LIETUVOS TEISĖS AKADEMIJA

ANTANAS SUSLAVIČIUS
GINTAUTAS VALICKAS

SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA
TEISĖTVARKOS DARBUOTOJAMS

Vadovėlis aukštosioms mokykloms

Vilnius 1999
UDK 316.6

Išleista Li^tUVOS ®-esPu^ ^ os švietimo ir mokslo ministerijos lėšomis

Aukštųjų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos rekomen­

duota

_ a v o Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanė doc.

Recenz J
dr. B. Pociūtė

T. ,/jisės akademijos Valstybinio valdymo fakulteto Psichologijos

*T
ikatedros
UVreko
° i jnenduota spausdinti
r (1998
\ 12 09 protokolo
r Nr. 5)/

. universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios ir pedagoginės

• katedros rekomenduota spausdinti (1999 01 25 protokolo
psichologijos -v
Nr. 4)

© Lietuvos teisės akademija, 1999

ISBN 9 9 8 6 -5 18 66 °
 TURINYS

Pratarmė.................................................................................................... 4
1. Socialiniai mokslai: argumentai ir jų empirinis pagrindimas.
Socialinio elgesio samprata ........ .. 6
2. Socialiniai vaidmenys............................. 10
3. Asmenybės identiškumas........................................................ ........ 16
4. Elgesio motyvacija.................................................................................... 19
5. Frustracija..................................... 28
6. Ego gynyba................................................................................................. 31
7. Vertybinės orientacijos......................................................................... 36
8. Socialinis suvokimas.........................i.............................. ........................ 43
9. Asmenybės savęs vertinimas........................................................ 52
10. Bendravimo psichologija. Bendravimas ir komunikacija.
Bendravimas ir sąveika./ ................................. ^81
11. Tarpasmeniniai konfliktai................................. 105
12. Agresyvus elgesys................................................ 110
13. Emocinis priėmimas ir atstūmimo baimė.................................................153
14. Stigma.......................................................................................................... 158
v
15. Teisingumo socialinė psichologija.............................................................162
16. Kaltės ir skriaudos jausmo psichologija................................................... 170
17. Socialinė parama. Pagalba ir altruistinis elgesys. Priešinimosi
strategijos ................................................................. 177
18. Grupių psichologija.................................................................................... 196
19. Statusų hierarchija grupėje........................................................................205
20. Lyderis ir lyderiavimas............................................................................... 214
21. Asociali grupė.......................... .•...........................233
22. Minios psichologija......................................... 251
J

3
 PRATARMĖ

Tarpdisciplininiai psichologijos ir teisės tyrimai buvo pradėti dar pir­

majame XX a. dešimtmetyje (viena iš pirmųjų taikomosios eksperimen­
tinės psichologijos sričių buvo susijusi su teisėtvarka). Tačiau, nepaisant
ankstyvųjų ištakų, tarpdisciplininiai psichologijos ir teisės ryšiai Sustiprėjo
tik 6-7-jame dešimtmetyje. Prasidėjus šiam atgimimui, psichologai vis ak­
tyviau bendradarbiauja su teisėtvarkos pareigūnais, atsiranda daug naujų
veiklos sričių, kurios yra naudingos tiek psichologijai, tiek teisėtvarkai.
Pavyzdžiui, galima paminėti tokias populiarias tyrimų sritis: agresijos pa­
sireiškimo dėsningumai bei modifikacija, įtariamųjų ir nukentėjusiųjų
apklausos technikos, melo atskleidimo būdai, liudytojų parodymų tikslu­
mas ir jį lemiantys veiksniai, teismo proceso dalyvių tarpusavio sąveikos
ypatumai, psichikos sutrikimai ir atsakomybė, nusikaltėlių psichologinių
profilių sudarymas, lyties bei fizinio patrauklumo įtaka priimant nuos­
prendį ir t.t. Be to, pastaruoju metu tarpdisciplininių psichologijos ir teisės
tyrimų rezultatai vis dažniau publikuojami įvairiose knygose bei žur­
naluose, analizuojami mokslinėse konferencijose, taikomi kasdieninėje
praktikoje.
Deja, Lietuvoje psichologijos ir teisėtvarkos ryšiams skiriamas dar ne­
pakankamas dėmesys, ir psichologai šioje srityje žengia tik pirmuosius
žingsnius (nors jų indėlis atskleidžiant asocialaus elgesio formavimosi dės­
ningumus, išaiškinant nusikaltimus, sprendžiant nusikaltimų prevencijos ir
kitus praktinius klausimus galėtų būti daug didesnis). Šis vadovėlis - tai
vienas iš pirmųjų bandymų užpildyti susidariusią spragą ir atskleisti sociali­
nės psichologijos taikymo galimybes teisėtvarkos sferoje. Rašydami vado­
vėlį, autoriai siekė pristatyti skaitytojams tiek bendruosius, tiek ir specia­
liuosius klausimus. Todėl vienuose vadovėlio skyriuose analizuojamos
„klasikinės” socialinės psichologijos temos (pvz., socialiniai vaidmenys,
vertybinės orientacijos, bendravimas, konfliktai ir jų sprendimo būdai, as­
menybė grupėje ir pan.), kituose - nagrinėjami tiesiogiai su teisėtvarka su­
siję klausimai (pvz., agresyvaus elgesio ištakos ir modifikacija, teisingumo
psichologija, asocialios grupės formavimosi ir funkcionavimo dėsningumai,
minios elgesio ypatumai ir t.t.). Be abejo, vadovėlyje pristatytos temos toli
gražu neatskleidžia visų socialinės psichologijos ir teisėtvarkos sąveikos
sričių, tačiau toks viską apimantis darbas - tai ateities uždavinys.
Rengdami vadovėlį, autoriai gilinosi į skirtingas temas ir analizavo jas
savarankiškai. Doc. A.Suslavičius parašė šiuos skyrius: „Socialiniai mokslai:
argumentai ir jų empirinis pagrindimas. Socialinio elgesio samprata”, „So­
cialiniai vaidmenys”, „Asmenybės identiškumas”, „Elgesio motyvacija”,

4
„Frustracija”, „Ego gynyba”, „Vertybinės orientacijos”, „Socialinis suvo­
kimas”, „Bendravimo psichologija. Bendravimas ir komunikacija. Bendra­
vimas ir sąveika”, „Tarpasmeniniai konfliktai”, „Emocinis priėmimas ir
atmetimo baimė”, „Stigma”, „Teisingumo socialinė psichologija”, „Kaltės
ir skriaudos jausmo psichologija”, „Socialinė parama. Pagalba ir altruistinis
elgesys. Priešinimosi strategijos”, „Grupių psichologija” ir „Statusų hierar­
chija grupėje”, o doc. G.Valickas - pratarmę ir šiuos vadovėlio skyrius:
„Asmenybės savęs vertinimas”, „Agresyvūs elgesys”, „Lyderis ir lyderiavi­
mas”, „Asociali grupė” ir „Minios psichologija”.
Autoriai nuoširdžiai dėkoja dr. D.Bagdžiūnienei, doc. L.Bulotaitei, doc.
B.Pociūtei, VU Bendrosios ir pedagoginės psichologijos, LTA Psi­
chologijos katedrų dėstytojams už pateiktas pastabas ir pasiūlymus, taip pat
visiems, prisidėjusiems prie šio vadovėlio rengimo.
 1. SOCIALINIAI MOKSLAI: ARGUMENTAI
IR JŲ EMPIRINIS PAGRINDIMAS.
SOCIALINIO ELGESIO SAMPRATA

Socialiniai mokslai: argumentai ir

jų empirinis pagrindimas

Mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dės­

niais, jo teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Štai, pavyzdžiui,
toks teiginys: kuo žmonės panašesni, tuo jie patrauklesni vienas kitam. At­
rodo, tai akivaizdi tiesa, ir nereikia jos specialiai įrodinėti. Bet psichologas
D. Byrne’as atliko daug kruopščiai parengtų tyrimų, kad šią tiesą įrodytų.
Daug kas psichologijos dėsnius “atranda” patys, ką nors pastebėję, nuo
kaimynų nusižiūrėję, - štai jau ir “dėsnis”! Mokslinėje literatūroje prakti­
niu darbu ir statistine analize nepagrįstas teiginys vadinamas anekdotišku.
Teiginys “Kuo ilgiau partneriai draugauja iki santuokos, tuo sėkmingesnė
santuoka” yra anekdotiškas. Mokslas to nėra įrodęs.
Psichologijos eksperimentai nėra tokie įmantrūs, kaip iš pradžių gali at­
rodyti. Tiesiog jie remiasi tam tikrais dėsniais, kurių žinojimas leidžia žmo­
gui įžvelgti tai, ko jis, neturėdamas tam tikrų žinių, ir nepastebėtų. Tuo
pagrįstas asociacinis eksperimentas, neretai atliekamas teisinėje praktikoje.
Asociacinio eksperimento esmė tokia. Tiriamam asmeniui pasakomas žo­
dis - dirgiklis, į kurį jis turi kuo greičiau atsakyti pirmu į galvą atėjusiu žo­
džiu. Eksperimentuotojas registruoja laiką nuo dirgiklio pateikimo iki at­
sakymo. Dalis tiriamajam sakomų žodžių yra neutralūs, jie jam nesukelia
jokių emocijų, tad į juos atsakoma lengvai ir greitai. Kiti žodžiai - dirgikliai
yra kritiniai. Jie gali priminti išgyvenimus, .gėdą, kaltę, - tai, ką žmogus pa­
prastai slepia. Tokiais atvejais tiriamasis atsako ne iš karto, nes ieško kuo
neutralesnio žodžio, stengiasi neišsiduoti. Stengimasis neišsiduoti ir iš­
duoda žmogų, žinoma, jei jis turi ką išduoti. Atliekant asociacinį eksperi­
mentą teisinėje praktikoje, tarp neutralių žodžių-dirgiklių įterpiami žo­
džiai, susiję su padarytu nusikaltimu. Greitai klausiamas, nusikaltėlis pats
save demaskuoja. K. Čapekas novelėje “Profesoriaus Rouso eksperimen­
tas” ir aprašo, kaip save išduoda novelės herojus Suchanekas, įtariamas
nužudęs taksi vairuotoją Čepelką (jo lavono aptikti nepavyko, o automobi­
lis su kraujo dėmėmis buvo rastas Suchaneko daržinėje):

6
 Policijos viršininkui davus ženklą policininkas įvedė Čeneką Suchaneką,
niūrą tipą, kurio visa išvaizda bylojo: “Eikit jūs v isi..., manęs plikomis ran­
komis nepaimsi. ” Buvo aišku, kad Suchanekas tvirtai nusprendė nepasiduoti.
- Prieikite, - griežtai tarė profesorius Rousas.
- A š jūsų netardysiu. Aš tik sakysiu jum s žodžius, o jūs turite atsakyti man
pirmu žodžiu, kuris ateis jum s į galvą. Aišku? Taigi dėmesio! Stiklinė.
- Mėšlas! - piktdžiugiškai ištarė Suchanekas.
- Klausykit, Suchanekai, - skubiai įsiterpė policijos viršininkas. - Jeigu jūs
neatsakinėsit kaip reikiant> aš liepsiu išvesti jus į tardymą ir prabūsite ten visą
naktį. Aišku? Įsidėmėkite. Na, pradėsim iš naujo.
- Stiklinė, - pakartojo profesorius Rousas.
-A lus, - burbtelėjo Suchanekas.
- Čia jau kas kita, - pasakė įžymybė. - Puiku.
Suchanekas įtariai dėbtelėjo į jį. Ar tik ne spąstai visas tas žaidimas.
- Gatvė, - tęsė profesorius.
- Vežimas, - nenoromis atsiliepė Suchanekas.
- Reikia greičiau. Namelis.
- Laukas.
- Tekinimo staklės.
- Žalvaris.
- Labai gerai.
Atrodo, kad Suchanekui jau patiko toks žaidimas.
- Mamytė.
- Teta.
- Šuo.
- Būda.
- Kareivis.
-Artileristas.
Sąšauka darėsi vis greitesnė. Suchaneką tai linksmino. Panašu į lošimą
kortomis ir ko tik neprisimeni!
- Kelias, - metė jam Rousas didžiuliu tempu.
- Plentas.
-Praha.
- Berounas.
- Paslėpti
- Užkasti.
- Valymas.
- Dėmės.
- Skuduras.
- Maišas.
- Kastuvas.
- Sodas.

1
 - Duobė.
- Tvora.
- Lavonas!
Tyla.
- Lavonas! - atkakliai pakartojo profesorius.
- Jūs užkasėte jį patvoryje. Taip?
- Nieko panašaus aš nesakiau! - sušuko Suchanekas.
- Jūs užkasėte jį patvoryje savo sode, - ryžtingai pakartojo Rousas. - Jūs
užmušėte Čepelką pakeliui į Berouną ir išvalėte kraują mašinoje maišu. Kur
padėjote maišą?
Rousas buvo teisus. Čepelkos lavonas>suvyniotas į kruviną maišą, buvo
užkastas patvoryje Suchaneko sode.

Socialinio elgesio samprata

Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei

santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos arba vertybinės
orientacijos, ir ryšių, santykių rezultatas - grupės, statusų hierarchija jose.
Sąveikaudamas su socialine aplinka, žmogus pasireiškia kaip atskiras
vienetas, organizuotas, vientisas. Bet juk kažkas turi vienyti, derinti tai, ką
žmogus patyrė praeityje ir ką patiria dabar, kas jis buvo praeityje ir kas yra
dabar. Tas potyrius vienijantis elementas, tarpusavio santykių atskaitos
taškas yra mūsų asmenybė, mūsų Ego. Mums visą gyvenimą tenka rinktis -
būti individualybe, sąlygiškai atsiribojusia nuo kitų žmonių įtakos ir dėl to
patiriančia nemalonumų, ar grupės, kito žmogaus dalimi, jaustis saugiai,
bet riboti savo individualumą.
Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Geriausiu
atveju liktume maugliai. Bendrijoje išmokstame kalbėti, reikšti jausmus,
bendrauti, dirbti ir dar daug daug ko. Žmonių grupėje tampame civilizuoti.
Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai. Grupė (apskritai visuomenė)
kelia žmogui savus reikalavimus, nustato taisykles, draudimus. Polinkis
paklusti tiems reikalavimams rodo žmogaus konformizmą, polinkis prie­
šintis - negatyvizmą. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų ieškome skausmin­
gai. Tada ir atsiskleidžia mūsų individualybė. Grupėje nariai yra nevienodai
vertinami, nevienodai populiarūs. Žmogaus vieta grupėje yra vadinama
s t a t u s u . Apie tai, ką jis reiškia žmogui, kaip jis palaikomas ir apskritai
ką mums reiškia grupė, - smulkiau kituose skyriuose.
Socialinė psichologija - ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas
apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taikomas įvairiausiose srityse - nuo bendra­
vimo treniruotės, grupių iki rinkotyros, reklamos. Štai vienas iš daugelio
pavyzdžių. Kūrybos procesas yra sunkus, alinantis. Ar galima jį palengvinti?
8
Ar priklausymas kuriai nors grupei skatina kūrybos procesą? Taip, jeigu
laikomasi tam tikrų principų. Tuos principus, taikydamas proto atakos
metodą, nustatė J. Osborne’as. Šio metodo esmė tokia. Grupei (vienai arba
kelioms) skiriama užduotis sugalvoti kuo daugiau būdų, kaip išspręsti kokią
nors problemą, laikantis šių taisyklių:
1. Kiekviena, kad ir keisčiausia, į galvą atėjusi mintis yra gera. Neslo­
pink jos.
2. Nekritikuok savo kolegų minčių.
3. Mintis išsakyk garsiai ir greitai.
4. Kuo daugiau minčių, tuo geriau. Paskui išsiaiškinsi, kuri ko verta.
5. Neaptarinėk ir nederink kilusios minties su kolegomis. Pasakyk ją
tuoj pat.
6. Galima pratęsti arba papildyti kolegos mintį.
7. Kalbėk, kai tik turėsi ką pasakyti, nelaukdamas, kol prabils grupės
lyderis ar kuris kitas grupės narys.
Išsakomos mintys įrašomos. Vėliau analizuojama - išrenkamos geriau­
sios mintys ir pasiūlymai. Jei proto atakoje dalyvauja kelios grupės, galima
surengti varžybas.
Koks yra psichologinis proto atakos pagrindas? Pašalinti cenzūrą, slopi­
nimą. Kūrybą žlugdo vidiniai ir išoriniai cenzoriai. Štai kokia yra tipiška
minties laidojimo eiga: “Tai kvaila”, “Taip negali būti”, “Iš manęs tik pa­
sijuoks”, “Toks pasakymas nepatiks viršininkui”. Toli gražu ne kiekvienoje
grupėje galima taikyti proto atakos metodą. Tik žlugdys kūrybiškumą tokia
grupė, kurios nariai skubės pasmerkti, išjuokti, sumenkinti kiekvieną siū­
lymą. Snobiška aplinka yra kūrybiškumo kapavietė. Kas gi gali smagiai
jaustis kapuose? Proto ataka grindžiama vienu labai svarbiu kūrybiškumo
principu: atskirk mintį nuo vertinimo. Pirma kurk, vertinsi paskui. Jei lai­
komės proto atakos principų, pro savąją ir kitų cenzūrą “praslysta” puikių
minčių,

LITERATŪRA
1. Čapekas K. Apsakymai. Kaunas: Spindulys, 1994.

9
 2. SOCIALINIAI VAIDMENYS

Asmenybės elgesys sudėtingas ir įvairus. Tam tikru laiku ir tam tikroje

aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors
grupės narys, t.y. atlieka kokį nors s o c i a l i n į v a i d m e n į . Vaid­
mens atlikimas - nebūtinai veikla. Ši sąvoka vartojama ir ryšių su kitais
žmonėmis specifikai apibūdinti (pvz., draugas, pavaldinys, globėjas). Socia­
linis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai. Kai kuriuos vaidmenis - tėvo,
motinos, žmogaus - galime laikyti amžinais. Vilniaus universiteto studento
vaidmeniui jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas studentas tą
vaidmenį atlieka savotiškai, kartu kuo nors jį praturtindamas.
— Psichologas G. Allport’as įžvelgia keturias socialinio vaidmens stadijas:
1) su vaidmeniu susiję lūkesčiai; 2) vaidmens supratimas; 3) jo priėmimas;
4) vykdymas. Lūkesčiai siejami tiek su vaidmens atlikėju, tiek su vaidmeniu
apskritai, tai yra vilčių, tikėjimo ir lūkesčių sistema. Pradėdamas bendrauti,
žmogus paprastai savo partneriui nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendrau­
jant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir,* žinoma, juos pateisinti. Bet pir­
miausia būtina apskritai norėti nebūti abejingam tiems lūkesčiams. Ka­
dangi lūkesčiai nėra viešai deklaruojami, į juos atsiliepti nėra'taip jau pa­
prasta. Lūkesčių nežinojimas - ne vienintelė priežastis, apsunkinanti jų
patenkinimą. Jie esti ir nevienodai tikroviški. Jų nepasakant, vadinasi, ir
nekoreguojant, nesunku atitrūkti nuo tikrovės. Gali būti ir supainiotų,
prieštaringų lūkesčių. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens
atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai. Tai pasa­
kytina, pavyzdžiui, apie politinius veikėjus, deputatus.
Vaidmenis žmogus interpretuoja. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri
jų modeliai, orientuojantys, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti kiekvieno
vaidmens atlikėjas, žmonės juos supranta savaip, individualiai. Taip atsi­
tinka dėl daugybės priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo
patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida. Juk taip
dažnai ir mes patys aiškiname, ir mums aiškinama, kaip reikėtų elgtis.
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadi­
namas v a i d m e n s p r i ė m i m u . Priėmimo priešingybė - v a i d ­
m e n s a t m e t i m a s . Kas verčia imtis širdžiai nemielo vaidmens?
Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kartais žmonės, verčiantys elgtis konfor-
mistiškai, kartais aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visados iš anksto
žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo
kankyne, ar per daug nenuvargins. Dramatiškiausias vaidmens atmetimo
atvejis - motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva,
neplanuota motinystė, nemylimas partneris ir kt. Atmetimo padariniai tra­
giški. Juos panagrinėsime atskirame skyriuje.

10
 Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai,
pačiam vaidmens atlikimui. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia vieno­
kias ar kitokias aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą. Aspiracijos
skiriasi lygiu, tikroviškumu. Jeigu vaidmuo nelaikomas svarbiu, ypač jei jis
atmetamas, nėra ko tikėtis, kad ir atliekantis jį žmogus turės nors kiek di­
desnių aspiracijų.
Ką gi vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo atlikti, kas sudaro vaidmens
turinį? Jei vaidmuo oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs
žmonių santykiai (pvz., mokytojo, mokinio, gydytojo, karininko, teisėjo
vaidmuo), jo turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas in­
strukcijomis, darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys inter­
pretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui
keliamais reikalavimais. Daug daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų.
Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Inter­
pretuojant neformalius vaidmenis ir pasireiškia nuomonių įvairovė. Pavyz­
džiui, kas sudaro draugo, svečio, šeimininko, mylimojo vaidmens turinį?
Interpretuodamas šiuos ir kitus neformalius vaidmenis, žmogus remiasi
subjektyviais kriterijais, pabrėžia kai kurių vaidmens aspektų svarbą.
Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pagei­
daujama, būtina, draudžiama. Pavyzdžiui, policininko vaidmenį atliekan­
čiam asmeniui būtina ginti piliečius, pageidautina dalytis patirtimi su kole­
gomis, draudžiama... (užbaikite sakinį).

Neįprastas vaidmuo (policininkas rauna aguonas)

11
 Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai
klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaid­
muo. Jei sekasi, linkstama prisipažinti esant to vaidmens atlikėju, jei nesi­
seka - priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas
didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką tas žmogus
turi daryti, ko iš jo tikėtis, kokias užduotis skirti. Jei vaidmuo neapibrėžtas,
neaišku, kada ir už ką žmogų reikia pastiprinti, kaip jį vertinti. Galiausiai ir
pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save pareigingu, kom­
petentingu. Jis jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, juo labiau
ją kontroliuoti. Atsiranda ir didėja priklausomybė nuo atsitiktinių aplinkos
pokyčių. Tokią padėtį M. Seligmanas pavadino išmoktu bejėgiškumu.

Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo

Žmogaus pasiektas vaidmens apibrėžtumas jau yra tani tikras rezulta­

tas. Apibrėžtumo siekimas prilygsta ieškojimui, kurį ir galima pavadinti
vaidmens apibrėžtumo paieška. Paieška vyksta remiantis įvairiais kriteri­
jais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu - gėdinga), saugos
jausmo (saugu - pavojinga) ir t.t. Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savąjį
vaidmenį, priklauso iš esmės nuo jo vertybių. Dažnai tai būna neįsisąmo­
nintas dalykas. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam
prieštarauja ir sukelia savotišką vaidmens apibrėžtumo konfliktą. Pavyz­
džiui, moralės ir hedonistinio vaidmens apibrėžtumo kriterijai sukelia ti­
pišką vaidmens apibrėžtumo konfliktą. Žodinė tokio konflikto išraiška gali
būti tokia: naudinga, bet negražu. Iš tiesų hamletiškas klausimas, kuri ten­
dencija laimės. Kartais jau vien abejonė teikia šiokio tokio optimizmo. Ir
kokių tik nesąmonių prirašo spauda apie korumpuotą muitininką. Paban­
dykime pasamprotauti, kokį vaidmens apibrėžtumo konfliktą jis galėtų iš­
gyventi.
Neišgyvenantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti
suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek ne­
leistinus dalykus. Pavyzdžiui, pilietis gali atlikti įprastinį profesinį vaidmenį
ir kartu užsiimti neleistinais arba net nusikalstamais dalykais. Tokio elgesio
skalė labai plati. Tarkime, dovana, vaišės valdininkui. Sudėtingesnis atvejis,
kai taksistas pristato narkotikus jį iškvietusiam asmeniui. Tai vadinama
pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo asmenybės laikomas pa­
grindimu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus su juo
savęs nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusi­
kalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai,

12
abejonės. Padėčiai pagerėjus, gali kilti noras to kito, slaptojo, vaidmens
atsisakyti.

Nuokrypio vaidmens raida: a) pradinė stadija, b) baigiamoji stadija

13
 Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindinis, vaidmens nuo­
krypis laikomas antriniu. Tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, mas­
kuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto, jei toks kada ir buvo, nebe­
lieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu,
laikinu. Nusikalstamas vaidmuo tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo
pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atme­
tamos, jų vietą užima asocialios vertybės. Iš tiesų aktualus klausimas, kodėl
taip dažnai pralaimi oficialiosios, visuomenėje nusistovėjusios vertybės. Gal
jų besilaikančiam žmogui sunkiau išgyventi?

Socialiniai vaidmenys ir bendravimas

Bendraudami taip pat atliekame socialinius vaidmenis. Panagrinėkime

dviejų asmenų bendravimą, dar vadinamą diadiniu bendravimu: vadovo ir
pavaldinio, mokytojo ir mokinio, draugo ir draugės. Iš pirmo žvilgsnio at­
rodo, kad žmonės ir bendrauja tik kaip tų dviejų vaidmenų atlikėjai. Taip
irgi gali būti. Bet neretai, oficialiai bendraujant, atliekami dar ir kiti, galbūt
net pačių atlikėjų nesuvokiami vaidmenys: antai pareigūnas atlieka globėjo,
auklėtojo, teisėjo, drausmintojo vaidmenis. Problema ta, kad žmogus
anaiptol ne visada įsisąmonina, kokius vaidmenis atlieka bendraudamas.
Yra neleistinų arba draudžiamų vaidmenų, ir žmogus juos slepia tiek nuo
partnerio, tiek ir nuo savęs paties. Kai kurie vaidmenys patogūs tuo, kad už
jų galima pasislėpti. Patogu slėptis, pavyzdžiui, už globėjo, patarėjo ir, ži­
noma, už draugo vaidmens. Yra vaidmenų, už kurių patogu slėpti drau­
džiamą asmeninę simpatiją, agresyvumą (pagalvokite, kokie tai vaidme­
nys). Iš tiesų daugelis vaidmenų yra daugialypiai. Pavyzdžiui, tėvo, motinos,
direktoriaus vaidmenyse slypi daug vaidmenų - nuo rūpintojėlio iki teisėjo.
Taigi bendravimo partneriams jų vaidmenys turi būti aiškūs ir apibrėžti.
Tiesa, galima “nelegaliai” atlikti papildomą vaidmenį. Kiltų skandalas, jei
partneriui staiga paaiškėtų visos bendravimo aplinkybės. Klausimų ši pro­
blema kelia daug. Pavyzdžiui: kaip atskirti dalykinį ir neformalų bendra­
vimą? Ar iš viso reikia šias dvi bendravimo rūšis atriboti? Jei taip, tai ar
toks bendravimas bus konstruktyvus, tuo labiau humaniškas? Jei ne, koks
turėtų būti oficialus bendravimas, ypač skirtingų lyčių asmenų, nevienodo
statuso partnerių?
Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau socialinių vaidmenų atlieka.
Pradedame kūdikio vaidmeniu, vėliau vaidmenų padaugėja šimteriopai, jei
ne daugiau. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų. Supran­
tama, atliekant daug vaidmenų, sunku tikėtis juos tobulai suderinti. Dažnai
vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus
priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstan­

14
čių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atli­
kimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Jei esama dar ir kitų priežasčių, padėtis susikomplikuoja. Viena iš tokių
papildomų priežasčių gali būti, pavyzdžiui, laiko stoka. Tarkime, mergaitė
gali patirti vaidmenų konfliktą, jei ji turi padėti mamai namų ruošoje, o
draugė siūlo įdomiai praleisti laiką. Vaidmenų konfliktą sukelia ir nevie­
nodas prioritetas, kurį žmogus priskiria vaidmenims pats ir kurį jam priski­
ria kiti.
Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas gali tapti žmogaus vertybių, pa­
reigų, brandumo patikrinimu. Įsivaizduokime, ką išgyvena mokytojas tėvas,
kurio prastai besimokantis sūnus yra jo auklėjamojoje klasėje ir kuris tikisi,
kad tėvas jam, kaip sūnui, nebus toks “kietas”; arba kaip elgtis teisėjui,
draugaujančiam su korumpuotų bankininku, kuriam policija jau ant kulnų
mina. Idealiu atveju tokio konflikto išvis neturėtų būti. Sprendžiant vaid­
menų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir lai­
komasi su juo susijusių vertybių, atmestojo vaidmens vertybės ignoruoja­
mos. Įsivaizduokime motinos politinės veikėjos konfliktą. Suderinti šiuos
du vaidmenis sunku. Jei pasirenkamas dalinis, kompromisinis sprendimo
būdas, kyla grėsmė, kad bus pažeidžiamos, teisingiau, išduodamos tiek
vieno, tiek kito vaidmens vertybės. Bet ir prisiėmus tik vieną kurį nors
vaidmenį, yra tikimybė, kad atsisakytojo vaidmens vertybės gali būti nesą­
moningai perkeltos į pasiliktojo vaidmens sritį.
Bendraudami žmonės paprastai pasiskirsto vaidmenimis. Pasidalijus pa­
reigomis, paaiškėja, kas ką daro. Aiškesnė pasidaro ir grupės narių atsa­
komybė už jiems patikėtą veiklos barą. Tačiau kartais žmogus imasi daryti
tai, kas neįeina į jo vaidmenį ir jam nepriklauso. Vienas vadovas gali būti
despotas, bet kai visi imasi vadovauti, padėtis būna ne ką geresnė. Kraštu­
tinumus smerkė dar Aristotelis.

LITERATŪRA
1. Berzonsky M. D., Ferrari J. R. Identity orientation and decisional strategies. //
Personality and individual differences. 1996. Vol. 20. No. 5. P. 597-606.
2. Erikson E. Childhood and society. New York: Norton, 1950.
3. Gurman E. G., Long K. Work role identity and leadership behavior // Journal of
Psychology. 1994. Vol. 128. No. 4. P. 397-402.
4. Hamner W. C., Tosi H. L. Relationship of role conflict and role ambiguity to
job involvement measures // Journal of Applied Psychology. 1974. Vol. 59.
No. 4. P. 137-143.
5. Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius, 1992.
6. Navaitis G. Lygūs, bet skirtingi. Kaunas: Šviesa, 1992.
7. Thoits P. A. Identity relevant events and psychological symptoms: a cautionary
tale // Journal of Health and Social Behavior. 1995. Vol. 36. P. 72-82.

15
 3. ASMENYBĖS IDENTIŠKUMAS

, Asmenybės identiškumas yra apibendrintas atsakymas į klausimą “Kas

aš esu?” Plačiąja prasme atsakymo į šį klausimą ieškojimas ir prilygsta
identiškumo ieškojimui. Identiškumo pagrindą sudaro asmenybės priimti
socialiniai vaidmenys, t.y. vaidmenys, kurių atlikėju asmenybė save įsivaiz­
duoja, kitais žodžiais, identifikuoja save su tam tikrais vaidmenimis.
E. Eriksono nuomone, identiškumas reiškia visų patirtą identifikacijų sis­
temą. Taip pasiekiama Aš vienybė. Staigus vaidmens pakeitimas, negalė­
jimas atlikti ankstesnių asmenybei reikšmingų vaidmenų sukelia identiš­
kumo krizę. Žmogus tartum klausia savęs: “Tai kas aš esu dabar?” Gy­
venamosios vietos, profesijos, pilietybės, šeimos padėties pasikeitimas kelia
didelį pavojų identiškumui. Žmogus ima žiūrėti į save kaip į kažką gana
skirtingo, palyginti su tuo, kas jis buvo anksčiau. Vadinasi, identiškumas
reiškia ir žmogaus tapatybę laike. Tai paaiškinti galima taip: mano iden­
tiškumas reiškia, kad aš esu tas pal£ ir toks pat erdvėje ir laike, praeityje,
dabar ir ateityje.« Pasvarstykime, pavyzdžiui, kokios bėdos užklumpa emi­
grantą, įsidarbinusį ne pagal profesiją, neturintį šalies, į kurią jis atvyko,
pilietybės, atitrukusį nuo jam svarbių žmonių grupės ir šeimos. Lietuvoje
esame lietuviai, Vakaruose - sovietai, jei dar ne blogiau.
Savojo Aš apibrėžimui arba identiškumui gali būti panaudojami ir kiti
asmenys arba net objektai. Šiuo požiūriu žmogus apibrėžia save kaip kito
žmogaus tęsinį, papildomą dalį, pvz.: “Aš - Domanto motina”, “Aš - Ope­
lio savininkas”. Pirmuoju atveju toks papildinio identiškumas yra biologiš­
kai determinuotas, antruoju atveju jis yra pasirinkimo rezultatas. Taip iš­
reiškiamas priklausomumas. Pavyzdžiui, žmogus apibrėžia save kaip kieno
nors pasekėją, mokinį (“Aš - froidistas”) arba grupės narį (“Aš - žalgirie­
tis”). Pažymjėtina, kad tas pats žmogus gali būti kito žmogaus savęs apibrė­
žimo dalimi. Savęs, kaip kieno nors dalies suvokimas, rodo simbiotinį ryšį.
Tai - savarankiškumo ir brandumo priešingybė.
Identiškumas reiškia įvairių asmenybės struktūrų visumą, Aš vienybę.
Asmenybę sudarančių struktūrų hierarchija, organizacija užtikrina žmogui
pastovumą, yra jo santykio su aplinka atsvaros taškas.
Rytų civilizacijos žmogui identiškumas reiškia ne tą patį, ką Vakarų pa­
saulio žmogui. Jam identiškumas reiškia skirtingumą nuo kitų, ribos tarp
savęs ir kitų žmonių, gamtos ieškojimą. Rytų pasaulio žmogui identiškumas
asocijuojasi su šeima, gimine. Atitrūkęs nuo šeimos, jis labai kenčia. Ame­
rikiečių psichologai R. Schwedens ir E. Bourne’as paprašė amerikiečių ir
Amerikos indėnų apibūdinti pažįstamą žmogų, .^merikiečiai jį apibūdino
kaip nesusijusį su kokia nors grupe arba bendrija asmenį. Tokį žmogaus
supratimą tyrimo autoriai pavadino egocentrišku. Tuo tarpu, indėnai pa­

16
žįstamą žmogų apibūdino kaip priklausantį kokiai nors grupei arba ben­
drijai asmenį, t.y. pateikė kontekstualų, sociocentrišką pažįstamojo supra­
timą.

Asmenybės identiškumas (“Čia ne aš!!!”)

Identiškumas, savęs ieškojimas yra amžina problema. Kiek galima save

sukurti? Ar tai, kas aš esu ir kas aą būsiu, priklauso nuo manęs paties, ar
nuo veiksnių, kurių aš negaliu valdyti, pavyzdžiui, genetinių faktorių, ne­
palankių gyvenimo sąlygų? Pasak prancūzų filosofo J. P. Sartre’o, tai, kas
aš esu, priklauso tik nuo manęs. Si mintis ne visai teisinga, nes negalima
visiškai nuneigti genetinių faktorių. Prigimties veiksnių svarbą akcentavo ir
S. Freudas. Taigi pabrėžiamas ne asmenybės lavinimas, o pažadinimas ir
atskleidimas. Vadinasi, svarbi tampa pedagogo atskleidėjo asmenybė. Taip
samprotaujant išeina, kad kiekvienas žmogus gabus, reikia tik gero peda­
gogo...
E. Sampsonas kritikuoja E. Eriksono identiškumo supratimą, kaip
griežtą struktūrų hierarchiją, pavaldžią branduoliui - Ego. Tokį identiš­
kumą jis vadina totalitariniu Aš. Aš sufyrnitfęSB a?S®fSc^o?eiįas viską

17
hierarchizuoti, taikyti piramidės sistemą ir taip siekti vienovės. Hierarchijos
nebuvimas negresia asmenybės skilimu, difuzija, teigia E. Sampsonas. Prie­
šingai, hierarchijos nebuvimas yra asmenybės tobulėjimo pagrindas.

LITERATURA

1. Bagdonavičius V. Žmoniškumo prigimties aiškinimas Vydūno veikaluose //

Problemos. 1978. Nr. 1.
2. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa, 1993.
3. Rupp J. Augimas per nesėkmes // Psichologija tau. 1993. Nr. 2.
4. Sampson E. The decentralization of identity: toward a revised concept of
personal and social order. American psychologist, 1985, Vol. 40. No. 11.
5. Šalkauskis S. Asmeninis tobulinimasis, kaip kiekvienos pažangos pradžia //
Židinys. 1938. Nr. 12.
6. Thoits R. A. Identity relevant events and psychological symptoms: a cautionary
tale // Journal of Health and Social Behavior. 1995. Vol. 36. P. 72-82.

18
 4. ELGESIO MOTYVACIJA
Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis, suprantamas kaip organizmo
priklausomybė nuo egzistavimo sąlygų. Biologiniai poreikiai (alkio, troš­
kulio numalšinimo ir kt.) išreiškia organizmo priklausomumą nuo sąlygų,
būtinų gyvybei palaikyti. Socialiniai poreikiai (bendravimo, įsitvirtinimo,
saviraiškos) nurodo sąlygas, nuo kurių priklauso asmenybės tobulėjimas.
Nepatenkinęs socialinių poreikių, organizmas nežūva, bet smarkiai nuken­
čia jo socialinis komponentas. Būdą, kuriuo žmogus tenkina biologinius
poreikius, daugeliu atvejų lemia elgesį reguliuojančios socialinės normos,
etikos reikalavimai. Todėl žmogus, tenkindamas biologinius poreikius, daž­
nai laikosi socialinių taisyklių, draudimų. Kokie poreikiai vadintini so­
cialiniais? Be dažnai minimų bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos porei­
kių, išvardinsime ir keletą rečiau prisimenamų, bet ne menkesnės svarbos
poreikių, pavyzdžiui, socialinio pritarimo, artumo, globojimo ir globos sie­
kimo, priklausomybės, savarankiškumo, dominavimo, paklusimo ir kt.
Kilus poreikiui, žmogus patiria emocinę įtampą, išgyvena tam tikrą ne­
patogumą, kažko trūkumą. Šį jausmą nusako jau paties žodžio “poreikis”
Šaknis. Sakoma: kažko “reikia”. Emocinė įtampa nėra maloni būsena. No­
ras pašalinti arba bent sumažinti įtampą verčia žmogų veikti. Taigi įtampa
virsta energijos šaltiniu. Ją šalindamas žmogus tampa aktyvus. Pasiekus
tikslą - numalšinus alkį, pabendravus su draugu - įtampa atslūgsta. Kilus
poreikiui, pažeidžiama hipotetinė organizmo energetinių jėgų pusiausvyra,
dėl to kyla emocinė įtampa. Kadangi įtampa žmogui nemaloni ir nepriim­
tina, jis siekia susigrąžinti pusiausvyrą, t.y. patenkinti poreikį. Taip teigia
J. Cannon motyvacijos pusiausvyros teorija. Ši teorija pagrįsta prielaida,
kad nepusiausvyra organizmui yra nepriimtina, ir jis siekia grįžti į hipoteti­
nę pirminės pusiausvyros būklę. Bet kur gi dingo motyvas? Iš skyriaus pa­
vadinimo galima spręsti, kad bus kalbama apie elgesio motyvaciją. Suak­
tyvintas, suaktualintas poreikis ir vadinamas motyvu. Išeina, kad poreikių
yra daug daugiau nei motyvų, nes tam tikru laikotarpiu žmogus trokšta
patenkinti tik atskirus poreikius. Stengtis patenkinti visus poreikius vienu
metu yra nerealu. Kitus poreikius žmogus atideda arba paprasčiausiai nu­
sopina. Tarkime, per pamoką norisi daryti daugybę dalykų, išskyrus vieną
- būti pamokoje. Žmogus savųjų poreikių tenkinimą hierarchizuoja. Tai -
brandumo požymis.
Tuo, kad motyvacija yra pažeistos pusiausvyros padarinys, paaiškinamos
visos toksikomanijos, nuo alkoholizmo iki narkomanijos. Bet kuri toksinė
medžiaga, pavyzdžiui, alkoholis, kurį laiką sutrikdo organizmo pusiausvyrą,
nes organizmas natūraliai priešinasi viskam, kas svetima ir kenksminga.
Pablogėja savijauta, ima svaigti galva, pykina. Ilgainiui organizmui nebū­

19
dingos toksinės medžiagos tampa įprastinės, ir jų trūkumas sukelia nema­
lonius pojūčius. Tai reiškia, kad žmogus tapo priklausomas nuo intoksi-
kuojamųjų medžiagų. Valios pastangomis šios priklausomybės sunku atsi­
kratyti, nes jos pagrindas materialus, biologinis.
Poreikiai yra orientuoti į tikslą. Tikslai gali būti tiesioginiai ir tarpiški.
Žmogaus elgesį galima mėginti aiškinti tiek tiesioginėmis, tiek ir tolesnė­
mis, tarpiškomis priežastimis, kurių tiesiogiai pastebėti neįmanoma. Pavyz­
džiui, galima sakyti, kad kaimynai susipyko dėl balkone laikomo šuns, arba
dėl įžeistos savimeilės. Būtent tolesnių tikslų, dėl kurių atliekami tiesiogi­
niai veiksmai, buvimas ir sudaro motyvacijos esmę.
Motyvui patenkinti reikia įgūdžių. Pavyzdžiui, kūdikis turi daug norų,
bet neturi įgūdžių, kurių reikia tiems norams patenkinti, ir kol jų neįgyja,
jam būtina tėvų pagalba. Panašiai ir suaugęs žmogus gali lengvai arba sun­
kiai susidoroti su užduotimis - nelygu, kaip jis tam pasirengęs. Stingant
reikiamų įgūdžių, mėginimai patenkinti poreikį dažniausiai būna nesėk­
mingi. Tai atitinka tipišką frustracŲos situaciją.
Motyvas yra nematomas, apie jį sprendžiama. Sprendimas apie motyvą
reiškia jo priskyrimą arba atribuciją. Atribucijos yra subjektyvios ir dėl to
dažnai klaidingos. Pavyzdžiui, gana keblu nustatyti svarbiausią mokinio
stropumo motyvą: jam patinka dėstomi dalykai, jis nori įstoti į vieną iš
Lietuvos universitetų, nori tėvus pradžiuginti, jam malonu pirmauti klasėje,
jis mėgaujasi pastebėjęs mokytojo klaidą. Spręsti apie motyvą iš elgesio
sunku dėl šių priežasčių: 1) bet koks veiksmas gali būti keleto motyvų iš­
raiška, 2) motyvai gali reikštis paslėpta forma, 3) keletas motyvų gali pasi­
reikšti panašiais arba tapačiais veiksmais, 4) panašūs arba netgi tapatūs
motyvai gali lemti visiškai skirtingą elgesį, 5) civilizacijos normos ir drau­
dimai gali labai pakeisti išraiškos būdus.
Motyvų hierarchįja. A. Maslow pasiūlė motyvų hierarchinės struktūros
teoriją. Jo nuomone, motyvų struktūrinė sankloda, hierarchija tokia:
. 1. Biologiniai motyvai.
2. Saugos motyvai.
3. Afiliacijos (bendravimo) motyvai.
4. Įsitvirtinimo motyvai.
5. Saviraiškos motyvai.
Poreikių hierarchiją^ gali paaiškinti aktualūs socialinio gyvenimo klau­
simai. Pvz., 1998 m. iš kalėjimo pirma laiko paleidus vieną “daktarų” gau­
jos narį, kilo didelis visuomenės pasipiktinimas ir nuteistasis vėl buvo
grąžintas į kalėjimą. Tuo tarpu Šalčininkų raj. išžaginta mergina nesusi­
laukė nei gydytojų, nei psichologų, nei socialinių darbuotojų, nei bažnyčios
atstovų dėmesio. Pagalbą jai suteikė tik motina.

20
 Asmenybei gyvybiškai svarbūs biologiniai motyvai yra hierarchijos apa­
čioje. Kuo aukštesnės hierarchijos pakopos yra motyvas, tuo jis svarbesnis
žmogui kaip asmenybei. Pasak A. Maslow, prieš atsirandant aukštesnio
rango motyvui turi būti patenkintas žemesnio rango motyvas. Patenkinus
žemesnės pakopos motyvą, atsiranda naujas, aukštesnis už jį ir t.t. Taip
žmogus niekados nesitenkina tuo, ką pasiekė, jo troškimai beribiai. Įgyven­
dintas žemesnės pakopos motyvas neišnyksta, jis tik tampa neaktualus. Ne­
palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, žemesnės pakopos motyvai
gali vėl tapti vyraujantys.
A. Maslow skiria dvejopo pobūdžio motyvus: D - pamatinius (defi­
ciency) ir B - būties (being). Pamatiniai motyvai veikia pusiausvyros prin­
cipu. Sauga, afiliacija (meilė), prestižas, fiziologinės reikmės laikomi pa­
matiniais motyvais. Teoriškai jie gali būti patenkinami, t.y. turėti ribas. Tuo
ifi esmės jie skiriasi nuo būties motyvų, kurių iki galo žmogus niekados ne­
gali patenkinti ir kurie atveria žmogui begalinio siekimo, ieškojimo per­
spektyvas, yra nukreipti į pažinimą, gėrį, grožį. Žmogus siekia patenkinti
D motyvus, yra labiau susirūpinęs savojo Aš gerove, sauga, prestižu ir pan.
B motyvų vyravimas liudija, jog žmogus ėmė ieškoti būdų, kaip spręsti
visiems rūpimas problemas. Tokiam žmogui jo individualus Aš jau nebėra
problema, prikaustanti beveik visą jo dėmesį.
A. Maslow nuomone, paauglystėje vyrauja Ego ir savigarbos poreikiai.
Vėliau vis svarbesnis tampa savojo Aš ieškojimas, savęs aktualinimas.
A. Maslow pažymi, kad anaiptol ne visi pasiekia savęs aktualinimą. Daugu­
ma žmonių užstringa mėgindami patenkinti saugos, afiliacijos poreikius,
taip ir lieka neišnaudoję savųjų galimybių. Pasak A. Maslow, poreikių pa­
tenkinimas visados yra laikinas. Todėl negali būti, pavyzdžiui, visados sau­
gu, negali Pūti visą laiką kitų žmonių gerbiamas ir pan.
Ne kiekvienas patenkintas poreikis atkuria pusiausvyrą. Kai kurių po­
reikių patenkinimas, pavyzdžiui, alkio, troškulio numalšinimas, juos suma­
žina. Jeigu taip įvyksta, aktualūs tampa ir ima vyrauti kiti motyvai. Tačiau
daugelis kitų motyvų, nors ir patenkinti, dar labiau sustiprėja. Atlyginimo
padidinimas, pavyzdžiui, neilgam patenkina norą turėti daugiau pinigų.
Pareigų paaukštinimas gali dar labiau sustiprinti norą siekti karjeros. Tad
motyvacijos pusiausvyros teorija yra ribota. Ją pratęsia ir papildo motyva­
cijos skatinimo teorija. Norų tyrinėti ir pažinti, kurti ir siekti prigimtis nėra
disharmonijos pašalinimas, įtampos sumažinimas. Atvirkščiai, siekiama di­
dinti jtampą. G. Allportas teigia, jog pusiausvyra negali būti motyvacijos
etalonas, nes ji stabdo evoliuciją. Taigi tiek pusiausvyros pažeidimas, tiek ir
siekimas pažeisti pusiausvyrą sužadina motyvacines būsenas. Organizmas
stengiasi stimulą ir pašalinti, ir jo ieškoti. Egzistuoja optimalus skatinimo
lygis, kurį pranokus pastiprinančiu veiksniu tampa skatinimo mažėjimas.
Skatinimo lygiui pasiekus žemesnę nei optimali ribą, pastiprinančiu veiks­
21
niu tampa skatinimo didėjimas. Motyvacijos dvilypumas atspindi žmogaus
biologinės ir socialinės prigimties dviprasmiškumą. Tiek, kiek žmogus yra
gyvūnas, patenkinti poreikiai jam sukuria pusiausvyrą. Tiek, kiek žmogus
yra žmogus, pusiausvyra jo nebetenkina.

Motyvų konfliktas. Tam tikru metu žmogų būti aktyvesnį gali skatinti
keletas motyvų. Jų tarpusavio ryšys yra įvairus - nuo harmonijos iki padė­
ties, kai motyvai vienas kitam prieštarauja ir vienas kitą išskiria. Tokia situ­
acija vadinama motyvų konfliktu. Esant motyvų konfliktui, pastangos pa­
tenkinti vieną motyvą trukdo kito motyvo patenkinimą. Pavyzdžiui, sunku
pasiekti vienodai gerų mokslo ir sporto laimėjimų. Vieno ir to paties mo­
tyvo patenkinimas gali būti prieštaringas. Prestižo poreikį galima paten­
kinti ir geru mokymusi, ir grožiu. Ką laikyti svarbesniu? Pirmasis būdas
vers palinkti prie knygų, antrajam reikės šiek tiek kitokios aplinkos.
Motyvų konflikto sąvoką pradėjo vartoti K. Lewinas. Pasako jo, yra trys
motyvų konflikto rūšys: troškimo ir troškimo, vengimo ir vengimo bei troš­
kimo ir vengimo. Konflikto esmę sudäro būtinybė pasirinkti vieną iš dviejų
(arba daugiau) teigiamų variantų, vieną iš dviejų neigiamų variantų arba
vieną iš teigiamų ir neigiamų motyvo aspektų. Realiame gyvenime kon­
fliktas dažnai kyla tarp daugiau negu dviejų pasirinkimo alternatyvų.

Troškimo ir troškimo konfliktas. Jeigu žmogui vienu metu patrauklūs

du dalykai, jis turi apsispręsti, kurį iš jų pasirinkti. Gali vilioti ir įdomi
knyga, ir įdomus kino filmas. Konflikto dydis priklauso nuo alternatyvų
svarbos asmenybei. Konfliktas, kurį sukelia negalėjimas pasirinkti, kurią
knygą skaityti, bus ne toks didelis, palyginti su neapsisprendimo, kurį
draugą pasirinkti, konfliktu. Kad konfliktas kiltų, alternatyvos taip pat turi
būti lygiavertės, vienodai reikšmingos. Įdomu, kad pasirinkus kurią nors
alternatyvą, t.y. išsprendus konfliktą, pasirinktoji alternatyva pasąmoningai
teisinama, giriama, o atmestoji peikiama. Tai reiškia, kad pasirinktosios
alternatyvos svarba padidėja, o atmestosios sumažėja. Konflikto metu at­
stumas tarp alternatyvų yra mažas, po pasirinkimo atstumas subjektyviai
padidinamas. Taip žmogus apsaugo savąjį prestižą.

+ 0 P 0+

Asmuo P yra veikiamas dviejų, viena kitą išskiriančių alternatyvų.

Vengimo ir vengimo konfliktas. Situacija, kai tenka rinktis vieną iš

dviejų nepatrauklių dalykų, vadinama vengimo ir vengimo konfliktu. Be
abejo, kyla pagunda nepasirinkti nė vieno, vilkinti sprendimą. Daugeliui
apsilankymas pas dantų gydytoją nemalonus, bet dantų skausmas —ne ką
22
geresnis dalykas. Tad ir delsiama, laukiama, kol skausmas savaime praeis.
Dėl šios priežasties vengimo ir vengimo konfliktas užtrunka ilgiau nei
troškimą ir troškimo konfliktas. Vengdami spręsti šį konfliktą, žmonės ti­
kisi, kad jį išspręs laikas, pasikeis aplinkybės ir panašiai.

-ū - P ū-

Asmuo P yra veikiamas dviejų nemalonių alternatyvų.

Esant troškimo ir troškimo, konfliktui, artėjimas prie kurios nors vienos

alternatyvos didina jos patrauklumą ir, savaime suprantama, mažina alter­
natyvos, nuo kurios .tolstamą, patrauklumą. Priešingai, esant vengimo ir
vengimo konfliktui, artėjimas prie pasirinktosios alternatyvos daro ją dar
nemalonesnę, o atmestoji alternatyva ima atrodyti ne tokia jau ir baisi. Pa­
vyzdžiui, prie dantų gydytojo kabineto dantų skausmas lyg ir atslūgsta, tad
imama manyti, kad vizitą galima atidėti.

- P P— 0+

Troškimo ir vengimo konfliktas. Daugelis žmogaus tikslų tuo pačiu

metu yra ir malonūs, ir nemalonūs, patrauklūs ir atstumiantys. Mergaitės
mėgsta saldumynus, bet baiminasi, kad juos valgydamos sustorės, daugelis
mėgsta kavą, bet bijo nemigos arba širdies negalavimo. Virgis - mano tik­
ras draugas, bet kartais su juo tiesiog neįmanoma susikalbėti. Vaikai pro­
testuoja prieš tėvų despotizmą, bet ištikti bėdos ieško jų prieglobsčio. Ne­
vienareikšmis santykis su objektu, tuo pačiu metu ir teigiamas, ir neigia­
mas, vadinamas ambivalentišku santykiu. Įsigilinę pastebime, kad vien­
prasmiškų santykių ne tiek jau ir daug. Kuo ilgiau žmonės bendrauja, tuo jų
santykiai dviprasmiškesni. Taip yra todėl, kad pradžioje santykiai ideali­
zuojami.

Troškimo ir vengimo konfliktas

23
 Žmogus daugiausia patiria būtent troškimo ir vengimo konfliktų. Pasą­
moningai įsitraukiame į pasikartojančias situacijas, siekiame žmonių, nuo
kurių kenčiame, partnerystės, nes jie patenkina mūsų saugos, priklauso­
mumo arba kitokius gyvybiškai svarbius poreikius. Tai didina vengimo,
nutolimo nuo partnerio tendencijas. Esant toli nuo partnerio, atmintyje
iškyla teigiami bendravimo aspektai, o neigiami nuvertinami, laikomi atsi­
tiktiniais, nereikšmingais. Tokie racionalizavimai didina polinkį suartėti.
Esant kartu ima vyrauti neigiami bendravimo aspektai. Taip dramatiškai
reiškiasi artėjimo ir vengimo tendencijos. Partneriai ir vienas be kito, ir
kartu būti negali. Toli gražu ne visi žmonės bendrauja pagal troškimo ir
vengimo modelį. Bet jei jau taip yra, galima teigti, jog žmones sieja simbio-
tinis ryšys, kai, vaizdžiai tariant, kitas žmogus yra tavo dalis, o tu esi kito
žmogaus dalis. Troškimo ir vengimo baigtis dažnai esti destruktyvi.
Aptarsime kai kuriuos troškimo ir vengimo konflikto atvejus.

Saviraiškos ir saugos poreikių konfliktas. Saviraiškos poreikiui paten­

kinti reikia savos, originalios reiškinio traktuotės, kritiško kitų žmonių
veiklos rezultatų įvertinimo. Bendraujant su kitais žmonėmis ir bendradar­
biaujama, ir rungtyniaujama. Tokiomis sąlygomis žmogus gali jaustis ne­
saugiai. Saugos poreikiui patenkinti reikia jau žinomos, nesukeliančios
problemų aplinkos, kurioje laikomasi konvencinių vertybių. Žmogus gali
susikurti saugią aplinką, vengdamas rizikingų sprendimų ir kartu atsisaky­
damas galimybės išnaudoti savo kūrybines galias. Tik retais atvejais naują
mintį besąlygiškai pripažįsta kiti žmonės. Paprastai ją reikia apginti, įtvir­
tinti, o taipjau nesaugu. Tokia yra troškimo ir vengimo konflikto anatomija.
Save aktualinantis žmogus paprastai nesijaučia saugiai. Užsiimti tuo, kuo
nori, ir kartu jaustis saugiai yra didelis pranašumas ir laimėjimas.

Bendravimo ir saugos poreikių konfliktas. Bendravimas paprastai ten­

kina saugos poreikį. Nerimo kamuojamas žmogus trokšta emocinio ar­
tumo. Bet noras bendrauti gali būti ir prieštaringas. Siekimas užmegzti
emocinį ryšį gali sukelti atstūmimo baimę. Bandymą susipažinti galima
traktuoti kaip artėjimo tendenciją, o nesėkmės, atstūmimo baimę - kaip
vengimo tendenciją. Siekimui artėti priešinasi prestižo praradimo baimė.
Kuo ilgiau nesisekė bendrauti, tuo ši baimė didesnė. E. Frommas yra taip
pasakęs: žmogaus egzistencijos paradoksas yra tas, kad vienu ir tuo pačiu
metu žmogus trokšta artumo ir nepriklausomumo, vienybės su kitais ir in­
dividualumo.
Jei norai skiriasi, tenka spręsti, kieno poreikis svarbesnis. Ir kas tai turi'
nuspręsti? Kiek ir ar iš viso" įmanoma bendradarbiauti, kai taip entuziastin­
gai propaguojama konkurencija ir laisvoji rinka? Mėginimas įrodyti savojo
poreikio svarbumą kartu reiškia ir kieno nors poreikio nepaisymą. Juk dar
24
taip neseniai dėl “šviesios ateities” buvo aukojami milijonų žmonių intere­
sai ir net gyvybė. Religija, moralė, etika savaip sprendžia šį klausimą.
Mintis, kad žmogaus poreikiai yra nesuderinami, turi gilias šaknis. Tai -
individualistinė orientacija, propaguojanti konkurencijos neišvengiamumą.
Taip samprotaujant vieno žmogaus laimėjimas kitam neišvengiamai reiškia
pralaimėjimą. Tokios pasaulėžiūros pradininkas yra anglų filosofas T. Hob-
besas. Jis skelbė “visų karo prieš visus” principą. R. Hoganas teigė prie­
šingai: individualizmas sukuria būklę, atitolinančią žmogų nuo visuomenės
ir galiausiai nuo savęs paties. Ego interesų siekimas verčia traktuoti kitus
žmones kaip objektus, kuriais galima manipuliuoti, siekiant savųjų tikslų.
Galiausiai ir kiti žmonės pradeda laikyti tą asmenybę objektu. Rezultatas -
susvetimėjimas. A. Maslow, G. Rogerso teorijos, skelbiančios savęs aktuali­
nimą kaip vertybę, yra individualizmą propaguojančios teorijos.
Nors ir labai reklamuojama, individualistinė orientacija yra ganėtinai
ribota. Joks žmogus neturi tiek gabumų, žinių arba kitokių galių, kad vie­
nas galėtų patenkinti savo poreikius. Kiti žmonės būtini ne tik kaip objek­
tai, kuriais galima manipuliuoti, siekiant tikslo, bet ir kaip padėjėjai, ver­
tintojai. Vieno žmogaus sėkmė nebūtinai kitam reiškia pralaimėjimą. Ji gali
suteikti ir džiaugsmo, ne tik kartėlio. Suvokimas, kad kitam žmogui padedi,
esi jam reikalingas, didina savąją vertę.

Trukdymas sau. Trukdymas sau (self-handicapping) yra sąmoningi arba

pasąmoniniai verbaliniai arba išorinio elgesio veiksmai, kuriais žmogus
kenkia pats sau [E. Jones ir F. Berglas, 1978]. Pagrindiniai trukdymo sau
tikslai: Ego gynyba ir prisistatymas. Trukdymas sau yra strategija, kurią
naudojant padidėja galimybė eksternalizuoti, o kartu ir pateisinti nesėkmę
bei internalizuoti sėkmę, t.y. sėkmės priežastį priskirti sau. Eksperimento,
kurį atliko F. Berglas ir E. Jonesas [1978], metu tiriamieji turėjo išbandyti
naujus vaistus: pandocriną ir actavilą. Šiam tikslui buvo atlikti tiriamųjų
intelekto testai. Per pertrauką tiriamieji vartojo vieną iš dviejų vaistų.
Testų rezultatai leido eksperimentuotojams nustatyti vaistų specifiką.
Testo užduotis pusė tiriamųjų atliko labai lengvai, pusė - sunkiai. Po
testo buvo manipuliuojama tiriamųjų kompetencijos tikrumu. Visiems ti­
riamiesiems buvo pasakyta, kad užduotis išsprendė puikiai. Tačiau vieni
tiriamieji įgijo pasitikėjimo, nes užduotis jie išsprendė lengvai, o kiti tokiam
pasitikėjimui neturėjo pagrindo. Eksperimentuotojų patikinimu, kad už­
duotis jie išsprendė puikiai, galėjo ir suabejoti.
Paskui tiriamiesiems buvo pasakyta, kad jie turės atlikti dar vieną inte­
lekto testą. Prieš tai reikėsią išgerti vaistų pasirinktinai - actavilo arba pan-
docrino. Kaip žinome, actavilas gerina mąstymą, pandocrinas - blogina. Iš
tikrųjų tai buvo ne vaistai, o placebo. Vaistų rūšis ir kiekis eksperimento

25
autorių buvo laikomi trukdymo sau rodikliu. Tiriamieji, kuriems eksperi­
mentiškai buvo sukurtas netikrumas, daugiausia gėrė pandocriną. Jo varto­
jimas pateisino galimą, laukiamą nesėkmę atliekant antrąjį intelekto testą.
Pirmasis, atkreipęs dėmesį į tai, kad žmogus gali panaudoti savąsias sil­
pnybes arba negalias strateginiais tikslais, buvo A. Adleris.
J, Smith’o ir C. Snyderio [1982] teigimu, kai kuriais atvejais trukdantis
sau žmogus pasitelkia specifinį simptomą (drovumą, skausmą, dramatišką
gyvenimo įvykį), kurį yra jau anksčiau patyręs, bet kaip trukdymo sau
priemonę pradeda išnaudoti tik suvokęs to simptomo strateginę naudą pa­
siteisinti savigarbai gresiančiose situacijose. Trukdymas sau laikomas vienu
iš gynimosi mechanizmų. Tačiau, kaip teigia R. Harris ir C. Snyderis
[1986], jo motyvacinė funkcija yra dvejopa. Viena vertus, žmogus siekia
sudaryti geresnį įspūdį kitiems, nori valdyti tą įspūdį, kita vertus, - mėgina
išlaikyti savigarbą ištikus nesėkmei. Pasvarstykime: “Būčiau ir aš gerai iš­
laikęs egzaminą, jei ne tas vakarykštis pasilinksminimas”.
Taigi trukdantis sau žmogus susikuria kliūtis, kurios sumažina gerų re­
zultatų tikimybę, bet kartu ir paaiškina nesėkmę. Pasąmoningai daromos
kliūtys lyg ir atriboja asmenybę nuo nesėkmės. Taip elgiantis nesėkmė, jei
ir ištinka, asmens (o gal ir kitų) priskiriama sunkinančioms užduoties atli­
kimo aplinkybėms, o ne menkiems sugebėjimams ar nekompetencijai. Ir,
priešingai, sėkmę bus lengviau prisiskirti sau, jei ji bus pasiekta veiklai
trukdančiomis sąlygomis.
Kliūtis dar nereiškia veiklos pablogėjimo. Kliūtis gali net pagerinti pa­
dėtį, nes sumažina vertinimo įtaką veiklai. Kai yra veiklai trukdanti aplin­
kybė, žmogus tam tikru mastu yra atpalaiduojamas nuo atsakomybės už
prastą pasirodymą.
F. Rhodewaltas su bendradarbiais [1991] pasidomėjo, kokią gi įtaką
trukdymas sau turi savęs vertinimui. Tiriamieji turėjo atlikti intelekto testą
klausydamiesi muzikos, kuri vieniems buvo apibūdinta kaip “blaškanti”,
kitiems - kaip “neutrali”. Iš tikrųjų abiejų grupių tiriamieji klausėsi tos pa­
čios muzikos. Vieniems buvo pasakyta, kad testą atliko gerai, kitienls - kad
blogai. Paskui abiejų grupių tiriamieji užpildė savęs vertinimo ir nuotaikos
klausimynus. Tiriamieji, kurie testą atliko “blogai” ir kurie klausėsi “blaš­
kančios” muzikos, save vertino daug geriau negu taip pat “patyrusieji ne­
sėkmę”, bet besiklausiusieji “neutralios” muzikos. Pastarieji neturėjo kuo
pasiteisinti.

26
 LITERATURA

1. Atkinson J. An introduction to motivation. Holt, 1964.

2. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa, 1993.
3. Brodsky St. L. The psychology of adjustment and well-being. Holt, 1988.
4. R. de Charms. Personal causation. New York: Academic Press, 1968.
5. Drexler L. P. et al. The affective consequences of self-handicapping // Journal
of Social Behavior and Personality. 1995. Vol. 10. No. 3. P. 861-870.
6. Harris R. N., Snyder C. R. The role of uncertain self-esteem in self-
handicapping // Journal of Personality and Social Psychology. 1986. Vol. 51. P.
451-458.
7. Kočiūnas R. Maslow A. // Psichologija. 1992. Nr. 12.
8. Luginbuhl J., Palmer R. Impression management aspects of self-
handicapping: positive and negative effects // Personality and Social
Psychology Bulletin. 1991. Vol. 17. No. 6.
9. Punis A. Veiklos savaiminės-išorinės motyvacijos diagnostikos galimybių
tyrimas. Daktaro disertacija. Vilnius, 1996.
10. Radžvilas V. Žmogaus aktyvumas kaip psichologinė problema // Psichologija.
1982. Nr. 3.
11. Rhodewalt Fr. et ai. Self-handicapping and interpersonal trade-offs: the effects
of claimed self-haždicaps on observers’ performance evaluations and feedback
// Personality and Social Psychology Bulletin. 1995. Vol. 21. No. 10.
12. Rim I. Machiavellianism and coping styles. Personality and individual
differences. 1992. Vol. 13. No. 4. P. 487-489.
13. Tucker J. A., Vuchenich R. E., Sobell M.B. Alcohol consumption as a self-
handicapping strategy// Journal of Abnormal Psychology. 1981. P. 90,220-230.
14. Wood J. V., Giordano-Beech M. Strategies of social comparison among people
with low self-esteem: self-protection and self-enhancement // Journal of
Personality and Social Psychology. 1994. Vol. 67. No. 4. P. 713-731.

27
 5. FRUSTRACIJA
Tenkindamas savo poreikius, žmogus susiduria su įvairiomis kliūtimis,
trukdžiais, priemonių poreikiams patenkinti nebuvimu ir pan. Padarykime
mažytį eksperimentą. Perskaitęs vieną šios skyrelio sakinį, ieškok vietos
knygoje, kur rašoma apie pastiprinimą, perskaitęs antrą sakinį, ieškok, kur
rašoma apie Id ir t.t. Greit kils klausimas, koks gi čia skaitymas, jei ištisai
trukdoma? Nemaloni nervinė būsena, kylanti nutraukus veiklą, vadinama
frustracija. Ar jau kilo frustracija, jei iš tikrųjų po kiekvieno sakinio ėmei
ieškoti nurodytų sąvokų, o iš paties eksperimento visai ne to tikėjaisi? Taigi
frustracija kyla tada, kai žmogus jau yra pradėjęs ką nors daryti ir kai kryp­
tinga jo veikla yra blokuojama. Kuo arčiau tikslo, kuo labiau laukiama tei­
giamo rezultato, tuo didesnę frustraciją sukels kliūtis. Įsivaizduok, kad tave
pakvietė į svečius. Vizitas pas tuos žmones tau svarbus. Iš anksto tikiesi
maloniai praleisti laiką, daug ruošiesi, gal net naujų drabužių įsigijai. Ir štai
išvakarėse tau praneša, kad jokios šventės nebus, arba sužinai, jog būtent tą
vakarą netikėtai atvyksta ne tokie jau artimi ir ne tokie jau mieli giminai­
čiai. Pažymėtina, kad poreikių, tenkinimo kliūtys gali būti ir tikros, ir įsi­
vaizduojamos. Bet dėl to žmogui nė kiek ne geriau.
Kliūtis dar nereiškia frustracijos. Kliūtis negali būti prilyginta frustraci­
jai. Svarbiausia yra tai, kaip reaguojama į kliūtį. Frustracija pasireiškia pa­
sikeitusia veikla. Ankstesnioji veikla nutraukiama, imamasi kažko kito, pa­
prastai primityvesnio. Panagrinėkime tokį pavyzdį.
Žydrūnas yra ambicingas šešiolikmetis, miesto krepšinio komandos na­
rys, įsivaizduojantis save Lietuvos rinktinėje. Bet vienas dalykas - įsivaiz­
duoti save žvaigžde, o kitas - siekti meistriškumo. Treneris nepatenkintas
Žydrūno žaidimu. Girdint kitiems komandos nariams, tokiems, už kuriuos
Žydrūnas jautėsi pranašesnis, jis kritikuoja jį. Tai smūgis jaunuolio presti­
žui. Po nemalonių pastabų Žydrūnas bus susinervinęs, piktas. Galimas jo
elgesys parodytas schemoje. Žaidimas miesto krepšinio komandoje Žydrū­
nui yra prestižo dalykas. Tad iškilo didelė kliūtis (2) patenkinti prestižo
poreikį (1). Kaip Žydrūnas gali reaguoti į kritiką - jo prestižo poreikio
kliūtį? Jis gali sutramdyti spontaniškas protesto reakcijas (3), pradėti inten­
syviai treniruotis (4). Žaidimas pagerės, ir pirminis prestižo poreikis jau
nebebus frustruojamas. Jis bus tenkinamas toliau (5). Tai adekvačios reak­
cijos į kliūtį pavyzdys. Kliūtis nepakeitė pagrindinės veiklos krypties ir turi­
nio. Frustracijos Žydrūnas nepatyrė.

3 2 5
Poreikis Tiriamosios 4 Tolesnis pirminio
1 reakcijos Kliūties įveikimas poreikio tenkinimas

28
 Žinoma, taip atsitinka ne visados. Susidūrus su kliūtimi, pirminis elge­
sys gali pakisti. Pradinei stadijai būdinga reakcijų įvairovė (3). Jos nepa­
deda siekti tikslo. Greičiau priešingai. Susidūręs su kliūtimi žmogus blaš­
kosi. Tuo paaiškinama ir reakcijų gausa. Vėliau, frustracijoms kartojantis,
įsitvirtina kelios arba kuri nors viena reakcija. Patyręs naują frustraciją,
žmogus darys ankstesnius neproduktyvius veiksmus. O kaip gi galėtų elgtis
mūsų herojus Žydrūnas, jeigu intensyviau treniruotis jis nepajėgia? Jis gali
išeiti iš krepšinio komandos ir šitaip pašalinti frustracijos šaltinį. Polinkis
pasitraukti atsiradus kliūčiai esti labai stiprus. Tačiau pasitraukus problemą
galima įveikti tik iš dalies. Pašalindamas tiesioginį frustracijos šaltinį - tre­
nerio pastabas, jaunuolis tik laikinai atsikrato įtampos. Prestižo poreikis iš­
lieka. Pasitraukimas iš komandos atima galimybę jį patenkinti. Atgauti
prestižą teks kitur, pradedant viską iš naujo. Užuot pradėjęs intensyviau
dirbti, Žydrūnas gali bandyti kompensuoti prarastą vertę įsivaizduodamas
save, pavyzdžiui, ypač aukštos klasės žaidėju, kuriam miesto komandos tre­
neris atrodo toks menkutis. Bet vaizduotė yra viena, o tikrovė - visai kas
kita. Žmogus vertinamas už veiksmus, o ne už tai, kuo jis įsivaizduoja esąs.
Žydrūnas gali priekabiauti prie trenerio, ironizuoti jo nurodymus. Jeigu
komandoje yra ir daugiai treneriu nepatenkintų žaidėjų, kurį laiką jis gali
būti didvyriu. Bet jeigu jis vis dėlto norės likti komandoje, jam teks dvigu­
bas uždavinys: gerinti žaidimą ir santykius su treneriu. Dvigubo uždavinio
situacija yra tipiška frustracijas patiriančiam žmogui: reikia reaguoti į pir­
minę užduotį-poreikį ir į tuos neigiamus padarinius, kuriuos neišvengiamai
žmogus pats susikuria, nekonstruktyviai reaguodamas į kliūtį.

Kalinio frustracijos

29
 Reakcijų į kliūtį gali būti daug ir įvairių. S. Rosenzweigas jas skirsto į
tris grupes: kliūties akcentavimo, Ego gynybos ir poreikio tęsimo. Pirmojo
tipo reakcija reiškia nuolatinį kartojimą sau ir kitiems, kokia bloga padėtis,
ir nieko nedarymą jai pagerinti. Tai nuolatinė alinanti frustracija. Ego gy­
nybos reakcija reiškia teisinimąsi, kad taip atsitiko, ir taip pat nieko neda­
rymą padėčiai pakeisti. Poreikio tęsimo reakcija reiškia būtinybės tęsti tai,
kas jau pradėta, akcentavimą. Čia pasireiškia žmogaus individualybė: vieni
patys nori tęsti tai, ką jau pradėję, kiti to reikalauja iš kitų, treti tikisi, kad
tai padarys abstrakčios jėgos, tokios kaip laikas, gyvenimas.
Kilus frustracijai pagrindinė žmogaus veiklos kryptis tampa primity­
vesnė. Tai ne vien agresija. Viena iš frustraciją išgyvenančio žmogaus reak­
cijų ir vadinama primityvacija. Kultūringas žmogus tartum smukteli kelio­
mis evoliucijos pakopomis žemyn. Tai matome visur: gatvėje, troleibuse,
parduotuvėje. Klasėje taip pat. Frustracijų dar niekam nepavyko išvengti.
Tad svarbu mokytis konstruktyviai, racionaliai reaguoti į kliūtį.

LITERATŪRA
1. Augis R. Jaunesniųjų moksleivių nerimastingumas ir jų elgesio ypatumai //
Psichologija. 1988. Nr. 8.
2. Bagdonavičius V., Barkauskaitė M., Poškienė A. ir kt. Elgesio kultūra / Sudarė
V. Žemaitis. Vilnius: Mintis, 1980.
3. Bendroji psichologija. Vilnius: Mokslas, 1986.
4. Izard C. Emotions, cognition and behavior. New York. Cambridge, 1986.
5. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.

30
 6. EGO GYNYBA
Tai - pasąmoninė veikla, kurios imamasi siekiant iškreipti tikrovę ir pa­
salinti nerimą. Nerimo šaltinis yra arba atskiriamas nuo sąmonės, arba iš­
kreipiamas. Pasąmoniniai, iracionalūs būdai, kuriuos žmogus naudoja savo
vaizdo stabilumui palaikyti, vadinami Ego gynybos mechanizmais. Jų ben­
dras požymis yra tas, kad visi jie taip iškraipo tikrovę, taip “nukenksmina”
grėsmingą padėtį, jog ji jau nebežeidžia Ego. Pavyzdžiui, neįstojus j aukš­
tąją mokyklą, nesėkmę, kuri yra didelis smūgis prestižui, galima švelninti,
aiškinant ją mažiausiai dviem priežastimis: 1) korumpuotu egzaminų komi­
sijos elgesiu; 2) menka aukštojo išsilavinimo, kurio neturint galima daug
greičiau prasigyventi, nauda. Šiuo atveju naudojama viena populiariausių
Ego gynybų: nepasiekto tikslo kaip nepatrauklaus nuvertinimas. Neturint
draugų, pavyzdžiui, galima guostis, kad nėra draugystės vertų žmonių. Gy­
nybos mechanizmai ne tik palaiko Ego stabilumą, bet ir mažina nerimą.
Saikingai naudojami, jie gali veikti kaip trankviliantai. Bet, jei žmogaus el-
gesiui būdingas bendras didelis gynybiškumas, tai būdingas ir atsisakymas
priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Dėl šios priežasties adaptuotis jam būna
daug sunkiau. Neįmanoma adekvačiai reaguoti į kliūtį nežinant, kokia ji
yra.
Aptarsime pagrindinius Ego gynybos mechanizmus.
B siiM lH lsrlM ii . Tai - “protingų”, logiškų savųjų veiksmų paaiškini-
■10 K a n o n a liz a v im a s atspindi žmogaus ambiciją, kad jis visur ir
"■ >Iim.isi Įti'iimi'.ai, apgalvotai. Todėl ir tada, kai pasielgiama impulsy-
, “pateisinamų”priežasčių.

Kalinio racionalizavimai

31
 Racionalizuoti anaiptol nereiškia protingai elgtis. Tai reiškia manipu­
liuoti protu, kad pats sau sr^eltum protingo elgesio regimybę. Racionali­
zuoti yra įmanoma ir patogu todėl, kad įvykis paprastai turi ne vieną, o ke­
lias priežastis, yra multideterminuotas. Pavyzdžiui, sėkmės arba nesėkmės
priežastimi galima laikyti arba save, arba aplinkybes, kitus žmones. Sėkmės
atveju autorystė dažniausiai priskiriama sau, nesėkmės - kitiems žmonėms
arba nepalankioms aplinkybėms. Ir tai nėra koks nors apsimetinėjimas.
Žmogus tuo tiki! Priežasčių priskyrimas psichologijoje vadinamas atribu-
cija. Priežasčių priskyrimas turint tikslą išsaugoti savąjį Ego vadinamas gy­
nybine atribucija. Vertinant įvykį labai sunku objektyviai pasverti, kas jam
turi didžiausią įtaką - asmenybė ar aplinkybės. Esant suinteresuotam, t.y.
gynybiškam vertinimui, daromas tendencingas poslinkis viena arba kita
kryptimi.
Racionalizuodamas žmogus ieško patogios, “geros”, o ne tikros prie­
žasties. Patogiose, gerose priežastyse irgi yra tiesos, nes, kaip pamename,
įvykį lemia ne viena, o keletas priežasčių. Svarbu, koks kurios priežasties
lyginamasis svoris, kuri tų priežasčių pagrindinė, lemiama. Mafijozas, pa­
vyzdžiui, gali teisintis, kad jis niekuo dėtas dėl to, kuo jis tapo: kalti tėvai,
kurie jo nemylėjo, nevykę mokytojai, nedarbas.
Racionalizavimus galima klasifikuoti.
Informacijos šaltinio nuvertinimas. Išgirdus kokio nors žmogaus ne­
palankų atsiliepimą apie save arba kritinę pastabą, galima savo ruožtu
klausti, kas tai per žmogus, ko jis vertas, ar gali toks žmogus teisti kitus
žmones. Jeigu paaiškėja, kad pastabos autorius turi ir blogų savybių, jo
autoritetas smunka. Galimos abejonės jo kompetencija, moralumu ir net
protu. Rezultatas - pastaba, kritika, pasakyta menko (teisingiau, sumen­
kinto) prestižo žmogaus, nustoja savosios vertės, vadinasi, ir nėra žei­
džianti. Deja, žmonės puolami, juodinami kasdien, ir tai jau tapo įprastu
dalyku.
Įvykio reikšmingumo sumažinimas. Taip elgiamasi padarius ką nors
netinkamo. Tada žmogus guodžia save, jog jis nieko tokio nepadarė, kad
kiltų toks sąmyšis. Pavyzdžiui, sakoma: “Šiek tiek patriukšmavau, truputėlį
stumtelėjau, o čia subėgo visi, pakėlė triukšmą”. Arba: “Kiek aš čia surū­
kau (išgeriu)” ir pan.
Analogija su kitais. Guodžiamasi. remiantis principu: “Ne aš vienas, visi
taip daro”. Taip savotiškai įteisinamas nedoras poelgis, jam suteikiama vi­
suotinumo aureolė.
Aplinkybių sudėtingumo pervertinimas. Pripažįstama, kad elgiamasi
netinkamai, bet guodžiamasi, jog aplinkybės, pats gyvenimas yra toks sun­
kus, kad niekas neištvertų nekonfliktavęs (nerūkęs, negėręs, nevogęs). Nie­
32
kas ir nesako, kad gyvenimas lengvas. Tiesiog kartais labai patogu tuo sun­
kumu dangstytis. Taip, kaip kartais būna patogjyį^usirgti.
Savojo vaidmens įvykyje neigimas arba mažinimas. Jei jvykis geras, ne
pro šalį pasigirti, kad ir pats ten buvai, jei ne svarbiausias, tai bent vienas iš
svarbiausių dalyvių. Revoliucijai laimėjus, revoliucionierių randasi daug
daugiau negu per pačią revoliuciją. Jei įvykis blogas, atvirkščiai, teisi­
namasi, kad viso to nevykusio sumanymo autorius ir vykdytojas buvo kas
nors kitas. Tokiais atvejais slepiamasi už stebėtojo, bet jokiu būdu ne pa­
grindinio asmens vaidmens.
Informacijos turinio sumenkinimas. Atskirais atvejais menkinamas ne
informacijos autorius, o jos turinys, atmetamos be kokios analizės. Galimos
tokios gynybos: “Čia nieko naujo”, “Apie tai mūsų spauda dar pernai rašė”,
“Kiekvienas patyręs žmogus žino daugiau nei psichologijos vadovėliuose
parašyta”.
Projekcya. Visi mes, deja, turime nemalonių bruožų, nors anaiptol ne­
same linkę pripažinti, kad jų turime. Kur kas greičiau pastebime turint ki­
tus žmones. Tada savąjį nemalonų bruožą aiškiname tik kaip priverstinį at­
saką į kitų žmonių blogą elgesį su mumis. Tai savotiška būtinoji gintis.
Samprotaujama taip: “Aš nesu piktas, kerštingas, kaip kartais apie mane
kalbama. Jei ir supykstu, tai tik todėl, kad su jais kitaip neįmanoma”. Ši
gudrybė, šis gynybos mechanizmas vadinamas projekcija. Jos esmę ir su­
daro savųjų blogų savybių nuneigimas ir jų priskyrimas kitiems. Vadinasi,
piktų, nedraugiškų, pavydžių žmonių matymas gali reikšti savęs suprojek­
tavimą juose. Išorinės projekcijos išraiška yra kitų kaltinimas dėl savųjų
silpnybių: aplaidumo, tingėjimo, valios stokos ir pan. Negi išvardysi visas
žmogaus nuodėmes? Tad ir kaltinama be atvangos. Projektuojamos ir
emocinės būsenos - baimė, nerimas. Manoma, kad kitas žmogus padarys
tai (ar bus toks), ko pats bijai (mokytojas specialiai parašys blogą pažymį,
draugas nusigręš ir t.t.). Šiuo atveju projektuojamas įtarumas, nepasitikė­
jimas. Projekcija pateisina savąjį elgesį. Projektuojant kitiems korupciją,
kyšininkavimą, tokie dalykai kaip nusirašinėjimas ir apgaulė atrodo nekalta
išdaiga.
Supriešinimas. Žmogus gali slėpti nuo savęs veiklos motyvą, darydamas
visai priešingą dalyką. Tai panašu į projekciją, tik projektavimas daugiau
yra minties operacija, o supriešinimo atveju žmogus aktyviai daro tai, ką iš
tikrųjų mažiausiai norėtų daryti. Tarkime, patėvis gali laikyti įsūnį savo
konkurentu, gal net jausti jam neapykantą, todėl išoriškai jis gali demonst­
ruoti didelį rūpestį įsūniu ir savo gerus santykius su juo. Taip dirbtinai pa­
laikomas gero tėvelio įvaizdis.

33
 Supriešinimo mechanizmas verciä suabejoti žmonių uolaus įsitraukimo į
kokią nors veiklą motyvais. Dalyvavimas antialkoholinėje kampanijoje gali
slėpti pasąmoninį norą (arba baimę) svaigintis. Apie panašius polinkius
gali liudyti uolus erotinės literatūros cenzūravimas, bjaurėjimasis homosek­
sualistais ir pan. Turint mintyje šį mechanizmą galima kiek kitaip traktuoti
bjaurų kaimo moterų elgesį su Veronika A. Vienuolio apysakoje “Pasken­
duolė”. Tačiau tokios interpretacijos turi būti daromos atsargiai. Priešingu
atveju imsime abejoti kiekvienu motyvu ir ieškoti jiems priešpriešos. Taip ir
kovą už taiką galima suprasti kaip karo troškimą, o žaliuosius apkaltinti
slaptu noru išnuodyti žmoniją. Bet būtent šis gynybos mechanizmas dau­
giau negu kiti parodo žmogaus elgesio prieštaringumą.
Išstūmimas. Aprašyti mechanizmai reiškia Ego apsaugojimą nuo ne­
geistinos informacijos. Visuose juose yra tam tikro neigimo elemento. Me­
chanizmas, kai uždraustas noras yra nuneigiamas, vadinamas išstūmimu.
Tai nėra slopinimas, reiškiantis slaptą impulso valdymą, nerodymą jo ki­
tiems. Slopinimas reiškia, kad žmogus žino, ką slopina ir kodėl. Išstūmimas
reiškia neįsisąmoninimą nei to, nei kito. Sėkmingai išstumti reiškia visiškai
užmiršti.
Sublimacija. Tai - teisėtų būdų, kaip patenkinti draudžiamas normas,
suradimas. Boksas, dziudo, karatė yra įteisintos agresijos formos. Užmušk
varžovą, teismas neteis, nes tai - sportas! Pornografijos sublimacija yra le­
galizuotas erotinis menas. Piktindamasis tokiu menu, rizikuoji būti ap­
šauktas tamsuoliu, neišmanėliu. Alus yra sublimuotas alkoholis, juk tai tik
alus! Sublimacija reiškia, kad, turint sunkumų patenkinti pradinį poreikį -
tabu, einama aplinkiniu keliu.
Ego gynybos mechanizmai vertinami nevienareikšmiškai. Jie apsaugo
mūsų Ego staigios krizės, iššūkio prestižui atveju, sušvelnina smūgį. Tai -
savotiški trankviliantai. Bet būtent tuo jie gali būti ir pragaištingi. Didelis
gynybiškumas nėra tolygus asmenybės stiprumui, nes ji gerai ginama. Mi­
litaristiniai samprotavimai čia netinka. Didelis gynybiškumas reiškia nesu­
gebėjimą pripažinti tikrovės tokia, kokia ji iš tikrųjų yra. Kaip gali adekva­
čiai funkcionuoti tikrovėje, jei jos net nematai? Gynybiškas žmogus nėra
stiprus. Jis silpnas. Elgiantis gynybiškai stengiamasi išsaugoti prestižą, o ne
įvykdyti užduotį. Tai itin akivaizdu kilus konfliktui, kai labiau reaguojama
ne į problemą, o į įžeidimą, todėl neįsiklausoma į tai, kas sakoma, o svars­
toma, kaip “atsikirsti” į dar vieną savigarbos įžeidimą.
Gynyba yra pasąmonės dalykas. Ją išaiškinti žmogui sunku ir ne visados
naudinga. Žmogus netaptų mažiau gynybiškas, jeigu kas nors “demas­
kuotų” tą ar kitą jo gynybą. Priešingai, jis pasidarytų dar labiau gynybiškas,
išplėtotų gynybos gynybą, t.y. antrojo laipsnio gynybą. Ego gynybos mecha­
nizmai yra panašūs į tvirtovės sienas. Nevalia išimti iš tos sienos nė vienos
34
plytos ir palikti tuštumą. Pašalinti gynybos mechanizmą galima tik išmokus
reaguoti naujai, adekvačiai. Kitimas yra laipsniškas, skausmingas ir ... ne be
p»ichologo pagalbos.

LITERATŪRA
1. Berkowitz L. Roots of aggression: a re-examination of the frustration-
aggression hypothesis. New York: Atherton, 1969.
2. Bulotaitė L., Lepeškienė V. Kaip pasakyti ne // Psichologija tau. 1993. Nr. 3.
3. Lepeška V., Chomentauskas G. Kai jus kaltina // Psichologija tau. 1992. Nr. 1.
♦. Plužek Ž. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.

35
 7. VERTYBINĖS ORIENTACIJOS
Daiktas, procesas arba reiškinys, kuriam asmenybė teikia didžiausią
reikšmę, santykis su kuriuo asmenybės Ego yra svarbus ir kuris lemia as­
menybės veiklos kryptingumą, vadinamas vertybine orientacija, arba tiesiog
vertybe. Vertybė įeina į asmenybės savęs vaizdo struktūrą. Tad iššūkis arba
grėsmė vertybei kartu reiškia ir grėsmę asmenybės Ego. Dėl šios priežasties
vertybės yra ginamos. Vertybės nepaisymas arba pažeidimas sukelia pasi­
piktinimą. Pavyzdžiui, krikščioniui mėsos valgymas penktadieniais, links­
minimasis per adventą, dalbas šventą dieną reiškia vertybės pažeidimą. Pa­
žeidimas yra iššūkis asmenybės Ego. Jis sukelia giluminę nesaugią būseną.
Šiaip jau žmogus nesamprotauja tokiomis sąvokomis kaip vertybė, jos pa­
žeidimas. Pažeidus vertybes kyla įspūdis, kad suyra bendra pasaulio tvarka,
žmonės nesielgia taip, kaip yra priimta, kaip reikalauja elgesio normos.
Toks pasaulis suvokiamas kaip nesaugus. Taigi vertybės gynimas reiškia ir
tam tikros pusiausvyros tarp asmenybės ir pasaulio atkūrimą. Vertybė
žmogui yra atramos taškas gyvenime. ’Ji įprasmina veiklą. Pažeidžiant ver­
tybes arba staigiai joms keičiantis, to atramos taško netenkama.
Universalių, visuotinai pripažintų vertybių nėra. Todėl nėra ir bendro
vertybių pažeidimo. Tai, kas vienam yra vertybė, kitam yra nereikšmingas
dalykas. Tingėjimas piktina darbštuolį, girtuokliavimas - blaivininką ir t.t.
Bet katalikui, pavyzdžiui, vis viena, ką musulmonas valgo - kiaulieną ar
avieną, išpažįstantis judaizmą į sinagogą eina su kepure ar be jos ir ar iš
viso jis ten lankosi.
. Skirtingos vertybės yra tipiškas, giluminis konfliktų šaltinis. Tai įsisą­
moninti ne taip lengva. Kur kas paprasčiau konfliktus aiškinti senoviškai -
charakterio nesutapimais.
Vertybės paaiškina žmogaus elgesį, užtikrina asmenybės kryptingumą.
Jos reguliuoja žmonių santykius, yra savotiškas imperatyvas, privaloma el­
gesio taisyklė. Privalomumas žmones įpareigoja nevienodai. Palyginkime,
kas nutiktų krikščioniui ir musulmonui, jei jie nustatytomis dienomis ne­
pasninkautų, nesimelstų, sugalvotų skirtis. Taigi vertybių reguliuojamoji
funkcija gali ir susilpnėti. Jei ji susilpnėja smarkiai, vertybė prilygsta tik vie­
šai deklaracijai. Politiniai veikėjai gali deklaruoti tokias vertybes kaip taika,
teisingumas, gėris, tačiau patys jų nesilaikyti. Kai vertybė neatlieka elgesio
reguliavimo funkcijos, kai, pavyzdžiui, žmogus nereaguoja į plėšimą, va­
gystę arba smurtą, jei tik jis pats nenukenčia, socialinį elgesį ima reguliuoti
individualus egoistinis Ego. Žmogaus pozicija tampa tokia: į formaliai pri­
pažįstamų tam tikrų vertybių pažeidimą reaguoti tik tada, kai tie pažeidi­
mai turi reikšmės mano paties interesams ir ambicijoms. Samprotaujama
taip: “Sutinku, kad tai negerai, bet kol aš pats su šiais dalykais nesusidū­

36
riau, jie man nerūpi”. Tai - egocentrinė orientacija. Egocentriškai orien­
tuoti žmonės sudaro egocentriškos orientacijos visuomenę. Jos nariai jau
patys kenčia nuo tokios orientacijos padarinių: abejingumo, nenoro padėti.
Vertybės bandomos klasifikuoti įvairiai, nelygu koks klasifikavimo kri­
terijus pasirenkamas. Jau minėjome krikščioniškąsias vertybes - gailestį,
artimo meilę, atlaidumą. Vakarietiškų vertybių pavyzdžiai gali būti asme­
ninė iniciatyva, sėkmė, karjera. Visuotinoms vertybėms priskiriama laisvė,
taika, darbas. Teoriškai vertybe gali tapti daug kas. Girtuokliui vertybė yra
alkoholis. Tai - saulė, šviečianti butelyje. Sunku su alkoholiu rungtis to­
kioms vertybėms kaip šeima, meilė, pareiga. Esant tokiai padėčiai ir kyla
poreikis kalbėti apie tikrąsias ir tariamąsias vertybes. Bet kas yra tikrosios,
o kas tariamosios vertybės, galima diskutuoti be galo.
Vertybės kinta, vieni dalykai praranda prasmę, kiti, priešingai, įgyja. Vi­
suomenėje vertybės kartais keičiasi staigiai ir dramatiškai. Reiškinys, kai
vertybės netenka savosios reikšmės, vadinamas vertybių devalvacija arba
nuvertinimu. Pastaraisiais metais esame tokios vertybių devalvacijos liudi­
ninkai. Ji gali sukelti beprasmybės jausmą, dvasinį vakuumą, kurį užpildyti
ir bandome tariamosiomis arba pseudovertybėmis. Yra vilties, kad tą va­
kuumą užpildo tikėjimas.
Neproduktyviosios ir produktyviosios vertybinės orientacijos. Garsusis
amerikiečių psichologas E. Frommas savo kūriniuose “Bėgimas nuo lais­
vės”, “Žmogus sau”, “Žmogaus destruktyvumo anatomija” ir kituose kėlė
žmogaus veiklos konstruktyvumo idėją. Kaip ir kiti psichologai humanistai,
E. Frommas tikėjo, kad žmogus gimsta gražus ir geras, tik vėliau netin­
kami, nekonstruktyvūs tikslų siekimo būdai gali jį nukreipti destruktyvumo
linkme.
E. Frommas aprašo net kelias neproduktyviąsias orientacijas.
Imlioji (ireceptive) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdin­
gas įsitikinimas, kad visko, kas yra gera, šaltinis glūdi išoriniame pasaulyje.
Trokštamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui iš išorinio pasaulio. Ne­
svarbu, ar tas trokštamas dalykas yra materialus daiktas ar jausmas, - vie­
nintelis būdas jį įsigyti yra paimti. Daikto paėmimas imliosios orientacijos
žmogui nereiškia jo atėmimo ar pasisavinimo. Tai greičiau dovana arba pa­
galba. Už ką tos dovanos? Už paklusnumą, prisirišimą, gerumą. Imliosios
orientacijos žmogus yra nesaugus. Saugiai jis pasijunta tik tada, kai sulau­
kia pagalbos, t.y. kai kas nors sutvarko už jį jo reikalą. Kadangi problemų
daug, imliosios orientacijos žmogus turi būti daug kam lojalus. Bijodamas
būti negeras, likti be paramos, jis negali nesutikti, prieštarauti. Imliosios
orientacijos žmogus yra itin priklausomas nuo kitų žmonių. Tai pasakytina
ir apie emocinius santykius. Meilė imliosios orientacijos žmogui reiškia
būti mylimam. Tokia meilės samprata skatina pasyviai laukti įsivaizduo­

37
jamo mistinio “stebukladario”, ^gelbėtojo” ir neorientuoja į jausmų abipu­
siškumą.
Imlioji vertybinė orientacija yra neproduktyvi, kadangi šios orientacijos
žmogus ne tik neugdo, bet dar ir slopina savąsias kūrybines galias, nes pa­
sąmoningai yra įsitikinęs, kad jo reikmes turi tenkinti kiti. Imliosios orien­
tacijos žmonių laikysena yra optimistiška, kol neiškyla grėsmė likti be pa­
ramos.
Išnaudotojiška (<exploitative) vertybinė orientacija. Imliosios ir išnau­
dotojiškos orientacijos žmogaus išeities taškas yra toks pat. Tai įsitikinimas,
kad visų gėrybių šaltinis yra išoriniame pasaulyje, ne juose. Tačiau skiriasi
tų gėrybių įsigijimo būdai. Išnaudotojiškos orientacijos žmogus nėra linkęs
“laukti iš gamtos malonių”. Jis atima jas. Džiaugsmą jam teikia ne tik at­
imtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas, nes jis asocijuojasi su savosios
kompetencijos pajautimu. Kraštutinis imliosios orientacijos žmogus yra
patologinis vagis - kleptomanas, kuriam pasigėrėjimą kelia tik pavogti
daiktai. Net ir turėdamas pinigų daiktams nusipirkti, jis juos vagia. Mylėti
tokiam žmogui reiškia atimti, paveržti. Imliosios orientacijos žmonėms bū­
dingas pasitikėjimas, optimizmas, o išnaudotojiškos - įtarumas, cinizmas,
pavydas, nes juos džiugina tik tie daiktai, kuriuos jis gali atimti iš kitų. Jie
pervertina tai, ką turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, ką turi patys.
Kaupimo (hoarding) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogaus
skiriamasis požymis ne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kau­
pimas. Toks žmogus net ir nenori ką nors nauja įsigyti, kaip ir nenori pra­
rasti jau turimų daiktų. Įprastiniai daiktai jam sukuria saugią aplinką. Visa,
kas nauja - daiktas arba idėja, kelia grėsmę. Kaupimo orientacijos žmogus
yra tipiškas konservatorius, aktyviai besipriešinantis naujovėms. Daikto
netektis jam kelia grėsmę, nes iliuzinėje gynybos sienoje ji reiškia spragą. Į
gynybos sienos sukurtą erdvę sunku prasiskverbti, bet sunku iš jos ir iš­
trūkti. Todėl ir apsikrauna kaupimo orientacijos žmogus senais, nereikalin­
gais daiktais. Ką nors išmesti jam sunku. Daiktai apipinami prisiminimais,
sentimentalumu, praeitis idealizuojama. Taupymas jam - dorybė. Eikvo­
jimą jis mato visur ir laiko tai pavojingu dalyku.
Kaupimo orientacijos žmogus ne tik nieko neišleidžia iš savosios gyny­
binės erdvės ir nieko neįsileidžia į ją, bet nepakenčia ir pačios gynybinės
erdvės pokyčių. Todėl jis visada pedantiškai tvarkingas. Kaupimo orienta­
cijos žmogus piktinasi, jei daiktas ne vietoje padėtas arba jis padėtas ne
taip kaip anksčiau. Perdėtas tvarkingumas atlieka pasąmoninę išorinio pa­
saulio kontrolės funkciją. Įspūdis, kad gali valdyti išorinį pasaulį, mažina
bejėgiškumo jausmą ir kartu patenkina saugos poreikį. Bet čia ir slypi kau­
pimo orientacijos žmogaus neproduktyvumas. Jis nieko nesukuria. Naujo­
vės apskritai jam atrodo grėsmingos. Toks žmogus vengia prasmingai

38
spręsti problemą, įsikibęs laikosi senų, tų pačių dalykų ir tiesų ir taip susi­
kuria pastovumo bei saugios aplinkos iliuziją.
Kaupimo orientacijos žmogus siekia kontroliuoti ne tik daiktus, bet ir
laiką. Jam būdingas įkyrus punktualumas. Savajame pasaulėlyje jis nustato
griežtas erdvės ir laiko ribas. Tik šitaip jis jaučiasi saugus. Jei tai moksli­
ninkas, nors ir sukaupęs daug žinių, jis nemokės jų produktyviai panaudoti.
Jis bus linkęs pernelyg priklausyti nuo mokslo autoritetų, nes tai tvirta ir
patikima. Žinios kaupimo orientacijos žmogui nėra paskata naujoms idė­
joms generuoti.
Meilė kaupimo orientacijos žmogui reiškia turėjimą. Jei toks žmogus
meilės objektą jau turi, jis “padeda” jį į jam skirtą vietą, aiškiai apibrėžia jo
funkcijas. Taip meilės objektas sutapatinamas su bet kuriuo kitu turimu
objektu. Kaupimo orientacijos žmogui jis įdomus tik tiek ir tuo, kad jis j į
turi. Tada saugu. Priešingu atveju dvasinis artumas reiškia grėsmę, todėl
kaupimo orientacijos žmogus vengia bendrauti, laikosi nuošaly.
Rinkos (market) vertybinė orientacija. Šios vertybinės orientacijos ski­
riamasis požymis - savęs traktavimas kaip objekto, kaip prekės. Svarbiau­
sias rinkos orientacijos žmogaus tikslas - būti paklausiam. Norint turėti
paklausą, reikia žinoti, ko rinka tam tikru laikotarpiu pageidauja iš žmo­
gaus - objekto. Rinkos orientacijos neproduktyvumas akivaizdus. Esant to­
kios orientacijos, stengiamasi parodyti tokias savo savybes, kurias greičiau­
siai galima parduoti, t.y. tas, kurių poveikis greičiausias ir didžiausias. Kitos
savybės, kurios geriausiai atskleistų vidines galias ir leistų asmenybei pra­
smingai tobulėti, ignoruojamos, laikomos nereikšmingomis. Rinkos orien­
tacijos žmogus sielojasi, jei neturi to, ko reikalauja rinka, pavyzdžiui, tam
tikro tipo išvaizdos. Bet tai dar ne viskas. Paklausumas, madingumas turi
tiesioginės įtakos žmogaus prestižui. Todėl, jeigu žmogus paklausus, jis ir
vertina save gerai, jei ne - išgyvena menkavertiškumą. Nelaimė tik, kad sa­
voji vertė grindžiama išoriniais atsitiktiniais požymiais. Dar didesnė ne­
laimė, kad rinkos dėsniai dažnai kinta, paklausos objektai keičiasi. Tai
reiškia, kad rinkos diktuojami dalykai, pagal kuriuos žmogus vertina save,
po kurio laiko tampa beverčiai. Svarbios tampa kitos savybės. Vadinasi, sa­
voji vertė, susijusi su nuvertėjusia rinkoje savybe, taip pat sumažėja. Rinka
jau reikalauja kažko naujo, ko žmogus neturi, jau nebeturi, ar dar nespėjo
išsiugdyti. Šie procesai pragaištingi dar ir tuo, kad rinkos kaprizai sunkiai
nuspėjami ir laiku pasiruošti jos pokyčiams nėra lengva. Taigi žmogaus sa­
vęs vertinimo pagrindas yra netvirtas, jis priklauso nuo atsitiktinių, kintan­
čių išorinių aplinkybių. Tai daro žmogų bejėgį, nerimastingą.
Produktyvioji vertybinė orientacija. Ją E. Frommas vienintelę ir temini.
Tai ir orientacija, ir idealas. Produktyvumą E. Frommas supranta kaip ge­
bėjimą panaudoti savąsias kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes.
Kad taip įvyktų, žmogus turi būti laisvas. Dažnas laisvę supranta kaip galė­
39
jimą elgtis kaip tinkamas. Tai - veiksmų laisvė. Daugelis ją sutapatina su
savivale. Bet laisvė reiškia ir buvimą nepriklausomam nuo ko nors. Žmogus
gali būti savųjų silpnybių, įpročių belaisvis. Neproduktyviosios orientacijos
žmogus nėra laisvas. Jį varžo produktyvumą paralyžiuojantys spąstai. Jis
negali panaudoti savųjų kūrybinių galių, nes paprasčiausiai nėra orientuo­
tas į jas. Neproduktyviosios orientacijos žmogus įsitikinęs, kad viskas, kas
gera, yra ne jame. Jis bijo visko, kas nauja, vadinasi, ir naujos minties. Vi­
somis išgalėmis jis siekia greitesnio, nors ir paviršutiniško efekto. Išsilaisvi­
nimas iš kūrybinę mintį gniuždančių varžtų yra kelias į produktyvumą. Tam
reikia žinoti savąsias silpnybes. Šis žinojimas yra didelis turtas ir jėga, jis
apsaugo žmogų nuo daugelio nereikalingų veiksmų ir emocijų. Toliau seka
išsivaduojamoji kova iš savęs paties. Žmogus tik tada gali panaudoti savą­
sias kūrybines jėgas, kai žino, kur jos yra.
Paprastai žodis “produktyvumas” asocijuojasi su žodžiu “kūrybišku­
mas”, todėl manoma, kad jis tinka tik menų srityje. Bet menininkas lygiai
taip pat gali būti kūrybiškas arba nekūrybiškas, kaip ir bet kuris kitas žmo­
gus. Menininkas gali būti tik įvaldęs atlikimo techniką, ir ne daugiau. Antra
vertus, “eilinis žmogus” gali produktyviai galvoti, jausti, matyti ir nebūda­
mas tam kaip nors specialiai pasirengęs ar net neturėdamas tikslo ką nors
sukurti. Pats jo gyvenimas gali būti produktyvus, produktyvūs užduočių
sprendimo būdai. Produktyvumas yra savybė, kurią kiekvienas žmogus gali
turėti, jei tik jis neuždaro tos savybės į gilų požemį. Žmogus yra ne vien tik
protaujanti socialinė būtybė. Jis - ir kurianti būtybė.
Tautybė ir vertybinės orientacyos. Žmogus, norėdamas paaiškinti, kas
jis yra, vartoja įvairius žodžius, pvz., pilietis, berniukas, studentas, sūnus,
lietuvis ir pan. Sąlygiškai galima teigti, kad šių žodžių visuma ir nusako
žmogaus tapatybę, apibrėžtumą. Panašiai galima samprotauti ir apie tautinį
identiškumą. Jį lemia sąvokų, žmogaus vartojamų tautybei apibūdinti, vi­
suma. Nesileisdami toliau į painoką tapatybės sąvokos aiškinimą, norėtume
skaitytoją supažindinti su lyginamuoju amerikiečių ir lietuvių tautinio
identiškumo tyrimu, kurį atliko Amerikos Temple universiteto (Filadelfija)
profesorius Vyt. Černius, talkinamas kolegų lietuvių iš Vilniaus universi­
teto. Tyrimas buvo atliekamas 1989-1990 metais, kurie Lietuvos istorijoje
žinomi kaip tautinio atgimimo, tautinio identiškumo ieškojimo metai.
Tiriamieji asmenys - studentai buvo klausiami, atrodo, gana paprastų
dalykų.
1. Kas tu esi? (Reikėjo pateikti 10 atsakymų.)
2. Kokie trys žodžiai pirmiausia ateina jums į galvą, kai pagalvojate
apie Lietuvą (Ameriką - jei klausiami buvo amerikiečiai)?
3. Kokie trys žodžiai pirmiausia jums ateina į galvą, kai pagalvojate
apie lietuvę (amerikietę)?

40
 4. Kokie trys žodžiai pirmiausia ateina jums į galvą, kai pagalvojate
apie lietuvį (amerikietį)?
Kiti keturi klausimai buvo skirti vertybėms ir gyvenimo tikslams suži­
noti. Buvo apklausti 105 Temple universiteto studentai ir 100 Vilniaus uni­
versiteto studentų. Tiek vieni, tiek kiti ateityje rengėsi tapti mokytojais.
Visų tiriamųjų amžius buvo 19-21 metai. Visi Vilniaus universiteto tiria­
mieji buvo lietuviai. Temple universiteto tiriamųjų etninė sudėtis buvo
mišri. Pavyzdžiui, studentas rašė: “Aš esu V i italas, Va airis, Va vokietis”.
Daugiausia buvo airių kilmės tiriamųjų (36,6 proc.). Negrai sudarė 7 proc.
tiriamųjų.
Tapatybės klausimas. Kas aš esu? Atsakant į šį klausimą, pats žodžių
parinkimas yra svarbus ir įdomus. Apibūdindamas save, žmogus gali turėti
mintyje savo profesiją, giminystės ryšius (sūnus, dukra), tautybę. Neapsieita
ir be nesusipratimų. Amerikiečiams klausimas “Who are you?” (“Kas tu
esi?”) fonetiškai labai panašus į klausimą: “How are you?” (“Kaip tu gy­
veni?”). Todėl nemažai amerikiečių į jį atsakė apibūdindami savąją būseną:
“laimingas”, “liūdnas”, “protingas”, “kvailas”. Kitos sąvokos, kuriomis
dažniausiai save apibūdino amerikiečiai, buvo “studijos”, “šeima”, “intere­
sai”, “draugai”. Maždaug tą patį rašė ir lietuviai. Vyravo atsakymas “stu­
dentas”, “studentė”. Lietuvės studentės, vartojo žodžius: “būsima žmona”,
“būsima motina”. Amerikietės tokių žodžių nevartojo. Tiek amerikiečiai,
tiek lietuviai studentai ateityje rengėsi tapti mokytojais, tačiau lietuviai
dažniau apibūdino save specialybės sąvokomis: “matematikas”, “kalbinin­
kas”, “technikas”. Taip save pristatė tik dvi amerikietės studentės. Nejučia
kyla klausimas, ar tie lietuviai studentai tikrai rengiasi tapti mokytojais?
Lietuva ir Amerika. Tiriamieji buvo paprašyti parašyti, kokie trys žo­
džiai ateina jiems į galvą, kai jie pagalvoja apie Lietuvą (Ameriką). Para­
šius tuos tris žodžius, reikėjo ženklu nurodyti, ar jie teigiami, t.y. reiškia
teigiamą vertinimą, ar neigiami - reiškia neigiamą vertinimą.
Rezultatai daug kuo panašūs, bet yra ir skirtumų. Amerikiečiai, aprašy­
dami Ameriką, vartojo tiek teigiamus, tiek neigiamus būdvardžius, nors vy­
ravo teigiami. Iš 100 tiriamųjų lietuvių tik vienas Lietuvą apibūdino nei­
giamai. Lietuviams Lietuva yra šventas žodis, artimas tokioms sąvokoms
kaip “gimtinė”, “meilė”, “laisvė”, “nepriklausomybė”. O gal amerikiečiai
realiau vertina tikrovę?
Sąvokos, kuriomis lietuviai apibūdina Lietuvą, o amerikiečiai - Ame­
riką, yra, žinoma, ne tos pačios. Jos atspindi žmogaus vertybes ir siekius.
Dažniausi žodžiai, kurie lietuviams asocijuojasi su Lietuva, yra “gimtinė”,
“laisvė”, “nepriklausomybė”, “namai”, “tauta”, “meilė”, “laimė”. Ameri­
kiečių asociacijos šiek tiek kitokios. Ameriką jiems dažniausiai - “nepri­
klausomybė”, “laisvė”, “pinigai”, “gerovė”, “vėliava”, “demokratija”, “pa­
sididžiavimas”. Neigiami žodžiai, kuriais amerikiečiai apibūdino Ameriką,
41
yra “nusikaitimas”* “prietaras”, “narkotikai”, “vyriausybė”, “korupcija”,
“abortas”. Kaip pamename, tik vienas lietuvis, apibūdindamas Lietuvą, pa­
rašė, jog tai “tuščios šnekos”.
Lietuvė - amerikietė, lietuvis - amerikietis. Įvaizdžiai kontrastingi. Ti­
riamieji lietuviai apibūdino lietuvę kaip darbščią, kuklią, motinišką, švelnią,
dorovingą būtybę. Tai - tradicinis lietuvės moters portretas. Amerikiečiai
pateikia visai kitokį amerikietės paveikslą. Amerikietė dažniausiai apibūdi­
nama kaip nepriklausoma, emancipuota, stipri, turinti pasisekimą. Tai -
“naujos moters” įvaizdis. Abiejų šalių tiriamieji gana panašiai apibūdino
vyrą (lietuvį arba amerikietį). Dažniausiai minimos tokios savybės kaip
jėga, darbštumas. Tačiau amerikiečiai, apibūdindami vyrą, vartojo sąvokas
“pinigai”, “turtas”, lietuviai - “patriotas”. Abiejų šalių tiriamieji, aprašy­
dami vyrą, vartojo sąvoką “tėvas”. Tiesa, Amerikoje tai buvo amerikietės, o
Lietuvoje - lietuviai.
Ką labiausiai vertinate? Toks klausimas buvo pateiktas abiejų šalių ti­
riamiesiems. Lietuviai tiriamieji nurodė vertybes, kurias galima laikyti
krikščioniškomis: “gerumas”, “draugiškumas”, “žmoniškumas”, “sąžinin­
gumas”, “ištikimybė”. Individualios orientacijos (“būti savimi”, “savęs to­
bulinimas”), kosmopolitinių (“taika pasaulyje”) arba makiaveliškų (“val­
džia”, “turtai”) vertybių lietuviai neminėjo. Amerikiečių atsakymuose mir­
gėjo įvairiausios vertybės, pradedant krikščioniškomis ir baigiant tokiomis
kaip “sėkmė”, “karjera”. Vis dėlto vyravo krikščioniškosios vertybės.
Gyvenimo tikslai. Jie yra labai panašūs: baigti studijas, įgyti profesiją.
Tačiau lietuviai rašo “turėti šeimą”, o amerikiečiai - “būti laimingam”.
O kas toliau? Tai, ko gero, pirmas toks lyginamasis vertybių tyrimas.
Todėl jį atliekant neišvengta ir kai kurių klaidelių (pvz., amerikiečiai stu­
dentai rengėsi būti pradinių, o lietuviai - vidurinių mokyklų mokytojais).
Pačios vertybės, suprantama, nėra pastovus dalykas. Kokia padėtis dabar,
po daugybės dramatiškų įvykių? Gal jau ima vyrauti kitokios vertybės?
Deja, tolesnė panašių tyrimų ateitis neaiški.

LITERATŪRA
1. Fromm E. Escape from freedom. 1941.
2. Fromm E. Man for himself. Holt. 1947.
3. Fromm E. Psychoanalyse und Ethik. Deutscher Taschenbuch Verlag. 1985.
4. Frankl V. Žmogus ieško prasmės // Katalikų pasaulis. Vilnius, 1997.
5. Fromas Ė. Turėti ar būti. Vilnius: Mintis, 1990.
6. Navickas J.-L. Vertybės ir dorovė. Rortia: Lietuvos katalikų MA, 1988.
7. Valickas G., Suslavičius A. Išbandymų dienos // Lietuvos mokslas. 1993. T. I.

42
 8. SOCIALINIS SUVOKIMAS
Socialinis žmogaus suvokimas yra įspūdis, nuomonė apie žmogų, for­
muojama remiantis kito žmogaus perceptu (suvokimu). Socialinį suvokimą
sudaro: 1) reakcijos į žmogų ypatumai; 2) įspūdžio apie žmogų formavima­
sis, 3) atribucija - elgesio priežasčių priskyrimas. Žmogaus suvokimas ko­
kybiškai skiriasi nuo daiktų pasaulio suvokimo. Žmogaus suvokimui turi
įtakos suvokiančiojo asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai.
Žmogus, kaip reagavimo objektas, nuolat kinta. Negalima susidaryti
nuomonės apie žmogų kartą ir visiems laikams. Kito žmogaus (savęs taip
pat) pažinimas - niekados nesibaigiantis procesas. Žmonės keičiasi, nes
keistis juos verčia gyvenimas. Žmogus lyg dangaus šviesulys pasisuka į mus
vis kita puse. Niekada negali žinoti, kokią staigmeną mums pateiks kiti
arba mes patys sau. Nekintama nuomonė apie žmogų yra tolygi jo pasmer­
kimui.
Žmogus įsisąmonina esąs ar galįs būti reakcijos objektu. Prireikus jis
pasinaudoja šia aplinkybe, kad į jį būtų reaguojama taip, kaip jis pagei­
dauja. Prisiminkime, kaip keičiasi musų balso tembras, kai norime, jog as­
muo, su kuriuo kalbamės, susidarytų apie mus gerą įspūdį. Žmogus, iš­
reikšdamas pasitenkinimą, kalba pakitusiu balso tembru, jo veido išraiška
tampa specifinė.

x;:savJ#tem;es;rcepąžm:^

43
:';xmįstę:bjroŲ:i^
;;S:tö$rgih3i;;jG)[£:b^

^x^xtyisKympgSpaya^

ĮSSirasarą::tf:įąę;įęjpridare:f^
;;įstiteti();rri6;:ji&rfi$:;cte!^

i^xoxLieteyiÄbuiybJIäbaKda^^

;:xi$:ę;Į:;ta;;ics$:ja%Ųypį;bet^
^x^x&pjgtyttettdinam^

:::; ;$;:::Į^ ^t>yjen:a&:dą:[ykąš^:jįę:;Yįąjs:kąf:^ė:noreja

;:į;tt0$j$d:8iy$:įiš;:p^

>xme¥a:roY:äaü$!äfe^
:v:|äföi£^::4t!iW ^
;;xį^ęi:Į^e;įg£t&ūi^

Prisistatymas. Prisistatydamas žmogus ne vien tik pasako savo vardą,

pavardę, profesiją, bet ir pateikia informacijos apie save - tiesiogiai arba
netiesiogiai. Natūralu yra prisistatant apibūdinti savo tikslus, kompetenciją.
Tačiau prisistatymas gali nepavykti, menkinti žmogaus daromą įspūdį. Taip

44
nutinka tada, kai tikslai, priemonės jiems pasiekti dėstomos .sunkiai su­
prantamu stiliumi, nemokšiškai, nepatraukliai. Prisistatymo būdas, kalba,
veido išraiška, laikysena turi įtakos galutiniam rezultatui - palankiai arba
nepalankiai nuomonei apie prisistatantįjį. Žmogus prisistato ir kaip tam
tikro vaidmens atlikėjas. Tačiau vaidmuo gali neatitikti situacijos. Tarkime,
būrelio vadovas pirmą kartą ateina pas savo auklėtinius ir, norėdamas
emociškai suartėti su jais, elgiasi kaip klounas. Panašiai bandoma prisista­
tyti išminčiumi, teisėju, o kartais ir gerbėju. Prisistatęs žmogus, atlikdamas
vaidmenį, neatitinkantį tikrovės, save menkina. Ne ką geriau yra prisistatyti
vieno ir to paties vaidmens atlikėju skirtingomis aplinkybėmis. Žmogus,
įkyriai peršantis visiems vieną ir tą patį vaidmenį, pralošia. Kas tinka darbe,
netinka ekskursijoje. Nedera taip pat užmiršti, kad pristatyti mus gali ir
kiti, vykusiai arba nevykusiai.

Pristatymas. Įvaizdis

Adekvačiai prisistatyti yra labai svarbu. Vykęs prisistatymas sukuria

palankią nuomonę apie žmogų, ir ta nuomonė it koks katalizatorius pa­
lengvina tolesnį bendravimą. Po nevykusio prisistatymo gali ir nebebūti
progos prastam įspūdžiui pataisyti. Tam trukdys neigiama nuomonė, kurią
sukūrė netikęs prisistatymas. Atskirais atvejais prisistatyti mokomasi, pa­
vyzdžiui, rengiantis rinkimų kampanijai. Tinkamai save pateikti yra didelis
menas ir būtinybė. Reikia mokėti parodyti, kas tu esi ir ką tu gali. Tik žmo­
gus, ne kas kitas, geriausiai žino savuosius pranašumus ir trūkumus. Naivu
tikėtis, kžad “protingas” žmogus įžvelgs paslėptas tikrąsias, teigiamas savy­
bes. To laukti gali tekti ilgai.
Bendraudami su žmonėmis, gauname informaciją pačia plačiausia, ne
detektyvine, šio žodžio prasme. Informacija gali būti teikiama aktyviai, pa­
vyzdžiui, pristatant save. Bet tai anaiptol nėra vienintelis žinių apie žmogų

45
šaltinis. Žmogų apibūdina jo elgesys, darbas, nuotaikos, išvaizda ir daugelis
kitų dalykų. Vadinasi, žmogus informuoja apie save ir nieko nesakydamas
arba sąmoningai norėdamas ką nors nuslėpti, t.y. tiesiogiai “neinformuo­
damas” apie save nieko. Tyla, vengimas kalbėti tam tikromis temomis irgi
yra informacija. Tai ženklas, kad tos temos žmogui yra nesaugios. Tyla per
pamoką gali reikšti susidomėjimą, abejingumą arba autoritarinį mokytojo
elgesį. Informacija apie žmogų priklauso nuo to socialinio vaidmens, kurį
atlikdamas jis bendrauja su kitais žmonėmis. Kuo daugiau vaidmenų atlie­
kama bendraujant su žmogumi, tuo intensyviau keičiamasi informacija.
Informacija yra pernelyg bendras žodis. Faktiškai reaguojama į tam tik­
rus žmogaus informacinius požymius - išvaizdą, balsą, eiseną, kalbos būdą,
kalbos turinį ir t.t. Vien tik fizinė išvaizda turi daug informacinių požymių.
Tą patį asmenį žmonės vertina skirtingai, nes reaguoja ne į tuos pačius in­
formacinius požymius. Tai priklauso nuo atliekamų socialinių vaidmenų ir
nuo abipusių vaidmenų laukimų. Pavyzdžiui, bendraujant su gydytoju jo
darbo kabinete, atkreipiamas dėmesys į požymius, rodančius jo kvalifika­
ciją, atsidavimą savajai profesijai. Bendraujant su gydytoju laisvalaikiu,
aktualūs tampa kitokie informaciniai požymiai. Žmogų veikia gana daug
kito asmens informacinių požymių. Žmogus, kaip stimulas, yra daugiapras­
mis. Jį įvairiai galima “skaityti”. Deja, vertinimo įvairiapusiškumas ben­
draujant nėra labai dažnas dalykas. Veikiau atvirkščiai, pasąmoningai ątsi-
renkami vienas arba keli informaciniai požymiai ir jų reikšmė suabsoliuti­
nama, o kiti informaciniai požymiai ignoruojami. Tai vadinama aureolės
efektu. Jo esmė ta, kad gerai vertinamo žmogaus patikusieji bruožai (ne­
būtinai teigiami visuotinai priimta šio žodžio prasme) suabsoliutinami,
vertinami nepagrįstai aukštai, o nemalonūs bruožai iš viso nuneigiami. Tai
- teigiamas aureolės efektas. Ir, priešingai, neigiamai vertinamo žmogaus
suabsoliutinami nemalonūs, nepatikę bruožai (ypač kilus konfliktui), neti­
kima, kad tas žmogus gali turėti ką nors teigiamo. Tai - neigiamas aureolės
efektas. Patikrink, kaip jis veikia, kai supyksi ant ko nors.
Aureolės efektas reiškia primityvų, nediferencijuotą kito žmogaus ver­
tinimą. Tai - tik dviejų spalvų - juodos ir baltos - vertinimas. Aureolės
efekto metu netoleruojama prieštaringa informacija, pavyzdžiui, nesutin­
kama su tuo, kad žmogus gali būti piktas, bet doras, šiurkštus, bet sąžinin­
gas. Tačiau sunkiausia mums sutikti su tuo, kad žmogus gali nemėgti mūsų
ir būti geras! Kol esame mylimi ir gerbiami, žmonių trūkumų nepastebime.
Bet kai tik mus palieka, visi aplink pasidaro tokie bjaurūs... Būtent aureo­
lės efektas parodo, kokią reikšmę žmogaus vertinimui turi požiūris į jį.
Pirma požiūris, paskui vertinimas. Emocinė reakcija (“man jis nepatinka”)
yra ankstesnė už sprendimą (“tai blogas žmogus”). Tačiau šito žmogus ne­
pastebi'ir nuneigia, nes nori įrodyti, pirmiausia sau, kad jo vertinimas yra

46
“objektyvus”. “Objektyvumui” pagrįsti eikvojama daug laiko ir energijos,
nes stengiamasi pateisinti neigiamą nuomonę apie žmogų.
Stimulo daugiareikšmiškumas kartu reiškia ir tai, kad informacija apie
žmogų gali būti prieštaringa, t.y. mes galime būti veikiami konfliktinės in­
formacijos. Konfliktinė gali būti informacija, perduodama skirtingais ka­
nalais. Vienas kitam gali prieštarauti verbalinis ir vizualinis kanalai. Pavyz­
džiui, žmogus teigia, jog labai džiaugiasi jus matydamas, bet jo veido iš­
raiška ir balsas liudija visai ką kitą. Dėstytojas sako: “Mokiniams konsul­
tuoti visados surasiu laiko” ir tuo pat metu nekantriai žvilgčioja į laikrodį.
Žmogus, gaudamas skirtingų kanalų konfliktinę informaciją, siekia jos
vienprasmiškumo. Tai reiškia, kad labiau imama tikėti vienu kuriuo nors
kanalu siunčiama informacija. Jei žodinė informacija prieštaringa, labiau
pasikliaujama regimąja informacija, t.y. žmogus labiau patiki tuo, kaip jam
sako, o ne tuo, ką jam sako. Taip yra todėl, kad žodinę informaciją leng­
viau suklastoti nei veido išraišką arba kalbos toną. Be to, kalbėdamas žmo­
gus sako daug įprastų frazių, tokių kaip “malonu jus matyti”, “džiaugiuosi
susipažinęs” ir pan. Tokių frazių anksti išmokstama. Už jų patogu slėpti sa­
vąją tikrąją nuostatą. Kalbos turinį stipriai veikia etiketas, draudimai. Tai
irgi mažina turinio patikimumą.
Konfliktinė informacija žmogų gali veikti pragaištingai, jeigu ji tuo pa­
čiu metu yra ir stiprinanti ir blokuojanti, ir skatinanti, ir nuvilianti. Pavyz­
džiui, jums rodoma kas nors įdomaus, patrauklaus, tačiau kartu pabrė­
žiama, kad jūs to niekados neturėsite. Tai galima palyginti su Tuniso arba
Jungtinių Arabų Emyratų reklama. Arba skatinamos gali būti sritys, kurias
patenkinti draudžiama.
Informacijos šaltinių konfliktą, kaip ir kiekvieną konfliktą, reikia
spręsti. Galimi tokie sprendimo būdai: pasirinkti vieną kurį nors šaltinį, į
kiekvieną iš šaltinių reaguoti tik iš dalies.
Gauta informacija panaudojama žmogui įvertinti. Vertinimo skalė plati
ir ne visada įsisąmoninta. Tai ne tik savybių, bet ir galimybių, ketinimų, at­
sakomybės ir t.t. vertinimas.
Vertinimai priklauso nuo socialinių vaidmenų, kurie yra bendravimo
pagrindas. Vertinimams taip pat turi įtakos nuotaikos, patirti išgyvenimai,
profesija ir kiti veiksniai. Didelė jų dalis yra nesuvokta. Kartais sakoma:
“Patinka žmogus, ir tiek”. Arba dar keisčiau: “Patinka, nepaisant to, kad...”
Tokiais atvejais mėginimas surasti priežastį reikštų mėginimą pasąmoni­
nius dalykus įvardinti, t.y. suteikti jiems racionalią, mąstymu paaiškinamą
išraišką. Tai taip pat absurdiška, kaip klausti, kodėl patinka meno kūrinys.
Bandydamas transformuoti vieno lygio patirtį į kitą, vieno kanalo informa­
ciją į kitą, žmogus tampa savotišku vertėju. Tik neaišku, ar visados sąži­
ningu. Savųjų jausmų žodinis nupasakojimas irgi yra vertimas. Norėdamas
išsakyti savuosius jausmus, žmogus dažnai juos iškreipia. Arba dar blogiau,
47
prieštaringų jausmų gamą apibūdina vienu kokiu nors nuvalkiotu žodžiu.
Dar kebliau esti, kai informacija mus pasiekia netiesiogiai. Pavyzdžiui,
klausydamiesi pasakojimo apie emocingą sceną, bandome įsivaizduoti, ką
patyrė tos scenos dalyviai. Ar mūsų išgyvenimai sutampa su scenos dalyvių
ir pasakotojo išgyvenimais?
Kito žmogaus vertinimas dažnai nėra pirminis. Tai gali būti reakcija į
kito žmogaus ankstesnį vertinimą, pavyzdžiui, komplimentą. Taigi vertini­
mas gali būti reakcija į suvokimą to, ar žmogus mūsų atžvilgiu nusistatęs
palankiai ar ne. Tokią mūsų reakciją įvertins bendravimo partneris, o tai
savo ruožtu turės specifinės įtakos tolesniam bendravimui. Bendravimas
yra besikartojanti stimulų ir reakcijų grandinė.
Žmogus vertinamas pagal tam tikrus subjektyvius kriterijus. Pavyzdžiui,
roko grupės muzikantui, vertinančiam žmogų, bus svarbus jo muzikalumas,
profesoriui - mokslumas ir pastangos, treneriui - gera sportinė forma, gy­
dytojui - sveikas gyvenimo būdas ir pan. Vertinimo kriterijų nevienodumą
nulemia vertybės, interesai, emocinė patirtis ir kt. Kriterijai kinta kartu su
laikmečiu. Sovietmečio ir šių laikų žmogaus vertinimo kriterijai labai ski­
riasi.
Vertinant žmogų neapsieinama be palyginimo. Paprastai pasirenkama
kokia nors istorinė asmenybė, literatūros kūrinio personažas ir kt. Sakoma:
“Tikras Napoleonas” (Tartiufas, Don Žuanas).
Atskira problema - vertinimo laukimas. Potencialus vertinimas sukelia
žmogui stresą. Jo esmė glūdi ne tiek neigiamo vertinimo tikimybėje, kiek
nežinojime, neapibrėžtume. Jei vertinimas neigiamas, bet žinomas, pra­
deda veikti Ego gynybos mechanizmai ir įtampa atslūgsta. Nežinant verti­
nimo, sunku orientuotis, kaip toliau elgtis. O juk pažymys, kuriuo įvertina­
mas žmogus, neskelbiamas. Padėtis dar labiau pasunkėja, kai nežinomas
nei vertinimas, nei pats vertintojas. Eksperimentuojant tam tikslui naudo­
jami vienpusiai veidrodžiai. Tiriamasis asmuo mato veidrodį, o stebėtojas,
esantis kitoje veidrodinės sienos pusėje, mato jį. Žmogus mažiau bijo ži­
nomų pavojų. Žinojimas leidžia pasiruošti, o kartu ir kontroliuoti įvykį.
Vertinimas yra sąlyginis. Kad būtum teigiamai įvertintas, reikia išpildyti
arba atlikti tam tikrus sąlygas atitinkančius reikalavimus. Reikia padaryti
ką nors, pasižymėti kuo nors arba tiesiog būti tokiam, kokį tave pageidauja
matyti kiti žmonės. C. Rogersas yra pasiūlęs vertės sąlygos sąvoką. Vertės
sąlyga (condition o f worth) - tai aplinkinių žmonių keliama sąlyga, kurią
reikia išpildyti, kad būtum teigiamai įvertintas kitų ir paties savęs. Tai -
asmenybės suvokta kitų žmonių vertybė. Jeigu asmenybė laikosi tokios
vertybės, ji yra kitų žmonių, galiausiai ir savęs paties pastiprinama bei tei­
giamai įvertinama. Sąlygos ir reikalavimai yra ne vien asmeninio pobūdžio.
Juos kelia grupė, visuomenė. Sėkmės sąlyga yra viena tipiškiausių nūdienos
keliamų sąlygų jaunam žmogui. Kadangi daugiau dėmesio kreipiama į
48
sėkmės rezultatą - socialinę arba turtinę padėtį nei į tai, kokiais būdais sie­
kiama sėkmės, kyla pagunda nebūti itin išrankiam pasirenkant tuos būdus.
Juk spaudimas toks didelis. Ypač matant, ką turi ir kuo naudojasi kiti. Ma-
kiavelis sakė: “Tikslas pateisina priemones”. Šiuo posakiu vadovavosi ir
diktatoriai.
Teigiamo įvertinimo kaina yra didelė. Daugeliui per didelė. Ne tik mo­
kytis gali būti per sunku, bet ir apskritai laikytis daugybės reikalavimų,
mandagumo taisyklių ir dar daug ko, su kuo pats gali ir nesutikti. Todėl
C. Rogersas kartu ir kritikavo vertės sąlygos taisyklę. C. Rogersas pasiūlė ir
praktiškai taikė besąlyginio vertinimo principą. Jo teigimu, žmogų reikia
priimti tokį, koks jis yra. Kiekvienas žmogus yra unikali, nepakartojama
vertybė, turinti teisę į pagarbų elgesį su ja. Žmogus vertintinas ne už ką
nors, o už tai, kad yra žmogus. Taikydamas tokį principą, žmogus atsipalai­
duoja. Atkrenta būtinybė puikuotis nuopelnais, tikrais ir tariamais. Ne to­
kia svarbi tampa būtinybė turėti ką nors, pasižymėti kuo nors, kad pajus-
tumei savo vertę. Leiskime žmogui būti žmogumi, sakydavo C. Rogersas.
Tai - nativistinė orientacija, skelbianti, kad žmogus iš prigimties yra gražus
ir geras. Šios orientacijos šaknys glūdi senovės graikų filosofijoje. Aristote­
lis rašė: “Natura non frustrata” - gamta neklysta. Negalima priešintis
gamtos ir prigimties dėsniams. Nativizmą ne visi pripažįsta. Jo kritikai
sako: anaiptol ne kiekvienas įgimtas instinktas yra etiškas ir pageidaujamas.
Pavyzdžiui, žmonių požiūris į motinystės ir naikinimo instinktus yra nevie­
nodas.

tariamas:'^
:;į:;:nąu^tė£h:6a1^

etų balandžte'rrifrn^
:X^katrii£i&Wnpjef; s u ^
zūrh£lŲ:š,;kujiĮ^

v:;įuy9;i(3$pįįj;$<i[nįą$>^
: ::į: : Tapiaįu::ka Įti įi ta ja:i:įtr: -gy ne ja i;:sj::te i šstti :p:ra de da;: ne rim:a^ diąm i.:cä ;itĄįV'' >>
;į: a y 9^ r Ps:į j sėjö;į ö äirIa ti d o ; liejiio. ;gaįŪtti ö::j lį:•št ra t eį :ijy Į: liįp>ą hc iöj i rri o' :

49
į:Įiih¥šfo':jiė:tęfkti:taštišktfs^

':;:;:Į^š;:j>ąf<ĄiFatro^^tfžd#^<»^Įną« ;rgjįnĄj^į: syiäy Jš^|a ;:•:į

:Ä:I3£töftäiFn;ä£:(jäii:ji>äfcötti^

:•*: WŠM#trtjQ#<j^}ę<ąši: j$įi|įą^įs<iSf j:;^ę:;3|Qįi:-iĮ^:

:->H!ewfftrIi:^įę^^^i^i^j(pftiįij#^ij^;;:|:^::::į:::i:į:;:;:;:::<|:::::::|:;:^<į:i::<>>:;:>;:<::::;:;:::;:::į<:;:;:;:::;:;
':'>:j:':':V^į^Ą8yt>ėš;i|iašlQjy^'Uh<>&ę'::te(g^iŪą^:%ą^|r^įš>:"^r^b[pm&^Į^:;iĮĄ^kdi7:;:^

;x:Š:įHiięeritejūs;iijpsiūs:pė^
ifxx^ÄndtlkaffintöjijjxT^^

j^įkĮp^kftŲ^kas^šjškyertį^

į>!$fk&rš#tj;Vįšii6ttŠri:ėi!fo;;:;x;x^^

;£:j$&fci&IiyiTV£ix;x;x;x;;vx;x0>x;x;x;x^^

;X;i^$ji£b:ūš:?iši$ėjw

įxi<foŠ:jft$fc$j;o;':;žiirti(3š:;kĮi^

:£Įfr&į:Įęftiii£x;:;>xŠ;x;xS;:^^
■:;:;:;:;:;:;^Šėfesf:n^^ęsi:y3^^ū^bė:;tWgišį;f^Įrf:įį:ĮčąžĮrešĮtfe;T^iį^iį^;ŪHŪ0^BE;:;:;

50
 LITERATURA
1. Argyle M. Bodily communication. 1975.
2. Bull K. The social psychology of facial appearance. 1988.
3. Ehninger D., Gronbeck B. Principles and types of speech communication.
4. Laing R. Self and others. Penguin Book. 1969.
5. Leary M., Nezlek J., Down D. Self-presentation in every day interactions: effects
of target familiarity and gender composition // Journal of Personality and Social
Psychology. 1994. Vol. 67. No. 4. P. 664-673.
6. Ozolaitė-Kručkienė J. Atgalinio ryšio įtaka elgesio strategijos pasirinkimui.
Magistro darbas. Vilnius, 1997.
7. Sanna L., Shotland R. Valence of anticipated evaluation and social facilitation
I I Journal of Personality and Social Psychology. 1990. Vol. 26. P. 82-92.
8. Schneider D., Hastorf Ph. Person perception. Addison-Wesley. 1979.

51
 9. ASMENYBĖS SAVĘS
VERTINIMAS
Žmonių tarpusavio sąveikai didelį poveikį daro ne tik tai, kaip mes su­
prantame ir vertiname kitus, bet ir tai, kaip mes suprantame bei vertiname
save. Žmonės paprastai praleidžia daugybę laiko galvodami, analizuodami
bei vertindami save. Galima sakyti, jog kiekvienam žmogui jo Aš yra tary­
tum socialinio pasaulio centras, kuris lemia tarpasmeninių santykių pobūdį,
reakcijas į savo bei kitų žmonių sėkmes arba nesėkmes, aplinkinių kritiką
arba pritarimą, savo bei kitų žmonių elgesio priežasčių atribucijas ir pan.
Nekyla abejonių, kad savęs vertinimas - tai vienas iš svarbiausių asmenybės
darinių, kuris atlieka mūsų elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkci­
jas.

Savęs vertinimo samprata

Kalbant apie savęs vertinimą, reikėtų pažymėti, kad aprašydami įvai­

riausius minčių ir jausmų apie save niuansus įvairūs autoriai vartoja skir­
tingas sąvokas: „savęs vertinimas“, „požiūris į save“, „savigarba“, „savi­
monė“, „Aš vaizdas“, „Aš efektyvumas“ ir pan. Vienais atvejais šios sąvo­
kos yra vartojamos kaip sinonimai, kitais - joms suteikiami skirtingi pra­
smės niuansai [Valickas G., 1991]. Galima sakyti, jog „Aš vaizdas“ yra pati
plačiausia iš čia minimų sąvokų, kuri atspindi žinių bei išgyvenimų visumą,
susijusią su savuoju Aš. Jeigu sąvoka „Aš vaizdas“ pirmiausia pabrėžia tam
tikrą atspindimo objekto vaizdo susiformavimą, tai sąvoka „savęs vertini­
mas“ akcentuoja šio vaizdo palyginimą su interiorizuotais etalonais, arba
standartais. Žmonės dažniausiai neapsiriboja paprasčiausiu savęs apra­
šymu, bet stengiasi įvertinti save ar savo veiklos rezultatus. O norint įver­
tinti savo arba kito žmogaus poelgius, sugebėjimus ar moralines savybes,
reikalingas tam tikras palyginimo standartas. Priešingu atveju galima tiktai
konstatuoti ir aprašyti, bet ne vertinti. Jau pats vertinimo etalono, arba
standarto, pasirinkimas gali nulemti galutinį savęs vertinimo rezultatą
(pvz., pagal standartą, į kurį mes orientuojamės, tą patį veiksmą arba sa­
vybę galima vertinti tiek pozityviai, tiek negatyviai). Taigi, įvertinti save
reiškia palyginti savo savybę arba poelgį su perimtais vertinimo standartais
bei nustatyti, kiek ši savybė arba poelgis atitinka pasirinktą atskaitos tašką
(jeigu atitikimo laipsnis yra didelis, tai sukelia pozityvų savęs vertinimą,
priešingu atveju, esant dideliam neatitikimui, pasireiškia negatyvus savęs
vertinimas).

52
 Pagrindiniai savęs vertinimo aspektai

Apibendrinant įvairių autorių analizuojamus bei aprašomus savęs verti­

nimo ypatumus, galima išskirti keturis svarbiausius aspektus [Valickas G.,
1991]: 1) įsisąmonintą-neįsisąmonintą; 2) kognityvinį-afektyvų; 3) bendrą-
konkretų; 4) realųjį-parodomąjį. Šie aspektai atspindi ne tik skirtingus sa­
vęs vertinimo niuansus, bet ir įvairias savęs vertinimo genezės stadijas bei
funkcionavimo lygius.

Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai

Kiekvienas žmogus suvokia ir vertina save ne tik sąmoningai, bet ir ne­

sąmoningai. Be abejo, nesąmoningas savęs suvokimas ir vertinimas domi­
nuoja ankstyvaisiais asmenybės formavimosi periodais. Kaip liudija tyrimų
duomenys, pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis save suvokia kaip neaiškiai
apibrėžtą veiksmų ir emocijų subjektą [Aßaeeßa H.H., 1996; JlwcHHa M.H.,
AßAeeBa H.H., 1980]. Iš pradžių jis nesupranta skirtumo tarp savęs ir išori­
nio pasaulio objektų, neatpažįsta savęs veidrodyje, negali įvertinti savo ga­
limybių arba savybių (manoma, kad asmenybės savybės formuojasi ir pasi­
reiškia anksčiau, negu yra įsisąmoninamos). Todėl galima sakyti, jog pradi­
niai asmenybės formavimosi etapai - tai tik aiškaus savęs supratimo ir ver­
tinimo priešistorė.

Savęs įsisąmoninimas (“Kas tai?”)

53
 Kyla klausimas, kada vaikas pirmą kartą aiškiai save įsisąmonina. Sie­
kiant atsakyti į šį klausimą, dažnai taikoma „išteptos nosies“ tyrimo strate­
gija. Iš pradžių kūdikiui ant nosies slapčiomis (pvz., jam šluostant nosį)
užtepama raudona dėmė, o po to jis yra sodinamas priešais veidrodį. Šiame
tyrimo etape fiksuojamos visos kūdikio reakcijos - šypsena, ištariami gar­
sai, prisilietimai, įdėmus žvilgsnis ir pan. Jeigu kūdikis sugeba pastebėti
raudoną dėmę sau ant nosies, manoma, kad jis save atpažįsta. Šis vaiko su­
gebėjimas rodo, kad jis jau susieja savo veidą su tuo, kurį mato veidrodyje,
ir atpažįsta tipiškus veido bruožus, prie kurių nepriskiria raudonai išteptos
nosies. Tyrimų rezultatai rodo, kad galima pastebėti jau 15-17 mėn. kūdi­
kių kai kuriuos savęs atpažinimo ženklus, tačiau visiškai vaikai atpažįsta
save tiktai būdami 18-24 mėn., t.y. antrųjų gyvenimo metų pabaigoje
[Amsterdam B., 1972; Bullock M., Lutkenhaus P., 1990].
Apie atsiradusį vaiko savęs įsisąmoninimą pirmiausia liudija asmeninių
įvardžių vartojimas kalboje (pvz., „aš žaidžiu“, „aš galiu pats“, „aš paimsiu“
ir pan.). Savęs įsisąmoninimo ribos ypač išsiplečia paauglystėje, todėl šiuo
metu atsiranda naujos savikontrolės formos. Tai, kad paauglys gali įsisą­
moninti bei vertinti savo elgesio motyvus, valingai reguliuoti tiesiogines el­
gesio paskatas (t.y. sąmoninga elgesio reguliacija), atspindi svarbius asme­
nybės brandos požymius. Šis asmenybės formavimosi etapas yra užfiksuotas
ir atitinkamuose socialiniuose aktuose - kaip žinia, už nusikalstamus
veiksmus paaugliui jau yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Tačiau net ir subrendusi asmenybė ne visuomet įsisąmonina save tiksliai
ir visiškai. Neretai žmogus nežino ir net nesusimąsto apie kai kurias savo
savybes, kurios objektyviai lemia jo veiksmus (pvz., žmogus neįsisąmonina
įprastų, dažnai pasireiškiančių reakcijų, jam nereikšmingų savybių, taip pat
tokių išgyvenimų, kurie kelia grėsmę susidariusiai nuomonei apie save).
Remiantis psichologijos literatūroje sukauptais duomenimis, galima sakyti,
jog dalį Aš vaizdo asmenybė įsisąmonina aiškiai ir tiksliai, dalį - miglotai
(šiuo atveju žmogus tarytum kažką jaučia, bet negali to tiksliai išreikšti žo­
džiais), o dalis Aš vaizdo lieka neįsisąmoninta. Todėl Aš vaizdą galima įsi­
vaizduoti kaip sudėtingą sistemą, kurioje išsiskiria „viršūnė“, t.y. aiškiai įsi­
sąmoninama dalis, „vidurys“ - blankiai ir neaiškiai įsisąmoninama dalis ir
„pagrindas“ - visai neįsisąmoninama dalis (žr. 1 pav.).
Savo ruožtu neįsisąmonintoje Aš vaizdo dalyje galima išskirti du skir­
tingus „sluoksnius“. Pirmąjį iš jų galima pavadinti latentine Aš vaizdo „pa­
grindo“ dalimi. Šioje dalyje yra sukauptos žinios, kuriomis žmogus gali dis­
ponuoti, bet jos nėra nuolat įsisąmoninamos. Tačiau prireikus žmogus gali
sutelkti savo pastangas ir prisiminti tai, ko jam reikia. Be to, Aš vaizdo įsi­
sąmoninimo ribos gali padidėti tam tikromis palankiomis aplinkybėmis
(pvz., mūsų Aš patenka į dėmesio centrą ir yra įsisąmoninamas, kai mus
vertina kiti žmonės, kai mes matome save veidrodyje, regime į save nu-
54
kreiptus aplinkinių žvilgsnius, susiduriame su įvairiais vidiniais prieštara­
vimais, konfliktais ir pan.).

“viršūnė”

- “vidurys”

°pagrindas”

1 pav. Skirtingai įsisąmoninamos Aš vaizdo dalys

Kitą Aš vaizdo „pagrindo“ dalį sudaro žinios bei išgyvenimai, kuriuos

žmogus neigia ir išstumia už sąmonės ribų (kalbant S.Freudo terminais, šią
dalį būtų galima pavadinti pasąmone). Minėtos žinios bei išgyvenimai gali
būti labai reikšmingi ir svarbūs, bet jie neįsisąmoninami, nes prieštarauja
susidariusiam Aš vaizdui ir jų neįmanoma įsisąmoninti be rimto vidinio
konflikto. Šioje Aš vaizdo „pagrindo“ dalyje esančios žinios retai pasiekia
„viršūnę“, nes, iškilus grėsmei savajam Aš, žmogus taiko įvairias gynybos
priemones.
Nepaisant pastarojo Aš „pagrindo” sluoksnio santykinio uždarumo, vi­
sos Aš vaizdo dalys yra glaudžiai susijusios ir nuolat sąveikauja tarpusavyje
- įvairiose situacijose jos gali keistis tiek apimties, tiek turinio prasme. Pa­
vyzdžiui, kai žmogus savo dėmesį sutelkia į išorinį pasaulį, jo sąmoningasis
Aš gali sumažėti iki minimumo. Tačiau toks savęs įsisąmoninimo sumažė­
jimas nėra labai palankus prosocialiam asmenybės funkcionavimui. Pagal
S.Duval. ir R.A.Wicklundo savęs įsisąmoninimo teoriją, mūsų Aš vaizdo tu­
rinys didžiausią poveikį elgesiui turės tada, kai mes nukreipsime dėmesį į
save [Duval S., Wicklund R.A., 1972]. Taip yra todėl, kad įsisąmoninęs
save žmogus pradeda lyginti savo elgesį su vidiniais standartais ir ima daž­
niau jų laikytis. Šią prielaidą patvirtina ir empirinių tyrimų duomenys. Vie­

55
name iš tokių tyrimų A.L.Beamanas ir jo kolegos nustatė, kad vaikai rečiau
slapta paimdavo daugiau negu vieną saldainį iš be priežiūros paliktos vazos
(eksperimentatorius leisdavo paimti tik po vieną), kai kambaryje būdavo
pastatytas didelis veidrodis, ir prieidami prie saldainių tiriamieji būtinai
matydavo savo atvaizdą (t.y. būdavo padidinamas jų savęs įsisąmoninimo
laipsnis) [Beaman A.L. et ai., 1979].
Žmonės, pastebėję neatitikimą tarp savo elgesio ir vidinių standartų,
paprastai išgyvena diskomfortą, kurį galima sumažinti dviem pagrindiniais
būdais. Pirma, žmogus gali pakeisti savo elgesį taip, kad šis labiau atitiktų
perimtus vidinius standartus. Antra, kai žmogus supranta, kad konkrečiu
atveju pasiekti vidinių standartų yra neįmanoma, jis įvairiais būdais gali
sumažinti savęs įsisąmoninimą (pvz., perkeldamas dėmesį nuo savęs į išori­
nius įvykius arba objektus, vartodamas alkoholį, narkotikus ir pan.). Taigi,
galima sakyti, jog savęs įsisąmoninimas funkcionuoja kaip tarpinis kinta­
masis, kuris gali nulemti tai, ar žmonės laikysis perimtų elgesio standartų,
ar ne. Remiantis savęs įsisąmoninimo ir savikontrolės samprata, galima
pateikti tokį žmogaus elgesio savireguliacijos modelį (kuris funkcionuoja
tik žmogui save įsisąmoninus):

2 pav. Elgesio savireguliacija įsisąmoninus savąjį Aš

Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų Aš vaizdo dalių tarpusavio sąveika gali

sukelti ne tik trumpalaikius efektus, bet ir ilgalaikes pasekmes. Kai kurių
autorių manymu, nuo šių Aš vaizdo dalių darnos, t.y. potencialios galimy­
bės pereiti iš vienos būsenos į kitą, priklauso visos asmenybės formavimosi
harmonija [Rogers C.R., 1965; Eohcobhh Jl.H.,1981]. Prieštaravimas tarp
įsisąmonintų ir neįsisąmonintų asmenybės savybių bei išgyvenimų, kaip ir
bet koks vidinis prieštaravimas, jeigu jis yra stiprus, sukelia įvairius asme­
nybės elgesio sutrikimus (pvz., savikontrolės stoką, įtampą, nerimo jausmą,

56
nenuoseklumą poelgiuose ir t.t.). Vienas iš gerai žinomų tokios vidinės dis­
harmonijos pasireiškimo atvejų - tai vadinamieji „afektyvūs“ vaikai
[Bohcobhh JT.M.,1981; HefiMapic M.C., 1975; CjiaBHHa JI.C., 1966].
Pagrindinė šių vaikų asmenybės ypatybė - prieštaringas savęs vertini­
mas. Sąmoningai save vertindami, „afektyvūs* vaikai iš kitų išsiskiria labai
gera nuomone apie save, laiko save pranašesniais už kitus įvairiose veiklos
sferose, nors toks aukštas savęs vertinimas neatitinka tikrovės. Kita vertus,
giliai savyje (t.y. neįsisąmonintame lygmenyje) jiems būdingas nepasitikė­
jimas savimi, kuris gali pasireikšti prislėgtumu, bloga nuotaika, dideliu ak­
tyvumo svyravimu, dirglumu ir pan. Tokie vaikai yra labai jautrūs nesėk­
mėms ir neigiamiems aplinkinių vertinimams, greitai įsižeidžia, dažnai
konfliktuoja su bendraamžiais. Siekdami išlaikyti aukštą savęs vertinimą,
jie nepripažįsta savo nesėkmių, dėl jų kaltina kitus („tendencingus“ moky­
tojus, „blogus“ draugus), „nepalankias“ aplinkybes, bet tik ne save. Taigi,
tarp savęs ir nesėkmių sukuriami barjerai, trukdantys įdėmiau pažvelgti į
save (žmogui lengviau manyti, kad aplinkiniai jo atžvilgiu yra neteisūs,
negu prisipažinti, jog jis pats klysta arba yra ne toks protingas, kaip mano).
Reikia pažymėti, jog „afektyvūs“ vaikai ir paaugliai, kurie nuolat išgyvena
nepasitenkinimą bei yra įsitikinę, kad aplinkiniai neteisingai elgiasi jų
atžvilgiu* nepakankamai juos vertina ir pan., ima ieškoti kokios nors
išeities. Pavyzdžiui, tai gali skatinti juos ieškoti kitos aplinkos, kur jie būtų
suprasti, kur renkasi tokie pat nepakankamai įvertinti ar atstumti asmenys
(todėl kai kada „afektyvūs“ vaikai ir paaugliai gali patekti į asocialių grupių
poveikio zoną).

Kognityviniai afektyvūs aspektai

-

Nors gyvenime kognityviniai ir afektyvūs aspektai yra labai artimai su­

siję (žinios apie save beveik visuomet sukelia vienus ar kitus emocinius iš­
gyvenimus), tačiau kiekvienas iš jų turi savo specifinį turinį ir raidos logiką.
Kognityviniai savęs vertinimo a s p e k t a i pa­
prastai suprantami kaip asmenybės žinios apie savo sugebėjimus, fizines
arba moralines savybes, siektinus tikslus ir pan. Išpopuliarėjus socialiniam
kognityviniam požiūriui, daugelis psichologų mano, kad žmogus formuoja
kognityvines struktūras apie savąjį Aš lygiai taip pat, kaip ir apie kitus ob­
jektus. Tokios kognityvines struktūros psichologijos literatūroje yra vadi­
namos A š s c h e m o m i s (pvz., žmogus gali turėti priklausomo-nepri-
klausomo, populiaraus-nepopuliaraus, mėgstančio riziką - atsargaus as­
mens Aš schemą ir pan.). Aš schemas galima apibūdinti kaip kognityvinius
apibendrinimus apie save, kurie yra grindžiami įgyta patirtimi [Markus H.,

57
1977]. Jos organizuoja, sistemina ir lemia informacijos, susijusios su sa­
vuoju Aš, perdirbimą. Kaip ir kitos kognityvines struktūros, Aš schemos
lemia tai, į kokią informaciją bus pirmiausia atsižvelgiama, kaip ji bus hie­
rarchizuojama, ar greitai ir lengvai ją bus galima atsiminti ir pan. Tačiau
žinios, susijusios su Aš schemomis, dažnai yra daug atsparesnės pokyčiams
negu kitų rūšių informacija (taip atsitinka dėl mūsų siekimo išlaikyti savo
autentiškumą bei vientisumą). Kitaip tariant, susiformavus Aš schemoms,
pasireiškia stipri tendencija jas išsaugoti selektyviai atkreipiant dėmesį į
tam tikrą informaciją, interpretuojant ją kaip teisingą, siekiant atitinkamo
grįžtamojo ryšio iš kitų žmonių, tendencingai atsimenant praeities įvykius ir
t.t. Be abejo, Aš schemos atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį ne tik per­
dirbant gaunamą informaciją, bet ir lemiant asmenybės veiksmų kryptin­
gumą, jos santykius su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu.
Kartu reikia pridurti, kad asmenybė paprastai suformuoja ne vieną, bet
daug įvairių Aš schemų (Aš schemų sistema turbūt yra viena iš pačių sudė­
tingiausių). Kadangi mes susiduriame su daugeliu įvairių situacijų, ben­
draujame su skirtingais žmonėmis, saugome informaciją apie tai, kokie bu­
vome praeityje, kokie esame dabar arba fantazuojame apie tai, kokiais no­
rėtume tapti, atitinkamai yra suformuojamos ir skirtingos Aš schemos
(pvz., Aš oficialioje situacijoje, Aš su draugais, kokiu Aš galėčiau tapti ir
pan.). Vienos iš šių Aš schemų gali būti susijusios su konkrečiomis situaci­
jomis, kitos yra labiau apibendrintos ir abstraktesnės. Taigi galima sakyti,
kad kiekvienas žmogus turi sudėtingą Aš schemų sistemą, kurios turinys ir
organizacija yra unikali (ją sudaro sudėtingas žmogui svarbių faktų, inter­
pretacijų, aspiracijų ir fantazijų, susijusių su savuoju Aš, derinys).
G a l i m i A š i r A š v a d o v a v i m o s i p r i n c i p a i . Kai
kurios Aš schemos gali atlikti svarbias motyvacines funkcijas. Pavyzdžiui,
galimi Aš atspindi tai, kuo žmonės tikisi tapti, kokiais jie norėtų arba neno­
rėtų būti [Markus H., Nurius P., 1986; Markus H., Ruvolo A., 1989]. Kitaip
tariant, galimi Aš - tai kognityvines schemos, įkūnijančios mūsų aspiracijas,
viltis, lūkesčius arba baimes. Šios schemos yra formuojamos remiantis įgyta
socialine patirtimi bei mums prieinamais elgesio modeliais. Kadangi galimi
Aš atspindi potencialias ateities būsenas, jie turi skatinančią jėgą ir nukrei­
pia mūsų veiksmus atitinkama kryptimi. Be to, galimi Aš yra tam tikri mūsų
elgesio vadovai, nes jie yra susiję su mums svarbiais tikslais ir reprezen­
tuoja tai, ką žmogus mano galįs pasiekti. Galimi Aš taip pat atlieka atskai­
tos taško, pagal kurį žmogus vertina dabartinį savo elgesį, funkcijas (pvz.,
studentas, kuris svajoja apie mokslininko karjerą, patyręs nesėkmę per eg­
zaminą, gali išgyventi didelį nerimą ar nusivylimą). Bet kokiu atveju, lygi­
nant galimą Aš su dabartiniu, gali pasireikšti tam tikros elgesio arba emoci­
nių išgyvenimų pasekmės.

58
 Galimas Aš (viščiukas tikisi tapti ereliu)

Kai kada galimi Aš gali būti susiję su dabartinėmis arba būsimomis el­
gesio problemomis. Pavyzdžiui, D.Oyserman ir H.Markus manymu, jeigu
paaugliai neturi siektinų pozityvių galimų Aš arba vengtinų negatyvių ga­
limų Aš, padidėja delinkventinio elgesio tikimybė [Oyserman D., Markus
H., 1990]. Šios autorės taip pat akcentuoja pozityvių ir negatyvių galimų Aš
balanso svarbą. Kuo didesnė pusiausvyra tarp šių priešinguose poliuose
esančių galimų Aš (t.y. kai žmogus turi ne tik baimę keliančius negatyvius
galimus Aš, bet ir patrauklius pozityvius galimus Aš), tuo mažiau tikėtinas
nepageidautinas elgesys. O kaip rodo D.Oyserman ir H.Markus gauti ty­
rimo rezultatai, delinkventams toks balansas nebūdingas. Viena vertus, Šie
tiriamieji turėjo negatyvius galimus Aš, kurie jiems kėlė baimę ir kartu ga­
lėjo paskatinti vengti asocialios veiklos (pvz., galimybė tapti vagimi arba
žmogžudžiu). Tačiau, antra vertus, daugelis delinkventų neturėjo pozityvių
galimų Aš, kurie būtų reprezentavę alternatyvią (prosocialią) formavimosi
galimybę. Kitaip tariant, delinkventai neįsivaizduoja, kaip jie galėtų elgtis
kitaip, o tai savo ruožtu sumažina potencialų teigiamą baimę keliančių ga­
limų Aš poveikį jų elgesiui. Remiantis šio tyrimo rezultatais, galima išskirti
du svarbius momentus: 1) galimų Aš ypatumai gali būti naudingi progno­
zuojant būsimą asmenybės elgesį; 2) delinkventų galimų Aš kognityvinės
reprezentacijos modifikacija gali būti naudinga vykdant asocialaus elgesio
profilaktiką.
Kaip ir galimi Aš, svarbias motyvacines funkcijas atlieka Aš vadovavi-
mosi principai, kurie reprezentuoja standartus, susijusius su savuoju Aš
[Higgins E.T., 1989; 1987]. Aš vadovavimosi principai gali būti susiję su
žmogaus idealiuoju arba privalomuoju Aš. Idealusis Aš atspindi tokias sa­

59
vybes ir aspiracijas, kurias mes norėtume realizuoti idealiu atveju, o priva­
lomasis Aš simbolizuoja mūsų įsipareigojimus - tai, ką mes turime pasiekti
arba padaryti. Pagal E.T.Higginso Aš neatitikimo sampratą, žmonės siekia
sumažinti neatitikimą tiek tarp realiojo ir idealiojo Aš, tiek tarp realiojo ir
privalomojo Aš. Tačiau šios pastangos sukelia skirtingas pasekmes. Pavyz­
džiui, kai žmogus, siekdamas sumažinti neatitikimą tarp realiojo ir idealio­
jo Aš, patiria nesėkmę, jis jaučia nusivylimą ir liūdesį. O kai nepavyksta
sumažinti neatitikimo tarp realiojo ir privalomojo Aš, žmogus išgyvena
nerimą arba kaltę. Be to, kuo nesėkmingesnės pastangos siekiant priartėti
prie trokštamojo Aš (tiek privalomojo, tiek idealiojo), tuo didesnį vidinį
diskomfortą žmogus patiria.
Kaip matome, kognityvines Aš schemos sukelia vienus ar kitus emoci­
nius išgyvenimus. Tai ir yra a f e k t y v ū s s a v ę s v e r t i n i m o
a s p e k t a i , kurie atspindi asmenybės požiūrį į save, pasitenkinimo arba
nepasitenkinimo savo veiksmais, savybėmis, pasiektais rezultatais ir t.t.
laipsnį. Teigiamame poliuje afektyvūs aspektai pasireiškia simpatija, pasi­
didžiavimu savimi, savosios vertės, orumo išgyvenimu, o neigiamame - an­
tipatija sau, savęs niekinimu, gėdos, apmaudo arba menkavertiškumo jaus­
mais. Kaip pažymi M.Rosenbergas, pasididžiavimas arba gėda, priešingai
negu daugelis kitų emocinių išgyvenimų, yra susiję tiktai su savuoju Aš ir
tais objektais, kurie patenka į mūsų Aš ribas (tai gali būti artimi žmonės,
svarbūs asmeniniai daiktai ir pan.) [Rosenberg M., 1979]. Tarkim, žmogus
gali žavėtis mėgstamu dainininku arba rašytoju, bet jis paprastai jais nesi-
didžiuoja; žmogus gali niekinti nusikaltėlį arba melagį, bet jis dėl jų neišgy­
vena gėdos. Tačiau jeigu koks nors išorinis objektas sukelia pasididžiavimą
arba gėdą (pvz., pasididžiavimą nauju brangiu automobiliu arba gėdą dėl
netvarkingų ir nešvarių savo drabužių), galima manyti, jog šie objektai pa­
teko į Aš vaizdo ribas.
Afektyviam savęs vertinimo aspektui didelę reikšmę turi ankstyvoji
vaiko patirtis. Kol dar nesusiformavusios kognityvines funkcijos, vaikai ar­
timiausios aplinkos ypatumus (ar ji yra draugiška ir rūpestinga, ar priešiška
ir frustruojanti) pirmiausia atspindi tiesioginiais emociniais išgyvenimais.
Kitaip tariant, vaikas iš pradžių pradeda jausti, kad jį myli arba atstumia, ir
tik daug vėliau įgyja žinių apie save ir išmoksta save analizuoti (pradiniuose
asmenybės formavimosi etapuose vaikas dar negali patikrinti savo galimy­
bių ir spręsti apie save remdamasis konkrečiais veiklos arba bendravimo
rezultatais). Manoma, kad šią ankstyvąją emocinę patirtį vaikas vėliau
transformuoja į nepaprastai svarbų savosios vertės jausmą, kuris tampa sa­
vęs vertinimo pagrindu.
Pasibaigus ikiverbalinėms asmenybės genezės stadijoms, vaikas laips­
niškai suformuoja apie save tam tikrą žinių sistemą, kuri papildo santykinai
nediferencijuotą savosios vertės jausmą, atsiradusį anksčiau. Ikimokyklinio
60
amžiaus pabaigoje tarp kognityvinių ir afektyvių savęs vertinimo aspektų
nusistovi santykinė pusiausvyra, nes šiuo metu labai padidėja vaiko kogni-
tyvinės galios bei išsiplečia jo patirtis. Vėliau, pradėjus lankyti mokyklą,
kognityvinių savęs vertinimo aspektų formavimui sudaromos ypač palan­
kios sąlygos - mokymosi metu yra lavinamos vaiko pažintinės funkcijos, at­
siranda naujos sąvokinio mąstymo formos, kurios leidžia nuodugniau pa­
žinti bei geriau save suprasti. Be to, kadangi mokykloje kiekvieną dieną yra
vertinamos vaiko žinios ir laimėjimai, tai skatina jį atkreipti dėmesį į save,
verčia lyginti, analizuoti, prognozuoti savo galimybes ir t.t. Minėtos aplin­
kybės padeda suformuoti tokią žinių apie save sistemą, kuri pasireiškia
vaiko gebėjimu vertinti save diferencijuotai, argumentuoti savo vertinimus
bei pažvelgti į save iš kito atskaitos taško. Reikia pridurti, jog nuo kognity­
vinių aspektų susiformavimo laipsnio priklauso asmenybės savęs vertinimo
adekvatumas. Pavyzdžiui, kuo daugiau vaikas, vertindamas savo savybes
arba veiklos rezultatus, remiasi konkrečiais faktais, savianalize, loginiais
samprotavimais, tuo labiau jo savęs vertinimas atitinka tikrovę. Priešingai,
jeigu vertinant save vyrauja emociniai išgyvenimai, labai padidėja neadek­
vataus savęs vertinimo tikimybė (t.y. neatitikimas tarp nuomonės apie save
ir realių asmenybės ypatybių).
Formuojantis kognityviniams ir afektyviems savęs vertinimo aspektams,
skirtingi individualios patirties elementai atlieka nevienodą vaidmenį. Ka­
dangi žinios apie save, įgytos sąveikaujant su daiktų pasauliu, paprastai yra
konkretesnės ir turi ne tokį ryškų emocinį atspalvį, manoma, kad jos at­
lieka pagrindinį vaidmenį formuojantis kognityviniams aspektams [JIhcmhži
M.M., CHJiBecTpy A.M., 1983]. O patirtis, įgyta bendraujant su kitais žmo­
nėmis, yra daug labiau prisodrinta emocinių išgyvenimų, todėl turi didesnę
įtaką afektyvių savęs vertinimo aspektų formavimuisi.

Bendri-konkretūs aspektai

Įvairių psichologinių tyrimų rezultatai, taip pat reali praktika rodo, kad
savęs vertinimo objektais gali būti patys įvairiausi asmenybės aspektai:
protinės, fizinės arba moralinės savybės, socialinis statusas, profesiniai įgū­
džiai ir t.t. Be to, savęs vertinimas gali skirtis ne tik savo specifiniu turiniu,
bet ir įvairiu apibendrinimu [Fleming J.S., Courtney B.E., 1984; Marsh
H.W., Hattie J., 1996; Rosenberg M., 1979]. Pavyzdžiui, savęs vertinimo
objektu gali būti asmenybė apskritai - tada yra kalbama apie bendrą, arba
apibendrintą, savęs vertinimą, kuriame atsispindi integruotos žinios apie
save ir su šiomis žiniomis susiję emociniai išgyvenimai. Kita vertus, žmogus
vertina atskiras savo savybes, poelgius, sugebėjimus arba galimybes kon­

61
krečioje veiklos srityje - šiuo atveju yra išskiriamas konkretus, arba atski­
ras, savęs vertinimas.
Tarp bendro ir konkretaus savęs vertinimo egzistuoja glaudūs tarpusa­
vio ryšiai. Kai kurių autorių manymu, bendro savęs vertinimo turinyje vie­
naip ar kitaip atsispindi visa konkrečių savęs vertinimų įvairovė [Pelham
B.W., Swann W.B., 1989; Rosenberg M., 1979]. Galima sakyti, jog šių kon­
krečių savęs vertinimų pagrindu formuojasi apibendrinta asmenybės nuo­
monė apie save. Tarkim, jeigu žmogus mano, kad jis yra stiprus, patrauk­
lus, protingas, įdomus ir t.t., tai jis ir apskritai bus geros nuomonės apie
save. Priešingai, jeigu žmogus neigiamai vertina atskiras savo savybes ar
sugebėjimus, tai ir bendras savęs vertinimas bus žemas. Tačiau tarp atskirų
savęs vertinimų gali būti prieštaravimų ir neatitikimų (pvz., žmogus gali la­
bai aukštai vertinti savo intelektą, vidutiniškai - moralines savybes ir labai
žemai - fizines galimybes). Kiekvienas konkretus savęs vertinimas gali būti
įvairaus įsisąmoninimo, pastovumo lygio arba gali turėti skirtingą svarbą
asmenybei. Todėl bendro savęs vertinimo formavimasis - tai sudėtingas ir
prieštaringas procesas.
Kita vertus, ne tik atskirų savęs vertinimų ypatumai atsispindi bendro
savęs vertinimo turinyje, bet ir bendras savęs vertinimas vienaip arba kitaip
pasireiškia kiekviename konkrečiame savęs vertinime. Pavyzdžiui, jeigu
žmogus yra apskritai geros nuomonės apie save, tai ir atskirose veiklos sri­
tyse jis bus aktyvesnis, labiau pasitikės savimi ir pan. Taigi, tarp konkrečių
savęs vertinimų ir bendro savęs vertinimo egzistuoja abipusiai ryšiai. Ka­
dangi bendroje savęs vertinimo sistemoje visi elementai yra tarpusavyje su­
siję ir priklauso vienas nuo kito, tai atskirų elementų pakitimai gali sukelti
atitinkamus pokyčius visoje sistemoje. Kitaip tariant, pakitus konkrečiam
savęs vertinimui, turėtų keistis ir bendro savęs vertinimo pobūdis, arba
konkretus savęs vertinimas turėtų būti pertvarkomas taip, kad atitiktų ben­
drą turinį. Tai patvirtina ir kai kurių autorių gauti tyrimų duomenys
[JlHCHHa M.H., CmiBecTpy A.M., 1983]. Tačiau kartu reikia pažymėti, jog ne
kiekvieno konkretaus savęs vertinimo pakitimai gali sukelti svarbius ben­
dro savęs vertinimo pokyčius. Tai visų pirma priklauso nuo to, kokią
reikšmę konkrečiam savęs vertinimui teikia pats žmogus.
Savęs vertinimo sistema - tai ne paprastas atskirų savęs vertinimų rin­
kinys, bet tam tikra hierarchiškai organizuota struktūra, kurioje vertinamos
savybės užima skirtingą padėtį ir yra rikiuojamos pagal jų svarbą bei sub­
jektyvią reikšmę [Marsh H.W., Hattie J., 1996; Rosenberg M., 1979]. Pa­
prastai savęs vertinimo sistemoje viena arba keletas savybių atlieka pagrin­
dinį vaidmenį, yra asmenybei pačios svarbiausios (tai vadinamieji domi­
nuojantys savęs vertinimo veiksniai), kitos savybės yra antraeilės, o kai ku­
rios - visai nereikšmingos. Atitinkamai žmogus stengiasi atsiskleisti tokiose
veiklos srityse, kurios jam yra pačios svarbiausios, kur jį pastebi ir palankiai
62
vertina aplinkiniai, kur gali geriausiai pasireikšti dominuojantys savęs ver­
tinimo veiksniai (pvz., sėkmė arba nesėkmė labiausiai išgyvenama toje
veikloje, kurią žmogus laiko pagrindine; kuo svarbesnė asmenybei verti­
nama savybė, tuo didesnė tikimybė, kad ištikus nesėkmei bus panaudotos
gynybos priemonės; savybės, dominuojančios savęs vertinimo sistemoje,
skatina mus bendrauti su tais žmonėmis, kurie į jas atkreipia dėmesį ir
pan.).
Tuo atveju, kai vertinama savybė žmogui yra labai svarbi, tarp bendro ir
konkretaus savęs vertinimo susiformuoja stipri priklausomybė, t.y. kon­
kretus savęs vertinimas daro didelę įtaką bendro savęs vertinimo lygiui
[Rosenberg M., 1979]. Tačiau, kai vertinami Aš aspektai asmenybei yra ne­
reikšmingi, jų poveikis bendram savęs vertinimui yra nedidelis. Pavyzdžiui,
žmogus gali laikyti save prastu klasikinės muzikos žinovu, tačiau tai neturi
didelės įtakos bendro savęs vertinimo lygiui, nes ši sritis yra jam visiškai ne­
reikšminga. Ir priešingai, žmogus gali laikyti save gabiu matematiku, bet
nepaisant to bendro savęs vertinimo lygis yra žemas, nes pagrindinę
reikšmę jis teikia ne matematiniams, bet komunikaciniams sugebėjimams
(o jam labai nesiseka bendrauti).
Nuo to, kokią reikšmę asmenybė teikia vertinamai savybei, priklauso ir
konkretaus savęs vertinimo pastovumas [Rosenberg M., 1979]. Galima sa­
kyti, jog kuo svarbesnė yra vertinama savybė, tuo sunkiau pakeisti susida­
riusią žmogaus nuomonę. Tarkim, aplinkiniai gali greitai įtikinti žmogų,
kad jis yra prastas beisbolo žinovas (kai jam tai nėra svarbu), tačiau jiems
bus labai sunku žmogų įtikinti, kad jis nėra kompetentingas jam svarbioje
veiklos srityje. Be to, nuo atskirų vertinamų savybių subjektyvaus reikš­
mingumo priklauso ir jų įsisąmoninimo laipsnis. Įsisąmoninimo objektu
dažniausiai tampa tos asmenybės savybės, nuo kurių priklauso žmogaus
reputacija arba sėkmė pagrindinėje veikloje, o nereikšmingos savybės, kaip
jau buvo minėta, paprastai yra neįsisąmoninamos.
Diferencijuota savęs vertinimo sistema asmenybei leidžia kompensuoti
savo trūkumus tam tikrais privalumais ir išlaikyti aukštą bendro savęs ver­
tinimo lygį, nepaisant kai kurių nesėkmių arba pralaimėjimų. Būtent tokios
diferencijuotos sistemos dėka kiekvienam žmogui atsiveria gana plačios
galimybės apie save spręsti palankiai, pasirenkant priimtiniausius savęs
vertinimo kriterijus. O kadangi dažniausiai svarbiausiomis žmonės laiko tas
savybes, kurios jiems leidžia kuo nors išsiskirti iš kitų, skirtingų žmonių
dominuojantys savęs vertinimo veiksniai paprastai nesutampa. Tai leidžia
mums pripažinti stipriąsias kitų žmonių savybes nesukeliant grėsmės sava­
jam Aš. Tačiau tokia diferencijuota savęs vertinimo sistema susiformuoja
ne iš karto. Kaip liudija tyrimų rezultatai, asmenybės raidos pradžioje atsi­
randa bendras, nediferencijuotas Aš jausmas, kuris pradeda formuotis jau
pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais [JlncHHa M.H., Aßaeeßa H.H.,
63
1980]. Konkretūs savęs vertinimai ima formuotis daug vėliau, šio bendro,
nediferencijuoto Aš jausmo fone. Be to, dėl bendro asmenybės nebran­
dumo (nediferencijuotos prasmių sferos) vaikai, vertindami bei apibūdin­
dami save, iš pradžių naudoja labai mažą nepriklausomų parametrų skai­
čių. Esant tokiai padėčiai, nedideli konkretaus savęs vertinimo pakitimai
gali sukelti reikšmingus bendro savęs vertinimo pokyčius. Pavyzdžiui, gyve­
nime neretai kyla tokios situacijos, kai konkretūs (atskiro poelgio) neigiami
suaugusiųjų vertinimai gali sukelti stiprias nediferencijuotas ikimokykli­
nukų reakcijas. Taip yra todėl, kad paprastai savo konkrečių veiksmų verti­
nimą vaikai supranta kaip apibendrintą jų asmenybės vertinimą.

Diferencijuota savęs vertinimo sistema

(“Aš nelabai gražus, bet užtat koks protingas!”)

Vėlesniais asmenybės raidos periodais, lavėjant kognityvinėms funkci­

joms, padidėja tiek savęs, tiek ir kitų žmonių vertinimų diferenciacija. To­
dėl, apibūdindama save, asmenybė gali taikyti daug daugiau nepriklausomų
parametrų. Ši diferenciacija pirmiausia pasireiškia didesne konkrečių savęs
vertinimų tarpusavio nepriklausomybe bei ryšių tarp konkrečių ir bendro
savęs vertinimo selektyvumu. Kitaip tariant, pakitus atskiros savybės savęs
vertinimui, kitų savybių arba bendro savęs vertinimo pobūdis gali nesi­
keisti. Taigi, nediferencijuotą Aš jausmą laipsniškai pakeičia kokybiškai

64
naujas bendras savęs vertinimas, kuris formuojasi konkrečių savęs verti­
nimų visumos pagrindu.

Realieji-parodomieji aspektai

Žmogus turi keletą įvairių Aš, kurie formuojasi remiantis skirtingais iš­
eities taškais: koks aš esu, kokiu norėčiau būti, kokį save pateikiu aplinki­
niams. Jau esame minėję, kad galimi Aš reprezentuoja potencialias ateities
būsenas ir gali skatinti atitinkamus asmenybės veiksmus. Dabar detaliau
panagrinėsime realųjį (faktiškąjį) ir parodomąjį Aš bei jų tarpusavio są­
veiką.
Realiojo, arba faktiškojo, Aš turinyje asmenybės sugebėjimai, fizinės
arba moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai atsispindi taip, kaip ji
mato save iš tikrųjų, be pagražinimų (tiek su teigiamais, tiek ir su neigia­
mais ypatumais). O parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia
kitiems norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su sociali­
nių normų reikalavimais, stengdamasis paslėpti kokias nors savo silpnybes
arba trūkumus, gindamasis nuo per didelio kitų smalsumo ir pan. Galima
sakyti, kad parodomasis Aš - tai savotiška kaukė, už kurios slepiasi tikrasis
žmogaus veidas. Ši kaukė dažnai neatitinka nei to, kokiu žmogus yra iš tik­
rųjų, nei to, kokiu jis norėtų būti [Goffman E., 1959].
Psichologijos literatūroje išskiriamos įvairios priežastys, dėl kurių žmo­
nės gali pateikti kitiems kokį nors savojo Aš variantą vietoj to, kad būtų
patys savimi [Jones E.E., Pittman T.S., 1982; Rosenberg M., 1979]. Pirma,
įvairiausiose situacijose pateikdami parodomąjį Aš, žmonės siekia aplinki­
nių palankumo. Dauguma žmonių nėra abejingi tam, kokias aplinkinių re­
akcijas jie sukelia, ypač tuo atveju, kai jie yra priklausomi nuo kitų (todėl
žmonės sako ar daro tai, ką mėgsta ar kam pritaria kiti). Antra, žmonės
gali pateikti save kaip kompetentingus, turinčius didelę patirtį arba galią,
siekdami įbauginti bei paveikti kitus (paprastai ši taktika yra naudojama
tada, kai žmogus jaučiasi santykinai stipresnis arba pranašesnis už kitus).
Trečia, pateikdami apie save pozityvius dalykus, žmonės gali siekti paramos
sau (pvz., stengtis apsaugoti arba padidinti savęs vertinimo lygį). Ši taktika
yra artima palankumo siekimui, tačiau pastaruoju atveju daugiau akcen­
tuojama žmogaus kompetencija, o ne jo patrauklumas arba prieraišumas.
Ketvirta, žmonės gali pateikti save kitiems kaip tam tikrą sektiną pavyzdį.
Tokiu atveju pirmiausia siekiama sukelti doro, sąžiningo, morališkai „tyro“
arba pasiaukojančio žmogaus įspūdį (tam tikra prasme galima pasakyti,
kad žmogus gali pavaizduoti save kone kaip „šventąjį“). Penkta, kai kuriais
atvejais žmonės gali pateikti save kaip silpnus, nesugebančius apsiginti, pa­
žeidžiamus ir pan. Akcentuodami savo nesugebėjimą susidoroti su iškilii-

65
siomis problemomis bei priklausomybę nuo aplinkinių, žmonės siekia įpa­
reigoti kitus, padidinti jų socialinę atsakomybę, prašo arba net reikalauja jų
pagalbos. Šešta, pateikdami parodomąjį Aš, žmonės siekia nepažeisti pri­
imtų socialinių normų, kurių laikymasis paprastai garantuoja gana efekty­
vią, naudingą sau ir priimtiną kitiems tikslų įgyvendinimo galimybę (toks
savęs pateikimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti interpretuojamas kaip
natūralus prisitaikymo būdas). Kartu reikia pridurti, jog demonstruodami
parodomuosius savojo Aš aspektus žmonės gali panaudoti ne tik verbalinę
informaciją apie savo savybes arba sugebėjimus, bet ir emocinius išgyveni­
mus. Kaip pažymi M.S.Clark ir jos kolegos, tam tikri emociniai išgyvenimai
gali būti demonstruojami siekiant sukelti vienokias arba kitokias progno­
zuojamas aplinkinių žmonių reakcijas [Clark M.S. et ai., 1996]. Pavyzdžiui,
išreikšdami džiaugsmą (laimę) ir kartu slopindami konkuruojančias nega­
tyvias emocijas, žmonės gali stengtis kam nors patikti arba padidinti kieno
nors prieraišumą (t.y. siekti kitų palankumo). Pyktį galima išreikšti siekiant
parodyti savo dominavimą, bandant įbauginti kitus ir priversti juos pakeisti
savo elgesį. Demonstruodami liūdesį ir nusiminimą, žmonės gali stengtis
parodyti savo bejėgiškumą ir kartu netiesiogiai prašyti kitų pagalbos arba
paramos ir t.t.

Parodomasis Aš (“Dabar užsidėsiu kaukę...”)

Pateikiant aplinkiniams parodomąjį Aš, visais atvejais yra labai svarbu,

kad jie patikėtų tuo, kas yra demonstruojama. Be abejo, tai padaryti nėra
taip paprasta. Kiekvienas žmogus, bendraudamas su kitais, dalį informaci­

66
jos apie save pateikia sąmoningai, tačiau dalis informacijos yra atsklei­
džiama nevalingai (dažniausiai neverbalinėmis išraiškos priemonėmis).
Sulyginus šiuos du išraiškos būdus, galima atskirti išorinį, arba parodomąjį,
ir vidinį, arba realųjį, asmenybės elgesio aspektus. Kuo didesnis skirtumas
tarp realiojo ir parodomojo Aš, tuo didesnė tikimybė, kad kiti gali paste­
bėti neatitikimą tarp sąmoningai ir nesąmoningai skleidžiamos informaci­
jos. Savo ruožtu tai sukelia žmogui įtampą bei nerimą, nes išaiškėjus ap­
gaulei galima susilaukti neigiamų aplinkinių reakcijų. Todėl tada, kai yra
didelė apgaulės demaskavimo tikimybė (pvz., kai žmogus bendrauja su tais,
kurie jį gerai pažįsta, žino jo pasiektus laimėjimus, ateities galimybes ir
pan.), žmonės parodomojo Aš paprastai nedemonstruoja [Tesser A., Mo­
ore J , 1986].
Tiek realieji, tiek ir parodomieji Aš aspektai gali būti įvairaus įsisąmo­
ninimo lygio [Goffman E., 1959]. Tarkim, žmogus gali atsižvelgti į jam ke­
liamus reikalavimus ir atitinkamai save pateikti tik dėl to, kad sudarytų
palankią aplinkinių nuomonę. Šiuo ir kitais panašiais atvejais žmogus pui­
kiai supranta, koks jis yra iš tikrųjų ir kokį save pateikia aplinkiniams. Kita
vertus, kai parodomasis Aš įsitvirtina žmogaus elgesyje ir tampa įpročiu, jis
gali „nukonkuruoti“ ir pakeisti realųjį Aš [Jourard S.M., 1964]. Tada mūsų
realusis Aš paprastai yra išstumiamas ir neįsisąmoninamas. Sį faktą būtų
galima paaiškinti tuo, kad žmogui yra svarbu puikiai atrodyti ne tik aplin­
kinių, bet ir savo paties akyse. Kartais žmogus giliai viduje gali suvokti, kad
jo realusis Aš yra nepakankamai kompetentingas arba doras, o jam labai
norėtųsi atitikti priimtus išsilavinusios, populiarios bei sąžiningos asmeny­
bės standartus ir taip pakelti savęs vertinimo lygį. Ilgą laiką demonstruo­
damas tokį parodomąjį Aš, kuris atitinka minėtus standartus, žmogus
laipsniškai gali pradėti manyti, kad jis iš tikrųjų yra toks, kokį save pateikia
aplinkiniams. Tai yra vienas iš nepageidautinų asmenybės formavimosi at­
vejų, nes jis neišvengiamai sukelia vidinius konfliktus bei įtampą. Tokiu at­
veju asmenybė tarytum balansuoja tarp vidinio spaudimo, reikalaujančio
atitikti savo realųjį Aš, ir išorinio spaudimo, verčiančio elgtis pagal aplinki­
nių lūkesčius.
Tačiau ir tada, kai asmenybė aiškiai ir tiksliai įsisąmonina skirtumą tarp
realiojo ir parodomojo Aš, gali susidaryti nepalanki raidos situacija. Pavyz­
džiui, kai kurie paaugliai stengiasi išsikovoti vietą tarp bendraamžių ne vi­
sai priimtinais būdais - jėga, agresyvumu, melu ir pan. Natūralu, kad šių
paauglių atžvilgiu suaugusieji taiko įvairias poveikio priemones, kurios
skatina juos slėpti savo neigiamus bruožus. Esant išorinei kontrolei, dėl
minėtų pastangų neigiamos savybės aiškiai nepasireiškia, o aplinkiniams
gali būti demonstruojamas socialiai priimtinas bei pageidautinas elgesys.
Jeigu paaugliai sugeba pateikti parodomąjį Aš gana įtikinamai, suaugusieji
gali pradėti skirti jiems mažiau dėmesio. Laipsniškai tokių paauglių elgesį
67
darosi vis sunkiau koreguoti, nes priežastys, kurios gali sukelti nepageidau­
tinus poelgius, lieka nepaveiktos. Taigi, šiuo atveju formuojantis aplinkos
poveikis stipriai sumažėja, o slepiama asmenybės pusė ne tik egzistuoja
kartu su ta, kurią paaugliai demonstruoja kitiems, bet ir nepastebimai for­
muojasi toliau [Omjiohob Jl.E., 1980]. Minėti paaugliai, susiklosčius palan­
kioms aplinkybėms, gali tapti teisės normų pažeidėjais. Kartais išoriškai
niekuo neišsiskiriantis paauglys nustebina aplinkinius padarydamas sunkų
nusižengimą ar net nusikaltimą, tačiau dažnai vidinės sąlygos, nulėmusios
šį jo poelgį, būna brendusios jau senai.
Aišku, parodomąjį Aš asmenybė išmoksta demonstruoti tik nuo tam
tikro raidos etapo. Iš pradžių vaikai paprastai vadovaujasi tiktai savo norais
ir elgiasi pagal savo realųjį Aš: jie kalba tai, ką galvoja ir daro tai, ką nori
[Jourard S. M., 1964]. Tačiau šie spontaniški vaikų pasireiškimai sukelia
skirtingas pasekmes: vienus iš jų suaugusieji paprasčiausiai ignoruoja, kitus
skatina ir apdovanoja, o už kai kuriuos baudžia. Vienu metu egzistuo­
jančios stiprios, tačiau priešingos krypties tendencijos (ar elgtis pagal savo
norus, ar paklusti suaugusiųjų reikalavimams) neišvengiamai skatina vaiko
vidinį konfliktą. Neatitikimas tarp „noriu“ ir „reikia“ sukelia prieštaringus
vaiko išgyvenimus ir verčia jį rinktis. Todėl kai kurie vaikai dar anks­
tyvojoje vaikystėje išmoksta nuslopinti arba net išstumti iš sąmonės ribų
tam tikras spontaniškas savojo Aš apraiškas, nes jos sukelia nemalonias
pasekmes. Jie labai greitai ima pateikti aplinkiniams tam tikras savojo Aš
versijas, kurios užtikrina pritarimą, taigi susiformuoja parodomasis Aš
[Jourard S.M.* 1964]. Pavyzdžiui, bausmė už tam tikrus veiksmus, kurie
vaikui yra malonūs, sukelia vidinį konfliktą. Vaikas turi pasirinkti, ar jam ir
toliau elgtis taip, kaip jis nori (t.y, pagal savo realųjį Aš), ir sukelti tėvų
pyktį, ar, priešingai, paklusti tėvų reikalavimams ir susilaukti jų pritarimo.
Spręsdamas šį konfliktą, vaikas dažnai ima orientuotis į iškeltas sąlygas bei
taisykles ir pateikia parodomąjį Aš, nes tai užtikrina aplinkinių paramą bei
paskatinimą.
Ir vėlesniais raidos etapais, atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis,
žmogus stengiasi elgtis taip, kaip yra reikalaujama ir kaip dera elgtis atitin­
kamose situacijose. Aplinkinių lūkesčiai ir subjektyvus tų lūkesčių suprati­
mas „slegia“ asmenybę, verčia į juos sąmoningai arba nesąmoningai atsi­
žvelgti ir prireikus pateikti reikiamą Aš variantą. Galima pridurti, jog žmo­
nės gana dažnai save pateikia įvairiais būdais, nes tai jiems užtikrina vie­
nokį ar kitokį pastiprinimą ir leidžia išvengti negatyvių socialinės sąveikos
pasekmių.

68
 Neadekvataus savęs vertinimo formavimasis

Gyvenime neretai pasitaiko tokių atvejų, kai žmonės suvokia ir vertina

save iškreiptai. Aplinkinių žmonių nuomonė, pagyrimai arba kritika, patirti
laimėjimai arba nesėkmės, jų priežasčių interpretacija ir pan. gali nulemti
savęs pervertinimą arba, priešingai, sumenkintą savęs vertinimą.
Savęs pervertinimas (neadekvačiai aukštesnis savęs vertinimas) pasi­
reiškia nerealistinėmis pretenzijomis, maksimalizmu, pernelyg gera nuo­
mone apie save bei nepakankamu aplinkinių įvertinimu. Žmogus, kuris
pervertina save, nebepatiria nepasitenkinimo dėl kokių nors savo trūkumų,
neįsisąmonina arba ignoruoja nesėkmes, jų priežastis priskiria išoriniams
veiksniams, dėl padarytų klaidų kaltina aplinkinius, neatsižvelgia į jų pasta­
bas ar patarimus. Savikritikos stoka tokiems žmonėms trukdo kelti sau re­
alius reikalavimus bei tikslus, skatina nerealistines prognozes (pvz., net ir
patyrę nesėkmę, jie prognozuoja labai aukštus savo veiklos rezultatus atei­
tyje). Galima sakyti, kad save pervertinantis žmogus gali sąveikauti su ap­
linka tik tada, kai jis susikuria tam tikrus „filtrus“. Šių „filtrų“ paskirtis -
nepraleisti informacijos, kuri prieštarauja aukštam savęs vertinimui. Kitaip
tariant, žmogus selektyviai atrenka gaunamą informaciją ir taip interpre­
tuoja arba rekonstruoja atskirus faktus, kad jie patvirtintų jo nuomonę apie
save nepaisant objektyvių veiklos arba tarpusavio santykių rezultatų.
Savęs pervertinimo priešingybė - tai sumenkintas, arba neadekvačiai
žemesnis, savęs vertinimas. Sumenkintai save vertinantis žmogus nepasitiki
savimi, labai jautriai reaguoja į aplinkinių kritiką arba nepritarimą (jam
dažnai atrodo, kad kiti jo nemėgsta arba blogai apie jį galvoja), yra perne­
lyg drovus ir nedrąsus, todėl patiria įvairių bendravimo problemų. Jis labai
išgyvena dėl savo nesėkmių, klaidų arba trūkumų, vengia veiklos, kurioje
yra rungtyniavimo elementų (padidintos įtampos sąlygomis jo veiklos pro­
duktyvumas ypač sumažėja). Patyrę nesėkmę, tokie žmonės jos priežastis
paprastai priskiria vidiniams veiksniams, pradeda negatyviai save vertinti ir
kitose veiklos srityse, prognozuoja, kad ateityje jie taip pat patirs nesėkmę
ir pan. Kitaip tariant, po nesėkmės (ypač jiems svarbiose veiklos srityse)
sumenkintai save vertinantys žmonės yra linkę ją pernelyg generalizuoti.
Susidūrę su nauja, sudėtinga situacija ar užduotimi, šie žmonės pirmiausia
stengiasi išvengti nesėkmės, elgiasi labai atsargiai, labai abejoja bei siekia
apginti save nuo potencialaus socialinio atstūmimo arba kitokio pažemi­
nimo [Tice D.M., 1993]. Dėl minėtų priežasčių sumenkintas savęs vertini­
mas neleidžia žmogui kelti sudėtingų tolimų tikslų, apriboja jo gyvenimiš­
kas perspektyvas ir kartu sumažina socialinį aktyvumą.
Natūraliai kyla klausimas, kas lemia neadekvataus savęs vertinimo for­
mavimąsi. Nors savęs vertinimo genezę gali skatinti įvairūs veiksniai, tačiau

69
tarp jų galima išskirti du pagrindinius šaltinius - kitų žmonių vertinimus ir
tiesiogiai patiriamas sėkmes arba nesėkmes [Baumeister R.F., 1997]. Pra­
diniais asmenybės raidos etapais savęs vertinimo formavimąsi daugiausiai
lemia suaugusiųjų (tėvų, mokytojų ir kitų „reikšmingųjų“) vertinimai. Tais
atvejais, kai vaikas pasiekia tam tikrų laimėjimų, o suaugusieji nuolat per­
vertina jo sėkmes bei galimybes (pabrėžia ne tik realius, bet ir tariamus
vaiko privalumus), pildo visus jo norus ir kaprizus, gali pradėti formuotis
neadekvačiai aukštesnis savęs vertinimas. Iš pradžių savęs pervertinimas
gali būti susijęs tik su tam tikromis atskiromis veiklos sferomis arba savy­
bėmis. Tačiau kadangi bendroje savęs vertinimo sistemoje atskiri jos ele­
mentai yra artimai susiję ir sąveikauja tarpusavyje, laipsniškai gali susifor­
muoti bendras savęs pervertinimas, t.y. perdėtas pasitikėjimas savimi pasi­
reiškia ir kitose veiklos srityse („jeigu galiu viena, tai galėsiu ir antra“). Ši­
taip iškreiptai suprasdamas savąjį reikšmingumą, vaikas tampa labai pažei­
džiamas ir stengiasi gintis nuo bet kokių bandymų sumenkinti jo savęs ver­
tinimą. Pavyzdžiui, pradėjęs lankyti mokyklą, toks vaikas susiduria su jam
neįprastais reikalavimais ir su nuolatiniu jo veiklos bei asmenybės verti­
nimu, kuris ne visada būna teigiaihas. Tai, kad mokytojas jo neišskiria iš
kitų mokinių (priešingai negu tėvai), vaikas gali suvokti kaip nepalankumą,
neteisybę arba net priešiškumą, ir tai labai komplikuoja jo ir mokytojo tar­
pusavio santykius. Galima pridurti, jog savęs pervertinimas tam tikromis
palankiomis aplinkybėmis gali išlikti ilgą laiką [CjiaBHHa JI.C., 1966]: 1) kai
vaikas turi tam tikrų sugebėjimų, kurie užtikrina jam nors dalinę sėkmę ir
leidžia patirti teigiamus emocinius išgyvenimus; 2) kai vaiką, nepaisant ne­
sėkmės veikloje, kas nors vis dėlto vertina teigiamai (ši aplinkybė gana ti­
piška ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje).
Tačiau bene neigiamiausią įtaką savęs vertinimo formavimuisi turi ne­
gatyvūs suaugusiųjų vertinimai. Jie ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi. Kai
kurie tėvai arba mokytojai, vertindami savo vaikų (mokinių) elgesį arba
veiklą, dažnai orientuojasi į jų klaidas, trūkumus bei nesėkmes. Tokie tėvai
arba mokytojai į vaiko (mokinio) nesėkmę žiūri su apmaudu, žemina jį
bendraamžių akyse, pabrėžia, kad jie yra juo nusivylę, nebetiki jo sugebė­
jimais ir pan. Kartu suaugusieji sąmoningai arba nesąmoningai leidžia vai­
kui suprasti, kad klaida ar nesėkmė - tai apgailėtinas įvykis. Jeigu šis su­
pratimas pradeda vyrauti tėvų santykiuose su vaiku, mokytojo - su moki­
niu, tai vaikas (mokinys) laipsniškai ima orientuotis į klaidą arba nesėkmę.
Tada, susidūrus su tokia užduotimi ar veikla, kurioje jis anksčiau patyrė ne­
sėkmę, vaikui kyla baimė, kad jam gali vėl nepasisekti. Minėtais atvejais
pati veikla vaikui tampa nemaloni, atstumianti, ir jis dažnai visomis išgalė­
mis stengiasi jos išvengti. Reikia pasakyti, kad sumenkintai save vertinantys
žmonės, laukdami nesėkmės, gali atsisakyti netgi tokių užduočių, su kurio­
mis jie gali gana lengvai susidoroti. Tačiau jeigu tokių užduočių išvengti
70
negalima, tai baimė dėl galimos nesėkmės gali paskatinti pernelyg didelę
savikontrolę, padidėjusią įtampą, kuri sukelia netikslingus, chaotiškus
veiksmus ir kartu sumenkina atliekamos veiklos rezultatus. Dėl to padidėja
klaidų tikimybė ir galų gale dar labiau sustiprėja žmogaus orientacija į ne­
sėkmę.

i i
Negatyvūs vertinimai

Sumenkinto savęs vertinimo formavimąsi taip pat skatina ir tam tikras

vaiko sėkmės arba nesėkmės priežasčių aiškinimas (remdamasis suaugu­
siųjų nuomone, vaikas pats ima panašiai interpretuoti savo sėkmės arba ne­
sėkmės priežastis). Pavyzdžiui, teigiamus vaiko veiklos rezultatus tėvai arba
mokytojai gali paaiškinti tuo, kad jis yra gabus arba stropus bei darbštus,
arba ir viena, ir kita. Nesėkmė gali būti aiškinama tuo, kad vaikas nėra ga­
bus arba pakankamai darbštus, arba ir viena, ir kita.
Kai suaugusieji aiškina vaiko sėkmę remdamiesi jo gabumais, o pasitai­
kančias nesėkmes - nepakankamu darbštumu arba neatidumu, tai gali pa­
drąsinti ir paskatinti vaiką, nes pastarąsias savybes galima tobulinti bei
keisti. Priešingai, vaiko sėkmė gali būti aiškinama tuo, kad jis įdėjo daug
pastangų būdamas vidutiniškų arba net menkų sugebėjimų, arba tuo, kad
jam tiesiog atsitiktinai pasisekė. O nesėkmės atveju suaugusieji gali teigti,
kad to ir reikėjo tikėtis, nes vaikas nėra gabus. Pastarieji aiškinimai demo­
ralizuoja vaiką bei mažina jo pasitikėjimą savo jėgomis. Jis pamažu yra įti­
kinamas, kad nieko pakeisti nebegalima ir kad reikia susitaikyti su savo
menkavertiškumu. Toks sėkmių ir nesėkmių aiškinimo būdas, be abejo,
formuoja sumenkintą savęs vertinimą.

71
 Vaikai, kurie orientuojasi į nesėkmę ir jos priežastis priskiria vidiniams
veiksniams, mokykloje paprastai pasiekia blogesnių rezultatų negu jų ben­
draamžiai. Spręsdami įvairias užduotis, jie mažiau pasitiki savo sugebėji­
mais, iš anksto numato galimą nesėkmę, kuri jiems kelia baimę, nerimas­
tingai reaguoja į mokytojo pastabas ir t.t. Dėl šių priežasčių jie prasčiau įsi­
gilina į užduoties sąlygas, lėčiau ją sprendžia, nes yra susikaustę, nuolat
save tikrina, ar nepadarė klaidos. Aišku, kad visa tai daro neigiamą įtaką
veiklos produktyvumui ir tezultatams, ypač rungtyniaujant su kitais.
Taigi, kaip nepalankių poveikių pasekmė (dėl tendencingų suaugusiųjų
vertinimų, nesėkmių įvairiose veiklos sferose ir pan.) atsiradęs sumenkintas
savęs vertinimas gali skatinti tolesnes nesėkmes. Formuojasi „užburtas“
ciklas: sumenkintas savęs vertinimas tampa prastų veiklos rezultatų, klaidų
bei nesėkmių priežastimi, tai savo ruožtu dar labiau žemina žmogaus savęs
vertinimą, visa tai toliau skatina nesėkmes ir t.t. Esant tokiai nesėkmių vir­
tinei, žmogus dažniausiai stengiasi pasitraukti arba išvengti situacijų, didi­
nančių jo nepasitikėjimą savimi. O pasitraukimas arba vengimas mažina jo
galimybes įgyti atitinkamą patirtį,» todėl padidėja tikimybė, kad ateityje
žmogus vėl patirs nesėkmę. Be to, ilgalaikės nesėkmės kokioje nors kon­
krečioje veikloje, net jeigu jos gana adekvačiai paaiškinamos, gali paže­
minti savęs vertinimo lygį ir kitose veiklos srityse. Dėl to laipsniškai gali su­
siformuoti bendras sumenkintas savęs vertinimas.
“ Reikia pridurti, kad savęs vertinimo formavimąsi lemia ne tik aplinkinių
žmonių nuomonė arba patirtos sėkmės bei nesėkmės. Asmenybė apie save
sprendžia ir lygindama savo veiklos rezultatus arba savybes su kitų žmonių
laimėjimais arba bruožais. Todėl neadekvatus savęs vertinimas gali atsirasti
ir tada, kai, lygindama save su kitais, asmenybė remiasi antraeiliais, arba
neesminiais, veiksniais, neteisingai arba nepagrįstai apibendrina atskirus
savo veiklos epizodus, pasirenka tik labai aukštus arba žemus lyginimo
standartus ir pan. Visais atvejais neadekvataus savęs vertinimo formavi­
mosi šaltiniams būtina skirti ypatingą dėmesį, nes iškreiptas savęs vertini­
mas gali sukelti įvairių elgesio nukrypimų ir komplikuoti normalią asmeny­
bės raidą.

Savęs vertinimas ir asocialus elgesys

Kaip pažymi daugelis autorių, žemas, sumenkintas savęs vertinimas gali

tapti veiksniu, lemiančiu asmenybės formavimąsi asocialiu keliu [Fitts W.
H., Hamner W.T., 1969; Kaplan H.B., 1980; Rosenberg M. et ai., 1989].
Panagrinėkime, kaip tai įvyksta.
Savasis Aš yra nepaprastai svarbus, galbūt net pats svarbiausias objektas
kiekvienam iš mūsų. Todėl žmonės stengiasi ne tik apsaugoti savęs verti­

72
nimo lygį nuo nepageidaujamų poveikių, bet ir pakelti jį kiek galima aukš­
čiau. Šis pradiniuose asmenybės raidos etapuose susiformavęs teigiamo sa­
vęs vertinimo poreikis yra viena iš svarbiausių žmogaus elgesio varomųjų
jėgų, kuri pasireiškia kasdieniniuose mūsų darbuose, poelgiuose, reakcijo­
se, mintyse ir pan. Kai dėl kokių nors priežasčių (pvz., ilgalaikių nesėkmių,
aplinkinių neigiamų vertinimų ir atstūmimo) formuojasi žemas savęs ver­
tinimas, teigiamo savęs vertinimo poreikis tampa ypač aktualus ir verčia
žmogų ieškoti įvairiausių jo patenkinimo būdų. Tačiau, jeigu asmenybei
ilgą laiką nepavyksta pakelti savęs vertinimo lygio socialiai priimtinais bū­
dais, jeigu teigiamo savęs vertinimo nepadeda apsaugoti ir įvairios gynybos
priemonės, tai ji pradeda rinktis kitus, alternatyvius lyginimo standartus,
arba etalonus (kaip jau buvo minėta, pasirinkus skirtingus vertinimo stan­
dartus galima užsitikrinti visiškai kitokius savęs vertinimo rezultatus). Pa­
vyzdžiui, žemą savęs vertinimo lygį galima pakelti keičiant ne savo veiksmų
kryptingumą arba kokybę, bet pasirenkant kitus lyginimo standartus, pagal
kuriuos yra analizuojami ir vertinami žmogaus veiksmų rezultatai arba sa­
vybės. Taip per trumpą laiką ir be didelių pastangų galima pasiekti norimą
rezultatą - teigiamą savęs vertinimą. Minėtas būdas yra ypač veiksmingas
tada, kai alternatyvius elgesio vertinimo standartus pripažįsta nors ir nedi­
delė, bet asmenybei reikšminga žmonių grupė (tokiu atveju vidinei pastip­
rinimo sistemai žmogus užsitikrina socialinę paramą).
Šias prielaidas patvirtina ir mūsų tyrimo rezultatai [BajiwuKac T.B.,
THnneHpeHTep H3.B., 1989], kuriuos apibendrinus galima aprašyti tokį aso­
cialios asmenybės formavimosi kelią. Pradiniais asmenybės raidos etapais
daugeliu atvejų natūraliai formuojasi teigiamas vaiko savęs vertinimas, ku­
ris yra susijęs su teigiamomis aplinkinių reakcijomis bei vertinimais (beveik
visose šeimose vaikas daugiau ar mažiau yra gaubiamas tėvų dėmesiu,
meile, šiluma ir pan.). Besiformuojančios asmenybės individuali vertybių
sistema taip pat dažniausiai atitinka visuotinai priimtas vertybes ir normas,
nes dėl kryptingų socialinių poveikių (mokymo, auklėjimo, modeliavimo)
asmenybė interiorizuoja priimtinus elgesio standartus. Tačiau kai asme­
nybė nuolat susiduria su nesėkmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais bei
atstūmimu, savęs vertinimo lygis pamažu ima kristi. Prasideda, jeigu galima
taip sakyti, kova už teigiamą savęs vertinimą. Vaikas arba paauglys pradeda
ieškoti tokių veiklos sferų, kuriose jis galėtų patirti sėkmę, susilaukti prita­
rimo arba bent jau dėmesio. Iš pradžių tokios paieškos neperžengia socia­
liai priimtinų normų ribų arba blogiausiu atveju tik nedaug nuo jų nu­
krypsta. Pavyzdžiui, stengdamiesi išsaugoti teigiamą savęs vertinimą, atsi-
liekantys pradinių klasių mokiniai naudoja jėgą, krečia išdaigas ir pan. Šių
savęs įtvirtinimo būdų dar negalima pavadinti asocialiais, tačiau jų nega­
lima laikyti ir visiškai socialiai priimtinais, nes tai nėra pagrindiniai šio am­
žiaus tarpsnio savęs įtvirtinimo būdai.
73
 Bet jeigu daugkartiniai bandymai pakelti savęs vertinimo lygį socialiai
priimtinais būdais neleidžia vaikams arba paaugliams pasiekti norimų re­
zultatų, jeigu negatyvi patirtis vis kaupiasi ir didėja, tai po tam tikro laiko
visuotinai pripažinta vertybių sistema tampa nereikšminga, t.y. nuvertinami
tie standartai ir elgesio normos, kurių atžvilgiu asmenybė ilgą laiką nega­
lėjo pasiekti sėkmės. Paruošiamos vidinės sąlygos asmenybės persiorienta­
vimui į asocialų raidos kelią: subjektyviai skausmingas žemas savęs vertini­
mas ir prosocialių vertybių bei elgesio normų nuvertinimas. Jeigu anksčiau
potencialus teisės pažeidėjas stengėsi pakelti savęs vertinimo lygį bei įtvir­
tinti save socialiai priimtinais būdais, tai po visuotinai pripažintų elgesio
normų nuvertinimo jis pradeda ieškoti aplinkos, kurioje vyrauja kitos ver­
tybės ir normos. O kadangi tokio paauglio ryšiai su pozityvia socialine ap­
linka paprastai būna konfliktiški ir formalūs, jis dažniausiai patenka į aso­
cialių grupių poveikio zoną. Asocialioje aplinkoje paauglys perima negaty­
vias elgesio normas ir standartus, pagal kuriuos jam pagaliau pavyksta pa­
kelti savęs vertinimo lygį ir pajausti savąją vertę. Šioje aplinkoje poelgiai,
už kuriuos paauglys anksčiau būdavo smerkiamas ir baudžiamas, vertinami
visiškai kitaip: kaip nurodė kai kurie nepilnamečiai teisės pažeidėjai, drau­
gai juos „gerbdavo“, jeigu jie neidavo į mokyklą, neklausydavo mokytojų
arba tėvų, ką nors primušdavo, apvogdavo ir pan. Vadinasi, buvę trūkumai

asocialioje aplinkoje dažniausiai yra interpretuojami kaip privalumai, dėl

to padidėja paauglio savęs vertinimas, ir jis šioje aplinkoje nesijaučia kuo
nors menkesnis už kitus, Taip paauglys tarytum izoliuojasi nuo neigiamų
prosocialios aplinkos atstovų vertinimų ir atgauna minimalų psichologinį

74
komfortą. Dabar mokytojų arba auklėtojų veiksmai siekiant paveikti tokį
paauglį dažnai suprantami kaip grėsmė teigiamam savęs vertinimui, todėl
paprastai sukelia priešingą efektą - paauglys dar labiau stengiasi suartėti su
asocialia grupe, kur jis jaučiasi palyginti saugiai („savas tarp savų“). Taigi
noras parodyti kitiems ir sau pačiam savąją asmenybės vertę bei reikšmin­
gumą, siekimas pašalinti menkavertiškumo jausmą pasireiškia iškreipta,
asocialia forma. Sį asmenybės raidos kelią galima pavaizduoti tokia sche­
ma:

3 pav. Asocialios asmenybės formavimosi kelias

(1 - prosociali vertybių sistema; 2 - asociali vertybių sistema;
3 - asmenybės savęs vertinimas)

Aprašytasis asocialios asmenybės formavimosi kelias atspindi vieną uni­

versalų nepageidautinų pokyčių variantą. Kitaip tariant, siekimas pakelti
savęs vertinimo lygį yra įvairiapusiškas veiksnys, kuris gali skatinti skirtin­
gas asocialaus elgesio formas (pvz., vagystes, vandalizmą, smurtinius nusi­
kaltimus, alkoholio vartojimą ir pan.) [Valickas G., 1997]. Kartu reikia pa­
brėžti, kad visais atvejais pagrindinė grandis teigiamo savęs vertinimo for­
mavimosi procese yra asmenybės persiorientavimas į kitą (alternatyvią)
vertybių ir elgesio normų sistemą.

75
 Be abejo, siekdamas pakelti savęs vertinimo lygį, žmogus nebūtinai vi­
siškai nuvertina visuotinai pripažintą vertybių sistemą ir perima asocialias
vertybes. Tarp šių poliarinių vertybių sistemų egzistuoja daugybė įvairių
tarpinių variantų, kuriuos asmenybė gali perimti. Galima manyti, kad šie
specifiniai individualios vertybių (vertinimo standartų) sistemos ypatumai,
taip pat asmenybės siekimas pakelti savęs vertinimo lygį yra vieni iš pagrin­
dinių veiksnių, lemiančių asocialaus elgesio formų įvairovę bei pasireiš­
kimo stiprumą.

Aš efektyvumas

Pastaruoju metu tarp psichologų tapo populiari „Aš efektyvumo“ są­

voka. Jeigu „savęs vertinimo“ sąvoka akcentuoja vienos arba kitos savybės
atitikimo interiorizuotus vertinimo standartus laipsnį, tai suvoktas Aš
efektyvumas yra siejamas su asmenybės sprendimu apie savo sugebėjimus
sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą [Bandura A., 1997; 1986]. „Savęs verti­
nimo“ ir „Aš efektyvumo“ sąvokos’nėra susietos pastoviais ryšiais. Pavyz­
džiui, žmogus gali aukštai vertinti savojo Aš efektyvumą veikloje, kuria jis
nesididžiuoja ir kuri jam nesukelia pasitenkinimo (tai gali būti įgudęs, ta­
čiau monotonišką bei nuobodų darbą atliekantis darbininkas), arba, prie­
šingai, spręsdamas apie žemą Aš efektyvumą tam tikroje veikloje, žmogus
gali dėl to visiškai neprarasti savosios vertės (geras matematikas gali žemai
vertinti savojo Aš efektyvumą bėgant ilgus nuotolius, bet jam tai nėra svar­
bus dalykas). Tačiau daugelyje veiklos sferų žmonės paprastai suformuoja
tokį Aš efektyvumą, kuris jiems sukelia ir savosios vertės išgyvenimą.
Galima išskirti keturis pagrindinius informacijos šaltinius, kuriais rem­
damiesi žmonės sprendžia apie savojo Aš efektyvumą [Bandura A., 1997;
1986]: 1) realūs autentiški veiksmai bei pasiekti rezultatai; 2) papildoma
patirtis, įgyta stebint kitų žmonių veiksmus; 3) kitų žmonių verbaliniai įti­
kinimai; 4) fiziologinė organizmo būklė. Pats svarbiausias ir didžiausią po­
veikį turintis šaltinis - tai autentiška veikla ir pasiekti rezultatai, kurių pa­
grindu žmogus daro išvadą apie savojo Aš efektyvumą. Sėkminga kokia
nors veikla pakelia, o patirta nesėkmė - pažemina suvokto Aš efektyvumo
lygį. Ypač didelį poveikį turi nesėkmingi pradiniai mokymosi etapai arba
tos nesėkmės, kurių negalima paaiškinti išorinėmis nepalankiomis aplinky­
bėmis arba nepakankamomis pastangomis. Kita vertus, įgytas padidintas
Aš efektyvumas kokioje nors veikloje gali generalizuotis į kitas, artimas
veiklos sritis arba panašias situacijas.
Antras informacijos šaltinis - kitų žmonių veiklos stebėjimas - tampa
svarbus tada, kai asmenybei trūksta patirties kokioje nors veiklos srityje, o
modelis yra įgudęs ir veikia sėkmingai. Tokia netiesioginė patirtis gali pa­

76
didinti Aš efektyvumą dėl dviejų priežasčių: 1) stebėdamas modelį, žmogus
įgyja žinių apie tai, kaip reikia atlikti tam tikrus veiksmus; 2) matydamas,
kad kitas panašaus amžiaus ir išsilavinimo žmogus sėkmingai atlieka kokią
nors užduotį, stebėtojas taip pat gali imti tikėti, kad galės susidoroti su pa­
našia problema. Tačiau, kai stebima modelio sėkmė arba nesėkmė yra ne­
patikrinama, t.y. kai žmogus pats neatlieka modeliuojamos veiklos, ji gali
tapti neadekvataus - per didelio arba per mažo - savo galimybių vertinimo
priežastimi.
Suvoktą Aš efektyvumą gali paveikti ir kitų žmonių nuomonė apie tai,
ar asmenybė gali sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, ar ne. Kitų žmonių įti­
kinimai veikia labiau, jeigu įtikinėja arba vertina ekspertas, kuriuo yra pa­
sitikima. Kita vertus, aplinkinių įtikinimai gali padidinti Aš efektyvumą tik
tada, kai jie remiasi realiomis (arba šiek tiek padidintomis) žmogaus gali­
mybėmis.
Spręsdami apie Aš efektyvumą, žmonės taip pat remiasi savo fiziologine
būsena. Pavyzdžiui, žmogus paprastai aukščiau vertina Aš efektyvumą tada,
kai prieš atlikdamas kokią nors veiklą jis yra ramus, o ne susijaudinęs (šiuo
atveju yra svarbus anksčiau panašiose situacijose patirto susijaudinimo po­
veikio vertinimas, taip pat susijaudinimo priežasčių atribucijos). Jeigu
žmogus didelę įtampą, drebulį arba prakaitavimą laiko nerimo, nepasitikė­
jimo arba stresinės būsenos požymiu, jis gali padaryti išvadą, kad nepajėgs
tinkamai susidoroti su iškelta užduotimi.
Taigi, darydamas išvadas apie Aš efektyvumą, žmogus turi palyginti ir
įvertinti iš įvairių šaltinių gaunamą informaciją. Tais atvejais, kai turima
informacija yra panaši, Aš efektyvumo vertinimai gali būti tikslesni bei
adekvatesni, o prieštaringa informacija išvadų procesą daro sudėtingesnį ir
gali padidinti netikslių vertinimų tikimybę.
Suvoktas Aš efektyvumas yra vienas iš svarbiausių sėkmingo asmenybės
funkcionavimo veiksnių. Kaip pažymi A. Bandura, žinios ir atitinkami įgū­
džiai - tai būtina, bet nepakankama sėkmingos veiklos sąlyga [Bandura A.,
1997; 1986]. Žmogus gali žinoti, ką ir kaip reikia atlikti, tačiau žemai ver­
tindamas savojo Aš efektyvumą jis dažnai patiria nesėkmę arba vengia to­
kių užduočių, su kuriomis galėtų visai nesunkiai susidoroti. Sėkmingai
veiklai reikalingos ne tik atitinkamos žinios bei įgūdžiai, bet ir žmogaus pa­
sitikėjimas savo sugebėjimais, kad jis galės šias žinias ir įgūdžius panaudoti.
Be to, suvoktas Aš efektyvumas ne tik lemia tai, ar bus panaudotos turimos
žinios bei įgūdžiai, bet dar ir skatina turimų įgūdžių tobulinimą bei naujų
žinių ir įgūdžių įgijimą.
Apibendrinant įvairių tyrimų rezultatus, galima pasakyti, kad suvoktas
Aš efektyvumas daro įtaką žmogui pasirenkant tikslus bei siekiant trokš­
tamų rezultatų. Aukštas Aš efektyvumo vertinimas skatina žmones rinktis
sudėtingus tikslus ir siekti jų, nepaisant pasitaikančių kliūčių, sunkumų
77
arba nesėkmių (o tai savo ruožtu užtikrina didesnius laimėjimus). Žmonės,
kuriems būdingas žemas suvoktas Aš efektyvumas, dažnai pervertina po­
tencialius užduoties sunkumus ir iškylančias problemas, akcentuoja savo
trūkumus, išgyvena nerimą bei mano, kad jie nepajėgs kontroliuoti situa­
cijos. Aš efektyvumas taip pat daro poveikį asmenybės kognityvinės veiklos
produktyvumui. Pavyzdžiui, žmonės, pasižymintys aukštu Aš efektyvumu
(palyginti su tais, kurių suvoktas Aš efektyvumas yra žemas) daug geriau
panaudoja savo kognityvinius resursus, ir tai leidžia jiems geriau ir greičiau
išspręsti įvairias problemas bei pasiekti reikšmingesnių rezultatų. Be to, Aš
efektyvumas lemia išgyvenamų emocinių būsenų pobūdį. Žemo Aš efekty­
vumo, arba Aš neefektyvumo, suvokimas skatina negatyvius emocinius iš­
gyvenimus, kurie yra ne tik subjektyviai skausmingi, bet taip pat gali sutrik­
dyti atliekamą veiklą. O žmonės, pasižymintys aukštu Aš efektyvumo verti­
nimu, net ir susidūrę su grėsmingomis bei iššūkį keliančiomis situacijomis,
išgyvena santykinai nedidelį nerimo arba pasimetimo jausmą ir gali kon­
troliuoti situaciją.
Taigi, galima teigti, jog nuo suvokto Aš efektyvumo lygio priklauso as­
menybės veiklos sėkmė bei psichologinė adaptacija. Šia prasme palankiau­
sias yra toks suvoktas Aš efektyvumas, kuris atitinka arba šiek tiek viršija
realias žmogaus galimybes.

LITERATŪRA
1. Amsterdam B. Mirror self-image reactions before age two // Developmental
Psychobiology. 1972. Vol. 5. P. 297-305.
2. Bandura A. Self-efficacy: The exercise of control. New York: W.H. Freeman
and Company, 1997.
3. Bandura A. Social foundations of thought and action: A social cognitive
theory. Englewood Cliffs, New Jersey: Prentice-Hall, 1986.
4. Baumeister R.F. Identity, self-concept and self-esteem: The self lost and found
// Handbook of personality psychology / Ed. by R. Högan, J. Johnson, S.
Briggs. San Diego: Academic Press, 1997. P. 681-710.
5. Beaman A.L., Klentz B., Diener E., Svanum S. Self-awareness and
transgression in children: Two field studies // Journal of Personality and Social
Psychology. 1979. Vol. 37. P. 1835-1846.
6. Bullock ML, Lutkenhaus P. Who am 1? Self-understanding in toddlers //
Merrill-Palmer Quarterly. 1990. Vol. 36. P. 217-238.
7. Clark M.S., Pataki S.P., Carver V.H. Some thoughts and findings on self­
presentation of emotions in relationships // Knowledge structures in close
relationships: A social psychological approach / Ed. by G.J.O. Fletcher, J.
Fitness. Mahwah, New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates, 1996. P. 247-
274.

78
 8. Duval S., Wicklund R.A. A theory of objective self-awareness. New York:
Academic Press, 1972.
9. Fitts W.H., Hamner W.T. The self-concept and delinquency. Nashville:
Counselor Recordings and Tests, 1969.
10. Fleming J.S., Courtney B.E. The dimensionality of self-esteem: II.
Hierarchical facet model for revised measurement scales // Journal of
Personality and Social Psychology. 1984. Vol. 46. P. 404-421.
11. Goffman E. The presentation of self in everyday life. Garden City: Doubleday,
1959.
12. Higgins E.T. Continuities and discontinuities in self-regulatory and self-
evaluative processes: A developmental theory relating self and affect // Journal
of Personality. 1989. Vol. 57. P. 407-444.
13. Higgins E.T. Self-discrepancy: A theory relating self and affect // Psychological
Review. 1987. Vol. 94. P. 319-340.
14. Jones E.E., Pittman T.S. Toward a general theory of strategic self-presentation
// Psychological perspectives on the self. Vol. 1 / Ed. by J. Suis. Hillsdale, New
Jersey: Lawrence Erlbaum Associates, 1982. P. 231-262.
15. Jourard S.M. The transparent self: Self-disclosure and well-being. New York:
Van Nostrand, 1964.
16. Kaplan H.B. Deviant behavior in defense of self. New York: Acadejnic Press,
1980.
17. Markus H. Self-schemata and processing information about the self // Journal
of Personality and Social Psychology. 1977. Vol. 35. P. 63-78.
18. Markus H., Nurius P. Possible selves // American Psychologist. 1986. Vol. 41.
P. 954-969.
19. Markus H., Ruvolo A. Possible selves: Personalized representations of goals //
Goal concepts in personality and social psychology / Ed. by L.A. Pervin.
Hillsdale, New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates, 1989. P. 211-241.
20. Marsh H.W., Hattie J. Theoretical perspectives on the structure of self-
concept // Handbook of self-concept: Developmental, social and clinical
considerations / Ed. by B.A. Bracken. New York: John Wiley and Sons, 1996.
P. 38-90.
21. Oyserman D., Markus H.R. Possible selves and delinquency // Journal of
Personality and Social Psychology. 1990. Vol. 59. P. 112-125.
22. Pelham B.W., Swann W.B.Jr. From self-conceptions to self-worth: On the
sources and structure of global self-esteem // Journal of Personality and Social
Psychology. 1989. Vol. 57. P. 672-680.
23. Rogers C.R. Client-centered therapy: Its current practice, implications and
theory. Boston: Houghton Mifflin, 1965.
24. Rosenberg M. Conceiving the self. New York: Basic Books, 1979.
25. Rosenberg M., Schooler C., Schoenbach C. Self-esteem and adolescent
problems: Modeling reciprocal effects // American Sociological Review. 1989.
Vol. 54. P. 1004-1018.
26. Tesser A., Moore J. On the convergence of public and private aspects of self //
Public self and private self / Ed. by R.F. Baumeister. New York: Springer-
Verlag, 1986. P. 99-116.

79
27. Tice D. M. The social motivations of people with low self-esteem // Self­
esteem: The puzzle of low self-regard / Ed. by R. F. Baumeister. New York:
Plenum Press, 1993. P. 37- 53.
28. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės
akademija, 1997.
29. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla, 1991.
30. ABAeesa H.H. CraHOBJiemie o6pa3a ceCūi y fleren nepebix Tpex jier hch3hh //
Bonpocbi ncHxojiorHH. 1996. Jf« 4. C. 5-13.
31. EOHCOBHH Jl.H. riCHXOJIOrHHeCKHH aHaJIH3 yCJIOBHH ^)OpMHpOBaHIlfl H CTpOeHHfl
rapMOHHHeCKOH JIHMHOCTH // FlCHXOJIOrHJI (|)OpMHpOBaHH5I H pa3BHTHII JIHMHOCTH /
Otb. pea. Jl-M. ÄHUbi(|)epoBa. MocKBa, 1981. C. 257- 284.
3 2 . B a jiH iiK a c T .B ., r u n n e H p e iiT e p lO .B . CaMOOueHica y HecoBepiueHHOJierHHX
npaBOHapyuiHTejieH // Bonpocbi ncHxojiorHH. 1989. Jfe 1. C. 45- 54.
33. JlHCHua M.M., Aeaeeea H.H. Pa3BMTHe npeAcraaneHwi o ce6e y peöeHKa
nepeoro ro^a xch3Hh // MccjieAOBaHHsi no npoÖJieMaM B03pacTH0H h
ne^arorHMecKOH ncHxojiorHH / IIoa pea. M.MJIhchhoh. Moocsa, 1980.
C. 32- 55.
34. JlHCHua M.H., Ciuieecrpy A.Ų. ncHxojionui caMono3HaHHHy AouikojibHHKOB.
KHuiHHea: lUTHHtma, 1983.
35. Hefiiuapic M .C. HeicoTopbie npoÖJieMbi jihmhocth uucojibHHica. MocKBa: 3ūaiiife,
1975.
36. CnaBHua Jl.C.'AerH c a(Į>tĮ>eKTHBHbiM noBe^eHHeM. MockBa: TlpocBemeHHe, 1966.
37. Ohjiohob Jl.B. CicpbiBaeMaji cropoHa jihmhocth noApocnca // JlHMHOCTb
uiKOJibHHKa KaKo&beKT ne^arorHHecKHX Hccjie/iOBaHHH/ IIoa pejm. B.H.
MaxcaKOBOH. MocKBa, 1980. C. 36- 38.
 10. BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA.
BENDRAVIMAS IR KOMUNIKACIJA.
BENDRAVIMAS IR SĄVEIKA

Bendravimo psichologija
Įij
Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus egzistencinių po­
reikių. A. Maslow nuomone, poreikių hierarchijoje jis yra trečias (po fi-
jziologinių ir saugos poreikių). Tradiciškai kalbama apie poreikio bendrauti
patenkinimo padarinius asmenybei. Tačiau mažai yra darbų, nagrinėjančių,
ką iš viso reiškia patenkinti poreikį bendrauti ir kokie to patenkinimo kri­
terijai. Pateiksime dvi skirtingas nuomones šiuo klausimu.
J. Altmano [1975] teigimu, poreikis bendrauti veikia dialektiškai ir ap­
ima atvirumo kitiems ir užsidarymo, užsisklendimo priešybę. Kiekviena iš
šių būsenų yra viena iš dviejų šio dialektinio ryšio polių. Šiaip jau šie poliai
į veikia kaip sistema, nė vienas iš jų nėra vyraujantis. Žmogaus poreikį ben­
drauti parodo judėjimas tarp šių dviejų polių: žmogus, tam tikrą laiką jau­
tęsis patogiai atsiribojęs ir užsisklendęs, ilgainiui yra linkęs judėti priešin­
gybės link.
O’Connoras ir L. Rosenbloodas [1996] mano priešingai - jog poreikis
i bendrauti pagrįstas pusiausvyros principu. Žmogus stengiasi palaikyti op­
tim alius socialinius ryšius. Nukrypimai nuo jų, kaip teigia ir klasikinė pu­
siausvyros teorija, verčia žmogų plėsti arba siaurinti ryšius. Pavyzdžiui, jei
žmogų ima varginti per platūs (jo manymu) ryšiai, jis ieško vienumos, kad
atkurtų optimalų bendravimą.
Bendravimas - daugiaplanis, įvairiapusiškas dalykas. Skiriami trys pa­
grindiniai bendravimo aspektai: komunikacinis, emocinis, interakcinis.

Bendravimas ir komunikacija

jKomunikacija - tai keitimasis informacija (tiksliau - žinių, nuomonių

tikslinimas ir plėtimas). Iš tiesų nuolat su kuo nors palaikome ryšį. Tai
reiškia, kad priėmėjui siunčiame informaciją. Siųsdami informaciją, pasi­
renkame ir ryšio priemonę - kanalą. Tai gali būti žodis, raštas, mimika ir
Lt ^ ^

81
 S i» n tžjn s.^ ū rfo rm a cijo s^ sh m tiĮn o ^ informacijos ^ priėmimo ^ prįėmėjn;
užkodavimas kanalas ^dekodavim as ^ k a n a la s ^

Informacija

Priėmėjas < - priėm im o^ informacijos ^ siun tim o^ informacijos ^ .S iu n tėjas

kanalas dekodavimas kanalas ^ užkodavimas

Schemoje pavaizduota tipiška dviejų asmenų komunikacijos schema.

Siuntėjas priėmėjui siunčia įvairiopai užkoduotą informaciją. Kodavimas
šiuo atveju reiškia tą ypatingą individualią reikšmę, kurią siuntėjas suteikia
informacijai. Gavėjas informaciją dekoduoja, t.y. suvokia savaip. Bet pri­
ėmėjo dekoduotos informacijos negalima tapatinti su siuntėjo informacija,
nes priėmėjas ją supranta savaip. Taigi dekodavimas gali būti įvairaus tiks­
lumo. Net ką nors sakydami kitam žmogui, dar negalime būti tikri, kad jis
supras informaciją taip, kaip mes norime. Prasmė glūdi žmonėse, o ne žo­
džiuose. Kartais žmogaus klausiame, ką jis norėjo vienais ar kitais žodžiais
pasakyti. Literatūros kritikai rašo: “Autorius savo novelėje norėjo paro­
dyti...”. Iš tikrųjų tai kritikas taip suvokia, ką autorius norėjo išreikšti. In­
formacija gali būti siunčiama siuntėjui atgal, patikslinti. Kalba taip pat sun­
kina dekodavimą, nes tų pačių žodžių prasmė gali būti skirtinga. Pavyz­
džiui, tokie žodžiai kaip “anksti”, “vėlai”, “daug”, “gausiai” skirtingiems
žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Jaunajai ir vyresniajai kartai žodžiai
“jaunas”, “senas” reiškia ne tuos pačius dalykus.

Policininkai tiesiogine šio žodžio prasme pakuoja mafiozą

82
 Žodžiais žmogus pasako, ką mano apie tikrovę. Žodžiuose glūdi verti­
nimas, kurio skalė labai plati - nuo vieno kraštutinumo iki kito. Sąvokos,
reiškiančios kraštutinius vertinimus, vadinamos baigtinėmis, arba termina­
linėmis. Įsivaizduokime taip išlaipsniuotus žodžius: vidutinių gabumų žmo­
gus - talentingas žmogus - genijus. “Genijus” šiuo atveju ir yra terminalinė
sąvoka. O dabar pabandykime surasti žodžio “genijus” priešingybę. Itin
dažnai terminalinės sąvokos vartojamos įvykus konfliktui. Būdami baigti­
niai, tokie žodžiai reiškia ir pokalbio pabaigą, galutinį nuosprendį. Bet
kartu terminalinės sąvokos mažina ir dviprasmiškumo tikimybę. Jas varto­
jant, didėja dekodavimo tikslumas. Tokie žodžiai todėl ir vartojami, kad
nekiltų abejonių, kas tu iš tikrųjų esi. Psichologijos konsultacijose besi-
pykstantys bendravimo partneriai mokomi, be kita ko, kalbėti neutraliais
žodžiais.
Informacija yra siunčiama kuriuo nors vienu arba keliais kanalais. Antai
televizijos pranešėjas siunčia informaciją vizualiniu ir akustiniu kanalais.
Vizualinis kanalas suteikia papildomų galimybių gerai perteikti informa­
ciją. Būtina sąlyga - tomis galimybėmis pasinaudoti neturi trukdyti jo pa­
ties išvaizda. Jei siuntėjas laimi vizualinio ir akustinio kanalo srityje, sa­
koma, kad jis turi charizmą, imponuoja suvokėjui savo išvaizda, balsu. Ra­
šytinis kanalas, minėtųjų galimybių nesuteikia. Tada didelę reikšmę turi
kalbos turinys, taisyklingumas, vaizdingumas, įtaigumas, stilius.
Komunikacija paprastai esti abipusė. Priėmėjas gaunamą informaciją
dekoduoja, apdoroja ir pats siunčia savąją. Tokiu atveju sakoma, kad jis
“reagavo į informaciją”. Tai grįžtamasis ryšys. Jis pakoreguoja siunčiamos
informacijos supratimą. Jei komunikacija pavyksta, siuntėjo ir priėmėjo
informacijos dekodavimai vis labiau ima sutapti, vadinasi, galima teigti, kad
siuntėjas ir priėmėjas rado bendrą kalbą. Tačiau toli gražu ne visados taip
būna. Patarimas gali būti suprastas kaip kritika, pastaba - kaip priekaištas,
pokštas gali įžeisti. Visa tai vadinama informacijos artefaktais, arba triukš­
mais. Jie priklauso nuo mūsų emocinės patirties, nuotaikos, vertybių - žo­
džiu, nuo to, kas vadinama asmenybės veiksniais. Informacija dekoduo­
jama per savo asmenybės prizmę. Tai, ką žmogus išgirsta, - blogą ar gerą
dalyką, priklauso ne vien tik nuo siuntėjo...
I Daugiaplaniai priėmėjai (multiple audience). Šiais žodžiais apibūdinami
'skirtingus socialinius vaidmenis atliekantys, nehomogeniški suvokėjai. Įsi­
vaizduokime praktikantą, pirmą kartą savo gyvenime vedantį pamoką. Pa­
grindiniai jo adresatai yra mokiniai, jiems jis skiria daugiausia dėmesio ir
energijos. Reikia ir dalyką suprantamai išdėstyti, ir tvarką klasėje palaikyti.
Bet yra ir kitokių adresatų. Galiniame suole sėdi praktikos vadovas. Jis ra­
šys pažymį. Jo vertinimo kriterijai kitokie nei mokinių. Kolegų studentų
vertinimo kriterijai irgi skiriasi. Be kita ko, jiems reikia siųsti informaciją,

83
kad nesi išsigandęs ir juokingas. O jeigu tarp kolegų studentų yra ta vie­
nintelė...
Kai adresatai įvairūs, siunčiama vis skirtinga informacija. Skirtingo ir
atgalinio ryšio tikimasi. Uždavinys iš tiesų nepavydėtinas. Jei auditorija
įvairialypė, siuntėjui tenka pristatyti skirtingus Aš. Daugiaplanė auditorija
svarbesnė savo elgesį tikrinantiems asmenims, nes jie labiau susirūpinę,
kaip įtikti kiekvienam priėmėjui. Taip patenkama į prisistatymų konfliktą.
Siunčiama informacija neprilygsta priimamai informacijai. Kiek iš viso
žmogus priima jam skiriamos informacijos? Amerikietis P. Cameronas
domėjosi studentų aktyvumu per paskaitą. Kiekvienos paskaitos metu, pa­
prastai kai dėstytojas, o tai buvo pats P. Cameronas, įpusėdavo sakinį, bū­
davo iššaunama iš pistoleto. Studentai turėdavo tuoj pat užrašyti, ką jie
galvojo ir išgyveno prieš pasigirstant šūviui. Per devynias savaites buvo iš­
šauta 21 kartą. Studentų iš viso buvo 85.
Eksperimento rezultatai tokie:
20 proc. studentų buvo paskendę prisiminimuose.
20 proc. studentų buvo užvaldžiusios erotinės mintys.
20 proc. studentų klausėsi, ką kalbėjo dėstytojas. Ir tik 12 proc. studentų
atidžiai klausėsi dėstytojo.
Emocinis bendravimo aspektas. “Bendravimas”, “kontaktas” - iš tiesų
pernelyg bendri žodžiai, nes neleistinai painiojami komunikaciniai ir emo­
ciniai bendravimo aspektai. Taip, bendrauti - tai palaikyti ryšius, komuni-
kuoti. Mokantis bendrauti žmogus ir vadinamas komunikabiliu. Bet gilu­
minė bendravimo prasmė - užmegzti ir palaikyti su partneriu emocinį ryšį. i
Galima dvejopa reakcija į partnerį, jo problemą: kognityvinė (mąstymo) ir
emocinė. Vienais atvejais mums labiau reikia asmens, kuris padėtų dalykiš­
kai išnagrinėti mūsų problemą, kitais atvejais norime ne išmintingo pata-i
rimo, o emocinės paramos. Emocinė parama vadinama empatya - įsijau­
timu į kito žmogaus emocinę būseną, išgyvenimu to, ką jaučia kitas žmo­
gus. O kaip sužinoti, ką būtent jis jaučia? P i r m o j i e m p a t i j o s
f a z ė , s u p r a t i m a s , - dar ne emocija. Tai partnerio e m o c i n ė s
b ū s e n o s i d e n t i f i k a c i j a ( a t p a ž i n i m a s ) . Identifikuoti
jausmą reiškia nustatyti, apibrėžti, kad žmogus išgyvena būtent tą, o ne kitą
dalyką. Bet tai dar nereiškia, jog pats jį išgyveni. Svarbu ir mokėti, ir norėti
įsigilinti į kito žmogaus emocines būsenas. Populiari frazė “tai tavo prob­
lema” kaip tik ir rodo tokio noro stoką. Klaidingai identifikavus emocijas, į
žmogų galima prabilti ne laiku ir ne vietoje.
Identifikuokime emocijas, slypinčias šiuose sakiniuose, paskui palygin­
kime savo atsakymus su toliau pateiktomis emocinėmis būsenomis.
1. Man tėvas nusibodo. Visados nurodinėja, ką turiu daryti.
2. Manęs laukia graži ateitis.
3. Negaliu pakęsti ilgos eilės bufete.
84
 4. Kiekvieną kartą, eidamas pas dantų gydytoją, drebu.
5. Bus nuostabu. Negaliu sulaukti.
6. Neturiu ateities. Tai kodėl turėčiau dar ką nors daryti?
7. Ir kaip ji pareis namo?
8. Dėl tokios netvarkos netekau darbo.
Galimos tokios emocijų identifikacijos:
1. Susierzinimas, priešiškumas, pyktis.
2. Laimė, optimizmas.
3. Nekantrumas, susierzinimas.
4. Nerimas, baimė.
5. Susijaudinimas, nekantravimas.
6. Beviltiškumas, depresija.
7. Susirūpinimas, nerimas.
8. Pasipiktinimas, frustracija.
Identifikuoti emocijas nėra lengva ir dėl to, kad jos paprastai esti miš­
rios. Pavyzdžiui, studentė sako draugei: “Prastai išlaikiau sesiją. Kitą sa­
vaitę važiuosiu namo. Kaip gerai! Pasimatysiu su namiškiais! Bet kai jie su­
žinos apie mano pažymius.,.”
Draugė gali įvairiai reaguoti į tokį pasakymą. Pasirinkite vieną iš jos re­
akcijų (tik viena yra teisinga):
1. Kaip tau gerai! Važiuoji namo, pasimatysi su namiškiais.
2. Tu susirūpinusi tuo, ką tau pasakys namiškiai, sužinoję egzaminų
pažymius.
3. Tu džiaugiesi, kad vėl pamatysi namiškius, bet nerimauji, ką jie pa­
sakys, sužinoję egzaminų pažymius.

Psichoterapijos seansas

85
 Kartais žmogus, kalbėdamas apie savo išgyvenimus, įvairiais - verbali­
niais ir neverbaliniais - kanalais siunčia prieštaringą informaciją. Pavyz­
džiui, vieniša motina verkdama kalba apie savo sūnų: “Aš taip džiaugiuosi,
kad jis išvažiuoja studijuoti”.
Suprasti, identifikuoti jausmą yra svarbu ir nelengva, o džiaugsmo pati­
riama ne per daugiausia. Supratimas - tai dar ne emocija, juo labiau ne
emocinė parama. Nusikaltėlis, apiplėšęs auką, supranta jos būseną, bet ne­
suka sau dėl to galvos.
A n t r o j i e m p a t i j o s f a z ė - jausmo išgyvenimas. Empatija
yra išgyvenimas būtent tokio jausmo, kuris tuo metu yra apėmęs partnerį.
Jeigu jam liūdna, o tau linksma, ir juo labiau dėl to linksma, - kokia čia
empatija! Kartais žmogus sielojasi arba džiaugiasi netgi labiau už partnerį.
Pavyzdžiui, motinos rūpinasi savo vaikų sveikata, džiaugiasi jų sėkme la­
biau negu patys vaikai.
T r e č i o j i e m p a t i j o s fazė yra j a u s m o p e r d a ­
v i m a s . Svarbiausi čia tampa to perdavimo būdai ir išraiškos formos.
Liūdna, kai matai skurdžiai, banaliai reiškiamus jausmus. Bet galima ir pa­
siguosti: ne taip jau svarbu, kokia forma tave emociškai remia, svarbu, kad
iš viso remia. Gera jau vien žinoti, kad pasaulyje nors kas tave palaiko, tegu
aktyviai ir nieko nedaro.
Empatija - labai graži savybė. Ji nėra įgimta, ją reikia išsiugdyti. Empa­
tijos priešingybė - egocentriškumas. Egocentrikas yra taip paskendęs savo
rūpesčiuose, taip susirūpinęs saviraiška, kad neturi nei laiko, nei jėgų pa­
stebėti, jog ir kiti žmonės turi rūpesčių. Daug galima kalbėti apie sėkmingą
bendravimą, apie fizinio grožio reikšmę jam, bet empatija visados išliks
bendravimo pamatas. Be jos bendravimas - tik paviršutiniška komunika­
cija.
Prieraišumas laikomas vienu iš svarbiausių vaiko ir motinos santykių
aspektų. Su jo formavimusi siejama žmogaus fizinė, emocinė raida, sėk­
minga adaptacija ir psichinė sveikata.
Psichoanalitikai kūdikio ir motinos ryšį traktuoja kaip kūdikio santykį
su objektu, padedančiu jam patenkinti poreikius. Pirmasis toks objektas yra
motina, tad ir prisirišama pirmiausia prie jos.
Išmokimo teorijos atstovai N. Milleris ir J. Dollardas teigia, kad abipu­
siai prieraišumo ryšiai užsimezga tenkinant pirminius kūdikio poreikius
(čiulpimo, maitinimosi). Maitinimasis sustiprina kūdikio ryšį su kitu asme­
niu. Kūdikis išmoksta būti su motina, prisiriša prie jos.
Didžiulę reikšmę prieraišumo teorijai turėjo etiologinė teorija [K. Lo­
renz, U. Timbergen}. Jos šalininkai instinktyvią elgseną aiškino kaip rūšies
prisitaikymo rezultatą ir išlikimo garantą. Etiologinės teorijos principais
rėmėsi J. Bowlby, kurdama savo prieraišumo teoriją. Ji vadovavosi teiginiu,
kad žmogus turi įgimtą predispoziciją formuoti artimus santykius. Prierai-
86
Sumą J. Bowlby apibrėžė kaip vidinį besitęsiantį ryšį, kuriam būdinga siekti
artumo su prieraišumo asmeniu ir protestuoti prieš išsiskyrimą su juo. v
Asmuo, tiesiogiai bendraujantis su kitu asmeniu, globojantis jį ir rea- j
guojantis į jo rūpesčius ir išgyvenimus, vadinamas prieraišumo asmeniu.
Tai tas asmuo, į kurį kreipiamasi kritiškomis akimirkomis. Prieraišumas
patenkina ir kitus poreikius, tokius kaip sauga, pritarimas, artumas. Tad
natūralu prieraišumo asmenį vadinti ir saugos asmeniu.
Pasak J. Bowlby, individo santykiai kūdikystėje, vaikystėje ir paauglys­
tėje yra artumo ieškojimo ir artumo reiškimo kitam mintinių modelių, tu­
rinčių įtakos visam likusiam gyvenimui, pamatas.
M. Ainsworth’as [1978] empiriškai nustatė 3 pirminius santykių tipus ir
pavadino juos saugos, vengimo ir ambivalentiškais santykiais. Esant saugos
santykiams, prieraišumo asmuo vaikui suteikia saugumo, nuramina. Saugos
asmuo yra paramos ir gerovės šaltinis. Esant vengimo santykiams, paramos
iš saugos asmens neieškoma. Tokiu asmeniu jis (arba ji) gali būti pavadin­
tas tik formaliai, nes savojo vaidmens tiesiogine šio žodžio prasme jis neat­
lieka. Vaikui jis nėra teigiamų jausmų šaltinis. Esant ambivalentiškiems
santykiams, iš saugos asmens siekiama emocinės paramos, tačiau bijomasi,
kad į tas pastangas nebus teigiamai atsakyta.
Adekvatūs prieraišumo santykiai leidžia vaikams vis labiau tyrinėti savo
aplinką. Jie tai gali daryti žinodami, kad turi saugią bazę, kurioje gali pasi­
slėpti kilus pavojui [M. Ainsworth, D. Blehar, 1978].
E. Frommas rašė, kad žmogui būtina palaikyti ryšį su kitais žmonėmis. ^
Neaišku tik kaip: paklusimu, dominavimu, valdymu ar priklausomybe. Ry­
šys gali būti ir netiesioginis, pavyzdžiui, memuarų rašymas. Kokį ryšį palai­
kyti ir kaip - didelė egzistencijos problema, mano E. Frommas.
M. Ainsworth’o teigimu, pradiniai prieraišumo santykiai turi įtakos su­
augusio žmogaus elgesiui nerimą keliančioje situacijoje. Saugos santykiams
būdinga tendencija laikyti save vertu, kitu žmonių teigiamai vertinamu. Iš
čia įsitikinimas, kad žmonės apskritai yra patikimi, pastiprinantys. Saugos
santykių asmenys ir patys yra pastiprinantys, kai kiti žmonės patenka į kri­
tišką padėtį, jiems būdingasartumas, pasitikėjimas, abipusė priklausomybė
[P. Levy ir K. Davis, 1988; J. Simpson, 1996].
Vengimo santykiai, priešingai, yra rezultatas tokios patirties, kai pa­
stangos užmegzti ryšį su prieraišumo asmeniu frustruojamos. Besikartojan­
čios nesėkmės siekiant artumo galiausiai ima slopinti tolesnes pastangas jo
siekti. Tačiau šios nesėkmės nesunaikina paties noro siekti artumo. Esant
vengimo santykiams, artumo poreikis asocijuojasi su atstūmimu, o tai ga­
liausiai sukuria gynybines pastangas kontroliuoti artumo siekimą. M. Ains­
worth’as teigia, kad vengiantys santykių asmenys trokšta artumo, tačiau tuo
pat metu jie jo bijo. Dėl šios priežasties jų prieraišumo poreikis yra
slopinamas, nes gynyba neleidžia suvokti, kad jie tokių poreikių turi. Ven-
87
giantys artumo asmenys šalinasi partnerio ir nuoširdžių emocinių santykių,
nes jie arba bijo būti atstumti, arba nuvertina santykių reikšmę [K. Bart­
holomew, 1990]. Jie mažai linkę atsiskleisti kitam asmeniui [K. Bartholo­
mew, M. Horowitz, 1991; M. Mikulincer, 1991]. Jų santykiams būdingas
pragmatizmas [K. Shaver, A. Hazan, 1988]. Slopindami savo prieraišumą,
jie fiziškai ir psichologiškai šalinasi bendravimo partnerių ir kai partne­
riams reikia paramos, ir kai jiems patiems jos reikia. Tuomet jie gynybiškai
traukiasi nuo savo partnerių.
Ambivalentišką prieraišumą sukelia patirtis, kai pastangos užmegzti ryšį
su prieraišumo asmeniu asocijuojasi su jo nenuosekliu ir nenuspėjamu el­
gesiu. Kadangi galimybė pasiekti artumą yra neprognozuojama, bet galima,
ambivalentiškų santykių asmenų prieraišumo tendencijos kritiniais atvejais
smarkiai sustiprėja. Taigi ambivalentiško prieraišumo asmenys kritiniais
atvejais siekia paramos ir teikia ją kitiems, netgi daugiau negu saugių san­
tykių asmenys. Jie trokšta emocinės paramos iš bendravimo partnerių, ta­
čiau juos laiko nenuspėjamais galimybės paremti kitus požiūriu. Tad vienos
jėgos verčia ambivalentiško prieraišumo asmenis ieškoti paramos, kitos tas
tendencijas slopina. Šie asmenys labiausiai susirūpinę santykių sauga
[A. Hazan ir K. Shaver, 1987], pernelyg daug dėmesio skiria partneriams
[S. Feency ir A. Noller, 1990], labai sielojasi dėl galimo išsiskyrimo
[M. Mikulincer, 1990].

Bendravimas ir sąveika

\ Palaikyti ryšį, keistis informacija - tai tik vienas iš bendravimo aspektų.

Ryšiai esti įvairaus pobūdžio. Bendraudami mes kartais džiaugiamės, kar­
tais liūdime. Tai, kad vienas asmuo bendraudamas yra siuntėjas, o kitas -
priėmėjas, yra tik išorinė, formalioji reiškinio pusė. Informacijos siuntėjo
būsena, nuotaika turi įtakos adresato būsenai bei nuotaikai, ir atvirkščiai.
Vadinasi, žmonės sąveikauja. Tiesiogiai arba netiesiogiai. Kitų žmonių
įtaką mes visados jaučiame, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Gyve­
name su žmonėmis ir tarp žmonių. Kiekviena asmenybė turi savo socialinį
tinklą.

88
 Schemoje pavaizduotas asmens P socialinis tinklas, jame šis asmuo yra
centrinis elementas/ Abipusiais ryšiais jis yra susijęs su jam reikšmingais
asmenimis: motina, tėvu, broliu, seserimi - taip pat tarpusavyje susijusiais.
Tai pirminis tinklas. Jį sudarantys žmonės savo ruožtu turi ryšių su kitais
žmonėmis (schemoje tai neparodyta). Vadinasi, P ir su tais kitais asmeni­
mis turi ryšį, nors ir netiesioginį. Schemoje matome P santykių sistemą.
Kartu tas asmuo yra dalis kitų žmonių santykių sistemos. Taip žmonės daro
poveikį vieni kitiems, sąveikauja. Ta sąveika psichologijoje vadinama inte-
rakcija. Kiekvienas žmogus yra žmonių santykių sistemos dalis, todėl nors
vienos tos sistemos dalies pokyčiai paveikia visą sistemą, sutrikdo pusiau­
svyrą. Pavyzdžiui, iš P socialinio tinklo pasitraukus tėvui, turi persitvarkyti
visa bendravimo sistema, tik tada įmanoma atkurti pažeistą pusiausvyrą.
Pusiausvyrą pažeidžia ne tik vieno kurio nors nario pasitraukimas iš siste­
mos, bet ir jos narių būsenos, krizės ar kitokie reikšmingi įvykiai. Mūsų
darbai, sėkmės bei nesėkmės svarbūs ne tik mums patiems, bet ir kitiems
mūsų socialinio tinklo elementams. Gal tik labai retai kada teisingas yra
posakis “tai mano asmeninis reikalas”. Kaip tu mokaisi, su kuo draugauji ir
apskritai ar kas nors iš tavęs išeis, rūpi ne vien tau. Dėl to sielojasi ir dar
kas nors. Ir ne iš egoistinio noro visur kištis - diktuoja interakciniai dėsniai.
Socialiniai tinklai atlieka ne vieną funkciją - paremiamąją, blokuoja­
mąją, neutraliąją ir kt. Tinklo asmenys turi įvairių vaidmenų, o tai reiškia,
kad jame yra įvairios kompetencijos žmonių. Tai labai svarbu, kai prireikia
kokios nors paramos, materialinės arba dvasinės. Kuo daugiau žmonių tin­
kle, tuo didesnė paramos tikimybė, didesnės ir galimybės tolygiai paskirs­
tyti psichologinį krūvį, padėti krizės ištiktajam. Deja, dažnai senų, paliegu­
sių žmonių socialiniai tinklai yra maži. Jie vieniši. Ištikus krizei, psicholo­
ginė našta tenka tik keletui tinkle išlikusių žmonių, ir ta našta jiems gali
būti per sunki. Kai tinkle mažai žmonių, jie būna perkrauti socialinių vaid­
m enų Tada ne be reikalo sakoma: “Aš viena(s) negaliu visko suspėti”.
' ^ u u asmenys gali tik turėti iliuziją, kad jie bendrauja dviese, pasislėpę,
užsidarę. Vargu ar jiems pavyks pabėgti nuo savųjų sistemų įtakos. Jų san­
tykiams tiesiogiai ar netiesiogiai turės įtakos tėčiai, dėdės ir ypač mamos. O
visų šių asmenų vertybės, pasaulėžiūra, socialinės normos juk skirtingos!
Socialinio-titiklo narių socialinis poveikis yra nevienodas. Jis priklauso
nupJ^Ietapriežasčių. Aptarsime jas.
Legalusisyoveikis. Tai teisė liepti, reikalauti, prašyti. Tokia teisė iš
tikrųjų gali būti juridiškai įforminta. Kai kuriais atvejais ji grindžiama tra­
dicija, socialinio elgesio normomis. Tėvai, pasak jų, turi teisę auklėti,
drausminti vaikus, rūpintis jais. Na, o vaikų teisės? Pagrindinės jų teisės yra
būti išklausytiems, suprastiems, įvertintiems.
Griežtai juridiškai nereglamentuota teisė gali būti ginčijama. Imama
maištauti prieš poveikį darantį asmenį. Sakoma: “Tu neturi teisės”, “O kas
89
tu toks, kad man nurodinėtum?” Vadinasi, net ir socialiai pripažįstama
teisė dar negarantuoja įtakos. Tą įtaką daranti asmenybė gali mėginti iš­
plėsti savo socialinio vaidmens ribas. Itin liūdnas pavyzdys - Komunistų
partijos sekretoriaus vaidmens didėjimas. Pradinis šio vaidmens turi­
nys - sekretorius, dokumentacijos tvarkytojas. Vėliau, didėjant diktatoriaus
J. Stalino apetitui, Komunistų partijos sekretoriaus veiklos turinį ir galią
imta didinti.
Bendravimo partneriai taip pat gali mėginti apriboti arba pakeisti kurio
nors asmens oficialią juridinę įtaką. Istorijoje tą rodo monarchų valdžios
evoliucija - nuo absoliutaus iki simbolinio valstybės vadovo. Dabar teisi­
nėse valstybėse pareigūnams, įskaitant prezidentą bei ministrą pirmininką,
nuolatos reikia įrodinėti savo kompetenciją ir sprendimų pagrįstumą. Ir
tuo reikia tik džiaugtis.
Legalioji teisė įrodinėjama remiantis įvairiais argumentais, kaip antai:
vyresnis amžius, tėvystė, globa. Taip deklaruojama teisė. Jos potekstė -i
prievarta. Abipusė komunikacija šiuo atveju įmanoma, jei vienas iš partne/
rių paklūsta, o tai neprilygsta konstruktyviam bendravimui. Išvada: legalias
valdžios įtaka tik tada yra produktyvi, jei abi pusės tą valdžią pripažįsta.
2. Paskatų poveikis. Šiuo atveju taikomas pastiprinimas, jo formos yra
labai įvairios. Subtilesnių pastiprinimo formų asmuo gali ir nepastebėti.
Būtent dėl šios priežasties jos ir veiksmingesnės. Pastiprinimas materialio­
mis, finansinėmis priemonėmis yra akivaizdesnis, daiktiškesnis ir greičiau
pastebimas.
Paskatos gali virsti derybomis. Žmogus bando išsiderėti kuo palankesnį,
didesnį pastiprinimą, dar nieko net nepradėjęs daryti. Reikalaujama pa­
stiprinimo garantijos. Šitaip viską galima apversti aukštyn kojomis: pirma
atlyginimas, paskui darbas. Pavyzdžiui: “Nupirk motociklą, tai baigsiu aš­
tuonias klases”. Kvepia šantažu.
3. Bausmės poveikis. Bausmė nėra vien aktyvus fizinis arba psichologinis
poveikis, bet ir sąlygų ką nors daryti arba turėti nesudarymas. Pavyzdžiui:
“Neklausei manęs - neišeisi į kiemą!”. Bausmė? Ką nors atimanti, nelei­
džianti veikti bausmė vadinama deprivacija. Kraštutiniai deprivacijos atve­
jai - laisvės, gyvybės atėmimas. Svarbu, ar toji deprivacija žmogui kuo nors
reikšminga. Nesunku pasiekti ribą, kai iš žmogaus jau nebebus ką atimti. O
tai reiškia, kad jis neturi ką daugiau prarasti. Įsivaizduokime, vaiko tėvai
neleidžia į kiemą, neduoda jam centų, neleidžia net televizoriaus žiūrėti.
Ar dar yra kas nors, ko galima jam neleisti? Nepatartina tamsią naktį
siauroj gatvėj sutikti žmogų, iš kurio nėra ką atimti.
į Deprivacijos gali būti faktiškos arba tik deklaruojamos. Net jausmas
gali būti deklaruojamas. Emocinio atstumo padidinimas yra viena iš sun­
kiausių bausmių, ypač jei prie artumo jau buvo priprasta ir jis tapo elgesio
norma. Tą savo darbais įrodė E. Aronsonas. Jis teigia, kad didėjantis pa­
90
stiprinimas žmogui turi daugiau reikšmės negu vienodas, nekintamas. Jeigu
kito žmogaus simpatiją mums laikysime pastiprinimu, labiau mylėsime tą
žmogų, kurio simpatija mums didėja, o ne tą, kuriam visą laiką vienodai
patinkame. Na, o simpatijos praradimas mums būtų skaudesnis, negu vi­
sada abejingas elgesys. Labiau nemėgstamas bus tas žmogus, kurio simpa­
tija mums sumažėjo, o ne tas, kuris visą laiką mums buvo abejingas. Pri­
pratus prie kito asmens palankaus elgesio, kaip būna seniems draugams
arba sutuoktiniams, tas asmuo, kaip pastiprinimo šaltinis, pasidaro ne toks
naudingas palyginti su nauju draugu, vis labiau mumis besižavinčiu. Didė­
janti simpatija yra didesnis pastiprinimas negu nekintama. Antra vertus,
senas draugas turi didesnę galimybę mus nubausti nei naujas, vis labiau
mumis besižavintis žmogus, nes pirmojo simpatija mums jau yra tapusi
norma. Praradimas to, prie ko buvo priprasta ir kas tapo norma, yra daug
sunkesnis už laikino, kad ir viliojančio, dalyko praradimą, rašo E. Aronso-
nas.
4. Pasitikėjimo poveikis. Žmogaus, kuriuo tikime, poveikis yra didesnis.
Komunikacija reiškia ryšio abipusiškumą. Reaguodami j mums daromą po­
veikį, vertiname jį darančio žmogaus ketinimus, poreikius, vertybes, pri­
klausymą vienai arba kitai grupei. Gavėjas svarsto komunikacijos siuntimo
priežastis, paties siuntėjo nuomonę tuo klausimu. Kyla klausimas, ar siun­
tėjo informacija atspindi jo įsitikinimus, ar jis tai daro už kokį nors pastip­
rinimą, pavyzdžiui, gal jam už tai užmoka. Siuntėjas gali būti kokios nors
grupės narys: pedagogų kolektyvo, savivaldybės, parlamento frakcijos ir t.t.
Jau vien jo socialinis vaidmuo turi autonominės galios. Jo įsitikinimai gali
skirtis nuo to, ką jis sako. Tikėjimas siuntėjo nuoširdumu yra esminis daly­
kas. Siuntėjo skelbiamos tiesos ir jo elgesys turi sutapti. Jei žmogus propa­
guoja tai, ko reikalauja jo socialinis vaidmuo, jo informacija nėra tokia
veiksminga. Manoma, kad tai natūralus dalykas. Kitaip jis ir negali elgtis.
Natūralu, kad gydytojui aktualu sveikas gyvenimo būdas, o vegetarui -
dieta. Sunku įsivaizduoti eismo reguliuotoją, kuriam nesvarbu, kur, kaip ir
kada pereisi gatvę.
Poveikis yra didesnis tada, kai siuntėjo informacija prieštarauja jo so­
cialiniam vaidmeniui, - tai įrodė E. Aronsono ir D. Abrahamso eksperi­
mentas. Vienai tiriamųjų asmenų grupei jis pateikė vertinti laikraščio strai­
psnį, kuriame buvo įrodinėjama, kad policijai ir teismams reikia suteikti
daugiau teisių, o kitai grupei davė įvertinti straipsnį, kuriame teigiama visai
priešingai - kad policija ir teismai turi per daug teisių. Be to, pirmajai
tiriamųjų grupei nurodė, kad straipsnio autorius yra nuteistas narkobiz-
nierius, o antrajai - kad straipsnį parašė žinomas prokuroras. Abiem at­
vejais buvo nurodytos konkrečios pavardės. Vadinasi, šie du žmonės propa­
gavo jų socialiniam vaidmeniui visai priešingą dalyką: prokuroras - mažes­
nes teismų ir policijos teises, o narkobiznierius - didesnes. E. Aronsonas ir
91
D. Abrahamsas nustatė: siuntėjai darė didžiausią poveikį tada, kai siun­
čiamoji informacija prieštaravo jų socialiniam vaidmeniui. Juk būtų natū­
ralu, jei prokuroras reikalautų didesnių teismo ir policijos teisių, o nar-
kobiznierius - mažesnių. Bet kai jie reikalauja visai priešingo dalyko,
poveikis didėja.
5. Kompetencijos poveikis. Tai žinių, kvalifikacijos* daromas poveikis, jo
nereikia įrodinėti. Jis vyksta savaime. Kompetentingu žmogumi tikima. Jo
klausoma ir juo sekama savaime, be kokių nors raginimų, nes jis suteikia
kvalifikuotą paramą, duoda žinių, o tai yra tobulėjimo prielaida. Kompe­
tencija atlieka ir emocinio pastiprinimo funkciją. Ją jausdamas, žmogus
tampa saugesnis, labiau pasitiki savimi. Vienas dažniausių priekaištų
mokslo, valdžios žmonėms - kompetencijos stoka.
6. Simpatijos poveikis. Tie asmenys, kuriems jaučiame simpatiją, daro
mums didesnį poveikį, jiems net ir klaidas atleidžiame, gerus darbus bei
ketinimus priskiriame, jų gerą poelgį laikome natūraliu ir dėsningu, o ne­
gerą - atsitiktiniu. Priešingai, nepatinkančio asmens negerą poelgį laikome
natūraliu ir dėsningu, o gerą - atsitiktiniu. Kartais ir jiems “netyčia” kas
nors pavyksta, bet dažniausiai tokių žmonių gerų darbų iš viso nepaste­
bime.
Daugiau simpatijos jaučiame tam žmogui, kurį laikome savu, t.y. jei jo
vertybės, gyvenimo būdas, interesai mums yra artimi ar bent jau ne prie­
šiški. Todėl itin klaidinga yra pabrėžti savo skirtingumą arba pranašumą,
tikintis padaryti didesnį poveikį. Vargu ar pavyks bendravimo partnerį tei­
giamai paveikti, jei pirmiausia išvardysite savo nuopelnus, dorybes, o pas­
kui - jo ydas. Toks elgesys - puiki priemonė atitolinti partnerį, nuteikti jį
priešiškai.
Žmogus mums atrodo simpatiškesnis, jei jį suvokiame kaip savo, o ne
svetimos grupės narį. Savosios grupės poveikis visados yra didesnis, nes la­
biau orientuojamės į to poveikio šaltinį, o ne į jo turinį. Jei poveikį daro
svetimos grupės narys, pasipriešinimas jam didėja.
Priklausomybė. Psichologijos žodyne [1993] priklausomybė apibrė­
žiama kaip žmogaus pasikliovimas tuo, kad kitas žmogus arba visuomenė jį
rems, juo rūpinsis, pasitikėjimas kitų žmonių sprendimais, nuomone, prita­
rimas šiems sprendimams ir nuomonėms, jų perėmimas ir nepasitikėjimas
savimi. R. Bornsteinas [1993] išnagrinėjo esamus priklausomybės apibrė­
žimus ir pateikė savąjį - komponentinį. Jo nuomone, priklausomumą nu­
sako keturi komponentai: kognityvinis, motyvacinis, afektinis ir elgesio.
Kognityvinis priklausomybės komponentas - tai savęs kaip bejėgio ir
neveiksmingo, palyginti su kitais žmonėmis, pristatymas.
Motyvacinį komponentą sudaro poreikis būti vadovaujamam ir palai­
komam kitų.

92
 Afektinis komponentas - tai polinkis tapti nerimastingu, kai reikia elg­
tis nepriklausomai, ypač jei esama kitų žmonių - vertintojų.
Elgesio komponentas - tai pagalbos, pritarimo poreikis, polinkis pasi­
duoti kitų įtakai.
Priklausomybę galima palyginti su tokiais reiškiniais kaip pažeidžia­
mumas ir prieraišumas. Pasak M. Waterso [1985], A. Sperlingo [1991], pri­
klausomybė yra nesaugaus prieraišumo forma. R. Livesley [1990] nuo­
mone, priklausomybė ir prieraišumas skiriasi dviem aspektais: 1) prierai­
šumas pirmiausia pasireiškia artumo ieškojimu, priklausomybė - pagalbos
ieškojimu, 2) prieraišumo atveju žmogus turi specifinį objektą - prierai­
šumo asmenį; priklausomybės atveju žmogus gali sieti save su daugeliu as­
menų, svarbu, kad jie būtų suvokiami kaip potencialūs užtarėjai ir padėjė­
jai.
Priklausomybė kartais apibūdinama ir kitaip. Priklausomybė reiškia po­
reikį palaikyti artimus ryšius su kitais ir bendraujant pirmiausia būti gavėju
[J. Birtchnell, 1988]. E. Frommo terminais kalbant, tai atitinka imliąją (re­
ceptive) vertybinę orientaciją. R. Bornsteinas [1992] patikslina, ką reiškia
būti gavėju esant priklausomybės santykiams: tai paremiančių ir aprūpi­
nančių (nurturant) santykių su kitais žmonėmis poreikis. R. Guisingerio ir
J. Blatto [1994] nuomone, toks poreikis yra visai natūralus, nesmerktinas,
jis padeda žmogui atlaikyti įvairias gyvenimo negandas.
Priklausomybė nuo kito žmogaus ir pasitenkinimas tarpusavio santy­
kiais gali būti skirtingi dalykai. Žmogus gali būti nepatenkintas partneriu,
bet nuo jo priklausyti. Tiesiog jis gali neturėti kito pasirinkimo [H. Kelley,
J. Thibaut, 1978; St. Drigotas, C. Rusbult, 1992]. Dėl priklausomybės ir
kyla identiškumo problemų. Priklausymas kam nors ar nuo ko nors visada
mažina autonomiją.
Psichoanalizė remiasi prielaida, kad žmogaus raidos pagrindas yra ju­
dėjimas nuo priklausomybės nepriklausomo, diferencijuoto Ego link. Pasak
išmokimo teorijos autorių [D. Sears, 1953; A. Bandura, B. Walters, 1963],
priklausomybė yra išmoktas, antrinis dalykas. Remiantis šia teorija, ski­
riama instrumentinė ir emocinė priklausomybė [J. McDavid, H. Harari,
1974]. Instrumentinė priklausomybė reiškia priemonę tikslui pasiekti. Pa­
vyzdžiui, vaikas prašo mamos suvarstyti batukus, nes jam skauda ranką ir
pats to padaryti negali. Emocinė priklausomybė yra tikslas savyje. (Vaikas
fiziškai pajėgus apsiauti batus, tačiau prašo tai padaryti mamos, nes trokšta
emocinio ryšio su ja.) Vaikas greitai išmoksta būti priklausomas nuo tėvų,
kitų šeimos narių. Tas priklausomumas stiprina jausminius ryšius, pasitikė­
jimą kitais. Po artimųjų globos priedanga lengva paslėpti ir norą domi­
nuoti.

93
 Jis dar mažas

Vakarų kultūroje priklausomybė yra vengtina savybė [J. Bowlby, 1969].

Ją mėginama “atitaisyti” [A. Parens, K. Saul, 1971]. Kai kurie lingvistiniai
ypatumai paaiškina kultūros ypatumas. Angliškas žodis “to depend” yra ki­
lęs iš lotynų kalbos žodžio “dependere”, reiškiančio “kaboti” arba “būti pa­
kabintam”. Sąsajos su “priklausomybe” labai aiškios. Hindi-sanskrito kal­
bose “asrayana” kilęs iš šaknies “sri” ir reiškia “būti prisirišusiam prie ko
nors”, “atsiremti į ką nors”, “ieškoti globos arba prieglobsčio” [D. Morier-
Williams, 1950]. Visi šie žodžiai neturi kokio nors neigiamo atspalvio ir ne-
stigmatizuoja priklausomybės.
Asimetrinė priklausomybė (codependency). Vieningo apibrėžimo nėra.
R. Spanno ir D. Fischerio [1990] teigimu, tai kraštutinė priklausomybė nuo
ko nors, kraštutinis dėmesys ne sau. T. Hagan ir S. Kasi [1992] nuomone,
asimetrinė priklausomybė - tai nelygybės ir paklusnumo reiškinys. Šios
autorės remiasi lyčių skirtumais, tvirtindamos, pavyzdžiui, kad pernelyg di­
delis moterų jautrumas kitų reikmėms ir yra asimetrinės priklausomybės ir
nelygybės pasireiškimas. Pasak T. Hagan ir S. Kasi, moterys buvo ir yra
auklėjamos atlikti tam tikrą socialinį vaidmenį.
Asimetrinė priklausomybė gali būti Aš praradimo priežastis. Savo
reikmių slopinimas ir paaukojimas partnerio labui yra asimetrinės priklau­
somybės ir Aš praradimo požymiai [J. Jack, 1991; F. O’Brien, K. Gaborit,
1992].
Emocinis incestas (kraujomaiša). Šį terminą pasiūlė P. Mellody kny­
goje “Veidu į asimetrinę priklausomybę” [Facing codependence, 1989], ku­
rioje nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai. P. Mellody nuomone, emocinis in­
cestas - tai situacija, kai vienas iš tėvų, išgyvendamas frustraciją dėl savo
santykių su sutuoktiniu, susidariusią emocinę tuštumą užpildo vaiku. Pasi­
naudodamas savo prigimtine valdžia ir poreikiams patenkinti pasitelkda­
mas sūnų arba dukrą, jis pažeidžia intymumo tabu tarp gimdytojo ir vaiko.
94
Vaiką tai dvasiškai žaloja. Emociškai remti savo gimdytoją - vaikui per
sunki našta. Savo poreikius jis priverstas slopinti. Emocinio incesto skalė
plati, bet, pasak P. Mellody, iki faktiško incesto prieinama retai.
Nors emocinio incesto formos įvairios, jam budingi du pagrindiniai po­
žymiai.
1. Gimdytojas panaudoja vaiką patenkinti tokiems poreikiams, kurių
jis nepajėgus patenkinti (pvz., emocinė iškrova, patarimas, drau­
gystė, Ego užpildymas).
2. Gimdytojas ignoruoja svarbiausius vaiko poreikius. Tad vaikas nesi­
jaučia saugus, stokoja dėmesio, artumo.
Emocinio incesto reiškinys, jam taikomi kriterijai nėra aiškiai apibrėžti.
Požiūris į šį reiškinį yra susijęs su emociniu vertinimu. Nagrinėję šį reiškinį
autoriai, pavyzdžiui, P. Love [1990], sakosi patys vaikystėje patyrę emocinį
incestą, vadinasi, negali būti nešališki.
Intymumas. Psichologijos žodynas [1993] intymumą apibrėžia kaip di­
delio artimumo, asmeniškumo ryšį, visiško saugumo, abipusio pasitikėjimo
ir artumo, dvasinio ir fizinio susiliejimo su kitu žmogumi jausmą. Tai -
emocinių įsipareigojimų vienas kitam plėtojimasis, kurio dėka dviejų žmo­
nių santykiai įgauna visiškos komunikacijos ir visiško tarpusavio supratimo
galimybes.
H. Kelley [1983] nurodo tokius intymumo požymius: santykių dažnu­
mas, apibūdinamas bendrai leidžiamo laiko trukme; kartu atliekamų socia­
linių veikų ir vaidmenų įvairovė; jėga - suvoktas įtakos laipsnis, kurią part­
neriai turi vienas kito sprendimams, veiklai, planams, laipsnis; santykių
trukmė.
Santykių intymumą rodo specifiniai informaciniai požymiai: kreipimasis
vardu, subtilios informacijos atskleidimas, lytėjimas. Šie ir panašūs požy­
miai informuoja aplinkinius apie specifinius diados santykius. O viešumas
įpareigoja toliau artimai bendrauti.
Intymumas neatskiriamas nuo lytėjimo. Intymus nuotolis yra mažiausias
nuotolis tarp žmonių. Tai - ankstyvos kūdikystės nuotolis, kai dar neski­
riamos savo ir kito žmogaus psichologinės erdvės. Vėliau tėvų ir vaikų in­
tymumo zonos tolsta. Jei artumas nepriimtinas, lytėjimas gali sukelti pasi­
bjaurėjimą ir emocinį atstūmimą. Lytėjimas taip pat atspindi hierarchiją
grupėje. Kas ką paliečia ir kaip, yra informacija apie dominavimą ir statusą.
Šokiai yra paslėpta intymumo poreikio patenkinimo forma. Bent jau klasi­
kinė.
Intymumo baimė - tai vengimas atsiskleisti ir parodyti jausmus bei in­
formaciją kitam žmogui, baiminantis neigiamo poveikio tolesniam bendra­
vimui. Tokiu atveju įvairiomis priemonėmis stengiamasi išlaikyti atstumą.

95
 P. Sheehan [1993] intymumo baimę supranta kaip keturių baimių de­
rinį. Pagal tai, kokių padarinių bijomasi, ji išskiria identiškumo praradimo
baimę, baimę būti paliktam, viešumo ir priekaištų baimę.
Identiškumo praradimo baimė P. Sheehan apibūdinama kaip savojo Aš
ribų praradimo baimė, pavojus “ištirpti” kitame žmoguje, jei jis pernelyg
arti. Baimė būti paliktam susijusi su tikimybe, kad, atskleidęs svarbią
asmeninę informaciją, tapsi partneriui neįdomus, smerktinas ir būsi jo at­
stumtas. Viešumo baimė kyla iš tikimybės, kad atsiskleidus gali iškilti vie­
šumon ir tos savybės, kurių asmenybė varžosi ar kurias nori nuslėpti, kad
nebūtų emociškai atstumta. P. Sheehan skiria du viešumo baimės aspektus.
Vienas iš jų reiškia baimę atskleisti blogąjį, neatitinkantį reikalavimų
slaptąjį Aš. Kitas aspektas - nerimą, kylantį dėl gilesnio savęs įsisą­
moninimo, nes atsiskleidimas leidžia pastebėti ne tik gerąsias savojo Aš
ypatybes, bet ir tas, kurias žmogus norėtų nuneigti ar kurių negalėtų pripa­
žinti. Pažymėtina, kad intymumo vengiantis žmogus bijo galimo emocinio
atstūmimo ir būtent dėl šios priežasties atstumia kitus.
N. Polansky [1982] mini jokius gynybiškus atstumo išlaikymo būdus:
1. Pasitraukimas. Apsisaugoti nuo per didelio artimumo galima paprasčiau­
siai pasitraukiant iš nerimą keliančios situacijos. Pasitraukimas gali būti
tiek fizinis, tiek psichologinis. 2. Konflikto kurstymas. Priekabių ieškojimas,
irzlumas slopina artumo ir šilumos jausmus. 3, Emocinis šaltumas. Tai -
oficialių santykių kūrimas. Elgiamasi mandagiai, laikomasi etiketo, sociali­
nių normų. 4. Neįsipareigojimas. Saugumo jausmas išlieka kontroliuojant
santykius su kitu žmogumi - stengiamasi, kad jie netaptų pernelyg artimi.
Jei jie tokie tampa, artumą bandoma gynybiškai sumažinti verbaliniu įsipa­
reigojimo neigimu. Pavyzdžiui, sakoma: “Nedaryk rimtų išvadų apie mūsų
draugystę”. Kitais atvejais išprovokuojamas konfliktas. 5. Egocentrizmas.
Pernelyg didelis rūpinimasis savimi mažina artumo su kitais žmonėmis ti­
kimybę.
Atsiskleidimas - tai abipusis svarbios informacijos apie save (jausmų,
minčių, vertinimų bei dar nežinomų faktų) išsakymas reikšmingų asmeny­
bei santykių metu [S. Jourard, 1978; J. Coleman, 1984].
( Žmonės atsiskleidžia dėl keleto priežasčių.
Pirmoji atsiskleidimo priežastis - “kad būtų lengviau”. Išsipasakoti, dėl
iko tau sunku, - tai tarsi nusimesti nemalonią naštą. Šią savybę pastebėjo
[dar romėnai. Jie sakydavo: dixi et animan levavi - pasakiau, ir man paleng­
vėjo. Tačiau svarbu ir atgalinis ryšys bei tinkama situacija. Poreikis atsi­
skleisti gali paskatinti kurti. Tiesiogiai arba perkeltine forma žmogus atsi-
skkidžįa skaitytojui, žiūrovui. Meno kūrinys yra autoriaus minčių ir emo­
cijų meninė išraiška. Įdomus dalykas: kūrėjui atsiskleisti gal buvo gyvybiš­
kai svarbus reikalas, neduodantis jam ramybės, o skaitytojas (arba žiūro-

96
vas) stebisi, kaip kūrėjas galėjo taip genialiai sugalvoti, žavisi puikia menine
“interpretacija”.

Scena banke

\ Antroji atsiskleidimo priežastis - užmegzti santykius. Pasakojimas apie

save yra būdas užmegzti emocinį ryšį. Bet ne visada klausytojas mus emo­
ciškai priima. Priešingai, pasakojimas apie intymius dalykus gali bauginti
potencialų bendravimo partnerį. Gal todėl, jog nenori ką nors panašaus
papasakoti pats. Tokiu atveju išsipasakojimas gali paskatinti bendravimo
partnerio gynybiškumą. Todėl ir kyla klausimas, ar atsiskleidimas įparei­
goja klausytoją atsakyti tuo pačiu. Ar teisinga yra kaltinti: “O tu man nieko
nesakai!” K ad.^dett^tenthratrtiy^^ Jo pakopos
rodo artimumo laipsnį. Raginimas “pakalbėti atvirai” sukelia atvirkštinį
efektą. Tai prilygsta atvirumo tironijai. Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad
visiškas atvirumas yra tolygus asmeniškumo, paslaptingumo, savojo Ego
praradimui. Bet kartu tai reiškia ir pasitikėjimo partneriu stoką.
Trečioji atsiskleidimo priežastis - noras taisyti savo elgesį. Kalbėdami
apia^savo rūpesčius ir matydami, kaip reaguoja partneris, - pritaria ar
smerkia, - sužinome, ar mūsų veiksmai teisingi. Atsiskleisdamas žmogus
savo sunkumus ir jų sprendimo būdus lygina su kitų žmonių patiriamais
sunkumais ir priemonėmis jiems įveikti. Žinojimas, kad ir kiti žmonės pati­
ria panašių sunkumų, mažina vienišumo jausmą. Kalbant apie savo bėdą,
aiškesnės pasidaro jos priežastys.
j' Atsiskleidžiama paprastai žodžiu - išsipasakojama, ir tas išsipasakoji-
jmas būna emocingas. Klausantysis asmuo (priėmėjas) informaciją vertina
savaip, pagal savo emocinę patirtį. Vadinasi, atskleista informacija gene­
ruoja individualius specifinius įspūdžius ir vertinimus. Be to, informacija
97
gali būti priimama ne tuo kanalu, kuriuo buvo siunčiama. Pavyzdžiui, į žo­
dinę informaciją gali būti reaguojama emociškai arba atvirkščiai.
Daugelis žmonių vengia atsiskleisti, nes bijo būti atstumti, nesuprasti,
nenori pasirodyti neįdomūs. Kai kuriems visur vaidenasi priešai: ką pasa­
kysi - panaudos prieš tave.
Atsiskleidimas yra prisistatymo dalis: išsipasakodamas asmuo suteikia
galimybę partneriui daugiau sužinoti apie save. Atsižvelgiant į tai, kokį
įspūdį norima padaryti kitam asmeniui, ir yra pateikiama informacija apie
save [W. Stiles, 1996]. Ta informacija įpareigoja atsiverti ir partnerį. Tačiau
šis, provokuojamas atsiskleisti, gali nepasitikėti savo pašnekovu ir jį at­
stumti. G. Bacho [1994] teigimu, kiekvienam žmogui yra būdingos tam tik­
ros psichologinės ribos, reguliuojančios tarpusavio santykių atstumą. Šios
ribos užtikrina žmogui saugumo jausmą. Žmogus, atsiverdamas kitam
žmogui, su kuriuo jis neseniai pradėjo bendrauti, rizikuoja būti atstumtas
[E. Berscheid, 1983; J. Simpson, 1987].
Savarankiškumas, dominavimas, paklusimas. Savarankiškumas asoci­
juojasi su nepriklausomybe, pasitikėjimu, atsakomybe. Tai nėra savaiminis
reiškinys. Savarankiškumui plėtotis būtina ir palanki psichologinė atmos­
fera. Tokios atmosferos svarbiausia sąlyga yra ta, kad asmenys, nuo kurių
priklauso savarankiškumo plėtra, patys fiūtų savarankiški, neturėtų sadisti­
nių ir mazochistinių polinkių, kuriuos pasąmoningai galėtų suprojektuoti į
vaiko asmenybę. Tad tėvų arba globėjų, nors ir turinčių gerų norų, pernelyg
didelė globa vaiko savarankiškumą gali net nuslopinti. Globa pasireiškia ne
tik rūpinimusi, bet ir elgesio kontrole. Tėvai nori kontroliuoti net ir suau­
gusius vaikus. Globa yra labai patogi skraistė kontrolei dangstyti. O prieši­
nimąsi kontrolei lengva pavadinti nedėkingumu, tėvų negerbimu. Taip visai
be reikalo kitam galima įdiegti kaltės jausmą. Žinoma, natūralios ir užsitę­
susios globos riba nėra lengvai apčiuopiama. Reikia plačiau panagrinėti, ką
tėvai jaučia matydami, kad vaikas auga ir siekia didesnės laisvės. Sąmonė
tuo džiaugiasi, bet pasąmonė gali signalizuoti ką kita (pavyzdžiui, kad jie
patys sensta). Jei vaikui jau penkeri, tai pats esi penkeriais metais senesnis.
Jei vaikas tampa savarankiškas, tėvai gali pasijusti nereikalingi, vadinasi,
beverčiai. Tėvų “visur kišimasis” turi gilias šaknis. Tai ne užgaida ar des­
potizmas, o nepastebėjimas, kad jų vaidmuo jau pakito. Tai gana graudu.
Žmonių santykiai yra dinamiški, jie negali išlikti tokie patys visais laikais.
Bėgant metams, keičiasi partnerių bendravimo pobūdis. Vaiko savarankiš-
kėjimas reiškia ne tėvų vaidmens menkėjimą, o jo kitimą, kitokio pobūdžio
bendravimą.
Ą Dominavimas ir paklusimas yra tipiškas sadistinių ir mazochistinių
santykių pavyzdys. Keista, bet dominavimą labai palankiai yra įvertinęs se­
novės graikų filosofas Aristotelis. Pasako jo, vieniems tikslinga valdyti, ki­
tiems būti valdomiems* Esą nuo pat gimimo vieniems skirta paklusti, o ki­
98
tiems valdyti. Vergija, Aristotelio nuomone, yra natūralus dalykas, todėl ir
moraliai teisinga. Apskritai kyla klausimas, kas skatina valdžios troškimą.
Energijos, jėgos perteklius? O gal priešingai - silpnumas ir nemokėjimas
gyventi savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų?
Ką žmogus išgyvena, stebėdamas norintį dominuoti, pabrėžiantį savo
pranašumą žmogų? Labai tikėtina, kad pranašumo demonstravimas sukels
bendravimo partnerio menkavertiškumo jausmą, norą elgtis gynybiškai.
Nors dominavimas paprastai yra bendras asmens polinkis, dominuoti sie­
kiama kurioje nors srityje. Vakarų kultūroje svarbiomis laikomos tokios
vertybės kaip intelektas, sportiškumas, fizinis grožis, turtas. Todėl ir prana­
šumo siekiama šiose srityse. Pranašumą demonstruojantis žmogus su kitais
nenori bendrauti kaip lygus su lygiais, tarsi pateikia ultimatumą: arba tu
pripažįsti mano pranašumą, arba mes iš viso nebendraujame. Tai feodalo ir
vasalo santykiai. Pranašumas gali būti slepiamas globėjo, švietėjo, draugo
vaidmenimis. Įdomu* koks tokiu atveju galėtų būti atgalinis ryšys? Kokios
atsakomosios reakcijos tikisi pranašumo siekiantis žmogus? Ar jis tikisi,
kad bendravimo partneris sutiks, bus priverstas atlikti “žemesniojo” vaid­
menį? Kokių priemonių imasi dominuojantis žmogus savo padėčiai įtvir­
tinti? Nusikalstamose grupėse tos priemonės itin žiaurios. Pranašumo sie­
kiančiai asmenybei ne visada paklūstama, kartais maištaujama. Galimas
dalykas, kad noras konkuruoti ir yra natūrali reakcija į pranašumo de­
monstravimą, prievartą. Pranašumo demonstravimas yra iššūkis kito žmo­
gaus Ego, todėl jo atsakomosios reakcijos paprastai esti gynjfaškps. Pavyz­
džiui, ieškoma “išpuikėlio” trūkumų. Jei sunkiai sekasijH atrasti, stengia­
masi išprovokuoti, elgtis taip, kad partneris prarastų emocinę pusiausvyrą,
vadinasi, ir pasitikėjimą savimi. Sakydami nesuprantą pamokos, mokiniai
dažnai iš tikrųjų reiškia paslėptą protestą. Visa tai galima apibūdinti vienu
žodžiu - kontrataka. Šis reiškinys yra daug sudėtingesnis, negu iš pirmo
žvilgsnio atrodo. Verta iš viso susimąstyti, ką reiškia žodžiai “pranašumo
demonstravimas”. To demonstravimo gali ir nebūti. Kito žmogaus elgesį
kartais palaikome pranašumo siekimu, remdamiesi savais, subjektyviais su­
vokimo kriterijais. Tai gynybiškas mūsų elgesys. Pavyzdžiui, pasitikinčio sa­
vimi, jaučiančio savo vertę žmogaus kalbą, gestus kai kurie žmonės jau gali
suvokti kaip dominavimo simbolį. Dėl menkavertiškumo kenčiantys asme­
nys net palyginti neutralų žmonių elgesį laiko pretenzingu, priešišku. Sa­
vimi pasitikinčio žmogaus elgesys sukelia jiems nerimą, nes verčia ir pačius
atitinkamai elgtis, o to jie nepajėgia.
Idealizavimas ir nusivylimas. Idealizavimas yra tendencingas žmogaus
vertinimas, kai išaukštinamos teigiamos savybės, tikros arba tik įsivaizduo­
jamos, ir nepastebimos neigiamos, nepripažįstama, kad tokių iš viso ideali­
zuojamas žmogus gali turėti. Tai reiškia, kad idealizuodamas žmogus pa­
tenkina tam tikrus savo poreikius. Logiška yra kalbėti apie stabo poreikį.
99
Idealizuojant netgi trūkumuose galima įžvelgti teigiamybių [S. Murray,
J. Holmes, 1993]. Pasak S. Murray [1996], tam tikra idealizavimo dozė ben­
draujant yra būtina. Idealizavimą skatina aureolės efektas, neigiamos in-
forma^jjos^pie^ p a rtn e rįn e įj^ m m partnerį
spragos užpildomos~taip, kad idealizuojamasis atitiktų vaizduotėje susi­
kurtą žmogaus modelį. Taip noras paverčiamas realybe. Ta realybė yra ide­
alizuojančiojo žmogaus egocentrizmo rezultatas: kitas žmogus, jo savybės
yra subjekto vaizduotės vaisius. Skirtumo tarp vaizduotės ir realybės paste­
bėjimas yra nusivylimo pradžia. Nusivylimas nebūtinai reiškia realų verti­
nimą. Tai gali būti (jau) neigiamų savybių išryškinimas aureolės efekto
principu. Didelis idealizavimas reiškia ir dideles motyvacines, emocines in­
vesticijas į bendravimo partnerį. Investicijos paaiškiną nusivylimo, jeigu jis
kyla, in te n sy v u m i* ^ J. Holmeso [1996] duomenimis, artimai
draugaujantys asmenys savo partnerius vertina geriau, negu tie partneriai
save pačius.
Jei bendravimui būdinga didėjanti tarpusavio priklausomybė, trūkumų
atskleidimas ir nusivylimas neišvengiami, teigė J. Brehmas [1992]. Tolesnis
idealizavimas reikštų reakciją ne į faktišką partnerį, o į jo įvaizdį.
M. Stone’o [1990] nuomone, nusivylimas yra normalus augimo reiški­
nys. Vaikui bręstant ir savarankiškėjant, silpnėja poreikis turėti, matyti vi­
sagalį ir visažinį suaugusįjį. Į tėvus pradedama žiūrėti tikroviškiau. Jei vaiko
palankumas tėvams persipina su priešiškumu jiems, nuostata tėvų atžvilgiu
tampa ambivalentiška. M. Stone’o nuomone, sritys, kuriose tėvai praranda
autoritetą, yra šios: profesija (ji gali būti suvokiama kaip neprestižinė arba
tėvai laikomi nevykėliais toje srityje), bendroji kompetencija, nemokėjimas
įsitvirtinti (trūksta drąsos, polėkio, valios, ištvermės), patikimumas (pra­
randamas pasitikėjimas tėvais), charakterio ypatumai.
Formalizuoti komunikaciniai tinklai. Grupei reikšmingos informacijos
srautą daugelyje grupių (ypač formalių organizacijų) reglamentuoja tai-!
syklės. Pavyzdžiui, įmonės turi atskiras instrukcijas, kaip skleisti gamybos
procesui reikiamą informaciją.
Formalios grupės turi taip pat gana griežtas komunikacines struktūras.
Neformalių grupių komunikaciniai šablonai yra ne tokie griežti ir tvirti.
Jose dažniausiai esti visa komunikacijos šablono struktūra, kurios svarbiau­
sia ypatybė yra ta, kad bet kurią padėtį tinkle užimantis grupės narys gali
vienodai sėkmingai keistis informacija su kitais grupės nariais.
Eksperimentiniuose tyrimuose dažniausiai vartojami šie komunikacinių
tinklų tipai:
Visa struktūra. Kiekvienas grupės narys gali laisvai užmegzti ryšį su bet
kuriuo kitu grupės nariu. Komunikacija galima tiek viena, tiek ir abiem
kryptimis.

100
 c

Spindulinė struktūra. Galimybę komunikuoti su bet kuriuo grupės na­

riu turi tik asmuo C. Visi kiti grupės nariai negali tiesiogiai keistis informa­
cija, nesusisiekę su asmeniu C. Visos struktūros tinklas yra labiau sujungtas
negu spindulinės, nes visoje struktūroje atviri yra 5 iš 10 galimų kanalų, o
spindulinėje - yra tik 4 kanalai.

Grandinėlė. Tai “pertraukta” visa struktūra. Komunikacija čia gali vykti

dviem kryptimis.

A _ _______B ________ C ________ D ________ E

Struktūra su strypu (šakutės). Tai visos struktūros variantas. Šiuo at­

veju visa struktūra yra taip pertvarkyta, kad vienam, tam tikrą padėtį tinkle
užimančiam grupės nariui formaliai suteikiama didelė informacijos kon­
trolės funkcija.

Atstumas komunikaciniame tinkle tarp vieno grupės nario, užimančio

tinkle, tarkime, padėtį A iki kito nario, užimančio padėtį B, vadinamas
“žingsniu”. A. Bavelas [1950] pasiūlė formulę, pagal kurią galima apskai­
čiuoti žingsnius, būtinus visiems tam. tikro komunikacinio tinklo tipo gru­
pės nariams susisiekti tarpusavyje.

101
 Ex ly dxy; čia D - trumpiausias atstumas nuo vienos iki kitos padėties
tinkle (žingsnis); Ey dxy - vieno grupės nario žingsnių suma.
Pavyzdžiui, esant visai struktūrai, grupės narių A ir B žingsniai apskai­
čiuojami taip: (AB = 1) + (AC = 2) + (AD = 2) + (AE = 1) = 6.
(BA = 1) + (BD = 2) + (BE = 2) + (BC = 1) = 6.
Žingsnių, būtinų visiems nariams susisiekti, suma pagal formulę Ex Xy
dxy, esant visai struktūrai, lygi 10.
Grandinėlės atveju atskirų grupės narių komunikaciniame tinkle žings­
niai apskaičiuojami taip:
A nario: (AB = 1) + (AC = 2) + (AD = 3) + (AE = 4) = 10.
B nario: (BA = 1) + (BC = 1) + (BE = 2) + (BE = 3) = 7.
C nario: “ “ “ = 6.
D nario: “ “ “ = 7.
E nario: “ “ “ = 10.
Esant struktūrai su strypu žingsniai apskaičiuojami taip:
Anario: (AB = 1) + (AC = 2) + (AD = 2) + (AE = 3) = 8.
C nario : (CA = 1) + (CB = 1) -kr (CD = 1) + (CE = 2) = 5.
B nario: “ “ “= 8.
D nario: “ “ “= 6.
E nario: “ “ “= 9.
Paskui pagal formulę Ex Ey dxy / Ey dxy apskaičiuojamas komunikacijos
tinkle užimančio tam tikrą padėtį atskiro grupės nario centriškumo laipsnis.
Panagrinėkime, koks centriškumo laipsnis įvairiose komunikacinio tin­
klo struktūrose bus, pavyzdžiui, grupės nario C.

1 l e n t e l ė . Centriškumo laipsnio priklausomybė nuo padėties tinkle

įvairiose komunikacinio tinklo struktūrose

Komunikacinio tinklo Padėtis tinkle Centriškumo laipsnis

struktūra
Visa struktūra C 5
Grandinėlė C 6,7
Struktūra su strypu C 7,2

H. Leavittas [1951] atliko eksperimentą su komunikacinių tinklų šablo­

nais. Susėdę aplink apvalų stalą tiriamieji asmenys buvo atskirti vienas nuo
kito vertikaliomis pertvaromis. Bendrauti vienas su kitu jie galėjo tik “laiš­
kais” pro pertvaroje padarytas angas. Tiriamiesiems buvo draudžiama kal­
bėtis tarpusavyje. Eksperimentuotojas, atsižvelgdamas į eksperimento
tikslą, galėjo arba visas angas palikti atviras, arba kai kurias iš jų uždaryti.
Keičiant atvirų angų skaičių pertvarose, buvo galima sudaryti bet kurį pa­

102
geidaujamą komunikacinio tinklo šabloną. Kiekvienas tiriamasis gaudavo
kortelę su pavaizduotomis 5 iš rinkinį sudarančių 6 geometrinių figūrų.
Taigi kiekvieno tiriamojo gaunamoje kortelėje trūko vienos kurios nors fi­
gūros. Kiekvienas tiriamasis gaudavo vis kitokią kortelę, tačiau geometrinė
figūra buvo pavaizduota kiekvieno tiriamojo kortelėje. Tiriamieji turėjo su­
rasti tą figūrą. Užduotis buvo laikoma įvykdyta, kai visi eksperimento daly­
viai sutartu signalu pranešdavo eksperimentuotojui suradę ieškomą figūrą.
Eksperimento duomenys pateikiami 2 lentelėje. Kaip matyti iš lentelės,
esant visai struktūrai, klaidų sprendžiant užduotis padaryta kur kas dau­
giau, negu esant kitoms komunikacinėms struktūroms. Be to, esant šiai
komunikacinei struktūrai prireikė daugiau laiko užduočiai spręsti. Taip yra
dėl to, kad grandinėlės, ypač struktūros su strypu, atveju asmuo, esantis ar­
čiau centro, organizuoja užduoties sprendimą. Taip pasireiškia labiau cen­
tralizuotų komunikacinių struktūrų pranašumas.

2 l e n t e l ė . Komunikacinių tinklų struktūros ir veiklos ryšys

[pagal H. Leavitt, 1951]
Klai­
Komunika­ Žin­ Padėtis
dų
cinio tinklo gsnių Požymis X a
skai­
struktūra suma A B C D E
čius
c:
Centriškumas 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0
Visa
30 16,6 Lyderis (%) nea pibrėžta
struktūra
a^—-— — Pasitenkinimas 5,8 6,4 7,0 6,5 7,1 6,6 4,7
Centriškumas 4,0 6,7 6.7 5,7 4,0 5,2 1,1
Grandinėlė A - D - C - D - E 40 9,8 Lyderis (%) 0 22 67 11 0 20 24,8
Pasitenkinimas 4,5 8,3 7.8 7,0 2,4 6,0 22,2
Centriškumas 4.5 4,5 7,2 6,0 4.0 5,2 1,2
Struktūra A \
C - D - E 3,6 2,6 Lyderis (%) 5 5 85 5 0 2,0 32,5
su strypu B Pasitenkinimas 4.6 4,9 9,5 7,1 3.1 5,8 22,3

Kitaip atrodo įvairių centriškumo laipsnį turinčių asmenų pasitenki­

nimo veikla laipsnis. Pasitenkinimas buvo tiriamas vertinimo skale, kurios
kraštutinės reikšmės įvairavo nuo nulio (“visiškai nepatenkintas”) iki de­
šimties (“visiškai patenkintas”). Pasirodo, pasitenkinimas užduoties atli­
kimo eiga buvo didžiausias visos struktūros atveju ir mažiausias - struktū­
ros su strypu atveju. Tapsmo lyderiu tikimybė taip pat didėja, didėjant gru­
pės nario centriškumui komunikaciniame tinkle. Deja, esant kitokioms
negu eksperimente aprašytos sąlygoms, tokias išvadas galima daryti tik la­
bai santykiškai. Grupėms įgyvendinant konkrečius, susijusius su gyveni­
miška situacija, tikslus, sunku kontroliuoti kitų nepriklausomų kintamųjų,
tokių kaip asmenybės savybės, motyvai, tarpasmeninių santykių pobūdis,
įtaką.
103
 LITERATURA
1. Adler P. B., Rosenfeld L. B., Towne N. Interplay. The process of interpersonal
communication. Holt, 1989.
2. Andrijauskaitė V. Artumo baimės problema ir socialinio tinklo ypatumai.
Bakalauro darbas. Vilnius, 1996.
3. Baldwin M. W., Sinclair L. Self-esteem and “if ...then” contingencies of
interpersonal acceptance // Journal of Personality and Social Psychology. 1996.
Vol. 71. No. 6. P. 1130-1141.
4. Chaikin A., Derlega V. Self-disclosure // Contemporary topics in social
psychology. Eds. J. Thibaut, J. Spense, R. Carson. General learning press.
1976,177-210.
5. Collins N. L. Working models of attachment: implications for explanation,
emotion and behavior // Journal of Personality and Social Psychology. 1996.
Vol. 71. No. 4. P. 810-832.
6. Cowan G., Bommersbach M. Codependency, loss of self, and power //
Psychology of Women Quarterly. 1995. Vol. 19. P. 221-236.
7. Fromas Ė. Menas mylėti. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992.
8. Jakštaitė-Talijūnienė A. Tarpusavio priklausomybė ir altruistinis elgesys.
Bakalauro darbas. Vilnius, 1996.
9. Jourard S. The transparent self. 1964.
10. Justickis V., Navikas G. Bendravimo psichologija. Vadovėlis Policijos
akademijos studentams. Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1995.
11. Kimble Ch., Seidel St. Vocal signs of confidence. Journal of Nonverbal
Behavior. 1991. Vol. 15(2). P. 73-79.
12. Kingsbury N. M., Minda R. B. An analysis of three expected intimate
relationship states: commitment, maintenance and termination // Journal of
Social and Personal Relationships. 1988. Vol. 5. No. 4. P. 405-422.
13. Love P. The emotional incest syndrome. 1990.
14. Murrey S. L., Holmes J. G. The benefits of positive illusions: idealization and
the construction of satisfaction in close relationships // Journal of Personality
and Social Psychology. 1996. Vol. 70. No. 1. P. 79-98.
15. O’Connor Ch. C., Rosenblood L. K. Affiliation motivation in everyday
experience: a theoretical comparison // Journal of Personality and Social
Psychology. 1996. Vol. 70. No. 3. P. 513-522.
16. Petrašiūnaitė I. Prieraišumo objektas deprivuotų vaikų akimis. Bakalauro
darbas. Vilnius, 1996.
17. Pincus A. L., Gurtman M. B. The three faces of interpersonal dependency:
structural analyses of self-report dependency measures // Journal of
Personality and Social Psychology. 1995. Vol 69. No 4. P. 744-758.
18. Sheehan P. Fear of Intimacy Assessment. Third European Congress on
Posttraumatic Stress. Bergen, 1993.
19. Stone M. Loss of an ideal / Stressors and the adjustment disorders.
Eds. J. Noshpitz. R. D. Coddington. Wiley, 1990.
20. Snyder M. Konstruktyvus bendravimas // Psichologija tau. Vilnius, 1993. Nr. 2.
21. Želvys R. Bendravimo psichologija. Valstybinis leidybos centras, 1995.

104
 11. TARPASMENINIAI KONFLIKTAI
Tradiciškai konfliktas vertinamas kaip blogis, kaip tarpasmeninių santy­
kių nesėkmė. Toks stereotipas neišvengiamai verčia ieškoti konflikto nei­
giamybių. Tuo tarpu pats konfliktas nėra nei geras, nei blogas. Svarbu jo
sprendimo būdas. Tarpasmeninis konfliktas nebūtinai yra išorinis, t.y. vidi­
nio, motyvų konflikto priešingybė. Jis gali būti slepiamas, užslopintas dėl
daugybės priežasčių: konfrontacijos baimės, vengimo pripažinti konfliktą ii/!
kt. Bręstantį konfliktą galima atpažinti iš tam tikrų požymių: keičiasi beiy-
dravimo pobūdis, bendravimas pasidaro nebe toks atviras, partneriai ma­
žiau keičiasi informacija, atrenka, ką vienas kitam sakyti. Mėginimas išsi­
aiškinti situaciją arba apkaltinti partnerį nutolimu verčia jį elgtis gynybiš^ai
ir dar labiau komplikuoti padėtį. Bendravimo partneriai vis labiau ima pa­
stebėti, kaip skiriasi jų interesai ir vertybės. Tai sukelia papildomą įtampą
ir susierzinimą. Interesų skirtingumas (žmogus turi tokią teisę!) imamas su­
vokti kaip savųjų interesų pažeidimas arba ignoravimas. Taip atsitinka ir
dėl to, kad pradėję draugauti žmonės (tarkim, abu slegiami vienatvės)
kartais savo interesus nuslepia arba nuneigia. Ilgainiui išaiškėja, kad jų
interesai skirtingi. Taigi tikslai taip pat skirtingi. Nuo skirtingumo iki
priešiškumo - tik vienas žingsnis. Konfliktui plėtojantis, vis labiau pabrė­
žiami asmeniški tikslai. Tikslo pasiekimas suvokiamas kaip pergalė: jei
tikslą pasiekia partneris, vadinasi, tu pralaimėjai ir praradai prestižą. Iš to
plaukia ne produktyvi veikla, o nuolatinės grumtynės - kas ką. Nelaimė
viena nevaikšto - ši patarlė tinka ir kalbant apie tarpasmeninį konfliktą. Jo
metu žmogus gali. išgyventi ir savo vidinį, motyvų konfliktą. Jį gali sukelti
noras apginti savo nuomonę ir nesugadinti santykių su kitu žmogumi, su
grupe arba noras apginti save (o tam reikia agresyvumo) ir kartu išlaikyti
gero, taikaus žmogaus įvaizdį. Plačiąja prasme žmogui tenka spręsti tokią
problemą: kaip apginti savąjį Ego, nepasiduoti gniuždančiai aplinkai, likti
ištikimu sau ir išsaugoti padorius santykius su aplinkiniais. Likti ištikimu
sau ir pyktis su visu pasauliu nėra išmintinga.
Vienus konfliktas baido, kitus patraukia. Mėgstantys iššūkį turi progą
įtvirtinti savo asmenybę. Žmogaus požiūris į konfliktą priklauso nuo jo
vertybinių orientacijų. Sakykime, žmogus vertybe laiko rungtyniavimą, o ne
bendradarbiavimą. Tokia nuostata gali būti pagrįsta įsitikinimu, kad gyve­
nimas, kaip sakė K. Marksas, yra kova arba dar blogiau, kad žmogus žmo­
gui, anot anglų filosofo T. Hobbeso, yra vilkas. Senovės graikų mąstytojai
Heraklitas ir Pitagoras teigė, kad visko, kas egzistuoja, pagrindas yra prie­
šybės. Vienas iš dialektikos dėsnių taip ir vadinasi: priešybių vienybės ir ko­
vos dėsnis. Pripažįstant tokią koncepciją, vidinių prieštaravimų draskoma
visuomenė yra normalus reiškinys. Aristotelis, priešingai, manė, kad polia­

105
rizacija visuomenę ardo. Jis pabrėždavo ne tai, kas žmones skiria, o tai, kas
vienija. Aristotelio nuomone, visi kraštutinumai yra ydos ir su jais reikia
kovoti. Harmonijos receptas - mokėti surasti “aukso vidurį” tarp dviejų
kraštutinumų.
Tarpasmeninis^onfliktas - tai socialinis reiškinys, kurio metu susiduria
dviejų arba daugiau asmenų^ (asmens ir grupės, grupių) priešingi interesai,
nuostatos, tikslai arBa Tikslo siekimo būdai. Konfliktas formuoja asmenybės
požiūrį į konfliktą sukėlusį žmogų ir į visa tai, kas su tuo žmogumi susiję.
M. Deutschas konfliktus skirstė į produktyviuosius ir destruktyviuosius
(naikinamuosius). Destruktyvusis konfliktas problemos neišsprendžia. De­
struktyvų konfliktą, sukėlusi priežastis išlieka, jo dalyviai laikosi priešiškų
nuostatų. Destruktyviam konfliktui budingas plėtojim asjsjr .sūpryimas.
PletoSamasis toks konfliktas nutolsta nuo pirminės priežasties, jo dalyviai
linkę ją nuneigti, pakeisti kitomis. Pakeitimai, kaltinimai yra Ego gynybos
mechanizmo - projekcijos - praktinis pasireiškimas. Stiprėjant destrukty­
viam konfliktui, kinta ir bendravimo pobūdis - silpnėja loginė argumenta­
cija, stiprėja elgesio gynybiškumas. Tokį klasikinį konfliktą, į kurį ilgainiui
įsitraukia vis daugiau žmonių, meistriškai pavaizdavo V. Šekspyras trage­
dijoje “Romeo ir Džiuljeta”. Tarpasmeninis konfliktas dramoje virsta gru­
pių konfliktu.

'P o n e pareigūnėms
o ar savo veiksmus
su prokuroru j
> ^suderinote? jy

Bendradarbiavimas ar konkurencija?

Naikinamasis konflikto pobūdis prisideda prie jo stiprėjimo. Meškos

paslaugą atlieka vadinamojo pažintinio suderinamumo tendencija. Ji verčia
konflikto dalyvį vėlesnes laiko atžvilgiu mintis arba vėlesnius poelgius de­
rinti su tuo, kas anksčiau priešininkui, pasakyta ir padaryta. Konfliktas - di-
106
delis iššūkis prestižui. Todėl ir kyla noras atrodyti logiškam ir nuosekliam:
konfliktą išprovokavusius, gal ir atsitiktinius, neapgalvotus žodžius tenka
“pagrįsti”, argumentuoti (kad ir netinkamai), žodžiu, “įteisinti” savo nuo­
statą. Oponentas irgi daro tą patį. Taip konfliktas intensyvėja. Tad kodėl iš
karto nepasakius: “Atsiprašau, suklydau”. Deja, taip elgiasi angelai, žmo­
nės - rečiau. Yra ir paprastesnių priežasčių, dėl kurių vengiama atsisakyti
ankstesnės klaidingos pozicijos. Tai baimė, kad oponentas ims piktnau­
džiauti mūsų kaltės prisipažinimu. Destruktyvusis konfliktas toks nebūtų,
jeigu neturėtų tikslo sunaikinti priešininką jei ne fiziškai, tai bent dvasiškai.
Reikia leisti pralaimėjusiajai pusei garbingai pasitraukti iš konflikto, juolab
jei tą pralaimėjimą stebi ir liudytojai. Prestižo praradimas matant liudyto­
jams yra daug skausmingesnis.
Yra ir kitokių priežasčių, skatinančių destruktyvų konfliktą. Tai fiksuo­
tas mąstymas. Konflikto metu dėl didelio emocinio krūvio suvokiama ma-
|iaii4^akrjjQsJ_problemą variantų. Oponentai įsikimba vienos kokios nors
minties, vieno sprendimo. Tipiškam konfliktui būdingas mąstymo standar-
tiškumas, ribotumas, laiko fiksacija. Dėmesys sutelkiamas į greitus veiks­
mus ir jais pasiekiamus rezultatus, į tolesnius padarinius beveik neatsižvel­
giama. Žodžiu, bet kokia kaina siekiama pergalės.
Konflikto dalyviai elgiasi gynybiškai. Gynybiškumas pasireiškia speci­
fine reakcija į oponento elgesį. Oponento veiksmai arba žodžiai, nors ir tei­
singi, vertinami tik tiek, kiek jie gali pakenkti prestižui. Dėl šios priežasties
daugiausia energijos išeikvojama puolimui atremti, o ne konstruktyviam
gilinimuisi į problemą.
Konfliktuodami dažnai nusistatome ribą, iki kurios leidžiame sau būti
agresyviems. Tai konflikto stabdys. Riba skirtingiems asmenims yra nevie­
noda. Dėl neaiškių priežasčių vaikai su tėvu ginčijasi mažiau negu su mo­
tina. Ribą taip pat lemia konflikto sukeltas efektas, simbolizuojantis per­
galę. Tas efektas irgi nevienodas - nuo sugadintos oponento nuotaikos iki
fizinio susidorojimo su juo. Pasiektas efektas sukelia jo autoriui pasitenki­
nimą. Pasitenkinimas savo kam nors sukeltu fiziniu arba dvasiniu skausmu
vadinamas s a d i z m u .
Konflikto sprendimo strategijos^ R. Blake’as ir J. Moutonas nagrinėja
konflikto sprendimo strategijas: vieną konstruktyvią ir kelias nekonstruktv-
vias.

Nekonstruktyvus konflikto sprendimas

1. Išorinis konflikto nuslopinimas. Tarkime, autoritetingas asmuo (tė-

vas, auklėtojas) arba vaI3žuT(aimija; policija) slopina konfliktą, “čiumpa
peštukus už rankų”. Tarptautiniu mastu šiam tikslui pasitelkiamos taikos
palaikymo pajėgos. Paklusimo valdžiai mechanizmas veikia tik tada, kai yra
107
nusistovėjusi oficiali statusų hierarchija. Konflikto nuslopinimas nepašalina
jo priežasčių. Jis tik neleidžia jam plisti, bent jau kol “slopintojas” šalia,
priešininkai konfliktuoti nedrįsta, tačiau jam pasitraukus... Juk žinome, ką
reiškia mokykloje išgirsti: “Palauk, eisi namo!” Jei konfliktas nesibaigęs,
lieka klausimai, dėl kurių partneriai negali veiksmingai bendrauti. Kiek­
vieną kartą, kai tik kyla naujas konfliktas, reikia spręsti ne tik naują, bet ir
ankstesnes problemas.
2. Konflikto užglostymas. Tai nenoras spręsti konfliktą ir savo pozicijos
atsisakymas. Taip elgiamasi norint išsaugoti “gerus” santykius. Sukuriama
paviršutiniška harmonijos iliuzija, tikrosios konflikto priežastys nenagrinė­
jamos. Posakis “tiek to, nesipykime” tik skamba gražiai, problemų jis nepa­
šalina.
3. Konflikto vengimas. Vengimo tendencijos yra labai gajos. Vengimas
sukuria racionalumo iliuziją. Jis visaip slepiamas nuo savęs paties: “Aš per
daug protingas, kad gadinčiau sau nervus”, “Su kiekvienu neprasidedu”. Iš
tikrųjų vengimo strategija ne tik palieka neįveiktas problemas, bet ir pa­
stiprina oponentą, sudaro jam pergalės įspūdį. Nuleisk galvą, pravirk, ir
tavo priešininkas jau švęs pergalę. Problemos vengimas ilgainiui gali tapti
asmenybės bruožu, tipiška reakcija į kliūtį. Nedaug ką tepasieksi, turėda­
mas tokį gyvenimo palydovą.
4. Kompromiso strategija. Tai kelio vidurio strategija - kai kurių dalykų
atsisakymas susitarimo labui. Nors kompromiso strategija yra konstrukty­
viausia iš visų jau aprašytų nekonstruktyvių strategijų, ji suteikia galimybę
tik iš dalies pašalinti konflikto priežastis. Šiai strategijai artimas prisitaikė­
liškumas, neprincipingumas.

Ko ns t r uk t y v us konf l i kt o sprendi mas

Pats konfliktas dar nėra blogis. Prisiminkime posakį: ginčuose gimsta
tiesa. Neprotinga konfliktą drausti, slopinti arba neigti. Jį reikia spręsti.
Draudimas išoriškai reikštis socialiniams konfliktams galų gale sugriovė net
tarybinę imperiją. Socialinė pažanga neįmanoma be konflikto. Nuomonės
įtvirtinimas sukelia konfrontaciją. Konstruktyvioji konflikto sprendimo
strategija prasideda problemos pripažinimu. Pirmiausia tas pripažinimas
vyksta viduje. Žmogus, pavyzdžiui, pastebi, kad dėl ko nors yra nepaten­
kintas savo draugu. Dėl to sielojasi, bet problemos nenuneigia. O tai nėra
taip jau paprasta. Tarkim, jaunavedžiams vis norisi tikėti, kad tarp jų viskas
po senovei gražu, kad jie yra išimtis, kad nesantaika tarp jų yra neįma­
noma. Pripažinti, kad iškilo kokių nors sunkumų reikia drąsos. Tai tarsi
tam tikras pralaimėjimas tarpasmeninių santykių srityje. Pripažinus pro­
blemą, iliuzijos, kad konfliktai tave aplenkia, nebelieka. Dar daugiau drą­
sos reikia pasakyti tai bendravimo partneriui* Kausto baimė būti atstum­
108
tam. Klystame manydami, kad nutylėdami problemą išsaugosime gerus
santykius. Priešingai, mes juos sugadinsime. Kuo ilgiau problemos slepia­
mos, kuo daugiau jų susikaupia, tuo didesnė sprogimo tikimybė. Įsidėmė­
tina štai kas: išsakant problemą ramiu balsu, yra daugiau vilties, kad bus at­
sižvelgta į jos turinį. Jei problemai leidžiame sprogti, partneris gali pama­
nyti, kad esame blogai nusiteikę, ir tiek. Kitokiu nekonstruktyviu būdu rea­
guojant į problemą, pavyzdžiui, nekalbant, spyriojantis, tik siunčiama netie­
sioginė informacija apie savo nepasitenkinimą. Adresatas tokią informaciją
gali “perskaityti” savaip. O iš klaidingų prielaidų ir išvados daromos klai­
dingos. Pavyzdžiui, bendravimo partneris nekalbėjimo priežastį gali ir taip
suprasti: “Gal ką nors negero suvalgė...” Konfliktas dar labiau komplikuo­
jasi.

LITERATURA
1. Deutsch M. The resolution of conflict. New Haven, Conn. Yale University
Press, 1973.
2. Milgram S. Obedience to authority. New York: Harper, 1974.
3. Psichologija darbe. Kaip ginčytis su šefu // Psichologija tau. 1991. Nr. 10.
4. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.
5. Vaughan D. Uncoupling: How relationships come apart. New York: Random,
1987.
6. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius: Lietuvos teisės
akademija, 1997.

109
 12. AGRESYVUS ELGESYS
Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio
forma - turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis nie­
kada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio
tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus,
lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų.

Agresijos apibūdinimas

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog apibrėžti agresiją yra labai
paprasta, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Viena vertus, agresiją galima api­
būdinti kaip veiksmus, kurie kitam žmogui arba gyvūnui sukelia skausmą ir
kitas žalingas pasekmes. Tačiau ar galima chirurgo veiksmus, sukeliančius
skausmą pacientui, priskirti agresijai? Ar ginkluoto plėšiko šūviai, nors jis
ir nepataikė į savo auką ir kartu nepacfarė jai tiesioginės fizinės žalos, yra
agresijos aktas? Dauguma skaitytojų turbūt sutiks, kad chirurgo veiksmų
negalima priskirti agresijai (nors jie ir sukelia pacientui skausmą), o plėšiko
šūvius (nors jis ir nesužeidė) galima pavadinti agresija.
Kita vertus, apibūdinant agresiją, gali būti akcentuojami žmogaus keti­
nimai. Agresijai paprastai priskiriami ne bet kokie veiksmai, sukeliantys
skausmą arba kitas nemalonias pasekmes, o tiktai tokie, kuriais sąmoningai
siekiama pakenkti kitam. Laikantis šio požiūrio, smūgis arba šūvis, kuris
nepasiekė tikslo, bet kuriuo buvo siekiama sužaloti kitą, bus vertinamas
kaip agresijos aktas. Tačiau, vertinant kito žmogaus veiksmus, kartais ga­
lima atsidurti keblioje situacijoje. Pavyzdžiui, kai kito žmogaus ketinimai
yra pozityvūs, o veiksmų pasekmės - negatyvios (fėvas. mn^ f i r 1”* vaito)
sukeldamas jam skausmą. gali_Mti įsitik in u kadLdarO-tai dėl vaiko ge­
roves: policininkas, naudodama^ jėgą prieš piliečius, gali teigti, kad jis tai
daro siekdamas tvarkos ir pan.). Ar minėtais atvejais jėgos naudojimą ver­
tinsime kaip agresiją, matyt, priklausys nuo konkrečioje socialinėje aplin­
koje priimtų elgesio normų, taip pat nuo jnūsų įsitikinimo, ar kitas žmogus
iš tikrųjų turėjo pozityvius ketinimus* a rtik juos deklaravo.
Šiuo metu dauguma autorių, apibūdindami agresiją, atsižvelgia į du pa­
grindinius kriterijus - žmogaus ketinimus ir jo veiksmų pasekmes. Teis­
minėje praktikoje taip pat dažniausiai naudojami abu šie kriterijai (pvz.,
skiriant bausmę žmogžudžiui, yra atsižvelgiama į tai, ar jo veiksmai buvo
suplanuoti iš anksto, ar pasireiškė nevalingai, žmogui staiga patekus į stre­
sinę situaciją). Taigi apibendrinant galima pasakyti, jog agresija - tai toks
elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą

110
objektą ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti ko­
kią nors kitą žalą (tiek fizinę, tiek psichologinę).

Tragiškos agresijos pasekmės

(J. Kazlausko nutrauka)

Agresyvaus elgesio formos

Agresyvius veiksmus galima išreikšti įvairiais būdais (pvz., agresija gali

būti fizinė arba verbalinė, tiesioginė arba perkeltinė ir pan.). Remiantis vy­
raujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias pagrindines agresijos
formas: a) impulsyvią - gynybinę; b) instrumentinę; c) priešišką - piktybinę.
Impulsyvi - gynybinė agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada,
kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kažkas grasina, nori pažeisti teisėtus
jo interesus ir pan. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka situacijos bei jos
supratimo ypatumai. Impulsyvi - gynybinė agresija dažnai pasireiškia ne­
tikėtose, neįprastose situacijose, kai žmogus neturi laiko ramiai apsvarstyti
visų galimų alternatyvų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stip­
riai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas (pvz., pyktį). Be to, patekęs
į neapibrėžtą arba dviprasmišką situaciją, individas gali tendencingai su­
vokti kitų žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo
požymius ir į tai atsakyti gynybine agresija.
Instrumentinė agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pa^
kenkti arba padaryti kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentinės

111
agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, narkotikų pre­
kiautojas gali nužudyti savo konkurentą siekdamas pardavinėti narkotikus
jo kontroliuojamoje teritorijoje, paauglys gali užpulti praeivį gatvėje
norėdamas iš jo atimti pinigus ir t.t. Šiais atvejais agresija yra instrumenti­
nis veiksmas, nes ji leidžia pasiekti tam tikrų tikslų neskaitant tiesioginės
žalos aukai. Reikia pridurti, jog instrumentinės agresijos veiksmai gali būti
planuojami bei apgalvojami iš anksto, todėl jie, palyginti su impulsyvia-gy-
nybine agresija, daug mažiau priklauso nuo situacijos ypatumų.
Vienas iš instrumentinės agresijos variantų gali būti agresija kaip grupi­
nio solidarumo pasekmė. Ji yra ypač paplitusi tarp paauglių. Būdami gru­
pėje, paaugliai dažnai paklūsta jos spaudimui ir elgiasi agresyviai norėdami
įsitvirtinti, pakelti savo statusą bendraamžių akyse arba išvengti galimo
atstūmimo.
Priešiška-piktybinė agresija. Galima sakyti, jog kai kurie individai
išmoksta patirti malonumą sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją
sužalodami. Priešiškos-piktybinės agresijos atveju naudojama prievarta ir
smurtas yra savitiksliai, t.y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo,
išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą.
Tokie agresyvūs veiksmai yra ne tik intensyvūs bei ilgalaikiai, bet ir žemi­
nantys aukos orumą. Kaip ir instrumentinės agresijos atveju, agresorius
savo veiksmus gali planuoti iš anksto ir būti santykinai ramus. Be to, prie-
šiškos-piktybinės agresijos objektu dažniausiai pasirenkama tokia auka,
kuri yra silpna ir negali duoti adekvataus atkirčio (pvz., tai gali būti vaikas,
moteris, girtas vyras ir pan.)-

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų,

įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcio­
navimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu
egzistuoja keturios populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei
įvairios jų versijos): instinktų, frustracijos-agresijos, socialinio mokymosi ir
socialinė kognityvinė.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčyti­

noms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys
yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neiš­
vengiama.

112
 S.Freudo agresijos teorija

Kaip žinia, S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias

jėgas - gyvenimo ir mirties instinktus [Freud S., 1963; 1961]. Gyvenimo ins­
tinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzis­
tenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiš­
kia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -
kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida,
kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga
neorganiniam pasauliui.
Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis.
S.Freudo manymu, agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga
- tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties
instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objek­
tus). Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji
kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio ener­
gijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei su­
keliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidest-
rukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai
skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyve­
nimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu ga­
lima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (viena vertus, valgant užtik­
rinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia de­
struktyvūs aktai - kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės
ryšiams - seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.
Kaip pažymi S.Freudas, žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė,
kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigim-
tyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis
(pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia
stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti
savo gentainius [Freud S., 1961]. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio
priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė
(nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus).
Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų
prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios
įvairiausios priemonės - ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs
reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti
savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų
sprendimo taisyklės ir pan.

113
 Įgimtas agresijos potraukis kai kada
gali pažadinti žmoguje žvėrį

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir

tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -
tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Kaip nurodo
S.Freudas, visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar
liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją [Freud S., 1961].
Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai
kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai “nekaltu” būdu patenkinti ag­
resyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo
“svetimiesiems” ir prieraišumo “saviesiems” formavimąsi galima būtų pa­
aiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip ta­
riant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau
yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transfor­
muojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapati­
nimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta. O priešiškumas ir ag­
resija tėvui yra transformuojama ir nukreipiama į išorinę grupę arba gru­
pes.
Nors pats S.Freudas, kurdamas savo teoriją, rėmėsi tik klinikine prak­
tika, pastebėjimais ir spekuliatyviniais samprotavimais, vėliau kai kurios jo
prielaidos buvo tikrinamos eksperimentiškai. Pavyzdžiui, L.H.Silvermanas
aprašo savo ir kolegų atliktus tyrimus, kuriuose buvo taikomas subsen-
sorinės (neįsisąmonintos) stimuliacijos metodas [Silverman L.H., 1976].
Šiuose tyrimuose buvo tikrinama prielaida, kad depresijos simptomai at­
siranda tada, kai žmogus neįsisąmonintus agresyvius impulsus, kurie iš pra­
džių buvo nukreipti į išorę, adresuoja sau. Jeigu ši prielaida yra teisinga,
tai, suaktyvinus žmogaus neįsisąmonintus agresyvius impulsus, jo depresinė
114
būsena turėtų pagilėti. Tyrimuose dalyvavo trys skirtingos tiriamųjų grupės:
a) paguldytos į ligoninę depresyvios moterys; b) koledžų studentai, turintys
aiškius depresijos simptomus; c) jauni suaugusieji, kurie buvo linkę į
depresiją dėl to, kad vaikystėje prarado tėvus. Eksperimento metu
tiriamiesiems tachistoskopu buvo pateikiami įvairūs stimulai, kurių
ekspozicijos trukmė - 0,04 sekundės (t.j. stimulai buvo pateikiami žemiau
suvokimo slenksčio, ir tiriamieji sąmoningai jų suvokti negalėjo). Vienų
stimulų turinys buvo tiesiogiai susijęs su agresija (pvz., buvo rodomas puo­
lantis liūtas, supykęs žmogus, laikantis durklą, arba pateikiamas užrašas
“Hanibalas valgo žmogieną”). Kiti stimulai buvo neutralūs (pvz., buvo ro­
domas skrendantis paukštis, laikraštį skaitantis žmogus arba pateikiamas
užrašas “Žmogus išėjo pasivaikščioti”). Tyrimai buvo atliekami laikantis to­
kio nuoseklumo: a) įvertinama tiriamųjų depresinė būsena; b) demonst­
ruojama stimulinė medžiaga (eksperimentinei grupei - agresyvaus turinio
stimulai, kontrolinei grupei - neutralūs stimulai); c) atliekamas pakartotinis
depresijos simptomų vertinimas. Kaip parodė tyrimo rezultatai, pateikus
agresyvaus turinio stimulus (t.y. suaktyvinus neįsisąmonintus agresyvius im­
pulsus), visų trijų grupių tiriamųjų depresyvūs išgyvenimai sustiprėjo, o
pateikus neutralius stimulus jokių depresijos simptomų pokyčių nebuvo
užfiksuota. Norėdami įsitikinti, kad sustiprėjusi depresija buvo specifinė
reakcija į agresyvaus turinio stimulus, autoriai atliko papildomus tyrimus.
Jų metu depresyviems tiriamiesiems buvo pateikiami relevantiški (agresy­
vaus pobūdžio), irelevantiški (analinio pobūdžio) ir neutralūs stimulai.
Šiuo atveju buvo siekiama išsiaiškinti, kokį poveikį depresinei būsenai daro
irelevantiškų stimulų pateikimas. Gauti rezultatai patvirtino, kad depresy-
vių išgyvenimų intensyvumą padidina tik agresyvaus pobūdžio stimulai, o
irelevantiški bei neutralūs stimulai jokių depresijos simptomų pokyčių ne­
sukelia. Taigi galima sakyti, jog L.H.Silvermano ir jo kolegų atliktų ekspe­
rimentinių tyrimų duomenys patvirtina S.Freudo psichoanalitinės teorijos
teiginius*

K. Lorenzo agresijos teorija

Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad

agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip
destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas
teigė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant
natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir
rūšį [Lorenz K., 1996]. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos
pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų
platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakan-

115
karnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti
stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies repro­
dukciją ir pan.
Kaip pažymi KLorenzas, tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išo­
rinis reakciją sukeliantis stirnutes, kuris nukreipia sukauptą energiją į
fiksuotus elgesio būdus (pvz., $av<į rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pa­
žeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra
panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja. Tačiau,
jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės ener­
gijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orien­
tuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks
žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi gali­
ma sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -
susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikš­
ta.
Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, KLorenzas nurodo, kad žmo­
gaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg
greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas
kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. KLorenzo manymu, tenka
tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pa­
vojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra
santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė [Lorenz K., 1996]. Žmogus
neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų),
kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją ne­
susiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems “pro­
fesionaliems” plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies at­
stovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų
išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes
buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopi­
nimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galin­
gus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o
agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Instinktų agresijos teorijų kritika

Tiek S.Freudo, tiek KLorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kri­

tikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus.
Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug ag­
resyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elge­
sio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elge-

116
šio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors
žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip
plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais
psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos ins­
tinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikei­
čiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vyk­
stantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta
patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasi­
reiškimui. Pavyzdžiui, savo išradingame eksperimente Z.Y.Kuo augino tris
kačiukų grupes [Kuo Z.Y., 1930]. Pirmoji kačiukų grupė augo su motino­
mis katėmis, kurios medžiojo žiurkes, antroji augo izoliacijoje, o trečioji -
kartu su žiurkėmis. Vėliau buvo stebima, kaip užaugę kačiukai medžioja
žiurkes. Tyrimo rezultatai parodė, kad agresyviausi buvo pirmosios grupės
atstovai - 85 proc. kačiukų, kuriuos užaugino žiurkes medžiojusios katės,
taip pat puldavo ir pjaudavo žiurkes. Tarp izoliuotai išaugusių kačiukų
žiurkes medžiojo 45 proc. šios grupės atstovų, o trečiojoje grupėje augę
kačiukai žiurkes puolė rečiausiai (toks elgesys buvo būdingas tik 17 proc.
šios grupės atstovų). Kitame eksperimento etape Z.Y.Kuo leido taikiems
kačiukams stebėti suaugusios, žiurkes medžiojančios katės modelį. Po to­

Taikus katinas

kios patirties 82 proc. taikių antrosios grupės atstovų (kurie augo izoliuo­
tai) taip pat pradėjo medžioti žiurkes. Tačiau trečiosios grupės kačiukams
(kurie augo kartu su žiurkėmis) minėta patirtis padarė nedidelį poveikį -
tik 7 proc. taikių šios grupės atstovų pradėjo pulti žiurkes. Taigi, Z.Y.Kuo
atliktas tyrimas puikiai iliustruoja aplinkos veiksniu jtalfg pyvfimĮ agresy­
vaus elgesio paftirpjgVimiil (netiinlfg ^yflrhus-dirgiklis kaip maistas agresija
sukėlė tik nedideleLtrečiosios, grupės kačiuku daliai). Nors eksperimento
metu kai kuriems kačiukams buvo sudarytos labai nenatūralios augimo
117
sąlygos, tačiau gauti rezultatai vis dėlto leidžia manyti, kad aplinkos sąlygos
ir socialinis mokymasis gali stipriai paveikti agresijos instinkto pasi­
reiškimą.
Apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad
žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agre­
syvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi; Mums dar reikia išsiaiškinti
socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios
veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir lemia agresyvaus elgesio įvairovę.

Frustracijos agresijos teorija

-

Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų

įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis pa­
skelbė savo garsųjį veikalą “Frustracija ir agresija”, kuris keletą
dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti
autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir
kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas [Dollard J. et
ai., 1950]. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant
kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus
negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to
nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Eg­
zistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasi­
reiškimo laipsnį sukels frustracija:
1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip
tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frust­
raciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš
didesnę agresiją.
2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra
trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją,
ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui
pasiekti trukdoma visiškai).
3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustra­
cijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas
(atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesuke-
lia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau

I pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori

paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į
“kamštį” kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į
I vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas
pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį

118
 važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukė­
lė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus
būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs į kavinę ir radęs ją užrakintą.
Kaip matome, visais minėtais atvejais pasireiškia tas pats dėsningumas -
agresijos dydis tiesiogiaijpriklauso nuo frustracijos stiprumo [Agr. = f (Fr
3ydis)J
Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kriti­
kos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne vi­
suomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos)
arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga
(samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir
nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas,
frustracįjos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos
ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau
iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos
pasekmių [Miller N.E., 1941]. Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias re­
akcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį
elgesį). Tačiau ir vėliau agresija buvo suprantama kaip dominuojanti reak­
cija į frustraciją.
Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną la­
bai svarbų dalyką - toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras
slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio for­
mos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę
frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių
(t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų pa­
trauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro mo­
mento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai su­
sidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad
buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.
Tolerancija frustracijai yra kintamas dydis, t.y. tas pats žmogus skirtin­
gose situacijose gali toleruoti skirtingą frustracijos laipsnį (tai priklauso
nuo jo momentinės būsenos, nuovargio, prognozių ir pan.). Kartu galima
pasakyti, kad vienoje frųstracinėje situacijoje, du žmonės gali demonstruoti
skirtingą tolerancijos frustracijai laipsnį. Ir tik tada, kai pątiriami trukdy­
mai viršija individualų tolerancijos frustracijai slenkstį, gali pasireikšti
vienokios arba kitokios agresyvaus elgesio formos.
Perkelta agresya. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai,
frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą
objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad
žmogus negalį visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako
arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako
galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams
119
bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustra­
cija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už ag­
resiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės [Dollard
J. et ai., 1950]. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frust-
ratorių bijo būti nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu mo­
mentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą ob-
jektą.
Analizuodamas agresijos perkėlimą, N.E. Milleris atliko įdomų ekspe­
rimentą [Miller N.E., 1948]. Jis uždarė dvi žiurkes eksperimentinėje dėžėje
ir tol jas stimuliavo elektros smūgiu, kol jos pradėjo tarpusavyje kovoti.
Prasidėjus kovai, elektros stimuliacija būdavo tuojau pat nutraukiama, ki­
taip tariant, agresija buvo pastiprinama elektros smūgių nutraukimu. Šis
mokymasis buvo tęsiamas tol, kol, gavusios elektros smūgį, žiurkės tuojau
pradėdavo kovą. Šiuo momentu į eksperimentinę dėžę buvo įdedama lėlė,
ir žiurkės vėl gaudavo elektros smūgj. Iškart po smūgio jos vėl kovodavo
tarpusavyje, nekreipdamos dėmesio į lėlę. Kitame eksperimento etape
dėžėje buvo paliekama tiktai viena iš anksčiau dalyvavusių žiurkių ir lėlė. Ši
žiurkė, kaip ir pirmojoje eksperimento dalyje, vėl būdavo stimuliuojama
elektros smūgiu. Gavusi smūgį, dabar ji puldavo lėlę. Taigi, kai nebūdavo
pirminio agresijos objekto, agresija būdavo nukreipiama į kitą objektą (pa­
kaitalą) - įvykdavo agresijos perkėlimas.
Nagrinėjant perkėlimo fenomeną, yra labai svarbu išsiaiškinti, kas ir
kodėl lemia perkeltos agresijos objekto pasirinkimą. Pavyzdžiui, jeigu vir­
šininkas sukėlė darbuotojui frustracinę būseną, tačiau pastarasis nesiryžo
prieš jį išreikšti savo agresijos, kyla klausimas, į kokį kitą objektą ar
objektus bus nukreipta darbuotojo agresija.
N.E.Milleris, remdamasis eksperimentinių tyrimų rezultatais, aprašė
keletą dėsningumų, pagal kuriuos vyksta perkėlimas [Miller N.E., 1971]:
1. Kai tiesioginė reakcija į originalų objektą yra negalima, nes nėra šio
objekto, tai reakcija bus perkeliama į kitus panašius objektus. Šiuo
atveju stipriausia perkelta reakcija pasireikš į panašiausią, palyginti
su originaliu, objektą.
2. Kai tiesioginę reakciją į originalų objektą sutrukdo išgyvenamas
konfliktas, tai stipriausias perkėlimas įvyks į tarpinį (savo pana­
šumu) objektą, t.y. perkeltos reakcijos objektas turės tiek panašumų,
tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu objektu.
3. Jeigu santykinis slopinančios reakcijos stiprumas didėja (t.y. origi­
nalus objektas sukelia stiprias vengimo tendencijas), tai perkėlimas
įvyks į visai nepanašų, palyginti su originaliu, objektą. Ir kuo bus
stipresnė slopinanti reakcija, tuo nepanašesnis į originalų turėtų būti
perkeltos reakcijos objektas.

120
 Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada,
kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba
objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą
panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į origi­
nalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į
objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu.
Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu
išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į
labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę
baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų
objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė
tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu
darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuoto­
jas savo agresiją išreikš tiesiog į viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo
viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją
išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O
tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frust­
ruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su
viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis
gatvėje).

Agresijos perkėlimas

121
 Be to, reikia pridurti, kad agresija gali būti perkelta keičiant ne tik agre­
sijos objektą, bet ir agresijos formą (šiuo atveju agresijos objektas gali
išlikti tas pats). Pavyzdžiui, nesiryždamas fiziškai užpulti frustratoriaus,
žmogus gali prieš jį išreikšti verbalinę agresiją. Net jeigu tiesioginę verba­
linę agresiją išreikšti yra nesaugu, žmogus gali naudoti netiesiogines agre­
sijos formas - paskleisti apie frustratorių kokias nors paskalas, paversti jį
pajuokos objektu arba “nubausti” frustratorių savo vaizduotėje.
Frustracya, aplinkos sąlygos ir agresya. Autoriai, bandę papildyti pa­
grindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frust­
racija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso
nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemian­
čioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas [Berkowitz
L., 1989; 1974]. Jo manymu, frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau
skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį.
Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys
pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai.
Šių stimulų funkcijas gali atlikti kifų žmonių poveikiai, mažinantys
agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija,
negatyviais išgyvenimais ir pan. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti
agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus).
Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu
stimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų
agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.
Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų
vaidmenį, L.Berkowitzas ir jo kolegos atliko nemažai “ginklų efekto” ty­
rimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad
jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems
arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją
negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkowitzas ir
A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą [Berkowitz L.,
LePage A., 1967].
Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti
užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriąus pagalbininkas, stimu­
liuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė
nuo užduoties atlikimo - jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų
pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug
elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį.
Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji
turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie
taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Siame etape tiriamiesiems buvo su­
daromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo pa­
dedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad
122
šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo
asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius
ginklus, tačiąu jie nebuvo susiejami su oponentu (“neasocijuotos” sąlygos).
Trečiuoju atveju (kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių
papildomų stimulų. Paskutinioji - ketvirtoji situacija buvo sudaryta tik su­
pykintiems tiriamiesiems. Jie ant gretimo stalo matė padėtas badmintono
raketes, t.y. agresijos atžvilgiu neutralius objektus.
Kaip parodė gauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją
skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė - visais atve­
jais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros
smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus
efektas - jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros
smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau - kai jų nematydavo (ar gin­
klai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne - agresyvaus elgesio pasi­
reiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skir­
davo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo ginklus, o ne bad­
mintono raketes.

Ginklai gali skatinti agresijos pasireiškimą

(J. K azlausko n uo trauka)

123
 Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą prielaidą (panašius
duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių, kad “ginklų efektas” yra
svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu
frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į
akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją su­
keliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos. Pa­
vyzdžiui, kai kurie autoriai pažymi, jog kartais agresiją gali sukelti vien tik
pyktis. Vėliau L. Berkowitzas atsižvelgė į šias pastabas ir pripažino, kad
ypač stiprus pyktis gali sukelti agresiją ir tada, kai aplinkoje nėra jokio
orientuojančio stimulo [Berkowitz L., 1974].

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos autorius A.Bandura teigia, kad agresija v™ sp^ifin^ .so­

cialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojarpa lygiai taip pat,
kaip ir lotos'socialinė [Bandura A., 1973]. Jo manymu, nei-
giama stllftliliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia
bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų
foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija
bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emoci­
nio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frust­
racija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį,
vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti - padidina savo pastangas
siekdami sėkmės, treti - pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti - el­
giasi agresyviai, penkti - patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas,
šešti - bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkoti­
kais, dar kiti - ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frust­
racija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresi­
jos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali
išprovokuoti agresiją tok^j Žmonių kurie, išmoko j neriam us po-
_veikius agresyviomis reakcijomis.
Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės
.agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikšta agresiją
ar frjĮnVįp pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai
naudojamas todėl kad iis užtikrina aplinkiniu pritarimą ir leidžia pakelti
statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocia-
lioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti
vyresnį berniuką, treneris - žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač
agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys pa­
augliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą so-

124
dalinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tiki­
mybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali
užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, pri­
mušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra
savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos
naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai
kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų
agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai
išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia
dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą
nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių
dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir-to-
liau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio
elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.
Reikia pridurti, kad agresijos pasireiškimui turi įtakos ne tik pats pa­
stiprinimo faktas, bet ir pastiprinimo būdas. Pavyzdžiui, 8-13 m. amžiaus
vaikams buvo siūloma smūgiuoti didelei lėlei (klounui) į pilvą. Kai kurie ti­
riamieji buvo pastiprinami už kiekvieną smūgį (nuolatinis pastiprinimas), o
kiti - tik retkarčiais (dalinis pastiprinimas). Po tam tikro laiko pastiprinimas
buvo nutraukiamas (vaikai už smūgius gaudavo spalvotą stiklinį rutuliuką),
ir tiriamiesiems buvo leidžiama smūgiuoti lėlei tol, kol jie patys norėdavo.

Eksperimento metu vaikai smūgiuodavo lėlei į pilvą

Kaip parodė tyrimo rezultatai, vaikai, kurie buvo pastiprinami retkarčiais

(pvz., gaudavo stiklinį rutuliuką po kiekvieno šešto smūgio), vėliau mušda­
vo lėlę daug ilgiau negu tie tiriamieji, kurie buvo nuolat pastiprinami

125
[Cowan P.A., Walters R.H., 1963]. Taigi, gauti rezultatai liudija, kad dali­
nis pastiprinimas (palyginti su nuolatiniu) sukelia daug atsparesnes
užgesimui agresyvias reakcijas. Be to, tiriamieji, kurie buvo pastiprinami tik
retkarčiais (palyginti su tais, kurie gaudavo nuolatinį arba negaudavo jokio
pastiprinimo), būdavo daug agresyvesni vėliau sąveikaudami su bendra­
amžiais [Walters R.H., Brown M., 1963]. Šių tyrimų rezultatai yra labai
svarbūs, nes jie padeda suprasti, kodėl žmonės elgiasi agresyviai nepaisy­
dami patiriamų bausmių ar kitų nemalonių pasekmių (gyvenime dažniau­
siai yra pastiprinamos tik kai kurios agresyvios reakcijos, tačiau kaip tik
toks pastiprinimas labiausiai skatina tolesnį agresijos pasireiškimą).
Kitas, socialinio mokymosi teorijos požiūriu svąrhiausįas agresijos mo­
kymosi būdas - tai modeliavimas, arba mokymasis stebinta [Bandura A.,
19&3; vfT5\. Tiek realūs, tiek simboliniai modeliai gal* d*ryt\ Į^tipri^ įtaVį
agresyvaus elgesio išmokimui, skatinimui ir reguliacijai- Be abejo, ne visų
modelių elgesys yra vienodai imituojamas (tam didelės reikšmės gali turėti
modelio veiksmų pasekmės, jo užimamas statusas, sugebėjimas kontro­
liuoti kokius nors resursus ir pan.). Siekiant atskleisti modeliavimo proceso
ypatumus, buvo atlikta daug įvairių tyrimų. Pavyzdžiui, savo klasikiniame
eksperimente A.Bandura tyrinėjo, kokį poveikį vaikų agresyviam elgesiui
turi modelio paskatinimas arba nubaudimas [Bandura A., 1965]. Eksperi­
mento pradžioje ikimokyklinio amžiaus vaikai buvo atvedami į pritamsintą
kambarį, kur jie žiūrėjo trumpą filmą. Šiame filme buvo demonstruojama,
kaip suaugęs modelis atlikdavo gana neįprastus ir vaikams nematytus agre­
syvius veiksmus, nukreiptus į didelę pripučiamą lėlę (pvz., modelis smog­
davo lėlei su mediniu plaktuku, mėtydavo į ją guminius kamuoliukus ir
pan.). Eksperimente dalyvavo trys tiriamųjų grupės. Pirmosios grupės vai­
kai matė, kaip filmo pabaigoje pasirodydavo kitas žmogus ir už “puikų
veiksmų atlikimą” duodavo modeliui saldainių ir gėrimo (t.y. modelis buvo
apdovanojamas). Antroji tiriamųjų grupė matė, kaip filmo pabaigoje atėjęs
kitas žmogus barė modelį ir sudavė jam plaštaka už tai, kad jis mušė lėlę
(t.y. modelis buvo nubaudžiamas). Trečioji vaikų grupė stebėjo, kaip mode­
lis mušė lėlę ir nepatyrė jokių agresyvaus elgesio pasekmių (nebuvo nei ap­
dovanotas, nei nubaustas).
Kitame eksperimento etape kiekvienas vaikas buvo vienas paliekamas
žaidimų kambaryje, kuriame buvo tokia pati pripučiama lėlė ir daugelis
kitų modelio naudotų daiktų. Pasislėpę stebėtojai fiksuodavo, ką veikdavo
vaikas. Kaip liudija gauti rezultatai, pirmosios ir trečiosios grupės tiriamieji
(“apdovanojimo” ir kontrolinė grupė) dažniau negu antrosios grupės vaikai
(kurie matė, kaip modelis buvo nubaustas) imituodavo modelio agresyvius
veiksmus. Taigi, negatyvios, modelio veiksmu pasekmės sumažino stebėtojų
aąresiją^ Tačiau šiuo atveju lieka neaišku, ar negatyvių pasekmių efektas
nuslopino agresyvių veiksmų išmokimą, ar tik jų pasireiškimą. Kitaip ta-
126
riant, ar vaikai, kurie matė kaip buvo nubaustas modelis, nesugebėjo
išmokti agresyvių veiksmų, ar jie juos išmoko, bet vėliau nuslopino. Siek­
damas tai išsiaiškinti, A.Bandura atliko papildomą tyrimą, kuriame visus
ankstesniuose eksperimento etapuose dalyvavusius vaikus prašė parodyti
tai, ką jie išmoko. Kiekvienam tiriamajam už modelio veiksmų atkartojimą
buvo siūloma sulčių ir koks nors dailus niekutis. Gauti rezultatai parodė,
kad visų trijų grupių tiriamieji išmoko maždaug tokį patį agresyvių veiksmų
skaičių. Tai leidžia manyti, kad antrosios grupės vaikai ankstesnėje ekspe­
rimento dalyje imitavo mažiau agresyvių modelio veiksmų dėl galimos
bausmės (jie tikėjosi, kad gali būti nubausti taip pat, kaip ir modelis).
Tačiau, kai už matytų agresyvių veiksmų atkūrimą jiems buvo pasiūlytas
apdovanojimas, šie vaikai aiškiai pademonstravo, kad jie išmoko daug dau­
giau, negu buvo parodę. Remiantis šių tyrimų rezultatais, galima padaryti
dvi svarbias išvadas: 1) agresyviu veiksmų išmokimas ir iu išreiškimas n ė .^
tapatūs dalykai (stebėtojas gali išmokti, bet kol kas nedemonstruoti agre­
sijos)^ 2 ) bausmės, "skiriamos a^esvvauTnglSškL mnd&liniy netrukdo
stebėtojams Išmokti agresyviu veiksmu.
Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti
asmenybės elgesį [Bandura A., 1986; 1983]. Pirma, asmenybė gali išmokti
nauju agresyvaus jelffesio formų ( p v z ., naujų veiksmų arba jų komponentų,
elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikia-

Agresyvaus elgesio modelis gali išmokyti stebėtoją

naujų agresyvaus elgesio formų

127
ma daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai
formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Stebėtojas, perėmęs
kelių modelių skirtingus elgesio komponentus, gali juos sintezuoti į naują
unikalų elgesio modelį. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik
paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio for­
mos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas,
agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktu reakcijų pasirinkimą,
išlaisvinti nuo suvaržvmu (“vidinių stabdžių!^ tokius veiksmus, kurie anks­
čiau dėl kokiiT norspriežasčių buvo slopinami . Slopinimo neutmlIHaĮOS?
arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato m odelį
atliekantį draudžiamus agresw m sTve^ nemaloniu pa­
sekmių. Pav\^džTūiL eigų vaikas arba paauglys mato, kad žmonė^ į agreso­
riaus veiksmus reaguoja indiferentiškai^ ^ n H p^lankiaifįam
rvti jsoūdis^iog agresyvus elgesys yra priimtinas, irJ iaudingas. Dėl to apre-
svvaus modelio veiksmai gali paprasčiausiai šukeitį, jau. aųĮcsčiau išmoktu
agresiją. Trečia, anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti pri­
slopinamos. Stebėdamas modąlį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepa­
geidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), ste­
bėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agre­
syvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, proßflozuoiama fom-
sm ė Jr nepritarimas slopina nepageidautiną elgesjį. Tačiau, palankiomis
aplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti at­
kuriamos bei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali at­
kreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėk­
mingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant ag­
resyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami. Penkta^ agresyvaus modelio
e m o d rm jx iilrriiiar rodi mriwl H,IM
panasu _ m Qcini sužadinimą stebėtojuLii
kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Pavyzdžiui,
tiems žmonėms, kurie yra linlcę elgtis agresyviai, emocinis sužadinimas gali
sustiprinti jų agresyvias reakcijas.
Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasi­
reikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu. Pavyzdžiui, stebėtojui mokantis
naujų agresyvaus elgesio formų, modelis gali atlikti tiek mokymo, tiek slo­
pinimo arba slopinimo panaikinimo funkcijas. Tada, kai naujas modeliuo­
jamas agresyvus elgesys yra baudžiamas, stebėtojas gali jį išmokti ir kartu
laikinai prislopinti. Kitais atvejais modelis gali tiek mokyti stebėtoją naujų
agresyvaus elgesio formų, tiek skatinti jį aktyviai išreikšti panašias reakci­
jas.
Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Kaip pažymi A.Bandura, žmogaus el­
gesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pa­
sekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija
įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant
128
norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas
išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materia­
linę naudą ir pan.). Tačiau A.Bandura akcentuoja, kad žmonės ne tik pa­
prasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastip-
rinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes [Bandura A., 1986;
1983]. Todėl agresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pa-

kad agresyvus elgesys šiiEeltų savipastiprinimą,

žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos ag­
resyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Tokių elgesio stan­
dartų perėmimą palengvina tai, kad net prosocialioje aplinkoje egzistuoja
prieštaringas agresyvaus elgesio vertinimas (viena vertus, skausmo ir kitų
žalingų pasekmių sukėlimas aplinkiniams laikomas smerktinu ir baustinu
dalyku, o kita vertus, labai dažnai kai kurios agresyvaus elgesio formos yra
legalizuotos ir moraliai pateisinamos). Kai žmogus perima agresyvaus elge­
sio standartus, tada jis gali išreikšti agresiją pačiose įvairiausiose situacijose
ir kartu išgyventi pasitenkinimą bei vertinti save pozityviai (kai žmogus sa­
vęs nesmerkia, jo agresyvius veiksmus gali nuslopinti tik kontragresijos
arba bausmių grėsmė). Tačiau net ir tuo atveju, kai žmogus orientuojasi į
prosocialius elgesio standartus, atitinkami vidiniai poveikiai gali panaikinti
agresyvaus elgesio slopinimą. Pavyzdžiui, žmogus gali naudoti įvairias neut­
ralizacijos priemones, dėl kurių savęs vertinimo pasekmės gali būti atsie-
jamos nuo smerktino elgesio (žmogus gali neigti savo atsakomybę, priskirti
kaltę aukai, nuvertinti neigiamas agresyvaus elgesio pasekmes ir t.t.). Jeigu
dėl vidinių elgesio standartų pažeidimo atsiradęs diskomfortas yra neutra­
lizuojamas, tai laipsniškai agresyvus elgesys gali sukelti savipastiprinimą bei
teigiamus išgyvenimus (ypač tada, kai agresija sukelia dar ir teigiamas
išorines pasekmes).
Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susifor­
muoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas
išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2 ) ji yra naudinga apribojant kitų
žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose gru­
pėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs pa­
augliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruo­
jama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs
veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

129
 Socialinės kognityvines agresijos teorijos

Šios teorijos - tai santykinai naujausi bandymai paaiškinti agresyvaus el­

gesio ištakas. Jų atsiradimui, be abejo, turėjo įtakos pastaruoju metu vis la­
biau populiarėjantis kognityvinis soeialinių-psichologinių fenomenų trakta­
vimas.

KA. Dodge’o agresijos teorija

ICA.Dodge’o ir jo kolegų manymu, asmenybės reakcija į įvairius kon­

krečioje socialinėje situacijoje gaunamus stimulus pasireiškia kaip informa­
cijos perdirbimo proceso funkcija. Šis procesas suprantamas kaip tam tikrų
nuoseklių žingsnių, arba stadijų, seka, kuri gali funkcionuoti tiek sąmo­
ningai, tiek nesąmoningai. Iš pradžių informacijos perdirbimo procese
buvo išskiriami penki žingsniai - stimulų kodavimas, jų mintinė reprezenta­
cija, galimų reakcijų generavimas, reakcijų įvertinimas ir įgyvendinimas
[Dodge K.A., 1993 a; Dodge K.A. et ąl., 1986]. Tačiau vėlesnėje teorijos
versijoje po stimulų mintinės reprezentacijos buvo išskirtas dar vienas -
tikslų išaiškinimo žingsnis [Crick N.R., Dodge K.A., 1994]. Visiems mi­
nėtiems informacijos perdirbimo žingsniams daugiau ar mažiau įtakos turi
ilgalaikėje atmintyje sukauptos žinių struktūros, kurios yra informacijos
perdirbimo funkcionavimo'pagrindas.

Agresiją gali skatinti įvairūs informacijos perdirbimo defektai

(J. Kazlausko nuotrauka)

130
 Kai gaunama informacija yra perdirbama adekvačiai, žmogus demonst­
ruoja socialiai kompetentingą elgesį, o įvairūs informacijos perdirbimo
defektai gali lemti nepageidautino (agresyvaus) elgesio pasireiškimą. Ga­
lima pridurti, jog kuo daugiau netikslumų bei iškraipymų atsiranda kiek­
viename informacijos perdirbimo žingsnyje, tuo didesnė tikimybė, kad
žmogus reaguos netinkamai ir pažeis prosocialias elgesio normas. K.A.
Dodge’o ir jo kolegų atlikti tyrimai akivaizdžiai parodė, kad tam tikri in­
formacijos perdirbimo trūkumai gali paskatinti agresyvų elgesį.
Stimulų kodavimas. Šiame etape labai svarbu, kad žmogus, renkantis
informaciją apie vieną ar kitą įvykį, galėtų pastebėti ir suvokti kuo daugiau
reikšmingų stimulų ir kad jo dėmesys nebūtų tendencingas. Tačiau, kaip
liudija tyrimų rezultatai, agresyvūs vaikai (palyginti su jų bendraamžiais)
atkreipia dėmesį į mažesnį stimulų skaičių (t.y. atsiranda praleidimo klai­
dos) ir yra labai jautrūs įvairiems priešiškumo ženklams. Selektyvus
dėmesys priešiškumo stimulams gali atlikti gynybinę funkciją, tačiau tuo
pačiu metu šis perdėtas jautrumas padidina tikimybę, kad agresyvūs vaikai
suvoks ir interpretuos įvairius provokuojančius stimulus kaip priešiškus ir
atsakys įjuos agresyviomis reakcijomis.
Stimulų mintinė reprezentacija. Kai svarbūs stimulai yra užkoduoti, pra­
sideda antrasis informacijos perdirbimo žingsnis - šių stimulų interpretacija
bei įprasminimas. Aišku, kad žmonės, pasižymintys skirtingomis savybėmis,
gali visiškai skirtingai interpretuoti tą patį įvykį (ypač neaiškiomis arba dvi­
prasmiškomis aplinkybėmis). Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad įvairaus
amžiaus agresyviems individams yra būdingas išskirtinis efektas - provoka­
cinėmis aplinkybėmis jie tendencingai priskiria kitiems žmonėms priešiškus
ketinimus (šis efektas buvo pavadintas “tendencingomis priešiškumo atri-
bucijomis”). Tirdamas minėtą efektą, K.A.Dodge’as agresyviems ir neagre­
syviems tiriamiesiems (2-os> 4-os ir 6-os klasės mokiniams) sudarydavo
frustracinę situaciją - bendraamžis sugriaudavo jų pradėtą mozaiką ir su­
trukdydavo gauti apdovanojimą [Dodge K.A., 1980]. Vieniems vaikams šie
destruktyvūs veiksmai buvo pateikiami kaip visiškai atsitiktiniai, kitiems -
kaip aiškiai apgalvoti (tyčiniai), o tretiems - kaip dviprasmiški (t.y. nebuvo
aišku, ar bendraamžis tyčia sugriovė mozaiką, ar atsitiktinai). Kaip parodė
gauti rezultatai, kai frustracija buvo visiškai atsitiktinė, tiek agresyvūs, tiek
ir neagresyvūs vaikai situaciją suprato panašiai ir išreiškė nestiprią agresiją.
Kai frustracija buvo neabejotinai tyčinė, abi tiriamųjų grupės vėl panašiai
interpretavo situaciją ir reagavo daug agresyviau. Tačiau, kai frustracinė
situacija buvo dviprasmiška, neagresyvūs vaikai reagavo neagresyviai (lyg
bendraamžis būtų pasielgęs nepiktybiškai), o agresyvūs tiriamieji interpre­
tavo bendraamžio veiksmus kaip priešiškų ketinimų pasekmę ir išreikšdavo
agresiją. Priešiškų ketinimų priskyrimas (net jeigu iš tikrųjų šie ketinimai
yra neutralūs arba geranoriški) dažnai išprovokuoja realias atsakomąsias
131
agresyvias reakcijas. Be abejo, jeigu kitų žmonių ketinimų interpretacija
yra neteisinga, agresyvus atsakas bus netinkamas, tačiau pati asmenybė to
nesupras, nes ji savo elgesį suvokia kaip pateisinamą reakciją į provokaciją.
Tikslų išaiškinimas. Kadangi siektinų tikslų arba numatomų trokštamų
veiklos rezultatų pasirinkimo žingsnis buvo išskirtas vėliau, apie jį dar nėra
sukaupta pakankamai empirinės medžiagos. Tačiau galima manyti, jog
šiame informacijos perdirbimo etape agresyvų elgesį gali paskatinti tokie
defektai. Pirma, agresyvios reakcijos gali pasireikšti tada, kai keliami tikslai
neatitinka konkrečios socialinės situacijos reikalavimų ir/ar nukrypsta nuo
prosocialių elgesio normų. Antra, nepageidautiną elgesį gali paskatinti ne­
didelis keliamų tikslų lankstumas (ypač besikeičiančios situacijos kon­
tekste) ir/ar nepakankama keleto tikslų koordinacija (socialinėse situaci­
jose neretai tenka vienu metu siekti keleto tikslų, pvz., paauglys gali norėti
pasitraukti iš grėsmingos situacijos ir kartu nepasirodyti bailiu).
Galimų reakcijų generavimas. Šiame etape, remdamasis ilgalaikėje at­
mintyje sukaupta informacija, žmogus pasirenka vieną arba keletą poten­
cialių atsakomųjų reakcijų. Šiuo atveju labai svarbu, koks yra galimų gene­
ruojamų reakcijų skaičius bei jų kokybė. Jeigu kokioje nors sudėtingoje si­
tuacijoje generuojama tik viena arba dvi potencialios reakcijos (pvz.,
smogti arba bėgti), be to, šios reakcijos konkrečioje situacijoje yra netin­
kamos ir neveiksmingos, tai labai padidėja nepageidautino (agresyvaus) el­
gesio pasireiškimo tikimybė. Tai patvirtina ir atliktų tyrimų rezultatai, kurie
rodo, kad agresyvūs vaikai (palyginti su neagresyviais bendraamžiais) kon­
fliktinėse situacijose generuoja mažesnį reakcijų skaičių. Be to, agresyvių
individų generuojamos reakcijos išsiskiria tam tikrais specifiniais ypatu­
mais. Pavyzdžiui, probleminėse situacijose agresyvūs vaikai (palyginti su jų
bendraamžiais) dažniau generuoja reakcijas, susijusias su verbaline arba fi­
zine agresija, rečiau pasirenka galimas susitarimo bei tarpusavio santykius
stiprinančias reakcijas, generuoja mažiau verbalinių reakcijų ir pirmenybę
teikia tiesioginiams veiksmams, renkantis potencialias reakcijas, jiems
trūksta lankstumo ir pan.
Reakcijų įvertinimas. Pasirinktos potencialios reakcijos nebūtinai yra re­
alizuojamos, nes jos gali neatitikti konkrečios situacijos keliamų reikala­
vimų. Kokia konkreti reakcija bus išreiškiama, priklauso nuo kito infor­
macijos perdirbimo žingsnio - reakcijų įvertinimo bei sprendimo priėmimo.
Reakcijų įvertinimo kriterijai dažniausiai yra susiję su jų socialiniu pagei­
daujamumu, prognozuojamomis pasekmėmis bei sprendimu apie Aš efek­
tyvumą (t.y. apie savo galimybes atlikti vieną arba kitą veiksmą). Šiame
etape nepageidautiną (agresyvų) elgesį gali sukelti keletas informacijos
perdirbimo ypatumų. Pirma, agresyvus elgesys gali atsirasti tada, kai žmo­
gus galimą reakciją vertina paviršutiniškai arba, impulsyviai elgdamasis,
praktiškai visai nevertina išreiškiamos reakcijos. Antra, nepageidautinas
132
elgesys paprastai pasireiškia tokiais atvejais, kai žmogus vertina galimų
agresyvių reakcijų pasekmes pernelyg pozityviai ir nuvertina galimus pro-
socialaus elgesio rezultatus (pvz., agresyvūs vaikai tikisi, kad agresija su­
teiks jiems materialinę naudą, leis apriboti nepriimtinus bendraamžių veik­
smus, padidins pasitikėjimą savimi ir pan.). Trečia, agresyvus elgesys gali
pasireikšti tada, kai žmogus žemai vertina Aš efektyvumą prognozuodamas
prosocialių reakcijų įgyvendinimą ir, priešingai, aukštai vertina Aš
efektyvumą numatydamas agresyvias reakcijas (pvz., agresyvūs vaikai, paly­
ginti su jų bendraamžiais, prognozuodami fizinę ir verbalinę agresiją,
išgyvena aukštesnį Aš efektyvumo laipsnį).
Reakcijų įgyvendinimas. Paskutiniame žingsnyje pasirinkta reakcija yra
transformuojama į realius veiksmus. Tai jau socialinės elgsenos pasireiš­
kimo etapas, ir jis yra informacijos perdirbimo proceso pasekmė (tačiau
šiame etape gali būti vertinamos veiksmų pasekmės, taigi faktiškai šiuo
metu gali prasidėti naujas informacijos perdirbimo ciklas). Aišku, jog
pasirinktai reakcijai išreikšti reikalingi atitinkami verbaliniai ir motoriniai
įgūdžiai. Visai galimas dalykas, kad dėl turimų įgūdžių stokos žmogus kai
kada gali nesugebėti išreikšti pasirinktos prosocialios reakcijos (pvz., nu­
sprendęs bendraklasio priešiškumą apriboti perspėjimu, vaikas gali ne­
turėti pakankamų verbalinių įgūdžių, kad padarytų tai neįžūliai, dėl to
perspėjimas gali peraugti į fizinį susirėmimą). Tai gana būdinga agresy­
viems vaikams, nes jiems dažnai trūksta tiek akademinių, tiek socialinių
įgūdžių, reikalingų taikiam bei prosocialiam tikslų įgyvendinimui.
Ankstyvoji patirtis ir funkcinių ciklų formavimasis. Kaip pažymi
K.A. Dodge’as, agresyvių vaikų socialinės informacijos perdirbimo ypatu­
mus gali nulemti ankstyvoji patirtis, kai suformuojamos atitinkamos žinių
struktūros [Dodge K.A., 1993 b]. Pavyzdžiui, ankstyvojoje vaikystėje patirta
fizinė prievarta ir bausmės, nuolatinė grėsmė, artimų tarpusavio santykių
stoka gali suformuoti priešiško ir pavojingo pasaulio sampratą. Be to, nuo­
lat susidurdamas su prievarta, agresyvaus elgesio modeliais bei agresijos
pastiprinimu, vaikas agresiją gali pradėti vertinti kaip pozityvių pasekmių
šaltinį. Dėl to gali būti suformuojamas tendencingas informacijos per­
dirbimo modelis, kur ypatingą vaidmenį atlieka selektyvus dėmesys priešiš­
kumo stimulams bei pozityvus agresyvių reakcijų vertinimas.
Tikrindamas iškeltą prielaidą, K.A.Dodge’as kartu su kolegomis atliko
tyrimą, kuriame dalyvavo 309 ikimokyklinio amžiaus vaikai [Dodge K.A. et
ai., 1990]. Tyrimo metu buvo fiksuojamas ankstyvas fizinės prievartos paty­
rimas šeimoje, socialinės informacijos perdirbimo ypatumai, vaikų agresy­
vus elgesys, jų individualios savybės bei kiti veiksniai. Gauti rezultatai pa­
rodė, kad fizinę prievartą patyrę vaikai (palyginti su prievartos nepatyru­
siais) yra daug nedėmesingesni relevantiškiems socialiniams stimulams,
tendencingai priskiria kitiems priešiškus ketinimus, generuoja nepakanka­
133
mai tinkamus tarpasmeninių problemų sprendimus ir yra daug agresyvesni.
Taigi, gauti duomenys patvirtina iškeltą prielaidą ir leidžia teigti, jog anks­
tyvojoje vaikystėje patirta fizinė prievarta yra rizikos veiksnys, lemiantis ag­
resyvaus elgesio formavimąsi.
Kartu reikia pasakyti, kad ryšiai tarp asmenybės elgesio ir socialinės
informacijos perdirbimo ypatumų neretai įgauna ciklišką pobūdį. Pa­
vyzdžiui, agresyvūs vaikai, remdamiesi sukauptomis žiniomis, linkę manyti,
kad yra didelė tikimybė jiems tapti priešiškos agresijos objektu. Provoka­
cinėje arba dviprasmiškoje situacijoje minėtos žinių struktūros lemia ten­
dencingas priešiškumo atribucijas, ir jos savo ruožtu skatina agresyvias at­
sakomąsias reakcijas. Bendraamžiai irgi atsimena kai kurių vaikų padidintą
agresyvumą. Dėl to bendraamžiai dažniau priskiria agresyviems vaikams
priešiškus ketinimus, mažiau jais pasitiki ir į jų veiksmus reaguoja agresy­
viau negu į kitų vaikų panašias reakcijas. Toks bendraamžių elgesys didina
agresyvių vaikų įsitikinimą, kad aplinkiniai jų atžvilgiu yra priešiškai nusi­
statę ir t.t. Pasikartojanti tokia patirtis patvirtina ir sustiprina asmenybės
susikurtas žinių struktūras, atitinkamą informacijos perdirbimo būdą daro
labiau automatizuotą ir skatina tolesnius elgesio nukrypimus (taigi for­
muojasi “užburtas ciklas”).

L.R.Huesmanno agresijos teorija

L.R.Huesmanno pasiūlytoje agresijos teorijoje pagrindinis vaidmuo ski­

riamas kognityviniams elgesio scenarijams [Huesmann L.R., 1988; 1986]. Jis
kelia prielaidą, kad žmogaus elgesį reguliuoja “specialios programos”, arba
scenarijai, kurie yra išmokstami ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu.
Elgesio scenarijus galima apibūdinti kaip tam tikras kognityvines socialinių
situacijų reprezentacijas, kurios grindžiamos įvykių stereotipiniu
nuoseklumu (patyrus vieną socialinės situacijos įvykį, su didele tikimybe
yra prognozuojamas ir kitas įvykis). Šie scenarijai yra saugomi ilgalaikėje
atmintyje ir taikomi kaip elgesio bei socialinių problemų sprendimo vado­
vai. Kitaip tariant, elgesio scenarijai padeda suprasti ir interpretuoti aplin­
kos įvykius, pateikia atitinkamo elgesio planą, taip pat leidžia prognozuoti
galimas elgesio pasekmes. Remiantis elgesio scenarijų modeliu, galima
teigti, jog agresyvūs žmonės dažniausiai išmoksta ir taiko tokius scenarijus,
kurie skatina agresyvias reakcijas.
Agresyvaus elgesio scenarijų išmokimas. L.R.Huesmanno manymu, agre­
syvaus elgesio scenarijų išmokimas yra susijęs su tiesiogiai arba netiesiogiai
patiriamais pozityviais pastiprinimais. Vaikas gali išbandyti įvairias elgesio
strategijas, tačiau jeigu dažniausiai yra pastiprinamos agresyvios reakcijos,

134
tai labai tikėtina, kad scenarijai, sukėlę tokias reakcijas, bus geriau įsi­
menami bei dažniau taikomi ateityje. Be to, pastiprinimo efektas gali ge-
neralizuotis į keletą scenarijų, kurių pagrindu gali būti suformuotas labiau
apibendrintas agresyvaus elgesio scenarijus (pvz., vaikas, kuris laimėjo
smogdamas savo priešininkui, vėliau, spręsdamas iškilusias problemas, gali
ne tik smogti, bet ir spirti, stumti, naudoti specialias puolimo priemones ir
pan.). Kita vertus, agresyvaus elgesio scenarijai gali būti koduojami ir
įsimenami stebint kitų žmonių, arba modelių, reakcijas. Galima pasakyti,
kad vaikai greičiausiai užkoduoja ir įsimena tokius elgesio scenarijus, kurie
modeliui užtikrina pozityvias pasekmes, kuo nors išsiskiria bei yra susiję su
ryškiais orientuojančiais stimulais.
Agresyvaus elgesio scenarijų atkūrimas. Tiek agresyvaus, tiek kitų elgesio
formų scenarijų atkūrimas priklauso nuo to, kiek konkrečioje situacijoje
yra pateikiama relevantiškų orientuojančių stimulų. Šiuo požiūriu patys
svarbiausi stimulai yra susiję su aplinkos charakteristikomis, identiškomis
toms, kurios buvo užfiksuotos koduojant bei įsimenant konkretų elgesio
scenarijų [Huesmann L.R., 1988; 1986]. Be abejo, agresyvaus elgesio sce­
narijų atkūrimą gali paskatinti ir kiti bendri agresyvaus elgesio stimulai, net
jeigu jie nebuvo susiję su stebėtomis agresyviomis scenomis jų kodavimo
metu. Taip pat reikia pridurti, kad atkuriant agresyvaus elgesio scenarijus
svarbų vaidmenį atlieka emociniai išgyvenimai. Jie gali turėti įtakos tiek
dėmesiui į specifinius orientuojančius stimulus atkreipti, tiek tiems stimu­
lams vertinti bei atitinkamiems agresyvaus elgesio scenarijams atkurti
(pvz., supykęs vaikas gali susikoncentruoti tik į kelis labai išsiskiriančius
stimulus, kitų žmonių ketinimus tendencingai interpretuoti kaip priešiškus
ir generuoti agresyvaus elgesio scenarijus).
Agresyvaus elgesio scenarijų įvertinimas. Aišku, ne visi atkuriami agresy­
vaus elgesio scenarijai yra taikomi realioje veikloje. Prieš pasielgdamas pa­
gal vieną ar kitą scenarijų, žmogus įvertina jo tinkamumą. Galima išskirti
tris svarbius šio įvertinimo aspektus. Pirma, elgesio scenarijaus tinkamu­
mas vertinamas atsižvelgiant į galimas pasekmes. Pavyzdžiui, jeigu vaikas
prognozuoja pozityvias galimų agresyvių veiksmų pasekmes bei neat­
sižvelgia į galimus neigiamus agresijos rezultatus, tai labai tikėtina, kad bus
taikomi agresyvūs scenarijai. Antra, vieno ar kito scenarijaus taikymas pri­
klauso nuo to, kaip žmogus vertina savo galimybes - ar jis galės atlikti ati­
tinkamus veiksmus, ar ne. Žemo Aš efektyvumo suvokimas įgyvendinant
prosocialaus elgesio scenarijų gali skatinti pasirinkti agresyvius scenarijus,
kurių įgyvendinimo galimybes vaikas vertina daug geriau. Trečia, turbūt
pats svarbiausias elgesio scenarijų įvertinimo kriterijus - tai jų atitikimo
vidinius žmogaus savireguliacijos standartus laipsnis [Huesmann L.R.,
1988; Huesmann L.R., Guerra N.G., 1997]. Jeigu elgesio scenarijus prieš­
tarauja vaiko interiorizuotoms elgesio normoms arba individualiems elge-
135
šio tinkamumo standartams, tai jo taikymo tikimybė yra labai maža. Be to,
tikėtina, kad elgesio scenarijai, prieštaraujantys perimtoms normoms, bus
rečiau koduojami, įsimenami bei trumpiau išlaikomi atmintyje.
Kaip matome, K.A.Dodge’o ir L.R.Huesmanno agresijos teorijos yra
panašios tuo, kad jos abi akcentuoja lemiamą kognityvinių procesų vaid­
menį agresyvaus elgesio genezėje. Tačiau jeigu L.R.Huesmanno teorijoje
pagrindinis dėmesys skiriamas kognityvinių elgesio scenarijų, arba žinių
schemų, įgijimui ir vėlesniam jų taikymui, tai K A D odge’as detaliai anali­
zuoja patį socialinės informacijos perdirbimo procesą bei šio perdirbimo
defektus, galinčius lemti agresijos pasireiškimą.
Apibendrinant pagrindinius agresijos teorijų teiginius, galima pateikti
tokias agresyvaus elgesio pasireiškimo schemas:

S.Freudas

K L oren za s

Agresijos instinktas Agresyvus elgesys

Išoriniai stimulai

J. Dollardas ir kt.

L. Berkowitzas
Ypač stiprus pyktis

136
A.Bandura

, priklausomybė
Negatyvi
patirtis emocinis laimėjimai
sužadinimas -> susilaikymas ir pasitraukimas
-» agresija
Numatomos _ pastiprinimu grindžiama psichosomatinės reakcijos
pasekmės motyvacija savianestezija alkoholiu
ir narkotikais
konstruktyvus problemos
sprendimas

K.A.Dodge’as

L.R.Huesmannas

Nepriimtinas variantas

1 pav. Agresyvaus elgesio pasireiškimo schemos

(skirtingų agresijos teorijų požiūriu)

137
 Žiniasklaida ir agresyvus elgesys

Galima sakyti, jog pastaruoju metu asmenybės socializacijos procesą

šeimoje dažnai papildo arba net pakeičia kitas nepaprastai galingas sociali­
zacijos šaltinis - žiniasklaida. Šiuo požiūriu pirmiausia reikėtų išskirti tele­
viziją (video-), nes ji pasižymi informacijos perteikimo formų įvairove, di­
namiškumu, specialių efektų naudojimu ir pan. Akivaizdu, jog televizijos
laidos skatina aplinkinio pasaulio pažinimą, intelektualinę asmenybės
brandą, formuoja požiūrį į įvairius reiškinius, prosocialią elgesio normų bei
vertybių sistemą ir t.t. Kita vertus, televizija ir kitos vizualinės informavimo
priemonės nepaprastai išplėtė įvairių elgesio modelių (taigi ir agresyvaus
bei nusikalstamo elgesio modelių) prieinamumo besiformuojančiai asme­
nybei diapazoną (normaliomis gyvenimo sąlygomis vaikai turi retą gali­
mybę stebėti brutalios agresijos aktus ir kitus sunkius nusikaltimus). Pa­
vyzdžiui, jau ikimokyklinio amžiaus vaikai turi galimybę televizorių ekra­
nuose stebėti daugybę užpuolimų, muštynių, sužalojimų, kankinimų, žudy­
mų ir kitokių destrukcijos aktų. Galima teigti, jog tiek vaikai, tiek pa­
augliai, tiek ir suaugusieji turi faktiškai neribotas galimybes išmokti įvai­
riausių agresyvaus elgesio formų, jaukioje namų atmosferoje stebėdami
smurtines televizijos laidas.
Kaip pažymi daugelis autorių, agresyvaus, smurtinio pobūdžio televizi­
jos programų žiūrėjimas dažniausiai padidina įvairaus amžiaus žiūrovų ag­
resyvumą bei sukelia kitus nepageidautinus efektus [Bandura A., 1983;
Berkowitz L., 1993; Donnerstein E. et al., 1994; Wood W. et al., 1991 ir

Smurtinių laidų žiūrėjimas gali padidinti

įvairaus amžiaus žiūrovų agresyvumą

138
kt.]. Pirmiausia reikia pasakyti, jog stebint smurtines televizijos laidas pasi­
reiškia nepageidautini modeliavimo efektai (pvz., žmogus išmoksta naujų
agresyvaus elgesio formų, išlaisvina nuo suvaržymų anksčiau išmoktą agre­
siją ir pan.). Be to, dažnas smurtinių programų demonstravimas televizorių
ekranuose gali suformuoti neigiamą žiūrovų realybės sampratą - jie gali su­
sidaryti nuomonę, kad aplinkinis pasaulis yra pavojingas, nepatikimas, ne­
doras ir kad jame dažnai pasireiškia neprognozuojami nemalonūs įvykiai.
Šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai žiūrovai yra jautrūs televizorių
ekranuose pateikiamai informacijai, linkę tikėti, jog demonstruojamos
smurtinės istorijos yra realistiškos, arba kai jie dažnai susiduria su agresy­
viais žmonėmis realiame pasaulyje. Smurtinės programos taip pat gali su­
mažinti žiūrovų jautrumą agresijai, įpratinti juos prie smurto ir prievartos
(žmonės pradeda manyti, jog agresijos naudojimas - tai visai įprastas daly­
kas). Sumažėjęs jautrumas agresijai pasireiškia fiziologinių rodiklių po­
kyčiais (stebint smurtines scenas, krinta fiziologinio sužadinimo lygis), ne-
jausmingumu, indiferentišku požiūriu į smurto auką, menkesniu jai pada­
rytos žalos vertinimu, taip pat sumažėjusia tikimybe, kad žmogus imsis ko­
kių nors veiksmų smurto aukai apginti. Šie jautrumo sumažėjimo efektai
(po prievartas scenų demonstravimo) buvo užfiksuoti tiriant tiek vaikus
[Thomas M.H. et ai., 1977], tiek ir suaugusiuosius [Mullin C.R., Linz D.,
1995]. Tačiau reikia pasakyti, kad toks jautrumo sumažėjimas nėra ilgalai­
kis - praėjus 5-6-ioms dienoms po smurtinių filmų žiūrėjimo, jis vėl atsi­
naujina ir yra panašus į tų žmonių jautrumo laipsnį, kurie visai nežiūrėjo
prievartą stimuliuojančios medžiagos.
Minėti trumpalaikiai smurto demonstravimo efektai gali pasireikšti dėl
slopinimo panaikinimo funkcijų, nes televizorių ekranuose demonstruo­
jama agresija tiesiogiai arba netiesiogiai sufleruoja žiūrovams, kad toks el­
gesys yra leistinas ir net naudingas. Be to, smurto scenos gali laikinai akty­
vuoti emocinius išgyvenimus bei mintis, semantiškai artimas demonstruo­
jamai agresijai. O kadangi tarp minčių, emocinių išgyvenimų bei motorinių
reakcijų egzistuoja glaudūs tarpusavio ryšiai, tai išorinių stimulų (pvz.,
smurtinio filmo) sukeltos mintys ir išgyvenimai savo ruožtu gali skatinti
automatiškus (nevalingus) arba net visiškai kontroliuojamus agresyvius
veiksmus.
Vis dėlto kai kuriais atvejais smurtinės televizijos laidos gali sukelti ir
ilgalaikius efektus. Jeigu vaikai dažnai mato, kaip jų mėgstami televizijos
filmų herojai pasiekia trokštamą tikslą naudodami smurtą ir agresiją, jie
gali ne tik išmokti naujų agresyvaus elgesio formų, bet ir padaryti išvadą,
kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas. Jeigu televi­
zijos laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamas pasekmes kasdie­
ninėje žiūrovų veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti jų elgesyje ir
išlikti ilgą laiką po to, kai jie stebėjo demonstruojamą smurtą.
139
 Ilgalaikius demonstruojamo smurto efektus padeda paaiškinti agresy­
vaus elgesio scenarijų išmokimas, jų išsaugojimas, taip pat vėlesnis atkūri­
mas ir taikymas (stebėdami televizoriaus ekrane demonstruojamą smurtą,
vaikai užkoduoja ir įsimena įvairius agresyvaus elgesio scenarijus, kuriuos
vėliau taiko gyvenime). Aišku, ne kiekvienas agresyvaus elgesio scenarijus,
kurį žiūrovas mato televizoriaus ekrane, yra užkoduojamas bei išlaikomas
atmintyje ilgą laiką. Elgesio scenarijų įsiminimo bei vėlesnio jų taikymo ti­
kimybė yra tuo didesnė, kuo labiau išsiskiria stebimos prievartos scenos,
kuo daugiau žiūrovas apie jas galvoja, fantazuoja ir pan.
Reikia pažymėti, kad dažnai ir ilgai žiūrint smurtines programas pasi­
reiškia besikaupiančio mokymosi efektas [Huesmann L.R., 1986]. Kitaip
tariant, žiūrovas, spręsdamas įvairias problemas, laikui bėgant naudoja vis
daugiau ir daugiau agresyvaus elgesio scenarijų. Taip atsitinka todėl, kad
demonstruojant prievartą bei smurtą žiūrovui pateikiama daugybė agresy­
vaus elgesio scenarijų pavyzdžių, ir jis vis daugiau jų išmoksta. Be to, esant
besikaupiančio mokymosi efektams, tarp smurtinių programų žiūrėjimo ir
agresyvaus elgesio formuojasi cikliški, tarpusavio ryšiai. Pavyzdžiui, galima
sakyti, jog smurtinių televizijos laidų žiūrėjimas ir vaikų agresyvus elgesys
sustiprina vienas kitą. Vaikai, kurie ilgai ir dažnai žiūri smurtinius filmus,
nuolat mato, kaip šių filmų herojai, spręsdami tarpasmenines problemas,
naudoja agresiją. Identifikuodamiesi su agresyviais filmų herojais, jie ko­
duoja ir įsimena agresyvius problemų sprendimo būdus. Be to, stebimos
smurto scenos taip pat gali stimuliuoti agresyvaus turinio vaikų fantazijas.
Tokių fantazavimų metu yra atkuriami agresyvaus elgesio scenarijai ir
kartu padidėja tikimybė, kad jie vėl bus atkuriami bei taikomi netolimoje
ateityje. Jeigu vaikų agresyvios reakcijos sukelia ir pozityvias pasekmes
kasdieninėje veikloje, tai agresyvaus elgesio scenarijų taikymo tikimybė dar
labiau padidėja. Tačiau agresija, kaip įprasta įvairių problemų sprendimo
priemonė, galiausiai sukelia socialinę dezadaptaciją (agresyvūs vaikai
tampa ne tokie populiarūs tarp bendraamžių bei prasčiau makosi mokyk­
loje). Šios nesėkmės gali tapti frustratoriais, skatinančiais dar stipresnes
vaikų agresyvias reakcijas, o jos savo ruožtu dar labiau didina išgyvenamą
diskomfortą, skatina šiuos vaikus dar ilgiau ir dažniau žiūrėti televizijos
laidas, iš kurių jie perima dar daugiau agresyvaus elgesio scenarijų ir t.t.
Minėtą ciklišką sąveiką galima pavaizduoti schema (žr. 2 paV.).
Be abejo, ryšiui tarp demonstruojamo smurto bei agresyvaus žiūrovų
elgesio turi įtakos daugelis svarbių veiksnių. Apibendrinant įvairių autorių
tyrimų duomenis, galima išskirti tokius daugiau ar mažiau šį ryšį lemiančius
veiksnius. Pirma, demonstruojamų smurtinių filmų poveikį žiūrovų elgesiui
gali padidinti identifikacija su agresyviais filmų herojais. Kai žiūrovas iden­
tifikuojasi su filmo herojumi, jis save įsivaizduoja jo vietoje (tarytum pats
atliktų atitinkamus veiksmus) ir emocionaliai reaguoja į viską, kas atsitinka
140
jo mėgstamam veikėjui. Todėl, jeigu filmo herojus elgiasi agresyviai, de­
monstruoja jėgą, kovoja su aplinkiniais ir pan., identifikuodamasis su juo,
žiūrovas taip pat nusiteikia agresyviai.

Smurtinių televizijos
programų žiūrėjimas

Agresyvaus elgesio Didesnis susidomėjimas

scenarijų kodavimas smurtinėmis televizijos programomis
ir įsiminimas
1
Frustracijos patyrimas //t
irpasirengimas * /
Agresyvaus elgesio agresijai * \ /
.scenarijų atkūrimas
imitacijose bei
fantazijose
Stipresnė identifikacija U A
su agresyviais televizijos populiarumas tarp \
filmų herojais bendraamžių \

Padidėjęs agresyvaus
elgesio scenarijų Pablogėję
prieinamumas akademiniai
atmintyje ' laimėjimai

Agresyvios reakcijos
sprendžiant tarpasmeninius
konfliktus

2 pav. Ilgalaikių demonstruojamo smurto efektų reciprokinės sąveikos modelis

Antra, žiūrovų reakcijų pobūdis į matytą televizijos laidą priklauso nuo

toje laidoje demonstruojamos medžiagos vertinimų. Pavyzdžiui, žiūrovas
gali vertinti stebimą smurto sceną kaip pateisinamą (tokiu atveju kaltė pri­
skiriama pačiai aukai, sumenkinamos agresijos pasekmės ir t.t.) arba kaip
neteisingą ir nusikalstamą nekaltos aukos užpuolimą. Kaip nurodo kai ku­
rie autoriai, net labai agresyvus filmas nesukelia agresiją skatinančių
minčių bei atitinkamų motorinių reakcijų, jeigu žiūrovas demonstruojamą
smurtą vertina kaip moraliai neteisingus veiksmus [Berkowitz L., 1993].
Tačiau reikia pažymėti, kad daugumoje populiarių kovinių filmų agresija
nevertinama kaip netinkamas dalykas, nerodomos negatyvios, tragiškos ag­
resijos pasekmės (pvz., kokias kančias agresijos aukoms arba jų artimie­
siems sukelia patiriama prievarta). Greičiau priešingai, žiūrint smurtinius

141
filmus susidaro įspūdis, kad agresija yra vienas iš tinkamiausių būdų
sprendžiant pačias įvairiausias problemas (nes agresorius gauna trokštamą
atpildą ir nesusilaukia nemalonių pasekmių). Taigi, dažnai žiūrovams tie­
siogiai arba netiesiogiai pateikiamas pozityvus demonstruojamo smurto
vertinimas, kuris gali skatinti jų agresyvumą.
Trečia, kalbant apie demonstruojamų smurto scenų vertinimą, kaip at­
skirą momentą galima išskirti meninę filmo vertę. Kaip liudija kai kurie
duomenys, tie tiriamieji, kurie žiūrėdami prievartos ir agresijos scenas ne­
kreipia dėmesio į meninę filmo vertę, yra daug agresyvesni už tuos žiū­
rovus, kurie pastebi ir įvertina menines filmo savybes (pvz., aktorių meis­
triškumą bei artistiškumą). Toks žiūrovų dėmesys meninėms filmo sa­
vybėms nekeičia stebimų agresijos scenų prasmės, tačiau gali sumažinti ag­
resyvių minčių ir atitinkamų veiksmų tendencijų aktyvaciją.
Ketvirta, žiūrovai elgiasi daug agresyviau tada, kai stebimos smurto
scenos suprantamos kaip realistiškos, o ne kaip išgalvotos ir sukurtos. Pa­
vyzdžiui, kuo vaikai labiau tiki, kad demonstruojamas smurtas ir agresija
yra realūs, tuo labiau padidėja jų pačių agresyvaus elgesio pasireiškimo ti­
kimybė. O tie smurtiniai veiksmai, kuriuos vaikai suvokia kaip nerealis­
tiškus (tik kaip filmo kūrėjų išmonės rezultatą), dažniausiai nesusilaukia jų
dėmesio, nėra įsimenami bei imituojami.
Penkta, demonstruojamo smurto ir žiūrovų agresyvaus elgesio ryšiui
įtakos gali turėti agresyvaus turinio fantazijos (šios fantazijos sustiprina
matytų agresyvaus elgesio scenarijų įsiminimą, palengvina jų atkūrimą, o
kartu padidina ir jų taikymo tikimybę). Pavyzdžiui, tyrimų rezultatai rodo,
kad agresyvaus turinio vaikų fantazijos yra pozityviai susiję tiek su jų agre­
syviu elgesiu, tiek ir su smurtinių televizijos laidų žiūrėjimu [Huesmann
L.R., 1986]. Agresyvesni žiūrovai labiau fantazuoja apie agresiją ir smurtą,
žiūri daugiau prievartinių televizijos laidų, tai skatina juos elgtis dar agre­
syviau ir t.t.
Šešta, smurtinių televizijos laidų poveikiui įtakos gali turėti grupinis šių
laidų žiūrėjimas. Tarkim, jeigu smurtinį filmą žiūri paauglių grupė, tikėtina,
kad vieno kurio nors paauglio reakcijos į demonstruojamą agresijos sceną
gali paveikti kitų žiūrovų elgesį. Kitaip tariant, kai vienas paauglys, veikia­
mas 4 enionstruojamų smurto scenų, dar filmo žiūrėjimo metu įvairiais
būdais išreiškia savo agresyvumą, jis gali tapti agresyvaus elgesio modeliu
arba papildomu stimulu kitiems grupės nariams (šią funkciją gali atlikti ag­
resyvesnis žiūrovas).
Septinta, demonstruojamas smurtas ir prievarta greičiausiai paskatina
agresyvų žiūrovų elgesį tada, kai jie išgyvena emocinį susijaudinimą ir
pyktį. Pavyzdžiui, kai nėra. jokių stiprių agresijos slopinimo šaltinių,
žiūrovai, kurie buvo supykinti ir po to stebėjo smurtinio turinio filmą, daug
dažniau išreiškė agresiją negu tie tiriamieji, kurie nebuvo pikti ir susijau­
142
dinę. Be to, galima pridurti, jog didžiausią agresiją supykinti žiūrovai pa­
prastai nukreipdavo į tuos asmenis, kurie juos tiesiogiai provokuodavo,
buvo panašūs į smurtinio filmo herojus arba nemėgstami dėl kokių nors
kitų priežasčių. Minėtą pykčio bei kitų neigiamų emocinių išgyvenimų po­
veikį agresyvumo pasireiškimui galima paaiškinti tuo, kad šiuo atveju aso­
ciacinių ryšių dėka yra aktyvuojamos kitos mintys, išgyvenimai bei moto­
rinės reakcijos, vienaip ar kitaip susijusios su agresija.
Aštunta, demonstruojamo smurto ir žiūrovų agresyvaus elgesio ryšį gali
sustiprinti asmenybės padėtis bendraamžių grupėje. Kaip rodo tyrimų re­
zultatai, daugeliu atveją agresyvūs vaikai yra nepopuliarūs ir, išgyvendami
nuolatinį diskomfortą dėl tarpasmeninių santykių, prie televizorių ekranų
praleidžia daug daugiau laiko negu jų populiaresni bendraamžiai. Smurtas
ir prievarta, demonstruojami televizijos laidose, dar labiau įtikina agresy­
vius vaikus, kad jų elgesys yra tinkamas ir dažnai naudotinas. Be to,
žiūrėdami smurtinius filmus, jie išmoksta naujų agresyvaus elgesio formų,
kurias po to taiko tarpasmeninėje sąveikoje. Dėl tokio savo elgesio agre­
syvūs vaikai tampa dar nepopuliaresni, ir tai verčia juos grįžti atgal prie te­
levizorių ekranų, kuriuose jie vėl stebi smurtinius filmus, ir t.t.
Devinta, ryšiai* panašūs į anksčiau minėtus, gali formuotis ir tarp nedi­
delių akademinių laimėjimų, smurtinių televizijos laidų žiūrėjimo ir vaikų
agresyvaus elgesio. Tie vaikai, kuriems nesiseka moksle, paprastai pra­
leidžia daugiau laiko žiūrėdami televizijos laidas negu gerai besimokantys
mokiniai (tokią tendenciją būtų galima paaiškinti tuo, kad atsiliekantys
vaikai, stebėdami herojiškas televizijos laidas, stengiasi išgyventi netiesio­
ginę sėkmę ir taip kompensuoti patiriamas nesėkmes mokykloje). Atitin­
kamai, dažniau žiūrėdami televizijos laidas, blogai besimokantys vaikai turi
daugiau galimybių stebėti agresyvaus elgesio modelius. Q kadangi šių vaikų
galimybės įsitvirtinant paprastai yra labiau ribotos negu sėkmingai besimo­
kančių mokinių (nes jie turi blogesnes socialinio pasirinkimo sąlygas), tai
atsiliekantys vaikai dažniausiai naudoja tuos agresyvius problemų spren­
dimo būdus, kuriuos jie mato televizijos laidose. Toks elgesys atriboja šiuos
vaikus nuo bendraamžių, skatina juos dar dažniau žiūrėti televizijos laidas
(kuriose jie vėl stebi agresiją ir smurtą), dėl to lieka dar mažiau laiko mo­
kymuisi, toliau patiriamos akademinės nesėkmės ir t.t. [Eron L.D., 1982].
Aišku, kuo daugiau nepageidautinų veiksnių vienu metu veikia žiūrovą
(pvz., vaikas arba paauglys, žiūrėdamas smurtinius filmus, identifikuojasi su
agresyviais herojais, pateisina naudojamą prievartą, supranta ją kaip rea-
"listi|ką ir pan.), tuo stipresnį poveikį gali daryti stebimos smurto scenos.
Kita vertus, reikia pridurti, jog atliktų tyrimų rezultatai vienareik­
šmiškai nepatvirtina stimuliuojančio smurtinių televizijos laidų poveikio.
Kaip pažymi kai kurie autoriai, smurto bei prievartos demonstravimas gali
sumažinti žiūrovų agresyvaus elgesio pasireiškimą arba bent jau jo ne­
143
padidina [Feshbach S., Singer R.D., 1971; Freedman J.L., 1984]. Interpre­
tuojant žiūrovų agresyvumo sumažėjimo efektą, dažniausiai remiamasi
katarsio hipoteze, t.y. manoma, kad stebint smurtinius filmus įvyksta
užslopintų agresyvių impulsų išlaisvinimas, agresyvios įtampos sumaži­
nimas bei savotiškas “apsivalymas”. Kadangi gyvenime dėl įvairių priežas­
čių susikaupęs pyktis ir agresyvumas ne visuomet išreiškiamas (tam trukdo
įvairūs apribojimai - socialinis nepritarimas, bausmės, kaltės jausmas arba
žmogaus neryžtingumas), tai smurtinių televizijos laidų stebėjimas bei žiū­
rovo sugebėjimas įsivaizduoti save atitinkamame vaidmenyje gali suteikti
bent dalinį pasitenkinimą, ir tai sumažina agresijos pasireiškimo tikimybę.
Apibendrinant galima pasakyti, kad smurtinių televizijos laidų suke­
liami efektai yra interpretuojami toli gražu nevienodai. Net jeigu dauguma
autorių nurodo, kad smurtinių filmų demonstravimas skatina žiūrovų (ypač
vaikų ir paauglių) agresyvumą, vis dėlto iki šiol gauti duomenys greičiau
liudija koreliacinius, o ne priežasties-pasekmės ryšius. O koreliacija tarp
demonstruojamos prievartos ir žiūrovų agresyvių veiksmų nebūtinai reiš­
kia, kad būtent stebėtas smurtas sukelia agresiją. Galimas dalykas, kad iš
prigimties agresyvesni žmonės daugiau negu kiti žiūri ir žavisi smurtinėmis
televizijos laidomis, kurios savo ruožtu dar labiau stimuliuoja jų ag­
resyvumą. Taip pat tikėtina, jog tiek padidėjęs žmogaus agresyvumas, tiek
siekimas žiūrėti smurtines programas gali būti kokio nors bendro veiksnio
poveikio rezultatas (pvz., tai gali lemti šeimoje taikoma prievarta bei
griežtos fizinės bausmės). Be to, jeigu laboratorinių tyrimų metu pasi­
reiškianti žiūrovų agresija vertinama tik kaip demonstruojamo smurto po­
veikio funkcija, tai gyvenime agresijai turi įtakos ir jos sukeliamos pa­
sekmės. Galima sakyti, kad žiūrovų agresyvaus elgesio pasireiškimo efektus
lemia įvairių poveikių kombinacija - televizoriaus ekrane demonstruojamų
smurtinių laidų poveikis, socialinės aplinkos pastiprinimai (tiek tiesioginiai,
tiek pavaduojantys), taip pat pačio žmogaus savipastiprinimai. Tos pačios
smurtinės laidos gali sukelti skirtingas žiūrovų reakcijas atsižvelgiant į skir­
tingas agresijos sukeliamas pasekmes (tiek išorines, tiek vidines). Pa­
vyzdžiui, jeigu smurtinių televizijos laidų paskatintas agresyvumas užtikrina
sėkmę (pozityvias pasekmes) kasdieninėje žiūrovo veikloje, tai agresyvus
elgesys gali išlikti ilgą laiką po to, kai buvo stebėtas demonstruojamas
smurtas. Tačiau jeigu smurtinių filmų stimuliuojama agresija sukelia nega­
tyvias pasekmes (pvz., bausmes ir nepritarimą), o išreiškiamas prosocialus
elgesys yra apdovanojamas, tai skatinantys smurtinių laidų efektai bus
neutralizuojami. Taigi, visais atvejais yra labai svarbu išsiaiškinti, kaip tar­
pusavyje sąveikauja skirtingo kryptingumo poveikiai ir kokia jų bendra
išvestinė.

144
 Agresyvaus elgesio modifikacija

Instinktų agresijos teorijų autoriai nurodo, kad žmogaus agresyvumas

yra neišvengiamas ir nepanaikinamas, nes jis slypi pačioje žmogaus pri­
gimtyje. Dėl to bandymai pašalinti agresiją apsaugant žmones nuo dirgi­
nančių arba konfliktinių situacijų, taip pat pateikiant jiems įvairiausius mo­
ralinius draudimus yra visiškai nevaisingi. Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo
manymu, egzistuoja vienintelis būdas agresijos destruktyvumui sumažinti -
reikia suteikti žmogui galimybę agresiją išreikšti socialiai priimtinu būdu.
Tai padaryti nėra labai sudėtinga, nes agresijos instinktas pasitenkina pa­
keistais objektais lengviau negu daugelis kitų instinktų (psichoanalitikai
nurodo, kad “sublimuota” agresija gali stimuliuoti daugelį pagirtinų poel­
gių). Ypatinga ritualizuota kovos forma, susiformavusi socialinėje-kul-
tūrinėje aplinkoje, yra sportas [Lorenz K., 1996]. Sporto varžybos ne tik
nukreipia nepriimtinas agresijos formas į socializuotas, bet ir moko žmones
net susierzinus kontroliuoti savo instinktyvias agresyvias reakcijas bei elgtis
garbingai. Tačiau, kaip liudija praktika, agresijos socializacija pavyksta toli
gražu ne visada.

Socializuotos agresijos išreiškimo būdas

Frustracijos-agresijos teorijos autoriai pažymi, kad jeigu po frustracijos

nepasireiškė agresija, žmogus atsimena frustracijos paliktas “nuosėdas” ir
yra pasirengęs agresijai. Šios frustracijos “nuosėdos” laipsniškai kaupiasi ir
galiausiai pasiekia tokį lygį, kai bet koks frustracijos priedas gali sukelti
stiprią agresiją. Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra nuolat frustruojamas darbe,
parėjęs namo gali už visai nedidelį nusižengimą griežtai nubausti savo sūnų
(normaliomis sąlygomis jis už tokį nusižengimą galbūt neskirtų jokios
bausmės).
Frustracijos-agresijos teorijoje aprašomi du būdai, kaip galima susil­
pninti agresijos pasireiškimą. Pirma, gali būti pašalinamas arba panaikina­
mas frustracijos šaltinis, tokiu atveju nebus aktualizuojamas agresijos mo­
tyvas. Tačiau tai yra greičiau idealus būdas, kurį praktikoje įgyvendinti
145
labai sunku (apsaugoti žmogų nuo galimų frustracijų faktiškai yra neį­
manoma). Antra, žmogui, patyrusiam frustraciją, turi būti leidžiama iš­
reikšti bent šiek tiek agresijos (dėl to įvyksta savotiškas “apsivalymas”, arba
katarsis). Šiuo atveju manoma, kad išreikšta nestipri agresija turėtų su­
mažinti sukauptą įtampą ir pašalinti destruktyvios agresijos protrūkio ga­
limybę (pvz., jeigu iš stipriai pripūsto baliono išleisime šiek tiek oro, mažai
tikėtina, kad jis netikėtai sprogs). Pagal katarsio hipotezę, po frustracijos
išreiškus agresiją, pasireiškia du efektai: 1) susilpnėja žmogaus susierzi­
nimas bei įtampa; 2 ) sumažėja agresijos pasireiškimo artimiausioje ateityje
tikimybė. Tikrinant katarsio hipotezę, buvo atlikta nemažai tyrimų, kurių
rezultatai yra gana prieštaringi (iškeltos prielaidos dažniau nepasitvirtino,
hei buvo patvirtintos). Pavyzdžiui, kai kurie autoriai nurodo, kad agresyvūs
veiksmai greičiau padidina* negu sumažina vėlesnės agresijos tikimybę. To­
kį priešingą katarsio hipotezei efektą gali paskatinti tai, kad po sėkmingai
išreikštos agresijos žmogus patiria pozityvų pastiprinimą, išlaisvina agresiją
nuo ankstesnio slopinimo arba sumenkina aukos vertę (visa tai stimuliuoja
Joliau naudoti agresiją). Išanalizavę daugelio tyrimų duomenis, R.G.
Geenas ir M.B.Quanty pažymi, kad po išreikštos agresijos vidinė sužadi­
nimo būsena nesumažėja tokiomis sąlygomis [Geen R.G., Quanty M.B.,
1977]: 1) kai agresijos objektas užima aukštesnį statusą negu agresorius;
2) kai agresija yra aiškiai netinkama reakcija konkrečioje situacijoje; 3) kai
išreiškiamą agresiją lydi kaltės jausmas. Taigi, minėtais atvejais katarsio
efektas nepasireiškia.
Pagal A.Banduros socialinio mokymosi teoriją, agresyvus elgesys yra
išmokimo rezultatas, todėl agresiją galima susilpninti pašalinant agresyvaus
elgesio modelius bei tas sąlygas, kurios ją pastiprina. Pavyzdžiui, agresy­
vaus elgesio pasireiškimą galima sumažinti pašalinant atpildą, arba pastipri­
nimą:, kurį vaikas gauna už agresiją. Tačiau šis agresyvaus elgesio reduka­
vimo būdas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio (ag-
Vesiją gali pastiprinti daug įvairių įvykių arba objektų). Įsivaizduokime, kad
5-erių metų berniukas atėmė žaislą iš savo jaunesnio broliuko ir jį pravirk-

Vyresnysis brolis iš jaunesniojo atima žaislą

146
dė. Jeigu berniuko agresiją paskatino noras turėti patrauklų žaislą, tai
motina gali paprasčiausiai gražinti žaislą broliukui ir taip pašalinti agresijos
pastiprinimą. Tačiau visai tikėtina, kad berniuko agresyvų elgesį pastiprina
ne tiek atimtas žaislas, kiek galimybė pademonstruoti savo viršenybę ir pri­
versti nusileisti jaunesnį broliuką. Be to, galimas dalykas, kad berniukas
užpuolė savo broliuką norėdamas atkreipti motinos dėmesį. Tokiu atveju
motiąa pastiprintų sūnaus agresiją bent kiek atkreipdama į jį dėmesį. Kita
vertus, šioje situacijoje motinai nederėtų visai ignoruoti agresyvių sūnaus
veiksmų, nes kai kurie vaikai suaugusiųjų nesikišimą gali interpretuoti kaip
tylų pritarimą jų agresijai. Taigi, norint efektyviai pritaikyti pastiprinimo
pašalinimo metodą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas iš tikrųjų pastiprina
vaiko agresiją.
Kai nėra pakankamai aišku, kas yra pagrindinis agresijos pastiprinimo
šaltinis (kaip anksčiau minėtoje situacijoje), galima taikyti nesuderinamos
reakcijos metodą. Šiuo atveju siūloma ignoruoti vaiko agresyvius veiksmus
kartu pastiprinant tokias reakcijas, kurios yra nesuderinamos su agresija
(pvz., bendradarbiavimą, pagalbą, susitarimą ir pan.). Nesuderinamos re­
akcijos metodo efektyvumą savo klasikiniame darbe puikiai pademonst­
ravo P.Brownas ir R.Elliot. Jie patarė vaikų darželio auklėtojoms nekreipti
dėmesio į vaikų agresiją, tačiau kartu prašė skatinti jų prosocialias reakcijas
(pvz., dalijimąsi žaislais, draugišką žaidimą kartu ir t.t.) [Brown P., Elliot
R., 1965]. Iš pradžių minėtas metodas buvo taikomas dvi savaites, po jų
sumažėjo tiek fizinė, tiek ir verbalinė vaikų agresija. Po kelių savaičių
pertraukos nesuderinamos reakcijos metodas vėl buvo taikomas, ir tai leido
dar labiau sumažinti vaikų agresyvaus elgesio pasireiškimą. Panašius re­
zultatus gavo ir kitų tyrimų autoriai. Pavyzdžiui, R.A,Baronas atliko ekspe­
rimentą, kuriame dalyvavo 120 vyrų, automobilių vairuotojų [Baron R.A.,
1976]. Šie vairuotojai buvo frustruojami prie sankryžos, kai priešais juos
stovintis vairuotojas, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, negalėdavo
užvesti automobilio (iš tikrųjų tai buvo eksperimentatoriaus pagalbinin­
kas). Pasislėpę stebėtojai fiksavo, ar frustraciją patyrę vairuotojai signali­
zuodavo, gestikuliuodavo rankomis, svaidydavo piktus komentarus ir pan.
Tuo metu, kai vairuotojai stovėdavo prie sankryžos, buvo sudaromi trys
skirtingi dėmesio atitraukimo būdai. Pirmuoju atveju (“humoro” sąlygos)
priešais frustruoto vairuotojo automobilį praeidavo keistai (kaip klounas)
apsirengusi moteris. Antruoju atveju (“empatijos” sąlygos) priešais frust-
ruotą vairuotoją gatvę pereidavo moteris su ramentais, o trečiuoju atveju
(“seksualinio sužadinimo” sąlygos) - moteris trumpu sijonu. Be to, ekspe­
rimento metu taip pat buvo sudaromos dvi kontrolinės sąlygos: vienu at­
veju priešais frustruotą vairuotoją niekas nepraeidavo, o kitu - gatvę perei­
davo konservatyviai apsirengusi moteris. Kaip parodė gauti rezultatai,
“humoro”, “empatijos” ir “seksualinio sužadinimo” sąlygomis frustruoti
147
vairuotojai rodė mažiau pasipiktinimo ir agresijos ženklų negu kontro­
linėmis sąlygomis.
Remiantis šių tyrimų rezultatais, galima pasakyti, jog su agresija nesu­
derinamos reakcijos (pvz., pagalba, empatija, sutarimas, humoras, nedide­
lis seksualinis sužadinimas) gali sumažinti agresyvaus elgesio pasireiškimą.
Šis nebaudžiantis metodas yra ypač naudingas tėvams ir mokytojams (auk­
lėtojams), nes jį taikydami suaugusieji nedemonstruoja agresyvaus elgesio
modelio, nesukelia vaikams arba mokiniams pykčio, jų neįžeidžia, taip pat
nepastiprina tų vaikų, kurie savo agresija siekia atkreipti aplinkinių dėmesį.
Taigi, taikant šį metodą, yra išvengiama daugelio negatyvių bausmės efek­
tų. Kita vertus, reikia pažymėti, jog nesuderinamos reakcijos metodas gali
būti efektyviai taikomas tik tada, kai žmogaus agresyvumas nėra didelis
(mes juk negalime ignoruoti tokių agresijos aktų, kai stipriai sužalojamas
arba kaip nors kitaip pakenkiama kitam žmogui).
Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalima ignoruoti vaiko agresy­
vaus elgesio, jis gali būti susilpninamas taikant “nutraukimo” metodą. Šio
metodo esmė ta, kad, reaguodami 4 vaiko agresyvius veiksmus, tėvai gali
neleisti jam atlikti patrauklios veiklos, neduoti trokštamų daiktų ir pan.
Taikydami “nutraukimo” metodą, suaugusieji nepastiprina vaiko agresy­
vaus elgesio savo dėmesiu, taip pat nerodo jam agresyvaus elgesio modelio,
kurio veiksmus būtų galima imituoti vėlesnėse situacijose.
Be to, agresyvus elgesys gali būti modifikuojamas taikant modeliavimo
metodą. Jau esame minėję, kad agresyvaus elgesio modeliai gali skatinti
stebėtojų agresyvius veiksmus. Tačiau nereikia užmiršti, kad modeliai, de­
monstruojantys prosocialų elgesį (pvz., bendradarbiavimą, taikius pro­
blemų sprendimo būdus ir t.t.), gali sumažinti stebėtojų agresyvumą bei pa­
skatinti prosocialias reakcijas. Modeliavimo metodas gali būti ypač naudin­
gas dirbant su nuolat agresyviais vaikais (prosocialių konflikto sprendimo
būdų pateikimas gali padėti jiems įgyti trūkstamų socialinių elgesio
įgūdžių). Reikia pridurti, kad potencialus modeliavimo efektas pali pa­
didėti, kai modelis ne tik elgiasi prosocialiai, bet ir atvirai smerkia kitu ag­
resija bei akcentuoja neigiam^c a g r^ įjps pasekmes.
Galiausiai agresijai slopinti gali būti taikomos bausmės (tai yra vienas iš
populiariausių agresijos kontrolės būdų, kurį dažniausiai taiko tiek atskiri
asmenys, tiek socialinės sistemos). Nors kai kada bausmės gali duoti no­
rimų rezultatų, tačiau reikia pabrėžti, kad pati bausmė (ypįič fizinė) yra
tam tikra agresijos rūšis. Todėl agresyvus baudėjas baudžiamam asmeniui
'įali būti agresyvus modelis. Hel to tiĮ ^ncm iiĮ
dažnai netiesiogiai skatina, o ne slopina vaikų agresiją, Be to, jeigu bausmė
ir padeda laikinai nuslopinti agresyvų elgesį, ji nesuteikia galimybės pa­
keisti agresijos pozityvesnėmis (prosocialiomis) elgesio formomis. Taigi,
geriausiu atveju bausmės yra tik dalinis problemos sprendimo būdas (mo­
148
kant vaikus elgtis neagresyviai, agresija neturi būti nuolat naudojama kaip
baudimo ir bauginimo priemonė).
Socialinė mokymosi teorija akcentuoja, kad, siekiant sumažinti vaikų
agresyvumą, reikia sukurti neagresyvią aplinką, t.y. sudaryti sąlygas, kad
vaikai kuo dažniau matytų prosocialaus elgesio modelius ir kuo rečiau su­
sidurtų su agresyvaus elgesio pavyzdžiais. Šiuo požiūriu yra nepaprastai
svarbu, kad patys tėvai arba mokytojai (auklėtojai) netaptų vaikams agre­
syvaus elgesio modeliais. Kita vertus, sukurti neagresyvią aplinką gali
padėti ir kai kurie “organizacinio” pobūdžio sprendimai. Pavyzdžiui, vai­
kams reikėtų suteikti pakankamą erdvę energingiems žaidimams (tai f
padėtų išvengti stumdymosi arba atsitiktinių susidūrimų, kurie dažnai }
išprovokuoja agresyvias reakcijas). Konfliktų ir agresijos tikimybę taip pat
galima sumažinti užtikrinant vaikams pakankamą žaislų skaičių (tada jiems
nereikėtų konkuruoti dėl patrauklių žaislų) ir pan.
Remiantis K.A.Dodge’o socialine kognityvine agresijos teorija, išskir­
tais agresyvių žmonių informacijos perdirbimo trūkumais bei netikslumais
yra grindžiami įvairūs socialinių-kognityvinių įgūdžių lavinimo metodai.
Pavyzdžiui, agresyvūs vaikai ir paaugliai yra mokomi tokių pagrindinių
dalykų: 1) atkreipti dėmesį į relevantiškus (nepriešiškus) orientuojančius
stimulus, ieškoti patikslinančios bei papildomos informacijos; 2 ) tiksliai
apibrėžti bei interpretuoti iškilusias problemas, kitų žmonių poelgius ir
emocinius išgyvenimus, į tą pačią problemą pažvelgti iš skirtingų pozicijų;
3) numatyti visas potencialias reakcijas konkrečioje situacijoje, įsivaizduoti,
kaip tokiais atvejais galėtų pasielgti jiems svarbus ir reikšmingas prosocia-
lios aplinkos atstovas; 4) pasirinkti pačias efektyviausias reakcijas tikslui
pasiekti neagresyviais būdais bei numatyti galimas vienos ar kitos reakcijos
pasekmes; 5 ) įgyvendinti įvairias prosocialias reakcijas (tam gali būti nau­
dojamas modeliavimas arba socialinių vaidmenų atlikimas). Be to, kartu
gali būti modifikuojami vaikų įsitikinimai arba vidiniai savireguliacijos
standartai, kurie skatina ir palaiko agresijos naudojimą, tobulinami savi­
kontrolės įgūdžiai ir pan.
Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio sumažėjimas *
taikant vienus arba kitus agresijos modifikacijos būdus nebus ilgalaikis, !
jeigu nepavyks neutralizuoti arba pašalinti negatyvių aplinkos poveikių
(pvz., kai vaikai ir toliau patirs prievartą šeimoje, bendraus su agresyviais ’
bendraamžiais ir pan.). Tokiu atveju teigiami jų elgesio pokyčiai bus greitai
panaikinti, ir vaikai vėl taikys įprastus agresyvius problemų sprendimo
būdus. Taigi, norint pasiekti ilgalaikių agresyvaus elgesio pokyčių, reikalin­
gos kryptingos įvairių socializacijos šaltinių (pvz., šeimos ir mokyklos) pa­
stangos. Be to, sėkmės tikimybė bus tuo didesnė, kuo anksčiau bus pradėta
agresyvaus elgesio modifikacija (kol dar agresija nespėjo įsitvirtinti asme­
nybės elgesyje).
149
 LITERATURA

1. Bandura A. Social foundations of thought and action: A social cognitive

theory. Englewood Cliffs, New Jersey: Prentice-Hall, 1986.
2. Bandura A. Psychological mechanisms of aggression // Aggression: Theoretical
and empirical reviews. Vol.l / Ed. by R.G. Geen, E.Donnerstein. New York:
Academic Press, 1983. P. 1-40.
V 3. Bandura A. Aggression: A social learning analysis. Englewood Cliffs, New
Jersey: Prentice-Hall, 1973.
? 4. Bandura A. Influence of models’ reinforcement contingencies on the
acquisition of imitative responses // Journal of Personality and Social
Psychology. 1965. Vol. 1. P. 589-595.
5. Baron R.A. The reduction of human aggression: A field study of the influence
of incompatible reactions // Journal of Applied Social Psychology. 1976. Vol. 6.
P. 260-274.
6. Berkowitz L. Aggression: Its causes, consequences and control. New York:
McGraw-Hill, 1993.
7. Berkowitz L. Frustration-aggression hypothesis: Examination and
reformulation // Psychological Bulletin. 1989. Vol. 106. P. 59-73.
8. Berkowitz L. Some determinants of impulsive aggression: Role of mediated
associations with reinforcements for aggression // Psychological Review. 1974.
Vol. 81. P. 165-176.
9. Berkowitz L., LePage A. Weapons as aggression-eliciting stimuli // Journal of
Personality and Social Psychology. 1967. Vol. 7. P. 202-207.
10. Brown P., Elliot R. Control of aggression in a nursey school class // Journal of
Experimental Child Psychology. 1965. Vol. 2. P. 103-107.
11. Cowan P.A., Walters R.H. Studies of reinforcement of aggression: I. Effects of
scheduling// Child Development. 1963. Vol. 34. P. 543-551.
12. Crick N.R., Dodge K.A. A review and reformulation of social information-
processing mechanisms in children’s social adjustment // Psychological
Bulletin. 1994. Vol. 115. P. 74-101.
13. Dodge K.A. Social-cognitive mechanisms in the development of conduct
disorder and depression // Annual Review of Psychology. 1993 a. Vol. 44.
P. 559-584.
\ Į 14. Dodge K.A. Studying mechanisms in the cycle of violence // Violence: Basic
* and clinical science / Ed. by C.Thompson, P.Cowen. Oxford: Butterworth-
Heinemann, 1993 b. P. 19-34.
V 15. Dodge K.A. Social cognition and children’s aggressive behavior // Child
Development. 1980. Vol. 51. P. 162-170.
16. Dodge K.A., Bates J.E., Pettit G.S. Mechanisms in the cycle of violence //
Science. 1990. Vol. 250. P. 1678-1683.
17. Dodge K.A., Pettit G.S., McClaskey C.L., Brown M.M. Social competence in
children //Monographs of the Society for Research in Child Development.
1986. Serial No. 213 (2). Vol. 51. P. 1-85.

150
18. Dollard J., Doob L.W., Miller N.E., Mowrer O.H., Sears R.P. Frustration and
aggression. 8-th print. New Haven: Yale University Press, 1950.
19. Donnerstein E., Slaby R.G., Eron L.D. The mass media and youth aggression //
Reason to hope: A psychosocial perspective on violence and youth / Ed. by
L.D.Eron, J.H.Gentry, P. Schlegel. Washington, DC: American Psychological
Association, 1994. P. 219-250.
20. Eron L.D. Parent-child interaction, television violence and aggression of
children //American Psychologist. 1982. Vol. 37. P. 197-211.
21. Feshbach S., Singer R.D. Television and aggression: An experimental field
study. San Francisco: Jossey-Bass Inc., 1971.
22. Freedman J.L. Effect of television violence on aggressiveness // Psychological
Bulletin. 1984. Vol. 96. P. 227-246.
23. Freud S. Beyond the pleasure principle: A study of the death instinct in human
behavior. New York: Bantam Books, 1963.
24. Freud S. Civilization and its discontents. New York: Norton and Company,
1961.
25. Geen R.G., Quanty M.B. The catharsis of aggression: An evaluation of a
hypothesis // Advances in experimental social psychology. Vol. 10 / Ed. by
L.Berkowitz. New York: Academic Press, 1977. P. 1-37.
26. Huesmann L.R. An information processing model for the development of
aggression // Aggressive Behavior. 1988. Vol. 14. P. 13-24.
27. Huesmann L.R. Psychological processes promoting the relation between
exposure to media violence and aggressive behavior by the viewer // Journal of
Social Issues. 1986. Vol. 42. P. 125-139.
28. Huesmann L.R., Guerra N.G. Children’s normative beliefs about aggression
and aggressive behavior // Journal of Personality and Social Psychology. 1997.
Vol. 72. P. 408-419.
29. Kuo Z.Y. The genesis of the cat’s response to the rat // Journal of Comparative
and Physiological Psychology. 1930/Vol.'ll. P. 1-35.
30. Lorenz K. On aggression. London: Routledge, 1996.
31. Miller N.E. Selected papers on conflitt, displacement, learned drives and
theory. Vol. 1. Chicago: Aldine, Altherton, 1971.
32. Miller N.E. Theory and experiment relating psychoanalytic displacement to
stimulus response generalization // JoufnM of Abnormal and Social
Psychology. 1948. Vol..43. P. 155-178.
33. Miller N.E. The frustration-aggression hypothesis // Psychological Review.
1941. Vol. 48. P. 337-342.
34. Mullin C.R., Linž D. Desensitization and resensitization to violence against
women: Effects of exposure to sexually violent films on judgments of domestic
violence victims // Journal of Personality and Social Psychology. 1995. Vol. 69.
P. 449-459.
35. Silverman L.H. Psychoanalytic theory: “The reports of my death are greatly
exaggerated” //American Psychologist. 1976. Vol. 31. P. 621-637.
36. Thomas M.H., Horton R.W., Lippincott E.C., Drabman R.S. Desensitization
to portrayals of real-life aggression as a function to exposure to television

151
 violence // Journal of Personality and Social Psychology. 1977. Vol. 35. P. 450-
458.
37. Walters R.H., Brown M. Studies of reinforcement of aggression: III. Transfer
of responses to an interpersonal situation // Child Development. 1963. Vol. 34.
P. 563-571.
38. Wood W., Wong F.Y., Chachere J.G. Effects of media violence on viewers’
aggression in unconstrained social interaction // Psychological Bulletin. 1991.
Vol. 109. P. 371-383.

152
 13. EMOCINIS PRIĖMIMAS IR
ATSTŪMIMO BAIMĖ

Bendravimas retai kada būna vienareikšmis. Norą bendrauti, turėti

draugų slopina baimė būti atstumtam. Ką apskritai reiškia atstūmimas ir jo
baimė? Visų pirma atstūmimas reiškia nenorą bendrauti. Būti atstumtam -
tai būti nuvertintam, vadinasi, atstūmimas yra smūgis vertei, pralaimėjimas.
Pakartotinis atstūmimas simbolizuoja dar vieną pralaimėjimą, pralaimėji­
mai kaupiasi, todėl kiekvienas iš jų - didelis smūgis. Kiekvienas naujas at­
stūmimas yra tolygus dar vienam pažeminimui. Norėdamas nuo to išsisukti,
žmogus ima vengti aplinkybių, gresiančių atstūmimu. Pralaimėjimų patirtį
turinčiam žmogui vis daugiau situacijų atrodo grėsmingos. Todėl bendra­
vimas ir yra nevienareikšmis: suartėjimą su žmonėmis slopina atstūmimo
baimė. Tai galima apibūdinti taip: žingsnis pirmyn, du atgal. Toks yra troš­
kimo ir vengimo konfliktas.
Norėdamas bendrauti, susirasti draugą, žmogus informuoja apie tai
potencialų bendravimo partnerį. Informacija siunčiama kalbiniais ir nekal-
biniais kanalais, o adresatas ją išsiverčia savaip. Bijodamas būti atstumtas,
žmogus informaciją slepia, verčia neutralesne, o tikėdamasis teigiamo at­
sakymo, t.y. emocinio priėmimo, tuos bendravimo paieškos signalus slepia
mažiau. Beje, juos slepia ne tik nuo potencialaus bendravimo partnerio,
bet ir nuo savęs paties, taip stengdamasis sušvelninti nesėkmės kartėlį. Jei
nesėkmės kartojasi, atstūmimo baimė nustelbia artėjimo tendencijas, artė­
jimo ir vengimo konfliktas išsprendžiamas vengimo naudai. Jei artėjimo
tendencijos ir išlieka, tai pasidaro komplikuotos ir sunkiai “įskaitomos”.
Pavyzdžiui, sunku kartais suprasti, ko iš tikrųjų norėjo mergaitė, - ar knygą
pasiskolinti, ar būti pakviesta į pasimatymą. Atstūmimo baimė kausto žmo­
gaus veiksmus, neleidžia elgtis spontaniškai. Apsidrausdamas nuo galimos
nesėkmės, žmogus iš tikrųjų atima sau galimybę tą sėkmę patirti.
Nujautimas, kad esi kito žmogaus emociškai priimamas, tarsi padidina
tavo vertę ir kartu sukuria saugią psichologinę aplinką. Bendrauti tampa
lengviau. Atstūmimo nuojautos poveikis priešingas: manydamas, kad būsi
atstumtas, kitus žmones laikai priešiškais sau, su jais jautiesi nesaugus, pa­
siruoši gintis. Taip generuojami “atsakomieji” į priešiškumą veiksmai, sa­
votiška būtinoji gintis. Tokie veiksmai pratęsia atstūmimo grandinę.

153
 dėVatii, k ū t f o ž M \ W i ; i K # r į š t / i ; į Š š f : š Į : ;Į>:į:;
y Kaip d u o n a i rlek ^ VisjėM

<:<Ąrtfpi0įaii. Vaikaiužauga:

:>:-:i:;:;:;f;iįfąĄe:0iraląttx0;paiį)(d^ą:.|»»rm^il%t^:;^^%:^^|^<::Ą$:«ąĄ^)iįi¥ąM::i:;
i-rRamos'pėdošįspaudąantšmėl^
..xffieka's^fieteuk^tnan^girnimo^
x;:;pą&ąl<otfąY.o;:rTy.o&iutfr;gajb:ūW

iį^Tąi'^išĮeii's^ęižiąMįjšrt^

>>::prab:ėg0:;dV:idėšitt;f:ąštūo^
:::;:>piteMe;va:i;>fšat:pa*s^

::::į::>::::S:į::>:;:į:::;:;:;;;::S
>::;>>:x:V:aifeškas:įayyda$^

įiS Ijįš^^aiėįkališiiširąflįg;^

x;;saky:d:ayau,;kad:po:re<5ia^

ši^ftfeįsĮijšpžžįfcitfsjiįjibgljfefoarįięfoft^
154
.I:Š:±m:ö<g[äiü ^ĮĮii^iĮūb'ši^Ė'ąčį^'š^h^^

j:;:$^Įliii$$jB ;;iji^

Jr^iösuWrTaf^diiaiigsfÄa^^^

& Ä :$ iÄ

xsdierijraegm ajarts^
>:: rnes: teM m -K nešIrį^
: : :kėid: įĮįtŠ ijriiaĮ^iiSi^
:į:;:roŠŽą;:£/:įįįl:$ ^
;:;>tikišiajš;:žpįžią&,;fcp):;iii^
^:;fcfäüjfiä£iatoiri^:&^^
į:;kite:yišfr;tą;i:įę;Wa^^
■;į-;/į-;/:^

Emocinį priėmimą ar atstūmimą žmogus išgyvena kaip sėkmę arba ne­

sėkmę. Ir vienu, ir kitu atveju jis stengiasi išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Ir
dažniausiai aiškinasi tendencingai: sėkmės priežastis labiau linkęs priskirti
sau, o nesėkmės, atstūmimo - aplinkai. Samprotaujama maždaug taip:
“Mane priima, nes esu to vertas, tai natūralu”, “Mane atstumia, nes jie iš­
puikę, pikti*. O jei žmogus vis dėlto pripažįsta, kad buvo atstumtas dėl savo
kaltės arba netobulumo, tai dažniausiai atstūmimo priežastimi laiko fizines
savybes, pavyzdžiui, grožio stoką, o ne blogą charakterį.
Vienas iš emocinio priėmimo ypatumų yra jo sąlygiškumas. Priima dėl
ko nors ir atstumia už ką nors. Kartais šios sąlygos yra deklaruojamos. Taip
emocinis atstumas panaudojamas elgesiui keisti. Dažnokai susilaikome ir
nepasakome draugui priekaišto, kurio jis tikrai nusipelnė, nes bijome suga­
dinti santykius, t.y. bijome būti atstumti. Priėmimo ir atstūmimo sąlygos
reiškia tam tikrą elgesio normą. Tai, dėl ko tave priima ar už ką atstumia,
atspindi ir visuomenėje egzistuojančias vertybes.
Apie priėmimą ar atstūmimą žmogus sprendžia iš tam tikrų ženklų. At­
skirti tuos ženklus vaikas mokosi nuo mažens. Yra kalbinių ir nekalbinių
ženklų, kaip antai: mimika, balso ekspresija, tam tikri elgesio pokyčiai.
Svarbus yra modelio, “mokytojo” vaidmuo. Modelis - tai žmogus, kuriuo
sekama, kurio elgesys yra imituojamas. Pirmieji žmogaus modeliai - tėvai.
Jie yra vaikščiojančios ir kalbančios vaizdinės priemonės. Modelis savaip
parodo priėmimo arba atstūmimo sąlygas, išraiškos būdus. Šios sąlygos at­
spindi visuomenės reikalavimus, antra vertus, jos yra modelio, kaip sub­
155
jekto, individualaus pasaulio atspindys. Galimi ir sutapimai. Atstūmimas,
pavyzdžiui, už tėvo neklausymą atspindi ir visuomenės, ir atskiro žmogaus
vertybes. Kiek ir kaip vaiką emociškai priglobė, mylėjo tėvai, tiek ir taip jis
emociškai priglobs tėvus, vėliau - savo vaikus. E. Frommas knygoje “Me­
nas mylėti” rašo, kad dauguma žmonių meilės problemą įsivaizduoja kaip
objekto problemą, išgyvena dėl objekto, t.y. dėl jo (arba jos) nebuvimo, ne-
sukalbamumo. Atseit jeigu tik tas objektas būtų, viskas savaime susitvar­
kytų. E. Frommo nuomone, problema yra ne meilės objektas, o santykis su
juo, tiksliau, mokėjimas mylėti. Priešingu atveju meilė prilygtų objekto tu­
rėjimui. Meilės objektas pats savaime dar nieko neišsprendžia. Viską lemia
tolesnis elgesys su tuo objektu, emocinis nusiteikimas jį priimti, pasirengi­
mas pačiam kisti bendravimo procese. Taigi emociškai priimti žmogų irgi
reikia mokytis. Pasak amerikiečių rašytojo T. Capote’s, meilei reikia su­
bręsti, nėra ko tikėtis, kad iš karto, taip paprastai ir pamilsi žmogų; pir­
miausia pamilk lapų šlamesį, lietaus šnarėjimą, paukščių čiulbėjimą, o vė­
liau gal ateis ir meilė žmogui. Žmogus kartais suabejoja kai kuriais savo su­
gebėjimais, tik ne sugebėjimu mylėti. Mano, kad tai įgimta savybė. O šią
savybę, it kokią tropikų gėlę, reikia puoselėti, kad ji pražystų.
Slepiame ne tik priėmimo, bet ir atstūmimo ženklus, tik slėpimo prie­
žastys kitos. Svarbiausia priežastis, verčianti slėpti atstūmimą, - saugumo
praradimas. Prisipažinkite, ar nė karto neapsimetėte per matematikos, kal­
bos, istorijos ar kurią kitą pamoką, kad jums įdomu, nors norėjote iš tos
pamokos pabėgti. Bet kai pagalvojote apie atestato pažymius... Ir atstū­
mimo, ir priėmimo ženklai gali būti ne tik slepiami, bet ir slopinami. Kai
taip yra, sunku tuos ženklus iš viso atpažinti. R. Tagiuri ir J. Bruneris tei­
gia, kad atstūmimo ženklus sunkiau atpažinti, nes būtent jie yra labiau sle­
piami.
Emocinio priėmimo ir atstūmimo ženklus nėra lengva atpažinti. Gavė­
jas juos aiškinasi savaip, tarsi kokį horoskopą skaitydamas. Nepatenkintas
savimi, patyręs skriaudų žmogus net neutralius veiksmus suvokia kaip at­
stūmimą. Ir būtinai jam, o ne kam kitam adresuotą. Manymas, kad žmonių
veiksmai, ypač nedraugiški, yra skirti būtent tau, yra socialinis-psichologinis
personalizmas. Rami partnerio nuotaika gali būti palaikyta priešiškumu
(“Tyli, nieko nesako, kažkas nepatiko”). Vadinasi, dažniausiai emocinio
priėmimo arba atstūmimo problema glūdi mumyse, mūsų akyse, žvelgian­
čiose į pasaulį arba šviesiai, arba pesimistiškai. Atstūmimą įžvelgiantis
žmogus jo konstatavimu neapsiriboja, jis ima neapkęsti “atstumiančio”,
“priešiško” žmogaus. Galimas dalykas, kad po kurio laiko visas pasaulis
jam atrodys atstumiantis ir priešiškas. Kas tada mylės tokį? Jei žmogus mus
palieka - blogas. Jeigu sugrįžtų - vėl būtų geras. Jei vėl paliktų, manytume,
kad buvome teisūs, anksčiau blogai apie jį pagalvoję. O iš tiesų tas žmogus,
kaip ir daugelis, yra nei per daug geras, nei per daug blogas. Tiesiog kei­
156
čiasi mūsų vertinimas - jis priklauso nuo psichologinio atstumo tarp to
žmogaus ir mūsų. Išsiskyrusiųjų vaikai pasaulį mato priešiškesnį, nes juos
jau kartą paliko, atstūmė. Skyrybos santykiškai išsprendžia sutuoktinių tei­
sines ir ekonomines problemas, o psichologines tik sukuria. Ištisai kartai.
Emocinis priėmimas ir atstūmimas vyksta tiek individualiai, tiek ir gru­
pėje. Kad būtum priimtas į grupę, reikia įvykdyti tam tikras sąlygas. Jauni­
mas gerai žino, kokios tos sąlygos, todėl rašyti apie jas tikrai neverta. Ma­
žytis nepatogumas yra tas, kad būtent daugumai tų sąlygų tėvai nepritaria.
Žinoma, jei iš viso apie tai ką nors nutuokia. O jei žino, baiminasi dėl savo
vaiko. Tad jaunimą slegia nuolatinė dilema: tėvų klausysi - grupę prarasi,
be draugų liksi; draugus pasirinksi - namuose pūs skersvėjai, ateitis bus ne­
aiški.
Priėmimas į grupę gali būti suprantamas ir kaip įtraukimas į naują so­
cialinį ekonominį sluoksnį. Atstūmimas pasireiškia diferencijuotu bendra­
vimu, socialinio atstumo išlaikymu. Tai nereiškia, kad skirtingos materiali­
nės padėties grupių nariai tarpusavyje nebendrauja. Jie bendrauja, bet pa­
gal tam tikras taisykles: kiekvienas tokio bendravimo partneris laikosi savo
specifinio vaidmens, pavyzdžiui, šeimininko ir tarno. “Trijuose muškieti­
ninkuose” kilmingieji muškietininkai ir jų tarnai bičiuliškai sugyveno, vieni
kitus gynė ir gelbėjo, bet savo socialinių vaidmenų jie niekados nepainiojo.

LITERATŪRA
1. Adler P. B., Rosenfeld L. B., Towne N. Interplay. The process of interpersonal
communication. Holt, 1989.
2. Andrijauskaitė V. Artumo baimės problema ir socialinio tinklo ypatumai.
Bakalauro darbas. Vilnius, 1996.
3. Baldwin M. W., Sinclair L. Self-esteem and “if ... then” contingencies of
interpersonal acceptance // Journal of Personality and Social Psychology. 1996.
Vol. 71. No. 6. P. 1130-1141.
4. Drigotas St. M., Rusbult C. E. Should I stay or should I go? A dependency
model of breakups // Journal of Personality and Social Psychology. 1992. Vol.
62. No. 1. P. 62-87.
5. Downey G., Feldman Sr. I. Implications of rejection sensitivity for intimate
relationships // Journal of Personality and Social Psychology. 1996. Vol. 70.
No. 6. P. 1327-1343.
6. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.
7. Sheehan P. Fear of Intimacy Assessment. III Europos potrauminio streso
konferencijos medžiaga. Bergen, 1993.
8. Valionienė A. Priėmimo ir atmetimo signalų suvokimas diadoje. Bakalauro
darbas. Vilnius, 1997.

157
 14. STIGMA
Stigma - tai toks fenomenas, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu,
psichologiniu arba socialiniu deviantiškumo (nukrypimo) požymiu, žyme,
ir ta žymė (stigma) labai skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų
[E. Goffmanas, 1963; A. Tseėlon, 1992]. Žmogus su tokia žyme visuomet
yra diskredituojamas, jo šalinamasi. Stigmos gali skirtis: 1) matomumu, žy-
mumu (salience), t.y. kiek jos matomos, kiek jas galima nuslėpti; 2) griau-
namumu (disruptiveness), t.y. kiek jos šokiruojančios, kiek svarbios bendra­
vimo metu, kiek reikšmingos pačiam stigmatizuotajam.
Dar kiti autoriai [E. Jonės, 1984; J. Price, 1995] teigia, kad stigmos ski­
riasi savo negatyvumu (t.y. savo bjaurumo laipsniu), kuris priklauso nuo to:
1) kiek estetiškai nepatraukli yra stigma;
2) kiek ji trikdo komunikaciją (bendravimą);
3) kiek ji yra atgrasi kitiems visuomenės nariams.
Stigmos negatyvumui nusakyti nėra fiksuotos vertės (mato); tas matas
priklauso nuo kultūros, subkultūrų, auo to, kokiu lygiu yra bendraujama ir
ar kreipiamas dėmesys į tą stigmą bendraujant [E. Becker, N. Arnold,
1986; J. Price, 1985].
Stigmos, pasak E. Goffmano, yra:
1) fizinės (kūno trūkumai - įgimti ir įgyti; kai kas fizinėmis stigmomis
laiko kūno grožį);
2) psichologinės (psichinė liga, vertybių skirtumas ir pan.);
3) socialinės (gyvenimo stiliaus, būdo skirtingumas nuo normos ir
pan.).
Žmogus, turintis kokią nors stigmą, vadinamas stigmatizuotu žmogumi,
grupė žmonių - stigmatizuotųjų grupe. Tokių grupių nariai vienaip ar ki­
taip skiriasi nuo daugumos visuomenės narių savo išvaizda, elgesiu, sociali­
niu statusu ir pan.
Visuomenės nariai nenoriai bendrauja su stigmatizuotųjų grupėmis, at­
stumia jas, nes bendravimas su tokių grupių nariais kelia nerimą, baimę,
įtampą [J. Coleman, 1986; E. Crockey, 1986; E. Goffman, 1963; J. Price,
1995]. Todėl stigmatizuotuosius žmonės linkę apibūdinti neigiamai, stere­
otipiškai, atstumti juos arba blogai su jais elgtis. Visuomenė primeta savo
stereotipišką nuostatą tai arba kitai grupei (“priklijuoja” etiketę). Joms ad­
resuojama tam tikra ekspektacija, t.y. iš jų laukiama tam tikro elgesio. Su­
daromos tokios sąlygos, kuriomis stigmatizuotasis negali pasielgti kitaip,
nei iš jo buvo tikėtasi, todėl visuomenės kelta hipotezė apie stigmatizuoja-
mojo elgesį pasitvirtina, o vėliau individas ir pats ima elgtis taip, kaip iš jo
buvo laukta. Šis procesas vadinamas stigmatizavimu (t.y. laikoma, jog žmo-

158
gaus, turinčio tam tikrą stigmą, dažniausiai blogas elgesys, charakteris,
asmenybės bruožai ir pan.).

Ar nusirašinėjimas stigmatizuoja?

Sukurta įvairių stigmatizavimo teorijų. Viena iš jų yra J. Katzo ir

D. Glasso [1979] ambivalentiškumo reakcijos išplėtimo teorija. Ji pagrįsta
tokiomis prielaidomis:
1) jausmai ir nuostatos stigmatizuojamų grupių atžvilgiu dažniausiai
yra ambivalentiški, o ne vienareikšmiški ar draugiški;
2) įvykiai, sužadinantys ambivalentiškus jausmus tam tikrai grupei, ke­
lia grėsmę individo savigarbai;
3) pastangos sumažinti grėsmę gali įgyti tokią formą, kuri pasireikš
ekstremaliu elgesiu nuostatos objekto atžvilgiu.
E. Jonesas [1984] vaidmenų teorijos pagrindu iškėlė mintį, kad stigmati-
zuotieji visuomenėje vaidina “vaiko tarp suaugusiųjų” vaidmenį (būna pa­
syvūs, stengiasi atkreipti į save dėmesį, atsiriboti ar pan.), ir būtent tai su­
kelia jų funkcionavimo visuomenėje problemas.
J. Brighamas [1991] kelia idėją, kad stigmatizuotieji - tai naujas, ne­
įprastas stimulas, o stimulo naujumas visuomet gąsdina. Todėl žmonės į
stigmatizuotuosius reaguoja su baime, nesistengia su jais suartėti.
E. Goffmanas [1963] išskyrė asocijuotą stigmą (courtesy stigma) kaip at­
skirą stigmatizavimo rūšį. Asocijuota vadinama tokia stigma, kai asmuo,
būnantis arba bendraujantis su stigmatizuotuoju, bet pats neturintis jokių
deviantiškumo požymių, priskiriamas stigmatizuotųjų grupei arba imami
įžvelgti įvairūs jo moralės bei elgesio trūkumai. A. Farina ir kt. [1988], at­
likę tyrimus, teigia, jog, visuomenės nuomone, studentams, kurių tėvai yra
alkoholikai arba įkalinti ir pan., sunkiau sekasi mokytis. Pasak A. Farinos,

159
asocijuota stigma atsiranda dėl to, kad tikima paveldimumo ir išmokimo
įtaka kartų elgesiui.
Stigmatizavimas yra puiki galimybė apsiginti nuo nerimo, įtampos, nes
su stigmatizuotaisiais, jei esi blogos nuomonės apie juos, galima ir neben­
drauti. Be to, stigmatizavimas ir kito neigimas padidina savo vertę [Z. Neu-
berg, B. Smith ir kt., 1994; J. Brigham, 1991].
M. Rodinas ir J. Price’as [1995] nurodo, kad stigmatizavimo dydį de­
terminuoja keli dalykai:
1. Pastovumas. Žmonės linkę mažiau stigmatizuoti tuos individus, ku­
rie yra atsikratę savo stigmos (pvz., metę gerti) ir kurių laimėjimas
yra prognozuojamas kaip ilgalaikis, t.y. stigma eliminuota visam lai­
kui ir daugiau neatsiras [M. Rodin, J. Price, 1995].
2. Negatyvumas. Visuomenė linkusi blogiau vertinti tuos, kurių stigma
yra atgrasesnė. Kuo didesnė, akivaizdesnė stigma, tuo ji blogiau ver­
tinama [C. Sigelman, 1992].
3. Stigmos kontroliavimas, atsakomybė už stigmą. Tai kone svarbiau­
sias veiksnys, formuojantis požiūrį į stigmatizuotuosius [E. Jones,
1984]. Žmonės, kurių stigma yra atsiradusi jų pačių noru, t.y. jiems
pasirinkus (pvz., norėjo ir pradėjo vartoti narkotikus), yra vertinami
blogiau nei tie, kurių stigma atsirado dėl ne nuo jų priklausančių ap­
linkybių [B. Weiner, K. Perry, R. Magnusson, 1988].
4. Stigmos atsiradimo istorija. Tai irgi svarbi sąlyga vertinti, nuostatai
formuotis. Stigmos istorija - tai paaiškinimas, kaip atsirado stigma.
Jei stigmos atsiradimo priežastys yra svarios ir neišvengiamos, tai
toks stigmatizuotasis vertinamas palankesnis nei tas, kurio stigma at­
sirado dėl neaiškių priežasčių arba jos atsiradimą lėmė asmenybės
veiksniai [M. Rodin, J. Price, 1995].
Be to, žmonės, jau nebeturintys stigmos, bet anksčiau ją turėję, vis tiek
laikomi stigmatizuotaisiais ir yra atstumiami [K. Ebourh, 1988; E. Gof-
fman, 1963]. Manoma, jog stigmatizuotieji ne tik blogiau elgiasi ar jų gyve­
nimo būdas netikęs, bet ir yra žemos moralės žmonės [K. Ebourh, 1988].
Su stigmatizuotaisiais, jei nėra galimybės jų atstumti, dažniau užmezgami
darbo, o ne artimos draugystės ryšiai [M. Rodin, J. Price, 1982].
Destigmatizacija. Šia sąvoka apibūdinama visuma priemonių, vidinių ir
išorinių, kurias naudojant bandoma sumažinti arba panaikinti psichologinį
atstumą tarp stigmatizuotojo ir visuomenės, siekiant integruoti jį į visuo­
menę. Vidinės destigmatizacijos priemonės reiškia pačių stigmatizuotųjų
pastangas įsilieti į visuomenę. Šios pastangos gali reikštis elgesiu (profe­
sinė, sportinė veikla ir pan.) arba suvokimu (žmogaus vertinimo standartų
pakeitimas, stigmos neigimas). P. Griffitas [1970] yra pastebėjęs, kad stig-
matizavimui daug įtakos turi asocijacijos ir stereotipai. Pavyzdžiui, negrą
stigmazuoti galima asocijuojant jį šu tinginyste. Beje, pats žodis “negras”
160
yra stigmatizuojantis, tad jis keičiamas Afrikos amerikiečiu. Taigi destig-
matizacija reiškia ir asociacijų keitimą, pavyzdžiui, įžymi, bet kenčianti nuo
negalios asmenybė: Rooseveltui buvo paralyžiuotos kojos, Čerčilis kalbė­
damas užsikirsdavo, Jordanas serga AIDS, o Wilde’as turėjo polinkį į vy­
rus. Išorinės destigmatizacijos priemonės apima visuomenės švietimą bei
visumą būdų (įdarbinimą, bendrą mokymąsi ir t.t.), kuriais bandoma
įtraukti stigmatizuotuosius į visuomenę [S. Neuberg, 1994]. Vienas iš gra­
žiausių pavyzdžių - parolimpinis judėjimas. Galiausiai destigmatizacija su­
sijusi su žmogaus vertybėmis. Pripažinti, kad homoseksualai yra tokie pat
žmonės kaip ir kiti, kad jie gali kurti šeimą, įvaikinti vaikus, reiškia mesti iš­
šūkį tradicinėms vertybėms. Tradicinės vertybės garantuoja žmogui pasau­
lio pastovumo jausmą. Jei stigma nepažeidžia arba mažai pažeidžia žmo­
gaus vertybes, destigmatizacija vyksta sparčiau.

LITERATŪRA
1. Goffman E. Stigma: notes on the management of spoiled identity. New York,
Englewood Cliffs: Prentice Hall, 1963.
2. Neuberg S. L. et. al. When we observe stigmatised and "normal” individuals
interacting: stigma by association // Personality and Social Psychology Bulletin.
1994. Vol. 20. No. 2.
3. Rodin M., Price J. Overcoming stigma: credit for self-improvement or discredit
for needing to improve? // Personality and Social Psychology Bulletin. 1995.
Vol. 20. No. 2. P. 172-181.
4. Sigelman C. K. Social distance from stigmatised groups: false consensus and
false uniqueness effects on responding // Rehabilitation Psychology. 1991. Vol.
36. No. 3. P. 139-151.
5. Veličkaitė V. Stigmatizavimo problema ir galimi jos sprendimo būdai.
Bakalauro darbas. Vilnius, 1996.
6. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. Vilniaus universiteto leidykla, 1991.
7. Zacheris-Mazochas L. Venera su kailiais. Kaunas: Nemunas, 1994.

161
 15. TEISINGUMO SOCIALINĖ
PSICHOLOGIJA
Kasdieniame gyvenime labai sunku nustatyti - teisingai ar neteisingai su
tavimi pasielgta. Tokie vertinimai ir sprendimai yra subjektyvūs. Netgi juri­
dinėje praktikoje, besiremiančioje oficialiais kriterijais, tiesą reikia įrodyti.
O kokiais būdais žmogus bando nustatyti, ar teisingai su juo pasielgta?
Vertina savo vaidmenį bendraudamas su kitais, lygina išeikvotą psichinę
energiją ir gautą atlygį. Apie teisingumą tokiu atveju reikėtų spręsti iš elge­
sio ir rezultatų santykio.
Arčiausiai prie psichologinės teisingumo sampratos, matyt, bus priar­
tėję išmokimo teorijos atstovai. Pavyzdžiui, vienas iš šios teorijos atstovų
G. Homansas [1958] socialinių santykių sėkmę bando aiškinti pastiprinimo
sąvokomis. Esą žmogus subjektyviai palygina į veiklą įdėtas tiek mate­
rialias, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą.
G. Homansas savo teorijoje daug kur vartoja ne psichologijos, o ekonomi­
kos arba jai artimų mokslų sąvokas. Pavyzdžiui, pastangas jis vadina iš­
laidomis, o pasitenkinimą - nauda. Išlaidos - tai ir nepatogumo jausmas, ir
savosios vertės sumažėjimas, ir atsisakymas to, kas pačiam naudinga, pra­
radimo rizika ir pan. Nauda - tai pasitenkinimas, savosios vertės padidėji­
mas ir pan. Vadinasi, vertindami savo veiklą, mes pasveriame, kiek jėgų jai
skyrėme, ką praradome ir ką gavome. G. Homansas tai vadina s o c i a ­
l i n i a i s m a i n a i s . Mainų potekstę galima įžvelgti netgi tokiuose pa­
prastuose posakiuose kaip “pokalbis su juo man daug kainavo”, “aš daug
ką iš jo gavau”. G. Homanso teigimu, žmogus tik tada nenutrauks sociali­
nių ryšių, jeigu iš jų gaunamas pastiprinimas pranoks tų ryšių išlaidas. Ka­
dangi šis teiginys buvo kritikuojamas, G. Homansas jį kiek pakeitė, pradėjo
vartoti įsipareigojimo sąvoką. Būtent įsipareigojimas (pavyzdžiui, sutartis)
neleidžia bendravimo partneriams nutraukti ryšių, kai jie to nori. Supran­
tama, naudą ir praradimus pirmiausia vertina pats subjektas, o tam tikri so­
cialinių santykių arba mainų aspektai jam gali būti nevienodai svarbūs.
Kartais labiau ignoruojamos neigiamos socialinių santykių ypatybės ir pa­
brėžiamos teigiamos, kartais - priešingai. Palyginkime posakius: “Jonas -
įdomus, linksmas žmogus, nors amžinai vėluoja” ir “kas iš to Mykolo
aukštojo mokslo, jeigu jis toks nekultūringas”.
Nuodugnesnė G. Homanso teorijos analizė rodo, kad žmogaus veikloje
praradimų ir laimėjimų ryšys yra gana sudėtingas, vargu ar galima kalbėti
apie absoliutų laimėjimą arba praradimą. Praradimai vienoje srityje gali
būti vertinami kaip laimėjimai kitoje. Palyginkime, pavyzdžiui, praradimą,
kurį patiriame, atidavę prašančiajam kad ir paskutinį litą, su tuo pasitenki­
nimu (jeigu, žinoma, žmogus jį jaučia), kurį sukelia žinojimas, kad pasielgei

162
gražiai, altruistiškai. Iš šio konkretaus pavyzdžio matome, kad psichologinė
nauda, gauta iš praradimo, gerokai pranoksta nuostolius (išlaidas). Tokios
minties manipuliacijos, subjektyviai pabrėžiant kurį nors socialinių normų
aspektą, yra neatskiriama mūsų tikrovės dalis. Ne taip jau sunku sukurti sa­
vęs, kaip filantropo, įvaizdį. Pavyzdžiui, milijonierius nesunkiai įtikės savo
gerumu, įsteigęs kokį nors labdaros fondą ir užginčijęs, jog turi daug svar­
besnių neigiamų savybių. Socialinių mainų teorija verčia naujai pažvelgti į
daugelį mums įprastų reiškinių. Psichologijos požiūriu žmogus, kad ir au­
kodamasis, ne vien tik praranda, bet ir įgyja (žinoma, kitu aspektu), todėl
išmokimo teorijos požiūriu kitaip atrodo ir altruizmas. Savo vertingumo,
pareigos atlikimo jausmas gali kompensuoti daugelį pastangų ir aradimų.

Pasaulis
Pasaulis Pasaulis neteisingas
teisingas iš dalies teisingas

Teisingumas priklauso nuo dydžio?

Socialinių mainų teorija, be abejo, neapsiriboja vien subjektyviais žmo­

gaus veiklos vertinimais. Savo paties praradimai ir laimėjimai (tiksliau -
išlaidos ir nauda) lyginami su kitų žmonių praradimais ir laimėjimais. Tai
lyginamojo pobūdžio vertinimai. Kitaip sakant, vertinama, kiek pats sub­
jektas įdėjo pastangų ir kokį pastiprinimą ar naudą iš to gavo, palyginti su
kitų tos grupės arba organizacijos narių įdėtomis pastangomis ir iš to gauta
nauda. Žodžiu, žmogus bando nustatyti, kiek teisingi yra socialiniai mainai.
Tai vadinama s k i r s t y m o t e i s i n g u m u (distributive justice). Jo
esmė - kaip kiekvienas tam tikros grupės narys suvokia savo ir kitų grupės
narių indėlį į bendrą veiklą ir gautą naudą ar pastiprinimą. Suprantama,
grupės narių veikla vertinama nevienodai. Vienas grupės narys savo indėlį į
bendrą veiklą gali vertinti kaip neproporcingai didelį, per didelį, palyginti
su gaunamu pastiprinimu. Ir, priešingai, kito žmogaus indėlis į grupės
veiklą gali būti vertinamas kaip neproporcingai mažas, palyginti su gau­
nama nauda (arba pastiprinimu). Taip žmogus suvokia socialinės aplinkos
teisingumą. Galutiniam socialinės aplinkos teisingumo įvertinimui turi įta­
kos daug vęįksnių: paties subjekto dalyvavimas įgyvendinant teisingumą,
skirstymo kriterijų aiškumas, skirstymo proceso viešumas, nuostatos kitų

163
grupės narių atžvilgiu ir 1.1. Skirstymo teisingumas yra viena iš svarbiausių
konstruktyvių darbo santykių prielaidų. Privilegijos, favoritai - kraštutinės
neigiamos socialinių mainų apraiškos.
Žmogus įvairiai stengiasi nustatyti, ar su juo teisingai elgiamasi. Taip
atsirado taisyklės, socialinės normos, kurias irgi galima įvairiai interpre­
tuoti. D. Searsas nurodo tris pagrindines taisykles, reglamentuojančias so­
cialinių santykių teisingumą.
1. Lygybės taisyklė: kiekvienas turi gauti lygią dalį. Tai gana patraukli
taisyklė, kartu ir idealas, kurį propagavo Kristus ir įvairiausių socialinių ju­
dėjimų atstovai. Nors iš pirmo žvilgsnio ir labai patraukli, lygybės taisyklė
turi neabejotinų trūkumų - joje slypi žmonių niveliacijos pavojus. Jeigu vi­
siems turi būti dalijama po lygiai, tai neverta stengtis ką nors pasiekti. Ma­
žėja atsakomybė už savo elgesį, nes tokią pat dalį turi gauti ir nesistengian­
tieji. Mėginimas valdyti šiuos reiškinius išorine jėga, kaip buvo Tarybų Są­
jungoje, teigiamo rezultato nedavė. Galiausiai prieinama riba, kai nebe­
lieka ką daryti. Lygybės taisyklė - pafi primityviausia teisingumo įgyvendi­
nimo priemonė.
2. Skirstymo pagal poreikius taisyklė: skirstyti po lygiai, bet atsižvel­
giant į kiekvieno poreikius. Kyla klausimas, kaip nuspręsti, kiek kam reikia
ir ką skirstyti. Žinoma, pats žmogus geriausiai žino savo poreikius, tačiau
kiekvienas gali manyti, kad jo poreikiai yra svarbesni už kito, ir pateikti įti­
kinamų argumentų. Todėl reikia atsižvelgti į du dalykus. Pirma, žmogaus
poreikiai dažnai vienas kitam prieštarauja ir vienas kitą šalina. Pačiam
žmogui sunku juos suderinti, tad kaip tą galėtų padaryti kitas? Antra, kiek­
vieno žmogaus poreikiai susiję su kitų žmonių poreikiais. Kilus ginčui ne­
aišku, kam teikti pirmenybę. Jeigu ko nors reikia ir vienam, ir kitam, kieno
“reikia” yra svarbesnis? Ir apskritai ar įmanomas racionaliai patenkinti
savo poreikius, nepažeidžiant kito žmogaus poreikių? Be to, remiantis
E. Maslow, vargu ar galima kalbėti apie žmogaus poreikių tenkinimo baig­
tinumą.
3. Skirstymo pagal nuopelnus taisyklė: kiekvienas turi gauti proporcin­
gai įdėtoms pastangoms. Vadinasi, čia jau yra pabrėžiamos pastangos, ini­
ciatyva, atsakomybė. Kadangi žmonės gamtos apdovanoti nevienodai, šia
taisykle tarsi pripažįstama, kad jie nelygūs. Skirstymas pagal nuopelnus ski­
riasi nuo kitų skirstymų tuo, kad daugiausia dėmesio kreipiama į žmogaus
padėtį (gerą ar blogą), priklausančią nuo jo įdėtų pastangų. Žodžiu, turi
tiek, kiek stengeisi, kiek dirbai. Skirstytojas tampa nebereikalingas, nors
kartais išlieka. Taikant skirstymo pagal nuopelnus taisyklę, žmogus gali
būti padėties šeimininkas, kur kas labiau priklausyti nuo savęs.
Laikydamiesi skirstymo pagal nuopelnus taisyklės, turime pripažinti,
kad vienas žmogus gali būti vertingesnis už kitą. Tai ypač aktualu tada, kai
viską lemia skirstytojas. Ar galima, ar pateisinama ignoruoti mažiau vertą ir
164
suteikti pirmenybę vertingesniam? Ir pagal kokius kriterijus nustatyti, kuris
žmogus vertingesnis, kai taip dažnai girdime, kad pats žmogus jau yra ver­
tybė. Sakysim, skubios operacijos reikia profesoriui ir rūbininkei. Ką ope­
ruoti pirmą ir kas tai nuspręs? Tai ne vieninteliai šios taisyklės trūkumai.
Visada išliks subjektyvus noras pabrėžti savo pastangas, siekiant tam tikros
naudos.
Kaip visa tai atsiskleidžia gyvenime? Stichiškai žmogus vadovaujasi vie­
nokiomis arba kitokiomis teisingumo taisyklėmis, kai kurias iš jų laikyda­
mas svarbesnėmis. Kurias? G. Leventhalis teigia, kad tai lemia mūsų ego­
centriški interesai. Tad kokios nors taisyklės taikymas praktiniame gyve­
nime yra ginčų objektas. Teisingumo paieškos yra begalinės.
Neteisybės suvokimas psichologiniu požiūriu yra nepusiausvyros bū­
sena. Siekimas atkurti pusiausvyrą prilygsta kovai už teisybę. Kovos prie­
monės yra kuo įvairiausios ir apima tiek realius, tiek įsivaizduojamus
veiksmus. Kartais tikimasi, kad teisingumą atkurs galingesnės jėgos, pavyz­
džiui, Dievas.
Atkurti teisingumą gali mėginti ir neteisingai pasielgęs žmogus. Aiš­
kumo dėlei vadinkime jį skriaudėju. Suvokimas, kad elgiesi neteisingai, yra
iššūkis žmogaus savigarbai. Todėl reakcija į neteisingą poelgį gali būti gy-
nybiška, pavyzdžiui, skriaudėjas gali neigti patį neteisingumo faktą arba jo
padarinius, apkaltinti nuskriaustąjį asmenį, menkinti arba neigti savo
vaidmenį ir t.t. Elgdamasis gynybiškai, skriaudėjas “atkuria” teisingumą tik
savo paties akyse. Iš tikrųjų jis nieko nedaro, tik kitaip suvokia situaciją.
Žinoma, jis gali imtis ir konkrečių veiksmų. Kartais teisingumo atkūrimas
arba tik jo deklaravimas skriaudėjui gali būti psichologiškai naudingas -
lemia tai, kiek ir ko iš jo pareikalauja tas teisingumo atkūrimas. Taikant
socialinių mainų principą, teisybę galima atkurti ir nedaug ką už tai ati­
duodant, o gaunant nemažai psichologinės naudos. Pavyzdžiui, ne taip jau
seniai Reikjavike buvo susitarta keliais procentais sumažinti raketų skaičių.
Ginklavimosi išlaidos ir toliau liko milžiniškos, o propagandinis triukšmas
buvo didžiulis.
Socialinis teisingumas gali reikštis keliais lygiais: 1) santykiais su kitais
žmonėmis; 2) santykiais su grupe arba didesne bendrija; 3) santykiais su
žmogaus nevaldomomis jėgomis - gamta, likimu ir pan. Tikintieji teisin­
gumo atkūrimo tikisi pomirtiniame gyvenime, bet jis gali būti tik numano­
mas, laukiamas. Šiuo atveju žmogus pats nebando atkurti teisingumo, pa­
likdamas tai galingesnėms jėgoms, nors protesto, maištavimo ir gali būti.
Teisingumo sąvokomis žmogus vertina ir savo gyvenamąją aplinką,
valstybę bei jos institutus, apskritai pasaulį. Suvokimas, kad pasaulis yra
teisingas (arba neteisingas) formuoja asmens nuostatas, kartu ir elgesį. Kai
kurie netikintys valstybės teisiniais institutais žmonės patys bando rasti tei­

165
sybę, įgyvendinti teisingumą. O tai jau anarchija, jai įveikti valstybė imasi
dar didesnių represijų, ir todėl kartais gimsta dar didesnė neteisybė.
Iš trijų teisingumo principų kildinamos bent aštuonios paskirstymo tai­
syklės, kurias apibendrino ir aprašė H. Sabbaghas, Z. Daras ir S. Reshas
[1994]:
Taisyklės, sudarytos remiantis lygybės principu:
1. Aritmetinė lygybė: ištekliai turi būti paskirstyti visiems po lygiai, ne­
paisant asmens bruožų, socialinių įnašų ar išdirbio. Ši taisyklė ignoruoja
prieš paskirstymą buvusius veiksnius ir paskirstymo poveikį visuomeninei
lygybei.
2. Rezultatų lygybė: žmonėms reikia užtikrinti iš esmės vienodas gyve­
nimo galimybes, nesvarbu, kokios tų žmonių pajamos, jėga ar prestižas.
Atlyginimas turi būti diferencijuotas, kad neprivilegijuotoms socialinėms
grupėms arba asmenims būtų mokama kompensacija.
3. Galimybių lygybė: kiekvienas individas turi turėti vienodai prieina­
mus socialinių išteklių kanalus ir vienodas sąlygas varžytis dėl jų.
Taisyklės, sudarytos remiantis poreikių principu:
4. Pirminiai poreikiai: turi būti patenkinti tokie žmogaus poreikiai kaip
maistas, pastogė, apranga, gydymas ir pradinis išsilavinimas - t.y. išlikimo ir
normalaus fizinio funkcionavimo poreikiai.
5. Antriniai poreikiai: pirmenybė turi būti teikiama aukštesniesiems po­
reikiams - intelektualiniams, meniniams, moraliniams ir emociniams pa­
tenkinti.
Taisyklės, sudarytos remiantis nuopelnų principu:
6. Pastangos: socialiniai ištekliai turi būti skirstomi atsižvelgiant į są­
moningai įdėtas pastangas, nesvarbu, ar tos pastangos efektyvios, ar ne,
7. Įnašas: socialiniai ištekliai turi būti skirstomi remiantis produkty­
vumu, net jei jis buvo pasiektas be ypatingų pastangų.
8. Sugebėjimai: skirstant socialinius išteklius, pirmenybę reikia teikti to­
kiems kriterijams kaip gabumai bei talentas.
Šios taisyklės buvo kuriamos pagal tokius požymius:
A) Paskirstymo lygis: kiekviena paskirstymo taisyklė užtikrina arba
mikroteisingumą - teisingą atlyginimą individui, arba makroteisingumą -
teisingą paskirstymą grupėms arba visuomenei [Z. Jasso, 1983].
Aritmetinė lygybė ir rezultatų lygybė yra vienintelės tikros makroteisin-
gumo taisyklės: reikalaudamos lygios dalies visiems specifinės grupės na­
riams, šios taisyklės neakcentuoja (aritmetinė lygybė) arba besąlygiškai ak­
centuoja (rezultatų lygybė) diferencijuoto atlyginimo pagrindą, kuris at­
svertų nevienodus individualius įnašus. Net jei imamasi tam tikrų veiksmų
paremti neprivilegijuotas grupes, diferencijuoto atlyginimo pagrindas yra
apibrėžiamas kolektyviai, o ne individualiai [H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh,
1994].
166
 B) Asmeninių bruožų reikšmingumas paskirstymo procesui [R. Ec-
khoff, 1974, cit. pagal S. Boles ir R. Messick, 1990]. Taikant šį požymį ga­
limybių taisyklė atskiriama nuo poreikių ir teisingumo principu pagrįstų
taisyklių. Nors 4-8 taisyklės aiškiai atsižvelgia į skirtingą asmeninių bruožų
vertę, šie bruožai tik numanomi galimybių lygybės taisyklėje [H. Sabbagh,
Z. Dar, S. Resh, 1994].
C) Statuso nustatymas: atsižvelgiama į socialinių santykių paskirstymo
procese tipą.
M. Reiso [1986] nuomone, paskirstymo taisyklės gali patvirtinti statusą
arba jį neutralizuoti.
Nuopelnų principas ir iš jo kylančios taisyklės gali būti vertinamos kaip
statusą patvirtinančios, nes taikant jas didesnis atlyginimas priklauso stro­
pesniems, daugiau įnešantiems, talentingesniems. Lygybės ir poreikių prin­
cipai leidžia neutralizuoti individualų statusą [M. Deutsch, 1986]. Lygybės
principu akcentuojamos lygios dalys visiems, ypač kai santykiai simetriški ir
kooperaciniai, o taikant poreikių principą, nors ir atsižvelgiama į asmeni­
nių poreikių skirtumus, šie skirtumai nepateisina nelygaus išteklių varto­
jimo. Iš paties principo išplaukia žmonių sulyginimas pagal jų pirminių
ir antrinių poreikių patenkinimą [Z. Galston, 1980, cit. pagal H. Sabbagh,
Z. Dar, S. Resh, 1994].
D) Kriterijų tipas: tai požymis, iš kurio paaiškėja, ar paskirstymo tai­
syklė yra gerai apgalvota ir taikoma siekiant ilgalaikio pasitenkinimo, ar tai
tik paprasta taisyklė, kaip pasiekti greitą pasitenkinimą [M. Reis, 1986].
Tobulos taisyklės susieja individų naudą ir atlygio paskirstymą per konkre­
čias sąlygas (pavyzdžiui, įnašo ir išdirbio lygį) [W. Damon, 1981; Z. Eu-
right, A. Franklin, A. Manheim, 1980, cit. iš H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh,
1994]. Kaip ir visos nuopelnų principu pagrįstos taisyklės, poreikių princi­
pas irgi grindžiamas gana sudėtingais kriterijais: reikia atskirti pirminius ir
antrinius poreikius, įvertinti poreikių mastą, ar tie poreikiai atitinka ištek­
lius. Tačiau, atsižvelgiant į pirminius poreikius, siekiama tiesioginio pasi­
tenkinimo [M. Reis, 1986], antrinius poreikius - tolesnio pasitenkinimo,
nes manoma, jog pirmiausia turi būti patenkinti pirminiai poreikiai.
Lygybės principas apima paprasčiausius kriterijus: individai turi įver­
tinti, ar pradinės sąlygos ir priemonės visų buvo vienodos. Akcentuojamas
tiesioginis rezultatas, turintis patenkinti visus [W. Damon, 1981; Z. Eu-
right, A. Franklin, A. Manheim, 1980, cit. iš H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh,
1994].
E) Perspektyvos rūšis: kiekviena paskirstymo taisyklė remiasi arba
pragmatiška, į save orientuota, arba idealistiška, į kitų poreikius orientuota
perspektyva. Nuopelnų principu grindžiamos taisyklės yra orientuotos į
save: individo pastangos, įnašas ir sugebėjimai turi padidinti jo atlygį

167
[M. Reis, 1986]. Tuo tarpu poreikių ir lygybės principai apima ir kitų
interesus.
F) Atlikimas: pagal šį požymį atskiriamos pastangų ir įnašo taisyklės -
pirmoji pabrėžia sąmoningą asmens energijos sutelkimą (asmens produk­
tyvumas neturi reikšmės), antroji paskirstymą grindžia produktyvumu, net
jei jis pasiekiamas be pastangų [S. Nisan, 1989; R. Hote, 1973, cit. iš
H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh, 1994].
G) Moralinė atsakomybė. Pastangų, įnašo ir sugebėjimų taisyklės atski­
riamos pagal moralinės atsakomybės laipsnį, kurio reikalaujama iš indi­
vido. T.y. paskirstymo taisyklė atsižvelgia į įgimtus gabumus ar į išmoktas
moralines savybes, kaip atlyginimo pagrindą.
Šiuo atžvilgiu pastangų taisyklė reikalauja didelės moralinės atsa­
komybės, paremtos dorumu ir pasiruošimu aukotis [A. Hole, 1973, cit. iš
H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh, 1994]. Tuo tarpu įnašas ir sugebėjimai nėra
visiškai nuo individo valios priklausomi: įnašo taisyklė teigia, jog sėkmei
reikia ne tik talento, bet ir atkaklumo plėtojant bei taikant juos; taigi tiek
moralūs, tiek morališkai neutralūs kriterijai yra svarbūs. Tuo tarpu suge­
bėjimų taisyklė moralinės atsakomybės reikalauja mažiausiai, nes gabumai
yra įgimti ir individo nekontroliuojami, tad būtų neteisinga, jei individas
įgytų privilegijas už tai, už ką jis nėra atsakingas [K. Rawls, 1971]. Poreikio
principas susijęs su humanizmu ir socialine atsakomybe, nes reikalauja, kad
individai paaukotų savo interesus tam, kad būtų patenkinti kitų pirminiai
poreikiai. Lygybės principas skatina fundamentinę pagarbą žmogui, remda­
masis prielaida, kad visi žmonės yra vienodai morališkai vertingi [E. Dwor-
kin, 1981; M. Schwartz, 1975, cit. iš H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh, 1994].
Aptarus septynis paskirstymo taisyklių požymius, atskleidžiančius tai­
syklių panašumus ir skirtumus, buvo nustatyta jų tvarka (eilė). Šiuo tikslu
kiekvienam požymiui buvo priskirtos dvi reikšmės (0 ir 1) priešingiems po­
žymio poliams. Taip kiekviena taisyklė įgavo savo profilį požymių atžvilgiu
( 1,2 lent.).
1 l e n t e l ė . Skaitinių reikšmių priskyrimas paskirstymo
taisykles diferencijuojantiems požymiams
[H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh, 1994]
1 2
Mikroteisingumas Makroteisingumas
Atsižvelgiama į asmens bruožus Neatsižvelgiama į asmens bruožus
Statusą įtvirtina Statusą neutralizuoja
Išsamūs kriterijai Paprasti kriterijai
Akcentuojami savi interesai Akcentuojami kitų interesai
Atlikti svarbu Atlikti nesvarbu
Morališkai neutralus Moralus

168
 2 l e n t e l ė . Paskirstymo taisyklių išskyrimas
[H. Sabbagh, Z. Dar, S. Resh, 1994]

A B c D E F G
1. Aritmetinė lygybė 0 0 0 0 0 0 0
2. Rezultatų lygybė 0 0 0 0 0 0 0
3. Galimybių lygybė 1 0 0 0 0 0 0
4. Pirminiai poreikiai 1 1 0 0 0 0 0
5. Antriniai poreikiai 1 1 0 1 0 0 0
6 . Pastangos 1 1 1 1 1 0 0
7. Įnašas 1 1 1 1 1 1 0
8 . Sugebėjimai 1 1 1 1 1 1 1

LITERATURA
1. Blake R., Mouton J. Intergroup problem solving in organizations: from theory
to practice / The Social Psychology of Intergroup Relations: Eds. W. Austin,
St. Worchel. Brooks / Cole, 1979. P. 19-32.
2. Drigotas St. M., Rusbult C. E. Should I stay or should I go? A dependency
model of breakups // Journal of Personality and Social Psychology. 1992.
Vol. 62. No. 1. P. 62-87.
3. McDavid, Harari H. Psychology and social behavior. Harper, 1974.
4. Mitchell G., Tetlock Ph. E. et. al. Judgments of social justice: compromises
between equality and efficiency // Journal of Personality and Social Psychology.
1993. Vol. 65. No. 4. P. 629-639.
5. Navardauskienė R. Reagavimo strategijos j skirstomąjį teisingumą valstybinėse
ir privačiose įstaigose. Magistro darbas. Vilnius, 1996.
6. Stone M. M. Loss of an ideal / Stressors and the adjustment disorders.
Ed. J. Noshpitz, R. D. Coddington. Wiley, 1990.
7. Walster E., Berscheid E. Equity: theory and research. Boston: Allyn and Bacon,
1978.

169
 16. KALTĖS IR SKRIAUDOS
JAUSMO PSICHOLOGIJA

Kaltės jausmo psichologija

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų išgyvenęs kaltės jausmo dėl savo el­
gesio arba moralės normų nesilaikymo, dėl savo vertybių pažeidimo. Ne­
paisant to, psichologijoje iki šiol nėra koncepcijos, išsamiai paaiškinančios
kaltės jausmo fenomeną. Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir
yra kažkam skolingas. Psichologijoje kaltė reiškia nusižengimą sau, savo
vertybėms ir elgesio normoms. Žmogus, išgyvenantis kaltės jausmą, suvo­
kia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero. Iš čia ir antroji kaltės
reikšmė: jei žmogus nusikalto sau, tai jis ir skolingas sau, nes nuskriaudė
save. Taigi egzistencinė psichologija, kaltės šaltiniais laikanti žmogaus ne­
sugebėjimą išnaudoti visas savo galimybes, pripažįsta, kad žmogus, išnau­
dodamas vienas savo galimybes, lieka skolingas sau tuo, ko jis nepasirinko
ir negalėjo įgyvendinti. Taigi psichologijoje kaltė suprantama kaip subjek­
tyvus žmogaus jausmas, kylantis tada, kai pažeidžiamos moralės, etikos ar
religijos normos, sudarančios individo įsitikinimų esmę. Kitaip tariant, kal­
bama apie asmeninę moralinę kaltę.
Kuo gi pasireiškia subjektyvus kaltės išgyvenimas? Prieš atsakant į šį
klausimą reiktų pažymėti, kad šio jausmo pobūdis dažnai priklauso nuo jo
intensyvumo. Labai stipraus kaltės jausmo išgyvenimas pasireiškia tuo, kad
žmogus tarsi atitrūksta nuo viso pasaulio, užsisklendžia savyje. Kaltas žmo­
gus nuolatos galvoja apie padarytą nusikaltimą, nusižengimą arba klaidą.
Mintimis jis vis sugrįžta į situaciją, sukėlusią kaltės jausmą, ir stengiasi iš­
taisyti padarytą klaidą, išpirkti savo kaltę. Taigi kaltės jausmas skatina
žmogų išpirkti savo kaltę arba bent jau ją sušvelninti. Atgailaudamas dėl
savo blogo poelgio, žmogus stengiasi padaryti ką nors gero ir šitaip išpirkti
kaltę. Tai psichologijoje vadinama “gerumo perkėlimo efektu”. Subjektyvią
kaltės išpirkimo prasmę turi ne tik geri darbai, bet ir kaltės išpažinimas ar­
timiausiems žmonėms, nuoširdi atgaila dėl savo blogo elgesio. Tai patvir­
tina ir krikščionybės nuostata, kad savo kaltę Dievui žmogus gali išpirkti
tam tikra atgaila (malda, pasninku, šventomis kelionėmis...) arba nuošir­
džiu kaltės išpažinimu kunigui. Pastebėta, kad žmonės, kuriems pakanka
drąsos išpažinti savo kaltę kitiems ir kuriems atleidžiama arba kurie iš­
perka ją gerais darbais, daug mažiau morališkai kenčia, negu tie, kurie ne­
išdrįsta to padaryti.

170
 Pone teisėjau,
aš visiškai nekaltas.
Gal tai galėtų būti
bausmę švelninanti ,

Kaltės jausmo psichologija

Kaltės jausmas dažniausiai sukelia kitus išgyvenimus - kančią, nerimą,

savęs pasmerkimą ir nuvertinimą, apmaudą. Stipraus kaltės jausmo ka­
muojamą žmogų gali apimti depresija, o kraštutiniais atvejais jis gali ban­
dyti net nusižudyti. Nežinodamas, kaip atlyginti padarytą žalą, žmogus au­
koja savo gyvenimą. Kančia, savęs pasmerkimas ir nuvertinimas yra kaltės
jausmo padarinys, o tokie jausmai kaip priešiškumas, neapykanta, pyktis,
baimė gali sukelti kaltės jausmą. Kartais kaltės jausmas gali būti išgyvena­
mas kartu su gėdos jausmu. Šie jausmai pateisinami panašiomis aplinky­
bėmis. Tačiau kaltės jausmas susijęs su vidiniu vertinimu ir pasmerkimu, vi­
siškai nepriklausomu nuo aplinkinių vertinimo, o gėdos jausmas - su lau­
kiamu išoriniu vertinimu. Taigi žmogus, išgyvenantis kaltės jausmą dėl savo
elgesio, pažeidusio moralines vertybes, gali pajusti gėdą ėmęs galvoti, kad
apie jo elgesį gali sužinoti aplinkiniai.
Kaltės jausmo funkcyos. Psichologijoje kalbama tiek apie realų,
“sveiką”, tiek apie neurotinį kaltės jausmą. Pažymima, kad jų atliekamos
funkcijos skiriasi. “Sveikas” kaltės jausmas turi teigiamą poveikį žmogaus
atsakomybės jausmui ir moraliniam elgesiui. Išgyvendamas kaltę dėl savo
netinkamų veiksmų, žmogus pamažu pradeda jausti ir suvokia asmeninę at­
sakomybę už savo veiksmus bei jų rezultatus. Nenorėdamas dar kartą pa­
tirti kaltės jausmo ir kartu suprasdamas, kad už savo veiksmus bei jų pada­
rinius atsako jis pats, žmogus vengia pažeisti moralines normas, vertybes.
Taigi kaltės jausmas atlieka reguliuojamąją funkciją, t.y. kartu su atsako­
mybės jausmu jis lemia žmogaus elgesį.
Kiek kitokios yra neurotinio kaltės jausmo funkcijos. Neurotinis kaltės
jausmas dažniausiai atlieka gynybines funkcijas. K. Horney pažymi, kad
neurotikai, prisidengdami kaltės jausmu, slepia savo baimę būti pasmerk­

171
tiems ir atstumtiems aplinkinių, baimę, kad kas nors juos perpras, kokie iš
tikrųjų jie yra silpni, bejėgiai, nesaugūs, nesugebantys kovoti už save. Kal­
tės jausmu neurotikas gali stengtis ką nors pagražinti arba parodyti savo
naudai. Taip demonstruodamas savo kaltės jausmą, jis tikisi, jog jį nura­
mins. Kartu jis nori parodyti (ir sau patvirtinti), koks jis moralus ir sąžinin­
gas. Be to, savo kaltės pripažinimas neurotikui atstoja “būtinumą keistis” ir
yra kaip pasikeitimo pakaitalas. Apkaltindamas save, neurotikas susikuria
iliuziją, kad keičiasi kaip žmogus. Neurotikas linkęs save kaltinti dar ir dėl
to, kad išvengtų aplinkinių kritikos, nes jos jis netoleruoja.
Psichoanalitinė kaltės koncepcŲa. S. Freudas pabrėžia, kad Edipo
kompleksas yra prielaida kaltės jausmui atsirasti. Kaltės jausmas kyla dėl
neapykantos tėvui ir tos neapykantos sukeliamos kastracijos arba bausmės
baimės. Berniukas, siekiantis motinos meilės, nekenčia tėvo kaip konku­
rento, tačiau jaučia ir šiek tiek švelnumo jam. Abu šie jausmai - neapy­
kanta ir meilė - susilieja. Norima susitapatinti su tėvu - būti tėvo vietoje,
būti tokiam kaip tėvas. Dėl to vaikas net pasiryžta tėvą pašalinti, tačiau su­
pranta, kad už tokį poelgį jis gali-būti nubaustas kastracija. Kastracijos
baimė norą užvaldyti motiną išstumia į pasąmonę ir sudaro nesąmoningo
kaltės jausmo pagrindą. Kartais kaltės jausmas gali kilti ne tik dėl ambiva-
lentiškų jausmų tėvui, bet ir dėl polinkio į biseksualumą, t.y. dėl nesąmo­
ningo berniuko troškimo būti panašiam į moteriškąjį pradą tam, kad pel­
nytų tėvo meilę. Berniukas supranta, jog tam, kad jį mylėtų kaip moterį,
reikia sutikti su kastracija, kurios jis bijo. Taigi baimė, pasak S. Freudo, yra
pagrindinis kaltės jausmo šaltinis. Be to, baimė turi reikšmės ir Superego, o
Superego yra atsakingas už kaltės jausmą. Superego psichoanalizėje su­
prantamas kaip sąžinė ir susiformuoja identifikuojantis su savo tėvais, pe­
rimant jų elgesio ir moralės normas. Taigi kaltės jausmo atsiradimą ir po­
būdį nemažai lemia tėvų savybės, jų elgesys, moralės normos ir vertybės.
Kitaip tariant, kaltė pagrįsta tėvų elgesio, moralės normų ir vertybių inte-
riorizavimu. Ji kyla tuomet, kai tos normos, nors ir nesąmoningai, yra pa­
žeidžiamos. Kaltė, S. Freudo nuomone, - pažeistų vertybių jausmas. Ka­
dangi kaltė pagrįsta tėvų normų interiorizavimu, tai kaltės jausmas gali būti
ugdomas ir skatinamas nuo pat vaikystės, jo pobūdis priklauso nuo tėvų el­
gesio ir konkrečių jų auklėjimo būdų.
Egzistencinė kaltės koncepcija. Reali egzistencinė kaltė neatskiriama
nuo žmogaus gyvenimo ir būties. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo
gyvenimą ir egzistavimą. Jei tas jo gyvenimas nenusisekęs, beprasmiškas ir
pilkas, jeigu žmogus nepatyrė džiaugsmo ir laimės, nesugebėjo atrasti ir re­
alizuoti savęs kaip “visapusiškai funkcionuojančios asmenybės”, jis jaučia
kaltę.
Egzistencinė kaltė susijusi ne tik su atskiro individo atsakomybe, bet ir
su atsakomybe už tai, kas dedasi pasaulyje, už visas pasaulio neteisybes ir
172
skriaudas, ypač už nusikaltimus žmonijai, daromus jam m atant ir žinant.
Tuomet kaltės jausmas kyla dėl savo bejėgiškumo suvokimo, kad štai aš
nieko negaliu padaryti arba pakeisti, kad pasaulis būtų laimingesnis, kad
žmonės nežūtų, nes ne nuo vieno manęs tai priklauso. Aš esu kaltas, kad iki
šiol dar gyvenu, kad nemoku solidarizuotis su kitais žmonėmis ir užkirsti
kelio neteisybėms.
Taigi, remiantis šia koncepcija, kaltė labai glaudžiai susijusi su atsako­
mybės jausmu, atsakomybe ne tik už savo būtį, bet ir už visą pasaulį, už
žmonijos laimę ir ateitį.
Įdomi R. May egzistencinės kaltės koncepcija. Kalbėdamas apie “on­
tologinę kaltę”, jis išskiria tris pagrindinius šios kaltės tipus bei nurodo jos
šaltinius.
1. Kaltė dėl nemokėjimo realizuoti savęs. Tokią kaltę jaučia žmogus,
nesugebantis panaudoti visų savo vidinių galių. Žmogus, pasirink­
damas vienas galimybes, neišvengiamai atmeta kitas. Taigi kaltė -
egzistavimo aspektas.
2. Kaltė dėl vienovės su atskiru žmogumi nebuvimo. Kyla dėl to, kad
žmogus nemoka visiškai solidarizuotis su artimu žmogumi. Kiekvie­
nas žmogus yra individualus ir skiriasi nuo kitų savo elgesiu, minti­
mis ir jausmais ir dėl to nė vienas iš mūsų negali jausti ir matyti kaip
mūsų artimi žmonės, o kartu negali visiškai suprasti jų ir būti empa-
tiškas jiems. Žmogus jaučiasi kaltas, kad negali visiškai suprasti ir
atjausti kitos egzistencinės būtybės.
3. Kaltė dėl ryšio su absoliutu - gamta, Dievu - praradimo. R. May tei­
gia, kad tai pati sudėtingiausia kaltės forma. Žmogus, pats būdamas
gamtos dalis, niokoja ją ir dėl to jaučiasi kaltas, nes supranta, kad
kenkdamas gamtai kenkia ir sau, savo vaikams.
R. May nurodo, kad ontologinė kaltė būdinga visiems žmonėms, nes nė
vienas iš mūsų negali jausti visiškos vienovės su artimu žmogumi ir visiškai
realizuoti savo galimybių.
Ontologinės kaltės patirtis turi teigiamos įtakos asmenybės formavi­
muisi. Ji ugdo žmogiškumą ir jautrumą, skatina asmenybę kūrybiškai atsi­
skleisti. Tai padeda kuo geriau save pažinti ir realizuoti.
Elgesio išmokimo kaltės koncepcąja. Pasak O. Mowrerio [1961], kaltės
išmokstama. Šį išmokimą lemia identifikacijos su tėvais ir jų pamėgdžio­
jimo mechanizmai. Vaikai gan greitai patiria, kad už blogus darbus yra
baudžiami, už gerus - pastiprinami. Taip formuojasi gėrio ir blogio supra­
timas. Todėl, vengdami bausmės, vaikai linkę elgtis gerai Tačiau ne visada
padarę ką nors blogo ir žinodami, kad bus nubausti, jie pradeda bijoti
bausmės ir pasijunta kalti dėl savo negero elgesio. Taigi bausmės baimė yra
kaltės jausmo pamatas. Drausmė ir bausmė, kurias taiko tėvai, atlieka pa­

173
stiprinimo vaidmenį. Todėl tėvų ir vaikų sąveikos pobūdis daro didelę įtaką
kaltės raidai.
E. Switzeris [1968] ir H. Ungeris [1962] pripažįsta, kad kaltės jausmas ir
baimė tarpusavyje susiję. Tačiau, priešingai nei O. Mowreris, nesutinka,
kad būtent bausmės baimė yra kaltės šaltinis. Individuali vaiko priklau­
somybė ir emocinis prisirišimas prie tėvų arba kitų artimų žmonių tam
tikru vystymosi periodu sukelia “atsiskyrimo” baimę, kuri, pasak H. Un-
gerio, ir yra pagrindinis kaltės jausmo šaltinis. Stiprią vaiko priklausomybę
nuo tėvų lemia tėvų meilė ir rūpestis juo. Tėvai, mylintys ir besirūpinantys
savo vaiku, stengiasi apsaugoti jį nuo skausmingų ir galinčių sukelti frus­
traciją situacijų. Taigi mylinčių tėvų buvimas turi didelę reikšmę mažam
vaikui, o jų nebuvimas sukelia priklausomybės grėsmę, kurią Ungeris in­
terpretuoja kaip kaltės jausmo įžangą. Vaiko auklėjimo pobūdis ir su juo
susijusi galimybė patirti priklausomybės grėsmę ir lemia kaltės išmokimą.
Jis prasideda 4-5 metais. Tokius tėvų žodžius kaip “niekada to daugiau ne­
daryk”, “blogai”, “kaip tau ne gėda” vaikas supranta kaip atstumo, suke­
liančio priklausomybės grėsmę, požymius. Dažnai šiuos žodžius girdėda­
mas, vaikas pats pradeda vertinti savo elgesį ir iš anksto, vengdamas pa­
žeisti normas, patiria priklausomybės grėsmę, kuri ir sukelia kaltės jausmą.
Kaltė - dviejų stadijų procesas. Pirmoji stadija yra verbalinė vertinimo
reakcija. Ji sukelia antrąją stadiją - autonominę baimės reakciją. Kaltės
jausmo raida priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių pobūdžio. H. Ungeris
mano, kad “mylinčių tėvų psichologiniai auklėjimo metodai” yra daug
veiksmingesni nei griežtos drausmės metodai. Identifikacija su gerais tė­
vais, taikančiais “meile grįstus disciplinos metodus”, lemia moralinę vaiko
brandą.
Taigi psichologijoje asmeninc-moralinė žmogaus kaltė suprantama kaip
jo subjektyviai išgyvenamas jausmas, kaip jausmas, patiriamas pažeidus
tam tikras normas, vertybes. Kaltės jausmas kyla, kai 1) pažeidžiamos mo­
ralinės, etinės ar religinės normos, sudarančios žmogaus įsitikinimų esmę,
arba 2 ) vengiama prisiimti asmeninę atsakomybę už tam tikrus veiksmus, jų
padarinius, už kitą žmogų arba žmonių grupę. Būtina sąlyga kilti kaltės
jausmui yra asmeninis savo elgesio, pažeidžiančio reikšmingas normas arba
vertybes, vertinimas arba pasmerkimas. Kaltės jausmo kilimo priežastys
priklauso nuo individo, etninės grupės arba kultūros.
Subjektyvus kaltės išgyvenimas pasireiškia tuo, kad žmogus užsidaro sa­
vyje, nebendrauja su kitais žmonėmis ir nesiliauna galvojęs apie padarytą
klaidą. Be to, kaltės jausmas skatina išpirkti savo kaltę. Subjektyvią kaltės
išpirkimo prasmę įgyja nuoširdi atgaila, savo kaltės išpažinimas kitiems,
“gerumo perkėlimo efektas”.

174
 Atsižvelgiant į tai, koks kaltės jausmas patiriamas - sveikas ar neuroti-
nis, skiriamos dvi jo funkcijos. Normalus kaltės jausmas atlieka reguliuo­
jamąją, neurotinis - gynybinę funkciją.
Skirtingos psichologinės teorijos kaltės jausmą apibūdina nevienodai.

Skriaudos jausmo psichologija

Skriaudos jausmas kyla, jeigu subjekto nuomone, padaroma moralinė,

fizinė arba materialinė žala, kuri yra neteisėta, nepelnyta arba nepropor­
cinga padarytiems veiksmams. Kitais žodžiais, skriauda yra subjektyvi žmo­
gui taikyto poveikio turinio interpretacija. Pavyzdžiui, teisinga pastaba už
objektyviai užfiksuotą prasižengimą gali sukelti neproporcingai stiprų
skriaudos jausmą.
Nuskriaustasis gali stoti j negailestingą kovą už subjektyviai suprantamą
teisingumą arba kitaip protestuoti - psichologiškai atsiriboti nuo žmonių,
pasitraukti, vengti potencialių skriaudėjų. Neretai tiesos ieškoma vaizduo­
tėje. Pelenė yra tipiškas nuskriaustų vaikų vaizduotės vaisius. Galimi kom­
pensacijos atvejai, kai į aukšto statuso žmones kreipiamasi su skundu, pra­
šymu užtarti. Pasakoje apie Pelenę tai irgi jaučiama.
Skriaudą išgyvenantis žmogus būna pakantesnis saviems neteisingiems
poelgiams, nes patirtos kančios, jo nuomone, išlaisvina jį nuo kaltės
jausmo. Taip atliekamas sau naudingas palyginimas, kai sau ir kitiems aiš­
kinama, kad kitam žmogui padaryta skriauda yra niekis, palyginti su
skriaudomis, kurias patyrė ir patiria jis. Blogis, padarytas skriaudėjui arba
žmonėms, panašiems į jį, paprastai sukuria teigiamas emocijas, susijusias su
subjektyviai suprantamu teisingumo atkūrimu. Žmogus naudoja daug gy­
nybos mechanizmų, kurie sustiprina jo įsitikinimą, jog pasielgė teisingai.
Dažnai stiprus skriaudos jausmas labai susilpnina altruistines, pagalbos
kitiems žmonėms tendencijas. Skriaudos veikiamas žmogus pateisina save
tada, kai nori padėti kitiems. O tai, savo ruožtu, slopina norą padėti tokiam
žmogui. Taip susikuriami nauji neigiami išgyvenimai, nusivylimai, naujos
skriaudos.
Kaltės atveju situacija yra priešinga. Išgyvenant stiprų kaltės jausmą,
skriaudos, patiriamos iš kitų, pakenčiamos lengviau. Tada nekyla mintis,
kad su tavimi elgiamasi neteisingai. Taigi realu kalbėti apie bausmės po­
reikį. Vadinasi, kaltės slegiamas žmogus bausmę vertina visiškai kitaip nei
skriaudą išgyvenantis. Kaltės jausmo sukeltas bausmės poreikis atkuria psi­
chologinę pusiausvyrą.
Skriaudos jausmas, priešingai, sukelia poreikį nubausti kitus, skatina at­
sakomuosius veiksmus. Jeigu dėl tokių veiksmų žmogų užgriūva nemalo­
numai, skriaudos jausmas dar labiau sustiprėja. Kartu su juo didėja porei­

175
kis nubausti kitus. Taip išprovokuojamos naujos skriaudos ir pasireiškia
save išpildanti pranašystė. Bendraujant kartais gali išnykti sąvoka “mes”.
Išlieka kategorijos “aš” ir “jie” - priešai.
Skriaudos jausmas subjektyviai mažina žmogaus atsakomybę už pada­
rytus veiksmus, neigia ją. Tai susiję su “išorinės kontrolės” sąvoka. Kyla
įsitikinimas, kad savosios veiklos rezultatų kontrolė nepriklauso nuo sub­
jekto. Ji priklauso nuo kitų žmonių, nuo išorinių aplinkybių.

LITERATŪRA
1. Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. Vilnius: Mintis, 1981.
2. Jaspersas K. Kaltės jausmas // Gėrio kontūrai. Vilnius: Mintis, 1989.
3. Lynd H. M. On shame and search for identity. New York: Harcourt, 1958.
4. Plužek Z. Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius, 1996.
5. Vabalas-Gudaitis J. Sąžinė. Etikos etiudai. Vilnius, 1981. T. 5.

176
 17. SOCIALINĖ PARAMA.
PAGALBA IR ALTRUISTINIS ELGESYS.
PRIEŠINIMOSI STRATEGIJOS

Socialinė parama

Socialinė parama - tai teigiama žmogaus arba grupės įtaka probleminių

situacijų atveju. Skiriama suvokiama ir gaunama {enacted) socialinė pa­
rama [J. Pierce, 1990]. Suvokiama parama - tai bendras įsitikinimas, kad
esant probleminei situacijai paramos bus sulaukta. Gaunama parama - tai
konkretūs, fiziniai arba psichologiniai veiksmai. Nors atrodo, kad tai vieno
ir to paties reiškinio dvi pusės, empiriniais duomenimis, suvokiama ir gau­
nama socialinė parama menkai tarpusavyje susijusios. Suvokiama parama
yra tikimybės sulaukti paramos subjektyvus įvertinimas. Juk neatsitiktinai
asmenys, labai tikintys parama, geriau prisimena su parama susijusius įvy­
kius [J. Drew, B. Lakey, 1995]. Be to, suvokiama parama gali priklausyti ir
nuo pačios suvokiančios ir vertinančios asmenybės charakteristikų, tokių
kaip priklausomumas, bejėgiškumas. Taigi numanoma parama gali reikšti
bendrą polinkį suvokti kitus žmones kaip palaikančius ir nusiteikusius pa­
dėti [B. Lakey, H. Cassady, 1990].
I. Sarasono, J. Pierce’o [1986] nuomone, suvokiama parama atspindi
apibendrintą jausmą, kad esi emociškai priimtas. Tokio jausmo šaknys yra
prieraišumo potyriai ankstyvoje vaikystėje. Jei tie potyriai teigiami, plėto­
jasi palankaus ir paremiančio pasaulio bei savęs paties kaip verto meilės ir
pagarbos suvokimas. Taip samprotaujant suvokiama parama labiau susijusi
su savęs pažinimu, o ne su faktiška aplinkinių žmonių pagalba.
Socialiniai tinklai ir parama. Visados esama tam tikro atotrūkio tarp
tikros ir suvokiamos paramos. Vienas iš būdų nustatyti faktišką socialinę
paramą yra asmenybės socialinio tinklo išsiaiškinimas. Socialinis tinklas yra
sistema žmonių (grupių), su kuriais asmuo palaiko kokius nors ryšius. Tin­
kle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus
problemai esama įvairiapusiškos pagalbos tikimybės. Svarbus ir kiekybinis
parametras: kuo daugiau tinkle žmonių, kuo įvairesnius vaidmenis jie at­
lieka, tuo didesnė paramos tikimybė. Jei tinklas mažas, krūvis tenka keletui
žmonių, kartais vienam. Senų, neįgalių žmonių socialinis tinklas yra mažas.
Tad pagalbos reikia ir neįgaliesiems, ir jų globėjams.
Kuo didesnis skaičius žmonių, su kuriais nuolat kontaktuojama, tuo di­
desnis vadinamasis saugos tinklas (safety net). Nėra jokių standartų, kurie
padėtų nustatyti optimalų arba “normalų” tinklo dydį. R. Liebermanas

177
[1982] mano, kad nustatant tinklo (dydį racionalu išsiaiškinti vertę, kurią
asmuo priskiria įvairiems savo socialiniams kontaktams. W. Sullivano nuo­
mone, sveiko vidutinio amžiaus žmogaus tinklą sudaro 55 asmenys. K. So­
kolovsky, F. Cohenas, H. Bergeris [1978] teigia, jog socialinio tinklo ypa­
tumai padeda nustatyti tuos žmones, kurie gali būti priskiriami rizikos
grupei ir kuriems nelaimės atveju gali prireikti profesionalios pagalbos.
Socialinės paramos klasifikacijos. Socialinę paramą galima suskirstyti į
grupes pagal pagalbos šaltinius, sritis, kuriose yra teikiama parama, teikia­
mos paramos pobūdį ir paramos teikimo kryptį.
D. R. Winemilleris [1993] mini tokius pagalbos šaltinius:
1) šeima,
2 ) draugai,
3) sutuoktinis,
4) įvairios paslaugų teikimo įstaigos,
5) kaimynai,
6 ) kolegos,
- 7) tam tikros grupės (organizacijos, kuriai priklauso žmogus) nariai.
F. Cohenas, A. Willsas [1985] nurodo keturias sritis, kuriose yra tei­
kiama socialinė parama:
1. Savosios vertės kėlimas. Čia priskirtina informacija, jog žmogus yra
gerbiamas ir vertinamas. Tai pasireiškia šiltų jausmų reiškimu, sim-
patizavimu, padrąsinimu, pritarimu.
2. Informacinė parama. Tai pagalba apibrėžiant, suprantant, nugalint
įvairias problemines situacijas arba įvykius. Apima tokius elgesio as­
pektus kaip mokymas, patarimas, kito paramos šaltinio nurodymas.
3. Socialinio bendradarbiavimo parama. Tai kartu leidžiamas laikas ką
nors kuriant, poilsiaujant.
4. Instrumentinė parama. Tai finansinė parama, materialinių išteklių,
paslaugų teikimas -pavyzdžiui, pinigų skolinimas, kūdikio priežiūra
ir pan.
A. Stuose’as [1981], S. Jacobsonas [1986], P. Thoitsas [1986] socialinę
paramą skirsto į grupes pagaf paramos pobūdį:
L Socioemocinė parama - empatijos, supratimo reiškimas. Didėja pri­
tarimo jausmas, vertė, savigarba.
2. Informacinė parama - jo galimybių pateikimas, įvairūs patarimai,
padedantys žmogui įveikti problemą.
3. Instrumentinė parama - įvairių tarnybos, pagalbos šaltinių nurody­
mas.
A. Fiore, A. Coppie ir J. Becheris socialinę paramą skirsto į vienos
krypties ir abipusę socialinę paramą.

178
 Nurodoma, kad vienos krypties parama didina tikimybę, jog tos para­
mos teikėjas išseks ir pavargs. Tai gali neigiamai veikti ir paramos gavėjo
savigarbą [A. Fiore, A. Coppie ir J. Becher, 1986].
Pateiktos klasifikacijos naudingos norint geriau suprasti socialinės pa­
ramos reiškinį. Atkreipiamas dėmesys į svarbias sudedamąsias socialinės
paramos dalis bei aspektus. Antra vertus, klasifikacijos nėra labai išsamios,
jos atkartoja viena kitą.
Teigiami ir neigiami socialinės paramos aspektai. Teigiami socialinės
paramos aspektai dažniausiai esti 2 tipų: tiesioginiai ir slopinamieji.
Tiesioginė parama - tai bendras teigiamas socialinės paramos poveikis,
nesvarbu, ar individai jaučia stresą, ar ne. O slopinantis poveikis pasireiškia
tuo, jog socialinė parama apsaugo individą nuo neigiamų stresoriaus pada­
rinių, jei jie kyla [F. Cohen ir A. Wills, 1985].
Socialinė parama gali lemti ir neigiamus padarinius. Dažniausiai mini­
mos tokios nenoro gauti socialinę paramą priežastys:
1) socialinio atstūmimo baimė,
2 ) kompetencijos ir kontrolės jausmų mažėjimas,
3) grėsmė savigarbai,
4) socialinė parama teikiama netinkamu laiku, netinkamu būdu.
Nevykusi socialinė parama gali lemti neigiamą socialinę patirtį ir toles­
nės pagalbos vengimą [A. Rook, 1984].
Socialinio prieraišumo teorijos šalininkai teigia, jog nerimastingo ambi-
valentiško ir vengimo stiliaus žmonės patirs neigiamą socialinės paramos
poveikį dėl atsirandančios priklausomybės nuo kitų [A. Hazan, K. Shaver,
1987].

Pagalba ir altruistinis elgesys

Per amžius susiformavo socialinio elgesio norma, reikalaujanti padėti

kitam žmogui. Jokia socialinė norma negali egzistuoti be sankcijų sistemos.
Už pagalbą žmogus yra skatinamas, už jos nesuteikimą - baudžiamas.
Sankcijos gali būti labai įvairios. Tokios socialinės normos yra interiori-
zuojamos ir virsta pasididžiavimu, gėda ir kalte. Fizinės ir dvasinės krizės
atvejais socialinės sankcijos yra nevienodos. Ir oficialios socialinio skati­
nimo formos yra susijusios su fiziniais, o ne dvasiniais įvykiais, pvz., medalis
už skęstančiųjų gelbėjimą. Apdovanojimų už “skęstančiųjų dvasiškai” gel­
bėjimą tiesiog nėra. Žinoma, tai - spekuliatyvūs sprendimai, kuriuos rei­
kėtų patikrinti empiriškai.
Socialinės normos - tai sociokultūrinis pagalbos pagrindas. Vykstant
socializacijai, žmogus jas suvokia ir atitinkamai elgiasi. Taip bent jau idea­
liai turėtų būti. Vaikas, pavyzdžiui, yra baramas, kad nepadėjo kitam. Svąr-

179
bus yra vadinamojo socialinio modelio vaidmuo. Jis gali būti netgi reko­
menduojamas, rodomi filmai apie donorystę. Tačiau pagalbos reklamavi­
mas prieštarauja krikščionybės skelbiamoms vertybėms. Štai kas apie tai
rašoma Naujajame Testamente: “Venkite daryti savo geruosius darbus
žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš
savo Tėvo danguje. Todėl dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir
gatvėse, kaip kad daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami”.
Ilgainiui pagalba kitam gali tapti vertybe, jau nebepriklausoma nuo iš­
orinio skatinimo. Socialinių normų įtaką altruistiniam elgesiui savo darbais
akivaizdžiai įrodė S. Milgramas [1981]. Buvo imituojamos trys kritinės situ­
acijos, kai reikėjo pagalbos. Pirmoje situacijoje tiriamieji nebuvo maskuo­
jami ir juos buvo galima lengvai atpažinti. Antrojoje ir trečiojoje situacijoje
tiriamieji dėvėjo specialius gobtuvus, trukdančius juos atpažinti. Toks as­
menybės maskavimas sukūrė savotišką anonimiškumą ir, kaip spėjo S. Mil­
gramas, turėjo mažinti altruistinius polinkius. Tą ir įrodė jo eksperimentai:
“anoniminiai” tiriamieji buvo mažiausiai linkę padėti kritiškais atvejais.
Situacijos ypatumai ir motyvapya padėti. Dauguma kritinių situacijų
stebėtojui yra ne visai aiškios, jis jas suvokia dviprasmiškai. Triukšmingas
ginčas gatvėje naktį gali reikšti smurtą arba normalų sutuoktinių pokalbį.
Svirduliuoti žmogus gali dėl priepuolio arba būdamas girtas. Tokios situa­
cijos vertinamos mažinant dviprasmiškumą. Tik įvertinus situaciją, spren­
džiama, ar ji kritiška ir ar reikia įsikišti.
Tokie sprendimai priimami informacijos deficito sąlygomis. Todėl ste­
bėtojas ieško galimos papildomos informacijos, lygina stebimą įvykį su
anksčiau matytais arba patirtais. Ši papildoma informacija yra kitų žmonių
veiksmų suvokimas. Kitų žmonių neveiklumas gali paveikti atskiro žmo­
gaus situacijos vertinimą ir slopinti jo įsikišimą į situaciją. Kitų kritinės si­
tuacijos stebėtojų veiksmų suvokimas daro įtaką savųjų veiksmų, o kartu ir
savęs, vertinimui. Matydamas, kad kiti žmonės nieko nedaro, žmogus gali
bijoti atrodyti juokingas, bailys, panikuojantis. Toks galimo socialinio ne­
pritarimo suvokimas slopina norą įsikišti.
Kritinė situacija gali sukelti motyvacinį artėjimo ir vengimo konfliktą.
Situacijos ambivalentiškumo sumažinimas kartu reiškia ir motyvų konflikto
sprendimą. Vienas iš būdų, kaip spręsti tokį konfliktą, yra pačios situacijos
vengimas, stengimasis nematyti, negalvoti apie ją. Faktiškai motyvų kon­
fliktas yra saugos poreikio ir altruistinių normų konfliktas. Situacija žmogui
gali būti ir fiziškai, ir socialiai nesaugi. Galima, pavyzdžiui, nesutikti su
kieno nors neetišku poelgiu, bet ir neprotestuoti dėl numanomų sankcijų.
Ištisus dešimtmečius sovietinės šalies žmonės reikšdavo savo nepritarimą
atvirai - saugioje aplinkoje, “savame rate” arba užmaskuotai, pavyzdžiui,
humoristiškai. Pagalbos motyvacija priklauso ir nuo turimų galimybių, rei­
kalingų pagalbai (fizinės jėgos, specialių sugebėjimų ir t.t.). Turimos pagal­
180
bos priemonės didina subjektyvų aplinkos kontrolės jausmą, pasitikėjimą
savimi. Žmogus gali subjektyviai padidinti arba sumažinti savąją pagalbos
suteikimo kompetenciją. Motyvų konfliktui spręsti gali būti naudingas ra-
cionalizavimas, kad jo galimybės padėti yra ribotos.
Motyvacija padėti kritiniu momentu priklauso ir nuo stebėtojų skai­
čiaus. Tą akivaizdžiai savo darbais įrodė B. Latanė [1970]. Per vieną jo
eksperimentą į patalpą, kurioje buvo vienas arba trys tiriamieji - tai pri­
klausė nuo eksperimento sąlygų - buvo leidžiami dūmai, galintys reikšti
gaisrą. Tiriamieji, būdami po vieną, padvejoję 2 minutes, pranešdavo apie
galimą gaisrą. Eksperimente dalyvaujant grupei tiriamųjų, apie gaisrą pra­
nešė tik vienas žmogus. Jis tai padarė ketvirtąją minutę po to, kai pastebėjo
dūmus. Iš visų 24 grupinio eksperimento dalyvių apie pasirodžiusius dūmus
patalpoje pranešė tik trys žmonės per visą eksperimentą. B. Latanė šį gru­
pės lemtą neveiklumą pavadino a t s a k o m y b ė s d i f u z i j a . Jo tei­
gimu, jeigu kritinę situaciją stebi tik vienas žmogus, tai jam ir tenka visa at­
sakomybė už pagalbos suteikimą. Kuo daugiau žmonių stebi kritinę situa­
ciją, tuo daugiau žmonių tą atsakomybę ir “pasidalija”. Galiausiai atsako­
mybė lyg ir ištirpsta, sumažėja.
Kai kurie mokslininkai [H. Takooshian ir kt., 1976; L. Solomon ir kt.,
1987] tyrė urbanizacijos įtaką apsisprendimui padėti. Pagalbos prašyta arba
miesto centre, arba priemiestyje, t.y. verslo arba gyvenamuosiuose kvarta­
luose. Tyrime įrodyta neigiama urbanizacijos įtaka: pagalba dažniau buvo
suteikiama priemiesčiuose, gyvenamuosiuose, o ne verslo kvartaluose.
S. Milgramas [1982] šių tyrimų rezultatus aiškina taip: miesto žmogus yra
perkrautas informacijos ir todėl priverstas atsirinkti, kas svarbiausia. Tokia
subjektyvi informacijos atranka vyksta pagal mažėjančią svarbą asmenybei,
t.y. kai kurią informaciją žmogus gali priimti kaip svarbią sau, o kitą - kaip
ne taip svarbią. S. Milgramo nuomone, miesto žmogus informaciją apie
kritinę situaciją ir įsikišimo būtinybę linkęs suvokti kaip ne tokia svarbią,
palyginti su kitais dalykais. Ir, atvirkščiai, mažėjant informacijos (gyvena­
mose vietovėse taip būna retai), didėja tikimybė, kad bus sureaguota į kri­
tinę situaciją.
Asmenybės veiksnių įtaka pagalbos motyvacyai. Socialinės normos, rei­
kalaujančios padėti žmogui kritinėje situacijoje, yra išorinio poveikio pa­
sireiškimas. Be abejo, žmogus gali turėti ir vidinių paskatų, palankiai vei­
kiančių pagalbos motyvaciją. Viena tokių paskatų yra socialinio pritarimo
poreikis. Jo skatinamas žmogus atlieka veiksmus, sukeliančius socialinį pa­
stiprinimą arba pritarimą. Socialinio pritarimo priešingybė - atstūmimas.
Reaguoti į kritinę situaciją, padėti galime ir bijodami būti atstumti, nesu­
laukti pritarimo.
Pagalbos nesuteikimas yra neigiama informacija apie save, iššūkis sa­
vajai vertei. Atsiranda tipiška disonanso situacija. Disonansiški yra tokie
181
informaciniai vienetai: “Aš esu padorus, save gerbiantis žmogus”, “Aš ne­
padėjau kitam nelaimėje”. Disonanso sprendimas prilygsta gynyboms. Jos
gali būti įvairios. Paminėsime keletą svarbiausių: 1. Situacijos dviprasmiš­
kumo panaikinimas vienprasmiškumo link taip, kad nesikišimas tampa
subjektyviai pateisinamas, kartu ir nežeminantis savęs. 2. Subjektyvus nei­
giamų kritinės situacijos padarinių neigimas. 3. Galimybės kontroliuoti,
pakeisti situaciją, o kartu ir atsakomybės už padarinius subjektyvūs neigi­
mai. 4. Socialinės normos, reikalaujančios įsikišti, subjektyvus pakeitimas.
Pavyzdžiui, galima samprotauti, kad nukentėję asmenys to ir nusipelnė, nes
elgėsi netinkamai, vadinasi, jiems ir padėti nereikia.
Motyvacija padėti priklauso ir nuo santykio su žmogumi, jo suvokimo,
kad priklauso savajai ar svetimai grupei. L. Berkowitzas [1970], rašydamas
apie pagalbos motyvacijos asmenybės veiksnius, kritikuoja savęs aktualini­
mo teoriją. Jo nuomone, daugybė autorių nuo Ž. Ž. Rousseau iki A. Mas-
low propagavo dėmesio sau (self preoccupation) doktriną. Toks savęs ak­
tualinimo siekimas, savųjų interesų tenkinimas, pasak L. Berkowitzo, di­
dina dėmesingumą sau ir mažina jį kitiems, slopina altruizmą. Esant to­
kiam egocentrizmui, veikia daugybė veiksnių, mažinančių altruistinio elge­
sio tikimybę: būgštavimai dėl savosios vertės, svajonės apie sėkmę, nesėk­
mės baimė gali taip užvaldyti žmogaus sąmonę, kad joje gali nebelikti vie­
tos pagalbai kitam. Be to, egocentrizmas, L. Berkowitzo nuomone, mažina
empatiją.
Pagalbos objektas. Kritinės situacijos diapazonas yra gana platus. Dau­
geliu kraštutinių atvejų nesvarstoma, ar žmogus nusipelnė pagalbos, ar ne,
nesigilinama, kiek pats žmogus savo elgesiu sukūrė kritinę situaciją. Bet
neretai šie dalykai svarstomi ir tai nulemia pagalbos kryptingumą. Daž­
niausiai padedama tiems, kurie labiau to nusipelnę. Daugiau pagalbos tei­
kiama luošiems žmonėms, o ne priešingai. Svarbios yra pagalbos reikalin­
gos būklės priežasčių atribucijos. Invalidu, pavyzdžiui, žmogus gali tapti dėl
girtavimo, venerinės ligos, AIDS. Ar kils noras padėti tokių arba panašių
priežasčių sukeltos negalios žmogui, priklauso jau nuo žmogaus vertybinių
orientacijų. Pagalbos motyvacijai įtakos turi ir su situacijos stebėjimu susi­
jusios emocijos. Jos gali būti kontrastingos, pavyzdžiui, gailestis arba pasi­
bjaurėjimas. Įsivaizduokime, kokias emocijas mums gali sukelti centų pra­
šantis besipagiriojantis girtuoklis. Pagalbos motyvacijai įtakos turi ir įvykio,
būklės priežasčių priskyrimas subjektui (vidinė atribucija) arba aplinky­
bėms (išorinė atribucija). Jeigu įvykio priežastis priskiriama subjektui,
kartu daroma prielaida, kad jis šią priežastį galėjo kontroliuoti. Vadinasi,
manoma, kad žmogus įvykio galėjo išvengti. Tai mažina pagalbos motyva­
ciją. Įvykio priežasties priskyrimas aplinkybėms sukelia priešingus padari­
nius. Įvykio priežasties atribucija yra tik dalis bendro vertinimo proceso.
Žmogus gali būti laikomas atsakingas (arba neatsakingas) ne vien tik už tai,
182
kiek jis susijęs su kritinės situacijos priežastimi, bet ir už tai, kiek sutelkia
pastangų kilusiai problemai spręsti, kiek savo elgesiu pablogina arba page­
rina padėtį. Kaip ir kitais atvejais, atribucijos ir čia gali būti vidinės arba iš­
orinės, asmenybės kontroliuojamos arba nekontroliuojamos. Pavyzdžiui,
žmogaus būklė gali negerėti todėl, kad jis ir toliau neatsisako žalingų įpro­
čių, nesistengia savo būklės gerinti (vidinė atribucija) arba neturi tam gali­
mybių (išorinė atribucija). Visa tai skirtingai veikia pagalbos motyvaciją.

/" 'N
Dabar aš tam
neturiu laiko.
Pardavinėju iš
labdaros gautus
daiktus.

Pagalbos psichologija

Socialinės normos įpareigoja pagalbą gaunantį asmenį būti dėkingam.

Tokios yra socialinės ekspektacijos. Be to, dėkingumas nepriklauso nuo
pagalbos dydžio arba kokybės. Tikimasi, kad žmogus, kuriam padedama, tų
dalykų neturi svarstyti. Kartu tai gali reikšti laisvės, savarankiškumo apri­
bojimą ir versti žmogų pasijusti mažiau kompetentingu. Šie dalykai kom­
plikuojasi, jei pagalba suteikiama su tam tikromis išlygomis. Pavyzdžiui,
valstybė gauna paskolą ir įsipareigoja atlikti tam tikrus ekonominius arba
politinius pokyčius šalyje. Taip sukuriamas santykių nelygiateisiškumas.
Taigi pagalba įpareigoja. Tad nenuostabu, kad dažnai žmogus jos vengia,
ypač tuomet, kai pagalba yra iššūkis jo kompetencijai. Jau mažas vaikas

183
sako: “Aš pats apsirengsiu, apsiausiu batukus”. Deja, tėvai dėl įvairių prie­
žasčių daug ką stengiasi padaryti už vaiką ir taip mažina jo savarankiškumą.
Pagalba gali būti nekompetencijos, sumažėjusio savęs vertinimo simbo­
lis. Žmogus gali ir vengti pagalbos. Yra žinoma, pavyzdžiui, kai kartais be­
darbiai vengia registruotis, o kartu ir imti bedarbio pašalpą, nes tai jiems
reiškia pralaimėjimą, menką kompetenciją. Svarbu, kokios atribucijos da­
romos: vidinės ar išorinės. Jeigu pagalbos tenka prašyti dėl vidinių priežas­
čių, noras atsisakyti jos didės, jeigu dėl išorinių (vadinasi, nevaldomų), -
priešingai. Šie pagalbos gavimo ypatumai skatina ieškoti tokių jos formų,
kurios nekelia grėsmės savajai vertei. To pavyzdys gali būti anoniminės al­
koholikų grupės.
Pagalba kitam, artimo meilė yra svarbiausia žmonijos vertybė. Išlaikiusi
daugelio šimtmečių išbandymus, ji įgauna ypatingos prasmės šiais “atšili­
mo” laikais.

Padėkime gelbėtojui! Pagalbos tarnybų

personalo patiriami sunkumai

Pagalbos tarnybų personalas (gaisrininkai, policininkai ir kt.) darbo

metu patiria daugybę stresų. Be to, stresą sukelia ir socialinis spaudimas
tokių profesijų atstovams būti bebaimiams, mokėti tvardytis. Tad pagalbi­
ninkas profesionalas negali atvirai kalbėti apie baimę ir nervingumą. Pilie­
čiai, pavyzdžiui, iš policijos tikisi apsaugos. Jiems nepriimtinas yra stresų
draskomas policininkas. Tad patiriamus stresus tenka slėpti ir nuo visuo­
menės, ir nuo kolegų, kad išlaikytumei “šalto” vyruko įvaizdį. Posakis “El­
kis ramiai” (keep it cool) daugumai jaunimo yra tapęs kone didžiausia ver­
tybe. Stresų nuneigimas jų nesumažina ir nepanaikina. Priešingai, nunei­
gimas tik padidina problemą.
Kokius gi stresus patiria gelbėjimo tarnybų darbuotojai? J. Mitchellas,
Marylando universiteto profesorius, mini tipiškus avarinių tarnybų streso­
rius: sunkus kolegos sužeidimas arba mirtis, vaiko mirtis, giminaičio arba
artimo žmogaus mirtis, masinės aukos, pavojingos gelbėtojams situacijos,
žmogaus mirtis dėl gelbėtojų kaltės.
J. Mitchellas sukūrė gelbėjimo tarnybų atsipalaidavimo sistemą. Jis ją
pavadino “paaiškinimu” (debriefing). Jos esmė - komandos draugų, vado­
vaujamų psichologo, grupiniai seansai. Jų metu aptariami per kritinį įvykį
patirti įspūdžiai. Laikomasi visiško slaptumo. Neregistruojama nei kas da­
lyvauja, nei apie ką kalbama. Grupės dalyviai neprivalo sakyti savo pavar­
džių. Grupėje dalyvauja tik kritinę situaciją patyrę asmenys. Negalima
nieko kritikuoti arba aptarti* kaip tas ar kitas asmuo atliko pareigą. Seansai
turi vykti ne darbo metu, jų negalima pertraukinėti.
184
 Pagrindinis “paaiškinimo” (<debriefing) efektas yra tas, kad grupės nariai
gali laisvai, nesibaimindami kalbėti apie patirtas emocijas. Jie sužino, kad ir
kiti išgyveno panašių dalykų. Vadinasi, jie nėra vieninteliai, patyrę išgąstį,
siaubą. Jų emocijos yra normalios, tokios kaip ir kitų komandos narių. Tad
nereikia jų baimintis arba dėl jų gėdytis. Tai - normali žmogaus reakcija į
nenormalią situaciją.

Pagalbininko asmenybė

Potencialiai kiekvienas žmogus gali ir privalo būti pagalbininkas. Tai -

mūsų krikščioniška pareiga. Pareigos padėti nedera reklamuoti, juolab ti­
kėtis kokio nors atlygio.
Daugeliu atvejų teikti pagalbą yra žmogaus profesija. Tipiškiausi pavyz­
džiai - medikas, dvasininkas, gelbėtojas. Pamažu ir Lietuvoje gimsta naujas
policijos pareigūno supratimas - tramdytojas, baudėjas tampa pagalbi­
ninku, užtarėju.
Pagalbininkas patiria daugybę problemų. Jau vien dalyvavimas drama­
tiškose, emociškai sukrečiančiose scenose reikalauja didelės savitvardos.
Pavyzdžiui, po masinės savižudybės San Franciske 1997 metų kovo mėnesį
daliai policininkų prireikė psichologo pagalbos. Pagalbininkas irgi yra pa­
žeidžiamas ir gali suklysti.
Aiškinant žmogaus elgesį socialinių mainų teorijos požiūriu žmogus ne
tik ką nors atiduoda, netenka, bet ir gauna. Pagalbininkas aukojasi, padeda
kitam. O ką už tai gauna? Savosios vertės, atliktos pareigos pajautimą. Ko­
kios galimos klaidos? Žmogus turi ir įsisąmonintų, ir neįsisąmonintų porei­
kių. Padedant kitam, galima nejučiomis tenkinti pranašumo, dominavimo
poreikius. Toks pavojus kyla labdaros organizacijoms. Stebint kito varganą
padėtį, išryškėja savieji privalumai, politikos teisingumas. Gali kilti pa­
gunda daryti naudingą sau palyginimą. 1995 m. britų laikraštyje “Observer”
pasirodė straipsnis gana keista antrašte “Skubėkite į Albaniją, kol dar ten
niekas nepasikeitė, kad sužinotumėte, kaip gera gyventi Anglijoje”. Tai ir
vadinama vakarietišku pranašumu (iwhite supremacy). Visa tai truputį guo­
džia. Jeigu varganos šalys padeda vakariečiams pajusti savąją vertę, kyla
klausimas, kas kam iš tikrųjų padeda.
Bendraudami partneriai tenkina tiek įsisąmonintus, tiek ir pasąmonės
poreikius. Pagalba yra bendravimas. Bendravimo dėsningumas taikytinas ir
pagalbos procesui. Vaidmens teorijos požiūriu partneriai, teikdami pa­
galbą, atlieka pagalbininko ir pagalbos objekto vaidmenis. Tai - įsisąmo­
ninti vaidmenys. Bet ar tik šiuos vaidmenis atlieka teikiantieji pagalbą? Ar
nėra kokių nors kitų, nuo savęs paties slepiamų vaidmenų? Pavyzdžiui, pri­

185
sidengus pagalba susirasti draugą. Tada tampa nebeaišku, kuris vaidmuo
yra pagrindinis, o kuris slepiamas. Tas pats pasakytina ir apie pagalbos pri­
ėmėją. Gal pagalbos prašymas yra tik proga užmegzti pažintį? Taip susi­
klosto tipiška dvigubo vaidmens situacija. Tai reiškia, kad atliekant oficia­
lųjį vaidmenį gali būti mėginama atlikti ir kitus, neįsisąmonintus, nuo savęs
paties slepiamus vaidmenis. Pavyzdžiui, visiškai įsivaizduojamas dalykas,
kad pagalbininkas gali norėti būti populiarus, patrauklus ir taip tenkinti
savo narcisistinius poreikius. Komunikacine prasme pagalbininkas siunčia
informacinį signalą pagalbos priėmėjui, jog šis jam patrauklus, nors tai ir
neįeina į tradicinį pagalbininko vaidmenį. Pagalbos objektui suteikdamas
iliuziją, viltį, jis patenkina savo narcisistinius poreikius. Jam to gali ir pa­
kakti. Šitaip nejučiomis pagalbininkas gali ir traumuoti pagalbos reikalingą
žmogų. Toks dramatiškas atvejis aprašytas St. Cveigo knygoje “Širdies ne­
rimas”. Dvigubi vaidmenys yra iš tiesų nepageidaujamas dalykas, ypač ben­
draujant su neįgaliaisiais. Padedant tiesiogiai, visada iškyla emocinio at­
stumo problemų. Žinotina, kad bendraujant su paramos reikalingais žmo­
nėmis reikia pagalvoti, ar nesužadini jiems vilčių, norų, kuriuos išpildyti
nesi pasiruošęs. Ir visiškai nepakenčiama, jei sužadinti viltis arba norus yra
vienas iš pagalbininko tikslų. Tai jau ne pagalbininkas.

Pagalbos sau grupės

Šių grupių populiarumą lemia tai, kad jos patenkina kai kuriuos esmi­
nius žmonių poreikius. Kokie tai poreikiai? Pirmiausia savarankiškumo,
nepriklausomybės. Įsitikinimas, kad ką nors gali padaryti ir pats, be kitų
pagalbos, teikia žmogui pasitikėjimo. Tai padeda atgauti, kompensuoti
prarastą prestižą. Šitai ypač svarbu neįgaliesiems.
Pagalbos sau grupės patenkina priklausomumo poreikį. Neretai stig-
matizuotų grupių nariai išgyvena tikrą arba tariamą izoliaciją. Daugeliu at­
veju stigmatizuota grupė prilygsta vengimo grupei. Padėtį sunkina ir tai,
kad stigmatizuotų grupių nariai dažniau nei kiti visuomenės nariai neturi
darbo. Tuščias laiko leidimas jiems yra varginanti drama. Nedarbas savo
ruožtu atima galimybę bendrauti. Mažiau lieka bendrų interesų, temų po­
kalbiams. Pagalbos sau grupių nariai, priešingai, yra panašūs. Panašios yra
jų gyvenimo istorijos, negalios, įpročiai. Panašumas sutelkia, ypač nelaimės
atveju. Pagalbos sau grupėje žmogus jaučiasi savu. Jam nereikia slėptis, gė­
dytis, kad yra kitoks. Esama ir tam tikrų pavojų. Aiškus “mes-jie” suvoki­
mas gali atriboti pagalbos sau grupę nuo kitų visuomenės narių.

186
 Klubo “13 ir Co” susirinkimas 13-ajame vyrų skyriuje

PSICHIKOS LIGONIŲ PRAMOGOS - NĖ TIK KINO FILME

::|f S’^ą rį; :g^yš pttįriąS;:įąthpįcį6:;|iį»p Fąšrrils!;;; :Mili^psip]»: V.įtnĮXiS:::

> p į i Ę ! į b T ; : ; r j 0įšĄ|:Wi

:::::;:: ;:::};šį:įlu$ą;:;yęįHianį;į!th^

^x&RŠitąftky;m:y;:|#ttė>ąT:k;qrcę<^

¥::ją:m:ė::kin:ą;:fiĮteė:\Sk:Fy:diK;yK^^
^iS į^ĮlfriĮiĮiŠ iĮĮtjjĮ^y^

;:::::^^Į4f::ĮNt^%l|^M^^^::^l^į^;::^)fiĮiy^:;^lją^::9^;:|^ę:;mią$|ficj^::<^|į^į^::::.

187
:x::y:KjŪbė;jgį'rkii:™^

: :::ąĄfe!§9;i#:P*ąe$ęs;:Įig^
į:-;^

;:Ten:kasi:;pac)ąm:0>S:kyr:igjęr :W ,t;fie,w exvie,w in :ieog v3::atvažw,oti;j;:Na;ająią,:>

-v //////////.-y ////.-

: 'p r ašyct arftä tk äjrėla i kft

'■:>Myroj'.:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;:;::::
yyyyyyyyyyyy‘LtäM hf.#^”;'.iWttä'k&vä-f-'ä;'Nfc&yyy

Pagalbos sau grupės paprastai yra labai empatiškos. Žmonėms, jau­

čiantiems visuomenės atsiribojimą, pagalbos sau grupė dažnai yra vienin­
telė vieta, kur jie sulaukia emocinės paramos. Pagalbos sau grupėje jaus­
mais ne tik dalijamasi. Jausmai čia kuriami ir ugdomi. Kartais tam naudo­
jami savotiški ritualai, pavyzdžiui, artimo žmogaus netekties kolektyvinis
išgyvenimas. Taip pasiekiamas katarsis. Tai irgi sutelkia grupę. Dramatiš­
kas tokių empatinių grupių pavyzdys gali būti katastrofos arba teroro aukų
liudytojai, žuvusiųjų artimieji ir giminės. Tai - nelaimės draugų grupės.
Pagalbos sau grupėse mokomasi bendrauti, lavinami socialiniai įgūdžiai.
Tai itin svarbu izoliuotoms grupėms, neturinčioms galimybių bendrauti.

Priešinimosi strategijos

Tradiciškai socialinė parama buvo suprantama kaip išorinė įtaka, t.y.

kitų žmonių paremiamieji veiksmai. Kartu brendo ir kitas problemos
sprendimo būdas. Po kurio laiko buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad, esant
maždaug vienodoms neigiamoms išorės sąlygoms, vieni žmonės yra labiau
jų paveikiami, kiti mažiau. Prabilta apie atsparumą neigiamai patirčiai,
188
apie psichologines ir socialines žmogaus galias (socialiniai įgūdžiai, narystė,
bendra priešinimosi neigiamam aplinkos poveikiui strategija) [S. Folkman,
1986; Ch. Holahan, B. Moos, 1990; C. Carver, M. Scheier, 1989].
Egzistuoja keletas priešinimosi (coping) apibūdinimų. S. Folkmanas ir
R. Lazarusas priešinimąsi apibūdina kaip kognityvines ir elgesio pastangas,
skirtas nugalėti, toleruoti arba sumažinti išorinius bei vidinius reikalavimus
arba jų priešpriešas. Šitaip suprantant reiškinį, iš dalies galima sutikti, kad
coping gali reikšti “įveikimą”, “įvaldymą”. Bet šie žodžiai daugiau reiškia
rezultatą, o ne procesą. O coping būtent ir yra procesas. N. Haanas [1982]
coping apibrėžia kaip adekvačias pastangas įveikiant sunkumus. Ką reiškia
“adekvačios pastangos”, paaiškina Websterio anglų kalbos žodynas. Jame
rašoma, kad to cope reiškia “sėkmingai rungtis lygiais pagrindais, prilygti
kam nors”. Apie “įveikimą” arba “įvaldymą” nekalbama. Tiksliausias lietu­
viškas atitikmuo yra “atsvara”, “atsvaros mechanizmai”. Bet jie neatspindi
procesinės reiškinio pusės. Apsistojame ties “priešinimosi strategijomis”.
Priešinimasis ir gynyba. Ego gynyba semantiškai visados artima pasi­
priešinimui. Aiškindamas panašumus ir skirtumus tarp šių dviejų dalykų,
N. Haanas [1977] teigia, kad gynyba ir priešinimasis pagrįsti tais pačiais
Ego procesais, bet skiriasi produktyvios adaptacijos ir poliariškumo atžvil­
giu. Priešinimasis prasideda suvokus aplinkos iššūkį. Iššūkio suvokimas
aktyvina kognityvines ir motyvacines asmenybės startines pozicijas. Prieši­
namasi (coping) tada, kai susiduriama su iššūkiu arba reikalavimu, kuriam
atremti nepakanka išmoktos reakcijos ir ją reikia keisti kita, adekvatesne.
Šiuo atveju ir įgyja prasmės “atsvaros” sąvoka. Kai naujas iššūkis arba rei­
kalavimas žmogui yra per didelis, priešinimasis, pasak N. Haano, virsta gy­
nyba.
Priešinimosi strateguos ir priešinimosi stiliai. Priešinimosi strategija
yra bendra elgesio kryptis, kurią žmogus pasirenka kritinei situacijai įveikti.
S. Folkmanas ir R. Lazarusas [1980] skiria dvi priešinimosi strategijas:
orientuotą į problemą (problem focused) ir orientuotą į emocijas (emotion
focused). Antrąją kai kurie autoriai linkę vadinti gynybine [S. Roth, F. Co­
hen, 1986],
Orientuotą į problemą strategiją R. Lazarusas dar vadina tiesiogine ir
teigia, kad jos yra šios stadijos:
1. Objektyvi įvykio analizė. Ja remdamasis, žmogaus kitaip vertina si­
tuaciją, pavyzdžiui, pripažįsta, kad buvo per daug panikos.
2. Galutinių tikslų numatymas.
3. Tarpinių (step-by-step) tikslų numatymas, psichologinio kelio žemė­
lapio (road map) sudarymas.
S. Folkmano ir R. Lazaruso nuomone, emocinė strategija, emocinė re­
akcija trukdo adaptacijai, nors kategoriškai to tvirtinti negalima, nes reikia
atsižvelgti į situacijos pobūdį. Tos ar kitos strategijos tinkamumas, S. Fol-
189
kmano ir R. Lazaruso nuomone, priklauso nuo to, kiek žmogus mano galįs
valdyti situaciją. Kontroliuojamuose įvykiuose į problemą orientuotos
strategijos yra adaptyvesnės. Nekontroliuojamose įvykiuose, priešingai,
adaptyvesnė yra orientuota į emociją strategija. Pavyzdžiui, netekties atveju
vargu ar racionalu kalbėti apie galutinius arba tarpinius tikslus. Tačiau ar
situacija valdoma, ar ne, priklauso nuo paties subjekto-vertintojo.
Pirmieji šias S. Folkmano ir R. Lazaruso idėjas ėmėsi tikrinti G. Felto-
nas ir S. Revensonas [1984]. Jie tyrė nehospitalizuotus ligonius, sergančius
lėtinėmis mažiau ar daugiau kontroliuojamomis ligomis. Remiantis pačių
tiriamųjų ligų kontrolės vertinimais, ligos, kurios juos kamavo, buvo su­
skirstytos į labiau kontroliuojamas (aukštas kraujospūdis ir diabetas) ir ma­
žiau kontroliuojamas (reumatoidinis artritas ir kraujo vėžys). Priešinimasis
buvo fiksuojamas dvejopai: 1) ligoniai ieškojo papildomos informacijos
apie ligą (į problemą orientuota strategija), 2 ) ligoniai pasyviai fantazuo­
davo apie galimą pasveikimą (į emociją orientuota strategija). Tyrimo au­
toriai nenustatė jokio ryšio tarp ligos kontrolės laipsnio ir priešinimosi
strategijos. Ryšio nebuvimą jie aiškina tuo, kad bet kuri sunki lėtinė liga
yra nekontroliuojama.
V. Conway ir D. Terry [1992] tyrimo metu studentai buvo paprašyti pri­
siminti ir apibendrinti per paskutinį mėnesį patirtą stresinę situaciją. Sub­
jektyvios kontrolės laipsniui nustatyti autoriai naudojo 6 teiginių skalę.
Teiginio pavyzdys: “Kiek, jūsų nuomone, galėjote turėti įtakos situacijos
baigčiai?” Priešinimuisi matuoti yra sukurtas S. Folkmano ir R. Lazaruso
klausimynas [Ways o f Coping Questionnaire - WOC Q, 1980]. Sudarytas ir
patobulintas šio klausimyno Vitaliano variantas [1985]. Iš šio tyrimo auto­
riai pasirinko orientacijos į problemą skalę (pvz., “bandžiau problemą
spręsti dviem skirtingais būdais”) ir 3 orientacijos į emociją skales: savęs
kaltinimo (pvz., “bariau save”) vengimo (pvz., “elgiausi lyg nieko nebūtų
atsitikę”) ir iliuzinių norų (wishful thinking) (pvz., “tikėjausi stebuklo”).
V. Conway ir D. Terry, priešingai nei G. Feltonas ir S. Revensonas, nu­
statė teigiamą ryšį tarp suvoktos įvykio kontrolės jausmo ir priešinimosi
strategijos. Bet jų tiriamieji buvo ne ligoniai, kritinį įvykį jiems reikėjo tik
prisiminti.
Priešinimosi stiliaus (coping mode) sąvoką pradėjo vartoti H. Krohne
[1989]. Priešinimosi stilius, H. Kronne teigimu, yra įprastinės žmogaus re­
akcijos į kritinę situaciją apibūdinimas. Tie apibūdinimai yra dvejopi: 1)
kognityvinis vengimas (cognitive avoidance) - dėmesio nukreipimas nuo
grėsmę signalizuojančių dirgiklių, signalo, susijusio su grėsme, apdorojimo
slopinimas, 2 ) budrumas (vigilance) - padidėjęs signalų, susijusių su
grėsme, aptikimas ir jų siunčiamos informacijos apdorojimas. H. Kronne
vienus žmones pavadino slopintojais (repressors), kitus - aitrintojais (sensi­
tizers).
190
 H. Kronne nuomone, nerimą sukeliančioms situacijoms būdingi 3 daly­
kai: nemalonus dirgiklis, dirgiklio daugiaprasmiškumas ir galimybės tiesio­
giai reaguoti į grėsmę nebuvimas. Tai pasireiškia padidėjusiu emociona­
lumu ir netikrumu. Emocinis sužadinimas skatina tendenciją kognityviai
vengti grėsmę simbolizuojančių dirgiklių, o netikrumas - elgesio budrinimo
tendencijas. Iš to išeina, kad slopintojai (repressors) menkai tesugeba tole­
ruoti grėsmingų dirgiklių sukeltą emocinį sužadinimą. Todėl jų kognityvi­
nes priešinimosi strategijos pirmiausia ir yra nukreiptos į pavojaus signalų
sukeltų emocijų mažinimą. Nukreipdami dėmesį nuo grėsmingos informa­
cijos, mažindami galimybę ją priimti ir apdoroti, jie bando sustabdyti arba
bent jau apriboti nemalonų emocinį sužadinimą.
Aitrintojai (sensitizers) yra labiau paveikiami netikrumo. Toks jų nesu­
gebėjimas toleruoti netikrumo verčia juos nuolatos intensyviai tikrinti ap­
linką, ar ten nepasirodys pavojaus ženklų. Tolesniu savo elgesiu jie siekia
sumažinti nenumatyto neigiamo įvykio tikimybę, parengti išsamų planą
nemalonaus įvykio atveju. Kadangi aitrintojai daug kur įžiūri pavojų, jie
privalo parengti daug pavojaus planų.
S. Biveinytė daktaro disertacijoje nagrinėja įveikimą (coping) vainikinių
širdies kraujagyslių operacijos atveju. Šioje situacijoje svarbiausias įveikimo
tikslas - suvaldyti mirties baimę, t.y. reguliuoti emocijas. Ir operacijos
baimę įveikiant vyrauja du būdai - kongnityvinis (atitinkantis slopinimo
strategiją) ir depresinis (atitinkantis aitrinimo strategiją). Kognityvinis įvei­
kimas pasireiškia dėmesio nukreipimu, savęs drąsinimu, grėsmės nuverti­
nimu, o depresinis - liūdesiu, nerimu, nervingumu, polinkiu užsidaryti sa­
vyje. S. Biveinytės atlikti tyrimai parodė, kad kognityvinis įveikimas yra
adaptyvesnė strategija širdies operacijos atveju. Ligoniai, pasižymintys kog-
nityviniu įveikimo būdu, po operacijos patyrė palengvėjimą. Atslūgęs neri­
mas tiesiogiai siejosi su mažesniu somatiniu skundų intensyvumu [S. Bivei­
nytė, 1997].
Aplinkos kontrolė ir atsparumas neigiamai patirčiai. Sugebėjimas val­
dyti aplinką daro žmogų padėties šeimininku, didina pasitikėjimą savimi
[D. McClelland, 1975; R. Lazarus ir S. Folkman, 1984], o tai pagerina
žmogaus savijautą tiek, kad jis gali įveikti ligą [M. Seligman, 1975; P. Salo-
vey, 1989; S. Folkman, 1984]. Dažniausiai vartojamas ir priimtiniausias
kontrolės apibrėžimas yra siejamas su ryšio reakcijos ir elgesio bei norimų
rezultatų stiprinimu. Pavyzdžiui, A. Bandura [1989] kontrolę apibrėžia kaip
asmens įvertinimą, kad tam tikras elgesys lems tam tikrus padarinius. Tokį
apibrėžimą papildo aiškinimas, kad kontrolė - tai galimų žmogaus reakcijų
variantai [D. Glass, E. Singer, 1972; M. Perlmutter, J. Monty, 1979]. Kuo
daugiau reakcijos variantų, prieinamų žmogui, tuo didesnė tam tikros situ­
acijos kontrolė. H. Jenkinsas, T. Wardas [1965], M. Seligmanas [1975], nu­
sakydami kontrolę, pabrėžia efektyvumą. Šių autorių apibūdinimu, kon­
191
trolė - tai reakcijos efektyvumas arba reakcijos ir rezultatų atitikimas. At­
sitiktinis elgesio ir padarinių ryšys sukuria kontrolės nebuvimo jausmą
[M. Seligman, 1975]. Situacijos valdymo jausmas yra labai svarbus žmogui
psichologiškai funkcionuoti. Daug įvairių sričių parodė, kad kontrolės jaus­
mas lemia žmogaus emocinę ir protinę gerovę [R. Baltes, 1986; A. Ban­
dūra, 1989; S. Fiske, H. Taylor, 1991].
M. Seligmanas [1975] prieina išvadą, kad atsparumas neigiamai patir­
čiai priklauso nuo galimybės valdyti situaciją. Tipiškas eksperimentų, ku­
riuos atliko tiek M. Seligmanas, tiek ir kiti autoriai, principas buvo toks: ti­
riamieji būdavo paveikiami nemaloniais dirgikliais (stipriu garsu, šaltu
vandeniu, elektros smūgiu), kuriuos jie vienais atvejais galėdavo nutraukti,
t.y. valdyti, o kitais atvejais - ne. Viename pirmųjų M. Seligmano eksperi­
mentų bandomieji šunys būdavo paveikiami neišvengiamais elektros smū­
giais. Antrajame eksperimente, pakeitus sąlygas, gyvūnai paprastu judesiu
galėdavo išvengti smūgio. Bet 96 proc. bandomųjų šunų net nemėgino to
daryti. Kontroliniai gyvūnai, neturėję ankstesnės neišvengiamų smūgių pa­
tirties, lengvai išmokdavo būtiną»reakciją.
M. Seligmanas pateikė ir žmonių bejėgiškumo tyrimą:
Eksperimente dalyvauja 3 grupės tiriamųjų, kurie paveikiami vienodo
intensyvumo, trukmės bei derinio garsais. Pirmoji - kontrolinė - tiriamųjų
grupė triukšmą tik girdi ir neturi galimybės jį nutraukti. Vadinasi, ši grupė
situacijos nevaldo ir negali jos pakeisti. Antrajai - “išvengimo” - ir trečiajai
- “pralaimėjusiųjų” - grupėms paaiškinama, kaip, kokiais veiksmais jie tą
triukšmą gali sustabdyti. Tačiau faktiškai ši galimybė suteikiama tiktai “iš­
vengimo” grupei. Trečiojoje eksperimento pakopoje atliekamos kognityvi­
nes užduotys, t.y. testai. Negalėjusių valdyti situacijos tiriamųjų testo re­
zultatai visados būdavo blogesni. Eksperimentinis poveikis nevaldomais
dirgikliais didina slopinimą. Įsitikinimas, kad negali valdyti aplinkybių, ver­
čia būti pasyviam. Svarbu, kad tokį įsitikinimą žmogus pats pastiprina. Va­
dinasi, nevaldomose situacijose išmokstama būti pasyviu. M. Seligmanas
tokį reiškinį ir pavadino “išmoktu bejėgiškumu” [1967]. M. Seligmano
nuomone, organizmas, paveiktas nevaldomo dirgiklio, išmoksta tikėtis, kad
ir ateityje jis neturės galimybės valdyti aplinkybių, o tai savo ruožtu, sukelia
asociacinius, motyvacinius ir emocinius padarinius. Asociaciniai padariniai
reiškia apibendrinimo tendencijas, kurios didina bejėgiškumo tikimybę pa­
našiose į patirtąjį dirgiklį arba kliūtį situacijose. Motyvaciniai padariniai
pasireiškia iniciatyvos, aktyvumo sumažėjimu, nes išmokstama, jog akty­
vumas yra neveiksmingas. Emociniai padariniai pasireiškia bejėgiškumu.
Tirdamas mokyklinio amžiaus vaikų reakcijos į užduotį ypatumus,
M. Seligmanas pastebėjo dvi priešingas reakcijos į užduotį strategijas,
pasireiškiančias ištikus sėkmei ar nesėkmei. Jas jis pavadino “užduočių
įveikimo” (master oriented) ir “bejėgiškumo” (helpless oriented) orientaci­
192
jomis. Užduoties įveikimo orientacijos vaikai, M. Seligmano duomenimis,
ištikus nesėkmei, ilgiau nepasitraukia iš situacijos. Jie linkę nesėkmės
priežastis aiškinti atsitiktinumu (“nesiseka”), užduoties sunkumu, nepakan­
kamomis pastangomis (valdomas veiksnys). Bejėgiškumo orientacijos vai­
kai, priešingai, greičiau atsisakydavo spręsti užduotį, “kapituliuodavo” ir
savo nesėkmę aiškindavo gabumų stoka (nevaldomas veiksnys). Be to,
bejėgiškumo orientacijos vaikai pamiršdavo arba ignoruodavo tuos atvejus,
kai jiems pasisekdavo panašiose situacijose. Tuo tarpu užduoties įveikimo
orientacijos vaikai dažniau prisimindavo savo sėkmes ir pastiprindavo savo
įsitikinimą, kad ir ateityje jie galės sėkmingai įveikti užduotis. Tokias skir­
tingas vaikų orientacijas į užduotį, M. Seligmano nuomone, gali lemti jų
ankstyvosios vaikystės patirtis, sėkmių ir nesėkmių mokykloje istorija.
Suvokiama ir faktinė aplinkos kontrolė. Šių dviejų kontrolės pusių at­
skyrimas yra labai svarbus, nes dauguma šią problemą nagrinėjusių autorių,
pavyzdžiui, A. Langeris [1975], pabrėžia, kad būtent žmonių suvokiamas
kontrolės laipsnis lemia jų elgesio ir emocijų kaitą. Objektyvios kontrolės
sąlygos neturi reikšmės. Netgi tada, kai žmogus situacijos nevaldo, įsitiki­
nimas, kad jis ją valdo (“iliuzinė kontrolė”) [A. Langer, 1975], yra pakan­
kamas veiksnys veikti. Pastebėta netgi tendencija manyti, kad daugiau ga­
lima valdyti teigiamus nei neigiamus rezultatus [S. Alloy, Ch. Abramson,
1979]. Ir, atvirkščiai, jei žmogus tikisi nevaldomumo, net ir potencialiai
valdomose situacijoje jis elgsis pasyviai [E. Averill, 1973; Ch. Abramson,
M. Seligman, Th. Teasdale, 1978].
Viena iš pagrindinių išmokto bejėgiškumo teorijos kritikių yra H. Ma­
tute [1994, 1995]. Jos teigimu, didžiausias trūkumas, būdingas eksperi­
mento schemai, kuria yra pagrįstas išmokto bejėgiškumo teorijos postulatų
perkėlimas žmonėms, yra nesėkmės atgalinio ryšio naudojimas eksperi­
mento metu. H. Matute teigia, kad dauguma išmokto bejėgiškumo teorijos
tikrinimo eksperimentų daugiau susiję ne su kertine sąvoka - situacijos ne-
valdomumu, o su sėkmės-nesėkmės atgaliniu ryšiu. Būtent tai eksperi­
mente daug ką supainioja ir suteikia galimybę nevienaprasmiškai aiškinti
tyrimo rezultatus. Savo tyrimuose H. Matute iš viso nenaudodavo atgalinio
ryšio. Elgesio ir padarinių grandinėje padarinys buvo nemalonaus dirgiklio
panaikinimas, o ne reakcijos įvertinimas kaip sėkmingos ar nesėkmingos.
H. Matute tyrimai išmokto bejėgiškumo teorijos teiginių nepatvirtino. Jos
eksperimentų dalyviai situacijos neįvertino kaip nevaldomos. H. M atute ty­
rimų duomenimis, būtent atgalinė informacija apie nesėkmę ir galėjo ti­
riamuosius nuteikti pasyviai bei lemti blogus rezultatus testo metu.
M. Seligmanas, reaguodamas į kritiką, išmokto bejėgiškumo teoriją pa­
pildė naujomis sąvokomis - “priežasčių aiškinimo stiliumi”. Jo nuomone,
galimi trijų rūšių priežasčių aiškinimo stiliai: 1. Aiškinimas, remiantis pa­
stoviais arba kintamais laiko atžvilgiu veiksniais. Kuo priežastis pastovesnė,
193
tuo ilgiau truks bejėgiškumas po patirtų nesėkmių. 2. Priežasties aiškinimai
gali būti grindžiami viską apimančiais, susijusiais su daugeliu žmogaus gy­
venimo sričių, arba specifiniais, susijusiais tik su tam tikru padariniu, veiks­
niais. Globaliniai aiškinimai lemia generalizuotą bejėgiškumą. Specifiniai
aiškinimai bejėgiškumą sieja su konkrečiu įvykiu. 3. Nesėkmės priežastys
gali būti aiškinamos vidiniais asmenybės veiksniais, tokiais kaip sugebėji­
mai arba pastangos, arba išoriniais veiksniais, tokiais kaip priklausomybė
nuo situacijos arba kitų žmonių. Nesėkmės aiškinimas, remiantis vidiniais
veiksniais, turi įtakos ne tik bejėgiškumui, bet ir savigarbos praradimui.
A. Wortmanas ir J. Brehmas [1975] reakciją į nesėkmę aiškino kitaip.
Jų nuomone, reakcijai į besikartojančias nesėkmes reikšmės turi laiko pa­
rametras. Iš pradžių žmogus linkęs priešintis nesėkmėms. Vėliau, toms ne­
sėkmėms kartojantis, žmogus pasiduoda, tampa bejėgis. R. Fordo ir J. Bre-
hmo [1987] nuomone, patirta nesėkmė gali lemti, kad kitą užduotį jis su­
voks kaip sunkesnę. Kadangi sunkesnei užduočiai reikia daugiau pastangų,
į ją jis kibs dar su didesne energija. Taigi priešingai, nei teigia M. Selig-
mano išmokto bejėgiškumo teorija.*
Veiklos aplinkybių kontrolė susijusi su atsakomybės jausmu. Žmogus
tik tada elgiasi atsakingai, jei tiki, kad gali būti kokio nors įvykio priežastis
[A. Bandura, 1982; J. Spence, 1985]. Atimti žmogui galimybę daryti poveikį
aplinkai reiškia pakirsti jo socialinės atsakomybės pamatus.

LITERATŪRA
1. Altruism and helping behavior / Eds. J. Macaulay and L. Berkowitz. Academic
Press, 1970.
2. Bandura A. Human agency in social cognitive theory. American Psychologist.
1989. Vol. 44. P. 1175-1184.
3. Biveinytė S. Psichologinis įveikimas vainikinių širdies kraujagyslių operacijos
atveju. Daktaro disertacija. Vilnius, 1997.
4. Brunstein J., Gollwitzer P. Effect of failure on subsequent performance: the
importance of self-defining goals // Journal of Personality and Social
Psychology. 1996. Vol. 70. No. 2. P. 395-407.
5. Buunk B. P., Hoorens V. Social support and stress: the role of social
comparison and social exchange processes // British Journal of Clinical
Psychology. 1992. Vol. 31. P. 445-457.
6. Conway V., Terry D. Appraised controllability as a moderator of the
effectiveness of different coping strategies: a test of the goodness of fit
hypothesis // Australian Journal of Psychology. 1992. Vol. 44. No. 1. P. 1-7.
7. Folkman S. Personal control and stress and coping process: a theoretical
analysis. Journal of Personality and Social Psychology. 1984. Vol. 46.
P. 839-852.

194
 8. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką: apie vaikų
psichologinio atsparumo ugdymą. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1996.
9. Gottlieb B. Social support as a focus for integrative research in psychology //
American Pychologist. 1983. Vol. 38. No. 3. P. 278-287.
10. Hock M., Krohne H. W. Coping dispositions and the processing of ambiguous
stimuli // Journal of Personality and Social Psychology. 1996. Vol. 70. No. 5. P.
1052-1066.
11. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. Vilnius, 1995.
12. Langer A. The illusion of control // Journal of Personality and Social
Psychology. 1975. Vol. 32. P. 311-328.
13. Lakey B., McCabe K. M. et. al. Environmental and personal determinants of
support perceptions: three generalizability studies // Journal of Personality and
Social Psychology. 1996. Vol. 70. P. 1270-1280.
14. Matute H. Learned helplessness and superstitious behavior as opposite effects
of uncontrollable reinforcement in humans. Learning and Motivation, 1994.
Vol. 25. P. 216-232.
15. Muris P., P. de Jong. Monitoring and perception of threat. Personality and
individual differences. 1993. Vol. 15. No. 4.
16. Ozolaitė-Kručkienė J. Atgalimo ryšio įtaka elgesio strategijos pasirinkimui.
Magistro darbas. Vilnius, 1997.
17. Roth S., Cohen L. Approach, avoidance and coping with stress // American
Psychologist. 1986. Vol. 41. P. 813-819.
18. Seligman M. Helplessness. San Francisco: Freeman, 1975.
19. Skinner E. A. A guide to constructs of control // Journal of Personality and
Social Psychology. 1996. Vol. 71(3). P. 549-571.
20. Sullivan W. P., Poertner J. Social support and life stress: a mental health
consumers perspective // Community Mental Health Journal. 1989. Vol. 25.
No. 1.
21. Sze W. Ego strength and coping capacity: friend and social group affiliation:
stressors and the adjustment disorders. Ed. J. Noshpitz, 1990.
22. Terry D. J. Determinants of coping: the role of stable and situational factors //
Journal of Personality and Social Psychology. 1994. Vol. 66. No. 5. P. 895-910.
23. Trobst K. K., Collins R. L., Embree J. M. The role of emotion in social
support provision: gender, empathy and expressions of distress // Journal of
Social and Personal Relationships. 1994. Vol. 11. P. 45-62.
24. Valentiner D. P., Holahan Ch. J., Moos R. H. Social support, appraisals of
event controllability and coping // Journal of Personality and Social
Psychology. 1994. Vol. 66. No. 6.

195
 18. GRUPIŲ PSICHOLOGIJA

Grupe vadinamas tam tikras skaičiūs-imoniiu vieiiijamų. bcndro poiy=-

mio .(bendros veiklos). Grupėje vyksta asmenybės sociaūzacįa. arbji socia-
linis brendimas, - grupei veikiant formuojasi žmogaus, pasaulėžiūra^. char
rakt§ricL.ypaöi)fiß. Aplinkos įvykius .„žmonės suvokia, ne^ tiesiogiai, o per
grupę, ji primetą tam tikiąjyykių vertinimo modelį. Žmogus yra daugelio
grupių dalyvis ir jose atlieka skirtingus socialinius vaidmenis, kartais net
vienas kitam prieštaraujančius.
Grupė užim ajtarpine padėti.larp„am eny^^ir^visuom enės. Ji q^bunsi
pasyvi - arba stiprina, arba silpnina visuomenės poveikį asmenybei, kartais
net visiškai jį blokuoja. Tą blokavimą lemia kai kurių grupių subkultūros
(pvz., nusikaltėlių, kai kurių religinių sektų).
Oficialios ir neoficialios grupės. Socialinė bendrija, atliekanti bendrą
darbą, įgyvendinanti^ai-ižkeltiis ir visiiomeneLreikšmingiiR uždaviniu^ tu­
rinti jos .narii^santylfiiiR rp,g|pmentUOjanČiaS tąisyklesJr juridinįstfltii^ lai-
kom anXLaLalla.~^J:--U.p^e. Oficialios ūkinės, finansinės veiklos grupės,
turinčios turto bei valdymo organus, vadinamos organizacijomis. Tokios
grupės turi ir juridinį statusą. Įstojimas į oficialiąją grupę arba išėjimas iš
jös^aXQXQialmixeguiiuo|amas.
Oiicialiosio^grupės p r i e š i n g y b & ^ n ^ j a i L o j j Larba m a ž o j i ,
grupė. Antroji sąvoka vartojama dažniau, nes oficialioje grupėje gali būti
keletas mažesnių, neoficialių grupių arba pogrupių. Tačiau kiekybinis
skirtumas rfėra svarbiausias šių grupių skiriamasis požymis. Neoficialios
glUApėfr-pežymifr■— susidaQonoL^apli^^ Ši grupė susidaro pati, niekas
formaliai jos nekuria, jaėra jokių jos narių santykius reguliuojančių oficialių
taisyklių. Tai koks gi jos pagrindas? Neoficialios grupės pagrindas - verty­
bių, gyvenimo būdo, tiM ų pagaium as. Šiuo požiūriu panašūs žmonės yra
patrauklesni vieni kitiems, jie ir buriasi draugėn. V ėlįanjokįos grupės~gali
būti įformintos įriteisintos. Taisut^įkia joms.didesnį, .socialini svorį, j^ądi-
dm ateises. ĮOficiali gm pė. vykdydama visuomenei reikšmingus, viešus už­
davinius, negali paterilomi savo nariy_kai kurių poreikių, pavyzdžiui^ben-
dravimo, emocinio artumo. Ne toks yra oficialios grupės tikslas. Todėl ir
kuriasi neoficialios, arba mažosios, grupės.
Referentinė grupė. Apie vertinimą jau buvo rašyta. Žmogaus elgesį ver­
tiną ne tik kiti, h e tip jis pats. Vertinama, vadovaujantis tam tikrais kri­
terijais, dauguma iš jų yra subjektyvūs, priklausantys nuo subjekto. Mat
nėra vienodo, visuotinai priim tom asteUožniogauselgesiuiyertintL Y ra iš­
tisa fizinių kūnų matavimo vienetų sistema: kilometras, metras, decimetras,
centimetras, milimetras; valanda, minutė, sekundė ir 1. 1. Tačiau, vertin­
dami žmogų, negalime pasakyti, kad jis tiek ir tiek vienetų geresnis, gražes-
196
nis, sveikesnis už kitus. Tai pagal ką orientuotis? Išeitis - lydinti savo e lg e sį
su l ^ ų j m ^ Tada sakome: “Man blogai, bet ne taip blogai kaip
Mykolui”, “Petras už mane dar blogiau mokosi”. Savo elgesį palyginame su
kitų žmonių elgesiu ir kai mums sekasi, ir kai nesiseka. Neracionalų lyginti
savo elgesį su atsitiktinio p r a e iv iu Į tojaus ngsilygiuojama. Save ly-
giname su žmonėmis., kurie mums yra kuo nors svarbūs, reikšmingi, su
mėgstamais knygų, filmų herojais.
Reikšmingasis kitas tampa svarbiu vertinimo instrumentu. Reikšmin­
gojo kito kognityviniš]vaizdis yra lengvai aktyvinamas ir pritaikomas naujai
sutiktiems žmonėms vertinti. Naujai sutiktas žmogus suvokiamas įtaikant
reikšmingojo žmogaus mastelį. Tai panašu į perkėlimą, bet ne psichoanali-
tine prasme, kai perkėlimas traktuojamas kaip psichoseksualinis konfliktas
ir gynyba. S. Anderseno, I. Rezniko [1994] nuomone, perkėlimas, susijęs su
reikšmingumu.kitu, - tai toks naujo žmogaus. s.UYQJdma&*.^^
yra) reikšmingojo suvokimas. Su naujai sutiktu asmeniu. elgiamasi.teip,
kaip buvo j šmokta elgtis su reikšminguoju.
Vienos arba kitos grupės tapsmą referentine grupe asmenybei lemia
šios priežastys: (D grupės normų priimtinumas: kuo labiau grupės normos ir
tikslai priimtinesni, tuo didesnė tikimybė, kad ji taps individui referentinė;
2Vftsmens statusas grupėje: kuo aukštesnis asmens statusas grupėje, tuo di­
desnė tikimybė, kad ta grupė taps jam referentinė( 3Y^rupės prestižas: re­
ferentinėmis tampa aukštesnio prestižo grupės (žinoma, tai priklauso nuo
to, kaip tą prestižą suvokia atskiri grupės nariai).
H S. Andexs-ejiaJl. A. JBanmp [1994] tyrimo duomenimis, 3^^roc. xeikš-
P^iugųjji kitų j minėtų tiriamųjų studentų buvo š^ĮROSJiatiai, bet
s]k&ičiau& sudarė ,tįyai, 44>pröc. reikšmingųjų kitų studentams sudarė jcb&u-
gai, lApcgę. - “rp^antįniąį parkeriai”.
Kuo didesnissocialinis mobilumas^ tuo labiau ir daznmu keiciasi refe­
rentinės grupės. R. Mertonas [1949] yra pastebėjęs, kad kuo didesnis so­
cialinis mobilumas ir kuo daugiau žmogus turi galimybių pakeisti savo so-
cialinį .Atafiisą^lucTffidesnė tikimybė, kad referentine bus pa§irixikta^aukšr
tesmoj>ociąh
Referentinė grupė atli^ka ir paLyginimo-iunkGiją. Ji tampa savotiškų
orientyru išgyvenant sėkmę arba nesėkmę. Lyginimai yra dveįapo. pobū­
džio: su asmenimis, kurių padėtis yra blogesnė (lygiavimasis žemyiįi), ir su
asmenimis,,, kurių, padetisuyra^eresne (lygiayim as^JfiK ^i)- Pavyzdžiui, S.
Affleckas ir H. Tennenas [1991] yra pastebėję, kad žmonės, sergantys to­
kiomis sunkiomis ligomis kaip artritas, yra linkę lyginti savo padėtį su pa­
dėtimi žmonių, kuriems dar blogiau. Laikoma, kad lygiayimasi&aukš^
kelia neigiamas emocijas, žemyn ^-teig4a-m a.s. Lygiavimasi^aukštyn-gaU su­
kelti pavydą [R. Solovey ir M. Rodin, 19,84], priešiškumą. [S. Testa ir K.
Major, 1990]. Tuo tarpu lygiavimasis žje^^ [K. Hak-
197
miller, 1966]. Tačiau lyginimaL tugxibas. Pasak M. Hoffmano [1954], po
kurio laiko m benarim a. lyginti savęs su tokiais .žm o o ėm isj^
akivaizdžiai geresni, nes tai nėra informatyvu. Priešingai, savęs lyginimas su
tokiais asmenimis, kurių--padėti&_yra panaši, turi didesnės diagnostinės
vertės, kai reikia įvertinti savo paties elgesį arba veiklą. Kiti autoriai [P.
Brickman, J. Suis, 1977] vengimą lyginti save su pranašesniais laiko gyny-
bišku. T. Pyszczynski’o ir J. Greenbergo [1985] tiriamiems studentams, at­
likusiems testą, buvo pasakyta, kad vienos grupės užduotis atliko gerai, ki­
tos blogai. Be to, atsižvelgiant į grupę, tiriamiesiems buvo pranešta, kad
dauguma kitų tiriamųjų užduotis atliko blogiau, taip kaip jie arba geriau.
“Nesėkmės” tiriamieji, paraginti susipažinti su testą geriau (kaip jiems
buvo pasakyta) atlikusiųjų rezultatais, tais rezultatais mažai tesidomėjo.
Visai kitaip elgėsi tiriamieji, kurie manė, kad kiti atliko testą taip kaip jie
arba dar blogiau.
A. Levine’o ir L. Greeno [1984] tyrimo metu pradinių klasių mokiniai
sprendė suvokimo užduotį: suskaičiuoti ekrane pasirodančias raides. Mo­
kiniams buvo klaidingai pasakyta, kad*jų rezultatai vis blogėja. Vaikai vis
labiau ėmė domėtis rezultatais tų, kuriems* kaip jie manė, sekėsi dar blo­
giau.
Aptarti tyrimai rodo, kad grėsmė Ego skatinalygmti&^n silpnesniu. K t
tas gynybos būdas -R e ngti bet kokio sociąlinio palyginimo, kaip nemalo-
naürHärykOs3G ir pats lyginimo pobūdis. Pavyzdžiui, lyginant da­
bartinius ir praeities rezultatus. Žodinė gynyba gali būti tokia: “Šį kartą
kažkodėl nepasisekė, nors šiaip aš tuos dalykus nesunkiai įveikiu.” Dar ki­
tais atvejais gynybaiTgali būti panaudoti savi standartai veiklos rezultatams
vertinti.
Tačiau faaujausĮ tyrimai/ rodo, kad jausminės būsenos, nepriklauso nuo.
lyginimo krypties [S. Buunk, E. Collins, 1990]. Pavyzdžiui, lygiavimasis.
ajikštyiLgali butlfcgpiantis, nes suteikia informacijos^ kaip siekįama.^ėk-
mės [H. Taylor, A. Lobel, 1989]. O lygiavimasis žemyn_g^li gąsdintu jei
tampa n e s ė d ė s simboliu [J. Bulman, H. Taylor, 1989], Tad konkrečiai ne­
galima pasakyti, kokiais atvejais kokio lyginimo žmogus norėtų ir kokie tų
lyginimų padariniai.
Grupės nario identiškumas. Į žmones reaguojama įvairiai. H. Tajfelio ir
J. Turnerio [1971] nuomone, vienas iš reakcijos būdų - suvokti ir skirstyti
žmones pagal taiPkokiai jie Įmipeųraldauso. Tokį žmonių skirstymą jie pa­
vadino socialine K^tegorižarija Kątegorizacija - tai ne vien tik žmonių su­
vokimas pagal jų priklausymąJai arba kitai grupei. Tai ir tam tikra~vertė.
nelygu kurios grupės narys yra pats^ suvokiantysis. Jei asmuo vra labai ver­
tinamos grupės narys, jo paties vertė taip paTdidelė. Su tokia grupe žmogus
save sutapatina. «»-igggy» y™ vj ^ tinarnas palankiau negu
“svetimųjų” grupių. Tai vadinama f r i d i m u ^ foy^rifrTrn^ Jo e^mė to^
198
kia: geras, nes savas. Ir motinos visados giria gaw^/aikn^ netgi neklauža­
das. H. Tajfelio ir J. Turnerio duomenimis, netgi atsitiktinis arba santykinis
pasidalijimas į grupes, pavyzdžiui, žaidžiant, jau didina vidinį grupės favo­
ritizmą. Netgi pagalbą labiau linkstama suteikti savo, o ne svetimos grupės
Dariui [S. Hornstein, 1972]. Taigi socialine kategorizarija dažna i yra rung­
tyniavimo priežastis, ir padarinys.
Asmuo susitapatina su fifiipftr jp.i grupė vertinanĮfi teigiamai. Vertinimas
neatsiejamas nuo savo grupės palyginimo su kitomis. Ealyginimui būtini
skiriamieji požymiai. Jeigu jie neaiškūs arba jų nėra, jie paprasčiausiai iš-
galvojami ir tampa konkurencijos arba priešiškumo tarp grupių simboliais.
Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse konfliktuoja dvi baikerių grupuotės:
“Hell’s Angels” ir “Bandidos”. Tik nedaugelis pašaliečių gali pasakyti, kuo
jos skiriasi. Identifikacija su grupe įvyksta, jeigu grupė laimi palyginimą su
kitomis grupėmis.
O kaip elgtis žmogui, pepatenkintam savo grupe? Jis gali: (1D palikti
grupę ir bandyti tapti prestižižkesnes grupės nariu arbafZ^)pakeisti verti­
nimo kriterijus. |Įtapti prestižiškesnės^grūpės-nariu- yra problemiška. Tad
ieškoma kompromisų, pavyzdžiui, mėgdžiojamos prestižinės grupės.gyyę-
nimn hjidas, papročiai, kalĮia Taip iliuziškai pjiartėjama 4 irie.j 3re&tižiftės
grupės. Istorijoje žinomi atvejai, kai žmonės prestižo tikslais ėmė kalbėti
kitos grupės (tautos) kalba. Pavyzdžiui, rusų dvarininkija - prancūziškai.
Tragiškas mūsų tautai buvo dalies Lietuvos didikų pasirinkimas lenkų, kaip
bajorų, kalbos. Lietuvos lenkintojai ilgą laiką teigė, kad lietuvių kalba
esanti mužikų kalba. O kas gi nori būti mužiku? Iš to išplaukė išvada, kad
lenkiškai kalbantis žmogus kartu yra ir lietuvis ir gina Lietuvos interesus.
Pilsudskis save vadino “Wielki Litwin” (“didysis lietuvis”), nors šis “didysis
lietuvis” lietuviškai nemokėjo. Kad nesusipainiotų terminijoje, lietuvius
Pilsudskis vadino žemaičiais (žmudzi). Dabar komercinės radijo stotys
transliuoja dainas vien tik anglų kalba.
Kaip prestižinės grupėsJm itaciįa-gali būti peręępdnių iškraipymų prie­
žastis, paaiškina S. JMilneęįo [1971] eksperimentas ^ g įįjo je , S. Milneris
atliko b a a ^ u a ^ . & Z ^ Tiriamieji
baįlaodęJėlęlpąly^Į^su spąlvoJąją,„ąpiUūdiDū0 feįp . panašesnę į juos, nors
kiti testai parodė, kad vaikai puikįausjąį susigaudė, kuri lėlę kuriai rasei at-
sjoyauįa^
Kai norima išeiti iš savo grupės ir šlietis prie prestižiškesnės, identifika­
cijos su savo dalyvavimo grupe nebūna. Kartais identifikacija su savo jjrupe
išlieka. bet_tas procesas tampa problemiškas ir gynybiškas. Jei savoji grupė,
palyginti su kitomis, pralaimj^paprasčiausiaikeiaami vertin im o kriterijai, o
ne grupė. Klasė x gali būti nepažangiausia mokykloje, bet jos vertė dėl to
nesumažės, jei vertinimo kriterijai bus sportiškumas, šaunumas ir kiti pana­
šūs dalykai.
199
 J. Turnerio [1985] teigimu, galimos dvi identifikacijos - asmenybės ir
grupės. Tai - priešingi dalykai.identifikacija su grupąSlopina individualų
asmenybės identĮlkumą, Ir, priešingai - Individualusis asmenybės identiš­
kumas prieštarauja grupės interesams, paaukoja juos^ Asmenybės arba
grupės identifikacijai paaiškinti I.<3Ėiafimo^J1991] pasiūlė tai, ką jis pava­
dino Į5viejų tal^ ų r n o d e liir ^ esmė tokia. Žmogaus Aš sudaro dvi kongni-
tyvinės struktūros^ vjeną - asmeninės charakteristikos, kitą - socialinės.
I. Trafimow teigia, kad šios struktūros yra skirtingos, bet tam tikras rysys
tarp jų gali būti. Toks identiškum_Q„_struktūrų ,m odelis buvo pavadintas
^egrejpcinįįju' Štai jo pavyzdys:

Grupės Aš Asmeniškas Aš

Brolis Drausmingas
Draugas Negabus
Aktyvistas Skeptiškas
Studentas Susirūpinęs
Ateistas Racionalus

Savo modeliui patikrinti I. Trafimow taikė T. Kuhno [1954] testą “Kas

aš”. Apibendrinant testo rezultatus daugiausia dėmesio buvo kreipiama į
Ltai. kokia identiškumo kryptimi grupės _arba^asmexis- hierarhi/uojami žo­
džiai atsakymuose.
Kitų a * gnrįaiinįng jr aspektus n ^ra J^jp
lengva atskleisti [A. Breakwell, 1986; K. Deaux, 1992], nes jie sudarcLm eną
Ifognityvinę struktūrą. SavybėsJmrias I. Trafimow priskiria asmeniui, daž­
nai atspindi socialinius dalykus. Pavyzdžiui, studentas gali būti apibūdina­
mas kaip gabus, draugiškas, darbštus, altruistas (pritaikyti ir asmens, ir
grupės parametrai). Krikščionis - ne tik tam tikros tikybos atstovas, bet ir
dvasingas, doras, neabejingas kito vargui. Toki modeli A . Reidas ir K. De-
auxas pavadino Jmt^faclmii] Jų nuomone, ryšys tarp grupės ir asmens
identiškumo palaikomas dvejopai/ l V individualiai intęrpretUoiaaL&ociali-
(brolis, draugas - užtarėjas, pagalbininkas),
dualiai traktuojant kokia nors kategoriją, remiantis specifine asmeninej>a-
Jįrtįm i (deputatas - medžiotojas; ateistas - sßeptTEas^'^I^ Moscbvici, 1981,
A. Breakwell, 1993].
Grupės arba asmensJdentiškumas reiškia, kad kraštutiniu_atveįiJLŽmo-
nės gali bendrauti kaipindw iclai.^ savųjų grupių,
arba kaip grupių nariai — tuomet asmeninių charakteristik^ų įt^^^^ tampa
minimali. Pasak H. Tajfelio ir J. Turnerio, grupių, tarp kurių kyla konflik­
tas, nariai j j giasi vieni su kitais kaipjsu tam tikrų grupių nariais, o ne kaip
^u_asmenybėrnL^ E.- M. Remarko knygoje “Vakarų fronte nieko naujo vo­
200
kiečiai prancūzams nejaučia jokio priešiškumo, jų ir nepažįsta. Priešingai,
jie neapkenčia vokiečio viršilos Himelštoso, kuris juos yra bjauriai engęs.

Stigmatizuotos grupės

Tai grupės, nuo kuriu kiti žmonės šalinasi dėl daugelio priežasčių: fizi­
niu trūkumu, sergamumo “stigmatizuotomis” ligomis, vertybių ir gyyenimo
būdo skirtumu [C. Sigelman, 1991]. Tai - venpimo grupės. _
Stigmatizuotos grupės yra savotiškos/fgrupes k a n d id a tę ypač jei jos pa­
sižymi didesniu noru pagerinti savo statusą - kitas
ffiupes arhą bendrijas, prilygti joms. Tad stigmatizuotų grupių bendravimą
galima nagrinėti dvejopai (stigmatizuota grupė + stigmatizuota grupėj ir
(stigmatizuota grupė + didesnio prestižo gmp ė \ ^ P e stln g e ris į l 954] tei­
gimu, stigmatizuotoms grupėms palyginimo^tandartarynrjrTs pačios, n ne
privilegijuota grupė. Pastangos didinti savosios grupės prestižą yra įvairios,
kai kurios jų destruktyvios. Kad padidintų savosios grupės, vertę, stigmati­
zuotos grupės narifli gali rn^nkmlj kitos stlgrn at i7imtos„ jaaxi11r To
pavyzdys gali būti negrų anfeemitizmas [H. Okami, 1992]. Stebėjimas kitos
neprivilegijuotos grupės veiklos, ypač jeigu tą veikla sėkmmga^.siikeūa
jgresmę stigmatizuotai grupetsJtebėtajai. Tuo tarpu j prestižinės grupės pa-
žangą nereaguojama, nes jos nėot stigmatizuö.tQjs grupės palyginimo skalėje
[Št^Wofchein^997]. ~ J '

Akivaizdus grupės kandidatės pavyzdys vralpahėgėiT ^Rūtent šios gru­

pės mūsų šaliai sukelia didelių psichologinių, teisinių, etinių problemų. Pa­
bėgėliai, kaip grupė, yra gana sąlyginis pavadinimas. Iš tikrųjų pabėgėlių
stovykla - tai ištisas Babilonas, susidedantis iš skirtingų tautybių, religijų,
papročių. Dažnai tai viena kitai antagonistinės grupės. Lietuva turi nepa­
vydėtiną galimybę tapti besipešančių skirtingų pasaulio regionų tautų ko­
vos arena.
Pabėgėlių jau turime. Ateityje turėsime jų dar daugiau. Žinome apie
juos nedaug. O gal ir nenorime daug žinoti. Daugelis pasitenkina informa­
cija, kad jie yra iš Azijos ir Afrikos, retkarčiais Pabradėje sukelia riaušes.
Tradiciškai pabėgėliu {refugee\ laikomas politinio prieglobsčio ieškantis
tėvy^j** g r ^ ^ p ^ ^ ^ j ’niPS RT-ha fizinis gi ioidorojirfjfl sTIrT
politinių p?žinrų^Rnviisioje Sovietų Sąjungoje sienos buvo griežtai saugo­
mos. Vienintelis būdas išvažiuoti iš šalies buvo pabėgti. Tačiau tai buvo lai­
koma tėvynės išdavimu! Asmenims, kuriems pavykdavo tai padaryti, bū­
davo suteikiamas politinio pabėgėlio statusas. Nebelikus geležinės uždan­
gos, piliečių migracija ir emigracija tapo labiau įmanoma. Asmenims, sie­
kiantiems politinio prieglobsčio, reikėjo įrodyti, kad savo tėvynėje jie yra
persekiojami ir kad emigruoti priversti ne dėl ekonominių, o dėl politinių

201
priežasčių. Taip atsirado “ekonominio migranto” sąvoka. F.konominuj-mig-
rantų niekas niekur nelaukia. Kodėl?
Atvjrkėliai sukuria ekonominių, teisėtvarkos, kultūros, religinę skirtumo
problemų. Migrantai pa'dl^rra McJarBą. Jie atima darbais tos šalies pilie­
čių, nes sutinka dirbti bet kokiomis sąlygomis. Jų nesaugo darh a įstatymai.
jie nesudaro jįą rb o sutarčių, nęs neturi teisės legaliai įsidarbinti. Galima
sakyti, migrantai tampa vergais, visiškai priklausomais nuo savo šeimi­
ninko. Apie streiką negali būti ir kalbos. Darbdaviui jie patogesni nei vietos
gyventojai. ^Migrantai padidina teisėtvarkos problemas. Nuolatinės gyve­
namosios vietos neturėjimas sukuria laikinumo nuostatą. Ši nuostata atri­
boja juos nuo vietos tradicijų, papročių. Žmonės, gyvenantys tokioje ben­
druomenėje, jaučia kitų žmonių drausminamą poveikį. Tradiciškai stabi­
lioje visuomenėje nusikalstamumas mažesnis. Migracija natūraliai_padidina
nusikalstamumą. Stabilioje Šveicarijoje ir mobilioje Amerikoje nusikalsta-
mumo lygis iš esmės skiriasi. Tačiau skiriasi ir faktiškos migrantų sukelia­
mos problemos nuo tariamų, išgalvotų. Menki vietos gyventojų (“senbu­
vių”) ir atvykėlių ryšiai tik padidina pastarųjų baimę. Migrantais prisiden-
gus_patogu aiškinti ša 1ies_siinkiirniis- Jie le n g v a iJ ^ m p a ^ p H ^ lä ožfetfer
priešiškų išpuolių aukomis. Lietuvių kalboje “svečiai” ir “svetimas” yra. tos
pačios šaknies žodžiai.
Senovės romėnai sakydavo: “hospes - hostis”. Išvertus į lietuvių kalbą
reiškia: “svetimšalis - tai priešas”. Vokiečiai migrantus vadina “Fremdar­
beiter” - “svetimšaliais darbininkais”.
Pabėgėliai patiria daugybę_stre&u. Išvykti iš savo šalies nėra lengva. Juo
labiau pabėgti. Migracija į svetimą šalį nepanaši į atostogų kruizą. Kelionė į
nežinią, netikrumas dėl ateities yra labai nemalonūs išgyvenimai.
Pabėgėlio vaidmuo sukelia asmenybės identiškumo problemų. Tokių
problemų priežastis - bet koks staigus, žymus socialinio^aidmens pakiti­
mas. Pabėgėlis pakeičia tėvynę, gyvenamąją vietą, profesiją, šeimyninępa­
dėtį, kalbą ir kt. Visa tai yra iššūkis ir savajai vertei. Pabėgėliams retai pa­
sitaiko galimybė dirbti pagal profesiją. Naujoje tėvynėje jie, dirba mažiau
^kvalifikuotą darbą. Galimi liūdni palyginimai. To, kas buvai tėvynėje ir kas
esi dabar. Paliktoji tėvynė, jos kultūra, papročiai, religija naujosios šalies
gyventojų yra nuvertinama. Apskritai tuo mažai kas domisi.
Spręsdami šias problemas, pabėgėliai laikosi triiu syjarbiaiisiiunuastatu.
Daugumos kultūros atmetimo nuostata. Tokią nuostatą turintys pa­
bėgėliai buvimą svečioje šalyje TaikoTaikinu dalyku, atsiriboja nuo vietos
gyventojų, nesimoko kalbos. Taip sudaromos atskiros komunos arba getai.
Migracijai tapus organizuotu verslu, pabėgėliai p ą p r a ^ L p a l e i ^
tėvynainiu bendruomene. Taip atsiranda kiniečių, turkų Ifyflrfalai- Detroite
yra garsus rusų kvartalas Brighton Beach.

202
 Asimiliacijos nuostata - priešinga aprašytajai. Jai būdingas greitas,
nekritiškas daugumos kultūros priėmimas, ątsižadėjimas savosios. Netgi
Tcalbos. Skubama identifikuotis su naująja šalimi, jos piliečiais, papročiais.
Siekiama pakeisti pavardę, mokyti vaikus naujosios kalbos. Viena didžiau­
sių baimių, turint tokią nuostatą - būti atstumtam kaip svetimšaliui, kaip
netikram tos šalies piliečiui.
C g? Įntegratyvioji nuostatą. Jai būdingas atvirumas abiem kultūroms. Pa­
bėgėlis jau nebe savosios šalies pilietis, bet ir netikras naujosios šalies pi­
lietis. Tai - naujas darinys. Švedijoje atvykėliai taip ir vadinami - “naujieji
švedai”. Nepainiokime jų su “naujaisiais rusais”. Tai - visai kas kita.

Subkultūros grupės

Atskirais atvejais, subkultūros grupė^susidaryma-pągrindas yra verty­

bės, kuriu visuomenė nepripažįsta arba net smerkia. Bent jau tokja grupė
išlieka visuomenės dalimi, nors gali ir atsiriboti nuo jos arba maištaudama
priešpastatyti save likusiai visuomenės daliai. Toks žmonių derinys, grupė,
judėjimas ir vadinamas subkultūra -Jęultūra kultūroje. Subkultūros verty­
bės ir norinö&^lüJiasLJLuaj^y^ Sub­
kultūros nariai ieško skirtumo su kitais visuomenės nariais,4i4 *ahrėžia, jam
nesant jį sukuria. Skirtumai tarp subkuM ros^it. ^vyraujančios Jailturos
Jam pa ideologijos pamatu, neretaLilšukiu ir savję^a^ikštininia priemnne.
Kartais jie yra vienintelė priemonė pasijusti ko nors vertais.
Subkultūra, nebūtinai yra priešinga" p atėsnėi kultūrai: nors tokia ji gali
būti. Tuomet ji vadinama ĮkontrimMrfl J Jos pavyzdys - JAV kilęs baikerių
judėjimas “Hell’s Angels”. JAV motociklininkų asociacija šį judėjimą pa­
smerkė. Asociacijos duomenimis, “Hell’s Angels” nariai sudaro 1 proc. visų
JAV motociklininkų. Dėl to “Hell’s Angels” nariai save ir pavadino “vie-
naprocentiniais”. “Hell's Angels” mirtini priešai yra kitas baikerių judėji­
mas “Bandidos”. Susikivirčijus šioms grupuotėms, pasitaiko ir mirties at­
vejų, nors niekas negali pasakyti, kuo jos skiriasi, O sieja šias dvi -subkultū­
ras daug kas: hedonistinis gyvenimo būdas, judrumas, technikos išmany­
mas, miklumas peštynėse, važinėjimas galingais motociklais. Nusikaltimai
yra tik dalis baikerių gyvenimo. “Karjera” tokioje grupėje paprastai trunka
5 metus.

panašių problemų daugeliui žmoniuT reiškinys. Subkultūra yra problemų.

kurias sukuria vyraujanti kultūrą pspudasprenHimas Pavyzdžiui, mokyk­
loje paauglys gali patirti daugybę frustracijų, nes neįstengia įveikti oficialių
elgesio standartų. Subkultūm ^sukuria^ alt^nia^vm ^ b ū d u s ^ s ^ u s u i^ ^ -
siektį. Subkultūros skiriasi ne tik nuo oficialiosios kultūros, bet ir viena nuo

203
kitos. Pavyzdžiui, auklėjimo kolonijose egzistuoja keletas, dažnai viena ki­
tai priešiškų subkultūrų.
Klausimas pamąstyti: ar religinė sekta yra subkultūra?
Savarankiško darbo užduotis: ištirti reiverių, urlaganų subkultūrą.

LITERATŪRA
1. Andersen S. M., Baum A. Transference in interpersonal relations: inferences
and affect based on significant other representations // Journal of Personality.
1994. P. 62-4. December.
2. Gibbons Fr. X., Benbow C. P. From top dog to bottom half: social comparison
strategies in response to prior performance // Journal of Personality and Social
Psychology. 1994. Vol. 67. No. 4. P. 638-652.
3. Karasawa M. Toward am assessment of social identify: the structure of group
identification and its effects on group evaluation // British Journal of Social
Psychology. 1991. Vol. 30. P. 293-307..
4. Moghaddam F., Solliday E. Balanced multiculturalism and the challenge of
peaceful coexistence in pluralistic societies. Psychology and Developing Socie­
ties. 1991. Vol. 1. No. 3.
5. Moghaddam F., Stringer P. Trivial and important criteria for social
categorization in the minimal group paradigm // The Journal of Social
Psychology. 1986. Vol. 126(3). P. 345-354.
6. Neuberg S. L. et. al. When we observe stigmatised and “normal” individuals
interacting: stigma by association // Personality and Social Psychology Bulletin.
1994. Vol. 20. No. 2.
7. Reid A., Deaux K. Relationship between social and personal identities:
segregation or integration? // Journal of Personality and Social Psychology.
1996. Vol. 71. No. 6. P. 1084-1091.
8. Rodin M., Price J. Overcoming stigma: credit for self-improvement or
discredit for needing to improve? // Personality and Social Psychology Bulletin.
1995. Vol. 20. No. 2. P. 172-181.
9. Sigelman C. K. Social distance from stigmatised groups: false consensus and
false uniqueness effects on responding // Rehabilitation Psychology. 1991. Vol.
36. No. 3. P. 139-151.
10. Sue St. Ethnic minority issues in psychology // American Psychologist. 1983.
Vol. 38. No. 5. P. 583-592.
11. Worchel St., Shackelford S. L. Groups under stress: the influence of group
structure and environment on process and performance. Personality and
Social Psychology Bulletin. 1991. Vol. 17. No. 6.

204
 19. STATUSŲ HIERARCHIJA
GRUPĖJE

Grupės narių padėtis yra nevienoda. Santykiai grupėje yra hierarchi­

zuoti. Tai pirmiausia pasakytina apie neformalias, ypač - asocialias grupes.
Grupės nario padėtis grupės santykių sistemoje kitų jos narių požiūriu
vadinama grupės nario statusu. Statusas turi tiesioginės įtakos savęs verti­
nimui, todėl grupės nariai siekia aukštesnio statuso arba bent jau stengiasi
išlaikyti turimą. Dėl šios priežasties grupėje paprastai vyksta statusų varžy­
bos, t.y. kova dėl aukštesnio statuso. Aukštesnį statusą turintys asmenys
stengiasi jį išlaikyti ir jautriai reaguoja į žemesnį statusą turinčių asmenų
pastangas jį paaukštinti. Šios pastangos suvokiamos kaip statusų hierar­
chijos pažeidimas. Žinoma, žmogus apie tokį pažeidimą atvirai nekalba:
“Aš pykstu ant tavęs, nes tu nori būti pranašesnis už mane, ignoruoji mane,
kaip lyderį”. Oficialiai, sąmoningai, statusų hierarchijos pažeidimas aiški­
namas kaip nepagarba, nesiskaitymas, nedėkingumas. Daug konfliktų kaip
tik ir kyla dėl statusų hierarchijos pažeidimo (“Prieš motiną balsą pakė­
lei!”). Kartais pykstama ne tiek už patį veiksmą, kiek už tai, kad jis buvo
nesankcionuotas (“Manęs neatsiklausęs grįžai po dvyliktos!”).
Ne kiekvienoje grupėje statusų hierarchija yra griežtai nusistovėjusi.
Daugelyje grupių, keičiantis veiklos pobūdžiui (pvz., nuo mokymosi perei­
nant prie pramogų), keičiasi ir grupės narių statusai. Bet turinčiose tam
tikrą struktūrą grupėse pasiskirstymas vaidmenimis yra griežtas ir statusų
improvizacijos netoleruojamos.
Statuso palaikymo būdai gali būti visuomenei priimtini arba nepriim­
tini, veiksmingi arba neveiksmingi. Kurio nors būdo socialinis priimtinumas
nėra tiesiogiai susijęs su statuso dinamika.
Įsitvirtinimas grupėje yra problemiškas dalykas. Tad nenuostabu, kad
nestinga praktinių patarimų, kaip tai padaryti.
Psichologai Sh. Bower ir G. Boweris [1976] parengė keturių etapų sis­
temą. Ja vadovaujantis, galima sėkmingai save įtvirtinti. Sutrumpintai ta
sistema vadinama DESC (jos etapų pavadinimų pirmosios raidės: D - desc­
ribe, E - express, S - specify, C - consequences). Lietuviškai tai reiškia: apra­
šyk, išreikšk, detalizuok, padariniai. DESC sistema skirta parodyti, kaip
konstruktyviai išreikšti savo nepasitenkinimą ir kaip konstruktyviai siekti,
kad pasikeistų partnerio ir tavo paties elgesys. DESC sistema yra labai pa­
prastai iššifruojamų taisyklių rinkinys. Pavyzdžiui, E 2 reiškia, kad kalbama
apie antrojo etapo (“išreikšk”) antrąją taisyklę: jausmus reikšk ramiai, be
emocinių protrūkių.
Štai kaip atrodo DESC sistema su pavyzdžiais:

205
 Teisinga Klaidinga
Di Aptark kito žmogaus elgesį Nerodyk vien tik savo emocinės
objektyviais žodžiais. reakcijos į kito žmogaus elgesį.
“Man nepatinka, kai tu grįžęs iš “Tu v i s a d o s priekabiauji prie
mokyklos nešvariom rankom puoli manęs!”
valgyti”. “Visados” - pernelyg platus,
neteisingas apibendrinimas.
D 2 Kalbėk konkrečiai. Nekalbėk abstrakčiai, miglotai.
“Tu negrįžai septintą valandą, kaip aš “Tu nepaklusniausias iš visų vaikų,
prašiau, o tavo brolis grįžo”. kuriuos tik aš pažįstu”.
D 3Aiškiai kalbėk apie veiksmo vietą, Nedaryk tokių apibendrinimų kaip
laiką ir dažnumą. “visą laiką”.
“Jau visą savaitę kasdien nuo “Tu visada su savo draugais, it kokia
pusiaudienio iki paryčių tavo bitė prie medaus prilipusi”.
kambaryje draugai ir triukšmas”.
D 4Kalbėk apie veiksmą, o ne apie Nespėliok, kokie yra oponento
motyvą. motyvai ar tikslai.
“Tau tik malonumai rūpi”.
“Man neramu, kad tu tiek daug laiko
praleidi žiūrėdamas televizorių”.
Ei Išreikšk savo jausmus. Neneik savo jausmų.
“Man nemalonus cigarečių kvapas iš “Atsiprašau, aš šiek tiek toliau
tavo burnos, todėl aš atsisėsiu atsisėsiu”.
truputėlį toliau”.
E 2 Jausmus reikšk ramiai. Neleisk prasiveržti emocijoms.
“Man sunku aiškinti baigiamųjų “Ar jūs baigsite vieną kartą kalbėtis
egzaminų taisykles, kai jūs taip per mano pamokas?”
triukšmaujate”.
E 3Jausmus reikšk teigiamais, Nereįkšk jausmų neigiamais žodžiais,
orientuotais į tikslą žodžiais. orientuotais į puolimą, partnerio
“Aš susirūpinusi, kad tu nebevalgai žeminimą.
mėsos. Nežinau, ką tau dabar reikės “Mane nervina tavo svaičiojimai apie
gaminti.Gal mes abu ką jogus”.
sugalvotume?”
E 4Kalbėk apie konkretų poelgį, kuris Nekritikuok asmenybės.
tau nepatiko. “Nepamenu, kad tu kada nors
“Šį mėnesį mes gerokai permokėjom prisipažintum suklydęs. Tu juk
už elektrą, nes tu klaidingai išrašei neklysti!”
kvitą. Už kilovatvalandę paskaičiavai
po 80 centų, o ne po 22 ”.

206
Si Aiškiai sakyk, kokių partnerio
elgesio pokyčių nori.
“Mano bateliai suplyšę, nemadingi.
Nupirk naujus, kai važiuosi į
Vokietiją’’.
S2Prašyk nedidelio pokyčio.
“Siaubo filmus galėtum žiūrėti iki
vienuolikos. Dėl to triukšmo aš
negaliu užmigti, o keltis reikia
anksti”.
S3 Vienu metu prašyk vieno, dviejų
elgesio pokyčių, ne daugiau.
“Virtuvėj sugedo rozetė. Pataisyk ją.
Fizikos juk jus moko”.
S4Aiškiai pasakyk, ko konkrečiai
norėtum, kad partneris padalytų.
“Padėk nukraustyti stalą po
vakarienės”.
S5Atsižvelk į tai, ką reiškia partneriui
išpildyti tavo prašymą.
“Apie kvėpavimo reguliavimą galite ir
pas mus pasikalbėti. Aš ir arbatos
išvirčiau. Ten pas Saulių rūsyje juk
šalta”.
S6 Konkrečiai apibrėžk, ką savyje
ketini pakeisti santarvės labui.
“Laiku grįši į namus - nustosiu
kalbėjusi apie jaunuolio pilietinę
pareigą tėvams”.
Ci Aiškiai kalbėk apie ginčo
padarinius.
“Sutvarkykit virtuvę, arba jums teks
buto ieškotis kitur”.
C2 Pastiprink kitimą pageidaujama
linkme.
“Matai? Išvalėme šeštadienį langus -
ir šviesiau, ir jaukiau”.
bepakanka vien užsiminti, kad
norėtum, jog partneris pasikeistų.
“Galėtum būti ir truputį atidesnis
man”.
Neprašyk per didelio pokyčio.
“Kad tik tu pasistengtum būti ne toks
egoistas...”
Neprašyk daugelio pokyčių.
“Galėtumei mesti rūkyti, naktimis
žiūrėti siaubo filmus pas Gediminą,
nevalyti batų į kilimą ir pataisyti
rozetę”.
Neprašyk pokyčių miglotai.
“Yra vaikų, kurie, užuot trankęsi
kieme, padaro gerų darbų”.
Neignoruok partnerio poreikių,
nesiek vienpusės naudos.
“Jokių kvėpavimo reguliavimo kursų!
Sakė man, kas ten dedasi! Po pamokų
tuoj pat eik namo!”
Nemanyk, kad keistis turi tik
partneris.
“Anksčiau grįžk į namus, ir tie mūsų
barniai išnyks savaime. Mano
vaikystės laikais vaikai tėvų dar
klausė...”
Nesivaržyk kalbėti apie paskatas arba
bausmes.
“Sutvarkykit virtuvę, arba bus blogai”.
Nebausk vien tiktai už permainų
stoką.
“O! Matai? Kai sukėliau vėją, iškart
tvarka ir ramybė namuose.”
207
C3Paieškok ko nors, kas patiktų
partneriui.
“Tėtis sakė, kad jei anksčiau pareisi,
galėsi jo mašina pavažinėti, nes nuo
devynių vakaro jis dirba taksistu”.
C4 Sugalvok pakankamai didelį
elgesio pokyčio pastiprinimą.
Jei baigsi devynmetę, paprašysiu
Henriko, kad priimtų tave dirbti į
savo parduotuvę”.
C5Parink “nusikaltimo” dydį
atitinkančią bausmę.
“Neperrašysi kontrolinio - mažinsiu
pažymį”.
C6Parink bausmę, kurią iš tikrųjų ir
gali, ir nori įvykdyti.
“Pritildyk radiją, arba aš pats jį
pritildysiu”.
Nenaudok pastiprinimo, kuris tik tau
patraukliai atrodo.
“Jei anksčiau pareisi, tai aš su tavimi
ilgiau pabūsiu”.
Nekalbėk apie paskatą, kurios tu
negalėsi ar nenorėsi padaryti.
“Baigsi devynmetę - nupirksiu
mašiną”.
Venk per didelių grasinimų.
“Neperrašysi kontrolinio -
atsisveikink su mokykla”.
Venk netikroviškų grasinimų.
“Pritildyk radiją, arba aš nežinau ką
padarysiu”.

Štai kokį DESC atvejį pateikia psichologė Jurga Ozolaitė. Aprašomas

vaiko ir suaugusiojo bendravimas. Vaikas - ketverių metų Martynas, su­
augusioji - jo močiutė. Nei situacijos, nei veikėjai nėra išgalvoti. Jų net
vardai nepakeisti.

Teisinga Klaidinga
D] ”Tu išsukai varžtus iš durų “Tu - velnio vaikas”.
rankenos, ir dabar jų negalima
uždaryti”. “Tokio išdykusio vaiko aš dar
D 2 ”Tu sudaužei tris lėkštutes iš nemačiau”.
šešių”.
D 3 ’’Martynai, vakar parduotuvėje tu “Tavo elgesys nebepakenčiamas”.
ant mergaičių pasakei “mėšlas”, o
šiandien, kai pas senelį atėjo svečias,
įsiveržei rėkdamas:
“Kaip skaniai kvepia žmogiena! “Tu nori mane į kapus nuvaryti”.
D 4 ”Tu vėl prikalei vinių į grindis”.
Ei ’’Man būna nemalonu, tiesiog “Aš nepratusi, kad pas mus namie
šiurpas krečia, kai tu rėki man į ausį”. būtų taip triukšminga”.

208
E 2 "Man neramu dėl mūsų visų “Man graudu žiūrėti, kaip žūva mano
ateities”. namai”.
E 3 ’’Man labai neramu dėl tavęs, kai “Amžinai kiši nagus kur nereikia”.
tu bandai peiliu pataisyti lygintuvą.
Gal geriau šaukštu?”
E 4 “Tu per daug energingas”. “Tu nepataisomas chuliganas”.
S[ “Noriu, kad nustotum rėkti”. “Kad taip tu nurimtum, ką?”
S2 “Sudėk žaislus į dėžę”. “Dabar sutvarkyk kambarį, kuriame
žaidei”.
S3”Jūs gi draugai su Princu. Geriau jį “Nekrapštyk nosies, nesikeik,
paglostyk, o ne tampyk už uodegos”. netampyk šuns už uodegos ir apskritai
būk geras vaikas”.
S4 ”Gal tu galėtum suvalgyti ne dešimt “Nevalgyk tiek daug saldumynų”.
saldainių per dieną, o kokius
septynis?”
S5 ”Aš tau leisiu baigti laužyti “Nespėjai nuo žemės pakilti, o jau
spausdinimo mašinėlę, jei parodysi, gadini žmonėms gyvenimą. Kur
kur paslėpei senelio straipsnį”. senelio straipsnis apie vaikų
auklėjimą?”
C! “Aš tuoj apsiverksiu”. “Man vieną kartą trūks kantrybė”.
C2 ”Matai, pasistengei, tai šiandien tik “Atgrubnagi tu nelaimingas!”
vieną puoduką sudaužei”.
C3 ’’Padėsi nuvalyti dulkes - “Padėk man nuvalyti dulkes, tai
paskaitysiu tau knygą apie “Dantukų eisime pas tetą Bertą”.
miestelį”.
C4 ”Jęi nusiprausi, galėsi eiti “Jei nusiprausi, galėsi daryti, ką nori”.
pavedžioti šunį”.
C5 ’’Vėl išpylei vandenį ant kilimo, “Vėl išpylei vandenį ant kilimo! Aš
todėl aš suvalgysiu tavo šokoladą”. tave nudobsiu!”

DESC sistema pateikia konstruktyvios reakcijos į problemą principus,

pakreipia pokalbį tam tikra linkme. Laikantis DESC principų, galima iš­
vengti beprasmiškų konfliktų, bet tik tada, jei oponentas įsitraukia į kons­
truktyvų dialogą. Mat jis gali vengti iššūkio, nesileisti į kalbas apie tai arba
nukreipti kalbą visai kita linkme. Ar gali būti dialogas konstruktyvus, kai
pašnekovas kalba visai apie ką kita? Gali. Svarbu laikytis pasirinktos temos,
nesileisti išmušamam iš vėžių. Tokios bendravimo partnerio reakcijos,
kuriomis vengiama iššūkio, stengiamasi pakreipti pokalbį kita linkme,
vadinamos v e n g i n i a i s. Tipiškas venginys - j kreipimąsi “Norėčiau su
tavimi apsvarstyti šitą reikalą” atsakyti taip: “Ne dabar, aš užsiėmęs
(pavargęs)”. Tipiška reakcijos į tokį venginį klaida - atkirsti taip: “O kada

209
tu neužsiėmęs?”, “Tu amžinai nuvargęs”. Šiuose sakiniuose slypi prie­
kaištas ir kaltinimas. Paskui gali prasidėti ilga nevaisinga diskusija apie tai,
kas daugiau dirba ir kas labiau nuvargsta. Žmonės visą laiką yra kuo nors
užsiėmę. Gulėti lovoje ir žiūrėti į lubas - taip pat užsiėmimas. Jei žmogus
sako esąs užsiėmęs, vadinasi, tai, ką jis daro, jam yra svarbiau už pokalbį su
jumis. O kaip elgtis su išsisukinėtoju? Yra keletas būdų. 1. Forsuoti klau­
simą: “Man svarbu, kad šis reikalas būtų sutvarkytas dabar”. 2. Atkakliai
siekti savo: “Tai truks tik keletą minučių, nes aš jau esu šį bei tą sumanęs”
(taip galima sužadinti smalsumą). 3. Nenugąsdinti partnerio per dideliais
darbais: “Aš čia jau viską surašiau, tu tik pažiūrėk”. 4. Jei partneris sako
esąs užsiėmęs, tartis, kada konkrečiai jis galės tą reikalą apsvarstyti: “Jei ne
dabar, tai gal susitiktume po pietų trečią valandą?”
Štai keletas pavyzdžių:
- Negaliu jūsų konsultuoti dabar. Man reikia eiti pas direktorių.
- Gal galėtumėte pasakyti, kada jum s patogu mane priimti?
- Ne dabar. Ir be jūsų mano galva pilna rūpesčių.
- Aš suprantu jūsų sunkumus, be{ stojamieji egzaminai jau čia pat, o man
ne visai aišku, kaip spręsti tokio tipo lygtis.
- Nenoriu su jumis gaišti laiko tuščioms kalboms. Daugiau nėra apie ką
kalbėti.
- A š irgi nenoriu laiko gaišti tuščioms kalboms (sutikimas), bet jeigu mes
dabar nieko nesutarsime, tai vėliau gali tekti dirbti mums abiem nepatogiu
laiku (padariniai).
Yra daug būdų pakeisti pokalbio temą ir konkrečiai neatsakyti į klau­
simą. Pailiustruosime keletą iš jų.
Komplimentinis. “Tu labai graži, kai pyksti”. “Pyktis labai tinka prie
tavo naujų batelių”.
Medicininis. “Pyktis grožiui kenkia”.
R e a k c i j a . “Ne apie tai dabar kalbame” (netęsia oponento pradėtos
temos). “Aš noriu pasakyti, kad...” (toliau dėsto savo reikalą).
Nuvertinamasis. “Iš kur prisirinkai tokių gražių žodelių? Ar tik ne iš tos
naujos kompanijos?” “Žiūrėk, kaip Genovaitė pragydo! Ir kas galėjo pa­
galvoti?”
R e a k c i j a . “Ne tai dabar svarbiausia” (nediskutuoja pasiūlyta tema,
nors ji ir “kaitina”), “Mano didžiausias rūpestis dabar...” (toliau įtvirtina
savo poziciją, nes tai didesnis laimėjimas negu atsikirtimas į provokaciją).
Neigimo būdas. Į protestą, atitinkantį D taisykles, oponentas gali atsa­
kyti totaliniu neigimu: “Neteisinga”, “Ne taip...”, “Ne laiku”. Klaida yra
diskutuoti neigimus, pavyzdžiui, “Tai netiesa!” Dažnas tuoj pat šoks aiškin­
tis, kodėl, ir išgirs gerai apgalvotą “legendą”. Atsakymai į klausimą “kodėl”
paprastai būna gynybiški ir todėl gerai išmokti. Jei norite tuo įsitikinti, pa­
klauskite draugo, kodėl neparašo laiško, kodėl neužeina ir pan.

210
 Atsakymas į neigimą yra neigimo neigimas.

- Tai netiesa!
- Manau, kad tiesa. (Nesutinki, bet ir nediskutuoji.)
-K odėl?
-J ū s nežinote, ką kalbate.
- Nekalbėk nesąmonių.
- Tai jūsų nuomonė. A š turiu savų argumentu.
- Tu niekados manęs nesupratai!
- Mes atskirai galėsime pasikalbėti, kaip vienas kitą suprantame, o dabar
aš norėčiau... (Tęsia pradėtą temą.)

Kaltinamasis. Įsitraukimas į žodines batalijas jau yra vangiojo opo­

nento pastiprinimas ir nukrypimas nuo pagrindinės temos, t.y. tikslo.

- Ir vėl tu apie taupymą. Kiekvieną dieną tas pats.

- Matau, kad tai tave erzina, bet juk šis dalykas mums abiem svarbus.
- Kiek gi galima apie tai kalbėti. Argi iš to kas nors protingo išeis?
- Mums svarbu apie tai pasikalbėti, bet kai tu rėki, man sunku suprasti, ką
nori pasakyti. (Mėginimas sumažinti įtampą.)
- Tai ko tu nori?
- Žiūrėk, sudėjus mano stipendiją ir tavo pašalpą, - 40 litų. A š apskaičia­
vau, kad jei tu rūkytum ne i(Marlborą,\ o “Astrą” (geriausia, žinoma, kad visai
nerūkytum), tai... (Konkretūs siūlymai.)

Humoristinis. “Juokelio” ignoravimas ir ankstesnės temos tęsimas yra

efektyvus vaistas nuo humoristinio “renginio”. Klaida būtų pykti, suirzti.
Gal kas nors taip iš monotonijos vaduojasi. Žiūrovų stoka ir tyla greitai už­
gesina klounadą.

- Jau trečią kartą pajuoki mane, kad einu labai dideliais žingsniais, nors
esu tokia maža.
- Tik trečią? Šiandien aš tikrai blogai nusiteikęs.
- Tai visai nejuokinga. Man tai labai nemalonu.
- Bet tu paprasčiausiai neturi humoro jausmo. A š tiesiog linksmas žmogus,
ir tiek, o tau tas kliūva.
- Apie humorą pakalbėsime atskirai. Dabar aš prašyčiau daugiau nesakyti
man tokių pastabų, ir dar mano draugėms girdint.

Žinojimas, kaip reikia ginti savo teises, dar nėra jų faktiškas gynimas.
Tam reikia drąsos. Teisių gynimas jau yra konfrontacija, o jai ne visi yra
pasirengę ar netgi subrendę, todėl daugelis užleidžia pozicijas, net nepa­

211
bandę gintis. Kad pats sau neatrodytum silpnas, pralaimintis, tokią nuo­
statą - užleisti pozicijas - imi ginti. Štai pagrindiniai pasyvumo nuostatos
gynybos būdai.
1. ’’Nenoriu kelti scenos”. Subjektyviai sumažinamas konflikto dydis ir
reikšmingumas (“Mes čia tik truputį patriukšmavome”). Žmogus neigia
esąs nuskriaustas, aukština savo kultūringumą ir juo aiškina savo nesiki­
šimą.
2. ”Jis taip pat turi teisę”. Taip, bet tu irgi! Vienas* žmogus negali įtvir­
tinti savo teisių kito žmogaus sąskaita.
3. ’’Tik šį kartą taip atsitiko. Greitai visa tai baigsis ir daugiau niekados
nepasikartos. Ateityje būsiu protingesnis ir panašių dalykų vengsiu”. Situa­
cijos kartosis, jei nesugebėsi savęs apginti. Kartosis todėl, kad pats karto-
sies. Atmintis fiksuos pralaimėjimus. Jie kaupsis, mažės pasitikėjimas sa­
vimi. Jei nesėkmė ir bus pamiršta ar išstumta, sunkumo (ne)įveikimo mo­
delis įsitvirtins, taps standartu, analogiškų situacijų formule. Susitaikymas
su pralaimėjimu yra įsipareigojimas pralaimėti ateityje.
4. ’’Niekas kitas nesiskundė. Kitiems tas neužkliuvo, tik man vienam.”
Taip sakydamas, padėsi agresoriui. Visi agresoriai mėgsta taip sakyti: “Vi­
siems kitiems gerai, tik tau vienam blogai.” Tai agresoriaus gynyba. Taip
mėginama priversti teises ginantį asmenį pasijusti kaltu. “Kaltė” už nege­
rovę peradresuojama apie ją prabilusiam žmogui, jo perdėtam jautrumui.
Bet ar tikrai protestuojantysis yra išimtis? Jei situacija nemaloni jam, grei­
čiausiai ji nemaloni ir dar kam nors, tik drovimasi apie tai kalbėti. Tylėji­
mas palaikomas nusileidimu. Tada ir peršasi mintis: “Kadangi kiti dėl to
nesijaudina, man vienam nedera kelti scenos”. Tyla nėra pritarimas. Tai
pasyvumas, baikštumas. Tau pradėjus protestuoti, prisidės ir kiti.
5. ’’Toks gyvenimas, nieko nepadarysi”. Tai populiariausia pasyvių
žmonių gynyba. Jie pripažįsta patyrę skriaudą, bet nieko nenori keisti. Apie
tai dar Vaižgantas rašė. Jei būtume tokie nuolankūs, neaišku, kokios vals­
tybės dalis dabar būtume.
Ir pabaigoje mažytė pastaba. Atkaklus savo pozicijos gynimas neturi
virsti elgesio fiksacija, beatodairišku, aklu kartojimu vieno ir to paties.
Sėkmės įtvirtinant save!

LITERATŪRA
1. Andersen S. M., Baum A. Transference in interpersonal relations: inferences
and affect based on significant other representations // Journal of Personality.
1994. P. 62-4. December.
2. Aspinwall L. G., Taylor Sh. E. Effects of social comparison direction, threat,
and self-esteem as affect, self-evaluation and expected success // Journal of
Personality and Social Psychology. 1993. Vol. 64. No. 5. P. 708-722.
212
 3. Bower Sh., Bower G. Asserting yourself. Reading. MA: Addison-Wesley, 1976.
4. Bulotaitė L., Lepeškienė V. Kaip pasakyti ne // Psichologija tau. 1993. Nr. 3.
5. Fensterheim H. Don’t say yes when you want to say no: the assertiveness
training book. New York: Dell Publishing Co, 1975.
6. Fisher R., Brown Sc. Getting together: building a relationship that gets to yes.
Boston: Houghton Milflin Co, 1988.
7. Kingsbury N., Minda R. B. An analysis of three expected intimate relationship
states: commitment, maintenance and termination // Journal of Social and
Personal Relationships. 1988. Vol. 5. No. 4. P. 405-422.
8. Liberman R. P., King L. W. Personal effectiveness. Research Press. 1976.
9. Milgram S. Obedience to authority. New York: Harper, 1974.
10. Psichologija darbe. Kaip ginčytis su savo šefu // Psichologija tau. 1991. Nr. 1.

213
 20. LYDERIS IR LYDERIAVIMAS

Lyderio ir lyderiavimo samprata

Beveik viskas, kas yra susiję su bendra veikla, kartu apima ir tokį
reiškinį kaip lyderiavimas. įvairiausiose grupėse vienas arba kelLnariaLat^
lieka lyderio vaidmenį, nustato gnipės tikslus 7elgesįo.nojmąs^ kontroliuoja
grupės nariu elgesį, skatina arbaim idžiaii^t.t. O kiti grupės nariai paklūsta
lyderiui, atsižvelgia į jo patarimus, klauso nurodymų ir pan. Teoriškai gru­
pės lyderio poziciją galĮ u^jrnti heLJairis jns^narys, tačiau dažnai atsitinka
taip, kad kai^ kurie grupės naiiaLnįj^kajda lietam
raliąi prigažįstąmi, ir grupė jiems suteikia nemažus įgaliojimus. Natūraliai
kyla klausimas, kokie veiksniai lemia lyderio vaidmens atlikimą, kokios sa­
vybės būdingos efektyviam lyderiui, kokie yra lyderiavimo stiliai ir pan.
Kiekvienoje grupėje anksčiau ar vėliau iškyla arba yra paskiriamas lyde­
ris. Jį galima apibūdinti kaip jtakingiausią^giuApėfMmrj. ^ k ^ n a n tį ir vado-
vaujantj grupės v^ifem an^^iekiantiškeltu tikslu- Paskirtam (formaliam)

Grupės lyderis

lyderiui galią suteikia jo užimama formali pozicija grupėje (pvz., vadovo,

direktoriaus, administratoriaus ir pan.), o savaime iškilusiam (neforma­

214
liam) lyderiui - grupės nariai, kurie natūraliai pripažįsta jo įtaką. Kai
kuriais atvejais lyderis į tam tikrą poziciją gali būti ne tik sk iriam u _het ir
renkamas. Išrinktas lyderis (palyginti su paskirtu) gali tikėtis, didesnio
grupės nariu pasitikėjimo, tačiau jam yra keliami didesni reikalavirnąi
(grupė lyderiui tarytum iš anksto^cluoda tam tikrą “kreditą” jį išrinkdama,
todėl vėliau tikisi, kad jis užtikrins pageidautinus veiklos rezultatus).
Apibūdinant lyderiavimą, galima išskirti tokius pagrindinius momentus:
T^procesa^pasireiškianti saveikauiant grupės.narialmčH^škeltu tikslų sie:
kimaj^])grupės nariams daroma poveiki. Taigi galima sakyti, kad lvderia-
vimas - tai procesas1 kurio mętu paskirtas _axha^naiūraliaiJšlrilęs.Jyderfc
d a j a įta1fą_gr ^pp .i s i^ k iįa m a s v is m m iihfflnH r i Į .t ūfcd.iį

Lyderiavimas yra tam tikras procesas, nes jis pasireiškia lyderio ir kitų
grupės narių tarpusavio sąveika (t.y. tiek lyderis veikia grupę, tiek ir grupė
gali turėti įtakos lyderio veiksmams). Pagrindinis lyderiavimo uždavinys -
taip organizuoti grupės veikla, kad būtu pasiekti iškelti tikslai (aišku, for­
malių ir neformalių grupių tikslai gali būti visiškai skirtingi). Siekdamas
tikslų, lyderis turi sudaryti grupei tinkamas veiklos sąlygas, koordinuoti jos
narių veiksmus, užtikrinti atitinkamą tarpasmeninių santykių atmosferą ir
pan. Veiksmai, kurie yra būtini vienoje situacijoje, kitomis aplinkybėmis
gali būti neefektyvūs, todėl lyderis įvairiose situacijose gali panaudoti skir­
tingas tikslų siekimo priemones.
Lyderiavimas - tai iš esmės tam tikro vaidmens ątĮįkimas- Jo pagrindi­
niai ypatumai yra sugebėjimas j^ u d o tis
tiems grupės nariams. Turima .galia lyderis gali išreikšti įvairiais būdais»
Pirma, jis gali apdovanoti (pastiprinti) ^lupė^narius, nes kontroliuoja ati­
tinkamus resursus (pvz., direktorius gali paskirti savo darbuotojams pre­
miją). Antra, lyderis gali naudoti prievartą ir bausmes (pvz., už nu­
sižengimą skirti grupės nariui papeikimą, apriboti jo turimas privilegijas ir
pan.). Trečia, formaliose grupėse lyderis dažnai Ju rį įstatymišjcai įteisintas
galias, todėl gali n iist a lyti tarn t ijcra s grupės elgesio norn^s^ kel ti^si^ktiniis
tikslus ir 1.1. Ketvirta, jkai lyderis yra patrauklus kitiems grupės nariams, ir
jie jį natūraliai pripažįsta, lyderis gali įgyti referentinę galiąTtv. turėti di­
delę neformalią įtaką grupės nariamsY Penkta, įeigu lyderis turi daug spe-
daliųlm iu. arba tam- tikrų įgūdžių, jis gali būti pripažįstamas kaip atitinka­
mos ..srities ekspertas (tada grupės nariai, atlikdami savo veiklą, visuomet
paiso lyderio nurodymų). Kartu reikia pridurti, kad lyderio vaidmens atli­
kimas labai priklauso nuo konkrečios grupės, situacijos bei iškeltų tikslų
ypatumų, todėl asmuo, tapęs lyderiu” vienoje grupėje arba situacijoje,
nebūtinai taps lyderiu susiklosčius kitoms aplinkybėms (pvz., pasikeitus
grupės tikslams, gali iškilti kitas lyderis).

215
 Lyderiavimo stilių samprata

Lyderio veiklos stilių išskyrimas ir aprašymas - tai populiarus tradicinis

požiūris, akcentuojantis lyderio elgesio ypatumus (ką ir kaip jis daro). Re­
miantis atliktų tyrimų rezultatais, buvo išskirti trys pagrindiniai lvderiavimo
stiliai - autoritarinis, demokratinis ir liberalus. Visj šie lvderiavimo stiliai
lurTtam tikrusjpeciTiniu^jSesio ypatumus Į White R., Lippitt R., 1968]:
'^ T ^ u r o d y m ų bei įsakymų davimas. Tai yra vienas iš pagrmdHH^-atrtnri-
taiiniQ4yderiQ v eiklos fefuožų (pvz., šie nurodymai sudaro apie 45 proc.
autoritarinio, 3 proc. demokratinio ir 4 proc. liberalaus lyderio verbalinio
elgesio). Be to, duodamas nurodymus bei įsakymus, autoritarinis lyderis
dažm ausiau& rtojaJį^^
\Z Jxutraukiančios komandos. Šiomis komandomis lyderis sustabdo jam
nepriimtiną^grugėsjiarių veiklą, jųJ^ai^ ljm u rič re M ti^ v o mmtre~rtrteflio-
jru§, o vietoj to paleikia savo pageidavimus ftfba-nuamnnę (tokios koman­
dos sudaro 11 proc. autoritarinio ir mažiau kaip 1 proc. demokratinio ir li­
beralaus lyderio verbalinio elgesio).
k Netinkama kritika ir pagyrimai. Kntik^a^yra^ep^eidąuti na. ir galinga,
je ig u jĮgnurodoroQs_pesf>mf>g pripfa^tys taip pat hūdai. kaip jos galima
išvengti ateityje (tokia kritika sudaro 5 proc. autoritarinio ir apie 1 proc.
demokratinio ir liberalaus lyderio elgesio). Kita vertus, pasirodo, jog auto-
ritarinis lyderis ne tik dažniausiai kritikuoja, bet taip pat ir giria (pagyrimai
sudaro 11 proc. autoritarinio, 7 proc. demokratinio ir 5 proc. liberalaus ly­
derio elgesio). Manoma, kad autoritariniam lyderiui būdingas dažnas kriti­
kos bei pagyrimųjyartajima^ i r m i a iis ia ^ ^ asmeninį grupės nariiį
vertinimą, statuso ir hierarchj^ taip pat savęs, kaip
^ g r i ndinio žiriovhir.eksperto, išskyrimą.
\ 4. Vadovaujantys pasiūlymai ir patarimai. Pateikiant patarimus, grupės
nanams yra paaiškinamos galimos elgesio alternatyvoj kurias jie gali J^asi-
rįgkti patys. Kitaip tariant, patarimas vra duodamas kaip pavyzdys, o ne
kaip nuisudyįnasjir įsakymas (pasiūlymai ir patarimai sudaro 6 proc. auto­
ritarinio, 24 proc. demokratinio ir 14 proc. liberalaus lyderio elgesio).
{^^Informacijos suteikimas. Šiuo atveju^ palyginti su nurodymais arba
patarimais, n^ffl j j j k į l p O V H V ^ - ^ ^ gpanrlimn pnTynrpij^j^i-
prasčiausiai pateikiama tam tikra informacija. Gmpės nariai pagal savo po­
reikius gaTT^apa?^^ arba nepasinaudoti. TaT^ra^gagnn3ini^ libera-
Jau s lyderioveiklos bruožas, nes jo veikla iš esmės apsiriboja informacijos
teikimu grupės nariams (pvz., informacijos teikimas sudaro 15 proc. auto­
ritarinio, 27 proc. demokratinio ir 49 proc. liberalaus lyderio elgesio),
v 6. y^adovavimo sau stimuliavimas. Šią elgesio formą dažniausiai taiko
dW ökratinis ir liberalus lyderis, tačiau jų stimuliuojančio elgesio prasmė

216
skiriasi. Jeigu lįhežaktfekderis visa^atsakomybe paprastai palieka atskiriems
^grupės-iiaxiam3, tai demak raljn Įg ^ d en ^ dažnai stengiasi grupės-narius
išmrikvti reguliuotLsavo elgesį, skatina pasirinkti tikslus mispiendus-visai
_gmp§i, kai galėtų pasisakyti kiekvienas norintysis ir pan. (vadovavimo sau
stimuliavimas sudaro apie 1 proc. autoritarinio, 16 proc. demokratinio ir 13
prop, liberalaus lyderio elgesio).
Linksmas, pasitikėjimą keliantis elgesys. Tai yra spontaniška, sąm o-.
ninpai neplanuojama elgesio fon n a ,^ u k u ria j^ “šiką?L^
sferą grupėje (šis spontaniškas, pasitikėjimą keliantis elgesys sudaro apie 1
proc. autoritarinio, 8 proc. demokratinio ir 1 proc. liberalaus lyderio elge­
sio).
Apibendrinant būtų galima pateikti tokius tipiškus kiekvieno lyderia-
vimo stiliaus atstovo portretus. Autoritarinis lyderis vienašališkai priima
syachiausius sprendimus, nustato grupės veiklos tikslus (pvz., nurodo
grupės nariams, ką jie privalo daryti, kokiomis priemonėmis gali pasinau-

Autoritarinis lyderis

a^meniškai_kritikuoja arba giria kiekvieno grupės nario-darbą. Autoritari­

nis lyderis pagrindmįjjėmesį skiriajiarh p t^V^Į įgy^nrtnkm ii, todėl jo va­
dovaujama jgrugė (palyginti su kitomis) Išartais gali pasiekti pa t j didžiausią
veiklos efektyvumą (ypač tada, kai veikla trunka neilgai arba kai susidaro
ekstremalios sąlygos). Tačiau, kita vertus, autoritarinis lyderis yra uždaras^
nelankstus, formalus, bendraudamas su pavaldiniais, išlaiko solidžią (atitin­
kančią jo statusą) distancija^ Jo vadovaujamoje grugėje dažnai susiklosto
217
įtempti tąm usavio santykiai bei priešiškumo atmosfera (manoma, kad to-
E ojegrupėje jos narius labiausiai frustruoja lyderis, tačiau nesiryždami
prieš jį išreikšti savo agresijos grupės nariai ją nukreipia vieni prieš kitus
arba ieško “atpirkimo ožio”). Nepaisant minėtų trūkumų, autoritarinis ly-
deri avi m o. sti Vkis gali-patenkintį tam tikrus atskiru grupės narjijLJQQreiBtrS,
nesjiem s_nereikia xodytrrnkiatyvos bei aktyvm n a g a lvoti apie galimus
problemų sprendimo būdus ir pan.
Demokratinis lyderis g r u p ė s valdymą įtraukia ir kitus grupės-narius,
svarbiausius spreadimns prii-roa tardamasis su kitais, pats skatina diskusijas
bei išklausą įvirins nnom^ Atliekant numatytąTvSHąT“jis leidžia-pa-
tiems grupės nariams pasirinkti patrauklesnę alternatyvą (pvz., grupė gali
paskirstyti savo nariams konkrečias užduotis, pasirinkti veiklos partnerius
ir pan.). Demokratinis lyderis siekia įgyvendinti ne tik darbo, sociali-
nius-psichologinius tikslus (t.y. stengiasi sukurti grupėje bendradarbiavimo
ir pasitikėjimo atmosferą, skatina iniciatyvą bei kūrybiškumą). Grupėje,
kuriai vadovauja demokratinis lyderis, paprastai vyrauja draugiški tarpusa­
vio santykiai, abijjusis supratimas, pritarimas, žaismingumas, ir t.t. Toks ly­
deris rūpinasi savo grupės narių savijauta, yra atidus, taktiškas, lankstus,
a ty ira^ b ę L Je įkiantis paramą. Demokratinio lyderiavimo stiliaus jgra-
našumai (palyginti su autoritariniu ir liberaliu) ypač išryškėja ilgais atlie­
kamos veiklos periodais, kai jos produktyvumas labai priklauso nuo grupės
narių įsipareigojimų bei motyvacijos. Vienas iš nedaugelio potencialių de­
mokratinio lyderio „ t r ū k u m ų y r a tai, kad tam tikrais_jnomefttais (pvz.,
trūkstant laiko arba ekstremaliomis sąlygomis) didesaf^^feklyYUmą_gali
duotigriežtliUtfodTOiai bei visos galios koncentravimas vienose rankose.

Demokratinis lyderis

218
 Liberalus lyderis stengiasi m* i vadovauti arba nurodinėti. Pri­
imdamas spre.ndimii&Jis dažniau ekä veiklos feisvęnpTfpeTarba at-
skiriems jos nariams, ji^ &pnntar^H n ^ e n t u o i a grupėT nariu
^ i ksmus,--točiau^nesiejda vertinti arba reguliuoti iu veiklos. Palyginti su
kitais lyderiais, grupėje jis atlieka mažesni organizacini darbą, yra ne toks
veiksmingas ir užtikrina žemesnį veiklos produktyvumą .grupė, kuriai va­
dovauja liberalus lyderis, nėta-lahai sutelkta, čią trūksta pasitenkinimo
dariau» tof.iaii. jo*.nariai \ y r \ savo veiklos antnnomiškumą. Be to,
prireikus liberalus lyderis suteikia grupei reikalingą informacija, taip pat
aprūpina grupę būtinomis veiklos priemonėmis. Nepaisant minėtų trūku-
ryų, asmenys, kuriems būdingas toks lyderiavimo stilius, I r t a i s gali pa­
siekti labai aukštų rezultatų. Pavyzdžiui, kaip nurodo B.M.Bassas, liberalus
lyderiavimo stilius buvo būdingas JAV prezidentui R.Reaganui [Bass B.M.,
1990].
Lyderiavimo stilių požiūris ypač praplėtė lyderio veiklos tyrimų sferą,
akcentavo lyderio ir grupės tarpusavio sąveikos ypatumus, lyderio įtaką at­
liekamos veiklos produktyvumui ir pan. Kita vertus, reikia pripažinti, kad
nors lyderis gali demonstruoti santykinai pastovų savo veiklos stilių, šio sti­
liaus negalima visiškai atsieti nuo konkrečios situacijos ir jai keliamų rei­
kalavimų (kaip liudija kai kurių tyrimų rezultatai, lyderiai gali keisti savo
elgesį pagal susiklosčiusias aplinkybes). Be to, vėliau buvo išskirti ne tik šie
trys, bet ir kiti galimi lyderiavimo stiliai arba jų deriniai.

Lyderiavimo teorijos

Daugelis autorių bandė paaiškinti, kokie veiksniai lemia tai, kad vieni
žmonės dažnai tampa lyderiais, o kiti - niekada, nuo ko priklauso lyderio
veiklos efektyvumas, ar gali tas pats žmogus sėkmingai lyderiauti skirtin­
gose situacijose ir pan. Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus atrasti
nepavyko, todėl nagrinėjant lyderiavimo proceso ypatumus susiformavo
gana didelė pažiūrų įvairovė. Tai atspindi pagrindinės lyderiavimo teorijos:
bruožų, situacinė, sąveikos bei kelio į tikslą.

Bruožų lyderiavimo teorija

Bandymai išskirti tam tikrus tipiškus lyderio bruožus buvo vieni iš

pirmųjų lyderiavimo tyrimų, pradėtų dar šio amžiaus pradžioje. Šiuo atveju
yra keliama prielaida, kad lyderiais gali tapti ne visi žmonės, o tik tie, kurie
pasižymi specifinėmis pastoviomis savybėmis, turinčiomis įgimtas prielai­
das. Bruožų teorijos atstovai manė, kad lyderius bus galima išskirtijš kitų

219
žmefaių, remiantis tam tikru universali« br-unžj) sąrašu. Siekiant patikrinti
iškeltas prielaidas, buvo atlikta daug įvairių tyrimų, kuriuos apibendrinus
galima pasakyti, kad siu lyderiavimu pozityviai yra susiję tokie bruožai
[Hollander E.P.,1985; Stogdill R.M ., 1974]V%ufeštešnis intelektas, atsako­
mybės jausmas, komunikaMumas. energingumas, atkaklumas, iniciatvvu-
mas, ekstravertiškumas, polinkis dominuoti, pasitikėjimas savimi, su­
gebėjimas paveikti kitų žmonių elgęsi, organizuoti tarpasmeninę sąveika,
siekti tiksi o j n ^ ų kliūčių ir pan. Tačiau kartu reikia pabrėžti,
kad išskiilLvį&iems lyderiams būdingų bruožų sąrašo nepavyko (vieni auto­
riai nurodydavo vienus bruožus^ kiti - kitus). Be to, pasirodė, jog žmonės,
net ir turintys lyderiamsJbūdinfiiĮ bruožų, lyderiais tampa ne visada ir ne vi­
sose situacijose (pvz. Išm onės nenori, kad jiems vadovautų tie, kurie turi
daug aukštesnį intelektą, yra labai dominuojantys, pasitikintys savimi ir
pan.). Taigi, nors bruožų teorijoje gana patraukliai aiškinamas lyderiavimas
(tai atitinka paplitusią nuomonę, kad lyderiai vra išskirtiniai žmonės),
tačiau joje išimtinai sutelktas dėmesys tik j, lydexi£L.asmč^5f4xūzisai nealį
sižveląiama j konkrečios siJ^acųps ypatumus. Šiuo metu dauguma autorių

J grččių bruožų kombinacija. Norint paaiškinti lyderiavimą, dar hutina-at-

sižvelgti į skirtinius įvairių situacijų reikalavimus, įgyvendinamų tikslu PQ-
b ū ^ J a ip jp a ^ kitų grupės narių charakteristikas

Situacinė lyderiavimo teorija

Jau pats pavadinimas liudija tai, kad ši teorija akcentuoja lyderiavimą

konkrečios^ situacijose. Kadangi lyderis savo veikloje susiduria su skirtin­
gais reikalavimais, sprendžia įvairius uždavinius, vadovauja skirtingoms
grupėms ir pan., akivaizdu, kad įgyvendindamas iškeltus tikslus jis turi at­
sižvelgti į susiklosčiusias aplinkybes. Situacinės lyderiavimo teorijos auto­
riai kelia prielaidą, kad skirtingos situacijos reikalauja skirtin^^^yd^yia-
vimo būdų [Hersey P., Blanchard K.H., 1993], o tam, kad tas būdas būtų
efektyvus, lyderjsju ri pritaikyti savo veiklos stilių prie konkrečios situacijos
reikalavimų.
P.Hersey’o ir K.H.Blanchardo manymu, bgt kuiiajsJyH ri a
cijoje galima išskirti du pagrindinius veiksnius -ftikslu arbą Įiždiintj ir
narių tarpusavio santykius. Atitinkamai, lyderis gali būti orientuotas
į uždavinio sprendimą arba į tarpusavio santykius grupėje. Remdamiesi
prielaida, kad grupės narių įgūdžiai ir motyvacija kinta, teorijos autoriai
nurodo, jog lyderis turi keisti savqjQfieftta€ija&-laip, kad ios geriausiai ati-
tikUfpavaldinių poreikius. Kitaip tariant, lydenįūirLsud^^^
stilių su pavaldinių kompetencija ir įsipareigojimais (efektyviai veikiantis

220
lyderis turi sugebėti pažinti savo pavaldinius ir taikyti jiems geriausiai tin­
kantį lyderiavimo stilių).
Situacinėje lyderiavimo teorijoje išskiriami du pagrindiniai lyderiavimo
(orientuotas į uždavinio sprendimą) Palaikantysis
(orientuotas \ tarpusavio santykius). Taikant direktyvųjį stilių, lyderis pa­
deda grupės nariams niekti iškeltų tikslų, duoda nurodymus skiria kon­
krečias užduotis ir vaidmenis, koordinuoja grupės veiklą, vertina bei krjtj-
kuoją_atlikt^ d arb ąlr pan. Šiuo atveju lyderis dažniausiai remiasi vienpuse
kožnunikąęjja ir pavaldiniams nurodo, kas turi būti padaryta, kaip turi būti
^tliktaJxJcas už tai yra atsakingas. įtaikydamas palaikantįjTstilių, lydenT
pagrindini dėmėsi skiria g r u f e S m m s . skatina glaudžius_tarpusavio:san-
tvkiiis. pasitikėjimą, atvirumą, yra d r a u ^ k a ^ v e ^ n a ^ r i ^ s aariusJkaipiy^
gįaverčius, teikia jiems s o c ia lin g j^ ^ ir t.t.
» Atsižvelgiant j galimus derinius, lyderiavimo stiliai gali būti klasifikuo­
jami j ketin ą s skirtingas7firiipp,K fJrrimn^\tiJiiJ^ JSl) - tai labai ^TektWÜgj
^ ^ ä M T palaikäritigl Jį galima sąlyginai vadinti ‘ty^ldajį^įuoju” stiliumi. Šiuo
atveju lyderis savo dėmesį iš esmės sutelkia i uždavinio sprendimą ir nela­
bai rūpinasi tarpasmeninių santykių atmosfera^gmpėje. Taikydamas šį sti­
lių^ lyderis d u g c įą jn s t^ ką ir kaip reikia daryti, bei t^ e s tm g a įto n -
trdliuoja pavaldinių veiklą. Antrasis stilius (S2) yra ir ĮaBaT^reHvvuĮ] ir
Įp ^ T p f lall^nTrsj Jj galima vadinti “treniruojančiuoju” stiliumi. Šiuo atveju
lyderis daug dėmesio skiria tiek uzdąvjnio sprendimui, tiek ir socialiniams-
emociniams grupės narių-pardkiam s.. Tačiau kadangi S2 yra SI stiliaus
tęSnys, tai lyderis, kaip ir pirmuoju atveju, jjgįįm a^gj^^
sjįĮgjffl. tiksiu j1! įgyv^nHlmmj^hikLiĮ. Trečiasis stilius (S3) yra’^ a y ^ 1
Įąįįn rttf, ^ ĮjE ^ ieE iy v T isif Jį galima sąlyginai pavadinti “r ^ įą n a u o įu ”.
Pastaruoju atveju lyderis pagrindinį dėmesį skįrm Jąrpas^
kiarns grupėje irnelabai jū p m a s į tiesio Tai­
kydamas šį stilių, lyderis šiltai ir draugiškai reaguoja į grupės nariu prob-
lemas, suteikia jiems grįžtamgjįjyŠĮ, stengiasi padėti hei paskatinti. Jis taip
ĮraTIi l d z ^ kontroliuoti? kaip atliekamos Msdįęjoinėsjužduo-
Jys, tačiau kartu e a s ilje k ą ^ m y b & ^ m u im
sprendimą. Ketvirtasis stilius (S4) - tai ir ir pd n b ar
■ttnrktyw j. Jį galima pavadinti Taikydamas šį stilių,
lyderis mažai dėmesio skiria tiek uždavinio sprendimui, liek ir sociali-
niams-emociniams pavaldinių poreikiams. Jis retai-dalyvauja aiškinant ar

karnos užduotys, stengiasi nesikišti į grupėsJmpiisayio santykius ir pan.

Taigi šiuo atveju lyderisi yeildos kontrolė.^^
irsuteikia jiems tjjc h ū i m i i ^ ^ j ^ ^
Remiantis situacine lyderiavimo teorija, galima pasakyti, kad nėra vieno
idealaus lyderiavimo stiliaus, kuris tiktu visoms situacijoms. Kitaip tariant,
221
visi keturi išskirti lyderiavimo stilių deriniai, atsižvelgiant į konkrečias
sąlygas, gali būti efektyvūs arba neefektyvūs. Pavyzdžiui, policijos arba ka­
riuomenės padaliniuose, kurie dažnai veikia kritinėse situacijose, tinka­
miausias gali būti “valdantysis” stilius. O mokslo darbuotojų, kurie žino] ką
daro ir ko siekia, kolektyve bene tinkamiausias būtų “deleguojantysis” ly­
deriavimo stilius. ' ,
Be to, P.Hersey’as ir K.H.Blanchardas išskiria dar vieną labai svaibų
efektyvaus lyderiavimo veiksnį - grupės narių brandos lygį [Hersey P.,
Blanchard K.H., 1993]T7is "atspinčĮT prupės_Jiarių kompetenciją ir^įsj-^
pareigojimus. būtinus siekiant iškeltų tikslų. Grupės narių branda gali aiv
spindėti įvairūs aspektai. Pirma, subrendę žmonės sugeba kelti aukštusf
tačiau realius tikslus ir siekia gauti užduočiai relevantiška grįžtamąjį ryši.
Antra, jie gali prisiimti atsakomybę, ir įi^grindžiama turimais įgūdžiais
.(kompetencija) bei atitinkama motyvacija. Didžiausią atsakomybę papras­
tai prisiima tie grupės nariai, kurie turi aukščiausią kompetenciją ir stip­
riausią motyvaciją. Trečia, grupės narių branda apima du svarbius komjpcį-
n e n tu s:0 )darbo branda, t.y. atitjnkflmnsįgūdžius ir technines 7inTas1kurios
yra būtinos sprendžiant iškeltas u ž d u o tis^ ) psichologinę brandą, t.y. pasį-
tfeėiima savimi ir savigarbą. Šie du brandos komponentai vra glaudžiai iar-
pusavyje susiję (pvz., savigarba atsiranda dėl turimos kompetencijos).
Pagal brandos lygi grupės narius galima suskirstyti į keturias grupes: p i,
B2, B3, B4. Pirmoji grupė (BĮ) turi mažą kompetencijąTr diįelius įsijpa-
reigojimus arba .motyvaciją (autorių manymu, šiai grupei būdingasžeipas
brandos lygis). Iškeltas tikslas tokiems grupės nariams yra naujas,, jie girai
nežino, kaip jį galima pasiekti? tačiau yra jjj,o susidomėję. AntrojTgrupė (Ė2)
turi siek tiek kompetencijos, bet yra mažai įsipareigojusi (turi silpną
motyvaciją). Šie grupės nariai jau įgijo kai kurių hutini^gūdžių, takiau pra-
rado savo ankstesne motwar.ij^ Trečioji grupė (B3) turi gana didelę
kompetenciją, bet jai darJxflksta atitinkamų-jdpa-re.i§c4imų (motyvacijos).
Šiai grupei priskiriami nariai jau įgijo pagrindinius darbo įgūdžius, tačiau
A tjoją iškelto tikslo svaxba^ K etvirtoji grupė (B4) pasižymi ir didele kom­
petencija, ir dideliais, Įsipareigojimais. Kitaip tariant, šie grupės nariai gerai
žino, kaip reikia atlikti darbą hei yra juo siisiriorn£ję (jiems būdingas ąukš-
3aš3ian3oslygis).
Kaip pažymi teorijos autoriai, tarp lyderiavimo stilių ir grupės narių
brandos lygio yra tiesioginis atitikimas;. Pavyzdžiui, jeigu grupės nariams
yra būdingas žemas brandos lygis, tai lyderis turėtų taikyti SI stilių. Kai
grupės narių branda ima didėti (jie ima geriau atlikti paskirtas užduotis),
lyderis turėtų skirti šiek tiek mažiau dėmesio uždavinio sprendimui, o dau­
giau - tarpasmeniniams santykiams (t.y. taikyti S2 ir S3 lyderiavimo stilius).
Tuo atveju, kai grupės nariai pasiekia aukštesnį negu vidutinį brandos lygį,
lyderiui reikėtų skirti mažiau dėmesio tiek uždavinio sprendimui, tiek ir
222
tarpasmeniniams santykiams (t.y. taikyti S4 stilių). Taip galima elgtis todėl,
kad pasiekę aukštą brandos lygį grupės nariai gali patys užsitikrinti socia-
linę-emocinę paramą, ir jiems nebūtina griežta kontrolė bei vadovavimas.
Priežiūros sumažinimą, taip pat atsakomybės perdavimą aukštos brandos
grupės nariai paprastai supranta kaip pozityvų - lyderio pasitikėjimo - žen­
klą.
Taigi, kad lyderio veikla būtų efektyviTjis turi sugebėti nustatyti grupės
nariiį brPT}flng tygj ii-taikyti tokį 1yHeTiavimQ-^4Hfr-4aixi& geriausiai atitiktų
jųjjoreUdus. Be to, kadangi grupės narių brandos lygis gali keistis, lyderis,
tai^ydamas~vieną arba^kitą stilių, turi būti paKanKamai lankstus. Ši lyderia-
vipio stilių ir grupės narių brandos lygio ryšį galima pavaizduoti tokia
schema:

Lyderiavimo stiliai

N
“Remiantysis’/ “Tretųruojantysis ”
(labai palaikantis, (labai ^irektyvus,
T q Jo
nelabai direktyvas) labai palaikantis)
s S3 j $2
J
S f \
t? c ‘Deleguojantysis ” “Valdantysis”
i ^ (nelabęi palaikantis, (labai direktyvas,
nelctBai direktyvus) nelabai palailcdhtir)
S4 si

M ažas < Dėmesys -----> Didelis

užduoties sprendimui

Grupės narių brandos lygis

Aukštas Vidutinis Žem as

B4 B3 B2 BĮ
Suformuotas <-------------------- >Formuojamas

1 pav. Lyderiavimo stilių ir grupės narių brandos lygio ryšiai

223
 Apibendrinant reikėtų pasakyti, jog sitųądnė lyderiavimo teorija yra
viena iš žinomiausių ir labiausiai,paplitusiu lvderiavimo~teörim. NeabėTo-
tini jos privalumai tie, kad ši teorija yra lengvai suprantama ir pritaikoma
praktikoje (pvz., ja remiantis yra treniruojami bei mokomi lyderiai), jįą te į
kįąHkonkrečias rekomendacijas, kaip lyderis turėtų arba neturėtų elgtis
jvairiose situacijose, £ ^ j^ ia _ ly d e ria .jeig e sia Jaäk& tum osvarbą (jis turi
keisti savo stilių atsižvelgdamas į situacijos ypatumus) ir pan. Kita vertus,
nėra pakankamai aišku, kaip vyksta gri^ės nariiĮ brandos pokyčiai (pvz.,
kodėl grupės narių motyvacija yra aukšta esant BĮ lygiui, po to ji krinta ir
vėl tampa aukšta esant B4 lygiui), taip pat kajp turi būti pasirenkamas ly­
deriavimo stilius (pvz., ar lyderis, pasirinkdamas stilių, turi atsižvelgti į visos
grupės, ar į atskirų grupės narių brandos lygį, nes jis gali būti skirtingas). į

i
Sąveikos lyderiavimo teorija į

Šioje teorijoje pagrindinis dėmesys skiriamas lyderiavimo stilių ir k^p-

kigčios situacijos ypatumu sąveikai. Sąveikos teorija, panašiai kaip ir situa­
cinė lyderiavimo teorija, išskiria du p a g r i n d i n i u s l y d e r i a v i m o ,stilį11R
(orientacija i uždavinio sprendimą ir orientaciją i tarpusavio santykius),
tflria.ii akppjntiioja frjtus situacwin^ kintnmundiLs [Fiedler F.E., 1978; 1964].
F.E.Fiedlerio manymu, sjtuaciją galima apibūdinti remiantis trimis svąr-
vderio-_grupės narių tarpusavio santyM ąįs^) įškel-

derio ir grupės narių tarpusavio santykius liudija grupėje vyraujanti at­

mosfera, grupės narių pasitikėjimas lyderiu, lojalumas jam ir pan. Jeipu
tarpasmeninių-santykių atmosfera grupėje yra pozityvi, pavaldiniai pasitiki
savn lyderiu bei pritaria jam, lyderio-prupės narių santykiai ^ b u d in a m i -
_kajp-^r^]Fuo atveju, kai g r u £ ^ \^rauja įtempta atmosfera, tarp lyderio įr

taipųsavįo^sąj^tyĮd^ dinam i kaip(jjlpgį)

Kalbant apie užduoties sandarą, akcentuojamas grupės nariams ke­
liamų reikalavimų aiškumo laipsnis. Jeigu užduotis yra" aiški^^ero&^sanda-
ros, tai lyderiui yra len^viap knntrnlinnti grLLp^&. veiklą O neapibrėžtą ir
neaiški užduoti mažina lyderio yf-įkĮo? efp^tyvum^ Užduotįs yra^gejos
sandaros tada, kai:(^J^eikalavimai yra aiškiai suformuluoti, ir grupės nariai
įjios^ž in o ^ j) ujduQties įgyvendinimo būdas turį kel ia s a 1tern aty v a^^ej^-
zistuoia ribotas teisingu užduoties sprendimų skaičius/tfi) užduoties užbai-
gimą-gfliįjTria akivaizdžiai pademonstruotL_Blogos sandaros užduočiai spręs-
tij£ra_^unki^ aiškias taisykles. JŠiuo atveju gali būti daug alterna­
tyvių sprendimo variantų, grupes nariams gali būti sunku pasitikrinti, ar jie
pasirinko teisingą sprendimo būdą ir pan.

224
 Lyderio valdžios ypatumai priklauso nuo suteiktų įgaliojimų dydžio. Jais
lyderis galwiaiidntis skatindamas arba bausdamas, savo navaldinius. Šie
įgaliojimai vra tiesiogiai susiję su lyderio ii7imama,fnrma1ia p rek iją (kuo ši
pozicija yra aukštesnė, tuo lyderis įgauna didesnes įteisintas galias). Visų
minėtų situacinių veiksnių derinius galima pavaizduoti tokia schema:

Lyderio - grupės
Geri Blogi
tarpusavio santykiai
Užduoties sandaros Neaiški Neaiški
Aiški sandara Aiški sandara
ypatumai sandara sandara
Lyderio valdžios Stipri Silpna Stipri Silpna Stipri Silpna Stipri Silpna
ypatumai valdžia valdžia valdžia valdžia valdžia valdžia valdžia valdžia

2 pav. Sąveikos lyderiavimo teorijoje išskiriamų situacinių veiksnių deriniai

Kartu paėmus, vfoLšie trys veiksniai-lemia koaloečins situacijos palan-

kiirng arba nepalankumą. Ę^rtankiausia yra tokia situacija, kurioje egzis­
tuoja geri lyderio-grupės tarpusavio santykiai, pateikiamos apibrėžtos ir
aiškios užduotys, o lyderis turi didelius valdžios įgaliojimus. Nepalankią ^
sioč situacijos atsiranda tada, kai susiformuoja blogi lyderio-grupės tarpu­
savio santykiai, kai reikia spręsti neaiškias ir blogos sandaros užduotis, o
lyderis turi mažus valdžios įgaliojimus. Kitos situacijos užima šia prasme
tarpinę padėti - pagal vienus veiksnius jos yra palankios, pagal kitus - ne­
palankios.
Pagal sąveikos teoriją, vienoms situacijoms geriausiai tinka vienas, ki­
toms - kitas lyderiavimo stilius. Pavyzdžiui, lvderiaiTorientuoti į uždavinio
sprendimą, efektyviausiai veikia labai palankiomis ir labai nepalankiomis
^lygom is. [Fiedler F.E., 1978]. Pirmuoju atveju, kai situ aclja^^
lanki, lyderiui nereikia nerimauti dėl tarpusavio santykių pobūdžio grupėje,
ar dėl to, kad grupės nariai gali nesilaikyti nustatytų instrukcijų. Todėl šiuo
atveju geriausių rezultatų gali pasiekti tas lyderis^ kuris pagrindinį dėmesį
skiria uždavinio sprendimui. Esant labai nepalankiai situacijai, grupės na­
rių nuotaikos ir tarpusavio santykiai paprastai yra tokie blogi, kad juos
sunku pakeisti. Dėl to tokioje situacijoje geriausių rezultatų pasieks tas ly­
deris, kuris orientuosis į uždavinio sprendimą ir stengsis pasiekti tai, kas
dar yra įmanoma. O vidutiniškai palankiomis aplinkybėmis (kurios nėra nei
labai blogos, nei labai geros) geriausių rezultatų gali pasiekti lyderiai, kurie
sugebės pakeisti grupės narių nuotaikas ir pagerinti tarpusavio santykius
(t.y. lyderiai, orientuoti į tarpusavio santykius). Šią lyderiavimo efektyvumo

225
 priklausomybę nuo situacijos palankumo ir lyderio taikomo stiliaus galima
pavaizduoti tokia schema:

aO
geri
Į uždavinio
sprendimą
S orientuotas
lyderis
0 Įtarpusavio
santykius
orientuotas
1 lyderis

palanki vidutinė nepalanki

Situacijos palankumas lyderio veiklai

3 pav. Lyderiavimo efektyvumas (pagal sąveikos teoriją)

Apibendrinant galima pažymėti, jog F.E.Fiedleris sąveikos teorija pra­

plėtė lyderiavimo sąlygų nagrinėjimą (atkreipė dėmesį į lyderio ir grupės
tarpusavio santykius, užduoties sandarą bei lyderio turimas galias) ir leido
prognozuoti, kokiose situacijose geresnių rezultatų gali pasiekti vienas ar
kitas lyderis. Tačiau ši teorija nAra labai tinkama praktiniame darbe, nes
būtina nustatyti lyderiavimo stilių ir tris pakankamai sudėtinius situacinius
kintamuosius. Be to, dar nėra pakankamai detalizuotas ir paaiškintas ryšys
tarp lyderiavimo stiliaus, konkrečių situacijos ypatumų ir lyderiavimo
efektyvumo.
“Idiosinkratinio kredito” modelis. Kaip pažymi kai kurie autoriai, lyde=-
riavimąs^ūtai^ūnamiškas-tarpusavio sąveikos procesas, kurio metu ne_ tik
lydeiis-Yertma-gmpės narius, bet, ir ^nipė^naiiai verlina lyderį^agal tam
tikrivs si111agijns re ikai avim us (grupė yra susikūrusi tam tikrą lyderio įvaizdį
bei numato, koks turi būti jo indėlis siekiant iškeltų tikslų). Galima sakyti,
jog tarp lyderio ir kitų grupės narių vyksta savotiškas sorialinin-psichologi-
nių niain44>-ßfacesas^todel tiek lydgris^gali veikti kitus grupė^aąiiu 5, iiel^tf
/jie gali veikti lvderį ^ankstesni tradiciniai požiūriai lyderį dažniausiai trak­
tuodavo kaip vienintelį įtakos grupei šaltinį). Pavyzdžiui, kai lyderis padeda
pasiekti grupei trokštamų tikslų ir užtikrina jai apdovanojimus (pastiprini­
226
mus), grupė savo ruožtu gali atsilyginti lyderiui padidindama jo statusą, dar
labiau jį gerbdama ir suteikdama jam daugiau galios.
E.P.Hollanderio pasiūlytas “idiosinkratinio kredito” modelis kaip tik
akcentuojąjyderiaiiūritu grupės nariu tarpusavio sąveiką [Hollander E.P.,
199?; 1985]. Pagal šį modelį, lyderis gali igvti grupės narių jį£ » _
jis iš pradžių prisitaiko prie grupės norm ų ir padeda grupei siekiant bendru
tiifgjų Pradiniame lyderio ir grupės narių tarpusavio sąveikos etape_^kre-_
ditai” paprastai turi hfiti ii7sitamanjamir no.rs kartak J y d ^ m s u g ali atsinešti
“kreditą” ir Lš Iritos, grupės (jeigu jis yra pagrįstas įgyta reputacija). Užsi-
t^manjanf “^ d i t n c ” labai svarbu vaidmenį atlieka du veiksniai ly d e rio --
kompetencija irflloįalumas grupės normoms. Jeigu lyderis yra kompeten­
tingas ir elgiasi konformistiškai, jis įgyja pakankamą statusą, kad vėliau
galėtų pasinaudoti savo įtaka ir ką nors pakeisti arba pertvarkyti grupėje
(kai lyderisju r i “kreditų” , grupės nariai tampa pakantūs je inovacijoms!
Dar daugiau, grupėje gali egzistuoti lūkesčiai, kad surinkti “kreditai’-’
turėtų būti panaudoti inicijuojant reikalingus ir naudingus pokyčius. Jeigu
tokiu atveju lyderis nerodo jokios iniciatyvos, jis gali prarasti įgytus “kre­
ditus”, nes nepateisina grupės lūkesčiu. Tačiau jeigu lyderis neturi “kre­
ditų”, grupė į jo inovacijas arba egzistuojančių grupės normų pažeidimus
gali reaguoti negatyviai. Kaip liudija kai kurių tyrimų rezultatai, ankstyvas
lyderio nonkonformiškumas (net jeigu jis kitais atžvilgiais yra kompe­
tentingas) trukdo jo pripažinimui bei sukelia grupės narių pasipriešinimą io
daromiems poveikiams. O vėlesnis lyderio nonkonformiškumas. kai jis jau
yrą -įgijęs-“kreditą”, leidžia jam keisti egzistuojančias grupės n o r m a s arba
daryti kitokius pertvarkymus.

Kelio į tikslą lyderiavimo teorija

Šią teoriją taip pat būtų galima priskirti prie sąveikos požiūrio, nes ly­
deriavimo efektyvumas čia suprantamas kaip lyderio elgesio, pavaldinių
charakteristikų bei užduoties ypatumų sėkmingo derinimo pasekmė. Bene
svarbiausias kelio į tikslą teorijos akcentas yra susijęs su lyderio pastango­
mis skatjnti savo pavaldinių motyvaciją. Kaip pažymi šios teorijos autorius,
lyderis gali padidinti grupės, nariu veiklos efektyvumą, ir jų pasitenkinimu
atliekamu darbų, pagrindinį dėme^j fikjTd?mas payaldiniu mOtVVarijai
[House R.J., 1973; House R.J., Dessler G., 1974]. Grupės narių motyvacija^
paprastai padidėja, kai lyderis išaiškina kelią į tikslą, pašaliną įvairias
Jjįuūg^jitsirandanrias siekiant .tiĮcsįo^ taip pat padidina darhn pą^km ių
(kurios tenka pavaldiniams) skaičių ir įvairovę.

227
 Galima išskirti tokius pagrindinius kelto i tikslą teorijos kompongnius:
lyderio elgesit pavaldinių savybesĮir iižduoties charakteristika^ [House R.J.,
1973; House R.J., Dessler G., 1974]. Qajudenas teorijos komponentas - pa:
valdinių motyvacija - yraušsloĮtinis, n^-piikläusa nuo lyderio elgesio, pa­
valdinių savybių ir užduoties charakteristikų sąveikos.
Lyderio elgesio ypatumai. R.J.House’o teorijoje išskiriami ir aprašomi
kgturi lyderiavimo stiliai - direktyvusis. palaikantysis, -dalyvaujantysis ir į
JaĮm ėjim us orientuotasis./D /rg to v ^ ^ elgesio stilius būdingas lyderiui, kuris
pavaldiniams nūĮodoT ką ų kaip reikia^ daryti ^iekiąnt tikslo, kada viskas
turi būti atlikta ir pan. Kitaip tariant, direktyvusis lyderis pateikia pavaldi-
niams^aiškias veiklos kryptis, užduoties atlikimo taisykles hri-standartns.
VMmkantįjį elgesio stilių taikantis lyderis rūpinasi pavaldinių gerove, jų
p oreikiais, suteikia reikalingą paramą bei stengiami, k d a r b a s ji^rns teiktų
/pasitenkinimą. Be to, palaikantysis lyderis su pavaldiniais elgiasi kaip su ly­
giaverčiais partneriais ir gerbia jų statusą. Pagrindinis /dalyvaujančiojo lyde­
riavimo stiliaus bruožas - glaudilyderio ir grupes nariu sąveika
-priimant sprendimus. Toks lyderis konsultuojasi su pavaldiniais, stengiasi
sužinoti jų nuomonę ir priimdamas sprendimus jitsižyelgia į pateiktus^pa-
siūlvmus. Lyderis, taikantis įįlaimėjimus orientuotąjį elgesio stilių, kelia pa-
vaįdiniams aukštus profesionalumo standartus, reikalauja kokybiško darbp
beLskatina nuolatini tobulėjimą. Tačiau jis ne tik daug tikisi iš pavaldinių,
heLüipasitiki jų galimybėmis pasiekti iškeltus tikslus. Kartu reikia pridurti,
jog pagal kelio į tikslą teoriją, bendraudamas su pavaldiniais skirtingose
situacijose, lyderis gali taikyti ne tik kurį nors vieną, bet visus keturis lvde-
riavimo stjjnis
Pavaldinių savybės lemia tai, kaip mvaldiniai interpretuos lyderio veiks­
mus bei elgsis konkrečioje situaciiojeTManoma, kad tie pavaldiniai, kurie
turi stiprų tarpusavio susietumo poreikį, pirmenybę teiks palaikančiajam
lyderiavimo stiliui (draugiškas ir dėmesingas lyderis užtikrina minėto porei­
kio patenkinimą). Kategoriški, mėgstantys organizuotą aplinką, taip pat
pasižymintys išoriniu kontrolės lokusu pavaldiniai geriau jausis tada, kai
lyderis taikys direktyvųjį stilių (nes jis užtikrina gerą organizaciją, aiškias,
geros sandaros užduotis bei sumažina situacijos neapibrėžtumą). O
pavaldiniai, kuriems yra būdingas vidinis kontrolės lokusas, pirmenybę
teiks dalyvaujančiajam lyderiavimo stiliui (nes dalyvaudami priimant spren­
dimus, jie išgyvena pasitenkinimą ir kartu jaučia atsakomybę už jų įgyven­
dinimą). Galima manyti, jog pavaldiniai, turintys dideles pretenzijas, gali
rinktis į laimėjimus orientuotąjį lyderiavimo stilių ir pan. Kita vertus, visais
atvejais yra labai svarbu, ar pavaldiniai jausis kompetentingi paskirtai už­
duočiai atlikti.
Užduoties charakteristikos. Jeigu konkrečioje situacijoje grupės nariams
yra pateikiama aiškiai suformuluota užduotis, grupėje egzistuoja griežtos
228
elgesio normos bei yra įteisinta stipri valdžios sistema, tai užduoties įgy­
vendinimas paprastai problemų nesukelia. Tačiau kai užduotis yra neaiški
arba neapibrėžta, reikalingas lyderis, kuris padėtų ją išsiaiškinti ir konkre­
tizuoti. Lyderis taip pat yra reikalingas, kai panašios užduotys dažnai pasi­
kartoja (tada lyderio parama gali palaikyti pavaldinių motyvaciją). Tais
atvejais, kai formali valdžios sistema yra silpna, lyderiavimas gali tapti pa­
pildoma priemone, padedančia grupės nariams nustatyti tam tikras veiklos
taisykles ir reikalavimus. Be to, atliekant vieną ar kitą užduotį, atsiradusios
įvairios nenumatytos kliūtys grupės nariams gali sukelti frustraciją, netik­
rumo būseną arba abejones dėl sėkmingų veiklos rezultatų. Padėti paval­
diniams pašalinti iškilusias kliūtis yra lyderio pareigaJiLatsakamvbė. Sulau-
kus tokios paramos, padidėja pavaldinių pasitikėjimas savo galimybėmis
sėkmingai išspręstLuždkiotj. o kaiTum^tipfeia Tr TujŽMos_m^twacija.
Visų trijų komponentų poveikį pavaldinių elgesio motyvacijai galima
pavaizduoti tokia schema:

4 pav. Pavaldinių elgesio motyvaciją skatinantys veiksniai

229
 Kelio j tikslą teorijoje akcentuojama, kad lyderis turi pasirinkti tokį ly­
deriavimo stilių, kuris geriausiai a-tiiinlra į^wa1HinliĮ-.pnreiViiK ir atlipinamos
užduotiesspecifika. Manoma, kad direktyvusis lyderiavimo stilius labiausiai
tinimą toHoms situacijoms, kai pavaldiniai yra dogmatiški ir autoritariškir o
darbcLatlikimo, taisyklės bei procedūros - neaiškios ir neapibrėžtos (tokiais
atvejais direktyvusis lyderis užtikrina gerą vadovavimą ir darbo or­
ganizavimą). Kai veikla yra perai organizuota. tačiau nesukelia pasitenki­
nimo (pvz., atliekant monotonišką darbą), pfrkiy/iansias gali hnti p^Įąj-
kantysis lyderiavimo stilius, nes jis pavaldiniams jižtikrina _“žmogiškus
ryšįus”. Tais atvejais, ka i užduotis yra neaiški, o pavaldiniai - savarankiški,
geriausiai tinka dalyvaujantysis fvderiavimo stilius. Jis padeda išsiaiškinti
būdus, kaip greičiausiai galima pasiekti tikslą, ir kartu suteikia galimybę
pavaldiniams dalyvauti priimant sprendimus. Į laimėjimus orientuotasis ly-
deriavimo stilius bus efektyvus tada, kai užduotys yra nepakankamai
apibrėžtos, tačiauIn triguojančios / t.v. balansuoįaJieSt grupės narių galimv-
bių riba). Tokiu atveju au k štrvejklas s ta i^ ą r ta L į^
savimi skatm im a^ali^^ad^pasįe^tliškdlątik& lą^--
Galima pasakyti, kad ši teorija yra unikali tuo, kad jjyderįavimo pro­
ceso sampratą h\iyę* ų^^grnoti motyvaciniai principai. Joje taip pat pa­
aiškinam a, kaip pavaldinių savybės ir užduoties charakteristikos gali pa­
veikti lyderiavimo efektyvumą, bei pateikiamas modelis, kaip lyderis realiai
gali padėti pavaldiniams siekti iškelto tikslo. Tačiau šią teoriją nėra lengva
_jaik^tį praktikoje^ nes reikia Įvertinti daug sudėtingų kintamųjų Be to, ke­
lio į tikslą teorija akcentuoja vienpusišką lyderio poveikį pavaldiniams ir
per rtiazai dėmes iruski ri n lydorio bei pa^aidintg tarpusavio sąveikai.

Charizmatinis lyderis

Baigdami skyrių apie lyderiavimą, norėtume atkreipti dėmesį į tai, jog

kai kuriais atvejais lyderiai gali įgauti nepaprastai didelę galią, sužavėti
daug žmonių, kurie pasitiki jų skelbiamomis idėjomis, neabejodami
paklūsta, patiki jiems savo likimą ir pan. Be abejo, tai yra išskirtiniai ąsme-
nys.Jturiems apibūdinti vartojama “ęharizmatinio lyderio” sąvoka. Prie to­
kių lyderių galima priskirti Dž. Dudajevą, Mahatmą Gandhį, Charlesą de
Gaule’į, Johną F. Kennedy’į, Ayatollahą Khomeinį, Martiną Lutherį
Kingą, J.V.Staliną, Mao Zedungą ir kt.
Charizmatiniams lyderiams būdingi tam tikri išskirtiniai ypatumai [Bass
B.M., 1990]: rfYVlcxprp$yvux elgesys Šie lyderiai, išreikšdamLsavo-4dėjas.
puikiai sugeha^tafryfi tipk verhaįįne.^ tiek neverbalines išraiškos pri&moo£s
(balso intonaciją, veido išraišką, gestus ir pan.). (7x^asinkėį\n\(is

230
 Charizmatiniai lyderiai visiškai neabejoja savo unikaliais sugebėjimais, pa­
sirinkto gyvenimo kelio teisingumu, taip pat yra įsitikinę, kad jiems pavyks
pasiekti užsibrėžta tikslą (dėl šio abejonių nekeliančio pasitikėjimo jiems
^nebūdingas gynvbiškas elgesys)£$)) Apsisprendimas. Tokius lyderius nuo
kitų žmonių skiria ryžtingas apsisprendimas vykdyti savo_misiją (charizma­
tinis lyderis gali manyti, kad tik jis užtikrins šalies gerovę arba nepriklau­
somą ateitį). Tačiau kartais šis apsisprendimas-gali le-mti tąij kad lyderis
tampa dogmatišku ir rigiHiSkn, atimt ą bet kokias naujas arba jo įsitiki­
nimams prieštaraujančias įžvalga. Charizmatiniai
lyderiai turi puikią nuojautą išreikšdami savo Salininku p^grmHmūic pm-pi.
kius bei lūkesčius, taip pat skelbdami tokia&Tdėjas^.kurioms.jiL šalininkai
yra psichoIogiškaTpasirengę. Be to, toks lyderis gali būti nepaprastai įžval­
gus siūlydamas naujus, kartais, radikalius iškilusių problemų sprendimo
būdus.ß y )/id in is suderinamumas. Šiems lyderiams nebūdingi vidiniai kon­
fliktai. KadangTJTe yra tvirtai įsįtikinę savo teisingumu, siūlomų idėjų, mi­
sijos svarba ir pan., jiems nekyla jokių abejonių arba vidiniųjpiifištaravimų.
rtfyknergingumas. Charizmatiniai lyderiai išsiskiria didžiule energija ir aktv-
vųm iL siekiant užsibrėžtų tikslų. Savo optimizmu, didelėpusuirlabai kryp-
tingomis pastangomis jie gali sukelti aplinkinių žmonių susižavėjimą, loja­
lumą bei ištikimybę.

Dž. Dudajevą galima priskirti prie charizmatinių lyderių

(J. Kazlausko n uo trauka)

231
 Kartu reikia pabrėžti, jog, nepaisant minėtų savybių, charizmatiniaiJy-
deriai didžiule galia hai. itaka gali įgyti tiktai šalininkų dėką. Tokiems lyde­
riams yra n^apra.sfąj <svarhuT k?H Alininkai -m>rftų su jflis identifikuotis.
Įikėtųr žavėtųsi jais, garbintu juos ir pan. Be to, daugelis autorių nurodo,
kad charizmatiniai lyderiai dažniausiai atsiranda ne bet kokiomis, o tik
ypatingomis sąlygomis - kai susidaro kritinė situaciją^jr kai žmonės sterP
jįa s i entuziastingai ją įveiktį. Tokiais atvejais žmonėms reikalingi lyderiai,
kuriais jie galėtų pasitikėti ir kurie sugebėtų įvesti tvarką bei išspręsti
iškilusias problemas. Charizmatiniai lyderiai dą|naLyądpyaų^
RplilÄQi^^ pasiekti
norimų pokyčių, jie gąli ųžimti ii formalaus lyderio poziojąg (pvz., tapti
valstybės vadovu).

LITERATURA

1. Bass B.M. Bass and Stogdill’s handbook of leadership: Theory, research and
managerial applications. 3-rd ed. New York: The Free Press, 1990.
2. Fiedler F.E. The contingency model and the dynamics of the leadership
process // Advances in experimental social psychology. Vol. 11 / Ed. by
L.Berkowitz. New York: Academic Press, 1978. P. 59-112.
3. Fiedler F.E. A contingency model of leadership effectiveness // Advances in
experimental social psychology. Vol.l / Ed. by L. Berkowitz. New York:
Academic Press, 1964. P. 149-190.
4. Hersey P., Blanchard K.H. Management of organizational behavior: Utilizing
human resources. 6-th ed. Englewood Cliffs, New Jersey: Prentice-Hall, 1993.
5. Hollander E.P. Legitimacy, power and influence: A perspective on relational
features of leadership // Leadership theory and research: Perspectives and
directions / Ed. by M.M. Chemers, R. Ayman. San Diego: Academic Press,
1993. P. 29-47.
6. Hollander E.P. Leadership and power // Handbook of social psychology. 3-rd
ed. Vol. 2 / Ed. by G. Lindzey, E. Aronson. New York: Random House, 1985.
P. 485-537.
7. House R.J. A path-goal theory of leader effectiveness // Current developments
in the study of leadership / Ed. by E.A. Fleishman, J.G. Hunt. Carbondale:
Southern Illinois University Press, 1973. P. 141-174.
8. House R.J., Dessler G. The path-goal theory of leadership: Some post hoc and
a priori tests // Contingency approaches to leadership / Ed. by J.G. Hunt, L.L.
Larson, Carbondale: Southern Illinois University Press, 1974. P. 29-55.
9. Stogdill R.M. Handbook of leadership: A survey of theory and research. New
York: The Free Press* 1974.
10. White R., Lippitt R. Leader behavior and member reaction in three “social
climates” / Group dynamics: Research and theory. 3-rd ed. / Ed. by
D.Cartwright, A. Zander. London: Tavistock Publications, 1968. P. 318-335.

232
 21. ASOCIALI GRUPĖ

Nors asocialioje grupėje vyksta panašūs procesai kaip ir bet kurioje

grupėje, tačiau tuo pačiu metu asociali grupė išsiskiria tam tikrais speci­
finiais tarpasmeninės sąveikos ypatumais (pvz., įnirtinga konkurencija dėl
aukštesnio statuso), priimtomis elgesio normomis bei grupinės narystės
simboliais, vyraujančia prievartos ir smurto atmosfera, asocialiu veiklos
kryptingumu ir t.t. Be to, reikia pažymėti, jog grupinė asociali veikla yra
ypač būdinga paaugliams ir jaunuoliams (pvz., jie dažnai įvykdo grupines
įsilaužiamąsias vagystes, apiplėšimus, išžaginimus, dalyvauja grupiniuose
tarpusavio susirėmimuose). Vėlesnio amžiaus (daugiau negu 20-ties metų)
teisės pažeidėjų grupinių nusikaltimų skaičius gana greitai mažėja (nors, be
abejo, egzistuoja ir suaugusiųjų nusikaltėlių grupės, kurioms būdingas
didesnis organizuotumas, korumpuoti ryšiai su valstybės tarnautojais,
transnacionaliniai ryšiai su kitų šalių nusikalstamomis grupėmis ir pan.).

Asocialios grupės samprata

Asociali grupė - tai savaime susiformuojanti bendrija, kurią vienija

bendra patirtis ir tarpusavio priklausomybė, tam tikras organizuotumas,
asocialios veiklos planavimas bei atlikimas, taip pat smurto ir bauginimo
atmosferos sukūrimas. Nors asocialios grupės gali labai skirtis tarpusavyje

Asociali grupė

233
(pagal jų organizacijos, lyderiavimo, tipiško elgesio ypatumus ir pan.), ta­
čiau, nepaisant minėtų skirtumų, yra išskiriami tokie pagrindiniai asocialios
grupės požymiai [Goldstein A.P., 1991; Goldstein A.P., Soriano F.I., 1994]:
1) didesnis ar mažesnis organizuotumas; 2 ) aiškus identifikuojamas lyderis;
3) apibrėžta teritorija, kurią grupė prisiskiria sau; 4) nuolatinis grupės na­
rių bendravimas; 5) specifiniai asocialaus pobūdžio tikslai; 6 ) neteisėta ir
nelegali veikla.

Demografinė-psichologinė asocialios
grupės narių charakteristika

Asocialios grupės branduolį paprastai sudaro nariai, dažniausiai daly­

vaujantys kasdieninėje jos veikloje ir darantys įvairius nusikaltimus bei ki­
tus nusižengimus. Periferinei asocialios grupės daliai, arba potencialiems
jos nariams, priskiriami tie paaugliai, kurie gyvena grupės kontroliuoja­
moje teritorijoje, bet dar nėra visiškai įsitraukę į jos veiklą (tačiau jie no­
rėtų tai padaryti). „Veteranai“ - tai buvę asocialios grupės nariai, dėl savo
amžiaus ar kitų priežasčių ją palikę (nors kai kurie iš jų gali ir toliau su
grupe palaikyti simbolinius ryšius). Be to, dar galima išskirti „neutralus“,
t.y. paauglius, gyvenančius asocialios grupės teritorijoje, tačiau nesidomin­
čius jos veikla ir nepalaikančius su ja jokių ryšių.
Kaip liudija tyrimų duomenys, 7-8-ajame šio amžiaus dešimtmetyje
JAV asocialių grupių narių amžius svyravo nuo 12-kos iki 21-erių metų,
paprastai jie gyveno skurdžiuose miestų rajonuose, augo šeimose, kurios
(palyginti su kitomis) turėjo žemesnį išsilavinimą bei mažiau mokamą dar­
bą. Tačiau pastaruoju metu asocialių grupių narių amžiaus ribos išsiplėtė į
abi puses ir svyruoja nuo 9-erių iki 30-ties metų (pirmiausia šie pokyčiai
siejami su narkotikų verslo plitimu) [Goldstein A.P., Soriano F.I., 1994].
Jaunesni asocialių grupių nariai dažniausiai atlieka pasiuntinių, sargybinių
arba stebėtojų funkcijas. Be to, jie neretai įtraukiami į asocialią grupės
veiklą todėl, kad nesėkmės atveju (t.y. atskleidus nusikaltimą) teisėjai yra
atlaidesni nepilnamečiams dėl jų amžiaus ir už padarytą nusikaltimą neski­
ria didelių bausmių. Vyresni nariai ilgiau pasilieka asocialiose grupėse dėl
to, kad jie turi nedaug galimybių susirasti gerai atlyginamą legalų darbą, o
dalyvavimas nelegaliame (pvz., narkotikų) versle užtikrina nemažas paja­
mas. Svarbu pažymėti, jog kuo ilgiau žmogus būna asocialios grupės nariu,
tuo didesnę nusikalstamos veiklos patirtį jis sukaupia, taip pat daro didesnį
poveikį jaunesnių grupės narių asocialiam elgesiui.
Lyties požiūriu asocialiose grupėse dominuoja vyriškosios lyties atsto­
vai. Anksčiau šis santykis buvo apie 20:1 (t.y. dvidešimčiai vaikinų tekdavo
viena mergina), tačiau dabar asocialioms grupėms priklauso vis daugiau

234
merginų, todėl šis santykis sumažėjo iki 15:1 [Goldstein A.P., Soriano F.J.,
1994]. Kartu reikia pridurti, jog merginos paprastai vėliau negu vaikinai
prisijungia prie asocialių grupių ir anksčiau jas palieka.
Asocialios grupės dydis priklauso nuo daugelio veiksnių: paauglių po­
puliacijos dydžio konkrečiame gyvenamajame rajone, esamų galimybių
patenkinti svarbiausius poreikius prosocialioje aplinkoje, policijos akty­
vumo bandant kontroliuoti asocialios grupės veiklą, grupės pastangų sie­
kiant papildyti savo narių skaičių, jos veiklos pobūdžio ir pan. Pavyzdžiui,
asocialios grupės, kurios verčiasi narkotikų prekyba (palyginti su kitomis)
yra mažesnės, labiau sutelktos, jų nariai yra vyresni, lojalesni lyderiui, be
to, tokios grupės labai griežtai kontroliuoja savo nelegalaus verslo zoną.
Asocialių grupių nariams, kaip ir kitiems paaugliams, yra būdingos to­
kios savybės kaip nepriklausomybės siekimas, identiškumo paieška, ban­
dymas pakelti savo statusą bei savęs vertinimo lygį, prieštaravimas autori­
tetams, padidėjęs dėmesingumas tarpusavio santykiams su bendraamžiais
ir pan. Tačiau kadangi visos šios asocialių grupių narių savybės (palyginti
su bendraamžiais) yra išreikštos daug stipriau, A.P.Goldsteino manymu
juos butų galima vadinti „hiperpaaugliais“ [Goldstein A.P., 1991]. Kita
vertus, asocialių grupių nariai taip pat išsiskiria tam tikromis specifinėmis
charakteristikomis: socialinių įgūdžių stoka, ribotais interesais, prasta im­
pulsų kontrole, silpnais ryšiais su suaugusiaisiais, atviru nepaklusnumu tė­
vams ir kitiems autoritetams bei ankstyvu asocialaus elgesio pasireiškimu
[Short J.F.Jr., 1997]. Be to, į asocialias grupes neretai patenka paaugliai su
sociopatinėmis savybėmis - padidintu agresyvumu, beatodairiška drąsa,
žiaurumu, bausmių ignoravimu, nesugebėjimu išgyventi kaltės, empatijos ir
t.t.

Prisijungimo prie asocialios grupės priešistorė

Vienas iš nepageidautinų veiksnių, galinčių paskatinti persiorientavimą

į asocialią aplinką, yra asmenybės atstūmimas bendraamžių grupėje. Kaip
liudija daugelio tyrimų rezultatai, kuo anksčiau prasideda vaiko arba pa­
auglio atstūmimas ir kuo ilgiau jis tęsiasi, tuo didesnė įvairių adaptacijos
problemų bei asocialaus elgesio tikimybė [Coie J.D. et a i, 1992; Kuper-
smidt J.B. et ai., 1990; Parker J.G., Asher S.R., 1987], Atstumtųjų padėtis,
nuolatiniai konfliktai, negatyvūs emociniai išgyvenimai ir nepastovumas
skatina vaikus ir paauglius ieškoti kokios nors išeities bei imtis atsakomųjų
veiksmų. Todėl, stengdamiesi neutralizuoti bendraklasių negatyvius verti­
nimus, atvirą arba paslėptą antipatiją savo atžvilgiu, atstumtieji vaikai ir
paaugliai savo ruožtu pradeda ignoruoti jų poveikius, elgiasi grubiai bei
įžūliai, naudoja fizinę jėgą, grasinimus ir prievartą. Šiuos tarpasmeninius

235
santykius puikiai iliustruoja toks kai kurių paauglių apibendrinimas: „Ma­
nęs klasėje nemėgo, bet užtat bijojo“. Reikia pridurti, jog atstumtieji (žemo
statuso) mokiniai provokuojančiose tarpasmeninės sąveikos situacijose
dažniau negu kiti bendraamžiams priskiria priešiškus ketinimus, generuoja
ir išreiškia daugiau agresyvių bei mažiau socialiai kompetentingų reakcijų,
dėl to dar labiau padidėja tarpusavio santykių konfliktiškumas [Dodge
K.A., Feldman E., 1990]. Galima sakyti, jog atstumtieji vaikai bei paaugliai,
siekdami susidoroti su skausmingais išgyvenimais bei apginti savąjį Aš, pe­
rima gynybišką informacijos perdirbimo stilių, ir tai leidžia jiems taip inter­
pretuoti patiriamą atstūmimą, kad būtų galima apsaugoti savigarbą.
Be to, vis labiau toldami nuo juos atstūmusios grupės, vaikai ir paaugliai
pradeda ieškoti kitos aplinkos, kuri juos priimtų, kur jie galėtų susilaukti
dėmesio, pritarimo, paskatinimo ir pan. O kadangi atstumtieji vaikai ir pa­
augliai, palyginti su populiaresniais jų bendraamžiais, turi mažesnes socia­
linio pasirinkimo galimybes (nuolatinis atstūmimas apriboja kontaktų su
prosocialia aplinka galimybę), tai jie dažniausiai patenka į tokių pat nepri­
tapusiųjų bei atstumtųjų bendriją kaipJr jie patys. Nutrūkus pozityviems
ryšiams su klase (mokykla), vaikai ir paaugliai sudaro mažąsias grupes su
savomis elgesio normomis, vertybių sistema bei interesais arba patenka į
jau susiformavusias asocialaus kryptingumo grupes. Visa tai dar labiau
atitolina šiuos vaikus bei paauglius nuo prosocialios aplinkos poveikių ir
skatina asmenybės desocializaciją (bendravimas su asocialia grupe skatina
nepageidautinų elgesio normų perėmimą, asocialaus elgesio įgūdžių susi­
formavimą ir pan.). Šį atstumtųjų vaikų bei paauglių persiorientavimą į
asocialias bendraamžių grupes galima vertinti kaip prisitaikymo prie susi­
klosčiusių sąlygų procesą [Dishion T.J. et. ai., 1995], kai tam tikri nepagei­
dautini raidos veiksniai (atstūmimas prosocialioje aplinkoje) formuoja ati­
tinkamus tarpasmeninius santykius (bendravimą su asocialiais bendraam­
žiais), kurie savo ruožtu lemia tolesnį asmenybės formavimąsi.

Atstūmimas grupėje gali skatinti persiorientavimą į asocialią aplinką

236
 Prisijungimas prie asocialios grupės

Kyla klausimas, kas lemia asocialios bendraamžių grupės patrauklumą.

Prosocialios aplinkos atstumtiems bei izoliuotiems vaikams ir paaugliams
asocialios grupės tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka, kurioje jie
gali patenkinti daugelį nepaprastai svarbių poreikių - savęs įtvirtinimo,
priklausomybės, pripažinimo, naujų įspūdžių, globos, saugumo ir pan. [Co­
vey H.C. et. ai., 1992; Goldstein A.P., 1991; Spergel I.A., 1995]. Prosocialių
grupių atstumti vaikai ir paaugliai šių poreikių beveik nepatenkina, dėl to
jie išgyvena nuolatinę įtampą ir nepasitenkinimą. O asocialioje aplinkoje
jiems atsiveria plačios veiklos galimybės - su rizikos elementais, ekstrema­
liomis situacijomis, neįprasta ir paslaptinga kriminaline romantika, visų
moralinių apribojimų pašalinimu, pozityviu asocialių poelgių vertinimu ir
t.t. Visa tai asmenybei leidžia kompensuoti prosocialioje aplinkoje patiria­
mas nesėkmes ir užsitikrinti minimalų psichologinį komfortą. Dėl minėtų
priežasčių asociali grupė atstumtiesiems vaikams bei paaugliams įgyja refe­
rentinės grupės statusą ir pradeda atlikti pagrindinį vaidmenį formuojantis
jų asmenybei (asociali grupė tampa savotišku socialiniu „filtru“, lemiančiu
atitinkamų elgesio normų bei vertybių interiorizaciją, savęs bei aplinkinių
žmonių vertinimą ir pan.). Kaip nurodo įvairūs autoriai, kai kuriais išskirti­
niais atvejais (pvz., kai tėvai visiškai nesirūpina savo vaikais) asociali grupė
atstumtiesiems vaikams bei paaugliams gali pakeisti netgi šeimą. Tada aso­
ciali grupė savo nariams suteikia socialinę, emocinę, moralinę ir finansinę
paramą, užtikrina priklausomybės jausmą bei saugumą [Goldstein A.P.,
1991; Decker S.H., Van Winkle B., 1996; Spergel I.A., 1995]. Todėl vaikai
ir paaugliai labai „prisiriša“ prie asocialios grupės, tampa jautrūs jos verti­
nimams bei poveikiams.

Prisijungti prie asocialios grupės gali skatinti

tiek “trauka”, tiek “stūmimas”

237
 Kai kurie autoriai išskiria du prisijungimo prie asocialios grupės pro­
ceso elementus [Decker S.H., Van Winkle B., 1996]: a) tai, kas „traukia“
atskirus individus; b) tai, kas juos „stumia“, arba verčia prisijungti. Prie
asocialios grupės „traukia“ tai, kad čia galima užsidirbti pinigų (pvz., par­
davinėjant narkotikus ar užsiimant kita nelegalia veikla), padidinti savo
statusą (padaryti įspūdį kaimynams, draugams, merginoms) arba ir viena, ir
kita. Pagrindiniai veiksniai, kurie „stumia“ prie asocialios grupės, - tai sau­
gumo ir globos poreikis, taip pat draugų arba giminaičių skatinimas (nema­
žai asocialių grupių narių nurodo, kad jie prisijungė prie grupės todėl, kad
jos nariu jau buvo draugas arba giminaitis).
Atskiro individo ir asocialios grupės tarpusavio sąveikai svarbią reikšmę
turi trys grupinės dinamikos kintamieji: individo prieraišumas grupei, jo
kontaktų su grupe dažnumas bei grupės narių elgesio asocialumo laipsnis
[Agnew R., 1991]. Pirma, kuo didesnis vaiko arba paauglio prieraišumas ir
kuo glaudesni jo ryšiai su asocialia grupe, tuo ši grupė bus jam patraukles­
nis elgesio modelis bei reikšmingesnis pastiprinimo (už asocialius poelgius)
šaltinis. Antra, kuo dažniau ir daugiau vaikas arba paauglys bendrauja su
asocialia grupe, tuo didesnė asocialaus elgesio modeliavimo bei asocialių
įgūdžių įgijimo tikimybė. Trečia, kuo dažniau asocialios grupės nariai pa­
žeidžia egzistuojančias elgesio normas, ir kuo rimtesni yra šie pažeidimai
bei nusikaltimai, tuo labiau tikėtinas asocialus vaiko arba paauglio elgesys.
Minėti grupinės dinamikos kintamieji gali sąveikauti tarpusavyje (pvz.,
dažnesni asmenybės kontaktai su asocialia grupe gali lemti stipresnius ry­
šius bei didesnį prieraišumą), ir tuo atveju, kai asmenybė užmezga stiprius
ryšius bei dažnai bendrauja su asocialia grupe, kuri daro rimtus teisės pa­
žeidimus, negatyvus grupės poveikis jos elgesiui bus pats didžiausias.
Prisijungimas prie asocialios grupės padidina asmenybės asocialaus el­
gesio pasireiškimą, nes bendraamžių grupė užtikrina jai aplinką, kurioje ji
nuolat susiduria su asocialaus elgesio modeliais, įgyja naujų nusikalstamo
elgesio įgūdžių, kur yra skatinami bei pastiprinami asocialūs poelgiai (net
kai kurios negatyvios veiklos pasekmės asocialioje grupėje gali užtikrinti
pastiprinimą, pvz., areštai arba įkalinimas gali pakelti asmenybės statusą).
Didesnis įsitraukimas į asocialią veiklą savo ruožtu skatina dar stipresnius
ryšius su asocialia grupę. Kitaip tariant, minėti veiksniai (bendravimas su
asocialiais bendraamžiais ir asocialūs asmenybės poelgiai) skatina vienas
kitą, dėl to yra sukuriama tokia asmenybės raidos trajektorija, kai vis labiau
pasireiškia asocialus elgesys, ir kartu vis labiau stiprėja ryšiai su asocialia
grupe [Thornberry T.P. et ai., 1994]. Visa tai galima pavaizduoti schema
(žr. 1 pav.).

238
 1 pav. Asocialios asmenybės raidos trajektorija

Priėmimo į asocialią grupę ritualai

Dauguma asocialių grupių iš savo būsimų narių reikalauja atlikti tam

tikras priėmimo procedūras. Šiomis procedūromis, arba ritualais, siekiama
dviejų svarbių tikslų [Decker S.H., Van Winkle B., 1996]. Pirma, jais patik­
rinama, ar pretendentas iš tikrųjų yra pakankamai tvirtas, ištvermingas ir
atkaklus, kad galėtų atlaikyti tą smurtą ir prievartą, su kuria jam neabejoti­
nai teks susidurti. Antra, priėmimo ritualai sustiprina asocialios grupės na­
rių vieningumą (bendri ritualizuoti veiksmai suartina grupės narius). Be to,
minėtų ritualų metu yra sukuriama savotiška mitinė smurto ir prievartos
garbinimo atmosfera (asocialios grupės senbuviai pasakoja apie savo nusi­
kalstamą karjerą, susirėmimus su konkurentais, policija ir pan.), o ji didina
kriminalinės romantikos patrauklumą naujokams.

Priėmimo į asocialią grupę ritualai

239
 Priimant pretendentą j asocialią grupę, dažniausiai naudojamas smurtas
- esminis priėmimo ritualų elementas. Pavyzdžiui, pretendentas turi praeiti
tarp linija išsirikiavusių grupės narių arba stovėti rato viduryje, o kiti jį
muša kumščiais (šiuo atveju pretendentas negali nukristi, šaukti arba pa­
bėgti, nes tada jis nebus priimtas). Kartais asociali grupė busimam savo na­
riui leidžia pasirinkti - ar būti sumuštam, ar atlikti tam tikrą užduotį, kuri
taip pat yra susijusi su jėgos ir smurto naudojimu. Tarkim, iš pretendento
gali būti reikalaujama grupės akivaizdoje sumušti keletą atsitiktinių praei­
vių, atkeršyti konkuruojančios asocialios grupės nariui ir pan. Kraštutiniais
atvejais priėmimo užduotis gali būti susijusi su iš anksto parinktos aukos
nužudymu (įvykdžius šį išbandymą, galima iš karto išsikovoti grupėje gana
aukštą statusą).
Merginų priėmimas į asocialią grupę (palyginti su vaikinais) gali labai
skirtis. Iš jų dažniausiai yra reikalaujama su kuo nors kovoti, dalyvauti įsi­
laužiamojoje vagystėje arba ką nors pavogti iš parduotuvės. Kartais mergi­
noms gali būti pateikiamos specifinės priėmimo sąlygos - jos gali būti ver­
čiamos lytiškai santykiauti su grupės vaikinais.

Asocialios grupės nariai išsiskiria tam tikrais simboliais

Asocialios grupės simboliai

Narystė asocialiose grupėse paprastai yra susijusi su tam tikrais simbo­

liais (pvz., atitinkamomis aprangos detalėmis, specialiais komunikacijos
ženklais arba tatuiruotėmis). Visi šie simboliai padeda suformuoti ir išlai­
kyti asocialios grupės narių identiškumą bei atlieka kitas svarbias funkcijas
[Decker S.H., Van Winkle B., 1996]. Pirma, grupės simboliai padeda nu­
statyti, kas yra sąjungininkas, o kas - potencialus priešininkas (asocialios

240
grupės kartais būna gana didelės, ne visi jų nariai gerai pažįsta vienas kitą,
o nešiojami arba naudojami simboliai leidžia greitai nustatyti „savuosius“).
Antra, grupės simboliai aplinkiniams praneša, kad tam tikroje teritorijoje
veikia viena ar kita grupė (tai gali padėti orientuotis narkotikų pirkėjams).
Trečia, simboliai gali atlikti bauginimo ir grasinimo funkcijas (pvz., jais
priešiškos grupės nariai yra informuojami apie potencialią grėsmę). Ket­
virta, simboliai labiau sutelkia asocialios grupės narius, sustiprina jų tarpu­
savio ryšius ir bendrumo jausmą. Labiausiai paplitę asocialių grupių sim­
boliai - tai tam tikrų spalvų dominavimas aprangoje, specifiniai signalai
(gestai), piešiniai bei užrašai ant pastatų, taip pat įvairios tatuiruotės.

Asocialios gntpės organizacijos bei tarpusavio

sąveikos ypatumai

Asocialios grupės organizaciją pirmiausia atspindi tokie veiksniai kaip

atliekamų vaidmenų diferenciacija* tam tikros elgesio normos bei nuolati­
niai grupės narių susitikimai.
Vaidmenys asocialioje grupėje. Diferencijuoti vaidmenys, o kartu ir
skirtingas grupės narių atsakomybės laipsnis paprastai yra susijęs šu atlie­
kamos veiklos pobūdžiu, keliamais tikslais, grupės dydžiu ir pan. Tačiau
bene visais atvejais tiek asocialiose, tiek ir prosocialiose grupėse pagrindi­
nis vaidmuo tenka lyderiui. Lyderiavimą asocialioje grupėje dažniausiai
lemia fizinė jėga, asociali patirtis bei amžius. Kitaip tariant, lyderiais tampa
fiziškai stiprūs, labiau patyrę ir šiek tiek vyresni grupės nariai. Be to, lyde­
rio vaidmens atlikimas dar gali priklausyti nuo asmens sugebėjimo aprū­
pinti grupę svaiginančiomis ar narkotinėmis medžiagomis (pvz., alkoholiu,
narkotikais), tam tikromis priemonėmis (pvz., ginklais ar automobiliais),
pasiūlyti įdomią, aštrius pojūčius sukeliančią veiklą, nuo sugebėjimo nuolat
demonstruoti savo pranašumą ir pan. Nors kai kuriose asocialiose grupėse
lyderis gali turėti didelę galią ir atlikti savo vaidmenį ilgą laiko tarpą, tačiau
tokia galia ir pastovumu pasižymi ne kiekvienas lyderis (pvz., ne visi grupės
nariai pripažįsta lyderį visose situacijose). Kaip nurodo kai kurie autoriai,
lyderiavimas asocialiose grupėse yra gana dinamiškas ir priklauso nuo kon­
krečios situacijos [Decker S.H., Van Winkle B., 1996; W arr M., 1996].
Kartu reikia pridurti, jog savo lyderius gali turėti atskiri asocialios grupės
pogrupiai. Šiuose pogrupiuose, kuriuos paprastai sudaro 2-10 anksčiau
vienas kitą pažinojusių narių, gali būti reikalaujama didesnės ištikimybės ir
paklusnumo negu visoje grupėje (mažesnėje grupėje yra didesnė narių tar­
pusavio priklausomybė, lyderis turi daugiau galimybių kontroliuoti grupės
narių veiklą ir pan.). Kita vertus, efektyviam lyderiavimui dažnai trukdo

241
asocialios grupės narių autonomiškumo ir nepriklausomybės nuo autori­
tetų siekimas, kuris yra vertinamas tiek kitoje aplinkoje, tiek ir grupės vidi­
niame gyvenime.
Lyderio išskyrimas - tai pirmas žingsnis diferencijuojant grupės narius
pagal vaidmenis. Be lyderio, asocialioje grupėje dar gali būti atliekami ly­
derio padėjėjo, eilinio nario, pasiuntinio, opozicionieriaus, juokdario, „at­
pirkimo ožio“ ir kiti vaidmenys (konkrečių vaidmenų atlikimas priklauso
nuo susiklosčiusių aplinkybių bei grupės narių charakteristikų).
Elgesio normos asocialioje grupėje. Kiekviena grupė nustato aiškiai
suformuluotas arba numanomas elgesio normas, kurių privalo laikytis visi
nariai. Šios normos vienas elgesio formas apriboja, o kitas - skatina. Pa­
vyzdžiui, asocialiose grupėse gali būti nustatomos tokios elgesio normos
[Decker S.H., Van Winkle B., 1996; ßoöpoBMM A.B., 1987]: 1) grupės nariai
turi gerbti grupės simbolius (pvz., dėvėti atitinkamų spalvų drabužius);
2) nenaudoti klastos prieš savo grupės narius; 3) nepabėgti iš „kovos lau­
ko“ (muštynių ir kitų susirėmimų metu); 4) neišduoti savo grupės ir netapti
priešiškos grupės nariu; 5) laikytis rangų atitikimo, t.y. savo pranašumą
demonstruoti tik žemesnį statusą turintiems grupės nariams; 6 ) duoti at­
kirtį, jeigu vienas grupės narys bando pažeminti kitą, turintį tokj patį arba
panašų statusą; 7) neleisti žemesnio statuso grupės nariui reikšti savo am­
bicijų (nes jos gali peraugti į rimtas pretenzijas užimti aukštesnio statuso
nario vietą); 8 ) nukreipti galimą kitų grupės narių agresiją nuo savęs ir pan.
Pažeidus nustatytas elgesio normas, grupės nariui paprastai yra taikomos
įvairios sankcijos - daromas psichologinis spaudimas, naudojamas smurtas
(dažniausiai normų pažeidėjai yra sumušami), kartais gali būti sumažina­
mas prasikaltusio nario užimamas statusas.
Asocialios grupės narių susitikimai. Šių susitikimų periodiškumas ir
dalykiškumas gali būti svarbus asocialios grupės organizuotumo rodiklis.
Kaip liudija tyrimų rezultatai, asocialių grupių nariai dažniausiai susitinka
kiekvieną dieną, tačiau šie susitikimai būna gana spontaniški ir nedalyki-
niai (jie apibūdinami kaip „susitikimas pasikalbėti“, „buvimas drauge“ ir
pan.). Dalykinio pobūdžio yra tie susitikimai, kuriuose grupės nariai apta­
ria problemas, susijusias su kokiu nors nelegaliu verslu arba planuojamu
nusikaltimu. Pavyzdžiui, kadangi prekyba narkotikais yra pavojingas, nuo­
latinio budrumo bei organizacinių sugebėjimų reikalaujantis verslas, jis
kartu skatina didesnę asocialios grupės centralizaciją, griežtesnį pasiskirs­
tymą vaidmenimis bei periodiškus dalykinius susitikimus. Reikia pridurti,
jog visi (tiek dalykiniai, tiek ir nedalykiniai) asocialios grupės narių susi­
tikimai atlieka labai svarbią funkciją - sustiprina jų tarpusavio ryšius bei
priklausomybę.
Asocialios grupės narių tarpusavio sąveikos ypatumai. Pirmiausia rei­
kėtų pasakyti, jog asocialios grupės narių draugystė ir tarpusavio santykiai
242
retai būna tokie pat tvirti, geranoriški ir ilgalaikiai kaip kitų grupių [Dis-
hion T.J. et ai., 1995; Short J.F., Strödtbeck F.L., 1965; Spergel I.A., 1995].
Asocialių grupių narių draugystė yra nepastovi dėl jiems būdingo agresy­
vumo ( prievarta ir agresija čia dažnai yra esminis elementas, reguliuojantis
grupės narių tarpusavio sąveiką), siekimo įsitvirtinti bei įnirtingos nuolati­
nės kovos dėl statuso (kovojama tiek siekiant trokštamo, tiek stengiantis iš­
saugoti jau esamą statusą). Dažnas reiškinys asocialios grupės gyvenime -

Tarpusavio santykiai asocialioje grupėje dažnai

yra grindžiami prievarta ir agresija

įvairūs vidiniai konfliktai, kurie gali kilti tarp lyderio ir visos grupės, tarp
lyderio ir opozicionieriaus, tarp senų ir naujų narių, tarp narių, užimančių
skirtingą padėtį grupinėje hierarchijoje, tarp norinčių nutraukti savo nusi­
kalstamą veiklą ir grupėje likusių narių, tarp atskirų narių, jaučiančių anti­
patiją vienas kito atžvilgiu ir t.t. Be to, kaip rodo tyrimų rezultatai, asocia­
lių grupių nariams yra būdingas nepasitikėjimas kitais žmonėmis [Hoffer
T.A.N., Cervantes R.C., 1992], ir jis, matyt, atsiranda dėl sukauptos nega­
tyvios bendravimo patirties. Galima manyti, jog minėtos priežastys savo
ruožtu lemia tai, kad asocialios grupės nėra labai vieningos, nes jas iš esmės
sutelkia tik išoriniai veiksniai (socialinės aplinkos atstūmimas, mažos gali­
mybės patenkinti svarbiausius poreikius prosocialiais būdais, reali arba su­
vokta išorinė grėsmė ir pan.). Kita vertus, tarp asocialios grupės vienin­
gumo ir nusikalstamo elgesio egzistuoja abipusiai ryšiai - šis elgesys padaž­
nėja, kai tarp grupės narių padidėja tarpusavio priklausomybė ir patrauk­
lumas, o grupė labiau susitelkia, kai jos nariai kartu dalyvauja asocialioje
243
veikloje. Kai kurių autorių manymu, egzistuoja tam tikras asocialios grupės
vieningumo lygis, kuriam esant nusikalstamas elgesys pasireiškia dažniau­
siai (Goldstein A.P., 1991]. Kitaip tariant, norint sėkmingai atlikti bendrus
nusikalstamus veiksmus, reikalingas atitinkamas tarpusavio pasitikėjimo ir
susietumo laipsnis. Be to, kuo ilgiau tęsiasi asociali grupės veikla bei didėja
jos prestižas, kuo labiau ši grupė yra izoliuojama nuo prosocialios aplinkos
ir suvokia pastarąją kaip grėsmės šaltinį, tuo labiau stiprėja asocialios gru­
pės vieningumas.

Asocialios grupės veikla

V
Asocialios grupės veiklą galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:
a) nesusijusią su nusikaltimais veiklą; b) nedidelius teisės pažeidimus;
c) kriminalinius nusikaltimus.
Nesusyusi su nusikaltimais veikla. Asocialių grupių nariai daug laiko
praleidžia panašiai kaip ir kiti paaugliai - jie vaikšto vieni pas kitus į sve­
čius, linksminasi surengtuose vakarėliuose, žiūri televizorių, žaidžia, ben­
drauja su merginomis, lankosi jaunimo klubuose, diskotekose, paprasčiau­
siai būriuojasi parkuose, gatvėse ir pan. Kartu reikia pridurti, jog viena iš
sudėtinių asocialios grupės veiklos dalių yra alkoholio bei narkotikų (daž­
niausiai marihuanos) vartojimas [Fagan J., 1996].
Nedideli teisės pažeidimai. Galima sakyti, jog asocialių grupių nariai
padaro pačių įvairiausių teisės pažeidimų, už kuriuos juos dažnai sulaiko
policija. Pavyzdžiui, tarp asocialios grupės narių yra populiarūs įvairūs van­
dalizmo aktai (jie daužo langus bei automobilius, gadina taksofonus, piešia
arba rašo ant pastatų sienų ir pan.). Piešdami grupės simbolius arba rašy­
dami savo vardus (pravardes) ant pastatų, grupės nariai taip dažniausiai
žymi jiems priklausančią teritoriją, nors kai kada gali būti piešiama ir prie­
šiškos grupės „valdose“ (pvz., jiems grasinant arba norint juos paerzinti).
Be to, asocialių grupių nariai dažnai įvykdo smulkias, iš anksto neplanuo­
jamas vagystes (paprastai jie vagia iš parduotuvių maisto produktus, gėri­
mus arba kitas smulkias prekes). Šių grupių nariams taip pat yra būdingas
„ramybės drumstimas“ (pvz., įsilinksminę jie sukelia didelį triukšmą, naktį
garsiai leidžia muziką) ir bandymai nemokamai patekti į kino teatrus, kon­
certus ar kitas pasilinksminimo vietas. Be abejo, visus minėtus nedidelius
teisės pažeidimus padaro ne tik asocialių grupių nariai, bet ir kiti paaugliai.
Kriminaliniai nusikaltimai. Šiai veiklos kategorijai pirmiausia galima
priskirti t u r t i n i u s n u s i k a l t i m u s (dažniausiai yra vagiami au­
tomobiliai, elektronikos prietaisai, juvelyriniai dirbiniai, pinigai, ginklai bei
narkotikai). Be to, asocialių grupių nariai dažnai dalyvauja ginkluotuose
apiplėšimuose (tai gali būti viena iš priėmimo į grupę sąlygų). Visi šie tur­

244
tiniai nusikaltimai yra instrumentinio pobūdžio, t.y. grupės nariams užtik­
rina lėšas, kurias jie naudoja artimiausiems trumpalaikiams tikslams siekti
bei savo poreikiams tenkinti. Tačiau pagrindinis asocialios grupės narių
pajamų šaltinis paprastai yra p r e k y b a n a r k o t i k a i s [Decker
S.H.., Van Winkle B., 1996]. Už narkotikų platinimą gauti pinigai taip pat
dažniausiai yra naudojami asmeniniams grupės narių poreikiams tenkinti
(pvz., drabužiams ar kitoms plataus vartojimo prekėms pirkti), nors kartais
dalis šių pinigų gali būti skiriama ir bendriems grupės interesams įgyven­
dinti. Reikia pridurti, kad prekyba narkotikais grupės nariams užtikrina ne
tik nemažas pinigines pajamas, bet ir prestižą savoje grupėje ar net arti­
miausioje gyvenamojoje aplinkoje (narkotikų prekiautojas bendrauja su vy­
resniais ir labiau patyrusiais grupės nariais, užmezga ryšius su narkotikų
tiekėjais ir pan.).
Dar viena plačiai paplitusių kriminalinių nusikaltimų grupė - tai
s m u r t i n i a i n u s i k a l t i m a i . Smurtą asocialių grupių nariai nau­
doja dėl įvairių priežasčių. Tradiciškai vienas iš pagrindinių smurto šaltinių
yra grupės teritorijos gynimas [Decker S.H., Van Winkle B., 1996; Golds­
tein A.P., 1991; Short J.F.Jr., 1997]. Šios pastangos gali būti susijusios su
nuosavybės teisių, į kurias pretenduoja asociali grupė, apsauga (pvz., grupė
gali pretenduoti į išimtines teises vogti automobilius tam tikroje terito­
rijoje), iš kitos grupės paveržtos teritorijos kontrole arba narkotikų plati­
nimo zonų pasidalijimu (tai skatina ypač aršią konkurenciją). Apskritai
galima pasakyti, jog kovos su konkuruojančiomis grupėmis yra tipiškas
paauglių elgesio bruožas, nes jie ypač daug dėmesio skiria savo reputacijai
įtvirtinti bei savo grupės „garbei“ apsaugoti. Pavyzdžiui, siekiant apginti
arba pakelti savo reputaciją, asocialios grupės dažnai įsitraukia į ilgus
tarpusavio „karus“, kai tarp didelių susidūrimų būna daug nedidelių in­
cidentų bei grasinimų naudoti smurtą. Po kiekvieno tokio incidento (už­
puolimo arba grasinimo) viena grupė pretenduoja į tam tikrą pranašumą, o
kita grupė tai interpretuoja kaip iššūkį, kuris skatina kerštą bei atsakomąjį
smurtą ir t.t. Kitaip tariant, formuojasi vis dažniau naudojamo smurto cik­
las. Smurtiniai nusikaltimai taip pat gali būti padaromi siekiant apsiginti
nuo tiesioginės fizinės grėsmės, keršijant už padarytą žalą ar įžeidimą (rea­
lų ar tik suvoktą), „baudžiant“ skolos nesugrąžinusius narkotikų pirkėjus,
sprendžiant ginčus dėl merginų ir pan. Be to, kai kada smurtas gali būti
naudojamas bandant padidinti žemą savo grupės vieningumą (tokiais atve­
jais lyderis gali išprovokuoti priešiškos grupės užpuolimą) [Short J.F.Jr.,
1997]. Toks užpuolimas gali sumažinti vidinius konfliktus, labiau sutelkti
grupę (nes ji susiduria su išorine grėsme), ir kartu padidinti lyderio galią.
Smurtas yra neatsiejama asocialių grupių gyvenimo dalis, nes jo naudo­
jimas leidžia įgyvendinti labai svarbius tikslus. Dėl to asocialiose grupėse
yra sukuriama smurto atmosfera, ir egzistuoja lūkesčiai, kad jų nariai visa­
245
da turi būti pasirengę naudoti jėgą ir dalyvauti vykdant smurto aktus. Tam
jie yra atitinkamai nuteikiami, treniruojami bei skatinami (pvz., nuo smurto
naudojimo dažnumo priklauso grupės narių statusas). Smurto pasireiškimą
dar gali sustiprinti tai, kad prie asocialių grupių prisijungia (arba yra atren­
kami) agresyvesni individai, kurie jau turi sukaupę nemažą smurto ir jėgos
naudojimo patirtį. Kai tokie individai susijungia į bendrą grupę, jie skatina
vienas kitą naudoti smurtą ir kartu sudaro palankias sąlygas tolesnei jo
plėtotei.
Dažnas smurto bei jėgos naudojimas lemia tam tikrus psichologinius
asocialios grupės narių pokyčius. Jiems galima priskirti aukų ir apskritai
kitų žmonių nuvertinimą, empatiškumo bei rūpinimosi kitų gerove suma­
žėjimą, agresijos ir smurto priimtinumo padidėjimą, taip pat savo galios ir
reikšmingumo jausmo sustiprėjimą (tai užtikrina pranašumas prieš aukas
bei kitiems žmonėms keliama baimė). Kita vertus, dėl patiriamo smurto ir
nuolatinės psichologinės įtampos (asocialių grupių nariai ne tik naudoja
smurtą kitų atžvilgiu, bet ir patys dažnai tampa smurto aukomis, mato kaip
yra žalojami ar net žudomi kiti žmčnės) kartais gali atsirasti potrauminio
streso požymiai [Hoffer T.A.N., Cervantes R.C., 1992].

Asocialios grupės narių ir socialinių

institutų santykiai

Kai asmenybė prisijungia prie asocialios grupės, jos ankstesni ryšiai su

prosocialios aplinkos atstovais, taip pat pagrindiniais socialiniais institutais
labai susilpnėja, o kai kada ir visai nutrūksta (šiuo požiūriu išimtį sudaro
teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijos).
Santykiai su šeima. Kaip liudija tyrimų rezultatai, narystė asocialioje
grupėje nuo šeimos dažniausiai yra slepiama (ypač nuo motinos ir jaunes­
nių brolių ar seserų). Tėvai savo ruožtu dažnai neigia, kad jų sūnus arba
duktė yra asocialios grupės nariai (jie linkę manyti, kad jų vaikai papras­
čiausiai bendrauja su blogais draugais). Tačiau tais atvejais, kai tiesa vis
dėlto paaiškėdavo, dauguma tėvų nepritardavo savo vaikų ryšiams su aso­
cialia grupe ir imdavosi įvairių poveikio priemonių. Pavyzdžiui, jie bandy­
davo savo vaikus įtikinti nutraukti šiuos ryšius, stengdavosi sutrukdyti jiems
susitikinėti su asocialia grupe (išveždavo juos kuriam laikui į kitą vietą),
kreipdavosi pagalbos į gydytojus, psichologus, įvairius konsultantus ir pan.
Tačiau minėtos pastangos daugeliu atvejų neduodavo jokių rezultatų [Dec­
ker S.H., Van Winkle B., 1996]. Šias nesėkmes galima paaiškinti tuo, kad
tėvai bandydavo paveikti savo vaikus pavėluotai, t.y. kai jie jau senokai bū­
davo asocialios grupės nariais.

246
 Kurio nors vaiko prisijungimas prie asocialios grupės paprastai sukel­
davo šeimai vienokias ar kitokias negatyvias pasekmes. Pirmiausia reikia
pažymėti, kad tėvai dažnai išgyvendavo nerimą ir baimę dėl smurto, kurį
galėjo patirti jų vaikas, grėsmės. Be to, kai kuriais atvejais iškildavo grėsmė
ir kitų šeimos narių saugumui (dėl galimo priešiškos grupės narių keršto).
Dar vienas kai kuriems tėvams labai svarbus dalykas - tai negarbė, kurią jie
patirdavo vaikui patekus į įkalinimo įstaigą.
Kyla klausimas, kodėl paaugliai nepalieka asocialios grupės nepaisy­
dami tėvų pastangų, šeimai iškilusios grėsmės ar kitų neigiamų pasekmių.
Taip, matyt, atsitinka dėl to, kad kai kuriems paaugliams asociali grupė
tam tikra prasme pakeičia šeimą - jie šioje grupėje praleidžia daug daugiau
laiko negu šeimoje, suranda čia supratimą, bendravimą, apsaugą, pagalbą
ištikus bėdai ir net finansinę paramą. Taigi, narystė asocialioje grupėje
skatina asmenybės atitolinimą nuo vieno iš pačių svarbiausių socialinių
institutų - šeimos.
Santykiai su kitais socialiniais institutais. Mokyklos lankymas, moky­
masis, santykiai su mokytojais ir bendraklasiais asocialių grupių nariams
(jeigu jie dar nemetė arba nebuvo pašalinti iš mokyklos) nėra svarbūs daly­
kai. Jie dažnai praleidinėja pamokas, atsilieka moksle, terorizuoja mokslei­
vius ir mokytojus, pardavinėja mokykloje narkotikus, sukelia muštynes, ne­
šiojasi į mokyklą ginklus (kurie paprastai naudojami kaip bauginimo prie­
monė) ir pan. Dauguma asocialių grupių narių taip pat neturi jokio lega­
laus darbo. Viena vertus, jiems sunku susirasti darbą, nes jie neturi tin­
kamo išsilavinimo, reikiamų įgūdžių, taip pat yra nedisciplinuoti. Kita ver­
tus, asocialių grupių nariai neretai ir neieško darbo, nes jų grupės veikla
jiems yra patrauklesnė bei labiau pastiprinanti (pvz., prekyba narkotikais
užtikrina didesnes pajamas negu tas nekvalifikuotas darbas, į kurį jie gali
pretenduoti).
Asocialių grupių narių susidūrimai su teisėtvarkos ir teisėsaugos institu­
cijomis yra gana dažni, tačiau jų požiūris į šias institucijas - labai negatyvus.
Pavyzdžiui, dauguma asocialių grupių narių jaučia antipatiją policijai (poli­
cija yra nemėgstama todėl, kad ji prieš šiuos piliečius dažnai naudoja fizinę
jėgą, su jais grubiai elgiasi, neleidžia „ramiai gyventi“ ir pan.). Tam tikra
prasme galima pasakyti, kad policija yra vienas iš asocialios grupės grėsmės
šaltinių, kuris skatina didesnį jos vieningumą. Be to, susidūrimai su policija
asocialios grupės gali būti interpretuojami kaip prestižo šaltinis - jos nariai
neretai didžiuojasi šiais susidūrimais bei savo areštų skaičiumi.
Apibendrinant galima pasakyti, jog kuo ilgiau asmenybė dalyvauja nusi­
kalstamoje asocialios grupės veikloje, tuo labiau ji atitrūksta nuo prosocia-
lios aplinkos bei jos institutų (todėl socializuojantis šios aplinkos poveikis
asocialių grupių nariams laipsniškai sumažėja iki minimumo). Asocialus
asmenybės elgesys savo ruožtu sukelia negatyvias prosocialios aplinkos
247
sankcijas bei izoliaciją (prosocialūs piliečiai asocialių grupių narius suvokia
kaip grėsmės šaltinį ir vengia su jais galimų kontaktų) ir taip apriboja jos
galimybes reintegruotis į prosocialią aplinką bei užimti čia prestižinį socia­
linį statusą. Dėl to asmenybė siekia dar labiau suartėti su asocialia grupe
(faktiškai ji nebeturi daugiau ko rinktis), priešinasi prosocialiai aplinkai,
atmeta jos vertybes bei elgesio normas, taip pat neigiamai reaguoja į tai­
komas poveikio priemones. Visa tai sustiprina asocialios grupės vidines
integracijos tendencijas, vieningumą, skatina tolesnį asocialaus elgesio pa­
sireiškimą ir 1.1. Kitaip tariant, tarp prosocialios aplinkos ir. asocialios gru­
pės pradeda formuotis negatyvios sąveikos ciklai.

Asocialių grupių nariai dažnai susiduria su policija

Pasitraukimas iš asocialios grupės

Asociali grupė gali būti paliekama dėl įvairių priežasčių: jos nariai gali
pasitraukti iš grupės pasiekę tam tikrą amžiaus ribą, sukūrę šeimą, suradę
juos tenkinantį legalų darbą, persikėlę gyventi į kitą vietą, patekę į įkali­
nimo įstaigą, prisijungę prie suaugusiųjų nusikaltėlių grupės ir pan. Be to,
kai kuriais atvejais palikti asocialią grupę gali paskatinti reikšmingas
smurto patyrimas (pvz., kai grupės narys yra smarkiai sumušamas, sužei­
džiamas arba kai nužudomas jo artimas draugas). Yra manoma, kad tuo
atveju, kai grupės narys tampa smurto auka, išoriniai poveikiai, skatinantys
palikti asocialią grupę, gali būti gana veiksmingi [Decker S.H., Van Winkle

248
B., 1996]. Tačiau šie poveikiai turi būti taikomi iš karto po to, kai asmuo
patyrė smurtą, ir jis turi būti izoliuojamas nuo asocialios grupės įtakos (kiti
asocialios grupės nariai gali pozityviai interpretuoti jo atliktą vaidmenį, ak­
centuoti jo herojiškumą ir pan.).
Nors kai kurie buvusieji asocialių grupių nariai nurodo, kad jie papras­
čiausiai pasitraukė iš grupės, tačiau taip būna ne visada. Paliekant asocialią
grupę, asmuo neretai yra sumušamas (šiuo atveju taikomos panašios pro­
cedūros kaip ir priimant į grupę, tik sumušama daug žiauriau - kad kiti ne­
panorėtų pasekti jo pavyzdžiu). Kai kada iš asocialios grupės nario, norin­
čio pasitraukti, gali būti reikalaujama nužudyti artimą giminaitį (dažniau­
siai vieną iš tėvų), grasinama nužudyti jį patį ir pan. Visų šių reikalavimų ir
bauginimų tikslas - atgrasinti abejojančius grupės narius ir priversti juos
pasilikti grupėje.
Be abejo, asocialių grupių formavimosi bei funkcionavimo ypatumai
priklauso nuo susiklosčiusių politinių, socialinių ir ekonominių sąlygų, eg­
zistuojančių tradicijų, bendro nusikalstamumo lygio ir pan. Todėl asocialių
grupių struktūra, jų organizuotumas, keliami tikslai ar atliekamos veiklos
pobūdis gali labai skirtis pagal konkrečias aplinkybes.

LITERATŪRA
1. Agnew R. The interactive effects of peer variables on delinquency //
Criminology. 1991. Vol. 29. P. 47-72.
2. Coie J.D., Lochman J.E., Terry R., Hyman C. Predicting early adolescent
disorder from childhood aggression and peer rejection // Journal of Consulting
and Clinical Psychology. 1992. Vol. 60. P. 783-792.
3. Covey H.C., Menard S., Franzese R.J. Juvenile gangs. Springfield: Charles C
Thomas Publisher, 1992.
4. Decker S.H., Van Winkle B. Life in the gang: Family, friends and violence.
Cambridge: Cambridge University Press, 1996.
5. Dishion T.J., Andrews D.W., Crosby L. Antisocial boys and their friends in early
adolescence: Relationship characteristics, quality and interactional process //
Child Development. 1995. Vol. 66. P. 139-151.
6. Dodge KA., Feldman E. Issues in social cognition and sociometric status // Peer
rejection in childhood / Ed. by S.R. Asher, J.D. Coie. New York: Cambridge
University Press, 1990. P. 119-155.
7. Fagan J. Gangs, drugs and neighborhood change // Gangs in America. 2-nd ed.
/ Ed. by C.R. Huff. Thousand Oaks, CA: Sage Publications, 1996. P. 39-74.
8. Goldstein A.P. Delinquent gangs: A psychological perspective. Champaign, IL:
Research Press, 1991. ;
9. Goldstein A.P., Soriano f.J. Juvenile gangs // Reason to hope: A psychological
perspective on violence and youth / Ed. by L.D. Eron, J.H. Gentry, P. Schlegel.
Washington, DC: American Psychological Association, 1994. P. 315-333.
249
10. Hotter T. A.N., Cervantes R.C. Psychological effects of exposure to gang
violence I I Substance abuse and gang violence / Ed. by R. C. Cervantes.
Newbury Park, CA: Sage Publications, 1992. P. 121-135.
11. Kupersmidt J.B., Coie J.D., Dodge K.A. The role of poor peer relationships in
the development of disorder // Peer rejection in childhood / Ed. by S.R. Asher,
J.D. Coie. New York: Cambridge University Press, 1990. P. 274-305.
12. Parker J.G., Asher S.R. Peer relations and later personal adjustment: Are low-
accepted children at risk? // Psychological Bulletin. 1987. Vol. 102. P. 357-389.
13. Short J.FJr. Poverty, ethnicity and violent crime. Boulder Colorado: Westview
Press, 1997.
14. Short J.F., Strodtbeck F.L. Group process and gang delinquency. Chicago: The
University of Chicago Press, 1965.
15. Spergel LA. The youth gang problem: A community approach. New York:
Oxford University Press, 1995.
16. Thornberry T.P., Lizotte A.J., Krohn M.D., Farnworth M., Jang S.J.
Delinquent peers, beliefs and delinquent behavior: A longitudinal test of
interactional theory // Criminology. 1994. Vol. 32. P. 47-83.
17. Warr M. Delinquent groups // Criminology. 1996. Vol. 34. P. 11— 37.
18. AoöpoBim A.B. BocnHTaTejiK) o ncHxojiöruH n ncHxorwrHeHe oömeHH». MocKBa:
ripocBemeHHe, 1987.

250
 22. MINIOS PSICHOLOGIJA
Minios psichologija, minios elgesio ypatumai - tai turbūt viena iš la­
biausiai intriguojančių socialinės psichologijos temų. Dar mūsų amžiaus
pradžioje susidomėjimą šia tema paskatino G. LeBono minios elgesio ana­
lizė, jo iškeltos problemos bei prielaidos.

Minios apibūdinimas

Minia - tai didelė, santykinai neorganizuota grupė, dažniausiai susida­

ranti spontaniškai. Minios elgesys priklauso nuo jos dalyvių tarpusavio sti­
muliacijos laipsnio bei pobūdžio ir yra gana sunkiai prognozuojamas. Mi­
nios dalyviams būdingas didelis emocionalumas ir aukštas konformizmas,
stereotipinis mąstymas bei veiksmų homogeniškumas. Psichologijos lite­
ratūroje nedaug diskutuojama, koks minimalus dalyvių skaičius sudaro mi­
nią. Vienų autorių manymu, minią gali sudaryti 6 ir daugiau individų, kiti
autoriai nurodo, kad minią sudaro 30 ir daugiau dalyvių. Reikia pažymėti,
jog empirinių minios elgesio tyrimų atlikta gana nedaug, nes tai padaryti
yra labai sunku.

Pagrindiniai minios elgesio ypatumai

Minioje individualūs žmonių skirtumai tampa beveik nepastebimi, visi

minios dalyviai tampa kažkuo panašūs, nepaisant jų išsilavinimo, socialinės
kilmės, statuso ir pan. (galima sakyti, jog asmenybė tarytum „ištirpsta“ mi­
nioje). Minios dalyvių mintys, veiksmai, emociniai išgyvenimai įgauna ben­
drą kryptingumą, minioje atsiranda bendrumo ir vieningumo jausmas. Šis
jausmas gali būti ypač stiprus išoriškai organizuotoje minioje (pvz., kai mi­
tingą surengia kokia nors partija arba politinis judėjimas). Dažniausiai į
tokį mitingą susirenka žmonės, iš anksto pritariantys tam tikroms idėjoms
arba idealams, o pačio mitingo metu jie dar imituoja tą patį elgesio modelį
(arba modelius) - oratorių arba lyderį, kuris stengiasi kuo įtikinamiau
perteikti atitinkamas nuostatas bei pažiūras.
Minioje sumažėja žmonių sąmoningumas bei intelektualinė elgesio
kontrolė, todėl jie gali atlikti tokius veiksmus, kuriuos kitu atveju nuslo­
pintų arba išgyventų dėl jų gėdą ar kaltę. Pavyzdžiui, minios dalyvis gali at­
siduoti ekstazei, panikai, nerealistiškoms vizijoms ir pan. (galima prisiminti
elgesį, kai susižavėjusi gerbėjų minia sutinka savo mėgstamą daininihką,
tūkstančių žiūrovų džiaugsmą stadione, kai jų komanda įmuša įvartį ir t.t.).
Įkaitintoje minios atmosferoje abejojantieji pradeda tikėti, neryžtingieji

251
greitai apsisprendžia, o nuosaikieji ima reikšti ekstremistines nuotaikas.
Mąstymas minioje tampa tarytum automatinis, pradeda vyrauti stereotipi­
nės jo schemos bei klišės.
Minios dalyvių veiksmai bei būsenos yra labai emocionalios ir impulsy­
vios (žmogaus emocionalumas minioje gerokai viršija atskiro individo elge­
sio emocionalumą, kai jis būna vienas). Be to, miniai būdingas stipriai iš­
reikštas konformizmas - žmogus greitai pasiduoda kitų spaudimui, pa­
klūsta įvairiems nurodymams, nekritiškai perima idėjas, ima aklai tikėti
arba neapkęsti.
Galiausiai minioje dažnai išnyksta moraliniai draudimai, susilpnėja arba
visai prarandamas žmogaus asmeninės atsakomybės jausmas, todėl pasi­
reiškia įvairios nepageidautino elgesio formos. Galima sakyti, kad minioje
išlaisvinami nuo suvaržymų esminiai instinktai (pvz., savisaugos ar agresi­
jos), kurie kartais pasireiškia visa savo jėga. Pavyzdžiui, panikos apimtoje
minioje bėgimo ar pasitraukimo reakcija pasireiškia taip stipriai, kad žmo­
gus visiškai neatsižvelgia į kitų interesus. Jo mąstymą užvaldo vienas tikslas
- bet kokia kaina pasitraukti ir išlikti gyvam. Miniai taip pat neretai būdin­
gas destruktyvumas, naikinimo bei griovimo reakcijos. Kartais jos gali pasi­
reikšti gana švelniomis formomis (pvz., konkurencija su priešininkų ko­
mandos sirgaliais) arba atsiskleisti visu smarkumu - išreiškiant panieką
autoritetams bei prosocialioms elgesio normoms, plėšiant, naikinant turtą,
žalojant ir žudant žmones.

Veiksniai, turintys įtakos minios elgesiui

Psichologijos literatūroje išskiriami tokie pagrindiniai veiksniai, galintys
nulemti minios elgesio ypatumus - minios dydis, tankumas, poliarizacija,
triukšmas, sėdimos arba stovimos vietos ir minios sandara [Mann L., 1979;
Milgram S., Toch H., 1969].

Minios dydis
Kaip žinia, minią gali sudaryti dešimtys, šimtai ir tūkstančiai žmonių.
Minios dydis gali priklausyti nuo gyventojų tankuiųo konkrečioje vietovėje,
paros laiko, įvykio išskirtinumo ir kitų veiksnių. Nuo minios dydžio pri­
klauso jos daromas poveikis atskiriems minios dalyviams. Pavyzdžiui, esant
panikai, minios dydis yra svarbus todėl, kad nuo jo priklauso konkurencijos
dėl galimybės pasitraukti ir išvengti grėsmės stiprumas. Esant priešiškai bei
agresyviai miniai, jos dalyvių skaičius svarbus dėl to, kad didelėje minioje
yra sukuriamas didesnis anonimiškumas, galios įspūdis, taip pat pasireiškia
atsakomybės išsklaidymo tendencija.

252
 Ryšį tarp minios dydžio ir jos dalyvių išreiškiamos agresijos bei smurto
gali lemti tokie veiksniai: 1) didelėje minioje yra didesnė tikimybė, kad at­
siras savo elgesio nekontroliupjantys agresyvūs individai; 2) didelėje mi­
nioje yra daugiau galimybių patirti frustraciją (pvz., siekiant tam tikrų pa­
slaugų, išsirenkant patogesnę vietą varžyboms stebėti ir pan.); 3) didelėje
minioje yra didesnis triukšmas, žmonės yra kūniškai artimesni, o kartu ir
labiau emociškai sužadinti, o tai svarbus veiksnys, galintis skatinti agresijos
pasireiškimą; 4) didelėje minioje yra didesnis jos narių anonimiškumas (tai
gera priedanga į smurtą linkusiems individams), didesnė deindividualiza-
cija (susilpnėja asmeninio identiškumo jausmas), dėl to yra susilpninamas
arba panaikinamas nepageidautino elgesio slopinimas.
Minios dalyvių skaičiaus sumažėjimas yra svarbus jos sandaros požiūriu.
Iš minios paprastai pirmiausia pasitraukia tie žmonės, kuriuos įvykis ma­
žiausiai domina (pvz., juos gali paveikti blogos oro sąlygos), atsitiktiniai
praeiviai, smalsūs žiūrovai ir pan. Ilgiausiai minioje pasilieka aistringi rė­
mėjai, ištikimi šalininkai, kurie gali būti psichologiškai pasirengę bet ko­
kiems veiksmams. Kai kada minios dydis gali nuolat kisti - vieni žmonės
palieka minią, o kiti tuo pačiu metu prie jos prisijungia (pvz., įvykus didelei
autoavarijai, tuojau pat susirenka smalsių žiūrovų minia, kurios dalyvių
skaičius nuolat svyruoja).

Minios tankumas

s
Didelė ir tanki Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų minia
(J. Kazlausko nuotrauka)

253
 Žmonių skaičius tam tikroje apibrėžtoje erdvėje lemia minios tankumą.
Kuo didesnis tankumas, tuo siauresnė tarpasmeninė erdvė tarp žmonių,
tuo dažniau jie priversti fiziškai kontaktuoti su nepažįstamais individais.
Dėl to minios dalyviai gali patirti frustraciją, padidintą emocinį sužadinimą,
o tai savo ruožtu gali skatinti nepageidautinų elgesio formų pasireiškimą.
Be abejo, vertinant minios tankumo poveikį jos narių elgesiui, reikia atsi­
žvelgti į tai, kad skirtingoje kultūrinėje aplinkoje gali būti nemaži tarpas­
meninės erdvės ir žmonių tankumo tolerancijos skirtumai. Tačiau kai tan­
kumas minioje yra didelis, bet koks staigus žmonių judėjimas (pvz., siekiant
įeiti ar išeiti iš stadiono) greitai atsispindi minioje ir tam tikromis aplinky­
bėmis gali sukelti paniką.

Minios poliarizacija

Šis veiksnys atspindi minios dalyvių bendrą dėmesio kryptingumą bei

vieningumą. Jeigu visi minios dalyviai nukreipia savo dėmesį į vieną ob­
jektą (pvz., į oratorių), tai tokia minia yra stipriai poliarizuota. Jeigu minios
dalyviai paskirsto savo dėmesį įvairiomis kryptimis, tai tokios minios polia­
rizacija yra nedidelė. Poliarizacija paprastai yra didesnė minios centre ir
mažesnė - jos pakraščiuose. Minios poliarizacijos pokyčiai gali liudyti apie
oratoriaus arba lyderio daromą poveikį miniai. Poliarizacija taip pat yra su­
sijusi su minios iširimu - mažėjanti poliarizacija paprastai reiškia sponta­
niško minios irimo pradžią.

Triukšmas minioje

Žmonės minioje dažnai bendrauja tarpusavyje garsiai išreikšdami savo

mintis, emocinius išgyvenimus, pritarimą arba nepritarimą, padrąsinimą,
taip pat jie gali dainuoti, švilpti, skanduoti ir pan. Paprastų, nesudėtingų
šūkių skandavimas gali reikšti, kad minia pritaria tam tikroms idėjoms, pa­
laiko savo mylimus žaidėjus arba komandą, padrąsina save, stengiasi labiau
susitelkti ir pan. Bendrą triukšmą gali padidinti tiesioginės minios reakcijos
į tam tikrus aplinkos stimulus (pvz., į teisėjų sprendimus varžybų metu, po­
licijos veiksmus arba paskelbtą informaciją).
Triukšmas minioje yra tam tikras jos dalyvių emocinio sužadinimo ir su­
sijaudinimo rodiklis, kuris savo ruožtu gali skatinti tolesnį minios sužadi­
nimą, taip pat panaikinti agresyvaus elgesio slopinimą (kuo didesnis emo­
cinis sužadinimas, tuo didesnė agresyvaus elgesio pasireiškimo tikimybė).
Triukšmas minioje yra glaudžiai (nors nebūtinai nuolat) susijęs su minios
dydžiu ir tankumu. Didelė, triukšminga ir susispaudusi minia sudaro labai
palankias sąlygas nebeslopinamam nepageidautinam elgesiui.

254
 Sėdimos arba stovimos vietos minioje

Ar minios dalyviai sėdi, ar stovi gali būti svarbus papildomas veiksnys,

skatinantis paniką arba smurtą. Sėdintys minios dalyviai paprastai yra pasy­
vesni ir drausmingesni. Pavyzdžiui, tuose stadionuose, kuriuose visos vietos
yra sėdimos, sportinių renginių metu pasitaiko santykinai mažiau smurto ir
kitų nepageidautino elgesio apraiškų (minios elgesio ypatumus po varžybų
gali lemti kiti veiksniai). O stovintys minios dalyviai yra aktyvesni ir gali
greičiau pažeisti nustatytas elgesio normas. Jie renginio metu dažnai svy­
ruoja nuo kojos ant kojos, ramstosi ir kitaip trukdo vieni kitiems, ypač jei
renginys užtrunka ilgai. Stovinčioje minioje yra didesnė galimybė erzinti
bei įžeisti kitą žmogų arba įsižeisti pačiam, nes šiuo atveju nėra aiškiai pa­
žymėta asmeninė teritorija. Be to, stovintys žmonės gali laisviau atlikti kai
kuriuos veiksmus negu sėdintys (pvz., ką nors mesti ir pan.). Esant spaudi­
mui, stovinčioje minioje žmonės gali greičiau vieni kitus pastumti, užkliūti,
nugriūti ir sukelti masinę paniką (pvz., išeinant iš stadiono).

Minios sandara

Minios sandarą galima nagrinėti remiantis įvairiais aspektais - sociali-

niu-demografiniu, elgesio nukrypimų ir struktūriniu. Nors tikslių duomenų
apie masinių riaušių dalyvių amžių nėra, tačiau vis dėlto galima pasakyti,
jog dažniausiai agresyvios minios dalyviai - tai vyriškosios lyties paaugliai
bei nevedę suaugusieji (iki 24 m. amžiaus). Kaip rodo tyrimų duomenys,
masinėse riaušėse JAV dažniausiai dalyvauja juodaodžiai, tačiau jie pa­
prastai nėra kriminaliniai nusikaltėliai - apie 56 proc. 10-ties-19-kos metų
juodaodžių anksčiau neturėjo jokių susidūrimų su policija, 48 proc. - regu­
liariai lankė bažnyčią, 53 proc. - mokyklose mokėsi vidutiniškai ir geriau
negu vidutiniškai [Staub E., Rosenthal L.H., 1994]. Tačiau paauglių ir jau­
nuolių dominavimas minioje gali būti pakankamai pavojingas. Kadangi pa­
augliai bei jaunuoliai, palyginti su suaugusiaisiais, lengviau pasiduoda įtai­
gai ir deindividualizacijai, greičiau reaguoja į minios lyderių nurodymus,
turi mažiau interiorizuotų prosocialių elgesio normų bei draudimų, mažiau
kontroliuoja savo impulsus, aktyviau siekia aštrių pojūčių bei susijaudi­
nimo, taip pat mažiau bijo teisinių savo elgesio pasekmių (dėl amžiaus), jie
kaip minios dalis, be abejo, gali skatinti jos smurto pasireiškimą.
Pagal minios dalyvių polinkį pažeisti priimtas prosociąiaus elgesio nor­
mas, galima išskirti tokius sudėtinius minios elementus: 1) teisiškai nepa­
klusnius individus, kurie asocialiai elgiasi ne tik minioje, bet ir kitais atve­
jais; 2) individus, kurie turi polinkį asocialiam elgesiui, bet normaliu atveju
jį slopina dėl gresiančios bausmės arba kitų nemalonių pasekmių (jų tiki­

255
mybė sumažėja dėl minioje esančių anonimiškumo sąlygų); 3) individus,
kurie nėra teisės pažeidėjai, tačiau yra labai jautrūs ir lengvai pasiduoda
įtaigai, todėl greitai paklūsta asocialių minios lyderių nurodymams; 4) indi­
vidus, kurie paprastai yra pasyvūs ir į minios veiksmus įsitraukia tiktai tada,
kai visi žmonės aplinkui taip elgiasi ir kai atsiranda vieningumo bei visuoti­
numo jausmas; 5) individus, kurie neįsitraukia į bendrus minios veiksmus,
tačiau jai netrukdo ir aktyviai nesipriešina; 6) individus, kurių perimtos el­
gesio normos bei vertybės prieštarauja minios veiksmams ir kurie stengiasi
priešintis minios poveikiui.
Struktūriniu požiūriu minioje galima išskirti tokius pagrindinius ele­
mentus - minios lyderį arba lyderius, artimiausius lyderio pagalbininkus
arba rėmėjus, agresyvius individus, lengvai pasiduodančius įtaigai asmenis,
pasyvius minios dalyvius bei smalsius stebėtojus. Nors destruktyvūs minios
veiksmai gali pasireikšti ir spontaniškai, tačiau dažnai juos vienaip ar kitaip
lemia l y d e r i s . Pavyzdžiui, kaip pažymi kai kurie autoriai, Anglijos fut­
bolo sirgaliai tam tikra prasme iš anksto ruošdavosi smurtui, iki rungtynių
sudarydavo atitinkamą veiksmų planą ir turėdavo savo neformalius lyderius
[Buford B., 1992]. Lyderis minioje dažniausiai pirmasis išsako tam tikras
idėjas bei atlieka veiksmus, kuriuos vėliau kartoja kiti. Galima sakyti, jog
lyderis suteikia minios aktyvumui atitinkamą kryptingumą. Lyderio funk­
cijas agresyvioje minioje paprastai atlieka asmenys, kuriems prosocialaus
elgesio normos nėra labai reikšmingos, kurie retai slopina nepageidautiną
savo elgesį, dalyvauja asocialių grupių veikloje, jau anksčiau yra turėję su­
sidūrimų su policija ir pan. Dėl įvairių priežasčių (taip pat ir asmeninių) kai
kuriems minios dalyviams lyderio tikslai bei išgyvenimai yra labai priimtini
ir suprantami, o atliekami veiksmai - patrauklūs ir užkrečiantys. Šie minios
dalyviai - tai a r t i m i a u s i lyderio pagalbininkai
a r b a r ė m ė j a i . Jie labai greitai paskleidžia minioje lyderio mintis
bei išgyvenimus, taip pat skatina kitus elgtis pagal lyderio nurodymus. Tre­
čiasis svarbus minios elementas - a g r e s y v ū s i n d i v i d a i . Juos
galima priskirti tokiems žmonėms, kurie dėl savo individualių ypatybių bei
sukauptos patirties yra labai agresyvūs ir pasinaudoja mažiausia galimybe
siekdami pademonstruoti agresiją. Paprastai jie pirmieji minioje smogia
savo priešininkui, pirmieji paleidžia į parduotuvės vitriną akmenį ir pan.
Dėl minėtų savybių agresyvūs individai minioje yra labai pavojingi, nes bū­
tent jų veiksmai dažnai paskatina masinį agresijos bei smurto protrūkį. Šie
trys minios elementai - lyderiai, jų pagalbininkai ir agresyvūs individai -
patys aktyviausi ir potencialiai pavojingiausi. Jie lemia minios elgesio ir iš­
gyvenimų kryptingumą, aktyviai provokuoja nepageidautinus veiksmus bei
didina emocinę įtampą.
Minioje paprastai visuomet būna l e n g v a i p a s i d u o d a n č i ų
į t a i g a i a s m e n ų , kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną stipresnį
256
stimulą, greitai „užsikrečia“ įvairiais emociniais išgyvenimais bei visiškai at­
siduoda minios stichijai. Šiais žmonėmis lyderiams lengva manipuliuoti -
minioje jie gali greitai pradėti skanduoti kokį nors reikalavimą, ką nors
smerkti, kuo nors piktintis ar kam nors išreikšti begalinį savo atsidavimą.
Tačiau bene gausiausias minios elementas - tai p a s y v ū s daly­
v i a i . Jiems lyderių skelbiamos idėjos gali būti suprantamos ir artimos,
bet dėl savo individualių ypatybių šie žmonės elgiasi pasyviai. Kartais jie
gali patekti į minią atsitiktinai arba todėl, kad klaidingai suprato susi­
dariusią situaciją. Pasyvūs dalyviai visuomet padidina minią, dėl to lyde­
riams bei kitiems aktyviems elementams gali atsirasti jėgos ir galybės jaus­
mas. Paskutinis struktūrinis minios elementas - s m a l s ū s s t e b ė ­
t o j a i . Šiuos žmones į minią vilioja įvykių neįprastumas, emocionalumas,
noras pirmam sužinoti įdomią informaciją ir t.t. Smalsūs stebėtojai minioje
paprastai laikosi atokiau nuo „karštųjų vietų“, patys stengiasi tiesiogiai
nedalyvauti įvykiuose, tačiau, nepaisant to, jie kartais patenka į patį įvykių
sūkurį.

Smalsūs stebėtojai

Potencialių smalsuolių gatvėse yra nemažai. Tai patvirtina ir eksperi­

mentinių tyrimų rezultatai. Viename iš tokių tyrimų S.Milgramas ir jo ko­
legos sukūrė „dirbtinę minią“, kurią sudarė eksperimentatoriaus pagalbi-

257
ninkai [Milgram S. et ai., 1969]. Jie susirinkdavo viename iš Niujorko šali­
gatvių ir žiūrėdavo į kitoje gatvės pusėje 6-jame aukšte esantį langą (o pro
šį langą buvo fotografuojami praeinantys žmonės ir stebimas jų elgesys).
Kaip parodė tyrimo rezultatai, dirbtinis žmonių susibūrimas skatindavo
daugelį praeivių prisijungti prie „stebėtojų“ grupės ir elgtis panašiai kaip ir
jie. Eksperimento metu „stebėtojų“ skaičius buvo didinamas nuo 1 iki 15.
Atitinkamai didėjo ir praeivių skaičius, kurie prisijungdavo prie „stebėtojų“
grupės - šiai grupei padidėjus nuo 1 iki 15, sustojusių praeivių skaičius pa­
didėdavo nuo 4 iki 40 proc. Tuo pačiu metu praeivių, kurie taip pat imdavo
žiūrėti į kitoje gatvės pusėje 6-jame aukšte esantį langą, skaičius padidė­
davo nuo 42 iki 86 proc. Kitų autorių atlikti tyrimai patvirtino gautas ten­
dencijas, taip pat parodė, kad praeivių susidomėjimą gali skatinti ne tik
„dirbtinės grupės“ dydis, bet ir jos dalyvių aktyvumas bei tam tikri išsiski­
riantys požymiai (pvz., panaši apranga) [Knowles E.S., Bassett R.L., 1976].

Minios tipai

Vyraujančių elgesio formų pagrindu galima išskirti keletą minios tipų -

stovinčiųjų eilėje minią, panikos apimtą minią, agresyvią, ekspresyvią minią
ir pan. Aišku, ši klasifikacija yra gana sąlygiška, nes vienas minios tipas gali
lengvai transformuotis į kitą (pvz., besigelbstinti, panikos apimta minia gali
tapti agresyvia arba, priešingai, agresyvi minia gali transformuotis į besi-
gelbstinčią). Be to, kai kuriais atvejais gali pasireikšti atskirų minios tipų
deriniai (pvz., po mėgstamos komandos pergalės euforijos apimta ekspre­
syvi sirgalių minia gali ne tik džiaugtis, bet taip pat siautėti bei naudoti
smurtą).

Stovinčiųjų eilėje minia

Ilgalaikės žmonių, norinčių įsigyti bilietus į sporto varžybas arba kon­

certą, nusipirkti įvairių prekių, eiles yra vienas iš drausmingiausių minios
tipų. Stovėdami eilėje, minios dalyviai nustato tam tikras bendras elgesio
normas, arba taisykles, kurios reguliuoja stovinčiųjų elgesį (pvz., laikiną iš­
ėjimą, galimą įsiterpimą į eilę ir pan.). Stovinčiųjų eilėje minioje gali for­
muotis savita atmosfera - gali būti skleidžiami įvairūs gandai, minios daly­
viai gali keistis nuomonėmis apie komandų galimybes, prekių praktinę
vertę, aptarinėti sportininko arba dainininko asmeninio gyvenimo smulk­
menas, žaisti ir kitaip linksmintis. Be to, ilgas stovėjimas eilėje (ypač šaltu,
lietingu oru) gali susieti bei suvienyti minios dalyvius (pvz., vienos koman­
dos sirgalius), siibjektyviai padidinti rungtynių svarbą, mėgstamos koman­
dos arba dainininko vertę ir pan.
258
 Stovinčiųjų eilėse paprastai visuomet būna žmonių, kurie ateina pavė­
lavę. Jie yra vadinami „optimistiškais vėluotojais“, nes prieš juos stovi dau­
giau žmonių, negu yra bilietų arba prekių. Manoma, kad „optimistiškas
vėluotojas“, trokšdamas gauti tai, ko nori, nesąmoningai nuvertina priešais
jį stovinčių žmonių skaičių taip pateisindamas savo stovėjimą ir praktiškai
bergždžias pastangas.

Stovinčiųjų eilėje minia

Panikos apimta minia

Paniką galima apibūdinti kaip labai emocionalų bei iracionalų vengimo

elgesį, kuris pasireiškia tada, kai žmogui iškyla realus pavojus arba grėsmė.
Panika priklauso nuo aplinkos fizinių charakteristikų ir dažniausiai kyla
tada, kai minia atsiduria uždaroje erdvėje, iš kurios yra sunku pasitraukti.
Tačiau tam, kad kiltų panika, dar yra būtini du svarbūs papildomi dalykai:
a) galimybė pabėgti arba pasitraukti; b) galimybė likti pavojingoje vietoje ir
neišsigelbėti. Kai negatyvūs aplinkos stimulai (pvz., ugnis arba pastatų
griūtis) patiriami uždaroje erdvėje, iš kurios negalima pasitraukti, panika
paprastai nekyla [Milgram S., Toch H., 1969]. Panika taip pat retai kyla to­
kiais atvejais, kai veikiant negatyviems stimulams žmonės gali laisvai pasi­
traukti ir išsigelbėti.
Panikai pasireikšti yra labai svarbus netikėtumas bei informacijos trū­
kumas. Ji dažniausiai kyla tada, kai žmonės susiduria su realiu arba numa­
nomu pavojumi, kuriam nėra iš anksto pasirenee Vai konkreti situacija yra

259
neaiški ir neapibrėžta (tai trukdo priimti adekvačius sprendimus, suakty­
vina žmonių vaizduotę - jie hiperbolizuoja pavojų ir t.t.). Aktyviausiai pa­
niką minioje išreiškia psichologiškai nestabilūs ir nerimastingi žmonės, ku­
rie baimės iškreiptais veidais ima šaukti ir blaškytis kartu sukeldami baimės
jausmą kitiems minios dalyviams. Pradinėje panikos stadijoje vengimo el­
gesys yra heterogeniškas, t.y. žmonės siekia išvengti pavojaus pačiais įvai­
riausiais būdais. Tačiau toks heterogeniškas vengimo elgesys paprastai
trunka neilgai, nes minioje atsiranda vienas arba keli lyderiai, kurių elgesį
pradeda imituoti visa minia. Homogeniško elgesio stadijoje, kai visi minios
dalyviai atlieka vienus ir tuos pačius veiksmus, kiekvienas stengiasi išsigel­
bėti nepaisydamas to, kokias pasekmes toks elgesys gali sukelti kitiems
(pvz., paniškai bėgdama, minia gali viską sutrypti savo kelyje).
Kadangi minia gali paniškai stengtis tiek pasitraukti iš tam tikros užda­
ros erdvės, tiek ir įeiti į tam tikras patalpas, kai kurie autoriai išskiria dvi
panikos rūšis: įėjimo ir išėjimo [Mann L., 1979].
Įėjimo panika. Ši panikos rūšis atsiranda tada, kai žmonės, pradėję ne­
rimauti dėl to, kad gali nepatekti į sporto varžybas arba kitą renginį, ima
spausti bei stumti kitus norėdami kuo greičiau patekti į tam tikrą vietą. Įė­
jimo panika atspindi eiliškumo principo pažeidimą. Kitaip tariant, tvar­
kinga, eilėje laukiančių žmonių minia, kuri nori patekti į tam tikrą renginį,
tampa nekantri ir ima nuogąstauti, kad gali patirti nesėkmę, todėl pradeda
stumdytis ir rungtyniauti dėl pirmumo. Įėjimo panika gali pasireikšti tada,
kai susirenka didelė minia ir kai įėjimas į stadioną arba kitą vietą yra per­
daug siauras, kad į ją būtų galima greitai patekti (arba ta vieta yra pernelyg
maža, kad į ją galėtų patekti visi norintieji). Atsiradus stipriam spaudimui,
tie žmonės, kurie yra netoli įėjimo ir užtvarų, gali būti suspaudžiami bei
sutrypiami. Kartu reikia pridurti, kad įėjimo panika yra gana retas reiškinys
(dažniau pasireiškia išėjimo panika).
Iliustracijai pateiksime tokį įėjimo panikos pavyzdį: 1974 m. vasario 19
d. Egipte, Kairo mieste, prasidėjus masinei spūsčiai, 49 žmonės žuvo ir 47
žmonės buvo sužeisti. Tūkstančiai futbolo sirgalių stengėsi prasmukti pro
geležinius Zamaleko stadiono vartus, kur po kelių minučių turėjo prasidėti
vietos futbolo klubo ir čekų komandos varžybos. Iš pradžių buvo planuo­
jama, kad varžybos vyks Kairo stadione, ir buvo parduota apie 100 000 bi­
lietų. Tačiau paskutiniu momentu organizatoriai perkėlė varžybas į Zama­
leko stadioną, kuris buvo arčiau miesto centro, tačiau talpino tik 45 000
žiūrovų. Be to, paskutinę minutę Egipto valdžios atstovai nutarė nede­
monstruoti rungtynių per televiziją, taip paskatindami tūkstančius sirgalių
patekti į stadioną. Kai šie futbolo sirgaliai veržėsi pro stadiono vartus ir
plūdo į vidų, daugelis žmonių parkrito ir buvo sutrypti [Mann L., 1979].

260
 Įėjimo panika

Išėjimo panika. Ši panikos forma yra dažniausia ir turbūt pati pavojin­

giausia. Išėjimo paniką gali paskatinti atsiradusi grėsmė arba pavojus mi­
niai esant uždaroje ar apribotoje erdvėje, iš kurios sunku pasitraukti dėl
siaurų išėjimų arba nedidelio išėjimų skaičiaus. Grėsmė, skatinanti išėjimo
paniką, gali būti susijusi su ugnimi (gaisru), sprogimu, ašarinių dujų nau­
dojimu, gresiančia pastatų griūtimi ir pan. Daugeliu atvejų, prasidėjus pa­
nikai, didžiausi nuostoliai patiriami ne dėl pačios grėsmės, bet dėl neadap-
tyvių išgąsdintų (išgyvenančių siaubą) žmonių reakcijų, nes jie dėl paklai-
kusio noro kuo greičiau pasitraukti blokuoja išėjimus ir trypia vieni kitus.
Galima būtų pateikti tokį išėjimo panikos pavyzdį: 1964 m. gegužės 24
d. Peru, Limos mieste, prasidėjus masinei panikai, žuvo apie 300 futbolo
sirgalių. Vykstant rungtynėms tarp Peru ir Argentinos komandų, likus 2
minutėms iki rungtynių pabaigos Argentina pirmavo 1-0. Tada Peru ko­
mandos žaidėjas įmušė argentiniečiams įvartį, kurio teisėjas neįskaitė. Po
šio įvykio didesnė negu 45 000 žiūrovų minia išreiškė stiprų savo neprita­
rimą, o kai kurie patys aršiausi futbolo sirgaliai peršoko per barjerus norė­
dami susidoroti su teisėju. Pastarasis, susidarius tokiai padėčiai, nutraukė
varžybas, tačiau vis daugiau ir daugiau sirgalių veržėsi pro barjerus į sta­
dioną. Norėdama juos sustabdyti, policija panaudojo ašarines dujas, tuo
sukeldama minios paniką [Mann L., 1979].

261
 Agresyvi minia

Agresyvius minios veiksmus skatinantys veiksniai. Vienas iš svarbių

minios smurto šaltinių - tai pablogėjusios socialinės-ekonominės sąlygos.
Šiuo atveju keliama tradicinė prielaida, kad pablogėjusios ekonominės są­
lygos sukelia frustraciją, kuri savo ruožtu skatina perkelta agresija ir pr5P
aiškumą J anašų poveikį gali turėti ir deprivacijos sąlygos, kuriomis yra ap­
ribojamas svarbių poreikių patenkinimas (pvz., tai gali paskatinti masinį
smurto ir agresijos protrūkį kalėjimuose). Palankias sąlygas masiniam
smurtui atsirasti taip pat gali sudaryti reikšmingi visuomenės arba tam tik­
ros grupės gyvenimo pakyčiai (jie gali būti susiję su naujų socialinių struk­
tūrų susiformavimu, naujų technologijų įdiegimu, darbo vietų sumažėjimu
ir pan.). Dėl šių pokyčių žmonės dažnai išgyvena chaosą, situacijos neprog-
nozuojamumą ir dezorganizaciją, jaučia grėsmę savojo Aš ir savo grupės
identiškumui, praranda nusistovėjusius ryšius bendruomenėje ir t.t. Kaip
pažymi B.Bufordas, agresyvų Anglijos futbolo sirgalių elgesį gali skatinti
būtent dideli socialiniai pokyčiai bei socialinė dezorganizacija, pasireiš­
kianti per pastaruosius kelis dešimtmečius [Buford B., 1992]. Minėti veiks­
niai frustruoja futbolo sirgalių grupinio identiškumo, vieningumo ir grupi­
nės jėgos bei stiprumo poreikį. Šie poreikiai nors iš dalies gali būti paten­
kinti grupėje, kuri nuvertina svetimų grupių narius (pvz., užsieniečius arba
kitų komandų sirgalius), taip pat išreiškia prieš juos agresiją bei priešiš­
kumą.
Svarbiu masinį smurtą skatinančiu veiksniu beveik visuomet tampa iš­
ankstinės negatyvios nuostatos tam tikrų grupių atžvilgiu. Šios nuostatos
gali pasireikšti įsisenėjusiu atskirų grupių nuvertinimu, žeminimu, taip pat
priešiškumu jų atžvilgiu. Identiškumo, susietumo ir kitų svarbių poreikių
frustracija gali nulemti tai, kad išankstinis priešiškumas ir tam tikros grupės
nuvertinimas padarys šią grupę „atpirkimo ožiu“, o kai kada - minios
smurto bei agresijos objektu. Priešiškumas ir antagonizmas gali nulemti
netgi tai, kad kita grupė bus vertinama kaip priešas, keliantis grėsmę sava­
jam Aš. Tokiais atvejais net paprasčiausias kitos grupės laimėjimas gali su­
kelti neigiamą socialinį palyginimą bei menkesnį savosios vertės išgyve­
nimą, o kartu ir grėsmę savajam Aš. Pavyzdžiui, kaip nurodo kai kurie au­
toriai, pirmosios azerbaidžaniečių atakos prieš armėnus pradedančioje irti
Sovietų Sąjungoje buvo aiškiai susijusios su gandais, kad armėnai turi ge­
resnes gyvenimo sąlygas ir yra geriau aprūpinami gyvenamuoju plotu
[Staub E., Rosenthal L.H., 1994]. Be to, šis visuotinio smurto protrūkis pa­
sireiškė bręstančių gilių socialinių pokyčių fone, ir jie buvo papildomas
frustracijos šaltinis abiem konfliktuojančioms grupėms. Čia dar reikia pri­
durti, jog tos socialinės sąlygos, kuriomis atsiranda suvokto neteisingumo

262
jausmas, pyktis arba priešiškumas, gali suteikti atskiriems įvykiams arba
veiksmams stiprią jėgą, galinčią paskatinti masinio smurto protrūkį, nors
kitais atvejais išprovokuoti masinio smurto jie nepajėgtų.
Dar viena palanki sąlyga minios smurtui pasireikšti - tai negalėjimas
padaryti įtakos arba sukelti norimų pokyčių taikiomis, prosocialiomis
priemonėmis (pvz., nesėkmingi mažumų bandymai atkreipti valdžios at­
stovų dėmesį į padarytą skriaudą gali skatinti priešiškos bei agresyvios mi­
nios susiformavimą). Be to, kaip liudija stebėjimai bei gyvenimiška prak­
tika, minios smurtą gali išprovokuoti tam tikri specifiniai įvykiai. Jiems ga­
lima priskirti nepopuliarius politinius-ekonominius valdžios sprendimus
(pvz., po tokių sprendimų 1991 m. sausio mėn. pradžioje priešiškai nusitei­
kusi minia bandė šturmuoti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmus),
draudimus ir tam tikrų privilegijų panaikinimą (pvz., kalėjimuose), bruta­
lius policijos veiksmus, areštus ir kitas provokacijas. Pavyzdžiui, priešiškai
nusiteikusiems futbolo sirgaliams jų komandos pralaimėjimas, pasišaipy­
mas iš mėgiamų žaidėjų, kitos priešininkų komandos sirgalių provokacijos
arba abipusiai provokuojantys priešiškų grupių veiksmai gali tapti stimu­
lais, skatinančiais masinį minios siautėjimą [Buford B., 1992]. Tam tikrais
atvejais provokuojantys poveikiai gali pasireikšti gana ilgą laiką (kelias sa­
vaites ar net mėnesius), laipsniškai didindami atitinkamų visuomenės gru­
pių įtampą, ir susikaupusi ji pagaliau įgauna masinio smurto ir agresijos
formą.

Jedinstvininkų minia veržiasi j Aukščiausiosios Tarybos rūmus

(A. Sabaliausko nuotrauka)

263
 Agresyvios minios rūšys

Priešiškai nusiteikusios minios agresyvaus elgesio motyvai gali skirtis.

Todėl, panašiai kaip ir panikos atveju, psichologijos literatūroje yra išski­
riamos kelios agresyvios minios rūšys [Mann L., 1979]: a) frustraciją
patyrusi minia; b) minia, esanti už įstatymo ribų; c) protestuojanti minia;
d) konfrontuojanti minia; e) ekspresyvi minia. Šiuos minios tipus apibūdin­
sime detaliau, remdamiesi masiniais siautėjimais sporto renginiuose.
Frustraciją patyrusi minia. Šiuo atveju smurtas ir agresija pasireiškia
todėl, kad minios dalyviai, patyrę frustraciją, siekia atkeršyti frustratoriui.
Frustraciją gali sukelti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, gali būti sužlugdomi
„teisėti“ žiūrovų lūkesčiai (kai ilgai laukę eilėje sirgaliai sužino, kad jau ne­
bėra bilietų; kai dėl kokių nors priežasčių užblokuojamas įėjimas į stadioną
arba kai labai išreklamuotos varžybos patiria fiasko). Kartais frustracija
būna susijusi su suvoktu neteisingumu (pvz., kai šališki arba nekompeten­
tingi teisėjų sprendimai svarbiausiu varžybų momentu iš esmės nulemia
mėgstamos komandos pralaimėjimą). Be abejo, kai kada teisėjai gali būti
neteisūs, tačiau dažniausiai žiūrovai tendencingai suvokia tai, ką jie mato,
ypač jeigu situacija yra dviprasmiška. Remiantis frustracijos - agresijos te­
orija galima sakyti, jog kuo žiūrovai yra labiau frustruojami, tuo didesnė ti­
kimybė, kad jie išreikš stipresnę agresiją. Minėtais atvejais minios agresijos
objektais paprastai tampa frustracijos šaltiniai arba su jais susiję žmonės
bei objektai - teisėjai, žaidėjai (kai jie stipriai nuvilia sirgalius), valdžios at­
stovai, stadiono įranga ir pan.
Minia, esanti už įstatymo ribų. Šiuo metu yra gana plačiai paplitęs
„futbolo chuliganizmo“ terminas. Jis atspindi tūkstančių jaunų sirgalių aso­
cialų elgesį, kai savo kelyje į stadioną ir grįždami po rungtynių jie niokoja
metro traukinius, daužo automobilius, mušasi su kitų komandų sirgaliais,
siautėja greta stadiono esančiose gatvėse ir pan. Tarp šių sirgalių visada yra
žmonių, kuriems rungtynės yra puiki proga išreikšti savo destruktyvius po­
linkius (jiems pačios rungtynės arba jų rezultatas dažniausiai nėra pats
svarbiausias dalykas). Kitaip tariant, sirgalių minioje yra į smurtą linkusių
kriminalinių elementų, kurie susirenka tam, kad išreikštų savo asocialias
tendencijas (jiems tereikia nedidelio preteksto, Kad jie parodytų tikruosius
savo ketinimus). Pavyzdžiui, yra nurodoma, kad iš 497 nuteistų anglų fut­
bolo phuliganų 60 proc. jau turėjo ankstesnį teistumą [Mann L., 1979].
Futbolo chuliganai dažnai nešiojasi su savimi peilius, kitus aštrius daiktus,
lazdas, grandines ir pan., o tai liudija apie jų išankstinį pasirengimą agresy­
viems aktams. Išreikšdama savo asocialias tendencijas, futbolo chuliganų
minia agresijos objektais gali pasirinkti varžovų komandos sirgalius, poli-

264
ciją, valdžios atstovus arba jų socialinius simbolius, taip pat atsitiktinius
žmones, jų nuosavybę ir pan.
Protestuojanti minia. Kai kuriais atvejais priešiškai nusiteikusi minia
gali išreikšti politinius reikalavimus bei protestus. Tam gali būti pasiren­
kamos sporto varžybos arba kiti masiniai renginiai. Pavyzdžiui, 1970-1971
metais Pietų Afrikos Respublikoje surengto Anglijos ir Australijos ko­
mandų turnė metu vyko masinės riaušės. Agresyvi tūkstančių demonst*
rantų minia paprastai įsiverždavo į stadioną, mėtydavo dūmų užtaisus,
švilpdavo, skanduodavo, susiremdavo su policija ir pan. Šie destruktyvūs
minios veiksmai buvo taktinė priemonė kovojant prieš aparteidą ir rasinę
diskriminaciją. Tokiems protestuojančios minios veiksmams buvo iš anksto
rengiamasi, minia siekdavo ne tik nutraukti varžybas, bet ir išprovokuoti
atsakomuosius valdžios atstovų veiksmus, kad šie įvykiai susilauktų kuo di­
desnio dėmesio bei atgarsio. Galima pridurti, jog atkuriant Lietuvos nepri­
klausomybę panašių politinių tikslų siekė ir priešiškai nusiteikusios jedinst-
vininkų organizuotos minios.
Konfrontuojanti minia. Kai rungtyniaujančios komandos atstovauja
grupėms, tarp kurių jau nuo seno egzistuoja priešiškumas ir įtampa, tarp
šių komandų sirgalių dažniausiai įvyksta susirėmimai (kai kuriais atvejais
smurto protrūkiai gali išplisti ir pasireikšti didesniu mastu). Kaip vieną iš
žinomiausių šios rūšies smurto protrūkio pavyzdžių galima pateikti dviejų
kaimyninių šalių - Salvadoro ir Hondūro konfliktą [Mann L., 1979].
1969 m. birželio mėn. Salvadoro futbolo komanda namuose nugalėjo hon-
dūriečius rezultatu 3-0. Tai paskatino priešiškai nusiteikusių hondūriečių
minias pulti salvadoriečius, gyvenančius jų šalyje (dėl to apie 10 000 žmo­
nių gelbėdamiesi buvo priversti bėgti ). Po šių įvykių santykiai tarp abiejų
šalių labai pablogėjo, o 1969 m. rugpjūčio mėn. tarp Salvadoro ir Hondūro
įsiliepsnojo karas.
Kai sporto varžybos vyksta tarp komandų, atstovaujančių priešiškas,
tarpusavyje konkuruojančias šalis, regionines, etnines ar religines grupes,
šių komandų sirgaliai dažnai yra linkę vertinti varžybų rezultatus kaip jų
šalies arba grupės vertingumo rodiklį. Konfrontuojančių sirgalių susirėmi­
mai gali įvykti jau pačių varžybų metu (ypač jeigu žaidėjai atvirai demonst­
ruoja vieni kitiems savo priešiškumą), tačiau dažniausiai šios rūšies smurtas
pasireiškia po rungtynių, kai besivaržančių komandų sirgaliai, palikdami
stadioną, įžeidinėja bei užpuldinėja vieni kitus. Šiuo atveju sporto renginys
tampa savotišku stimulu, sustiprinančiu iki tol egzistavusį priešiškumą bei
įtampą, kuri prasiveržia ir įgauna masinio smurto formą* Kaip liudija gyve­
nimiška praktika, konfliktus dažniau išprovokuoja pralaimėjusios koman­
dos sirgaliai (nes pralaimėjimas sumažina jų grupės prestižą bei vertę),
nors nugalėtojų komandos sirgaliai, būdami labai susijaudinę ir emociškai
sužadinti, taip pat gali užpulti bei išprovokuoti riaušes.
265
 Siekiant suprasti sporto renginių metu prasiveržiantį tarpgrupinį prie­
šiškumą ir agresiją, labai svarbu išsiaiškinti, su kuo save identifikuoja į sta­
dioną atėję sirgaliai, ir ar anksčiau egzistavo įtampa bei priešiškumas tarp
grupių, kurioms atstovauja rungtyniaujančios komandos bei jų sirgaliai.
Ekspresyvi minia. Kai kada masiniai siautėjimai po varžybų gali būti
vien tik labai stiprios euforijos išraiška (po mėgstamos komandos pergalės)
arba gilaus nusivylimo, liūdesio bei pykčio pasekmė (mėgstamai komandai
patyrus pralaimėjimą). Ekspresyvios minios smurto motyvai skiriasi nuo
kitų agresyvios minios paskatų, nes šiuo atveju sirgaliai nepatiria frustraci­
jos, iš anksto nesirengia destruktyviems veiksmams ir pan. (be to, ekspresy­
vios minios smurtas pasireiškia tiktai po varžybų). Ekspresyvūs masiniai
siautėjimai atsiranda dėl ypač stipraus emocinio sužadinimo, kuris panai­
kina nepageidautino elgesio slopinimą. Kita vertus, kai žmogus yra stipriai
susijaudinęs (dėl intensyvaus džiaugsmo, liūdesio, pykčio ir pan.), raciona­
lūs psichiniai procesai bei kognityvinė elgesio kontrolė prislopinami, todėl
taip pat padidėja impulsyvaus, nepageidautino elgesio tikimybė. Pagal su­
žadinimo hipotezę, šiuo atveju pats svarbiausias dalykas yra emocinio su­
žadinimo laipsnis, o ne išgyvenamų emocijų pobūdis (t.y. ar žmogus patiria
teigiamas, ar neigiamas emocijas). Kadangi labai stiprus sužadinimas
užkerta kelią visiems slopinimo procesams, tai stipriai susijaudinus gali
pasireikšti įvairios elgesio formos - agresija, ekshibicionizmas, seksualinio
pasitenkinimo siekimas, infantiliškas elgesys ir pan. Pavyzdžiui, 1971 m.
spalio mėn. JAV Pittsburgo mieste po svarbios mėgstamos komandos
pergalės apie 100 000 audringai pergalę švenčiančių žmonių pradėjo siau­
tėti. Jie padeginėjo ir apvertinėjo automobilius, griovė taksofono būdeles,
kai kurie iš jų nuogi šoko gatvėse. Be to, šių masinių siautėjimų metu buvo
užfiksuota nemažai išžaginimų, daug žmonių buvo sužeista, šimtai - areš­
tuoti [Mann L., 1979]. Reikia pridurti, jog minėtu atveju nepageidautinas
elgesys nebuvo slopinamas dar ir dėl to, kad daugelis sirgalių buvo apsvaigę
nuo alkoholio.
Ekspresyvi minia paprastai yra nepastovi, neturi aiškių lyderių, tačiau
joje emocinis sužadinimas greitai gali pasiekti tokį lygį, kai žmonės pradeda
nebekontroliuoti savo elgesio. Smurtas ekspresyvioje minioje gali pasi­
reikšti tiesiogiai (kaip didelio emocinio sužadinimo pasekmė) arba pra­
trūkti tada, kai minia susiduria su kokiais nors trukdymais (pvz., policijai
stengiantis išsklaidyti žmones arba bandant suimti keletą girtų minios daly-
vių).
Pralaimėjus mėgstamai komandai (ypač jeigu pralaimėjimas yra labai
skaudus ir netikėtas), atsiranda stiprus susierzinimas, pyktis, nusivylimas, ir
tai savo ruožtu gali nulemti elgesio kontrolės praradimą. Mėgstamos ko­
mandos pralaimėjimas labiausiai paveikia tuos žiūrovus, kuriems buvimas
sirgalių reiškia tam tikrą gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kaip liudija tyrimų re­
266
zultatai, aistringi krepšinio sirgaliai po jų komandos pralaimėjimo išgyvena
neigiamas nuotaikas, krenta jų savęs vertinimo lygis, jie netgi prognozuoja
blogesnius savo veiklos rezultatus [Hirt E.R. et ai., 1992]. Gauti rezultatai
taip pat rodo, jog masiniuose siautėjimuose dažniausiai dalyvauja fanatiški
futbolo sirgaliai, kurie yra artimai „prisirišę" prie savo klubo ir save identi­
fikuoja su mėgstama komanda [Zani B., Kirchler E., 1991]. Galima manyti,
kad smurtas, jėgos bei galios demonstravimas tokiems sirgaliams leidžia at­
gauti pozityvų grupės ir asmeninį identiškumą, taip pat vėl patirti teigiamus
emocinius išgyvenimus. Pralaimėjusios komandos sirgalių agresijos objektu
gali tapti bet kas, kritęs į akis - stadiono įranga, valdžios atstovai, prieši­
ninkų komandos sirgaliai, parduotuvės, automobiliai ir kiti objektai gatvė­
se. Kitaip tariant, pyktis ir agresija gali būti nukreipiami į bet kokį objektą.
Be abejo, masinis smurto pasireiškimas pralaimėjus mėgstamai koman­
dai nėra dažnas reiškinys. Dažniau gali pasireikšti silpnesnės ir švelnesnės
sirgalių reakcijos. Pavyzdžiui, sirgaliai gali tendencingai interpretuoti žai­
dimo eigą, akcentuoti priešininkų komandos pražangas, negarbingą žai­
dimą, prastą teisėjavimą, nepalankiai susiklosčiusią situaciją ir pan. Visa tai
gali sumažinti skaudulį dėl pralaimėjimo, o kartu - ir destruktyvaus elgesio
pasireiškimo tikimybę.
Kaip jau minėjome, pateikta minios tipų klasifikacija yra sąlygiška ir
neatspindi visų galimų minios elgesio formų įvairovės. Be jau apibūdintų
minios tipų, dar būtų galima išskirti agresyvią - imlią minią, kuri ne tik iš­
reiškia agresiją, bet ir plėšikauja (pvz., minios dalyviai gali ne tik daužyti
parduotuvių vitrinas, bet ir grobstyti prekes); ekstazės apimtą minią, kuri
paprastai susiformuoja tada, kai žmonės atlieka kokius nors ritualinius
veiksmus (pvz., ekstazė gali apimti besimeldžiančią maldininkų minią); at­
sitiktinę minią, kuri susidaro įvykus kokiai nors nelaimei arba išskirtiniam
įvykiui (ją dažniausiai sudaro smalsūs, reginių ištroškę atsitiktiniai praei­
viai) ir pan.

Minios elgesį aiškinančios teorijos

Žmonėms susibūrus į didelę minią, kurioje tvyro įtampa ir emocinis su­

žadinimas, įvyksta stiprūs jų elgesio pokyčiai. Natūraliai kyla klausimas,
kokie psichologiniai procesai vyksta minioje ir kaip galima paaiškinti mi­
nios dalyvių elgesio pokyčius (visų pirma - minios elgesio homogeniškumą
bei asocialaus elgesio pasireiškimą). Dar praeito amžiaus pabaigoje, aiš­
kindamas minios elgesio ypatumus, G.LeBonas išskyrė tris pagrindinius
veiksnius [LeBon G., 1995]: 1) anonimiškumą, dėl kurio minioje išnyksta
atskirų individų atsakomybės jausmas; 2) „užkrėtimą“ elgesiu, dėl kurio
minioje greitai pasklinda tam tikri emociniai išgyvenimai bei veiksmai;

267
3) įtaigą, dėl kurios žmonės minioje nekritiškai priima įvairias idėjas bei
teiginius, nesugeba objektyviai vertinti savo bei kitų žmonių veiksmų,
paklūsta reikalavimams, kurie prieštarauja jų įpročiams bei įsitikinimams,
ir pan.
Atskirų individų elgesio pokyčius minioje bandė paaiškinti ir S.Freudas.
Jo manymu, minios dalyvių vieningumą lemia libidiniai ryšiai, kurie
susiformuoja tarp grupės narių ir jos lyderio [Freud S., I960]. Šie ryšiai yra
grindžiami identifikacija, dėl kurios atskirų žmonių Ego idealas (sudėtinė
Superego dalis) yra pakeičiamas bendru objektu - minios lyderiu (dėl to
minios nariai tampa nuo jo labai priklausomi). Be to, kadangi minios daly­
viai turi bendrą Ego idealą, jie taip pat identifikuojasi vieni su kitais (tarp
jų atsiranda panašumas, nes jie visi pripažįsta ir paklūsta tam pačiam lyde­
riui). Tačiau ryšiai su lyderiu išlieka dominuojantys, o lyderio pašalinimas
gali sukelti minios susiskaldymą (jeigu neatsiranda žmogaus, kuris jį pa­
keistų). Taigi, S.Freudo manymu, minios elgesio homogeniškumas pasi­
reiškia todėl, kad minios dalyviai turi bendrą Ego idealą ir identifikuojasi
vieni su kitais. Smurtas bei agresija minioje gali atsirasti dėl to, kad jos da­
lyvių Superego praranda savo galią, o jų elgesį ima kontroliuoti lyderis, tu­
rintis agresyvių ketinimų. Be abejo, šias S.Freudo prielaidas yra labai sunku
patikrinti empiriškai. Be to, jo prielaidos kelia abejonių, nes masinių
riaušių metu neretai būna sunku išskirti aiškų lyderį, arba potencialūs mi­
nios lyderiai negali kontroliuoti minios dalyvių elgesio.
Vėliau, aiškinant minios elgesio ypatumus, susiformavo trys klasikiniai
teoriniai požiūriai - „užkrėtimo“ elgesiu, konvergencijos bei iškylančių el­
gesio normų teorijos.

„ Užkrėtimo “ elgesiu teorija

Dar nuo G.LeBono laikų tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, kaip greitai
minioje gali pasklisti įvairūs emociniai išgyvenimai ir veiksmai. Toks „už­
krėtimas“ gali paskatinti vieningo situacijos vertinimo, bendrų tikslų bei to
paties kryptingumo elgesio formavimąsi. „Užkrėtimo“ elgesiu teorija ak­
centuoja įtaigos, imitacijos bei identifikacijos reikšmę, dėl kurių tąrp mi­
nios dalyvių greitai pasklinda tam tikros nuotaikos, idėjos ir veiksmai. Pa­
vyzdžiui, dėl identifikacijos su kitais, kurie suprantami kaip tos pačios gru­
pės nariai, turintys panašius interesus, nusivylę tais pačiais dalykais, išgyve­
nantys tą patį priešiškumą kurios nors išorinės grupės atžvilgiu ir pan., gali
padidėti jautrumas kitų žmonių išgyvenimams ir galima „užsikrėsti” atitin­
kamais veiksmais. Remiantis šiuolaikine socialine kognityvine teorija ga­
lima pridurti, jog „užkrėtimo“ elgesiu metu svarbų vaidmenį atlieka mode­
liavimas (minios lyderis arba aktyviausi jos nariai tampa modeliais, skati­

268
nančiais analogiškus kitų žmonių veiksmus arba išgyvenimus). Be to, mi­
nioje vyksta ne tik vienpusis, bet ir abipusis modeliavimo procesas. Kitaip
tariant, tas žmogus» kuris stimuliuoja kitą, taip pat mato arba girdi atitin­
kamas kitų žmonių reakcijas, kurios pagal grįžtamojo ryšio principą dar la­
biau sustiprina pirmojo žmogaus išgyvenimus ir t.t. Šios daugkartinės grįž­
tamosios reakcijos gali būti „užkrėtimą“ elgesiu lemiantis mechanizmas.

Konvergencijos teorija

Ši teorija daugiau dėmesio skiria ne atskirų individų tarpusavio sąvei­

kai, bet minios sandarai [Milgram S., Toch H., 1969]. Šiuo atveju yra ke­
liama prielaida, kad į minią susiburia žmonės, pasižymintys panašiomis
charakteristikomis. Šias panašias charakteristikas arba predispozicijas le­
mia tam tikri įvykiai, objektai, idėjos arba vertybės, svarbios visiems minios
dalyviams (arba bent jų daugumai). Pavyzdžiui, į minią gali susiburti žmo­
nės, pripažįstantys tą patį autoritetą arba ideologiją, patyrę panašią
skriaudą arba neteisybę, perėmę tas pačias asocialias elgesio normas ir pan.
Pagal minėtą požiūrį, minios elgesio homogeniškumą lemia jos formavi­
mosi pagrindas (pvz., į futbolo sirgalių minią dažnai susiburia jaunuoliai,
turintys chuliganiškų polinkių). Kai į minią susiburia kuo nors panašūs
žmonės, jie greitai emociškai sužadina vieni kitus (šį sužadinimą ypač ska­
tina ekspresyvus minios dalyvių elgesys - išsiskiriantys gestai, veido iš­
raiška, riksmai, skandavimai, švilpimai ir t.t.), taip pat sustiprina bei suin­
tensyvina vieni kitų reakcijas. Aišku, jog tiek „užkrėtimas“ elgesiu, tiek
konvergencija dažnai gali pasireikšti kartu.

Iškylančių elgesio normų teorija

Pagal šią teoriją minios veiksmų homogeniškumas priklauso nuo to, ar

minios dalyviai suformuoja ir laikosi tam tikrų elgesio normų [Turner
R.H., 1964]. Nustatant minios elgesio normas, paprastai didžiausią poveikį
turi kelių aktyviausių minios dalyvių elgesys, kuris yra suprantamas kaip
dominuojantis elgesio būdas. Dėl to kiti minios nariai pradeda elgtis pana­
šiai kaip ir aktyviausioji minios dalis, slopina savo veiksmus, prieštaraujan­
čius demonstruojamam modeliui, taip pat skatina atitinkamai elgtis ir kitus.
Laikantis minėto požiūrio galima sakyti, jog vienodi minios veiksmai atsi­
randa todėl, kad žmonės supranta juos kaip tinkamus arba būtinus, o ne
dėl mechaniško „užsikrėtimo“ ar aklos imitacijos. Iškylančių elgesio normų
teorija gerokai skiriasi nuo kitų minios elgesio aiškinimo būdų. Pavyzdžiui,
šioje teorijoje pažymima, kad visiškas minios veiksmų vienodumas yra iliu*

269
zija (daug minios dalyvių elgiasi pasyviai, tuo suteikdami numanomą pa­
ramą aktyviajai minios mažumai), ir kad žmonės nuslopina su minios išgy­
venimais nesuderinamas nuotaikas, bet nebūtinai „užsikrečia“ šiais išgyve­
nimais. Be to, iškylančių normų teorija teigia, kad, siekiant suformuotų el­
gesio normų veiksmingumo, reikia nustatyti minios dalyvių socialinį iden­
tiškumą. Kitaip tariant, jeigu minioje buvo nustatytos agresiją skatinančios
elgesio normos, tai didžiausias destruktyvumas turėtų pasireikšti tada, kai
minios dalyviai pažįsta vieni kitus (tai prieštarauja anonimiškumo idėjai).

Deindividualizacijos teorija

Tai viena iš šiuolaikinių minios elgesio ypatumus aiškinančių teorijų. Ji

akcentuoja tai, kad žmonių elgesio pokyčius minioje skatina atskirų minios
dalyvių deindividualizacija. Tradiciškai deindividualizaciją galima apibū­
dinti kaip trikomponentį procesą, kuris apima: 1) situacinius veiksnius, pa­
sireiškiančius grupėje arba minioje; b) vidinius asmenybės pokyčius; 3)
anksčiau slopinto (nepageidautino) elgesio pasireiškimą. P.G.Zimbardo
pažymi, kad deindividualizaciją skatina tokie situaciniai veiksniai kaip ano­
nimiškumas, pakitusios atsakomybės sąlygos, grupės dydis, pakitusi laiko
perspektyva (pvz., dėmesio sutelkimas į dabartinį momentą), sensorinis
perkrovimas, padidintas sužadinimas, naujos, neaiškios situacijos ir pan.
[Zimbardo P.G., 1969]. Kai kurie kiti autoriai, analizuodami deindividuali­
zaciją skatinančias sąlygas, akcentuoja grupės vieningumą, kolektyvinius
veiksmus bei dėmesio sutelkimą į išorę [Diener E., 1980]. Visi minėti situa­
ciniai veiksniai sunkina asmenybės savęs įsisąmoninimą, didina abejingumą
asmeniniams ir socialiniams elgesio standartams, mažina žmogaus dėme­
singumą jo elgesio išoriniams vertinimams, minimizuoja savistabą bei savęs
vertinimą, silpnina savikontrolę (kuri grindžiama kaltės ir baimės jaus­
mais), atsižvelgimą į galimas elgesio pasekmes, o kartu mažina anksčiau
slopinto elgesio pasireiškimo slenkstį. Dėl to, žmogui patekus į deindividu­
alizacijos būseną, pasireiškia anksčiau slopintos elgesio formos ir polinkiai
(pvz., impulsyvūs ir asocialūs veiksmai).

Diferencinė savęs įsisąmoninimo teorija

Tobulindami bei tikslindami deindividualizacijos sampratą, S.Prentice-

Dunnas ir R.W.Rogersas išskyrė du savęs įsisąmoninimo komponentus
[Prentice-Dunn S., Rogers R.W., 1989]: 1) asmeninių savojo Aš aspektų
įsisąmoninimą (t.y. dėmesį tokioms mintims bei jausmams, kurie paprastai
viešai nedemonstruojami); 2) socialinių savojo Aš aspektų įsisąmoninimą

270
(t.y. dėmesį sau kaip socialinių vertinimų objektui). Remdamiesi minėtais
skirtingais savęs įsisąmoninimo komponentais, šie autoriai aprašo du mi­
nios poveikio atskiriems individams mechanizmus. P i r m a , anonimiš­
kumas bei išsklaidyta atsakomybė minioje skatina nepageidautiną individo
elgesį todėl, kad jis mažiau įsisąmonina socialinius savojo Aš aspektus.
Kitaip tariant, minioje žmogus mažiau domisi, kaip aplinkiniai jį vertina,
mažiau bijo įvairių sankcijų, pasmerkimo arba nepritarimo. Jis pakankamai
aiškiai supranta, ką daro, tačiau paprasčiausiai nesitiki patirti negatyvių
savo elgesio pasekmių („niekas nepastebės ar neįsimins, nebus galima ką
nors išsiaiškinti“ ir pan.). A n t r a , fiziologinis sužadinimas (jį gali sukelti
garsi muzika koncerto metu, švilpimas bei skandavimas stadione ir t.t.),
taip pat minios dalyvių vieningumas ir tarpusavio priklausomybė (dėl jos
atsiranda percepcinis „pasinėrimas“ ar „nugrimzdimas“ į minią) sumažina
asmeninių savojo Aš aspektų įsisąmoninimą. Šiuo atveju individas patiria
tokią deindividualizacijos būseną, kuriai būdingi mąstymo, emocinių išgy­
venimų pokyčiai bei sutrikusi savireguliacija. Dėl to žmogus tampa jaut­
resnis aplinkos orientuojantiems stimulams, o ne vidinėms paskatoms ir
elgesio savireguliacijos standartams. Taigi, žmogaus elgesys tampa labai
priklausomas nuo specifinių aplinkos stimulų, kurie gali sukelti įvairiausias
elgesio formas.
Apibendrinant galima pasakyti, jog pirmuoju atveju anksčiau slopintas
elgesys pasireiškia todėl, kad žmogus apsvarsto ir numato sau palankias pa­
sekmes (pvz., agresija ar kitos nepageidautino elgesio formos nebus
kruopščiai ištirtos, ir jis nesusilauks atpildo už savo neteisėtus veiksmus).
Antruoju atveju, sumažėjus asmeninių savojo Aš aspektų įsisąmoninimui,
susilpnėja kognityvinė elgesio reguliacija, dėl to atitinkamai padidėja nepa­
geidautino elgesio pasireiškimo tikimybė. Šiuos elgesio slopinimo panaiki­
nimo būdus, kuriuos aprašo diferencinė savęs įsisąmoninimo teorija, ga­
lima pavaizduoti tokia schema:

1 pav. Elgesio slopinimo panaikinimo būdai

271
 Reikia pažymėti, jog S.Prentice-Dunno ir R.W.Rogerso deindividuali-
zaeijos bei skirtingo savęs įsisąmoninimo samprata leidžia paaiškinti ne tik
asocialių, bet ir prosocialių elgesio formų pasireiškimą minioje (prosocialų
elgesį gali slopinti egzistuojančios normos, gėdos jausmas, kokių nors
tikslų, kuriems gali trukdyti viešas savo emocinių išgyvenimų demonstravi­
mas, siekimas ir pan.). Pavyzdžiui, minios dalyviai tam tikroje situacijoje
gali labdaringai paaukoti dideles pinigų sumas (tai puikiai iliustruoja aukos
Persitvarkymo Sąjūdžiui masinių mitingų metu), rizikuoti savo gyvybe gel­
bėdami kitus arba be varžymosi glėbesčiuotis bei bučiuotis sveikindami
vieni kitus su mėgstamos komandos pergale.
Deindividualizacijos samprata taip pat gali padėti suprasti religinės mi­
nios elgesį. Galima sakyti, jog bendri religiniai ritualai, besimeldžiančių
žmonių vieningumas ir bendrumas, taip pat religinės giesmės atlieka fizio­
loginio sužadinimo funkcijas, kurios sumažina asmeninių savojo Aš as­
pektų įsisąmoninimą. Dėl to grupinių religinių maldų metu žmonės iš da­
lies praranda savikontrolę ir tampa labai įtaigūs išoriniams stimulams.
Galiausiai minios elgesio ypatumams įtakos gali turėti kai kurie komu­
nikaciniai mechanizmai. Žmonės, susibūrę į minią, dažnai bendrauja tar­
pusavyje keisdamiesi turima bei siekdami naujos informacijos. Tai yra ypač
svarbu, kai susidariusi situacija yra neaiški ar dviprasmiška. Tokiais atvejais
minioje paprastai pasklinda įvairūs gandai, kurių pagrindu žmonės spren­
džia apie tai, kas atsitiko, kas vyksta, kaip reikia elgtis ir pan. Gandų tyri­
mai rodo, kad perduodant informaciją galima labai ją iškraipyti (kuo dau­
giau tarpininkų perduodant informaciją, tuo didesnė iškraipymų tikimybė).
Dėl šio informacijos iškraipymo minioje gali būti formuojami labai netiks­
lūs vertinimai bei neadekvatus situacijos supratimas. Tačiau^ nepaisant to,
kada minios dalyviai įsitikina, kad tokią pačią informaciją turi ir kiti, jie
ima elgtis panašiai (kuo žmonės daugiau bendrauja, keičiasi informacija,
tuo labiau „nugludinami“ tarpusavio skirtumai, ir juos vis labiau užvaldo
bendrumo jausmas). Šia prasme gandų platinimą bei skleidimą minioje ga­
lima interpretuoti kaip kolektyvinį sprendimo priėmimo procesą, kurio
metu suformuojamos tam tikros elgesio normos, koordinuojančios minios
dalyvių veiksmus. Kaip pažymi kai kurie autoriai, gandų daromą poveikį
lemia minios dalyvių susidomėjimas tam tikru įvykiu ar situacija, taip pat
šios situacijos neapibrėžtumas [Milgram S„ Toch H., 1969]. Šią priklauso­
mybę galima išreikšti tokia formule: gandų jėga = f (žmonių susidomėji­
mas x situacijos neapibrėžtumo).

272
 Minios elgesio kontrolės budai

Atsižvelgiant į anksčiau aprašytus minios elgesio ypatumus, šį elgesį le­

miančius veiksnius bei minios tipus, galima pateikti keletą rekomendacijų,
kaip būtų galima kontroliuoti minios elgesį.
1. Kai kada palankias sąlygas masinėms riaušėms gali sudaryti valdžios
institucijų abejingumas atskirų žmonių grupių problemoms ir patiriamoms
skriaudoms (neteisybei), jų bejėgiškumui kaip nors pakeisti nepalankią si­
tuaciją naudojant teisėtas ir legalias priemones. Todėl, siekiant sumažinti
agresyvios minios atsiradimo tikimybę, būtina laiku reaguoti į tam tikrų
žmonių grupių problemas, sumažinti tarpgrupinę įtampą, laiku priimti
sprendimus dėl susidariusios sudėtingos socialinės-ekonominės situacijos ir
pan. Santykinė įvairių grupių ekonominė lygybė, tarpgrupinių konfliktų
nebuvimas, demokratinė atmosfera visuomenėje - tai sąlygos, galinčios
sumažinti masinio smurto pasireiškimo tikimybę.
2. Kadangi kai kurie žmonės nepasitiki policija, nepakankamai supranta
jos veiksmus, yra priešiškai nusiteikę policininkų atžvilgiu ir pan., tarp ben­
druomenės ir policijos turėtų būti formuojamas tarpusavio supratimas ir
pasitikėjimas. Tai galėtų padėti išvengti skirstymo į priešingas grupes
(„mes“ ir „jie“), sumažintų tarpusavio priešiškumą, taip pat abipusių pro­
vokacijų (kurios kai kada gali sukelti masinio smurto protrūkį) galimybę.
3. Išėjimo panikai galima užkirsti kelią (arba bent jau sumažinti jos pa­
sekmes), jeigu bus imtasi atitinkamų priemonių pasitraukimo galimybėms
bei prioritetams sukurti. Pavyzdžiui, dideliuose pastatuose ir viešosiose
vietose turi būti nurodyti pasitraukimo keliai, pateiktos laiptų naudojimo
instrukcijos, aiškiai pažymėti išėjimai, kai kada turi būti paliktos atviros iš­
orinės durys ir pan. Labai svarbu, kad visos nuorodos bei instrukcijos būtų
kiek galima paprastesnės, kitaip ekstremaliomis sąlygomis žmonės jų nesu­
pras ir negalės pasinaudoti.
4. Norint užkirsti kelią įėjimo panikai, būtina atsižvelgti į tuos dėsnin­
gumus, kurių dėka minioje yra palaikoma tvarka ir kontrolė. Ši panikos rū­
šis paprastai prasideda tada, kai žmonės, esantys minios užnugaryje, siekia
kuo greičiau patekti į vidų, stumia ir spaudžia vienas kitą. Kad nepasi­
reikštų žmonių nekantrumas ir drausminga, eilėje stovinti minia nesi-
transformuotų į stichišką masinį judėjimą, būtina atsiminti keletą atsar­
gumo priemonių. Pirma, reikia iš anksto paruošti pakankamą įėjimo kon­
trolės (bilietų tikrinimo) postų skaičių. Antra, aptarnaujantis personalas ir
policija turėtų būti pasirengę minios judėjimui kontroliuoti ir neleisti žmo­
nėms užimti tam tikros erdvės iki įėjimo į pastatą arba stadioną (tam gali
būti naudojamos apsauginės tvorelės). Trečia, turėtų būti užtikrintas pa­
kankamas įėjimų į tam tikrą vietą skaičius, kad žmonės galėtų ten lengvai

273
patekti ir nesusiburtų didelės nekantraujančių žmonių grupės. Tais atve­
jais, kai minioje prasideda spaudimas, ir žmonės ima veržtis prie įėjimo,
sudėtingos elgesio instrukcijos nebėra naudingos, nes: a) dėl atsiradusio
didelio susijaudinimo jas sunku suprasti; b) jas nustelbia įtampos apimtų
žmonių šūksniai. Šiuo atveju tinkamesni trumpi ir paprasti nurodymai
(pvz., „Nestumk!“, „Nespausk!“, „Sustok!“ ir pan.).
5. Tada, kai minios paniką arba agresiją gali išprovokuoti nepagrįsti
gandai, labai efektyvi gali būti laiku pateikta objektyvi ir įtikinama infor­
macija. Galima sakyti, jog tik faktai gali neutralizuoti negatyvų gandų po­
veikį. Todėl, norint užkirsti kelią pavojingų bei jaudinančių gandų sklidi­
mui, miniai reikia pateikti konkrečius faktus, susijusius su įtampą keliančiu
įvykiu.
6. Siekiant kontroliuoti minios elgesį, teoriškai optimalus variantas - tai
jos lyderių izoliacija. Tačiau tiesioginė fizinė lyderių bei aktyviausių minios
elementų izoliacija yra labai pavojingas dalykas, nes tai gali paskatinti atsa­
komąją agresiją ar bent jau aktyvų pasipriešinimą (minia lengvai „neati-
duoda“savo narių policijai). Todėl, izoliuojant aktyviausius minios ele­
mentus, pirmiausia reikėtų taikyti psichologines poveikio priemones (pvz.,
galima bandyti diskredituoti lyderį arba jo skelbiamas idėjas, sudaryti jam
opoziciją ir pan.). Be abejo, kad šios priemonės būtų efektyvios, reikalingas
geras psichologinis pasirengimas bei informacinis aprūpinimas (todėl,
esant galimybei, reikia iš anksto identifikuoti potencialius minios lyderius,
surinkti apie juos kuo daugiau informacijos ir t.t.).
7. Paveikti visą minią iš karto (ypač jeigu tai didelė minia) praktiškai yra
neįmanoma* Todėl nepaprastai svarbu suskaidyti minią į atskiras grupes,
tai mažina jos vieningumą bei trukdo pasireikšti „užkrėtimui“ elgesiu. Tam
galima taikyti įvairias priemones - neleisti žmonėms susijungti į visumą,
įterpti į minią savus žmones, kurie vienu metu įvairiose vietose organizuotų
diskusijas skirtingomis temomis, skleistų informaciją ir nuotaikas, priešta­
raujančias dominuojantiems minios išgyvenimams. Kartais išskaidyti minią
gali padėti kreipimasis (pvz., stiprus, valdingas tonas, konkretūs faktai gali
atkreipti daugelio žmonių dėmesį ir kartu sumažinti minips poliarizaciją).
Pradinėse minios formavimosi stadijose atskiros žmonių grupės pa­
prastai dar nėra susijungusios į visumą, komunikaciniai procesai minioje
dar nėra stiprūs. Todėl šiuo metu minios suskaidymas gali būti pats efekty­
viausias. Tačiau kartu reikia pažymėti, kad jeigu bus panaudotas pernelyg
grubus spaudimas ir jėga, tai gali sukelti priešingą efektą - grėsmės aki­
vaizdoje atskiros žmonių grupės gali greitai susilieti į vieną didelę masę,
kartu užtikrindamos didesnį savo saugumą.
8. Jeigu priešiška minia jau susiformavo, jai reikia parodyti jėgą, tačiau
policijos veiksmai turi būti gerai apgalvoti (jeigu išorinė kontrolė bus per
maža, miniai gali atrodyti, kad viskas yra leistina ir ji gali daryti ką nori;
274
jeigu kontrolė bei jėgos demonstravimas bus pernelyg didelis, tai gali išpro­
vokuoti „gynybinius“ minios veiksmus). Kai kuriais atvejais, kai psicholo­
ginė įtampa labai padidėja, tarp minios ir policijos būtina sukurti bei išlai­
kyti tam tikrą atstumą. Jeigu šis atstumas bus per mažas, tai padidėja fizi­
nės konfrontacijos išprovokavimo galimybė, kai policininkai lengvai gali
būti įtraukiami į tiesioginį kontaktą su minia. Tada kontroliuoti situaciją
pasidaro nepaprastai sunku.
9. Apie pavojingą žmonių susibūrimą galima sudaryti policijos kordoną,
kuris padėtų sulaikyti atsitiktinius praeivius ir smalsuolius ir taip neleistų
jiems prisijungti prie minios ir pagausinti ją.

LITERATŪRA

1. Buford B. Among the thugs: The experience and the seduction of crowd
violence. New York: Norton, 1992.
2. Diener E. Deindividuation: The absence of self-awareness and self­
regulation in group members // The psychology of group influence / Ed.
by P.B. Paulus. Hillsdale, New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates,
1980. P. 209-242.
3. Freud S. Group psychology and the analysis of the ego. New York:
Bantam Books, 1960.
4. Hirt E. R., Zillmann D., Erickson G. A., Kennedy C. Costs and benefits
of allegiance: Changes in fans’ self-ascribed competencies after team
victory versus defeat // Journal of Personality and Social Psychology.
1992. Vol. 63. P. 724-738.
5. Knowles E.S., Bassett R.L. Groups and crowds as social entities: Effects
of activity, size and member similarity on nonmembers // Journal of
Personality and Social Psychology. 1976. Vol. 34. P. 837-845.
6. LeBon G. The crowd. New Brunswick: Transaction Publishers, 1995
(pirmą kartą darbas paskelbtas 1895 m.).
7. Mann L. Sports crowds viewed from the perspective of collective
behavior // Sports, games and play: Social and psychological viewpoints
/ Ed. by. J. H. Goldstein. Hillsdale, New Jersey: Lawrence Erlbaum
Associates, 1979. P. 337- 368.
8. Milgram S., Bickman L., Berkowitz L. Note on the drawing power of
crowds of different size // Journal of Personality and Social Psychology.
1969. Vol. 13. P. 79-82.
9. Milgram S., Toch H. Collective behavior: Crowds and social
movements // The handbook of social psychology. 2-nd ed. Vol. 4 / Ed.
by G. Lindzey, E. Aronson. Reading, MA: Addison-Wesley Publishing
Company, 1969. P. 507-610.
275
10. Prentice-Dunn S., Rogers R.W. Deindividuation and the self-regulation
of behavior // Psychology of group influence. 2-nd ed. / Ed. by P.B.
Paulus. Hillsdale, New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates, 1989. P.
87-109.
11. Staub E., Rosenthal L.H. Mob violence: Cultural-societal sources,
instigators, group processes and participants // Reason to hope: A
psychological perspective on violence and youth / Ed. by L.D. Eron,
J.H. Gentry, P. Schlegel. Washington, DC: American Psychological
Association, 1994. P. 281-313.
12. Turner R. H. Collective behavior // Handbook of modern sociology /
Ed. by R.E.L. Faris. Chicago: Rand McNally, 1964. P. 382-425.
13. Zani B., Kirchler E. When violence overshadows the spirit of sporting
competition: Italian football fans and their clubs // Journal of
Community and Applied Social Psychology. 1991. Vol. 1. P. 5-21.
14. Zimbardo P. G. The human choise: Individuation, reason and order
versus deindividuation, impulse and chaos // Nebraska symposium on
motivation. Vol. 17 / Ed. by W. J. Arnold, D. Levine. Lincoln:
University of Nebraska Press, 1969. P. 237-307.

Antanas Suslavičius, Gintautas Valickas

SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA TEISĖTVARKOS DARBUOTOJAMS
Vadovėlis aukštosioms mokykloms
Redagavo ir korektūrą skaitė/. Balčiūnienė it A. Skirmantienė
Rinko A. Ilekytė, R. Tumėnienė
Maketavo R. Bemadišienė
Techniškai redagavo N. Mazaliaiįskaitė
Viršelio dailininkė S. Narkevičiūtė
SL 585. 1999 04 29. 17,2 leidyb. apsk. 1.
Tiražas 2000 egz. Užsak. Nr. 66. Kaina sutartinė.
Išleido Lietuvos teisės akademijos Leidybos centras, Ateities 20,2057 Vilnius
Spausdino Lietuvos teisės akademijos Leidybos centro spaustuvė, Ateities 20,2057 Vilnius