Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.)  

 
«Society of the Balts at the Beginning of the Early Middle Ages (5th–6th Centuries BC)»
 

 
by Eugenijus Jovaiša
 

Source:  
History. A Collection of Lithuanian Universities’ Research Papers (Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų
mokslo darbai), issue: 64 / 2006, pages: 5­16, on www.ceeol.com.  

The following ad supports maintaining our C.E.E.O.L. service 

 
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
Eugenijus JOVAIÐA
Baltø visuomenë ankstyvøjø viduramþiø
pradþioje (V–VI a.)
Anotacija. Straipsnyje nagrinëjamas ankstyvøjø vi-
duramþiø pradþios baltø visuomenës apibûdinimas,
kunigaikðèiø, karo vadø ir kariaunos atsiradimo bal-
tuose laikas, palieèiami kunigaikðtiðkø kapø etniðku-
mo klausimai, gotø, hunø, avarø ir baltø santykiai nau-
jojo Europos politinio þemëlapio formavimosi auðro-
je.
Prasminiai þodþiai. Jordanas, kariauna, karinë aris-
tokratija, karinis elitas, Kasiodoras.
Eugenijus Jovaiða – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltø proistorës katedros vedëjas, docentas,
humanitariniø mokslø daktaras; adresas: T. Ðevèenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paðtas: istorijosdekanas@vpu.lt; moksliniø
interesø sritys – romëniðkojo laikotarpio (1–450 m. po Kr.) Nemuno þemupio ir Centrinës Lietuvos plokðtiniø kapø kultûrø
gyventojø dvasinë ir materialinë kultûra.
ISTORIJA
2 0 0 6
LXIV/64
Ávadas
V amþiaus antroje pusëje ir VI amþiuje baltø genèiø
ribos ágavo baigtines formas, kurios didele dalimi atpa-
þástamos ir istoriniø laikø pradþioje. Sunku nesutikti,
kad þemëlapio stabilumà lëmë ir visuomeniniø jëgø
suformuotos valdymo bei valdymosi struktûros, ku-
rios turëjo atitikti paèià visuomenës sluoksninæ (ar jau
luominæ?) sudëtá. Tad kokia ji, ta baltø visuomenë, tu-
rëjo bûti ankstyvøjø viduramþiø pradþioje? Keli ðio lai-
kotarpio baltø visuomenæ apibûdinantys terminai at-
skleidþia skirtingas visuomenës gyvenimo puses: „kla-
sinës visuomenës formavimosi laikotarpis“ – terminas,
naudotas sovietinëje istoriografijoje áprastai klasiø pa-
kopinei genezei apibrëþti;1 „Didþiojo tautø kraustymosi
laikotarpis“ naudotas ir tebenaudojamas norint susieti
baltø istorijà su Europoje vykusia hunø, gotø migraci-
ja, su naujøjø valstybiniø dariniø kiltimi;2 „Vidurinis
geleþies amþius“ – terminas, aktualus nurodant visuo-
menës pasiektà technologiná etapà;3 „Karinës demo-
kratijos laikotarpis“ – sakoma, kai norima „árëminti“
socialiai susluoksniuotà visuomenæ;4 „Vadystës“ (pro-
tovalstybës) – kai norima nurodyti visuomenës pasi-
rengimo stoti á valstybingumo kelià pakopà.5 Visi ðie
terminai turi teisæ gyvuoti: kiekvienas atskleidþia arba
tyrinëtojo, arba tyrinëtojo epochos nuostatà tyrinëja-
mo objekto atþvilgiu. Taèiau visø ðiø apibûdinimø pa-
grindas – prieðistorës paminklø ir ypaè laidojimo pa-
minklø tyrimai. Nuo XIX a. pabaigos vokieèiø, lenkø ir
lietuviø archeologai V–VI a. baltø genèiø kapinynuose
iðtyrë daugybæ palaidojimø, pasiþyminèiø iðskirtine lai-
dosena, ákapiø gausa bei prabanga. Juos jau áprasta
vadinti kunigaikðèiø kapais, o jø medþiaga – tai neákai-
nojamas pagrindas to laikotarpio visuomenës tyrimams.
ISSN 1392-0456 ○
5
○ ○ ○ ○ ○ ○ ○
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
Baltø kunigaikðèiø kapai
Ankstyvuosius prûsiðkøjø kunigaikðèiø kapø kom-
pleksus 2005 metais apraðë ir savaip interpretavo
V. I. Kulakov publikacijoje „B1-C1 fazës Baltijos ku-
nigaikðtiðkieji palaidojimai“.6 Su mûsø nagrinëjamuo-
ju laikotarpiu jie turi betarpiðkà ryðá vien dël to, kad
pats terminas „kunigaikðtiðkas kapas“ naudojamas jau
10–200/220 metø palaidojimams áprasminti. Iki mû-
sø tyrinëjamo laiko praeis bent 300 metø, tad neten-
ka abejoti, kad romëniðkojo laikotarpio pradþios me-
dþiagoje atsiskleidæ karinio elito kapai yra svarbûs
ankstyvøjø viduramþiø pradþios procesams suprasti.
V. I. Kulakov pateikë jam þinomø pirmøjø baltø kuni-
gaikðèiø kapø, rastø prûsø Ilischken (Kr. Wehlau), Wie-
kau (Kr. Fischhausen), Klein Fließ (Kr. Labiau), Kirpeh-
nen (Kr. Samland) kapinynuose, katalogà. Kapai da-
tuojami 10–200/220 metais ir iðsiskiria ginklø gausa,
raitelio aprangos reikmenimis bei geriamaisiais ragais.
IV amþiaus pabaiga ir V amþiumi datuojami dvie-
jø jotvingiø kunigaikðèiø kapai buvo iðtirti 1956 ir
1957 metais Ðvaicarijos pilkapyno 2 ir 25 pilkapiuose
(Suvalkø apskritis, Lenkijos Respublika).7 1956 me-
tais antrame pilkapyje iðtirtø vyro griauèiø krûtinës
srityje gulëjo 2 lankinës þieduotosios sidabru puoð-
tos segës, ðalia jø – 2 þalvariniai pincetai ir ðukos,
prie kairio ðono – dviaðmenis kalavijas, pentinis kir-
vis bei dirþo pëdsakai. Dirþas ar kalavijo makðtys
buvo papuoðtos þalvarine briedþio figûrële ir 2 ap-
skritomis þalvarinëmis plokðtelëmis, padengtomis si-
dabrine paauksuota ornamentuota skardele, dirþas
turëjo sidabrinæ sagtá. Ant kairio dubens gulëjo gele-
þinis pusrutulio formos antskydis, ant kojø – geleþi-
niai pentinai, o kairëje pusëje prie kojø, prie kalavijo
galo, – puoðniø kamanø liekanos. Galvos kairëje pu-
sëje buvo padëtos vienanarës þirklës, o galvûgaly-
je – 2 ámoviniai ietigaliai. Prie jø buvo antrø puoðniø
kamanø liekanos. 1957 metais buvo iðtirtas 25 pil-
kapis. Jo centre gulëjo þirgo griauèiai su dvinariais
þàslais ir sagtimis, o netoliese, 2 metrus á ðiauræ,
1,2x2 m dydþio duobëje buvo rastos sudeginto þmo-
gaus kaulø liekanos. Tarp jø buvo sidabrinë lankinë
segë, 2 gintaro karoliai, Damasko plieno dviaðmenis
kalavijas, emaliu puoðta apskrita plokðtelë ir viena-
narës þirklës.
Pirmasis kapas datuojamas IV a. pabaiga, antrasis –
V amþiumi. Abu vyrai palaidoti su þirgais ar jø apran-
ga, vietinës gamybos papuoðalais (lankinëmis segë-
mis), árankiais ir ginklais (kirviu, ietigaliais). Ákapës bran-
gios: sidabrinës ar sidabru puoðtos segës, sagtis, þir-
go kamanos. Ðalia vietiniø gaminiø yra ir importiniø –
Damasko plieno dviaðmenis kalavijas, emaliu puoðta
plokðtelë. Abiejuose kapuose rastos þirklës, o 2 pilka-
pyje pincetai ir ðukos. Pastaruosius daiktus tyrinëto-
jai sieja su pagoniðkais ritualais.
1958 metais V–VI a. jotvingiø karinio elito kapà
○ ○ ○ ○ ○ ○
6
○ ○ ○
Krikðtonyse (Lazdijø raj.) iðtyrë P. Kulikauskas,8 1958
metais ankstyvøjø viduramþiø pradþios karinio elito
kapà Reketëje (Kretingos raj.) iðtyrë O. Navickaitë-Kun-
cienë.9 1970 metais A. Tautavièius Taurapilio (Ute-
nos raj.) pilkapyne iðtyrë kariniam elitui priklausantá
kapø kompleksà – kunigaikðèio ir jo palydos kapus.10
A. Tautavièius pilkapynà skiria lietuviams ir datuoja V
amþiaus pabaiga ir VI amþiaus pradþia. Mano, kad
tai – seniausi kapai lietuviø pilkapiuose.
Vakarinëje komplekso dalyje, nedidelës kalvos cen-
tre, buvo supiltas pilkapis (Nr. 5) kunigaikðèio kapui.
Kapui árengti iðkasta didesnë nei áprasta kapo duobë,
kurioje vienas ðalia kito buvo palaidotas kunigaikðtis
ir jo kovos þirgas. Virð kapo supylë didesná sampilà,
aplink kurá sudëjo stambiø akmenø ratà. Laidojimo
paproèiai ir didþioji ákapiø dalis neiðsiskiria ið to laiko
Ðiaurës Rytø Lietuvos kapø inventoriaus. Jame rastas
Rytø Lietuvai áprastos formos pentinis siauraaðmenis
kirvis, peilis, Lietuvai bûdingas antskydis, ietigaliai,
segë, pincetas, galàstuvas. Ir kapo inventorius, ir lai-
dojimo paproèiai liudija, jog tai – vietinio gyventojo
kapas.
Kunigaikðtiðkà rangà iðskiria ginklø ir kario apran-
gos puoðnumas: þalvarinëmis vinutëmis prie medi-
nio pagrindo pritvirtintas antskydis, ant kojø uþdëti
pentinai, kuriuos su apavu jungë sidabru apkaustyti
dirþai, ant pirðto uþmautas sidabrinis þiedas. Ið Padu-
nojo atveþto kalavijo makðtis puoðë sidabriniai pa-
auksuoti apkalai, plokðtelës, sagtys, geleþinë, grana-
tais dabinta sagtis ir savitai kaustytas ragas. A. Tauta-
vièiaus ir K. Godùowski teigimu, ragas ir pincetas su-
sijæ su religiniais ar pilietiniais ritualais. Pavyzdþiui,
geriamasis ragas gali bûti siejamas su priesaika, kuria
sutvirtinama sutartis, taika ar kitokie tarpgentiniai rei-
kalai. Manoma, kad baltø gentyse apeigas atlikdavo
bendruomenës galva, vëliau – genties ar þemës kuni-
gaikðtis. Panaðus paprotys buvo ir Vidurio Europoje:
ten kunigaikðèiø kapuose daþnai randamas pincetas
ir puoðnus geriamasis ragas, o kartais dar ir þirklës bei
ðukos.11
Bene áspûdingiausiu Taurapilio atradimu reikia lai-
kyti ne tiek patá kunigaikðèio kapà, kiek aplink centri-
ná kunigaikðèio kapà iðdëstytus jo palydos pilkapius.
Jø èia turëjo bûti iki 13, taèiau iðtirti tik 8 likæ. Tyrinë-
tojas neabejoja, kad tai kariø raiteliø kapai, kuriuose
rasta áprastø lietuviams ginklø, tarp jø ir kovos kirviø.
Dar svarbesnæ iðvadà autorius iðsakë kalbëdamas apie
rytinës Taurapilio pilkapyno dalies medþiagà. Pasak
jo, vakarinëje grupëje yra turtingø kariø ir jø vado
kunigaikðèio kapas, o rytinëje – eiliniø to paties laiko
bendruomenës nariø kapai.
Eugenijus JOVAIÐA
1977 metais E. Jovaiða12  ir 1978–1984 metais V. Ka-
zakevièius Plinkaigalio kapinyne13  iðtyrë, galima sa-
kyti, etaloninius aukðtaièiø karinio elito kapus. 360 ðio

kapinyno kapø datuojami III–VI amþiumi. Tarp V–VI
amþiumi datuojamø kapø yra neabejotinai kunigaikð-
èiams arba kariniam elitui priklausanèiø kapø. 8 vyrø
kapuose (2, 50, 54, 59, 61, 64, 80, 332) rasti geria-
mieji ragai su unikaliais sidabriniais apkalais. Kuni-
gaikðtiðkø kapø inventorius pasiþymi puoðnumu, gin-
klø bei kario aprangos turtingumu. Sidabrinës segës,
sidabrinës antkaklës, sidabrinës storëjanèiais galais
apyrankës, puoðnûs ornamentuoti apavo dirþø ap-
kalai ir sagtys, pentinø dirþai, perpetës, kovos peiliai,
kovos kirviai, ietys, o tarp ritualiniø daiktø – kaulinis
Saulës diskas. Moteriðkosios „karinës aristokratijos“
dalies kapø ákapiø gausa ir jø meninë raiðka atsisklei-
dþia papuoðalø ir aprangos reikmenø formø ávairo-
vëje bei ornamentikoje.
Þemaièiø areale L. Vaitkunskienë iðtyrë kario raite-
lio kapà ið Þviliø kapinyno 47 kapo.14 Èia rasta raite-
lio aprangos reikmenø – pentinai, kamanos, perpetë
ir visas papuoðalø kompleksas. Kario kapà L. Vait-
kunskienë datuoja IV a. viduriu, taèiau su tokiu data-
vimu nesutinka V. Ðimënas, nurodydamas, kad já rei-
këtø datuoti V a. viduriu15.
Skalviø þemës kunigaikðèiø kapus tyrë V. Ðimënas.
1986–1990 ir 1994–1997 metais Vidgiriuose jis iðty-
rë 64 V amþiaus antra puse ir VI amþiumi datuojamus
kapus. 30 ir 32 kapas yra neabejotini kunigaikðèiø
kapai.16 30 kape su kunigaikðtiðka pagarba árengtas
kapas patvirtina baltø ryðius su Padunojo srièiø tautø
kraustymosi ávykiais. Didþiulëje kapo duobëje buvo
atskirta vieta kunigaikðèio þirgo kapui, o nuo jo laip-
tas vedë á kunigaikðèiui skirtàjà kapo dalá. Karstas bu-
vo padarytas ið masyviø àþuoliniø lentø, o jo pagrin-
de sumontuotos aukðtos medinës kojos. Be Paduno-
jo meistrø kovos peilio, sidabrinës paauksuotos se-
gës, kunigaikðèio kape buvo rasti þàslai, antkaklë, ke-
turios segës, apavo sagtelë, sidabrinë apyrankë ir þie-
das, pakabutis, geriamasis ragas su sidabro apkaus-
tais, mediniai smeigtukai ir ornamentuotas dvigubo
nupjauto kûgio formos karolis. Mediniai smeigtukai
Kunigaikðtiðkieji kapai ir etninës
istorijos klausimai
Didþioji mûsø proistorës „baltoji dëmë“ yra iðsamûs
senøjø baltø bendruomeniø tyrimai. Ypaè jautriai tai
atsiliepia, kai mëginame ávertinti ir apèiuopti tà laikà,
kai baltø visuomenë darësi panaði á, M. Gimbutienës
þodþiais, istoriniø laikø pradþios visuomenæ. Kitaip ta-
riant, kai ji ágavo luominëms visuomenëms bûdingà
hierarchinæ valdþios sistemà su ryðkiai iðreikðtu kari-
niu tos sistemos palaikymo dariniu – kariauna. Ir èia
atrandame prieðtaringiausiø nuomoniø. Sovietmeèiu
kunigaikðtiðkøjø kapø sàryðio su Europoje vykusiais
Baltø visuomenë ankstyvøjø viduramþiø pradþioje (V–VI a.)
ISTORIJA
2 0 0 6
LXIV/64
ir nedegto balto molio karolis greièiausiai apeiginës
paskirties daiktai, beje, kaip ir Plinkaigalio 2 kapo kau-
linis ornamentuotas diskas. Kariui sudëjo ir papildo-
mø ákapiø – þiedai ir þalvarinës ávijos rastos berþo
toðies dëþutëje.
Kiek vëliau, 1998–2001 metais, V. Ðimënas iðtyrë
52 II–VII amþiaus kapus Barzûnuose (Tauragës raj.).
Ankstyvøjø viduramþiø pradþiai skiriama 30 kapø. Ið
jø neabejotinai kunigaikðèio ar karinës aristokratijos
atstovui reikia skirti V amþiaus antràja puse datuoja-
mà 5 kapà. Turtingas karys palaidotas kartu su þirgu ir
ið tiesø kunigaikðtiðka prabanga: gintaro karoliø vëri-
nys, antkaklë su kabliuku ir kilpele, 2 þiedai, 5 lanki-
nës þieduotosios segës, perpetë kovos peiliui prilai-
kyti, ámovinis kirvis, 2 ietigaliai, geleþinis dalgis ir pa-
galiau daþni kunigaikðèiø kapø palydovai – pincetas
ir galàstuvas. Tarp þirgo ákapiø – dvinariai þàslai ir
kamanos.17
2006 metais ðiø eiluèiø autorius pradëjo Vëluikiø
(Tauragës raj.) plokðtinio kapinyno tyrinëjimus.
150 kvadratiniø metrø plote iðtirti 3 nedegintø miru-
siøjø kapai18. Pirmasis kapas priklausë 18–20 metø vy-
rui. Ákapës – geleþinis ietigalis, kovos peilis su perpetës
geleþine sagtimi, þalvarinë lankinë þieduotoji segë, dvi
þalvarinës juostinës apyrankës ir du þalvariniai þiedai –
leidþia datuoti kapà III a. antràja puse–IV a. pradþia.
Antrasis kapas priklausë 25–30 metø moteriai. Ákapës –
geleþinë yla, þalvarinis ávijinis þiedas, geleþinis lazdeli-
nis smeigtukas – leidþia datuoti kapà III a. antràja pu-
se–IV a. Treèiasis kapas priklausë 40–45 metø vyrui.
Ákapës – geleþinis ietigalis, kovos peilis su puoðnia,
þalvariniais spurgeliais ornamentuota ir þalvariniais pa-
kabuèiais puoðta perpete, geleþinis ámovinis kovos kir-
vis, dvi þalvarinës lankinës þieduotosios segës, dvi þal-
varinës apyrankës (juostinë ir storëjanèiais galais), du
þalvariniai þiedai, þalvariniai trinariø þàslø þiedai, þir-
go kamanos su þalvariniais kryþiaus pavidalo apka-
lais – leidþia kapà skirti karinio elito virðûnei ir datuoti
IV a. antràja puse–V a. pradþia.
etniniais procesais tyrinëjimai nebuvo skatinami. Ypaè
nebuvo skatinamas baltø visuomenës kilties ir jos áta-
kø nuðvietimas: sovietinë archeologijos mokykla visur,
net ir Fatjanovo ar skitø visuomenëse, ieðkojo slavø
kilties ðaknø, ieðkojo slavø pasaulá iðkelianèiø ir jos
kilmæ ankstinanèiø patvirtinimø. Tad sena baltø kiltis,
o dar labiau jos vaidmuo Europos istorijoje neturëjo
jokiø galimybiø bûti bent jau objektyviai iðaiðkinta. To-
dël ankstyvieji baltø pasaulio luominës visuomenës
poþymiai – kunigaikðtiðki kapai – nesusilaukë tinkamø
ISSN 1392-0456 ○
7
○ ○ ○ ○ ○ ○ ○
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
tyrinëjimø ir interpretacijø. Pastaraisiais metais tokiø
darbø atsirado. Juose ðie klausimai paliesti ið esmës.19
T. Baranauskas, apibûdindamas vadystæ (protovalsty-
bæ) kaip pereinamàjà organizacijà tarp genties ir vals-
tybës, nurodo, kad vadysèiø kûrimosi laikotarpis susi-
jæs su suintensyvëjusia karine veikla, o vadysèiø susi-
formavimo laikà rodo turtingø diduomenës kapø iðsi-
skyrimas. Teisingai pastebi, kad Vakarø Lietuvoje jie
atsirado 150–200 m., Þemaitijoje, Ðiaurës ir Vidurio
Lietuvoje – III–IV a. Kiek vëliau, IV–V a., pasirodo tur-
tingumu iðsiskiriantys sûduviø kunigaikðèiø kapai (Ðvai-
carijos kapinyne), dar vëliau, apie 400 m., vadystës
galutinai susiformavo Rytø Lietuvoje.20 Reikia suprasti,
kad tie kunigaikðèiø kapai reiðkia ir kariaunos – profe-
sionalaus kariø sluoksnio – susiformavimà. Kitaip iðei-
tø, kad kalbame apie „karalius be jø kariaunos“. V. I. Ku-
lakov darbe apie prûsø pasaulio kunigaikðtiðkuosius
kapus prioritetu tapo polietninës prûsø visuomenës
árodinëjimai.21 Èia jis polietniðkumà mëgina pritaikyti
ir kitiems vëlesnio laikotarpio, V–VI amþiø, kunigaikð-
tiðkiems aukðtaièiø kapams ið Plinkaigalio (Këdainiø
raj.) kapinyno bei lietuviø kapams ið Taurapilio (Ute-
nos raj.) pilkapyno.22 V. I. Kulakov „germaniðkø“ pradø
atpaþinimo metodai daugiau nei abejotini. Ðtai tipiðkas
pavyzdys: apraðydamas greièiausiai C1a (150–220 m.)
laikotarpio kapà ið Wiekau kapinyno Wi-34, V. I. Kula-
kov iðvardina inventoriø: romënø provincijos apskriti-
në segë, puoðta raudonu ir mëlynu emaliu, dvi bronzi-
nës sidabruotos segës, pentinø pora, trumpas dviað-
menis kalavijas su mediniø makðèiø liekanomis, ámo-
vinis kirvis su medinio koto liekanomis, 6 ietys, peilis,
galàstuvas, skydo geleþinis umbas su rankenos liku-
èiais, skustuvas, geleþinë dirþo sagtis, þirgo aprangos
reikmenys – kamanos. Pripaþásta, kad kamanos yra vie-
tos meistrø darbo, o ðtai ginkluotës kompleksas – visai
kas kita. Ir kas gi tampa tuo „kompleksu“? Tik kalavijas
ir gal dar kirvis. Kalavijo genezei apraðyti skirta daug
vietos: buvæs tipiðkas romënø „gladius“ (iðvadinëje da-
lyje jis taps „Spatha“ tipo kalaviju“) naujojoje aplinkoje
tapo neatpaþástamas. Já sutrumpino iki 37 cm, griovelis
kraujui nutekëti uþbaigtas ne taip, kaip romënams
áprasta, pakeistas smaigalio kampas – jis tapo bukes-
nis. Po visø ðiø metamorfoziø, kurias patyrë tipiðkas
romëniðkas „gladius“, V. I. Kulakov prieina iðvadà, kad
ðis kaþkada romënø raiteliui priklausæs kalavijas bar-
barø aplinkoje buvo perdirbtas pagal germaniðkà, pës-
èiajam kariui skirtà kalavijo standartà. Kodël ne pagal
baltø pësèiojo kario standartà? Ar jau V. I. Kulakov vie-
tinæ aplinkà priskyrë germanams? Toliau dar graþiau:
„Rinkinys ir jo sudëtis neleidþia kategoriðkai pripaþinti
èia palaidoto kario vakarø baltø kilmës“.23 O germa-
niðkà leidþia? Tad reikia pasakyti tai, kà V. I. Kulakov
nutyli. Tokie skydø umbai, ieèiø antgaliø, pentinø for-
mos, peiliai, galàstuvai puikiai paþástami ir ðiauriau ið-
sidriekusio baltø arealo C1a periodo kapuose.24 Paþás-
tama ir kirvio forma. Jà A. Malonaitis savo ámoviniø
kirviø klasifikacijoje vadina „lanko pavidalo kirviais“,
iðskiria á 5 tipà ir jø pasirodymo data laiko IV amþiø.
○ ○ ○ ○ ○ ○
8
○ ○ ○
Lietuvos teritorijoje þinomi 9 tokie kirviai. Visi jie – kur-
ðiø, þiemgaliø ir þemaièiø areale,25 t.y. vakarø baltø áta-
kos zonoje. Papuoðalai ið kapo – emaliu puoðtos ir
bronzines segës – taip pat þinomi. M. Michelbertas
nurodo, kad A96 tipo segës yra gotiðkos Wielbarko
kultûros palikimas,26 taèiau tai rodo tik viena – puikiai
iðvystytus prekybinius kelius ir iðaugusios baltø genti-
nës aristokratijos, kaip, beje, ir germaniðkos, norà puoð-
tis iðskirtiniais, paprastiems gentainiams neprieinamais
papuoðalais. Siekiant þûtbût rasti kaþkà, kas leistø vël
gráþti prie germaniðkojo prado, pasitelkiami ðtai tokie
samprotavimai: „Viena ið galimø daiktø komplekso ið
Wiekau interpretacijø – ið vakarø su aisèiais kaimyni-
niø germanø genèiø, kurios buvo suinteresuotos gin-
taro prekybos stabilumu, dovanos vienam ið vietiniø
kilmingø aristokratø. [...] Ginklø kompleksas ið Wi-34
pagal savo nomenklatûrà randa analogijas sinchroni-
nëse Elbës ir Oderio tarpupio senienose. Gavæs dova-
nø ginklø rinkiná, kaip vyriðkos draugystës þenklà (su-
lyginama su vëlesniais kaukaziðkais „kunakø“ papro-
èiais), vietinis þymus karys, apie kurio baltiðkà kiltá nëra
jokiø paliudijimø, pritaikë ilgà Spatha geleþtæ áprasti-
niam kalavijo, skirto artimai pëstininko kovai, ilgiui.27“
Ir vël tenka pasakyti: tokie ginkluotës kompleksai – sky-
das, kirvis, ietys, kovos peiliai – puikiai paþástami ir
Nemuno bei Dauguvos „tarpupio sinchroninëse se-
nienose“. Tad kas gi liko ið „dovanø rinkinio“? Vienin-
telis perdirbtas romëniðkas „gladius“ ar „Spatha“? Já bal-
tai galëjo ir gavo paprasèiausiu ir tuo metu prieina-
miausiu keliu – per Gintaro kelià, kaip ir gausybæ ro-
mëniðko importo, kuris tuo laiku buvo tapæs kasdieny-
be baltø ir germanø visuomenëje. Ásidëmëtina, kad
V. I. Kulakov èia pat vël primygtinai akcentuoja, jog apie
to þymaus vietinio kario baltiðkà kiltá nëra jokiø paliu-
dijimø. Kaip matome, atvirkðèiai: nëra jokiø paliudiji-
mø apie germaniðkà kiltá, o tai, kad ginklas perdirbtas,
liudija tik tai, kad jis visiðkai prieðtaravo vietinei, baltið-
kai, kovos ir tai kovai skirto ginklo tradicijai.
Èia pateikta tipiðka V. I. Kulakov prielaidø grandinë,
ið kurios galø gale atsiranda plaèiausios iðvados apie
Sambijos gyventojø etnosà: „Todël nereikia ieðkoti ti-
piðkø germaniðkø arba baltiðkø bruoþø mus dominan-
èio regiono visuomeniø paleosociologijoje. Èia, ryti-
nëje Barbaricum sienoje, romëniðkuoju laiku gyvavo
greièiausiai polietninë visuomenë, kurioje vedantájá
vaidmená, sprendþiant pagal kataloge pristatytus kom-
pleksus, vaidino germaniðkas elementas.“28 Ir kà gi èia
gali polemizuoti su autoriumi, kuris, ieðkodamas ana-
logø savojo katalogo rinkiniams, visai nesidomi kito-
mis baltiðkojo arealo senienomis ir „ginklø dovanoje“
nemato baltiðkøjø, kurie sudaro didþiausià dovanos
dalá?
Gráþkime prie kunigaikðtiðkøjø Taurapilio ir Plinkai-
galio kapø. A. Tautavièius, tarsi numanydamas gali-
mas insinuacijas etninio priklausomumo klausimu, dar
Eugenijus JOVAIÐA
1981 metais raðë apie Taurapilio kunigaikðèio kapà:
„Tuo metu Rytø Lietuvoje pagal paprotá á vyro kapà
buvo dedamas kirvis, peilis, reèiau 1 ar 2 ietys su ámo-

viniais ietigaliais (daþnai 2 ietys dedamos deginamiems
mirusiesiems nuo VI a.), skydas, retkarèiais – pentinai,
þirgas, o ið papuoðalø – paprastai tik segë ir þiedas;
apyrankë ar antkaklë randamos nedaþnai. Retai pasi-
taiko ir geriamasis ragas, pincetas. Ir ðiuo atþvilgiu Tau-
rapilio kapas nesiskiria nuo to paties laikotarpio kapø.
Antai jame rastas Rytø Lietuvai áprastos formos penti-
nis siauraaðmenis kirvis, peilis, Lietuvai bûdingas ant-
skydis, ietigaliai, segë, pincetas, galàstuvas. Todël ir ka-
po inventorius, kaip ir laidosena, liudija, jog tai vietinio
gyventojo V a. pabaigos ar VI a. pradþios kapas.“29  Já
skiriantis importinis kalavijas puoðniose makðtyse su
sidabrinëmis paauksuotomis bei geleþine granatais da-
binta sagtimis ir savitai apkaustytas ragas rodo tik ið-
skirtinæ mirusiojo padëtá ir tai, kad baltai buvo aktyvûs
Europoje vykusiø procesø dalyviai. Plinkaigalio tyri-
nëtojas V. Kazakevièius savo monografijoje paskyrë
specialø skyriø Plinkaigalio kapinyne palaidotø þmo-
niø etninei kilmei ávardinti. Jeigu jis matë kokias nors
átakas, tai tik vidinio baltø pasaulio: „Negalima atmesti
prielaidos, kad tarp plinkaigalieèiø galëjo gyventi þe-
maièiø ar þiemgaliø moterø, atitekëjusiø èia ir palaido-
tø pagal gimtosios genties paproèius“. Iðvadinæ dalá
V. Kazakevièius paraðë iðretintomis raidëmis: „Taèiau
tai neprieðtarauja iðvadai, kad Plinkaigalio bendruo-
menë yra a u k ð t a i t i ð k a“.30 Ðtai ir visas polietniðku-
mas, o dar ir germanams vadovaujant... Ðiø eiluèiø au-
torius Plinkaigalio kapinyne iðtyrë pirmuosius 20 ka-
pø. V. I. Kulakov brukami niekuo nepamatuoti teiginiai
yra absurdiðki. Bûtø galima nurodyti gausybæ objekty-
viø rodikliø, bet uþteks, kaip pavyzdþio, ir vieno. V. I. Ku-
lakov sutinka, kad vienas ið kunigaikðtiðkøjø kapø po-
þymiø yra puoðnûs geriamieji ragai. Jø rasta 8 Plinkai-
galio kapuose, o ragai ið kapø 59, 61, 80, 332 yra
turtingai ornamentuoti ir unikalûs Lietuvos viduriniojo
geleþies amþiaus dirbiniai. V. Kazakevièius, pasitelkæs
Lietuvos teisingumo ministerijos Teismo ekspertizës
mokslinio instituto specialistus, atliko iðsamius ragø ty-
rimus. Kokià gi iðvadà randame monografijoje? – „Tad
5 ið 7 apkalø, galime sakyti, yra ið „vieno kiemo“. Labai
tikëtina, kad juos ir pagamino Plinkaigalio bei Paðuð-
vio apylinkëse“.31 Komentarø èia nebereikia. Galiu ið-
girsti oponentus sakant: „baltiðka ksenofobija“, „lietu-
viðkas provincionalizmas“ ar kitokius manosios pozi-
cijos apibûdinimus. Reikalas labai paprastas. Mes bu-
vome atviri vakarietiðkajam pasauliui, nes buvome ir
esame genetinë jo dalis. Baltø barbaricum kultûra savo
prigimtimi ir lygiu buvo labai panaði á germaniðkàjà.
Seniai ið etnosø iðsirutuliojæs baltiðkasis pasaulis ro-
mëniðkame ir kituose amþiuose buvo aktyvus Europos
ávykiø dalyvis. Visa tai ir tik tai liudija kunigaikðtiðkieji
kapai, o ne germanø vadovaujamas kaþkokias poliet-
nines bendruomenes.
Kà gi kalba apie skalviø þemës ir apskritai Vakarø
baltø etnosà jos tyrinëtojas V. Ðimënas, apraðydamas
penktojo amþiaus Vakarø Lietuvos etniniø procesø re-
konstrukcijà pagal archeologijos duomenis?32 Visa fak-
tø, prielaidø, analogijø ir iðmàstymø grandinë tarnauja
Baltø visuomenë ankstyvøjø viduramþiø pradþioje (V–VI a.)
ISTORIJA
2 0 0 6
LXIV/64
pagrindinei tezei iðaiðkinti: „Ðiuo metu archeologai yra
nustatæ, kad IV–V m. e. a. visoje Lietuvoje vyko dideli
materialinës kultûros pakitimai.“ Tai tiesa, taèiau auto-
rius mato tik vienà paaiðkinantájá kelià: „Jeigu sutiksime
su mintimi, kad á Nemuno þemupá atëjo naujø gyven-
tojø ið Vidurio Europos, dalyvavusiø didþiojo tautø
kraustymosi þygiuose, tai visus kultûrø pakitimus V a.
viduryje galësime nesunkiai paaiðkinti.“ Kai prasideda
„galësime nesunkiai paaiðkinti“, pasirodo, kad sunkiai.
Naujojo antplûdþio ið Vidurio Europos árodymo pa-
grindu tampa tokie teiginiai: a) Nemuno þemupys bu-
vo gerokai iðtuðtëjæs (turima omenyje iki V a. vidurio),
b) naujøjø gyventojø antplûdá árodo hegemonø ið Ne-
muno þemupio iðplësta Centrinës Lietuvos kultûra.
Dël pirmojo teiginio. Nieko panaðaus senojo geleþies
amþiaus Nemuno þemupio kultûros paminkluose ne-
matyti. V. Ðimënas savo teiginiui pagrásti naudoja argu-
mentà, esà buvo apleisti ankstyvieji kapinynai. Kà reið-
kia „apleisti“? Ar tai, kad mes neiðtyrëme, pavyzdþiui, uþ
100 metrø, kitoje Dauglaukio kalvelëje esanèio vëles-
nio tø paèiø gyventojø kapinyno? Faktai ðtai kokie: III–IV
amþiø kapinynø, kurie „perima“ ankstyvàsias Nemuno
þemupio tradicijas randame kituose Nemuno þemupio
kapinynuose – Barzûnuose, Ðaukënuose, Vëluikiuose
(Tauragës raj.). Paminëjus Ðaukënus, reikia pasakyti tai,
ko nemini V. Ðimënas, nors esu tai nurodæs pirmoje
J. Puzino atminimui skirtoje konferencijoje 1996 me-
tais: visuotinai pripaþástama, kad vienu ið kunigaikðtið-
køjø kapø poþymiø yra puoðnios perpetës kovos peiliui
prilaikyti, o ðtai ankstyvieji jø prototipai rasti bûtent Ne-
muno þemupio kultûros Ðaukënø kapinyne. Jis chrono-
logiðkai vëlyvesnis nei Dauglaukio bendruomenës (70–
260 m. po Kr.) kapinynas ir datuojamas 220–350 me-
tais po Kr.33  1981 metais 19 ir 35(1) vyrø kapuose buvo
rasti du puoðnûs þalvariniai pakabuèiai, skirti dirþui, ta-
èiau jie nebuvo susieti su perpete. Tik kai 1986 metais
Valdemaras Ðimënas Vidgiriuose atrado kunigaikðtiðkàjá
kapà su V a. pabaigos–VI a. pradþios perpete,34 tapo
aiðki ir Ðaukënø radiniø prigimtis. Abu Ðaukënø kapai
datuojami III a. antràja puse. Vadinasi, Ðaukënuose ras-
tosios perpetës yra ankstyviausios ið visø Marvelëje (Kau-
no m.), Plinkaigalyje (Këdainiø raj.), Vidgiriuose, Barzû-
nuose (Tauragës raj.), Þviliuose (Ðilalës raj.) rastøjø. Vë-
luikiø (Tauragës raj.) plokðtinio kapinyno 1 vyro kape
prie deðiniosios rankos rasta stambi geleþinë perpetës
dirþo sagtis. Kapo inventorius ir ypaè 1 grupës þieduo-
toji segë rodo, kad ir ðià perpetæ reikia datuoti III am-
þiaus antràja puse. Puoðni perpetë, panaði á Vidgiriuose
ir Barzûnuose rastàsias, buvo 3 vyro kape ir datuojama
IV amþiaus viduriu ir antràja puse. Tai kaipgi ðiø faktø
ðviesoje atrodo „apleisti kapinynai“, iðtuðtëjæs Nemuno
þemupys ir prarastos kultûros tradicijos? Taðkà ðioje gran-
dinëje gali padëti pats V. Ðimënas. Jis tarp 1998 ir 2001
metø Barzûnuose (Tauragës raj.) iðtyrë 52 II–VII amþiaus
kapus. Tai unikalus senojo geleþies amþiaus ir anksty-
vøjø viduramþiø pradþios skalviðkas kapinynas, kuria-
me plaèiausiai atsiskleidþia kultûros perimamumo pa-
norama.
ISSN 1392-0456 ○
9
○ ○ ○ ○ ○ ○ ○
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
Kitas teiginys apie Centrinës Lietuvos kultûros iðsi-
plëtimà naujøjø ateiviø ið Nemuno þemupio dëka yra
visiðkas nesusipratimas. 1997 metais M. Michelbertas
ir ðiø eiluèiø autorius kartografavo senojo geleþies am-
þiaus paminklus ir sudarë to laiko kultûrø þemëlapá.35
Priminsiu ribinius I–V a. vidurio Centrinës Lietuvos pa-
minklus: Kiduliai Ðakiø rajone (vakarinë kultûros riba
Nemuno kairiajame krante), Marvelë Kauno mieste (ry-
tinë kultûros riba Nemuno kairiajame krante), Raudo-
nënai Jurbarko rajone (vakarinë kultûros riba Nemuno
deðiniajame krante), o toliau á ðiaurës rytus veda linija
Kalniðkiai–Plinkaigalis–Vaitiekûnai–Upytë–Griniûnai.
Eiguliai Kauno mieste yra rytinë kultûros riba Nemuno
deðiniajame krante. A. Tautavièiaus kartografuotas V–
VI amþiø Centrinës Lietuvos kultûros arealas iðlieka
TOSE PAÈIOSE RIBOSE!36
Vadinasi, V. Ðimëno apraðytas Centrinës Lietuvos
kultûros plëtimasis Nemuno þemupio ateiviø sàskaita
neturi jokio archeologijos paminklais paremto pagrin-
do. Kaip neturi ir ðie nemotyvuoti teiginiai: „Pakeliui jie
nepaliko didesniø gyvenvieèiø. Matyt, tuo metu vyko
kovos su vietiniais gyventojais. Tai rodo kai kurie iðny-
kæ senojo geleþies amþiaus paminklai: Kriemala, Verð-
vai ir kt. Vietiniø gyventojø pasiprieðinimas, matyt, vy-
ko neilgai ir jie pasidavë ateiviams, todël centrinëje
Lietuvoje susiliejo senoji ir naujoji kultûra. Tokie mið-
rûs paminklai galëtø bûti Marvelë, Plinkaigalis, Paðuð-
vys. Juose ateiviðki kapai, matyt, sudarë pagrindà. To-
dël visai nestebina, kad antropologas G. Èesnys pieti-
niame Plinkaigalio kapinyno pakraðtyje iðskiria atskirà
grupæ kapø, kur palaidoti vyrai iðsiskiria veido gracilu-
mu. Kaip tik ðioje kapinyno dalyje koncentruojasi ðiau-
rës vakarø kryptimi orientuoti vyrø kapai.“ Tokià tautø
kraustymosi bangos schemà, remdamasis ankstesniais
V. Ðimëno darbais, pakartoja ir M. Bertaðius savo dar-
be apie Vidurio Lietuvà VIII–XII amþiuose.37 Pirmiausia
krenta á akis V. Ðimëno teiginys „iðnykæ senojo geleþies
amþiaus paminklai: Kriemala, Verðvai ir kt.“. Jie niekur
neiðnyko: Verðvuose laidojo ir senajame geleþies am-
þiuje, ir viduriniajame, o pastarojo laikotarpio kapø
yra didþioji dauguma! Dabar panagrinëkime, kà
G. Èesnys raðo apie Plinkaigalio gyventojø populiaci-
næ genetikà38: „Analogijø Plinkaigalio gyventojø antro-
pologiniam tipui apstu Lietuvos to paties laikotarpio
medþiagoje. Pagal apibendrinto atstumo koeficientus,
apskaièiuotus Penrouzo metodu, plinkaigaliðkiai kar-
tu su VI–XI a. aukðtaièiø ir Lietuvos þiemgaliø paribio
gyventojais (Meldiniai, Paástrieèiai, Linksmuèiai), V–
VI a. vakarø aukðtaièiais (Griniûnai, Kriemala), to pa-
ties laikotarpio latgaliais (Lejasbitenai), rytø ir vakarø
aukðtaièiø paribio þmonëmis (Obeliai), VIII–XI a. Lietu-
vos þiemgaliais ir sëliais (Jauneikiai, Þeimelis, Pamið-
kiai, Valdomai, Astravas), V–VI a. Rytø Lietuvos pilka-
piø kultûros atstovais (Taurapilis, Maisiejûnai, Dikta-
rai) ir VI–VIII a. vakarø aukðtaièiais (Grauþiai) sudaro
dolichokraniná plaèiaveidá klasterá. Moterø kaukolëms
Penrouzo analizë nebuvo atlikta, taèiau jos, kaip ma-
tëme, atstovauja tam paèiam labai masyviam, pailga-
○ ○ ○ ○ ○ ○
10
○ ○ ○
galviam plaèiaveidþiam tipui.“ Ir iðvadinë G. Èesnio
dalis: „1. Plinkaigalio V–VI a. gyventojø amþinæ struk-
tûrà, lyèiø santyká ir svarbiausius demografinius rodik-
lius galima laikyti tipiðkais Lietuvos ir apskritai Pabalti-
jo geleþies amþiui; 2. Plinkaigalio gyventojai atstovavo
hipermorfiðkam dolichokraniniam plaèiaveidþiam ti-
pui, bûdingam to paties laikotarpio aukðtaièiams ir lat-
galiams; 3. Antropologinëmis ypatybëmis plinkaiga-
lieèiai tarytum uþëmë tarpinæ padëtá tarp siauraveidþiø
þemaièiø ir ypaè masyviø plaèiaveidþiø aukðtaièiø;
4. Genø fondu Plinkaigalio gyventojai liko artimesni
autochtoniniams ankstyviems Dubysos ir Nevëþio tarp-
upio gyventojams ir sinchroniniams þemaièiams;
5. Plinkaigalio þmones laidojo giminiø kapavietëse, ku-
riø didþiausioje galima pastebëti „þemaitiðko“ ir „aukð-
taitiðko“ tipo maiðymosi atspindá; 6. Geleþies amþiaus
gyventojai buvo masyvaus ir harmoningo skeleto bei
aukðto ûgio.“ Kaip jau buvo sakyta anksèiau, Plinkai-
galio tyrinëtojas V. Kazakevièius tokias pat iðvadas apie
aukðtaitiðkà Plinkaigalio tyrinëtojø prigimtá priëjo nag-
rinëdamas jø materialinës kultûros bei laidosenos pa-
sireiðkimus.
V. Ðimënas dalies Plinkaigalio kapø iðskirtinumui pa-
grásti nurodo erdvinio mirusiøjø orientavimo apraið-
kas. Mëginama pietinëje dalyje esanèià grupæ padaryti
ypatinga ir per neva tai iðskirtiná, á ðiaurës vakarus nu-
kreiptà mirusiøjø orientavimà. V. Kazakevièiaus mo-
nografijoje yra speciali erdvinë diagrama, skirta vyrø
kapø kryptims iliustruoti.39 Nesunku ásitikinti, kad vyrø
kapø orientavimo dominantës yra 210, 240, 270, 300,
330, 360 laipsniø, o tai juos susieja su senojo geleþies
amþiaus Centrinës Lietuvos plokðtiniø kapinynø vyrø
kapø erdvinio orientavimo tradicija, kuri detaliai apra-
ðyta disertacijoje „Centrinë Lietuva I–IV a. (laidojimo
paminklø pagrindu)“.40 Erdvinio mirusiøjø orientavi-
mo apraiðkos dar kartà bus pajudintos, kai V. Ðimënas,
ieðkodamas klajokliniø pradø, mëgins pritaikyti vyro ir
moters kapø orientavimo prieðybæ gyvuliø augintojø
(nomadø) paproèiams.
Ir vël verta cituoti V. Ðimënà, kad skaitytojui bûtø
aiðki autoriaus mintis: „Ðio kapinyno (Vidgiriø – E. J.)
laidojimo paproèiams yra akivaizdi klajokliø genèiø
átaka. Ji taip pat pasireiðkia ginkluotëje ir su þirgo bei
kario apranga susijusiomis ákapëmis. Papuoðalai, jø
ornamentika ir gamybos technologijos labiau atspindi
gotiðkus ir Romos provincijø kultûrinius bruoþus. Toks
kultûros elementø derinys galëjo susidaryti tik Duno-
jaus vidurupio regione V a. viduryje. Kad ateiviams
buvo bûdingi klajokliðki elementai, matyt, atspindi ðiø
átakø paplitimo arealas Lietuvoje. Jis apima gyvulinin-
kystei patogius regionus: Nemuno pakrantes ir Vidurio
Lietuvos þemumà, kurioje yra pakankamai pievø, to-
dël ji ypaè tinka arklininkystei. Tikriausiai su ðiuo laiko-
tarpiu reikëtø sieti kai kuriuos klajokliø gentims bûdin-
gus paproèius, uþfiksuotus vëlesniuose raðytiniuose
Eugenijus JOVAIÐA
ðaltiniuose. Á tai jau atkreipë dëmesá Lietuvos istorijos
tyrinëtojai. Lietuviø kultûroje jie randa du skirtingus
klodus: klajokliðkàjá – nomadiná ir þemdirbiø – matriar-

chaliná. Tyrinëtojai teigia, kad nomadø tikëjimas yra
abstraktus. Aiðki tëvo persvara ðeimoje. Tai pasireiðkia
ir laidojimo paproèiuose (vyrai ir moterys suprieðina-
mi – laidojami skirtingomis kryptimis).“41  Perskaièius
tekstà, apima neviltis: autorius paneigë visà ikitolinæ
þirgo garbinimo baltø kraðtuose tradicijà, atrado, kad
nuo V a. vidurio mes turime ateivius su klajokliðkais
elementais, kad Nemuno pakrantëse ir Vidurio Lietu-
vos þemumoje daug gerø pievø ir dël to ten plito kla-
jokliø, nomadø, kultûra ir vystësi arklininkystë. Visa
virtinë nesusipratimø. Pirmiausia, mes nomadai nuo
seniausiø laikø, o arklininkai bent jau nuo III tûkstant-
meèio pr. Kr., kai pirmieji indoeuropieèiai – Rutuliniø
amforø kultûros þmonës – atvarë pirmuosius þirgus á
Rytø Baltijos regionà. Visa mûsø kultûra iki Kristaus
gimimo ir gyvastis buvo paremta gyvulininkyste ir me-
dþiokle. Tai absoliuèiai árodo I tûkstantmeèio pr. Kr.
piliakalniuose randamø gyvûnø kaulø tyrinëjimai.
Þemdirbystës produktai, pasisavinamojo ûkio laikas,
bent jau iki I a. antrosios pusës, kai baltai patys iðmoko
iðgauti ir apdirbti geleþá, buvo menkas maisto priedë-
lis. Beje, èia vieta pasakyti apie þemdirbiø matriarcha-
liná klodà. Jeigu jis kada ir buvo matriarchalinis, tai gal
tik þemdirbystës auðroje, kai nuo darþo toli nueita ne-
buvo. Kai atsirado geleþies padargai, á arklá kinkomi
þemdirbystës ánagiai, apie „matriarchatà“ reikia uþmirð-
ti. Centrine figûra tampa vyras su savo jëga ir raitelio
patirtimi. O tai atsitiko jau bent II a. po Kristaus. Tai
gráþkime prie vyrø ir moterø orientavimo prieðprieðos.
Jà apraðë M. Michelbertas,42 o ðiø eiluèiø autorius pa-
teikë ðio reiðkinio interpretacijà.43 Vyras ir moteris – du
skirtingi vieno padaro, þmogaus, poliai. Jie apdovanoti
skirtingomis fizinëmis galiomis ir ypatybëmis. Gyvuliø
augintojø ir geleþies amþiaus þemdirbiø bendruome-
nëse vyras yra centrinë gamybos figûra. Labai átikima,
kad vyro ir moters skirtybës, vieta bendruomenës gy-
venime ir suformavo pomirtinæ jø orientavimo prieð-
prieðà. Taèiau reikia pabrëþti, kad erdvinis mirusiøjø
orientavimas Centrinëje Lietuvoje siejamas su Saulës
kultu. Moterys buvo orientuojamos á Saulës kilimo vie-
tà horizonte laidojimo apeigø dienà, o vyras – á Saulës
laidos vietà. Saulës kultas, beje, bûdingas þemdirbiø
visuomenëms. Pastebëta, kad arèiau ðiaurinio poliaus
(tarp 340 ÐV ir 20 ÐR) esanèiø kapø orientacija gali bûti
siejama su iðaugusios gentinës aristokratijos siekiu lai-
dotis iðskirtinëse, anksèiau tik þyniams skirtose krypty-
se. Dël kario-raitelio ir þirgo kulto tradicijos reikia pa-
sakyti, jog kará-raitelá skiriantys þenklai baltiðkoje me-
dþiagoje pasirodë I amþiuje po Kristaus. Apie 70 me-
tus atsirado pentinai, skirti þirgui valdyti, kiek vëliau –
þàslai. Tarp 70 ir 150 metø baltuose susiformavo iðti-
sas kario-raitelio aprangos kompleksas – pentinai, þàs-
lai ir kamanos, gûnia ar balnas. Apie þirgø kapus turi-
me duomenø jau nuo II amþiaus ið Vakarø Lietuvos ir
Nemuno þemupio kapinynø. Vidgiriø importo orna-
mentika ir formos gali turëti ir turi kaþkur tautø maiðaty-
je ágautø klajokliðkø bruoþø. Betgi negalima kunigaikð-
èiø kapuose randamo praðmatnesnio ginklo, papuo-
Baltø visuomenë ankstyvøjø viduramþiø pradþioje (V–VI a.)
ISTORIJA
2 0 0 6
LXIV/64
ðalo sieti su etnosu. Tai tas pats, kà ðiandienà sampro-
tauti taip: „Jis vaþinëja BMW automobiliu. Vadinasi, jis
vokietis“. Gráþkime prie mûsø temos. Apmaudþiausia,
kad, apibrëþiant etnosà, praleidþiami fundamentalûs
dalykai – bendruomenei bûdingi laidosenos pasireið-
kimai arba visuotinai paplitæ ir bendruomenei charak-
teringi darbo árankiai ar ginklai. Plinkaigalyje V–VI a.
kapuose „atgyja“ senojo geleþies amþiaus Centrinës
Lietuvos kultûros ankstyvajame laikotarpyje ypaè pa-
plitæs akmenø dëjimo á kapà paprotys – tai neginèija-
mai susieja ankstyvàjà tradicijà su ankstyvøjø viduram-
þiø pradþios bendruomene. Kodël nesakoma, kad ab-
soliuti ginklø dalis – peiliai, kirviai, skydai, þirgo apran-
gos reikmenys – yra vietinio darbo? Kodël nutylima,
kad plinkaigalieèiai naudojo dviejø tipø kirvius – ámo-
vinius ir siauraaðmenius pentinius. Pirmieji paplitæ anks-
tyvojoje kapinyno fazëje, o nuo V a. antrosios pusës ir
VI a. pradþios naudojami ið esmës vien tik siauraaðme-
niai pentiniai. O jø Nemuno þemupyje ar juo labiau
prûsø þemëse ir su þiburiu ieðkodamas rasi vienetus!!!
Ðtai èia jau tikra idëjos katastrofa. Kaipgi èia? Atëjai,
pasiskolinai ið vietinio kario jo siauraaðmená pentiná
kirvá ir mojuoji? Taip neiðeina, kaip neiðeina taip be-
atodairiðkai elgtis su baltiðkàja medþiaga. Ir dabar no-
rëèiau dar kartà iðsakyti savo mintá: kunigaikðèiø ka-
puose esantys importiniai ginklai, puoðnesni, vietinei
bendruomenei nematyti, papuoðalai jokiu bûdu nega-
li bûti kito etnoso rodiklis. Noriu pacituoti antropologo
R. Jankausko iðvadas apie kará ið Vëluikiø 3 kapo: „Vy-
ras, 40–45 metø. Patologija: sugijæs muðtos þaizdos
(50x20 mm) randas kaktikaulyje, deðiniau vidurinës
linijos; sugijæs nosies nugarëlës lûþimas (smûgis ið kai-
rës); ryðkûs tarpslanksteliniø diskø iðvarþø pëdsakai
apatiniuose krûtinës slanksteliuose; labai ryðkios kau-
linës iðaugos juosmens slanksteliuose, patys slankste-
liø kûnai nedeformuoti (seniai buvusios traumos pa-
sekmë).“
R. Jankausko iðvadø komentaras gali bûti toks: pagal
savo amþiø ðis karys turëjo bûti pasiekæs profesijos
aukðtumø – tai liudija puoðnûs kario ir þirgo aprangos
reikmenys. Tai patvirtina ir ðalia buvusio 1 vyro kapo
duomenys. 18–20 metø kario ginklai buvo panaðûs:
kirvis, ietis ir kovos peilis su perpete, taèiau ði papras-
tutë – su didele geleþine dirþo sagtimi. Kario ið 3 kapo
apatiniø krûtinës slanksteliø patologija greièiausiai bus
ilgameèiø kelioniø raitomis padarinys. Tai visai átikima,
nes tuo laiku balno kilpos dar nebuvo atrastos – jos
pasirodys V amþiuje klajokliø avarø ar alanø gentyse.
Tad raitelio, neturinèio atsparos kojose, visa jëga teko
apatiniams stuburo slanksteliams. Kiek laiko reikëjo,
kad taip „nudëvëtum“ slankstelius? Tiksliai niekas ne-
pasakys, tai labai individualu, taèiau, pasak R. Jankaus-
ko, tokios galëjusios bûti sistemingai, bent jau 5 metus
nenulipant, jojanèio raitelio bëdos. Taigi yra visos prie-
laidos teigti, jog ðis karys dalyvavo tolimuose þygiuose
bei kovësi ne viename mûðyje. Ir ðiuo atveju èia nëra
jokiø tipologiniø ar kitokiø prieþasèiø ieðkoti gotiðko
etnoso. Tai tas baltø karys, kuris „iðmaiðë“ Europà, da-
ISSN 1392-0456 ○
11
○ ○ ○ ○ ○ ○ ○
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
lyvavo mûðiuose ir ið jø iðneðtus arba prekyboje ásigy-
tus kario ðaunumo ir praðmatnumo árodymus parsive-
þë namo.
Gal kas susimàstytø, kodël vadinamøjø VI a. prûsø
reformatoriø, karo vado ir kriviø krivaièio, vardai yra
Videvutis ir Brutenis, o jø prieðø avarø – Èinbechas ir
Baltø visuomenës kunigaikðèiø kapø
epochoje
Kaipgi pavadinti kunigaikðèiø laikus? Gal geriau tik-
tø „karinës aristokratijos laikai“? Pasigirs balsø, kurie
sakys, kad baltø pasaulyje profesionalûs kariai ir ka-
riauna kaip sluoksnis atsiras vëliau: vieniems IX am-
þiuje, kitiems X–XI amþiuje. Tai yra vikingø þygiø kul-
minacijoje. Ið pirmo þvilgsnio logiðka. Vikingø ekspan-
sijos akivaizdoje profesionalûs kariai tapo bûtini. Bet
ar pavojaus ar kitokio reikalo nebuvo jau ankstyvai-
siais laikais? Buvo. Prisiminkime kad ir Gintaro kelià.
Didþiuliai nuolat atgabenamø spalvotøjø metalø kie-
kiai, nesuskaièiuojama gausybë emalio, stiklo karoliø,
indø, Romos pinigø ir kitokiø prekiø aiðkiai nurodo,
kad prekybiniø vilkstiniø bûta daug. O kelias nearti-
mas. Ar ðiauriau gyvenusiems baltams á Sambijà, ar
Sambijos prûsams á Karnuntumà. Kaþkaip labai jau nai-
vu bûtø manyti, kad tokios prekybinës ekspedicijos
gali apsieiti be ginkluotos palydos. Skeptikas pasakys:
nieko tokio, pasiimdavo geriau ginklà valdanèius ben-
druomenës narius. Gal taip pradþioje ir buvo. Bet pre-
kyba – ne naivuoliø reikalas. Susidûrus su germanø ir
Romos pasauliu, greitai teko suprasti – be kariø preky-
ba neámanoma. Antra vertus, skeptikams reikia priminti,
kad tie gerai ginklà valdantys turi ið kaþkur atsirasti, tai
yra ir savoje bendruomenëje miklinti karinius ágûdþius.
O svarbiausia – prekybinës ekspedicijos buvo ilgos.
Vadinasi, daugybë stipriø bendruomenës vyrø negalë-
jo tiesiogiai dalyvauti gamyboje, vadinasi, toji bendruo-
menë manë, kad svarbiau yra turëti savà prekybinæ
ekspedicijà ir nuolatinæ ginkluotà palydà ir tikëtis nau-
dos mainant baltø rinkoje spalvotuosius metalus á grû-
dus, vaðkà, medø ir kita. Kitaip tariant, tø ginkluotø
vyrø darbas neðë bendruomenei bûtinus pragyveni-
mui produktus. Ir jau ne vien tik pragyvenimui, bet ir
prabangai. Be to, I a. antros pusës geleþies revoliucija
padarë baltus turtingus. Iðaugusiai baltø aristokratijai
atsirado ne tik bendruomeninio, bet ir asmeninio sau-
gumo poreikis. Apie V–VI a. susiformavusá profesiona-
liø kariø sluoksná liudija darbo árankiø ir ginklø tyrinë-
jimai. A. Malonaitis paskelbë straipsniø, kuriuose at-
skleidë dësningà kirviø formø priklausomybæ nuo dar-
bo pobûdþio. Ypatingai svarbi jo iðvada apie tarp kir-
viø iðskirtà kovos kirvio formà. Jis árodo, kad V am-
þiaus antroje pusëje atsiranda kirviai, skirti tik kovai.44
Sociali iðvada perðasi savaime: jei gaminami kirviai,
○ ○ ○ ○ ○ ○
12
○ ○ ○
Antones, kodël gotø karaliai vadinami Hermanarichas
ir Teodorikas, kodël prûsø hidronimai ir toponimai yra
baltiðki, o baltø valstybæ Lietuvà ákûrë Mindaugas, o
ne, pavyzdþiui, Èingis chanas ar Kunas? Kodël istori-
niø laikø baltø kunigaikðèiø vardai yra Traidenis, Vyte-
nis, Gediminas, Algirdas, Kæstutis, Jogaila, Vytautas...?
skirti tik kovai, vadinasi yra poreikis tokius kirvius turë-
ti. Jei yra poreikis, vadinasi, yra socialinë grupë, kuriai
ðis árankis reikalingas. Vadinasi, kaþkuri visuomenës
dalis kirvá naudoja tik kaip ginklà. Kitaip tariant, visuo-
menëje yra profesionaliø kariø bendrija.
Didysis gotø þygis Juodosios jûros link pirmaisiais
amþiais po Kristaus nepaliko nuoðalëje ir baltø. Apie
351–376 metus Hermanaricho ákurta didþiulë valsty-
bë siekë nuo Baltijos iki Juodosios jûros. Manoma,
kad á tà trumpalaiká tautø junginá greta germanø ir kitø
tautø jis ájungë ir aisèius. Þinoma, kad Hermanaricho
karalystæ sugriovë hunai, kuriø ainiai akacirai, VI am-
þiaus gotø istoriko Jordano teigimu, buvo pietiniai ais-
èiø kaimynai. Tai patvirtina ir archeologijos ðaltiniai.
Plinkaigalio kapinyno moters kape rastas á ðlaunikau-
lá ástrigusios huniðkos strëlës antgalis. Hunø tribriau-
niø strëliø rasta Vilniuje, Aukðtadvario piliakalnyje,
jomis apðaudyti baltø piliakalniai dabartinëse Smo-
lensko ir Mogiliovo apylinkëse. Mûsø istoriografijoje
pasirodë A. Bitner-Wróblewska ir B. Kontny straips-
nis45, kuriame keliama nauja hipotezë, jog huniðkos
tribriaunës strëlës nebûtinai turi bûti hunø reidø á bal-
tø gilumà árodymas. Autoriai teigia, kad tai – pietryti-
niø baltø kaimynø ið miðkø zonos reidai, kurie ir pe-
rëmë ið hunø tribriaunës strëlës tradicijà. Kaip árody-
mà nurodo, kad ir germanai yra naudojæ tokias strë-
les. Gal ir taip. Kaip negalima paneigti ir paèiø hunø
reidø. O prielaida apie tai, kad neturtingi baltø kraðtai
buvo neádomûs hunams, labai jau „pritempta“. Kaip
tà turtà suprasi. Jei autoriams turtas yra vien auksas,
tai aiðku, kad baltuose jo nerasi. Taèiau hunai vien
auksu gyvi nebuvo: svarbi èia buvo klajokliðka pri-
gimtis, kurios esmë – tai supratimas, kad judëjime sly-
pi gyvybë. Klajokliðkas smalsumas negalëjo nuvilti hu-
nø ar jø ainiø akacirø, baltuose buvo gausu kitokiø
turtø – þvëriø ir gyvuliø, þmoniø, o tarp jø – nagingø
amatininkø, kariø ir moterø.
Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras, ostgotø val-
dovo Teodoriko Didþiojo (mirë 526 metais) sekreto-
rius, savo „Ávairenybëse“ paskelbë karaliaus laiðkà ais-
èiams. Jis buvo paraðytas tarp 523 ir 526 metø. Ið laið-
Eugenijus JOVAIÐA
ko aiðkëja, kad baltai 523 metais surengë pasiuntinybæ
pas Teodorikà á Ravenà. Ðtai mûsø dienas pasiekæs teks-
tas:

„Ðen ir ten jûsø pasiuntiniams keliaujant, suþinojo-
me jus labai troðkus su mumis susipaþinti, kad, gyven-
dami Okeano pakraðtyje, bûtumëte susijungæ su mu-
mis ðirdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras,
kad mûsø ðlovë pasiektø ir jus, kuriems negalëjome
perduoti jokiø paliepimø. Mylëkite jau paþintà tà, ku-
rio uoliai ieðkojote dar nepaþinto. Mat tarp ðitiek gen-
èiø numatyti kelià nëra lengvas noras. Todël nuoðir-
dþiai jus sveikindami praneðame, kad su dëkingumu
priëmëme gintarà, kurá jûs atsiuntëte per savo pasiun-
tinius. Jie patvirtino, kaip buvo pasakyta ir jûsø prane-
ðime, kad ðià labai lengvà substancijà iðplukdo jums
atslûgdama Okeano banga, taèiau, kaip jis atsiranda,
jûs neþinote, nors renkate já savo tëvynëje kur kas se-
niau nei visi kiti þmonës. Kaip raðo Kornelijus, atsiran-
da [gintaras] artimiausiose Okeano salose ið tekanèiø
nuo medþiø sakø (succus), kurie pamaþu sustingo, kai-
tinami saulës, ir dël to yra vadinamas succinum. Taip ið
to tekanèio skysèio atsiranda ðvelni skaidri medþiaga,
kuri tai spindi rausvai geltona, tai ásidega skaisèiai ug-
nine spalva. Nukritæs á arti esanèià jûrà ir iðvalytas ne-
paliaujamo bangø skalavimo, [gintaras] atplukdomas
prie jûsø krantø. Dël to nusprendëme, jog reikia jums
tai pasakyti, kad nemanytumëte, jog mes niènieko ne-
þinome, mat jûs tikite, kad tik jûs þinote [apie tai]. Taigi
daþniau aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvërë
jûsø meilë. Mat visada yra naudinga santarvë su turtin-
gais karaliais, kurie pasitenkina maþomis dovanomis ir
visada uþ tai suteikia didesná atlyginimà. Perdavëme
jûsø pasiuntiniams þodþiu keletà nurodymø, kuriais
skelbiame tai, kas [jums] turëtø bûti malonu.“46
Kas gi krenta á akis perskaièius Teodoriko Didþiojo
atsakymà aisèiams? Pirmiausia, „ðen ir ten“ keliaujan-
tys aisèiø pasiuntiniai buvo iðsilavinæ, iðmanë kelius,
mokëjo kalbà ar kalbas. Vadinasi, baltø karinë aristok-
ratija ir jos aplinka buvo iðsilavinusi. Antra, aisèiai orien-
tavosi Europos politikoje: suvokë, kas jà lemia („Mylë-
kite jau paþintà tà, kurio uoliai ieðkojote dar nepaþin-
to“) ir kur reikia ieðkoti to politikos centro („Mat tarp
ðitiek genèiø numatyti kelià nëra lengvas noras“). Tre-
èia, jie þino gintaro vertæ ir jo gamtinæ prigimtá. Ketvirta,
pasiuntinybë buvo didelë ir, matyt, atstovinga. Atrodo,
Teodorikas jau kurá laikà buvo girdëjæs apie Europà
vagojanèius aisèius. Tokià iðvadà tarsi leidþia daryti
laiðko pradþia: „ Ðen ir ten jûsø pasiuntiniams keliau-
jant, suþinojome jus labai troðkus su mumis susipaþin-
ti“.
Skaitant laiðkà, kyla klausimø apie pasiuntinybæ su-
rengusià visuomenæ. Pirmiausia, kas jà iðsiuntë? Tikëti-
na, kad tai buvo kaþkuri gintaro turtinga prûsø gentis.
Pajûrio prûsais buvo istoriniø laikø Pamedës, Pagu-
dës, Varmës, Notangos ir Sembos þemiø gyventojai.
Gintarà iðplaudavo ir pajûrio kurðiø krantus skalaujan-
èios Baltijos bangos. Gintaro klodai glûdi Sembos pa-
krantëje, aukðèiau Priegliaus. Romënø-aisèiø Gintaro
kelio metais gintaro prekybos centras buvo prûsø Sem-
ba. Tradiciniai ryðiai su Romos pasauliu, paþástami Eu-
ropos keliai tarsi nurodo, kad pasiuntinybës organiza-
Baltø visuomenë ankstyvøjø viduramþiø pradþioje (V–VI a.)
ISTORIJA
2 0 0 6
LXIV/64
toriai galëjæ bûti prûsø Sambijos pusiasalio gyventojai.
Kitas klausimas: kam atstovavo Sembos prûsai? Savo
genèiai ar jau kaþkokiai gentinei prûsø sàjungai? Var-
gu ar lengvai surasime atsakymà, taèiau sunku átikëti,
kad tokià tolimà pasiuntinybæ iðsiuntë nedidelë ben-
druomenë. Greièiau tai didelis gentinis prûsø jungi-
nys, kuris savo saugumui uþtikrinti, prekybiniø ryðiø
plëtrai ieðko sàjungininkø ar draugiðkø ryðiø su þy-
miausia to laikotarpio karalyste. Ir pagaliau: kokioje
pakopoje buvo pasiuntinybæ iðsiuntusi prûsø visuo-
menë?
Reikia pripaþinti, kad tuometinë baltø visuomenë,
ypaè vakarø, buvo stipriai stratifikuota. Joje skiriasi ku-
nigaikðèiai, èia neapkalbëti, bet neabejotinai buvæ þy-
niai, kariai, amatininkai, pirkliai, laisvieji þemdirbiai ir
gyvuliø augintojai. Tai tokia visuomenë, kuriai jau rei-
kia organizacijos, garantuojanèios visuomenës saugu-
mà, jos gamybos poreikius aprûpinanèios þaliavomis,
plëtojanèios jos prekybinius interesus. Labai átikima,
kad V amþiaus antros pusës ir VI amþiaus baltø visuo-
menës virðûnëje buvo karinë aristokratija, kuriai, ma-
tyt, dar nebuvo suteikta valdþios paveldëjimo teisë. Tai
galima áþvelgti Teodoriko laiðke. Jis nenurodo jokio var-
do: „Perdavëme jûsø pasiuntiniams þodþiu keletà nu-
rodymø, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turëtø bûti
malonu.“ Toks kreipinys suprantamas, jeigu pasiunti-
nius nusiuntë visuomenë, kurios formali galva yra su-
augusiø jos nariø susirinkimas, o ne ápëdininkystës ne-
turintis karalius ar kunigaikðtis. Kokie bebûtø sampro-
tavimai apie to laiko visuomenæ, viena yra aiðku: tai
valstybës prieangyje esanti visuomenë, ið pradþiø gen-
ties ar þemës pagrindu kurianti karalystes ar kunigaikð-
tystes, o vëliau – ir vieningà etninæ valstybæ.
551 metams skiriamas gotø istoriko Jordano veika-
las „Apie getø, arba gotø, kilmæ ir veiklà“ („De getarum
sive gothorum origine et rebus gestis“). Jame yra du
epizodai apie aisèius. Hermanaricho karalystæ lieèian-
tis epizodas jau buvo aptartas. Antrasis epizodas skam-
ba ðitaip: „36. Prie pat Okeano kranto, kur trimis þioti-
mis ásilieja Vyslos vandenys, gyvena vidivarijai, kuriuos
sudaro ávairios gentys. Uþ jø, Okeano pakrantëje, gy-
vena aisèiai, labai taikinga gentis. Uþ jø á pietus gyvena
labai stipri akacirø gentis, neiðmananti þemdirbystës,
mintanti galvijø ir sumedþiotø þvëriø mësa. [...]“.47
Norbertas Vëlius ðitaip komentuoja ðaltiná: „Jordano
pastaba, kad aisèiai „labai taikinga gentis“, yra reikð-
minga norint suprasti jø religijà bei mitologijà. Ðá aisèiø
bruoþà, tarp kitø veiksniø, lëmë ir substrato átaka: se-
nosios Europos gyventojai, prieðingai indoeuropie-
èiams, buvo taikûs þmonës“.48 Substrato – Senosios
Europos þmoniø – taikingumas remiasi M. Gimbutie-
nës teiginiais. Betgi aisèiai kalbamuoju laikotarpiu jau
bent 3000 metø buvo indoeuropieèiai. Sunku susi-
vokti, apie koká aisèiø taikingumà kalbama – apie filo-
sofinæ nuostatà ar praktikoje taikomà taikingumà. Ti-
kiu, kad savo prigimtimi ir pasaulëþiûra, beje, kaip ir
kitø tautø þmonës, aisèiai buvo taikûs. Bet tai kaþkaip
visiðkai nedera su gyvenimiðka praktika, su nesuskai-
ISSN 1392-0456 ○
13
○ ○ ○ ○ ○ ○ ○
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
èiuojama gausybe ginklø aisèiø paminkluose. Pasta-
raisiais metais prûsø senovës tyrinëtojai V. Ðimënas ir
V. I. Kulakov perþiûrëjo þinomus raðytinius ðaltinius ir
radinius. Jie neabejoja, kad VI amþiaus prûsø karo va-
do Videvuèio ir kriviø krivaièio Brutenio kova su ava-
rais teisingai apraðyta XVI amþiaus pradþios Simono
Grunau „Prûsijos kronikose“. Kitaip interpretuojama ir
auksinë 374 gramus sverianti antkaklë ið prûsø Stro-
bainiø. Ji, kaip dabar þinoma, buvo sukurta VIII am-
þiaus pradþioje ir kaip tik vaizduoja avarus, vadà An-
tones, lankininkà Èinbechà, bei prûsø vadus – karo
vadà Videvutá ir jo brolá krivá Brutená.
Iðvados
1. Baltø kunigaikðèiø ir juos supanèiø kapø apþval-
ga leidþia nedviprasmiðkai teigti, kad baltai bendravo
su V–VI a. Vidurio Europa per to laiko prekybinius ke-
lius ir, visai átikima, kad patys betarpiðkai dalyvavo ka-
riniuose þygiuose á Padunojo sritis;
2. Didþiosios baltø genèiø dalies – prûsø, jotvingiø,
skalviø, þemaièiø, aukðtaièiø, kurðiø, þiemgaliø, lietu-
viø – V a. antros pusës ir VI a. pradþios laidojimo pa-
minklai liudija apie karinio elito sluoksná visuomenëje;
3. Terminas „karinës aristokratijos laikai“ aiðkiau api-
brëþia vakarø baltø visuomeniø pasirengimà stoti á vals-
tybingumo kelià;
4. V a. antros pusës ir VI a. pradþios laidojimo pa-
minklai, ginklø tyrinëjimai ir netiesiogiai raðytiniai ðalti-
niai leidþia teigti, kad kariauna baltø kraðtuose buvo
susiformavusi bent jau V a. antroje pusëje;
5. Importiniai ginklai ir papuoðalai baltø kunigaikð-
èiø kapuose negali bûti „polietniniø“ visuomeniø áro-
dymas baltø þemëse. Ðia prasme V. I. Kulakov primyg-
tiniai germaniðkø pradø ieðkojimai baltø þemëse yra
tendencingi;
6. Ieðkant bendruomenës etniðkumo ar polietniðku-
mo remiantis kapø inventoriumi, nedera pamirðti, kas
vienoje ar kitoje bendruomenëje yra charakteringas
darbo árankis ar ginklas, kokie charakteringi laidose-
Nuorodos
1
Kulikauskas, P., Kulikauskienë, R., Tautavièius, A. Lietuvos
archeologijos bruoþai. Vilnius: Valstybinë politinës ir
mokslinës literatûros leidykla, 1961, p. 532.
2
Ðimënas, V. Etnokultûriniai procesai Vakarø Lietuvoje
pirmojo mûsø eros tûkstantmeèio viduryje. Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2006, p. 138.
3
Tautavièius, A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V–IX a.).
Vilnius: Piliø tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 367.
○ ○ ○ ○ ○ ○
14
○ ○ ○
Þymus baltø ginkluotës tyrinëtojas Vytautas Kazake-
vièius yra pasakæs: „Nedaug Europoje rasime genèiø ir
tautø, kurios bûtø taip militarizuotos kaip baltai. Dau-
giau nei tûkstantá metø mûsø protëviø gentys ánirtingai
kovojo uþ savo iðlikimà ir laisvæ. Ne visoms tai pavyko.
Ið istorijos brutaliai buvo iðbrauktos ir iðnyko daug gen-
èiø, gyvenusiø dabartinëse Lietuvos, Latvijos, Lenki-
jos, Rusijos, Baltarusijos valstybëse.”49
Tas V. Kazakevièiaus minimas „daugiau nei tûkstan-
tis metø“ uþgriebia ir kalbamàjá laikotarpá – Jordano
minimi pietiniai aisèiø kaimynai akacirai Ðuðvës pa-
krantëse strëles laidë V amþiaus antroje pusëje.
nos pasireiðkimai susieti su ðiais árankiais ar ginklais ir
pan.;
7. Nesusipratimu reikia laikyti tai, kad vienas ar kele-
tas turtingø kapø automatiðkai paverèiami „ateiviø“ ka-
pais, visai uþmirðtant kapinyno kontekstà, o vienas ar
keletas daiktø tampa gotiðkø, keltiðkø ar kitokiø „átakø“
rodikliu;
8. V. Ðimëno surikiuota gyventojø ið Vidurio Euro-
pos migracijos schema nesiderina su kita ðio laikotar-
pio archeologijos medþiaga;
9. V a. viduryje besikeièianti baltø kultûra pastebima
paminkluose. Nëra jokiø abejoniø, kad tam átakos tu-
rëjo tautø judëjimai IV–V a. Europoje. Jo betarpiðki da-
lyviai ir stebëtojai galëjo bûti ir patys baltai. Dalyvau-
dami kariniuose þygiuose, jie perëmë naujus kultûros
elementus;
10. Ieðkant naujø gyventojø bangos ðaltinio, verta
prisiminti ir pirmàjá naujosios eros pradþioje. Sunku
nesutikti, kad toji banga atëjo ið Vakarø baltø pilkapiø
kultûros arealo, nes jos tradicijos atsekamos visose se-
nojo geleþies amþiaus kultûrose á rytus nuo Ðvento-
sios. Antrinë banga, jei ji ir buvo, galëjo ateiti ið Sem-
bos pusiasalio prûsø. O ðtai tarp prûsø ir aukðtaièiø,
lietuviø bei kitø vakarø baltø kunigaikðèiø kapø ben-
drumø ið tiesø yra nemaþa.
4
Lietuva iki Mindaugo, red. sud. E. Jovaiða, A. Butrimas.
Vilnius: Elektroninës leidybos namai, Vilniaus dailës
akademijos leidykla, 2003, p. 462.
5
Baranauskas, T. Lietuvos valstybës iðtakos. Vilnius: Vaga,
2000, p. 317.
Eugenijus JOVAIÐA
6
Êóëàêîâ, Â. È. „Êíÿæåñêèå“ çàõîðîíåíèÿ â Áàëòèè
ôàç Â1–Ñ1. Êðàòêèå ñîîáùåíèÿ èíñòèòóòà àðõåîëîãèè.
2005, Âûï. 218, c. 48–64.
 ISTORIJA
2 0 0 6

7
Antoniewicz, J., Kaczyñski, M., Okulicz, J. Wyniki badañ
prowadzonych w 1956 roku na cmentarzysku
kurhanowym w miejsc. Szwajcaria, pow. Suwaùki.
Wiadomoúci Archeologiczne. Warszawa: 1958, t. 25, s. 1–
2, s. 22–57.
LXIV/64
24
Michelbertas, M. Senasis geleþies amþius Lietuvoje.
Vilnius: Mokslas, 1986, p. 173–179.
25
Malonaitis, A. Ámoviniai kirviai Lietuvoje: klasifikacija.
Istorija, 2003, t. 58, p. 11, 3 il.

8
Kulikauskas, P. Naujas archeologinis paminklas
Uþnemunëje (V–VII amþiø jotvingiø senkapis Krikðtonyse,
Lazdijø raj.). Lietuvos TSR Mokslø akademijos darbai.
A serija. 1959, t. 1, p. 71–88.
9
Navickaitë-Kuncienë, O. Reketës kapinynas. Lietuvos
archeologiniai paminklai. Lietuvos pajûrio I–VII a.
kapinynai. Vilnius, 1968, p. 161–183, 225–226.
10
Tautavièius, A. Taurapilio „kunigaikðèio“ kapas. Lietuvos
archeologija, Vilnius: Mokslas, 1981, t. 2, p. 18–43.
11
Godùowski, K. Materiaùy do poznania kultury
przeworskiej na Górnym Úlàsku. Materiaùy Staroêytne i
Wczesnodziejowe. 1977, t. 4, s. 95, 195.
12
Jovaiða, E. Plinkaigalio (Këdainiø raj.) kapinyno tyrinëjimai.
Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1976 ir 1977 metais.
Vilnius, 1978, p. 167–174; Jovaiða, E. Apavas ið Plinkaigalio
kapinyno. Kultûros barai, 1978, nr. 4, p. 62–63.
13
Kazakevièius, V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos
archeologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993,
t. 10, p. 220.
14
Vaitkunskienë, L. IV a. Lietuvos karys raitelis. Lietuvos
TSR Mokslø akademijos darbai. A serija, 1989, t. 3 (108),
p. 55–68; Vaitkunskienë, L. Þviliø kapinynas. Lietuvos
archeologija, Vilnius: Diemedþio leidykla, 1999, t. 17, p. 25,
30 pav.
15
Ðimënas, V. Etnokultûriniai procesai Vakarø ..., p. 98.
16
Ten pat, p. 53–99.
17
Ðimënas, V. Barzûnø kapinyno tyrinëjimai.
Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais.
Vilnius: Diemedþio leidykla, 2000, p. 273–275; Ðimënas, V.
Barzûnø kapinynas. Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje
2000 metais. Vilnius: Diemedþio leidykla, 2002, p. 103–
105.; Ðimënas, V. Barzûnø kapinynas. Archeologiniai
tyrinëjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius: Diemedþio
leidykla, 2002, p. 124–129.
Vëluikiø kapinynas tyrinëtas 2006 metø rugsëjyje, dalis
18
medþiagos èia skelbiama pirmà kartà.
19
Ðimënas, V., Kulakovas V. Uþmirðtieji prûsai. Vilnius:
Mintis, 1999, p. 362; Baranauskas, T. Lietuvos valstybës
iðtakos. ..., p. 317; Bertaðius, M. Vidurio Lietuva VIII–XII a.
Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto leidykla, 2002,
p. 270; Êóëàêîâ, Â. È. „Êíÿæåñêèå“ çàõîðîíåíèÿ â
Áàëòèè ..., c. 48–64; Ðimënas, V. Etnokultûriniai procesai
Vakarø ..., p. 138.
20
Baranauskas, T. Lietuvos valstybës iðtakos. ..., p. 114–
116.
21
Êóëàêîâ, Â. È. „Êíÿæåñêèå“ çàõîðîíåíèÿ â Áàëòèè ...,
c. 48–64.
22
Ten pat, c. 60.
23
Ten pat, c. 56.
26
Ìèõåëüáåðòàñ, Ì. Íàõîäêè ïåðåêëàä÷àòûõ ôèáóë
òèïà A96 â Ëèòâå. Âîñòî÷íàÿ Åâðîïà â ñðåäíåâåêîâèå.
Mîñêâà: Íàóêà, 2004, ñ. 109–116.
27
Êóëàêîâ, Â. È. „Êíÿæåñêèå“ çàõîðîíåíèÿ â Áàëòèè ...,
c. 59.
28
Ten pat, c. 62.
29
Tautavièius, A. Taurapilio „kunigaikðèio“ kapas. Lietuvos
archeologija, Vilnius: Mokslas, 1981, t. 2, p. 31.
30
Kazakevièius, V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos
archeologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993,
t. 10, p. 140.
31
Ten pat, p. 125, 136.
32
Ðimënas, V. Etnokultûriniai procesai Vakarø ..., p. 99–
102.
33
Stankus, J. Ðaukënø kapinynas. Archeologiniai tyrinëjimai
Lietuvoje 1980 ir 1981 metais. Vilnius: Istorijos instituto
leidykla, 1982, p. 39–42; Jovaiða, E. Ðaukënø (Tauragës
raj.) plokðtinio kapinyno tyrinëjimø ataskaita. Vilnius: 1981,
1982, 1983 (rankraðtis, þr. Istorijos instituto Archeologijos
skyriaus archyve).
34
Ðimënas, V. Vidgiriø kapinynas. Archeologiniai tyrinëjimai
Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. Vilnius: Istorijos instituto
leidykla, 1988, p. 94–98.
35
Jovaiða, E. Senasis geleþies amþius: paminklai ir kultûros.
Istorija, 1997, t. 36, p. 48–65.
36
Tautavièius, A. Vidurinis geleþies amþius ... p. 45, pav. 1.
37
Bertaðius, M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. ..., p. 206.
38
Èesnys, G. Plinkaigalio gyventojø paleodemografija,
antropologija ir populiacinë genetika. Lietuvos
archeologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993,
t. 10, p. 182–196.
39
Kazakevièius, V. Plinkaigalio kapinynas ..., p. 24, 34 pav.
40
Éîâàéøà, Ý. Öåíòðàëüíàÿ Ëèòâà â I–IV ââ. (íà
ìàòåðèàëàõ ïîãðåáàëüíûõ ïàìÿòíèêîâ). Àâòîðåô. êàíä.
Äèññ, Êèåâ, 1987. 22 c; Éîâàéøà, Ý. Ìèðîâîçðåíèå áàëòîâ
ïî äàííûì ïðîñòðàíñòâåííîãî îðèåíòèðîâàíèÿ è
âíóòðåííåãî óñòðîéñòâà ïîãðåáåíèè öåíòðàëüíîé Ëèòâû
I–IV ââ. Vakarø baltø archeologija ir istorija: Tarprespublikinës
mokslinës konferencijos medþiaga. Klaipëda, 1989, p. 92–
107; Jovaiða, E. Dangus baltø gyvenime. Lietuva iki Mindaugo
..., p. 351–366.
41
Ðimënas, V. Etnokultûriniai procesai Vakarø ..., p.100.
42
Michelbertas, M. Senasis geleþies amþius ..., p. 47–48.
43
Jovaiða, E. Dangus baltø gyvenime. ..., p. 351–366.
44
Malonaitis, A. Siauraaðmeniai pentiniai kirviai Lietuvoje
(tyrinëjimø metmenys). Istorija, 1997, t. 35, p. 48–77;
Malonaitis A. Ornamentuotieji siauraaðmeniai pentiniai
kirviai Lietuvoje. Istorija, 1998, t. 38, p. 3–11; Malonaitis, A.
Ámoviniai kirviai Lietuvoje ..., p. 3–15.

Baltø visuomenë ankstyvøjø viduramþiø pradþioje (V–VI a.)

ISSN 1392-0456 ○
15
○ ○ ○ ○ ○ ○ ○
 IÐ TAUTOS PRAEITIES
45
Bitner-Wróblewska, A., Kontny, B. Controversy about
three-leaf arrowheads from Lithuania. Archaeologia
Lituana, red. M. Michelbertas, 2006, p. 104–122.
46
Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, red. N. Vëlius. Vilnius,
1996, t. 1.
47
Ten pat.
Summary
Society of the Balts at the Beginning of the Early
Middle Ages (5th–6th Centuries BC)
The article analyzes the characteristic features of society
of the Balts in the early Middle Ages; it also defines the
period when the phenomena and concepts of dukes,
military leaders, and warrior elite appeared in society
of the Balts. The issue of ethnicity is also raised in the
article, and the relationships among the ethnic groups
such as the Goths, Huns, Avars and the Balts at the
dawn of Europe’s political emergence are disclosed.
Conclusions are drawn that in the period of the 5th–6th
centuries the Balts had connection with Middle Europe;
consequently, they might have participated in the
military expeditions to the regions of the Danube. The
burial monuments (finds) prove that the military elite
played an important part in social lives of the following
tribes: Prussians, Yotvingians, Scalvians, Samogitians,
Upland Lithuanians, Curonians, Semigallians and
Lithuanians. The warrior elite had been formed in the
Baltic regions at least in the second half of the 5th century;
this period could be characterised by the term “the
period of warrior elite” which suggests the readiness of
societies of the Western Balts to obtain their statehood.
V. I. Kulakov’s and V. Ðimënas’ raised ideas about multi-
ethnic societies in the Baltic territory and a search for
○ ○ ○ ○ ○ ○
16
○ ○ ○
48
Vëlius, N. Senovës baltø pasaulëþiûra: struktûros bruoþai.
Vilnius, 1983, p. 263.
49
Kazakevièius, V. Geleþies amþiaus baltø genèiø
ginkluotë. Vilnius, 1998, p. 62.
Gauta 2006 m. lapkrièio 18 d.
Pateikta spaudai 2006 m. gruodþio 15 d.
Germanic roots here seems to be biased and subjective.
A search for a society’s ethnicity or multi-ethnicity should
not be based on burial inventory only, as proposed by
V. I. Kulakov; on the contrary, typical work tools or
weapons, which are closely connected with burial
rituals, should be taken into consideration. Therefore,
it does not seem plausible that some rich burial places,
taken out of the general context of burial tradition of
the Balts, are considered as burials of ‘new-comers’;
similarly, one or several finds should not become an
evidence of the Gothic, Celtic, etc. influence. The
Middle European inhabitants’ migration scheme,
proposed by V. Ðimënas and reiterated by M. Bertaðius,
does not conform to other archaeological evidence of
the same period. It is quite probable that the Balts and
only the Balts themselves initiated certain changes in
their cultural development because they were direct
observers of and participants in the cultural
development of other tribes. Therefore, more attention
should be paid to the Prussian culture of the Sambia’s
peninsular because quite a lot of commonalities can
be revealed between this culture and that of the Western
Balts.
Eugenijus JOVAIÐA