Tėvo Pijaus dienoraštis

(Tėvo Pijaus dvasinio tėvo užrašai)

T. Agostino da San Marco in Lamis
1919 m. užrašai
1918 m. rugpjūčio 6 d. Jėzus Tėvui Pijui apsireiškė dangiškos būtybės pavidalu. Ji laikė ietį, kuri
persmeigė jam širdį. Tėvas Pijus fiziškai pajuto, kad jo širdis perverta ir pradeda kraujuoti. Rugsėjo
20 d., penktadienį, po šv. Pranciškaus stigmų šventės ir po šv. Mišių Tėvas Pijus buvo bažnyčioje,
vienuolių chore, meldėsi dėkojimo dėkodamas Dievui. Jam apsireiškė toji pati dangiška būtybė, bet
tąkart ji buvo nukryžiuota. Pamatęs šį vaizdą, Tėvas Pijus nusilpo ir prarado sąmonę. Iš
Nukryžiuotojo sklido penki spinduliai: iš rankų, kojų ir šono. Jie sužeidė Tėvo Pijaus rankas, kojas ir
šoną. Ši vizija truko keletą minučių. Kai jis atsipeikėjo, pastebėjo ant savo kūno tikras žaizdas, kurios
kraujavo. Ypač toji, kuri buvo arti širdies. Iš paskutinių jėgų ji nuėjo iki savo celės, kad išsiskalautų
sukruvintus rūbus.
1920 m. užrašai
1918 m. rugsėjo 20 d. šėtonas buvo visiškai nugalėtas Dievo Tarno kūne, kuris nejausdavo nė
menkiausios kūniškos pagundos. Nuo to momento šėtono pyktis nukreiptas prieš Tėvo Pijaus
išganymo darbą. 1919 m. liepos mėnesį, jei neklystu, šventasis Oficiumas (Vatikano priežiūros
tarnyba) atėmė teisę būti dvasios vadovu tėvui Benedetto da San Marco in Lamis, kuris vadovavo
Tėvui Pijui. Kalbama, kad tą sprendimą lėmė t. Benedetto knygelės „Ai desolati di spirito“
(„Nuliūdimo dvasioje“) pasirodymas. Buvo įtariama, kad joje aprašomas stigmatikas Tėvas Pijus. Esu
įsitikinęs, kad joje nėra nei vieno laiško, netgi skirto Tėvui Pijui, arba jo rašyto, nors kai kurie galbūt
atspindi jo dvasios stovį. Dėl tos priežasties Tėvas Pijus liūdėjo, bet įsakymą priėmė su šventu
paklusnumu. Švento Oficiumo nutarimas įpareigojo Tėvą Pietro da Ischitella pasirūpinti Tėvo Pijaus
dvasios vadovu. Tėvas provincijolas parašė laišką į Romą, kad išrinko t. Agostino. Jam tėvas
provincijolas patarė, kad nerašytų Pijui ir leido jam keletą kartų per metus nuvykti į San Giovanni
Rotondo tada, kai pasitaikys tinkama proga. Nuo 1919 m. iki 1923 m. buvau keletą kartų San
Giovanni Rotondo. Po mano apsilankymų, po mūsų dvasinių pokalbių Tėvas Pijus jausdavosi
sustiprėjęs dvasioje. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad jis turėjo sunkumų atskleidžiant savo vidinį
gyvenimą, o aš neturėjau pakankamai drąsos jo klausinėti ir tyrinėti jo sielos gelmių. Kartais
bijodavau užgauti Tėvo Pijaus nuolankumą, nors manimi jis pasitikėdavo, kaip pasitiki tėvu ar broliu.
Nekart mano širdį taip suspausdavo, kad negalėdavau net kalbėti, todėl tylėdavau. Taip pat būdavo
ir jam. Todėl dažnai susikalbėdavome akimis. Dėkoju Dievui, kad visada leisdavo Tėvą Pijų paguosti,
sustiprinti ir padrąsinti dvasiniuose dalykuose. 1923 m. spalio mėn. persikėliau į San Giovanni
Rotondo ir ten pasilikau iki 1925 m. rugsėjo mėnesio. Negaliu apsakyti džiaugsmo, kokį patyriau
bendraudamas su Tėvu Pijumi, kad turėjome galimybę gyventi tame pačiame vienuolyne.

Knygos ištrauka
STIGMOS, IŠGANYMAS, PAGYDYMAI
Jei žmogui nereikėtų išganymo, religijos būtų beveik nereikalingos. Tačiau jos tampa bereikšmės ir tada,
kai, kasdieniame gyvenime žmogų užklupus ligai, fizinei ar psichinei negaliai, jos niekuo negali padėti.
Šiandien šis klausimas yra ištiesų aktualus ir sukelia religijoms, ypač Krikščionių Bažnyčiai, sunkumų. Vis
dėlto nereikėtų suvisuotinti kartais krikščionybei metamų kaltinimų, esą, ji yra bejėgė išgydyti nūdienos
žmonių negalias ir ligas. Pakanka prisiminti Naujojo Testamento pranašystės įsikūnijimą kai kuriose
dvidešimtojo amžiaus figūrose, pavyzdžiui, tėvo Pijaus išPietrelčinos (1887-1968).
Tėvas Pijus kaip "pranašiška figūra" ne tik savo mokymu įrodė, kad tikėjimas gali išgydyti fizines ir
psichines negalias, kurios alina nūdienos žmogų, bet ir kaip pranciškonas-kapucinas bei kunigas jis pats
paankstintai išgyveno reikšmingą - "gydantį" ir "teikiantį sveikatą" - išganymo potyrį. Tėvo Pijaus,
pranašiška figūra, suvienija kūnišką dalyvavimą antgamtiniame išganyme per išskirtinę stigmų dovaną ir
terapinę intuiciją, kurios įkvėptas jis įsteigė "Paguodos kančioje namus", šį gydantį išganymą perduoti
kitiems.
Taigi tėvas Pijus yra vienas tų "šviesulių", kurie stovi greta motinos Teresės iš Kalkutos (1910-1997), tėvo
Pierre (1912) ir daugelio kitų, dėl kurių krikščionybė liaujasi būti tik religija ir tampa autentišku gelbstinčiu
tikėjimu (plg. Rom 10, 9-13). Kita vertus, šie dvasios milžinai įtikina, jog krikščionybė yra ištiesų tikėtina ir
todėl ji yra tikra religija.
Tėvo Pijaus stigmų bei didžio meilės ženklo - "Paguodos kančioje namų" - akivaizdoje krikščionybės
bejėgiškumo dilema, regis, savaime išnyksta. Žvelgiant į tėvą Pijų, tikėjimas nebeatrodo svaičiojimas, bet
dinamiška tikrovė, galinti išesmės perkeisti gyvenimus, kilnoti kalnus, stebuklingai gydyti.
Šių įžanginių samprotavimų šviesoje tolesnių knygos puslapių tikslas bus trejopas. Analizuodami kai kurias
esmines tėvo Pijaus Laiškų rinktinės ištraukas, pirmiausia į dienos šviesą iškelsime Dievo pasirinktą būdą -
per asmeninę stigmų dovaną - Gargano1 šventajame apreikšti istorijoje vykstantį išganymą. Galvodami
apie šį nuolankų brolį kapuciną kaip apie mūsų dienų išganymo ženklą, negalime jo įsivaizduoti be jį
paženklinusių stigmų. Antrasis mūsų siekis - parodyti tėvo Pijaus atsaką į žmogiškos kančios klausimą.
Remdamiesi magna charta - jo Laiškų rinktine - bandysime atskleisti tėvo Pijaus - dvasinio vadovo ir
"Paguodos kančioje namų" steigėjo - daugybei vyrų ir moterų siūlytą išganymo kelią.
Taigi senųjų bei naujųjų religijų ir pačios Evangelijos, Jėzaus vardu liepiančios "skelbti Gerąją Naujieną ir
gydyti ligonius", iššūkis krikščionims neužklumpa jų tinkamai "neapsiginklavusių", nepasiruošusių įžengti į
trečiąjį tūkstantmetį. Tik prisiminus XX amžiaus krikščionis kankinius, kitus Jėzaus atminimo Velykų
slėpinyje liudytojus, krikščionybė iškyla kaip nuoširdus ir radikalus tikėjimas Dievu Gelbėtoju, istorijos
Viešpačiu.
Šią tiesą tėvo Pijaus sekėjai suprato jau seniai. Krikščionybė plačiąja prasme išsiskyrė iškitų religijų tuo,
kad pasuko Vakarų pasaulio ir vakarietiškos kultūros keliu, dažnai turėdavo išsikovoti sau vietą
sekuliarizuotame pasaulyje, kuriame neretai buvo mėginta atsisakyti Dievo idėjos. Tačiau, nepaisant to,
kad krikščionių religija ištiesų patyrė dekartiškojo cogito, kūno ir dvasios dualizmo, racionalumo ir
racionalizmo poveikį, susidūrė su švietimo, o vėliau - su pozityvizmo ir neopozityvizmo pasaulėžiūra bei
dėl kai kurių klausimų, kad nepatektų į mokslo spendžiamas pinkles nusileido, ji išsaugojo nuo
pasaulietiškos mąstysenos besiskiriantį tapatumą.
Taip pat krikščionybė akivaizdžiai paskatino gimti per protą ir techniką pasiekiamą vakarietiškos kultūros
produktą, nes iš čia kyla išganymo samprata. Kita vertus, patyrusi neapčiuopiamą atoveiksmį, ji liko
priešingo racionalumui ir technikai išganymo nešėja, tačiau dėl šios priežasties racionalumo ir technikos
šalininkai į ją žvelgė su būdingu abejingumu "naiviajam" dvasiniam ir psichiniam žmogaus pasauliui.
Siekdamas atkurti pažeistą ryšį tarp Dievo ir žmogaus, tėvas Pijus buvo išties pranašiškas. Nūdienos
pasaulyje, kuriame kasdien daugėja ligonių, o ligos jau nebeišgydomos antibiotikais, bet vis dažniau
prireikia psichotropinių vaistų, antidepresantų, neuroleptikų, raminamųjų arba dar kitų, žalojančių
psichofizinę žmogaus sveikatą, nevalia nuvilti tų, kurie, nematydami kitos išeities, bėga pas mūsų
laikmečio šventuosius - pavyzdžiui, tėvą Pijų - kurių sensus fidelium* padeda atkurti suardytą santykį su
Aukščiausiuoju. Apie tai kalbame ne tam, kad skatintume iškreiptų ir paplitusių Gargano šventojo kaip
stebukladario įvaizdžių kūrimą, bet todėl, kad apie tai prabilti mus ragina labai svarbus šaltinis - tėvo
Pijaus Laiškų rinktinė. Tai yra trečiasis tolesnių knygos puslapių tikslas.
Trijuose skyriuose tėvo Pijaus stigmų fenomenas, kaip gydančio išganymo įvykis jam pačiam, bus
siejamas su istoriniu kontekstu. Taip išryškės jo dvasinio vadovavimo poveikis sieloms, kurios plūdo prie
jo klausyklos arba buvo jo laiškų adresatės. Galiausiai bus paaiškinta, kaip tėvas Pijus atsiliepė į fizines ir
psichines žmonių negalias, kaip jie brolyje kapucine, gyvenusiame San Giovanni Rotondo vienuolyne,
įžvelgė iškalbingą krikščionybės ženklą, dariusį ir tebedarantį ją tikėtina.

Pirmasis skyrius
STIGMOS, ANTGAMTĖS ŽENKLAS
Skausmas gali padėti žmogui susitikti su Absoliutu. Tikinčiajam susitikimas su Jėzumi perkeičia skausmą,
suteikdamas jam baigtinę, išganančią prasmę. Ši dvejopa pozityvi kančios vertė įstabiai suspindi kai
kuriuose krikščionių mistikų gyvenimuose, ypač per stigmų fenomeną, palietusį tėvą Pijų išPietrelčinos
1918 m. rugsėjo 20 d. San Giovanni Rotondo vienuolyne (Foggia).
1. Stigmos: Meilės žodis
Štai kaip jas aprašo pats tėvas Pijus: "Ką man atsakyti į jūsų klausimą apie mane ištikusį nukryžiavimą?
Mano Dieve, kokią sumaištį ir pažeminimą jaučiu, turėdamas atskleisti tai, ką Tu įvykdei šiame varganame
savo kūrinyje! Buvo praėjusio mėnesio dvidešimtosios rytas [1918 rugsėjis], kai chore, po šv. Mišių, mane
apėmė saldus miegas. Visi vidiniai ir išoriniai pojūčiai bei siela snūduriavo. Aplink mane ir manyje tvyrojo
visiška tyla; staiga visą tai pakeitė didžiulė ramybė ir atsivėrimas visiškai stokai bei noras šiame skurde
pasilikti. Tai įvyko akimirksniu. O kol tai vyko, išvydau priešsave paslaptingą personažą, panašų į matytąjį
rugpjūčio 5-osios vakare, kuris šį kartą skyrėsi tik tuo, kad turėjo rankas, kojas ir krūtinės ląstą, iškurios
sruvo kraujas. Regėjimas mane išgąsdino; negaliu apsakyti, ką tą akimirką jaučiau. Jaučiausi bemirštąs ir
būčiau miręs, jei Viešpats nebūtų sulaikęs mano širdies, kuri šokinėjo krūtinėje; personažo regėjimas
išnyko, ir tuomet pamačiau, kad mano rankos, kojos ir krūtinė - perdurti, o išjų teka kraujas. Galite
įsivaizduoti, kokį draskantį skausmą tuo metu patyriau ir nuolatos, beveik kasdien jaučiu. Širdies žaizda
nuolatos kraujuoja, ypač nuo ketvirtadienio vakaro iki šeštadienio. Mano Tėve, ašmirštu išdraskančio
skausmo ir giliai sieloje kylančios vidinės sumaišties. Bijau mirti nukraujavęs, jei Viešpats neišklausys
mano vargšės širdies aimanų ir neatims išmanęs šio išbandymo. Ar gerasis Jėzus suteiks man šią malonę?
Ar atitrauks bent tą sumaištį, kurią jaučiu dėl šių išorinių ženklų? Garsiai Jo šauksiuos ir nepaliausiu, kol Jis
dėl savo gailestingumo išvaduos mane kad ir ne nuo draskančio skausmo, nes man tai atrodo neįmanoma
ir ašjaučiuosi norįs svaigti nuo skausmo, bet nuo tų išorinių ženklų, kurie mane ypač trikdo ir žemina.
Personažas, kurį minėjau, yra tas pats, kurį jau esu regėjęs rugpjūčio 5 d. ir apie kurį jums pasakojau. Jis
veikia be paliovos, nežmoniškai draskydamas sielą. Ašjaučiu savo viduje netylantį gurgėjimą, tarsi krioklį
be paliovos srūvančio kraujo. Mano Dieve! Teisinga yra Tavo bausmė, pamatuotas yra Tavo sprendimas,
bet atverk pagaliau man savo gailestingumą. Domine, kalbėsiu Tau kartu su Tavo pranašu: Domine, ne in
furore tuo arguas me nequire in ira tua corripias me! "Viešpatie, nesmerk manęs įniršęs, tūždamas manęs
nebauski!"(Ps 6, 2)1
Taip tėvas Pijus rašė tėvui provincijolui ir savo dvasiniam vadovui tėvui Benediktui išSan Marco in Lamis
(1972-1942)2 , kuris jo buvo prašęs pranešti apie šiuos reiškinius. Šis laiškas, be abejonės, yra pats
geriausias įvadas į mistinę bei dvasinę patirtį, išgyventą pirmojo istorijoje kunigo kapucino, drauge su
Pranciškumi Asyžiečiu (1181-1226) ir klarise kapucine vienuole Veronika Giuliani (1660-1727) išCittą di
Castello (Perugia). Ištiesų šio laiško teologiniai elementai atskleidžia, kad tėvo Pijaus stigmos priklauso
pranašiškajai charizmai, kuri "turi likti visoje Bažnyčioje iki laikų pabaigos" (Eusebio di Cesarea, Historia
ecclesiastica, V, 17, 4). Tiek Pranciškaus Asyžiečio, tiek šio dvasinio jo sūnaus kūniškasis stigmų ženklas
byloja apie dvi tarpusavyje neatskiriamas tiesas. Pirmiausia stigmos liudija, kad Bažnyčios istorijoje
pranašiškų dovanų niekada netrūko ir niekada nepritrūks. Antra, esmingiausias žmogaus atsivertimo
ženklas yra atsidavimo Dievui per tikėjimą aktas.
Tas, kas pranašiškoje šviesoje aiškina tėvo Pijaus stigmas, tas žino, jog Dievas istorijoje prabyla žodžiu,
suvienytu su ženklu, patvirtinančiu žodį. Jėzus, kuris visiškai apreiškė Dievą Tėvą per Šventąją Dvasią,
sutikęs priimti vinių ir ieties dūrių ant kryžiaus atvertas stigmas, pirmasis žengia Dievo numatytu keliu
paženklinti įkūnytą žodį. Ši dieviškoji veiksena per malonę ir gailestingumą yra perduodama ir
pakrikštytiems kūriniams. Tačiau tėvo Pijaus stigmų kaip Naujojo Testamento pranašystės ženklo nevalia
painioti su apgailėtinais bandymais spėlioti ar numatyti ateitį. Gargano šventojo stigmų ženklas nūdienos
krikščioniui yra paguodos, pasitikėjimo ir vilties žodis.
Tėvas Pijus buvo XX amžiaus vienuolis kapucinas, miręs netrukus po Vatikano II Susirinkimo (1962-1965)
pabaigos. Šiuo požiūriu jis pranašiškai ateina į pagalbą mūsų silpnumui. Kaip tik dėl šios priežasties
visame pasaulyje tėvu Pijumi seka nesuskaičiuojamos minios žmonių. Kaip Pranciškus Asyžietis ir
Veronika Giuliani, jis įkūnijo pranciškoniškąjį dvasingumą, bet, kaip aiškiai atskleidžia jo Laiškų rinktinė3,
jam stigmų dovana buvo nelaukta ir kėlė kančią. Sulaukęs vos trisdešimt vienerių, jis gauna šį
nukryžiuotojo Jėzaus meilės ženklą, aštuonerius metus būdamas kunigu ir penkiolika metų - kapucinų
vienuoliu. O Bažnyčios istorijoje jis yra pirmasis stigmas gavęs kunigas.
2. Istoriniai duomenys
Tėvas Pijus gimė 1887 m. gegužės 25 d. Pietrelčinoje (Benevento). Jo tėvai - Grazio Maria Forgione ir
Maria Giuseppa Di Nunzio. Kitą dieną jis buvo pakrikštytas Šventosios Angelų Marijos bažnyčioje (Santa
Maria degli Angeli) Pranciškaus vardu. 1903 m. sausio 22 d. jis apsivelka kapucino abitą Morcone
(Benevento) novicijate ir pakeičia krikšto vardą, pasivadindamas broliu Pijumi išPietrelčinos. Po metų,
sausio 22 d., atlieka laikinus vienuolio įžadus: neturto, skaistumo ir klusnumo. Po ketverių metų pagal tuo
laiku galiojusias kanonų normas jis amžinai pasižada Mažųjų brolių kapucinų ordine. Baigęs privalomas
teologijos studijas su trumpomis pertraukomis dėl silpnos sveikatos, 1904 m. rugsėjo 23 d. Benevento
katedroje įšventinamas į kunigus. Neilgai pagyvenęs įvairiuose vienuolynuose, jis galutinai perkeliamas į
San Giovanni Rotondo, kur pasiliks ištisus penkiasdešint dvejus metus iki pat mirties - 1968 m. rugsėjo 23
d.
1918 m. rugsėjo 20-osios rytą, trisdešimt vienerių metų tėvą Pijų paženklina stigmų dovana. Tai buvo
penktadienis, Jėzaus nukryžiavimo diena, tai vyko tarp 9 iki 10 valandos. Kaip aiškiai parašyta Laiškų
rinktinėje, priešstigmų fenomeną įvyko pervėrimas [transverberacija], atvėręs nematomas stigmas
rankose ir šone. 1918 m. rugpjūčio 5 d., Atsimainymo šventės išvakarėse, taigi likus kiek daugiau kaip
mėnesiui iki tikrojo fizinio stigmų suteikimo, tėvą Pijų, bažnyčioje besiklausantį vaikų išpažinčių, sužeidė
paslaptinga būtybė. Jis pervertas ilgo plono lakšto ugniniu smaigaliu, pajuto skausmą, kurį mistikai, pvz.,
šv. Kryžiaus Jonas (1542-1591) vadina "Serafino užpuolimu"4 . Dėl stiprių skausmų, trukusių iki rugpjūčio
7 d., jis turėjo pasitraukti į nuošalę. Niekam neišsitardamas apie savo kančios priežastį, gulėjo lovoje. Tik
vėliau tėvas Pijus pasakys, kad tuo metu buvo sužeistas jo krūtinės šonas.
Tikinčiajam ši data - 1918-ųjų rugsėjo 20 d. - įgyja svarbias chronologines sąsajas. Netrukus baigsis
didysis karas, liausis liejęsis kraujas. Taip pat buvo praėjusios vos trys dienos nuo liturginės šv.
Pranciškaus stigmų gavimo šventės, kuri kasmet yra švenčiama rugsėjo 17 d. Priešseptynis amžius,
Toskanoje ant Vernos kalno, susikaupęs maldoje, šv. Pranciškus paprašė dviejų malonių: patirti sieloje ir
kūne Jėzaus skausmą ant kryžiaus ir jausti savo širdyje tą begalinę meilę, kurios įkvėptas jis noriai dėl
žmonių išganymo prisiėmė kančią ir mirtį. Tuo metu Asyžiaus varguolio rankose ir kojose pradėjo ryškėti
vinių žymės - kokias jis matė ant nukryžiuoto Jėzaus kūno - bei šono žaizda. Gilinantis į ankstesnį
aprašymą, galima teigti, jog šis fenomenas ištiko ir tėvą Pijų. Rugsėjo 20-osios rytą vienuolynas buvo
tuštesnis nei įprasta, atrodė tarsi iššluotas. Tėvas durininkas buvo išvykęs į San Marco in Lamis rengti
apaštalo Mato šventės. Brolis Nicola, aukų rinkėjas, nešinas krepšiais, buvo išskubėjęs prašyti išmaldos.
Vienuolyne liko tik tėvas Pijus, kuris, po Mišių kitiems kapucinams išėjus į kiemą įkvėpti gryno oro, vienas
liko chore, tyloje. Galbūt jis meldėsi už žuvusiuosius kare ir mirusius nuo siaubingos ("ispaniškosios") tų
metų gripo epidemijos, o gal pasiaukojo šiom abiejom intencijoms. Apie tai leidžia spėti jo jautrumas
žmonių kančiai ir kilnus pasiryžimas kentėti už kitus.
Tuščia bažnyčia, dunksanti tykioje kalnuotoje vietovėje, įtaigiai žadino maldos dvasią. Tėvas Pijus klūpojo
chore, įrengtame aukštėliau bažnytėlės įėjimo durų. Jam priešakis buvo Nukryžiuotasis, iškeltas viršankšto
choro, iškurio matėsi didžioji presbiterijos koplyčia, baliustrados. Nukryžiuotasis - Kristaus figūra ir kryžius
- buvo pagamintas iškipariso medžio. Jis yra išlikęs iki šiol. Nežinomas septyniolikto amžiaus skulptorius,
nekreipdamas pernelyg didelio dėmesio į anatomines proporcijas, sugebėjo suteikti mirštančiam Kristui
skausmingą, agonijos kupiną išraišką. Ryškiaspalvis kraujas, besisunkiantis išdaugybės žaizdų, norom
nenorom prikausto žvilgsnį. Kenčiantis, atmerktomis akimis Kristus, regis, juda, stengdamasis atrasti ne
tokią skausmingą kūno padėtį. Tėvas Pijus tuo metu meldėsi chore vienui vienas. Nebuvo jokio šio įvykio
stebėtojo. Todėl tik jis pats gali papasakoti, kas tuomet nutiko. Praėjus trisdešimt dviem dienoms po
įvykio, jis dokumentiškai tiksliai tai laiške aprašė savo dvasiniam vadovui tėvui Benediktui. Mat pastarasis
buvo jo prašęs "viską smulkiai išdėstyti dėl švento klusnumo" (1918 m. spalio 19 dienos tėvo Benedikto
laiškas tėvui Pijui)5.
Iš surinktų autobiografinių šaltinių galime daryti išvadą, kad tėvui Pijui buvo be galo sunku adekvačiai
apibūdinti stigmų gavimą. Šis keblumas yra būdingas visiems mistikams, susidūrus su antgamtiniais
reiškiniais. Vis dėlto Gargano šventasis aiškiai išdėsto štai tokius faktus. Pirmiausia priešais medinį
Nukryžiuotąjį tėvas Pijus medituoja Kristaus kančią, prašydamas gyvai patirti nukryžiavimo skausmus, kad
"taptų antruoju nukryžiuotuoju". Po to, patekęs į meilės ekstazę, išvysta "didelę būtybę", kurios smulkiau
neapibūdina. Švytinčios strėlės iš Nukryžiuotojo žaizdų sminga į regėtojo rankas, kojas ir šoną. Galiausiai,
po ekstazės, šventasis pastebi savo kūne atsivėrusias žaizdas.
Kęstutis Choromanskis, Šv. Tėvas Pijus – kunigas ir auka
2006 07 30
„Viešpatie Jėzau Kristau, pasauliui atvėsus, norėdamas mūsų širdis savo meilės ugnimi uždegti, Tu atnaujinai palaimintojo
Pranciškaus kūne Tavo šventąsias stigmas. Maloningai suteik, kad jo nuopelnų ir maldų sustiprinti, kartu kryžių neštume ir pelnytume
vertų atgailos vaisių.“
Taip meldžiamės šv. Pranciškaus Asyžiečio šventųjų stigmų įspaudimo minėjime rugsėjo 17 dieną. Bažnyčios istorijoje vis ateina
laikai, kada net tikinčiųjų širdys lyg suledėja, tampa abejingos Dievui ir dvasiniam gyvenimui. Tuomet Dievas siunčia ypatingus
šventuosius, kad jie primintų pasauliui apie Jo beribę meilę žmonėms. Tryliktame amžiuje atėjo šv. Pranciškus, jis buvo pirmasis iš
šventųjų, gavęs stigmas – gyvas kraujuojančias žaizdas Išganytojo žaizdų vietose. Praėjusio šimtmečio pradžioje Dievas vėl davė
ypatingą šventąjį – tėvą Pijų (Padre Pio), priklausiusį šv. Pranciškaus įsteigto ordino šakai – kapucinams. Jam taip pat dovanotos
stigmos, kad ir mūsų bedieviškais laikais bent kelias širdis „uždegtų Dievo meilės ugnimi“.
Apie t. Pijų jau parašyta virš 600 knygų, dauguma jų labiau pabrėžia nepaprastąją ir antgamtinę šio šventojo gyvenimo pusę: jo
stebuklus ir ypatingas malones. Visa tai atrodo kaip iššūkis mokslo ir racionalizmo epochai. Tačiau svarbiausia ne šie sensacingi
fenomenai ir stebuklai, ne dėl jų t. Pijus tapo šventuoju, o dėl visiško atsidavimo Viešpačiui savo vienuoliškų ir kunigiškų pareigų
vykdyme. Jis buvo sacerdos et victima, kunigas ir auka, kaip ir Viešpats Jėzus Kristus. T. Pijus gyveno nuolatinės maldos, kančių ir
pasiaukojimo gyvenimą, paskendęs begalinėje nukryžiuoto Išganytojo meilėje, ir taip laimėjo daugybę sielų Dievui. Būtent jo aukos
gyvenimas yra ženklas mūsų amžiui, kada žmonės vis labiau siekia laikino savęs patenkinimo ir pamiršta amžinąjį gyvenimą, kai
pačioje Bažnyčioje įsigalėjo pasaulio dvasia ir net Viešpačiui pašvęstieji bijo žodžio „auka“.

Kelias į šventumą

Nuo pat pradžių t. Pijaus gyvenimas buvo pažymėtas aukos ir dvasinių kovų žyme. Būsimas šventasis gimė 1887 metais Pietrelčinos
miestelyje, Italijoje, didelėje, skurdžioje, bet pamaldžioje šeimoje, kur kiekvieno šeimos nario pasiaukojimas lyg perkeisdavo sunkią
kasdienio gyvenimo realybę. Jo tėvai buvo paprasti, dievobaimingi piemenys, savo vaikams įdiegę didelę meilę Dievui. Kūdikis buvo
pakrikštytas kitą dieną po gimimo – lyg nuspėjant būsimąjį pašaukimą, jam buvo duotas Frančesko (Pranciškaus) vardas. Dar
būdamas penkių metų amžiaus jis nusprendė visą savo gyvenimą paaukoti Dievui. Po kelių metų jį aplankė pirmasis mistinis
regėjimas. Štai jo paties pasakojimas:
„Kartą, kai aš klūpėjau prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, iš tabernakulio pasigirdo balsas, kuris man pasakė: ‚Tu būsi plakamas ir
kryžiuojamas dėl mano meilės. Tačiau tu grąžinsi daug sielų į mano kaimenę‘.“
Nepaisant prasidėjusių velnio puolimų ir gundymų, Pranciškaus troškimas pasišvęsti Dievui vis augo. Sulaukęs 11 metų, jis priėmė
pirmąją Komuniją. Mokykloje pasižymėjo kaip pavyzdingas mokinys – ne tiek dėl savo gabumų, kiek dėl gero elgesio ir pamokų
lankymo. Į mokyklą iš namų Pranciškus išeidavo valandą anksčiau, kad spėtų patarnauti šv. Mišioms Pietrelčinos parapijos
bažnytėlėje. Tai labai nepatiko jo mokytojui, Donui Dominykui Tizani, buvusiam kunigui, metusiam savo pašaukimą ir gyvenusiam
nuodėmėje. Šis suteikė jaunajam Frančesko nemažai skausmo ir pažeminimų, tačiau po daugelio metų šventasis sugrąžino savo
mokytoją prie tikėjimo.
Kai Pranciškui buvo jau 15 metų, kartą į namus užklydo kapucinų vienuolis, prašydamas išmaldos savo vienuolynui. Šis iš pažiūros
toks nežymus įvykis turėjo lemiamos reikšmės jaunuolio pašaukimui. Jis nusprendė pasišvęsti Dievui, tapdamas šv. Pranciškaus
sūnumi griežtos regulos kapucinų ordine. Tačiau šis pasirinkimas neįvyko be dvasinės kovos:
„Aš jaučiau savyje dvi jėgas, kovojančias tarpusavyje ir draskančias mano širdį: pasaulis norėjo pasilikti mane sau, o Dievas kvietė
mane naujam gyvenimui. Mano priešai tyčiojosi iš manęs ir visaip kankino… Neįmanoma aprašyti, kokią kančią patyriau. Vien
prisiminus tą kovą, kuri vyko mano viduje, man kraujas stingsta gyslose, nors praėjo jau 22 metai.“
1903 metais Pranciškus užsivilko kapucino abitą ir pakeitė savo vardą į Fra Pio (brolis Pijus), norėdamas pagerbti popiežių šv. Pijų V.
Jo noviciatas truko keturis metus, per kuriuos jam teko patirti daug ir nepaprastų velnio puolimų. Davęs amžinuosius įžadus,
paklusdamas vyresniųjų paliepimui, jis pradėjo ruošis kunigystei. Seminarijoje jo sveikata labai pašlijo dėl dažnų pasninkavimų,
atgailos darbų, šalčio ir tuberkuliozės, kankinusios jį visą gyvenimą. Dar prisidėjo įvairios keistos ligos, kurių daktarai negalėjo
paaiškinti. Visas šias kančias jis aukojo Dievui už sielų išganymą. 1910 m. brolis Pijus buvo įšventintas kunigu. Laiške savo dvasios
vadovui jis rašė:
„Mano širdis kupina laimės, ir aš jaučiuosi vis labiau ir labiau pasiruošęs priimti bet kokius kentėjimus, jei tai patiks Jėzui.“
Čia ir glūdi t. Pijaus kunigiško dvasingumo esmė: sekti Jėzumi net tik kaip Kunigu, bet kaip ir Auka. Kunigo pašaukimas, sekant
Vyriausiąjį Kunigą Kristų, yra sutaikyti žmonės su Dievu, o tai įmanoma tik per kančią ir kryžių. Kunigystės šventimų dieną t. Pijus
sukūrė maldą: „Padaryk mane šventu kunigu ir tobula auka“.
Jį toliau kankino įvairios ligos, todėl vyresnieji nusprendė išsiųsti jį į kapucinų vienuolyną San Giovanni Rotondo. Ten šventasis
praleido visą savo likusį gyvenimą. Pradžioje jo pareigos buvo nedidelės – padėti parapijos kunigui teikti sakramentus. Dėl silpnos
sveikatos ir moralinės teologijos žinių trūkumo jam buvo uždrausta klausyti išpažinčių. Tačiau tai nesumažino jo uolumo dirbant dėl
sielų išganymo. Jis pradėjo susirašinėti su keliomis pamaldžiomis sielomis ir aukojo save kaip auką už jas, taip pat už vėles
skaistykloje. Jis suvokė, kad kentėjimai yra neatskiriami nuo Dievo meilės ir kad jie yra vienintelis kelias, kuriuo siela gali pakilti link
Dievo. T. Pijaus maldos tapo labiau kontempliatyvios, jis vis labiau suvokė Dievo didybę ir žmogaus menkumą. Jo siela pradėjo
patirti įvairius mistinius reiškinius, vienaip ar kitaip trukusius visą gyvenimą.
T. Pijus greitai atkreipė į save kitų brolių dėmesį dėl gausių ašarų, išliejamų per rytines meditacijas, kurios kapucinų namuose
paprastai yra skirtos Kristaus kančiai apmąstyti. Jo ašaros buvo tokios gausios, kad dažnai prireikdavo patiesti rankšluostį ant grindų,
kur jis klūpėdavo. Būtent dėl tų pilnų meilės ir užuojautos apmąstymų apie Jėzų Nukryžiuotąjį, Dievas jį, kaip ir šv. Pranciškų
Asyžietį, apdovanojo skausmingomis Viešpaties stigmomis.
Tuo laiku atsinaujino dvasinės kančios. Atrodo, kad Dievas laukia iš savo išrinktųjų, kad šie ypatingu būdu, iškęsdami sunkias
pagundas, atlygintų Dievo teisingumui už viešas to meto nuodėmes. Tada, kai įvairios ateistinės filosofijos, modernizmas ir
psichoanalizė siekė paneigti kaltę bei nuodėmę, t. Pijus, kaip ir šv. Teresėlė iš Lizjė, turėjo iškentėti nepaprastą pagundų prieš tikėjimą
ir įvairiausių skrupulų audrą. Ši audra siautė apie tris metus, o po to sekė „tamsioji sielos naktis“, užsitęsusi daugelį metų. Tai liudija
jo laiškai savo dvasiniam vadovui t. Agostino:
„Aš gyvenu nuolatinėje naktyje… Mane viskas trikdo, ir aš nežinau, ar elgiuosi gerai, ar blogai. Aš žinau, kad tai ne skrupulai, tačiau
abejonė, ar aš patinku Viešpačiui, ar ne, mane gniuždo… Mano protą nepaliaujamai puola šventvagystės ir klaidingos, ateistinės
idėjos. Kiekvieną mano gyvenimo akimirksnį aš jaučiu savo sielą lyg persmeigtą, tai mane žudo… Mano tikėjimas palaikomas tik
nuolatinėmis valios pastangomis. Ir visa tai, tėve, vyksta ne kelis kartus į dieną, aš tai patiriu nuolat! O tėve, kaip sunku yra tikėti!“
Po šios dvasinės nakties t. Pijui atėjo dar baisesnis išbandymas, trukęs septynias savaites. Šv. Kryžiaus Jonas vadina tai širdies
persmeigimu Dievo meilės ietimi, kai siela neapsakomai kenčia nuo dieviškos meilės pertekliaus. Vienas t. Pijaus draugų kapucinų
pasakojo, kad tuo metu „jo išvaizda buvo labai pasikeitusi, atrodė, jog jis miršta. Jis nuolat dūsavo ir verkė kalbėdamas, kad Dievas jį
apleido“. Turėdami omeny tokią jo mistinę patirtį geriau suprasime kai kuriuos tėvo Pijaus posakius, pvz.: „Meilė daug nuostabesnė
baimės draugijoje, nes taip ji tampa stipresnė“; „Kuo daugiau mes mylime Dievą, tuo mažiau tai patys jaučiame“. Šias baisias
dvasines kovas tėvas Pijus laimėjo laikydamasis to, ko buvo išmokytas dar būdamas novicijumi. Tai vis tos pačios senos auksinės
taisyklės, kurias per amžius kartodavo šventieji: ištvermingumas maldoje, apsimarinimas, nepajudinama ištikimybė luomo pareigoms
ir tobulas paklusnumas savo dvasios vadovui. Galiausiai 1918 rugsėjo 20 dieną dvasios kančios staiga dingo, ir t. Pijus pajuto gilią
ramybę. Ryte, atšventęs šv. Mišias, jis klūpėjo priešais Nukryžiuotąjį ir pamatė dangišką būtybę, kuri sužeidė jį Viešpaties Jėzaus
žaizdomis – t. Pijus tapo vieninteliu kunigu istorijoje, gavusiu Kristaus stigmas. (Šv. Pranciškus turėjo tik subdiakono šventimus).
Iš nusižeminimo jis stengėsi slėpti stebuklingąsias žaizdas, tačiau kraujas, gausiai tekantis iš stigmų, netrukus išdavė jį. Greitai jis
sulaukė didelio tikinčiųjų, taip pat daugelio medikų ir mokslininkų susidomėjimo. Po apylinkes pasklido garsas apie šventą
stigmatizuotą kunigą. Jo stebuklingosios žaizdos imtos nuodugniai tyrinėti, kol visi mokslininkai pripažino, kad jų paaiškinti negali.
Tačiau čia šventąjį ištiko kitas Dievo išbandymas. 1920 m. Šventasis Sostas, išgirdęs apie stigmas ir dar neturėdamas patikimų žinių
apie jų autentiškumą, uždraudė tėvui Pijui klausyti išpažinčių, viešai laikyti Mišias ar suteikti kitus sakramentus už vienuolyno ribų.
Po dviejų metų naujas popiežius Pijus XI, suklaidintas pavydžių kunigų opozicijos prieš tėvą Pijų, apribojimus dar labiau sugriežtino.
Tėvui Pijui buvo uždrausta išeiti iš savo celės, išskyrus kai reikėdavo laikyti Mišias, jam neleista kalbėtis su niekuo, net ir su savo
dvasios vadovu. Ar galima įsivaizduoti didesnę kančią šventajam, žinant, kaip jis degė uolumu dėl sielų išganymo? T. Pijus visa tai
iškentė romiai, rodydamas tobulą paklusnumą vyresniesiems ir atsidavimą Dievo valiai. Savo lovą jis persinešė į biblioteką ir ten
vienumoje leido laiką melsdamasis, kentėdamas bei skaitydamas teologijos, Bažnyčios istorijos ir dvasines knygas, trumpam
išeidamas tik atlaikyti šv. Mišių, kurios buvo vienintelė jo paguoda.

Dvasinis vadovas

Tik 1933 m. Pijus XI, nuoširdžiai atsiprašęs šventojo kapucino, panaikino visus suvaržymus. Nuo to laiko garsas apie t. Pijų ėmė plisti
visame pasaulyje. San Giovanni Rotondo tapo viena labiausiai piligrimų lankomų vietų Italijoje. Pas jį plūdo tikintieji, ieškodami
patarimo, paguodos, pagalbos, stebuklo ir galiausiai – paties Dievo. Tėvas Pijus greitai pagarsėjo stebuklais bei antgamtiniais
reiškiniais. Stigmos, pranašystės, įvairūs regėjimai, bilokacija (sugebėjimas vienu metu būti dviejose vietose), levitacija (pakilimas į
orą), malonaus kvapo skleidimas net kelių dešimčių kilometrų atstumu, stebuklingi išgydymai, prikėlimai iš numirusiųjų, įvairiausių
kalbų supratimas, įspūdingi atvertimai, nepaprastai mažas miego ir maisto poreikis (t. Pio miegodavo vos dvi valandas per parą ir
maisto suvartodavo penkis kartus mažiau nei normalus žmogus, tačiau nuo to neprarasdavo svorio) – apie visa tai parašyta daug
knygų, tai patvirtino daugybė liudininkų, tyrinėjo daug žymių mokslininkų.
Tačiau labiausiai žmones traukdavo jo akivaizdus šventumas, tikintieji matydavo jame antrąjį Kristų, kuris myli žmones ir kenčia už
jų išganymą. Daug labiau nei stebuklai į šį nuošalų kapucinų vienuolyną traukė t. Pijaus kaip dvasinio vadovo savybės. Skausmingai
įgyta patirtis dvasinių kovų metu leido jam tapti geru vadovu kitiems. Be to, jis buvo apdovanotas kai kuriomis antgamtinėmis
galiomis, pvz., minčių skaitymo bei patarimo dovana. T. Pijus matydavo žmogų „kiaurai“. Sutikęs nepažįstamą žmogų, jis iš karto
žinojo, kas jo širdyje. Per išpažintį jis iš anksto žinodavo visas penitento nuodėmes, tačiau norėdavo, kad šis pats jas išpažintų. Tai
žmones nepaprastai paveikdavo, didelės minios plūdo atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Klausykla tapo vieta, kur šventasis praleisdavo
daugiausia laiko (vidutiniškai 16-18 valandų per parą) ir kur jis turėdavo pajusti begalybės įvairiausių nuodėmių svorį. Dėl to žmonės
jį pradėjo vadinti antruoju Arso klebonu. Iš tiesų, tėvo Pijaus gyvenimas labiau panėšėjo į šv. Jono Vianėjaus, o ne į garsiojo Asyžiaus
pamokslininko gyvenimą. Tėvas Pijus suvokė, kad esminis jo pašaukimas – kunigystė.
T. Pijaus klausykloje tikintieji būdavo trumpai: išpažintis tetrukdavo kelias minutes, ir atgailaujantys išgirsdavo tik keletą žodžių,
tačiau jie smigdavo į pačią širdį ir sukrėsdavo sielą iki pat gelmių. Pirmoji išpažintis pas tėvą Pijų neretai baigdavosi nuoširdžiu
atsivertimu. Paprastai malonus ir gailestingas tėvas Pijus tapdavo griežtas tiems, kurie nenorėdavo gailėtis dėl savo nuodėmių. O
atėjusius į klausyklą be grynos intencijos jis net išvarydavo lauk taip ir nedavęs išrišimo. Šis šventas pyktis ir uolumas dėl Dievo
garbės užklupdavo ypač tuos, kurie netinkamai elgdavosi bažnyčioje. Tokiais atvejais šiaip labai romus ir mandagus su žmonėmis
šventasis tapdavo rūstus. Kartą, pamatęs per daug išsiblaškiusį choro berniuką, jam tarė: „Mano vaike, jei tu nori keliauti į pragarą,
tau nereikia mano parašo“. Dar griežtesnės reakcijos susilaukdavo pokarinė mada ir nepadorūs rūbai:
„Moterys, kurios tenkina savo tuštybę drabužiais, niekada negalės apsivilkti Jėzaus Kristaus gyvenimu. Dar daugiau, kai tik šis
stabas užvaldo jų širdis, jų sielos iš karto praranda visą savo puošnumą.“
Tiems, kurie jam priekaištaudavo dėl tariamo meilės trūkumo, jis atsakydavo:
„Prašau jus nekritikuoti manęs pasitelkiant meilės vardą – didesnė meilė yra išvaduoti sielas iš šėtono nelaisvės ir laimėti jas
Kristui.“
Daugelis tikinčiųjų iš tikrųjų įvertino tokią meilę jų sieloms ir pasivedė jo dvasinei globai, tapdami tėvo Pijaus dvasiniais vaikais. Jo
globa buvo nepaprasta ir stebuklinga, ji buvo jaučiama net už tūkstančių mylių. Ko mokė t. Pijus savo dvasinius vaikus? Atrodytų,
kad toks nepaprastas ir stebuklais garsėjantis šventasis turėtų ir savo mokiniams perteikti kažką nepaprasto. Deja, visa, ko jis mokė,
tėra tos pačios „auksinės“ dvasinio gyvenimo taisyklės. Kaip pasakoja viena artimiausių jo dvasinių dukterų Katharina Tangari,[1] jis
tereikalavo, kad jo vadovaujama siela visa širdimi mylėtų Dievą ir iš visų jėgų stengtųsi Jo neįžeisti. Dvasios dukterims jis duodavo
tam tikrą regulą: išpažintis kas savaitę, kasdienė Komunija ir dvasinis skaitymas, sąžinės sąskaita kas vakarą ir apmąstymas du kartus
per dieną. Ir be abejo, kasdienis Rožančius.
Apie išpažintį t. Pijus kalbėdavo:
„Išpažintis yra sielos apiplovimas. Jūs turėtumėte jos eiti bent kartą per savaitę. Aš nenoriu, kad sielos liktų be išpažinties ilgiau nei
savaitę. Net švarus ir nenaudojamas kambarys prisineša dulkių. Grįžkite į jį po savaitės ir pamatysite, kad jį vėl reikia valyti.“
Tiems, kurie sakydavosi esą neverti kasdien priimti šv. Komuniją, jis atsakydavo:
„Visiškai teisingai, mes visi neverti tokios dovanos. Tačiau artintis prie Švenčiausiojo Sakramento esant mirtinos nuodėmės būsenoje
yra viena, o būti nevertam jo – visai kas kita. Visi mes esame neverti, tačiau Jis pats mus kviečia. Jis to trokšta. Todėl nusižeminkime
ir priimkime Jį atgailaujančia ir meilės pilna širdimi.“
T. Pijus labai rūpindavosi, ką jo dvasiniai vaikai skaito:
„Aš pradedu drebėti vien pagalvojęs apie žalą, kurią patiria sielos, neskaitydamos šventų knygų… O, kokią galią turi dvasiniai
skaitiniai, jie gali pakeisti gyvenimą ir net žmones, prisirišusius prie pasaulio, paskatinti žengti į dvasinio tobulumo kelią.“
Jo patarimai, kaip atlikti meditaciją, buvo paprasti:
„Nors jums ir nesiseka daryti apmąstymų, nemeskite šios pareigos. Jei jus puola begalė blaškančių minčių, nenustokite drąsos. Iš
karto nusistatykite, kiek laiko medituosite, ir nesitraukite iš savo vietos nepabaigę apmąstymo, net jei jaustumėtės lyg kas jus
kryžiuotų. Kodėl jaudinatės, kad jums neišeina mąstyti taip, kaip jūs norėtumėte? Meditacija yra priemonė pasiekti Dievą, o ne tikslas
pats savaime. Meditacijos tikslas yra Dievo ir artimo meilė.“
Taip reikia ir dalyvauti šventojoje Mišių aukoje. Anot t. Pijaus, daug svarbiau per Mišias stengtis sužadinti valios aktus (gailesčio,
tikėjimo, meilės, dėkojimo ir t.t.), nei stebėti apeigas. Kažkas t. Pijų paklausė, ar tikintiesiems reikia sekti Mišias pagal mišiolą.
Šventasis atsakė, kad tiktai kunigui reikia mišiolo, geriausias būdas dalyvauti šv. Mišiose – pilna užuojautos ir meilės širdimi vienytis
su Sopulingąja Mergele, stovinčia po kryžiumi. Tiktai danguje, užtikrino jis savo pašnekovą, mes suvoksime, kokią naudą gauname
dalyvaudami šv. Mišiose. Tėvas Pijus teisingai suvokė, kad tikintiesiems visai nebūtina tiksliai žinoti, ką kunigas kalba Mišių metu,
nes vis tiek nei vienas žmogus iki galo nesupras šv. Mišių paslapties. Todėl suprantama jo reakcija, kai 1965 metais, dar prieš
Vatikano II Susirinkimo pabaigą, jam buvo pranešta, kad greitai visi privalės švęsti Mišias pagal naują ritualą, ad experimentum
gimtąja kalba. To esą reikalauja modernaus žmogaus poreikiai, „subrendęs“ ir „orus“ tikintysis nori suprasti visus žodžius ir apeigas.
Iš karto, dar nematęs eksperimentinio teksto, t. Pijus parašė popiežiui Pauliui VI, prašydamas atleisti jį nuo eksperimento ir leisti
toliau laikyti Mišias pagal šv. Pijaus V mišiolą lotynų kalba. Leidimas jam buvo suteiktas.

T. Pijaus Mišios

Šventoji Mišių auka buvo t. Pijaus gyvenimo centras. Šv. Mišiose jis gaudavo dvasinius ginklus ir daug malonės dovanų – vėliau
klausykloje galėjo tais ginklais kovoti prieš nuodėmę ir gausiai dalinti gydančias Dievo malones. Visas jo gyvenimas sukosi aplink tas
valandas, kai jis skolindavo Kristui savo rankas, akis ir lūpas Kryžiaus aukos atnaujinimui. Jis būdavo Kristaus įrankis net išoriškai,
fiziškai. Kas kada nors yra matęs t. Pijaus Mišias, negalėjo pamiršti jų visą gyvenimą.
T. Pijus Mišias švęsti pradėdavo kasdien 5 val. ryto, jos trukdavo nuo dviejų iki keturių valandų. Dažnai jis patirdavo ekstazę ir
išliedavo tiek daug ašarų, jog beveik turėdavo palikti altorių. Štai vienas iš begalės dalyvavusiųjų jo Mišiose pasakojimų:
„Reikėtų būti aklam, kad nematytum, jog šis žmogus, besiartinantis prie altoriaus, nepaprastai kenčia. Jis eina sunkiai ir
klupinėdamas. Nelengva vaikščioti pervertomis kojomis. Jis sunkiai padeda rankas ant altoriaus ir bučiuoja jį. Jo judesiai atsargūs,
kaip žmonių, kurių rankos sunkiai sužeistos. Kapucino veidas, prieš kelias minutes atrodęs linksmas ir švelnus, dabar visiškai
pasikeitęs. Dabar jis išduoda viduje siaučiančias intensyvias emocijas, nematomi veikėjai ir scenos jį pripildo baime, džiaugsmu,
liūdesiu, agonija… Šiose išraiškose galima įžvelgti paslaptingą dialogą. Dabar jis protestuoja, krato galvą, laukia atsakymo. O dabar
jo visas kūnas sustingsta tyliame maldavime. Jau po akimirksnio aš jį matau purtomą stiprių jausmų.
Staiga ašaros paplūsta iš jo akių, jo pečiai dreba nuo kūkčiojimų, jie palinkę lyg neštų sunkią naštą. Aš staiga prisimenu žmones,
karo metais tik ką pasmerktus mirti. (…) T. Pijus nevaidina kažkieno kito dramos. Dabar nebelieka skirtumo tarp jo ir Kristaus. „Aš
gyvenu, tačiau jau nebe aš…“ Jei Galva atnaujina savo auką tik nekruvinu būdu, ar dėl to mes turėtume pamiršti Jo kraujo kainą?
(…) Per atnašavimą paslaptingos dramos ritmas greitėja. Maldaujančiai iškeldamas pateną, į kažkokią neregimą šviesą
žvelgiančiomis akimis, t. Pijus parodo savo rankų žaizdas, raudonas ir kruvinas. Jis pasilieka tokioje pozoje ilgiau nei reikia
sukalbėti maldą Suscipe. Minutės teka, kaip kraujo lašai. Aš staiga suprantu, kad per Mišias mes turime priėjimą prie amžinybės.
Neapsakomu būdu, visiškai neprieinamu mūsų intelekto supratimui, Kalvarijos auka vyksta kiekvienose Mišiose, ir mes atsiduriame
Kalvarijoje.
Per konsekraciją, trukusią nuo penkių iki dešimties minučių, jo veido išraiška pasikeisdavo: ji tapdavo lyg nukryžiuoto žmogaus. Jo
žvilgsnis būdavo toks, jog atrodydavo, kad akys iš tikrųjų mato Kristaus mirtį ant kryžiaus. Jo kančia bei kraujavimas iš stigmų per
konsekraciją būdavo intensyviausi. Kartais jo veidas šviesdavo tokia šviesa, kad to pakakdavo atversti labiausiai užkietėjusius
nusidėjėlius. Per Memento, kai kunigas prisimena, už ką šv. Mišios yra švenčiamos, t. Pijus patekdavo į ekstazę. Atrodydavo, lyg jis
stengtųsi prisiminti visą pasaulį. Jo vyresnysis t. Agostino, tvirtina, kad t. Pijaus Memento trukdavo ne mažiau kaip penkiolika
minučių. Dažnai t. Agostino turėdavo duoti tėvui Pijui tylų ženklą tęsti Mišias, kuriam šventasis tučtuojau paklusdavo. Kartą kažkas t.
Pijų paklausė, kodėl per Memento jis užtruko tiek ilgai. Šis atsakė: „Aš matau visus tuos žmones, kurie šiandien prašė už juos
pasimelsti. Tačiau aš dar matau daugybę sielų skaistykloje, tiek daug, kad neužtektų didžiulio kalno joms sutalpinti.“
T. Pijaus maldos už sielas nenutrūkdavo šv. Mišioms pasibaigus. Visa tolimesnė jo diena buvo lyg šv. Mišių aukos pratęsimas.
„Pasaulį gali išgelbėti tiktai malda ir atgaila“– tai viena svarbiausių jo sentencijų, kuri lyg pakartoja Fatimos Dievo Motinos žodžius.
Tėvą Pijų visiškai teisėtai galima vadinti „maldos vyru“: jis niekada nepavargdavo melstis. Laiškuose savo dvasiniams vyresniesiems
jis skųsdavosi, kad jam niekada neužtenka laiko pasimelsti tiek, kiek norėtų. Kartą jis net rašė: „Aš norėčiau, kad diena truktų 40
valandų“. Jis melsdavosi visur: prie altoriaus, klausykloje, bažnyčios chore, lipdamas laiptais ir eidamas koridoriais, savo celėje.
Melsdavosi nuolat, dieną ir naktį, išskyrus trumpas miego valandas. T. Pijus buvo sau pažadėjęs kasdien sukalbėti ne mažiau kaip
penkis kartus visą Rožančių. Jis dažnai sakydavo:
„Eikite pas Švenčiausiąją Mergelę, padarykite, kad ją visi mylėtų! Visada kalbėkite Rožančių. Kalbėkite jį gerai! Kalbėkite jį taip
dažnai, kiek tiktai galite!“
Troškulys maldai ir noras maldos dvasią perduodi kitiems įkvėpė jį įkurti garsiąsias maldos grupes visoje Europoje. Jis pats
melsdavosi už tuos, kurie save pavedė jo maldoms ir už tuos, dažnai jam nepažįstamus žmones, už kuriuos melstis jį įkvėpė pats
Viešpats. T. Pijus mums iš tiesų paliko nuostabų maldos pavyzdį. Jis mus moko, kad joks dvasinis darbas nebus užbaigtas ir
vaisingas, jei dvasios žvilgsnis nebus nuolat pakeltas į Dievą maldoje.

T. Pijus ir pasikeitimai Bažnyčioje

60-ųjų pradžioje iš Romos papūtė nauji vėjai. Pradėta kalbėti apie Bažnyčios atsinaujinimą ir jos prisitaikymą prie šiuolaikinio
pasaulio. Aukos dvasia tapo nebeaktuali, nemoderni. Kaip šventasis kapucinas reagavo į Jono XXIII paskelbtą aggiornamento? Apie
tai skelbiama daug prasimanymų, neatitinkančių realybės. Vienintelė Lietuvoje knyga apie šį šventąjį, kun. Jakučio „T. Pijaus
paslaptis“, be jokių įrodymų bando piršti mintį, kad t. Pijus labai palankiai vertinęs Vatikano II Susirinkimo dvasią ir po jo sekančius
pasikeitimus. Tai paprasčiausia netiesa. Tuo metu t. Pijus kentėjo nuo antrojo Bažnyčios hierarchų persekiojimo (nuo 1960 iki 1964
m.). Jam vėl buvo uždėti įvairūs suvaržymai, kartais tikrai absurdiški: vienuolyno vyresnysis liepė net įmontuoti mikrofonus t. Pijaus
klausykloje. Visa tai šventasis priėmė kaip visada romiai ir paklusniai, tačiau kartais atvirai pasakydavo savo nuomonę.
Spaudos konferencijoje 1975 m. buvęs šventojo draugas ir vyresnysis, t. Carmelo da Sessano pareiškė: „Mūsų brolis niekada nebuvo
prieš Susirinkimo reikalingumą. Tačiau jis buvo labai sunerimęs dėl tos krypties, kurią Susirinkimas įgavo. Jį išgąsdino tam tikri
pasikeitimai“. Kai kard. Bacci atvežė tėvui Pijui popiežiaus leidimą toliau švęsti šv. Mišias lotyniškai, šis susijaudinęs ištarė: „Dėl
Dievo meilės, greičiau uždarykite Susirinkimą“. Tais pačiais metais, per pačią susirinkiminę euforiją, žadančią Bažnyčiai naują
pavasarį, t. Pijus pasiguodė vienam savo dvasinių sūnų: „Šiuo tamsos laiku melskimės. Darykime atgailą už išrinktuosius“. Nebuvo jis
palankus ir ordino atnaujinimui. Vieną dieną broliai diskutavo su kapucinų ordino generalinio vyresniojo patarėju apie problemas
Bažnyčioje. Tarp jų buvo ir t. Pijus. Staiga jis baisiai pasipiktinęs atsistojo ir sušuko: „Kas jums visiems atsitiko ten, Romoje? Ką jūs
ten rezgate? Jūs netgi norite pakeisti šv. Pranciškaus regulą!“ Vyresniojo patarėjas atsakė: „Tėve, pakeitimai buvo pasiūlyti, nes
jaunimas nebenori nieko girdėti apie tonzūras, abitus, basas kojas…“ T. Pijus: „Tai vykite juos lauk! Argi jie daro šv. Pranciškui
paslaugą užsivilkdami jo abitą ir sekdami jo gyvenimu? Priešingai, šv. Pranciškus jiems suteikia šią didžiulę malonę!“ „Bet tėve,
reikia atsižvelgti į jaunąją kartą… jaunimas vystosi pagal savo madas… atsirado nauji poreikiai“ T. Pijus atsakė: „Vienintelio dalyko
jiems trūksta, tai proto ir širdies, tai viskas. Supratimo ir meilės...“
1968 m. rugsėjo 20 d. suėjo 50 metų, kai t. Pijus gavo stigmas. Tą dieną stigmos stebuklingai išnyko. Sekančias dvi dienas t. Pijus
buvo per silpnas laikyti Mišias, tačiau jis vis dar kalbėjo šv. Rožančių. Rugsėjo 22 d. jis buvo priverstas pirmą ir paskutinį kartą savo
gyvenime aukoti Mišias atsisukęs į žmones. Tėvai Onoratas ir Valentinas nugabeno vargšą t. Pijų prie altoriaus, kur jis gyvas arba
miręs turėjo atlaikyti šv. Mišias versus populum. Mišių pabaigoje šventasis susmuko. Tai buvo paskutinės Mišios jo gyvenime, po jų
jis pasijuto labai blogai. T. Pijus mirė tą pačią naktį šventa mirtimi, turėdamas giedrą protą, kaip jis pats buvo išpranašavęs. Kai
susirinkusieji aplink jo mirties patalą paprašė jį pasakyti jiems ką nors pamokančio, jis tegalėjo ištarti: „Mylėkite Švenčiausiąją
Mergelę ir stenkitės, kad ji būtų mylima. Visada kalbėkite šventąjį Rožančių“.
Taip baigėsi pilnas stebuklų, nepaprastai intensyvus t. Pijaus gyvenimas. Šventasis milijonams sielų parodė kelią į dangų ir perdavė
joms daugybę malonių, tačiau tai galėjo padaryti tik susivienijęs su Nukryžiuotojo kančiomis, daug metų nešiodamas Jo žaizdas savo
kūne. T. Pijaus šventumas buvo tradicinis, „nemodernus“, „ne pagal Susirinkimo dvasią“. Bet būtent tokio šventumo reikia
tikintiesiems, todėl greitai plito t. Pijaus garbinimas. 2002 m. birželio 16 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė t. Pijų šventuoju.
Būdamas šalia Viešpaties, jis be abejo meldžiasi už Bažnyčią ir kunigus, kad jie vėl atrastų savojo pašaukimo prasmę šv. Mišių aukoje
ir mokytų tikinčiuosius joje tinkamai dalyvauti.

––––
1967 metais po Velykų arkivyskupas M. Lefebvre‘as, tuo metu vadovavęs Šv. Dvasios Tėvų ordinui, nuvyko į San Giovanni
Rotondo. Sutiko tėvą Pijų vienuolyno koridoriuje ir paprašė jį palaiminti ordiną, kuriam gresia pražūtingos reformos. T. Pijus
tepasakė: „Aš turėčiau laiminti arkivyskupą? Ne ne, tai Jūs turite mane palaiminti!“ Arkivyskupas palaimino, o t. Pijus pabučiavo jo
žiedą ir nuėjo klausyti išpažinčių.

[1] Catharina Tangari (+ 1989 12 02) – tėvo Pijaus dvasinė duktė, parašiusi knygą apie šventąjį. Jo pavedimu uoliai padėjo kunigams
ir tikintiesiems komunistinėse šalyse, už tai ilgus metus praleido Čekoslovakijos kalėjime. Iki pat savo mirties rėmė arkivyskupo M.
Lefebvre darbą ir Šv. Pijaus X broliją. Palaidota kapinėse prie Brolijos seminarijos Zaitzkofene (Vokietija).
Iš www.fsspx.lt
© VšĮ "Laetitia".