Iš anglų kalbos vertė

Marija KAZLAUSKAITE
ir
Juozas SUBATAVIČIUS

VILNIUS
1985
 84.4D Br
Br 249

Antras leidimas

4703000000—198
B — U—85
M 852(08)—85
 V. M. T e k e r ė j u i šį savo kūrinį su pagarba skiria
autorė

I SKYRIUS

Nebeliko jokios vilties, kad tą dieną teks pasivaikščioti. Tiesa, ry­

tą mes kiek paklaidžiojome pliko sodo takeliais, bet po pietų (kai sve­
čių nebūdavo, misis Rid pietaudavo anksti) šaltas žiemos vėjas apniaukė
dangų tokiais tamsiais debesimis ir prapliupo toks smarkus lietus, kad
nė galvoti nebeteko išeiti dar kartą.
Nė kiek nenusiminiau dėl to: aš niekad neturėdavau noro ilgai vaikš­
tinėti, ypač žiemos pavakariais. Man tiesiog baisu būdavo vakaro
prieblandoje grįžti namo sugrubusiomis rankomis ir nušalusiomis kojo­
mis, kai drėgmė kiaurai veria visą kūną, o širdį maudžia nuo nesibai­
giančio Besės, mūsų auklės, niurnėjimo. Aš taip pat jausdavau pažemi­
nimą, kad fiziškai esu kur kas silpnesnė už Elizą, Džoną ir Džordžianą
Ridus.
Visi jie — Eliza, Džonas ir Džordžianą — dabar buvo susispietę apie
savo mamą svetainėje; jinai ilsėjosi atsilošus ant sofos palei židinį ir,
matyt, buvo visiškai laiminga savo mielų vaikučių apsupta (šiuo metu
jie nesipešė ir nerėkavo).
Tačiau man jinai leido nedalyvauti tame šeimos ratelyje. Misis Rid
pasakė, kad nors jai ir labai gaila laikyti mane nuošaliai nuo kitų vaikų,
bet kol ji išgirsianti iš Besės, ir taip pat savo akimis įsitikinsianti, kad
aš rimtai stengiuosi pasidaryti labiau sugyvenama, kaip dera geram vai­
kui, — būti patrauklesnė ir žvalesnė, linksmesnė, nuoširdesnė ir kuk­
lesnė, — j i norom nenorom turėsianti palikti mane be tų džiaugsmų, ku­
rie skirti viskuo patenkintiems, laimingiems, geriems vaikučiams.
— Ką gi Besė pasakė? Ką gi aš padariau?
— Džeine, aš nemėgstu įkyrių klausinėjimų. Stačiai pasibaisėtina, kai
vaikas šitaip kalba su vyresniaisiais. Eik, sėsk kur nors ir sėdėk. Kad
man nė žodžio, kol išmoksi mandagiai šnekėti!
Salia svetainės buvo mažas valgomasis, kur aš ir įsmukau. Jame
stovėjo knygų spinta. Aš tuojau išsitraukiau vieną knygą, pirmiausia
žiūrėdama, kad ji būtų su paveikslėliais. Užsirangiau ant palangės. Pa­
sirietus! kojas, įsitaisiau it turkas ir, beveik aklinai užsitraukusi raudoną
užuolaidą, iš abiejų pusių atsitveriau nuo aplinkinio pasaulio.
Purpurinės drapiruotės klostės saugojo mane iš dešinės; kairėje lango
stiklas gynė nuo darganos, nors ir neslėpė niūrios lapkričio dienos. Pro­
tarpiais, versdama knygos lapus, žiūrėjau, kaip atslenka žiemos sutemos.
Tolumoje viską dengė pilka miglos ir debesų skraistė; netoliese matėsi
permirkusi vejelė su audrų išplaktais krūmais; be perstojo pylė
lietus, genamas pratisų vaitojančio vėjo gūsių.
Paskiau vėl ėmiau sklaidyti Bjuiko knygą „Anglijos paukščiai". Pats
tekstas, turiu pasakyti, mažai mane tedomino, tačiau kai kurie pratarmės
puslapiai, nors aš buvau visai dar maža, negalėjo likti mano nepaste­
bėti; tenai buvo rašoma apie jūros paukščių mėgstamas vietas, apie
"vienišas uolas ir iškyšulius", kur tik jie vieni ir gyvena, apie Norvegi­
jos pajūrį, visą nusagstytą daugybe salų salelių, nuo toliausios pietų vie­
tos — Lindeneso ar Neizo — iki Nortkapo,
Kur Siaurės Ledjūris gūdus
Plikas salas nirtingai daužo
Ir kur Atlantas, Hebridus
Skalaudamas, vaitoja, gaudžia. 1
Aš taip pat negalėjau praversti puslapių, kuriuose buvo aprašyti rūs¬
tieji Laplandijos, Sibiro, Špicbergeno, Naujosios Žemės, Islandijos, Gren­
landijos krantai, „tie beribiai šiaurės plotai, tos nykios, tuščios negyve­
namos dykumos, amžina šalčių ir sniegų tėvynė, kur per nesibaigiančias
žiemas nauji ledynų klodai kraunasi ant vienas kito ir stūkso švytėda-
mi lyg Alpių Alpės; apsupę ašigalį, jie tarsi buria apie save aršių speigų
pikčiausius negandus". Apie šiuos baltus kaip mirtis kraštus aš susikū­
riau savo pačios vaizdinius, — tiesa, miglotus, bet keistai įspūdingus, kaip
ir visi tie pirmutiniai spėliojimai, kurie šmėkštelia vaiko galvoje. Šie
pratarmės puslapių žodžiai man siejosi su teksto vinjetėmis ir teikė
ypatingą prasmę čia vienišai uolai, stūksančiai putotų bangų jūroje,
čia sudužusiai eldijai, išmestai į negyvenamą krantą, čia šaltam, šmėk­
liškam mėnuliui, žvelgiančiam pro debesis į skęstantį laivą.
Tiesiog sunku apsakyti, kokį šiurpą man kėlė tuščios apleistos ka­
pinės: vienišas antkapis su įrašu, vartai, pora medžių, žemai horizonte
dunksą mūrinio aptvaro griuvėsiai ir siauras jaunaties mėnulis, rodąs
vakaro metą.
Du laivai, sustingę nurimusioje jūroje, man atrodydavo it dvi ma­
rių šmėklos.
Puslapį, kuriame buvo atvaizduotas velnias, atimąs iš vagies ryšulį
su pavogtais daiktais, aš skubiai užversdavau: jis keldavo man siaubą.
Su tokiu pat šiurpu aš užversdavau ir juodą, raguotą būtybę, sė­
dinčią ant aukštos uolos ir žvelgiančią į tolumoje susispietusią ties kar­
tuvėmis minią.
Kiekvienas paveikslėlis atskleisdavo man ištisą apysaką, dažnai pas­
laptingą neišprususiam mano protui ir menkutei mano patirčiai, tačiau
visada be galo įdomią, kaip įdomios būdavo tos pasakos, kurias Besė,
1
Strofa paimta iš škotų poeto Tomsono (1700 — 1748) eilėraščio „Ruduo".

6
būdama gerai nusiteikusi, kartais sekdavo mums žiemos vakarais. Pri¬
sistūmusi drabužių lyginimo stalelį prie židinio, ji leisdavo mums su­
sėsti aplink jį vaikų kambaryje ir, lygindama šilkinius misis Rid nėrinius
arba taisydama jos naktinės kepuraitės klostes, tenkindavo mūsų ne­
kantrų smalsumą meilės ir nuotykių pasakojimais, paimtais iš senųjų
fantastinių pasakų ir dar senesnių baladžių; arba, kaip pastebėjau vė­
lesniais metais, iš „Pamelos" ir iš „Henriko, Morlendo grafo" 2 .
Ir dabar, sėdėdama su ta knyga ant kelių, aš buvau laiminga, bent
jaučiausi laiminga. Bijojau tik vieno dalyko — kad kas man nesutruk­
dytų, ir tatai, deja, labai greit įvyko.
Kažkas atidarė valgomojo duris.
— Aū, surūgėle! — pasigirdo Džono Rido balsas. Paskui nutilo: kam­
barys jam pasirodė tuščias.
— Kur velnias ją nunešė? — tęsė Džonas. — Lize! Džordže!—pašaukė
jis seseris. — Džeinės šičia nėra. Pasakykit mamai, kad ji išbėgo į lie­
tų... Tikra karvė!
„Gerai, kad užsitraukiau užuolaidą", — pagalvojau, karštai trokšda­
ma, kad jis neaptiktų mano slėptuvės; Džonas Ridas, beje, pats jos ir
nebūtų suradęs: nei akylumu, nei nuovokumu jis anaiptol nepasižymėjo,
bet Eliza, vos kyštelėjusi galvą pro duris, iš karto pasakė:
— Galvą guldau, ji ant palangės.
Ir aš tuojau išlindau iš savo kampelio; mane nukrėtė šiurpas, vien
pagalvojus, kad iš ten mane gali ištraukti Džonas.
— Ko nori?—paklausiau, nevykusiai apsimesdama niekuo dėta.
— Tu privalai man sakyti: „Ko jums reikia, misteri Ridai?"—išgirdau
jo atsaką. — Man reikia, kad prieitum prie manęs, — ir, atsisėdęs į krės­
lą, ranka parodė, kad prisiartinčiau ir atsistočiau priešais jį.
Džonas Ridas buvo keturiolikos metų, ketveriais metais vyresnis už
mane, nes man buvo suėję vos dešimt. Pagal savo amžių jis buvo ne­
paprastai augalotas ir petingas su spuoguotu, nesveikos spalvos veidu;
krito į akis stambūs, nedailūs jo bruožai, dramblotos kojos ir ilgos rankos.
Prie stalo jis visada persivalgydavo, ir nuo to buvo paniuręs, o jo
žvilgsnis blausus, skruostai nudribę. Tiesą pasakius, dabar jis turėjo
būti mokykloje, bet jo mamytė parsigabeno jį namo mėnesiui kitam
„dėl silpnos sveikatos". Misteris Mailsas, jo mokytojas, tvirtino, kad
jis būtų berniukas kaip reikiant, — tik tegu namiškiai jam mažiau siun­
čia pyragaičių ir saldumynų; tačiau motinos širdis pasipiktino tokiu
grubiu paaiškinimu ir buvo linkusi į daug subtilesnę versiją, manyda-
2
„Pamela"— pagrindinės herojės vardu pavadintas Semiuelio Ričardsono
(1689—1761) romanas. Henrikas, Morlendo grafas, — veikėjas, kurio nuotykiai
buvo aprašyti kokioje nors užmirštoje, bet tuo metu populiarioje knygoje.

7
 ma, kad Džonas yra išblyškęs dėl to, jog jis per daug mokosi, o gal ir
dėl to, kad ilgisi namų.
Džonas nebuvo per daug prisirišęs nei prie motinos, nei prie seserų,
o manęs tiesiog nekentė. Jis engė ir kankino mane; ne du ar tris kartus
per savaitę, ne vieną kitą kartą per dieną, bet nuolatos; aš bijodavau
jo visa būtybe, kiekviena mano kūno dalelė suvirpėdavo, vos jam pri­
artėjus prie manęs. Būdavo akimirkų, kada tiesiog paklaikdavau iš siau­
bo, nes neturėdavau kam pasiskųsti, nei kada jis man grasindavo, nei
kada mane mušdavo. Tarnaitės nelinko pykinti jaunąjį ponaitį, palaiky­
damos mano pusę, o misis Rid šiuo atžvilgiu buvo akla ir kurčia: ji nie­
kad nematydavo, kaip jis mane muša, ir negirdėdavo, kaip plūsta,
nors tas neretai taip darydavo jos akivaizdoje, bet, aišku, dažniau už jos
nugaros.
Įpratusi klausyti Džono, aš priėjau prie krėslo, kuriame jis sė­
dėjo; kokį trejetą minučių jis tyčiojosi iš manęs, rodydamas man lie­
žuvį ir stengdamasis jį taip iškišti, kad, rodos, jis turėjo ištrūkti su
visomis šaknimis. Aš žinojau, kad Džonas beregint sušers man, ir, bai­
sėdamasi smūgio, galvojau, koks jis bjaurus ir šlykštus. Galimas daiktas,
kad jis išskaitė iš mano veido šias mintis, nes staiga, netaręs nė žo­
džio, atsivedėjo ir skaudžiai trenkė man. Aš pasverdėjau, tačiau atga­
vusi pusiausvyrą, atsitraukiau žingsnį kitą nuo jo krėslo.
— Čia tau už tai, kad tu prieš valandėlę taip akiplėšiškai atsakei
mamai, — tarė jis, — ir už tai, kad pasislėpei anapus užuolaidos, ir už
tai, kad dabar taip į mane pažiūrėjai, tu, žiurke!
Aš buvau pripratusi prie šiurkštaus Džono Rido elgesio, ir man
niekad nė į galvą neateidavo priešintis, tegalvodavau, kaip iškęsti smū­
gį, kuris neišvengiamai sekdavo po įžeidimo.
— Ką tu veikei anapus užuolaidos?— paklausė jis.
— Skaičiau.
— Parodyk knygą.
Aš nuėjau ir paėmiau ją nuo palangės.
— Nedrįsk liesti mūsų knygų; mama sako, jog tu pas mane gyveni
iš malonės; tu esi skursna, tavo tėvas nieko tau nepaliko; tau derėtų
elgetauti, o ne gyventi čia su mumis, džentelmeno vaikais, ir "valgyti tai,
ką mes valgome, nešioti drabužius, kuriuos mama nuperka. Aš tau pa­
rodysiu, kaip raustis mano knygų lentynose! Tai mano knygos! Aš
čia šeimininkas! Arba toks būsiu po keleto metų. Eik ir atsistok prie
durų, į šalį nuo veidrodžio ir langų.
Aš paklausiau, iš pradžių nenumanydama, ką jis ketina daryti; bet
kai pamačiau, kad jis atsistojo ir užsimojo knyga, ruošdamasis ją svies­
ti į mane, išsigandusi surikau ir nejučia šokau i žalį. tačiau nepa­
kankamai vikriai: paleista stora knyga pataikė į mane, aš parkritau ir.

8
atsitrenkusi į durų staktą, prasimušiau galvą. Iš žaizdos ėmė tekėti krau­
jas, aš pajutau aštrų skausmą; bet staiga pamiršau siaubą, ir mane pa­
gavo kiti jausmai.
— Bjaurus, žiaurus vaikėze!—sušukau aš. — Tu — lyg koks galva­
žudys, lyg koks vergų prievaizdas, tu panašus į Romos imperatorius!
Man buvo tekę skaityti Goldsmito3 „Romos imperiją", ir turėjau
susidariusi savo nuomonę apie Neroną, Kaligulą ir kitus tironus. Pa­
slapčia jau seniai dariau šiuos palyginimus, tačiau niekad nesitikėjau
kad šitaip juos išdrošiu į akis.
— Ką? Ką?—užriko Džonas. — Ar čia mane ji taip vadina? Jūs gir­
dėjote, mergaitės? Aš pasakysiu mamai. Bet palauk...
Džonas puolė mane; aš pajutau, kaip jis sugriebė man už peties ir
už plaukų. Tačiau jis susikibo su viskam pasiryžusią būtybe. Man jis
iš tikrųjų atrodė esąs tironas, žmogžudys. Per kaklą vienas po kito man
ėmė tekėti kraujo lašai, ir aš pajutau aštrų skausmą. Šie pojūčiai lai­
kinai nustelbė baimę, ir aš pasipriešinau Džonui kaip padūkus. Gerai
nenumaniau, ką darė mano rankos, tik jis suriko: „Žiurkė! Žiurkė!"—ir
visa gerkle užbliovė. Pagalba laukė čia pat: Eliza ir Džordžianą nubėgo
šaukti misis Rid, kuri buvo užlipusi į viršų; toji bematant atėjo, lydima
Besės ir kambarinės Ebotės. Mus išskyrė, ir aš išgirdau sakant:
— Žiūrėk tu man! Tai pasiutėlė, šoka ant ponaičio Džono!
— Ar kas yra matęs tokią įtūžėlę?
Ir pagaliau misis Rid paskelbė nuosprendį:
— Nuveskite ją į raudonąjį kambarį ir užrakinkite.
Ketvertas rankų pačiupo mane ir nutempė laiptais į viršų.

II S K Y R I U S

Aš visu keliu priešinausi kiek begalėdama, ir šis negirdėtas akiplė­

šiškumas dar labiau pablogino jau ir taip nekokią Besės ir Ebotės nuo­
monę apie mane. Reikia pasakyti, aš buvau truputį pašėlusi, arba, tei­
singiau, išėjusi iš vėžių, kaip pasakytų prancūzai: supratau, kad trum­
pas maištas jau užtraukė ant mano galvos visokiausių bausmių, ir, kaip
kiekvienas maištaująs vergas, iš nevilties buvau pasiryžusi visam kam.
— Laikyk jai rankas, mis Ebote, ji kaip aprieta katė.
— Kokia gėda! Kokia gėda!—šaukė kambarinė. — Kas gi šitaip bjau­
riai elgiasi, mis Eir? Mušti jauną džentelmeną, savo geradarės sūnų!
Savo jaunąjį ponaitį!
8
Goldsmitas Oliveris (1728—1774)—anglų rašytojas, romano „Veik¬
fildo pastorius" autorius.

9
 — Ponaitį! Koks jis man ponaitis? Argi aš tarnaitė?
— Ne, jūs net prastesnė už tarnaitę, jūs nieko nedirbate, jūs dyka­
duonė. Patupėkit čia ir pagalvokit savo proteliu, kokia jūs nedora.
Tuo tarpu jos spėjo mane nutempti į misis Rid nurodytą kambarį ir
nusviedė ant sofos. Aš tučtuojau pašokau it spyruoklė, bet dvi
poros rankų pačiupo mane ir prirakino prie vietos.
— Jeigu nesėdėsit ramiai, teks jus pririšti, — tarė Besė. — Mis Ebote,
duokit man savo keliaraiščius, manuosius jinai bematant sutraukys.
Mis Ebotė nusigręžė ir ėmė rištis nuo drūtos šlaunies reikiamą raiš­
tį. Šis pančių ruošimas ir manęs laukianti nauja negarbė kiek atvėsino
mano įkarštį.
— Nenusiriškite!—sušukau. — Aš ramiai sėdėsiu, — ir savo žodžiams
patvirtinti įsikibau rankomis į sofą, ant kurios sėdėjau.
— Na, žiūrėkit! —tarė Besė.
Įsitikinusi, kad aš iš tikrųjų paklusau, ji paleido mane. Po to jos
abi atsistojo priešais susinėrusios rankas, ir ėmė įtariai ir su ne­
pasitikėjimu spoksoti man į veidą, tarsi abejodamas, ar man visi namie.
— Ji šitaip niekados nesielgdavo, — pagaliau pratarė Besė, atsigręž­
dama į mis Ebotę.
— Tačiau tatai visą laiką joje slypėjo, — atsakė toji. — Kiek kartų sa­
kiau misis Rid savo nuomonę apie šį vaiką, ir misis visada pritardavo.
Nerasi bjauresnio padaro už tas slapūnes! Niekad nesu mačiusi, kad jos
metų mergaitė būtų tokia užsidariusi.
Besė nieko neatsakė; bet, truputį luktelėjusi, tarė, kreipdamasi į
mane:
— Jums nederėtų užmiršti, mis, jog daug už ką turit būti dėkinga
misis Rid: juk jinai išlaiko jus. Jeigu jinai jus išvarytų, tai tektų eiti
į prieglaudą.
Aš nieko negalėjau į tai atsakyti: šie žodžiai man nebuvo naujie­
na, — kiek tik jau prisimenu save, man visą laiką tekdavo girdėti pa­
našias užuominas. Priekaištas, kad esu veltėdė, mano ausims tapo lyg
įgrisusi dainelė, skaudus ir slegiantis, tačiau tik pusiau tesuprantamas.
Mis Ebotė paskubom pridūrė:
— Ir jums nėra ko nei manyti, kad esat lygi panelėms Rid ir po­
naičiui Ridui, jei ponia tokia gera ir augina jus drauge su jais. Jie
turės apsčiai pinigų, o jūs nieko neturėsit. Todėl jums reikia būti kuk­
liai ir stengtis įtikti jiems visiems.
— Visa tai mes jums sakome, vien gero tenorėdamos, — įterpė Be­
sė jau ne taip šiurkščiai. — Jūs turite būti paslaugi ir lipšni mergaitė,
tada gal šie namai taps ir jūsų namais. O jei būsite pikčiurna ir stačio­
kė, ponia tikriausiai išvarys jus iš čia.

10
 — Be to, — pridūrė dar mis Ebotė, — dievas būtinai nubaus tokią ne­
tikusią mergiotę. Ją gali ištikti mirtis, kada ji tokia įniršusi, ir kur tada
pateks jos siela? Eime, Bese, tegu ji pasėdi viena! Nieku gyvu neno­
rėčiau turėti tokį bjaurų būdą. Pasimelskite, mis Eir, likusi viena. Jeigu
neatgailausite, gali kokia bloga dvasia nusileisti pro kaminą ir išsineš­
ti jus...
Jos išėjo, pirma uždarę, o paskui ir užrakinę duris.
Miegamasis, kuriame aš atsidūriau, buvo vadinamas raudonuoju
kambariu. Niekas jame negyveno, pagaliau ir nakvodavo labai retai
kas, tikriau pasakius — niekas, nebent kai Geitshed Holą užplūsdavo
svečiai ir tekdavo prisiminti šią patalpą. Tačiau tai buvo vienas iš di­
džiausių ir prašmatniausių kambarių visuose namuose. Viduryje lyg al­
torius stūksojo lova su masyviomis raudonmedžio kolonomis, užtraukta
raštuotomis purpuro spalvos užuolaidomis; du aukštus langus, kurių
storos būdavo visada nuleistos, pridengė tos pačios medžiagos drapiruo­
tė, krintanti puošniomis klostėmis ir girliandomis; kilimas buvo rau­
donas; stalas lovos kojūgalyje užtiestas raudona gelumbe; sienos iš­
muštos šviesiai ruda medžiaga su rausvais ornamentais; spinta, tualeto
stalelis ir krėslai — iš tamsiai poliruoto seno raudonmedžio. Šių tamsių
tonų fone bolavo kalnas pūkinių patalų ir pagalvių lovoje, užklotoje
baltu it sniegas pikiniu užtiesalu. Ne mažiau ryškiai matėsi lovos gal­
vūgalyje platus minkštas krėslas su baltu užvalkalu ir suoleliu kojoms
padėti priešais jį. Šis krėslas man atrodė lyg koks fantastiškas baltas
sostas.
Kambaryje buvo bjauriai šalta, nes jį retai tekūrendavo; jame vieš­
patavo tyla, kadangi jis buvo toli nuo vaikų kambario ir virtuvės; ir
jis darė klaikų įspūdį, nes į jį, kaip minėjau, retai kas teužeidavo. Vien
tik kambarinė pasirodydavo čia šeštadieniais nuvalyti dulkių, kurios per
savaitę nusėsdavo ant veidrodžių ir baldų, o kai kada ir pati misis Rid
apsilankydavo čia dirstelėti į vieną slaptą spintos stalčių, kuriame gulėjo
įvairūs dokumentai, jos brangenybių dėžutė ir miniatiūra, vaizduojanti
jos mirusį vyrą. Pastaroji aplinkybė, būtent misterio Rido mirtis, ir
gaubė paslaptingumu raudonąjį kambarį lyg savotiškas užkeikimas,
privertęs tokią puošnią patalpą laikyti apleistą.
Misteris Ridas buvo miręs prieš devynerius metus; kaip tik šitame
kambaryje jis iškvėpė paskutinį atodūsį; šičia jis gulėjo pašarvotas; iš
čia jo karstą išnešė uniformuoti laidotuvininkai, — ir nuo tos dienos dėl
kažkokios kraupios pagarbos velioniui, mažai kas išdrįsdavo užeiti į
raudonąjį kambarį.
Aš vis dar tebesėdėjau toje pačioje vietoje, prie kurios mane prira­
kino Besė ir pikčiurna mis Ebotė. Tatai buvo žemutė sofa, stovinti netoli
marmurinio židinio; priešais mane dunksojo lova; dešinėje stiepėsi tamsi

11
aukšta spinta, kurios lakuotose duryse šmėžavo blausūs atšvaitai; kai­
rėje— uždangstyti langai. Didžiuliame veidrodyje tarp jų atsimušė ny­
kus kambario ir lovos iškilmingumas. Aš nebuvau visai tikra, ar tar­
naitės užrakino duris, ir todėl įsidrąsinusi pasikėliau nuo sofos ir nuėjau
pažiūrėti. Deja! Buvau lyg tikrame kalėjime. Grįžti reikėjo pro veid­
rodį, ir aš nejučiomis pažvelgiau į jo gelmes. Viskas atrodė šalčiau
ir niūriau toje iliuzorinėje gelmėje negu tikrovėje, o toji keista mažy­
tė figūrėlė, kuri spoksojo iš ten į mane, jos išblyškęs veidas ir boluo­
jančios prieblandoje rankos, jos spingsinčios baime akys, kurios vienos
atrodė gyvos šioje mirties karalystėje, iš tikro darė įspūdį, tarsi prieš
mane būtų buvusi šmėkla. Man pasirodė, kad ji panaši į tas mažytes
pamėkles, lyg ir kokius elfus ar fėjas, kurie, kaip vakarais kad pa­
sakodavo mums Besė, išslinkdavo iš tuščių, paparčiais apaugusių pel­
kėtų laukymių ir vaidendavosi pavėlavusiems keleiviams. Aš grįžau
į savo vietą.
Mane suėmė prietaringa baimė, tačiau galutinai aš dar nebuvau par­
blokšta. Mano kraujas tebevirė, ir sukilusio vergo įniršis dar tebedegino
mane pulsuojančia tulžinga ugnim. Naujai užplūdęs praeities prisiminimų
srautas pagavo mane, dar nespėjus man nusilenkti niauriai dabarčiai.
Žiaurus Džono Rido tironiškumas, pasipūtėliškas jo seserų abejingu­
mas, jo motinos priešiškumas, tarnaičių šališkumas — visa tai ėmė sū­
kuriuoti mano įaudrintoje vaizduotėje tarsi tamsios nuosėdos drumzli­
name šulinyje. Kodėl gi aš turiu viską kentėti, būti visų niekinama, vi­
sų kaltinama, amžinai smerkiama? Kodėl niekad negaliu niekam įtikti?
Kodėl kas kartą niekais nueidavo mano pastangos laimėti kieno nors
palankumą? Kodėl, pavyzdžiui, visi gerbia Elizą, kuri tokia užsispyrėlė
ir savanaudė? Kodėl visi atlaidūs Džordžianai, kurios būdas toks atkarus,
o elgesys toks aikštingas, irzlus ir įžūlus? Jos grožis, jos rausvi skruos­
tai ir auksinės garbanos, atrodė, džiugina visus, kas tik į ją pažvelgia,
ir už tai jai dovanojamos visos kaltės. Džonui irgi niekas neprieštarau­
ja, juo labiau niekas jo nebaudžia, nors jis sukioja balandžiams galvas,
daigoja mažyčius viščiukus, pjudo avis šunimis, vogčiomis raško šilt­
namyje neprinokusias vynuoges ir skainioja oranžerijoje rečiausių gėlių
pumpurus. Jis net pravardžiuoja savo motiną „sena boba", tyčiojasi iš
tamsios jos veido spalvos, kuri tokia pat kaip ir jo paties, akiplėšiškai
neklauso jos ir ne kartą suplėšė bei sutepė šilkinę jos suknią. Ir vis
vien jisai yra „jos mielas sūnelis". O aš nedrįstu nė trupučio prasi­
žengti, visomis jėgomis stengiuosi įvykdyti kiekvieną priedermę, tačiau
mane vadina neklaužada ir išdykėle, užsispyrėle ir melage, ir taip nuo
ryto ligi pietų, nuo pietų ligi vakaro.
Man dar tebeskaudėjo užsigautą galvą, iš žaizdos tebesisunkė krau­
jas. Tačiau niekas nesubarė Džono, kad jis be niekur nieko smogė manr

12
 o ašf pasipriešinusi jam ir nesidavusi neteisingai skriaudžiama, sukėliau
visų pasipiktinimą.
„Juk tai neteisinga, neteisinga!"— kartojo mano protas, kuris, skau­
džiai suerzintas, pasidarė nebevaikiškai šviesus, o pažadintas ryžtingu­
mas vertė mane ieškoti kokio nors būdo, kuris leistų man išsivaduoti
iš šios nepakenčiamos priespaudos: pabėgti iš namų arba, jei tai būtų
neįmanoma, nieko nebevalgyti ir nebegerti, numarinti save badu.
Kokia įniršusi buvo mano siela tą niūrų vakarą! Kaip buvo sukrėstos
visos mano mintys ir kaip degė maištu mano širdis! Ir vis dėlto kokioje
tamsoje, kokioje gūdžioje nežinioje vyko toji vidinė kova! Juk aš ne­
galėjau atsakyti į klausimą, kuris tolydžio kilo mano sieloje: kodėl aš
taip kenčiu? Dabar, kada praslinko tiek laiko (nepasakysiu, kiek būtent
metų), man viskas aišku.
Geitshed Hole aš buvau visiškai svetimas žmogus, it krislas aky­
je. Aš nieko bendro neturėjau nei su misis Rid, nei su jos vaikais, nei
su kitais jos įnamiais. Jeigu ji nemylėjo manęs, tai juk aš irgi nemylė­
jau, jų. Kuriems galams jie turėjo lipšniai elgtis su padaru, kuris ne­
simpatizavo nė vienam iš jų; su kitos rūšies padaru, priešingu jiems
savo būdu, savo gabumais, savo polinkiais; su visais atžvilgiais neparan­
kiu 'padaru, iš kurio jie negalėjo tikėtis nei jokios naudos, nei jokio ma­
lonumo; su kenksmingu padaru, kuris širdyje piktinosi jų elgesiu ir
niekino jų pažiūras. žinau, jeigu būčiau buvusi linksmas, išdykaujantis,
nerūpestingas, krykščiantis, gražus ir triukšmingas vaikas — tegu taip
pat našlaitis ir priklausomas, — misis Rid būtų žiūrėjusi į mano buvi­
mą jos šeimoje daug atlaidžiau, jos vaikai man būtų buvę nuoširdesni ir
draugiškesni, tarnaitės nebūtų taip stengusios paversti manęs atpirkimo
ožiu.
Raudonajame kambaryje ėmė telktis sutemos; buvo jau penkta va­
landa, ir apsiniaukęs popietis palengva virto gūdžia prieblanda. Aš gir­
dėjau, kaip lietus vis dar be atvangos žliaugia į laiptų langą ir kaip
vėtra kaukia alėjoje už namų; pamažu visa sustirau, ir mano drąsa ėmė
blėsti. Nuolatinis pažeminimo jausmas, nepasitikėjimas savimi, sumišimas
ir nusiminimas nusileido it drėgnas rūkas ant blėstančių mano pykčio
žarijų. Visi sako, kad esu (nedora, gal ir iš tikrųjų taip yra; argi aš ką
tik negalvojau, kaip numarinti save badu? Juk tai nuodėmė! O ar aš pa­
siruošusi numirti? Argi rūsys po Geitshedo bažnyčios altoriumi jau toks
viliojantis prieglobstis? Teko girdėti, kad tame rūsyje guli palaidotas
misteris Ridas. Tatai sužadino mano mintis, ir aš ėmiau galvoti apie
jį vis labiau baisėdamasi. Misterio Rido neprisiminiau, bet žinojau, kad
jis buvo mano tikras dėdė — mano motinos brolis, kad jis, kai likau naš­
laitė, pasiėmė mane į savo namus ir prieš pat mirtį pareikalavo,
kad misis Rid prižadėtų auginti ir auklėti mane kaip savo pačios vai-

13
 kus. Misis Rid turbūt manė, kad jinai tesėjo pažadą; ir, turiu pasakyti,
iš tikrųjų jinai jį tesėjo, kiek jai leido jos prigimtis; bet kaipgi ji iš
tikro galėjo mylėti primestą našlaitę, kuri, jos vyrui mirus, nieku nebe­
buvo susijusi su jos šeima? Juk ją erzino tokiu momentu nenoromis duo­
tas pažadas — būti motina svetimam kūdikiui, kurio ji negalėjo pamilti
ir kurio nepakentė savo šeimoje kaip nereikalingo įsibrovėlio.
Keista mintis toptelėjo man į galvą. Aš neabejojau, niekad neabe­
jojau, kad jei misteris Ridas būtų gyvas, su manim būtų elgęsis švel­
niai; ir dabar, žiūrėdama į baltą lovą ir skendinčias tamsoje sienas, o
kartais nerimastingai pažvelgdama į blausiai švytintį veidrodį, prisimi­
niau, jog man buvo tekę girdėti, kad numirėliai, kurių ramybė kapuose
sudrumsčiama, kai nevykdoma paskutinė jų valia, kartais atsikelia iš
karsto nubausti kaltųjų ir atkeršyti už engiamuosius; ir aš pagalvojau:
o kas būtų, jeigu misterio Rido vėlė, kankindamas! nuo tų skriaudų,
kurias pergyvena jo sesers duktė, paliktų savo buveinę — gal bažnyčios
rūsyje, o gal nežinomoje mirusiųjų karalystėje — ir pasivaidentų man
šiame kambaryje. Aš nusišluosčiau ašaras ir stengiaus garsiai ne¬
kūkčioti, bijodama, kad koks išorinis mano sielvarto ženklas nepas­
katintų antgamtiško balso tarti man paguodos žodžio; man baisu buvo
išvysti sambrėškoje keistai žaižaruojantį veidą, kuris, rodos, ims ir
pasilenks prie manęs su nežemiška užuojauta. Šio šešėlio pasirody­
mas, turėjęs, rodos, mane paguosti, kėlė man — aš tai jaučiau — neap­
sakomą išgąstį. Kaip įmanydama stengiausi nuvyti tą mintį ir nusira­
minti. Atmetusi krintančius ant akių plaukus, aš pakėliau galvą ir
pamėginau drąsiai apžvelgti tamsų kambarį. Kaip tik tą akimirką kažkas
švystelėjo ant sienos. Aš klausiau save, gal čia mėnesiena, prasiskver­
busi pro užuolaidos spragą? N e ! Mėnulio spinduliai būtų laikęsi vienoje vie­
toje, o toji šviesa judėjo. Kol aš žiūrėjau, ji nuslinko lubomis ir su­
mirguliavo man virš galvos. Dabar man aišku, kad tas šviesos ruožas
veikiausiai buvo nuo žibinto, kuriuo nešinas kažkas ėjo per veją prie­
šais namus. Tačiau tada, kai mano vaizduotė buvo įaudrinta, o nervai
sukrėsti po ką tik pergyventų peštynių, man pasirodė, kad šmėkšanti
šviesa — ne kas kita, kaip šauklys, pranešąs, kad greit pasirodys svečias
iš ano pasaulio. Mano širdis ėmė daužytis, galva ėmė suktis, ausyse iš­
girdau ūžesį, panašų į sparnų plasnojimą. Pajutau, jog kažkas atsirado
prie manęs, suėmė mane, aš ėmiau dusti ir jau visiškai nebepajėgiau
-valdytis. Tada pribėgau prie durų ir iš visų jėgų ėmiau tampyti ranke­
ną. Koridoriuje pasigirdo artėja žingsniai; duryse pasisuko raktas, įėjo
Besė ir Ebotė.
— Mis Eir, jums pasidarė bloga?— paklausė Besė.
— Koks baisus triukšmas! Mane stačiai šiurpas nukratė!—sušuko
Ebotė.

14
 — Išleiskite mane! Leiskite mane į vaikų kambarį! — šaukiau aš.
— Kodėl? Ar užsigavote? O gal kas pasivaideno?—vėl teiravosi
Besė.
— O ! . . Cia šmėkštelėjo kažkokia šviesa, ir aš pagalvojau, kad tuoj
pasirodys vaiduoklis. — Aš įsikibau Besei į ranką, ir jinai neištraukė jos.
— Jinai tyčia ėmė klykti, — niekinamai pareiškė Ebotė. — Ir kaip ji
klykė! Lyg pjaunama! Tikriausiai tik norėjo sušaukti mus visas šičia.
Žinau bjaurias jos išdaigas!
— Kas čia dedasi?—pasigirdo kitas įsakmus balsas; misis Rid at­
skubėjo per koridorių, jos kyko kaspinai pleveno, grėsmingai šlamė­
jo suknia. — Ebote ir Bese, man rodos, aš liepiau Džeinę Eir uždaryti
raudonajame kambaryje, kol pati ateisiu jos išleisti?
— Mis Džeinė taip garsiai šaukė, ponia, — maldaujamai tarė Besė.
— Paleiskite ją, — buvo jos vienintelis atsakas. — Nesikabink Besei į
ranką, — kreipėsi ji į mane. — Tau nepavyks iš čia šitaip ištrūkti, gali
būti tikra. Nekenčiu apsimetinėjimo, ypač kai apsimetinėja vaikai.
Mano pareiga parodyti tau, kad šitokiais pokštais nieko nepeši. Pasi­
liksi čia dar valandą, ir aš išleisiu tave tik tada, jei tu visiškai nusi­
raminsi ir netriukšmausi.
— O dėdiene, pasigailėkite! Atleiskite man! Aš neištversiu... Nu¬
bauskite mane kaip nors kitaip! Aš numirsiu, jei...
— Nutilk! Sis nesivaldymas tiesiog šlykštus!
Aš iš tikrųjų jai buvau šlykšti. Ji laikė mane gudria komediante.
Jai atrodė, kad esu toks padaras, kuriame drauge slypi ir nežabotos
aistros, ir niekinga siela, ir pavojingas veidmainiškumas.
Tuo momentu Besė ir Ebotė jau buvo nuėjusios, ir misis Rid, kuriai
įkyrėjo ir mano pašėlusi baimė, ir mano raudojimas, staiga įstūmė mane
atgal ir, nieko daugiau nebesakydama, užrakino. Girdėjau, kaip ji grei­
tai nuėjo. O netrukus, rodos, mane ištiko kažkoks priepuolis, nes aš
nieko nebeprisimenu, kas buvo po to.

III S K Y R I U S

Pirmas dalykas, kurį atsimenu, buvo tas, kad pabudau lyg po bai­
saus košmaro ir išvydau prieš save žioruojant klaikią šviesą, kurią kir­
to platūs juodi dryžiai. Girdėjau balsus, kažkokius duslius, lyg vėjo ar
lietaus ūžesio slopinamus; susijaudinimas, netikrumas ir viską nustel­
bianti baimė buvo tarsi sukaustę visus mano pojūčius. Tačiau veikiai aš
suvokiau, kad man kažkas daroma, — kad esu kažkieno keliama, sodi­
nama ir tai atliekama kur kas švelniau negu bet kada anksčiau. Aš
atrėmiau galvą į pagalvį ar į kieno ranką, ir man pasidarė gera.

15
 Po kokių penkių minučių blankumos ūkas išsisklaidė: aš visai aiš­
kiai supratau besanti savo lovoje, o ta žioruojanti šviesa buvo lieps­
nojąs židinys vaikų kambaryje. Buvo naktis. Ant stalo degė žvakė.
Besė stovėjo kojūgalyje su dubeniu rankose, o kažkoks ponas sėdėjo
kėdėje prie mano pagalvio, pasilenkęs ties manim.
Aš pajutau nepaprastą palengvėjimą, malonią ramybę ir saugumą,
kai pamačiau, jog kambaryje yra svetimas žmogus — ne Geitshedo gy­
ventojas ir ne misis Rid giminė. Nusigręžusi nuo Besės (nors tai, kad
ji čia buvo, man atrodė kur kas mažiau nemalonu, negu, sakysim, jei­
gu čia būtų stovėjusi Ebotė), ėmiau tyrinėti sėdinčio pono veidą. Aš
pažinau jį, — tai buvo misteris Loidas, vaistininkas, kurį misis Rid kar­
tais pasišaukdavo, susirgus kuriam iš tarnų. Sau ir savo vaikams ji
kviesdavosi gydytoją.
— Na kas gi aš toks?— paklausė jis.
Aš pasakiau jo pavardę ir padaviau jam ranką. Jisai paėmė ją, nu­
sišypsojo ir tarė:
— O dabar mes palengvėle visai pasveiksime.
Paskiau jis paguldė mane ir, kreipdamasis į Besę, liepė jai pasirū­
pinti, kad per naktį niekas manęs nebetrukdytų. Kažką dar nurodęs ir
pasakęs, kad rytoj jis vėl apsilankysiąs, vaistininkas didžiausiam mano
sielvartui išėjo. Aš jaučiausi tokia saugi ir rami, kol jis sėdėjo kėdėje
šalia mano lovos. Bet vos tik jam iš paskos užsidarė durys, ir visas
kambarys iškart aptemo, mano širdis vėl susigūžė: ją prislėgė neap­
sakomas liūdesys.
— Gal dabar užmigsite, mis?— paklausė Besė nepaprastai švelniai.
Aš vos išdrįsau jai atsakyti, bijodama, kad po to ji prašneks jau
daug šiurkščiau.
— Pasistengsiu.
— Gal norėtute ko išgerti, o gal užkąstute?
— Ne, ačiū, Bese.
— Jei taip, tai aš eisiu gulti, nes jau po dvylikos, bet jūs šaukite
mane, jei naktį ko prireiks.
Koks negirdėtas lipšnumas! Tai padrąsino mane, ir aš paklausiau:
— Bese, kas man yra? Ar aš sergu?
— Jums pasidarė bloga raudonajame kambaryje, veikiausiai nuo
verksmo; bet dabar greit pasveiksit.
Besė nuėjo į greta esantį tarnaičių kambarį. Aš išgirdau ją sakant:
— Sara, gulkis su manim vaikų kambaryje. Kaip mane gyvą ma­
tai, bijau šiąnakt likti viena su ta vargše mergyte. Juk ji gali numirti...
Kaip keista, kad ją ištiko tas priepuolis!.. Norėčiau žinoti, ar tik jai
kas nepasivaideno. Vis dėlto ponia buvo per griežta šį kartą.

16
 Besė sugrįžo drauge su Sara, ir jos atsigulė, bet prieš užmigdamos
dar kokį pusvalandį šnibždėjosi. Aš tenugirsdavau tik jų pašnekesio
nuotrupas, iš kurių gana aiškiai supratau, apie ką jos kalbėjosi.
— Kažkas baltas šmėkštelėjo pro ją ir dingo... O paskiau sudū¬
lavo didelis juodas šuo... Trys garsūs smūgiai į kambario duris... Ka­
pinėse kažkas žiburiavo, kaip tik ant jo kapo... — ir taip toliau.
Pagaliau jos užmigo. Išblėso židinys, užgeso žvakė. Tačiau aš tą ilgą
naktį negalėjau užmigti ir baisiai kankinausi; mano klausa, regėjimas
ir protas buvo įtempti iš baimės, — tokios baimės, kurią jaučia tik vai­
kai.
Po šio įvykio raudonajame kambaryje man neteko kiek rimčiau
ar ilgiau pasirgti, tik buvo sukrėsti mano nervai, ir to sukrėtimo pa­
sekmes tebejaučiu dar ir dabar. Taip, misis Rid, kiek baisių dvasinių
kančių man teko per jus iškęsti! Tačiau jaučiu pareigą atleisti jums,
nes jūs nežinojote, ką darėte. Traukydama visas mano širdies stygas,
jūs manėte, jog raunate blogus mano polinkius.
Rytojaus dieną, apypiete, aš atsikėliau, apsirengiau ir, apsisupusi šil­
ta skara, atsisėdau vaikų kambaryje prie židinio. Fiziškai jaučiausi tie­
siog kaip sudaužyta, bet visų labiausiai kamavo mane toks neapsakomas
širdies skausmas, jog negalėjau sulaikyti tyliai riedančių ašarų. Nespėju
nusišluostyti vieno sūraus lašelio nuo skruosto, ir nusirita kitas. O, ro­
dos, turėjau būti laiminga, nes namie nebuvo nė vieno Rido, — jie visi
vėžinosi karieta su savo mama. Ebotė irgi nesirodė, — ji siuvo kitame
kambaryje, o Besė, kuri vaikščiojo šen bei ten, dėliodama žaislus ir
tvarkydama komodos stalčius, nuolat kalbino mane neįprastai malo­
niais žodžiais. Visa tai turėjo atrodyti man kaip tikras rojus, nes bu­
vau įpratusi, kad mane kas tolydžio uitų ir varinėtų, tačiau mano ner­
vai buvo taip sudirgę, kad jokia tyla negalėjo jų nuraminti, jokie
džiaugsmai neįstengė maloniai jų nuteikti.
Besė nuėjo į virtuvę ir atnešė man pyragaitį; jisai gulėjo ant gra­
žios porceliano lėkštės, kurioje buvo nupieštas rojaus paukštis, tupįs
vijoklių ir vos pražydusių rožių vainike. Šia lėkšte paprastai aš tiesiog
negalėdavau atsigėrėti ir ne kartą prašiau, kad man leistų paliesti ją
rankomis ir apžiūrėti iš arčiau, tačiau lig šiol niekas nesuteikė man
tokios malonės. Ir štai dabar tasai brangus indas guli man ant kelių, ir
Besė nuoširdžiai prašo, kad aš suvalgyčiau griežinėlį jame esančio py­
ragaičio. Nereikalinga malonė! Ji labai pavėlavo, kaip ir kitos ma­
lonės, kurių mes karštai trokštame ir ilgai negalime sulaukti! Pyragai­
čio aš nepaliečiau, o paukščio plunksnos ir gėlių žiedai atrodė keistai
išblukę; lėkštę su pyragaičiu aš nukėliau į šalį. Besė paklausė, gal aš
norėčiau kokios knygos. Žodis „knyga" mane akimirkai atgaivino, ir
aš paprašiau, kad ji man atneštų iš bibliotekos „Guliverio keliones".

2. Džeinė Eir 17
 Kad ir kiek kartų skaičiau, vis tiek negalėjau atsigėrėti šia knyga. Bu­
vau įsitikinusi, kad joje pasakojama apie tikrus įvykius, ir man ji
atrodė kur kas įdomesnė už paprastas fantastines pasakas. O dėl elfų,
tai, tuščiai ieškojusi jų po rusmenių lapais ir varpeliais, po grybų ke­
purėmis ir tamsiuose senų, vijokliais apaugusių namų pasieniuose, aš
galop supratau liūdną tiesą, kad jie visi išsidangino iš Anglijos į
kurį nors laukinį kraštą, kur miškai daug gūdesni bei tankesni ir kur
beveik nėra žmonių. Tuo pat metu, nė kiek neabejodama, kad Liliputija
bei Milžinų šalis tikrai yra žemėje, aš tvirtai tikėjau, kad vieną gra­
žią dieną man teks leistis į ilgą kelionę ir vienoje iš tokių karalysčių
savo pačios akimis išvysiu miniatiūrinius namukus ir medžius, mažy­
čius žmogiukus, smulkutes it žaislai karves, avis ir paukštytes, o kito­
je karalystėje — javus it aukštos girios, milžiniškus dogus, didžiules ka­
tes, aukštus kaip bokštai vyrus ir moteris. Tačiau, kai ši mėgstama kny­
ga atsidūrė mano rankose, kai ėmiau versti puslapį po puslapio, ieško­
dama tų nuostabių paveikslėlių, kurie visada mane žavėte žavėdavo, —
dabar viskas man pasirodė nyku ir šiurpu. Milžinai atrodė lyg kokie
ištįsę vaiduokliai, liliputai — pikti ir bjaurus nykštukai, Guliveris — vie­
nišas keliautojas baisiuose ir pavojinguose kraštuose. Aš užverčiau kny­
gą, nedrįsdama jos toliau žiūrinėti, ir padėjau ant stalo šalia nepaliesto
pyragaičio.
Besė tuo tarpu baigė šluostyti dulkes bei kraustyti kambarį ir, nu­
siplovusi rankas, atidarė vieną komodos stalčiuką, pilną puikių šilkinių
bei atlasinių skiaučių, iš kurių ėmė siūti naują kepuraitę Džordžianos
lėlei. Siūdama ji uždainavo:

Kadais, kai mudu klaidžiojom,

Labai seniai, seniai.

Šią dainelę man ne kartą buvo tekę girdėti anksčiau, ir visada gy­
vai gėrėdavausi ja, nes Besės balsas buvo malonus, — bent man taip
atrodė. Bet šįkart, nors jos balsas buvo toks pat malonus, dainelės me­
lodija skambėjo be galo liūdnai. Protarpiais, įsitraukusi į darbą
priedainį ji kartodavo itin tyliai, itin pratisai, ir žodžiai „labai seniai,
seniai" aidėjo kaip žemosios gedulingo choralo gaidos. Paskui ji pra­
dėjo kitą dainelę, šį kartą jau tikrai liūdną:

Man kojos paskaudo ir eiti sunku,

Aplink stūkso uolos ir stačios pakriūtės.
Mėnulis nešviečia, tamsu ir klaiku, —
Kaip taką nakčia ras našlaitis vaikutis?
Kam jie mane vieną išvarė vėlai
Keliu, kur vaiduokliai šešėliuose kiūti?

18
 Nors žmonės pikti, bet geri angelai
Bežengiantį saugo našlaitį vaikutį.
Štai sagstosi žvaigždėm nušvitęs dangus,
Vėjelis į veidą gaivinamai pučia, —
Aukščiausias — mūs dangiškas tėvas brangus
Neleis niekam skriausti našlaičio vaikučio.

Jei net suviliotų žaltvykslė klaidi

Ar, kojai paslydus, nuo liepto nugriūčiau;
Aukščiausiojo tėvo malonė didi, —
Jis ranką ištiestų našlaičiui vaikučiui.
Nors ir be pastogės, be tėvo, mamos,
Nors kelią pastoja pavojai ir kliūtys,
Žinau aš šaltinį stiprybės gaivios, —
Danguj ras paguodą našlaitis vaikutis.
— Gana, mis Džeine, neverkite, — tarė Besė, baigusi dainelę. Ji ly­
giai tą pat galėjo pasakyti ugniai: „Nedek!" Negi ji galėjo suprasti tą
baisią kančią, kuri draskė man širdį?
Tą rytą vėl apsilankė misteris Loidas.
— O, jau atsikėlusi!—sušuko jis, įeidamas į vaikų kambarį. — Na,
aukle, kaip jinai jaučiasi?
Besė atsakė, kad labai gerai.
— Tada ji turėtų atrodyti daug linksmesnė. Eikšekit, mis Džeine.
Juk jūs vardu Džeinė? Taip?
— Taip, sere, Džeinė Eir.
— Matau, kad verkėte, mis Džeine Eir. Gal pasakysite — kodėl? Ar
ko neskauda?
— Ne, sere.
— O, jinai tikriausiai verkė dėl to, kad negalėjo išvažiuoti su mi­
sis pasivėžinti karieta, ™ įsiterpė Besė.
— Nemanau! Ji jau per didelė, kad verktų dėl tokių niekų.
Man irgi taip atrodė, bet kadangi šis neteisingas kaltinimas įžeidė
mano savigarbą, aš greitai atkirtau:
— Aš niekad nesu verkusi dėl tokių dalykų. Nepakenčiu vėžini¬
mosi karietoje. Verkiau dėl to, kad esu nelaiminga.
— O, fui, gėdykitės, mis!—tarė Besė.
Gerasis vaistininkas, regis, truputį suglumo. Aš stovėjau priešais jį;
jis atidžiai žiūrėjo į mane. Jo akys buvo mažytės ir pilkos; ne taip
jau linksmos, bet aš manau, kad dabar jos man atrodytų labai įžvalgios;
jo veido bruožai buvo rūstūs, tačiau drauge ir nuoširdūs. Jis ilgai ir
įdėmiai žiūrėjo į mane, paskui tarė:

19
 — Nuo ko jūs vakar susirgote?
— Jinai pargriuvo, — vėl paskubėjo įsiterpti Besė.
— Pargriuvo! Tai dar, lyg mažas vaikutis. Argi ji nemoka vaikš­
čioti nepargriūdama? Juk jai gal kokie aštuoneri ar devyneri metukai?
— Aš buvau tyčia parstumta, — išpyškinau, kai vėl buvo įžeistas ma­
no išdidumas. — Bet ne nuo to aš susirgau, — pridėjau.
Misteris Loidas paėmė žiupsnelį uostomojo tabako. Kai dėjosi ta­
bokinę į liemenės kišenaitę, staiga garsiai sužvango skambalas, šaukiąs
tarnus pietų. Vaistininkas žinojo, ką reiškia šis skambinimas, ir tarė
auklei:
— Tai jus šaukia. Jūs galite eiti. Aš čia duosiu vieną kitą pamo­
kymą mis Džeinei, kol jūs sugrįšite.
Besė būtų mielai pasilikusi, bet jai teko eiti, nes Geitshed Hole bu­
vo griežtai reikalaujama kuo punktualiausiai pietauti ir vakarieniauti.
— Vadinasi, jūs susirgote ne dėl to, kad pargriuvote? Tai nuo ko
gi?—toliau klausinėjo misteris Loidas, Besei išėjus.
— Aš buvau uždaryta kambaryje, kuriame vaidenasi, o jau buvo
tamsu.
Misteris Loidas nusišypsojo ir tuo pat metu susiraukė:
— Vaidenasi? Na juk tu dar visai mažytė! Tu bijai vaiduoklių?
— Bijau misterio Rido vėlės. Jis mirė tame kambaryje, ten buvo ir
pašarvotas. Nei Besė, nei kas kitas nedrįsta naktį įžengti į jį. Buvo
žiauru uždaryti ten mane vieną be žvakės! Taip žiauru, kad aš turbūt
niekad to nepamiršiu.
— Niekai! Ir dėl to tokia nuliūdusi? Ar dabar, dieną, irgi bijai?
— Ne! Bet netrukus juk vėl ateis naktis. Ir be t o . . . aš tokia ne­
laiminga... labai nelaiminga dar ir dėl ko kito.
— Dėl ko gi? Ar negali man pasakyti?
O kaip aš norėjau kuo išsamiau ir smulkiau atsakyti į šį klausimą!
Kaip sunku man buvo tinkamai atsakyti! Vaikai giliai ir stipriai jaučia,
bet nemoka analizuoti savo jausmų, o jei ir moka, tai nesugeba to iš­
reikšti žodžiais. Todėl, bijodama, kad galiu prarasti šią pirmutinę ir vie­
nintelę progą savo širdžiai išlieti ir tuo palengvinti savo sielvartą, aš,
droviai patylėjusi, pagaliau šiaip taip išklojau gana striuką, tačiau vis
dėlto teisingą atsakymą.
— Pirmiausia, aš neturiu nei tėvo, nei motinos, nei brolių, nei se­
serų.
— Bet turi gerą dėdienę, pusbrolį ir pusseseres.
Aš vėl tylėjau, o paskui labai nevykusiai išdrožiau:
— Bet juk Džonas Ridas parstūmė mane, o dėdienė uždarė raudo­
najame kambaryje!
Misteris Loidas vėl išsiėmė tabokinę.

20
 — Argi tau nepatinka Geitshed Hole? — paklausė jis — A r g i tu nesi
dėkinga, kad gali gyventi tokiuose puikiuose namuose?
— Cia ne mano namai, sere. Ir Ebotė sako, kad aš turiu mažiau
teisių čia gyventi už bet kurį tarną.
— Ech tu, kvailiuke! Negi tu tokia neprotinga, kad norėtum palikti
tokią gražią sodybą?
— Jei tik turėčiau kur, džiaugčiaus galėdama pabėgti iš čia. Bet
niekur neištrūksiu iš Geitshedo, kol visai užaugsiu.
— O gal ir ištruksi — kas žino! Gal turi kokių giminių, be misis Rid?
— Rodos, ne, sere.
— Gal ką iš tėvo pusės?
— Nežinau. Kartą paklausiau dėdienę Rid, ir ji pasakė, kad gal kar­
tais ir turiu kokių neturtingų, prastų giminių Eir pavarde, bet apie
juos jinai nieko nežinanti.
— O jeigu atsirastų, ar norėtum pereiti pas juos?
Aš susimąsčiau. Skurdas baugina suaugusius, — juo labiau jis gąs­
dina vaikus. Jie neturi jokio supratimo apie garbingą darbo žmogaus
neturtą. Sis žodis vaikams reiškia skarmalus, prastą valgį, nekūrenamą
židinį, šiurkštų elgesį ir žemas ydas. Neturtas, mano supratimu, buvo
lygus pažeminimui.
— Ne, aš nenorėčiau gyventi pas neturtingus žmones, — atsakiau
jam.
— Ir net tada, jeigu jie būtų malonūs tau?
Aš papurčiau galvą. Man sunku buvo įsivaizduoti, kaip neturtingi
žmonės gali būti malonūs; ir paskui — išmokti jų žargoną, elgtis taip
kaip jie, būti neišauklėtai, išaugti panašia4 į tas moteris, kurias maty­
davau prie kaimo trobelių, kai jos nešioja savo vaikus ar skalbia žlug­
tą. Ne, aš nebuvau tokia didvyrė, kad būčiau galėjusi įgyti laisvę, iš­
sižadėdama kastos privilegijų.
— Bet nejau tavo giminės tokie neturtingi? Jie darbininkai?
— Negaliu pasakyti. Dėdienė Rid sako, kad jeigu ir turiu giminių,
tai jie veikiausiai kokie elgetos, o elgetauti aš nenoriu.
— O ar nenorėtum eiti į mokyklą?
Aš vėl susimąsčiau: maža tenumaniau, kas yra toji mokykla. Besė
kartais sakydavo, kad tai tokia vieta, kur jaunos panelės sėdi su lento­
mis ant nugarų4, įspraustomis į šiekštus kojomis ir kur reikalaujama,
kad jos būtų nepaprastai mandagios ir tvarkingos. Džonas Ridas ne­
kentė mokyklos ir tyčiojosi iš savo mokytojo. Tačiau Džono Rido nu­
sistatymas man nieko nereiškė, ir jeigu Besės pasakojimai apie mokyk-
4
Mergaitės dažnai turėdavo išilgai nugaros pritaisytas lenteles, kurios ne­
leisdavo joms sėdėti susikūprinus.

21
 los drausmę (jinai viso to prisiklausė iš jaunų panelių, kurių šeimose
tarnavo, prieš atsikeldama į Geitshedą) šiek tiek gąsdino, tai jos pa­
sakojimai, ką tos panelės ten išmokusios, rodos, viliojo mane. Ji gėrė­
davosi, kaip puikiai jos piešdavo vaizdelius ir gėles, kaip gražiai dai­
nuodavo ir skambindavo pianinu, kokias pinigines megzdavo, kaip leng­
vai skaitydavo prancūziškas knygas. Ir beklausydama aš užsidegdavau
noru nenusileisti joms. Be to, mokykla reiškė visai kitą aplinką: rei­
kėtų leistis į ilgą kelionę, visiškai ištrūkti iš Geitshedo, įžengti į nau­
ją gyvenimą.
— Aš iš tikrųjų mielai eičiau į mokyklą, — balsiai išreiškiau savo
samprotavimus.
— Taip, taip! Visko gali būti!—pasakė misteris Loidas stodama­
sis. — Vaikui reikia pakeisti aplinką, — pridūrė jis pats sau, — nervai pa­
krikę.
Sugrįžo Besė. Tuo pat metu pasigirdo, kaip žvyruota alėja priva­
žiavo karieta.
— Tai jūsų ponia grįžo, aukle?—paklausė misteris Loidas. — Prieš
išeidamas norėčiau su ja pasikalbėti.
Besė pakvietė svečią užeiti į mažąjį valgomąjį ir nuvedė jį tenai.
Iš to, kas paskui įvyko, esu linkusi manyti, jog vaistininkas, kalbėda­
masis su misis Rid, mėgino patarti, kad jinai išleistų mane į mokyklą.
Ir patarimas, be abejo, buvo labai noriai priimtas, nes kai aš kitą
vakarą gulėjau lovoje, o Besė ir Ebotė, sėdėdamos čia pat vaikų kam­
baryje, kažką siuvo, Ebotė, manydama, kad jau miegu, pasakė Besei,
su kuria ji kaip tik apie tai šnekėjosi:
— Ponia turbūt tiesiog nesitveria džiaugsmu, galėdama atsikratyti
tokia bjauria, nepakenčiama mergiščia, kuri, atrodo, amžinai slapčia
seka visus ir kažką kėslauja.
Matyt, Ebotė laikė mane lyg kokiu vaikišku Gajum Foksu5.
Tik tada, išgirdusi, kaip mis Ebotė pasakoja Besei, aš pirmą kartą
sužinojau, kad mana tėvas buvo neturtingas pastorius; kad mano mo­
tina ištekėjo už jo prieš jos artimųjų norą, nes jie laikė tas vedybas
nelygiomis; kad mano senelis Ridas taip supyko už neklusnumą, jog
nepaliko jai nė šilingo; kad, praslinkus metams po vestuvių, mano tė­
vas susirgo šiltine, kuria jis užsikrėtė, lankydamas dideliame fabrikų
mieste savo neturtingus parapijiečius, tarp kurių šita liga tuomet buvo
labai paplitusi; kad mano motina užsikrėtė nuo jo ir, praėjus mėnesiui
po jo mirties, pati atsigulė į grabą.
5
G a j u s F o k s a s (1570—1605)—anglų karininkas, vienas iš tų, kurie
buvo apkaltinti ruošę vadinamąjį Parako sąmokslą (1605), kai katalikų partija
mėgino išsprogdinti Anglijos parlamentą ir tuo pačiu sunaikinti opozicinės par­
tijos vadus.

22
 Besė, išgirdusi šį pasakojimą, atsiduso ir tarė:
— Vargšelė mis Džeinė irgi verta užuojautos, Ebote.
— Taip!—atsiliepė Ebotė. — Jei jinai būtų mielas, dailus vaikutis,
galima būtų ir pagailėti, kad ji tokia vieniša našlaitė. Tik kas gi
gailėsis tokios rupūžikės kaip jinai!
— Aišku, nedaug kas, — sutiko Besė. — Suprantama, kad tokia gra­
žuolė kaip mis Džordžianą, atsidūrusi jos vietoje, kur kas lengviau
įgytų palankumo.
— Taip, taip, aš tiesiog dievinu mis Džordžianą!—sušuko įsikarš­
čiavusi Ebotė. — Miela mergytė! Kokios vešlios jos garbanėlės ir ko­
kios žydros jos akutės! O skruostelių raudonumėlis! Sakytum nusida­
žiusi!.. O žinote, Bese, kaip norėčiau šiandien vakarienei pakepinto
sūrio.
— Aš irgi... Paskrudinto su svogūnais. Eime į apačią! Ir jos išėjo.

IV S K Y R I U S

Pokalbis su misteriu Loidu ir Besės pašnekesys su Ebote, kurį ką

tik papasakojau, sukėlė man naujų vilčių; ir to užteko, kad panorėčiau
pasveikti. Atrodė, jog artėja kažkokia permaina. Aš troškau jos ir ty­
lomis laukiau. Tačiau viskas užtruko; slinko dienos ir savaitės; aš pa­
sveikau, tačiau niekas nė neužsiminė apie tai, kas mane taip domino.
Misis Rid kartais perverdavo mane rūsčiu žvilgsniu, bet retai kada ką
pasakydavo. Nuo tos dienos, kai susirgau, ji nustatė dar griežtesnę ri­
bą tarp manęs ir savo vaikų: miegoti ji man paskyrė atskirą mažą
kamarėlę, pusryčius ir pietus taip pat reikėdavo valgyti atskirai nuo
visų ir kiauras dienas tekdavo išsėdėti vaikų kambaryje, mano pusbro­
liui ir pusseserėms nuolatos riogsant svetainėje. Tačiau ji nė puse žo­
džio neprasitarė, kad žada siųsti mane į mokyklą. O aš vis tiek buvau
įsitikinusi, kad ji ilgai nepakęs manęs savo pastogėje: kai ji pažiū­
rėdavo į mane, jos žvilgsnis labiau negu bet kada rodė, kad ji ma­
nim bjaurisi it kokiu piktšašiu.
Eliza ir Džordžianą, be abejo, motinos primokytos, kalbėdavosi su
manim kuo mažiausiai. Džonas, išvydęs mane, parodydavo liežuvį ir
kartą net pamėgino mušti, bet kai aš beregint šokau ant jo, taip
pat nesutramdomai įniršusi ir įpykusi, kaip jau kartą jam buvo tekę
patirti, jis nusprendė verčiau pasitraukti ir pabėgo, visu balsu plūs¬
damas mane ir šaukdamas, kad aš sumušiau jam nosį. Aš iš tikrųjų
šėriau atsivedėjusi kumščiu į šią atsikišusią veido dalį, ir kai pama­
čiau, kad šis smūgis, o gal ir mano įniršusi išvaizda,, padarė jam įs-

23
pūdį, — užsidegiau noru iki galo išnaudoti įgytą persvarą, bet jis jau
buvo pas mamą. Aš tik išgirdau, kaip jis verkšlendamas stengiasi iš­
galvoti visą istoriją, kaip „toji pasiutėlė Džeinė Eir" šoko ant jo it
aprieta katė. Motina gana šiurkščiai pertraukė jį:
— Nekalbėk man apie ją, Džonai! Aš sakiau tau, kad nesiartintum
prie jos. Jinai neverta tavo dėmesio. Nenoriu, kad tu arba tavo sese­
rys draugautų su ja.
Tačiau dabar aš, persisvėrusi per laiptų turėklus, staiga, visai ne¬
apsvarsčiusi savo žodžių, surikau:
— Tai jie nėra verti kalbėtis su manim!
Misis Rid buvo gana apkūni moteriškė, tačiau, išgirdusi šį keistą
ir drąsų mano pareiškimą, vikriai užlėkė laiptais, įnešė mane it viesulas
į vaikų kambarį, nutrenkė ant lovelės ir griežčiausiai įsakė nepajudėti
iš vietos ir nė neprasižioti iki pat vakaro.
— O ką pasakytų dėdė Ridas, jei būtų gyvas?— išsprūdo man be­
veik nejučiomis. Aš sakau beveik nejučiomis, nes atrodė, kad mano
liežuvis tarė žodžius, kuriems aš nepritariau. Manyje prakalbo kažkas,
ko aš negalėjau suvaldyti.
— Ką?—be garso suvapėjo misis Rid, ir jos paprastai tokiose šal­
tose ir ramiose akyse lyg ir šmėstelėjo baimė.
Ji paleido mane ir įsispytrėjo, tarsi norėdama įsitikinti, ar prieš
ją vaikas, ar kipšas. Tada aš įsidrąsinau.
— Mano dėdė Ridas ir dabar danguje ir mato viską, ką jūs darote
ir ką galvojate. Taip pat ir tėvelis su motute viską mato. Jie žino, kaip
jūs laikote mane uždariusi kiaurą dieną ir kaip laukiate, kad numir­
čiau.
Misis Rid bematant atitoko; iš visų jėgų ėmė purtyti mane, paskui
apskaldė ausis ir, netarusi nė žodžio, išsinešdino. Šią spragą užkišo
Besė — jinai ištisą valandą sakė man pamokslą, aiškių aiškiausiai įro­
dinėdama, kad aš esu bjauriausias ir nedėkingiausias vaikas, kada nors
augęs žmonių pastogėje. Aš beveik įtikėjau ja, nes iš tikrųjų jaučiau,
kad mano krūtinėje šėlsta tik blogi jausmai.
Praslinko lapkritis, gruodis ir pusė sausio. Kalėdos ir Naujieji me­
tai buvo atšvęsti Geitshede linksmai kaip ir visada. Gausiai pasipylė
dovanos, misis Rid rengė iškilmingus pietus ir vakarus. Visos tos pra*
mogos, žinoma, buvo ne man skirtos: aš tik tiek tedalyvaudavau šiose
linksmybėse, jog kasdien matydavau, kaip puošiasi Eliza su Džordžianą
ir paskui iškilmingai leidžiasi į svetainę, išsičiustijusios muslino suk­
nelėmis ir skaisčiai raudonomis juostomis, su kruopščiai suraitytomis
garbanomis, krintančiomis ant pečių. Po to girdėdavau, kaip apačioje
kažkas skambina pianinu ir arfa, kaip zuja liokajus ir jo padėjėjas, pa-
davinėdami užkandžius ir gėrimus, kaip dzingsi stiklo ir porceliano in-

24
dai, kaip atsklinda balsų klegesys pro varstomas svetainės duris. Pa­
vargusi bežiūrėdama ir besiklausydama, aš palikdavau laiptų aikštelę ir
eidavau sau į vienišą ir tylų vaikų kambarį. Nors ir be galo liūdna
buvo jame, aš nesijausdavau nelaiminga.
Tiesą pasakius, neturėjau nė mažiausio noro būti kartu su svečiais,
nes retas svečias atkreipdavo į mane dėmesį; ir jeigu tik Besė būtų
buvusi kiek malonesnė ir draugiškesnė, geriau būčiau ramiai vakaroju-
si su ja, užuot jautusi, kaip kambaryje, pilname nepažįstamų ponių ir
ponų, be atlydos mane stebi rūstus misis Rid žvilgsnis. Tačiau Besė,
vos spėjusi aprengti jaunąsias paneles, paprastai išskubėdavo į gyvesnę
namo dalį — virtuvę ar ekonomės kambarį, išsinešdama su savim ir
žvakę. Tada kiūtodavau su lėle ant kelių, kol židinio ugnis imdavo
blėsti, retkarčiais baugiai apsidairydama aplinkui, ar kartais pustam­
siame kambaryje nėra kokios šmėklos. O kada žarijos jau vos vos
berusendavo, aš paskubomis nusirengdavau, drebančiomis rankomis tam­
pydama raištelius bei traukydama mazgelius, ir nuo šalčio bei tamsos
slėpdavausi lovytėje. Guldama visuomet pasiimdavau lėlę: juk kiek­
viena žmogiška būtybė stengiasi ką nors mylėti, ir aš, neturėdama
vertingesnio objekto šiam savo jausmui, guodžiausi bent tuo, kad my­
lėjau ir glamonėjau nušiurusią lėlę, veikiau panašią į miniatiūrinę dar­
žo kaliausę. Dabar, kai prisimenu tai, tiesiog stebiuosi, kaip vaikiškai
nuoširdžiai mylėjau tą savo brangų žaisliuką, laikydama lėlę kone gy­
va ir galinčia jausti būtybe. Aš negalėdavau užmigti, jei neapsupdavau
jos plačiomis savo naktinių marškinėlių klostėmis, o kada lėlė gulėda­
vo prigludusi prie mano krūtinės, būdavau palyginti laiminga, many­
dama, kad ji irgi laiminga.
Ilgai ilgai slinkdavo man valandos, belaukiant, kol išsiskirstys sve­
čiai, ir beklausant, ar kartais nepasigirs ant laiptų Besės žingsniai. Per
tą laiką ji kartais ateidavo pasiimti pirštuko ar žirklių, o kai kada ir
atnešti šio to užkąsti — bandelę su razinomis ar pyragaitį su varške.
Kol valgydavau, ji sėdėdavo ant lovos, o paskui apkamšydavo mane
gulinčią, pakišdama antklodės kraštus po čiužiniu, o porą kartų net
pabučiavo, pasakiusi: „Labanakt, mis Džeine!" Šitokiomis akimirkomis
Besė man atrodydavo geriausia, švelniausia ir maloniausia būtybė pa­
saulyje; iš visos širdies trokšdavau, kad ji visada būtų tokia meili bei
nuoširdi ir niekad nestumdytų manęs, nesibartų, nebaustų be reikalo,
kaip ji dažnai darydavo. Dabar man rodosi, kad Besė Li buvo labai
gabi iš prigimties: darbas jos rankose tirpte tirpdavo, be to ji nuosta­
biai mokėdavo sekti pasakas, kurios man darydavo nepaprastą įspūdį.
Ji taip pat buvo labai daili,— jei tik gerai prisimenu jos veidą ir figūrą.
Ir šiandien mano akyse stovi liekna jauna moteris, juodaplaukė, tam­
siaakė, švelnių bruožų, šviesaus ir gero veido. Tačiau visa bėda, kad

25
ji buvo nepastovaus bei karšto būdo ir labai menkai tenusivokė apie
bešališkumą ir teisingumą; bet ir tokią, kokia, ji buvo, aš ją mėgau la­
biau už visus kitus Geitshedo dvaro gyventojus.
Tatai atsitiko sausio penkioliktąją, apie devintą valandą ryto.
Besė buvo nuėjusi į apačią pusryčiauti, mano pusbrolis su pusseserė­
mis dar nebuvo pašaukti prie stalo; Eliza rišosi kepuraitę ir vilkosi
seną šiltą paltuką, ruošdamasi lesinti vištų,— tai buvo jos mėgstamasis
užsiėmimas; kai vištos imdavo dėti, ji su ne mažesniu malonumu par­
davinėdavo ekonomei kiaušinius, o gautus pinigus taupydavo. Eliza
buvo baisi šykštuolė bei apsigimusi komersante, ir šitos jos būdo ypa­
tybės pasireikšdavo ne vien tuo, kad ji pardavinėdavo kiaušinius ir
viščiukus, bet ir tuo, kaip ji derėdavosi su sodininku dėl gėlių daigų
ir sėklų, dėl jos sodinamų gumbų ir ataugų, nes misis Rid jam buvo
įsakiusi pirkti iš tos mažosios ledi viską, kas išauga jos lysvėse ir ką
ji nori parduoti. O Eliza net savo garbanų nebūtų pagailėjusi, kad tik
būtų galėjusi iš to pasipelnyti. Savo pinigus iš pradžių ji slapstydavo į
skudurus ar plaukų popiergalius, tačiau, dalį jos kapitalo aptikus kam­
barinei, Eliza, bijodama, kad vieną gražią dieną gali prarasti visą
savo neįkainojamą lobį, ryžosi patikėti jį savo motinai, imdama gana
aukštas palūkanas — penkiasdešimt ar šešiasdešimt procentų. Sias palū­
kanas ji išreikalaudavo kas trys mėnesiai ir apskaičiavimus kuo tvar­
kingiausiai surašydavo į mažą sąsiuvinėlį.
Džordžianą sėdėjo ant aukštos kėdės, šukuodamasi prieš veidrodį ir
kaišydamasi į garbanas dirbtinių gėlių ir nušiurusių plunksnų, kurių ji
palėpėje susirado visą dėžę. Aš klojausi lovą, nes Besė buvo griežtai
įsakiusi pasitaisyti ją, kol ji sugrįš (dabar ji dažnai naudodavosi ma­
nim kaip savo padėjėja: liepdavo pašluoti kambarį, nušluostyti nuo
kėdžių dulkes ir taip toliau). Užtiesusi antklodėlę ir suklosčiusi nak­
tinius marškinius, aš nuėjau sutvarkyti išmėtytų ant palangės iliustruo­
tų knygučių ir lėlės baldų, bet staiga Džordžianą sustabdė mane, suri­
kusi, kad aš neliesčiau jos žaislų (mažos kėdytės ir veidrodėliai, lėkš­
tutės ir puodeliukai buvo jos nuosavybė). Tada, neturėdama ko veikti,
nejučiom ėmiau savo kvapu šildyti apšalusių langų gėles, norėdama
nusitirpdyti sklypelį stiklo ir pažvelgti į kiemą, kur vi$ką buvo su­
kaustęs speigus šaltis.
Pro langą matėsi vartininko būstas ir žvyruotas kelias karietoms
privažiuoti; ir kaip tik tuo metu, kai aš nutirpinau nuo stiklo tiek
baltų it sidabras lapų, kad galėjau pažvelgti, kas dedasi lauke, staiga
išvydau, kaip atsidarė vartai ir į kiemą įvažiavo karieta. Aš abejingai
stebėjau, kaip ji artėjo žvyro taku: karietos dažnai užsukdavo į Geits-
hedą, bet jomis neatvykdavo nė vienas svečias, kuris nors šiek tiek būtų
mane dominęs. Karieta sustojo ties veranda, garsiai nuaidėjo durų var-

26
pelis, atvykėlis buvo įleistas į vidų. Visa tai man nė kiek nerūpėjo, ir
mano nuobodžiaujantį dėmesį netrukus patraukė alkana sniegena, ku­
ri atsitūpė ant prisiglaudusios prie pat sienos plikos vyšnios šakelės
ties langu ir ėmė gailiai čirpsėti. Mano pusryčių likučiai — duona ir
pienas — dar tebestovėjo ant stalo, ir aš, sutrupinusi riekutę, jau mė­
ginau atidaryti langą, norėdama paberti trupinius ant karnizo, tik stai­
ga į vaikų kambarį įbėgo Besė.
— Mis Džeine, nusimeskite prikyštę! Ką ten darote? Ar prausėtės
Sį rytą?
Prieš atsakydama aš dar kartą stumtelėjau lango rėmą, nes man bū­
tinai norėjosi pavaišinti sniegeną pusryčiais. Langas atsidarė, aš išbėriau
dalį trupinių ant karnizo, dalį ant storos medžio šakos, paskui, uždariu­
si langą, atsakiau:
— Ne, Bese! Aš ką tik baigiau valyti dulkes.
— Tai neklaužada, nevaleika! O ką gi dabar veikėte? Visa nurau-
dot, vadinas, vėl kokią šunybę iškrėtėt? Kam buvot atidariusi langą?
Man nereikėjo sukti galvą, ką atsakyti, nes Besė, matyt, labai sku­
bėjo ir nesiklausė mano pasiaiškinimų. Ji nusitempė mane prie prau-
syklės, negailestingai, tačiau, laimei, greitai apdorojo mano veidą ir
rankas su muilu, vandeniu ir šiurkščiu rankšluosčiu, paskui su dygiu
šepečiu apgluodino man plaukus, nutraukė prikyštę, išstūmė į laiptų
aikštelę ir įsakė tučtuojau lipti žemyn, nes manęs kažkas laukiąs val­
gomajame.
Aš norėjau paklausti, kas ten manęs laukia; norėjau pasiteirauti, ar
ten yra misis Rid, tačiau Besė spėjo dingti, užtrenkusi vaikų kam­
bario duris. Ir aš iš lėto ėmiau leistis laiptais. Jau beveik tris mėnesius
niekas manęs nešaukė pas misis Rid. Mano gyvenimas slinko tik vaikų
kambaryje, ir todėl valgomasis, salė ir svetainė man kėlė šiurpą, ir aš
nedrįsau tenai nė kojos įkelti.
Ir štai atsidūriau tuščiame vestibiulyje; stovėjau prieš valgomojo
duris, virpėdama iš baimės. Kaip pasigailėtinai įsibaikštinau aš tomis
dienomis, bijodama sulaukti nepelnytos bausmės! Bijojau grįžti ir į
vaikų kambarį, nedrįsau žengti ir svetainėn; gal dešimt minučių taip
prastovėjau, abejonių kankinama; tik įsakmiai suskambus varpeliui val­
gomajame, pasiryžau įeiti.
— Kas galėtų manęs laukti?— klausiau pati save, abiem rankom
spausdama standžią durų rankeną, kuri iš pradžių nenorėjo manęs
klausyti.— Ką čia tokį pamatysiu kambaryje, be dėdienės Rid? Vyriškį
ar moterį?
Rankena pasisuko, durys atsivėrė ir, įėjusi bei padariusi žemą re­
veransą, išvydau juodą stulpą,— bent tokį įspūdį iš pirmo žvilgsnio man
padarė ištįsusi laiba figūra juodais drabužiais, stovinti it įbesta ant ki-

27
 limo; rūstus veidas pačioje figūros viršūnėje panėšėjo į kaukę, iškaltą
iš akmens, ir atrodė it kapitelis virš šios negyvos kolonos.
Misis Rid sėdėjo įprastinėje vietoje prie židinio ir ženklu įsakė man
prieiti arčiau; kai prisiartinau, ji pristatė mane tai akmeninei nepa­
žįstamai statulai, tardama:
— Tai šita mergaitė, dėl kurios aš kreipiausi į jus.
Jisai — nes toji statula buvo vyriškis — palengva pakreipė galvą ton
pusėn, kur aš stovėjau, ir, apžvelgęs mane veriančiomis pilkomis aki­
mis, kurios žybčiojo po tankiais antakiais, iškilmingai pratarė storu
balsu:
— Ji mažo ūgio; kiekgi jai metų?
— Dešimt.
— Tiek daug?—suabejojo nepažįstamasis ir dar keletą akimirksnių
apžiūrinėjo mane. Paskui paklausė:
— Kuo jūs vardu, mažoji mergyte?
— Džeinė Eir, sere!
Atsakydama aš pažvelgiau į jį. Jis man atrodė labai aukštas,— bet
juk aš pati buvau visai mažulė; jo veido bruožai buvo stambūs ir, taip
pat kaip ir jo visa išvaizda, rūstūs bei griežti.
— Na, Džeine Eir, juk tu gera mergyte?
Į šį klausimą aš negalėjau atsakyti teigiamai: tame mažame pasau­
lėlyje, kuriame gyvenau, visi buvo priešingos nuomonės. Todėl aš ty­
lėjau. Misis Rid atsakė už mane, reikšmingai papurtydama galvą, o
netrukus dar pridėjo:
— Gal kuo mažiau kalbėsime šiuo klausimu, misteri Broklherstai,
tuo bus geriau.,.
— Labai gaila. Jei taip, mudviem teks pasikalbėti.— Jo tiesi figū­
ra lūžo stačiu kampu, ir jis ceremoningai atsisėdo į krėslą priešais misis
Rid.
— Eik šen,— pasakė jis.
Aš žengtelėjau per kilimą. Misteris Broklherstas pasistatė mane kaip
tik priešais save. Koks jo veidas! Dabar, kai jis buvo prieš pat mane,
aš gerai jį mačiau. Kokia didžiulė jo nosis! Kokia burna! Kokie ilgi
atsikišę dantys!
— Liūdna, labai liūdna matyti išdykusį vaiką,— pradėjo jis,— o ypač
neklaužadą mažą mergaitę. Ar žinai, kur patenka po mirties nusidė­
jėliai?
— Jie eina į pragarą,— sviedžiau aš gatavą, seniai iškaltą atsa­
kymą.
— O kas gi yra pragaras? Gali man pasakyti?
— Duobė, pilna ugnies.
— O argi tu norėtum įkristi ton duobėn ir degti joje amžinai?

28
 — Ne, sere!
— O ką reikia daryti, kad ten nepatektum?
Aš pasvarsčiau valandėlę, o paskui išdrožiau:
— Reikia stengtis būti sveikai ir nenumirti.
Tačiau prie šio mano atsakymo buvo lengva prikibti.
— Kaipgi galima stengtis nenumirti? Jaunesni už tave vaikai kas­
dien miršta. Prieš keletą dienų man teko laidoti penkerių metų vai­
kutį,— gerą vaikutį, kurio siela dabar danguje. Bijau, kad to netektų
pasakyti apie tave, jei dievas tave pasišauks.
Nedrįsdama jam prieštarauti, aš įbedžiau akis į jo dideles kojas ant
kilimo ir atsidusau,— man taip norėjosi bėgti nuo jo kuo toliausiai.
— Tikiuosi, kad šis atsidusimas eina iš širdies gelmių ir kad tu gai­
liesi per šį visą laiką pridariusi tiek nemalonumų savo geradarei?
— Geradarei! Geradarei!—kartojau aš pati sau.— Jie visi vadina
misis Rid geradare. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai geradarė yra kažkas
labai nemalonaus.
— Ar kalbi poterius rytą ir vakarą?— kvotė mane egzaminatorius.
— Taip, sere.
— Ar skaitai bibliją?
— Kartais.
— Noriai? Ar mėgsti ją?
— Mėgstu Apreiškime, ir Danieliaus knygą, Genezės knygą, ir pra­
našo Samuelio knygą, šiek tiek Išėjimo knygą, kai kurias vietas Kara­
lių ir Kronikų knygos, be to, Jobą ir Joną.6
— O psalmes? Tikiuosi, tu jas irgi mėgsti?
— Ne, sere.
— Ne? Kaip baisu! Aš turiu berniuką, jaunesnį už tave, kuris šešias
psalmes moka mintinai, ir kai paklausiu jį, ko jis labiau norėtų — su­
valgyti meduolį ar išmokti strofą psalmės, tai jis atsako: „Žinoma,
strofą psalmės! Juk psalmes gieda angelai!—sako jis.— Aš noriu būti
angeliukas dar čia, žemėje!" Ir tada jis gauna du meduolius už vaikišką
savo dievobaimingumą.
— Psalmės neįdomios,— tariau aš.
— Tai rodo, kad tavo širdis užkietėjusi; tu privalai melsti dievą,
kad jis tau pakeistų ją, kad tau suteiktų kitą širdį — naują ir tyrą. Jis
paims iš tavęs akmens širdį ir duos žmogišką.
Jau norėjau paklausti, kokiu būdu galima padaryti tą širdies pa­
keitimo operaciją, bet įsiterpusi misis Rid liepė man sėsti ir toliau jau
pati tęsė pašnekesį.
6
Apreiškimas, Danieliaus knyga ir visos kitos — pavadinimai knygų, kurios
sudaro bibliją. Džeinė Eir mėgsta jas labiau už psalmes dėl to, kad jose yra
daug nuotykingų pasakojimų.

29
 — Man rodos, misteri Broklherstai, savo laiške, rašytame jums
prieš tris savaites, minėjau, kad šitos mergaitės būdo bruožai ir po­
linkiai nėra tokie, kokių pageidaučiau. Jeigu priimsite ją į Louvudo
mokyklą, aš labai prašyčiau: tegu direktorė ir mokytojai kuo griež­
čiausiai seka ją ir visų pirma tegu kovoja su jos didžiausiu trūkumu —
linkimu veidmainiauti ir meluoti. Aš tai sakau tau girdint, Džeine, kad
nemėgintum apgauti misterio Broklhersto.
Ne be reikalo aš bijojau, ne be reikalo aš nemėgau misis Rid! Ji
tiesiog visa savo būtybe stengėsi kuo skaudžiau man įgelti, ir aš
niekad nesijaučiau laiminga jos akyse. Nors ir kaip stengdavausi rū­
pestingai atlikti tai, ką ji liepdavo, nors ir viską darydavau jai įtikti,
visas mano pastangas ji atmesdavo ir atlygindavo tokiu kaip ir šis pa­
reiškimu. Ir dabar šitas kaltinimas nepažįstamo žmogaus akyse skau­
džiai pataikė man į pačią širdį. Aš lyg per miglą suvokiau, kad iš
anksto ji nori atimti net kibirkštėlę vilties ir nuodija man tą nau­
jąjį jos suplanuotą gyvenimą. Aš jutau, nors ir nebūčiau galėjusi to
jausmo išreikšti žodžiais, kad ji ir mano ateities taką nusėja priešiš­
kumu ir nepasitikėjimu. Ir aš mačiau, kad misteris Broklherstas jau
dabar laiko mane apsimetėlė ir piktavale. Bet kaipgi aš galėjau kovoti
prieš šį įskaudinimą!
„Aišku, niekaip",— pagalvojau, stengdamasi nesukukčioti ir pasku­
bomis nubraukdama ašaras, bejėgiško mano sielvarto liudininkes.
— Veidmainystė iš tikrųjų labai liūdnas vaiko bruožas —pareiškė
misteris Broklherstas —Si yda artima melagystei, o visi melagiai at­
sidurs liepsnojančios ugnies ir sieros ežere. Tačiau ji bus griežtai pri­
žiūrima, misis Rid. Aš pakalbėsiu su mis Tempi ir mokytojomis.
— Aš norėčiau, kad ji būtų auklėjama, atsižvelgiant į jos būsimą
padėtį,— kalbėjo toliau mano geradarė:— Tegu išmoks būti nuolanki
ir naudinga. O dėl atostogų, tai, jeigu jūs sutiksite, tegu ji visuomet
jas leidžia Louvude.
— Jūsų nutarimai, gerbiamoji, visiškai protingi,— atsakė misteris
Broklherstas.— Nuolankumas — didžiausia krikščioniška dorybė, ir ji
užvis labiausiai dera Louvudo auklėtinėms. Todėl aš reikalauju, kad
ypatingai būtų rūpinamasi skiepyti joms šią dorybę. Aš specialiai ty­
rinėjau klausimą, kaip geriausiai sutramdyti jų tuščią išdidumą, ir tik
šiomis dienomis man teko nudžiugti, kai sužinojau, kad man tikrai
pasisekė nemažai pasiekti: -antroji mano duktė Ogusta aplankė su sa­
vo mama mokyklą ir grįžusi sušuko: „O, tėveli, kokios romios ir nuo­
lankios visos Louvudo mergaitės — plaukai sušukuoti už ausų, prijuos­
tės tokios ilgos ilgos! Ir tos prastos drobės kišenės prie jų suknelių!
Juk jos beveik niekuo nesiskiria nuo vargingų žmonių vaikų! Jos

30
 žiūrėjo į mane ir į mamą išpūtusios akis,— pridūrė ji,— tarsi niekad
nebūtų mačiusios šilkinių drabužių."
— Šitokiai tvarkai aš visiškai pritariu,— atsiliepė misis Rid.— Net
ir visą Angliją skersai išilgai apieškojus, vargu ar būčiau radus mo­
kyklą su tokia auklėjimo sistema, kuri taip nuostabiai tiktų tokiam vai­
kui kaip Džeinė Eir. Griežtumo, mano brangus Broklherstai, griežtumo
aš reikalauju visose srityse!
— Griežtumas, gerbiamoji, yra pirmoji krikščionio priedermė, ir
Louvudo mokykloje šio principo laikomasi visais atvejais: neišrankus
valgis, paprastas apdaras, neištaigingos patalpos, grūdinančios ir darbš­
tumą skatinančios pratybos,— toks yra kasdienis režimas šiuose na­
muose visoms jų gyventojoms.
— Visai teisingai, sere. Vadinasi, galiu būti rami, kad ši mergaitė
bus priimta mokytis į Louvudą įr ten auklėjama, atsižvelgiant į jos
dabartinę padėtį ir ateities viltis?
— Be abejo, gerbiamoji! Mes įkurdinsime ją rinktinių gėlių dar­
želyje— ir, tikiuosi, ji bus didžiai dėkingą už tokią nepaprastą privi­
legiją lankyti tą mokyklą.
— Taigi, aš atsiųsiu ją kuo greičiau, nes, patikėkite manimi, trokš­
tu nusimesti atsakomybę, kuri man tapo tokia sunki.
— Žinoma, žinoma, gerbiamoji. O dabar leiskite palinkėti jums kuo
geriausios sveikatos! Aš grįšiu į Broklherstą šią ar kitą savaitę: kle­
bonas, mano geras bičiulis, neišleis manęs anksčiau. Bet aš pranešiu
mis Tempi, kad ji lauktų naujos mergaitės,— vadinasi, mergaitė bus
priimta be jokių kliūčių. Sudie!
— Sudie, misteri Broklherstai. Pasveikinkite nuo manęs misis Brokl-
herst su jos vyriausiąja dukteria, taip pat ir Ogustą, Teodorą ir jau­
nąjį ponaitį Broutoną Broklherstą.
— Būtinai pasveikinsiu, gerbiamoji. Mažoji mergyte, štai tau kny­
gutė „Vaiko patarėjas". Skaityk ją kaip maldaknygę, ypač tą dalį, ku­
rioje yra „Aprašymas apie baisią ir netikėtą mirtį, kuri ištiko Martą
G . . . , išdykėlę, melagę ir apsimetėlę."
Tai taręs, misteris Broklherstas įbruko man į rankas ploną knygutę
su kietais viršeliais ir, paskambinęs, kad paduotų karietą, išvažiavo.
Mudvi su misis Rid likome vienos; keletą minučių tylėjome; ji siu­
vo, o aš žiūrėjau į ją. Misis Rid tuo metu galėjo būti trisdešimt šeše­
ri, septyneri metai; ji buvo tvirtai sudėta, plačiapetė, stiprių sąnarių,
neaukšta ir nors stambi, bet nenutukusi; veidas jos atrodė platokas,
apatinis žandikaulis labiau išsivystęs ir stambus; kakta buvo žema,
smakras didelis ir atsikišęs, lūpos ir nosis palyginti taisyklingos; iš po
šviesių antakių spingsėjo akys, kuriose nesimatė nuoširdžios šilumos,
jos oda buvo tamsi ir matinė, plaukai — bemaž linų spalvos; fiziškai ji

31
 buvo sveika kaip ridikas,— jokia liga jos neėmė; ji buvo gera ir su­
mani šeimininkė, tvirtai laikė savo rankose visą ūkį ir nuomininkus,
ir tik jos vaikai kartais jos nepaklausydavo ir šaipydavosi. Vil­
kėjo ji skoningai ir mokėjo oriai ir prideramai nešioti gražius dra­
bužius.
Sėdėdama ant žemos kėdutės, už keleto žingsnių nuo jos krėslo,
aš stebėjau jos figūrą, žiūrėjau į jos veido bruožus. Rankose laikiau
traktatą apie netikėtą melagės mirtį; į tą knygutę buvo ypač kreipia­
mas mano dėmesys, turint norą mane visai deramai perspėti. Tai, kas
čia ką tik buvo įvykę,- žodžiai, kuriuos misis Rid pasakė misteriui
Broklherstui, visas jų pašnekesio tonas, šiurkštus ir užgaulus man,—
skaudžiai tebeaidėjo mano sieloje. Kiekvienas žodis mane tiesiog gelte
tebegėlė, tarsi aš aiškiausiai tebebūčiau juos girdėjusi, ir manyje ne­
jučia užvirė piktumas.
Misis Rid pakėlė akis nuo siuvinio; jos žvilgsnis susitiko su ma­
nuoju, pirštai nustojo mikliai judėti.
— Eik sau į vaikų kambarį,— griežtai paliepė ji.
Gal mano žvilgsnis ar kas kita taip ją užgavo, kad jos žodžiuose
suskambo toks didelis, nors ir paslėptas susierzinimas. Aš atsistojau,
žengtelėjau durų link, paskui sugrįžau, perėjau per visą kambarį iki
lango ir prisiartinau prie jos.
Aš turėjau ką nors pasakyti. Iš manęs buvo žiauriai tyčiojamasi,
ir aš privalėjau atsikirsti. Bet kaipgi? Kuo aš galėjau atkeršyti savo
priešui? Kokiu būdu? Aš įsidrąsinau ir sviedžiau jai į veidą:
— Aš nesu melagė! Jei būčiau melagė, sakyčiau, jog myliu jus.
Bet aš pareiškiu, jog nemyliu jūsų. Nekenčiu jūsų labiau už viską
pasaulyje, išskyrus Džoną Ridą. O šią knygutę apie melagę jūs galite
atiduoti savo Džordžianai, nes jinai meluoja, o ne aš.
Misis Rid rankos nejudėdamos tebelaikė siuvinį, jos ledinis sting­
dąs žvilgsnis įsmigo į mane.
— Ką tu dar turi pasakyti?—paklausė ji tonu, kuriuo atsikertama
suaugusiam priešininkui ir kokiu paprastai nekalbama su vaiku.
Tos jos akys, tas jos balsas sukėlė visą neapykantą, kuri slypėjo
manyje. Virpėdama nuo galvos iki kojų, negalėdama susivaldyti iš
susijaudinimo, kalbėjau toliau:
— Džiaugiuosi, kad jūs man negiminė; kol gyva, niekad nebeva-
dinsiu jūsų dėdiene. Užaugusi niekad neatvažiuosiu aplankyti jūsų.
O jei kas paklaus mane, ar mylėjau jus ir kaip jūs elgėtės su ma­
nimi, aš pasakysiu, kad, vien tik prisiminus jus, man bloga darosi ir
kad jūs elgėtės su manim nuožmiai ir neteisingai.
— Kaip tu drįsti taip sakyti, Džeine Eir?

32
 — Kaip drįstu, misis Rid? Kaip drįstu? Todėl, kad tai tiesa! Jūs
manote, kad aš bejausmė ir kad man nereikia nė truputėlio meilės ar
švelnumo! Bet aš negaliu taip gyventi, o jūs esate beširdė. Niekados
nepamiršiu, kaip jūs mane įstūmėte — šiurkščiai ir žiauriai įstūmėte
mane į raudonąjį kambarį ir ten užrakinote,— iki pat grabo lentos to
nepamiršiu. O aš vos nenumiriau iš baimės! Aš šaukiau, visa apsipylusi
ašaromis, maldavau: „Pasigailėkite! Pasigailėkite, dėdiene Rid!" Ir jūs
taip žiauriai nubaudėte mane už tai, kad jūsų išdykęs sūnus par­
stūmė mane žemėn ir mušė be jokios priežasties. Jei kas tik mane pa­
klaus, viską papasakosiu. Žmonės mano, kad jūs gera moteris, bet jūs
bloga ir kietaširdė. Tai jūs melagė!
Aš dar nespėjau baigti, ir mano siela ėmė džiūgauti, ją pagavo
keistas išsivadavimo ir pergalės jausmas, kurio man niekad nebuvo te­
kę pergyventi. Atrodė, tarsi subyrėjo nematomi pančiai ir aš pagaliau
ištrūkau į laisvę. Ir šis jausmas kilo manyje ne be pagrindo: misis Rid,
matyt, išsigando, siuvinys nuslydo jai nuo kelių. Ji iškėlė rankas, ėmė
svyruoti, o jos veidas persikreipė, rodėsi, ji ims ir pravirks.
— Džeine, tu apsirinki! Kas tau yra? Kodėl tu taip visa drebi? Gal
išgertum vandens?
— Ne, misis Rid!
— Gal tau dar ko reikia, Džeinė? Sakau tau, aš noriu būti tau gera.
— Ne, netiesa. Jūs pasakėte misteriui Broklherstui, kad aš esu blo­
go būdo, kad aš bjauri melagė; o aš visam Louvudui papasakosiu, ko­
kia jūs esate ir kaip jūs elgiatės.
— Džeine, tu nesupranti šitų dalykų: vaikų ydas reikia rauti su
šaknimis.
— Aš ne melagė! — surikau kaip padūkusi.
— Bet tu nemoki valdytis, Džeine, prisipažink! O dabar grįžk į vai­
kų kambarį, būk man geras vaikutis, atsigulk, pailsėk...
— Aš nesu jums geras vaikutis! Aš nenoriu gulti! Išsiųskite mane
greičiau į mokyklą, misis Rid... Aš nebegaliu čia ilgiau gyventi.
— Iš tikrųjų reikia ją ko greičiau išsiųsti į mokyklą,— sumurmėjo
misis Rid sotto voce 7 ir, pasiėmusi rankdarbį, staiga išėjo iš kamba­
rio.
Aš likau viena kovos lauke. Tai buvo pirmas mano mūšis ir pir­
ma pergalė. Gėrėdamasi nugalėtojos vienatve, valandėlę pastovėjau
ant kilimo, kur ką tik stypsojo misteris Broklherstas. Iš pradžių aš nu­
sišypsojau, pajutusi nepaprastą pakilimą, bet šis žiaurus džiaugsmas
išblėso kartu su aprimusiu širdies plakimu. Vaikai negali kivirčytis su
vyresniaisiais, kaip aš kad padariau, negali duoti valios savo pykčiui,
7
Negarsiai (it.).

3. Džeinė Eir 33
kaip aš kad pasielgiau, po to nepatirdami sąžinės priekaištų ir neiš­
vengiamo apgailestavimo. Viržiais apžėlusi tyrlaukių kalva, skęstanti
visa naikinančiose liepsnose, galėjo būti mano sielos emblema, kada
aš kaltinau misis Rid ir grasinau jai. Toji pat kalva, juoda ir nusiaub­
ta, užgesus ugniai,— štai kaip aš jaučiausi, kada, pusvalandį pasvars-
čiusi tyloje, supratau, kaip beprotiškai pasielgiau ir kaip klaiku ne­
kęsti ir pačiai būti nekenčiamai.
Pirmą kartą man teko paragauti keršto: jis man pasirodė it sal­
dus vynas, šildantis ir gardus, kol jį geri,— bet likęs po to aitrus me­
talo prieskonis sukėlė man jausmą, tarsi aš būčiau apsinuodijusi. Mie­
lu noru būčiau dabar nuėjusi pas misis Rid ir paprašiusi, kad ji man
dovanotų, tačiau žinojau,— dalinai iš patirties, dalinai instinktyviai,—
kad ji atstums mane su dar didesne panieka ir vėl sukels mano šir­
dyje audringą pykčio prasiveržimą.
Man norėjosi surasti ką nors kilnesnio negu šie įnirtingi kalti­
nimai, pažadinti savo sieloje švelnesnius jausmus negu niaurus pasi­
piktinimas. Aš paėmiau knygą — arabų pasakas — ir atsisėdusi pasi­
stengiau įsigilinti į ją. Tačiau nesupratau, ką skaičiau, mano mintys
skraidė kažkur kitur, ir tie puslapiai, kurie paprastai mane žavėdavo,
nieko nesakė mano sielai. Tada aš atidariau stiklines valgomojo duris;
krūmai stūksojo nė nekrusteldami. Rūstus šaltis, be saulės ir vėjo, lai­
kė sukaustęs visą sodą. Užsimetusi ant galvos ir pečių suknelę, išėjau
pasivaikščioti į nuošalų parko užkampį; tačiau manęs nedžiugino nei
tylūs medžiai, nei eglių kankorėžiai, krintą ant tako, nei sušalę rudens
palaikai — rudi lapai, sužęrti vėtrų į krūvas ir dabar sustirę nuo šal­
čio. Aš pasirėmiau ant vartelių ir pažvelgiau į tuščią lauką, kur ne­
besiganė nė viena avis, kur neaukšta žolė buvo šalnos pakąsta ir ap­
šerkšnijusi. Diena buvo pilka, visą dangų aptraukė sunkūs sniego de­
besys; protarpiais leidosi retos snaigės ir netirpdamos krito ant tako
gruodo bei apšerkšnijusios vejelės. Ir štai aš, nelaimingas kūdikis, žiū­
rėjau į visa tai, be perstojo pati sau šnibždėdama: „Ką man daryti?
Ką man daryti?"
Ir staiga išgirdau skambų balsą:
— Mis Džeine! Kur jūs? Eikit pusryčių!
Aš puikiai žinojau, kad tai šaukė Besė, bet nė nepajudėjau iš vie­
tos, kol jos lengvi žingsniai ėmė kaukšėti takeliu.
— Na, neklaužada!—pyko ji.— Kodėl neinat, kai jus kas šaukia?
Po tų minčių, kurios buvo apnikusios mane, Besei pasirodžius, aš
staiga apsidžiaugiau, nors kaip paprastai ji ir buvo piktoka. Tačiau,
susikirtusi su misis Rid ir nugalėjusi ją, aš anaiptol nebuvau linkusi
per daug jaudintis dėl laikino savo auklės pykčio, ir man kilo noras

34
pasišildyti jos gaivios jaunatviškos širdies spinduliuose. Aš apkabinau
savo rankutėmis jos kaklą ir tariau:
— Nepyk, Bese, nesibark!
Niekad lig šiol nebuvau ryžusis pasielgti taip atviraširdiškai ir drą­
siai. Besė iškart susijaudino.
— Kokia jūs keista mergytė, mis Džeine,— tarė ji, žvelgdama į
mane,— vienišas, besiblaškantis vaikas! Ar tiesa, kad jūs išvyksit į
mokyklą?
Aš linktelėjau.
— Ir jums negaila bus palikti vargšės Besės?
— Argi aš jai nors kiek galvoj? Juk Besė visuomet bara mane.
— Todėl, kad jūs baikšti, drovi keistuolė. Reikia drąsesnei būti.
— Kam? Kad daugiau niuksų gaučiau?
— Niekai! Nors čia jums ir kliūva,— kas tiesa, tai tiesa. Mano
motina praėjusią savaitę buvo atvažiavusi aplankyti manęs, ir ji pa­
sakė: „Oi, oi, nenorėčiau, kad mano vaikas būtų taip stumdomas, kaip
ši mergytė!" Na, eikit šen, turiu jums gerą naujieną.
— Netikiu, Bese.
— Vaikuti! Ką gi jūs manot? Kodėl tokiomis liūdnomis akutėmis
žiūrit j mane? Tad klausykit: misis ir jaunosios panelės su ponaičiu
Ridu išvažiuoja popiet į svečius, tai jūs vakarieniausit su manim. Aš
paprašysiu virėją, kad iškeptų jums saldaus pyrago, o paskui padė-
sit man sutvarkyti jūsų daiktus: juk netrukus reiks man sukrauti jums
lagaminą. Misis ketina ryt ar poryt išleisti jus iš Geitshedo, ir jūs
galėsit pasirinkti žaislus, kokie tik patinka.
— Bese, pažadėkite nebebarti manęs, kol išvažiuosiu.
— Gerai, jau gerai. Tik būkit gera mergaitė ir nebijokit manęs.
Nekrūpčiokit, kai man išsprūsta koks aštresnis žodis,— tas baisiai erzina.
— Rodos, nebebijosiu, Besė, jau pripratau prie jūsų. Netrukus man
teks bijoti visai kitų žmonių.
— Jeigu jų bijosit, jie nemegs jūsų.
— Kaip jūs, Bese?
— Argi aš nemėgstu jūsų, mis. Man rodos, aš prie jūsų prisirišusi
labiau negu prie visų kitų vaikų.
— Tik to neparodote.
— Tai kokia gudruolė! Jūs visai kitaip kalbėt pradėjot. Kodėl jūs
tokia drąsi ir smarki pasidarėt?
— Ką gi, aš tuojau išvažiuoju iš jūsų, o be t o . . . — aš buvau bepa-
pasakojanti, kas nutiko tarp manęs ir misis Rid, bet pagalvojus man
atrodė verčiau patylėti apie tai.
— Vadinasi, džiaugiatės, palikdama mane?
— Nė kiek, Bese. Dabar gal man ir gaila.

35
 — Tik „dabar" ir dar „gal"? Kaip šaltai mažoji panelė kalba! O
jeigu aš paprašyčiau pabučiuoti mane, jūs nenorėtumėt? Pasakytumėt:
„Gal ne!"?
— Aš mielai pabučiuosiu jus, Bese, tik palenkite galvą.— Besė pa­
silenkė, mes apsikabinome, ir aš nusekiau paskui ją į namus su palengvėju­
sia širdimi. Ta diena praslinko visiškai ramiai, o vakare Besė pasekė man
keletą nuostabiausių savo pasakų ir padainavo gražiausių savo daine­
lių. Net ir man gyvenime kartais būdavo pragiedrulių.

V SKYRIUS

Tą rytą, sausio devynioliktąją, vos išmušus penktą valandą, Besė

atėjo su žvake į mano kambarėlį. Mane ji rado jau atsikėlusią ir
beveik apsirengusią. Aš iššokau iš lovos dar pusvalandį prieš jai
pasirodant, nusiprausiau ir ėmiau rengtis leidžiantis mėnulio del­
čiai, kurios šviesa skverbėsi pro siaurą langą šalia mano lovelės. Tą
dieną aš turėjau išvykti iš Geitshedo pašto karieta, kuri paprastai pra­
važiuodavo pro didžiuosius vartus šeštą valandą ryto. Visi namai te­
bemiegojo, tik Besė atsikėlusi užkūrė židinį vaikų kambaryje ir čia
ėmė taisyti man pusryčius. Vaikai, ruošdamiesi kelionėn, paprastai jau­
dinasi, ir valgis jiems ne galvoje. Aš irgi nenorėjau nieko nė para­
gauti. Veltui Besė įkalbinėjo mane praryti nors keletą kąsnių duonos
su virintu pienu. Įsitikinusi, kad nieko iš to nebus, ji suvyniojo keletą
sausainių į popierių ir įdėjo juos man į lagaminėlį. Paskui padėjo
apsivilkti apsiaustėlį ir užsirišti kepuraitę, o pati apsisupo skara, ir
mudvi išėjom iš vaikų kambario. Einant pro misis Rid miegamąjį, ji
paklausė:
— Gal užeisit atsisveikinti su misis?
— Ne, Bese. Vakar vakare, kai jūs vakarieniavote, ji buvo atėjusi
prie mano lovelės ir pasakė, kad rytą nežadinčiau nei jos pačios, nei
jos vaikų. Jinai taip pat pasakė, kad atsiminčiau, jog ji visą laiką
buvo mano geradarė, ir todėl aš turinti geru minėti ją ir būti jai dė­
kinga.
— O ką jūs atsakėt, mis?
— Nieko. Aš užsidengiau veidą antklode ir nusigręžiau į sieną.
— Negerai pasielgėt, mis Džeine.
— Visai gerai, Bese. Jūsų ponia nebuvo mano geradarė,— ji buvo
mano priešas.
— O, mis Džeine! Nekalbėkite šitaip!

36
 — Sudie, Geitshede!—sušukau aš, kai mes, perėjusios vestibiulį,
atsidūrėme lauke.
Mėnulis nusileido, ir kieme buvo labai tamsu; Besė nešė žibintą,
kurio šviesa blykčiojo ant šlapių pakopų ir žvyruoto tako, jau spė­
jusio sudrėkti nuo staiga prasidėjusio atlydžio. Koks drėgnas ir šaltas
buvo tas žiemos rytas! Skubėdama taku, aš ėmiau kalenti dantimis.
Vartininko trobelėje jau degė žiburys: įėjusios radome jo žmoną ku­
riant krosnį. Prie durų pamačiau virvėmis perrištą savo lagaminą, ku­
ris čia buvo atneštas dar iš vakaro. Ligi šešių buvo likę tik keletas
minučių ir, vos laikrodžiui spėjus išmušti šeštą, tolumoje dusliai su­
dardėjo ratai. Aš priėjau prie durų ir ėmiau žiūrėti, kaip per ūką
greitai artėja pašto karietos žibintai.
— Ar ji viena važiuoja?—paklausė vartininko žmona.
— Taip.
— O toli?
— Penkiasdešimt mylių.
— Oi, kaip toli! Keista, kad misis Rid nebijo leisti jos vienos to­
kion tolimon kelionėn.
Pašto karieta privažiavo. Stai ji sustojo ties vartais. Ją traukė ket­
vertas arklių. Ji buvo pilna keleivių. Palydovas ir vežėjas įsakė mums
pasiskubinti; mano lagaminas atsidūrė ant viršaus; kažkieno rankos
mane atplėšė nuo Besės, kurios kaklą bučiavau apsikabinusi.
— Žiūrėkite, gerai saugokit ją,— sušuko ji palydovui, kai jis, pa­
kėlęs mane, sodino į karietą.
— Gerai, jau gerai! — atsakė tas; durys užsitrenkė, kažkas suriko:
„Važiuojam!",— ir karieta pajudėjo.
Šitaip aš atsiskyriau su Bese ir Geitshedu, šitaip buvau išgabenta
į nežinomą ir, kaip man tada atrodė, tolimą ir paslaptingą kraštą.
Maža ką beprisimenu iš tos kelionės: viena tik išliko atmintyje —
toji diena man pasirodė neapsakomai ilga, tarsi būtume nukeliavę
šimtus mylių. Pravažiavome keletą miestų, ir viename, labai didelia­
me, pašto karieta sustojo ilgesniam laikui. Arkliai buvo iškinkyti, ir
keleiviai išlipo papietauti. Nuvedęs mane į viešbutį, palydovas pasiū­
lė man pavalgyti, bet kadangi aš neturėjau jokio apetito, jis paliko
mane didžiulėje salėje; abiejuose jos galuose kūrenosi po židinį, pa­
lubėje kabojo sietynas, o vienu pasieniu labai aukštai ėjo galerija,
kurioje blykčiojo muzikos instrumentai. Ilgai vaikščiojau po šią salę
iš vieno galo į kitą, jausdamasi labai nejaukiai ir mirtinai bijodama,
kad štai kas nors pasirodys ir pagrobs mane,— mat Besė, sekdama prie
židinio pasakas, dažnai užsimindavo apie vaikų pagrobėjus, ir todėl
nė kiek neabejojau, kad tokių žmonių esama. Pagaliau palydovas su-

37
grįžo, aš vėl buvau įkelta į karietą, mano globėjas užlipo į savo vietąf
sutrimitavo duslų ragą, ir mes vėl ėmėme dardėti L. miesto grindiniu.
Drėgna ir miglota diena slinko vakarop. Temstant pajutau, kad mes
iš tikrųjų jau labai toli nuo Geitshedo; miestų jau nebepasitaikydavo,
kraštas pasikeitė, aplinkui horizonte stūksojo didžiulės pilkos kalvos.
Bet štai visiškai sutemo, karieta nusileido į klonį, apaugusį tamsiu miš­
ku,, ir kai visa aplinkui apniaukė naktis, aš dar ilgai ilgai girdėjau, kaip
vėjas gūdžiai ošė medžiuose.
To ošimo liūliuojama pagaliau užsnūdau. Miegojau neilgai,— nubu­
dau, karietai staiga sustojus; durys buvo atviros, ir pro jas pamačiau
moteriškę,— matyt, tarnaitę. Žibintų šviesoje įžiūrėjau jos veidą ir
drabužius.
— Ar čia yra mergaitė, vardu Džeinė Eir?—paklausė jinai.
Aš atsakiau „taip" ir buvau iškelta iš karietos, mano lagaminas pa­
statytas žemėn, ir karieta bematant nudardėjo toliau.
Nuo ilgo sėdėjimo mano kojos buvo nutirpusios, o nuo karietos
dardėjimo ir kratymo — visa lyg apkvaišusi. Atsipeikėjusi apsidairiau
aplinkui: lietus, vėjas, tamsa. Vis dėlto šiaip taip įžiūrėjau priešais
kažkokią sieną ir joje atdaras duris; pro jas ir įėjau paskui naująją
savo vadovę, kuri jas uždarė ir užrakino. Paskui išvydau namą ar
veikiau keletą namų,— pastatas buvo labai ilgas, su daugybe langų,
kuriuose spingsėjo vienas kitas žiburys. Mes leidomės plačiu, žvy­
ruotu taku, tekšendamos per klanus, ir priėjome prie durų. Tarnaitė
įvedė mane į koridorių, o paskui į kambarį, kuriame kūrenosi ugnis, ir
paliko jame vieną.
Atsistojusi prie ugnies, susišildžiau sugrubusius pirštus, o paskui
apžvelgiau kambarį: jame nedegė jokia žvakė, tačiau iš židinio švys­
čioja liepsnos liežuviai protarpiais nušviesdavo tapetais išmuštas sie­
nas, kilimą, užuolaidas, žvilgančius raudonmedžio baldus. Tatai buvo
svečių kambarys, ne toks erdvus ir puikus kaip Geitshedo svetainė,
bet gana jaukus. Man besistengiant įžiūrėti, kas vaizduojama ant sie­
nos kabančiame paveiksle, atsidarė durys ir įėjo kažkokia moteris su
žvake; kita žengė jai iš paskos.
Pirmoji buvo aukšta dama, tamsiaplaukė, tamsiaakė, su iškilia balta
kakta; ji buvo apsisupusi skara, jos veidas atrodė griežtas, laikysena
tiesi.
— Mergaitė per jauna tokiai kelionei,— tarė ji, statydama žvakę
ant stalo. Valandėlę ji atidžiai apžiūrinėjo mane, paskui pridūrė:—Ją
reikėtų tuoj pat paguldyti, nes ji atrodo pavargusi. Ar tu pavargusi?—
paklausė ji, paliesdama ranka man petį.
— Truputį.

38
 — Ir, be abejo, išalkusi. Tegu ji, prieš eidama gulti, pavakarie­
niauja, mis Miler. Sakyk, vaikuti, ar pirmą kartą palikai tėvus ir at­
važiavai į mokyklą?
Aš jai paaiškinau, kad neturiu tėvų. Ji pasiteiravo, ar seniai jie
mirę, paskui — kiek man metų, kuo aš vardu, ar moku skaityti, rašyti
ir nors kiek siūti. Po to, švelniai palietusi smiliumi man skruostą, ji
pasakė: „Tikiuosi, tu būsi gera mergaitė!" ir atleido mane su mis Miler.
Ledi, kurią aš palikau tame kambaryje, galėjo būti maždaug dvi­
dešimt devynerių metų. Toji, kuri dabar ėjo su manimi, atrodė keleriais
metais jaunesnė. Pirmoji padarė man stiprų įspūdį savo balsu, žvil­
gsniu ir visa išvaizda. Mis Miler buvo daug paprastesnė, raudon­
skruostė, nors veidas ir rodė, kad ją spaudžia nuolatiniai rūpesčiai;
skubri eisena ir judesiai bylojo, kad ji visada turi atlikti daugybę
neatidėliotinų darbų. Aš išsyk nusprendžiau, kad ji turbūt mokytojos
padėjėja, o paskui šis mano spėjimas ir pasitvirtino. Ji vedė mane iš
kambario į kambarį, iš koridoriaus į koridorių per visą didžiulį ir
nesimetrišką pastatą, kol pagaliau, perėjusios tą namo dalį, kur vieš­
patavo visiška ir kažkokia baugi tyla, išgirdome daugelio balsų gau­
desį ir iškart atsidūrėme plačiame ilgame kambaryje. Abiejuose jo
galuose stovėjo po du didelius nedažytus stalus, ant kurių degė po porą
žvakių, o aplinkui suoluose sėdėjo daugybė įvairaus amžiaus mer­
gaičių, nuo devynerių ar dešimties iki dvidešimties metų. Blausioje
lajinių žvakių šviesoje man pasirodė, kad jų be galo daug, nors iš
tikrųjų jų buvo ne daugiau kaip aštuoniasdešimt. Jos visos vilkėjo
vienodas negrabiai sukirptas rudos medžiagos sukneles ir ilgas drobi­
nes prikyštes. Buvo mokymosi metas, ir tas mane nustebinęs gaudesys
aidėjo dėl to, kad auklėtinės balsiai kalė rytdienos pamokas.
Mis Miler parodė man, kad sėsčiau į suolą netoli durų, o paskui,
nuėjusi į kitą ilgo kambario galą, sušuko:
— Seniūnės, surinkite vadovėlius ir padėkite juos į vietą!
Keturios augalotos mergaitės pakilo nuo įvairių stalų ir, apėjusios
visas, surinko ir nunešė knygas. Mis Miler vėl sukomandavo:
•— Seniūnės, atneškite vakarienę!
Tos pačios mergaitės išėjo ir tuoj pat sugrįžo; kiekviena jų at­
nešė po padėklą, ant kurio buvo išdėliotos kažkokio valgio porcijos,
o vidury stovėjo vandens ąsotis ir puodelis. Porcijas jos išdalino, ei­
damos aplink stalus. Kurios norėjo, tos pylėsi į bendrą puodelį van­
dens. Atėjus mano eilei, aš mielai atsigėriau, nes buvau ištroškusi,
bet valgio nepaliečiau — buvau taip pavargusi ir susijaudinusi,
kad nė pagalvoti apie valgį nenorėjau. Tačiau vis dėlto pamačiau,
kad tos porcijos buvo supjaustytas avižinių kruopų apkepas.

39
 Visoms pavalgius, mis Miler balsu atskaitė maldas, ir mergaitės, išsiri­
kiavusios po dvi, pakilo laiptais į antrą aukštą. Būdama be galo iš­
vargusi, aš net nepastebėjau, kaip atrodė mūsų miegamasis. Temačiau,
kad jis labai ilgas kaip ir klasės patalpa. Šiąnakt aš turėjau gulėti
vienoje lovoje su mis Miler; ji padėjo man nusivilkti. Atsigulusi
dirstelėjau į daugybę išrikiuotų lovų, į kurias bematant sugulė po dvi
mergaites. Po dešimties minučių vienintelė žvakė buvo užpūsta. Ty­
loje ir visiškoje tamsoje aš greit užmigau.
Naktis praslinko nepastebimai. Buvau tokia nuvargusi, kad nieko
net nesapnavau. Tik vieną kartą prabudusi girdėjau, kaip pašėlusiais
gūsiais švilpia vėjas ir pila tarsi iš kibiro lietus, ir pajutau, kad šalia
manęs guli mis Miler. Kada vėl atmerkiau akis, garsiai skambėjo var­
pas, mergaitės buvo sukilusios ir vilkosi drabužėlius. Dar nebuvo pra­
dėję aušti, ir miegamajame spingsėjo vos trys žvakės. Nenoromis aš
irgi atsikėliau: buvo baisiai šalta, ir aš drebėdama šiaip taip apsiren­
giau. Kai dubuo liko laisvas, nusiprausiau, tačiau negreit, nes prau­
simosi indas buvo vienas šešioms mergaitėms ir stovėjo drauge su kitais
vidury miegamojo ant stovų. Vėl suskambo varpas, visos susirikiavo
poromis ir, nusileidusios laiptais, šitaip suėjo į šaltą ir vos vos teap-
šviestą klasę. Mis Miler balsu paskaitė maldą ir paskui sušuko:
— Sustokite pagal klases.
Keletą minučių truko kažkoks sąmyšis, kurio metu mis Miler
šūkčiojo: „Nutilkite! Žiūrėkite tvarkos!" Stojus tylai, pamačiau, kad
visos mergaitės susirikiavo į keturis pusračius prieš keturis stalus,
prie kurių stovėjo po kėdę. Visos turėjo rankose po knygutę, o po
vieną didžiulę knygą, kuri buvo panaši į bibliją, gulėjo ant kiekvieno
stalo prieš tuščią kėdę. Keletą sekundžių tesigirdėjo tik duslus dau­
gelio balsų šnibždesys. Mis Miler ėjo nuo vienos klasės prie kitos,
tildydama šį neaiškų murmesį.
Kažkur toli suskambo varpelis, ir į kambarį įžengė trys damos;
kiekviena priėjo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės. Mis Miler užėmė
ketvirtą tuščią kėdę, kuri stovėjo arčiausiai durų ir ties kuria buvo
susispietusios pačios mažiausios mergaitės. Aš tapau priskirta prie
šios žemiausios klasės ir pastatyta pusračio gale.
Prasidėjo pamokos. Buvo perskaityta tos dienos kolekta, paskui iš­
traukos iš Naujojo testamento, po to ilgesni skirsniai iš biblijos, ir
visa tai truko ištisą valandą. Tuo tarpu diena visiškai išaušo. Nenu-
ilstąs varpelis dabar suskambo ketvirtą kartą; mergaitės susirikiavo
ir nužygiavo į kitą kambarį pusryčiauti. Kaip nudžiugau, kad galėsiu
šį tą užkąsti! Buvau taip išalkusi, kad tiesiog bloga darėsi, nes vakar
bemaž nieko nebuvau valgiusi.

40
 Valgykla buvo didelis, tamsus, žemas kambarys. Ant dviejų ilgų
stalų garavo dubenėliai kažkokio karštimo, tačiau mano didžiam siel­
vartui nuo jų sklido toli gražu ne viliojantis kvapas. Aš pastebėjau*
kad visos mergaitės nepatenkintos susiraukė, kai valgio tvaikas palietė
uoslės organus toms, kurioms tas patiekalas buvo skirtas. Pirmose
gretose, kur stovėjo vyresnės klasės mergaitės, pasigirdo šnibždesys:
— Šlykštu! Avižinė vėl prisvilusi!
— Nutilkite! —pasigirdo kažkieno balsas. Taip sušuko ne mis Miler,
o viena vyresnioji mokytoja, maža, tamsi žmogysta, puošni, bet nesimpa­
tinga. Ji iškilmingai atsisėdo vieno stalo gale, tuo tarpu kita apkūnes­
nė ir meilesnė dama vadovavo kitam stalui.
Aš veltui dairiausi tos damos, kurią pirmiausia išvydau vakar va­
kare, bet jos niekur nesimatė. Mis Miler atsisėdo gale to stalo, prie
kurio ir aš buvau pasodinta, o keista, užsienietiškai atrodanti pagyve­
nusi dama,— prancūzų kalbos mokytoja, kaip vėliau sužinojau,— užė­
mė atitinkamą vietą prie kito stalo. Mergaitės sukalbėjo ilgą maldą
ir sugiedojo psalmę; po to tarnaitė atnešė mokytojoms arbatos, ir pus­
ryčiai prasidėjo.
Baisiausiai išalkusi ir nusilpusi, su vilko apetitu prarijau keletą
šaukštų avižinės, visai negalvodama apie jos skonį, bet, vos tik nu­
malšinusi pirmą alkį, pajutau, kad valgau vemti verčiančią šlykštynę:
prisvilusi avižinė yra beveik lygiai tokia pat kokti kaip ir supuvusios
bulvės; net išbadėjusiam žmogui ji bjauri. Šaukštai judėjo iš lėto: aš
mačiau, kaip mergaitės ragavo tą buzą ir mėgino valgyti, bet daugelio
pastangos ėjo veltui. Pusryčiai pasibaigė, nors niekas nepapusryčiavo.
Mes sukalbėjome padėkos maldą už tai, ko neapturėjome, sugiedojome
antrą psalmę ir iš valgyklos perėjome į klasę. Aš išsekiau viena iš
paskutiniųjų ir mačiau, kaip viena mokytoja paėmė dubenėlį avižinės
ir paragavo; paskui susižvalgė su kitomis; visų veiduose matėsi nepasi­
tenkinimas, o viena jų, apkūnioji dama, sušnibždėjo:
— Tikra šlykštynė! Kokia gėda!
Praėjo kokia penkiolika minučių, iki vėl prasidėjo pamokos. Pėr
tą laiką klasėje aidėjo didžiulis triukšmas,— matyt, tuo metu buvo lei­
džiama kalbėti garsiai bei nesivaržant, ir mergaitės naudojosi ta teise.
Šnekos sukosi apie pusryčius, kuriuos peikė visos lig vienos. Vargšelės!
Tik tuo jos ir tegalėjo pasiguosti. Iš mokytojų tik viena mis Miler
tebuvo klasėje; apie ją susispietė būrelis paauglesnių mergaičių, jos
atrodė rimtos ir kažką piktai kalbėjo. Nugirdau, kaip viena kita pami­
nėjo Broklherstą; mis Miler nepritardama tik purtė galvą, bet per daug
nesistengė slopinti bendro pasipiktinimo: ji, be abejo, sutiko su jomis.
Klasės patalpoje laikrodis išmušė devintą. Mis Miler paliko pa­
auglesnių mergaičių būrelį ir, atsistojusi vidury kambario, sušuko:

41
 — Nutilkite! Visos į vietas!
Pripratusios prie drausmės mokinės beregint pakluso: per penketą
minučių palaida auklėtinių masė susitvarkė, ir po Babelio triukšmo6
stojo pusėtina tyla. Vyresniosios mokytojos punktualiai užėmė savo
vietas, tačiau atrodė, kad visos dar kažko laukė. Suoluose, kurie dviem
eilėm ėjo per visą ilgą klasę, aštuoniasdešimt auklėtinių sėdėjo neju­
dėdamos, išsitiesusios. Keistas buvo šis reginys: visų plaukai sušukuoti
aukštyn, nepamatysi nė mažiausios garbanėlės, visos vilkėjo rudas suk­
neles su aukštomis, siauromis apykaklėmis ir rauktinukais apie kaklą;
taip pat su mažais drobiniais maišeliais (šiek tiek panašiais į Škotijos
kalniečių kailinius krepšius), kabančiais priekyje virš suknelių ir
skirtais susidėti rankdarbiams; be to, visos avėjo vilnones kojines
ir kaimietiškas kurpes su žalvarinėmis sagtimis. Tarp šitaip apsiren­
gusių mokinių buvo gal kokia dvidešimt ir visai suaugusių merginų.
Jos atrodė jau tikros panelės. Tokie drabužiai joms visai netiko ir
darkė net pačių apveidžiųjų išvaizdą.
Aš visą laiką žiūrėjau į jas, kartais perkeldama žvilgsnį į moky­
tojas, kurių nė viena man nepatiko: apkūnioji atrodė šiek tiek šiurkš­
toka, juodoji — gana pikta, užsienietė — atšiauri ir juokinga, o mis Mi­
ler, vargšelė, su savo rausvai mėlynais skruostais panėšėjo į užguitą,
nusikamavusią būtybę. Ir staiga, kai mano akys klaidžiojo nuo veido
prie veido, visos mergaitės, tarsi kokios slaptos spyruoklės pamėtėtos,
atsistojo kaip viena.
Kas gi atsitiko? Negirdėjau jokio paliepimo ir todėl nustebau. Man
dar nespėjus susigaudyti, visos auklėtinės vėl susėdo. Kadangi visų
akys buvo nukrypusios į vieną tašką, aš irgi pažvelgiau į tą pusę ir
pamačiau tą pačią damą, kuri mane sutiko vakar vakare. Ji stovėjo
priešais klasę prie židinio,—abu židiniai dabar kūrenosi,— ramiai ir
rimtai apžiūrinėjo auklėtines, susirikiavusias į dvi eiles. Mis Miler
priėjo prie jos ir kažko paklausė; gavusi atsakymą, ji grįžo į savo vie­
tą ir garsiai tarė:
— Pirmosios klasės seniūne, atneškite gaublius!
Kol paliepimas buvo įvykdytas, minėtoji dama iš lėto perėjo palei
suolus. Matyt, mano buvo labai išlavėjęs adoravimo jausmas, nes ir po
šiai dienai tebeatsimenu tą pagarbų susižavėjimą, su kuriuo sekiau jos
žingsnius. Dabar, dienos šviesoje, ji atrodė aukšta, liekna ir graži;
rusvos akys, iš kurių švietė malonus žvilgsnis, ir ilgos plačios blaks-
8
Užuomina į biblijos legendą, kurioje pasakojama, kaip, žmonėms užsigeidus
pastatyti aukštą Babelio bokštą, kuris siektų dangų, dievas nubaudęs juos už
tokį nusikalstamą norą ir sumaišęs jų kalbas, kad jie nebegalėtų vienas kito
suprasti. Po to, visiems ėmus šaukti skirtingus žodžius, kilęs baisus triukšmas
Ir sumišimas.

42
tienos pabrėžė aukštą ir baltą jos kaktą; jos plaukai buvo kone juodi
ir ties smilkiniais sudėti apskritomis garbanomis, kaip to reikalavo to
meto mada,—kada nei šukuosenos, nei ilgos garbanos dar nebuvo pa­
plitusios; jos suknia taip pat pagal to laiko madą buvo gelumbinė, vio­
letinės spalvos, ispaniškai papuošta juodo aksomo juostelėmis; ant
dirželio švytėjo auksinis laikrodis. (Laikrodžiai tada dar nebuvo taip
išplitę kaip nūnai.) Tegu skaitytojas prie šio paveikslo prideda švel­
nius, taurius bruožus, nors išblyškusį, bet giedrą veidą, didingą stotą
bei orią laikyseną, ir jis galės tiksliai,— bent tiek, kiek galima nupa­
sakoti žodžiais,—- įsivaizduoti, kaip atrodė mis Tempi — Marija Tempi,
kaip aš vėliau perskaičiau vardą ir pavardę jos maldaknygėje, kurią
man kartą buvo patikėta nunešti į bažnyčią.
Louvudo direktorė (toks buvo šios ledi titulas), atsisėdusi prieš po­
rą gaublių, pastatytų ant stalo, pasišaukė prie savęs pirmąją, vyriau­
siąją, klasę ir pradėjo geografijos pamoką; žemesniąsias klases pasi­
ėmė mokytojos; kartu vyko istorijos, gramatikos ir kitų dalykų pa­
mokos. Paskui sekė rašymas ir aritmetika, taip pat muzika, kurios mis
Tempi mokė kai kurias vyresnes mergaites. Visos pamokos vyko pa­
gal laikrodi, kuris pagaliau išmušė dvyliktą. Tada direktorė atsistojo
ir pasakė:
— Aš noriu tarti keletą žodžių auklėtinėms.
Bepakyląs triukšmas pamokoms pasibaigus iškart nutilo, vos tik
pasigirdo jos balsas. Direktorė kalbėjo:
— Šįryt jūs gavote pusryčius, kurių negalėjote valgyti, ir turbūt li­
kote alkanos. Aš įsakiau, kad jūs visos gautute priešpiečiams duonos ir
sūrio.
Mokytojos pažvelgė į ją nustebusios.
— Visą atsakomybę prisiimu pati sau,— pridūrė ji, paaiškindama mo­
kytojoms, ir tuojau pat išėjo iš klasės.
Bematant buvo atnešta ir išdalinta duona ir sūris, ir visos auklėti­
nės su džiaugsmu pasistiprino. Po to pasigirdo komanda: „Į sodą!"
Kiekviena mokinė užsidėjo po grubiai nupintą šiaudinę skrybėlaitę su
spalvotais kartūno raišteliais ir užsivilko pilkos medžiagos apsiaustėlį.
Aš irgi buvau panašiai aprengta ir kartu su visomis atsidūriau lauke.
Erdvus sodas buvo aptvertas tokia aukšta siena, kad joks žvilgsnis
negalėjo dirstelti per viršų. Iš vienos jo pusės ėjo dengta veranda;
vidurinę sodo dalį, padalintą į daugybę lysvių, supo plačios alėjos.
Lysvės buvo paskirstytos mokinėms, kurių kiekviena turėjo prižiūrėti
savąją. Vasarą, sužydėjus gėlėms, jos, be abejo, atrodydavo labai
gražios, bet dabar, sausio pabaigoje, viską dengė niūri žiemos rudu­
mą. Man pasidarė nyku, kai aš apsidairiau aplinkui. Diena anaiptol
neviliojo pasivaikščioti. Tiesa, nebelijo, bet tvyrojo drėgnas gelsvas

43
rūkas; po kojomis žemė žliugsėjo nuo vakarykščios liūties. Sveikesnės
mergaitės ėmė bėgioti ir žaisti, bet sublogusios ir išblyškusios susi­
spietė į krūvą verandoje, ieškodamos prieglobsčio nuo šalčio, o kai jas,
visas drebančias, ėmė verti iki kaulų tiršta dargana, aš girdėjau, kaip
jos dusliai ir be perstojo kosti.
Lig šiol aš nė su viena mergaite nebuvau kalbėjusi, ir niekas,
matyt, nekreipė į mane dėmesio; stovėjau viena sau nuošaliai, tačiau
aš buvau pripratusi prie vienatvės, ir ji visai neslėgė manęs. Atsirėmusi
į verandos koloną, aš geriau susisiaučiau pilkąjį savo apsiaustėlį ir,
stengdamasi pamiršti šaltį, kuris gnaibė mane iš oro, bei alkį, kuris
maudė iš vidaus, susimąsčiusi stebėjau, kas dedasi aplinkui. Mano
mintys buvo neaiškios ir padrikos: aš vos tesusigaudžiau, kur esu at­
sidūrusi. Geitshedas ir gyvenimas jame atrodė kažkur be galo toli;
dabartis buvo miglota ir keista, o ateities negalėjau įsivaizduoti. Aš
apžvelgiau šį tarsi vienuolyno sodą, apžvelgiau išsidriekusį pastatą,
kurio viena pusė atrodė nušiurusi ir sena, o kita visai nauja. Naujoji
dalis, kurioje buvo klasė ir miegamasis, smailais ir grotuotais langais
priminė bažnyčią. Virš durų, akmeninėje plokštėje, perskaičiau įrašą:

LOUVUDO PRIEGLAUDA
Šitą rūmų dalį atstatė tokiais ir tokiais metais misis Naomė Broklherst
iš Broklherst Holo šioje grafystėje.
„Tegu Jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų ge­
rus jūsų darbus ir garbintų Jūsų tėvą, kurs yra danguje/'
(Šv. Mato evangelija, V sk., 16 eil.)
Aš skaičiau ir skaičiau šiuos žodžius, jausdama, kad niekaip ne­
galiu suvokti jų visos prasmės. Man bemąstant, ką reiškia žodis „prie­
glauda", ir besistengiant užrašo pradžią susieti su šventraščio citata,
visai arti pasigirdęs kosulys privertė mane atsigręžti. Čia pat, ant
akmeninio suolo, pamačiau sėdint mergaitę; ji buvo pasilenkusi ties
knyga, kurią skaitė, matyt, labai susidomėjusi. Iš savo vietos aš iš­
vydau antraštę: „Raselasas". Pavadinimas man pasirodė keistas ir dėl
to dar patrauklesnis. Versdama lapą, ji netyčiomis dirstelėjo į mane,
ir aš stačiai paklausiau ją:
— Ar įdomi knyga?
Aš jau nusprendžiau kurią dieną paprašyti, kad jinai man ją pa­
skolintų.
— Man ji patinka,— atsakė ji, kiek palaukus ir atidžiai pažvelgus
į mane.
— Apie ką čia rašoma?—teiravausi toliau. Aš 1 tiesiog nesuprantu,
iš kur man atsirado drąsos užkalbinti nepažįstamą mergaitę. Šis poelgis
buvo neįprastas mano prigimčiai ir būdui. Turbūt jos susižavėjimas kny-

44
ga užgavo manyje kokią nors panašią stygą: juk aš irgi mėgau skai­
tyti, nors grynai paviršutiniškai ir vaikiškai,— rimtos ir gilios knygos
man buvo neįkandamos.
— Jeigu nori, pasižiūrėk,— atsakė mergaitė, duodama man knygą.
Aš paėmiau ją į rankas. Truputį pavarčiusi, įsitikinau, kad turinys
anaiptol nebuvo toks patrauklus kaip antraštė. Knyga mano vaikiškam
skoniui pasirodė nuobodi: joje neradau nieko nei apie fėjas, nei apie
elfus, ir pilni suglaustų raidžių puslapiai nežadėjo nieko įdomaus.
Grąžinau knygą mergaitei, kuri paėmė ją ramių ramiausiai ir, nieko
nesakiusi, buvo beįninkanti skaityti, bet aš vėl išdrįsau ją sutruk­
dyti:
— Gal man paaiškintum, ką reiškia šis užrašas virš durų? Kas yra
toji „Louvudo prieglauda"?
— Mokykla, kurioje tu mokysiesi.
— Tai kodėl ji vadinasi prieglauda? Ar ji kuo nors skiriasi nuo
kitų mokyklų?
— Iš dalies tai labdarybės mokykla. Tu, aš ir visos kitos mergai­
tės yra labdarybės išlaikomi vaikai. Tu juk tikriausiai našlaitė? Ar tu
nebeturi tėvelio ar motutės?
— Jie abu jau seniai mirę.
— Taigi visos šitos mergaitės yra netekusios vieno arba abiejų tė­
vų, ir ši prieglauda auklėja našlaites.
— Argi mes nemokame pinigų? Argi čia mes laikomos veltui?
— Mes užsimokame arba mūsų artimieji užmoka po penkiolika
svarų per metus.
— Tai kodėl tu sakai, kad mes labdarybės išlaikomi vaikai?
— Todėl, kad penkiolikos svarų nepakanka išlaikymui bei moky­
mui, ir visos kitos lėšos suaukojamos labdarybės būdu.
— O kas aukoja?
— Įvairios geraširdės ledi ir džentelmenai — šiose apylinkėse ir Lon­
done.
— Kas toji Naomė Broklherst?
— Ponia, kuri pastatė naująją šio namo dalį, kaip rašoma lentoje,
o jos sūnus viską čia prižiūri ir tvarko.
— Kodėl?
— Dėl to, kad jis yra iždininkas ir valdytojas.
— Vadinasi, šie namai nepriklauso tai aukštai ledi, kuri nešioja
laikrodį ir kuri įsakė duoti mums duonos bei sūrio?
— Ar mis Tempi? O, ne! Būtų gerai, jeigu taip būtų! Jinai nė
žingsnio negali žengti be misterio Broklhersto žinios. Misteris Brokl­
herstas pats perka mums maistą ir drabužius.

45
 — Tai jis čia gyvena?
— Ne! Už dviejų mylių nuo čia. Didelėje sodyboje.
— Ąr jis geras žmogus?
— Jis yra pastorius, ir visi sako, kad jis daro daug gero.
— Tu, rodos, sakei, kad aukštoji ledi vadinasi mis Tempi?
— Taip.
— O kaip vadinasi kitos mokytojos?
— Toji raudonskruostė vadinasi mis Smit; jinai moko mus rank­
darbių ir kirpimo,— juk mes pačios siuvamės sukneles, sijonukus, ap­
siaustėlius ir visa kita. Toji mažutė juodaplaukė yra mis Skečerd; ji
moko mus istorijos bei gramatikos ir padeda antrajai klasei ruošti
pamokas; o toji su šalių ir nosinaite ant geltono kaspino pašonėje
yra madam Pjero; ji kilusi iš Lilio, iš Prancūzijos, ir dėsto prancūzų
kalbą.
— Ar tau patinka šios mokytojos?
— Taip. Nieko sau.
— Ar tau patinka ta maža juoduke madam.. ? Aš negaliu taip kaip
tu ištarti jos vardo.
— Mis Skečerd greit supyksta,— žiūrėk, mokėk jai įtikti! O ma­
dam Pjero nebloga žmogysta.
— Bet mis Tempi geriausia už visas, tiesa?
— Mis Tempi labai gera ir labai protinga. Ji toli pralenkia visas
kitas, nes ji kur kas labiau išsilavinusi už jas.
— Ar tu jau seniai šičia?
— Dveji metai.
— Ar tu našlaitė?
— Mano motina mirusi.
— Ar tau gera čionai?
— Tu per daug klausinėji. Aš tau ir taip daug klausimų atsakiau.
Užteks tuo tarpu, aš noriu paskaityti.
Tačiau tą akimirką paskambino pietums, ir mes visos sugužėjome
į vidų. Kvapas, kuris dabar sklido valgykloje, vargu ar kiek labiau
žadino apetitą negu tas, kuris kuteno mūsų uoslę per pusryčius. Pie­
tūs buvo patiekti dviejuose didžiuliuose skardiniuose katiluose, iš ku­
rių kilo apkartusiais riebalais trenkiąs garas. Paragavusi įsitikinau, kad
tai jovalas iš šleikščių bulvių ir mažų surūdijusios mėsos gabaliukų.
Sito patiekalo gana nemažą lėkštę gavo kiekviena mokinė. Aš valgiau
prisiversdama ir klausiau pati save, nejaugi kasdien bus toks maistas.
Po pietų tuoj pat suėjome į klasę, kur prasidėjo pamokos, trukusios
iki penktos valandos.
Vienintelis pažymėtinas įvykis popiet buvo tas, kad tą mergaitę,
su kuria šnekėjausi verandoje, mis Skečerd pašalino iš istorijos pa-

46
mokos ir pastatė didžiulės klasės viduryje. Ši bausmė man atrodė be
galo gėdinga, ypač tokiai didelei mergaitei,— iš pažiūros jai buvo try­
lika ar daugiau metų. Maniau, kad ji labai skaudžiai sielosis ir ne­
turės kur dėtis iš gėdos, bet kaip aš nustebau, kai ji nei pravirko, nei
paraudo. Rami ir rimta stovėjo vidury klasės visų akivaizdoje. „Iš
kur ji turi tiek jėgų, kad gali ramiai pakęsti šią gėdą?"—klausiau pati
save. Jos vietoje, aš turbūt geisčiau prasmegti skradžiai žemės. O ji,
rodos, mąsto apie kažką tolima, kas nieko bendro neturi su jos bau­
sme, su šia klase, su šia aplinka. Man buvo tekę girdėti, kad žmo­
nės sapnuoja nemiegodami,— gal ir ji dabar sapnuoja? Jos akys įsmeig­
tos į grindis, bet esu tikra, kad jinai nemato jų,— jos žvilgsnis, atro­
do, nukreiptas į jos pačios vidų, į sielos gelmes. Ji veikiausiai pasinė­
rusi į prisiminimus ir visai nepastebi, kas yra prieš ją. Norėčiau ži­
noti, kokia ta mergaitė — gera ar išdykusi?
Išmušė penkias, mes vėl gavome valgyti,— po mažą puodelį kavos
ir pusę riekutės rupios duonos. Aš suvalgiau duoną ir išgėriau kavą
tiesiog pasigardžiuodama, bet mielai būčiau prarijusi kita tiek,— taip
buvau išalkusi! Po to ėjo pusvalandžio pertrauka ir vėl pamokos. Prieš
gulant — vandens stiklinė ir gabaliukas avižinio raguolio, paskui mal­
da ir lova. Šitaip praslinko mano pirmoji diena Louvude.

VI SKYRIUS

Sekančioji diena prasidėjo taip pat kaip ir praėjusioji: mes atsi­

kėlėme ir apsirengėme žvakės šviesoje, tik šįryt apsiėjome be prau­
simosi procedūros: vanduo ąsočiuose buvo užšalęs. Mat iš vakaro
smarkiai pasikeitė oras, ir, žvarbiam šiaurės rytų vėjui kiaurą naktį
švilpiant pro mūsų miegamojo langų plyšius, mes drebėte drebėjome
nuo šalčio savo lovose, o vanduo induose virto ledu.
Kol pasibaigė begalinė malda ir biblijos skaitymas, aš taip susti­
rau nuo šalčio, kad maniau, jog nebeištversiu. Pagaliau sulaukėme
pusryčių, ir šį kartą košė nebebuvo prisvilusi; ją galėjome valgyti,
tik jos buvo maža, oi, kaip maža! Rodos, būčiau dukart tiek suval­
giusi.
Tą dieną buvau priskirta prie ketvirtos, žemiausios, klasės ir turėjau
griežtai laikytis nustatytos pamokų tvarkos ir mokytis nustatytų da­
lykų. Lig šiol buvau tiktai žiūrovė, stebinti, kas dedasi Louvude, o
nuo dabar turėjau tapti jau bendro gyvenimo dalyve. Man, nepra­
tusiai mokytis atmintinai, iš pradžių pamokos pasirodė ilgos ir sunkios.
Nuolat šokinėti nuo vieno dalyko prie kito man taip pat buvo sunku,

47
ir aš labai apsidžiaugiau, kai maždaug trečią valandą mis Smit, pa­
davusi man muslino atkarpą poros jardų ilgio, adatą, pirštuką ir visa
kita, liepė sėstis nuošaliame klasės kamputyje ir atsiūlėti. Tuo metu
daugumas mergaičių taip pat ką nors siuvinėjo, ir tik viena klasė sto­
vėjo susispietusi apie mis Skečerd kėdę; kadangi mokinės skaitė gar­
siai ir visoje klasėje viešpatavo tyla, aš gerai girdėjau pamokos tu­
rinį, klausydamasi, kaip kuri mergaitė atsakinėja ir kaip mis Skečerd
vienas bara, o kitas pagiria. Buvo Anglijos istorijos pamoka; tarp skai­
tančiųjų pastebėjau mergaitę, su kuria susipažinau verandoje. Pamo­
kos pradžioje ji stovėjo vijų priešakyje, bet už kažkokią tarimo klai­
dą ar už nesilaikymą pauzių ji staiga buvo pastatyta paskutinėje vie­
toje, užpakalyje.
Tačiau net ir šioje nepastebimoje vietoje mis Skečerd nė valan­
dėlę neišleido jos iš akių: ji be atvangos darė maždaug tokias pas­
tabas:
— Berns (matyt, tokia buvo jos pavardė: čia visos mergaitės va­
dinosi pavardėmis, kaip visur įprasta vadinti berniukus), Berns, tu vėl
stovi iškleipusi kojas; praskėsk į šalis kojų pirštus! Berns, tu vėl at­
kiši smakrą, įtrauk jį! Berns, aš reikalauju, kad tu galvą laikytum
tiesiai: nepakęsiu, kad tu šitaip prieš mane stovėtum!—ir šitoms pas­
taboms nebuvo galo.
Dukart perskaičius skyrių, knygos buvo užverstos, ir mergaitės at­
sakinėjo. Pamoka buvo apie Karolio I viešpatavimą, mokytoja davi­
nėjo įvairiausius klausimus apie tonažą, apie muitus, apie laivų mokes­
čius, ir mokinės dažnai negalėdavo atsakyti; tačiau viskas tuojau pa­
aiškėdavo, kai tik mokytoja paklausdavo Berns,— jos atmintis, rodos,
buvo pagavusi visos pamokos esmę, ir ji bet kuriuo klausimu turėjo
paruoštą atsakymą. Aš laukiau, kad mis Skečerd pagirs ją už ati­
dumą, bet vietoj to ji staiga užriko:
— Apsileidusi, šlykšti mergiote! Tu šiandien net panagių neišsi­
valei!
Berns nieko neatsakė. Tiesiog stebėjausi, kodėl ji tyli.
„Kodėl,— galvojau aš,— jinai nepaaiškina, kad ji negalėjo nei pa­
nagių išsivalyti, nei nusiprausti, nes buvo užšalęs vanduo?"
Tačiau šiuo metu mano dėmesį nukreipė mis Smit, paprašiusi, kad
palaikyčiau sruogą siūlų. Vyniodama juos, jinai kartkartėmis paklaus­
davo mane, ar aš kada anksčiau esu lankiusi mokyklą, ar moku siū-
lėti, siuvinėti, megzti ir visa kita. Kol ji kalbėjo su manimi, aš negalėjau
stebėti, ką daro mis Skečerd. Kai grįžau į savo vietą, toji ledi ką
tik buvo kažką įsakiusi Berns, tačiau ką būtent, aš negalėjau suprasti.
Mergaitė tučtuojau nuėjo į mažą kamaraitę, kur buvo laikomi vado­
vėliai, ir netrukus grįžo, nešdamasi rankoje viename gale surištą pun-

48
delį rykščių. Šią rūsčią bausmės priemonę ji mandagiai ir pagarbiai
įteikė mis Skečerd; po to ramiai, net nepaliepta, nusirišo prikyštę,
ir mokytoja greitai keletą kartų skaudžiai drožė visu ryšuliu per nu­
garą. Nė viena ašara neištryško mis Berns iš akių, ir nors aš, tai ma­
tydama, nebegalėjau siūti, nes mano pirštai virpėjo iš bejėgiško ir be­
prasmiško pykčio, jos veidas nė kiek nepasikeitė,— paliko toks pat
susimąstęs ir romus.
— Užsispyrėlė! — sušuko mis Skečerd.— Matyt, niekas neprivers ta­
vęs pasitaisyti! Nevėkšla! Išnešk rykštes!
Berns klusniai įvykdė įsakymą. Kai ji grįžo iš kamaraitės, aš įdė­
miai pažvelgiau į ją: jinai dėjosi į kišenę nosinę, o ant liesų jos skruos­
tų buvo matyti nušluostytų ašarų žymės.
Pavakare sulaukėme žaidimų valandos. Tai buvo bene maloniausia
dienos dalis Louvude. Kąsnelis duonos, šlakelis kavos, kurios mes ga­
vome penktą valandą, jeigu ir nenumalšino alkio, tai vis dėlto šiek tiek
mus atgaivino. Ilgos mokymosi dienos įtampa šiek tiek atsileido. Kla­
sėje buvo šilčiau negu rytą: židinius leista šiek tiek daugiau kūrenti,
kad jų liepsna iš dalies atstotų dar neuždegtas žvakes; rausvi ugnies
atšvaitai, proga patriukšmauti, daugelio balsų klegesys leido mums
patirti išsiilgtos laisvės jausmą.
Vakare tos dienos, kada man teko matyti, kaip mis Skečerd išplakė
savo mokinę Berns, aš kaip paprastai vaikštinėjau tarp suolų, stalų ir
krykštaujančių mergaičių be jokios draugės ir anaiptol nesijaučiau
vieniša. Eidama pro langus, pakeldavau retkarčiais storą ir dirstel-
davau; lauke smarkiai snigo; apačioje ant palangės už stiklų jau ma­
tėsi storas sluoksnis sniego; priglaudusi ausį prie lango, pro linksmą
ūžesį viduje girdėjau, kaip sode gūdžiai ūkauja vėjas.
Galimas daiktas, jei būčiau ką tik palikusi jaukų šeimos židinį ir
mylinčius tėvus, kaip tik šią valandą turbūt skaudžiausiai būčiau pa­
jutusi atsiskyrimą; šis vėjas būtų sugraudinęs mano širdį, šis chaotiš­
kas triukšmas — sudrumstęs mano sielos ramybę. Dabar gi visa tai
mane džiugiai jaudino, ir aš, nieko nepaisydama, karštai troškau, kad
vėjas kauktų dar šiurpiau, kad klasės prieblanda virstų visiška tamsa,
o aplinkinis triukšmas — krykštaujančiu maištavimu.
Šokinėdama pei suolus, prasmukdama pro pastales, aš prasiskver­
biau prie vieno židinio ir ten pamačiau Berns. Atsitūpusi prie aukštų
iš vielų supintų grotelių, tylėdama, nematydama ir negirdėdama, kas
dedasi aplinkui, ji blandžioje žarijų šviesoje susitelkusi skaitė knygą.
— Vis tas pats „Raselasas"?—paklausiau, priėjusi jai iš užpakalio.
— Taip,— atsakė ji.— Kaip tik baigiu.
Po penketo minučių ji užvertė knygą. Aš tuo labai apsidžiaugiau.

4. Džeinė Eir 49
 „Dabar,— pagalvojau,— galėsiu su ja pasikalbėti."
Aš atsisėdau šalia jos ant grindų.
— Kuo tu vardu, Berns?
— Helina.
— Ar tu iš toli čia atvykai?
— Aš esu iš tolimos šiaurės, beveik nuo pat Škotijos pasienio.
— Ar kada nors grįši ten vėl?
— Tikiuosi, bet niekas nėra tikras dėl ateities.
— Ar nenorėtum išvažiuoti iš Louvudo?
— Ne! Kodėl turėčiau norėti? Aš esu atsiųsta į Louvudą moky­
tis, ir kokia būtų nauda išvažiuoti iš čia, nepasiekus tikslo.
— Bet juk ta mokytoja, mis Skečerd, tokia žiauri su tavim.
— 2iauri? Nė kiek! Ji tik griežta, ji nemėgsta mano ydų.
— Tavim dėta, aš nekęsčiau jos. Priešinčiausi jai. Jei ji sudrož­
tų man rykštėmis, aš jas ištraukiau jai iš rankų. Sulaužyčiau pačioje
jos panosėje.
— Veikiausiai tu nieko nepadarytum, o jei padarytum, misteris
Broklherstas. išvarytų tave iš mokyklos; tatai būtų labai skaudu tavo
giminėms. Ar ne geriau kantriai pakęsti skriaudą, kurią tejauti tik tu
viena, negu karštosiomis žengti kokį neapgalvotą žingsnį, kurio skau­
džias pasekmes pajustų visi tavo artimieji? O be to, biblija liepia
mums geru atsilyginti už bloga.
— Bet juk gėda, kai tave kas plaka arba liepia tau stovėti vidury
klasės visų akivaizdoje! Tu tokia jau didelė mergaitė! Aš daug jau­
nesnė už tave ir vis tiek to nepakęsčiau.
— Ir vis dėlto tavo pareiga — iškęsti visa, jei jau negali to išvengti
Tiktai silpni ir neprotingi gali sakyti, kad jie negali pakęsti. Likimo
skirtą dalią mes turime kantriai ištverti.
Aš klausiausi jos ir stebėjausi: man buvo nesuprantama ta jos
nuolankumo filosofija ir dar mažiau suprantamas ir toleruotinas jos pa­
kantumas savo kankintojai. Ir vis dėlto jaučiau, kad Helina Berns
mato daiktus kažkokioje ypatingoje šviesoje, kurios mano akys ne­
įžiūri. Aš įtariau, kad galbūt ji teisybę sako, o aš klystu, tačiau ne­
9
ketinau šio dalyko giliau svarstyti ir kaip Feliksas atidėjau tai pa­
togesniam momentui.
— Tu sakeisi turinti ydų, Helina. Kokios gi tos ydos? Man tu
atrodai labai gera.
— Stai tau įrodymas, kad negalima spręsti iš išorės. Mis Skečerd
sako, kad aš nevėkšla. Ir iš tikrųjų man vis nevyksta sutvarkyti savo
9
Kaip Feliksas — užuomina į biblijoje minimą teisėją, kuris nuosprendžių
skelbimą atidėdavo „patogesniam momentui".

50
daiktų; aš labai nerūpestinga, nesilaikau taisyklių, skaitau knygas,
kada reikia ruošti pamokas, nieko nemoku daryti metodiškai ir kartais
sakau kaip ir tu, kad tiesiog negaliu pakęsti tokios griežtos tvarkos.
Visa tai labai erzina mis Skečerd, kuri iš prigimties yra tvarkinga,
drausminga ir reikli.
— Ir šalia to pikta ir žiauri,— pridūriau aš. Bet Helina nepritarė
man; ji tylėjo.
— Ar mis Tempi taip pat griežtai elgiasi su tavim kaip su mis Skečerd?
Man ištarus mis Tempi vardą, rimtą mergaitės veidą nušvietė šyp*
sena.
— Mis Tempi labai gera. Jai sunku griežtai pasielgti net ir su blogiau­
sia mokine. Ji mato mano ydas ir švelniai man jas nurodo; o jei aš pa­
darau ką pagirtina, niekad negaili gero žodžio. Ir štai tau nenuginčija­
mas įrodymas, kad mano būdas tiesiog nepataisomas: net jos pastabos,
tokios švelnios, tokios protingos, negali išgydyti manęs nuo mano ydų;
ir net jos pagyrimai, kuriuos aš taip branginu, neįstengia priversti ma­
ne, kad visuomet būčiau atidi ir rūpestinga.
— Kaip keista,— tariau aš.— Argi taip sunku būti rūpestingai?
— Tau, žinoma, lengva. Šiandien rytą mačiau, kaip atidžiai sekei
pamoką; tu, rodos, nė minutei nenuklydai mintimis nuo mis Miler
pasakojimo. O aš amžinai išsiblaškiusi; kada turėčiau klausytis mis
Skečerd ir įsidėmėti visa, ką ji taip atsidėjusi aiškina, dažnai net pa­
ties jos balso negirdžiu; aš tarsi sapnuoju. Kartais man atrodo, kad aš
toli Nortumberlende, o atskiri krykštaują balsai aplinkui — čiurlenan­
tis upelis, tekąs pro Dipdeną, pro pat mūsų namus. Ir kai ateina eilė
man atsakyti į klausimą, aš turiu pabusti, ir, aišku, nieko negirdėjusi,
kas buvo skaitoma, o stebėjusi įsivaizduojamą upelį, aš negaliu iš karto
atsakyti.
— O kaip vis dėlto gerai tu šiandien atsakinėjai.
— Tai netyčia taip atsitiko, nes dalykas, apie kurį skaitėme, man
buvo įdomus. Šiandien, užuot svajojusi apie Dipdeną, aš stebėjausi,
kad žmogus, kuris norėjo daryti gera, galėjo elgtis taip neteisingai ir
neišmintingai kaip Karolis Pirmasis10. Ir aš galvojau: labai gaila, kad
jis, būdamas toks geras ir doras, nieku daugiau nesirūpino, tik
savo karališkomis privilegijomis. O, jeigu jis būtų buvęs kiek įžval­
gesnis ir būtų paisęs laiko dvasios! Ir vis dėlto man patinka Karolis,
aš gerbiu jį, man gaila to nelaimingojo karaliaus, kuriam buvo nu-
10
Karolis I (1600—1649)—Anglijos karalius iš Stiuartų dinastijos, pašalintas
nuo sosto septynioliktajame amžiuje buržuazinės anglų revoliucijos metu. Jam
teisti buvo sudarytas specialus aukščiausias tribunolas, kuris 1641 metais pa­
skelbė mirties nuosprendį. Karoliui I, kaip „tironui, išdavikui, žudikui ir valsty­
bės priešui", buvo Vaithole nukirsta galva.

51
 kirsta galva! Taip, jo priešai buvo blogesni: jie liejo kraują, kurio
lieti neturėjo teisės. Kaip jie drįso nužudyti jį!
Helina, regis, kalbėjo pati su savimi. Ji pamiršo, kad negalėjau
jos suprasti, nes ničnieko arba beveik nieko nežinojau apie tuos
istorijos faktus, kuriuos ji minėjo. Aš grąžinau ją prie mane dominan­
čių klausimų.
— O per mis Tempi pamoką tavo mintys irgi kažkur klaidžioja?
— Ne, žinoma, ne, nebent tik retkarčiais. Mis Tempi visada pa­
sakoja tokius dalykus, kurie kur kas įdomesni už mano pačios mintis:
jos malonu klausytis, aš paprastai išgirstu iš jos tai, ką man jau se­
niai norėjosi sužinoti.
— Vadinasi, per mis Tempi pamokas tu gerai elgiesi?
— Taip, bet tas išeina savaime: aš nė kiek nesistengiu taip dary­
ti,— vadinasi, čia nėra jokio mano nuopelno.
Man atrodo, taip ir turėtų būti. Jeigu žmonės visada būtų malonūs ir
— Ne, tai didelis nuopelnas. Tu gera esi tiems, kurie ir tau geri.
Man atrodo, taip ir turėtų būti. Jeigu žmonės visada būtų malonūs ir
klusnūs tiems, kurie yra žiaurūs ir neteisingi, tai nedorėliai elgtųsi, kaip
jiems patinka: nieko nebijodami, jie nesitaisytų ir darytųsi vis
blogesni ir blogesni. Kai mus kas užgauna be jokios priežasties, rnes
turime smogti atgal,— tuo esu įsitikinusi,— taip smarkiai, kad tam,
kuris mums smogė, niekad nebekiltų noras smogti antrą kartą.
— Tikiuosi, kad tu kitaip galvosi, kai užaugsi; dabar tu tebesi
maža, nieko neišmananti mergikė.
— Bet aš šitaip jaučiu, Helina. Aš negaliu mylėti tų, kurie, kad ir
kaip stengiuosi įtikti jiems, vis tiek nemėgsta manęs. Aš negaliu ne-
spriešinti tiems, kurie baudžia mane neteisingai. Tatai lygiai taip na­
tūralu, kaip mylėti tuos, kurie man lipšnūs, arba leistis nubaudžiamai,
kai jaučiuosi nusikaltusi.
— Šitokio principo laikosi pagonys ir laukiniai. O krikščionys ir
kultūringos tautos smerkia tai.
— Nejaugi? Aš nesuprantu.
— Anaiptol ne smurtu įveikiama neapykanta, ir jau toli gražu ne
kerštas užgydo skriaudą.
— Kas gi daugiau?
— Pasiskaityk Naująjį testamentą ir įsidėmėk, ką Kristus sako ir kaip
jis elgiasi. Vadovaukis jo žodžiais, o jo elgesys tebūna tau pavyzdžiu.
— Ką gi jis sako?
— Mylėkite savo priešus; laiminkite tuos, kurie keikia jus; dary­
kite gera tiems, kurie nekenčia jūsų ir niekina jus.
— Tada, vadinasi, aš turėčiau mylėti misis Rid,— bet aš negaliu!
Aš turėčiau laiminti jos sūnų Džoną,— bet juk tai neįmanoma!

52
 Dabar Helina Berns paprašė, kad aš papasakočiau apie save, ir
aš išklojau jai visą savo kančių ir skriaudų istoriją. Kalbėjau taip,
kaip jaučiau, įsikarščiavusi, su kartėliu ir įniršiu, nieko nenutylėdama
ir nešvelnindama.
Helina kantriai išklausė mane ligi galo. Maniau, kad, baigusi pa­
sakoti, ką nors iš jos išgirsiu, bet ji tylėjo.
— Na, argi misis Rid ne beširdė, bloga moteris? — paklausiau ne­
kantriai.
— Be abejo, ji buvo tau žiauri, bet, matyt, jai nepatiko tavo cha­
rakteris, kaip mis Skečerd nepatinka mano būdas. Tačiau kaip smul­
kiai tu atsimeni viską, ką ji yra tau padariusi ar pasakiusi! Kaip keista,
kad neteisingas jos elgesys taip giliai įsmigo tau į širdį! Pergyventa
neteisybė manęs taip smarkiai nesužeidžia. Juk tu būtum laimingesnė,
jei pasistengtum užmiršti ir jos žiaurumą, ir tą pasipiktinimą, kurį ji
tau sukėlė. Gyvenimas yra per daug trumpas, mes negalime gaišti laiko,
kurstydami savyje piktumą ar įsimindami skriaudas. Siame pasaulyje
kiekvienas turime ydų, bet netrukus ateis laikas, kada, tikiu, nusikraty-
sime jomis, atsisveikindami su dūliaisiais savo kūnais, kada nedory­
bės bei nuodėmės nukris nuo mūsų drauge su mus slegiančiu kūniš­
kuoju apdaru ir liks tik sielos kibirkštis — neapčiuopiamas gyvybės ir
minties pradas, toks pat grynas, koks jis atsiskyrė nuo kūrėjo, prieš
sužibdamas kūrinyje. Toji kibirkštis sugrįš atgal į savo šaltinį ir
galbūt įsikūnys kokioje aukštesnėje už žmogų būtybėje ir nueis iš­
tisas tobulėjimo pakopas,— nuo blyškios žmogiškos sielos iki švytinčio
serafimo! Aišku tik, kad jai nebeteks iš naujo kentėti ir iš žmogaus
persigimti į piktąją dvasią! Ne! Tuo aš negaliu patikėti! Aš laikiausi
kitokio tikėjimo, kurio niekas manęs nemokė ir apie kurį aš retai
kalbu. Tačiau tas tikėjimas man teikia vilties ir džiaugsmo, jis man
brangus, jis amžinybę paverčia ramybės vieta — didinga buveine, o
ne siaubo bedugne. Be to, šitaip tikėdama, aš galiu aiškiai skirti nu­
sikaltėlį nuo jo nusikaltimo: pirmajam aš nuoširdžiai atleidžiu, antruoju
bjauriuosi. Šitaip tikint, kerštas niekad nedrumsčia man širdies, pa­
žeminimas labai neužgauna manęs, neteisingumas per daug nepalaužia
manęs. Aš gyvenu rami, žvelgdama į artėjančią mirtį.
Baigus kalbėti, Helinos galva, visada palinkusi, nusviro dar žemiau.
Iš jos akių mačiau, kad ji nori likti viena ir paskęsti savo pačios min­
tyse. Tačiau ji neturėjo kada susimąstyti: seniūnė, augalota stačiokė
mergiotė, priėjusi prie mūsų, sušuko šaižiu kemberlendišku akcentu:
— Helina Berns, jeigu tu tuoj pat nesusitvarkysi savo stalčiaus ir
nesusidėsi rankdarbių, aš pakviesiu mis Skečerd ir viską parodysiu.
Helina atsiduso, pažadinta iš svajonių, atsistojo ir, nedelsdama ir
nė žodeliu neprieštaraudama, nuėjo vykdyti seniūnės įsakymo.

53
 VII SKYRIUS

Pirmieji trys mėnesiai Louvude man atrodė ištisas amžius, ir ne

aukso amžius. Man nelengva buvo priprasti prie naujos tvarkos ir
visai kitokio pobūdžio priedermių. Baimė, kad nepajėgsiu visko kaip
reikiant atlikti, kankino mane labiau už tuos fizinius nepatogumus,
kurie teko mano daliai, nors ir juos kęsti buvo ne taip jau lengva.
Visą sausį, vasarį ir dalį kovo gilios pusnys, o vėliau, nutirpus
sniegui, pabjurę keliai teleisdavo mums išeiti tik į sodą. Išimtis buvo
kelionė į bažnyčią. Tačiau kas dieną sode mes turėdavome išbūti po
vieną valandą, kad gautume pakvėpuoti grynu oru. Mūsų drabužėliai
buvo tokie menki, kad negalėdavo apginti mūsų nuo žvarbaus šalčio.
Mes neturėjome botų, sniegas lįsdavo mums į kurpes ir tirpdavo ten;
mūsų plikos rankos sugrubdavo ir suskirsdavo. Aš prisimenu, kaip
nepakenčiamai niežėdavo vakarais sutinusias kojas ir ką tekdavo iš­
kęsti rytą, kai reikėdavo jas, sustingusias ir skaudančias, kišti į kur­
pes. Mus labai kankino ir baisiai menkas maistas; mes, augančios mer­
gaitės, turėjome vilko apetitą, o mūsų valgio vos būtų pakakę ligoniui,
gyvenančiam paskutines dienas. Dėl valgio stokos kildavo piktnau­
džiavimas, ir nuo to labiausiai kentėjo mažecnės mokinės: išbadėjusios
paaugesnės mergaitės stengdavosi kiekviena proga geruoju ar piktuoju
paveržti porcijas iš mažesniųjų. Brangų kąsnelį juodos duonos, gautą
per vakarienę, man ne kartą teko padalinti dviem besipešančioms var­
žovėms; trečiajai pretendentei atidavusi pusę puodelio kavos, likusią
dalį išgerdavau kartu su slapčia nuriedėjusia ašara, kurią man išspaus­
davo nepakenčiamas alkis. m

Sekmadieniai žiemos metą būdavo ypač liūdni. Mes turėdavome

dvi mylias klampoti iki Broklbridžo bažnyčios, kur pamaldas laikydavo
mūsų patronas. Mes jau išeidavome sušalusios, o kol pasiekdavome
bažnyčią, ir visiškai sustirdavome. Per rytmetines pamaldas nebetver­
davome šalčiu. Grįžti pietų būdavo per toli, ir pamaldų pertraukos me­
tu gaudavome tokią pat skurdžią šaltos mėsos ir duonos porciją, ko­
kia mums paprastai priklausė mokykloje.
Pasibaigus popietinėms pamaldoms, grįždavome namo pliku kal­
nuotu keliu; žvarbus žiemys pūsdavo nuo snieguotų kalvų ir svilinte
svilindavo mums veidus.
Prisimenu, kaip mis Tempi lengvai ir žvaliai žengdavo šalia mūsų
susigūžusios rikiuotės. Gerai susisupusi į savąjį škotišką apsiaustą,
kurio skvernus blaškydavo vėjas, jinai drąsindavo mus savo pavyzdžiu
ir žodžiais, ragindavo nepasiduoti ir žengti į priekį „it narsūs kariai",
kaip ji sakydavo. Kitos mokytojos, vargšelės, ir pačios būdavo per
daug prislėgtos, kad dar būtų galėjusios padrąsinti mus.

54
 Kaip svajodavome grįždamos apie liepsnojančio židinio šviesą ir šilumą!
Tačiau, deja, mažesniosioms ir tuo netekdavo pasidžiaugti: abu klasės
židinius bematant apguldavo dvi eilės paaugesnių mergaičių, o su­
tūpusios už jų, glausdavosi viena prie kitos mažylės, sugrubusias
rankas susikišusios po prikyštėmis.
Siek tiek paguosdavo vakarienė, kurios metu gaudavome dvigubą
porciją duonos — ne pusę, o visą riekę,— ir ant jos... nuostabiausias
skanumynas — plonytis sluoksnelis sviesto... Ir šio savaitinio malonumo
mes laukdavome nuo sekmadienio iki sekmadienio. Paprastai didesnę
dalį šio prabangaus patiekalo aš įstengdavau pasilikti sau, tačiau dalį
kas kartą tekdavo atiduoti.
Sekmadienio vakarais mokydavomės mintinai bažnytinį katekizmą,
taip pat penktąjį, šeštąjį ir septintąjį Mato evangelijos skyrius. Po
to turėdavome išklausyti ilgą pamokslą, kurį skaitydavo mis Miler; ji
nesuvaldomai žiovaudavo, visai neslėpdama nuovargio. Dažnai šį skai­
tymą pertraukdavo keletas mažesnių mergaičių, kurias taip suimdavo
miegas, kad jos tiesiog pusgyvės virsdavo iš suolų. Tepadėdavo vie­
nintelė priemonė: jos būdavo išstumiamos į klasės vidurį, kur turė­
davo stovėti, kol bus baigtas skaityti pamokslas. Kartais jų kojos im­
davo linkti, ir jos susmukdavo ant grindų; tada seniūnės paremdavo
jas aukštomis kėdėmis.
Lig šiol aš dar nebuvau užsiminusi apie misterio Broklhersto apsi­
lankymus. Turiu pasakyti, kad šis džentelmenas Louvude nesirodė be­
veik visą pirmąjį mėnesį po mano atvykimo; galimas daiktas, jis il­
giau paviešėjo pas savo bičiulį kleboną. Žinodama, kad jo čia nėra,
jaučiausi daug lengviau. Juk aš turėjau pagrindo bijoti jo atvykimo.
Tačiau galų gale jis vis tik atvyko.
Vieną popietę (tada jau tris savaites buvau išgyvenusi Louvude),
kai aš sėdėjau su juoda rašomąja lentele rankose ir sukau galvą,
spręsdama painų dalybos uždavinį, staiga, netyčiomis dirstelėjusi pro
langą, pamačiau praeinant kažkokią žmogystą. Aš tiesiog instinktyviai
pažinau tą ištįsusį siluetą, ir kai po poros minučių visos mokinės, taip
pat ir mokytojos atsistojo en masseu, man, nė galvos nepakėlus, bu­
vo aišku, ką jos šitokiu būdu pasveikino. Kažkas dideliais žingsniais
perėjo per klasę ir sustojo šalia mis Tempi,— ji taip pat buvo paki­
lusi nuo kėdės,— išaugo ta pati juoda kolona, kuri taip rūsčiai spok­
sojo į mane, stovėdama ties židiniu ant kilimo Geitshede. Dabar aš
dirstelėjau iš padilbų į šį architektūrinį stulpą. Taip, neapsirikau: tai
buvo Broklherstas su užsegiotu ligi kaklo apsiaustu, kuris jį darė dar
aukštesnį, laibesnį ir griežtesnį.
11
Visos kartu, išvien (piane).

55
 Aš turėjau priežasčių bijoti jo pasirodymo, nes kuo puikiausiai
prisimenu tas klastingas užuominas, kuriomis mane apibūdino jam
misis Rid, taip pat jo pažadą painformuoti mis Tempi ir mokytojas apie
mano ydingą prigimtį. Visą laiką nuogąstavau, kad šis pažadas gali
būti ištesėtas,— aš kasdien dairiausi šitos „atvykstančios žmogystos",
kurios pranešimas apie mano praeities gyvenimą visiems laikams tu­
rėjo užtraukti man gėdą. Ir štai jis čia: stovėjo šalia mis Tempi ir
kažką šnibždėjo jai į ausį. Aš nė kiek neabejojau, kad jis pasakoja
jai, kokia aš sugedusi. Su nerimu skausmingai sekiau jos akis, lauk­
dama, kad štai ims ir apsiniauks direktorės žvilgsnis, jame pasirodys
panieka ir pasibjaurėjimas. Aš įtempiau ausis ir, kadangi sėdėjau kla­
sės priešakyje, tai įsiklausiusi supratau beveik visa, ką jis jai sakė.
Išgirstieji žodžiai kol kas nuramino mane.
— Atrodo, kad siūlai, mis Tempi, kuriuos nupirkau Loutone, bus
geri; man dingtelėjo į galvą, jog kaip tik tokių siūlų reikia kartūni­
niams marškiniams siūti, ir parinkau atitinkamas adatas. Prašau pa­
sakyti mis Smit, kad aš pamiršau išrašyti adymo adatų, bet ji keletą
pakelių gaus ateinančią savaitę. Ir taip pat prašau pasakyti, kad ji
niekad iš karto neduotų daugiau kaip po vieną adatą kiekvienai mo­
kinei, nes, gavusios po kelias, jos nesaugos jų ir išmėtys. Beje, mel­
džiamoji! Aš norėčiau, kad vilnonės kojinės būtų geriau prižiūrimos!
Paskutinį kartą būdamas čia, nuėjau į daržą patikrinti džiūstančių
skalbinių ir pamačiau daug labai blogai užadytų kojinių. Jos buvo taip
suplyšusios, jog nusprendžiau, kad kojinės nebuvo reguliariai adomos.
Jisai patylėjo.
— Jūsų nurodymai bus įvykdyti, sere! —pasakė mis Tempi. #

— Ir dar, meldžiamoji,— kalbėjo jis toliau,— skalbėja man pasakė,

kad kai kurios mergaitės gauna per savaitę po dvi švarias apykaklai­
tes; tatai per daug; taisyklės leidžia tik po vieną.
— Leiskite man paaiškinti aplinkybes, sere. Agnesė ir Katerina
Džonston buvo pakviestos praėjusį ketvirtadienį pas drauges į sve­
čius, ir aš leidau joms užsidėti švarias apykaklaites.
Misteris Broklherstas linktelėjo.
— Na tiek to! Vieną sykį — tatai dar nieko. Tik žiūrėkite, kad
šitai nesikartotų per dažnai. O štai antras dalykas, kuris mane nus­
tebino: tikrindamas ekonomės sąskaitas, pastebėjau, kad priešpiečiai,
kuriuos sudarė duona ir sūris, buvo du kartus duoti mergaitėms per
paskutines dvi savaites. Kaip tai atsitiko? Aš dar kartą peržiūrėjau tai­
sykles ir neradau ten nė žodžio apie jokius priešpiečius. Kas įvedė šią
naujovę? Kieno įsakymu tai buvo padaryta?

56
 — Už tai aš esu atsakinga, sere,— atsakė mis Tempi.— Pusryčiai
buvo taip blogai pagaminti, kad mokinės net negalėjo jų valgyti, ir
aš neišdrįsau palikti jų alkanų iki pietų.
— Meldžiamoji, leiskite man pasakyti štai ką: jūs žinote, kad aš
noriu, jog šios mergaitės nebūtų lepinamos ir pratinamos prie praban­
gos, kad jos būtų mokomos kantrybės, ištvermės ir savęs išsižadėjimo.
Jeigu kartais joms ir tenka šiek tiek nusivilti, pavyzdžiui, gavus
sugadintą valgį, kokį persūdytą ar nepasūdytą patiekalą, tai tokiais
atvejais nedera blogesnio maisto pakeisti skanesniu, nes šitokiu būdu
lepinamas jų kūnas ir prieštaraujama šios prieglaudos tikslams. Prie­
šingai, šitoks atsitikimas turi būti panaudotas mokinių dvasiai sus­
tiprinti, išmokyti joms narsiai iškęsti laikiną nepriteklių. Tokiu atveju
labai praverstų trumpas pamokslėlis; sumanus auklėtojas nepraleistų
progos priminti, kaip buvo persekiojami pirmieji krikščionys, kokias
kančias ištvėrė kankiniai, kaip mūsų viešpats Jėzus Kristus ragino
savo mokytinius imti savo kryžių ir sekti paskui jį, kaip jis mokė,
kad žmogus gyvena ne vien tik duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris
išeina iš dievo lūpų, kaip jis dieviškai guodžia mus, „jeigu jūs ken­
čiate alkį ar troškulį dėl manęs* laimingi esate". O, meldžiamoji, vie­
toj prisvilusios košės įdėdama mergaitėms į burnas duonos ir sūrio,
jūs gal ir pamaitinote niekingus jų kūnus, bet nepagalvojote, kokį
badą palikote kęsti jų nemirtingas sielas!
Misteris Broklherstas vėl nutilo, matyt, savo paties gražbylystės
sujaudintas. Kai jis pradėjo kalbėti, mis Tempi nuleido akis, o dabar
ji žvelgė tiesiai prieš save, ir jos veidas, iš prigimties baltas it mar­
muras, atrodo, įgavo taip pat ir kitas šios medžiagas ypatybes — šal­
tumą ir tvirtumą; jos lūpos buvo taip sučiauptos, kad rodos, tik
skulptoriaus kaltas būtų galėjęs jas pračiaupti, o jos kakta buvo rūsti
kaip uola.
Tuo tarpu misteris Broklherstas, stovėdamas prie židinio ir susidėjęs
ant nugaros rankas, didingai apžiūrinėjo auklėtines. Staiga jis ėmė
mirksėti, tarsi jam kas būtų įkritęs į akį. Atsigręžęs jis prašneko kur
kas tankiau negu prieš tai:
— Mis Tempi, mis Tempi kokia... kokia čia mergaitė garbanotais
plaukais? Rudi plaukai, meldžiamoji, ir šitaip sugarbanoti, visa galva
sugarbanota!—Ir jis, iškėlęs lazdą, parodė į tą siaubingą padarą, o jo
ranka drebėjo.
— Tai Džulija Severn,— labai ramiai atsakė mis Tempi.
— Džulija Severn ar kuri kita, meldžiamoji, bet kodėl ji susigar-
banojusi? Kodėl ji, paniekindama visas šios mokyklos taisykles ir
nuostatus, taip akiplėšiškai vaikosi pasaulio tuštybių?.. Ir ji tai daro

57
čia, šitoje evangeliškoje labdarybės prieglaudoje?.. Kaip ji drįsta vai­
kščioti su šitokia kupeta garbanų?
— Džulijos plaukai garbanojasi iš prigimties,— atsakė mis Tempi
dar ramesniu balsu.
— Iš prigimties! Bet mes neturime paisyti prigimties,— aš noriu,
kad mergaitės būtų dievobaimingumo vaikai. Kam gi tos garbanos
taip paleistos? Juk aš be paliovos kartoju savo reikalavimą, jog plau­
kai turi būti sušukuoti glotniai, lygiai ir kukliai. Mis Tempi, šią mer­
gaitę jūs turite nukirpti visai plikai,— rytoj atsiųsiu kirpėją! Be to,
matau, kad ir kitų mergaičių plaukai ilgesni, negu reikia... Štai ana
mergaitė — liepkite jai nusigręžti. Liepkite visoms vyresniosios klasės
mergaitėms atsistoti ir atsukti mums pakaušius.
Mis Tempi prisidėjo prie lūpų nosinaitę, tarsi norėdama paslėpti
nejučia pasirodžiusią šypseną. Tačiau ji pakartojo įsakymą, ir tos
klasės mergaitės, pagaliau supratusios, ko iš jų norima, įvykdė jį.
Kiek atsilošusi savo suole, aš mačiau, kokiais žvilgsniais ir grimasomis
jos palydėjo šį manevrą. Gaila, kad misteris Broklherstas jų nematė:
jis gal būtų supratęs, kad nors ir kaip jis stengtųsi pakeisti išorinį
apvalkalą, vidinis mergaičių pasaulis buvo jam nepavaldus ir neįsivai­
zduojamai tolimas.
Kokias penkias minutes jis apžiūrinėjo išvirkščią šių gyvų medalių
pusę, paskui paskelbė sprendimą,— ir jp žodžiai nuaidėjo tarsi pas­
merkimas mirti:
— Visus šiuos kuodus nukirpti.
Mis Tempi, atrodė, kažką atsakė prieštaraudama.
— Meldžiamoji,— kalbėjo jis toliau,— aš tarnauju viešpačiui, ku­
rio karalystė yra ne šio pasaulio. Mano misija — marinti šių mergai­
čių kūno pageidimus, mokyti jas kuklumo bei drovumo, o ne pintis
plaukus ir puoštis brangiais apdarais. Visos šios jaunos merginos ne­
šioja kasas, ir jas supynė ne kas kita kaip tuštybė. Visas jas, kartoju,
reikia nukirpti... Tik pagalvokite, kiek jos laiko sugaišta, kiek...
Čia misterį Broklherstą staiga pertraukė trys viešnios, tą akimirką
įėjusios į klasę. Joms vertėjo ateiti kiek anksčiau ir išklausyti šį
pamokslą apie drabužius, nes jos buvo kuo prašmatniausiai išsidabinu­
sios aksomu, šilkais ir kailiais. Dvi jaunesnės (gražios, maždaug še­
šiolikos septyniolikos metų mergaitės) dėvėjo tada į madą įėjusias pil­
kas kastorinės medžiagos skrybėlaites, papuoštas stručio plunksnomis,
o iš po šių dailių galvos papuošalų krito rūpestingai suraitytos len­
gvutės purios garbanos. Vyresnioji dama buvo apsigaubusi brangiu
aksominiu šalių, kurio kraštus puošė šermuonėlio apvadai, o ant kak­
tos jai puikavosi prancūziškos garbanėlės.

58
 Tai buvo panelės Broklherst su savo motina. Mis Tempi sutiko jas
labai mandagiai ir nuvedė į garbės vietas klasės priešakyje. Jos, ma­
tyt, atvyko karieta drauge su pastoriumi misteriu Broklherstu ir kruo­
pščiai iškrėtė viršutinius kambarius, kol jis tvarkė reikalus su ekonome,
kvotė skalbėją ir instruktavo direktorę. Dabar jos visokiomis pasta­
bomis ir priekaištais užsipuolė mis Smit, kurios pareiga buvo rūpintis
baltiniais ir prižiūrėti miegamuosius. Tačiau man nebuvo kada klau­
syti, ką jos sakė,— mano dėmesį patraukė kiti dalykai.
Lig šiol, besiklausydama, ką misteris Broklherstas šneka su mis
Tempi, aš toli gražu nepamiršau, jog ir pati turiu būti atsargi. Ge­
riausia bus, galvojau, jeigu jis manęs nepastebės. Todėl apsimečiau
nepaprastai įsigilinusi į sprendžiamą uždavinį ir laikiau grifelinę len­
telę taip, kad ji paslėptų mano veidą. Gal ir būčiau likusi nepastebėta,
jei ne ta nelemtoji lentelė, kuri kažkaip išsprūdo man iš rankų ir
nukrito, .baisiausiai terkšteldama ir suduždama. Visų akys nukrypo į
mane. Dabar aš pamačiau, jog viskas žuvo. Lenkdamasi pakelti per*
pus perskilusios lentelės, sukaupiau savo jėgas atremti pačiam bai­
siausiam antpuoliui. Ir jis netruko prasidėti.
— Kokia neatsargi mergaitė!—pasakė misteris Broklherstas ir tuoj
pat pridūrė:—Aha, tai nauja mokinė.— Aš nespėjau atsikvėpti, o jis
jau kalbėjo toliau:—Kad kiek būčiau pamiršęs, jog apie ją turiu pa­
sakyti keletą žodžių.— Paskui jau garsiai, siaubingai garsiai, kaip tada
man pasirodė, pareiškė:—Tegu mergaitė, sudaužiusi lentelę, išeina į
priekį. »
Savo pačios jėgomis nebūčiau įstengusi nė pasijudinti,— aš jau­
čiausi tarsi suparaližuota. Tačiau dvi didesnės mergaitės, sėdinčios
abipus manęs, pastatė mane ant kojų ir pastūmė prie rūsčiojo teisėjo.
Mis Tempi švelniai privedė mane prie jo kojų. Aš išgirdau, kaip ji
man šnipštelėjo:
— Nebijok, Džeine, aš mačiau, kad tu netyčia tai padarei: niekas
tavęs nebaus.
Bet tas malonus šnibždesys pervėrė man širdį it durklas.
„Dar akimirka, ir ji nusigręš nuo manęs kaip nuo bjauriausios vei­
dmainės" ,— pagalvojau, ir mane visą nutvilkė nesuvaldomas įniršis
prieš tokius žmones kaip Ridai, Broklherstai ir į juos panašūs. Aš bu­
vau ne Helina Berns.
— Atneškite aną kėdę,— tarė misteris Broklherstas, rodydamas į
labai aukštą kėdę, nuo kurios ką tik buvo pasikėlusi viena seniūnė.
Kėdė buvo atnešta.
— Pastatykite ant jos šią mergaitę.
Ir kažkieno rankos mane užkėlė ant jos; aš buvau tiesiog lyg ap­
dujusi ir nežinojau, kas man daroma. Tiktai prisimenu, kad atsidūriau

59
 vienoje aukštumoje su misterio Broklhersto nosimi, kuri buvo už ko­
kio jardo nuo manęs, ir kad apačioje bangavo puošnūs oranžinių ir
purpurinių atspalvių šilkai ir ištisas sidabrinių plunksnų debesis.
Misteris Broklherstas kostelėjo ir kreipėsi iš pradžių į savo šeimą,
paskui į klasę:
— Gerbiamosios, mis Tempi, mokytojos ir auklėtinės, ar jūs visos
matote šią mergaitę?
Žinoma, visos matė mane; aš jutau, kad Visų akys įsmigusios į ma­
ne ir tarsi uždegamieji lęšiai svilina man odą.
— Jūs matote, kad ji dar jauna ir atrodo kaip ir kiti vaikai. Die­
vas, būdamas didžiai maloningas, suteikė jai tą patį pavidalą kaip ir
mums visiems, jokia matoma yda neišskyręs jos iš kitų. Ir kas ga­
lėtų pagalvoti, kad šėtonas jau pavertė ją savo verge ir padėjėja?
Tačiau su širdgėla turiu pasakyti, kad taip ir yra.
Stojo tyla, ir aš pajutau, kad jau galiu suvaldyti drebulį, kuris krė­
tė visą mano kūną. Supratusi, kad Rubikonas 12 peržengtas ir kad ne-
beišvengsiu smerkiamo nuosprendžio, aš ryžausi tvirtai viską iškęsti.
— Brangieji mano vaikučiai,— jausmingai bylojo toliau tas mar­
murinis pastorius.— Tai liūdnas, apgailėtinas reiškinys. Mano pareiga
įspėti jus, kad šitoji mergaitė, kuri galėtų būti dievo avinėlis, yra
atsimetėlė: ji nepriklauso tikrajai kaimenei, tai svetima įsibrovėlė.
Saugokitės jos, nesekite jos pavyzdžiu. Kada tik galite, venkite jos
draugystės, nežaiskite su ja, net nesikalbėkite su ja. Mokytojos, jūs
turite sekti ją: žiūrėkite, ką ji daro, gerai pasverkime kiekvieną jos
žodį, ištirkite kiekvieną jos žingsnį, bauskite jos kūną, kad išgelbė-
tute sielą,— jeigu tik iš viso dar galima ją išgelbėti, nes (mano lie­
žuvis vos įstengia tai ištarti) šitoji mergaitė, šitas vaikas, gimęs krik­
ščioniškame krašte, yra blogesnis už kiekvieną pagoniukę, kuri mel­
džiasi Bramai ir klūpo prieš Džagernautą I 3 . , . Šitoji mergaitė — me­
lagė.
Dabar stojo dešimt minučių trukusi pauzė, kurios metu jau susi­
valdžiusi stebėjau, kaip Broklherstų šeimos moteriškoji pusė išsitraukė
nosinaites ir prisidėjo jas prie akių; mamytė, tai darydama, kraipė
galvą, o abi panelės šnibždėjo: „Kaip baisu!"
Misteris Broklherstas kalbėjo toliau:
— Visa tai aš sužinojau iš pačios jos geradarės, iš dievobaimingos
ir gailestingos ponios, kuri įdukrino ją, visišką našlaitę, augino kaip
tikrą dukterį; ir už jos meilę, už jos gerumą ši nelemta mergaitė at-
12
R u b i k o n a s — upė, kadaise • skyrusi Italiją nuo Galijos. Šią upę, ne­
paisydamas Romos senato draudimo, perėjo Julius Cezaris. Pereiti Rubikoną —
reiškia padaryti ryžtingą, nebeatšaukiamą žygį.
13
Indijos dievo Višnu pavadinimas.

60
 simokėjo tokiu baisiu, tokiu siaubingu nedėkingumu, kad galų gale
jos nepaprasto gerumo globėja buvo priversta atskirti ją nuo savo pa­
čios vaikų, bijodama, kad ji savo blogu pavyzdžiu gali sutepti jų ty­
rumą; jinai atsiuntė ją šičia gydyti, kaip žydai senovėje kad siųsdavo
savo ligonius prie Betesdos 14 tvenkinio. Ir todėl aš prašau mokytojas
ir direktorę: žiūrėkite, kad aplink ją neimtų dvokti pašvinkęs vanduo!
Šitaip iškalbingai užbaigęs kalbą, misteris Broklherstas užsisegė
viršutinę apsiausto sagą ir kažką sumurmėjo savo šeimynai; damos
atsistojo, nusilenkė mis Tempi, ir įžymieji svečiai oriai išplaukė iš
klasės. Priėjęs prie durų ir atsigręžęs, mano teisėjas pasakė:
— Tegu ji dar pusvalandį pastovi ant kėdės. Ir tegu šiandien nie­
kas su ja nesikalba.
Ir štai aš stovėjau ant tos pakylos. O juk dar neseniai sakiau, kad
neturėčiau kur dingti iš gėdos, jeigu mane kas pastatytų viduryje
klasės. O dabar stovėjau visų matoma ant gėdos pjedestalo! Jokiais
žodžiais negalima apsakyti mano jausmų, tačiau kai jie užplūdo mane,
užimdami man kvapą ir smaugdami gerklę, viena mergaitė atsistojo ir pra­
ėjo pro mane; praeidama ji pakėlė į mane akis. Kaip keistai jos švytėjo!
Kaip vėrė spindulingas jų žvilgsnis! Kiek naujų jausmų pažadino manyje!
Tarsi kankinys, tarsi dvasios galiūnas būtų praėjęs pro vergą, pro
pasmerktą auką ir žvilgsniu perteikęs jai dalį savo stiprybės! Aš už­
gniaužiau beprasiveržiantį verksmą, pakėliau svyrančią galvą ir tvir­
tai atsistojau ant kėdės. Helina Berns paklausė mis Smit kažkokios
smulkmenos dėl savo darbo, buvo pabarta, kad teiraujasi tokių niekų,
ir, kai grįžo į savo vietą, praeidama vėl man nusišypsojo. Ir kokia bu­
vo toji šypsena! Dabar aš žinau, kad toje šypsenoje atsispindėjo tau­
rus jos protas ir tikra drąsa; šypsena nušvietė ryškius jos bruožus —
liesą veidelį, įdubusias pilkas akis lyg kokiais angeliško gerumo spin­
duliais. O juk tuo metu Helina Berns dėvėjo ant rankovės „apsileidė­
lės raištį" 15, ir vos prieš valandą aš girdėjau, kaip mis Skečerd ją
pasmerkė rytojaus dieną per pietus valgyti tik duoną su vandeniu už
tai, kad ji, perrašinėdama pratimą, sutepė sąsiuvinį. Tokia netobula
žmogaus prigimtis! Juk ir saulė turi dėmių! Tačiau tokios akys kaip
mis Skečerd įstengia įžvelgti tik tas mažytes dėmeles ir visai nemato
tikro jos spindesio.
14
Biblijoje pasakojama, kad Jeruzalėje kadaise buvęs Betesdos tvenkinys,
kurio vanduo išgydydavęs visas ligas.
15
„Apsileidėlės raištį" mokinės turėdavo nešioti kaip bausmę už netvarkin­
gumą.

61
 VIII SKYRIUS

Nespėjus praeiti pusvalandžiui, laikrodis išmušė penktą; pamokor

pasibaigė, ir visos mergaitės išskubėjo į valgyklą arbatos gerti. Da­
bar aš išdrįsau nulipti; buvo visai tamsu; pasitraukusi į kampą, at­
sisėdau ant grindų. Ta stebuklinga jėga, kuri lig šiol palaikė mane,
palengva išblėso, prasidėjo reakcija, ir netrukus mane užgulė toks
neįveikiamas sielvartas, kad aš tiesiog kniubte sukniubau ant grindų
ir apsipyliau ašaromis. Helinos Berns nebuvo šičia, niekas manęs ne-
bepalaikė; likusi viena, taip raudojau, kad net grindų lentos sudrėko
nuo ašarų. Aš taip stengiausi būti gera, taip troškau tiek pasiekti
Louvude: susidraugauti su daugeliu mergaičių, įsigyti visų pagarbą,
laimėti simpatijas. Jau buvau padariusi šiokią tokią pažangą: tą rytą
mis Miler pastatė mane klasės priešakyje, priskirdama prie pirmųjų
mokinių, ir švelniai pagyrė. Mis Tempi pritariamai nusišypsojo man;
ji pažadėjo išmokyti mane piešti ir duoti progos mokytis prancūzų
kalbos, jei porą tolesnių mėnesių darysiu tokią pažangą. Be to, pa­
lankiai žiūrėjo į mane kitos mokinės, vienmetės elgėsi su manim kaip
su lygia, o vyresnės nelietė manęs. Ir štai aš gulėjau sutriuškinta ir
sutrypta! Ar bepasiseks man kada nors pasikelti!
„Niekad!"—šmėkštelėjo mintis, ir aš karštai panorau numirti. Tuo
metu, kai aš kūkčiojau ir murmėjau šį savo norą, kažkas priėjo prie
manęs. Pakėliau galvą — prie manęs vėl buvo Helina Berns; toje ilgoje
tuščioje klasėje blėstanti židinio ugnis neaiškiai apšvietė jos figūrėlę.
Jinai atnešė man duonos ir kavos.
— Še, užkąsk truputį,— tarė ji.
Tačiau aš atstūmiau valgį; man rodėsi, kad paspringsiu nuo
lašelio kavos ar trupinio duonos. Helina turbūt žiūrėjo į mane šiek
tiek nustebusi; aš negalėjau susivaldyti, kad ir kaip stengiausi, ir be
atlydos balsiai raudojau. Ji atsisėdo šalia manęs ant grindų, apsika­
bino savo kelius rankutėmis ir pasidėjo ant jų galvą. Šitaip ji sėdėjo
tylomis lyg koks besimeldžiąs indas ir nieko nesakė. Galų gale aš
prašnekau:
— Helina, kodėl tu sėdi su mergaite, kurią visi laiko melage?
* — Argi visi, Džeine? Juk tik aštuoniasdešimt girdėjo tave taip pa­
vadinant, o pasaulyje yra šimtai milijonų.
— Bet ką man reiškia tie milijonai? Tos aštuoniasdešimt, kurias aš
pažįstu, niekina mane.
— Džeine, tu klysti: veikiausiai niekas mokykloje nejaučia pa­
niekos ar neapykantos tau. Esu tikra, kad daugelis labai gailisi tavęs.
—T Kaipgi jos gali manęs gailėtis, išgirdusios, ką pasakė misteris
Broklherstas?

62
 — Misteris Broklherstas ne dievas; čia jo net niekas negerbia ir
nevertina. Be to, jis nieko nėra padaręs, už ką būtų verta jį mylėti.
Kas kita, jeigu jis būtų parodęs, kad tave vertina labiau už kitas!
Tada tu būtum turėjusi daugybę priešų, atvirų ar slaptų. O dabar
didesnė dalis mokinių tartų užuojautos žodį, jei išdrįstų. Mokytojos
ir mergaitės gali dieną kitą žiūrėti į tave šaltai, bet širdyje jos yra
palankios tau. Stenkis gerai elgtis, ir tie jausmai veikiai pasireikš juo.
stipriau, juo labiau jie buvo laikinai slepiami. O be to, Džeine...—
ji nebaigė sakyti.
— Kas gi, Helina? — paklausiau aš, palietusi jos ranką.
Ji ėmė švelniai trinti mano pirštus, norėdama juos sušildyti, ir
tęsė:
— Nors ir visas pasaulis nekęstų tavęs, tikėdamas, kad tu blogar
bet kol tavo pačios sąžinė bus tyra, tu visada turėsi draugų.
— Taip, Helina! Aš žinau, kad svarbiausia žinoti, jog esi nekalta;
tačiau to neužtenka: jeigu niekas nemylės manęs, tai verčiau numirti.
Aš negaliu pakęsti vienatvės ir neapykantos, Helina. Klausyk, aš
atiduočiau tau savo ranką, leisčiau, kad mane jautis subadytų, arba at­
sistočiau užpakaly besispardančio arklio, kad jis įspirtų man kanopa į
krūtinę,— viską aš Sutikčiau iškęsti, kad tik tu, ar mis Tempi, ar
kas kitas, ką aš karštai myliu, palankiai žiūrėtų į mane.
— Nusiramink, Džeine! Tu per daug susirūpinusi, kad tave my­
lėtų aplinkiniai žmonės; tu per karštai viską dediesi į širdį. Viešpats,
kuris sutvėrė tavo kūną, suteikdamas jam gyvybę, davė tau kitokį
ramstį, tvirtesnį už tavąjį silpną „aš" ir kitus silpnus kūrinius. Be
šios žemės, be žmonių giminės, yra kitas nematomas pasaulis, dva­
sių karalystė; tas pasaulis supa mus iš visų pusių, jis yra visur aplink
mus. Tos dvasios stebi mus, nes joms pavesta sergėti mus. Ir nors
mes mirtume iš skausmo ir gėdos, nors mus visi niekintų ir neapkęstų
mūsų, angelai regi mūsų kančias, jie pasakys, jog mes nekalti (jeigu
mes iš tikrųjų tokie būsime, o aš žinau, kad tu nekalta ir kad misteris
Broklherstas nepagrįstai tave apkaltino, kartodamas mis Rid žodžius;
aš tučtuojau iš tavo degančių akių ir tyros kaktos pamačiau, kad
tavo siela teisi). O dievas tik laukia, kada mūsų dvasia atsiskirs nuo
kūno, kad galėtų apvainikuoti ją ir suteikti jai tikrą atpildą. Tad
kodėl gi mes turėtume palūžti prislėgti sielvarto, jei gyvenimas toks
trumpas ir mirtis toks tikras kelias į laimę ir šviesą?
Aš tylėjau. Helina nuramino mane. Bet šioje tyloje buvo kažko­
kio nepaaiškinamo liūdesio. Aš jaučiau, kad jos žodžiuose dvelkia
sielvartas, bet negalėjau suprasti, iš kur jis. O kai ji nutilo, jos kvė­
pavimas padažnėjo ir ji sausai sukosėjo,— aš kaipmat pamiršau savo
negandus, ir mane apėmė kažkoks nerimas.

63
 Atrėmusi galvą į Helinos petį, aš apkabinau ją per liemenį; ji
prisitraukė mane prie savęs, ir mes sėdėjome tylėdamos. Bet tai truko
neilgai, nes į klasę kažkas įėjo. Pakilus vėjui ir išblaškius nuo dan­
gaus debesis, pasirodė mėnulis; mėnesiena, plūsdama pro langą, ap­
švietė mus abi ir artėjančią prie mūsų figūrą; tai buvo mis Tempi.
— Aš ieškau tavęs, Džeine Eir —tarė ji.— Noriu, kad užeitum į
mano kambarį, o kadangi čia yra ir Helina Berns, tegu ir ji eina
kartu.
Mes atsistojome ir, sekdamos paskui direktorę, perėjome klaidžius
koridorius ir užkopėme laiptais.
Jos kambarys atrodė jaukiai, jame kūrenosi ugnis. Mis Tempi pa­
rodė Helinai Berns žemutinį krėslą vienoje židinio pusėje, o pati at­
sisėdo kitame ir pasišaukė mane prie savęs.
— Na, ar jau viskas praėjo? — paklausė ji, žiūrėdama man į vei­
dą.— Ar jau atgavai širdį?
— Turbūt niekad nenusiraminsiu.
— Kodėl?
— Todėl, kad buvau neteisingai apkaltinta; ir jūs, mis Tempi, ir
visi kiti dabar galvosite, jog esu bloga.
— Mes galvosime apie tave taip, kaip tu to nusipelnysi, vaikuti.
Būk ateityje gera mergaitė, ir mes būsime patenkintos tavim.
— Tikrai, mis Tempi?
— Žinoma,— atsakė ji, apkabindama mane.— O dabar papasakok,
kas toji ponia, kurią misteris Broklherstas pavadino tavo geradare?
— Tai misis Rid, mano dėdienė. Mano dėdė mirdamas pavedė jai
globoti mane.
— Vadinasi, jinai įdukrino tave ne savo pačios noru?
— Ne, mis Tempi, ji labai to nenorėjo, bet mano dėdei,— tai aš
ne kartą girdėjau iš tarnaičių,— prieš mirštant ji pažadėjo visą laiką
globoti mane.
— Stai ką, Džeine. Tu žinai, o jei ne, tai aš tau pasakysiu, kad
teime kaltinamajam visada leidžiama gintis. Tu buvai apkaltinta veid­
mainyste, todėl pabandyk kaip mokėdama apsiginti mano akyse. Pa­
pasakok teisingai viską, ką prisimeni, nieko nepridedama ir nepagra­
žindama.
Širdies gilumoje aš pasiryžau būti kuo kukliausia, kuo santūriau­
sia ir, keletą minučių pagalvojusi, nuo ko nuosekliai pradėti viską
dėstyti, apsakiau jai visą liūdnos savo vaikystės istoriją. Nukamuota
ankstesnių dienos pergyvenimų, kalbėjau kur kas santūriau negu
paprastai, kada paliesdavau šią liūdną temą. Prisiminusi Helinos įs­
pėjimą, kad nedera pasiduoti piktumui, aš į savo pasakojimą įliejau
daug mažiau tulžies ir kartėlio negu kitais kartais. Šitoks santūresnis

64
ir paprastesnis pasakojimas skambėjo kur kas įtikinamiau: aš jutau,
kad mis Tempi visiškai tiki manim.
Pasakodama aš paminėjau misterį Loidą,, kuris buvo atėjęs įmanęs
aplankyti po priepuolio; rodos, niekad negalėsiu pamiršti to siaubingo
pergyvenimo raudonajame kambaryje; bijau, kad jį smulkiai atpasa­
kodama iš susijaudinimo neišlaikiau saiko, nes niekas negalėjo su­
švelninti mano prisiminimų apie tą mirtiną siaubą, kuris buvo surė-
męs man širdį, kai misis Rid žiauriai atmetė mano maldavimą pasigai­
lėti ir antrą kartą užrakino mane tamsiame kambaryje, kuriame lan­
kydavosi vaiduokliai.
Aš baigiau. Mis Tempi kurį laiką žiūrėjo į mane, nieko nesaky­
dama, paskui tarė:
— Aš šiek tiek pažįstu misterį Loidą ir parašysiu jam. Jeigu jis
patvirtins tavo žodžius, tu būsi viešai išteisinta. O mano akyse, Džei­
ne, tu jau dabar esi nekalta.
Jinai pabučiavo mane. Man buvo labai gera stovėti prie jos, aš
džiaugiaus kaip vaikas, žiūrėdama į jos veidą, drabužius, kuklius pa­
puošalus, baltą kaktą, gražiai sudėtas žvilgančias it šilkas garbanas,
spinduliuojančias tamsias akis. Tebelaikydama mane prie savęs, ji
kreipėsi į Heliną Berns.
— O kaip tu jautiesi šiandien, Helina? Ar labai kosėjai šiandien?
— Rodos, nelabai, mis Tempi.
— O krūtinę tebeskauda?
— Truputį nebe taip.
Mis Tempi atsistojo, paėmė jos rankutę ir patikrino pulsą. Kai ji
sugrįžusi atsisėdo,^ išgirdau, kad ji tyliai atsiduso. Valandėlę ji kažką
mąstė, paskui atsistojo ir linksmai tarė:
— Juk jūs šįvakar esat mano viešnios, ir aš turiu jus {pavaišinti.
Ir ji paskambino.
— Barbara,— tarė ji atėjusiai tarnaitei.— Aš dar nevakarieniavau.
Atneškite man padėklą, taip pat porą puodelių šioms dviem jaunoms
panelėms.
Netrukus buvo atneštas padėklas. Kokie dailūs atrodė porceliano
puodeliai ir žvilgąs arbatinukas, sustatyti ant mažo apskrito staliuko
prie židinio! Kaip gardžiai kvepėjo garuojąs gėrimas ir trapūs (džiū­
vėsiai! Deja (nes aš buvau jau išalkusi), (jų buvo labai nedaug. Mlis
Tempi tatai pastebėjo.
— Barbara,— tarė ji,— ar negalite atnešti mums dar duonos su
sviestu? Džiūvėsių trims neužteks.
Barbara išėjo, tačiau tuoj pat sugrįžo:
— Gerbiamoji, misis Harden sako atsiuntusi viską, kas priklauso.

5. Džeinė Eir 65
 Misis Harden, reikia priminti, buvo ekonomė; toji moteris, kuria
misteris Broklherstas labai pasitikėjo, buvo tikras titnagas.
— Na, tiek to!—atsiliepė mis Tempi.— Aš manau, mes kaip nors
apsieisim, Barbara.— Ir, tarnaitei išėjus, ji šypsodamasi pridūrė: —
Laimė, aš galiu šiuo tuo papildyti tas menkas vaišes.
Pakvietusi mudvi su Helina prie stalo, pastačiusi mums po puo­
delį arbatos ir padėjusi po keletą neapsakomai skanių džiūvėsėlių,
ji atsistojo, atrakino komodą ir išėmė popierinį ryšulį, kuriame buvo
suvyniotas didokas saldus pyragas.
— Aš norėjau šitą pyragą padalinti jums ir duoti parsinešti,— pa­
sakė ji,— bet kadangi mes tegavome tiek maža džiūvėsių, vaišinkitės
juo dabar,— ir ji riekutėmis supjaustė visą pyragą.
Mums atrodė, kad tą vakarą mes puotavome, gardžiuodamosi nek­
taru ir ambrozija; nemaža džiaugsmo mums suteikė ir maloni šeimi­
ninkė, kuri šypsodamasi žiūrėjo, kaip jos skanumynais mes malšinome
alkį. Išgėrus arbatą ir nukrausčius stalą, mis Tempi vėl pasikvietė
mus prie židinio; mes susėdome iš abiejų jos pusių, ir mokytoja pra­
dėjo su Helina tokį pašnekesį, kurio klausytis man iš tikrųjų buvo
didelė privilegija.
Visa mis Tempi išvaizda dvelkė vidine ramybe, jos bruožai buvo
taurūs, kalbėjo ji neskubėdama, oriai, santūriai, nesikarščiuodama,
nesusierzindama; ji turėjo kažkokios galios, kuri žiūrintiems į ją ar
besiklausantiems jos žadino tyrą džiaugsmą ir taurią pagarbą. Visa
tai ir aš dabar jutau. O Helina Berns tiesiog negalėjau atsistebėti.
Gal čia kalta buvo gaivi arbata su skanėstais, gal skaisti židinio
liepsna, gal veikė jos mylimos auklėtojos artumas ir gerumas ar
kokie ypatingi jos prigimties bruožai, bet joje tarsi pabudo kažkokios
naujos jėgos. Pirmiausia skaisčiai paraudo visada išbalę kaip drobė
jos skruostai, drėgnai suspindo jos akys ir pasidarė gražesnės net už
mis Tempi akis; tą ypatingą grožį teikė joms ne ryškus žvilgesys, ne
ilgos blakstienos ir lenkti antakiai,— jos kerėjo savo išraiška, gyvybe,
spinduliavimu. Ir štai širdis prašneko jos lūpomis, ir iš nežinomų man
gelmių ėmė lietis jos žodžiai. Aš stebėjausi, kaip keturiolikmetės mer­
gaitės siela gali būti tokia turtinga ir gili, kad iš jos trykštų toks
tyras, toks gausus ir liepsningas žodžių šaltinis. Kaip tik šitokią aš
prisimenu Heliną tą man atmintiną vakarą. Jos siela, rodos, skubėjo
pergyventi per trumpą laikotarpį visa tai, ką daugeliui tenka patirti
per ilgą gyvenimą.
Jos kalbėjosi apie dalykus, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjusi:
apie gyvenusias praeityje tautas, apie tolimas šalis, apie ištirtas ar
dar tik spėjamas gamtos paslaptis; jos kalbėjosi apie knygas. Ir kiek

66
knygų jos buvo perskaičiusios! Kiek mokslo lobių jos turėjo pasisė­
musios iš jų! Ir kaip smulkiai jos pažinojo Prancūziją ir jos rašytojus!
Tačiau jau visai nebegalėjau atsistebėti, kai mis Tempi paklausė He­
lina, ar ji kartais nepamėginanti laisvą valandėlę prisiminti lotynų
kalbos, kurios ją mokęs jos tėvelis. Paėmusi nuo lentynos knygą, ji
paprašė Heliną paskaityti ir išversti Vergilijaus puslapį, ir kai Helina
ėmė versti, mano pagarba jai didėjo su kiekviena jos perskaityta ei­
lute. Vos spėjus jai baigti, suskambėjęs varpelis paskelbė, kad jau
metas gulti. Ilgiau užtrukti mes nebegalėjome; mis Tempi apkabino
mus abi ir, priglaudusi prie savęs, pasakė:
— Telaimina jus dievas, mano vaikučiai!
Heliną ji palaikė apkabinusi kiek ilgėliau kaip mane ir paleido ne­
noromis; ją, o ne mane, įji palydėjo akimis iki durų; dėl jos antrą
kartą liūdnai atsiduso; dėl jos ji nusišluostė ašarą, nuriedėjusią per
skruostą.
Vos grįžusios į miegamąjį, išgirdome mis Skečerd balsą. Ji tikrino
stalčius ir, mums įėjus, tuoj ėmė barti Heliną Berns, kodėl jos daiktai
nesutvarkyti, ir pagrasino, kad rytoj netvarkingai paliktus Helinos
daiktus ji prisegsianti jai prie peties.
— Aš tikrai savo daiktus palikau begėdiškai sujauktus,—pa­
sakė man pusbalsiu Helina.— Ruošiausi juos sutvarkyti kaip pridera,
bet pamiršau.
Kitą rytą mis Skečerd užrašė didžiulėmis raidėmis ant gabalo kar­
tono žodį „Apsileidėlė" ir prisegė jį tarsi maldos juostą ant plačios,
ramios, protingos ir geros Helinos kaktos. Ji kantriai ir romiai vai­
kščiojo su tuo užrašu ligi pat vakaro, laikydama tai pelnyta bausme.
Vos tik mis Skečerd, baigusi vakarines pamokas, išėjo iš klasės, aš
pribėgau prie Helinos ir, nuplėšusi užrašą, įmečiau jį į ugnį. Įniršis —
jai visai nepažįstamas jausmas — kiaurą dieną degino man širdį, ir
karštos, gausios ašaros be perstojo riedėjo mano skruostais, nes, ma­
tant jos liūdną nuolankumą, mano krūtinė tiesiog plyšo iš skausmo.
Praėjus maždaug savaitei po mano čia aprašytų įvykių, mis Tempi
gavo atsakymą iš misterio Loido, kuriam j i buvo išsiuntusi laišką.
Tai, ką jis paliudijo, tik patvirtino mano pasakojimą. Sušaukusi visą
mokyklą, mis Tempi paskelbė, kad buvo ištirti kaltinimai, mesti Džei-
nei Eir, ir kad ji yra laiminga, galėdama pranešti, jog jie nepasitvir­
tino ir aš esu visai išteisinta. Mokytojos paspaudė man ranką. Mer­
gaitės apstojusios bučiavo mane ir glamonėjo, per visą klasę nusirito
džiaugsmo klegesys.
Šitokiu būdu nukritus nuo mano pečių sunkiai naštai, aš naujomis
jėgomis kibau į darbą, pasiryžusi žūt būt įveikti visus sunkumus. Aš
plušėjau kiek tik galėdama, ir pastangos nenuėjo veltui: mano atmin-

67
tis, iš prigimties ne per geriausia, lavinosi besimokant, brendo protas,
stiprėjo gabumai. Po keleto savaičių buvau perkelta į aukštesnę kla­
sę, ir, nepraėjus nė porai mėnesių, man buvo leista mokytis prancūzų
kalbos ir piešimo. Prisimenu, jau tą pačią dieną mintinai išmokau pir­
muosius du veiksmažodžio ėtre16 laikus ir nutepliojau pirmą savo
trobą (jos sienos, tarp kitko, buvo tokios kreivos, kad galėjo konku­
ruoti su pasvirusiu Pizos bokštu). Tą vakarą, eidama gulti, aš net pa­
miršau vaizduotėje pasivaišinti pasakiška vakariene: paspirgintomis
bulvėmis arba bandele su šviežiu pienu,— šiais mėgiamais skanėstais
paprastai malšindavau mintyse be paliovos mane kankinantį alkį. Vie­
toj to aš gėrėjausi įsivaizduojamais piešiniais, kuriuos mačiau tam­
soje,— visi jie buvo nupiešti mano ranka: namai ir medžiai, stūksan­
čios uolos ir griuvėsiai, besiganančios kaimenės, kokias matydavai!
olandų tapytojų paveiksluose, margi drugeliai, plasnoja ties besisklei­
džiančiomis rožėmis, paukščiukai, lesą prisirpusias vyšnias, dagilėlio
lizdelis, apipintas vešliomis gebenės metūgėmis, o jame į perlus pa­
našūs kiaušinukai. Taip pat stengiausi įspėti, ar greitai galėsiu laisvai
versti tą mažą prancūzišką apsakymėlių knygutę, kurią madam Pjero
tądien parodė man; tačiau visko nespėjau gerai apsvarstyti, nes mane
apgobė saldus miegas.
Teisingai yra pasakęs Saliamonas: „Su meile pateiktos paprastų žo­
lelių vaišės yra vertesnės už neapykanta atmieštus nupenėto jaučio
pietus".
Dabar aš nebūčiau išmainiusi Louvudo BU visais jo nepritekliais į
Geitshedą ir į jb kasdieninę prabangą.

IX SKYRIUS

Tačiau nepritekliai arba, tiksliau pasakius, gyvenimo sunkumai

Louvude darėsi vis mažiau pastebimi. Artėjo • pavasaris. Jisai išaušo
visai nejučiomis. Žiemos speigai liovėsi, sniegas nutirpo, žvarbūs vė­
jai tapo šiltesni. Nelaimingos mano kojos, baisiai nušalusios ir sutinu­
sios nuo svilinančio sausio mėnesio šalčio, balandžiui padvelkus, ėmė
gyti ir slūgti. Naktimis ir rytais nebebūdavo tų tikrai kanadiškos tem­
peratūros šalčių, nuo kurių stingdavo kraujas mūsų gyslose. Žaidi­
mams skirtą valandą mes dabar galėdavome praleisti sode: kartais,
saulėtą dieną, būdavo net malonu ir gera; parudavusios lysvės diena
po dienos vis labiau ėmė žaliuoti, tarsi naktimis jas būtų lankiusi
Viltis ir kas rytą palikusi vis žymesnius savo pėdsakus. Pro lapus
16
Būti (piane).

68
palengva prasikalė gėlės — žibutės, krokai, raudonos tūbės, auksaakės
našlaitės. Ketvirtadienį popiečiais, kada pamokos baigdavosi anksčiau,
mes išeidavome pasivaikščioti į apylinkes ir rasdavome dar gražesnių
gėlių, pražydusių pakelėse ir palei žalitvores.
Aš taip pat patyriau, kaip malonu, kaip džiugu gėrėtis plačiais,
tik horizonto apsuptais gamtovaizdžiais, kurie atsiverdavo anapus au­
kštos, aštriais smaigaliais nusagstytos mūsų sodo sienos; itin smagu
buvo stebėti didingas kalnų viršūnes, juosiančias didžiulę daubą,
skęstančią žalumoje ir pilną šešėlių, taip pat ilgai žiūrėti į čiurle­
nantį upokšnį, pilną tamsių akmenų ir raibuliuojantį saulėje. Visai ki­
taip atrodė šis gamtovaizdis švininio žiemos dangaus prislėgtas, šalčių su­
kaustytas, sniegu užverstas! Tada iš anapus rudų viršūnių atplaukdavo
šaltas it mirtis rūkas, kurį rytų vėjas nešdavo pakalnėn, kol jis su­
simaišydavo su speiguota migla virš upokšnio! Tasai upokšnis tada
tekėdavo srauniai ir nesulaikomai. Jis braudavosi per mišką, sklei­
sdamas ore riaumojantį ūžesį, • kurį dažnai sustiprindavo šniokščian­
čios liūtys ar klaikios pūgos, o pakrantėse stūksodavo eilėmis plikų
medžių skeletai.
Po balandžio atėjo gegužis,—mielas ir šiltas gegužis. Dienos buvo gie­
dros, žydrame danguje švietė saulė, dvelkė švelnus vėjelis iš vakarų ar
pietų. Visur vešliai sužėlė augmenija; Louvudas išskleidė palaidas
savo kasas, visas sužaliavo sužydėjo. Atgijo aukštos vinkšnos, uosiai
ir ąžuolai ir pasipuošė žaliomis mantijomis; miške sulapojo krūmo­
kšniai; visokiausios samanos aptraukė aksomu kiekvieną duobutę, o
gausybė raktažolių aplinkui atrodė lyg šviečia iš žemės (saulės spindu­
liai. Pavėsiuose jos /geltonavo pro lapus lyg šviesios dėmės. Visu tuo
aš dažnai gėrėdavausi visa širdimi, niekieno nevaržoma, nestebima ir
beveik visada viena. Kad aš taip netikėtai galėjau laisvai džiaugtis
gamta, *buvo tam tikra priežastis, apie kurią dabar ir rengiuosi papa­
sakoti.
Argi mano aprašytoji nuostabi vieta tarp kalnų ir miškų, prie
upės vingio, neprimena rojaus kampelio? Be abejo, vieta buvo graži,
tačiau ar sveika —tatai jau kitas klausimas.
Miško klonis, kuriame dunksojo Louvudas, buvo kenksmingų miglų
lopšys, ligų židinys. Ir dabar prasidėjo šiltinės epidemija, kuri vis
labiau plito su kiekviena pavasario diena. Liga įsėlino į mūsiškę naš­
laičių prieglaudą, įsibrovė į sausakimšai prigrūstą klasę bei miegamąjį
ir, dar nespėjus išaušti gegužiui, pavertė mokyklą tikra ligonine.
Peralkimas ir nuolatiniai nušalimai daugeliui mokinių sudarė są­
lygas apsikrėsti; vienu metu susirgo net keturiasdešimt penkios mer­
gaitės iš aštuoniasdešimt. Pamokos buvo nutrauktos, niekas nebepaisė
dienos režimo. Tos mergaitės, kurios liko sveikos, galėjo daryti ką

69
tinkamos, nes gydytojas reikalavo, kad jos būtų kuo toliau nuo ser­
gančiųjų ir žaistų gamtoje. O antra vertus, nebuvo kam jų prižiūrėti
nei saugoti. Mis Tempi visą savo dėmesį skyrė susirgusioms slaugyti:
ji visą laiką būdavo palata paverstoje klasėje ir tik naktį išeidavo kiek
pailsėti. Kitos mokytojos krovė daiktus ir ruošė į kelionę tas mergai­
tes, kurios, laimei, turėjo globėjų ar giminių, galinčių ir norinčių iš­
sigabenti jas toliau nuo užkrečiamojo židinio. Ne viena, jau užsikrė­
tusi, važiavo namo tiktai numirti. Kitos mirė mokykloje ir buvo pa­
laidotos greitai ir nepastebimai, nes ligos pobūdis neleido delsti.
Tuo metu, kai Louvude šitaip įsisiautėjo liga ir jame nuolat lan­
kėsi mirtis, kai jo sienose viešpatavo siaubas ir nusiminimas, kai jo
kambariai ir koridoriai trenkė ligoninės kvapais, kai kenksmingų ba­
cilų negalėjo įveikti nei vaistai, nei smilkymas,— už jo durų, virš
stačių kalvų ir miškų, žydėte žydėjo giedras gegužis. Sodas irgi visas
skendėjo žieduose; dedešvos išsistiebė aukštumo sulig medžiais, pra­
siskleidė lelijos, žydėjo tulpės ir rožės; lysvelių pakraščiuose linksmai
mirguliavo įvairiausio raudonumo saulutės. Vakarais ir rytais malo­
niai kvepėjo erškėtrožės, nuo jų dvelkė obuolių ir prieskonių aro­
matas. Tačiau daugumas Louvudo įnamių negalėjo gėrėtis šiomis gam­
tos grožybėmis, ir tik mes retkarčiais suskindavome žolių ir gėlių
puokštes ir įdėdavome jas į mirusiųjų mergaičių karstus.
Tačiau aš ir kitos mergaitės, kurios nesusirgo, visa širdimi džiau­
gėmės gražiomis apylinkėmis ir gegužiu. Mums buvo leidžiama nuo
ryto ligi vakaro klaidžioti it čigonams po mišką; mes darėme, kas
mums patiko; ėjome, kur norėjme. Mūsų gyvenimo sąlygos taip pat
pagerėjo. Nei misteris Broklherstas, nei jo šeima nesiryžo nė prisi­
artinti prie Louvudo. Ūkio reikalų niekas netikrino. Piktoji ekonomė
kažkur išsidangino, bijodama apsikrėsti. Jos vietininkė, anksčiau tar­
navusi Loutono ligoninėje seseria ūkio reikalams, dar nespėjo apsi­
prasti su nauja tvarka ir palyginti buvo dosnesnė. Be to, mažiau mer­
gaičių bereikėjo ir maitinti: ligonės maža tevalgė. Per pusryčius mūsų
dubenys būdavo pilni. Kada virėja neturėdavo laiko išvirti tikrų pietų,
o tai atsitikdavo gana dažnai, mes gaudavome po didelį gabalą šalto
apkepo ar po storą riekę duonos su skaniu sūriu ir išskubėdavome į
mišką, kur, susiradusios kiekviena mėgstamiausią vietelę, su didžiau­
siu apetitu suvalgydavome ką atsinešusios.
Man užvis labiausiai patikdavo atsisėsti ant lygaus ir plataus akmens,
kuris baltas ir visai sausas stūksojo viduryje upokšnio; ligi jo aš nu-
brisdavau basa. Akmuo buvo pakankamai platus, kad ant jo galėtų
išsitekti ir kita mergaitė, ir aš ten atsisėsdavau su savo drauge. Tai
buvo tokia Mere Ena Vilson, įžvalgi bei pastabi mergaitė, ir aš mielai
draugavau su ja iš dalies todėl, kad ji buvo kupina sąmojo ir labai

70
originali, o iš dalies todėl, kad su ja jausdavausi visiškai laisvai.
Būdama keleriais metais vyresnė už mane, ji geriau pažinojo pasaulį
ir, tenkindama mano smalsumą, galėjo man papasakoti daugelį dalykų,
kurie man buvo įdomūs. Mano silpnybių ji nematydavo ir niekad nes­
tabdydavo manęs, kad ir ką aš sakydavau. Ji mokėjo gražiai pasakoti,
o aš — analizuoti, ji mėgo pamokyti mane, o aš — klausytis. Todėl
mudvi puikiai sutikdavome, ir jeigu iš tos mūsų draugystės ir nebuvo
ypatingos naudos, tai ji mums, šiaip ar taip, teikė daug džiaugsmo.
O kurgi šiuo metu buvo Helina Berns? Kodėl šių tokių smagių
laisvės dienų aš neleidau drauge su ja? Nejaugi pamiršau ją? O gal
buvau tokia lengvabūdė, kad man nusibodo jos tyra draugystė? Ži­
noma, Merė Ena Vilson toli gražu neprilygo pirmajai mano draugei:
šitoji tegalėjo papasakoti linksmų istorijų ir kandžiai paplepėti su
manim apie kitus, o Helina visus tuos, kurie turėdavo laimę kalbėtis
su ja, priversdavo pagalvoti apie daug aukštesnius dalykus.
Tikra tiesa, skaitytojau; ir aš žinojau tai ir jutau. Nors esu labai
netobula būtybė, turiu daugybę ydų, kurias vargu ar gali atsverti
keletas gerųjų mano pusių, man niekad nebūtų nusibodusi Helinos
Berns draugystė. Mano širdyje išliko toks stiprus, švelnus ir pagar­
bus prisirišimas, kokio man niekad neteko vėliau patirti. Pagaliau
kitaip nė būti negalėjo,— juk Helinos draugystė visada ir visomis
aplinkybėmis buvo tokia pastovi ir ištikima, kad jos niekad neapkar­
tindavo bloga nuotaika ir nesudrumsdavo susierzinimas. Tačiau dabar
Helina sirgo. Jau keletą savaičių man neteko jos matyti. Ji gulėjo
kažkuriame antrojo aukšto kambaryje. Aš sužinojau, kad jos nebuvo
drauge su kitomis sergančiomis toje pastato dalyje, kuri tapo paversta
ligonine, nes ji sirgo ne šiltine, o džiova. Tada, mažai ką teišmanydama,
galvojau, kad džiova —tai nesunki liga, tokia, kurią nesunkiai pagydo
laikas ir rūpestinga priežiūra.
Šį mano įsitikinimą patvirtino ir ta aplinkybė, jog kartais saulėtomis
popietėmis ji nusileisdavo laiptais, ir mis Tempi nusivesdavo ją į sodą.
Tačiau ir šitais atvejais man nebuvo įleidžiama prieiti prie jos ir pa­
sikalbėti: aš ją tematydavau tik pro klasės langą, tačiau gana neaiškiai,
nes ji sėdėdavo susisupsčiusi tolokai sode prie verandos.
Vieną vakarą birželio pradžioje mudvi su Mere Ena ilgai užtrukome
miške; kaip paprastai mes, atsiskyrusios nuo kitų mergaičių, nukly­
dome gana toli, taip toli, kad nežinojome, kurioje pusėje namai, ir
turėjome pasiklausti kelio vienoje troboje, kurioje gyveno vyriškis
su moteriške; jie šiam-ifHske ganė kaimenę puslaukinių kiaulių, ren­
kančių nukritusias ant žemės ąžuolų giles. Kai grįžome namo, buvo jau
patekėjęs mėnulis, ir prie sodo vartų pamatėme arkliuką, kuris, kaip
žinojome, buvo gydytojo. Merė Ena pasakė man, kad kas nors turbūt

71
sunkiai serga, jeigu tokiu vėlyvu metu buvo iškviestas misteris Beit-
sas. Ji įėjo į vidų, o aš dar užtrukau kelias minutes, norėdama paso­
dinti savo lysvėje puokštelę gėlių, kurias parsinešiau iš miško,— bijo­
jau, kad ligi ryto jos gali nuvysti. Baigusi sodinti, neskubėjau grįžti
į vidų: rasai krintant, gėlės taip maloniai kvepėjo; vakaras buvo toks
žavus, giedras ir šiltas; dar tebežioruoją saulėlydžiai žadėjo tokią pat
gražią rytdieną. Patamsėjusiuose rytuose didingai kopė aukštyn mė­
nuo. Aš stebėjau visa tai ir džiaugiausi kaip tikras vaikas, bet staiga
kaip niekad anksčiau mane pervėrė mintis:
„Kaip liūdna dabar gulėti ligos patale ir žvelgti mirčiai į akis!
Pasaulis toks žavus, ir kaip liūdna būti pašauktai iš jo ir eiti nežinia
kur!"
Ir tada pirmą kartą savo protu pamėginau suvokti visa, ką buvau
girdėjusi apie dangų bei pragarą, ir pirmą kartą sutrikau, nežinodama,
ką manyti; pirmą kartą mintyse dirstelėjusi į priekį ir atgal, išvydau
kraupią bedugnę. Tikras ir nepajudinamas atrodė tik vienas taškas —
dabartis, visa kita — chaotiški debesys ir juoduojanti praraja. Mane
nukrėtė šiurpas, pagalvojus, kaip baisu būtų paslysti ir nugarmėti į
tą chaosą. Paskendusi šiose naujose man mintyse, išgirdau, kaip at­
sidarė paradinės durys, pro kurias išėjo daktaras Beitsas ir viena slaugė.
Kai jis, užsėdęs ant arklio, nujojo, o ji ruošėsi užrakinti duris, aš pribė­
gau prie jos ir paklausiau:
— Kaip Helinos Berns sveikata?
— Labai bloga,— atsakė ji.
— Ar pas ją buvo daktaras Beitsas?
— Taip.
— Ir ką jis pasakė?
— Jisai pasakė, kad ji nebeilgai bus su mumis.
Jei man būtų tekę (išgirsti šiuos žodžius vakar, jie man būtų reiškę
ne ką kita, o tik tai, kad ji ruošiasi išvykti į Nortumberlendą, į savo
tėviškę. Man į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad ji galėtų mirti. Ta­
čiau dabar išsyk supratau, tiesiog pajutau visa savo būtybe, kad He­
linos Berns dienos šiame pasaulyje suskaitytos, kad ji netrukus nuke­
liaus į dvasių šalį, jeigu tik tokia šalis iš viso yra. Mane pagavo
siaubas, paskui širdį sugniaužė aitrus sielvartas, o giliausiai karštas
pasiryžimas pamatyti ją, ir aš paklausiau, kur ji guli.
— Jinai — mis Tempi kambaryje,— pasakė slaugė.
— Ar aš galiu nueiti ir pasikalbėti su ja?
— O ne, vaikuti! Negalima, be to, jau laikas tau grįžti į vidų.
Persisaldysi sode, nes jau iškrito rasa, darosi drėgna.

72
 Slaugė uždarė duris. Aš įėjau į vidų pro šoninį įėjimą, pro kurį
mes patekdavome į klasę. Buvo pats laikas — devynios valandos,
mis Miler įsakė mergaitėms eiti gulti. ^
Praėjo gal pora valandų. Galėjo būti netoli vienuoliktos, kada,
negalėdama užsnūsti ir iš miegamojo tylos įsitikinusi, kad visos mano
draugės kietai įmigusios, patylomis atsikėliau, viršum naktinių mar­
škinių užsivilkau suknelę ir, basa išsėlinusi iš miegamojo, leidausi
ieškoti mis Tempi kambario. Jis buvo visai kitoje namo dalyje, bet
aš žinojau, kaip ten patekti, o giedros vasaros nakties mėnesiena,
sklindanti šen bei ten pro mažus koridorių langelius, padėjo nesun­
kiai man jį rasti. Kamparo ir acto kvapas įspėjo mane, kad aš einu
pro šiltine sergančiųjų palatą; ją aš praėjau paskubomis, nuogąstaudama,
kad budinčioji slaugė neišgirstų manęs. Labiausiai bijojau, kad ji gali
sugrąžinti mane atgal. Aš juk turėjau pamatyti Heliną, troškau ap­
kabinti ją prieš mirtį. 2ūt būt turiu paskutinį kartą pabučiuoti ją,
persimesti su ja keletu paskutinių žodžių.
Nusileidusi laiptais, praėjau ilgą apatinio aukšto koridorių ir, sėk­
mingai, be mažiausio triukšmo atidariusi ir uždariusi dvejas duris,
pasiekiau kitus laiptus. Užkopusi atsidūriau tiesiai prieš mis Tempi
kambarį. Pro rakto skylutę ir durų apačią sklido šviesa. Aplink vie­
špatavo giliausia tyla. Priėjusi pastebėjau, kad durys truputėlį pra­
viros, matyt, norint įleisti į ankštą ligonės būstą šiek tiek gryno oro.
Degdama nekantrumu, trokšdama kuo greičiau patekti į vidų,
susijaudinusi iki sielos gelmių, patraukiau duris ir pažvelgiau į kam­
barį. Mano akys godžiai ėmė ieškoti Helinos, bijodamos išvysti ją
jau mirusią.
Salia mis Tempi lovos stovėjo maža lovytė, pridengta balta užuo­
laida. Joje aš išvydau po antklode gulinčią Heliną, tačiau jos veidą
slėpė paklodė. Slaugė, kurią buvau užkalbinusi sode, sėdėjo krėsle
užsnūdusi, o ant stalo smilko nenugnybta žvakė. Mis Tempi kambary­
je nesimatė. Paskui aš sužinojau, kad ji buvo pašaukta į šiltinės pa­
latą pas kliedinčią mergaitę. Aš žengtelėjau į priekį ir sustojau prie
lovytės. Mano ranka palietė užuolaidą, bet aš nedrįsau jos pakelti,
neprašnekinusi sergančiosios. Aš tiesiog bijojau išvysti lavoną.
— Helina,— sušnibždėjau švelniai,— ar tu nemiegi?
Ji pajudėjo, atmetė užuolaidą, ir aš pamačiau jos veidą, blyškų,
išsekusį, tačiau visiškai ramų: ji buvo beveik nepasikeitusi, ir visa
mano baimė iškart išsisklaidė.
— Nejaugi tu čia, Džeine? — paklausė ji švelniu balseliu.
„O! — pagalvojau aš.— Jinai nemirs. Jie klysta. Jos toks giedras
veidas ir toks ramus balsas! Ne, to negali būti!"

73
 Aš atsisėdau ant lovytės ir pabučiavau ją: jos kakta buvo šalta, o
ruoštai vėsus ir įdubę. Rankos ir pirštai sulysę... Tačiau šypsena

— Kaip tu čia atėjai, Džeine? Jau pradžia dvyliktos: girdėjau,

kaip prieš keletą minučių laikrodis išmušė vienuoliktą.
— Atėjau tav^s aplankyti, Helina. Man sakė, jog tu labai sergi,
ir aš negalėjau užmigti, nepasikalbėjusi su tavimi.
— Vadinasi, tu atėjai pasakyti man sudie, ir turbūt pačiu laiku.
— Ar tu kur nors išvyksti, Helina? Gal tu ruošiesi į namus?
— Taip, į savo tolimus namus, į paskutiniuosius namus.
— Ne, ne, Helina! — nutildžiau ją nusiminusi, stengdamasi sulai­
kyti ašaras.
Tuo tarpu Helinai užėjo kosulio priepuolis, kuris vis dėlto nepa­
žadino slaugės. Jam pasibaigus, Helina pagulėjo valandėlę išsekusi, o
paskui sušnibždėjo:
— Džeine, tavo kojytės šąla plikos. Gulk šalia ir lįsk po mano
antklode.
Aš taip ir padariau. Ji apkabino mane, o aš prisiglaudžiau prie jos.
Po ilgos tylos ji ėmė šnibždėti:
— Aš laiminga, Džeine, ir kada tu išgirsi, jog numiriau, būk gera,
nesisielok dėl manęs. Ko gi čia sielotis? Ateis laikas, ir visi turėsime
mirti, o liga, kuria sergu, nelabai kankina. Ji palengva ir nepastebi­
mai nuvarys mane į kapus. Mano siela rami. Nebus kam manęs labai
gailėtis. Turiu tiktai tėvą, bet jis neseniai vedė ir nepasiges manęs.
Man trūksta talento ir gabumų prasimušti pasaulyje, amžinai būtų
nesisekę ir nesisekę.
— Bet kur tu išvyksti, Helina? Sakyk, ar tu jau matai ką? Ar tu
ką nors žinai?
— Aš turiu viltį ir tikiu: aš einu pas dievą.
— Kurgi yra dievas? Kas yra dievas?
— Jis sutvėrė tave ir mane, ir niekad neleis dingti savo kūriniams.
Aš nuoširdžiai atsiduodu aukščiausiojo valiai ir visiškai pasitikiu jo
gerumu. Skaičiuoju valandas, iki ateis ta didžioji valanda, k a d a grį­
šiu pas jį ir regėsiu jį.
— Tai tu esi tikra, Helina, kad yra dangus ir kad mūsų sielos po
mirties patenka tenai?
— Esu įsitikinusi, kad yra kitas gyvenimas ir kad dievas geras.
Aš pavedu jam nemirtingąją savo esybės dalį, nė kiek nebūgštaudama.
Dievas —mano dangiškasis tėvas; dievas — mano globėjas: aš myliu
jį. Aš tikiu, kad jis taip pat myli mane.
— Ar aš vėl tave pamatysiu, Helina, kai numirsiu?

74
 — Tu atkeliausi į tą pačią laimės buveinę; tave priims tas pat
visagalis, dangiškasis visų mūsų sutvėrėjas. Neabejok tuo, Džeine.
Vėl paklausiau, tik šį kartą mintyse: „Kurgi yra toji buveinė? Ar
ji iš viso yra?" Ir stipriau apkabinau Heliną. Ji niekad nebuvo man
tokia brangi. Aš troškau žūt būt neleisti jai iškeliauti. Prisiglaudusi
veidu jai prie peties, baisėjausi, kad jos neteksiu. Staiga ji pasakė ne­
paprastai švelniai:
— Kaip gera! Tas kosulio priepuolis mane šiek tiek nuvargino.
Rodos, mane ima miegas. Bet nepalik manęs, Džeine. Man taip smagur
kai tu šalia manęs.
— Aš niekur neisiu nuo tavęs, brangioji Helina. Niekas neperskirs
mūsų.
— Ar sušilai, mieloji?
— Sušilau.
— Labanakt, Džeine!
— Labanakt, Helina!
Mudvi pasibučiavome ir abi greit užsnūdome.
Kai pabudau, buvo jau diena. Mane pažadino neįprastas jausmas —
lyg kur krisčiau. Atmerkusi akis, pamačiau besanti slaugės rankose;
ji nešė mane koridoriumi atgal į mergaičių miegamąjį. Manęs niekas
nebarė, kad aš pabėgau iš savo lovos pas Heliną,— aplinkiniai turėjo
kitų rūpesčių. Niekas neatsakinėjo į mano nepabaigiamus klausimus.
Tik po vienos ar dviejų dienų sužinojau, kad mis Tempi, grįžusi
paryčiu į savo kambarį, rado mane gulinčią mažoje lovytėje: veidu,
aš buvau prisiglaudusi prie Helinos Berns peties, o rankomis apka­
binusi jos kaklą. Aš miegojau,— o Helina buvo... mirusi.
Ji palaidota Broklbridžo kapinėse. Penkiolika metų po jos mirties
atilsio vietą žymėjo tik žolė apaugęs kauburėlis. Tačiau dabar ten
guli pilka marmuro plokštė, kurioje iškaltas jos vardas ir žodis
Resurgam 17.

X SKYRIUS

Lig šiol aš smulkiai pasakojau nereikšmingo savo gyvenimo įvy­

kius; pirmajai dešimčiai savo amžiaus metų paskyriau beveik tiek pat
knygos skyrių. Tačiau čia aš pateikiu ne kokią smulkią savo auto*-
biografiją: aš stengiuosi prisiminti tik tuos momentus, kurie gali būti
daugiau ar mažiau įdomūs. Todėl dabar beveik tylomis peršoku aštuo­
nerių metų laikotarpį, vos keliomis eilutėmis tepažymėdama mano
pasakojimui sekti būtinus dalykus.
17
Prisikelsiu (lot.).

75
 Kai šiltinė atliko savo misiją ir nusiaubė Louvudą, epidemija pa­
mažu išblėso, bet tiktai tada, kai jos siautėjimas ir aukų skaičius
atkreipė į mokyklą visuomenės dėmesį. Prasidėjo tyrimai, kokia galėjo
būti šios baisios rykštės priežastis, ir pamažu iškilo aikštėn įvairūs
faktai sukėlę nemažą pasipiktinimą. Nesveika vietovė, prastas mais­
tas, nešvarus prašvinkęs vanduo, naudojamas virimui, menki mokinių
drabužėliai ir sunkios gyvenimo sąlygos —kai visos šios aplinkybės
buvo išaiškintos ir iškeltos viešumon, jos neatnešė garbės misteriui
Broklherstui, bet labai pasitarnavo mūsų mokyklai.
Keletas turtingų ir geraširdžių grafystės žmonių suaukojo nema­
žas sumas patogesniems namams sveikesnėje vietovėje pastatyti. Bu­
vo įvestos naujos taisyklės, pagerintas maistas ir drabužiai, mokyklos
lėšomis ėmė disponuoti patikėtinių komitetas. Žinoma, misteris Brokl­
herstas,-būdamas turtingas ir turėdamas plačias pažintis, negalėjo būti
visai nušalintas ir pasiliko iždininku, tačiau jam pareigas eiti dabar pa­
dėjo labiau apsišvietę ir platesnių pažiūrų žmonės. Jis taip pat liko ir
inspektorium, tačiau jam talkininkavo kiti asmenys, kurie mokėjo de­
rinti protingą atlaidumą su griežtumu, patogumus su taupumu, užuo­
jautą su tvirtumu. Įvedus šitokias naujoves, mokykla tapo iš tikrųjų
naudinga ir garbinga mokslo įstaiga. Po pertvarkymo aš išgyvenau jos sie­
nose aštuonerius metus: šešerius mokine ir dvejus — mokytoja; rem­
damasi abipusiu patyrimu, galiu paliudyti, kad ji tvarkėsi neblogai
ir atliko kilnų auklėjimo darbą.
Tuos aštuonerius metus mano gyvenimas buvo vienodas, tačiau ne­
galima būtų jo pavadinti nelaimingu, nes turėjau ką veikti. Čia buvo gera
proga visapusiškai išprusti. Nors kai kuriuos dalykus mėgau ypatingai,
bet stengiausi visus gerai išmokti. Drauge buvo malonu girdėti mo­
kytojų pagyrimus. Mane itin paskatindavo savo žodžiais tos, kurias
mylėjau. Tokiu būdu pasinaudojau kiekviena man prieinama galimybe.
Vyriausioje klasėje tapau pirmąja mokine. Tada buvau pakelta į mo­
kytojas; naująsias pareigas ėjau kuo uoliausiai dvejus metus. Tačiau
po to manyje įvyko permaina.
Visą tą laiką mis Tempi liko prieglaudos direktore; už visa ge­
riausia, ką čia įsigijau, buvau dėkinga jai. Jos bičiulystė ir draugystė
teikė man neišsenkamą paguodą. Ji man buvo motina, auklėtoja ir
vėliau kolegė. Bet šiuo metu, kurį dabar aprašau, ji ištekėjo, išsi­
kraustė su savo vyru (pastorium, puikiu žmogumi, vertu tokios žmo­
nos) į tolimą grafystę, ir tokiu būdu aš netekau jos.
Nuo tos dienos, kai ji iškeliavo, aš pasidariau kitokia. Su ja dingo
tas pastovumo jausmas, tie brangūs ryšiai, kurie Louvudą man buvo
pavertę lyg ir tikraisiais namais. Aš pasisavinau kažkokią dalį jos pri­
gimties, perėmiau daugelį jos ypatybių: kilnios jos mintys ir taurūs

76
jausmai tapo neatimamu mano sielos turtu. Aš įpratau uoliai vykdyti
pareigas ir laikytis drausmės. Ir b u v a u rami, tikėdama, kad esu paten­
kinta savo gyvenimu. Kitiems, o dažnai ir sau pačiai, atrodžiau esanti
drausmingas ir nusistovėjęs žmogus.
Tačiau likimas, pasivertęs reverendu misteriu Nesmitu, įsiterpė
tarp manęs ir mis T e m p i ir perskyrė mus. M a n lemta b u v o matyti,
kaip ji netrukus po sutuoktuvinių apeigų, apsirengusi kelionės drabu­
žiais, įkopė į pašto karietą. Aš sekiau akimis, kaip toji karieta iš lėto
riedėjo aukštyn į kalną ir dingo už keteros. Paskui grįžusi į savo kam­
barėlį, aš j a m e v i e n a praleidau didesnę dalį dienos, nes ta proga kai
kurių pamokų n e b u v o .
Aš ilgai vaikščiojau po kambarį. M a n atrodė, kad tiktai apgailes­
tauju mylimo žmogaus netekimą ir stengiuosi sugalvoti, k u o išlyginti
tą nuostolį, tačiau, atsipeikėjusi nuo šių s a v o minčių ir pamačiusi,
kad pusdienis praėjo ir jau vakaras, ėš staiga pajutau, kad per tą
laiką manyje įvyko permaina. Mano siela nusimetė visa, ką turėjo
pasiskolinusi iš mis T e m p i , — tikriau pasakius, mano brangioji au­
klėtoja nusinešė su savim tą giedrą atmosferą, kuria alsavau, ben­
d r a u d a m a su ja; o dabar, likusi 'visai viena, pasijutau besanti tokia,
kokia b u v a u iš tikrųjų, ir manyje ėmė busti senieji jausmai. N e g a l i u
pasakyti, kad būčiau tarsi kokio ramsčio netekusi, tačiau dingo kaž­
koks vidinis akstinas; aš jaučiausi pakankamai tvirta ir galinti nusi­
raminti; tačiau man stigo to tikslo, dėl kurio būčiau turėjusi siekti
tos ramybės. Keletą metų visą pasaulį man atstojo vienas Louvudas:
aš su nieku d a u g i a u nesusidurdavau, tik su jo taisyklėmis ir įpročiais.
O d a b a r staiga prisiminiau, kad pasaulis y r a neaprėpiamas tr kad džiu­
gios viltys ir j a u d i n ą nuogąstavimai laukia tų, kurie turi drąsos iieis-
tis į to pasaulio platybes, pavojuose ieškoti, kaip iš esmės pažinti
gyvenimą.
Priėjau prie lango ir atvėriau jį. Stai tiedu pastato sparnai, štai
tasai sodas; antai Louvudo ribos, o toliau — kalvotas horizontas. ..
M a n o akys peršoko visa, kas b u v o arti, ir* n u k r y p o į tolumoje dun­
ksančias mėlynas kalnų viršūnes. Man norėjosi prasigauti per jas.
Vieta, kurią supo tos uolos ir gūdūs miškai, m a n atrodė lyg kalėjimas,
lyg tremties užkampis. Aš nusekiau žvilgsniu baltą kelią, vingiuo-
liu atvažiavau pašto karietoje. Atmintyje iškilo tas momentas, kaip
jau temstant riedėjau į pakalnę. Rodos, ištisas amžius b u v o praslinkęs nuo
liu atvažiavau pašto karietoje. Atmintyje išliko tas momentas, kaip
jau temstant riedėjau į pakalnę. Rodos, ištisas amžius b u v o praslinkęs nuo
tos dienos, kada pirmą kartą atsidūriau Louvude. Nuo to laiko nė
kartą n e b u v a u iš čia išvažiavusi. V i s a s atostogas praleisdavau mokyk­
loje. Misis Rid niekad nekviesdavo manęs į Geitshedą. Nei ji pati,

77
nei kas nors iš jos šeimos nė karto neaplankė manęs. Nei laiškas, nei
kokia nors žinia iš plačiojo pasaulio nepradžiugindavo manęs. Vien
tik mokykla, pamokos, mokinės, mokymasis, taisyklių kalimas, tie pa­
tys veidai, balsai, žodžiai, tie patys drabužiai, papročiai, pareigos, tos
pačios simpatijos ir antipatijos — štai ir viskas, ką žinojau apie gy­
venimą. O dabar pajutau, kad man to nebepakanka. Tą vakarą man
staiga paaiškėjo, kad esu pavargusi nuo to vienodo gyvenimo, truku­
sio aštuonerius metus. Aš troškau laisvės! Laisvės aš troškau it dūs­
tantis gryno oro! Laisvės ėmiau melsti dievą. Bet mano maldą, rodos,
išblaškė dvelktelėjęs vėjelis. Paskui ėmiau melsti kuklesnės dovanos —
permainos, vidinio įkvėpimo. Bet ir šis prašymas tarsi išsisklaidė tuš­
čioje erdvėje. Tada aš sušukau, beveik nebetekusi vilties:
— Leisk man, viešpatie, bent panašiai dirbti naujoje vietoje!
Tuo metu nuaidėjęs skambutis pašaukė vakarienės, ir man teko
nusileisti į apačią.
Aš negalėjau grįžti prie savo pertrauktų minčių, kol nuėjau gulti.
Bet ir tada mokytoja, kuri gyveno su manimi tame pačiame kambarė­
lyje, be paliovos plepėdama, neleido man vėl pasinerti į tą tokį pat­
rauklų ilgesį. Aš tiesiog laukiau nesulaukiau, kada miegas užčiaups
jai burną! Atrodė, jeigu tik grįžčiau |>rie minties, kuri man buvo
atėjusi į galvą paskutinė, kai aš stovėjau prie lango, man bematant
savaime dingteltų koks nors išganingas sumanymas.
Mis Grais pagaliau ėmė šnarpšti. Ji buvo apkūni velsietė, ir papras­
tai jos šnervių melodijos, neteikdamos nė mažiausio malonumo, vien
tik erzindavo mane. O šiąnakt tiesiog apsidžiaugiau, išgirdus jos pir­
muosius žemus garsus. Galų gale man niekas nebetrukdys! Mano ne­
baigtos svarstyti mintys iškart atgijo.
— Dirbti naujoje vietoje! Puiki išeitis!—kalbėjau pati su savimi
(mintyse, žinoma, o ne balsu).— Tikrai, išeitis! Ir kaip tik todėl, kad
skamba ne per patraukliausiai. Toli gražu ne taip, kaip laisvė, susi­
žavėjimas, džiaugsmas. Nors ausiai ir mieli tie žodžiai, bet man jie
tušti. Jie tokie tolimi ir nerealūs, kad jų klausytis — tik veltui laiką
gaišinti. Darbas naujoje vietoje — tai visai realus dalykas! Dirbti
gali kiekvienas. Aš čia pasidarbavau aštuonetą metų, o dabar noriu
tik vieno — darbuotis kitoje vietoje. Nejaugi aš to negalėčiau pasiekti?
Argi tatai neįmanoma? Taip, taip! Šis tikslas ne toks jau nepasiekiamas!
Tereikia tik pakrapštyti smegenis, ir išeitis atsiras.
Aš atsisėdau lovoje ir stengiausi viską kaip reikiant apgalvoti.
Naktis buvo vėsi. Apsigaubusi pečius skara, vėl ėmiau sukti galvą.
— Ko gi aš noriu? Naujos vietos, gyventi naujame name, tarp naujų
veidų, naujose aplinkybėse. Aš to noriu todėl, kad nėra jokios pras­
mės siekti ko geresnio. Ką gi žmonės daro, norėdami persikelti į

78
kitą vietą? Man rodos, jie kreipiasi į draugus. Bet aš neturiu jokių
draugų. O vis dėlto yra daug tokių žmonių, kurie neturi draugų, ku­
riems tenka patiems kaip nors vaduotis, kurgi jie pagalbos ieško?
Aš nežinojau, ir niekas man nepašnibždėjo atsako. Veltui sten­
giausi priversti smegenis, kad jos ką nors man pasakytų. Mano galva
įtemptai dirbo, jaučiau, kaip smilkiniuose smarkiai tvinkčiojo pulsas.
Maždaug valandą laiko mano mintys skraidė padrikai, ir visos mano
pastangos buvo bergždžios. Įsikarščiavusi nuo beprasmiškų pastangų,
atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį; atitraukusi užuolaidą, išvy­
dau mirkčiojant vieną kitą žvaigždę ir, pajutusi, kad šalta, vėl įlin­
dau į lovą.
Tačiau, matyt, tuo metu, kai manęs nebuvo lovoje, geroji fėja
padėjo ant pagalvio tą atsakymą, kurio taip ieškojau, Vos tik spėjau
atsigulti, ir mano sąmonėje paprastų paprasčiausiai nušvito mintis:
„Tie, kurie ieško naujos vietos, pasiskelbia. Aš irgi turiu pasiųsti skel­
bimą širo šaukliui" 18.
Bet kaip? Aš gi nieko neišmanau apie skelbimus.
Ir man savaime vienas po kito pasipylė atsakymai:
„Skelbimo tekstą drauge su pinigais jam apmokėti įdėk į voką ir
užadresuok jį „Šauklio" redaktoriui. Pasitaikius pirmai progai, tu turi
išsiųsti jį Loutono pašte. Atsakymams nurodyk savo adresą: „Iki pa­
reikalavimo. Loutono paštas. Dž. E." Tu gali nueiti pasiteirauti atsa­
kymo maždaug po savaitės, kai išsiusi laišką. Jei gausi pasiūlymą,
tada atitinkamai turėsi ir elgtis."
Šitą planą 'aš smulkiai persvarsčiau du ar tris kartus, įsivaizdavau
kuo aiškiausiai kiekvieną jo detalę, pasijutau didžiai patenkinta ir
užmigau.
Vos tik prašvito, aš jau buvau ant kojų. Skambutis dar nespėjo
pažadinti mokyklos, o mano skelbimas buvo parašytas, įdėtas į voką
ir užadresuotas. Skelbimo turinys buvo toks:
„Jauna panelė, turinti auklėjimo praktikos (argi aš nemokytojavau
porą metų?), ieško vietos privačiuose namuose, šeimoje, kur vaikai
būtų ne vyresni kaip keturiolika metų. (Kadangi man buvo vos aš­
tuoniolika, nusprendžiau, kad būtų neprotinga imtis auklėti vaikus
maždaug savo pačios metų.) Šalia bendrų dalykų, kurių paprastai mo­
koma Anglijos mokyklose, ji taip gali dėstyti prancūzų kalbą, piešimą
ir muziką. (Mūsų dienomis, skaitytojau, šis dalykų sąrašas pasiro­
dytų labai menkas, bet tais laikais jis buvo pusėtinas.)
Adresas: Loutonas, .. .širo grafystė. Iki pareikalavimo Dž. E."
18
„ . . .širo šauklys"— grafystės laikraštis. .. .širas — būdinga Anglijos vieto­
vardžių galūnė (Jorkširas, Lankaširas ir t. t ) .

79
 Sis raštas išgulėjo užrakintas mano stalčiuje visą dieną. Po vaka­
rienės pasiprašiau naująją direktorę, kad ji mane išleistų į Loutoną
nusipirkti vieną kitą smulkmeną sau ir vienai kitai mokytojai. Ji mielu
noru sutiko, ir aš tuoj pat leidausi į kelionę. Eiti reikėjo porą mylių,
vakaras buvo drėgnas, bet temo dar ne taip greit. Aš spėjau užeiti į
keletą krautuvių, įmečiau pašte laišką ir parėjau namo, pliaupiant
lietui ir visa peršlapusi, tačiau su palengvėjusia širdimi.
Sekanti savaitė atrodė baisiai ilga. Tačiau galop ji praslinko kaip
viskas šiame pasaulyje, ir aš vėl giedros rudens dienos pavakarį trau­
kiu keliu į Loutoną. Aplinkui buvi labai gražu, kelias vingiavo palei upok­
šnį, kuo klusniausiai taikydamas prie kiekvieno jo vingio. Tačiau tą
dieną daugiau galvojau apie laiškus, kurie, galimas daiktas, laukia
manęs mažame miestelyje, į kurį skubėjau, negu apie laukų ir van­
denų grožybes.
Sį kartą progą mano kelionei davė batukų prisimatavimas. Aš
greitai atlikau šį reikalą ir tylia pakraščio gatvele iš batsiuvio pasu­
kau į paštą. Sios įstaigos vedėja buvo sena dama su raginiais aki­
niais ant nosies ir juodomis pirštinėmis.
— Sakykite, ar nėra laiškų Dž. E.? — paklausiau ją.
Ji atidžiai pažvelgė į mane per savo akinių viršų, atidarė stalčių ir
ėmė raustis jame ir taip ilgai čiupinėjo visokius popierius, kad visos
mano viltys ėmė blėsti. Pagaliau kokias penkias minutes paspoksojusi
pro akinius į paimtą laišką, ištiesė jį man, dar kartą tiriamai ir
nepasitikinčiai peržvelgdama mane. Vokas buvo adresuotas Dž. E.
— Ar tik vienas? — paklausiau.
— Daugiau nėra,— atsakė ji.
Aš įsidėjau laišką į kišenę ir išskubėjau namo. Atplėšti ir perskai­
tyti nebuvo kada, nes taisyklės reikalavo, kad būčiau namie aštuntą,
o dabar jau buvo pusė aštuonių.
Grįžus manęs laukė įvairiausios pareigos: turėjau sėdėti su auk­
lėtinėmis, kol jos ruošė pamokas, po to buvo mano leilė atskaityti mal­
das ir prižiūrėti, kol visos suguls; galop pavakarieniavau drauge su
kitomis mokytojomis. Tačiau ir tada, kai nakčiai patekau-j savo kam­
barėlį, mis Grais buvo su manimi. Mes teturėjome tik trumpą žvaki­
galį, ir aš bijojau, kad ji, ko gero, plepės, kol jis sudegs. Tačiau,
laimei, sunki vakarienė, kurios ji prisivalgė, paveikė ją tarsi migdo­
mieji vaistai: man dar nespėjus nusirengti, ji jau šnarpštė. Dar buvo
likęs koks colis žvakės, ir aš skubiai išsiėmiau laišką: antspaude buvo
raidė F. Aš perlaužiau jį. Laiškas buvo trumputis.
„Jeigu Dž E., pasiskelbusi ,,.. .širo šauklyje" paskutinį ketvirtadienį,
iš tikrųjų turi išvardytas kvalifikacijas ir jeigu ji gali pristatyti pa-

80
tenkinamas rekomendacijas apie savo elgesį ir išsimokslinimą, jai už
trisdešimt svarų algos per metus -gali būti pasiūlyta vieta šeimoje,
kur tėra tik viena mokinė, maža mergaitė, dar neturinti nė dešimties
metų. Dž. E. yra prašoma atsiųsti rekomendacijas ir nurodyti pavardę,
gyvenamąją vietą ir visas kitas smulkmenas adresu:
Misis Feirfeks, Tornfildas, netoli Milkoto, .. .širo grafystėje."
Aš ilgai tyrinėjau laišką: rašysena buvo senoviška ir gana ne­
tvirta,—taip rašo pagyvenusios damos. Ši aplinkybė man patiko: aš
visą laiką baiminaus, kad šitaip savo galva elgdamasi, galiu pasidaryti
bėdos. Labiausiai troškau, kad mano pastangos duotų ką nors pa­
doraus, garbingo, en rėgle.
„Pagyvenusi dama,— galvojau aš,— nebloga aplinkybė mano pas­
tangų pradžioje." Misis Feirfeks! Ji, be abejo, juodais drabužiais, su
našlės kyku, šiek tiek gal sausoka, bet mandagi,— senojo angliško
respektabilumo pavyzdys. O Tornfildas! Taip, be abejo, vadinasi jos
dvaras: veikiausiai jauki, daili sodyba, nors man buvo sunku įsivai­
zduoti ją konkrečiai ir su visomis smulkmenomis. Milkotas .. .širo gra­
fystėje! Mintyse aš perbėgau visą Anglijos žemėlapį. Taip, prisimi­
niau: ir grafystę, ir miestą. Iš tos grafystės iki Londono buvo septy-
niasdešimčia mylių arčiau negu iš tolimo užkampio, kur dabar gyvenau.
Tatai irgi mane pradžiugino. Man norėjosi patekti ten, kur kunku­
liuoja judrus gyvenimas. Juk Milkotas didelių fabrikų miestas, pro
šalį teka A. upė. Jame, be abejo, viskas virte verda. Juo geriau,—
galų gale viskas pasikeis iš pagrindų. Negaliu sakyti, kad mano vai­
zduotė būtų taip jau žavėjusis aukštais kaminais ir dūmų debesimis,
kurie galėjo atsiverti mano akims, bet įtikinėjau save, kad Tornfildas
veikiausiai yra tolokai nuo miesto.
Šią akimirką žvakigalis užgeso, ir kambarys nugrimzdo tamsoje.
Rytojaus dieną reikėjo žengti toliau. Savo sumanymo jau nebegalė­
jau slėpti; norėdama jį sėkmingai įvykdyti, turėjau supažindinti su juo
ir kitus. Kreipiausi į direktorę, ir ji mane priėmė pietų pertraukos me­
tu. Jai pasisakiau ketinanti persikelti į naują vietą, kur alga bus
dvigubai didesnė už tą, kurią dabar gaunu (Louvude aš uždirbdavau
tik penkliolika svarų per metus); prašiau, kad ji visą dalyką išdėstytų
misteriui Broklherstui ar kuriam kitam komiteto nariui ir pasiteirautų,
ar aš galiu kreiptis į juos rekomendacijų. Direktorė maloniai sutiko
man patarpininkauti šiuo reikalų. Kitą dieną ji viską papasakojo mis­
teriui Broklherstui, kuris pasakė, kad reikia parašyti ir misis Rid, nes
jinai esanti tikroji mano globėja. Šiai damai buvo nusiųstas laiškas, į
kurį jinai atsakė, kad aš galinti pasielgti kaip tinkama; ji jau seniai
atsisakiusi kokiu nors būdu kištis į mano reikalus. Šis laiškas apėjo

6. Džeinė Eir
81
visus komiteto narius, ir pagaliau, po viso to, kas man atrodė nepap­
rastas laiko gaišinimas, gavau oficialų sutikimą persikelti į geresnę
vietą, jei tik galiu tai padaryti; be to,— kadangi aš visą laiką elgiausi
gerai, ir būdama mokine, ir mokytoja,*—man buvo pažadėta išduoti
atitinkamą pažymėjimą bei charakteristiką su šios mokyklos inspek­
toriaus parašu.
Šį dokumentą aš gavau į rankas maždaug po mėnesio ir, padariusi
nuorašą, nusiunčiau jį misis Feirfeks. Jinai atsiuntė atsakymą, kad
patenkinta gautomis informacijomis ir lygiai po dviejų savaičių siūlo
man užimti guvernantės vietą jos namuose.
Aš ėmiau ruoštis į kelionę, ir dvi savaitės netruko prabėgti. Dra­
bužių turėjau ne tiek jau daug, bet man jų visai užteko, ir per
vieną dieną susikroviau lagaminą — tą patį, kurį prieš aštuonerius
metus atsivežiau iš Geitshedo.
Lagaminas buvo perjuostas diržais ir priklijuotas prie jo adresas. Po
pusvalandžio nešėjas turėjo pristatyti jį į Loutoną, kur man pačiai reikėjo
pėsčiai nueiti kitą rytą ir sėsti į pašto karietą. Aš išsivaliau juodą ke­
lioninę vilnonę suknelę, paruošiau kepuraitę, pirštines, movą, patikri­
nau visus savo stalčius, ar kartais neliko dar koks daiktelis. Ir štai
nebeturėdama ką daugiau veikti, atsisėdusi mėginau pailsėti. Tačiau
negalėjau pasėdėti ramiai, nors ir visą dieną išbuvau ant kojų,— mane
laikė sukaustęs susijaudinimas. Šįvakar baigėsi vienas mano gyvenimo
etapas, o rytoj prasidės kitas. Argi įmanoma pasnausti, žengiant per
šią ribą? Aš juk turiu karštligiškai stebėti, kaip pasikeičia mano gy­
venimas.
— Mis,— tarė tarnaitė, sutikusi mane koridoriujeE kur aš vaikšti­
nėjau lyg dvasia be vietos,— kažkas apačioje nori pasikalbėti su ju­
mis.
„Turbūt nešėjas",— pagalvojau ir nubėgau laiptais, nieko neklaus-
dama. Man beskubant pro mažą svetainę, arba mokytojų kambarį,
kurio durys buvo praviros, ir sukant į virtuvę, kažkas iš jo išbėgo.
— Tai ji, tikrai ji! Aš ją bet kur pažinčiau!—sušuko kažkokia
žmogysta, pastojusi man kelią ir paėmusi mane už rankos.
Aš pažvelgiau į ją: prieš mane 'stovėjo moteriškė, sprendžiant iš
drabužių — turtingų namų tarnaitė, solidi, bet dar jauna, gana gerai
atrodanti, juodaplaukė ir juodaakė, linksmo veido.
— Na, kas aš tokia, atspėkite? — paklausė ji mane; jos balsas ir
šypsena man pasirodė kažkokie pažįstami.— Juk jūs dar visai nepa­
miršote manęs, mis Džeine?
Po sekundės aš, apkabinusi ją, karštai bučiavau.
— Bese! Bese! Bese! —kartojau tik tą vieną žodį; ji, juokaudamasi ir

82
drauge verkdama, mane irgi apkabino; paskui mes abi įėjome į
svetainę.
Prie židinio stovėjo maždaug trejeto metų berniukas šu škotišku
švarkeliu ir kelnaitėmis.
— O čia mano sūnus,— iškart pasakė Besė.
— Vadinasi, jūs ištekėjote, Bese?
— Taip. Bus jau kone penketas metų. Už Roberto Liveno, vežėjo.
Be Bobio, turiu dar ir dukrelę, kurią pakrikštijau Džeine.
— Tai jūs jau nebegyvenate Geitshede?
— Mes gyvename vartininko trobelėje. Tasai, kuris buvo jūsų lai­
kais, išėjo.
— Tai kaipgi jiems ten sekasi? Papasakokit man viską apie juos,
Bese. Tik prisėskit. O tu, Bobi, eikš pas mane ant kelių. Eikš čia!
Tačiau Bobis glaudėsi prie motinos.
— O jūs ne per didelė išaugote, mis Džeine. Ir nepapilnėjote,—
ięsė misis Liven.— Matyt, nekokia duona buvo jūsų mokykoje. Mis Rid
vyresnioji bus visa galva už jus aukštesnė; per pečius ji irgi platesnė.
O iš Džordžianos išeitų dvi tokios kaip jūs.
— Džordžianą turbūt graži, Bese?
— Labai. Pernai žiemą ji su mama buvo nukeliavusios į Londoną,
ir ten visi ja žavėjosi, o vienas jaunas lordas ją įsimylėjo. Tačiau jo
giminės pasipriešino vedyboms. Ir ką gi jūs manote,— jie abu sugal­
vojo pabėgti! Tik buvo susekti ir nieko nelaimėjo. Ir žinote, kas su­
sekė jų sąmokslą? Ogi jos pačios sesuo! Man rodos, ji pavydėjo Džor-
džianai. Dabar jos abi gyvena it šuo su kate: pjaunasi ir pjaunasi.
— Na, o Džonas Ridas?
— O, jam taip nesiseka, kaip mama norėtų. Jis norėjo įstoti į
koledžą, bet susikirto,— rodos, taip sakoma? Tada jo dėdės norėjo,
kad jis būtų advokatu ir studijuotų teisę, tačiau jis toks išdrikas jau­
nuolis, kad, manding, nieko doro iš jo neišeis.
— Kaip jis atrodo?
— Jis labai aukštas. Kai kas laiko jį gražiu vaikinu, tik jo lūpos
baisiai storos.
— O misis Rid?
— Misis tokia pat pilna ir iš veido atrodo nieko sau, lik turbūt
širdis jos nerami: misterio Džono elgesys nepatinka jai. Jis aibę pi­
nigų leidžia vėjais.
— Tai ji čia jus siuntė, Bese?
— O ne! Aš pati seniai norėjau aplankyti jus; ir kai išgirdau, kad
buvo laiškas nuo jūsų ir kad ruošiatės persikelti į kitą šalies kampą,
tariau sau — važiuosiu pažiūrėti, kaip ji atrodo, kol ją dar galima pa­
siekti.

83
 — Bijau, kad apvyliau jus, Bese.—-Aš tai pasakiau juokdamasi,
nes aiškiai mačiau, kad Besės žvilgsnis, nors ir pagarbus, tačiau anaip­
tol nesižavėjo manim.
— Ne, mis Džeine, ne visai. Jūs gana elegantiška, tikra ledi. Ko
nors daugiau iš jūsų nė nesitikėjau: ir maža būdama, jūs nebuvote
gražuolė.
Aš nusišypsojau iš nuoširdžių Besės žodžių. Jaučiau, kad ji pasakė
tiesą, tačiau, prisipažįstu, šis atsiliepimas truputį užgavo man širdį.
Kas gi nenori būti gražus, būdamas aštuoniolikos metų? Ir ne taip jau
malonu įsitikinti, kad tavo išvaizda ne kažin kokia.
— Bet esu įsitikinusi, kad jūs labai mokyta,— tarė Besė, stengda­
masi mane lyg paguosti.—Ko iūs išmokote? Skambinate pianinu?
— Truputį.
Kambaryje stovėjo pianinas. Besė priėjusi atvožė jį ir paprašė,
kad aš atsisėsčiau ir ką nors paskambinčiau. Aš pagrojau valsą ir dar
kažką. Ji tiesiog susižavėjo. .
— Panelės Rid šitaip nemoka skambinti,— tarė ji nudžiugusi.— Aš
visada sakydavau, kad jūs pralenksite jas moksle. O piešti ar mokate?
— Štai vienas mano paveikslas virš židinio.
Tai buvo akvarele nupieštas peizažas, kurį aš padovanojau direk­
torei, atsidėkodama už jos malonų tarpininkavimą, kai reikėjo gauti
komiteto sutikimą. Šį mano kūrinėlį ji įdėjo į rėmus su stiklu.
— Oi, kaip gražu,- mis Džeine! Šitokio nenupieštų ir pats Rid pie­
šimo mokytojas, o apie paneles nėra ko ir kalbėti; joms iki to taip
toli kaip lig dangaus. O prancūziškai irgi mokate?
— Taip, Bese, galiu skaityti ir kalbėti.
— Ir jūs mokate siūti ir siuvinėti?
— Moku.
— Oi, tai jūs tikra ledi, mis Džeine! Aš ir maniau, kad taip bus.
jūs pati prasimušite į žmones, be jokios giminių pagalbos. Tik aš no­
rėjau štai ko paklausti: ar teko jums ką nors girdėti apie savo tėvelio
gimines, apie Eirius?
— Niekados.
— Tai štai kas: žinote, misis Rid visada sakydavo, kad jie netur­
tingi ir prasti žmonės. Gal jie ir neturtingi, bet esu įsitikinusi, kad
jie ne mažiau kilmingi kaip ir patys Ridai. Kartą, maždaug prieš septy­
netą metų, į Geitshedą užsuko kažkoks misteris Eiris ir norėjo jus
pamatyti. Misis pasakė, kad jūs esate mokykloje už penkiasdešimt
mylių. Jis, atrodė, labai nusiminė, nes negalėjo ilgiau užtrukti: jam
reikėjo keliauti į tolimą šalį. Jo laivas iš Londono turėjo išplaukti po
dienos kitos. Misteris atrodė kaip tikras džentelmenas, ir esu įsitikinu­
si, kad jis buvo jūsų tėvo brolis.

84

NeRe&Lvis te
 — Į kokią gi šalį jis turėjo keliauti, Bese?
— Į kažkokią salą už tūkstančių mylių, kur jie daro vyną. Man lio­
kajus aiškino.
— Į Madeirą?
— Taip, tikrai. Jis taip ir pasakė.
— Tai jis iškeliavo?
— Iškeliavo. Jis neilgai teužtruko pas mus. Misis su juo buvo labai
pasipūtusi. Vėliau jinai jį pavadino „nusususiu prekeiviu". Mano Ro­
bertas spėja, kad jis buvo vyno pirklys.
— Labai galimas daiktas,— pritariau aš,— o gal jis kokios vyno
firmos agentas ar tarnautojas.
Mudvi su Bese prašnekėjome apie senuosius laikus ilgiau negu
valandą. Paskui ji turėjo atsisveikinti. Keletą minučių su ja dar su­
sitikau kitą rytą Loutone, laukdama pašto karietos. Paskutinį kartą
mudvi išsiskyrėme ties „Broklherstų herbo" viešbučio durimis. Abi
pasukome skirtingais keliais: ji į Louvudą, kur ją žadėjo paimti pas­
totė, vykstanti į Geitshedą, o aš įsėdau į karietą, turinčią nugabenti
mane į nežinomas Milkoto apylinkes, kur manęs laukė naujos pa­
reigos ir naujas gyvenimas.

XI SKYRIUS

Naujas romano skyrius šiuo tuo panašus į naują pjesės sceną. Ir

kai aš šį kartą pakeliu uždangą, skaitytojau, įsivaizduok kambarį
„Džordžo" viešbutyje Milkote, išklijuotą tokiais nevykusiais apmuša­
lais, kaip paprastai kad esti viešbučiuose; įsivaizduok neskoningą ki­
limą, paprasčiausius baldus, nežmoniškas puošmenas virš židinio, pi­
gius paveikslus ant sienų ir tarp jų būtinai Jurgio Trečiojo bei Velso
princo portretus, taip pat graviūrą, vaizduojančią generolo Volfo
mirtį. Visa tai jums apšviečia palubėje kabanti žibalinė lempa ir
liepsnojantis židinys, prie kurio aš sėdžiu su apsiaustu ir kepuraite;
mano mova ir skėtis guli ant stalo, o aš stengiuosi sušilti nužvarbu­
sius ir nutirpusius sąnarius, sustingusius nuo šešiolikos valandų ke­
lionės šaltą spalio dieną. Iš Loutono aš išvykau ketvirtą valandą po
pietų, ir Milkoto miesto laikrodis kaip tik dabar muša aštuntą.
Nors tau, skaitytojau, ir pasirodys, kad aš patogiai įsitaisiau, ta­
čiau mano siela nerami. Aš maniau, kad, karietai sustojus, kas nors
pasitiks mane. Išlipdama mediniais jos laipteliais, kuriuos man pas­
laugiai palaikė viešbučio tarnas, aš susirūpinusiu žvilgsniu apsidairiau
aplinkui, tikėdamasi išgirsti savo pavardę ir pamatyti kokį nors ve-

85
žimą, kuris turėjo mane nugabenti į Tornfildą. Nieko panašaus nesi­
matė, ir kai aš paklausiau tarną, ar kas nors teiravosi mis Eir, jis
man atsakė neigiamai. Todėl man neliko nieko kita, kaip tik pasipra­
šyti viešbutyje atskiro kambario. Štai čia aš ir laukiu dabar, o mano
mintis drumsčia įvairiausios abejonės ir nuogąstavimai.
Kaip skaudu, kada mano metų mergina pasijunta viena it pirštas
pasaulyje, atplėšta nuo bet kokių artimų žmonių, kada ją suima abe­
jonės, ar pavyks pasiekti tą uostą, į kurį stengiasi patekti, ir kada
sugrįžti dėl daugelio priežasčių nebeįmanoma. Tiesa, šį kankinantį
jausmą švelnino pergyvenamo nuotykio žavesys, ir mane šildė išdi­
dumo liepsna, tačiau bematant visa tai nustelbė baimės šiurpas, o kai
po pusvalandžio vis dar nieko nesulaukiau, mane jau visiškai suėmė
baimė. Pagaliau man šovė į galvą mintis paskambinti.
— Ar čia kaimynystėje yra dvaras, kuris vadinasi Tornfildu? —
paklausiau tarną, kuris įėjo pašauktas.
— Tornfildas? Negirdėjau, gerbiamoji. Aš tuoj pasiteirausiu.— Jis
išėjo, tačiau tuoj vėl buvo čia.
— Ar jūsų pavardė Eir, mis?
— Taip.
— Čia vienas žmogus laukia jūsų.
Aš staiga pašokau, pačiupusi movą su skėčiu, ir išskubėjau į ko­
ridorių. Prie atvirų durų stovėjo kažkoks žmogus, ir lempos apšviestoje
gatvėje neaiškiai įžvelgiau vienkinkį vežimėlį.
— Čia turbūt jūsų bagažas? — paklausė gana stačiai žmogus, pa­
matęs mane ir rodydamas į mano lagaminą koridoriuje.
— Taip.
Ir jis įkėlė jį į vežimą, savotišką karietaitę, o paskui įlipau ir aš.
Kai vežėjas uždarė dureles, aš paklausiau jį, ar toli iki Tornfildo.
— Bus koks šešetas mylių.
— O kiek mes užtruksime kelyje?
— Maždaug pusantros valandos.
Jis patikrino, ar gerai uždarytos durelės, atsisėdo priešakyje ant
savo sėdynės, ir mes pajudėjome. Važiavome iš lėto, ir todėl turėjau
pakankamai laiko mąstyti. Džiugu buvo, kad štai galų gale mano
kelionė artėja į pabaigą, ir, atsilošusi patogioje, nors ir nelabai ele­
gantiškoje karietaitėje, daviau valią savo mintims.
„Reikia manyti,— svarsčiau aš,— sprendžiant iš prasčioko tarno ir
apymenkio ekipažo, kad misis Feirfeks ne tokia jau prašmatni asme­
nybė. Tuo geriau. Aš jau kartą gyvenau pas turtingus žmones, ir
buvau labai nelaiminga su jais. Įdomu, ar ji gyvena viena tik su ta
mergaite. Jeigu taip vir jeigu ji nors šiek tiek maloni, aš, be abejo,
lengvai sutarsiu su ja. Stengsiuosi kiek galėdama. Kaip gaila, kad

86
 tokios pastangos ne visada duoda naudos! Štai Louvude aš tvirtai
buvau pasiryžusi stengtis, visą laiką vykdžiau tą pasiryžimą ir su
visais sugyvenau; tačiau misis Rid, prisimenu, į geriausius mano norus
atsakydavo panieka. Aš meldžiau dievą, kad misis Feirfeks nebūtų
antroji misis Rid. O jeigu taip ir atsitiktų, tai kas gi mane laikys
pririšęs prie jos? Blogiausiu atveju pasiieškosiu kitos vietos. Įdomu,
ar daug jau nuvažiavome?"
Aš nuleidau langą ir pažvelgiau pro jį: Milkotas buvo jau toli;
sprendžiant iš daugybės žiburių, tai buvo gana didelis miestas, daug
didesnis už Loutoną. Dabar mes važiavome, kiek aš galėjau įžvelgti,
lyg ir per ganyklas, bet aplink visur buvo pilna pavienių trobų. Ma­
čiau, kaip mes važiuojame visai kitokiu nei Loutonas kraštu: jis buvo
tankiau gyvenamas, bet ne toks gražus, judresnis, bet ne toks ro­
mantiškas.
Kelias buvo pabjuręs, naktis miglota. Vežėjas visą laiką leido
arklį žingine, ir pusantros valandos, aš manau, pailgėjo ligi dviejų.
Pagaliau jis grįžtelėjo sėdynėje ir tarė:
— Dabar, tamstele, ir Tornfildas nebe už kalnų.
Aš vėl pažvelgiau pro langą; važiavome pro bažnyčią. Dangaus
fone pamačiau stūksantį žemą masyvų varpinės bokštą. Jos varpas
kaip tik mušė ketvirtį. Kalvos šlaite taip pat išvydau siaurą juostą
žiburių,— vadinasi, ten buvo miestelis ar kaimas. Gal po kokių dešimt
minučių vežėjas nulipo nuo sėdynės ir atidarė suveriamus vartus:
mums pravažiavus, jie už mūsų užsitrenkė patys. Dabar iš lėto ki­
lome aukštyn alėja ir atsidūrėme priešais ilgą namą. Pro vieną langą
anapus užuolaidų spingsėjo žvakė, visi kiti buvo tamsūs. Mūsų ka-
rietaitė sustojo prie paradinių durų, kurias atidarė tarnaitė. Aš išli­
pau ir įėjau į vidų.
— Malonėkite šičia, gerbiamoji,— tarė mergina, ir aš nusekiau jai
iš paskos per keturkampį vestibiulį su aukštomis durimis aplinkui; ji
įvedė mane į kambarį, kurio dviguba šviesa — židinys ir žvakė — iš
pradžių apakino mane,— tokia stipri ji pasirodė man po tamsos, ku­
rioje išbuvau dvi kelionės valandas. Kai akys apsiprato, mano žvil­
gsniui atsiskleidė jaukus ir malonus reginys.
Dailus mažas kambarėlis; ties smagiai traškančiu židiniu apvalus
stalelis; senoviškas su aukštu atlošu fotelis, kuriame sėdi simpatin-
giausia, kokią tik galima įsivaizduoti, smulkutė pagyvenusi ledi, su
našlės kyku, juodo šilko suknia ir balta it sniegas muslinine prijuo­
ste,— lygiai tokia pat, kokią aš tikėjausi būsiant misis Feirfeks, tik ne
tokia ori ir kiek kuklesnė. Jinai kažką mezgė; prie jos kojų snaudė
murkdama didžiulė katė. Žodžiu, tikras namų jaukumo idealas. Vargu ar
galima būtų įsivaizduoti malonesnį susitikimą naujai atvykusiai jaunai

87
 guvernantei. Čia nebuvo nei slegiančio didingumo, nei varžančio iš­
kilmingumo. Man įėjus, senoji ledi atsistojo ir maloniai sutiko mane.
— Na, kaip jaučiatės, mieloji? Jūs turbūt labai pavargote kelio­
nėje? Džonas važinėja taip pamažu. Jūs veikiausiai sušalote? Eikite
prie ugnies.
— Misis Feirfeks, tikiuosi? — paklausiau.
— Taip, neapsirikote. Sėskite.
Ji privedė mane prie savo fotelio ir ėmė vynioti man šaliką bei
stengėsi atmegzti skrybėlaites raištelius. Aš paprašiau, kad ji nesi­
vargintų.
— O, koks čia varginimasis! Jūsų rankos tikriausiai sugrubusios
nuo šalčio. Li, paruoškite karšto grogo ir padarykite keletą sumušti­
nių, štai raktai nuo kamaros.
Ji išsitraukė iš kišenės didžiulį ryšulį raktų ir padavė jį tarnaitei.
— Nagi, slinkitės arčiau ugnies,— paragino ji mane —O kur jūsų
bagažas? Juk jūs atsivežėte jį, mieloji?
— Taip, gerbiamoji.
— Aš pasakysiu, kad jį įneštų į jūsų kambarį,—pasakė ji ir iš­
skubėjo.
„Ji elgiasi su manim kaip su viešnia,— pagalvojau.— Šitokio pri­
ėmimo aš nesitikėjau; man vaidenosi šaltumas ir oficialumas. Neteko
girdėti, kad kas taip elgtųsi su guvernante. Tačiau nereikia iš anksto
džiūgauti."
Ji sugrįžo, pati nukraustė nuo stalo savo mezginius ir keletą knygų,
kad būtų vietos pastatyti padėklą, kurį netrukus atnešė Li, ir vėlgi pati
ėmė mane vaišinti. Aš pasijutau gana nejaukiai, pamačiusi, kad į mane
kreipiamas toks dėmesys, kurio niekad nebuvau patyrusi, ir, be to, tai
darė mano samdytoją, kurios aš turėjau klausyti. Bet kadangi ji pati,
matyt, nė nemanė, kad darytų ką nors nepriderama, tai ir aš nuspren­
džiau, kad bus geriau, jei jos mandagumą priimsiu nesijaudindama.
— Ar aš turėsiu malonumą šįvakar pamatyti panelę Feirfeks? —
paklausiau užkandusi.
— Ką jūs sakote, mieloji? Aš truputį neprigirdžiu,—atsakė geroji
ponia, palenkdama ausį prie mano lūpų.
Aš pakartojau klausimą aiškiau.
— Panelė Feirfeks? O, matyt, jūs turite omenyje panelę Varans!
Jūsų būsimosios mokinės pavardė yra Varans.
— Stai kaip! Vadinasi, jinai nę jūsų duktė?
— Ne, aš neturiu šeimos.
Aš mielai būčiau teiravusis toliau ir paklaususi, ar mis Varans yra
jos giminaitė, bet prisiminiau, kad nemandagu iškart per daug klau­
sinėti. Be to, žinojau, kad ilgainiui ir taip viskas išaiškės.
88
 — Aš taip džiaugiuosi...— kalbėjo ji, atsisėdusi priešais mane ir
pasiėmusi ant kelių murkiančią katę —aš taip džiaugiuosi, kad jūs
atvykote; dabar bus visai smagu gyventi, kai nebebūsiu viena. Reikia
pasakyti, kad čia ir šiaip smagu, nes Tornfildas — puikus senas dva­
ras, gal tik kiek apleistas paskutiniais metais, tačiau išlaikęs anks­
tyvesniųjų dienų didybę. Vis dėlto žiemos metu žmogus jautiesi baisiai
vienišas kad ir puikiausiuose rūmuose. Aš sakau vienišas... Mat, nors
Li, žinoma, gera mergina, o Džonas su žmona — labai padorūs žmonės,
tačiau, matote, jie tėra tik tarnai, ir su jais negalima bendrauti kaip
su lygiais: juos reikia laikyti kiek atokiai, kad jie nenustotų pagar­
bumo. Praėjusią žiemą (ji buvo labai niauri, jei atsimenate,— amžinai
sniegas, lietūs, vėtros) tai tikrai nuo lapkričio iki vasario joks gyvas
padaras, išskyrus mėsininką ir laiškininką, neužsukdavo į dvarą,— aš
tiesiog paklaikdavau, viena besėdėdama kiaurus vakarus. Kartais pa­
sikviesdavau Li paskaityti, bet man rodos, kad vargšelė nelabai mė­
gsta tokį užsiėmimą, ir tatai ją tik varžydavo. Pavasarį ir vasarą jau
geriau: saulė ir ilgos dienos — visai kas kita. Paskiau, šio rudens pra­
džioje, atvažiavo Adelė Varans su aukle, \fcaikui atsiradus, namai
iškart pagyvėja; dabar dar jūs atvykote, ir man visai linksma.
Man tiesiog širdis apsalo iš džiaugsmo, besiklausant šios garbin­
gos ponios žodžių, ir aš pasitraukiau arčiau prie jos savo kėdę, pa­
reikšdama, jog aš visa siela trokštu, kad bendravimas su manimi jai
būtų toks malonus, kaip kad ji to tikėjosi.
— Bet aš nesulaikysiu šičia jūsų iki vėlios nakties,— pasakė ji.—
Netrukus išmuš dvyliktą, o jūs kiaurą dieną išbuvote kelionėje ir, be
abejo, pavargote. Jeigu kojos jau sušilo, tai aš parodysiu jums jūsų
kambarį, kuris bus šalia manojo. Tiesa, jis nedidelis, bet manau, kad
jis jums patiks labiau už tuos erdvius paradinius apartamentus: ži­
noma, juose baldai gražesni, tačiau jie tokie niūrūs ir tušti, kad pati
ten niekados nemiegu.
Aš padėkojau jai už rūpestį ir, po ilgos kelionės tikrai jausdamasi
pavargusi, pasakiau, kad galiu eiti į man skirtą poilsio vietą. Ji pa­
ėmė žvakę, ir aš nusekiau paskui ją. Iš pradžių ji nuėjo patikrinti,
ar gerai užrakintos vestibiulio durys; ištraukusi raktą, j i pasuko į
antrąjį aukštą. Pakopos ir turėklai buvo ąžuoliniai. Laiptų langas —
aukštas ir su grotomis. Šis langas ir ilga galerija, į kurią atsidarė mano
kambario durys, labiau priminė bažnyčią, o ne gyvenamuosius namus.
Ant laiptų ir koridoriuje buvo šalta kaip rūsyje, dvelkė tuštuma ir
vienatve. Ir kaip aš nudžiugau, kai galop buvau įvesta į man skirtą
kambarį — nedidelį ir apstatytą paprastais nūdienio stiliaus baldais.
Kai misis Feirfeks maloniai palinkėjo man labos nakties, aš, už­
sirakinusi duris, apsidairiau aplinkui. Jauki mano kambarėlio išvaizda

89
kiek išsklaidė tą sunkų įspūdį, kurį man sukėlė platus vestibiulis,
tamsūs bei erdvūs laiptai ir toji ilga šalta galerija; aš supratau, kad
po fizinio nuovargio ir dvasinio nerimo, kurį jutau visą dieną, galų
gale atplaukiau į saugų uostą. Mano širdį užliejo dėkingumo jausmas,
ir aš, atsiklaupusi prie lovos, padėkojau tam, kam dera dėkoti; prieš
atsistodama, nepamiršau karštai paprašyti, kad dangaus jėgos neap­
leistų manęs tolesniame kelyje ir kad aš būčiau verta tos malonės,
kurią jos suteikė man, dar nespėjus to nusipelnyti. Šią naktį guolyje
nebuvo erškėčių ir vienišame mano kambarėlyje nesislapstė baimė.
Pavargusi ir patenkinta, bematant užsnūdau ir miegojau it negyva. Kai
pabudau, buvo jau diena.
Saulė linksmai švietė pro žydras perkelines užuolaidas, ir mano
kambarėlis man pasirodė itin mielas ir jaukus su apmušalais išlipin­
toms sienomis, su kilimėliu ant grindų; patalpa buvo tokia nepanaši į lou-
vudiškę su plika lentų asla ir nešvariomis tinkuotomis sienomis, kad aš iš­
kart pagyvėjau. Jaunam aplinka turi didelę reikšmę. Aš pagalvojau,
kad man jau prasideda naujas gyvenimo etapas, kuriame šalia erškė­
čių ir sopulių bus gėlių ir džiaugsmų. Man atrodė, kad pasikeitusi
aplinka ir naujos viltys sužadino visas mano kūno ir sielos galias.
Aš negaliu tiksliai pasakyti, ko aš tikėjausi, tik žinau, kad kažko ma­
lonaus: gal ne šiandien ir ne po mėnesio, bet kada nors ateityje.
Atsikėliau ir rūpestingai apsirengiau. Priversta tenkintis mažu (visi
mano tualeto reikmenys buvo labai paprasti), aš iš prigimties mėgau
dailumą. Nebuvau pratusi nepaisyti savo išorės ir nesirūpinti, kokį
įspūdį ji daro kitiems: priešingai, visuomet stengiausi atrodyti kuo
patraukliau ir bent šiek tiek kompensuoti savąjį grožio trūkumą. Kartais
sielodavausi, kad nesu pakankamai apveidi. Man norėdavosi turėti
rausvus skruostus, tiesią nosį ir mažas vyšnių spalvos lūpas; trokšda­
vau būti aukšta, liekna ir stuomeninga; man atrodė tikra nelaimė, kad
aš tokia mažutė, išblyškusi ir kad taip krinta į akis netaisyklingi mano
veido bruožai. Iš kur man kilo tie troškimai ir apgailestavimai? Sunku
pasakyti, nes tada ir pati 'aiškiai nežinojau, tačiau priežastis, be abejo,
buvo ir natūrali, ir suprantama. Kuo rūpestingiausiai susišukavusi
plaukus, užsivilkusi juodąją suknelę (nors ji atrodė kvakeriškai, bet
gražiai gulėjo) ir užsisegusi švarią baltą apykaklę, pagalvojau, kad
atrodau gana respektabiliai ir galiu pasirodyti poniai Feirfeks ir kad
naujoji mano mokinė bent jau nepasibjaurės manimi. Atidariusi kam­
barėlio langą ir patikrinusi, kad visus savo daiktus palieku tvarkingai
ir gražiai sudėtus ant tualetinio stalelio, išėjau pro duris.
Perėjusi ilgą ir kilimais išklotą galeriją, nusileidau slidžiais ąžuo­
liniais laiptais ir atsidūriau vestibiulyj e. Cia sustojau valandėlę ir
ėmiau apžiūrinėti paveikslus ant sienų (viename, kiek prisimenu, buvo

90
 atvaizduotas -rūstus vyriškis su šarvais, kitame — ledi pudruotais plau­
kais ir su perlų vėriniu ant kaklo), paskui palubėje kabančią bronzinę
lempą, didžiulį laikrodį įmantriai ornamentuotoje ąžuolinėje dėžėje,
per ilgus metus patamsėjusioje. Viskas man atrodė labai iškilminga ir
įspūdinga,—juk aš tada dar tiek maža tebuvau mačiusi gyvenime!
Vestibiulio durys, iki pusės stiklinės, buvo atviros. Aš peržengiau slen­
kstį. Buvo nuostabus rudens rytas. Saulė švelniai glamonėjo įvairiau­
siomis spalvomis mirgančias giraites ir dar tebežaliuojančius laukus.
Paėjusi žalia vejele, atsigręžiau ir apžvelgiau fasadą. Namas buvo tri­
jų aukštų, ne toks jau didelis, nors ganėtinas: ne didiko pilis, o
dvarininko sodyba. Dantyti kuorai teikė jam gražią išvaizdą. Pilkam
mūrinio pastato fasadui ryškų foną sudarė žali parko medžiai, nusag­
styti kovų lizdais, kurių sparnuotieji šeimininkai klykaudami skrajojo
aplinkui. Jie lakiojo pulkais virš vejelės ir parko medžių, nutūpdami
plačioje lankoje, kurią nuo sodo skyrė apgriuvusi tvora. Palei ją augo
eilė galingų didžiulių medžių — storų, gumbuotų ir išsišakojusių tarsi
ąžuolai; tai buvo savotiškos gudobelės, ir aš iš karto supratau, kodėl
Tornfildas 19 vadinosi šiuo vardu. Tolumoje stūksojo kalvos; jos buvo
ne tokios aukštos ir stačios kaip Louvude, nepanašios į barjerus, ski­
riančius sodybą nuo plačiojo pasaulio. Vis dėlto jų šlaitai buvo; gana
ramūs bei tušti ir, uždarydami Tornfildą iš visų pusių, darė šią vietą
tokią vienišą, kokios aš nesitikėjau rasti taip netoli nuo judriojo Milkoto.
Nedidelis kaimelis, kurio stogai glaudėsi vienas prie kito didelių me­
džių paunksmėje, driekėsi vienos tokios kalvos pašlaitėje. Bažnyčia
stovėjo arčiau prie dvaro sodybos; senoviška varpinė žvelgė iš ana­
pus nedidelės kalvelės tarp namo ir vartų.
Aš gana ilgai šitaip gėrėjausi ramiu reginiu ir maloniu ryto oru,
klausiausi, kaip linksmai klykauja kovai, grožėjausi didingu senoviniu
namo frontonu ir svarsčiau, kokia ši sodyba didžiulė gyventi vienut
vienai tokiai kukliai damai kaip misis Feirfeks, ir štai tarpdury pasi­
rodė ir ji pati.
— Ką? Jau atsikėlėte? — pasiteiravo.— Matau, jūs ankstyvas pau­
kštis.
Man priėjus prie jos, ji maloniai pabučiavo mane ir paspaudė
ranką.
— Kaip jums patinka Tornfildas? — vėl paklausė jinai.
Atsakiau, kad labai patinka.
— Taip,— pritarė ji,— graži sodyba, tik bijau, kad čia viskas pa­
kriks, jei misteris Ročesteris pagaliau nesugalvos persikraustyti šičia

Thorntree (angį.) — gudobelė.

91
 ir apsigyventi visam laikui; arba bent dažniau čia lankytųsi: dideli
rūmai ir plati sodyba reikalauja, kad juose nuolat būtų šeimininkas.
— Misteris Ročesteris? — sušukau.— Kas gi jis toks?
— Tornfildo savininkas,—atsakė ji ramiai.— Argi jūs nežinojote,
kad jo pavardė — Ročesteris?
Žinoma, aš nežinojau, dargi niekad nebuvau apie jį nė girdėjusi;
tačiau senoji ponia, rodos, buvo įsitikinusi, kad tai turi būti visiems
žinomas dalykas, kurį kiekvienas instinktyviai suvokia.
— O aš maniau, kad Tornfildas priklauso jums,— įsiterpiau.
— Man? Ką jūs, vaikuti! Kaip jums ir į galvą atėjo šitokia mintis!
Man? Aš esu tiktai ekonomė, dvaro prižiūrėtoja. Tiesą sakant, Ročes-
teriams esu šiokia tokia giminė iš moteriškosios pusės arba bent mano
vyras giminiavosi su jais. Jis buvo pastorius Hėjuje,— aname kaime­
lyje anapus kalvos,— pamaldas laikydavo aure toje bažnytėlėje, ties
vartais. Dabartinio misterio Ročesterio motina buvo iš Feirfeksų ir
trečios eilės pusseserė mano vyrui, bet aš niekad nepiktnaudžiavau šia
giminyste,— faktiškai ji man nieko nereiškia; aš save laikau paprasta
ekonome. Mano šeimininkas su manim visuomet mandagus, ir daugiau
man nieko nereikia.
— O mažoji mergytė, mano mokinė?
— Ji yra misterio Ročesterio globotinė; jis pavedė man surasti
jai guvernantę. Matyt, nori, kad jinai augtų ir mokytųsi šičia. Stai ir
ji ateina su savo bonne, kaip ji vadina savo auklę.
Taigi mįslė jau ir įminta: šitoji meili ir lipšni našlė nėra kažkokia
didelė ponia, o toks pat priklausomas žmogus kaip ir aš.
Mano akyse jos vertė dėl to anaiptol nesumenkėjo,— priešingai,
ji man dar labiau patiko. Lygybė tarp mudviejų buvo tikra, o ne vien
iš mandagumo; tuo geriau — aš galėjau jaustis dar laisviau.
Kai aš šitaip svarsčiau išgirstąją naujieną, į vejelę išbėgo maža
mergytė, o paskui ją žengė jos palydovė auklė. Aš pažvelgiau į savo mo­
kinę, kuri iš pradžių, rodos, nepastebėjo manęs. Ji buvo dar tikras vai­
kutis, gal septynerių ar aštuonerių metų, liaunutė, smulkaus, blyš­
kaus veiduko ir ilgais, lig pat juostos krintančiais garbanotais plaukais.
— Labas rytas, mis Adele,— pasisveikino misis Feirfeks.— Eikš šen
ir susipažink su mis Eir; ji mokys tave, kad tu vieną gražią dieną
taptum išsilavinusi mokyta panelė.
Mergytė pribėgo.
— C'est la ma gouvernante? 20—paklausė ji savo auklę, rodydama į
mane.
Auklė atsakė:

Ar čia mano guvernantė? (pranc).

92
 — Mais oui, certainement 2\
— Ar jos užsienietės? — pasiteiravau aš, nustebusi, kad jos kalba
prancūziškai.
— Auklė yra prancūzė, Adelė taip pat gimusi Prancūzijoje ir,
man rodos, tik prieš šešetą mėnesių pirmą kartą atvažiavo į Angliją.
Iš pradžių ji visai nemokėjo angliškai, bet dabar jau šiek tiek pramoko,
nors aš nieko nesuprantu, ką ji sako,— vienas žodis angliškas, kitas
prancūziškas. Tačiau jūs, manau, gana gerai ją suprasite.
Laimei, man teko mokytis svetimos kalbos iš tikros prancūzės, ir
kadangi visada, kada tik galėdama, stengdavausi paplepėti su madam
Pjero, o be to, per pastaruosius septynerius metus kasdien mokyda-
vausi mintinai prancūziškų eiliuotų tekstų, ypatingą dėmesį kreipdama
į teisingą tartį ir visomis jėgomis imituodama savo mokytoją, tai gana
neblogai buvau išmokusi tą kalbą ir galėjau tikėtis, kad neteks kamuo­
tis kalbantis su mademuazele Adele.
Išgirdusi, kad aš — būsimoji jos guvernantė, ji priėjo ir pasisvei­
kino su manim. Vesdamasi Adelę pusryčių, aš jau ėmiau kalbinti ją
prancūziškai. Iš pradžių ji man atsakinėjo trumpai, bet po to, kai mes
susėdom už stalo ir mergaitė kelias minutes patyrinėjo mane plačiomis
šviesiai rusvomis akutėmis, prasidėjo gyvas jos čiauškėjimas.
— O,— bėrė ji prancūziškai,— jūs kalbate mano gimtąja kalba
taip pat laisvai kaip ir misteris Ročesteris; aš galėsiu kalbėtis su ju­
mis, kaip kalbuosi su juo, o Sofi irgi. Kaip ji apsidžiaugs! Šičia tai
tikras vargas: madam Feirfeks temoka tik angliškai. Sofi yra mano
auklė. Ji atplaukė su manim per jūrą didžiuliu garlaiviu. Oi, kaip bai­
siai rūko jo kaminas! Mane vis vertė vemti, blogai jautėsi ir Sofi, ir
misteris Ročesteris... Misteris Ročesteris gulėjo ant sofos gražiame
kambaryje, vadinamame salone, o Sofi ir aš turėjome keistas loveles
kajutėje. Aš vos tik neišsiritau iš savosios: tai buvo tikra lentyna. O,
mademuazele, kaipgi jus vadinti?
— Eir, Džeine Eir.
— Eir? Ojoj! Sunku ištarti. Taigi, mūsų laivas atplaukė paryčiui,
dar prieš dieną, į didmiestį su aprūkusiais namais, pilną dūmų, nė
kiek nepanašų į tą švarų dailų miestą, iš kurio aš atvykau. Misteris
Ročesteris išnešė mane ant rankų per lentą ant žemės, Sofi ėjo mums
iš paskos, ir mes visi sėdome į karietą, kuri nugabeno į gražų di­
džiulį namą, didesnį už šitą ir puošnesnį, vadinamą viešbučiu. Ten
mes užtrukome gal kokią savaitę. Aš su Sofi eidavau kasdien pasi­
vaikščioti į didžiulį žalią sodą, kur daug medžių, vadinamą parku.
Ten aš matydavau ir daug kitų vaikų. Tvenkinyje ten yra gražių pau­
kščių, kuriems mes paberdavorhe trupinių.
21
O taip, žinoma (piane).

93
 — Ar jūs suprantate, kai ji tarška? — paklausė mane misis Feir­
feks.
Aš supratau ją kuo puikiausiai, nes buvau pripratusi klausytis
madam Pjero, kuri kalbėdama irgi berte berdavo žodžius.
— Gal jūs paklaustute,— kreipėsi į mane geroji moteriškė,— ką
ji žino apie savo tėvus. Įdomu, ar ji atsimena juos?
— Adele,— tariau aš,— sakyk, su kuo tu gyvenai tame švariame
dailiame mieste, kurį minėjai?
— Kai buvau visai mažytė, gyvenau su mama. Bet paskui ji nu­
ėjo pas dievo motiną. Mama mokydavo mane šokti ir dainuoti, taip
pat deklamuoti eiles. Pas mamą dažnai svečiuodavosi daug garbingų
džentelmenų bei damų, ir aš šokdavau arba, atsisėdusi jiems ant
kelių, dainuodavau. Oi, kaip man tat patikdavo! Jei norite, aš jums
tuoj pat galiu padainuoti?
Kadangi ji jau buvo papusryčiavusi, tai aš leidau jai pademon­
struoti savo talentą. Nulipusi nuo savo kėdės, ji priėjo ir užsikraustė man
ant kelių. Paskui, rimtai susidėjusi rankutes, krestelėjusi atgal gar­
banotus plaukus ir pakėlusi į lubas akutes, ji uždainavo ariją iš kaž­
kokios operos. Ji dainavo apie tai, kaip moteris, klastingo mylimojo
palikta, kenčia ilgesį ir stengiasi pažadinti savo išdidumą; ji liepia
savo tarnaitei aprengti ją puošniausiais rūbais ir padabinti puikiausiais
žėrinčiais brangakmeniais, nusprendusi eiti vakare į balių, kur bus ir tas
apgavikas, ir savo linksmumu įrodyti jam, kaip mažai ją tejaudina jo
neištikimybė.
Keista buvo, kad šitokią ariją dainavo kūdikio lūpos, bet, matyt,
tiems, kurie mergaitę šito mokė, patiko klausytis, kaip meilės ir pa­
vydo žodžius taria naivus vaikutis; mano nuomone, tai reiškė labai
blogą skonį.
Paskui ji sudainavo kanconetę gana melodingai ir su būdingu jos
amžiui naivumu. Baigusi ji nušoko man nuo kelių ir pareiškė:
— Dabar, mademuazele, padeklamuosiu jums eilėraščių!
Atsistojusi atitinkama poza, ji garsiai pradėjo:
— „Žiurkių sąjunga", Lafonteno pasakėčia.
. Ir ji padeklamavo tą mažą dalykėlį su visomis pauzėmis ir pabrėž­
tais loginiais kirčiais, su balso niuansais ir vykusiais gestais, tiesiog
stebinančiais jos amžiuje. Iš to buvo matyti, jog kažkas daug ir
kruopščiai padirbėjo su ja.
— Ar mama taip išmokė tave deklamuoti? — paklausiau.
— Taip. Ji, būdavo, taria šiuos žodžius: „Ou'avez vous donc? —
lui dit un de ces rats.— Parlez!"** ir liepia man šitaip pakelti ranką,

22
„Kas jums yra?—paklausė viena žiurkė.—Sakykite!" (piane).

94
kad ji man primintų, jog aš ties tuo klausimu turiu pakelti balsą. O
dabar aš jums pašoksiu, norite?
— Ne, užteks tam kartui. Bet kai tavo mamytė nuėjo pas dievo
motiną, kaip tu sakei, su kuo tu tada gyvenai?
— Aš gyvenau pas madam Frederik ir jos vyrą. Ji rūpinosi ma­
nimi, bet ji ne giminė man. Turbūt ji neturtinga, nes neturėjo gražaus
namo kaip mamos. Aš pas ją išbuvau. neilgai. Misteris Ročesteris pa­
klausė mane, ar aš norėčiau vykti į Angliją ir gyventi su juo. Aš
sutikau, nes pažinojau misterį Ročesterį anksčiau negu madam Fre­
derik; jis būdavo man visada toks malonus, dovanodavo gražių suknu­
čių ir žaislų. Bet, matote, jis netesėjo žodžio: atvežė mane į Angliją,
o pats vėl atgal išvyko, ir aš niekad jo nematau.
Po pusryčių mudvi su Adele persikėlėme į biblioteką, kurią, pa­
sirodo, misteris Ročesteris paskyrė mums naudotis kaip klase. Didžiu­
ma knygų gulėjo užrakintos stiklinėse spintose. Tačiau viena jų buvo
palikta atvira: joje buvo visa, ko galėjo prireikti pradinio kurso pa­
mokomos, ir keletas tomų lengvo turinio literatūros, poezijos, biografijų,
kelionių aprašymų, romanų ir taip toliau. Matyt, jam atrodė, kad šių
knygų visiškai gali užtekti guvernantei. Ir iš tikrųjų, jos kol kas mane
visai patenkino. Palyginus su viena kita knygiūkšte, kuri prorečiai pa­
tekdavo į mano rankas Louvude, šios knygos teikė man gerą progą ir
pasiskaityti, ir įsigyti žinių. Kambaryje taip pat stovėjo kabinetinis
pianinas, visai dar naujas ir puikiai skambąs, taip pat molbertas ir pora
gaublių.
Mano mokinė pasirodė esanti gana klusni, tačiau nelinkusi sėdėti
prie knygos; ji visai nebuvo įpratusi reguliariai mokytis. Aš supratau,
kad būtų neprotinga iš pat pradžių ją kaip reikiant prispausti. Todėl,
kai mes ligi soties prisikalbėjome ir šiek tiek pasimokėme,— tiesą
sakant, jau buvo beveik pusiaudienis,— aš leidau jai grįžti pas auklę.
O pati nusprendžiau padirbėti iki pietų — nupiešti porą eskizų, rei­
kalingų pamokoms su ja.
Kai aš kilau laiptais 'atsinešti aplanko ir pieštukų, misis Feirfeks
užkalbino mane.
— Tai baigėte rytines pamokas? — paklausė ji.
Suveriamos jos kambario durys buvo plačiai atdaros. Išgirdusi
jos balsą, aš išėjau į vidų.
Tai buvo erdvi, didinga salė su purpuro spalvos kėdėmis bei užuo­
laidomis, su turkišku kilimu, riešutmedžio paneliais išmuštomis sieno­
mis, didžiuliu puošniu spalvoto stiklo langu ir aukštomis lubomis,
išgražintomis puikiais lipdiniais. Misis Feirfeks šluostė dulkes nuo dai­
lių purpuro spalvos vazų, kurios stovėjo ant žemučio bufeto.

95
 — Koks puikus kambarys! — sušukau aš, apsidairiusi aplink, nes
lig šiol man nė iš tolo nebuvo tekę matyti tokių įspūdingų apar­
tamentų.
— Taip, šičia valgomasis. Aš ką tik atidariau langą, kad į vidų
patektų šiek tiek gaivaus oro ir saulės; viskas baisiai sudrėksta, kai
kambariuose beveik negyvenama. Antai svetainėje šalta tiesiog kaip
rūsyje.
Ji parodė man plačią arką, kuri buvo tokio pat stiliaus kaip ir
langas ir taip pat užtiesta rytietiška užuolaida, tik dabar toji užuolaida
buvo susukta ir atmesta. Palypėjusi porą plačių pakopų ir pažvelgusi
į ją, aš pagalvojau, jog man pasivaideno fėjų rūmai,— toks nuostabiai
puikus pasirodė tas kambarys maža ką temačiusioms mano akims.
O tai būta vien tik labai dailios svetainės su buduaru; abi tos patal­
pos buvo išklotos šviesiais kilimais, ant kurių, rodos, gulėjo numestos
margaspalvių gėlių girliandos; baltos it sniegas lubos, papuoštos vy­
nuogių kekių lipdiniais, puikiai derinosi su purpurinėmis kušetėmis
bei sofomis; ant židinio, kuris buvo iš balkšvo graikiško marmuro,
žvilgėjo rubino spalvos ornamentai iš čekoslovakiško stiklo, o didžiu­
liuose veidrodžiuose tarp langų atsimušė nuostabus sniego ir ugnies
niuansų derinys.
— Kaip tvarkingai jūs laikote šiuos kambarius, misis Feirfeks! —
pasakiau aš.— Jokios dulkelės, jokių drobinių užvalkalų; jei ne šiokia
tokia drėgmė, galėtum sakyti, kad juose ir dabar gyvenama.
— Matote, mis Eir, nors misteris Ročesteris šičia lankosi retai,
tačiau jis atvažiuoja visada staigiai ir netikėtai. Pastebėjusi, kad jam
nepatinka, kai jis atvykęs baldus randa apvalkstytus ir prie jo prasi­
deda ruoša, aš nusprendžiau, jog bus geriau, jei šiuos kambarius vi­
sada laikysiu paruoštus.
— Argi misteris Ročesteris toks reiklus ir priekabus?
— Nepasakyčiau, bet jo skonis ir įpročiai kaip tikro aristokrato,
ir viskas namuose turi būti tvarkoma, kaip jis nori.
— Ar jūs jį mėgstate? Ar žmonės jį gerbia?
— O, taip! Šią šeimą visada didžiai gerbė visa apylinkė. Beveik
visa žemė, kiek tik jūs galite užmatyti, nuo neatmenamų laikų pri­
klauso Ročesteriams.
— Na, bet, nekalbant apie turtą, ar jūs jį mėgstate? Ar žmonės jį
mėgsta dėl jo paties ypatybių?
— Aš neturiu už ką jo nemėgti, ir man rodos, nuomininkai jį laiko
teisingu ir dosniu šeimininku. Tačiau kiek ilgiau jis nėra jų tarpe
gyvenęs.
— O ar neturi jis kokių nors keistybių? Koks, žodžiu sakant, jo
būdas?

96
 — O, prikišti jam negalima nieko, man rodos. Galbūt jis tiktai
keistokas. Aš linkus manyti, kad jis yra daug keliavęs ir daug matęs.
Pasakysiu dar: jis apsišvietęs žmogus, tačiau daugiau su juo pasikalbėti
man nėra tekę.
— Kokiu atžvilgiu jis keistokas?
— Aš nežinau, nelengva pasakyti,— nieko tokio, kas kristų į akis,
bet tai jaučiama, kai tenka kalbėtis su juo: niekad nežinai, ar jis
juokauja ar rimtai šneka, ar jis patenkintas ar ne. Žodžiu, jo niekaip
negalima suprasti,— bent aš nesuprantu. Tačiau tatai neturi reikšmės,
jis labai geras šeimininkas.
Tai ir viskas, ką iškvočiau iš misis Feirfeks apie jos ir mano šei­
mininką. Yra žmonių, kurie turbūt visai nesugeba apibūdinti kokį
žmogų ar reiškinį, pastebėti ar nusakyti tai, kas labiausiai krinta į
akis. Geroji moteriškė, matyt, buvo kaip tik tokia. Mano klausimai
stebino ją, tačiau neskatino jos galvoti. Jai misteris Ročesteris buvo
misteris Ročesteris, ir daugiau nieko: aristokratas, žemės savininkas —
ir viskas. Daugiau ji ničniekuo nesidomėjo ir, matyt, stebėjosi, kad
aš noriu sužinoti dar kai ką apie jo asmenį.
Kai mes išėjome iš valgomojo, ji pasisiūlė aprodyti man kitus
kambarius, ir aš sekiojau paskui ją laiptais aukštyn ir žemyn, neat­
sigėrėdama tuo, ką mačiau, nes viskas čia buvo sutvarkyta protingai
ir skoningai. Erdvieji paradiniai kambariai man pasirodė itin didingi,
o kai kurie trečiojo aukšto kambariai, nors tamsūs ir žemučiai, buvo
įdomūs tuo, kad dvelkė senove. Baldai, kadaise stovėję apatiniuose
kambariuose, ilgainiui keičiantis madai, pamažu buvo kraustomi šičia;
silpnoje šviesoje, krintančioje pro siaurus langelius, matėsi lovos, ku­
rioms buvo ne mažiau kaip šimtas metų; didžiulės ąžuolo ir riešut­
medžio dėžės, papuoštos įmantriai išdrožinėtomis palmių šakomis bei
cherubinų galvutėmis priminė Sandoros skrynią23; čia buvo daugybė
įdomių senoviškų kėdžių su aukštais atlošais ir siauromis sėdynėmis,
taip pat dar senesnių krėslų, išlaikiusių ant savo pagalvėlių vos te-
žymius, beveik visai išsitrynusius išsiuvinėjimus, kuriuos atlikusios
rankos jau prieš dvi kartas virto dulkėmis. Dėl visų šių senoviškų re^
likvijų trečiasis Tornfildo rūmų aukštas atrodė lyg įsikūnijusi namų
praeitis, vieta, kur saugomi prisiminimai. Dienos metu man patiko
gūdi tyla, prieblanda ir keistas šių patalpų žavumas, tačiau nieku gy­
vu nebūčiau sutikusi praleisti naktį ant vienos kurios iš šių plačių ir
sunkių lovų. Kai kurios nišos, kur stovėjo tos lovos, buvo su ąžuo­
linėmis durimis, kitas slėpė senoviškos angliškos užuolaidos, kuriose

23
Sandoros s k r y n i a — didžiulė medinė dėžė, kurioje, pasak biblijos,
buvo laikomos akmeninės plokštės su dešimčia dievo įsakymų.

7. Džeinė Eir 97
m i r g ė j o išsiuvinėtos keisčiausios gėlės, dar keistesni paukščiai ir keistų
keisčiausios žmogystos,— visa tai turėjo iš tikrųjų fantastiškai atrodyti
blyškioje mėnesienoje.
— Šiose patalpose turbūt tarnai miega? — paklausiau aš.
— Ne. Jie gyvena mažesniuose kambariuose, užpakalinėje namų
dalyje. Šičia n i e k a d niekas nemiega. Jeigu šioje Tornfildo pilyje būtų
vaiduoklių, jie, be abejo, įsikurtų k a i p tik šiuose kambariuose.
— Aš irgi taip manau. V a d i n a s i , pas jus nėra vaiduoklių?
— Bent aš apie juos nesu girdėjusi,— atsakė šypsodamasi misis
Feirfeks.
— Ir apie juos nėra j o k i ų padavimų, j o k i ų l e g e n d ų ar pasakojimų?
— M a n rodos, k a d ne. T a č i a u žmonės šneka, k a d Ročesteriai sa­
vo metu b u v ę dideli nenuoramos. G a l kaip tik dėl to jie taip ramiai
ilsisi d a b a r s a v o kapuose.
— Taip... „Po gyvenimo sunkiosios karštligės giliai jie mie­
24
ga. . . " — sumurmėjau.— O kur jūs dabar einate, misis Feirfeks? —
paklausiau ją, pamačiusi, k a d ji žengia toliau.
— A n t stogo. N o r i t e pamatyti, k a i p apylinkės iš ten atrodo?
Aš nusekiau paskui ją siauručiais laipteliais į pastogę, o iš ten,
užlipusi kopėčiomis, p r o angą išlindau ant pilies stogo. D a b a r aš bu­
v a u v i e n a m e aukštyje su k o v ų karalija ir galėjau pasižiūrėti į jų lizdus.
Persisvėrusi per dantytų kuorų iškyšulius, pažvelgiau žemyn, ir vi­
sas parkas atsiskleidė m a n prieš akis tarsi ž e m ė l a p i s . . . 2 a l i a v e j a l y g
aksominė juosta gražiai supo pilkas rūmų sienas; lankoje, maždaug
tokio pat dydžio kaip ir parkas, stovėjo eilėmis seni galingi medžiai;
mišką, pilkai rusvą ir šalnų pakąstą, kirto takelis, b e v e i k visas užžė­
lęs samanomis, kurios d a b a r atrodė žalesnės už medžių lapus. Bažny­
čia ties vartais, kelias ir ramios kalvos — visa, rodos, ilsėjosi rudens
saulės spinduliuose. Tolumoje horizontas lietėsi su aukštu dangumi,
žydru, nusagstytu marmuriniais ir baltais kaip perlai debesėliais. Ta­
me peizaže nebuvo ko ypatingo, bet visas jis atrodė toks mielas ir
gražus. M u m s pasukus atgal ir v ė l atsidūrus pastogėje, aš vos galėjau
įžiūrėti kopėčias, kuriomis mes leidomės žemyn. Mano akims, ką
tik žvelgusioms į giedrą, žydrą dangų, į saulės užlietą giraitę, ganyklas
ir žalias kalvas, kurių v i d u r y j e stovėjo pilies rūmai ir kuriomis aš ne­
g a l ė j a u atsigėrėti, pastogė d a b a r pasirodė siaubingai tamsi, it rūsys.
Misis Feirfeks užtruko valandėlę, kol uždarė stogo dureles, o aš
apčiuopomis susiradau išėjimą iš pastogės ir ėmiau leistis siauručiais
laipteliais. Atsidūrusi ilgame koridoriuje, kuris skyrė priešakinius tre-

24
Parafrazuoti Šekspyro tragedijos „Makbetas" žodžiai. Juos ištaria Makbe­
tas, nužudęs Dunkaną.

98
 čiojo aukšto kambarius nuo užpakalinių, aš stabtelėjau. Šis siauras,
žemas ir apytamsis koridorius tik su vienu langeliu pačiame gale ir
su dviem eilėm mažų juodų uždarytų durų iš abiejų pusių man pa­
sirodė panašus į koridorių Mėlynbarzdžio pilyje.
Kai pamažėli ėjau į priekį, staiga mano ausis pasiekė garsas, kurį
aš visų mažiausiai tikėjausi išgirsti šioje ramybės karalystėje,— nus­
kambėjo kažkieno juokas. Tas juokas buvo kažkoks keistas: trankus,
šiurpus, nedžiaugsmingas. Aš stabtelėjau: juokas liovėsi, tačiau tiktai
valandėlei. Jis pasikartojo—dar garsiau, nes pirmą kartą vos tebuvo
girdėti,— staiga nutrūko garsiausioje vietoje, tarsi pažadinęs aidą
šiuose visuose apytuščiuose kambariuose, nors kažkas nusijuokė tik
viename iš jų, ir aš neklysdama galėjau parodyti, už kurių būtent durų.
— Misis Feirfeks! —sušukau aš, išgirdusi, kad ji leidžiasi lai­
ptais.— Ar jūs girdėjote šį garsų juoką? Kas gi čia galėjo juoktis?
— Veikiausiai kuri nors kambarinė,— atsakė ji,— Gal Greisė Pul.
— Bet ar jūs girdėjote? — aš vėl paklausiau.
— Taip, kuo aiškiausiai. Aš dažnai girdžiu ją juokiantis. Ji siuva
viename iš šių kambarių. Kartais pas ją užeina Li, tai jos dažnai ir
įsitriukšmauja.
Juokas vėl pasikartojo, šį kartą negarsus, retas ir baigėsi keistu
murmesiu.
— Greise! — pašaukė misis Feirfeks.
Turiu prisipažinti, jog nesitikėjau, kad kokia nors Greisė galėtų
atsiliepti, nes juokas buvo toks tragiškas ir toks kraupus, kokio man
niekad nebuvo tekę girdėti. Buvo pats vidudienis, ir šio isteriško juo­
ko nelydėjo jokie kiti antgamtiniai reiškiniai; nei vieta, nei laikas
taip pat anaiptol neleido nuogąstauti, šiaip aš būčiau prietaringai per­
sigandusi. Tačiau pasirodė, kad kvaila buvo net tuo stebėtis: nieko
paslaptingo čia nebūta.
Bematant atsidarė artimiausios durys ir pro jas pasirodė tarnaitė —
moteriškė tarp trisdešimt ir keturiasdešimt metų: kresna, keturkampės
figūros, rudaplaukė, grubaus, paprasto veido; vargu ar galima būtų
įsivaizduoti mažiau romantišką ir mažiau į vaiduoklį panašią būtybę.
— Per daug triukšmo, Greise,— pasakė misis Feirfeks.— Neužmir­
škite įsakymo!
Greisė tylomis tūptelėjo ir pasišalinio.
— Jai pavesta siūti ir padėti Li atlikti kai kuriuos ruošos darbus,—
kalbėjo našlė.— Nors ji turi kai kurių trūkumų, bet savo darbą jat-
lieka gerai. Beje, kaip sekėsi šįryt su naująja mokine?
Šitaip pašnekesiui nukrypus į Adelę, mes šia tema kalbėjomės, kol
pasiekėme šviesius ir linksmus apatinio aukšto apartamentus. Ves­
tibiulyje mus pasitiko pribėgusi Adelė.

99
 — Mesdames, vous ėtes servies!—sušuko ji ir pridūrė: — J'ai bien
faim, moi!25
Misis Feirfeks kambaryje mes radome paruoštus ir mūsų laukian­
čius pietus.

XII SKYRIUS

Ta ramaus gyvenimo viltis, kurią man žadėjo pirmosios ramios

valandėlės Tornfilde, pasiteisino, man geriau susipažinus su šia vieta
ir jos gyventojais. Misis Feirfeks pasirodė tikrai tokia, kaip aš ir
spėjau,— ramaus būdo, geraširdė moteriškė, pakankamai išsilavinusi ir
gana protinga. Mano mokinė buvo gyva, tik išlepinta ir todėl kartais
užsispyrusi, tačiau kadangi ji buvo visiškai atiduota į mano rankas ir
niekas nesikišo į mano metodą jai perauklėti, tai ji bematant atprato
nuo savo mažų kaprizų, tapo paklusni ir pradėjo mokytis. Ji nepa­
sižymėjo kokiais didesniais gabumais, neturėjo jokių nepaprastų būdo
bruožų, kokio nors ypatingai išvystyto jausmo ar polinkio, kuris būtų
bent kiek iškėlęs ją virš įprasto jos amžiaus vaikų lygio; tačiau ji
neturėjo nei trūkumų bei ydų, dėl kurių būtų buvusi menkesnė už
kitas mergaites. Ji darė visai patenkinamą pažangą, jautė man nuošir­
džią, gal ir nelabai gilią simpatiją, ir savo atviraširdiškurnu, linksmumu
čiauškėjimu, taip pat pastangomis įtikti sužadino ir manyje atitin­
kamą jausmą, kurio užteko, kad mes būtume patenkintos viena kitos
draugyste.
Tatai, par parenthėse26, gali palaikyti šaltumu tie žmonės, kurie
mėgsta postringauti apie angelišką vaikų prigimtį ir skelbia, kad au­
klėtojų pareiga yra juos dievinti; tačiau aš rašau šią knygą, nenorė­
dama pataikauti tėvų egoizmui, mėgdžioti veidmainius ar malti vi­
sokias nesąmones; mano tikslas — pasakoti vien tik tiesą. Aš sąžinin­
gai stengiausi išmokyti ir išlavinti Adelę ir nuoširdžiai pamėgau tą
mažąją asmenybę taip, kaip puoselėjau širdyje padėką misis Feirfeks
už jos lipšnumą, už jos malonų ir visada pagarbų . elgesį su manim,
už jos santūrų protą ir būdą.
Tegu, -kas nori, peikia mane, jei aš dar pridursiu, kad retkarčiais,
kai vaikščiodavau viena po parką, kai išėjusi už vartų žiūrėdavau į
vingiuojantį tolumon kelią arba kai Adelė žaisdavo su savo aukle, o
misis Feirfeks tvarkydavo uogienes kamaroje,— aš įsmukdavau į vidų,
nemačiomis užkopdavau į trečiąjį aukštą, atsidarydavau" palėpės du-

Pietūs ant stalo. Aš jau išalkau! (piane).

Tarp kitko (piane).

100
 reles ir, užlipusi ant stogo, apžvelgdavau tolimus laukus bei kalvas,
įsmeigdavau akis į miglotą horizontą, ir kad tada trokšdavau turėti
tokią regėjimo galią, kuri padėtų man prasiskverbti per tas ribas, pasiekti
kitokį, judrų pasaulį, pamatyti miestus ir kraštus, kur verda gyveni­
mas, apie kuriuos aš girdėjau, bet kurių nė karto nemačiau; kad tada
svajojau pergyventi ir patirti tai, ko nė nesapnavau, plačiau bendrauti
su žmonėmis, susipažinti su įvairesnio charakterio asmenimis negu
tie, kurie gyveno mano aplinkoje. Aš didžiai vertinau visas gerąsias misis
Feirfeks ir Adelės ypatybes, bet tikėjau, kad pasaulyje yra ir kitoks
veiksmingesnio pobūdžio gėris,— o tai, ką aš tikėjau, troškau ir regėti.
Kas papeiks mane? Be abejo, daug kas. Jie pasakys, kad aš amžinai
nepatenkinta. Bet ką gi aš galėjau padaryti? Aš jau iš prigimties bu­
vau nenuorama, ir nenustygimas kartais mane imdavo tiesiog kankinti.
Tada vienintelė mano paguoda būdavo vaikščioti trečiojo aukšto ko­
ridoriumi iš vieno galo į kitą, tyloje bei vienatvėje, ir leisti sielai
mėgautis žaviausiais mano vaizduotės miražais,— o jų vaidenosi man
daugybė, ir vienas už kitą buvo gražesni,— jausti, kaip mano širdis
plaka iš džiaugsmo, kaip ji susitraukimo momentu apsiniaukia, bet
išsiplėsdama kunkuliuoja gyvybe; ir užvis maloniausia buvo įsiklau­
syti visa savo siela į tą nepabaigiamą pasaką, kurią kūrė ir sekė mano
vaizduotė, perpindama ją visokiausiais įvykiais, lūkesčiais, jausmais, lie­
psningu gyvenimu — visa kuo, ko troškau ir ko negalėjau pasiekti to­
mis dienomis.
Tuščia tvirtinti, kad žmogus turi būti patenkintas ramybe: jis nega­
li gyventi be veiklos; ir jis susikuria ją, jei jos jam neduoda likimas.
Milijonai žmonių yra pasmerkti dar vienodesniam gyvenimui negu
tas, kuris teko man,— ir milijonai slapčia maištauja prieš savo dalią.
Niekas nežino, kiek maištų — šalia politinių — bręsta kasdieninio gy­
venimo gelmėse. Manoma, kad moterys apskritai yra ramios; bet mo­
terys jaučia lygiai taip pat kaip vyrai; jos trokšta parodyti savo sugebėji­
mus ir ieško dirvos savo veiklai kaip jų broliai vyrai; rūsčios tradicijų
priespaudos suvaržytos, sustingimui pasmerktos, jos kenčia nė kiek ne
mažiau, kaip kentėtų jų vietoje priešinga lytis. Ir kada privilegijuo­
toji lytis tvirtina, kad moters pašaukimas kepti pudingus ir megzti
kojines, skambinti rojaliu ir siuvinėti krepšelius, tai šitoks samprota­
vimas labai siauraprotiškas. Neišmintinga smerkti moteris ar juoktis
iš jų, jeigu jos trokšta dar kažką veikti ir mokytis daugiau, negu iš
jų lyties reikalauja papročiai.
Viena šitaip vaikštinėdama po koridorių, gana dažnai girdėdavau
Greisės Pul juoką, tuos pačius duslius ir kapotus „cha cha cha!", ku­
riuos pirmą kartą išgirdus, kūnas pagaugais nuėjo. Taip pat girdė­
davau isterišką jos murmesį, dar keistesnį už jos juoką. Būdavo dienų,

101
kada jos kambarėlyje viešpataudavo tyla, bet pasitaikydavo ir tokių,
kada tie ganai mane tiesiog stulbindavo. Kartais pamatydavau ją: ji
išeidavo iš savo kambario su dubeniu, lėkšte ar padėklu rankoje,
pasukdavo į virtuvę ir bematant grįždavo, paprastai ąsotėliu porterio
nešina (o, atleisk man, romantiškas skaitytojau, kad atskleidžiu gru­
bią tiesą!). Vos tik ją pamačius, mano smalsumas, kurį žadindavo jos
keistas juokas, bematant išblėsdavo: jos nerangi figūra ir grubūs
veido bruožai neturėjo nieko, kas būtų skatinęs ja susidomėti. Kartą
kitą mėginau su ja pasikalbėti, bet ji buvo nešneki: šias mano pas­
tangas paprastai išsyk paversdavo niekais jos trumpi atsakymai.
Kiti šių namų gyventojai: Džonas ir jo žmona, kambarinė Li ir Sofi,
prancūzė auklė, buvo padorūs žmonės, bet niekuo ypatingu nepasi­
žymį. Su Sofi dažnai šnekučiuodavau prancūziškai ir kartais klausi-
nėdavau apie jos tėvynę, tačiau ji neturėjo sugebėjimo vaizdžiai ką
nusakyti bei nupasakoti, ir paprastai susilaukdavau tokių neaiškių ir
padrikų atsakymų, kurie veikiau atimdavo norą, o ne skatindavo klau­
sinėti.
Taip praėjo spalis, lapkritis ir gruodis. Vieną sausio popietę misis
Feirfeks paprašė, kad aš atleisčiau Adelę nuo pamokų, nes ji slogavo;
kadangi Adelė šiam prašymui pritarė su tokiu džiaugsmu, kuris man
priminė, kaip ir aš pati brangindavau vieną kitą atsitiktinę
atostogų dieną savo kūdikystėje, tai mielai sutikau, nusprendusi,
jog šiuo atveju reikia parodyti nuolaidumo. Buvo graži, tyki, nors ir
gana šalta diena. Visą ilgą rytą aš ištūnojau bibliotekoje ir jaučiausi
pavargusi. Misis Feirfeks ką tik buvo parašiusi laišką, kurį reikėjo
nunešti į paštą, todėl užsidėjau skrybėlaitę, užsimečiau apsiaustėlį ir
pasisiūliau nunešti jį į Hėjaus paštą. Iki šio kaimelio buvo vos pora
mylių, ir pasivaikščioti gražią žiemos popietę atrodė vienas malonu­
mas. Užsukusi pas Adelę, kuri patogiai sėdėjo savo kėdutėje prie ži­
dinio misis Feirfeks kambaryje, ir padavusi jai pačią geriausią vaški­
nę jos lėlę (šiaip aš ją laikydavau spintoje, įvyniojusi į sidabrinį po­
pierių), kad ji turėtų su kuo žaisti, taip pat palikusi apsakymėlių kny­
gutę, aš išėjau, pabučiavimu atsakiusi į jos žodžius: „Revenez bientot,
ma bonne amie, ma chėre Mdlle. Jeannette!" 27
2emė buvo sušalusi į gruodą, oras tykus, ant kelio — nė gyvos
dvasios. Norėdama sušilti, iš pradžių ėjau sparčiai, paskiau sulėtinau
žingsnius, ėmiau džiaugtis ir gėrėtis tais smagumais, kuriuos teikė
malonus sausio mėnesio prievakaris. Buvo trečia valanda; man einant
pro varpinę, ką tik nuskambėjo bažnyčios varpas. Gęstanti diena ir
žemai ties horizontu spinduliuojanti blanki saulė darė popietį ypatin-
2/
Greitai grįžkite, mano mieloji, mano brangioji madmuazele Zanete!
(piane).

102
g a i žavų. Aš j a u b u v a u už rnylios nuo Tornfildo ir dabar ėjau siauru
keliu, kurį iš abiejų pusių supo įvairiausi krūmai. V a s a r ą čia žydėdavo
d a u g y b ė laukinių rožių, o rudenį juose n o k d a v o riešutai ir gervuogės.
N e t dabar tarp šakelių vietomis r a u d o n a v o it brangūs karolėliai erškė­
čių ir šermukšnių uogos. Bet labiausiai šis kelias žavėjo žiemos me­
tu s a v o nuošalumu ir belapių medžių tyla. Jei iš t o l ' a u ir padvelk­
d a v o vėjelis, šičia nepasigirsdavo nė mažiausio šlamesio, nes čia ne­
b u v o "nei bugienių, nei kokių nors kitokių tos pačios amžinai žaliuo­
jančios padermės medelių, kurie būtų galėję suošti, o. nuogi erškėt­
rožių ir lazdynų krūmai b u v o tokie pat nebylūs kaip ir nuzulinti ak­
menys, kuriais b u v o išgrįstas kelio vidurys. Abipus, kiek akis užmatė,
plytėjo laukai, kuriuose nesiganė joks gyvulys, o maži rusvi paukšteliai,
kartais spurdėję gyvatvorėse, atrodė lyg atskiri parudavę lapai, ku­
rie pamiršo nukristi.

Kelias, kuriuo ėjau į Hėjų, visą laiką kilo aukštyn. Įpusėjusi sa­
vo kelionę, aš prisėdau ant laiptelio, padaryto perkopti per gyvatvorę
prie tako į lauką. Geriau susisupusi į paltuką ir susikišusi rankas ( į
movą, nejaučiau šalčio, nors ore smarkokai spigino; tai rodė ledo
pluta, aptraukusi grindinį, per kurį prieš keletą dienų, po staigaus po­
laidžio, srauniai plūdo upokšnis. Sėdėdama gerai mačiau Tornfildą:
žemai, klonio viduryje, dunksojo pilka masyvi pilis su dantytais kuo­
rais, ryškiai išsiskirianti giraitės ir d a u g y b ė s kovarnių lizdų fone. Aš
palaukiau iki nusėdo saulė, visa žėrėdama ir mirguliuodama pro me­
džius. T a d a atsigręžiau į rytus.

Virš kalvos prieš mane raudonavo vos užtekėjęs mėnulis. Nors

kol kas jis tebebuvo blyškus it saulėlydžio debesėlis, bet sparčiai
skaidrėjo ir k o p ė aukštyn, apšviesdamas Hėjaus kaimelį, kuris drie­
kėsi kalvos viršūne, paskendęs medžiuose, o iš jo kaminų v i n g i a v o
aukštyn mėlyni dūmai.-Ligi jo d a r b u v o mylia kelio, bet visiškoje ty­
loje aiškiai girdėjau nesudėtingus jo g y v e n i m o garsus. M a n o ausis
taip pat pagavo upelių šneką; anapus Hėjaus buvo daug kalvų, ir
ten, be abejo, turėjo vinguriuoti upokšniai, tačiau kokiuose tarpek­
liuose ir skardžiuose jie tekėjo, aš nežinojau. Sio vakaro ramybėje
girdėjau tiek pačių artimiausių skambų čiurlenimą, tiek tolimiausiųjų
duslų gurgesį.

Ir staiga tą tokį mielą pleškenimą ir šnabždesį, tokį tolimą ir d r a u g e to­

kį aiškų, sudrumstė trankūs, triukšmingi garsai: pasigirdo stiprus kanopų
kaukšėjimas, kažkoks metalo skambčiojimas, nustelbęs švelnų bangų
čiauškesį. Panašiai esti paveiksle, kai priešakiniame plane tamsiais ir
storais brūkšniais nupieši rūsčiai dunksančią uolą ar gumbuotą šako­
to ąžuolo kamieną, kuris uždengia tolumoje vaiskiai mėlynuojančias

103
kalvas, saulėtą horizontą ir baltapūkius debesėlius danguje, kur vie­
nas atspalvis nejučia ištirpsta kitame.
Caksėjimas sklido kanopoms atsitrenkiant į kelio akmenis. Artėjo
arklys. Kelio vingis kol kas slėpė jį, bet pasagos skambčiojo vis
garsiau. Aš buvau bepasikelianti nuo perlipos, tačiau kelias šioje vie­
toje buvo siauras, ir aš likau sėdėti, nusprendusi praleisti arklį pro
šalį. Tada aš buvau jaunutė, ir visokiausi fantastiški vaizdai, čia džiu­
gūs, čia liūdni, jaudindavo mano vaizduotę. Šalia kitų kvailysčių ma­
no sieloje buvo giliai įstrigę ir vaikystėje girdėtų pasakų paveikslai,
o kai jie vėl iškildavo atmintyje, subrendusi jaunystė suteikdavo jiems
tą jėgą ir gyvumą, kurių stigo vaikystei. Belaukdama, kol prieblandoje
pasirodys artėjąs arklys, aš prisiminiau kai kurias Besės pasakas, kuriose
buvo minima dvasia, Šiaurės Anglijos gyventojų vadinama Gitrašu: toji
dvasia, pasivertusi arkliu, mulu ar didžiuliu šunimi, baladojasi vie­
nišais keliais, o kartais užklumpa ir pavėlavusius keleivius,— lygiai
taip, kaip mane štai po valandėlės tuoj užklups šis atskubąs arklys.
Ir staiga, kai jis jau buvo čia pat, bet aš vis dar jo nemačiau, be
kanopų bildesio, išgirdau gyvatvorės šlamštelėjimą, ir visai ties manim
iš lazdynų tankmės išbėgo didžiulis šuo, kuris, būdamas juodmargis,
aiškiai išsiskyrė krūmų fone. Juk kaip tik tokiu šunim galėjo pa­
siversti Besės nupasakotasis Gitrašas! Padaru, panašiu į liūtą, su il­
gais gaurais, stambia galva! Tačiau šuo ramiai prabėgo pro šalį, net
nepažvelgęs į mane paslaptingomis gyvulio akimis, kaip aš iš anksto
tikėjausi. Jam iš paskos pasirodė arklys,— aukštas žirgas, o ant jo
raitelis. Žmogiškosios būtybės — raitelio — pasirodymas iškart išsklaidė
visus kerus. Niekas niekad nebuvo jojęs ant Gitrašo, jis visada pa­
sirodydavo vienas. O dvasios, kiek aš supratau, nors ir galėdavo įsimesti
į nebylių gyvulių kūnus, vargu ar būtų susiviliojusios paprasto žmo­
gaus pavidalu. Ne, čia Joks Gitrašas, o tik keleivis, trumpiausiu ke­
liu skubąs į Milkotą. Jam prajojus, ir aš leidausi į kelionę. Tačiau po
keleto žingsnių turėjau atsigręžti: išgirdau, kad arklys slidinėja ant
apledėjusio kelio. Tą pačią akimirką keleivis šūktelėjo: „Koks velnias
čia koją pakišo!"—ir arklys parkrito. Aš sustojau. Raitelis ir žirgas
gulėjo žemėje. Pribėgo šuo ir, išvydęs nelaimės ištiktą šeimininką ir
besikamuojantį arklį, ėmė taip garsiai loti, kad vakaro kalvos skambiu
aidu atsiliepė į šį storą lojimą, nepaprastai galingą ir skardų. Paskui,
apuostęs parkritusiuosius, pribėgo prie manęs,— tai buvo visa, ką jis
įstengė padaryti, nes aplinkui niekas kitas negalėjo ateiti į pagalbą.
Aš išklausiau nebylų jo prašymą ir priėjau prie raitelio, kuris sten­
gėsi ištraukti kojas iš kilpų. Sprendžiant iš energingų jo judesių, jis
negalėjo būti smarkiai susižeidęs. Vis dėlto aš paklausiau jį:
— Jūs užsigavote, sere?

104
 Nors aš gerai nenugirdau, bet man pasirodė, kad jis nusikeikė;
bent taip aš pagalvojau, kai jis, murmėdamas kažką panosėje, neat­
sakė į mano klausimą.
— Gal aš galiu kuo padėti? — vėl paklausiau.
— Pasitraukite nuošaliau — atsakė jis, iš pradžių atsiklaupdamas, o
paskui ir atsistodamas. Aš paėjau į šalį. Tuoj po to pasigirdo, kaip
daužo kanopomis į ledą slidinėjas žirgas, kuris, lojant šuniui ir šūk­
čiojant raiteliui, stengėsi atsikelti. Aš nejučia atsidūriau už keleto jar­
dų, tačiau nenorėjau visiškai pasišalinti, nepamačiusi, kuo baigsis tos
visos pastangos. Laimei, arklys netrukus atsistojo, o šuo nutilo, su­
draustas šeimininko žodžių: „Nutilk, Pilotai!" Dabar keleivis pasilenkęs
apčiupinėjo savo kelį ir blauzdą, tarsi tikrindamas, ar jie nesužeisti.
Matyt, jam skaudėjo koją, nes jis prišlubavo prie perlipos, nuo ku­
rios aš ką tik buvau pasikėlusi, ir atsisėdo.
Man norėjosi būti kuo nors naudingai jam ar bent parodyti dė­
mesio, ir aš vėl priėjau prie jo.
— Jeigu jūs susižeidėte ir jums reikalinga pagalba, sere, aš galiu
pašaukti-ką nors iš Tornfildo ar iš Hėjaus.
— Ačiū, nereikia. Kaulas nelūžęs, tik nikstelėjau,— ir jis vėl at­
sistojęs pamėgino žengti, bet nejučiomis iš skausmo sudejavo:
— Ai!
Dar ne visiškai buvo sutemę, mėnulis švietė kaskart skaidriau, ir
aš jį mačiau visai aiškiai. Jis vilkėjo jojimo apsiaustą su kailine apy­
kakle ir plieninėmis sagtimis. Apie figūrą spręsti buvo sunku; paste­
bėjau tiktai, kad jis vidutinio ūgio ir gana petingas vyriškis. Veidas
jo buvo tamsus, bruožai griežti, kakta plati. Jo akys po surauktais an­
takiais liepsnojo rūsčiu atkaklumu. Nors jis buvo nebe jaunas, tačiau
dar ir nepusamžis,— jam galėjo būti kokie trisdešimt penkeri. Aš jo
nė kiek nebijojau, tik truputį drovėjausi. Jeigu jis būtų buvęs jaunas,
gražus, romantiškas herojus, aš nebūčiau išdrįsusi šitaip įkyriai klau­
sinėti ir siūlyti paslaugas neprašyta. Bet vargu ar buvau kada mačiusi
gražų jaunuolį, o juo labiau kalbėjusi su juo. Aš iš įsitikinimo die­
vinau grožį, elegantiškumą, grakštumą, žavumą, bet jeigu man būtų
pasitaikę sutikti šias ypatybes, įsikūnijusias vyriškyje, būčiau instin­
ktyviai pajutusi, kad toks žmogus nieku gyvu negalėtų patraukti ma­
nęs, ir šalinusis jo, kaip mes šalinamės ugnies, žaibo ar ko nors kito,
kas, nors ir šviesu, bet veikiau baugina, negu traukia prie savęs.
Jeigu nepažįstamasis būtų nusišypsojęs man ir geraširdiškai atsakęs,
kai aš kreipiausi į jį, jeigu jis mano pasiūlymą padėti būtų atmetęs
maloniai dėkodamas,-—aš, galimas daiktas, būčiau nuėjusi sau ir ne­
jutusi jokio noro toliau teirautis. Tačiau rūsti keleivio išvaizda ir

105
šiurkštus tonas kažkaip paskatino mane nesivaržyti. Kai jis pamojo
man eiti, aš likau stovėti ir pareiškiau:
— Aš jokiu būdu negaliu palikti jūsų, sere, tokį vėlyvą metą šia­
me nuošaliame kelyje, kol įsitikinsiu, kad jūs galite užsėsti ant arklio.
Kai pasakiau tai, jis pakėlė į mane akis. Lig šiol jis vargu ar
buvo dirstelėjęs mano pusėn.
— Manyčiau, kad jums pačiai jau seniai metas būti namie,— tarė
jis,-—jeigu jūs gyvenate kur netoliese. Iš kur jūs?
— Stai iš ten, iš slėnio, ir aš nė kiek nebijau, nors ir vėlu,— juk
mėnesiena. Aš mielai nubėgsiu į Hėjų, jei tik jūs norite. Man ir pa­
čiai reikia ten nunešti laišką.
— Jūs gyvenate ten, slėnyje? Jūs norite pasakyti — aname name
su kuorais? — paklausė jis, rodydamas į Tornfildo pilį, užlietą sidabri­
nės mėnulio šviesos ir aiškiai boluojančią tarp medžių, kurie vakarinio
dangaus fone atrodė kaip ištisa tamsi miško masė.
— Taip, sere.
— Kieno gi tie namai?
— Misterio Ročesterio.
— Ar jūs pažįstate misterį Ročesterį?
— Ne, niekad nesu jo mačiusi.
— Argi jis ten negyvena?
— Ne.
— O jūs žinote, kur jis dabar?
— Nežinau.
— Jūs, be abejo, ne tarnaitė tuose namuose. Jūs...— Jis nutilo,
apmetė akimis mano drabužius, kurie, kaip ir visada, buvo gana pap­
rasti: juodas vilnonis paltukas, juoda kastorinė skrybėlaitė; nei vie­
na, nei kita nebūtų dėvėjusi net kilmingos damos kameristė. Jam, ma­
tyt, sunku buvo įspėti, kas aš tokia. Aš atėjau jam į pagalbą:
— Aš esu guvernantė.
— A, guvernantė! — pakartojo jis.— Velniai griebtų, visai pamir­
šau! Guvernantė!—ir jis vėl atidžiai pažvelgė į mano apdarus. Po
keleto minučių jis pasikėlė nuo perlipos, bet, vos pamėginus eiti,
jo veidą iškreipė skausmas.
— Aš jūsų nesiųsiu pašaukti pagalbos,— pasakė jis,— bet jūs pati
galite truputį man padėti, Jei būsite tokia maloni.
— Gerai, sere.
— Gal jūs turite skėtį, kuris man atstotų lazdą?
— Ne.
— Tai pamėginkite paimti mano arklį už pavadžio ir priveskite
jį. Ar nebijosite?

106
 Pati viena būčiau bijojusi ir paliesti arklį, bet paprašyta turėjau
klausyti. Pasidėjusi ant perlipos movą, priėjau prie aukšto žirgo ir
pamėginau paimti jį už apinasrio, bet jis buvo smarkus ir neleido man
prisiartinti prie jo. Aš keletą kartų bandžiau nustverti už pavadžio,
bet veltui. Mane baisiai gąsdino jo priešakinės kanopos, kuriomis
jis kapojo žemę. Nepažįstamasis kurį laiką stebėjo mane ir galiausiai
susijuokė:
— Matau— pasakė jis,— kad kalnas atsisako eiti prie Mahometo,
todėl belieka Mahometui prieiti prie kalno. Prašau padėti man.
Aš priėjau.
— Atleiskite,— tarė jis — aplinkybės verčia mane pasinaudoti jū­
sų pagalba.
Jis padėjo sunkią ranką man ant peties ir, gerokai užsigulęs ant
jo, nušlubavo iki arklio. Vos pačiupęs jį už apinasrio, kaipmat su­
valdė arklį ir užšoko ant balno, nors visas jo veidas persikreipė iš
skausmo dėl išnarintos kulkšnies.
— Dabar,— tarė jis, atleisdamas kietai prikąstą apatinę lūpą,— pa­
duokite man dar vytinį; antai jis guli prie gyvatvorės.
Aš suradau jį ir padaviau.
— Dėkui jums. Dabar skubėkite su laišku į Hėjų ir kuo greičiau­
siai grįžkite namo.
Pentinais paliestas arklys iš pradžių atsistojo piestu ir pasitraukė
atatupstas, paskui, pasileidęs šuoliais, bematant išnyko; jam iš pas­
kos nudūmė šuo, ir visi trys dingo,—
Tarsi šilojas, tyrlaukiuos
Pagautas pikto vėjo.
Aš pasiėmiau movą ir daviau valią žengti kojoms. Įvykis pasibaigė
ir nuslinko į praeitį; jame nebuvo nieko reikšmingo, nieko romantiš­
ko ir, galima sakyti, nieko įdomaus; ir vis dėlto jis nors vienai valan­
dai paįvairino monotonišką mano gyvenimą. Atsirado žmogus, kuriam
prireikė mano pagalbos, ir jis jos paprašė, o aš ją suteikiau. Man
buvo malonu jausti, kad ir aš jau šį tą padariau. Nors mano paslauga
buvo menkutėlė ir atsitiktinė, tačiau aš turėjau progos veikti, o man
taip buvo įgrisęs tas vienodas gyvenimas. Šis naujas veidas buvo lyg
naujas paveikslas, atsiradęs mano atminties galerijoje, ir jis atrodė
toks nepanašus į visus kitus ten kabančius paveikslus: pirmiausia, to­
dėl, kad tai buvo vyriškio veidas, o antra — kad jis buvo tamsus,
ryžtingas ir rūstus. Jis tebestovėjo man akyse, kai aš įėjau į Hėjaus
miestelį ir įmečiau laišką į pašto dėžutę. Aš mačiau šį veidą prieš save,
eidama į pakalnę ir skubėdama namo. Priėjusi tą pačią perlipą, stab­
telėjau valandėlę, apsidairiau ir pasiklausiau, tarsi laukdama, kad vėl
išgirsiu kanopų bildesį kelyje ir pamatysiu raitelį su jojimo apsiaustu

107
 ir niūfaundlendų veislės šunį, panašų į Gitrašą. Tačiau prieš mane
dūlavo tik gyvatvorė ir apkarpytas gluosnis, nebyliai iškėlęs tankią
savo viršūnę mėnesienos šviesoje. Aš girdėjau tik tai, kaip gūsiais
ūžteldavo vėjas už mylios nuo čia Tornfildo medžiuose. Ir kai pažiū­
rėjau žemyn, į tą pusę, iš kurios sklido tas šnaresys, mano žvilgsnis,
nukrypęs į pilį, viename fasado lange išvydo mirkčiojantį žiburį. Tai
priminė man, kad jau vėlus metas, ir aš neskubėjau namo.
Man nesinorėjo grįžti į Tornfildą. Peržengti jo slenkstį reiškė grįžti
į sustingusį gyvenimą. Pereiti tylų vestibiulį, užkopti tamsiais laip­
tais, sėdėti savo vienišame kambarėlyje, o po to grįžti pas visuomet
ramią misis Feirfeks ir praleisti ilgą žiemos vakarą su ja, tik su ja,—
viena tik mintis apie tai galėjo iškart nuslopinti tą menkutį dvasios
pakilimą, kurį sužadino šis pasivaikščiojimas, ir vėl surakinti mano jėgas
beviltiškomis vienodo ir per daug tylaus gyvenimo grandinėmis,— to
gyvenimo, kurio teikiamos ramybės ir patogumų aš jau nebemokėjau
branginti. Kaip pravartu būtų man tada buvę atsidurti audrų ir skur­
daus gyvenimo sūkuryje, kad rūsti ir karti patirtis išmokytų ilgėtis
ramybės, kuria dabar aš taip bodėjausi! Taip, tatai man buvo lygiai
taip .pravartu, kaip žmogui, kuris ilgai užsisėdi per daug patogiame
krėsle, praverčia gerokai pasivaikščioti; savo gyvenimo sąlygų ver­
čiama, aš lygiai taip pat troškau permainos, kaip tas žmogus progos
prasimankštinti.
Aš stabtelėjau ties vartais, stabtelėjau vejoje priešais namą. Ėmiau
vaikščioti į vieną ir į kitą galą grįsta alėja. Abejos paradinės durys
jau buvo uždarytos, ir aš negalėjau pažvelgti į vidų. Tačiau to aš nė
nenorėjau. Ir mano žvilgsnis, ir mano siela, atrodė, traukėsi atbuli nuo
to niūraus namo, nuo to pilko pastato, pilno tamsių užkaborių,—•
bent man tada jis taip atrodė,— ir kilo į /plytintį virš manęs dangų, į
žydrą jūrą, be mažiausio debesėlio. Mėnulis iškilmingai vis kilo ir kilo,
jo skritulys, rodos, žvelgė aukštyn, kas kartą toliau ir toliau palik­
damas kalnų viršūnes, iš už kurių patekėjo, ir skverbdamasis į zenitą,
neįsivaizduojamai gilią ir neaprėpiamai tolimą vidurnakčio dangaus
tamsą. O jam iš paskos sekė mirksinčios žvaigždės; į jas įsižiūrėjus,
suvirpo mano širdis ir gyslomis karščiau ėmė tekėti kraujas. Bet kar­
tais užtenka mažo dalykėlio grąžinti mums į žemę: vestibiulyje išmušė
laikrodis, privertęs mane atitrūkti nuo mėnulio ir žvaigždžių; aš ati­
dariau šalutines duris ir įėjau.
Vestibiulyje nebuvo visiškai tamsu, pačioje palubėje degė bronzinė
lempa; tačiau jo sienas ir apatines ąžuolinių laiptų pakopas rausvino
lig šiol man nematytas malonus žioravimas, sklindąs iš didžiosios
svetainės, kurios suveriamos durys buvo atdaros; židinyje maloniai
plaikstėsi liepsna, svaidydama atspindžius ant marmurinių plokščių ir

108
 varinių grotelių, ant puošnių purpurinių užuolaidų bei poliruotų bal­
dų. Ji taip pat apšvietė ties židiniu sėdinčių žmonių grupę. Tačiau
vos spėjau akimirką apžvelgti ją, vos mane pasiekė linksmi balsai,
tarp kurių, man rodos, pasigirdo ir Adelės balsas, duris staiga kažkas
užtrenkė, ir viskas dingo.
Aš nuskubėjau į misis Feirfeks kambarį; tenai irgi kūrenosi ugnis,
bet žvakės nebuvo uždegtos, nesimatė ir pačios šeimininkės. Užtat,
patogiai įsitaisęs ant kilimo, vienut vienas sau gulėjo, rimtai žiūrė­
damas į liepsnojantį židinį, didžiulis juodmargis gauruotas šuo, visai
panašus į mano sutiktą pakelėje Gitrašą.
— Pilotai! — šūktelėjau aš jį vardu, nes jis buvo toks panašus į
aną.
Suo pasikėlė ir priėjęs ėmė uostyti mane. Aš paglosčiau jį, ir jis
pavizgino pasipūtusią uodegą. Tačiau šis padaras man vis vien at­
rodė lyg kažkokia fantastiška būtybė,— negalėjau įsivaizduoti, iš kur
jis čia atsirado. Aš paskambinau, norėdama paprašyti žvakės ir,
be to, sužinoti, iš kur šis atvykėlis. Įėjo Li.
— Kas čia per šuo?
— Jį parsivedė šeimininkas.
— Kas? •
— Seimininkas, misteris Ročesteris. Jis ką tik parvyko.
— Tikrai! Ir misis Feirfeks dabar pas jį?
— Taip, ir. mis Adelė. Jie visi svetainėje, o Džonas išvažiavo gy­
dytojo. Seimininkui įvyko nelaimė: jo arklys parkrito, ir jis išsinarino
kulkšnį.
— Gal arklys parkrito pakeliui į Hėjų?
— Taip, jojant į pakalnę. Jis paslydo ant apledėjusio kelio.
— A . , . Malonėkite man atnešti žvakę, Li!
Li tuoj atnešė žvakę, o jai iš paskos įėjo misis Feirfeks, kuri
pakartojo man jau girdėtą naujieną, pridurdama, kad gydytojas, mis­
teris Karteris, jau atvykęs ir esąs dabar pas misterį Ročesterį. Po to
ji išėjo pasirūpinti arbata, o aš pasikėliau į viršų nusirengti.

XIII SKYRIUS

Turbūt vykdydamas gydytojo nurodymą, misteris Ročesteris anksti

nuėjo gulti tą vakarą ir vėlai atsikėlė kitą rytą. Nulipęs žemyn, jis
iš karto ėmėsi reikalų: jo laukė atvykęs dvaro valdytojas ir keletas
nuomininkų.

109
 Mums su Adele teko išsikraustyti iš bibliotekos, kuri dienos metu
dabar buvo naudoj ama priimamuoj u lankytoj ams. Viename viršuti­
niame kambaryje buvo pakurta ugnis, aš perkėliau ten mūsų knygas
ir paverčiau jį klase. Tą rytą įsitikinau, kad Tornfildas visiškai pasi­
keitė: dingo ta bažnytinė tyla, kone kas valandą kas nors pasibelsda­
vo į paradines duris arba suaidėdavo varpelis, vestibiulyje nuolat
girdėjosi žingsniai, apatiniuose kambariuose įvairiais balsais šnekėjo
nauji žmonės,— upelis iš laukujo pasaulio ėmė sruventi per mūsų
namą, nes į jį sugrįžo šeimininkas. Man šitokia aplinka labiau patiko.
Tą dieną nelengva buvo mokyti Adelę, nes ji negalėjo susitelkti,
tolydžio išbėgdavo iš kambario ir, persisvėrusi per turėklus, dairyda­
vosi, norėdama nors trumpam pamatyti misterį Ročesterį; be to, ji vis-
surasdavo kokią progą nueiti į apačią, kaip įtariau,— užsukti į bib­
lioteką, kur ji anaiptol nebuvo pageidaujama, o kai aš supykau ir
priverčiau ją sėdėti ramiai, ji ėmė be perstojo plepėti apie savąjį „ami,
Monsieur Edouard Fairfax de Rochester"28, kaip jinai jį vadino (lig
šiol aš nežinojau jo vardo), ir spėlioti, kokių dovanų jis jai atvežė.
Matyt, vakar vakare jis užsiminė jai, kad, atgabenus jo bagažą iš
Milkoto, jame rasis dėžutė, kurios turinys jai būsiąs įdomus.
— Et ceia doit signiiier,— kalbėjo ji,— ąu'il y aura la-dedans un
cadeau pour moi, et peut-ėtre pour vous aussi, Mademoiselle. Mon­
sieur a pariė de vous: H m'a demandė le nom de ma gouvernante, et
si eile n'ėtait pas une petite personne, assez mince et un peu pa/e.
Tai dit que !oui; car c'est vrai, n'est-ce pas, Mademoiselie?
Aš su savo mokine pietavau kaip paprastai misis Feirfeks kambary­
je. Antrąją dienos dalį oras pabjuro, ėmė snigti, ir mes likome klar
sėje. Ėmus temti, aš leidau Adelei sudėti knygas bei sąsiuvinius ir
nubėgti į apačią, nes, nutilus durų varpeliui ir namams nurimus, nu­
sprendžiau, kad misteris Ročesteris pagaliau laisvas. Likusi viena,
priėjau prie lango, bet nieko pro jį nesimatė: krintančios snaigės ir
sutemos sudarė tankią skraistę, kuri uždengė nuo akių net krūmus
vejoje. Aš nuleidau užuolaidą ir grįžau prie židinio.
Žiūrėdama į žėruojančias žarijas, stengiausi pamatyti jose keistą
peizažą, labai primenantį man vieną kadaise regėtą paveikslą, kuriame
buvo atvaizduota Heidelbergo pilis Reino pakrantėje, tačiau tuo mo­
mentu įėjo misis Feirfeks. Jos pasirodymas sutrukdė man toliau dė-

28
Draugą, misterį Eduardą Feirfeksą Ročesterį (piane).
29
O tatai reiškia, kad joje man bus kokia nors dovana, o gal ir jums, mad­
muazele. Jis man minėjo jus, klausė, kuo vardu mano guvernantė, ar ji nesanti
tokia mažytė ledi, gana lieknutė ir truputį pablyškusi. Aš pasakiau, kad taip.
Juk tai tiesa, ar ne, madmuazele? (piane).

110
lioti tą žėruojančios mozaikos paveikslą ir taip. pat išsklaidė sunkias
mintis, kurios buvo beapninkančios mane vienatvėje.
— Misteriui Ročesteriui būtų labai malonu, jei jūs su savo moki­
ne šį vakarą drauge su juo išgertute arbatos svetainėje,— pasakė ji.—
Visą dieną jis buvo taip užsiėmęs, kad negalėjo pakviesti jūsų an­
ksčiau.
— Kurią gi valandą jis geria arbatą? — pasiteiravau aš.
— O, šeštą valandą. Kaime jis laikosi ankstyvų valandų. Jūs ver­
čiau tuoj pat persirenkite. Aš einu drauge ir padėsiu jums. Stai jums
žvakė.
— Argi būtinai reikia persirengti?
— Taip, vertėtų. Aš visada vakarui persirengiu, kai misteris Ro­
česteris namie.
Si nereikalinga ceremonija man rodėsi šiek tiek pretenzinga, ta­
čiau aš grįžau į savo kambarį ir, misis Feirfeks padedama, pakeičiau
juodą vilnonę suknelę tokios pat spalvos šilkine; tai buvo pati ge­
riausia ir bemaž vienintelė mano išeiginė suknelė, išskyrus šviesiai
pilkąją, kuri, pagal mano louvudišką tualeto supratimą, man atrodė
per puošni ir tetinkanti tik ypatingoms iškilmėms.
— Prie jos trūksta sagės,— tarė misis Feirfeks.
Aš teturėjau tik vieną vienintelį papuošalą, perlinę sagę, kurią
man atminimui buvo padovanojusi mis Tempi. Aš prisismeigiau ją,
ir mudvi nusileidome į apačią. Kadangi neturėjau progų priprasti prie
svetimųjų man buvo nesmagu pasirodyti misteriui Ročesteriui po to­
kio oficialaus pakvietimo. Aš leidau misis Feirfeks pirmajai įžengti į
valgomąjį ir, mums einant per šį kambarį, slėpiausi už jos. Praė*
jusios pro arką, kurios užuolaida dabar buvo nuleista, mes patekome į
elegantišką svetainę.
Dvi vaškinės žvakės degė ant stalo ir dvi ant židinio; išsitiesęs
priešais šviesiai liepsnojančią ugnį, šildėsi Pilotas, o šalia klūpojo
Adelė. Ant kušetės kiek atsilošęs pusiau gulėjo misteris Ročesteris,
padėjęs koją ant pagalvėlio, ir žiūrėjo į Adelę ir šunį. Liepsna ryš­
kiai švietė jo veidą. Aš iš karto pažinau vakar mano sutiktą keleivį
su tais pačiais nepaprastai juodais it anglis antakiais, su ta pačia ma­
syvia kakta, kuri atrodė kvadratinė sušukuotų ant šono juodų plaukų
rėmuose. Pamačiau tą pačią griežtą nosį, veikiau įspūdingą, negu
gražią, tas pačias plačias šnerves, turbūt rodančias jo rūsčią prigimtį,
tas pačias atkaklias lūpų, skruostų ir smakro linijas,— taip, visi jo
veido bruožai, nebuvo nė mažiausios abejonės, bylojo apie atkaklumą
ir rūškanumą. Jo figūra — dabar jis buvo be apsiausto — gražiai de­
rinosi su masyvia galva. Nepasižymėdamas nei aukštu ūgiu, nei grak-

111
štumu, sudėtas jis betgi buvo kaip tikras atletas — plačiapetis, tačiau
lieknas.
Misteris Ročesteris, be abejo, pastebėjo, kai mudvi įėjome su
misis Feirfeks, tačiau, matyt, nenorėjo to parodyti, nes nepakėlė gal­
vos, kada mes prisiartinome.
— Štai mis Eir, sere,— tarė misis Feirfeks ramiai kaip visada.
Jisai linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo mergaitės su šuniu.
— Tegu mis Eir sėdasi,— tarė jis. Ir iš jo prisiverstinio manieringo
linktelėjimo ir • nekantraus, bet mandagaus tono galėjai pajusti kažką
tokio, kas tarsi būtų sakęs: „Kas man darbo, po velnių, ar čia yra mis
Eir, ar ne! Šiuo metu aš anaiptol nenusiteikęs ją matyti."
Aš atsisėdau, ir mano sumišimas išnyko. Mandagus be jokio prie­
kaišto priėmimas veikiausiai būtų varžęs mane, nebūčiau sugebėjusi
atsakyti tokiu pat elegantišku ir grakščiu elgesiu, o šis stačiokišku­
mas manęs niekuo neįpareigojo,— priešingai, ramus mano santūrumas
teikė man pirmenybę prieš jį. Be to, tas jo ekscentriškas elgesys drau­
ge buvo ir savotiškai provokuojantis: man pasidarė įdomu, kaipgi jis
elgsis toliau.
O jis elgėsi it statula, tai yra — nejudėjo ir nieko nesakė. Misis
Feirfeks, matyt, pagalvojo, kad kas nors turi būti mandagus, ir ėmė
kalbėti pati, kaip paprastai — labai maloniai ir kaip paprastai —- vie­
nas banalybes. Jinai pareiškė užuojautą misteriui Ročesteriui, kad jį
visą dieną varginę reikalai ir kad jį kankinanti skaudanti koja, o
pagaliau patarė jam būti kantriam ir atsargiam, jei jis nori greit
pasveikti.
— Meldžiamoji, aš norėčiau arbatos,— buvo vienintelis atsakymas
į jos ilgą tiradą.
Ji greit paskambino ir, kai Li atnešė padėklą, ėmė rūpestingai ir
vikriai dėlioti puodelius, šaukštelius ir visa kita. Mudvi su Adele
priėjome prie stalo, tačiau šeimininkas liko ant kušetės.
— Gal paduotute misteriui Ročesteriui jo puodelį? — kreipėsi į
mane misis Feirfeks.— Adelė gali išlieti arbatą.
Aš padariau, ko ji prašė. Kai jis ėmė man iš rankų puodelį, Adelė,
matyt, nusprendusi, kad atėjo palankus momentas užsiminti apie ma­
ne, sušuko:
— N'est-ce pas, Monsieur, ąu'il y a un cadeau pour Mademoiselle
Eir dans votre petit coifre?30
— Apie kokias dovanas tu šneki?—šiurkščiai paklausė jis.— Argi
jūs laukėte dovanos, mis Eir? Jūs mėgstate dovanas? — ir jis tiriamai
pažvelgė man į veidą tamsiomis, piktomis ir skvarbiomis akimis.
30
O jūsų mažajame lagamine turbūt yra dovana ir piadmuazelei Eir?
(piane).

112
 — Aš tikrai nežinau, sere. Man beveik nėra tekę jų gauti. Pap­
rastai manoma, kad gauti dovaną malonu.
— Paprastai manoma?, O kaip jūs manote?
— Man reikėtų pagalvoti, kad galėčiau jums prideramai atsakyti.
Juk dovanų gali būti visokių ir prieš atsakant į jūsų klausimą, tenka
atsižvelgti, apie kokias būtent dovanas kalbama.
— Jūs, mis Eir, ne tokia tiesi kaip Adelė. Ji, vos pamačiusi mane,
šaukia, reikalauja dovanų, o jūs sukate aplinkui.
— Aš jaučiuosi turinti mažiau teisių negu Adelė. Ji gali reikalauti
jų, remdamasi sena pažintimi, taip pat ir įsigalėjusiu papročiu: jinai
man pasakojo, kad jūs visada jai parveždavote žaislų. O jei aš to
pareikalaučiau, jūs nustebtumėte, nes esu čia svetima ir nieko nesu
padariusi kieno nors dėkingumui nusipelnyti.
— O, susimildama, neapsimeskite tokia kukli! Aš egzaminavau Ade­
lę ir pamačiau, kad jūs gerokai padirbėjote su ja. Jos gabumai ne
dievaižin kokie, talentų neturi jinai jokių, tačiau per trumpą laiką ji
padarė didelę pažangą.
— Stai aš ir gavau dovaną! Aš labai jums dėkinga. Juk didžiau­
sias džiaugsmas mokytojui, kai pagiriamas jo mokinys.
— Hm! — sumurmėjo misteris Ročesteris ir tylomis ėmė gerti ar­
batą.
— Sėskitės prie ugnies,— pakvietė šeimininkas, kada padėklas
buvo išneštas ir misis Feirfeks atsisėdo su savo mezginiais kamputyje,
o Adelė ėmė vedžioti mane už rankos po kambarį,. rodydama praban­
giai įrištas knygas ir dailius papuošimus ant konsolių ir šifonjerių. Mes
pasielgėme, kaip ir derėjo mums. Adelė norėjo atsisėsti man ant ke­
lių, bet jai buvo liepta žaisti su Pilotu.
— Jūs išgyvenote mano namuose tris mėnesius? - r - paklausė mane
misteris Ročesteris.
— Taip, sere.
— Jūs atvykote iš... ?
— Iš Louvudo mokyklos .. .širo grafystėje.
— O, iš labdarybės prieglaudos! Kiek laiko jūs ten išbuvote?
— Aštuonerius metus.
— Aštuonerius metus! Tai jūs labai gaji. Aš buvau įsitikinęs, kad
tokioje vietoje nė ketverių metų neatlaikytų net sveikiausias organiz­
mas. Nenuostabu, kad jūs atrodote lyg iš ano pasaulio. Aš negalėjau
įspėti, kodėl toks jūsų veidas. Vakar, jus sutikęs kelyje į Hėjų, kaž­
kodėl pagalvojau apie fėjas ir buvau beveik bepaklausiąs jus, ar tik
neužkerėjote jūs mano arklio; aš ir dabar nesu tuo tikras. Kas jūsų
tėvai?
— Aš jų neturiu.

8. Džeinė Eir
113
 — Gal ir neturėjote? Ar prisimenate juos?
— Ne.
— Taip ir maniau. Vadinasi, tenai, sėdėdama ant lipynės, laukėte
saviškių?
— Ko aš laukiau, sere?
— Žaliai apsirengusių žmogiukų. Mėnesienos vakaras buvo kaip
tik palankus. Gal aš sutrukdžiau jūsų žaidimus, kad jūs tuo prakeiktu
ledu aptraukėte kelią?
Aš papurčiau galvą.
— Žalieji žmogiukai iš Anglijos išsidangino prieš kokį šimtą metų,—
pasakiau aš tuo pat rimtu tonu kaip ir jis.— Ir dabar nei, Hėjuje,
nei aplinkiniuose laukuose jūs neberastute jų nė pėdsako. Aš nemanau,
kad vasaros, rudens ar žiemos mėnesiena dar kada nors šviestų jų
linksmiems išdykavimams.
Misis Feirfeks liovėsi mezgusi ir, pakėlusi antakius, rodos, stebė­
josi, kad mes taip keistai kalbamės.
— Gerai,— tęsė misteris Ročesteris,— jei jūs išsiginate tėvų,
tai turite kokių nors giminių: dėdžių ir tetų?
— Neturiu ir jų. Bent nieko apie juos nežinau.
— O kur jūsų namai?
— Aš neturiu namų.
Kur gyvena jūsų broliai, seserys?
— Aš neturiu nei brolių, nei seserų.
— Kas jums patarė čia atvykti?
— Aš pasiskelbiau laikraštyje, ir misis Feirfeks parašė man.
— Taip,— patvirtino geroji ledi, kuri dabar jau suprato, apie ką
mes kalbame,— ir aš kasdien dėkoju apvaizdai, kad ji padėjo man taip
vykusiai pasirinkti. Mis Eir tapo neįkainuojama mano drauge, taip
pat malonia ir rūpestinga Adelės auklėtoja.
— Nekelkite jos į padanges,— atšovė misteris Ročesteris.— Pagyros
neįtikins manęs, aš pats spręsiu apie ją. Ji pradėjo tuo, kad privertė
suklupti mano arklį.
— Sere?! — nusistebėjo misis Feirfeks.
— Jos dėka aš išsinarinau koją.
Našlė, matyt, sumišo.
— Mis Eir, ar jūs kada gyvenote mieste? — klausinėjo toliau mis­
teris Ročesteris.
— Ne, sere.
-— Ar teko lankytis žmonėse?
— Ne. Louvude aš gyvenau su mokiniais ir mokytojais, o čia —
su Tornfildo šeimynykščiais.
— Jūs daug esat skaičiusi?

114
 — Tik tas knygas, kurios atsitiktinai pakliūdavo man į rankas, o
jų buvo ne tiek jau daug ir ne tokios, iš kurių galima ko nors
išmokti.
— Jūs gyvenote kaip vienuolė ir, be abejo, gerai išmanote reli­
ginius dalykus. Broklherstas, kuris, kiek žinau, tvarko Louvudą, yra
pastorius, ar ne?
— Taip, sere.
— Ir jūs, mergaitės, turbūt garbinote jį, kaip moterų vienuolyne
garbinamas abatas.
— O ne!
— Kokia jūs abejinga! Kaip jūs taip sakote! Pagalvokite — vie­
nuolė ir negarbinote savo abato! Tatai skamba kone šventvagiškai.
— Aš nemėgau misterio Broklhersto, ir ne tik man vienai jis buvo
antipatiškas. Jis—šiurkštus žmogus, pasipūtęs ir priekabus: jisai vertė
mus kirptis plaukus ir taupumo sumetimais pirkdavo prastus siūlus
ir adatas, kuriomis negalima būdavo siūti.
— Tai buvo labai netikęs taupumas,— įsiterpė misis Feirfeks, vėl
pasijutusi savo sferoje.
— Ir tuo labiausiai jus skriausdavo? — paklausė misteris Ročes­
teris.
— Jis marindavo mus badu, kai dar nebuvo paskirtas komitetas ir
jis vienas tvarkė maisto reikalus, ir, be to, kankindavo mus ilgais pa­
mokymais bei vakariniais skaitymais iš savo paties sukurtų knygų —
apie nusidėjėlius, staiga mirusius ir rūsčiai nubaustus. Tuo mus taip
įgąsdindavo, kad mes bijodavome vakare gulti.
— Kiek metų jums buvo, kai jūs įstojote į Louvudo mokyklą?
— Apie dešimt.
— Ir jūs ten išbuvote aštuonerius. Vadinasi, jums dabar aštuo­
niolika?
Aš linktelėjau.
— Kaip matote, aritmetika praverčia. Be jos aš vargu ar būčiau
atspėjęs jūsų amžių. Sunku yra spręsti, kada veido bruožai taip ne­
siderina su rimta jo išraiška,— kaip, pavyzdžiui, jūsų. Na, o ko gi jūs
mokėtės Louvude? Ar mokate skambinti rojaliu?
— Truputį.
— Žinoma, tai paprastas atsakymas. Nueikite į biblioteką... no­
rėjau pasakyti, prašau nueiti... (Atleiskite, kad aš kalbu įsakančiu
tonu. Mat esu įpratęs sakyti „padarykite tai", ir mano paliepimai vy­
kdomi. Aš negaliu keisti savo įpročių dėl naujos gyventojos.) Taigi
nueikite į biblioteką, pasiimkite žvakę, palikite duris atdaras ir, at­
sisėdusi prie rojalio, paskambinkite ką nors.
Aš atsistojau ir nuėjau vykdyti jo įsakymo.

115
 — Užteks! ^-sušuko jis po keleto minučių.— Matau, jūs iš tikrųjų
skambinate „truputį", kaip ir kiekviena mokinė Anglijoje, gal net
šiek tiek geriau, bet nepakankamai.
Aš užvožiau rojalį ir sugrįžau. Misteris Ročesteris kalbėjo toliau:
— Adelė šįryt man parodė keletą piešinių ir sakė, kad jie yra
jūsų. Nežinau, ar jie vien tik jūsų nupiešti. Veikiausiai jums padėjo
jūsų mokytojas?
— O ne! —sušukau aš.
— A, tatai užgauna jūsų išdidumą. Gerai, atneškite savo aplanką,
jei galite laiduoti, kad jie nutapyti vien tik jūsų ranka; bet atsiimkite
savo žodį, jei nesate tuo tikra: svetima ranka darytus lopus aš tuoj
pat atskirsiu.
— Aš verčiau nieko nesakysiu, spręskite jūs patys, sere.
Ir iš bibliotekos atnešiau aplanką.
— Pristumkite stalą,— pasakė jis, ir aš pritraukiau stalą prie jo
kušetės. Adelė ir misis Feirfeks prisislinko pasižiūrėti paveikslų.
— Nesigrūskįte,— pasakė misteris Ročesteris,— jūs gausite pieši­
nius, kai aš juos peržiūrėsiu. Nagi, nelįskite taip arti!
Jis atsidėjęs ėmė apžiūrinėti kiekvieną eskizą ir kiekvieną akva­
relę. Tris iš jų jis atidėjo į šalį, kitus, baigęs žiūrėti, pastūmė nuo
savęs.
— Neškitės juos ant kito stalo, misis Feirfeks,— pasakė jis,— ir
pasižiūrėkite su. Adele. O jūs,— jis pažvelgė į mane —sėskitės į savo
vietą ir atsakykite į mano klausimus. Aš matau, kad šie trys pavei­
kslai piešti vienos rankos. Ar tai jūsų ranka?
— Taip.
— Ir kada jūs spėjote juos nutapyti? Juk jiems nupiešti reikėjo
nemaža laiko ir vienos kitos minties.
— Aš juos nupiešiau per porą pastarųjų atostogų, kurias pralei­
dau Louvude. Tada neturėjau daugiau ko veikti.
— O iš kur ėmėte siužetus?
— Iš savo galvos.
— Iš tos pačios, kurią dabar matau ant jūsų pečių?
— Taip, sere.
— Ir joje yra daugiau tokių pat minčių, kokios išreikštos šiuose
paveiksluose?
— Manyčiau, kad yra,— tiksliau pasakius, tikiuosi, kad net tobu­
lesnių.
Jis išklojo paveikslus priešais save ir vėl iš eilės ėmė juos žiūrinėti.
Kol jis taip užsiėmęs, skaitytojau, aš tau papasakosiu, kas juose
atvaizduota. Pirmiausia, turiu įspėti tave, kad juose nebuvo nieko įsta­
baus. Jų siužetai iškilo mano vaizduotėje, ir kai aš regėjau juos vi-

116
 diniu sielos žvilgsniu, dar prieš juos nutapydama ant popieriaus, jie
mane istebino savo nepaprastu gyvumu, bet mano ranka buvo bejėgė
perteikti tai, ką matė vaizduotė, ir aš tik blankiai teužfiksavau tą ryškų
reginį, kurį matė mano sielos akys.
Šie paveikslai buvo nutapyti akvarele. Pirmajame — kraupūs, niū­
rūs debesys ritosi kamuoliais pažeme virš siautėjančios jūros. Visa
marių platybė skendo prieblandoje; migla taip pat dengė ir prie­
šakinį planą arba, tiksliau pasakius, artimiausias bangas, nes sausumos
niekur nesimatė. Šviesosr pluoštas krito ant pusiau paskendusio laivo
stiebo, ant kurio tupėjo jūrų kranklys, didžiulis ir juodas, purslais
aptiškusiais sparnais. Snape jis laikė auksinę apyrankę su brangak­
meniais, kuriems aš suteikiau visą tą ryškumą, kokį galėjau išgauti iš
savo paletės, ir visą tą reljefingumą bei aiškumą, kurį pajėgė suteikti
mano teptukas!. Po stiebu ir po tupinčiu ant jo paukščiu pro žalsvą
vandenį, vos vos švytėjo nuskendusios mergaitės kūnas. Aiškiai matėsi
tik balta grakšti ranka, nuo kurios buvo nutraukta ar nuplauta apy­
rankė.
\ Antrojo paveikslo priešakiniame plane stūksojo tiktai aukšta kalno
viršūnė, apaugusi žole ir nuklota sausais lapais, kuriuos tarsi žarstė
vėjas. Aukščiau ir toliau plytėjo tamsiai mėlynas dangus, koks esti
temstant. O 'šio dangaus, fone kuo švelniausiais tonais, kokius tik ga­
lėjau surasti, nupiešiau moters figūrą iki juostos. Tarsi miglos ap­
trauktoje kaktoje spingsėjo žvaigždė; veido bruožai matėsi lyg pro
skystą rūką, tačiau akys žėrėjo keista tamsia liepsna, o plaukai, tarsi
audros ar žaibo perskrostas debesis, gaubė pečius. Ant kaklo matėsi
lyg blyškios mėnesienos atspindys; ta pati balzgana mėnesiena spal­
vino sidabru skaidrius debesis, iš kurių kilo ši vakarinės žvaigždės
vizija.
Trečiajame buvo nupiešta ledkalnio viršūnė, kylanti į poliarinį
žiemos dangų. Šiaurės pašvaistės šešėliai, tarsi išrikiuota kariuomenė,
suglaustomis ietimis laikė nukaišę visą horizontą. Vienas toks šviesos
pluoštas, krintąs ant ledkalnio priešakiniame plane, ledo atspalviais
sudarė didžiulės žmogaus galvos kontūrus,— toji galva tartum linko
ir glaudėsi prie ledkalnio. Dvi vaiskios rankos dengė juodu vualiu apa­
tinę veido dalį. Buvo matyti tik išblyškusi, balta it kaulas kakta ir
blankiai žibanti be jokios išraiškos akis. Virš smilkinių, tarp juodo
turbano klosčių, neaiškiomis apybraižomis it skaidrus debesis švietė
baltos liepsnos lankas, nusagstytas dar skaisčiau žėrinčiais brangak­
meniais. Šis blyškus pusmėnulis buvo tarsi karališkoji karūna, vaini­
kuojanti „tą formą, kuri neturi formos".31
31
Aliuzija į anglų poeto Miltono (1608—1674) „Prarastą rojų", kur apra­
šoma pragaro vartus sergstinti beformė būtybė.

117
 — Ar jūs jautėtės laiminga, tapydama šiuos paveikslus? — staiga
mane paklausė misteris Ročesteris.
— Aš buvau visa širdimi įsitraukusi į tuos paveikslus, sere. Taip,
aš buvau laiminga. Man rodos, kad niekad gyvenime nejutau tokio
malonumo, kaip juos pįešdama.
— Tai dar ne tiek daug. Kaip pasakojote, jums gyvenime maža teko
patirti malonumų. Tačiau man rodos, kad tapydama šiuos keistus,
savotiškus paveikslus, jūs gyvenote tame fantastiškame pasaulyje, į
kurį persikelia menininkas. Ar jūs ilgai juos tapydavote kiekvieną
dieną?
— Atostogų metu aš neturėjau ko daugiau veikti ir prasėdėdavau
nuo ryto iki pietų, o nuo pietų iki vakaro. Daug padėdavo man ir
ilgos vidurvasario dienos.
— Ir jūs jausdavotės patenkinta savo uolaus triūso vaisiais?
— Anaiptol. Mane visą laiką kankino skirtumas tarp sumanymo ir
rezultato. Kiekvieną kartą mano vaizduotė regėdavo tai, ko nepajėg­
davau realizuoti.
— Ne visai: jums vis dėlto pavyko perteikti bent savo minties šešėlį,
bet, matyt, ne daugiau. Visiškai užbaigti jums trūko ir meninio meis­
triškumo, ir išsimokslinimo. Tačiau kaip mergaitei, ką tik baigusiai
mokyklą, tai keisti piešiniai, o pats sumanymas fantastiškas. Sias va­
karines žvaigždės akis jūs veikiausiai sapnavote. Kaip padarėte jas
tokias ryškias be mažiausio blizgesio? Juk žvaigždė virš jų nustelbia
jų spindulius! Ir kas slypi jų šaltoje gelmėje? Kas jus išmokė nupiešti
vėją? Tiesiog jauti, kad danguje virš kalno siaučia tikra vėtra. Kurgi
jūs matėte Latmosą? Juk čia nutapytas Latmoso kalnas! Sekite, pasiim­
kite savo piešinius!
Man vos spėjus surišti aplanko raištelius, jis pažvelgė j laikrodį
ir aštriai pasakė:
— Jau devynios. Ką jūs galvojate, mis Eir, leisdama Adelei taip
ilgai sėdėti? Veskit ją gulti.
Prieš išeidama iš kambario, Adelė priėjo ir pabučiavo jį. Nors jis
leido jai parodyti šį lipšnumą, bet vargu ar tai jam padarė kokį nors
įspūdį. Atrodė, kad Pilotas ir tas būtų šilčiau reagavęs.
— Na, linkiu jums visoms labos nakties,— pasakė jis, ranka mos­
telėdamas į duris ir tuo parodydamas, kad pavargo nuo mūsų draugijos
ir leidžia mums pasišalinti.
Misis Feirfeks susidėjo mezginius, o aš pasiėmiau piešinių aplanką.
Mes padarėme jam reveransą, jis šaltai linktelėjo, ir mes išėjome.
— Jūs sakėte, kad misteris Ročesteris nieku ypatingu nepasižymi,
misis Feirfeks,— tariau aš, kai įėjau į jos kambarį, paguldžiusi Adelę.
— O jūs manote — pasižymi?

118
 — M a n rodos, jis labai nepastovus ir grubus.
— Tikrai. Jis, be abejo, toks gali pasirodyti naujam žmogui, bet
aš taip apsipratau su tokiu jo elgesiu, k a d tiesiog nieko nepastebiu. O
j e i g u jis ir turi kokių keistų b ū d o ypatybių, jas galima jam atleisti.
— Kodėl?
— Iš dalies todėl, kad tokia j a u jo prigimtis! Kuris gi mes pajė­
giame pakeisti ją? Iš dalies todėl, k a d jį, be abejo, kankina sunkios
mintys, o nuo to nuolat kaitaliojasi ir jo ūpas.
— Kokios mintys?
— Pirmiausia, šeimyniniai nemalonumai.
— Bet jisai j u k neturi šeimos?
— D a b a r neturi, bet anksčiau turėjo, bent artimų giminaičių. V o s
prieš keletą metų jis neteko savo vyresniojo brolio.
— S a v o vyresniojo brolio?
— Taip. Mūsiškis misteris Ročesteris ne taip seniai ėmė valdyti
šį dvarą, v o s prieš devynetą metų.
— D e v y n e r i metai — gerokas laikas. Ar jis taip labai mylėjo s a v o
brolį, kad net d a b a r sielojasi jo netekęs?
— O, ne! Reikia manyti, kad j i e . K i e k aš žinau, jie dažnai kivir-
čydavosi. Misteris Rolendas Ročesteris nebuvo visai teisingas miste­
riui Edvardui ir veikiausiai prieš jį nustatė senąjį tėvą, kuris labai
m ė g o pinigus ir stengėsi tėvoniją išlaikyti nepaliestą. Jis nenorėjo dalyti
d v a r o pusiau, tačiau vis v i e n troško, kad ir misteris E d v a r d a s būtų
turtingas, k a d ir jis galėtų tinkamai palaikyti šeimos g a r b ę . Todėl, vos
sūnui kiek paaugus, jis ėmėsi tam tikrų priemonių — ne taip j a u gra­
žių — ir prisidarė visą eilę bėdų. Senasis misteris Ročesteris ir misteris
Rolendas s u g a l v o j o būdą, kaip misterį E d v a r d ą padaryti turtingą, bet
per juos pastarasis pateko į keblią būklę. Kas ten atsitiko, aš kaip
reikiant nesužinojau, bet jis nepajėgė ištverti visų tų bėdų, kurios jį
užgulė. Misteris Ročesteris nelinkęs greit atleisti. Ir štai jis tada nu­
traukė ryšius su namais. D a b a r j a u daug metų jis bastosi po pasaulį.
M a n rodos, jis nėra nė sykio ilgiau kaip porą savaičių išgyvenęs Torn-
filde po to, kai p a v e l d ė j o šį dvarą, mirus broliui, kuris nepaliko tes­
tamento. N e n u o s t a b u , kad jis nemėgsta senųjų namų ir v e n g i a jų.
— O kodėl jis turėtų jų vengti?
— G a l b ū t jie atrodo j a m per niūrūs.
Sis atsakymas nepatenkino manęs. Aš norėjau išgirsti daugiau, ta­
čiau misis Feirfeks arba nežinojo, arba nenorėjo man plačiau papa­
sakoti apie misterio Ročesterio sielvartų priežastis ir jų kilmę. Ji
tvirtino, k a d tatai ir j a i pačiai paslaptis; visa, ką ji žinanti, tesą tik
jos pačios spėliojimai. M a n b u v o aišku, kad ji nenori apie tai kalbėti,
ir aš lioviausi klausinėjusi.

119
 XIV SKYRIUS

Paskiau keletą dienų man beyeik neteko matyti misterio Ročes­

terio. Rytais jis, matyt, būdavo užsiėmęs visokiais reikalais, o antrąją
dienos pusę atvykdavo aukštuomenei priklausančių asmenų iš Milkoto
ar iš kaimyninių dvarų, ir kartais jie pasilikdavo pietų. Kada jo koja
pasveiko tiek, kad leido sėsti ant arklio, jis dažnai kažkur išjodavo —
veikiausiai revizituoti savo kaimynų — ir paprastai grįždavo tik vėlai
Vakare.
Per šį laikotarpį jis net Adelę retai tepasišaukdavo, o aš tik atsi­
tiktinai susitikdavau su juo vestibiulyje, ant laiptų, koridoriuje. Daž­
nai jis praeidavo pro mane išdidus ir šaltas, atsakydamas į mano re­
veransą vos pastebimu linktelėjimu ar abejingu žvilgsniu, tačiau kar­
tais nusilenkdavo ir nusišypsodavo kaip tikras džentelmenas. Nevieno­
das jo ūpas neužgaudavo manęs, nes aš jaučiau, kad šis nepastovumas
nieko bendra su manim neturi. Jo nuotaikos pakilimas ir atslūgimas
priklausė nuo priežasčių, apie kurias aš neturėjau nė mažiausio su­
pratimo.
Kartą, kai pas jį pietums buvo pasilikę svečių, jis atsiuntė tarną
atnešti mano piešinių aplanko, matyt, norėdamas juos pademonstruoti.
Turtingi ponai išvyko anksti, į kažkokį gausų susirinkimą Milkote,
kaip paaiškino man misis Feirfeks. Kadangi vakaras buvo lietingas ir
šaltas, misteris Ročesteris neiškeliavo su jais. Vos tik svečiams išvažia^
vus, jis paskambino, ir mudvi su Adele buvome pašauktos į apačią.
Aš sušukavau šepečiu jai plaukus, aprengiau truputėlį dailiau ir,
įsitikinusi, kad pati, kaip paprastai, esu panaši į kvakerę ir man ne­
reikia nieko gražintis, nes viskas paprasta ir kuklu, įskaitant net lygią
šukuoseną, nusileidau laiptais su Adele, kuri gyvai čiauškėjo ir spė­
liojo, ar jau būsiąs pagaliau gautas tas petit coiixemf kažkodėl taip
ilgai užtrukęs kelionėje. Sį kartą jos viltys pasiteisino: įėjusios į
valgomąjį, mes išvydome ant stalo kartoninę dėžutę. Adelė tarsi
instinktyviai įspėjo, kad tai jos lauktoji dovana.
— Ma boite! Ma boite!38—sušuko ji bėgdama prie stalo.
— Taip, tai tavo boite pagaliau! Neškis ją į kamputį ir atsisėdusi
kraustyk viską, ką joje rasi, tu, tikroji Paryžiaus dukra,— pasigirdo žemas
ir šiek tiek sarkastiškas misterio Ročesterio balsas iš gilaus didžiulio
fotelio ties židiniu.— Ir žiūrėk,— tęsė jis,— netrukdyk manęs kokiomis
nors smulkmenomis šio anatominio proceso metu. Žodžiu, visą operaciją
atlik patylomis. Tiens-toi tranąuille, enfant; comprends-tu?34
n
Mažasis lagaminas (piane),
331
Mano dėžutė. Mano dėžutė! (piane).
34
Sėdėk ramiai, vaikuti, supratai? (piane).
 Tačiau Adelei, matyt, nereikėjo šio įspėjimo; Ji su savo lobiu
užsikraustė ant nuošaliai stovinčios sofos ir susikaupusi ėmė rišti
virvutę, kuri laikė dangtelį. Pašalinusi šią kliūtį ir praskleidusi šilkinį
popierių, ji tyliai sušuko:
— Oh, ciel! Que c'est beau!36—ir su svaiginančiu pasigėrėjimu
ėmė džiaugtis savo brangenybėmis.
— Ar mis Eir čia? — paklausė dabar mano šeimininkas, kiek pa­
sikeldamas fotelyje ir grįžtelėdamas į duris, ties kuriomis aš tebes­
tovėjau. -
— O, štai kur jūs! Eikite arčiau, sėskitės šičia.— Jis pristūmė kėdę
prie savo fotelio.—Aš nemėgstu vaikų plepėjimo,— tęsė jis,— ir, bū­
damas senas viengungis, neturiu jokių malonių prisiminimų, susijusių
su jų čiauškesiu. Man būtų kankynė praleisti visą vakarą vienam su
kokiu nors bambliu. Kam traukiate tolyn savo kėdę, mis Eir? Sėskitės
kaip tik ten, kur aš ją pastačiau, tai yra — malonėkite sėsti... Po velnių
tie visi mandagumai! Amžinai juos pamirštu... Ypatingos simpatijos taip
pat nejaučiu ir kvailokoms senoms ledi. Tačiau su misis Feirfeks man
tenka skaitytis, aš neturiu teisės ignoruoti jos... Jinai, šiaip ar taip,
buvo ištekėjusi už Feirfekso,—o juk sakoma, giminė gimine palieka.
Jis paskambino ir liepė pakviesti misis Feirfeks, kuri bematant
atėjo su mezginių krepšeliu rankose.
— Labas vakaras, meldžiamoji! Pašaukiau jus, tikėdamasis, 'kad
būsite gailestinga. Aš ką tik uždraudžiau Adelei kalbėtis su manim
apie savo dovanas, o ji negali iškęsti kam nors neišliejus begalinio
savo džiaugsmo. Būkite tokia gera ir pabūkite jai ir klausytoja, ir
pašnekove. Tai bus tikrai geraširdiškas jūsų darbas.
Ir iš tikrųjų, vos Adelė išvydo misis Feirfeks, bematant pasisodino
ją ant sofos ir išdėjo jai ant kelių visus tuos porceliano, dramblio kau­
lo bei vaško daikčiukus, kuriuos rado savojoje „boite". Krykštaudama
iš džiaugsmo, ji aiškino jai ;viską darkyta anglų kalba, kokią tada ji
mokėjo.
— Dabar, kai aš pasielgiau, kaip dera geram šeimininkui,— tęsė
misteris Ročesteris,— tai yra priverčiau svečius užimti vienas kitą,
galiu ir pats, niekieno nevaržomas, pagalvoti apie savo malonumus.
Mis Eir, pasislinkite dar trupučiuką į priekį, jūs vis dėlto sėdite gero­
kai už manęs. Aš galiu jus matyti, tik nepatogiai persikreipdamas šiame
minkštame fotelyje, o to aš anaiptol nenoriu daryti.
Aš įvykdžiau, ko jis reikalavo, nors kur kas mieliau būčiau likusi
šešėlyje; misteris Ročesteris taip mokėjo įsakinėti, kad norom nenorom
teko jo klausyti.

O dangau! Kokia grožybė! (pranc).

121
 M e s sėdėjome, kaip j a u minėjau, valgomajame; sietynas, kuris bu­
vo uždegtas pietums, liejo kambarį skaidria šventiška šviesa. Skais­
čiai liepsnojo židinys, purpurinės užuolaidos prašmatniomis klostėmis
karojo nuo aukšto lango ir dar aukštesnės arkos. Aplinkui buvo
tylu, tik negarsiai čiauškėjo A d e l ė (ji nedrįso balsiai šnekėti), o kai
ji nutildavo, girdėjosi, kaip teška į langus žiemos lietus.
Dabar misteris Ročesteris, sėdėdamas damaskine medžiaga apmuš­
tame fotelyje, atrodė kitaip, n e g u aš jį b u v a u , pratusi matyti an­
ksčiau,— ne toks rūstus, ne toks paniuręs. Jo lūpos šypsojosi, akys
blizgėjo galbūt nuo išgerto v y n o , — tuo aš nebuvau tikra, bet vei­
kiausiai neapsirikau. Žodžiu, popiet jo nuotaika kiek pasitaisė, jis
buvo šnekesnis ir atviresnis, taip pat nuoširdesnis, ne toks šaltas ir
šiurkštus kaip rytą. Ir vis dėlto jo veidas t e b e b u v o gana niūrus; savo
masyvią galvą jis laikė atlošęs ant minkštos išsipūtusios fotelio at­
kaltės; židinio liepsna švietė tarsi iš granito iškaltus jo bruožus ir
tamsias akis,— o jo akys b u v o tikrai gražios — didelės, juodos, ir jų gel­
mėj e šmėkšteldavo kažkokia permaina, kuri j ei ir nereiškė vidinio
švelnumo, tai bent kažką panašaus į tą jausmą.

Porą minučių jis žiūrėjo į ugnį, o aš žiūrėjau į jį. Staiga jis grįž­
telėjo ir p a g a v o mano žvilgsnį, įsmeigtą į jo veidą.
— Jūs tiriate mane, mis Eir,— prabilo jis.—-'Kaip jums atrodo, ar
aš gražus?
Leidusi sau pagalvoti, būčiau atsakiusi taip, kaip šitokiais atvejais
įprasta: kaip nors neaiškiai ir mandagiai, tačiau atsakymas kažkaip
nejučia nusprūdo man nuo liežuvio, nespėjus susigriebti:
— N e , sere!
— O, garbės žodis, jumyse esama kažko y p a t i n g o ! — t a r ė jis.— Jūs
atrodote it maža vienuolė, kai sėdite, šitaip susidėjusi rankas,— keis­
ta, rami, rimta ir paprasta, akys nuolat įsmeigtos į kilimą, išskyrus,
beje, tuos momentus, kai jos verte veria mano veidą, kaip, pavyzdžiui,
dabar; o kai jus paklausi a r b a padarai jums pastabą, į kurią jūs tu­
rite atsakyti, tai apstulbinate j e i g u ne stačiokišku, tai bent visai neti­
kėtu atsakymu. Kodėl gi jums taip atsitinka?

— Sere, aš pasiskubinau, atleiskite man. Turėjau paaiškinti, kad

iš karto n e l e n g v a atsakyti į klausimą dėl išvaizdos, kad skoniai esti
skirtingi, k a d ne grožis svarbu ir taip toliau.
— Jums anaiptol nevertėjo sakyti panašių dalykų. Ne grožis svar­
bu! Tai bent pasakėte! Užuot sušvelninusi savo įžeidimą, užuot pa-
guodusi ir suraminusi mane, jūs vėl įgeliate man. Kalbėkite toliau!
Sakykite, kokių trūkumų dar manyje randate? M a n rodos, k a d mano
kojos bei rankos ir veidas visai k a i p ir kitų žmonių.

122
 — Misteri Ročesteri, leiskite man atsiimti savo pirmąjį atsakymą.
Aš visai neketinau įgelti jums. Tai buvo tik paprasta klaida.
— Taip, taip, aš irgi taip manau; ir todėl už ją jūs turite atsakyti.
Na, išsiaiškinkime visa iki galo: mano kakta jums nepatinka?
Jis pakėlė kuokštą juodų it anglis plaukų, gulinčių horizontaliai
jam ant kaktos, atidengdamas gana solidžią galvos priešakinės pusės
dalį, kuriai stigo gerumo ir nuoširdumo žymių.
— Argi aš, meldžiamoji, panašus į kvailį?
— Anaiptol, sere. Jūs turbūt pagalvosite, kad aš nemandagi, jei
savo ruožtu pasiteirausiu, ar jūs esate filantropas?
— Štai ir vėl! Dar kartą įgeliate, užuot paglosčiusi man galvą. Vi­
sa tai dėl to, kad aš ką tik pasisakiau nemėgstąs vaikų ir senų moteriš­
kių (kad tik nenugirstų misis Feirfeks!). Ne, jaunoji ledi, aš ne kaž­
koks filantropas, tačiau sąžinę turiu.— Ir jis parodė į savo kaktos iš­
kilumas, kurios, kaip sakoma, liudija žmogų turint jautrią sąžinę ir
kurios, misterio Ročesterio laimei, buvo gana matomos ir darė viršu­
tinę jo galvos dalį itin plačią.— Be to, kadaise mano širdis pasižymėjo
savotišku grubiu švelnumu. Būdamas jūsų amžiaus, aš buvau gana
jautrus jaunuolis, kuris sielojosi silpnųjų, skriaudžiamųjų ir nelaimin­
gųjų likimu, bet nuo to laiko gyvenimas gerokai aplamdė mane, jis
smarkiai apkumščiavo man šonus, ir dabar galiu pasigirti esąs kietas
ir standus kaip guminis kamuolys, nors pro du tris plyšelius ir galima
prasigauti į sviedinio vidų ir paliesti jautrią vietą, kuri slypi pačiame
viduryje. Tai kaipgi? Ar aš galiu turėti vilties?
— Kokios vilties, sere?
— Kad iš guminio kamuolio aš vėl tapsiu gyvu žmogumi?
„Jis turbūt per daug išgėrė vyno!"—nusprendžiau aš, nežinodama,
ką atsakyti į šį keistą jo klausimą. Iš kur galėjau žinoti, ar jis gali
pasikeisti, ar ne?
— Jūs atrodote labai sumišusi, mis Eir, ir nors jūsų negalima pa­
vadinti dailute, kaip ir manęs gražuoliu, sumišimas jums tinka. Be
to, jis patogus, nes neleidžia jūsų akims įsmigti į mano fizionomiją ir
verčia jas žiūrinėti margas kilimo gėles. Jaunoji ledi, šįvakar aš nu­
sistatęs būti šnekus ir atviras.
Tai pareiškęs, jis pakilo nuo fotelio ir atsistojo, pasirėmęs alkūne
į marmurinį židinį. Šia poza jo figūra išryškėjo taip pat aiškiai kaip
ir veidas. Platūs pečiai šiek tiek nesiderino su žemoku ūgiu. Veikiau­
siai daugeliui jis būtų pasirodęs negražus, tačiau jo laikysenoje buvo
tiek abejingumo savo išorinei išvaizdai, tiek išdidaus pasitikėjimo
kitomis vidinėmis ypatybėmis, atstojančiomis jo fizinio patrauklumo
stoką, kad, žiūrint į jį, nejučiomis norėjosi abejoti tuo, kuo jis abejojo,
ir tikėti tuo, kuo jis tikėjo.

123
 — Šįvakar aš nusiteikęs būti šnekus ir atviras,— pakartojo jis.—
Štai kodėl pasikviečiau jus. Židinio ir sietyno draugijos man nepa­
kako, taip pat nepatenkino manęs ir Pilotas, nes jie visi nebylūs.
Adelė vienu laipsniu geresnė, bet ir ji netinka. Misis Feirfeks taip pat.
O jūs, esu įsitikinęs, tiktute man, jei tik panorėtute. Jūs juk nuste­
binote mane pirmąjį vakarą, kai aš jus šičia pasišaukiau. Nuo to laiko
aš beveik pamiršau jus, kitos mintys buvo mano galvoje, tačiau šian­
dien aš nusprendžiau laisvai praleisti vakarą: atsikratyti viskuo, kas
vargina, ir prisiminti, kas malonu. Man, pavyzdžiui, malonu būtų at­
skleisti jus, geriau pažinti, todėl — kalbėkite.
Užuot ką nors pasakiusi, aš nusišypsojau, .ir mano šypsena anaiptol
nebuvo geraširdiška ar nuolanki.
— Kalbėkite gi,— spyrėsi jis.
— Apie ką gi, sere?
— Apie ką tik norite. Aš visiškai palieku jums laisvę ir temą pa­
sirinkti, ir jai kryptį suteikti.
O aš sėdėjau ir tylėjau.
, Jeigu jis tikisi,— galvojau aš,— jog imsiu kalbėti vien tik tam, kad
išplepėčiau apie save, tai jis pamatys, jog apsiriko."
— Jus nebylė, mis Eir?
Aš vis dar tylėjau. Jis šiek tiek pasilenkė į mane ir metė greitą
žvilgsnį, kuris, rodos, pervėrė mane iki sielos gelmių.
— Užsispyrėte? — pratarė jis.— Supykote? O, tatai natūralu. Aš pa­
teikiau savo reikalavimą absurdiška, beveik akiplėšiška forma. Mis
Eir, atleiskite man.. Pirmiausia turėkite omeny, kad aš visai nenoriu
elgtis su jumis kaip su žemesne būtybe, tai yra (jis pasitaisė) aš pre­
tenduoju tik į tą pranašumą, kurį man duoda dvidešimties metų skir­
tumas tarp manęs ir jūsų ir visas amžius gyvenimo patirties. Tatai
visai teisėta, et j'y tiens , kaip pasakytų Adelė. Taigi, remdamasis kaip
3€

tik šiuo pranašumu, ir vien tiktai juo, aš ir pageidauju, kad jūs bū­
tute gera, pasikalbėtute dabar šiek tiek su manim ir išsklaidytute tas
mintis, kurios man įkyrėjo iki gyvo kaulo ir kankina lyg surūdijusia
vinimi įdurta vieta.
Jis net teikėsi pasiaiškinti, kone atsiprašyti. Mane paveikė šis jo
maloningumas, ir aš to neslėpiau.
— Aš su mielu noru pralinksminčiau jus, sere, jei tik galėčiau.
Tačiau nuo ko gi man pradėti? Kaip aš galiu žinoti, kas jus domina?
Užduokite man klausimų, ir aš pasistengsiu atsakyti į juos.
— Tada pirmiausia pasakykite: ar sutinkate, kad aš turiu šiokią
tokią teisę kalbėti įsakmiau, kartais gal aštroku tonu? Juk, kaip mi-
36
Ir to aš reikalauju (piane).

124
nėjau, turiu tam pagrindo, nes esu tiek vyresnis už jus, k a d galėčiau
būti jūsų tėvu, ir įsigijau didžiulę patirtį, bendraudamas su d a u g y b e
įvairių tautybių žmonių ir išklaidžiojęs pusę žemės rutulio. O jūs
visą laiką ramiai gyvenote viename tame pačiame name, tarp tų pačių
žmonių.
— Darykite kaip tinkamas, sere.
— Tai joks atsakymas, , arba veikiau — atsakymas, kuris tiktai er­
zina, nes jis pernelyg išsisukinėjantis. Atsakykite aiškiau.
— Aš nemanau, sere, kad turėtute teisę įsakinėti man vien todėl,
k a d jūs vyresnis už mane, a r b a todėl, kad esate daugiau matęs pasau­
lio. Pretenduoti į pranašumą jūs galite tik tada, jei esate ką g e r a lai­
mėjęs iš gyvenimo ir savo patyrimo.
— H m ! V y k u s i a i pasakyta. Bet su tuo aš negaliu sutikti, nes nieko
gera aš nesu laimėjęs, nebent tik bloga. Todėl, palikdama pranašumo
klausimą nuošaliai, jūs vis dėlto turite sutikti, j o g kartais teks klausyti
mano įsakymų, neužsigaunant ir neįsižeidžiant dėl mano v a l d i n g o tono.
Sutinkate?
Aš nusišypsojau. O pati pamaniau, kad misteris Ročesteris vis dėlto
keistas žmogus: jis, rodos, pamiršta, jog moka man per metus tris­
dešimt svarų už tai, kad v y k d y č i a u įsakymus.
— Jūsų šypsena labai maloni,— pasakė jis, kaip mat pagavęs šmės­
telėjusią mano v e i d u išraišką.— Bet kalbėkite gi!
— Aš pagalvojau, sere, kad labai retam šeimininkui ateis į galvą
teirautis, ar jo įsakymai įžeidžia bei užgauna jo apmokamus samdi­
nius.
— A p m o k a m u s samdinius? Tai jūs esate mano apmokama samdinė?
A, taip, visai pamiršau, k a d jūs gaunate algą! Na ką gi! T a d a gal bent
šiuo merkantiliniu pagrindu sutiksite, kad šiek tiek jus paerzinčiau?
— N e , sere! Aš visa širdimi sutinku, tik ne šiuo pagrindu, o tuo,
k a d jūs tai pamiršote ir kad jums ne vis tiek, kokius jausmus sukelia
jūsų valdinei jos priklausomybė.
— Ir jūs sutiksite apsieiti be tos daugybės įprastų frazių - bei
mandagumo formų ir nelaikyti to įžūlumu?
— Esu įsitikinusi, sere, kad formalumo stokos niekad nepalaikysiu
įžūlumu. Priešingai, man net patinka žmonės, kurie per daug nepaiso
formalumų, o įžūlumo, man rodos, nepakęstų jokia laisva gimusi
būtybė net ir už algą.
— Kvailystė! Dauguma laisvų gimusių būtybių už pinigus pakęs,
ką tik norite; todėl kalbėkite tik apie save ir nespręskite apie dalykus,
apie kuriuos ničnieko neišmanote. Tačiau širdyje aš spaudžiu jums
ranką už tokį jūsų atsakymą, nors jis ir klaidingas, taip pat už tai,
kaip jūs atsakėte. Jūsų žodžiai b u v o atviri ir nuoširdūs,— retai tenka

125
 girdėti tokį toną; paprastai į nuoširdumą atsakoma su dirbtiniu lipšnu­
mu ar šaltumu, arba net bukaprotišku bei grubiu nesupratimu. Iš
trijų tūkstančių jaunų guvernančių neatsirastų nė trijų, kurios būtų
atsakiusios taip kaip jūs. Bet aš nesiruošiu pataikauti jums: jeigu jūs
sutverta kitaip negu dauguma tokių kaip jūs, tai čia ne jūsų nuo­
pelnas. Tokią jus sukūrė prigimtis. Ir be to, aš per daug skubinuosi
daryti išvadas, nes kol kas neturiu pagrindo laikyti jus geresne už
visas kitas. Gal šalia vienos kitos geros ypatybės jūs slepiate savyje
nepakenčiamas ydas.
„O gal ir jūs taip pat",— pagalvojau aš. Tą akimirką, kai man šmėkš­
telėjo ši mintis, mūsų žvilgsniai susitiko. Atrodė, jis perskaitė ją ir at­
sakė, tarsi ji būtų buvusi ištarta balsu.
— Taip, taip, jūsų teisybė!—pasakė jis.—Aš pats turiu aibę trū­
kumų. Aš tai žinau ir visai nesiruošiu teisintis, užtikrinu jus. Vienas
dievas težino, kiek maža pagrindo turiu būti griežtas kitiems. Mano
praeityje tiek daug negeistinų ir abejotinų poelgių, kad jeigu aš
išdrįsčiau kaip nors šaipytis iš savo artimųjų ar juos smerkti, visa
tai būtinai atsigręžtų prieš mane patį. Kai man buvo dvidešimt vie­
neri, aš pasukau arba, tiksliau pasakius (kaip ir visi nusidėjėliai, esu
linkęs pusę kaltės už savo nelaimes suversti kitiems), buvau pastūmė­
tas bloga linkme ir lig šiol taip ir negrįžau į teisingą kelią. O juk aš
galėjau būti visai kitoks — toks pat kaip jūs, tik išmintingesnis, ir
beveik toks pat nesugedęs. Aš jums pavydžiu dvasinės ramybės, ty­
ros sąžinės, nesuterštų prisiminimų. Juk švarūs prisiminimai, nesutepti
nė mažiausia nuodėme, turėtų būti didžiausias lobis, neišsenkamas gy­
vybinių jėgų šaltinis! Ar ne taip, mažoji mergaite?
— O kokie buvo jūsų prisiminimai, kai jums buvo aštuoniolika
metų, sere?
— Tada jie buvo švarūs, skaidrūs, nesugadinti. Joks purvas, jokie
puvėsiai nenuodijo jų. Aštuoniolikos metų aš buvau panašus į jus,
visai panašus. Gamta sukūrė mane neblogą, mis Eir, vieną iš geres­
nių,— o jūs matote, koks aš dabar. Jūs pasakysite, kad to nematote,—
bent aš tikiuosi, kad tai skaitau iš jūsų akių (įspėju, kad jums rei­
kėtų išmokti slėpti savo mintis, nes aš labai lengvai jas įskaitau).
Taigi, patikėkite mano žodžiu, aš negaliu savęs pavadinti niekšu, ir
jūs neturite laikyti manęs tokiu, neturite manyti, kad aš beviltiškai
žuvęs, nes veikiau dėl susidėjusių aplinkybių, o ne dėl savo įgimtų po­
linkių,—tuo aš tvirtai tikiu,— tapau paprastų paprasčiausiu nusidė­
jėliu, nugrimzdusiu į visas tas banalias žemas pramogas, į kurias nu­
grimzta turtingi ir niekingi žmonės, norėdami išnaudoti gyvenimą.
Jūs stebitės, kad aš jums tai prisipažįstu? Tad žinokite, kad jums
ateityje dažnai teks nenoromis klausytis savo artimųjų paslapčių: jie

126
instinktyviai jaus, k a i p ir aš pajutau, k a d jūs nelinkusi pasakoti a p i e
save, bet galite klausytis kitų išpažinčių. J i e taip pat jaus, kad ne­
smerkiate ir niekinate jų, bet iš širdies užjaučiate juos, ir nors ne­
sakote jiems gražių žodžių, bet galite juos paguosti ir padrąsinti.
— Iš kur jūs tai žinote? Kaip jūs galite pranašauti tokius dalykus,
sere?
— Puikiai žinau. Todėl ir kalbu kuo laisviausiai, tarsi patikėda­
mas s a v o mintis dienoraščiui. Jūs pasakysite, kad man nereikėjo pa­
siduoti aplinkybėms? Taip, nereikėjo, žinau, kad nereikėjo, bet ma­
tote, to neatsitiko. Kada likimas pasityčiojo iš manęs, aš nebuvau
gyvenimo pamokytas ir nežinojau, kad visada reikia išlaikyti šaltą
kraują. O aš nusiminiau ir nusmukau. Ir štai dabar, kai koks nors
ištvirkęs pusgalvis sužadina man pasišlykštėjimą savo niekingu pasi­
leidimu, man sunku pasiguosti mintimi, kad esu geresnis už jį. Aš
esu priverstas pripažinti, k a d ir aš toks pat. O kaip aš gailiuosi dabar,
kad tada neatsilaikiau! Tik vienas dievas žino, kaip gailiuosi! Jeigu
jus kada apniks pagundos, mis Eir, prisiminkite, kokie baisūs yra
sąžinės priekaištai,— jie nuodija gyvenimą.
— Sakoma, kad atgaila gydo, sere.
— Nuo jų atgaila negydo. Išgydyti gali tik visiškas atgimimas.
Ir aš galėčiau atgimti, aš turiu tam jėgų, b e t . . . bet kuriems galams
apie tai galvoti, jei mane slegia prakeikimo našta. O j e i g u laimė m a n
neatšaukiamai užginta visiems laikams, tai ar aš neturiu teisės ieškoti
gyvenime kokių nors smagumų! Ir aš jų nieku g y v u neatsisakysiu.
— T a d a jūs dar žemiau nusmuksite, sere.

— Galimas daiktas. Bet kodėl gi, jei tie smagumai saldūs ir ma­
lonūs? Juk jie tokie pat saldūs ir malonūs kaip laukinių bičių medus,
kurį jos surenka iš žydinčių šilojų!
— Bitės gelia, o laukinis medus kartaus prieskonio, sere.
— Iš kur j ū s žinote? Juk niekad jo neragavote! Kokia jūs rim­
ta, kokia iškilminga! Bet jūs apie tai tiek pat išmanote, kiek šitoji
kamėja (jis paėmė nuo židinio kamėją), ir neturite teisės manęs mo­
kyti. Juk jūs tik novicė vienuolė, dar neperžengusi g y v e n i m o slenksčio
ir visai nepažįstanti jo paslapčių.

— Aš tik priminiau jums jūsų paties žodžius, sere. Juk jūs pa­
sakėte, kad klaidos sukelia sąžinės graužimą, ir pripažinote, jog tai
nuodija gyvenimą.

Bet kas dabar šneka iapie klaidas? Vargu ar mano galvoje

šmėstelėjusi mintis buvo klaida. Ji veikiau priminė įkvėpimą, o ne
pagundą. Ji spindėjo tokia šviesi, tokia gydanti, aš žinau. Štai ir v ė l
ji! N e , ji ne piktoji dvasia, užtikrinu jus, o jeigu ir piktoji dvasia,

127
tai apsisupusi šviesaus angelo skraiste. Man rodos, aš turiu įsileisti
nuostabiąją viešnią, kai ji beldžiasi man į širdį.
— Netikėkite, sere, tai netikras angelas.
— Ir vėl! O iš kur jūs žinote? Kokiu instinktu jūs galite atskirti
amžinojo sosto pasiuntinį nuo piktosios dvasios, nugarmėjusios į
prarają, atskirti angelą sargą nuo gundytojo?
— Aš sprendžiu iš jūsų veido, sere: jūs atrodote sunerimęs, kai
toji mintis vėl jums grįžo. Esu įsitikinusi, kad užsitrauksite naują ne­
laimę, jei paklausysite jos.
— Nė kiek! Ji man neša mieliausią žinią pasaulyje. Be to, jūs gi
juk nesate mano sąžinės sargas! Todėl galite nesirūpinti. O ateik, ateik
pas mane, gražioji maldininke!
Jis tai pasakė, tarsi kreipdamasis į savo viziją, kurią teregėjo tik
jo akys. Po to, glausdamas prie krūtinės rankas, kurias jis laikė pu­
siau ištiesęs, jis ta'rsi apglėbė nematomą būtybę.
— Dabar,— kalbėjo jis, vėl kreipdamasis į mane,— aš priėmiau pi­
ligrime ir žinau, kad ji — persirengusi dievaitė. Aš tuo nė kiek neabe­
joju, nes pajutau jos prisilietimą, žadantį palaimą: lig šiol mano
širdis buvo it kapinių rūsys, dabar ji bus aukuras.
— Prisipažinsiu, sere, aš jūsų visai nesuprantu. Aš negaliu dalyvauti
pašnekesyje, nes jo mįslės man neįspėjamos. Aš tik viena žinau: jūs
pasakėte, kad nesate toks, koks norėtute būti, ir kad apgailestaujate
savo paklydimus. Aš tik viena suprantu: jūs minėjote, kad nešvari
sąžinė gali virsti prakeikimu visam gyvenimui. Ir man atrodo, jeigu jūs
iš tikrųjų panorėtute, tai po kiek laiko galėtute tapti tokiu žmogumi,
kurį pats gerbtute. Ir jeigu nuo šios dienos jūs tvirtai pasiryšite val­
dyti savo mintis ir veiksmus, tai, praslinkus vos keleriems metams, jūs
turėsite sukaupęs tiek naujų ir taurių prisiminimų, kurie teiks jums
džiaugsmo.
— Teisinga mintis! Puikiai pasakėte, mis Eir. Šiuo momentu aš
iš visų jėgų grindžiu pragarą.
— Sere?
— Mano geri norai kietesni net už titnagą. Užtikrinu jus, mano
pažintys ir interesai bus kitokie negu lig šiol.
— Geresni?
— Taip, geresni. Ir tiek geresni, kiek grynas auksas geresnis už
visokias šiukšles, jūs, rodos, abejojate. Aš pats nė kiek neabejoju.
Man aiškus mano tikslas, žinau, dėl ko jo siekiu. Ir šiuo akimirksniu
aš skelbiu pats sau įstatymą, nepakeičiamą kaip midų bei persų įsta­
tymai, ir tvirtinu, kad aš žengiu tiesos keliu.
— Kokia gi tai tiesa, sere, jeigu jai reikalingas naujas įstatymas?
— Ir vis dėlto tatai tiesa, mis Eir, nors jai, be abejo, reikalingas

128
 naujas įstatymų kodeksas: nepaprastai susidėjusios aplinkybės rei­
kalauja ir nepaprastų įstatymų.
— Tai skamba gana pavojingai, sere, nes juk tuo galima ir pikt­
naudžiauti.
— O dorybingasis išminčiau! Toks pavojus yra, neginčiju, bet
prisiekiu visais savo namų dievais, kad nepiktnaudžiausiu.
— Jūs esate žmogus ir galite suklupti.
— Taip, bet jūs — irgi. Kas iš to?
— Žmogus, kuris yra silpnas ir gali suklupti, neturėtų pretenduoti
į valdžią, kuri turi būti patikėta dievo išrinktiesiems ir tobuliesiems.
— Kokią valdžią?
— Valdžią paskelbti, kad naujas, lig šiol visuotinai nepripažintas
elgesys yra doras, tarti: „Lai bus tatai teisinga!"
— „Lai bus tatai teisinga!" Kokie nuostabūs žodžiai! Ir jūs pati
juos ištarėte!
— Tegu bus teisinga,— pasakiau aš pasikeldama. Man atrodė be­
prasmiška tęsti ginčą, kuris nuo pirmo iki paskutinio žodžio man buvo
viena mįslė. Be to, aš jutau, kad negaliu suprasti pašnekovo minčių,—
bent šiuo momentu — ir todėl mane apėmė neaiškus netikrumo bei
nerimo jausmas, kuris paprastai kyla tada, kai žmogus nuvokia, jog
jis nesusigaudo aplinkybėse.
— Kur jūs einate?
— Guldyti Adelės, jai jau seniai metas į lovą.
— Jūs manęs bijote Ąėl to, kad aš tarsi sfinksas kalbu mįslėmis.
— Taip, jūsų žodžiai man nesuprantami, sere, ir nors esu apstul­
busi, tačiau, žinoma, visai nebijau.
— Ne, jūs bijote. Jūsų savimeilė bijo pasakyti nesąmonę.
— Šia prasme aš tikrai būgštauju, nes man visai nesinori prikalbėti
kvailysčių.
— Jeigu jums kokia ir išsprūstų, tai jas pasakytute taip rimtai ir
ramiai, kad aš palaikyčiau jas protingomis mintimis. Nejaugi jūs nie­
kad nesijuokiate, mis Eir? Nesistenkite atsakyti,— aš matau, kad jūs
juokiatės retai. Bet galėtute juoktis labai linksmai. Patikėkite manim, iš
prigimties jūs nesate rūsti, ne daugiau rūsti kaip aš — ydingas. Jus te­
bevaržo Louvudo griežtumas. Jis tarsi kausto jūsų veido išraišką, slo­
pina jūsų balsą ir pančioja jūsų judesius. Ir, matydama prieš save
vyriškį — brolį, arba tėvą, ar šeimininką, vadinkite jį kaip tinkama,—
jūs bijote, kad nenusišypsotute per linksmai, kad neprašnektute per
laisvai ir kad nesujudėtute per žvaliai. Tačiau aš tikiuosi, kad ilgainiui
jūs išmoksite elgtis su manim taip pat natūraliai, kaip aš elgiuosi su
jumis, nes kitaip aš negaliu. Ir tada jūsų žvilgsniai ir judesiai bus
gyvesni ir įvairesni negu dabar. Retkarčiais pro tankius narvelio vir-

9. Džeinė Eir
129
bus aš. regiu žvilgčiojant be galo patrauklią paukštytę — veržlią, nenu­
rimstančią ir drąsią belaisvę. Jei tik ji ištrūktų į laisvę, imtų sklandyti
padebesiais. Jūs vis dar ketinate eiti?
— Jau išmušė devynias, sere.
— Tiek to, luktelėkite valandžiukę. Adelė dar nenori gulti. Šitaip
sėdint — nugara į židinį, o veidu į kambarį,— man patogu stebėti, mis
Eir. Kalbėdamasis su jumis, aš protarpiais dirstelėdavau į Adelę (turiu
savo priežasčių laikyti ją įdomiu stebėjimo objektu,— priežasčių, ku­
rias aš galbūt,— ir net tikrų tikriausiai,— kada nors jums papasakosiu).
Prieš kokią dešimt minučių ji išsitraukė iš savo dėžės rausvą šilkinę
suknelę, ir jos veidas nušvito džiaugsmu. Koketiškumas teka jos krau­
jyje, aptemdo jos protą ir perima visą jos būtybę. „11 faut que je I'es-
saie!—sušuko ji.— Et d l'instant mėmei"' , ir ji išdulkėjo iš kambario.
61

Dabar jinai pas Sofi ir persirenginėja. Po kelių minučių ji vėl bus šičia,
ir aš žinau, ką išvysiu — miniatiūrinę Seliną Varans, tokią, kokia ji pa
sirodydavo scenoje. Tačiau tiek to,— mano švelniausi jausmai, šiaip ar
taip, gaus smūgį. Bent taip nujaučiu. Pasilikite truputėlį, ir pamatysite,
ar tai išsipildys.
Tučtuojau vestibiulyje pasigirdo Adelės žingsniukai. Mergytė įėjo
visa pasikeitusi, kaip jos globėjas ir spėjo. Vietoj rudosios, kurią jinai
vilkėjo kasdien, dabar ji buvo pasipuošusi rausvo šilko suknele, visai
trumpute, įsmaugta per liemenėlį ir puošniomis klostėmis pasipūtusia
apačioje. Rožių vainikas puošė jos kaktą. Kojos buvo apautos šilkinė­
mis kojinėmis ir baltomis atlasinėmis kurpaitėmis.
— Ėst~ce que ma robe va bien?—sušuko ji, bėgdama prie mūsų.—
Et mes souliers? Et mes bas? Tenez, je crois que je vais danser!36

Ir išskleidusi suknelę, ji pasileido šokdama per kambarį. Pasiekusi

misterį Ročesterį, ji lengvai apsisuko ant pirštų galų ir, priklaupusi
prieš jį ant vieno kelio, sušuko:
— Monsieur, je vous remercie mille iois de votre bontė!— Paskui
pasikėlusi pridūrė:—C'est comme cela ąue maman iaisait, n'est-ce pas,
39
monsieur?

— Lygiai taip,— pasigirdo atsakymas,— ir comme cela 4 0 jinai vilio­

davo angliškąjį auksą iš mano kišenės. Aš irgi kadaise buvau geltonsna­
pis jauniklis, mis Eir,— deja, tikras geltonsnapis! — ir toks pat gaiviai

37
Aš noriu ją pasimatuoti! Ir tučtuojau! (piane),
36
Kaip tinka man suknelė? . . O kurpaitės? O kojinės? Žiūrėkite, aš jums
pašoksiu! (piane).
39
Mesjė, tūkstantis ačiū jums už jūsų gerumai.. Taip mama sakydavo, ar
ne, mesjė? (piane),
40
Šitokiu būdu (piane).

130
 pavasariškas kaip d a b a r jūs. M a n o pavasaris praėjo, tačiau jis paliko
man šią prancūzišką gėlytę, kuria kartais man labai norėtųsi atsikratyti.
N e b e b r a n g i n d a m a s tos šaknies, iš kurios ji išaugo, ir įsitikinęs, kad tai
toks augalas, kurį tegalima patręšti aukso dulkėmis, aš ne taip j a u esu
prisirišęs prie šios gėlytės, ypač tada, kai ji' atrodo tokia nenatūrali
kaip dabar. Aš ją laikau pas save ir auginu veikiau vadovaudamasis ka­
talikišku principu, kuris skelbia, kad vienas geras darbas gali išpirkti
d a u g y b ę nuodėmių — didelių ir mažų. K a d a nors aš jums viską paaiš­
kinsiu. Labanakt!

XV S K Y R I U S

Ir netrukus misteris Ročesteris viską man paaiškino.

T a i atsitiko v i e n ą popietę, kai mudvi su A d e l e netikėtai susitikome
jį sode. K o l jinai žaidė volaną ir išdykavo su Pilotu, jis pasiūlė pasi­
vaikščioti ilga b u k ų alėja, iš kur mes visą laiką galėjome stebėti mer­
gaitę.
T a d a jis p a p a s a k o j o man, kad A d e l ė s motina — prancūzė baleto šo­
k ė j a Selina V a r a n s , kuriai kadaise jis jautęs, kaip pats p a s a k ė grande
Ai
passion . \ šią aistrą Selina atsakiusi su dar didesniu įkarščiu. Jis
manė, kad jinai jį dievinanti, nors jis ir negražus. Jis tikėjo, kad jd
taille d'athlėte 42
j a i l a b i a u patikęs už Belvederio A p o l o n ą .

— Ir žinote, mis Eir, aš taip susižavėjau, kad toji Galijos silfidė

aiškiai išskiria iš kitų Britanijos gnomą, jog įkurdinau ją atskiroje
viloje, prisamdžiau tarnų, nupirkau karietą, užverčiau ją šilkais, dei­
mantais, brangiais nėriniais. .. Žodžiu, aš kuo banaliausiai rengiaus
paleisti vėjais visą s a v o turtą kaip ir kiekvienas kitas įsimylėjęs pus­
galvis. M a t y t , n e s u g e b ė j a u surasti naujesnio ir originalesnio kelio į gėdą
ir pražūtį, ir aš traukiau seniai pramintu taku, stengdamasis nė per n a g o
juodymą nenutolti nuo šunkelio vidurio. Mane ištiko, kaip aš to ir
nusipelniau, visų kitų įsimylėjusių pusgalvių likimas. Vieną vakarą
atsitiktinai užėjęs pas Seliną, kai ji manęs nelaukė, neradau jos namie.
N a k t i s pasitaikė šilta, man b u v o nusibodę vaikščioti po Paryžių, ir aš,
nusprendęs palaukti, atsisėdau jos buduare. Jaučiausi laimingas, galė­
damas alsuoti tuo oru, kurį ji tarsi pašventino, čia b ū d a m a prieš va­
landėlę. N e , aš perdedu, man niekad neatrodė, kad nuo Selinos dvelktų
kokia ypatinga dorybė. Tai buvo veikiau svaigių smilkalų kvapas,
Į, ., —

41
Karštą aistrą (piane).
42
Atletiškas sudėjimas (piane).

131
 muskuso ar ambros aromatas, bet anaiptol ne šventumo plevenimas.
Kai man pasidarė tvanku nuo oranžerijos gėlių kvapų ir iššlakstytų
aromatinių esencijų, man dingtelėjo į galvą mintis atidaryti langą ir
išeiti į balkoną. Gatvėje buvo šviesu nuo mėnesienos ir dujinių žiburių,
viską gaubė nepaprasta tyla ir ramybė. Balkone stovėjo dvi trys kė­
dės. Atsisėdęs išsiėmiau cigarą... Aš ir dabar užsirūkysiu, jei leisite?
Ir jis, pertraukęs pasakojimą, iš lėto išsiėmė ir užsidegė cigarą. Už­
sitraukęs jis išleido kvapią Havanos dūmų srovę į šaltą, apniukusį orą
ir kalbėjo toliau:
— Tomis dienomis aš mėgau ir saldainius, mis Eir,— ir štai aš sėdė­
jau, triaunydamas (atleiskite man šį grubų žodį) šokoladą, pakaitomis
rūkydamas ir kartu stebėdamas karietas, riedančias priešais mane aris­
tokratiškomis gatvėmis netoliese esančių operos rūmų linkui. Staiga
pasirodė elegantiška uždara karieta, kurią traukė pora gražių angliškų
arklių, ir kadangi ji aiškiai matėsi šviesią miesto naktį, iš karto paži­
nau, kad tai toji pati, kurią padovanojau Selinai. Jinai grįžo namo.
Savaime suprantama, mano širdis iš nekantrumo ėmė daužytis į geleži­
nius turėklus, ant kurių aš buvau persisvėręs. Kaip ir tikėjausi, karieta
sustojo ties šių jos rūmų durimis, ir mano liepsningoji fėja (šis žodis
kaip tik tinka mylimajai operos balerinai) spurstelėjo iš karietos. Nors
Selina buvo apsisiautusi mantija — tarp kitko, visai nereikalinga tokį
šiltą birželio vakarą — aš ją tuoj pažinau iš jos mažos kojytės, kuri
šmėkštelėjo iš po suknios, jai šokant nuo karietos paminos. Persisvėręs
per balkono turėklus, buvau bešūkteliąs Mon ange!43—~ žinoma, taip ty­
liai, kad tiktai vien mylimosios ausis būtų tai išgirdusi,—tik staiga jai
iš paskos pro karietos duris iššoko kažkoks vyriškis. Jis taip pat buvo
su apsiaustu, bet šį kartą ant grindinio sužvangėjo pentinai, ir po prie-
durio arka palindo juoda skrybėlė.
— Jūs, be abejo, niekad nejautėte pavydo, mis Eir, tiesa? Man ne­
reikia nė klausti jūsų, juk jūs dar nesate mylėjusi. Ir vieną, ir kitą
jausmą, jums dar teks patirti. Jūsų siela kol kas tebemiega, ir dar rei­
kia, kad kas ją pažadintų. Jums atrodo, kad visas gyvenimas taip ir
tekės ramiai, kaip toji upė, kuria lig šiol sruveno jūsų jaunystė. Jūs
plaukiate lyg užmerkus akis ir užsikimšusi ausis, nematydama, kad ne­
toliese upės vagoje stūkso rifai, ir negirdėdama, kaip putodamos dūžta
į uolas bangos. Bet aš sakau jums—ir paminėsite mano žodį—vieną
dieną jūs atsidursite prie uoloto tarpeklio, kur gyvenimo upė pavirs
šniokščiančiu verpetu, putojančiu ir siautėjančiu. Ir tada arba jūs ištikšite
į aštrius rifus, arba jus pastvers gelbstinčioji banga ir išneš į ramesnę
srovę, kaip atsitiko man.

43
Mano angele! (piane).

132
 — M a n patinka šitokia apsiblaususi diena, man patinka šis švininis
dangus, man patinka ši rūškana tyla, kuria tarsi alsuoja šalčio sukaus­
tytas pasaulis. M a n patinka Tornfildas, legendomis apipinta jo senovė
ir vienatvė, seni medžiai su k o v ų lizdais, gudobelių krūmai, pilkas fa­
sadas ir eilės tamsių langų, kuriuose atsispindi pilka švininė padangė.
O kaip ilgai man net baisu b ū d a v o pagalvoti apie jį. V e n g i a u jo,, tarsi
jis būtų b u v ę s apkrėstas maru! K a i p bjauriuosi j u o ir dabar. ..
Jis sukando dantis ir nutilo; paskui sustojo ir treptelėjo į sušalusį
gruodą. Matyt, jį apniko kažkokios kankinančios mintys ir taip surakino,
kad jis n e g a l ė j o pajudėti iš vietos.
M e s k o p ė m e alėja, kai jis šitaip sustojo. Priešais dunksojo pilis. Pa­
kėlęs akis į dantytą jos sieną, jis apmetė ją tokiu žvilgsniu, kokio aš
niekad n e b u v a u mačiusi jo akyse. Atrodė, kad plačiuose jo akių vyz­
džiuose po juodais antakiais žūtbūtinai grumiasi kančia, gėda, rūstybė,
nerimas, pasišlykštėjimas, panieka. Tarsi jį visą būtų sukrėtusi ši pa­
šėlusi kova. Bet štai švystelėjo naujas j a u s m a s , — k a ž k o k s griežtumas ir
cinizmas, atkaklumas ir ryžtas. Tas jausmas sutramdė dvasinę audrą ir
p a d ė j o susivaldyti. Jis kalbėjo toliau:
— Tą valandėlę, kurią dabar tylėjau, mis Eir, aš sprendžiau seną
s a v o ginčą su lemtimi. Ji stovėjo štai ten, prie ano b u k o , — ragana, pa­
naši į tas, kurios pasirodė M a k b e t u i Foreso tyruose. ,,Tu myli Torn-
fildą?"— paklausė ji, pakeldama pirštą, ir ėmė ore rašyti kraupius įspė­
jimo hieroglifus, kurie nusidriekė per visą namą, tarp pirmojo ir ant­
rojo aukšto langų. „Tad mylėk, jei gali, mylėk, jei g a l i ! " — „ M y l ė s i u , —
atsakiau jai.— Išdrįsiu jį mylėti!" Ir tesėsiu savo žodį,— pridūrė jis ryž­
tingai.— Aš sutriuškinsiu visas kliūtis, kurios pastos man kelią į laimę,
į gėrį — taip, į gėrį. Aš noriu būti geresnis, negu buvau, n e g u esu. Ir
44
kaip leviatanas sulaužė J o b o ietį ir istrėles, taip ir kliūtys, kurias kiti
laiko geležim ir plienu, man pavirs šiaudeliais ar pūzrais!
C i a prie jo p r i b ė g o A d e l ė su savuoju volanu.
— Pasitrauk! — u ž r i k o jis šiurkščiai. — N e l į s k prie manęs, vaike, eik
pas Sofi.
Mes toliau vaikščiojome alėja tylėdami, ir aš išdrįsau grąžinti jį
į tą pasakojimo vietą, nuo kurios jis taip staigiai b u v o nukrypęs.
— O jūs likote balkone,— paklausiau aš,— kai į kambarį įėjo ma­
demuazele Varans?
Aš b e v e i k tikėjausi, kad jis kaip nors stačiokiškai atsakys į šį ne­
tinkamą mano klausimą, tačiau jis, priešingai, pakirdęs iš rūškano su­
simąstymo, atsigręžė į mane, ir tarsi šešėlis nuslinko nuo jo veido.

44
Biblijoje minima didžiulė jūrų pabaisa.

133
 — O, aš visai pamiršau Seliną. Gerai, papasakosiu, kas nutiko pas­
kiau... Kai aš išvydau savo žavingąją fėją, kavalieriaus lydimą, man
pasivaideno, kad girdžiu šalia savęs kažką šnypščiant, ir tarsi žalsvaakė
pavydo gyvatė, raitydamasi blizgančiais žiedais per mėnesienos nu­
šviestus balkono turėklus, įšliaužė po mano skvernu ir bematant pra­
sigraužė iki pačios mano širdies. Kaip keista,—sušuko jis, staiga vėl
atitrukdamas nuo savo pasakojimo,—kaip keista, kad aš pasirinkau kaip
tik jus, jaunoji ledi, savo patikėtine! Ir dar keisčiau, kad jūs klausotės
manęs kuo ramiausiai, tarsi būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, jog
toks vyriškis kaip aš jaunutei, neprityrusiai mergaitei pasakotų visokias
istorijas apie savo meilužes! Tačiau pastaroji keistybė paaiškina pirmąją.
Aš jau anksčiau esu jums sakęs, kad jūs savo rimtumu, dėmesiu ir taktu
tiesiog sukurta svetimoms paslaptims saugoti. Be to, aš žinau, prie ko­
kios taurios sielos prisiliečiau, žinau, kad ji negali užsikrėsti kuo nors
blogu. Jūsų siela ypatinga, nepaprasta, tiesiog vienintelė tokia. Laimė,
aš nesiruošiu jos sužaloti, o jei ir norėčiau, vis tiek niekuo jai nepakenk­
čiau. Juo daugiau bendrausime, juo geriau, nes jūsų išvesti iš
kelio aš negaliu, o jūs galite išgydyti mane.
* Po šio nukrypimo jis pasakojo toliau:
— Aš pasilikau balkone. „Jie, be abejo, ateis į jos buduarą,—pa­
galvojau aš,— imsiu ir paruošiu jiems pasalą!" Iškišęs ranką pro stikli­
nes duris, užtraukiau užuolaidą, palikęs tik siaurą plyšelį, pro kurį
galėjau stebėti. Po to pridariau duris tiek, kad galėčiau girdėti įsimylė­
jusiųjų šnibždesį, ir vėl nusėlinau į savo krėslą. Porelė įėjo, vos man
spėjus atsisėsti. Aš bematant prigludau prie plyšio. Selinos kambarinė
uždegė lempą, pastatė ją ant stalo ir išėjo. Dabar aš juos mačiau kuo
aiškiausiai: abu nusivilko apsiaustus, ir štai prieš mane pasirodė pati
Varans, žvilgėdama šilkais ir brangakmeniais,— visa tai buvo, supran­
tama, mano dovanos. Jos palydovas vilkėjo karininko uniformą, ir aš
iš karto pažinau, kad tai vienas prasiūžęs vikontas, kvailas ir sugedęs
jaunuolis, kurį kartais sutikdavau pokyliuose ir nė nepagalvojau apie
neapykantą jam, nes laikiau jį menkiausiu padaru. Vos tik pažinau
jį, ir nuodai, pavydo gyvatės įleisti į mano širdį, bematant liovėsi vei­
kę, nes tą patį akimirksnį mano meilė Selinai tarsi iškart užgeso. Mo­
teris, kuri galėjo būti man neištikima su tokiu varžovu, nustojo bet
kokios vertės mano akyse; ji nusipelnė tik paniekos, tačiau, žinoma,
mažesnės negu aš pats, leidęsis, kad mane apmulkintų paprasta nuoty­
kių ieškotoja.
— Jie ėmė šnekučiuotis, ir nuo jų pokalbio man galutinai paleng­
vėjo širdis. Tai buvo trivialus, savanaudiškas, beširdis ir kvailas ple­
pėjimas, galįs veikiau nuvarginti, negu įsiutinti klausytoją. Ant stalo
gulėjo mano vizitinė kortelė, kuri ir davė jiems progos užsiminti apie

134
mane. A b i e m jiems trūko ir drąsos, ir sąmojo, kad galėtų atsakančiai
patraukti mane per dantį. Jie liežuvavo apie mane pačiu niekingiausiu
miesčionišku būdu. Y p a č pasižymėjo Selina, kuri gana kandžiai tyčiojosi
iš fizinių mano trūkumų — „deformuotumų", kaip jinai p a s a k ė , — nors
paprastai ji tiesiog žavėte žavėdavosi, tariant jos žodžiais, manuoju
beautė mdIe . 4S
Siuo atveju Selina buvo visiškai priešinga jums: juk
jūs per antrąjį mūsų pasikalbėjimą tiesiog į akis man išdrožėte, kad aš
anaiptol nesu gražuolis. M a n e iš karto nustebino kontrastas.. .
D a b a r A d e l ė vėl p r i b ė g o prie mūsų:
— Mesjė, ką tik buvo atėjęs Džcnas pasakyti, kad atvyko jūsų
ū k v e d y s ir nori pasikalbėti su jumis.
— O, jei taip, aš turiu sutrumpinti pasakojimą. Atidaręs duris, aš
įėjau pas juos. Pareiškiau Selinai, jog ateityje nebeglobosiu jos, ir
paprašiau, kad išsikraustytų iš namų; daviau jai pinigų būtinoms išlai­
doms, nekreipdamas dėmesio į šauksmus, isteriškas ašaras, maldavimus,
prašymus bei alpimus, ir susitariau susitikti su vikontu Bulonės miške.
Kitą rytą turėjau malonumą susikauti su j u o dvikovoje. Aš suvariau
kulką į liesą, suglebusį jo petį, silpną it viščiuko sparnelis, ir j a u ma­
niau, kad visiems laikams išsikapanojau iš tos bėdos. Tačiau, nelaimė,
V a r a n s prieš šešetą mėnesių man b u v o padovanojusi šią mergytę — A d e ­
lę, kuri, anot jos, esanti mano duktė. Gal ir iš tikrųjų taip yra, nors
aš nematau jos v e i d e jokių rūstaus tėviškumo pėdsakų. Pilotas labiau
panašus į mane negu jinai. Praėjus keletui metų po to, kai nutrūko
mudviejų santykiai, Adelės motina paliko vaiką likimo valiai ir pa­
bėgo į Italiją su kažkokiu muziku ar dainininku. Anksčiau aš b u v a u
pareiškęs, kad nejaučiu nė mažiausios pareigos rūpintis A d e l e , tai pa­
reiškiu ir dabar, nes aš nesu jos tėvas. Tačiau, išgirdęs, k a d ji palikta
•didžiam skurde, ištraukiau vargšelę iš Paryžiaus landynių purvo ir
atvežiau čia, kad ji galėtų augti sveikoje žemėje, A n g l i j o s kaimo sode.
M i s i s Feirfeks surado jus jai auklėti. Dabar, kada jūs sužinojote, kad
tai Paryžiaus balerinos pavainikis, gal visai kitaip pažiūrėsite į savo
auklėjamąjį darbą ir į pačią auklėtinę? Gal kurią dieną ateisite pas
mane ir pareikšite, kad susiradote kitą vietą ir kad aš pasiieškočiau
naujos guvernantės? Taip?
— N e . A d e l ė nėra atsakinga nei už savo motinos, nei už jūsų kal­
tes. Aš prisirišau prie jos, ir dabar, kai sužinojau, kad ji tam tikra
p r a s m e y r a tikra n a š l a i t ė — m o t i n a ją pametė, o jūs, sere, jos atsiža­
date,— aš dar labiau rūpinsiuosi ja. Kaipgi aš galėčiau pasirinkti tur­
tingos šeimos lepūnėlį, kuris nekęs savo guvernantės, kaip kankintojos,
ir palikti vienišą našlaitę, kuri glaudžiasi prie manęs kaip tikras d r a u į a s .

45 Vyrišku grožiu (piane).

135
 — O, štai kaip jus į tai, žiūrite! Na, dabar man metas namo. Jums
irgi. Jau temsta.
Bet aš dar pasilikau keletą minučių su Adele ir Pilotu, pabėgiojau
ir sužaidžiau partiją volano. Kai mes grįžome į vidų, aš, nurišusi jai
kepuraitę ir nuvilkusi paltuką, pasisodinau ją ant kelių ir išlaikiau
visą valandą, leisdama jai čiauškėti, kiek tik patiko. Aš net nebariau
jos dėl maivymosi ir išdykavimų, į kuriuos ji taip linko, kada jausdavo,
j°g į J3 kreipiamas dėmesys, ir kurie rodė lengvapėdišką jos charak­
terį, veikiausiai paveldėtą iš motinos ir nelabai būdingą anglų mergai­
tei. Tačiau ji turėjo ir gerų ypatybių, ir dabar aš buvau linkusi net
padidinti jas. Bet veltui ieškojau joje kokio panašumo į misterį Ročes­
terį: nei veido bruožai, nei jos išraiška — ničniekas jo nepriminė. Ir man
buvo gaila jos: jeigu pavyktų įrodyti, kad ji kuo nors panaši į jį, jisai,
be abejo, labiau ja susidomėtų.
Tiktai vėlai vakare, parsiradusi į savo kambarėlį, galėjau atidžiai
apsvarstyti, ką man pasakojo misteris Ročesteris. Kaip jis pats pasakė,
visa ta jo istorija buvo gana banali. Turtingas anglas susižavėjo pran­
cūze šokėja, ji buvo neištikima jam,— tai, be abejo, gana kasdieniškas
dalykas aukštuomenėje. Tačiau labai keistas buvo tas gilus susijaudini­
mas, kuris taip staiga sukrėtė jį, kada jis pamėgino išreikšti savo pas­
tarųjų dienų nuotaiką — džiaugsmą, kuris jam kilo, nusprendus gyventi
šioje senoje pilyje, šiose apylinkėse. Stebėdamasi aš svarsčiau šią ap­
linkybę, bet, supratusi, kad šiuo metu neįstengsiu įminti tos mįslės,
palengva lioviausi apie tai galvoti ir ėmiau gvildenti savo šeimininko
elgesį su manim. Man atrodė, kad jis ryžosi išpasakoti man savo pa­
slaptis, įvertinęs mano diskretiškumą; taip aš tatai ir supratau. Pasta-,
ruoju metu jis elgėsi su manim vienodžiau nei iš pradžių. Aš jaučiau,
kad niekad jam netrukdau. Atsitiktinai sutikęs mane, jis nebesisveikin­
davo su lediniu išdidumu ir, rodos, nudžiugdavo. Visuomet pratardavo
kokį žodį, o kartais ir nusišypsodavo. Jeigu kada pasikviesdavo mane
į savo svetainę, tai visada nuoširdžiai priimdavo, ir todėl aš jausdavau,
kad iš tikrųjų galiu jį pralinksminti ir kad tie vakariniai pašnekesiai
tokie pat malonūs ir jam, ir man.
Aš pati, tiesą pasakius, maža tekalbėdavau, užtat mielai klausyda­
vausi jo pasakojimų. Jis iš prigimties buvo šnekus; matyt, jam buvo
malonu atskleisti nepatyrusiai klausytojai pasaulį, piešti įdomius gyve­
nimo paveikslus (turiu galvoje ne sugedusių papročių ir ištvirkusių žmo­
nių paveikslus, o tuos, kurie nukeldavo mane į kitą, platesnę, man ne­
pažįstamą aplinką, žavinčią patraukliu savo naujumu). Ir aš, gyvai
džiaugdamasi, klausydavausi jo naujų idėjų, įsivaizduodavau tuos epi­
zodus, kuriuos jis nupasakodavo man, ir mintimis keliaudavau su juo

136
į naujas šalis, kurias jis atverdavo mano žvilgsniui, niekados neužgau-
damas ir nesudrumsdamas mano sielos kokia nors nepadoria užuomina.
Jo paprasta laikysena leido man palengva atsikratyti skausminga
vidine įtampa. Draugiškas atvirumas, ir korektiškas, ir nuoširdus, pa­
traukė mane prie jo. Kartais man atrodydavo, lyg misteris Ročesteris
būtų mano giminaitis, o ne šeimininkas. Kartais jis vėl grįždavo į anks­
tesnį savo valdingą toną, bet dėl to nesijaudindavau, žinodama, kad
toks yra jo charakteris. Ir šios įdomios permainos, paįvairinusios mano
gyvenimą, padarė mane tokią laimingą, tokią patenkintą, kad aš lioviau­
si sielotis, jog neturiu jokių artimųjų. Mano likimas, lyg siaurutis jau­
naties mėnulis, rodos, palengva ėmė plėstis, artėti į priešpilnį, tušti
mano gyvenimo puslapiai pradėjo užsipildyti. Aš sustiprėjau fiziškai,
pasitaisė mano sveikata.
Ar ir dabar misteris Ročesteris tebeatrodė man negražus? Ne, skai­
tytojau: dėkingumo jausmas, o kartu daugybė kitų įspūdžių, naujų ir
malonių, darė tai, kad man jo veidas tapo pats mėgstamiausias. Būda­
mas kambaryje, jis mane šildydavo labiau už skaidriausiai besikūrenantį
židinį. Tačiau aš nepamiršau jo silpnybių, pagaliau ir negalėjau pamiršti,
nes jis dažnai man jas parodydavo. Jis buvo išdidus, pašaipus, šiurkštus
kiekvienam žemesnės padėties žmogui. Sielos* gilumoje jutau, kad tas
ypatingas švelnumas, kurį jis man rodo, netrukdė jam būti neteisingam
ir griežtam su kitais. Kartais jam užeidavo keistos, niekuo nepaaiškina­
mos nuotaikos. Ne kartą, pakviesta ką nors paskaityti jam, aš rasda­
vau jį vieną besėdintį bibliotekoje, padėjusį galvą ant sukryžiuotų
rankų, ir kai jis ją pakeldavo, niauri, pikta [grimasa būdavo iškreipusi
jam veidą. Tačiau aš tikėjau, kad jo niūrumas, šiurkštumas ir doroviniai
praeities prasižengimai (sakau — praeities, nes dabar jis atrodė pasitai­
sęs) plaukė iš kokių nors žiaurių likimo smūgių. Aš tikėjau, kad iš
prigimties jis buvo apdovanotas kilnesniais polėkiais, aukštesniais prin­
cipais ir tauresniais siekimais, negu tie, kuriuos išugdė jame aplinka,
įskiepijo auklėjimas ar paskatino atsirasti permainingas likimas. Man
atrodė, kad jame slypi daug puikių pradų, nors šiuo metu visi jo gabu­
mai atrodė apleisti ir suskurdę. Turiu prisipažinti, kad aš sielojausi jo
nelaimėmis, kad ir kokios būtų buvę jų priežastys, ir daug ką būčiau
atidavusi, galėdama jas sušvelninti.
Nors aš pagaliau užgesinau žvakę ir atsiguliau, tačiau manęs neėmė
miegas; prisiminiau jo žvilgsnį, kada jis sustojo vidury alėjos ir pasakė,
kad jam pasirodęs jo likimas ragino išdrįsti būti laimingam Tornfil-
de.
„O kodėl gi ne?—klausiau aš pati save.— Kas jį stumia nuo šių
namų? Ar jis ir vėl greitai išvyks? Misis Feirfeks sakė, kad jis retai

137
k a d a pasiliekąs ^ilgiau kaip p o r ą savaičių,— o štai jis jau čia gyvena
p o r ą mėnesių. J e i g u jis išvyks, kaip liūdna vėl paliks namuose! Gal
nebus visą pavasarį, vasarą, rudenį? . . Kokios nesmagios atrodytų sau­
lėtos ir gražios dienos!"
Tikrai nežinau, ar aš b u v a u užsnūdusi po šių svarstymų, ar n e , —
šiaip ar taip, aš iš karto pabudau, išgirdusi, kaip man pasirodė, tiesiog
virš savo kambario, kažkokį neaiškų murmesį, keistą ir kraupų. Aš
pasigailėjau, kad užgesinau žvakę. Naktis buvo šiurpiai tamsi, mano
nuotaika — prislėgta. Aš atsisėdau lovoje ir įsiklausiau. N e s i g i r d ė j o nė
garso.
Aš vėl pamėginau užmigti, tačiau mano širdis neramiai plakė ir
vidinė ramybė buvo sudrumsta. Laikrodis kažkur toli, vestibiulyje,
išmušė antrą. K a i p tik tuo akimirksniu man pasirodė, j o g kažkas pa­
lietė mano k a m b a r i o duris: lyg kas iš oro pusės būtų perbraukęs p e r
jas pirštais, apgraibomis eidamas per tamsų k o r i d o r i ų . . .
A š paklausiau:
— K a s ten?
N i e k a s neatsakė. Iš baimės mane nukrėtė šiurpuliai.
Staiga man atėjo į galvą, k a d tai galėjo būti Pilotas, kuris dažnai,
kai virtuvės duris kas pamiršdavo uždaryti, sėlindavo į misterio Ro­
česterio kambarį. Aš pati ne kartą mačiau jį rytais begulintį prie
slenksčio. Si mintis mane šiek tiek nuramino, ir aš vėl atsiguliau. T y l a
sutramdo nervus, ir, kadangi visuose namuose d a b a r įsiviešpatavo ra­
mybė, mane vėl pradėjo imti miegas. Tačiau, matyt, likimo nebuvo
lemta man užmigti tą naktį. V o s tik miegas ėmė merkti man akis, stai­
ga jis v ė l p a b ė g o , šiurpaus įvykio pabaidytas.
Pasigirdo demoniškas j u o k a s — t y l u s , slopinamas ir duslus. A t r o d ė ,
jog kažkas susijuokė ties pat mano durų rakto skylute. Mano lova
stovėjo visai netoli durų, ir iš pradžių man pasivaideno, k a d besikva­
tojanti šmėkla stovi šalia manęs, vos ne mano galvūgalyje. Aš atsi­
kėliau, apsidairiau, bet nieko nemačiau. T i k štai tie keisti garsai vėl
pasikartojo, ir aš supratau, kad jie sklinda iš anapus durų. Pirmiausia
n o r ė j a u pašokti ir užstumti sklendę, o p a s k u i — v ė l sušukti: ,,Kas ten?"
Kažkas s u g a r g ė j o ir sudejavo. Po to kažkieno žingsniai nušlepsėjo
prie laiptų į trečiąjį aukštą. Pasigirdo, kaip atsidarė ir užsidarė durys,
kurios neseniai b u v o įstatytos laiptų angoje, ir viskas nutilo.
„ N e j a u g i čia Greisė P u l ? — p a k l a u s i a u pati s a v e . — N e j a u g i ji būtų
v e l n i o apsėsta?" Bijodama ilgiau pasilikti viena, nusprendžiau eiti pas
misis Feirfeks. Paskubomis užsimečiau suknelę ir apsisupau skarą. At­
stūmusi sklendę, drebančiomis rankomis p r a v ė r i a u duris. Tuoj už mano
slenksčio ant koridoriaus patiesalo degė palikta žvakė. Si aplinkybė
m a n e nustebino. T a č i a u aš d a r labiau apstulbau, pastebėjusi, kad ore

138
plauko lyg kokia migla, lyg dūmai. Apsidairiau, norėdama suprasti, iš
kur sklinda tos mėlynos srovės, ir staiga pajutau stiprų degėsių kvapą.
Kažkas sugirgždėjo, kažkur prasivėrė durys. Tai buvo misterio Ro­
česterio durys, pro kurias ėmė virsti kamuoliai dūmų. Aš jau nebegal­
vojau apie misis Feirfeks, nebegalvojau apie Greisę Pul ir jos paslap­
tingą juoką; akies mirksniu atsidūriau savo šeimininko kambaryje. Ap­
link lovą plaikstėsi liepsnų liežuviai,— liepsnojo užuolaidos, o ugnies
ir dūmų sūkuryje giliai įmigęs ir nejudėdamas gulėjo misteris Ročes­
teris.
— Kelkitės! Kelkitės! — sušukau aš.
Aš ėmiau purtyti jį, bet jis tik kažką sumurmėjo ir nusigręžė į sie­
ną. Nuo dūmų jis buvo netekęs sąmonės. Negalima buvo gaišti nė
valandėlės,—jau liepsnojo paklodės. Aš puoliau prie prausimosi dubens
ir ąsočio. Laimei, abu buvo dideli ir pilni vandens. Aš pakėliau juos
vieną po kito, šliūkštelėjau vandenį ant lovos ir ant miegančiojo,
nulėkiau atgal į savo kambarį, pačiupau iš ten ąsotį vandens, tą irgi
išpyliau ant lovos,— ir, dievui padedant, užgesinau ugnį, kuri ryte rijo
patalynę.
Gęstančios ugnies šnypštimas, terkštelėjęs ąsotis, kurį sviedžiau
išliejus vandenį, o svarbiausia, šaltas dušas, kuriuo perliejau mis­
terį Ročesterį, pagaliau jį pažadino. Nors buvo tamsu, aš pajutau, kad
jis pabudo, nes išgirdau, kaip jis keikiasi, pasijutęs vandens klane.
— Cia potvynis, ar kas?—šaukė jis.
— Ne, sere,— atsiliepiau aš.— Cia buvo kilęs gaisras. Kelkitės, pa­
skubėkite, jūs visas šlapias. Aš tuoj jums atnešiu žvakę.
— Vardan visų fėjų krikščionijos pasaulyje, sakykite, ar jūs čia,
Džeine Eir? — paklausė jis.— Ką jūs man padarėte, burtininke, kerėtoja?
Kas dar, be jūsų, yra kambaryje? Gal norėjote prigirdyti mane?
— Aš atnešiu jums žvakę, sere. Ir dėl dievo meilės, kelkitės. Kažkas
sumanė piktą darbą. Jums reikia kuo greičiau išaiškinti, kas tai padarė
ir kodėl.
— Štai aš ir ant kojų! Būtinai atneškite žvakę. Aš turiu susirasti
kokių nors sausų drabužių, jeigu jų dar liko. Taip, štai mano chalatas.
O jūs bėkite, bėkite! ..
Aš pasileidau tekina ir atnešiau žvakę, kuri dar tebestovėjo korido­
riuje. Jis paėmė ją, pakėlė aukštyn ir apžvelgė lovą, visą pajuodusią
ir apsvilusią, su peršlapusiomis paklodėmis; patiesalas ties lova plaukio­
jo vandenyje.
— Kas čia atsitiko? Kas tai padarė?—paklausė jis.
Aš jam keliais žodžiais papasakojau viską, kas buvo nutikę: keistą
juoką, kurį išgirdau koridoriuje, žingsnius į trečiąjį aukštą, dūmus ir
svilėsių kvapą, kuris atvedė mane į jo kambarį, pagaliau gaisrą ir

139
 kaip aš užgesinau jį, išliejusi visą vandenį, kuris tik pakliuvo man
po ranka.
Jis manęs klausėsi susiraukęs, ir jo veidas, man bepasakojant, vis
labiau reiškė susirūpinimą, bet ne nuostabą. Kai aš baigiau, jis nieko
nepasakė.
— Gal pašaukti misis Feirfeks?—paklausiau aš.
—• Misis Feirfeks? Ne! Kuriems velniams ją šaukti! Ką gi ji padarys?
Tegu ji sau kuo ramiausiai miega.
— Tada aš atvesiu Li ir pažadinsiu Džoną su žmona.
— Nieko panašaus! Nusiraminkite! Jūs su skara? Jeigu jums šalta,
užsimesikte aną mano apsiaustą. Susisupkite juo ir sėskitės į krėslą.
Štai aš jus aptūlosiu. O dabar užkeikite kojas ant kėdės, kad jos ne­
peršlaptų. Kelioms minutėms paliksiu jus vieną ir išsinešiu žvakę. Sė­
dėkite ir nejudėkite, kol sugrįšiu. Tūnokite it pelė po šluota. Man
reikia užkopti į trečią aukštą. Tik prašau nepajudėti ir nieko nešaukti.
Ir misteris Ročesteris išėjo. Aš stebėjau, kaip nutolo šviesa. Jis pirštų
galais perėjo koridorių, kiek galėdamas tyliau atidarė laiptų duris, vėl
tykiai jas privėrė, ir paskutinis žvakės atšvaitas pradingo. Aš likau
visiškoje tamsoje. Ausys įtemptai klausėsi, bene ką išgirs, bet niekas
nė nekrepštelėjo. Man taip besėdint, praslinko daug laiko, ir aš pra­
dėjau justi nuovargį. Nors ir su apsiaustu, man buvo šalta. Be to, aš
nemačiau jokios prasmės pasilikti, jeigu nereikėjo žadinti kitų žmonių.
Jau buvau beketinanti nepaklausyti misterio Ročesterio ir tuo užsitraukti
jo nemalonę, tik staiga koridoriaus sienoje vėl šmėstelėjo vos pastebi­
mas žvakės atšvaitas, ir aš išgirdau tylius jo žingsnius minkštu korido­
riaus patiesalu. „Tikiuosi, kad tai jis,— pagalvojau aš,— o ne kas bai­
sesnio."
Jis grįžo išblyškęs ir labai apsiniaukęs.
— Aš viską išaiškinau,— pasakė jis, statydamas žvakę ant prausyk-
lės.-— Kaip aš spėjau, taip ir yra. f

— Kas gi būtent, sere?

Jis nieko neatsakė ir liko stovėti, susinėręs rankas ant krūtinės,
įsmeigęs į žemę akis. Po kelių minučių paklausė gana keistu tonu:
— Aš pamiršau, ar jūs ką matėte, kai atidarėte savo kambario
duris?
— Nieko, sere, tik žvakigalį ant žemės.
— Bet jūs girdėjote klaikų juoką? Jūs turbūt ir anksčiau girdėjote
tokį ar panašų juoką?
— Taip, sere. Cia pas jus yra moteriškė, siuvėja, vardu Greisė Pul,—
ji panašiai juokiasi. Baisiai keista žmogysta!
— Kaip tik taip, Greisė Pul,—jūs atspėjote. Ji, kaip sakėte, keis­
ta, ir labai keista. Aš apie visą šį įvykį pagalvosiu vėliau. Šiuo metu

140
džiaugiuosi, kad jūs esate vienintelis žmogus, be manęs, žinąs visas šios
nakties atsitikimo smulkmenas. Jūs ne iš plepiųjų, ir aš prašau niekam
nieko nepasakoti. Aš pats paaiškinsiu, kas čia atsitiko (jis parodė į lo­
vą). Dabar grįžkite į savo kambarį. Likusią nakties dalį aš pragulėsiu
bibliotekoje ant sofos. Jau beveik keturios,— po poros valandų sukils
tarnai.
— Tad labanakt, sere! — pratariau aš, ruošdamasi išeiti.
Jis lyg nustebo, ir man pasirodė keista,— juk jis ką tik paliepė
man eiti.
— Ką?—sušuko jis.— Jūs jau išeinate? Ir išeinate šitokiu būdu?
— Jūs pats pasakėte, kad galiu eiti.
— Tačiau negalima taip iš karto, be niekur nieko, nepratarus nė
vieno šiltesnio žodžio... taip šaltai ir sausai... Juk jūs išgelbėjote man
gyvybę, ištraukėte mane iš siaubingos ir kankinančios mirties nagų!
Ir kuo ramiausiai išeinate, tarsi mes vienas kito nė nepažintume! Leis­
kite bent ranką paspausti.
Jis ištiesė dešinę. Aš jam padaviau savąją. Iš pradžių jis ją pa­
spaudė viena, o paskui abiem rankom.
— Jūs išgelbėjote man gyvybę, ir aš džiaugiuosi, jog kaip tik jums
tiek daug esu skolingas. Daugiau aš nieko nepasakysiu. Aš nepakęsčiau,
jei mano geradarys būtų koks kitas žmogus, ir aš jam turėčiau jaustis
dėkingas. Tačiau jūs — kas kita. Jūsų geradarystė—-man jokia našta,
Džeine!
Jis nutilo ir pažiūrėjo į mane. Kažkokie žodžiai beveik matomai
virpėjo jam ant lūpų, bet jo balso nepasigirdo.
—r Dar kartą labanakt, sere. Siuo atveju negali būti nė kalbos apie
skolą, geradarystę, naštą, dėkingumą ir įsipareigojimą.
— Aš žinojau,— kalbėjo jis toliau,—kad jūs kokiu nors būdu ir
kada nors padarysite man daug gero; aš tai įžvelgiau jūsų akyse, pir­
mą kartą išvydęs jus: jų išraiška ir šypsena ne veltui (jis vėl nutilo)...
ne veltui,— pratarė jis labai greitai,— nušvietė džiaugsmu tamsiausias
mano širdies gelmes. Sakoma, kad pasitaiko prigimties linkimų vienos
į kitą. Taip pat esu girdėjęs, kad yra gerųjų dvasių — genijų. Kvai­
liausioje pasakoje esti grūdelis tiesos. Na, mano brangioji išgelbėtoja,
labanakt!
Jo balse skambėjo keista jėga, jo žvilgsnyje žaižaravo keista ugnis.
— Aš džiaugiuosi, kad nubudau,— pasakiau aš ir jau ruošiausi iš­
eiti.
— Ką? Jūs jau einate?
— Man šalta, sere.

141
 — Šalta? Taip, juk jūs stovite vandens klane! Tad eikite, Džeine,
eikite! —Tačiau jis vis dar tebelaikė mano ranką, ir aš negalėjau jos
ištraukti. Man toptelėjo į galvą viena gudrybė.
— Rodos, ateina misis Feirfeks, sere,— pasakiau aš.
— Gerai, skubėkite!—Jis paleido mano ranką, ir aš išėjau iš jo
kambario.
Aš vėl atsiguliau, bet nė pagalvoti nebegalėjau apie miegą. Iki
pat ryto mane supte supo audringa putojanti jūra, užliedama čia
nerimo, čia džiaugsmo vilnimis. Kartais man rodėsi, kad anapus
šėlstančių bangų aš regiu krantą, mielą it rojaus kalvos, ir protarpiais
dvelktelėjęs gaivus vėjelis žadino man viltį ir nešė džiūgaujančią ma­
no sielą į tą tolimą karaliją. Tačiau aš jos taip ir negalėjau pasiekti
net savo vaizduotėje, nes priešinis vėjas nuo pakrantės be atvangos
nešė mane atgal. Blaivi nuovoka nepasidavė kliedėjimams, sveikas pro­
tas šaldė jausmų polėkius. Per daug susijaudinusi, kad būčiau galėjusi
ilsėtis, aš atsikėliau, vos tik pradėjus aušti.

XVI SKYRIUS

Po šios nemiegotos nakties man ir norėjosi, ir drauge buvo baugu

vėl pamatyti misterį Ročesterį. Aš troškau vėl išgirsti jo balsą, tik bi­
jojau sutikti jo žvilgsnį. Pirmomis ryto valandomis kas akimirką lau­
kiau jo pasirodant; nors jis retai užsukdavo į mūsų klasės kambarį,
bet kartais vis dėlto apsilankydavo kelioms minutėms; todėl man kaž­
kodėl atrodė, kad tądien jis būtinai užeis.
Tačiau rytas praėjo kaip paprastai: nieko neatsitiko, kas būtų su-
drumstęs ramiai slenkančias Adelės pamokas. Tik po pusryčių išgirdau
kažkokį bruzdesį kambaryje greta misterio Ročesterio miegamojo, o
paskui misis Feirfeks, Li ir virėjos — Džono žmonos — balsus, taip
pat ir šiurkštų paties Džono bosą. Mano ausis pasiekė šūkčiojimai:
„Kokia laimė, kad ponas nesudegė lovoje!"—„Pavojinga naktį palikti
degančią žvakę."—„Ačiū dievui, kad jis nesutriko ir pačiupo vandens
ąsotį!"—„Stebiuosi, kodėl jis nieko nepažadino!"—„Tikiuosi, kad miste­
ris Ročesteris nesusirgs, likusią dalį nakties pramiegojęs šaltoje biblio­
tekoje ant sofos"...
Po visų tų šnekų pasigirdo ruošos triukšmas, ir, kai aš ėjau pro tą
kambarį, leisdamasi į apačią pietauti, pro atviras duris pastebėjau, kad
vėl viskas kaip reikiant sutvarkyta,— tik nuo lovos buvo nukabintos
užuolaidos. Li stovėjo ant palangės ir valė aprūkusius stiklus. Aš jau
buvau beužkalbinanti ją, norėdama išgirsti, ką ji žino apie nakties

142
gaisrą, bet, vos pažengusi keletą žingsnių, pamačiau kambaryje dar
vieną žmogų—moteriškę, kuri sėdėjo krėsle prie lovos ir siuvo žie­
dus į naujas užuolaidas. Toji moteriškė b u v o ne kas kita, kaip Grei­
sė Pul.
Kaip paprastai, nešneki ir paniurusi, su ruda vilnone suknia, lan­
guota prijuoste, balta skarele ant kaklo ir kyku, ji atrodė visiškai įsi­
traukusi į darbą. N e i jos siauroje kaktoje, nei paprastuose v e i d o bruo­
žuose nesimatė nė mažiausio išgąsčio, sutrikimo ar įniršimo,— jokios
žymės, kuri būtų rodžiusi, kad ta moteris rengėsi nužudyti žmogų, b u v o
s a v o aukos susekta ir (kaip aš maniau) apkaltinta piktadaryste. Aš tie­
siog nustebau, apstulbau. Pajutusi, k a d į ją įsmeigtas mano žvilgsnis,
ji pakėlė galvą, tačiau anaiptol nekrūptelėjo, jos veidas nė kiek ne­
persimainė, neatrodė, nei kad ji būtų jaudinusis ar sumišusi, nei kad
išsigandusi bausmės. K a i p visada, flegmatiškai ir trumpai, ji pratarė:
, ( Labas rytas, mis!" ir, paėmusi kitą metalinį žiedą bei naują medžiagos
juostelę, v ė l įniko siūti.
„Aš ją ištirsiu,— nutariau.— Juk visiškai negalima suprasti tokio
apsimetimo."
— Labas rytas, G r e i s e , — užkalbinau j ą . — Ar kas nors atsitiko? Prieš
keletą minučių, rodos, girdėjau čia kažkokias kalbas.
• — N i e k o ypatingo: šeimininkas naktį skaitė lovoje ir užmigo, pa­
likęs degančią žvakę. N u o jos užsiliepsnojo užuolaidos, bet, laimė, jis
pabudo, d a r ugniai nepalietus paklodžių ir medinės lovos. Išpylęs ąsotyje
buvusį vandenį, jis ir užgesino gaisrą.
— Keistas įvykis! — p r a t a r i a u aš negarsiai, o paskui, atidžiai pasi­
žiūrėjusi į ją, pridūriau:—Ar misteris Ročesteris ką nors pažadino?
A r niekas negirdėjo, kaip jis vaikščiojo?
Ji vėl pakėlė į mane akis, ir šį kartą jų išraiškoje šmėkštelėjo lyg
ir šioks toks susidomėjimas. M a n pasirodė, kad pirma ji atsargiai per­
ž v e l g ė mane, paskui atsakė:
— Jūs žinote, mis, tarnai miega toli,— tad jie v a r g u ar galėjo ką
girdėti. M i s i s Feirfeks ir jūsų kambariai yra arčiausiai nuo šeimininko
miegamojo, tačiau misis Feirfeks sakėsi irgi nieko negirdėjusi; kuo
senesnis žmogus, tuo kiečiau miega.
Ji patylėjo ir paskui pridūrė su kažkokiu dirbtiniu abejingumu, bet
vis dėlto reikšmingai pabrėždama žodžius:
— O štai jūs esate jaunutė, mis, ir veikiausiai miegate budriai. Jūs
j u k turėjote girdėti triukšmą?
— Aš ir girdėjau,— pratariau pritylinusi balsą, kad Li, kuri dar
tebevalė langą, negalėtų manęs girdėti,— ir iš pradžių pagalvojau, kad
tai b u v o Pilotas. Tačiau Pilotas juk nemoka juoktis, o aš esu tikra,
k a d tikrai girdėjau j u o k ą ir labai keistą juoką.

143
 Ji nusitraukė naują galą siūlo, rūpestingai įvaškavo jį, nedrebančia
ranka įvėrė jį į adatos bulę ir kuo ramiausiai tarė:
— 2inote, mis, vargu ar šeimininkas galėjo juoktis, kada jam grėsė
toks pavojus. Jūs turbūt susapnavote?
— Aš nesusapnavau,— atsakiau kiek karščiuodamasi, nes mane su­
erzino jos įžūlus šaltakraujiškumas.
Ji vėl pervėrė mane tiriančiomis ir įžvalgiomis akimis.
— Ar jūs sakėte šeimininkui, kad girdėjote tą keistą juoką?—pa­
klausė ji.
— Aš neturėjau progos pasikalbėti su juo šį rytą.
— Ir jums neatėjo į galvą atidaryti duris ir pažvelgti į koridorių?—
klausinėjo Greisė Pul.
Atrodė, kad ji kvočia mane, mėgindama iš manęs kai ką išgauti.
Staiga man toptelėjo mintis: kad kartais jinai, supratusi, jog aš įtariu
ją, neiškrėstų man pačiai kokios piktos išdaigos. Ir aš nusprendžiau,
kad verčiau būti atsargesnei.
— Priešingai, aš užšoviau durų skieste,— atsakiau.
— Tai nejaugi jūs neužsišaunate durų kas vakaras, prieš eidama
gulti?
„Po galais! Ji nori išsiklausinėti mano įpročius, kad paskui' leng­
viau jai būtų pasikėsinti prieš mane!" Ir pasipiktinimas manyje vėl
nustelbė atsargumą. Aš gana aštriai atkirtau:
— Lig šiol dažnai palikdavau duris neužšautas; man atrodė, kad
taip daryti nėra jokio reikalo. Man nė į galvą neatėjo, kad Tornfildo
P i r yJ e gali grėsti koks pavojus. Tačiau ateityje,— pasakiau aš, pabrėžda­
ma pastarąjį žodį,— aš visada gerai 'apsižiūrėsiuy prieš eidama gulti.
— Ir protingai pasielgsite,— atsakė ji.— Tiesa, visoje apylinkėje,
kiek žinau, yra gana ramu, ir nesu girdėjusi, kad šiuos namus kada
nors būtų užpuolę plėšikai, nors visiems žinoma, kad podėliuose lai­
koma vien tik sidabrinių indų už kelis šimtus svarų. Be to, kaip jūs
manote, nors namai gana dideli, čia labai maža tarnų,— juk ponas ilgiau
čia niekad negyvena, o kai atvyksta, jam, viengungiui, nedaug ko te­
reikia. Tačiau aš visada laikausi taisyklės, kad atsarga gėdos nedaro.
Duris užsklęsti nesunku, ir visada geriau pasisaugoti kokios netikėtos
nelaimės. Daugelis žmonių, mis, visame kame pasikliauja apvaizda, o aš
manau: dievu pasikliauk, bet ir pats nesnausk, nes juk atsargų ir dievas
sergsti.
Ir moteris pabaigė savo tiradą, pernelyg jai ilgą ir pasakytą su tik­
ros kvakerės orumu.
Aš tebestovėjau toje pat vietoje, apstulbusi dėl tokio stebuklingo
jos mokėjimo valdytis bei negirdėto veidmainiškumo, ir staiga ant
slenksčio pasirodė virėja.

144
 — Misis Pul,— kreipėsi ji į Greisę,— pietūs tarnams greit bus ant
stalo. Gal ateisite į apačią?
— Ne. Palikite pintą porterio ir gabalėtį pudingo ant padėklo. Aš
nusinešiu viską į viršų.
— O mėsos nenorite?
— Truputėlį, ir skiautelę sūrio. Daugiau nieko.
— O sago kruopų reikės?
— Kol kas ne. Prieš vakarienę aš pati nusileisiu į apačią ir iš-
sivirsiu. '
Po to virėja, atsigręžusi į mane, pasakė, kad manęs Jaukia misis
Feirfeks, ir aš išėjau.
Per pietus aš, galima sakyti, nieko negirdėjau, ką misis Feirfeks
pasakojo apie užuolaidų sudeginimą,— mano galva įtemptai dirbo, spė-
liodama, kas per viena galėtų būti ta paslaptingoji Greisė Pul, kokią
ji padėtį užima Tomfilde ir kodėl tą pat rytą ji nebuvo suimta ir
išsiųsta į kalėjimą arba bent atleista iš darbo. Juk misteris Ročesteris
aiškių aiškiausiai man pasakė esąs įsitikinęs, kad nusikaltimą naktį
padarė ne kas kitas, kaip tik ji! Kokia gi priežastis neleido jam atvirai
jos apkaltinti? Kodėl gi jis paprašė ir mane laikyti paslaptį? Tatai buvo
keista: su niekuo nesiskaitąs, karštas ir išdidus dvarininkas, atrodė,
priklausė nuo vienos iš niekingiausių savo tarnaičių ir dar tiek, kad
net tada, kai ji pakėlė ranką prieš jo gyvybę, jis neišdrįso viešai ap­
kaltinti jos, o juo labiau nubausti.
Jei Greisė būtų buvusi jauna ir daili, tada galėjai pagalvoti, kad
misterį Ročesterį veikė švelnesni jausmai negu atsargumas ar baimė,
bet kadangi gražumu ji nepasižymėjo, o be to, buvo gerokai pagyve­
nusi moteris, toks spėjimas atrodė absurdiškas. „Tiesa,— svarsčiau aš,—
kadaise jinai juk buvo jauna, ir ta jaunystė sutapo su jos šeimininko
jaunomis dienomis. Misis Feirfeks kartą man pasakė, kad Greisė ši­
tuose namuose gyvena jau ilgus metus. Neatrodo, kad ji kada nors
būtų buvusi gražuolė. Tačiau ir stokodama išorinio žavesio, jinai ga­
lėjo patraukti jį savo charakterio originalumu ir jėga. Misteris Ročes­
teris — ryžtingų ir ekscentriškų prigimčių mėgėjas, o Greisė, be abejo,
ekscentriška. Kas, jeigu dėl atsitiktinio įgeidžio (o toks įgeidis visai
galimas, turint omeny staigią ir karštą jo prigimtį) jis pateko tos mo­
teriškės valion ir dabar jinai daro slaptą įtaką jo poelgiams, naudoda­
masi neatsargia jo praeities nuodėme, kurios jis negali išsiginti ir kurios
nedrįsta nepaisyti?" Bet čia mano vaizduotėje taip aiškiai iškilo kam­
puota, plokščia misis Pul figūra, ir jos nepatrauklus, sausas, net šiurkš­
tus veidas, kad aš nusprendžiau: „Ne, negalimas daiktas! Mano spėlio­
jimas neturi pagrindo!" „Ir vis dėlto,— šnibždėjo man slaptas balsas,
slypįs kiekvieno mūsų širdyje,— tu juk taip pat negraži, o misteriui

10. Džeinė Eir 145

Ročesteriui lyg ir patinki, bent ne kartą tau taip atrodė. O kas atsitiko
šią naktį? Prisimink jo žodžius, prisimink jo žvilgsnį, jo balsą!"
Dabar, po pietų, jau sėdėdama klasės kambaryje, aš kuo puikiausiai
viską prisiminiau — ir jo šneką, ir žvilgsnį, ir toną. Šį momentą, sėdint
su Adele, visa tai kuo gyviausiai iškilo mano vaizduotėje. Kai aš, pa­
silenkusi ties ja, ėmiau vedžioti jos pieštuką, ji staiga nustebusi pa­
žvelgė į mane.
— Ou'avez vous, mademoiselle?—paklausė ji.— Vos doigts tiemb-
lent comme la ieuille, et vos joues sont iouges: mais, rouges comme
des cerises? 46
— Aš tik per daug pasilenkiau, Adele, ir kraujas užliejo man
skruostus! — I r ji toliau sau piešė, o aš vis galvojau ir galvojau.
Aš skubėjau išvyti iš galvos tuos baisius spėliojimus, kurie man
kilo, vertinant Greisę Pul. Jie man pasirodė šlykštūs. Aš palyginau
save su ja ir pamačiau, kad mes skirtingos. Besė Livn kadaise pasa­
kė, kad aš tikra ledi,— ir ji pasakė tiesą: aš tokia tr jaučiausi. O juk
dabar aš atrodžiau kur kas gražesnė, negu tada, kada Besė matė mane.
Aš pasidariau pilnesnė ir skaistesnė, sveikesnė ir gyvesnė, nes paty­
riau gaivinančią šviesesnių vilčių ir gilesnių džiaugsmų jėgą.
„Artėja vakaras,— tariau pati sau, pažvelgusi pro langą.— Visą die­
ną neišgirdau nei misterio Ročesterio balso, nei jo žingsnių. Tačiau
vakare aš jį, be abejo, pamatysiu." Rytą jį bijojau sutikti, o dabar
norėjau: ilgai ir tuščiai laukusi, netgi ėmiau nekantrauti.
Kai visiškai sutemo ir Adelė išėjo į vaikų kambarį pažaisti su Sofi,
šis mano noras dar padidėjo. Aš klausiausi, ar nesuaidės apačioje skam­
butis, stengiausi išgirsti, ar neateina Li manęs pašaukti. Kartais man
atrodydavo, kad jau girdžiu paties misterio Ročesterio žingsnius, ir
grįžtelėdavau į duris, laukdama, kad štai jos atsivers ir aš išvysiu jį
ant slenksčio. Tačiau durų niekas net nepalietė, tik tamsa vis labiau
traukė dar tebeboluojantį langą. Kol kas dar buvo nevėlu, misteris
Ročesteris dažnai pasikviesdavo mane septintą ar aštuntą valandą, o
dabar dar tik šešios. Tikriausiai mano lūkesčiai neliks apvilti — ypač
šį vakarą, kada aš turiu tiek daug ko jam pasakyti. Aš nekantravau
vėl užvesti kalbą apie Greisę Pul ir pažiūrėti, ką jis atsakys. Tiesiog
troškau paklausti jį atvirai, ar jis iš tikrųjų įsitikinęs, kad ji, o ne
kas kitas kėsinosi nužudyti jį praėjusią naktį, ir jeigu taip, tai kodėl jis
slepiąs jos nusikaltimą. Aš nė kiek nesirūpinau tuo, kad mano smal­
sumas galėjo suerzinti jį,— man būdavo itin smagu čia pykinti jį, čia
vėl raminti,— o neklystamas instinktas mane visada įspėdavo nenueiti
per daug toli. Aš niekados nedrįsdavau įkyrėti jam ir, taip sakant, su-
40
Kas jums, madmuazele? Jūsų pirštai dreba it lapai, o skruostai raudoni
it vyšnios! (piane).

146
maniai žaisdavau ugnimi. Nė valandėlės neišleisdama iš akių, kad turiu
elgtis su misteriu Ročesteriu pagarbiai, ir nepamiršdama savo padėties,
aš galėdavau ginčytis su juo, nebijodama ir nesivaržydama,— tai patik­
davo ir jam, ir man.
Pagaliau laiptai girgžtelėjo nuo kažkieno žingsnių. Įėjo Li, bet vien
tik pranešti, kad misis Feirfeks kambaryje paruošta arbata. Aš su
džiaugsmu nusiskubinau į apačią, nes žinojau, kad, ten būdama, jau­
siuosi arčiau misterio Ročesterio.
— Jūs, be abejo, jau išalkote,— tarė geroji ledi, kai aš įėjau pas
ją.—Per pietus jūs taip mažai valgėte! Bijau,— tęsė jinai,— kad jūs
gal nesveikuojate: jūsų skruostai dega ir atrodo, lyg turėtumėt karščio.
— O, aš jaučiuosi puikiai. Geriau kaip paprastai.
— Tad įrodykite tatai ir pavalgykite sočiai. Gal užplikysite arbatą,
kol aš išmegsiu šį virbalą?
Užbaigusi ji pasikėlė nuleisti storos, kurios lig šiol nelietė, matyt,
norėdama kuo ilgiausiai padirbėti dienos šviesoje, nors dabar jau, ga­
lima sakyti, buvo visiškai sutemę.
— Šįvakar graži naktis, nors žvaigždžių ir nematyti,— pasakė ji,
dirstelėjusi pro langą. Apskritai oras palankus misterio Ročesterio ke­
lionei.
— Kelionei? Ar misteris Ročesteris kur išvyko? Aš visai nežinojau,
kad jo nebėra namie!
— O, jis iškeliavo tuoj po pusryčių. Išvyko į Lizą, misterio Eštono
dvarą, dešimt mylių anapus Milkoto. Ten turbūt susirinko grupė žy­
mių žmonių: lordas Ingremas, seras Džordžas Linas, pulkininkas Den-
tas ir kiti.
— Jūs laukiate jo grįžtant šįvakar?
— Ne. Rytoj irgi ne. Veikiausiai jis ten užtruks savaitę ar ilgiau.
Kai tokie prašmatnūs, rafinuoti ponai susiburia į vieną vietą, jie pra­
simano tiek šaunių ir linksmų pramogų, visko, kas tik gali suteikti
jiems smagumo ir išblaškyti nuobodulį, kad jie niekad neskuba išsi­
skirstyti. Ypatingai tokiuose pobūviuose pageidaujami džentelmenai,
o misteris Ročesteris draugijoje esti toks gyvas ir taip moka visus
linksminti, kad visi jį mėgsta. Jis labai patinka damoms, nors, rodos,
jo išvaizda ir neturėtų per daug jas žavėti. Tačiau aš manau, kad jo
išprusimas ir gabumai, o gal turtingi dvarai ir sena giminė, išperka
kai kuriuos jo išorės trūkumus.
— Ar į tą Lizą suvažiuoja ir ledi?
— O kaipgi! Pirmiausia misis Ešton ir trys jos dukros, labai ele­
gantiškos jaunos panelės; paskui garbingosios Blanš ir Merė Ingrem —
rinktinės gražuolės! Aš mačiau Blanš prieš šešetą ar septynetą metų,
kada ji buvo aštuoniolikametė mergytė. Misteris Ročesteris tada per

147
kalėdas iškėlė balių, į kurį ir ji buvo atvažiavusi. O, kad jūs būtute
mačiusi, kaip tądien atrodė valgomasis, kaip turtingai jis buvo išpuoš­
tas, kaip akinamai apšviestas! Buvo suvažiavę gal kokia penkiasdešimt
ledi ir džentelmenų^ ir vis iš įžymiųjų mūsų grafystės šeimų; tačiau
pokylio karaliene visi laikė mis Ingrem.
— Jūs sakote, misis Feirfeks, kad matėte ją? Kaipgi ji atrodė?
— Taip, aš mačiau ją. Kadangi buvo kalėdos, valgomojo durys liko
visą laiką atidarytos iki galo, ir tarnai, susirinkę vestibiulyje, galėjo
klausytis, kaip skambina ir dainuoja damos. Misteris Ročesteris pakvietė
mane į valgomąjį, ir aš, atsisėdusi nuošaliame kamputyje, galėjau ste­
bėti svečius. Man niekad neteko matyti puikesnio reginio! Damos buvo
išsipuošusios kuo prašmatniausiai, didžiuma jų—bent jauniausiosios, pa­
sirodė man tikros gražuolės, tačiau nė viena negalėjo susilyginti su mis
Ingrem.
— Kaipgi ji atrodė?
— Aukšta, daili krūtinė, apvalūs pečiai, ilgas, grakštus kaklas, švel­
ni veido spalva, kilnūs bruožai, akys, panašios į misterio Ročesterio,—
didelės ir tamsios, tokios pat žėrinčios kaip ir jos briliantai. Be to,
nuostabūs jos plaukai—juodi kaip varno plunksnos ir taip gražiai su­
šukuoti: ant pakaušio storų kasir vainikas, o iš priešakio ilgos, žvil­
gančios garbanėlės. Drabužiai jos buvo baltut baltutėliai. Gintaro spal­
vos juosta, permesta per petį ir krūtinę ir sumegzta ant šono, gražiais
spurgais karojo žemiau kelių. Plaukuose ji turėjo įsisegusi taip pat
gintaro spalvos gėlę, kuri gražiai geltonavo juodų jos garbanų fone.
— Ir, be abejo, visi labai žavėjosi mis Ingrem?
— Taip, žinoma. Ir ne tik grožiu, bet ir talentais. Ji buvo iš tų
damų, kurios dainavo. Prie rojalio jai akompanavo vienas džentelme­
nas. Ji su misteriu Ročesteriu dainavo duetą.
— Su misteriu Ročesteriu? Aš nežinojau, kad jis moka dainuoti.
— O, jo toks sodrus bosas, ir jis puikiai nusimano apie muziką.
— O koks mis Ingrem balsas?
— Labai skambus, ir stiprus. Ji dainavo žavingai; jos klausyti bu­
vo vienas malonumas! Po to ji skambino. Aš neišmanau apie muziką,
bet girdėjau, kaip misteris Ročesteris,— o jis puikus jos žinovas,— pa­
sakė, jog ji skambinanti itin gerai.
— Ir toji gražioji ir talentingoji ledi lig šiol dar neištekėjusi?
— Atrodo, kad ne. Kiek aš žinau, nei ji, nei jos sesuo neturi di­
delių kraičių. Visi senojo lordo Ingremo dvarai yra majoratiniai, ir
todėl bemaž viską paveldėjo vyresnysis sūnus.
— Bet nejaugi nė vienas turtingas aristokratas arba tiesiog džen­
telmenas nesusižavėjo ja? Pavyzdžiui, misteris Ročesteris? Jūk jis tur­
tingas, tiesa?

143
 — O taip! Bet, matote, tarp jų didokas amžiaus skirtumas: miste­
ris Ročesteris j a u baigia ketvirtą dešimtį, o jai dar tik dvidešimt pen­
keri.
— Tai kas? Dažnai tuokiasi dar skirtingesnio amžiaus žmonės.
— T a i p tai taip, bet v a r g u ar misteris Ročesteris vestų ją. Bet jūs
n i e k o nevalgote, nė kąsnelio neparagavote, atsisėdusi vakarieniauti.
— A č i ū . Aš labai noriu gerti, o valgyti neturiu apetito. G a l leisite
man dar puodelį? *
Aš b u v a u vėl begrįžtanti prie ankstesnės temos — galimų misterio
Ročesterio v e d y b ų su gražuole Blanš, tačiau, įėjus Adelei, kalba nu­
k r y p o visai kita v a g a .
Likusi viena, aš apsvarsčiau visa, ką man teko išgirsti, pažvelgiau
į s a v o širdį, išnagrinėjau savo mintis bei jausmus ir tada tuos, kurie
leidosi skrieti į neaprėpiamas vaizduotės platybes, pasistengiau grąžinti
į saugų sveiko proto kelią.
Ir štai aš pati save patraukiau į teismą. Paslaugi liudytoja atmin­
tis priminė man visas tas viltis, troškimus ir svajones, kurias aš puo­
selėjau savyje nuo praėjusios nakties, taip pat ir tą ypatingą dvasios
būseną, kurioje g y v e n a u jau ištisos dvi savaitės. Paskui ėmė byloti pro­
tas ir kuo ramiausiai, su j a m būdingu blaivumu, apkaltino mane, kad
aš nepanorėjau pažvelgti tikrovei į akis ir lyg apkvaišusi godžiai įsiki­
b a u į bergždžią svajonę. Ir tada aš paskelbiau pati sau tokį nuosprendį:
„Pasaulyje lig šiol nebuvo didesnės kvailės už Džeinę Eir, ir nė
viena idiote niekad taip saldžiai neapgaudinėjo savęs, godžiai g e r d a m a
nuodus tarsi gaivinantį nektarą."
—• Tai tu,— sakiau aš pati sau,— sužavėjai misterį Ročesterį? Tu
įsivaizdavai, kad gali patikti jam? Įsikalei į galvą, kad jis tave ypa­
tingai vertina? Liaukis! Man net bjauru, kad tu tokia kvaila! Ėmei
džiaugtis, kad aristokratas dvarininkas, aukštosios visuomenės vyriškis
atsitiktinai atkreipė dėmesį, labai abejotiną dėmesį, į tave, savo paval­
dinę ir neprityrusią mergiotę? Kaipgi tu išdrįsai, vargše, juokinga
kvailute? Nejaugi net savo pačios labui negalėjai būti protingesnė?
Juk dar šį rytą tu vaizduotėje ne kartą gardžiavaisi pereitos nakties
epizodu? Užsidenk veidą ir susigėsk! Jis pasakė kažkokį meilų kompli­
mentą apie tavo akis? Juk taip, apspangusi lėle? Prasikrapštyk akis ir
įsitikinsi, kokia tu kvaila! Nė vienai moteriai nedera žavėtis savo šei­
mininko komplimentais, jeigu jis neketina jos vesti. Ir tikra beprotė
ta moteris, kuri leidžia slaptai meilei įsiliepsnoti savo širdyje, nes toji
meilė, vienašališka ir niekam nežinoma, turi sugraužti sielą, kuri ją
išpuoselėjo, o jei toji meilė net ir iškyla aikštėn ir susilaukia atgarsio,
tai ji tarsi klaidžiojąs pelkių žiburėlis nuves į niaurias klampynes, iš
kurių nėra vilties išbristi.

149
 — T a d klausyk, Džeine Eir, to savo nuosprendžio. Rytoj paimk veid­
rodį, pasistatyk jį prieš save ir nupiešk savo pačios atvaizdą,—tiktai
teisingai, nesušvelnindama nė vieno defekto. Tu nepraleisk nė vienos
šiurkščios linijos, neužtušuok nė vieno erzinančio netaisyklingumo, o
portreto apačioje parašyk; „Vienišos, negražios, neturtingos guvernantės
portretas."
— Po to paimk d r a m b l i o kaulo spalvos plokštelę, kuri guli tavo
piešimo reikmenų dėžutėje,— sumaišyk ant savo paletės kuo gaiviau­
sių, kuo žaviausių, kuo ryškiausių spalvinių niuansų, pasirink plonytį
kupranugario plaukų teptuką ir atsidėjusi nupiešk patį žavingiausią
veidą, kokį tik tu gali įsivaizduoti; nutapyk su švelniausiais šešėliais
ir minkščiausiais atspalviais, prisiminusi viską, ką apie gražiąją Blanš
Ingrem tau pasakojo misis Feirfeks,— tik nepamiršk juodų it varno
sparnas garbanų ir rytietiškų akių! Tu modeliu nori paimti misterio
Ročesterio akis? N e k v a i l i o k ! Jokių murmėjimų! Jokių dūsavimų! Salin
apgailestavimą! Tik sveikas protas ir ryžtingumas! Prisimink išnašias,
bet harmoningas graikiško kaklo ir krūtinės linijas, suteik mielą ap­
v a l u m ą baltutėliams jos pečiams, pabrėžk dailias jos rankas, nepamiršk
nei deimantinio žiedo, nei auksinės apyrankės, k u o kruopščiausiai at­
vaizduok jos puošnų apdarą, perregimus nėrinius ir žvilgantį atlasą,
grakščias perpetinės juostos klostes ir auksinę rožę—* ir po šiuo portre­
tu užrašyk: „Blanš, puiki jauna aristokratė."
— Ir j e i g u ateityje kartais vėl imsi įsivaizduoti, kad patinki miste­
riui Ročesteriui, pasistatyk šiuos du paveikslus ir palygink juos. Pa­
sakyk sau: „Misteris Ročesteris, be abejo, laimėtų šios kilmingos ledi
meilę, j e i g u tik to norėtų, tad nejaugi galima pamanyti, kad jis rimtai
prasidėtų su šia bjauria, nuskurdusia plebėją?"
— Taip ir p a d a r y s i u , — t a r i a u pati sau ir, tvirtai pasiryžusi tesėti,
p a l e n g v a nusiraminau ir užmigau.
Ir aš tesėjau s a v o žodį. M a n o pačios atvaizdui nuškicuoti pieštuku
užteko poros valandų, ir, nepraslinkus nė porai savaičių, aš baigiau
ant dramblio kaulo plokštelės piešti įsivaizduojamos Blanš Ingrem mi­
niatiūrinį portretą. Ji atrodė labai patraukliai ir, kai aš p a l y g i n a u ją su
s a v o pačios atvaizdu, kontrastas b u v o toks įspūdingas, kad man nebe­
galėjo likti j o k i ų iliuzijų. Šis darbas man išėjo į naudą: mano rankos
ir g a l v a turėjo ką veikti, o nauji jausmai, kuriuos aš norėjau neišdildo­
mai įdiegti į s a v o širdį, sutvirtėjo* ir sutarpo.
N e t r u k u s man teko su džiaugsmu įsitikinti, kad tas sveikas jausmų
sudrausminimas gerai p a v e i k ė dvasinę mano būseną. Jo dėka aš ga­
lėjau ramiai laukti visokių netikėtumų. Jeigu jie mane būtų užklupę
nepasiruošusią, aš b ū č i a u gal ne tik neįstengusi sutramdyti savo jaus­
mų, bet ir neleisti jiems atvirai pasireikšti.

\ 150
 XVII S K Y R I U S

Praslinko savaitė, o apie misterį Ročesterį n e b u v o j o k i ų žinių; pra­

ėjo dešimt dienų, o jis vis negrįžo. M i s i s Feirfeks pasakė, kad ji ne­
nustebsianti, jei jis tiesiog iš Lizo iškeliausiąs į Londoną, o iš įen
į Prancūziją ir kokius metus nesirodysiąs Tornfilde: praeityje jis ne­
retai šitaip išvykdavo, niekam nė žodžio netaręs. Tai išgirdusi, aš pa­
jutau, kaip mane nupurtė keistas šaltis ir silpna pasidarė širdyje. N e ­
daug trūko, kad mane vėl būtų suėmęs sunkus nusivylimas, bet, sukau­
pusi valią ir prisiminusi savo nusistatymą, bematant sutramdžiau savo
jausmus. Aš net nusistebėjau, kaip greitai man p a v y k o įveikti šį lai­
kiną svyravimą, kaip lengvai nuvijau į šalį didžiai klaidingą mintį,
k a d misterio Ročesterio kelionės kuriuo nors atžvilgiu gali turėti man
esminės svarbos. Tačiau aš sutramdžiau save, anaiptol ne vergiškai nu­
sižemindama; priešingai, aš tariau sau:

— Tu nieko bendro neturi su Tornfildo šeimininku; jis tik moka

tau algą už savo globotinės mokymą, ir tau dera būti dėkingai, kad
jis taip pagarbiai ir maloniai su tavim elgiasi; tai visai natūralu, kai
jis mato, jog tu sąžiningai atlieki savo pareigą. Būk tikra, kad tai yra
vienintelis ryšys, kurį jis gali pripažinti tarp judviejų. Todėl nedaryk
iš jo švelniųjų savo jausmų, džiaugsmo bei sielvarto objekto. Jis ne
t a v o luomo žmogus; laikykis savo kastos ir turėk pakankamai savigar­
bos, neleidžiančios tau atiduoti visų savo širdies ir sielos jėgų tam,
kuris visai iš tavęs nelaukia šitokio dosnumo ir kuris iš to tik pasi­
juoktų.

Aš ramiai tęsiau kasdienes pamokas su A d e l e , tačiau kartkartėmis

a t e i d a v o į g a l v ą neaiški mintis, ar nevertėtų man pasitraukti iš Torn­
fildo. N e j u č i a aš iš anksto kūriau skelbimus ir spėliojau, kur galėčiau
surasti naują vietą. Su šiomis mintimis neradau reikalo kovoti; aš lais­
vai leidau joms plėstis ir kerotis.

Kai nuo misterio Ročesterio išvykimo b u v o praslinkę j a u apie porą

savaičių, vieną dieną misis Feirfeks iš pašto g a v o laišką.

— Jis nuo šeimininko,— pasakė ji, permetusi akimis adresą.— Per­

skaitę mes veikiausiai sužinosime, ar mums teks laukti jo pargrįžtant,
ar ne.

Kol ji perlaužė antspaudą ir skaitė laišką, aš gėriau k a v ą (mes

tuo momentu pusryčiavome). K a v a b u v o karšta, ir, matyt, kaip tik dėl
to mano skruostai staiga nukaito. Bet kodėl sudrebėjo man ranka ir aš
netyčia pusę puodelio išpyliau į lėkštutę,—apie tai man visai nesi­
norėjo galvoti.

151
 — Stai aš kartais pagalvoju, kad mes gyvename per daug ramiai,
tačiau dabar mums teks gerokai paplušėti, bent jau kurį laiką,—
pasakė misis Feirfeks, tebelaikydama laišką prieš save.
Prieš paklausdama, kas atsitiko, aš iš naujo surišau Adelei prijuos­
tę, paskui padaviau jai dar vieną bandelę ir pripyliau puodelį pieno.
Tik po to nerūpestingai paklausiau:
— Misteris Ročesteris sugrįš turbūt dar negreitai?
— Priešingai, labai greitai, po trejeto dienų, kaip jis rašo,— tai yra
ateinantį ketvirtadienį. Ir ne vienas. Dievaižin kiek aukštų ponų atva­
žiuos drauge su juo iš Lizo. Jis liepia paruošti visus geriausius mie­
gamuosius ir aptvarkyti biblioteką bei svetaines. Laiške man paveda
pasamdyti keletą talkininkų virtuvei iš „Džordžo" viešbučio Milkote
arba iš kur kitur. Damos atsiveš savo kameristes, o džentelmenai — ka­
merdinerius,— visi namai knibždėte knibždės svečių.
Ir misis Feirfeks, greitosiomis papusryčiavusi, nusiskubino pradėti
didžiuosius ruošos darbus.
Tas tris dienas, kaip ji ir pasakė, buvo tikras darbymetis. Lig šiol
man atrodė, kad Tornfildo pilyje visi kambariai švarutėliai ir gražiau­
siai sutvarkyti, bet, pasirodo, mano gerokai apsirikta. Į pagalbą buvo
pasamdytos trys moteriškės, ir prasidėjo toks šveitimas bei šlavimas,
toks mazgojimas bei kilimų dulkinimas, toks paveikslų, veidrodžių ir
sietynų šluostymas, toks miegamųjų kūrenimas, antklodžių ir patalų
džiovinimas priešais židinius, kokio aš kaip gyva nebuvau mačiusi. Ade­
lė lakstė per tą sąmyšį, it patrakusi, nes pasiruošimas sutikti svečius
ir jų laukimas, atrodė, ją nepaprastai džiugino. Ji pareikalavo, kad Sofi
peržiūrėtų visus jos „tualetus", kaip ji vadino savo sukneles, pataisytų
tas, kurios buvo išėjusios iš mados, ir sutvarkytų naująsias. Pati ji
nieko neveikė, tik švaistėsi po paradinius kambarius, šokinėjo ant lo­
vų, vartėsi ant matracų, karstėsi ant čiužinių ir pagalvių, sukrautų
priešais kaitriai degančius židinius, kurių liepsna tiesiog staugė kami­
nuose. Aš ją atleidau nuo pamokų, nes misis Feirfeks įkinkė į darbą ir
mane. Pati kiauras dienas plušėjau kamaroje, padėdama (veikiau —
kliudydama) jai ir virėjai. Mokiausi daryti kremus, varškės keksus ir
prancūziškus pyragaičius, kepti paukštieną ir puošti desertinius patie­
kalus.
Svečių laukėme ketvirtadienio pavakary, pietums, apie šeštą valan­
dą. Aš buvau užsiėmusi ruoša, ir man nebuvo kada svaičioti. Man at­
rodo, kad aš buvau tokia pat veikli ir linksma kaip ir visi kiti, nekalbant
jau apie Adelę. Tačiau būdavo valandėlių, kada mano linksmumą ap­
niaukdavo lyg koks tamsus debesėlis; man vėl nejučiom užeidavo anks­
tesnė abejonių, blogių nujautimų ir tamsių spėliojimų nuotaika. Ji
apnikdavo mane ypač tada, kai aš matydavau, kad pamažu atsidaro

152
 trečiojo aukšto durys (pastaruoju metu jos visą laiką būdavo užrakin­
tos) ir pasirodo Greisė Pul su iškrakmolytu kyku, balta prijuoste ir
skarele ant kaklo, kai aš pastebėdavau, kaip ji be garso sėlina kori­
doriumi su veltinėmis šlepetėmis, kaip dairosi į tvarkomus, aukštyn
kojom apverstus kambarius, šen bei ten probėgšmais taria kokį žodį
valytojoms, paaiškindama, kaip nublizginti groteles ar nuvalyti židinio
marmurą, kaip išimti iš tapetų dėmes, o po to eina toliau. Šitaip kartą
per dieną ji nusileisdavo į virtuvę, pavalgydavo ten pietus, išrūky­
davo prie židinio pypkutę ir grįždavo atgal, nešina ąsočiu porterio,
kurį išgerdavo smagumo dėlei niaurioje trečiojo aukšto landynėje. Iš
dvidešimt keturių valandų ji tik vieną praleisdavo apačioje su kitais
tarnais. Visą kitą laiką jinai ištūnodavo žemame, ąžuolo paneliais iš­
muštame kambaryje. Ten ji siūdavo susigūžusi ir, be abejo, kraupiai
kvatodavo, vienut viena, it kalinys požemio urve.
Visų keisčiausia buvo tai, kad niekas iš namiškų, išskyrus mane,
visai nekreipė dėmesio į keistą jos elgesį ir nesistebėjo. Niekas nešne­
kėdavo, ką ji veikia, kokį darbą dirba, niekas neužjautė jos, kad ji to­
kia vieniša ir užsidariusi. Tiesa, kartą aš šį tą nugirdau iš Li ir vienos
valytojos pašnekesio veikiausiai apie Greisę Pul. Ką Li pasakė, aš ge­
rai nesupratau, bet valytoja atsakė:
— Ji turbūt gauna gerą algą?
— Taip,—atsakė Li.— Aš irgi norėčiau tiek pat gauti. Ne dėl to,
kad skųsčiausi savo alga, ne, Tornfilde tarnams nešykštima, tačiau ji
nesudaro nė penktosios dalies to, ką gauna misis Pul. Ir ji taupo tuos
pinigus: kas trys mėnesiai neša juos į Milkoto banką. Aš nė kiek ne­
abejoju, kad jeigu ji iš čia išeitų, tai galėtų gyventi vien iš savo san­
taupų, bet, matyt, ji pripratusi prie šių namų. Be to, jai dar nėra nė
keturiasdešimt, ji stipri ir viską gali padaryti. Jai dar per anksti mesti
darbą.
— Ji turbūt gera darbininkė?—paklausė valytoja.
— O, ji puikiai supranta, ko iš jos reikalaujama, ir jos mokyti ne­
reikia,— reikšmingai patvirtino Li.— Juk ne kiekvienas sutiktų būti jos
vietoj, kad ir kokius pinigus gautų.
— Žinoma, ne kiekvienas,— išgirdau atsakymą.—Aš stebiuosi, ko­
dėl šeimininkas...
Valytoja buvo bedėstanti toliau, bet čia Li staiga grįžtelėjo, ir, pa­
stebėjusi mane, tuoj niuktelėjo į pašonę savo pašnekovei.
— Argi ji nežino?—išgirdau, kaip sušnibždėjo valytoja.
Li papurtė galvą, ir jų šneka, žinoma, pasibaigė. Aš supratau tiktai,
kad Tornfilde esama kažkokios paslapties ir kad tą paslaptį sužinoti
man buvo užginta.

153
 A t ė j o ketvirtadienis. V i s i darbai b u v o baigti dar iš v a k a r o : pakloti
kilimai, pakabintos l o v ų užuolaidos, užtiestos baltos kaip sniegas lova­
tiesės, sutvarkyti tualeto staliukai, baldai nublizginti, vazos primerktos
gėlių. Miegamieji ir svetainės spindėjo tokia švara, kokią tik jiems
galėjo suteikti valytojų rankos. Vestibiulis irgi buvo iššveistas. Di­
džiulis drožinėtas laikrodis, taip pat laiptų pakopos ir turėklai tiesiog
v e i d ą rodė. V a l g o m a j a m e bufetas žėrėjo sidabrinių indų spindesiu, sve­
tainėje ir b u d u a r e visur aplinkui žydėjo tropinių gėlių vazos.
Diena slinko v a k a r o p . M i s i s Feirfeks užsivilko s a v o puošniausią juo­
do aksomo suknią, užsimovė pirštines ir prisisegė auksinį laikrodėlį,—
jai b u v o pavesta sutikti svečius, išvedžioti damas po kambarius ir visa
kita. A d e l ė taip pat pareikalavo, kad ją aprengtų, nors man atrodė,
j a i maža tebuvo vilties tikėtis, k a d ji bus pašaukta prie svečių j a u pa­
čią pirmąją dieną. Tačiau, n o r ė d a m a jai suteikti smagumą, leidau Sofi
apvilkti ją viena jos trumpa, bet puošnia muslinine suknele. M a n pa­
čiai n e b u v o jokio reikalo persirengti. Aš žinojau, kad manęs niekas
nepakvies iš jaukiosios mano buveinės, kuria man tapo klasės kamba­
rys. O čia d a b a r man b u v o „nerimo meto rami užuovėja".

B u v o miela, giedra pavasario diena, viena iš tų dienų, kurios k o v o

pabaigoje ar balandžio pradžioje nušviečia žemę, pranašaudamos va­
sarą. Saulė j a u b u v o visai arti laidos, bet p a v a k a r y s pasitaikė šiltas, ir
aš sėdėjau prie atviro lango klasės kambaryje.

— J a u v ė l o k a , — p a s a k ė misis Feirfeks, įėjusi pas mane su savo šla­

mančia suknia.— K a i p gerai, kad pietus liepiau paruošti V a l a n d a v ė ­
liau, negu buvo nurodęs misteris Ročesteris, nes dabar jau pradžia
septintos. Aš pasiunčiau Džoną prie vartų pasižiūrėti, ar nieko nepa­
stebės kelyje: iš ten gana toli matyti į M i l k o t o p u s ę . — J i n a i priėjo prie
l a n g o . — Štai jis j a u č i a ! — k a l b ė j o j i . — N a , Džonai (misis Feirfeks per­
sisvėrė p e r p a l a n g ę ) , kas girdėti?

— Jie atvažiuoja,— atsakė tasai.—Po dešimties minučių bus čia.

Adelė prilėkė prie lango. Aš nusekiau paskui ją, tačiau pasisten­

g i a u atsistoti taip, k a d m a n e slėptų užuolaida ir, matydama viską, pati
likčiau nematoma.

Tos Džono dešimt minučių mums labai prailgo, bet p a g a l i a u sudar­

dėjo ratai, ketvertas raitelių šuoliu įlėkė į alėją, o paskui juos atrie­
dėjo dvi atviros karietos, kuriose p l e v ė s a v o vualiai ir l i n g a v o plunks­
nos. Du raiteliai buvo elegantiški jaunuoliai, trečiasis pasirodė besąs
misteris Ročesteris; jis j o j o ant j u o d o savo žirgo, M e s r u r o , o priešais
jį šokinėjo Pilotas. Greta j o j o ledi. Jos violetinis jojimo kostiumas b e ­
v e i k lietė žemę, ilgas vualis p l e v ė s a v o vėjyje; susipynusios su klostėmis,
j a i ant pečių plaikstėsi juodos it v a r n o sparnas garbanos.

154
 — Mis Ingrem! — sušuko misis Feirfeks ir nuskubėjo į apačią užimti
savo posto.
Kavalkada bematant pralėkė alėjos vingiu ir dingo man iš akių,
pasislėpdama už rūmų kampo. Adelė ėmė prašyti, kad leisčiau į apa­
čią, bet aš pasisodinau ją ant kelių ir pamėginau išaiškinti, kad jinai
nieku gyvu negalvotų pasirodyti damoms nei dabar, nei kada nors vė­
liau, nebent būtų specialiai pakviesta, ir kad misteris Ročesteris labai
dėl to supyktų. Išgirdus tai, „jai skruostais nusirito graudžios ašaros",
bet, išvydusi, kad mano veidas griežtas, nusišluostė akis.
Iš vestibiulio dabar pasigirdo linksmas klegesys. Zemi vyrų balsai
ir sidabrinis damų čiauškesys sudarė harmoningą derinį, kuriame iš
visų kitų išsiskyrė, nors ir nestiprus, bet gana skardus Tornfildo pilies
šeimininko balsas, kai jis sveikino su atvykimu kilmingus ir elegantiš­
kus svečius. Paskui laiptais ėmė kaukšėti lengvi žingsniai, iš korido­
riaus pasklido kojų čiuženimas, tylus, linksmas juokas, durų varstymas,
šnibždesys.
— Eiles changent de toilettes,— prašneko Adelė, kuri gaudyte gaudė
kiekvieną garsą, ir atsidususi pridūrė: — Cftez maman, ąuand il y avait
du monde, je le suivais partout, au salon et d leurs chambres; souvent
je regardais les iemmes de chambre coifiei .et habiller les dames, et
c'ėtait si amusant: comme cela on apprend.*7
— Ar" dar neišalkai, Adele?
— Mais oui, Mademoiselle: voild ciną ou six heures, ąue nous
n'avons pas mangė.ĄS
— Gerai, kol damos tebėra savo kambariuose, aš pamėginsiu nu­
sileisti į apačią ir tau šio to atnešti.
Ir, išsėlinusi iš savo celės, aš atsargiai prasmukau į užpakalinius
laiptus, kuriais galima buvo nusileisti tiesiai į virtuvę. Šioje namo da­
lyje zuite zujo tarnai ir dvelkė nepakenčiamu karščiu. Sriuba ir žuvis
buvo jau bemaž gatavos, ir virėja triūsė ties krosnimi tokioje dvasios
ir kūno būklėje, kad reikėjo bijoti, jog ji galų gale pati nesulieps­
notų. Šeimyninėje prie židinio šildėsi du vežėjai ir trys kamerdineriai.
Kameristes veikiausiai buvo viršuje drauge su savo poniomis. Lakstė
nauji tarnai, pasamdyti Milkote. Pro šią maišatį aš galiausiai pasiekiau
podėlį, kur pasiėmiau šaltos keptos vištienos, baltos duonos, keletą py-
47
Jos persirengia. Kol aš gyvenau su mama ir pas ją būdavo aukštų svečių,
aš visur eidavau su damomis — ir į svetainę, ir į jų kambarius; dažnai žiūrė­
davau, kaip kameristes šukuodavo ir rengdavo jas, ir tai būdavo taip įdomiu
Bežiūrint ir pačiai galima išmokti (piane).
48
O taip, panele! Jau praslinko penkios ar šešios valandos nuo to laiko, kai
valgėme (piane).

155
 ragaičių, porą lėkščių, peilį su šakute ir su šiuo grobiu pasiskubinau
grįžti atgal. Man jau pasiekus koridorių ir uždarant užpakalinių laip­
tų duris, staiga suaidėjęs klegesys įspėjo mane, kad damos ruošiasi
palikti savo kambarius. Norint grįžti atgal į klasę, man reikėjo praeiti
pro duris ir tuo pačiu rizikuoti, kad viešnios gali užklupti mane besė-
linančią su pasigrobtu maistu. Todėl aš sustojau šiame koridoriaus gale,
kur, nesant langų, tvyrodavo sambrėška, o dabar, saulei nusileidus ir
ėmus temti, buvo ir visai tamsu.
Bematant iš kambarių pasipylė viena po kitos gražiosios viešnios:
linksmai bei grakščiai jos ėjo pro duris, ir jų suknelės švituliavo
prieblandoje. Valandėlei damos susispietė kitame koridoriaus gale, ir aš
girdėjau, kaip jos negarsiai čiauškėjo švelniais balseliais. Paskui jos
nusileido laiptais taip pat lengvai ir tyliai, kaip kad nuo kalvos nu­
slenka šviesios miglos banga. Jų būrelis man paliko pirmą kartą gyve­
nime regėto aristokratiško grakštumo įspūdį.
Grįžusi aš radau Adelę, kaišiojančią galvą pro praviras duris.
— Kokios gražuolės! —sušuko ji angliškai.— O, kaip aš norėčiau bū­
ti drauge su jomis! Kaip atrodo, ar misteris Ročesteris pasikvies mus
po pietų?
— Nemanau. Misteris Ročesteris ir taip turi apie ką galvoti. Pamiršk
tas ledi šįvakar. Gal rytoj jas pamatysi. Štai atnešiau tau valgyti.
Ji buvo tikrai išalkusi, ir todėl vištiena su pyragaičiais padėjo ku­
riam laikui nukreipti jos dėmesį. Gerai, kad aš pasirūpinau valgiu, ki­
taip mes abi ir Sofi, kuriai nunešiau dalį mūsų užkandžių, rizikavome
likti visai be pietų: apačioje visi buvo per daug užsiėmę, kad mus
prisimintų. Desertas buvo paduotas tiktai po devintos, ir dešimtą tarnai
dar tebelakstė į visas puses su padėklais ir kavos puodeliais. Adelei aš
leidau gulti daug vėliau, nes ji pareiškė, kad tikrai neužmigsianti, kol
apačioje be atvangos trankomos durys ir laksto žmonės. Be to, pridūrė
ji, misteris Ročesteris gali pakviesti mus, kada ji bus jau nusirengusi;
„et alors, quel domma-ge!" 49
Aš sekiau pasakas, kol jai nusibodo klausytis, o paskui išėjau su ja
į koridorių. Lempa vestibiulyje buvo uždegta, ir, persisvėrus per ba­
liustradą, jai buvo smagu stebėti, kaip skuba į vieną ir į kitą pusę
tarnai. Jau vėlų vakarą svetainėje, kur buvo perkeltas pianinas, pasi­
girdo muzikos garsai. Mudvi su Adele susėdome ant viršutinės laiptų
pakopos pasiklausyti. Ir štai, pianinui aidint, pasiliejo skambus balsas,—
dainavo kažkuri ledi, ir melodija aidėjo nuostabiai švelniai. Po solo
sekė duetas, o po to — linksma keliais balsais atlikta dainelė. Protar­
piais suaidėdavo gyvos kalbos. Aš klausiausi gana ilgai ir staiga pa-

49
Ir kaip gaila tada būtų! (piane).
jutau, kad mano klausa atsidėjusi analizuoja tuos garsus, stengdamasi
jų ūžesyje sugauti misteriui Ročesteriui būdingas intonacijas; ir kai
man galiausiai pavyko išskirti jo balsą iš bendro gaudesio, pamėginau
suprasti bent atskirus žodžius.
Laikrodis išmušė vienuoliktą. Aš pažvelgiau į Adelę, kurios galva
jau spėjo palinkti prie mano peties. Jos akys jau merkėsi, ir aš, pa­
ėmusi ją ant rankų, nunešiau į lovą. Jau beveik pirmą valandą džentel­
menai ir ledi išsiskirstė į savo kambarius.
Rytojaus diena buvo tokia pat graži kaip ir vakarykštė; svečiai
suruošė ekskursiją į dvaro apylinkes. Jie iškeliavo gana anksti, vieni
raiti, kiti karietomis. Aš mačiau, kaip jie išvyko ir kaip grįžo. Mis
Ingrern, kaip ir vakar, buvo vienintelė ledi, kuri jojo raita, ir, kaip
vakar, misteris Ročesteris šuoliavo šalimais. Jie abu truputį atsiliko
nuo visos ekskursijos. Šią aplinkybę aš nurodžiau misis Feirfeks, kuri
stovėjo su manim prie lango.
— Jūs sakėte, jog nepanašu, kad jie kada nors susituoktų,— pasa­
kiau aš,—bet matote, kad misteris Ročesteris aiškiai labiau linksta į ją
nei į kitas ledi.
— Taip, atrodo, jisai žavisi ja.
— O jinai juo,— pridūriau aš.— Žiūrėkite, kaip ji palenkia į jo pu­
sę galvą, tarytum stengdamasi, kad niekas negirdėtų. Norėčiau pama­
tyti jos veidą,— man lig šiol dar neteko žvilgtelėti į ją.
— Jūs ją pamatysite šįvakar,— atsakė misis Feirfeks.— Aš sakiau
misteriui Ročesteriui, kaip nekantriai laukia Adelė, kada ji bus prista­
tyta damoms, ir jis pasakė: „Ak, taip? Tegu ateina į svetainę po pietų,
ir paprašykite mis Eir atlydėti ją."
— Tatai jis pasakė, be abejo, iš mandagumo; esu įsitikinusi, kad
man nėra reikalo ten eiti,— atsakiau aš.
— O ne. Aš priminiau jam, kad jūs, nepratusi dalyvauti pokylyje
prie svečių, vargu ar panorėsite pasirodyti tokioje linksmoje draugi­
joje, kur jūs nepažįstate nė vieno. O jis,skubiai atkirto: „Nieko! Jeigu
ji nenorės, pasakykite, kad aš primygtinai reikalauju, o jeigu užsispirs,
pasakykite, kad aš pats nueisiu ir atsivesiu ją."
— Tokių rūpesčių aš jam nepadarysiu,— atsakiau.— Jeigu kitaip
negalima, aš nueisiu, nors ir labai nenoriu. Ar jūs būsite tenai, misis
Feirfeks?
— Ne. Aš išsiprašiau, ir jis atleido, mane. Aš jus pamokysiu, kaip
turite pasielgti, kad išvengtute formalaus pristatymo svečiams, kuris
yra pats nesmagiausias. Įeikite į .svetainę, kol ji dar tuščia, dar ponioms
nepasikėlus nuo pietų stalo, ir išsirinkite kokį ramų kampelį. Kai jau
įeis džentelmenai, jums nėra reikalo pasilikti, nebent pati panorėsite.

157
 Tegu tik misteris Ročesteris pamato, kad jūs esate, ir tada nemačiom
išsprukite,— niekas jūsų nepastebės.
— Ar šie svečiai ilgai čia viešės, kaip jums atrodo?
— Gal porą trejetą savaičių, žinoma, ne ilgiau. Po velykų atostogų
seras Džordžas Linas, kuris neseniai buvo išrinktas parlamento nariu
nuo Milkoto, turės vykti į Londoną. Manau, misteris Ročesteris irgi
kartu iškeliaus. Aš iš viso stebiuosi, kad jis jau taip ilgai užtruko šį
kartą Tornfilde.
Siek tiek jaudindamasi, aš laukiau tos valandos, kada su savo auk­
lėtine turėsiu pasirodyti svetainėje. Adelė, išgirdusi, kad vakare ji bus
pristatyta damoms, visą dieną tiesiog nerado vietos iš nekantrumo ir
apsiramino tik tada, kai Sofi pradėjo ją rengti. Į šią procedūrą mer­
gytė sutelkė visą savo dėmesį. Ir kada pagaliau jos plaukai buvo su­
šukuoti ir gražiai krito ant pečių rūpestingai išpurentomis ilgomis gar­
banomis, kada jai buvo užvilkta rausva atlasinė suknelė, kada klostėmis
karojo ilga juosta, o rankos buvo apmautos nėrinių pirštinaitėmis, ji
atrodė iškilmingai ir oriai. Adelei nereikėjo sakyti, kad ji saugotų savo
tualetą. Aprengta ji oriai atsisėdo ant savo kėdutės, neužmiršusi pasi­
kelti atlasinės suknelės, kad nesusilamdytų, ir užtikrino mane, jog ne­
pasijudinsianti iš vietos, kol aš apsirengsiu. Tačiau aš apsirengiau kaip
mat: greitai užsivilkau geriausią savo suknelę (pilką, sidabro atspalvio,
pirktą mis Tempi vestuvėms ir nuo to laiko nė karto nenešiotą), greitai
susišukavau plaukus, beregint prisismeigiau savo vienintelį papuošalą —
perlinę sagę. Ir tada mes nusileidome į apačią.
Laimė, į svetainę galima buvo įeiti pro kitas duris, ne per valgo­
mąjį, kur visi sėdėjo prie pietų stalo. Svetainę mes radome tuščią.
Marmuriniame židinyje tyliai kūrenosi kaitri ugnis. Tarp prašmatnių
gėlių, kuriomis buvo papuošti stalai, stovėjo vaškinės žvakės, ryškiai
apšviesdamos tuščią menę. Arką puošė purpurinė užuolaida. Nors nuo
valgomojo, kur sėdėjo svečiai, mus skyrė tik menkutė drapiruotė, ta­
čiau jie kalbėjo taip tyliai, kad aš nieko negalėjau suprasti tame ra­
miame jų murmesyje.
Adelė, kuri, matyt, tebebuvo iškilmingai nusiteikusi, atsisėdo, ne­
tarusi nė žodžio, ant žemos kėdutės, kurią jai parodžiau. O aš pasi­
traukiau prie lango ir, paėmusi nuo artimiausio stalo kažkokią knygą,
pamėginau skaityti. Tada Adelė prisinešė savo kėdutę prie mano kojų.
Po valandėlės ji palytėjo mano kelį.
— Kas yra, Adele?
— Est-ce ąue Je ne puis pas prendie une seule de ces fleurs magni-
iiąues, Mademoiselle? Seulement pour complėter ma toilette.50
50
Ar negalėčiau aš paimti vieną kurią iš šių puikių gėlių, panele? Aš noriu
papildyti savo tualetą (pranc).

158
 — Tu per daug galvoji apie savo tualetą, Adele, bet gėlę gali paimti.
Aš paėmiau iš vazos rožę ir prisegiau mergaitei prie juostos. Ji at­
siduso be galo patenkinta, tarsi jos laimės taurė dabar buvo jau
pilna. Aš nusigręžiau nuo jos, norėdama nuslėpti šypseną, kurios nega­
lėjau sulaikyti: kažkaip komiška, o kartu ir skaudu buvo žiūrėti, kaip
rimtai, tiesiog su įgimtu prisirišimu toji mažytė paryžietė rūpinasi savo
išore.
Tyliai subrazdėjo atitraukiamos kėdės. Arkos užuolaida prasiskleidė
į šalis, ir akimirkai mano akys išvydo valgomąjį, kur žvakių sietynas
buvo užliejęs šviesa krištolinius bei sidabrinius deserto indus, kuriais
buvo ištaigingai serviruotas ilgas stalas. Angoje pasirodė būrelis damų.
Joms įėjus į svetainę, užuolaida vėl susiglaudė.
Jų buvo tik aštuonios, tačiau kažkodėl, kai jos įžengė pasklidusiu
margu būreliu, susidarė įspūdis, kad jų kur kas daugiau. Kai kurios
buvo labai aukšto ūgio, didžiuma vilkėjo baltai, ir kiekvienos suknelė
krito tokiomis prašmatniomis, banguojančiomis klostėmis, kad jos teikė
jų figūroms tam tikro didingumo, kaip kad miglos didingai išryškina
mėnulį. Aš atsistojau ir padariau reveransą; dvi ar trys atsakydamos
linktelėjo galvas, kitos tik pasižiūrėjo į mane.
Jos pasklido po kambarį, panėšėdamos savo lengvais, gyvais jude­
siais į pulką baltasparnių paukščių. Vienos patogiai susėdo ant sofų
ir otomanių, kitos, pasilenkusios prie stalų, ėmė žiūrinėti gėles ir var­
tyti knygas, o likusios susispietė ties židiniu. Visos šnekučiavosi ne­
garsiai, bet aiškiomis ir skambiomis intonacijomis,— matyt, tai joms
buvo įprasta ir kasdieniška. Vėliau aš sužinojau, kaip kiekviena vadi­
nosi, ir todėl galiu dabar jas visas išvardyti.
Pirmiausia, čia buvo misis Ešton su dviem savo dukromis. Jaunystėje
jos būta, be abejo, gražios,— ji ir dabar dar buvo nieko sau. Vyres­
nioji duktė Emė atrodė palyginti smulkutė, jos veidelyje ir laikysenoje
jautėsi kažkokio naivumo ir vaikiškumo, o jos figūroje—kažkokio pi­
kantiškumo. Jai labai tiko balta muslininė suknelė su žydra juosta.
Antroji, Luiža, buvo aukštesnė ir elegantiškesnė, gana mielo veiduko,—
5t
„minois chiiionė" , kaip sako prancūzai. Abi seserys panėšėjo į švel­
nias lelijas.
Ledi Lin buvo stambi ir apkūni moteriškė, kokių keturiasdešimties
metų. Vilkėjo jinai prabangia, švytuliuojančia atlasine suknia,, laikėsi
itin tiesai ir išdidžiai. Juodi jos plaukai, papuošti plačia mėlyna plunksna
ir brangakmeniais nusagstytu lankeliu, žvilgėjo maloniais atspindžiais.
_ Misis Dent, pulkininko žmona, mažiau krito į akis, bet atrodė ne ma­
žiau aristokratiška. Jos figūra buvo grakšti, veidas švelniai pablyškęs,

51
Pikantiškas snukutis (piane).

159
 plaukai šviesūs. Juoda atlasinė jos suknia, šalis iš brangių užsieninių
nėrinių ir perliniai karoliai man patiko labiau negu vaivorykštės spal­
vomis tviskanti tituluota dama.
Bet labiausiai man krito į akis,— gal todėl, kad augalotos,— našlė
ledi Ingrem ir jos dukterys — Blanš ir Merė. Visos trys buvo aukšto,
dailaus stoto. Našlei jau galėjo būti per keturiasdešimt, tačiau jos fi­
gūra dar tebebuvo grakšti, plaukuose nesimatė (bent žvakių šviesoje) nė
vieno sidabrinio siūlelio, dantys žvilgėjo nepaliestu baltumu. Daug kas,
nepaisant jos amžiaus, būtų palaikęs ją nuostabia, pagaliau ji tokia ir
buvo, tik, žinoma, savo išore. Visa jos išvaizda ir veidas rodė kažkokį
nepakenčiamą išdidumą. Jos nosis buvo romėniška, o ir dvigubas smak­
ras ėjo išvien su pilnu kaklu. Pasipūtimas ne tiktai žalojo ir temdė
jos kilnius bruožus, bet tiesiog naikino juos. Atrodė, kad ir smakrą ji
laiko kažkaip nenatūraliai išrietusi. Jos žvilgsnis buvo šaltas ir žiau­
rus. Misis Ingrem kažkuo man priminė misis Rid. Kalbėdama ji taip
pat nenatūraliai tęsė žodžius, jos žemame balse buvo girdėti tos pačios
intonacijos, arogantiškos, kategoriškos, žodžiu,— nepakenčiamos. Vilkėjo
ji raudona aksomine suknia, ant galvos buvo užsidėjusi indiško šilko
turbaną, kuris jai teikė, kaip ji veikiausiai ir tikėjosi, tikro imperato­
riško didingumo.
Blanš ir Merė buvo vienodo ūgio — tiesios ir lieknos kaip tuopos.
Merė atrodė truputį per liekna, bet Blanš buvo sudėta kaip Diana. Aš
ją stebėjau, žinoma, ypač susidomėjusi. Pirmiausia, norėjau pamatyti,
ar ji tokia, kaip man buvo nupasakojusi misis Feirfeks, antra, ar ji nors
kiek panaši į tą miniatiūrą, kurią aš nutapiau iš vaizduotės, ir, trečia,—
negaliu nutylėti,— ar ji verta tapti misterio Ročesterio išrinktąja.
Pasirodo, kad savo išore ji visiškai atitinka ir mano nupieštą pa­
veikslą, ir misis Feirfeks nupasakojimą: prakilnus biustas, apvalūs pe­
čiai, grakštus kaklas, tamsios akys ir juodos garbanos,—viskas kuo
tiksliausia. Tačiau jos veido bruožai buvo lygiai kaip motinos, tik
toks skirtumas, kad Blanš buvo jauna: ta pati žema kakta, tas pats
išdidus profilis, ta pati puikybė. Tiesa, jos puikybė neatrodė tokia at­
kari: mis Ingrem be perstojo juokėsi, tačiau tas juokas skambėjo iro­
niškai; taip pat ironiška buvo ir aikštingai išlenktų jos lūpų išraiška.
Sakoma, kad genijai esti išdidūs. Aš negaliu pasakyti, ar mis Ingrem
buvo genijus, tačiau išdidumo jinai turėjo per akis. Ji ėmė ginčytis
botanikos klausimais su romiąja misis Dent. Atrodė, kad misis Dent
nebuvo studijavusi šio mokslo, nors pasisakė mėgstanti gėles, ypač
laukų. Mis Ingrem, būdama susipažinusi su šios srities terminais, ėmė
išdidžiai juos berti ištisomis virtinėmis. Aš iš karto pastebėjau, kad mis
Ingrem (kaip sakydavo mokinės) traukia per dantį misis Dent, tai yra
šaiposi iš jos neišmanymo. Gal šis traukimas per dantį ir buvo sąmo-

160
jingas, bet jam aiškiai trūko geraširdiškumo. Paskui mis Ingrem atsi­
sėdo paskambinti,— ji skambino puikiai. Ji padainavo,— ir jos balsas
skambėjo žavingai. Vėliau prancūziškai užšnekino savo motiną,— ir pa­
aiškėjo, kad ji kalba laisvai ir geru akcentu.
Merė buvo švelnesnė ir patrauklesnė negu Blanš. Jos bruožai irgi
atrodė ne tokie griežti, veido spalva šiek tiek šviesesnė (mis Blanš bu­
vo juoda it ispanė). Tačiau Merei stigo gyvumo, jos veidui trūko iš­
raiškos, o akims—ugnies. Matyt, neturėdama ką pasakyti, ji atsisėdo
į krėslą ir sustingo tarsi statula nišoje. Abi seserys vilkėjo baltomis
it sniegas suknelėmis.
Ar aš dabar maniau, kad mis Ingrem gali tapti misterio Ročesterio
išrinktąja? Ne, aš kaip ir anksčiau negalėjau atsakyti į šį klausimą,
nežinodama, kokios moterys jam patinka. Jeigu jį viliojo išdidžios mo­
terys, tai išdidumo ji turėjo be galo, be krašto, be to, jai netrūko žva­
lumo ir nemažų gabumų. Didžiuma vyrų turėtų žavėtis ja, nusprendžiau
aš. O kad misteris Ročesteris jau susižavėjęs ja, aš, rodos, turėjau
pakankamai progos įsitikinti. Man teliko pamatyti juodu vienus, kad
neliktų nė mažiausios abejonės.
Negalvok, skaitytojau, kad Adelė taip visą laiką ir sėdėjo neju­
dėdama ant kėdutės ties mano kojomis. O ne! Vos damoms įėjus, ji
atsistojo, išėjo jų pasitikti, pagarbiai padarė reveransą ir oriai tarė:
— Bonfour, mesdames*2
Mis Ingrem pažvelgė į ją iš aukšto ir pašaipiai sušuko:
— O, kokia lėlytė!
LedL.Lin pasakė:
— Cia, matytt misterio Ročesterio globotinė, toji mažytė prancūzaitė,
apie kurią jis kalbėjo.
Misis Dent lipšniai paėmė ją už rankutės ir pabučiavo į skruostą.
Emė ir Luiza Ešton abi kartu sušuko:
— Kokia miela mergytė!
Jos pasišaukė ją ant sofos, kur ji dabar ir sėdėjo jų būrelyje, čiauš­
kėdama čia prancūziškai, čia darkyta anglų kalba. Ji patraukė ne tik
jaunųjų, ledi,, bet ir misis Ešton bei ledi Lin dėmesį ir jautėsi tarsi
septintame danguje.
Pagaliau tarnai atnešė kavą,— vadinasi, tuoj pasirodys ir džentel­
menai. Aš sėdžiu šešėlyje, jeigu tik galima kalbėti- apie šešėlį toje
skaisčiai nušviestoje svetainėje. Mane kiek slepia lango užuolaida. Vėl
prasiskleidžia arkos drapiruotė. Įeina vyrai. Pasirodydami visi būreliu,
kaip ir anksčiau ledi, jie daro didelį įspūdį. Visi juodais drabužiais.
Daugumas—aukšti, kai kurie jauni. Henris ir Frederikas Linai—išsi-

Labas vakaras, ponios! (pranc).

11, Džeinė Eir 161

 puste dabitos; pulkininkas Dentas — gražus vyras su kario laikysena.
Misteris Eštonas, apygardos teisėjas,— orus ir prakilnus. Jo plaukai
visai balti, bet antakiai ir ūsai — juodi; tatai jį daro panašų į „pere
noble de thedtre" 53 . Lordas Ingremas, kaip ir jo seserys,— labai aukš­
tas. Jisai taip pat gražus, bet kaip ir Merė apatiškas ir apsiblausus, tarsi
aukštas ūgis būtų atstojęs jam ir gyvumą, ir net protą.
O kurgi misteris Ročesteris?
Jis įeina paskutinis. Aš nežiūriu į arką, bet matau jį. Stengiuosi
visą dėmesį sutelkti į virbalus ir į mezgamos piniginės ąseles, noriu
galvoti tik apie rankdarbį, kurį laikau rankose, noriu matyti tiktai
sidabrinius karolėlius ir šilkinius siūlus, kurie guli man ant kelių. Ta­
čiau aiškiai regiu jo figūrą ir nejučia prisimenu paskutinį mūsų susi­
tikimą tuoj po to, kai aš jam padariau, anot jo, gyvybinę paslaugą,
prisimenu tą akimirką, kai jis laikė mano ranką savojoje ir žiūrėjo
man į veidą žvilgsniu, kupinu gilaus jausmo, kurio dalis buvo skirta
ir man. Kaip mus suartino ta akimirka! Kas gi atsitiko po to, kas pri­
vertė jį taip pakeisti savo elgesį su manim? Ir štai dabar kokie tolimi,
kokie svetimi mes esame vienas kitam! Tokie svetimi, kad aš nesitikiu,
jog jis prieis ir užkalbins mane. Ir aš nė' kiek nenustebau, kai jis, nė
nepažvelgęs į mane, atsisėdo kitame kambario gale ir ėmė šnekučiuoti
su damomis.
Vos tik pamačiau, kad jo dėmesys nukreiptas į jas ir kad galiu
nepastebimai žiūrėti į jį, aš nejučia įsmeigiau žvilgsnį į jo veidą. Mano
akys neklausė manęs ir kas kartas krypo į tą pusę. Aš žiūrėjau į jį,
ir tas žiūrėjimas teikė man nepaprastą džiaugsmą,— malontį, bet drau­
ge ir skausmingą džiaugsmą, brangų kaip tikras auksas, bet slepiantį
savyje aštrų skausmą, džiaugsmą, panašų į tą, kurį patiria žūstąs nuo
troškulio žmogus, žinantis, kad šaltinis, prie kurio Jįis vargais ne­
galais prišliaužė,, yra užnuodytas, tačiau vis vien pasilenkęs godžiai
geria dieviškąjį skystį.
Labai teisingas priežodis: „Jei širdžiai mielas — tai ir akiai gražus."
Mano šeimininko veidas, tamsus, išblyškęs, kampuotas, masyvia kakta,
plačiais ir juodais it anglis antakiais, gilįu žvilgsniu, griežtu profiliu
ir ryžtingomis, rūsčiomis lūpomis — tiesiog įkūnyta energija, atkaklumas
ir valia,—nebuvo gražus, vertinant įprastų grožio kanonų požiūriu, bet
man jo veidas atrodė ne tik gražus, jis buvo įdomus ir žavingas, jis
stačiai pakerėjo mane, aš nebeįstengiau kontroliuoti savo jausmų, ir
jie atiteko to žmogaus valiai. Aš nenorėjau jo mylėti. Skaitytojas pri­
simena, kaip aš grūmiausi, stengdamasi su šaknimis išrauti iš savo sie­
los pirmuosius tos meilės daigus. \Ir štai dabar, vos tik vėl jį išvy-

63
Artistą, paprastai vaidinantį kilnių tėvų roles (pranc).

162
dau, tie gajūs daigai bematant atsigavo ir vešliai sukerojo. Jis privertė
mane pamilti jį, net nepažvelgęs į mane.
Aš lyginau jį su svečiais. Ką reiškia galantiškas Linų grakštumas,
lėnas lordo Ingremo elegantiškumas ir net karinis pulkininko Dento
šaunumas, sugretinus juos su įgimtu misterio Ročesterio žavumu ir jo
vidine jėgai Manęs anaiptol nežavėjo nei jų manieros, nei jų orumas,
nors įsivaizdavau, kad daugeliui moterų jie atrodytų patrauklūs, gra­
žūs, įspūdingi, o apie misterį Ročesterį jos iškart pasakytų, kad jis
negražus ir paniuręs. Aš mačiau, kaip jo svečiai šypsosi, girdėjau, kaip
jie juokiasi, tačiau tai nieko nereiškė. Atrodė, kad žvakių šviesoje buvo
daugiau dvasinės šilumos negu jų šypsenose, ir varpelio skambesys buvo
gyvesnis už jų juoką. Ir aš mačiau, kaip nusišypsojo misteris Ročeste­
ris: jo griežti bruožai sušvelnėjo, akyse sužvilgo nuoširdumo kibirkštys,
žvilgsnis buvo šiltas ir malonus. Jis kalbėjosi šiuo momentu su Luiza ir
Erne Ešton, ir aš stebėjausi, kaip abejingai jos sutinka jo žvilgsnį, ku­
ris, man rodės, smigo lig pat sielos gelmių. Aš laukiau, kad jos nuleis
akis ir raudonis nudažys jų veidus, tačiau apsidžiaugiau, nepastebėjusi
jose nė mažiausio susijaudinimo.
— Jisai joms ne tas, kas man,— galvojau aš,— tarp jų nėra nieko
bendro, o tarp mūsų yra—esu įsitikinusi; aš jaučiu, kad mus kažkas
traukia prie kits kito, aš suprantu jo žvilgsnių ir judesių kalbą. Nors
jo visuomeninė padėtis bei turtas ir skiria mus, mano prote ir širdyje,
mano kraujyje ir mano nervuose yra kažko, kas dvasiškai sieja mus.
Argi vos prieš keletą dienų nesakiau pati sau, jog jis man tik tiek
svarbus, kad iš jo gaunu atlyginimą? Argi aš neilždraudžiau pati sau
galvoti apie jį kitaip kaip apie savo samdytoją? Tačiau tai buvo švent­
vagystė prieš prigimtį! Visi mano gerieji, taurieji, stiprieji jausmai
nejučia krypo tiktai į jį. Aš žinau, kad turiu slėpti savo pergyveni­
mus; aš turiu užgniaužti savyje mažiausią viltį; aš turiu prisiminti, kad
jis negali manęs mylėti. Sakydama, kad tarp mūsų yra kažkas bendro,
aš visai nemanau, kad aš taip pat sugebu daryti įtaką žmonėms, taip
pat galiu juos žavėti kaip ir jis. Aš tenoriu pasakyti, kad mudviejų
skonis ir pažiūros kartais sutampa. Ir todėl aš turiu be atvangos sau
kartoti, kad mes amžiams atskirti. Tačiau, kol tebesu gyva ir alsuoju,
aš negaliu jo nemylėti.
Tarnai padavė kavą. Vyrams įėjus, visos damos sučiulbo it vytu­
riai. Šnekos darėsi vis garsesnės ir linksmesnės. Pulkininkas Dentas ir
misteris Eštonas ginčijasi apie politiką; jų žmonos klausosi, ką jie
svarsto. Abi išdidžiosios našlės — ledi Lin ir ledi Ingrem — maloniai
šnekučiuojasi. Seras Džordžas (jo išvaizdą aš pamiršau aprašyti: tai
labai aukštas ir raudonskruostis dvarininkas) stovi priešais jų sofą, lai­
kydamas rankoje puoduką kavos ir retkarčiais įterpdamas kokį žodelį.

163
Misteris Frederikas Linas atsisėdo šalia Merės Ingrem ir rodo jai puoš­
nią knygą su graviūromis. Ji žiūri, kada ne kada nusišypso, bet nuo
pastabų susilaiko. Aukštas ir flegmatiškas lordas Ingremas stovi, su­
sinėręs rankas, už kėdės, kurioje sėdi mažoji ir guvioji Emė Ešton. Jinai
dirsčioja į jį ir čerška it šarka; jis jai patinka labiau negu misteris
Ročesteris. Henris Linas prisėdo ant suolelio ties Luizos kojomis. Adelė
sėdi šalia jo. Jis mėgina su ja kalbėti prancūziškai, ir Luiza juokiasi
iš jo daromų klaidų. Kas gi sudarys porą Blanš Ingrem? Ji stovi vie­
na prie stalo ir, grakščiai pasilenkusi, varto albumą. Atrodo, ji lau­
kia, kad kas prie jos prieitų. Tačiau ilgai laukti ji nelinkusi. Ji pati
pasirenka kompanioną.
Tuo metu misteris Ročesteris, pasikalbėjęs su Eštonais, prieina prie
židinio. Dabar jis irgi vienišas, todėl Blanš žengtelia prie jo ir atsi­
stoja priešais.
— Aš maniau, misteri Ročesteri, kad jūs nemėgstate vaikų?
— Aš ir nemėgstu.
— Tai kas privertė jus globoti šitą lėlę (ji parodė į Adelę)? Iš
kur jūs ją ištraukėte?
—- Aš jos iš niekur neištraukiau, ji buvo palikta mano globai.
— Jums vertėjo atiduoti ją į mokyklą.
— Negalėjau to padaryti: mokykla per brangiai atsieina.
— Argi? Juk jūs, rodos, parūpinote jai guvernantę. Aš ką tik ma­
čiau kažkokią žmogystą su ja... Nejaugi jinai jau pasišalino? O, ne!
Ana ten ji tebetūno, pasislėpusi už storos. Jūs, be abejo, jai mokate
algą. Man rodos, tatai gana brangiai išeina, juo labiau kad jas abi rei­
kia dar ir išlaikyti.
Aš bijojau, teisingiau sakant, tikėjaus, kad, išgirdęs kalbant apie
mane, misteris Ročesteris bent dirstels į mano pusę, ir todėl nejučia
dar labiau susigūžiau lango nišoje. Tačiau jis nė negrįžtelėjo mano
pusėn.
— Aš nepagalvojau apie tai,— tarė jis abejingai, žvelgdamas tie­
siai prieš save.
— Nepagalvojote! Jūs, vyrai, niekad nepaisote nei taupumo, nei
sveiko proto. Jums vertėtų pasiklausyti, ką mama sako apie guver­
nantes. Mudvi su Mere, man rodos, esame praleidę jų savo laiku
kokį tuziną. Pusė jų — bjaurios, kitos — juokingos, ir visos—tikras koš­
maras. Ar ne tiesa, mama?
— Ar ką sakei, mano aukse?
Auksu pavadinta jaunoji ledi pakartojo klausimą, plačiau jį pako­
mentuodama.
— Mano brangiausioji,-—atsiliepė motina,— nieko nekalbėkite apie
guvernantes. Jau vien pats tas žodis mane nervina. Aš tiek prisiken-

164
tėjau nuo jų neišmanymo ir užgaidų. Ačiū dievui, kad pagaliau jomis
atsikračiau.
Cia misis Dent pasilenkė prie šios dorosios ledi ir kažką pašnibž­
dėjo jai į ausį. Iš atsako, kuriuo buvo reaguota į šnibžtelėjimą, aš nu­
sprendžiau, kad toji priminė, jog viena koneveikiamos padermės at­
stovė esanti svetainėje.
— T ant pis!54— atsakė jos prakilnybė.— Aš tikiuosi, kad tai girdėti
jai išeis į naudą.— Paskui truputį tyliau, bet pakankamai garsiai, kad
aš girdėčiau, ji pridūrė:—Aš ją įsidėmėjau. Būdama gera fizionomiste,
galiu pasakyti, kad joje matau blogąsias visų guvernančių ypatybes.
— Kokios gi tos blogosios ypatybės, madam?—pasiteiravo garsiai
misteris Ročesteris.
— Aš jas paskui išvardysiu jums į ausį,— atsakė ji ir triskart išdi­
džiai ir reikšmingai kryptelėjo savo turbaną.
— Bet mano smalsumas praeis. Jis trokšta peno kaip tik dabar.
— Klauskite Blanš, ji arčiau jūsų negu aš.
— O, nesiųskite jo pas mane, mama! Apie visą jų padermę aš ga­
liu trumpai pasakyti, kad jos—baisi nuobodybė. Daug kęsti nuo jų
man, žinoma, neteko. Aš pasirūpinau verčiau pati jas pakankinti. O,
kiek šunybių mudu su Teodoru iškrėsdavomę savo guvernantėms: mis
Vilson, misis Greis ir prancūzei madam Zuber! Merė visada būdavo
per daug mieguista, kad galėtų dalyvauti kokioje linksmoje išdaigoje.
Daugiausia juoko būdavo iš madam Zuber. Mis Vilson buvo vargšė, li­
gota žmogysta, apsiašarojusi ir nelaiminga, neapsimokėjo nė prasidėti
su ja. O misis Greis buvo grubi ir nejautri,— joks smūgis jos nesukrės-
davo. Tačiau vargšelė madam Zuber! Lyg dabar matau, kaip ji siunta,
kada mes, būdavo, išvedame ją iš kantrybės — išlaistome arbatą, pritru­
piname ant grindų sviestu apteptos duonos, imame svaidyti į palubę
knygas ir sukeliame kurtinantį koncertą, pliaukšėdami liniuote į stalą
ir belsdami geležiniu žarstekliu į židinio groteles. Teodorai, juk tu atsi­
meni tas linksmąsias dienas?
— Ta-aip, žinoma, prisimenu,—tęsdamas žodžius, atsiliepė lordas
Ingremas.— Tada toji vargšė senpalaikė imdavo šaukti: „O, jūs bjau­
rūs vaikai!" O mes jai pradėdavome drožti pamokslą, kaip jinai drįsta
mokyti mus, tokius gudruolius, pati nieko neišmanydama.
— Taip, taip. Ir žinai, Tedai, aš tau padėdavau persekioti tavo
auklėtoją, susiraukėlį misterį Viningą, rūstųjį ilgaskvernį, kaip mes jį
vadinome. Jisai ir mis Vilson išdrįso įsimylėti vienas kitą,— taip nu­
sprendėme mudu su Teodoru. Mums pavyko nutykoti jųdviejų švel­
nius žvilgsnius bei atodūsius, kuriais, kaip mums atrodė, reiškėsi jų

54
Juo geriau! {piane).

165
la belle passion5*, ir, garbės žodis, visi bematant sužinojo apie mūsų
atradimą, kuriuo mes pasinaudojome jiems iš mūsų namų išgarbinti.
O brangioji motutė, vos tik pajutusi, kokia čia istorija, nutarė, kad
joje esama nepadorių tendencijų. Argi ne tiesa, ledi mama?
— Tikriausia tiesa, mano geriausioji. Ir aš nė kiek neapsirikau.
Patikėkite, yra tūkstančiai priežasčių, kodėl guvernančių ir vyriškių
auklėtojų meilės ryšių nė valandėlės negalima pakęsti nė vienuose pa­
doriuose namuose. Pirmiausia...
Susimildama, mama, nekankink mūsų tų priežasčių išvardinimu.
Au reste56, mes visi jas žinome: susidaro pavojus, kad blogas pavyz­
dys gali užkrėsti nekaltas vaikų sielas, įsimylėjusieji esti išsiblaškę ir
todėl nerūpestingai atlieka savo pareigas, paskui jie sudaro sąjungą
ir visada palaiko kits kitą, o iš to kyla akiplėšiškumas, maištas ir vi­
siška netvarka. Juk aš sakau tiesą, baronese Ingrem iš Ingrem Parko?
— Mano gražioji lelija, tavo teisybė kaip ir visada.
— Vadinasi, pridurti nėra ko. Pakalbėkime apie ką kita.
Emė Ešton, neišgirdusi, o gal nepaisydama šio įsakmaus uždraudi­
mo, įsiterpė švelniu, vaikišku balseliu:
— Mudvi su Luiza taip pat kankindavome savo guvernantę, tik ji
buvo tokia gerutė, kad viską pakęsdavo: niekas jos nesuerzindavo. Su
mumis ji niekad nebūdavo šiurkšti, tiesa, Luiza?
— Ne, niekados. Mes galėdavome daryti ką tinkamos: iškraustyti
jos stalą ar rankdarbių dėžutę, viską apversti aukštyn kojomis jos ko­
modos stalčiuose. Ir ji buvo tokios geros širdies, kad mums duodavo,
ko tik paprašydavome.
— Man rodos,— pratarė mis Ingrem, sarkastiškai perkreipdama lū­
pas,— visi šičia nusprendė papasakoti savo prisiminimus apie guver­
nantes. Norėdama to išvengti, dar kartą siūlau pakeisti temą. Ar jūs
pritariate mano nuomonei, misteri Ročesteri?
— Madam, aš pritariu šiam jūsų pasiūlymui kaip ir visiems kitiems.
— Tada man tenka imtis iniciatyvos. Senjore Eduardai, ar jūs šį­
vakar nusiteikęs dainuoti?
— Dona Bianka, jeigu jūs įsakysite, aš būsiu nusiteikęs.
— Jei taip, senjore, tai skelbiu jums imperatoriškąjį savo įsaky­
mą: išvalykite savo plaučius ir kitus vokalinius organus, nes jų pri­
reiks karališkajai mano tarnybai.
— Kas gi nepanorės būti tokios dieviškos Marijos Ričių 57?
55
Švelnioji aistra (piane).
56
Be to (piane).
57
R i č i a s D a v i d a s — italų muzikantas, Škotijos karalienės Marijos Stiuart
favoritas.

166
 — Kas man Ričas!—sušuko ji, atmesdama savo garbanotą galvą ir
žengdama prie pianino.—Mano nuomone, smuikininkas Davidas turėjo
būti nuobodus žmogelis. Juodasis Botvelis58 man kur kas labiau prie
širdies. Aš visai nevertinu vyriškio, jeigu jis neturi kažko šėtoniško.
Tegu apie Džeimsą Hepberną istorija sako ką nori, bet esu įsitikinusi,
kad jis buvo toks laukinis, nesuvaldomas herojus piktadarys, kuriam
sutikčiau atiduoti savo ranką.
— Džentelmenai, jūs girdite? Kuris iš jūsų labiausiai panašus į Bot-
velį?—sušuko misteris Ročesteris.
— Man rodos, pirmenybė atitenka jums,— atsakė pulkininkas Dentas.
— Garbės žodis, aš didžiai jums dėkingas,— atsiliepė misteris Ročes­
teris.
Mis Ingrem, išdidžiai ir gracingai atsisėdusi prie pianino, išskleidė
aplink save baltos it sniegas suknios prašmatnias klostes ir ėmė skam­
binti triukšmingą preliudą. Tuo pat metu ji ir toliau kalbėjo. Atrodė,
kad šįvakar ji ypatingai nusiteikusi. Ir savo žodžiais, ir veido išraiška
tarsi norėjo ne tik sužadinti klausytojams susižavėjimą, bet ir nuste­
binti juos. Buvo aišku, kad jai knietėjo apstulbinti visus savo šaunu­
mu ir drąsa.
— O, man taip atsipyko nūdieniai jaunuoliai!—sušuko ji, tarškin­
dama pianiną.— Vargšai, suglebę padarai, biją ir koją iškelti už tėtės
parko vartų! Jie net per kiemą nepereina, jei jų nelydi mielos ma­
mytės globojanti ranka! Vargšeliai, taip susirūpinę savo gražiais vei­
dukais, baltomis rankutėmis ir mažomis kojytėmis! Lyg tikriems vy­
rams būtų reikalingas grožis! Tarytum žavumas nebūtų vien tik mo­
terų privilegija, jų teisėtas pasididžiavimas ir visas turtas! Aš tvirtinu,
kad negraži moteris yra tiesiog gamtos įžeidimas, o vyrai turi būti
vien tik stiprūs ir narsūs. Jų devizas tebūna: ,.Medžioklė, šaudymas
ir* karas!" Visa kita—niekai! Šitoks būtų mano šūkis, jei aš būčiau
vyras.
— Jei aš kada ištekėsiu,— kalbėjo ji, patylėjusi ir nesulaukusi prieš­
taravimų,— tai pasirinksiu tokį vyrą, kuris ne konkuruos su manim
grožiu, bet tik pabrėš jį. Aš nepakęsiu varžovo prie savo sosto. Mano
valdžia turės būti nedaloma. Aš noriu, kad jis gėrėtųsi tik manimi,
o ne savo atvaizdu veidrodyje. Na, dabar, misteri Ročesterį, padai­
nuokite, aš jums akompanuosiu.
— Klausau,— atsakė jis.
— Štai čia korsaro daina. Žinokite, kad aš dėl korsarų einu iš gal­
vos, ir todėl padainuokite con spirito 59.
58
Botvelis, Džeimsas Hepbernas (1536—1578) — Škotijos aristok­
ratas, Marijos Stiuart vyras.
69
Pakiliai (itai.).
167
 — Įsakymai iš mis Ingrem lūpų, manau, paverstų liepsnojančiu spi­
ritu ir nugriebto pieno stiklinę.
— Pasisaugokite! Jeigu jūs nesugebėsite man įtikti, aš sugėdinsiu
jus, parodydama, kaip tokie dalykai turi būti dainuojami.
— Jūs norite suteikti man premiją už nesugebėjimą. Dabar man tik­
riausiai nepavyks.
— Gardez-vous en bien!60 Jeigu jūs tai padarysite tyčia, aš paskirsiu
jums papildomą bausmę.
— Mis Ingrem turėtų būti gailestinga, nes ji gali uždėti tokią baus­
mę, kurios nepakeltų žmogaus jėgos.
— Paaiškinkite, ką tai reiškia?— įsakė ledi.
— Atleiskite man, madam! Čia nereikia jokių paaiškinimų. Jūsų
pačios jautrumas turėtų jums pasakyti, kad suraukti jūsų antakiai pri­
lygsta mirties bausmei.
— Dainuokite! —daarkartą įsakė Blanš ir, vėl palietusi klavišus, ėmė
triukšmingai akompanuoti.
„Dabar pats laikas man pasišalinti",—pagalvojau aš, tačiau tuo
momentu suskambėję tonai sulaikė mane. Misis Feirfeks buvo sakiusi,
kad misterio Ročesterio puikus balsas,—ir iš tikrųjų jis dainavo sod­
riu, galingu bosu, kuris virpėjo jo paties jausmais bei jėga ir kuris
skverbėsi į širdį ir keistai jaudino. Aš palaukiau, kol nutilo paskutinis
gilus bei stiprus tonas ir vėl ėmė čiurlenti valandėlei aptilęs pašne­
kesys. Tada aš palikau savo kampelį ir išslinkau pro šonines duris, ku­
rios, laimė, buvo netojiese. Išėjusi pro jas, aš siauru koridorėliu pa­
tekau į vestibiulį. Žengusi keletą žingsnių, pajutau, kad atsileido vieno
batelio raištis ir, sustojusi jo surišti, atsiklaupiau ties pat laiptų papė­
de. Staiga išgirdau, kaip atsidarė svetainės durys ir pro jas išėjo kaž­
koks džentelmenas. Aš tuoj atsistojau ir akis į akį susidūriau su mis­
teriu Ročesteriu.
— Kaip laikotės?—paklausė jis mane.
— Labai gerai, sere.
— Kodėl jūs nepriėjote ir nepakalbėjote su manim svetainėje?
Man atrodė, kad galėjau to paties paklausti jį patį, bet neišdrįsau
ir atsakiau:
— Aš nenorėjau trukdyti jūsų. Man atrodė, kad jūs užimtas, sere.
— Ką jūs veikėte, kol manęs nebuvo namie?
— Nieko ypatingo. Kaip paprastai mokiau Adelę.
— Ir gerokai pablyškote nuo to laiko. Aš tai iš karto pastebėjau.
Kas atsitiko?
— Ničnieko, sere!

Pasisaugokite! (piane).

168
 — Gal jūs persisaldėte tą naktį, kai vos manęs nepaskandinote?
— Nė kiek!
— Grįžkite į svetainę: jūs per anksti pasišalinote.
— Aš pavargau, sere.
Valandėlę jis įdėmiai žiūrėjo į mane.
— Jūs truputį susisielojusi,— pasakė jis.— Kas yra? Papasakokite
man!
— Nieko! Nieko, sere! Manęs neslegia joks sielvartas.
— O aš sakau, kad slegia. Ir taip slegia, kad dar vienas žodis —
ir jūsų akyse pasirodys ašaros. Matote, jos jau žvilga ant jūsų blaks­
tienų ir štai vienas perlinis karolėlis rieda jūsų skruostu ir tuoj nu­
kris ant grindų. Turėdamas laiko ir nebijodamas, kad pro šalį gali
praeiti koks ilgaliežuvis tarnas, aš sužinočiau, ką visa tai reiškia. Na,
šįvakar aš atleidžiu jus, bet įsidėmėkite — kol pas mane viešės
šitie svečiai, aš noriu, kad jūs kas vakaras pasirodytumėte svetainėje.
Toks mano pageidavimas ir prašau neatmesti jo. Dabar eikite ir atsiųs­
kite Sofi Adelės pasiimti. Labanakt, mano...— jis nutilo, prikando lūpą
ir staiga paliko mane.

XVIII SKYRIUS

Linksmai ir triukšmingai bėgo tos dienos Tornfildo pilyje. Kaip jos

skyrėsi nuo tų trijų pirmųjų mėnesių, kupinų tylos, vienodumo ir vie­
natvės, kuriuos aš praleidau šioje pastogėje. Atrodė, kad iš šių namų
išvyti visi liūdni jausmai, užmiršti visi liūdni prisiminimai. Visur virė
gyvenimas, kiauras dienas į visas puses siuvo žmonės. Dabar negalėjai
pereiti koridorium, kadaise tokiu tyliu, ar patekti į paradinius kamba­
rius, kad nesutiktum kokios išsipusčiusios kameristes ar dabitos ka­
merdinerio.
Virtuvė, produktų kamara, tarnų kambarys, vestibiulis — visur buvo
pilna žmonių. Svetainės ištuštėdavo ir nurimdavo tik tada, kai žydras
dangus ir viliojanti nuostabios pavasario dienos giedra kvieste kvies­
davo svečius į parką. Tačiau net ir tada, kai pabjurdavo oras ir ištisas
dienas nesiliaudavo liję, svečių nuotaika nepablogėdavo. Nutrūkus links­
mybėms gamtoje, viduje ruošiamos pramogos tapdavo nuo to tiktai
gyvesnės bei įvairesnės.
Aš didžiai nustebau, kai vieną vakarą buvo nutarta pakeisti pra­
mogų programą: visi ėmė kalbėti apie šaradas, tačiau, būdama neišma­
nėlė, nežinojau, ką tai reiškia. Buvo pašaukti tarnai, valgomojo stalai
nustumti į pakraščius, perstatytos žvakidės, kėdės išrikiuotos pusračiu

169
priešais arką. Kol misteris Ročesteris ir kiti džentelmenai nurodinėjo
tarnams, ką daryti, damos lakstė laiptais aukštyn ir žemyn, kažką įsa-
kinėdamos savo kameristėms. Pakviesta misis Feirfeks turėjo papasakoti,
kokių drabužių, skarų ir kitokių spalvotų audeklų galima būtų rasti ko
modose. Buvo išraustos trečiojo aukšto spintos, ir kameristes atitempė
į apačią jose rastus glėbius įvairiausių brokatinių sijonų, atlasinių lie­
menių, juodų šilkinių šalių, nertinių kepuraičių ir viso kito. Dalis šių
daiktų buvo atrinkta ir nunešta į svetainę.
Tuo tarpu misteris Ročesteris vėl susišaukė aplink save damas ir
rinkosi kai kurias į savo grupę.
— Mis Ingrem, be abejo, eis pas mane,— pasakė jis. Po to ištarė
abiejų panelių Ešton ir misis Dent vardus. Jis pažvelgė ir į mane; aš
kaip tik buvau netoliese — segiau atsileidusią misis Dent apyrankę.
— Ar jūs dalyvausite vaidinime?—paklausė jis.
Aš papurčiau galvą, bijodama, kad misteris Ročesteris nesumanytų
spirtis, tačiau jis leido man ramiai grįžti įprastinėn vieton.
Mano šeimininkas ir jo grupė pasislėpė už drapiruotės. Kitas būre­
lis, kuriam vadovavo pulkininkas Dentas, susėdo ant pusračiu susta­
tytų kėdžių. Vienas džentelmenas, misteris Eštonas, pažvelgęs į mane,
atrodo, pasiūlė ir mane pakviesti prisidėti prie jų, tačiau ledi Ingrem
užprotestavo:
— Ne,— išgirdau jos žodžius,— ji atrodo per kvaila šitokiam žai­
dimui.
Netrukus suskambo varpelis, ir uždanga pakilo. Arkos gilumoje, ap­
siausta balta drobule, įspūdingai stūksojo stambi sero Džordžo Lino
figūra; jį misteris Ročesteris taip pat buvo pasikvietęs į savo grupę.
Priešais jį ant stalo gulėjo atversta didžiulė knyga. Šalia irgi su kny­
ga rankose stovėjo Emė Ešton, užsimetusi misterio Ročesterio apsiaustą.
Kažkas nematomas linksmai skambino varpelį. Staiga Adelė (ji būtinai
įsiprašė, kad jai būtų leista dalyvauti vaidinime) iššoko į priekį, bars­
tydama aplinkui gėles iš pintinėlės, kuri kabojo jai ant rankos. Po to
pasirodė didinga mis Ingrem figūra, visa baltais drabužiais, su ilgu šydu
ant galvos ir su rožių vainiku. Greta jos žengė misteris Ročesteris. Pri­
ėję, prie stalo, jie atsiklaupė, o misis Dent ir Luiza Ešton, irgi baltai
apsirengusios, atsistojo už jų. Prasidėjo ceremonija, ir visi iš karto
suprato, kad tai vedybų pantomima. Jai pasibaigus, pulkininkas ir jo
grupė keletą minučių pašnibždomis tarėsi, ir po to pulkininkas paskelbė:
— Braid!61
Misteris Ročesteris nusilenkė, ir uždanga nusileido.
Praslinko gana daug laiko, iki ji vėl pakilo. Šį kartą uždanga at-

8 1
Nuotaka (angį).

170
skleidė jau rūpestingiau paruoštą sceną. Kaip jau esu minėjusi, einant
iš valgomojo į svetainę, reikėjo palypėti dvi pakopas. Ir štai maždaug
už poros jardų nuo šių pakopų pasirodė didelis marmurinis dubuo,
kurį pamačius aš iš karto pažinau tą mūsų oranžerijos puošmeną. Sis
dubuo paprastai stovėdavo tarp tropinių augalų ir jame plaukydavo
auksinės žuvytės. Atboginti čia tokį didelį ir sunkų daiktą, be abejo,
buvo nelengva.
Ant kilimo šalia šio dubens sėdėjo misteris Ročesteris, susisupstęs
visokiomis skaromis, su turbanu ant galvos. Tamsios jo akys, rusva
oda ir aštrūs bruožai kuo puikiausiai derinosi su apdaru. Jis atrodė
kaip tikras Rytų emiras, kokios egzotinės legendos herojus. Netrukus
pasirodė mis Ingrem. Ji irgi buvo rytietiškai apsirengusi — platus šalis
juosė jos liemenį, siuvinėta skarelė buvo sumegzta ties smilkiniais, o
jos dailios it nutekintos rankos švytėjo nuogos iki pečių; viena jinai
grakščiai laikė ant galvos ąsotį. Jos figūra ir veido bruožai, jos odos
spalva ir visa išorė darė ją itin panašią į kokią nors patriarchalinių
laikų Izraelio princesę, kokią, matyt, jinai ir norėjo suvaidinti.
Jinai prisiartino prie dubens ir pasilenkė ties juo, tarsi ruošda^
masi prisemti ąsotį. Paskui vėl užsikėlė jį ant galvos. Dabar sėdįs
prie dubens žmogus, atrodė, užkalbino ją ir lyg ko paprašė. Ji pasku­
bomis nukėlė ąsotį nuo galvos ir, prilaikydama jį ranka, davė jam
atsigerti. Po to jis išsitraukė iš užančio dėžutę, atidarė ją ir išėmė puoš­
nias apyrankes ir auskarus. Moteriškė suvaidino, jog ji nustebusi ir
susižavėjusi. Atsiklaupęs jis padėjo brangenybes jai po kojų, o jinai
žvilgsniais ir judesiais parodė, jog nepasitiki, tačiau džiūgauja. Nepa­
žįstamasis užsegė apyrankes jai ant rankų ir įvėrė auskarus į ausis.
Tai buvo Eleazaras ir Rebeka; tetrūko kupranugarių.
Spėjančioji grupė vėl sukišo galvas. Matyt, jie negalėjo nuspręsti,
kokį žodį ar posakį iliustravo šitoji scena. Pulkininkas Dentas, grupės
vadovas, paprašė parodyti vaidinimą ištisai. Tada uždanga vėl nu­
sileido.
Kai ji pakilo trečią kartą, atsiskleidė tik dalis svetainės; likusį
jos plotą slėpė širma, uždrapiruota kažkokia stora tamsia medžiaga.
Marmurinio dubens nebebuvo. Jo' vietoje stovėjo medinis stalas ir vir­
tuvės taburetė. Visa tai blankiai švietė raginis žibintas, nes visos
žvakės buvo užgesintos.
Niauriame fone matėsi sėdintis žmogus; ant kelių jis laikė sugniauž­
tus kumščius ir žiūrėjo žemyn. Aš tuoj pažinau misterį Ročesterį, nors
jo veidas buvo nuteptas suodžiais ir drabužiai apdraskyti (švarkas
kabojo ant vieno peties, tarsi perplėštas per nugarą grumtynių metu),
o nusiminusi bei apmaudinga išraiška ir susivėlę, išsidraikę plaukai

171
iš tikrųjų darė jį tiesiog nebeatpažįstamą. Jam pajudėjus, džergžtelėjo
grandinė: jo rankos buvo surakintos.
— Braidvel!62— sušuko pulkininkas Dentas, ir šarada buvo išspręsta.
Praėjo nemaža laiko, iki artistai vėl apsivilko įprastus savo dra­
bužius ir grįžo į svetainę. Misteris Ročesteris vedėsi mis Ingrem už pa­
rankės. Jinai gyrė jo vaidybą.
— Ar jūs žinote,— kalbėjo ji,—kad iš trijų jūsų vaidmenų man
labiausiai patiko paskutinis? O, kad jums būtų buvę lemta gyventi
kiek anksčiau, koks šaunus riteris plėšikas būtų iš jūsų išėjęs!
— Ar aš gerai nusiploviau suodžius?—paklausė jis, grįžteldamas
į ją.
— Deja, taip! Labai gaila! Niekas taip netinka jūsų veidui, kaip
tas tamsus karminas.
— Vadinasi, jūs galėtumėt pamilti kokį pakelės plėšiką?
— Tik Italijos banditas galėtų būti įdomesnis už angliškąjį pakelės
plėšiką. Italą pralenktų nebent Levanto piratas.
— Na, kad ir kas aš būčiau, nepamirškite, jog esate mano, žmona.
Mes susituokėme prieš valandą visų šių liudininkų akivaizdoje.
Ji nusikvatojo ir visa paraudo.
— O dabar, Dentai,— pratarė misteris Ročesteris,— jūsų eilė.
Ir kai nauja grupė pasišalino, misteris Ročesteris ir jo grupė su­
sėdo į tuščias kėdes. Mis Ingrerft užėmė vietą, savo vadovo dešinėje.
Kiti spėjantieji susibūrė abipus jų. Dabar aš jau nebestebėjau vaidin­
tojų, nebelaukiau susidomėjusi, kada pasikels uždanga, mano visas dė­
mesys buvo sutelktas į žiūrovus, mano akys, neseniai įsmeigtos į sceną,
dabar nejučia krypo į sustatytas pusračiu kėdes. Kokią, šaradą suvaidino
pulkininkas Dentas su savo grupe, kokį žodį jie pasirinko ir kokiomis
scenomis jį išreiškė, man būtų sunku dabar prisiminti. Bet lig šiol
akyse stovi, kaip tarėsi žiūrovai, kas kartą nusileidus [uždangai. Ma­
tau, kaip misteris Ročesteris atsigręžia į mis Ingrem, o mis Ingrem —
į jį. Regiu, kaip ji palenkia prie jo savo galvą ir kaip juodos it anglis
jos garbanos beveik liečia jo petį ir kutena jo skruostą. Girdžiu, kaip
jie šnibždasi tarpusavy. Seku, kaip jie žvilgčioja vienas į kitą. Ir da­
bar, tatai prisimindama, pergyvenu tuos pat jausmus, kuriuos pergyve­
nau tada, žiūrėdama į juos.
Aš jau minėjau, skaitytojau, jog įpratau žavėtis misteriu Ročesteriu.
Juk negalėjau liautis juo gėrėjūsis vien dėl to, kad pamačiau, jog jis
nekreipia dėmesio į mane, dėl to, kad ištisas valandas jis nė karto ne­
dirstelėjo į mano pusę; dėl to, kad mačiau, jog visas jo dėmesys buvo

62
B r a i d — nuotaka: v e 1 — šulinys (angl.). Drauge — B r a i d v e l , kalėji­
mas Londone, sugriautas 1864 metais.

172
prirakintas prie kilmingosips ledi, kuri, eidama pro mane, šlykštėjosi
prisiliesti prie manęs net drabužių krašteliu, o jeigu atsitiktinai tamsių
ir valdingų jos akių žvilgsnis užkliūdavo už manęs, jinai tuoj jį nu­
kreipdavo į šalį, tarsi aš buvau neverta net jos žvilgsnio. Juk negalėjau
liautis juo gėrėjusis dėl to, kad žinojau, jog jis greitai susituoks su
šia ledi, dėl to, kad kasdien mačiau, jog ji nė kiek neabejoja šiomis
vedybomis ir todėl tokia didžia vedasi; dėl to, kad visą laiką mačiau,
kaip jis asistuoja jai, tiesa, kiek savotiškai — atsainiai, tarsi stengda­
masis, kad ji pati jam meilintųsi; tačiau šis jo atsainumas buvo kaž­
kaip žavus, o jo išdidumas—patrauklus.
Visose šiose aplinkybėse nebuvo ničnieko, kas galėjo atvėsinti ar
sunaikinti mano žavėjimąsi, tačiau daug ko užteko sukelti nevilčiai.
Daug taip pat ir to, pagalvosi, mielas skaitytojau, kas galėjo suža­
dinti pavydą. Tačiau ar mano padėties moteris galėjo drįsti pavydėti
tokiai ledi kaip mis Ingrem? Aš iš viso nebuvau pavydi, nebent tik
retkarčiais; skausmo, kurį aš kenčiau, negalima pavadinti tuo žodžiu.
Mis Ingrem nebuvo verta pavydo, ji atrodė per daug menka, kad būtų
galėjusi sukelti man tą jausmą. Atleisk, skaitytojau, šį tariamą para­
doksą, bet aš turiu omenyje kaip tik tai, ką sakau. Ji labai krito
į akis, tačiau jai stigo natūralumo. Ji buvo graži, plačiai išsilavinusi,
tačiau jos dvasia buvo skurdi, o širdis iš prigimties sausa. Joks žiedas
nepražydo šitoje dirvoje, joks laisvai išaugęs vaisius nedžiugino čia
savo natūraliu sultingumu. Ji nebuvo gera, ji neturėjo nieko savo, tik
kartojo knygose išskaitytas frazes, bet niekad negynė savo įsitikinimų,
nes jų neturėjo. Ji postringavo apie kilnius jausmus, bet jai buvo
svetima bet kokia užuojauta ir gailestis; ji nežinojo, kas yra tikras
švelnumas ir tiesos meilė. Jinai nuolatos parodydavo tai netinkamu
savo elgesiu,— pavyzdžiui, kad ir ta panieka ir priešiškumu, kuriuo
sutiko mažąją Adelę. Ji ponžinai varydavo Adelę nuo savęs kokiu
nors skaudžiu žodžiu, jeigu mergaitė netyčiomis prieidavo prie jos,
o kartais ji tiesiog liepdavo jai išeiti iš kambario ir elgdavosi su ja
šaltai ir pašaipiai. Tačiau šiuos jos charakterio bruožus, be manęs, ste­
bėjo dar ir kitos akys, stebėjo juos atidžiai, įdėmiai, gudriai. Taip, būsi­
masis jaunikis, pats misteris Ročesteris, be perstojo sekė savo numato­
mąją nuotaką. Ir štai tas jo nuovokumas, atsargumas ir visiškas savo
išrinktosios ydų supratimas, aiškus jo šaltumas jos atžvilgiu man ir
buvo visų skaudžiausias.
Aš mačiau, kad jis ruošiasi vesti ją šeimyniniais, o gal politiniais
sumetimais, nes aukšta jos padėtis ir pažintys atitiko jo tikslus. Bet
aš jaučiau, kad jis neatidavė jai savo meilės ir kad jį, nors ir kokia
tobula būdama, neįstengė laimėti šio lobio. Štai čia ir slypėjo toji
priežastis, kuri užgavo opiąją mano sielos vietą ir nuolat ją dilgino,

173
priežastis, dėl kurios mane degino neužgesinama ugnis: ji nepajėgė
sužavėti jo.
Jeigu jinai būtų laimėjusi jo sielą, o jisai būtų nuoširdžiai sudėjęs
savo meilę prie jos kojų, aš būčiau užsidengusi veidą, nusigręžusi į sie­
ną ir (vaizdingai tariant) mirusi jiems abiems. Jeigu mis Ingrem būtų
buvusi geraširdė ir kilni moteris, apdovanota stipriu jausmu, karštomis
emocijomis, kilnumu bei protu, man būtų tekę susidurti žūtbūtinėje ko­
voje su dviem tigrais — pavydu ir neviltimi. Tegu mano širdis būtų
buvus sudraskyta ir sunaikinta, tačiau, matydama jos pranašumą, aš
būčiau pasigėrėjusi ja ir likusi rami iki pat grabo lentos. Ir kuo ji
būtų buvusi pranašesnė, tuo pagarbiau aš būčiau nusilenkusi jai ir tuo
ramesnis ir šviesesnis būtų buvęs mano sielvartas. Tačiau visą laiką
matyti, kaip mis Ingrem stengiasi sužavėti misterį Ročesterį ir kaip
jos pastangos, jai pačiai to nepastebint, yra visiškai bergždžios, stebėti,
kaip ji klysta, manydama, jog kiekviena jos paleista strėlė pataiko
į tikslą, kaip ji nenuilstamai triumfuoja dėl tariamos savo pergalės,
o tuo tarpu jos išdidumas ir pasitikėjimas savimi vis labiau atstumia
tą, kurį jinai nori prisivilioti; matyti visa tai — reiškė nuolat jaudintis
ir kankintis.
O juk matydama nesėkmingas jos pastangas, aš supratau, kaip ji
galėjo laimėti. Strėlės, kurias ji taikė į misterio Ročesterio krūtinę
ir kurios, nė kiek jo nesužeidusios, krito jam po kojų, paleistos
taiklesne ranka, galėjo—aš tai žinojau—giliai įsmigti į jo išdidžią šir­
dį, įkvėpti meilės jo rūsčioms akims ir švelnumo pašaipiam veidui.
Tačiau dar lengviau, dar geriau šitą tylią kovą galima buvo laimėti
be jokių ginklų.
„Kodėl jos kerai neveikia jo, jeigu jai teko laimė būti taip arti
jo?—klausiau save.— Ne, ji veikiausiai nemyli jo, nejaučia jam tikros
meilės! Jeigu mis Ingrem mylėtų, jai nebūtų reikalo taip be atodairos
švaistyti savo auksines šypsenas, svaidyti savo žvilgsnius, nesusilaukiant
į juos atsako, taip primygtinai maivytis ir be galo meilikauti!" Man
atrodė, kad, vien ramiai šalia jo sėdėdama, mažiau kalbėdama ir žvilg­
čiodama, ji galėtų kur kas labiau priartėti prie jo širdies. Man juk
teko matyti visai kitokią jo veido išraišką, negu toji, kuri laiko jį su­
kausčiusi dabar, kai mis Ingrem taip lipšniai šnekina jį. Anoji išraiška
atsirasdavo pati savaime, jai sužadinti nereikėjo kokių nors gudravimų
ar apskaičiuotų manevrų, ją reikėjo paprasčiausiai priimti,— atsakyti
į tai, ko jis klausė, be jokių pretenzijų, prireikus kreiptis į jį be kokio
nors maivymosi,— ir tada jo veido išraiška pradėdavo keistis, daryda­
vosi malonesnė bei nuoširdesnė ir imdavo šildyti it glamonėjąs saulės
spindulys. „Ar jinai įtiks jam, kai jie susituoks? Neatrodo, kad tas jai

174
pavyktų. O tai visai nesunku. Esu įsitikinusi, kad jo žmona galėtų
būti laimingiausia moteris pasaulyje."
Kol kas aš nė vienu žodžiu nepasmerkiau misterio Ročesterio su­
manymo vesti turto ir kilmės sumetimais. Tai patyrusi, iš pradžių nu­
stebau, kad jis gali turėti tokių ketinimų. Nemaniau, kad jis būtų toks
žmogus, kuris, rinkdamasis žmoną, galėtų vadovautis tokiais banaliais
motyvais. Tačiau kuo ilgiau galvojau apie juodviejų padėtį ir auklėji­
mą, tuo mažiau jaučiausi turinti teisę smerkti jį ar mis Ingrem, kad
jie elgiasi pagal tas pažiūras ir principus, kurie, be abejo, jiems buvo
skiepijami nuo pat vaikystės. Visi jų sluoksnio žmonės gyveno pagal
tuos principus. Matyt, buvo priežasčių, dėl kurių jie taip elgėsi, tik aš
negalėjau jų perprasti. Man atrodė, kad, būdama jo vietoje, aš klausy­
čiau vien savo širdies balso ir pasirinkčiau tą žmogų, kurį mylėčiau.
Bet kadangi pernelyg aišku buvo tai, jog kaip tik šitokios vedybos
žadėjo neabejotinai laimingą gyvenimą, nian ir kilo galvoje mintis,
kad, matyt, yra kokių rimtų priežasčių, dėl kurių nesilaikoma tos to­
kios akivaizdžios tiesos, tik apie jas aš neturiu nė mažiausio supra­
timo. Kitaip visas pasaulis elgtųsi taip, kaip man atrodo natūralu.
Tačiau pastebėjau, kad ne tik šiuo klausimu, bet ir daugeliu kitų
aš dariausi vis atlaidesnė savo šeimininkui. Pamažu užmiršau tas jo
silpnybes, į kurias dar neseniai taip griežtai žiūrėjau. Iš pradžių sten­
giausi išstudijuoti visas jo charakterio puses, sugretinti blogąsias su
gerosiomis ir, drauge pasvėrusi jas, susidaryti teisingą nuomonę. Dabar
gi nieko blogo nebemačiau. Jo pašaipumas, iš pradžių atstūmęs
mane, jo šiurkštumas, kadaise nemaloniai nustebinęs mane, dabar man
atrodė lyg koks stiprus skanaus patiekalo prieskonis: tas aštrus prie­
skonis degino gomurį, tačiau be jo maistas būtų atrodęs prėskas. O dėl
tos paslaptingos išraiškos, kuri kartais šmėkštelėdavo jo akyse, stulbinda­
ma atidų stebėtoją, ir vėl išnykdavo, nespėjus kaip reikiant dirstelėti į tas
keistas ir tamsias gelmes, tai aš ir pati gerai nesupratau, ar ji buvo
niauri ar liūdna, reikšminga ar tik beviltiška. Toji jo išraiška anks­
čiau mane nukrėsdavo šiurpu, tarsi, vaikščiodama užgesusių ugnikalnių
viršūnėmis, aš staiga pajusdavau, kad žemė siūbuoja man po kojomis,
ir pamatydavau, kaip priešais atsiveria bedugnė. Šią išraišką aš ir da­
bar kartais regėdavau jo veide, tačiau, nors širdis ir imdavo smarkiai
plakti, nebejausdavau jokios baimės ir, užuot bėgus greičiau šalin, man
norėjosi prieiti arčiau, įspėti tą paslaptį. Mis Ingrem man atrodė di­
džiai laiminga moteris, nes ateis diena, kada ji kiek norėdama galės
žiūrėti į šią bedugnę, tyrinėti jos paslaptis ir perprasti tų paslapčių
prigimtį.
Tuo tarpu, kai aš tegalvojau vien apie savo šeimininką ir būsimąją
jo nuotaką, kai mačiau tiktai juos, klausiausi vien tik jų pašnekesio

175
ir sekiau jų vienų judesius, kurie man buvo kupini slaptos prasmės,
visi kiti svečiai linksminosi, kaip kas išmanė. Ledi Lin ir ledi Ingrem
visą laiką didingai šnekučiavosi, linksėjo viena kitai savo turbanais
it pora didžiulių lėlių ir simetriškai kilnojo į dangų keturias rankas,
reikšdamos nuostabą, pasipiktinimą ar siaubą,— atsižvelgiant į tai, apie
ką jos liežuvavo. Kuklutė misis Dent kalbėjosi su geraširde misis Eš­
ton, ir kartkartėmis abi šios ledi ir man tardavo malonų žodį ar bent
nusišypsodavo. Seras Džordžas Linas, pulkininkas Dentas ir misteris
Eštonas ginčijosi apie politiką, apie grafystės reikalus, apie teismo
procesus. Jaunasis lordas Ingremas flirtavo su Erne Ešton; Luiza skam­
bino ir dainavo su vienu jaunuoju Linu, o Merė Ingrem nuobodžiau­
dama klausėsi kito Lino komplimentų. Kartais jie visi, tarsi susitarę,
užmiršdavo savo vaidmenis ir imdavo klausytis, kaip vaidina pagrindi­
niai aktoriai, nes, šiaip ar taip, misteris Ročesteris ir taip artimai su
juo susijusi mis Ingrem buvo visos draugijos pobūvio gyvybė ir siela.
Jei jis valandai kitai pasišalindavo iš svetainės, svečiai imdavo nuobo­
džiauti, o jo sugrįžimas visada sužadindavo gyvus pašnekesius.
Jo gaivinančios įtakos stoką, kaip pasirodė, visi itin pajuto vieną
dieną, kai reikalai privertė jį išvykti į Milkotą, kur jis turėjo užtrukti
ligi vakaro. Po pietų ėmė dulkti lietus, ir svečių sumanytą iiškylą į či­
gonų taborą laukuose anapus Hėjaus norom nenorom teko atidėti. Kai
kurie vyrai nuėjo į arklides. Jaunesnieji drauge su jaunosiomis damo­
mis biliardinėje lošė biliardą. Našlės ledi Ingrem ir ledi Lin susėdo iš
nuobodumo pakortuoti. Blanš Ingrem, visą laiką išdidžiai tylėjusi, nors
misis Dent ir misis Ešton stengėsi įtraukti ją į kalbą, iš pradžių mė­
gino niūniuoti sentimentalias daineles ir skambinti pianinu, bet paskui,
atsinešusi iš bibliotekos kažkokį romaną, pasipūtusi ir abejinga įsitaisė
ant sofos ir, susidomėjusi nuotykinga intriga, nutarė skaitymu sutrum­
pinti nuobodžias laukimo valandas. Svetainėje ir visame name viešpa­
tavo tyla, tik iš biliardinės retkarčiais pasigirsdavo linksmi žaidėjų
balsai.
Temstant, kai laikrodis savo dūžiais įspėjo mus, kad metas persireng­
ti pietums, staiga Adelė, tūnojusi šalia manęs lango nišoje, sušuko:
— Voi/a Monsieur Rochester, qui reviėnt!^
Aš atsigręžiau. Mis Ingrem nušoko nuo sofos. Visi kiti taip pat pri­
ėjo prie langų, nes tuo pat metu sugirgždėjo ratai ir subildėjo kano­
pos į šlapią žvirgždą. Artėjo karieta.
— Kas jam šovė į galvą, kad grįžta namo šitokiu būdu?—nusistebė­
jo mis Ingrem.— Juk jis išjojo raitas Mesruru, savo gražiuoju juodžiu,
tiesa? Pilotas irgi išlydėjo jį. Kurgi jis padėjo arklį ir šunį?
63
Antai sugrįžta misteris Ročesteris (piane).

176
 Po šių žodžių jos aukšta figūra su prašmatniais drabužiais prisi­
slinko gana arti lango, kad aš buvau priversta taip atsilošti, jog galėjau
nusilaužti nugarkaulį. Iš didelio nekantrumo pradžioje ji manęs nepa­
stebėjo, bet po to su panieka perkreipė lūpą ir pasiskubino nueiti
prie kito lango. Karieta sustojo, vežėjas paskambino prie durų, ir iš ka­
rietos išlipo kelionės drabužiais apsirengęs džentelmenas. Tačiau pa­
sirodė, kad čia ne misteris Ročesteris,— tai buvo aukštas, elegantiškas
nepažįstamas vyriškis.
— Kokia apgavytsė! —sušuko mis Ingrem.— Vis toji bjauri bež­
džionė!— pasakė ji Adelei.— Kas tave patupdė ant palangės klaidinti
žmones?—Ir ji sviedė iš padilbų piktą žvilgsnį į mane, tarsi dėl to aš
būčiau kalta.
Vestibiulyje pasigirdo balsai, ir atvykėlis netrukus įžengė į sve­
tainę. Jis nusilenkė ledi Ingrem, matyt, palaikęs ją seniausia iš visų
esančiųjų.
— Rodos, būsiu ne laiku atkeliavęs, gerbiamoji, kada mano bičiulio,
misterio Ročesterio, nėra namie,— prabilo jisai.— Tačiau aš atvykau iš
labai tolimų kraštų ir tikiuosi, kad, būdamas iš senų laikų artimas šei­
mininko pažįstamas, galėsiu sustoti šiuose namuose, kol sugrįš pats
šeimininkas.
Džentelmeno manieros buvo labai mandagios; jo akcentas man pa­
sirodė keistokas,— ne svetimšališkas, bet drauge ir ne visai angliškas.
Jis galėjo būti misterio Ročesterio amžiaus — tarp trisdešimt ir ketu­
riasdešimt metų. Jo gymio spalva buvo kažkokia tamsiai išgeltusi. Šiaip
jis atrodė nieko sau vyriškis, bent iš pirmo žvilgsnio. Atidžiau įsižiū­
rėjęs, galėjai pastebėti, kad veidas kažkoks nemalonus, arba, teisingiau
pasakius, nepatrauklus. Nors bruožai buvo taisyklingi, bet kažkokie iš­
glebę; akys—didelės ir gražios, bet jų žvilgsnis — šaltas, negyvas. Bent
man taip pasirodė.
Suskambėjo varpelis, davęs ženklą svečiams persirengti pietumsr
ir visi bematant' išsiskirstė. Po pietų aš vėl išvydau naująjį atvykėlį.
Atrodė, kad jis jautėsi it namie. Tačiau jo veidas dabar man dar ma­
žiau patiko. Jis nustebino mane tuo, kad jame tuo metu buvo kažkokio
nepastovumo ir negyvumo. Jo žvilgsnis beprasmiškai klydinėjo, ir todėl
jo fizionomijos išraiška atrodė keista,— tokia, kokios niekad dar ne­
buvau mačiusi. Iš šio gražaus ir gana patrauklaus džentelmeno sklido
kažkas atstumiančio. Taisyklingame jo švelnaus gymio ovale nebuvo
jokios jėgos; kumpa nosis ir mažytės it vyfnios lūpos nerodė mažiau­
sio valingumo; žema, lygi kakta nedvelkė jokia mintim; blausių, rudų
akių žvilgsnyje nesimatė nieko valdingo.
Lindėdama įprastame kamputyje ir žiūrėdama į jį, stovinčių ant ži­
dinio žirandolių skaisčiai apšviestą (jis sėdėjo fotelyje prie pat ugnies

12. Džeinė Eir 177

ir stengėsi prisislinkti prie jos dar arčiau, tarsi jam būtų buvę šalta),
aš lyginau jį su misteriu Ročesteriu. Atrodė, kad kontrastas tarp jų
(aš tai sakau su pagarba) buvo ne mažesnis kaip tarp tingaus žąsino
ir šaunaus sakalo, kaip tarp romutės avelės ir jos sargo—drąsaus, žva­
laus aviganio.
Jis pasisakė esąs misterio Ročesterio draugas iš senų laikų. Keista
turėjo būti toji bičiulystė: puikiausia iliustracija senai patarlei, kad
„priešingybės papildo viena kitą".
Netoli jo sėdėjo trys džentelmenai, ir aš per visą kambarį retkar­
čiais nugirsdavau jų pašnekesio nuotrupas. Iš pradžių maža ką tega­
lėjau susigaudyti Sš atskirų žodžių, nes Luiza Ešton ir Merė Ingrem,
sėdėdamos netoliese, garsiomis savo šnekomis trukdė man klausyti. Mer­
ginos dalinosi pastabomis apie nepažįstamąjį atvykėlį,— abi vadino jį
„gražuoliu". Luiza pasakė, kad jis esąs „meilus vyriškis" ir kad jinai jį
„dievinanti", o Merė atkreipė jos dėmesį į „dailias lūpas ir gražią nosį",
pažymėdama, kad tai esąs jos grožio idealas.
— Ir kokia švelnutę jo kakta!—sušuko Luiza.— Tokia lygi, jokių
raukšlių ir iškilumų, kurie man taip nepatinka. Ir kokios ramios jo
akys, kokia santūri šypsena!
Galiausiai pajutau didelį palengvėjimą, kai misteris Henris Linas
pasikvietė jas į kitą svetainės pakraštį susitarti dėl atidėtos ekskursi­
jos į Hėjaus lankas.
Dabar aš galėjau sutelkti visą savo dėmesį į grupę prie židinio.
Bematant išgirdau, kad atvykėlio pavardė misteris Meizonas, kad jis ką
tik atkeliavęs į Angliją iš kažkurios karšto klimato šalies. Matyt, kaip
tik dėl to ir jo veidas buvo toks tamsiai išgeltęs, ir jis vis slinko arčiau
ugnies, net kambaryje sėdėdamas su apsiaustu. Veikiai išgirdau minint
Jamaiką, Kingstoną, Speniš Tauną,— vadinasi, jo gyventa Vest Indi­
joje. Ir gana nustebau, išgirdusi, kad kaip tik ten jis susitiko ir susi­
pažino su misteriu Ročesteriu. Jis pasakojo, kad jo bičiuliui nepati­
kusios to krašto kaitros, uraganai ir lietingi laikotarpiai. Aš žinojau,
kad misteris Ročesteris daug keliavo,—apie tai man minėjo misis Feir­
feks, bet maniau, kad iš Europos žemyno jis nebuvo išvykęs. Ligi šiol
man neteko girdėti nė žodžio apie jo keliones į tolimąsias pakrantes.
Man visa tai besvarstant, mažas netikėtas įvykis pertraukė mano
mąstymų siūlą. Misteris Meizonas, kuris kiekvieną kartą krūpčiodavo,
kai kas nors atidarydavo duris, paprašė įžerti daugiau anglių į židinį,
kuris jau nebeliepsnojo, nors krūva raudonų žarijų dar pakankamai
šildė. Liokajus, atnešęs anglių, išeidamas stabtelėjo ties misterio Eštono
kėde ir kažką pašnibždėjo, bet aš tenugirdau tik keletą žodžių: „tokia
senė", „baisiai įkyri..."

178
 — Pasakykite, kad pasodinsiu ją į šiekštą su užrakintom kojom,
jeigu ji neišsinešdins,— atsakė teisėjas.
— Ne, palaukite! — įsiterpė pulkininkas Dentas.—Neišvarykite jos,
Eštonai. Mes galėtume pasidaryti pramogą. Verčiau pasiklauskite da­
mų.— Ir jis jau garsiai tęsė:—Gerbiamosios, jūs norėjote padaryti eks­
kursiją į Hėjaus lankas čigonų taboro pasižiūrėti. O štai Semas sako,
kad viena iš tų burtininkių šiuo momentu yra tarnų kambaryje ir pri-
sispyrusi prašosi pas „ponus", ji nori jiems paburti. Gal norėtute ją
matyti?
— Susimildamas, pulkininke,—sušuko ledi Ingrem,—nejaugi jūs įsi-
leisite čia kažkokią nusususią apgavikę! Vykite ją kuo greičiausiai iš
namų.
— Bet aš niekaip negaliu jos išvaryti, miledi,— atsiliepė liokajus.—
Kiti tarnai irgi nieko nepadarė. Dabar misis Feirfeks stengiasi gražumu
ją išprašyti, bet ji pasiėmė kėdę, atsisėdo prie židinio ir sako nepasi­
judinsianti iš vietos, kol jai neleisią įeiti šičia.
— O ko jai reikia?—paklausė misis Ešton.
— Ji sakosi norinti paburti ponams, gerbiamoji. Ir prisiekia, kad
nieku gyvu neišeisianti.
— O kaip ji atrodo?—susidomėjo iš karto abi panelės Ešton.
— Bjauri sena ragana, mis, juoda kaip puodas.
— Vadinasi, ji tikra burtininkė! — sušuko Frederikas Linas.— Žino­
ma, ją reikia pakviesti.
— Būtinai,— pritarė jo brolis.— Graušimės paskui nagus, kad pralei­
dome tokią progą pasijuokti.
— Berniukai, gal jums galvoj negerai?— sušuko ledi Lin.
— Aš jokiu būdu nesutiksiu leisti šitokios nepadorios pramogos,—
į ginčą įsijungė našlė Ingrem.
— Na, ką tu, mama! — ironišku tonu prabilo Blanš, apsisukusi ant
kėdutės priešais pianiną. Ligi šiol ji sėdėjo tylomis, matyt, žiūrinėdama
kažkokias gaidas.— Aš noriu išgirsti savo ateitį. Semai, įleiskite tą se­
nąją raganą.
— Brangioji Blanš, tik tu suprask...
— Aš viską suprantu ir iš anksto žinau, ką tu nori pasakyti. Bet
turi būti, kaip aš noriu. Greičiau, Semai!
— Taip, taip, taip!—sušuko visas jaunimas, ir damos, ir džentel­
menai.— Tegu įeina, bus nepaprastai įdomu ir juokinga!
Liokajus vis dar delsė.
— Bet ji atrodo tokia storžievė,— pasakė jis.
— Eikite! — sukomandavo mis Ingrem, ir tarnas išėjo.
Visi svečiai bematant sujudo ir ėmė šaudyti vieni į kitus kryžmine
kandžių juokų ir pašaipų ugnimi. Semas grįžo vienas.

179
 — Dabar ji nebenori čia eiti,— pranešė jis.— Ji sako, kad jai ne­
pritinka pasirodyti prieš visą „govėdą ponų" (taip ji pareiškė), ir rei­
kalauja, kad nuvesčiau ją į atskirą kambarį, į kurį galės ateiti po vie­
ną visi tie, kurie nori pasiklausyti jos pranašysčių.
— Stai matai, mano prakilnioji Blanš,— pradėjo ledi Ingrem.— Senė
turi kažkokių kėslų. Paklausyk mano patarimo, angele, ir . . .
— Nuveskite ją į biblioteką,— atšovė angelas.—Aš taip pat nesiren­
giu klausytis jos girdint visai govėdai ponų. Aš noriu pasilikti su ja
viena. Ar bibliotekoje kūrenasi židinys?
— Taip, gerbiamoji, bet ji atrodo tokia baisi apgavikė.. .
— Daug nešnekėk, avigalvi! Daryk, ką liepiu.
Semas vėl išėjo. Sį kartą visi dar labiau pagyvėjo, paslaptingumo
jaudinami.
— Čigonė jau pasiruošusi,—tarė vėl pasirodęs liokajus.— Ji nori
žinoti, kas pirmasis pas ją apsilankys.
— Aš manau, kad, prieš einant pas ją damoms, ne pro šalį būtų
pasižiūrėti, kas ji per viena,— tarė pulkininkas Dentas.— Pasakyk jai,
Semai, kad ateis džentelmenas.
Semas nuėjo ir sugrįžo.
— Ji sako, sere, kad džentelmenų nepriimsianti. Tad tegu be reikalo
nevaikščioja pas ją. Ponios irgi,— pridūrė jis, vos sulaikydamas šyp­
seną.—Ji kviečia tik jaunas ir netekėjusias.
— Prisiekiu Jupiteriu, ji žino, ką daro,— sušuko Henris Linas.
Mis Ingrem iškilmingai atsistojo.
— Aš einu pirmoji,— pareiškė ji tokiu tonu, kokiu galėjo kreiptis
į savo kareivius vadas, vesdamas juos į tikrą mirtį.
— O, brangioji! O geriausioji! Palauk, apsigalvok!—šaukė jai ma­
ma. Bet mis Ingrem, nieko neatsakiusi, išdidžiai praplaukė pro šalį ir
dingo už durų, kurias jai atidarė pulkininkas Dentas. Mes išgirdome,
kaip ji įėjo į biblioteką.
Kurį laiką visi tylėjo. Ledi Ingrem, nusprendusi, kad jai dera gi­
liai sielvartauti, ėmė maivydamasi grąžyti rankas. Mis Merė pareiškė,
kad ji nieku gyvu neišdrįstų eiti į biblioteką. Emė ir Luiza patylomis
kikeno ir atrodė šiek tiek išsigandusios.
Minutės slinko labai iš lėto. Kol vėl atsivėrė bibliotekos durys, pra­
slinko jų kokia penkiolika. Pagaliau arkos angoje pasirodė mis Ingrem.
Ar ji juoksis? Ar ji pažiūrės į tai kaip į kokį pokštą? Visų akys
pasitiko ją labai smalsiai, bet ji atrėmė jų žvilgsnius rūsčiai ir šaltai.
Ji neatrodė nei sumišusi, nei linksma. Pasipūtusi perėjo per kambarį
ir atsisėdo, nieko nepasakiusi.
— Na, Blanš?—paklausė lordas Ingremas.
— Ką ji tau pasakė, sese?—pasiteiravo Merė.

180
 — Kaip ji tau atrodė? Koks susidarė įspūdis? Ar ji tikra burtinin­
kė?— apibėrė ją klausimais panelės Ešton.
— Tuojau, tuojau, gerieji žmonės,— atsiliepė mis Ingrem,— nepul­
kite manęs visi iš karto. Jūs iš tikrųjų per daug lengvai esate linkę
stebėtis ir patikėti, kad namuose yra tikra ragana, kuri glaudžiai bend­
rauja su pačiu velniu,— bent taip atrodo iš to triukšmo, kurf jūs, o
ypač tu, mama, sukėlėte dėl šios burtininkės. O aš pamačiau tiktai
klajojančią čigonę, kuri būrė man iš delno kaip nuobodžiausia chiro­
mante ir pasakė tai, ką paprastai tokie žmonės sako. Aš savo užgaidą
patenkinau ir manau, kad misteris Eštonas gerai padarys, jei ryt iš
ryto patupdys tą raganą į šiekštą, kaip jis grasino.
Mis Ingrem paėmė knygą, atsilošė fotelyje ir tokiu būdu parodė,
kad nenori nieko daugiau apie tai kalbėti. Aš ją stebėjau gal kokį
pusvalandį. Visą tą laiką ji nė karto nepervertė knygos lapo, o jos
apsiniaukusiame veide kaskart vis labiau matėsi apmaudas ir gaižus
susierzinimas. Ji, matyt, neišgirdo nieko sau malonaus, ir iš to, kad
ledi taip ilgai niūrojo, nepratardama nė žodžio, aš nusprendžiau, kad
ji giliai sielojasi dėl čigonės pranašystės, nors ir dedasi abejinga.
Tuo tarpu Merė Ingrem, Emė ir Luiza Ešton pareiškė, kad jos bi­
jančios eiti vienos, o eiti jos vis dėlto norėjo. Semui tarpininkaujant,
buvo pradėtos derybos. Gerokai pavaikščiojęs į biblioteką ir atgal, Se­
mas, kuriam, manau, ir kojos paskaudo, pranešė, kad pagaliau griež­
toji Sibilė sutiko leisti visoms trims ateiti drauge.
Jų pašnekesys su čigone nebuvo toks tylus kaip mis Ingrem. Iš bib­
liotekos mes girdėjome isterišką kikenimą ir šūkčiojimus. Pagaliau po
kokių dvidešimt minučių merginos įsiveržė pro duris, tarsi būtų pa­
kvaišusios iš baimės.
— Ji tikra nelaboji!—šaukė jos viena per kitą.— Kokių dalykų
ji mums pripasakojo! Ji viską žino apie mus! —ir jos be žado susmuko
į kėdes, kurias joms spėjo paduoti džentelmenai.
Pasipylus iš visų pusių klausimams, jos pareiškė, kad čigonė žino,
ką kiekviena jų yra pasakiusi ar padariusi, dar būdamos vaikais. Ji
nupasakojo, kokias knygas ir papuošalus jos turinčios namie savo bu­
duaruose, kokių dovanų jos yra gavusios iš savo giminių. Jos tvirtino,
kad jinai atspėjusi net jų mintis ir kiekvienai pašnibždėjusi į ausį, kuo
vardu visų mieliausias joms žmogus pasaulyje, taip pat pasakiusi
kiekvienos jų karščiausią norą.
Džentelmenai primygtinai reikalavo smulkiau nušviesti du pastaruo­
sius punktus. Bet panelės, pasipiktinusios tokiu akiplėšiškumu, tiktai
raudo, aičiojo, gūžčiojo pečiais ir kikeno. Tuo tarpu mamytės kaišiojo
joms uostomosios druskos flakonėlius, gaivino jas vėduoklėmis, vis
apgailestaudamos, kad merginos laiku nepaklausiusios jų įspėjimų. Pa*

181
gyvenusieji džentelmenai juokėsi, o jaunesnieji įkyriai siūlė savo pa­
slaugas susijaudinusioms panelėms.
Šiame sąmyšyje, kai aš, be galo susidomėjusi, stebėjau, kas čia de­
dasi, pajutau, jog kažkas palietė man alkūnę, ir atsigręžusi išvydau
Semą.
— Atsiprašau, mis, čigonė pareiškė, kad svetainėje esanti dar vie­
na panelė, kuri nebuvo pas ją užėjusi. Burtininkė sakosi neišeisianti,
kol pamatysianti visas. Aš manau, kad ji turi galvoje jus: daugiau nie­
ko nebeliko. Ką jai pasakyti?
— O, aš būtinai eisiu,— atsakiau jam ir apsidžiaugiau, kad taip
netikėtai pasitaikė proga patenkinti sužadintą smalsumą. Aš išslinkau
iš kambario niekieno nepastebėta, nes visi buvo susispietę ties dreban­
čiu trio, ir tylutėliai uždariau paskui save duris.
— Jei norite, mis,— pasakė Semas,—aš galiu palaukti vestibiulyje.
Jeigu jinai jus išgąsdins, tik šūktelkite, ir aš įeisiu.
— Nereikia, Semai. Grįžk į virtuvę. Aš nė kiek nebijau.
Aš iš tikrųjų nebijojau, tik visa degiau iš nekantrumo.

XIX SKYRIUS

Kai aš įėjau, biblioteka atrodė tyli kaip paprastai, o Sibilė—jeigu

tik ji buvo sibilė — gana patogiai sėdėjo krėsle kampe prie židinio.
Jos pečius gaubė raudona skara, o galvą dengė juoda kepuraitė arba,
veikiau, plačiakraštė čigoniška skrybėlė, pasmakrėje surišta dryžuota
skarele. Ant stalo stovėjo užgesusi žvakė. Čigonė sėdėjo palinkusi
į ugnį ir, matyt, liepsnos šviesoje skaitė kažkokią mažą juodą knygutę,
panašią į maldaknygę. Ji murmėjo kažką panosėje, kaip paprastai kad
daro skaitydamos senės. Man įėjus, ji nesiliovė murmėjusi, ir aš pagal­
vojau, kad ji nori baigti skirsnį.
Aš priėjau prie židinio ir, stovėdama ant kilimo, ėmiau šildyti ran­
kas, kurios man truputį sugrubo, svetainėje sėdint gana toli nuo ug­
nies. Aš jaučiausi rami kaip niekad gyvenime, o, antra, čigonės iš­
vaizda iš tikrųjų nekėlė nė mažiausios baimės. Po kiek laiko ji užvertė
knygutę ir iš lėto pažvelgė į mane. Jos skrybėlė iš dalies dengė
veidą, tačiau, kai jinai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos veidas labai
keistas. Jis buvo kažkoks ir rudas, ir juodas. Susivėlę kuokštai plaukų
styrojo iš po baltos skepetos, dengiančios dalį skruostų ir masyvų
apatinį žandikaulį. Čigonės akys iš karto įsmigo į mane drąsiu žvilgsniu.
— Ką gi, ir jūs norite išgirsti apie savo ateitį?—paklausė ji bal-

182
su, tokiu pat ryžtingu, kaip ir jos žvilgsnis, ir tokiu pat griežtu, kaip
ir jos veido bruožai.
— Man tatai nerūpi, senute. Jeigu pranašausite, tai aš pasiklausysiu,
tik turiu įspėti, kad netikiu pranašystėmis.
— O, kokia įžūli panelė! Tačiau aš to ir tikėjausi iš jūsų. Aš tą
supratau iš jūsų žingsnių, vos jūs peržengėte slenkstį.
— Tikrai? Jūsų aštrios ausys.
— Taip. Ir aštrios akys, ir aštrus protas.
— Visa tai būtina jūsų amato žmogui.
— Taip, būtina. Ypač kai susiduri su tokiais žmonėmis kaip jūs.
Kodėl gi nedrebate?
— Man nešalta.
— Kodėl neišbalote?
— Aš nesergu.
— Kodėl nenorite, kad aš jums paburčiau?
— Todėl, kad nesu kvaila.
Senoji ragana sukrizeno po savo skrybėle ir skepeta, paskui išsi­
traukė trumpą juodą pypkutę ir, užsidegusi ją, ėmė papsėti. Valandėlę
parūkiusi, ji atitiesė sulenktą savo nugarą, išsiėmė iš dantų pypkutę
ir, įdėmiai žvelgdama į ugnį, pratarė labai stačiai:
— Jums šalta, jūs sergate, jūs kvaila.
— Įrodykite,— atkirtau aš.
— Įrodysiu vos keliais žodžiais. Jums šalta dėl to, jog esate vie­
niša,— jūsų ugnis nesusilieja su kita ugnimi. Jūs sergate dėl to, jog
patys tauriausi, aukščiausi ir saldžiausi jausmai, kurie yra suteikti
žmogui, jums nežinomi. Jūs esate kvaila dėl to, jog verčiau kankina­
tės, užuot pamojusi laimei ir pasišaukusi ją; jūs pati nė žingsnio ne­
pažengsite jos pasitikti.
Čigonė vėl įsikando trumpą, juodą pypkutę ir vėl ėmė godžiai
papsėti.
— Taip jūs galite pasakyti kiekvienai kitai mergaitei, kuri vieniša
ir priklausoma gyvena turtinguose namuose.
— Pasakyti aš galiu kiekvienai kitai, bet ar tai visada bus tiesa?
— Jeigu tos kitos padėtis tokia kaip mano,— taip.
— Jeigu tos kitos padėtis tokia kaip jūsų... Bet suraskite man kitą
mergaitę, kurios padėtis būtų lygiai tokia pat kaip jūsų.
— Lengva surasti tūkstančius.
— Vargu ar rastute nors vieną. Turite žinoti, kad jūsų padėtis ypa­
tinga, jūs esate visai prie pat laimės. Taip! Tereikia tik ranką ištiesti.
Visos aplinkybės skyrium taip susidėjo, kad užtenka vieno jūsų ju­
desio, ir jos susijungs. Likimas jas suklostė kiek atokiau vieną nuo
kitos, bet tiktai leiskite joms suartėti, ir nušvis palaima.

183
 — Aš nesuprantu painių galvosūkių. Gyvenime nesu įspėjusi nė vie­
nos mįslės.
— Jeigu norite, kad pasakyčiau aiškiau, parodykite savo delną.
— Ir, be abejo, padėti ant jo sidabrinį pinigą?
— Žinoma.
Aš padaviau jai šilingą. Jinai įsidėjo jį į seną kojinę, kurią išsi­
traukė iš kišenės, ir, užrišusi ją, o po to vėl įsikišusi į kišenę, pa­
prašė ištiesti ranką. Ji pasilenkė prie mano delno ir ėmė atidžiai ste­
bėti, neliesdama jo.
— Jūsų delnas toks švelnutis,— pratarė ji.— Aš nemoku burti iš to­
kios rankos. Jame juk neparašytas žmogaus likimas.
— Aš sutinku su jumis,— atsakiau.
— N e , — tęsė čigonė,— jis parašytas veido bruožuose: kaktoje, raukš­
lėse aplink akis, pačiose akyse, lūpų linijose. Atsiklaupkite ir pakel­
kite galvą.
— Aha, čia jau kas kita,— tariau aš, pildydama jos prašymą.— Da­
bar aš gal ir pradėsiu šiek tiek tikėti jumis.
Aš atsiklaupiau už pusės jardo nuo čigonės. Jinai pamaišė žarijas,
ir iš jų plykstelėjo vienas kitas liepsnos liežuvis, tačiau jos veidas
paliko dar didesniame šešėlyje, o mano buvo skaisčiai apšviestas.
— Įdomu, su kokiais jausmais jūs atėjote pas mane šįvakar?—pra­
šneko ji, valandėlę atidžiai mane stebėjusi.— Įdomu, kokios mintys
skraido jūsų galvoje tas visas valandas, kurias jūs sėdite savame sve­
tainės kamputyje, kai visi tie kilmingi ponai šmėsčioja prieš jus lyg
fantastiški šešėliai magiškame žibinte? Juk tarp jūsų ir jų tėra tiek
pat maža dvasinio bendrumo, kiek jo rastųsi, jei jie iš tikrųjų būtų ko­
kios bekūnės šmėklos, o ne gyvos būtybės!
— Dažnai aš jaučiuosi pavargusi, kartais noriu miego, bet retai
teliūdžiu.
— Vadinasi, jūs gyvenate kokia nors slapta viltimi, kuri palaiko
ir paguodžia jus, šnibždėdama apie šviesesnę ateitį?
— Ne. Didžiausia mano svajonė—susitaupyti iš savo algos pinigų,
kad vieną gražią dieną, išsinuomojusi mažą namuką, galėčiau atidaryti
savo mokyklą ir tvarkytis savarankiškai.
— To per maža dvasiniam žvalumui palaikyti. Jūs mėgstate sėdėti
ant palangės... matote, aš žinau jūsų įpročius.
— Jūs tai išsiklausėte iš tarnų.
— Oho, kokia jūs įžvalgi. Gerai, galimas daiktas, kad taip. Prisi­
pažinsiu, aš vieną iš jų pažįstu... misis Pul.
Aš pašokau, išgirdusi šį vardą.
„Stai kaip, jinai pažįsta ją!—pervėrė mane mintis.— Vadinasi, čia
be velnio neapsieita!"

184
 — Nenuogąstaukite,— suramino mane keistoji žmogysta.— Misis
Pul—patikima moteriškė, tyli ir rami. Ja kiekvienas gali pasikliauti.
Bet aš ko kito norėjau paklausti: ar, sėdėdama ten ant palangės, jūs
apie nieką kita negalvojate, tik apie savo būsimąją mokyklą? Ar jūsų
nedomina kuris nors iš tų asmenų, sėdinčių ant sofų ir kėdžių priešais
jus? Ar jūs netyrinėjate nė vieno veido? Ar ten nėra nė vieno žmo­
gaus, kurio judesius sektute bent iš smalsumo?
— Aš mėgstu stebėti visus veidus, visus ten esančius žmones.
— Bet ar jūs neišskiriate bent vieno, o gal dviejų?
— Labai dažnai, kada dviejų žmonių gestai ir žvilgsniai tarsi pa­
sakoja man kokią nors istoriją. Man tada smagu stebėti juos.
— Kokių istorijų jums visų maloniausia klausytis?
— O, pasirinkti nelabai yra iš ko. Tema amžinai ta pati — flirtas,
o perspektyvoje ta pati katastrofa — vedybos.
— Ir jums patinka ta nesikeičianti tema? A
— Ne. Aš ja nesidomiu. Man ji nerūpi. ^
— Nerūpi? Kada jauna ledi, trykštanti sveikata, žavingą savo gro­
žiu, apdovanota visomis kilmės ir turtų gėrybėmis, sėdi ir šypsosi, žvelg­
dama į akis džentelmenui, kurį jūs...
— A š . . . ką?
— Kurį jūs pažįstate ir kuris, galimas daiktas, jums patinka?
— Aš nepažįstu tų džentelmenų. Nė poros žodžių nepratariau nė
vienam iš jų. O dėl patikimo, tai aš matau, kad vieni — nebe tokie
jauni, užtat garbingi ir orūs, kiti—elegantiški, gražūs bei linksmi. Ir,
žinoma, jie turi teisę, kad jiems šypsotųsi tos, kurios jiems patinka,—
man nė į galvą neateina, kad visa tai galėtų turėti man kokios nors
reikšmės.
— Jūs nepažįstate tų džentelmenų? Nė vienam iš jų nė poros žodžių
nepratarėte? Ar tą patį galite pasakyti ir apie šių namų šeimininką?
— Jis yra išvykęs.
— Reikšmingas atsakymas! Gudrus išsisukimas! Jis išvyko į Milkotą
šį rytą ir sugrįš šįvakar arba rytoj. Argi ši aplinkybė išbraukia jį iš
jūsų pažįstamų sąrašo? Nejaugi manote, kad jo ir gyvo nebėra?
— Ne. Bet aš nematau, ką bendro misteris Ročesteris galėtų turėti
su jūsų pradėtu pokalbiu.
— Aš kalbėjau apie damas, kurios šypsosi, žiūrėdamos į akis džen­
telmenams, o pastaruoju metu tiek šypsenų buvo siunčiama misteriui
Ročesteriui, kad jo akys dabar pilnos jų kaip du puodukai. Argi jūs
to nepastebėjote?
— Misteris Ročesteris turi teisę džiaugtis savo svečių dėmesiu.

185
 — Aš kalbu ne apie jo teisę, bet ar jūs nepastebėjote, kad visos
šnekos, kurios čia sukasi apie vedybas, daugiausia liečia misterį Ro­
česterį?
— Klausančiojo smalsumas skatina pasakotoją,— pratariau aš vei­
kiau pati sau, o ne čigonei, kurios keisti klausimai, toks pat keistas
jos balsas mane tarsi nugramzdino į kažkokį sapną. Vienas po kito iš
jos lūpų biro tokie netikėti pareiškimai, kad aš galų gale pasijutau
atsidūrusi mistifikacijų voratinklyje ir stebėjausi, kokia nematoma dva­
sia ištisas savaites sekė mano širdies blaškymąsi įr žinojo mažiausią
jos pulsavimą.
— Klausančiojo smalsumas!—pakartojo burtininkė.— Taip. Misteris
Ročesteris ne kartą juk sėdėjo ir klausėsi žaviųjų lūpų, kurios taip
džiaugėsi, galėdamos jam šį tą pasakyti. Misteris Ročesteris juk buvo
toks atidus ir dėkingas už tą pramogą. Ar jūs to nepastebėjote?
— Dėkingas?! Aš neprisimenu, kad būčiau pastebėjusi dėkingumą
jo veide.
— Nepastebėjote? Vadinasi, jūs sekėte jį! Ir ką jūs pastebėjote*
jeigu ne dėkingumą?
Aš nieko neatsakiau.
— Pastebėjote meilę, tiesa? O žvelgdama į ateitį, jūs matėte jį ve­
dusį, regėjote jo laimingą nuotaką?
— Hm! Ne visai taip! Nors jūs ir gudri burtininkė, bet kartais su­
klumpate.
— Tai kurį gi kipšą jūs tada pastebėjote jo veide?
— Tai nesvarbu. Aš čia atėjau šio to sužinoti, o ne išpažinties at­
likti. O ar jau tatai žinoma, kad misteris Ročesteris ketina vesti?
— Taip. Gražiąją mis Ingrem.
— O ar greitai?
— Iš viso ko matyti, kad greitai. Ir, be abejonės (nors jūs esate
tokia įžūli, kad verta už tai jus nubausti,— rodos, tuo netikite), iš jų
išeis nepaprastai laiminga pora. Kaipgi gali jis nemylėti tokios gra­
žios, kilmingos, sąmojingos ir išsilavinusios ledi! Ir jinai, galimas daik­
tas, myli jį, o jeigu ne jį patį, tai bent jo piniginę. Aš žinau, kad
Ročesterio dvarą jinai laiko geru grobiu, nors (teatleidžia man dievas!)
vos prieš valandą aš užsiminiau jai apie tai, ir dėl to jos nuotaika
tiesiog nuostabiai pablogėjo. Jinai išsyk nukorę nosį. Aš patarčiau
juodbruviam jos garbintojui būti budresniam: jeigu jai pasitaikytų ki­
tas, turįs daugiau pajamų ir žemių, jinai, ko gero, atgręžtų jam savo
nugarą.
— Klausykite, senute, aš gi neatėjau sužinoti misterio Ročesterio
ateities. Man norisi išgirsti šį tą apie save, o jūs apie tai nieko nepa­
sakėte.

186
 — Jūsų ateitis dar neaiški. Vienas jūsų veido bruožas prieštarauja
kitam. Likimas skyrė jums laimės, tatai aš žinau. Tai aš žinojau, dar
prieš ateidama čia šįvakar. Pati mačiau, kad likimas padėjo jums ją
kone pačioje pašonėje. Jums tereikia tiktai ištiesti ranką ir pasiimti ją.
Tik ar jūs tai padarysite — štai klausimas, kurį aš stengiuosi išspręsti.
Dar kartą atsiklaupkite ant kilimo.
— Nelaikykite manęs klūpančios per ilgai. Man labai karšta nuo
židinio.
Aš atsiklaupiau. Čigonė nepalinko prie manęs, o tik įsmeigė į mane
akis, atsilošusi krėsle. Paskui ji ėmė murmėti:
— Jos akyse blykčioja liepsna; jų žvilgsnis tyras it rasa, jis švel­
nus ir kupinas jausmo; jų vyzdžiai šypsosi iš mano plepalų; jų perma­
tomas paviršius išraiškingas; jų giedrioje gelmėje atsispindi įspūdis pa
įspūdžio; kai nebesišypso, jos nuliūsta; nesąmoningas nuovargis slegia
vokus; tai rodo, kad ją gaubia melancholija, kurią jai sukelia vienatvė.
Štai jos akys nebežvelgia į mane; jos nebegali pakęsti mano tiriančio
žvilgsnio; jos lyg ir pašaipiai žiūri į mane, neigdamos tą tiesą, kurią
aš ką tik atskleidžiau,— jos nenori pripažinti mano kaltinimo, kad jos
kupinos jausmo ir liūdesio; tačiau jų išdidumas ir uždarumas vien tik
patvirtina mano žodžius. Taigi akys palankios laimei.
— O lūpos? Jos kartais mėgsta juoktis; jos linkusios išpasakoti
visa, ką tik suvokia protas, tačiau, man rodos, jos tylės apie viską,
ką pergyvena širdis. Jos yra judrios ir išraiškingos, ir joms nėra skirta
saugoti amžinos vienatvės paslaptis; šios lūpos yra linkusios daug kal­
bėti bei dažnai šypsotis ir užlieti pašnekovą šilta žmogiška užuojauta.
Vadinasi, lūpos irgi palankios laimei.
— Aš matau tik vieną jūsų laimingos dalios priešą — kaktą; šitoji
kakta tarsi sako: „Aš galiu gyventi ir viena, jei savigarba ir aplinky­
bės iš manęs to reikalauja. Man nėra reikalo perkant laimę parduoti
savo sielą. Savo širdyje aš turiu turtą, man gamtos dovanotą, ir jis
palaikys mano gyvybę, jeigu ir tektų atsisakyti visų išorinių džiaugsmų
arba jeigu už juos reikėtų mokėti tuo, kas man užvis brangiausia."
Jūsų kakta tarsi byloja: „Čia protas tvirtai sėdi balne ir laiko rankose
pavadžius; jis neleis jausmams išsiveržti į priekį ir nuplukdyti jo į kokią
klaikią bedugnę. Tegu aistros siautėja tarsi laukiniai pagonys su visu
joms būdingu gaivališkumu, tegu geismai piešia gražiausius tuštybės
paveikslus, tačiau visada paskutinį žodį tars blaivus protas, ir tik jo
balsas nulems sprendimą. Tegu man grasina siautėjančios audros, že­
mės drebėjimai ir gaisrai, aš visą laiką klausysiu tylaus vidinio savo
balso, kuris man apskelbia sąžinės paliepimus."
— Tavo žodžiai teisingi, kakta! Su tavo pareiškimu bus skaitomasi.
Man jau subrendo sumanymas — tikrai doras sumanymas, suderintas su

187
sąžinės balsu ir proto argumentais. Aš žinau, kad greitai jaunystė nu­
vysta ir jos žiedai dingsta, jeigu tik jai paduotoje laimės taurėje bus
nors vienas lašas gėdos, nors mažiausias sąžinės graužimo prieskonis.
Aš nenoriu nei aukos, nei gailesčio, nei apatijos — tatai manęs nevilioja.
Aš trokštu skatinti, o, ne žlugdyti, pelnyti padėką, o ne išspausti kruvinas
ašaras,— o ne, jokių ašarų! Aš turiu susilaukti gausių šypsenų, džiaugs­
mų ir malonių! Bet užteks. Man rodos, aš sapnuoju nuostabų sapną.
O, kaip norėčiau šį momentą pratęsti ad iniinitum6*, bet nedrįstu. Aš
kol kas gerai laikau save rankose. Aš nesulaužysiu savo priesaikos,
bet kartais tam gali neužtekti jėgų. Stokite, mis Eir, palikite rriane.
„Spektaklis pasibaigė".65
Kur aš? Ar kartais aš tik nesapnuoju? Nejaugi aš miegojau? Gal aš
dar nepabudau? Senės balsas kažkaip pasikeitė. Jos šnekos tonas, jos
gestai — viskas man pasirodė pažįstama it mano pačios veidas veidro­
dyje, lyg mano pačios ištarti žodžiai. Aš atsistojau, bet nenuėjau. Aš
pažvelgiau į čigonę, pamaišiau ugnį ir vėl pažvelgiau į ją. Tačiau ji
užsimaukšlino ant veido skrybėlę, dar labiau užsitraukė skepetą ir pa­
mojo man pasišalinti. Liepsna apšvietė jos ištiestą ranką. Susijaudinusi,
nesitverdama smalsumu, aš iškart atkreipiau į ją dėmesį. Tai buvo
tokia pat jauna ranka kaip ir mano; apvali ir švelni, su dailiais lanks­
čiais pirštais. Ant mažojo piršto šmėkštelėjo platus žiedas. Pasilenkusi
pažvelgiau į jį ir pažinau brangakmenio akį, kurią šimtus kartų buvau
mačiusi. Aš vėl pažvelgiau į senės veidą, kuris dabar jau nebebuvo nu-
gręžtas nuo manęs. Čigonė, pasirodo, spėjo nusiimti skrybėlę ir nusi­
traukti skarelę. Jos galva palinko į priekį.
— Na, Džeine, pažįstate mane?— paklausė daug kartų girdėtas balsas.
— Tiktai nusimeskite raudoną skarą, sere, ir tada...
— Bet raiščiai užsiveržė — padėkite man.
—• Nutraukite juos, sere.
— Na, štai! Šalin šiuos skarmalus! — Ir misteris Ročesteris, nusi­
metęs savo apdarą, stovėjo prieš mane.
— Kodėl gi, sere, sumanėte tokį keistą žaidimą?
— O juk neblogai suvaidinta, tiesa? Kaip jums atrodo?
— Su panelėmis jums, manau, geriau pasisekė.
— O su jumis — ne? ,
— Su manim jūs nevaidinote čigonės.
— O ką aš vaidinau? Save patį?
— Ne, lengvabūdį komediantą. Žodžiu, man rodos, jūs mėginote

64
Ad infinitum — iki begalybės (lot).
65
„Spektaklis pasibaigė"—paskutiniai V. Tekerėjaus romano „Tuštybės mu­
gė" žodžiai.

188
 išprovokuoti mane, kad aš išsiplepėčiau. Jūs kalbėjote nesąmones, norė­
damas priversti ir mane tą pat daryti. Vargu ar tai buvo gražu iš jūsų
pusės, sere.
— Jūs atleisite man, Džeine?
— Galėsiu jums atsakyti, tik viską apsvarsčiusi. Jeigu, viską per­
kračiusi, pamatysiu, jog neprikalbėjau didelių kvailysčių, pamėginsiu
atleisti jums. Bet jums nederėjo šitaip elgtis.
— O, jūs laikėtės labai korektiškai, labai atsargiai ir labai išmin­
tingai.
Aš apsvarsčiau visa tai, kas čia įvyko, ir nusprendžiau, kad mis­
teris Ročesteris pasakė tiesą. Mane tai nuramino. Juk aš beveik iš pat
pradžių buvau atsargi. Man kilo įtarimas, kad čia suruoštas koks mas­
karadas. Aš žinojau, kad čigonės ir burtininkės nekalba taip, kaip kal­
bėjo ši tariamoji senė. Be to, man krito į akis, kad jos balsas kažkoks
nenatūralus ir kad ji stengiasi paslėpti savo veidą. Tačiau visos mano
mintys sukosi apie Greisę Pul, tą vaikščiojančią mįslę, tą paslapčių
paslaptį, kaip man atrodė. Man nė į galvą neatėjo, kad čia galėjo būti
misteris Ročesteris.
— Na,— prašneko jis,— apie ką jūs taip susimąstėte? Ką reiškia
tokia rimta jūsų šypsena?
— Aš stebiuosi ir sveikinu pati save, sere. Tikiuosi, kad dabar lei­
site man pasišalinti?
— Ne dar. Pasilikite valandėlę ir papasakokite, ką ten, svetainėje,
veikia svečiai?
— Manding, šneka apie čigonę.
— Sėskite! Aš noriu žinoti, ką jie šneka apie mane.
— Man būtų geriau neužtrukti, sere. Jau turbūt beveik vienuolikta.
Ak, tiesa, ar žinote, misteri Ročesteri, kad, jums rytą išvykus, atvažiavo
dar vienas svečias?
— Svečias? Ne. Kas gi toks? Aš nieko nelaukiau. Jis išvažiavo?
— Ne. Jis pasakė, kad esąs jūsų pažįstamas iš senų laikų ir drįstąs
pasilikti čia, kol jūs sugrįšite.
— Kipšas jį čia atnešė! Ar jis pasisakė, kas esąs?
— Jo pavardė Meizonas, sere. Jis atvyko iš Vest Indijos, iš Speniš
Tauno Jamaikoje, kiek prisimenu.
Misteris Ročesteris lig šiol stovėjo prie manęs, o paskui paėmė ma­
no ranką, tarsi ketindamas privesti mane prie krėslo. Tačiau, man iš­
tarus pastaruosius žodžius, jis konvulsyviai truktelėjo man riešą. Jo
besišypsančios lūpos tarsi sustingo. Matyt, spazmą užgniaužė jam kvapą.
— Meizonas! Iš Vest Indijos! — pasakė jis, ir jo žodžiai nuskambėjo
taip, lyg juos būtų ištaręs automatas.— Meizonas! Iš Vest Indijos!—Ir
jis tris kartus beprasmiškai pakartojo šiuos žodžius, kaskart vis su il-

189
gesniais tarpais, o; jo veidas pasidarė pilkas lyg pelenai. Vargu ar jis
pats jautė, ką darė.
— Ar jums negera, sere?—paklausiau aš.
— Džeine, ši -žinici—man skaudus smūgis! Si žinia — man skaudus
smūgis, Džeine! —jis susvyravo.
— O sere, atsiremkite į mane!
— Džeine, jūs pasiūlėte man savo petį kadaise,— leiskite atsiremti
į jį dabar.
— Taip, sere, taip. Ir štai mano ranka!
Jis pats atsisėdo ir paskui mane pasisodino šalimais. Suėmęs abiem
rankom mano ranką, jis karštai spaudė ją. Tuo pat metu jis žiūrėjo
į mane kažkokiu neramiu ir klaikiu žvilgsniu.
— Mažasis mano drauge,— tarė jis.— O kaip norėčiau būti kur nors
ramioje saloje vien tik su jumis! Ir kad nemalonumai, pavojai bei šlykš­
tūs prisiminimai dingtų iškart be pėdsako!
— Ar galiu jums padėti, sere? Aš paaukočiau savo gyvybę, jei jums
to prireiktų.
— Džeine, jei man prireiks pagalbos, aš kreipsiuosi tiktai į jus. Tą
aš prižadu.
— Ačiū jums; sere. Pasakykite, ką turiu daryti, aš bent pamėginsiu
jums padėtL.
— Atneškite man, Džeine, stiklą vyno_iš valgomojo. Jie dabar vei­
kiausiai vakarieniauja; ir pasakykite, ar ten yra Meizonas ir ką jis
daro.
Aš išėjau. Kaip misteris Ročesteris spėjo, aš radau visus svečius
valgomajame vakarieniaujant; jie nesėdėjo prie stalų—vakarienė bu­
vo padėta ant vieno stalo pasienyje; kiekvienas ėmė, kas jam patiko,
ir visi valgė stačiomis, vienur kitur susimetę į būrelius, laikydami
rankose stiklines ir lėkštutes. Visi atrodė labai įsilinksminę; aplink
aidėjo juokas ir gyvos šnekos. Misteris Meizonas, stovėdamas prie ži­
dinio, kalbėjosi su pulkininku bei misis Dent ir atrodė toks pat links­
mas kaip ir visi kiti. Aš pripyliau taurę vyno (tai pamačius, mis Ing­
rem susiraukė ir veikiausiai pagalvojo, kad aš elgiuosi akiplėšiškai) ir
sugrįžau į biblioteką.
Misteris Ročesteris jau nebebuvo toks išbalęs ir vėl atrodė rūstus
ir paniuręs. Jis paėmė taurę man iš rankos.
— Geriu į jūsų sveikatą, šviesioji dvasia! —pasakė jis ir, ištuštinęs
taurę, grąžino ją man.— Ką jie veikia, Džeine?
— Juokauja ir šnekučiuojasi, sere.
— Ir jie neatrodo rimti ir paslaptingi, lyg būtų išgirdę ką nepa­
prasta.
— Visai ne. Jie kvatoja ir linksmai klega.

190
 — O Meizonas?
— Jis irgi juokiasi.
— Jeigu visi tie žmonės ateitų ir apspjaudytų mane, ką jūs dary­
tute, Džeine?
— Jeigu galėčiau, išprašyčiau juos lauk, sere.
Jis šyptelėjo:
— Bet jeigu man reiktų išeiti pas juos, o jie tik pažvelgtų į mane
lediniais žvilgsniais ir, ironiškai šaipydamiesi, paliktų mane vienas po
kito? Kaipgi tada? Išeitute su jais?
— Manau, kad ne, sere. Man būtų smagiau pasilikti su jumis.
— Guosti mane?
— Taip, sere, guosti jus, kiek pajėgčiau.
— O jeigu jie prakeiktų jus, kad likote su manim?
— Aš galbūt nė nesužinočiau to, o jeigu ir sužinočiau, nekreipčiau
dėmesio. ^
— Vadinasi, jūs; surizikuotute būti viešai pasmerkta dėl manęs.
— Aš surizikuočiau tai iškęsti dėl kiekvieno draugo, kuris vertas
mano paramos. O jūs, esu tikra, vertas.
— Grįžkite dabartį valgomąjį, tylutėliai prieikite prie Meizono ir
pašnibždėkite jam į ausį, kad misteris Ročesteris jau sugrįžo ir nori
pasikalbėti su juo. Atveskite jį čia ir paskui palikite mus.
— Gerai, sere.
Aš padariau, kas buvo liepta. Visi svečiai sužiuro į mane, kai drą­
siai praėjau pro juos. Prisiartinusi prie misterio Meizono, pasakiau jam,
ką reikėjo, ir pirma jo ėmiau žengti iš valgomojo. Nuvedusi jį į bib­
lioteką, užlipau į savo kambarį.
Tik vėlai naktį, kai jau seniai buvau atsigulusi, išgirdau, kaip sve^
čiai skirstėsi į savo kambarius. Aš aiškiai išskyriau misterio Ročes­
terio balsą: „Šičia, Meizonai! Čia jūsų kambarys."
Jis kalbėjo linksmai. Džiugus jo balso tonas nuramino mane, ir aš
veikiai užmigau.

XX SKYRIUS

Aš pamiršau užtraukti lango užuolaidą, kaip paprastai darydavau,

ir nuleisti žaliuzes. Todėl šviesi mėnulio pilnatis (naktis buvo giedra),
bekeliaudama dangaus erdve, atsidūrusi priešais mano langą ir pažvel­
gusi į vidų, pažadino mane nuostabiai įspūdingu savo žvilgsniu. Buvo
gili naktis, ir, atmerkusi akis, aš iš karto išvydau sidabro baltumo ir
kristalo tyrumo diską. Mėnulis buvo puikus, bet kažkaip per daug iškil-

191
mingas. Aš truputį pasikėliau ir ištiesiau ranką, norėdama užtraukti
lango užuolaidą.
O viešpatie, koks klyksmas!
Naktį, jos tylą, jos ramybę tarsi plėšte perplėšė kažkoks klaikus,
veriantis ir kraupus riksmas, nuaidėjęs per visą Tornfildo pilį nuo vir­
šaus iki apačios.
Mano širdis nustojo plakusi, nutirpo; ištiesta ranka sustingo, tarsi
paraližuota. Šauksmas nutilo ir nebepasikartojo. Ir suprantama: kad ir
kokia būtybė taip šiurpiai būtų suspigusi, ji negalėjo jo pakartoti. Net
didžiulis Andų kondoras neįstengtų dukart iš eilės šitaip surikti iš de­
besų, slepiančių jo lizdą. Padaras, šitaip suklykęs, j turėjo atsikvėpti
ir sukaupti jėgų naujam šauksmui.
Tas šauksmas pasigirdo trečiajame aukšte, virš mano galvos. Kaip
tik virš mano galvos — taip, virš mano kambario, ir ten staiga išgirdau
kažką besigrumiant. Sprendžiant iš garsų, grumtynės buvo žūtbūtinės.
Kažkas lyg smaugiamas suriko:
— Gelbėkite! Gelbėkite! Gelbėkite!
Šis šauksmas suaidėjo greitai tris kartus iš eilės.
— Argi niekas negirdi?—vėl suskambėjo tas pats balsas, ir po tor
vis dar kažkam baisiai daužantis ir trypiant, aš išgirdau per lubas ir
tinką:
— Ročesterį! Ročesterf! Dėl dievo meilės, greičiau!
Kažkur atsidarė durys. Kažkas nubėgo ar veikiau nudūmė korido­
rium. Virš mano galvos pasigirdo kažkieno žingsniai, kažkas parkrito.
Po to viskas nutilo.
Aš greitosiomis kažką užsimečiau ir, visa drebėdama, išbėgau iš
kambario. Visi svečiai buvo sukilę., Iš kiekvieno kambario girdėjosi
šūkčiojimai, persigandusių žmonių šnibždesys. Varstėsi durys; vienas
po kito svečiai ėjo iš kambarių; pamažu koridorius prisirinko žmonių.
Vyrai ir moterys iššoko iš lovų. „O, kas gi čia?", „Kas nukentėjo?",
„Kas nutiko?", „Duokite žvakę!", „Ar gaisras?", „Užpuolė vagys", „Kur
bėgti?"—iš visų pusių sklido padriki klausimai. Jeigu ne mėnesiena,
jie būtų grabaliojęsi visiškoje tamsoje. Visi lakstė, spietėsi būreliais, vie­
ni verkė, kiti vos laikėsi ant kojų; kilo neįsivaizduojamas sąmyšis.
— Kurgi po velnių dingo Ročesteris?—šaukė pulkininkas Dentasv—
Lovoje jo nėra.
— Aš čia, aš čia!—atsiliepė iš tamsos pažįstamas balsas.— Nusira­
minkite visi, susimildami. Aš einu.
Koridoriaus gale atsidarė durys, ir pro jas įėjo misteris Ročesteris
su žvake rankoje, ką tik nusileidęs iš trečiojo aukšto. Viena ledi tuoj
pat pribėgo prie jo ir pagriebė jį už rankos. Tai buvo mis Ingrem.

192
 — Sakykite, ar kas baisaus atsitiko?—paklausė ji.— Sakykite. Leis­
kite sužinoti viską iš karto.
— Tik nepargriaukite ir neuždusinkite manęs,— atsiliepė jis, nes
abi panelės Ešton iš baimės glaudėsi prie jo, o abi našlės, susisupu­
sios baltomis palomis, artėjo prie jo tartum laivai, išskleidę visas
bures.
— Nieko neatsitiko! Nieko neatsitiko! — šaukė jis joms.— Tai tik
komedijos „Daug triukšmo dėl nieko" repeticija. Ponios, nesispieskite
aplink mane, nes aš galiu įdūkti.
Ir iš tikro jis atrodė įdūkęs. Juodos jo akys svaidė žaibus. Val­
dydamasis jis pridūrė:
— Vienai tarnaitei prisisapnavo košmariškas sapnas,— štai ir vis­
kas. Ji — egzaltuota ir nervinga moteriškė. Savo sapną ji palaikė vai­
duokliu ar kuo ir baisiausiai persigando. O dabar leiskite palydėti jus
į jūsų kambarius: kol namuose sujudimas, jos negalima nuraminti.
Džentelmenai, būkite malonūs parodyti damoms pavyzdį. Mis Ingrem,
esu tikras, jūs be reikalo nesiduosite įbauginama. Erne ir Luiza, mie­
los balandėlės, grįžkite į savo lizdelius. O jūs, gerbiamosios ponios,—
kreipėsi jis į našles ledi,— tikriausiai persisaldysite, jei užtruksite šia­
me šaltame koridoriuje. '
Ir šitaip, čia gražiuoju, čia griežtesniu žodžiu, jam pavyko galų
gale grąžinti visus svečius į jų miegamuosius. Aš nelaukiau, kol ir
mane paragins, ir grįžau į savo kambarį taip pat niekieno nepastebėta,
kaip ir buvau išėjusi.
Tačiau aš nebeguliau. Priešingai, pasiskubinau greitai apsirengti.
Grumtynių triukšmą po klyksmo ir pagalbos šaukiančius žodžius, ma­
tyt, girdėjau tik aš viena, nes visa tai dėjosi virš mano kambario.
Todėl buvau tikra, kad anaiptol ne tarnaitės sapnas taip nugąsdino
visus namus ir kad misteris Ročesteris tuo sugalvotu paaiškinimu te­
norėjo nuraminti svečius. Todėl aš apsirengiau, norėdama būti pasi­
ruošusi bet kokiems netikėtumams. Apsivilkusi ilgokai sėdėjau prie lan­
go, žiūrėdama į tylų parką bei sidabru užlietus laukus ir nežinia ko
laukdama. Man atrodė, kad po to keisto klyksmo, grumtynių ir pagal­
bos šauksmo turi dar kas nors atsitikti.
Tačiau viskas nurimo. Pamažu nutilo namuose visi šnibždesiai bei
šnaresiai, ir po valandos Tornfildo pilyje buvo tylu it dykumoje. At­
rodė, kad miegas ir naktis vėl įsiviešpatavo aplinkui. Mėnulis taip pat
jau buvo arti laidos. Nenorėdama patamsyje sėdėti sušalusi, nutariau,
kad bus geriau atsigulti nenusirengus. Aš pasitraukiau nuo lango ir
vos girdimais žingsniais perėjau per kilimą. Kai' pasilenkiau nusiauti
batelių, kažkas atsargiai pasibeldė į mano duris.
— Ar manęs kam reikia?— paklausiau.

193
 — Jūs nemiegate?—atsiliepė balsas, kurį aš tikėjausi išgirsti, bū­
tent — mano šeimininko balsas.
— Nemiegu, sere. .
— Ir apsirengusi?
— Taip.
— Tada išeikite, tik patyliais.
Aš padariau, ką liepė misteris Ročesteris. Jis stovėjo koridoriuje su
žvake rankoje.
— Man jūs reikalinga,— pasakė jis,— eikite su manim. Tik nesku­
bėkite ir nekelkite triukšmo.
Mano bateliai buvo lengvučiai, ir aš žengiau išklotomis grindimis
kaip katė. Jis taip pat tyliai perėjo minkštu patiesalu ir, užkopęs laip­
tais, sustojo tamsiame, žemame to nelemto trečiojo aukšto koridoriuje.
Aš sustingau šalia jo.
— Ar savo kambaryje turit kempinę?—paklausė jis pašnibždomis.
— Taip, sere.
— O uostomosios druskos?
— Taip.
— Atneškit.
Aš sugrįžau, paėmiau nuo praustuvo kempinę, iš komodos — uosto­
mąją druską ir sugrįžau atgal. Misteris Ročesteris tebelaukė manęs su
raktu rankoje. Priėjęs prie vienų mažų, juodų durų, jis įkišo jį į spy­
ną, padelsė ir vėl kreipėsi į mane:
— Ar jums nesidaro bloga, matant kraują?
— Manau, kad ne, nors kraujo nepasitaikė matyti.
Aš suvirpėjau, šitaip atsakydama jam, tačiau nejaučiau nei bai­
mės, nei silpnumo. -—\
— Duokit man ranką,—pasakė jis.—Bijau,-kad neapalptute.
Aš padaviau ranką, ir jis ją suspaudė.
— Ji šilta ir tvirta, nė trupučiuko nedreba,— tarė jis ir, pasukęs
raktą, atidarė duris.
Aš išvydau kambarį, kurį jau buvau mačiusi anksčiau, tą dieną,
kai misis Feirfeks aprodinėjo man visą namą. Jo sienos buvo-nukarsty­
tos drapiruotėmis, tačiau vienoje vietoje audeklas dabar buvo pasikė­
lęs, ir aš pamačiau slaptas duris. Šios durys buvo atidarytos, ir už jų
degė šviesa. Iš gretimo kambario sklido keistas, kimus urzgimas, tarsi
jame būtų ant kažko benirštąs šuo. Misteris Ročesteris, pastatęs žvakę
ant grindų, pasakė man: „Palaukite valandėlę", ir nuėjo į tą kambarį.
Jį pasitiko pratrukęs juokas, iš pradžių garsus, paskui virtęs įprastu
klaikiu Greisės Pul kvatojimu „cha cha". Vadinasi, jinai buvo ten. Jis
davė kažkokius nurodymus, nepratardamas nė žodžio, nors aš girdė-

194
jau, kaip kažkas kreipėsi į jį pusbalsiu. Paskui jis išėjo, užrakinęs pas*
kui save duris.
— Eikite čia, Džeine! —pasakė jis.
Mes apėjome plačią lovą su užtrauktomis užuolaidomis, kuri už­
ėmė nemažą dalį kambario. Ties galvūgaliu stovėjo krėslas, kuriame
sudribęs sėdėjo vienmarškinis vyriškis. Jis atrodė lyg negyvas, galvą
atmetęs, užsimerkęs. Misteris Ročesteris prinešė arčiau žvakę, ir, iš­
vydusi jo išblyškusį veidą be jokių gyvybės ženklų, iš karto pažinau,
kad tai vakarykštis atvykėlis — Meizonas. Taip pat pamačiau, kad jo
marškiniai kruvini ant peties ir pažastyje.
— Palaikykite žvakę! —pasakė misteris Ročesteris, ir aš paėmiau ją.
Jis pačiupo nuo prausyklės dubenį vandens.— Palaikykite ir šį indą,—
vėl įsakė jis. Aš įvykdžiau, ką jis paliepė. Siektelėjęs kempinės, suvilgė
ją vandeniu ir perbraukė ja per negyvai išblyškusį veidą. Paskui pa­
prašė mane uostomosios druskos flakonėlio ir prikišo jį jam prie no­
sies. Misteris Meizonas veikiai atmerkė akis ir sudejavo. Misteris Ro­
česteris atlapojo marškinius sužeistajam, kurio petis ir ranka buvo ap­
tvarstyti, ir sugėrė kempine kraują, varvantį dideliais lašais.
— Ar aš pavojingai sužeistas?—sumurmėjo misteris Meizonas.
— Niekai! Mažas įdrėskimas. Tik nesijaudink, būk vyras! Tuoj pa­
kviesiu gydytoją. Manau, kad rytą galėsi iškeliauti. Džeine! — jis krei­
pėsi į mane.
— Taip, sere?
— Man teks palikti jus šiame kambaryje su šiuo džentelmenu va­
landai, o gal dviem. Jūs sugersite kempine kraują, kaip ką tik aš
padariau, kai jis vėl ims sunktis. Jeigu jam ims darytis bloga, duokite
išgerti vandens iš tos stiklinės ir druskos pauostyti iš savo flakonėlio.
Tik nieku gyvu nekalbėkite su juo. Atsimink, Ričardai, tu rizikuoji
gyvybe, jei bandysi ką pasakyti jai. Jei tik pratarsi žodį, pasijudin­
si,-— ir aš neatsakau už pasekmes.
Vargšas sužeistasis vėl sudejavo. Atrodė, kad jis nedrįso nė pasiju­
dinti,— bijodamas mirties, o gal ir ko kito, jis sėdėjo tarsi suparali-
žuotas. Misteris Ročesteris padavė man kruviną kempinę, ir aš pra­
dėjau ja šluostyti kraują, kaip kad darė jisai. Valandėlę jis stebėjo
mane, paskui pasakęs: „Atsiminkite — nė žodžio", išėjo iš kambario.
Mane apėmė keistas jausmas, kai raktas pasisuko spynoje ir nutilo to­
lumoje nueinančio misterio Ročesterio žingsniai.
Ir štai aš sėdėjau trečiajame aukšte, užrakinta vienoje paslaptingoje
jo celėje. Aplinkui—naktis. Priešais mane—mano globai paliktas iš­
blyškęs ir kruvinas žmogus. Nuo žudikės mane teskyrė tik vienerios
durys. Taip, tai buvo baisu; aš viską buvau pasiruošusi ištverti, bet
visa suvirpėdavau, vien pagalvojusi, kad mane gali užpulti Greisė Pul.

195
f
Tačiau turėjau pasilikti savo poste. Man reikėjo stebėti šį negyvą
veidą, šias pamėlusias, nebylias lūpas, kurioms uždrausta prasičiaupti,
šias akis, čia užsimerkiančias, čia vėl atsimerkiančias, čia klaidžiojan­
čias po kambarį, čia įsmingančias į mane, tačiau visą laiką lyg stiklu
apsitraukusias iš baimės. Kartais man reikėdavo panerti ranką į kru­
viną vandenį ir nušluostyti besisunkiantį kraują. Aš mačiau, kaip pa­
lengva baigia degti nenugnybta žvakė, kaip aplink mane, ant senoviškų,
raštuotų gobelenų vis labiau tamsėja šešėliai, eina vis juodyn ir juodyn
po sunkiomis masyvios lovos užuolaidomis, keistai šmėžuoja priešais
mane viršum didžiulės spintos; jos suveriamos durys padalintos į dvy­
lika ketvirtainių, ir nagingai išdrožinėtos dvylikos apaštalų galvos šmė­
kšojo įstatytos į tuos ketvirtainius lyg į rėmus; viršum šios spintos stūk­
sojo juodmedžio kryžius su mirštančiu Kristumi.
Nuo mirksinčios žvakės šešėliai ir šviesos atšvaitai kaitaliojosi, ir
iš tamsos pasirodydavo čia barzdotasis gydytojas Lukas, palenkęs gal­
vą, čia šventasis Jonas su ilgais, banguojančiais plaukais, čia vėl vel­
niškas Judo veidas, kuris staiga tartum atgydavo ir darydavosi panašus
į išdavikų išdaviką — patį šėtoną, prisiėmusį savo tarno pavidalą.
Ir šiame gūdžiame kambaryje aš turėjau budėti ir saugoti, klausytis,
ar nejuda laukinis žvėris ar piktoji dvasia savo narve. Tačiau mis­
teris Ročesteris išeidamas tarsi būtų užkerėjęs tą keistą sutvėrimą. Per
visą naktį aš tik tris kartus, ir tai su ilgais protarpiais, teišgirdau
neaiškius garsus: nuo kažkieno atsargių žingsnių girgžtelėjo grindys,
vienu metu pasikartojo man pažįstamas it šuns urzgimas ir paskui gailus
žmogaus dejavimas.
Be to, mane kankino mano pačios mintys. Kokia piktadarystė gaubė
šiuos vienišus rūmus, jeigu net pats jų savininkas negalėjo nei ja at­
sikratyti, nei jos sutramdyti? Kokia toji paslaptis, kuri pasireiškia čia
ugnimi, čia krauju gūdžiomis nakties valandomis? Kas buvo toji bū­
tybė, kuri; įgavusi paprastos moters pavidalą, čia kvatodavo it pašai­
pus demonas, čia vėl suklykdavo it stipenos ieškąs plėšrus paukštis?
Ir šis nepažįstamasis, ties kuriuo aš vis palinkdavau, šis niekuo
ypatingu nepasižymįs ramus žmogelis,— kokiu būdu jis įsivėlė į šias
siaubo pinkles? Kodėl furija užpuolė kaip tik jį? Kas privertė jį atsi­
danginti į šią namo dalį tokiu neįprastu metu; kada jam derėjo mie­
goti savo lovoje? Juk aš pati girdėjau, kaip misteris Ročesteris pa­
skyrė jam kambarį apačioje,— tad kas gi jį čia atvedė? Ir kodėl jis
dabar toks ramus, nukentėjęs nuo smurto ar net išdavystės? Kodėl jis
taip nuolankiai leidosi šičia misterio. Ročesterio uždaromas? Ir kam to
prireikė misteriui Ročesteriui? Jo svečias buvo klastingai užpultas,
į jo paties gyvybę visai neseniai buvo taip pat šlykščiai pasikėsinta,
ir šias abi piktadarystes jis laikė paslaptyje ir norėjo, kad jos būtų

196
užmirštos! Aš ką tik mačiau, kaip misteris M e i z o n a s k u o klusniausiai
v y k d ė visa, ką j a m liepė misteris Ročesteris, kaip ryžtinga pastarojo
valia visiškai palenkė svečio pasyvumą: tatai patvirtino tik keli žo­
džiai, kuriuos jie viens kitam ištarė. B u v o aišku, kad ir ankstesniuose
jų santykiuose mano šeimininko energija paprastai v e i k d a v o jo bičiu­
lio pasyvumą. K u o gi tada paaiškinti misterio Ročesterio baimę, kai
jis išgirdo, j o g atvyko misteris Meizonas? Kodėl, vien tik man prasi­
tarus apie šį menką, pasyvų žmogelį, kuris dabar klausė kiekvieno
jo žodžio kaip kūdikis, jis pasijuto prieš keletą valandų gavęs tokį
smūgį, koks ištinka ąžuolą, kai į jį trenkia perkūnas?
O, aš n e g a l ė j a u pamiršti nei jo žvilgsnio, nei jo išblyškimo, kai jis
sušnibždėjo: ,,Džeine, ši žinia — man skaudus smūgis! Ši žinia — man
skaudus smūgis, Džeine!" Aš negalėjau pamiršti, kaip sudrebėjo jo
ranka, kurią jis b u v o padėjęs man ant peties. T a i turėjo būti ne bet
koks smūgis, jeigu jis šitaip galėjo palaužti ryžtingą Feirfekso Ročes­
terio v a l i ą ir supurtyti galingą jo kūną.
— K a d a gi jis sugrįš? K a d a gi jis sugrįš?—kone šaukiau pati sau r
nes atrodė, k a d naktis niekad nepasibaigs, o mano kraujuojąs pacien­
tas ėjo silpnyn, d e j a v o ir geso, ir nei rytas neaušo, nei kokia p a g a l b a
nesirodė. Aš nuolatos kilojau stiklinę vandens M e i z o n u i prie p a b a l u s i ų
lūpų, nuolatos davinėjau uostyti gaivinančių druskų, tačiau visos m a n o
pastangos atrodė bergždžios. Fizinės ar dvasinės kančios, a r b a k r a u j o
nutekėjimas, o gal ir visos trys priežastys drauge greitai sekino jo
jėgas. Jis taip gailiai d e j a v o ir atrodė toks silpnas, paklaikęs ir nu­
siminęs, k a d aš bijojau, j o g jis j a u miršta, tačiau negalėjau nė žodžio
j a m pasakyti.
Ž v a k ė p a g a l i a u b a i g ė degti. K a i ji visiškai užgeso, aš pastebėjau,
kad užuolaidų pakraščiuose atsirado pilki ruožai,— vadinas, ėmė aušti.
Staiga išgirdau, kaip kieme savo būdoj e suloj o Pilotas. M a n o viltys
atgijo. Ir ne veltui: praslinkus dar penkioms minutėms, girgžtelėjęs
raktas paskelbė man, k a d mano budėjimas pasibaigė. Jis truko ne il­
giau kaip dvi valandas, bet man atrodė, k a d praslinko ištisa savaitė.
Įėjo misteris Ročesteris, o jam iš paskos ir gydytojas, kurio jis
b u v o išvažiavęs atsivežti.
— O dabar, Karteri, paskubėkite,—pasakė jis g y d y t o j u i . — A š jums
duosiu pusę valandos praplauti žaizdai, aprišti jai, nuvesti sužeistajam
į apačią ir atlikti visa kita.
— Bet ar jis pajėgs eiti, sere?
— N e a b e j o k i t e ! N i e k o rimto neatsitiko. Jis tiktai labai susinervinęs,
ir reikia pakelti j a m ūpą. N a , į darbą!
Misteris Ročesteris atmetė sunkias užuolaidas nuo langų, pakėlė
drobinę storą ir įleido į kambarį k u o daugiau dienos šviesos. Aš gi

197
didžiai nustebau ir apsidžiaugiau, pamačiusi, kad jau gerokai praaušę.
Kokie rausvi saulėtekiai jau žioravo rytuose! Po to jis priėjo prie
Meizono, kurį jau apžiūrinėjo gydytojas.
— Na, mielasai, kaip laikaisi?—paklausė jis.
— Bijau, kad ji mirtinai sužeidė mane,— pratarė jis vos girdimu
balsu.
— Nieko panašaus! Drąsiau! Po poros savaičių tu vėl būsi sveikas.
Tau nutekėjo truputį kraujo — ir viskas. Karteri, įtikinkite jį, kad jam
negresia joks pavojus.
— Aš tai galiu padaryti kuo ramiausia sąžine,—pratarė Karteris,
dabar jau nurišęs tvarsčius.—Tik gaila, kad neatvykau čia anksčiau,
tada jis nebūtų nustojęs tiek kraujo. Bet kas gi čia? Petis ne tik įdur­
tas, bet ir apdraskytas. Tai ne peilio žaizda, čia kažkas buvo suleidęs
dantis.
— Jinai apkandžiojo mane,—sumurmėjo Meizonas.— Ji ėmė draskyti
mane tarsi tigrė, kai Ročesteris atėmė iš jos peilį.
— O kam tu daveisi? Reikėjo priešintis,— įsiterpė misteris Ročes­
teris.
— Bet ką gi aš galėjau padaryti tokiomis aplinkybėmis,— atsakė
Meizonas.— O, kaip baisu buvo,— pradėjo jis pasipurtęs.— Kas gi šito
galėjo tikėtis? Iš pradžių ji buvo tokia rami.
— Aš įspėjau tave,— atsakė jo bičiulis.— Aš juk sakiau: pasisaugok.
Be to, galėjai palaukti iki rytojaus ir pasikviesti drauge mane.' Buvo
tikra kvailystė kalbėtis šiąnakt ir dar vienam.
— Maniau, kad padarysiu gera.
— Manei, manei! Mane piktumas ima, besiklausant tavęs. Bet ka­
dangi tu nukentėjai ir nukentėjai pakankamai už tai, kad nepaklau­
sei mano patarimo, tai aš patylėsiu. Karteri, paskubėk, paskubėk! Ne­
trukus patekės saulė, ir aš turiu jį kuo greičiau išdanginti iš čia.
— Tučtuojau, sere. Petis jau aptvarstytas. Aš tik apžiūrėsiu dar
šią žaizdą rankoje. Rodos, čia taip pat jos dantų darbas.
— Ji čiulpė kraują. Ji pasakė, kad išsiurbsianti man iš širdies visą
kraują,— sušuko Meizonas.
Aš mačiau, kaip misteris Ročesteris suvirpėjo. Keista pasibjaurėji­
mo, siaubo ir neapykantos išraiška iškreipė jo veidą, bet jis tiktai
pasakė:
— Užteks, patylėk, Ričardai, ir nesidėk į galvą, ką ji tauškia. Ne­
kartok jos plepalų.
— Norėčiau pamiršti...— atsakė tas.
— Ir užmirši, vos tik išvyksi iš Anglijos. Kai sugrįši į Speniš Tau-
ną, tau ji atrodys seniai mirusi ir palaidota. Geriau visai jos nepri­
simink.

198
 — Šios nakties užmiršti neįmanoma!,
— Ne, įmanoma! Valdykis, būk vyras! Prieš porą valandų tu ma­
nei, kad jau kraustaisi į kitą pasaulį, o dabar matai, kad esi gyvas
ir gali kalbėti. Na, Karteris jau, galima sakyti, baigė savo darbą. Aš
tuoj aptvarkysiu tave. Džeine,—jis kreipėsi į mane pirmą kartą po
to, kai sugrįžo su gydytoju,—paimkite šį raktą, nueikite į mano mie­
gamąjį, tiesiai į mano drabužinę, atidarykite viršutinį garderobo stal­
čių, paimkite švarius marškinius, taip pat kaklaskarę ir atneškite
juos šičia. Ir tik vikriau apsisukite.
Aš nusiskubinau, susiieškojau jo minėtą spintą, suradau joje, ką jis
buvo liepęs, ir sugrįžau atgal.
— Dabar,— tarė jis,— atsistokite anapus lovos, o aš jį aprengsiu.
Bet neišeikite-iš kambario;-Man-dar gali-prireikti jūsų—
Aš padariau, kaip buvau liepta.
— Ar niekas nevaikščiojo atsikėlęs, kai jūs buvote nuėjusi į apačią,
Džeine?—netrukus paklausė mane misteris Ročesteris.
— Ne, sere. Visur buvo tylu.
— Mes išgabensime tave be triukšmo, Ričardai. Tai bus geriau ir
tau pačiam, ir tam nelaimingam padarui už šių durų. Aš ilgai vengiau
visa tai iškelti į viešumą ir juo labiau nenorėčiau daryti to dabar.
Padėkite, Karteri, apsivilkti jam liemenę. O kur tavo kailinis apsiaus­
tas? Tu nė mylios negalėsi nukeliauti be jo tokiame šaltame ore. Aš
žinau. Jis liko tavo kambaryje, tiesa? Džeine, nubėkite į misterio Mei­
zono kambarį, šalia manojo,— ir atneškite apsiaustą, kurį ten rasite.
Aš vėl nubėgau ir sugrįžau, nešina plačiausiu apsiaustu, pamuštu
ir apkraštuotu kailiais.
— O dabar aš jus paprašysiu dar vieno dalyko,—tarė nenustygstąs
mano šeimininkas — Jums teks vėl nusileisti į mano kambarį. Kokia
laimė, kad jūsų kojytės tykios it mašastu apautos, Džeine! Iš griozdiš­
ko pasiuntinio šioje bėdoje nebūtų jokios naudos. Atidarykite mano
tualetinio stalo vidurinį stalčių ir paimkite iš ten buteliuką ir stiklinėlę.
Greitai!
Aš vėl nubėgau žemyn ir atnešiau prašytus daiktus.
— Gerai! Dabar, daktare, pats savo atsakomybe duosiu jam vaistų.
Šį eleksyrą aš įsigijau Romoje iš vieno šarlatano italo,—tokį tipą jūs.
Karteri, be abejo, vytute lauk. Gerti šį eleksyrą šiaip neverta, bet jis
sužadina organizmo jėgas, kai esti reikalas, kaip dabar, pavyzdžiui.
Džeine, truputėlį vandens!
Jis palaikė atkišęs mažą stiklinėlę, kurią aš iki pusės pripyliau
vandens iš grafino, stovinčio ant prausyklės.
— Užteks! Dabar suvilgykite buteliuko snapelį.

199
 Aš įvykdžiau jo prašymą. Tada jis atskaitė dvylika kažkokio rau­
dono skysčio lašų ir padavė stiklinėlę Meizonui.
— Išgerk, Ričardai. Tatai suteiks kokiai valandai jėgų, kurių tau
dabar stinga.
— Ar šie vaistai nepakenks man? Ar jie tik sužadins mano orga­
nizmą?
— Gerk, gerk, gerk!
Misteris Meizonas paklausė, nes pats matė, kad priešintis bepras­
miška. Dabar jis buvo jau visiškai aprengtas. Nors jo veidas liko toks
pat išblyškęs, jisai nebeatrodė kaip visiškai nusilpęs žmogus. Išgėrus
vaistus, misteris Ročesteris leido jam pasėdėti trejetą minučių. Po to
paėmė jį už parankės.
— Dabar esu įsitikinęs, kad tu galėsi eiti,— pasakė jis.— Na, pa­
mėgink!
Sužeistasis atsistojo.
— Karteri, paimkite jį už parankės iš kitos pusės. Būk linksmes­
nis, Ričardai. Pabandyk žengti... puiku!
— Aš jaučiuosi geriau,— pasakė misteris Meizonas.
— Be abejo. Dabar, Džeine, bėkite pirma mūsų užpakaliniais laip­
tais, atidarykite šonines duris ir pasakykite vežėjui, kurį su karieta
pamatysite kieme arba tuoj už vartų,—aš neleidau jam bildėti grin­
dinio akmenimis,—kad jis būtų pasiruošęs, nes mes jau ateiname. O
jeigu, Džeine, kas nors jau spėjo atsikelti, kostelėkite nusileidusi laip­
tais.
Buvo jau maždaug pusė šešių, ir saulė jau tekėjo, bet virtuvėje
tebetvyrojo prieblanda ir ramybė. Šalutinės durys šmėklavo užsklęstos.
Aš atidariau jas kuo tyliausiai. Kieme nesimatė nė gyvos dvasios. Tik
vartai kėksojo atidaryti iki galo, o už jų stovėjo karieta: pakinkyti
arkliai nekantravo važiuoti, vežėjas sėdėjo ant savo pasostės. Priėjusi
prie jo, aš pasakiau, kad džentelmenai jau ateina. Jis linktelėjo. Pas­
kui aš atidžiai apsidairiau ir įsiklausiau. Visur aplinkui tebesnaudė
ankstyvo ryto ramybė. Tarnų kambarių langai tebebuvo uždangstyti
užuolaidomis, Paukščiai čiulbėjo vaismedžiuose, kurių žydinčios šakos
it baltutėliai vainikai svėrėsi per sieną kiemo gilumoje. Arklidėse kart­
kartėmis dunksteldavo arklių kanopos. Daugiau niekas nedrumstė šios
tylos.
Netrukus pasirodė džentelmenai. Meizonas, misterio Ročesterio ir
gydytojo palaikomas, atrodo, žengė pusėtinai. Jie padėjo jam įsėsti
į karietą. Po to įlipo ir Karteris.
— Pasirūpinkite juo,—pasakė misteris Ročesteris pastarajam,— ir pa­
laikykite jį savo namuose, kol jis visiškai pasveiks. Po dienos kitos aš
atjosiu pasižiūrėti, kaip jis sveiksta. Ričardai, kaip jautiesi dabar?

200
 — Grynas oras atgaivino mane, Feirfeksai.
— Jo pusėje palikite atidarytą langą, Karteri,— vėjo juk nėra. Su­
die, Ričardai!
— Feirfeksai...
— Na, kas tokio?*
— Tegu ja kas pasirūpina; tegu elgiasi su ja kuo švelniausiai, te­
gu. . . — Jis nutilo ir apsipylė ašaromis.
— Ąš darau ką galėdamas: rūpinausi ir rūpinsiuosi,— atsakė miste­
ris Ročesteris. Po to jis užtrenkė dureles, ir karieta nuvažiavo.
— O kaip aš dėkočiau dievui, jeigu viskas tuo ir pasibaigtų! —
pridūrė jis, uždarydamas ir užsklęsdamas sunkius kiemo vartus.
Paskui jis kažkaip išsiblaškęs lėtai pasuko link vartelių sienoje,
kuri supo sodą. Manydama, kad aš jam nebereikalinga, ruošiausi grįžti
namo, tačiau vėl išgirdau, kaip jis šūktelėjo mane:
— Džeine!—Jis jau buvo atidaręs vartelius ir stovėjo, laukdamas
manęs.— Eikite šičia nors valandėlei paalsuoti grynu oru. Šie namai —
tikras kalėjimas.
— Man jie atrodo puikūs rūmai, sere.
— Jūs esate jauna ir nepatyrusi, todėl ir žavitės viskuo,— atsakė
jis.— Jums viskas atrodo gražu, ir negalite įžiūrėti, kad tie paauksini­
mai tėra vien dumblas, o šilkinės drapiruotės — dulkėti voratinkliai,
kad marmuras — purvini akmenys, o poliruotas medis — pūzrai. Šičia
gi,— jis parodė ranka medžių prieglobstį, kuriame mes atsidūrėme,—
viskas yra tikra, miela ir gryna.
Jis iš lėto žengė takeliu, palei kurį vienoje pusėje už eilės bukme­
džių augo obelys, kriaušės ir vyšnios, o kitoje — margavo visokiausių
plačiai sutinkamų gėlių bordiūras: leukonijos, gvazdikai, našlaitės, rak­
teliai sumišai su erškėtrožėmis, diemedžiais ir įvairiomis kvapniomis
žolėmis. Jos visos dabar buvo tokios skaisčios, kokios tik gali būti
po balandžio lietų ir giedros šį mielą pavasario rytą. Saulė ką tik pa­
sirodė rausvuose saulėtekio debesėliuose, ir jos spinduliai jau nutvies­
kė žiedų vainikais karančias rasotas vaismedžių šakas ir tykius take­
lius po jomis.
— Džeine, norite gėlės?
Jis nuskynė pusiau prasiskleidusią rožę, pirmąją pražydusią šiais
metais, ir padavė ją man.
— Dėkui jums, sere.
— Ar jums patinka šis saulėtekis, Džeine? Šis dangus su aukštais ir
lengvais debesimis, kurie, žinoma, sutirps labiau įdienojus? Šitoji ra­
mybė ir gaivus aromatas?
— Taip, labai.
— Juk jūs praleidote keistą naktį, Džeine?

201
 — Taip, sere.
— Ir dėi to dar ir dabar išbalusi. Labai bijojote, kai palikau jus
vieną su Meizonu?
— Aš bijojau, kad kas neįsibrautų iš gretimo vidinio kambario.
— Bet juk aš užrakinau duris ir įsidėjau raktą į kišenę. Būčiau bu­
vęs neapdairus piemuo, palikdamas avelę,—savo mielą avelę, taip arti
vilko guolio. Jums negrėsė joks pavojus.
— Ar Greis Pul ir toliau šičia gyvens, sere?
— O, taip! Bet negalvokite apie ją, verčiau viską pamirškite.
— Tačiau man atrodo, kad jūsų gyvybė negali būti saugi, kol ji čia.
— Nesirūpinkite manim, aš pasisaugosiu.
— Ar tas pavojus, apie kurį jūs užsiminėte vakar vakare, dabar
jau nebegresia jums?
— To negaliu pasakyti, kol Meizonas tebėra Anglijoj. Ir net tada,
kai jis jau išvyks iš čia. Gyventi man, Džeine,— reiškia stovėti ant
plonos ugnikalnio plutos, kuri kiekvienu metu gali įlūžti, ir tada išsi­
verš liepsna.
— Bet man atrodo, kad misteris Meizonas lengvai leidžiasi pavei­
kiamas, ir jūs, sere, be abejo, galite kada užsimanęs pakreipti jo el­
gesį norima linkme. Jis niekad nedrįs jums priešintis ar sąmoningai
kenkti.
— O ne! Meizonas niekad nepasipriešins man; jis sąmoningai taip
pat niekad nekenks man, bet netyčiomis jis bet kuriuo metu gali vie­
nu neatsargiu žodeliu išplėšti man jeigu ne gyvybę, tai galimybę būti
laimingam. V
— Pasakykite, kad jis būtų atsargus, sere. Išaiškinkite jam, ko jūs
bijote, ir parodykite, kokiu būdu galima išvengti pavojaus.
Jis sarkastiškai nusijuokė, staiga paėmė mano ranką ir taip pat stai­
ga paleido ją.
— Jeigu aš galėčiau tatai padaryti, naivuole, tai koks gi būtų pa­
vojus? Jis iškart pranyktų. Nuo to laiko, kai aš pažįstu Meizoną, man
užtekdavo jam pasakyti: „Padaryk šitai",—ir viskas būdavo padaryta.
Bet šiuo atveju aš esu bejėgis, aš negaliu pasakyti: „Žiūrėk, nepakenk
man, Ričardai!" Juk aš turiu nuo jo slėpti, kad jis gali man pakenkti.
Dabar jūs stebitės? Nieko nepadarysi, jums teks ir toliau stebėtis. Juk
jūs esate mano mažasis draugas, tiesa?
— Aš mielai pasiruošusi padėti jums, sere, ir daryti tai, kas yra
gera.
— Tikrai taip, aš matau. Iš jūsų žvilgsnių ir judesių, iš jūsų akių
ir veido matau, kaip nuoširdžiai esate patenkinta, kada darbuojatės
man ir su manim, kada jūs padedate man daryti tai, kaip jūs tiksliai
pareiškėte, kas yra gera. O jeigu aš paliepčiau padaryti ką nors, kas

202
jums atrodytų negera, jūs taip lengvai nelakstytute, jūsų rankutės
nejudėtų taip nuostabiai vikriai ir jūsų veide nešviestų tas žvalus ir
linksmas žvilgsnis. Tada mano mažasis draugas, šaltas ir išblyškęs, at­
sigręžtų į mane ir pasakytų: „Ne, sere, tai neįmanoma. Aš to negaliu
padaryti, nes tai yra bloga." Ir jūs taptute nepalenkiama, kaip ne­
judanti žvaigždė. O juk aš taip pat esu jūsų valdžioje, ir jūs galite
sužeisti mane. Tačiau aš nedrįstu pasakyti, kurioje vietoje aš lengvai
sužeidžiamas, nes jūs, kad ir būdama man ištikima ir draugiškai nu­
siteikusi, iš karto smogtute man.
— Jeigu jums nuo misterio Meizono gresia toks pat pavojus kaip
nuo manęs, tai jums nėra ko bijoti.
— Duok dieve, kad taip būtų. Stai, Džeine, pavėnė, prisėskite.
Pavėnę sudalė niša sienoje, apaugusi gebenėmis. Joje buvo pa­
prastas suolelis. Misteris Ročesteris atsisėdo, palikdamas vietos ir man,
bet aš likau stovėti.
— Sėskite,—pakartojo jis.—Suolelio pakaks ir dviem. Tikiuosi, kad
nebijote atsisėsti šalia manęs? Ne? Juk nemanote, kad čia būtų kas
blogor Džeine?^
Užuot atsakiusi, aš atsisėdau. Jaučiau, kad nepaklausyti būtų ne-
protinga.
— Dabar, mano mažoji drauge, kol saulė geria rasą, kol visos gė­
lės šiame sename sode bunda ir atveria savo taureles, kol paukščiai
neša savo jaunikliams pusryčius iš Tornfildo laukų ir kol ankstyvo­
sios bitės dar tik ruošiasi skristi į darbą, aš papasakosiu jums vieną
istoriją, o jūs pasistenkite įsivaizduoti, kad pagrindinė jos herojė esate
jūs. Tačiau pirmiausia pažvelkite į mane ir pasakykite, ar jaučiatės
laisvai, ar nė kiek nebijote, kad aš sulaikau jus čia.
— Ne, sere, aš visai patenkinta.
— Na, jeigu taip, Džeine, tai pasitelkite į pagalbą savo fantaziją
ir įsivaizduokite, kad esate ne gerai išauklėta ir drausminga mergaitė,
bet nuo pat vaikystės išpaikintas nenuorama berniūkštis. Įsivaizduo­
kite, kad esate tolimoje, svetimoje šalyje. Ir štai jūs ten padarote lem­
tingą klaidą, nesvarbu kokią, kurios pasekmės persekios jus visą gy­
venimą ir užnuodys visas jūsų dienas. Įsidėmėkite, kad aš nepasakiau
„nusikaltimą". Aš nekalbu apie kraujo praliejimą ar apie kokį kitą
nusikalstamą veiksmą, už kurį kaltininkas gali būti patrauktas į teismą.
Aš pasakiau — klaidą. Ir štai jūsų klaidos padariniai po kiek laiko jums
tampa visiškai nepakenčiami. Jūs griebiatės priemonių jais nusikra­
tyti: nepaprastų priemonių, tačiau jos neprieštarauja įstatymams ir nėra
nusikalstamos. Ir jūs vis tiek nelaimingas, nes jus lydi neviltis ir ly­
dės iki pat grabo lentos. Pačiame vidudienyje jums užtemsta saulė, ir
jūs jaučiate, kad tas užtemimas pasibaigs tik jūsų saulėlydžio valandą.

203
Jūsų atmintis tegyvena tik karčiais ir žeminančiais prisiminimais. Jūs
bastotės iš vienos vietos į kitą, ieškote ramybės ištrėmime, o laimės —
smagumuose; aš turiu omeny vulgarius, žemus smagumus, temdančius
protą ir naikinančius sielą. Nuvargusia širdimi ir išsekusia dvasia jūs
sugrįžtate namo po daugelio metų savanoriškos tremties ir susitinkate
naują žmogų, kaip ir kur—• nesvarbu. Jūs pastebite, kad ši nepažįstama
būtybė turi daug tų gerų -ir šviesių ypatybių, kurių ištisus dvidešimt
metų ieškojote ir niekur prieš tai neradote. Tas žmogus — įsikūnijęs
skaistumas ir tyrumas, jis neturi nė mažiausios dėmės bei gėdos ženklo.
Bendravimas su juo atgaivina jus, prikelia naujam gyvenimui. Jūs jau­
čiate, kaip jums atbunda aukštesni troškimai, tauresni jausmai. Jūs trokš­
tate pradėti gyvenimą iš naujo ir praleisti likusias savo dienas kilniau,
kaip dera nemirtingajai būtybei. Tai nejaugi žmogus, norėdamas tai
pasiekti, neturi teisės peržengti kliūtį, kuri tėra tik formalumas, bar­
jerą, kuris tėra tik sąlyginis, kurio nepripažįsta jūsų sąžinė ir neigia
jūsų protas?
Jis nutilo, laukdamas atsakymo. Bet ką gi aš galėjau pasakyti? O,
jeigu kokia geroji dvasia būtų pašnibždėjusi man protingą ir teisingą
atsakymą! Tuščios buvo mano viltys! Vakaris vėjas šiureno gebenes
aplink mane, tačiau švelnusis Arielis 6 6 nesinaudojo jo dvelkimu atsa­
kyti vietoj manęs; paukščiai giedojo medžių viršūnėse, tačiau jų gies­
mės, nors ir mielos, man buvo nesuprantamos.
O misteris Ročesteris toliau dėstė rūpimąjį savo klausimą:
— Argi tas nusidėjėlis ir palaidūnas, dabar trokštąs ramybės ir
atgailaująs, neturi teisės) nesiskaityti su pasaulio nuomone, norėdamas
pririšti prie savęs tą švelnią, kilnią ir taurią būtybę ir kartu įgyti dva­
sinę ramybę ir atgimti naujam gyvenimui?
— Sere,— atsiliepiau aš,— nei klajūno poilsis, nei nusidėjėlio pa­
sitaisymas niekad nepriklausė nuo kokios nors sutiktos būtybės. Vyrai
ir moterys yra mirtingi. Filosofai suklumpa savo išmintyje, o krikščio­
nys— savo dorybėje. Jeigu koks jūsų pažįstamas daug klydo ir kentėjo,
tai tegu jis aukščiau, o ne tarp sau lygių, ieškos tos stiprybės, kuri
padėtų jam išpirkti savo kaltes, atgimti ir atgauti dvasinę ramybę.
— Bet įrankis! Įrankis! Dievas, vykdydamas savo valią, juk pasi­
renka kokį įrankį. Tai aš pats—sakau jums be jokių alegorijų — buvau
tas palaidūnas, nusidėjėlis, tas klajūnas, ir aš tikiu, kad radau priemonę,
radau įrankį, kuris padėtų pasveikti man, ir tas įrankis yra...
Jis nutilo. Paukščiai skardeno savo giesmes, lapai lengvai šiureno
vėjyje. Aš beveik nusistebėjau, kad vieni ir kiti nepertraukė savo
čiulbesio ir šnaresio, idant galėtų išgirsti tą dar neištartą paslaptį. Bet
66
A r i e 1 i s — paslaugioji dvasia Šekspyro veikale „Audra".

204
jiems būtų tekę laukti nemaža laiko—taip ilgai truko tyla. Galų gale
aš pakėliau akis į nutilusį pašnekovą. Jisai nerimastingai žiūrėjo į mane.
— Mažasis drauge,--tarė jis staiga pasikeitusiu balsu; per tą laiką
spėjo persimainyti ir jo veidas, kuris neteko viso savo švelnumo bei
rimtumo ir pasidarė šiurkštus ir sarkastiškas,— jūs juk pastebėjote ma­
no švelnius jausmus mis Ingrem. Kaip jums atrodo, jei aš vesčiau ją,
ar jinai pakeistų mane, pakeistų iš pagrindų?
Staiga jis atsistojo, nuėjo iki pat takelio galo ir grįžo, niūniuoda­
mas kažkokią melodiją.
— Džeine, Džeine!—pratarė jis, sustojęs priešais mane.— Jūs visai
išblyškusi nuo nemiegotos nakties. Ar nekeikiate manęs, kad sutruk­
džiau jums poilsį?
— Keikiu? Ne, sere.
— Tada, patvirtindama šiuos savo žodžius, paspauskite man ranką.
O, kokie šalti piršteliai! Jie buvo šiltesni šiąnakt, kai aš paliečiau juos
prie to paslaptingojo kambario durų. Džeine, kada jūs vėl pabudėsite
su manim?
— Kada tik galėsiu būti jums naudinga, sere.
— Pavyzdžiui, mano vestuvių išvakarėse! Esu įsitikinęs, kad tą nak­
tį neįstengsiu užmigti. Ar galite pažadėti man, kad pasėdėsite su ma­
nim drauge? Su jumis juk aš galiu kalbėti apie savo mylimąją. Dabar
jūs matėte ją ir pažįstate.
— Taip, sere.
— Ji nuostabi,— tiesa, Džeine?
— Taip, sere.
— Deivė, tikra deivė, Džeine! Augalota, juodbruva, ori. Tokius plau-.
kus kaip jos turbūt turėjo tik Kartaginos moterys. Dievaži, aure Den­
tas ir Linas jau prie arklidžių! Paskubėkite grįžti palei krūmus pro
anuos vartelius!
Mums nuėjus skirtingomis kryptimis, aš išgirdau, kaip kieme jis links­
mai sušuko:
—• Meizonas aplenkė šį rytą jus visus. Jis išvyko dar prieš saulei
tekant: aš atsikėliau ketvirtą jo išlydėti.

XXI SKYRIUS

Keistas reiškinys nujautimas! Taip pat keistas mūsų vidinės sim­

patijos jausmas ir pranašiški ženklai! Drauge jie sudaro vieningą mįslę,
kurios įminti žmonija ligi šiol dar neišmoko. Savo gyvenime aš niekad
nesijuokiau iš nujautimo, nes man pačiai teko pergyventi keisčiausių

205
dalykų. Ir aš tikiu, kad esama vidinių mūsų simpatijos jausmų—pa­
vyzdžiui, tarp toli gyvenančių, ilgai nesimačiusių ir visiškai vienas
kitą pamiršusių giminių, kurie, nors ir būdami visiškai svetimi vieni
kitiems, kartkartėm pajunta tą vieningą šaknį, iš kurios yra visi kilę,
ir šis reiškinys visai nesuvokiamas žmogaus protui. O pranašiški ženk­
lai, kiek mes žinome, gali būti tos pačios vidinės simpatijos tarp žmo­
gaus ir gamtos pasekmė.
Kai aš buvau dar visai maža, gal kokių šešerių metų mergytė, vie­
ną naktį girdėjau, kaip Besė Liven sakė Martai Ebotei, kad ji sapnavusi
mažą kūdikį ir kad tas sapnas, be abejo, pranašaująs nelaimę jai pačiai
arba kam nors iš jos giminių. Sie žodžiai būtų išdilę man iš atmin­
ties, jeigu ne įvykis, dėl kurio jie tiesiog smigte įsmigo man į atmintį.
Kitą dieną Besė turėjo išvykti namo pas savo mirštančią mažą sesutę.
Pastaruoju metu aš dažnai prisimindavau šiuos Besės žodžius ir tą
įvykį, nes paskutinę savaitę nebuvo nė vienos nakties, kad aš būčiau
nesapnavusi kūdikio—kartais aš jį liūliuodavau ant rankų, kartais
sūpaudavau ant kelių, o kartais stebėdavau, kaip jis žaidžia vejelėje
su ramunėmis arba kaip tekšena rankutėmis vandenį upelyje. Vieną
naktį mano sapnuojamas kūdikis verkdavo, o kitą—krykšdavo; čia
jis glausdavosi prie manęs, čia bėgdavo šalin; tačiau, kad ir kaip būda­
vo nusiteikęs mano sapnuojamasis kūdikis ir kokius jausmus jis man
žadindavo, nebuvo nė vįenos nakties iš visų septynių, kad jis nebūtų
man pasirodęs, vos tik aš nuklysdavau į miego karalystę.
Mane slėgė šis įkyrus sapnas, šis keistas to vaizdo kartojimasis,
ir aš imdavau nerimauti, kai tik artėdavo metas gulti, kada vėl tu­
rėdavo pasivaidenti tas paslaptingas kūdikis. Jį sapnuodama, aš ir pa­
budau tą mėnesienos naktį, kada išgirdau klyksmą iš viršaus. O kitos
dienos popiečiu mane pašaukė į apačią ir pasakė, kad manęs kažkas
laukiąs misis Feirfeks kambaryje. Nuėjusi tenai, radau vyriškį, panašų
į aristokratiškų namų tarną. Jis vilkėjo gedulo drabužiais, o skrybėlė,
kurią laikė rankoje, buvo apjuosta krepo kaspinu.
— Kažin ar jūs prisimenate mane, mis,— pasakė jis atsistodamas,
kai aš įžengiau į kambarį.— Mano pavardė Livenas. Aš tarnavau vežėju
pas misis Rid, kai jūs gyvenote Geitshede prieš aštuonetą ar devynetą
metų. Dabar aš irgi ten tebegyvenu.
— O, Robertai! Sveikas gyvas! Kaip laikotės? Aš jus puikiausiai
prisimenu. Juk jūs kartais leisdavote man pajodinėti ant bėrojo mis
Džordžianos ponio! O kaip sveika Besė? Jūs juk vedėte Besę?
— Taip, mis. Mano žmona visai sveika, ačiū. Gal prieš porą mė­
nesių ji pagimdė dar vieną vaikutį — dabar mes jau turime trejetą. Ir
motina, ir kūdikis jaučiasi puikiausiai.
— O kaip gyvena mano dėdienės šeima, Robertai?

206
 — Deja. negaliu jūsų pradžiuginti geromis naujienomis, mis. Nese­
niai juos prislėgė didelė nelaimė.
— Tikiuosi, niekas nemirė,—pratariau, pažvelgdama į juodus jo dra­
bužius.
Jis taip pat pasižiūrėjo į krepo juostelę, aplink skrybėlę ir atsakė:
— Vakar suėjo savaitė, kai misteris Džonas numirė savo bute Lon­
done.
— Misteris Džonas?
— Taip.
— Ir kaip jo motina tatai pergyveno?
— Matote, mis Eir, tai ne visai paprasta nelaimė: jo gyvenimas buvo
labai netikęs, Paskutiniuosius trejus metus jis elgėsi nežmoniškai ir
gavo šiurpų galą.
— Man Besė pasakojo, kad jis nuėjo negerais keliais.
— Negerais keliais! Blogesnių nė būti negali. Jis eikvojo savo svei­
katą ir turtą su pačiais blogiausiais vyrais ir moterimis. Jis prasisko­
lino ir pateko į kalėjimą. Motina dukart padėjo jam išsikapanoti, bet
jis, vos atsidūręs laisvėje, grįždavo prie savo senų draugų ir įpročių.
Jam trūko vieno šulo. Tie sukčiai, su kuriais jis bendravo, taip jį ap­
gaudinėdavo, kad net sunku patikėti. Maždaug prieš tris savaites jis
sugrįžo į Geitshedą ir pareikalavo, kad misis Rid perleistų jam visą
savo turtą. Bet misis atsisakė, nes dėl jo palaido gyvenimo finansinė
jos padėtis jau seniai buvo pašlijusi. Tada jis vėl išvažiavo, ir greit
išgirdome apie jo mirtį. Vienas dievas težino, kokia mirtim jis mirė.
Eina kalbos, kad nusižudęs.
Aš tylėjau; naujienos tikrai buvo siaubingos. Robertas Livenas tęsė:
— Misis ir pati jau kuris laikas serga; ji labai nutuko, ir nuo to
jai dar blogiau pasidarė, o pinigų netekimas ir neturto baimė ją visai
palaužė. Žinia apie misterio Džono mirtį, ir dar apie tokią siaubingą
mirtį, buvo tokia netikėta, kad ją ištiko apopleksija.-Tris dienas ji
gulėjo be žado. Tik pastarąjį antradienį ji šiek tiek atsipeikėjo. Atrodė,
kad ji norėjo kažką pasakyti, visą laiką rodė mano žmonai kažkokius
ženklus ir murmėjo. Ir tik vakar rytą Besė galų gale suprato, kad ji­
nai taria jūsų vardą. Pagaliau išgirdo ir jos žodžius: „Atvežkite Džeinę
Eir, pašaukite Džeinę Eir, aš noriu su ja pasikalbėti." Besė nebuvo
tikra, ar ji nekliedi, gal kitą ką turi galvoje, tardama šiuos žodžius.
Apie tai ji pasakė mis Elizai ir mis Džordžianai ir patarė joms pakviesti
jus. Panelės iš pradžių nenorėjo, bet jų motina viš labiau nerimo ir
be atvangos kartojo: ,,Džeinę, Džeinę",— tad pagaliau ir jos sutiko. Iš
Geitshedo aš išvažiavau vakar, ir jeigu jūs spėtute susiruošti, mis, no­
rėčiau jus išsivežti su savimi rytoj anksti rytą.
— Taip, Robertai, aš susiruošiu. Man rodos, kad reikia nuvažiuoti.

207
 — Aš irgi taip manau, mis. Besė sakė esanti tikra, kad jūs neatsi­
sakysite. Tik jums turbūt reikia pasiprašyti atostogų prieš išvažiuo­
jant?
— Taip, tatai aš padarysiu tuoj pat.
Nuvedusi į tarnų kambarį ir paprašiusi Džono žmoną ir patį Džoną
pasirūpinti juo, nuėjau ieškoti misterio Ročesterio.
Apatiniuose kambariuose jo nebuvo. Taip pat neradau jo nei kie­
me, nei ties arklidėmis, nei parke. Tada paklausiau misis Feirfeks, ar
jinai jo nematė. Ji pasakė, kad greičiausiai jis losiąs biliardą su mis
Ingrem. Aš nuskubėjau į biliardo kambarį. Priėjusi išgirdau iš ten
sklindant kamuolių kaukšėjimą ir linksmą balsų klegesį: misteris Ro­
česteris, mis Ingrem, abi panelės Ešton su savo garbintojais buvo įsi­
traukę į žaidimą. Reikėjo turėti šiek tiek drąsos, norint pertraukti tokią
įdomią partiją. Tačiau mano reikalas buvo neatidėliotinas, todėl aš pri­
ėjau prie šeimininko, stovinčio šalia mis Ingrem. Jinai grįžtelėjo, kai aš
prisiartinau, ir iš aukšto pažvelgė į mane; jos akys, atrodė, klausė:
„Ko dabar čia reikia šitai kirmėlei?" Ir kai aš patylom kreipiausi: „Mis­
teri Ročesteri!"— ji kažkaip krustelėjo, lyg norėdama išvaryti mane
lauk. Aš atsimenu, kaip ji atrodė tą valandėlę: ji buvo labai išsipuošusi
ir įspūdinga, vilkėjo dangiškai žydro krepo rytmetinę suknią, perma­
tomas mėlyno gazo šalikas gaubė jos tamsius plaukus. Ji žaidė biliardą
azartiškai, ir nė įkarštis nesušvelnino jos išdidžių veido bruožų, kai aš
pasirodžiau.
— Ar šitoji žmogysta jūsų klausia?—kreipėsi ji į misterį Ročesterį,
ir misteris Ročesteris atsigręžė pasižiūrėti, kas buvo toji „žmogysta".
Pamatęs mane, jis padarė keistą grimasą, vieną iš jam būdingų dvi­
prasmiškų grimasų, padėjo lazdą ir išėjo su manimi iš kambario.
— Na, Džeine?—paklausė jis, nugara atsirėmęs į duris, kurias už­
darė.
— Būkite malonus, sere, ir leiskite man išvažiuoti savaitei ar dviem.
— Ko? Kur?
— Aplankyti sergančios ledi, kuri kviečia mane.
— Kokios sergančios ledi? Kur ji gyvena?
— Geitshede, .. .šire.
— .. .šire? Juk į ten bus koks šimtas mylių! Kas gi ji tokia, kad
kviečia jus iš tokių tolybių?
— Jos pavardė Rid, sere, misis Rid.
— Rid iš Geitshedo? Geitshede buvo kažkoks Ridas, teisėjas.
— Tai jo našlė, sere.
— Ir ką bendro jūs turite su ja? Iš kur ją pažįstate?
— Misteris Ridas buvo mano dėdė, mano motinos brolis.

208
 — Po velnių! Jūs nieko nepasakojote man apie tai. Jūs visą laiką
tvirtinote, kad neturite jokių giminių.
— Tokių, kurie mane laikytų gimine,, aš neturiu, sere. Misteris Ridas
mirė, o jo žmona išvarė m a n e . . . .
— Kodėl?
— Todėl, kad aš likau beturtė, buvau jai našta ir ji manęs nemėgo.
— Bet juk Ridas paliko savo vaikų? Tu juk turi pusbrolių ir pus­
seserių? Džordžas Linas vakar man pasakojo apie vieną Ridą iš Geits­
hedo ir tvirtino, jog tai paskutinis sukčius. O Ingrem minėjo kažkokią
Džordžianą Rid iš tos pačios vietovės,— toji prieš kokią porą metų
sukėlusi Londone furorą savo grožiu.
— Džonas Ridas taip pat mirė, sere. Jis pražudė pats save ir nuvarė
į pragaištį savo šeimą. Manoma, kad jis nusižudė. Si žinia taip sukrėtė
jo motiną, kad ją ištiko apopleksija.
— Ir kuo gi jūs jai padėsite? Nesąmonė, Džeine! Aš nė negalvo­
čiau' baladotis šimtą mylių aplankyti kažkokios senės, kuri, ko gero,
numirs dar jums nenuvažiavus. Be to, juk sakėte, kad jinai išvarė jus.
— Taip, sere, bet tai buvo labai seniai. Tada jos padėtis buvo vi­
sai kitokia. O dabar nenorėčiau nepaklausyti jos prašymo.
— Kiek laiko manote užtrukti?
— Kuo mažiau, sere.
— Pažadėkite užtrukti tiktai savaitę...
— Nenorėčiau duoti žodžio: ko gero, man gali tekti jį sulaužyti.
— Šiaip ar taip, jūs sugrįšite? Nieku gyvu nepasiliksite visą laiką
tenai?
— O ne! Aš tikrai sugrįšiu, jeigu viskas bus gerai.
— O kas važiuos su jumis? Juk jūs nekeliausite šimto mylių viena?
— Ne, sere, jinai atsiuntė savo vežėją.
— Ar juo galima pasitikėti?
— Taip, sere, jisai pas ją ištarnavo dešimtį metų.
Misteris Ročesteris susimąstė.
— Kada norite iškeliauti?
— Rytoj anksti, sere.
— Jei taip, tai. jums reikės pinigų. Juk jūs negalite keliauti be
pinigų, ir, man rodos, jūs jų turite nedaug. Aš dar nemokėjau jums
algos. Kiek jūs iš viso turite kapitalo, Džeine?—paklausė jis šypso­
damasis.
Aš parodžiau savo piniginę. Ji iš tikrųjų buvo lengvučiukė.
— Penkis šilingus, sere.
Jisai paėmė piniginę, išbėrė visą jos lobį sau ant delno ir nusikva­
tojo, tarsi jį būtų prajuokinę tie menki variokai. Paskui išsiėmė iš
kišenės savo piniginę.

14. Džeinė Eir

209
 —-Štai,—-pasakė jis, duodamas "man banknotą. Tai buvo penkias­
dešimt svarų, o jis man tebuvo skolingas tiktai penkiolika. Aš pasa­
kiau, jog neturiu grąžos.
— Man nereikia grąžos, jūs tai žinote. Tai jūsų alga.
Bet aš atsisakiau paimti daugiau, negu man priklausė. Iš pradžių
jis piktai susiraukė, paskui tarsi apsigalvojęs pasakė:
— Gerai, gerai! Verčiau aš jums dabar neduosiu visų pinigų. Ga­
vusi penkiasdešimt svarų, jūs, ko gero, užtruksite tenai kokį trejetą
mėnesių. Štai jums dešimt. Užteks?
— Taip, sere, vadinasi, jūs man dar skolingas penkis.
— Sugrįžkite jų pasiimti. Aš būsiu jūsų bankininkas ir sutaupysiu
jums keturiasdešimt svarų.
— Misteri Ročesterį, šia proga aš noriu pasikalbėti su jumis ir kitu
. reikalu.
— Kitu reikalu? Įdomu kokiu.
— Jūs davėte man suprasti, sere, kad netrukus ruošiatės vesti?
— Taip. Ir kas iš to?
— Tokiu atveju, sere, Adelę reikėtų atiduoti į mokyklą. Aš ne­
abejoju, kad jūs suprasite, jog tai būtina.
— Pašalinti, kad ji nesimaišytų mano nuotakai po kojomis, kad,
ko gero, nesumanytų konkuruoti su ja? Patarimas protingas. Tuo visai
neabejoju. Vadinasi, Adelė, kaip jūs sakote, iškeliaus į mokyklą, ir
jūs, suprantama, išsidanginsite velniop?
— Manau, ne, sere. Aš pasiieškosiu kitos vietos.
— Na, žinoma!—sušuko jis keistai persimainiusiu balsu, o jo vei­
dą iškreipė pašaipi ir niūri grimasa. Po to valandėlę jis žiūrėjo
į mane.
— Ir, manau, senę Rid arba paneles, jos dukteris, paprašysite su­
ieškoti jums vietą?
— Ne, sere. Mano santykiai su giminėmis nėra tokie, kad leistų
man prašyti jų paslaugos. Aš pasiskelbsiu laikraštyje.
— Dar ko užsimahysit,— sumurmėjo jisai.— Tik pamėginkite pasi­
skelbti! Gaila, kad nedaviau jums tik vieno svaro vietoj dešimties.
Grąžinkite man devynis svarus, Džeine. Man jų labai reikia.
—• Man taip pat, sere,— atkirtau aš, susidedamą ant nugaros rankas,
kuriose laikiau piniginę.—Jokiu būdu negaliu apsieiti be šių pinigų.
:
—-Mažoji šykštuolė!— sušuko jis.— Jūs taip įsikibusi į pinigus!
Na, duokite man bent penkis svarus, Džeine.
— Nė penkių šilingų, sere! Nė penkių pensų!
— Bent leiskite pasižiūrėti į tuos pinigus.
— Ne, sere. Jumis negalima pasitikėti.
— Džeine!

210
 — Sere!
— Pažadėkite man vieną dalyką.
— Pažadu viską, sere, ką tik galėsiu tesėti.
— N e d u o k i t e skelbimo ir paveskite tai man. K a i reikės, aš jums su­
rasiu vietą.
— Su mielu noru, sere, tik j e i g u jūs s a v o ruožtu pažadėsite, kad
m u d v i su A d e l e galėsime palikti šiuos namus, prieš čia įžengiant jūsų
nuotakai.
— Puiku! Puiku! D u o d u jums garbės žodį. V a d i n a s i , jūs išvykstate
rytoj?
— Taip, sere. Anksti.
— Ar po pietų jūs ateisite į svetainę?
— N e , sere, aš turiu susiruošti kelionei.
— T a d a mums kuriam laikui tenka atsisveikinti?
— M a n a u , k a d taip, sere.
— O kaip žmonės atsisveikina, Džeine? Pamokykite mane, aš nela­
bai teišmanau.
— Jie sako ,,iki pasimatymo" ar kitus kokius žodžius, kurie jiems
patinka.
—• N a , tada pasakykite tuos žodžius.
— Iki pasimatymo, misteri Ročesterį. Kol kas.
— O ką turiu aš pasakyti?
— Tą pat, j e i g u jums tai patinka, sere.
— Iki pasimatymo, mis Eir. Kol kas. A r g i tai viskas?
•— Taip.
— O mano išmanymu, šitoks atsisveikinimas šaltas, sausas ir ne­
draugiškas. Man norėtųsi ko nors kito, šiokio tokio priedo prie šio
ritualo. Kas, j e i g u mes, pavyzdžiui, paspaustume vienas kitam rankas?
Bet ne, tas manęs taip pat nepatenkintų. Vadinasi, jūs man nieko ne­
pasakysite, Džeine, o tik tą „iki pasimatymo"?
— To užtenka, sere. Kartais vienu šiltu žodžiu galima d a u g i a u pa­
sakyti n e g u daugeliu.
— Žinoma, galima. Bet vis dėlto tai skamba blankiai ir šaltai —„iki
pasimatymo"!
„Kiek dar jis stovės, atsirėmęs n u g a r a į duris?—paklausiau aš sa­
v e . — M a n reikia pradėti ruoštis."
Bet tuo metu suskambėjo pietų varpas, misteris Ročesteris staiga
nuėjo, nebetaręs nė žodžio. Tą dieną aš nebemačiau jo, o kitą rytą
išvažiavau, dar j a m neatsikėlus.
Geitshedo vartų sarginę mes privažiavome gegužės pirmą dieną maž­
daug penktą v a l a n d ą po pietų. Prieš eidama į ponų namus, aš užsukau
pas Livenus. Jų butas b u v o labai švarus ir jaukus. Grotuotus langelius

211
puošė baltos užuolaidėlės. Grindys švytėjo be mažiausios dėmelės. Kros­
nies durelės ir žnyplės žvilgėte žvilgėjo. Skaidriai liepsnojo malkos. Be­
sė sėdėjo prie ugnies ir supo savo naujagimį, o Robertas su seseria
ramiai žaidė kamputyje.
— Ačiū dievui! Aš žinojau, kad jūs atvažiuosite! — sušuko misis
Liven, kai aš įėjau.
— Taip, Bese,— atsakiau aš, pasibučiavusi su ja.— Tikiuosi, dar ne­
pasivėlinau. Kaip misis Rid? Dar gyva, tikiuosi?
— Taip, gyva. Ir dabar sveikesnė ir stipresnė kaip anksčiau. Dak­
taras sako, kad ji dar gali pagyventi savaitę kitą. Tačiau nelabai tiki,
kad visiškai pasveiktų.
— Ar ji kalbėjo apie mane?
— Jinai kalbėjo apie jus dar šįryt. Norėjo, kad jūs atvažiuotute.
Dabar ji miega. Bent miegojo prieš dešimt minučių, kada aš buvau
ponų namuose. Paprastai popiet jai užeina toks letargas, ir ji prasiblaivo
tik apie šeštą septintą. Gal pailsėkite šičia kokią valandą, mis, o paskui
nueisim abi?
Įėjo Robertas. Besė paguldė miegantį kūdikį į lopšį ir pasisveikino
su juo. Po to ji užsispyrė, kad nusiimčiau skrybėlaitę ir išgerčiau ar­
batos, nes aš atrodanti išbalusi ir nuvargusi. Man buvo malonus jos
vaišingumas, ir aš klusniai leidausi nurengiama kaip vaikystėje, kada
Besė guldydavo mane į lovą.
Senų laikų prisiminimai užplūdo mane, kol aš stebėjau, kaip ji triū­
sia aplinkui, deda ant padėklo geriausius porceliano puodelius, daro
sumuštinius, kepina arbatai skrebučius, protarpiais šleptelėdama ir niūks-
teidama mažuosius Robertą su Džeine, kaip ji kad darydavo man ano­
mis dienomis. Besė, pasirodo, tebebuvo tokia pat ūmi, mitri ir gera­
širdė.
Arbata užvirė, ir aš jau buvau einanti prie stalo, bet ji savo senuo­
ju įsakomu tonu paprašė, kad aš nesijudinčiau. Ji mane pavaišinsianti
prie židinio, pasakė Besė. Ir pristūmė apvalų stalelį, padėjo ant jo
puodelį arbatos ir lėkštę skrebučių, visiškai taip pat, kaip kad darydavo
kadaise, kai aš sėdėdavau vaikiškoje kėdutėje ir jai pavykdavo nu­
džiauti man kokį skanėstą. Ir dabar aš šypsodamasi klausiau jos kaip
anuomet.
Jinai ėmė teirautis, ar aš laiminga Tornfilde ir kas per žmogus ma­
no ponia. O kai aš pasakiau, kad tuose namuose tėra tik vienas šei­
mininkas,— tai ar jis geras žmogus ir ar patinka man. Aš paaiškinau,
kad jis, galima sakyti, negražus, tačiau tikras džentelmenas, kad elgiasi
su manim maloniai ir kad esu juo patenkinta. Paskui ėmiau pasakoti
jai apie linksmą būrį svečių, kuris pastaruoju mėtu svečiavosi namuo-

212
se, ir apie juos ji klausėsi susidomėjusi. Tatai b u v o kaip tik tai, apie
ką Besė itin m ė g o klausytis.
Šitaip šnekučiuojantis kaipmat praslinko valanda. Besė vėl atnešė
man skrybėlaitę bei viršutinius drabužius, ir, jos lydima, aš išėjau iš
sarginės į ponų namą. Taip pat jos lydima, maždaug prieš devynetą
metų aš žengiau šituo pačiu taku, tik priešinga linkme. Tamsų, ūka­
notą, šaltą sausio rytą aš palikau svetimą man pastogę su prislėgta ir
geliančia širdimi. Dėdienės išvaryta ir visų atstumta, aš v y k a u ieškoti
prieglobsčio šaltame Louvude, tolimame, nepažįstamame krašte. Toji pati
nesvetinga pastogė dabar vėl b u v o prieš mane. M a n o ateitis tebebuvo
netikra, man širdį tebegėlė sielvartas. Aš taip pat tebesijutau plačiosios
žemės klajūnė, tačiau labiau pasitikėjau savimi bei savo pačios jėgomis
ir mažiau bebijojau priespaudos. Kadaise man padarytos skaudžios žaiz­
dos dabar b u v o užgijusios, ir piktumo liepsna užgesusi.
— Pirmiausia užeikite į mažąją svetainę,— pasakė man Besė, eida­
ma pirma manęs per vestibiulį.— Panelės veikiausiai ten.
Po akimirkos aš j a u b u v a u tame kambaryje. Kiekvienas mažiausias
daiktelis atrodė lygiai taip pat kaip tą rytą, kai aš b u v a u pristatyta
misteriui Broklherstui. Net kilimas, ant kurio jis tada stovėjo, tebe­
b u v o tas pats. Pažvelgusi į k n y g ų spintą, pamačiau, kad abu Bjuiko
„ A n g l i j o s paukščių" tomai tebeguli toje pat vietoje trečioje lentynoje,
o „Guliverio kelionės" ir „ A r a b ų pasakos" stovi ketvirtoje. N e g y v i e j i
daiktai išliko nepasikeitę, bet užtat gyvosios būtybės tapo taip persi­
mainiusios, kad sunku net b u v o pažinti.
Aš pamačiau priešais save dvi paneles. V i e n a jų b u v o labai aukš­
ta, beveik tokio pat ū g i o kaip mis Ingrem, bet baisiai sudžiūvusi ir
paniurusi, nesveiko geltono veido. Ji dvelkė kažkokiu asketiškumu, ir
šią ypatybę dar labiau pabrėžė jos visai paprasta, j u o d a vilnonė suk­
nelė, balta krakmolyta drobinė apykaklė, glotniai sušukuoti plaukai
ir vienuoliškas papuošalas — juodi karolėliai su kryželiu. Tai buvo, be
abejo, Eliza, nors šiame pailgame ir blankiame veide beveik neišliko
jokio panašumo.
Antroji, žinoma, b u v o Džordžianą, tik j a u ne toji Džordžianą, ku­
rią atsiminiau, nebe toji liekna į fėją panaši vienuolikos metų mer­
gytė. D a b a r ji atrodė visai pražydusi, apkūni mergina, raudonskruostė
kaip lėlė, gražiais taisyklingais veido bruožais, svajingomis, mėlyno­
mis akimis ir auksinėmis garbanomis. Jos suknia taip pat b u v o juoda,
bet taip elegantiškai ir taip dailiai gulėjo, kad sesers apdaras greta
j o s atrodė stačiai kaip vienuolės.
A b i seserys šiek tiek b u v o panašios į motiną, tiktai skirtingai: lie­
sa ir išblyškusi vyresnioji duktė paveldėjo iš motinos gelsvas akis;
jaunesnė, žydinti ir sveika, turėjo smakrą, gal tik kiek švelnesnį, bet

213
vis dėlto teikiantį kažkokio keisto atšiaurumo gosliam, putliam jos
veidui.
Kai aš priėjau arčiau, abi panelės atsistojo pasisveikinti su manimi
ir abi pavadino mane ,,mis Eir". Eliza tai atliko keliais žodžiais, ištar­
tais šiurkščiu tonu ir be šypsenos. Po to ji vėl atsisėdo, įsmeigė akis
į besikūrenantį židinį ir, rodos, pamiršo mane. Džordžianą prie „labos
dienos" pridėjo keletą banalių pastabų apie mano kelionę, apie orą ir
taip toliau; ji kalbėjo, tęsdama žodžius. Šias savo pastabas ji lydėjo
skersais žvilgsniais, nudelbdama mane nuo galvos iki kojų, čia apžiū­
rinėdama kuklų nurudusį mano apsiaustėlį, čia įsmeigdama akis į mano
paprastą, be jokių papuošalų kelionės skrybėlaitę. Jaunos panelės, ir
nepratardamos nė žodžio, moka kuo puikiausiai parodyti, jog laiko jus
keistuole. Išdidus žvilgsnis, šalta laikysena, atsainus tonas visiškai iš­
reiškia jų jausmus, ir nereikalingi joms šurkštūs posakiai ar pats el­
gesys.
Tačiau dabar pašaipa, paslėpta ar atvira, jau nebeveikė manęs kaip
anksčiau. Sėdėdama tarp savo pusseserių, pati stebėjaus, kaip laisvai
jaučiuosi, nors viena visai nepaisė manęs, o antroji rodė pusiau sarkas­
tišką dėmesį. Eliza jau nebegalėjo užgauti manęs savo panieka, o Džor­
džianą — išvesti manęs iš kantrybės savo sarkazmu. Taip buvo todėl,
kad mano mintys krypo į kitus dalykus. Keletą pastarųjų mėnesių aš
pergyvenau tokius gilius jausmus, mano sielvartas ir džiaugsmas buvo
toks stiprus ir subtilus, kad pusseserės jau nebegalėjo nei nuliūdinti, nei
pradžiuginti manęs, o jų elgesys nebeįstengė sukelti man nei gerų, nei
piktų jausmų.
— Kaip misis Rid sveikata?—veikiai aš paklausiau, ramiai pažvel­
gusi į Džordžianą, kuri, išgirdusi šį tiesioginį klausimą, visa pasišiaušė,
tarsi aš būčiau leidusi sau netikėtą laisvybę.
— Misis Rid? Ak, jūs. turite omenyje mamą. Jinai jaučiasi labai
blogai. Abejoju, ar jums pavyks ją šįvakar pamatyti.
— Jeigu,— pasakiau aš,— jūs dabar užliptute pas ją ir pasakytute,
jog aš atvažiavau, būčiau jums didžiai dėkinga.
Džordžianą kone pašoko ir klaikiai išplėtė savo mėlynas akis.
— Aš žinau, kad ji primygtinai reikalavo, jog atvažiuočiau,— pri­
dūriau aš,— ir norėčiau įvykdyti jos norą neatidėliodama, jei tik tas
įmanoma.
— Mama nemėgsta, jei ją kas trukdo vakarais,— tarė Eliza.
Tada aš ramiai atsistojau, nusiėmiau, nors ir neprašoma, skrybėlaitę,
nusimoviau pirštines ir pareiškiau, kad eisiu paieškoti Besės, kuri vei­
kiausiai virtuvėje, ir paprašysiu, kad ji sužinotų, ar misis Rid nusi­
teikusi matyti mane šįvakar, ar ne. Aš išėjau, susiradau Besę ir pa­
prašiau, kad ji padarytų man tą paslaugą. Toliau elgiausi taip pat ryž-

214
, tingai. Išgirdusi kokį įžūlų žodį, paprastai aš traukiuosi iš kelio. Jeigu
prieš kokius metus būčiau buvusi taip sutikta kaip šiandien, tai iškart
būčiau nusprendusi važiuoti iš čia jau kitos dienos rytą. O dabar išsyk
supratau, kad šitaip elgtis kvaila: aš atkeliavau šimtą mylių aplankyti
dėdienės, ir todėl turiu pasilikti čia, kol ji pasveiks arba numirs. O
jeigu jos dukterys pučiasi ir rodo savo kvailumą, tai geriausia kiek
galint stengtis to nepastebėti. Todėl aš kreipiausi į ekonomę, paprašiau
paskirti man kambarį, pasakiau, jog apsistosiu namuose savaitei ar
dviem, pasirūpinau, kad mano lagaminas būtų nugabentas į skirtą man
kambarį, ir pati nuėjau kartu. Laiptų aikštelėje sutikau Besę.
— Misis nemiega,— tarė ji.— Aš pasakiau, kad jūs jau atvažiavo­
te. Eikšekite, pažiūrėsime, ar ji pažins jus.
Manęs nereikėjo vesti į taip gerai man pažįstamą kambarį, į kurį
kadaise mane taip dažnai kviesdavo nubausti ar išbarti. Aš aplenkiau
Besę ir atidariau duris. Ant stalo stovėjo lempa su gaubtu, nes jau
ėmė temti. Štai toji pati lova su keturiais stulpeliais ir gintaro spalvos
užuolaida kaip ir seniau! Štai tas pats tualetinis stalelis, tas pats krėslas
ir kėdutė kojoms, ant kurios aš šimtus kartų buvau klupdoma, verčia­
ma prašyti atleidimo už nepadarytus prasižengimus! Nejučia dirstelėjau
į vieną kertę, ar, ko gero, nepamatysiu joje šmėkšant tokio baisaus
kitados rimbo, kuris paprastai kabodavo toje vietoje, pasiruošęs iššokti
iš ten it koks piktas kipšėkas ir nučaižyti mano trūkčiojantį delnuką
ar susigūžusią nugarą. Prisiartinusi prie lovos, atitraukiau užuolaidas
ir pasilenkiau ties krūva pagalvių.
Aš gerai prisiminiau misis Rid veidą ir dabar smalsiai įsmeigiau
akis į pažįstamus bruožus. Laimė, kad laikas nuslopina keršto troškimą
ir nutildo piktumo ir antipatijos prasiveržimus! Šią moteriškę aš pali­
kau karčią valandą, neapykantos kupina širdimi, o -grįžau dabar, jaus­
dama vien tik gailestį jos didžioms kančioms ir karštai trokšdama pa­
miršti ir dovanoti visas nuoskaudas, susitaikyti su ja ir bičiuliškai pa­
spausti jai ranką.
Pažįstamas veidas buvo prieš mane: toks pat griežtas, rūstus kaip
visada. Štai tos pačios akys, kurių niekas neįstengdavo sujaudinti, ir
tie patys šiek tiek pakelti, valdingi, despotiški antakiai. Kaip dažnai
jie raukdavosi, reikšdami man rūstybę ir neapykantą, ir kaip gyvai aš
prisiminiau vaikystės siaubą ir nuoskaudas, žiūrėdama į rūsčias jos
antakių linijas! Ir vis dėlto aš pasilenkiau ir pabučiavau ją. Jinai pa­
žvelgė į mane.
— Ar čia Džeinė Eir?—paklausė ji.
— Taip, dėdiene. Kaip jaučiatės, mieloji dėdiene?—atsiliepiau aš.
Kadaise pati sau buvau pasižadėjusi niekad nebevadinti jos dė­
diene, o dabar man atrodė, kad nebus jokios nuodėmės, jei aš sulau-

215
žysiu ir užmiršiu šį pažadą. Mano pirštai suspaudė jos ranką, gulinčią
virš antklodės. Jeigu ir ji būtų juos meiliai paspaudusi, aš būčiau pa­
jutusi tikrą džiaugsmą. Tačiau užkietėjusios prigimtys taip greit nesu-
minkštėja ir giliai įsikerojusios antipatijos taip lengvai neišsisklaido.
Misis Rid ištraukė savo ranką iir, nusigręžusi nuo manęs, pasakė, kad
vakaras esąs šiltas. Paskui ji vėl pažiūrėjo į mane, bet tokiu lediniu
žvilgsniu, kad aš iš karto pajutau, jog jos nuomonė apie mane, jos
jausmai mano atžvilgiu liko nepasikeitę ir negalėjo pasikeisti. Iš jos
akmeninių akių, nesugebančių įžvelgti švelnumo ir nežinančių, kas yra
ašaros, supratau, kad ji tvirtai pasiryžusi žiūrėti į mane kaip į nepatai­
somai blogą žmogų: pastebėjusi, kad aš pasikeičiau į gerą pusę, ji
būtų pajutusi ne kilnų džiaugsmą, o tik pažeminimą.
Mano širdį suspaudė skausmas, o paskui rūstybė. Bet po valandė­
lės aš nusprendžiau parodyti, jog esu stipresnė už ją, jog galiu įveikti
ir jos būdą, ir jos valią. Ašaros smaugė mane kaip ir vaikystėje, bet
aš sutramdžiau jas, pasistačiau kėdę galvūgalyje, atsisėdau ir pasilen­
kiau ties pagalviu.
— Jūs iškvietėte mane,—pasakiau aš,— ir štai aš čia. Ketinu čia
pasilikti, kol pamatysiu, kad jums geriau.
— O, žinoma! Ar matei mano dukteris?
— Taip.
— Tai gali joms pasakyti, jog aš noriu, kad pasiliktum, kol aš ga­
lėsiu pasikalbėti sii tavim apie tai, kas man rūpi. Šįvakar jau per vėlu,
ir man sunku viską prisimint. Aš kažką norėjau tau pasakyti... tuoj
prisiminsiu.
Jos klaidžiojantis žvilgsnis ir sunki kalba rodė, kokius baisius smū­
gius pergyveno šis kadaise toks galingas kūnas. Ji ėmė neramiai var­
tytis, užsitraukdama ant savęs antklodę. Mano alkūnė, atremta į lovos
kraštą, pasirodo, buvo prispaudusi antklodės kampą. Jinai iš karto
supyko.
— Sėdėk tiesiai!—sušuko ji.— Neerzink manęs ir nelaikyk antklo­
dės! Tai tu esi Džeinė Eir?
— Taip, aš esu Džeinė Eir.
— Niekas nepatikės, kiek aš vargo ir nemalonumų patyriau per
šį vaiką. Šitokia našta ant mano pečių! Kiek ji mane prierzino kiek­
vieną dieną, keistai spyriuodamasi, nei iš šio, nei iš to visa pasišiauš-
dama ir be paliovos akiplėšiškai sekdama kiekvieną mano žingsnį! Kar­
tą ji su manim ėmė šnekėti stačiai kaip beprotė, sakau, it velnio ap­
sėsta,— niekad nesu mačiusi, kad vaikas šitaip įžūliai kalbėtų! Džiau­
giausi, galėdama išdanginti ją iš namų. Kas gi ten jai atsitiko Louvude?
Girdėjau, kad ten buvo šiltinės epidemija ir daug mokinių išmirė. O ji

216
liko gyva. Bet aš pasakiau, kad Džeinė Eir mirė. Aš norėjau, kad ji
būtų mirusi!
— Keistas noras, misis Rid! Kodėl taip nekentėte jos?
— Aš negalėjau pakęsti jos motinos: ji buvo vienintelė mano vyro
sesuo, ir jis labai ją mylėjo. Kai šeima jos išsižadėjo po jos nevy­
kusių vedybų su žemesnio luomo asmeniu, Ridas vienas palaikė jos
pusę, o kai atėjo žinia, kad ji mirė, tai jis verkė kaip pakvaišęs. Pas­
kui jis užsispyrė pasiimti jos kūdikį, nors ąš kiek galėdama priešta­
ravau ir sakiau, kad verčiau atiduoti jį auklei ir mokėti už jo išlaiky­
mą. Vos tik mano akys išvydo tą vaiką, aš iš karto ėmiau neapkęsti
jo,—tokia ligūsta, sunykusi ir amžinai inkščianti buvo toji mergiotė.
Ji, būdavo, gailiai knirkia lopšyje kiauras naktis; ji niekad neverks
visa gerkle kaip kiekvienas sveikas vaikas, ne,— būtinai inkščia ir
cypauja! Ridas gailėjosi jos, popstė kūdikį ir rūpinosi ja, lyg tai būtų
buvusi jo paties duktė,— bet kur ten, į savąsias tokio amžiaus jis ir
dėmesio nekreipė. Jis stengėsi padaryti taip, kad ir vaikai pamiltų tą
elgetą, bet mano brangieji vaikučiai pakęsti jos negalėdavo, o jis pyk­
davo ant jų, pamatęs, kad jie parodo, jog nemėgsta jos.
— Kai jis galutinai susirgo, nuolat prašydavo nunešti mergaitę prie
jo lovos ir valandą prieš mirtį privertė mane prisiekti, kad aš laiky­
siu tą bjaurų padarą. Tai buvo tas pat kaip ir užkarti man kokį elgetų
išperą iš prieglaudos. Bet Ridas buvo silpnabūdis, iš prigimties silpna-
bųdis. Džonas nė kiek nepanašus į savo tėvą, ir aš džiaugiuosi tuo.
Džonas visas į mane ir į mano brolius, jis tikras Gibsonas. O, kad tik
jis liautųsi kankinęs mane savo laiškais ir pinigų reikalavimais! Aš
nebeturiu iš ko jam siuntinėti, mes jau visai baigiame nusigyventi. Teks
atleisti pusę tarnų ir užkalti pusę namo arba išnuomoti kam nors. Bet
aš niekad iki to nenusileisiu. Bet iš ko gyventi? Du trečdaliai mano pa­
jamų eina ipotekos procentams apmokėti. Džonas klaikiai lošia ir am­
žinai pralaimi. Vargšas berniukas! Jis susidėjo su visokiais sukčiais, gir­
tuokliauja, nusmuko... ir atrodo taip baisiai,— man darosi gėda, kai
jį pamatau.
Ji vis labiau ėmė jaudintis.
— Man rodos, geriau bus dabar palikti ją vieną,— pasakiau aš Besei,
kuri stovėjo kitapus lovos.
— Gal ir geriau, mis. Ji panašiai šneka vakarais. Iš ryto esti ra­
mesnė. . ,
Aš atsistojau.
— Palauk!—sušuko misis Rid.— Dar vieną dalyką norėjau tau pa­
sakyti. Jis grasina man, jis amžinai grasina, kad padarysiąs galą sau
ir man. Kartais aš sapnuoju, jog matau jį paguldytą ant stalo su di­
dele žaizda gerklėje arba su išpurtusiu, pajuodusiu veidu. Aš atsidūriau

217
keblioje padėtyje, mane užklupo bėdos. Ką man daryti? Iš kųr gauti
pinigų?
Besė vargais negalais įkalbėjo ją išgerti raminančių lašų. Po to
misis Rid veikiai nurimo ir pagaliau užsnūdo. Aš išėjau iš jos kam­
bario.

Praslinko daugiau kaip dešimt dienų, kol man vėl teko su ja pasi­
kalbėti. Ji arba kliedėdavo, arba būdavo be sąmonės, ir gydytojas
uždraudė visa, kas galėjo ją įskaudinti ar suerzinti. Per tą laiką aš
kiek galėdama stengiausi suartėti su Džordžianą ir Eliza. Iš pradžių,
reikia pasakyti, jos buvo labai šaltos. Eliza sėdėdavo visą pusdienį,
siūdama, skaitydama ar rašydama, ir pratardavo vos vieną kitą žodį man
arba seseriai. Džordžianą čiauškėdavo ištisas valandas su savo kanarėle,
nekreipdama į mane nė mažiausio dėmesio. Bet aš nusprendžiau nepa­
rodyti, kad neturiu ko veikti ir kuo išsiblaškyti. Kadangi buvau atsi­
vežusi savuosius piešimo reikmenis, tai dabar jie kaip tik pravertė tam
tikslui.
Pasiėmusi dėžutę pieštukų ir kelis lapus popieriaus, aš paprastai
atsisėsdavau kur nuošaliau nuo jų palei langą ir imdavau škicuoti ko­
kius nors fantastiškus vaizdus, kurie kildavo amžinai besikeičiančiame
mano vaizduotės kaleidoskope: tarp dviejų uolų tyvuliuojančią jūrą;
tekantį mėnulį; laivo kontūrus jo skritulyje; nendres ir plūduriuojan­
čias vandens lelijas, tarp kurių pasirodo najades galva, lotoso žiedais
vainikuota; elfą, sėdintį paukščio lizde, po žydinčia laukinių rožių ša­
kele.
Vieną rytą man užėjo noras nupiešti veidą. Koks bus tas veidas,
aš nežinojau ir nenorėjau apie tai galvoti. Aš pasiėmiau minkštą juo­
dą pieštuką, pasidrožiau jį ir ėmiausi darbo. Bematant ant popieriaus
pasirodė plati, aukšta kakta ir kampuoto veido kontūrai. Ši pradžia
mane nudžiugino, ir mano pirštai vikriai ėmė piešti atskirus bruožus.
Po tokia kakta derėjo nupiešti tankius tiesius antakus. Po to, supran­
tama, sekė taisyklinga nosis su tiesia viršunose ir plačiomis šnervėmis.
Toliau — išraiškingos lūpos, anaiptol ne plonos, ir ryžtingas, skeltas
smakras. Suprantama, prie viso to dar reikėjo pridėti juodas žandenas
ir juodus it anglis plaukus, pasišiaušusius smilkiniuose ir garbanotus iš
priešakio, viršum kaktos. Liko tiktai akys. Aš tyčia jas palikau pa­
baigai, nes jas reikėjo itin kruopščiai atlikti. Nupiešiau jas plačias,
gražios formos: blakstienas padariau ilgas ir tamsias, lėliukes — dideles
ir žėrinčias. „Gerai, bet dar ne visa tai, ko norėčiau,— tariau pati sau,
apžiūrinėdama savo darbą.— Akims reikia suteikti daugiau jėgos ir
gyvumo." Ir aš patamsinau jų šešėlius, kad jos labiau spindėtų: du
trys sėkmingi štrichai padėjo tai pasiekti. Ir štai, prieš save aš regėjau

218
savo draugo veidą! Tad ką man reiškia, jei šios pasipūtusios damos
sėdi nusigręžusios nuo manęs? Aš žiūrėjau į portretą, šypsojausi, ma­
tydama tokį neginčytiną panašumą, visa siela buvau įsitraukusi į šį
darbą ir džiūgavau.
— Ar čia nupiešėte kokį pažįstamą?—paklausė Eliza, nepastebimai
priėjusi prie manęs. Aš atsakiau, kad ne,— tai tik šiaip, mano fanta­
zija, ir pasiskubinau uždengti piešinį kitais popieriaus lapais.
Žinoma, pamelavau: portretas iš tikrųjų buvo labai panašus į mis­
terį Ročesterį. Bet ką gi jis galėjo reikšti jai arba kam nors kitam,
išskyrus mane? Džordžianą irgi priėjo pasižiūrėti. Kiti piešiniai jai
patiko labiau, o apie šį portretą ji pasakė: „Koks negražus vyras!" Abi
jos, atrodo, nustebo, kad taip moku piešti. Aš pasisiūliau nupiešti jų
portretus, ir štai jos viena po kitos atsisėdo pozuoti portreto eskizui.
Po to Džordžianą parodė savo albumą. Aš pažadėjau jai nutapyti akva-
relinį paveikslą. Tatai iš karto ją pralinksmino, ir ji pasiūlė pasivaikš­
čioti po sodą. Nespėjus praslinkti nė porai valandų, mes jau atvirai,
intymiai šnekėjomės. Džordžianą papasakojo man, kad ji prieš porą
metų Londone praleidusi nuostabią žiemą, įsigijusi daugybę garbintojų,
susilaukusi visų dėmesio. Jinai net užsiminė apie vieną tituluotą asmenį,
kuris ją įsimylėjęs. Antrąją dienos pusę ir vakare šios užuominos da­
rėsi vis aiškesnės. Ji atpasakojo man meilingus pokalbius, smulkiai nu­
piešė sentimentalias scenas. Žodžiu, tą dieną aš buvau priversta iš­
klausyti visą storą improvizuotą romaną, vaizduojantį aukštuomenės
gyvenimą. Savo nesibaigiančius pasakojimus ji ėmė kartoti diena po
dienos. Jų tema buvo vis ta pati—jos pačios pergyvenimai, jos meilė,
jos sielvartas. Keista, kad ji nė karto neužsiminė nei apie motinos ligą,
nei apie brolio mirtį, nei apie liūdnas perspektyvas, kurios laukė šei­
mos ateityje. Atrodė, kad visa jos siela tealsuoja tik pergyventų ma­
lonumų atsiminimais ir svajonėmis apie būsimas pramogas. Ji užeidavo
kasdien kokioms penkioms minutėms pas sergančią motiną, ir viskas.
Eliza buvo nešneki kaip ir iš pradžių: ji, matyt, neturėjo kada šne­
kėti. Aš niekad nebuvau sutikusi labiau iš pažiūros užsiėmusio žmo­
gaus, tačiau sunku buvo pasakyti, ką ji veikė, arba, teisingiau, pa­
stebėti jos atkaklaus darbo vaisius. Keldavosi ji anksti, žadintuvui su­
skambėjus. Aš nežinau, ką ji veikdavo prieš pusryčius, tačiau paval­
giusi savo laiką ji paskirstydavo pagal tvarkaraštį, ir kiekvieną valandą
būdavo numatytas koks nors darbas. Triskart per dieną ji skaitydavo
mažą knygutę,— vėliau aš pamačiau, kad tai paprasta maldaknygė. Sykį
aš ją paklausiau, kas užvis labiausiai traukia ją šioje knygutėje, ir ji
atsakė: „Liturgija". Tris valandas ji siuvinėdavo auksiniais siūlais puoš­
nų apvadą ant keturkampio purpurinės medžiagos gabalo, didumo kone
sulig kilimu. Man paklausus, kam bus skirtas tas siuvinys, ji paaiškino,

219
 kad tai būsiąs altoriaus užtiesalas naujoje bažnyčioje, neseniai pasta­
tytoje netoli Geitshedo. Dvi valandas ji skirdavo savo dienoraščiui,
dvi — darbui sode ir vieną valandą — sąskaitoms sutvarkyti. Atrodė,
kad ji neturėjo nė noro su kuo nors bendrauti ar bent pasišnekėti.
Matyt, Eliza buvo savaip laiminga: ši griežta vienoda tvarka teikė jai
pasitenkinimą, ir niekas jos taip neerzindavo, kaip koks netikėtas įvy­
kis, priverčiąs ją pakeisti tvarkaraštį.
Vieną vakarą, būdama šnekesnė nei paprastai, ji pasakė man, kad
giliai pergyvenusi Džono elgesį ir šeimai gresiantį skurdą; bet dabar,
pridūrė mano pusseserė, ji padarė išvadą ir apsisprendė. Jai priklau­
sančią turto dalį ji pasistengė išsaugoti, ir kai numirs motina (visiškai
neįtikėtina, kad ji pasveiktų arba ilgai sirgtų, ramiai paaiškino Eliza),—
jinai pagaliau imsis vykdyti seniai puoselėjamą planą: susiras sau ra­
mią užuovėją, kur jos dienos režimas bus visai garantuotas nuo su­
trukdymų ir kur ji galės saugiai atsitverti nuo lengvabūdiško pasaulio.
Aš paklausiau, ar Džordžianą irgi iškeliaus drauge.
— O, ne. Mudvi su Džordžianą neturime ir niekad neturėjome nie­
ko bendro. Jokiomis sąlygomis aš nesutiksiu, kad mane varžytų jos
draugija. Tegu Džordžianą eina savo keliais, o aš eisiu savo.
Džordžianą tais momentais, kada neliedavo man savo širdies, daž­
niausiai tysodavo ant sofos, pykdama, kad taip nuobodu motinos na­
muose, ir negalėdama sulaukti, kada teta Gibson pagaliau pakvies ją
į Londoną.
— Būtų kur kas geriau,— pasakė ji,— jei aš galėčiau ištrūkti iš
čia mėnesiui kitam, kol viskas bus baigta.
Aš nepasidomėjau, ką ji turėjo omenyje, sakydama „kol viskas bus
baigta", bet manau, kad ji galvojo apie laukiamą motinos mirtį ir niū­
rias laidotuvių apeigas. Eliza paprastai nekreipdavo jokio dėmesio į se­
sers dykinėjimą ir amžinus skundus, tarsi šios niurnančios, besikanki­
nančios būtybės nebūtų buvę prieš jos akis. Tačiau vieną dieną, pa­
dėjusi į šalį pajamų bei išlaidų knygą ir pasiėmusi sąsiuvinį, jinai stai­
ga užsipuolė ją:
— Džordžianą! Man rodos, pasaulis nėra matęs tuštesnės ir kvailes­
nės beždžionės už tave. Tu neturėjai teisės gimti, nes iš tavęs nėra
jokios naudos gyvenimui. Užuot gyvenusi sau, savyje ir savimi, kaip
dera kiekvienai protingai būtybei, tu teieškai, kaip užsikarti ant spran­
do kokiam stipresniam žmogui, o jeigu neatsiranda tokio, kuris pano­
rėtų užsikrauti sau tokį sudribusį, silpną, lepų ir nenaudingą padarą, tu
šauki, kad esi nelaiminga, kad visi su tavim blogai elgiasi, skriaudžia
tave. Tu manai, kad gyvenimas tau kasdien turi teikti vien naujas pra­
mogas, kitaip pasaulis tau atrodo lyg koks kalėjimas. Tau reikia, kad
visi tavim žavėtųsi, suktųsi apie tave, tau pataikautų, tu nori, kad ap-

220
link tave aidėtų muzika, šokiai, svečių klegesys,— kitaip tu nuobodžiauji
ir varai save į kapus. Nejaugi tu neturi pakankamai proto susitvar­
kyti taip, kad taptum nepriklausoma nuo visų pašalinių užgaidų, nuo
svetimų norų ir būtum pati sau ponia? Kada tu nežinai, kaip praleisti
dieną, suskirstyk ją į dalis, kiekvienai valandai paskirk kokį darbą,
nesėdėk dyka nė ketvirčio valandos, nė dešimties, nė penkių minučių,
įtrauk į dienotvarkę kiekvieną akimirką ir daryk, ką esi numačiusi,
metodiškai, griežtai, punktualiai. Diena prabėgs tau taip greit, kad tu
nė nepastebėsi, kada ji prasidėjo. Ir tu niekam nebūsi skolinga už tai,
kad kas nors tau padėjo praleisti vieną tuščią akimirką. Nei tau rei­
kės ieškoti kieno draugystės ar pašnekesių, nei užuojautos ar para­
mos,—žodžiu, gyvensi taip, kaip ir dera nepriklausomai būtybei. Pa­
klausyk mano patarimo,— beje, pirmutinio ir paskutinio,— ir jeigu el­
gsiesi, kaip aš sakau, tau neprireiks nei mano, nei kieno kito pagal­
bos, kad ir kas atsitiktų. Jei nepaklausysi manęs, tu ir toliau taip nuo­
bodžiausi, blaškysiesi, niurnėsi, dykaduoniausi ir kankinsiesi per savo
pačios kvailumą, kad ir kaip sunku ir nepakeliama tatai bus. Aš sakau
tau visa tai stačiai ir perspėju: daugiau iš manęs tu neišgirsi to, ką
dabar pasakysiu, bet aš elgsiuosi lygiai šitaip. Po mūsų motinos mir­
ties aš tavo atžvilgiu nusiplaunu rankas. Nuo tos dienos, kai jos kars^
tas bus nugabentas į Geitshedo bažnyčios rūsį, mes išsiskirsime, tarsi
niekad nė nepažinojome viena kitos. Ir, susimildama, nepamanyk, kad
jeigu mes esame tų pačių tėvų vaikai, tai aš pakęsiu nors mažiausią
tavo pretenziją. Aš sakau tau atvirai: jeigu visa žmonija, išskyrus mud­
vi, žūtų, ir visoje žemėje mes liktume tiktai dviese, aš palikčiau tave
žūti su senuoju pasauliu, o pati žengčiau į naująjį.
Jinai nutilo.
— Galėjai apsieiti ir be tokios ilgos kalbos,—atsakė Džordžianą.—
Visi žino, kad visame pasaulyje nerasi tokio egoistiško, beširdžio pa­
daro kaip tu. Ir aš žinau, kaip baisiai manęs neapkenti. Savo neapy­
kantą parodei, iškrėsdama tą kvailą išdaigą su lordu Edvinu Viru. Tu
negalėjai pakęsti, kad aš iškilčiau aukščiau už tave, turėčiau titulą,
būčiau priimama tuose sluoksniuose, kur tu neišdrįsti nė nosies paro­
dyti. Todėl tu ėmei šnipinėti ir skųsti mane ir visiškai pražudei mano'
viltis.
Džordžianą išsiėmė nosinę ir kokią valandą po to šnirpštėsi nosį, o
Eliza sėdėjo šalta ir abejinga ir uoliai dirbo savo darbą.
Kai kam labai mažai tereiškia kilnūs, taurūs jausmai, bet prieš
mane buvo du visai priešingi charakteriai: vienas nepakenčiamai aitrus,
kitas nežmoniškai prėskas. Jausmas be proto, aišku,— skysta buiza, bet
ir protas, jausmo nesušvelnintas, yra per kartus ir per sprangus valgis.

221
 Buvo drėgnas, vėjuotas popietis. Džordžianą užmigo ant sofos, be­
skaitydama romaną. Eliza buvo išėjus į naująją bažnyčią išklausyti
pamaldų. Religijos klausimais ji buvo griežta formaliste: joks oras ne-
sutrukdydavo jai punktualiai atlikti tai, ką ji laikė religine savo pa­
reiga. Giedra ar dargana, ji vis tiek triskart eidavo į bažnyčią sekma­
dieniais, o šiokiomis dienomis — kada tik būdavo pamaldos.
Man kilo mintis nueiti į viršų ir pasižiūrėti, kaip jaučiasi ligonė,
kuri didesnę dalį dienos būdavo viena. Net tarnai ir tie tik protar­
piais teprisimindavo ją? o samdytoji slaugė, kurios niekas neprižiūrėjo,
kada tik galėdama išslinkdavo iš kambario. Tiesa, Bese galima buvo
pasitikėti, bet ji turėjo rūpintis ir savo šeima ir tik protarpiais galė­
davo užbėgti į ponų namą. Kaip ir maniau, prie ligonės nieko nebuvo,—
slaugės kažkur išeita. Misis Rid gulėjo ramiai, matyt, kaip paprastai,
nugrimzdusi į letargą; jos pamėlęs veidas skendėjo pagalviuose. Židi­
nyje blėso ugnis. Aš užmečiau anglių, pataisiau patalynę, pasižiūrėjau
valandėlę į tą, kuri negalėjo manęs matyti, ir paskui priėjau prie lango.
Lietus pliaupė į langus, lauke stūgavo vėtra.
„Štai guli vienas žmogus,— galvojau aš,— kuriam greitai bus sve­
timos visos žemiškosios aistros. Kur skris jo dvasia, kuri dabar stengiasi
nusimesti žemiškąjį savo apvalkalą? Kur ji nuplasnos, pagaliau ištrūkusi
į laisvę?"
Besvarstydama šią didžią problemą, aš pagalvojau apie Heliną Berns,
prisiminiau paskutinius jos žodžius, jos tikėjimą, kad kūnus paliku­
sios sielos esti visos lygios. Mintyse aš tarsi tebegirdėjau neužmirštamą
jos balso skambesį, tebemačiau jos išblyškusį, keisto įkvėpimo kupiną
veidą, jos išsekusius bruožus ir įsmeigtą į tolį žvilgsnį, kai ji ramiai
gulėjo mirties patale ir šnibždėjo, kaip tikisi sugrįžti į savo die­
viškojo tėvo prieglobstį.
Tuo metu pasigirdo silpnas balsas:
— Kas čia?
Aš žinojau, kad jau kelias dienas misis Rid nebuvo pratarusi nė
žodžio. Nejaugi ji atsigavo? Aš priėjau prie jos.
— Čia aš, dėdiene Rid!
— Kas aš? Kas tu esi?—paklausė ji, lyg nustebusi, lyg susirūpinusi
žiūrėdama į mane, bet jos žvilgsnis buvo sąmoningas.— Aš tavęs visai
nepažįstu. Kur Besė?
— Ji vartų trobelėje, dėdiene.
— Dėdiene?—pakartojo jinai.— Kas mane vadina dėdiene? Juk tu
man ne giminė! Bet aš pažįstu tave. Tavo veidas, tavo akys ir kakta
kažkur man labai matyti. Tu esi panaši į . . . Džeinę Eir!
Aš nieko neatsakiau, bijodama, kad, pasisakiusi, kas esu, nesukel-
čiau ligonei nervinio priepuolio.

222
 — Tačiau,— kalbėjo ji,— bijau, kad apsirikau. Mano akys apgauna
mane. Aš norėjau pamatyti Džeinę Eir, ir todėl įsivaizduoju jos bruo­
žus, kur jų visai nėra. Be to, per aštuonetą metų ji turėjo gerokai
pasikeisti.
Dabar aš atsargiai pasisakiau, kad esu tas žmogus, kuriuo ji mane
palaikė ir kurį norėjo matyti. Pastebėjusi, kad ji mane suprato ir kad
ji yra visai sąmoninga, aš paaiškinau, kaip Besė atsiuntė savo vyrą,
kuris ir atvežė mane iš Tornfildo.
— Aš žinau, kad labai sunkiai sergu,— veikiai ji vėl prašneko.—
Prieš keletą minučių mėginau apsiversti ir pamačiau, kad negaliu pa­
judinti nė vienos kūno dalelės. Man reikia palengvinti savo sielą prieš
mirtį. Kas mums atrodo menkniekis, kol esame sveiki, it sunki našta
prislegia tokią valandą, kokią aš pergyvenu dabar. Ar yra kambaryje
slaugė? Mes čia turbūt tik dviese?
Aš nuraminau ją, pasakydama, kad mes tik dviese.
— Taigi. Aš du kartus tave labai nuskriaudžiau ir dabar apgailes­
tauju. Vieną kartą tada, netesėdama vyrui duoto pažado užauginti
tave kaip tikrą savo vaiką, o antrą...— ji nutilo.— Galų gale tas ne
taip jau svarbu galbūt,— ji sumurmėjo pati sau.— Ir be t o . . . aš galiu
pasveikti... Ar verta taip skaudžiai žemintis prieš ją?
Ji pamėgino pasijudinti, bet neįstengė; jos veidas pasikeitė, atrodė,
ji tarsi pergyvena kažkokį vidinį nerimą — galbūt paskutinės agonijos
pradžią.
— Taip, nieko nebepadarysi. Amžinybė jau prieš mane. Verčiau tau
viską atskleisiu. Nueik prie mano komodos, atidaryk ją ir paimk laiš­
ką, kurį ten rasi.
Aš įvykdžiau, ką ji liepė.
— Dabar perskaityk laišką,— pasakė ji.
Jis buvo trumpas ir štai jo turinys:
„GERBIAMOJI,
Būkite tokia gera ir atsiųskite mano dukterėčios Džeinės Eir
adresą ir praneškite, kaip ji gyvena. Aš noriu greitai parašyti jai
laišką ir atsikviesti ją į Madeirą. Apvaizda palaimino mano pa­
stangas, ir aš įsigijau nemažą turtą. Būdamas nevedęs ir neturė­
damas vaikų, norėčiau įdukrinti ją, kol tebesu gyvas, ir užrašyti
jai viską, kas paliks po mano mirties.
Priimkite nuo manęs, gerbiamoji, ir t. t. ir t. t.
DŽONAS EIRIS.
Madeira"
Laiško data rodė, kad jis rašytas prieš trejetą metų.
— Kodėl aš niekad negirdėjau apie tai?—paklausiau ligonę.

223
 — Todėl, kad aš nekenčiau tavęs kaip pikto padaro ir tiesiog ne­
įstengiau piršto pajudinti, kad pagerėtų tavo gyvenimas. Aš negalėjau
pamiršti, kaip tu elgeisi su manim, Džeine, to tavo įniršio, kai tu kartą
užsipuolei mane, to tavo tono, kai tu pasakei, kad bjauriesi manimi
labiau už viską pasaulyje, to nevaikiško žvilgsnio ir balso, kai tu
tvirtinai, kad, vien tik prisiminus mane, tau darosi bloga, ir pareiškei,
kad aš elgiausi su tavim neteisingai ir žiauriai. Aš negalėjau pamiršti,
ką aš tada pergyvenau, kai tu šitaip šokai man į akis ir išliejai man
visą savo nuodingą sielą. Aš tada taip pasibaisėjau, tarsi gyvulys,
kuriam aš sudaviau, pavarydama šalin, staiga būtų pažvelgęs į mane
žmogaus akimis ir prakeikęs žmogaus balsu. Paduok man vandens!
O, tik greičiau!
— Brangioji misis Rid,— pasakiau aš jai, prinešusi prie lūpų
stiklinę vandens,— nebegalvokite apie tai, išmeskite visa tai iš galvos.
Atleiskite anuos neapgalvotus mano žodžius. Juk tada aš buvau vai­
kas! Nuo to laiko praėjo aštuonetas ar devynetas metų.
Ji nieko man neatsakė, bet, atsigėrusi truputį vandens ir atsikvė­
pusi, kalbėjo toliau:
— Aš sakau tau, kad neįstengiau t6 užmiršti ir atkeršijau tau. Aš
negalėjau nė pagalvoti, kad tu būtum savo dėdės įdukrinta ir gyven­
tum lengvai ir gražiai, ir aš parašiau jam. Labai apgailestauju, rašiau
aš, būdama priversta jį apvilti, bet Džeinė Eir jau mirusi. Ji buvo Lou­
vude siautusios šiltinės auka. Dabar daryk, ką nori: parašyk jam ir
paneik mano melą, iškelk mano niekšystę kada tik panorėsi, nors ir
tuoj pat. Aš tikiu, kad tu gimei mane kaltinti. Paskutinę gyvenimo
valandą mane draskyte drasko klaikus skausmas, prisiminus tą poelgį,
kurį galėjau padaryti tik tau.
— Jei tik aš galėčiau jus įtikinti, kad nebegalvotute apie tai, dė­
diene, ir būtute man gera ir atlaidi...
— Tavo labai netikęs charakteris,— pasakė ji,— ir aš po šiai die­
nai negaliu jo suprasti. Kaip ištisus devynerius metus tu galėjai kantriai
ir ramiai mane pakęsti, o dešimtaisiais staiga ėmei ir pasiutai? Šito aš
negaliu suprasti.
— Mano charakteris ne toks jau netikęs, kaip jums atrodo. Aš greit
supykstu, bet nesu kerštinga. Kiek kartų, dar tebebūdama kūdikis, aš
troškau pamilti jus, kad tik jūs būtute nors kiek leidusis būti man pa­
lanki. Ir dabar aš nuoširdžiai noriu su jumis susitaikinti. Pabučiuokite
mane, dėdiene.
Aš palenkiau savo skruostą jai prie lūpų, bet ji nepalietė jo. Ji
pasakė, kad jai sunku kvėpuoti, kai aš pasilenkiau virš lovos, ir vėl
paprašė vandens. Nuleidusi ją vėl ant pagalvio (kol ji gėrė, man teko
pakelti ją ir prilaikyti), aš padėjau ranką ant jos šaltos kaip ledas ir

224
drėgnos rankos. Silpni pirštai atsitraukė, vos man prisilietus. Blėstančios
akys vengė mano žvilgsnio.
— Mylėkite mane ar nekęskite, kaip sau norite,— tariau aš paga­
liau,— aš jums atleidžiu visa širdimi. Melskite atleidimo dievą, ir teap-
siaučia jus ramybė!
Vargšė kankinė! Jai buvo per vėlu, stigo jėgų susikaupti ir pakeisti
įprastą savo galvoseną. Visą gyvenimą nekentusi manęs, ji ir mirdama
negalėjo išsivaduoti iš tos neapykantos.
Įėjo slaugė, o paskui ją Besė. Tačiau aš dar užtrukau kokį pusva­
landį, vildamasi išvysti nors mažiausią atlaidumo pragiedrulį, bet vel­
tui. Misis Rid veikiai vėl neteko sąmonės ir jau nebeatsigavo. Vidur­
naktį ji mirė. Aš nebuvau prie jos ir neužmerkiau jai akių. Nebuvo
prie jos ir dukterų. Mes tik rytą išgirdome, kad jau viskas baigta.
Jinai jau gulėjo ant stalo. Mudvi su Eliza nuėjome pasižiūrėti jos.
Džordžianą, garsiai pravirkusį, pasakė, jog bijosi prieiti prie motinos.
Ir štai priešais mane gulėjo kadaise toks stiprus ir veiklus, o dabar
sustingęs ir nejudąs Saros Rid kūnas. Jos rūsčias akis nūnai dengė šal­
ti vokai, bet kaktoj e ir g riežtuose veido bruožuose tebebuvo neper-
maldaujama, rūškana išraiška. Šis lavonas man buvo keistas ir kartu
šiurpus. Aš žiūrėjau į jį su neapsakomu skausmu. Veltui ieškojau savo
širdyje šiltesnių ar švelnesnių jausmų — gailesčio, vilties, nusilenkimo
būtinybei. Aš nesisielojau, netekusi dėdienės, tik nerimavau dėl jos li­
kimo. Be ašarų, šiurpiai baisėdamasi, žūrėjau į šitokią kraupią jos mirtį.
Eliza ramiai stebeilijo į motiną. Patylėjusi keletą minučių, ji pasakė:
— Būdama tokio stipraus sudėjimo, ji galėjo išgyventi iki gilios se­
natvės, tik nesėkmės sutrumpino jai gyvenimą.—Po to akimirką jos
lūpas iškreipė mėšlungis. Jam praėjus, ji apsigręžė ir išėjo iš kambario.
Paskui ją išėjau ir aš. Nei jai, nei man nenuriedėjo nė viena ašara.

XXII SKYRIUS

Misteris Ročesteris man leido užtrukti tik vieną savaitę, tačiau pra­
slinko visas mėnuo, kol palikau Geitshedą. Aš norėjau iškeliauti tuoj
po laidotuvių, bet Džordžianą priprašė mane uždelsti, kol išsiruoš į Lon­
doną, kur ją dabar galų gale pakvietė jos dėdė misteris Gibsonas, at­
vykęs pasirūpinti savo sesers laidotuvėmis ir sutvarkyti šeimos reikalų.
Džordžianą pareiškė, kad ji jokiu būdu nepasiliksianti viena su Eliza,
kuri nei užjaučianti jos liūdinčios, nei suraminanti, kai ją apima baimė,
nei padedanti susitvarkyti drabužių prieš kelionę. Taigi aš kantriai
klausiausi jos sentimentalių aimanų ir egoistiškų verkšlenimų, kiek

15. Džeinė Eir 225

 leido man jėgos, ir kuo galėdama padėjau jai, aptvarkiau ir supakavau
jos tualetus. Turiu pasakyti, kad tuo metu, kai aš dirbdavau, ji dyki­
nėdavo, ir aš sakiau pati sau: „Jeigu mudviem likimas lemtų gyventi
visą laiką drauge, mieloji pussesere, mes kitaip susitvarkytume. Aš
nesutikčiau ištisai būti paslaugia ir kantria samariete, o paskirčiau ir
tau dalį darbo ir reikalaučiau, kad jį atliktum, kitaip jis liktų nepa­
darytas. Be to, aš priversčiau tave pasilaikyti sau nors dalį tų nuo­
bodžių, nenuoširdžių skundų. Tik todėl, kad šis mūsų susitikimas pa­
lyginti neilgas ir įvyko tokiomis niūriomis aplinkybėmis, aš sutikau
būti tokia kantri ir paslaugi tavo užgaidoms."
Pagaliau Džordžianą iškeliavo. Tačiau dabar Eliza ėmė prašyti ma­
ne paviešėti dar vieną savaitę. Ji sakė, kad jos planai atima iš jos
visą laiką ir dėmesį. Ji ketino iškeliauti į kažkurią tolimą šalį ir kiauras
•dienas ištūnodavo, užsišovusi savo kambario duris, kraudamas! laga­
minus, tuštindama stalčius, degindama popierius ir su nieku nesikal­
bėdama. Ji prašė, kad aš prižiūrėčiau namus, priimčiau lankytojus ir
atsakyčiau į užuojautos laiškus.
Pagaliau vieną rytą ji pasakė, kad aš laisva.
— Ir aš esu jums didžiai dėkinga,— pridėjo ji,— už tokias pravarčias
paslaugas ir taktišką elgesį. Visai kas kita gyventi su tokiu žmogumi
kaip jūs, o ne su Džordžianą: jūs dirbate savo darbą ir niekam nesika-
riate ant sprando. Rytoj,— kalbėjo ji,— aš išvykstu iš Anglijos. Apsi­
gyvensiu palei Lilį religiniuose namuose,— tai lyg koks vienuolynas.
Ten man bus ramu, niekas manęs netrukdys. Kurį laiką ketinu studijuoti
katalikų bažnyčios dogmas ir religinius veikalus. Jeigu šita religija,
kaip aš viliuosi, patenkins mano troškimą gyventi padoriai ir tvarkingai,
aš pereisiu į Romos katalikų tikėjimą ir, galimas daiktas, užsidėsiu
vienuolės šydą.
Aš neparodžiau, kad stebiuosi šiuo jos apsisprendimu, ir nemėginau
jos atkalbinėti. „Tai kaip tik tau,— pagalvojau,— na ką gi, geros klo­
ties."
— Sudie, pussesere Džeine Eir. Linkiu jums sėkmės. Jums vis dėlto
nestinga proto.
Aš atsakiau:
— Jums taip pat netrūksta sveiko proto, pussesere Eliza. Tačiau
aš manau, kad jūs po kokių metų būsite gyva palaidota kokiame nors
Prancūzijos vienuolyne. Jeigu jums tas patinka—važiuokit sveika.
— Visai teisingai,— atsiliepė Eliza.
Po šių žodžių mudvi pasukome savais keliais.
Kadangi man nebebus progos užsiminti apie ją ir apie jos seserį,
tai čia pat pasakysiu, kad Džordžianai puikiai pasisekė: ji ištekėjo už
turtingo, bet nusivalkiojusio didiko, o Eliza iš tikrųjų tapo vienuole ir

226
šiandien yra abatė tame vienuolyne, kur ji buvo novice ir kuriam už­
rašė visą savo turtą.
Aš neturėjau supratimo, ką žmonės jaučia, po ilgesnio ar trumpes­
nio išvykimo grįždami namo; šio jausmo man niekad neteko patirti.
Būdama dar vaikas, žinojau, ką reiškė grįžti „namo" į Geitshedą po
ilgo pasivaikščiojimo ir laukti, jog tuojau gausi barti už tai, kad atrodai
nušalusi ir nelinksma; o vėliau—ką reiškė grįžti iš bažnyčios „namo"
į Louvudą, jaučiant skausmingą norą sočiai pavalgyti ir sušilti prie
kaitraus židinio ir žinant, kad nieko panašaus nebus. Nei vienas, nei
kitas šie „namo" grįžimai negalėjo būti malonūs ir trokštami. Joks
jausmas netraukė manęs tada į kokią nors vietą it magnetas, kuris vei­
kia stipriau, kai prie jo artėji. O koks bus mano grįžimas į Tornfildą,
aš dar nežinojau.
Mano kelionė buvo nuobodi, labai nuobodi. Nuvažiavau penkiasde­
šimt mylių pirmą dieną, viešbutyje pernakvojau, antrą dieną—dar pen­
kiasdešimt mylių. Pirmą dieną aš galvojau apie misis Rid ir paskutines
jos gyvenimo minutes. Akyse man stovėjo perkreiptas, bespalvis jos
veidas, girdėjau keistai pasikeitusį jos balsą, vėl įsivaizdavau laidotu­
vių dieną, karstą, katafalką, virtinę juodai apsirengusių nuomininkų
ir tarnų (giminių buvo labai mažai), niūrius rūsio skliautus, tylią baž­
nyčią, iškilmingas gedulo pamaldas. Paskui mano mintys nukrypo į
Džordžianą ir Elizą: pirmąją aš regėjau puotos salės centre, antrąją —
vienuolyno celėje ir ėmiau nagrinėti skirtingas jų būdo ypatybes, dėl
kurių jos buvo tokios nepanašios. Kai vakare privažiavome didelį mies­
tą, šios mintys išsisklaidė. Naktis suteikė joms kitą kryptį. Aš atsi­
guliau, ir praeities prisiminimai užleido vietą mintims apie tai, kas ma­
nęs laukia ateityje.
Vadinasi, aš grįžtu į Tornfildą. Bet kiek laiko man dar teks tenai
pasilikti? Neilgai,— tuo aš neabejojau. Iš misis Feirfeks laiško, para­
šyto į Geitshedą, aš sužinojau, kad per tą laiką svečiai išsivažinėjo
iš pilies, kad misteris Ročesteris prieš tris savaites išvyko į Londoną
ir kad turėjo grįžti dar aną savaitę. Misis Feirfeks spėjo, kad jis iš­
keliavęs sutvarkyti kai kurių reikalų prieš vedybas, nes žadėjęs pirkti
naują karietą. Ji rašė, jog jai sunku priprasti prie minties, kad jis
galėtų vesti mis Ingrem, tačiau iš to, ką visi šneka, ir iš to, ką ji pati
pastebėjusi, negalį būti jokios abejonės, jog tai netrukus įvyksią. „Keis­
ta būtų tuo abejoti,— tariau pati sau.— Aš nė kiek neabejoju."
Ir man iškilo klausimas: kurgi aš turėsiu vykti? Visą naktį sapna­
vau mis Ingrem, o rytą, kada sapnai esti ypatingai aiškūs, aš regėjau,
kaip ji prieš mane uždaro Tornfildo vartus ir parodo man nežinomą
kelią; misteris Ročesteris stovėjo čia pat, žiūrėjo į mane, susinėręs

227
ant krūtinės rankas, ir sarkastiškai šypsojosi, tarsi tyčiodamasis iš mūsų
abiejų — iš jos ir manęs.
Aš neparašiau misis Feirfeks, kurią dieną sugrįšiu, nes nenorėjau,
kad manęs parvežti būtų siunčiama karieta. Man kur kas maloniau
buvo ramiai pareiti pėsčiai. Ir štai, palikusi pas arklininką savo laga­
miną, aš neskubėdama išėjau iš „Džordžo" užeigos. Buvo birželio prie­
vakaris, maždaug šešta valanda, ir aš pasukau į Tornfildą pažįstamu
keliu, einančiu per laukus, vienišu ir tykiu.
Vasaros vakaras nebuvo nei labai giedras, nei labai šviesus, tačiau
šiaip gražus ir ramus. Abipus kelio žmonės dorojo šieną. Dangus, nors
ir ne visai blaivas, žadėjo rytojui giedrą. Jo žydruma, vietomis švytinti
pro aukštus ir plonus debesis, atrodė itin skaisti ir rami. Vakarai irgi
raudonavo šiltais saulėlydžiais, jų netemdė nė mažiausia miglelė. At­
rodė, kad tenai liepsnoja ugnis, kad už marmurinių debesų žėri alto­
rius, pro siaurus jų plyšius žerdamas rausvo aukso spindulius.
Kuo arčiau Tornfildo, tuo džiugiau darėsi mano sieloje, todėl aš
net sustojau, norėdama paklausti pati save, ką reiškia tas mano džiaugs­
mas, ir priminti sau, kad aš juk grįžtu ne į savo namus, ne į nuolatinę
savo vietą, ne ten, kur mieli draugai ilgisi ir laukia manęs. ,,2inoma,
misis Feirfeks pasitiks tave su malonia ir ramia šypsena,— tariau pati
sau,—o mažoji Adelė suplos delneliais ir ims šokinėti aplinkui. Bet tu
puikiai žinai, kad galvoji ne apie jas, bet apie kažką kitą, ir kad tas
kitas nė neprisimena tavęs."
Bet argi jaunystė mėgsta šaltai viską apsvarstyti? Argi jaunas žmo­
gus, nepažindamas gyvenimo, nesielgia aklai? Kažkoks nesutramdomas
troškimas lyg sakyte sakė, kad užteks man ir to džiaugsmo, kurį aš
patirsiu, vėl pamačiusi misterį Ročesterį, nors jis ir nežiūrės į mane!
Jaunystė ragino mane: „Paskubėk, paskubėk! Būk su juo, kol gali!
Dar kelios dienos, gal savaitė, ir tu išsiskirsi su juo amžinai!" Ir, nu­
slopinusi savyje kažkokią iki šiol man nežinomą neviltį, kažkokį slogų
jausmą, kurio lig šiol niekad nebuvau patyrusi, aš kone. tekina pasi­
leidau į priekį.
Tornfildo lankose žmonės turbūt taip pat grėbia šieną. O gal grė­
bėjai jau baigė darbą ir grįžta namo su grėbliais ant pečių,— kaip tik
dabar, kada ir aš grįžtu. Dar viena ar dvi varsnos, paskui vieškelis —
ir aš atsidursiu ties Tornfildo vartais. Kaip gražiai šiemet žydi erškėt­
rožių gyvatvorės! Tik aš neturiu kada suskinti jų puokštę, man norisi
skubėti namo. Aš praėjau pro aukštą erįskėtmedį, išskėtusį vešlias ir
žiedais nusagstytas šakas viršum tako. Štai prieš mane pažįstama gy­
vatvorė ir siaurutė perlipa per ją suy akmeninėmis pakopomis. Ir staiga
aš išvydau priešais misterį Ročesterį, kuris sėdėjo su bloknotu bei pieš­
tuku rankose ir kažką rašė.

228
 N e , tai ne vaiduoklis, ir vis dėlto aš visa virpėte suvirpu. Akimir­
ką nebepajėgiu susivaldyti. Ką gi tai reiškia? N e m a n i a u , kad aš šitaip
drebėsiu, jį pamačiusi, kad neteksiu žado ir negalėsiu pasijudinti jo
akivaizdoje. Man reikia kuo greičiau dingti iš čia, aš negaliu pasi-
Todyti, k a d esu tokia pakvaišėlė. Aš žinau ir kitą kelią į namus. Bet
jeigu būčiau žinojusi ir dvidešimt tokių kelių, buvo jau vėlu: jisai
pastebėjo mane.

— A l i o ! — s u š u k o jisai ir užvertė bloknotą, įsidėjo pieštuką.— Štai ir

j ū s p a g a l i a u grįžote! N a , meldžiu, eikit šen!
M a n atrodo, kad aš prieinu, tačiau kokiais žingsniais, nė pati neži­
nau. Aš vos suvokiu savo pačios judesius ir stengiuosi atrodyti rami,
o svarbiausia — suvaldyti veido raumenis, kurie, jaučiu, įžūliai maištauja
prieš mano valią ir stengiasi išreikšti tai, ką b u v a u pasiryžusi nuslėpti.
Bet aš turiu šydą, ir nuleidžiu jį. Gal vis dėlto kaip nors išsisuksiu
ir įstengsiu išlaikyti prideramą šaltakraujiškumą.

— Tai čia jūs, Džeine Eir? Grįžtate iš M i l k o t o pėsčia? Žinoma, kas

gi daugiau tokį pokštą iškrės! Kuriems galams kviesti karietą, kuri,
bildėdama gatvėmis ir keliais, parvežtų jus kaip paprastą mirtingąją!
Ar ne geriau nepastebimai parsėlinti namo d r a u g e su v a k a r o sambrėš-
ka, lyg jūs būtute sapnas ir šešėlis. Kurgi, po velnių, jūs buvote visą
tą mėnesį?

— Aš b u v a u pas savo dėdienę, sere. Jinai mirė.

— Kas gi kitas taip atsakys, jei ne Džeinė Eir! Gerieji d i e v o angelai,
saugokite mane! Ji atvyko iš kito pasaulio, iš namų, kuriuose apsilankė
mirtis, ir pareiškia man apie tai, sutikusi mane prietemoje! Jeigu drįs­
čiau, aš paliesčiau jus, norėdamas įsitikinti, ar jūs materiali būtybė, ar
tik šešėlis, o lengvasparni elfe! .. Bet aš veikiau galėčiau sugauti pel­
67
kėje melsvą ignis iatuus liepsnelę negu jus. Pravaikštininke! Pra­
v a i k š t i n i n k e ! — pridūrė jis patylėjęs.— V i s a m mėnesiui p a b ė g o nuo ma­
nęs! Ir ji, dievaži, visai pamiršo mane, duodu garbės žodį!
Aš žinojau, j o g man bus džiugu vėl sutikti savo šeimininką, nors ir
bijojau, kad jis greit j a u nebebus mano šeimininkas, ir jaučiau, kad aš
j a m nieko nereiškiu. Bet misteris Ročesteris turėjo tokią galią (bent
man taip atrodė) skleisti iš savęs džiaugsmą, kad ir tie trupinė­
liai, kurie nubyrėdavo man, vargšei klajūnei paukštytei, atrodė
tikra puota. Paskutiniai jo žodžiai man b u v o it balzamas. Iš jų lyg ir
aiškėjo, k a d j a m šiek tiek b u v o svarbu, ar aš jį pamiršau, ar ne. Ir
jis p a v a d i n o Tornfildą mano namais. O, j e i g u čia iš tikrųjų būtų mano
namai!

Žaltvykslės (lot.).

229
 Misteris Ročesteris nepajudėjo nuo perlipos, o man nesinorėjo pra­
šyti, kad jis praleistų mane. Aš pasiteiravau, ar jis buvo Londone,
— Taip. Iš kurgi žinote? Nejaugi jūs aiškiaregė?
— Misis Feirfeks man rašė.
— Ir jinai paminėjo jums, kuriuo reikalu buvau išvykęs?
— O, taip, sere! Visi tai žino. ------
— Jūs turite apžiūrėti karietą, Džeine, ir pasakyti man, ar jums
atrodo, kad ji visai tinka misis Ročester. Ir ar mano nuotaka bus pa­
naši į Anglijos karalienę, kai atsiloš į purpurines pagalvėles? Norėčiau,
Džeine, kad ir aš ne prasčiau už ją atrodyčiau. Pasakykite, geroji fėja,
ar negalite duoti kokių žolelių ar ko, kad aš pavirsčiau gražiu vyriškiu?
— Jokie burtai nepadės, sere,—atsakiau aš, o mintyse pridūriau:
„Vieninteliai kerai, kurie pagelbėtų,— tai mylinčioji širdis. Jai — jūs
pakankamai gražus. Arba teisingiau — jūsų rūstumas yra patrauklesnis
už grožį."
Misteris Ročesteris kažkokiu man nesuprantamu įžvalgumu kartais
išskaitydavo mano dar nepasakytas mintis. Ir šį kartą jis neatkreipė
ypatingo dėmesio į mano žodžius, tačiau pažvelgė į mane su ta ypatinga
savo šypsena, kuri retai tenušviesdavo jo veidą. Jis turbūt manė, kad
ji per gera paprastiems atvejams. Joje spindėjo tikras nuoširdumas,
ir jis sušildė mane dabar it saulės spindulys.
— Eikite, Džeine,— pratarė jis, pasitraukdamas į šalį, kad aš galė­
čiau perkopti perlipą.— Eikite namo, ir tegu nuvargusios jūsų kojytės
pailsės prie draugiško slenksčio.
Man nieko daugiau nebeliko kaip tylomis pasišalinti. Toliau kal­
bėtis nebebuvo reikalo. Aš perkopiau perlipą, nebepratarusi nė žodžio,
ir buvau benueinanti. Tik staiga mane sulaikė kažkoks jausmas, kaž­
kokia jėga privertė mane atsigręžti. Nebesusivaldydama aš pasakiau
arba, veikiau, kažkas manyje pasakė:
— Dėkui jums, misteri Ročesteri, už jūsų didelį gerumą. Aš kaž­
kodėl džiaugiuosi, sugrįžusi pas jus. Kur jūs, ten ir mano namai, vie­
ninteliai mano namai.
Aš pasileidau protekiniais, ir misteris Ročesteris, net ir norėdamas,
nebūtų pavijęs manęs.
Mažoji Adelė tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, išvydusi mane. Misis Feir-
feksi sutiko mane kaip visada nuoširdžiai ir draugiškai. Li nusišypsojo,
o Sofi net pasakė man linksmai: Bon soir!68 Visa tai man buvo labai
malonu. Nėra didesnės laimės kaip jausti, kad aplinkiniai myli tave ir
džiaugasi tavo buvimu.
68
Labas vakaras! (piane).

230
 Tą vakarą aš nusprendžiau nesidairyti į ateitį, nesiklausyti to bal­
so, kuris šnibždėjo man apie artėjantį išsiskyrimą, apie atslenkantį
sielvartą. Kada po vakarienės misis Feirfeks pasiėmė savo mezginį ir aš
atsisėdau šalia jos ant žemo suolelio, o Adelė, atsiklaupusi ant kilimo,
prisiglaudė prie manęs, kada, atrodė, abipusis prisirišimas apsupo mus
auksinės taikos lanku, aš tylomis ėmiau melsti aukščiausiąjį, kad liki­
mas neišplėštų manęs iš čia taip greitai ir nenušviestų į kokį tolimą
kraštą. Bet kada, mums taip besėdint, netikėtai įėjo misteris Ročes­
teris ir, apžvelgęs mus, rodos, apsidžiaugė šia tokia draugiška grupe,
kada jis pasakė, kad senoji ledi veikiausiai apsiramino, sulaukusi par­
grįžtant įdukterės, ir pridūrė, kad Adelė, matyt, est prėte d cioąuei
sa petite maman Anglaise69, man staiga sužibo neaiški viltis, kad jis
gal ir po savo vestuvių paliks mus kartu ir neatsisakys globoti mūsų
ir mes turėsime laimės matyti jį.
Man sugrįžus į Tornfildo pilį, pirmosios dvi savaitės praėjo paly­
ginti ramiai. Niekas neužsimindavo apie artėjančias šeimininko vedy­
bas, ir aš pati nemačiau, kad būtų ruošiamasi šitokiam įvykiui. Beveik
kasdien klausdavau misis Feirfeks, ar ji girdėjusi ką nors aiškaus, bet
ji visada atsakydavo neigiamai. Kartą ji pasakė, jog stačiai paklaususi
misterį Ročesterį, kada jis ketinąs parvesti į namus jauną žmoną, ta­
čiau jisai atsakęs vien tik kažkokiu juoku, padarydamas keistą grimasą,
ir todėl ji pati nežinanti, ką begalvoti apie jį.
Vienas dalykas mane itin stebino, būtent, kad jis visai nebesilankė
į Ingrem Parką, pasibaigė visos jo kelionės į ten ir atgal. Tiesa, iki
Ingremų dvaro buvo dvidešimt mylių, jis buvo kitos grafystės pasieny,
bet ką galėjo reikšti toks nuotolis karštai įsimylėjusiam žmogui! Toks
prityręs ir ištvermingas raitelis, kaip misteris Ročesteris, galėjo nujoti
ten per vieną rytą. Ir aš pradėjau puoselėti viltį, kuriai neturėjau jokio
pagrindo: gal vestuvės jau iširusios? Gal kalbos buvo klaidingos? O gal
kartais abi pusės apsigalvojo? Paprastai, žiūrėdama į savo šeimininko
veidą, aš stengdavaus pamatyti, ar jis liūdnas, ar rūstus. Tačiau jo vei­
das niekad nebuvo toks giedras, neapsiniaukęs ir nepiktas kaip šias
dvi savaites. Ir jeigu kartais, žaisdama jo akyse su Adele, aš netekdavau
ūpo ir staiga nuliūsdavau, jis nėt aiškiai pralinksmėdavo. Dar niekad
jis taip dažnai nekviesdavo manęs į svetainę, niekad nebuvo toks ma­
lonus man kaip tas dvi savaites ir... deja!—niekad aš jo dar taip
karštai nemylėjau!

69
Negali atsidžiaugti savo mamyte angle (piane).

231
 XXIII SKYRIUS

Nuostabiai graži vasara aplankė Angliją. Toks žydras dangus, tokia

spindinti saulė retai kada teikiasi net trumpai paglamonėti mūsų šalį,
iš visų pusių skalaujamą jūrų. O tais metais giedrai tiesiog galo ne­
buvo, sakytum ilga virtinė saulėtų dienų lyg pulkas nuostabių keliau­
ninkų paukščių atskrido iš Italijos ir nutūpė pailsėti ant Albiono uolų.
Šienas buvo suvežtas. Laukai apie Tornfildą po pjūties atrodė lyg nu­
kirpti. Keliai bolavo lyg iškepę. Medžiai vešėjo tamsia žaluma. Tankia-
lapiai krūmai ir giraitės tiesiog juodavo saulės nupliekstose nušienau­
tose pievose.
Vieną vakarą Adelė, visą pusdienį uogavusi palei kelią į Hėjų,
kur buvo daug žemuogių, nuėjo gulti dar saulei nenusileidus. Aš pa­
laukiau, kol ji užmigs, ir, išėjusi į kiemą, pasukau į sodą.
Buvo pats maloniausias paros metas. „Žėrinti dienos liepsna užgeso",
ir rasa vėsiais lašais užkrito ištroškusius laukus ir įkaitintas kalvas.
Saulė nusileido ne į debesį, ir dabar vakarai švitėjo iškilmingu purpuru.
Saulėlydžio vietoje, pačioje kalvos viršūnėje, dangus spindėjo tarsi
raudoni brangakmeniai, ir atrodė, kad ten žioruoja kaitri krosnis, o to­
liau jis darėsi blankesnis ir blankesnis, kol, apėmęs visą vakarinę pusę,
visai išblėso. Rytai žavėjo malonia, tamsiai mėlyna žydryne ir savo
kukliu papuošalu — jau suspindusia vieniša žvaigžde. Netrukus ten pa­
tekės mėnulis, kuris kol kas dar slėpėsi už horizonto.
Kurį laiką aš vaikštinėjau grįsta aikštele, bet veikiai mane pasiekė
gerai pažįstamas subtilus kvapas — cigaro aromatas, sklindąs pro kaž­
kurį langą. Pamačiau, kad vienas iš jų bibliotekoje kiek praviras. Su­
pratau, kad iš ten mane galėjo kas stebėti, ir todėl pasukau į sodą.
Šitoji vieta parke buvo tikras nuošalus rojaus kampelis. Šičia augo
daugybė įvairių medžių, aplinkui žydėjo gėlės. Nuo kiemo jį saugojo
aukšta mūro siena, o kitoje pusėje ėjo bukų alėja, skirianti jį nuo
vejelės. Už apgriuvusios tolumoje tvoros plytėjo tušti laukai. Iki tos
tvoros vingiavo laurais apsodinta alėja, kurios gale, po aukštu kaštanu,
glūdėjo suolelis. Šičia galima buvo klaidžioti niekieno nestebimai. Ir
taip nuostabiai medumi kvepėjo rasa, buvo taip tylu vakaro prieblan­
doje, kad atrodė, jog galėčiau klaidžioti čia amžinai. Tačiau bevaikš-
tinėjant man tarp gėlynų ir eilėmis augančių vaismedžių aukštutinėje
sodo dalyje, kurią dabar jau švietė patekėjęs mėnulis,— kažkas staiga
privertė mane sustoti. Aš nieko neišgirdau, nieko neišvydau, tik vėl
užuodžiau tą įspėjantį aromatą.
Rožės, jazminai, rausvi ir purpuriniai, visą laiką smilkė orą aplink
mane savo vakariniais smilkalais, tačiau šį aromatą skleidė ne žiedai
ir ne lapai. Šis kvapas—aš tai gerai žinojau — sklido iš misterio Ro-.

232
česterio cigaro. Aš apsidairiau ir įsiklausiau. Aplinkui obelų šakos sviro
nuo nokstančių vaisių. Už kokio pusmylio giraitėje suokė lakštingala.
Bet nieko nesimatė, niekas nėjo takeliu. Tačiau cigaro kvapas vis stip­
rėjo. Žinodama, kad turiu bėgti, puoliau prie vartelių, už kurių buvo
jaunas medelynas, ir išvydau įeinant misterį Ročesterį. Aš šastelėjau
į tarpą tarp krūmų. Jis veikiausiai čia ilgiau neužtruks, tuoj grįš ir,
jei aš nesušlamėsiu, jis manęs taip ir nepastebės.
Bet ne: vakaro metas turbūt malonus ir jam kaip ir man. Jį taip
pat vilioja šis senas sodas. Jis iš lėto žengia takeliu. Cia pakelia ag­
rasto šakelę, pasižiūrėdamas į kabančias dideles it slyvos uogas, čia
nuskina kokią vyšnią nuo medžio, išsikerojusio virš mūro sienos, čia
vėl pasilenkia ties gėlių krūmu, norėdamas arba įkvėpti švelnaus aro­
mato, arba pasigėrėti rasos lašeliais ant žiedų. Didžiulė naktinė peteliškė
pralekia pro mane ir nutupia ant žolelės palei misterio Ročesterio koją.
Jisai pastebi ją ir pasilenkia pasižiūrėti.
„Dabar jis stovi nusigręžęs nuo manęs ir susidomėjęs peteliške,—
pagalvojau aš.— Galgi, eidama labai tyliai, ir galėčiau dingti nepaste­
bėta?"
Aš paėjau keletą žingsnių gėlių lysvės krašteliu, kad grikštelėjęs
tako žvirgždas neišduotų manęs. Misteris Ročesteris stovėjo už kokių
poros jardų nuo tos vietos, pro kurią turėjau praeiti. Visas jo dėmesys,
matyt, buvo sutelktas į peteliškę. „Praeisiu kuo sėkmingiausiai",— nu­
sprendžiau, tačiau, kai peržengiau ilgą jo šešėlį, kurį metė dar neaukštai
tepakilęs mėnulis, jis visai ramiai tarė neatsigręždamas:
— Džeine, ateikite pasižiūrėti į šį padarėlį.
Aš žengiau be mažiausio garso, jisai stovėjo nusigręžęs nuo ma­
nęs,— nejaugi jo šešėlis pajuto mane? Iš pradžių aš krūptelėjau, paskui
priėjau prie jo.
— Pažiūrėkite, kokie šios peteliškės sparnai,— prašneko jis.—Man
teko matyti tokių Vest Indijoje. Retas daiktas Anglijoje tokia didelė ir
marga naktinė klajūnė. Va ji ir nuskrido.
Peteliškė nuplasnojo savais keliais. Aš irgi nedrąsiai žengiau at­
gal, bet misteris Ročesteris ėjo paskui mane, ir kada mes pasiekėme
vartelius, jis pasakė:
— Grįžkime! Tokią puikią naktį gėda sėdėti namuose. Negi galima
eiti gulti, kada saulėlydžiai vakaruose pasitinka tekantį mėnulį ry­
tuose?
Nors paprastai aš greitai surandu ką atsakyti, tačiau pasitaiko aki­
mirkų, kada tiesiog nežinau, ką daryti. Tai viena iš mano silpnybių.
Ir lyg tyčia ji pasireiškia kritiškiausiais momentais, kada taiklus žodis
ar tinkamas pretekstas itin praverčia, norint išsivaduoti iš keblios pa­
dėties. Man nesinorėjo tokiu vėlyvu metu vaikščioti vienai su misteriu

233
Ročesteriu po tamsų sodą. Todėl, labai sumišusi, aš pamažu ėjau ta­
keliu, stengdamasi ką nors sugalvoti, kad galėčiau greičiau pasišalinti.
Tačiau misteris Ročesteris atrodė toks rimtas ir santūrus, kad aš ėmiau
gėdytis savo sumišimo. Jeigu šiame mūsų pasivaikščiojime ir buvo kas
blogo, tai tas blogis slypėjo tiktai manyje pačioje, nes misteris Ročes­
teris buvo ramus ir man nekėlė jokių įtarimų.
— Džeine,—prašneko jis, kai mes įžengėme į laurais apsodintą alė­
ją ir iš lėto žingsniavome link sugriuvusios tvoros ir kaštano,— gražu
vasarą Tornfilde, tiesa?
— Taip, sere.
— Jūs veikiausiai spėjote priprasti prie šių namų? Ypač jūs, kuri
taip jaučiate gamtos grožį ir galite visa širdimi prisirišti prie ko nors?
— Tikrai, aš prisirišau prie šių namų.
— Ir aš matau, kad jūs pripratote prie to lengvabūdžio padarėlio —
Adelės, nors ir nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti. Be to, jūs suartė-
jote net su naiviąja misis Feirfeks.
— Taip, sere. Nors ir skirtingai, bet aš pamilau jas abi.
— Ir jums sunku būtų skirtis su jomis?
— Taip.
— Gaila!—pasakė jis ir atsidusęs nutilo.— Gyvenime paprastai vi­
sada šitaip atsitinka,— tęsė jis po valandėlės.— Vos tik žmogus prisi­
riša prie kokios jaukios, ramios vietos, staiga kažkoks balsas šaukia
jį keltis ir keliauti toliau, nes poilsio valanda pasibaigė.
— Ar aš jau turiu iškeliauti, sere?—paklausiau staiga.— Ar man jau
reikės palikti Tornfildą?
— Manau, kad taip, Džeine. Man gaila, Džeine, bet manau, kad taip.
Man tai buvo tikras smūgis, bet aš nesileidau parbloškiama.
— Gerai, sere. Aš būsiu pasiruošusi, kai tik įsakysite iškeliauti.
— Jau įsakyta. Aš įsakau jums šį vakarą.
— Vadinasi, jūs iš tikrųjų vedate, sere?
— Iš tik-rų-jų! Be a-be-jo! Būdama didžiai įžvalgi, jūs pataikėte,
kad geriau nereikia.
— Ir greitai, sere?
— Labai greitai, mano... tai yra, mis Eir. Jūs prisimenate, Džeine,
mūsų pašnekesį, kada aš pats ar gandai aiškiai jums davė suprasti, kad
ant savo seno viengungiško sprando ketinu. užsikarti šventąjį jungą ir
įžengti į palaimintąją moterystę, tai yra priglausti prie krūtinės mis
Ingrem? (Tiesa, jai apkabinti reikėtų ilgų rankų, bet tai ne bėda: kuo
didesnės apimties toks žavus daiktas, kaip mano gražioji Blanš, tuo
geriau.) Taigi, kaip jums sakiau... Klausykite manęs, Džeine! Negi nu­
sigręžėte dar vienos peteliškės paieškoti, ką? Ten gal pavėlavus „bi-

234
 tutė nuskrido namulio" 70. Taigi aš noriu jums priminti, jog kaip tik jūs
pirmoji pasakėte man, su tuo taktiškumu, kurį aš gerbiu jumyse, su
tuo įžvalgumu, atsargumu ir nuolankumu, su tomis dorybėmis, kurios
taip puošia jūsų atsakingą ir priklausomą padėtį, kad tuo atveju, jei
aš vesčiau mis Ingrem, jums abiem su Adele būtų geriau išsidanginti
iš čia. Aš neminėsiu tos nuoskaudos, kurią tas jūsų pasiūlymas padarė
mano mylimajai. Kai jūs būsite jau toli nuo čia, Džeine, aš pasisteng­
siu tai užmiršti. Aš prisiminsiu tik išmintingąją jūsų patarimo pusę,
kuria nusprendžiau pasinaudoti: Adelė įstos į mokyklą, o jums, mis
Eir, reikės susirasti naują vietą.
— Gerai, sere. Aš tučtuojau paduosiu skelbimą, o kol kas, tikiuo­
si. . . — Aš buvau besakanti: tikiuosi, kad galėsiu pasilikti čia, kol su­
sirasiu kitą prieglobstį, bet nutilau, pajutusi, kad negalėsiu ištarti tokio
ilgo sakinio, nes mano balsas neklausė manęs.
— Maždaug po mėnesio aš tikiuosi būti jau vedęs,— kalbėjo miste­
ris Ročesteris.— Per tą laiką aš pats pasistengsiu surasti jums naują
darbą ir prieglobstį.
— Dėkui jums, sere. Man labai nesmagu jus varginti...
— O, susimildama, neatsiprašinėkite! Man atrodo, kad tuo atveju,
kai mano tarnautoja atlieka savo pareigas taip puikiai kaip jūs, ji turi
teisę reikalauti, kad darbdavys nors pasirūpintų surasti jai kitą darbą.
Ir aš lyg tyčia iš būsimosios savo uošvės girdėjau apie vieną laisvą
vietą, kuri, manau, jums patiks. Jums teks auklėti penkias misis Dio-
naizius O'Gol dukteris. Ji gyvena Airijoje, Biternato Lodžo dvare prie
Konoto. Tikiuos, kad jūs pamėgsite Airiją. Sako, jog airiai—nepapras­
tai nuoširdūs žmonės.
— Tai labai toli, sere?
— Negi tai svarbu. Tokia protinga mergaitė kaip jūs nebijos nei
tokios kelionės, nei nuotolio.
— Ne kelionės, bet nuotolio. Be to, jūra. Tai tokia užtvara...
— Užtvara nuo ko, Džeine?
— Nuo Anglijos, nuo Tornfildo ir...
— Ir nuo ko? . .
— Nuo jūsų, sere.
Tai aš pasakiau beveik nejučiomis, ir taip pat nesulaikomai ašaros
užliejo man akis. Balsu aš nepravirkau ir iš visų jėgų stengiausi ne-
sukūkčioti. Bet vos pagalvojus apie misis O'Gol ir Biternato Lodžą, šiur­
pas suspaudė man širdį. Ir dar šiurpiau pasidarė, prisiminus putojančią
jūrą, kuriai, rodos, lemta buvo atskirti mane nuo mano šeimininko,
kuris dabar ėjo šalia manęs. Bet visų skaudžiausia man buvo pagal-

70
Žodžiai iš lopšinės.

235
 voti apie dar didesnę bedugnę — turto bei luomo skirtumą ir įsigalėju­
sias pažiūras, kurios it siena atitverė mane nuo to žmogaus, į kurį taip
natūraliai ir nenugalimai linko visa mano būtybė.
—- Labai toli,— dar kartą pasakiau aš.
— Žinoma, toli. Ir kai jūs nukeliausite į Biternato Lodžą prie Konoto
Airijoj, aš niekad nebematysiu jūsų, Džeine. Tuo abejoti netenka. Ma­
nęs ta šalis niekad neviliojo, ir aš ten nevažinėju. Mes juk buvome
geri draugai, Džeine, ar ne?
—- Taip, sere.
— O kada draugams greitai tenka išsiskirti, likusias valandas jie
paprastai stengiasi praleisti drauge. Imkime ir ramiai pakalbėkime apie
kelionę ir išsiskyrimą. Neilgai, kokį pusvalandį, kol aukštame danguje
išsipils žvaigždės. Štai kaštanas, ir štai suolelis prie kerpėtų jo šaknų.
Eikšekit, pasėdėsime ramiai šį vakarą, nes mums niekad nebeteks šali­
mais šičia sėdėti.
Tai taręs, jis pasodino mane ir pats atsisėdo.
— Iki Airijos labai toli, Džeinete, ir man skaudu, kad reikia siųs­
ti mažąją savo bičiulę į tokią varginančią kelionę. Bet jeigu kitaip
negalima, ką gi daryti? Kaip jums atrodo, Džeine, ar tarp mūsų yra
nors kiek dvasinės giminystės?
Aš bijojau šį akimirksnį jam atsakyti: man spaudė širdį.
— Mat,— kalbėjo jis,— kartais mane apima keistas jausmas jūsų
atžvilgiu, ypač tada, kai jūs šalia manęs kaip dabar. Man rodos, kad
nuo mano širdies eina nematoma, bet stipri gija į tą patį tašką mažytėje
jūsų būtybėje. Bet jeigu mus atitvers banguojanti jūra ir dar kokia
pora šimtų mylių sausumos kelio, tai bijau, kad ta mus siejanti gija
gali nutrūkti. Ir man liūdna, kad tada mano širdis pasrus krauju. O
jūs, Džeine, užmiršite mane.
— Aš jūsų niekad neužmiršiu, sere, jūs tai žinote...
Ne, aš negalėjau kalbėti.
— Džeine, ar jūs girdite, kaip suokia lakštingala aname miškelyje?
Paklausykite!
Aš klausiau ir kūkčiojau. Nebegalėjau sutramdyti savo jausmų. Man
pritrūko jėgų sulaikyti ašaras, ir visą mano būtybę pervėrė klaiki ne­
viltis. Ir kąi pagaliau prašnekau, tai tik norėdama pasakyti, kad geriau
man buvo visai negimti arba bent niekad neatvykti į Tornfildą.
— Dėl to, kad jums gaila atsisveikinti su juo?
Gilus susijaudinimas, kurį sukėlė liūdesys ir meilė, stengėsi vis la­
biau užvaldyti mane, veržėsi aikštėn, darė viską, kad įveiktų, nugalėtų
mane ir pagaliau prabiltų visu balsu!
— Taip, man skaudu išvykti iš Tornfildo! Man patinka Tornfildas!
Patinka dėl to, kad čia gyvenau pilnutinį ir džiugų gyvenimą,—bent

236
retkarčiais. M a n ę s čia niekas neskriaudė, nežemino, nestūmė į niekingų
žmonių tarpą, neišskyrė iš pasaulio, kur spindi šviesa, kur trykšta tau­
rūs jausmai ir viešpatauja platūs polėkiai. Aš kalbėdavau kaip lygi su
tuo, ką aš gerbiau, k u o žavėjausi, aš turėjau progos bendrauti su įdo­
miu, stipriu ir plataus proto žmogum. Aš pažinau jus, misteri Ročes­
terį; ir mane ima šiurpas ir sielvartas, pagalvojus, kad man neišvengia­
mai reikia išvažiuoti, bet tas man tolygu mirčiai.
— O kodėl jums reikia išvažiuoti?—staiga paklausė jis.
— Kodėl? A r g i jūs pats nepasakėte kodėl?
— K o k i ą gi priežastį aš nurodžiau?
— P r i e ž a s t i s — m i s Ingrem, graži aristokratė, jūsų nuotaka.
— M a n o nuotaka! Kokia nuotaka? Aš neturiu jokios nuotakos.
— Bet jūs turėsite.
— Taip, turėsiu! Tikrai turėsiu! — J i s sukando dantis.
— Vadinasi, aš turiu išvažiuoti; jūs pats sakėte.
—• N e , jūs pasiliksite! Prisiekiu, kad pasiliksite. S a v o žodžio aš ne­
laužysiu.
— O aš jums sakau, kad išvažiuosiu,— atkirtau aš beveik j a u įsikarš­
čiavusi.— N e j a u g i jūs manote, kad aš galiu pasilikti ir tapti nieku jūsų
akyse? O gal jūs manote, kad aš esu koks automatas, bejausmė maši­
na ir galima išplėšti man duonos kąsnį ir atimti lašą gaivinančio van­
dens? N e j a u g i jūs manote, kad jei aš esu beturtė ir nekilminga, negraži
ir mažutė, tai neturiu nei sielos, nei širdies? Klystate! M a n o siela tokia
pat kaip jūsų, ir, be abejo, tokia pat širdis. Jeigu dievas būtų sutvėręs
m a n e nors šiek tiek gražesnę ir suteikęs man didelius turtus, jums būtų
taip pat sunku atsiskirti nuo manęs, kaip dabar skaudu man palikti jus.
Aš dabar kalbu jums, paniekinusi įsigalėjusius papročius bei konven-
cionalumus ir net visa, kas žemiška; tikriau pasakius, ne aš, o mano
siela dabar kalba jūsų sielai, tarsi mudu būtume peržengę kapo angą
ir.stovėtume priešais dievo sostą lygūs vienas kitam,— o tokie mes ir
esame iš tikrųjų.
— Tokie mes ir esame,— pakartojo misteris Ročesteris.— T a i p , — pri­
dūrė jis, apkabino mane, priglaudė prie krūtinės ir prispaudė savo lū­
pas prie mano lūpų,— taip, Džeine, taip!
— Taip, sere,— atsakiau aš,— ir vis dėlto ne taip, nes jūs vedęs
žmogus arba tas pat kaip vedęs, ir jūs surišote save su žmogumi, ne­
vertu jūsų, kuriam jūs nejaučiate simpatijos ir kurio, esu įsitikinusi, jūs
iš tikrųjų nemylite. Juk aš girdėjau, kaip jūs šaipėtės iš jos. Aš nepa­
kęsčiau tokios santuokos! Todėl aš esu geresnė už jus! Leiskite mane!
— Kur, Džeine? Į Airiją?
— Taip, į Airiją. Aš jums viską išsakiau ir dabar galiu važiuoti
bet kur.

237
 — Džeine, nusiraminkite. Nespurdėkite lyg sugauta laukinė paukšty­
tė, kuri iš nevilties plėšo savo plunksnas.
— Aš ne paukštytė, ir jokios žabangos manęs nesulaikys. Aš lais­
vas žmogus, mano valia nepriklausoma, ir ji dabar reikalauja palik­
ti jus.
Kai aš dar kartą pabandžiau išsivaduoti iš jo rankų, jisai paleido
mane, ir aš atsistojau nuo suolelio.
— Ir jūsų laisva valia nuspręs jūsų likimą,— pasakė jis.—Aš siū­
lau jums savo ranką, savo širdį ir visą savo turtą.
— Jūs pokštus krečiate, ir man norisi tik nusijuokti iš jūsų.
— Aš prašau jus žengti visą gyvenimą šalia manęs, būti mano ant­
ruoju aš ir geriausiu draugu žemėje.
— Jūs jau pasirinkote šiam tikslui sau draugą ir kreipkitės į ją.
— Džeine, patylėkite valandėlę. Jūs per daug susijaudinusi. Aš irgi
patylėsiu.
Vėjas padvelkė laurų alėjoj, sušlamėjo kaštano šakose ir nuskriejo
laukais į tolumą. Nakties tyloje tesigirdėjo vien tik lakštingalos gies­
mė, ir, jos besiklausydama, aš vėl pravirkau. Misteris Ročesteris sėdėjo
tylėdamas ir žiūrėjo į mane švelniai ir rimtai. Kiek palaukęs, jis pa­
galiau prabilo:
— Sėskite dar šalia manęs, Džeine. Mums reikia išsiaiškinti ir su­
prasti vienas kitą.
— Aš niekad nebesėdėsiu šalia jūsų. Tarp mūsų atsivėrė bedugnė,
ir aš negaliu grįžti.
— Bet, Džeine, aš kviečiu jus kaip savo žmoną. Aš tiktai jus ir
ketinau vesti.
Aš tylėjau. Man atrodė, kad jis tyčiojasi iš manęs.
— Eikšekit, Džeine! Eikšekit!
— Tarp mūsų įsiterpus jūsų nuotaka.
Jis atsistojo, žengtelėjo ir apkabino mane.
— Jūs esate mano nuotaka,— pasakė jis, vėl priglausdamas mane
prie savęs.— Jūs esate man lygi būtybė, jūs esate mano išsvajotoji.
Sakykite, Džeine, ar sutinkate būti mano žmona?
Aš vis dar nieko jam neatsakiau, stengdamasi išsivaduoti iš jo ran­
kų, nes vis dar netikėjau jo žodžiais.
— Jūs abejojate manimi, Džeine?
— Žinoma.
— Jūs netikite manimi?
— Nė truputėlio.
— Vadinasi, jūs mane laikote melagiu?—karštai paklausė jis ma­
ne.— Mažoji skeptike, aš jus įtikinsiu. Argi aš galiu mylėti mis Ingrem?
Nė kiek, ir jūs tai žinote. O ar gali ji mane mylėti? Nė kiek. Ir man

238
 nereikėjo ypatingai stengtis, norint tuo įsitikinti: aš tik paleidau gan­
dą, jog mano turtai trigubai mažesni, negu ji mano, ir po to aš ap­
lankiau ją, norėdamas sužinoti, kaip ji pažiūrės į tai. Ir nuo jos, ir
nuo jos motinos į mane padvelkė šaltis. Aš nenorėjau, pagaliau ir
negalėjau vesti mis Ingrem. Jus, jus, nepaprastoji, galima sakyti, neže­
miškoji būtybe, aš myliu visa savo širdimi. Jus, neturtingą ir nekil­
mingą, mažytę ir negražią, kaip jūs pati sakote, aš prašau tekėti už
manęs.
— Kaip? Mane?—nejučia sušukau, jau ėmusi tikėti jo rimtais, nuo­
širdžiais žodžiais.—*Mane, kuri neturi nė vieno draugo pasaulyje, tiktai
jus, jei jūs, žinoma, esate mano draugas; kuri neturi ničnieko daugiau,
kaip tik tą algą, kurią man mokate?
— jus, Džeine. Jūs turite būti mano, visiškai mano. Ar norite būti
mano? Atsakykite gi, greičiau!
— Misteri Ročesteri, leiskite man pažvelgti į jūsų veidą. Atsigręž­
kite į mėnulio pusę.
— Kodėl?
— Jis man pasakys, ar jūs rimtai kalbate, ar juokaujate. Atsigręž­
kite.
— Gerai. Tačiau jūs įskaitysite jame ne daugiau kaip sulamdytame,
apdraskytame puslapyje. Stai, skaitykite, tik greičiau, nes aš kenčiu.
Jo veidas degte degė iš susijaudinimo, trūkčiojo, akyse žibėjo keis­
ti žiburėliai.
— O, Džeine, jūs kankinate mane! —sušuko jis.— Tiriamas, bet drau­
ge pasitikįs ir viską atleidžiąs jūsų žvilgsnis kankina mane.
— Kodėl kankina? Jei jūs neapgaudinėjate manęs ir jūsų pasiūly­
mas nuoširdus, tai aš galiu atsakyti jums tik dėkingumu ir atsidavimu.
Mano žvilgsnis negali kankinti.
— Dėkingumų! —sušuko jis ir nekantraudamas kalbėjo toliau.—
Džeine, priimkite greičiau mano pasiūlymą. Vadinkite mane Edvardu!
Sakykite: Edvardai, aš sutinku būti tavo žmona.
— Ar jūs rimtai kalbate? Ar iš tikrųjų mylite mane? Ir nuoširdžiai
trokštate, kad aš tapčiau jūsų žmona?
— Taip, kalbu rimtai, myliu jus ir trokštu jūsų. Ir jeigu norit, Džei­
ne, priesaikos, galiu ištarti jos žodžius.
— Jei taip, aš sutinku ištekėti už jūsų.
— Sakykite, Edvardai! O mano mažoji žmonele!
— Brangusis Edvardai!
— Eikšekit pas mane, eikšekit pas mane dabar nebesivaržydama,—
pasakė jis ir, savo skruostą priglaudęs prie mano skruosto, sušnibždėjo
susijaudinęs:—Suteikite man laimę, ir aš padarysiu jus laimingą.

239
 — Teatleidžia man dievas!—pridūrė jis patylėjęs.— Ir žmonės tegu
nesikiša! Aš turiu ją ir turėsiu.
— Bet juk nėra kam kištis, sere. Aš juk neturiu jokių giminių.
— Neturite, ir labai gerai,— pasakė jis;
Jeigu būčiau mažiau jį mylėjusį, man, be abejo, būtų pasirodę, kad
jo balsas kažkoks nenatūralus, o veido išraiška, kad ir džiūgaujanti,
bet drauge ir kažkokia apsiniaukusi. Tačiau, sėdėdama šalia jo, iš per­
siskyrimo bedugnės grįžusi į rojaus laimę, aš tebegalvojau tik apie
džiaugsmą, kurio jis taip daug man suteikė. O jis kartojo ir kartojo:
— Ar laiminga esate, Džeine?
O aš kartojau ir kartojau:
— Taip.
— Ši mūsų laimė viską išpirks, viską išpirks,— šnibždėjo jis pats
sau.— Argi ji nebuvo vienišas kūdikis, niekieno nepriglobtas ir nepa­
guostas, kai aš ją sutikau. Argi aš nesaugosiu, nepuoselėsiu, neglobo­
siu jos? Argi nemyliu jos visa širdimi ir nesu tvirtai pasiryžęs jos ne­
apvilti? Tatai viską išpirks dievo akyse. Aš žinau, mano kūrėjas pritaria
tam, ką aš darau. Ką man reiškia šio pasaulio nuosprendis! Dėl jo aš
nusiplaunu rankas, o į žmonių teismą numoju ranka.
Bet kas gi atsitiko danguje? Mėnulis dar negalėjo būti nusėdęs, o
mus staiga apgaubė tamsa. Nors ir visai iš arti, aš vos galėjau įžiūrėti
savo šeimininko veidą. Kas gi pasidarė kaštanui? Jis šniokštė ir vai­
tojo; laurų alėjoje ūžavo vėjas, paliesdamas ir mus.
— Teks eiti į vidų,—pasakė misteris Ročesteris.— Oras keičiasi. Aš
galėčiau išsėdėti šičia su jumis, Džeine, iki pat ryto.
„Aš irgi",— pagalvojau. Gal būčiau ir ištarusi šiuos žodžius, bet iš
debesies, į kurį aš žiūrėjau, staiga tvykstelėjo melsva, švytinti žaibo
kibirkštis ir visai čia pat pasigirdo trenksmas ir duslus bildesys. Švie­
sa apakino mane, ir aš įsikniaubiau misteriui Ročesteriui į petį.
Prapliupo lietus. Mes pasileidome bėgti, misteris Ročesteris beveik
nešte nunešė mane per alėją, per parką, iki pat namų. Bet, nespėję pri­
bėgti ligi durų, jau buvome kiaurai perlyti. Vestibiulyje jis nurišo man
šaliką ir ėmė gręžti vandenį iš mano palaidų plaukų. Kaip tik tuo
metu misis Feirfeks pasirodė iš savo kambario. Iš pradžių nei aš, nei
misteris Ročesteris jos nepastebėjome. Vestibiulyje degė šviesa. Laikro­
dis netrukus turėjo mušti dvyliktą.
— Pasiskubinkite nusivilkti šlapius drabužius,— pasakė jis.—Kol kas
labanakt, labanakt, brangioji!
Ir jis pabučiavo mane kelis kartus. Kai aš, pagaliau išsivadavusi iš
jo rankų, pakėliau akis, priešais išvydau našlę, išblyškusią, rūsčią ir
apstulbusią. Aš tiktai nusišypsojau jai ir užbėgau laiptais. „Rytoj pasi­
aiškinsiu",— pagalvojau. Tačiau kai atsidūriau savo kambaryje, man

240
pasidarė nesmagu, prisiminus, kad misis Feirfeks nors ir trumpą laiką
piktinsis ir smerks mane už tai, ką pamatė. Tačiau džiaugsmas veikiai
nustelbė visus kitus jausmus. Ir nors garsiai ūžavo vėjas, nors kone
ties pat stogu trankėsi perkūnas, nors įnirtingai be atvangos blykčiojo
žaibai ir tarsi iš krioklio kliokė vanduo, aš nejutau nei baimės, nei
šiurpo. Per tas dvi valandas misteris Ročesteris net triskart buvo atėjęs
prie mano durų pasiteirauti, ar aš nesibaiminu, ar man nieko neatsi­
tiko. O tai galėjo mane suraminti ir įkvėpti ištvermės net ir baisiausiose
aplinkybėse.
Rytą, man dar nespėjus atsikelti, pas mane atbėgo mažoji Adelė pa­
sakyti, kad Į didįjį kaštaną sodo gilumoje naktį trenkė žaibas ir nu­
skėlė pusę medžio.

XXIV SKYRIUS

Keldamasi ir vilkdamasi aš apgalvojau visa, kas vakar įvyko, ir

klausiau pati save: gal tai buvo tik sapnas? Kad galėčiau tuo patikėti,
reikėjo pasimatyti su misteriu Ročesteriu ir vėl išgirsti jo meilės žo­
džius ir pažadą. *
šukuodamasi pažvelgiau į save veidrodyje ir pamačiau, kad mano
veidas jau nebe toks blankus—jis švytėjo viltimi, skruostuose tviskėjo
raudonis, o mano akys, rodos, buvo pažvelgusios į pačią džiaugsmo
versmę ir dabar švietė jos spinduliais. Dažnai aš nedrįsdavau pažvelgti
savo šeimininkui į veidą, bijodama, kad jam bus nesmagu išvysti, jog
aš negraži, bet dabar buvau tikra, kad mano žvilgsnis neatšaldys jo
meilės. Iš komodos išsiėmiau kuklią, švarią ir šviesią vasarinę suknelę
ir apsivilkau ja. Atrodė, kad dar niekad joks apdaras man taip netiko,
nes nė vienos suknelės iki šiol nesivilkau, taip giedrai nusiteikusi.
Aš visai nenustebau, kai, tekina nusileidus į vestibiulį, pamačiau,
kad po naktinės audros švietė giedras birželio rytas. Pro atdaras ve­
randos duris į mane padvelkė gaivus ir kvapus rytmečio vėjelis. Gam­
ta turėjo džiaugtis, kad aš tokia laiminga. Pamačiusi takeliu einant el­
getą su mažu berniuku, abu sulysusius, nuskarusius,— aš pribėgau prie
jų ir atidaviau visus pinigus, kiek tik tuo metu turėjau piniginėje, ro­
dos, tris ar keturis šilingus. Visi žmonės, geri ar blogi, šiandien turėjo
džiaugtis kartu su manim. Klykavo kovai, čiauškėjo maži paukščiukai,
bet užvis skambiau ir linksmiau aidėjo mano dainuojančios širdies
muzika.
Atsipeikėti mane privertė misis Feirfeks, kuri, iškišusi galvą pro
langą, liūdnai ir rimtai paklausė:

16. Džeinė Eir 241

 — Mis Eir, ar ateisite pusryčių?
Valgant ji buvo rami ir šalta. Tačiau aš negalėjau nieko jai pasa­
kyti. Reikėjo palaukti, kol pats šeimininkas jai viską paaiškins. Teks
ir jai palaukti. Šiaip taip nurijusi vieną kitą kąsnį, aš vėl nuskubėjau
laiptais. Adelę sutikau išeinančią iš klasės.
— Kurgi dabar, Adele? Metas mokytis.
— Misteris Ročesteris liepė man eiti į vaikų kambarį.
— Kurgi jis yra?
— Šičia,— parodė ji į duris, pro kurias ką tik buvo išėjusi. Aš įžen­
giau į vidų ir pamačiau jį.
— Eikšekit ir pasakykite man labas rytas! —tarė jis.
Aš su džiaugsmu prisiartinau, ir dabar jis mane sutiko ne šaltais
žodžiais, net ne rankos paspaudimu, bet apkabino ir pabučiavo. Tatai
•man atrodė visai natūralu. Taip gera buvo jaustis jo mylimai ir gla­
monėjamai.
— Džeine, šį rytą jūs atrodote tokia žydinti, tokia skaisti ir graži,—
tarė jis.— Jūs tikrai graži šį rytą. Argi jūs tas pats išblyškęs elfas? Argi
jūs tas mano garstyčių grūdelis? Argi tai šitoji maža mergaitė, saule
švytinčiu veidu, rausvais skruostais ir rožinėmis lūpomis, šilkiniais kaš­
toniniais plaukais ir spindinčiomis rusvomis akutėmis? (Mano akys bu­
vo žalsvos, skaitytojau, bet jūs atleiskite jam šią klaidą: jos šiandien
atrodė jam visai kitokios.)
— Čia vis dėlto Džeinė Eir, sere.
—• Greitai ji bus Džeinė Ročester,— pridūrė jis.—Po keturių savai­
čių, Džeinete. Nė dienos ilgiau. Jūs girdite, ką aš sakau!
Aš girdėjau, bet vis dėlto sunku buvo viską suprasti. Man sukosi
galva. Mane pervėrė keistas pojūtis, ir jis ne tiek pradžiugino mane,
kiek nustebino ir apstulbino; jis buvo panašus į baimę.
—• Jūs buvote taip paraudusi, o dabar išblyškote, Džeine. Kas jums?
— Todėl, kad jūs pavadinote nauju vardu — Džeine Ročester, ir jis
man toks keistas pasirodė.
—• Taip, misis Ročester,—pasakė jis.— Jaunoji misis Ročester. Feir-
fekso Ročesterio žmona.
— To negali būti. Tai neįtikėtina. Šiame pasaulyje žmonėms ne­
leista patirti visiškos laimės. O aš juk gimiau ne tam, kad mano liki­
mas skirtųsi nuo kitų mirtingųjų. Mintis, kad man galėtų būti skirta
tokia laimė, atrodo lyg pasaka, lyg sapnas.
—• Kurį aš galiu paversti tikrove ir paversiu. Aš jau šiandien pra­
dedu tai vykdyti. Iš pat ryto parašiau savo bankininkui Londone, kad
jis atsiųstų brangenybes, kurias jam pavesta saugoti—tai paveldimos
visų Tornfildo šeimininkių brangenybės. Po dienos kitos aš tikiuosi su­
krauti jas jums ant kelių. Jūs galėsite naudotis visomis tomis privilegijo-

242
mis ir paslaugomis, kurių aš nepagailėčiau pero dukrai, jei ruoščiausi
ją vesti.
— O, sere! Nereikia brangenybių! Apie jas aš nenoriu nė girdėti.
Brangenybės ir Džeinė Eir — nesuderinami dalykai. Geriau nedovano­
kite man jų!
— Aš pats uždėsiu jums ant kaklo deimantų vėrinį ir ant galvos
auksinę diademą, kuri jums labai pritiks, nes prigimtis jūsų kaktą,
Džeine, pažymėjo aristokratiško prakilnumo bruožais. Ir aš užsegsiu jums
apyrankes ant šių dailių riešų ir ant šių fėjos pirštelių užmausiu brangius
aukso žiedus.
— Ne, ne, sere! Yra daug svarbesnių dalykų, apie kuriuos verta
pagalvoti. Nedera' šitaip kalbėti. Nelaikykite manęs kokia gražuole. Aš
esu jūsų paprasta guvernantė, jūsų kvakerė.
— Man jūs esate gražuolė. Gražuolė, kokios geidžia mano širdis.
Tokia švelni ir pasakiška.
— •Kukli ir menka, jūs norite pasakyti. Jūs sapnuojate, sere. O gal
juokaujate? Dėl dievo meilės, nesišaipykite!
— Aš priversiu pasaulį pripažinti jus gražuole,—kalbėjo jis to­
liau, o aš tikrai pasijutau nejaukiai dėl jo tokio tono, nes man atrodė,
kad arba jis pats save apgaudinėja, arba nori mane apgauti.— Aš iš­
puošiu savąją Džeinę šilkais ir nėriniais, jos plaukus apkaišysiu rožė­
mis, o galvą, kurią myliu, pridengsiu brangiausiu šydu.
— Ir tada jūs nebepažinsite manęs, sere, nes aš nebebūsiu jūsų
Džeinė Eir, o juokdario striuke apsitempusi beždžionė, varna, povo
plunksnomis apsikaišiusi. Matyti save aprengtą rūmų damos apdarais
man būtų lygiai taip pat keista, kaip4jus, misteri Ročesterį,— su kokiu
teatriniu kostiumu. Aš nevadinu jūsų gražuoliu, nors ir myliu visa šir­
dimi, myliu taip, kad negaliu jums pataikauti. Todėl nepataikaukite
ir man.
Tačiau jis kalbėjo tuo pačiu tonu, nekreipdamas dėmesio į mano
prašymą:
— Dar šiandien nusivešiu jus į Milkotą, ir jūs ten išsirinksite gra­
žiausius drabužius. Aš sakau jums, kad mes susituoksime po keturių
savaičių. Vedybų apeigos bus atliktos kukliai, anoje bažnytėlėje. O po
to aš tuoj pat nuvešiu jus į miestą. Po keleto dienų nugabensiu savo
brangiausią turtą į šalis, kur saulė skaidriau šviečia; jūs išvysite Pran­
cūzijos vynuogynus ir Italijos lygumas, pamatysite visa, kas buvo di­
dingo praeityje ir kas brangintina dabartyje. Jūs susipažinsite su did­
miesčių gyvenimu ir išmoksite vertinti save, lygindama save su kitais.
— Man teks keliauti? Ir su jumis, sere?
— Jūs pagyvensite Paryžiuje, Romoje ir Neapolyje, Florencijoje,
Venecijoje h; Vienoje. Visus kelius, kuriais aš klaidžiojau, mes vėl nu-

243
važiuosime dviese. Visur, kur tik buvo mano kanopa, paliks pėdsaką
ir jūsų silfidės kojytė. Prieš dešimtį metų aš lyg beprotis pabėgau į Eu­
ropą, ir mano bendrakeleiviai buvo panieka, neapykanta ir įniršis. Da­
bar aš aplankysiu tas šalis išgydytas ir nusivalęs, su savo angelu sargu.
Aš nusijuokiau iš pastarųjų jo žodžių.
— Aš visai ne angelas,— pratariau jam,— ir kol gyva nebūsiu an­
gelas. Aš liksiu tokia, kokia esu. Misteri Ročesterį, jūs neturite nęi vil­
tis, nei reikalauti, kad aš būčiau panaši į kokį dangaus padarą. Jūs
nieko panašaus nesulauksite iš manęs, kaip to nesulauksiu ir aš iš jūsų.
Aš visiškai ne to tikiuosi.
— Ko gi jūs tikitės iš manęs?
— Kurį laiką jūs gal būsite toks koks dabar, bet labai neilgai.
Paskui jūs atvėsite, dar vėliau imsite užgaidas rodyti. Po to pasidarysite
irzlus, ir man bus labai sunku jums įtikti. Tačiau, kai jūs visiškai ap-
siprasite su manim, jūs galbūt vėl prisirišite prie manęs, aš sakau, pri­
sirišite, o ne pamilsite. Aš manau, kad jūsų meilė išgaruos po pusmečio,
o gal ir dar greičiau. Man teko skaityti, kad vyro aistra niekad ilgiau
netrunka. Tačiau tikiuosi, jog kaip draugas ir bičiulis aš niekad galu­
tinai neįgrisiu savo brangiajam šeimininkui.
— Įgrisite? Vėl prisirišiu? Žinoma, aš manau, kad juo toliau, juo
labiau prisirišiu prie jūsų. Aš priversiu jus pripažinti, kad aš ne tik
esu prisirišęs prie jūsų, bet myliu jus tikra, karšta ir amžina meile.
— Bet argi jūs nesate užgaidus, sere?
— Moterims, kurios man patinka tik iš veido, aš tampu velniu, kai
įsitikinu, kad jos neturi nei sielos, nei širdies. Tada aš staiga pamatau,
kad jos tuščios, banalios, o gal ir bukaprotės, storžievės ir netikusio
būdo. Tačiau giedram žvilgsniui ir nuoširdiems žodžiams, ugningai sielai
ir būdui, kuris linksta, bet nelūžta, kuris tuo pat metu liaunas ir tvirtas,
sukalbamas ir atsparus,— tokiai būtybei aš visuomet būsiu švelnus ir
ištikimas.
— Ar jums kada teko sutikti šitokią būtybę, sere? Ir jūs mylėjote
šitokią moterį?
—- Aš ją dabar myliu.
— Bet iki manęs,— jeigu aš iš tikrųjų bent kiek atitinku šiuos di­
delius jūsų reikalavimus?
— Man niekad neteko sutikti žmogaus, panagaus į jus, Džeine. Jūs
pakerėjote mane, užvaldėte mane. Jūs lyg ir nusileidžiate man, bet dar
labiau mane žavite tuo savo nuolaidumu. Ir štai dabar, vyniodamas ap­
link pirštą šią švelnią, šilkinę sruogą, aš jaučiu, kaip mano ranka liejasi
į širdį jaudinantis virpėjimas. Aš pasiduodu jūsų kerams. Bet šie kerai
saldesni, negu galiu juos išreikšti žodžiais, ir šis mano pralaimėjimas

244
man brangesnis už bet kokį mano triumfą. Ko jūs šypsotės, Džeine? Ką
reiškia ši nesuprantama, slėpininga jūsų veido išraiška?
— Aš prisiminiau, sere (jūs atleiskite, bet tai man atėjo į galvą vi­
sai nenoromis), aš prisiminiau Herkulį ir Samsoną ir jų kerėtojas.. .7I
— Jūs prisiminėte, mažutis gudrusis elfe...
— Patylėkite, sere! Dabar kalbate ne taip jau protingai. Nė kiek
ne protingiau, kaip elgėsi tie džentelmenai. Bet jeigu jie būtų vedę,
tai, be abejo, būtų buvę griežti savo žmonoms ir būtų atsiėmę už visą
švelnumą, parodytą piršimosi metu. Aš bijau, kad taip pasielgsite ir jūs.
Norėčiau žinoti, ką jūs atsakysite man po metų, jeigu aš paprašysiu
kokios paslaugos, kurią padaryti jums bus nepatogu ar nemalonu.
— Na, paprašykite mane dabar ko nors, Džeine.. . Nors mažutės
paslaugėlės. Man taip norisi, kad jūs paprašytute...
^- Gerai, sutinku, sere. Aš jau turiu prašymą.
— Sakykite! Tačiau jeigu jūs šitaip žiūrėsite į mane ir šypsositės,
tai aš, dievaži, sutiksiu su viskuo iš anksto, ir jūs apmulkinsite mane.
— Anaiptol, sere! Aš teprašau vieno dalyko. Nesiųskite parvežti
brangenybių ir nepuoškite manęs rožėmis. Tai būtų lygiai tas pat, kaip
apsiūti auksiniais nėriniais šią paprastutę nosinę, kurią laikote rankose.
— Gal norit pasakyti, kad nereikia „auksinti gryno aukso"72? Aš
tai žinau. Gerai. Jūsų prašymas laikinai bus išpildytas... Kol kas aš
atšauksiu bankininkui nusiųstą nurodymą. Bet jūs juk nieko manęs
neprašėte, jūs tik atsisakėte nuo dovanos. Pamėginkite dar kartą.
— Na, tada, sere, būkite toks geras ir patenkinkite mano smalsumą
vienu mane dominančiu klausimu.
Jis sutriko.
— Ką? Ką?—paklausė paskubomis.— Smalsumas—pavojinga yda.
Gerai, kad aš dar neprisiekiau išpildyti kiekvieną jūsų prašymą...
— Bet mano prašymas nepavojingas, sere.
— Sakykite greičiau, Džeine. Man maloniau būtų, kad, užuot domė­
jusis kokia paslaptim, jūs verčiau paprašytute pusės mano turtų.
— Klausykite, karaliau Artakserksai! Ką gi aš veikčiau su visais
jūsų turtais? Negi aš panaši* į kokį palūkininką, beieškantį, kaip ge­
riau investuoti savo pinigus? Man kur kas mieliau laimėti visišką jūsų
pasitikėjimą. Juk jūs neatsisakysite pasitikėti manimi, jei jau įsileidote
mane į savo širdį?
71
Pasak graikų mitologijos, Herkulis buvo įsimylėjęs Omfalą, Lidijos kara­
lienę, kuriai jis tarnavo trejus metus, kartu su jos tarnaitėmis verpdamas jai
vilnas. Biblijoje minimą teisėją Samsoną išdavusi jo meilužė Dalila, kuri, nukir­
pusi jam plaukus, atėmė visą jo jėgą.
72
Iš Šekspyro veikalo „Karalius Jonas".

245
 — Aš su mielu noru pasakysiu viską, ką tik galima pasakyti, Džei­
ne. Tik dėl dievo meilės nesistenkite užsikrauti nereikalingą naštą! Ne­
siveržkite prie nuodų kaip neprotingoji Ieva.
— O kodėl gi ne, sere? Jūs ką tik sakėte, kaip jums patinka būti
nugalėtam ir kaip jums smagu pasiduoti mano įtakai! Kaipgi jums ne­
atėjo į galvą, kad aš galiu imti ir pasinaudoti jūsų prisipažinimu? Stai
ir pradėsiu maldauti ir reikalauti, o gal net verkti ir raukytis, jeigu pri­
reiks,—kad tik galėčiau parodyti jums savo valdžią!
— Tik pamėginkit. Jei imsite spirtis ir reikalauti,—viskas baigta.
— Nejaugi, sere? Taip greit pasiduodate! Koks rūstus jūs dabar at­
rodote! Jūsų antakiai pasidarė storesnį už mano pirštą, o kakta man
primena vieną įmantrų eilėraštį, kuriame ji buvo pavadinta „per­
kūnijų tvirtove". Matyt, jūs toks būsite po vedybų.
— Jeigu ir jūs tokia būsite po vedybų, tai aš, būdamas krikščionis,
turėsiu atsižadėti bendrauti su elfu ar salamandra. Bet ko gi jūs no­
rėjote paklausti? Sakykite greičiau, mergiote!
— Na mat. Jūs jau ir nebemandagus, bet šiurkštumas man kur kas
labiau patinka už pataikavimą. Ir daug mieliau būti mergiote negu an­
gelu. O paklausti norėjau štai ko: kodėl jūs taip stengėtės įtikinti ma­
ne, kad ketinate vesti mis Ingrem?
— Tik tiek? Ačiū dievui, kad nieko blogesnio! — Ir raukšlės jo kak­
toje išsilygino; jis šypsodamasis pažvelgė į mane ir paglostė mano
plaukus, tarsi didžiai patenkintas, kad pavojus praėjo.— Ką gi, aš galbūt
ir prisipažinsiu,— kalbėjo jis toliau,— nors tuo gal šiek tiek ir supyk-
dysiu jus, Džeine. O aš mačiau, kaip jūs karščiuojatės, kai supykstate.
Vakar, vėsią mėnesienos naktį, tiesiog liepsnojote, maištaudama prieš
likimą ir tvirtindama, jog esate man lygi. Tarp kitko, Džeine, juk jūs
pasipiršote man.
— Žinoma, aš. Bet atsakykite į klausimą, sere. Kaipgi mis Ingrem?
— Na, aš apsimečiau, jog sukuosi apie mis Ingrem dėl to, kad norė­
jau, jog įsįmylėtute mane taip, kaip aš jus įsimylėjau. Aš juk žinojau,
kad pavydas — geriausias mano sąjungininkas pasiekti šiam tikslui.
— Puiku! Dabar aš pamačiau, kad jūs esate žemas savanaudis. Gėda,
negarbinga šitaip elgtis. Kaipgi jūs nepagalvojote apie mis Ingrem jaus­
mus, sere?
— Jos visi jausmai susitelkę į vieną—į puikybę. O puikybę reikia
tramdyti. Juk jūs pavyduliavote, Džeine?
— Tai nesvarbu, misteri Ročesterį. Kam jums reikia tai žinoti? At­
sakykite man dar kartą kuo tiksliausiai: ar esate tikras, kad mis Ingrem
nenukentės nuo jūsų nedoro lengvapėdiškumo? Ar ji nesijaus apgauta
ir pamesta?

246
 — Anaiptol! Aš juk pasakojau, kad ne aš ją, o jinai pametė mane.
Gandai, kad mano piniginiai reikalai pašliją, iš karto atvėsino arba,
geriau pasakius, užgesino visą jos meilę.
— Jūs esate klastingas, misteri Ročesteri. Bijau, kad jūsų pažiūros
kai kuriais atžvilgiais gana ekscentriškos.
— Mano pažiūrų niekas nedrausmino, Džeine. Galimas daiktas, kad
jos šiek tiek ir iškrypo iš vėžių dėl dėmesio stokos.
— Dar kartą rimtai klausiu; ar aš galiu džiaugtis ta didžia savo
laime, nesibaimindama, kad kitas žmogus kenčia aitrų sielvartą, kuris
dar taip neseniai slėgė mane?
— Galite, mano geroji mergaite. Pasaulyje nėra kitos būtybės, ku­
ri taip kilniai mylėtų mane, kaip kad mylite jūs. Aš it kvapnų balzamą
pridėjau prie savo širdies tą tikėjimą savo Džeinės meile.
Aš prispaudžiau savo lūpas prie jo rankos, kuri gulėjo man ant pe­
ties. Aš labai mylėjau jį, labiau, negu būčiau galėjusi tai pasakyti,
labiau, negu iš viso tai galima išreikšti žodžiais.
— Klauskite dar ko,— staiga tarė jis.— Man labai smagu, kai jūs
prašote, o aš nusileidžiu.
Ir aš tuoj pasakiau jam naują prašymą:
— Papasakokite savo ketinimus misis Feirfeks, sere. Vakar naktį
jinai pastebėjo mus vestibiulyje ir pasipiktino. Išaiškinkite jai viską,
prieš man susitinkant su ja. Man skaudu, kai tokia gera moteriškė ne­
teisingai smerkia mane.
— Eikite į savo kambarį ir užsidėkite kepuraitę,—pasakė jis.—Dar
šįryt važiuosite su manim į Milkotą. O kol pasiruošite kelionei, aš ap­
šviesiu senės protą. Turbūt ji mano, Džeine, kad jūs į viską numojote
Tanką meilės vardan ir džiaugiatės tokiu savo žygiu?
— Esu įsitikinus, jog ji pagalvojo, kad aš pamiršau skirtingą mud­
viejų padėtį, sere?
— Padėtį, padėtį... Jūsų padėtis yra mano širdyje, ir tie, kurie
dabar ar kada vėliau drįstų užgauti jus, didžiai apgailestaus. Eikite.
Aš bematant persirengiau. Išgirdusi, kad misteris Ročesteris išėjo
iš misis Feirfeks kambario, nuskubėjau pas ją. Senoji ledi ką tik buvo
skaičius rytinę šventraščio dalį, skirtą tai dienai. Priešais gulėjo at­
versta biblija, o ant jos akiniai. Matyt, misterio Ročesterio pareiškimas
ją taip paveikė, kad ji nebegalėjo toliau skaityti. Senutės akyse, įsmeig­
tose į tuščią sieną priešais, atsispindėjo ta nuostaba, kuri sudrumstė
ramią jos sielą, išgirdus netikėtą naujieną. Išvydusi mane, ji atsistojo,
pabandė nusišypsoti ir sumurmėjo keletą sveikinimo žodžių. Tačiau ir
šypsena greit dingo, ir iš sveikinimo kažkaip nieko neišėjo. Jinai už­
sidėjo akinius, užvertė bibliją ir atitraukė nuo stalo savo kėdę.

247
 — Aš taip nustebusi,— prabilo ji,— kad tiesiog nežinau, ką jums ir
besakyti, mis Eir. Juk tai ne sapnas, tiesa? Kartais pradedu snūduriuoti,
besėdėdama viena, ir man ima rodytis tokie dalykai, kurių niekad ne­
buvo. Šitaip besnausdama, aš ne kartą sapnavau, kad štai įeina į kam­
barį mano brangusis vyras, miręs prieš penkiolika metų, sėdasi šalia
manęs, ir aš girdžiu net jo balsą, kai jis kreipiasi į mane vardu — Alisa,
kaip paprastai vadindavo mane. O dabar pasakykite, ar tiesa, kad mis­
teris Ročesteris jums pasipiršo? Nesijuokite iš manęs. Man iš tikrųjų
pasirodė, kad jis prieš penketą minučių buvo čia užėjęs ir pasakė, kad
po mėnesio jūs būsite jo žmona.
— Tą pat jis ir man pasakė,— atsakiau aš.
— Pasakė? Ir jūs tikite juo? Jūs sutikote?
— Taip.
Ji pažvelgė į mane sumišusi.
— Tiesiog neįtikėtina. Jis toks išdidus. Visi Ročesteriai buvo išdi­
dūs, o jo tėvas dar ir šykštus. Pats misteris Ročesteris taip pat mėgsta
pinigą. Ir jis ketina vesti jus?
— Jis man taip sakė.
Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Iš jos akių aš išskaičiau,
kad ji manyje nerado jokių žavingų ypatybių, kurios būtų padėiusios
įspėti tą sunkią mįslę.
— Keista. Niekaip negaliu to suprasti,—kalbėjo ji toliau.— Tačiau,
be abejo, tiesa, jei jūs pati tai sakote. Sunku pasakyti, kas iš to išeis.
Iš anksto negalima įspėti. Tokiais atvejais pageidaujama padėties ir
turto lygybė, o čia dar dvidešimties metų amžiaus skirtumas. Juk jis
jums tėvas galėtų būti!
— Ką jūs sakote, misis Feirfeks!—sušukau aš, truputį įgelta.—
Nieko panašaus! Niekam, kas tik pamatys mus drauge, nė į galvą ne­
ateis pagalvoti, kad jis mano tėvas! Iš pažiūros neatrodo, kad jis turėtų
daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Jis ir iš tikrųjų toks jaunas.
— Ir tikrai jis ruošiasi jus vesti iš meilės?—paklausė ji.
Mane taip įskaudino toks jos šaltumas ir netikėjimas, kad ašaros
pasipylė man iš akių.
— Atleiskite, kad aš užduodu jums širdį,— kalbėjo našlė,— bet jūs
tokia jaunutė ir taip mažai pažįstate vyrus, kad aš norėjau jus perspėti.
Prisiminkite seną patarlę, kad ne visa auksas, kas žiba. Ir šiuo atveju
aš bijau, kad ne viskas bus taip, kaip mudvi tikimės.
— Kodėl? Argi aš kokia baidyklė?—nusistebėjau, išgirdusi jos abe­
jonę.— Nejaugi misteris Ročesteris negali nuoširdžiai manęs mylėti?
— Ne, jūs labai daili, o pastaruoju metu dar pagražėjote, ir miste­
riui Ročesteriui jūs, aišku, patinkate.. Aš iš pat pradžių pastebėjau, kad
jis jus paikina. Aš labai rūpinaus, matydama, kad jis kreipia į jus

248
 ypatingą dėmesį, ir, mylėdama jus, rengiausi su jumis pasikalbėti. Ta­
čiau man buvo sunku net užsiminti apie tai. Aš jaučiau, kad tokia šneka
būtų buvusi jums nemaloni, o gal net ir būtų užgavusi jus. Juk jūs
tokia kukli, tokia taktiška ir protinga, kad aš tikėjausi, jog pati įsteng­
site apsisaugoti. Aš tiesiog negaliu apsakyti, ką iškentėjau vakar va­
kare, kai, apieškojusi visus namus, neradau niekur nei jūsų, nei šeimi­
ninko. O vidurnaktį pamačiau, kad jūs pareinate drauge su juo. 1
— Na, dabar visa tai nesvarbu,— pertraukiau ją nebeiškentusi.—
Juk nieko blogo neatsitiko.
— Tikiuosi, kad nieko blogo ir neatsitiks,— pasakė ji,— bet, pati­
kėkite manim, jums reikia elgtis kuo atsargiausiai. Pasistenkite neprisi­
leisti misterio Ročesterio per daug arti savęs, nepasitikėkite nei savimi,
nei juo. Jo padėties džentelmenai retai tesituokia su savo guvernan­
tėmis..
Aš jau iš tikrųjų buvau besupykstanti, bet, laimė, įbėgo Adelė.
— Leiskite man, leiskite man kartu važiuoti į Milkotą! —ėmė šaukti
ji.— Misteris Ročesteris nenori, nors naujojoje karietoje tiek daug vie­
tos. Paprašykite, madmuazele, kad jis leistų mane!
— Gerai, paprašysiu, Adele,— atsakiau ir išskubėjau su ja, džiaug­
damasi, kad galiu atsikratyti niauriąja savo globėja. Karieta buvo pa­
kinkyta, ji jau važiavo prie durų, o misteris Ročesteris jau vaikščiojo
lūkuriuodamas. Aplink jį sukinėjosi Pilotas.
— Juk Adelei galima kartu su mumis važiuoti, tiesa, sere?
— Aš jai pasakiau, kad ne. Vaikiūkščių man nereikia. Aš važiuosiu
tik su jumis.
— Leiskite ją kartu, misteri Ročesteri, meldžiu jus. Bus geriau.
— Nieko panašaus. Ji tiktai kliudys.
Jo žvilgsnis ir balsas buvo griežti ir įsakmūs. Misis Feirfeks per­
spėjimai ir abejonės iškart prislėgė mane. Aš pajutau, kad gal nerealios
ir nepagrįstos mano viltys. Man jau nebeatrodė, kad galėčiau daryti
jam įtaką. Jau ruošiausi mechaniškai nusileisti jam nebeprieštaraudama,
bet jis, padėdamas man įlipti į karietą, pažvelgė į mane ir paklausė:
— Kas atsitiko? Ko taip susiraukėte? Jūs iš tikrųjų norite imti tą
mergiotę? Jūs krimsitės, jeigu ji liks namie?
— Aš norėčiau, kad ji važiuotų, sere.
— Tad dumk žaibo greitumu skrybėlaitės užsidėti!—sušuko jis
Adelei.
Ir ji nulėkė, kiek tik įkabindama.
— Tiek to! Vienas sugadintas rytas ne tiek jau daug reiškia,— pa­
sakė jis,— atsimenant, kad veikiai turėsiu jus visiškai — jūsų mintis, jū­
sų jausmus, bendrausiu su jumis visą gyvenimą.

249

t
 Adelė, įkelta į karietą, ėmė bučiuoti mane, dėkodama, kad aš iš­
prašiau misterio Ročesterio sutikimą. Tačiau ji tuoj buvo nukišta į kitą
kamputį, greta jo, ir gailiai dirsčiojo į mane. Rūstus kaimynas varžė
ją. Kai jis būdavo šitaip užgaidžiai nusiteikęs, jinai nedrįsdavo nei kal­
bėti su įuo apie tai, ką pamačiusi, nei ko paklausti.
— Leiskite ją prie manęs,— paprašiau aš.— Gal ji trukdys jums, sere.
Čia pakanka vietos.
Jis padavė ją man tarsi kambarinį šuniuką.
— Aš būtinai atiduosiu ją į mokyklą,— pasakė jis, tik šįkart jau
šypsodamasis.
Adelė, išgirdusi tuos jo žodžius, paklausė, ar jai reikės eiti į mo­
kyklą be madmuazelės?
— Taip,— atsakė jis.— Būtinai be madmuazelės, nes aš ruošiuosi
nugabenti madmuazelę į mėnulį. Ten, tarp ugnikalnių kraterių, kuriame
nors baltame slėnyje, aš surasiu madmuazelei gražią olą, kur ji gyvens
su manim, tiktai su manim.
— O ką gi ji ten valgys? Jūs numarinsite ją badu,—pareiškė Adelė.
— Rytais ir vakarais aš jai rinksiu dangiškąją maną. Kalnai ir klo­
niai mėnulyje balti nuo manos, Adele.
— O jeigu ji panorės sušilti? Kurgi ji ras ugnies?
— Mėnulyje yra ugnim alsuojančių kalnų. Kai jai bus šalta, aš ją
užnešiu ant kokios viršūnės ir paguldysiu ant pat kraterio briaunos.
— Oh, ąu'elle y serą mal — peu comfortable!73 O ką ji darys, kai
supliš jos drabužiai? Iš kur ji gaus naujų?
Misteris Ročesteris apsimetė nebežinąs, ką atsakyti.
— Hm!—sumykė jis.— O ką gi tu sugalvotum, Adele? Pakrapš­
tyk savo smegenis. Gal kartais baltas ar rausvas debesis jai atstotų
suknią? Kaip tau atrodo? O iš vaivorykštės juk galima būtų sukirpti dai­
lų šaliką?
— Ji daug gražiau dabar atrodo,— nusprendė Adelė, šiek tiek pa-
svarsčiusi.— Be to, mėnulyje gyventi su jumis vienu jai nusibostų.
Madmuazele dėta, aš niekad nesutikčiau kraustytis su jumis į mėnulį.
— O jinai sutiko. Ji davė man žodį.
— Bet jūs tenai jos nenugabensite: į mėnulį nėra jokio kelio, o
skristi nei jūs, nei ji nemokate.
— Matai, Adele, aną lauką?—Mes išvažiavome pro Tornfildo vartus,
ir karieta lengvai ėmė riedėti lygiu Milkoto vieškeliu. Po vakarykštės
perkūnijos iš po ratų nekilo jokių dulkių, o žemos žalitvorės ir aukš­
tos pušys abipus kelio švytėjo gaivią žaluma.
— Šiuo lauku, Adele, aš ėjau vieną vakarą, maždaug prieš porą
73
Oi, kaip jai ten bus bloga, baisiai nepatogu! įptanc.).

250
savaičių, kaip tik tą vakarą, kai tu padėjai man grėbti šieną sode. Pa­
vargęs bekraudamas kupetas, aš atsisėdau pailsėti ant perlipos laip­
telio ir, išsiėmęs užrašų,knygutę su pieštuku, ėmiau rašyti apie vieną
nelaimę, kuri ištiko mane labai seniai, ir apie tai, kaip aš norėčiau
susilaukti ateityje laimingų dienų. Aš rašiau labai greitai, nors diena
jau geso ir nebeapšvietė popieriaus, tik staiga takelyje sudūlavo kaž­
kokia būtybė ir sustojo už poros žingsnių nuo manęs. Aš pažvelgiau
į ją. Tai buvo smulkutė žmogysta, su permatomu šydu ant veido. .Aš
pamojau, kad ji prieitų arčiau, ir ji, priartėjusi prie manęs, atsistojo
prie mano kelių. Nei vienas, nei kitas nepratarėme nė žodžio, bet aš
skaičiau jos akyse, o ji skaitė mano akyse, ir štai kas paaiškėjo iš
mūsų nebylaus pokalbio.
— Tai buvo fėja, atklydusi iš elfų šalies ir atnešusi man laimę. Aš
turįs pasitraukti su ja iš šio kasdieniško pasaulio į kokią nuošalią
vietą, kad ir į mėnulį. Fėja, tai pasakiusi, linktelėjo galvą į mėnulio
ragą, kylantį virš Hėjaus kalvos. Jinai pareiškė, kad mes tenai galėtume
gyventi alebastrinėje sidabro slėnio oloje. Aš atsakiau, kad mielai ten
keliausiąs, bet priminiau jai, kaip ir tu dabar man, kad aš neturiu
sparnų ir negaliu skristi.
— „O,^- atsakė fėja,— tai nesvarbu! Še tau talismaną, kuris paša­
lins visas kliūtis,— ir ji man davė gražų aukso žiedą.— Užsimauk jį,—
tarė ji,— ant kairiosios rankos bevardžio piršto, ir aš būsiu tavo, o
tu — mano. Mes paliksim žemę ir susikūrsim mėnulyje savo dausas."
Ji vėl parodė man į mėnulį. Tas žiedas, Adele, guli mano kišenėje so­
vereno pavidalu, bet aš tikiuosi, kad jis greit vėl pavirs aukso žiedu.
— Bet ką bendro su visu tuo turi madmuazelė? Kas man rūpi toji
fėja! Juk sakėte, kad madmuazelę žadate pasiimti į mėnulį? ..
— Madmuazelė ir yra toji fėja,—tarė misteris Ročesteris pašnibž­
domis.
Dabar įsikišau aš ir patariau jai, kad netikėtų tais juokais. Mergaitė
parodė pakankamai tikro prancūziško kritiškumo ir misterį Ročesterį
pavadino un vrai menteur74. Jinai pasakė, kad nė krislelio netikinti
jo contes de fėe75 ir kad du reste, H n'y avait pas de iėes, et ąuand
mėme H y en avait.. . 7 6 f tai nė viena fėja anaiptol nepasirodytų jam,
nepadovanotų jokio brangaus žiedo ir nesiūlytų apsigyventi mėnulyje.
Toji Milkote praleista valanda man buvo gana varginanti. Misteris
Ročesteris užsispyrė, kad aš eičiau su juo į geriausią šilkų krautuvę,
ir ten liepė išsirinkti pustuzinį suknelių. Man labai nesinorėjo to da­
ryti, ir aš prašiau pirkimą atidėti kitam kartui. Bet jis užsimetė, kad
74
Baisus melagis (piane).
75
Pasakomis apie fėjas (piane).
76
Pagaliau iš viso nėra fėjų, o jeigu jų ir būtų... (piane).

251
viską atliktume dabar. Pagaliau, man ėmus pašnibždomis karštai pra­
šyti, jis nusileido nuo pustuzinio iki dviejų, tik šias dvi jisai prisiekė
išrinkti pats. Susirūpinusi stebėjau, kaip jo akys klaidžiojo lentynomis,
prikrautomis skaisčiaspalvių medžiagų. Jo žvilgsnį patraukė puikus ame­
tisto spalvos šilkas ir nuostabiai prašmatnus tamsiai raudonas atlasas.
Aš vėl ėmiau karštai šnibždėti jam, kad jau verčiau jis tegu iš karto
nuperka auksinę suknią ir sidabrinę skrybėlaitę, nes aš tikrai niekad
neapsivilksiu jo išrinktais drabužiais. Po begalinių įkalbinėjimų, nes jis
buvo baisus užsispyrėlis, vargais negalais man pavyko įtikinti jį; kad
šias dvi medžiagas pakeistų į kuklų juodą atlasą ir sidabro pilkumo
šilką.
— Tiek to,— pasakė jis,— bet ateity dar man sumirgėsite visomis
gėlyno spalvomis.
Kaip aš apsidžiaugiau, pagaliau ištrūkusi iš šilko krautuvės, o po
to ir iš juvelyrinės parduotuvės! Juo daugiau jis man pirko, juo labiau
degė mano skruostai iš apmaudo ir pažeminimo. Kai mes vėl sulipome
į karietą ir aš skaudama širdimi ir nusikankinusi atsilošiau į sėdynės
atkaltę, staiga man atėjo į galvą laiškas—per daugybę paskutinių įvy­
kių, liūdnų ir linksmų, aš jį visai buvau užmiršusi —mano dėdės, Džono
Eirio, laiškas misis Rid, kuriame jis žadėjo įdukrinti mane ir padaryti
savo paveldėtoja. „Kaip vis dėlto būtų gera, jei aš turėčiau kokį savo
turtą, kad ir nedidelį,—staiga pagalvojau.—Aš niekad nepakęsiu, kad
misteris Ročesteris puoštų mane it kokią lėlę arba kad aš sėdėčiau it
antroji Danaja 77, ant kurios visą laiką krinta aukso lietus. Parvažiavusi
namo, tučtuojau parašysiu į Madeirą savo dėdei Džonui, kad aš ruo­
šiuosi ištekėti, ir pranešiu už ko. Jeigu turėčiau nors kiek vilties, kad
vieną dieną misteriui Ročesteriui atnešiu šiek tiek kraičio, man būtų
daug lengviau pakęsti, jog kol kas jis mane išlaiko. Ši mintis šiek tiek
nuramino mane (tą dieną aš iš tikrųjų parašiau dėdei), ir pagaliau iš­
drįsau pakelti galvą ir pažvelgti į savo šeimininką ir mylimąjį, kuris
atkakliai žiūrėjo man į akis. Jisai nusišypsojo. Man pasirodė, kad šitaip
galėtų džiaugtis meiliai ir švelniai nusiteikęs sultonas, žiūrėdamas į ko­
kią savo vergę, auksu ir brangenybėmis apdovanotą. Ir aš, paėmusi jo
ranką, kuri visą laiką ieškojo manosios, suspaudžiau taip smarkiai,
kad paleidus ant jos liko raudonos mano pirštų dėmės.
— Prašau nežiūrėti šitaip į mane,— tariau aš.— Jei nesiliausite, aš
užsispirsiu ir visą laiką nešiosiu tiktai savo louvudiškes sukneles. Ir
tuoktis važiuosiu su šia violetine perkeline suknele, o jūs iš šio pilko
šilko galėsite pasisiūdinti chalatą, o iš juodo atlaso visą krūvą liemenių.

" D a n a j a — pasak graikų mitologijos, karaliaus duktė, kurią Dzeusas bu­

vo aplankęs aukso lietaus pavidalu.

252
 Jis nusikvatojo ir pasitrynė rankas.
— O r tikrai puiku į ją pasižiūrėti, o dar puikiau jos pasiklausyti! —
sušuko jis.— Kokia ji originali! K o k i a pikantiška! Šios mažos anglai-
tės nemainyčiau į visą turkų sultono seralį, nors jo odaliskų akutės it
gazelių, figūros kaip hurijų ir taiį> toliau.
Šis egzotiškas palyginimas vėl įskaudino mane.
— Aš visai nežadu atstoti jums seralio,— atšoviau j a m , — tad jūsų
palyginimas netikęs. Jei jūs, sere, žavitės panašiais dalykais, keliau­
kite negaišdamas į Stambulo turgavietes ir ten prisipirkite d a u g y b ę ver­
gių, kad išleistute tuos pinigus, kurių jums n e p a v y k o šičia sėkmingai
iššvaistyti.
— O ką jūs, Džeine; darysite, kol aš derėsiuosi dėl d a u g y b ė s dailių
kūnų ir viso komplekto j u o d ų akių?
—- Aš tada ruošiuosi tapti misioniere, kad vykčiau skelbti laisvės
pavergtiesiems, o pirmiausia — jūsų haremo vergėms. Aš prasiskverb­
78
siu pas jas ir sukelsiu maištą. O jūs, t r i u o d e g i despotiškas paša, be­
matant tapsite mūsų belaisviu. Ir aš sutiksiu jus paleisti tik su ta są­
l y g a J e i pasirašysite visų liberaliausią chartiją, kokią kada nors b u v o
paskelbęs tironas.
— Aš sutiksiu atsiduoti jūsų malonei, Džeine.
— Nesulauksite iš manęs jokios malonės, misteri Ročesterį, jei jos
prašysite, šitaip įžūliai žvelgdamas į mane. M a t y d a m a šį jūsų žvilgsnį,
būčiau tikra, kad jūs, nors ir kokią chartiją pasirašytute aplinkybių
verčiamas, vis tiek, vos tik atgavęs laisvę, tuojau imtute laužyti jos
sąlygas.
— Sakykite, Džeine, ko gi jūs norite iš manęs? Bijau, kad šalia su­
tuoktuvių prie altoriaus priversite mane sudaryti dar v e d y b i n ę sutartį
ir pas notarą. Matau, kad jūs ruošiatės išsiderėti ypatingas sąlygas.
T a d kokios gi jos?

— Aš noriu tiktai turėti, sere, ramią sielą, kurios neslėgtų d a u g y b ė

visokių įsipareigojimų. Prisimenate, ką jūs kadaise man sakėte apie
Seliną Varans? Apie briliantus ir šilkus, kuriuos jai dovanojote? Aš
nenoriu būti jūsų angliškąja Selina V a r a n s . Aš ir toliau liksiu A d e l ė s
guvernantė, tuo užsidirbdama v a l g į ir butą ir dar trisdešimt svarų pi­
nigais. Už šiuos pinigus aš apsirengsiu, o iš jūsų pareikalausiu tik...
— Tiktai ko? ..
— Pagarbos. Ir j e i g u aš jums atsilyginsiu tuo pačiu, mūsų sąskai­
tos bus subalansuotos.
— N a , kaip sau norite, bet jūsų neprilygstamas atžarumas ir įgimtas
išdidumas mane tiesiog stebina,— pasakė jis.

78
Pašai pagerbti priešais jį būdavo nešamas trijų arklio uodegų bunčiukas.

253
 Tuo tarpu mes jau priartėjome prie Tornfildo.
— Gal šiandien malonėsite papietauti su manimi?—paklausė jis, kai
įvažiavome pro vartus.
— Ne, dėkui jums, sere.
—- Ir kodėl gi ,,ne, dėkui jums", jeigu galima paklausti?
— Aš su jumis nė karto nepietavau, sere, ir nematau priežasties pa­
keisti savo nusistatymo iki...
— Iki kol? Kaip jūs mėgstate nutilti pusėje žodžio.
— Iki tol, kada tai bus neišvengiama.
— Nejaugi jūs manote, kad aš valgau lyg koks žmogėdra ar vam­
pyras, ir todėl bijote sėdėti su manim prie vieno stalo?
— Nieko panašaus aš negalvoju, sere, tik noriu šį mėnesį gyventi
kaip gyvenusi.
— Jūs nuo šios dienos mesite tą vergišką guvernantės darbą.
— Anaiptol! Atsiprašau, sere, nemesiu. Aš gyvensiu taip, kaip gy­
venau lig šiol. Mudu nesimatysime visą dieną, kaip būdavo lig šiol.
Jūs galėsite pasikviesti mane vakarais, kada būsite nusiteikęs pamatyti
mane, ir aš tada ateisiu. Tik jokiu kitu laiku.
— Man reikia parūkyti, Džeine, ar pašniaukšti tabako, kad galėčiau
nors šiek tiek nusiraminti nuo viso to,— pour me donner une contenan-
ce/9, kaip pasakytų Adelė, tik, deja, aš neturiu su savim nei cigarų,
nei tabokinės. Bet paklausykite, ką jums pašnibždėsiu. Dabar jūsų valia,
mažasis tirone, bet netrukus ateis ir mano eilė. O kada jau kaip reikiant
nutversiu jus, tai, kad nepabėgtute, vaizdžiai sakant, pririšiu jus
štai šitokia grandine (ir jis palietė savo laikrodžio grandinėlę). Taip,
„maža, miela paukštyte, aš tave širdy nešiosiu, tave lyg deimantą tau­
sosiu" 80 .
Sakydamas tuos žodžius, jis padėjo man išlipti iš karietos, o kol
po manęs jis iškėlė Adelę, aš spėjau įeiti į vidų ir dingti jam iš akių.
Kaip ir derėjo, jis vakare pasikvietė mane į svetainę. Aš pasirūpi­
nau, kad jis turėtų ką veikti, nes buvau pasiryžusi vengti ilgų pasikal­
bėjimų apie meilę prie keturių akių. Aš prisiminiau, kad jis turi skambų
balsą, žinojau, kad jis mėgsta dainuoti,— tai juk visų gerų dainininkų
ypatybė. Pati aš jokių vokalinių gabumų neturėjau ir, pasak misterio
Ročesterio, kuris šiuo klausimu buvo reiklus, nebuvau net muzikali, ta­
čiau aš mėgau klausyti gero dainavmo. Ir vos tik romantiškosios su­
temos savo mėlyna žvaigždėta skraiste ėmė gaubti aukštus svetainės
langus, aš atsikėliau, atvožiau pianiną ir paprašiau vardan viso to, kas
šventa, padainuoti ką nors. Jis atsakė, kad aš esanti aikštinga raganiuke

79
Prasiblaivyti (piane).
80
Užuomina į vieną Roberto Bernso (1759—1796) eilėraštį.

254
ir kad verčiau padainuosiąs kitą kartą, tačiau aš įtikinau jį, kad dabar
visų tinkamiausias metas.
— Ar jums patinka mano balsas?—paklausė jis.
— Labai.
Aš nemėgau pataikauti jo tuščiagarbiškumui, kuriam jis gana lengvai
pasiduodavo, tačiau šį kartą, norėdama jį priprašyti, nusileidau, pa-
kurstydama šią jo silpnybę.
— Jei taip, Džeine, tai paakompanuokite.
— Gerai, sere, pamėginsiu.
Aš pradėjau skambinti, tačiau jis bematant nutraukė mane nuo kė­
dutės ir pavadino mažąja nemokša. Taip savivališkai mane pašalinęs,—
o aš kaip tik to ir norėjau,—jis atsisėdo į mano vietą ir ėmė akompa­
nuoti pats, nes jis skambino nė kiek ne blogiau kaip ir dainavo. Aš
patyliukais atsisėdau ant palangės ir ėmiau žiūrėti į tylius medžius ir
miglos aptrauktą sodo vejelę, o jis tuo tarpu melodingu balsu sudainavo
jausmingą romansą:
Užliejo meilė nuostabioji
Man sielą lig gelmių,
Širdis sutvisko, suliepsnojo
Tvanu karštų jausmų.

Išvydęs ją, juokiausi linksmas,

Išėjus jai,— liūdau;
Užtrukus retkarčiais jos žingsniams,
Iš baimės nerimau.
Veržiaus į laimę neregėtą,
Alpte alpau svaja:
Geidžiau, kad ji mane mylėtų,
Kaip aš mylėjau ją.

Tačiau tarsi dykynių plotais

Lemtis atskyrė mus,
It jūros keteros putotos
Atkirto mums takus.
Tarsi miškuos gauja plėšikų,
Betykančių nakčia,
Pagieža, Pyktis mus apniko...
Įstatymai, Valdžia...
Pro daugel gresiančių pavojų,
Siaubingų it mirtis,

255
 Į ją veržiausi, ją svajojau
Slogias dienas, naktis.
Ji it vaivorykštė švytėjo,
Viliodama mane,
Aš tą lietaus ir saulės fėją
Sekiau tarsi sapne.
Ir skausmo debesys nūn šviečias
Kaskart skaidriau, džiugiau,—
Tegu vaiduokliai telkias spiečiais,
Aš nieko nebijau.
SI laimės metą aš nepaisau,
Jei ant sparnų piktų
Atskridus praeitis pabaisa
Grūmotų man kerštu.
Tegu Valdžia man ruošias smogti!
Pagieža, siausk nuožmiau!
Įstatyme, šen ešaiotą! —
Tavęs aš nebijau.
Mieloji man rankutę davė,—
Ji tiki manimi;
Ji priesaika šventa laidavo,—
Mūs ryšiai — amžini.
f
Bučiuodama ji pažadėjo
Gyvent ir mirt sykiu;
Man laimės saulė užtekėjo,
Jos meile aš tikiu.
Padainavęs jis tuoj pat atsistojo ir priėjo prie manęs. Aš pamačiau
degantį jo veidą, žėrinčias sakalo akis, meilumą ir aistrą visuose vei­
do bruožuose. Aš sutrikau akimirką, bet tuoj pat susivaldžiau. Nenorė­
jau nei meilių scenų, nei karštų prisipažinimų, o dabar man grėsė ir
viena, ir kita. Reikia pasiruošti ginklą, ir aš pasigalandau savo, liežuvėlį.
Kai jis ištiesė į mane rankas, aš kandžai paklausiau, ką būtent jis ke­
tina vesti.
Kokį keistą klausimą užduoda jam jo mylimoji Džeinė.
Nejaugi! Priešingai, visai natūralų ir būtiną. Juk jisai ką tik dai­
navo, kad jo būsimoji žmona miršta drauge su juo! Ką jis nori pa­
sakyti šia pagoniška idėja? Aš anaiptol neketinu mirti drauge su juo,
tegu nė nesitiki.

256
 O, jis daugiau nieko netrokšta, nieko nemaldauja, kad tik aš mylė­
čiau jį gyvą! Mirtis ne tokioms kaip aš.
O ne! Aš turėsiu mirti, kai ateis laikas, lygiai taip pat, kaip ir
jisai. Tik aš verčiau palauksiu tos valandos ir anaiptol nesiskubinsiu
pati lįsti giltinei į akis.
Ar aš atleisiu jam egoistišką jo norą ir ar pabučiuosiu jį įrodyda­
ma, kad atleidžiu?
Ne, o ne! Nė nemaniau!
Aš išgirdau, kaip jis pavadino mane „žiauria mergiote" ir tuoj pat
pridūrė:
— Kiekviena kita moteris būtų visa sutirpusi, jei kas jos garbei būtų
sudainavęs tokius posmus.
Aš jį užtikrinau, kad iš prigimties esu rūsti ir šiurkšti ir kad atei­
tyje jam teks ne kartą tuo įsitikinti. O be to, aš pasiryžusi per šias
keturias savaites parodyti jam visus šiurkščiuosius savo būdo bruožus.
Tegu žino, ką pasirinko, kol dar ne vėlu.
Ar ne metas man nusiraminti ir pradėti protingą kalbą?
Aš nusiraminsiu, jeigu jis to nori, bet dėl protingos kalbos, tai ma­
nau, kad kaip tik šitaip dabar ir kalbanti.
Jis niršo, niurzgėjo ir prunkštavo. „Labai gerai,—tariau pati sau.—
Pyk ir širsk, kiek tik patinka, bet esu tikra, kad šitaip elgtis su ta­
vim — visų tinkamiausia. Aš tave myliu labiau, negu galėčiau išreikšti
žodžiais, bet nenoriu leistis į sentimentus, o šiuo kandžiu savo blaivumu
ir tave pristabdysiu ant bedugnės krašto. Aš išlaikysiu tarp mūsų rei­
kiamą atstumą, kuris mudviem abiem išeis į naudą."
Pamažėle aš gana įerzinau jį. Kai jis įpykęs pasitraukė į kitą galą
kambario, aš atsistojau ir, natūraliai bei pagarbiai, kaip ir kitais kar­
tais, pasakiusi: „Linkiu jums labos nakties, sere",— išsmukau pro šo­
nines duris ir pasišalinau.
Šitaip elgiausi visą tą kritišką mėnesį, likusį iki vedybų dienos, ir
susilaukiau kuo geriausių rezultatų. Žinoma, misteris Ročesteris buvo
piktas ir vaidingai nusiteikęs, bet apskritai aš mačiau, kad širdies gilu­
moje jis veikiau žavėjosi tuo; o jeigu aš būčiau buvusi nuolanki kaip
avelė ir meili kaip balandėlė, tai būtų tik labiau pakurstę jo despotiz­
mą, bet mažiau imponavę jo blaiviam protui, sveikai nuovokai ir net,
ko gero, mažiau būtų jam patikę.
Kitų žmonių akivaizdoje aš kaip ir anksčiau buvau pagarbi ir kukli,
nes kitaip elgtis ir nederėjo. Tik mūsų vakarinių pašnekesių metu aš jį
kitaip erzindavau ir priešindavausi. Jis kviesdavosi mane kasdien punk­
tualiai, vos tik laikrodžiui išmušus septynias, tačiau, man pasirodžius
svetainėje, jo lūpos nebeištardavo tokių švelnių kreipinių, kaip „mano
meile" ir „brangioji"; dabar aš jam būdavau „pikta lėlė", „piktasis el-

17. Džeinė Eir

257
fas", „kipšiukas", „gegužiukas" ir t. t. Užuot švelniai pažvelgęs į mane,
jis dabar tik rodydavo grimasas, užuot paspaudęs ranką, įgnybdavo,
o užuot pabučiavęs į skruostą, skaudžiai nusukdavo ausį. Ką gi! Aš bu­
vau patenkinta. Kol kas šis šiurkštus palankumas man daug labiau
patiko už visokias švelnybes. Aš mačiau, kad misis Feirfeks irgi man-
pritaria; jinai jau taip labai nebesirūpino manim, ir todėl buvau tikra,
kad elgiuosi teisingai. Tačiau misteris Ročesteris dievagojosi, kad aš jį
gyvą varau į kapą, ir grasino netrukus baisiai atkeršyti man už dabar­
tinį mano elgesį. Aš tiktai juokiausi iš jo grasinimų. „Dabar aš žinau,
kaip tave priversti elgtis protingai,—galvojau,— ir neabejoju, kad man
tas pavyks ir ateityje, o jei viena priemonė nepaveiks, aš rasiu kitą."
Tačiau visa tai, turiu pasakyti, ne taip jau lengva man buvo. Dažnai
man pačiai norėdavosi būti meiliai ir nebekankinti jo. Būsimasis mano
vyras palengva man tapo visu pasauliu ir net daugiau — vos ne dangiš­
kos laimės viltimi. Jis atsistojo tarp manęs ir mano tikėjimo kaip debe­
sis, kuris uždengia žmogui saulę. Tomis dienomis dievą man užstojo
jo kūrinys, nes iš jo aš pasidariau dievaitį.

XXV SKYRIUS

Priešvestuvinis mėnuo praėjo, slinko pačios paskutinės jo valandos.

Skirtoji diena, sutuoktuvių diena, neišvengiamai artėjo, visi pasiruošimai
jai sutikti buvo atlikti. Bent aš jau nebeturėjau ką veikti: visi mano
lagaminai buvo sukrauti, užrakinti, perjuosti ir išrikiuoti prie sienos ma­
no kambaryje. Rytoj, šią valandą, jie jau bus toli nuo čia ir keliaus
81
į Londoną, kaip ir aš. (D. V . ) , — arba, tiksliau, ne aš, o kažkokia Džeinė
Ročester, persona, kurios kol kas aš dar nepažįstu. Beliko tik pritaisyti
prie jų adresus — keturias baltas korteles, kurios gulėjo ant komodos.
Misteris Ročesteris pats ant kiekvienos užrašė paskirties vietą: „Misis
Ročester, N. viešbutis, Londonas". Aš taip ir neįstengiau pati pritvir­
tinti jų prie lagaminų ir niekam nepavedžiau to padaryti. Misis Ro­
čester! Juk tokios dar nė būt nėra. Jinai užgims tiktai rytoj rytą, ke­
lios minutės devintos. Jau geriau palauksiu ir įsitikinsiu, kad ji gimė
gyva, ir tada jos vardu pažymėsiu visus šiuos daiktus. Užtenka jau ir
tb, kad jos apdarai, kurie kabo anoje spintoje, priešais mano tualetinį
staliuką, jau išstūmė mano juodą vilnonę louvudiškę suknelę ir šiau­
dinę skrybėlaitę. Aš niekaip negalėjau apsiprasti su mintim, kad man
galėtų priklausyti tas puošnus vestuvinis apdaras: perlų spalvos suknia

81
D e o v o 1 e n t e — jei bus tokia dievo valia (lot).

258
ir plonytis šydas. Aš uždariau spintą, nenorėdama matyti to nerealaus
a p d a r o , kurį tarsi kėsinausi atimti iš ko kito ir kuris v a k a r o metą —
b u v o gal devinta valanda — šmėžavo kambario sutemose kažkokiu ne­
natūraliai balkšvu atspalviu.
— Lik sau vienas, mano baltasis s a p n e ! — t a r i a u pati sau.— M a n e
krečia šaltis. Aš girdžiu, kaip kaukia vėjas, ir verčiau išeisiu laukan,
k a d jis padvelktų man į veidą.
M a n e krėtė šaltis ne vien nuo skubios ruošos, ne vien nuo minties,
kad štai įvyksta didžiulė permaina — rytoj prasideda man naujas gy­
venimas. Suprantama, abi šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos ma­
no nuotaikai, kuri mane, neramią ir susijaudinusią, v a r ė šią v ė l y v ą va­
landą į tamsų parką. Tačiau būta dar trečios priežasties, kuri daug stip­
riau veikė mane.
M a n e kankino keista ir nerami mintis. Atsitiko kažkas, ko aš nega­
lėjau suprasti. N i e k a s to įvykio nematė ir niekas apie jį nežinojo, tiktai
aš pati, ir visa tai atsitiko praėjusią naktį. Misteris Ročesteris nenakvojo
namie ir lig šiol dar n e b u v o grįžęs. Neatidėliotini reikalai, kuriuos jis
pats turėjo sutvarkyti, prieš išvažiuodamas iš Anglijos, privertė jį iš­
vykti į mažą dviejų trijų fermų dvarą maždaug už trisdešimt mylių.
V i s ą dieną aš nekantriai laukiau jo sugrįžtant, norėdama viską j a m iš­
pasakoti ir paprašyti, kad jis padėtų man įspėti kankinančią mane mįslę.
Bet palauk ir tu, skaitytojau, kol jis sugrįš, o kai atskleisiu jam savo
paslaptį, tu taip pat ją sužinosi.
Aš pasukau į sodą, ieškodama, kur pasislėpti n u o vėjo, kuris visą
dieną smarkiai pūtė iš pietų, neatnešdamas nė lašelio lietaus. Užuot ap­
tilęs vakarop, jis, rodos, dar labiau įsismagino ir tiesiog kaukte kaukė.
Medžiai be atvangos sviro į vieną pusę, negalėdami atsitiesti, tik pro­
tarpiais atmesdami atgal vieną kitą šaką,— taip nenuilstamai vėtra lenkė
jų viršūnes į šiaurę. Debesys skriejo per visą dangų,*grūsdamiesi vieni
ant kitų. Nė lopelio žydro dangaus nepasirodė tą liepos mėnesio dieną.
Jausdama keistą džiaugsmą, aš pasileidau tekina priešais vėją, lyg
ir atiduodama savo sielos nerimą beribėms oro srovėms, šniokščiančioms
pro mane. Leisdamasi laurų alėja, aš išvydau didžiulio kaštano lieka­
nas. Jis stovėjo pajuodęs ir, apdegęs, per vidurį perskeltame kamiene
j u o d a v o baisus plyšys. M e d i s tebestovėjo, nes abi jo puses laikė dir­
žinga apačia ir stiprios šaknys, tačiau kaštano gyvybė b u v o pakirsta
ir syvai nebegalėjo sruventi kamienu. Plačios šakos abipus b u v o j a u
nudžiūvę, ir ateinančią žiemą audros veikiausiai vieną, o gal ir abi jo
puses pargriaus ant žemės. Kol kas kaštanas tebebuvo vienas medis,—
griuvena, bet vientisa griuvena.
— Gerai, kad tvirtai laikotės viena kitos,— tariau aš, tarsi šios di­
džiulės skeveldros būtų gyvos būtybės ir būtų galėjusios girdėti ma-

259
ne.— Aš manau, kad, nors jūs atrodote pakirstos, apdegusios ir pajuo­
dusios, jumyse vis dėlto dar liko gyvybės, kuri sruvena iš susipynusių
tarp savęs, ištikimų ir atsidavusių šaknų. Jūs jau niekad nebežaliuosite,
paukščiai nebečiulbės ir nebesuks lizdų jūsų šakose. Jums baigėsi
džiaugsmo ir meilės laikas. Tačiau jūs nesate vienišos. Kiekviena jūsų
turi draugę, kuri užjaučia žūties valandą.
Aš pakėliau galvą, ir. tą akimirką tarp abiejų atskirų medžio pusių
pasirodė mėnulis. Jo diskas buvo kraupiai raudonas ir su uždengtu
kraštu. Jis, rodos, pažvelgė į mane liūdnai sumišęs ir beregint vėl
nugrimzdo į storus debesis. Valandėlę ties Tornfildu vėjas aptilo, tačiau
iš tolumos, iš lankų ir vandenų, sklido pratisas, šiurpus vaitojimas. Man
gūdu pasidarė klausytis, ir aš nubėgau atgal.
Grįždama per sodą, prisirinkau sterblę obuolių, kurių buvo pilna
prikritę žolėje po obelim. Paskui ėmiau skirti prinokusius nuo žalių ir
nunešiau į kamarą. Po to nuėjau į biblioteką pažiūrėti, ar pakurtas
židinys. Nors buvo vasara, bet aš žinojau, kad misteris Ročesteris apsi­
džiaugs, tokį niūrų vakarą radęs besikūrenančią ugnį. Taip, židinys bu­
vo pakurtas gerokai anksčiau ir kaitriai liepsnojo. Aš pristūmiau arčiau
ugnies jo fotelį, pastačiau prie jo stalelį, nuleidau užuolaidas ir įsakiau
atnešti žvakes, kad jas galima būtų uždegti, kai tik parsiras šeimininkas.
Baigusi visus šiuos pasirengimus, pajutau, kad man dar labiau neramu
negu prieš tai. Aš negalėjau nusėdėti vietoje, kažkas visą laiką Vijo
mane iš namų. Mažas kabinetinis laikrodis ir senas laikrodis vestibiu­
lyje kartu išmušė dešimtą.
— Kaip vėlu!—tariau pati sau.— Imsiu ir nubėgsiu iki vartų. Pro­
tarpiais išlenda mėnulis, ir aš galėsiu matyti gerą galą kelio. Gal jis
dabar jau parjoja, ir jei išeisiu jo pasitikti, tai man teks keletą minučių
trumpiau jo įtemptai laukti.
Vėtra šėlo aukštuose medžiuose, kurie augo prie vartų, bet kelyje,
kiek galėjau įmatyti, nebuvo nė gyvos dvasios. Tik retkarčiais, mėnu­
liui išlindus, nuslinkdavo juo debesų šešėliai ir suboluodavo ilga balkšva
linija be jokio judančio taškelio.
Šitaip bežiūrint į kelią, nejučia ištryško man iš akių ašara — nevil­
ties ir apmaudo ašara. Susigėdusi nubraukiau ją. Aš vis stoviniavau ties
vartais. Mėnulis visiškai pasislėpė padangių menėse, sandariai užsi­
traukęs tirštų debesų užuolaidas. Naktis ėjo tamsyn ir tamsyn, vėtra gij
lietaus debesis.
— Kad tik greičiau parjotų! Kad tik greičiau parjotų!— sušukai
kažkokios slogios nuojautos pagauta. Aš laukiau jo dar prieš vakariei
Dabar jau buvo sutemę. Kas gi jį galėjo sulaikyti? Nejaugi kas atsitik*
Vėl prisiminiau praėjusios nakties įvykį, ir man jis pasirodė lyg k<
nelaimės ženklas. Matyt, mano viltys buvo per daug šviesios, ir joi

260
neskirta išsipildyti. Paskutinėmis dienomis aš p e r g y v e n a u tokį neapsa­
komą džiaugsmą, kad man atrodė, jog mano laimės žvaigždė pasiekė
savo zenitą ir dabar turi leistis.
„ N e , aš vis tiek negaliu grįžti į vidų,— p a g a l v o j a u . — N e g a l i u sėdėti
prie židinio, kada jis klaidžioja p e r tokią darganą. V e r č i a u nuvarginti
kūną, n e g u kamuoti širdį! Eisiu keliu ir sutiksiu jį."
Ir aš leidausi žingsniuoti keliu, tačiau eiti man teko neilgai. N e n u -
tolusi nuo vartų nė ketvirčio mylios, staiga išgirdau kanopų bildesį.
Smarkiu šuoliu artėjo kažkoks raitelis, šalia jo b ė g o šuo. Salin blogi
nujautimai! Juk čia misteris Ročesteris, jojąs savo M e z r u r u ir lydimas
Piloto! Pamatęs mane, nes tuo metu mėnulis praplėšė mėlyną properšą
danguje ir nušvito lyg nuplautas vandens, misteris Ročesteris nusiėmė
skrybėlę ir pamojavo virš galvos. Aš pasileidau tekina jo pasitikti.
— Tai mat,— sušuko jis, tiesdamas man ranką ir lenkdamasis bal­
ne,— jūs negalite nė trupučio pabūti be manęs, tiesa? Pasistokite ant
mano bato. Duokite man abi rankas. Lipkite!
Aš paklausiau. Džiaugsmas suteikė man vikrumo, ir aš užšokau ant
balno priešais jį. Pasveikindamas jis mane karštai p a b u č i a v o ir neslėpė
savo triumfo, kurio aš stengiausi nepastebėti. Staiga jis, atitokęs iš
džiaugsmo, mane paklausė:
— Ar kas atsitiko, Džeinete, k a d jūs taip vėlai išėjote manęs pa­
sitikti?
— N e , tik man pasirodė, kad niekad negrįšite, Aš nebegalėjau lauk­
ti jūsų namuose, kada lauke lietus ir tokia vėtra.
— Lietus ir vėtra, iš tikrųjų! Juk jūs peršlapusi lyg undinė. Už-
simeskite šį mano apsiaustą. Tik, rodos, jūs karščiuojate, Džeine. Jūsų
skruostas ir rankos taip dega. Sakykite, kas atsitiko?
—• D a b a r nieko. Aš j a u nebebijau ir jaučiuosi rami.
— Vadinasi, jūs bijojote ir nerimavote.
— Galbūt. Bet aš viską papasakosiu paskui, sere, ir jūs, ko gero, tik
pasijuoksite iš mano kančių.
— Aš nuoširdžiai pasijuoksiu iš jūsų tiktai po rytdienos. Iki to lai­
ko aš nedrįstu. M a n o laimė dar netikra. Bet argi čia jūs, kuri pasku­
tinį mėnesį buvote slidi it ungurys ir dygliuota it erškėtis? Aš nega­
lėdavau prie jūsų nė pirštu prisiliesti,— bematant įsidurdavau, o dabar
man atrodo, kad rankose laikau paklydusį ė r y t į . . . Jūs išėjote iš avidės
ieškoti s a v o piemens, tiesa, Džeine?
— Aš pasiilgau jūsų, bet tik nedžiūgaukite. M e s j a u Tornfilde. Leis­
kite man nulipti.
Jis nukėlė mane prie pat verandos. Džonui paėmus jo arklį, jis pas­
kui mane įėjo į vestibiulį ir pasakė, kad aš skubiai persirengčiau sau­
sais drabužiais ir sugrįžčiau pas jį į biblioteką. Kai j a u b u v a u bekopianti

261
laiptais, jis susistabdė mane, prašydamas, kad ilgai neužtrukčiau. Aš ir
neužtrukau. Po penkių minučių buvau pas misterį Ročesterį. Jis valgė
vakarienę.
— Sėskite ir prisidėkite prie manęs valgančio, Džeine. Duok dieve,
kad ši vakarienė mums būtų paskutinė Tornfilde ilgiems ilgiems mė­
nesiams.
Aš atsisėdau šalia jo, bet pasakiau, kad negaliu valgyti.
— Ar dėl to, kad jums prieš akis kelionė, Džeine? Ar susirūpini­
mas, kad vykstate į Londoną, atėmė jums apetitą?
— Šįvakar aš negaliu aiškiai matyti ateities, sere. Ir aš pati nežinau,
kodėl taip esu susirūpinusi. Visas gyvenimas man atrodo nerealus.
— Išskyrus mane. Aš, rodos, pakankamai realus. Palieskite mane.
— Jūs, sere, ir esate pati nerealiausia iliuzija. Jūs tiktai sapnas.
Jis juokdamasis iškėlė ranką.
— Ar mano ranka irgi sapnas?—paklausė jis, rodydamas ją man
prieš akis. Jo ranka buvo apvali, raumeninga ir stipri.
— Taip. Nors ją ir paliečiu, vis tiek tai sapnas,— pasakiau aš, at­
mesdama jo ranką.—Sere, jūs jau pavakarieniavote?
— Taip, Džeine.
Aš paskambinau ir įsakiau nukraustyti stalą. Kai mes likome dviese,
pažarsčiau ugnį ir atsisėdau ant kėdutės prie savo šeimininko kojų.
— Greit bus vidurnaktis,— tariau aš.
— Taip. Bet ar atsimenate, Džeine? Jūs pažadėjote išsėdėti su ma­
nim kiaurą naktį prieš mano vedybas.
— Prisimenu. Ir tesėsiu pažadą. Pasėdėsiu su jumis bent dvi tris
valandas. Nė kiek nesinori gulti.
— Jūs visai pasiruošėte kelionei?
— Visai, sere.
— Aš irgi,— atsiliepė jis.— Sutvarkiau visus reikalus. Grįžę iš baž­
nyčios, po kokio pusvalandžio mudu išvyksime iš Tornfildo.
— Labai gerai, sere.
— Su kokia keista šypsena jūs ištarėte tą ,,labai gerai", Džeine! Ko­
dėl taip keistai blizga jūsų akys? Ar tik nesergate, Džeine?
— Rodos, ne.
— Rodos! Kas gi atsitiko? Pasakykite man, kas yra?
— Aš negaliu, sere. Jokiais žodžiais negaliu pasakyti, kas man yra.
Aš norėčiau, kad ši valanda niekad nesibaigtų. Kas žino, ką atneš mumsj
rytdiena?
— Tai hipochondrija, Džeine. Jūs pervargote, per daug prisijaudi-
note.
— Ar jūs, sere, jaučiatės ramus ir laimingas?
— Ramus? Ne! Bet laimingas. .. iki pat širdies gelmių!

262
 Aš pažvelgiau į jį, ieškodama laimės ženklų jo veide, bet jo skruos­
tai degė.
— Pasitikėkite manim, Džeine,— tarė jis.— Nusimeskite nuo savo sie­
los tą naštą, kuri slegia ją. Ko jūs bijote? Kad iš manęs gali išeiti
prastas šeimos galva?
— Apie tai aš visų mažiausia galvoju.
— Gal jūs bijote tos naujos aplinkos, kurioje atsidursite? Naujo
gyvenimo, į kurį žengiate?
— Ne.
— Jūs stebinate mane, Džeine. Jūsų liūdnas žvilgsnis ir ryžtingas
tonas kelia man nerimą ir kankina. Aš noriu, kad jūs viską paaiškin-
tute.
— Jei taip, tai klausykite, sere. Vakar naktį jūsų juk nebuvo namie?
— Taip, nebuvau. Aš tai žinau. Bet prieš valandėlę lyg užsiminėte,
jog kažkas atsitiko, kai manęs nebuvo namie,— turbūt nieko ypatingo,
bet tai pridarė jums rūpesčių. Sakykit man viską. Gal misis Feirfeks ką
prasitarė? O gal jūs išgirdote kokių tarnaičių plepalų? Gal opi jūsų
savigarba buvo užgauta?
— Ne, sere.
Išmušė dvyliktą. Aš palaukiau, kol nutilo sidabrinis kabinetinio laik­
rodžio skambesys, o drauge ir duslūs, vibruoją dūžiai vestibiulyje. Po
to aš pradėjau:
— Vakar visą dieną aš buvau labai užsiėmusi ir jaučiausi labai
laiminga, be atvangos plušėdama, nes manęs nepersekioja, kaip jūs
manote, kokia nors baimė atsidurti naujose aplinkybėse ir visa kita.
Priešingai, viltis gyventi su jumis mane be galo džiugina, nes aš myliu
jus. Ne, sere, neglamonėkite manęs dabar,™ leiskite man viską išpasa­
koti. Vakar aš visiškai pasitikėjau apvaizda ir vyliausi, kad įvykiai klos­
tosi jūsų ir mano laimei. Diena buvo graži, jeigu atsimenate,— giedras
dangus neleido man nerimauti, kad jums kelionėje gali kas atsitikti.
Po vakarienės šiek tiek pavaikščiojau grįstu takeliu, galvodama apie
jus, ir man atrodė, kad jūs einate taip arti manęs, jog bemaž nepasi-
gedau jūsų. Aš mąsčiau apie gyvenimą, kuris laukia manęs, apie jūsų
gyvenimą, sere, tiek platesnį ir įvairesnį už mano, kiek jūra platesnė
už upelį, įtekantį į ją. Aš stebėjausi, kodėl moralistai vadina šį pasaulį
ašarų pakalne. Man jisai žydėjo kaip rožė. Saulei sėdant oras atvėso ir
dangus apsiniaukė. Aš įėjau į vidų. Sofi pašaukė mane į viršų pasižiūrėti
vestuvinių drabužių, kurie buvo ką tik atgabenti, Dėžutėje po jais ra­
dau ir jūsų dovaną — vualį, kurį jūs, būdamas išlaidus kaip kunigaikš­
tis, išrašėte man iš Londono, matyt, nusprendęs, kad jeigu aš nenoriu
priimti brangenybų, tai priversite mane priimti tokį pat brangų kitą

263
daiktą. Aš nusišypsojau, išskleisdama tą vualį, ir įsivaizdavau, kaip
pasijuoksiu iš aristokratiško jūsų skonio ir pastangų išpuošti plebėjišką ]
savo nuotaką kaip pero dukterį. Aš piešiau savo vaizduotėje, kaip pa- j
rodysiu jums gabalėlį paprasto nertinio šilko, kurį paruošiau pridengti
savo žemos kilmės galvai, ir paklausiu, ar jo nepakanka moteriškei,
kuri negali savo vyrui duoti kraičio nei turtų, nei grožio, nei plačių
pažinčių. Aš puikiai mačiau jūsų veido išraišką ir girdėjau audringus,
respublikoniškus jūsų šūkčiojimus, taip pat išdidžius žodžius, kad
jūs pakankamai turtingas ir kilmingas ir jums nėra reikalo vesti dėl
pinigų ar titulo.
— Kaip puikiai jūs pažįstate mane, mažoji burtininke! — įsiterpė mis-^
teris Ročesteris.—Bet kuo gi nugąsdino jus tas vualis? Gal radote ja­
me nuodų ar durklą? Kodėl jūs tokia apsiniaukusi?
— Ne, ne, sere. Aš nieko daugiau nepastebėjau, tik dailų ir puošnų
dirbinį, tik Feirfekso Ročesterio išdidumą, kuris manęs neišgąs­
dino, nes aš jau pripratau regėti šį demoną. Tačiau vis labiau temo,
ėmė kilti vėjas. Vakar jis pūtė ne taip kaip dabar — gūdžiai ir spigiai,
bet „dejonės prislėgtos balsu", žadindamas širdyje keistą maudulį. Aš
norėjau, kad jūs būtute namie. Atėjusi į šį kambarį, išvydau tuščią
krėslą ir nepakurtą židinį, mane nukrėtė šiurpas. Po kiek laiko nuėjau
gulti, bet negalėjau užmigti,— mane kamavo kažkoks baisus nerimas.
Man vaidenosi, kad pro stiprėjančią vėtrą prasimuša kažkokios dejo­
nės. Iš pradžių negalėjau suprasti, ar viduje, ar už lango girdėti tie
vaitojimai, bet, nors ir neaiškiai, jie vis kartojosi. Pagaliau aš nuspren­
džiau, kad veikiausiai kur nors toli staugia šuo, ir apsidžiaugiau, kai
tie garsai nutilo. Paskui užmigau, bet ir tada sapnavau tą pačią tamsią
ir vėjuotą naktį. Mane persekiojo tas pats noras būti su jumis, taip
pat slėgė keistas liūdnas jausmas, lyg tarp mūsų būtų atsiradusi kaž­
kokia kliūtis. Pirmomis miego valandomis aš sapnavau, kad einu vin­
giuotu, nepažįstamu keliu, aplink visiškai tamsu, mane merkia lietus.
Nešuosi kūdikį, tokį mažą, silpną padarėlį. Jisai dreba ant šaltų mano
rankų ir gailiai verkšlena man paausy. Rodos, kad ir jūs, sere, einate
tuo pačiu keliu, tik toli priešakyje. Aš įtempiu visas savo jėgas, no­
rėdama pasivyti jus, stengiuosi kaip nors ištarti jūsų vardą ir šūktelti,
kad sustotute. Bet mano judesiai surakinti, ir lūpos veltui stengiasi iš­
tarti kokį garsą. O jūs, rodos, tuo tarpu vis tolstate ir tolstate.
— Ir šie sapnai tebeslegia jus, Džeine, kai aš sėdžiu šalia? Jūs tie­
siog nervinga mergytė! Pamirškite šį įsivaizduotą nerimą ir galvokite
tik apie tikrą laimę! Jūs sakote, kad mylite mane, Džeinete. Taip, šito
aš nepamiršiu, ir jūs to negalite paneigti. Šiuos žodžius ištarė jūsų lū­
pos, aš girdėjau jų aiškų įr švelnų skambesį. Jie gal pernelyg iškilmingi,
bet mieli kaip muzika: „Viltis gyventi su jumis mane be galo džiugina,

264
Edvardai, nes aš jus myliu." Jūs mylite mane, Džeine? Pakartokite tuos
žodžius.
— Aš jus myliu, sere. Myliu visa širdimi.
— Kaip keista,— tarė jis, valandėlę patylėjęs,— kad šie žodžiai kaž­
kaip skaudžiai pervėrė man krūtinę. Kodėl? Galbūt todėl, kad jūs ištarėte
juos taip rimtai, lyg su religine jėga ir kad jūsų žvilgsnyje, įsmeigtame
į mane, tiek tauriausio tikėjimo, nuoširdumo ir atsidavimo? Man rodos,
kad šalia manęs kokia galinga dvasia, o ne žmogus. Tapkite vėl mažu
kipšiuku, Džeine. Jūsų akutės taip moka piktai dėbčioti. Vėl nusišyp­
sokite savo drovia ir kartu kandžia, ironiška šypsena. Sakykite, kad
neapkenčiate manęs, erzinkite, tyčiokitės, tik neužkrėskite manęs savo
liūdesiu. Man verčiau matyti jus pasipiktinusią, o ne tokią susisielojusią.
—• Aš erzinsiu ir tyčiosiuos iš jūsų, kiek tik jūs norėsite, kai baig­
siu pasakoti. Bet pirma išklausykite iki galo.
— Aš maniau, Džeine, kad jau viską išpasakojote. Aš maniau, kad
jūsų liūdesio priežastis — sapnai.
Aš papurčiau galvą.
— Ką? Dar kas nors? Bet nemanau, kad kas rimto? Aš iš anksto lin­
kęs nepatikėti. Pasakokite!
Nerami jo veido išraiška, lyg koks baikštus nekantravimas, nuste­
bino mane, bet aš tęsiau:
— Aš sapnavau ir kitą sapną, sere. Rodos, Tornfildo pilis virtusi
klaikiais griuvėsiais, šikšnosparnių ir pelėdų landyne, Iš didingo fasado
nieko nebelikę, tik apgriuvusi siena ir tokia aukšta, kad, rodos, vos vos
tesilaiko. I r aš sapnavau, j og kl aidžioj u mėnesienoj e po šiuos žole
apžėlusius griuvėsius: vieną kartą suklumpu ant marmurinio židinio
nuolaužos, kitą — ant nukritusio lipdytinio karnizo gabalo. Apsisupusi
skara, aš vis tebesinešiau tą patį nepažįstamą kūdikį. Aš negalėjau jo
kur pamesti, kad ir kaip įskaudo man rankos; nors tas kūdikis buvo
sunkus, aš turėjau neštis jį. Staiga tolumoje išgirdau šuoliais lekiantį
arklį. Buvau tikra, kad tai jūs. Ir jūs vykote daugeliui metų į tolimą
šalį. Aš lyg patrakusi, nepaisydama pavojaus, užlipau ant siūbuojančios
sienos, norėdama dar kartą pažvelgti į jus. Man iš po kojų riedėjo
akmenys, slydo iš rankų gebenių šakos, už kurių aš bandžiau įsi­
tverti, kūdikis iš siaubo apsivijo rankutėmis man apie kaklą ir kone
smaugė mane. Galų gale aš pasiekiau sienos viršūnę. Ant balto kelio
jūs atrodėte lyg mažas taškas ir vis mažėjote... Vėjas pūtė taip smar­
kiai, kad negalėjau pastovėti. Atsisėdusi ant siauro sienos iškyšulio,
ėmiau sūpauti ant kelių išsigandusį vaiką. Jūs prijojote kelio posūkį, ir
aš pasilenkiau, norėdama paskutinį kartą pažvelgti į jus. Siena staiga
ėmė griūti. Aš pasvirau, man nuo kelių nusirito kūdikis. Netekusi pu­
siausvyros, aš ėmiau kristi... ir nubudau.

265
 — Dabar, Džeine, jau viskas?
— Čia dar tik mano pasakojimo įžanga, sere. Nubudus man akis
užplieskė šviesa. Pamaniau, kad jau išaušo. Bet suklydau: degė tik pa­
prasta žvakė. Pagalvojau, kad į mano kambarį veikiausiai užėjo Sofi.
Žvakė švietė ant tualetinio stalelio, ir spinta nišoje, kur aš, eidama
gulti, buvau pakabinusi savo vestuvinius drabužius bei vualį, stovėjo
atvira. Išgirdusi, kad tenai kažkas šlama, sušukau: „Sofi, ką jūs ten da­
rote?" Niekas neatsiliepė, tik iš nišos pasirodė kažkokia žmogysta, kuri,
paėmusi žvakę, pakėlė ją ir ėmė apžiūrinėti spintoje sukabintus vestu­
vinius apdarus. „Sofi! Sofi!"—sušukau vėl, bet įsibrovėlė tylėjo. Aš pa­
sikėliau lovoje ir pasilenkiau į priekį. Iš pradžių nustebau, o paskui
taip persigandau, kad kraujas sustingo gyslose. Misteri Ročesteri, tai
buvo ne Sofi, ne Li, ne misis Feirfeks, tai buvo net — taip, aš tuo nė
kiek neabejojau ir dabar esu tuo įsitikinusi — tai buvo net ne toji
keistuolė Greisė Pul.
— Ir vis dėlto tai buvo kuri nors iš jų,— pertraukė mane šeimininkas.,
— Ne, sere, aš rimtai užtikrinu jus, kad ne. Tos būtybės mano akys
niekad nebuvo regėjusios Tornfildo pilyje. Nei jos ūgis, nei veido bruo­
žai man nebuvo niekad matyti.
— Nupasakok ją, Džeine.
— Jinai buvo aukšta, stambi moteriškė, sere. Tankūs juodi plaukai
krito jai ant nugaros. Neprisimenu, kaip ji vilkėjo, tik žinau, kad jos
apdaras buvo baltas ir lygus, bet ar tai buvo marškiniai, ar paklodė,
ar įkapės, negaliu pasakyti.
— Ar jūs matėte jos veidą?
— Iš pradžių nemačiau. Bet ji paėmė mano vualį, pakėlusi ilgai
į jį žiūrėjo, o paskui užsimetė ant galvos ir atsisuko į veidrodį. Tą aki­
mirką aš visai aiškiai pamačiau atsispindintį jame veidą.
— Ir koks buvo jos veidas?
— Šiurpus ir pasibaisėtinas jis man pasirodė, sere. Tokio veido aš
niekad nebuvau mačiusi. Jis buvo nežmoniškas, kažkoks laukinis. O,
kad aš galėčiau pamiršti išverstas, krauju pasruvusias jos akis ir baisius,
tamsiai mėlynus jos skruostus!
— Vaiduokliai paprastai esti išblyškę, Džeine.
— Šis veidas buvo tamsiai raudonas. Lūpos išpurtusios ir pajuodu­
sios, kakta raukšlėta, tamsūs antakiai aukštai pakilę virš kruvinai rau­
donų akių. Žinote, ką man priminė šis veidas?
— Sakykite.
— Vokiškų pasakų vampyrą.
— Al Ir ką ji padarė?
— Jinai, sere, nusitraukė mano vualį nuo kraupios savo galvos,
perplėšė jį pusiau ir, nusviedusi ant grindų, ėmė trypti jį kojomis.

266
 — Paskui ką?
— Paskui-atitraukė lango užuolaidą ir pažiūrėjo į kiemą. Gal ji pa­
matė, kad jau ima aušti, nes, paėmusi žvakę, moteris pasuko į duris.
Prie pat mano lovos ji sustojo ir įsmeigė į mane degančias akis. Ji
prikišo man prie akių žvakę ir užpūtė. Aš tik pamačiau, kaip baisus
jos veidas palinko ties manim... ir netekau sąmonės. Tik antrą kartą,
tiktai antrą kartą gyvenime aš apalpau iš siaubo.
— Ką pamatėte prie savęs atsipeikėjusi?
— Nieko, sere. Tik jau buvo visai išaušę. Aš atsikėliau, nusiprau­
siau, išgėriau vandens; pajutau, kad, nors ir nusilpusi, bet esu sveika,
ir nusprendžiau niekam kitam nepasakoti šios vizijos, tik jums vienam.
Dabar, sere, pasakykite, kas per viena toji moteriškė?
— Pirmiausia — per daug įsijaudinusių jūsų smegenų padaras. Tai
tikras dalykas. Aš turiu būti atsargus su jumis, mano turte. Tokie ner­
vai kaip jūsų nepakelia didelių sukrėtimų.
— Sere, patikėkite, mano nervai čia niekuo nedėti. Toji žmogysta
buvo reali, o ne įsivaizduota. Visa tai tikrai įvyko mano kambaryje.
— O ankstesni jūsų sapnai? Ar jie irgi buvo realūs? Tornfildo pi­
lis pavirto griuvėsiais? Ar mane atskyrė nuo jūsų neįveikiamos kliūtys?
Ar aš palikau jus, nepraliejęs nė vienos ašaros, netaręs nė vieno žo­
džio, nepabučiavęs?
— Kol kas dar ne.
— Argi aš ketinu tai padaryti? Juk jau prasidėjo toji diena, kuri
suriš mus visam gyvenimui, o kada mes būsime drauge, jūsų niekad
nebepersekios šios siaubingos vizijos. Aš užtikrinu jus.
— Siaubingos vizijos, sere? Norėčiau patikėti, kad tai buvo tik vi­
zijos. Dabar aš to norėčiau labiau negu bet kada, nes net ir jūs negalite
atskleisti paslapties, kas buvo toji baisi viešnia.
— O kadangi aš negaliu to padaryti, Džeine, vadinasi, tai buvo
tik vizija.
— Bet, sere, kada, pabudusi šį rytą, pati šitaip nusprendžiau ir ap­
sidairiau po kambarį, kad galėčiau nusiraminti ir įkvėpti sau drąsos,
dienos šviesoje matydama visus tuos pažįstamus daiktus, staiga ant ki­
limo išvydau tai, kas aiškiai paneigė visus mano spėliojimus, aš išvydau
pusiau perplėštą savo vualį!
Aš pajutau, kaip misteris Ročesteris krūptelėjo ir suvirpėjo. Jis ūmai
apkabino mane.
— Ačiū dievui,— sušuko jis,— kad nukentėjo tiktai vualis, jei ko­
kia pikta būtybė ir buvo įsibrovusi į jūsų kambarį. O, baisu ir pagalvoti,
kas galėjo atsitikti!
Dusdamas jis taip stipriai priglaudė mane, kad aš vos galėjau atsi­
kvėpti. Valandėlę patylėjęs, jis prašneko jau linksmiau:

267
 — N a , Džeinete, aš jums viską paaiškinsiu. Tai b u v o pusiau sapnas,
pusiau realybė. Kažkokia moteriškė, be abejo, b u v o įėjusi į jūsų kam­
barį. Ir toji moteriškė b u v o ne kas kita kaip Greisė Pul. Visai teisingai
jūs ją vadinate keistuole. Prisiminkite, ką ji norėjo padaryti man, ką
norėjo padaryti Meizonui! Jau beveik per miegus jūs pastebėjote, kaip
ji įėjo ir ką darė, bet, b ū d a m a įsibaiminusi, kone kliedėdama, jūs įsivaiz­
davote, kad tai kažkokia fantastiška būtybė, ilgi palaidi plaukai, išpur­
tęs mėlynas veidas, aukštas ū g i s — v i s a tai b u v o jūsų fantazijos padaras,
košmariško sapno pasekmė. V u a l i s b u v o sudraskytas iš tikrųjų, ir tai
labai panašu į jos elgesį. M a t a u , jūs norite paklausti, kodėl aš laikau
tokią moteriškę namuose. K a i praeis metai po mūsų vedybų, aš viską
pasakysiu, bet tik ne dabar. Neprieštaraujate, Džeine? Jūs sutinkate su
tokiu paslapties aiškinimu?
Aš pagalvojau, ir iš tikrųjų man pasirodė, kad tai vienintelis galimas
aiškinimas. Patenkinta, žinoma, aš juo nebuvau, bet, norėdama įtikti
misteriui Ročesteriui, apsimečiau sutinkanti su juo. O antra vertus, man
tikrai pasidarė lengviau, ir aš j a m nuoširdžiai nusišypsojau. Buvo jau
v ė l y v a s metas, ir aš turėjau jį palikti.
— Ar Sofi miega su A d e l e v a i k ų kambaryje?—paklausė jis, man už­
sižiebus žvakę.
— Taip, sere.
— A d e l ė s lovoje užteks vietos ir jums. Atsigulkite šiąnakt su ja,
Džeine. Nenuostabu, kad įvykis, kurį man papasakojote, labai sukrėtė
jus, ir todėl būtų geriau, jei nemiegotute viena. Pažadėkite nakvoti
šiąnakt vaikų kambaryje.
— M i e l a i jūsų paklausysiu, sere.
— Ir gerai užsišaukite iš vidaus duris. Užlipusi į v a i k ų kambarį, pa­
žadinkite Sofi ir paprašykite, kad jinai jus laiku prikeltų, nes jus turite
būti apsirengusi ir papusryčiavusi dar prieš aštuonias. O dabar, šalin
tamsiąsias mintis, vykite tą šiurpų nerimą, Džeinete. Girdite, kaip mei­
liai šnibžda nutilęs vėjas? Lietus j a u nebeplaka į langų stiklus. Pažiūrė­
kite,—jis pakėlė užuolaidą,—kokia puiki naktis!
Tikrai taip ir buvo. Pusė dangaus b u v o giedra. V ė j a s pasikeitė ir
d a b a r ginė debesis į rytus, o jie driekėsi ilgomis sidabrinėmis voromis.
Ramiai švietė mėnulis.
— N a , — tarė misteris Ročesteris, klausiamai žvelgdamas man į akis,—
k a i p dabar jaučiasi mano Džeinete?
— Naktis giedra, sere, aš irgi.
— Ir šiąnakt sapnuosite nebe liūdną persiskyrimą, o tik laimingą
meilę ir džiaugsmingą sąjungą.
Jo linkėjimas išsipildė tik pusiau: aš tikrai nesapnavau nieko liūd­
no, tačiau nesapnavau ir nieko džiaugsmingo, nes iš viso neužmigau. A p -

268
kabinusi Adelę, stebėjau vaiko miegą, tokį ramų, tokį nesudrumsčiamą,
tokį nekaltą, ir laukiau išauštant dienos. Visos mano kūno ir dvasios
galios buvo taip įtemptos, kad aš negalėjau nė pagalvoti apie miegą,
ir, vos patekėjus saulei, jau buvau ant kojų. Pjisimenu, Adelė glaudėsi
prie manęs, kai aš palikau ją. Prisimenu, aš pabučiavau ją, nuimdama
sau nuo kaklo jos rankutes. Aš pravirkau, keistai susijaudinusi, ir išėjau,
bijodama, kad mano kūkčiojimai gali prižadinti ją iš ramaus miego. Man
pasirodė, jog jinai — mano praeities gyvenimo simbolis, o tas, kurį aš
ruošiausi sutikti, įkūnijo nežinomą mano rytdieną, kurios aš ilgėjausi
ir kartu bijojau.

XXVI SKYRIUS

Sofi atėjo septintą — aprengti manęs. Ji taip pamažu kuitėsi, jog

misteris Ročesteris, be abejo, ėmęs nekantrauti, kad aš taip ilgai už­
trunku, atsiuntė paklausti, kodėl aš nepasirodau. Sofi tuo metu kaip tik
segė man prie plaukų šydą — vis dėlto kaip tik tą pačią kuklią nertinę
skraistę, kurią pati sau paruošiau. Vos tik ji pabaigė, aš puoliau prie
durų.
— Palaukite! — sušuko ji prancūziškai.— Pažvelkite į save veidrody­
je. Jūs nė nedirstelėjote.
Būdama prie pat durų, aš atsigręžiau ir pamačiau veidrodyje baltai
apsirengusią, šydu apsisiautusią, tokią nepanašią į save būtybę, kad
ji man pasirodė lyg kokios svetimos moteriškės atvaizdas.
— Džeine! — staiga pasigirdo balsas, ir aš nuskubėjau į apačią. Ves­
tibiulyje prie laiptų manęs laukė misteris Ročesteris.
— Kaip ilgai gaištate,— pasakė jis,— aš tiesiog degu nekantrumu,
o jūs taip ilgai nesirodote!
Jis nusivedė mane į valgomąjį, atidžiai apžiūrėjo mane nuo galvos
ligi kojų ir pareiškė, kad aš graži it lelija ir ne tik esu jo gyvenimo
pasididžiavimas, bet ir jo akių šviesa. Paskui, pasakęs, kad duodąs
man tik dešimt minučių papusryčiauti, paskambino. Įėjo vienas neseniai
jo pasamdytas liokajus.
— Ar Džonas jau paruošė karietą?
— Taip, sere.
— O lagaminai jau apačioje?
— Juos jau neša, sere.
— Nueikite į bažnyčią ir pažiūrėkite, ar misteris Vudas (klebonas)
ir zakristijonas jau atėję. Grįžkite ir pasakykite man.

269
 Bažnyčia, kaip skaitytojas atsimena, buvo tuoj už vartų. Liokajus
bematant sugrįžo.
— Misteris Vudas, sere, dabar zakristijoje velkasi kamžą.
— O karieta?
— Jau kinkomi arkliai.
— Į bažnyčią mes nueisime pėsti, bet tegu ji bus paruošta, kada
grįšime. Visus daiktus reikia sukrauti ir pririšti, o vežėjas tegu laukia
savo sėdynėje.
— Klausau, sere.
— Džeine, jūs pasiruošusi?
Aš atsistojau. Keistos buvo mūsų vestuvės: nei pamergių, nei pabro­
lių, nei giminių, nei piršlio,— tik misteris Ročesteris ir aš. Mes praėjome
pro misis Feirfeks, stovinčią vestibiulyje. Aš norėjau tarti jai kokį žodį,
bet mane taip tempė geležinė ranka, kad aš vos spėjau eiti. Dirstelėjusi
jam į veidą, pajutau, kad jis nesutiktų gaišti nė minutės. Pagalvojau,
kad misteris Ročesteris gana keistas jaunikis: jo veidas rodė niūrų ryž­
tingumą, nepalenkiamą valią, akys žaibavo po surauktais antakiais.
Aš nepastebėjau, kokia buvo diena —• graži ar apsiniaukusi. Kada
mes skubėjome pagrindine alėja prie vartų, aš nežiūrėjau nei į dangų,
nei į žemę. Mano susirūpinusį žvilgsnį buvo stipriai prikaustęs prie savęs
misteris Ročesteris. Aš stengiausi pamatyti, į ką buvo įsmigęs įdėmus
ir karštas jo žvilgsnis. Aš norėjau pagauti tas mintis, su kuriomis jis,
rodos, taip atkakliai ir nepalenkiamai kovojo.
Prie šventoriaus vartelių jis sustojo, pamatęs, kad aš visai uždususi.
— Ar aš žiaurus savo mylimajai?—tarė jis.— Atsikvėpkite valandė­
lę. Atsiremkite man į petį, Džeine!
Kai dabar visa tai prisimenu, prieš mano akis iškyla pilki, seni die­
vo namai; aplink bokštą skraidžiojo kovai, tolumoje raudonavo ryto
dangus. Taip pat prisimenu kažkokius žole apžėlusius kapus. Nepamiršiu
ir kažkokių dviejų nepažįstamų, kurie slankiojo tarp žemų kauburėlių,
skaitydami įrašus, iškaltus ant keleto samanotų antkapinių plokščių. Aš
atkreipiau į juos dėmesį todėl, kad, išvydę mus, jie užėjo už bažnyčios,
ir man nekilo nė mažiausios abejonės, kad pro šalutines duris jie įeis
į vidų pažiūrėti sutuoktuvių ceremonijos. Misteris Ročesteris jų nepa­
stebėjo, nes jis susirūpinęs žiūrėjo man į veidą, kuris, rodos, vienu metu
buvo baltas it popierius. Aš pajutau, kad kaktą man išpylė prakaitas,
o lūpos ir skruostai buvo visai šalti. Tačiau aš tuojau atsigavau, ir jis
iš lėto nusivedė mane takeliu prie bažnyčios durų.
Mes įėjome į tykią, kuklią bažnytėlę. Pastorius, apsivilkęs balta alba,
laukė mūsų prie žemojo altoriaus, šalia jo buvo zakristijonas. Aplinkui
visur tvyrojo tyla, tik tolimesniame kampe dūlavo dviejų žmonių še­
šėliai. Aš nesuklydau: nepažįstamieji įsmuko į vidų pirma mūsų ir da-

270
 ar stovėjo prie angos į Ročesteriu rūsį, atgręžę nugaras į mus, ir pro
roteles apžiūrinėjo seną marmuro antkapį su klūpančiu angelu, sau-
ančiu Deimerio Ročesterio, žuvusio prie Marston Muro Baltosios ir Rau-
onosios rožių karo metu, ir jo žmonos Elžbietos palaikus.
Mes užėmėme savo vietas prie altoriaus. Išgirdusi atsargius žingsnius
užpakaly savęs, aš dirstelėjau pro petį: vienas iš nepažįstamųjų prisi­
artino prie altoriaus. Prasidėjo apeigos. Pastorius, paaiškinęs, koks yra
moterystės sakramento tikslas, žengtelėjo arčiau prie mūsų ir, truputį
pasilenkęs ties misteriu Ročesteriu, pradėjo:
— Aš prašau ir reikalauju iš jūsų abiejų (kaip paskutinio teismo
dieną, kada visos širdžių paslaptys bus atskleistos): jeigu kuris iš jūsų
žinote kokią kliūtį, dėl kurios tarp jūsų negalimas moterystės sakra­
mentas, tai privalote prisipažinti, nes visi tie, kurie susijungia kitokiu
būdu, negu kad leidžia dievo žodis, yra viešpaties nesujungti ir jų mo­
terystė neteisėta.
Jis luktelėjo, kaip visada tokiais atvejais. Ar kada nors šią tylą,
įsivyravusią po pastoriaus žodžių, sudrumsčia atsakymas? Gal kokį kar­
tą per šimtą metų? Ir pastorius, nepakėlęs akių nuo knygos, kurią laikė
rankose, tik valandėlei sulaikė alsavimą ir ruošėsi tęsti apeigas; jis jau
buvo ištiesęs ranką į misterį Ročesterį, o jo lūpos jau prasivėrė klausti:
„Ar imsi šią moterį už žmoną?"—tik staiga visai arti aiškus balsas pra­
tarė:
— Sutuoktuvės negali įvykti, aš pareiškiu, kad yrą svarbi kliūtis.
Pastorius pažvelgė į prašnekusįjį ir liko stovėti be žado. Sumišo ir
2akristijonas. Misteris Ročesteris krūptelėjo, tarsi jį būtų supurtęs žemės
drebėjimas; jis tvirčiau atsistojo ir, nepakėlęs galvos ir į nieką nepa­
žvelgęs, prabilo:
— Tęskite!
Kai jis žemu, dusliu balsu ištarė šį žodį, įsiviešpatavo gili tyla. Po
valandėlės pastorius, misteris Vudas, pratarė:
— Po šio pareiškimo aš negaliu tęsti apeigų. Mano pareiga išaiškin­
ti, ar tai tiesa, ar prasimanymas.
— Sutuoktuvių apeigos turi būti pertrauktos,— pasigirdo balsas už­
pakaly mūsų.— Aš galiu įrodyti, jog mano pareiškimas teisingas. Šioms
vedyboms yra neperžengiama kliūtis.
Misteris Ročesteris tai girdėjo, bet stovėjo, nekreipdamas į nieką
dėmesio, atkaklus ir nepajudinamas. Jis vis nepaleido mano rankos.
Kaip karštai ir stipriai jis spaudė ją! Ir kokia panaši į marmurą tą aki­
mirką buvo jo išbalusi, tvirta, masyvi kakta! Kaip liepsnojo jo akys,
viską matančios ir kartu maištingos!
Misteris Vudas, rodos, nežinojo, ką daryti.

271
 — Kokio pobūdžio toji kliūtis?—paklausė jis.— Galbūt ją galima pa­
šalinti? Paaiškinkite.
— Vargu,— pasigirdo atsakymas.— Aš ją pavadinau neperžengiama,
o aš kalbu ne be pagrindo.
Nepažįstamasis išėjo į priekį ir pasilenkė ant grotelių. Jis viską
trumpai paaiškino, tardamas kiekvieną žodį atskirai, ramiai, tvirtai, ta­
čiau negarsiai.
— Toji kliūtis yra ta, kad misteris Ročesteris jau yra vedęs ir jo
žmona tebėra gyva.
Išgirdus šiuos tylius žodžius, mano nervai taip suvirpėjo, kaip nie­
kad nesuvirpėdavo nuo smarkiausio perkūno trenksmo. Mano kraujas
pajuto jų klastingą smūgį, kaip niekad nebuvo jutęs šalčio ar ugnies.
Tačiau sukaupiau visas jėgas ir nejutau, kad galiu apalpti. Aš pažvel­
giau į misterį Ročesterį ir priverčiau jį pažiūrėti į mane. Jo veidas
buvo it baltos statulos. Akys žėrėjo titnago kibirkštimis. Jis nieko ne­
paneigė. Atrodė, kad buvo pasiryžęs kovoti su visu pasauliu. Netar­
damas nė žodžio, nesišypsodamas, tarsi nelaikydamas manęs žmogiška
būtybe, jis tik apkabino mane per juosmenį ir priglaudė prie savęs.
— Kas jūs toks?—paklausė jis įsibrovėlį.
— Mano pavardė Brigsas, advokatas iš Londono.
— Ir jūs norite primesti man kažkokią žmoną?
— Aš noriu priminti jums, sere, kad jūs turite žmoną, kurią pripa­
žįsta įstatymas, nors jūs tai ir neigiate.
— Malonėkite paaiškinti man smulkiau—kuo ji vardu, iš kur ki­
lus, kur gyvena?
— Prašau!—atsakė misteris Brigsas ir, ramiai išsiėmęs iš kišenės
lapą popieriaus, oficialiai, pro nosį tardamas žodžius, perskaitė:
Aš tvirtinu ir galiu įrodyti, kad tokių ir tokių metų spalio
20 dieną (prieš penkiolika metų) Edvardas Ročesteris iš Torniildo
pilies .. .grafystėje ir iš Ferndino dvaro .. .grafystėje vedė mano
seserį Bertą Antuanetę Meizon, Džono Meizono, komersanto, ir
Antuanetės, jo žmonos, kreolės, dukterį. Jungtuvės Įvyko Speniš
Tauno bažnyčioje, Jamaikoje. Vedybų metrikų įrašą galima rasti
minėtoje bažnyčioje. Jų nuorašas yra mano žinioje. Parašas: Ričar­
das Meizonas.
— Tatai—jeigu dokumentas nesuklastotas—įrodo, kad aš esu ve­
dęs, bet iš to neseka, kad moteris, minima jame kaip mano žmona, tebė­
ra gyva.
— Ji tebebuvo gyva prieš tris mėnesius,—atšovė juristas.
— Iš kur jūs tai žinote?
— Šiam faktui patvirtinti aš turiu liudininką, kurio žodžius net ir|
jūs, sere, vargu ar paneigsite.

272
\

\ — Pristatykite jį čionai arba kraustykitės po velnių.

— Iš pradžių aš jums pristatysiu jį. Stai jisai. Misteri Meizonai, bū­
kite geras ir pasirodykit.
Misteris Ročesteris, išgirdęs šį vardą, sukando dantis, visas jo kū­
nas ėmė konvulsyviai virpėti. Būdama šalia jo, aš jutau, kaip jį visą,
nuo galvos iki kojų, užliejo įniršio ir nevilties banga. Dabar priėjo
antras nepažįstamasis, kuris lig šiol slėpėsi užpakaly mūsų. Pro juristo
petį šmėkštelėjo išblyškęs jo veidas. Taip, tai buvo tas pats Meizonas.
Misteris Ročesteris atsigręžė ir rūsčiai pažvelgė į jį. Mano mylimojo
akys, kaip aš ne kartą minėjau, buvo juodos, bet dabar, liepsnodamos
pykčiu, jos įgavo keistą, rudai raudoną, sakyčiau kruviną atspalvį. Jo
veidas, lig šiol pamėlę skruostai ir bespalvė kakta, staiga užsiplieskė
lyg gaisras. Jisai krustelėjo, pakėlė stiprią savo ranką, pasirengęs šerti
Meizonui, patiesti jį ant bažnyčios grindų, negailestingu smūgiu ištrenk­
ti sielą iš glebaus jo kūno, bet Meizonas šastelėjo į šalį ir suriko silpnu
balsu: „Dėl dievo!" Panieka atvėsino misterio Ročesterio pyktį. Jo įkarš­
tis dingo, lyg vėjui padvelkus, ir jis tepaklausė:
— O ką gi tu pasakysi?
Išbalusios Meizono lūpos suvapėjo kažką nesuprantamo.
— Velnias tau kužda žodžius, jei tu negali jų aiškiai ištarti. Aš dar
kartą klausiu, ką tu gali pasakyti?
— Sere... sere!—įsiterpė pastorius.— Nepamirškite, kad jūs esate
šventoje vietoje.
Po to, kreipdamasis į Meizoną, jis švelniai paklausė:
— Ar jums žinoma, sere, kad šio džentelmeno žmona tebėra gyva?
— Drąsiau,— paragino jį advokatas.— Kalbėkite gi!
— Ji gyvena Tornfildo pilyje,— prašneko Meizonas, jau aiškiau iš­
tardamas žodžius.— Aš ją ten mačiau šiemet balandžio mėnesį. Aš esu
jos brolis.
— Tornfildo pilyje?— nusistebėjo pastorius.— Negali būti! Aš jau
seniai gyvenu šioje apylinkėje, sere, ir niekad nesu girdėjęs apie jokią
misis Ročester Tornfildo pilyje.
Aš pastebėjau, kaip niauri šypsena iškreipė misterio Ročesterio lū­
pas, kai jis sumurmėjo:
— Ir negalėjote girdėti! Aš pasirūpinau, kad šio vardo niekas ne­
ištartų.
Valandėlei jis nutilo, tarsi svarstydamas, kaip pasielgti. Paskui, ma­
tyt, apsisprendė ir pareiškė:
— Užteks! Dabar visa paslaptis išsiverš aikštėn kaip kulka iš šautu­
vo. Misteri Vudai, užverskite savo knygą ir nusivilkite kamžą. Džonai
Grinai (tai buvo zakristijonas), uždarykite bažnyčią. Sutuoktuvių šian­
dien nebus.
18. Džeinė Eir
273
 Pastorius užvertė knygą.
— Dvipatystė—šlykštus žodis,— tęsė toliau misteris Ročesteris sun­
kiai ir iššaukiamai.— Ir vis dėlto aš rengiausi vesti antrą žmoną. Bet
likimas, pasirodo, buvo gudresnis už mane. O gal čia įsikišo apvaizda.
Sakykime, kad tai buvo dievo pirštas. Siuo momentu esu maža kuo
geresnis už patį velnią. Mano dvasiškasis ganytojas tuoj pasakys, kad
aš, be abejo, nusipelniau griežčiausios dievo bausmės, net amžinai virti
smaloje ir griežti dantimis. Džentelmenai! Mano planas sužlugo! Tai, ką
čia pareiškė advokatas ir jo klientas, tikra tiesa: aš kartą jau buvau
vedęs, ir moteriškė, kurią vedžiau, tebegyvena. Misteri Vudai, jūs sa­
kote, kad niekad negirdėjote apie jokią misis Ročester Tornfilde, bet
jums, be abejo, teko prisiklausyti gandų apie paslaptingą beprotę, kuri
ten laikoma užrakinta. Vieni turbūt šnibždėjo jums, kad ji esanti ma­
no netikra sesuo, kiti gal — kad ji mano pamesta meilužė. O dabar aš
pareiškiu jums, kad ji yra mano žmona, kurią vedžiau prieš penkiolika
metų. Jos vardas Berta Meizon, ji yra sesuo štai šito ryžtingo narsuo­
lio, kuris išblyškusiu veidu ir drebančiomis kinkomis rodo, kokie drą­
sūs kai kada gali būti vyrai. Aukščiau galvą, žmogau, nebijok. Aš vei­
kiau sušerčiau moteriai negu tau. Berta Meizon beprotė. Ji kilusi iš silp­
napročių šeimos, kurios paskutinės trys kartos buvo idiotai ir maniakai.
Jos motina kreole buvo pamišėlė ir chroniška girtuoklė. Aš tai sužinojau
tik tada, kai vedžiau jos dukterį, nes prieš tai šeimos paslaptys buvo
rūpestingai slepiamos. Berta, kaip gera duktė, buvo panaši į savo mo­
tiną visais atžvilgiais. Aš gavau žavią žmoną —tyrą, protingą, kuklią!
Jūs galite įsivaizduoti, koks laimingas buvau! Kokias nuostabias sce­
nas man teko pergyventi! O, aš jaučiausi kaip danguje, jeigu jūs tik
žinotute! Bet užteks pasiaiškinimų! Brigsai, Vudai, Meizonai, kviečiu
jus užsukti į mano namus ir aplankyti misis Pul pacientę — mano žmo­
ną! Jūs pamatysite, su kokia būtybe man teko per apgaulę susituokti,
ir įsitikinsite, ar aš turėjau teisę sutraukyti tuos ryšius ir ieškoti draugys­
tės su asmeniu, kurį aš visų pirma laikyčiau žmogum. Sita mergina,—
kalbėjo jis, pažvelgęs į mane,— kaip ir jūs, Vudai, nieko nežinojo apie
šią šlykščią paslaptį. Tikėdama manimi, ji manė, kad viskas švaru ir
teisėta, ir jai nė į galvą neatėjo, kad ją ruošiasi įvilioti į netikrų ve­
dybų spąstus niekšiškas apgavikas, jau susirišęs su bjauria, pamišusią
ir sužvėrėjusią moterimi. Eime visi drauge!
Vis dar tvirtai laikydamas mane už rankos, jis išėjo iš bažnyčios.
Trys džentelmenai žengė mums iš paskos. Prie Tornfildo durų mūsų jau
laukė karieta.
— Važiuok karietą atgal į ratinę, Džonai,—šaltai įsakė misteris Ro­
česteris.— Šiandien jos nereikės.

274
 Mums pasirodžius, misis Feirfeks, Adelė, Sofi ir Li puolė sveikinti
mūsų.
— Marš visos į savo vietas,— sukomandavo šeimininkas.— Eikit sau
su savo sveikinimais! Kam jie reikalingi? Tik jau ne man! Jie pavė­
lavo penkiolika metų!
Jis perėjo vestibiulį ir ėmė kopti laiptais, vis nepaleisdamas mano
rankos ir kviesdamas tuos džentelmenus eiti paskui jį. Mes visi užko­
pėme į antrąjį aukštą, perėjome koridorių, pasiekėme trečiąjį. Pro že-.
mas, tamsias duris, kurias atidarė misteris Ročesteris savo raktu, mes
patekome į išmuštą drapiruotėmis kambarį, kuriame stovėjo didžiulė lova
ir raižiniais papuošta spinta.
— Tu pažįsti šį kambarį, Meizonai,— pasakė mūsų vadovas.— Jinai
šičia sukandžiojo ir subadė tave peiliu.
Jisai praskleidė ant sienos drapiruotes, už kurių pasirodė antrosios
durys. Jas jis irgi atrakino. Kambaryje, kuriame nebuvo nė vieno lan­
go, liepsnojo židinys", apsaugotas aukštais, tvirtais pinučiais, o nuo lubų
ant grandinės kabojo lempa. Greis Pul, pasilenkusi prie ugnies, matyt,
kažką virė prikaistuvyje.
Tolimoje tamsioje kambario kertėje kažkokia būtybė lakstė iš vieno
galo į kitą. Iš pirmo žvilgsnio net sunku buvo pasakyti, ar ^ia žmogus,
ar gyvulys. Toji būtybė ropojo visomis keturiomis, prunkštė ir maurojo
tarsi koks keistas žvėris. Tačiau ji buvo su moteriškais drabužiais, ir
ilgi, tamsūs, bet pražilę plaukai it susivėlę karčiai dengė tos pabaisos
veidą.
— Labas rytas, misis Pul! —tarė misteris Ročesteris.— Kaip laikotės?
Kaip šiandien jaučiasi jūsų ligonė? * . .
— Šiaip sau, sere, dėkui jums,— atsiliepė Greis, atsargiai statydama
verdantį prikaistuvį ant prieždos.—Nerami, bet nesiautėja.
Kraupus klyksmas tarsi paneigė gerą atsiliepimą. Moteriškais drabu­
žiais vilkinti hiena pasikėlė visu ūgiu ant paskutinių kojų.
— O, sere, jinai jus pastebėjo,— sušuko Greis.— Geriau būtų, kad
išeitute!
— Tik valandėlę, Greis. Leiskite man pabūti tik valandėlę.
— Pasisaugokite, sere. Dievaži, pasisaugokite 1
Beprotė ėmė loti. Jinai nubraukė susivėlusius savo gaurus nuo vei­
do ir įsmeigė laukinį žvilgsnį į apsilankėlius. Aš lengvai atpažinau šį
pamėlynijusį veidą, šiuos išpurtusius skruostus. Misis Pul žengtelėjo
į priekį.
— Pasitraukite,— pasakė misteris Ročesteris, priversdamas ją paėjė­
ti į šalį.—Juk jinai peilio dabar neturi, o be to, aš pasisaugosiu.
— Niekad negali žinoti, ką ji turi, sere. Jinai baisiai gudri. Sunku
ir įsivaizduoti, kokia ji klastinga.

275
 — Geriau palikime ją ramybėje,— sušnibždėjo Meizonas.
— Eik po velnių! — p a t a r ė j a m svainis.
— Pasisaugokite! — sušuko Greis.
V i s i trys džentelmenai paskubom atsitraukė. Misteris Ročesteris už­
stojo mane nuo pabaisos. Beprotė šoko ir įsikibo rankomis j a m į gerklę,
o dantimis į skruostą. Jie ėmė grumtis. Jinai b u v o augalota moteris, be­
veik lygi su savo vyru, bet dar stambesnė. Ji grūmėsi su vyriška j ė g a
ir v o s nepasmaugė misterio Ročesterio, nors šis irgi b u v o atletiško su­
dėjimo. Jis galėjo parblokšti ją vienu smūgiu, bet nenorėjo mušti ir
tiktai gynėsi. Pagaliau j a m p a v y k o gerai nustverti ją už rankų. Greis Pul
p a d a v ė virvagalį, ir jis tvirtai surišo beprotei rankas ant nugaros. Kita
v i r v e jis pritvirtino ją prie fotelio. V i s ą laiką pamišėlė baisiai klykė ir
iš paskutinių j ė g ų stengėsi ištrūkti. Po to misteris Ročesteris atsigręžė
į žiūrovus; jis pažvelgė į juos, karčiai ir sielvartingai šypsodamasis.
— Štai mano žmona,— pasakė jis.— T a i šitaip ji mane gali apka­
binti, šitaip moka paglamonėti mano poilsio valandomis! O štai toji, ku­
rią aš svajojau pavadinti savąja.— Jis padėjo man ant peties ranką.—
T a i ta j a u n a mergina, kuri tokia rami ir rimta stovi p r a g a r o angoje,
be baimės žiūrėdama, kaip blaškosi šis demonas! Aš norėjau ją turėti
kaip atgaivą po tokių siaubingų pergyvenimų? V u d a i ir Brigsai, pažiū­
rėkite, koks skirtumas! Palyginkite šias giedras akis su anomis, krauju
aptekusiomis, šį veidą su ana kauke, šį grakštų liemenį su tuo mėsos
kalnu,— ir tada teiskite mane jūs, evangelijos skelbėjai, ir jūs, įstatymų
gynėjai. Ir atsiminkite, kokiu teismu jūs teisite, tokiu ir jūs būsite tei­
siami! .O dabar pasišalinkite. Aš turiu užrakinti brangiausią savo turtą.
V i s i išėjome iš kambario. Misteris Ročesteris valandėlę dar pasiliko
kažką įsakyti Greisei Pul. A d v o k a t a s , leisdamasis laiptais, kreipėsi į mane.
— Jūs, gerbiamoji,— pasakė jis man,— esate visai išteisinta, ir j ū s ų
dėdė apsidžiaugs, tai išgirdęs, j e i g u tik jis dar bus gyvas, kai misteris
Meizonas sugrįš į M a d e i r ą .
— M a n o dėdė? Kaip? A r g i jūs jį pažįstate?
— Misteris Meizonas jį pažįsta. Misteris Eiris keletą metų b u v o jo
firmos prekybinis agentas. Kada dėdė gavo jūsų laišką, kuriame ra­
šėte, k a d ketinate ištekėti už misterio Ročesterio, misteris Meizonas, ku­
ris tuo metu g y v e n o M a d e i r o j e įr taisė savo sveikatą, atsitiktinai susitiko
su juo, grįždamas į Jamaiką. Misteris Eiris pasakė j a m šią naujieną,
nes jis žinojo, k a d mano klientas pažįstamas su kažkokiu džentelmenu,
kurio p a v a r d ė Ročesteris. Misteris Meizonas, nustebęs ir susirūpinęs,
kaip jūs galite suprasti, paaiškino, kaip viskas y r a iš tikrųjų. Jūsų dėdė,
deja, turiu jums pasakyti, dabar guli mirties patale. Turint g a l v o j e se­
n y v ą jo amžių, ligos pobūdį ir jos stadiją, sunku tikėtis, kad jis pasveik­
tų. T o d ė l jis negalėjo skubėti į A n g l i j ą ir gelbėti jūsų nuo pinklių, į

276
kurias vos nepatekote, bet jis įprašė misterį M e i z o n ą negaištant imtis
žygių neteisėtoms vedyboms sukliudyti. Jis kreipėsi į mane pagalbos.
Aš greitai ėmiau veikti ir džiaugiuosi, kad nepavėlavau. Jūs taip pat
turite džiaugtis. Jeigu būčiau tikras, kad, nuvykusi į M a d e i r ą , dar ras-
tute s a v o dėdę gyvą, tai patarčiau jums keliauti drauge su misteriu
Meizonu. Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis, man rodos, jums geriau
bus pasilikti A n g l i j o j e ir laukti misterio Eirio nurodymų ar žinios apie
jį. Ar dar mes turime kokių reikalų čia?—paklausė jis misterį M e i z o n ą .
— Jokių, galime keliauti,— nusigandęs atsiliepė tasai, ir, net neat­
sisveikinę su misteriu Ročesteriu, jie išsiskubino pro vestibiulio duris.
Pastorius pasiliko tarti keletą p a m o k o m ų priekaištingų žodžių s a v o
išdidžiajam parapijiečiui. Atlikęs šią pareigą, jis pasišalino.
Stovėdama prie pravirų savo kambario durų, aš girdėjau, kaip jis
išėjo. Visiems išsiskirsčius, užsikabinau s a v o kambario duris, kad nie­
kas neįeitų. Ir nepradėjau verkti ar lieti sielvartą — tam aš b u v a u d a r
per daug rami,— bet mechaniškai nusimečiau vestuvinius drabužius. V i e ­
ton jų apsivilkau vilnonę suknelę, kurią dėvėjau v a k a r ir kurios, ma­
niau, niekad nebeteks nešioti. Paskui atsisėdau. Pasijutau baisiai p a v a r ­
gusi ir nusilpusi. Aš pasidėjau rankas ant stalo, nuleidau ant jų g a l v ą ir
susimąsčiau. Lig šiol aš tik klausiausi, žiūrėjau, judėjau, daviausi ve-'
dama ar tempiama, stebėjau, kaip įvykis seka įvykį, kaip po vienos pa­
slapties atsiskleidžia kita. O dabar ėmiau viską svarstyti.
Šiaip rytas praslinko gana ramiai, išskyrus trumpą sceną su bepro­
te. V i s a s epizodas bažnyčoje įvyko be triukšmo, niekas neleido prasi­
veržti aistroms, nerėkavo, neužgauliojo ir neįžeidinėjo vienas kito, ne­
verkė. T e b u v o ištarta tik keletas žodžių, ramiai užprotestuota prieš įvyk­
siančias sutuoktuves. N u s k a m b ė j o keletas griežtų, trumpų misterio R o ­
česterio klausimų. Į juos b u v o duoti atsakymai, paaiškinimai, pateikti
įrodymai. M a n o šeimininkas atvirai papasakojo visą tiesą, paskui pateikė
gyvą savo žodžių įrodymą. Svetimieji išėjo, ir viskas pasibaigė.
Aš sėdėjau s a v o kambaryje kaip paprastai viena, tokia pat, kokia
buvau, be jokio matomo pasikeitimo. N i e k a s manęs neužgavo, niekas
nieko man nepadarė, nepakenkė, tačiau kur dingo vakarykštė Džeinė
Eir? K u r jos gyvenimas? K u r jos viltys?
Toji Džeinė Eir, kuri sų karšta viltim žvelgė į ateitį, Džeinė ĮEir —
beveik j a u nuotaka — dabar vėl b u v o vieniša, liūdna mergaitė. Jos g y ­
venimas užgeso, jos viltys sudužo. Jos vidurvasarį pakando kalėdų spei­
gas. Gruodžio mėnesio p ū g a nusiaubė jos birželį. Šaltis sukaustė prino­
kusius obuolius, ledinė vėtra išdraskė pražystančias rožes. Pievas ir
laukus užklojo baltos įkapės. Vejelės, kurios dar v a k a r m a r g a v o gėlių
kilimais, šiandien b u v o užverstos neišbrendamomis pusnimis. Ir miškai,
kurie prieš dvylika valandų kvapiai ošė s a v o lapais tarsi tropikų girai-

277
 tės, dabar dunksojo tušti, nykūs kaip pušynai snieguotoje Norvegijoje.
Visos mano viltys žuvo, tarsi klastingo likimo pasmerktos, kaip ka­
daise per vieną naktį žuvo visi pirmgimiai Egipto žemėje. Aš prisiminiau
savo slapčiausias svajones, kurios dar vakar taip skaisčiai žydėjo. Da­
bar jos tysojo lyg sustingę, pamėlę, šalti negyvėliai, kurie niekad ne­
begalės atsigauti. Aš prisiminiau savo meilę: tas jausmas, kuris priklausė
mano šeimininkui, kurį jis įkvėpė man, dabar drebėjo mano širdyje
tarsi sergąs kūdikis šaltame lopšyje. Sielvartas ir nerimas suėmė ma­
ne. Mano meilė negalėjo prisiglausti prie misterio Ročesterio, ji negalėjo
sušilti prie jo krūtinės. O, niekados jis nebesusigrąžins šio jausmo, nes
pasitikėjimas pakirstas, viltys sutryptos! Dabar misteris Ročesteris man
buvo nebe tas, kokį aš mačiau jį anksčiau, jis pasirodė ne toks, kokį
aš jį vaizdavausi. Aš nekaltinau jo, nesmerkiau, kad jis griebėsi klas­
tos, bet jis dabar neteko to nesutepto teisingumo, kuris mane taip
traukė prie jo, ir todėl man pačiai reikėjo pasišalinti nuo jo. Tatai aš
visai aiškiai supratau. Kada, kur, kaip bėgti — aš dar nežinojau, bet ir
jis pats, be abejo, pasiskubins išdanginti mane iš Tornfildo. Matyt, tik­
ros meilės jis man nejautė. Tai buvo tik trumpa aistra, ji atsitrenkė į
kliūtį, ir daugiau aš jam nebereikalinga. Man būtų baisu jį dabar su­
tikti. Veikiausiai jam būtų nemalonu ir pažvelgti į mane. O, kokia akla
aš buvau! Kaip silpnabūdiškai pasielgiau!
Mano akys buvo užmerktos; atrodė, kad viskas aplinkui eina tamsyn
ir tamsyn, ir mintys šėlsta manyje lyg tamsus šniokščiantis srautas. Nu­
sivylusi, nusilpusi, bevalė, aš, rodos, gulėjau išdžiūvusios upės dugne.
Aš girdėjau, kaip nuo kalnų atšniokščia išsilieję vandenys*. Man trūko
valios atsistoti, neturėjau jėgų pabėgti. Aš gulėjau pusgyvė, trokšdama
vien tik mirties. Tik viena mintis dar plazdėjo manyje lyg silpna gy­
vybė— prisminimas, jog yra dievas. Ši mintis sužadino mano sieloje ne­
bylią maldą, kurios neištarti žodžiai šmėkščiojo mano aptemusioje sąmo­
nėje, lyg prašyte prašydamiesi, kad aš juos imčiau šnibždėti, tačiau
man stigo jėgų juos išreikšti balsiai...
„Neatsitolink nuo manęs, nes mano nelaimė arti, ir aš neturiu, kas
man pagelbėtų."
O, mano nelaimė tikrai buvo arti! Ir kadangi aš neprašiau dangaus
atitolinti ją, nesusidėjau rankų, neatsiklaupiau ant kelių ir nepravėriau
burnos, jį užgriuvo mane,— galingas šniokščiantis srautas užliejo mane
visa jėga. Šiurpi nuovoka, kad mano gyvenimas sudužo, meilė dingo,
viltys užgeso, tikėjimas sutryptas, užgulė mane ir užvertė klaikia, sle­
giančia mase. Tos baisios valandos negalima aprašyti. Tikrai vandenys
užtvino mano sielą, aš paskendau giliame purve, mano kojos nerado,
kur atsispirti, aš bridau vis gilyn, ir bangos užliejo mane.

278
 XXVII SKYRIUS

Jau gerokai po vidurdienio aš pakėliau galvą ir pamačiusi, kad kryps­

tanti į vakarus saulė auksina mano kambario sieną, paklausiau save:
,fKą gi man daryti?"
Tačiau vidinis mano balsas taip įsakmiai ir taip baisiai atsakė: „Tuoj
pat bėk iš Tornfildo",— kad aš nejučia užsikimšau ausis. „Ne, ne,— sa­
kiau pati sau,— apie tai negali būti nė kalbos! Kad aš nebesu Edvardo
Ročesterio nuotaka—tai-nedidelė bėda,— tvirtinau pati sau.— Baisu, kad
teko pabusti iš nuostabaus sapno ir pamatyti, jog visos mano iliuzijos
yra bergždžios,— bet su tuo galima apsiprasti, galima tą siaubą nugalėti.
Tačiau aš neturiu jėgų ryžtingai, tuojau ir visiškai palikti savo šeimi­
ninką. To aš negaliu padaryti."
Bet tas pats vidinis balsas kartojo man, kad aš tai galiu padaryti,
ir pranašavo, kad taip ir padarysiu. Aš grūmiausi su savo pačios nu­
tarimu. Man norėjosi būti silpnai, kad galėčiau išvengti tos naujos gol-
gotos, kuri laukė manęs. Nepermaldaujama sąžinė smaugė mano aistrą,
tyčiojosi iš jos, sakė, kad ji susipurvinusi dar tik vieną dailią kojytę,
ir žadėjo geležine savo ranka nusviesti ją į neišmatuojamas, agonijos
gelmes.
— Tada tegu kiti mane nuo jo atplėšia!—sušukau aš.— Tegu kas
kitas man padeda!
— Ne, pati turi tai padaryti, niekas tau nepagelbės. Tu pati išsilupsi
savo dešiniąją akį, pati nusikirsi savo dešiniąją ranką. Tavo širdis bus
auka, o tu pati — šventikas, kuris pervers ją.
Aš staiga pašokau, norėdama pabėgti nuo vienatvės, kurioje mane
užklupo tas negailestingas teisėjas, nuo tylos, kurioje aidėjo tas siau­
bingas balsas. Kai aš atsikėliau, man sukosi galva, ir pajutau, kad nuo
sielvarto ir nusilpimo nebegaliu pastovėti. Juk visą dieną nebuvau nei
valgiusi, nei gėrusi, nes rytą nepusryčiavau. Maudžiama širdimi prisi­
miniau, kad, nors tiek laiko išbuvau užsidariusi, niekas nebuvo atsiųs­
tas pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi, ar pakviesti į apačią. Net mažoji
Adelė nepasibeldė į duris! Net misis Feirfeks neieškojo manęs! „Draugai
visuomet pamiršta tuos, kuriuos palieka laimė",— sumurmėjau pati sau,
atšaudama duris ir išeidama iš kambario. Prie slenksčio su kažkuo su­
sidūriau. Man dar tebesisuko galva, akis aptraukė rūkas, kojos linko.
Man pasidarė silpna, ir aš griuvau, tik ne ant grindų,—kažkieno ranka
pagavo mane. Aš apsidairiau: mane laikė misteris Ročesteris, sėdįs kė­
dėje prie mano kambario slenksčio.
— Pagaliau jūs išėjote,— tarė jis.— O aš jūsų taip ilgai laukiau
ir klausiausi, tačiau neišgirdau nei mažiausio krepštelėjimo, nei tylaus
verksmo. Dar penkios minutės šitokios mirtinos tylos, ir aš būčiau iš-

279
laužęs duris kaip koks plėšikas. Vadinas, jūs pasislėpėte nuo manęs?
Užsidarėte ir sielojotės viena! Verčiau būtute atėjusi ir piktai užpuolusi
mane. Juk jūs esate staigaus būdo, ir aš laukiau panašios scenos. Aš
buvau pasiruošęs visam karštų ašarų srautui, tik norėjau, kad jos būtų
išlietos ant mano krūtinės. Dabar jos išsiliejo ant bejausmių grindų ar­
ba jas sugėrė jūsų pačios nosinė. Bet aš klystu: jūs visai neverkėte!
Aš matau pabalusius skruostus, apsiblaususias akis ir nė ženklo ašarų.
Vadinasi, jūsų širdis verkė krauju?
— Na, kaipgi, Džeine, nė vieno priekaištingo žodžio? Ničnieko, kas
mane užgautų, sužadintų mano pyktį? Jūs kuo ramiausiai sėdite, kur
jus pasodinau, ir žiūrite į mane nuvargusiomis akimis.
— Džeine, aš niekad nemaniau šitaip jus įžeisti. Jeigu žmogus, tu­
rėjęs vienintelį mažą ėrytį, kuris jam buvo brangus kaip tikras vaikas,
su kuriuo jis valgė ir gėrė iš to pat indo ir kuris miegodavo ant jo krū­
tinės, per apsirikimą būtų nudūręs jį, tai jis negalėtų skaudžiau aprau­
doti tos baisios klaidos, kaip aš apgailestauju savąją. Ar jūs galėsite
kada atleisti man?
Skaitytojau! Aš atleidau jam tučtuojau, tą pačią akimirką. Jo akyse
spindėjo tokia gili atgaila, jo balse aidėjo toks sielvartas, jo laikysenoje
buvo tokio vyriško ryžtingumo, o be to, Visa jo būtybė rodė tokią
nepasikeitusią meilę, kad. aš jam viską atleidau! Tačiau ne žodžiais, ne
kokiu nors ženklu, tik savo širdies gelmėse.
— Dabar žinote, kad esu niekšas, Džeine?—netrukus paklausė jis
liūdnai, turbūt stebėdamasis, kodėl aš visą laiką tyliu ir esu tokia romi,
ir nenujausdamas, kad aš sėdžiu bežadė veikiau iš silpnumo, o ne todėl,
kad nenorėčiau kalbėti.
— Taip, sere.
— Tada taip ir pasakykite man, aiškiai ir tiesiai, nesigailėkite manęs.
— Negaliu. Aš baisiai pavargau, ir man bloga. Paduokite man van­
dens.
Jis lyg atsiduso, lyg suvaitojo ir, paėmęs mane ant rankų, nunešė
į apačią. Iš pradžių aš net nesuvokiau, kokiame kambaryje atsidūriau.
Viską mačiau lyg per miglą. Veikiai pajutau gaivinančią židinio šilu­
mą,— nors ir buvo vasara, aš savo kambaryje visiškai sužvarbau. Jis
pridėjo man prie lūpų vyno taurę. Aš nurijau gurkšnį ir atsigavau.
Po to jis padavė man kažko užvalgyti, ir aš visai atsipeikėjau. Dabar
pamačiau, kad esu bibliotekoje, sėdžiu misterio Ročesterio krėsle, o jis
stovi šalimais. „Jeigu dabar galėčiau pasišalinti iš gyvenimo be ypatingo
skausmo, kaip būtų gera!—pagalvojau.— Tada man nereikėtų draskyti
savo širdies, atplėšiant ją nuo misterio Ročesterio! Matyt, kad man teks
jį palikti. Bet aš nenoriu jo palikti, aš negaliu jo palikti."
— Kaip dabar jaučiatės, Džeine?

280
 — Daug geriau, sere. Netrukus jausiuosi visai gerai.
— Dar išgerkite vyno, Džeine.
Aš nurijau dar gurkšnį. Po to jis pastatė taurę ant stalo ir, atsistojęs
priešais mane, atidžiai pažiūrėjo man į akis. Staiga jis nusigręžė, kažką
sušukęs; j o balse skambė j o keistas, audringas susi j audinimas. Nuė j ęs
į antrą galą kambario, tuoj vėl sugrįžo. Paskui pasilenkė, tarsi norėda­
mas mane pabučiuoti, tačiau aš, prisiminusi, kad glamonėtis man dabar
uždrausta, nusisukau ir atstūmiau jo veidą.
— Kaip? Ką tai reiškia?—sušuko jis skubiai;—O, aš žinau! Jūs ne­
norite, kad jus pabučiuotų Bertos Meizon vyras? Jūs manote, kad man
skirta glamonėti kitą moterį.
— Šiaip ar taip, jūsų mylavimai ne man, sere, ir aš neturiu teisės
į juos pretenduoti.
— Kodėl, Džeine? Nenorėdamas jūsų varginti, aš atsakysiu už jus.
Todėl, kad aš jau turiu žmoną, pasakytute jūs. Juk teisingai atspėjau?
— Taip.
— Gera jūsų nuomonė apie mane, ką ir besakyti. Vadinasi, aš jums
esu klastingas pasileidėlis, žemas ir niekšingas ištvirkėlis, kuris prisie­
kia jums nesavanaudišką meilę, stengdamasis įvilioti jus į gudriai pa­
ruoštas pinkles, nuplėšti jums garbę, atimti iš jūsų tai, kas brangiausia.
Ką jūs į tai pasakysite? Matau, kad nieko negalite pasakyti. Pirmiausia,
jūs dar tebesate silpna ir vos kvapą atgaunate. Antra, jūs dar negalite
priversti save kaltinti ir plūsti mane. Be to, jūsų akyse matyti jau
ašaros, ir jos plūste paplūstų, jei imtute kalbėti. O jūs anaiptol nenorite
priekaištauti, užsipuldinėti, daryti scenas. Dabar jūs galvojate, kaip veik­
ti,— kalbėti jums atrodo beprasmiška. Aš pažįstu jus, ir esu pasiruošęs.
— Sere, aš nenoriu veikti prieš jus...—-pasakiau aš, ir suvirpėjęs
mano balsas įspėjo mane sutrumpinti sakinį.
— Jūsų supratimu — ne, o mano supratimu, jūs ruošiatės pražudyti
mane. Juk jūs, galima sakyti, pareiškėte, jog aš —vedęs žmogus, ir
manęs, kaip vedusiojo, jūs vengsite, šalinsitės. Ką tik atsisakėte pabu­
čiuoti mane. Jūs ketinate tapti visiškai man svetima, gyventi šioje pa­
stogėje tik kaip Adelės guvernantė. Jeigu kada aš ištarsiu jums drau­
gišką žodį, jeigu draugiškas jausmas vėl palenks jus prie manęs, jūs
pasakysite: „Šis žmogus beveik buvo padaręs mane savo meiluže, todėl
aš turiu būti šalta ir abejinga jam kaip ledas ir uola." Ir jūs tapsite
ledu ir uola.
Aš atsikosėjau, kad mano balsas būtų tvirtesnis, ir atsakiau:
— Viskas aplinkui pasikeitė, sere, todėl aš irgi turiu pasikeisti. Tuo
netenka abejoti. O norint išvengti skausmingų svyravimų ir nuolatinės
kovos su širdies polinkiais bei prisiminimais, tėra tik vienas kelias —
Adelė turi gauti naują guvernantę, sere.

281
 — O, Adelė eis į mokyklą, tai jau nuspręsta. Ir aš anaiptol nes
ruošiu kankinti jūsų šlykščiais prisiminimais, susijusiais su Tornfildu,
šia prakeikta vieta, šia Achano palapine82, šiuo bjauriu kapu, kuriame
gyva mirties šmėkla klykia į giedrą dangų,— šiuo pragaru ankštomis
mūro sienomis, kur siautėja tik vienas realus velnias, blogesnis už visą
legioną įsivaizduojamų. Džeine, jūs nepasiliksite šičia. Aš — irgi. Aš
blogai pasielgiau, kad iš viso atsikviečiau jus į Tornfildą, tokią vietą,
kur gyvena vaiduokliai. Dar jūsų nematęs, aš įsakiau visiems namiš­
kiams, kad jie slėptų nuo jūsų šių namų prakeikimą vien tik dėl to,
kad bijojau, jog nė viena guvernantė nesutiks būti prie Adelės, žino­
dama, su kokiu įnamiu jai tenka gyventi. Aš nesiryžau iškraustyti li­
gonės kur kitur, nors ir turiu kitą seną sodybą Femdine, dar nuoša­
lesnę ir vienišesnę, kur ją galėjau gana saugiai apgyvendinti, tačiau
mintis, kad vieta vidury miškų gali būti nesveika, privertė mane atsi­
žadėti to plano. Galimas daiktas, tos drėgnos sienos būtų padėjusios
greičiau ja nusikratyti. Tačiau kiekvienas nusidėjėlis nusideda savaip,
o aš nesu linkęs slaptai žudyti, net ir tais atvejais, kai nekenčiu iš
paskutiniųjų.
— Tačiau slėpti nuo jūsų beprotės buvimą — reiškė tą patį, kaip ir
uždengti vaiką apsiaustu ir paguldyti jį po nuodingu medžiu: jau vien
šios furijos kaimynystė veikia nuodijamai. Bet aš uždarysiu Tornfildo
pilį, užkalsiu paradines duris, užtaisysiu lentomis apatinio aukšto lan­
gus. Misis Pul mokėsiu per metus du šimtus svarų, kad ji gyventų su
mano žmona, kaip jūs vadinate tą siaubingą raganą. Greis už pinigus
sutiks daug ką padaryti. Be to, su ja gyvens jos sūnus, Grimsbio smuk­
lininkas. Ji nebus tokia vieniša, ir jisai galės ateiti jai į pagalbą be­
protės priepuolių atvejais, kai mano žmonai šaus į galvą deginti naktį
žmones savo lovose, pulti juos su peiliu, suleisti jiems į gerklę dantis
ir taip toliau.
— Sere,— aš pertraukiau jį,— jūs esate negailestingas tai nelaimin­
gai ledi. Jūs kalbate apie ją su neapykanta, su kerštinga antipatija.
Tai žiauru,— juk ji nekalta, kad pamišo.
— Džeine, mano mažyte mylimoji (aš taip vadinsiu jus, nes jūs
tokia esate), jūs nežinote, ką šnekate. Jūs vėl neteisingai galvojate
apie mane. Aš jos nekenčiu ne todėl, kad ji pamišėlė. Jei jūs būtute
jos vietoje, ar manote, kad aš taip pat ir jūsų neapkęsčiau?
— Manau, kad taip, sere.
— Tada jūs apsirinkate ir visai manęs nepažįstate, taip pat nieko
nežinote, kaip aš galiu jus mylėti. Kiekviena jūsų kūno dalelytė man
82
Pagal bibliją, Achanas užtraukė dievo prakeikimą savo tautai, paslėpda­
mas savo palapinėje iš priešų atimtus trofėjus.

282
brangi kaip ir mano paties. Ji lygiai brangi man ir kančiose, ir ligoje.
Jūsų siela yra mano turtas, ir jeigu ji susirgtų, ji vis vien liktų mano
turtas. Jeigu jūs imtute siautėti, aš laikyčiau jus savo glėbyje, bet
neužvilkčiau jums tramdomųjų marškinių. Jūsų prisilietimas, net užėjus
beprotystės priepuoliui, vis vien žavėtų mane. Jeigu jūs šoktute ant
manęs taip įnirtusi, kaip šįryt toji moteriškė, aš apsikabinčiau jus ne
tik švelniai, bet ir karštai. Aš neatšokčiau nuo jūsų su pasibjaurėjimu
kaip kad nuo jos, o ramiomis valandomis jūs neturėtute kito sargo,
kito slaugytojo, o tik mane. Aš visada sėdėčiau šalia jūsų ir slaugyčiau
jus su neišsenkamu švelnumu, nors jūs man niekad nė nenusišypsotute,
man niekad nenusibostų žiūrėti į jūsų akis, nors jos manęs ir nepažintų.
Bet kodėl apie tai galvoju? Aš sakiau, kad žadu išgabenti jus iš Torn­
fildo. Jūs žinote, viskas paruošta, kad galėtumėt tuoj išvykti. Rytoj
iškeliausite. Aš tik prašau iškęsti dar vieną naktį šioje pastogėje, Džei­
ne, ir tada visiškai atsisveikinsite su visomis tomis baisybėmis. Aš tu­
riu prieglobstį, saugią užuovėją, kur nepasieks nekenčiami prisimini­
mai, negeistini įsibrovėliai* net melas ir šmeižtas.
— Ir pasiimkite Adelę, sere,— įsiterpiau aš.—-Jinai sudarys jums
kompaniją.
— Ką jūs norite pasakyti, Džeine? Aš juk minėjau, kad Adelę ati­
duosiu į mokyklą. Kam man reikalinga vaiko draugystė, ir dar ne mano
paties vaiko, o kažkokios prancūzės šokėjos pavainikio? Kam jūs pri-
kaišiojate ją man? Aš klausiu, kodėl jūs peršate Adelę man į draugystę?
— Jūs kalbėjote apie pasitraukimą į nuošalią vietą, sere. Nuošalumas
ir vienatvė — nuobodūs ir nykūs. Jūs neištversite.
— Vienatvė! Vienatvė! —pakartojo jis susierzinęs.— Matau, kad tu­
riu paaiškinti. Aš nežinau, ką reiškia sfinkso išraiška jūsų veide. Jūs
būsite su manim toje vienatvėje. Suprantate?
Aš papurčiau galvą. Reikėjo nemažai drąsos, norint parodyti šį ne­
bylų atsisakymo ženklą, matant, kaip jis vis labiau jaudinasi. Jis lakstė
po kambarį, bet dabar staiga sustojo lyg įbestas. Po to pažiūrėjo į mane
ilgu ir atidžių žvilgsniu. Aš nukreipiau savo akis nuo jo į židinį ir
pasistengiau atrodyti rami ir tvirta.
— Štai ir vėl pasireiškė sunkus Džeinės charakteris,— tarė jis pa­
galiau ir daug ramiau, nei galėjau tikėtis, spręsdama iš jo žvilgsnio.—
Kol kas šilko siūlas vyniojosi gana sklandžiai, bet aš visą laiką žinojau,
kad pasitaikys koks mazgas ir prasidės sunkumai. Štai ir prasidėjo. Da­
bar nebus galo nesusipratimams, kivirčams, ginčams. Dievaži, norėčiau
turėti nors dalelę Samsono jėgos, kad įstengčiau atnarplioti visus šiuos
mazgus!
Jis vėl ėmė vaikščioti, bet greit sustojo, tik šį kartą jau priešais
mane.

283
 — Džeine, ar jūs paklausysite proto balso? (Jis pasilenkė ir prikišo
lūpas man prie ausies.) Jeigu ne, tai aš priversiu jėga.— Jo balsas buvo
kimus, jo žvilgsnis—kaip žmogaus, kuris pasiruošęs sutraukyti ne­
pakenčiamus pančius ir duoti valią nesutramdomiems jausmams.
Aš supratau, kad dar viena akimirka, dar kartą prasiverš jo įtū­
žimas, ir aš nebeįstengsiu jo sulaikyti. Tik dabar — kaip tik šią pra­
bėgančią sekundę—aš dar galėjau primesti jam savo valią ir jį su­
tramdyti. O vien pamėginusi jį atstumti, pabėgti nuo jo ar bent jo
nusigąsti, aš tik būčiau pražudžiusi ir save, ir jį. Bet manęs neėmė
baimė, nė truputėlio. Jutau savyje kažkokią vidinę jėgą, galinčią pa­
veikti jį, ir jinai teikė man stiprybės. Kritiškoji minutė buvo pavojinga,
tačiau drauge ir žavi. Tokį jausmą turbūt patiria indėnas, mažu luote­
liu leisdamasis per upės slenkstį. Aš paėmiau jo tvirtai sugniaužtas
rankas, atlenkiau mėšlungio sutrauktus pirštus ir švelniai tariau:
— Sėskite. Aš kalbėsiuosi su jumis, kiek tik panorėsite, ir išklausysiu
viską, ką tik turite man pasakyti — protingo ar neprotingo.
Jis atsisėdo, bet aš jam neleidau tuoj pat prašnekti. Jau kurį laiką]
kiek tik galėdama stengiaus sulaikyti ašaras, kurios tiesiog veržė;
man iš akių, žinodama, kad jam nemalonu bus matyti mane verkiančią-j
O dabar man atrodė, kad metas duoti joms valią. Jeigu ašaros erzii
jį, tuo geriau. Todėl lioviausi valdžiusis ir iš visos širdies pravirkai
Veikiai išgirdau, ko tikėjausi: jis susirūpinęs ėmė maldauti, kad m
siraminčiau. Aš atsakiau, kad negaliu, kol jis taip nusiteikęs.
— Bet aš visai nepykstu, Džeine. Aš tik per daug jus myliu, o
blyškęs jūsų veidukas pasidarė toks atkaklus ir šaltas, kad aš nebėgi
Įėjau susivaldyti. Na, nusiraminkite, nusišluostykite akis.
Iš jo sušvelnėjusio balso matėsi, kad jis jau susivaldė. Dabar
aš aprimau. Jisai pamėgino padėti galvą man ant peties, bet aš neit
dau. Tada jis norėjo prisitraukti mane prie savęs —ne!
— Džeine, Džeine! —prabilo jis su tokiu graudžiu sielvartu, kad
suvirpėjo visi nervai.— Vadinasi, jūs visai nemylite manęs? Jūs ver
tinote tik mano padėtį, norėjote tiktai vadintis mano žmona? Dabar,
kada manote, jog aš nebeturiu teisės būti jūsų vyras, jūs atšoksta'J
vos man prisilietus, lyg aš būčiau kokia rupūžė ar beždžionė.
Šie žodžiai man buvo skaudūs. Bet ką gi aš galėjau atsakyti ar
daryti? Veikiausiai nė nereikėjo nei ko sakyti, nei daryti, tik ^
taip kankino sąžinė, kad aš, gailėdamasi jo užgautų jausmų, neįsten^.
susilaikyti neužlašinusi balzamo ant žaizdos, kurią pati buvau padarii
— Aš tikrai myliu jus,— pasakiau jam,— ir labiau negu bet
tačiau negaliu jums rodyti šio jausmo ar skatinti jį ir kalbu apie
su jumis paskutinį kartą.

284
 — Paskutinį kartą, Džeine? Kaip? Nejaugi jūs manote, kad, mylė­
dama mane, galėsite gyventi su manimi, kasdien mane matyti ir vis
dėlto būti visą laiką šalta ir tolima?
— Ne, sere! Aš puikiai žinau, kad to negalėčiau, ir todėl lieka
tik vienas kelias. Tačiau jūs baisiai supyksite, jeigu aš pasakysiu.
— O, pasakykite! Jeigu aš imsiu siautėti, jūs vėl galėsite paleisti
į darbą ašaras.
— Misteri Ročesterį, aš turiu palikti jus.
— Kuriam laikui, Džeine? Kelioms minutėms, kol susišukuosite plau­
kus,—jie šiek tiek susitaršė,— kol atgaivinsite vandeniu veidą — jis
visas kaip ugnyje?
— Aš turiu palikti Adelę ir Tornfildą. Aš turiu persiskirti su jumis
visam gyvenimui, pradėti naują gyvenimą tarp svetimų žmonių ir sve­
timoje aplinkoje.
—• Žinoma. Aš jums irgi tą pat sakiau. Tik nenoriu nė girdėti apie
jūsų atsiskyrimą nuo manęs. Jūs turite tapti mano dalimi. Ir mes su­
kursime naują gyvenimą. Jūs tapsite mano žmona. Aš nesu vedęs. Jūs
būsite misis Ročester ir iš tikrųjų, ir formaliai. Kol aš gyvas, mylėsiu
tik jus vieną. Mes iškeliausime į Prancūzijos pietus ir įsikursime bal­
tutėje viloje, kurią aš kadaise nusipirkau Viduržemio jūros pakrantėje.
Ten jūs gyvensite laiminga, saugi ir nekaltų nekalčiausia. Nebijokite,
aš nesiruošiu įtraukti jus į nuodėmę — paversti savo meiluže. Kodėl
jūs purtote galvą? Džeine, jūs turite būti protinga, nes aš išties už save
neatsakau.
Jo balsas ir rankos virpėjo, jo plačios šnervės išsiplėtė, akys žai­
bavo. Ir vis dėlto aš išdrįsau prabilti.
— Sere, jūsų žmona tebegyvena; šį faktą ir jūs pats šįryt pripaži-
note. Gyvendama su jumis taip, kaip jūs norite, aš tapčiau jūsų mei­
luže. Tai neigti — reikštų veidmainiauti, reikštų meluoti.
— Džeine, jūs pamirštate, kad aš anaiptol nesu iš romiųjų. Man
greit pritrūksta kantrybės. Aš nesu šaltakraujis ir beaistris. Jei gailitės
savęs ir manęs, palieskite pirštu mano pulsą,— matote, kaip jis daužosi?
Pasisaugokite!
Jis atsmaukė rankovę ir parodė man nuogą riešą: jo skruostai ir lū­
pos vis labiau blyško; mane tiesiog ėmė neviltis. Jaudinti jį ir priešintis
jo troškimui buvo žiauru, tačiau negalėjau nė nusileisti. Aš pasielgiau
taip, kaip elgiasi visi žmonės, atsidūrę paskutinėje bėdoje,— instinkty­
viai kreipiausi pagalbos į aukštesnę už žmogų esybę. Žodžiai: „Dieve,
padėk man!" nejučia išsiveržė man iš lūpų.
— Koks aš kvailys!—staiga sušuko misteris Ročesteris.— Aš įtiki­
nėju ją, kad nesu vedęs, ir nepaaiškinu kodėl! Aš pamiršau, kad ji
nieko nežino apie tą moterį ir apie tas aplinkybes, kurios privedė prie

285
tos pragaištingos sąjungos su ja. O, aš esu tikras, kad Džeinė pritars
man, kai ji sužinos visa, ką aš žinau, Duokite man savo ranką, Džei­
nete, kad galėčiau ne tik matyti jus, bet ir lytėjimu įsitikinti, jog jūs
šalia manęs, ir aš keletu žodžių papasakosiu kas svarbiausia.
— Taip, sere. Aš galiu jūsų klausytis ištisas valandas.
— Aš teprašau tik minučių. Džeine, ar jums teko girdėti, kad aš
nebuvau vyriausias sūnus šeimoje ir kad turėjau už save vyresnį brolį?
— Prisimenu, misis Feirfeks kartą man minėjo.
— Ir ar jums teko girdėti, kad mano tėvas buvo godus žmogus, ku­
riam visų brangiausias dalykas pasaulyje buvo pinigai?
— A š girdėjau, kad jis maždaug toks buvo.
— Matote, Džeine, būdamas šykštus, jis nusprendė neskaldyti turto.
Jis tiesiog negalėjo nė pagalvoti, kad gali tekti dalyti dvarus ir ne­
mažą dalį palikti man. Jisai nusprendė, kad viskas turi atitekti mano
broliui Rolandui. Tačiau jam taip pat buvo skaudu, kad kitas jo sūnus
turi likti skurdžius. Todėl man reikėjo vesti turtingą žmoną. Jis iš
anksto ėmė ieškoti man nuotakos. Misteris Meizonas, Vest Indijos plan­
tatorius ir komersantas, buvo senas jo pažįstamas. Mano tėvas gerai
žinojo, kad tai turtingas žmogus. Jis ėmė smulkiau teirautis ir patyrė,
kad misteris Meizonas turėjo sūnų ir dukterį. Iš jo mano tėvas suži­
nojo, kad jis ketina duoti dukteriai kraičio trisdešimt tūkstančių svarų.
To užteko. Baigęs koledžą, aš buvau išsiųstas į Jamaiką vesti merginos,
kuri man jau buvo išpiršta. Mano tėvas nė neužsiminė apie jos pini­
gus, tik papasakojo, kad mis Meizon grožiu didžiuojasi visas Speniš
Taunas. Tatai nebuvo melas. Aš įsitikinau, kad ji daili mergina, Blanš
Ingrem stiliaus: aukšta, didinga brunetė. Jos šeima nenorėjo paleisti
manęs iš rankų, nes aš buvau iš geros giminės. Jinai irgi to pat siekė.
Jos artimieji rodydavo.man ją išpuoštą per pobūvius. Aš retai tesu­
sitikdavau su ja viena ir labai mažai teturėjau progos pasikalbėti. Jinai
meilinosi man ir visaip stengėsi mane sužavėti. Visi jos aplinkos vy­
riškiai, atrodė, gėrėjosi ja ir pavydėjo man. Mane visa tai apakino,
suviliojo, sudirgino, ir, būdamas naivus ir neišmanėlis, ėmiau galvoti,
kad myliu ją. Jokia beprotybė taip nestumia žmogaus į pragaištį, kaip
idiotiškas noras pirmauti draugijoje, kaip jaunuolio geidulingumas,
nutrūktgalviškumas ir aklumas. Jos giminės skatino mane. Konkurentai
netiesiogiai kurstė suktis apie ją, ji pati visaip stengėsi pavergti mane
ir, nespėjus man gerai apsidairyti, jau buvo po vedybų. O, prisimin­
damas tą savo žingsnį, aš jaučiu didžiausią panieką, kuri stačiai smau­
gia mane! Aš nė kiek nemylėjau, nė kiek negerbiau, aš net nepažinojau
jos. Aš nebuvau tikras, ar mano žmonos būdas turi nors vieną teigiamą
bruožą. Aš nepastebėjau joje ar jos elgesyje nei kuklumo ar gerašir­
diškumo, nei nuoširdumo ar subtilumo. Ir vis dėlto aš vedžiau ją. Pas

286
kutinis kvailys! Niekingas apakėlis aš buvau! Aš būčiau kur kas ma­
žiau nusidėjęs, jeigu...
— Bet aš turiu neužmiršti, su kuo kalbu. Savo nuotakos motinos
aš nė iš tolo nebuvau matęs ir maniau, kad ji mirusi. Tik pasibaigus
medaus mėnesiui, aš pamačiau, jog klydau: ji buvo gyva, tik išprotė­
jusi ir uždaryta į beprotnamį. Pasirodo, kad buvo dar ir jaunesnis bro­
lis, taip pat tikras idiotas. Vyresnysis brolis, kurį jūs matėte, veikiausiai
vieną gražią dieną atsidurs toje pačioje vietoje; jo aš negaliu neapkęsti,
nors ir bjauriuosi visa jo gimine, nes jis savo silpnutėje sieloje turi
truputį nuoširdaus jausmo, visą laiką rūpinasi savo nelaimingąja sese-
ria, o be to, kadaise tiesiog šuniškai buvo prisirišęs prie manęs. Mano
tėvas ir mano brolis Rolandas žinojo visa tai, tačiau jie galvojo tik
apie tuos trisdešimt tūkstančių svarų ir buvo susimokę prieš mane.
— Visa tai patyrus, mane tiesiog šiurpas nukrėtė. Tačiau aš savo
žmonai tegalėjau prikišti tik klastingą apgaulę, daugiau nieko. Net
tada, kada pastebėjau, kad ji savo prigimtimi visiškai svetima man,
kad jos skonis man bjaurus, kad jos protas banalus, siauras, žemas,
kad ji neįstengia pakilti kiek aukščiau, aprėpti plačiau, kada supratau,
kad negalėsiu maloniai bendrauti su ja nė vieno vakaro, net nė vienos
valandos, kad tarp mūsų neįmanomas joks draugiškas pašnekesys, nes
kiekvieną temą, kokią tik aš paliesdavau, ji visuomet pasukdavo kokia
nors nevalyva ir banalia, iškreipta ir absurdiška linkme,—kada suvo­
kiau, kad niekad neturėsiu jaukaus ir pastovaus šeimos židinio, nes.
joks tarnas nesutiks kęsti nuolatinių, beprasmiškų ir šiurkščių jos prie­
kaištų arba užgaulių, prieštaraujančių, priekabių įsakymų,— net ir'tada
aš sutramdžiau save, nesmerkiau jos, neužgauliojau, stengiausi neparo­
dyti, kad mane graužia gailesys ir pasišlykštėjimas, giliai paslėpiau sa­
vyje visą antipatiją, kurią jaučiau jai.
— Džeine, aš jūsų nekankinsiu ir nepasakosiu bjaurių detalių. Pakaks
keleto žodžių. Su ta moterimi išgyvenau antrame jų namų aukšte ket­
verius metus, ir per tą laiką ji tikrai mane nukankino. Jos blogosios
ypatybės stiprėjo pasibaisėtinai greitai, jos ydos taip suklestėjo, kad
tik žiaurumas galėjo jas sutramdyti, o aš nenorėjau būti žiaurus. Koks
pigmėjiškas buvo jos protas ir kokie velniški polinkiai! Kokį siaubingą
prakeikimą užtraukė man tie jos polinkiai! Berta Meizon, tikra savo
niekingos motinos duktė, vertė mane pergyventi visas tas šlykščias ir
žeminančias scenas, kurių negali išvengti vyras, turįs žmoną, nesuge­
bančią valdytis ir nepasižyminčią doriniu tyrumu.
— Tuo tarpu mirė mano brolis, o baigiantis ketvirtiesiems mano ve­
dybinio gyvenimo metams, mirė ir mano tėvas. Dabar aš buvau turtin­
gas, bet drauge ir šlykštus nuskurdėlis. Grubiausia, nevalyviausia ir la­
biausiai iškrypusi žmogysta, kokią tik kada teko matyti, buvo surišta

287
su manim, ir įstatymas bei visuomenė pripažino ją mano dalimi. Ir aš
negalėjau jokiu legaliu būdu ja atsikratyti, nors gydytojai nustatė, kad
mano žmona buvo beprotė ir kad jos darkymasis padėjo sparčiai augti
beprotybės pradams, kurie seniai slypėjo joje. Džeine, jums sunku
klausytis mano pasakojimo? Jūs atrodote tikra ligonė. Gal aš kitą dieną
baigsiu pasakoti?
— Ne, sere, baikite dabar. Man gaila jūsų, man tikrai baisiai gaila
jūsų.
— Kai kurių asmenų gailestis, Džeine, yra užgauli ir žeminanti iš­
malda, leistina sviesti atgal tam, kuris ją siūlo. Bet šitokį gailestį rodo
rambios, savanaudės širdys. Tas gailestis esti dvilypis: jį sudaro egois­
tiškas susierzinimas dėl svetimų nelaimių, susimaišęs su bukaprotiška
panieka tiems, kuriuos ištiko tos nelaimės. Bet jūsų, Džeine, gailestis ne
toks. Ne šio jausmo išraiška slypi dabar jūsų akyse ir verčia tankiai
plakti jūsų širdį,— nuo visai kitokio susijaudinimo dreba jūsų ranka,
kurią laikau. Jūsų gailestis, mylimoji, yra kenčiančioji meilės motina,
jos širdgėla yra to dieviško jausmo duktė. Aš priimu ją, Džeine. Tegu
toji duktė ateina pas mane. Aš laukiu jos, išskėtęs rankas.
— Ne, sere, pasakokite toliau. Ką jūs darėte, sužinojęs, kad ji
pamišo?
— Džeine, aš visiškai nusiminiau. Tik likučiai savigarbos sulaikė
mane prie bedugnės krašto. Pasaulio akyse aš, be abejo, buvau užsitrau­
kęs didžiausią negarbę, tačiau mano sąžinė liko švari, nes iki paskutinio
momento laikiausi nuošaliai nuo jos nusikalstamo gyvenimo ir šlykščių
aistrų. Bet žmonės siejo mano vardą su jos vardu, ir susidurdavau aš
su ja kas dieną. Bjauraus jos kvapo buvo prisigėręs oras, kuriuo al­
savau. Be to, aš niekad negalėjau pamiršti, kad kadaise buvau jos vyras.
Sis prisiminimas man buvo ir liko neapsakomai šlykštus. Maža t
aš žinojau, kad, kol ji gyva, aš negalėsiu būti kitos, geresnės žmonos
vyras. Ir nors ji buvo penkeriais metais vyresnė už mane (jos šeima i
mano tėvas man pamelavo net jos metus), bet galėjo pergyventi mane,
mat, kad ir nesveika būdama psichiškai, fiziškai buvo pavydėtinai stip­
ri. Ir tokiu būdu, būdamas dvidešimt šešerių metų, aš nugrimzdau į tik­
rą neviltį.
— Vieną naktį mane pažadino jos klyksmas {kai gydytojai pripažino,
kad ji pamišusi, ją teko laikyti užrakintą). Naktis kaip paprastai Vest
Indijoje buvo karšta ir tvanki. Šitokios naktys tame klimate dažnai
pranašauja didelę audrą. Neįstengdamas užmigti, aš atsikėliau ir ati­
dariau langą. Oras, atrodė, buvo prisigėręs sieros garų, nė mažiausio
gaivaus dvelktelėjimo. Moskitai veržėsi į vidų ir, monotoniškai zyzdami,
skraidė po kambarį. Jūra, kurios šniokštimas sklido ligi manęs, vilnijo
lyg per žemės drebėjimą. Virš jos būriavosi juodi debesys. Mėnulis

288
leidosi į bangas, didžiulis ir raudonas lyg įkaitęs patrankos sviedinys.
Jis metė savo paskutinį kruviną žvilgsnį į pasaulį, kurį jau tąsė prasi­
dedančios audros konvulsijos. Visa ta atmosfera ir aplinkos vaizdas slėgė
mane fiziškai, o mano ausyse be perstojo skambėjo prakeikimai, ku­
riuos rėkavo pamišėlė. Jinai visą laiką tiesiog su demoniška neapykanta
kartojo mano vardą su tokiais šlykščiais keiksmais, kurių turbūt neiš­
tartų nė viena kekšė. Nors* rnane nuo jos skyrė du kambariai, aš gir­
dėjau kiekvieną jos žodį,— plonos Vest Indijos namų sienos negalėjo
sulaikyti jos vilkiško staugimo.
— „Šis gyvenimas,— galų gale tariau aš sau,— tikras pragaras! Ši­
tokia tvankuma, šitoks klaikus klyksmas gali kilti tik iš požemio ka­
ralystės. Aš turiu teisę ištrūkti iš viso to, jei tik galiu. Šios kančios
pasibaigs, kai nusimesiu sunkią kūno naštą, kuri gniuždo mano sielą.
Aš nebijau amžinos ugnies, kurią tiki fanatikai. Anas pasaulis negali
būti siaubingesnis už dabartinį, ir todėl verčiau ištrūkti iš čia ir grįžti
pas savo dangiškąjį tėvą!"
— Taip aš kalbėjau sau, klūpodamas ir rakindamas lagaminą, ku­
riame buvo pora užtaisytų pistoletų. Aš nusprendžiau nusišauti. Tačiau
ši mintis mane buvo pagavusi tik valandėlę. Kadangi aš nepraradau
sveiko proto, tai šis kritiškas momentas, kada baisiausia neviltis šnibždė­
jo man mintį nusižudyti, tuojau praėjo.
— Nuo jūros, iš Europos pusės, padvelkęs gaivus vėjas įsiveržė pro
atdarą langą. Kilo audra, prapliupo liūtis, be galo trankėsi perkūnas,
žaibavo, ir oras* tapo grynas. Tada man subrendo tvirtas pasiryžimas.
Vaikščiodamas savo sode po rasotais apelsinmedžiais, tarp lietaus per­
merktų granatmedžių ir ananasų, tropinės aušros spinduliuose ėmiau
svarstyti štai ką... Jūs paklausykite, Džeine, nes tikroji išmintis sura­
mino mane tą valandą ir parodė kelią, kuriuo turėjau žengti.
— Mielas Europos vėjas vis dar tebešnibždėjo atsigavusiuose lapuo­
se, ir Atlantas griaudėjo didingai įsisiautėjęs; mano širdis, taip pat bu­
vusi negyva ir išdžiūvusi, vėl ėmė žvaliai plakti, prisipildė gyvybės
syvų; visa mano būtybė troško atsinaujinti, mano siela pasiilgo tau­
raus peno. Aš pajutau, kaip atgijo mano viltys, pamačiau, kad aš dar
galiu atgimti. Stovėdamas po žydinčiomis šakomis savo sodo gilumoje,
aš žvelgiau į okeano tolumą, žydresnę už patį dangų. Ten buvo Europa,
senasis pasaulis, ten manęs laukė šviesi ateitis.
— „Keliauk tenai,— šnibždėjo man viltis,— ir vėl apsigyvenk Euro­
poje. Ten niekas nežino, koks suteptas tavo vardas, kokią šlykščią naštą
tu neši. Pamišėlę pasiimk kartu į Angliją. Uždaryk ją Tornfilde ir rū­
pestingai saugok. Ir tada keliauk, kur tik nori, ir vėl susiek savo li­
kimą su būtybe, kuri tau bus prie širdies. Šita moteris, kuri taip ilgai

19. Džeinė Br
289
 piktnaudžiavo tavo kantrybe, kuri taip suteršė tavo vardą, taip sutrypė
tavo garbę, taip sudarkė tavo jaunystę,— nėra tavo žmona, o tu nesi
jos vyras. Žiūrėk, kad ji turėtų viską, ko jai reikia šitokioje padėtyje,
ir tu būsi atlikęs s&vo pareigą ir dievui, ir žmonėms. Tegu jos vardas,
jos santykiai su tavimi lieka palaidoti užmirštyje. Tu neužsimink apie
ją jokiai gyvai būtybei. Duok jai saugų būstą ir reikalingus patogumus,
paslaptimi apgaubk jos pažeminimą ir palik ją!"
— Taip aš ir pasielgiau. Mano tėvas ir brolis pažįstamiems nepra­
nešė, kad aš vedžiau. Jau pačiame pirmame savo laiške aš parašiau,
kaip žiūriu į savo vedybas, nes jaučiau gilų pasibjaurėjimą šia san­
tuoka. Atskleidęs savo žmonos būdą ir paveldimas jos šeimos ypatybes,
pamačiau, kokia siaubinga ateitis manęs laukia, ir primygtinai reikala­
vau, kad viskas būtų laikoma paslaptyje. O netrukus žmona, kurią man
tėvas išrinko, taip klaikiai ėmė elgtis, kad jam teko tik raudonuoti
dėl savo marčios. Jis ne tik nesistengė plačiai kalbėti apie mano ve­
dybas, bet kuo rūpestingiausiai viską slėpė kaip ir aš pats.
— Ir štai aš išgabenau ją į Angliją. Kaip siaubinga buvo su tokia
pabaisa plaukti laivu. Apsidžiaugiau, kai pagaliau pristačiau ją į Torn­
fildą ir saugiai apgyvendinau tame trečiojo aukšto kambaryje, kurio
slaptą vidinį uždorį per dešimt metų ji pavertė laukinio žvėries urvu,
šmėklos landyne. Iš pradžių sunku buvo surasti jai prižiūrėtoją, nes rei­
kėjo parinkti tokią moteriškę, kurios ištikimybe būtų buvę galima pasi­
kliauti. Pamišėlės siautėjimas būtų neišvengiamai išdavęs jos paslaptį. Be
to, jai užeidavo ir ramūs laikotarpiai, trukdavę ištisas dienas, kartais
net savaites, ir tada ji mane visaip koneveikdavo. Pagaliau aš pasam­
džiau Greisę Pul iš Grimsbio užeigos. Jinai ir gydytojas Karteris, kuris
aptvarstė Meizono žaizdas tą naktį, kada pamišėlė bandė nudurti savo
brolį, buvo vieninteliai žmonės, kuriems aš patikėjau paslaptį. Misis
Feirfeks veikiausiai šį tą įtaria, bet ji nieko tikro nežino. Greis, bendrai
paėmus, pasirodė kaip gera sargė, nors, iš dalies dėl savo pačios kal­
tės, ji ne kartą buvo apgauta ir nesugebėjo išsaugoti savo ligonės,—j
bet čia jau nieko nepadarysi, čia kaltos sunkios jos pareigos. Pamišėlė
gudri ir klastinga. Ji visada moka pasinaudoti menkiausiu savo slau­
gytojos neapdairumu. Vieną kartą ji nutykojo paslėpti peilį, kuriuo
mėgino nudurti brolį, o du kartus nusičiupo savo kambario raktus ir
išsėlino iš ten naktį. Pirmą sykį ji norėjo sudeginti mane lovoje, antrą
įsibrovė pas, jus. Dėkoju apvaizdai, kuri sergėjo jus, kad tada ji savoj
įniršį išliejo ant jūsų vedybinio apdaro, kuris, matyt, jai priminė j<
pačios vestuves. Bet aš bijau ir pagalvoti, kas galėjo atsitikti! Ka<
įsivaizduoju, kaip tas nuožmus padaras, kuris šį rytą buvo įsikil
man į gerklę, tą naktį pasilenkė su savo pamėlynijusiu veidu virš m<
balandėlės lizdo, man tiesiog kraujas stingsta gyslose...

290
 — Ir ką gi, sere,— paklausiau aš, jam nutilus,— jūs veikėte, įkur­
dinęs ją šičia? Kur jūs keliavote?
— Ką aš veikiau, Džeine? Aš virtau amžinu bastūnu. Kur aš kelia­
vau? Aš ėmiau blaškytis visur tarsi klaidžiojanti liepsnelė. Išsitrankiau
po visą Europą, aplankiau daugybę šalių. Aš trokšte troškau surasti
gerą, protingą moterį, kurią būčiau galėjęs pamilti,— tikrą priešingybę
tai furijai, kurią palikau Tornfilde.
— Bet juk jūs negalėjote susituokti, sere!
— Aš nusprendžiau, kad galiu, ir buvau tvirtai įsitikinęs, kad ne
tik galiu, bet ir turiu. Iš pradžių aš nė neketinau griebtis apgaulės,
kaip kad pasielgiau su jumis. Ketinau viską atvirai išpasakoti pamiltajai
moteriai ir atvirai pasipiršti. Man atrodė absoliučiai aišku, kad aš turiu
teisę mylėti ir būti mylimas, ir nė kiek neabejojau, kad rasiu tokią
moterį, kuri įstengs suprasti mano padėtį ir neatstums manęs, nors ma­
ne ir slegia prakeikimo našta.
— Na ir ką gi, sere?
— Kai jūs imate mane kvosti, Džeine, aš negaliu nenusišypsoti.
Jūsų akys išsiplečia it nekantraus paukščio, o jūs pati neramiai judate,
tarsi mano žodžiai nepakankamai greitai duoda jums atsakymą ir jūs
norėtute jį pati perskaityti kito širdyje. Bet pirma pasakykite man, ką
reiškia tas jūsų: „Na ir ką gi, sere"? Šį trumpą sakinį jūs tariate labai
dažnai. Jis tiek kartų vedė mane per nepabaigiamus pasakojimus. Aš
ir pats nežinau, kodėl toji jūsų replika taip veikia mane.
— Aš norėjau pasakyti: kas buvo po to? Ką jūs toliau darėte?
Kokios buvo pasekmės?
— Puiku. Ir ką jūs dabar norėtute išgirsti?
— Ar jūs radote moterį, kurią pamilote? Ar prašėte ją tekėti už jūsų
ir ką ji atsakė?
—• Aš galiu pasakyti, ar aš radau moterį, kurią pamilau, ir ar pra­
šiau ją tekėti už manęs, tačiau jos atsakymas dar turės būti įrašytas
likimo knygoje. Ištisus dešimt metų aš visur basčiausi, gyvendamas
čia vienoje sostinėje, čia kitoje. Kartais Peterburge, dažniau Paryžiuje,
protarpiais—Romoje, Neapolyje, Florencijoje. Pinigų turėjau, priklau­
siau garsiai giminei, todėl pats galėjau pasirinkti pažintis. Galėdamas
patekti į visus visuomenės sluoksnius, savojo moters idealo ieškojau
tarp Anglijos ledi, Prancūzijos markizaičių, Italijos sinjorinų ir Vokieti­
jos grafaičių,, tačiau negalėjau jo rasti. Kartais akimirką man atrody­
davo, kad štai pagavau žvilgsnį, išgirdau toną, išvydau veidą, kuris
lyg sakė, kad mano svajonė išsipildė, tačiau bematant apsivildavau.
Jūs negalvokite, kad aš geidžiau proto ar kūno tobulybės. Aš svajojau
sutikti moterį, kuri būtų visai priešinga tai kreolei, bet visi mano ieš­
kojimai buvo bergždi. Žinodamas, kokius pavojus, kokį siaubą ir pasi-

291
bjaurėjimą žada nevykusios vedybos, aš neradau nė vienos, kurią, net
ir visai laisvas būdamas, būčiau prašęs už manęs tekėti. Iš nusivylimo
pradėjau elgtis kaip tikras beprotis. Ėmiau ieškoti pramogų, tačiau nie­
kad nenuslydau iki ištvirkavimo. Tuo aš. šlykštėjausi tada ir dabar
šlykščiuosi. Tai buvo mano vestindiškos Mesalinos83 ypatybė. Neįvei­
kiamas bjaurėjimasis ja ir visu tuo, kas su ja susiję, priversdavo mane
susivaldyti net smaginantis. Kiekviena pramoga, virstanti palaidu siau­
tėjimu, tarsi artino mane prie jos bei jos ydų, ir aš vengdavau viso to.
— Tačiau aš negalėjau gyventi vienas ir pradėjau bendrauti su mei­
lužėmis. Pirmutinė buvo Selina Varans,— dar vienas mano gyvenimo
epizodas, kurį prisiminęs tiesiog niekinte niekinu save. Jūs jau žinote,
kas ji buvo ir kaip baigėsi mano santykiai su ja. Po jos aš turėjau
dar dvi meilužes; italę Giačintą ir vokietę Klarą. Abi jos buvo laikomos
didžiausiomis gražuolėmis. Bet ką reiškė man jų grožis po keleto sa­
vaičių? Giačintą buvo lengvabūdė ir įžūli. Man ji nusibodo po trijų
mėnesių. Klara — padori ir ramutė, bet bukaprotė, sušniurusi, neimpo­
nuojanti,— nė krislelio to, kas būtų atitikę mano skonį. Su džiaugsmu
daviau jai pakankamą sumą pragyvenimui užtikrinti ir tokiu būdu
padoriai nusikračiau ja. Tačiau, Džeine, iš jūsų veido matau, kad jūs
apie mane dabar susidarote ne tokią jau gerą nuomonę. Jūs manote,
kad.aš nedoras padauža ir daugiau nieko. Tiesa?
— Tikrai, sere, man dabar sunkiau mylėti jus kaip anksčiau. Argi
jums neatėjo į galvą, kad šitaip gyventi bent jau nepadoru. Iš pradži
viena meilužė, paskui kita. Jūs apie tai pasakojate kaip apie natūra­
liausius dalykus.
— Taip jau buvo. Tačiau man tas nepatiko. Tai buvo nedoras gyve­
nimas, ir aš nenorėčiau niekad prie jo grįžti. Laikyti meilužę yra beveik
tas pat kaip ir pirkti vergą. Ir meilužė, ir vergas dažnai savo prigim­
timi ir visuomet savo padėtimi yra žemesni, ir artimas bendravimas
su jais yra smerktinas. Man dabar bjauru prisiminti dienas, praleis
su Selina, Giačintą ir Klara.
Aš pajutau, kad šie misterio Ročesterio žodžiai teisingi, ir pasidarh
aiškią išvadą, kad jeigu būčiau netekusi galvos ir užmiršusi visa tai, ki
man buvo auklėjimo įskiepyta, jeigu aš kokiu nors būdu ar kaip ne:
pasiteisindama būčiau pasidavusi pagundai ir tapusi tų nelaimingų m:
terų įpėdine, misteris Ročesteris vieną gražią dieną būtų ėmęs bjaurė:
manimi, kaip dabar koktėjosi jomis. Sios savo minties aš nepasakia.*
balsiai, užteko, kad supratau tą tiesą. Aš giliai įsidėjau ją į širdį, kad
ji liktų joje ir ateitų man į pagalbą kritišką valandą.

83
M e s a l i n a — Romos imperatoriaus Klaudijaus žmona, pagarsėjusi
klastingumu ir ištvirkimu.

292
 — Sakykite, Džeine, kodėl jūs dabar neklausiate: „Na ir ką gi, sere?"
Juk aš dar nebaigiau pasakoti. Kokia jūs rūsti! Matau, kad smerkiate
mane. Tačiau leiskite man baigti. Šių metų sausio mėnesį, nusikratęs
visomis meilužėmis, suirzęs ir paniuręs po tuščio, bastūniško, vienišo
gyvenimo, nusivylimo rūdžių sugraužtas, neapkęsdamas visų žmonių,
o ypač visos moterų giminės (nes aš ėmiau galvoti, kad protinga, išti­
kima, mylinti moteris tegali būti tik nepasiekiama svajonė), aš grįžau
į Angliją, kur manęs laukė dvarų tvarkymas.
— Ir štai vieną šaltą žiemos dieną vėl išvydau Tornfildą. Bjauri
vieta! Aš ten nesitikėjau nei ramybės, nei kokio džiaugsmo. Palei kelią
į Hėjų pamačiau mažą figūrėlę, kuri ramiai vieniša sėdėjo ant perlipos.
Aš prajojau pro ją taip pat abejingai, kaip ir pro apgenėtą gluosnį,
augantį kitapus kelio. Visai nenujaučiau, kuo ji taps man vėliau. Joks
vidaus balsas neperspėjo manęs, kad mano gyvenimo lėmėjas, mano
gerasis, o gal blogasis genijus laukė manęs tenai kuklios mergaitės
pavidalu. Jo aš nepažinau net tada, kai, Mezrurui paslydus, ji priėjo ir
kuo ramiausiai pasisiūlė padėti. Menkutis padarėlis, bemaž dar vaikas!
Sakytum maža paukštytė striksi prie mano kojų ir siūlosi paskraidinti
mane ant savo mažyčių sparnelių. Aš piktai numojau į ją ranka, bet
ji nenorėjo pasišalinti. Ji stovėjo šalia manęs, žiūrėjo į mane ir kalbė­
jo kažkaip atkakliai ir įsakmiai. Man reikalinga pagalba, ir turiu ją
gauti iš jos rankų; ir aš pasinaudojau ta pagalba.
— O kai atsirėmiau į tą gležną petį, kažkas naujo pabudo manyje,
tarsi kažkokia gyvybinė jėga ir gaivus jausmas įsiliejo į mano esybę.
Man buvo smagu išgirsti, kad tas elfas sugrįš pas mane, kad jis priklausė
mano namams, nes, jei jis būtų išslydęs man iš rankų ir dingęs anapus
gyvatvorės, būčiau pajutęs keistą gailestį. Aš girdėjau, kaip jūs tą va­
karą grįžote namo, Džeine, nors jūs galbūt nė neįtarėte, kad aš galvoju
apie jus ir seku jus. Kitą dieną, jums nematant, aš ištisą pusvalandį
stebėjau, kaip jūs su Adele žaidėte koridoriuje. Tą dieną, prisimenu,
snigo, ir jūs negalėjote išeiti laukan. Sėdėjau savo kambaryje, durys
buvo praviros, ir aš galėjau visko klausytis ir viską matyti. Man atrodė,
kad jūsų mintys skraido kur kitur, nors išoriškai visas jūsų dėmesys
buvo skirtas Adelei. Tačiau jūs buvote labai kantri jai, mano mažoji
Džeine. Jūs ilgai čiauškėjote su ja ir linksminote ją. Kai ji pagaliau
pasišalino, jūs tuojau giliai susimąstėte ir ėmėte iš lėto vaikščioti po
koridorių. Kartkartėmis, praeidama pro langą, jūs pažvelgdavote į tirš­
tai krentantį sniegą, pasiklausydavote raudančio vėjo ir vėl imdavote
tyliai vaikščioti ir svajoti. Man atrodė, kad tos jūsų svajonės nebuvo
liūdnos; protarpiais jūsų akys sušvisdavo kažkokiu džiaugsmu, veide
spindėjo švelnus susijaudinimas, kuris nebylojo apie slegiančius, niū­
rius, sielvartingus rūpesčius. Iš jūsų žvilgsnio veikiau galima buvo spėti,

293
kad jūs gyvenate jaunystės svajonėmis, kada siela, vilties vedama,
norų sparnais kyla vis aukštyn ir aukštyn, į savo troškimų dangų. Mi­
sis Feirfeks balsas, kai ji vestibiulyje ėmė kalbėti su kažkuriuo tarnu,
pažadino jus iš susimąstymo. Ir kaip keistai nusišypsojote jūs jai ir
pati sau, Džeinete! Jūsų šypsena buvo tokia protinga, tokia subtili ir,
rodos, atskleidė jūsų mintis. Jūs tarsi sakėte pati sau: „Mano svajonės
puikios, tačiau aš neturiu pamiršti, kad jos visiškai nerealios. Savo
fantazijoje aš regiu rožėmis klotą dangų ir gėlėmis žydintį rojų, tačiau
puikiausiai žinau, kad man teks eiti sunkiu keliu ir kad aplink mane
telkiasi juodi audros debesys." Jūs nubėgote laiptais į apačią ir papra­
šėte, kad misis Feirfeks jums duotų kokio darbo: suskaičiuoti savaiti­
nes namų išlaidas ar ką. Aš supykau ant jūsų, kad dingote man iš akių.
— Nekantriai laukiau vakaro, kada galėjau pasikviesti jus į apačią.
Aš įtariau, kad prieš mane visai naujas, man nepažįstamas charakteris.
Man norėjosi patyrinėti jį giliau, išsamiau pažinti. Jūs įėjote į svetainę
nedrąsiai, bet ir nepriklausomu veidu, kukliai, bet patraukliai apsiren­
gusi, maždaug kaip ir dabar. Aš jus įtraukiau į pašnekesį ir greitai įsi-j
tikinau, kad jūs kupina keistų priešingybių. Jūsų apsirengimas ir el-j
gesys buvo griežti, kaip reikalavo taisyklės, laikysena — per daug baugš­
ti; aš mačiau, kad jūs gana jautrios prigimties, tačiau visiškai nepratusi
būti draugijoje ir labai bijote atkreipti dėmesį kokiu netaktišku ar neap-|
dairiu poelgiu. Kai aš kalbindavau jus, jūs žiūrėdavote man į veidą šiJ
tomis, drąsiomis ir nuoširdžiomis akimis. Jūsų žvilgsnis buvo skvarbi
ir paveikus. Kai aš užbėriau jus klausimais, jūs drąsiai ir vikriai a1
kirtote. Labai greitai apsipratote su manim, ir man atrodė, kad
pajutote, jog tarp jūsų, Džeine, ir paniurusio, šiurkštaus jūsų šeL
ninko kilo simpatijos jausmas. Aš tiesiog nustebau, pamatęs, kaip g]
tai jūs nusiraminote ir ėmėte elgtis su manim geraširdiškai ir malonii
Nors aš ir urzgiau, jūs jau nebesistebėjote, nebūgštavote, nebesierzin<
ir nebesivaržėte dėl mano storžieviškumo. Jūs tik stebėjote mane
retkarčiais nusišypsodavote man taip paprastai, bet kartu taip įžvalj
ir grakščiai, kad negaliu apsakyti. Tai, ką išvydau, mane ir pradžiugi
ir sujaudino. Aš gėrėjausi tuo, ką pamačiau, ir norėjau dar daugi
pamatyti. Tačiau ilgą laiką aš laikiausi atokiau nuo jūsų ir retai t«
stengiau matyti jus. Būdamas intelektinis epikūrininkas, aš norėjau
ilgiau gėrėtis šia nauja, dirginančia pažintimi. Be to, kurį laiką aš
jojau, kad to žiedo lapeliai gali nuvysti ir visas žavingas jo graž
pradingti, jei aš pernelyg laisvai su juo elgsiuosi. Tada dar nežinojo
kad tos gėlės žavesys nėra laikinas, kad jis veikiau primena nuofc
brangakmenio spindėjimą. Maža to, man norėjosi žinoti, ar jūs ieškc
progų bendrauti su manim, jei aš nekreipsiu į jus dėmesio, bet jūs
progų neieškojote. Jūs tūno jote kuo ramiausiai pamokoms skirtame

294
baryje drauge su rašomuoju stalu ir molbertu. Jei atsitiktinai jus su­
tikdavau, jūs greitai praeidavote pro mane, parodydama tik tiek dėmesio,
kiek reikalavo mandagumas. Įprastinė jūsų išraiška tomis dienomis,
Džeine, buvo gilus susimąstymas: ne niaurumas, nes jūs nebuvote li­
guista, ir ne džiūgavimas, nes jums nesišypsojo viltis ir jūs neturėjote
jokių malonumų. Man buvo įdomu, ką jūs galvojate apie mane ir ar iš
viso galvojate. Norėdamas tai sužinoti, aš vėl ėmiau susitikinėti su ju­
mis. Kai jūs kalbėdavote su žmonėmis, jūsų žvilgsnyje būdavo kažkas
džiaugsminga, o jūsų laikysenoje kažkokia šiluma. Aš pamačiau, kad
jūs turite užjaučiančią širdį. Tik tylus pamokų kambarys, tik vienodas
gyvenimas padarė jus liūdną. Aš leidau sau malonumą lipšniai elgtis
su jumis. Lipšnumas bematant sužadino jus. Jūsų veidas pragiedrėjo,
o balsas pasidarė švelnus. Man būdavo smagu išgirsti, kaip mano var­
dą grakščiai ir linksmai taria jūsų lūpos. Tomis dienomis man būdavo
labai malonu netikėtai jus sutikti, Džeine. Jūs pasidarėte kažkokia keis­
tai neryžtinga, į mane pažvelgdavote šiek tiek sumišusi, lyg abejoda­
ma. Jūs nežinojote, ko galima tikėtis iš manęs: ar aš elgsiuosi su jumis
kaip šeimininkas ir būsiu griežtas, ar tapsiu jums draugu ir būsiu jums
geras. Bet aš jau tada gerokai buvau prisirišęs prie jūsų, ir pirmasis
vaidmuo man pasidarė nebeįdomus. Ir kai aš nuoširdžiai ištiesdavau
jums ranką, jūsų jaunas, susimąstęs veidukas pražysdavo tokiu šviesiu
džiaugsmu, kad man sunku būdavo susilaikyti, nepriglaudus jūsų prie
širdies.
— Nebeminėkite tų dienų, sere,—pertraukiau aš jį, vogčiomis šluos­
tydamasi ištryškusias man iš akių ašaras. Savo pasakojimu jis tiesiog
kankino mane, nes aš gerai žinojau, ką turiu daryti, ir daryti nedelsda­
ma, o visi tie prisiminimai ir pasakojimai apie jo pergyvenimus tik
sunkino mano pastangas.
— Tikrai, Džeine,— atsiliepė jis.— Kam bereikia minėti praeitį, ka­
da dabartis tokia miela, o ateitis dar šviesesnė?
Aš sudrebėjau, išgirdusi šį įsikaltą tvirtinimą.
— Dabar suprantate, kaip viskas buvo, tiesa?—kalbėjo jis toliau.—
Praėjus jaunystės ir subrendimo metams, kurių dalį neapsakomai kan­
kinaus, o dalį praleidau liūdnoje vienatvėje, galų gale suradau būty­
bę, kurią galiu tikrai mylėti,—aš sutikau jus. Jūs esate mano meilė,
jūs mano geresnysis aš, mano angelas sargas. Aš stipriai prie jūsų pri­
sirišęs, žinau, jog jūs gera, talentinga, meili. Mano širdis liepsnoja
karšta ir šventa aistra. Ji stumia mane prie jūsų kaip prie mano gy­
venimo versmės, moko pažinti jumyse mano būties tikslą ir prasmę ir,
apgaubusi mane tyra, bet galinga liepsna, sulieja mus abu į vieną vi­
sumą.

295
 — Kaip tik dėl to, kad ,šitokie buvo mano: jausmai, aš ir nuspre
džiau vesti jus. Tvirtinti man, kad aš jau turiu žmoną, yra tas pats, k
tyčiotis iš manęs. Jūs dabar žinote, kad aš turiu tik šlykštų demoną.
Aš padariau klaidą, mėgindamas apgauti jus, bet aš bijojau užsispyri­
mo, kurio yra jūsų charakteryje, bijojau jums anksti įskiepytų prietarų
įtakos. Prieš rizikuodamas atvirai išsipasakoti, aš norėjau, kad jūs tap-
tute mano žmona. Tai buvo bailumas. Man reikėjo apeliuoti iš pat pra­
džių į jūsų kilnumą ir didžiadvasiškumą, kaip kad darau dabar, pa­
pasakoti jums atvirai visą savo gyvenimą, kupiną nevilties, atskleisti
jums tą mano alkį ir troškulį, tą aukštesnio ir kilnesnio gyvenimo ilgesį,
kuriuo gyvenau, parodyti jums ne savo pasiryžimą (šis žodis per silp­
nas), o nesulaikomą savo veržimąsi mylėti ištikimai ir atsidavus, ka­
dangi pats būsiu mylimas ištikimai ir atsidavus. Ir tik tada aš turėjau
paprašyti, kad jūs išklausytute mano ištikimybės įžadą ir duotute mai­
nais savąjį. Džeine, duokit man jį dabar.
Aš nieko neatsakiau.
— Kodėl jūs tylite, Džeine?
Mane draskė baisi kančia. Atrodė, kad įkaitinta geležinė ranka pa­
lietė mano širdį. Siaubinga akimirka, kupina kovos, tamsos ir ugnies!
Jokia žmogiškoji būtybė, kada nors gyvenusi pasaulyje, negalėjo trok;
didesnės meilės kaip ta, kuria aš buvau mylima. Ir tą, kuris mane ta1
mylėjo, aš tiesiog dievinau. Bet aš buvau priversta atsižadėti ir savo
meilės, ir savo dievaičio. Vienas tiktai baisus žodis skambėjo mar
ausyse, primindamas sunkią pareigą: „Bėgti!"
— Džeine, ar jūs suprantate, ko aš noriu iš jūsų? Tiktai pažado
„Aš būsiu jūsų, misteri Ročesteri."
— Misteri Ročesteri, aš nebūsiu jūsų.
Vėl stojo ilga tyla.
— Džeine!—prašneko jis vėl ir taip švelniai, kad mane prislėgė
skausmas ir nukrėtė pasibaisėjimas, nes tas ramus jo balsas buvo nu-
bundančio liūto šniokštavimas.™ Džeine, norite pasakyti, kad jūs pasau­
lyje žengsite vienu keliu, o aš turėsiu eiti kitu?
— Taip.
— Džeine,— jis pasilenkė ir apkabino mane,— ar ir dabar jūs im
tvirtinate?
— Taip.
— O dabar?—Jis švelniai pabučiavo man į kaktą ir skruostą.
— Taip! — I r aš ryžtingai išsiveržiau iš jo rankų.
— O, Džeine, tai skaudu! Tai... tai nedora. Dora būtų mane mylėt.
— Būtų nedora, jei paklausyčiau jūsų.
Šiurpus žvilgsnis sublizgo iš po pasikėlusių jo antakių, veide šmėkš­
telėjo keista išraiška. Jis atsistojo, bet vis dar valdėsi. Aš įsitveriau

296
 krėslo atlošo, kad turėčiau į ką atsiremti. Visa virpėte virpėjau iš bai­
mės, tačiau... aš pasiryžau.
— Valandėlę, Džeine! Tik pagalvokite, koks baisus gyvenimas lau­
kia manęs, kai jūsų nebebus! Jūs išplėšiate man paskutinę viltį sulaukti
laimės. Kas man liks tada? Vietoj žmonos—toji pamišėlė trečiame aukš­
te. Tai tas pat, jei jūs nurodytute man kokį lavoną tose kapinėse. Kas
gi man belieka daryti? Kur ieškoti draugo ir vilties?
— Darykite tai, ką aš darau; pasitikėkite dievu ir savimi. Pasikliau­
kite apvaizda. Turėkite viltį, kad susitiksime danguje.
— Vadinasi, jūs nenusileisite?
— Ne.
— Jūs pasmerkiate mane nelaimingam gyvenimui ir siaubingai mir­
čiai?— Jo balsas suskambėjo garsiau.
— Aš patariu jums gyventi be nuodėmių ir linkiu ramiai numirti.
— Vadinasi, jūs išplėšiate man meilę ir išsigelbėjimą? Jūs stumiate
manę atgal į geidulingas aistras, ydingą gyvenimą?
— Misteri Ročesteri, nei aš stumiu jus į tokį gyvenimą, nei pati lin­
kiu jo sau. Mes gimėme kovoti ir nepasiduoti,— tiek jūs, tiek ir aš.
Taip elkitės! Jūs pamiršite mane anksčiau negu aš jus.
— Šitaip kalbėdama, jūs laikote mane melagiu. Jūs teršiate mano
garbę. Aš pareiškiu, kad negalėsiu jūsų pamiršti, o jūs į akis žeriate,
kad greitai pamiršiu. Tačiau kokias nežmoniškas pažiūras, kokius su­
darkytus įsitikinimus atskleidžia toks jūsų elgesys! Nejaugi geriau įstum­
ti į neviltį savo artimą, negu peržengti žmonių sugalvotą įstatymą, jei
tuo niekam nepadarai skriaudos? Juk jūs neturite nei giminių, nei pa­
žįstamų, kuriuos įžeistumėt, gyvendama su manimi.
Jis sakė tiesą. Ir nuo tų žodžių net mano pačios sąžinė ir protas
atsigręžė prieš mane, tvirtino, kad aš nusikalstu, nepasiduodama jam.
Jie ėmė rėkti net garsiau už širdį, kuri tiesiog nedavė man ramybės:
„O, nusileisk!—sakė ji.— Pagalvok, kokį skausmą jam tenka kentėti,
kokie pavojai jam gresia, pagalvok, kaip jam teks gyventi, kai tu jį
paliksi! Atsimink, kokia karšta jo prigimtis! Pagalvok, į kokią neviltį
nuvarys jį ta širdgėla! Paguosk jį! Išgelbėk jį! Mylėk jį! Pasakyk, jog
myli jį ir būsi jo! Kam gi tu esi reikalinga pasaulyje? Kas įsižeis, jei
tu taip pasielgsi?"
Ir vis dėlto aš atkakliai pasakiau sau: „Aš pati save sužeisiu. Juo
labiau esu vieniša, juo mažiau turiu draugų, juo mažiau galiu tikėtis
kieno nors paramos, juo labiau turiu gerbti save. Man negalima pa­
miršti įstatymo, kurį davė dievas ir žmogus sankcionavo. Aš turiu gerbti
tuos principus, kurių laikiausi, kai buvau sveiko proto, o dabar esu
beprotė. Taisyklės ir įstatymai skiriami ne tam momentui, kada nėra
pagundų. Jie kaip tik svarbūs tokiomis akimirkomis kaip šitoji, kada

297
 kūnas ir siela ima maištauti prieš jų griežtumą. Tačiau kad ir kokie
jie sunkūs, aš jų neperžengsiu. Jeigu aš savo patogumui pažeisčiau
juos, ko gi jie tada būtų verti? O jų vertė yra nenykstama,— taip aš
visuomet tikėjau, ir jeigu negaliu jais tikėti dabar, tai dėl to, kad esu
' apkvaišusi, visai apkvaišusi. Juk mano gyslomis teka ugnis, o mano
širdis plaka taip smarkiai, kad negalėčiau suskaičiuoti jos tvinkčiojimų.
Anksčiau susidarytos pažiūros, seni nusistatymai yra tas ramstis, kuriuo
aš galiu pasikliauti,— ir jo aš griebsiuosi."
Taip aš ir padariau. Misteris Ročesteris, atidžiai žiūrėdamas man
į veidą, suprato tai. Jo šėlstanti aistra pasiekė aukščiausią laipsnį; jis
turi pasiduoti jai, kad ir kas po to įvyktų. 2engęs per kambarį, stvėrė
mane už rankos ir apkabino per liemenį. Atrodė, jis ryte rijo mane lieps­
nojančiomis akimis. Fiziškai tą akimirką aš jaučiausi bejėgė it šiaudelis
liepsnojančioje krosnyje, bet vis dėlto valdžiausi ir visą laiką jaučiau,
kad aš galų gale nugalėsiu. Laimė, siela turi savo reiškėją—būtent
akis. Aš pažvelgiau į aistros iškreiptą jo veidą ir nejučia atsidusau.
Jo rankos mane skaudžiai spaudė, o mano jėgos jau baigėsi.
— Niekad,— tarė jis, sugrieždamas dantimis,— man neteko sutikti
būtybės,^kuri būtų kartu tokia gležna ir tokia neįveikiama. Mano ran­
kose ji lyg nendrelė (ir jis supurtė mane iš visų jėgų), aš ją galėčiau
sulenkti dviem pirštais. Bet kas iš to, jeigu ją sulaužyčiau, sutraiškyčiau?
Pažvelkite į šias akis, į mane žiūri ryžtinga, nepalenkiama, laisva bū­
tybė! Ji atstumia mane ne tik drąsiai, bet ir rūsčiai triumfuodama. Kad
ir kaip aš pasielgeiau su šios būtybės narvu, negaliu sugauti šio gra­
žaus, savavališko sutvėrimo! Jeigu sudraskyčiau, sugriaučiau menkutį
šios būtybės kalėjimą, mano smurtas tiktai išlaisvintų belaisvę. Aš galiu
užvaldyti jos namus, bet siela, kuri gyvena juose, nulėks į dangų, man
dar nespėjus pasiskelbti jos kūniškosios buveinės šeimininku. O aš trokš­
tu kaip tik tavęs, siela, su visa tavo valia ir energija, drąsa ir taurumu.
Tavęs aš geidžiu, o ne vien tik tavo žemiško apvalkalo. Tik tu pati gali
švelniai atskristi ir prisiglausti prie mano širdies, jei panorėtum. O pa­
imta smurtu, tu išslystum man iš rankų ir dingtum kaip dvelksmas,
man dar nespėjus įkvėpti tavo aromato. O, ateikite pas mane, Džeine,
ateikite!
Tai pasakęs, jis paleido mane iš rankų ir tik žįūrėjo į mane. Ir man
buvo daug sunkiau atsispirti šiam jo žvilgsniui negu geležinėms ran­
koms. Tačiau būtų buvę beprotiška pasiduoti jam dabar. Juk aš tu­
rėjau drąsos pasipriešinti jo šėlimui ir nugalėjau jį. Tad neturiu su­
klupti, paveikta jo sielvarto! Aš žengiau durų link.
— Jūs išeinate, Džeine?
tteinu, sere.
— Jūs paliekate mane?

298
 — Taip.
— Jūs neateisite pas mane? Jūs nenorite būti mano ramintoja, mano
gelbėtoja? Mano beribė meilė, mano didis ilgesys, mano karšta malda,—
visa tai nieko jums nereiškia?
Koks neapsakomas patosas aidėjo jo balse! Kaip sunku man buvo
tvirtai pakartoti: „Išeinu!"
— Džeine!
— Misteri Ročesteri!
— Gerai, keliaukite, aš sutinku, bet atsiminkite, kad paliekate mane
kenčiantį. Eikite į savo kambarį, apmąstykite visa, ką pasakiau, ir,
Džeine, pagalvokite apie mano kančias, pagalvokite apie mane.
Jis nusigręžė ir įsikniaubė į sofą.
' — O, Džeine! Mano viltie, mano meile, mano gyvenime! — išsiveržė
jam iš lūpų aimana. Paskui išgirdau, kaip jis ėmė dusliai raudoti.
Aš jau buvau prie durų, bet, skaitytojau, aš sugrįžau, sugrįžau taip
pat ryžtingai, kaip buvau pasitraukusi. Aš atsiklaupiau prie jo, atgrę­
žiau į save jo galvą, pabučiavau jį į skruostą, paglosčiau jo plaukus.
— Telaimina jus dievas, mano brangusis šeimininke! — tariau aš.—
Tesaugo jus dievas nuo nedorybės ir klaidų. Teparodo jis jums kelią,
tepalengvina jūsų skausmą, teatlygina jums su kaupu už jusų geru­
mą man.
— Mažosios Džeinės meilė man būtų didžiausias atlyginimas,— at­
sakė jis.— Be jos mano širdis sužeista. Tačiau Džeinė atiduos man savo
meilę. Kilniai, tauriai!
Kraujas mušė jam į veidą. Akyse sužibo liepsna, jis staiga pašoko
ir išskėtė savo rankas, bet aš išvengiau jų ir tuoj išėjau iš kambario.
— Sudie!—sušuko mano širdis, kai jį palikau, o neviltis pridūrė:
„Sudie amžinai!"

Maniau, kad tą naktį neužmigsiu, tačiau, vos atsigulus, išsyk ėmiau

snausti. Vaizduotė mane nukėlė į vaikystės dienas. Aš sapnavau, kad
guliu Geitshedo raudonajame kambaryje, kad naktis tamsi, o mano širdį
spaudžia keista baimė. Tie patys šmėkščioja atšvaitai, kurie mane kadai­
se taip išgąsdino, kad aš buvau apalpusi, dabar, sapne, atrodė, slenka
siena ir virpėdami sustoja tamsių lubų viduryje. Aš pakėliau galvą,
norėdama geriau įsižiūrėti. Lubų vietoje viršum manęs plaukė debesys,
aukšti ir tamsūs. Šviesa buvo tokia, kokia esti, kai pro miglą teka
mėnulis. Aš laukiau, keistai jaudindamasi, tarsi jo diske turėjau išvysti
kažkokius pasmerkimo žodžius. Jis pasirodė taip, kaip niekad mėnulis
neišlenda iš už debesų. Pirmiausia pro juodus miglų kamuolius išlindo
lyg ranka, o paskui dangaus mėlynėje pasirodė ne mėnulis, o balta

299
 žmogaus figūra, kuri pasilenkusi žvelgė į žemę. Ji žiūrėjo ir žiūrėjo
į mane. Jinai ėmė kalbėti mano sielai. Atrodė, ji kalbėjo iš neapsakomų
tolybių, tačiau kartu ir taip arti, tarsi būtų šnibždėjusi mano širdžiai:
— Dukra, bėk nuo pagundos!
— Motin, aš bėgsiu.
Taip atsakiau aš, pabudusi iš sapno, kuris veikiau priminė transą.
Dar tebebuvo tamsu, tačiau liepos mėnesio naktys trumpos: po vidur­
nakčio bematant ima aušti. „Kuo anksčiau atsikelsiu, tuo geriau atliksiu
tai, ką nusprendžiau",— pagalvojau aš ir atsikėliau. Buvau apsirengusi,
nes guldama nusiaviau tik kurpaites. Žinojau, kuriuose komodos stal­
čiuose galiu susirasti truputį baltinių, medalionėlį, žiedą. Ieškodama
šių daiktų, užčiuopiau perlų karolius, kuriuos prieš keletą dienų pri­
vertė mane paimti misteris Ročesteris. Aš juos palikau, nes jie buvo
ne mano. Jie priklausė tai tariamai nuotakai, kuri ištirpo ore. Visa kita
susivyniojau į ryšulėlį. Piniginę su dvidešimt šilingų (tai buvo visa. 1
ką turėjau) pasiėmiau į kišenę. Užsidėjau šiaudinę skrybėlaitę, prisise­
giau šalikutį, pasiėmiau į rankas ryšulėlį ir kurpaites, kurių kol kas
nenorėjau autis, ir pirštų galais išsėlinau iš kambario.
— Sudie, geroji misis Feirfeks!—sušnibždėjau, eidama pro jos du­
ris.— Sudie, mano mažoji Adele!—pratariau, dirstelėjusi vaikų kamba­
rio link. Veltui širdis liepė užeiti ir pabučiuoti ją. Aš turėjau apgauti
budrias ausis, kurios, galimas dalykas, dabar klausėsi.
Man reikėjo praeiti pro misterio Ročesterio kambarį nesustojant, ta­
čiau mano širdis akimirksnį liovėsi plakti ties jo slenksčiu, ir man teko
sustoti. To kambario gyventojas nemiegojo, jis be atvangos žingsniavo
iš vieno galo į kitą; aš girdėjau, kaip jis giliai dūsauja. Jei tik pano­
rėčiau, šiame kambaryje man galėtų atsiverti rojus. .. laikinas rojus
Man tereikėjo įeiti ir pasakyti: „Misteri Ročesteri, aš mylėsiu jus, gy­
vensiu su jumis iki grabo lentos",— ir mano lūpos būtų prigludusios
prie džiaugsmo versmės. Aš galvojau apie tai.
Gerasis mano šeimininkas, negalėdamas užmigti, nekantriai laukė
išauštant dienos. Rytą jis pašauks mane, tačiau manęs čia nebebus
Jis ims manęs ieškoti... Tik veltui. Tada jis pamatys esąs paliktas, [z
meilė atstumta. Jis kankinsis, galbūt paklaiks iš nevilties. Apie tai ai
irgi pagalvojau. Mano ranka jau siekė durų rankenos, bet aš atšoka-
atgal ir nuskubėjau toliau.
Nuliūdusi leidausi laiptais. Aš žinojau, ką turiu daryti, ir viską da­
riau mechaniškai: virtuvėje susiieškojau šoninių durų raktą, susiradai
buteliuką alyvos ir plunksną, patepiau ja raktą ir spyną. Paskiau atsi­
gėriau vandens ir pasiėmiau abišalę duonos, nes,'ko gero, reikės t:t
pėsčiai keliauti, o mano jėgos, jau ir taip pašliję pastaruoju metx
neturėjo palūžti. Visa tai aš atlikau nė nesukrebždėjusi. Atsidariau dnd

300
 ris, išslinkau pro jas ir tylutėliai uždariau. Kieme jau bolavo aušra.
Didieji vartai stūksojo užrakinti, bet varteliai šalia buvo tik užsklęsti.
Pro juos aš ir išėjau ir taip pat uždariau paskui save. Ir štai aš palikau
Tornfildą!
Už mylios, anapus plataus lauko, į priešingą nuo Milkoto pusę ėjo
vieškelis. Juo man niekad neteko keliauti, tačiau ne kartą žiūrėjau
į jį, klausdama save, kurgi jis eina. Į tą pusę aš ir pasukau. Dabar
negalima buvo apie nieką mąstyti, negalima buvo dairytis atgal ir net
negalima buvo žiūrėti priekin. Nė vienos minties nei apie praeitį, nei
apie ateitį! Praeitis buvo puslapis, toks dangiškai mielas ir toks klaikiai
liūdnas, kad, pabandžiusi perskaityti jame bent eilutę, aš būčiau ne­
tekusi visos drąsos ir netekusi pasiryžimo. Ateitis baugino visiška tuš­
tybe. Ji atrodė it pasaulis po tvano.
Aš ėjau ežiomis, laukų keliukais ir palei gyvatvores, kol patekėjo
saulė. Turbūt buvo puikus vasaros rytas, nes, prisimenu, kurpaitės, ku­
riomis apsiaviau išėjusi, greit sušlapo nuo rasos. Tačiau aš nesidairiau
nei į saulę, nei į šypsantį dangų, nei į atbundančią gamtą. Žmogus,
gražia vietove vedamas į ešafotą, galvoja ne apie gėles, kurios šypsosi
abipus tako, bet apie kaladę ir aštrų kirvį, apie galvą, kuri nusiris jam
nuo pečių, apie kapą kelio gale. O aš galvojau apie skaudų savo pa­
bėgimą, galvojau, kad dabar reikės man klaidžioti kaip kokiai benamei,
ir... o, su kokia kančia aš galvojau apie tai, ką palikau! Bet ar aš
galėjau pasielgti kitaip? Aš įsivaizdavau, kaip misteris Ročesteris dabar
sėdi savo kambaryje ir, laukdamas, kada patekės saulė, guodžiasi vil­
timi, kad aš greit ateisiu ir pasakysiu, jog pasilieku su juo ir priklau­
sysiu jam. Aš taip troškau priklausyti tik jam vienam! Visa siela norėjau
grįžti. Buvo dar ne vėlu. Aš dar galėjau apsaugoti jį nuo kartaus skaus­
mo. Buvau tikra, kad kol kas dar niekas nepastebėjo mano pabėgimo.
Aš dar galėjau grįžti ir tapti jam paguoda, jo pasididžiavimu, jo gel­
bėtoja nuo nelaimės, gal net ir nuo pražūties. O, toji baimė, kad jis
pražudys save,—-kaip ji graužė man širdį! Šita baimė it dantytos strėlės
smaigalys draskė man krūtinę; kai aš bandžiau ištraukti ją, ji plėšė
man žaizdą; aš alpau iš skausmo, kai prisiminimai varė ją dar giliau.
Aplink krūmuose čiulbėjo paukščiai. Jie visada ištikimi vienas kitam.
Paukščiai — juk meilės simbolis... O kaipgi aš? .. Širdies kančių dras­
koma ir iš paskutiniųjų stengdamasi elgtis pagal savo įsitikinimus, aš
tiesiog baisėjausi pačia savimi.
Kas man iš to, kad jaučiau, jog elgiuosi teisingai, kad nepažeminu
savęs! Aš juk nuskriaudžiau, sužeidžiau, palikau savo šeimininką! Aš
dėl to nekenčiau pati savęs. Ir vis viena negalėjau- grįžti, pasukti atgal.
Turbūt mane palaikė pats dievas? O mano valia, mano sąžinė buvo
bejėgės, nes šias mano sielos galias buvo užsmaugusi slogi širdgėla.

301
Aš verkiau it paklaikusi, eidama savo vienišu keliu... Ir žengiau grei­
tai, greitai it išprotėjusi. Staiga mane apėmė vidinis silpnumas, jis pa­
kirto man kojas, supančiojo mane, ir aš parkritau. Valandėlę gulėjau,
įsikniaubusi į rasotą žolę. Aš bijojau,— o gal vyliausi,— kad čia numir­
siu. Tačiau netrukus pasikėliau: iš pradžių ropojau, paskui atsistojau,
kažkaip nesąmoningai verždamasi žūt būt pasiekti vieškelį.
Išėjusi į jį, turėjau pailsėti prie gyvatvorės. Besėdėdama išgirdau
dardant ratus ir pamačiau artėjančią karietą. Aš atsistojau ir pakėliau
ranką. Vežėjas sustabdė arklius. Paklaustas, kur važiuoja, jis paminėjo
kažkokią tolimą vietovę, kur, aš buvau tikra, misteris Ročesteris neturi
jokių pažįstamų. Pasiteiravau, už kiek jis mane ten nuvežtų. Jis pasakė,
kad už trisdešimt šilingų. Bet aš turėjau tik dvidešimt. Na, jei už dvi­
dešimt, tegu bus už dvidešimt, sutiko jis ir padėjo įlipti man į vidų.
Karieta buvo tuščia. Man atsisėdus, jis uždarė dureles, ir mes ėmėme
riedėti vieškeliu.
Mielas skaitytojau, linkiu tau niekad nepergyventi to, ką aš tada
pergyvenau! Tegu iš tavo akių niekad nesrūva tokios gausios, karštos
ir skausmingos ašaros, kokios tada tekėjo man per veidą. Tegu tau
niekad netenka kreiptis į dangų tokiomis beviltiškomis ir karikinančiomis
maldomis, kokias tuomet tarė mano lūpos. Linkiu, kad tau niekad ne­
tektų bijoti, jog į nedorybę įtrauksi tą, kurį myli visa širdimi.

XXVIII SKYRIUS

Praėjo pora dienų. Buvo vasaros vakaras; vežėjas išlaipino mane

kryžkelėje, kuri vadinosi Vitkrosas. Jis negalėjo manęs toliau vežti ui
tuos pinigus, kuriuos buvau jam davusi, o aš daugiau neturėjau nė š*-i
lingo. Karieta jau buvo spėjusi nuvažiuoti kokią mylią; ir šit aš viena^
Sią akimirką apsižiūrėjau, jog pamiršau savo ryšulėlį karietos gale.
kur buvau jį padėjusi saugumo dėlei; ten jis ir liko, tenai jis ir g--
lės,— ir dabar aš nebeturėjau ničnieko.
Vitkrosas—ne miestelis, netgi ne kaimas: tai tik mūrinis stulpas
pastatytas ten, kur susikerta keturi keliai, ir nudažytas baltai tikriau­
siai dėl to, kad geriau matytųsi iš tolo ir tamsoje. Stulpo viršūnėje pr_-
kaltos keturios lentelės; jos rodo, kad artimiausias miestas yra už de­
šimties mylių, tolimiausias — daugiau kaip už dvidešimties. Iš gerai
žinomų šių miestų vardų aš susigaudžiau, kokioje grafystėje išli]
tai viena iš centrinių šiaurės grafysčių — nyki, vietomis pelkėta, vietoj
kalvota žemė. Užpakalyje ir iš abiejų pusių plytėjo negyvenamos v
tovės; toli, anapus slėnio ties mano kojomis, dūlavo kalvos. Gyventoj

302
 čia turbūt reta,— nė vieno praeivio nematyti šiuose keliuose; jie šako­
jasi į rytus, vakarus, šiaurę ir pietus—balti, platūs, tylūs; visi jie eina
per pelkes ir dykynes, kuriose auga tankūs ir vešlūs šilojai, pasiekdami
net pačią pakelę. Vis dėlto atsitiktinis keleivis gali pro čia praeiti, o
šiuo metu aš nenoriu niekam maišytis akyse: nepažįstamiems žmonėms
gali atrodyti keista, ką aš čia viena darau, be jokio tikslo stoviniuo­
dama prie pakelės stulpo. Mane gali paklausti, o aš galėsiu tik taip
atsakyti, kad atrodys neįtikėtina ir įtartina. Jokie ryšiai manęs nebe­
sieja su žmonių visuomene, nei kokios vilionės, nei viltys netraukia
manęs tenai, kur gyvena panašios į mane būtybės, niekam, mane pa­
mačius, nekils nei gera linkinčios minties, nei užuojautos. Aš neturiu
kitų giminių, tik visų mūsų motiną — gamtą; aš priglusiu prie jos krū­
tinės ir maldausiu ramybės.
Aš leidausi vingiuotu giliu taku per tankius rusvus šilojynus, bris­
dama iki kelių vešlia žole, aš sukinėjausi vingiais ir, neilgai trukus,
nuošalioje vietoje radau pajuodusią nuo samanų aukštą granito uolą,
po kuria ir atsisėdau. Aukšti, šilojais apaugę kalvos šlaitai supo mane;
uola stūksojo virš mano galvos; aukštai plytėjo dangus.
Praėjo gerokai laiko, kol įstengiau nurimti netgi šioje nuošalioje
vietoje; aš bijojau, kad kur nors netoliese gali bastytis kokie nuklydę
nuo kaimenės galvijai, kad mane gali pastebėti koks nors medžiotojas
ar brakonierius. Suošus vėjui, aš baikščiai kilstelėdavau galvą, įsivaiz­
duodama, jog atlekia koks bulius; o sušvilpus tilvikui, man atrodė, jog
tai žmogus. Tačiau, pamačiusi, kad mano būgštavimai nepagrįsti, ir nu­
raminta gilios tylos, kuri įsiviešpatavo aplinkui nakčiai užeinant, aš
pagaliau įsitikinau, jog esu saugi. Iki šiol man nebuvo kilusi nė viena
mintis, aš tik budriai visko klausiausi, dairiausi, drebėjau; o dabar vėl
galėjau mąstyti.
Ką man daryti? Kur eiti? O, tie nepakenčiami klausimai, kai nebuvo,
ką daryti, ir nebuvo, kur eiti; kai mano nuvargusioms, drebančioms
kojoms prieš akis dar buvo ilga kelionė, kol aš pasieksiu kokią nors
žmonių buveinę; kai man dar reikės maldauti šalto gailestingumo, kol
gausiu pastogę, sukelti įtartiną užuojautą ir kone tikrai sulaukti nei­
giamą atsakymą, dar nebaigus aiškinti savo padėties ir neišmeldus nė
mažiausios pagalbos.
Aš paliečiau šilojus: jie buvo sausi ir dar šilti nuo kaitrios vasa­
ros dienos. Pažvelgiau į dangų —jis švytėjo giedras; žvaigždė meiliai
mirgėjo ties aukšta uolos skiautere. Pamažėli krito rasa, bet aš beveik
jos nejaučiau. Nesigirdėjo net vėjo šlamesio. Gamta atrodė maloninga
ir gera. Aš pagalvojau, kad ji myli mane, visų atstumtą. Ir iš žmonių
tegalėdama tikėtis įtarumo, priešiškumo ir užgaulumo, aš švelniai pri-
gludau prie jos kaip duktė prie motinos. Kad ir kas būtų, šiąnakt aš

303
būsiu jos viešnia,— juk aš jos vaikas; jinai kaip motina priglaus mane.
nereikalaudama pinigų, nenustatydama kainos. Dar turėjau kąsnelį ban­
dutės, kurią už paskutinius pensus nusipirkau miestelyje, kai per jį
mes važiavome vidurdienį. Aš pastebėjau prinokusių mėlynių, kurios
vietomis blizgėjo šilojuose lyg juodo agato karoliukai; prisirinkau jų
rieškučias ir suvalgiau su duona. Si atsiskyrėlio vakarienė nors ir ne­
numalšino kankinančio alkio, tai vis dėlto bent kiek jį apramino. Pa­
valgiusi sukalbėjau vakarinę maldą ir atsiguliau.
Prie uolos šilojai buvo labai vešlūs. Kai aš panirau į juos, mano
kojos paskendo juose; apsupę mane iš abiejų pusių lyg aukšta siena,
jie tik iš viršaus pro siaurą tarpą leido prasiskverbti nakties orui. Aš
sulenkiau dvilinką savo skarą ir apsiklojau ja it antklode; mažas, sama­
nomis apaugęs kupstas atstojo man pagalvį. Taip įsitaisiusi, aš bent
nakties pradžioje nejutau šalčio.
Mano miegas būtų buvęs ramus, jeigu ne plyštanti iš skausmo šir­
dis. Ji skundėsi savo kruvinomis žaizdomis, nutrauktomis stygomis; ji
virpėjo dėl misterio Ročesterio ir jo liūdno likimo. Su kankinamu gai­
lesiu ji sielojosi dėl jo; ji veržėsi prie jo, nenumaldomo ilgesio nešama;
bejėgė kaip pašautas paukštis, ji vis dar blaškėsi sužeistais sparnais,
veltui stengdamasi skristi pas mylimąjį.
Šių minčių iškamuota, aš atsiklaupiau. Mirgėjo žvaigždės. Naktis
buvo giedra, tyki, per daug rami, kad būtų buvę galima ko bijoti.
Mės žinome, kad dievas yra visur esantis; tačiau, be abejo, labiausiai
jaučiame jį tada, kai prieš mūsų akis atsiskleidžia jo kūrinių didybė
ir kaip tik giedrame nakties danguje, kur jo pasauliai keliauja nebylų
savo kelią, mes aiškiausiai jaučiame begalinį jo didingumą, jo visaga­
lybę. Aš atsiklaupiau pasimelsti už misterį Ročesterį. Pažvelgusi aukštyn.
pro ašaras išvydau Paukščių Taką. Prisiminusi, kas jisai yra, kokios
nesuskaitomos saulių sistemos skrieja ten, erdvėje, palikdamos paskui
save tik vos šviečiančią žymę, pajutau dievo galybę ir didybę. Aš kuo
tvirčiausiai tikėjau, kad jis gali išgelbėti savo sukurtą būtybę; buva«
įsitikinusi, kad negali žūti nei žemė, nei joje gyvenanti kuri nors siela.
Ir mano malda virto karšta padėka. Juk gyvybių leidėjas yra kartu ir
sielų išganytojas. Misteris Ročesteris bus išgelbėtas; jis dievo kūrinys
ir dievas jį saugos. Aš vėl prisiglaudžiau prie uolos krūtinės ir netrukus
užmigau, pamiršusi savo širdgėlą.
Tačiau rytojaus dieną jau kaip reikiant pajutau, į kokią gyvą
esu pakliuvusi. Kai pabudau ir apsidairiau, paukščiai seniai jau bu
palikę savo lizdus, bitės seniai išskridusios rinkti šilojų medaus; ras*
dar nebuvo nukritusi, bet ilgi ryto šešėliai jau ėjo trumpyn, ir saiie*
savo spinduliais maudyte maudė žemę ir dangų.

304
 Kokia tyki, kaitri ir puiki diena! It auksinė dykuma driekėsi man
prieš akis šilojynė! Visur, kur tik pažvelgsi, spindėjo saulė, O, kad
būtų galima maitintis šituo švytėjimu! Aš išvydau driežą, kuris ropojo
uola; išvydau bitę, rūpestingai zujančią tarp saldžių mėlynių. Jeigu
būčiau bitė ar driežas, susirasčiau čionai deramo maisto ir nuolatinę
prieglaudą. Bet aš "buvau žmogus, ir man reikėjo viso to, kas būtina
žmogui. Aš negalėiau likti ten, kur viso to nebuvo. Todėl atsikėliau ir
apmečiau akimis guolį, kurį ką tik buvau palikusi. Be jokios vilties
žvelgdama į ateitį, dabar tik vieno tesigailėjau — kad sutvėrėjas ne­
rado reikalo pasišaukti mano sielą praeitą naktį, kai aš miegojau; tuo­
met šitam pavargusiam kūnui, mirties išvaduotam nuo tolimesnės ko­
vos su likimu, bebūtų likę vien ramiai dūlėti ir, besiilsint ramybėje,
pamažu susilieti su šios dykynės žeme. Tačiau gyvybė su visais savo
poreikiais, kančiomis ir prievolėmis vis dar nepaliko manęs; reikėjo
nešti jos naštą, tenkinti jos reikmes, kentėti skausmus, vykdyti savo
pareigą. Ir aš leidausi į kelionę.
Priėjusi Vitkrosą, pasirinkau tą kelią, kuriuo einant saulė šviestų
man iš užpakalio,-—dabar ji kaitriai liepsnojo danguje. Kuo gi daugiau
aš galėjau vadovautis, pasirinkdama kryptį? Ėjau ilgai, ir kai nuspren­
džiau, jog mano jėgos visai baigiasi ir aš galiu su ramia sąžine pasi­
duoti nuovargiui, kuris jau buvo mane suėmęs, galiu atsikvėpti po to­
kių įtemptų pastangų ir, atsisėdusi ant pirmo pasitaikiusio akmens, nu­
grimzti į tą nenumaldomą apatiją, kuri surakino mano širdį ir visą mano
būtybę,— aš staiga išgirdau varpo gausmą,—tai buvo bažnyčios varpas.
Aš pasukau garso link, ir štai tarp romantiškų kalvų, kurių besikai­
taliojančio bangavimo jau kokią valandą neberegėjau,— išvydau kaimą
ir tolėliau varpinę. Dešinėje pusėje visas slėnis margavo ganyklomis,
dirvomis ir giraitėmis. Blizgąs upelis vinguriavo pro įvairiausius žalumos
atspalvius — pro geltonus it medus javus, pro tamsų šilo masyvą, pro
šviesias lankas. Mano dėmesį atkreipė ratų dardėjimas, ir, pažvelgusi
priešais į kelią, pamačiau prikrautą vežimą, kuris iš lėto kilo į kalną;
tolėliau piemuo ginė porą karvių. Žmonių gyvenimas ir žmonių triūsas
supo mane. Aš turiu tęsti kovą; ginti savo gyvybę ir darbuotis kaip ir
visi kiti.
Buvo kokia antra valanda, kai aš įėjau į kaimą. Jo vienintelės gat­
vės gale stovėjo nedidelė krautuvėlė, o jos lange buvo išdėliotos ban­
delės. Kaip aš norėjau tokios bandelės! Pasistiprinusi būčiau galėjusi
bent šiek tiek atgauti jėgas; nevalgius man buvo sunku toliau keliauti.
Vos tik atsidūrusi tarp panašių į save būtybių, aš panorau vėl būti stipri
ir energinga. Jaučiau, kokia gėda būtų apalpti iš bado gatvėje, vidury
kaimo. Ėmiau galvoti, ar neatsirastų koks nors daiktas, kurį galėčiau
iškeisti į bandelę. Ant kaklo buvau užsirišusi šilko skarelę, turėjau pirš-

20. Džeinė Eir 305

tinęs. Aš menkai teįsivaizdavau, ką daro žmonės, patekę į didelę bėdą.
Ar kas ims iš manęs nors vieną iš tų daiktų? Tikriausiai neims, bet rei­
kia pabandyti.
Aš įėjau į krautuvėlę; joje buvo moteris. Pamačiusi padoriai apsi­
rengusią panelę, jos manymu — kokią ledi, ji maloniai išėjo į priekį
manęs pasitikti. Kuo ji galinti patarnauti? Man pasidarė gėda; liežuvis
manęs neklausė, ir aš negalėjau ištarti savo prašymo. Aš nedrįsau pa­
siūlyti jai nei dėvėtų pirštinių, nei susiglamžiusios skarelės; be to, jau­
čiau, kad visa tai bus kvaila ir beprasmiška. Aš tik paprašiau leisti
valandėlę prisėsti, nes esanti labai pavargusi. Nusivylusi, kad aš nesi­
ruošiu nieko pirkti, krautuvininkė šaltai išklausė mano prašymą. Ji pa­
rodė man kėdę; aš atsisėdau. Ašaros buvo beužtvindančios man akis,
bet, suprasdama, kaip baisiai jos nedera šiuo metu, aš sulaikiau jas.
Paskui paklausiau, ar yra šiame kaime kokia siuvėja.
— Taip, dvi ar trys. Bet ir joms vos teužtenka darbo.
Aš svarsčiau; mano padėtis buvo be galo bloga, atsidūriau tikrame
skurde. Be to, neturėjau nei lėšų, nei draugų, nei pinigų. Reikėjo ką
nors daryti. Bet ką? Aš turėjau kur nors kreiptis. Bet kur?
Ar ji nežinanti — gal kas nors kaimynystėje ieško tarnaitės?
Ne, ji nėra girdėjusi.
— Koks pagrindinis verslas šiose vietovėse? Ką daugiausia veikia
gyventojai?
— Kai kurie bernauja fermose, daugelis dirba misterio Oliverio ada­
tų fabrike ir liejykloje.
— Ar misteris Oliveris ima į darbą moteris?
— Ne, ten dirba tik vyrai.
— O ką veikia moterys?
— Nežinau,— atsakė moteris.— Vienos turi šiokį darbą, kitos ki­
tokį. Manosi, kaip kurios gali.
Matyt, jai įgriso mano klausimai. Ir iš tikrųjų, kokią aš turėjau
teisę jai įkyrėti? Įėjo kokie du ar trys kaimynai, kėdė, aišku, buvo
reikalinga. Aš atsisveikinau.
Aš nuėjau kaimo gatve, žvalgydamasi į visus namus abiejose jos
pusėse, bet negalėjau sugalvoti kokios nors dingsties ar priežasties į
kurį nors užsukti. Kokią valandą, o gal daugiau basčiausi palei kai­
mą, tai nueidama kiek tolėliau už jo, tai grįždama. Jau visai netekusi
jėgų ir kęsdama begalinį alkį, pasukau į šalutinę gatvelę ir atsi­
sėdau prie gyvatvorės. Tačiau nepraėjus nė keletui minučių, vėl buvau
ant kojų, vėl ėmiau ieškoti kokios išeities ar bent patarimo. Gatvelės
gale stovėjo gražus namukas, priešais jį buvo darželis, nepaprastai tvar­
kingas ir pilnas margų gėlių. Sustojau. Kokią turėjau teisę prieiti prie
baltų durų ir paliesti žvilgantį plaktuką? Argi aš galėjau tikėtis, kad

306
šio būsto pyventojai manęs pasigailės? Vis dėlto aš priėjau ir pasibel­
džiau. Švariai apsirengusi, malonaus veido jauna moteris atidarė duris.
Aš prabilau tokiu balsu, kokiu gali kalbėti tik jėgų netekusi būtybė,
pagauta gilios nevilties; gailiu, tyliu ir virpančiu balsu aš paklausiau,
ar nereikia čia tarnaitės.
— Ne,— atsakė ji,— mes nelaikome tarnaitės.
— Ar nepasakytute man, kur aš galėčiau gauti kokio darbo?—kal­
bėjau toliau.— Aš ne čionykštė, neturiu šiose vietose pažįstamų. Ieškau
darbo,— vis tiek kokio.
Bet kam ji turėjo galvoti už mane arba ieškoti man vietos; be to,
mano išorė, keista išvaizda ir prašymas turėjo atrodyti jai labai įtar­
tini. Moteris papurtė galvą — nors jai labai gaila, bet jinai negalinti
man nieko pasakyti. Baltosios durys užsidarė — labai mandagiai ir pa­
garbiai, bet vis dėlto palikdamos mane už slenksčio. Jeigu šitos durys
būtų ilgėliau pabuvusios atviros, aš tikriausiai būčiau paprašiusi kąs­
nelio duonos,— mano išdidumas jau buvo palaužtas...
Aš neturėjau jėgų grįžti į nesvetingą kaimą, be to, ten tikriausiai
nebuvo ko nė tikėtis paramos. Geriau jau buvo pasukti iš kelio į miš­
ką, kuris dunksojo netoliese ir savo tamsiu šešėliu žadėjo man svetingą
prieglobstį. Tačiau buvau taip nusikamavusi, tokia silpna, taip iškan­
kinta bado, kad instinktas vertė mane klaidžioti palei žmonių būstus,
kur aš galėjau nors šiek tiek tikėtis gauti kokį kąsnelį. Žinojau, kad
vienatvė nebus man vienatvė, ramybė nebus ramybė, kol badas, tasai
maitvanagis, drasko man vidurius.
Aš prieidavau prie namų, vėl pasitraukdavau, grįždavau atgal ir
vėl eidavau šalin, persekiojama minties, kad negaliu nieko reikalauti,
kad neturiu teisės tikėtis, jog kas nors susidomėtų mano vieniša dalia.
Tuo tarpu diena ėjo vakarop, o aš vis basčiausi kaip benamis, alkanas
šuo. Eidama per lauką, pastebėjau priešais varpinę ir nuskubėjau prie
jos. Prie kapinių, sodo apsuptas, stovėjo nedidelis, bet gražus, solidus
namukas; aš neabejojau, kad tai klebonija. Prisiminiau, jog žmonės,
atvykę į tokias vietas, kuriose jie neturi bičiulių ir ieško darbo, kar­
tais kreipiasi į pastorių, prašydami rekomendacijos ir pagalbos. Juk
pastoriaus pareiga padėti, bent patarimu, tiems, kas prašo padėti. Man
atrodė, kad aš turiu šiokią tokią teisę tikėtis patarimo. Ir šit, pažvalėjusi
ir sukaupusi paskutines jėgas, aš nuėjau į kleboniją. Priėjau prie namų
ir pasibeldžiau į virtuvės duris. Atidarė sena moteris; paklausiau, ar
čia klebonija?
— Taip.
— Ar pastorius namie?
— Ne.
— Ar greitai jis sugrįš?

307
 — Ne.
— Ar toli išvykęs?
— Ne per toliausia, už kokių trijų mylių. Jis buvo iškviestas staiga
mirus jo tėvui; dabar jis yra Marš Ende ir tikriausiai išbus tenai dar
kokias dvi savaites.
— O pastoriaus žmona namie?
Ne, nieko nėra, tik ji viena, o ji—šeimininkė.
Bet jos pačios, skaitytojau, aš neįstengiau paprašyti tos pagalbos,
be kurios nebegalėjau gyventi, aš vis dar nenorėjau elgetauti. Ir vėl
nukiūtinau šalin.
Dar kartą nusirišau savo skarelę ir įsivaizdavau bandeles, išdėlio­
tas krautuvėlėje. O, kad gaučiau nors plutelę, nors mažą kąsnį numal­
šinti alkio kančioms! Nesąmoningai vėl pasukau kaimo link, vėl susi­
ieškojau krautuvėlę ir įėjau į ją; ir nors viduje be šeimininkės buvo
dar pašalinių žmonių, aš išdrįsau paprašyti: ar ji negalėtų man duoti
duonos už skarelę?
Moteris įtariamai pažvelgė į mane: ne, ji niekados nepardavusi savo
prekių šitokiu būdu.
Beveik visai netekusi vilties, aš paprašiau pusės bandutės; ji vėl
atsisakė duoti. Iš kur jinai žinanti, kur aš ėmiau tą skarelę, pasakė
jinai.
Tai gal ji duosianti duonos už mano pirštines?
Ne, kam jos jai reikalingos!
Nesmagu, skaitytojau, kalbėti apie šias smulkmenas. Kai kas tvir­
tina, jog malonu prisiminti pergyventas kančias, tačiau man ir dabar
sunku pagalvoti apie šį mano gyvenimo laikotarpį: moralinis pažemi­
nimas ir fizinės kančios — per daug skaudūs prisiminimai, kad galėčiau
ilgiau prie jų sustoti. Aš nesmerkiau tų, kurie mane atstūmė. Jaučiau,
kad šito ir reikėjo laukti ir kad kitaip nė negalėjo būti: paprastas el­
geta dažnai sukelia įtarimų; o gerai apsirengęs elgeta tuo labiau. Tiesa,
aš prašiau tiktai darbo, tačiau kas kam galvoj buvo tuo pasirūpinti?
2inoma, tik ne tam, kuris matė mane pirmą kartą ir nieko apie mane
nežinojo. O dėl moters, kuri nenorėjo duoti duonos už mano skarelę,—
tai ir jinai pasielgė teisingai, jeigu mano pasiūlymas jai atrodė įtartinas
ar mainas nenaudingas. 2odžiu sakant, leiskite man daug nepasakoti.
Man sunku apie tai kalbėti.
Jau beveik sutemus aš ėjau pro vieną sodybą; prie atdarų trobos
durų sėdėjo fermeris ir vakarieniavo; jis valgė duoną su sūriu. As
sustojau ir tariau:
— Ar neduotute man kąsnelio duonos? Aš labai išalkusi.
Jis nustebęs žvilgtelėjo į mane, tačiau, nė žodžio nesakęs, atrie]
storą griežinį ir padavė man. Esu įsitikinusi, kad jis nepalaikė man<

308
 elgeta, o nusprendė, kad aš ekscentriška panelė, kuriai šovė į galvą
paragauti juodos duonos. Paėjusi nuo namų kiek tolėliau, aš tučtuojau
atsisėdau ant žemės ir suvalgiau duoną.
Netekusi vilties gauti pastogę žmonių būste, aš ėmiau ieškoti prie­
globsčio tame miške, kurį anksčiau esu minėjusi. Tačiau naktį aš pra­
leidau bjauriai; mano poilsį nuolat vis kas nors sutrukdydavo, žemė
buvo drėgna, oras šaltas, be to, pro mane vis praeidavo žmonės, ir aš
turėjau be perstojo keisti guolį; nė valandėlę nesijaučiau saugi ir rami.
Paryčiui ėmė lyti; lietus dulkė visą sekančią dieną. Neverskite manęs,
skaitytojau, pasakoti visų tos dienos smulkmenų; aš vis taip pat ieš­
kojau darbo ir nieko nelaimėjau, vis taip pat kenčiau alkį; tik vieną
kartą man pavyko užvalgyti. Prie vienos sodybos durų pamačiau mer­
gytę, kuri ruošėsi sukrėsti iš dubenėlio į kiaulės lovį šaltus košės li­
kučius.
— Ar neatiduotum man šitos košės?—paklausiau ją.
Ji nustebusi pažvelgė į mane.
— Mama!—šūktelėjo jinai.— Cia moteris prašo manęs tos košės.
— Gerai, dukrele,— atsakė balsas iš trobos,— atiduok jai, jeigu ji
elgetauja.
Mergaitė iškrėtė man į saują sustingusią tirštą masę, ir aš godžiai
ją prarijau.
Kai drėgnos sutemos ėmė tirštėti, aš sustojau ant tuščio tako, vin­
giuojančio per kalvas, kuriuo kiūtinau jau daugiau kaip valandą.
— Baigiasi paskutinės mano jėgos,— tariau pati sau.— Jaučiu, kad
nebegalėsiu toliau eiti. Nejaugi ir šią naktį teks praleisti be priebėgos?
Nejaugi lietui lyjant teks priglausti galvą prie šaltos, šlapios žemės?
Bijau, kad taip ir bus, nes kas gi mane priims? Tačiau kaip man sunku
tatai iškęsti! Juk aš alkana, nusilpusi, sušalusi, ir niekam aš ne galvoj,
neturiu nė mažiausios vilties! Tikriausiai nebesulauksiu ryto... Ir ko­
dėl gi aš negaliu susitaikinti su mintimi, jog nebetoli mirtis? Kodėl
^kovoju dėl beprasmiško savo gyvenimo? Dėl to, kad žinau, kad tikiu,
jog misteris Ročesteris gyvas; be to, mirtis iš bado ir šalčio — tai toks
likimas, kuriam prigimtis negali pasiduoti nesipriešindama. O apvaizda,
suteik man jėgų dar nors valandėlę! Padėk man, parodyk man kelią!
Mano blausus žvilgsnis klaidžiojo po niūrią, miglotą apylinkę. Su­
pratau, kad jau toli nuklydau nuo kaimo: jo visai nebebuvo matyti,
dingo netgi jo ariamos dirvos. Sunkeliais ir takeliais aš vėl atsibasčiau
į dykynę; ir tik siauras menkai įdirbtos žemės rėžis, toks pat tuščias
ir nederlingas kaip kad šilojynai, iš kurių jis buvo atkovotas, beskyrė
mane nuo niūrios kalvos.
— Ką gi, verčiau numirti čia, negu gatvėje ar ant kelio, kuriame
pilna žmonių,— mąsčiau aš.— Ir tegu verčiau maitvanagiai ir varnai

309
kapoja mano kūną, negu atsidurti elgetos karste ir supūti vargšų ka­
pinėse.
Šitaip nusprendusi, aš pasukau kalvos link. Ją priėjus teliko surasti
nuošalią vietelę, kur galėčiau atsigulti, nors ir nesijausdama visiškai
saugi, tačiau bent pasislėpusi nuo žmonių akių. Visur aplinkui plytėjo
dykynė. Tik jos spalvos buvo nevienodos — žalia ten, kur pelkė buvo
užžėlusi meldynais ir samanomis, juoda — kur sausoje dirvoje vieni ši­
lojai augo. Temstant vos tegalėjau skirti tuos atspalvius; man atrodė,
kad čia kaitaliojasi šviesios ir tamsios dėmės, nes spalvos išblėso kartu
su dienos šviesa.
Kai mano žvilgsnis vis dar tebeklaidžiojo po šilojynus, pasimesdamas
gūdžiame vietovaizdyje, staiga tamsoje, kažkur toli, tarp pelkių ir kalvų,
suspindo žiburėlis. „Tai klajojanti ugnelė",—nusprendžiau aš ir laukiau,
kad ji ims ir išnyks. Tačiau ji vis spingsėjo lygia šviesa, nenutoldama
ir nesiartindama. „Jei taip, vadinas, ten ką tik sukurtas laužas",— spė­
liojau aš ir ėmiau stebėti, ar neims didėti liepsna; tačiau ne, ji nemažėjo
ir nedidėjo. „Tikriausiai žvakė dega kur troboje,— nutariau pati sau.—
Jeigu ir taip būtų, aš nieku gyvu nepasieksiu jos: ji per daug toli;
bet kas iš to, jeigu ji žibėtų net čia pat? Aš pasibelsčiau į duris tik
tam, kad jos vis vien prieš mane užsitrenktų."
Aš atsiguliau ir prisiglaudžiau veidu prie žemės. Kurį laiką gulėjau
nejudėdama. Nakties vėjas skriejo virš kalvos ir viršum manęs ir vai­
todamas tilo tolumoje. Lijo lietus, ir aš peršlapau ligi paskutinio siūlo
galo. O, kad galėčiau sustingti ir atsiduoti gailestingajai mirčiai — tegu
tuomet pliaupia sau lietus. Aš nieko nejausčiau. Bet vis dar gyvas mano
kūnas virpėjo šalto lietaus merkiamas. Kiek pagulėjusi, vėl atsikėliau.
Žiburėlis tebedegė, vis taip pat atkakliai blykčiodamas pro lietų
Aš vėl pamėginau eiti; iš lėto vilkau iškamuotą savo kūną žiburėlio
link. Jis vedė mane šlaitu, paskui per didžiulę pelkę, neįžengiamą žie­
mos metu; netgi dabar, pačiame vidurvasary, ji žlegsėjo ir lingavo man
po kojomis. Du kartus parpuoliau, bet kas kartą kėliausi ir vėl ėjau
tolyn. Žiburėlis buvo paskutinė mano viltis. Aš turiu jį pasiekti!
Šiaip taip prasigavusi per pelkę, tarp tamsių šilojų pamačiau švie-j
sų ruožą. Prisiartinau prie jo; tai buvo kelias, kuris ėjo tiesiog į žibo-
rėlį, šviečiantį kažkaip iš aukštai, lyg nuo kalnelio, apsupto medžiais,—
matyt, tai būta eglių, nes tamsoje aš vargais negalais įžiūrėjau jų k<
turus ir tamsius spyglius. Priėjus arčiau, mano kelrodė žvaigždė ding;
kažkas man ją turbūt užstojo. Ištiesiau ranką ir užčiuopiau žemą ne­
tašytų akmenų sieną, virš kurios stūksojo lyg ir žiogrių tvora, o už jos —
aukšta spygliuota gyvatvorė. Aš slinkau tolyn apčiuopomis. Staiga pre­
sais kažkas subaltavo: tai buvo varteliai; jie atsidarė, vos prie jų p]
silietus. Iš abiejų pusių juodavo bugienių ar bukmedžių krūmai.

310
 Įžengusi pro vartelius ir praėjusi pro krūmus, pamačiau namo si­
luetą — tamsų, žemą ir gana ilgą pastatą. Tačiau kelrodis žiburėlis buvo
dingęs. Aplinkui viską gaubė tamsa. Gal namo gyventojai jau sugulė?
Bijojau, kad taip ir bus. Ieškodama durų, pasukau už kampo,— ir šit
vėl suspindo maloni šviesa. Ji liejosi pro rombinius stiklus mažo, gro­
tuoto langelio, kuris buvo per kokią pėdą nuo žemės: jis atrodė dar
mažesnis, nes jį buvo apraizgiusios gebenės ar koks kitas vijoklinis
augalas, kurio lapai tirštai dengė visą šią sienos dalį. Langelis buvo
toks siaurutis ir taip lapų užgožtas, jog užuolaidų ar langinių, matyt,
visai nereikėjo. Pasilenkusi ir praskleidusi ant lango nusikorusius lapus,
pažvelgiau į vidų. Pamačiau kambarį su švarutėliu smėliu pabarstyta
asla; riešutmedžio bufetą su eilėmis metalinių lėkščių, kurios rausvai
švytėjo nuo degančių židinyje durpių; įžiūrėjau sieninį laikrodį, pa­
prastą, nedažytą stalą ir keletą kėdžių. Žvakė, kurios skaisti liepsnelė
buvo mano švyturiu, stovėjo ant stalo; jos šviesoje senyva moteris mez­
gė kojinę. Ji atrodė kiek prasčiokiška, bet jos drabužiai buvo tokie
pat skrupulingai švarūs, kaip ir viskas aplinkui.
Aš tik probėgšmais apžvelgiau visus šiuos daiktus,— nieku ypatingu
jie nepasižymėjo. Mano dėmesį patraukė moterų figūros prie židinio.
Jo romioje šilumoje sėdėjo dvi merginos, rausvų atspindžių nutvieks­
tos, grakščios, visais atžvilgiais tikros ledi: viena — žemoje supamojoje
kėdėje, antra — ant suolelio; abi jos buvo su gedulo drabužiais, suk­
niomis, papuoštomis krepu; šis niūrus apdaras itin pabrėžė gražius jų
veidus ir dailius kaklus. Didžiulis senas pointeris laikė padėjęs masyvią
savo galvą vienai mergaitei ant kelių, kitos sterblėje gulėjo susirangiusi
juoda katė.
Keista buvo matyti šias grakščias paneles tokioje kuklioje virtuvėje.
Kas jos? Juk negalėjo jos būti dukterys šiai pagyvenusiai moteriškei,
sėdinčiai už stalo, nes ji panėšėjo į kaimietę, o jos atrodė aiškiai išpru­
susios ir išsimokslinusios. Man niekada nebuvo tekę matyti tų mer­
ginų, tačiau, kai pažvelgiau į jų veidus, man atrodė, kad aš seniai
pažįstu kiekvieną jų bruožą. Negalėčiau pavadinti jų gražiomis, nes
buvo jos per daug išblyškusios ir rimtos, jų veidai, palinkę prie knygų,
atrodė giliai susimąstę, net griežti. Ant stalelio tarp jų stovėjo kita
žvakė ir gulėjo du didžiuliai tomai; jos vis žvilgčiojo į juos, matyt,
kažką lygindamos iš jų su kitomis mažesnėmis knygomis, kurias laikė
rankose. Taip daro žmonės, kurie, skaitydami knygą svetima kalba, nau­
dojasi žodynu. Visa tai jos atlikinėjo be jokio garso, tartum jų figūros
būtų buvusios šešėliai, o apšviestas kambarys — paveikslas. Buvo taip
tyku, kad girdėjosi, kaip pelenai krinta nuo grotelių ir tamsiame kampe
tiksi laikrodis; ir man atrodė, kad aš net girdžiu, kaip skimbčioja vir-

311
 balai senyvos moters rankose. Ir todėl, kai pagaliau kažkieno balsas
sutrikdė šią keistą tylą, aš jį gerai išgirdau.
— Klausyk, Diana,— tarė viena, nustojusi skaityti.— Francas ir se­
nasis Danielis leidžia naktį kartu, ir Francas pasakoja sapną, dėl kurio
jis nusigandęs pabudo,— klausyk!—Ir jinai tyliai perskaitė keletą sa­
kinių, kurių aš nesupratau nė vieno žodžio, nes jie buvo man nežino­
ma kalba; ji skaitė ne prancūziškai ir ne lotyniškai. Nežinojau, ar tai
buvo graikų ar vokiečių kalba.
— Kokia įspūdinga vieta,— tarė ji baigusi.— Aš tiesiog negaliu at­
sigėrėti.
Kita mergina, pakėlusi galvą ir klausydamasi sesers, pakartojo, žiū­
rėdama į ugnį, ką tik perskaitytą eilutę. Vėliau aš susipažinau su ta
nežinoma man kalba ir nežinoma knyga, todėl pacituosiu čia tą
eilutę, nors, kai pirmą kartą ją išgirdau, ji man skambėjo kaip bepras­
miškas metalo žvangesys.
— Da trat hervor Einei, anzusehen wie die Sternen-nacht.H Puiku!
Puiku! — sušuko sesuo, ir jos gilios akys sublizgėjo.—Matai, kaip nuo­
stabiai gražiai pavaizduotas rūstus ir galingas archangelas. Ši eilutė
daugiau verta negu šimtai pompastiškų puslapių. Ich wage die Gedan-
kert in der Schale meines Zornes und die WerJce mit dem Gewichte mei~
nes Grimms.^ Man labai patinka!
Abi vėl nutilo.
— Negi būtų kraštas, kur žmonės šitaip šneka?—paklausė senoji
moteris, pakėlusi nuo mezginio galvą.
— Taip, Hana,— tasai kraštas daug didesnis už Angliją, ir jame tik
šitaip ir kalbama.
—-Na, jau mano galva neišneša, kaip jie ten susišneka; o jeigu kuri
iš jūsų nusidangintute tenai, tai juk suprastute, ką jie sako, tiesa?
f
— Mes turbūt šį tą suprastume, bet ne viską, nes mes ne tokios1
jau mokytos, kaip kad tu, Hana, manai. Mes esame bejėgės kalbėti]
vokiškai ir negalime skaityti be žodyno.
— O kas jums iš to?
— Mes ruošiamės kada nors dėstyti mokykloje šią kalbą, ar bez:.
jos pagrindus, kaip įprasta sakyti, ir tuomet mes uždirbsime da--
giau negu dabar.
— Galbūt. Tačiau užteks galvas kvaršinti; gana jau šiam vakare
— Taip, kas tiesa, tas tiesa. Aš pavargau. O tu, Mere?
— Baisiausiai. Ir kaip nežmoniškai sunku mokytis kalbą, kai ne tu:
kito mokytojo, tik žodyną.
84
Tada pasirodė kažkas, panašus į žvaigždėtą naktį (vok,).
85
Aš sveriu mintis savo rūstybės svarstyklėmis ir seikėju darbus savo
saiku (vok.).

312
 — Tavo teisybė. Ir dar tokią nelengvą, nors ir gražią vokiečių kal­
bą. Kada gi pagaliau grįš Sent Džonas?
— Dabar veikiausiai greit, jau lygiai dešimt,— ir Merė pažvelgė
į auksinį laikrodėlį, išsitraukusi jį iš už juostos.—Kaip smarkiai lyja!
Hana, būk gera, žvilgtelk, ar neužgeso svetainėje židinys.
Moteris atsistojo ir atsidarė duris, pro kurias aš neaiškiai pama­
čiau koridorių. Netrukus išgirdau, kaip jinai kažkur už sienos maišo
žarijas; greit ji sugrįžo.
— Ak, vaikeliai,— tarė moteris,—-tiesiog širdį spaudžia, kai įeinu
į tą kambarį; jis toks niūrus... ir dar tasai tuščias krėslas, nustumtas
į kampą.
Ji nusišluostė prijuoste akis; rimti mergaičių veidai nuliūdo.
— Tačiau jis dabar geresniame pasaulyje,— kalbėjo toliau Hana.—
Nereikia gailėtis, kad jo nebėra su mumis. Visiems galima palinkėti
tokios ramios mirties.
— Jūs sakote, kad jis neminėjo mūsų?—paklausė viena mergaitė.
— Nespėjo, brangutės mano; jūsų tėvas numirė staigiai. Iš vakaro
pasijuto kiek blogiau, bet nieko rimto, ir kai misteris Sent Džonas pa­
klausė jį, ar nereikėtų pakviesti kurią nors iš jūsų,— jis tik nusijuokė.
Lygiai prieš dvi savaites, rytą atsikėlęs, jis pajuto, kad galva kažkokia
sunki,— atsigulė truputį pailsėti, taip ir nebeatsikėlė; jis jau buvo vi­
siškai sustingęs, kai jūsų brolis įėjo į kambarį. Ak, vaikeliai, jis buvo
paskutinis iš senosios giminės, nes jūs ir misteris Sent Džonas visai ki­
tokie negu tie, kurie jau mus paliko; jūsų motina buvo daugmaž tokia
kaip jūs, ir tokia pat mokyta. Tu, Mere, esi tikra motina, o Diana la­
biau panaši į tėvą.
Mergaitės atrodė tokios panašios, kad negalėjau suprasti, kurgi ma­
to tuos skirtumus senoji tarnaitė (aš nusprendžiau, kad kaip tik šitokią
padėtį užėmė namuose ta pagyvenusi moteris). Abi buvo grakščios,
abiejų dailūs veidai švietė taurumu ir protu. Tiesa, vienos plaukai
buvo tamsesni negu kitos, ir jų šukuosenos skyrėsi: šviesiai kaštoniniai
Merės plaukai buvo tiesiai perskirti ir glotniai sušukuoti, tamsesnės
Dianos garbanos krito ant kaklo tankiais kuokštais.
Laikrodis išmušė dešimtą.
— Jūs tikriausiai jau išalkote?—pasakė Hana.— O ir misteris Sent
Džonas grįžęs neatsisakys užkąsti.
Ir ji pradėjo rūpintis vakariene. Abi merginos atsistojo; matyt, jos
ruošėsi pereiti į svetainę. Iki pat šios valandėlės aš taip susidomėjusi
jas apžiūrinėjau, mane taip patraukė jų išvaizda ir pašnekesys, kad
beveik pamiršau nelaimingą savo pačios padėtį; dabar aš vėl ją paju­
tau ir, matant tokį kontrastą, ji pasirodė man dar beviltiškesnė ir bai­
sesnė. Atrodė, jog įvyktų tikras stebuklas, jei man pasisektų sukelti šių

313
namų gyventojų užuojautą,* priversti juos patikėti mano bėdos ir kan­
čių tikrumu, išmelsti iš jų prieglobstį benamei klajūnei. Užčiuopusi duriu
ir neryžtingai pastuksenusi, pajutau, kad ši paskutinė mano viltis—tik­
tai chimera. Hana atidarė.
— Ko jums reikia?—nustebusi paklausė ji, apžvelgdama mane su
žvake, kurią laikė rankoje.
— Ar galėčiau pasikalbėti su jūsų panelėmis?—paklausiau.
— Verčiau sakykite, ko jums iš jų reikia. Iš kur jūs atėjote?
— Aš ne čionykštė.
— Ko jums reikia tokį vėlyvą metą?
— Leiskite man pernakvoti daržinėje ar kur nors kitur ir nepagai­
lėkite kąsnelio duonos.
Hanos veide pasirodė nepasitikėjimas, kurio aš taip bijojau.
— Kąsnelį duonos aš jums duosiu,— tarė ji patylėjusi,— bet mes ne­
galime priimti nakvynėn valkatų. Kur tai matyta?
— Leiskite man pakalbėti su jūsų panelėmis.
— Ne, jokiu būdu. Kuo jos gali jums padėti? Ir nėra ko jums bas­
tytis tokiu metu. Kaip jums ne gėdai
— Bet kurgi aš eisiu, jeigu jūs mane išvarote? Ką man daryti?
— O! Esu tikra, kad jūs puikiai žinote, kur jums eiti ir ką daryti
Tik nedarykite nieko blogo — ir viskas. Šit jums pensas. Ir eikit sau...
— Pensas nepapenės manęs, ir aš nebeturiu jėgų toliau eiti. Neužda­
rykite man durų. O, neuždarykite, dėl dievo meilės!
— Aš turiu uždaryti! Lietus man pilną virtuvę prilis...
— Pasakykite panelėms.,, Leiskite mane pas jas...
— Jokiu būdu! Jūs, matyt, nelabai padori. Jei būtute kitokia, ne-
keltute tokio triukšmo. Nešdinkitės!
— Bet aš mirsiu, jeigu jūs mane išvysite!
— Tokios nemiršta. Bijau, kad kėsinatės ką blogo padaryti, todėl
ir bastotės naktį apie padorių žmonių namus. Jeigu čia kur netoliese
yra visa gauja plėšikų ar kitokių piktadarių, pasakykite jiems, kad mes
ne vienos namie; yra ir vyras, ir šunų, ir šautuvas.— Tai pasakiusi, są-j
žininga, bet nepermaldaujama tarnaitė užtrenkė ir užšovė duris.
Šito buvo jau per daug! Mane nusmelkė aštrus, veriantis skausi
iš nevilties plyšo man širdis. Visiškai nusikamavusi, nebepajėgdi
pasijudinti iš vietos, aš parpuoliau ant šlapių laiptelių. Vaitojau, graži
rankas, raudojau, begalinės širdgėlos pagauta. O, toji mirties šmėl
O, ta paskutinioji valanda, taip siaubingai artėjanti prie manęs! Ir
vienatvė! Deja, mane atstūmė tokie pat žmonės kaip ir ašl Ne
tik užgeso vilties kibirkštėlė,— paskutinis ištvermės lašas bent kol
valandėlei išseko manyje. Tačiau netrukus aš vėl pamėginau
valdyti.

314
 — Man belieka vien numirti,— tariau sau,— bet aš tikiu dievą. To­
dėl turiu nuolankiai laukti, kada įvyks jo valia.
Šiuos žodžius aš ištariau ne tik mintyse, bet ir balsu, ir, užgniaužusi
visas savo kančias giliai širdyje, stengiausi priversti ją tylėti.
— Visi žmonės turės mirti,— visiškai netoli manęs pasigirdo kažkie­
no balsas,— bet ne visi pasmerkti sulaukti kankinamos ir ankstyvos
mirties, kokia tektų jūsų daliai, jeigu jūs nusikamavusi čia žūtute.
— Kas čia kalba? Kas?—paklausiau aš, išsigandusi šių netikėtų žo­
džių, nes buvau praradusi bet kokią viltį sulaukti pagalbos. Kažkoks
žmogus stovėjo šalia manęs, bet tamsi naktis ir nusilpusios mano akys
neleido jo gerai įžiūrėti. Atėjusis garsiai ir ilgai ėmė belstis į duris.
— Ar čia jūs, misteri Sent Džonai?—šūktelėjo Hana.
— Aš, aš, atidarykite greičiau.
— O, kaip jūs peršlapote ir sužvarbote tokią bjaurią naktį! Skubė­
kite vidun! Jūsų seserys nerimauja, aplinkui bastosi kažkokie valkatos.
Čia buvo tokia elgeta... Aš matau, kad ji dar nenuėjusi,— mat kur
atsigulė! Kelkitės! Kokia gėda! Sakau, nešdinkitės šalin!
— Tyliau, Hana. Aš noriu porą žodžių pasakyti šiai moteriai. Jūs at­
likote savo pareigą, užtrenkdama jai duris, dabar leiskite man atlikti
savąją —ir pakviesti ją. Aš stovėjau netoliese ir girdėjau, ką judvi kal­
bėjote. Man atrodo, čia ypatingas atvejis—ir aš turiu jį išsiaiškinti.
Jaunoji moteriške, kelkitės ir eikite pirma manęs į vidų.
Vargais negalais aš peržengiau slenkstį. Netrukus jau stovėjau švie­
sioje, švarioje virtuvėje, prie pat židinio,— visa drebėdama, bejėgė, su­
prasdama, kad atrodau labai keistai, šiurpiai ir pasigailėtinai. Abi jau­
nosios panelės, jų brolis misteris Sent Džonas ir senoji tarnaitė, išpūtę
akis, žiūrėjo į mane.
— Sent Džonai, kas ji?—paklausė viena sesuo.
— Nežinau; aš radau ją prie durų,
— Ji visa išblyškusi,— tarė Hana.
— Balta it kreida ar mirtis. Ji tučtuojau parkris. Pasodinkite ją.
Ir iš tikrųjų man ėmė suktis galva; būčiau parpuolusi, bet kažkas
pastūmė man kėdę. Nuovoką aš dar tebeturėjau, nors kalbėti nebe­
įstengiau.
— Gal gurkšnelis vandens ją atgaivins? Hana, atneškite vandens.
Ji baisiai nusikamavusi. O kokia liesutė! Nė lašelio kraujo jos veide!
— Tikra šmėkla!
— Ar ji serga, ar iš bado taip nusilpusi?
— Manau, kad iš bado. Hana, ar čia pienas? Duokite jį šen ir kąsnelį
duonos.
Diana (aš pažinau ją iš ilgų garbanų, kurios uždengė man židinio
liepsną, kai jinai pasilenkė prie manęs) atlaužė duonos, suvilgė ją pie-

315
 ne ir pridėjo man prie lūpų. Jos veidas buvo visai ties manimi, aš
pamačiau jame užuojautą, o iš jos sujaudinto alsavimo supratau, kad
ji gaili manęs. Jos paprastuose žodžiuose skambėjo tas pats jausmas;
šitai paveikė mane kaip balzamas.
— Pamėginkite valgyti.
— Taip, pamėginkite,— švelniai pakartojo Merė, jos ranka nuėmė
permirkusią mano skrybėlaitę ir pakėlė galvą. Aš ėmiau valgyti tai,
ką jos man davė, iš pradžių lėtai, paskui godžiai.
— Neduokite per daug iš karto, sustabdykite ją,— tarė brolis.— Kol
kas gana.— Ir jis atitraukė puodelį su pienu ir lėkštę su duona.
— Dar nors truputėlį, Sent Džonai. 2iūrėk, kokios alkanos jos akys.
— Tuo tarpu daugiau negalima, sesute. Pažiūrėsim, ar galės ji dabar
kalbėti; paklausk, kuo ji vardu.
Aš pajutau, kad galiu kalbėti, ir atsakiau:
— Aš vadinuosi Džeinė Eliot.— Norėdama išsaugoti savo paslaptį,
aš dar prieš tai buvau nusprendusi pasivadinti pramanyta pavarde.
— O kur jūs gyvenate? Kur jūsų artimieji?
Aš tylėjau.
— Ar galima pakviesti ką nors iš jūsų pažįstamų?
Aš papurčiau galvą.
— Ką jūs galite papasakoti apie save?
Dabar, pagaliau peržengusi šio namo slenkstį ir atsidūrusi pas jo šei­
mininkus, jau nebešijaučiau tremtinė valkata, visų atstumta. Aš nuspren­
džiau nusimesti elgetos kaukę ir pajutau, kad galiu elgtis su žmonėmis
taip, kaip buvau pratusi anksčiau. Aš beveik atsipeikėjau ir, kai mis­
teris Sent Džonas paprašė mane papasakoti apie save, po trumpos pau-^
zės tariau:
— Sere, šiandien aš negaliu jums visko detaliai išpasakoti.
— Tuomet, kokios pagalbos laukiate iš manęs?—paklausė jis.
— Jokios,— atsakiau; man vos užteko jėgų tik kuo trumpiausiai at-|
sakyti.
Dabar įsiterpė Diana.
— Jūs norite pasakyti,— paklausė ji,— kad mes suteikėme jums re-
kalingą pagalbą ir dabar galime vėl išleisti jus naktį, per lietų, į pelkes*
Aš pažvelgiau į Dianą. Jos bruožuose švietė vidinė jėga ir geram s-.
Staiga aš įsidrąsinau. Šypsena atsakydama į jos užjaučiantį žvilgsi
tariau:
— Aš pasitikiu jumis. Žinau, kad net jeigu būčiau benamis, pak-
dęs šuo, ir tai jūs neišvytute manęs iš namų tokią naktį; ne, aš ni<
nebijau. Darykite su manimi, ką norite, tik nereikalaukite iš m;
ilgo pasakojimo,— aš vos bealsuoju, kai kalbu, man gniaužia geri
Visi trys žiūrėjo į mane ir tylėjo.

316
 — Haria,— pagaliau tarė misteris Sent Džonas,— tegu ji čia kol kas
pasėdi; nieko neklauskite jos; po dešimties minučių duokite jai likusį
pieną ir duoną. Mere ir Diana, eime į svetainę aptarti šio įvykio.
Jie išėjo. Netrukus viena mergaitė grįžo, tik negaliu pasakyti kuri.
Besėdint prie gaivinančios ugnies, mane sukaustė malonus sustingimas.
Pusbalsiu jinai kažką pasakė Hanai. Paskui, tarnaitės padedama, aš var­
gais negalais užkopiau laiptais, ji nuvilko man šlapius drabužius ir pa­
guldė į šiltą, sausą lovą. Nors ir be galo nuvargusi, staiga pajutau, kaip
mane užliejo dėkingo džiaugsmo banga, ir, padėkojusi dievui, užmigau.

XXIX SKYRIUS

Kaip praėjo sekančios trys dienos ir trys naktys, aš labai menkai

teprisimenu. Atmintyje iškyla tik kai kurie tada mano pergyventi įspū­
džiai. Aš gulėjau beveik nieko negalvodama ir nė nekrusteldama. Ži­
nojau, kad buvau priaugusi prie tos lovos. Gulėjau nejudėdama lyg
akmuo, ir, jeigu kas būtų išmetęs mane iš tos lovos, tai būtų buvę
tolygu mirčiai. Aš nejaučiau, kaip bėgo laikas, kaip, praslinkus rytui,
ateidavo vidurdienis, o po vidurdienio — vakaras. Aš pajusdavau, jei
kas įeidavo ar išeidavo iš kambario, netgi žinodavau, kuris būtent iš
namiškių, suprasdavau viską, kas būdavo sakoma, jeigu kalbantis sto­
vėdavo prie manęs, bet negalėdavau atsakyti: man buvo sunku pra­
čiaupti lūpas, sunku pajudinti ranką. Dažniausiai mane aplankydavo
Hana. Aš jaudindavausi, kai ji įeidavo. Jaučiau, kad ji nepatenkinta,
jog atsiradau namuose, kad ji negali suprasti manęs, nei mano padėties,
kad ji nusistačiusi prieš mane. Kokį vieną ar du kartus per dieną į ma­
no kambarį užsukdavo Diana ir Merė. Stovėdamos prie mano lovos,
jos šnibždėdavo viena kitai:
— Kaip gerai, kad mes ją priglaudėme!
— Taip, tikriausiai rytą būtume ją radę negyvą prie mūsų durų.
Įdomu, ką jai teko pergyventi?
— Tikrai, vargšelė, matyt, daug iškentėjusi. Tokia nusikamavusi ir
išblyškusi klajūnė!
— Iš jos kalbos atrodo, kad ji išsilavinusi, o jos drabužiai, nors pur­
vini ir peršlapę, mažai tenešioti ir gerai pasiūti.
— Kažkoks keistas jos veidas; toks liesutis ir išsekęs, tačiau vis
dėlto jis man patinka; ir aš įsivaizduoju, kad jis atrodys visai malonus,
kai ji pasveiks ir pažvalės.
Nė karto man neteko išgirsti kokio nors apgailestavimo, kad jos
priėmė mane į savo namus, nepastebėjau nei įtarumo, nei nepalankumo.
Sitai mane didžiai guodė.

317
 Misteris Sent Džonas buvo užėjęs tiktai kartą; pažvelgęs į mane,
jis pasakė, kad letarginė mano būklė—tai ligūsta reakcija po ilgai
trukusio ir pernelyg didelio nuovargio. Nesą jokio reikalo šaukti dak­
tarą: prigimtis pati puikiausiai įveiksianti nusilpimo padarinius. Kiek­
vienas mano nervas buvo per daug įtemptas, ir visas organizmas turįs
kurį laiką pabūti miegūstoje ramybėje. Jokios ligos nesą. Kai viskas
pakrypsią į gerą pusę, aš imsianti gana greitai sveikti. Šituos savo
svarstymus jis išdėstė keletu žodžių, ramiu, tykiu balsu ir, kiek paty­
lėjęs, pridūrė santūriu tonu, kaip žmogus, kuris nėra pratęs per daug
rodyti savo jausmų:
— Gana neįprastas veidas; jame visiškai nėra vulgarumo ar nusmu-
kimo žymių.
— Anaiptol,— atsakė Diana.— Tiesą sakant, Sent Džonai, aš netgi
jaučiu kažkokį palankumą tai vargšei būtybei. Norėčiau, kad mes ir
toliau galėtume ją globoti.
— Vargu ar tai bus įmanoma,— atsakė Sent Džonas.— Tikriausiai
paaiškės, kad tarp šios jaunosios ledi ir jos artimųjų įvyko koks ne­
susipratimas ir po to jinai juos nepateisinamai paliko. Gal mums pavyks
grąžinti ją į šeimą, jeigu tik ji nesispirs, tačiau aš pastebiu jos veide
tvirto charakterio bruožus, ir šitai verčia mane abejoti, ar ji bus sukal­
bama.— Jis keletą minučių apžiūrinėjo mane, paskui pridūrė:—Ji at
rodo protinga, bet visai negraži.
— Ji tokia ligonė, Sent Džonai.
— Ar ligonė, ar sveika, ji vis tiek nebus apveidi. Jos bruožuose
visai nėra dailumo ir harmonijos, kurie būdingi grožiui.
Trečią dieną aš pasijutau geriau; ketvirtą jau galėjau kalbėti, pasi­
judinti, pasikelti lovoje ir apsiversti. Hana — tai buvo, rodos, pietų me­
tas—atnešė man košės ir pakepintos duonos. Valgiau gardžiai; valgis
man labai patiko, jis neturėjo to nemalonaus skonio, kurį jaučiau kart
čiuodama ir kuris apkartindavo man viską, ką tik paragaudavau. Han
išėjus, pajutau, jog man grįžta jėgos, aš tartum atgijau; po ilgo poilsio
dabar troškau ką nors veikti. Norėjosi atsikelti. Bet kuo aš galėjau
apsirengti? Tik drėgna, purvina suknele, su kuria miegojau ant ženv
ir buvau parkritusi pelkėje! Man buvo gėda pasirodyti savo geradariams
su tokiu apdaru. Bet man neteko patirti šitokio pažeminimo.
Ant kėdės šalia savo lovos radau visus savo drabužius, švarius '
sausutėlius. Mano juoda šilkinė suknelė kabojo ant sienos. Joje ja
nebesimatė dėmių, ji buvo kruopščiai išlyginta ir atrodė visai gerai.
Net mano batukai išvalyti ir kojinės išskalbtos ir suadytos. Pamačiau
kad kambaryje yra viskas, ko reikia prausiantis, dargi šukos ir še
tėlis plaukams. Vargais negalais, pailsėdama kas penkios minutės, p**
galiau apsirengiau. Suknelė karojo ant manęs, nes buvau labai suli

318
jusi, bet aš apsigaubiau skara ir, atrodydama kaip ir pirmiau švariai
ir padoriai (nebuvo likę nė dėmelės, nė jokios žymės tos netvarkos,
kurios aš taip neapkenčiau ir kuri, kaip man atrodė, žemino mane), pri­
silaikydama už turėklų, nulipau akmeniniais laiptais į siaurą koridorių
ir pagaliau pasiekiau virtuvę.
Ji visa kvepėjo šviežia duona ir gaivinančia šiluma. Hana buvo
užsiėmusi kepimu. Kaip žinoma, prietarai užvis sunkiausia išnaikinti iš
širdies, kurios dirva niekada nėra buvusi suarta ir apvaisinta auklėji­
mo ir lavinimo; tie prietarai joje tarpsta atkakliai, ištvermingai kaip
piktžolės tarp akmenų. Pirmą kartą mane išvydusi, Hana buvo man ne­
draugiška; paskui ji po truputį atsileido; o dabar, pamačiusi, kad aš
įėjau tvarkingai ir dailiai apsitaisiusi, ji netgi nusišypsojo.
— Ką? Jūs jau atsikėlėte?—tarė ji.— Tai jums, vadinasi, geriau?
Jei norite, sėskite į mano krėslą prie židinio.
Hana parodė į supamąjį krėslą; aš atsisėdau. Ji toliau triūsė, vis
dirsčiodama į mane akies kampeliu. Išėmusi iš krosnies keletą kepalų,
ji pasisuko į mane ir staiga stačiai paklausė:
— Ar jūs- kada elgetavote, prieš patekdama šičia?
Iš pradžių aš pasipiktinau, bet, prisiminusi, kad man nėra ko įsi­
žeisti ir kad aš iš tikrųjų patekau čia kaip elgeta, atsakiau ramiai, ta­
čiau tvirtu balsu:
— Jūs klystate, jei laikote mane elgeta. Aš ne elgeta; taip pat kaip
ir jūs ir jūsų jaunosios panelės.
Patylėjusi jinai tarė:
— Šito aš niekaip neperprantu,— juk, man rodos, jūs neturite nei
namų, nei pinigų?
— Jei žmogus ir neturi nei namų, nei pinigų, tai dar nereiškia,
jog jis elgeta — kaip kad jūs manote.
— Jūs mokyta?—paklausė ji po to.
— Taip.
— Bet jūs niekuomet nebuvote pensione?
— Aš buvau pensione aštuonerius metus.
Ji išplėtė akis.
— Tai kodėl gi jūs negalite užsidirbti duonos?
— Aš užsidirbdavau ir, tikiuosi, vėl užsidirbsiu. Ką jūs ketinate
daryti su šitais agrastais?—paklausiau, kai jinai atsinešė kraitelę uogų.
— Dėsiu į pyragus.
— Duokit, aš perrinksiu juos.
— Ne, aš neleisiu jums nieko dirbti.
— Betgi aš turiu ką nors veikti. Duokite.
Hana sutiko ir net atnešė man švarų rankšluostį ant kelių pasitiesti.

319
 — Dar susitepsite suknelę,— paaiškino ji.— Jūs nepratusi prie juo­
do darbo, aš matau iš jūsų rankų. O gal jūs buvote siuvėja?
— Ne, jūs klystate. Bet argi ne vis tiek, kas aš buvau, nesukite
galvos dėl manęs. Verčiau pasakykite, kaip vadinasi ši sodyba?
— Vieni ją vadina Marš Endu, kiti —Mur Hauzu.
— O tas džentelmenas, kuris čia gyvena, yra misteris Sent Džonas?
— Ne, jis čia negyvena; jis tik vieši pas mus. O gyvena jis sa
parapijoje, Mortone.
— Tame kaime už keleto mylių nuo čia?
— Taip, tame kaime.
Ką gi jis ten veikia?
— Jis pastorius.
Aš prisiminiau, ką man atsakė klebonijos šeimininkė, kai aš norė­
jau pamatyti pastorių.
— Vadinasi, čia jo tėvo namai?
— Na, žinoma; senasis misteris Riversas čia gyveno, ir jo tėvas, ir
senelis, ir prosenelis.
— Vadinasi, tas džentelmenas yra misteris Sent Džonas Riversas?
— Sent Džonas — tai jo krikšto vardas.
— O jo seserys yra Diana ir Merė Rivers?
— Taip.
— Jų tėvas miręs?
— Numirė prieš tris savaites nuo apopleksijos.
— O motinos jie neturi?
— Šeimininkė mirė lygiai prieš metus.
' — Jūs seniai gyvenate šitoje šeimoje?
— Aš čia gyvenu jau trisdešimt metų. Visus išauginau.
— Vadinasi, jūs dora ir ištikima tarnaitė. Aš jus gerbiu, nors ja*
buvote tokia nemandagi ir pavadinote mane elgeta...
Ji vėl nustebusi pažvelgė į mane.
— Matyt, aš'gerokai apsirikau dėl jūsų,— tarė ji.— Bet čia bast
tiek visokių valkatų, kad jūs turite man atleisti.
— Ir jūs,— kalbėjau aš griežtai,— ruošėtės mane išvyti tokią nak^
kai net ir šuns niekas nevarytų.
— Žinoma, elgiausi negerai. Bet ką gi žmogus padarysi! Aš dau­
giau galvojau apie vaikus negu apie save. Vargšelės. Be manęs, nėa
kam jomis pasirūpinti. Nori nenori tenka būti griežtai.
Aš keletą minučių rūsčiai tylėjau.
— Nesmerkite manęs per daug,— vėl prabilo jinai.
— Ne, aš vis dėlto smerkiu jus,— tariau,— ir pasakysiu jums
dėl. Ne tiek dėl to, kad jūs atsisakėte mane priimti į savo namus
palaikėte apgavike, kiek dėl to jūsų priekaišto, kad aš neturinti

320
pinigų, nei namų. O juk kai kurie patys geriausieji žmonės pasaulyje
buvo tokie pat neturtingi kaip aš; ir, kaip krikščionei, jums nederėtų
neturto laikyti nusikaltimu.
— Iš tikrųjų nederėtų —tarė jinai,—-misteris Sent Džonas tą patį
man sako. Aišku, kad pasielgiau neteisingai; ir dabar matau, kad jūs
visai ne tokia, kaip man iš pradžių pasirodė. Jūs labai miela ir visai
padori panelė.
— Na, tiek to. Aš jums atleidžiu. Duokite ranką. .
Jinai įdėjo savo baltą miltuotą ir sudžiūvusią ranką į manąją; dar
malonesnė šypsena nušvietė jos šiurkštų veidą, ir nuo šios akimirkos
mes tapome bičiulės.
Senutė, matyt, mėgo paplepėti. Kol aš rinkau uogas, Hana ruošė
pyragui tešlą ir pasakojo man visokiausias smulkmenas apie savo ve­
lionius šeimininkus ir apie „vaikus"—taip ji vadino paneles ir jų brolį
pastorių.
Senasis misteris Riversas, pasakojo jinai, buvęs gana paprastas žmo­
gus, bet vis dėlto džentelmenas, dargi iš labai senos giminės. Marš
Endas priklausęs Riversams nuo pat tos dienos, kai buvęs pastatytas,
prieš porą šimtų metų su viršum. Tiesa, tai esąs nedidelis ir kuklus
namas—nepalyginsi jo su misterio Oliverio rūmais Morton Veile. Bet
jinai dar prisimenanti jo tėvą, Bilį Oliverį,— tasai tebuvęs tik darbinin­
kas adatų fabrike, o Riversai—kilmingi žmonės dar nuo visų tų Hen­
rikų laikų, tuo bet kas galįs įsitikinti, pažvelgęs į metrikų knygą Mor-
tono bažnyčios zakristijoje. Tiesa, senasis džentelmenas buvęs paprastas
žmogus, kaip ir visi čia. Jis buvęs aistringas medžiotojas ir geras ūki­
ninkas ir taip toliau. O šeimininkė, toji buvusi visai kitokia. Ji labai
mėgusi skaityti ir amžinai vis kažką mokiusis; ir „kūdikiai" visai į ją.
Tokių kaip jie nesą čionykštėse vietose ir niekada nebuvę; yisi trys
pamėgę mokslą kone nuo tos pačios dienos, kai tik ėmė kalbėti; ir
visuomet jie buvę ypatingi, kiti jiems iš tolo negalį prilygti. Misteris
Sent Džonas, vos tik paaugęs, tuojau įstojęs į koledžą ir tapęs pasto­
rium. O mergaitės, kai tik baigs mokyklą, eis dirbti guvernantėmis.
J o s sč2r/i/s/0sr iad M tėrds x e t e J r ę s ddi/£ pMgy dėl ma? mogufi
kuriuo k'bai pasitikėjęs, o tas ėmęs ir subankrutavęs; ir kadangi tėvas
tada buvęs nepakankamai turtingas, kad būtų galėjęs duoti joms krai­
čius, jos turėjusios pačios pasirūpinti savimi. Seserys beveik negyvenu­
sios namie ir parvažiavusios tik trumpam, staiga mirus misteriui River-
sui; bet jos taip mylinčios Marš Endą ir Mortoną, ir šilojais apaugusias
dykynes, ir mūsų kalvas 1 Abi panelės pabuvojusios Londone ir dauge­
lyje kitų didelių miestų; bet jos visuomet sakančios, kad namie esą
užvis geriausia. O kaip jos sutariančios, niekuomet nesiginčijančios, ne-

21. Džeinė Eir 321

sipykstančios! Jau kitos tokios darnios šeimos tikriausiai nė pasaulyj
nesą!
Perrinkusi agrastus, aš paklausiau, kur dabar abi panelės ir j
brolis.
— Išėjo pasivaikščioti į Mortoną, bet jie po pusvalandžio grįš ar
batos.
Iš tiesų jie netrukus grįžo ir įėjo pro virtuvę. Misteris Sent D~
nas, pamatęs mane, tylomis nusilenkė ir praėjo pro šalį. Bet mergaitės*'
sustojo. Merė keletu žodžių švelniai ir ramiai pareiškė savo džiaugs­
mą, kad aš jau visai pasveikusi ir atsikėlusi iš lovos; Diana paėmė
mane už rankos ir pakraipė galvą.
— Reikėjo palaukti, kol aš leisiu jums nulipti žemyn,— tarė jinai.—
Jūs dar tokia išbalusi ir sunykusi. Vargšas vaikelis! Nelaiminga mer­
gaitė!
Dianos balsas skambėjo man kaip balandžio burkavimas. Buvo malo­
nu sutikti jos akių žvilgsnį. Jos fizionomija man atrodė žavi. Merės
veidas buvo toks pat įdvasintas, jos bruožai tokie pat patrauklūs; bet
jinai buvo labiau užsidariusi ir laikėsi šaltokai, nors ir atrodė švelni.
Dianos žvilgsnyje ir kalboje jautėsi šiokio tokio valdingumo; iš visko
matėsi, kad tai valingos prigimties žmogus. Man visuomet būdavo ma­
lonu nusileisti valdingam žmogui —jeigu tik jis atrodydavo protin­
gas— nusilenkti tvirtai valiai, jeigu tai leido man sąžinė ir savigarba.
— O ką jūs čia veikiate?—toliau kalbėjo ji.— Jums čia ne vieta.
Mudvi su Mere kartais sėdime virtuvėje, nes norime namuose naudotis
visiška laisve ir netgi leidžiame sau kiek nesivaržyti, bet jūs esate
mūsų viešnia, ir jūsų vieta svetainėje.
— Man ir čia gerai.
— Cia triūsia Hana, ir jūs išsimiltuosite.
— Be to, virtuvėje jums per karšta,— įsiterpė Merė.
— Žinoma,— pridūrė sesuo.— Eime. Jūs turite klausyti!—neišleisda
ma mano rankos, ji privertė mane atsistoti ir nuvedė į kitą kambarį.
— Pasėdėkite čionai,— tarė ji, sodindama mane ant sofos,— kol mes
nusivilksime apsiaustus ir paruošime arbatą. Tai irgi privilegija, kuria
mes naudojamės savo nuošaliame pelkių namelyje; mes pačios pasitar­
naujame, kai tik panorime arba kai Hana kuo nors užsiėmusi — kepa,
alų daro, skalbia ar lygina drabužius.
Ji uždarė duris ir paliko mane vieną su misteriu Sent Džonu, kuris
sėdėjo priešais su knyga ar laikraščiu rankose. Iš pradžių aš apžvelgi
svetainę, paskui jos šeimininką.
Svetainė buvo palyginti nedidelė, labai paprastai apstatyta, bet jau­
ki savo švara ir tvarkingumu. Senoviški krėslai blizgėte blizgėjo, o rie­
šutmedžio stalas švytėjo kaip veidrodis. Keletas kiek išblukusių port-

322
[retų, kurie vaizdavo senų laikų vyrus ir moteris, puošė apmušalais
išklijuotas sienas; spintose pro stiklines dureles matėsi knygos ir seno­
vinio porceliano komplektas. Kambaryje nebuvo jokių nereikalingų pa­
puošalų, jokių modernių baldų, išskyrus dvi rankdarbių dėžutes ir prie
sienos stovintį panelių sekreterą iš rausvojo medžio; baldai, kilimas ir
užuolaidos atrodė labai seni, bet gerai išsilaikę.
Misteris Sent Džonas, kuris sėdėjo nejudėdamas kaip ir figūros pa­
tamsėjusiuose portretuose, nepakeldamas akių nuo puslapio, skaitomo
i tylomis ir sučiaupus lūpas, buvo labai patogus stebėti objektas. Aš į jį
Įgalėjau žiūrėti tarsi į statulą. Jis buvo jaunas, gal kokių dvidešimt aš-
įtuonerių dvidešimt devynerių metų, aukštas, lieknas; nejučia traukė akį
labai taisyklingi bruožai, tiesi klasiška nosis, atėniečio burna ir smakras.
Retai kada anglo veidas esti taip artimas antikiniams pavyzdžiams, kaip
kad buvo jo. Suprantama, kad jį šokiravo netaisyklingi mano bruožai
kaip kontrastas jo paties harmoningam veidui. Jo akys buvo didelės ir
mėlynos su tamsiomis blakstienomis; viršum aukštos kaktos, baltos kaip
dramblio kaulas, garbanojosi nerūpestingai sušukuoti šviesūs plaukai.
Žavus paveikslas — ar ne tiesa, skaitytojau? Tačiau originalas ne­
labai darė įspūdį, kad šis žmogus švelnaus, nuolaidaus, jautraus ir net
ramaus būdo. Nors jis sėdėjo visai nejudėdamas, jo kaktos ir lūpų li­
nijose, jo nosies šnirpšlių virpesyje aš įžiūrėjau kažkokio neramumo,
nejautrumo ar net žiaurumo. Jis nepratarė nė žodžio ir dargi nė karto
į mane nepažvelgė, kol sugrįžo jo seserys. Diana, ruošdama arbatą, vis
; įeidavo ir išeidavo iš kambario, ir kartą atnešė man ką tik iškeptą
Įant prieždos pyragaitį.
— Suvalgykite jį dabar,—pasakė ji,— jūs tikriausiai alkana. Hana
sako, kad po pusryčių nedavusi jums nieko, tik košės.
Aš neatsisakiau, nes jaučiau nemažą apetitą.
Tuo metu misteris Riversas užvožė knygą, priėjo prie stalo ir atsi-
jdėjęs įsmeigė į mane gražias mėlynas savo akis. Dabar jo žvilgsnyje
matėsi nesivaržantis smalsumas ir atkaklumas, kurie rodė, kad iki šiol
į jis tyčiomis, o ne iš drovumo vengė žiūrėti į mane.
— Jūs labai alkana?—paklausė jis.
— Taip, sere.
Aš visuomet buvau įpratusi trumpai atsakyti į trumpą klausimą, ir
tesiai — į tiesų.
— Gerai, kad nedidelė temperatūra privertė jus pastarąsias tris die­
tas susilaikyti nuo valgio, būtų buvę labai pavojinga numalšinti alkį
karto. Dabar jau galite valgyti, nors vis dėlto reikia paisyti saiko.
— Tikiuosi, kad neilgai valgysiu jūsų duoną, sere,— išsprūdo man
lidžiai nemandagus ir nesumanus atsakymas.

323
 — Žinoma,— tarė jis šaltai.— Vos tik jūs pasakysite mums, kur g]
vena jūsų artimieji, mes pranešime jiems, ir jūs grįšite namo.
— Deja, turiu jums tiesiai pareikšti, negalėsiu to padaryti, nes neti
xiu jokių namų ir jokių artimųjų.
Visi trys pažvelgė į mane, tačiau be mažiausio nepasitikėjimo. Aš
nepajutau įtarimo jų žvilgsniuose, greičiau smalsumą. Aš kalbu apie
merginas. Iš Sent Džono akių, nors jos ir buvo labai aiškios ir skaid­
rios, tiesą sakant, sunku buvo ką nors suprasti. Atrodė, kad jis jomis
naudojosi, tik norėdamas prasiskverbti į kitų žmonių mintis, o ne sa­
vąsias atskleisti; šitas įžvalgumas ir uždarumas drauge greičiau galėjo
kitą žmogų sutrikdyti negu padrąsinti.
— Jūs norite pasakyti,— paklausė jis,— kad neturite jokių giminių?
— Taip. Jokie ryšiai nesieja manęs su jokiu žmogum; aš neturiu
teisės pasibelsti nė į vienus namus Anglijoje.
— Gana keista padėtis jūsų amžiaus asmeniui.
Dabar aš pamačiau, kad jo žvilgsnis įsmeigtas į mano rankas, ku­
rias buvau pasidėjusi ant stalo priešais save. Aš nesupratau,— kodėl jam
jos parūpo; jo žodžiai netrukus man tai paaiškino.
— Jūs dar nebuvote ištekėjusi? Jūs tebesate panelė?
Diana nusijuokė.
— Bet, Sent Džonai, juk jai ne daugiau kaip septyniolika aštuonio­
lika metų,— pasakė ji.
— Man beveik devyniolika, bet aš netekėjusi. Ne.
Aš pajutau, kaip deginąs raudonis užliejo man skruostus, nes kalba
apie ištekėjimą sukėlė man karčių ir jaudinančių prisiminimų. Jie visi
pastebėjo, kad aš sutrikau ir pasijutau nejaukiai. Diana ir Merė, pasi­
gailėjusios manęs, nukreipė savo žvilgsnius nuo mano paraudusio vei­
do; bet šaltesnis ir griežtesnis jų brolis tebežiūrėjo į mane, kol aš pa­
galiai ir pravirkau.
— Kur jūs gyvenote paskutiniuoju metu?—paklausė jis po kiek
laiko.
— Tų per daug smalsfts, Sent* Džonai,— sušnibždėjo Merė.
Bet jis žiūrėjo į mane, persilenkęs per stalą, ir man atrodė, kad
nepermaldaujamas, veriantis jo žvilgsnis reikalauja atsako.
— Aš negaliu pasakyti, nei kur, nei pas ką gyvenau,— tai mano
paslaptis,— trumpai atsakiau.
— Ir šitos paslapties, man rodos, jūs turite teisę neatskleisti nei
Sent Džonui, nei kam kitam,— įterpė Diana.
— Tačiau jei nieko nežinosiu nei apie jus, nei apie jūsų praeitį,
aš negalėsiu jums padėti,— tarė jos brolis.— O juk jums reikia pagal­
bos, ar ne?

324
 — Man jos reikia, ir aš jos ieškau. Man reikia, sere, kad koks nors
tikrai geras žmogus padėtų man gauti darbo, kurį aš pajėgčiau atlikti;
man reikia užsidirbti bent būtiniausiems dalykams, be kurių negalima
apsieiti.
— Nežinau, ar aš esu tikrai geras žmogus, bet esu pasiruošęs jums
kiek galėdamas padėti, jeigu jau jūsų ketinimai tokie dori. Todėl pir­
miausia pasakykite man, ką jūs paskutiniu metu dirbote ir ką mokate?
Aš jau buvau išgėrusi savo arbatą. Ji nepaprastai atgaivino mane,
kaip kad vynas atgaivintų milžiną; ji suteikė naujų jėgų mano nusil­
pusiems nervams, ir aš galėjau tvirtai atsakinėti jaunam įžvalgiam sa­
vo teisėjui.
— Misteri Riversai,— tariau aš, atsigręžusi į jį ir žiūrėdama taip pat,
kaip kad jis pirmiau žiūrėjo į mane — atvirai ir nesivaržydama.— Jūs
ir jūsų seserys suteikėte man didžiulę paslaugą, didesnės iš viso ne­
galėtų padaryti žmogus savo artimui: kilniu svetingumu jūs išgelbė­
jote man gyvybę. Tas teikia jums neribotų teisių laukti iš manęs dė­
kingumo ir šiokią tokią teisę tikėtis mano atvirumo. Aš jums papasako­
siu istoriją tos klajūnės, kurią jūs priglaudėte, kiek tai yra galima,
nepadarant žalos savo pačios dvasinei ramybei ir moraliniam bei fizi­
niam saugumui, taip pat nepakenkiant ir kitiems žmonėms.
— Esu našlaitė, pastoriaus duktė,— ėmiau pasakoti aš.— Mano tėvai
numirė, man dar jų nepažinus. Užaugau pas gimines, kurie priėmė ma­
ne kaip beturtę našlaitę, ir mokiausi vienoje labdarybės mokykloje. Aš
netgi pasakysiu jums, kaip vadinasi ta mokykla, kurioje šešerius me­
tus buvau mokinė, o dvejus mokytojavau,— tai Louvudo našlaičių prie­
glauda .. .širo grafystėje. Jūs, misteri Riversai, tikriausiai esate girdėjęs
pie ją. Tos prieglaudos iždininkas yra pastorius Broklherstas.
Esu girdėjęs apie misterį Broklherstą ir mačiau tą mokyklą.
— Aš palikau Louvudą maždaug prieš metus ir tapau guvernante
privačiuose namuose. Gavau gerą vietą ir jaučiausi laiminga. Šitą vietą
buvau priversta palikti keturios dienos prieš man patenkant pas jus. Sa­
vo išėjimo priežasties aš negaliu ir neturiu teisės pasakyti: tai neduotų
jokios naudos, netgi oūtų kiek pavojinga, ir nuskambėtų kaip prasima­
nymas. Aš nesu nė kiek susitepusi, taip pat nepadariau jokio nusi­
žengimo, kaip bet kuris iš jūsų. Bet aš tikrai nelaiminga, ir dar ilgai
būsiu nelaiminga, nes katastrofa, išvijusi mane iš namų, kuriuose aš
gyvenau kaip tikrame rojuje, buvo keista ir baisi. Nutarusi iš ten pa­
sitraukti, aš turėjau du tikslus: pabėgti ir pasislėpti; dėl to man teko
jalikti viską, aš tepasiėmiau nedidelį ryšulėlį, kurį, beskubėdama ir
būdama didžiai susi j audinusi, pamiršau karietoj e, atvežusio j e mane į
Vitkrosą. Štai kodėl aš atsidūriau šioje vietoje be daiktų ir be pinigų.
Aš praleidau dvi naktis po atviru dangumi ir dvi dienas klaidžiojau.

325
nė sykio neperžengdama nė vienų namų slenksčio; tik vieną kartą per
visą tą laiką man pasisekė paragauti valgio; ir kai aš buvau jau vi­
siškai bado ir nuovargio iškamuota, jūs, misteri Riversai, neleidote man
žūti prie jūsų durų ir priglaudėte mane savo pastogėje. Aš žinau visa,
ką jūsų seserys man padarė, nes nė valandėlę nebuvau praradusi są­
monės, nors ir karščiavau; taip pat esu joms be galo dėkinga už jų
nuoširdžią, tikrą ir kilnią užuojautą, kaip ir už jūsų evangelišką gai­
lestingumą. ..
— Neversk jos tiek daug kalbėti, Sent Džonai,— man nutilus, tarė
Diana,— jai, matyt, vis dar negalima jaudintis. Mis Eliot, eikšekite čionai
ir sėskitės ant sofos.
Aš nejučiomis krūptelėjau, išgirdusi šią mano prasimanytą pavardę,
kurią visai buvau pamiršusi. Misteris Riversas, nuo kurio žvilgsnio,
rodos, nepasprukdavo nė mažiausia smulkmena, iš karto tai pastebėjo.
— Jūs sakėte, kad jūs vadinatės Džeinė Eliot?—paklausė jis.
— Taip,— tariau aš.— Šiuo vardu aš manau kol kas vadintis, bet tai
netikras mano vardas, ir dėl to man neįprastas.
— O savo tikrojo vardo jūs nepasakysite?
— Ne. Užvis labiausiai aš bijau, kad mano paslaptis neiškiltų aikš­
tėn, ir todėl vengiu visokių paaiškinimų, kurie galėtų tai pagreitinti.
— Esu įsitikinusi, kad jūs teisingai darote,— tarė Diana.—O dabar,
brolau, palik ją kurį laiką ramybėje.
Tačiau kiek patylėjęs Sent Džonas vėl taip pat šaltai ir atkakliai
ėmė klausinėti mane.
— Jūs nenorite ilgai naudotis mūsų vaišingumu? Aš matau, kad
trokštate kuo greičiau išsivaduoti nuo mano seserų užuojautos, o svar­
biausia — nuo mano labdaringumo. (Aš puikiausiai suprantu tą skirtumą
ir neįsižeidžiu — jūs elgiatės teisingai.) Jūs norite tapti nepriklausoma?
— Taip, tai jau esu sakiusi. Nurodykite man kokį darbą arba vie­
tą, kur galima rasti darbo; tai viskas, ko aš dabar prašau, suteikite man
galimybę išeiti nors į pačią vargingiausią lūšnelę; bet kol kas leiskite
man pabūti čia: aš bijau vėl patirti benamio žmogaus siaubą.
— Na, žinoma, jūs pasiliksite pas mus,— tarė Diana, uždėjusi baltą
savo ranką man ant galvos.
— Aišku,—pritarė Merė su tikru, matyt, jai būdingu nuoširdum
— Mano seserys, kaip matote, džiaugiasi, galėdamos jumis rūpin­
tis,— tarė misteris Sent Džonas,— lygiai kaip džiaugtųsi, glamonėdamos
sušalusį paukštelį, žiemos vėjo atvytą prie mūsų lango. Aš gi labiau
linkęs padėti jums susirasti darbo ir pasistengsiu tai padaryti; bet, įsi­
dėmėkite, mano galimybės labai menkos. Aš tesu tik kaimo pastorius
neturtingoje parapijoje; mano parama bus labai kukli. Ir jeigu jūs lin-

326
 usi niekinti paprastą darbą, tai ieškokite geresnės pagalbos negu ta,
urią aš galiu jums pasiūlyti.
— Jinai jau sakė, kad sutinka dirbti bet kokį dorą darbą, jeigu tik
ugebės jį atlikti,— atsakė už mane Diana,— ir juk tu žinai, Sent Džo-
ai, kad ji negali ieškoti pagalbos kur kitur; norom nenorom jai tenka
riklausyti nuo tokio sauso žmogaus kaip tu.
— Aš galiu būti siuvėja, tarnaitė, slaugė, jeigu neįmanoma rasti ko
eresnio,— atsakiau.
— Gerai,— šaltai tarė misteris Sent Džonas.— Jeigu jūsų tokie no-
rai pažadu jums padėti; aš tai padarysiu, kada tik man pavyks ir
taip pavyks.
Tai pasakęs, jis vėl pasiėmė knygą, kurią skaitė prieš arbatą. Ne­
rūkus aš išėjau; aš tiek daug kalbėjau ir taip ilgai sėdėjau, kad mano
ėgos vėl baigėsi.

XXX SKYRIUS

Kuo geriau pažinau Mur Hauzo gyventojus, tuo labiau jie man pa­
tiko. Per keletą dienų mano sveikata tiek pagerėjo, kad aš jau galėjau
sėdėti visą dieną, o kartais netgi truputį pasivaikščioti. Aš jau galėjau
leisti laiką su Mere ir Diana, kai jos ką dirbdavo, kalbėti su jomis,
kiek tik patinka, ir padėti joms, jeigu tik jos man tai leisdavo. Bend­
ravimas su jomis man teikė gaivinančio džiaugsmo, kurį patyriau pir­
mą kartą gyvenime, ir tas džiaugsmas kilo iš visiško mūsų skonių,
jausmų ir įsitikinimų sutapimo.
Man patiko tos pačios knygos kaip ir joms, aš žavėjausi tuo, kas ir
joms teikė džiaugsmo, aš gerbiau tą pat, kam ir jos pritarė. Jos my­
lėjo savo vienišą sodybą. Ir aš taip pat rasdavau daug nenykstančio
žavesio tame nedideliame pilkame senoviškame name su žemu stogu,
grotuotais langais, apirusiomis sienomis, su jo persenusiomis, nuo kalnų
vėjo palinkusiomis eglėmis, išsirikiavusiomis į alėją, su jo sodu, tamsiu
nuo kukmedžių ir bugienių krūmų šešėlių, kur žydėjo tik pačios
paprasčiausios gėlės. Seserys mėgo rausvus šilojynus, supančius sodybą,
ir gilų slėnį, į kurį nuo vartelių ėjo akmenuotas takelis. Iš pradžių jis
vingiavo tarp apaugusių paparčiais kalvų, o paskui—pro lygias ga­
nyklas palei šilojynus, kuriuose margavo bandos pilkų avių ir ėriukų
su gauruotais snukučiais; dar kartą sakau, seserys tiesiog entuziastiškai
mėgo šį peizažą. Aš supratau šitą jų jausmą ir pritariau joms karštai
bei nuoširdžiai. Aš jutau šios vietovės žavesį, jos vienatvišką šventumą.
Mano žvilgsnis gėrėjosi banguojančiomis kalvų linijomis, tais savotiškais

327
 atspalviais, kuriuos aukštumoms ir žemumoms teikė samanos ir erškėt­
rožės, žiedais nubarstytos pievos, vešlūs paparčiai ir gelsvos granito
uolos. Visos šios smulkmenos man, kaip ir joms, buvo gaivinantis ir
nuostabiai malonus džiaugsmo šaltinis. Audros ūžesys ir lengvas vėjelis,
darganota ir tyki diena, ryto ir vakaro žaros, mėnesiena ar debesuota
naktis—visa tai žavėjo mane, kaip ir jas, ir taip pat kerėjo sielą.
Namie mes taip pat sutardavome. Abi merginos buvo labiau už
mane išsilavinusios ir apsiskaičiusios; bet ir aš stengiausi neatsilikti
nuo jų, žengdama paskui jas tuo mokslo taku, kurį jos buvo jau nuėju­
sios. Aš godžiai rijau knygas, kurias jos man duodavo, o paskui būdavo
didžiai smagu vakarais svarstyti, su jomis tai, ką aš perskaitydavau
dieną. Mūsų mintys sutapo, mūsų nuomonės papildė viena kitą; žodžiu,
tarp mūsų viešpatavo visiška harmonija.
Mūsų trijulėje pirmaujantis ir vadovaujantis vaidmuo teko Dianai.
Fiziškai jinai visais atžvilgiais pranoko mane; ji buvo graži, stipri. Ji
turėjo tiek daug gyvybinės energijos, taip mokėjo lengvai kalbėti, jog
aš negalėdavau atsistebėti. Iš pradžių vakarais aš šiek tiek pakalbėdavau,
bet kai praeidavo pradinis gyvumas ir šnekumas, mėgdavau tylomis
sėdėti ant suolelio prie Dianos kojų, padėjusi galvą jai ant kelių, ir
klausytis, kaip jinai su Mere giliai svarsto tik paviršutiniškai mano te-
paliestą temą. Diana pasisiūlė mokyti mane vokiečių kalbos. Šios pa­
mokos teikė man malonumo. Mokytojos vaidmuo jai pritiko, ir jina:
mėgo jį, o man smagu buvo jaustis mokine. Mūsų būdai papildė vienas
kitą; iš šio bendravimo kilo stiprus tarpusavio prisirišimas. Seserys pa­
tyrė, kad aš moku piešti, ir tučtuojau jų pieštukai ir dažų dėžutės at­
sidūrė mano rankose. Mano įgudimas — šiuo atžvilgiu aš jas pralen­
kiau— stebino ir žavėjo jas. Merė ištisas valandas sėdėdavo, žiūrėda­
ma, kaip aš piešiu; paskui ji ėmė iš manęs mokytis. Ji buvo gab:
nuovoki ir stropi mokinė. Tokioje aplinkoje dienos man atrodė kaip
valandos, o savaitės — kaip dienos.
O dėl Sent Džono, tai tas intymumas, kuris taip greitai ir natūra­
liai užsimezgė tarp manęs ir jo seserų, liko nuošaliai nuo jo. Viena
to svetimumo priežasčių buvo ta, kad jis palyginti mažai tebūdavo
namie; matyt, didesnę laiko dalį jis skirdavo lankyti savo kaimo ligo­
niams ir vargšams, kurie gyveno toli vienas nuo kito.
Atrodė, jog ir bjauriausias oras negalėjo sukliudyti šių ganytojiškų
kelionių. Ir per lietų, ir giedroje jis, baigęs rytines pamaldas, imdavo
skrybėlę ir, lydimas Karlo, seno medžioklinio šuns, kuris priklausė
dar jo tėvui, vykdavo atlikti meilės ar pareigos misijos,— nežinau, ku­
riuo būtent požiūriu jis savo darbą vertino. Kartais, jeigu oras būdavo
itin bjaurus, seserys mėgindavo jį sulaikyti. Tuomet jis keistai, vei­
kiau iškilmingai negu linksmai, šypsodamasis sakydavo:

328
 — Jeigu vėjas ar lietus sukliudytų man atlikti tokią lengvą parei-
ąr—tai ar galiu aš laikyti save pasiruošusiu tam tikslui, kurį esu
asirinkęs?
Diana ir Merė paprastai tik atsidusdavo ir paskęsdavo liūdnose min-
se.
Tačiau, be dažnų Sent Džono išvykų, buvo dar viena kliūtis su juo
ičiuliautis: jis buvo kažkoks užsidaręs, liūdnas ir netgi paniuręs. Nors
'is ir labai uoliai ėjo ganytojiškas savo pareigas ir nieko negalima buvo
rikišti jo gyvenimui bei įpročiams, vis dėlto jam, matyt, trūko to sie­
los skaidrumo, tos vidinės ramybės, kurią kaip atpildą turi jausti kiek-
ienas tikras krikščionis ir veiklus filantropas. Dažnai vakarais, sėdė-
amas prie popieriais užversto stalo, jis staiga nukreipdavo žvilgsnį
.uo knygos arba padėdavo į šalį plunksną ir, pasirėmęs ranka galvą,
askęsdavo kažkokiose mintyse; tačiau nuolat blyksinčios jo akys ir
išsiplėtę vyzdžiai rodė, kad jos drumstė ir jaudino jo sielą.
Be to, man atrodė, kad gamtoje jis nerado to nerūpestingo džiaugsmų
šaltinio, kokį jinai teikė jo seserims. Tiktai vieną vienintelį kartą jisai
pasakė man girdint, jog labai giliai jaučiąs šitų paprastų, rūsčių kalvų
žavesį ir nuo vaikystės esąs prisirišęs prie pajuodusio gimtųjų namų
stogo ir apsamanojusių sienų; tačiau jo žodžiai ir tonas skambėjo grei­
čiau kažkaip niūriai ir liūdnai negu džiaugsmingai. Matyt, jis niekuo­
met neklydinėjo po šilojais apaugusias dykynes, gėrėdamasis ten vieš­
pataujančia guodžiančia tyla, nesižavėjo ramia jų grožybe.
Kadangi jis nemėgo žmonių draugystės, man ne iš karto pasitaikė
proga įvertinti jo protingumą. Pirmą kartą aš susidariau nuomonę apie
jo gabumus, išgirdusi jo pamokslą Mortono bažnyčioje. Kaip aš norė­
čiau aprašyti šitą pamokslą, bet man tai per sunkus uždavinys. Aš netgi
negaliu tiksliai perduoti savo įspūdžių.
Jis pradėjo ramiai, ir pačia dėstymo maniera bei balso tembru jo
pamokslas išliko vienodai ramus ligi galo. Tačiau aistringas, nors ir
santūrus įkarštis netrukus suskambėjo energingiau, išraiškingiau, o kal­
bos tempas vis didėjo. Visa tai darė įspūdį, kad jo žodžiuose glūdi
sukaupta, tačiau kontroliuojama jėga, kuria pamokslininkas mokamai
naudojasi. Jo oratoriškas talentas jaudino širdį, stulbino protą, bet klau­
sytojas nejautė nusiraminimo. Kiekvienas sakinys buvo tarsi užnuodytas
keistu korteliu, jam stigo guodžiančio švelnumo. Pamokslininkas dažnai
rėmėsi griežtais kalvinizmo principais — išrinktumu, predestinacija, pa­
smerktumu; ir kas kartą šitai suskambėdavo kaip likimo nuosprendis.
Jam nutilus, aš, užuot pasidarius linksmesnė, ramesnė, giedresnė, pa­
jutau kažkokį neišreiškiamą liūdesį, nes man atrodė (nežinau, kaip ki­
tiems), kad gražbylystė, kurios klausiausi, kilo iš kažkokių neviltim
apnuodytų gelmių, kuriose virte virė veržlūs nepasotintų norų ir neramių

329
siekimų sūkuriai. Aš buvau tikra, kad Sent Džonas Riversas, nors ir
gyveno kilniai, sąžiningai ir dievobaimingai, dar nebuvo įgijęs tos pa­
laimintos, dieviškos ramybės, kuri pranoksta bet kokį protingumą; kad
jis tos ramybės yra pasiekęs ne daugiau už mane, kuri slaptai kenčia
liūdesį dėl sudužusio dievaičio ir prarasto rojaus; tą liūdesį, kurį aš
vengiau minėti, bet kuris žiauriai mane kankino.
Tuo tarpu praėjo mėnuo. Diana ir Merė netrukus turėjo palikti
Mur Hauzą ir patekti į visiškai kitokią aplinką, kitokį gyvenimą, ku­
ris jų laukė viename dideliame Pietų Anglijos mieste; abi jos turėjo
guvernančių vietas kilmingose ir turtingose šeimose, kur į jas bus
žiūrima iš aukšto kaip į samdomą asmenį, kur niekas nežinos jų įgimtų
vertingų savybių ir net nesidomės jomis, kur bus vertinamos tik jų
įgytos profesinės žinios, kaip kad vertinamas virėjo išradingumas ar
kambarinės sumanumas.
Misteris Sent Džonas iki šiol nė karto nebuvo užsiminęs apie vietą,
kurią buvo žadėjęs, o man būtinai reikėjo rasti kokio darbo. Vieną
rytą pasilikusi svetainėje viena su juo, aš nutariau prieiti prie lango
nišos, kuri, pastačius ten kėdę, stalą ir knygų lentyną, pasidarė jo ka­
binetu; aš ieškojau žodžių, norėdama paliesti man rūpimą klausimą,—
juk visuomet būna sunku pramušti uždarumo ledą, kuris it šarvai gau­
bia panašius į jį žmones; tačiau Sent Džonas išgelbėjo mane iš keblios
padėties ir pats prabilo pirmutinis.
Man priėjus, jis pakėlė į mane akis.
— Jūs norite mane kažko paklausti?—tarė jis.
— Taip. Sakykite, ar jūs negirdėjote apie kokį nors man tinkamą
darbą?
— Aš suradau, arba, tiksliau, sugalvojau, jums šį tą jau prieš tris
savaites; bet kadangi jūs čia buvote ir naudinga, ir patenkinta, o mano
seserys prie jūsų prisirišo ir labai džiaugėsi jūsų draugyste, tai aš
nenorėjau viso to trukdyti tol, kol ateis laikas joms išvykti iš Marš En-
do, o po to ir jums įsitraukti į darbą.
— Juk jos išvažiuoja po trijų dienų?—paklausiau aš.
— Taip, joms išvykus, aš grįšiu į kleboniją Mortone. Hana vyks
su manimi, ir šis senas namas bus užkaltas.
Aš laukiau, kad jis tęs šį pokalbį; tačiau jo mintys, atrodė, nu­
krypo kažkur kitur; iš jo akių mačiau, kad jis jau nebegalvoja apie
mane ir apie mano reikalą. Man teko jam priminti tą klausimą, kuris
mane taip labai domino.
— Misteri Riversai, kokią man surastą vietą jūs pirma minėjote?
Tikiuosi, kad šis uždelsimas nesutrukdys man ją gauti.
— O ne, tik nuo manęs vieno priklauso parūpinti jums tą vietą, ži­
noma, jeigu jūs panorėsite priimti mano pasiūlymą.

330
 Jis vėl nutilo, tartum nenorėdamas tęsti. Aš degiau nekantrumu:
vienas kitas neramus judesys ir atkaklus, įbestas žvilgsnis ir be žodžių
leido jam puikiai suprasti, ko aš laukiu iš jo.
— Be reikalo jūs taip skubate,— tarė jis.— Turiu jums atvirai pa­
sakyti, kad aš negaliu jums pasiūlyti nieko viliojančio ar pelningo. To­
dėl, prieš imdamas apie tai kalbėti, prašau jus prisiminti mano įspė­
jimą: jeigu man ir pasiseks padėti, toji pagalba tebus kažkas
panašaus į aklo paramą šlubiui. Aš esu neturtingas; kai apmokėsiu tėvo
skolas, man teliks ši sena sodyba, eilė kreivų eglių už jos, o priešais
ją — sklypelis pelkėtos žemės su kukmedžiais ir bugienių krūmais. Aš
neturiu pažinčių. Tiesa, Riversai — sena giminė, bet šiuo metu iš trijų
gyvų likusių jos atstovų du užsidirba duoną, tarnaudami pas svetimus
žmones, o trečiasis laiko save svetimu savo gimtinėje ne tik gyvas bū­
damas, bet ir mirties valandai atėjus. Ir kartu jis viliasi, kad jo dalia
yra laiminga, ir nekantriai laukia tos dienos, kada ant jo pečių bus
uždėtas išsiskyrimo kryžius — išsiskyrimo su visa kuo, kas tik jam
yra artimo šiame pasaulyje,— ir kada galva kovojančios bažnyčios, ku­
rios menku nariu jis save laiko, pasakys jam: „Kelkis ir eik paskui
mane!"
Sent Džonas šiuos žodžius ištarė tarsi sakydamas savo pamokslą,—
santūriu, giliu balsu; jo veidas tebebuvo išblyškęs, o akys degė tuo
pačiu karštligišku blizgesiu. Jis kalbėjo toliau:
— O kadangi aš pats neturiu pažinčių ir esu neturtingas, tai ir jums
tegaliu pasiūlyti kuklią ir nedėkingą paramą. Galbūt jums atrodys ji
žeminanti, nes dabar matau, jog esate pripratusi prie to, ką žmonės
vadina rafinuotumu; jūs linkusi siekti to, kas idealu, ir iki šiol gy­
venote tik tarp išsilavinusių žmonių. Bet aš manau, kad darbas žmonių
labui negali būti žeminantis. Man atrodo, kad juo nevaisingesnė ir ne-
dėkingesnė dirva, tekusi krikščioniškajam artojui, juo prasčiau atly­
ginamas jo darbas, juo daugiau jam garbės. Siuo atveju jo dalia — tai
pionieriaus dalia,— juk pirmaisiais krikščionybės pionieriais buvo apaš­
talai, o jų vadovas — pats išganytojas.
— Ką gi,— tariau aš, kai jis vėl nutilo,— tęskite.
Prieš imdamas kalbėti, jis pažvelgė į mane; atrodė, kad jis nesku­
bėdamas įsižiūri į mano veidą, tartum jo bruožai ir linijos būtų buvu­
sios it raidės knygos puslapiuose. Savo stebėjimų rezultatą jis išreiškė
tokiais žodžiais:
— Manau, kad jūs sutiksite užimti tą vietą, kurią aš jums siūlau,—
tarė jis,— ir kiek laiko padirbėsite, bet nepasiliksite ten visiškai,—-jums
taip pat būtų sunku, kaip ir man, amžiams užsidaryti ankštoje užkam­
pio parapijoje, kaimo gūdumoje, nes jūsų prigimtis, kaip ir mano, turi

331
kažką tokio, kas prieštarauja bet kokiai ramybei, nors jums tas pasi­
reiškia visiškai kitaip.
— Paaiškinkite smulkiau,™ paprašiau aš, kai jis vėl nutilo.
— Gerai, tuojau pamatysite, kokį kuklų, paprastą ir menką darbą
aš jums siūlau. Dabar, kai mano tėvas numirė ir aš tapau pats sau
šeimininku, nebeilgai bipaliksiu Mortone. Tikriausiai išvyksiu iš šitų
vietų ne vėliau kaip po metų, bet kol lieku čia, aš atiduosiu visas jė­
gas savo ganomiesiems aptarnauti. Kai aš čionai atvykau prieš porą
metų, Mortone nebuvo nė vienos mokyklos; varguolių vaikai negalėjo
nė kiek prasilavinti. Aš atidariau mokyklą berniukams, o dabar ren­
giuosi atidaryti kitą — mergaitėms. Jau pasisekė išnuomoti namus, prie
kurių yra kotedžas su dviem kambariais mokytojai. Jinai gaus trisde­
šimt svarų per metus; jos kambariai jau apstatyti — tiesa, labai pa­
prastai, bet ten yra viskas, ko būtiniausiai reikia. Dėl to turime būti
dėkingi dosniajai mis Oliver. Jinai — vienturtė duktė vienintelio mano
parapijos turtuolio, misterio Oliverio, kuriam priklauso adatų fabrikas
ir ketaus liejykla šiame slėnyje. Toji dama taip pat mokės už mokslą
ir drabužius vienai našlaitei, paimtai iš prieglaudos, su sąlyga, kad
mergaitė padės mokytojai apsiruošti namie ir mokykloje, nes pačiai
vienai jai būtų sunku viską pasidaryti. Ar norite jūs būti ta mokytoja?
Jis paklausė kažkaip skubėdamas; atrodė, kad jis tikėjosi, jog aš
pasipiktinusi ar bent paniekinamai atmesiu šią galimybę. Gerai neži­
nodamas nei mano jausmų, nei minčių, nors kai ką ir nuvokdamas
Sent Džonas nebuvo tikras, kaip aš į visa tai pažiūrėsiu. Iš tikrųjų
vieta buvo kukli, bet teikė patikimą prieglobstį, kurio man taip rei­
kėjo; šis darbas atrodė sunkus, palyginus su guvernantės darbu tur­
tinguose namuose, bet čia nereikėjo nuo ko nors priklausyti; o baime -
pasidaryti vergiškai priklausomai nuo svetimų žmonių degino mano
širdį kaip įkaitinta geležis; šis darbas nebuvo gėdingas, netinkamas ar
moraliai žeminąs. Ir aš apsisprendžiau.
— Dėkoju jums už jūsų pasiūlymą, misteri Riversai, aš mielai j;
priimu.
— Bet ar jūs viską kaip reikiant supratote?—paklausė jis.— Aš kal­
bu apie kaimo mokyklą; jūsų mokinės bus tik kaimo kumečių dukterys
geriausiu atveju — fermerių dukterys. Mezgimas, siuvimas, rašymas ir
skaičiavimas — štai viskas, ko jums teks jas mokyti. Argi galėsite čia
pritaikyti savo išsilavinimą? Argi jūsų protas, širdis, jūsų skonis ras
čia pasitenkinimą?
— Aš pasaugosiu juos, kol jų prireiks. Jie man išliks.
— Tai jūs suprantate, kokio darbo imatės?
— Žinoma.

332
 1

Dabar jis nusišypsojo, bet jo šypsenoje nebuvo nei kartėlio, nei

liūdesio, joje švietė džiaugsmas ir gilus pasitenkinimas.
— Kada gi jūs pradėsite?
— Į savo naująjį butą persikelsiu rytoj ir, jeigu norite, pamokas
pradėsiu ateinančią savaitę.
— Puiku, tegu bus taip. •
Sent Džonas atsistojo ir perėjo per kambarį. Paskui stabtelėjo ir,
pažvelgęs į mane, pakraipė galvą.
— Kuo jūs nepatenkintas, misteri Riversai?™ paklausiau aš.
— Ilgai jūs nepabūsite Mortone, ne, nepabūsite.
— Kodėl? Iš ko jūs taip sprendžiate?
— Aš įžvelgiau tai jūsų akyse; jos ne iš tų, kurios žada ramų
gyvenimą.
— Aš neturiu didelių troškimų.
Jis krūptelėjo.
— Kodėl jūs prabilote apie didelius troškimus? Kas, jūsų nuomone,
gyvena dideliais troškimais? Aš žinau, kad toks esu, bet kaip jūs tai
pamatėte?
— Aš tekalbėjau vien apie save.
— Gerai, bet jeigu jūs neturite didelįų troškimų, tai jūs...— jis
nutilo.
— Ką aš?
— Aš norėjau pasakyti: jūs esate jausmų žmogus; bet jūs galėjote
tą žodį suprasti ne ta prasme ir įsižeisti. Žmogiškas prisirišimas ir sim­
patijos turi jums didelę reikšmę. Aš esu tikras, kad jūs neilgai pajėg­
site vieniša leisti laisvą laiką ir tenkintis monotonišku darbu, jei nie­
kas jūsų neskatins tai daryti, lygiai kaip ir aš,— pridūrė jis karštai,—
neilgai tegalėsiu gyventi palaidotas šitame užkampyje, tarp balų ir kal­
vų; tam prieštarauja mano prigimtis, kurią man suteikė dievas; čia ga­
bumai, kuriuos aš esu iš jo gavęs, žūsta be naudos. Jūs matote, kiek
aš prieštarauju pats sau. Aš, kuris ką tik skelbiau, kad žmogus gali
būti patenkintas gana kuklia savo dalia, ir įrodinėjau, kad net medkir­
tys ir vandenvežys savo darbu gali garbingai tarnauti dievui,— aš, dievo
tarnas, esu graužiamas nerimo. Matote, reikia šiaip ar taip derinti mūsų
įgimtus polinkius su mūsų principais.
Jis išėjo iš kambario. Per šią valandą aš geriau jį pažinau negu
per visą mėnesį ir vis dėlto negalėjau jo suprasti.
Diana ir Merė darėsi vis liūdnesnės ir tylesnės, juo labiau artėjo
a diena, kada jos turėjo išsiskirti su broliu ir namais. Jos stengėsi to
neparodyti, bet negalėjo paslėpti ar užgniaužti slegiančio jas susirūpi­
nimo. Kartą Diana prasitarė, kad šis išsiskyrimas nebūsiąs panašus į vi-

333
sus kitus. Turbūt su Sent Džonu joms teksią išsiskirti daugeliui metų,
o gal net visam gyvenimui.
— Jis viską paaukos tam tikslui, kurį jau seniai pasirinko,— tarė
Diana,— ir savo prisirišimą prie artimųjų, ir kitus, dar stipresnius jaus­
mus. Sent Džonas atrodo esąs ramus, Džeine, bet jo sielą degina ugnis.
Jūs gal palaikėte jį romiu, bet dažnai jis esti nepermaldaujamas kaip
mirtis; o blogiausia, kad man sąžinė neleidžia atkalbinėti jo nuo žiau­
raus pasiryžimo; ir iš tikrųjų, kaip aš galiu ginčytis su juo? Tas nu­
tarimas teisingas, kilnus, tikrai krikščioniškas, bet jis drasko man šir­
dį.— Ir gražiose jos akyse pasirodė ašaros. Merė žemai pasilenkė prie
savo rankdarbio.
— Mes netekome tėvo; netrukus mes neturėsime nei savo kampo,
nei brolio,— sušnibždėjo ji.
O tuo tarpu atsitiko nedidelis įvykis, tartum tyčiomis likimo siųstas
įrodyti, kokia teisinga patarlė: ,,Bėda niekuomet neateina viena", ir
padidinti jų nelaimes nauju kartėliu. Už lango, skaitydamas kažkokį- laiš­
ką, sudūlavo Sent Džonas. Jis įėjo į kambarį.
— Mūsų dėdė Džonas mirė,— tarė jis.
Atrodė, seserys buvo priblokštos, bet sutiko šią žinią be ypatingo
jaudinimosi ir sielojimosi; matyt, šis įvykis joms buvo greičiau svarbus
negu liūdnas.
— Mirė,—pakartojo Diana.
— Taip.
Ji atidžiai pažvelgė broliui į veidą.
— Ir kas gi dabar?—tyliai paklausė jinai.
— Kas dabar?—pakartojo Sent Džonas, o jo veidas tebebuvo kaip
visuomet sustingęs it marmuras.—Kas dabar? Nieko. Skaityk.
Jis numetė laišką jai ant kelių. Diana perbėgo jį akimis ir atidavė
Merei. Toji tylėdama perskaitė jį ir grąžino broliui. Visi trys pažiūrėjo
vienas į kitą, ir visi trys nusišypsojo nelinksma, susimąsčiusia šypsena.
— Amen! Mes ir taip pragyvensime!—pagaliau tarė Diana.
— Ir gyvensime nė kiek ne blogiau kaip lig šiol,— pasakė Merė.
— Žinoma, tačiau šis laiškas per daug gyvai primena mums, kaip
galėjo būti,— įsiterpė misteris Riversas,— per daug jau aiškus kon­
trastas.
Jis sulankstė laišką, užrakino jį stalčiuje ir išėjo.
Keletą minučių visos tylėjome. Paskui Diana atsigręžė į mane.
— Džeine, jūs tikriausiai stebitės mumis ir mūsų paslaptimis,— tare
ji,— ir laikote mus beširdžiais, matydama, kad mus mažai tejaudina to­
kio artimo giminaičio mirtis; bet mes jo visai nepažinome. Jis buvo
mūsų motinos brolis. Tėvas ilgai su juo vaidijosi. Jo patariamas, jis
surizikavo didele dalimi savo turto ir leidosi į spekuliaciją, kuri jį

334
susmukdė. Jie nepagailėjo vienas kitam karčių žodžių, išsiskyrė pik­
tuoju, taip ir nebesusitaikė. Vėliau dėdei geriau sekėsi, ir jis, pasirodo,
susidėjo apie dvidešimt tūkstančių svarų kapitalą. Jis buvo nevedęs,
neturėjo artimų giminių, tik mus ir dar vieną giminaitę, kuri jam taip
pat dukterėčia. Tėvas tikėjosi, kad jisai atitaisys savo klaidą ir paliks
mums savo turtą, tačiau iš laiško matyti, kad dėdė viską paliko tai
nežinomai dukterėčiai, išskyrus trisdešimt ginėjų, kad Sent Džonas, Dia­
na ir Merė Riversai nusipirktų tris gedulo žiedus. Žinoma, jis turėjo
teisę taip pasielgti, bet vis dėlto ši naujiena mus nuliūdino. Mudvi su
Mere laikytume save turtingomis, jeigu jis mums būtų palikęs nors po
tūkstantį svarų, o Sent Džono geriems darbams tokia suma būtų labai
pravertusi.
Po tokio paaiškinimo nei misteris Riversas, nei jo seserys nebeuž-
siminė apie šią naujieną. Kitą dieną aš persikrausčiau iš Marš Endo
Į Mortoną. Dar po dienos Diana ir Merė išvyko į tolimą B... Po savai­
tės misteris Riversas ir Hana persikėlė į kleboniją, ir senoji sodyba
ištuštėjo.

XXXI SKYRIUS

Ir šit aš pagaliau įsigijau pastogę — mano namai buvo kotedžas iš

dviejų kambarėlių. Vienas apačioje — su išbaltintomis sienomis ir smė­
liu pabarstyta asla; čia stovėjo keturios dažytos kėdės ir stalas, sie­
ninis laikrodis, indauja su keletu lėkščių bei dubenėlių ir fajansiniu
arbatos komplektu. Kitas kambarėlis viršuje —tokio pat dydžio kaip vir­
tuvė, su paprasta medine lova ir komoda, visiškai nedidele, bet vis
dėlto jos negalėjo užpildyti mano menkas garderobas, nors taurių ir
kilniaširdžių savo bičiulių gerumo dėka jis buvo pagausėjęs, ir aš tu­
rėjau nedidelę pačių reikalingiausių daiktų atsargą.
Vakaras. Aš ką tik atleidau našlaitę, kuri man patarnauja, už jos
triūsą atsimokėjusi apelsinu. Ir šit sėdžiu prie židinio viena, Šįryt
buvo atidaryta kaimo mokykla. Turiu dvidešimt mergaičių. Tiktai trys
iš jų moka skaityti; nė viena nesugeba nei rašyti, nei skaičiuoti. Ke­
lios mergaitės moka megzti, ir tik labai nedaugelis šiek tiek siuva. Jos
kalba su aiškiu vietiniu akcentu. Kol kas mes dar sunkiai susikalbame.
Kai kurios iš jų stačiokės, šiurkščios, užsispyrusios ir labai primityvios;
kitos klusnios, noriai mokosi ir elgiasi maloniai. Aš neturiu pamiršti,
kad šitos skurdžiai apsirengusios mažos kaimietės — tokios pat būtybės
su kūnu ir krauju kaip ir pačių kilmingiausių šeimų palikuonės ir kad
įgimto kilnumo, jautrumo, protingumo ir gerumo pradai slypi jų šir­
dyse kaip ir aukštakilmių vaikų sielose. Mano pareiga bus išugdyti tuos

335
pradus; žinoma, šis uždavinys suteiks man šiokio tokio pasitenkinimo.
Aš nelaukiu kažkokių ypatingų džiaugsmų iš savo būsimo gyvenimo,
tačiau jeigu prisitaikysiu prie jo ir daug dirbsiu, vis tik galėsiu stumti
dienas.
Ar buvau linksma, rami ir patenkinta tomis ryto ir dienos valando­
mis, kurias praleidau toje skurdžioje, nejaukioje klasėje? Savęs neap-
gaudinėdama, turiu atsakyti — ne. Aš jaučiausi nelaiminga. Jaučiausi —
kokia aš kvailė! — pažeminta. Bijojau, kad žengiau tokį žingsnį, kuris
jau ne pakels mane socialinių laiptų pakopomis, bet, atvirkščiai, nuves
dar žemiau. Aš baisėjausi nemokšiškumu, skurdu ir grubumu —• visu
tuo, ką girdėjau ir mačiau aplink. Tačiau neverta per daug peikti ir
niekinti save dėl šitų nuotaikų. Žinau, kad taip elgtis man nedera,—
o tai jau didelis žingsnis į priekį, ir aš pasistengsiu tuos savo jausmus
nugalėti. Jau rytoj tikiuosi nors iš dalies juos įveikti, o po dviejų
trijų savaičių gal man pavyks visiškai juos pamiršti. Po keleto mėnesių
mano pasibjaurėjimas galbūt virs džiaugsmu, kai pamatysiu, kad ma­
no mokinės aiškiai daro pažangą, kad jos daug ko išmoksta.
O kol kas mane graužte graužė klausimas, ar aš gerai padariau. Gal
verčiau buvo pasiduoti pagundai, paklausyti aistros balso ir, atsisa­
kius sunkių pastangų ir kovos, užsnūsti tarp gėlių, šilko tinkluose ir
pabusti Prancūzijos pietuose, prabangioje viloje, kur aš dabar galėjau
gyventi kaip misterio Ročesterio meilužė, saldžiai apsvaigusi jo mei­
le,— nes jis mylėtų, o taip, jis labai mylėtų mane kurį laiką. Juk jis
iš tikrųjų buvo prie manęs prisirišęs, niekas kitas manęs taip nepa­
mils. Niekuomet niekas daugiau taip negarbins mano žavingumo, jau­
nystės, gracijos, nes niekas daugiau nepastebės manyje šitų bruožų.
Jis mane mylėjo ir didžiavosi manimi,—joks kitas vyras neturės man
tokių jausmų. Bet kur nuskrido mano mintys ir ką aš kalbu, o svar­
biausia— jaučiu? „Kas geriau,— klausiau aš save,— ar tapti savo šei­
mininko verge ir guostis tariama laime kur nors Marselyje, atsiduo­
dant trumpoms apgaulingos laimės valandėlėms, o paskui lieti karčias
atgailos ir gėdos ašaras, ar būti kaimo mokytoja, laisva ir garbinga
gyventi kalnų vėjų gairinamame namelyje, pačioje Anglijos širdyje?'
Taip, dabar matau, kad nesuklydau, palinkdama pareigos bei įsta­
tymo pusėn ir nugalėdama neprotingas akimirkos pagundas. Dievas pa­
dėjo man teisingai pasirinkti. Aš dėkinga jo apvaizdai, kad įkvėpė man
išmintingą sprendimą!
Kai vakariniai mano apmąstymai pasibaigė tokia išvada, aš atsisto­
jau, nuėjau prie durų ir įsižiūrėjau į rugiapjūtės saulėlydį ir į ramiusi
laukus priešais savo kotedžą, kuris, kaip ir mokykla, buvo apie pusę
mylios nuo kaimo. Paukščiai čiulbėjo paskutines savo giesmes.
Vasara baigės. Po orą gražiai...

336
 Stebėdama gamtą, aš tariausi esanti laiminga ir labai nustebau, stai­
ga pajutusi, jog verkiu. Kodėl? Todėl, kad likimas mane atskyrė nuo
mano šeimininko, kurio aš niekuomet nebepamatysiu; todėl, kad aš
baiminausi, jog neviltis, skriauda ir nesutvardomas įtūžis dėl mano
pabėgimo per daug jo neišmuštų iš teisingo kelio, neišrautų jam pasku­
tinės vilties atgimti ir pasitaisyti. Šios mintys užgožė man puikų
vajcaro dangų ir vienišą slėnį. Aš sakau vienišą, nes šioje Mortono da­
lyje nesimatė nė vieno pastato, tik bažnyčia ir klebonija, pusiau sken­
dinti medžiuose, ir jau visiškai tolumoje — Veil Holas, kur gyveno tur­
tuolis misteris Oliveris su savo dukteria. Aš užsidengiau veidą ranko­
mis ir atsišliejau galva į mūrinę durų staktą; tačiau netrukus nedidelis
šlamesys prie tvoros, kuri skyrė mano sodelį nuo tolesnės pievos, pri­
vertė mane pakelti akis. Misterio Riverso šuo, senasis Karlas, stūmė
snukiu vartelius, o pats Sent Džonas stovėjo, pasirėmęs ant jų sukry­
žiuotomis rankomis; jo antakiai buvo suraukti, griežtas, beveik nema­
loniai rūstus žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane. Aš pakviečiau jį užeiti.
— Neturiu laiko; aš tik užnešiau ryšulėlį, kurį seserys paliko jums,
Manau, kad jame yra dažų dėžutė, pieštukai ir popierius.
Aš priėjau pasiimti ryšulėlio,— tai buvo miela dovana. Sent Džonas
atidžiai žiūrėjo, kaip man atrodė, į mano veidą niauriu žvilgsniu. Ant
jo skruostų aiškiai matėsi ašarų žymės.
— Ar jūsų darbas pirmą dieną nuvargino jus labiau negu tikėjotės?—
paklausė jis.
— O, ne! Atvirkščiai, aš manau, kad ilgainiui man visiškai gerai
seksis pamokos su mergaitėmis."
— Gal jūs tikėjotės kitokių gyvenimo sąlygų.. . jūsų kotedžas, jo
baldai... tiesą sakant, yra gana skurdūs...
Aš pertariau jį:
— Mano namelis švarus. Jis saugoja mane nuo darganos. Baldų vi­
siškai gana, ir jie patogūs. Visa, ką aš matau apie save, man kelia
dėkingumą, o ne liūdesį. Aš ne tokia kvailutė ir ne tokia patogumų
mėgėja, kad gailėčiausi, jog nėra kilimo, sofos ir sidabrinių indų; be
to, prieš penkias savaites aš nieko neturėjau,—buvau visų atstumta
elgeta, valkata, o dabar turiu pažįstamų, pastogę, darbą. Aš stebiuosi
dievo gerumu, mano draugų kilnumu, likimo palankumu. Aš niekuo
nesiskundžiu.
— Tai, vadinasi, jūsų neslegia vienuma? Juk šio namelio vidus toks
tamsus ir tuščias.
— Iki šiol aš dar neturėjau laiko pasidžiaugti ramybe, o juo la­
biau — bodėtis vienuma.
— Gerai. Tikiuosi, kad jūs iš tikrųjų jaučiate pasitenkinimą, apie
kurį kalbate; šiaip ar taip, sveikas protas jums nurodys, kad dar per

22. Džeinė Eir 337

 anksti pasiduoti abejonėms ir baimei, kaip kad padarė Loto žmona86.
Aš nežinau, ką jūs palikote prieš ateidama pas mus, bet rekomenduoju
jums ryžtingai priešintis bet kokioms pagundoms ir nesižvalgyti atgal;
ženkite tvirtai savo naujuoju keliu,—nors keletą mėnesių.
— Aš ir rengiuosi taip elgtis,— atsakiau.
Sent Džonas kalbėjo toliau:
— Sunkus darbas — sutramdyti savo norus ir įveikti savo polinkius.
Bet kad tai yra įmanoma, aš įsitikinau iš savo patirties. Dievas suteikė
mums šiokią tokią galią kreipti savo likimą; ir kai mūsų gyvybinės
jėgos trokšta veiklos, kurios mes negalime, joms duoti, kai mūsų valia
veržiasi į kelią, kuris mums uždarytas, mes neturime numarinti savęs
dvasiniu badu ir pasiduoti nevilčiai; mums reikia paieškoti kito maisto
savo sielai, tokio pat stiprinančio, kaip ir uždraustasis vaisius, kurio
ji siekia paragauti, tik gal tyresnio, ir nutiesti savo troškimams kelią,
gal ir sunkesnį, bet tokį pat tiesų ir platų, kaip tasai, kurį užtvėrė mums
likimas.
— Prieš metus aš pats buvau be galo nelaimingas, man atrodė, kad,
įsišvęsdamas kunigu, aš padariau klaidą. Mano monotoniškos priedermės
mirtinai mane nukamuodavo. Aš aistringai veržiausi į aktyvesnį gyve­
nimą, į labiau jaudinančius darbus literatūros srityje, norėjau būti me­
nininku, rašytoju, oratorium — bet kuo, tik ne kunigu. Taip, politiko,
kario, šlovės ieškotojo, garbėtroškos, valdžios siekėjo širdis plakė po
kuklia dvasininko sutana. Aš sakydavau sau: mano gyvenimas toks
sunkus, kad aš turiu jį pakeisti arba numirti! Tačiau po tamsos ir ko­
vos laikotarpio blykstelėjo šviesa ir atėjo išgelbėjimas. Mano siaurutis
gyvenimas staiga atsiskleidė priešais mane kaip beribiai toliai, mano
siela išgirdo dangaus kvietimą — stoti, sukaupti visas savo jėgas, iš­
skleisti sparnus ir pakilti aukštyn į nežinomas platybes. Viešpats pa­
vedė man misiją, kuriai deramai atlikti reikia gabumų ir stiprybės, drą­
sos ir iškalbingumo — visų tų geriausių ypatybių, kuriomis turi pasižy­
mėti karys, valstybės veikėjas ir oratorius, nes geras misionierius "turi
įkūnyti savyje visų šių asmenų savybes.
— Aš nusprendžiau tapti misionierium. Nuo tos akimirkos mano vi­
dinė būsena pasikeitė, sielos pančiai nukrito, ir visos mano jėgos tapo
laisvos; buvusios grandinės paliko vien maudžiantį skausmą, kurį išgy­
dyti gali tik laikas. Tiesa, tėvas priešinosi mano nutarimui, bet po jo
mirties mano kelyje nebeliko nė vienos rimtos kliūties. Sutvarkyti kai
kuriuos reikalus, surasti įpėdinį Mortono parapijai, nutraukti ar raute
išrauti kai kuriuos ryšius, geidulingų pagundų sukeltus —tai bus pas-

86
Pasak biblijos, Loto žmona, bėgdama iš Sodomos miesto, atsigręžė atgal ir
už tai buvo paversta druskos stulpu.

338
kutinės grumtynės su žmogiškąja silpnybe, ir aš žinau, kad turiu jas
laimėti, nes esu prisiekęs laimėti,— ir aš paliksiu Europą ir vyksiu į
Rytus.
Visa tai jis pasakė savo ypatingu prislopintu ir kartu patetišku
balsu; nutilęs jis pažvelgė ne į mane, bet į nusileidžiančią saulę, į ku­
rią žiūrėjau ir aš. A b u mes stovėjome nusigręžę nuo takelio, kuris ėjo
per lauką vartelių link, ir neišgirdome žingsnių per vešlią jo žolę; liū­
liuojantis upelio čiurlenimas slėnyje buvo vienintelis garsas, trikdąs
v a k a r o tylą; ir abu mes krūptelėjome, išgirdę linksmą balsą, kuris nu­
skambėjo tarsi sidabrinis varpelis:
— Labas vakaras, misteri Riversai! Labas vakaras, mielasis Karlai!
Jūsų šuo, sere, greičiau pažįsta savo draugus n e g u jūs; jis pastatė ausis
ir pavizgino uodegą, vos man pasirodžius palaukėje, o jūs vis tebe­
stovite nusigręžęs nuo manęs.
T a i b u v o tiesa. N o r s misteris Riversas, išgirdęs šį melodingą balsą,
taip smarkiai krūptelėjo, tartum žaibas būtų perskrodęs viršum jo gal­
vos debesį, tačiau jis vis tebestovėjo ta pačia poza, kuria jį užtiko
kalbančioji,— parimęs ant vartelių ir žiūrėdamas į vakarus. Pagaliau
jis iš lėto atsigręžė. M a n pasirodė, kad greta jo pasivaideno nereali
būtybė. Už trijų žingsnių nuo jo stovėjo mergaitė su akinančiai bal­
tais drabužiais, j a u n a ir gracinga, kiek pilnoka, bet grakšti; iš pradžių
ji pasilenkė paglostyti Karlo, paskui pakėlė galvą, atmetė atgal vualį,
ir priešais mus pražydo tobulo grožio veidas. Posakis „tobulas grožis"
y r a drąsus, bet aš neatsiimu j o : harmoningesnio veido dar nėra sukūręs
nuosaikus Albiono klimatas, grynesnių rožių ir jazminų atspalvių ne­
puoselėjo jo drėgni vėjai ir debesuota padangė. V i s a ji švytėjo žave­
siu, būdama be mažiausio trūkumo. M e r g a i t ė s veido bruožai b u v o tai­
syklingi ir dailūs, jos akys — tokios formos ir spalvos, kokias mes
matome senųjų meno meistrų paveiksluose,— didelės, tamsios, raiškios;
ilgos tankios blakstienos teikė jos žvilgsniui švelnaus svajingumo; ploni
antakiai darė jos veidą giedrą; balta, lygi kakta alsavo ramybe ir pa­
brėžė g y v ą spalvų žaismo grožį; skruostai b u v o apvalūs, rausvi ir skais­
tūs; tokios pat skaisčios, rausvos, putlios ir žavios buvo jos lūpos;
dantys — l y g ū s ir balti; mažas smakras — su duobute; plaukai—vešlūs
ir garbanoti,— žodžiu, ji turėjo visas tas gerąsias ypatybes, kurios drau­
ge sudaro idealaus grožio įsikūnijimą. Aš stebėjausi, žiūrėdama į tą
nuostabią būtybę; žavėjausi ja visa širdimi. Gamta, be abejonės, kūrė
ją su didele meile ir, pamiršusi visą savo įprastąjį pamotės šykštumą,
apdovanojo savo favoritę su karališku dosnumu.

„ K a i p žiūri į šitą žemišką angelą Sent D ž o n a s ? " — m a n savaime kilo

klausimas, kai pamačiau, kad jis atsigręžė ir žvelgia į ją; ir taip pat
savaime ėmiau ieškoti atsakymo į šį klausimą jo veido išraiškoje. Bet

339
 jis j a u b u v o spėjęs nukreipti savo žvilgsnį nuo šios įstabios gerosios
fėjos ir žiūrėjo į kuklų žydinčių saulučių kuokštą, augantį prie vartelių.
— N u o s t a b u s vakaras, bet j a u vėloka jums vienai vaikščioti,—-tarė
jis, užmindamas koja baltas it sniegas užsiskleidusių žiedų galvutes.
— O, aš grįžau namo iš S . . . (ji paminėjo didelį miestą, esantį už
kokių dvidešimt mylių) tik šiandien. Tėtė sakė, kad jūs atidarėte mo­
kyklą ir k a d atvyko nauja mokytoja; ir aš po arbatos užsidėjau skry­
bėlę ir atbėgau su ja susipažinti. Čia juk jinai?—paklausė mergaitė,
rodydama į mane.
— T a i p , — tarė Sent Džonas?-
— K a i p jūs manote, ar jums patiks M o r t o n a s ? — k r e i p ė s i ji į mane
paprastai ir naiviai, nors ir vaikiškai, bet labai patraukliai.
— Tikiuosi, kad patiks. Aš turiu pagrindo tuo tikėti.
— Ar jūsų mergaitės b u v o atidžios?
— Aišku. *
— O jums patinka jūsų namelis?
— Labai.
— Ar gerai aš jį įrengiau?
— Labai gerai.
— Ir gerai parinkau jums patarnautoją — Alisą Vud?
— Visiškai. Jinai gabi ir paslaugi.
„Tai mat kas jinai, supratau aš.*—Mis Oliver. turtuolio duktė, ly­
giai gausiai apdovanota turtais fortūnos kaip ir gamtos. Iš tikrųjų j:
gimė po laiminga žvaigžde."

— Aš kartais užsuksiu pas jus ir padėsiu jums per pamokas,—pri­

dūrė ji.— Lankyti jus man bus pramoga, o pramogas aš mėgstu. Mister:
Riversai, o kaip linksma buvo S... mieste! Vakar šokau iki antros
87
valandos nakties, arba, tiksliau ryto. Ten dėl tų visų riaušių atsiųstas
N pulkas, o karininkai meiliausi žmonės pasaulyje! Nė žiūrėti nesinon
į mūsiškius peilių galąstojus ir žirklių pardavinėtojus,— koks gi čia jau­
nimas!

M a n pasirodė, kad, kalbant mergaitei, misterio Sent Džono veidas

kažkaip keistai persikreipė. Jis tvirtai sučiaupė lūpas, ir apatinė
veido dalis pasidarė neįprastai rūsti ir sunki. Jis pakėlė akis nuo žy­
dinčių saulučių ir įsmeigė jas į mis Oliver, perverdamas ją griežti
reikšmingu, tiriančiu žvilgsniu. Ji vėl atsakė jam juoku, kuris taip?
nuostabiai derėjo prie jos jaunystės, rausvų skruostų, smakro duobutės
ir blizgančių akių!

87
Autorė turi omeny pačioje devynioliktojo šimtmečio pradžioje įvykusius
mašinų laužymo maištus, kurių banga nusirito per Šiaurės Anglijos grafystes ir
kurie žiauriai buvo kariuomenės numalšinti.

340
 Sent Džonas tebestovėjoi priešais ją, nebylus ir griežtas; ji ėmė glos­
tyti Karlą.
— Vargšas Karlas myli mane,— tarė jinai, — jis ne paniuręs ir
nevengia savo draugų; mokėdamas kalbėti, jis nežiūrėtų j mane ty­
lomis.
Kai jinai, glostydama Karlo galvą, grakščiai pasilenkė priešais jau­
ną, bet rūstų jo šeimininką, aš pamačiau, kaip nukaito Sent Džono
veidas. Pamačiau, kaip niūriose jo akyse staiga blykstelėjo liepsna ir
sužėrėjo nesuvaldomas jaudinimasis. Ir tą akimirką jisai, pagyvėjęs ir
nuraudęs, man pasirodė toks pat gražuolis kaip ir jinai. Jo krūtinė
smarkiai kilnojosi, tartum liepsninga jo širdis, kuriai pabodo despotiš­
ka proto galia, būtų plėtusis ir veržusis į laisvę. Bet jis, matyt, su­
tramdė ją, kaip narsus raitelis kad sutramdo piestu stojantį žirgą. Nė
vienu žodžiu, nė vienu judesiu neatsakė jis į tas lipšnias užuominas,
kurios jam buvo daromos.
— Tėtė sako, kad pastaruoju metu jūs pas mus nė akių nerodote,—
kalbėjo toliau mis Oliver, pažvelgusi į jį.—Jūs visiškai pamiršote Veil
Holą. Šį vakarą jis vienas ir truputį nesveikuoja,— eime kartu, aplan­
kysite jį!
— Per daug jau vėlu trukdyti misterį Oliverį,— atsakė Sent Džonas.
— Iš kur jūs ištraukėte, kad per vėlu? O aš jums sakau, kad pats
patogiausias laikas. Dabar kaip tik tas metas, kai tėtei labiausiai rei­
kia žmonių draugystės. Fabrikas uždarytas, ir jam nėra kas veikti.
Eime, misteri Riversai. Kodėl jūs toks atšiaurus ir vengiate žmonių?
Jam nieko nesakant, nejaukią tylą ji pati užpildė savo šneka.
— O, aš visai pamiršau!—šūktelėjo ji, staiga krestelėjusi žavią
garbanotą galvutę ir lyg pykdama ant savęs.— Aš tokia lengvabūdė ir
išsiblaškiusi! Atleiskite man. Visai pamiršau, kad jūs turite rimtą prie­
žastį neplepėti su manim. Juk Diana ir Merė paliko jus, Mur Hauzas
uždarytas, ir jūs toks vienišas. Iš tikrųjų, man jūsų gaila. Eime ap­
lankyti tėtės.
— Ne šiandien, mis Rozamunda, ne šiandien.
Misteris Sent Džonas tai pasakė beveik mechaniškai, jis vienas te­
žinojo, kiek pastangų jam pareikalavo šis atsisakymas.
— Na, jeigu jūs toks užsispyręs, aš einu, nebesiryžtu čia ilgiau
pasilikti: jau iškrito rasa. Labanaktis!
Ji ištiesė jam ranką. Jis vos palietė jos pirštus.
— Labanaktis!—pakartojo jis tyliu ir dusliu lyg aidas balsu.
Ji nuėjo, bet netrukus grįžo.
— O ar kartais jūs nesergate?—paklausė ji.
Šito paklausti visiškai derėjo, nes Sent Džono veidas buvo baltes­
nis už jos suknelę.

341
 — Visiškai sveikas,— atsiliepė jis irf nusilenkęs jai, pasitraukė nuo
vartelių. Mis Oliver nuėjo į vieną pusę, jis — į kitą. Ji dukart atsisuko
ir pažiūrėjo jam įkandin, o paskui išnyko kaip nuostabus regėjimas slė­
nio sutemose; o Sent Džonas tolo ryžtingais žingsniais ir nė karto ne­
atsigręžė.
Sis kitų žmonių kančios ir vidinės kovos vaizdas nukreipė mano
mintis nuo savo pačios liūdno likimo. Ne veltui Diana Rivers pasakė
apie savo brolį, kad jis—„nepermaldaujamas kaip mirtis". Jos žodžiai
nė kiek nebuvo perdėti.

XXXII SKYRIUS

Aš toliau mokytojavau kaimo mokykloje kuo uoliausiai ir sąžinin­

giausiai. Iš pradžių tai buvo sunkus darbas. Praėjo nemaža laiko, ko!
pagaliau išmokau suprasti savo mokines. Visiškos nemokšos, nejud­
rios galvosenos, jos man atrodė beviltiškos ir, iš pirmo žvilgsnio, visos
tokios pat bukaprotės; bet netrukus supratau, kad klystu. Jos skyrėsi
viena nuo kitos lygiai taip, kaip ir išsilavinę žmonės; ir kai aš geriau
su jomis susipažinau, o jos — su manimi, tas tarpusavis jų skirtumas
darėsi vis didesnis. Kai jos apsiprato su manim, mano kalba, mano
reikalavimais ir tvarka, kai kurios iš tų nerangių žiopliukių tapo gana
guviomis mergaitėmis. Pasirodė, kad daugelis iš jų paslaugios ir malo­
nios; tarp jų aš radau nemaža ir tokių, kurios pasižymėjo įgimtu man­
dagumu ir savigarbos jausmu, be to, ir puikiais gabumais, kurie vertė
mane jomis domėtis ir žavėtis. Netrukus šioms mergaitėms jau pasi­
darė malonu gerai atlikti savo darbą, vaikščioti nusipraususioms ir šva­
riais drabužiais, reguliariai išmokti pamokas, kukliai ir deramai elgtis
Kartais jos tiesiog nuostabiai greitai darė pažangą, ir aš pagrįstai d_-
džiavausi šiomis mokinėmis; prie kai kurių geriausių aš prisirišau, :
jos prisirišo prie manęs. Tarp mano auklėtinių buvo keletas fermer.-
dukterų —kone suaugusių merginų. Jos jau mokėjo skaityti, rašyti _*
siūti; šitas aš mokiau gramatikos pagrindų, geografijos, istorijos, taip p=i
sudėtingesnių rankdarbių. Jų tarpe sutikau tokių mergaičių, kurios b--
vo vertos pagarbos, kurios troško žinių bei sugebėjo tobulintis ir ±L
kuriomis aš praleidau nemaža malonių vakarų jų namuose. Jų tėvi
paprastai labai meiliai elgdavosi su manimi. Man buvo malonu priirz:
nuoširdų jų vaišingumą ir rodyti jiems pagarbą, prie kurios jie, n:
tyt, nebuvo pratę. Tačiau tai jiems patiko ir buvo naudinga, nes ke ~.
juos savo pačių akyse ir skatino norą nusipelnyti tokį pagarbų elgės.
Aš jaučiau, kad mane šių vietų žmonės ima mylėti. Kai išeidav

342
iš namų, visi, mane sutikę, nuoširdžiai sveikindavosi ir draugiškai šyp­
sodavosi. Gyventi visų gerbiamai, tegu ir darbo žmonių gerbiamai,
juk tas pat, kas „kaitintis ramios, meilios saulutės spinduliuos"; šios
saulės šviesoje giedri sielos jausmai išleidžia pumpurus ir pražysta. To­
mis dienomis mano širdis dažniau būdavo kupina dėkingumo negu liū­
desio. Ir vis dėlto, skaitytojau, prisipažįstu, kad, gyvenant tokį ramų,
tokį naudingą gyvenimą,— kada pasibaigdavo diena, praėjusi kuo stro­
piausiai bemokant savo auklėtines, ir vakaras, kurio metu piešdavau ar
skaitydavau, malonios vienatvės apsupta,— naktį mane apnikdavo keis­
ti sapnai; ryškūs, neramūs, pilni svajonių ir jaudinančių vaizdų, audrin­
gi sapnai; tokie sapnai, kuriuose, pergyvendama nepaprastus įvykius
ir nuotykius, kupinus romantiškų peripetijų ir pavojų, aš vis susidur­
davau su misteriu Ročesteriu, ir kaskart labiausiai jaudinančiu, kritišku
momentu; ir tuomet jo apkabinimų jėga, jo balso skambesys, jo akių
žvilgsnis, jo rankų ir skruostų prisilietimas, meilė jam, supratimas, kad
esu jo mylima, ir viltis praleisti visą gyvenimą greta jo atgydavo ma­
nyje su visa pirmykšte aistra ir jėga. Nubudusi aš atsimindavau, kur
esu ir kokia mano padėtis. Paskui keldavausi iš lovos be užuolaidų,
susijaudinusi ir virpėdama, ir tik tamsi tyli naktis galėdavo regėti be­
viltišką mano blaškymąsi ir girdėti aistringo ilgesio prasiveržimus. O
kitą rytą lygiai devintą valandą aš pradėdavau pamokas mokykloje —
rami, santūri, pasirengusi dirbti įprastą kasdienį darbą.
Rozamunda Oliver tesėjo savo pažadą lankytis pas mane. Paprastai
ji užsukdavo rytinio pasijodinėjimo metu. Gražioji mergaitė šuoliu at­
lėkdavo prie mokyklos durų ant savo ponio, lydima raito tarno su liv­
rėja. Sunku įsivaizduoti žavesnį vaizdą, kaip ši jojikė su purpurine
amazonės suknia ir juoda aksomine skrybėle, grakščiai gulinčia ant
rtgH garbanų, kurios glamonėjo jos skruostus h* draikėsi ant pečių; taip
apsirengusi jinai pasirodydavo kuklioje kaimo mokykloje ir pražings­
niuodavo pro apstulbusių kaimo mergaičių suolus. Paprastai ji lanky­
davosi tomis valandomis, kai misteris Riversas turėdavo katekizmo pa­
mokas. Bijau, kad puikiosios viešnios žvilgsnis kiaurai perverdavp jau­
najam pastoriui širdį. Rodės, kažkoks instinktas įspėdavo Sent Džoną,
kad ji artėja, ir jeigu jinai pasirodydavo tarpdury tuo metu, kai jis
žiūrėdavo į priešingą pusę, jo skruostai nukaisdavo, ir tartum iš mar­
muro iškalti jo bruožai, nors ir išlikdavo tokie pat sustingę, vis vien
neapsakomai pasikeisdavo; juose, nors išoriškai ir ramiuose, matyda­
vosi kažkokia nerami vidinė ugnis, apie kurią buvo galima spėti anaip­
tol ne iš jo veido išraiškos arba skersomis mesto žvilgsnio.
Rozamunda, aišku, žinojo savo galią, o jis nepajėgė nuslėpti nuo
jos savo jausmų. Ir nors jis pasižymėjo dideliu krikščionišku stoišku­
mu, gana būdavo jai linksmai, padrąsinamai, netgi lipšniai jam nusi-

343
šypsoti, ir jo ranka imdavo drebėti, o akys suliepsnodavo. Atir
kad jo liūdnas ir ryžtingas žvilgsnis sakė tai, ko nekalbėjo jo lū:
„Aš myliu jus ir žinau, kad jums patinku. Aš esu nebylys ne iš bair
kad mane atstumsite. Jeigu aš pasiūlyčiau jums savo širdį, jūs tikr
siai ją priimtute. Bet šita širdis jau padėta ant šventojo altoriaus;
link ją jau sukrautas laužas. Netrukus iš šitos aukos liks tiktai peler
Tuomet jinai papūsdavo lūputes kaip nuskaustas vaikutis; susir
tymo debesis apniaukdavo jos spinduliuojantį linksmumą; ji paskubc:
ištraukdavo savo rankutę iš jo rankos ir, slėpdama apmaudą, nusig:
davo, nenorėdama žiūrėti į tą rūstų herojų ir kankinį. Sent Džonas,
abejo, būtų atidavęs viską pasaulyje ir puolęs prie jos, norėdar
susigrąžinti, sulaikyti ją, kai jinai jį taip palikdavo; bet dėl jos
nenorėjo paaukoti nė vieno šanso dangui pelnyti ir dėl jos viliojan:
meilės nebūtų atsisakęs nė vienos savo vilties į tikrąją palaimą. Be
atsidėjęs šiai meilės aistrai, jis nebūtų galėjęs visapusiškai patenki
savo sielos, kurioje slypėjo ir keliautojas, ir tiesos ieškotojas, ir poe;
ir pastorius. Jis negalėjo, jis nenorėjo išsižadėti savo audringo ir
vingo misionieriaus kelio dėl Veil Holo jaukumo ir tylos. Visa tai
sužinojau iš paties Sent Džono, kai vieną kartą man pavyko atvirai
juo pasikalbėti, nors jis ir buvo labai santūrus.
Mis Oliver pagerbdavo mano kotedžą dažnais apsilankymais, ir
visiškai perpratau jos charakterį, kuriame nebuvo nieko paslėpto
apsimesto; ji buvo koketiška, bet ne beširdė, reikli, bet ne per dic
egoistė. Ji buvo išpaikinta nuo pat vaikystės, bet ne visiškai sugadin
staigi, bet geraširdė, pilna tuštybės (ką gi ji galėjo daryti, kai k:-.
vienas į veidrodį mestas žvilgsnis jai rodyte rodė, kokia ji žavin;
bet ne pamaiva; dosni ir nesididžiavo savo turtingumu; natūrali ir i
nėtinai protinga; linksma, guvi ir nerūpestinga. Ji atrodė nuosta:
žavi netgi tokiai pašalinei stebėtojai kaip aš. Tačiau ji neatrodė la:
įdomi ir nedarė gilaus įspūdžio. Ji buvo visai kitos prigimties bū:;,
negu, pavyzdžiui, Sent Džono seserys. Vis dėlto ji patiko man bev-
taip pat kaip mano auklėtinė Adelė, nors prie to vaiko, kurį globoj i-
ir mokome, mes intymiau prisirišame negu prie pašalinio suaugusio zr
gaus, kad ir kokio patrauklaus.
Kažkodėl Rozamundai šovė į galvą susidomėti manimi. Ji tik.:
kad aš esanti panaši į misterį Riversą (tiktai jis, žinoma, „dešimt kc
už mane gražesnis; nors ir aš labai miela būtybė, bet jis — tikras ar z
-
las"). Vis dėlto aš buvau, jos žodžiais tariant, gera, protinga, užs.
riusi ir ryžtinga kaip ir jis. Jai atrodė, kad aš, kaip kaimo mokyt:
esanti lusus naturae , ir ji įtikinėjo, kad mano praeitis turinti būti
88

mesnė už bet kokį romaną.

88
Gamtos išdaiga (lot).

344
 Vieną vakarą, kai mis Oliver lyg koks nenustygstąs ir nerūpestin­
gas vaikas smalsiai rausėsi mano mažosios virtuvėlės indaujoje ir stalo
stalčiuje, nė kiek tuo neįžeisdama manęs, į jos rankas pateko dvi pran­
cūziškos knygutės, Šilerio tomelis, vokiška gramatika ir žodynas, o
paskui mano piešimo reikmenys ir keletas eskizų, tarp kurių buvo pieš­
tuku padaryta mergaitės galvutė, — vienos mano mokinės, gražios kaip
cherubinas, portretas, o be to, įvairūs peizažai, nupiešti iš natūros Mor-
tono slėnyje ir apylinkės lankose. Iš karto ji apstulbo, o paskui ėmė
džiūgaute džiūgaut.
Ar tai aš piešusi šiuos paveikslėlius? Aš mokanti prancūzų ir vokie­
čių kalbas? Kokia aš nuostabi,—tikras stebuklas! Aš geriau piešianti
negu jos mokytojas geriausioje S... mokykloje. Ar aš negalėčiau grei­
tosiomis nupiešti jos portreto, jinai norinti parodyti jį tėtei?
— Mielai,— atsakiau aš ir suvirpėjau iš džiaugsmo kaip tikras dai­
lininkas, pagalvojusi, kad teks piešti turint tokį tobulą ir puikų mo­
delį. Tą dieną ji vilkėjo tamsiai mėlyna šilkine suknele, jos rankos ir
kaklas buvo nuogi, vienintelį papuošalą sudarė kaštoninės garbanos,
kurios krito ant pečių nuostabiai grakščiai ir natūraliai.
Aš paėmiau lapą plono kartono ir rūpestingai išvedžiau jame jos
veido kontūrus. Iš anksto džiaugiaus, įsivaizduodama, kaip imsiu pieš­
ti dažais, bet, kadangi jąu buvo vėlu, pasakiau jai, kad ateitų dar kartą
man papozuoti.
Ji taip išgyrė mane savo tėvui, kad kitą vakarą misteris Oliveris
pats atėjo pas mane su dukteria; jis buvo stambus, žilas pagyvenęs
vyriškis, šalia kurio jo žavioji duktė atrodė kaip grakšti gėlė prie
balkšvo senovinio bokšto. Misteris Oliveris buvo nešnekus ir galbūt
išdidus, tačiau su manimi jis elgėsi labai maloniai. Rozamundos portreto
eskizas jam nepaprastai patiko: misteris Oliveris pasakė, kad aš turinti
būtinai jį pabaigti. Be to, jis primygtinai prašė, kad aš kitą dieną
ateičiau į Veil Holą ir praleisčiau su jais vakarą.
Aš nuėjau ten ir atsidūriau didžiulėje, puošnioje rezidencijoje. Joje
viskas bylojo apie jo savininko turtingumą. Rozamunda visą mano
viešėjimo laiką krykštavo linksma ir patenkinta. Jos tėvas taip pat
buvo labai malonus; po arbatos įsišnekėjęs su manimi, jis labai pagyrė
mano darbą Mortono mokykloje. Tačiau pridūrė, kad, sprendžiant iš to,
ką jis yra girdėjęs ir matęs, jam tenka būgštauti, jog aš esanti per gera
šiai vietai ir greitai susirasianti kitą, labiau man derančią.
— Iš tikrųjų, tėte,— sušuko Rozamunda,— Džeinė tokia protinga, kad
visiškai gali būti guvernante aristokratiškoje šeimoje.
Aš pagalvojau, kad geriau likti čia, kur dabar esu, negu gyventi
kokioje nors aristokratiškoje šeimoje. Misteris Oliveris labai pagarbiai
ėmė kalbėti apie misterį Riversą ir apie visą Riversų šeimą. Jis papn-

345
šakojo man, kad Riversai esanti labai sena ir kilminga giminė apylin­
kėje; kad Riversų proseniai buvę turtingi; kažkada jiems priklausęs
visas Mortonas; ir netgi dabar, jo nuomone, šios giminės palikuonis
galėtų, jei norėtų, rasti puikiausią ir turtingiausią nuotaką. Jis labai
apgailestavo, kad toks šaunus ir talentingas jaunuolis nusprendė tapti
misionierium ir vykti į užsienį; tatai juk reiškia —pražudyti tokius pui­
kius talentus. Aš supratau, kad tėvas nedarytų kliūčių Rozamundos ir
Sent Džono vedyboms. Misteris Oliveris, matyt, buvo įsitikinęs, kad
jaunojo pastoriaus aukšta kilmė, sena giminė ir dvasininko luomas pa­
kankamai atstoja turtą.

Buvo šventadienis. Mažoji mano pagalbininkė, padedanti man apsi-

ruošti namelyje, išėjo visiškai patenkinta, gavusi vieną pensą už savo
darbą. Viskas aplinkui mane blizgėte blizgėjo, niekur nesimatė nė dė­
melės — grindys buvo iššveistos, židinio grotelės nublizgintos, kėdės
nuvalytos. Aš pati taip pat pasipuošiau ir dabar galėjau antrąją dienos
pusę praleisti kaip tinkama.
Per kokią valandą išverčiau keletą puslapių iš vokiečių kalbos; pas­
kui pasiėmiau paletę bei teptuką ir pradėjau lengvesnį bei malonesnį
darbą — ėmiausi Rozamundos Oliver portreto. Galva buvo jau baigta:
beliko tiktai duoti šviesų foną, patamsinti drapiruotę, paryškinti kar­
minu skaisčias lūpas, suteikti tamsesnius atšešėlius blakstienoms po
melsvais vokais. Kai labai atsidėjusi tapiau šias dailias detales, bils-
terėjęs į duris, įėjo Sent Džonas Riversas.
— Aš atėjau pažiūrėti, ką jūs veikiate šventadienį,— tarė jis.— Ti­
kiuosi, kad visokios mintys nekankina jūsų? Ne? Tai gerai! Piešdama
jūs, be abejo, nesijaučiate tokia vieniša. Matote, aš vis dar nepasitikiu
jumis, nors lig šiol jūs narsiai laikėtės. Aš jums atnešiau knygą, kurią
su malonumu galėsite vakarais pasiskaityti,— ir jis padėjo ant stalo
ką tik išėjusią poemą —vieną iš tų puikiųjų kūrinių, kuriais taip dažnai
būdavo apdovanojama laiminga anų laikų — ano naujosios literatūros
aukso amžiaus — publika. Deja! Mūsų epochos skaitytojai toli gražu ne
tokie laimingi tuo atžvilgiu. Tačiau nebijokite! Aš nesu pasiruošusi per
daug nukrypti į šalį, kaltinti ar apmaudauti. 2inau, kad poezija nemirė
genijus neprarastas ir Mamonai neleista surakinti juos ir nužudyti; poe­
zija ir genijus kada nors vėl pasireikš, jie įrodys savo teisę egzistuoti
savo laisvę ir savo jėgą. Dangaus angelai! Jūs danguje tik šypsotės
kai žemos sielos triumfuoja, o silpnieji aprauda jiems gresiančią pra­
žūtį. Ar poezija sužlugo? Genijus išvytas? Ne, menkas žmogau, ne
Neleisk, kad pavydas įkvėptų tau šią mintį. Jie ne tik gyvi, bet jiems
suteikta ir galia, ir atperkamoji jėga; ir be jų dieviško poveikio, sklin­
dančio visur aplink, tu būtum pragare — savosios menkystės pragare'

346
 Kol aš godžiai verčiau puikius „Marmiono" puslapius (nes tai bu­
vo „Marmionas"), Sent Džonas pasilenkė pažiūrėti mano piešinio. Jis
krūptelėjo, ir aukšta jo figūra vėl atsitiesė; tačiau jis nepratarė nė
žodžio. Aš pažvelgiau į jį, bet jis vengė mano akių. Aš žinojau jo
mintis ir lengvai galėjau išskaityti, kas dedasi jo širdyje; šią valandėlę
aš buvau ramesnė ir šaltesnė už jį, jutau, kad esu pranašesnė, ir no­
rėjau jam padėti, jeigu tik man pasisektų.
„Nors Sent Džonas ir labai tvirtas ir moka valdytis,— mąsčiau aš,—
vis dėlto jis per daug sau užsikrauna: slepia kiekvieną jausmą, kiek­
vieną gėlą; nieko neparodo kitiems, niekuo nesidalina, viską užgniau­
žia savyje. Esu tikra, kad jam bus lengviau, jeigu jis pakalbės apie
žaviąją Rozamunda, kurios, jo nuomone, jam nedera vesti. Aš priver­
siu jį išsišnekėti."
Ir pradėjau, sakydama:
— Sėskitės, misteri Riversai.
Bet jis kaip visuomet atsakė negalįs ilgiau pasilikti.
,,Na ką gi,— tariau pati sau,— stovėkite, jeigu norite, bet niekur
jūs neisite, aš taip nusprendžiau; vienatvė jums taip pat kenkia kaip
ir man. Aš pasistengsiu, gal man pasiseks laimėti jūsų pasitikėjimą, rasti
spragą toje marmuro krūtinėje ir įlieti į ją nors lašelį užuojautos bal­
zamo."
— Kaip atrodo, ar šis portretas panašus?—paklausiau aš tiesiai.
— Ar panašus? Į ką panašus? Aš gerai ir nemačiau jo.
— Jūs gerai jį matėte, misteri Riversai.
Jis net krūptelėjo, netikėto ir keisto mano stačiokiškumo pritrenk­
tas, ir nustebęs pažvelgė į mane. „O, tai tik pradžia,— tariau aš sau.—
Aš nesutriksiu nuo šito jūsų manieringumo; jūs taip lengvai neišsisuk­
site." Ir aš kalbėjau toliau:
— Jūs apžiūrėjote jį gana atidžiai ir smulkiai; bet aš nepriešta­
rauju, galite pažvelgti dar kartą.— Aš atsistojau ir padaviau jam į ranką
portretą.
— Portretas gerai nupieštas,— tarė jis,— labai švelnūs, gryni tonai,
labai dailus ir tikslus piešinys.
— Taip, taip, visa tai aš žinau. Bet ką jūs pasakysite apie panašu­
mą? Į ką jis panašus?
Valandėlę pasvyravęs, jis atsakė:
— Aš manau, kad į mis Oliver.
— Žinoma. Tai šit, sere, atsidėkodama už tai, kad jūs taip puikiai
atspėjote, pažadu jums padaryti kruopščią ir tikslią šito portreto ko-
89
„Marmionas"—-anglų rašytojo Valterio Skoto, daugelio istorinių romanų
autoriaus, poema.

347
piją,— jeigu tik jūs neprieštarausite dėl tokios dovanos. Aš nenorėčiau
gaišti laiko ir veltui eikvoti jėgų tokiai dovanai, kuri, galimas daiktas,
jums neturės jokios vertės.
Jis tebežiūrėjo į portretą; kuo ilgiau jis žiūrėjo į jį, tuo stipriau
spaudė jį rankose ir, rodės, tuo labiau troško jį gauti.
— Taip, panašus!—sumurmėjo jis.™ Akys nuostabiai gerai nupieš­
tos. Jos šypsosi. Puikiai perteikta jų spalva, niuansai ir išraiška.
— Ar norite turėti tokį portretą? Ar jis jus džiugintų, ar skaudin­
tų? Pasakykite teisybę. Kai jūs atsidursite Madagaskare arba Gerosios
Vilties rage, arba Indijoje,— ar bus jums malonu turėti jį su savimi,
o gal jis tik keltų prisiminimus, kurie vien erzintų ir liūdintų jus?
Jis greitai žvilgtelėjo į mane, tačiau neryžtingai ir sumišęs. Paskui
vėl ėmė žiūrėti į atvaizdą.
— Neneigiu, kad norėčiau jį turėti, bet kitas dalykas, ar tai būtų
gera ir protinga.
Nuo to laiko, kai aš įsitikinau, kad jis tikrai patinka Rozamunda i
ir kad jos tėvas, matyt, neprieštarautų šioms vedyboms,— aš, būdama
ne tokia egzaltuota kaip Sent Džonas, labai panorau prisidėti, kad
įvyktų ši sąjunga. Man atrodė, kad, gavęs misterio Oliverio turtus, jis,
tų pinigų padedamas, galėtų padaryti nė kiek ne mažiau gero, kaip
tapdamas misionierium, pragaišindamas savo talentą ir išeikvodamas sa­
vo jėgas tropinės saulės spinduliuose. Todėl aš tariau nesvyruodama:
— Kiek aš galiu spręsti, protingiausia ir įžvalgiausia, ką jūs galite
padaryti, tai tuoj pat laimėti patį originalą.
Sent Džonas tuo tarpu jau atsisėdo, pasidėjo portretą priešais sa­
ve ant stalo ir, pasirėmęs galvą rankomis, su meile pasilenkė prie jo.
Aš pamačiau, kad jis nepyko dėl mano įžūlumo ir visai nesumišo. Aš
net pastebėjau, kad taip atvirai kalbėtis ta tema, kuri jam buvo tiesiog
neliečiama, klausytis, kad apie ją taip laisvai šnekama,— jam greičiau
patinka ir netgi teikia netikėto palengvinimo. Užsidariusiems žmonėms
dažnai daug labiau reikia atvirai apsvarstyti savo jausmus negu atvira­
širdžiams. Griežčiausias stoikas vis dėlto yra žmogus, ir drąsiai, su ge­
rais norais „įsibrauti" į jo sielos „nebyliąją jūrą"—neretai reiškia su­
teikti jam didžiulę paslaugą.
— Jūs jai patinkate, aš esu tikra,—tariau, stovėdama už jo kėdės,-
o jos tėvas jus gerbia. Rozamunda — puiki mergina, tik ne itin intelek­
tuali; bet jūsų intelekto užteks abiem. Jūs turėtute ją vesti.
— Argi aš jai patinku?—paklausė jis.
— Aišku; labiau negu kas kitas. Ji negali atsikalbėti apie jus; ta:
pati maloniausia jos tema, ji niekuomet jai neįkyri.
— Labai miela girdėti,— tarė jis, - labai; kalbėkite apie tai dar ket-

348
virtį valandos,— ir jis kuo rimčiausiai išsitraukė laikrodį ir pasidėjo
ant stalo, k a d galėtų matyti laiką.
— Bet kam gi kalbėti,— paklausiau aš,— kai jūs tikriausiai j a u ruo­
šiatės sutriuškinti mane savo prieštaravimais arba kalate naują gran­
dinę savo širdžiai surakinti?
— Neišsigalvokite tokių baisybių. Įsivaizduokite, k a d aš tirpstu ir
leipstu,— taip ir y r a iš tikrųjų; žemiška meilė kyla mano sieloje k a i p
naujai prasimušęs šaltinis ir maloniomis bangomis užlieja laukus, ku­
riuos aš taip uoliai ir taip sunkiai dirbau, taip stropiai sėjau gerų norų
ir pasiaukojimo sėklomis. O dabar juos užtvindė nektaro srautas, jauni
daigai žūsta — saldūs nuodai išplauna juos, ir šit aš matau save, sė­
dintį ant sofos V e i l H o l o svetainėje prie savo sužadėtinės Rozamundos
Oliver kojų; ji k a l b a su manimi švelniu balseliu, žiūri į mane štai ši­
tomis akutėmis, kurias talentinga jūsų ranka taip tiksliai atvaizdavo,
šypsosi man šiomis koralinėmis lūpomis. Ji yra mano, aš priklausau
jai; šis gyvenimas ir šis laikinas pasaulis mane patenkina. Tylėkite!
N i e k o nesakykite! M a n o širdis kupina džiaugsmo, mano jausmai ap­
kerėti, leiskite ramiai praslinkti mano pasiskirtoms malonioms minutėms.
Aš išpildžiau jo prašymą; laikrodis tiksėjo, minutės slinko. Aš sto­
vėjau tylėdama ir. girdėjau, kaip jis tankiai ir dusliai alsavo.
Šitaip betylint praė j o ketvirtis valandos; tada j is įsidė j o laikrodį,
atstūmė portretą, atsistojo ir nuėjo prie židinio.
— Na štai,— tarė jis,— šios trumpos minutės buvo paskirtos iliu­
zijoms ir kliedesiui. M a n o galva ilsėjosi ant pagundos krūtinės, aš pa­
lenkiau savo sprandą po jos žydinčiomis gėlėmis apkaišytu jungu ir
p a r a g a v a u j o s taurės. Bet aš pamačiau, k a d mano priegalvis dega, žie­
dų girliandoje rangosi gyvatė; vynas atsiduoda kartėliu; mano gundy­
tojos pažadai melagingi, jos pasiūlymai netikri. Visa šitai aš matau
ir žinau.
Aš pažvelgiau į jį nustebusi.
— Kaip keista,— kalbėjo jis toliau,— kad aš beprotiškai, su visa
pirmosios tikros aistros jėga mylėdamas Rozamunda O l i v e r ir maty­
damas, jog mano meilės objektas yra tobulai puikus, nuostabus ir žavus,
tuo pat metu jaučiu tvirtą, nepakeičiamą įsitikinimą, kad jinai nebūtų
man gera žmona, kad jinai ne toji gyvenimo draugė, kokios man reikia,
kad aš tai pastebėčiau, praėjus metams po vestuvių, ir kad po dvy^-
likos palaimos mėnesių sektų visas gyvenimas, kupinas apgailestavimo.
Tą aš žinau.
— Kaip keista! — nejučia pratariau aš.
—-Manyje y r a kažko — k a l b ė j o jis,— kažko be galo jautraus jos
kerams, bet kartu aš stipriai jaučiu ir jos ydas: ji negali pritarti m a n o
siekimams ir man talkininkauti. Argi gali Rozamunda būti kentėtoja.

349
žmogus, velkąs pasiaukojimo naštą, moteris apaštalas? Argi galėtų R o '
zamunda būti misionieriaus žmona? Ne!
— Bet jums nėra reikalo tapti misionierium. Jūs galėtute atsižadėti
šio sumanymo.
— Atsižadėti? Kaip? Atsižadėti savo pašaukimo? Savo didžiojo tiks­
lo? To pamato, kurį aš padėjau žemėje dangiškajai palaimai pelnyti?
Savo vilties būti tarp tų, kurių visi troškimai susiliejo į vieną didingą
veržimąsi—tobulinti žmoniją, skleisti mokslą tamsybės karalystėje,
skelbti taiką vietoj karo, laisvę vietoj vergijos, religiją vietoj prietarų,
dangaus palaimos viltį vietoj pragaro siaubo? Atsižadėti viso šito? Bet
juk tai man brangiau už kraują mano gyslose. Tai yra tasai, tikslas,
kurį aš užsibrėžiau, dėl kurio aš gyvenu!
Po ilgokai trukusios tylos aš tariau:
— O mis Oliver? Ar jos nusivylimas, jos sielvartas jums nieko ne­
reiškia?
— Mis Oliver visuomet apsupta garbintojų ir meilikautojų; nepra-
slinks nė mėnesio, ir mano paveikslas išdils jai iš širdies, nepalikęs
jokios žymės. Ji užmirš mane ir ištekės tikriausiai už tokio žmogaus,
su kuriuo bus kur kas laimingesnė negu su manim.
— Jūs kalbate gana šaltai, bet kenčiate nuo šitos kovos. Jūs aiškiai
alinate save.
— Ne. Jeigu aš truputį suliesėjau, tai tik dėl to, kad labai rūpi­
nuosi, kaip man klosis ateityje; ji dar vis neaiški — mano kelionė
nuolat atidedama. Šįryt gavau žinią, kad mano įpėdinis, kurio aš taip
ilgai laukiu, atvyks ne anksčiau kaip po trijų mėnesių; o gal tie trys
mėnesiai nusitęs iki pusės metų.
— Vos tik mis Oliver įeina į klasę, jūs virpate ir raustate.
Jo veide vėl šmėstelėjo nuostaba. Jis neįsivaizdavo, kad moteris
galėtų išdrįsti taip kalbėti su vyru. O dėl manęs, tai aš šitokių po­
kalbių metu jaučiausi visiškai laisvai. Bendraudama su stipriomis, už­
daromis ir subtiliomis sielomis, vyro ar moters, aš tol nenurimdavau
kol man pavykdavo pralaužti įprasto uždarumo užtvaras, peržengti at­
virumo ribą ir išsikovoti vietą prie pat jų širdies altoriaus.
— Jūs iš tikrųjų originali,— tarė jis,—ir drąsos jums nestinga. Jū­
sų siela narsi ir žvilgsnis pastabus; bet užtikrinu, kad jūs ne visai
teisingai aiškinate mano jausmus. Jūs laikote juos gilesniais ir stipres­
niais, negu jie iš tikrųjų yra. Jūs priskiriate man nuotaikas, kurias
vargu ar galėčiau aš patirti. Kai aš raustu ir virpu, matydamas mis
Oliver, man negaila savęs paties. Aš niekinu savo silpnybę. Žinau, kad
ji niekinga: tai tėra tik kūno karštligė, o ne...— aš užtikrinu — ne
sielos konvulsija. Mano siela tvirta kaip uola, nepajudinamai iškilusi

350
iš vilnijančios jūros gelmių. Tad pažinkite mane tokį, koks aš iš tik­
rųjų esu,— šaltą ir kietą žmogų.
Aš nusišypsojau, netikėdama jo žodžiais.
— Jūs privertėte mane būti atvirą,— kalbėjo jis toliau,— dabar aš
toks ir esu. Atmetus tas sniego baltumo skraistes, kuriomis krikščiony­
bė dangsto žmogaus bjaurumą, savo prigimtimi aš pasirodysiu jums
esąs šaltas, kietas, didelius tikslus turintis žmogus. Iš visų jausmų aš
tepasiduodu vien natūraliam prisirišimui. Protas, o ne jausmas mane
veda, mano norai — neriboti, mano troškimas iškilti aukščiau, pasiekti
daugiau negu kiti — nepasotinamas. Aš vertinu žmogaus ištvermingumą,"
pastovumą, uolumą, talentą, nes tik tokiu būdu įvykdomi kilnūs, di­
dingi darbai ir pasiekiamas aukštas pranašumas. Aš susidomėjęs stebiu,
kaip jūs darbuojatės, nes laikau jus uolios, rimtos, energingos moters
pavyzdžiu, bet visiškai ne todėl, kad giliai užjausčiau jūsų pergyventas
nelaimes ar dabartinius jūsų sielvartus.
— Jūs dedatės pagonišku filosofu,— tariau aš.
— Ne. Tarp manęs ir filosofų deistų yra didelis skirtumas: aš tikiu,
ir tikiu evangeliją. Jūs apsirikote, parinkdama epitetą. Aš ne pagoniškas,
o krikščioniškas filosofas—Jėzaus pasekėjas. Būdamas jo mokinys, aš
išpažįstu tyrą, gailestingumu ir malone persunktą jo religiją. Aš kovoju
už ją ir esu prisiekęs ją skelbti. Patraukusi mane jaunystės metais, toji
religija išvystė mano prigimties galias: iš mažučio daigelio, iš natūra­
laus sielos polinkio ji išaugo į didį, paūksmingą medį, į gailestingumą.
Iš silpno, neišpuoselėto žmogiško doros polinkio, slypėjusio manyje, ji
išugdė prideramą dieviško teisingumo jausmą. Iš noro pasiekti galią
ir šlovę savo niekingajam „aš" toji religija suformavo manyje troškimą
praplėsti mano viešpaties karalystę — laimėti pergales kryžiaus vėliavai.
Matote, kiek daug man davė religija, ji padėjo suklestėti pirminiams
pradams, ji karpė ir kultivavo prigimties medį. Tačiau religija negalėjo
išrauti prigimties polinkių ir neišraus, „kol mirtingieji apsisiaus nemir­
tingumo rūbais".
Jis pasiėmė savo skrybėlę, kuri gulėjo ant stalo šalia mano paletės,
ir dar kartą pažvelgė į portretą.
— Ji iš tikrųjų žavi,— sušnibždėjo jis.—Ne veltui jos vardas—„Pa­
saulio Rožė".90
— Gal man nupiešti dar kitą tokį potretą jums?
— Cui borto? 91 Ne.
Jis uždengė portretą plonu popieriaus lakštu, kurį aš paprastai var­
todavau rankoms pasidėti, kad piešdama nesutepčiau kartono. Nežinau,
90
„Rosa mundi" (lot.) — „pasaulio rožė".
91
Kam? (lot.).

351
ką jis ant to tuščio popieriaus staiga pamatė, bet kažkas atkreipė
dėmesį. Jis p a g r i e b ė tą lapą, pažiūrėjo į jį, paskui žvilgtelėjo į m
kažkaip neapsakomai keistai ir visiškai man nesuprantamai; jo ak
rodės, pastebėjo ki< 'ivieną mano figūros, v e i d o ir drabužių bruožą,
žvilgsnis pervėrė muiie visą kaip žaibas. Jo lūpos virptelėjo, lyg
būtų norėjęs kažką sakyti, bet susivaldė ir nepratarė nė žodžio.
— K a s ats.itiko?—paklausiau.
— N i č n i e k o , — atsakė jis, ir aš pamačiau, kaip, padėjęs atgal pol
pierių, jis greitai atplėšė n u o jo siaurą juostelę. Ji d i n g o jo pirštinėje.
Paskubomis man linktelėjęs ir taręs: „ L a b a n a k t " , — jis dingo.
— Na ir trenktas vis dėlto! — n u s i s t e b ė j a u aš, ištardama tose viel
se įprastą posakį.
Aš atidžiai apžiūrėjau popierių, bet nieko jame nepastebėjau,
kelias tamsias dažų dėmes toje vietoje, kur buvau mėginusi spalv<
V a l a n d ė l ę kitą svarsčiau šią mįslę, bet, n e g a l ė d a m a jos atspėti ir
nydama, k a d ji man negali turėti ypatingos reikšmės, lioviausi apie
galvojusi ir netrukus visai užmiršau.

XXXIII S K Y R I U S

Misteriui Sent Džonui išėjus, ėmė snigti; p ū g a siautėjo visą m'-

Kitą dieną smarkus vėjas vėl nešė sniegą, ir nieko aplink nešimi
P a v a k a r e slėnis b u v o visas užpustytas ir b e v e i k nepraeinamas. Aš
dariau langines, uždengiau dembliu duris, k a d p r o jas neprineštų sni
go, ir įmečiau f židinį malkų. K o k i ą v a l a n d ą sėdėjau prie ugnies, k"i-
a
sydamasi, kaip dusliai stūgauja pūga, po to užžiebiau žvakę, pasieni. i~
n u o lentynos „ M a r m i o n ą " ir ėmiau skaityti:

Virš Norhemo pilies aukštos,

Virš Tvido upės nupliekstos
Diena galop artėjo;
Iškilę bokštai virš senos,
Dantytos sienos rūškanos
Saulėlydžiuos žėrėjo.
Pagauta šio eilėraščio muzikos, aš greitai pamiršau dūkstančią p l ; ~
Staiga kažkas subildėjo. „Vėjas turbūt,— nusprendžiau aš, — t r a ­
nuos." Eet n e , — tai b u v o Sent Džonas Riversas, kuris, atsidaręs d_-~
išniro iš šaltos tamsos, iš staugiančio u r a g a n o gelmių ir d a b a r stov
priešais mane; apsiaustas, gaubęs aukštą jo figūrą, buvo baltas k£
glečeris. Aš tiesiog nustėrau iš nustebimo,— toks netikėtas pasirodė
šį v a k a r ą svečias iš pustyte užpustyto slėnio. 1

352
 — Blogos žinios?—paklausiau aš.— Ar kas atsitiko?
— Ne. Kaip lengva jus nugąsdinti! —atsakė jis, vilkdamasis apsiaus­
tą ir kabindamas jį prie durų. Paskui jis ramiai padėjo atgal į vietą
demblį, kurį buvo nustūmęs ateidamas, ir ėmė valytis sniegą nuo batų.
— Aš pripurvinsiu čia jums,— tarė Sent Džonas,— bet atleiskite
man.— Ir jis priėjo prie ugnies.— Patikėkite, ne taip lengva buvo atsi­
kąsti ligi jūsų,— kalbėjo jis, šildydamasis virš židinio rankas.—Į vieną
pusnį buvau įsmukęs iki juostos; laimė, kad sniegas purus.
— Bet ko gi jūs atėjote?—neištvėriau aš nepaklaususi.
— Ne per daug svetingas klausimas, bet jeigu jau paklausėte, at­
sakysiu: tiesiog noriu truputį su jumis pasišnekučiuoti; aš pavargau
su savo nebyliomis knygomis tuščiuose kambariuose. Be to, nuo vakar
dienos degu nekantrumu kaip žmogus, kuris tik ligi pusės išklausė
įdomią istoriją ir labai nori išgirsti jos tęsinį.
Jis atsisėdo. Aš prisiminiau, kaip keistai jis elgėsi vakar, ir ėmiau
ūgštauti, ar tik jis neišprotėjo. Tačiau jeigu Sent Džonas ir buvo pa­
mišęs, tai jo elgesys atrodė labai santūrus ir ramus. Dar niekad gra­
žus jo veidas taip nepanėšėjo į marmuro skulptūrą kaip dabar; jis
tmetė sušlapusius nuo sniego plaukus, ir liepsna nutvieskė jo blyškią
kaktą ir tokius pat blyškius skruostus; man buvo liūdna, kai pastebėjau
"o veide aiškias susirūpinimo ir liūdesio žymes. Aš tylėjau, laukdama,
ad gal jis pasakys ką suprantamesnio, bet Sent Džonas pakėlė ranką
rie smakro, pridėjo pirštą prie lūpų ir kažką svarstė. Mane nustebino
tai, kad jo rankos taip pat buvo išsekusios kaip ir veidas. Netikėtas gai­
lesys staiga užplūdo man širdį, ir aš nejučiomis tariau:
— Kaip būtų gerai, jeigu Diana ir Merė grįžtų gyventi su jumis;
abai gaila, kad jūs visiškai vienas: jūs nedovanotinai nepaisote savo
sveikatos.
— Anaiptol,— tarė jis.— Aš rūpinuosi savimi, kai reikia; dabar esu
sveikas. Ką gi nepaprasto jūs pastebite manyje?
Šitai jis pasakė atsainiai, su nerūpestingu abejingumu, ir aš supra­
tau, kad mano kišimasis jam pasirodė visai nereikalingas. Aš nutilau.
Jis vis tebevedžiojo pirštu per viršutinę lūpą, o jo žvilgsnis tebe­
buvo įsmeigtas į židinio liepsną; manydama, jog reikia ką nors pasa-
ytif aš paklausiau jį, ar nepučia jam nuo durų vėjas.
— Ne, ne,— atsakė jis trumpai ir netgi kažkaip susierzinęs.
„Ką gi,— pagalvojau,— jeigu jūs nenorite kalbėti, galite tylėti; aš
paliksiu jus ramybėje ir pasiimsiu savo knygą."
Aš nugnybau žvakės dagtį ir vėl ėmiau skaityti „Marmioną". Pa­
galiau Sent Džonas kažkaip sujudėjo; aš slapčia sekiau jį; jis išsitraukė
užrašų knygutę su tymo viršeliais, išsiėmė iš jos laišką, tylomis per­
skaitė, sulankstė, įdėjo atgal ir vėl paskendo mintyse. Veltui aš sten-

23. Džeinė Eir 353

giausi įsigilinti į savo knygą: nesuprantamas Sent Džono elgesys ne­
leido man susikaupti. Nekantrumo pagauta, aš negalėjau tylėti. Tegu
jis stačiokiškai man atkerta, jei nori, bet aš dar prakalbinsiu jį.
— Ar seniai gavote kokių žinių iš Dianos ir Merės?
— Po to laiško, kurį jums rodžiau prieš savaitę,— nieko.
— O jūsų paties planai nė kiek nepasikeitė? Ar jums neteks pa­
likti Anglijos anksčiau, negu tikėjotės?
— Bijau, kad ne; tai būtų per daug jau didelė sėkmė.
Po tokio griežto atsakymo aš nusprendžiau pakeisti temą ir ėmiau
kalbėti apie mokyklą ir apie savo mergaites.
— Merės Garet motina sveiksta, mergaitė šiandien jau buvo mo­
kykloje. Kitą savaitę turėsiu dar keturias naujas mokines iš Faundri
Klozo, šiandien jų nebuvo tik dėl pūgos.
— Šit kaip!
— Už dvi mokės misteris Oliveris.
— Nejaugi?
—• Jis ruošiasi per kalėdas surengti visai mokyklai vaišes.
— Žinau.
— Tai jūs davėte jam tą mintį?
— Ne.
— O kas gi?
— Turbūt jo duktė.
— Galimas daiktas, ji tokia geraširdė.
— Taip.
Vėl įsiviešpatavo tyla; laikrodis išmušė aštuonias. Sent Džonas su­
judo; jis pakeitė pozą, atsitiesė ir pasisuko į mane.
— Padėkite valandėlei savo knygą ir sėskitės arčiau prie ugnies.
Vis tebesistebėdama ir tam stebėjimuisi nematydama galo, aš pa­
klusau.
— Prieš pusvalandį,— toliau kalbėjo jis,— aš pasakiau, kad degu
nekantrumu, norėdamas išgirsti vienos istorijos tęsinį; pasvarstęs nu­
sprendžiau, kad bus geriau, jeigu pasiimsiu pasakotojo vaidmenį, o jūs
paklausykite. Prieš pradėdamas pasakoti, manau, jog reikia jus įspėti,
kad ši istorija jums pasirodys gana banali; tačiau ir nuvalkiotos smulk­
menos neretai įgauna šiokio tokio naujumo, kai mes jas girdim iš kitų
lūpų. Bet kad ir kokia būtų toji istorija,— paprasta ar ypatinga,— j:
trumpa ir neužims daug laiko.
— Prieš dvidešimt metų vienas neturtingas pastorius,— kuo jis pa­
varde, šiuo metu mums nesvarbu,— įsimylėjo turtuolio dukterį; jina:
taip pat jį pamilo ir ištekėjo už jo, nepaisydama visų savo giminiu
kurie tučtuojau po vestuvių jos išsižadėjo. Nepraėjo nė dvejų metų
ir ši įsimylėjusiųjų pora numirė, abu jie buvo palaidoti po vienu ant-

354
kapiu. (Aš mačiau jų kapą, jis yra šventoriuje prie niūrios, juodos kaip
suodžiai katedros viename labai tirštai gyvenamame pramonės mieste
.. .širo grafystėje,)
— Jie paliko dukterį, kurią nuo pat jos gimimo labdarybė priėmė
į savo glėbį, šaltą kaip tie pusnynai, kuriuose aš šįvakar vos nenugrimz-
dau. Per labdarių rankas benamė našlaitė pateko į namus, kuriuose gy­
veno jos turtingi giminės iš motinos pusės; ją augino dėdės žmona (da­
bar aš jau minėsiu vardus), misis Rid iš Geitshedo... Jūs krūptelėjo­
te?.. Gal kas subildėjo? Tai tikriausiai tik žiurkės krebžda ant aukšto
virš gretimos klasės; ten buvo svirnas, iki aš jį perstačiau ir paverčiau
kitos paskirties trobesiu,— o svirnuose paprastai veisiasi žiurkės. Pasa­
koju toliau. Misis Rid laikė pas save našlaitę dešimt metų; ar buvo
mergaitė pas ją laiminga, vargu ar galėčiau jums pasakyti, nes nieko
apie tai negirdėjau; tačiau apie šį laiką misis Rid pasiuntė dukterėčią
ten, kur jūs pati ilgai išgyvenote, būtent — į Louvudo mokyklą, kaip
jūs man pasakojote aną vakarą. Atrodo, mergaitei ten visai neblogai
sekėsi, nes iš mokinės ji tapo mokytoja kaip ir jūs,— mane stebina, kad
nemažai faktų jos istorijoje sutampa su jūsų gyvenimo įvykiais,— bet
netrukus ji išsikėlė iš mokyklos ir ėmė dirbti guvernante; ir čia jūsų
likimai vėl panašūs; ji išvyko auklėti vienos mergaitės, kurios globėjas
buvo kažkoks misteris Ročesteris.
— Misteri Riversai! —pertraukiau jį.
— Aš įsivaizduoju jūsų jausmus,— tarė jis,— bet pakentėkite tru­
putį: aš jau beveik baigiau; išklausykite mane iki galo. Apie patį mis­
terį Ročesterį aš nieko nežinau, tik vieną faktą: kad jis pasiūlė tai
jaunai guvernantei teisėtai susituokti, ir tik prie altoriaus paaiškėjo,
jog jis turi žmoną, nors ir beprotę. Kaip jis vėliau elgėsi ir kokie buvo
jo ketinimai, niekas nežino, apie tai galima tik spėlioti; tačiau, kai
viena aplinkybė privertė kažką susidomėti guvernantės likimu ir kai
prasidėjo oficialus ieškojimas, paaiškėjo, kad ji pabėgo, ir niekas ne­
žino, kada, kur ir kaip. Ji pabėgo iš Tornfildo pilies naktį, po to, kai
iširo jos santuoka, ir visi mėginimai ją surasti buvo bergždi; jos ieškota
visoje apylinkėje, bet nieko nepavyko sužinoti. Tačiau žūt būt reikėjo
ją surasti. Visuose laikraščiuose buvo įdėti skelbimai. Aš gavau laišką
nuo misterio Brigso, advokato, pranešusio man šias smulkmenas, ku­
rias dabar jums išdėsčiau. Keista istorija, tiesa?
— Pasakykite man tik vieną dalyką,—paprašiau aš,— juk jūs, be
abejo, žinote, kas atsitiko misteriui Ročesteriui?! Kur jis dabar yra ir
ką veikia? Ar jis sveikas?
— Apie misterį Ročesterį aš nieko nežinau. Laiško autorius užsime­
na apie jį tik ryšium su negarbingu, neteisėtu jo žingsniu, apie kurį aš

355
jau kalbėjau. Jums verčiau derėjo paklausti, kuo vardu ta guvernantė
ir kokia aplinkybė privertė ją surasti.
— Tai, vadinasi, niekas nebuvo nuvykęs į Tornfildo pilį? Nieke
nematė misterio Ročesterio?
— Manau, kad ne.
— Bet juk kas nors jam rašė?
— Žinoma.
— Ir ką gi jis atsakė? Kur yra jo laiškai?
— Misteris Brigsas praneša, kad, jam pasiteiravus, atsakė ne mis-'
teris Ročesteris, o kažkokia ledi, pasirašiusi „Alisa Feirfeks".
Mane sukaustė šaltis ir siaubas; blogiausi mano spėliojimai, matyt,į
išsipildė: misteris Ročesteris tikriausiai paliko Angliją ir, begalinės ne-^
vilties pagautas, nuskubėjo į vieną iš tų vietų, kur gyveno anksčiai
Kokio opiumo savo nepakeliamam skausmui, kokio prieglobsčio savo!
audringoms aistroms jis ten ieškojo? Aš nesiryžau atsakyti į šį klat
simą. O, mano vargšas šeimininkas, kadaise beveik tapęs mano vyru,
kurį aš taip dažnai vadindavau „brangusis mano Edvardai"!
— Jis tikriausiai buvo blogas žmogus,— tarė misteris Riversas,
— Jūs nepažįstate jo, todėl nedarykite jokių išvadų,— tariau
karštai.
— Gerai,— atsakė jis ramiai,— tiesą pasakius, ir man visai ne
rūpi. Man reikia baigti pasakojimą. Jeigu jūs neklausiate, kaip vadi­
nasi ta guvernantė, aš turiu pats pasakyti jos vardą. Palaukite, aš jį
štai čia turiu — svarbiausius faktus geriausia matyti parašytus, kaip ir
pridera,— juodu ant balto.
Ir Sent Džonas vėl išsitraukė užrašų knygutę, atsivertė ją ir
kažko ieškoti joje; iš vieno jos skyrelio jis išėmė suglamžytą, paskubo-'1
mis atplėštą popieriaus juostelę: iš formos ir iš ultramarino, kraplako
ir kinoberio dėmių aš pažinau, jog tai pagrobtoji iš manęs portretą
pridengusio popieriaus skiautelė. Jis atsistojo ir prinešė ją man prie
akių; aš perskaičiau savo pačios ranka tušu parašytus žodžius: „DZEINE
EIR",— be abejo, tai buvo padaryta per išsiblaškymą.
— Brigsas man rašė apie Džeinę Eir,— tarė jis,— skelbimai teira­
vosi Džeinės Eir, o aš pažinojau Džeinę Eliot. Turiu pasakyti, kad ai
ir anksčiau įtariau, bet tik vakar vakare galutinai įsitikinau. Jūs prisi­
pažįstate savo tikrąją pavardę ir atsisakote slapyvardžio?
— Taip... taip... Bet kurgi misteris Brigsas? Gal jis žino apie mis­
terį Ročesterį daugiau už jus...
— Brigsas Londone; aš abejoju, ar jis ką nors žino apie misterį Ro­
česterį; jį domina ne misteris Ročesteris. Tačiau jūs kreipiate dėmėsi
I smulkmenas ir pamirštate esminį dalyką, jūs neklausiate, kodėl misteris
Brigsas jūsų ieško, ko jam iš jūsų reikia.

356
 — Na ko gi jam reikia?
— Tiktai pranešti jums, kad jūsų dėdė, misteris Eiris, gyvenęs Ma-
eiroje, mirė, kad jis paliko jums visą savo turtą ir kad jūs dabar
turtinga,— tiktai tiek, daugiau nieko.
— Aš? Turtinga?
—• Taip, taip, turtinga — didelio turto paveldėtoja.
Stojo tyla.
— Žinoma, jūs turėsite įrodyti savo tapatybę,— vėl prabilo Sent Džo-
as,— bet šitai nesudarys sunkumų; ir tuomet jūs galėsite tučtuojau
imtis valdyti palikimą. Jūsų pinigai investuoti į angliškas akcijas; Brig­
sas turi testamentą ir reikalingus dokumentus.
Taigi man teko nauja korta! Tai nuostabus pasikeitimas, skaityto­
jau, kai tu esi viena akimirka perkeliamas iš skurdo į turtingo žmogaus
padėtį, tikrai nuostabus pasikeitimas! Bet šito kažkaip iš karto negali­
ma perprasti, ir todėl nepajunti visos tos laimės, kuri teko tavo da­
liai. Be to, gyvenimas pilnas kitų įvykių, daug labiau jaudinančių ir
džiuginančių; o turtas yra kažkas materialaus, kažkas tokio, kas vi­
siškai priklauso išorinei gyvenimo sferai, jame nėra nieko idealaus;
visa, kas susiję su turtu, turi blaivaus apskaičiavimo pobūdį ir todėl
sukelia ir atitinkamas mintis. Žmogus nestrykčioja, nešokinėja ir ne­
šaukia ,,valio", sužinojęs, kad jis gavo turtą; priešingai, jis tučtuojau
ima galvoti apie užgriuvusias ant jo galvos priedermes ir svarstyti
visokius reikalus; mes esame patenkinti, bet atsiranda rimtų rūpesčių,
ir mes mąstome apie savo laimę susiraukę.
Be to, žodžiai: „testamentas", „palikimas" siejasi su žodžiais „įnir­
tis", „laidotuvės". Aš sužinojau, kad numirė mano dėdė, vienintelis ma­
no giminaitis; nuo to laiko, kai išgirdau, jog turiu dėdę, aš puoselėjau
viltį kada nors jį pamatyti; dabar šito jau niekuomet nebeįvyks. Be to,
pinigai teko tiktai man; ne man ir mano džiūgaujančiai šeimai, o tik
man vienai ir visai vienišai. Vis dėlto tai didis gėris! Ir be to, kokia
laimė jaustis nepriklausomai! Taip, šitai aš supratau, ir ši mintis už­
tvindė mano širdį džiugesiu.
— Pagaliau jūs pakėlėte galvą,— tarė misteris Riversas.— O aš jau
maniau, kad jūs pažvelgėte Medūzai į akis ir suakmenėjote; gal dabar
jūs paklausite, kokio dydžio tas jums paliktas turtas?
— Kokio dydžio mano turtas?
— O, gryni niekai! Tiesą sakant, nėra ko nė kalbėti — rodos, dvi­
dešimt tūkstančių svarų, ar kiek.
— Dvidešimt tūkstančių svarų!
Aš iš naujo apstulbau: maniau, bus kokie keturi penki tūkstančiai.
Nuo šios žinios man tiesiog kvapą užėmė. Misteris Sent Džonas, kurio
juoko nė karto iki šiol nebuvau girdėjusi, garsiai nusikvatojo.

24. Džeinė Eir 357

 — Na,— kalbėjo jis,— jeigu jūs būtute ką nors nužudžiusi ir as
būčiau jums pasakęs, kad jūsų nusikaltimas susektas, jūs tikriausiai
neatrodytute labiau sukrėsta.
— Bet juk tai didelė suma. Ar jūs nemanote, kad čia galėjo įvy
klaida?
— Jokios klaidos.
— Gal jūs neteisingai perskaitėte skaitmenis? Gal ten du tūks­
tančiai?
— Suma parašyta žodžiais, o ne skaičiais,— dvidešimt tūkstančiu
Aš vėl pasijutau kaip žmogus, turįs vidutinį apetitą ir staiga atsi­
dūręs už vaišių stalo, paruošto šimtui asmenų. Tuo tarpu misteris Ri­
versas atsistojo ir apsivilko apsiaustą.
— Jeigu naktis nebūtų tokia baisi,—tarė jis,— aš atsiųsčiau Hana
palaikyti jums draugystę,—jūs atrodote per daug nelaiminga, kad būvi
galima palikti jus vieną. Bet vargšė Hana neperbris per pusnynus kai;
aš, jos ne tokios ilgos kojos; taigi palieku jus vieną su jūsų sielvartais.
Labanakt!
Jis jau buvo paėmęs už durų rankenos. Staiga mintis švystelėjo mar.
galvoje.
— Palaukite valandėlę! — surikau aš.
— Kas atsitiko?
— Aš noriu žinoti, kodėl misteris Brigsas parašė apie mane kaz
tik jums, ir kaip jis apie jus sužinojo ir kodėl nusprendė, kad jūs, gy­
vendamas tokiame užkampyje, galite padėti jam mane surasti?
— O! Juk aš pastorius,— tarė Sent Džonas,— o į dvasininkus dažna
kreipiamasi pačiais neįprasčiausiais reikalais.
Vėl subraškėjo durų rankena.
— Ne, šitoks jūsų atsakymas manęs nepatenkina! — sušukau aš; ir
iš tikrųjų skubotas ir neaiškus jo atsakymas, užuot nuraminęs mane
smalsumą, tik dar smarkiau jį sužadino.— Visa tai labai keista,— pri­
dūriau,— ir aš turiu smulkiau viską žinoti.
— Kitą kartą.
— Ne. Šįvakar, būtinai šįvakar!—ir atsistojau tarp jo ir durų. Jis
atrodė gana sutrikęs.
— Jūs neišeisite, kol pasakysite man viską!—pareiškiau aš.
— Geriau ne šiandien.
— Ne, ne! Tiktai šiandien!
— Geriau būtų, kad jums apie tai papasakotų Diana ar Merė.
Aišku, kad šitokie prieštaravimai dar labiau padilgino mano smal­
sumą; būtinai turėjau viską sužinoti, ir tučtuojau: taip aš ir pareiškiau
Sent Džonui.

358
 — Bet aš jau sakiau jums, kad esu užsispyręs žmogus,—tarė jis,—
mane sunku perkalbėti.
—• Aš irgi užsispyrusi ir nenoriu atidėlioti rytdienai!
— Ir be to,— kalbėjo jis,— aš šaltas, ir joks karščiavimasis manęs
neveikia.
— Tačiau &š karšta, o ugnis tirpdo ledą. Antai nuo židinio lieps­
nos visas sniegas atsileido ant jūsų apsiausto; pažiūrėkite į grindis,
visur klanai kaip gatvėje. Jeigu jūs, misteri Riversai, norite, kad jums
būtų atleistas tas sunkus nusikaltimas, kurį padarėte, prinešdamas purvo
ant švarių virtuvės grindų, pasakykite man, ko jus prašau.
— Na gerai,—atsakė jis,— aš nusileidžiu, jei ir ne jūsų karštumui,
tai jūsų atkaklumui,— juk lašas po lašo ir akmenį pratašo. Be to, anks­
čiau ar vėliau vis tiek sužinosite viską^ Taigi jūs vadinatės Džeinė Eir?
— Na taip, visa tai mes jau pirma išsiaiškinome.
— Tačiau, manau, jūs nežinote, kad mes esame bendrapavardžiai?
Kad metrikuose aš esu užregistruotas kaip Sent Džonas Eiris Riversas?
— Aišku, kad nežinau. Dabar tik prisimenu, kad šalia kitų jūsų
inicialų aš mačiau ir raidę „E" ant tų knygų, kurias man skolinote pa­
skaityti, bet aš nepaklausiau jūsų, ką ji reiškia. Na ir ką gi? Juk ne...
Aš nutilau; tiesiog nedrįsau palaikyti tikru, o juo labiau žodžiais
išreikšti tą spėjimą, kuris, vos dingtelėjęs man, iš karto sustiprėjo ir
akimirksniu tapo neginčijamu įsitikinimu. Paskiri faktai pynėsi ir jun­
gėsi į darnią vienumą; grandinė, kuri ligi šiol atrodė padrika geležies
žiedų masė, išsitiesė ir išsilygino — grandis prie grandies — tobulu ir
išbaigtu nuoseklumu. Aš instinktyviai viską suvokiau, dar nepratarus
Sent Džonui nė žodžio. Tačiau negalima iš skaitytojo reikalauti tokio
pat intuityvaus įžvalgumo, ir todėl turiu pakartoti jo paaiškinimą.
— Mano motinos pavardė buvo Eir; ji turėjo du brolius: vieną pas­
torių, kuris vedė mis Džeinę Rid iš Geitshedo, kitą — Džoną Eirį, eskvai-
rą, komersantą, kuris paskutiniu metu gyveno Funšalo mieste Madei-
roje. Misteris Brigsas, misterio Eirio įgaliotinis, šių metų rugpjūčio mė­
nesį mums pranešė, jog mirė mūsų dėdė, ir pareiškė, kad jisai visą
savo turtą paliko našlaitei, savo brolio pastoriaus dukteriai, aplenkda­
mas mus todėl, kad buvo susikivirčijęs su mano tėvu, ir to kivirčo
jie abu negalėjo pamiršti. Po keleto savaičių jis, vėl parašęs mums,
pranešė, kad įpėdinė dingo, ir klausė, ar mes nežinome ko nors apie
ją. Jūsų pavardė, atsitiktinai parašyta ant lapo popieriaus, padėjo man
surasti tą įpėdinę. Visa kita jūs jau žinote.
Jis vėl ruošėsi išeiti, bet aš atsirėmiau į duris.
— Leiskite man pasakyti,— tariau,— leiskite man atsikvėpti ir nors
valandėlę pagalvoti.— Aš nutilau; jis stovėjo su skrybėle rankose, kuo
ramiausiai žiūrėdamas į mane. Aš prašnekau:

359
 — Jūsų motina buvo mano tėvo sesuo?
— Taip.
— Vadinasi, ji man buvo teta...
Jis linktelėjo.
— Ir mano dėdė Džonas buvo taip pat ir jūsų dėdė Džonas. Jūs,
Diana ir M e r ė — j o sesers vaikai, o aš — jo brolio duktė?
— Be abejonės.
— Tai jūs esate mano pusbrolis, o Diana ir Merė—mano pussese­
rės; vadinasi, viena pusė ir jūsų, ir mano kraujo yra bendra, kilusi,
iš tų pačių senelių.
— Taip, mes pusbroliai ir pusseserės.
Aš žiūrėjau į jį. Man atrodė, kad štai suradau brolį, kuriuo galėji
didžiuotis, kurį galėjau mylėti, ir dvi seseris, apdovanotas tokio]
dvasinėmis savybėmis, kad, vos tik susipažinus, aš visa siela prisiriš
prie jų ir žavėjausi jomis. Tos mergaitės, į kurias aš su tokia nevilti
ir tokiu susidomėjimu žiūrėjau pro žemą grotuotą Mur Hauzo virtuvės1
langelį, klūpodama šlapioje žolėje, pasirodo esančios artimos mano gi­
minaitės; o su jaunu, dailiu džentelmenu, kuris rado mane kone mirš­
tančią ant savo namų slenksčio, kaip išaiškėjo, mane jungia kraujo ry­
šiai. Koks nuostabus atradimas nelaimingajai, vienišai našlaitei! Čia
tai tikras turtas! Dvasinis turtas! Tyrų, brangių jausmų lobis. Cia bent
palaima — šviesi, gaivi, džiuginanti, tai ne sunkus auksas, kuris tai>
pat yra savotiškai geidžiama ir didelė dovana, bet kartu slegia ir kelia
atsakomybės reikalavimą savo materialumu. Staigaus džiaugsmo apim­
ta, aš suplojau delnais; mano širdis smarkiai plakė, visi mano nervai
virpėjo.
— O, kaip aš džiaugiuosi Kaip aš džiaugiuos!—sušukau.
Sent Džonas nusišypsojo.
— Argi nesakiau, kad jūs užmirštate tai, kas esmingiausia, ir džiū­
gaujate dėl smulkmenų?—tarė jis.— Jūs nuliūdote, kai pranešiau, jog
paveldėjote turtą, o dabar susijaudinote dėl gryno menkniekio.
— Dėl menkniekio! Jums gal tai ir menkniekis: jūs turite seseris,1
kam jums dar pusseserė; bet aš juk ničnieko neturėjau, ir šit iš karto
trys giminaičiai, arba bent du,— jeigu jūs nenorite būti trečiuoju,—ir.
be to, jie tartum iš dangaus man nukrito. Kartoju, aš be galo džiau­
giuos!
Aš greitais žingsniais perėjau per kambarį; paskui sustojau, vos
dusdama nuo minčių, kurios man kilo greičiau, negu aš galėjau jas ap-|
rėpti, suvokti, sustabdyti,— nuo minčių, klausiančių, kas galės įvykta
kas turės įvykti ir įvyks, ir pačiu artimiausiu laiku. Aš žiūrėjau į baką
sieną: ji man atrodė kaip dangus, nusėtas kylančių žvaigždžių,— ir kiek­
viena iš jų įsižiebdama tarsi nušvietė man naują troškimą ir džiaugs-

360
mą. Dabar aš galėsiu atsidėkoti žmonėms, kurie išgelbėjo man gyvybę
ir kuriems iki šiol mano meilė niekuo negalėjo atsilyginti. Jie —pri­
slėgti,— aš galėsiu juos išvaduoti; jie — išskirti, aš galėsiu juos su­
burti draugėn; nepriklausomumas ir turtas, tekę mano daliai, gali paliesti
ir juos. Argi mūsų ne ketvertas? Dvidešimt tūkstančių svarų padalinus
į lygias dalis, išeis po penkis tūkstančius kiekvienam iš mūsų, daugiau
negu reikia — vadinasi, padarytoji skriauda bus atitaisyta, ir visiems
bus užtikrinta laimė. Dabar turtas manęs nebeslėgė. Aš paveldėjau ne
tik pinigus, bet ir gyvenimą, viltį, džiaugsmą.
Nežinau, kaip atrodžiau tuo metu, kai šios mintys netilpo mano
galvoje, bet netrukus pastebėjau, kad misteris Riversas pastūmė man
kėdę ir švelniai mėgino mane pasodinti. Jis įkalbinėjo mane nusira­
minti. Aš pasipiktinusi paneigiau jo įtarimą, jog esu sunerimusi ir ne­
žinau, ką daryti, atstūmiau jo ranką ir vėl ėmiau sparčiai žingsniuoti po
kambarį.
— Rytoj pat parašykite Dianai ir Merei,— tariau aš,— tegu tuoj
grįžta namo; Diana man sakė, kad jos abi laikytų save turtingomis, jei­
gu turėtų po tūkstantį svarų; vadinasi, po penkis tūkstančius joms
visai pakaks.
— Sakykite, kur aš galiu jums rasti stiklinę vandens?—tarė Sent
Džonas.— Pasistenkite pagaliau nusiraminti.
— Niekai! O kokią reikšmę turės jums palikimas? Ar galės jis su­
laikyti jus Anglijoje, ar privers vesti mis Oliver ir pradėti gyventi
kaip ir visi paprasti mirtingieji?
— Jūs kliedite, jums sukasi galva. Naujiena, kurią taip staigiai
jums pranešiau, pritrenkė jus, per daug sujaudino.
— Misteri Riversai! Jūs tiesiog vedate mane iš kantrybės; aš vi­
siškai blaiviai protauju; tai jūs manęs nesuprantate, tikriau — dedatės
nesuprantąs.
— Gal aš suprasiu, jeigu smulkiau paaiškinsite.
— Paaiškinti? Ką čia aiškinti? Ir taip aišku, kad dvidešimt tūkstan­
čių svarų — toji suma, apie kurią mes kalbame,— bus padalinta lygio­
mis vienam mūsų dėdės sūnėnui ir trims dukterėčioms, ir išeis po pen­
kis tūkstančius kiekvienam. Aš vieno tenoriu, kad jūs parašytute se­
serims ir praneštute apie turtą, kuris joms teko.
— Tai yra jums, norite pasakyti.
— Aš jau išdėsčiau savo nusistatymą—kito nėra ir negali būti. Aš
visai ne tokia akla, ne tokia nedėkinga, užkietėjusį egoistė, kaip jūs
manote. Be to, aš nutariau, kad turėsiu savo namų židinį ir bendrausiu
su savo artimaisiais. Man patinka Mur Hauzas, ir aš gyvensiu Mur
Hauze; man patinka Diana ir Merė, ir aš visą gyvenimą noriu prisirišti
prie Dianos ir Merės. Penki tūkstančiai svarų teiks man džiaugsmą ir

361
gėrį, tačiau dvidešimt tūkstančių mane kankintų ir slėgtų. Pasilikdar
visus tuos dvidešimt tūkstančių svarų, aš pasielgčiau neteisingai, nori
jie ir priklausytų man pagal įstatymą. Todėl aš atiduodu jums tai, kas
man visiškai nepriklauso. Neverta nei prieštarauti, nei ginčytis; susi­
tarkime ir iš karto išspręsime šį klausimą.
— Jūs kalbate, vadovaudamasi pirmu impulsu; jums reikia laiko v
ką apgalvoti,— tiktai tuomet jūsų sprendimą galima bus laikyti tvir:_
— O* jeigu jūs abejojate tiktai mano nuoširdumu,— tai galiu visai
nesirūpinti. Bet pasakykite, ar jūs pats sutinkate, kad toks sprendimas
yra teisingas?
— Tam tikru laipsniu galbūt ir teisingas, bet juk tai griežtai prieš­
tarauja visiems papročiams. Be to, jūs turite teisę į visą turtą: dėde
pelnė jį savo triūsu; jis galėjo palikti jį, kam norėjo, ir jisai paliko
jį jums. Pagaliau ir teisingumas jums leidžia jį pasiimti sau ir su gryna
sąžine naudotis juo.
— Šitai nusprendžiau, vadovaudamasi tiek širdimi, tiek ir sąžine,—
tariau aš,— noriu palepinti savo širdį,—man retai pasitaikydavo tair
padaryti. Nors jūs ginčytutės, prieštarautute ir priekaištautute man dr.
to ištisus metus, aš vis tiek neatsisakysiu to didžiulio malonumo, kuriu:
dabar galiu bent truputėlį pasidžiaugti,— nors iš dalies atiteisti tą d>
džiulę padarytą skriaudą ir įsigyti visam gyvenimui draugų.
— Jums tik dabar taip rodosi,— pertarė Sent Džonas,— kol jūs ne­
žinote, ką reiškia turėti turtą, o tuo pačiu ir juo mėgautis. Jūs nega­
lite įsivaizduoti, kokio reikšmingumo jums suteiks tie dvidešimt tūks­
tančių svarų, kokią padėtį jų dėka jūs užimsite visuomenėje, kokios
perspektyvos jums atsivers; jūs negalite...
— O jūs,— įsiterpiau aš,— nė tiek negalite įsivaizduoti, kaip aš troš­
kau brolių ir seserų meilės; aš niekuomet neturėjau namų, niekuomet
neturėjau brolių nei seserų; aš noriu ir privalau jų turėti dabar; saky­
kite, gal jums nemalonu pavadinti mane savo seserimi?
— Džeine, aš ir taip būsiu jūsų brolis, o mano seserys bus jūr:
seserys,— tam jums visiškai nereikia aukoti to, kas teisėtai jums pr-
klauso.
— Brolis? Taip — už tūkstančio mylių. Seserys? Taip — sunkiai dir­
bančios svetimiems. Aš turtuolė, apsipylusi auksu, kurio neuždirbau
niekuo nenusipelniau. O jūs — neturite nė penso. Graži lygybė ir bro­
lybė! Tvirta sąjunga! Švelnus prisirišimas!
— Bet, Džeine, jūsų troškimas džiaugtis šeimos ryšiais ir namų ži­
diniu gali būti patenkintas ir kitaip, negu jūs numatote: jūs galite iš­
tekėti.
— Vėl nesąmonė. Ištekėti? Aš nenoriu ištekėti ir niekuomet nete­
kėsiu.

362
 — Jūs per daug drąsiai tvirtinate; toks skubotas nutarimas tiktai
rodo, kaip jūs esate susijaudinusi.
— Aš ne per drąsiai tvirtinu: aš puikiai žinau, ką jaučiu ir kaip
man darosi koktu, vien pagalvojus apie ištekėjimą. Niekas neves ma­
nęs iš meilės, o būti piniginių sumetimų objektu aš nepageidauju. Aš
nenoriu šalia savęs turėti pašalinį žmogų — nesimpatišką, svetimą, nepa­
našų į mane,— aš noriu, kad šalia manęs būtų mano giminaičiai, tie,
kurių mintys ir jausmai tokie pat kaip mano. Pasakykite dar kartą, kad
jūs būsite mano brolis; kai jūs ištarėte šiuos žodžius, aš buvau tokia
patenkinta, tokia laiminga; pakartokite juos ir, jei galite, pakartokite
nuoširdžiai.
— Man atrodo, kad galiu; aš visuomet mylėjau savo seseris ir ži­
nau, kuo pagrįsta mano meilė: aš gerbiu jų gerąsias savybes ir ža­
viuosi jų gabumais. Jūs irgi esate protinga ir principinga; jūsų skonis
ir įpročiai maža kuo skiriasi nuo Dianos ir Merės; man visuomet malo­
nu su jumis būti; kalbėdamasis su jumis, jau kuris laikas jaučiu iš­
ganingą paguodą. Jaučiu, kad lengvai ir visai natūraliai rasiu savo šir­
dyje vietos ir jums — savo trečiajai ir jauniausiajai seseriai.
— Dėkoju jums; šiandien man to pakanka. O dabar verčiau išeiki­
t e — jeigu pasiliksite, tai, ko gero, vėl supykinsite mane savo abejo­
nėmis ir nepasitikėjimu.
— O mokykla, mis Eir? Turbūt dabar ją teks uždaryti?
— Ne. Aš pasiliksiu joje mokytojauti, kol jūs surasite ką į mano
vietą.
Jis pritariamai nusišypsojo; mes paspaudėme vienas kitam rankas,
ir jis išėjo.
Man nėra reikalo smulkiai pasakoti, kokių įtikinėjimų teko pas­
kui griebtis, kokių argumentų prireikė, kad išspręsčiau palikimo
klausimą taip, kaip man norėjosi. Uždavinys pasirodė ne toks leng­
vas, bet mano nusistatymas buvo nepajudinamas, ir naujieji mano
giminaičiai netrukus įsitikino, kad aš iš tikrųjų tvirtai nuspren­
džiau padalinti palikimą į keturias lygias dalis; širdies gilumoje jie
tikriausiai jautė, kad toks mano noras teisingas, ir negalėjo patys ne­
prisipažinti, kad, būdami mano vietoje, būtų lygiai taip pasielgę. Pa­
galiau jie pasidavė ir sutiko, kad klausimą išspręstų trečiųjų teismas.
Teisėjais būti buvo paprašyti misteris Oliveris ir vienas prityręs juris­
tas; jų abiejų sprendimas sutapo su mano nusistatymu. Ir aš pasiekiau
savo tiksląPbuvo surašyti palikimo perdavimo aktai. Sent Džonas, Dia­
na, Merė ir aš gavome turtą, visiškai pakankamą savarankiškam gy­
venimui.

363
 XXXIV SKYRIUS

Apie kalėdas visi formalumai buvo baigti. Artėjo šventės. Aš palei­

dau savo mokines ir pasirūpinau, kad, su manim išsiskirdami, vaikai
neliktų be dovanų. Sėkmė daro mūsų ranką dosnią, o širdį — paslaugią,'
ir šį tą duoti, kai mes esame gavę labai daug, tereiškia tik leisti laisvai
išsilieti mumyse kunkuliuojantiems jausmams. Aš jau seniai su džiaugs-1
mu pastebėjau, kad daugelis mano mokinių myli mane; skirdamasi su
jomis, aš dar labiau tuo įsitikinau: taip paprastai ir nuoširdžiai jos reiš­
kė man savo prisirišimą. Kaip džiaugiausi, pastebėjusi, kad jų naiviose
širdyse aš buvau užsikariavusi tam tikrą vietą; ir aš žadėjau joms at­
eityje kiekvieną savaitę užsukti į mokyklą ir padirbėti su jomis kokią
valandą.
Misteris Riversas atėjo kaip tik tuo momentu, kai aš, išleidusi vi­
sas mergaites, kurių dabar buvo jau šešiasdešimt, ir uždariusi duris,
stovėjau su raktu rankoje, atsisveikindama su kai kuriomis savo ge­
riausiomis mokinėmis, kukliomis, mandagiomis, mielomis ir praprusu-
siomis merginomis, kokių galima rasti tarp Anglijos valstiečių. Ir tuo
aš daug ką pasakau, nes niekur kitur Europoje nėra tokių apsišvietu­
sių, mandagių ir kupinų savigarbos valstiečių kaip Anglijoje. Vėliau
man teko matyti paysannes ir Bauerinnen92, ir, palyginus su Mortono
merginomis, geriausios iš jų man atrodė tikros nemokšos, storžievės ir
kvaišos.
— Ar jums neatrodo, kad gavote atpildą už tuos ilgus atkaklaus
darbo mėnesius?—paklausė misteris Riversas, joms pasišalinus.— Ar ne­
džiugina jūsų, kad savo mokinėms jūs davėte realios naudos?
— Aišku.
— O juk dirbote vos keletą mėnesių. Tai argi visas gyvenimas, pa­
aukotas žmonių labui, jų auklėjimui, nebus teisingai pragyventas?
— Taip,— tariau,— bet aš negalėčiau tam visos savęs paaukoti. A$
noriu ugdyti ir savo, ne vien kitų gabumus. Dabar aš tam turėsiu visas
sąlygas. Nepriminkite man daugiau mokyklos; viskas liko praeityje,
dabar aš noriu atostogauti.
Jo veidas surimtėjo.
— Kas jums? Iš kur toks netikėtas įkarštis? Ką jūs ruošiatės daryti?
— Veikti, veikti kaip galima energingiau! Ir visų pirma noriu pa­
prašyti, kad jūs atleistute Haną ir susirastute kitą tarnaitę.
— Ji reikalinga jums?
— Aš noriu, kad ji persikeltų su manimi į Mur Hauzą. Diana so
92
Čia paysannes — Prancūzijos valstietės, Bauerinnen — Vokietijos valstietės-

364
 Mere grįš namo po savaitės, ir prieš joms parvykstant — tenai turi būti
viskas sutvarkyta.
— Suprantu. O aš jau maniau, kad jūs sugalvojote kažkur keliauti.
Žinoma, aš atleisiu Haną.
— Pasakykite jai, kad būtų pasirengusi rytojaus dienai; štai mo­
kyklos raktas, o rytą aš atiduosiu jums ir savo kotedžo raktą.
Sent Džonas paėmė raktą.
— Jūs atiduodate jį lengva širdimi,— tarė jis.— Aš ne visiškai su­
prantu jūsų linksmą nuotaiką, nes nežinau, ką jūs pasirinkote vietoj
šio darbo, kurį paliekate. Koks dabar bus jūsų gyvenimo tikslas, ko jūs
sieksite, kur jus ves jūsų troškimai?
— Artimiausias mano uždavinys — išvalyti (ar jūs suprantate visą
šio žodžio reikšmę?), išvalyti visą Mur Hauzą nuo pastogės iki rūsio;
antras mano uždavinys — iššveisti jį vašku, pokostu ir nesuskaitoma
daugybe audeklo skiaučių, kol jis ims švitėte švitėti; trečias mano
uždavinys—matematiniu tikslumu išdėlioti kiekvieną kėdę, stalą, lovą,
kilimą; paskui aš nusiaubsiu jūsų anglis bei durpes ir kaip reikiant
iškūrensiu visus kambarius ir pagaliau dvi paskutines dienas prieš par­
vykstant jūsų seserims mudvi s*u Hana plaksime kiaušinius, rinksime
razinas, malsime prieskonius, kepsime saldžias kalėdines bandutes, ruo­
šime įdarą pyragams ir iškilmingai atliksime daug kitų kulinarinių
apeigų, apie kurias tokiam neišmanėliui kaip jūs tegalima suteikti labai
apytikrį supratimą. Trumpiau tariant, mano galutinis tikslas — viską kaip
reikiant sutvarkyti ateinančiam ketvirtadieniui — Dianos ir Merės par­
vykimo dienai; ir didžiausias mano troškimas—kad šis sutikimas pasi­
rodytų joms beau idealn.
Sent Džonas šyptelėjo, tačiau atrodė nepatenkintas.
— Visa tai labai gerai kolei kas,— tarė jis,— bet aš rimtai tikiuosi,
kad, praėjus pirmam įkarščiui, jūs nukreipsite savo žvilgsnį į ką nors
kilnesnio negu namų džiaugsmai ir malonumai.
— Tai visų geriausi dalykai pasaulyje,— pertariau jį.
— Ne, Džeine, ne, žemiškas gyvenimas duotas visai ne malonu­
mams, ir todėl nemėginkite jo tokio padaryti; ir ne ramybei,— nepasi­
duokite tinginystei.
— Kaip tik priešingai, aš pasiryžusi veikti.
— Dabar, žinoma, Džeine, tas visai atleistina; aš manau, kad per
porą mėnesių jūs galėsite ligi soties atsidžiaugti naująja savo padė­
timi ir taip vėlai įgytų giminystės ryšių žavumu; bet paskui, viliuosi,
jums pabos Mur Hauzas, Mortonas ir seserų draugystė, jūsų jau nebe-

93
Tobulas idealas {piane).

365
 patenkins egoistinė ramybė ir pertekusio gyvenimo komfortas. Aš tiki
kad jūsų energija neduos jums ramybės.
Aš nustebusi pažiūrėjau į jį.
— Sent Džonai,— tariau,— nejaugi jūs esate toks nedoras žmogų
jei taip kalbate! Aš ruošiuosi būti laiminga lyg karalienė, o jūs sten
giatės sukelti man nerimą. Kodėl?
— Todėl, kad jūs neužkastute žemėn dievo duotų talentų; kadai:
nors jums teks už juos atsakyti dievui. Džeine, perspėju jus, aš seksiu
jus neatsitraukdamas. Ir pasistengsiu atvėsinti tą per daug didelį užsi
degimą, kurį jums sukelia menki namų džiaugsmai. Nesikabinkite taip
stipriai į kūniškus saitus; saugokite savo entuziazmą ir atkaklumą di­
desniems tikslams; neeikvokite jų menkiems ir greit praeinantiems da
lykams. Ar girdite, Džeine?
— Taip, lygiai tiek pat sėkmingai jūs būtute galėjęs kalbėti su sie­
na. Aš jaučiu, kad turiu teisę būti laiminga, ir aš būsiu laiminga. Viso
gero!
Ir aš buvau laiminga Mur Hauze; aš daug dirbau, ir Hana taip pat;
ji žavėjosi manimi, matydama, kaip aš linksmai plušu aukštyn kojomis
apverstuose namuose, kaip mikliai moku valyti, šluostyti dulkes, tvar­
kytis ir virti. Su kokiu džiaugsmu po vieną dvi dienas trukusio didžiulio
sąmyšio mes ėmėme pamažu grąžinti tvarką tame mūsų pačių sujauk­
tame chaose. Prieš tai aš buvau nuvykusi į S... miestą nupirkti šiokių
tokių baldų, nes pusbrolis ir pusseserės leido man keisti namuose visa,
ką tik panorėsiu, ir tam tikslui paskyrė tam tikrą sumą. Svetainę ir
miegamąjį aš palikau beveik tokius pat, kokie jie ir buvo, nes žinojau,
kad Dianai ir Merei bus maloniau vėl pamatyti senuosius stalus, kėdes
ir lovas negu pačius prašmatniausius baldus. Tačiau šiokių tokių nau­
jybių vis tik reikėjo, kad, seserims sugrįžus, namai atrodytų įspūdin­
gesni. Aš nupirkau gražius tamsius kilimus ir neryškių atspalvių užuolai­
das, kruopščiai parinkau keletą senoviškų porceliano ir bronzos statu­
lėlių, parūpinau naujus užtiesalus, veidrodžius ir tualetinių stalelių
reikmenis,— visa tai suteikė kambariams mielo naujumo ir kartu ne per
daug krito į akis. Svečių kambarį ir miegamąjį šalia mažos'svetainės
aš apstačiau vien tik naujais raudonmedžio baldais su aviečių spalvos
apmušalais; koridoriuje ir ant laiptų paklojau kilimus. Kai visi pasi­
ruošimai buvo baigti, aš pagalvojau, kad Mur Hauzas iš vidaus yra
tikrai miela, kukli ir jauki buveinė, nors iš lauko pusės šiuo metų
laiku jis atrodė vienišai niūrus plikų laukų platybėje.
Pagaliau atėjo lauktasis ketvirtadienis. Seserų mes tikėjomės pa­
vakare, ir dar prieš sutemstant viršuje ir apačioje buvo pakurti židi­
niai: virtuvėje kiekvienas daiktelis stovėjo savo vietoje. Mudvi su
Hana persirengėme, ir viskas buvo jau paruošta.

366
 Sent Džonas atvyko pirmutinis. Aš buvau prašiusi j į nesilankyti
Mur Hauze, kol viskas bus baigta; bet vien tik pagalvojęs, kad namuo­
se maišatis ir netvarka, kad juose vyksta toks nešvarus ir kasdieniškas
darbas, jis ir taip laikėsi atokiai. Jis rado mane virtuvėje, kur aš tuo
metu žiūrėjau, kaip kepa bandelės arbatai. Priėjęs jis paklausė, ar aš
esanti patenkinta savo nedėkingo darbo rezultatais. Atsakydama pa­
kviečiau jį kartu su manimi padaryti generalinę namų apžiūrą ir pa­
matyti mano triūso vaisius. Vargais negalais vis dėlto įkalbėjau jį ap­
eiti namus. Jis vos pažvelgdavo pro duris, kurias jam atidarydavau.
Apžiūrėjęs viršutinį ir apatinį aukštą, jis pareiškė, kad aš turbūt pa­
dėjusi nemaža jėgų ir gerokai nusikamavusi, nes per tokį trumpą laiką
namuose taip nuostabiai viskas pasikeitę; tačiau nė vienu žodžiu ne­
išreiškė nė trupučio pasitenkinimo, kad taip atnaujinta jo buveinė.
Jo tylėjimas sudrumstė mano džiaugsmą. Man dingtelėjo mintis, kad
šios naujovės galbūt palietė brangius jo prisiminimus. Aš paklausiau,
ar taip yra. 2inoma, mano tonas buvo gana liūdnas.
Visiškai ne, atvirkščiai, jis pastebėjęs, kaip atidžiai ir rūpestingai
aš elgiausi su viskuo, ką jis galėjęs branginti; jis net būgštaująs, kad
aš šioms smulkmenoms skyrusi daugiau dėmesio negu jos vertos. Pa­
vyzdžiui, kiek brangių minučių aš išeikvojusi, galvodama, kaip sutvar­
kyti štai šitą kambarį? Beje, ar aš negalinti pasakyti, kur esanti viena
jam reikalinga knyga?
Aš parodžiau jam tomelį lentynoje, jis paėmė jį ir, nuėjęs į savo
įprastą kampelį prie lango, atsisėdo ir ėmė skaityti.
Iš tiesų, brangus skaitytojau, šitoks jo elgesys man nepatiko. Sent
Džonas buvo puikus žmogus; bet aš pajutau, kad, ko gero, jis sakė
tiesą, vadindamas save kietu ir šaltu. Nei įgimti žmogaus jausmai, nei
namų džiaugsmai netraukė jo, ramaus gyvenimo malonumai jo nevilio­
jo. Jis iš tikrųjų gyveno, siekdamas aukštų ir kilnių tikslų, jis nežinojo,
kas yra poilsis, ir buvo nepatenkintas, kai kiti šalia jo ilsėjosi. Žiūrė­
dama į jo aukštą kaktą, šaltą ir blyškią kaip marmuras, į puikius su­
sikaupusio veido bruožus, aš staiga supratau, kad vargu ar iš jo būtų
geras vyras ir kad jo žmonai tikrai tektų nelengva dalia. Staiga aš
tarsi įkvėpta supratau jo meilės mis Oliver tikrąjį pobūdį ir pritariau
jo paties žodžiams, kad tas jausmas—-tik geidulinga meilė. Man pasi­
darė aišku, kad Sent Džonas turėjo niekinti save dėl to jausmų chaoso,
kurį jinai žadino jam. Jis turėjo stengtis užgniaužti ir nustelbti tą mei­
lę, nes netikėjo, kad ji galėtų suteikti jam arba jai tvirtą laimę. Aš
pamačiau, kad Sent Džonas yra iš tos pačios medžiagos, iš kurios gamta
kuria krikščionybės ir stabmeldystės didvyrius — įstatymų kūrėjus, po­
litikus, užkariautojus, kurie atrodo lyg galingos tvirtovės, skirtos didiems

367
 uždaviniams; tačiau šalia židinio jie stūkso lyg ne vietoje įspraustos
gremėzdiškos kolonos.
„Svetainė ne jo sfera,— mąsčiau aš,— Himalajų kalnų keteros, Afri­
kos džiunglės, netgi maru užkrėstas, pelkėtas Gvinėjos pajūrys labiau
jam tiktų. Kaip jis gali nevengti namų židinio? Čia jam viskas svetima,
jo jėgos sukaustytos, jos negali išsiskleisti ir pasireikšti visu pilnumu.
Tik sunkiose ir pavojingose aplinkybėse, ten, kur patikrinama drąsa,
kur yra sąlygos pasireikšti energijai ir kur reikalinga ištvermė, ten
jis kalbės ir veiks kaip pripažintas vadas. Tačiau prie šito židinio ir
krykštaująs kūdikis bus pranašesnis už jį. Jis neklydo, pasirinkdamas
misionieriaus darbą,— dabar aš tai suprantu."
— Parvažiuoja! Parvažiuoja! —sušuko Hana, iki galo atidarydama
svetainės duris. Tuo pat momentu linksmai sulojo senasis Karlas.
Aš išbėgau iš namų. Buvo jau tamsu, bet aiškiai girdėjosi, kaip dar­
da ratai. Hana bematant uždegė žibintą. Karieta sustojo prie vartų;
vežėjas atidarė dureles, ir viena paskui kitą išlipo dvi man pažįstamos
figūros.
Aš puoliau joms ant kaklo ir priglaudžiau veidą pirma prie švel­
naus Merės skruosto, paskui prie banguojančių Dianos garbanų. Abi
atvykėlės juokėsi, bučiavo mane ir Haną, glostė Karlą, kuris nesitvėrė
džiaugsmu, susijaudinusios klausinėjo, ar viskas mums gerai sekėsi, ir
nurimusios pagaliau įėjo į vidų.
Jos abi buvo sustingusios po ilgo krataus kelio, nužvarbusios šal­
tame vėjyje; bet jų malonūs veidai netrukus atsigavo prie linksmos ug­
nies. Kol vežėjas ir Hana nešė į vidų lagaminus, jos paklausė, kur Sent
Džonas, kuris kaip tik tuo metu įėjo iš svetainės. Seserys iškart* puolė
jam ant kaklo. Jis ramiai pabučiavo jas, pusbalsiu pasveikino keliais
žodžiais, truputį pastovėjo, atsakinėdamas į klausimus, o paskui, pasa­
kęs, kad lauksiąs jų svetainėje, pasišalino į savo prieglobstį, kur jo nie­
kas nebetrukdys.
Aš uždegiau žvakes pasišviesti einant į viršų, bet Diana iš pradžių
pasirūpino vežėju, o paskui abi užkopė laiptais su manimi. Seserys
labai džiaugėsi, radusios taip išdailintus ir sutvarkytus savo kambarius,
naujas drapiruotes, kilimus bei nuostabiai raštuotas porceliano vazas,
ir karštai man dėkojo. Man buvo smagu, kad įtikau joms ir kad mano
triūsas padarė dar žavingesnį jų džiaugsmingą sugrįžimą namo.
Tai buvo mielas vakaras. Mano pusseserės buvo tokios linksmos ir
gyvos, tiek daug ir taip patraukliai pasakojo, kad ne taip krito į akis
ir Sent Džono nekalbumas; jis nuoširdžiai džiaugėsi seserų sugrįžimu,
tačiau jų triukšmingam čiauškėjimui, jų džiaugsmo srautui aiškiai
negalėjo pritarti. Dianos ir Merės parvykimas buvo jam malonus, bet tą
parvykimą lydįs linksmas sambrūzdis ir sujudimas jį erzino. Aš mačiau,

368
jog jis troško, kad greičiau ateitų ramesnė rytdiena. Per patį smagumą,
maždaug praėjus valandai po arbatos, kažkas pastukseno į duris. Įėjo
Hana ir pasakė, kad, nors jau ir vėlyvas metas, atėjęs kažkoks vargšas
berniukas ir prašąs misterį Riversą nueiti pas jo motiną, kuri mirštanti.
— Kur ji gyvena, Hana?
— Prie pat Vitkros Brau, nuo čia bus geros keturios mylios, eiti
reikia per kemsynus ir pelkes.
— Pasakykite, kad ateisiu.
— Patikėkite manimi, sere, verčiau neikite. Negali būti sunkesnės
kelionės tokioje tamsoje; per pelkę neišbrisite. O ir naktis tokia bjau­
ri: vėjas taip ir verčia iš kojų. Geriau liepsiu pasakyti, sere, kad atei­
site paryčiui. /
Bet Sent Džonas jau buvo koridoriuje ir vilkosi apsiaustą; jis išėjo
nė nesumurmėjęs, neištaręs nė vieno nepatenkinto žodžio. Buvo de­
vinta valanda vakaro. Grįžo jis apie pusiaunaktį, išalkęs ir pavargęs,
bet atrodė laimingesnis negu išeidamas. Jis atliko savo pareigą, dar
kartą save nugalėjo, įsitikino turįs tvirtą valią bei galįs pasiaukoti ir
jautėsi patenkintas savimi.
Bijau, kad visą sekančią savaitę mes bandėme jo kantrybę. Atėjo ka­
lėdos; mes nieko neveikėme, o laiką leidome namie, prasimanydamos
linksmų pramogų. Gaivus šilojynų oras, namų gyvenimo laisvė, džiu­
gaus rytojaus aušra Dianos ir Merės sielą veikė kaip gaivinąs eleksy­
ras; jos buvo linksmos nuo ryto iki pusiaudienio ir nuo pusiaudienio
iki nakties. Jos be perstojo čiauškėjo ir kalbėjo, ir jų sąmojingi, turi­
ningi ir įdomūs pašnekesiai taip žavėjo mane, kad aš klausiausi jų
arba kalbėjau su jomis ir nieko nedirbau. Sent Džonas neprikaišiojo
mums gyvumo, bet pats viso to vengė ir retai tebūdavo namie; jo pa­
rapija buvo didelė, gyventojai labai išsisklaidę, ir jam kasdien tekdavo
lankyti ligonius ir vargšus įvairiuose parapijos pakraščiuose.
Vieną rytą bepusryčiaujant Diana, keletą minučių apie kažką pa­
mąsčiusi, paklausė brolį, ar nepasikeitę jo planai.
— Nepasikeitė ir nepasikeis,— pasigirdo jo atsakymas. Ir jis pareiš­
kė mums, kad jo išvykimas iš Anglijos dabar jau galutinai numatytas
kitais metais.
— O Rozamunda Oliver?—paklausė Merė. Šie žodžiai, rodės, prieš
jos valią išsprūdo jai iš lūpų: iš jos išraiškos buvo matyti, kad ji mie­
lai būtų juos susigrąžinusi.
Sent Džonas, kuris laikė rankose knygą (jis turėjo netikusį įprotį
skaityti prie stalo), užvertė ją ir pakėlė į seserį akis.
— Rozamunda Oliver,— tarė jis,— išteka už misterio Grenbio. Jis —
vienas labiausiai gerbiamų ir kilmingiausių S... gyventojų, sero Fre­
deriko Grenbio anūkas ir įpėdinis. Aš vakar sužinojau šitai iš jos tėvo.

24. Džeinė Eir 369

 Mes nejučiomis susižvalgėme, paskui visos trys pažiūrėjome į jį; jo
veidas buvo nesudrumstas kaip stiklas.
— Šita santuoka, man atrodo, per daug jau skubota,— pasakė Dia­
na,— jie ką tik susipažino.
— Tik prieš porą mėnesių; jie susitiko spalio mėnesį tradiciniam
baliuje S... mieste. Bet kai nesti kliūčių, kai santuoka visais atžvilgiais
pageidautina, nėra reikalo atidėlioti; jie iškels vestuves, kai tik pilis
S... mieste, kurią seras Frederikas jiems atiduoda, bus parengta jiems
apsigyventi.
Kai tik pasitaikė man proga likti vienai su Sent Džonu, aš neišken­
čiau nepaklaususi jo, ar ne skaudus jam šis įvykis; bet, atrodė, jam
taip maža tereikėjo užuojautos, kad aš nesiryžau jos parodyti ir net
gėdijausi, prisiminusi, kaip vieną kartą išdrįsau tai padaryti. Be to, jau
buvau atpratusi su juo kalbėti: pastaruoju metu jis vėl apsigaubė le­
diniais savo uždarumo šarvais, kurie šaldė ir mano nuoširdumą. Nors
Sent Džonas ir buvo man pažadėjęs elgtis su manim kaip su savo se­
serimis, tačiau savo žodžio netesėjo. Tai šiuo, tai tuo jis nuolat šaltai
pabrėždavo tą skirtumą, ir tai maža tepadėjo augti abipusiam mūsų
nuoširdumui; žodžiu, dabar, kai buvau jo pripažinta giminaitė ir gy­
venau vienoje pastogėje su juo, aš jaučiau, kad mus skiria didesnis
nuotolis negu tuomet, kai jis mane laikė tik kaimo mokytoja. Kai aš
prisimindavau, koks jis vieną kartą buvo man atviras, niekaip negalė­
jau suprasti dabartinio jo šaltumo.
Todėl aš labai nustebau, kai jis staiga pakėlė galvą nuo stalo, prie
kurio buvo palinkęs, ir tarė:
— Jūs matote, Džeine, mūšis laimėtas ir pergalė pasiekta.
Nustebusi dėl šitokių jo žodžių, aš ne iš karto jam atsakiau, bet
valandėlę pagalvojusi, tariau:
— O ar jums neatrodo, kad jūs esate iš tokių laimėtojų, kurie n .
pergalė per brangiai kainavo. Dar viena tokia pergalė, ir jūs pats
žūsite.
— Nemanau. O jeigu ir taip būtų,—nesvarbu; be to, man daugi i
ir nebeteks pergyventi tokios kovos. Mūšio pasekmė viską nulemii
kelias laisvas, ir aš dėkoju aukščiausiajam.
Tai pasakęs, jis nutilo ir įniko į savo raštus.
Kai mūsų (tai yra Dianos, Merės ir mano) laimė pasidarė ramesne
ir mes grįžome prie savo įprastų užsiėmimų bei nuolatinių darbų, Sent
Džonas ėmė dažniau būti namie; kartais jis ištisas valandas prasėdėdav:
su mumis tame pačiame kambaryje. Merė piešdavo, Diana studijuodav:
bendrojo lavinimosi knygas,— mano nuostabai, ji nusprendė susipažir.-
su šiais dalykais,— aš kaldavau vokiečių žodžius, o jis pasinerdav:

370
į savo paslaptingą mokslą — irgi savotišką mistiką; jis mokėsi vienos
Rytų kalbos, manydamas, kad jos būtinai reikia jo planams įgyvendinti.
Tomis valandomis jis atrodydavo ramus ir susikaupęs savo kampe­
lyje; bet jo mėlynos akys kartais pakildavo nuo egzotinės gramatikos
paslaptingų rašmenų, klaidžiodavo po kambarį ir ilgai, su keistu dėmesiu
nukrypdavo į mus, dirbančias kartu su juo; jeigu kuri nors iš mūsų
sugaudavo jo žvilgsnį, jis tučtuojau jį nukreipdavo; tačiau tas žvilgs­
nis vis krypo ir krypo mūsų stalo link, lyg kažką tirdamas. Aš nega­
lėjau suprasti, ką galėtų reikšti tas atkaklus žvalgymasis į mus. Taip
pat man buvo nesuprantama, kad jis jautėsi patenkintas tokiu, rodos,
nereikšmingu dalyku kaip tas, kad aš kiekvieną savaitę lankydavausi
Mortono mokykloje; tačiau aš dar labiau stebėjausi, kad blogame ore,
kada snigdavo, lydavo ar pūsdavo smarkus vėjas ir kada pusseserės
įtikinėdavo mane pasilikti namie, jis visuomet išjuokdavo jų būgštavi­
mus, skatindavo mane atlikti savo pareigą ir nekreipti dėmesio į siau-
tėjančią stichiją.
—• Džeinė visai ne tokia jau silpna, kaip kad jūs manote,— saky­
davo jis,— ji tiek pat mažai tebijo smarkios vėtros, liūties ar sniego,
kaip bet kuris iš mūsų. Jos organizmas tvirtas ir ištvermingas; ji leng­
viau prisitaiko prie klimato permainų negu kiti, iš pažiūros daug pa­
tvaresni.
Ir kai aš kartais grįždavau nuvargusi, blogo oro iškamuota, niekuo­
met nedrįsdavau pasiskųsti, nes matydavau, kad net mažiausias nepa­
sitenkinimo žodis suerzins jį; visokiausiomis, aplinkybėmis jis reikalavo
ištvermės ir drąsos, ir menkiausias silpnadvasiškumas piktino jį.
Bet vieną dieną man buvo leista pasilikti namie, nes jaučiausi smar­
kiai persisaldžiusi. Vietoj manęs į Mortoną nuėjo pusseserės; aš sė­
dėjau ir skaičiau Šilerį, o Sent Džonas buvo įnikęs į savąją Rytų ka­
balistiką. Baigusi vokiško teksto vertimą ir ruošdamasi imtis gramati­
kos pratimų, aš atsitiktinai žvilgtelėjau į jo pusę ir iš karto pasijutau
įdėmių mėlynų akių magiškai veikiama. Negaliu pasakyti, kiek laiko
jis mane visą apžiūrinėjo nuo kojų iki galvos; šis žvilgsnis buvo toks
skvarbus ir toks šaltas, kad akimirką mane apėmė prietaringa baimė,
tartum kambaryje būtų buvusi antgamtinė būtybė.
— Džeine, ką jūs darote?
— Mokausi vokiečių kalbos.
— Aš noriu, kad jūs mestute vokiečių kalbą ir imtute mokytis Hin-
dustano kalbos.
— Jūs rimtai sakote?
— Visai rimtai, ir netgi to reikalauju; aš jums paaiškinsiu kodėl.
Paskui jis man papasakojo, kad kalba, kurios jis mokąsis, ir esanti
Hindustano kalba, tačiau, vis toliau besimokydamas, jis pamirštąs pa-

371
 čius pagrindus, kuriuos jau anksčiau mokėsi, ir jam būsią labai nau­
dinga turėti mokinę, su kuria galėtų kartoti elementarius tos kalbos
dalykus ir tuo būdu galutinai juos įsidėmėti. Jis kiek laiko svyravęs,
ką pasirinkti — seseris ar mane, tačiau nutaręs prašyti mane, nes aš
esanti uoliausia iš visų trijų. Ar nepadarysianti jam šitos paslaugos7
Tikriausiai man neilgai teksią taip aukotis, nes belikę tik trys mėnesiai
iki jo išvykimo.
Tokio žmogaus kaip Sent Džonas nelengva buvo nepaklausyti; jau­
čiau, kad kiekvienas stiprus įspūdis,— ar tai būtų skausmas, ar džiuge­
sys,— giliai įsmigdavo į jo sielą ir likdavo ten visam laikui. Aš su­
tikau. Kai pusseserės grįžo ir Diana sužinojo, kad brolis pagrobė jos
mokinę, abi ėmė juoktis ir pareiškė, kad jokiu būdu Sent Džonas nebūtą
jų prisikalbinęs. Jis ramiai atsakė:
— Aš žinau.
Sent Džonas buvo be galo kantrus ir atlaidus, tačiau ir reiklus moky­
tojas; jis paskirdavo man gana daug išmokti, o kada tai padarydavau,
nešykštėdavo pagyrimų. Pamažu jo įtaka man darėsi vis didesnė, ir, tos
įtakos veikiama, aš jau nebegalėdavau laisvai mąstyti: jo pagyrimai ir
dėmesys mane slėgė labiau negu jo abejingumas. Aš jau nedrįsdavau jo
akyse laisvai kalbėti ir juoktis, nes tarsi kažkoks instinktas atkakliai
ir įkyriai man primindavo, kad gyvumas (bent jau manyje) jam nema­
lonus. Aš žinojau, kad jis pritaria tik rimtoms nuotaikoms bei užsiėmi­
mams ir kad jam esant kiekviena pastanga veikti ką kita yra tuščia.
Kai jis sakydavo: „eime"—aš eidavau, „palikite mane"—aš išeidavau
„padarykite tą ir tą"—aš darydavau. Bet ši vergija mane slėgė, ir aš
ne kartą norėjau, kad jis kaip ir anksčiau nekreiptų į mane dėmesio
Vieną vakarą, kai mes visos trys priėjome prie jo pasakyti jam la­
banakt, jis kaip paprastai pabučiavo abi seseris ir man kaip visuome*.
paspaudė ranką. Diana, tą vakarą išdykėliškai nusiteikusi (ji nejut:
kankinamo jo valios slėgimo, nes ir pati turėjo stiprią valią, tiesa, nu
kreiptą kita linkme), staiga sušuko:
i — Sent Džonai, tu vadini Džeinę savo trečiąja seseria, o elgiesi s_
ja visai ne taip: ko gi tu jos nepabučiuoji?
Ji stumtelėjo mane prie jo. Man atrodė, kad Diana per daug įsisma­
gino, ir aš sumišau. Bet, nespėjus man susigaudyti, Sent Džonas pa­
lenkė galvą, puikus antikinis jo veidas atsidūrė prie pat manojo, j-:
veriančios akys klausiamai pažvelgė į manąsias, ir jis pabučiavo mane.
Nėra pasaulyje nei marmurinių, nei ledinių pabučiavimų,—bet kaip
tik taip aš norėčiau pavadinti tą bažnytinį savo pusbrolio pabučiavimą
Tačiau dar galėtų būti eksperimentinių pabučiavimų,— kaip tik toks i:
pasirodė man jo pabučiavimas. Palietęs lūpomis mano skruostą, Sen:
Džonas pažiūrėjo, kokį man padarė įspūdį, kuris anaiptol nebuvo toks

372
nepaprastas; aš esu tikra, kad neparaudau, greičiau truputį išbalau, nes
pajutau, kad šitas pabučiavimas buvo tartum antspaudas, sutvirtinęs
mano pančius. Nuo to laiko jis niekuomet neužmiršdavo atlikti šios
apeigos, ir tas ramus rimtumas, su kokiu aš sutikdavau jo pabučiavimą,
rodės, teikė jam, Sent Džono akimis žiūrint, savotiško žavesio.
Dėl manęs, tai kiekvieną dieną aš vis labiau norėjau jam įtikti, bet
kas dieną man darėsi vis aiškiau, kad dėl to aš turiu daug ko atsi­
sakyti, užgniaužti dalį savo gabumų, suteikti naują kryptį savo skoniui,
prisiversti siekti tokių tikslų, prie kurių aš nebuvau iš prigimties lin­
kusi. Jis norėjo išauklėti mane tokioms sferoms, kurios man buvo ne­
prieinamos; man buvo kančia nuolat siekti idealo, kurį jis man skyrė.
Pasiekti jį aš buvau lygiai tokia pat bejėgė, kaip ir netaisyklingiems sa­
vo bruožams suteikti tikro, klasikinio jo veido taisyklingumo arba pa­
daryti, kad nepastovaus atspalvio žalios mano akys pasidarytų žydros
ir nuostabiai spindėtų kaip ir jo.
Tačiau ne vien jo įtaka slėgė mane. Jau kuris laikas aš turėjau
priežasčių liūdėti; mano sielą it kirminas graužė aštrus skausmas, už­
nuodijęs gyvenimo džiaugsmą pačioje jo pradžioje: tai buvo nežinios
kančios.
Galbūt jūs manote, skaitytojau, kad per visas šias gyvenimo per­
mainas aš užmiršau misterį Ročesterį? Nė vieną akimirką! Aš jį visą
laiką regėjau prieš save, jo vaizdas nebuvo nei miražas, kurį gali iš­
sklaidyti saulės spinduliai, nei piešinys smėlyje, kurį gali užnešti aud­
ra,—jis buvo kaip akmeninėje plokštėje iškaltas vardas, kuriam lemta
išlikti tiek pat ilgai kaip ir marmurui, kuriame jis įrašytas. Karštas no­
ras sužinoti, kas jam atsitiko, visur mane persekiojo. Gyvendama Mor­
tone, aš kas vakarą laukdavau, kada galėsiu, grįžusi į savo kotedžą,
galvoti apie jį; ir dabar, Mur Hauze, kas vakarą, eidama gulti, ilgėda­
vausi tos minutės, kada galėsiu nugrimzti į mintis apie jį.
Susirašinėdama su misteriu Brigsu palikimo reikalu, aš pasiteiravau,
ar jis kartais nežino, kur yra misteris Ročesteris ir ar sveikas jis; ta­
čiau, kaip kad ir manė Sent Džonas, Brigsas absoliučiai nieko nežinojo
apie buvusį mano šeimininką. Tuomet aš parašiau misis Feirfeks, bū­
dama įsitikinusi, kad šiuo keliu greitai sulauksiu atsakymo. Aš labai
stebėjausi, kad praėjo dvi savaitės, o laiško iš jos vis nebuvo. Bet kai
savaitės jau pavirto mėnesiais, o paštas, kuris ateidavo kasdien, nieko
man neatnešdavo,— mane apėmė kankinantis nerimas.
Aš vėl parašiau — juk pirmasis mano laiškas galėjo kur užsimesti.
Šis naujas bandymas vėl suteikė man vilties; kurį laiką ji spindėjo
man, bet paskui taip pat apsiblausė ir vis labiau geso: manęs nepa­
siekė nė viena misis Feirfeks eilutė, nė vienas jos žodis. Kai praslinko

25. Džeinė Eir 373

 pusmetis, o aš vis dar beprasmiškai laukiau, mano viltys visai išnyko,
ir aš tada tikrai nusiminiau.
Aplink mane spindėjo mielas pavasaris, bet manęs jis nedžiugino.
Artėjo vasara. Diana stengėsi mane išblaškyti; ji įtikinėjo, kad aš at­
rodanti nesveika, ir norėjo vykti su manimi į pajūrį. Bet Sent Džonas
tam pasipriešino; jis pareiškė, kad man reikią ne pramogų, bet darbo;
dabartinis mano gyvenimas esąs per daug beprasmis, ir man būtinai
reikią turėti kokį nors tikslą. Turbūt norėdamas užpildyti šią spragą,
jis tebemokė mane Hindustano kalbos ir darėsi vis reiklesnis, o aš lyg
pakvaišėlė nė negalvojau jam priešintis,— man neužteko tam jėgų.
Kartą aš atėjau į pamoką liūdnesnė negu paprastai, nes buvau be
galo nusivylusi: rytą Hana pasakė man, kad mano vardu atėjęs laiš­
kas, bet kai nulipau žemyn, beveik tikra, kad pagaliau gausiu ilgai
lauktų žinių, teradau vien nereikšmingą raštelį nuo misterio Brigso
vienu smulkiu reikalu. Ta skiautelė popieriaus mane net prie ašarų
privarė; ir dabar, kol aš liejau prakaitą, nagrinėdama painų indišką
raštą ir įmantrų teksto stilių, mano akys nuolat pasrūdavo ašaromis.
Sent Džonas pasišaukė mane ir liepė skaityti; aš pabandžiau, tačiau
balsas nebeklausė manęs: žodžius pertraukė raudojimas. Mes sėdėjome
vieni; Diana svetainėje skambino, Merė vaikštinėjo sode,— buvo nuo­
stabi gegužės diena, giedra, saulėta, dvelkė lengvas vėjelis. Sent Džo­
nas nė kiek nenustebo dėl mano ašarų ir netgi nepaklausė, kodėl aš
verkianti; jis tepasakė:
— Mes palauksime valandėlę, Džeine, kol jūs nusiraminsite.
Ir kol aš iš visų jėgų stengiausi sutramdyti šitą sielvarto priepuolį,
jis sėdėjo, pasirėmęs į stalą, tyliai ir kantriai, pats panėšėdamas į dak­
tarą, kuris tiriančiu žvilgsniu stebi iš anksto jo numatytą ir visiškai
jam suprantamą paciento ligos krizę. Nuslopinusi raudojimą, aš nusi­
šluosčiau akis, sumurmėjusi, kad šiandien blogai jaučiuosi, ir vėl ėmiau­
si darbo. Pamoka toliau ėjo kaip visuomet, bet po kiek laiko Sent
Džonas surinko knygas, uždarė stalčius ir tarė:
— O dabar, Džeine, jūs eisite su manimi pasivaikščioti.
— Aš pašauksiu Dianą ir Mere.
— Ne. Šįryt man reikia tik vienos palydovės, ir toji palydovė
būsite jūs. Apsirenkite ir išeikite pro virtuvės duris, pasukite keliu
į Marš Gleną; po valandėlės aš jus pasivysiu.
Aš niekad nemoku laikytis vidurio, ir jeigu gyvenime man tekdavo
susidurti su valdingesniais ir tvirtesniais žmonėmis, kurių charakteris
priešingas mano charakteriui, niekuomet negalėdavau rasti vidurio tarp
visiško paklusnumo ir ryžtingo pasipriešinimo. Aš visuomet sąžiningai
klausydavau iki tos valandėlės, kada manyje prasiverždavo protestas,
kartais su nepaprasta jėga; o kadangi šiuo atveju nei aplinkybės, nei

374
mano dvasinė būklė neskatino manęs maištauti, aš nuolankiai įvyk­
džiau Sent Džono paliepimą ir po dešimties minučių jau žingsniavau
greta jo šilojynų taku.
Pūtė vakaris vėjelis; jis skriejo per kalvų viršūnes, nešdamas ma­
lonų šilojų ir meldų kvapą; dangus buvo žydras, be debesėlio; upė,
patvinusi nuo pavasario lietų, šniokštė šniokštė įkalnės vaga žemyn,
vandeninga ir skaidri, atmušdama čia auksinius saulės spindulius, čia
safyrinę dangaus mėlynę. Pasukę iš tako, mes ėmėme žengti minkšta
veja, prižėlusia žalios it smaragdas žolės, kuri mirgėte mirgėjo smulkiais
baltais žiedeliais ir stambiomis auksinėmis geltonų gėlių žvaigždėmis;
iš visų pusių mus supo kalvos, nes pailgas klonis, kuriuo mes ėjome,
vedė į patį jų vidurį.
— Pailsėkime,— tarė Sent Džonas, kai priėjome pirmąsias uolas, sau­
gančias savotišką tarpeklį, kurio gilumoje upokšnis krito žemyn it
šniokščiantis krioklys; tolėliau stūksojo kalnai, jau nusimetę žolės ir
gėlių skraistę, apsisupę vienais šilojais ir pasipuošę uolų vainikais.
Čionai žaliuojančios vietos virto jau plika dykyne, linksmi gamtos to­
nai darėsi niūrūs; kalnai tartum saugojo šitą nykią vienatvę, šitą pa­
skutinį tylos prieglobstį...
Aš atsisėdau. Sent Džonas stovėjo prie manęs. Jis žiūrėjo čia į
tarpeklį, čia į klonį; jo žvilgsnis čia slydo upokšnio vilnimis, čia kilo
į dangų, nuo kurio vanduo atrodė žydras; jis nusiėmė skrybėlę ir leido
vėjeliui kedenti savo plaukus ir glamonėti kaktą. Atrodė, jis kažkaip
paslaptingai bendravo su šių vietų genijum, tarsi žvilgsniu su kažkuo
atsisveikino.
— Visa tai aš vėl matysiu sapnuose,— tarė jis,— kai miegosiu prie
Gango, ir dar kartą — lemties valandą, kai kitoks miegas mane ap­
ims, dar paslaptingesnės upės pakrantėse.
Keisto prisirišimo keisti žodžiai! Kokia atšiauri šito patrioto mei­
lė savo tėvynei! Sent Džonas irgi atsisėdo. Kokį pusvalandį mes ty­
lėjome, po to jis vėl prabilo:
— Džeine, aš išvykstu po pusantro mėnesio, jau užsisakiau vietą
tame laive, kuris išplaukia į Ost Indjją birželio dvidešimtą.
— Tesaugo jus dievas, nes jūs darbuositės jo dirvoje,—atsakiau aš.
— Taip,— tarė jis,— šituo aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Esu ne­
klaidingojo viešpaties tarnas. Aš vykstu ne patikėti savęs žmogaus
vadovavimui, ne klausyti žemų įstatymų ir panašių į mane silpnų žemės
kirminų nuodėmingos valdžios; mano valdovas, mano įstatymų leidė­
jas, mano kapitonas — aukščiausiasis. Man tik keista, kad visi, kurie
yra aplink mane, nedega troškimu stoti po jo vėliava.
— Ne visiems duota tiek jėgų, kiek jūs jų turite, ir būtų neprotinga
silpnajam žygiuoti kartu su stipriuoju.

375
 — Aš kalbu ne apie silpnuosius, man jie nerupi. Aš kreipiuosi tik­
tai į tuos, kurie verti šio d a r b o ir sugebėtų jį atlikti.
— T o k i ų maža tėra ir nelengva juos rasti.
— Jūsų tiesa; bet jeigu jų surandi, reikia juos žadinti, kviesti ir
vilioti su savimi, parodyti jiems, kaip gausiai ir kuriam tikslui jie yra
prigimties apdovanoti, atverti jiems dangiškąją valią, pasiūlyti jiems
dievo v a r d u vietą jo išrinktųjų eilėse.
— Jeigu jie iš tikrųjų verti tokios užduoties, argi jiems to nepa­
sakys jų pačių širdys?
M a n atrodė, tartum baisūs kerai kaupiasi aplinkui ir užvaldo mane;
aš bijojau, kad šitas žmogus gali ištarti kažkokius lemtingus žodžius,
kurie užburs mane ir sustiprins jo valdžią man.
— O ką sako jūsų širdis?— paklausė Sent Džonas.
— Mano širdis tyli... mano širdis tyli,— atsakiau aš, sukrėsta ir
išsigandusi.
— Tuomet aš kalbėsiu už ją,— tęsė jis savo sodriu, ryžtingu bal­
s u . — D ž e i n e , važiuokite su manimi į Indiją, važiuokite kaip mano pa­
dėjėja, kaip artimiausias mano bendražygis.
Z e m ė ir dangus ėmė suktis man akyse, kalnai susiūbavo. Rodos, aš
išgirdau dangaus kvietimą — tarsi nematomas pasiuntinys, kaip anuo­
94
met Makedonijoje paskelbė: „Ateikite ir padėkite mums!" Bet aš
n e b u v a u apaštalas ir negalėjau regėti dangaus šauklio, n e g a l ė j a u paklau­
syti jo šaukimo:
— O, Sent Džonai! — s u š u k a u aš.— N o r s truputį pasigailėkite manęs!
Bet aš m a l d a v a u žmogų, kuris, v y k d y d a m a s tai, ką laikė s a v o pa­
reiga, nežinojo nei gailesčio, nei svyravimų. Jis tęsė:
— Dievas ir gamta lėmė jums tapti misionieriaus žmona. Jis ap­
d o v a n o j o ne jūsų išorę, bet jūsų vidų; jūs sutverta darbui, o ne mei­
lei. Jūs turite būti, jūs būsite misionieriaus žmona. Jūs būsite mano:
aš kviečiu jus ne savo malonumui, bet aukščiausiojo tarnybai.
— Bet aš netinku, aš nejaučiu pašaukimo,— m a l d a v a u aš.
Matyt, jis tikėjosi tokio prieštaravimo ir nė kiek nesupyko. Ir iš
tikrųjų, kai jisai, atsirėmęs į uolą ir susinėręs ant krūtinės rankas,
įsmeigė į mane s a v o žvilgsnį, aš supratau, kad jis pasiruošęs ilgai ir
atkakliai kovai, kad jis yra apsišarvavęs kantrybe ir neabejoja, j o g ši
k o v a baigsis j o pergale.
— Nusižeminimas, Džeine,— tarė jis,— visų krikščioniškųjų dorybių
pagrindas; jūs tiesą sakote, kad netinkat šiam darbui. Bet kas gi jam
tinka? Ir kas, nors ir turėdamas tikrą pašaukimą, mano esąs jo vertas?

94
Pasak biblijos, krikščionių apaštalai vieną kartą išvydę vyriškį, kuris pa­
sakęs jiems: „Ateikite į Makedoniją ir padėkite mums!"

376
Kad ir aš, pavyzdžiui, kas aš toks? Tiktai menka dulkelė! Kartu su
šventuoju Povilu aš prisipažįstu esąs didžiausias nusidėjėlis; bet aš ne­
leisiu, kad tas savo paties nuodėmingumo suvokimas atbaidytų mane
nuo pasirinkto kilnaus tikslo. Aš pažįstu savo dangiškąjį mokytoją, ži­
nau, kad jis teisingas ir visagalis; ir jeigu jis pasirinko tokį silpną
įrankį didingam darbui įvykdyti, jis iš savo malonės beribio okeano
užpildys tas spragas tarp įrankio ir tikslo. Galvokite kaip aš, Džeine,
tikėkite kaip aš. Aš kviečiu jus atsiremti į amžinąją uolą — krikščionių
tikėjimą; neabejokite, kad jis puikiausiai išlaikys žmogiškųjų jūsų silp­
nybių naštą.
— Man svetimas misionieriaus gyvenimas, aš nežinau, kokios jo
pareigos.
— Nors ir esu labai netobulas, bet šiuo atžvilgiu aš galėsiu jums
padėti; aš nuolatos jums aiškinsiu jūsų pareigas, visuomet būsiu šalia
jūsų ir padėsiu bet kokiu metu. Šito reikės tik iš pradžių, netrukus (aš
žinau, kokia jūs gabi) jūs tapsite tokia pat veikli ir įgudusi kaip aš,
ir jums jau nebereikės mano pamokymų.
— Bet jėgų,— argi man pakaks jėgų tokiam pasiryžimui? Aš ne­
jaučiu jų. Niekas manyje neatsiliepia į jūsų kvietimą. Priešais mane
neįsižiebia šviesa, ji nenuplieskia gyvenimo, aš negirdžiu balso, kuris
man lieptų eiti ar mane padrąsintų. O, kad jūs žinotute,—mano siela
šiuo momentu atrodo lyg niūrus požemio kalėjimas, kurio gelmėse virpa
pasigailėtina baimė,—baimė, kad jūs įtikinsite mane pasiryžti tokiam
žygiui, kurio aš nepajėgsiu atlikti!
— Aš galiu išsklaidyti tą jūsų baimę, tik paklausykite manęs. Aš
stebiu jus nuo pat pirmos mūsų susitikimo valandėlės ir pakankamai
jau pažinau jus per dešimt mėnesių. Per tą laiką aš įvairiausiais būdais
ištyriau jus. Ir ką gi aš pamačiau? Jūsų pamokos kaimo mokykloje man
įrodė, kad jūs galite gerai, kruopščiai ir sąžiningai dirbti savo darbą,
kuris visai neatitinka jūsų įpročių bei polinkių; aš įsitikinau, kad jums
netrūksta gabumų ir takto; jūs pasiekėte tai, ko norėjote, nes atkakliai
ėjote į tikslą, jūs ramiai mokėtės gyventi. Ir staiga jūs pasidarėte tur­
tinga. Aš iš anksto atspėjau, kad jūsų siela gryna nuo Demaso95 nuo­
dėmės; godumas buvo jums svetimas. Jūsų griežtas nusistatymas pada­
linti savo turtą į keturias dalis, pasiliekant sau tik vieną, o kitas pa­
aukojant abstraktaus teisingumo vardan, man parodė, kad jūs turit sie­
lą, trokštančią aukotis. Tas klusnumas, su kuriuo jūs, man pasiūlius,
metėte jus dominusią vokiečių kalbą ir tučtuojau ėmėtės kito dalyko,
kuris domino vien mane; tas nenuilstantis jūsų uolumas, su kokiu jūs

95
Demasas-biblinis asmuo, kuris, susigundęs turtais,, atsimetė nuo apaš­
talo Povilo. Demaso nuodėmė — gobšumas.

377
 mokėtės tos sunkios rytų kalbos ligi šiol, ta neišsenkama energija i
šaltas ramumas, su kokiu jūs nugalėjote pasitaikiusias kliūtis,— visa
tai man atskleidė tuos bruožus, kurių aš kaip tik ieškau. Džeine, jū
esate klusni, uoli, nesavanaudė, ištikima, pastovi ir drąsi; jūs turit dau
švelnumo ir kartu daug heroizmo; liaukitės abejojusi savimi — aš be gal
jumis pasitikiu. Jūs imsite vadovauti indų mokyklai ir padėsite ma
auklėti indų moteris, ir šitai bus man neįkainojama parama.
Geležinis žiedas vis labiau veržė ir spaudė mane; Sent Džono įkal
binėjimai pamažu ir nenumaldomai kaustė mano valią. Nors aš ir spy­
riausi, bet paskutiniai jo žodžiai atskleidė man kelią, kuris lig šiol man
atrodė neprieinamas. Mano darbas, kurį aš ligi šiol laikiau tokiu men­
ku, tokiu atsitiktiniu, jam kalbant ir tartum nušviečiant jį nauja kon­
kretumo šviesa, darėsi vis aiškesnis ir prasmingesnis. Sent Džonas laukė
atsakymo. Aš paprašiau leisti man pusvalandį pagalvoti.
— Mielai,--sutiko jis. Paskui atsistojęs paėjo kiek takeliu, atsigulė
ant šilojų kuokšto ir paskendo mintyse.
,,Aš pajėgčiau padaryti tai, ko jis iš manęs reikalauja; su tuo ne­
galima nesutikti,— kalbėjau pati sau.— Bet aš jaučiau, kad neilgai
teišgyvenčiau Indijos saulės spindulių kaitroje. Kas gi įvyktų po to?
Bet jam juk vis tiek. Kai ateis mano mirties valanda, jis romiai ir
nuolankiai grąžins mane dievui, kuris jam mane buvo suteikęs. Visa
tai man aišku. Palikdama Angliją, aš teapleisčiau mielą, bet man jau
tuščią kraštą,—-misterio Ročesterio čia nebėra; o jeigu jis ir būtų čia.
kokios jis man gali beturėti reikšmės? Dabar man belieka gyventi be jo;
kas gali būti beprasmiškesnio ir labiau silpnadvasiško, kaip stumti die­
ną po dienos, tartum aš vilčiausi kažkokios neįmanomos likimo per­
mainos, kuri suvestų mane su juo! Be abejonės (kaip yra kaitą pasakęs
Sent Džonas), aš turiu ieškoti gyvenime naujų interesų vietoj praras­
tųjų; ir argi darbas, kurį jis dabar man siūlo, nėra verčiausias iš visų.
kokius žmogus gali pasirinkti, o dievas—palaiminti? Argi jis kilniais
rūpesčiais ir didžiais siekimais neužpildys tos tuštumos, kuri liko, su­
dužus meilei ir sužlugus viltims? Matyt, reikia atsakyti ,,taip"—ir vis
dėlto aš suvirpėjau, vien apie tai pagalvojusi. Deja! Jeigu eisiu pas­
kui Sent Džoną, aš atsižadėsiu didesnės dalies savęs pačios; jeigu
važiuosiu į Indiją, aš pasmerksiu save ankstyvai mirčiai. Tačiau kuo
aš užpildysiu savo dienas? O, aš puikiai žinau. Aš šitai aiškiai regiu.
Aš dirbsiu išsijuosusi, kad tik įtikčiau Sent Džonui, aš pranoksiu visus,
net pačius drąsiausius jo lūkesčius. Jeigu aš vyksiu su juo, jeigu su­
dėsiu tą auką, kurios jis iš manęs reikalauja,— ta auka bus pilnutinė,
aš paaukosiu ant altoriaus savo širdį, visas savo jėgas, visą save. Sent
Džonas niekuomet nepamils manęs, bet jis bus manimi patenkintas. Jis
pamatys mano energiją, kokios net neįtaria, jėgų šaltinį, kurio net ne-

378
buvo tikėjęsis. Taipf aš pajėgsiu ištverti tokį pat sunkų darbą kaip ir
jisai, lygiai kaip jis nė nesumurmėdama.
Taigi aš galėčiau sutikti su jo pasiūlymu, jeigu ne viena sąlyga,
baisi sąlyga: jis nori, kad aš tapčiau jo žmona, o meilės jis man te­
jaučia tiek, kiek šitoji rūsti didžiulė uola, nuo kurios į tarpeklį krinta
putojantis srautas. Jis vertina mane kaip karys gerą ginklą,— ir dau­
giau nieko. Kol jis ne mano vyras, šitai maža mane teskaudina; bet ar
galiu aš leisti, kad jis įvykdytų savo išskaičiavimus, šaltakraujiškai įgy­
vendintų savo planus, atlikdamas su manimi santuokos ceremoniją?
Ar galiu aš priimti iš jo sutuoktuvių žiedą ir kęsti tą visą formalią
meilę, kurios jis, be abejo, pedantiškai laikysis, žinodama, kad to, kas
svarbiausia, visai nėra? Kaip aš jausiuosi, suprasdama, kad kiekvienas
jo glamonėjimas yra auka, man daroma tik iš principo? Ne, tokia
kankynė man būtų siaubinga. Aš jokiu būdu tam nepasiryšiu. Aš galiu
lydėti jį kaip sesuo, tik jau ne kaip žmona; taip aš jam ir pasakysiu."
Aš žvilgtelėjau į kauburėlį, kur Sent Džonas vis dar tebegulėjo it
parvirtus kolona; jo veidas buvo atgręžtas į mano pusę, o žvilgsnis,
rodos, smelkte smelkė mane. Staiga jis atsistojo ir priėjo prie manęs.
— Aš pasirengusi vykti į Indiją, jeigu liksiu laisva.
— Jūsų atsakymas reikalingas komentaro,— tarė Sent Džonas.— Jis
neaiškus.
— Iki šiol jūs buvote mano įbrolis, o aš—jūsų įseserė; telieka
tarp mūsų pirmesnieji santykiai; mums geriau nesituokti.
Jis papurtė galvą.
— Šiuo atveju tokie santykiai neįmanomi. Visai kas kita, jeigu jūs
būtute man tikra sesuo. Tuomet aš pasiimčiau jus kartu ir neieškočiau
žmonos. Bet dabartinėmis aplinkybėmis mūsų sąjunga arba turi būti
bažnyčios pašventinta ir sutvirtinta, arba jos iš viso negali būti; prak­
tiškai tėra įmanomas tiktai toks planas. Argi jūs to nematote, Džeine?
Pagalvokite valandėlę, jūsų toks šviesus protas, jūs iš karto suprasite.
Tačiau kad ir kiek galvojau, sveikas protas tesakė man viena,—
būtent, kad mes nemylime vienas kito taip, kaip turi mylėti vyras ir
žmona, ir todėl mums nedera tuoktis. Taip aš ir pasakiau.
— Sent Džonai,— tariau,— aš jus laikau broliu, jūs mane seseria, tegu
taip bus ir toliau.
— Negalima, negalima,— atsakė jis griežtai ir tvirtai.— Iš to nieko
nebus. Bet juk jūs pasakėte, kad sutinkate vykti su manimi į Indiją,—
prisiminkite, juk jūs tai pasakėte.
— Taip, tik su viena sąlyga.
— Taip, taip! Vadinas, išvykti su manimi iš Anglijos ir dirbti kar­
tu su manim, jūs neatsisakote. Tai svarbiausia. Jūs, galima sakyti, jau
padėjote ranką ant žagrės ir esate per daug nuosekli, kad ją atitrauk-

379
tute. Ir jums dabar turi rūpėti tik viena mintis: kaip geriausiai įvykdyti
t$ žygį, kurio ėmėtės. Kad galėtute jį atlikti, jums reikia padėjėjo:
ne brolio—-tai per daug silpni ryšiai,— bet vyro. Man taip pat nereikia
sesers: aš galiu bet kada jos netekti. Man reikia žmonos, vienintelės
padėjėjos, kuriai aš vadovausiu gyvenime ir kurią galėsiu turėti prie
savęs iki pat mirties. ^
Aš sudrebėjau nuo tų žodžių, visa savo būtybe jausdama jo valdžią,
jo valią.
— Susiraskite ką kitą, o ne mane, Sent Džonai, kuri labiau jums
tiktų...
— Tiktų mano tikslams, jūs norite pasakyti, mano misijai? Kartoju
jums, man nereikalingas blankus vidutinis žmogus, eilinis žmogus su
visais egoistiniais jo jausmais,— man reikia misionieriaus.
— Aš paaukosiu jūsų darbui visą savo energiją, juk tik to jums
reikia, o manęs jums nereikia; jums aš esu tiktai kevalas, kuris paken­
čiamas vien dėl jame esančio grūdo; tą kevalą aš pasilieku sau.
— Jūs negalite, jūs nedrįsite to padaryti. Nejaugi jūs manote, kad
viešpats pasitenkins puse aukos? Nejaugi jis priims nepilną atnašą?
Aš vykdau dievo man skirtą žygį ir kviečiu jus po jo vėliava. Jo var­
dan aš negaliu priimti sąlyginės priesaikos, ji turi būti be jokių išlygų.
— O, dievui aš pasirengusi atiduoti savo širdį,— tariau.— Bet jums
jinai nereikalinga.
Aš negalėčiau prisiekti, skaitytojau, kad tame tone, su kokiu aš
ištariau šiuos žodžius, ir tame jausme, kurį pergyvenau, tai sakydama,
nebuvo paslėpto sarkazmo. Iki šiol Sent Džonas žadino man nebylią
baimę, nes nesupratau jo. Aš jo bijojau, nepajėgdama suvokti, kas ja­
me buvo šventa ir kas — žmogiška; bet šitas pašnekesys man daug ką
paaiškino, man tartum atsiskleidė visa šito žmogaus esmė. Aš pamačiau
jo silpnybes, supratau jas. Man pasidarė aišku, kad čia, ant kalvelės,
apaugusios šilojais, aš sėdžiu šalia žmogaus, kuris, nors ir būdamas dailus
ir grakštus, yra toks pat nuodėmingas kaip ir aš pati. Tartum uždanga
nukrito man nuo akių, ir aš pamačiau priešais save jo kietaširdiškumą
ir despotizmą. Suvokusi šituos jo bruožus, aš pajutau, kad jis netobulas
ir apsišarvavau drąsa. Jis buvo man lygus žmogus, su kuriuo aš galėjau
kovoti ir kuriam galėjau prireikus priešintis.
Kurį laiką abu tylėjome; pagaliau aš ryžausi pažvelgti jam į veidą.
Jo žvilgsnyje, įsmeigtame į mane, matėsi niūri nuostaba ir neramus
klausimas: „Nejaugi ji iš manęs juokiasi? Ką tai reiškia?"
— Nereikia pamiršti, kad tai nepaprastai didelės reikšmės daly­
kas,— prabilo jis vėl,— toks dalykas, apie kurį lengvapėdiškai galvoti
ar kalbėti — nuodėmė. Aš tikiu, Džeine, kad jūs visiškai rimtai sa­
kėte, jog esate pasirengusi atiduoti savo širdį dievui,— tai viskas, ko

380
man reikia. Tiktai išraukite iš širdies visa, kas jus sieja su žemiškais
dalykais, ir atiduokite ją kūrėjui, ir tuomete dievo karalystės įkūrimas
žemėje bus vienintelis jūsų džiaugsmas bekfcikslas ir jūs būsite visuomet
pasirengusi padaryti viską, kad galėtute prisidėti prie darbo. Jūs pa­
matysite, kiek naujų jėgų duos mums mūsų kūnų ir dvasios sąjunga —
vienintelė sąjunga, kuri amžiams sujungia žmogiškų būtybių likimus
ir siekimus. Ir jeigu jūs atsisakysite visų smulkmeniškų kaprizų, visų
absurdiškų prietarų bei skrupulingų pažiūrų į mūsų jausmus, jų stipru­
mą, pobūdį, intensyvumą ar švelnumą,— tai jūs skubėsite sudaryti šią
sąjungą.
— Argi?—tariau aš staigiai ir pažvelgiau į jo bruožus, puikius sa­
vo harmoningumu, tačiau baisius savo rūstumu, į jo energingą, bet šal­
tą kaktą, į akis — raiškias, gilias ir veriančias, tačiau be jokio švel­
numo, į jo aukštą, įspūdingą figūrą,^ ir įsivaizdavau, kad esu jo žmo­
na. O ne, niekuomet! Būti jo vikaru, jo palydove—tai visai kas kita;
šitame vaidmenyje aš galėčiau perplaukti su juo vandenyną; darbuotis
bendrajam siekiui Azijos dykumų saulės kaitroje, gėrėtis jo didvy­
riškumu, pasiaukojimu, energija ir rungtis su juo, nė žodžio neprieš­
taraudama, klausyti jo, ramiai šypsotis, matydama jo nepajudinamą
veržimąsi į didvyriškumą; skirti krikščionį nuo šiaip žmogaus, be galo
gerbti pirmąjį ir noriai atleįsti antrajam. Žinoma, man tektų nemaža
kentėti, susirišus su juo tik šiais saitais; mano kūnas būtų sukaustytas,
bet mano širdis ir siela liktų laisvos. Aš kaip ir anksčiau priklausyčiau
tiktai sau; vienatvės valandėlėmis galėčiau atsiduoti savo įgimtiems ne­
pavergtiems troškimams. Mano sieloje liktų kampelis, priklausąs tiktai
man vienai, kuris jam būtų neprieinamas ir kur slapta pulsuotų nuošir­
dūs niekieno nepriklausomi jausmai, kurių negalėtų paliesti jo rūstybė,
nesutryptų jo ritminga, karinga eisena. Tačiau būti jo žmona, amžinai
šalia jo, amžinai su juo susieta, tramdyti savo vidinę kaitrą, slėpti ją
giliai savyje ir neregimai sudegti, niekad neišduodant savo jausmų nė
viena aimana, nors paslėptoji liepsna ir naikintų mane,— ne, man tai
per sunku!
— Sent Džonai!—sušukau aš, visa tai apsvarsčiusi savo mintyse.
— Na?—atsiliepė jis lediniu tonu.
— Kartoju, aš pasiruošusi vykti su jumis kaip jūsų bendradarbis
misionierius, bet ne kaip jūsų žmona. Aš negaliu ištekėti už jūsų ir
visiškai jums priklausyta
— Ne, jūs turite būti mano visiškai,— atsakė jis tvirtai,— kitaip vi­
sos šios kalbos — tuščios. Kaip galiu aš, vyras, kuris dar neturi nė
trisdešimt metų, išsivežti į Indiją devyniolikametę mergaitę, jeigu ji
nebus mano žmona? Kaip mes galėtume visuomet būti kartu — ir dyku­
moje, ir tarp laukinių genčių,— nebūdami vedę?

381
 — Puikiausiai galėsime bet kokiomis aplinkybėmis,— gyvai perta­
riau aš.— Lygiai taip, kaip tuomet, jeigu aš būčiau jūsų tikra sesuo
arba vyriškis ir dvasininkas kaip ir jūs.
— Visi žino, kad mes ne brolįs ir sesuo, ir aš negaliu visiems sa­
kyti, kad esate mano sesuo; jeigu taip padaryčiau, sukelčiau mus abu
įžeidžiančių įtarinėjimų. Be to, nors jūsų protas ir vyriškas, tačiau šir­
dis moteriška,— žodžiu, iš viso to nieko gero neišeis.
— Išeis,— spyriausi aš kiek įžūliai,— pamatysite. Mano širdis mo­
teriška, bet ne jūsų atžvilgiu; jums aš tejaučiu vien tikrą draugiškumą,
ginklo draugo pasitikėjimą, sesers prieraišumą, jei norite, mokinės nuo­
lankumą ir pagarbą savo mokytojui,— nieko daugiau, būkite ramus,
— Kaip tik to man ir reikia,— tarė jis lyg pats sau.— Kaip tik tai.
ko man reikia. Bet yra kliūčių, jas reikia pašalinti. Užtikrinu, Džeine.
jūs nesigailėsite, už manęs ištekėjusi; mes turime susituokti. Kartoju*
kito kelio nėra; ir, be abejo, santuoka sukels jausmus, kurie pateisins
mūsų ryšį net jūsų akyse.
— Aš niekinu tokią jūsų pažiūrą į meilę,—nenoromis išsprūdo man
žodžiai; aš atsistojau ir dabar stovėjau priešais jį, at^ėmusLį uolą*.—
Aš niekinu tą netikrą jausmą* kurį jūs man įkalbate. Taip, Sent Džo­
nai, aš niekinu ir jus, kad jūs man šitai siūlote!
Jis atidžiai pažiūrėjo į mane, stipriai suspaudęs savo gražias lūpas.
Ar jis supyko, ar nustebo — sunku, pasakyti: jis puikiai sugebėjo val­
dyti savo veido išraišką.
— Aš nesitikėjau iš jūsų tokių žodžių,— tarė jis.— Man rodosi, ne­
su nei padaręs, nei pasakęs nieko tokio, kas būtų verta paniekos.
Mane sujaudino švelnus jo tonas ir nustebino rami, iškilminga jo
veido išraiška.
— Atleiskite man, kad aš pasakiau šituos žodžius, Sent Džonai, bet
jūs pats kaltas, kad jie man taip neapdairiai išsprūdo. Jūs palietėte
temą, dėl kurios mūsų nuomonės griežtai skiriasi ir dėl kurios mums
nereikėtų leistis į ginčus: pats meilės supratimas jau yra mūsų ne­
santaikos obuolys; tai ką gi mes darytume, jeigu šitas klausimas mums
rimtai iškiltų praktikoje. Ką mes pergyventume? Mielas pusbroli, liau­
kitės galvojęs apie šitą santuoką, pamirškite ją.
— N e , — tarė jis,— aš jau seniai puoselėjau šį planą, ir tiktai jis gali
užtikrinti mano didžiojo tikslo pasisekimą; tačiau kol kas aš jūsų ne­
beįkalbinėsiu sutikti. Rytoj išvykstu į Kembridžą; ten turiu daug bi­
čiulių, su kuriais norėčiau atsisveikinti. Manęs čia nebus porą savai­
čių; per tą laiką apgalvokite mano pasiūlymą ir neužmirškite, kad jei­
gu jūs jo atsisakysite, tai atstumsite ne mane, bet dievą. Per mane

382
jis atskleidžia jums tauraus veikimo dirvą ir imtis šio darbo jūs ga­
lite tiktai tapusi mano žmona. Jeigu atsisakysite tapti mano žmona,
tuomet amžinai užsisklęsite egoistinės gerovės ir bevaisio vegetavimo
rate. Saugokitės, kad neatsidurtute tarp tų, kurie išdavė savo tikėjimą
ir tapo blogesni už netikinčiuosius.
Jis nutilo.
Nusigręžęs nuo manęs, jis vėl...
Apžvelgė upę, apžvelgė kalvas...
Bet šį kartą jis nepanoro atverti man savo širdies: aš nebuvau ver­
ta tokio pasitikėjimo. Kai mes ėjome greta vienas kito namo, iš atkak­
laus jo tylėjimo aš supratau visa, ką jis jautė man: rūstaus despoto
nusivylimą, kuris suėmė jį, sutikus pasipriešinimą ten, kur tikėjosi
nuolankumo; savo šaltu ir nepalenkiamu protu jis smerkė mane, kitą
žmogų, kurio pažiūroms ir jausmams, pasirodė, jis negali pritarti; žo­
džiu, kaip žmogus jis mielai būtų mane privertęs klausyti; ir tiktai
kaip tikras krikščionis jis kantriai kentė mano ydingumą ir davė man
tokį ilgą laiką viską apgalvoti ir atgailauti.
Tą vakarą, pabučiavęs seseris, jis nerado net reikalo paspausti man
rankos ir tylomis išėjo iš kambario. Nors aš ir nejaučiau jam mei­
lės, tačiau jo atžvilgiu buvau draugiškai nusiteikusi ir pasijutau įskau­
dinta dėl šito pabrėžti išskyrimo,— taip įskaudinta, kad ašaros iš­
tryško man iš akių.
— Aš matau, Džeine — tarė Diana,— kad judu su Sent Džonu susi­
vaidijote šiandien bevaikščiodami. Vis dėlto išeik paskui jį, jis tikriau­
siai stovi koridoriuje, lūkuriuodamas tavęs,— ir nori susitaikinti.
Panašiomis aplinkybėmis aš paprastai nepasirodydavau per daug di­
delė savimyla. Man visuomet maloniau būdavo nusileisti, negu būti
užsispyrusiai; aš išbėgau paskui jį,— jis laukė prie laiptų.
— Labos nakties, Sent Džonai,— tariau aš.
— Labos nakties, Džeine,— atsiliepė jis ramiai.
— Tai paspauskime vienas kitam rankas,— pridūriau aš.
Koks šaltas ir glebus buvo jo rankos paspaudimas! Jis atrodė be
galo nepatenkintas dėl šios dienos įvykių; joks susijaudinimas nebūtų
ištirpdęs jo širdies ledų, jokios ašaros nebūtų jo sugraudinusios. Ne­
buvo ko nė galvoti apie džiaugsmingą susitaikinimą, apie linksmą šyp­
seną ar malonų žodį; tačiau kaip krikščionis jis prisiminė, kad turi
būti kantrus ir romus; ir kai aš paklausiau, ar jis atleido man, jis at­
sakė, jog yra pratęs neatsiminti nemalonumų, antra, jam nesą ko at­
leisti, nes jis neįsižeidęs.
Taręs tuos žodžius, jis nuėjo. Geriau jis man būtų smogęs.

383
 XXXV SKYRIUS

Kitą dieną Sent Džonas neišvyko į Kembridžą, kaip buvo žadėjęs.

Jis atidėjo savo kelionę visai savaitei ir per šitą laiką leido man pa­
justi, kaip žiauriai gali nubausti žmogus,— geras, bet griežtas, teisingas,
bet nepermaldaujamas,—tą, kuris įžeidė. Neparodęs jokio nedraugišku­
mo, neprataręs nė vieno priekaištingo žodžio, jis vis dėlto leido man
aiškiai suprasti, kad aš esu netekusi jo palankumo.
Negalima būtų pasakyti, kad Sent Džonas paslėpė širdyje krikš­
čioniui nederantį keršto troškimą; jis nebūtų palietęs net plaukelio ant
mano galvos, nors ir būtų galėjęs tai padaryti. Ir savo prigimtimi, ir
įsitikinimais jis buvo daug aukščiau už tokias žemiškas emocijas kaip
mėgavimasis kerštu. Jis man atleido tai, kad aš pasakiau, jog niekinu
jį ir jo meilę, bet jis nepamiršo šitų žodžių; ir aš žinojau — kol mes
abu būsime gyvi, jis nepamirš jų. Kai jis žiūrėdavo į mane, jo žvilgs­
nis man sakydavo, kad šitie žodžiai tartum visą laiką tvyro tarp mūsų,
ir kad ir ką aš kalbėjau, jis girdėjo juos mano balse, ir jie aidėjo kiek­
viename jo atsakyme.
Jis nevengė bendrauti su manim ir kaip paprastai kas rytą kvies­
davosi mane prie savo stalo. Bijau, kad jo nuodėmingai prigimčiai bu­
vo malonu (kaip krikščionis, jis nepritarė ir negalėjo pritarti šiam ma­
lonumui) parodyti man, kaip sumaniai jis moka, iš pažiūros elgdamasis
ir kalbėdamas taip pat kaip anksčiau, bausti mane savo šaltumu, nes
dabar kiekviename jo žodyje, kiekviename poelgyje nebuvo to palan­
kumo ir to dėmesio, kurie anksčiau mūsų draugystei vis dėlto suteik­
davo kažkokio rūstaus žavesio. Man dabar jis buvo tarsi nebe gyvas
žmogus, o marmuro statula, jo akys atrodė kaip šalti žvilgą mėlyni sa­
fyrai, o jo liežuvis — kalbąs instrumentas, ir daugiau nieko.
Visa tai man buvo kančia — rafinuota, ilga kančia. Ji kurstė manyje
slaptą pasipiktinimo liepsną bei maudžiančią širdgėlą, kuri slėgė ma­
ne. Aš jaučiau, kad jeigu tapčiau jo žmona, šis geras žmogus, tyras
kaip ledinis kalnų šaltinis, netrukus nuvarytų mane į kapus, nepraliejęs
nė vieno lašo mano kraujo ir nesuteršęs krištolinės savo sąžinės nė
mažiausiu nusikaltimo šešėliu. Itin stipriai tai pajusdavau, vos tik pa­
bandžiusi suminkštinti jo širdį. Mano šauksmas likdavo be atbalsio. Jis
nekentėjo dėl mūsų atšalusių santykių, nesistengė susitaikyti, ir nors
mano ašaros ne kartą imdavo riedėti ant puslapio, virš kurio mes abu
būdavome palinkę, jos tik tiek jį tepaveikdavo, kiek būtų paveikusios
tuo atveju, jeigu jo širdis būtų buvusi akmeninė ar geležinė. Tuo tarpu
seserims jis tapo netgi švelnesnis kaip anksčiau, tarsi būtų bijojęs, kad
vieno šaltumo nepakanka man įtikinti, kaip labai aš esu jo atstumta

384
ir pasmerkta. Dėl to jis ir griebėsi kontrasto, tačiau esu įsitikinusi, kad
jis elgėsi taip ne iš piktumo, bet iš principo.
Vakare prieš jam išvykstant, saulei leidžiantis, atsitiktinai pama­
čiau, kaip jis vaikščioja vienas po sodą, ir, prisiminusi, kad šitas žmo­
gus, nors dabar toks svetimas, bet kadaise išgelbėjo man gyvybę, ir
kad mes esame tokie artimi giminaičiai, nutariau paskutinį kartą pa­
mėginti, gal pavyks susigrąžinti jo draugystę. Išėjau iš namų ir pasu­
kau jo link kaip tik tuo metu, kai jis stovėjo, parimęs ant vartelių;
aš iš karto prakalbau apie tai, kas man rūpėjo:
— Sent Džonai, aš kenčiu dėl to, kad jūs vis dar ant manęs pyks­
tate. Būkime vėl draugai.
— O argi mes nesame draugai?—atsakė jis šaltai, neatitraukdamas
akių nuo tekančio mėnulio, į kurį žiūrėjo prieš man prieinant.
— Ne, Sent Džonai, mes jau nebe tokie draugai, kaip kad buvome.
Ir jūs tai žinote.
— Nejaugi? Ką gi, labai blogai. Dėl manęs, tai aš jums trokštu vien
tik gero.
— Aš tikiu jumis, Sent Džonai, nes žinau, kad jūs negalite kam
nors trokšti blogo; bet juk aš jūsų giminaitė, ir man norėtųsi patirti
šiltesnį jausmą, o ne vien tą abejingą gailestingumą, kurį jūs jaučiate
net svetimiems žmonėms.
— Žinoma,— tarė jis.—Jūsų noras visiškai teisėtas, bet aš anaiptol
nelaikau jūsų svetima.
Šitie žodžiai, ištarti šaltu, ramiu tonu, labai užgavo ir suerzino ma­
ne. Pasidavusi pykčiui ir išdidumui, būčiau tučtuojau pasitraukusi nuo
jo; bet aš jutau kažką stipresnio negu šitie jausmai. Aš labai gerbiau
didelius savo pusbrolio gabumus ir principus. Branginau jo draugystę,
kurios netekti man atrodė baisi nelaimė. Aš negalėjau taip lengvai su
tuo susitaikyti ir liautis mėginusi susigrąžinti jo palankumą.
— Nejaugi mes taip ir išsiskirsime, Sent Džonai? Ir nejaugi jūs, iš­
vykdamas į Indiją, paliksite mane, neprataręs nė vieno švelnaus žo­
džio?
Jis nukreipė akis nuo mėnulio ir pažvelgė į mane.
— Argi aš paliksiu jus, Džeine, išvykdamas į Indiją? Kaip? Argi jūs
nekeliausite į Indiją?
— Juk jūs pasakėte, kad aš galiu ten vykti, tik ištekėjusi už jūsų.
— O argi jūs netekėsite už manęs? Jūs atkakliai laikotės savo nu­
sistatymo?
Ar jums kada teko patirti, skaitytojau, kaip stingdo širdį klausimas,
išgirstas iš bejausmio žmogaus lūpų? Jo rūstybė esti panaši į krin­
tančią sniego laviną, o jo pasipiktinimas — į audringą ledonešį.

385
 — Ne, Sent Džonai, aš netekėsiu už jusų. Aš nepakeičiau savo nu­
sistatymo.
Lavina suvirpėjo ir krustelėjo iš vietos, bet dar susilaikė.
— Aš dar kartą klausiu jus, kodėl jūs atsisakote?—paklausė jis.
— Aną sykį aš atsisakiau todėl, kad jūs nemylite manęs, o dabar
todėl, kad beveik neapkenčiate manęs. Vedęs jūs tiesiog nužudytumėt
mane. Ir dabar jūs mane žudote...
Jo lūpos ir skruostai išbalo — išbalo kaip drobė.
— Nužudyčiau? .. Žudau? Aš jus žudau? Tokie žodžiai neteikia jums
garbės, jie nenuoširdūs, nedera moteriai, melagingi. Jie rodo, kokios
žemos jūsų mintys, ir verti griežto pasmerkimo; juos galima būtų lai­
kyti nedovanotinais, jeigu žmogus neturėtų atleisti savo artimui netgi
septyniasdešimt septynis kartus.
Viskas nuėjo niekais. Aš tik dar labiau pakursčiau ugnį. Nuošir­
džiai trokšdama išdildyti jo sieloje jau padarytos nuoskaudos žymes, ai
vėl jį įžeidžiau ir dar labiau, ir šita nuoskauda neišdildomai įsmigo į
gerai viską prisimenančią jo širdį. Aš ją įdeginau ugnimi.
— Dabar jūs iš tikrųjų manęs neapkęsite,— tariau aš.-—Be reikalo
ryžausi mėginti su jumis susitaikinti: tik įsigijau priešą visam gyve­
nimui.
Šiais žodžiais aš suteikiau jam naujo skausmo, kuris jam buvo dar
aštresnis, nes aš pasakiau tiesą. Jo lūpos, kuriose nebuvo nė lašelio
kraujo, mėšlungiškai persikreipė. Aš supratau, kokį rūstybės antplūdį
jam sukėliau. Man suspaudė širdį.
— Patikėkite, jūs neteisingai mane supratote,—sušukau, pagriebusi
jį už rankos.— Aš visai nenorėjau nei įžeisti jūsų, nei įskaudinti jums
širdies! Tikrai nenorėjau!
Jis karčiai šyptelėjo ir ryžtingai ištraukė ranką.
— Vadinasi, dabar jūs, žinoma, atsisakote savo pažado ir visai ne­
bevažiuosite į Indiją?—tarė jis, ilgokai patylėjęs.
— Ne, aš pasirengusi vykti, tik kaip jūsų padėjėja,— atsakiau.
Vėl įsiviešpatavo begalinė tyla. Nežinau, kokia kova vyko jame
tarp jo jausmų ir pareigos supratimo, bet jo akys svaidė žaibus, ne­
įprastai blizgėjo, ir keisti šešėliai šmėsčiojo jo veidu. Pagaliau jis tarė:
— Aš jau kartą jums sakiau, kad negalima jūsų metų netekėjusiai
moteriai lydėti mano amžiaus viengungį vyrą. Po to, ką esu jums sakęs,
turėjau pagrindo manyti, kad jūs niekuomet negrįšite prie šios min­
ties. Tačiau taip atsitiko: man labai gaila, bet tuo blogiau jums.
Aš pertraukiau jį. Neteisingi priekaištai visuomet žadino mano
drąsą.
— Būkite protingas, Sent Džonai, ir nenusikalbėkite iki absurdo.
Jūs tikinate, kad jus piktina mano žodžiai. Iš tikrųjų taip nėra; jūs

386
 per daug protingas ir įžvalgus, kad nesuprastute to, ką aš kalbu. Kar­
toju, aš būsiu, jei norite, jūsų padėjėja, bet niekuomet netapsiu jūsų
žmona.
Sent Džono veidas mirtinai išblyško, bet kaip ir pirmiau jis sutram­
dė savo pyktį ir atsakė šaltai ir ramiai:
— Man niekad netiks padėjėja, kuri nebus mano žmona. Su ma­
nimi jūs, aišku, negalėsite vykti, bet jeigu jūs tikrai norite, tai, bū­
damas mieste, aš pakalbėsiu su vienu vedusiu misionierium, kurio
žmonai reikia padėjėjos. Manau, kad jie neatsisakys jus pasiimti kartu,
nes su tokiais ištekliais jums nereikės kokios nors pašalpos. Tuo būdu
jūs išvengsite gėdos, kurią užsitrauktute, sulaužydama duotą pažadą ir
pabėgdama iš tos kariuomenės, į kurią įstojote.
Jūs žinote, skaitytojau, kad aš nebuvau davusi jokio oficialaus pa­
žado ir nebuvau prisiėmusi jokių įsipareigojimų; jo priekaištas buvo
per daug savivališkas ir despotiškas šiuo atveju. Aš pasakiau:
— Apie kokią nors gėdą, pažado sulaužymą ar pabėgimą negali
būti nė kalbos. Aš jokiu būdu neprivalau vykti į Indiją, ypač su sve­
timais žmonėmis. Su jumis aš pasiryžčiau daug kam, nes žaviuosi, pa­
sitikiu jumis ir myliu kaip brolį. Bet esu įsitikinusi, kad ir su kuo
tenai nuvykčiau, vis vien neilgai teišgyvenčiau tame klimate.
— Ak, vadinas, jūs bijotės dėl savęs pačios! —tarė jis, paniekinamai
šypteldamas.
— Bijau. Dievas ne tam davė man gyvybę, kad ją pražudyčiau, ir
aš imu galvoti, kad, pasielgdama taip, kaip kad jūs liepiate, aš įvyk­
dyčiau tikrą savižudybę. Be to, prieš tai, kol galutinai pasiryšiu pa­
likti Angliją, aš turiu įsitikinti, ar negalėsiu būti naudingesnė pasilik­
dama šičia, negu išvykdama.
— Ką jūs turite galvoje?
— Nėra prasmės aiškinti, tačiau viena abejonė seniai jau mane
kankina, ir aš niekur neišvažiuosiu, kol ji bus galutinai pašalinta.
— Aš žinau, kur linksta jūsų širdis ir ko ji nori nusitverti. Jaus­
mas, kurį jūs puoselėjate, yra neteisėtas ir negarbingas! Seniai jau
reikėjo jį užgniaužti; nejaugi jums ne gėda net užsiminti apie jį? Juk
jūs galvojate apie misterį Ročesterį?
Jis sakė tiesą. Aš tai pripažinau savo tylėjimu.
— Jūs ruošiatės ieškoti misterio Ročesterio?
— Aš turiu išsiaiškinti, kas jam atsitiko.
— Tuomet,— tarė jis,— man telieka vien prisiminti jus savo mal­
dose ir iš visos širdies prašyti dievą, kad jus iš tikrųjų neištiktų at­
stumtųjų likimas. Man atrodė, kad jumyse aš sutikau dievo išrinktąją.
Bet žmogui nesuprantami viešpaties keliai. Tebūnie jo valia.

387
 Jis atidarė vartelius, išėjo pro juos ir nužingsniavo žemyn, į slėnį.
Netrukus jo jau nebebuvo matyti.
Grįžusi į svetainę, aš radau Dianą prie lango; ji atrodė labai susi^
mąsčiusi. Diana buvo daug aukštesnė už mane; padėjusi ranką man anf
peties, ji pasilenkė ir ėmė žiūrėti man į veidą.
— Džeine,— tarė ji,—pastaruoju metu tu tiesiog į save nebepa­
naši. Aš esu tikra, kad čia slypi kokia priežastis. Sakyk man, kas či<
dedasi tarp tavęs ir Sent Džono? Aš žiūrėjau šitą pusvalandį pro 1<
gą,— atleisk man už tą šnipinėjimą,— bet jau kuris laikas man dievai-
žin kas ateina į galvą. Sent Džonas toks keistuolis...
Ji nutilo. Aš neatsakiau; kiek-palaukusi, ji tęsė:
— Aš esu tikra, kad mano brolis turi tavo atžvilgiu kažkokių pla­
nų; jis jau seniai taip tavimi domisi, kaip niekuo lig šiol. Ką tai reiš-]
kia? Ar tik neįsimylėjo jis tavęs, a, Džeine?
— Ne, Diana, nė trupučio.
— Tai kodėl jis nenuleidžia nuo tavęs akių? Kodėl dažnai kalbasi
su tavimi viena, laiko tave visada prie savęs? Mudvi su Mere nu­
sprendėme, kad jis nori susituokti su tavimi.
— Tai tiesa, jis jau prašė mane būti jo žmona.
Diana suplojo delnais.
— Taip mes ir manėme. Kaip tai būtų puiku! Ir tu ištekėsi už jo,'
Džeine, tiesa? Ir tuomet jis liks Anglijoje.
— Anaiptol, Diana; jis siūlo man tekėti, turėdamas vieną tikslą
įsigyti tinkamą pagalbininkę savo darbui Indijoje.
— Kaip? Jis nori, kad tu vyktum į Indiją?
— Taip.
— Beprotybė!—sušuko ji.— Tu neištversi ten nė trijų mėnesių. Bet]
tu nevažiuosi,— tu atsisakei, juk taip, Džeine?
—• Aš atsisakiau už jo tekėti.
— Ir šituo, žinoma, įžeidei jį?—paklausė ji.
— Labai. Bijau, kad jis niekuomet man šito neatleis; bet aš pasisiū­
liau lydėti jį kaip sesuo.
— Tikra beprotybė, Džeine. Tik pagalvok, kokios pareigos tu imie-j
si, į kokius vargus leidiesi. Panašių sunkumų, ir dar tokiame klimate,
neišlaiko net stiprūs, o tu juk silpnutė. Sent Džonas — tu pažįsti jį —
reikalaus iš tavęs net to, kas neįmanoma tau padaryti, jis privers tave
dirbti net pačiu kaitriausiu dienos metu; o aš, deja, pastebėjau, kadj
tu pasirengusi daryti visa, ką jis tau paliepia. Stebiuosi, kaip dar tai
užteko drąsos atsisakyti. Vadinasi, tu jo nemyli, Džeine?
— Kaip vyro, ne.
— O juk jis gražus! >

388
 — Bet užtat aš negraži. Tu pati matai, Diana, mes jokiu būdu ne­
tinkame vienas kitam.
— Tu negraži? Tu? Anaiptol. Šiaip ar taip, tu ir per graži, ir per
gera, kad būtum gyva palaidota Kalkutoje.— Ir ji vėl ėmė karštai
įtikinėti, kad aš atsisakyčiau bet kokios minties lydėti jos brolį.
— Man iš tikrųjų nieko daugiau nebelieka daryti,— tariau aš.— Kai
aš ką tik vėl pasisiūliau būti jo padėjėja, jis buvo pasipiktinęs mano ne­
kuklumu. Mano pasiūlymą jį lydėti neištekėjus jis, rodos, laiko kaž­
kokiu nepadoriu; tarytum nuo pat pirmos dienos aš nebūčiau laikiusi
jo tik broliu ir nesielgusi su juo kaip sesuo.
— Iš kur tu ištraukei, kad jis tavęs nemyli, Džeine?
— Kad tu išgirstum, ką jis kalba. Kiek kartų aiškino man, kad jis
nori susituokti su manim tik dėl to, kad geriau galėtų įvykdyti savo
misiją. Jis pareiškė man, kad aš sukurta darbui, o ne meilei; ir tai,
žinoma, tiesa. Bet aš manau, kad jeigu nesu sukurta meilei, tai, va­
dinasi, nesu sukurta nei santuokai. Argi ne baisu, Diana, būti visam
gyvenimui pririštai prie žmogaus, kuris į tave žiūri tik kaip į naudingą
įrankį?
— Tai nepakenčiamai Siaubinga! Apie tai negali būti nė kalbos!
— Ir be to,— kalbėjau aš,— nors ir myliu jį tik kaip brolį, tačiau
jeigu man tektų tapti jo žmona, aš manau, kad kartais gal galėčiau
jį pamilti kitokia, keista, kankinama meile,— juk jis toks protingas, ir
dažnai jo žvilgsnyje, judesiuose ir kalboje jaučiama kažkokio did­
vyriško didingumo. Ir jeigu tai įvyktų, mano likimas būtų neapsakomai
liūdnas. Mano meilė tik erzintų jį, ir jeigu aš išdrįsčiau parodyti savo
jausmus, jis tučtuojau leistų man suprasti, kad tai visai nereikalingas,
nepageidaujamas ir iš mano pusės nederamas priedas. Aš žinau, kad
taip būtų.
— Ir vis dėlto Sent Džonas geras žmogus,— tarė Diana.
— Jis geras ir didis žmogus, bet jis taip atsidavęs užsibrėžtam tiks­
lui, kad negailestingai pamiršta paprastų žmonių jausmus bei troškimus.
Dėl to paprastiems mirtingiesiems geriau nesimaišyti jam po kojų, nes
jis gali juos sutrypti. Šit jis ateina, Diana, aš pasišalinsiu.
Pamačiusi, kad jis eina į sodą, aš paskubomis užlipau į viršų, į savo
kambarį.
Tačiau per vakarienę man vėl teko susitikti su Sent Džonu. Prie
stalo jis atrodė toks pat ramus kaip visuomet. Aš buvau tikra, kad
jis nenorės su manimi kalbėtis ir kad, šiaip ar taip, jis bus atsisakęs
savo ketinimų; bet aš apsirikau ir vienu, ir kitu atveju. Sent Džonas
šnekėjo su manimi įprastu tonu, arba, tiksliau, tuo tonu, kokiu jis
visuomet su manimi kalbėdavo pastaruoju metu,— tai yra buvo skru­
pulingai mandagus. Be abejo, jis buvo maldavęs šventąją dvasią, pra-

389
šydamas padėti jam įveikti tą rūstybę, kurią jam buvau sukėlusi, ir
dabar buvo įsitikinęs, kad man dar kartą atleido.
Šventraščio skaitymui prieš vakarinę maldą jis pasirinko Apokalipsės
dvidešimt pirmą skyrių. Man patikdavo klausytis, kaip iš jo lūpų sklin­
da biblijos žodžiai; niekados jo raiškus balsas neskambėdavo taip švel­
niai ir taip jaudinamai, niekuomet jo skaitysena taip nežavėdavo savo
kilniu paprastumu kaip tuomet, kai jis tardavo dievo apreiškimo žo-.
džius, o šį vakarą, tarp artimųjų, jo balsas atrodė dar iškilmingesnis,
jo intonacija dar labiau jaudino. Gegužės nakties mėnulis aiškiai švie*
tė pro neuždengtą langą, ir ant stalo deganti žvakė atrodė nereika­
linga. Sent Džonas sėdėjo, pasilenkęs prie didelės senovinės biblijos,
ir skaitė tas eilutes, kur buvo aprašoma „naujosios žemės ir naujojo
dangaus" regėjimas, kur pasakojama apie tai, kaip „dievas nusileis gy*
venti tarp žmonių" ir kaip „jis nušluostys visiems nuo akių ašaras", ir
kur pažadėta, kad „nebebus nei mirties, nei verksmo, nei sopulių, nei
širdgėlos, nes visa, kas buvo anksčiau, bus pradingę".
Po to iš nežymiai pasikeitusio jo balso aš pajutau, kad jis pažvel­
gė į mane, prieš pradėdamas skaityti sekančius apreiškimo žodžius,
kurie mane nukrėtė keistu šiurpu.
— Tas, kuris išliks, paveldės visą žemę, ir aš būsiu jo dievas, o
jis mano sūnus. Bet,—skaitė jis aiškiai ir iš lėto,— bailiai, netikintieji
ir visi kiti bus nugramzdinti į ugnies ir sieros ežerą, kur jie numirs
antrą kartą.
Dabar man buvo aišku, kodėl Sent Džonas taip būgštavo dėl manęs.
Pastarąsias didingas šventraščio eilutes jis ištarė ramiai, bet jo baU
se buvo jaučiamas užgniaužtas triumfas ir aistringas ilgėjimasis. Skai-=
tydamas jis aiškiai buvo įsitikinęs, kad jo vardas jau įrašytas avinėlio M
atpirkimo knygoje; jis ilgėjosi tos valandos, kada „bus įleistas į mies­
tą, kuriam žemės karaliai teikia garbę bei šlovę ir kuriam nereikia nei
saulės, nei mėnulio, nes jam šviečia dievo galybės ir pats avinėlis, ta­
pęs šviesa".
Maldai po šventraščio skaitymo jis, matyt, sukaupė visas savo jė--
gas, sužadino visą rūstųjį savo uolumą. Atrodė, kad jis visa savo ener­
gija galynėjasi su dievu ir pasiryžęs laimėti. Jis meldė, kad viešpats
suteiktų stiprybės silpnaširdžiams, užžiebtų kelrodę žvaigždę paklydu­
sioms Kristaus avims, sugrąžintų į kaimenę, nors ir vienuoliktą valan­
dą, tuos, kuriuos pasaulio ir kūno pagundos viliojo į šalį nuo erškė­
čiuoto dorybės tako. Jis prašė, jis šaukėsi, jis reikalavo, kad žūstanti
siela būtų ištraukta iš liepsnojančios ugnies.
Karštas uolumas visada veikia aplinkinius. Iš pradžių ši jo malda

Biblijoje Kristus dažnai vadinamas dievo avinėliu.

390
mane nustebino, paskui, darydamasi karštesnė ir karštesnė, vis labiau
ėmė jaudinti mane ir pagaliau sukėlė man dievobaimingą virpulį. Jis
taip nuoširdžiai pergyveno savo tikslo didumą ir kilnumą, kad besi­
klausantieji negalėjo nepajusti to paties.
Pasibaigus maldai, mums reikėjo atsisveikinti su juo, nes jis ryt
labai anksti turėjo išvažiuoti. Diana ir Merė, pabučiavusios jį, išėjo
iš kambario,—matyt, jis pašnibždėjo joms tai padaryti. Aš ištiesiau
jam savo ranką ir palinkėjau laimingos kelionės.
— Ačiū jums, Džeine. Kaip minėjau, iš Kembridžo sugrįšiu po dvie­
jų savaičių. Per tą laikotarpį jūs galėsite viską apsvarstyti. Jei klau­
syčiau žmogiškos puikybės balso, nebekalbėčiau su jumis apie mūsų
vedybas, bet aš klausau tik pareigos balso ir neišleidžiu iš akių pa­
grindinio savo tikslo — daryti viską dievo garbei. Mano viešpats buvo
kantrus, toks būsiu ir aš. Aš negaliu leisti, kad jūs žūtute kaip pik­
tybės indas. Atgailaukite, pasiryžkite, kol dar ne vėlu. Atsiminkite, kad
mes pašaukti dirbti, „kol tebėra diena", ir esame įspėti, kad „ateis nak­
tis, kada joks žmogus negalės nieko daryti". Atsiminkite biblijos paly­
ginime minimą turtuolį, kuris šiame gyvenime turėjo visokiausių gėry­
bių. Tesuteikia jums dievas stiprybės „pasirinkti tą geresnę dalį, kuri
iš jūsų nebus atimta".
Tardamas šiuos žodžius, jis padėjo man ant galvos savo ranką. Ji­
sai kalbėjo nuoširdžiai, romiai. Jis žvelgė į mane anaiptol ne kaip
įsimylėjęs jaunuolis į savo mylimąją. Jis žiūrėjo į mane kaip ganytojas,
šaukiąs sugrįžti paklydusią avelę, arba veikiau kaip angelas sargas,
saugas jam patikėtą sielą. Kiekvienam talentingam žmogui, nors jis
bus stiprių aistrų individas ar religijos fanatikas, idėjos maniakas ar
despotas,— jeigu tik jis nuoširdžiai siekia savo tikslo,— tenka pergy­
venti tokius pakilimo momentus, kada jis palenkia kitus savo valiai ir
valdo juos. Aš tiesiog garbinau Sent Džoną, ir šis jausmas buvo toks
stiprus, kad jo sūkurys staiga sviedė mane į tą bedugnę, kurios aš
taip ilgai saugojausi. Aš pajutau pagundą nutraukti kovą prieš jį, pa­
siduoti jo valios srovei ir jo gyvenimo bangose atsisakyti savęs pa^
čios. Dabar jis taip pat atkakliai siekė manęs, kaip kadaise,— tik, ži­
noma, su kitokiais jausmais,—siekė manęs kitas. Ir tada, ir dabar aš
buvau lyg apkvaišusi. Nusileisti tada — reiškė nepaklausyti sąžinės bal­
so, nusileisti dabar — reiškė nesiskaityti su proto balsu. Dabar, kai į
audringus anų dienų pergyvenimus aš žvelgiu pro raminančią laiko
prizmę, man viskas aišku, bet tuo metu aš nesuvokiau savo beprotybės.
Aš stovėjau nejudėdama, tarsi užkerėta savo žynio burtų. Mano
atsisakymas buvo pamirštas, baimė — nugalėta, kova—nutraukta. Ne­
galimas daiktas — tai yra mano vedybos su Sent Džonu — kaskart vis
labiau virto galimu. Viskas keitėsi iš pagrindų vienu akimirksniu. Re-

391
ligija šaukė, angelai mojo ištiesę rankas, dievas liepė, gyvenimas susi­
vyniojo lyg pergamento ritinys, atsivėrę mirties vartai atskleidė prieš
akis amžinybę. Atrodė, kad, siekiant išganymo ir amžinos palaimos ana­
me pasaulyje, šičia viską galima paaukoti per vieną sekundę. Kambario
prieblanda buvo pilna vizijų.
— O gal jūs dabar galite apsispręsti?—paklausė misionierius. Jo
balsas buvo švelnus, ir taip pat švelniai jis prisitraukė mane prie savęs.
O, tas švelnumas! Kiek jis stipresnis už prievartą! Aš galėjau prie­
šintis Sent Džono piktumui, tačiau palinkau it nendrė paveikta jo ge­
rumo. Vis dėlto aiškiai supratau, kad jeigu dabar ir nusileisiu jam,
tai vis vien man teks kada nors atsiimti iš jo už ankstesnį mano
maištavimą. Jo prigimtis negalėjo pasikeisti per vieną maldos valandą,
ji tik apsigaubė kilnumo skraiste.
— Aš apsispręsčiau, jei tik būčiau tikra,— atsiliepiau,— jei tik bū­
čiau įsitikinusi, kad tokia dievo valia. Tada aš ištekėčiau už jūsų ne­
svyruodama— o paskui kas bus, tas bus.
— Mano malda išgirsta! —sušuko Sent Džonas. Aš pajutau, kaip jo
ranka stipriau nusileido ant mano galvos, tarsi jis jau būtų reiškęs
į mane savo teises: jis apkabino mane beveik taip, tarsi būtų mylėjęs
(aš sakau beveik, nes jau tada žinojau skirtumą: aš buvau patyrusi, ką
reiškia būti mylimai, ir, kaip ir jis, vijau meilę nuo savęs ir galvojau
tik apie pareigą). Atrodė, kad mano sielą užslinko debesys, ir ji ne­
galėjo aiškiai visko regėti. Aš nuoširdžiai, giliai ir karštai troškau da­
ryti tai, kas teisinga,— daugiau nieko. „Parodyk man, parodyk man
kelią!"—meldžiau dangų. Aš buvau susijaudinusi daugiau negu ka­
da nors; ir tegu pats skaitytojas sprendžia, ar tai, kas po to įvyko,
atsitiko dėl mano susijaudinimo ar dėl kurios kitos priežasties.
Namuose viešpatavo tyla. Matyt, visi, išskyrus Sent Džoną ir mane,
jau buvo sugulę. Žvakė baigė degti, kambarį buvo užliejusi mėnesiena.
Mano širdis plakė tankiai ir smarkiai: aš girdėjau, kaip ji tvinkčioja.
Staiga ji sustingo, perverta kažkokio nesuprantamo pojūčio, kuris iš­
kart nutvilkė mane visą: galvą, rankas ir kojas. Tas pojūtis nepanėšėjo
į elektros srovę, bet jis buvo toks pat aštrus, staigus ir netikėtas. Jis
taip paveikė mano jausmus, kad ankstesnė jų įtampa atrodė lyg stabo
būsena, iš kurios jie dabar pabudo. Visa mano būtybė sukluso: akys ir
ausys kažko laukė, visas kūnas virpėte virpėjo.
— Ką jūs išgirdote? Ką jūs išvydote?—paklausė Sent Džonas.
Matyti aš nieko nemačiau, bet išgirdau kažkur toli balsą, kuris
šaukė mane:
— Džeine! Džeine! Džeine!
— O dieve! Kas gi čia?—sudejavau.
Aš būčiau galėjusi lygiai taip pat paklausti: „Iš kurgi tai?", nes

392
balsas skambėjo ne namuose ir ne sode, jis aidėjo ne ore, ir ne iš po
žemių, ir ne virš mano galvos. Aš jį girdėjau, bet iš kur jis sklido,— ne­
buvo galima suvokti. Ir vis dėlto tai buvo žmogaus balsas, pažįstamas,
giliai į atmintį įstrigęs, mielas Edvardo Fe^rfekso Ročesterio balsas; ja­
me aidėjo kančia, aistra, susijaudinimas ir šauksmas.
— Aš einu!—sušukau.— Palaukite manęs! O, aš ateisiu!—Ir puo­
lusi prie durų, žvilgtelėjau į koridorių — jis buvo tamsus ir tuščias. Aš
nubėgau į sodą — ten nebuvo nė gyvos dvasios.
— Kur jūs?—sušukau aš.
Vien duslus aidas, atlėkęs nuo kalnų už Marš Gleno, man atsakė:
„Kur jūs?" Aš įsiklausiau. Vėjas tyliai dūsavo eglių šakose; aplink ply­
tėjo nykios pelkės ir viešpatavo pusiaunakčio tylą.,
— Šalin prietarai! —sušukau aš, išvydusi priešais save juodą šmėk­
lą, kuri pasirodė šalia juodo kukmedžio prie vartelių.— Ne, čia ne tavo
apgaulės, ne tavo kerai, čia pačios gamtos man padiktuotas įsakymas.
Aukštesnė valia privertė ją padaryti ne stebuklą, bet tai, kas jai buvo
įmanoma!"
Aš pasileidau tolyn nuo Sent Džono, kuris išbėgo iš paskos į sodą
ir norėjo'mane sulaikyti. Dabar atėjo mano eilė pirmauti. Mano jėgos
atbudo. Aš pareikalavau, kad jis nebeklausinėtų manęs ir nebereikštų
savo pastabų; aš paprašiau jį pasišalinti; aš norinti, aš turinti likti
viena. Jis tučtuojau pakluso. Tada, kai įsakinėjama su pakankama ener­
gija, paklusnumas atsiranda savaime. Aš užlipau į savo kambarį, užsi­
rakinau, parpuoliau ant kelių ir ėmiau melstis — saviškai, ne taip kaip
Sent Džonas, bet tiek pat karštai. Man atrodė, kad aš pakilau prie vi­
sagalio ir mano siela, sklidina dėkingumo, prigludo prie jo kojų. Šioje
padėkos maldoje tvirtai nusprendusi, ką turiu daryti, aš atsistojau ir
paskui atsiguliau, rami, nušvitusi, laukdama ryto.

XXXVI SKYRIUS

Lauktas rytas išaušo. Aš atsikėliau vos ėmus švisti. Kokias dvi va­
landas tvarkiau kambarį, dėliodama daiktus į komodą ir į spintą, nes
rengiausi neilgam išvykti. Netrukus išgirdau, kaip Sent Džonas išėjo iš
savo kambario. Jis sustojo prie mano durų; aš bijojau, kad jis pasibels,
bet jis tik pakišo po durimis popieriaus lapelį. Aš pakėhau jį. Štai kas
buvo jame parašyta:
Jūs per daug staiga palikote mane vakar. Užtrukusi kiek ilgiau,
jūs būtute pasiėmusi nešti Kristaus kryžių ir užsidėjusi angelo
vainiką. Aš laukiu jūsų galutinio sprendimo lygiai po dviejų sa­
vaičių, kai sugrįšiu. O kol kas budėkite ir melskitės, kad nepasi-

26. Džeinė Eir 393

 duotute pagundai; aš tikiu, kad jūsų dvasia linksta į gera, bei
kūnas, kaip matau, silpnas. Melsiuosi už jus kas valandą. Jūi
SENT DŽONAS.
„Mano siela,— atsakiau jam mintyse,— pasirengusi padaryti tai, kasi
teisinga, o mano kūnas, tikiuosi, pakankamai stiprus įvykdyti dangaus!
valią, kai tik toji valia bus man visiškai paaiškėjusi. Bent jau užteksi
man jėgų ieškoti, tyrinėti ir apčiuopti tą spragą, pro kurią galėčiau]
ištrūkti iš abejonių tamsos į šviesią tikrumos dieną."
Buvo birželio pirma, tačiau rytas išaušo apsiniaukęs ir šaltas; lie-j
tus smarkiai taškė į lango stiklus. Aš išgirdau, kaip atsidarė lauko du­
rys ir Sent Džonas išėjo iš namų. Pro langą mačiau jį žingsniuojanti
per sodą. Jis pasuko keliu per durpyną Vitkroso link, kur turėjo įsėsti
į pašto karietą.
,,Po keleto valandų, pusbroli, aš išeisiu paskui tave tuo pačiu ke­
liu,— galvojau aš.— Man taip pat reikia įsėsti į karietą prie Vitkroso.
Aš irgi turiu kai ką aplankyti, taip pat ir pasiteirauti apie kai ką, prieš j
amžinai palikdama Angliją."
Iki pusryčių buvo dar dvi valandos. Visą šį laiką aš tyliai vaikš­
čiojau po kambarį ir mąsčiau apie stebuklingą reiškinį, pakeitusį vi­
sus mano planus. Aš dar kartą pergyvenau vakar mane sukrėtusius
jausmus,— man pasisekė atgaivinti juos atmintyje su visu jų ryškumu.
Ausyse tebeskambėjo balsas, kuris man tada pasigirdo; aš vis klausiau
save, iš kur jis,— tačiau taip pat, kaip ir tada, negalėjau rasti atsakymo.
Rodos, jis skambėjo manyje, o ne išoriniame pasaulyje. Aš klausiau
save, gal tai buvo tik nervinis įspūdis, iliuzija. Ne, aš negalėjau su
tuo sutikti, tuo patikėti: tai buvo veikiau įkvėpimas. Nuostabus mano
jausmų sukrėtimas buvo panašus į žemės drebėjimą, supurčiusį kalė­
jimą, kuriame buvo uždaryti Povilas ir Šilas97, jis atvėrė mano sielai
jos celės duris, sutraukė jos pančius, pažadino ją iš miego, iš kurio ji
pakirdo virpėdama ir baugiai įsiklausydama. O po to triskart nuaidėjo
tas šauksmas mano nustebusiose ausyse, nutirpusioje širdyje, persmelk­
damas visą mano būtybę. Bet mano siela nenusigando ir nesudrebėjo,
ji veikiau ėmė džiūgauti, kad jai leista sėkmingai įvykdyti vieną žygį,
nepriklausantį nuo nepaslankaus kūno.
„Po keleto dienų,— tariau sau pati, baigdama savo svarstymus,—
aš jau ką nors sužinosiu apie tą, kurio balsas vakar, rodos, šaukė ma­
ne. Laiškai nieko nepadėjo, teks pačiai viską išsiklausinėti."
Per pusryčius aš pasisakiau Dianai ir Merei, kad iškeliauju ir negrį­
šiu kokį ketvertą dienų.

97
Biblijoje pasakojama, kaip du naujojo krikščionių tikėjimo skelbėjai išsi­
gelbėjo iš kalėjimo, įvykus žemės drebėjimui.

394
 — Viena, Džeine?—pasiteiravo jos.
— Taip. Aš noriu aplankyti vieną artimą žmogų, dėl kurio pas­
taruoju metu nerimauju, arba bent išgirsti apie jį ką nors.
Seserys galėjo pasakyti,—ir mintyse jos, be abejo, taip ir padarė,—
kad lig šiol maniusios, jog aš, be jų, neturinti jokių kitų artimų
žmonių. Juk aš pati ne kartą joms tai minėjau. Tačiau, būdamos iš pri­
gimties delikačios, jos susilaikė nuo kokių nors pastabų, tik Diana pa­
siteiravo, ar aš ganėtinai sveika leistis į kelionę.
„Tu atrodai tokia išbalusi",— tarė mano pusseserė.
Aš atsakiau, kad mane tekankina vien nerimas, kurį tikiuosi išsklai­
dyti ta savo kelione.
Visa kita susiruošti man buvo nesunku, niekas manęs nejaudino sa­
vo klausinėjimais ar įtarinėjimais. Man paaiškinus, kad kol kas nega­
liu nieko daugiau pasakyti apie' savo sumanymą, jos maloniai ir pro­
tingai suteikė man tą veikimo laisvę, kokią panašiomis aplinkybėmis,
be abejo, aš būčiau suteikusi ir joms.
Iš Mur Hauzo aš išvykau trečią valandą dienos ir penktos pradžioje
jau stovėjau prie kelrodžio stulpo Vitkrose, laukdama diližano, kuris
turėjo nugabenti mane į tolimą Tornfildą. Vienišų kelių ir tuščių kal­
vų tyloje aš jau išgirdau jį dardant dar labai toli. Diližanas buvo tas
pats, iš kurio prieš metus vieną vasaros vakarą išlipau kaip tik šitoje
vietoje, baisiai nusiminusi, be jokios vilties, be tikslo. Aš pamojavau,
ir ekipažas sustojo. Aš įsėdau, tik dabar man jau nebereikėjo atiduoti
viso savo turto už kelionę. Vykdama į Tornfildą, aš jaučiausi tarsi na­
mo skriejąs pašto balandis.
Kelionė truko pusantros dienos. Iš Vitkroso aš išvažiavau antradienio
popiečiu, o ankstų ketvirtadienio rytą karieta sustojo pagirdyti arklių
prie pakelės užeigos, dunksančios tarp žaliuojančių gyvatvorių, plytinčių
laukų įr nuolaidžių, ramių kalvų. Kaip grakščiai bangavo jų linijos, ir
kokia miela buvo jų žaluma, palyginus su niūriomis Mortono pelkėmis!
Taip, aš atpažinau šį peizažą, tarsi kadaise matyto žmogaus veido bruo­
žus, ir buvau tikra, kad esu jau netoli nuo savo kaltės kelionės tikslo.
— Ar dar toli iš čia iki Tornfildo pilies?—paklausiau vežėją.
— Lygiai dvi mylios, gerbiamoji,— tiesiai per laukus.
„Mano kelionė pasibaigė",— pagalvojau aš, išlipau iš karietos, ati­
daviau lagaminą į kontorą pasaugoti, užsimokėjau už kelionę, daviau
arbatpinigių vežėjui ir leidausi žygiuoti pėsčia. Ką tik patekėjusios sau­
lės spinduliai žvilgėjo užeigos iškaboje, kurioje auksinėmis raidėmis
buvo įrašyta:
ROČESTERIU HERBAS
Mano širdis ėmė plakti iš džiaugsmo. Stai aš savo šeimininko že­
mėje. Bet staiga atitokau, mane pervėrė mintis:

395
 „O gal tavo šeimininkas išvykęs iš Anglijos? Tu apie tai turėjai pa
galvoti. O jeigu jis ir yra Tornfilde, į kurį tu taip veržiesi, tai kas ten
dar gyvena su juo? Jo išprotėjusi žmona? Vadinasi, tau ten nėra k
veikti, tau negalima nei kalbėti, nei matytis su juo. Veltui atvažiavai-
ar ne verčiau tau grįžti atgal?—spyrė mane įspėjantis balsas.— Pasitei­
rauk apie jį užeigos žmones; tu iš jų gali išgirsti visa, kas tau reika­
linga; jie bematant išsklaidys visas tavo abejones. Prieik prie ano vy­
riškio ir paklausk, ar misteris Ročesteris dabar gyvena pilyje."
Pasiūlymas buvo išmintingas, tačiau negalėjau prisiversti jo paklau­
syti. Aš taip bijojau išgirsti atsakymą, kuris galėjo sukelti man baisią
neviltį! Pratęsti abejonę — reiškė pratęsti ir viltį. Dar nors kartą išvysti
tą pilį, tos vilties spindulių apšviestą! Priešais mane buvo gyvatvorė,
o už jos plytėjo tie patys laukai, per kuriuos aną atmintiną rytą, kai
pabėgau iš Tornfildo, aš skubėjau, nieko neregėdama, nieko negirdėda­
ma, lyg apkvaišusi, skaudaus apmaudo vejama ir plakama. Net nespė­
jusi susivokti, kuria kryptim man pasukti, pasijutau atsidūrusi tuose
laukuose. Kaip spėriai aš ėjau! Kartais net protekiniais! Kaip nekantriai
aš žvelgiau į priekį, stengdamasi išvysti pažįstamo parko kontūrus! Su
kokiu džiaugsmu aš atpažinau paskirus medžius ir pažįstamas pievas, ir
kalnų vaizdus!
Pagaliau prieš akis atsiskleidė parkas. Tuoj sujuoduos kovų lizdai.
Ryto tylą drumstė iš toli girdimas jų krankimas. Keisto džiaugsmo ska­
tinama, aš skubėjau toliau. Dar perėjau vieną lauką, dar vieną lauko
keliuką, ir štai prieš mane kiemo sienos ir ūkiniai pastatai. O pačios
pilies, parko medžių su kovų lizdais vis dar nesimatė. „Aš ją išvysiu iš
priešakio,— nusprendžiau,— ir rūstūs jos kuorai iš karto nustebins ma­
no žvilgsnį kilniu didingumu. Iš ten aš galėsiu atskirti savo šeimininko
langą; ko gero, jis stovi prie lango,— juk jis keliasi anksti. Gal jis da­
bar vaikšto po sodą arba terasa priešais pilį. O kad galėčiau bent dirs­
telti į jį! Tik vieną akimirką! Juk aš dar nesu patrakėlė, kad, jį pama­
čiusi, pasileisčiau tekina prie jo? Nežinau,™ visaip gali būti. O jeigu
ir nubėgčiau prie jo, kas tada? Dievaži, kas gi būtų tada? Nieko bai­
saus! Argi aš nusikalsčiau, jeigu jo žvilgsnis dar kartą atgaivintų ma­
no širdį?.. Aš pradedu kliedėti. Gal kaip tik šią akimirką jis stebi
tekančią saulę kur už Pirėnų arba tyliame pietų pajūryje.
Aš apėjau žemesnę sodo sieną ir pasukau už kampo. Kaip tik čia
buvo vartai į vejelę; jų gana aukštus mūrinius stulpus abipus puošė
dideli apskriti akmenys. Užsiglaudusi už vieno stulpo, aš galėjau leng­
vai apžvelgti visą pilies fasadą. Atsargiai iškišau galvą, norėdama pa-

396
sitikrinti, gal kurio nors miegamojo užuolaidos jau pakeltos. Iš čia pui­
kiausiai matėsi kuorai, langai, visas fasadas.
Turbūt kovai, skraidą virš mano galvos, stebėjo, kaip aš dairausi?
Įdomu, ką jie būtų galėję pagalvoti apie mane. Jiems aš turėjau at­
rodyti pradžioje labai atsargi ir baikšti, o paskui kaskart vis drąsesnė
ir ryžtingesnė. Vogčiomis aš žvilgtelėjau — ir staiga apstulbau... Po to
išėjau iš už stulpo ir ėmiau blaškytis po vejelę... Paskui sustojau lyg
žaibo ištikta priešais rūmus ir prisispyrusi žiūrėjau į juos. „Kaip veid­
mainiškai jinai būgštavo iš pradžių,— galėjo pagalvoti kovai,— ir ko­
kia kvailai neatsargi ji dabar!"
Leiskite man padaryti mažą palyginimą, skaitytojau.
Įsimylėjęs jaunuolis atranda savo mylimąją, miegančią ant sama­
noto šlaito. Jam norisi dirstelėti į jos gražų veidą, nepažadinant jos.
Jis sėlina tykiai per žolę, stengdamasis nė nekrepštelėti. Štai jo kojos
sustingsta; jam atrodo, kad ji jau krustelėjo. Jis atsitraukia—nieku
gyvu jis nenorėtų, kad jinai pamatytų jį. Bet aplink tylu, ir jis vėl ima
artintis... Pasilenkia virš jos. Lengvas šydas dengia jos veidą. Jisai
pakelia jį ir dar žemiau pasilenkia. Jo akys tikėjosi išvysti nuostabų
grožį, mielą, žydintį ir kerintį miego glėbyje. Kaip godžiai jo akys me­
ta pirmą žvilgsnį! Ir staiga pastėrsta! Kaip jis apstulbsta! Kaip stveria
ir apkabina kūną, kurį prieš akimirką bijojo net pirštu palytėti! Kaip
garsiai jis šaukia ją vardu, padeda nejudančią naštą ant žemės ir žvelgia
į ją paklaikusiomis akimis! Jis pagriebė ją taip ūmai, šaukia taip gar­
siai ir žvelgia į ją dėl to, kad nebebijo jos pažadinti, iš visų jėgų šauk­
damas ir apkabindamas ją. Jis manė, kad jo mylimoji saldžiai miega,
o rado ją negyvą ir šaltą kaip ledas...
Nedrąsiai džiaugdamasi, aš tikėjaus pamatyti didingą pilį, o išvydau
kraupius pajuodusius griuvėsius.
Kuriam galui glaustytis už vartų stulpo, žvalgytis į langus, bijant,
kad už jų jau nubudo gyvenimas! Kuriam galui klausytis, ar nesigirdi
varstomų durų, ar palei verandą žvyruotais takeliais nesučežės kieno
žingsniai? Vejelė ir parkas buvo apleisti ir tušti. Verandos vietoje juo­
davo kiaurymė. Iš fasado buvo likusi (kaip aš kadaise regėjau sap­
ne) tik aukšta, vos besilaikanti siena, juoduojanti tuščiais langais. Nei
stogo, nei kuorų, nei kaminų — viskas sugriuvę.
Aplinkui tvyrojo siaubi mirties tyla, tuščios dykynės nykuma. Ne­
nuostabu, kad į laiškus, adresuotus šių namų gyventojams, niekas ne­
atsakė. Panašiai būtų atsitikę, jei būčiau parašiusi į mirusiųjų rūsį po
bažnyčia. Šiurpiai j uoduojančios sienos bylote byloj o, koks likimas
ištiko šią pilį,— ji žuvo liepsnose. Bet kas galėjo padegti? Kokią pa­
slaptį saugojo šie griuvėsiai? Kas žuvo per šią katastrofą, be tinko, mar­
muro ir medžio dirbinių? Ar nukentėjo ne tik turtas, bet ir žmonių

397
gyvybės? Jeigu taip, tai kieno? Šiurpus klausimas! Čia niekas nega
Įėjo man į jį atsakyti,— aplink nė gyvos dvasios, jokio nebylaus liu­
dytojo.
Paklaidžiojusi aplink apgriuvusias sienas ir išdegusį vidų, supratau,
kad nelaimė įvyko jau senokai. Nemaža sniego, matyt, buvo pripustyta
štai per šią arką, nemaža prilyta pro tuščius langus, nes primirkusio
laužo krūvose pavasaris jau pažadino augmeniją,— tai šen, tai ten tarp
akmenų ir nuvirtusių gegnių jau žaliavo įvairios piktžolės. Tačiau kur
galėjo būti šiuo metu nelaimingasis šių griuvėsių savininkas? Kurioje
šalyje? Koks likimas jį ištiko? Mano žvilgsnis nejučia nukrypo į pilką
bažnyčios bokštą netoliese už vartų ir aš paklausiau pati save, ar kar­
tais jo nepriglaudė drauge su Deimeriu de Ročesteriu toji pati ankšta
marmurinė buveinė.
Į šiuos klausimus aš turiu gauti vienokį ar kitokį atsakymą. Apie
tai aš galėjau šį tą išgirsti ne kur kitur, o tik užeigoje. Ir aš nedels­
dama grįžau ten. Pats užeigos savininkas atnešė į svetainę man pus­
ryčius. Aš paprašiau jį uždaryti duris ir atsisėsti prie stalo: man rei­
kią jį šio to paklausti. Bet kai jis atsisėdo, aš tiesiog nežinojau, nuo ko
pradėti,— tokia baimė mane nukrėtė, pagalvojus, ką galėjau iš jo iš­
girsti. Vis dėlto, prisiminusi ką tik mano paliktus nykius griuvėsius,
aš iš dalies pasiruošiau išklausyti liūdną istoriją. Užeigos savininkas
buvo orus, pagyvenęs žmogus.
— Jūs, be abejo, žinote Tornfildo pilį?—pagaliau prisiverčiau pa­
klausti.
— Taip, gerbiamoji. Kadaise aš ten gyvenau.
— Gyvenote! — sušukau ir pagalvojau, kad turbūt ne tuo pat metu
su manim, nes aš jo nepažinojau.
— Aš buvau velionio misterio Ročesterio liokajus,—paaiškino jis.
Velionio! Atrodė, kad visu smarkumu man teko tas smūgis, kurio
mėginau išvengti.
— Velionio! — sudejavau aš.—Argi jis mirė?
— Aš kalbu apie dabartinio savininko, misterio Edvardo, tėvą,— pa­
aiškino jis.
Aš vėl atgavau žadą, mano kraujas vėl ėmė pulsuoti gyslomis. Iš
jo žodžių aš įsitikinau, kad misteris Edvardas, manasis misteris Ročes­
teris (tesaugo jį dievas, kad ir kur jis būtų!) tebėra, šiaip ar taip, gy­
vas, kad jis yra dabartinis savininkas. Kokie džiuginą žodžiai! Rodės,
aš galėsiu išklausyti viską, kad ir.ką beišgirsčiau, palyginti ramiai.
Kad&ugt yswi ragfdn tope, man rodės, aš galėsiu nesijaudindama išgirsti,
jog jis nusidanginęs į patį pasaulio galą.

398
 — Ar misteris Ročesteris dabar gyvena Tornfilde?— paklausiau aš,
iš anksto žinodama, ką atsakys užeigos savininkas, tačiau norėdama kiek
atitolinti tiesioginį klausimą, kur būtent jis dabar yra.
— Ne, gerbiamoji, o ne! Ten dabar niekas negyvena. Turbūt jūs
pirmą kartą lankotės šiose vietose, kitaip būtute girdėjusi, kas įvyko
pernai rudenį. Iš Tornfildo pilies liko vieni griuvėsiai; ji sudegė per
pačią vasarapjūtę. Klaiki nelaimė! Tokia daugybė brangaus turto su­
degė: iš baldų beveik nieko nebuvo išgelbėta. Gaisras prasidėjo pačia­
me vidurnaktyje ir, kol iš Milkoto atvyko ugniagesių mašinos, visas
pastatas jau skendo liepsnose. Baisu buvo pažiūrėti! Aš pats savo aki­
mis viską mačiau.
— Pačiame vidurnaktyje!—sumurmėjau aš. Taip, Tornfildui vidur­
naktis amžinai buvo nelemtas metas!—Ar žinoma, kaip gaisras prasi­
dėjo?— paklausiau jį.
—Spėjo žmonės, gerbiamoji, spėjo. Taciau tie spėjimai visiškai pa­
sitvirtino. Jūs, be abejo, nežinote,—tęsė jis, prisislinkdamas kėdę ar­
čiau stalo ir pritylindamas balsą,— kad pilyje buvo laikoma ledi... be-
pro-o-tė ledi...
— Sį tą esu girdėjusi.
— Ji buvo laikoma uždaryta, gerbiamoji, ir žmonės metų metus
nieko tikro apie ją nežinojo. Tik ėjo kalbos, jog kažkokia moteris gy­
venanti pilyje, tačiau, kas ji per viena, niekas negalėjo atspėti. Vieni
sakė, kad misteris Edvardas parsivežęs ją iš užsienio, kiti šnekėjo, kad
jinai — buvusi jo meilužė. Tik keistas įvykis nutiko pernai - labai keis­
tas įvykis.
Dabar aš bijojau išgirsti pasakojimą apie save pačią ir todėl pasi­
stengiau nukreipti jį į pagrindinę temą.
— O toji ledi?
— Pasirodė, kad toji ledi,—atsakė jis,— tai misterio Ročesterio žmo­
na! Tatai iškilo aikštėn labai keistu būdu. Pilyje gyveno jauna panelė,
guvernantė, kurią misteris Ročesteris...
— O gaisras?—pertraukiau aš jį.
— Apie gaisrą aš ir ruošiuosi papasakoti, gerbiamoji,— taigi, pilyje
gyveno jauna panelė, kurią misteris Edvardas įsimylėjo. Tarnai kal­
bėjo, kad jie kaip gyvi nematę kito tokio, koks jis tada buvo: jis am­
žinai paskui ją slankiojo. Jie, būdavo, paseka jį,— tarnai, žinote, ger­
biamoji, smalsūs žmonės. Taigi mylėjo jis ją be galo ir be krašto; tik
jam vienam ir atrodė ji kažkokia gražuolė. Sako, buvusi mažytė, liesutė,
tikra mergička. Pats aš jos niekad nemačiau, tik man pasakojo apie ją
kambarinė Li. Jinai labai ją gyrė. Na, misteriui Ročesteriui buvo jau
apie keturiasdešimt, o ta guvernantė neturėjusi nė dvidešimt. Žinote,

399
kada ponai šitokiame amžiuje patranka dėl tokios šarkos, tai jie elgiasi
lyg apduoti. Taigi jis ėmė ir sumanė ją vesti.
— Apie tai jūs man papasakosite kitą kartą,— pertraukiau aš j j . — 5į
kartą dėl tam tikros priežasties aš noriu išgirsti viską apie gaisrą. Ar
kas įtarė, kad tai tos pamišėlės, misis Ročester, rankų darbas?
— Įspėjote, gerbiamoji. Tikras dalykas, kad tik ji, o ne kas kitas,
padegė namus. Ją prižiūrėjo moteriškė, vardu misis Pul, sumani ir la­
bai patikima moteriškė, tik turėjo vieną silpnybę,— silpnybę, kuri ne­
svetima daugeliui slaugytojų ir pagyvenusių moterų: ji mėgo slapta
siurbčioti džiną. Kitą kartą ji imdavo ir padaugindavo. Suprantama,
sėdint prie pamišėlės galima pačiai išeiti iš proto. Bet verčiau jai buvo
pakentėti. Būdavo, vos tik misis Pul užsnūsta, išgėrusi džino, pamišėlė,
kurios būta gudrios raganos, ištraukia raktus miegančia j ai iš kišenės,
atsirakina kambarį ir ima slankioti po namus, darydama visokias eibes,
kurios tik šaudavo jai į galvą. Girdėjau, jog kartą ji vos nesudeginusi
lovoje miegančio savo vyro. Bet apie tai aš nieko nežinau. Tačiau tą
naktį ji pirmiausia padegė užuolaidas gretimame kambaryje. Po to ji
nusileidusi į antrą aukštą ir pasukusi į buvusį guvernantės miegamąjį
(sakytum ji kažkaip numanė, kas dėjosi, įr norėjo atkeršyti jai) ir ten
taip pat padegė lovą. Laimei, niekas joje nemiegojo. Guvernantė pabė­
go dar prieš porą mėnesių, ir nors misteris Ročesteris ieškojo jos kaip
didžiausios brangenybės žemėje, vis tiek nieko nesužinojo apie ją. Ir
jis paklaiko, tiesiog siautėti ėmė iš nevilties. Šiaip jis niekad nesmar­
kaudavo, o jos netekęs tiesiog puldavo žmones, nieko nė iš tolo nepri­
sileisdavo. Savo ekonomę misis Feirfeks jis išsiuntė kažkur toli pas jos
bičiulius. Tačiau jis su ja pasielgė žmoniškai, paskyrė jai pensiją iki
gyvos galvos. Ji to nusipelnė, nes buvo tikrai gera moteriškė. Mis Ade­
lę, savo globotinę, atidavė į mokyklą. Jis liovėsi draugauti su aplinki­
niais dvarininkais ir užsidarė it atsiskyrėlis pilyje.
— Ką? Ar jis neiškeliavo iš Anglijos?
— Iškeliavo iš Anglijos? Ką jūs, anaiptol! Jis nė namų slenksčio
neperžengdavo, tik nakčia išeidavo it vaiduoklis paklaidžioti po parką ir
sodą, lyg būtų pamišęs. Man atrodo, kad jis ir buvo pamišęs, nes jūs,
gerbiamoji, niekad nematėte tokio protingo, išdidaus ir drąsaus džen­
telmeno kaip jis, kol ta nusmurgusi guvernantė nepasipriešino jo va­
liai. Jis nemėgo girtauti, lošti kortomis, dalyvauti arklių lenktynėse kaip
kiti. Tiesa, jis nebuvo koks gražuolis, bet drąsos ir temperamento jam
nestigo. Matote, aš jį pažinojau dar berniuką ir pats ne kartą apgai­
lestavau, kad toji mis Eir nenusisuko sprando, prieš atsidangindama į
Tornfildą.
— Tai misteris Ročesteris buvo namie, kai kilo gaisras?
— Žinoma, kurgi kitur! Jis užlipo į viršutinį aukštą, kai aplink vis-

400
kas liepsnojo, pažadino tarnus ir padėjo jiems nusileisti į apačią. Paskui
jis nuskubėjo gelbėti savo pamišėlės žmonos. Kažkas jam tada sušuko,
kad ji ant stogo. Ir tikrai ji ten stovėjo, mosuodama rankomis virš dan­
tytų kuorų ir klykaudama taip, kad girdėjosi už visos mylios. Aš pats
ją mačiau ir girdėjau. Ji buvo stambi moteris ilgais juodais plaukais.
Mes matėme, kaip jie draikėsi tarp liepsnų. Aš pats ir kiti regėjome, kaip
misteris Ročesteris užlipo pas ją pro stogo langą; mes girdėjome, kaip
jis sušuko; „Berta!" Paskui matėme, kaip jis priėjo prie jos. Ir tada,
gerbiamoji, ji staiga suspigo ir šoko žemyn,— o po akimirkos gulėjo
ant grindinio akmenų.
— Negyva?
— Negyva? 2inoma, kaip ir tie akmenys, ant kurių ištiško jos sme­
genys ir kraujas.
— Mieliausias viešpatie!
— Taip, taip, gerbiamoji! Baisu buvo pažiūrėti.
Jis nejučia nusipurtė.
— O po to?-— aš vėl paklausiau.
— Ką gi, gerbiamoji, po to visas namas sudegė iki pamatų. Dabar
ten tebestovi tik sienų griuvėsiai.
— O daugiau niekas nežuvo?
— Ne, bet gal būtų buvę geriau kai kam ir žūti.
— Ką jūs turite galvoje?
— Vargšas misteris Edvardas!—sušuko jis.—Kas galėjo pamanyti,
kad jį ištiks tokia nelaimė! Kai kas sakė, kad tai buvusi teisinga baus­
mė už vedybų nuslėpimą ir mėginimą vesti kitą, kai pirmoji žmona te­
bebuvo gyva. Tačiau man pačiam labai gaila jo.
— Bet jūs pasakėte, kad jis gyvas?—sušukau aš.
— Taip, taip, gyvas, bet daug kas mano, kad jam būtų geriau nu­
mirti.
— Kodėl? Kas atsitiko?—Mano gyslose vėl sustingo kraujas.— Kur
jis dabar?—paklausiau jį — A r jis Anglijoje?
— Taigi, kad Anglijoje. Aš manau, kad jis nebegali išvykti iš Angli­
jos, dabar jis jau amžinas namisėda.
Kokia kančia! Ir tas žmogus, rodos, tyčia ilgino ją.
— Jis visiškai aklas,— galiausiai pasakė jis.— Taip, misteris Edvar­
das— visiškai aklas.
Aš bijojau išgirsti ką baisesnio. Bijojau, kad jis pamišo. Sukaupusi
jėgas, paklausiau, kaip jis neteko regėjimo.
— Vis per tą savo drąsą, o kai kas gali pasakyti, iš dalies per
savo gerumą, gerbiamoji. Jis nenorėjo pasitraukti iš degančio namo,
kol išsigelbės iš jo paskutinis žmogus. Kai jis pagaliau leidosi laiptais
po to, kai misis Ročester, nušoko nuo stogo, staiga pasigirdo bildesys,

401
ir stogas įvirto. Iš griuvėsių jis buvo ištrauktas gyvas, tik baisiai su­
žalotas. Sija krito taip, kad iš dalies pridengė jį, bet užtat išmušė jam
akį ir sutriuškino vienos rankos riešą, ir misteris Karteris, gydytojas,
turėjo tuoj pat amputuoti ranką. Po to prasidėjo kitos akies uždegi­
mas; toji irgi apako. Dabar jis tikras invalidas—aklas ir luošas.
— Kur jis? Kur jis dabar gyvena?
— Ferndine, ten jis turi pilį, bus kokia trisdešimt mylių nuo čia:
visiškai nuošali vieta.
— Kas su juo dar gyvena?
— Senasis Džonas su žmona. Be jų, jis nieko nenorėjo imti. Sako,
misteris Ročesteris visai sulaužytas žmogus.
— Ar jūs turite kokią nors transporto priemonę?
— Mes turime karietaitę, gerbiamoji, labai dailią karietaitę.
— Tuoj pat įsakykite ją pakinkyti, ir jeigu jūsų vežėjas nugabens
mane į Ferndiną šiandien prieš sutemstant, aš sumokėsiu jums ir jam
dvigubą kainą.

XXXVII SKYRIUS

Ferndino pilis — gana senovinis pastatas, vidutinio dydžio ir be jo­

kių architektūrinių pretenzijų — stūksojo giliai miške. Apie ją man
buvo tekę ir anksčiau girdėti. Misteris Ročesteris dažnai ją minėdavo
ir kartais joje lankydavosi. Jo tėvas tą dvarą nupirko todėl, kad ap­
linkiniai miškai labai tiko medžioklei. Misteris Ročesteris mielai būtų
išnuomojęs sodybą, bet negalėjo rasti nuomininkų, nes vietovė čia bu­
vo nepatogi ir nesveika. Todėl Ferndinas taip ir liko negyvenamas ir ne-
apstatytas baldais, išskyrus du ar tris kambarius, aprūpintus būtiniausiais
rakandais, kad turėtų kur apsistoti skvairas, kai atvažiuodavo medžiok­
lės sezono metu.
Ferndiną aš pasiekiau kaip tik prieš temstant. Vakaras buvo apsi­
niaukęs, pūtė šaltas vėjas, be atvangos krapnojo skalsus lietus. Pasku­
tinę mylią aš ėjau pėsčia. Karietą ir vežėją atleidau, sumokėjusi žadėtą
dvigubą atlyginimą. Net priėjus visai arti, nesimatė sodybos šitame
tankiame ir tamsiame miške, kuris lyg niūri siena supo ją iš visų pu­
sių. Geležiniai vartai tarp granitinių stulpų man parodė, kur eiti. Už
jų aš atsidūriau girios prieblandoje. Per tankmę, po susipynusių šakų
skliautais, tarp samanotų ir gumbuotų kamienų vingiavo žolėje pramin­
tas takelis. Aš pasileidau juo, tikėdamasi greitai prieiti kokį gyvenamą
būstą, tačiau jis driekėsi žingsnis po žingsnio ir vingiavo toliau ir toliau,
o jokio sodybos ženklo kaip nesimatė, taip nesimatė.

402
 Aš pagalvojau, jog turbūt pasukau ne ta linkme ir paklydau. Va­
karas miško sambrėškoje temo vis sparčiau ir aparčiau. Apsidairiau,,
ieškodama kito kokio kelio. Nieko nesimatė: aplinkui tik susivijusios
šakos, galingi kamienai, tanki vasaros lapija — niekur jokios prošvaistės.
Ėjau toliau. Pagaliau mano takas pasidarė šviesesnis, medžiai pra­
retėjo. Netrukus pamačiau ir tvorelę, paskui namą, kurį blandžioje
šviesoje vos begalima buvo atskirti nuo medžių,— tokios pajuodusios
ir apsamanojusios atrodė senos jo sienos. Įėjusi pro vartelius, užsklęs­
tus tiktai velke, atsidūriau aptvertoje vejelėje, kurią pusračiu supo
miškas. Joje nebuvo nei lysvių, nei gėlių, tik aplinkui lyg juosta pla­
tus, žvyru pabarstytas takas, o toliau masyvūs juodos girios rėmai. Na­
mas iš pryšakio turėjo porą smailių bokštelių; langai buvo siauručiai ir
su grotomis; paradinės durys — irgi siauros, su viena pakopėle. Iš tik­
rųjų viskas atrodė taip, kaip nusakė „Ročesterio herbo" užeigos šei­
mininkas —„visiškai nuošali vieta". Aplink buvo tylu kaip šiokią dieną
bažnyčioje. Tesigirdėjo tiktai, kaip šnara lietus medžių lapuose.
— Argi čia gali kas gyventi?— paklausiau pati save.
Taip, čia kažkas gyveno. Aš išgirdau, kaip atsivėrė siauros durys,
ir ant slenksčio pasirodė kažkokia žmogysta.
Durys prasivėrė dar plačiau. Žmogus peržengė slenkstį ir atsistojo
ant pakopėlės. Nepažįstamasis buvo be skrybėlės. Jis ištiesė ranką,
lyg norėdamas įsitikinti, ar lyja. Nors buvo jau tamsoka prieblanda, aš
iškart pažinau — tai buvo ne kas kitas kaip mano šeimininkas, Edvardas
Feirfeksas Ročesteris.
Aš sustingau vietoje, beveik užgniaužusi kvapą, ir stovėjau, steng­
damasi įsižiūrėti į jį ir, deja, likdama jo nematoma. Susitikimas buvo
netikėtas, ir mano džiaugsmą apniaukė skausmas. Man nesunku buvo
susilaikyti nesušukus ir sutramdyti norą pulti prie jo.
Jo figūra tebebuvo tokia pat stamantri ir atletiška, laikysena to­
kia pat tiesi, plaukai tokie pat juodi it varno sparnas; ir jo veidas ne­
atrodė pasikeitęs ar sukritęs; per vienerius metus kad ir didžiausias
skausmas neįstengė palaužti galingų jo jėgų ar pakirsti geležinės jo
sveikatos. Bet kaip pasikeitė jo veido išraiška. Jame atsispindėjo ne­
viltis ir slogus susimąstymas. Jis panėšėjo į sužeistą ir grandine pririštą
laukinį žvėrį ar paukštį, kurio niūrią vienatvę sudrumsti labai pavo­
jinga. Į narvą uždarytas erelis, kuriam žiauri ranka išplėšė akis su
auksiniais ratilais, galėjo būti panašus į šį akląjį Samsoną.
Gal jūs manote, skaitytojau, kad man buvo baisus tas nirštantis ne­
regys? Jeigu taip, tai blogai mane pažįstate. Mano širdgėlą sušvelnino
saldi viltis, kad netrukus galėsiu pabučiuoti tą marmurinę kaktą ir tas
taip rūsčiai sučiauptas lūpas; tačiau kol kas ne. Aš nusprendžiau tuo
tarpu jo dar nekalbinti.

403
 Jis nužengė nuo pakopėlės ir iš lėto, apčiuopomis, ėmė artintis prie
vejelės. O, kur dingo ta jo drąsi eisena! Štai jis sustojo, lyg nežino­
damas, kur sukti. Paskui pakėlė ranką ir atmerkė vokus; nukreipė
įtemptą, nieko neregintį žvilgsnį į dangų, o paskui į stūksančius amfi­
teatru medžius; buvo matyti, kad prieš jį tik juodžiausia tamsa. Jis iš­
tiesė dešinę ranką (kairę, sužalotąją, laikė už švarko atlapo). Atrodė,
jam norėjosi lytėjimu suvokti, kas yra aplinkui. Bet jo ranka teap-
čiuopė tik tuštumą, nes medžiai stovėjo už keleto jardų nuo jo. Jis
atsižadėjo to mėginimo, susinėrė rankas ant krūtinės ir ramiai stovėjo
tylėdamas lietuje, kuris dabar sodriai drėkino vienplaukę jo galvą. Šiuo
momentu iš kažkur atsirado Džonas ir priėjo prie jo.
— Gal jūs atsiremtute į mano ranką?—pasakė jis.— Pradeda smar­
kiai lyti. Ar ne geriau jums būtų eiti į vidų?
— Palikite mane šičia,— pasigirdo atsakymas.
Džonas nuėjo, nepastebėjęs manęs. Misteris Ročesteris dabar pamė­
gino žengti takeliu; deja, jo žingsniai buvo nedrąsūs, ir jis apgraibomis
grįžo prie namo, peržengė slenkstį ir uždarė duris.
Dabar aš priėjau ir pasibeldžiau. Man atidarė Džono žmona.
— Mere,— tariau,— kaip laikotės?
Jinai krūptelėjo, lyg vaiduoklį išvydusi, bet aš nuraminau ją.
— Ar čia tikrai jūs, panele, tokiu vėlyvu metu atvykote į šią nuo­
šalią vietą?—skubiai paklausė ji. Aš, užuot atsakiusi, paspaudžiau jai
ranką ir nusekiau paskui ją į virtuvę, kur Džonas jau sėdėjo prie sma­
giai liepsnojančio židinio. Keletu žodžių aš jiems paaiškinau, kad man
žinoma visa, kas įvyko po to, kai palikau Tornfildą, ir pridūriau,
kad atvykau aplankyti misterio Ročesterio. Aš paprašiau Džoną nueiti
į vieškelio sargo būdelę, ties kuria atleidau karietą, ir atnešti tenai
paliktą mano lagaminą. Po to, nusirišdama kepuraitę ir šaliką, aš pa­
siteiravau Merę, ar galėčiau pernakvoti sodyboje. Išgirdusi, kad mane
apnakvydinti bus nors ir nelengva, bet vis dėlto galima, aš pareiškiau,
jog pasiliksiu. Kaip tik tuo momentu svetainėje pasigirdo skambutis.
— Kai jūs nueisite pas šeimininką —tariau aš,—pasakykite jam,
kad su juo nori pasikalbėti vienas atvykęs asmuo, tačiau nesakykite kas.
— Man rodos, jis nepanorės jūsų priimti,— atsakė ji.— Jis nieko
prie savęs neprisileidžia.
Kai ji grįžo, aš pasiteiravau, ką jis pasakė.
— Jis nori žinoti, kas jūs ir kokį turite į jį reikalą,—atsakė ji. Po
to pripylė stiklinę vandens ir pastatė ją ant padėklo drauge su žva­
kėmis.
— Ar dėl to jis skambino?—paklausiau..
— Taip. Jis visada liepia sutemus atnešti žvakes, nors ir nieko
nemato.

404
 — Duokite padėklą man, aš jį nunešiu.
Ir aš paėmiau jį jai iš rankų; ji parodė man svetainės duris. Pa­
dėklas drebėjo mano rankose, iš stiklinės laistėsi vanduo, o mano
širdis garsiai daužėsi krūtinėje. Merė atidarė man duris, praleido mane
ir vėl jas uždarė.
Svetainė atrodė niauri. Nekurstoma ugnis vos smilko už grotų. Prie
jos, atsirėmęs galva į aukšto, senamadiško židinio atbrailą, stovėjo
aklas šio kambario gyventojas. Jo senas šuo Pilotas gulėjo susirietęs
į kamuolį šiek tiek atokiau, lyg saugodamasis, kad netyčiomis jo ne­
užmintų šeimininko koja. Pilotas pastatė ausis, kai aš įėjau; po to pa-
• šoko ir amčiodamas bei gerindamasis puolė prie manęs. Jis vos neiš­
metė man iš rankų padėklo. Aš pastačiau jį ant stalo, po to paglosčiau
Pilotą ir tyliai pasakiau: „Eik gulti!" Misteris Ročesteris instinktyviai
grįžtelėjo pažiūrėti, kas čia įėjo, bet, nieko neišvydęs, nusigręžė ir at­
siduso.
— Paduokite man vandens, Mere,— paprašė jis.
Aš priėjau prie jo, rankoje laikydama stiklinę, kurioje vandens bu­
vo likę tik iki pusės. Pilotas sekė paskui mane vis dar džiūgaudamas.
— Kas atsitiko?—paklausė jis.
— Eik gulti, Pilotai! —pakartojau aš.
Jo ranka, nešusi stiklinę prie lūpų, staiga sustingo, ir jis, rodos,
įsiklausė. Paskui išgėrė vandenį ir pastatė stiklinę ant stalo.
— Juk čia jūs, Mere, ar ne?
— Merė virtuvėj,— atsakiau aš.
Jis staiga ištiesė į mane ranką, bet nematydamas, kur aš stoviu, ne­
palietė manęs.
— Kas čia? Kas čia?—pakartojo jis, stengdamasis kažką įžvelgti
neregėmis akimis, tačiau šis jo mėginimas buvo tuščias ir skaudus.—
Atsakykite! Kalbėkite! — įsakė jis garsiai ir liepiamai.
— Gal jūs, sere, dar norite vandens? Nešdama aš nulaisčiau pusę
stiklinės,— paaiškinau jam.
— Kas čia? Kas čia kalba?
— Pilotas pažįsta mane. Džonas ir Merė taip pat žino, kad esu čia.
Aš atvykau tiktai šįvakar,—atsakiau.
— Viešpatie dieve! Kokia jausmų iliuzija! Kokia saldi beprotybė ap­
ėmė mane!
— Jokia iliuzija! Jokia beprotybė. Jūsų protas, sere, per aiškus, kad
pasiduotų iliuzijai, o jūsų sveikata per stipri, kad pasiduotų bepro­
tybei.
— Bet kurgi yra toji, kuri kalba? Gal ji tiktai balsas? O, aš nega­
liu matyti, bet aš turiu jausti, kitaip mano širdis liausis plakusi ir plis
mano galva. Kad ir kas jūs būtute, leiskite man jus palytėti,— jei ne,
aš neištversiu!
405
 Aš pagriebiau klaidžiojančią jo plaštaką ir suspaudžiau abiem ran­
komis.
— Tikrai jos pirštai!—sušuko jis,— jos maži, ploni piršteliai! Va­
dinasi, ir ji pati turi čia būti.
Jo raumeninga ranka išsilaisvino iš mano rankų; jis palietė mano
alkūnę, petį, kaklą, liemenį; jis apkabino mane ir priglaudė prie savęs.
— Ar čia Džeinė? Kas gi daugiau? Štai jos figūra, štai ji pati...
— Ir štai jos balsas,— pridūriau aš.— Ji visa yra čia; jos širdis taip
pat. Telaimina jus dievas, misteri Ročesteri! Aš esu laiminga, būdama
vėl šalia jūsų.
— Džeinė Eir! Džeinė Eir!..— kartojo jis be atvangos.
— Taip, brangusis mano pone, aš esu Džeinė Eir. Aš susiradau jus,
sugrįžau pas jus.
— Iš tikrųjų? Su kūnu ir siela? Mano gyvoji Džeinė?
— Juk jūs lytite mane, sere, jūs laikote mane gana stipriai. Juk aš
nesu šalta it lavonas ir neapčiuopiama it oras, ar ne taip?
— Mano mylimoji su manim? Gyva! Čia tikrai jos rankos, jos pe­
čiai, jos galva. Bet toks džiaugsmas neįmanomas po visų mano nelai­
mių. Tai tik sapnas; aš ne kartą esu sapnavęs naktį, kad štai kaip dabar
glaudžiu ją prie savo širdies, bučiuoju ją, štai šitaip,— ir aš jutau, kad
ji myli mane, ir tikėjau, kad ji nepaliks manęs.
— Ir nuo šios dienos aš niekad nebepaliksiu jūsų, sere.
— „Niekad nebepaliksiu",— sako manoji vizija. Bet aš kiekvieną
kartą nubudęs suprasdavau, kad tai tik apgaulė ir pasityčiojimas. Ir aš
buvau vienišas ir visų apleistas; mano gyvenimas tamsus, vienišas, be­
viltiškas; mano sielą kankino troškulys, ir ji negalėjo jo numalšinti;
mano širdis alkana — ir negalėjo pasisotinti. Miela, švelni sapno vi­
zija, prigludusi dabar prie manęs, tu irgi dingsi taip, kaip nuolat ding­
davo tavo seserys. Bet pabučiuok mane prieš nuskriedama, apkabink
mane, Džeine!
— Štai, sere, dar ir dar...
Aš prispaudžiau lūpas prie kadaise žvilgėjusių, bet dabar užgesusių
jo akių; aš atmečiau plaukus nuo jo kaktos ir taip pat pabučiavau ją.
Staiga jis tarsi pabudo, ir jį persmelkė įsitikinimas, kad visa tai —
realybė.
— Juk tai jūs, tai jūs, Džeine? Vadinasi, jūs grįžote pas mane?
— Grįžau.
— Ir jūs negulite negyva kur nors griovyje ar upės dugne? Ir ne-
klaidžiojate tarp svetimųjų, visų atstumta?
— Ne, sere. Dabar aš esu nepriklausoma moteris.
— Nepriklausoma? Ką jūs tuo norite pasakyti, Džeine?
— Mano dėdė mirė Madeiroje ir paliko man penkis tūkstančius
svarų.
406
 — O, tai jau tikrovė, čia jau realybė!—sušuko jis.— Šito aš nega­
lėjau susapnuoti niekad. Ir be to — tai jos pačios balsas, toks gyvas ir
jaudinantis, bet drauge ir toks švelnus. Jis džiugina mano apmirusią
širdį, jis įkvepia man naujos gyvybės. Kaipgi, Džeinete? Jūs nepriklau­
soma moteris? Jūs turtinga moteris?
— Taip, sere. Jeigu jūs neįeisite man gyventi su jumis, aš galėsiu
pasistatyti namą greta jūsiškio, ir pavakariais, kai panorėsite, ateisite
pas mane į svečius pasėdėti svetainėje.
— Bet kadangi jūs dabar turtinga, Džeine, tai, be abejo, turite drau­
gų, kurie rūpinasi jumis ir neleis, kad jūs pasiaukotute tokiam vargin­
gam neregiui kaip aš.
— Aš jau sakiau jums, sere, kad esu nepriklausoma ir turtinga; aš
pati sau ponia.
— Ir jūs pasiliksite su manimi?
— Žinoma, jei tik jūs neprieštarausite. Aš būsiu jūsų kaimynė, jū­
sų slaugė, jūsų šeimininkė. Aš matau, kad jūs vienišas; aš būsiu jums
kompanionė — skaitysiu jums, vaikščiosiu, sėdėsiu su jumis, prižiūrėsiu
jus, atstosiu jums akis ir rankas. Nebeliūdėkite, mano brangusis šeimi­
ninke; jūs nebebusite vienas, kol tik aš gyvensiu.
Jis nieko neatsakė, atrodė rimtas, susimąstęs; paskui atsiduso. Jo
lūpos prasivėrė, lyg kažką norėdamos pasakyti, bet jis nepratarė nė
žodžio. Aš pasijutau truputį nejaukiai. Gal aš per staigiai peršokau vi­
sus konvencionalumus, ir jis, kaip ir Sent Džonas, mano neapgalvotus
žodžius palaikė nepadoriais. Aš juk pasiūliau jam tai, įsitikinusi, kad
jis nori, jog aš tapčiau jo žmona, ir to jis prašys mane! Šis mano įsi­
tikinimas, nors ir nepasakytas žodžiais, buvo toks tvirtas, kad nė nesu­
abejojau, jog jis iš karto pareikš savo teises į mane. Tačiau kadangi
jis nė žodžiu apie tai neužsiminė, o jo veidas darėsi vis niūresnis ir
niūresnis, man staiga toptelėjo mintis, kad aš, galimas daiktas, labai
apsirikau ir nejučia atsidūriau kvailoje padėtyje; ir aš švelniai ėmiau
vaduotis iš jo rankų, tačiau jis dar stipriau glaudė mane prie savęs.
— Ne, ne, Džeine, nebėkite! Ne! Aš palytėjau jus, išgirdau jus, pa­
jutau jūsų artumos palaimą, jūsų paguodos saldumą. Aš negaliu atsiža­
dėti šitų džiaugsmų. Man tiek maža beliko gyvenime. Jūs turite būti su
manim. Tegu žmonės juokiasi iš manęs, tegu vadina bepročiu, egoistu,—
tai nieko nereiškia. Mano siela trokšta jūsų, ir jos geismą reikia paten­
kinti, o jeigu ne,— ji žiauriai atkeršys savo kūniškajam apvalkalui.
— Ne, sere,— aš pasiliksiu su jumis; juk aš jums tai jau pažadėjau.
— Taip, bet žadėdama pasilikti su manim, jūs galvojate viena, o aš
visai ką kita. Galbūt jūs pasiryžote visą laiką būti prie manęs, prižiū­
rėti mane kaip rūpestinga slaugė (juk jūs turite gerą širdį bei taurią

407
 sielą ir esate pasirengusi aukotis tiems, kurių gailitės),— ir to, be abejo,
turėtų man užtekti. Man rodos, dabar man reikia turėti tik tėviškų jaus­
mų jums. Juk jūs taip manote? Pasakykite man.
— Aš manysiu taip, kaip jūs norėsite, sere. Aš sutinku būti tik jūsų
slaugė, jeigu jums atrodo, kad taip geriau.
— Bet jūs negalite visą laiką būti niano slaugė, Džeinete. Jūs esate
jauna, jūs, be abejo, ištekėsite.
— Aš visai nenoriu ištekėti.
— Jūs turite norėti, Džeinete. Būdamas toks koks anksčiau, aš pri­
versčiau jus norėti, bet dabar... žabalas stuobrys!..
Jis vėl paniuro. Aš, priešingai, pralinksmėjau ir įgavau drąsos. Pas­
tarieji jo žodžiai parodė man, kas būtent sudaro kliūtį, o kadangi aš
tos kliūties nepripažinau, tai mano sumišimas dingo, ir aš pakreipiau
pašnekesį linksmesne kryptim.
— Metas sugrąžinti jums žmogišką išvaizdą,— pratariau aš, praskleis­
dama ilgus ir vešlius, seniai bekirptus jo plaukus,— nes aš matau, kad
jūs virtote liūtu ar kitu plėšrūnu. Tikrai, šiuose miškuose jūs esate pa­
9S
našus į Nabuchodonosarą , jūsų plaukai man primena erelio plunksnas.
Ar jūsų nagai irgi užaugo kaip plėšriųjų paukščių, aš dar nepastebėjau.
— Ant šios rankos aš neturiu nei pirštų, nei nagų,— tarė jis, trauk­
damas sužalotą ranką iš po švarko ir rodydamas ją man.— Tiktai stram­
pas— klaiku pažiūrėti! Ar nė tiesa, Džeine!
— Man skaudu tai matyti, man skaudu matyti jūsų akis ir apdegi-
mo randus ant jūsų kaktos; bet užvis blogiausia, kad kyla pavojus per
karštai dėl viso to prisirišti prie jūsų ir tuo išpaikinti jus.
— Aš maniau, kad jūs pasibjaurėsite, Džeine, išvydusi mano ranką
ir randuotą veidą.
— Manėte? Nesakykite man to, jeigu nenorite išgirsti priekaištų.
Dabar valandėlei aš jus paliksiu; pasakysiu, kad pravalytų židinį ir
kaip reikiant pakurtų. Juk jūs pastebite, kada kūrenasi kaitri ugnis?
— Taip. Dešiniąja akim aš įžiūriu švytėjimą — rusvą rūką.
— O žvakes irgi įžiūrite?
— Labai neaiškiai—lyg pro miglą.
— Mane matote?
— Ne, mano fėja; bet aš be galo laimingas, girdėdamas ir jausda^-
mas jus.
— Kada jūs vakarieniaujate?
— Aš niekad nevakarieniauju.
— Bet šįvakar jūs turite vakarieniauti. Aš esu išalkusi; man rodos,
jūs irgi, tik pamirštate tai.
98
Legenda pasakoja, kad senovės Babilono karalius Nabuchodonosaras septy­
netą metų gyvenęs miškuose tarp žvėrių.

408
 Aš pašaukiau Merą, ir kambarys veikiai pasidarė jaukesnis; mes
paruošėme misteriui Ročesteriui skanią vakarienę. Mano nuotaika bur
vo pakili, ir aš linksmai ir gyvai kalbėjausi su juo valgydama, o po to
iki vidurnakčio. Man nereikėjo varžytis, tramdyti savo gyvumą ir links­
mumą, su juo aš jaučiausi visai laisvai ir natūraliai, nes žinojau, kad
patinku jam; visa, ką aš dariau ar sakiau, atrodė, guodė jį ir šaukė
į gyvenimą. Kaip džiugu buvo tai jausti! Nuo to visa mano būtybė
tarsi budo naujam, šviesiam gyvenimui. Būdama su juo, aš gyvenau
pilną, turiningą gyvenimą, o jis — irgi. Nors jis buvo aklas, bet jo
veide spindėjo šypsena, kaktoje švietė džiaugsmas, jo bruožai sušvel­
nėjo, iš jų dvelkė šiluma.
Po vakarienės jis ėmė mane klausinėti, kur aš buvau visą tą laiką,
ką veikiau, kaip jį susiradau. Tačiau aš jam tik trumpai teatsakinė-
jau,—tą vakarą leistis į smulkmenas buvo per vėlu. Be to, aš neno­
rėjau paliesti jautrią jo širdies stygą, pajudinti neseną žaizdą; kol kas
teturėjau vienintelį tikslą—pralinksminti jį. Tai man pavyko iš dalies
pasiekti, kaip jau minėjau, tačiau tarpais jis ir vėl apsiniaukdavo. Vos
tik mūsų pašnekesys nutrūkdavo kokiai akimirkai, jis tuoj darydavosi
neramus ir paliesdavo mane, tardamas: „Džeine!"
— Ar jūs, Džeine, tikrai esate žemiška būtybė? Jūs tuo įsitikinusi?
— Visa savo siela įsitikinusi, misteri Ročesteri.
— Tačiau kokiu gi būdu jūs tokį tamsų ir niūrų vakarą taip neti­
kėtai atsidūrėte prie vienišo mano židinio? Aš ištiesiau ranką paimti
vandens stiklinę iš svetimo žmogaus, o man ją £adavėte jūs; aš pa­
klausiau, laukdamas, kad man atsakys Džono žmona, o mano ausys
išgirdo jūsų balsą.
— Todėl, kad aš Merės vietoj atėjau su padėklu.
— Kokio nuostabaus žavesio kupinos šios valandos, kurias aš lei­
džiu su jumis. Niekas nežino, kokie tamsūs, niūrūs, beviltiški man bu­
vo tie pastarieji gyvenimo mėnesiai, kuriuos čia praleidau, nieko ne­
veikdamas, nieko nelaukdamas, neskirdamas nakties nuo dienos. Aš te-
jausdavau tiktai vėsumą, kai užgesdavo ugnis, ir alkį, kai užmiršdavau
pavalgyti, ir visą laiką slėgė sielvartas, o kartais pašėlęs troškimas vėl
išvysti savo Džeinę! Taip, aš kur kas karščiau geidžiau vėl būti su ja,
negu atgauti prarastą savo regėjimą. Argi tai tiesa, kad Džeinė su ma­
nim ir sako, jog myli mane? Ar ji neišnyks taip pat netikėtai, kaip ir
pasirodė? Gal rytoj aš jos jau neberasiu šičia? -
Aš buvau įsitikinusi, kad, norint nukreipti jo dėmesį nuo šių
nerimastingų minčių, geriausia bus pradėti kalbą apie kokį paprastą,
kasdieninį dalyką. Ranka palietusi jo antakius, aš pastebėjau, kad jie
buvo nudeginti, ir pasakiau, jog pasistengsiu ką nors padaryti, kad jie
ataugtų tokie pat juodi ir platūs kaip anksčiau.

27- D ž e i n ė Eir
409
 — Kokia prasmė daryti man ką nors gera, o maloningoji dvasia,
jeigu vieną kurią pražūtingą akimirką jūs vėl paliksite mane ir išnyk-
site tarsi šešėlis nežinia kur ir nežinia kaip.
— Ar turit su savim kišenines šukas?
— Kam jų reikia, Džeine?
— Ogi sušukuoti šiuos juodus gauruotus karčius. Iš arti į jus tie­
siog baisu žiūrėti. Jūs sakote, kad aš fėja, tačiau jūs, esu tikra, kur kas
panašesnis į girinį.
— Ar aš bjaurus, Džeine?
— Baisiai, sere; ir visada toks buvote, pats žinote.
— Hm! Matau, jog kandaus liežuvio nepraradote, kad ir kur būtute
gyvenusi visą tą laiką.
— Tačiau aš gyvenau su gerais žmonėmis, kur kas geresniais už jus,
šimtą kartų geresniais; jūs kaip gyvas nesapnavote jų pažiūrų ir idė-
jų, tokių rafinuotų ir prakilnių.
— Su kuo gi, po velnių, jūs gyvenote?
— Jeigu jūs taip gręžiositės, tai aš išrausiu jums visus plaukus, ir
tada, tikiuosi, nebeabejosite mano būtybės realumu,
— Su kuo jūs gyvenote, Džeine?
— Šįvakar jūs manęs šito neišklausite, sere; teks palaukti rytojaus.
Mano nepabaigta istorija, suprantate, bus lyg ir savotiška garantija,
kad aš ateisiu prie jūsų pusryčių stalo jos užbaigti. Tarp kitko, sekantį
kartą aš pasivaidensiu jums prie židinio ne tik su stikline vandens,—
aš jums atnešiu mažų mažiausia bent kiaušinį, nekalbant jau apie kep­
tą kumpį.
— Ak, jūs išdykęs laumės vaikas! Fėjos duktė, žmogaus išauginta!
Jūs verčiate mane pergyventi tai, ko aš ištisus metus nebuvau patyręs.
Jeigu jūs būtute buvusi Dovydo vietoje, nebūtų prireikę arfos piktajai
dvasiai iš Sauliaus išvaryti.
— Na, štai, sere, jūs sušukuotas ir visai padoriai atrodote. Dabar
paliksiu jus: kelionėje aš išbuvau tris dienas ir, rodos, esu gana pa­
vargusi. Labanaktis!
— Dar vieną žodį, Džeine. Ar namuose, kur jūs gyvenote, buvo tik­
tai damos?
Aš nusijuokiau ir išbėgau. Kopdama laiptais, vis dar tebesišypsojau.
„Gera mintis!—nudžiugau aš,— rodos, radau priemonę, kuri padės man
laikinai išblaškyti j b melancholiją.'1
Kitą rytą jis atsikėlė labai anksti, ir aš girdėjau, kaip jis klaidžioja iš
kambario į kambarį. Vos tik Merė nusileido į apačią, jis paklausė ją:
— Ar mis Eir tebėra?—Paskui pridūrė:—Kuriame kambaryje jūs ją
apnakvydinote? Ar ne drėgna ten? Jinai jau turbūt atsikėlė? Nueikite
ir paklauskite, gal jai ko reikia ir kada ji nusileis į apačią.

410
 Aš nusileidau į svetainę, kada, atrodė, jau laikas pusryčiauti. Įėjau
į kambarį patylomis, norėdama pasižiūrėti į misterį Ročesterį, kol jis
dar nepajuto mano atėjimo. Iš tikrųjų skaudu buvo matyti veržlią jo
dvasią, kūniškos negalios surakintą. Jisai sėdėjo savo krėsle tyliai, bet
anaiptol ne ramiai; jis aiškiai nekantravo, jo energingus bruožus dengė
įprastas liūdesio šešėlis. Jo veidas man priminė užgesusią lempą, kuri
laukia, kad ją kas vėl uždegtų, nes — deja!—pats jis neturėjo jėgų
įžiebti savo bruožuose pagyvėjimo liepsnos; tam buvo reikalingas ki­
tas žmogus! Aš iš anksto^nusprendžiau būti linksma ir nerūpestinga, ta­
čiau šio galingo žmogaus bejėgiškumas verte pervėrė man širdį. Vis
dėlto prisiverčiau užkalbinti jį kiek galėdama gyviau;
— Šiandien giedras, saulėtas rytas, sere,— pasakiau aš.— Lietus nu­
stojo, ir dabar toks mielas, nuostabus oras. Greitai mes eisime pasivaikš*
čioti.
Aš pažadinau jam gyvybės ugnį; jo veidas nušvito.
— O, jūs iš tikrųjų esate čia, mano vytdrėli! Prieikite prie manęs.
Jūs nedingote? Neišnykote? Kitą vyturėlį aš girdėjau giedant prieš va­
landą aukštai virš medžių, tačiau jo giesmė nelinksmino manęs kaip ir
kylančios saulės spinduliai. Mano ausims viso pasaulio melodijos yra
susikaupusios mano Džeinės balse (džiaugiuosi, kad iš prigimties jinai
nėra tyli); saulė ima šviesti man, tik jai pasirodžius.
Ašaros ištryško man, išgirdus šį jo prisipažinimą; prie uolos prira­
kintas karališkasis erelis galėjo šitaip maldauti žvirblį, kad tas jam at­
neštų maisto. Tačiau aš neketinau verkti. Nubraukusi- nuo veido ašaras,
ėmiau ruošti pusryčius.
Beveik visą rytą mes praleidome ore. Aš išvedžiau jį iš drėgno ir
niauraus miško į linksmų laukų platybes. Aš pasakojau jam, kaip spin­
di jų žaluma, kokios skaisčios gėlės ir žalitvorės, kaip veria akį dan­
gaus žydrynė. Paunksnėje aš suradau jam mielą vietelę — išdžiūvusį
kelmą. Taip pat neatsisakiau atsisėsti jam ant kelių. Ir kodėl aš turėjau
nesutikti, jeigu mudu jautėmės laimingesni būdami drauge, negu atsi­
skyrę vienas nuo kito? Pilotas atsigulė šalia mūsų. Aplink viešpatavo
tyla. Apkabinęs mane, jis staiga prašneko:
— Ak, jūs, žiaurioji mano pabėgėle! O, Džeine, kad jūs žinotumėt,
ką aš pergyvenau, kai paaiškėjo, kad jūs dingote iš Tornfildo ir aš nie­
kur negalėjau jūsų rasti, o ypač tada, kai, apžiūrėjęs jūsų kambarį,
įsitikinau, kad jūs nepasiėmėte nei pinigų, nei vertingesnių daiktų! Per­
lų karoliai, kuriuos jums padovanojau, gulėjo savo futliare; jūsų la­
gaminai suristi ir užrakinti, kaip jie buvo paruošti povestuvinei kelio­
nei. „Ką gi darys mano brangioji,— klausiau aš save,— be pinigų, be
niekur nieko?" Ką gi ji darė? Papasakokite man dabar.

411
 Primygtinai jo prašoma, ėmiau pasakoti, ką pergyvenau per pasta­
ruosius metus. Gerokai sušvelninau tai, kas buvo susiję su tų trijų die­
nų klajonėmis ir badavimu, nes bijojau be reikalo suteikti jam skaus­
mo, bet ir tai, ką aš papasakojau, žeidė jo ištikimą širdį giliau, negu
aš norėjau.
Man nereikėję, pasakė jis, bėgti be jokių pragyvenimo lėšų, aš tu­
rėjusi pranešti jam savo ketinimus. Aš turėjusi pasitikėti juo,—jis nie­
ku gyvu nebūtų vertęs manęs tapti jo meiluže. Nors iš n e v i l t i e s jis i r
imdavęs niršti, tačiau iš tikrųjų per daug karštai ir švelniai mylėjęs
mane, kad būtų tapęs mano tironu. Jis verčiau būtų atidavęs man pusę
savo turtų, nepareikalaudamas už tai net pabučiuojamas, negu kad lei­
dęs man vienišai be draugų atsidurti plačiame pasaulyje. Jis esąs tik­
ras, kad aš papasakojau anaiptol ne visa, ką iškentėjau.
— Na, kad ir kokios buvo mano kančios, bet jos buvo labai trum­
pos,— atsakiau jam ir ėmiau pasakoti, kaip buvau priimta Mur Hauze,
kaip gavau mokytojos vietą, ir taip toliau. Paskiau, kaip man atiteko
paveldėjimas, kaip atsirado mano giminės. Žinoma, Sent Džono Riverso
pavardė dažnai turėjo būti paminėta mano pasakojime. Tatai iš karto
atkreipė jo dėmesį, ir, kai aš baigiau, jis tuoj pat apie tai ėmė tei­
rautis:
— Tasai Sent Džonas, vadinasi, yra jūsų pusbrolis?
— Taip.
— Jūs dažnai jį minėjote: ar jis jums patinka?
— Jis labai geras žmogus, sere; jis man negalėjo nepatikti.
— Geras žmogus? Ar tai gerbtinas ir padorus vyriškis kokių pen­
kiasdešimties metų? Kuo gi jis geras?
— Sent Džonui dvidešimt devyneri metai, sere.
— Jeune encore", kaip sako prancūzai. Jis veikiausiai žemo ūgio,
flegmatiškas ir negražus? Žmogus, kuris yra geras greičiau dėl to, kad
neturi ydų, o ne dėl to, kad pasižymi daugeliu dorybių.
— Tai neišsenkamos energijos žmogus. Didūs ir kilnūs žygiai—jo
gyvenimo tikslas.
— O jo protas? Jis turbūt nepasižymi talentais. Ketinimai jo geri,
bet, išgirdus jį kalbant, tenka tik gūžtelėti pečiais?
— Jis mažai kalba, sere. Kiekvienas jo žodis pasiekia tikslą. Jo pro­
tas— puikus, tik, sakyčiau, veikiau energingas, bet ne lankstus.
— Vadinasi, jis gabus žmogus?
— Labai gabus.
— Visapusiškai išsimokslinęs?
— Sent Džonas išsilavinęs ir gilus eruditas.
%
Dar jaunas (piane.).

412
 — Iš jūsų žodžių supratau, kad jums nepatinka jo manieros? Ar
jis pasipūtėlis ir pedantas?
— Aš jums nieko nesakiau apie jo manieras; jei jis man nepatinka,
tai čia kaltas mano blogas skonis; jis itin mandagus, santūrus,— žodžiu,
tikras džentelmenas.
— O kaip jis atrodo?.. Aš pamiršau, kaip jūs nupasakojote jo iš­
orę; veikiausiai jis — storžievis pastorius su balta, ankšta apikakle, ku­
ris stypčioja kaip su kojūkais, apsiavęs štibletus su storais padais, ar
ne taip?
— Sent Džonas rengiasi gerai. Jis gražus vyriškis: aukštas, blondi­
nas, mėlynakis, graikiško profilio.
— (Į šalį) Trauk jį velniai! (Kreipdamasis į mane) Jums jisai, be abe­
jo, patinka, Džeine?
— Taip, misteri Ročesteri, jis man patinka, bet jūs jau kartą mane
to klausėte.
Aš, žinoma, supratau, kur suka mano pašnekovas. Jį apėmė pavy­
das, kuris gėlė jį, tačiau tie įgėlimai buvo išganingi: jie leido jam ati­
tolti nuo graužiančios melancholijos. Todėl aš ir neskubėjau užkal­
bėti tą pavydo angį.
— Gal jums nederėtų sėdėti ant mano kelių, mis Eir?—netrukus iš­
girdau šiek tiek netikėtą jo pastabą.
— Kodėl gi, misteri Ročesteri?
— Jūsų ką tik atvaizduotas paveikslas sudaro per daug jau ryškų
kontrastą su manim. Jūsų žodžiai vaizdžiai nupiešė grakštųjį Apoloną;
jis yra užvaldęs jūsų vaizduotę — aukštas, blondinas, mėlynakis, grai­
kiško profilio. O prieš jus Vulkanas — tikras kalvis, paišinas, plačiape­
tis, o dar — aklas ir vienarankis.
— Man tai nė į galvą neatėjo, bet jūs iš tikrųjų gana panašus į Vul­
kaną, sere.
— Na, keliaukite sveika, meldžiamoji. Tačiau prieš pasišalindama (ir
jis dar stipriau priglaudė mane prie savęs) malonėkite man atsakyti
į vieną kitą klausimą.
Jisai nutilo.
— Į kokį klausimą, misteri Ročesteri?
Ir jis pradėjo rimtai kvosti mane:
— Kai Sent Džonas parūpino jums mokytojos vietą Mortone, jis dar
nežinojo, kad jūs jo pusseserė?
— Nežinojo.
— Jūs dažnai su juo susitikdavote? Kartais jis užeidavo į mokyklą?
— Kasdien.
— Jis pagirdavo jūsų darbą, Džeine? Aš žinau, kad jūsų pamokos
buvo be priekaištų, nes juk jūs —gabus padaras!

413
 — Taip, jis pagirdavo mane.
— Ir jis, žinoma, pastebėjo jumyse daug tokių ypatybių, kurių nė
neįtarė? Juk jūsų gabumai — nepaprasti.
— To aš nežinau.
— Jūs sakėte, kad gyvenote nedideliame kotedže prie mokyklos. Ar
jis kai kada aplankydavo jus?
— Retkarčiais.
— Vakarais?
— Vieną ar du kartus.
Jis vėl nutilo.
— Kiek laiko jūs gyvenote su juo ir jo seserimis po to, kai paaiš­
kėjo jūsų giminystė?
— Penkis mėnesius.
— Ar daug laiko praleisdavo Riversas jūsų draugijoje?
— Daug. Mažoji svetainė buvo drauge jo ir mūsų darbo kambarys.
Jis sėdėdavo arti lango, o mes prie stalo.
— Ar jis daug dirbdavo?
— Gana daug.
— Ką jis studijavo?
— Hindustano kalbą.
— O ką jūs tuo metu veikdavote?
— Iš pradžių aš mokiausi vokiečių kalbos.
— Ar jisai jus mokė?
— Jis vokiškai nesupranta.
— Ar jis nieko jūsų nemokė?
— Truputį Hindustano kalbos.
— Riversas mokė jus Hindustano kalbos?
— Taip, sere.
— O savo seseris irgi?
— Ne.
— Tiktai jus?
— Tiktai mane.
— Ar jūs prašėte, kad jis mokytų?
— Ne.
— Jis pats norėjo jus mokyti?
— Taip
Ir vėl stojo tyla.
— Kodėl gi jis to užsimanė? Kuriems galams jums toji Hindustano
kalba?
— Jis norėjo, kad aš su juo keliaučiau į Indiją.
— Aha! Štai aš ir suradau siūlo galą. Jis norėjo, kad jūs tekėtute
už jo?

414
 — Jis prašė mane tekėti už jo.
— Tai melas, akiplėšiškas prasimanymas man paerzinti.
— Prašau man atleisti, bet tai gryniausia tiesa. Jisai prašė ne vieną
kartą ir taip prisispyręs, kad ir jus galėjo pralenkti.
— Mis Eir, kartoju, jums verčiau pasitraukti nuo manęs. Kiek sy­
kių man reikės tai kartoti? Kodėl jūs taip atkakliai sėdite man ant ke­
lių, jei aš prašiau jus pasišalinti?
— Dėl to, kad man čia gera.
— Ne, Džeine, jums čia negali būti gera, nes jūsų širdis ne su ma­
nim, o su tuo jūsų pusbroliu Sent Džonu. O ligi pat šios akimirkos
aš maniau, kad mažoji Džeinė — visa mano! Aš tikėjau, kad ji mylėjo
mane, net ir pabėgdama iš Tornfildo. Tai buvo lašas medaus kartėlio
jūroje. Nors mes ir buvome išsiskyrę, nors aš karštomis ašaromis ap­
raudojau mūsų išsiskyrimą, bet niekad nepagalvojau, kad toji, kurios
aš taip ilgėjausi, pamilo kitą! Bet kas iš to sielojimosi? Džeine, palikite
mane; važiuokite ir tekėkite už Riverso.
— Na, tai nustumkite mane, sere, numeskite mane, nes pati savo
noru nepaliksiu jūsų.
— Džeine, man toks mielas jūsų balso skambesys, jis vėl žadina
man viltį, jis aidi taip įtikinamai. Girdėdamas jį, aš prisimenu visa, kas
buvo prieš metus. Aš pamirštu, kad jūs susirišusi naujais ryšiais. Bet
aš ne koks beprotis... Eikite...
— Kur man eiti, sere?
— Savo keliu — su vyru, kurį pasirinkote.
— Kas gi jis?
— Jūs žinote, tai — Sent Džonas Riversas.
— Jis nėra mano vyras ir niekad nebus. Jisai nemyli manęs, o aš
nemyliu jo. Jis myli (tik savaip, visai ne taip kaip jūs) gražią jauną
ledi, vardu Rozamunda. Jisai norėjo, kad aš tekėčiau už jo vien todėl,
jog manė, kad iš manęs išeis gera žmona misionieriui, o ana tam visai
netiko. Jisai yra geras ir didis žmogus, tačiau rūstjs ir mano atžvil­
giu šaltas kaip ledo kalnas. Jis visai ne toks kaip jūs, sere. Aš ne­
būdavau laiminga, pasilikusi su juo. Jis nejaučia man nei palankumo,
nei švelnumo. Jo netraukia net mano jaunystė, jis tik vertina naudin­
gas protines mano galias. Vadinasi, aš turiu palikti jus. sere, ir eiti
pas jį?
Aš nejučia krūptelėjau ir instinktyviai dar labiau prisiglaudžiau prie
savo aklo, bet mylimo globėjo. Jisai nusišypsojo.
— Ką jūs sakote, Džeine? Ar tai tiesa? Ar iš tikrųjų tokie yra jūsų
santykiai su Riversu?
— Tikrų tikriausiai, sere. O, jums nėra reikalo pavyduliauti! Aš

415
 tik norėjau truputį pakankinti jus, kad taip neliūdėtute; aš galvojau,
kad jums sveikiau bus pyktelti, o ne sielotis. Bet jeigu jums taip brangi
mano meilė,— nusiraminkite. Jeigu tik žinotute, kaip aš jus myliu, jūs
būtute patenkintas ir didžiuotutės. Visa mano širdis yra jūsų, serel Jinai
priklauso jums! Jinai yra ir pasiliks su jumis, nors piktas likimas am­
žinai mane nuo jūsų atskirtų.
Ir vėl, kai jis pabučiavo mane, liūdnos mintys apniaukė jo veidą.
— O, neregės mano akys! Sužalota ranka!—sumurmėjo jis skaus­
mingai.
Aš glamonėjau jį, kad jis nusiramintų. Žinojau, ką jis galvoja, ir
norėjau apie tai prabilti, bet neišdrįsau. Kai valandėlei jis nusigręžė,
aš pamačiau, kaip pro užmerktą jo voką ištryško ašara, kuri nuriedėjo
per vyrišką jo skruostą. Mano širdį suspaudė skausmas.
— Dabar aš pats kaip tas senas, žaibo suskaldytas kaštanas Torn­
fildo sode,— po valandėlės pasakė jis.— Ir kokią turi teisę šis stuobrys
reikalauti, kad sprogstanti gebenė savo skaisčiais lapais apvytų džiūs­
tantį jo liemenį?
-— Jūs ne stuobrys, sere, nė nepanašus į tą žaibo suskaldytą medį,
jūs — galingas žaliuojantis ąžuolas. Gėlės ir krūmai augs prie jūsų
šaknų, ar jūs to norėsite, ar ne, nes joms mielas ūksmingas jūsų pa­
vėsis; ir augdamos jos šliesis prie jūsų ir apvys jūsų liemenį, nes ga­
lingas jūsų kamienas joms bus patikimas ramstis.
Jis vėl nusišypsojo: mano žodžiai paguodė jį.
— Jūs kalbate apie draugus, Džeine?—paklausė jis.
— Taip, apie draugus,— aš atsakiau, lyg ir abejodama, nes turėjau
omeny daugiau negu draugystę, bet negalėjau rasti tinkamo žodžio.
Jis padėjo man.
— Ak Džeine! Bet aš noriu turėti žmoną.
— Tikrai, sere?
— Taip. Ar tai naujiena jums?
— Žinoma. Apie tai jūs nieko nekalbėjote.
— Ar tai jums nemaloni naujiena?
— Tai priklauso nuo aplinkybių, sere... nuo jūsų pasirinkimo.
— Jūs parinkite už mane, Džeine. Aš pasiduodu jūsų sprendimui.
— Tada pasirinkite, sere, tą, kuri jus labiausiai myli.
— Na, tada pasirinksiu tą, kurią aš labiausiai myliu. Džeine, ar te­
kėsite už manęs?
— Taip, sere.
— Už nelaimingo neregio, kurį jums teks vedžioti už rankos?
— Taip, sere.
— Už luošio, dvidešimčia metų už jus vyresnio, kurį jums teks pri­
žiūrėti?

416
 — Taip. sere.
— Tikrai, Džeine?
— Tikrų tikriausiai, sere.
— O, mano brangioji! Tesaugo ir teatlygina jums dievas!
— Misteri Ročesteri, jeigu kada gyvenime aš padariau kokį gerą
darbą, jeigu kada nors atėjo man į galvą kokia gera mintis, jeigu ka­
da meldžiausi nuoširdžiai ir karštai, jeigu veržiausi į tai, kas teisin­
ga,— dabar man už visa tai atlyginta! Būti jūsų žmona man yra di­
džiausia laimė žemėje.
— Tai dėl to, kad jūs jaučiate laimę aukodamasi.
— Aukodamasi! Ką gi aš aukoju? Alkį, kad būčiau soti, ilgesį, kad
nebereiktų ilgėtis. Argi tai, kad galiu apkabinti rankomis tą, kurį bran­
ginu, įsisiurbti lūpomis į tą, kurį myliu, atsiremti į tą, kuriuo pasikliau­
ju,— argi visa tai yra aukojimasis? Jeigu taip, tai aš iš tikrųjų jau­
čiuosi laiminga aukodamasi.
— Ir pakęsti mano luošybę, Džeine? Nematyti mano trūkumų?
— Man jų nėra, sere. Dabar, kada aš tikrai galiu būti jums naudin­
ga, myliu jus dar labiau, negu tada, kai jūs iš savo padėties aukšty­
bių norėjote tiktai rodyti savo dosnumą ir globą.
— Lig šiol aš negalėjau pakęsti, kad man kas padėtų, vedžiotų ma­
ne už rankos, o dabar jaučiu, kad man tai bus malonu. Man buvo ne­
jauku remtis į samdomo žmogaus ranką, bet bus malonu jausti, kad ją
laiko Džeinės piršteliai. Man geriau būti visiškai vienišam, negu nuo­
lat naudotis tarnų paslaugomis; bet švelnus Džeinės rūpinimasis man
teiks nepabaigiamą džiaugsmą. Aš myliu Džeinę, bet ar ji myli mane?
— Kiekviena mažiausia savo būtybės dalelyte, sere.
— Jeigu taip, tai mums nėra ko laukti, mes turime susituokti.
Jis žvelgė ir kalbėjo karštai, jam pabudo ankstesnis veržlumas.
— Mes turime tapti neperskiriami, Džeine. Nėra ko atidėlioti, rei­
kia gauti vedybų leidimą ir susituokti.
— Misteri Ročesteri, aš ką tik pastebėjau, kad saulė jau gerokai
pakrypusi vakarop, ir Pilotas tikriausiai pabėgo namo papietauti. Leis­
kite pažvelgti į jūsų laikrodį.
— Prisisekite jį sau prie juostos, Džeinete, ir pasilikite sau: man
jis nereikaligas.
— Jau beveik ketvirta valanda, sere. Ar jūs* dar neišalkote?
— Po dviejų dienų turi įvykti mūsų vestuvės, Džeine. Dabar ne­
besvarbu gražūs vestuviniai drabužiai ir brangenybės,— visa tai gryni
niekai.
— Saulė jau išdžiovino rasą lapuose, sere, vėjas nutilo, ir jau gana
karšta.
— Ar žinote, Džeine, kad po marškiniais ant storo savo sprando lai-

417
kau paslėpęs tuos jūsiškius perlų karolius? Aš juos nešioju kaip atmi­
nimą nuo tos dienos, kada praradau savo brangiausią lobį.
— Mes grįšime namo per mišką; šis kelias bus ūksmingesnis.
O jis toliau dėstė savo mintis, nekreipdamas dėmesio į mano žo­
džius.
— Džeine, jūs turbūt manote, kad aš esu koks netikėlis bedievis,
tačiau mano širdis dabar kupina padėkos gerajam dievui, kuris negaili
malonių šiai mūsų žemei. Jis regi ne taip, kaip silpnas žmogus, bet
daug aiškiau, ir sprendžia ne taip, kaip žmogus, bet su tolregiška iš­
mintim. Aš elgiausi blogai: aš norėjau suteršti nekaltą savo gėlę —
nuodėme prisiliesti prie jos skaistybės. Visagalis atėmė ją nuo manęs.
O aš, maištaudamas iš užsispyrimo, kone prakeikiau man siųstą ban­
dymą,— užuot nusilenkęs dangaus valiai, aš sviedžiau jai iššūkį. Die­
viškasis teisingumas baudė mane, kaip aš to nusipelniau: mane užgriu­
vo viena po kitos nelaimės, tik per plaukelį išsigelbėjau nuo mirties.
Tos dangaus bausmės rūsčiai sutramdė mane, o viena visiems laikams
mane palaužė. Prisimenate, kad aš didžiavausi savo jėga,—o kur ji da­
bar, kada esu priverstas naudotis svetima pagalba kaip silpnas kūdi­
kis? Neseniai, Džeine,—tiktai neseniai,—aš ėmiau matyti ir pripažinti
dievo ranką, kuri taip skaudžiai pakreipė mano likimą. Aš ėmiau
jausti sąžinės graužimą, atgailą, norą susitaikyti su kūrėju. Aš pradėjau
retkarčiais melstis; mano maldos buvo labai trumpos, tačiau labai nuo­
širdžios.
— Prieš keletą dienų,—ne, aš galiu tiksliai suskaičiuoti,— prieš ke­
turias dienas, praėjusio pirmadienio vakare mane suėmė keista nuo­
taika. .. vietoj pykčio mane pagavo liūdesys, vietoj niaurumo — siel­
vartas. Jau ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad jeigu aš negalėjau jūsų
surasti, vadinasi, jūs mirusi. Vėlų pirmadienio vakarą, buvo gal vienuo­
likta ar dvylikta valanda, prieš eidamas gulti, aš ėmiau melsti dievą,
kad jis, jeigu tai neprieštarautų jo valiai, greitai pašauktų mane iš šios
žemės ir nuvestų į tą ateities pasaulį, kur yra vilties susitikti su Džeine.
— Aš sėdėjau savo kambaryje prie atdaro lango; man buvo taip
miela alsuoti kvapnų nakties orą; tiesa, aš negalėjau regėti žvaigždžių
ir tik lyg pro kokią miglą jaučiau, kad šviečia mėnesiena. Aš ilgėjausi
tavęs, Džeinete! O, aš ilgėjausi tavęs visu savo kūnu ir siela. Kentėda­
mas ir nusižeminęs, aš klausiau dievą, gal jau prisipildė man skirtoji
kančių taurė ir gal netrukus aš galėsiu vėl sulaukti palaimos ir ramy­
bės. Aš pripažinau, kad mano nelaimės buvo nupelnytos, ir meldžiau,
kad man užtektų jėgų išpirkti likusias savo kaltes. Ir štai man besimel­
džiant, iš lūpų nejučia išsiveržė mano širdies troškimų alfa ir omega —
žodžiai: „Džeine! Džeine! Džeine!"
— Ar jūs tuos žodžius ištarėte balsu?

418
 — Ištariau. Džeine. Kas nors išgirdęs, galėjo pagalvoti, kad aš iš­
protėjau, nes aš juos tiesiog šaukiau kaip pašėlęs.
— Ir tai įvyko vėlų praėjusio pirmadienio vakarą, maždaug arti vi­
durnakčio?
— Taip, tačiau laikas čia neturi jokios reikšmės, ir keista tai, kas
įvyko paskui. Jūs pasakysite, kad aš prietaringas,— tiesa, aš visuomet
buvau šiek tiek prietaringas, tačiau tikra tiesa, kad aš išgirdau tai, ką
jums tuojau papasakosiu.
— Kai sušukau: „Džeine! Džeine! Džeine!", balsas—negaliu pasa­
kyti, iš kur tas balsas pasigirdo, bet aiškiai supratau, kieno tas balsas
buvo,— atsakė: „Aš einu, palaukite manęs!"-—o po valandėlės vėjas at­
nešė man žodžius: „Kur jūs?"
— Aš norėčiau" jums, Džeine, papasakoti tą regėjimą, tą paveikslą,
kurį sužadino mano sieloje tas šūktelėjimas, tačiau man sunku tai iš­
reikšti žodžiais. Ferndinas, kaip matote, yra gūdžioje girioje, kur visi
garsai aidi dusliai ir dingsta be atskambio. Ir žodžiai: „Kur jūs?" man
atrodė ištarti tarp kalnų, nes aš išgirdau, kaip juos pakartojo pakalnių
aidas. Ir man pasirodė, lyg mano kaktą tą akimirką paglostė gaivus ir
vėsus vėjelis; ir man pasivaideno, kad aš susitinku su Džeine kažkur
nykioje, tuščioje dykynėje. Man rodos, mūsų sielos tada tikrai susi­
tiko. Jūs tą valandą, be abejo, giliai miegojote, Džeine. Galbūt jūsų
siela atklydo iš savo kambarėlio paguosti manęs, nes balsas buvo jū­
sų,— tatai taip tikra, kaip kad aš gyvas esu. Tai tikrai buvo jūsų;
balsas!
Skaitytojau, jūs prisimenate, kad tą patį pirmadienio vakarą, arti
vidurnakčio, aš irgi išgirdau paslaptingą šaukimą; kaip tik šiais žodžiais
aš atsakiau į jį. Aš išklausiau misterio Ročesterio pasakojimą, nieko
jam nepaaiškinusi apie tai. Sutapimas buvo toks stulbinantis, nesupran­
tamas ir keistas, kad aš negalėjau apie jį kalbėti ir jo svarstyti. Pradėjus
man apie tai kalbėti, mano pasakojimas, be abejo, būtų labai sujaudinęs
misterio Ročesterio sielą, kurią anaiptol nederėjo apsupti gilia antgam­
tiškumo paslaptim, nes ji, būdama tiek iškentėjusi, itin linko greit nu­
siminti. Todėl šį įvykį aš pasilaikiau savo širdyje ir giliai apmasčiau jį.
— Dabar jūs nebesistebėsite,— pasakojo mano šeimininkas,— kodėL
kai jūs taip netikėtai pasirodėte vakar vakare, man buvo sunku pati­
kėti, kad jūs nesate vien vizija ir balsas, kuris išblės ir išnyks tyloje,
kaip tas vidurnakčio šnibždesys iš kalnų išnyko aną dieną. Dabar aš
dėkoju dievui! Aš žinau, kad apsirikau. Taip, aš dėkoju dievui!
Jis nukėlė mane sau nuo kelių ir atsistojo. Pagarbiai nusiėmęs skry­
bėlę ir nuleidęs žemyn nereges savo akis, jis sustingo nebylioje mal­
doje. Teišgirdau tik paskutinius jo padėkos žodžius.
— Dėkoju kūrėjui, kad teisdamas jis nepamiršo būti gailestingas-

419

1SICRC.ALWS te.*m
Aš nusižeminęs meldžiu savo atpirkėją suteikti man stiprybės, kad
nuo šiol galėčiau gyventi daug tyriau negu praeityje.
Po to jis ištiesė ranką, kad aš jį vesčiau. Aš paėmiau tą tokią bran­
gią man ranką, palaikiau ją valandėlę priglaudusi prie savo lūpų, po
to leidau jam apkabinti mane per pečius. Būdama daug mažesnio ūgio
už jį, aš buvau jam drauge ir ramstis, ir vedlys. Mes įžengėme į miš­
ką ir pasukome namų link.

XXXVIII SKYRIUS

Skaitytojau, aš ištekėjau už jo. Mūsų jungtuvės buvo kuklios: da­

lyvavome tik jis ir aš, pastorius ir zakristijonas. Kai grįžome iš baž­
nyčios, aš nuėjau į virtuvę, kur Merė ruošė pietus, o Džonas šveitė
peilius, ir pasakiau:
— Mere, šį rytą aš susituokiau su misteriu Ročesteriu.
Ekonomė ir jos vyras—padorūs, flegmatiško būdo žmonės, kuriems
bet kuriuo metu galima buvo ramiai pasakyti kad ir labiausiai stulbi­
nančią naujieną, nerizikuojant išgirsti ausį veriančių spygavimų ir būti
apibertam begale klausimų, kylančių iš nesusigaudymo. Merė, žinoma,
pažvelgė į mane nustebusi; šaukštas, kuriuo ji laistė porą ant ugnies
kepančių viščiukų, kelioms akimirkoms sustingo ore, ir tiek pat laiko
Džonas nešveitė peilių. Po to Merė, vėl pasilenkusi prie kepsnio, te­
pasakė:
— Tikrai, mis? Susituokėte?—ir po akimirkos pridūrė:—Aš mačiau,
kad jūs kažkur išsiruošėte su šeimininku, bet nežinojau, kad išėjote
į bažnyčią susituokti.— Tai pasakiusi, ji toliau laistė kepsnį.
Grįžtelėjusi į Džoną, aš pamačiau, kad tas plačiai šypsosi.
— Aš sakiau Merei, kad taip bus,— tarė jis.— Aš nujaučiau, ką mis­
teris Edvardas galvoja (Džonas buvo senas tarnas ir pažinojo savo šei­
mininką, kai jis dar buvo jaunesnysis šeimoje, o todėl dažnai jį va­
dindavo vardu), ir buvau tikras, kad jis ilgai nelauks. Ir jis gerai
padarė, kaip man atrodo. Linkiu jums laimės, panele!—ir jis mandagiai
linktelėjo.
— Ačiū jums, Džonai. Misteris Ročesteris prašė perduoti jums ir
Merei štai ką,— pasakiau aš, įsprausdama jam į ranką penkių svarų
banknotą, ir, nelaukdama jų padėkos, išėjau iš virtuvės. Po kurio laiko,
eidama pro virtuvės duris, nugirdau žodžius:
— Jinai jam tinka kur kas labiau negu kokia pasipūtusi ledi.— O po
to:—Nors ji ir ne iš gražiųjų, bet labai geros širdies ir nieko jai ne­
galima prikišti, o jam, aišku, negali būti gražesnės už ją.
Tuoj pat aš parašiau į Mur Hauzą ir į Kembridžą, pranešdama
apie permainą savo gyvenime ir apie tai, dėl ko aš taip pasielgiau. Dia-

420
na ir Merė nuoširdžiai pritarė šiam mano žingsniui. Diana parašė, kad,
vos tik pasibaigus medaus mėnesiui, jinai atvažiuos manęs aplankyti.
— Geriau ji to nelauktų, Džeine,— pasakė misteris Ročesteris, kai
aš jam perskaičiau laišką,— laukdama ji, ko gero, visai neatvažiuos,
nes medaus mėnuo mums švies visą mūsų gyvenimą, ir jo spinduliai
užges tik ant jūsų ar mano kapo.
Kaip Sent Džonas pažiūrėjo į šią žinią, aš nežinau. Jis taip ir ne­
atsakė į laišką, kuriame jam pranešiau, kas įvyko. Tačiau, praslinkus
pusmečiui, jis vis dėlto parašė man, tik nė žodžiu neužsiminė apie
misterį Ročesterį ar mano vedybas. Jo laiškas buvo ramus ir, nors labai
rimtas, visgi lipšnus. Nuo to laiko mes susirašinėjome ne per dažniau­
siai, tačiau reguliariai. Jis viliąsis, kad esu laiminga, ir tikįsis, kad aš
nesu iš tų, kurie šiame pasaulyje gyvena be dievo ir yra paskendę že­
miškuose rūpesčiuose.
Jūs, skaitytojau, dar turbūt prisimenate mažąją Adelę, tiesa? Aš
jos negalėjau pamiršti. Netrukus aš paprašiau misterį Ročesterį, kad
jis man leistų aplankyti Adelę mokykloje, į kurią ji buvo atiduota.
Mane didžiai sujaudino jos džiaugsmas, kai ji išvydo mane. Mergaitė
man pasirodė išblyškusi ir sublogusį; ji pasiskundė, kad esanti nelai­
minga. Pasiteiravusi, aš pamačiau, kad mokyklos režimas per griežtas ir
programa per sunki tokio amžiaus vaikui, todėl išsivežiau ją į namus.
Galvojau vėl tapti jos guvernante, tačiau greitai įsitikinau, kad tai ne­
įmanoma; visas mano laikas priklausė kitam — aš nuolatos turėjau rū­
pintis savo vyru.
Todėl netoliese suradau mokyklą, kurioje buvo ne tokia griežta mo­
kymo sistema, ir ten galėjau ją dažnai lankyti, o kartais ir į namus
parsivežti. Aš pasirūpinau, kad jai tenai nieko netrūktų; jinai veikiai
apsiprato naujoje vietoje, pasijuto esanti visai laiminga ir sparčiai stū­
mėsi į priekį moksle. Ilgainiui sveikas angliškas auklėjimas didžia da­
limi ištaisė jos prancūziškąsias manieras, ir kai ji baigė mokyklą, aš
pamačiau, kad ji tapo maloni ir pareiginga mano padėjėja: paklusni,
visada linksma, išauklėta. Dėkingai rūpindamasi manimi ir mano arti­
maisiais, ji jau seniai atlygino man už tą truputėlį meilės, kurią ka­
daise iš manęs patyrė.
Mano pasakojimas artėja į pabaigą. Dar keletas žodžių apie mano
vedybinį gyvenimą ir apie tai, kokio likimo susilaukė tie, kurių var­
dai dažniausiai pasitaikydavo šiuose puslapiuose,— ir aš baigiu.
Jau dešimt metų, kai aš ištekėjusi. Aš žinau, ką reiškia gyventi
visiškai atsidavus žmogui, kurį myliu labiau už viską pasaulyje. Aš
laikau save be galo laiminga — tokia laiminga, kad to negalima iš­
reikšti jokiais žodžiais; taip yra todėl, kad mes su vyru gyvename
vienas kito gyvenimu. Jokia moteriškė pasaulyje taip pilnai nepriklauso

421
savo vyrui kaip aš. Man niekad neįkyri būti su Edvardu, o jam—su
manimi, kaip neįkyri mums vienas kito širdžių plakimas jo ir mano
krūtinėje, ir todėl mes — neperskiriami. Būti drauge — mums reiškia
jaustis taip laisvai kaip vienatvėje ir taip linksmai kaip draugijoje.
Man rodos, kad mes kalbamės kiaurą dieną, ir mūsų pašnekesiai — tik
mąstymas balsu. Aš visiškai juo pasitikiu, o jis — manimi. Mūsų cha­
rakteriai idealiai atitinka vienas kitą, todėl mes ir gyvename gražiau­
sioje santarvėje.
Per pirmuosius dvejus vedybinio mūsų gyvenimo metus misteris Ro­
česteris buvo aklas. Gal kaip tik šitoji aplinkybė mus itin suartino: juk
aš tada buvau jo akys, kaip lig šiol tebesu dešinioji jo ranka. Aš bu­
vau tiesiogine žodžio prasme (kaip jis dažnai mane vadindavo) jo akių
šviesa. Jis regėjo gamtą ir skaitė knygas per mane. Man niekad ne-
pabosdavo regėti už jį ir žodžiais nupasakoti jam, kaip atrodo laukai,
medžiai, miestai, upės, debesys, saulės mirgėjimas—visas įspūdingas
mus supantis peizažas, kiekvieną sykį papasakoti jam, koks oras; per­
duoti jo klausai tai, ko negali pamatyti jo akys. Man niekad nenusi­
bosdavo jam skaityti, nenusibosdavo jį vedžioti ten, kur jam patikdavo,
ir daryti tai, ko jis geisdavo. Ir šios paslaugos teikdavo man džiaugs­
mo, pilniausio ir nuostabiausio džiaugsmo, nors liūdnoko, nes jis pra­
šydavo mano paslaugų be kankinančios gėdos ar slegiančio žeminimosi.
Jis taip mane mylėjo, kad nesvyruodamas naudojosi mano rūpinimusi.
Jis jautė, kaip švelniai aš jį myliu, ir žinojo, kad, leisdamas man rū­
pintis juo, tiktai tenkina mano karščiausius norus.
Vieną rytą, baigiantis antriesiems mūsų vedybinio gyvenimo me­
tams, kai aš, jo diktuojama, rašiau laišką, jisai priėjo, pasilenkė prie
manęs ir tarė:
— Džeine, tu ant kaklo turi kažkokį žvilgantį papuošalą?
Aš dėvėjau auksinę grandinėlę ir atsakiau jam:
— Taip.
— Ar tu vilki žydrą suknelę?
Tikrai aš vilkėjau tokią suknelę. Po to jis pasakė man, jog jau ku­
ris laikas jam atrodo, kad tamsa, dengianti vieną jo akį, darosi lyg ir
šviesesnė ir kad dabar jis tuo galutinai įsitikino.
Mes nuvykome į Londoną pas garsų okulistą, ir po kurio laiko mis­
teris Ročesteris vėl ėmė regėti ta akimi. Labai aiškiai jis, tiesa, nema­
to; daug skaityti ir rašyti jisai negali, tačiau gali vaikščioti, kur nori,
nevedžiojamas už rankos; dangus jam — nebe tuščia kiaurymė, o že­
m ė — nebe juoda tamsa. Kai jam ant kelių buvo padėtas jo pirm-
gimis, misteris Ročesteris galėjo matyti, kad berniukas paveldėjo jo
akis, tokias, kokios jos buvo kadaise — plačias, juodas, žibančias. Tada
jis vėl su didžiausiu dėkingumu pripažino, kad dievas, bausdamas jį,
buvo gailestingas.
422
 Taigi mudu su Edvardu esame laimingi. Juo labiau laimingi, kad
mūsų artimieji irgi gyvena laimingai. Diana ir Merė Rivers ištekėjusios.
Paeiliui jos kasmet atvažiuoja aplankyti mūsų, o mes — jų. Dianos vy­
ras yra laivyno kapitonas, šaunus karininkas ir puikus žmogus. Merės
vyras—pastorius, jos brolio draugas iš mokyklos laikų, savo gabumais
ir charakterio ypatybėmis vertas savo išrinktosios. Ir kapitonas Ficdžeim-
sas, ir misteris Vortonas myli savo žmonas ir yra jų mylimi.
O Sent Džonas Riversas išvyko iš Anglijos ir nukeliavo į Indiją.
Jis stojo į taką, kurį pats pasirinko, ir tebežengia juo dabar. Joks kitas
naujų takų tiesėjas nėra taip ryžtingai ir nenuilstamai kovojęs su pa­
vojais ir kliūtimis. Ištvermingai, ištikimai ir pasiaukojamai jis darbuo­
jasi žmonijos labui, kupinas energijos, entuziazmo ir tiesos meilės, ski­
na jai erškėčiuotą kelią į tobulybę; jis it milžinas kapoja ją slegian­
čius religijų ir luomų prietarus. Tegu jis ir griežtas, tegu jis ir reiklus,
tegu jis netgi garbėtroška, tačiau jo griežtumas yra kaip kario Greit-
harto I0°, kuris saugo nuo Apoliono i 0 1 antpuolių jam patikėtus globo­
tinius. Jo reiklumas yra toks pat kaip to apaštalo, kuris kalba Kristaus
vardu, kada jis sako: „Kas nori eiti paskui mane, teatsižada pats savęs,
teima ant pečių savo kryžių ir teseka mane." Jo siekis yra toks pat
kaip didžiadvasio kovotojo, trokštančio atsistoti pirmose gretose šalia
tų, kurie išgelbėti iš šios žemės, kurie nesutepti stovi priešais dievo
sostą, kurie džiaugiasi paskutinėmis didžiosiomis avinėlio pergalėmis,
kurie yra pašaukti, išrinkti ir ištikimi.
Sent Džonas taip ir liko nevedęs ir turbūt jau nebeveš. Jis pats vie­
nas įstengė atlikti savo užsibrėžtą uždavinį, kuris dabar jau artėja į
pabaigą. Jo šlovingoji gyvenimo saulė jau arti laidos. Paskutinis laiškas,
kurį gavau iš jo, privertė mane apsiašaroti, bet pripildė mano širdį
dieviško džiaugsmo; jis regi artėjant tikrą savo atpildą, žėrintį savo
vainiką, kuris papuoš jo galvą. Aš žinau, kad sekantis laiškas, parašytas
svetima ranka, praneš man, kad ištikimą ir uolų savo tarną pagaliau
viešpats pasišaukė į savo džiaugsmo buveinę. Ir kodėl aš turėčiau dėl
to verkti? Mirties baimė juk netemdys paskutinės Sent Džono valandos;
, jo protas liks šviesus, jo širdis—neįbauginama; jo viltis — nesusvyra­
vusi; jo tikėjimas—kaip uola. Tai patvirtina jo paties laiške parašyti
žodžiai:
„Mano viešpats,— rašo jis,— jau perspėjo mane. Diena po dienos jis
. vis aiškiau man praneša: „Mes tikrai greit pasimatysime!" Aš gi kas
valandą vis karščiau atsakau: „Tegu įvyksta tavo valia, viešpatie!
Amen!"
™° Banjano knygoje „Piligrimo kelionė" karys Greithartas (Kilniaširdis) veda
Krikščionio žmoną ir vaikus į Dangiškąjį Miestą.
1
A p o l i o n a s — pikta dvasia.

423
 Brontė S.
Br249 Džeinė Eir: Romanas / Iš anglų k. vertė M. Kazlauskai­
tė ir J. Subatavičius.— 2-asis leid.— V . : V a g a , 1985.—
423 p.
X I X a. anglų rašvtojos romane su dideliu nuoširdumu vaizduojama našlaitės
Džeinės Eir vaikystė atšiaurioje prieglaudoje, o vėliau jos gyvenimas aristokratų
šeimoje, kur ji, būdama guvernantė, moko turčių vaikus. Skaitytoją žavi nuoširdus
pasakojimo tonas, taurūs veikėjų poelgiai. Autorė kupina užuojautos paprastiems
žmonėms, kelia emancipacijos, intelektualinės pažangos idėjas.

B
4703000000—198 U 8 5
BBK 84.4DBr-44
M 852(08)—£5 U (Anglų)

Sarlota Brontė. DZEINE EIR. Romanas • Redaktorius P. B i e l i a u s k a s . Viršelis dail

A , K a ž d a i l i o . Men. redaktorius K . P a š k a u s k a s . Tech n . redaktorė D . A n d r i u
k o n i e n e. Korektorė L. A b r a m a v i č i e n ė . • Duota rinkti 84.01.09. Pasirašyta spau
dai 85.03.14. Leidinio N r . 11536. Formatas 60X90'/i6. Popierius knygini s-žurnalinis* GaraituTJ
„Baltika", 9 punktų. Iškilioji spauda. 26.5 apsk, sp. 1, 53,5 sąl, spalv. atsp, 30,7 leid. 1. Ti
ražas 90 000 egz. Užsakymas 239. Kaina 2 rb 50 kp. Kietais viršeliais 2 rb 70 kp. • Leidykli
,,Vaga", 232600, Vilnius, Lenino pr. 50. Spaudė Motiejaus Sumausko spaustuvė, 232600, Vilnius
A. Strazdelio 1,