdustų nuo prisiminimų? - Kas turi tauriai ir išrankiai sielai būdingą godulį ir tik
retkarčiais randa savo stalą padengtą, savo valgį paruoštą, tam visada gresia didelis pavojus; šiandien jis yra
didţiulis. Įvestas į triukšmingą plebėjų amţių ir negalėdamas su jais valgyti iš vieno dubens, jis lengvai gali
mirti nuo alkio ir troškulio arba nuo staigaus šleikštulio - jei galų gale jis vis dėlto paragaus iš to dubens.-
Tikriausiai mums visiems jau teko sėdėti prie stalų ten, kur nederėjo; ir kaip tik protingiausiems iš mūsų, kurie
esame jautriausi maistui, gerai paţįstama toji pavojinga /dyspepsia/, kylanti iš staigios įţvalgos ir nusivylimo
mūsų valgiais ir stalo kaimynais,- d_e_s_e_r_t_u_i pateikiamas p_a_s_i_š_l_y_k_š_t_ė_j_i_m_a_s.

283

SubtiliOs ir kartu taurios savitvardos apraiška yra girti, jei apskritai norima girti, visuomet tik tada, kai su kuo
nors n_e_sutinki: kitu atveju reikėtų juk girti save, o tai prieštarauja geram skoniui; ţinoma, tokia savitvarda yra
pagrindas ir akstinas suprasti mus nuolat k_l_a_i_d_i_n_g_a_i. Kad galėtum sau leisti šią tikrą skonio ir
moralės prabangą, reikia gyventi ne tarp bukų dvasios vargetų, o tarp ţmonių, kurių subtilios klaidos ir
apsirikimai gali teikti dţiaugsmą,- priešingu atveju uţ jas teks brangiai mokėti! -"Jis mane giria, t_a_i_g_i
pripaţįsta, kad esu teisus",- ši asiliška išvada subjauroja mums, atsiskyrėliams, pusę gyvenimo, nes asilus
paverčia mūsų kaimynais ir draugais.

284

Gyventi, išlaikant siaubingą ir išdidţią ramybę; visada anapus.- Savo noru patirti afektus arba jų nepatirti, būti
"uţ" ir "prieš" ar nebūti, nusileisti iki jų, bet tik laikinai; s_ė_s_t_i_s ant jų, kaip ant arklių, daţnai kaip ant
asilų: juk reikia mokėti pasinaudoti tiek jų kvailumu, tiek įkarščiu. Turėti tris šimtus tariamų motyvų, taip pat ir
tamsius akinius: juk būna atvejų, kai niekas neturi matyti mūsų akių, juolab ţinoti tikrųjų motyvų. O
kompanionu pasirinkti šelmišką ir linksmą ydą - mandagumą. Ir likti savo keturių dorybių šeimininku: drąsos,
įţvalgumo, palankumo, vienatvės. Kadangi mums vienatvė yra dorybė kaip rafinuotas polinkis ir švarumo
potraukis, kuris įspėja, kad liečiantis ţmonėms -"draugėje"- suteršimo neįmanoma išvengti. Kad ir kaip būtų,
kur būtų, kada būtų,- bendravimas visada ţmogų suvulgarina.

285

Ţymiausi įvykiai ir mintys - o ţymiausios mintys ir yra ţymiausi įvykiai - suvokiami vėliausiai, amţininkų
kartos n_e_i_š_g_y_v_e_n_a tokių įvykių - amţininkai prasilenkia su jais. Vyksta kaţkas panašu į tai, kas
vyksta ţvaigţdţių karalystėje. Tolimiausių ţvaigţdţių šviesa vėliausiai pasiekia ţmogų; ir kol ji jo nepasiekė,
ţmogus n_e_i_g_i_a, kad ten - ţvaigţdės. "Kiek šimtmečių reikia genijui, kad būtų suprastas?"- tai irgi
mastelis, nulemiantis rangą ir prideramą - genijui ir ţvaigţdei - etiketą.-

286

"Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali..."- Tačiau yra priešinga ţmonių padermė, tie ţmonės taip pat
stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą - bet jie ţvelgia ţ_e_m_y_n.

287
- Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia ţodis "kilmingas"? Kuo išsiduoda kilmingas ţmogus, pagal
kokius poţymius jį galima atpaţinti po šiuo sunkiu apniūkusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo
dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kaţkuo panašiu į šviną?
- Šiais poţymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįţvelgiami,- jais negali būti ir
"kūriniai". Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie
labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir
yra iškalbus bei pavojingas jų stokos ţenklas. Ne kūriniai, o t_i_k_ė_j_i_m_a_s čia lemia ir nustato rangą,- jei
šiai senai religinei formulei suteiksime naują ir gilesnę prasmę; kaţkoks nepajudinamas kilmingos sielos
pasitikėjimas savimi, kaţkas, ko negalima
nei ieškoti, nei rasti ir turbūt negalima ir prarasti.- K_i_l_m_i_n_g_a ______ s_i_e_l_a __ j_a_u_č_i_a ___
p_a_g_a_r_b_ą __ s_a_u.-

288

Yra ţmonių, turinčių protą, kurio neįmanoma nuslėpti; jie gali kiek nori suktis ir išsisukinėti, jie gali rankomis
uţdengti išdavikiškas akis (tarsi ranka neišduotų): galiausiai vis tiek išaiškėja, kad jie kaţką turi, ką slepia,
būtent protą. Viena iš geriausių priemonių, padedančių klaidinti kitus kiek įmanoma ilgiau ir sėkmingai
vaizduoti save kvailesniu, negu esi,- kasdieniniame gyvenime tai daţnai ne maţiau pageidautinas daiktas, kaip
lietsargis,- viena tokių priemonių vadinasi s_u_s_i_ţ_a_v_ė_j_i_m_a_s,- įskaitant tai, kas su juo siejasi,
pavyzdţiui, dorybę. Nes, kaip sakė Galiani, turėjęs tai ţinoti: /vertu est enthousiasmeA82/.

289

Atsiskyrėlio raštuose visada girdisi kaţkoks dykumos atgarsis, kaţkas, kas primena šnabţdes į ir nerimastingą
vienatvės ţvalgymąsi; jo stipriausiuose ţodţiuose, jo riksme skamba naujas, dar pavojingesnis tylėjimas ir
nutylėjimas. Kas metų metus, dienas naktis praleido su savo siela intymiai kalbėdamasis ir ginčydamasis, kas
savo oloje - ji gali būti labirintas, bet gali būti ir aukso kasykla - pavirto urviniu lokiu arba lobių ieškotoju, arba
jų sargu ir drakonu,- to netgi sąvokos įgyja būdingą prietemos atspalvį, gilumos ir pelėsių kvapą, kaţką
nenusakomo ir bjauraus, kas šalčiu nutvilko kiekvieną praeivį. Atsiskyrėlis netiki tuo, kad kada nors koks nors
filosofas - jei tarsime, kad filosofas visada iš pradţių būna atsiskyrėlis - knygose išreiškė savo galutinę ir
tikrąją nuomonę: argi knygos rašomos ne tam, kad paslėptum, ką slepi savyje? - jis net abejos, ar filosofas
apskritai g_a_l_i turėti "galutines ir tikrąsias" nuomones, ar uţ vieno urvo nėra, neturi būti kito, dar gilesnio
urvo,- erdvesnio, maţiau ţinomo ir turtingesnio pasaulio virš kiekvieno paviršiaus, bedugnės po kiekvienu
pagrindu, po kiekvienu "pagrindimu". Kiekviena filosofija yra paviršiaus filosofija - daro išvadą atsiskyrėlis:
"Kaţkas savavališka, kad j_i_s čia sustojo, ţvilgtelėjo atgal, apsidairė aplinkui, kad nekasė č_i_a giliau ir
metė šalin kastuvą,- visa tai šiek tiek įtartina." Kiekviena filosofija s_l_e_p_i_a kitą filosofiją; kiekviena
nuomonė irgi yra slėptuvė, kiekvienas ţodis taip pat kaukė.

290

Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt
jo tuštybė, o pirmuoju - jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: "Ak, kodėl j_ū_s norite, kad jums būtų taip pat
sunku kaip man?"

291
Ţmogus, tas daugiapusis, mėgstąs meluoti, dirbtinis ir neįţvelgiamas gyvulys, pavojingas kitiems gyvuliams
ne tiek savo jėga, kiek gudrumu ir protingumu, išrado ramią sąţinę, kad galėtų mėgautis savo siela kaip kaţkuo
p_a_p_r_a_s_t_u; ir visa moralė yra drąsi ilgalaikė falsifikacija, dėl kurios galima mėgautis sielos reginiu.
Šiuo poţiūriu "meno" sąvoka galbūt yra daug platesnė, negu paprastai manoma.

292

Filosofas: tai ţmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos;
jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi j_a_m nutikimai ir perkūno
smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais ţaibais; lemties ţmogus, apie kurį nuolat griaudţia ir dunda,
prasiveria ţemė ir vyksta kaţkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri daţnai bėga nuo savęs, daţnai bijo
savęs,- bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįţtų prie savęs"...

293

Ţmogus, kuris sako: "tai man patinka, tai aš pasiimsiu ir saugosiu, ir nuo visų ginsiu"; ţmogus, kuris gali
sutvarkyti savo reikalus, įgyvendinti koki nors sprendimą, likti ištikimas kokiai nors minčiai, sutramdyti
moterį, nubausti ir įveikti akiplėšą; ţmogus, kuriam pakanka pykčio ir kuris turi kardą, ţmogus, kuriam mielai
pasiduoda ir kuriam iš prigimties priklauso silpnieji, kenčiantys, prispaustieji ir ţvėrys, ţodţiu, ţmogus, kuris
gimė v_a_l_d_o_v_u,- jei toks ţmogus reiškia uţuojautą, ką gi, š_i uţuojauta turi vertę! Bet ko verta uţuojauta
tų, kurie kenčia! Arba tų, kurie skelbia, propaguoja uţuojautą! Dabar beveik visur Europoje galima susidurti su
liguistu jautrumu, skausmu, taip pat su pasibjaurėtinai nesantūriais skundais, išglebimu, bandančiu išsipuošti
religiniais ir filosofiniais svaičiojimais ir pavaizduoti save kaţkuo aukštesniu,- egzistuoja tikras kančios kultas.
Tame, ką tokie svajotojai vadina "uţuojauta", pirmiausia krinta į akis n_e_v_y_r_i_š_k_u_m_a_s.- Šios
naujausios blogo skonio apraiškos turi būti energingai ir grieţtai pasmerktos; galiausiai aš norėčiau, kad kaip
priemonę nuo jų tiek savo širdyje, tiek ant kaklo ţmonės nešiotų gerąjį amuletą /"gai saber"/ arba, kalbant
suprantamiau,- "linksmąjį mokslą".

294

O_l_i_m_p_i_n_ė__ y_d_a. - Priešingai tam filosofui, kuris, kaip tikras anglas, bandė apjuodinti juoką visų
mąstytojų akyse - "juokas yra blogiausia ţmogiškosios prigimties yda, kurią stengsis įveikti kiekvienas
mąstytojas" (Hobbesas),- aš drįsčiau netgi filosofų hierarchiją nustatyti pagal jų juoką - ir labiausiai vertinčiau
tuos, kurių juokas a_u_k_s_i_n_i_s. Ir jei dievai irgi filosofuoja,- daugelis išvadų verčia taip manyti,- tai aš
neabejoju, kad ir jie, tai darydami, juokiasi nauju, antţmogišku juoku - visų rimtų dalykų nenaudai! Dievai
pašaipūs: regis, net atlikdami šventus veiksmus, jie negali susilaikyti nuo juoko.

295

Širdies genijus, būdingas tam didţiajam Slėpiningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sąţinių

suvedţiotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos poţeminį pasaulį, kuris nepasakys nė vieno
ţodţio, nemes nė vieno ţvilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistriškai sugeba atrodyti - ne tuo, kuo jis yra, o
tuo, kas gali paskatinti jo sekėjus v_i_s arčiau ir arčiau prie jo glaustis, kad sektų juo iš vidinių paskatų ir
besąlygiškai; širdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimyliška, ir moko klausyti, išlygina
šiurkščias sielas ir duoda joms paragauti naujo troškimo - būti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gilų dangų;
širdies genijus, kuris negrabią ir per daug skubančią ranką moko imti lėčiau ir švelniau; kuris įspėja paslėptą ir
uţmirštą lobį, gėrio ir saldaus dvasingumo lašą po nepermatomu storu ledu ir yra stebukladario lazdelė
kiekvienam aukso grūdeliui, nuo seno kalinamam dumble ir smėlyje; širdies genijus, kurį palietęs kiekvienas
nueina turtingesnis, bet ne apipiltas malonėmis ir nustebintas, ne spaudţiamas padovanotų svetimų gėrybių
naštos, bet turtingesnis pats savimi, naujesnis, atsiskleidęs, šilto vėjo paglostytas ir išklausytas, galbūt labiau
svyruojantis, švelnesnis, trapesnis ir suskilęs, bet kupinas vilčių, kurios dar neturi vardo, kupinas naujų norų ir
troškimų srauto, kupinas naujo nepasitenkinimo ir atoslūgių... bet ką aš darau, mano bičiuliai? Apie ką aš jums
kalbu? Negi aš taip uţsimiršau, kad net nepaminėjau jo vardo? Bet argi jūs patys nesuprantate, kas yra ši
paslaptinga dvasia ir Dievas, kuris nori būti g_i_r_i_a_m_a_s tokiu būdu? Kaip nutinka kiekvienam, kas nuo
vaikystės nuolat buvo kelyje ir svetur, taip nutiko ir man: daug retų ir gan pavojingų dvasių man perbėgo kelią,
bet visų pirma tas, apie kurį aš ką tik kalbėjau, ne kas kitas, o dievas D_i_o_n_i_s_a_s, tas didysis dviveidis
Dievas-gundytojas, kuriam aš kadaise, kaip ţinote, slapčia ir su didele pagarba paaukojau savo pirmagimius -
man regis, buvau paskutinis, kuris jam a_u_k_o_j_o, nes aš neradau nė vieno ţmogaus, kuris būtų supratęs, ką
tada padariau. Nuo to laiko aš suţinojau daug, pernelyg daug apie šio dievo filosofiją ir, kaip minėjau, iš jo
paties lūpų,- aš, paskutinis dievo Dioniso mokinys ir pašvęstasis: ir galbūt aš galėčiau ir jums, mano bičiuliai,
galiausiai duoti paragauti truputį - kiek man leista - šios filosofijos? Ţinoma, turiu kalbėti pusbalsiu, nes reikia
paliesti daug slaptų, naujų, svetimų, įstabių, siaubingų dalykų. Jau tai, kad Dionisas yra filosofas, taigi ir dievai
filosofuoja, matyt, yra slaptinga naujiena, kuri galbūt sukels būtent filosofų nepasitikėjimą - jūs, mano
bičiuliai, jai jau maţiau priešinsitės kad ir todėl, jog ji skelbiama per vėlai ir netinkamu laiku: nes šiandien jūs,
kaip man pranešta, nelabai tikite Dievu ir dievais Galbūt ir todėl, kad savo nuoširdţiame pasakojime aš turėsiu
pasakyti daugiau, negu leidţia grieţti jūsų klausymosi įpročiai? Iš tikrųjų, minėtas dievas tokiuose pokalbiuose
sakė daugiau, ėjo toliau, daug toliau ir buvo toli priekyje... Jei būtų leista, aš pagal ţmonių papročius vadinčiau
jį graţiais, šventiškais, prašmatniais vardais, priskirčiau jam visas dorybes, šlovinčiau jo - tyrinėtojo ir atradėjo
- drąsą, jo bebaimį sąţiningumą, ištikimybę tiesai ir išminties meilę. Bet tokiam dievui nereikalingas visas šis
pagarbus puošnumas ir prašmatnumas. "Pasilaikyk tai sau, panašiems į tave ir visiems, kam to reikia! -
pasakytų jis. - Aš nematau reikalo slėpti savo nuogumo!"- Galima būtų pagalvoti: gal tokie dievai ir filosofai
neturi gėdos? - Kartą jis pasakė: "Retkarčiais aš myliu ţmones,- turėdamas galvoje greta buvusią Ariadnę,-
ţmogus man yra malonus, drąsus, išradingas gyvulys neturintis sau lygaus ţemėje; jis neprapuls jokiame
labirinte. Man jis patinka: daţnai galvoju, kaip padėti jam ţengti į priekį ir padaryti jį stipresnį, piktesnį ir
gilesnį." -"Stipresnį, piktesnį ir gilesnį?" - paklausiau aš išsigandęs. "Taip,- tarė jis dar kartą,- stipresnį,
piktesnį ir gilesnį; o taip pat graţesnį",- čia Dievas-gundytojas nusišypsojo savo halkijoniška šypsena, tarsi
pasakęs ţavingą komplimentą. Matote, šis dievas stokoja ne tik gėdos; daug kas verčia manyti, kad dievai
galėtų kai ko pasimokyti iš ţmonių. Mes, ţmonės, esame - ţmogiškesni...

296

Ak, kas nutiko jums, mano rašytoms ir pieštoms mintims! Dar neseniai jūs buvote tokios margos, jaunos ir
piktos, tokios spygliuotos ir dvelkiančios tokiais slaptingais prieskoniais, kad aš čiaudėjau ir juokiausi,- o
dabar? Jūs jau praradote savo naujumą ir kai kurios iš jūsų, mano nevilčiai, rengiasi tapti tiesomis: tokios
nemirtingos jos jau atrodo, tokios graudţiai padorios, tokios nuobodţios! Bet ar kada nors buvo kitaip? Ką
perrašome ir perpiešiame mes, mandarinai, savo kinišku teptuku, mes, įamţinantys visa tai, ką g_a_l_i_m_a
aprašyti, ką mes tik ir sugebame perpiešti? Ak, visada tik tai, kas pradeda vysti ir vadėtis! Ak, visada tik
praslenkančias ir išsisėmusias audras ir pageltusius vėlyvus jausmus! Ak, visada tik paukščius, per daug
prisiskraidţiusius, pavargusius ir gaudomus rankomis - m_ū_s_ų rankomis! Mes įamţiname tik tai, kam jau
nedaug teliko gyventi ir skraidyti, tik nuvargusius ir suglebusius daiktus. Aš turiu spalvų, gal net begalę spalvų,
daug įvairių švelnių pustonių, penkiasdešimt geltonumo, rudumo, ţalumo, raudonumo atspalvių tik jūsų
s_u_t_e_m_o_m_s, jūs, mano rašytos ir pieštos mintys,- bet iš jų niekas neįspės, kaip jūs atrodėte ryto aušroje,
jūs, ūmios mano vienatvės kibirkštys ir stebuklai, jūs, mano senosios mylimosios - n_e_t_i_k_u_s_i_o_s
mintys!

/NUO AUKŠTŲ KALNŲ * (iš vokiečių kalbos vertė Kęstutis Navakas) Pabaigos giesmė
O amţiaus dienvidi! Šventi laikai! O sodų metas! Ţvelgimo bei laukimo dţiaugsmas retas:- Draugų aš laukiu
dieną naktį, kai Ateit jau laikas! Kurgi jūs, draugai?
Argi ne jums pilkų ledų laukus Jau roţės puošia? Versmė jūs ieško, ilgesingai ošia, Ţydrynėn vėjas debesų
pulkus Pakėlė sekt iš aukšto jūs takus.

Padengęs savo stalą jus miniu:-

Kas būt mėgino Arčiau bedugnės, kas arčiau ţvaigţdyno? Mana šalis - kas matė platesnių? Ir mano medūs -
kas ragavęs jų?..

- Tai j_ū_s, draugai! - O ___ a_š jau visiškai

Kitokio būdo?
Nustebę delsiat,- nors uţpykę būtut! Kitoks aš? Rankos, veidas ir plaukai? Ir kas e_s_u, ne tas aš jums,
draugai?

Kitu tapau? Sau svetimu giliai?

Savęs išvengęs? Ţaidėju, kurs save nurungti stengias Ir su savim kovoja atkakliai, Nors pergalė jo - vien gėla ir
skauduliai?

Ėjau, kur vėjas pučia kuo aršiau? Bandţiau gyventi,

Kur nieko nėr, pusnynuos tyrai skendi, Keiksmus ir maldą, ţmogų, Dievą uţmiršau? Vaiduokliu virtęs po
ledus braidţiau?

- Dragai senieji! Meilė jus tauri Ir baimė valdo!

Neširskit! Eikit! Čia ne j_ū_s_ų valdos: Kur tolimi kalnai, ledais ţėrį-
Čia tenka būt medţiokliu ar ţvėrim.
P_r_a_s_t_u buvau medţiokliu! - Štai templė
Suverţus lanką! Ir tik stipriausiam šaut jėgų
uţtenka-: Bet pavojinga š_i_t_o_j_i strėlė Kaip n_ė
_________ v_i_e_n_a,- skubėkit pasislėpt!..

Išėjot! - O širdie, tavy viltis Dar neatvėsus:

N_a_u_j_i_e_m_s draugams palik duris atvėrus! Senus
pamesk! Uţmirš juos atmintis! Jaunystei blėstant - vėl
jauna širdis!

Kas siejo mus kadais, vilties gija; Ţenklai sunyko,

Kur meilė kaţkada ant jos paliko?
Lyg pergamentas ji man ir, deja,
Pageltusią b_i_j_a_u paliesti ją.

Nebėr draugų, vaiduokliai jų vieni Mane dar lanko! Į

širdį beldţias, brazdinas uţ lango, Jų ţodţiai man: "Mes
b_u_v_o_m, ar meni?" Nuvytę kaip gėlė, kadais
kvapni!

O jauno ilgesiai nesuprasti! Kuriuos kentėjau, Kur buvo

m_a_n savi, bet jau praėjo, P_a_s_e_n_o jie ir buvo
atmesti: Tik tas, kurs keičias, lieka man širdy.

O amţiaus dienvidi! Antri jauni laikai, O sodų metas!

Ţvelgimo bei laukimo dţiaugsmas retas! Draugų aš
laukiu dieną naktį, kai
Ateit jau laikas! Jums, n_a_u_j_i draugai!
***

Giesmė š_i baigės; ilgesio gaidų Burnoj neliko: Ţynys,

draugu man tapęs, tai atliko, Vidudienio draugu,- kuo jis
vardu?- Vidudienį iš vieno tapo du.

Mes švenčiam, nes mūs pergalė tikra, Tai dţiaugsmo

dţiaugsmas: Štai Z_a_r_a_t_u_s_t_r_a, svečias mūs
didţiausias! Pasaulis juokias, uţdangos nėra,
Tamsa dţiaugsmingai tuokias su aušra.

Paaiškinimai
1 viskuo abejoti (lot.).
2 kvailystės, nesąmonės (pranc.).
3 atkeliavo graţus ir narsiausias asilas (lot.).
4 pirmosios prieţasties (lot.).
5 kratinio, makalynės (pranc.).
6 vokiškos kvailystės (pranc.)
7 nes jis turi migdymo galią, kurios esmė - uţmigdyti jausmus (lot.) (Moljeras. Tariamasis ligonis).
8 Boškovičius R. J. (1711 - 1787) - gamtininkas; ne lenkas, kaip teigia autorius, o dalmatų kilmės.
9 privedimas prie nesąmonės; būdas įrodyti, kad kuri nors tezė yra klaidinga. Savo paties prieţastis, t.y.
pirmoji prieţastis (lot.).
10 prieštaravimas tarp paţyminio ir paţymimojo ţodţio (lot.)
11 Veiksmas - tai aš (pranc.).
12 Ţr. 9 pastabą.
13 ţmogaus kančios religija (pranc.).
14 Nei Dievo, nei pono (pranc.).
15 proto aukojimas (it.).
16 O, šventasis naivume! (lot.).
17 Gangasrotogati, kurmagati, mandeikagati - šie sanskrito kalbos ţodţiai reiškia: Gango tėkmės greičiu
(presto), vėţlio greičiu (lento), varlės greičiu (staccato).
18 papročiuose ir menuose (lot.).
19 nereikšmingas faktas (pranc.).
20 Dievo advokatas (lot.).
21 atspalvius, niuansus (pranc.).
22 jis ieško tiesos kurti gėriui (pranc.).
23 Norint būti geru filosofu, reikia būti sausam, aiškiam, neturėti iliuzijos. Praturtėjęs bankininkas turi
charakterio bruoţų, būtinų tam, kad galėtų daryti atradimus filosofijoje, t.y. aiškiai suvokti tai, kas yra
(pranc.).
24 atgyvenusį tipą (pranc.).
25 Taigi drąsiai sakykime, kad religija yra normalaus ţmogaus produktas; kuo ţmogus reikalingesnis ir kuo
labiau tiki amţinąja lemtimi, tuo jis teisesnis... Tik būdamas geras jis nori, kad dorybė prilygtų nuo amţių
nusistovėjusiai tvarkai; tik vertindamas dalykus nešališkai, jis mirtį suvokia kaip absurdišką ir niekingą
dalyką. Argi negalima teigti, kad tomis akimirkomis ţmogus suvokia geriausiai?.. (pranc.).
26 iš esmės religinė kvailystė! (pranc.).
27 mistikos ir gamtos mokslo vienovės (lot.).
28 iš pradţių (pakartoti); vėl, iš naujo (it.).
29 Dievo ydingasis ratas - logikos klaida; rėmimasis teiginiais, kuriuos pačius dar reikia įrodyti (lot.).
30 dora, apgaulė... nuodėminga apgaulė (lot.).
31 "Kai iš tikrųjų mylima, siela valdo kūną" (pranc.).
32 gerai moteriai ir blogai moteriai reikia botago (it.) (Sacchetti. Nov[el ės] 86)..
33 tai, kas naudinga (lot.).
34 niekam nekenk, netgi kiek galėdamas visiems padėk (lot.).
35 nerūpestingumui, apsileidimui (pranc.).
36 priekyje Platonas, uţpakalyje Platonas, o per vidurį - nesąmonė (gr.). Pardodijuojama Homero
"Iliados" eilutė: "Liūtės galva, liemuo kaip oţkos, uodega kaip drakono" (VI giesmė, 181 eilutė. Vert.
A.Dambrauskas).
37 Kas buvo dieną, tebeveikia naktį (lot.)
38 papročių sugedimas (lot.).
39 rodyti savo ţaizdas, atverti savo skausmą (pranc.).
40 laisvalaikio, poilsio (lot.).
41 Epochistika - abejojimas. Šį terminą fenomenologijoje atkūrė E.Huserlis.
42 palaikais (lot.).
43 gudrus pokštas (pranc.).
44 "Aš beveik nieko neniekinu" (pranc.).
45 skliaustuose (lot.).
46 geros valios (lot.).
47 menas menui (pranc.).
48 dvasios (pranc.).
49 šios fatališkos, ironiškos, mefistofeliškos dvasios (pranc.).
50 Turima galvoje de Stal, tuo metu populiarios knygos "De l'Allemagne" (1810) autorė.
51 greitai, smarkiai (it.).
52 burţuazinė kvailystė (pranc.).
53 geros valios ţmogaus (lot.).
54 keistuolis; geraširdis ţmogus (pranc.).
55 Ţr. 18 pastabą.
56 gilų protą (pranc.).
57 mus traukia tai, kas draudţiama (lot.).
58 veidmainystė, perdėtas manieringumas (angl.).
59 komforto ir ištaigingumo (angl.).
60 Be talento ir be proto (pranc.).
61 Ţr. 15 pastabą.
62 moteris tegul tyli baţnyčioje, moteris tenesikiša į politiką, moteris tenekalba apie moterį (lot.).
63 mano drauge, neleiskite sau nieko, išskyrus kvailystes, kurios suteiks jums didelį malonumą (pranc.).
64 ji ţiūrėjo į viršų, o aš - į ją (it.).
65 įmantrumu (pranc.).
66 Studentas Karlas Zandas, 1819 m. nuţudęs rašytoją Kocebu, įtariamą šnipinėjimu Rusijos naudai.
67 akivaizdţiai (lot.).
68 neliesk manęs (lot.).
69 padarytas dalykas... sukurtas... išgalvotas ir išgraţintas dalykas (lot.).
70 tvirtesnis uţ varį, t.y. ilgalaikis (lot.).
71 aš niekinu Loką (pranc.).
72 prancūziška dvasia (pranc.).
73 nūdienos dvasios (pranc.).
74 romanistai, Paryţiaus bulvarų lankytojai (pranc.).
75 psichologinio smagumų troškimo (lot.).
76 Skirtingumas kelia neapykantą (pranc.).
77 šakių, kad išvarytų prigimtį... vis tiek sugrįš (lot.).
78 tarp lygių (lot.).
79 supanašėjimą (lot.).
80 "Berankis Rafaelis" - dailininko Konti frazė iš G.E.Lesingo veikalo "Emilija Galoti": "O gal jūs, prince,
manote, kad Rafaelis nebūtų buvęs didţiausias tapybos genijus, jei dėl nelaimingo atsitiktinumo būtų gimęs
be rankų?".
81 Ţr. 10 pastabą.
82 dorybė yra entuziazmas, susiţavėjimas (pranc.).